I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X
Archivum Lithuanicum 1
1 2 Archivum Lithuanicum 1 KLAIPÎDOS UNIVERSITETAS
LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS
ÍIAULIË UNIVERSITETAS
VILNIAUS UNIVERSITETAS
VYTAUTO DIDÛIOJO UNIVERSITETAS
ARCHIVUM Lithuanicum 1
PETRO OFSETAS VILNIUS 1999
3 Archivum Lithuanicum Redaktori¨ kolegija:
HABIL. DR. Giedrius Subaçius (vyriausiasis redaktorius), LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS, UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO
DR. Ona Aleknaviçien∂, LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS
HABIL. DR. Saulius Ambrazas, LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS
DR. Roma Bonçkut∂, KLAIPÎDOS UNIVERSITETAS
PROF. DR. Pietro U. Dini, UNIVERSITÀ DI PISA
DR. Jolanta Gelumbeckait∂, LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS, VILNIAUS UNIVERSITETAS
DR. Birut∂ Kabaßinskait∂, VILNIAUS UNIVERSITETAS
DOC. DR. R∆ta Marcinkeviçien∂, VYTAUTO DIDÛIOJO UNIVERSITETAS
PROF. HABIL. DR. Jochen D. Range, ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT GREIFSWALD
DR. Christiane Schiller, ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT GREIFSWALD
PROF. DR. William R. Schmalstieg, PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY
DOC. DR. Skirmantas Valentas, ÍIAULIË UNIVERSITETAS
© Lietuvi¨ kalbos institutas
4 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum
Naujå metin^ mokslo leidin^ Archivum Lithuanicum simbolißkai siejame su art∂- jançiu Lietuvos vardo t∆kstantmeçiu. Per pastaråj^ deßimtmet^ suaktyv∂jo d∂me- sys senesniesiems lietuvißkiems ir Lietuvoje kitomis kalbomis kurtiems tekstams. Jau vien mokslini¨ (kritini¨) j¨ leidim¨ kasmet pasirodo po kelis. Rengiamos senojo periodo autori¨ ar atskir¨ j¨ veikal¨ ΩodΩi¨ rodykl∂s bei Ωodynai. Vilniuje, Lietuvi¨ kalbos institute, jau keleri metai sudarin∂jamas sen¨j¨ lietuvißk¨ tekst¨ lingvistini¨ duomen¨ bankas. Senieji lietuvißki raßtai leidΩiami bei tiriami ne tik Lietuvoje, bet ir uΩsienyje, ypaç Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Kaupiantis ßaltini¨ bazei, formuojasi kokybißkai kitokia sen¨j¨ tekst¨ paΩinimo ir tvarkymo pakopa. Íiek tiek atsilieka teorinis nauj¨ proces¨ ^vertinimas. Tyrim¨ metodika ne vi- sada sp∂ja su augançia ir ^vair∂jançia publikuojam¨ ßaltini¨ medΩiaga. Vienas iß Archivum Lithuanicum tiksl¨ ir bus ugdyti teorin´ mint^ apie teksto istorijå. Vis d∂lto ßiuo etapu, dar nepakankant konkreçi¨ tyrim¨, Ωurnalas orientuojamas ne vien ^ teorijå, bet ir ^ paçi¨ tekst¨ analiz´. Galima sakyti, kad Archivum Lithua- nicum yra atsigr´Ω´s ^ tradicin´ filologijå: senesni¨ lietuvißk¨ raßt¨ ßaltini¨, t¨ raßt¨ såsaj¨ ir apskritai genez∂s studijas. Tad viena iß jo krypçi¨ yra filologin∂ lietuvi¨ kalbos tekst¨ analiz∂. Íiuo aspektu m∆s¨ Ωurnalas yra ^vairi¨ lituanisti- ni¨ disciplin¨ susid∆rimo erdv∂. Kita vertus, Archivum Lithuanicum skiriamas ir socialinei lietuvi¨ kalbos isto- rijai. Íi lingvistikos ßaka nuo tradicin∂s istorin∂s gramatikos skiriasi pirmiausia tuo, kad jos objektas yra ne kalbos sistema, o kalba kaip visuomeninis reißkinys. Socialin∂ kalbos istorija tiria kalbos vartosenå, ^vairi¨ vartosenos sfer¨ santykius, poΩi∆r^ ^ kalbå, visuomen∂s poveik^ kalbai, kalbos ^takå ir svarbå visuomenei, kalbos variant¨ (dialekt¨, raßom¨j¨ kalb¨, skirting¨ kalb¨) santykius kuriuo nors istorijos pj∆viu arba ^Ωvelgia bei vertina vis¨ ßi¨ reißkini¨ raidå, procesus. Tad Archivum Lithuanicum orientuotas ir ^ socialinio kalbos konteksto istorijå. Sujungus ßiuodu – filologin^ ir sociolingvistin^ aspektus, galima skirti tokias svarbiausias Archivum Lithuanicum tyrim¨ kryptis: 1) lietuvi¨ raßomosios kalbos (ir jos variant¨) istorija, 2) lietuvi¨ bendrin∂s kalbos formavimo id∂j¨ istorija (pre- skriptyvinis aspektas, ypaç ikijablonskiniu periodu), 3) lietuvi¨ kalbos tyrimo is- torija (deskriptyvinis aspektas, ypaç ikijablonskiniu periodu), 4) senesni¨j¨ lie- tuvißk¨ tekst¨ filologin∂ tekstologin∂ analiz∂, 5) lietuvißk¨ tekst¨ vertimo istorija, 6) lietuvißk¨ tekst¨ redagavimo istorija.
5 Archivum Lithuanicum Bendrin∂s kalbos formavimo id∂j¨ istorija (2), kalbos tyrimo istorija (3), ypaç teorinis j¨ aspektas, apskritai bet kokia lingvistin∂s minties istorija kartais såly- gißkai vadinama apibendrintu lingvistin∂s istoriografijos terminu. Kai kurios kitos kryptys, pavyzdΩiui, lietuvißk¨ tekst¨ vertimo (5) bei redagavimo (6) istorija, dar maΩai tirtos, ypaç menkai suvokti teoriniai j¨ aspektai. Laikui b∂gant iß j¨ gal∂t¨ formuotis naujos savarankißkos lituanistin∂s disciplinos. Dar vienas Archivum Lithuanicum uΩdavinys yra ne vien lituanistinis: tirdami lietuvi¨ kalbos tekstus bei sociolingvistinius procesus, neißvengiamai turime ma- tyti ir platesn^ europin^ bei pasaulin^ kontekstå. Tad naujasis leidinys ießkos j∂g¨ reaguoti ne tik ^ lietuvi¨ filologijos istorijos reißkinius, bet kartu ßiek tiek sekti, reflektuoti ir vertinti kit¨ kalb¨ senosios filologijos, socialin∂s istorijos paΩinimo ir tyrim¨ b∆kl´. Archivum Lithuanicum bus skelbiami vis¨ min∂t¨ krypçi¨ moksliniai straips- niai, recenzijos, diskusijos ir kritin∂s smulkesni¨ lietuvißk¨ tekst¨ publikacijos.
Vilnius, UΩupis, 1999 m. balandΩio 21 d.
6 Archivum Lithuanicum 1 Turinys
Archivum Lithuanicum ¡ 5
Straipsniai Pietro U.ÊDini, Giedrius Subaçius Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai ¡ 11 Jonas Palionis Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai ¡ 57 Ona Aleknaviçien∂ Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se ¡ 67 Giedrius Subaçius Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas ¡ 85 Jurgita Baltrußaityt∂ Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema ¡ 96 Neringa Klumbyt∂ Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba ¡ 106 Pietro U.ÊDini Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika ¡ 115
Publikacijos Dainora Poci∆t∂ Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne ¡ 129
Recenzijos
Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas , 1997 (VINCAS URBUTIS) ¡ 143
Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas , 1996 (SAULIUS AMBRAZAS) ¡ 155
7 Turinys Sap∆no ir Íulco gramatika, 1997 (GIEDRIUS SUBAÇIUS) ¡ 162
Clavis Germanico-Lithvana 1—4, 1995—1997 (JUOZAS KARACIEJUS) ¡ 171
øemczuga Theologischka, 1997 (JOLANTA GELUMBECKAITÎ) ¡ 177
Giesm∂s dangaus miestui , 1998 (BIRUTÎ KABAÍINSKAITÎ) ¡ 183
Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas , 1997; 1759 met¨ „Ziwatas“ , 1999 (REGINA VENCKUTÎ, GIEDRIUS SUBAÇIUS) ¡ 192
Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui , 1996 (ROMA BONÇKUTÎ) ¡ 199
Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai , 1998 (WILLIAM R. SCHMALSTIEG) ¡ 208
Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai, 1998 (ROMA BONÇKUTÎ) ¡ 215
Audron∂ Kaukien∂, Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ , 1997 (CHRISTIANE SCHILLER) ¡ 222
Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas , 1998 (ZIGMAS ZINKEVIÇIUS) ¡ 229
Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata, 1998 (EUGENIJA ULÇINAITÎ) ¡ 236
Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda (XVI gs.—XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti , 1998 (SAULIUS AMBRAZAS) ¡ 243
John H. Fisher, The Emergence of Standard English , 1996 (GIEDRIUS SUBAÇIUS) ¡ 247
Diskusijos, apΩvalgos Brigita Speiçyt∂ Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨ ¡ 261 Birut∂ Kabaßinskait∂ Pirmoji Greifswaldo universiteto jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija ¡ 264
Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai ¡ 267
8 Archivum Lithuanicum 1 Straipsniai
9 10 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Pietro U. Dini Università di Pisa Giedrius Subaçius Lietuvi¨ kalbos institutas, University of Illinois at Chicago
Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai
Vienas iß ßio straipsnio autori¨ Pietro U. Dini 1998 met¨ rugs∂j^1 Çikagos New- berry bibliotekoje esançioje Christiano Mentzelio knygoje Index nominum planta- rum2 pasteb∂jo daug lietuvißk¨ ΩodΩi¨ iß Konstantino Sirvydo 1631 met¨ Ωodyno. Botanikams ßis Mentzelio veikalas buvo Ωinomas ir anksçiau, j^ yra citav´ kai kurie botanikos leidini¨ autoriai, kuriems r∆p∂jo ir lietuvi¨ kalbos fitonimai (au- gal¨ pavadinimai): Erazm Majewski, S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 1–2, Warszawa: nak¬adem autora, 1889–1894; Lietuvißkas botanikos Ωo- dynas 1, redagavo Jonas Dagys, Kaunas: Varpas, 1938 (toliau – LBÛ). Taçiau apie Christianå Mentzel^ (1622–1701), gydytojå, botanikå, sinologå ir, be kita ko, nusi-
1 Nor∂çiau pad∂koti Pasaulio lietuvi¨ Latinorum, Græcorum · Germanorum bendruomenei, Ilinojaus universiteto literis, per Europam u∫itatis con∫criptus, Çikagoje (University of Illinois at Chica- · ∫ic con∫tructus [...] Operâ CHRISTIANI go) Lituanistikos katedrai ir jos ved∂jai MENTZELII, D. Sereni∫∫imi Electoris prof. Violetai Kelertienei uΩ sudarytas Brandenburgici Con∫iliarii · Archiatri [...] sålygas ßiame universitete m∂nes^ BEROLINI, [...] RUNGIANA, M. DC. staΩuoti – P. U. D. LXXXII. [1682] (toliau – MInd). 2 [Christianus Mentzelius,] INDEX NOMI- NUM PLANTARUM MULTILINGUIS,
11 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai pelnius^ lietuvi¨ kalbos istorijai mokslininkå, lietuvißkose enciklopedijose nera- sime nieko. Nors Lietuvos botanikai juo r∂m∂si, taçiau kalbininkai kol kas neskyr∂ jam rimtesnio d∂mesio. Tod∂l iß pradΩi¨ dera nors trumpai apraßyti Mentzelio gyvenimå, kupinå darb¨ ir kelioni¨3.
1. CHRISTIANO MENTZELIO GYVENIMO ETAPAI IR DARBAI. Ment- zelis gim∂ 1622 m. liepos 15 d. Fürstenwalde, netoli Frankfurto prie Oderio, ir ten praleido vaikyst´. Berlyne 1636–1637 bei 1639–1643 metais lank∂ gimnazijå. 1644 metais jis prad∂jo studijuoti medicinå, iß pradΩi¨ Frankfurte prie Oderio, o v∂liau, nuo 1646-¨j¨ – Karaliauçiuje. Po met¨ Mentzelis tapo Lenkijos karaliaus pasiun- tinio Creitzo palydovu ir nuolat lank∂si Varßuvoje bei Krokuvoje. 1648 metais jis apsigyveno Dancige (Gdanske), kur prisid∂jo prie Johanno Rauhe’s prad∂to ßvieti- mo reformos projekto. Dancige Mentzelis d∂st∂ botanikå ir organizavo botanikos ekspedicijas ^ miesto apylinkes. Íios veiklos rezultatas buvo knyga Centuria plan- tarum circa nobile Gedanum sponte nascentium (1650). 1650 metais Mentzelis paliko Dancigå ir kone penkerius metus keliavo po Eu- ropå, mok∂si ^vairiuose universitetuose bei kitose aukßtojo mokslo ^staigose. Taip prasid∂jo gydytojo ir botaniko kelion∂s (Peregrinatio academica), kurios v∂liau tu- r∂jo ^takos jo karjerai ir reputacijai mokslo pasaulyje. Pirmiausia Mentzelis apsilank∂ Olandijoje (Amsterdame, Leidene), kur susipa- Ωino su biologu Georgu Eberhardu Rumphu, tarnavusiu oland¨ Ryt¨ Azijos kom- panijoje kartu su aukßtu pareig∆nu iß Ryt¨ Indijos kompanijos Andreasu Cley- eriu. Çia Mentzelis susidom∂jo Kinija ir Japonija4. V∂liau jis daug keliavo po Pranc∆zijå, Ispanijå, Portugalijå, po VidurΩemio j∆ros salas (Maljorkå, Korsikå, Sardinijå, Elb´, Maltå, Kretå, Korfù) ir ypaç po Italijå (Venecijå, Pizå, Florencijå, Romå, Neapol^). Metus studijavo Bolonijos bei Padujos universitetuose, o 1654 metais gavo medicinos daktaro laipsn^. Po to Mentzelis gr^Ωo ^ t∂vyn´. Nuo tada prasid∂jo jo tarnyba Brandenburgo kunigaikßçio dvare. 1658 metais Mentzelis buvo paskirtas dvaro bei lauko gydytoju (Hof- und Lagerarzt)5 ir ne-
3 Autoriai d∂koja ponui Matthiasui Krachtui Wissenschaft und ärztlicher Praxis im alten iß Göttingeno uΩ pagalbå ießkant literat∆- Berlin in Selbstzeugnissen 1. Von Elsholtz ros apie Mentzel^, Onai Aleknaviçienei, und Mentzel bis zum Ausgang des 18. Jh., Sauliui Ambrazui ir Vincui Urbuçiui uΩ Berlin: Urban · Schwarzenberg, 1948, 12– vertingas pastabas, pad∂jusias tobulinti ß^ 21. Apie santykius su kitais mokslininkais straipsn^. Mentzelio biografijå Ωr. Neue Ωr. Rolf Winau, „Der Hof des Groπen Deutsche Biographie 17, Berlin: Duncker · Kurfürsten als Mittelpunkt wissenschaftli- Humblot, 1994, 94–96, çia pateikta ir cher Forschung“, Werkstattgespräch bibliografija (sudaryta Konrado Fuchso); ‘Berliner Ausgaben’, hrsg. von Roloff, smulkiau Ωr. Walter Artelt, Christian Bern-Frankfurt ⁄ M., Las Vegas: P. Lang, Mentzel, Leibarzt des Groπen Kurfürsten, 1981, 35–36. Botaniker und Sinologe. III. Monographien 5 Apie Berlyno dvaro kult∆rin^ gyvenimå Ωr. Gesch. Med. 1, Leipzig, 1940. Rolf Winau, „Der Hof des Groπen 4 Plaçiau apie Mentzelio dom∂jimåsi Toli- Kurfürsten und die Wissenschaften“, m¨j¨ Ryt¨ augalais ir gyv∆nais bei kin¨ Medizin in Berlin, Berlin, New York: de kalba Ωr. Walter Artelt, Medizinische Gruyter, 1987, 11–25.
12 Archivum Lithuanicum 1 trukus dalyvavo Holsteino kare prieß ßvedus. 1660 metais pakeltas Frydricho Vil- helmo I r∆m¨ gydytoju (Leibarzt). Tada ved∂ Evå Marijå Falkenhagen ir apsigy- veno Karaliauçiuje. Taçiau naujosios pareigos vert∂ vis daΩniau keliauti tiek po Vokietijå (Klevå, Aachenå, Elzaså, kur dalyvavo kare prieß Pranc∆zijå, ir kitur), tiek po uΩsien^ (Ispanijå, Olandijå). 1660–1664 metai jo gyvenime buvo palyginti ram∆s. Tada jis tvark∂ dar 1652-aisiais iß Moritzo von Nassau-Siegeno gautå bra- zil¨ pießini¨ kolekcijå. Íito darbo vaisius – veikalas Theatrum rerum naturalium Brasiliae, taçiau jis per Antråj^ pasaulin^ karå Ωuvo. Tais paçiais metais Mentzelis tapo Academia Curiosorum nariu (vardu Apollo)6 ir nuo to laiko Akademijos lei- dinyje paskelb∂ nemaΩai straipsni¨. Jis raß∂ apie ^vairius gamtos reißkinius: vietos faunå (daugiausia vabalus), dangaus fenomenus (vaivorykßt´ ir meteorus), ak- menis (pagal kunigaikßçio kolekcijå). Medicinos darbuose Mentzelis daΩniausiai pasakojo apie siaubingus ir stebuklingus ^vykius7. 1685 metais Mentzelis tapo turtingos kunigaikßçio Frydricho Vilhelmo kin¨ knyg¨ bibliotekos kuratoriumi8. Kunigaikßçio paragintas, tur∂damas per ßeßias- deßimt met¨, jis prad∂jo rimtai mokytis kin¨ kalbos ir raßto. Tuo metu spausdino ir du darbelius apie kin¨ medicinå: Specimen medicinae sinicae, sive opuscula medica ad mentem sinensium ir Clavis medica ad chinarum doctrina de pulsibus; v∂liau pa- skelb∂ Lotyn¨–kin¨ kalb¨ Ωodyn∂l^ (1685) prie Miscellanea Curiosa ir pagaliau Trum- påjå kin¨ chronologijå (1696); kiti Mentzelio sinologiniai darbai liko rankraßçiai9. Visa tai rodo, kaip ßis Ωmogus buvo ^sigilin´s ^ filologijos, ypaç sinologijos, stu- dijas. Jis pasidar∂ garsus ir plaçiai vertinamas kin¨ kalbos mokovas10. Po kunigaikßçio mirties (1688) Mentzelis praß∂si atleidΩiamas iß r∆m¨ gydyto- jo, o po ketveri¨ met¨ savo s∆naus labui taip pat iß bibliotekos kuratoriaus pa- reig¨. Parkinsono ligos kankinamas Mentzelis mir∂ Berlyne 1701 m. sausio 17 d. Iß trumpai nusakyto Mentzelio gyvenimo matyti, kad jis, nors ir su ilgomis pertraukomis, nemaΩai laiko gyveno Karaliauçiuje (pirmå kartå nuvyko tikriau- siai 1646-aisiais ir iki pat mirties ten vis sugr^Ωdavo gyventi). Pagrindiniame savo veikale Index nominum plantarum jis mini Pr∆sijå: „[...] taip pat ^maißiau tam tikr¨ augal∂li¨, kadaise jaunyst∂je mano pasteb∂t¨ ir surinkt¨ Pr∆sijoje, Brandenburge,
6 Apie Mentzelio santyk^ su ßia Akademija 8 Apie kunigaikßçio dom∂jimåsi Kinija ir jo Ωr. Rolfo Winau disertacijå Christian sudarytå kin¨ knyg¨ kolekcijå raß∂ Eva Mentzel und die Academia Naturae Curioso- Kraft, „Die chinesischen Bücherherausge- rum. Aus dem Medizinhistorischen Institut ber des Groπen Kurfürsten und seines der Johannes Gutenberg-Universität Mainz, Nachfolgers“, China und Europa. Chinaver- Mainz, 1970. ständnis und Chinamode im 17. und 18. Jh., 7 Detaliau apie Mentzelio raßtus Akademijos Berlin, 1973, 18–25. Ωurnale Ωr. Rolf Winau, „Christian 9 Apie tai Ωr. Winau 1981, 38. Mentzels wissenschaftliche Interessen im 10 Apie tai Ωr. Harald Bräuner, „Europäische Spiegel seiner Beiträge in der ‘Miscella- Chinakenntnis und Berliner Chinastudien nea Curiosa’“, Fachliteratur des Mittelal- im 17. und 18. Jahrhundert“, Kuo Heng- ters. Festschrift für G. Eis, Stuttgart: Yü, Berlin und China. Dreihundert Jahre Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 1968, wechselvolle Beziehungen, Berlin: Colloqui- 101–113. um Verlag, 1987, 5–29, ypaç 16–23.
13 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai 1 pav. MInd: pirmasis antraßtinis lapas; Pizos universiteto biblioteka, sign.: D.c.3.9
14 Archivum Lithuanicum 1 Italijoje bei kituose Europos regionuose, – niekieno, regis, neapraßytus“ (MInd ^vadas). Tod∂l visai gali b∆ti, kad jis yra vaikßçioj´s ir lietuvi¨ gyvenamose Ryt¨ Pr∆sijos vietose.
2. MENTZELIO INDEX NOMINUM PLANTARUM (1682). Savo Ωymiausiå veika- lå Mentzelis paskelb∂ Berlyne 1682 metais. Jis pavadintas dvejopai. Ítai pirma- jame antraßtiniame lape (su raiΩiniu) raßoma: „Pºnaj Botan√nymoq pol¥glvttoq, INDEX NOMINUM PLANTARUM MULTILINGUIS [...]“ (plg. 1 pav.11), o antra- jame antraßtiniame lape: „PI´NAJ Botan√nymoq Pol¥glvttoq KauolikØq, INDEX NOMINUM PLANTARUM UNIVERSALIS [...]“ (plg. 2 pav.). Atkreiptinas d∂- mesys, kad antrasis graikißkas pavadinimas jungia skirtingus antraßtini¨ lap¨ paΩyminius (multilinguis ir universalis): Pol¥glvttoq ‘daugiakalbis’ ir KauolikØq ‘universalus’. Veikalo spausdinimo istorijå smulkiai ißtyr∂ Walteris Arteltas: knyga iß karto iß∂jo su priedu Pugillus rariorum plantarum, jame pateikta papildym¨. Kitas prie- das – Corollarium ißspausdintas ne anksçiau kaip 1692 metais, jame daugiausia skelbiami rusißki augal¨ pavadinimai12. Tiesa, MInd antrajame antraßtiniame lape Mentzelis prisistat∂ ne kaip autorius, o kaip galutinis pareng∂jas (Adornavit · perfecit opus CHRISTIANUS MENTZE- LIUS). Taip jis paraß∂ tikriausiai tod∂l, kad svarbus jo pagalbininkas buvo vidu- rinysis s∆nus Johannas Christianas (tai nurodyta pratarm∂je bei Mentzelio laiß- kuose Volkameriui13). Veikalas susideda iß 331 didelio formato puslapio. Jame pagal ab∂c∂l´ suraßyti augal¨ pavadinimai daugeliu pasaulio kalb¨ ir tarmi¨. Mentzelis naudojosi ^vai- riomis XV–XVII amΩiaus botanikos knygomis ir Ωodynais. Formas pateik∂ origina- lo raßyba, o esant reikalui transliteravo. Íaltinius steng∂si nurodyti santrumpo- mis, j¨ aißkinamasis såraßas labai platus. Kalb¨ ^vairov∂ taip pat labai ^sp∆dinga. Iß Europos kalb¨ çia pamin∂tos: „Latinâ ∫ive vetere Romanâ, Græcâ antiquâ, Italicâ cum ∫uis, Hetruriæ, I∫triæ, Venetorum, Forojulien∫ium, nec non In∫ularum adjacentinm [sic!] Malthæ, Cretæ vel Candiæ, Lesbi. ·c. Dialectis. Hi∫panicâ, Lu∫itanicâ · in ea Regnorum Cataloniæ, Valentiæ, ·c. Gallicâ vetere · neotericâ cum ∫uis, Burgundiæ, Narbonæ, Pari∫ien∫ium, ·c. Idiomatibus. Anglicâ, Scoticâ · Irlandicâ. it: Danicâ, Germanicâ cum ∫uis, Sile∫iorum, Marchicorum, Pomeranorum, Boru∫∫orum ·c. ∫ermo- num proprietatibus. Belgicâ cum ∫ua Brabanticâ. Bohemicâ, Polonicâ, Lituanicâ, Vi- nidicâ, Rutenicâ, Wallachicâ olim Dacicâ, Hungaricâ, Sclavonicâ, Croaticâ. ·c.“14
11 NuoßirdΩiai d∂kojame Pizos universiteto 13 Apie tai Ωr. Artelt 1975, 14–15. (Università di Pisa) bibliotekai uΩ 14 Taip pat ißvardytos Azijos kalbos: padarytas visas ßio straipsnio iliustracijas. „Hebræâ, Chaldaicâ, Syriacâ, Arabicâ, Fotografuota iß ßios bibliotekos MInd Turcicâ cum ∫ua Tripolitana. ·c., Tarta- egzemplioriaus, sign.: D.c.3.9. ricâ, Per∫icâ, Malabaricâ, Bramanicâ olim 12 Walter Artelt, „Christian Mentzel und sein Brachmanicâ, Prophetarum, Magorúmque Index nominum plantarum universalis“, veterum, Zeilanicâ ∫ive Cingalicâ, Javanicâ, Acta Historica Leopoldina 9, 1975, 9–26. Bengalicâ, Sinicâ, Japonicâ, Malaicâ,
15 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai (plg. 2 pav.). Vadinasi, indekso sudarytojas pats nurod∂ pateik´s bent kelias- deßimties kalb¨ ir tarmi¨ medΩiagå. Nors Mentzelio veikla ir interesai buvo ^vair∆s, reikia pabr∂Ωti, kad pagrin- dinis mokslas, kuriam jis viså gyvenimå skyr∂ daugiausia laiko, buvo botanika: „Botanikos studijas iß jaunyst∂s [...] tarp pagrindini¨ malonum¨ [...] tur∂jau“ („Bo- tanicum studium a juventute [...] inter delicias [...] praecipuas habui“15). Taçiau negalima nepasteb∂ti, kad rengdamas Index nominum plantarum jis patenkino ne tik botaniko, bet ir filologo aistrå.
3. MENTZELIO INDEX NOMINUM PLANTARUM – KONSTANTINO SIRVYDO DICTIONARIUM ANTROJO LEIDIMO PAÛINIMO ÍALTINIS. Tarp kit¨ kalb¨ indekse minima ir Lituanicâ. Net trijose literat∆ros såraßo vietose apraßomas ßalti- nis, iß kurio imti lietuvißki botanikos pavadinimai – Konstantino Sirvydo Ωodynas: 1) „Diction. Dictionarium trium Linguarum, Polonico-Latino Lituanicum. R. P. Con- ∫tantini Schirvvid. Vilnæ 1631. 8.“; 2) „Lex. Lit. Lexicon Lituanicum, ∫ive Dictionarium Polonico-Latino-Lituanicum à CONSTANTINO Sƒyrwid. P. Soc. Je∫. ∫eculo præ∫ente 16. editum Vilnæ, 1631. in 8.“; 3) „Sƒyrwid CONSTANTINUS Sƒyrwid. P. Soc. Je∫u. Scrip∫it Dictionarium trium Linguar. Polonico Latino-Lituanicum Vilna. 1631. 8.“ Ketvirtå kar- tå Sirvydo Ωodynas pamin∂tas ^vade: „Ex Lituanis, R. P. Con∫tantini Szyrwid Dic- tionarium Polonico-Latino-Lituanicum“. Kaip Ωinoma, ßio leidimo n∂ra ißlikusio n∂ vieno egzemplioriaus. 1631 met¨ Sirvydo Ωodynu yra naudoj´sis ir Liudvikas R∂za. Jis 1825 metais ißleisto dain¨ leidimo komentaruose nurod´s tok^ jo pavadinimå: „Dictionarium trium linguarum, Wilna 1631“16. Visi keturi Mentzelio pateikti Dictionarium pa- vadinimo variantai ir penktasis R∂zos kiek skiriasi. Iß sutampançi¨ element¨ gali- ma sp∂ti, kad originalo antraßt∂je tur∂jo b∆ti bent du dalykai: 1) Dictionarium trium linguarum (cituoja Mentzelis ir R∂za); 2) 1631 metai (taip pat Mentzelis ir R∂za). Indekse net keturis kartus nurodytos Ωodyno kalbos Polonico-Latino-Litua- nicum gali b∆ti tik aißkumo d∂lei priraßytas paaißkinimas. R∂za Dainose j¨ nemini. Íiaip ar taip, neabejotina, kad tai yra antrasis Dictionarium leidimas (toliau – SD2), iß∂j´s 1631 metais. Taip pat aißku, kad pagrindinis jo pavadinimo Ωodis buvo Dictionarium. Íiuodu faktus patvirtina ir treçiojo Dictionarium leidimo pratarm∂:
Coreicâ, ·c.“; Afrikos kalbos: „Ægyptiacâ, 15 Cit. iß: Artelt 1975, 9. Æthiopicâ, Mauritanicâ ∫ive Barbaricâ · 16 [Liudvikas R∂za,] Dainos oder Litthaui∫che Tunen∫ium, cum Poenorum antiqua, Cana- Volkslieder ge∫ammelt, ¯ber∫ett und mit ge- ricâ et Madaga∫caricâ“; iß Amerikos gen¯ber∫tehendem Urtext herausgegeben von kalb¨: „Bra∫ilianâ, Virginianâ, Mexicanâ · L. J. Rhe∫a [...], Künigsberg: Druck und adjacentium populorum aliorúmque in In∫ulis, Verlag der Hartung∫chen Hofbuch- · continente ∫olo, hinc inde habitantium, drukkerei, 1825, 310: „Das Dictionarium quorum Sermonum nomina non omnibus, ∫ed trium linguarum, Wilna 1631. S. 20. ∫ett quibusdam tantùm Plantis, quotquot apud bei Bojarƒyn, Nobilis inferioris ordinis“. Auctores reperta fuerunt, ∫par∫im adpo∫ita ∫unt“.
16 Archivum Lithuanicum 1 2 pav. MInd: antrasis antraßtinis lapas; Pizos universiteto biblioteka, sign.: D.c.3.9
17 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai „DIctionarium hoc trium linguarum, Vilnæ Typis Academicis Anno 1631. in lucem prodierat [...]“17. Konstantinas Sirvydas yra sudar´s du visißkai skirtingus Ωodynus. Kadangi t¨ Ωodyn¨ santyk^ anksçiau yra apraß´s Vincas Urbutis18, o ypaç j^ detalizav´s ßiame Archivum Lithuanicum tome19, çia pamin∂sime tik keletå fakt¨. Pirmojo Sirvydo Ωodyno, Kazio Pakalkos vadinamo Senuoju Konstantino Sir- vydo Ωodynu20, teißlik´s vienas defektuotas egzempliorius, saugomas Maskvoje. Iß Ing∂s Lukßait∂s rast¨ dokument¨ matyti, kad Saliamono Risinskio (mirusio apie 1625 metus) knyg¨ såraße nurodytas (apytiksliai?) toks Ωodynas: Promp- t[u]arium dictionum Polonicarum Latinarum at Lituanicarum (SKSÛ 12). Tai gali b∆ti senesniojo Ωodyno pavadinimas. Íis Ωodynas labai skiriasi nuo Dictionarium treçiojo (toliau – SD3) leidimo, iß∂jusio 1642 metais. Jame yra tik apie 6000 Ωo- dΩi¨, o SD3 – net 10 000. Urbutis raß∂, kad „K. Sirvydas, rengdamas v∂lesn^j^ ‘Dictionarium’, viskå yra dar´s iß naujo, ^ senesn^j^ Ωodynå bemaΩ visai neΩi∆r∂- damas“ (Urbutis 1967, 210). Antrasis Ωodynas, kurio pavadinime vartotas Ωodis Dictionarium, buvo ißleis- tas penkis kartus. Vinco Urbuçio nuomone, 1631 met¨ Ωodynas gali b∆ti antrasis Dictionarium leidimas, bet ne pirmojo Ωodyno antrasis leidimas. Pirmasis Dic- tionarium leidimas gal∂j´s b∆ti spausdintas, pavyzdΩiui, 1629 metais (Urbutis 1999, 146). Íiå datå, nors ir abejodamas, 1867 metais buvo nurod´s lenk¨ biblio- grafas Franciszekas Maksymilianas Sobieszczaˆskis (PLKÛ 22). 1629-ieji gal gal∂- t¨ b∆ti pirmojo Dictionarium leidimo metai, taçiau pirmasis Ωodynas nevadinti- nas Dictionarium. Tad ißlikus^ seniausiå Sirvydo Ωodynå sålygißkai çia vadinsime Sirvydo Promptuarium (toliau – SPr). Apie antråj^ Sirvydo Dictionarium leidimå (1631) daΩniausiai spr´sta iß netiesio- gini¨ ßaltini¨. Viena konkretesn∂ citata, kuria r∂m∂si Pakalka, yra Liudviko R∂zos Dainose: „L. R∂za (1776–1840) ‘Dain¨’ pastabose prie ΩodΩio ‘bajoras’ cituoja Íir- vydo Ωodyno, ißleisto 1631 m. (jei R∂za neapsiriko, nurodydamas leidimo metus), Ωodynin^ straipsn^ Bojarzyn, Nobilis inferioris ordinis ir paΩymi, kad ßis straipsnis esås dvideßimtame puslapyje. Toks pat straipsnis tame paçiame puslapyje yra ir III leidime. Tai leidΩia manyti, kad II ‘Dictionarium’ 1631 m. leidimas buvo toks, kaip III (1642), t. y. parengtas pagal Knapskio Ωodynå“ (PLKÛ 28). Vadinasi, SD2 tur∂j´s b∆ti panaßus ^ treçiåj^ leidimå SD3.
17 Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas. Konstanti- 18 Vincas Urbutis, „Pirmasis lietuvi¨ kalbos nas Íirvydas: Dictionarium trium lin- Ωodynas ir keletas jo ret¨ ΩodΩi¨“, Blt guarum, pareng∂ Kazys Pakalka, Vilnius: 3(2), 1967, 210. Mokslas, 1979, 97: „Íis trij¨ kalb¨ 19 Vincas Urbutis, rec.: „Senasis Konstantino Ωodynas Vilniuje, Akademijos spaus- Sirvydo Ωodynas“, ALt 1, 1999, 143–154. tuv∂je, ^ ßvieså iß∂jo 1631 metais [...]“ 20 Plg. fotografuotin^ leidin^: Senasis Konstan- (toliau – PLKÛ). tino Sirvydo Ωodynas, pareng∂ Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997 (toliau – SKSÛ).
18 Archivum Lithuanicum 1 Taip pat Ωinoma, kad Sirvydas mir∂ tais metais, kai buvo ißleistas SD2 (1631). Pats Sirvydas negal∂jo redaguoti SD3 (1642), nes ßis ißspausdintas pra∂jus 11 met¨ po jo mirties. Antraip, jei SD2 (vadinasi, ir SD1) b∆t¨ tik menkai pakeistas SPr perleidinys, jau treçiojo Dictionarium leidimo autoriumi negal∂tume laikyti Sirvy- do, nes autoriui gyvam tebesant rengti leidimai b∆t¨ labai skyr´si nuo pomirtini¨! Sirvydas gal∂jo parengti spausdinti SPr, SD1, SD2, bet ne SD3. Kaip nurodyta SD3 pratarm∂je, tas leidimas buvo redaguotas: „O kiek ßis paskutinis leidimas yra ge- resnis uΩ ankstesn^j^, gal∂site spr´sti iß daugelio pataisyt¨ ir patikslint¨ pasa- kym¨, gausesni¨ sinonim¨“ („Porro quantum priori præ∫tet hæc editio po∫trema, cum è pluribus dictionibus emendatis aucti∫q[ue], tum è Synonimorum conge∫tu vberiore, in- dicium capietis“, PLKÛ 97). Vadinasi, treçiasis Dictionarium leidimas kaΩkiek skiria- si nuo antrojo d∂l redaktori¨, leid∂j¨ ar rink∂j¨, bet ne autoriaus padaryt¨ patais¨ ar klaid¨. Taigi SD2 yra tikras originalus dar paties Sirvydo pateiktas spausdinti Dictio- narium leidimas. Jo p∂dsak¨ ir randame Mentzelio indekse. Pagal lietuvißkus Mentzelio veikalo duomenis m∂ginsime rekonstruoti kai kurias jo lytis ir detaliau nustatyti jo santyk^ su kitais Ωodynais bei j¨ leidimais (ißlikusiais SD3 ir SPr).
4. MENTZELIO LIETUVIË KALBA. Pirmiausia svarbu nustatyti, ar Index nominum plantarum galutinis pareng∂jas Mentzelis, vokietis, bet ilgokai gyven´s Karaliauçiuje, mok∂jo lietuvißkai. Lietuvißki ΩodΩiai jo knygoje daΩnai uΩraßyti su klaidomis. Tiesa, bent dalis j¨ gali b∆ti padarytos ne Mentzelio, o spaustuv∂s rink∂jo. Taçiau to atskirti kol kas negalima. Íiaip ar taip, Mentzelis (kaip kuratorius [autorius] ir tik∂tinas korektorius) kartu su savo s∆numi vis tiek atsako uΩ nepasteb∂tus ir neißtaisytus riktus. Toliau ^vertinsime kai kuriuos MInd pasitaikançius klaid¨ tipus. Esama ne- maΩa atvej¨, kur Mentzelis neskyr∂ lietuvißk¨ ΩodΩi¨ rib¨. Ítai SD3 straipsnyje Blu∫cƒ. Hedera. Jonoµiaus ˇo¬e 19 yra du lietuvißki ΩodΩiai. Mentzelis analogißku atveju ΩodΩius vienå kartå raß∂ kartu: Jono∫iansrole. Lituan. v. Hedera 162. Tik∂- tiniau, kad SD2 taip nebuvo sujungta. SD3 straipsnyje Jáwor cudƒo≤iem∫ki. Platanus. Klawas ∫wetimos sálies 86 ΩodΩi¨ ribos labai aißkiai atskirtos. Matyt, panaߨ SD2 straipsn^ Mentzelis vienå kartå perdar∂ ^ Klawas ∫wetino∫∫alies. Lituan. v. Platanus 168, o kitå – ^ PLATANUS. [...] Klawas Swetime∫∫alies. Lituan. 245. Taigi Mentzelis neatskyr∂ ΩodΩi¨, tik iß pradΩi¨ padar∂ maΩiau klaid¨, o pavyzd^ pakartodamas – daugiau (visai ne^tik∂tina, kad toki¨ klaid¨ gal∂jo b∆ti originaliame SD2). Kitos Mentzelio ΩodΩi¨ rib¨ klaidos: Liemo ⁄ saknis wino SD3 160 – Limo∫∫akins winolit MInd 180 (prie formos wino net prid∂ta lit – matyt, iß pradΩi¨ Mentzelio prisiraßyta santrumpa lit. netyçia tapo ΩodΩio dalimi);
19 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai Medˇias raudonas ⁄ ba¬tas ⁄ Jndios SD3 38 – Medˇias raudonaibaltas Jndos. MInd 197 (nors kitoje vietoje Mentzelio ΩodΩiai atskirti tiksliau – Medƒias raudonas baltas indos MInd 271); ∫auline ˇo¬e SD3 409 – Saulineƒale MInd 286; Soros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros kulines SD3 10 – Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229; Voga wino d≤iawinta SD3 391 – Vogo winodƒia winka MInd 323. Tokios klaidos rodo Mentzel^ neatpaΩinus lietuvißk¨ ΩodΩi¨, tad ir nemo- k∂jus kalbos. Yra ir kitokio pob∆dΩio, sakytume, interpretacijos klaid¨. PavyzdΩiui, MInd paraßyta: PALMA. [...] Plastaka. Lituan. 226. SD3 yra straipsnis D¬oˆ ⁄ Palma, P¬ástaká 46. Ûodis palma lotynißkai reißkia ir ‘delnas’, ir ‘palm∂’. Skaitydamas SD2, Mentzelis rado lotynißkå palma ir nuraß∂ j^ kartu su lietuvißku atitikmeniu Plastaka. Jis tur∂jo nesuprasti ΩodΩio Plastaka reikßm∂s, jei pavartojo j^ medΩio ‘palm∂’ reikßme. Taip pat Mentzelis bus nesuprat´s Sirvydo SD2 straipsnio, kuris SD3 taip para- ßytas: Bylicá. Artemi∫ia. Kietis ⁄ gen. ¢io 26. Mentzelis perraß∂ j^ ARTEMISIA. [...] Bilicƒa. Pol. [...] Kietis geneio. Lituan. 34. Vargu ar mokantis lietuvißkai Ωmogus b∆t¨ padar´s toki¨ klaid¨. Bene didΩiausia Mentzelio klaid¨ grup∂ – tai smulkesni, raidΩi¨ neperskaity- mo riktai. Gana daΩnai painiojamos tam tikros panaßios raid∂s. PavyzdΩiui: ≥
20 Archivum Lithuanicum 1 Mentzelis, taçiau net jeigu viena ar kita iß nurodyt¨ klaid¨ ir yra SD2, o ne Ment- zelio riktas, tai absoliuti j¨ dauguma vis tiek verçia manyti klydus Mentzel^. Ir dar viena klaid¨ r∆ßis – kit¨ kalb¨ raßybos ir tarties interferencija, t. y. klai- dos, padarytos d∂l nuraßytojo (Mentzelio) gimtosios (ar ir kokios kitos gerai mo- k∂tos) kalbos ^takos. PavyzdΩiui: ≥ ≥ : Abuolis ⁄ way∫ius cytrinis SD3 39 – Abvolis way∫ius cytrinis MInd 3; Gribas SD3 79 – Gribas MInd 124; klawas SPr 56r, Klawas SD3 86 – Klawas MInd 4; vo∫is SPr 47r, Wuo∫is SD3 88 – Vosis MInd 121; tik∂tina, kad d∂l vokieçi¨ kalbos raßmens garsui [s] Ωym∂ti Mentzelis gal∂jo ir papraståjå retkarçiais para- ßyti kaip . Èvairi¨ lietuvi¨ kalbos klaid¨ Mentzelio Index nominum plantarum yra ir dau- giau, taçiau ir çia pateikt¨ turb∆t pakanka parodyti, kad Mentzelis negal∂jo mok∂ti lietuvi¨ kalbos. Vadinasi, jis vis¨ pirma dirbo su grafine lietuvißk¨ Ωo- dΩi¨ ißraißka.
5. SIRVYDO KALBOS DUOMENË POBÔDIS MENTZELIO INDEKSE. Kaip jau uΩsiminta, SD3 tur∂jo b∆ti panaßus ^ SD2. Kalb∂dami apie Mentzelio klaidas tar∂me, kad SD3 su tam tikromis ißlygomis gali reprezentuoti SD2. Taçiau vis d∂lto tarp t¨ leidim¨ negal∂jo neb∆ti smulki¨ skirtum¨ (kaip min∂ta, SD3 pratarm∂je kalbama apie taisymus). Bandydami juos nustatyti, vis¨ pirma remsi- m∂s SPr duomenimis ir rekonstruosime tam tikras tik∂tinas Sirvydui b∆dingas SD2 lytis, kurios skyr∂si nuo SD3 (5.1.). V∂liau m∂ginsime nustatyti, koki¨ gal∂jo b∆ti bendrybi¨ tarp SD2 ir SD3 (5.2., 5.3.).
5.1. SD2 FORMOS, SUTAMPANÇIOS SU SPr, TAÇIAU SKIRTINGOS NUO SD3. Yra tam tikr¨ atvej¨, kurie leidΩia sp∂ti, jog SD2 Sirvydas vartojo tokiå paçiå ar panaßiå formå kaip ir SPr, taçiau SD3 toji forma jau kitokia ir, tik∂tina, galinti b∆ti ne Sirvydo, o kit¨ j∂zuit¨ redaktori¨, leid∂j¨ ar rink∂j¨ darbas. Pa- vyzdΩiui, SPr yra olsa ⁄ alnus. alixnis 113r. Ta pati forma nuraßyta ir Mentzelio nuo SD2: Alik∫nis MInd 13 (skiriasi tik raßyba, t. y. vietoj raid∂s (Alik∫nis, Alicksnis), taçiau SD3 redaktoriai, leid∂jai ar rink∂jai padar∂ klaidå ir atspausdino Alikinis.
21 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai 3 pav. MInd 104: fragmentas su ΩodΩiais Diemedis, Diligine, Dinca; Pizos universiteto biblioteka, sign.: D.c.3.9
Analogißkas atvejis yra su ΩodΩiu diemedis. Tiesa, ßis Ωodis nefiksuotas SPr. Taçiau Mentzelis j^ vartoja: Diemedis MInd 1, 104 (plg. 3 pav.). SD3 tokio ΩodΩio taip pat n∂ra, vietoj jo paraßytas bene taip pat klaidingas dieniamedis: Boˇe drƒewko. Abrotonum. Dienemedis SD3 21. Labai abejotina, kad Mentzelis, nemok∂damas lie- tuvi¨ kalbos, b∆t¨ gal∂j´s Dienemedis (=Diewemedis) atsitiktinai sutrumpinti ^ Die- medis. Matyt, Ωod^ Diemedis jis nusiraß∂ nuo SD2, matyt, tai buvo Sirvydui ir jo tarmei b∆dingas Ωodis, tik SD3 redaktoriai j^ pakeit∂. Tokiå hipotez´ patvirtina LKÛ duomenys: diemedis ypaç Ωinomas Piet¨ ir Ryt¨ Lietuvoje (plg. Brsl, Ds, Kp, Rdm, Slk, Slm), tad tikrai gal∂jo b∆ti ryt¨ aukßtaiçio Sirvydo pavartotas. O redak- toriai turb∆t „patais∂“ ^ Dienemedis (*Diewiamedis?), nes gal∂jo b∆ti kit¨ tarmi¨ atstovai ir to ΩodΩio neΩinoti. ÛodΩio *dieniamedis LKÛ iß viso n∂ra, o dieviamedis fiksuotas vien tik iß Sirvydo Ωodyno. Taip pat kiek netik∂tai ΩodΩio sviklas skaiçius MInd sutampa su SPr, bet ne su SD3: SPr yra daugiskaita ¢wik¬á. beta, ∫wik¬ay 16r, o SD3 – vienaskaita Swik¬as 38; plg. MInd daugiskaitå Swiklay 47; 294. Matyt, tokia pati forma ∫wik¬ay tur∂jo b∆ti paraßyta ir SD2. Ji bus patekusi ir ^ Mentzelio veikalå. Tai, kad SD3 vienaskaitinis
22 Archivum Lithuanicum 1 variantas Swik¬as skiriasi ir nuo SPr, ir nuo MInd (SD2), turb∆t patvirtina, jog SD3 buvo pakoreguotas jo redaktori¨, bet ne paties Sirvydo. Su SPr, o ne su SD3 sutampa ir MInd vartotas Ωodis uosis: vo∫is SPr 47r, Vo∫is MInd 323; Vosis MInd 121. O SD3 jau esama paredaguotos formos vuosis: Wuo∫is 88. Tik∂tina, kad ir SD2 b∆ta formos uosis, ne vuosis. Panaßiai galima manyti ir apie raidΩi¨ ar [ß]: pusis 414. Vis d∂lto visai greta SD3 ta pati ßaknis raßoma ir su <µ>, plg. puµinas [...] puµinis 414. Apskritai Sirvydui buvo labai ^prasta minkß- tåj^ [ß’] Ωym∂ti Ωenklu <µ>23. Jonas Palionis raßmen^ <µ> net laiko ryßkiausiu sirvydinio raidyno (DLK raidyno tipas!) skirtumu nuo 1737 met¨ Universitas linguarum Litvaniae24. Tod∂l visai gali b∆ti, kad SD2 pußies pavadinime nebuvo Ωenklo , o vartota forma su <µ>. Vadinasi, çia v∂l tik∂tina redaktori¨ ranka, SD3 <µ> pakeitusi ^ . Analogißkai interpretuotinas pa∫ternakay SPr 119v bei Pa∫ternakay MInd 231. Sir- vydo SPr ir Mentzelio formos sutampa, taçiau skiriasi nuo SD3: Pa∫ternokay 286, t. y. çia vietoj (pa∫ternakay, Pa∫ternakay) vartojama raid∂
21 Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalba 23 Plg. Palionis 1967, 40. XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 46. 24 Plg. Jonas Palionis, „XVIII a. lietuvi¨ 22 Plg. kitus analogißkus (<µ> ≥ <∫>) raßyba“, LKK 36, 1996, 35. Mentzelio netikslumus: wiµnia SPr 194v, wiµnia SD3 481, o MInd jau Wi∫nia 71; 3 ¬yµiey SD 414, o MInd – Li∫iey 175.
23 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai paties Sirvydo vartota forma buvusi su raide . Kita vertus, Mentzelis taip pat dar∂ tokio tipo klaid¨. Tad visi ßie ΩodΩiai (ar bent j¨ dauguma) antrajame Sirvydo Ωodyne (Dictiona- rium) tur∂jo b∆ti raßomi panaßiai kaip ir pirmajame (Promptuarium), taçiau v∂les- niajame SD3 redaktoriai, leid∂jai ar korektoriai juos tikriausiai paredagavo ar per- raßydami padar∂ klaid¨: SD2 *Alik∫nis ≥ SD3 Alikinis, SD2 *Diemedis ≥ SD3 Die- nemedis, SD2 *Swiklay ≥ SD3 Swik¬as, SD2 *Vo∫is ≥ SD3 Wuo∫is, SD2 *Cypri∫as ≥ SD3 Cypry∫as, SD2 *Rukstines ≥ SD3 Rugstine, SD2 *Puµis ≥ SD3 pusis, SD2 *Pa∫terna- kay ≥ SD3 Pa∫ternokay.
5.2. SD2 FORMOS, SUTAMPANÇIOS SU SD3, TAÇIAU SKIRTINGOS NUO SPr. Tos Mentzelio pavartotos formos, kurios sutampa su SD3, aißku, liudija, jog ir SD2 tur∂jo tokiå pat lyt^, kad SD3 redaktoriai jos nebuvo pakeit´. Skirtinga SPr forma rodo, jog pats Sirvydas, rengdamas antraj^ Ωodynå SD (SD1, SD2), jau vartojo kitokiå. Íitoje grup∂je dar galima skirti paties Sirvydo kitonißkai raßyt¨ form¨ pogrup^. SPr jis buvo pavartoj´s kai kuri¨ augal¨ pavadinim¨ daugiskaitå, o SD2 jau raß∂ vienaskaitå. PavyzdΩiui, SPr yra daugiskaitin∂ forma cˇo∫nek ⁄ allium, ¢ie∫nakay 18v, taçiau tiek MInd, tiek SD3 yra vienaskaita: Ciesnakas MInd 14, Ciesnockas MInd 81; ¢ie∫nakas SD3 42. Vadinasi, SD2 pats Sirvydas tur∂jo b∆ti pateik´s vienaskaitos formå. Taip pat piotruskœ ⁄ petro∫elinum, vulgo petruskas SPr 123r gali b∆ti s. f. nom. pl. petrußkos (nors LKÛ nurodoma, jog tai s. m. nom. sg. petrußkas, taçiau tai abejotina). O MInd ir SD3 yra moterißkosios gimin∂s vienaskaita: Petruska MInd 235; petruska SD3 296. Abu atvejai turb∆t rodo, jog Sirvydas antrajame Ωodyne, skirtingai nei SPr, rinkosi vienaskaitå, o ne daugiskaitå. Taçiau yra ir prießing¨ pavyzdΩi¨, kur Sirvydas SD2 raß∂ ne vienaskaitå kaip SPr, o daugiskaitå. Antai, nors SPr yra morkwa 77r, MInd ir SD3 paraßyta: Morkwos MInd 284; Morkwos SD3 164. Panaßiai vietoj SPr buvusios vienaskaitos Sirvydas gal∂jo vartoti daugiskaitå ir tokiu atveju: pe¬ynas SPr 123r, o Mentzelio Pelinos Mételey MInd 2 (plg. 4 pav.), 232; Pe¬inos ⁄ meteley SD3 296. Tai reikßt¨, kad Sirvy- das ∂m∂ vartoti ir kitå linksniavimo paradigmå (SPr pe¬ynas ~ pelynas s. m. nom. sg., o SD3 Pelinos ~ pelynos s. f. nom. pl.). Ûinant, kad Ryt¨ Lietuvoje yra abu skoliniai: pelynas (Aps, Dkß, Gdl, Kp, Rud, Sn) ir pelyna (Ant, Ds, Dv, Grv, Ob), tokia versija atrodo visai tik∂tina. Tikriausiai Sirvydas buvo gird∂j´s abu ir rinkosi çia vienå, çia kitå variantå. DaΩnai ten, kur SPr ßaknyje ar gal∆n∂je dar raßyta raid∂ , SD2 jau turb∆t buvo
24 Archivum Lithuanicum 1 4 pav. MInd 2: fragmentas su ΩodΩiais Pelinos Mételey; Pizos universiteto biblioteka, sign.: D.c.3.9
SD3 – jau -os, plg., Samanos MInd 206, 269; Samanos SD3 167. V∂lgi visai analogißkas neatitikimo tipas: ∫oras SPr 44r, 149v; Soro∫ MInd 202, 289, Suros neiƒ∫i∫∫akoii MInd 289; Soros SD3 84, 345, Soros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros kulines SD3 10. Aißku, kad çia SD2 buvo nom. pl. gal∆n∂ -os, o ne -as kaip SPr. Keit∂si ir minkßtumo Ωenklo po
5.3. SD2 FORMOS, SUTAMPANÇIOS SU SD3, TAÇIAU NESAMOS SPr. Kai kuri¨ MInd randam¨ lietuvißk¨ pavadinim¨ SPr n∂ra, taçiau labai panaßi¨ variant¨ yra SD3. Gaus∆s pavyzdΩiai prikißamai rodo SD2 panaßumå su SD3 ir skirtumå nuo SPr. Toliau pateikiama MInd ir SD3 ΩodΩi¨, kuri¨ n∂ra SPr (grafikos neatitikimai turb∆t daΩniausiai yra Mentzelio ar jo rink∂j¨ netikslumai): Arkladuntes MInd 34, 171; Arkladuntes SD3 433; Beƒdaƒ MInd 47, 269; Beƒdas SD3 10; Brƒas MInd 47, 52; Berˇas SD3 23. Dinca25 MInd 98, 104 (plg. 3 pav.); Dinia SD3 121; Di∫∫a MInd 104; Dir∫a SD3 124; Drigue MInd 106, Drigne MInd 153; Drigne SD3 432;
25 Turb∆t Mentzelio suklysta: ≥
25 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai Gile MInd 133; Gi¬e SD3 551; Ka∫tanas MInd 68; Ka∫tanas medˇias SD3 99; Kruminas MInd 169, 266; Kruminas ⁄ erskietinas SD3 89; Laniµius MInd 182; ¬aniµius SD3 119; Luebas MInd 187, 293; ¬uobas SD3 121; Mira MInd 203; Mira SD3 175; Mirtus MInd 204; Mirtas SD3 175; Papartis MInd 118, 229; papartis SD3 284; Piwania MInd 225; piwania SD3 297; P¬adi∫tay MInd 244, 249; p¬adi∫tay SD3 158. Pupa MInd 115, 253; Pupa SD3 19; Serbintos MInd 140, 280; Serbintos SD3 330; Siepronay MInd 97, 282; µiepronay SD3 431; Sƒalawia MInd 269; Sƒa¬awia SD3 432; Terebinthas MInd 298; Terebinthas SD3 443; Umede MInd 125, 322; Vmede SD3 10; Walakiskas MInd 215; Riesutis wa¬akiskas SD3 270; 2alinianas MInd 57, 2œlinianas MInd 329; ˇalini=nas SD3 32. Vadinasi, ßie ΩodΩiai tur∂jo b∆ti visai ar beveik identißki ir SD2 leidime. J¨ labai daug, ir tai liudija, kad SD3 iß esm∂s buvo to paties SD2 perleidimas. SD3 redak- toriai, leid∂jai ar rink∂jai, matyt, koregavo ne tiek daug atvej¨. Daugyb∂ j¨ liko sirvydißki. Tod∂l aißku, kad SD3 t∂ra naujas, maΩai keistas SD2 leidimas, Sirvydui mirus ißleistas pagal autorin^ SD2.
5.4. ÛODÛIË JUNGINIAI. SD3 daug daugiau negu SPr vartota ΩodΩi¨ jun- gini¨. MInd j¨ dauguma, tegu ir daΩnai ißkreipti, taip pat atitinka SD3. Toliau nurodomi MInd ir SD3 sutampantys ΩodΩi¨ junginiai, kuri¨ n∂ra SPr: Abvolis way∫ius cytrinis MInd 3, Abuolis waysius cytrinis MInd 192; Abuolis ⁄ way- ∫ius cytrinis SD3 39; Aliwa wi∫knie MInd 13; Aliwa miskine SD3 264; Ciobray laukmicy MInd 83, Ciobray laukinicy MInd 280; ¢iobray ¬aukiney SD3 161; Jono∫ians role MInd 143, Jono∫iansrole MInd 162; Jonoµiaus ˇo¬e SD3 19; Klawas ∫wetino∫∫alies MInd 168, Klawas Swetime∫∫alies MInd 245; Klawas ∫wetimos sálies SD3 86; Krumas awije¢ium awietes MInd 169; Krumas awie¢iu ⁄ awietes SD3 162; Limo∫∫akins winolit MInd 180; Liemo ⁄ saknis wino SD3 160; Medˇias nuoduotas MInd 197, Medƒias nuoduotas MInd 297; Med≤ias nuoduotas SD3 35; Medˇias raudonaibaltas Jndos MInd 197, Medƒias raudonas baltas indos MInd 271; Medˇias raudonas ⁄ ba¬tas ⁄ Jndios SD3 38; Obelis armeines MInd 191, Obelis armenios MInd 216; Obelis Armenios SD3 179; Oliwa wiskine MInd 218; Aliwa miskine SD3 264;
26 Archivum Lithuanicum 1 Rie∫∫utis kwepius MInd 216, Ries¢utis kwepius MInd 263; Riesutis kwepius SD3 183; Rie∫∫utis ¬aƒdos MInd 41, Ries¢utis taƒdos MInd 263; Riesutis ¬aƒdos SD3 270; Saulineƒale MInd 286; ∫auline ˇo¬e SD3 409; Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229; Soros nei≤∫isákoij SD3 10; Sƒaknis nidƒio Antitora wadinawa MInd 330; Sƒáknis med≤io Antiora wadinamo SD3 39; Vogo winodƒia winka MInd 323; Voga wino d≤iawinta SD3 391; Wira¬as dœƒuni MInd 154, Wira¬as daƒuni MInd 326; Wira¬as darˇiniu ˇolu SD3 68; Wi∫nia niedƒias MInd 71, Wi∫nia medƒias MInd 326; wiµnia medˇias SD3 481; 2iewe medelo ƒynnamomo MInd 81; 2iewe medelo cynnamomo SD3 38. Ir MInd, ir SD3 randami ΩodΩi¨ junginiai dar kartå akivaizdΩiai patvirtina ißvadå, jog SD3 buvo labai panaßus ^ SD2. Taip pat matyti, kad Mentzelis panaudojo daug medΩiagos iß SD2 ir, nors nemok∂damas lietuvi¨ kalbos, nuraß∂ gana kruopßçiai.
6. ÛODÛIAI, NERASTI NEI SPr, NEI SD3. MInd yra ir toki¨ lietuvißk¨ Ωo- dΩi¨, kuri¨ negalima sieti nei su SPr, nei su SD3: j¨ n∂ra ißlikusiuose Sirvydo Ωodynuose. Tokiais atvejais teorißkai ^manoma bent trejopa ΩodΩi¨ interpretacija: 1) SD2 to ΩodΩio nebuvo, vadinasi, Mentzelis j^ gal∂jo paimti iß kur nors kitur (6.1.); 2) Mentzelis suklydo ir lietuvi¨ kalbos santrumpå paΩym∂jo prie kokios nors kitos kalbos ΩodΩio (6.2.); 3) SD2 toji forma buvo, taçiau v∂lesni¨ redaktori¨ nebuvo perkelta ^ SD3 (treçiosios grup∂s mums nepavyko rasti joki¨ aißkesni¨ pavyzdΩi¨).
6.1. Min∂ta, kad Mentzelis ^vade ir naudotos literat∆ros såraße nurod∂ vie- nintel^ lietuvißkå ßaltin^: Sirvydo 1631 met¨ Dictionarium. Taçiau jo tekste esama ir ne iß Sirvydo Ωodyno imt¨ lietuvißk¨ ΩodΩi¨. PabandΩius nustatyti j¨ ßaltinius paaißk∂jo, kad Mentzelis juos gal∂jo b∆ti ∂m´s iß Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißk¨ raßt¨. Juk jis Karaliauçiuje gyveno netrumpai (nors ir su pertraukomis), min∂jo iß t¨ apylinki¨ rink´s augalus. Mentzelio tekste pasitaiko pavartota pr∆s¨ kalbos san- trumpa: Lituan. · Prus∫is. (prie ΩodΩio Ramey ‘ramun∂’). Íiuo atveju santrumpa Prus∫is., matyt, reißkia ne pr∆s¨ kalbå, bet Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ dialektå. Tad ßios pirmosios grupel∂s ΩodΩiai Mentzelio tikriausiai rasti Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨ tekstuose. MInd yra Penkpir∫∫ey 232 ir Penkpir∫ey 255 ~ penkpirßçiai (‘penkiapirßt∂ sidab- raΩol∂’). Tokio augalo pavadinimo ne tik n∂ra SPr ir SD3, bet d∂l nerytietißko -en- negal∂jo b∆ti n∂ SD2. Sirvydas ßiå ßakn^ raßydavo rytietißkai su dvigarsiu in, plg. SD3: pinkieli metay 290, pinkietas 291, pinkiokas 291, pinktas 290 ir kt.; SPr: pinki 121r, pinkieli metay 121r, pinktas 121r ir kt. To meto Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos Ωodynuose esama panaßi¨ ^ MInd form¨. PavyzdΩiui, ißlik´s XVII amΩiaus vidurio rankraßti- nis Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos Ωodynas Lexicon Lithuanicum26 turi straipsn^ Fin-
26 Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ 1987 (toliau – Lex).
27 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai gerLeinKrautFunft Penkpirscƒei (Lex 36 [169]). Kitame, taip pat rankraßtiniame XVII amΩiaus Ωodyne Clavis Germanico–Lithvana27 yra ypaç ^ Mentzelio pavartotåsias panaßi forma (t. y. be afrikatos cƒ): F¯nffFingerKraut. Penk-Pirsai (C I 729 [II 107]). LKÛ taip pat nurodo, kad ßis Ωodis ßia reikßme buvo Ωinomas ir iß kit¨ Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißk¨ raßt¨: B, K, Q200, R. Pr∆sijoje tuo metu nebuvo spausdint¨ lietuvi¨ kalbos Ωodyn¨. Taçiau ten po- plaçiai cirkuliavo vieni nuo kit¨ nuraßin∂jami rankraßtiniai Ωodynai (su didesniais ar maΩesniais pakeitimais). Urbutis nustat∂ buvus populiar¨ Ωodynå, kuriuo daug kas naudoj´sis: „ankstesnis rankraßtinis Ωodynas, deja, n∂ra ißlik´s. Taçiau matyti, kad jo b∆ta populiaraus. Jis ilgokai imtas vis¨ v∂lesni¨ rankraßtini¨ Ωodyn¨ pa- grindu – C, Q1, Q, KlpÛ“28. Tai leidΩia manyti, kad Mentzelis, ilgai gyvendamas Karaliauçiuje, gal∂jo pasinaudoti kokiu nors Pr∆sijoje raßytu (perraßytu) lietuvi¨ kalbos Ωodyno rankraßçiu. Tå pat^ dvibals^ en turi ir MInd Serbentes 280 bei Serbentas 321 Vitis idea, ‘vyn- medis’. SD3 vartota forma su in – Serbintos nom. pl. 330. Paraleliai Mentzelis per- ∂m∂ ir ßiå sirvydißkå lyt^ su in – Serbintos 140, 280 Gro∫∫ularia, Ribes, ‘agrastas, serbentas’. Vadinasi, labai tik∂tina, kad Mentzelis tur∂jo du skirtingus ßi¨ form¨ ßaltinius. D∂l nesirvydißk¨ form¨ su dvibalsiu en plg. Pr∆sijos Ωodyn¨ Bock∫beeren Serbentos Lex 19 (101), BocksBeeren. Serbéntos C I 377 (I 380). Tad gali b∆ti, kad lietuvißkos formos Serbentes ir Serbentas ^ Mentzelio veikalå bus patekusios iß Ryt¨ Pr∆sijos Ωodyn¨. Sirvydo Ωodynuose n∂ra termino laukin∂ m∂ta, taçiau MInd fiksuota Laukinni mé- tas 69; Laukinni Metas 17329 Cauda equina, ‘asi∆kliai’. Nuraßydamas nuo Sirvydo Mentzelis neb∆t¨ gal∂j´s vokieçi¨ raßybos pavyzdΩiu uΩraßyti dviej¨
27 Clavis Germanico–Lithvana. Rankraßtinis 29 Plg. Majewski 1894, 305–306: „Equisetum XVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ palustre [...] lit. Asiukliai [...] Laukin∂ Ωodynas I–IV, pareng∂ Vincentas Drotvinas, m∂ta szyrw-Mentz.“ Kaip matyti, Ma- Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos jewskis jau buvo pasteb∂j´s, kad Mentze- institutas, 1997 (toliau – C). lis panaudojo Sirvydo Ωodyno ΩodΩius. 28 Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωo- Taçiau patik∂j´s Mentzelio deklaracija, dyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), eså MInd lietuvißki ΩodΩiai imti vien iß 1987, 74. Sirvydo, ir laukin´ m∂tå man∂ buvus Dictionarium terminu.
28 Archivum Lithuanicum 1 MÛ, R15, taip pat ^vairiose Lietuvos tarm∂se: Plt, Rm, Ík, Ívnç. Matyt, çia Ment- zelis taip pat gal∂jo pasinaudoti kokiu nors rankraßtiniu Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos Ωodynu. ÛodΩio liubysta ‘gelsv∂’ (Lubi∫ta MInd 187) n∂ra nei SPr, nei SD3. Taçiau jis randamas Ryt¨ Pr∆sijos Ωodynuose, plg. Liebstock luby∫tos Lex 261 (59); Lieb∫tock. Luby∫tos, û C I 1199 (II 674). Pasak LKÛ, liubysta uΩfiksuotas ir [K], MÛ bei Kv∂dar- noje. LBÛ 197 dar nurodo Ferdinando Nesselmanno Ωodynå ir Taurag∂s apskrit^. Visi ßaltiniai orientuoja ne ^ Sirvydo tarm´. Taigi labai tik∂tina, kad ir ß^ Ωod^ Mentzelis taip pat pa∂m∂ iß Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos tekst¨. Sirvydo Ωodynuose n∂ra ir fitonimo Jgnoƒole MInd 160 Hypericon, ‘jonaΩol∂’. Galb∆t çia MInd klaida: vietoj
29 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai demyrte [...] Thymus Serpullus L.“30. Kadangi ßitoji mißkin∂ m∂ta – Mentha sylvest- ris, arba Mentha longifolia, – „lig ßiol Ωinoma tik iß Klaip∂dos kraßto ir Kretingos aps.“ (LBÛ 219), tik∂tina, kad ir pat^ Ωod^ Mentzelis v∂l bus rad´s b∆tent Ryt¨ Pr∆sijos tekstuose. Kitas problemißkas Mentzelio Ωodis yra garstytai: Garosmum. [...] Gar∫titai. Li- tuan. v. Sinapi MInd 129. Tiek SPr, tiek SD3 yra kitokios lytys, plg. gorcˇycœ ⁄ ∫inapi, garsi¢ias SPr 37v, Gorcƒycá ⁄ Sinapi. Gar∫wi¢ia SD3 73. LKÛ forma garstytis (galb∆t MInd lyties Gar∫titai vienaskaitinis atitikmuo?) Ωinomas iß raßt¨, taip pat iß Ryt¨ Pr∆sijos Ωodyn¨: brß, K, P, R. Gal∆n∂s
6.2. Yra bent trys ΩodΩiai, kuriuos galima manyti Mentzelio per klaidå pa- Ωym∂tus lietuvißka santrumpa, nors iß tikr¨j¨ tai ne lietuvi¨ kalbos ΩodΩiai. Ítai Kresél MInd 211, Kre∫∫es MInd 169 Nasturtium, ‘r∂Ωiukas; rapunsk∂’. Taçiau toks lietuvißkas Ωodis Ωodynuose nefiksuojamas. Turb∆t jis nelietuvißkas (nebent b∆t¨ neΩinomas skolinys). Lietuvi¨ kalbos santrumpa Lituan. tikriausiai nurodyta vie- toj kokios nors slav¨ kalbos, plg.: „¬uØ. kr˚z, czes. kRezice, chorw. vodna kreßa, kreßon, kreßun, kres“ (Majewski 1894, 515). Kita panaßi klaida gali b∆ti Ωodis Libu∫tica MInd 180 Ligusticum, Leviticum, Panaces, Panacea. Nelabai tik∂tina, kad tokia forma gal∂jo b∆ti SD2 (jos n∂ra nei SPr, nei SD3). Galb∆t tai irgi kokios nors kitos kalbos Ωodis, tik jam Mentzelis netyçia priraß∂ klaidinançiå santrumpå Lituan.? Ramey MInd 73–74 ~ ram∂ja? Chamaemelum, ‘ramun∂’ turi nuorodas Lituan. · Prus∫is. Íitokio ΩodΩio ar iß viso ΩodΩio ramunei pavadinti n∂ra nei SPr, nei SD3. Aißku, kad nuoroda Prus∫is. rodo, jog toks Ωodis Mentzelio Ωinotas iß Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ tarmi¨, dar plg. H. Frischbiero pateikiamus t¨ tarmi¨ ΩodΩius Romei, Re- mey ‘ramun∂’31. Taçiau santrumpa Lituan. liudyt¨ Mentzel^ manius tokiå pat formå esant ir lietuvi¨ kalboje. Galb∆t jis buvo kur nors rad´s ir analogißkai raßomå lietu-
30 H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch. Ost- 31 Frischbier 1882, 232: „Romei, m., Pflzn., und Westpreussische Provinzialismen in echte Kamille, Matricaria chamomilla L., alphabetischer Folge 1, Berlin: Verlag von lit. ramùne [...] Nach Pritzel, 93, in Ostpr. Th. Chr. Fr. Enslin, 1882, 304. auch Remey“.
30 Archivum Lithuanicum 1 vißkå skolin^ iß Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ tarmi¨. Vis d∂lto Ramey gal∆n∂ neatrodo lietuvißka. Galb∆t çia Mentzelis taip pat ne vietoje pavartojo santrumpå Lituan.?32
7. IÍVADOS. Christianui Mentzeliui dera skirti reikßmingå vietå lietuvi¨ kal- bos tyrimo istorijoje. Jau ne tiktai iß Liudviko R∂zos, bet ir iß Mentzelio MInd Ωinome, kad neißlik´s Konstantino Sirvydo Dictionarium antrasis leidimas (SD2) tikrai buvo iß∂j´s 1631 metais. MInd lietuvißk¨ duomen¨ analiz∂ taip pat leido patikslinti santykius tarp Sir- vydo Promptuarium bei Dictionarium antrojo ir treçiojo leidim¨. Ûinoma, negalima atskleisti viso antrojo Dictionarium leidimo turinio tik iß vienos jo leksikos gru- p∂s – fitonim¨ (augal¨ pavadinim¨). Tod∂l tolesnes ißvadas (1–3) reikia suprasti kaip apibendrinimå, darytå iß gretinamosios lietuvißk¨ ΩodΩi¨ (daΩniausiai fito- nim¨) analiz∂s. Vis d∂lto nemaΩas fitonim¨ kiekis jau gali sudaryti gana ^tikinamå vaizdå apie SD2 sud∂t^. Nor∂tume atkreipti d∂mes^: 1) kad SD2 ir SD3 leidimai tur∂jo b∆ti labai panaß∆s. SD3 yra Sirvydo SD2 per- leidinys, t. y. neidentifikuoti redaktoriai, leid∂jai ar rink∂jai bus nedaug tais´ au- torin^ Sirvydo darbå (Ωr. 4., 5.3., 5.4.); 2) kad kai kurios SD2 ir SD3 smulkmenos skyr∂si, ir tos skirtyb∂s daΩnai su- sijusios su fitonim¨ gimin∂s bei skaiçiaus kategorijomis (Ωr. 5); uΩ redakcines pa- taisas, padarytas SD3, atsakingas ne pats autorius Sirvydas, o v∂lesni redaktoriai, leid∂jai ar rink∂jai. Patikimesni¨ ißvad¨ galima padaryti apie pat^ Mentzel^ bei jo darbo ypatybes: 3) Mentzelis pririnko per 150 lietuvißk¨ ΩodΩi¨; 4) iß analizuot¨ klaid¨ (Ωr. 4., 5.1.) aißk∂ja, kad Mentzelis nemok∂jo lietuvißkai; jis dirbo vis¨ pirma su grafine lietuvißk¨ ΩodΩi¨ ißraißka; nemok∂damas kalbos,
32 Íiuo straipsniu neißsemiamos Mentzelio atrod∂ suraßytini ^ vienå vokabulå. indekso lituanistini¨ duomen¨ interpre- Panaßiai lyginta ir tokiais atvejais: tacijos. Galima atkreipti d∂mes^ ^ dar vienå (1) Kiaœ hoâm. Chin. v. rad. quædam Mentzelio veikalo ypatyb´. Nors kol kas Cleyer. Kiau∫∫as. Lituan. v. Lupinus. n∂ra pagrindo kalb∂ti apie Mentzel^ kaip Kibol. Hung. v. Larix MInd 168 (lyginama apie balt¨ kalb¨ paleokomparatyvistå, bet Kiaœ hoâm [kin.], Kiau∫∫as [liet.], Kibol nurodytina, kad paçiame MInd yra atvej¨, [vengr¨]); (2) Akin. Lituan. v. chelidonia. kur galima ^Ωvelgti ßioki¨ toki¨, nors Aklet. v. Crocus. Ind. Zan. Alaa∫is. Arab. ßiandien ir naivokai atrodançi¨, ^vairi¨ v. centaurium minus MInd 10 (lyginama kalb¨ gars¨ lyginimo bruoΩ¨. Jie Mentzel^ Akin [liet.], Aklet [ind¨?], Alaa∫is [arab¨ sieja su kitais Europos autoriais, tada k.]); (3) Aliebruha. Arab. v. Mandragora. m∂ginusiais lyginti pasaulio kalb¨ Alierha. Arab. v. ericius magnus ∫pino∫us. duomenis. PavyzdΩiui, MInd yra Ωodyni- Alihilemelich. Arab. v. Melilotus. Alik∫nis. nis straipsnis C’ien kiñ cù. Chin. v. Sem. Lituan. v. Alnus. Alimbach, Alimbar, quodd. Chin: Cleyer. Ciesnockas. Lituan. Alimbath. Arab. v. Terebinthus MInd 13 v. Allium. Cieuko Sinicè Boym MInd 81. (lyginama Aliebruha [arab.], Alierha Çia sugretinami ΩodΩiai C’ien kiñ cù (kin¨ [arab.], Alihilemelich [arab.], Alik∫nis [liet.], k.), Ciesnockas (liet.) ir Cieuko (kin.). Visai Alimbach ir kt. [arab.]). Toki¨ pavyzdΩi¨ skirting¨ kalb¨ – kin¨ ir lietuvi¨ – yra daug (tai matyti ir iß ßio straipsnio ΩodΩiai d∂l gars¨ panaßumo Mentzeliui antrojo priedo, Ωr. p. 38–56).
31 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai jis steng∂si kruopßçiai nuraßin∂ti (pavyzdΩiui, ißlaikyti ΩodΩi¨ junginius), bet pa- dar∂ ir nemaΩai klaid¨ (daugiausia grafikos) (Ωr. 5.1.); 5) sp∂jama, kad SD2 nebuvo vienintelis Mentzelio lietuvißkas ßaltinis; kai kurie faktai leidΩia manyti, kad Mentzelis naudojosi ir kitais nenustatytais, bet greiçiau- siai Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißkais raßytiniais ßaltiniais (nors pats to nenurod∂); tai gali liudyti bent 10 (~7%) iß apie 150 MInd fitonim¨ (Ωr. 6.); vis d∂lto absoliuti MInd lietuvißk¨ pavyzdΩi¨ dauguma (~93%) yra imti iß SD2.
Literat∆ra ir ßaltiniai:
A RTELT, WALTER, 1940: Christian Mentzel, Leibarzt des Groπen Kurfürsten, Botaniker und Sinologe. III. Monographien Gesch. Med. 1, Leipzig. A RTELT, WALTER, 1948: Medizinische Wissenschaft und ärztlicher Praxis im alten Berlin in Selbstzeugnissen 1. Von Elsholtz und Mentzel bis zum Ausgang des 18. Jh., Berlin: Urban · Schwarzenberg, 12–21. A RTELT, WALTER, 1975: „Christian Mentzel und sein Index nominum plantarum univer- salis“, Acta Historica Leopoldina 9, 9–26. B RÄUNER, HARALD, 1987: „Europäische Chinakenntnis und Berliner Chinastudien im 17. und 18. Jahrhundert“, Kuo Heng-Yü, Berlin und China. Dreihundert Jahre wechselvolle Beziehungen, Berlin: Colloquium Verlag, 5–29. C – Clavis Germanico–Lithvana. Rankraßtinis XVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas I–IV, pareng∂ Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997. F RISCHBIER, H . , 1882: Preussisches Wörterbuch. Ost- und Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge 1, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin. K OERNER, E. F. KONRAD; R. E. ASHER, 1995: Concise History of the Languages Scien- ces from the Sumerians to the Cognitivists, Oxford, New York, Seoul, Tokio: Pergamon. K RAFT, EVA, 1973: „Die chinesischen Bücherherausgeber des Groπen Kurfürsten und seines Nachfolgers“, China und Europa. Chinaverständnis und Chinamode im 17. und 18. Jh., Berlin, 18–25. LBÛ – Lietuvißkas botanikos Ωodynas 1, redagavo Jonas Dagys, Kaunas: Varpas, 1938. Lex – Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ Vin- centas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987. M AJEWSKI, ERAZM, 1889–1894: S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 1–2, Warszawa: nak¬adem autora. MInd – [Christianus Mentzelius,] INDEX NOMINUM PLANTARUM MULTILINGUIS, La- tinorum, Græcorum · Germanorum literis, per Europam u∫itatis con∫criptus, · ∫ic con∫- tructus [...] Operâ CHRISTIANI MENTZELII, D. Sereni∫∫imi Electoris Brandenburgici Con∫i- liarii · Archiatri [...] BEROLINI, [...] RUNGIANA, M. DC. LXXXII. [1682]. Neue Deutsche Biographie 17, Berlin: Duncker · Humblot, 1994. P ALIONIS, JONAS, 1967: Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. P ALIONIS, JONAS, 1996: „XVIII a. lietuvi¨ raßyba“, LKK 36, 30–50. PLKÛ – Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas. Konstantinas Íirvydas: Dictionarium trium linguarum (fotografuotinis leidimas), pareng∂ Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979.
32 Archivum Lithuanicum 1 [R ∂ ZA, LIUDVIKAS, ] 1825: Dainos oder Litthaui∫che Volkslieder ge∫ammelt, ¯ber∫ett und mit gegen¯ber∫tehendem Urtext herausgegeben von L. J. Rhe∫a [...], Künigsberg: Druck und Ver- lag der Hartung∫chen Hofbuchdrukkerei. SD1 – [Constantinus Szyrwid, DICTIONARIVM TRIVM LINGVARUM, ~1629]. Hipotetinis pirmasis Sirvydo Dictionarium leidimas. SD2 – Neißlik´s antrasis Konstantino Sirvydo Dictionarium leidimas, duomenys pagal vienå iß Mentzelio variant¨: Dictionarium trium Linguarum, Polonico-Latino Lituanicum. R. P. Con∫tantini Schirvvid. Vilnæ 1631. 8. SD3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In v∫um Studio∫æ Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID è SOCIETATE JESV; Cum Superiorum permi∫∫u editum. Tertia editio recognita · aucta, VILNÆ, Typis Academicis Societatis JESV. Anno Domini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi fotografuotiniu PLKÛ leidiniu.) SKSÛ – Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas (fotografuotinis leidimas), pareng∂ Kazys Pa- kalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997. SPr – Prompt[u]arium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum. (Naudotasi foto- grafuotiniu SKSÛ leidiniu.) U RBUTIS, VINCAS, 1967: „Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir keletas jo ret¨ ΩodΩi¨“, Blt 3(2), 209–218. U RBUTIS, VINCAS, 1987: „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), 57–75. U RBUTIS, VINCAS, 1999: rec.: „Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas“, ALt 1, 143–154. W INAU, ROLF, 1968: „Christian Mentzels wissenschaftliche Interessen im Spiegel seiner Beiträge in der ‘Miscellanea Curiosa’“, in Fachliteratur des Mittelalters. Festschrift für G. Eis, Stuttgart: Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 101–113. W INAU, ROLF, 1970: Christian Mentzel und die Academia Naturae Curiosorum. Aus dem Medizinhistorischen Institut der Johannes Gutenberg-Universität Mainz, Mainz. W INAU, ROLF, 1981: „Der Hof des Groπen Kurfürsten als Mittelpunkt wissenschaftlicher Forschung“, Werkstattgespräch “Berliner Ausgaben”, hrsg. von Roloff, Bern-Frankfurt/M., Las Vegas: P. Lang, 35–36. W INAU, ROLF, 1987: „Der Hof des Groπen Kurfürsten und die Wissenschaften“, Medizin in Berlin, Berlin, New York: de Gruyter, 11–25.
Pietro U. Dini, Giedrius Subaçius SPUREN DER ZWEITEN VERSCHOLLENEN AUFLAGE DES DICTIO- NARIUM VON SIRVYDAS (1631) IM INDEX VON CHRISTIAN MENT- ZEL (1682): DIE PHYTHONYME
Zusammenfassung
In der Geschichte der Untersuchung der litauischen Sprache ist der Name des deut- schen Botanikers und Sinologen Christian Mentzel (1622-1701) sehr wenig oder gar nicht
33 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai bekannt. In diesem Artikel soll der Beitrag Mentzels zur Lituanistik, genauer zur Geschich- te der Lexikographie der litauischen Sprache, gewürdigt werden. In seinem Buch Index nominum plantarum multilinguis (universalis) (Berlin, 1682) führt Mentzel u.a. auch 150 litauische Wörter (fast ausschlieπlich Phytonyme) an. Deren Analyse zeigt folgendes: 1., daπ Mentzel kein Litauisch beherrschte und 2., daπ er die litauischen Wörter aus unterschiedlichen schriftlichen und mündlichen (z.B. aus den litauischen Mundarten Ostpreuπens, da Mentzel lange Jahre in Königsberg lebte) Quellen zusammentrug. Hinsichtlich der Quellen Mentzels ist das im Jahre 1631 herausgegebene und verschol- lene Dictionarium Trium Linguarum von Sirvydas hervorzuheben. Von dieser zweiten Auf- lage des berühmten Wörterbuches von Sirvydas (=SD2) hatte man bisher nur Kenntnis durch eine Notiz von Ludwig J. Rhesa. Nun wird die Existenz dieses Wörterbuches auch von Mentzel bezeugt, der das Wörterbuch von Sirvydas ausdrücklich als seine Quelle benennt. Diese erfreuliche Tatsache erlaubt es, einiges über die Struktur des Wörterbuches von Sirvydas zu erfahren. Es kann sich dabei allerdings nur um allgemeine Aussagen handeln, da hier nur ein kleiner Teil des Wortschatzes, und zwar die Phytonyme, angeführt sind. Insofern können die Schluπfolgerungen im Hinblick auf das ganze Wörterbuch von Sirvy- das nur rein hypothetisch-deduktiven Wert haben. Ungeachtet aller Einschränkungen lassen sich durch den Vergleich mit dem Werk von Mentzel folgende Schluπfolgerungen ziehen: 1. die zweite und die dritte (=SD3) Auflage des Wörterbuches von Sirvydas waren wahrscheinlich sehr ähnlich, so daπ im groπen und ganzen SD3 als praktisch unveränderte Nachauflage gelten kann. 2. nichtsdestotrotz sind gewisse Unterschiede hinsichtlich der Kategorien Genus und Numerus zwischen den Phy- tonymen von SD2 und SD3 festzustellen, die offensichtlich auf Korrekturen in SD3 zurück- zuführen sind. Schlieπlich sei darauf hingewiesen, daπ einige bei Mentzel belegte litauische Wörter ohne eine befriedigende Erklärung geblieben sind, die einer eingehenderen Untersuchung bedürfen.
P IETRO U. DINI Gauta 1999 m. kovo 20 d. Dipartimento di Linguistica Università di Pisa via S. Maria, 36 I-56126, Pisa, Italija elektroninis paßtas: [email protected]
G IEDRIUs SUBAÇIUS Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]; [email protected]
34 Archivum Lithuanicum 1 1. PRIEDAS. MInd LIETUVIÍKË ÛODÛIË RODYKLÎ. Per 150 ΩodΩi¨. Tarp skliaust¨ nurodytas pavartojim¨ skaiçius. DidΩiosiomis raid∂mis ^raßyti Ωo- dΩiai, kuriuos Mentzelis gali b∆ti pa∂m´s ne iß Sirvydo Ωodyno. akis (2): Akin [=Akiu] 10, 75. ELPRÔSÎ (2) Veronica, ‘veronika’: Elppru∫es aliksnis (2): Alik∫nis 13, Alicksnis 15. 109, 317. alyva (4): Aliwa wi∫knie 13, Oliva 218, Oliwa emalas (2): Emalas 109, 320. wiskine 218. erßk∂tis (2): Erskieti 112, Ersƒkieti 224. aloj∂ (2): Aloes 15(2x). eskulus (2): Esculus 113, 115. Antiora (1) Sƒaknis nidƒio Antitora wadina- fyga (1) ‘Ficus’: Figa 117. wa 330. fijolka (2): Fyo¬ka 118, Fiiolka 319. apvyniai (2): Apwiniry 30, Apwiriey 188. GARSTYTAI (2) Sinapi, ‘garstyçios’: Gar∫ti- arkliadant∂s (2): Arkladuntes 34, 171. tai 129, Gor∫titai 283–284. Arm∂nija (2): Obelis armeines 191, Obelis ar- gervuog∂s Ωr. jervagas (?) menios 216. gil∂ (1): Gile 133. aviet∂ (2): Krumas awije¢ium awietes 169. grybas (2): Gribas 124, Gribas 140. åΩuolas (2): Uƒuolas 254, 324. grikiai (1): Grikiey 140. baltas (2): Medˇias raudonaibaltas Jndos HUNMÎTÎ (2) Mentha sylv. sive Mentas- 197, Medƒias raudonas baltas indos 271. trum, ‘mißkin∂ m∂ta’: Hun mieta 157, Hu- berΩas (2): Brƒas 47, 52. œieta 199. bezdas (2): Beƒdaƒ 47, 269. *IGNAS Ωr. Jonas. cedras (1): Cedras 69. imbieras (2): Jmbieras 161, 330. cinamomas (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81. Indija (2): Medˇias raudonaibaltas Jndos cyprisas (2): Cypri∫as 83, 100. 197, Medƒias raudonas baltas indos 271. citrinis (2): Abuolis waysius cytrinis 192, izapas (2): Jƒapas 155, 166. Abvolis way∫ius cytrinis 3. JERVAGAS? (2) Ggrossularia, Uva crispa, çemeriai (2): Ciemerie 81, Gemeric 145. ‘gervuog∂s?’: Jerwagas 160, Jerwogal 140. çesnakas (2): Ciesnakas 14, Ciesnockas 81. JONAS (2): Jgno ƒole 153 [Hypericum, ‘jo- çiobras (3): Ciobray 83, 272, Ciobray lau- naΩol∂’], Jgnoƒole [t. p.] 160. kmicy 83. Jonoßius (2): Jono∫ians role 143 [Hedera, ‘ge- darΩinis, -∂ (2): Wira¬as dœƒuni 154, Wira¬as ben∂’], Jono∫iansrole [t. p.] 162. daƒuni 326. kanap∂ (1): Konape 60. DEBESÎLIAI (1) Helenium, ‘saulain∂’: karklas (1): Karkay 268. Drbe∫∫elay 144. kaßtanas (1): Ka∫tanas 68. diemedis (2): Diemedis 1, 104 (plg. 3 pav.). kiaußas (2): Kiau∫∫as 168, 188. dil(i)gyn∂ (2): Diligine 104 (plg. 3 pav.), 323. kietis, -çio (1): Kietis geneio 34. dynia (2): Dinca 98, 104 (plg. 3 pav.). klevas (4): Klawas 4, Klawas 168, Klawas ∫we- dirsa (1) ‘dirs∂’: Di∫∫a 104. tino∫∫alies 168, Klawas Swetime∫∫alies 245. drign∂ (2): Drigue 106, Drigne 153. kmynas (1): Kminay 99. dΩiovinti (1): Vogo winodƒia winka 323. kop∆stas (2): Kopu∫tay 50, 168. egl∂ (2): Eyle 1, Egle 108. koralius (2): Koralus 93, 168. ∂glis (2) ‘kadagys’: Eglo 108, Egli 165–166. koriandras (2): Koriandras 93, 168.
35 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai krapas (1): Krapay 25. myra (1): Mira 203, Sunkamiros 294. *KRESÎS (2) Nasturtium, ‘r∂Ωiukas, rapun- mirtas (1): Mirtus 204. sk∂’: Kresél 211, Kre∫∫es 169. mißkinis, -∂ (2): Aliwa wi∫knie 13, Oliwa krienas (1): Kriemas 169. wiskine 218. kr∆mas (1): Krumas awije¢ium awietes 169. morkvos (1): Morkwos 284. kr∆mynas (2): Kruminas 169, 266. muilin∂ (1): Muyline 271. k∆kalis (2): Kakalis 166, 186. narcisus (1): Narcisus 209. kvep∂ti (2): Rie∫∫utis kwepius 216, Ries¢utis nedatka (2): Nedakta 54, 212. kwepius 263. neißsißakoti (2): Serasneiƒ∫i∫∫akorii 229, Suros kvieçiai (2): Kwie¢iey 169, Kwieƒiey 308. neiƒ∫i∫∫akoii 289. lanißius (1): Laniµius 182. nendr∂ (2): Nindre 35, 214. laukinis, -∂, LAUKINIS, -Î (3): Laukinni nuoduotas (2): Medˇias nuoduotas 197, Me- métas 69 [Cauda equina, ‘asi∆kliai’], dƒias nuoduotas 297. Ciobray laukmicy 83, Laukinni Metas 173 obelis (3): Obelis armeines 191, Obelis 216, [Cauda equina, ‘asi∆kliai’]. Obelis armenios 216. lauras (2): Lauras 173, 174. obuolys (3): Abvolis way∫ius cytrinis 3, Abuo- lazda (3): Rie∫∫utis ¬aƒdos 41, Laƒda 174, Rie- lis waysius cytrinis 192, Obelis [sic!] 193. s¢utis taƒdos 263. papartis (2): Papartis 118, 229. l´ßiai (1): Li∫iey 175. pasternakai (1): Pa∫ternakay 231. *LIBUSTICA (1) Ligusticum, Leviticum, pelynos (2): Pelinos Mételey 2 (plg. Panaces, Panacea: Libu∫tica 180. 4 pav.), 232. liemuo (1): Limo∫∫akins winolit 180. PENKPIRÍÇIAI (2) Quinquefolium, Penta- liepa (1): Liepa 302. phyllum, ‘penkiapirßt∂ sidabraΩol∂ lilija (2): Lilia 181(2x). (=Potentilla reptans)’: Penkpir∫∫ey 232, limonija (2) ‘citrina’: Limonia 182, 192. Penkpir∫ey 255. linai (1): Linay 184. petrußka (1): Petruska 235. LIUBYSTA (1) Levisticum, ‘gelsv∂’: Lubi∫- pipirai (2): Piray 241, Pipiray 242. ta 187. pivanija (1): Piwania 225. luobas (2): Luebas 187, 293. pladystai (2): P¬adi∫tay 244, 249. majeronas (2): Majeronay 17, Majeranay 189. plaßtaka (1): Plastaka 226. medelis (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81. pupa (2): Pupa 115, 253. medΩias (5): Medˇias nuoduotas 197, Me- pußis (2): Pu∫is 241, Pu∫ie 254. dƒias nuoduotas 297, Medˇias raudo- *RAMÎJA? (1) Chamaemelum, ‘ramun∂’: naibaltas Jndos 197, Medƒias raudonas Ramey Lituan. · Prus∫is. 73–74. baltas indos 271, Sƒaknis nidƒio Antitora raudonas, -a (2): Medˇias raudonaibaltas wadinawa 330. Jndos 197, Medƒias raudonas baltas in- melonas (1): Me¬onas 198. dos 271. m∂ta (4): Laukinni métas 69, Laukinni Metas ridikas (2): Rindikas 259, Ridicas 263. 173, Mi™ta 199, 202 [dar plg. Hunm∂ta 199]. rießutis (4): Rie∫∫utis kwepius 216, Ries¢utis met∂liai (2): Pelinos Mételey 2 (plg. kwepius 263, Ries¢utis taƒdos 263, Rie- 4 pav.), 232. ∫∫utis ¬aƒdos 41. mieΩiai (2): Mieƒley 156, 202. ryΩiai (2): Riˇicy 222, Riƒicy 263.
36 Archivum Lithuanicum 1 ruduok∂ (2): Rudokye 49, 266. terebentas (1): Terebinthas 298. rugiai (2): Rugiey 266, 283. ∆m∂d∂ (2): Umede 125, 322. r∆gßtyn∂ (3): Rug∫tine 4–5, Kukstines 169, uoga (1): Vogo winodƒia winka 323. Rug∫∫tine 266. uosis (2): Vosis 121, Vo∫is 323. r∆ta (1): Ruta 267. usn∂ (2): V∫ne 62, U∫ne 324. sakai (2): Sakay 260, 268. vadinti (1): Sƒaknis nidƒio Antitora wadina- samanos (2): Samanos 206, 269. wa 330. saulinis, -∂ (2): Sauline ƒolt 272, Saulineƒa- vaisius (2): Abvolis way∫ius cytrinis 3, Abuo- le 286. lis waysius cytrinis 192. serbenta (2) Gro∫∫ularia, Ribes, ‘agrastas, valakißkas, -a (1): Walakiskas 215. serbentas’: Serbintos 140, 280. varlel∂ (2): Wartele 257, 324. SERBENTAS (2) Vitis idea, ‘vynmedis’: Ser- varnal∂ßa (2): Warna¬esa 172, Warnalesa 324. bentes 280, Serbentas 321. vynas (2): Limo∫∫akins winolit 180, Vogo wi- slyva (2): S¬iwa 251, Sliwa 285. nodƒia winka 323. soros (4): Milium, ‘sorok∂’: Soro∫ 202, Soros viralas (2): Wira¬as dœƒuni 154, Wira¬as da- 289; Panicum, ‘sora’: Serasneiƒ∫i∫∫akorii ƒuni 326. 229, Suros neiƒ∫i∫∫akoii 289. virΩis (2): Wirƒis 111, Wi®ƒis 326. sunka (1): Sunkamiros 294. vyßnia (2): Wi∫nia niedƒias 71, Wi∫nia me- svetimas, -a (2): Klawas ∫wetino∫∫alies 168, dƒias 326. Klawas Swetime∫∫alies 245. vißtakoj∂ (1): Wi∫∫takoje 26. sviklas (2): Swiklay 47, 294. vosilka (1): Mowosilka 78, Wo∫ilka 327, Wo∫il- svog∆nas (2): Swogunas 70–71, 294. kas 327. ßaknis (2): Limo∫∫akins winolit 180, Sƒaknis Ωiev∂ (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81. nidƒio Antitora wadinawa 330. Ωirnis (2): 2ieniey 244, 2irniey 331. ßalavija (1): Sƒalawia 269. Ωli∆g∂ (2): 2licgies 190, 2liegies 331. ßalis (2): Klawas ∫wetino∫∫alies 168, Klawas Ωol∂ (6): Jgno ƒole 153, Jgnoƒole 160, Jono- Swetime∫∫alies 245. ∫ians role 143, Jono∫iansrole 162, Sauline ß∂pronas (2): Siepronay 97, 282. ƒolt 272, Saulineƒale 286. ßermukßnis (2): Siermullinis 282, 288–289. Ωolynynas (2): 2alinianas 57, 2œlinianas 329.
37 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai 2. PRIEDAS. NEABÎCÎLINIS MInd LIETUVIÍKË ÛODÛIË SÅRAÍAS. MInd ΩodΩiai pateikiami iß eil∂s (ne pagal ab∂c∂l´) su minimaliu kontekstu. Greta parodomi panaßiausi SD3 bei SPr atitikmenys. Straipsnio autoriai pusjuodΩiu ßrif- tu paryßkino kai kurias MInd, SD3 bei SPr vietas, taçiau kursyvas yra ißlaikytas originali¨ tekst¨ bruoΩas.
MInd SD3 SPr
1: ABIES. [...] Ged¬ina. Pol. [...] Eyle. 86: Jedliná. Abies. 46v: Jed¬inœ ⁄ abies. eg¬e. Lituan. Lex: [...] Loca amat monto∫a, Eg¬e. frigida · ∫eptentrionalia, ut ∫unt: Boru∫∫ia, Lituania, Ru∫∫ia ·c.
1: ABROTANUM. [...] Boˇa ⁄ Boˇe drƒew- 21: Boˇe drƒewko. – ko. Pol. Syrenn. l. 2. c. 4. Diemedis. Abrotonum. Dieneme- Lituan. Lex. dis.
2: ABSINTHIUM. [...] Piö¬yn. Pol. Tab. l. c. 296: pio¬un ⁄ Ab∫yn- 123r: pio¬un ⁄ ab∫yn- Syr. l. 2. c. 2. Pelinos Mételey. Lituan. thium. pe¬inos ⁄ me- thium, pe¬ynas. Lex. teley.
3: Abvolis way∫ius cytrinis. Lituan. 39: Citryn owoc ⁄ Ma- – v. malum citrium. lum citreum, citrum. Abuolis ⁄ way∫ius cyt- rinis.
4: ACER. [...] Jawor. Pol. Syren. Kla- 86: Jáwor ⁄ Acer. Kla- 56r: klon ⁄ acer. klawas. was. Lituan. was.
4–5: ACETOSA, Acidum Lapathum, 433: Sƒcƒaw. Oxalis. 163v: Scˇaw ⁄ aceto∫a. Acidus Rumex. [...] Sƒcƒaw. Pol. Rugstine. rukstine. Syren. l. 4. c. 5. Rug∫tine. Lituan. Lex. Lit.
10: Akin. Lituan. v. chelidonia. 85: Já∫ko¬cƒe ≤iele ⁄ – Chelidonia. Akiu ˇo¬e ⁄ krekˇdine.
13: Aliebruha. Arab. v. Mandragora. 264: Olsa ⁄ Alnus, i f. 113r: olsa ⁄ alnus. [...] Alik∫nis. Lituan. v. Alnus. Alikinis. alixnis.
13: Aliwa wi∫knie. Lituan. v. 264: oliwá leµna ⁄ olea∫- 113r: oliwœ ⁄ oliua. Olea∫ter. ter, m. Aliwa miskine. aliwa.
14: ALLIVM [...] Cƒosnek. Pol. Syrenn. 42: Cƒo∫nek. Allium. 18v: cˇo∫nek ⁄ allium, l. 4. c. 131. Ciesnakas. Lituan. ¢ie∫nakas. ¢ie∫nakay.
38 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr
15: ALNUS. [...] O¬∫ka ⁄ Ol∫ƒa. Pol. 264: Olsa ⁄ Alnus, i f. 113r: olsa ⁄ alnus. Tab. l. c. Alicksnis. Lituan. [...] Wol- Alikinis. alixnis. ∫chowe. Sclavon. Kolkha. Rutenis. Cal.
15: ALOË. [...] Alöé. Pol. Aloes. 2: Aloe. Aloes herbæ – Lituan. ∫uccus. Suika ˇo¬es aloes.
15: Aloes. Lituan. v. Aloë. 2: Aloe. Aloes herbæ – ∫uccus. Suika ˇo¬es aloes.
17: AMARACVS vel SAMPSVCHVM, MAJO- 161: Maieran Amara- 78r: Maieran ⁄ amaracus. RANA, [...] Majeran. Pol. Syrenn. l. 2. cus, · amaracum. Ma- ∫am∫uchus. mayranai. 41. [...] Majeronay. Lituan. ieronay.
25: ANETHUM. [...] Swoyski kopr ⁄ 120: Kopr ∫woy∫ki ⁄ 60v: kopr ⁄ ∫woy∫ki ⁄ ∫ive Kopr ∫woyski. Pol. Tab. l. c. Anethum. Krapay. anethum. krapay darˇo. Krapay. Lit.
26: ANGELICA. [...] Dˇi™giel. Pol. 58: D≤i™giel. Panacea, – Syrenn. l. 1. c. 22. Wi∫∫takoje. Angelica Wystákoie. Lituan.
30: Ap∫inthion. [...] Apwiniry. 30: Chmiel. Lupulus, – Lituan. v. Lupulus. lupus ∫alictarius Ap- winiey.
34: Arita ∫eu Rita. Zan. [...] Arkla- 433: Sƒcƒaw kobyli ⁄ – duntes. Lituan. v. Lapathnm. Rumex, Arkladuntes.
34: ARTEMISIA. [...] Bilicƒa. Pol. Tab. l. 26: Bylicá. Artemi∫ia. – c. Bylica. Pol. Syrenn. l. 3. c. 48. Kietis ⁄ gen. ¢io. Kietis geneio. Lituan.
35: ARVNDO. [...] Tr±iua Trƒeƒma. 446: Tr¢ina ⁄ Arundo, 182r: Trƒ¢ina ⁄ calamus, Pol. Cal. Nindre. Lituan. canna, Nindre. canna, arundo. nindre.
41: AVELLANA vel CORYLUS. [...] La∫- 270: Orƒech la∫kowy ⁄ 70r: La∫kowy orƒech ⁄ kowiorƒech. Pol. Cal. Rie∫∫utis ¬aƒ- Auellana nux Riesutis nux auellana, pontica, dos. Lituan. ¬aƒdos. riesutis.
47: BETA. [...] Cwikla. Pol. Syrenn. l. 38: Cwik¬á. Beta. 16: ¢wik¬á. beta, ∫wik¬ay. 4. c. 87. Swiklay. Lituan. Swik¬as.
47: BETVLA. [...] Broƒoƒa. Pol. Brƒas. 23: Brƒoƒá. Betulla. – Lituan. Berˇas.
39 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr 47: Bezart. Arab. v. Galbanum. 10: Beƒ drƒewko. – Beƒdaƒ. Lituan. v. Sambucus. Sambucus. Beƒdas.
49: Boletus. [...] Ryƒ ⁄ Ridƒik. Pol. 393: Rydƒ ⁄ Boletus. 153v (=155v): Rydƒ ⁄ Rudokye. Lituan. Rudnokie. boletus. ruduokie.
50: BRASSICA CRAMBE. [...] Komp∫t. 96: Kápu∫tá ⁄ Caulis. 128v: Kœpu∫tœ ⁄ bra∫sica Prus∫is. [...] Kapu∫ta. Bohem. Tab. l. Kopu∫tay. capitata. kopu∫tay. c. · Pol. Syrenn. l. 4. c. 84. [...] Kopu∫tay. Lituan.
52: Bru∫cus C. B. p. 470. [...] Brƒas. 23: Brƒoƒá. Betulla. – Lituan. v. Betula. Berˇas.
54: BVPHTHALMVM. [...] Nedakta. 226: Nogietek. Buph- 98v: Nogietek ⁄ caltha, Lituan. Wo¬oweoko. Pol. Syrenn. l. 3. thalm•, caltha. Nedat- calendula, herba. nedatka. c. 89. ka.
57: CALAMINTHA. [...] Chwa∫t. Pol. 32: Chwa∫t. Calamen- – 2alinianas. Lituan. tum, ∫ylua herbarum. ˇalini=nas.
60: CANNABIS, CANNABIVM. [...] 118: Konop ⁄ Cannabis, 60v: konopie ⁄ canabis. Konape. Lituan. Konopie. Pol. Syr. l. canabum. Kanape. kanapes. 3. c. 107.
62: CARDUUS. [...] O∫et. Pol. V∫ne. 271: O∫et ⁄ Carduus, 115v: o∫et ⁄ carduus, Lituan. V∫ne. tribulus. u∫ne.
68: CASTANEA. [...] Ka∫tan Bohem. · 99: Kástan drƒewo. – Pol. Tab. l. c. Ka∫tanas. Lituan. Ca∫tanea. Ka∫tanas medˇias.
69: – Ephedra Anaba∫is J. B. l. c. – – Cauda equina. C. B. p. 16. v. Equi∫etum palu∫tre brevioribus foliis. Laukinni métas. Lituan.
69: CEDRUS. [...] Cedr ⁄ Cedrowe 27: Cedr. Cedrus. – drƒewa. Pol. Cal. Cedras. Lituan. Cedras.
70–71: CEPA vel CEPE. [...] Cebula. 27: Cebulá. Cepe, cepa. – Pol. Syrenn. l. 4. c. 130. Swogunas. Swogunas. Lituan.
71: CERASUS. [...] Wi∫n. Pol. Wi∫nia 481: wiµn ⁄ wiµniowe 194v: wiµnia ⁄ cera∫us · niedƒias. Lituan. drƒewo ⁄ Cera∫us, um, wiµnia. wiµnia med≤ias.
40 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr
73–74: CHAMÆMELUM. [...] Rumyen. – – Pol. Syrenn. l. 3. c. 96. Romayen. Pol. Tab. l. c. Ramey. Lituan. · Prus∫is.
75: CHELIDONIA MAJOR · CHELIDONIUM 85: Já∫ko¬cƒe ≤iele ⁄ – MAJUS. [...] Jaskolcƒe. Pol. Syrenn. l. Chelidonia. Akiu ˇo¬e ⁄ 3. c 144. Akin. Lituan. krekˇdine.
78: CYANUS. [...] Ehrya vel Modrak. 178: Modrak ⁄ modrƒe- 83r: modrak ⁄ caltha, Bohem. Tab. l. c. it. Pol. Syrenn. l. 4. niec. Cyanus. Wo∫i¬ka. calendula, wa∫i¬ka. c. 106. Mowosilka. Lituan.
81: Cidras. Hi∫pan. v. Malum citrium. 34: Ciemierƒycá. Helle- 14r: ¢iemierƒycœ ⁄ [...] Ciemerie. Lituan. v. Helleb. borum, helleborus, ve- ellebor∆. ¢iemieriey. ratr•. ¢iemerey ⁄ kilci- baras.
81: C’ien kiñ cù. Chin. v. Sem. 42: Cƒo∫nek. Allium. 18v: cˇo∫nek ⁄ allium, quodd. Chin: Cleyer. Ciesnockas. ¢ie∫nakas. ¢ie∫nakay. Lituan. v. Allium.
81: CINAMOMVM. [...] Cynamom. Pol. 38: Cynámon. Cynna- 15r: Cynœmon ⁄ Cyna- 2iewe medelo ƒynnamomo. Lituan. momum, cinnamum. mom∆. cynnamum. 2iewe medelo cynna- cynamomas. momo.
83: Ciobray. Lituan. v. Satureia. 161: Má¢ierƒanká ⁄ Ser- 16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫a- Ciobray laukmicy. Lit. v. Serpil- pillum ¢iobray ¬auki- tureia. ¢iabrai. lum. ney.
83: Cypres. Dan. v. Santolina. [...] 38–39: Cyprys. Cipari∫- 16v: Cypris ⁄ cupre∫us, Cypris. Boh. · Pol. Cypri∫as. Lituan. ∫us, cupre∫∫us. Cypry∫as. cypri∫as.
93: CORALLIUM. [...] Korœl. Pol. 121: Koral ⁄ Coralium, 60v: koral ⁄ corallium. Koralus. Lituan. gorgonia, æ. Koralus. koralius.
93: CORIANDRUM. [...] Koriandrƒe. Pol. 121: Koryánder ⁄ Co- – Syrenn. l. 2. c. 2. Koriandras. Lituan. riandrum. Koriandras.
97: CROCUS, CROCUM. [...] Sˇafran. 431: Sƒafran ⁄ Crocus. – Pol. Siepronay. Lituan. µiepronay.
98: CUCURBITA. [...] Dinca. Lituan. 121: Korbas ⁄ bánia. – Kurba∫y. Pol. Syrenn. l. 4. c. 107. Cucurbita, Dinia. Bania korbas. Pol. Cal.
41 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr
99: CUMINUM. [...] Kmin. Pol. Tab. l. 108: Kmin. Cumin•. 56v: kmin ⁄ cuminum ∫eu C. Kminay. Lituan. Kminay. cyminum. kminay.
100: CUPRESSUS. [...] Cypri∫as. Lituan. 38–39: Cyprys. Cipari∫- 16bv: Cypris ⁄ cupre∫us, ∫us, cupre∫∫us. Cypry- cypri∫as. ∫as.
104: Didar, Dirdar. Arab. v. Ulmus. 21: Boˇe drƒewko. Ab- – [...] Diemedis. Lituan. v. Abrotan- rotonum. Dienemedis. um.
104: Diine amelauny. Bohem. v. Melo 319: pokrƒywá ⁄ Vrtica. 330v: pokrƒywá ⁄ vrtica. pepo. [...] Diligine. Lituan. v. Urtica. Dilgine. dilgine.
104: Dill. Angl. [...] Dinca. Lituan. v. 121: Korbas ⁄ bánia. – Cucurbita. Cucurbita, Dinia.
104: Di∫∫a Lituan. v. Panicum ∫ylv. 124: Ko∫trƒewá. Pani- – cum ∫ylue∫tre, Milium agre∫te. Dir∫a.
106: Dreuwdi∫tel. Germ. v. Hieracan- 432: Sƒaley ⁄ Hyo∫cia- – tha. Driakech ⁄ Driaknew. Pol. v. mus, Drigne. Scabio∫a. Drigue. Lituan. v. Hyo∫cia- mus.
108: Egyptski fuk. Bohem. v. Syco- 86: Jedliná. Abies. 46v: Jed¬inœ ⁄ abies. eg¬e. morus. [...] Egle. Lituan. v. Abies. Eg¬e; 84: Já¬owiec ⁄ Eglo. Lituan. v. Juniperus. Egmbr. Iuniperus. Eglis. Pol. v. Satureia.
109: Elppru∫es. Lituan. v. Veronica. – – El∫enboom. Belg. v. Alnus.
109: Elƒenbaum ⁄ Elƒbeer. v. Ma∫pi- 88: Jemio¬á ⁄ Vi∫cum. 71r: Lep ⁄ vi∫cus · um, lus ∫ylv. apii fol. Emalas. Lituan. v. Ema¬as. ema¬as ⁄ lipikai kurieis Vi∫cum. paukµ¢ius gauda.
111: ERICA. [...] Wrƒos. Pol. Wirƒis. 487: Wrƒos ⁄ Erica, erix. 197r: Wrƒos ⁄ meli∫∫a, Lituan. Wirˇis. apium, narci∫∫us. wirˇiey.
112: Erpa. Bohem. v. Cyanus. [...] 68: G¬og. Oxyacantha, 14v: ¢iernie ⁄ ∫pina, Erskieti. Lituan. v. Oxyacantha. pina alba. Erskietis. ∫entis, repres, erskie¢iey ⁄
113: E∫chbaum ⁄ E∫chen. Germ. v. 24: Buk. Fagus. E∫ku- – Fraxinus. [...] Esculus. Lituan. v. lus. Fagus.
42 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr
115: FABA. [...] Bob. Pol. · Boh. 19: Bob. Faba. Pupa. – Syren. l. 4. c. 43. Pupa. Lituan.
115: FAGUS. [...] Bugk. Pol. [...] 24: Buk. Fagus. E∫ku- – Esculus. Lituan. Lex. lus.
117: FICUS. [...] Figa. Pol. · Lituan. 61: Figá ∫ucha. Carica, 31r: figœ ⁄ ficus. figa. ficus liuiana. Figa ∫au∫a.
118: Figvvort. Angl. v. Scrophularia. 61: Fijo¬ek. Viola. 31r: fio¬ek ⁄ viola, fia¬ka. Fijo¬eck. Pol. Fyo¬ka. Lituan. v. Fijo¬ka. Viola.
118: FILIX. [...] Paproe. Pol. Syren. l. 284: papro¢ ⁄ Filix, f. – 5. c. 204. Papartis. Lituan. papartis.
121: FRAXINUS. [...] Je∫ion. Pol. Vosis. 88: Jeµion ⁄ Fraxinus. 47r: ieµion ⁄ fraxinus. Lituan. Wuo∫is. vo∫is.
124: FUNGUS. [...] Brƒyb. Pol. Syr. 79: Grƒyb ⁄ Fungus, tu- 40v: grƒyb ⁄ boletus, tu- Gribas. Lituan. [...] ber, callus terræ. Gribas. ber, fungus. gribas.
125: Fung. nemorum albus amplus 10: Bed¬ká. Fungorum – aliquando maculis nigris di∫tinctus. genus album. Vmede. [...] Betlka. Pol. Umede. Lituan.
129: Garosmum. [...] Gar∫titai. 73: Gorcƒycá ⁄ Sinapi. 37v: gorcˇycœ ⁄ ∫inapi, Lituan. v. Sinapi. Gar∫wi¢ia. garsi¢ias.
133: Glans, [...] ˇo¬¡dƒ. Pol. Gile. 551: Øo¬¡d≤ ⁄ Glans, – Lituan. Gi¬e.
140: Great vvilde cicheling. Angl. v. 79: Grƒyb ⁄ Fungus, tu- 40v: grƒyb ⁄ boletus, tu- Lathyrus. [...] Gribas. Lit. v. Fungus. ber, callus terræ. Gribas. ber, fungus. gribas.
140: Grichscondrillenkr. v. Chondr. 442: Tatárka iarƒyna ⁄ 180r: Tatœrka ⁄ cicer, gr. [...] Grikiey. Lituan. v. Cicer. Ocymum (vulgo) cicer. cicercula, grikiey. Grikiey.
140: GROSSULARIA, gro∫∫ula, gro∫∫ula- 330: porƒecƒki ⁄ wino µ. – ris, uva cri∫pa, uva ∫pina, uva cri∫- Jáná ⁄ Ribes, is, f. Ser- pina. [...] Porƒecƒky. Pol. Jerwogal. bintos. Lituan. Serbintos. Lituan. i. e. Ribes.
143: HEDERA. [...] Blu∫oƒ. Polon. 19: Blu∫cƒ. Hedera. – Jono∫ians role. Lituan. Jonoµiaus ˇo¬e.
43 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr
144: HELENIUM. Enula, Inula, Enula – – campana offic. [...] Drbe∫∫elay. Lituan. Oman. Pol. Syrenn. l. 1. c. 16. p. 58.
145: HELLEBORUS. ∫eu Elleborus albus 34: Ciemierƒycá. Helle- 14r: ¢iemierƒycœ ⁄ ellebo- vulgò Elleborum. [...] Ciemierƒyca. borum, helleborus, ve- r∆. ¢iemieriey. Pol. Syrenn. l. 5. c. 168. Gemeric. ratr•. ¢iemerey ⁄ kilci- Lituan. baras.
153: HIOSCYAMUS, Apollinaris. [...] 432: Sƒaley ⁄ Hyo∫cia- – Sˇaley. Pol. Syrenn. l. 5. c. 85. mus, Drigne. Drigne. Lituan.
153: HYPERICUM. [...] Pannymarjen – – dƒwonki. Pol. Syrenn. l. 3. c. 111. Jgno ƒole. Lituan.
154: Hippo∫elinum. Selinum ∫ylvest- 68: Giers ⁄ Olus atrum, 136v: Potrœwœ ⁄ fercu- re. Smyrnium. [...] Giers. Polon. hyppo∫elinum. Wira¬as lum, ob∫onium, mi∫us. wi- Dƒi™giel ⁄ Arabski. Pol. Syrenn. l. 1. darˇiniu ˇolu. ra¬as ⁄ walgik¬a; 190r: c. 24. Wira¬as dœƒuni. Lituan. Warƒywo ⁄ ob∫onium ad coquendum idoneum, edu- lium, legumen wira¬as.
155: HYSSOPUS. [...] J∫opie. Pol. 91: Jƒop ⁄ Hy∫∫opus · 48r: iƒop ⁄ Hy∫opus · Syrenn. l. 2. c. 23. Jƒapas. Lituan. Hy∫∫opum. Jƒapas. um, iƒapas.
156: HORDEUM. [...] Jacƒmien. Pol. 86: J™cƒmieˆ ⁄ Horde- 46r: i™ciœieˆ ⁄ hordeum, Syrenn. l. 4. c. 17. Mieƒley. Lituan. um. Mie≤iey. mieˇiey.
157: Hundslook. Belg. v. Hyacinthus. – – [...] Hun mieta. Lituan. v. Mantha∫- trum.
160: Jervos. Hi∫p. v. Orobus. – Gall. – – v. Lathyrus. [...] Jerwagas. Lituan. v. Uva. cri∫pa.
160: Jglikœ. Pol. v. Scandix. – w¬os- – – ka. Pol. v. Ru∫cus. [...] Jgnoƒole. Li- tuan. v. Hypericon.
161: Jmbier. Pol. Jmbieras. Lit. v. 89: Jmbier. Zingiber, 47v: Jmbier ⁄ zimziber, Zingiber. zinziber. Jmbieras. gingiber. imbieras.
44 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr 162: Jono∫iansrole. Lituan. v. He- 19: Blu∫cƒ. Hedera. Jo- – dera. noµiaus ˇo¬e.
165–166: JUNIPERUS. [...] Kaddig. 84: Já¬owiec ⁄ Iunipe- 46v: Jœ¬owiec ⁄ iuniperus. Prus. [...] Jalowiec. Pol. Egli. Lituan. rus. Eglis. eglis.
166: Ixocaulos. [...] Jƒapas Lituan. 91: Jƒop ⁄ Hy∫∫opus · 48r: iƒop ⁄ Hy∫opus · Jƒop. Pol. v. Hy∫∫opus. Hy∫∫opum. Jƒapas. um, iƒapas.
166: Kaida ciakan. Ind. Or. pl. Zan. 92: K¡kol ⁄ Lolium, æra, 50r–50v: K¡kol ⁄ lolium, [...] Kakalis. lit. v. Lolium. æ. Kukalis. zizanium. kukaliey.
168: Kiaœ hoâm. Chin. v. rad. quæ- 159: Lupiná ⁄ ¬uscƒyná 75r: ¬uscˇyná ⁄ puta- dam Cleyer. Kiau∫∫as. Lituan. v. Lu- ⁄ ob¬upina grochu ⁄ etc. men ⁄ kiausas. pinus. Kibol. Hung. v. Larix. Tunica lupini valuuæ, vtriculus, concha, folli- cul9 Kiausas ⁄ kiautas ⁄ ¬ukstas ⁄ ode¬e ⁄ nuo- ¬uopa.
168: Klawas. Lituan. v. Acer. Kla- 86: Jáwor cudƒo≤iem∫- 56r: klon ⁄ acer. klawas. was ∫wetino∫∫alies. Lituan. v. ki. Platanus. Klawas Platanus. ∫wetimos sálies.
168: Koprw¬oski. Pol. v. Foeniculum. 96: Kápu∫tá ⁄ Caulis. 60v: koral ⁄ corallium. Kopu∫tay. Lituan. v. Bra∫∫ica. Kora. Kopu∫tay; 121: Koral ⁄ koralius. Pol. v. Cortex. Koral. Boh. · Pol. Coralium, gorgonia, æ. Koralus. lituan. v. Carallium. Kora- Koralus. ¬owy mech. Pol. v. Corallina. Kor- cheych. Pol.
168: Körfelrüben. v. Cicutaria bulb. 121: Koryánder ⁄ Cori- – Koriander. Polon. Koriandras. andrum. Koriandras. Lituan. Coriandrum.
169: Kr™cisek. Pol. v. Cuminum ∫yly. – – [...] Kre∫∫es. Lituan. v. Na∫turt.
169: Krichen over Zee Belg. v. Solan. 31: Chrƒan. Raphanus 12v: chrƒan ⁄ raphanus ve∫ic. [...] Kriemas. Lit. v. Raphan maior. Krienas. maior, krienas. ru∫tic. Kroliki. Pol. v. Bellis major. [...] Kropid¬o. Pol. v. Filipendula.
45 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr 169: Krowia reˇ. Pol. v. Myagrum. 162: Malinowy krƒak ⁄ – [...] Krumas awije¢ium awietes. Lit. Rubus idæus. Krumas v. Rubus idæus. Kruminas. Lit. v. awie¢iu ⁄ awietes ⁄ Rubus. awietinas; 89: Jeˇyny ⁄ Rubus. Kruminas ⁄ erskietinas.
169: Kukstines. Lituan. v. Aceto∫a. 433: Sƒcƒaw. Oxalis. 163v: Scˇaw ⁄ aceto∫a. Rugstine. rukstine.
169: Kürbs. Germ. v. Cucurbita. [...] 369: Psenica ⁄ Triticum. 152r: Psenicœ ⁄ triticum, Kurƒyµlep. Pol. [...] Kwie¢iey. Kwie¢iey. kwie¢iey. Lituan. v. Triticum.
171: LAPATHUM. [...] Scƒawokobyli. 433: Sƒcƒaw kobyli ⁄ – Pol. Syrenn. l. 4. c. 74. Arkladuntes. Rumex, Arkladuntes. Lituan.
172: LAPPA ∫eu Arcium. [...] Lapion. 156: Lopian ⁄ rƒep wiel- 73v: ¬opian ⁄ lappa, Pol. Syrren. l. 5. c. 138. 139. Warna- ki ⁄ ¬opuch ⁄ Baˇyna. bulapathum. warna¬esa. ¬esa. Lituan. Lappa, peta∫ites. War- na¬esa.
173: Laugenbluhm. Tab. l. I. p. 74. 19: Bobek drƒewo. – Laugenkraut Arnica. v. Dracunc. Laurus. Lauras. prat. Laukinni Metas. Lituan. v. Cauda equina. Lavothe. Afris. v. Vitis nigra. Lauras. Lit.
174: LAURUS. [...] Bobeck. Boh. · Pol. 19: Bobek drƒewo. – Tab.l c. Lauras. Lituan. Laurus. Lauras.
174: Laza margiada ∫eu pes Capræ 152: Lescƒyná ⁄ drƒewo 70v: Lescˇyná ⁄ corylus, Ind. Or. pl Zan. Laƒda. Lituan. v. lescƒynowe. Corylus. ¬aƒda. Corylus. ¬aƒda.
175: LENS. [...] Socˇowicœ. Pol. 414: ∫ocƒewicá ⁄ Lens, – Syrenn. l. 4. c. 49. Li∫iey. Lituan. lenticula, ¬yµiey.
180: Limo∫∫akins winolit. Lituan. v. 160: Má¢icá winna ⁄ 75v: Ma¢icœ ⁄ matrix, vte- Vitis. Vitis, viticula. Liemo ⁄ rus muliebris. item vitis. saknis wino. liemuo. item wino me- delis.
180: LIGUSTICUM, Leviticum, Panaces, – – Panacea. [...] Potocniik. Pol. Libu∫- tica. Lituan.
46 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr 181: Lyi∫the. Ægypt. v. Smilax a∫pe- 153: Lilia ⁄ Lilium. Li- – ra. [...] Lilia. Pol. · Lituan. v. Li- lia. lium.
181: LILIUM, Junonia, Junonis ro∫a, 153: Lilia ⁄ Lilium. Li- – [...] Lilia. Pol. Syrenn. l. 2. c. 65. it. lia. Lituan.
182: LILIVM CONVALLIVM. [...] Lanka. 119: Konwália ⁄ lilyiká – Pol. Syrenn. l. 3. c. 63. Laniµius. Li- lanká ⁄ lanuská. Lilium tuan. conuallium. ¬aniµius.
182: Limnæum, [...] v. Centaurium 153: Limonio owoc – minus. [...] Limonia. Pol. · Lituan. v drƒewny. Malum limo- Malum limonium. nium. Limonia.
184: LINVM. [...] Len. Boh. Zal. it. Pol. 151: Len ⁄ ziele. Linum. – Syrenn. l. 4. c. 39. [...] Linay. Linay. Lithuan.
186: Lolium, [...] Kakol. Pol. Syrenn. 92: K¡kol ⁄ Lolium, 50r–50v: K¡kol ⁄ lolium, l. 4. c. 37. Kakalis. Lit. æra, æ. Kukalis. zizaniam. kukaliey.
187: Lubia. Arab. v. Pha∫iolus. Lu- – – bi∫ta. Lituan. v. Levi∫ticum.
187: Lucƒuy cƒa∫nek. Pol. v. Sco- 121: Korek drƒewo ⁄ y – rodopra∫um. Luebas. Lituan. v. Su- korá iego. Suber. ber. ¬uobas.
188: LVPINVS. [...] Kiau∫∫as. Lituan. 159: Lupiná ⁄ ¬uscƒyná ⁄ 75r: ¬uscˇyná ⁄ putamen. S¬onekƒnik. Pol. Syrenn. l. 4. c. 51. ob¬upina grochu ⁄ etc. ⁄ kiausas. Tunica lupini valuuæ, vtriculus, concha, folli- cul9 Kiausas ⁄ kiautas ⁄ ¬ukstas ⁄ ode¬e ⁄ nuo- ¬uopa.
188: LVPULUS. [...] Chmiel. Pol. 30: Chmiel. Lupulus, – Syrenn. l. 5. c. 163. Apwiriey. lupus ∫alictarius Lituan. Apwiniey.
189: Majele. Cord. C B. p. 242. v. 161: Maieran Amara- 78r: Maieran ⁄ amaracus. Verbasculum umbelatum alpin. mi- cus, · amaracum. Ma- ∫am∫uchus. mayranai. nus. Majeran. Pol. Majeranay. Li- ieronay. tuan. v. Amaracus.
47 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr
190: MALVA. [...] S¬aƒ. Pol. Syrenn. l. 408: Slaƒ ⁄ Malua. 168v: µlaƒ ⁄ malua, 4. c. 7. 2licgies. Lituan. ˇlugies. ƒlugies.
191: MALVS ARMENIACA. [...] Morela. 179: Morela drƒewko. – Polon. Obelis armeines. Lituan. Malus Armeniaca. Obelis Armenios.
192: MALUS CITRIA ∫ive Medica. [...] 39: Citryn owoc ⁄ Ma- – Cytrin cwoc. Pol. Abuolis waysius lum citreum, citrum. cytrinis. Lituan. Abuolis ⁄ way∫ius cyt- rinis.
192: MALUS LIMONIA. [...] Fructus 153: Limonio owoc – dicuntur Limones, Limonia mala. drƒewny. Malum Lat. [...] Limonia. Pol. · Lituan. limonium. Limonia.
193: MALUM, fructus arboris Mali e∫t, 83: Jáb¬ko ⁄ Malum, po- 43v: Jáb¬oˆ ⁄ malus, po- [...] Jab¬ko. Pol. Obelis. Lituan. mum. Abuolis; 83: Jáb- mus. ábelis; 43v: Jáb¬- ¬oˆ. Malus, pomus. ko ⁄ malum, pomum. Obelis. abuolis.
197: Medowevvoulle. Angl. v. Gramen 38: Cynda¬. Santalum. – tomentos. Medˇias raudonaibaltas Medˇias raudonas ⁄ Jndos. Lituan. v. Santalum. ba¬tas ⁄ Jndios.
197: Medˇias nuoduotas. Lituan. v. 35: Cis. Taxus, Smilax. – Taxus. Med≤ias nuoduotas.
198: MELO, it. Pepo, Melopepo. [...] 168: Melon ⁄ malon. – Mœ¬ony. Pol. Syrenn. l. 4. c. 109. Melon, pepo, melope- Me¬onas. Lituan. po. Me¬onas.
199: MENTHA, Menta, Mintha. [...] 173: Mi™tká domowa. 80r: mi™tkœ ⁄ menta. Mi™ta. Lituan. it. Pol. Syrenn. l. 2. Mºta, mintha. Meta. meta. c. 32.
199: Mentha ∫ylv. ∫ive Menta∫trum [...] – – Huœieta. Lituan. Polna Mi™ta. Pol. Syrenn. l. 2. c. 33.
202: Mi™ta. Lituan. v. Mentha. [...] 173: Mi™tká domowa. 80r: mi™tkœ ⁄ menta. me- Mieƒley. Lituan. v. Hordeum. Mºta, mintha. Meta; ta; 46r: i™ciœieˆ ⁄ horde- 86: J™cƒmieˆ ⁄ Horde- um, mieˇiey. um. Mie≤iey.
48 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr
202: MILIUM. [...] Pro∫o. Boh. Zal. it. 84: Jág¬y ⁄ Milium. So- 44r: Jag¬y ⁄ milium, ∫o- Pol. Syrenn. l. 4. c. 32. Soro∫. Lituan. ros; 345: Pro∫o ⁄ Mi- ras; 140v: pro∫o ⁄ mi- lium. Soros. lium. ∫oras.
203: Myrrha. [...] Mira. Pol. · 175: Mirá ⁄ ˇywica y – Lituan. drƒewko. Myrtha. Mira.
204: MYRTUS. [...] Mirt. Pol. Mirtus. 175: Mirt drƒewko ⁄ – Lituan. Myrtus. Mirtas.
206: MUSCUS. [...] Mech. Pol. Syrenn. 167: Mech drƒewny ⁄ 78v: Mech ⁄ mu∫cus, la- l. 3. c. 122. Samanos. Lituan. Mu∫c9, lanugo. Sama- nugo, p[l?]uma, in genit. nos. mcha. ∫amanas.
209: NARCISSUS. [...] Narcisik. Pol. 194–195: Nár¢isek ⁄ ≤ie- – Syrenn. l. 5. c. 180. Narcisus. Li- le ⁄ pierƒga. Narga. Nar- tuan. ci∫∫us. 2o¬e narci∫∫us.
211: NASTURTIUM. [...] Kresél. Lituan. – –
212: Naveau. Gall. v. Napus, Rapum. 226: Nogietek. Buph- 98v: Nogietek ⁄ caltha, [...] Nedakta. Lituan. Buphthalinum. thalm•, caltha. Nedat- calendula, herba. nedat- ka. ka.
214: Nin. Ægypt. v. Palma vetus. 446: Tr¢ina ⁄ Arundo, 182r: Trƒ¢ina ⁄ calamus, Nindre. Lituan. v. Arundo. canna, Nindre. canna, arundo. nindre.
215: Nux junglans, Nux Regia, · de 270: Orƒech w¬o∫ki ⁄ – arbore · fr. dicitur. Caria. [...] Iuglans, dis, f. Riesutis Grƒech w¬esky. Pol. Walakiskas. Li- wa¬akiskas. tuan.
216: Nux Mo∫chata [...] Muskatowa- 183: Muskátowá gá¬ka. – gat. Polon. Rie∫∫utis kwepius. Li- Nux myri∫tica, myroba- tuan. lanus, nux mo∫chata, odorata, vel vnguenta- ria, glans vnguentaria. Riesutis kwepius ⁄ gi- ¬e kwepiunti.
216: Oat Zontic. Recch. p. 393. Obe- 179: Morela drƒewko. 43v: Jáb¬oˆ ⁄ malus, po- lis. Lituan. v. Malum. Obelis arme- Malus Armeniaca. mus. ábelis. nios. Lituan. Malus armeniaca. Obelis Armenios.
218: OLEA. [...] Oliwa. Pol. Oliva. Li- 264: oliwá drƒewo ⁄ oli- 113r: oliwœ ⁄ oliua. ali- tuan. ua, olea Aliwa. wa.
49 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr 218: Olea ∫ylv. fol. duro ∫ubtus incano, 264: oliwá leµna ⁄ ole- – cum aculeis · ∫ine aculeis [...] Oli- a∫ter, m. Aliwa miski- walesna. Pol. Oliwa wiskine. Li- ne. tuan.
218: Oliva. fruct Oleæ. v. ∫. l. Oliva. 264: oliwá drƒewo ⁄ 113r: oliwœ ⁄ oliua. Lituan. v. Olea. oliua, olea Aliwa. aliwa.
222: ORYZA. Oriza, Oryzum. [...] Ry≤. 393: Ryˇ ⁄ Oryza. Ri- 161r: ryˇ ⁄ oriza. riˇiey. Polon. Syrenn. l. 4. c. 30. Riˇicy. Li- ≤iey. tuan.
224: Oxycantha, Pyrina, Pityanthe 89: Jeˇyny owoc ⁄ Mora 14v: ¢iernie ⁄ ∫pina, ∫en- [...] Ersƒkieti. Lituan. rubi Vogos erskie¢io; tis, repres, erskie¢iey ⁄ 34: Ciernie. Vepres, ∫pi- na, ∫entis, dumus. Ers- kie¢iey; 68: G¬og. Oxy- acantha, pina alba. Erskietis.
225: PAEONIA. [...] Piwonia. Pol. 297: piwonia ⁄ poeonia. – Syrenn. l. 3. c. 92. Piwania. Lituan. piwania.
226: PALMA. [...] D¬on ⁄ Palmowe 46: D¬oˆ ⁄ Palma, – Drƒewo. Pol. Cal. Tab. [...] Plastaka. P¬ástaká. Lituan.
229: PANICUM. [...] Serasneiƒ∫i∫∫ako- 10: Ber. Panicum. So- – rii. Lituan. ros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros kulines.
229: Papay. arbor Marg. in Ind. [...] 284: papro¢ ⁄ Filix, f. – Papartis. Lituan. v. Filix. papartis.
231: PASTINACA, [...] Pa∫ternack ⁄ Kœ- 286: Pá∫ternak ⁄ Pa∫tina- 119v: pa∫ternak ⁄ rotœ. Pol. Syrenn. l. 4. c. 60. Pa∫ter- ca. ∫icer n. Pa∫terno- pa∫tinaca, pa∫ternakay. nakay. Lituan. kay ⁄ burkuntay.
232: P˘ lieú. Chin. v. Radix quædam 296: pio¬un ⁄ Ab∫yn- 123r: pio¬un ⁄ ab∫yn- Cleyer. Pelinos Mételey. Lituan. v. thium. pe¬inos ⁄ mete- thium, pe¬ynas. Ab∫inthium. ley.
232: Pengelblade. Dan. v. Nummula- – – ria. [...] Penkpir∫∫ey. Liiuan v. Pentaphyllum.
50 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr 235: Pietruska. Pol. Syrenn. l. 4. c. 296: piotruská ⁄ petro- 123r: piotruskœ ⁄ petro∫e- 67. Petruska. Lituan. ∫elinum. petruska. linum, vulgo petruskas.
241: PINUS. [...] Soski. Polon. Pu∫is. 414: ∫o∫na borowa ⁄ Pi- 12r: choiœ ⁄ pinus, pu- Lituan. na∫ter, pinus. pusis. µis ⁄ ; 171r: So∫nœ ⁄ pi- 414: [...] puµinas [...] nus, puµis. puµinis.
241: PIPER. [...] Pieprƒ. Pol. Piray. 293: pieprƒ ⁄ Piper, eris. 122r: pieprƒ ⁄ piper. pi- Lituan. n. pipiray. piray.
242: Piperella. v. Haernia. Arab. [...] 293: pieprƒ ⁄ Piper, eris. 122r: pieprƒ ⁄ piper. pi- Pipiray. Lituan. v. Piper. n. pipiray. piray.
244: PISUM. [...] Groch. Pol. 2ieniey. 75: Groch ⁄ Pi∫um. ≤ir- 39r: groch ⁄ pi∫um, ˇirni- Lituan. niey. li. [sic]; 39r: groch prœ- ˇony ⁄ pi∫um ∫uffocatum, ∫proginti ˇirniei; 139v: prœˇony groch ⁄ pi∫a ∫uf- focata. ∫proginti ˇirniey.
244: Pizietl. Mex. [...] P¬adi∫tay. 158: Lucƒek ⁄ ≤iele ¬uk. – Lituan. v. Porrum. Porrus · um. p¬adi∫tay.
245: PLATANUS. [...] Jaworcudƒoƒiem- 86: Jáwor cudƒo≤iem∫- 56r: klon ⁄ acer. klawas. sky. Pol. Klawas Swetime∫∫alies. Li- ki. Platanus. Klawas tuan. ∫wetimos sálies.
249: PORRUM. [...] Lucƒek. Polon. Syr. 158: Lucƒek ⁄ ≤iele ¬uk. – P¬adi∫tay. Lit. Porrus · um. p¬adi∫tay.
251: PRUNUS. [...] S¬iwa. Pol. · Lit. 409: ∫liwa drƒewo ⁄ 169r: µliwœ ⁄ prunus · Prunus. ∫liwa med≤ias. um, ∫liwa.
253: Pungitopi. Ital. Hetru∫c. v. 19: Bob. Faba. Pupa. – RUSCUS. [...] Pupa. Lituan. v. Faba.
254: Purslain. Angl. v. Portulaca. [...] 414: ∫o∫na borowa ⁄ Pi- 12r: choiœ ⁄ pinus, pu- Pu∫ie. Lituan. v. Pinus. na∫ter, pinus. pusis; µis ⁄ ; 171r: So∫nœ ⁄ pi- 414: [...] puµinas [...] nus, puµis. puµinis.
254: QUERCUS. [...] D¡b. Polon. 44: D¡b. Quercus, 19v: D¡b ⁄ quercus, ilex, Uƒuolas. Lituan. robur. Vˇuo¬as. robur, vˇuo¬as.
255: QUINQUEFOLIUM. [...] Pi™ciornik. – – Pol. Syrenn. l. 1. c. 86. Penkpir∫ey. Lituan.
51 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr
257: RANUNCULUS. [...] 2abka. Pol. 514: 2abká ⁄ Ranuncu- – Wartele. Lituan. lus, War¬e¬e.
259: RAPHANUS. Radix. [...] Rƒodkiew. 396: Rƒodkiew ⁄ Rapha- 162r: Rƒodkiew ⁄ rapha- Pol. Syrenn. l. 4. c. 57. Rindikas. Li- nus. Ridikas. nus · um, ridikas. tuan.
260: RESINA. [...] 2ywika. Pol. Sakay. 443: Terpentiná ⁄ Tere- 70v: Smo¬œ ⁄ pix, axun- Lituan. binthina re∫ina. ∫akay gia. ∫akay. terebintho; 559: ˇywica ⁄ Re∫ina. Sakay.
263: Ridder∫pore. Dan. · Germ. v. 396: Rƒodkiew ⁄ Rapha- 162r: Rƒodkiew ⁄ rapha- Calcatrippa. [...] Ridicas. Lituan. v. nus. Ridikas. nus · um, ridikas. Raphanus.
263: Ries¢utis kwepius. Lituan. v. 183: Muskátowá gá¬ka. 70r: La∫kowy orƒech ⁄ Nux mo∫chata. Ries¢utis taƒdos. Nux myri∫tica, myroba- nux auellana, pontica, Lituan. v. Nux avellana. lanus, nux mo∫chata, riesutis. odorata, vel vnguenta- ria, glans vnguentaria. Riesutis kwepius ⁄ gi¬e kwepiunti; 270: Orƒech la∫kowy ⁄ Auellana nux Riesutis ¬aƒdos.
263: Ryƒec. Boh. v. Fungus cervinus. 393: Ryˇ ⁄ Oryza. 161r: ryˇ ⁄ oriza. riˇiey. Ry≤ niemiecki. Pol. v. Typha cerea- Ri≤iey. lis. Riƒicy. Lituan: v, Oryza.
266: RUBUS Sentis. [...] Jeˇymy. Pol. 89: Jeˇyny ⁄ Rubus. – Syrenn. l. 5. c. 50. Kruminas. Lituan. Kruminas ⁄ erskietinas.
266: Ruda. Hi∫p. v. Ruta. [...] Rudo- 393: Rydƒ ⁄ Boletus. (I)153v: Rydƒ ⁄ boletus. kye. Lituan. v. Boletus. Rudnokie. ruduokie.
266: Rugiey. Lit. v. Siligo. Rug∫∫ti- 559: Øyto ⁄ reˇ. Siligo. 163v: Scˇaw ⁄ aceto∫a. ne. Lituan. Rugiey; 433: Sƒcƒaw. rukstine. Oxalis. Rugstine.
267: RUTA. [...] Ruta. Lituan. · Pol. 392: Rutá ⁄ Ruta. Ruta. 160v: Rutœ ⁄ ruta. ruta. Syrenn. l. 2. c. 47.
268: Saheteregi. Arab. [...] Sakay. 443: Terpentiná ⁄ Tere- 70v: Smo¬œ ⁄ pix, axun- Lituan. v. Re∫ina. binthina re∫ina. ∫akay gia. ∫akay. terebintho; 559: ˇywica ⁄ Re∫ina. Sakay.
52 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr
268: SALIX [...] Rokicina. Pol. Karkay. 378: Roki¢ina ⁄ Salix vi- 154v: Roki¢inœ ⁄ iuncus, Lituan. minalis, vimen. Kark- ∫alix, vimen. kark¬as. ¬ay.
269: SALVIA. [...] Sˇalwia. Pol. Sy- 432: Sƒálwia. Saluia. – renn. l. 2. c. 30. Sƒalawia. Lituan. Sƒa¬awia.
269: Salzio. Ital. v. Salix. [...] Sama- 167: Mech drƒewny ⁄ 78v: Mech ⁄ mu∫cus, la- nos. Lituan. v. Mu∫cus. Mu∫c9, lanugo. Sama- nugo, p[i?]uma, in genit. nos. mcha. ∫amanas.
269: SAMBUCUS. [...] Beƒdaƒ. Lituan. 10: Beƒ drƒewko. Sam- – bucus. Beƒdas.
271: SANTALUM lignum, [...] Cyndal. 38: Cynda¬. Santalum. – Polon. Medƒias raudonas baltas Medˇias raudonas ⁄ indos. Lituan. ba¬tas ⁄ Jndios.
271: SAPONARIA, [...] Mydelnik. Pol. 183: Mydelnyk ≤iele ⁄ 84v: mydle ⁄ ∫migmate Syrenn. l. 2. c. 91. Muyline. Lituan. Radicula, lunaria, ∫apo- inungo, ∫apone oblino. v. Struthion. naria, ∫ullonia. 2o¬e muyliis: [sic] muyline.
272: SATUREIA. [...] C¡brƒe ⁄ Egmbr. 39: Cƒ¡br ≤iele. Satu- 16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, Pol. Syrenn. l. 2. c. 39. Ciobray. reia. cunila, Thymbra. ∫atureia. ¢iabrai. Lituan. ¢iobray.
272: Sauline ƒölt. Lituan. v. Solaris 409: ∫¬onecƒnik ≤iele ⁄ – herba. Heliotropium, ∫olaris herba. ∫auline ˇo¬e.
280: Serbentes. Lituan. v. Vitis idæa. 330: porƒecƒki ⁄ wino µ. – [...] Serbintos. Lituan. v. Gro∫∫ularia. Jáná ⁄ Ribes, is, f. Ser- bintos.
280: SERPYLLUM, Serpyllus. [...] Ma- 161: Má¢ierƒanká ⁄ Ser- 16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫a- ¢ierƒarka. Pol. Syrenn. l. 2. c. 40. pillum ¢iobray ¬auki- tureia. ¢iabrai. Ciobray laukinicy. Lituan. ney.
282: Sidion, [...] Siepronay. Lituan. 431: Sƒafran ⁄ Crocus. – v. Crocus. µiepronay.
282: Siermullinis. Lituan. v. Sorbus. 85: Járƒebiná ⁄ Sorbus. 44v: Járƒ™biná ⁄ ∫orbus, µiermukµnis. µiermuksnis.
283: Siligo, [...] 2yto ⁄ reˇ. Pol. 559: Øyto ⁄ reˇ. Siligo. – Rugiey. Lit. Rugiey.
53 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr
283–284: SINAPI. [...] Gor∫titai. Lituan. 73: Gorcƒycá ⁄ Sinapi. 37v: gorcˇycœ ⁄ ∫inapi, Gar∫wi¢ia. garsi¢ias.
284: SISARUM. [...] Marchew. Pol. Sy- 164: Márchew ogrodna 77r: Marchew ⁄ ∫i∫er lute- renn. l. 4. c. 65. Morkwos. Lituan. ˇo¬ta ⁄ Si∫er. Morkwos. um, pa∫tinaca lutea. mor- kwa.
285: Slœƒ wy∫oki. Pol. v. Althæa. [...] 409: ∫liwa drƒewo ⁄ 169r: µliwœ ⁄ prunus · Sliwa. Pol. · Lit. v. Prunus. Prunus. ∫liwa med≤ias. um, ∫liwa.
286: Solaris herba Gazæ [...] Slo- 409: ∫¬onecƒnik ≤iele ⁄ – ciecynikƒiele. Pol. Saulineƒale. Li- Heliotropium, ∫olaris tuan. herba. ∫auline ˇo¬e.
288–289: SORBUS [...] Jœrˇebina. Pol. 85: Járƒebiná ⁄ Sorbus. 44v: Járƒ™biná ⁄ ∫orbus, Siermullinis. Lituan. µiermukµnis. µiermuksnis.
289: Soros. Lituan. v. Milium. Suros 10: Ber. Panicum. So- 44r: Jag¬y ⁄ milium, ∫o- neiƒ∫i∫∫akoii. Pol. v. Panicum. ros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros ras; 140v: pro∫o ⁄ mi- kulines; 84: Jág¬y ⁄ Mi- lium. ∫oras. lium. Soros; 345: Pro- ∫o ⁄ Milium. Soros.
293: SUBER. [...] Kork. Pol. Luebas. 121: Korek drƒewo ⁄ y – Lituan. korá iego. Suber. ¬uo- bas.
294: Sunflour. Angl. v. Chamæci∫tus 175: Mirowy oleiek ⁄ – [...] Sunkamiros. Lit. v. Styrax Stactees, ∫tyrax liqui- liquida. [...] dus. Sunka miros.
294: Schwartse Wurtƒ. v. Symphyti- 38: Cwik¬á. Beta. Swik- 16r: ¢wik¬á ⁄ beta, ∫wik- mu. [...] Swiecƒki. Pol. v. Euphara∫ia. ¬as; 27: Cebulá. Cepe, ¬ay. Swiklay. Lit. v. Beta. Swinia wes. cepa. Swogunas. Pol. v. Cicuta. [...] Swogunas. Lit. v. Cepa.
297: TAXUS. [...] Cis. Pol. Syrenn. l. 5. 35: Cis. Taxus, Smilax. – c. 105. Medƒias nuoduotas. Lituan. Med≤ias nuoduotas.
298: TEREBINTHUS [...] Terpentinow. 443: Terpentinowe – Pol. Terebinthas. Lithuan. drƒewo. Terebinthus, Terebinthas.
302: TILIA. [...] Liepa. Lituan. 153: Lipá ⁄ Tilia, Liepa. 73r: Lipœ ⁄ tilia, Liepa ⁄ liepas.
54 Archivum Lithuanicum 1 MInd SD3 SPr
308: TRITICUM. [...] Kwieƒiey. Lituan. 369: Psenica ⁄ Triticum. 152r: Psenicœ ⁄ triticum, P∫euicœ. Pol. Syrenn. l. 4. c. 3. Kwie¢iey. kwie¢iey.
317: VERONICA. [...] Elppru∫es. Lituan. – – Prƒetœrƒnik. Pol. Syrenn. l. 3. c. 24.
319: VIOLA [...] Fio¬ek. Pol. Strenn. l. 61: Fijo¬ek. Viola. 31r: fio¬ek ⁄ viola, fia¬ka. 5. c. 155. Fiiolka. Lituan. Fijo¬ka.
320: VISCUM. [...] Jemiola. Pol. 88: Jemio¬á ⁄ Vi∫cum. 71r: Lep ⁄ vi∫cus · um, Emalas. Lituan. Ema¬as. ema¬as ⁄ lipikai kurieis paukµ¢ius gauda.
321: VITIS IDEA, [...] Serbentas. Li- 330: porƒecƒki ⁄ wino µ. – tuan. Jáná ⁄ Ribes, is, f. Ser- bintos.
322: Umbu. Pi∫o. H. B. p. 77. 78. 10: Bed¬ká. Fungorum – Umede. Lituan. v. Fungus albus. genus album. Vmede.
323: Vogelkraut. Tab. l. 2. p. 381. v. 391: Roƒynka ⁄ Vua 158r: Roƒynki ⁄ vuæ, pa∫- Al∫ine. [...] Vogo winodƒia winka. pa∫∫a. Voga wino d≤ia- ∫æ. vóga wino. Lituan. v. Uva pa∫∫a. winta.
323: Voros∫ fenyo. hungr. v. Larix. 88: Jeµion ⁄ Fraxinus. 47r: ieµion ⁄ fraxinus. [...] Vo∫is. Lituan. v. Fraxinus. Wuo∫is. vo∫is.
323: URTICA. [...] Pakrƒywa. Pol. 319: pokrƒywá ⁄ Vrtica. 330v: pokrƒywá ⁄ vrtica. Strren. l. 5. c. 123. [...] Diligine. Dilgine. dilgine. Lituan.
324: Urupariba. v. Guirapariba. U∫ne. 271: O∫et ⁄ Carduus, 115v: o∫et ⁄ carduus, Lituan, v. Carduus. V∫ne. tribulus. u∫ne.
324: Uzegi. Alpin. C. B. p. 479. v. 44: D¡b. Quercus, ro- 19v: D¡b ⁄ quercus, ilex, Lycium Indicumalterum. Uƒuolas. bur. Vˇuo¬as. robur, vˇuo¬as. Lituan. v. Quercus.
324: Warnalesa. Lituan. v. Lappa. 156: Lopian ⁄ rƒep wiel- 73v: ¬opian ⁄ lappa, Wartele. Lituan. v. Ranunculus. ki ⁄ ¬opuch ⁄ Baˇyna. bulapathum. warna¬esa. Lappa, peta∫ites. War- na¬esa. 514: 2abká ⁄ Ranunculus, War¬e¬e.
326: Windbohnen. v. Pha∫iolus. [...] 68: Giers ⁄ Olus atrum, 197r: Wrƒos ⁄ meli∫∫a, Winny korƒen. Pol. v. Vitis. [...] Wi- hyppo∫elinum. Wira¬as apium, narci∫∫us. wir- ra¬as daƒuni. Lit. v. Hippo∫elinum. darˇiniu ˇolu; 487: ˇiey. [...] Wi®ƒis. Lit. v. Erica. Wrƒos ⁄ Erica, erix. Wirˇis.
55 Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai MInd SD3 SPr 326: Wi∫nia medƒias. Lituan. v. Ce- 481: wiµn ⁄ wiµniowe 194v: wiµnia ⁄ cera∫us · ra∫us. Wi∫u. Pol. Cera∫us. [...] Wi∫∫ta- drƒewo ⁄ Cera∫us, wiµ- um, wiµnia. koje. Lituan. v. Angelica. nia medˇias; 58: D≤i™- giel. Panacea, Angelica Wystákoie.
327: WormWood. Angl. v. Ab∫in- 178: Modrak ⁄ modrƒe- 83r: modrak ⁄ caltha, thium. [...] Wo∫ilka. Lituan. v. Cya- niec. Cyanus. Wo∫i¬ka. calendula, wa∫i¬ka. nus. Wo∫ilkas. Lituan. v. Cyanus caerul. [...] Woscƒyca. Pol. v. Vis- naga.
329: Zaitor. Arab. v. Olea. [...] 32: Chwa∫t. Calamen- – 2œkutœ Studenteke ƒiele. Pol. [...] tum, ∫ylua herbarum. 2œlinianas. Lituan. v. Calamintha. ˇalini=nas.
330: ZEDOARIA [...] Cytwar. Pol. 39: Cytwar. Zedoaria. 61r: korƒen ⁄ radix. Syrenn. Sƒaknis nidƒio Antitora Sƒáknis med≤io saknis. wadinawa. Lituan. Antiora wadinamo.
330: ZINGIBER [...] Jmbier. Pol. Jm- 89: Jmbier. Zingiber, 47v: Jmbier ⁄ zimziber, bieras. Lituan. zinziber. Jmbieras. gingiber. imbieras.
331: 2ipperleinskraut [...] 2irniey. 75: Groch ⁄ Pi∫um. ˇir- 39r: groch ⁄ pi∫um, ˇirni- Lituan. v. Pi∫um. niey. li. [sic]; 39r: groch prœ- ˇony ⁄ pi∫um ∫uffocatum, ∫proginti ˇirniei; 139v: prœˇony groch ⁄ pi∫a ∫uffocata. ∫proginti ˇirniey.
331: 2latytraut Boh. v. Conyza. 2lie- 408: Slaƒ ⁄ Malua. ˇlu- 168v: µlaƒ ⁄ malua, ƒlu- gies. Lituan. v. Malva. 2¬ymnisek. gies. gies. Pol. v. Napellus.
56 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Jonas Palionis Vilniaus universitetas
Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai
1977 metais Poznan∂je pasirod∂ maßinraßtiniu ßriftu multiplikuotas dviej¨ tom¨ (t. I A–N, t. II O–Û raides apimantis) Mikalojaus Daukßos Postil∂s indeksas- Ωodynas1 . J^ pareng∂ Ωinomas lenk¨ lingvistas, baltistas ir fin¨-ugr¨ kalb¨ specia- listas, Poznan∂s Adomo Mickeviçiaus universiteto profesorius Czes¬awas Kudzi- nowskis (1908–1988). Tai daugelio met¨ jo kruopßtaus ir nelengvo darbo vaisius, didΩiai reikßmingas ne tik Daukßos palikimo, bet ir apskritai senojo lietuvi¨ raßy- tinio periodo tyrin∂tojams. Kaip matyti iß pareng∂jo ^vado („Wst´p“), esançio pirmajame tome (p. I–VI), id∂ja sudaryti DP indekså-Ωodynå yra susijusi su 1947 metais kilusia mintimi ßv´sti Ωymaus lenk¨ katalik¨ teologo Jok∆bo Wuj(e)ko2 , kurio MaΩåjå postil´ vert∂ Daukßa, 350-åsias mirties metines. Íio jubiliejaus programoje buvo numa- tyta ißleisti ir naujå WP leidimå. Tuo tikslu Kudzinowskis kreip´sis patarimo ^ prof. Janå Otr´bsk^, kuris pasi∆l´s perspausdinti 1596 met¨, t. y. ketvirtåj^, WP leidimå. Taçiau pasirod∂, kad Lenkijoje neså nedefektuoto t¨ met¨ leidimo. To- d∂l Kudzinowskis iß defektuot¨ Krokuvos universiteto ir prof. Otr´bskio egzem- pliori¨ sudar´s pilnå 1596 met¨ Wujeko MaΩosios postil∂s tekstå, bet turb∆t d∂l
1 Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do Catholiczna Mnieysza), lenkißkoji prakalba „Daukßos Postil∂“ 1(A–N), 2(O–Û), Poznaˆ: pasiraßyta lotynizuota forma: Jacob Vuie- Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. cus, o treçiojo, t. y. 1590 met¨, leidimo Adama Mickiewicza, 1977 (toliau – KI-S). (Po∫tilla Catholicka Mniey∫za), lenkißkoji Daukßos Postil∂s santrumpa DP, o Wujeko prakalba – Jákub Wuiek. Lietuvi¨ moks- MaΩosios postil∂s – WP. linink¨ darbuose vartojamos abi formos 2 Pirmojo, t. y. 1579 ir 1580 met¨, dviej¨ at- Vuikas ir Vujekas (galb∆t der∂t¨ sekti Ωy- skirai numeruot¨ dali¨ leidimo (POSTIL- maus lietuvi¨ senosios literat∆ros tyrin∂- LE MNIEYSZEY) antraßtiniuose pusla- tojo prof. Jurgio LebedΩio pavyzdΩiu ir piuose paraßyta: „Prƒeƒ ... Jákubá Wuyká“. vartoti formå Vujekas [Wujekas]). Antrojo, t. y. 1582-¨j¨ leidimo (Po∫tilla
57 Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai 1 pav. DP 282: fragmentas su ΩodΩiais draugia téwikstaici£;
VUB, sign.: LR 1619, buv. Telßi¨ bernardin¨ vienuolyno egz. Fot. Virginija Valuckien∂
ano meto prosovietin∂s lenk¨ valdΩios neigiamo nusistatymo to teksto rankraß- tis liko nespausdintas („R´kopis zosta¬ przygotowany, ale nie dosz¬o wówczas do jego wydania“, p. I)3 . Nors WP4 tekstas nebuvo perspausdintas, bet, kaip paΩym∂jo pats Kudzinow- skis, jo darbas nenu∂j´s veltui („nie posz¬a na marne“): turint viså originalo tekstå, buv´ galima galvoti ir apie lietuvißko Daukßos vertimo ΩodΩi¨ indekså bei Ωodynå (ten pat). Tuo tekstu ir remtasi sudarin∂jant KI-S, kurio multiplikuota, deja, tik 380 egzempliori¨. Iß ßio indekso-Ωodyno ^vado galima spr´sti, kad Kudzinowskis (gal ir Otr´bs- kis?) buvo link´s manyti WP4 leidimå ∂jus Daukßos vertimo pagrindu („Profesor zaproponowa¬ wznowienie wydania z 1596 roku, które prawdopodobnie by¬o podstawå przek¬adu litewskiego“, p. I). Taçiau sunku patik∂ti, kad ano meto så- lygomis Daukßa b∆t¨ gal∂j´s taip greit ißversti ir ißspausdinti tok^ didel^ veikalå. Be to, ir DP palyginimas su turimu Vilniaus universiteto bibliotekoje defektuotu WP4 originalo egzemplioriumi4 nepatvirtina tokio sp∂jimo: esama nemaΩai teksto skirtybi¨. Tik∂tinesn∂ b∆t¨ prielaida, kad DP versta iß WP3 (1590) leidimo. Taçiau jau Eberhardas Tanglis, lygin´s vertimå su ßiuo leidimu, tvirtino, kad jis negal∂j´s b∆ti DP originalu, ir savo tvirtinimå par∂m∂ tiek tekst¨ skirtyb∂mis, tiek tuo fak- tu, kad lietuvißkame vertime minimas popieΩius Grigalius XIII, „kuris nú ∫édi 5 3 Rimé ant Sósto Apâstalisko“ (DP 24617) , o WP leidime – kitas popieΩius Siks-
3 Rankraßtis, prof. Micha¬o Hasiuko tvirtini- 5 Íiame straipsnyje ^ eiluçi¨ skaiçi¨ ^trauktas mu, dabar yra Poznan∂je. ir kolontitulas, tod∂l vienu vienetu (paly- 4 VUB Ret¨ spaudini¨ skyrius, sign.: II 1658. ginti su KI-S) tas skaiçius yra didesnis.
58 Archivum Lithuanicum 1 2 pav. WP3 289: fragmentas su ΩodΩiu ∫po¬d≤ied≤icow; Krokuvos Jogailos bibliotekos egz. mikrofilmas, sign.: Cim. 8306
tas V. Kadangi Grigalius XIII popieΩiavo 1572–1585 met¨ laikotarpiu, tad ir DP gal∂jusi b∆ti ißversta prieß 1585 metus6 . Tanglio studijoje raßoma, kad prof. Ernstas Sittigas Lenkijoje rad´s WP pirmåj^ ir antråj^ leidimå ir juos palygin´s su Daukßos vertimu. Jo lyginamieji tyrin∂jimai prived´ prie ißvados, kad „Daukßos galutin∂ redakcija buvo atlikta pagal W3 [t. y. treçiåj^ WP leidimå – J. P.], bet Ωymi jo vertimo dalis r∂m∂si W2 [t. y. antruoju WP leidimu – J. P.]7 . Tokiai ißvadai buvo link´s pritarti ir prof. Jurgis Lebedys, kuris, pasir∂m´s prof. Zenono Ivinskio tyrin∂jimais, sukonkretino ir DP vertimo laikå: „1595 m. pradΩiå reikt¨ laikyti galutine M. Daukßos postil∂s vertimo uΩbaigimo data, o 1582 m., kuriais iß∂jo J. Vujeko originalo II leidimas, galimà vertimo pra- dΩios data“8 . Galima tiktai apgailestauti, kad Kudzinowskis neatsiΩvelg∂ ^ ßi¨ tyrin∂toj¨ ißva- das ir pri∂m´s labai ne^tikinamå prielaidå d∂l r∂mimosi ketvirtuoju (1596) leidi- mu, pateik∂ ßio leidimo atitikmenis. Tiesa, lyginant WP treçiojo ir ketvirtojo leidi- mo tekstus nematyti, kad tie leidimai esmingiau skirt¨si. Tod∂l KI-S lenkißk¨j¨ atitikmen¨ didΩioji dalis (turb∆t daugiau kaip 99%) sutampa. Taçiau kurie ne kurie t¨ leidim¨ atitikmenys vis d∂lto skirtingi. PavyzdΩiui, KI-S prie antraß- tin∂s lyties drauget∂vikßtaiçiai (plg. 1 pav.) nurodytas lenkißkasis atitikmuo iß 4 3 WP leidimo towarzystwo, o WP leidime yra ∫po¬d≤ied≤icy 28945 (plg. 2 pav.); prie
6 Eberhard Tangl, Der Accusativus und Nomi- 7 Tangl 1928, 24. nativus cum Participio im Altlitauischen, 8 Jurgis Lebedys, Mikalojus Daukßa, Vilnius: Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nach- Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, folger, 1928, 23. 1963, 236.
59 Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai palangius (part. ind. praet.) KI-S duotas atitikmuo ucierpiawszy, o WP3 leidime – 3 pobuiawsy 27936; prie rangtis KI-S nurodytas kwapienie, bet ßis sutampa su WP leidimo atitikmenimis trimis atvejais (atitinkamai DP 47218, 47324 ir 47547), o vie- 3 nu atveju 38036 nesutampa (çia Kudzinowskio apsirikta nurodant eilut´): WP leidime yra poµpiech 39443. Tokios skirtyb∂s, be kita ko, taip pat liudija, kad Daukßa n∂ra naudoj´sis WP4 leidimu ir kad ßis leidimas, pasirod´s jau prießpaskutiniais autoriaus gyvenimo metais (Wujekas mir∂ 1597-aisiais), jo paties ar kit¨ redaktori¨ buvo ßiek tiek pataisin∂tas. KI-S yra praleist¨, netiksliai atstatyt¨ ar interpretuot¨ ΩodΩi¨ bei ΩodΩi¨ for- m¨. Toliau çia pateikiami pasteb∂t¨ netikslum¨ alfabetiniai såraß∂liai, kurie gali praversti DP kalbos, ypaç leksikos, tyr∂jams.
1. PRALEISTI ÛODÛIAI aprokavotis v. ‘apsiskaiçiuoti’ (obracho- pam∂t∂ s. ‘pyktis’ (z¬oµ¢): „Id¢nt wi∫sôkias wa¢): „Nes’ kad g´rai aprokawôtiµ norê- pamêtes [...] e¬kt•s n√sird≤ei ∫u œrtimáis 9 10 tumbime [...]“ 362(=364)18 ; ∫awais“ 3124 ; darkçioti v. ‘kankinti’ (katowa¢): „[...] ir pra- parodnai adv. ‘tinkamai, padoriai’ (porzåd- déio ∫mârk´i p¬ák¥ ⁄ kir∫t ⁄ ir darkc≤io¥ ¡n¡ nie): „[...] ⁄ io“ kaiπ kúnigas parodnái
swent¡ [...] kuna Chri∫taus“ 168(=172)51; pawadîntas ⁄ pasw§ncƒe d√n¡ ir wîn¡ grießnykas s. ‘nusid∂j∂lis’ (grzesznik): „[...] ir [...]“ 265(=267)7;
∫utrint• i≤“ ios wi∫∫us ios grîesnikus“ 1416; rupis s. ‘uola’ (opoka): „[...] Céphas 2ydis- meilesys s. ‘meilingumas, meil∂’ (mi¬oµ¢): kai ir Syriyskai i≤gúld≤ias rupis arba „[...] ⁄ ir dâro k¡ nor g™ro d™¬ méi¬esio“ √¬á“ 467(=469)55; sub∆stim∂ s. ‘b∆kl∂s vienov∂, tapatumas’ 217; „[...] ne drin’ á¬gos kaiπ ∫amdinîkai: bet’ tikrai drin’ mêi¬e∫io [...] tarnáuia“ 561 (spó¬istny): „Regêiom´ ∫ubû∫timeie ir drau- 11 gé ∫u *ám≤in¡ ∫u Téwú“ 402(=404)40. (=564)23;
Kai kurie iß ßi¨ praleist¨j¨ ΩodΩi¨ yra reikßmingi d∂l to, kad jie visai nefiksuoti didΩiajame Lietuvi¨ kalbos Ωodyne (aprokavotis, parodnai) arba nepamin∂ti DP pavar- totomis reikßm∂mis (darkçioti, pam∂t∂). Be to, LKÛ, neatsiΩvelgus ^ originalå, ΩodΩio sub∆stim∂ reikßm∂ nurodyta netiksliai.
9 Pirmasis skaiçius çia ir toliau Ωymi DP ori- 11 ÛvaigΩdute paΩymimas d∂l apsirikimo ar ginale esamå, bet ne visur tiksliai nuro- spaustuv∂s kalt∂s indekse-Ωodyne atsira- dytå puslap^, o antrasis (tarp skliauste- d´s DP nebuv∂lis Ωodis. Íiuo atveju Ωo- li¨) – tiksliosios sekos puslap^. dΩi¨ jungin^ ∫u am≤in¡ (=såamΩinå) vei- 10 Forma pamêtes KI-S klaidingai laikoma kiausiai „pagamino“ spaustuvininkas, Ωr. veikiamosios r∆ßies b∆tojo kartinio laiko såamΩinas (toliau!). dalyvio forma ir ^traukta ^ veiksmaΩodΩio pamesti straipsn^.
60 Archivum Lithuanicum 1 2. NETIKSLIAI ATSTATYTI AR INTERPRETUOTI ÛODÛIAI BEI ÛO- DÛIË FORMOS. Íioje grup∂je galima skirti dar du pogrupius: netiksliai ar netinkamai atstatytos ΩodΩi¨ antraßtin∂s lytys (2.1.) ir netiksliai interpretuoti Ωo- dΩiai bei ΩodΩi¨ formos (2.2.).
2.1. NETIKSLIAI AR NETINKAMAI ATSTATYTOS ÛODÛIË ANTRAÍTINÎS LYTYS bereikiamai adv. ‘nepakankamai’ (niedosta- *kalinejis adj. Çia be reikalo antraßt∂je po
tecznie) 450(=452)32. KI-S skyrium pa-
352(=354)40–41. KI-S skyrium pateiktas be- stumpiump’ pakê¬t’“ 619(=622)31; LKÛ ir bereikiamas, pastarasis reikti (=reik∂ti) atstatyta forma kaln´jis; straipsnyje kaip ßio veiksmaΩodΩio ne- ketvirtas liekas num. ord. ‘keturioliktas’ veikiamosios r∆ßies dalyvis; (czternaµ¢ie). Íi samplaikin∂ kelintinio dievystykl∂lis s. ‘Dievo vystykl∂lis’ (pie- skaitvardΩio lytis pateikta ne kaip ant-
luszka) 426(=428)6. KI-S skyrium pateik- raßtin∂, o ißskaidyta dviejuose straips- tas Dié ir vystykl∂lis, nors DP yra sudur- niuose: ketvirtas ir liekas. DP paraßytas tinis Ωodis; vienas Ωodis: „[...] kayp waykœi pirm
*^sinauti v. Íi antraßtin∂ lytis atstatyta iß ketwirt•lieku met£ [...]“ 7021; fut. 3 ^nautis ir neteisingai laikoma praes. lapysta, storastysta, vießpatysta ir pan. ve- forma, bet, kaip rodo originalo atitik- diniai KI-S ^traukti ^ lapyst∂s, storastyst∂s, muo przegniewa, çia tur∂t¨ b∆ti ¿nártis ÷ vießpatyst∂s straipsnius, bet jie tur∂t¨ eiti ^nartyti, plg.: „[...] o ne br¢ginkimeµ teip’ atskiromis antraßt∂mis arba b∆ti greta labái ∫u at¬aidimú ⁄ kad’ mus kas ¿náu- vienoje antraßt∂je kaip skirting¨ priesa-
tis“ 361(=363)23. Forma ^náutis, be abe- g¨ ΩodΩiai; jon∂s, yra korekt∆ros ar spaustuv∂s *luginait∂ s.? Íitaip atstatyta antraßtin∂ ly- klaida; tis, be abejo, nebuv∂l∂. Iß originalo ati- *ißvenyti v. Kaip rodo originalo atitikmenys tikmens ir konteksto galima spr´sti, kad wyrzuca¢ ir zrzuca¢ ‘ißmesti’ ir konteks- tai b∆dvardin∂ ar dalyvin∂ lytis, plg.: tas: „[...] tawé padê∫iu iswénit’ iˇ“ na∫- „Abowiem lepse ∫å rany od prƒyia¢iela ⁄
r• máno“ 353(=355)20; „[...] i≤w´nia n√“ á ni≤li ƒdradliwe poca¬owanie od ne- 3 ap∫iriiimo [...]“ 379(=381)35, ßios formos przyia¢iela“ WP 37813–14; „Nes’ g´re∫nes taip pat veikiausiai yra spaustuv∂s rik- yra ƒáiƒdos n√“ priét´laus ⁄ o ne“ ¬úgi- tas. Tur∂t¨ b∆ti iswémt’, i≤w´mia ir ant- naii§ pabucƒêwimas nepriételaus“ DP
raßtin∂ lytis ißvemti (taip tarp skliausteli¨ 366(=368)13–14. Veikiau tai ^vardΩiuotin∂ su klaustuku yra nurod´s ir indekso- dalyvin∂ (spausdinant ißkreipta) gen. sg. Ωodyno autorius, tiktai nedr^s´s jos at- lúginoiio, ji sietina su veiksmaΩodΩiu lù- statyti); ginti ‘vilioti’, plg. BB Ps 5,9. Taigi jos ant-
61 Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai raßtin∂ forma gal∂t¨ b∆ti arba veiksma- nodbojimas, nodbolas, nodboti antraßtin∂s ΩodΩio bendratis, arba (tikslingiau) da- lytys tur∂t¨ b∆ti raßomos su
DP 24132 ißspausdinta <¢>. Ar tai yra at- nodbolas s., Ωr. nodbojimas; sitik´ d∂l spaustuvinink¨ kalt∂s, ar d∂l nodboti v., Ωr. nodbojimas; koki¨ kitoki¨ prieΩasçi¨, sunku pasaky- *nud∂jimas s. ‘nuod∂m∂’ (grzech). Çia pa- ti. Galima tiktai paΩym∂ti, kad tokio pai- prastas spausdinimo riktas, tur∂t¨ b∆ti niojimo esama ir kai kuriuose kituose antraßtin∂ forma nusd∂jimas, plg.: „[...] tekstuose (pvz., vad. Mork∆no Postil∂je); io“ pradéiu∫is b´ pirmgimio nudeiimo ar- neved´s part. ‘bemoteris’ (bezØeˆski). Iß tri- bá n√d≤ios [...]“ 440(=442)2; j¨ pavyzdΩi¨, pavartot¨ DP (KI-S tenu- pinigas, pinig∂lis, pinigmainis, piniguojis
rodyti tiktai du, tr∆ksta 5044) daugiskai- KI-S atstatyti su po
, nors DP vy- tos kilmininko forma, atstatytinas ant- rauja lytys su
d≤i£ ⁄ nor nieku πawêr∫t [...]“ 5044; „[...] ir tinos bent prieß retesnes; ¬abiáus ¬√må ne wêd≤i£ [...] peyk¥ turé- pinig∂lis s., Ωr. pinigas;
io“ 6832; „Wienóki“ nórin¥ ¬√mas w´du- pinigmainis s., Ωr. pinigas; ∫iu ir tekéiu∫iu g´ras yra: b´t’ g´r´∫nis piniguojis adj., Ωr. pinigas;
n´w´dƒi£ [...]“ 698. Toks daiktavardis uΩ- *pirmadienis s. Íi lytis pateikta kaip an- fiksuotas ir SD3 13. traßtin∂ su nuoroda ^ paldienykas, bet niekbyliai s. ‘niek¨ kalbos’ (próØne mowy). pirmadienio DP n∂ra. Rad´s tok^ antraß- Neaißku, kod∂l KI-S atstatyta daugiskai- tin^ Ωod^ KI-S vartotojas gali kartais pa-
tos forma. Iß DP 541(=543)24 sakinio – galvoti, kad iß tikr¨j¨ pirmadienio jau „[...] Ariônai ⁄ ∫tebuk¬us sw™tûi£ arbá v≤ b∆ta ir DP; ∫ekmes [=∫akmes – J. P.] ir niékbi¬es tú- *podraug adv. DP dukart pavartota tik for- r¿“ – matyti, kad galimà ir antraßtin∂ for- ma podráugei, tod∂l tokia tur∂jo b∆ti ir ma niekbyl∂ (WP3 atitikmuo baµnie). O DP antraßt∂;
783 pavyzdys „[...] kurie b´ w´liia wi∫∫¡ *posauti v. ‘garbinti’ (chwali¢): „[...] taw• ∫áw¡ ámƒi¡ p√to∫´ i√k√∫´ ir niekbil√∫´ Diew£ ne pô∫sam´ ir ∫tú¬pui áuk∫inam ⁄
[...] vˇtrúk¥“ rodo, jog galimà ir forma kur¿ tú pa∫tatéi ne k¬ônio∫imeµ“ DP 8141. niekbylis (WP3 atitikmuo prozna mowa). Kaip rodo lytys gen. sg. pó∫∫eiimo DP
Taigi çia der∂jo atstatyti antraßtines for- 11131, instr. sg. pó∫seiimu 11422 ir kt., ant- mas niekbylis, niekbyl∂ (kaip gretimines)12; raßtin∂ forma tur∂t¨ b∆ti pos∂ti13;
12 KI-S daΩnai antraßt∂se pateikiamos ir ne- 13 Ûr. dar Kazimieras B∆ga, Rinktiniai raßtai 1, daugiskaitini¨ daiktavardΩi¨ daugiskaitos Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s formos, bet tai nepagr^stas principas. literat∆ros leidykla, 1958, 146.
62 Archivum Lithuanicum 1 *praΩiosti v. ‘prakalb∂ti’ (przemówi¢). Ant- tvardas s. Tai junginio tvardu draust kompo- raßtin∂ lytis tur∂t¨ b∆ti praΩosti; tai, be nentas, originale turintis atitikmen^ ha- kita ko, rodo ir jos raßyba DP: „[...] tad mowa¢: „[...] ir nepak¬u∫n√∫ius twardu ⁄
t™n’ ne ≤odƒio pra≤ost’ n´dr™∫∫a“ 514 draú∫t’ ir bart’ tu®“ 499(=500)19. KI-S jis
(=515)5; neißkeltas kaip antraßt∂ nei vienas, nei ruzgis (-ys?) s. ‘ruzg∂tojas’ (szemracz). Íis kaip min∂tas junginys, bet ^trauktas ^ Ωodis ^d∂tas ^ ruzg∂tojas straipsn^, nors tvardyti straipsn^ be jokios gramatin∂s tai visai skirtingos darybos ΩodΩiai; paΩymos (tokio ΩodΩio n∂ra ir LKÛ!); såamΩinas adj. ‘vienodai amΩinas’ (spó¬- *uΩdriskimas s. ‘skarmalas’ (odrapanie). DP wieczny). Íitas Ωodis (veikiausiai d∂l kontekstas „[...] b´t’ tacƒéu v≤dri∫kini√∫e mû∫£ ⁄ tatái ´∫t’ piktói’ giwátoi pat™ka- spaustuv∂s kalt∂s) DP 402(=404)40 iß- spausdintas ∫u ám≤in¡ ir KI-S traktuoja- m´“ 352(=354)32 rodo, kad antraßtin∂ ly- mas kaip dviej¨ ΩodΩi¨ junginys; plg. tis tur∂t¨ b∆ti uΩdriskinis. Be to, paste- 3 pirmojo såraßo sub∆stim∂; b∂tina, kad WP leidime lenkißkas atitik- muo yra odrapanina (w odrápáninách stambiai adv. ‘atkakliai’ (upornie). Nors DP 363 ); tik vienintel^ kartå teparaßyta ∫t¡gei 485 55 vandenis s. ‘tokios religin∂s sektos atstovas’ (=486)53, o tris stambei, taçiau d∂l reikß- (wodnik). KI-S ^d∂tas ^ straipsn^ vanduo, m∂s ‘atkakliai’ antraßtine lytimi laikyti tod∂l j^ sunku surasti. Íis Ωodis tur∂jo ei- stambiai vargu ar galima (prie ßio maΩ¨ ti atskiru straipsniu su antraßte vandenis, maΩiausia bent klaustukå der∂t¨ prira- plg.: „B´t tie imp√¬a in“ H´re≤¿ w¡ndê- ßyti). Klaustukas praverst¨ ir prie stam- ni£“ 13913; bus ‘uporny’, stambumas ‘upor’14; veldamas s. ‘pavaldinys’ (poddany). KI-S, storastysta s. Ωr. lepysta; panaßiai kaip vandenis, pateiktas ne at- *susibrolinimas s. ‘zbracienie’. Çia apsirik- skiru straipsniu, bet ^raßytas prie ΩodΩio ta, nes DP yra subrolinimas: „Gra≤us ∫u- veld∂ti kaip ßio veiksmaΩodΩio neveikia- brólinimas mergî∫tes su nu∫i≤eminimu mosios r∆ßies dalyvio forma. Taçiau vi- [...]“ 598(=601)26–27; sais 12 atvej¨ sakiniai rodo, kad tai su- t∂vykßt∂ s. ‘t∂vißk∂’ (ojczyzna). Iß vienuoli- daiktavard∂j´s dalyvis, tod∂l jis ißkelti- kos pavyzdΩi¨ DP tik vienas yra ∂ ka- nas atskira antraßte, plg.: „Kiti karâlus mieno, o visi kiti – 8‡ kamieno, tad ant- pra¬ob∫ta ⁄ i≤“ grinumo ∫awûi£ wê¬da- raßt∂je ^ pirmå vietå der∂jo ißkelti t∂- m£“ 410; vykßçia; vießpatysta s. Ωr. lepysta; *tolo. Kadangi DP lytis tolo be prielinksni¨ *visavimas s. ‘visata?’ (powszechnoµ¢). Íio iß ir nuog nevartojama, tad netinka jå iß- Daukßos naujadaro kontekstas – „[...] Jo- kelti kaip antraßt´ be ßi¨ prießd∂li¨. Çia kûbas S. wi∫sauimu arba pa∫aulu ne tei-
der∂t¨ pateikti junginius iß tolo, nuog to- ∫úmo wadína“ 2825 – neduoda pagrindo lo. DaiktavardΩio *tolas nepasteb∂ta se- atstatyti antraßtin´ lyt^ visavimas. TeΩi- nuosiuose lietuvi¨ raßtuose; nant iß DP tiktai vienintel^ ß^ pavartoji-
14 Turint galvoje, kad spaustuvininkas buvo veikiausiai nelietuvis ir lietuvißkai nemo- k∂jo, ir
63 Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai mo atvej^, nepasteb∂tå ir kituose senuo- mas – tur∂t¨ b∆ti Ωolinykas, plg.: „[...] siuose raßtuose, sunku pateisinti KI-S at- ne[i] i√daknigei ⁄ ney ≤okinîkay ⁄ bet’ statå; môk∫¬e ≤way≤d≤i£ geráy ismôkiti [...]“
*vyΩius s. ‘reg∂jimas’ (wzrok). Nors iß ketu- 5936. Ûolinykas ‘Zauberer’ vartojamas ir ri¨ pavyzdΩi¨ DP du yra su
ƒius 17520; ma tur∂t¨ b∆ti Ωvaizdinykas, plg.: „[...] ir *zokinykas s. ‘ker∂tojas’ (czarownik). Íito- t´ i≤gialb taw´ ≤wâyƒdinikay kurie wey-
kia antraßtin∂ lytis yra aißkus apsiriki- ƒdéio ¡nt’ ≤waiƒdƒi£ ⁄ [...]“ 604.
Baigiant netiksliai ar netinkamai atstatyt¨ ΩodΩi¨ antraßtini¨ lyçi¨ poskyr^ (2.1.) pabr∂Ωtina, kad KI-S, mano manymu, pasirinktas ne visai tinkamas indekso- Ωodyno antraßtini¨ lyçi¨ atstatymo principas. Rekonstruojant prieß keletå ßimt- meçi¨ pasirodΩiusi¨ raßt¨ kalbos lytis negalima visur remtis dabartine vartosena, dabartiniais norminamaisiais Ωodynais, nes ßitaip elgiantis sunku pasiekti dides- nio autentißkumo. È tai kadaise yra atkreip´s Kudzinowskio d∂mes^ ir ßi¨ pastab¨ autorius. Taçiau ^ tai, rodos, nuosekliau neatsiΩvelgta, ißskyrus priesagos -inykas vedinius (Kudzinowskio nor∂ta ir juos atstatyti su priesaga -ininkas).
2.2. NETIKSLIAI INTERPRETUOTI ÛODÛIAI BEI ÛODÛIË FORMOS. Prieß pateikiant antrojo pogrupio, t. y. netiksliai interpretuot¨ KI-S ΩodΩi¨ form¨, såraßå, pravartu pasakyti, kad tokio pob∆dΩio netikslum¨ buvo nurodyta jau kal- bant ir apie antraßtini¨ lyçi¨ atstatymo tr∆kumus (2.1.), nes ßiedu dalykai yra glaudΩiai susij´, ir juos sunku grieΩtai atriboti. atençia s. ‘ateitis’ (przysz¬y czas). KI-S ßis karys s. È ßitå straipsn^ sud∂ti net keturi daiktavardis ^d∂tas ^ straipsn^ ateiti ir skirting¨ reikßmi¨ ΩodΩiai, kuri¨ origi- traktuojamas kaip ßio veiksmaΩodΩio nalo atitikmenys: 1. wojsko, 2. zast´p, veikiamosios r∆ßies dalyvis. Taçiau, kaip 3. chor ir 4. rycerstwo. Be to, abejotina ir rodo kontekstas ir WP3 atitikmuo, toks antraßtin∂ forma, nes XVI–XVII amΩiaus traktavimas netikslus, plg.: „O Téipo ki- raßtuose daΩniausia forma yra karias ‘ka- táiπ ne gal’ bût’ tiektái k¬ausi¥ pamók∫¬o riuomen∂’, ‘karas’. Íiå formå liudija ir
W. Chri∫taus ⁄ apweiƒdinétiµ ¡nt’ at§n- DP nom. sg. formos: kârias 743, kárias 543
cƒioµ ⁄ o gaut’ ∫aw [...]“ 308(=310)25; (=546)41; acc. sg.: kâri¡ 1553, 586(=589)46, god∂tis v. È ß^ straipsn^ yra ^trauktas ir daik- kári¡ 229(=231)14; tavardis godinçia ‘goduolis’ (¬akomy), praΩvelgimas s. È ß^ straipsn^ KI-S ^d∂tas ir plg.: „[...] io“ ¡nt’ gódinc≤ióµ ner’ niéko Ωodis praΩvelgyvas (matyt, palaikius j^
pikt™∫nio“ 15548; „[...] i≤“ godincƒios do∫- korekt∆ros ar spaustuv∂s klaida ir atsi- numi ⁄ i≤“ muitin¿ko Apasta¬u padari¥ Ωvelgus ^ originalo atitikmen^ przejzrze-
teikes [...]“ 511(=512)19. Kuo motyvuotas nie). Taçiau DP çia nesilaikyta originalo toks ^traukimas, sunku pasakyti; ir pavartotas (veikiausiai paties vert∂jo
64 Archivum Lithuanicum 1 susikurtas) naujadarinis nomen agentis, br¢gi W. Diewiép t√intimpa ma¬dá ≤mô-
plg.: „Ne ismanîki“ idœnt’ W. Diéwas gaus tei∫iniko“ 321 [=323]2), o visur kitur bût£ kokiá prie≤œ∫timi sito papiktinimo ⁄ ta kilmininko forma vartojama prieveiks- arbá parêditoiu ⁄ arbâ pra≤welgiwu ∫a- mißkai. Tod∂l jå der∂jo atskirti ir pateikti
wú“ 519(=520)11 ir: „Nie rozumieyse áby kaip antraßtin´, juoba kad indekso-Ωody- Pan Bog by¬ iak¡ pr≤yc≤yn¡ tego ƒgorse- no autorius paprastai nejungia b∆dvar- nia ⁄ álbo ƒrƒ¡dzeniem ⁄ abo prƒey≤rƒe- dΩi¨ ir prieveiksmi¨ ^ vienå lizdå (plg. 3 niem ∫woim“ WP 56442. Taigi praΩvelgy- aukßtas – aukßtai, geras – gerai ir kt.); vas tur∂jo b∆ti pateiktas atskiru antraß- Ωnaibyti v. ‘gnaibyti’ (szczypa¢). Íio veiks- tiniu ΩodΩiu; maΩodΩio pateikta pirmoji reikßm∂ ne- skyrius s. KI-S skirtos net aßtuonios ßio Ωo- kelia abejoni¨, bet antroji – dalyvin∂s dΩio reikßm∂s, tarp j¨ esama ir labai formos reikßm∂ ‘dotkliwy’ – netiksliai 3 skirting¨ (pvz., ‘roØnoµ¢, roØnica’ ir ‘roz- nurodyta, nes WP 35143 ≤náibancƒi£ len- sådek’), tod∂l b∆t¨ buv´ tikslingiau pa- kißko atitikmens n∂ra (dotkliwych DP iß-
teikti homoniminius straipsnius; versta palitancƒi£ 341(=343)3. Be to, DP tuointimpos adv. ‘nuolatos’ (ustawicznie). 1021 esanti forma praet. 2 sg. ƒnaibei visai Íis prieveiksmis traktuojamas kaip b∆d- nenurodyta. Taçiau svarbiausia çia tai, vardΩio tuointimpa kilmininkas. Taçiau kad Ωnaibyti ßlov´ (WP3 wymowa¢ s¬aw´) DP tik vienå kartå pavartota b∆dvardΩio yra frazeologizmas, bet jo reikßm∂ neat- tuointimpa f. nom. sg. forma („Né∫∫¡ ¬abái skleista.
Çia pateikti aßtuoni¨ praleist¨ ir 55 netiksliai atstatyt¨ ar interpretuot¨ Ωo- dΩi¨ bei ΩodΩi¨ form¨ såraßai, be abejo, n∂ra pilni15. È juos ^traukti tik tie Ωo- dΩiai, kurie pasteb∂ti siekiant nustatyti, kuriuo Wujeko MaΩosios postil∂s leidimu yra r∂m´sis Mikalojus Daukßa, o ne specialiai norint ißaißkinti KI-S pasitaikiu- sius apsirikimus. Turint galvoje DP apimt^ (627 p. in folio) ir tai, kad KI-S buvo rengiamas be kompiuteri¨, ^prastu rankiniu b∆du, tie netikslum¨ såraßai n∂ra dideli (vargu ar b∆t¨ jie labai dideli ir specialiai patyrin∂jus tå veikalå). Taçiau, kad ir kokio b∆t¨ jie dydΩio, be Czes¬awo Kudzinowskio indekso-Ωodyno negali ißsiversti n∂ vienas DP kalbos, ypaç jos leksikos, tyrin∂tojas.
Literat∆ra ir ßaltiniai:
B Ô GA, KAZIMIERAS, 1958: Rinktiniai raßtai 1, Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s literat∆ros leidykla. KI-S – Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N), 2(O–Û), Poznaˆ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977. L EBEDYS, JURGIS, 1963: Mikalojus Daukßa, Vilnius: Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla.
15 Dar plg. Vinco Urbuçio (Blt 14[1], 1978, 81–85) ir Zigmo Zinkeviçiaus (LKK 19, 1979, 188–192) KI-S recenzijas.
65 Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai T ANGL, EBERHARD, 1928: Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitaui- schen, Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger. WP – Jakub Wujek, Postylla Katolicka mniejsza (keli leidimai: 21582, 31590, 41596).
Jonas Palionis AUSGELASSENE UND FALSCH REKONSTRUIERTE WÖRTER IM INDEX-WÖRTERBUCH DER POSTILLE VON DAUKÍA
Zusammenfassung
Im vorliegenden Artikel werden die Wörter aus der Postille von Mikalojus Daukßa (1599) untersucht, die im Werk von Czes¬aw Kudzinowski Indeks-s¬ownik do „Daukßos Posti- le“ [...] Poznaˆ 1977 ausgelassen oder falsch rekonstruiert bzw. interpretiert sind. Zu den ausgelassenen Wörtern gehören: Substantiva grießnykas ‘der Sünder’, meilesys ‘die Liebe’, pam∂t∂ ‘der Grimm’, rupis ‘der Fels’, sub∆stim∂ ‘gleichartige Existenz’, Verba aprokavotis ‘berechnen’, darkçioti ‘martern’, Adverb parodnai ‘ordnungsgemäπ’. Zu den falsch rekon- struierten bzw. interpretierten Wörtern und Wortformen gehören: *^sinauti=^nartyti, *kali- nejis=kaln´jis, *luginait∂=luginåjis, *naΩiestas=nuΩiestas, *nud∂jimas=nusd∂jimas, *posauti=pos∂- ti, *praΩiosti=praΩosti, *uΩdriskimas=uΩdriskinis, *zokinykas=Ωolinykas u. a. (insgesamt 55 Be- lege).
J ONAS PALIONIS Gauta 1999 m. sausio 20 d. Balt¨ filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva
66 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Ona Aleknaviçien∂ Lietuvi¨ kalbos institutas
Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se
Jono Bretk∆no Postil∂ – XVI amΩiaus paskutin^j^ deßimtmet^ ißleistas lietuvißk¨ pamoksl¨ rinkinys. Kai imame dom∂tis daugiau nei prieß 400 met¨ paraßyta kny- ga, mums pasidaro svarbu ne tik jos mintys ir kalba, bet ir suk∆rimo istorija. Jai suprasti labai reikalingas rankraßtis, taçiau jo neturime ir d∂l to iß teksto prieß- istor∂s iß karto ^Ωengiame ^ istorin´ teksto erdv´ – spausdintå knygå. Kad suvoktume Bretk∆no k∆rybin^ proceså, ^ galutin^ tekstå turime Ωi∆r∂ti ne kaip ^ uΩbaigtå darbå, o kaip ^ nepaliaujamå minçi¨ jud∂jimå. Tå jud∂jimå bent iß dalies pavyksta atkurti tiriant teksto istorijå ir derinant rastus faktus su kult∆ros istorijos bei literat∆ros Ωiniomis. Sekdami atskirus, daΩnai vienas nuo kito ati- tr∆kusius jo p∂dsakus, kai kur galime surasti tr∆kstamas grandis ir uΩpildyti tar- pus visoje darbo eigos grandin∂je. Postil∂ (1591, toliau BP) – tokio tyrimo ypaç reikalinga knyga: daugelis jos kelio tarpsni¨ nuo suk∆rimo id∂jos iki spausdinimo stadijos neryßk∆s, vis dar ^kalinti sustingusio laiko ir gaubiami paslapties. Pirmiausia d∂l to, kad ji susideda iß vers- to ir pusiau originalaus teksto. Pamokslus Bretk∆nas veikiausiai yra paraß´s pats, tik remdamasis kit¨ protestant¨ teolog¨ darbais1 , o prieß pamokslus einançios Íventojo Raßto ißtraukos, arba perikop∂s2 , taip pat „Passio“ ir pirmo tomo gale
1 Apie tai autorius uΩsimena ne tik knygos 2 Gr. Ô perikop¸ ‘ißtrauka’; perikøptein ‘aplin- pratarm∂je (BP I IV–V), bet ir raßo laißke kui apkapoti, apipjauti, apkirpti’. Periko- Pr∆sijos kunigaikßçiui Jurgiui Frydrichui: p∂s såvoka Biblijoje n∂ra paliudyta. Pir- „[...] pagal savo menkus, dievo man duo- masis ßiå såvokå Biblijos ißtraukai reikßti tus sugeb∂jimus paprastai ir trumpai antrame amΩiuje prad∂jo vartoti Justinas sud∂sçiau savo lietuvißkus pamokslus, aiß- (Neues Bibel-Lexikon 11 [Obadja – Qud- kinançius ßvençi¨ ir sekmadieni¨ evange- schu], Zürich und Düsseldorf: Benziger lijas [...]“ (Jonas Bretk∆nas, Rinktiniai raß- Verlag, 1997, 113). tai, pareng∂ Jonas Palionis, Julija Ûukaus- kait∂, Vilnius: Mokslas, 1983, 321; kur- syvas mano – O. A.).
67 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se ißspausdintos dvi maldos3 yra vertimai. Siekdamas, kad Dievo Ωodis „vaisingai gyvuot¨ tarp lietuvi¨“, daug verst¨ citat¨ iß Biblijos autorius ^d∂j´s ir ^ pamoks- lus. Tokia sud∂tinga ßios knygos strukt∆ra skatina dom∂tis ir pusiau originali¨, ir verst¨ fragment¨ ßaltiniais. Iki ßiol senosios lietuvi¨ raßtijos tyr∂jai laikosi Liudviko Gedimino R∂zos 1816 metais pasakytos minties, kad Biblijos ißtraukas Bretk∆nas ∂m´s iß Baltramiejaus Vilento knygos Euangelias bei Epistolas (1579, toliau EE)4 . Treçiojo Biblijos lietuvi¨ kalba leidimo iniciatorius ir redaktorius buvo atidΩiai ^sigilin´s ^ Biblijos vertimo istorijå. Rengdamas naujå leidimå jis r∂m∂si ne tik ankstesniais dviem, bet kai kur naudojosi ir Bretk∆no Biblijos vertimo rankraßçiu. Apie tai jis raßo ir treçiojo leidi- mo pratarm∂je5 , ir savo studijoje Geschichte der litthauischen Bibel (Rhesa 1816a, 9). R∂zos ^raßas Bretk∆no Biblijos septinto tomo 2v lape liudija, kad ßis rankraßtis jo buvo lygintas su naujai rengiamos Biblijos lietuvißku tekstu 1811, 1815 ir 1816 metais. Tur∂damas Bretk∆no Biblijos rankraßt^, jis gal∂jo palyginti vertimå ir su Bretk∆no Postile6 bei Vilento EE. Lyginamoji analiz∂ jam leido prieiti prie ißvados, kad Postil∂s pamokslai paraßyti pagal Vilento tekstus. Vis d∂lto taip tvirtinti be joki¨ ißlyg¨ negalime. Atlikus pirmin´ BP tekstolo- gin´ analiz´, reikalingå sudarant kompiuterin´ ΩodΩi¨ form¨ konkordancijå7 , pa-
3 Viena malda (BP I 430) gali b∆ti perspaus- berg: Hartung∫chen Hofbuchdruckerei, dinta iß Bretk∆no maldyno Kollectas 1816, 9; toliau – Rhesa 1816a). (1589), ten ji vadinasi „Ape Muka Chri∫- 5 Pratarm∂je R∂za apraßo ne tik j¨ vertimo taus“, o ^ Kollectas paimta iß Martyno istorijå bei pareng∂jus, bet ir nurodo, kuo MaΩvydo giesmyno Gesmes Chriksczoniskas naujasis leidimas skiriasi nuo ankstesni¨- (1566) I dalies (Martynas MaΩvydas, Kate- j¨ (L[udwig] J[edimin] Rhesa, „Vorrede“, kizmas ir kiti raßtai, Vilnius: Baltos lankos, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas 1993, 270(228)), kur ji vadinasi „Antra Séno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczu- malda ape muka Chri∫taus. E∫a. 53“. Iß je, 1816b, 56). ßio giesmi¨ rinkinio gali b∆ti ir antroji 6 Kadangi Postil∂ buvo ißleista palyginti di- malda, çia ji vadinasi „Trecƒa malda. E∫a. deliu tiraΩu, tai nemaΩai egzempliori¨ 53“ (MaΩvydas 1993, 271(229)–272(230)). tur∂jo b∆ti ißlik´ dar ir XIX amΩiaus pra- 4 Studijoje Geschichte der litthauischen Bibel, dΩioje. Johanas Jakobas Quandtas Chris- apΩvelgdamas Biblijos ir kit¨ religini¨ tiano Langhanzeno postil∂s Trumpas ir raßt¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå istorijå, prá∫tas I∫ƒguldimas wi∫∫û nedºlês ir ∫ƒwentu vienoje ißnaßoje (a) R∂za nurodo, kad: Dienu (Karaláucƒujie 1750) ^vade tvirtino, „Da nicht bey allen Gemeinden, wegen kad sekmadieniais ir ßventadieniais lietu- Mangel an wi∫∫en∫chaftlich gebildeten vißkose parapijose tebebuvo skaitoma iß M£nnern, Pfarrer und Prediger ange∫tellt Bretk∆no pamoksl¨ rinkinio, „nors siau- werden konnten, ∫o war es wohl hüch∫t rai ir paprastai paraßyto“ (Lietuvi¨ lite- nothwendig, ein Homiliarium oder eine rat∆ros istoriografijos chrestomatija. Iki 1940 Predigt∫ammlung [...] ƒum Able∫en in den m., pareng∂ Leonas Gineitis, Vilnius: Va- Kirchen, ƒu veran∫talten. J a n u s B r e t- ga, 1988, 40). k e ∫orgte auch daf¯r, indem er ƒu den 7 BP konkordancijå Valstybin∂s lietuvi¨ kal- Evangelien von W i l l e n t u s eine Po∫- bos komisijos prie Lietuvos Respublikos tille [...] im Jahr 1591 herausgab“ (L[ud- Seimo l∂ßomis pagal „Lietuvos Respubli- wig] J[edimin] Rhesa, Ge∫chichte der lit- kos valstybin∂s kalbos vartojimo ir ugdy- thaui∫chen Bibel. Ein Beytrag ƒur Religions- mo 1996–2005 met¨ programå“ 1997 me- ge∫chichte der Nordi∫chen Völker, Königs- tais pareng∂ Lietuvi¨ kalbos instituto
68 Archivum Lithuanicum 1 aißk∂jo, kad tam yra bent dvi prieΩastys: 1) dvi BP perikop∂s tikrai negali b∆ti imtos iß Vilento EE; 2) tos perikop∂s, kurios gali b∆ti imtos iß EE, nemaΩai taisy- tos. Taigi ne viskas, kas priklauso BP perikop∂ms, priskirtina Vilentui ir jo litur- gini¨ skaitini¨ knygai. Viena papildomai ^d∂ta perikop∂, pavadinta „KOSANIS APE VVÆCZÆ- ⁄⁄ re Pono mu∫u Ie∫aus Chri∫taus, Dienoie ⁄⁄ kaledu ant Mi∫chparo ∫akama“ (BP I 62), imtà iß Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus [...]“8 . Kita yra iß- trauka iß Evangelijos pagal Matå – Mt 3,13–17 (BP I 137–138), ji ißversta iß Martyno Liuterio 1546 met¨ Biblijos ar ja sekusi¨ v∂lesni¨j¨ leidim¨9 , vietomis remiantis ir Vulgata ar graikißkuoju Naujuoju Testamentu. Lygindami likusias BP perikopes su atitinkamais EE tekstais, randame gana daug ir ^vairi¨ skirtum¨, pradedant raßyba ir baigiant teksto nesutapimais. Atsi- Ωvelgdamas ^ tai, kad ißtraukos bus skaitomos tikintiesiems prieß pamokslå, o ßie netur∂s viso Biblijos teksto prieß akis ir pirmojo sakinio ißkart nesupras, Bretk∆nas kai kur prieß pirmåjå Biblijos eilut´ prideda paaißkinançiå fraz´ ar ^terpia situacijå konkretizuojançi¨ ΩodΩi¨. T¨ frazi¨ ir ΩodΩi¨ n∂ra ne tik EE, bet ir Bretk∆no verstame Naujajame Testamente. Jie apskritai n∂ra Íventojo Raßto dalis ir d∂l to neturi atitikmen¨ n∂ viename Liuterio Biblijos leidime, n∂ vienoje spausdintoje XVI amΩiaus Vulgatos versijoje ar graikißkajame originale. Prid∂jimai perikopi¨ pradΩioje BP atsirad´ d∂l pragmatini¨ ir didaktini¨ prieΩasçi¨10 . Be to, Postil∂je yra ßeßios perikop∂s, kurios nuo Vilento EE skiriasi Biblijos eiluçi¨ skaiçiumi bei ilgiu. Íiame straipsnyje ir bus apΩvelgiamos tos BP prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s. Jo tikslas n∂ra nustatyti skirtumus tarp BP bei EE ir laikyti juos teksto ißkraipymais, atsiradusiais perraßant Vilento ißtraukas. Såmo- ningi pakeitimai ar nesåmoningi pakitimai negali kelti abejoni¨ BP perikopi¨ ver- te. Tiriant ßio pusiau originalaus k∆rinio kalbå, mums svarbu neißleisti iß aki¨,
Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus 9 Lyginamoji analiz∂ parod∂, kad Mt 3,13–17 darbuotojai: Ona Aleknaviçien∂, Saulius n∂ra imta iß Bretk∆no Naujojo Testamento Ambrazas (darbo vadovas), Riçardas Pet- (baigtas versti 1580, toliau BNT), o versta keviçius ir Vytautas Zinkeviçius (progra- iß naujo. Plaçiau Ωr. Ona Aleknaviçien∂, muotojas). Plaçiau Ωr. Saulius Ambrazas, „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ auto- Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, ryst∂: Mt 3,13–17 ßaltiniai“, Blt 5 priedas, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir se- 5–45 (toliau – Aleknaviçien∂ 1998b). n¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39, 10 Liuteron¨ pamokslams (ir netgi choralui) 1998, 192–210. ypaç b∆dingas didaktißkumas (Karl Heus- 8 È „Kosan^“ panaßi¨ tekst¨ randame bent si, Kompendium der Kirchengeschichte, Tü- keturiose iki ißeinant Postilei ißspausdin- bingen: Mohr, 181991, 307). Protestant¨ tose knygose, o Vilento Enchiridione jis ißkalbos teorija, kuria r∂m∂si ir pamokslo yra dviejuose skyriuose. Argumentai, kad sakymas, akcentavo didaktin´ retorikos ßi perikop∂ imta iß Enchiridiono skyriaus funkcijå (docere) ir netgi skyr∂ didaktin´ „Sacramentas Altoriaus [...]“, ißd∂styti ißkalbos r∆ß^ (genus didascalicon) (Eugenija straipsnyje: Ona Aleknaviçien∂, „Jono Ulçinait∂, „Antikos poveikis lotynißkai Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: S. Rapolionio k∆rybai“, Stanislovas Rapo- ‘Kosanies’ ßaltiniai“, LKK 39, 1998, 39–80 lionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juozas (toliau – Aleknaviçien∂ 1998a). Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 106).
69 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se kad BP perikop∂s yra ne vieno, o maΩiausiai dviej¨ autori¨ darbas11 . D∂l to reikia atskirti, kå jose turime laikyti Vilento kalbos pavyzdΩiais, o kå galime priskirti Bretk∆nui. Tam pirmiausia surastina, kas BP perikop∂se prid∂ta (sakiniai, ΩodΩiai ir ΩodΩi¨ junginiai) arba pakeista. Íiame straipsnyje labiausiai bus susitelkiama ießkoti prid∂t¨j¨ eiluçi¨ ßaltini¨. Praleidimai ^dom∆s d∂l kit¨ prieΩasçi¨: jie irgi yra teksto istorijos dalis ir j¨ analiz∂ padeda atskleisti dinamißkåj^ k∆rybos aspektå. Genetin∂s kritikos teoreti- kai, b∆dingu teksto bruoΩu laikydami geb∂jimå sudaryti pakankamai atspariå vi- din´ strukt∆rå, raßymå apibr∂Ωia kaip proceså, „atvirå, paslank¨, pasiduodant^ visokiausiam ißor∂s ^siterpimui, prielipams ir ißkrypimams“12 . Íis straipsnis iß esm∂s ir skiriamas raßymo dinamikos reißkiniams (prid∂jimams ir praleidimams) bei j¨ interpretacijai.
1. BP PRIDÎTOS BIBLIJOS EILUTÎS IR JË VERTIMO ÍALTINIAI. Per- raßant Vilento tekstus, Biblijos eiluçi¨ prid∂ta trijose BP vietose: vienoje perikop∂- je, esançioje BP II 257–260, Bretk∆nas yra prid∂j´s viså eilut´, kitoje – BP I 329–332 pus´, treçioje – BP I 264–266 tik vienå Ωod^, taçiau jis atstoja viså, nors ir trumpå, bet Vilento praleistå sakin^.
1.1. Vilento EE 158–159 ßventei, pavadintai IN DIE VISITATIONIS MA- ⁄⁄ riæ virginis numatyta Lk 1,39–55, o BP II 257–260 tai paçiai progai (DIENOIE ATLAN- KIMO ⁄⁄ Panos Marios) – Lk 1,39–56, taigi BP yra viena Biblijos eilute daugiau. Kiek Biblijos eiluçi¨ ßitai dienai Bretk∆nas paΩym∂jo savo verstame Naujajame Testamente? Çia prie Lk 1,39 raudonu br∆kßniu jis pabrauk∂ perikop∂s pradΩiå, paraßt∂je paraß∂ Eu. in die Vi∫itat. Mariæ, o po Lk 1,56 – taip pat raudonu br∆kßniu paΩym∂jo pabaigå. Vadinasi, BNT ißskirta tiek pat eiluçi¨, kiek yra ir Postil∂je. Liuterio perikopi¨ såraße, kuris pirmå kartå buvo ißspausdintas 1526 metais Wit- tenberge ißleistame jo Naujajame Testamente ir pagal kur^ v∂liau Ωym∂tos peri- kop∂s nuo 1539 iki 1546 met¨ leidΩiamose Biblijose13 , taip pat nurodoma tokia
11 Skirtum¨ tarp BP ir EE gal∂jo atsirasti dar çiui (Falkenhahn 1941, 103–104). Iß laißko ir d∂l to, kad Postil´ tikrino ir tais∂ Pr∆- suΩinome, kad daugiausia pastab¨ kunigai sijos kunigaikßçio paskirti kunigai. J¨ pa- dav∂ d∂l pamoksl¨ turinio ir formos. Ta- vard∂s nurodytos rezoliucijoje, paraßytoje çiau nustatyti, kå ir kaip jie tais∂, neturint Bretk∆no laißke Pr∆sijos kunigaikßçiui Jur- Postil∂s rankraßçio, deja, negalima. giui Frydrichui. Laißkas kunigaikßçio kan- 12 Ûr. Pierre-Marc de Biasi, „Genetin∂ kriti- celiarijoje uΩregistruotas 1590 05 11 (Ωr. ka“, Daniel Bergaz, Pierre Barbéris, Pierre- Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der li- Marc de Biasi, Marcelle Marini, Gisèle Va- tauischen Bibel Johannes Bretke und seine lency, Literat∆ros analiz∂s kritini¨ metod¨ Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchenge- pagrindai, Vilnius: Baltos lankos, 1998, 42. schichte Altpreuπens, Königsberg [Pr] und 13 Ferdinand Cohrs, „Register der Episteln Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 432–433). und Evangelien“, D. Martin Luthers Werke. Apie tai, kad patys tais∂ rankraßt^ ir dar Kritische Gesamtausgabe 7. Die Deutsche nurod∂, kå reikia autoriui pataisyti, jie Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfol- raßo 1590 06 01 laißke Pr∆sijos kunigaikß- ger, 1931, 529–544.
70 Archivum Lithuanicum 1 pati apimtis – Lk 1,39–56. Taigi Bretk∆nas pateikia viena eilute daugiau nei Vilen- tas, bet tiek pat, kiek numatyta Liuterio perikopi¨ såraße ir paΩym∂ta BNT. Iß kokio ßaltinio versta Bretk∆no prid∂toji Lk 1,56? Ar ji gali b∆ti imta iß BNT? Kad b∆t¨ lengviau palyginti, pirmiausia pateiksime ßiå Biblijos eilut´ iß ^vairi¨ ßaltini¨14 :
BP II 2601–3 Ir Maria pa∫ilikka pas ie kaip per ⁄⁄ tris Mene∫ius ⁄ potam wel ∫ugrinsa ⁄⁄ namie.
BNT Ir pa∫silika Maria pas ie kaip per tris ⁄⁄ menus≥menesi
LB16 VND Maria bleib bey jr bey dreien monden, Darnach keret ∫ie widerumb heim.
V Mansit autem Maria cum illa quasi mensibus tribus et reversa est in domum suam.
G =Emeinen d‚ MariÅm sÂn aªtÎ ˜q m∂naq tre¡q, kaÁ Êp™strecen e˝q tØn oµkon aªt∂q.
Lyginant ß^ BP sakin^ su atitinkamu BNT sakiniu, matyti, kad jis gerokai skiriasi nuo BNT, ir ne tik nuo pirminio jo varianto, bet ir nuo pataisytojo. Íie
14 BNT cituojamas iß Jocheno D. Range’s iß- Nestle-Aland Novum Testamentum Graece et ßifruoto teksto (Jochen D. Range, Kommen- Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesell- tierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen schaft, 31994, naudojantis kritiniu aparatu. Bibelübersetzung [Evangelien und Apostelge- 15 Taisyta tuoj pat (Range KE, 168), Ωodis schichte] von Joh. Bretke, Labiau 1580. Ha- menesi
71 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se skirtumai, ypaç nuo pirminio varianto, akivaizdΩiai rodo buvus ne tå pat^ verti- mo ßaltin^. BNT Evangelijå pagal Lukå Bretk∆nas vert∂ iß lotynißkosios Vulga- tos, o ßtai Postil∂s Lk 1,56 ßaltinis yra ne Vulgata, o Liuterio Biblija. Tai rodo ßie poΩymiai: 1) Postil∂je ißlaikoma LB b∆dinga veiksnio ir tarinio vieta, t. y. veiksnys eina prieß tarin^ (plg. Ir Maria pa∫ilikka BP II 2601 ir VND Maria bleib LB), tuo tarpu BNT randame Vulgatoje esançiå tarinio ir veiksnio konstrukcijå (plg. Ir pa∫silika Maria BNT; Mansit autem Maria V; =Emeinen d‚ MariÅm G); 17 2) BP II 2603 pavartotas suprieveiksm∂j´s inesyvas namie , kuris atitinka LB heim, o BNT iß pradΩi¨ paraßyta prielinksnin∂ konstrukcija ing namus ∫awa pagal lot. in domum suam ar gr. e˝q tØn oµkon aªt∂q (v∂liau ji pakeista aliatyvu na- mu
3) prieveiksmis wel BP II 2602 turi atitikmen^ tik LB – widerumb, tuo tarpu nei lotynißkame, nei graikißkame ßaltinyje jo atitikmens n∂ra; jo nerandame ir BNT;
4) laiko prieveiksmis potam BP II 2602 gali b∆ti atsirad´s tik verçiant LB esant^ Darnach, o ßtai BNT pirmiausia paraßytas jungtukas ir (vadinasi, pagal lot. et ar gr. kaº) ir tik v∂liau nubrauktas ir virßuj paraßyta patam19 , taigi BNT pataisyta jau pagal LB, o gal ir pagal BP. Remiantis çia pateiktais duomenimis, galima daryti dvi ißvadas: 1) BP Lk 1,56 versta iß Liuterio Biblijos, o ne iß Vulgatos kaip BNT; 2) Lk 1,56 n∂ra imta iß BNT, o rengiant Postil´ versta iß naujo.
1.2. EE 149 perikop∂je Lk 1,26–38, skirtoje IN FESTO ANNVNCIATIO- ⁄⁄ nis
Mariæ virginis, praleista Lk 1,36 antroji dalis, BP I 3323–5 ji ^raßyta. BNT, V ir G ji taip pat yra. Iß kurio ßaltinio gali b∆ti ißverstas ßis BP perikop∂s fragmentas? Kad b∆t¨ lengviau palyginti, taip pat pateiksime viså Lk 1,36 iß BP, BNT, LB, V ir G bei esamå jos pus´ iß EE:
ropäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahr- 17 Suprieveiksm∂jusi senojo inesyvo forma hunderts in den Volkssprachen. Ein Beitrag namie reikßme ‘namõ’ pavartota ir BNT zur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden- Lk 7,10: kaip ¢∫ugrjsa ∫iu∫tieî ⁄⁄ namieÜ ≥ Baden, 1962, 26). Pagrindiniu BNT verti- pareîa ∫iun∫tieî|pareîa pa∫lai. Ji gana mo ßaltiniu, ißskyrus Evangelijå pagal plaçiai randama ir dabartin∂se lietuvi¨ Lukå, taip pat laikomas ßitas 1546 met¨ tarm∂se. LKÛ VIII 530–531 pateikiama leidimas ar juo sek´ v∂lesnieji, nors Bret- pavyzdΩi¨ iß BirΩ¨: man reikia gr^Ωt k∆nas gali b∆ti r∂m´sis ir kai kuriais namiº; Pag∂gi¨ (Íilut∂s raj.): Aß namiº ankstesniaisiais leidimais (ißsamiai apie vaΩiuoju; Kabeli¨ (Var∂nos raj.): Parsive– tai raßo Jochen D. Range Bausteine zur Ωa namiº; taip pat iß liaudies dain¨ rin- Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bret- kini¨. ke-Edition [NT]. Paderborn etc.: Ferdi- 18 Íis taisymas Range KE, 168 priskiriamas nand Schöningh, 1992, 79–98). v∂lesniosioms korekt∆roms. 19 Íis taisymas Range KE, 168 taip pat pri- skiriamas v∂lesniosioms korekt∆roms.
72 Archivum Lithuanicum 1 EE 1498–10 Ir ∫chitai ⁄ El∫bieta gentaine tawa jra taipaieg ne∫cƒia ∫unumi ⁄ ∫enj= ⁄⁄ ∫te ∫awa
BP I 3321–5 Ir ∫chitai ⁄ El∫bieta gentaine tawa ⁄ ira teipaieg nie∫cƒia ∫u= ⁄⁄ numi ⁄ ∫eni∫teie∫awa ⁄ ir ∫chitai iei ira ⁄⁄ ∫che∫chtas meno ⁄ kuri ∫kelbama ira newai= ⁄⁄ ∫inga
BNT A dabakes≥Schitai, ⁄⁄ Eli∫abetha≥El∫beta gentaine tawa, ¢ir ta≥ta teipaieg nie∫chcƒa ira ⁄⁄ ∫unumi ∫enibei≥∫enatweie ∫awa, a ∫chis menu ira ∫che∫ch= ⁄⁄ tas anai kuri buwa ∫chaukima≥∫chaukema ne wai∫inga
LB Vnd ∫ihe, Eli∫abeth deine gefreundte, i∫t auch ∫chwanger mit einem Son, in jrem alter, vnd gehet jtt im ∫ech∫ten mond, die im ge∫chrey i∫t, das ∫ie vnfruchtbar ∫ey
V Et ecce Elisabeth cognata tua et ipsa concepit filium in senectute sua, et hic mensis est sextus illi, quae vocatur sterilis
G kaÁ ˝do |Elisåbet Ô syggenºq soy kaÁ aªtÓ syneºlhfen yØn ®n g¸rei aªt∂q kaÁ o»toq mÓn ’ktoq ®stÁn aªtÎ tÎ kaloym™në steºrQ
Kadangi ir ßis prid∂tasis BP fragmentas n∂ra tapatus BNT fragmentui, v∂l kyla klausimas, ar tai negali b∆ti naujas vertimas. BNT ßi Biblijos eilut∂s dalis ißversta tiksliai pagal Vulgatå, ißskyrus tik prijun- giamojo sakinio ßalutiniame d∂menyje esançio veiksmaΩodΩio laikå: lotynißka praesens indicativi passivi forma vocatur BNT ißversta sud∂tine neveikiamosios r∆ßies b∆tojo kartinio laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu buwa ∫chaukima≥∫chaukema (o ne atitinkama esamojo laiko forma). BP ßalutinis d∂muo ißverstas taip pat pagal Vulgatå, tik dar tiksliau nei BNT: Postil∂je sutampa su V ir veiksmaΩodΩio sud∂tin∂s neveikiamosios r∆ßies formos laikas: vocatur V – ∫kel- bama ira BP I 3324. Liuterio Biblija verçiant ßalutin^ BP d∂men^ nesiremta, nes BP prijungiamasis sakinys turi vienå, o LB du – I ir II laipsnio – ßalutinius d∂menis. Verçiant nesinaudota ir graikißkuoju ßaltiniu, kadangi ßiame pavartotas partici- pium attributivum tÎ kaloym™në steºrQ.
Íalutiniame BP ir BNT d∂menyje yra ir leksikos skirtumas: ∫kelbama BP I 3324 – ∫chaukima≥∫chaukema BNT. Ir vienas, ir kitas veiksmaΩodis pavartotas reikßme ‘lai- kyti, vadinti’. Íita reikßme Ωodis skelbti BP tepasitaiko tris kartus ir tik su b∆dvar- dΩiu nevaisinga: be min∂to pavyzdΩio, jis dar yra dviejuose pamoksluose: El∫bieta gen= ⁄⁄ taine tawa teipaieg nie∫chcƒia ira Sunumi kurri ∫kel= ⁄⁄ bama ira newai∫inga BP I
33920–21; ir ∫chitai iei ira ∫che∫chtas menu ⁄ ⁄⁄ kuri ∫kelbama ira ⁄ newai∫inga BP II 26210. Tokia paçia reikßme BP vartojamas ir veiksmaΩodis ßaukti, bet jau tik su daik- tavardΩiais: nauiei pakwie∫ti Swetei e∫me mes pa= ⁄⁄ gonis ⁄ kurie nu e∫me ∫chaukiami krik∫chcƒonimis BP II 21422; Bet Io∫ephas ira ⁄⁄ ∫chaukems Tiewu Kri∫taus ⁄ iog ghis i∫ch pri∫akimo ⁄⁄ Diewo ⁄ tureia ∫argu buti BP I 11715 ir pan.
73 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se Pagrindin∂ prijungiamojo sakinio dalis BNT taip pat atitinka lotynißkåj^ (ir graikißkåj^) ßaltin^, tuo tarpu BP ji artimesn∂ jau ne Vulgatai, o Liuterio Biblijai, plg.: ir ∫chitai iei ira ⁄⁄ ∫che∫chtas meno BP I 3323–4; vnd gehet jtt im ∫ech∫ten mond LB; et hic mensis est sextus illi V. È LB orientuoja dar du poΩymiai: 1) prieveiksmis ∫chitai, atitinkantis LB jtt (BNT yra parodomasis ^vardis ∫chis, atitinkantis lot. hic ir gr. o»toq); 2) prijungiamojo sakinio atraminis Ωodis iei, einantis ne ßalia jungia- mojo ΩodΩio kuri kaip BNT (çia anai kuri atitinka lot. illi, quae). Taçiau BP atraminis Ωodis iei LB atitikmens neturi, jis yra tik lotynißkame ir graikißkame ßaltinyje: V illi, G aªtÎ, tod∂l gali b∆ti paraßytas jau d∂l ßi¨ ßaltini¨ ^takos. Taigi lyginant Postil∂je Lk 1,36 prid∂tåj^ fragmentå su galimais vertimo ßalti- niais, matyti, kad BP prijungiamojo sakinio ßalutinis d∂muo verstas tiksliai pagal Vulgatå, o pagrindinis d∂muo – labiau laikantis LB. Tuo tarpu BNT viso sakinio vertimo pagrindas yra Vulgata. D∂l to tik∂tina, kad Bretk∆nas Lk 1,36 tr∆kstamåjå dal^ (taip pat kaip ir Lk 1,56) rengdamas Postil´ vert∂ iß naujo ir bent iß dviej¨ original¨, o ne nuraß∂ iß BNT. Juo labiau kad net ir ßalutiniame d∂menyje, versta- me neabejotinai iß to paties ßaltinio – Vulgatos, tarp BP ir BNT yra trys skirtumai: leksikos, ΩodΩi¨ tvarkos ir morfologijos.
1.3. Treçiåj^ prid∂jimå, esant^ Mt 4,9, gal∂tume skirti Bretk∆no prid∂t¨j¨ Ωo- dΩi¨ grupei, kadangi palyginti su EE teprid∂tas tik vienas Ωodis. Taçiau jis atstoja viså, nors ir trumpå, bet Vilento praleistå sakin^:
8 9 EE 4413–14 parode yamui wi∫∫as karali∫as ∫cho ⁄⁄ ∫wieta ir ∫chlowe an∆. Tatai wi∫s tau d√∫iu
8 9 BP I 26518– pa= ⁄⁄ rode iamui wi∫∫as ka= ⁄⁄ rali∫tas ∫cho ∫wieto ir ∫chlowe anu ⁄ bilo= ⁄⁄
2662 dams. Tatai wis taw do∫iu
BNT 8pa= ⁄⁄ rode iam wi∫sas karali∫tes semes ir iu ⁄⁄ ∫chlow¥. 9Ir biloio iop. Tatai taw wis ⁄⁄ d√∫iu
LB 8ƒeiget jm alle Reich der Welt, vnd jre Herrligkeit, 9Vnd ∫prach ƒu jm, Das alles wil ich dir geben
V 8ostendit ei omnia regna mundi et gloriam eorum 9et dixit ei: Haec omnia tibi dabo
9 G 8deºknysin aªtˆ påsaq tÅq basileºaq to† køsmoy kaÁ tÓn døjan aªt©n kaÁ eµpen aªtˆ? ta†tå soi pånta d√sv
Íis prid∂jimas yra pernelyg trumpas, kad gal∂tume tiksliai nustatyti jo ßaltin^. Be to, tris ar keturis original¨ ΩodΩius (vok. Vnd ∫prach ƒu jm; lot. et dixit illi; gr. kaÁ eµpen aªtˆ) BP atitinka vienas – pusdalyvis bilodams. BNT, atvirkßçiai, visi ΩodΩiai ißlaikomi ir pateikiami tokia paçia tvarka kaip originaluose: Ir biloio iop.
74 Archivum Lithuanicum 1 Nors Bretk∆nas Postil∂je Vilento spragå ißtaiso, bet jo pataisa ir vertimo vienetas yra skirtingo lygmens atitikmenys. Taigi Postil∂je prid∂t¨ fragment¨ – visos Lk 1,56 ir Lk 1,36 antrosios dalies – lyginamoji analiz∂ rodo, kad jie n∂ra nauja atitinkam¨ BNT fragment¨ redakcija, o naujas vertimas. Lk 1,56 versta iß Liuterio Biblijos, o tr∆kstamoji Lk 1,36 dalis – iß Liuterio Biblijos ir Vulgatos. Mt 4,9 pradΩioje esantis prid∂jimas neatspindi ne tik BNT, bet ir n∂ vieno originalo sakinio strukt∆ros. Kalbos vienetai iß min∂t¨ fragment¨ turi b∆ti laikomi Bretk∆no kalbos pa- vyzdΩiais ir nesiejami nei su Vilento EE, nei su BNT.
2. BP PRALEISTOS BIBLIJOS EILUTÎS IR PRALEIDIMO PRIEÛASTYS. Lygindami BP ir EE tekstus, atvirkßçiå reißkin^ – praleidimå pastebime taip pat trijose BP perikop∂se: jose yra puse Biblijos eilut∂s maΩiau nei Vilento EE, nors BNT ir kituose ßaltiniuose jos yra. Eiluçi¨ fragment¨ tr∆ksta tik antrame BP tome ißspausdintose perikop∂se: 1) Jn 16,23–30 (BP II 94–96), 2) Mt 9,1–8 (BP II 451–452) ir 3) Mt 7,15–23 (BP II 306–308). Kokios prieΩastys gali b∆ti l∂musios praleidimus? Ar autorius apsiriko, ar ei- luçi¨ ne^raß∂ såmoningai? Ir versdamas Naujåj^ Testamentå Bretk∆nas yra praleid´s teksto fragment¨: viså Jn 16,14, dal^ Mt 8,12, Lk 8,44, Jn 9,27, Apd 2,38 ir kt. Kai kurie j¨ taip ir liko nepasteb∂ti nei paties autoriaus, keletå kart¨ perΩi∆r∂jusio vertimå, nei rankraßt^ taisiusi¨ korektori¨ (Range 1992, 257–259). Postil∂je vienas kitas fragmentas gal∂jo „ißkristi“ dar ir d∂l spaustuv∂s kalt∂s. Pirmo tomo gale ißspausdintame klaid¨ atitaisyme yra ^d∂ti du praleidimai iß pamoksl¨ ir priraßytos nuorodos Adde BP I [432] bei Pridek BP I [433]. Antro tomo gale BP II [526–527] taip pat yra klaid¨ atitaisymas „Patai∫imas nuklidimu ⁄⁄ Antros Dalies“, taçiau jame n∂ra nurodytas kaip prid∂tinas n∂ vienas iß trij¨ min∂t¨ fragment¨. Vadinasi, jie liko nepasteb∂ti ir ißspausdinus knygå. Lyginamoji analiz∂ leidΩia daryti ißvadå, kad praleista ne d∂l spaustuv∂s kalt∂s – ßi¨ fragment¨ nebuvo spaudai pateiktame Postil∂s rank- raßtyje. Iß koki¨ poΩymi¨ tai galime nustatyti?
2.1. Jn 16,23–30, esançioje BP II 94–96 ir sakomoje PENKTOIE NEDELIOIE PO ⁄⁄ vveliku, kuri vvandinama ira Vocem iu- ⁄⁄ cunditatis, tr∆ksta Jn 16,26 pirmosios dalies:
BP II 958–9 Ir nekalbu iumus ⁄ Kaip a∫ch norecƒio ⁄⁄ pra∫chiti Tiewa us ius.
EE 7114–15 Toie dienoie pra= ⁄⁄ ∫chi∫it wardana mana. Ir ne kalbu yumus ⁄ ⁄⁄ idant e∫ch turiecƒo pra∫chiti Tiewa v∫ch yus.
BNT Ta diena pra= ⁄⁄ ∫chi∫ite mano Wardana. Ir ne ∫akau ⁄⁄ iumus, kaip≥iog e∫ch Tiewa usu ius pra= ⁄⁄ ∫chi∫iu.
75 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se 1 pav. EE 71: beveik vienas po kitu eina ΩodΩiai mana;
VUB, sign.: LR 1387. Fot. Virginija Valuckien∂
LB An dem ∫elbigen tage werdet jr bitten in meinem namen. Vnd ich ∫age euch nicht, das ich den Vater fur euch bitten wil,
V In illo die in nomine meo petetis, et non dico vobis quia ego rogabo Patrem de vobis;
G ®n ®keºnë tÎ Ôm™rQ ®n tˆ πnømatº moy a˝t¸sesue, kaÁ oª l™gv Êm¡n Œti ®g◊ ®rvt¸sv tØn pat™ra perÁ Êm©n?
Íeßioliktame Evangelijos pagal Jonå skyriuje pasakojama apie Kristaus pasiΩa- d∂jimå sugr^Ωti, duotå apaßtalams per Paskutin´ vakarien´. Jn 16,26 pirmoje dalyje minima konkreti Prisik∂limo diena, kai apaßtalai v∂l pamatys Krist¨, jau prisi- k∂lus^. Iß BP pateikiamos trumpos Biblijos ißtraukos n∂ra aißku, apie kokiå dienå kalbama, tod∂l gali susidaryti ^sp∆dis, kad Bretk∆nas ß^ sakin^ praleido såmonin- gai. Po perikop∂s einançiame pamoksle Prisik∂limo diena taip pat neakcentuoja- ma, visas d∂mesys çia sutelktas kitam aktualiam dalykui – protestantißkam mal- dos supratimui ißd∂styti: kod∂l, kam ir kaip reikia melstis. Taçiau ßis praleidimas veikiausiai yra skaitymo klaida – „ßuolis nuo panaßaus prie panaßaus“, arba haplografija, kai akis, kitoje eilut∂je, daΩniausiai gretimoje,
76 Archivum Lithuanicum 1 radusi panaߨ Ωod^ ar j¨ grup´ skaito toliau ir praleidimo nepastebi20 . Vilento EE 71 14-oje ir 15-oje eilut∂je beveik vienas po kitu eina ΩodΩiai mana ir taßkas (çia baigiasi sakinys; plg. 1 pav.). Bretk∆nas, nuraß´s atkarpå, akimis v∂l gr^Ωo prie Vilento knygos, bet ne ^ tå paçiå vietå, kur baig∂, o d∂l panaßaus ΩodΩio perßoko eilute Ωemiau ir per∂jo prie kito sakinio. Kadangi d∂l perßokimo buvo praleistas visas sakinys, praleidimas tolesnio teksto gramatinei sandarai bei turiniui akivaiz- dΩiai nepakenk∂ ir turb∆t d∂l to liko nepasteb∂tas.
2.2. Mt 9,1–8, esançioje BP II 451–452 ir sakomoje DEVVINOLIK: NEDEL: PO ⁄⁄ Schvventos Traices, tr∆ksta Mt 9,4 antros dalies:
BP II 4526 Bet i∫chwidens IE∫us du= ⁄⁄ mas iu ⁄ biloia.
EE 11810–12 Bet i∫chwi= ⁄⁄ d™s Ie∫us dumas y∆ ⁄ biloia. Kodrilei y∆s pikt ⁄⁄ dumoiet ∫chirdi∫a y∆∫u?
BNT Bet≥O kaip Je∫us dumas iu ⁄⁄ regeio, biloio, Kodiel≥Kodel taip pikta du= ⁄⁄ moiat iu∫u ∫chirdi∫a?
LB Da aber Jhe∫us jre gedancken ∫ahe, ∫prach er, Warumb denckt jr ∫o arges in ewren herten?
V Et cum vidisset Iesus cogitationes eorum, dixit: „Ut quid cogitatis mala in cordibus vestris?
G kaÁ ˝d◊n ∏ |Ihso†q tÅq ®nuym¸seiq aªt©n eµpen? natº ®nuyme¡sue ponhrÅ ®n ta¡q kardºaiq Êm©n;
Bretk∆nas, praleid´s ß^ (visuose ßaltiniuose esant^) klausimå, prie veiksmaΩo- dΩio biloia prijungia toliau einançius kitos Biblijos eilut∂s – Mt 9,5 klausimus: Katratai ira pige∫ni ∫a= ⁄⁄ kiti? Tau ira tawa griekai atlei∫ti? alba ⁄⁄ ∫akiti ⁄ kelke∫i ir waik∫chcƒok. BP II 4527–9. Íiais klausiamaisiais sakiniais norima patikslinti jau kitus dalykus ir siekiama gauti kitokios informacijos nei BP tr∆kstamuoju Mt 9,4 saki- niu. Kadangi Mt 9,4 klausimas eina kaip atsakas ^ Raßto aißkintoj¨ murm∂jimå, eså J∂zus piktΩodΩiauja, ir yra kil´s perskaiçius t¨ aißkintoj¨ mintis, galima daryti prielaidå, kad autorius j^ praleido taip pat netyçia. Postil∂je prie veiksmaΩodΩio biloia prijungtasis sakinys EE prasideda kitoje eilut∂je po ΩodΩiu biloia (plg. 2 pav.), taigi çia irgi perßokta ^ kitå eilut´ ir praleidus vienå klausimå pereita prie kito. Ir ßiuo atveju praleistas visas sakinys, nors Vilento knygos gretimose eilut∂se
20 Apie perraßin∂jant tekstus pasitaikançias ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚËÚÛÚ Ò‚.ʇÔÓÒÚÓ- tokio tipo klaidas Ωr. Å˛Ò M. Mˆ„Â, · Ä̉Âfl, 1996, 184–185; ÑÏËÚËÈ ãËı‡- TÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒ̇fl ˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡Ú¡ΠÛÒÒÍÓÈ Ú‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ‚ÂÌË ËÒ͇ÊÂÌËÈ Ë ÎËÚ‡ÚÛ˚ ï-ïVII ‚ÂÍÓ‚ , ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡- ÂÍÓÌÒÚÛ͈Ëfl ÓË„Ë̇· , åÓÒÍ‚‡: ÅË·- Û͇, 1983, 71–72.
77 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se 2 pav. EE 118: klausimas Kodrilei y∆s pikt ⁄⁄ dumoiet ∫chirdi∫a y∆∫u?, kur^ Bretk∆nas BP praleido;
VUB, sign.: LR 1387. Fot. Virginija Valuckien∂
n∂ra panaßi¨ ΩodΩi¨ ar j¨ jungini¨ kaip EE 7114–15 (Ωr. aukßçiau) ir EE 972–3 (Ωr. toliau). Ak^ suklaidinti gal∂jo ta paçia didΩiåja
2.3. Mt 7,15–23, esançioje BP II 306–308 ir skaitomoje ASCHMOIE NEDELIOIE PO ⁄⁄ Schvventos Traices, tr∆ksta Mt 7,18 antros dalies, nors visuose ßaltiniuose ji yra. Reikia iß karto atkreipti d∂mes^ ^ tai, kad Vulgatos 1529 met¨ Wittenbergo
78 Archivum Lithuanicum 1 (Wi) leidime pirma ir antra Mt 7,18 dalys sukeistos vietomis. Vadinasi, ßi Biblijos eilut∂ lotynißkuose ßaltiniuose tur∂jo bent du variantus ir gal∂jo sukelti tam tikros painiavos:
BP II 3074–5 Geras medis negal pikto wai∫iaus ⁄⁄ ne∫chti.
EE 972–4 Gieras medis negal pikta ⁄⁄ wai∫iaus atne∫chti. A piktas medis negal giera ⁄⁄ wai∫aus atne∫chti.
BNT Gieras≥Geras Medis ne gal pikto wai∫iaus ⁄⁄ ne∫chti. Ir piaulingas Medis ne gal ⁄⁄ giero≥gero wai∫iaus ne∫chti.
LB Ein guter Bawm kan nicht arge Fr¯chte bringen, Vnd ein fauler Bawn, kan nicht gute Fr¯chte bringen.
V non potest arbor bona fructus malos facere, neque arbor mala fructus bonos facere.
Wi non potest arbor mala bonos fructus facere neque arbor bona malos fructus facere.
G oª d¥natai d™ndron ΩgauØn karpoÂq ponhroÂq poie¡n oªd‚ d™ndron saprØn karpoÂq kaloÂq poie¡n.
Ir prieß tai einanti Mt 7,17 sudaryta iß dviej¨ sakini¨, kuri¨ viename taip pat kalbama apie gerå med^ ir gerå vaisi¨, o kitame apie blogå med^ ir blogå vaisi¨, tod∂l Mt 7,18 antrasis sakinys apie blogå med^ gal∂jo b∆ti praleistas per neapsi- Ωi∆r∂jimå. Juo labiau kad EE 97 antra ir treçia eilut∂ prasideda vienodai: wai∫iaus atne∫chti EE 972 ir wai∫aus atne∫chti EE 973 (abiem atvejais çia baigiasi sakinys; plg. 3 pav.). Skaitydamas Vilento tekstå, Bretk∆nas taip pat gali b∆ti perßok´s iß vienos eilut∂s ^ kitå. Galimyb∂ praleisti çia dar didesn∂, nes toliau abiejose eilut∂se beveik vienas po kitu atspausdinti ΩodΩiai medis. Be to, abi eilut∂s baigiasi tuo paçiu ΩodΩiu giera. Kadangi vienodai baigiasi ir prasideda antra ir treçia eilut∂, nuraßius antrå, Ωvilgsnis gal∂jo ißkart perßokti prie ketvirtosios. Taigi Bretk∆nas çia gali b∆ti praleid´s ir viså treçiå ßio puslapio eilut´. Íis praleidimas laikytinas kita panaßia skaitymo klaid¨ atmaina, vadinama parablepsiu („Ωvilgsniu ^ ßonå“). Vadovaudamiesi nuostata, kad rastå skirtumå nesåmoningu galime laikyti tik tada, kai ißbandytos visos galimyb∂s paaißkinti j^ kaip såmoningå21 , turime konstatuoti, kad vis¨ trij¨ min∂t¨ Biblijos eiluçi¨ fragment¨ praleidimas Pos- til∂je n∂ra såmoningas reißkinys. J^ nul∂m∂ specifin∂s skaitymo klaidos – perßo- kimas iß vienos eilut∂s ^ kitå arba ir visos eilut∂s praleidimas. Jn 16,26 pirmoji dalis ir Mt 9,4 antroji dalis BP praleistos d∂l to, kad skaitant Vilento EE perßokta
21 ÊÑÏËÚËÈ ãËı‡˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ä‡ÚÍËÈ Ó˜ÂÍ, åÓÒÍ‚‡-ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡Û͇, 1964, 24.
79 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se 3 pav. EE 97: vienoda dviej¨ eiluçi¨ pradΩia wai∫iaus atne∫chti ir pabaiga giera;
VUB, sign.: LR 1387. Fot. Virginija Valuckien∂
^ gretimå eilut´ d∂l joje esançi¨ panaßi¨ ΩodΩi¨ ir raidΩi¨. Mt 7,18 antrosios dalies praleidimo prieΩastis panaßi, tik çia d∂l vienodos pradΩios ir pabaigos gali b∆ti praleista visa eilut∂. Kå rodo ßie teksto istorijos faktai? Praleidimai (ypaç Jn 16,26 ir Mt 7,18) leidΩia daryti tris ißvadas: 1) Biblijos eiluçi¨ fragmentai gal∂jo b∆ti praleisti tik rengiant BP rankraßt^, tod∂l priskirtini paçiam Bretk∆nui, o ne spaustuvininkui (spaustu- vininkas rinko iß BP rankraßçio, o ne iß EE); 2) perraßyt¨ perikopi¨ nei Bretk∆nas, nei BP rankraßt^ tur∂j´ ^vertinti Pr∆sijos kunigaikßçio paskirti kunigai ißtisai nely- gino su Vilento EE ir kitais ßaltiniais; 3) perikopes Bretk∆nas tikrai perraßin∂jo b∆tent iß ßitos Vilento liturgini¨ skaitini¨ knygos.
Taigi Bretk∆nas yra tris kartus Biblijos eiluçi¨ (ar j¨ fragment¨) prid∂j´s ir tris kartus praleid´s. Abiem atvejais çia galiot¨ principas, kad ilgesnis variantas yra vertingesnis: longior lectio potior. D∂l praleidim¨ negalime kaltinti Bretk∆no at- sainokai rengus Postil´. Tai daΩnas reißkinys, pasitaikantis perraßin∂jant ir religi- nius, ir nereliginius tekstus. Íis pamoksl¨ rinkinys – labai stora knyga (I t. 433 p., II t. 527 p.; iß viso joje yra 134 697 ΩodΩi¨ formos) ir rengta remiantis keliais ßaltiniais. Kai tenka Ωi∆r∂ti çia ^ vienå, çia ^ kitå knygå, çia v∂l gr^Ωti prie pagrin- dinio teksto, toki¨ dalyk¨ sunku ißvengti. Kaip min∂ta, Biblijos eiluçi¨ fragment¨ tr∆ksta tik antro BP tomo perikop∂se, taigi netikslumus gal∂jo lemti jau kiek
80 Archivum Lithuanicum 1 susilpn∂j´s d∂mesys. Vilentas, savo vertimui atidav´s „kone 10 kruopßtaus darbo met¨“, vyl∂si, kad jam darbas pavyko: „r∆pestingas tekst¨ sulyginimas tai paro- dys“ (EE III)22 . Be to, EE kaip ir BP buvo perΩi∆r∂j´ didel´ patirt^ turintys kalbos mokovai ir teologijos specialistai, taçiau ir çia praleidim¨ neißvengta23 . Postil∂je prid∂t¨ fragment¨ (visos Lk 1,56 ir Lk 1,36 antrosios dalies) lyginamoji analiz∂ parod∂, kad jie n∂ra atitinkam¨ BNT fragment¨ nuoraßas, o naujas verti- mas. Lk 1,56 versta iß Liuterio Biblijos, o tr∆kstamoji Lk 1,36 dalis – iß Liuterio Biblijos ir Vulgatos. Mt 4,9 esantis prid∂jimas neatspindi ne tik BNT, bet ir n∂ vieno originalo sakinio strukt∆ros. Tuo ßie fragmentai siejasi su viena iß Postil∂je prid∂t¨ perikopi¨ – Mt 3,13–17: ji taip pat n∂ra imta iß BNT, o versta iß naujo. Jos pagrindinis vertimo ßaltinis irgi Liuterio Biblijos 1546 met¨ leidimas ar juo sek´ v∂lesnieji, taçiau pasiΩi∆r∂ta ir ^ Vulgatå ar graikißkåj^ NT. Íie sutapimai tarp prid∂tosios perikop∂s ir prid∂t¨j¨ Biblijos eiluçi¨ nubr∂Ωia krypt^, kuria tur∂t¨ vykti tolesni tyrimai. Ûinant, kad pildydamas Vilento perikopes Bretk∆nas nesi- naudojo savo Biblijos vertimu, reikia nustatyti, ar juo r∂m∂si bent redaguodamas nusiraßomus Vilento tekstus.
Íaltiniai:
BNT – [Jonas Bretk∆nas,] NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwi∫chka Liesuwj perra-∫chi- tas. per Iana Bretkuna Labguwos Plebona. 1580. BNT faksimilinis perspaudas: NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwi∫chka Liesuwj perra∫chitas. per Iana Bretkuna Labguwos Plebona. 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen D. Range und Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1991. Cituojama iß: Range KE. BP I – [Jonas Bretk∆nas,] POSTILLA Tatai e∫ti Trumpas ir Pra∫tas I∫chguldimas Euangeliu ⁄ ∫akamuiu Basnicƒoie Krik∫chcƒioni∫chkoie ⁄ n√g Aduento ik Wæliku. Per Iana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucƒiuie Pru∫√∫u. I∫∫paude Karaliaucƒiuie Iurgis O∫terbergeras. Mæta Pono 1591. BP II – [Jonas Bretk∆nas,] POSTILLA tatai e∫ti Trumpas ir Pra∫tas I∫chguldimas Euangeliu ⁄ ∫akamuiu Basnicƒoie Krik∫chcƒioni∫chkoie ⁄ n√g Wæliku ik Aduento. Per Iana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucƒiuie Pru∫√∫u. I∫∫pau∫ta Karaliaucƒiuie ⁄ Iurgio O∫terbergero. Mæta Pono 1591. EE – [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epi∫tolas ⁄ Nedeliu ir ∫chwentuju dieno∫u ∫kai- tomo∫ias ⁄ Basnicƒo∫u Chrik∫cƒoni∫chko∫u ⁄ pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwi∫ch- ka Sƒodƒia ⁄ per Baltramieju Willenta ⁄ Plebona Karalaucƒui ant Schteindama. Priegtam ⁄ ant gala priedeta jra Hi∫toria apie muka ir ∫merti Wie∫chpaties mu∫u Ie∫aus Chri∫taus
22 Regina KoΩeniauskien∂, XVI–XVIII amΩiaus 23 Ar praleidim¨ yra ir tose EE perikop∂se, prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, kurios nepatekusios ^ BP, ßiuo metu dar 1990, 85–86. nenustatyta.
81 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se pagal kieturiu Euangeli∫tu. I∫ch∫pau∫tas Karalaucƒui per Iurgi O∫terbergera ⁄ Metu M. D. LXXIX. [1579]. G – Graikißkas Naujasis Testamentas. Cituojama iß: Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 31994. LB – Luther, Martin, Das Newe Te∫tament Deutƒ∫ch. Vuittemberg. 1546. Cituojama iß: Lu- ther, Martin, Werke. Kritische Gesamtausgabe 6 Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1929. R ANGE, JOCHEN D., KE – Jochen D. Range, Kommentierte Edition des Bandes 7 der altli- tauischen Bibelübersetzung. Evangelien und Apostelgeschichte, von Joh. Bretke, Labiau 1580. Habilitationsschrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik ⁄ Slavistik der Westfäli- schen Wilhelms-Universität Münster, 1992. V – Vulgata. Cituojama iß: Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 31994.
Literat∆ra:
a A LEKNAVIÇIENÎ, ONA, 1998 : „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: ‘Kosanies’ ßaltiniai“, LKK 39, 39–80. b A LEKNAVIÇIENÎ, ONA, 1998 : „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17 ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 5–45. A MBRAZAS, SAULIUS; ONA ALEKNAVIÇIENÎ, VYTAUTAS ZINKEVIÇIUS, 1998: „Is- torinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39, 192–210. B IASI, PIERRE-MARC DE, 1998: „Genetin∂ kritika“, Daniel Bergaz, Pierre Barbéris, Pierre- Marc de Biasi, Marcelle Marini, Gisèle Valency, Literat∆ros analiz∂s kritini¨ metod¨ pagrindai, Vilnius: Baltos lankos. B RETKÔNAS, JONAS, 1983: Rinktiniai raßtai, pareng∂ Jonas Palionis, Julija Ûukauskait∂, Vilnius: Mokslas. C OHRS, FERDINAND, 1931: „Register der Episteln und Evangelien“, D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe 7. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfol- ger, 529–544. F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin: Ost-Europa-Verlag. 18 H EUSSI, KARL, 1991: Kompendium der Kirchengeschichte, Tübingen: Mohr. K O Ω ENIAUSKIENÎ, REGINA, 1990: XVI–XVIII amΩiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Lietuvi¨ literat∆ros istoriografijos chrestomatija. Iki 1940 m., pareng∂ Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, 1988. ã àïÄóÖÇ, Ñ åàíêàâ, 1964: TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ä‡ÚÍËÈ Ó˜ÂÍ , åÓÒÍ‚‡–ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡Û͇. ã àïÄóÖÇ, Ñåàíêàâ, 1983: TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡Ú¡ΠÛÒÒÍÓÈ ÎËÚ‡ÚÛ˚ ï–ïVII ‚Â- ÍÓ‚, ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡Û͇.
82 Archivum Lithuanicum 1 MAΩVYDAS, MARTYNAS, 1993: Katekizmas ir kiti raßtai. Vilnius: Baltos lankos. å ÖñÉÖê, Åêûë å . , 1996: íÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒ̇fl Ú‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ- ‚ÂÌË ËÒ͇ÊÂÌËÈ Ë ÂÍÓÌÒÚÛ͈Ëfl ÓË„Ë̇· , åÓÒÍ‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚË- ÚÛÚ Ò‚.ʇÔÓÒÚÓ· Ä̉Âfl.
M EIπ, KLAUS, 1994: Streit um die Lutherbibel. Sprachwissenschaftliche Untersuchungen zur neuhochdeutschen Standardisierung (Schwerpunkt Graphematik) anhand Wittenberger und Frankfurter Drucke, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang. Neues Bibel-Lexikon 11 [Obadja – Qudschu], Zürich und Düsseldorf: Benziger Verlag, 1997. R ANGE, JOCHEN D . , 1992: Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke-Edi- tion (NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh. R HESA, L[UDWIG] J[EDIMIN] , 1816a: Ge∫chichte der litthaui∫chen Bibel. Ein Beytrag ƒur Religionsge∫chichte der Nordi∫chen Völker, Königsberg: Hartung∫chen Hofbuchdruckerei. R HESA, L[UDWIG] J[EDIMIN] , 1816b: „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas Séno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczuje. U LÇINAIT∂, EUGENIJA, 1986: „Antikos poveikis lotynißkai S. Rapolionio k∆rybai“, Sta- nislovas Rapolionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juozas Tumelis, Vilnius: Mokslas. V OGEL, PAUL, 1962: Europäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahrhunderts in den Volksspra- che. Ein Beitrag zur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden-Baden.
Ona Aleknaviçien∂ DIE HINZUGEFÜGTEN UND AUSGELASSENEN BIBELVERSE IN DEN PERIKOPEN DER POSTILLA VON JOHANN BRETKE
Zusammenfassung
Im Artikel werden zwei Arten der Unterschiede zwischen den Perikopen der Postilla (BP) von Johann Bretke (Jonas Bretk∆nas) und Euangelias bei Epistolas (EE) von Bartholo- mäus Willent (Baltramiejus Vilentas) untersucht: das Hinzufügen und Auslassen von Bibel- versen. In der Zahl der Bibelverse und ihrer Länge weisen 6 Perikopen Unterschiede auf: In der Postilla sind an drei Stellen (Lk 1,56; Lk 1,36; Mt 4,9) Verse oder deren Fragmente hinzu- gefügt; Auslassungen kommen auch dreimal vor (Jn 16,26; Mt 7,18; Mt 9,14), und das nur im zweiten Teil. Im Artikel werden die Hauptquellen der hinzugefügten Verse festgestellt und die Mög- lichkeit ihrer Übernahme aus dem bereits durch Bretke übersetzten Neuen Testament (BNT) untersucht. Der Vers Lk 1,56 ist aus der Luther-Bibel von 1546 übersetzt worden. Das hinzugefügte Fragment des Lk 1,36 wurde aus zwei Quellen übersetzt: der Vulgata und der Luther-Bibel. Zum Vers Mt 4,9 ist nur ein Wort hinzugefügt worden, doch es entspricht einem ganzen, zwar kurzen, durch Willent ausgelassenen Satz. Das Wort bilodams hat in keinem der dem Vergleich unterzogenen Grundtexte eine formale Entsprechung.
83 Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se Die vergleichende Analyse macht deutlich, daπ diese Bibelverse bei der Aufarbeitung der Postilla von neuem übersetzt und nicht aus dem BNT übernommen wurden. Die in der Postilla vorkommenden Auslassungen (Jn 16,26; Mt 7,18; Mt 9,14) stellen keine bewuπte Erscheinung dar. Das sind typische Lesefehler (Haplographie und Parablep- sis), die bereits bei der Niederschreibung des Manuskripts der Postilla entstanden sein könnten.
O NA ALEKNAVIÇIENÎ Gauta 1999 m. balandΩio 1 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
84 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Giedrius Subaçius Lietuvi¨ kalbos institutas, University of Illinois at Chicago
Simonas Daukantas – Motiejaus Valançiaus raßtininkas
Motiejus Valançius 1853 metais Vilniuje, Abraomo Dvorçiaus spaustuv∂je, iß- leido knygå øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA ISTORI- JE NAUJOJE ISTATIMA1. Lietuvos bibliografijoje nurodyta, kad Lietuvos moksl¨ akademijos bibliotekoje (LMAB) yra ißlik´s ir originalus ßio leidinio rankraßtis2. Pastaruoju metu rankraßt^ tyrin∂jo Zita Medißauskien∂, ji atkreip∂ d∂mes^ ^ kai kurias vietas, buvusias ißbrauktas ir nepatekusias ^ spausdinamå knygå d∂l cenz∆- ros priekabi¨3. Ji net paskelb∂ fotografuot¨ rankraßçio puslapi¨4, taçiau nenurod∂, kad rankraßtis iß tikr¨j¨ paraßytas ne Valançiaus raßysena. Vien pasklaidΩius rankraßt^ darosi akivaizdu, kad paties Valançiaus ranka pa- raßytas tik antraßtinis puslapis, dviej¨ puslapi¨ „Praka¬ba“ ir „Rodikle“ (VaøR 1, 3–4, 283–289). DidΩiausioji rankraßçio dalis, iß viso apie 234 puslapiai, paraßyta kito Ωmogaus – Simono Daukanto – raßysena (p. 5–106 ir 151–282). Valançius tekstå tik nemaΩai tais´s. Taip pat matyti, kad dar vienas 44 puslapi¨ pluoßtas (p. 107–151) perraßytas kol kas neidentifikuotu braiΩu. Pasteb∂jus, kad ßitas rankraßtis raßytas ne Valançiaus ranka, kad tai iß esm∂s Daukanto rankraßtis, nors ir pasiraßytas Motiejaus Valançiaus pavarde, atsirado poreikis nustatyti individual¨ Valançiaus ir Daukanto santyk^ su ßiuo tekstu. Tai leist¨ toliau tikslinti, pildyti jau Ωinomus duomenis apie Daukanto ir Valançiaus
1 [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS 3 Zita Medißauskien∂, „Lietuvißk¨ knyg¨ cen- KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA z∆ravimas (XIX amΩiaus ketvirtasis–septin- ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUS- tasis deßimtmeçiai)“, Lt 2, 1996, 59, 60. TA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWORCZIAUS, 4 Zita Medißauskien∂, „Lietuvißka knyga carin∂s 1853 (toliau – VaøS). cenz∆ros br∆zgynuose (XIX a. pirmoji pu- 2 [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRI- s∂)“, Knygotyra 25(32), 1998a, 321; Zita Me- STAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije Naujo- dißauskien∂, Rusijos cenz∆ra XIX a. viduryje, je Istatima, iszspausta Wilniuj Spaustuwiej Kaunas: Vytauto DidΩiojo universitetas, N. N. 1853 (rankraßtis saugomas LMAB, 1998b, 241, 244. sign.: f. 18 – 57; toliau – VaøR).
85 Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas 1 pav. VaøR 72: Daukanto raßytame tekste Valançius ^terp∂ Ωod^ mini; Daukantui netipißka hiperafrikata sergåczi; LMAB, sign.: f. 18 – 57. Fot. Virginija Valuckien∂
bendradarbiavimo pob∆d^ tais 1850–1855 metais, kai Valançiaus globojamas ir remiamas Daukantas gyveno Varniuose. Pirmiausia kyla klausimas, ar tai tikrai paties Valançiaus darbas, Daukanto tik nuraßytas, ir ar kartais negalima jo laikyti Daukanto k∆riniu. Valançiaus ranka paraßytoje pratarm∂je aißkiai tvirtinama, kad „Noriedamas tada aweles sawa juo- ba apszwie∫ti, para∫ziau tå kningå [...]. Ra∫ziau Warniusi 1853. metusi. Motiejus Wo¬onczewskis Wiskupas“ (VaøR 3–4). Vis¨ pirma atkreiptinas d∂mesys ^ Valançiaus taisymus. Ryßkiau jis koregavo Daukanto raßytå tekstå ßiose vietose: p. 5, 12, 14, 15, 25, 27, 28, 31, 34, 37, 38, 39,
86 Archivum Lithuanicum 1 2 pav. VaøS 60: vieta, maΩdaug atitinkanti VaøR 72, kur Valançius buvo ^terp´s mini; çia yra ir Daukantui netipißka hiperafrikata sergåczi; LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 79, Inv. Nr. 7721 ⁄ 649227. Fot. Virginija Valuckien∂
40, 47, 48, 50, 53, 54, 56, 58, 61, 62, 69, 70, 72, 73, 74, 77, 81, 82, 85, 86, 90, 94, 95, 153, 154, 156, 157, 158, 166, 180, 198, 203, 205, 207, 214, 216, 217, 218, 222, 224, 225, 232, 241, 245, 252, 253, 256, 265, 267, 278. Taisym¨ ir korekcij¨ esama vos ne kas kelintame puslapyje, tad matyti, jog Valançius perskait∂ viså Daukanto perraßytå rankraßt^, patais∂, kas ir kur jam atrod∂ reikalinga. Elg∂si kaip su savo paties darbu. Taisym¨ b∆ta ^vairi¨. Kai kurie rodo Valançi¨ taisius Daukanto klaidå. Pa- vyzdΩiui, Daukantui (Da) pasitaik∂ praleisti kok^ Ωod^ – su didi ∏moniu eje 72, o Valançiaus (Va) ißtaisyta su didi mini ∏moniu eje (plg. 1 ir 2 pav.). Panaßiai
87 Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas Da szwentomis dienomis ipatingaj turem gieraj ir gielbieti artimå 85, o Va szwentomis dienomis ipatingaj turem gieraj dariti ir gielbieti artimå. Íios klaidos liudija, kad Daukantas tik nuraßin∂jo, o ne k∆r∂ savarankißkå tekstå. Taip pat b∆dinga nuraßin∂jimo klaida yra kokio nors ΩodΩio ar teksto atkarpos netyçinis pakartojimas, vadinamoji ditografija5. PavyzdΩiui, Da wiena wiena mot- riszkie 81, Va wiena ‹wiena›6 motriszkie; Da Jej tada asz Wieszpatiu. Jei tada asz Wiesz- patiu ir mokitoju budamas 154, Va ‹Jej tada asz Wieszpatiu.› Jei tada asz Wieszpatiu ir mokitoju budamas; Da nuwi¬ka nuwi¬ka Wieszpaties wisus drabu∏ius 207, Va nuwi¬ka ‹nuwi¬ka› Wieszpaties wisus drabu∏ius. Vienas pavyzdys net leidΩia atkurti buvusio originalaus juodraßçio, nuo kurio nuraßin∂jo Daukantas, vienos eilut∂s ilgumå ir formå. Daukantas paraß´s: kielies giwas ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje Øiame, nes Anio¬as Diewa nuØengie 252– 253; Valançius vienå sakin^ ißbrauk´s: kielies giwas ir iszeje garbingaj isz graba. ‹Tu- jaus suwirpieje ir iszeje garbingaj isz graba.› Tujaus suwirpieje Øiame, nes Anio¬as Diewa nuØengie. Juodraßçio eilut∂s ßioje vietoje tegal∂jo b∆ti taip ißsid∂sçiusios: [...] kielies giwas/ ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje/ Øiame, nes Anio¬as Diewa nuØengie [...] Tik taip galima paaißkinti Daukanto klaidå – susipainioj´s tur∂jo netyçia nura- ßyti tå paçiå eilut´ antrå kartå. Toks bent vienos ißtisos juodraßçio eilut∂s rekon- stravimas leidΩia ß^ tå spr´sti ir apie jo pob∆d^. Toje eilut∂je buvo 48 Ωenklai (su tarpeliais). Daukanto nuoraße eilut∂s yra paprastai iß 40–45 Ωenkl¨, tad kiek trum- pesn∂s nei originale. Vadinasi, originalas buvo arba raßytas ant platesnio formato popieriaus, arba glaustesne raßysena (nuoraßo popierius yra tradicinio såsiuvinio formato). Íiaip jau Valançiaus raßysena ir yra glaustesn∂ uΩ Daukanto. Yra ir daugiau tik∂tin¨ Daukanto nuraßin∂jimo klaideli¨, bet j¨ Valançius, skaitydamas nuoraßå, nepasteb∂jo. PavyzdΩiui, Da nes JEZUSUS Kristusuj uØgimus 32 (spaudinyje klaida jau ißtaisyta: nes JEZUSUJ Kristusuj uØgimus VaøS 28); Da Jr tejp dalej mita 37 (spaudinyje pataisyta: Ir tejp dajlej mita VaøS 32); Da isz naujej pardutu [pardurtu – G. S.] koju ir ranku Jo tek cziurkszliu szwencziausis kraujas 225 (spaudinyje VaøS liko nepataisyta: isz naujej pardutu koju ir ranku Jo tek cziurkszliu szwencziausis kraujas 215). Ir ßie netikslumai liudija, kad Daukantas tik nuraßin∂jo, o ne k∆r∂ tekstå tuo metu, kai raß∂. Toliau reikia stengtis nustatyti, ar Daukantas nuraßin∂jo buvus^ savo paties, ar Valançiaus juodraßt^. Kitaip sakant, svarbu ißsiaißkinti, kam gi skirtina pirminio
5 Plg. Å˛Ò M. Mˆ„Â, TÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡- 6 Çia ir toliau tokios formos smailieji skliaustai ‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒ̇fl Ú‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ‚ÂÌË rodo ißbrauktå tekstå. ËÒ͇ÊÂÌËÈ Ë ÂÍÓÌÒÚÛ͈Ëfl ÓË„Ë̇· , åÓÒ- Í‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚËÚÛÚ Ò‚.ʇÔÓÒÚÓ· Ä̉Âfl, 1996, 185.
88 Archivum Lithuanicum 1 originalo (tad ir apskritai knygos teksto) autoryst∂, verifikuoti, ar Valançius tikrai pasiraß∂ savo paties tekstå (Daukantas taip pat yra pareng´s maldaknyg´, tad negalima automatißkai atmesti jo autoryst∂s galimyb∂s). Ißsiaißkinti ßitokiå prob- lemå gali pad∂ti abiej¨ autori¨ grafikos, fonetikos, morfologijos lyçi¨ palygini- mas. Tiesa, Daukantas tuo metu, apie 1853-iuosius, kada turb∆t raß∂ ir Did^j^ len- k¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynå7, buvo gerokai supaprastin´s savo raßybå ir priartin´s jå prie valançißkos. Valançius pats 1848 metais pagyr∂ Daukantå uΩ tå kalbos pa- prastinimå: „dafljo ^ mano rankas du egzemplioriai kn^gut∂s apie iszdirbimå taba- ko ir apini¨ – paraszytos nesulygintinai lengvesniu lieØuviu, kaip pirmesni Tams- tos darbai“8. Vis d∂lto, nors ir raßyba supanaß∂jo, ir tarm∂ abiej¨ artima (abudu kil´ iß Ωemaiçi¨ douninink¨ paj∆rißki¨ teritorijos), buvo lik´ ir svarbi¨ raßybos bei kalbos skirtum¨, kurie padeda identifikuoti autori¨. 1. Daukanto nuraßytose VaøR vietose aißkiai vyrauja digrafas
7 Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨–lietuvi¨ 10 [Motiejus Valançius,] TAMOSZIAUS ISZ kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Giedrius Subaçius, KEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS KRISTAUS Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, KNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR [...] 1993–1996 (toliau – DaDLL). Motieja-Kazimierå WOÒONCZEWSKI [...]. 8 Medega S. Daukanto bijografijai, LAIS 5. Simonas WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWOR- Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 334 (toliau – CZIAUS. 1852 Metuose (toliau – VaTK). MDB). 11 [Motiejus Valançius,] Istorije Szw´nta Seno- 9 Simonas Daukantas, Raßtai 2, pareng∂ Vy- je istatima, 1852 (rankraßtis saugomas tautas Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vilnius: LMAB, sign.: f. 18 – 59; toliau – VaIS). Vaga, 1976, 789.
89 Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas ruok 55, Tuo tarpu 118. Ir paçiame VaøR yra Valançiaus ^terptas Ωodis su dvi- raidΩiu
12 Petras Jonikas, Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pus∂je, Çi- kaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1972, 130.
90 Archivum Lithuanicum 1 tarm∂se jis gerai nesuvok∂, tai savo raßtuose iß pradΩi¨ vartojo ten, kur nei aukßtaiçiai, nei pietiniai Ωemaiçiai d∆nininkai j¨ nepaΩ^sta (hipernormalizmai). [...] hipernormalizmai: esanczis [...], rodanczis [...], esanczi [...], nu∏udØe [...], Iszgird∏es [...], uØwedØe“13. Dar plg. VaTK ka¬banczi 116 ~ kalbant^, pranokanczi 139 ‘pranokstanti’, saugojenczi 139 ~ saugojanti, sekanczi 139 ~ sekanti, traukanczi 252 ~ traukant^ ‘traukiant^’; VaIS paczi 79 ~ pat^, tekanczi 19 ~ tekant^, ∏alczi 43 ~ Ωalt^. Tókios gausios hiperafrikatos visai neb∆dingos Daukantui. Tod∂l j¨ vartojimas ir Daukanto nuraßytose VaøR dalyse panaßesnis ^ Valançiaus, o ne ^ Daukanto k∆rybå, plg. kibanczi 230 ~ kybant^, milinczi 209 ~ mylint^, neØind∏e 221 ~ neΩindo, parod∏e 219 ~ parod∂, pasiuncze 280 ~ pasiunt∂, sergåczi 72 ~ serganti (plg. 1 pav.), wed∏e 182 ~ ved∂. Ne^sivaizduotina, kad Daukantas pats b∆t¨ gal∂j´s prikurti tiek ir toki¨ hiperafrikaçi¨ lyçi¨. Tai, matyt, lytys, atsiradusios iß buvusio ankstesnio Valançiaus juodraßçio. 4. Dar viena fonetin∂ ypatyb∂, nevartota paties Daukanto, taçiau esanti jo nuraßytose VaøR vietose – tai vidurio ir ryt¨ aukßtaiçi¨ tariamas ir raßomas kietasis <¬> prieß e tipo vokalizmå, ypaç ßaknyje leis- (leid-). DaDLL Daukantas raß∂ tik
13 Jonikas 1972, 132–133.
91 Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas 3 pav. VaøR 267: Daukanto raßytame tekste Valançius tais∂ ΩodΩius: at¬ajsete, at¬ajda, at¬ajdima, at¬ajsti (3x), at¬ajzdawa, pats Daukantas paraß∂ at¬ajsite; LMAB, sign.: f. 18 – 57. Fot. Virginija Valuckien∂
vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraiçio 1816 metais ißleistame Naujame Èstatyme14 tokios lytys gana d∂sningos15. 5. Be jau nurodyt¨ keturi¨ akivaizdΩi¨ raßybos, fonetikos ir morfologijos ypa- tybi¨, kurios VaøR tekste yra valançißkos, o ne daukantißkos, galima pamin∂ti dar
14 [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] NAUJAS WO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MISSIONORIUS ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS WIESZ- WILNIUJE 1816. PATIES MUSU LIETUWISZKU LEøUWIU 15 Plg. Giedrius Subaçius, Ûemaiçi¨ bendrin∂s ISZGULDITAS PAR JOZAPA ARNULPA kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius: KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPA Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, øIEMAYCIU, øENKLINIKA S. STANISLO- 1998, 184.
92 Archivum Lithuanicum 1 kelias. Daukantas buvo link´s bent ßiek tiek orientuotis ^ MaΩosios Lietuvos raßt¨ tradicijå, plg. jau min∂tå raßmen^ <√> bei raidΩi¨
16 MDB 334–335. 19 Daukantas save vadino vargo pele, plg. inter- 17 Jonas Íli∆pas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga, pretacijas: Saulius Ûukas, „Vargo pel∂?“, 1977, 178. Literat∆ra ir menas, 1987 02 15; Saulius Ûu- 18 Plg. Giedrius Subaçius, „Simono Daukanto kas, Simonas Daukantas, Kaunas: Íviesa, didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas“, 1988, 156–160. DaDLL 1, 1993, 8.
93 Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas Literat∆ra ir ßaltiniai :
DaDLL – Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Gied- rius Subaçius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1993–1996. D AUKANTAS, SIMONAS, 1976: Raßtai 2, pareng∂ Vytautas Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vil- nius: Vaga. [GIEDRAITIS, JUOZAPAS ARNULFAS, ] NAUJAS ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS WIESZPATIES MUSU LIETUWISZKU LEøUWIU ISZGULDITAS PAR JOZAPA AR- NULPA KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPA øIEMAYCIU, øENKLINIKA S. STA- NISLOWO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MISSIONORIUS WILNIUJE 1816. J ONIKAS, PETRAS, 1972: Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pu- s∂je, Çikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. MDB – Medega S. Daukanto bijografijai, LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 249– 385. å ÖñÉÖê, Åêûë å . , 1996: íÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒ̇fl Ú‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ- ‚ÂÌË ËÒ͇ÊÂÌËÈ Ë ÂÍÓÌÒÚÛ͈Ëfl ÓË„Ë̇· , åÓÒÍ‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚË- ÚÛÚ Ò‚.ʇÔÓÒÚÓ· Ä̉Âfl.
M EDIÍAUSKIENÎ, ZITA, 1996: „Lietuvißk¨ knyg¨ cenz∆ravimas (XIX amΩiaus ketvirta- sis–septintasis deßimtmeçiai)“, Lt 2, 54–82. M EDIÍAUSKIENÎ, ZITA, 1998a: „Lietuvißka knyga carin∂s cenz∆ros br∆zgynuose (XIX a. pirmoji pus∂)“, Knygotyra 25(32), 306–327. b M EDIÍAUSKIENÎ, ZITA, 1998 : Rusijos cenz∆ra XIX a. viduryje, Kaunas: Vytauto DidΩiojo universitetas, 241, 244. S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1993: „Simono Daukanto didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas“, DaDLL 1, 8–54. S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1998: Ûemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas. Í LIÔPAS, JONAS, 1977: Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga. VaIS – [Motiejus Valançius,] Istorije Szw´nta Senoje istatima, 1852 (rankraßtis saugomas LMAB, sign.: f. 18 – 59). VaTK – [Motiejus Valançius,] TAMOSZIAUS ISZ KEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS KRI- STAUS KNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR [...] Motieja-Kazimierå WOÒONCZEW- SKI [...]. WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWORCZIAUS. 1852 Metuose. VaøR – [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije Naujoje Istatima, iszspausta Wilniuj Spaustuwiej N. N. 1853 (rankraßtis saugomas LMAB, sign.: f. 18 – 57). VaøS – [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUSTA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWORCZIAUS, 1853. Û UKAS, SAULIUS, 1987: „Vargo pel∂?“, Literat∆ra ir menas, 1987 02 15. Û UKAS, SAULIUS, 1988: Simonas Daukantas, Kaunas: Íviesa.
94 Archivum Lithuanicum 1 Giedrius Subaçius SIMONAS DAUKANTAS—A SCRIBE OF MOTIEJUS VALANÇIUS
Summary
Motiejus Valançius, a Catholic bishop of the Lithuanian Lowlands, published a book, The Life of Jesus Christ (øIWATAS JEZAUS KRISTAUS, 1853), in Vilnius. The original manuscript of this book is preserved in the Library of the Lithuanian Academy of Scienc- es. Recently I discovered that Simonas Daukantas (the famous nineteenth century Lithua- nian historian) had compiled the major part of this manuscript (pages 5-106 and 151-282). Only a few traces of Valançius’ handwriting can be found here and there throughout the manuscript. Some phonetic, morphological and graphic peculiarities help to determine who the real author of the text is. For instance, in other texts Valançius would usually write the digraph
G IEDRIUS SUBAÇIUS Gauta 1999 m. sausio 27 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]; [email protected]
95 Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Jurgita Baltrußaityt∂ University of Illinois at Chicago
Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema
Lenk¨ raßytojo Jano Chodzkos (1777–1851) didaktin∂ apysaka Jonas iß Svisloç∂s1 ^ lietuvi¨ kalbå ißversta 1823 metais. Jos leid∂ju bei vert∂ju pasiraß∂ Juozapas Rupeika (1789–1854). Antraßtiniame puslapyje nurodyta: „ISZGULDITAS KASZ- TU YR STORONY PAR JOZAPA RUPEYKA“. Savo pavard´ jis pamin∂j´s ir de- dikacijoje kunigaikßçiui Çartoryskiui – „JA∞NIE O∞WIECONEU [sic!] XIÅø‰CIU CZRTORYSKIEMU [...] w dowód g¬´bokiego uszanowania ofiaruie T¬umacz X. Jó- zef Rupeyko“. Taçiau kas iß tikr¨j¨ buvo vert∂jas, iki ßiol tiksliai nenustatyta2. Jurgis Lebedys ßtai kaip apraßo Jono iß Svisloç∂s autoryst∂s problemå: „[...] visai pagr^stai sp∂jama, kad vert∂jas buvo koks Vilniaus studentas, o jis [Rupeika] tik dav´s l∂ߨ ißleisti, nes Rupeika netur∂jo didesni¨ gabum¨, aukßtesnio ißsilavini- mo, buvo karjeristas, r∆pinosi daugiausia turto ^sigijimu ir, nors ißlaik∂ Íeduvoje 2 klasi¨ mokyklå, iß vizitatori¨ raporto neatrodo, kad b∆t¨ skyr´s didesnio d∂me- sio lietuvi¨ kalbai“3. Praslinkus beveik keturiems deßimtmeçiams po apysakos pasirodymo, 1860 metais iß∂jo antrasis ßios knygos leidimas, tik jau Jono Ißmisloçiaus pavadinimu. Íis buvo daug redaguotas, sulietuvintas. PavyzdΩiui, „apraßant mug´ Lietuvos mies- telyje, vietoj apysakos originale minim¨ lenkißk¨ knyg¨ ißvardijami lietuvißki lei- diniai, vaizduojami liaudies Ωmon∂s, j¨ buitis“ (LLICH 336).
1 [Juozapas Rupeika,] JONAS ISZ SWISÒO- 2 Lietuvi¨ literat∆ros istorijos chrestomatija. CZES KROMINIKAS W‰DRAWOIS LIE- Feodalizmo epocha, red. Kostas Korsakas, TUWISZKU LIEøUWIU ISZGULDITAS Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybin∂ KASZTU YR STORONY PAR JOZAPA groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1957, 336 RUPEYKA [...], WILNIUJE Pri baØniczes (toliau – LLICH). µ. Kazimiera 1823 metuosie. 3 Jurgis Lebedys, Simonas Staneviçius, Valsty- bin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1955, 143.
96 Archivum Lithuanicum 1 Nors Jono iß Svisloç∂s vert∂jo tapatyb∂ ne^rodyta, XIX amΩiaus Ωemaitißkus raß- tus nagrin∂jançiuose m∆s¨ dien¨ veikaluose juo paprastai laikomas Juozapas Ru- peika. Antai Jonas Palionis raßo: „ßios [Ωemaiçi¨ douninink¨] patarm∂s atspindΩi¨ esama taip pat Juozo Rupeikos didaktin∂s apysakos ‘Jonas isz Swis¬oczes’ vertime (1823)“4. Petras Jonikas teigia, jog lietuvißkå medΩiagå Ωodynui Dionizas Poßka ∂m∂ iß keleto savo pirmtak¨ veikal¨, tarp kit¨ iß „J. Rupeikos 1822 m. [sic!] versto ‘Jono iß Svisloç∂s’“5. Rupeikos gimimo vieta, tad ir tarm∂, n∂ra tiksliai Ωinoma. Anot Vaclovo Bir- Ωißkos, Rupeika gim∂ Taurag∂s apskrityje, Rußki¨ viens∂dyje, 2 km atstumu nuo Kaltin∂n¨, 1778 ar 1785–1786 metais6. Pasak Vytauto Vanago, Rupeika pasaul^ ißvydo Telßi¨ rajone, Siraiçi¨ kaime, 1789 metais7. Pirmuoju atveju Rupeika b∆t¨ d∆nininkas, o antruoju – dounininkas. Íio straipsnio tikslas – analizuoti Jono iß Svisloç∂s vertimo kalbå ir iß rezultat¨ bandyti nustatyti, ar vert∂jas gal∂jo b∆ti Rupeika. Jono iß Svisloç∂s kalba yra tam tikras Ωemaitybi¨ ir aukßtaitybi¨ mißinys. Ypaç gausu toki¨ aukßtaitißk¨ gramatini¨ form¨, kuri¨ Ωemaitißki atitikmenys Ωemai- çiams lengviausiai pastebimi eså tokie ir tod∂l lengviausiai suaukßtaitinami8. Pa- vyzdΩiui, d∂sningai ißlaikoma vyrißkosios gimin∂s daiktavardΩi¨ vienaskaitos naudininko gal∆n∂ -uy: diewuy 4 ‘Dievui’, Jonuy 214 ‘Jonui’, katalikuy 12 ‘katalikui’, Kudikiuy 191 ‘k∆dikiui’, ponuy 128 ‘ponui’, tinginiuy 176 ‘tinginiui’. Íioje knygoje, kaip ir Ωemaiçi¨ Dionizo Poßkos, Kaliksto Kasakauskio, broli¨ Kiprijono ir Kaje- tono Nezabitauski¨ bei kai kuriuose Jurgio Pabr∂Ωos raßtuose, ΩodΩio gal∆n∂je d∂sningai raßomi aukßtaitißki diftongai: karoley 5 ‘karoliai’, katalikay 2 ‘katalikai’, lengway 49 ‘lengvai’, niekniekieley 5 ‘niekniek∂liai’, tay 4 ‘tai’, tiktay 1 ‘tiktai’, ways- tay 5 ‘vaistai’, øiday 2 ‘Ωydai’. DaΩnokai pasitaiko ir aukßtaitißk¨ dvibalsi¨ [ie]: dienoj 1 ‘dienoj’, dienomis 5, kiek wiena 5 ‘kiekvienå’, liepe 15 ‘liep∂’, szirdies 5 ‘ßir- dies’. Taip pat aukßtaitißkas ir dvibalsis [uo] – vien 156 p. autorius penkis kartus paraßo Ωod^ duona: duona ‘duonå’ 2x, duonas ‘duonos’ 3x. Neretos ir kitos tiksliai suaukßtaitintos lytys: duod 4 ‘duoda’, iszduod 7 ‘ißduoda’, kuo 4 ‘kuo’, rokuoti 4, tuo 3, tuotarpu 12 ‘tuo tarpu’. Aukßtaiçi¨ dvibalsiui [uo] ißreikßti autorius vartojo ir raid´
4 Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos 7 Vytautas Vanagas, Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, istorija, Vilnius: Mokslas, 1979, 191. Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungos lei- 5 Petras Jonikas, Lietuvi¨ kalba ir tauta amΩi¨ dykla, 1996, 66. b∆vyje. Visuomeniniai kalbos istorijos bruo- 8 Ûemaitybi¨ pastebimumo Ωemaiçiams hie- Ωai, Çikaga: Lituanistikos instituto leidyk- rarchija perimta iß: Giedrius Subaçius, Ûe- la, 1987, 174. maiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus 6 Vaclovas BirΩißka, Aleksandrynas 2, Çikaga: pradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ JAV LB kult∆ros fondas, 1963, 352. leidybos institutas, 1998, 32–39.
97 Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema 1 pav. Jonas iß Svisloç∂s 193: lytys negijdose, widuriose, uØduod, wijstima; LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 654, Inv. Nr.: 61878. Fot. Virginija Valuckien∂
taitißkå [uo] ir uΩraß∂ hiperaukßtaitißkai
9 Rasa Kalinauskait∂ pastebi panaßiå tenden- Ûr. Rasa Kalinauskait∂, „Raßomosios kal- cijå ir maΩdaug tuo metu (t. y. apie 1826 bos samprata A. Savickio vertime ‘S. Ta- metus) kaip ir Jonas iß Svisloç∂s pasiro- mosziaus à Kempis’“, LKK 37, 1997, 249. dΩiusiame Rupeikos bendraamΩio Antano 10 Palionis 1979, 191. Savickio vertime S. Tamosziaus à Kempis.
98 Archivum Lithuanicum 1 nuosakos formas vert∂jas nuosekliai raß∂ Ωemaitißkai: darikiet 187 ‘darykit’, eykiet 51 ‘eikit’, iszarkiet 27 ‘ißarkit’, nebjudinkiet 27 ‘nebejudinkit’, Pak¬ausikiet 26 ‘pa- klausykit’, suekiekiet 27 ‘suak∂kit’, uØweszkiet 27 ‘uΩveΩkit’. Ûemaitißkai daΩnai raßomas ir vidutinißkai pastebimas daugiskaitos vietinin- kas t¨ daiktavardΩi¨, b∆dvardΩi¨ ir ^vardΩi¨, kuri¨ vienaskaitos vardininkas bai- giasi -as, -us, -is: blogesniuse metuse 30 ‘blogesniuose metuose’, kituse gieruse darbuse 156 ‘kituose geruose darbuose’, metunse pigiesniunse 30 ‘metuose pigesniuose’, szpitoluse 23 ‘ßpitoliuose’, tolesniunse metuse 30 ‘tolesniuose metuose’. Vis d∂lto ßiuo atveju pasitaiko ir hiperaukßtaitißk¨ form¨: ba¬tose rubose 184 ‘baltuose r∆- buose’, i¬gose ba¬tose marszkiniose 171 ‘ilguose baltuose marßkiniuose’, kuriose 16 ‘kuriuose’, tuose namose 102 ‘tuose namuose’, widuriose 193 (plg. 1 pav.) ‘viduriuo- se’, Øiemeycziose 34 ‘Ωemaiçiuose’. Tad çia jau matyti, nors ir nenuosekli¨, bet så- moning¨ pastang¨ ßiek tiek aukßtaitinti. Vert∂jas d∂sningai ißlaik∂ Ωemaitißkå vyrißkosios gimin∂s ^vardΩi¨ daugiskai- tos naudininko gal∆n´ -ims: anims 8, 16, 99, 158 ‘aniems’, kitims 96 ‘kitiems’, kurims 41 ‘kuriems’, patims 124 ‘patiems’, wisims 171 ‘visiems’. Gana nuosekliai vietoj aukßtaiçi¨ [∂] vartotas Ωemaiçi¨ [ie] =
11 Rasa Kalinauskait∂ (1997, 249) pastebi vickio vertime S. Tamosziaus à Kempis. Çia veiksmaΩodΩio b∆ti form¨ hiperaukßtaiti- raßoma buosi ‘b∆si’ hiperaukßtaitißkai, nimå, tiesa, nenuosekl¨, ir d∆nininko Sa- nors taip pat yra ir buti ‘b∆ti’, nebuk
99 Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema 2 pav. Jonas iß Svisloç∂s 199: lytys gisme, tijkiet; LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 654, Inv. Nr.: 61878. Fot. Virginija Valuckien∂
duoda kai kurie aukßtaiçi¨ [ie] ir [uo] atliepiniai. PavyzdΩiui, ΩodΩius piemu 186 ‘piemuo’, rudu 30 ‘ruduo’ ir wandu 48 ‘vanduo’ autorius raßo turb∆t taip, kaip taria, d∆nininkißkai, nes nepastebi, kad jo tarm∂s gal∆n´ -u aukßtaiçi¨ tarm∂je atliepia -uo. D∂l
‘neb∆k’, butu ‘b∆t¨’. Taip pat analogißkas (i√∫u ‘j∆s¨’, ∫√naus ‘s∆naus’ ir t. t., plg. lytis vartojo senieji autoriai d∆nininkai Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theo- Martynas MaΩvydas (b√ti, b√s ir t. t., plg. logischka ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo kalba“, Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 8). Blt 13[2], 1977, 366), Simonas Vaißnoras
100 Archivum Lithuanicum 1 vert∂jas raß∂ negijdose 193 (plg. 1 pav.) ‘nesigydo’, tijmu 195 ‘tym¨’, wijstay 192 ‘vystai’, wijstima 193 (plg. 1 pav.) ‘vystymo’. Taçiau greta min∂to tolij raßyta ir tijk 213 ‘tiekia’ bei tijkiet 199 (plg. 2 pav.) ‘tiekiat’. Vadinasi, autorius neskyr∂ aukß- taiçi¨ [¤] ir [ie], o taip neskirti gal∂t¨ tik d∆nininkas, nes jo tarm∂je ßie garsai maΩdaug sutampa (galima sp∂ti, kad formos tolij, tijk, tijkiet ir pan. uΩfiksavo d∆ninink¨ tariamus, bet sunkiai ausimi skiriamus diftongoidus [¤8]12). Dionizas Poßka taip pat vartojo digrafå
12 Jonas Bukantis, „Piet¨ Ωemaiçi¨ diftongoi- Poßka tur∂jo ^takos, nors gal∂jo b∆ti ir d¨ ¤8, ∆9 (= bk. ie, uo) fonetin∂s ypaty- atvirkßçiai. Pasak Joniko (1987, 174), Poß- b∂s“, Klb 30(1), 1979, 14–23. ka lietuvißkå medΩiagå savo Ωodynui ∂m∂ 13 Pasak Subaçiaus (1998, 221), Poßka „çia iß keleto savo pirmtak¨ veikal¨, tarp kit¨ steng∂si geriau perteikti d∆ninink¨ tart^, ir iß „J. Rupeikos 1822 m. [sic!] versto ij skirti grafißkai nuo kitka reißkiançios ‘Jono iß Svisloç∂s’“. 1824 metais ißleistoje raid∂s i ir digrafo ie“. Galima nurodyti ir knygoje Naujas skaitymas d∂l maΩ¨ vaik¨ kit¨ grafikos su Dionizu Poßka pana- Ûemaiçi¨ ir Lietuvos Kajetonas Nezabitaus- ßum¨, pavyzdΩiui, tik Poßka raß∂
101 Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema Literat∆ra ir ßaltiniai:
B IRΩIÍKA, VACLOVAS, 1963: Aleksandrynas 2, Çikaga: JAV LB kult∆ros fondas. 8 9 B UKANTIS, JONAS, 1979: „Piet¨ Ωemaiçi¨ diftongoid¨ ¤ , ∆ (= bk. ie, uo) fonetin∂s ypaty- b∂s“, Klb 30(1), 14–23. J ONIKAS, PETRAS, 1987: Lietuvi¨ kalba ir tauta amΩi¨ b∆vyje. Visuomeniniai kalbos istorijos bruoΩai, Çikaga: Lituanistikos instituto leidykla. K ALINAUSKAITÎ, RASA, 1997: „Raßomosios kalbos samprata A. Savickio vertime ‘S. Ta- mosziaus à Kempis’“, LKK 37, 247–255. L EBEDYS, JURGIS, 1955: Simonas Staneviçius, Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla. LLICH – Lietuvi¨ literat∆ros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, red. Kostas Korsakas, Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1957. P ALIONIS, JONAS, 1979: Lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. [RUPEIKA, JUOZAPAS, ] JONAS ISZ SWISÒOCZES KROMINIKAS W‰DRAWOIS LIETU- WISZKU LIEøUWIU ISZGULDITAS KASZTU YR STORONY PAR JOZAPA RUPEYKA [...], WILNIUJE Pri baØniczes µ. Kazimiera 1823 metuosie. Simono Vaißnoro øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997. S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1998: Ûemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas. V ANAGAS, VYTAUTAS, 1996: Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjun- gos leidykla. Z INKEVIÇIUS, ZIGMAS, 1977: „M. MaΩvydo kalba“, Blt 13(2), 358–371.
Jurgita Baltrußaityt∂ THE LOW LITHUANIAN LANGUAGE OF JONAS IÍ SVISLOÇÎS (1823) AND THE PROBLEM OF ITS TRANSLATOR’S IDENTITY
Summary
The Polish writer Jan Chodzko (1777-1851) is the author of Jonas iß Svisloç∂s and Juoza- pas Rupeika (1789-1854) is believed to be the translator of Chodzko’s text into Lithuanian. The language of the translation is a mixture of both the Low Lithuanian and the High Lithuanian dialects. Despite the translator’s noticeable efforts to incorporate the High Li- thuanian dialect into his writing, he maintains many original Low Lithuanian forms, hence proving his Low Lithuanian origin. Moreover, the analysis of the Low Lithuanian forms in the text indicates that the translator must have been born in the South (D∆nininkai) rather than in the North Low Lithuanian (Dounininkai) dialect area. Different scholars suggest different birthplaces for Rupeika. If it is proven that Rupeika was born in the D∆nininkai
102 Archivum Lithuanicum 1 dialect area near Kaltin∂nai, it will be clear that he was indeed the translator of Jonas iß Svisloç∂s. If, however, it is found that Rupeika was born in the Dounininkai dialect area near Telßiai, it will be obvious that he was not the real translator of Chodzko’s text.
J URGITA BALTRUÍAITYTÎ Gauta 1999 m. vasario 1 d. Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures University of Illinois at Chicago 601 South Morgan St., 1628 UH Chicago, IL 60607-7116, U.S.A. elektroninis paßtas: [email protected]
Redaktoriaus prieraßas:
Atsiradus progai, m∂ginau tikslinti Juozapo Rupeikos gimimo vietå. Jå nusta- çius ir atsiΩvelgus ^ Jurgitos Baltrußaityt∂s ißtirtus kalbos duomenis, gal∂t¨ did∂ti ar maΩ∂ti tikimyb∂, kad Jonå iß Svisloç∂s vert∂ b∆tent Juozapas Rupeika. Vytauto Vanago ißkláusiau, iß kur jis ∂m∂ duomenis apie Rupeikos kilm´ iß Siraiçi¨. Vanagas maloniai nurod∂ archyvinius dokumentus – 1832 m. kovo 30 d. darytå Rupeik¨ genealogijos med^ ir apraßå16. Baltrußaityt∂ min∂jo Vaclovå BirΩißkå manius, eså Rupeika gim´s Taurag∂s ap- skrityje, Rußki¨ viens∂dyje, 2 km atstumu nuo Kaltin∂n¨. BirΩißka argumentavo taip: „Kadangi vienoje rubricel∂je jis vadinamas Josephus de Ruszla Rupejko, tai, matyti, jo gimimo vieta buvo Rußkiai, dabar Kaltin∂n¨ vls., Taurag∂s aps. vien- s∂dis, 2 km. atstumo nuo Kaltin∂n¨“ (BirΩißka 1963, 352). Regis, keista, kad forma de Ruszla BirΩißkos atstatyta ^ Rußkius (formos labai skirtingos). Ir tikrai, iß Ru- peik¨ genealogijos dokument¨ matyti, kad de Ruszla reißk∂ ne vietov´, o seniausiå Ωinomå Rupeik¨ gimin∂s asmen^, vadinamå Rußliu17. Vadinasi, vietov∂ Rußkiai (ar *Rußliai) visai nesusijusios su Rupeik¨ gimin∂s gyventomis vietomis. Senoji Rupeik¨ gimin∂s valda buvo Dideliai18. Matyt, kaΩkur ßalia t¨ Dide- li¨19 1569 metais Rupeikos gavo Pãtausal´20, dabar Telßi¨ r., Degáiçi¨ apylink∂. Juozapo Rupeikos proprosenelis Petras ved∂ Kotrynå Bukantait´ ir kartu su ja gavo valdyti Bukançiùs21. Tai, matyt, buvo Bukañçiai, esantys dab. Ruzg¨ apyl.,
16 „Wywod Familij Urodzonych z Ruszla Dy- 19 Dar plg. „w oyczystey mai´tnoµci Potow- delow Rupeykow“, LVIA f. 391, a. 1, solu, czyli Dydelach“, l. 112v. b. 1027, l. 112–117. 20 „[...] przeznaczy¬ i odgraniczy¬ dla nich 17 „Rod ich ca¬y zaczåwszy od Ruszlisa“; obr´b Potowsolis, czyli Potowsole zwany, „prØodek tey familij Ruszlis czyli Ruszel w Xi´stwie Æmudzkiem w Powiecie Tel- za protoplast´ wzi´ty“, LVIA f. 391, a. 1, szewskim“, l. 112v. b. 1027, l. 112v. 21 „[...] wspolnie z niå posiada¬ mai´tnoµ¢ 18 Plg. „Wywod Familij Urodzonych z Rusz- Bukoncie w Xi´stwie Æmudzkiem w Po- la Dydelow Rupeykow“, l. 112r. wiecie Telszewskim“, l. 113r.
103 Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema MaΩeiki¨ r., nes Petro s∆nus Danielius, t. y. Juozapo prosenelis, savo valdas ißpl∂t∂ – pripirko Bugeniùs22, o Bugºniai yra kaip tik toje Ruzg¨ apyl. kaip ir Bukañçiai. Tad tiek Juozapo Rupeikos proprosenelis Petras, tiek prosenelis Danielius, senelis Kazimieras ir t∂vas Juozapas greiçiausiai buvo kil´ iß Bukañçi¨, netoli MaΩeiki¨, t. y. iß douninink¨ tarm∂s ploto. Dokumentai taip pat rodo, kad Juo- zapo Rupeikos t∂vas, irgi Juozapas, buvo krikßtytas Mos∂dΩio baΩnyçioje 1738 m. kovo 12 dienå23. Nors Mos∂dis yra tolokai nuo Bukañçi¨, tai taip pat douninink¨ teritorija. Mums r∆pimo Juozapo Rupeikos t∂vas Juozapas (Kazimieraitis) ved∂ pirmåjå Ωmonå Elenå Vitkeviçi∆t´ ir kartu su ja paveld∂jo pus´ Siraiçi¨ dvaro24. Su antråja Ωmona Prancißka RubaΩeviçi∆te susilauk∂ vieno s∆naus Antano, o su treçiåja Ωmo- na Marijona Staneviçi∆te – vieno s∆naus Juozapo25, mums r∆pimo kvestionuoja- mojo Jono iß Svisloç∂s vert∂jo. Jis (Juozapas [Juozapaitis] Rupeika) 1789 m. sausio 4 d. buvo krikßtytas Telßi¨ baΩnyçioje26. Kadangi Juozapo (Kazimieraiçio) po pir- mosios Ωmonos Elenos paveld∂ti Siraiçiai yra prie pat Telßi¨, tai daro labai tik∂- tinå Vytauto Vanago ißvadå, kad Juozapas (Juozapaitis) gal∂jo gimti savo t∂vo paveld∂tame Siraiçi¨ dvare ir iß ten b∆ti nuveΩtas krikßtyti ^ Telßi¨ baΩnyçiå. Ir Siraiçiai, ir Telßiai, Ωinoma, taip pat ^eina ^ douninink¨ tarm∂s plotå. Taçiau ar tokia Juozapo Rupeikos kilm∂s istorija yra pakankama teigti, kad Rupeika tur∂jo ßnek∂ti dounininkißkai? Galb∆t reik∂t¨ atsiΩvelgti ^ tai, kad Juoza- po Rupeikos motina buvo Staneviçi∆t∂, kuriå BirΩißka net band∂ sieti giminyst∂s ryßiais su Simono Staneviçiaus gimine (BirΩißka 1963, 352)? Nors tai ir nepatik- rinta, bet negalima atmesti galimyb∂s, kad ji buvo kilusi ne iß douninink¨, o iß d∆ninink¨. Taip pat neΩinia, ar tikrai viså vaikyst´ Rupeika praleido Siraiçiuose, neΩinia, kiek lietuvi¨ kalbos jis buvo pramok´s. Vis d∂lto akivaizdu, kad per amΩius Rupeik¨ gimin∂ gyveno keliose douninin- kißkai ßnekançiose apylink∂se, kad ir pats mums r∆pimas Juozapas (Juozapaitis) Rupeika buvo kil´s iß Siraiçi¨ prie Telßi¨. Tod∂l tik∂tiniau manyti, kad jei Rupeika
22 „[...] powi´kszy¬ [...] prØykuplå mai´tnoµ¢ 25 „[...] po zeysciu tey zony poiå¬ drugå Bugieniow“, l. 113r. Franciszkå RubaØewiczownå i zniå 23 „1738. Marca 12. metryka chrØestna Jóƒefa sp¬odzi¬ syna iednego Antonego, [...], a z syna KazimierØa Rupeyki przy Kosciele trØeciå zonå Maryannå Staniewicƒownå Masiadskim zapisana“, l. 115r–115v; Øe sp¬odzi¬ syna takØe iednego Józefa, „1738. Marca 12. datt, i w Ksi´gach Kos- który wståpiwszy w stan duchowny zo- cio¬a Masiadskiego zapisana metryka–“, sta¬ Kanonikiem P¬otskim i proboszczem l. 118r. Szadowskim, tudzieØ Kanonikiem dyece- 24 „Józef Kazimierˇowicƒ z Ruszla Rupeyko zyi Æmudzkiey“, l. 115v. poiåwszy za Øon´ Helen´ Witkiewiczow- 26 „Metryki chrzestne 1784. Junij 3. Antonie- n´ [...] zosta¬ dziedzicem wspólnie z niå go, 1789. Stycznia 4. Józefa synow Jozefa pó¬owy mai´tnosci Syrayciow [...]“, prØy Kosciele Telszewskim zapisane“, l. 115v. l. 116r; „1789. Stycznia 4. Metryka chr∏estna“, l. 118r.
104 Archivum Lithuanicum 1 mok∂jo lietuvißkai, tai tur∂jo mok∂ti Ωemaiçi¨ douninink¨ tarm´. Rimtesni¨ argu- ment¨ uΩ d∆nininkißkå ^takå tarsi n∂ n∂ra. Tod∂l Baltrußaityt∂s ißvadå d∂l auto- ryst∂s b∆çiau link´s tikslinti taip: ^tikinamiau, kad Juozapas Rupeika nebuvo Jono iß Svisloç∂s vert∂jas.
Giedrius Subaçius
105 Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Neringa Klumbyt∂ Vytauto DidΩiojo universitetas, University of Illinois at Chicago
Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba
XVIII amΩiaus pabaigoje ir XIX pradΩioje greta aukßtaitißko vidurietißko ra- ßomosios kalbos varianto pradeda formuotis Ωemaitißk¨ raßt¨ tradicija. XIX am- Ωiuje prasid∂jus lituanistiniam såj∆dΩiui imama svarstyti galimyb∂ Ωemaiçi¨ kalbai tapti bendrine – „bendra ir vienoda visiems vießåja tautos kalba“1. Íiuo laikotarpiu ne tik keliamos Ωemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos, bet ir kuriami bendrin∂s kalbos modeliai, projektai. Ûemaitißk¨ raßt¨ kalba formuojasi dviej¨ patarmi¨ pagrindu: d∆ninink¨ (d∆nininkißkai raß∂ Dionizas Poßka, Simonas Staneviçius ir kt.) ir douninink¨ (raß∂ Antanas Klementas, Jurgis Ambraziejus Pabr∂Ωa, Juozapas Çiulda, Simonas Daukantas, Motiejus Valançius ir kt.). D∆ni- ninkißka tradicija vyrauja pirmaisiais XIX amΩiaus deßimtmeçiais, bet v∂liau ima dominuoti dounininkißki raßtai. XIX amΩiuje Ωemaitißkai pradedama leisti daug religinio turinio knyg¨. Nema- Ωå j¨ dal^ sudaro maldaknyg∂s, daugiausia verstos iß lenk¨ kalbos arba kompi- liuotos. Maldaknygi¨ kalba n∂ra grynai Ωemaitißka: jose yra ir tradicin∂s vidurie- tißkos raßomosios kalbos element¨ (pvz., Jok∆bo Kurmaviçiaus Jeneralnas rokundas sumen∂s), raßoma tradicin∂s ir Ωemaiçi¨ kalbos mißiniu (pvz., Silvestro Rucevi- çiaus Jezus, Marija, Juozapas ßventas)2.
1 Giedrius Subaçius, „Ûemaiçi¨ måstymo 2 Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. apie bendrin´ kalbå istorijos metmenys“, Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Metmenys 72, Chicago, 1997, 126. Mokslas, 1990, 120.
106 Archivum Lithuanicum 1 Íis darbas skirtas dounininko Kazimiero Prialgauskio (~1801–1856) raßt¨ Ωe- maiçi¨ kalbai ^vertinti. Remiamasi dviem Prialgauskio knygomis: Spasabai vedimo gero ir krikßçionißko gyvenimo (1845)3 ir Naujas altorius (1847)4. Istorini¨ duomen¨ apie pat^ autori¨ ar jo knyg¨ paraßymo aplinkybes ißlik´ nedaug. Spasab¨ pratarm∂ buvo paraßyta Ív∂kßnoje 1843 metais, antraßtiniame puslapyje Prialgauskis save vadina Ív∂kßnos baΩnyçios kamendoriumi. Matyt, ir pati knyga rengta Ív∂kßnoje, nors nuo 1843 met¨ Prialgauskis jau buvo paskirtas vikaru ^ Mos∂d^. Vaclovas BirΩißka sp∂ja, jog Spasabai gal∂jo b∆ti ißleisti paraginus Simonui Staneviçiui, tuo metu gyvenusiam netoli Ív∂kßnos5. Bet Naujas altorius jau tur∂jo b∆ti raßytas Mos∂dyje. Spasab¨ pratarm∂je Prialgauskis trumpai paaißkina, kod∂l jis nusprend∂ raßyti Ωemaitißkai: „Wo asz uØsystanawidams, jogiey Øemaytyszko ka¬bo niera kningu, wedåcziu ant doskona¬astes duszes yr kas czionay buwa apleystu, kitur ne gales rasty; pastanawyiau dielto, padauginty tå kningiel´, idant anay nieka neb truktu yr wys anoje adsyrastu, kas ira Ømogou reykalingu ant iszganima“ (p. 6). Be to, çia netiesiogiai paΩymima, kad ßi knyga, be kita ko, skiriama ir valstieçiams (jå gal∂siås kiekvienas, tad ir valstietis, ^sigyti): „yr diel jos maØuma, gales koØnus turiety, kaypo pamacziu wysureykalingiausi diel iszganima, maØu kasztu yr py- giey“ (p. 8). Kit¨ knygos paraßymo prieΩasçi¨ autorius nenurod∂. * * * 1845 metais Vilniuje ißleista kunigo Kazimiero Prialgauskio mald¨ knyga Spa- sabai iß kit¨ religinio pob∆dΩio raßt¨ ißsiskiria gana gryna Ωemaiçi¨ tarme, joje beveik n∂ra vidurietißkos raßomosios kalbos element¨. Antrojoje knygoje Naujas altorius (1847) ßi¨ element¨ yra jau ßiek tiek daug∂liau. Abiejose Prialgauskio knygose Ωemaitißkas [ie] nemaißomas su aukßtaitißku [∂] (tada aukßtaiçi¨ paprastai raßytu raide
3 [Kazimieras Prialgauskis,] SPASABAY WE- 4 [Kazimieras Prialgauskis,] NAUJES AÒTO- DYMA GIERA YR KRYKSZCZIONISZKA RIUS ARBA Surynkimas Parsergieimu yr GIWENYMA PAR WIENA KUNEGA Ma¬du pri Spawiednes, Kamunyjes Szw´- FRANCUZYSZKAY PARASZITY, WO DA- tos, diel Lygonu yr Myrsztancziu; [...] BARCZIOU ANT øEMAYTISZKA LEøU- PAR Kunega Kazimiera Prya¬gawski, Ka- WY ISZGULDITY YR ANTRATIEK PA- mendoriu Mosiede BaØniczes. WILNIUJE. DAUGINTY. par KUNEGA KAZIMIERA SPAUSTUWIEJE JUOZAPA ZAWADZKIA. 1847. PRYAÒGAWSKI. Komendoriu Szwieksznas 5 Vaclovas BirΩißka, Aleksandrynas 3, Vilnius: BaØniczes. [...] WYLNIUJE, Drukarnyio Sietynas, 21990, 135. M. Zymelowicza Typografa. 1845.
107 Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba 1 pav. Spasabai 13: lytys diel, yr, wysa, kuriy, ne douk, Diewou; LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 9, Inv. Nr. 7017 ⁄ 649106. Fot. Virginija Valuckien∂
30 ‘vaikßçioti’, wysa 13 (plg. 1 pav.) ‘viså’, wysy 15, 26 ‘visi’, wysus 38 ‘visus’; Naujame altoriuje: ira 2 ‘yra’, yr XI ‘ir’, yszpyldity 3 ‘ißpildyti’, klausity 15 ‘klausy- ti’, parlaykity 2 ‘perlaikyti’, wysus 4, 16 ‘visus’. Pasitaiko ir ßiek tiek nenuosek- lum¨. Antai priesaga -ißkas raßoma dvejopai: -yszkas ir -iszkas, (plg. Spasabuose: dangiszkasis 32 ‘dangißkasis’, bet dwasyszka 248 ‘dvasißkå’; Naujame altoriuje: dan- giszka 84 ‘dangißka’, bet dwasyszku 44 ‘dvasißk¨’. Pasitaiko ir to paties ΩodΩio dublet¨, plg. Spasab¨: krykszczioniszka 16 ‘krikßçionißkå’ ir krykszczionyszku instr. sg. 16 ‘krikßçionißka’. Prialgauskio tekstuose neΩymimi Ωemaitißki monoftongizuoti gal∆ni¨ dvibal- siai ai [‡] ir ei [fl], juose vartojamos tik atitinkamos aukßtaitißkos formos su ißlai- kytais diftongais, pavyzdΩiui, Spasabuose: ayszkiey 28 ‘aißkiai’, amØynay 27 ‘am- Ωinai’, buway 18 ‘buvai’, l´gway 25 ‘lengvai’, linksmay 42 ‘linksmai’, prisakimay 39 ‘prisakymai’, skaytey 17 ‘skaitei’, tasay 26 ‘tasai’, tiktay 12, 29 ‘tiktai’ (matyt, nepa- steb∂ta ir neißpl∂sta tik ^vardΩiuotin∂ lytis prakieyktases 39 ‘prakeiktaisiais’); Nau- jame altoriuje: buway 2 ‘buvai’, gieray 15 ‘gerai’, ipatingay 45 ‘ypatingai’, matay 16
108 Archivum Lithuanicum 1 ‘matai’, noray 80 ‘norai’, tenay 3 ‘tenai’, tiktay 1 ‘tiktai’, Øynay 4, 24 ‘Ωinai’. Veikiau- siai Prialgauskis çia sek∂ kitais Ωemaitißkais raßtais. Mat dvibalsi¨ ai ir ei nemo- noftongizavo Ûyvato (1759) vert∂jas, Dionizas Poßka, Kajetonas Nezabitauskis ir kiti Ωemaitißkai raß´ autoriai. Danut∂s ir Alekso Girdeni¨ nuomone, Ûyvate aukß- taitinta „vengiant ‘negraΩaus’ digrafo [...] -aa, -ee“6. Naujame altoriuje vyrauja ir aukßtaitißkas dvibalsis [ie], raßomas digrafu
6 Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos insti- tutas, 1997, 11.
109 Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba pat nuosekliai, pvz.: anus 5, 17 (plg. 2 pav.), 25, 45, 81 ‘anuos’, kurius 4, 24, 36, 59, 75 ‘kuriuos’, tus 24, 25, 44 ‘tuos’. Abiem knygoms b∆dingas { ir u kamien¨ daiktavardΩi¨, b∆dvardΩi¨ bei ^var- dΩi¨ Ωemaitißkas daugiskaitos vietininkas, pavyzdΩiui, Spasabuose: dayktuse 14, 242, 247 ‘daiktuose’, kituse 247 ‘kituose’, metuse 8 ‘metuose’, wysuse 14, 242 ‘visuo- se’; Naujame altoriuje: darbuse 67 ‘darbuose’, kraujuse 97 ‘kraujuose’, naguse 85 ‘na- guose’, warguse 65 ‘varguose’, wysuse 37 ‘visuose’. Ûemaitißkos daugiskaitos liepiamosios nuosakos formos tekstuose taip pat iß- laikomos d∂sningai, pavyzdΩiui, Spasabuose: apimkiet 42 ‘apimkit’, atimkiet 42 ‘at- imkit’, bukiet 42 ‘b∆kit’, eykiet 42 (7x) ‘eikit’, gidokiet 42 ‘giedokit’, parspiekiet 15 ‘persp∂kit’; Naujame altoriuje: eykiet 100 ‘eikit’, prisystebiekiet 100 ‘prisisteb∂kit’, weyziekiet 100 ‘veiz∂kit’. Spasabuose ir Naujame altoriuje vyrauja Ωemaitißkas ^vardΩi¨ bei dalyvi¨ dau- giskaitos naudininkas, pavyzdΩiui, Spasabuose: anims 21, 44 ‘aniems’, tyms 151, 247 ‘tiems’, tokims 10 ‘tokiems’, wysims 37 ‘visiems’, wysyms 15, 247 ‘t. p.’; Naujame altoriuje: kuryms 2 ‘kuriems’, tyms 17 (plg. 2 pav.), 37, 45 ‘tiems’, wysyms 17 (plg. 2 pav.) ‘visiems’, bet neturentems 73 ‘neturintiems’ (aukßtaitißka forma). Dar viena morfologijos ypatyb∂ – { ir u kamien¨ daiktavardΩi¨ vienaskaitos naudininko gal∆n∂ Spasabuose ir Naujame altoriuje raßoma jau skirtingai. Spasabuo- se ji dar d∂sningai Ωemaitißka: digrafas
7 Plg. LKA III, Ωem∂l. 103. 8 BirΩißka 21990, 135; Zinkeviçius 1990, 122; Lietuvi¨ Enciklopedija 24, Bostonas: Lietu- vi¨ Enciklopedijos leidykla, 1961, 12.
110 Archivum Lithuanicum 1 2 pav. Naujas altorius 17: lytys miegsti, kurie, dou- ty, tur, anus, tyms, wysyms, Diewuy, suŒcziczio;
VUB, sign.: LR 3884. Fot. Virginija Valuckien∂
gal∂jo b∆ti ten gim´s, bet lietuvi¨ kalbos tur∂jo ißmokti kitur). Be to, ir Zigmas Zinkeviçius raßo, jog Prialgauskio tekstuose „vyrauja ne piet¨ [...], bet ßiaur∂s Ωemaiçi¨ [...] patarm∂s ypatyb∂s“9. Vytautas Vanagas Lietuvi¨ raßytoj¨ såvade tepa- mini, jog Prialgauskis gim∂ Ûemaitijoje, bet tikslesn∂s vietos nenurodo10. Prialgauskio tekstuose nenuoseklum¨ lik´ palyginti nedaug. Jei kuris nors Ωo- dis ar forma raßoma aukßtaitißkai, tai tokia j¨ raßyba paprastai ißlaikoma visame tekste. Aukßtaitybi¨ Spasabuose (pvz.: diena 15, 25, 36 ‘diena’, wienas 15, 20 ‘vie- nas’, wietas 151, 155 ‘vietas’) veikiausiai atsirado iß aukßtaitißk¨ raßt¨ tradicijos, o v∂lesniame Naujame altoriuje j¨ net padaug∂jo. Pasteb∂ti vos keli dubletai, kai ta pati ΩodΩio lytis turi skirtingå ßaknies ar gal∆n∂s vokalizmå, plg. Spasabuose:
9 Zinkeviçius 1990, 122. 10 Vytautas Vanagas, Lietuvi¨ raßytoj¨ såva- das, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungos leidykla, 1996, 74.
111 Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba wysims 37 ‘visiems’ ir wysyms 15, 247, kientieimus 44 ‘kent∂jimus’ ir kintieimus 243; Naujame altoriuje: isz 4, 43, 45 ‘iß’ ir ysz 16, 18, 44. Prialgauskis, ypaç Spasabuose, vartoja daugiau polonizm¨ negu dauguma to meto autori¨. Kadangi bent dalis Spasab¨ teksto, pasak autoriaus, turi b∆ti versta iß pranc∆z¨ kalbos11, galima sp∂ti, kad pranc∆zißki ΩodΩiai såmoningai keiçiami lenkißkais, o ne lietuvißkais atitikmenimis. Viena iß galim¨ prieΩasçi¨ – lenk¨ kalbos autoritetas, r∂mimasis BaΩnyçios kalbos vartosena ir baΩnytiniais raßtais. Giedriaus Subaçiaus nuomone, XVIII ir XIX amΩi¨ Ûemaitijoje „baΩnyçios kalbos normos, o tai daΩnai buvo polonizmai, buvo suvokiamos esançios aukßtesnio sti- liaus“12. Pabr∂Ωa, suk∆r´s savo bendrin∂s kalbos projektå, tikybos raßtuose taip pat vartojo daug polonizm¨, maΩiau normino kalbå. Jis raß∂, jog retesnis lietuviß- kas Ωodis religiniame tekste b∆t¨ „visai naujas ir liaudyje negird∂tas“, „niekad Ωemaiçi¨ nevartotas“13, vadinasi, nepageidautinas. Antra vertus, Naujame altoriuje polonizm¨ yra jau maΩiau negu Spasabuose. Tai galb∆t liudija ißaugus^ Prialgaus- kio r∆pest^ raßomosios kalbos grynumu. Spasabuose ir Naujame altoriuje ryßki lenk¨ raßybos ir tradicini¨ baΩnytini¨ teks- t¨ ^taka. Antai prieß bals^ [e] Prialgauskis Ωym∂jo priebalsi¨ [g] ir [k] minkßtumå, pvz., Spasabuose: giera 3, 155 ‘gerå’, kielu 242 ‘keli¨’; Naujame altoriuje: gieriesni 20 ‘geresn^’, Kietwyrta 58 ‘ketvirta’. Antra vertus, po minkßtojo [l’] neraß∂ Ωemaiçi¨ dvibalsio [ie] (bendrin∂s kalbos ∂) pirmojo d∂mens , pavyzdΩiui, Spasabuose: iszgaletu 7 ‘ißgal∂t¨’, pargalesi 5 ‘pergal∂si’; Naujame altoriuje: galetumi 62 ‘gal∂tum’, ne galeje 24 ‘negal∂jo’. Po
11 Prialgauskis nurodo: „PAR WIENA KU- 12 Giedrius Subaçius, „Jurgio Ambraziejaus NEGA FRANCUZYSZKAY PARASZITY, Pabr∂Ωos Ωemaiçi¨ kalba“, LAIS 8. As- WO DABARCZIOU ANT øEMAYTISZKA muo: tarp tautos ir valstyb∂s, Vilnius: LEøUWY ISZGULDITY YR ANTRATIEK Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, PADAUGINTY“ (antraßtinis puslapis); 1996, 48. „prydiejau parskirymus: apey Sakramen- 13 Subaçius 1996, 48. ta pakutas, pariedima sawa giwenyma [...]“ (pratarm∂).
112 Archivum Lithuanicum 1 Negaus∆s ir biografiniai duomenys neleidΩia atsakyti ^ klausimå, kokiå vietå Prialgauskio raßtai uΩima XIX amΩiaus Ωemaiçi¨ kult∆riniame såj∆dyje, kaip jie siejasi su bendrin∂s Ωemaiçi¨ kalbos k∆rimo pastangomis, kurios aißkiai matyti iß Klemento, Poßkos, Pabr∂Ωos ir kit¨ to meto autori¨ raßt¨. Prialgauskio poΩi∆r^ ^ kalbå galima rekonstruoti nebent iß Spasab¨ ir Naujo altoriaus tarmini¨ skirtum¨. Kai kuri¨ Ωemaitißk¨ ypatybi¨ keitimas aukßtaitißkomis Naujame altoriuje iß dalies gal∂t¨ Ωym∂ti såmoningos autoriaus orientacijos ^ kitatarm^ skaitytojå uΩuomaz- gå, bandymå tekstå padaryti prieinamå ne tik Ωemaiçiui, bet ir aukßtaiçiui (tai remt¨ Daukanto, Valançiaus pavyzdΩiai). Gal Prialgauskis, ißleid´s Ωemaitißkes- nius Spasabus, kai kå nutar∂ paaukßtaitinti d∂l tradicißkai buvusios prestiΩiß- kesn∂s aukßtaiçi¨ tarm∂s (ypaç religiniuose raßtuose)? Antra vertus, sunorminta ir gana tvarkinga Spasab¨ kalba liudyt¨ autoriaus intencijå diegti bendras Ωe- maitißkas normas. Pats Ωemaitißko teksto, be kita ko, skirto ir valstieçiams, buvi- mas gali reikßti, kad XIX amΩiaus viduryje visuomen∂ jau buvo bepasirengianti tok^ tekstå skaityti.
Literat∆ra ir ßaltiniai:
2 B IRΩIÍKA, VACLOVAS, 1990: Aleksandrynas 3, Vilnius: Sietynas. G IRDENIS, ALEKSAS; DANUTÎ GIRDENIENÎ, 1997: 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vil- nius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas. Lietuvi¨ Enciklopedija 24, Bostonas: Lietuvi¨ Enciklopedijos leidykla, 1961. [PRIALGAUSKIS, KAZIMIERAS, ] NAUJES AÒTORIUS ARBA Surynkimas Parsergieimu yr Ma¬du pri Spawiednes, Kamunyjes Szw´tos, diel Lygonu yr Myrsztancziu; [...] PAR Kunega Kazimiera Prya¬gawski, Kamendoriu Mosiede BaØniczes. WILNIUJE. SPAUSTU- WIEJE JUOZAPA ZAWADZKIA. 1847. [PRIALGAUSKIS, KAZIMIERAS, ] SPASABAY WEDYMA GIERA YR KRYKSZCZIONISZ- KA GIWENYMA PAR WIENA KUNEGA FRANCUZYSZKAY PARASZITY, WO DA- BARCZIOU ANT øEMAYTISZKA LEøUWY ISZGULDITY YR ANTRATIEK PADAU- GINTY. par KUNEGA KAZIMIERA PRYAÒGAWSKI. Komendoriu Szwieksznas BaØni- czes. [...] WYLNIUJE, Drukarnyio M. Zymelowicza Typografa. 1845. S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabr∂Ωos Ωemaiçi¨ kalba“, LAIS 8. Asmuo: tarp tautos ir valstyb∂s, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 10–113. S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1997: „Ûemaiçi¨ måstymo apie bendrin´ kalbå istorijos metme- nys“, Metmenys 72, Chicago, 125–148. V ANAGAS, VYTAUTAS, 1996: Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjun- gos leidykla. Z INKEVIÇIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vil- nius: Mokslas.
113 Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba Neringa Klumbyt∂ THE LOW LITHUANIAN LANGUAGE IN KAZIMIERAS PRIAL- GAUSKIS’ SPASABAI (1845) AND NAUJAS ALTORIUS (1847)
Summary
At the beginning of the nineteenth century writings based on Low Lithuanian dialects had become predominant in Lithuania. The Catholic priest Kazimieras Prialgauskis’ (~1801-1856) religious books Spasabai vedimo gero ir krikßçionißko gyvenimo (1845) and Naujas altorius (1847) are examples of certain efforts to codify the Low Lithuanian standard. Spa- sabai is almost entirely based on the North Low Lithuanian dialect (Dounininkai). This book stands out among other similar editions of the period for its quite consistently cod- ified Low Lithuanian forms. On the other hand there are more traditional High Lithuanian dialect features in the next book by Prialgauskis (Naujas altorius). It might be evidence of Prialgauskis’ attempt to develop certain High Lithuanian features in his version of the written language. All this means that the native dialect of Prialgauskis was North Low Lithuanian instead of South Low Lithuanian as certain scholars have so far maintained.
N ERINGA KLUMBYTÎ Gauta 1998 m. birΩelio 7 d. Vytauto DidΩiojo universitetas Daukanto g. 28 LT-3000, Kaunas, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
114 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Pietro U. Dini Università di Pisa
Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika1
ÈVADAS. Svarbi diskusija apie kalbas tarp Lietuvos humanist¨ prasid∂jo prieß Liublino unijå (1569). Sumißusi su istoriniais debatais, ji t´s∂si, nors ir nevienodai intensyviai, ne tik XVI, bet ir XVII amΩiuje. Tuo metu buvo atsiradusi tendencija pabr∂Ωti gimtåjå lietuvi¨ kalbå esant tikruoju lietuvißkumo pamatu (Mikalojus Daukßa, Merkelis Giedraitis, Abraomas Kulvietis, Martynas MaΩvydas). Antra vertus, egzistavo ir kita kryptis – ^rodin∂ti lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ giminingumå bei nurodyti abiej¨ kalb¨ panaßumus. Antrajai tendencijai pritar∂ Vilniaus humanistai Vaclovas Agripa, Augustinas Rotundas ir, svarbiausia, Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus; tikrasis vardas Venclovas Mikalojaitis; Wenc¬aw Miko¬ajewicz). Jie uΩsitarnavo lotynintoj¨ vardå. Visi ßie humanistai tik∂jo, kad atsigr´Ω´ ^ tokiå klasikin´ kalbå, kurios kilnumas (dignitas) buvo nediskutuotinas, tur∂s svaresni¨ argument¨ prieß kitas DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos (DLK) vartotas kult∆ros kalbas ir gal∂s geriau su jomis konkuruoti – vis¨ pirma, su rut∂n¨ (ruski) kalba2. Íiuo straipsniu keliu du uΩdavinius. Pirma, nuodugniai ißtirti diskusijå d∂l lotyn¨ ar rut∂n¨ kalbos prioriteto. Íiai diskusijai Mykolas Lietuvis (apie 1490– 1560) bei Augustinas Rotundas (apie 1520–1582) skyr∂ ypatingå d∂mes^. Antra, ^vertinti, kokia vieta lotynintoj¨ kalbin∂je diskusijoje teko lotyn¨, lietuvi¨ ir ru- t∂n¨ kalboms.
1 Autorizuotas bei pataisytas vertimas iß Pietro Travaux et mémoires de l’Université de U. Dini, „Ruski e Latino/Lituano secondo Lille, 1937, 51–54; Darius Kuolys, Asmuo, i ‘Latinizzanti’ di Vilnius“, RBl 1, 1995, tauta, valstyb∂ Lietuvos DidΩiosios Kuni- 141–156. Iß ital¨ kalbos vert∂ G. S. gaikßtyst∂s istorin∂je literat∆roje, Vilnius: 2 Plg. Antoine Martel, La langue polonaise Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1992, dans les pays Ruthènes (1569-1667), Lille: 63–70.
115 Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika 1. LOTYNINTOJAI IR LOTYNË (RESP. LIETUVIË) KALBA. Prad∂ti reikia nuo Mykolo Lietuvio veikalo, paraßyto XVI amΩiaus viduryje (apie 1550), nors netrukus ^ diskusijå ^sitrauk∂ ir kiti humanistai. Kaip Ωinoma, humanistas Mykolas Lietuvis buvo ^domi asmenyb∂, karaliui Ûygimantui Augustui dedikuoto traktato De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum (Bazelis, 1615) autorius. Jo darbo tebuvo publikuoti fragmentai3. Íiame traktate (apie 1550), labiausiai iß- gars∂jusiame d∂l kalbini¨ argument¨, r∂musi¨ lietuvi¨ kilm∂s iß rom∂n¨ mitå, pirmå kartå ißd∂styta lietuvi¨ reakcija prieß rut∂n¨ kalbos vartojimå DLK. Kal- biniai Mykolo Lietuvio argumentai sukasi apie dvi logißkai susijusias temas: a) lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ identißkumå, b) b∆simåj^ lotyn¨ (lietuvi¨) kalbos vaid- men^ valstyb∂s administracijoje. Joms verta skirti d∂mesio atskirai. Iß karto reikia pasakyti, kad pirmoji, lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ tapatumo, tema yra labai svarbi lietuvi¨ kilm∂s mitui paremti – patys svarbiausi argumentai yra kalbiniai, visi kiti ^rodin∂jimai tik juos paremia. Lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ identiß- kumas kalbiniuose ginçuose tampa pagrindiniu ^rodymu, kad lietuvi¨ tauta kilo iß rom∂n¨. Skirdamasis nuo vis¨ kit¨ toki¨ lietuvi¨ kilm∂s mit¨ autori¨, Mykolas Lietuvis kalba apie pusiau lotynißkå ßios kalbos prigimt^ (ex sermone nostro semi- latino) ir savo teigin^ gausiai paremia lyginamåja medΩiaga, t. y. pateikia 74 lotyn¨ kalbos leksikos vienetus, kad juos b∆t¨ galima palyginti su lietuvißkais atitik- menimis4 (plg. 1 pav.). Lygyb∂s Ωenklas tarp lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ lotyninto- jams galiojo tiek diachronißkai (eså lietuvi¨ kalba ißsirutuliojusi iß lotyn¨, plg.
3 Pirmasis mokslo pasaulio d∂mes^ ^ jo frag- aratum, occatum, ∫atum, ∫emen, lens, li- mentißkå veikalå atkreip∂ Filipas Fortu- num, canapum, auena, pecus, ouis, an- natovas (Filipp Fortunatov, „Miscella- guis, an∫a, corbis, axis, rota, iugum, pon- nea“, Beiträge zur vergleichenden Sprachfor- dus, culeus, callis, cur, nunc, tractus, in- schung 8, 1876, 113); taip pat Ωr. Vittore tractus, pertractus, extractus, merctus Pisani, „Rom und die Balten“, Blt 4(1), [meretus], immerctus [immeretus], ∫utus, 1983, 4–9. Traktatå perspausdino Juozas in∫utus, ver∫us, inuer∫us, peruer∫us, pri- Jurginis (Mykolas Lietuvis, Apie totori¨, mus, vnus, duo, tres, quatuor [sic], quin- lietuvi¨ ir maskv∂n¨ paproçius, [fotografuo- que, ∫ex, ∫eptem, · pleraque alia, idem tinis leidimas], vert∂ Ignas Jonynas, pa- ∫ignificant Lituano ∫ermone quod · Lati- reng∂ Juozas Jurginis, Vilnius: Vaga, 1966 no.“ Lietuvi¨ kalbos atitikmenys b∆t¨ to- [1615]). Apie j^ Ωr. Lietuvi¨ literat∆ros isto- kie: ugnis, vanduo, oras, saul∂, m∂nuo, die- rija 1, red. Kostas Korsakas ir kt., Vil- na, naktis, rasa, außra, Dievas, vyras, dieve- nius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s ris, nept∂ (sen. liet. nepuotis), tu, tavas, literat∆ros leidykla, 1957, 83–88; Jurgis manas, savas, lengvas, t´vas (dial. tenvas), Lebedys, Senoji lietuvi¨ literat∆ra, Vilnius: gyvas, jaunas, vetußas, senas, akis, ausis, no- Mokslas, 1977, 30–32. sis, dantis, gentis, stok, s∂d∂k, versk, ^versk, 4 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 95–96(23–24): perversk, art¨, ak∂t¨, s∂t¨, s∂muo, l´ßis, li- „Etenim · ignis, · vnda, aer, ∫ol, men∫is, nas, kanap∂, aviΩa, pekus, avis, angis, åsa, dies, noctis, ros, aurora, deus, vir, deuir karbas, aßis, ratas, jungas, pundas/p∆das, i. e. leuir, nepotis, neptis, tu, tuus, meus, k∆lis/k∆l∂, kalnas, kur, n∆/n∆n(-gi), (^-, ∫uus, leuis, tenuis, viuus, iuuenis, vetu∫- per-, iß-)trauktas, (ne-)mieruotas, (^-)si∆tas, tus, ∫enis, oculus, auris, na∫us, dentes, (^-, per-)verstas, pirmas, vienas, du, trys, ke- gentes, ∫ta, ∫ede, verte, inuerte, peruerte, turi, penki, ßeßi, septyni.
116 Archivum Lithuanicum 1 1 pav. MICHALONIS LITVANI, DE MORIBUS TARTARORVM LITVANORUM ET MOSCORUM 23 (=Mykolas Lietuvis 1966, 95); LMAB, sign.: L – 17 ⁄ 104. Fot. Virginija Valuckien∂
legendin´ Palemono kilm´), tiek sinchronißkai (socialinis skirtumas: aristokrat¨ kalba versus liaudies kalba)5. Beje, Mykolo Lietuvio traktate analogißkai kalbinis aspektas nuΩymi ir lietu- vi¨ tautos skirtumus nuo rut∂n¨: „[... nes] rut∂n¨ kalba svetima mums, lietu- viams, t. y. italams, kilusiems iß ital¨ kraujo“6 (plg. 1 pav.). Taigi rut∂n¨ kalba buvusi svetima lietuviams, kurie buv´ ne kas kita kaip italai ar, dar tiksliau, kil´ iß ital¨ kraujo.
5 Plg. Pietro U. Dini, „Lituano e latino nel 6 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 49, 95(23): Rinascimento. Sull’importanza del mo- „[... cùm] idioma Ruthenum alienum ∫it à mento linguistico nel mito dell’origine nobis Lituanis, hoc e∫t, Italianis, Italico romana dei Lituani“, Italy and Europe in ∫anguine oriundis“. Lietuvißkasis Igno Jo- Renaissance Linguistics 2. Comparisons and nyno vertimas çia ir kitur, esant reikalui, Relations, ed. Mirko Tavoni [ir kt.], Mo- patikslintas. dena: Panini, 1996, 363–375.
117 Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika Kitas svarbus humanistas, priklausantis tai paçiai vadinam¨j¨ lotynintoj¨ gru- pei, yra Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas7. Iß keleto Ωymi¨ jo veikal¨, be abe- jo, ißsiskiria Rozmowa Polaka z Litwinem (1564)8. Taçiau savo analizei labiausiai naudosiuosi kitu Rotundo darbu, Antrojo Lietuvos statuto lotynißkojo vertimo pratarme, kuri kartu su Statutu buvo ^teikta naujajam valdovui Steponui Batorui 1576 met¨ spalio 20 dienå9. Rotundas taip pat pradeda nuo lietuvi¨ ir lotyn¨ kalb¨ tolygyb∂s bei nuo teorijos apie lietuvi¨ kilm´ iß rom∂n¨. Jis raßo didΩiajam kunigaikßçiui: „O kad, Karaliau, tau, puikiausiajam lotyn¨ kalbos Ωinovui, va- dovaujant, lotyn¨ kalba tose srityse, kuriose anksçiau buvo ^sigal∂jusi, suΩyd∂t¨ ir savo teises atgaut¨! Puikiai Ωinodamas tavo didyb´, tvirtinu, kad lietuviai savo kilme yra lotynai, kil´ iß Italijos ir ^ ßiuos kraßtus P. Libono, paprastai vadinamo Palemonu, vedami atvyk´, o kad tai, be abejoni¨, atitinka tieså, patvirtina raßyto- jai ir likuçiai lotyn¨ kalbos, iki ßiol girdimi liaudies kalboje“10. Toliau Rotundas giria lotyn¨ kalbos tobulumå, ragina atstatyti jos vartosenå vießajame ir net kasdieniame gyvenime: „Dera, kad ta kalba, kuri lietuviams yra ^gimta ir pirmoji, viena iß trij¨, kurias m∆s¨ Dievas Kristus paskelb∂ esant verto- mis jo vardå ßlovinti, b∆t¨ lietuviams gråΩinta, ir, be to, visur: ^statymuose, pri- vilegijose ir raßtuose (kå jau nuo krikßçionyb∂s ^vedimo turime), ediktuose, teismo bylose, teismin∂se formul∂se, sutartyse ir, pagaliau, jeigu tik tai ^manoma, kasdie- niniame bendravime – b∆t¨ vartojama daΩniau, nei toji priimta barbarißkoji, ben- dra su Maskv∂no, amΩino ir nuolatinio lietuvi¨ prießo (kalba), kuri iki ßiol trem- tin∂s vietoje vert∂ b∆ti lotyn¨ kalbå“11. Kaip matyti, ir Rotundas si∆lyt¨ lotyn¨
7 Maria Baryczowa, „Augustyn Rotundus Mie- gionibus Latina lingua, quae hic prorsus leski, wójt wileˆski, pierwszy historyk i exoleuerat, florescere incipiat ac veluti apologeta Litwy“, Ateneum Wileˆskie 10, postliminio redeat. Non enim ignorare 1935, 70–96; 11, 1936, 117–172; Korsakas Maiestatem tuam arbitror, Lituanos gente 1957, p. 89–91; Lebedys 1977, 124–125. Latinos esse, ex Italiaque oriundos, in 8 Augustyn Rotund, Rozmowa Polaka z Litwi- has regiones P. Libone, vel, ut vulgus nem, przygotowa¬ Jerzy Korzeniowski, opinatur, Palemone duce migrasse, vti Kraków: Wydawnictwo Akademji Umie- non dubiae fidei scriptores probant et re- j´tnoµci, 1890 [1564]. liquiae Latini sermonis, quo hactenus 9 Antrojo Lietuvos statuto pratarm∂s per- agrestes vtuntur, argumento sunt“. spaudai skelbti: [Augustinas Rotundas,] 11 [Rotundas] 1989, 120; [Rotundas] 1900, „Statvta magni Dvcatvs Litvaniae in Biels- XIX: „Par itaque est, ut ea lingua [latina], cen. comitiis promulgata [...]“, Archivum quae natiua et primigenia Lituanorum Komisji Prawniczej 7, Kraków, 1900, XV– fuit, vna ex tribus, quas Christus Deus XXII (lotynißkas originalas); [Augustinas noster dignas suo titulo ornando iudica- Rotundas,] „Íviesiausiajam valdovui ir po- vit, Lituanis restituatur, passimque hic in nui, ponui Steponui, iß Dievo malon∂s Len- legibus, in priuilegiis ac diplomatibus, kijos karaliui, Lietuvos didΩiajam kuni- quod ab initio Christianismi factum accepi- gaikßçiui, Rusijos, Pr∆sijos, Ûemaitijos, Ma- mus, in edictis, in iudiciis, in actionum for- zovijos, Livonijos, Voluin∂s, Polies∂s, Tran- mulis, in contractibus, in commerciis, in fa- silvanijos valdovui ir maloniausiajam po- miliaribusque denique, si fieri possit, ser- nui“, vert∂ Rasa Jurgel∂nait∂, Sietynas 5, monibus frequentetur potius, quam ascita 1989, 113–125. ista ac barbara cum perpetuo ac hereditario 10 [Rotundas] 1989, 120; [Rotundas] 1900, Lituanorum hoste Moscho communis, quae XVIII–XIX: „Atque vtinam te Latinae lin- Latinam exulare hactenus coegit“. guae peritissimo rege auctore, in iis re-
118 Archivum Lithuanicum 1 kalbå vartoti daΩniau negu rut∂n¨, taip pat visuose socialiniuose – vießojo ir pri- vataus – gyvenimo sluoksniuose. Kaip raßomoji irgi esanti proteguotina lotyn¨, o ne rut∂n¨ kalba, ir valstyb∂s ^statymai turintys b∆ti spausdinami b∆tent ja. Rotun- das praß∂ valdovo tiesiogiai ^sikißti ir savo valdΩia pad∂ti, kad lietuviams b∆t¨ sugråΩinta lotyn¨ kalba12. Íita ir kitos lotynintoj¨ mintys liudija buvus jausenå, kad gr^Ωtama prie pro- t∂vi¨ kalbos, bei vilt^, kad, lotyn¨ kalbai sugr^Ωus, pakils visos DLK kult∆ra. Ro- tundas r∆pinosi sumaΩinti rut∂n¨ kalbos vartosenå, nes toji kalba esanti barbariß- ka ir bendra „amΩinam bei paveldimam“ lietuvi¨ prießui13. Kaip Ωinoma, lietuvi¨ kalbos kilm∂s iß lotyn¨ id∂ja lotynintojus pasiek∂ per ilgå tradicijå, kuri matyti iß Jano D¬ugoszo (1415–1480) Historiae Polonicae14 ir iß ãÂÚÓÔËÒˆ ÇÂÎËÍÓ„Ó ÍÌflÊÂÒÚ‚‡ ãËÚÓ‚ÒÍÓ„Ó Ë ÜÓÏÓÈÚÒÍÓ„Ó . Renesanso Lietu- voje ßi id∂ja ^sitvirtino. Lotynintojai suk∆r∂ tam tikrå paleokomparatyvistin´ formul´, kuri rodo daug subtilesn^ lingvistin^ ißmanymå, nei gal∂jo suformuluo- ti originalios lietuvi¨ kalbos vert∂s propaguotojai (Daukßa, Giedraitis, Kulvietis, MaΩvydas). Be to, lotynintojai lygino klasikin´ lotyn¨ su liaudies lietuvi¨ kalba (kuri iki tol dar buvo pagrindinis paskutini¨ Europos pagoni¨ atpaΩinimo bruo- Ωas ir kuria tada dar tik buvo prad∂tos spausdinti religin∂s liuteronißkos kny- gos)15. Íis lyginimas rodo, kad labai svarbi buvo kilnumo såvoka (dignitas), pri- valoma bet kokiai kalbai – Renesanso diskusijose vienas iß kalbos vert∂s mat¨ ir buvo kilnumas. Panieka rut∂n¨ ir pagarba lotyn¨ kalbai bei ßios vaidmuo valstyb∂s kult∆rai atnaujinti tiesiogiai ir l∂m∂ lotynintoj¨ diskusijas. Jos taip pat ^gyja ypatingos reikßm∂s, kai norime uΩçiuopti teorines lotynintoj¨ nuostatas d∂l lietuvi¨ kalbos. Tos nuostatos geriausiai ißreikßtos Mykolo Lietuvio argumentais ir jo socialine nuo- roda ^ lietuvi¨ bajorijå – terminai lotyn¨ ir lietuvi¨ kalba sulyginami ir pasidaro pakeiçiami vienas kitu. Tai reißkia, kad smarkiai ginamas ir lietuvi¨ kalbos dignitas, palyginti su kitomis pagrindin∂mis DLK kalbomis, vis¨ pirma rut∂n¨. Iß tikro, ar lotynintojai diskutuot¨ apie literae (raßmenis, raßtus), ar bandyt¨ padaryti lotyn¨ kalbå oficialia valstyb∂s kalba, kartu netiesiogiai kvestionuoja ir lietuvi¨ kalbos
12 [Rotundas] 1989, 121; [Rotundas] 1900, XIX. 14 Preliminariai apie D¬ugoszå ir balt¨ kal- 13 Íias Rotundo id∂jas ^domiai komentuoja ir bas Ωr. Pietro U. Dini, „Jan D¬ugosz und Eugenija Ulçinait∂ („Literatura neo¬aciˆs- die baltischen Sprachen. Baltische Spra- ka jako µwiadectwo litewskiej µwiado- chen und Kulturen in der Renaissance“, moµci paˆstwowej i narodowej“, Òacina w å‡Ú¡Î˚ XXVII ÏÂÊ‚ÛÁÓ‚ÒÍÓÈ Ì‡Û˜ÌÓ- Polsce. Zeszyty naukowe 1–2. Mi´dzy Slavia ÏÂÚӉ˘ÂÒÍÓÈ ÍÓÌÙÂÂ̈ËË [...]. ëÂ͈Ëfl Latina i Slavia Orthodoxa, pod red. Jerzego ŇÎÚËÒÚËÍË, 10–12.III.1998. íÂÁËÒ˚ ‰Ó- Axera, Warszawa: Uniwersytet War- Í·‰Ó‚, ë‡ÌÍÚ-èÂÚ·ۄ, 1998, 15–16. szawski, 1995, 33–35; „Letters of the Hu- 15 Apie galimå sålyt^ tarp balt¨ pagoni¨ ir manists of 16th Century Lithuania: Euro- vad. pirmosios reformos erezij¨ Ωr. Pietro pean Tradition and Originality“, Martynas U. Dini, „Eretici boemi e tedeschi nella MaΩvydas and Old Lithuania, compiled by Baltia del Quattrocento“, Ricerche Slavis- Regina KoΩeniauskien∂, Vilnius: Pradai, tiche 41, 1994, 179–200. 1998, 225–227).
119 Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika vietå, atstovaujamå jos kilniojo lotynißko varianto. Tod∂l, manau, galima tvirtai teigti, jog lotynintoj¨ panieka rut∂nißkai paraßytiems raßtams netur∂jo jokio kito tikslo, tik m∂ginti – pirmå kartå16 – parodyti liaudies lietuvi¨ kalbos dignitas. Bandyta pasinaudoti tuo, kad rut∂n¨ kalbos funkcijos silpn∂jo lenk¨ kalbos at- Ωvilgiu (greitai kylançios DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos dvaro kalbos), ir pa- daryti lotyn¨ kalbå nauja valstyb∂s administracijos kalba – jå vartoti ne tik ißori- niams valstyb∂s reikalams, kaip buvo iki tol, bet padaryti oficialiå ir valstyb∂s viduje. Taçiau lotynintoj¨ diskusijose kelti lotyn¨ kalbå reißk∂ aukßtinti ir liaudies lietuvi¨ kalbå.
2. LOTYNINTOJAI IR RUTÎNË KALBA. Íioje vietoje tinka aptarti ir neigia- må lotynintoj¨ poΩi∆r^ ^ rut∂n¨ kalbå – kaip prießyb´ nuostatai palankiaÊ vertinti lotyn¨ kalbå – bei tekstologißkai verifikuoti j¨ mintis. Abiej¨ min∂t¨ lotynintoj¨ veikaluose nuolat prasikißa poleminis rut∂n¨ ir lotyn¨ kalb¨ suprießinimas. Pa- vyzdΩiui, deßimtajame savo traktato fragmente Mykolas Lietuvis pasitelkia kon- kreçi¨ argument¨ prieß rut∂n¨ kalbos – tiek raßomosios, tiek ßnekamosios – vartojimå DLK. Çia jis rekomenduoja uΩimti aißkiå pozicijå d∂l rut∂n¨ kalbos vartojimo mokyklose ir apskritai kult∆riniame valstyb∂s gyvenime: „Gail∂tis rei- kia, kad mes neturime mokslui eiti gimnazij¨. Mes mokom∂s maskv∂n¨ raß- men¨ [plg. lot. literae], kurie neturi nieko senovißka ir negali Ωadinti dorybin- gumo“17 (plg. 1 pav.). Íioje polemikoje lietuvi¨ humanistas pateikia tris susijusius, apgalvotus, nuo- sekliai ißd∂stytus teiginius, kuriais siekia pritraukti savo pagrindinio paßnekovo, t. y. Gedimino palikuonio valdovo Ûygimanto Augusto d∂mes^. Jie pakankamai ^dom∆s tuo, kå teigia, taçiau dar ^domesni tuo, kå nutyli. Pirmiausia Mykolas Lietuvis tiesiog konstatuoja, kad tr∆kstå mokykl¨ d∂s- tomåja lotyn¨, kitaip sakant, lietuvi¨, kalba, kuria j¨ prot∂viai senov∂je kalb∂j´, ir skundΩiasi, jog d∂l to labai plintanti rut∂n¨ kalba. Íiuo argumentu Mykolas Lie- tuvis grindΩia efektingå antråj^ teigin^: maskv∂n¨ raßmenys (ar raßtai) visai nesan- tys seni (suprask: prießingai lotyn¨ raßmenims, raßtams). Gal¨ gale treçiasis teigi- nys – maskv∂n¨ raßmenys negalintys Ωadinti dorybingumo (ßiuo atveju taip pat suprask kaip prießyb´ lotyn¨ raßmenims). Neigiamas Mykolo Lietuvio rut∂n¨ kalbos vertinimas ribojasi mokymo aspek- tais. Bet Rotundo pozicija kitokia. Ji ne tik geriau suformuluota, bet turb∆t ir aißkesn∂. Reikia prisiminti, jog Rotundas nesigail∂jo net lenk¨ kalbå ∂musi¨ var- toti (vietoj savo senosios lotyn¨ kalbos) Lietuvos feodal¨. Bet çia ribosiuosi tik jo pastabomis apie rut∂n¨ kalbå.
16 Garsioji Mikalojaus Daukßos lietuvi¨ kal- 17 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 49, 95(23): bos gynyba, ißd∂styta Po∫tilla CATHOLIC- „Gymna∫ijs literariis, dolendum, caremus. KA (1599) lenkißkoje pratarm∂je, buvo pa- literas Mo∫couiticas nihil antiquitatis c÷- raßyta v∂liau. plectentes, nullam ad virtutem efficaciã habentes edi∫cimus“.
120 Archivum Lithuanicum 1 Taigi cituotoje pratarm∂je Rotundas skiria bent penkis neigiamus rut∂n¨ kal- bos bruoΩus. Juos galima prad∂ti vardyti nuo impresißkojo – (1) tai esanti barbar¨ kalba. Toliau eit¨ kitokie, vadinamieji ekstralingvistiniai bruoΩai – (2) rut∂n¨ kal- bå taip pat vartojå prießai maskv∂nai (cum [...] Lituanorum hoste Moscho communis) ir (3) rut∂n¨ raßtai (scriptae) neså plaçiai paplit´, t. y. tevartojami Lietuvos valsty- b∂je, kaimynin∂je prießißkoje Maskvoje ir kai kur kitur, kur tautos dar velka turk¨ jungå (Russice scriptae in sola Lituania et vicina hostili Moscouia legerentur). Taçiau atrodo, kad Rotundas sugeba pateikti ir lingvistini¨ argument¨: (4) „raßydami rut∂nai yra pernelyg Ωodingi, nuslysta ^ daugΩodΩiavimå, pasikartoji- mus, tußçiaΩodΩiavimå ir kitas raßto ydas“18. Tokie bruoΩai Rotundui ypaç apgai- l∂tinai atrodo teis∂s veikaluose. Jis, teisininkas, pasirodo esås ypaç jautrus savo profesijai ir nepraleidΩia progos sk¨stis rut∂nißkai paraßytais ^statymais: „O v∂- liau, kai ^statymai pirmå kartå geriausiojo karaliaus Ûygimanto ne geriausiai, nes rusißkai (Russice), buvo ißleisti, – bylose, teismin∂se formul∂se, sutartyse, negaliu pasakyti, ko, – bet kaΩko nuolat tr∆ko, ir buvo reikalaujama (juos) pa- koreguoti [...]; v∂l kasdien girdime daugyb∂s nepatenkint¨ skundus ir si∆lymus juos patobulinti ir pataisyti. Bet vis skelbiami ir v∂l atßaukiami ^statymai, ir kol (jie) bus raßomi rusißkai (Russice), niekad nebus tokie, kad jiems nieko iki tobu- lyb∂s netr∆kt¨.“19 Kad b∆t¨ ißtaisyti apgail∂tini Russice paraßyt¨ ^statym¨ padariniai – stabili¨ ir visuotin¨ atskaitos taßk¨ stoka ir galimyb∂ kiekvienam interpretuoti ^statymus kaip tinkant, Rotundas si∆lo tokias ißeitis: „Taigi lietuviai tegu r∆pinasi, kad j¨ ^statymai lotynißkai b∆t¨ raßomi, arba tegu tai kalbai, kuria jie buvo kuriami iki ßiol, tinkamas kalbos normas ir raßymo taisykles nustato, nes tol, kol deramu b∆du kalbos vartojimas nebus sutvarkytas, kiekvienas pagal savo nuomon´ gal∂s ^statymo ΩodΩius aißkinti ir pagal savo supratimå ißkreipti (prasm´), kå lotynißkai kalbantiems ir raßantiems daugyb∂ gramatikos taisykli¨ draudΩia“20. Greta jau min∂tos kilnumo stokos, tai yra pats stipriausias lotynintojo Rotundo puolimas prieß rut∂n¨ kalbå, çia tiesiog kritikuojama silpna norma (tai dar vienas terminas,
18 [Rotundas] 1989, 119; [Rotundas] 1900, quamdiu Russice scriptae prodibunt, nun- XVIII: „Ruteni nimis verbosi in scribendo quam ita prodibunt, quin aliquid in eis sunt, perisologiis, tautologiis, pleonasmis, ad perfectum desideretur“. ceterisque scribendi vitiis laborant“. 20 [Rotundas] 1989, 124; [Rotundas] 1900, 19 [Rotundas] 1989, 124; [Rotundas] 1900, XXI: „Aut igitur Latine scribi leges suas XXI: „Porro autem postquam leges ab op- curent Lituani, vel huic, quo scriptae hac- timo rege Sigismundo primo, non optime, tenus exstant sermoni, regulas certasque quoniam Russice, editae sunt, semper in loquendi et scribendi rationes praescri- iudiciis, in actionum formulis, in contrac- bant, nam prius, quam constrictus hic ad tibus desideratum, nescio quid est, et certum modum sermo fuerit, licebit vni- emendatio legum postulata [...], audimus cuique arbitrio suo verba legis interpreta- rursus quotidie querelas multorum eam ri, et in suum detorquere sensum, quod incusantium, et iterum atque iterum Latine loquentibus ac scribentibus facere emendari et corrigi expetentium. Sed fi- multa Grammaticorum praescripta prohi- gant iterum leges, iterumque refigant, bent“.
121 Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika vartotas Europos Renesanso kalbiniuose debatuose). Vadinasi, paskutinis Rotun- do argumentas prieß rut∂n¨ kalbå – (5) eså ji neturinti gramatikos norm¨. Íioms problemoms spr´sti Rotundas si∆lo rinktis iß dviej¨ galimybi¨: lietuviai turi arba raßyti savo ^statymus lotynißkai, arba stabilizuoti ßnekamåsias ir ra- ßomåsias rut∂n¨ kalbos normas kaip lotyn¨. Toks formulavimas tik ißryßkina ne- diskutuotinå lotyn¨ kalbos pranaßumå.
3. LOTYNINTOJAI IR RUTÎNË KALBOS SANTYKIS SU LOTYNË (RESP. LIETUVIË). Apie santyk^ tarp rut∂n¨ kalbos peikimo ir lotyn¨ (resp. lietuvi¨) kalbos garbinimo jau kalb∂ta pirmame skirsnyje („Lotynintojai ir lotyn¨ [resp. lietuvi¨] kalba“). Çia reikia paΩvelgti ^ dar vienå aspektå – daΩnai min∂tå santyk^ tarp rut∂n¨ kalbos (idioma Ruthenum) ir maskv∂n¨ raßtijos (literae Mosco- viticae). PaΩym∂siu, kad galutinis lotynintoj¨ debat¨ apie Lietuvos valstyb∂s gyven- tojus rut∂nus politinis tikslas buvo Maskva. Iß tikr¨j¨, lietuvi¨ ir lenk¨ valdom¨ teritorij¨, kalbançi¨ rut∂n¨ kalba, susijungimas su Maskvos valstybe21 Mykolui Lietuviui buvo tiesiog ne^sivaizduojamas, nes DLK rut∂n¨ Ωem∂s, kaip tiksliai pasteb∂jo Janas Jakubowskis22, buvo suvokiamos esançios integralios valstyb∂s dalys. Tod∂l çia reikia atkreipti d∂mes^, kad Mykolas Lietuvis, kaip citavau, tame paçiame diskurse taikiniu pasirenka tiek DLK rut∂n¨ kalbå, tiek maskv∂n¨ raßmenis. Stebina tai, kad pramaißiui vartojami terminai rut∂nai ir maskv∂nai, nors toki¨ sutapatinim¨ b∆ta ir kit¨ autori¨ darbuose23. Mykolo Lietuvio traktate svarbus b∆tent terminas literae (raßmenys, raßtai), kå kitur yra paΩym∂j´s ir Bohdanas Struminskis24. Ypaç reikia atkreipti d∂mes^, kad Mykolas Lietuvis ad hoc nustato esant sait¨ tarp rut∂n¨ ir maskv∂n¨ kalb¨, o po to abi såvokas tiesiog asimiliuoja. Tod∂l negalima atmesti tikimyb∂s, kad ßitas sait¨ nurodymas vaidino propagan- din^ vaidmen^ ir Mykolas Lietuvis j^ naudojo vien retoriniais sumetimais. Jerzy Ochmaˆskio studijoje25 daroma ißvada, kad Mykolas Lietuvis, kitaip – Venclovas Mikalojaitis – buvo gerai lingvistißkai ißsilavin´s. Per daugel^ met¨,
21 Plg. Korsakas 1957, 87. 24 Plg. Bohdan Struminskyj, „The Language 22 Plg. Jan Z. Jakubowski, Tautybi¨ santykiai Question in the Ukrainian Lands before Lietuvoje prieß Liublino unijå, Kaunas: Ûai- the Nineteenth Century“, Aspects of the bas, 1921. Slavic Language Question 2, ed. by Riccar- 23 Pavyzdys to, kad Vakar¨ Europoje buvo do Picchio · Harvey Goldblatt, New Ha- nesuvokiami tokie skirtumai, gali b∆ti ven: Yale Russian and East European Pu- Konradas Gessneris, kuris savo Mithrida- blications, 1984, 9–47. tes (Tiguri, 1555, 21610) teigia, jog „rusai, 25 Plg. Jerzy Ochmaˆski, „Michalon Litwin i arba rut∂nai, yra tas pats, kas maskv∂- jego traktat o zwyczajach Tatarów, Litwi- nai“ (Ru∫∫i vel Rutheni, iidê qui Mo∫covit´ nów i Moskwicinów z po¬owy XVI wie- ∫unt, p. 68), ir toliau v∂l, kad „rut∂n¨ ir ku“, Kwartalnik Historiczny 4, 1976, 765– rus¨ gyventoj¨ kalba yra ta pati kaip 783. maskv∂n¨“ (Rvthenorum vel Ru∫∫orum inco- larum lingua eadem, quæ Mo∫covitica, p. 73).
122 Archivum Lithuanicum 1 praleist¨ diplomatin∂se DLK tarnybose, jis turb∆t ißmoko ^vertinti skirtumus tarp ^vairi¨ senosios rus¨ kalbos variant¨, pavyzdΩiui, tarp vartojamo Maskvoje (ten Mykolas Lietuvis gyveno maΩdaug penkerius metus, 1532–1537) ir paplitusio apie Kijevå, kur^ smulkiai apraß∂ savo traktato devintajame skyriuje. Tod∂l negali b∆ti atsitiktinumo ar apsirikimo, kai savo tekste ßnekamåjå kalbå (ir vietinius jos va- riantus) jis sutapatina su raßomåja. Íitaip formuluojant antirut∂nißkå ir proloty- nißkå pozicijå buvo galima pasiekti greitå politin^ efektå: iß karto ^ akirat^ pateko Maskva, didysis politinis Lietuvos prießas, ir aktual∂jo klausimas d∂l rut∂n¨ Ωe- mi¨ politin∂s (kult∆rin∂s) orientacijos ^ Maskvå rytuose ar Lietuvå vakaruose26.
4. GALIMI RYÍIAI SU RUTÎNIÍKOMIS TEORIJOMIS. Belieka aptarti dar vienå klausimå, kur^ formuluoçiau tik kaip paprastå darbin´ hipotez´: nusa- kyti problemas, galinçias kilti tiriant santyk^ tarp dviej¨ skirting¨ – ßiuo straips- niu apraßytos lotynintoj¨ ir çia dar nemin∂tos rut∂n¨ kalbos ßalinink¨ – diskusij¨. Iß karto reikia paΩym∂ti, kad religin∂s temos, ^prastos rut∂n¨ teritorij¨ kalbiniams debatams, nebuvo b∆dingos lietuvi¨ kalbos vartojimo teritorijoje – çia vyravo mokomoji ir ypaç teisin∂ tematika. Galima b∆t¨ svarstyti, kad taip, kaip po viså DLK keliavo teis∂s mintys (Statutai) ir poΩi∆riai ^ istorijå (kronikos), gal∂jo cirku- liuoti ir lingvistin∂s id∂jos. Taçiau taip pat visißkai aißku, kad nesant parengia- m¨j¨ ßios srities darb¨, tokia hipotez∂ gali b∆ti paremta vien atsitiktiniais paste- b∂jimais. Tegalima skirti vienå akivaizd¨ lotynintoj¨ primygtinai kartojamå poΩym^ – raßmenis (literae). Apie ißskirtin^ termino literae vartojimå Struminskis yra pasak´s: „Daugelis ßeßioliktojo ir septynioliktojo amΩiaus Ωmoni¨ tebebuvo ißtikimi dominavusioms ortodoksin∂ms slav¨ tradicijoms. Jie labiau r∆pinosi raß- menimis (litterae) negu ‘kalba’ – t. y. ritualu ir simboliniu fasadu, o ne Ωodine bendravimo priemone“27. Tod∂l çia dr^sçiau sp∂ti, kad ypatingas d∂mesys, kur^ lotynintojai skyr∂ mask- v∂n¨ literae (ir kuris ypaç ißryßk∂jo Mykolo Lietuvio veikalo fragmentuose), gal∂t¨ b∆ti simptomai, kad Vilniaus lotynintojai Ωinojo apie to meto kalbines diskusijas ir rut∂nißkose DLK Ωem∂se (nors negalima atmesti ir prießingos galimyb∂s). Visai kitaip yra su Rotundo leges Russicae scriptae, t. y. ^statymais, parengtais ta kalba, kuri laikoma nesanti kilni ir neturinti norm¨ – tai jau primena kalbini¨ Vakar¨ Europos Renesanso diskusij¨ stili¨. Kitaip sakant, Mykolo Lietuvio teorijos gal∂jo b∆ti patyrusios rut∂nißk¨ Ωemi¨ id∂j¨ ^takos, o Rotundo – Vakar¨ Europos. Ta- çiau tai t∂ra tebetyrin∂jam¨ problem¨ projekcija; çia nor∂jau ne tik nurodyti pir- m¨j¨ tekstologini¨ tyrin∂jim¨ rezultatus, taçiau ir paskelbti tam tikr¨ hipotezi¨ iß
26 Plg. Horst Jablonowski, Westrussland tradition. They were more concerned zwischen Wilna und Moskau, Leiden: about script (litterae) than ‘language’— J. E. Brill, 1961. that is, the ritual and symbolic facade 27 Struminskyj 1984, 21: „[...] many people of rather than the verbal means of commu- the 1500s and 1600s remained faithful to nication“. a dominant trend in the Orthodox Slavic
123 Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika b∆sim¨ savo darb¨. Vis d∂lto jau dabar svarbu pabr∂Ωti, kad jei ßi hipotez∂ pasi- tvirtint¨, tai diskusij¨ d∂l rut∂n¨ kalbos pradΩiå, tradicißkai siejamå su poleminiu Petro Skargos (1536–1612) veikalu O jednoµci Koµcio¬a BoØego... (Vilnius, 1577), rei- k∂t¨ nukelti anksçiau, net ^ pirmåjå XVI amΩiaus pus´28.
Literat∆ra:
B ARYCZOWA, MARIA, 1935–1936: „Augustyn Rotundus Mieleski, wójt wileˆski, pierw- szy historyk i apologeta Litwy“, Ateneum Wileˆskie 10, 70–96; 11, 117–172. [DAUKÍA, MIKALOJUS, ] Po∫tilla CATHOLICKA Tái e∫t: Iˇguldimas Ewangeliu kiekwie- nos Nedelos ir ∫ƒw™tes per wi∫∫ús metús, Per Kúniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku ⁄ iˇ ¬§ki∫ƒko pergûldita. Su walá ir da¬âidimu wîreu∫iui£. W Wilniui ⁄ Drukâr- nioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599. D INI, PIETRO U . , 1994: „Eretici boemi e tedeschi nella Baltia del Quattrocento“, Ricerche Slavistiche 41, 179–200. D INI, PIETRO U . , 1995: „Ruski e Latino/Lituano secondo i ‘Latinizzanti’ di Vilnius“, RBl 1, 141–156. D INI, PIETRO U . , 1996: „Lituano e latino nel Rinascimento. Sull’importanza del mo- mento linguistico nel mito dell’origine romana dei Lituani“, Italy and Europe in Renais- sance Linguistics 2. Comparisons and Relations, ed. Mirko Tavoni [ir kt.], Modena: Pani- ni, 363–375. D INI, PIETRO U . , 1998: „Jan D¬ugosz und die baltischen Sprachen. Baltische Sprachen und Kulturen in der Renaissance“, å‡Ú¡Î˚ XXVII ÏÂÊ‚ÛÁÓ‚ÒÍÓÈ Ì‡Û˜ÌÓ-ÏÂÚÓ‰Ë- ˜ÂÒÍÓÈ ÍÓÌÙÂÂ̈ËË [...]. ëÂ͈Ëfl ŇÎÚËÒÚËÍË , 10–12.III.1998. íÂÁËÒ˚ ‰ÓÍ·‰Ó‚, ë‡ÌÍÚ- èÂÚ·ۄ, 1998, 15–16. F ORTUNATOV, FILIPP, 1876: „Miscellanea“, Beiträge zur vergleichenden Sprachforschung 8, 111–119. F RICK, DAVID, 1985: „Meletij Smotryc’kyj and the Ruthenian Language Question“, Har- vard Ukrainian Studies 9(1–2), 25–52. 2 [GESSNER, KONRAD, ] 1555 [ 1610]: Mithridates Gesneri, exprimens differentias lingvarum, tum veterum, tum què hodie, per totum terrarum orbem, in usu sunt, Tiguri: Typis Wol- phianis. J ABLONOWSKI, HORST, 1961: Westrussland zwischen Wilna und Moskau, Leiden: J. E. Brill. J AKUBOWSKI, JAN Z . , 1921: Tautybi¨ santykiai Lietuvoje prieß Liublino unijå, Kaunas: Ûaibas. K ORSAKAS, KOSTAS, 1957: Lietuvi¨ literat∆ros istorija 1, red. Kostas Korsakas ir kt., Vil- nius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s literat∆ros leidykla.
28 Plg. David Frick, „Meletij Smotryc’kyj and the Ruthenian Language Question“, Har- vard Ukrainian Studies 9(1–2), 1985, 26–27.
124 Archivum Lithuanicum 1 KUOLYS, DARIUS, 1992: Asmuo, tauta, valstyb∂ Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s istorin∂je literat∆roje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla. L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuvi¨ literat∆ra, Vilnius: Mokslas. M ARTEL, ANTOINE, 1937: La langue polonaise dans les pays Ruthènes (1569-1667), Lille: Travaux et mémoires de l’Université de Lille. M YKOLAS LIETUVIS, 1966 (1615): Apie totori¨, lietuvi¨ ir maskv∂n¨ paproçius (fotografuo- tinis MICHALONIS LITVANI, DE MORIBUS TARTARORVM LITVANORUM ET MOSCORUM leidi- mas), vert∂ Ignas Jonynas, pareng∂ Juozas Jurginis, Vilnius: Vaga. O CHMAæSKI, JERZY, 1976: „Michalon Litwin i jego traktat o zwyczajach Tatarów, Lit- winów i Moskwicinów z po¬owy XVI wieku“, Kwartalnik Historiczny 4, 765–783. P ISANI, VITTORE, 1983: „Rom und die Balten“, Blt 4(1), 7–22. R OTUND, AUGUSTYN, 1890 (1564): Rozmowa Polaka z Litwinem, przygotowa¬ Jerzy Korze- niowski, Kraków: Wydawnictwo Akademji Umiej´tnoµci. [ROTUNDAS, AUGUSTINAS, ] 1900: „Statvta magni Dvcatvs Litvaniae in Bielscen. comi- tiis promulgata [...]“, Archivum Komisji Prawniczej 7, Kraków, XV–XXII. [ROTUNDAS, AUGUSTINAS, ] 1989: „Íviesiausiajam valdovui ir ponui, ponui Steponui, iß Dievo malon∂s Lenkijos karaliui, Lietuvos didΩiajam kunigaikßçiui, Rusijos, Pr∆sijos, Ûemaitijos, Mazovijos, Livonijos, Voluin∂s, Polies∂s, Transilvanijos valdovui ir malo- niausiajam ponui“, vert∂ Rasa Jurgel∂nait∂, Sietynas 5, 113–125. S TRUMINSKYJ, BOHDAN, 1984: „The Language Question in the Ukrainian Lands before the Nineteenth Century“, Aspects of the Slavic Language Question 2, ed. by Riccardo Picchio · Harvey Goldblatt, New Haven: Yale Russian and East European Publica- tions, 9–47. U LÇINAITÎ, EUGENIJA, 1995: „Literatura neo¬aciˆska jako µwiadectwo litewskiej µwia- domoµci paˆstwowej i narodowej“, Òacina w Polsce. Zeszyty naukowe 1–2. Mi´dzy Slavia Latina i Slavia Orthodoxa, pod red. Jerzego Axera, Warszawa: Uniwersytet Warszawski, 27–43. U LÇINAITÎ, EUGENIJA, 1998: „Letters of the Humanists of 16th Century Lithuania: Eu- ropean Tradition and Originality“, Martynas MaΩvydas and Old Lithuania, compiled by Regina KoΩeniauskien∂, Vilnius: Pradai, 215–233.
Pietro U. Dini THE LINGUISTICS OF THE VILNIUS HUMANIST LATINIZERS
Summary
Even before the Union of Lublin (1569) there was an important linguistic controversy among Lithuanian humanists. In the wider context of a general ‘Latinization’ of the culture of the Grand Duchy, the so-called ‘Latinizers’ (Agrippa, Rotundus, Michalo Lituanus) har- ked back to a classical language such as Latin, the dignitas of which was considered to be undisputed. The Latin language could compete with other languages of culture used inside
125 Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika the Grand Duchy, primarily with Ruski. In this paper I discuss the textual aspects of the debate about the literae (Latin vs. Muscovite or Ruthenian) which may be found in the works of Michalo Lituanus (Tractatus de moribus Tartarorum, Lithuanorum et Moschorum, 1550 [1615]) and Augustinus Rotundus (Preface to the Second Lithuanian Statute, 1576).
P IETRO U. DINI Ißversta, autorizuota 1998 m. spalio 17 d. Dipartimento di Linguistica Università di Pisa via S. Maria, 36 I-56126, Pisa, Italija elektroninis paßtas: [email protected]
126 Archivum Lithuanicum 1 Publikacijos
127 128 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Dainora Poci∆t∂ Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas
Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne
Torun∂s Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje esançiame Danieliaus Kleino giesmyne Naujos giesmi¨ knygos (1666)1 rastos keturios ranka ^raßytos lietu- vißkos giesm∂s2. Trys iß j¨ yra tußçiuose lapuose, ^rißtuose knygos pradΩioje prieß antraßtin^ puslap^, o viena – knygos gale, po Mald¨ knygeli¨ klaid¨ atitaisymo („Errata“). Knygos ^rißtos pergamentu ant kartono. Pergamente ^spaustas paauk- suotas ^raßas „Fridericus D[ei] G[ratia]. Rex in Prussia ⁄ Bibliotheca ⁄ Regiomonta- na ⁄ M.D.CCXII.“3 suteikia d∂kingos informacijos: vadinasi, knygos su rankraßti- niais papildymais ^rißtos 1712 metais. Trys giesm∂s yra pasiraßytos kriptonimais, o ketvirtoji – anonimin∂: 1) „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“ – M. E. P. T. L.; 2) „O kas Kraujai!“ – I. A. C. P. C.; 3) „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“ – I. A. C. P. C.; 4) „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“.
1. VERTÎJAI. Visos keturios giesm∂s verstos iß vokieçi¨ kalbos. Tai liudija pateikti vokißki j¨ pavadinimai. Kas gali b∆ti ßi¨ giesmi¨ vert∂jai? XVII–XVIII amΩiuje Pr∆s¨ Lietuvoje buvo nemaΩai autori¨, vertusi¨ ir k∆rusi¨ lietuvißkas baΩnytines giesmes ir net parengusi¨ atskirus giesmyn∂lius, bet dalis j¨ liko neißspausdinti. Ûinoma, jog apie 1648 metus buvo sudarytas giesmynas,
1 Íis giesmyno egzempliorius (sign.: Pol. 7. prof. dr. Vytautas Armonas mielai sutiko II. 4334–4335) yra vienas iß dviej¨ ißliku- padaryti j¨ kopijas. UΩ tai jiems abiem si¨ ßiuo metu Ωinom¨. Antrasis saugomas d∂koju. Vokietijoje, Marburgo prie Lahno biblio- 3 Informacijå apie giesmyno ^rißimå ir jame tekoje (sign.: En 9810); jo fotokopija ir esant^ ^raßå suteik∂ Torun∂s universiteto mikrofilmas yra LMAB. Sen¨j¨ spaudini¨ skyriaus ved∂ja Maria 2 Giesmes rado ir j¨ nuoraßus ßios publikaci- Strutyˆska. Universiteto prof. J. Tondelis jos autorei perdav∂ kalbininkas Vidas ß^ ^rißimå ^vertino kaip ^prastå masin^. Garliauskas, o Torun∂je gyvenantis
129 Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne susidedantis iß Valentino Fojerßtoko, Burkardo Lebelio, Jono Lemano, Kristupo Sap∆no tekst¨, apie 1663 metus savo giesmynå buvo sudar´s Melchioras Ívoba, v∂liau (apie 1764-uosius) – Jonas Melankaitis, apie 1782 metus – Kristijonas My- kolas Pieçys ir kiti4. Giesmynå XVII amΩiaus pabaigoje ar XVIII pradΩioje (prieß 1710) pareng∂ ir Jonas Andrius Cezaris (apie 1650–1710), gim´s Piktup∂nuose (dab. Íilut∂s r.), po studij¨ Karaliauçiaus universitete nuo 1674 met¨ iki pat mir- ties kunigav´s Katyçiuose (Íilut∂s r.). Keturios Cezario giesm∂s pirmå kartå iß- spausdintos 1685 metais Jono Rikovijaus giesmyne. Galb∆t jau tada Cezaris buvo pareng´s spaudai ir daugiau giesmi¨, tik jos liko neißspausdintos. Jo rankraßtini¨ giesmi¨ buvo mat´s pirmasis m∆s¨ giesmyn¨ istoriografas Gotfrydas Ostermeje- ris. Cezar^ jis skyr∂ prie labiausiai nusipelniusi¨ autori¨, k∆rusi¨ ir spausdinusi¨ giesmes savo parapijoms. Pamin∂j´s keturias ^ Rikovijaus giesmynå ^d∂tas jo gies- mes, Ostermejeris nurod∂, jog Cezaris „yra paraß´s ir daugiau, kai kurias turiu ir aß pats. Jo poezija neprasta“5. B∆tent Cezario pavard∂s kriptonimu – I. A. C. P. C. (Jonas Andrius Cezaris, Katyçi¨ pastorius [kunigas]) – ir yra pasiraßytos dvi iß keturi¨ Kleino giesmyne ^rißt¨ rankraßtini¨ giesmi¨. Tad tik∂tina, jog çia turime dvi giesmes iß neißlikusio Cezario rankraßçio. Kaip matome, apie jo vertimus palankiai atsiliep∂ net gana grieΩtai ^vairi¨ autori¨ k∆rybå vertin´s Ostermejeris. Kitå Cezario verstå giesm´ „Kám réƒai∫i ≤iwata“ („Was willt du, armes Leben“), ißspausdintå Rikovijaus giesmyne, o v∂- liau gerokai perdirbtå Jono Berento, Ostermejeris apib∆dino taip: nors ji ir „su poetin∂mis klaidomis, taçiau originalo mintis perteikta visißkai teisingai. Berentas tå giesm´ taip subjaurojo, kad ji tapo nebepanaßi ^ save. Ir dar ißdr^so prie jos nurodyti Cezario pavard´“6. Kitoje vietoje Ostermejeris ^vertino j^ kaip geriausiå Rikovijaus giesmyno vert∂jå: „Cezaris tarp j¨ geriausias“7. Antråj^ kriptonimå – M. E. P. T. L., kuriuo pasiraßyta viena giesm∂ „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“, taip pat nesunku ißßifruoti. Tai Mykolas Engelis, TilΩ∂s lietuvi¨ kunigas. Lietuvi¨ literat∆ros istorijoje Ωinomi du Ωmon∂s ta paçia pavar- de: Mykolas Engelis (vyresnysis), 1656–1666 metais Piktup∂n¨, nuo 1666-¨j¨ Til- Ω∂s kunigas (mir´s 1687), ir jo s∆nus Mykolas Engelis (jaunesnysis), gim´s apie 1650 metus Piktup∂nuose arba TilΩ∂je, studijav´s Rostoko ir Karaliauçiaus univer- sitetuose, o nuo 1683 met¨ iki mirties (1707) dirb´s TilΩ∂s lietuvi¨ parapijoje.
4 Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvi¨ 6 „Johann Andr. Cäsar übersezte das Lied: kalba 1 (1547–1861), Vilnius: Mintis, 1969, Was willt du armes Leben – nicht ohne 489–544. poetische Fehler, aber dem Sinne des Ori- 5 „[...] er hat mehr verfestiget, davon ich ginals nach, ganz richtig. Behrendt ver- selbst was besiπe. Seine Poesie ist nicht darb es so, das es sich nicht mehr ähn- zu verachten“ (Er∫te Littaui∫che Lieder- lich sah, und sezte doch Cäsers Namen ge∫chichte [...] von Gottfried O∫termeyer, darüber“ (Ostermeyer 1793, 96; cit. iß: König∫berg, 1793, 242; cit. iß: Gotfrydas Ostermejeris 1996, 350). Ostermejeris, Rinktiniai raßtai, pareng∂ ir 7 Ostermejeris 1996, 337. ißvert∂ Liucija Citaviçi∆t∂, Vilnius: Moks- lo ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 414).
130 Archivum Lithuanicum 1 Matome, jog Cezar^ ir Engel^ jaunesn^j^ sieja ta pati gimtin∂ – Piktup∂n¨ kaimas (dab. Íilut∂s r.). Engelis jaunesnysis yra Cezario amΩininkas, jo giesmi¨ taip pat gal∂jo b∆ti ^traukta ir ^ Cezario giesmynå. Vienå Engelio pavarde pasiraßytå rankraßtin´ giesm´ „Gra∏ey ô ∏mónes júsu“ tarp kit¨ (net penkiomis skirtingomis raßysenomis uΩraßyt¨) giesmi¨ 1938 metais surado Izabel∂ Matuseviçi∆t∂ 1612 met¨ Lozoriaus Zengßtoko giesmyne, saugotame Berlyno valstybin∂je biblioteko- je. Giesmyno likimas, deja, ßiuo metu n∂ra Ωinomas8. Matuseviçi∆t∂ nenurod∂, kiek iß viso rankraßtini¨ giesmi¨ buvo ßiame egzemplioriuje, bet, atrodo, kad ßeßios ir dar aßtuonios psalm∂s. Vadinasi, ßiuo metu tikrai yra Ωinomos dvi rankraßtin∂s Engelio giesm∂s – po vienå Zengßtoko ir Kleino giesmynuose. Gali b∆ti, kad vienas kitas nei kriptonimu, nei pavarde nepasiraßytas ßi¨ giesmyn¨ rankraßtinis tekstas taip pat yra jo. Daugiausiai klausim¨ tiek autoryst∂s, tiek ^vairiais kitais poΩi∆riais kelia pas- kutin∂, Kleino knygos gale ^rißta ßeßi¨ posm¨ giesm∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“. Vert∂jo kriptonimas nenurodytas, tad ji kol kas lieka anonimin∂.
2. GIESMIË ORIGINALAI IR LIKIMAS. N∂ viena iß rankraßtini¨ giesmi¨, kaip ir ankstesni ^raßai Zengßtoko giesmyne, nebuvo ißspausdinta to meto ar v∂- lesniuose Pr∆s¨ Lietuvos liuteronißkuose giesmynuose. Engelio versta giesm∂ Zengßtoko knygoje, kurios vokißkas originalas yra Karaliauçiaus poeto Valentino Thilo giesm∂ „Mit Ernst Ihr Menschen Kinder“, v∂liau iß naujo buvo ißversta Petro Gotlybo Milkaus ir ißspausdinta Kristijono Gotlybo Milkaus giesmyne9. Kleino giesmyne ^raßyta Engelio giesm∂ „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“ taip pat susilauk∂ kito spausdinto vertimo. Naujas vertimas jau kitokiu pavadinimu – „Ak Ieƒau! mus dabar pri∫tok“ buvo ißspausdintas 1705 metais Frydricho Íusterio gies- myne, taigi ji ißversta labai panaßiu metu kaip ir rankraßtin∂ Engelio giesm∂. Giesm´ vert∂ pats Íusteris10. Ir rankraßtinis Engelio, ir spausdintas Íusterio va- riantas yra tos paçi÷s vokißkos giesm∂s „Herr Jesu Christ dich zu uns wend“ skirtingi vertimai. Galima tik sp∂ti, jog Engelis ßiå giesm´ buvo ißvert´s ßiek tiek anksçiau, taçiau d∂l neΩinom¨ prieΩasçi¨, kaip ir min∂toji kita jo rankraßtin∂ gies- m∂, ji nepateko nei ^ Rikovijaus, nei ^ Íusterio bei kitus v∂lesnius spausdintus giesmynus. Èdomu, jog viena iß dviej¨ Kleino giesmyne ^raßyt¨ rankraßtini¨ Cezario gies- mi¨ – „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“ – taip pat yra tos paçiõs vokißkos giesm∂s vertimas. Tad ßiuo metu turime retå pavyzd^ – tris skirtingus vienos vokißkos giesm∂s lietuvißkus variantus, atsiradusius labai panaßiu metu – iki 1705–1710 met¨. Iß j¨ ißspausdintas tik Íusterio verstasis jo paties sudarytame giesmyne, o
8 Izabel∂ Matuseviçi∆t∂ „Prieraßai Berlyno Rastais is∫páu∫tos draug ∫u naujom’s Mal- valstybin∂s bibliotekos Sengstacko origi- dû Knygélemis. Karaláucƒuje, 1806, 585. nale“, APh 7, 1938, 88–101. 10 Naujos ∫u pritarimu wi∫∫u Ba≤nycos mu∫u ⁄ 9 Sénos ir naujos krikscƒoniskos Gie∫m∂s, ypa- Lietuwoje Mokitoju pagerintos ⁄ Giesmj¨ cƒey Senniem∫iems ant Géro ∫u dideleis Knygos. Karalaucuje. 1705, 240.
131 Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne v∂liau kartotas v∂lesniuose (Berento, Adomo Íimelpenigio, Kristijono Gotlybo Milkaus ir kt.) giesmi¨ rinkiniuose. Íios giesm˙s vokißko originalo autoryst∂ n∂ra tiksliai nustatyta. Manoma, kad pirmå kartå ji ißspausdinta 1651 met¨ Gotos giesmyne, nors galb∆t ir anksçiau11. Íiame ir daugelyje v∂lesni¨ liuteronißk¨ giesmyn¨ (1666 met¨ Gotos, 1673 – Leip- cigo, 1676 – Niurnbergo) ji pateikta kaip anonimin∂. Tik 1692 metais jos autoriumi buvo nurodytas Saksonijos hercogas Vilhelmas II, o 1707-¨j¨ Berlyno giesmyne ji priskirta Vitenbergo teologui Abrahamui Calowui (1612–1686). Lietuvißkas Enge- lio vertimas turi tris posmus. Vokißkas originalas daugumoje giesmyn¨ – keturi¨ posm¨, bet kaip triposm∂ giesm∂ buvo ißspausdinta J. Niedlingo giesmyne (Alten- burgas, 1655), 1676 metais Rygos ir 1683 Coburgo giesmynuose. Matyt, kuriuo nors iß ßi¨ ßaltini¨ ir naudotasi12. Kito – spausdinto – vertimo susilauk∂ ir antroji Cezario giesm∂ „O kas Krau- jai!“ Jå ißvert∂ Berentas. Giesm∂ „Ak kaip Kraujas!“ paskelbta jo paties parengta- me giesmyne, pirmå kartå ißleistame 1732 metais13, v∂liau ji kartota visuose v∂- lesniuose liuteron¨ giesmynuose. Vokißkasis ßi¨ lietuvißk¨ vertim¨ originalas – Justo Sieberio giesm∂ „O theures Blut, o rothe Flut“ – ißspausdinta 1658-aisiais Drezdene. Tai ilga, 39 posm¨ giesm∂; ji v∂liau kai kuriuose giesmynuose buvo trumpinama: iß 31–33 bei 35–39 posm¨ padaroma atskira aßtuoni¨ posm¨ giesm∂. Pirmå kartå trumpesnioji pasirod∂ 1671 metais Leipcige ißleistame Johano Oleari- jaus giesmyne. Be to, jå sutrumpinus, atsirado, kaip teigia himnologas Albertas Friedrichas Fischeris, ir klaidinga nuoroda – autoryst∂ priskirta Ωinomam Klaip∂dos poetui Simonui Dachui14. Nei prie lietuvißkos rankraßtin∂s taip pat aß- tuoni¨ posm¨ Cezario giesm∂s, nei prie Berento ißspausdintosios vokißko origina- lo autorius nenurodytas15. Ketvirtoji Kleino giesmyne ^raßyta giesm∂, kaip min∂ta, anonimin∂. Jos vokiß- kas pavadinimas „Lieb∫ter Je∫u hor mein Klagen“. Tai sp∂jama Ahasvero Fritscho, 1675 met¨ Jenos giesmyno Hundert und Ein und Zwanzig Neue Himmel-süsse Jesus- Lieder sudarytojo giesm∂16. Taçiau autoryst∂ abejotina, nes ßiame giesmyne yra ^vairi¨ autori¨ giesmi¨. V∂liau giesm∂ spausdinta 1697 met¨ Hal∂s giesmyne, 1704 met¨ Berlyno ir t. t. Lietuvißko ßios giesm∂s vertimo spausdintuose gies- mynuose nerasta, taigi ji vienintel∂ iß keturi¨ aptariam¨ rankraßtini¨ giesmi¨ ne- susilauk∂ kit¨ vert∂j¨ d∂mesio.
3. GIESMIË POETIKA. Visi keturi rankraßtiniai vertimai yra tipißkos bran- daus bei v∂lyvojo Baroko liuteron¨ giesm∂s. J¨ poetika paremta Ωmogaus ir J∂-
11 Kirchenlieder-Lexicon. Zusammengestellt 14 Kirchenlieder-Lexicon 1878, 202. von Albert Friedrich Wilhelm Fischer, 15 Dachå, kaip autori¨, prie ßios giesm∂s Gotha, 1878, 270. nurodo ir Frydrichas Kurßaitis savo 1880 12 Ta pati Íusterio versta giesm∂, ißspausdin- metais ißleistame giesmyne. ta jo paties giesmyne, taip pat trij¨ posm¨. 16 Kirchenlieder-Lexicon 1878, 18. 13 Lietuvoje (VUB) ankstyviausias ißlik´s Be- rento giesmyno egzempliorius – 1748 met¨.
132 Archivum Lithuanicum 1 zaus ryßio emociniu ißgyvenimu. Tai invokacin∂s, tiesioginio kreipimosi ^ J∂z¨ giesm∂s. Jos priklauso b∆dingoms XVII amΩiaus liuteron¨ giesmi¨ grup∂ms: dvi (Cezario ir Engelio tos paçiõs vokißkos giesm∂s vertimai „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“ ir „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“) yra ßventadienio giesm∂s, Cezario „O kas Kraujai!“ – Kristaus kançios giesm∂, o anonimin∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“ – ißpaΩinties giesm∂. Abu tos paçios vokißkos giesm∂s („Herr Jesu Christ dich zu uns wend“) ver- timai n∂ra kuo nors ypatingi. Palyginus tris (rankraßtinius Engelio ir Cezario bei spausdintåj^ Íusterio) vertimus su vokißkuoju originalu, galima daryti ißvadå, jog visi vert∂jai steng∂si nenutolti nuo originalo Ωodyno ir eil∂daros, laik∂si aßtuonia- skiemen∂s strofos strukt∆ros. Visiems blogiausiai pavyko treçioji strofa ir ypaç paskutin∂s dvi jos eilut∂s. Engelio vertimas tiek leksikos, tiek apskritai poetikos poΩi∆riu labiausiai atitinka originalå. PavyzdΩiui, pirmoje strofoje jam pavyksta ißlaikyti nuosekl¨ rimå (pad∂k – ißliek, valdyk – r∂dyk) ir originale vyraujançiå veiks- maΩodin´ liepiamosios nuosakos sistemå, liudijançiå tiesiogin´ herojaus kreipi- mosi ^ Krist¨ dominant´. Nei Cezaris, nei Íusteris tiesioginio kreipinio visoje stro- foje neißlaik´s. Panaßus ir antros bei treçios strofos originalo ir vertim¨ santykis. Reikia paΩym∂ti ir tai, jog Engelio leksika yra archajißkiausia, labiausiai sekanti dar XVI ir XVII amΩiuje susiformavusia baΩnytini¨ giesmi¨ kalbos tradicija. Pa- vyzdΩiui, Engelio fraz∂s Dvasiå ißliek, mus r∂dyk, daugsink vierå ir kt. yra vartotos jau MaΩvydo giesmynuose, taip pat ir ΩodΩiai ∆mas ‘protas’ bei amΩias ‘amΩinyb∂’. Tuo tarpu Cezario ir ypaç Íusterio leksika jau daug labiau sumoderninta: ∆må Cezaris keiçia ißmintimi, Íusteris ißmanymu, amΩiå – ißganymu ir pan. Kai kur Íus- teris visißkai nutolsta nuo originalo. Antai antros strofos paskutin´ eilut´ Daπ uns dein Nam werd wohl bekandt jis verçia vis Sƒirdije tawe laikyt. Jå tiksliausiai ißvert´s Engelis: Ieib pa≤intum tawo Ward¡. Skirtingi to paties laikotarpio giesmi¨ vertimai liudija, jog vienu metu Pr∆s¨ Lietuvoje egzistavo skirtingos vertimo sampratos, o ΩodΩio ir daikto vienyb∂s problematika, aktualizuota dar Martyno Liuterio, buvo nevienodai suvokiama ar- chajin∂s tradicijos ßalinink¨ (tokiu ßiuo atveju gal∂tume laikyti Engel^) ir moder- nizuotoj¨ (Íusteris). Cezario „O kas Kraujai!“ bei anonimin∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“ – s∂k- mingi ir puoßn∆s vertimai, tam tikrais aspektais net pranokstantys spausdintas XVII amΩiaus giesmes. Íie vertimai turi esmini¨ XVII amΩiaus liuteron¨ poetikos element¨: estetizuoto, labiau id∂jin´ prasm´ akcentuojançio Kristaus kançios vaiz- davimo ir emocingos, hiperbolizuotos, ^ deklaratyvumå linkusios herojaus nuod∂- mingumo raißkos. Cezario giesm∂s „O kas Kraujai!“ poetinis ^vaizdis – „tvinste tvinstanti“ iß Kristaus Ωaizd¨ kraujo up∂, nuplaunanti individualiå nuod∂m´. Jis perteiktas ^sp∆dingiau, raißkiau, ir d∂l to giesm∂ labiau atitinka vokißkå originalå negu v∂liau ißspausdintas Berento vertimas. Pastarasis jau atspindi XVIII amΩiaus racionalizuotå, „barokå“ prislopinançiå, logikai ir id∂jißkumui pirmenyb´ teikian- çiå poetikå. Tai rodo Cezario ir Berento septinto posmo variantai:
133 Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne Cezario Berento O Sƒiltu≤∂l! As17 swent’s Ieƒau O Gúlbut∂l! Diewo Sunau, D√k man toktai minnêti, d√k wi∫∫adôs minnéti, Ikki kol’ gallês man™ man tawo brangaus Kraujo, I Kappùs lydêti. neygi to mirs∂ti. Cezario giesm˙s turtingesn∂ ir leksika. Ítai pirmo ir treçio posmo variantai:
Cezaris Berentas 1. O kas Kraujai! 1. Ak kaip Kraujas! Taip warw tenay, diddey swentas! Kaip twinte twy∫t’ is Rónû is I∂ƒaus twy∫ta Ronû! Ieƒus kurs ¿≤éiƒdin√[s] Kraujas twy∫ta ant Kry≤aus, Mu∫u del Korónû. [...] mu∫û d∂l Koronû. [...] 3. Warwêk, tekkêk, 3. Ant jôs warw∂k, Iei ir padêk, ant jôs tekk∂k, Sunkus kad Griekas ∫páud≤ia Griekai kad Dus´ ∫paudƒa; Peklôs Baigulys kad p√l, ir kad jau gywa Pekla, Kad u≤púlta gáudƒia. wi∫∫iskay j´ gáudƒa. Leksika paprastai liudija gana individualiå poetin´ raißkå. Jos sutapimas – tvysta, varv∂k, tek∂k, gaudΩia ir kt. – leist¨ sp∂ti, kad Berentas gal∂jo pasinaudoti Cezario vertimu, nors giesm´ pasiraß∂ savo pavarde. Taçiau, Ωinoma, ne visi suta- pimai vertintini ßitaip. Abiejose giesm∂se pasikartojantys ΩodΩiai ir frazeologiz- mai ronos, koron∂s, Ωegnon∂, apteisintas, malon∂, einu tev´spi, imk [Cezario – vok] mane sav´spi, griekai spaudΩia, smert^ pergal∂jai ir kt. yra beñdros, visuotin∂s XVII amΩiaus liuteron¨ leksemos ir frazeologizmai. Eiliavimo poΩi∆riu anonimin∂ giesm∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“ yra tik- rai vykusi ir savo poetikos ypatumais primena ßiek tiek ankstesnes, maΩdaug XVII amΩiaus vidurio lietuvißkas giesmes. Giesm∂je ryßkus individualus kalt∂s ißgyvenimas, „griek¨“ kankinamo, pagalbos besißaukiançio herojaus ^vaizdis, b∆- dingas Kleino giesmyno suformuotai liuteron¨ pasaul∂jautos raißkai. Tik∂tina, kad tai n∂ra nei Cezario, nei Engelio giesm∂. Visos keturios rankraßtin∂s giesm∂s gali b∆ti apib∆dinamos kaip liuteron¨ Ba- roko specifikå atitinkantys, XVII amΩiaus pabaigos arba paçios XVIII amΩiaus pradΩios vertimai. 1732 metais savo giesmynå ißleidusiam Berentui nebebuvo pri- imtina Barokui b∆dinga egzistencin∂ poetikos raißka, tod∂l jis XVII amΩiaus gies- mes labai stipriai redagavo arba net vert∂ iß naujo. Rankraßtini¨ ir spausdint¨ tekst¨ sugretinimas liudija XVII amΩiaus pabaigoje ir XVIII amΩiaus pradΩioje egzistavusiå skirtingo pob∆dΩio ^tampå: tarp archaikos ir modernumo bei tarp puoßnios barokin∂s ir racionalizuotos poetin∂s kalbos sam-
17 Çia korekt∆ros klaida, tur∂t¨ b∆ti Ak.
134 Archivum Lithuanicum 1 pratos. XVIII amΩiaus giesmi¨ vert∂jai ir k∆r∂jai ΩodΩio ir daikto tapatumui iß- reikßti ∂m∂ ießkoti estetinio ir id∂jinio grynumo, paprastumo, suformuodami kri- tißkå poΩi∆r^ ^ pernelyg jausmingå ir daugiaprasmißkå Baroko poetikå. Rankraßtin∂s Kleino giesmyne esançios giesm∂s papildo liuteron¨ Baroko gies- mi¨ såraßå ir rankraßtin^ lietuvi¨ senosios literat∆ros palikimå.
D AINORA POCIÔTÎ Gauta 1999 m. balandΩio 16 d. Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
135 Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne [1b LAPAS] Herr Ie∫u Chri∫t dich ƒu uns wend. ·. ·. M. E. P. T. L. 1. Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk, Sƒwent¡ Dwá∫™ daba‰ iµliek, Su jôs Malóne mus waldyk, Ant Kielo Tie∫ôs mus redyk. 2. Ant Laup∫ês Burn¡ addaryk, Nóba≤n¡ Sƒird¿ nudalyk, Daug∫ino Wiera, ∫tipprino Um¡, Ieib pa≤intum’ tawa Ward¡. 3. Pakol’ mes ten’ giedó∫ime Sƒwent’s Sƒwent’s Sƒwent’s es∫i Wieµpatie Ir reggê∫im’ taw¡ Weid¡ Pilnoj’ Sƒwie∫ybej’ ant Am≤i¡.
[2a LAPAS] O theúres Blut! ô rohte Flûth! I. A. C. P. C. 1. O kas Kraujai! Taip warw tenay, Kaip twinte twy∫t’ is Rónû Ieƒus kurs ¿≤éiƒdin√[s] Mu∫u del Korónû 2. Ak brángu∫i[s] Raudóna∫is, Uppéli! atgaiwínti18 Man Dusél¿ tu galli, Kad ne gal parímti19 3. Warwêk, tekkêk, Iei ir padêk, Sunkus kad Griekas ∫páud≤ia, Peklôs Baigulys kad p√l, Kad u≤púlta gáudƒia.
18 Ak∆tas yra tarp ir
136 Archivum Lithuanicum 1 [2b LAPAS] 4. Pannôs Sunau, Ganytojau, Tu mirsti jeib gywéncƒau, Ir prikíbb™s prie Taw™s, At∫i∫kírti wéngcƒau. 5. As Griékininkas Aptéi∫intas, Wir∫t Kéikim’s ¿ 4egnón™, As Aukµc≤iau∫am Kúdikis Ieƒaus per Malón™. 6. Tad d∂kuj’ jau Taw miel’s Ieƒau, Iog u≤ man™ kentêjei Ir macnèy20 man Smerti t¡, Mirdam’s pergallêjei.
[3a LAPAS] 7. O Sƒíltu≤∂l! O Gúlbut∂l! D√k man toktai minnêti, Ikki kol’ gallês man™ I Kappùs lydêti. 8. Tad Gywenù, Kaip pats geid≤iu, Iey mirstu eit tawé∫pi Reik; Eiks Ieƒau miéla∫is, Wôk man™s ∫awé∫pi. Herr Ie∫u Chri∫t dich ƒu uns wend I. A. C. P. C. 1. Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk Ir Dwa∫™ Sƒwent¡ dówanôk Pamok∫lu jis mus te-walloj’ Ir tei∫ey Tie∫oj’ te-wadƒoj’.
20 Gravis yra tarp
137 Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne [3b LAPAS] 2. Mums garbint Burn¡ addaryk Ir Sƒird¿ noba≤nay redyk Padúk∫ink Wier¡ Iµmint¿, Sƒw§∫t Ward¡ taw¡ swentaj¿. 3. Kol’ ten’ giedo∫ime link∫may Sƒwent’s, Sƒwentas Sƒwentas Diew’s pilnay Ir Wéid¡ tawa tad D≤auk∫me, Matty∫ime Iµganyme.
Giesm∂ knygos pabaigoje po „ERRATA“
[1a LAPAS] Lieb∫ter Ie∫u hor mein Klagen Ant Bal∫o Iau nu d≤aukis Dus™ mana. 1. Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡ Smutnôs Dusôs iµklau∫yk Tu nes wiens kurs iµ-mi-gána Tu≤m¡, meld≤iu, prawaryk Ak Griekai man™ kankinn’, Nera kas man™ link∫minn’, Nar∫as Diewo, Peklôs Siera Nu-mi-gandino per Mier¡. 2. Ieƒau ak ateik miel’s Póne Sƒoje Tú≤moje pasôk Ir paródyk man Malón™ Griék√∫a ne-mi-pra∫tôk Weln¡ tóli práwaryk Dangaus Wartus áddaryk Róno∫a, wis∫’, Ieƒau tawo Duse mana Dƒaug∫ma gawo.
138 Archivum Lithuanicum 1 [1b LAPAS] 3. Abelnay e∫mi pra∫tôtas Ieƒau Dusôs Prietelau Bet dƒaugi√s jog apglobôtas Méil∂ tawa pátapau Méil™ tawa palink∫minn’ Ir man™ swelnay gaiwinn’ Gallu Méil∂ at∫igáuti Kadda Wiera nor palauti. 4. Tawa ∫aldu Ieƒaus Warda Skryneje Sƒirdies drutay Kaip Malonês brangu Skarb¡ Pakawô∫u butinay Duse mana kad ∫unk¿s Griekai ir j¿ nu∫im¿s Tad per s¿ Dangaus Saldum¡ Lengwi∫√s Grieku Kartum¡. 5. Toli, toli at∫itráuket N√ man™s jus Pries’ninkai
[2a LAPAS] Kurie Dusôs mano láuket Pra≤uddyti amƒinay Ieƒus mana pri-mi-∫toj’ Ir n√ ju∫u ap∫augoj’ Ius kad jêµkat man™ Ir man Gala padaryti. 6. Ieƒu as kol gyw’s mylê∫u Nepra∫to∫u niekaday Ing j¿ drutay kabinê∫u Cƒon’ tikkêdam’s wis∫aday Ir po Swieto pikto so As iswydes Weid¡ jo Apie Méil™ jo giedô∫u Ir jam ámƒ’n¡ Garb™ d√∫u.
139 Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne 140 Archivum Lithuanicum 1 Recenzijos
141 142 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas, pareng∂, ^vadin^ straipsn^ paraß∂ ir ΩodΩi¨ rodykl´ sudar∂ Kazys Pakalka
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas,
1997, 572 p. ISBN 5–420–01397–5
Íiuo leidiniu, kurio didΩiausiå ir kartu svarbiausiå dal^ sudaro Konstantino Sirvydo Ωodyno fotografuotinis perspaudas (47–456), pagaliau padaromas lengvai prieinamas seniausias bei pirmasis lietuvi¨ leksikografijos veikalas. Panaßus lei- dinys, pavadintas Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas, jau buvo, tiesa, pasirod´s bemaΩ dviem deßimtmeçiais anksçiau (1979), taçiau ten, deja, pirmasis Ωodynas ne^d∂- tas – jo vietoj duotas Sirvydo Dictionarium trium linguarum treçiojo leidimo (1642) fotografuotinis perspaudas (95–658). Abiej¨ leidini¨ reng∂jas – Kazys Pakalka, Ωinomas leksikografas, kurio pavard´ galima rasti ^raßytå LKÛ kiekvieno tomo pratarm∂je pradedant nuo septintojo (1966) tomo. Kitas gretimas jo gyvenimo ilgalaikis darbas kaip tik ir yra Sirvydo leksikografin∂s veiklos bei jos rezultat¨ studijavimas. Kaip gal∂jo taip keistai atsitikti, kad leidinyje Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas to pirmojo Ωodyno n∂ra, bet dabar jis atsid∆r´s leidinyje Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas? Vadinasi, neabejojama, kad tai senasis Sirvydo Ωodynas palyginti su nau- juoju Dictionarium (koks jis paΩ^stamas pradedant nuo III leidimo), taçiau pirmuo- ju lietuvi¨ kalbos Ωodynu laikomas ne jis, o v∂lesnysis Sirvydo Dictionarium. Tokia paradoksali maißalyn∂ atsirado d∂l niekuo nepateisinamo nusistatymo toliau laikytis pasenusio ankstesnio ^sitikinimo, kad b∆ta tik vieno Sirvydo Ωodyno – Dictionarium su jo penkiais tarpusavy beveik nesiskiriançiais leidimais. O jeigu taip, tai, matyt, bus pasirod´, kad pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå visai gerai gal∂- t¨ reprezentuoti ir treçiasis Sirvydo Dictionarium leidimas. Anuomet susipaΩinus su pirmuoju leidiniu, tiesiog sunku buvo patik∂ti, kad jo reng∂jas, kaip tik pats
143 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas aißkiai parod´s, jog Sirvydo senasis Ωodynas ir jo kur kas plaçiau paΩ^stamas Dictionarium yra ißaug´ iß dviej¨ visißkai skirting¨ prototipini¨ Ωodyn¨, savo va- lia, o ne kieno nors iß ßalies (tiksliau gal çia b∆t¨ sakyti – iß virßaus) spiriamas, toliau gina vieno bei vientiso Sirvydo Ωodyno koncepcijå. Rod∂si, kad d∂l „tra- dicin∂s“ Sirvydo vieno Ωodyno koncepcijos leidinio reng∂jas, ko gero, niekuo d∂tas, panaßiai, kaip jis niekuo d∂tas d∂l tame leidinyje vartotos pirmojo m∆s¨ leksikografo pavard∂s „tradicin∂s“ formos Íirvydas, kuri sovietmeçiu buvo pri- valoma maΩ¨ maΩiausiai visiems Lietuvi¨ kalbos ir literat∆ros instituto direkto- riaus Kosto Korsako pavaldiniams. Dabar matyti, kad klaidinga ßitaip manyti: antrajame, çia recenzuojamame, leidinyje pirmosios tradicijos (Í vartojimo) tikrai nelik´ n∂ paduj¨, taçiau antrajai ir toliau stengiamasi iß paskutini¨j¨ teikti pir- menyb´, kad ir kaip sunkiai sekt¨si tai daryti. Èsipainiojusiam ^ Sirvydo leksikografinio palikimo tai vienokio, tai kitokio trak- tavimo bei ^vardijimo br∆zgynus reng∂jui ne per plaçiausioje ^Ωangin∂je dalyje „Pastabos apie senåj^ Konstantino Sirvydo trikalb^ Ωodynå (~1620 m.)“ beveik niekas daugiau ir ner∆pi, kaip tik tariamoji dilema „vienas ar du Ωodynai“. Pats jis terminus vartoja pramaißomis, nenuosekliai. ÈΩangos (ir viso leidinio) antraßt∂je pirmåj^ Ωodynå lyg ir laikydamas atskiru senuoju Ωodynu, jis çia pat (jau pra- tarm∂je ir ^Ωangos pirmajame puslapyje) be joki¨ ißlyg¨ j^ vadina Dictionarium I leidimu. Nor∂damas ir savo vieno Ωodyno sampratå apginti, ir sykiu ne visai paniekinti tuos, kurie aißkiai mato du Ωodynus, Pakalka susigalvoja, kad esås galimas dvejopas poΩi∆ris – (tradicinis) bibliografinis ir (naujasis) leksikografinis, bent jau kol nerasta pirm¨j¨ dviej¨ leidim¨ egzempliori¨ su antraßtiniais lapais (6 t.). Iki ßiol nebuvo tek´ gird∂ti, kad bibliografinis poΩi∆ris gal∂t¨ b∆ti tiek ypatingas, jog leist¨ ar net verst¨ realiai esançius ir vis¨ (ne vien leksikograf¨) nesunkiai skiriamus du Ωodynus laikyti vienu. Vadinamasis bibliografinis poΩi∆- ris, matomas iß bibliografinio objekto (knygos) apraßo, pats yra antrinis dalykas, priklausomas nuo objekto paΩinimo. Ilgainiui neretai paaißk∂ja, kad kadaisinis apytikris bibliografinis apraßas nebeatitinka objekto ißaugusio paΩinimo. Tada ob- jektas bibliografißkai naujai apraßomas, o senasis apraßas ißmetamas ^ ßiukßlynå ar paprasçiausiai pamirßtamas, o ne toliau ^sikibus laikomasi prasimanyto „tradici- nio bibliografinio poΩi∆rio“. Be to, koks gi iß ties¨ yra tas tradicinis poΩi∆ris ^ Sirvydo leksikografin´ produkcijå, arba, pagarbiau kalbant, jo leksikografin´ k∆- rybå? Seniausias dabar Ωinomas bibliografinis apraßas yra iß to meto, kai Sirvydas iß ties¨ dar tebebuvo vieno Ωodyno autorius. Tai Sirvydo amΩininko Saliamono Risinskio ^raßas jo turtingos bibliotekos knyg¨ 1625 met¨ såraße (prieß penkiolika met¨ paskelbtame Ing∂s Lukßait∂s): Promptarium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum. Galima abejoti, ar tai visißkai tikslus pirmojo Ωodyno pavadini- mas, taçiau kartu nedera pamirßti, kad apraßyta ne iß koki¨ nors nuogird¨, o remiantis savo paties turimu egzemplioriumi, tad, kaip sako bibliografai, de visu (tiksliai nurodytas ir Ωodyno formatas – In octavo). Kiti senieji apraßai jau ne prie Sirvydo gyvos galvos daryti ir n∂ra tiksl∆s, tik tiek iß juose vartojamos formos
144 Archivum Lithuanicum 1 Dictionarium matyti, kad jie taikomi antrajam Ωodynui. Pirmas, kiek tuo tarpu Ωinoma, tiksliai nurod´s apraßomojo Dictionarium leidimo metus, yra Kristijonas Mencelis (apie pastarojo 1682 met¨ botanikos Ωodyne randamus Sirvydo 1631 met¨ Dictionarium fragmentus Ωr. ßiame Archivum Lithuanicum tome skelbiamå Pietro U. Dinio ir Giedriaus Subaçiaus studijå [p. 11–56], galutinai nebepa- liekançiå vietos n∂ maΩiausiai abejonei d∂l to, kad Dictionarium II leidimo b∆ta iß esm∂s jau tokio kaip ir v∂lesnis III leidimas). Tik Ωymiai v∂liau, remiantis ißliku- siuose trijuose (III–V) leidimuose randamais duomenimis, apraßuose atsirado tiksli antraßt∂ Dictionarium trium linguarum, imta kalb∂ti apie penkis leidimus ir nurodytos keturi¨ paskutini¨j¨ leidim¨ pasirodymo datos; iß kaΩkur ißtraukti ir I leidimo metai – 1629. Íis, prapl∂stas bei patikslintas, Sirvydo Ωodyno suvokimas, nors galutinai susiformavo palyginti v∂lai, bet dar prieß XIX amΩiaus paçiå pa- baigå, kai po ilgos pirmojo Ωodyno uΩmarßties ißkilo ^ vießumå per stebuklå Maskvoje uΩsilik´s jo apdrisk∂lis egzempliorius, pasiek´s ir m∆s¨ dienas. Tad savaime suprantama, kad ßis suvokimas telieçia antråj^ Sirvydo Ωodynå. Vadinasi, jokio tradicinio, tikrai seno bibliografinio poΩi∆rio, apr∂pusio iß karto abu Ωody- nus ir juos traktavusio kaip vienå, iß ties¨ n∂ra, tai tik Pakalkos pramon∂. At- virkßçiai, nuo seniausi¨ laik¨ atskirai kalbama apie pirmåj^ Ωodynå, vadintå Promptarium, ir atskirai apie antråj^, Dictionarium. V∂liau, susiradus maskvißkiam egzemplioriui, beje, vienas kitas, dar nesp∂j´s arçiau su juo susipaΩinti, yra lepter∂j´s, kad tai gal b∆siås I ar II Sirvydo Dictionarium leidimas (svarbiau, matyt, jiems buvo pasakyti, kad tai to paties leksikografo darbas). Nebent ßiuos niekuo nepagr^stus ir palyginti nesenus sp∂liojimus Pakalka bus klaidingai pavadin´s tradiciniu bibliografiniu poΩi∆riu. Po to, kai susirado maskvißkis apipl∂ßytasis senojo Sirvydo Ωodyno egzemplio- rius ir kai paaißk∂jo, kad n∂ra n∂ maΩiausio pamato Dictionarium (jo ißlikusius leidimus) laikyti to ankstesniojo Ωodyno t´siniu, tegu ir smarkiai pataisytu bei papildytu, ir kad iß tikr¨j¨ vienas ir kitas Ωodynas yra atsirad´ atskirai, verçiant skirtingus lenk¨–lotyn¨ kalb¨ Ωodynus, toliau abstrakçiai svarstyti, vienå ar du trikalbius Ωodynus yra paraß´s Sirvydas, apskritai jau per v∂lu ir beprasmißka. Pakalkai vis d∂lto rodosi kitaip. Jis dar kabinasi uΩ to, kad maskvißkis egzemplio- rius be antraßtinio lapo, ir samprotauja, kad pavadinimas gal∂j´s b∆ti panaßus ^ Folkmaro Ωodyno ir gal maΩdaug toks pat kaip v∂lesnio Dictionarium (çia jam savo paties sp∂liojimai daugiau sveria negu iß Risinskio realiai Ωinomas pavadinimas). Pavadinimå neleistinai tapatinant su pavadinamuoju dalyku, klaidingai mano- ma, kad susiradus bendram ar bent artimam pavadinimui pasitvirtint¨ ^sit∂ptoji vieno Ωodyno samprata. Kai tarm∂s atstovas atsisako ^prastinio ßpókas ir pereina prie bendrin∂s kalbos varnµnas, artimo kito paukßçio pavadinimui va∆nas, skirtu- mas tarp t¨ dviej¨ paukßçi¨ (varno ir varn∂no), deja, nesumaΩ∂ja, o lieka, koks buv´s prieß tai. Pasirink´s ir iß paskutini¨j¨ gindamas klaidingå vieno trikalbio Ωodyno sam- pratå, leidinio reng∂jas pakeliui neißvengia ir kit¨, smulkesni¨, netikslum¨ bei
145 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas apsirikim¨. PavyzdΩiui, atpasakodamas V. Pogorelovå (10), kaip ir vienå iß tokios sampratos pradinink¨, tik nutyl∂damas, kad pastarasis sykiu maskvißk^ egzem- pliori¨ klaidingai laik∂ Gregorijaus Knapijaus Ωodyno santrauka (kaip ir III lei- dimå), neteisingai perteikia jo mint^, kad tas leidinys labai glaustas ir smarkiai skiriasi tiek nuo treçiojo, tiek nuo lenk¨–lotyn¨ kalb¨ Sirvydo Ωodyno, kurie eså beveik visißkai vienodi (reng∂jo vertimas ir ^terptas komentaras verçia klaidingai suprasti, kad çia kalbama apie IV ir V leidimo vienodumå). Ten pat, tik jau ißnaßo- je, reng∂jas priduria pastabå, kad uΩsimintas dvikalbis Sirvydo Dictionarium po- lonolatinum, ißleistas 1641 metais Varßuvoje, „greiçiausiai parengtas J. Jaknavi- çiaus“. To dar betr∆ko! Tarsi atsikerßydamas kokiam savo ilgameçiam kankinto- jui, autorius ne tik iß paskutini¨j¨ stengiasi pirmåj^ m∆s¨ leksikografå padaryti tiktai vieno trikalbio Ωodyno (nors iß tikr¨j¨ toki¨ yra du) autoriumi, bet dar nori iß jo atimti ir dvikalb^. Jeigu lenkai, ißsileisdami ß^ Ωodynå Varßuvoje, antraßti- niame lape aißkiausiai yra ^raß´ „Avctore Constantino Szyrwid [...] Editio nova“, tai kokios çia dar gali b∆ti abejon∂s d∂l autoriaus (ar reng∂jo)?! Ûodynas, tiesa, ißleis- tas pra∂jus deßimtmeçiui po Sirvydo mirties. Taçiau jo lenkißki ir lotynißki ΩodΩiai tiksliai sutampa su SD3 (tepasitaiko neΩymi¨ spaudos, grafinio vaizdo skirtum∂- li¨). Kadangi SD3 metais v∂lesnis, pasinaudota SD2 (o gal kartais net Dictionarium I leidimu?) – ir iß to matyti, kad SD2 (jo le.–lo. dalis) jau tur∂jo b∆ti toks, koks yra SD3. Tad, viena, n∂ra ne^manoma, kad le.–lo. dal^ iß savo trikalbio Dictionarium yra ißskyr´s dar pats Sirvydas (gal kartais b∆ta ir senesnio, neißlikusio, leidimo – ar taip neleidΩia manyti 1641 met¨ leidime esantis ^raßas „Editio nova“?). Antra, parengti ß^ Ωodynå – tai tik atmesti lietuvi¨ kalbos ΩodΩius, o tai toks paprastas darbas, kur^ gal∂jo atlikti net n∂ ΩodΩio lietuvißkai nemokantis spaustuv∂s rin- k∂jas, iß turimo prieß akis SD2 perkeldamas ^ naujåj^ dvikalb^ Ωodynå tik lenkißkå ir lotynißkå tekstå. Tad tiesiog nerimta kalb∂ti apie kaΩkok^ atskirå ßio dvikalbio Ωodyno reng∂jå ir dairytis ^ Jaknaviçi¨ ar kur^ kitå anuometin^ lietuvi¨ intelek- tualå, kuris gal∂t¨ uΩimti ßitaip atsiradusiå vakuojançiå vietå. Beje, Pakalka n∂ra pirmasis, kuris be reikalo mini Jaknaviçiaus vardå – taip jau yra dar´s ir Vaclovas BirΩißka, raßydamas apie tå pat^ Ωodynå (Aleksandrynas 1. XVI–XVII amΩiai, Vil- nius: Sietynas, 21990, 247, 249). Negalima palikti visai be pastab¨ n∂ to, kas pasakyta d∂l maskvißkio egzemp- lioriaus datavimo (14). Pats tå driski¨ klaidingai skirdamas, kaip ir kiti dabar daro, Dictionarium I leidimui, autorius çia pat, remdamasis vandenΩenkliais, nei- gia seniau nurodytå 1629 met¨ datå. Ißeit¨, kad jis lyg ir pats su savimi ginçijasi: 1629 metai – juk tai, kaip jau uΩsiminta, tikrojo Dictionarium pasirodymo data (ne v∂liau susiradusio pirmojo Ωodyno, Promptarium). Be to, d∂l maskvißkio egzemp- lioriaus (ir kartu pirmojo Ωodyno) datavimo dabar nebeder∂t¨ pasikliauti vien vandenΩenkliais. Tvirtesn´ orientacin´ datå – ne v∂liau kaip 1625 metais – teikia Risinskio såraßas. Ateityje ß^ tå gal dar gal∂t¨ duoti patikslinimas, iß kurio gi Folkmaro Ωodyno leidimo paimti lenkißki ir lotynißki ΩodΩiai. Kas kita yra Dictio- narium I leidimo, kurio, kaip ir II, nelik´ n∂ vieno egzemplioriaus, datavimas. Tuo
146 Archivum Lithuanicum 1 tarpu reikia tenkintis arba iß kaΩkur imta 1629 met¨ data, arba tur∂ti galvoje tik apytikr´ 1625–1629 met¨ orientacin´ datå. Apraßant maskvißk^ defektin^ egzempliori¨, sakoma, kad pabaigoje tr∆ksta „dalies z ir visos Ω raid∂s straipsni¨“ (17). Iß tikr¨j¨ taip n∂ra ir b∆ti negali. UΩ <Ω>, be abejo, autorius mato (dab. le.) <Ø> (gal sykiu ir <∏>), tik pamirßta, kad Ωodyne didΩioji
147 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas ≤wayƒde wakarine SD3 80 – tiesiog ne^sivaizduojama, kad ßiuos iß Knapijaus paim- tus lenkißkus (ir lotynißkus) ΩodΩius Sirvydas b∆t¨ ne tiesiai vert´s, o tik po to lietuvißkuosius ΩodΩius ßalia priraß´s, kai juos po ilg¨ ießkojim¨ pagaliau nelauk- tai surado savo ankstesnio Ωodyno visai kituose ir alfabetißkai visai kitur sly- pinçiuose straipsniuose: ∫táry ⁄ vetus, antiqu9, anno∫us, exoletus, pri∫cus. ∫enas ⁄ wetu- sas 174v (jeigu iß çia lietuvißk¨ sinonim¨ pora b∆t¨ perkelta ^ visißkai kitå antrojo Ωodyno straipsn^, tai kaip reik∂t¨ aißkinti jos nebuvimå tå pat^ antraßtin^ Ωod^ turinçiame straipsnyje ∫táry ⁄ Senex, vetulus, grandæuus, ∫enas SD3 422?), wiecˇernká ⁄ he∫perus. wakarine ƒwayƒde 192v. Ir kitas ^Ωangos autoriaus nurodomas bendrybes, net ir tas, kurios iß tikr¨j¨ yra labai artimuose straipsniuose, n∂ra b∆tina aißkinti lietuvißk¨j¨ dali¨ ar juo labiau ißtis¨ straipsni¨ ∂mimu iß pirmojo Ωodyno, plg. kad ir Dách ⁄ ex germ. tectum, dunktis ⁄ ∫togas 19v ir Dách ⁄ przykry¢ie. Tect•, contig- natio. D•gtis ⁄ ∫togas SD3 44. Tai tik patvirtinimas, kad vieno ir kito Ωodyno leksika priklauso tam paçiam ideolektui, kad abiej¨ Ωodyn¨ autorius tas pats – Sirvydas. Kai taip siaubingai nesiseka rasti pirmojo Ωodyno neabejotin¨ p∂dsak¨ antra- jame Ωodyne net ir labai to geidΩiant, nors pirmasis turi gal per porå t∆kstançi¨ vien jame esançi¨ ΩodΩi¨ (straipsni¨?), tad norint b∆t¨ buv´ kå perimti, dabar jau gal ir maΩam vaikui tur∂t¨ b∆ti aißku, kad tikrai nebegalima toliau tik∂ti mokyt¨ Ωmoni¨ pasaka apie vienå bei vientiså Sirvydo Dictionarium trium linguarum, ta- riamai pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå. Ta pasaka, deja, ir po ßiai dienai vis dar sekama net vadov∂liuose, ir ne tik skirtuose mokiniams, bet ir lituanistikos stu- dentams, seniai ißaugusiems iß pasak¨ amΩiaus. Ûinant, kad Sirvydas lenkißkus ir lotynißkus ΩodΩius savo pirmajam Ωodynui (Promptarium) nusiraß∂ iß Folkmaro, o antrajam (Dictionarium) – iß Knapijaus, keista rasti sakin^, kuriame tik tiek konstatuojama, kad „K. Sirvydas buvo gerai susipaΩin´s su to meto N. Folkmaro, G. Knapskio lenk¨ kalbos Ωodynais“ (21). Netikslu sakyti, kad Sirvydas Folkmaro tik „didesnius lizdus ißskaid∂ ^ atski- rus straipsnius“ (21). Sirvydas laik∂si kiek kitokio principo – visus ΩodΩius pateik- ti atskirai, savarankißkais straipsniais, tad skaid∂ ir paçius maΩuosius Folkmaro lizdinius straipsnius, kartais tik pusantros ar net vienos eilut∂s, plg. Chlew ⁄ Hara, ∫tabulum, chlewik ⁄ dimin: ir Sirvydo chlew ⁄ hara, ∫tabulum. gurbas su (jau atskiru straipsniu) chlewik ⁄ dim. gurbelis 11; Jwá ⁄ Ilex. Jwiná ⁄ Iligneus ir Jwá ⁄ ilex. iewa, atskirai Jwina ⁄ iligneus 48v. Toliau pakalbama apie Sirvydo taikytus ΩodΩi¨ (j¨ reikßmi¨) aißkinimo b∆dus, kiek plaçiau tesustojant prie apraßomojo aißkinimo (nors jis tesås randamas maΩ- daug 100 straipsni¨), ypaç jo formaliosios pus∂s (21 t.). UΩsimenamas ir nuoro- dinis aißkinimo b∆das, tik ßioje vietoje nepateikiama n∂ vieno jo pavyzdΩio. Visi nuorodiniai straipsniai bene bus perimti iß Folkmaro. Dal^ Folkmaro nuorodini¨ straipsni¨ (ypaç t¨, kuriais siuntin∂ta ^ lizdinius straipsnius) Sirvydas praleido, tik tai dar∂ nenuosekliai. D∂l palyginti daΩnai pasitaikançi¨ straipsni¨ visai be lietuvißk¨ ΩodΩi¨ taip raßoma: „Daugeliui abstrakt¨, egzotißk¨ kraßt¨ gyv∆nijai ir augmenijai ^vardyti
148 Archivum Lithuanicum 1 tr∆ko lietuvißk¨ atitikmen¨ ir nelengva buvo juos deramai ißversti ^ lietuvi¨ kal- bå. Tod∂l suprantama, kad 572 Ωodyniniai straipsniai liko neißversti“ (22 t.). Nors tekstas ir nesuredaguotas kaip reikiant, bet mintis maΩdaug aißki. Taçiau ßitokio aißkinimo bei teisinimo kaΩin ar pakanka. Viena, ar ne geriau b∆t¨ buv´ toki¨ retenybi¨, kuri¨ nesupranti ir nemoki ißversti, ^ savo Ωodynå visai neperkelti? Antra, nereik∂t¨ nutyl∂ti, kad ne taip jau retai lietuvißk¨ reikßm∂s atliepini¨ tr∆ksta ir ßalia paprasçiausi¨ ΩodΩi¨ (ar ΩodΩi¨ jungini¨), Ωr. s. v. Drukarƒ 26v (nors ver- çiant gretimå Drukár∫ki pavartotas vns. klm. drukariaus), Ja 43v, Jáie ∫tare (ir dar keletas panaßi¨ jungini¨ su kitokiais b∆dvardΩiais) 45v, Jáµnie cˇerwony 45, ied¬owy 46v (nors kå tik buvo Jed¬iná...eg¬e), kie¬b 53v, spak 179, 2abieram 206 ir kt. M∂gi- nama ißskaiçiuoti, kuri¨ sriçi¨ bei dalyk¨ lietuvißk¨ pavadinim¨ labiausiai tr∆ko, kuri¨ – maΩiausiai; drabuΩiai pakli∆va ir prie pirm¨j¨, ir prie antr¨j¨. ÈΩangos autorius, vis tuose paçiuose vieno Ωodyno koncepcijos ∆kuose klai- dΩiodamas, taip keistai nukalba apie (ne)ißverst¨ straipsni¨ skaiçius viename ir kitame Ωodyne, kad lieka tik sp∂lioti, kas skaiçiuojama ir ar norima tais skaiçiais kå nors pasakyti d∂l Ωodyn¨ tarpusavio santykio (23). Kad ir kaip ten b∆t¨, gal nereikia suprasti, kad Sirvydui taip patiko pirmojo Ωodyno neißversti straipsniai, kad jis juos persik∂l∂ ^ antråj^ Ωodynå, iß j¨ 236 ißvert∂, paskui, matyt, ir dar daugiau, kol pagaliau teliko „10 bendr¨ neißverst¨ straipsni¨“ (prie kuri¨, tarp kitko, priskirti Lieˆ∫kie prawo 72v – Lenne práwo SD3 151, Saletrƒny 162v – Sáletrowy SD3 397 ir pan.). Trumpoje senojo Ωodyno lietuvißk¨ ΩodΩi¨ apΩvalgoje esançio pasakymo „Knyginei leksikai priklauso ^vairios darybos verstiniai naujadarai, kuri¨ reikß- m∂s be lenkißko atitikmens kartais ne^manoma arba sunku suprasti“ (23) pra- dΩioje pavartotas terminas knygin∂ leksika, autoriaus prießinamas su terminu liau- din∂ leksika, tur∂t¨ b∆ti, savaime aißku, daug platesn∂s apimties; be to, antråjå to pasakymo atßakå tikriausiai reikia suprasti kitaip, negu ißversta lenkißkoje san- traukoje: „Cz´µ¢ z nich jest niezrozumia¬a lub trudna do zrozumienia, gdyØ bra- kuje objaµnieˆ w j´zyku polskim båd∏ ¬aciˆskim“ (29) – verçiant kaΩkod∂l pamirß- ta, kad kalbama apie Ωodynå, kuriame visißkai ne^manomi tik lietuvißkus ΩodΩius turintys straipsniai. Lenkißkoje ^Ωangos santraukoje teisyb∂ apie pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå gal dar labiau uΩmaskuota negu paçioje ^Ωangoje. Apie defektin^ maskvißk^ egzemp- liori¨, kurio fotografuotinis perspaudas dedamas ^ ß^ leidin^, çia taip kalbama: „zachowa¬ si´ jedyny niepe¬ny egzemplarz bez poczåtku i zakoˆczenia z pierw- szej edycji. UwaØa si´ go za jeden z najwczeµniejszych z dotåd znanych s¬ow- ników litewskich“ (26). Vadinasi, tai ne tik kad ne pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωody- nas, bet jau net ir ne senasis Sirvydo, o tik vienas iß paçi¨ ankstyv¨j¨. Ir iß ties¨, argi pritikt¨ kalb∂ti dar apie kaΩkok^ kitå pirmåj^ Ωodynå, kai to pirmojo kopija jau prieß porå deßimtmeçi¨ paskelbta leidinyje Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas?! Tiesa, treçiåj^ Dictionarium leidimå vadinti pirmuoju lietuvi¨ kalbos Ωodynu, o tariamai to paties Ωodyno pirmåj^ leidimå tiktai vienu iß paçi¨ ankstyv¨j¨ Ωodyn¨
149 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas irgi lyg neißeit¨, taçiau tai, rod∂s, vis jau gal maΩesnis apjuokas, negu prisipaΩinti anksçiau klydus ir atvirai pasakyti, kad aname leidinyje jokio pirmojo Ωodyno dar nebuvo, kad jis perspausdinamas tik dabar. Nors jau dveji metai, kaip knygynuose kiekvienas be sp∆sties gali uΩ ßuns pinigus (taip profesorius Juozas Balçikonis patardavo savo studentams keisti sve- timå pasakymå „pigiau gryb¨“) nusipirkti pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå, tok^, rodos, b∆tinå kiekvienam mokytojui lituanistui ir ßiaip Lietuvos ßviesuoliui, retas kuris yra tai padar´s. Tarp susilaikiusi¨j¨, ko gero, nemaΩai yra toki¨, kurie, kadaise ^sigij´ Pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå, tariasi jau ir tur^ tå Ωodynå, klaidingai manydami, kad dar kaΩkoks negird∂tas Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas jiems ne tiek jau ir b∆tinas. D∂l pirmojo Ωodyno fotografuotinio perspaudo n∂ra ko daug kalb∂ti. Gerai, kad tr∆kstam¨ lap¨ vietoje ^d∂tas Folkmaro tekstas. Perspaude yra sunkiau skaitom¨ viet¨. Kur tai ne paties originalo kalt∂, gal buvo galima paießkoti ryß- kesni¨ nuotrauk¨, nesilaikyti visur tos paçios kopijos. DidΩiausia nes∂km∂ yra ißtikusi trejetå gretim¨ lap¨. Íiokia tokia painiava jau buvo atsiradusi anuomet, leidΩiant Ωodynå pirmå kartå, kai 155 lapas buvo klaidingai paΩym∂tas kaip 153 (nors lapas su tokiu skaiçiumi jau buvo savo vietoje). Taçiau t¨ lap¨ sukeitimas vietomis (dabar [II]153 [=155] eina prieß 154) bene bus atsirad´s tik dabarti- niame, fotografuotiniame, leidime. Negana to, çia sumaißytos, ne savo vietoje pad∂tos, lap¨ atvirkßtini¨ pusi¨ nuotraukos: 1) 153v t. b. tai, kas dabar yra [II]153v (su straipsniais pytánie – Raycá); 2) 154v t. b. 153v (su Rdzewiei™ – Rydzy); 3) [II]153v [=155v] t. b. 154v (su Rok ƒawity – ro∫o¬), o tai, kaip toliau bus matyti, sykiu apgadina ir ΩodΩi¨ rodykl´. Labiausiai yra pasisek´ pirmojo ißlikusio lapo (10 lp.) pirmajam puslapiui – jis ^d∂tas du kartus (8 ir 47), be to, jau buvo ir pirmajame leidinyje (PÛ 46). Po perspaudo leidinio pabaigoje dar ^d∂ta vis¨ pirmojo Ωodyno ißlikusio teksto lietuvißk¨ ΩodΩi¨ (su visomis j¨ tiksliai perteiktomis formomis) rodykl∂ (469–570). Tie ΩodΩiai jau buvo Pakalkos ^traukti ^ bendråjå Sirvydo Ωodyn¨ rodykl´ pirma- jame leidinyje (PÛ 665–895). Pakartojimas leidinio negadina, tik padidina jo sava- rankißkumå. Be to, ßis tas pataisin∂ta, patikslinta. Rodykl∂je tenkinamasi, kaip ir anksçiau, lap¨ nurodymu. Eilut∂s ßiuo sykiu gal ir neb∆tinos, bet jei b∆t¨ paΩym∂ta, kada reikia ießkoti antroje (atvirkßtin∂je) lapo pus∂je, paießk¨ laikas b∆t¨ dvigubai sutrumpintas, o jeigu dar, kada deßin∂je skiltyje – keturgubai. Pasirinkta ΩodΩi¨ ißd∂stymo rodykl∂je tvarka n∂ra visai be priekaißt¨. Skirtin- gai negu ^prasta m∆s¨ Ωodynuose, veiksmaΩodΩiai ir b∆dvardΩiai su ne- laikomi tarsi savarankißkais vediniais ir dedami atskirai nuo atsakançi¨ ΩodΩi¨ be ne-, plg. dråsus 487 ir nedråsus 518, pramußti 538 ir nepramußti 520. Neprießtaraujant tokiam tikr¨j¨ prießd∂lini¨ veiksmaΩodΩi¨ traktavimui, plg. apdovanoti 470 ir dovanoti 487, vis d∂lto b∆t¨ gerai prie veiksmaΩodΩio be prießd∂lio rasti nurodytus dar visus prießd∂lius, su kuriais jis pavartotas.
150 Archivum Lithuanicum 1 Dar prieß pradedant paçiå rodykl´ supaΩindinama su jos svarbesn∂mis ypaty- b∂mis. Tarp kitko, ten sakoma: „Po antraßtinio ΩodΩio kartais paaißkinama ret¨ ΩodΩi¨ reikßm∂“ (465). Iß to jau galima numanyti, kad kokio nors grieΩtesnio nusistatymo kå aißkinti, rodykl∂s sudarytojas n∂ra laik´sis. Tai matyti ir iß paçios rodykl∂s. PavyzdΩiui, nenurodyta, kad apießkoti reißkia ‘apgauti’, ir tuo paçiu neiß- ryßkintas to veiksmaΩodΩio verstinis pob∆dis (plg. dar ir jo vedinius apießkojimas, apießkotojas). Der∂jo ^sp∂ti, kad Promptarium esantis jungas yra visai kas kita negu m∆s¨ ^prastinis jungas ir reißkia ‘skliautas’ (Dictionarium turi abu tuos ΩodΩius; dar Ωr. Blt 31[2], 1996, 219). Ne visur yra visai vienodas kuodelis – vienur (50) tai ‘(lin¨) gumulas verpti’, kitur (19) – deminutyvas iß kuodas ‘plunksn¨, plauk¨ kuokßtas’. Nepaaißkintas n∂ viename lietuvi¨ kalbos Ωodyne dabar nerandamas malmazija, anais laikais iß piet¨ gabento ypatingo saldaus vyno pavadinimas, ga- liausiai kildinamas iß vieno Graikijos miesto vardo; o tokio malionas, atvirkßçiai, reikßm∂ ‘agurotis’ nurodyta, nors ir taip paΩ^stantiems labiau paplitus^ meliònas nesunku atsp∂ti, kad tai tik kitas pastarojo variantas (< s. le. malon). Neb∆t¨ kenk´ prie skaitlingas priraßyti ‘paskaitomas, ^skaitomas (geras skaityti)’. Apie nesamus aißkinimus n∂ra ko daug ir kalb∂ti. Juk rodykl∂ – ne aißkinama- sis Ωodynas, reikßm∂s uΩuominos ir taip çia tarsi koks perteklius, neb∆tinas prie- das, ißskyrus nebent homonim¨ atvejus. Kaip jau sakyta, matyti, jog iß bendrosios rodykl∂s ißskirta pirmojo Ωodyno rodykl∂ ßen bei ten keista, gerinta. PavyzdΩiui, vietoj snastys ‘ßlamßtas’ PÛ 848 atsirado snastis ‘nam¨ apyvokos daiktai, rakandai’; reikßm∂ veikiausiai maΩdaug tokia, kaip Ωem. rakybolai. Teisingai atsisakyta tariamos taßyti reikßm∂s ‘linksminti, raminti’ PÛ 868, atsiradusios klaidingai pamanius, kad ^ tå pat^ cies™ (formos, reprezentuojançios tiek le. cieszy¢ ‘linksminti, guosti’, tiek ciosa¢ ‘taßyti’) straipsn^ pakliuv´ lie. tieµiiu ⁄ linksminu ir tasau (15) tur∂t¨ b∆ti sinonimai. Buvo galima ir daugiau kå pagerinti. Prie Ωiedas, kaip ir anksçiau, tik uΩsiminta (ir dar netiksliai), kad galimas semantinis ^vairavimas (priraßyta ‘g∂l∂; papuo- ßalas’), uΩuot aißkiai atskyrus homonimus (kitur j¨ rodykl∂je pasitaiko, net iß anks- to paaißkinta, kad jie sunumeruoti, taçiau tarp sunumeruot¨j¨ maißosi kartu ir paronim¨). Prie tavoras net visai ne^sp∂ta d∂l semantini¨ skirtum¨, nepaisant, kad ir çia geriau b∆t¨ buv´ nurodyti du homonimus: be iki ßiol gerai paΩ^stamo tavo- ras ‘prek∂’ (181), pirmajame Ωodyne pavartotas ir tavoras ‘palapin∂, (ßak¨) b∆da, trobel∂’ (67v; tik iß pastarojo yra tavor∂lis 67v). Kai homonimai skiriami ne be priekaißt¨, jau vien tai nebeleidΩia tiksliai pasa- kyti, kiek indekse (ir Ωodyne) ΩodΩi¨. Taip priart∂jama prie platesnio klausimo, kiek apskritai ißsami ta rodykl∂. Tiksliai bei tvirtai atsakyti ^ tå klausimå be spe- cialaus ilgesnio tikrinimo, o sprendΩiant vien iß to, kiek s∂kmingai buvo susi- ßelpta, tik prießokiais ßio bei to ießkin∂jant, n∂ra ^manoma, bet vis d∂lto gal nebus suklysta jau dabar pasakius, kad rodykl∂ gana ißsami, beveik be tikr¨ praleidim¨. Tik çia b∆tina viena ißlyga – rodykl∂ tokia b∆t¨, jei ne anas nelabasis trij¨ lap¨ atvirkßtini¨ pusi¨ nuotrauk¨ sumaißymas. Rodykl∂je ΩodΩi¨ vieta nurodyta taip
151 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas kaip originale, o tai perspaudui nebetinka, tad t¨ trij¨ puslapi¨ ΩodΩiai rodykl∂s vartotojui yra kaip ir ding´. Dabar belieka patarti, kai prie ießkomo ΩodΩio ro- dykl∂je priraßyta 153, 154 ar 153 [=155], neradus pirmoje lapo pus∂je, toliau ießkoti ne fotografuotinio leidimo to paties lapo atvirkßtin∂je pus∂je, o taip: 153≥153 [=155]v; 154≥153v; 153 [=155]≥154v. Iß pasteb∂t¨ tikr¨ sprag¨ pirmiausia galima nurodyti straipsnio brandus (su brundus 46, 123) nebuvimå: ^ bendråjå rodykl´ tas b∆dvardis ^trauktas (PÛ 696), bet klaidingai priskirtas SD3, tod∂l ^ pirmojo Ωodyno rodykl´ neperkeltas. Ûodis strazdas rodykl∂je yra, tik pamirßta nurodyti jo vietå – t. b. 26 (tiksliau – 26v). Ne tiek praleidimu, kiek esamo Ωodyne ΩodΩio pakeitimu nesamu reikia laikyti eglinis ^raßymå SÛ 489 vietoj ∂glinis (b∆dvardis – vedinys iß ∂glis ‘kadagys’, ne egl∂); ta klaida jau buvo PÛ 710 (be to, SD3 84 irgi reikia skaityti ∂glinis). Vienu veiks- maΩodΩiu sumaΩ∂ja, kai visißkai skirtingi du veiksmaΩodΩiai – karoti ‘kaboti’ 194v, 202v (pastarojoje vietoje ne karus, o karu) ir slavizmas karoti (t. y. koroti, plg. koro- jimas 51) ‘bausti‘ 52 – sutapatinami ir pateikiami kartu (nieko neuΩsimenant apie reikßm´); taip ir PÛ 741, tik ten dar ir Ωodynai supainioti. Ding´s vksm. sutykoti ‘uΩklupti, nutykoti’, bet jo vietoj atsirad´s nesamas Ωodyne sutikti (taip interpre- tuoti prie ƒdybiam esant^ ∫utikau 214 neleidΩia nei reikßm∂, nei forma – es., ne bt. l. 1 a.); PÛ 859 ne tik ta klaida, bet praΩudytas dar ir SD3 esantis sutekti, prißliejus jo formas prie to paties sutikti. Vksm. pritikti neteis∂tai yra uΩ∂m´s pritekti vietå (taip ir PÛ 830). Klaidingas ir rodykl∂s ^raßas apiplikti su formomis apiplinku 101, api- p¬inku 112 (taip ir PÛ 670), nes sutapatinti du skirtingi veiksmaΩodΩiai; pirmoje vietoje yra apiplikti (apiplinku) ‘plikam pasidaryti, nuplikti’: oblysam ⁄ calue∫co. api- plinku, antroje – dar ir iß kitur (60) Ωinomo vksm. apipl∂kti (apipl∂kstu) ‘apr∆kti, aptukti’ kitas variantas (jei tik Ωodyne pateikta es. l. 1 a. forma n∂ra klaidinga) apiplekti (apiplenku): okop¢iam ⁄ fumo, infumo, fumigo. apip¬inku. Pasitaiko rodykl∂je ir toki¨ ißdaig¨, d∂l kuri¨ ΩodΩi¨ ne sumaΩ∂ja, o, atvirkß- çiai, padaug∂ja ar bent atsiranda vadinam¨j¨ ΩodΩi¨ nebuv∂li¨ vietoj tikr¨j¨ pir- mojo Ωodyno ΩodΩi¨. Ítai dΩiaugiasi pakliuv´s ^ rodykl´, kurioje ßiaip jau antraß- tin∂s formos visur yra dabar bendrin∂je kalboje ^prasto pavidalo, hala ‘ola, gili duob∂’, pailiustruotas Ωodyno ha¬a 44; taip ir PÛ 720, tik ten 793 iß SD3 dar yra su ßiuo net jokia nuoroda nesusietas ola; çia sykiu viena iß daugyb∂s t¨ prog¨, kurios kiekvienam leidΩia ^sitikinti, kad Sirvydas raßydamas Dictionarium yra vert´s Knapijaus Ωodyno straipsnius n∂ kiek nesaistomas savo ankstesnio Ωodyno (Prom- ptarium) net ir tada, kai ten visißkai panaß∆s Folkmaro Ωodyno straipsniai jau buvo ißversti, plg. ia∫kiˆa ⁄ ∫pecus, antr•, cauerna, meat9 ∫ubterra: ha¬a ⁄ duobe gili ⁄ tum∫i ⁄ praparsas 44v ir Já∫kiniá ⁄ Specus, ∫pelunca, cauerna, antrum. O¬a ⁄ ¬indine ⁄ duobe gili SD3 85 (d∂l r∆pimo ΩodΩio ^vairavimo reikia tur∂ti galvoje, kad pirmajame Ωodyne sen. /‡/ bei dab. /o/ vietoje apskritai a daΩnesnis nei antrajame Ωodyne). Iß ankstesn∂s rodykl∂s (PÛ 724) ir ^ ßiå perkeltas ^raßas irpançia ‘toks apsiaustas’ su Ωodyne tariamai esançia forma irpun¢ia 115. Iß niekur kitur lie. *irpançia neΩino-
152 Archivum Lithuanicum 1 mas. Jis ißrastas paties rodykl∂s sudarytojo, Ωodyne esançio ΩodΩio ne visai aißkiå antråjå raid´
153 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas su pirmuoju lietuvi¨ kalbos Ωodynu ir kad tå paΩint^ dar labiau palengvina leidi- nio reng∂jo Kazio Pakalkos jau anksçiau sudaryta ir paskelbta ißsami lietuvißk¨ ΩodΩi¨ rodykl∂, dabar ßiek tiek patobulinta.
Vincas Urbutis
V INCAS URBUTIS Gauta 1999 m. balandΩio 13 d. Balt¨ filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva
154 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas,
1996, 459 p. ISBN 5–420–01348–7
Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas, ißleistas 1996 metais, pasitinkant pirmosios lie- tuvißkos knygos 450 met¨ jubiliej¨, – tai didΩiul∂ dovana lietuvi¨ kalbos, kult∆- ros, istorijos tyr∂jams, viso pasaulio baltistams. Labai gaila, kad ßios knygos pa- sirodymo nesulauk∂ jos autorius Dominykas Urbas (1908–1996), Ωymus vert∂jas, redaktorius, kur^ laikå dirb´s ir Juozo Balçikonio vadovaujamoje didΩiojo Lietuvi¨ kalbos Ωodyno redakcijoje. Jå rengti spaudai baig∂ redaktorius dr. Antanas Balaßai- tis, jam talkino prof. habil. dr. Jonas Palionis ir prof. habil. dr. Zigmas Zinkeviçius, Ωymiausias MaΩvydo kalbos specialistas1. Çia recenzuojamame Ωodyne pateikiamas MaΩvydo ΩodΩi¨ vartojimo daΩnu- mas, j¨ leksin∂s reikßm∂s bei formos, duodama daug iliustracini¨ pavyzdΩi¨, ku- rie atspindi ne tik ΩodΩi¨, bet iß dalies ir j¨ form¨ vartosenå. Tad ßis Ωodynas bus svarbus tiek leksikologams, tiek morfologijos specialistams. Juo labiau kad formos pateiktos praretintai, tad jas lengva susirasti. Be to, Ωodyne bandoma atspind∂ti ir kai kurias MaΩvydo raßt¨ fonetines ypatybes. Antai stengiamasi parodyti (nors ne visai reguliariai), kur ßaknyje ar priesagoje yra ißlaikytas baltißkas [‡] (plg. nuo- rodas altarius Ωr. altorius, davana s. f. Ωr. dovana, neßiati v. tr. Ωr. neßioti ir t. t.) arba kur vietoj dabar turim¨ nosini¨ raidΩi¨ <^>, <´>, <¨> MaΩvydas raß∂
1 Plg. plaçiå Zigmo Zinkeviçiaus studijå: 358–371; 14(1), 1978, 38–44; 14(2), 1978, „M. MaΩvydo kalba“, Blt 13(2), 1977, 139–146; 15(1), 1979, 16–22.
155 Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas Taçiau sen¨j¨ raßt¨ Ωodynuose (ar ΩodΩi¨ indeksuose) antraßtin∂s formos turi kuo tiksliau atspind∂ti ne fonetikos (jas daΩnai sunku nustatyti d∂l netobulos ir nenuoseklios raßybos), o morfologijos (kaitybos) ir darybos ΩodΩi¨ ypatybes. La- bai gerai, kad Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodyne prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai ir iß j¨ padaryti prießd∂l∂tieji priesagos -imas/-ymas vediniai pateikti ne prie atitinkam¨ neprießd∂lini¨ form¨ (kaip daroma pobalçikoniniame LKÛ), o kaip visai savaran- kißki ΩodΩiai. Ißimt^ sudaro prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai su neiginiu ne-. Savo vietoje prie raid∂s n yra tik veiksmaΩodΩiai neatboti (p. 236) ir nek´sti (p. 238). Kitais atvejais veiksmaΩodin∂s MaΩvydo formos su ne- pateikiamos pramaißiui su atitinkamomis lytimis be ne-. Net ir tais atvejais, kai MaΩvydo raßtuose yra tik forma su ne-, vis tiek Ωodyne atstatoma antraßtin∂ jos forma be ne-, plg. ^kerßinti
(nors yra tik neijker∫chink 4112), ingivadΩioti (nors yra tik ne ingi wadƒiakiet 3511),
^Ωagti (nors yra tik neijsaki 1910), pagal∂ti (nors yra tik nepagal 4914) ir t. t. VardaΩodΩius su ne- skaitytojui bus lengviau susirasti. J¨ dauguma pateikta prie raid∂s n. Taçiau ir çia pasitaiko nenuoseklumo. Antai atstatyta girt∆kl∂
(p. 135), pateisiai (p. 276), nors MaΩvydo raßtuose yra tik ne girtukle 2914, negir- tukles 305; ne patei∫ei 422, 3622. Form¨ nemas 1016, nemasaus 997 reikia ießkoti prie maΩ (p. 221). Remiantis viena ir ta paçia forma newƒdƒiencƒnas 39614 atstatytas ir Ωodis nevzdziençnas (p. 242), ir vzdziençnas (p. 431). Nevienodai elgiamasi ir su sangråΩiniais veiksmaΩodΩiais. Antai atskirais straip- sniais aptarti veiksmaΩodΩiai pam∂gti (p. 271) ir pasim∂gti (p. 266). Iß antraßtinio ΩodΩio bijoti(s) (p. 64) irgi aißkiai matome, kad MaΩvydo raßtuose yra ir sangråΩin∂, ir nesangråΩin∂ ßio veiksmaΩodΩio lytis. Taçiau recenzuojamame Ωo- dyne (kaip ir LKÛ) sangråΩin∂s formos paprastai pateikiamos pramaißiui su ne- sangråΩin∂mis, o sangråΩini¨ form¨ buvimas daΩniausiai neatsispindi ΩodΩi¨ straipsni¨ antraßt∂se. Tai apsunkina skaitytojui jas pasteb∂ti. Net priesagos -imas veiksmo pavadinimas pa∫isinimas 10720 yra patek´s prie atitinkamo nesangråΩinio vedinio paΩinimas (p. 281). Tik t¨ veiksmaΩodΩi¨, kurie MaΩvydo raßtuose teturi sangråΩines formas, antraßtin∂s formos atstatytos su sangråΩos dalelyt∂mis (pvz.: atsiΩad∂ti, pasim∂gti, pasisylyti ir t. t.). Ateityje rengiant kit¨ sen¨j¨ raßt¨ Ωody- nus (ar ΩodΩi¨ indeksus) si∆lyçiau aißkiau skirti sangråΩinius ir nesangråΩinius veiksmaΩodΩius (bei iß j¨ padarytus priesagos -imas/-ymas vedinius). Geriausia b∆t¨ juos pateikti atskirais straipsniais. Juo labiau kad kai kurie tyr∂jai visai pa- gr^stai sangråΩos dalelyt´ link´ laikyti ne kaitybos, o ΩodΩi¨ darybos priemone. Tikra m^sl∂ teb∂ra MaΩvydo ir kai kuri¨ kit¨ XVI–XVII amΩiaus raßt¨ b∆tojo kartinio laiko formos su -inojo (pvz.: dauk∫inoya 43912, mieginoghi 4389, palinx∫minoija
5346 ir kt.). Jomis remiantis ßiame Ωodyne (panaßiai kaip ir LKÛ) greta daugsinti atstatyta daugsinoti, greta palinksminti – palinksminoti ir t. t. Taçiau nei lau- kiam¨ bendraties form¨ su *-inoti, nei esamojo laiko form¨ su *-ino (ar *-inoja) lietuvi¨ kalboje visai neuΩfiksuota2. Tad kyla klausimas, ar ne geriau ateityje mi-
2 Tiesa, j¨ kadaise gal ir gal∂jo b∆ti, plg. ati- (Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos tinkamus latvi¨ kalbos veiksmaΩodΩius istorin∂ gramatika 2, Vilnius: Mokslas, su -in‡t, pvz.: dedzinât, dedzina, dedzinãja 1981, 93).
156 Archivum Lithuanicum 1 n∂tas b∆tojo kartinio laiko formas su -inojo skirti prie priesagos -inti veiksmaΩo- dΩi¨3 negu vis operuoti rekonstruotomis formomis su *-inoti? Labai gerai, kad deminutyvai (net ir paçi¨ produktyvi¨j¨ darybos tip¨) Ωody- ne pateikti atskirais straipsniais, o ne prie pamatini¨ ΩodΩi¨ (kaip daΩnai daroma LKÛ). Taçiau ißkyla rimta problema, kaip reik∂t¨ interpretuoti MaΩvydo raßt¨ priesag¨ -elis/-∂lis vedinius. Mat Ωemaiçi¨ tarm∂je deminutyvai su -elis daromi ne tik iß dviskiemeni¨, bet ir iß daugiaskiemeni¨ vardaΩodΩi¨ (LKA III 131–132, Ωe- m∂l. 117). Tad visai gali b∆ti, kad MaΩvydas vartojo ne vedinius eryt∂lis, k∆di- k∂lis, J∂zul∂lis (kaip atstatyta Ωodyne), o erytelis, k∆dikelis, J∂zulelis. Juk balsius /e/ ir /∂/ jis Ωym∂jo ta paçia raide
Du∫chie 53315 gal geriau pateikti prie d∆ß∂, o ne prie dußia (kaip p. 109) ir Dwa∫ie
3552 – prie dvas∂, o ne prie dvasia (kaip p. 111). MaΩvydo raßtuose kai kurie u kamieno b∆dvardΩiai turi senesnes o kamieno formas. Tai irgi atspind∂ta Ωodyne atskirais straipsniais. Taçiau neretai u ir o ka- mien¨ b∆dvardΩi¨ (taip pat ir 8u ir [i]8o kamien¨ daiktavardΩi¨) linksni¨ formos (ar j¨ paraßymai) visai sutampa. Juo labiau kad MaΩvydas (kaip ir kiti senieji autoriai) daΩnai neraß∂ minkßtumo Ωenklo. PavyzdΩiui, prie teisas priskirtos for- mos gen. pl. em. tei∫uju 40114, 45918, 50512, dat. pl. tei∫iemus 4605, acc. pl. tei∫us 561,
583, 4109, 5705, 57210, em. tei∫u∫ius 51616 (p. 380) visai gali priklausyti ir b∆dvardΩiui teisus. Mat abiej¨ kamien¨ formos MaΩvydo raßtuose daΩnos: pasak Urbo, teisas rastas 21x, o teisus – 34x. Tad ar nevert∂t¨ tikslumo d∂lei ßiais ir panaßiais atvejais, kai esama homonimini¨ form¨ (ar j¨ paraßym¨), kurios gali b∆ti priskirtos dviem ar keliems kamienams, visas toki¨ b∆dvardΩi¨ ir daiktavardΩi¨ formas pateikti viename straipsnyje (pavyzdΩiui, ßiame Ωodyne taip pateiktos neprietelis ir ne- prietelius formos, Ωr. p. 238–239)? Kitas svarstytinas variantas – neaißkias formas ißkelti ^ special¨ straipsn^. Labai gerai, kad b∆dvardiniai prieveiksmiai atskirti nuo j¨ pamatini¨ ΩodΩi¨. Tik çia pakeliui viena menkut∂ pastab∂l∂. Vargu ar MaΩvydo paraßymas ru∫tei
3 Plg. Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 135.
157 Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas 43614 Ωymi prieveiksm^ r∆stai (taip p. 324). Juo labiau kad jo raßtuose, atrodo, t∂ra tik b∆dvardis r∆stus (plg. p. 325), o ne r∆stas. Galima paabejoti dar vienu kitu atstatymu. Pirmiausia, neΩinia kod∂l padsuk∫is
‘pasidΩiaugimas’ 5128 atstatytas kaip padΩiugsnys (p. 256), çia tur∂t¨ b∆ti padΩiug- sis. Tai gal∆n∂s -is veiksmo pavadinimas, plg. veiksmaΩod^ pasidΩiugs∂ti (p. 221). Atstatymai svetastis ir svietastis (p. 359) taisytini ^ sv∂tastis4, pastat∂ ‘esyb∂’ – ^ pastot∂ (plg. Mikalojaus Daukßos pastotis ‘ißvaizda’, Ωr. LKÛ IX 535–536), n∆din- gas (p. 246) – ^ nuodingas (plg. LKÛ VIII 916)5. Visai be reikalo greta nuoma (p. 248) atskirai pateikta ir n∆ma (p. 245), remiantis vieninteliu Jurgio Gerulio parengtame fotografuotiniame MaΩvydo raßt¨ leidime uΩfiksuotu paraßymu numomis 3895 (çia gali b∆ti arba d∆nininkavimo faktas, arba d∂l retußavimo nunyk´s diakritikas nuo raid∂s <√>).
Forma ∫chonai 1209 pateikta ir prie çionai (p. 79), ir prie ßionai (p. 363), o trumpesnioji Scha 1955, 3512 – tik prie çia (p. 78). Matyt, manyta, kad çià ir ßià yra to paties ΩodΩio variantai. Taçiau iß tikr¨j¨ tai visai skirtingi prieveiksmiai: çià padarytas iß tàs, o ßià – iß ßìs (plg. LEW 990, 1064). Atstatyta tas pats (p. 378), bet pateikti duomenys rodo, kad b∆ta senesni¨ form¨ tas patis ir tasai patis, plg. ir visai tiksliai atstatytus ΩodΩius patis (p. 276– 277), vießpatis (p. 422–423).
Neb∆tinai forma prietam 49916 taisytina ^ plaçiai MaΩvydo raßtuose paplitusiå priegtam (taip p. 305), nes prieveiksmis prietam yra Ωinomas ir iß kit¨ (tiesa, v∂les- ni¨) MaΩosios Lietuvos raßt¨ (Ωr. LKÛ X 719). Çia reikia tur∂ti galvoje dar ir tå aplinkyb´, kad pastaroji forma pavartota Giesmi¨ Chrikßçionißk¨ antroje dalyje, kuriå MaΩvydas reng∂ jau ilgå laikå pagyven´s Ragain∂je. Apskritai Ωodyno autorius MaΩvydo formas tais∂ per daΩnai ir ne visada pa- gr^stai. Antai be reikalo abejojama d∂l ΩodΩio neteisa (greta netiesa) buvimo MaΩ- vydo raßtuose (p. 241). Mat, atrodo, çia b∆ta ir neprießd∂linio daiktavardΩio teisa
(Amen e∫t tei∫a taip gedokem 2381, plg. dar LKÛ XV 1078). Pastarasis ßiame Ωodyne palaikytas b∆dvardΩio teisas forma (p. 380). Atskirais straipsniais gal∂jo b∆ti apΩvelgti ir ΩodΩiai ikikolei, jogi, kunigaistis. Jie suraßyti atitinkamai prie iki (p. 146), jog (p. 175) ir kunigaikßtis (p. 201). Kadangi
4 Plg. Kazimieras B∆ga, Rinktiniai raßtai 1, der∂jo raßyti pamyluoti [...], nes pamie- Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s luoti yra hipernormalizmas“. Mat veiks- literat∆ros leidykla, 1958, 348; Pranas maΩodΩio pamyluoti (ar myluoti) MaΩvydo SkardΩius, Die slavische Lehnwörter im Alt- raßtuose, atrodo, visai n∂ra, o sangråΩin∂ litauischen, Kaunas, 1931, 211 (toliau – forma pasimieluoti dar Ωinoma iß VaiΩgan- SLA); LEW 251; Vincas Urbutis, Balt¨ eti- to raßt¨. Be to, tarm∂se paliudyti kiti pa- mologijos etiudai, Vilnius: Mokslas, 1981, naß∆s veiksmaΩodΩiai, plg. mielúoti Ar; 200; LKÛ XIV 319. LTR(Ûl); míelauti Ds, Mlt, Sdk, Slk; atsi- 5 È tai atkreip∂ d∂mes^ jau Jonas Palionis sa- míelauti JΩ; ißmíelauti Ds; primíelauti Ds; vo recenzijoje, Ωr. Jonas Palionis, „GraΩi míeloti Mrk, Kp (LKÛ VIII 145, 148–149). dovana Martyno MaΩvydo jubiliejui“, Kul- Visi jie padaryti iß b∆dvardΩio míelas, ku- t∆ros barai 3, 1997, 77. Kita vertus, galima ris plaçiai paplit´s jau MaΩvydo raßtuose kiek paabejoti çia pareikßta nuomone, (Ωr. p. 226). kad „vietoj antraßtin∂s formos pamieluoti
158 Archivum Lithuanicum 1 atskirai nuo anas ir ans pateiktas ansai (p. 20), tai nat∆raliai kyla klausimas, kod∂l kitaip elgiamasi su analogißkomis ^vardΩi¨ formomis jisai, tasai (taip pat tasai patis)? Be to, sekdami Pranu SkardΩiumi (SLA), Jonu Kruopu6 ir LKÛ, gal∂tume pageidauti, kad atskiros antraßtin∂s formos atspind∂t¨ dvejopå slavizm¨ krikßçio- nis, krikßtas, krikßtyti ir iß j¨ padaryt¨ vedini¨ raßybå: su
1408 yra d√na. Ûodyne gali pasitaikyti vienas kitas praleidimas. Antai Ona Aleknaviçien∂ yra pasteb∂jusi, kad çia tr∆ksta vienos ΩodΩio chrikßtas formos (Prieme chrik∫chta n√g
Jana 1298); be to, Krik∫chta 243 (Ape Sueta∫ti Krik∫chta) yra ne acc. sg. (taip p. 198), o gen. sg. forma. Etimologai bei kiti kalbos istorikai nudΩiugs Ωodyne rad´ atitinkamomis san- trumpomis paΩym∂tus MaΩvydo raßt¨ skolinius, neretai skliausteliuose nurodyti ir j¨ ßaltiniai. Tik prie vieno kito skolinio tr∆ksta tokios santrumpos, pvz.: argu- mentas, krikßçionis (tiesa, atitinkami slavizmai krikßtas, krikßtyti jå turi), melo- dija, psalmas, psalteras, serafinas, silabizat∆ra. Daug sunkiau Ωodyno autoriui sek∂si atskirti hibridus nuo tikr¨j¨ skolini¨ (apie tai uΩsimenama ir „Ûodyje skai- tytojui“, p. 6). Santrumpå hibr. apskritai turi tik vienas kitas Ωodis. Dauguma hibrid¨ (net ir toki¨ aißki¨ kaip karaliauti, karali∆nas, karalyst∂ ir t. t.) paprastai laikomi tiesiog slavizmais ar germanizmais (pvz., hercikyst∂). Keli hibridai pa-
6 Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: ΩodΩi¨ darybos bruoΩai istoriniu po- Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institu- Ωi∆riu“, Blt 32(2), 1997, 214–216. tas, 1998, 36tt. 8 Plg. Pietro U. Dini, „Apie J. Gerul^ – MaΩvy- 7 PaΩym∂tina, kad priesagos -ininkas MaΩvy- do (GA, MPr) leid∂jå“, LKK 36, 1996, 21–24. das dar visai nevartojo, plaçiau Ωr. Sau- 9 Martynas MaΩvydas, Katekizmas ir kiti raß- lius Ambrazas, „Keli M. MaΩvydo raßt¨ tai, Vilnius: Baltos lankos, 1993.
159 Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas teikti visai be santrumpos, liudijançios j¨ kilm´, pvz.: byskupyst∂, krikßçiony- st∂, krikßçionißkai, krikßçionißkas, kunigaikßt∂, kunigaikßtis, kunigauti. Ûino- ma, autori¨ galima suprasti, nes Lietuvoje hibridus sistemingiau Ωym∂ti imta dar visai neseniai. Ûodyno gale atskirai pateiktas nomina propria såraßas (p. 445–453). NemaΩå jo dal^ sudaro bibliniai asmenvardΩiai ir vietovardΩiai, kurie MaΩvydo raßtuose ge- rokai skiriasi nuo dabar vartojam¨. Kai kurie iß j¨ raßomi visai be lietuvißk¨ gal∆ni¨. DaΩniausiai Ωodyne tai atspind∂ta paçiomis antraßtin∂mis formomis (pvz.: Basan, Nazaret, Neftalim, Sabaot, Sinai, Zabulon), ißskyrus sudabartintus at- statymus Betliejus (nors yra tik Bethlehem 1943,5, 18812, 2059) ir Nojus (nors yra tik
Noe 1032, 3308[2x]). Kadangi Izraelis, Sionas kartais buvo vartojami su lietuvißka gal∆ne, o kartais be jos, tai antraßtin^ Ωod^ gal tiksliau b∆t¨ raßyti Izrael(is), Sio- n(as), o ne tiesiog Izraelis, Sionas (taip p. 447, 452). Be mums ^prastin∂s formos Jeruzal∂, MaΩvydo raßtuose randame dar dvi ßio miesto vardo lytis: nelinksniuo- jamå Jeruzalem ir kiek aplietuvintå Jerozolyma. Jas visas ne pro ßal^ b∆t¨ pateikti kaip antraßtines formas. Tikslintinas dar vieno kito tikrinio vardo atstatymas: Aharonas (o ne Aaronas, p. 445), Abrahamas (o ne Abraomas, p. 445), Jozefas (o ne Juozapas, p. 449), Melkizedek (o ne Melchizedek, p. 450), Moizis, Moizießius (o ne Moz∂, Maizießius, p. 451). Baigdamas nor∂çiau dar kartå pabr∂Ωti didΩiul´ Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodyno mokslin´ vert´. Jos autoriui Dominykui Urbui esame ir b∆sime d∂kingi uΩ plaçiai atkeltus vartus ^ MaΩvydo ΩodΩi¨ ir j¨ form¨ pasaul^, o Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutui – uΩ tai, kad daugelio met¨ jo tri∆så, sugulus^ ^ paprastus mokyklinius såsiuvinius, dabar matome graΩiai ißleistå. Recenzijoje ißkeldamas aikßt∂n vienå kitå tr∆kum∂l^ ar diskusinio pob∆dΩio mint^, prieß akis tur∂jau ne tik ß^, bet ir tolimesnius darbus. Juk dar ne vienå tok^ Ωodynå (ar ΩodΩi¨ indekså), skirtå vienam XVI–XVII amΩiaus autoriui ar knygai, reik∂s parengti. Labai svarbu, kad tai b∆t¨ daroma pagal kuo vienodesnius principus, kad iß j¨ ateityje nat∆raliai ißaugt¨ bendras istorinis Ωodynas, apimantis visus senuosius lietuvißkus raßtus. Toliau tyrin∂tini ir patys MaΩvydo raßtai. Ypaç tr∆ksta ißsami¨ tekstologinio pob∆dΩio studij¨. Kaip Ωinome, MaΩvydas dirbo ne vienas. Jis plaçiai naudojosi savo bendradarbi¨, skirting¨ tarmi¨ atstov¨, tekstais (daugiausia giesmi¨ verti- mais). Galb∆t viena kita giesm∂ (ar malda, tik v∂liau kiek paredaguota) ^ MaΩvy- do raßtus gal∂jo ateiti ir iß ankstesni¨ laik¨10. Be to, abi Giesmi¨ Chrikßçionißk¨ dalys bei Parafrazis iß∂jo po jo mirties. D∂l to kai kas, vis¨ pirma, matyt, Baltra- miejus Vilentas ir Jonas Bretk∆nas prie j¨ bus prid∂j´s ir savo plunksnå11. Tad ateityje reik∂t¨ pabandyti tiksliau atskirti, kas MaΩvydui priskiriamuose tekstuose yra maΩvydißka, o kas ne. Lietuvi¨ kalbos institute susib∆rusi sen¨j¨ raßt¨ kom-
10 Plg. Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo 11 Plg. Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos kalba“, Blt 14(1), 1978, 43–44; Dainora istorija 3. Sen¨j¨ raßt¨ kalba, Vilnius: Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ baΩny- Mokslas, 1988, 52. tin∂s giesm∂s, Vilnius: Pradai, 1995, 17.
160 Archivum Lithuanicum 1 piuterizavimo grup∂12 tam reikalui yra numaçiusi sudaryti MaΩvydo raßt¨ ΩodΩi¨ form¨ kompiuterin´ konkordancijå, kurioje prie kiekvienos formos b∆t¨ paΩy- m∂ta ne tik ,,gerulißkas“ puslapis ir eilut∂ (kaip dabar ^prasta), bet ir tam tikra pirmin∂ tekstologin∂ informacija (pavyzdΩiui, iß kokios knygos paimta atitinkama forma, ar tå teksto dal^ paraß∂ pats MaΩvydas, ar koks kitas asmuo ir kt.)13. Nema- Ωa apmåstym¨ ir impuls¨ naujiems darbams sukels greitai pasirodysiantis prof. Guido Michelini’o rengiamas MaΩvydo raßt¨ su j¨ prototipais leidimas.
Saulius Ambrazas
S AULIUS AMBRAZAS Gauta 1999 m. vasario 19 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
12 Apie jos darbus plaçiau Ωr. Saulius Ambra- 13 Panaßiais principais parengtomis konkor- zas, Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinke- dancijomis jau dabar plaçiai naudojamasi viçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas tyrin∂jant Bretk∆no Postil∂s perikopes, ir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK plg. Ona Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no 39, 1998, 192–210. Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17 ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 5–45.
161 Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Sap∆no ir Íulco gramatika, pareng∂ Kazimieras Eigminas, Bonifacas StundΩia
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997, 335 p. ISBN 5–420–01393–2
Neseniai buvo ißleistas vienos iß pirm¨j¨ lietuvi¨ kalbos gramatik¨ – Kristu- po Sap∆no ir Teofilio Íulco – perspaudas. Gramatika buvo ißversta Kazimiero Eigmino, taçiau netik∂ta mirtis sutrukd∂ ßio mokslininko darbå: vertimo rank- raßt^ spaudai rengti baig∂ Bonifacas StundΩia. Èvadinis straipsnis apie gramatikå raßytas dar Eigmino, taçiau ΩodΩi¨ rodykl∂ sudaryta jau StundΩios. Redagavo Virginija Bogußien∂. Naujåj^ gramatikos leidimå sudaro „Pratarm∂“, poplatis ^vadinis Eigmino straipsnis „Kristupo Sap∆no ir Teofilio Íulco ‘Compendium Grammaticae Lithva- nicae’“, paçios gramatikos tekstas su vertimu, gramatikos lietuvißk¨ ΩodΩi¨ in- deksas ir StundΩios „Ûodis apie a. a. Kazimierå Eigminå“. Tai labai tvarkingai ir graΩiai parengtas leidinys, visos dalys, kuri¨ galima b∆t¨ tik∂tis iß tokio pob∆dΩio leidinio, yra tinkamose vietose. Galb∆t b∆t¨ pravertusi tik rezium∂ kita kalba, taip pat paçios gramatikos turinys (dabar turinys labiausiai rodo Eigmino ^vadinio straipsnio poskyrius, bet ne gramatikos strukt∆rå). Èvadiniame straipsnyje Eigminas apΩvelg∂ gramatikos pasirodymo aplinkybes, jos sandarå, pristat∂ jos k∆r∂jus Sap∆nå bei Íulcå. Taçiau vienas iß reikßmingiau- si¨ ^vadinio straipsnio skyreli¨ yra Eigmino studija apie gramatikos ßaltinius. Eigmino nustatyta, kad jos ßaltiniai buvo skirtingi nuo Danieliaus Kleino grama- tik¨. Vis¨ pirma sakoma, kad „Sap∆nas naudojosi ne viena ir ne vienos kalbos gramatika. Tai rodo [...] lyginimai su lotyn¨, senåja graik¨, vokieçi¨, hebraj¨ kal- bomis“ (p. 22). Taçiau toliau skiriama ir viena pagrindin∂ prototipißka gramatika: „Savo strukt∆ra ir bendriausiais apibr∂Ωimais Sap∆no ir Íulco gramatika labai panaßi ^ populiariå Velerio graik¨ kalbos gramatikå“ (p. 23) (Nova Grammatica Graeca Communis M. Jacobi Welleri, Neukircho-Varisci [...], Lipsiae, 1635). Toliau pa- teik´s nemaΩai iliustracin∂s medΩiagos, panaßi¨ ar tiesiog sutampançi¨ abiej¨ gramatik¨ viet¨, Eigminas padar∂ ißvadå: „Artimiausias Sap∆no ir Íulco grama-
162 Archivum Lithuanicum 1 tikos prototipas tur∂jo b∆ti Velerio graik¨ kalbos gramatika, kuria gana akivaizdΩiai sekta“ (p. 25). Vis d∂lto Eigminas ne tik nustat∂ pagrindin^ Sap∆no ir Íulco gramatikos ßal- tin^, bet taip pat parod∂ ryß^ su kitomis gramatikomis. Ítai ißanalizav´s Nikodemo Frißlino lotyn¨ kalbos gramatikå, Eigminas raß∂: „Sap∆nas r∂m∂si Frißlino grama- tika, bet aklai ja nesek∂“ (p. 26; Nicodemi Frischlini Grammatica Latina Compendiose scripta, Ac In Octo Libros Distributa [...], Francoforti ad Moenum [...], 1599). Pana- ßiai sprend∂ ir apie santyk^ su Nikolajaus Folkmaro lenk¨ kalbos gramatika: „Jei- gu Folkmaro gramatika nebuvo SC prototipas, tai bent abiej¨ ßaltiniai tur∂jo b∆ti vienodi“ (p. 26, Compendium Linguae Polonicae [...], a Nicolao Volkmaro, Dantisci, 1640). Nurod∂ Eigminas ir daugiau bendrum¨ su ^vairiomis kitomis gramatiko- mis. Íitos ßaltini¨ studijos ypaç nusipelno palankaus vertinimo. Tai bene vienas iß paçi¨ paskutini¨ mokslini¨ Kazimiero Eigmino atradim¨. Pirmosios ißlikusios lietuvi¨ kalbos gramatikos laurai ir toliau turb∆t lieka Danieliui Kleinui (1653), nors yra Ωinoma, kad dar prieß Kleinå gramatikå buvo paraß´s Kristupas Sap∆nas. Gotfriedo Ostermeyerio duomenimis, Sap∆no grama- tika paraßyta dar 1643 metais1. Taçiau ar galima jo gramatikå tapatinti su Eigmino ir StundΩios perspausdintåja? Sap∆nas savo „lietuvi¨ kalbos gramatikå [...] 1651 m. ^teik∂ Karaliauçiaus universiteto Filosofijos fakultetui aprobuoti, taçiau leidi- mu spausdinti kaΩkod∂l nepasinaudojo“ (p. 13). Gerokai v∂liau, 1673 metais, toji gramatika, kaΩkiek perdirbta, buvo paskelbta Teofilio Íulco. Antraßtiniame pus- lapyje t∂ra pasiraß´s Íulcas, o apie Sap∆nå, kaip apie lietuvi¨ kalbos pradmen¨ „sumanytojå“, Íulcas tekalba knygos pratarm∂je „Sveikinu skaitytojå!“. Vadinant gramatikå abiem – Sap∆no ir Íulco – vardais, kaip tradicißkai daroma lietuvi¨ kalbotyroje, visada knieti klausimas, kiek joje yra ißlikusio Sap∆no raßyto teksto, o kiek gramatika perdirbta Íulco ir kiek teis∂tai jis uΩsiraß∂ esås vienintelis kny- gos autorius. PavyzdΩiui, neseniai paskelbtame straipsnyje apie ßios gramatikos strukt∆rinius skirtumus nuo Kleino darb¨, Loredana Serafini Amato tevartoja Sa- p∆no pavard´, tad nesåmoningai daugiau autoryst∂s skiria jam, nors pavadinime yra ^raßiusi ir Íulcå2. Filologai jau senokai m∂gina aißkintis Kleino ir Sap∆no–Íulco gramatik¨ san- tyk^. Tamara Buchien∂ ir Jonas Palionis yra ißtyr´, kad „t¨ gramatik¨ pamatai j¨ autori¨ buvo pad∂ti savarankißkai, nepriklausomai vienas nuo kito“, taçiau kad pasitaikantys „sutapimai gal∂jo atsirasti v∂liau, jau redaguojant tas gramatikas“3. T. y. norima pasakyti, kad skaitydamas Kleino gramatikos rankraßt^, Sap∆nas ga-
1 Kazimieras Eigminas, „Kristupas Sap∆nas Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, iniziatore della linguistica Lituana“, RBl 1, 1998, 195–205. 1995, 157. 3 Jonas Palionis, Tamara Buchien∂, „Pirmosios 2 Loredana Serafini Amato, „Zum ‘Compendi- spausdintos lietuvi¨ kalbos gramatikos“, um Grammaticae Lithvanicae’ von K. Sa- Pirmoji lietuvi¨ kalbos gramatika, Vilnius: p∆nas – T. Schultz“, Baltistik. Aufgaben und Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s literat∆ros Methoden, hrsg. von Alfred Bammesberger, leidykla, 1957, 25.
163 Sap∆no ir Íulco gramatika l∂j´s tur∂ti tiesiogin∂s ^takos jo gramatikai: yra „daugiau pagrindo teigti, jog ne Sap∆nas bus pasinaudoj´s Kleino gramatika, o atvirkßçiai – Sap∆no gramatikos rankraßtis ar jo pastabos tur∂jusios kiek ^takos Kleino gramatikoms“4. Taçiau Eig- minas visai pagr^stai mano esant „sunku tik∂ti, kad Kleinas b∆t¨ naudoj´sis Sap∆- no gramatikos rankraßçiu“ (p. 21), nes Kleinas savo gramatikoje jos visai nemini. Vadinasi, pagr^sta atrodo nuomon∂, jog specialios Sap∆no pastabos, o ne gra- matikos rankraßtis, gal∂jo tur∂ti ^takos Kleinui. Antra vertus, labai ne^tik∂tina Kleino gramatikos ^taka Sap∆no gramatikai, kuri buvo paraßyta bent deßimtmeçiu anksçiau uΩ Kleino ir jai buvo gautas net leidimas spausdinti: manyti antraip reikßt¨, kad Sap∆nas tur∂jo perdirbin∂ti savo veikalå ir daug v∂liau, jau iß∂jus (1653 m.) pirmajai Kleino gramatikai. Kaip tiksliai pasteb∂jo Buchien∂ ir Palionis, su Kleino gramatikomis galima rasti kai kuri¨ panaßum¨, kuriuos nul∂m∂ ne Sap∆no, o Íulco plunksna. Eigmi- nas taip pat remiasi j¨ mintimis: „Buchien∂s ir Palionio straipsnyje teigiama, kad Kleino ^takå SC rodo toks faktas: Kleino gramatikoje ^vardΩiuotiniai b∆d- vardΩiai vadinami terminu adjectiva emphatica, o SC ßis terminas randamas tik ten, kur gramatik¨ tekstai sutampa; kur abi gramatikos skiriasi, vartojamas ter- minas adjectiva composita“ (p. 21–22). Vadinasi, tai turb∆t paties Íulco redagavi- mo (sulig Kleinu) faktas. Naujas gramatikos leidimas palengvina ießkoti ir daugiau argument¨, kurie pad∂t¨ m∂ginti rekonstruoti, kå Íulcas gal∂jo daryti su savo mokytojo Sap∆no gramatikos rankraßçiu. Kaip ^Ωanginiame Eigmino straipsnyje nurodyta, ßioji gramatika yra „trumpas kalbos pagrind¨ vadov∂lis, Íulco ΩodΩiais tariant, pradmenys ar elementorius“, jos „konspektyvumas matyti iß ^vairi¨ teksto viet¨“ (p. 15). Ir tikrai, kai kurios iß t¨ viet¨ ypaç leidΩia kelti hipotez´, kad Íulcas, ne Sap∆nas, bus to konspektyvu- mo iniciatorius: „Kiek ir koki¨ skiemen¨ yra, lengvai gal∂t¨ b∆ti surandama iß kit¨ gramatik¨“ (p. 79); „Kad nesuskaiçiuojamai neißaugt¨ puslapi¨ skaiçius [...], sud∂- tinius vardaΩodΩius çia tyçia praleidΩiame [∫uper∫edemus]“ (p. 107; kursyvas – G. S.). Surandama iß kit¨ gramatik¨ gal∂jo reikßti ir tai, kad d∂l Kleino gramatik¨ Íulcui nebuvo baisu trumpinti savåjå, o praleidΩiame – tai, kad Íulcas gal∂jo trum- pinti Sap∆no rankraßt^. Panaßu, kad uΩ gramatikos trumpumå tegal∂t¨ atsakyti Íulcas, ne Sap∆nas. Galima atkreipti d∂mes^ ir ^ tas vietas, kur apie trumpumå neabejotinai kalba pats Íulcas, pavyzdΩiui, savo pratarm∂je „Sveikinu skaitytojå!“: „Pradmenis reikia pa- gr^stai prisiminti, nes jie ißd∂styti kaip galima trumpiau“ (p. 49); pabaigos Ωodyje „R∆pestingajam skaitytojui“: „daug kas çia praleista, dar daugiau prid∂tina“ (p. 255). Gal¨ gale ir Sebastijonas Miuleris bei Ernestas Dicelijus, raß´ dedikacijas Íulcui, leidΩiançiam gramatikå, taip pat atkreip∂ d∂mes^ ^ ypatingå gramatikos
4 Palionis, Buchien∂ 1957, 26.
164 Archivum Lithuanicum 1 glaustumå; plg. atitinkamai: „Nesutilpo knygel∂j maΩut∂j ⁄ Viskas, kå ißtikima siela lietuviams rengei. ⁄ Trumpinti teko gan daug“ (p. 57) ir „Kalbai lietuvi¨ çionai puslap∂li¨ nedaugel paskirta“ (p. 59). Antra vertus, Íulcas teigia gramatikå raß´s aßtuonerius metus (p. 255), ir „d∂l tokio daΩno perraßin∂jimo kilusi baim∂, kad be sumanytojo bei autoriaus [matyt, Sap∆no – G. S.] sutikimo spaustuv∂ gali nepasitik∂ti“ (p. 53). Vadinasi, nors Sap∆- nas jau buvo gav´s leidimå spausdinti gramatikå, po to Íulcas su ja dar dirbo aßtuonerius metus ir daΩnai perraßin∂jo. Toks intensyvus darbas greiçiausiai ir buvo glaustos gramatikos formos ießkojimas. Tai darydamas, Íulcas, Ωinoma, ne- gal∂jo tik ißmesti kai kuri¨ gramatikos viet¨, jis tur∂jo ir perraßyti, perredaguoti ißtisus gabalus, – net tam, kad tekstas b∆t¨ nuoseklus ir rißlus, jau nekalbant apie min∂tas pastangas tam tikrais atvejais derintis prie Kleino. Tod∂l pagrindin∂ dar amΩinink¨ nurodyta Compendium Grammaticae Lithvanicae ypatyb∂ – trumpumas, vadov∂lißkumas – tikriausiai tenka b∆tent Íulco, o ne Sap∆no plunksnai. Gal b∆- tent tod∂l Íulcas ir ißdr^so pavadinti gramatikå savo vardu. Simbolißkai net gali- me sakyti, kad gramatikos pavadinimo dalis Grammatica Lithvanica yra labiau Sa- p∆no, o Compendium – labiau Íulco darbo rezultatas. Gal¨ gale ir prasm∂ leisti ßiå gramatikå po daugelio met¨, jau atsiradus net dviem plaçiom Kleino gramatikom, tur∂jo b∆ti jos glaustumas – dar vis tr∆ko pradΩiamokslio vadov∂lio. Serafini Amato ΩodΩiais, „vien didaktinis tikslas tega- l∂jo pateisinti ßitå leidimå“5. Abejotina, ar Sap∆nas, raßydamas pirmin^ tekstå dar prieß Kleinå, b∆t¨ taip pat steng´sis viskå suglausti... Sap∆no bei Íulco gramatika yra reikßminga ir ankstyviausiam såmoningam lietuvi¨ kalbos tarmi¨ suvokimui tyrin∂ti6. Ten raßoma: „Skiriamos trys tarm∂s: 1) Ûemaiçi¨, 2) Karalißkosios Lietuvos, 3) Kunigaikßtißkosios Lietuvos. Savo ruoΩ- tu pastaroji yra grynoji, pusiau Ωemaiçiuojançioji ir kurßiuojançioji“ (p. 67). ÈΩan- giniame straipsnyje Eigminas visas tris ißvardytåsias laiko DidΩiosios Lietuvos (DL) tarm∂mis, o ßalia dar nurodo: „MaΩosios Lietuvos tarm∂ vadinama Kuni- gaikßtißkosios Pr∆sijos (Ducalis Prussiae) tarme“ (p. 16). Toliau aptar´s Ûemai- çi¨ (1) ir Karalißkosios Lietuvos (2) tarmes, Eigminas pereina prie Kunigaikßtißkos Lietuvos (3), kuri Sap∆no bei Íulco nurodyta tur∂jusi dar ir tris patarmes: grynåjå, pusiau Ωemaiçiuojançiåjå ir kurßiuojançiåjå. Taçiau Eigminui nesisek∂ lokalizuoti, kokias patarmes autoriai tur∂jo galvoje konkreçiai: „Apie Kunigaikßtißkosios Lie- tuvos grynosios tarm∂s ypatybes n∂ra joki¨ uΩuomin¨“ (p. 17; Eigminas net ^tar∂ esant klaidå), „Ûemaiçiuojançioji patarm∂ tikriausiai bus rytini¨ ir pietini¨ pa-
5 Amato 1998, 204: „ein rein didaktischer vi¨ kalbos tarmi¨ klasifikacijos Sap∆no ir Zweck diese Veröffentlichung durchaus Íulco 1673 met¨ gramatikoje“, Blt 33[1], rechtfertigen konnte“. 1998, 115–117; Pflteris Vanags, „Sap∆no ir 6 Kai ßi recenzija jau buvo ^teikta spausdinti, pa- Íulco gramatika“, Baltu filologija 8, 1999, 191– sirod∂ P∂terio Vanago straipsnis ir knygos 195), kuriuose jis panaßiai koregavo Sap∆no recenzija (Pflteris Vanags, „Pastaba d∂l lietu- ir Íulco gramatikos tarmi¨ apraßymå.
165 Sap∆no ir Íulco gramatika kraßçi¨ Ωemaiçi¨ [tarm∂s] ßnektos“ (p. 17), o „kurßiuojançiåjå patarm´ dar sun- kiau lokalizuoti“ (p. 17). Kod∂l lokalizuoti taip keblu? Keistas ir dviej¨ Lietuv¨ buvimas vienoje DL: karalißkosios ir kunigaikßtißkosios. Matyt, Eigminas numan∂, kad karalißkoji reißk∂ Lenkijos ir Lietuvos karaliaus valdomå valstyb´, o kunigaikßtißkoji – Lietuvos di- dΩiojo kunigaikßçio valdas. Taçiau geopolitißkai tai juk ta pati teritorija. B∆t¨ keis- ta, jei Sap∆nas ir Íulcas b∆t¨ nesusigaud´ tarp toki¨ elementari¨ j¨ laiko politini¨ teritorini¨ såvok¨. Pats perspausdintos gramatikos tekstas labai padeda interpretuoti ßias proble- mas. Ítai lotynißkame originale raßoma: „pro o in Genitivis Ma∫culinorum primæ terminationis, quod dialectus Pru∫∫iæ Ducalis pura ubivis retinet, tum Samogitiæ, tum Regalis Lithvaniæ, tum Ducalis; · Samogitizans · Curonizans u∫urpat a ⁄ ut: Pona Diewa ⁄ tawa ⁄ pro Pono Diewo tawo“ (p. 70). Eigmino ißversta lietuvißkai: „Vietoj vyrißkosios gimin∂s [vienaskaitos] kilmininko pirmosios gal∆n∂s o, kuriå Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos tarm∂ visur ißlaiko sveikå, tiek Ûemaiçi¨, tiek Karaliß- kosios bei Kunigaikßtißkosios Lietuvos tarm∂ – ir Ωemaiçiuojançioji, ir kurßiuojan- çioji, vartoja a, pvz., Pona Diewa tawa vietoj Pono Diewo tawo“ (p. 71). Taçiau atro- do, kad tikslesnis b∆t¨ toks vertimas: „Vietoj vyrißkosios gimin∂s kilmininko pir- mosios gal∆n∂s o, kuriå grynoji Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos tarm∂ visur ißlaiko, o tiek Ûemaiçi¨, tiek Karalißkosios Lietuvos, tiek Kunigaikßtißkosios Ωemaiçiuo- jançioji ir kurßiuojançioji tarm∂s vartoja a [...]“. Kadangi autoriai pasak∂, jog tik Kunigaikßtißkoji tarm∂ turi tris patarmes (grynåjå, Ωemaiçiuojançiåjå ir kurßiuo- jançiåjå), reik∂t¨ interpretuoti, kad ßiame sakinyje iß pradΩi¨ minima grynoji Ku- nigaikßtißkosios Pr∆sijos patarm∂, o kiek toliau – pereinama prie kit¨ tos paçios tarm∂s patarmi¨: Ωemaiçiuojançiosios ir kurßiuojançiosios. Vadinasi, tai, kas Eig- mino laikoma skirtingomis Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos ir Kunigaikßtißkosios Lietuvos tarm∂mis, yra tiesiog sinonimai pavadinti toms paçioms MaΩosios Lietuvos (ML) tarm∂ms. Gramatikos autoriai, Ωinoma, daug geriau ir paΩino ML, o ne DL tarmes, tod∂l nenuostabu, kad tris min∂tas patarmes ißskyr∂ b∆tent ML tarm∂je. Yra ir daug daugiau pavyzdΩi¨, leidΩiançi¨ patvirtinti tokiå tarmi¨ strukt∆ros sampratå. PavyzdΩiui, raßoma: „ia diphthongus mutatur à Samogitiæ, Lithvaniæ Regalis, Ducalis Pru∫∫iæ tum Samogitizane, tum Curonizante dialecto in præ∫entis Conjunctivi primâ per∫onâ, quam pura dialectus ∫emper retinet, in au ⁄ ut: Ra∫≤y- c≤iau ⁄ pro Ra∫≤ic≤ia ⁄ Scribam“ (p. 70, 72; Eigmino ißversta: „Tariamosios nuosakos esamojo laiko pirmojo asmens dvibals∂ ia, kuriå grynoji [Kunigaikßtißkosios Pr∆- sijos – G. S.] tarm∂ visuomet ißlaiko, Ûemaiçi¨, Karalißkosios Lietuvos, Kunigaikß- tißkosios Pr∆sijos – tiek Ωemaiçiuojançiojoje, tiek kurßiuojançiojoje tarm∂se, keiçia- ma ^ au, pvz., Ra∫≤yc≤iau vietoj Ra∫≤ic≤ia“ [p. 71, 73]). Aißku, kad kalbama apie atskiras Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos patarmes, ir n∂ra joki¨ uΩuomin¨ apie atskirå Kunigaikßtißkosios Lietuvos tarm´, neva galinçiå b∆ti DidΩiojoje Lietuvoje. Neanalizuojant çia kit¨ pavyzdΩi¨, galima m∂ginti rekonstruoti (patikslinti) tokiå Sap∆no ir Íulco suvoktå lietuvi¨ kalbos tarmi¨ strukt∆rå:
166 Archivum Lithuanicum 1 1) Ûemaiçi¨ (DL); 2) Karalißkosios Lietuvos (DL); 3) Kunigaikßtißkosios Lietuvos, arba Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos (ML): a) grynoji, b) pusiau Ωemaiçiuojançioji, c) kurßiuojançioji. Kalbant apie skiriamas abi DL tarmes, tik∂tiniausia manyti, kad jos buvo sie- jamos pirmiausia su raßomaisiais (ne ßnekamaisiais) to meto kalbos variantais: vidurietißkuoju ir rytietißkuoju. Raßomieji DL variantai, ne dialektai, tur∂jo b∆ti geriausiai paΩ^stami ML autoriams. Zigmas Zinkeviçius yra graΩiai pademonstra- v´s, kad vidurietißkasis raßomosios kalbos variantas XVII amΩiuje DL buvo vadi- namas Ωemaiçi¨ kalba, o rytietißkasis – lietuvi¨ kalba7. Tai visißkai atitinka Sap∆no bei Íulco nurodomas Ωemaiçi¨ ir karalißkosios Lietuvos tarmes. Íitaip rekonstravus Sap∆no ir Íulco tarmi¨ sampratos strukt∆rå, ir trij¨ MaΩo- sios Lietuvos patarmi¨ lokalizavimas nebeatrodo toks keblus. Be jokios abejon∂s, grynoji yra toji, kuriå normina savo gramatika Sap∆nas bei Íulcas ir kuri buvo norminta dar Kleino gramatikose, t. y. pietin∂ ML vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂. Ji lengvai vadinama grynåja, nes tai jau prestiΩißkesn∂, imanti ^sigal∂ti kaip ML raßomosios kalbos pamatas, tarm∂. Kita, pusiau Ωemaiçiuojançioji, patarm∂, be abejo, yra nebe piet¨, o ßiaur∂s ML vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ (TilΩ∂s ir kt. viet¨). Ûemaiçiavimas, matyt, bus atrod´s esås tam tikr¨ gal∆ni¨ trumpinimas, panaßus ^ Ωemaiçi¨ tarmi¨. Ir treçioji, kurßiuojançioji patarm∂, matyt, tegal∂jo b∆ti ML Ωemaiçi¨ tarm∂, ML teritorija arçiau Kurßo, t. y. apie Klaip∂då, Priekul´ (dabar vadinami donininkai, arba vakar¨ Ωemaiçiai). Vadinasi, tarm∂s apibr∂Ωtos gana såmoningai ir apskritai suvoktos gana tiks- liai. Tik DL geriau pasteb∂tos tarm∂s, fiksuotos tekstuose, o paçioje ML – paΩintos ir gyvosios tarm∂s, suskaidytos bent ^ tris patarmes. Taigi bandymas patikslinti, kuris iß autori¨ gal∂t¨ b∆ti atsakingas uΩ tam tikrus gramatikos teksto aspektus, m∂ginimas rekonstruoti senåsias lietuvi¨ kalbos tarmi¨ strukt∆ros sampratas ML – tai tik viena kita mintis, suΩadinta naujos gramatikos publikacijos. Be abejo, leidinys skatins ir daugiau tyrim¨, ießkojim¨, ir uΩ tai abu reng∂jai – Eigminas bei StundΩia – nusipelno nuoßir- dΩiausios pad∂kos. Íiek tiek nor∂t¨si padiskutuoti apie tai, kokia teorine nuostata labiau vadovau- tinasi apskritai rengiant tokius senus lietuvi¨ kalbos gramatik¨ perspaudus: ar lietuvißkå vertimå laikyti tik papildymu prie kartu skelbiamo originalo, ar sava- rankißku tekstu. Nuo nuostatos ßiek tiek gali priklausyti pati vertimo strukt∆ra.
7 Zigmas Zinkeviçius, „D∂l lietuvi¨ raßt¨ kal- bos kilm∂s“, Blt 13(1), 1977, 237–244.
167 Sap∆no ir Íulco gramatika Vienas iß svarbesni¨ rodikli¨, skiriançi¨ abi nuostatas – kaip vertimo tekste elgiamasi su nurodytomis kitakalb∂mis (Sap∆no ir Íulco atveju – lotynißkomis) lietuvißk¨ ΩodΩi¨ reikßm∂mis. PavyzdΩiui, Sap∆no ir Íulco j√das ⁄ niger, Wejas ⁄ ventus (p. 82) pareng∂j¨ lietuvißkai paraßyta tiesiog j√das, Wejas, t. y. visai nenu- rodytos ßi¨ ΩodΩi¨ reikßm∂s. Vertimas iß esm∂s parengtas tokiu principu. Nuro- dyti pavyzdΩiai dabartiniam skaitytojui iß ties¨ lengvai suprantami ir be pateikt¨ reikßmi¨. Taçiau yra ir ne toki¨ aißki¨ atvej¨, pavyzdΩiui, „Wie∫≤patene ⁄ Mater familias“ (p. 106), „Pakèles ⁄ fa∫ciæ“ (p. 126). Tok^ neaißkumå ßiek tiek atstoja lei- dinio gale pateiktas ΩodΩi¨ indeksas, kur Ωodis vießpatien∂ paaißkintas kaip ‘ßei- mos motina’, o Ωodis pakel∂ – kaip ‘keliaraißtis’. Ir patys pareng∂jai jaut∂, kad kai kur t¨ reikßmi¨ tr∆ksta, tod∂l retkarçiais band∂ jas perteikti. PavyzdΩiui, originalo „Mote ⁄ ês · ers. Uxor es · ers Duorum Fratrum Uxores“ (p. 128) ißversta taip: „Mote, -ês ir -ers ‘Ωmona’, -es ir -ers ‘dviej¨ broli¨ Ωmonos’“ (p. 129), taigi reikßm∂s paΩym∂tos tarp viengub¨ kabuçi¨. Kitur v∂lgi gana atsitiktinai vieno kito ΩodΩio reikßm∂s nurodytos tarp skliaust¨, pavyzdΩiui, originalo „Melm√ ⁄ Calculus“ (p. 112) – vertimo „Melm√ (akmen∂lis)“ (p. 113); „Men√ ⁄ Luna“ – vertimo „Men√ (m∂nulis)“ (p. 113); „Karla ⁄ pygmæus“ (p. 112) – vertimo „Karla (pigm∂jas)“ (p. 113). O treçiur vietoj lietuvißkos reikßm∂s tarp skliaust¨ iß fotografij¨ tiesiog ^kelti lotynißki ΩodΩiai, pavyzdΩiui, „Annu∫≤e ⁄ Anna“ (p. 110) – vertimo „Annu∫≤e (Anna)“ (p. 111); „≤emína ⁄ Ceres“ (p. 110) – vertimo „≤emína (Ceres)“ (p. 111). Dar kitais nedaΩnais atvejais svetimesni¨ ßian- dieniam skaitytojui ΩodΩi¨ reikßm∂s paaißkinamos ißnaßomis, pavyzdΩiui, „U∫≤i- ninke ⁄ S≤e∫≤awninke. Puerpera“ (p. 110) – vertimo „U∫≤ininke, S≤e∫≤awninke“ paaiß- kinta ißnaßoje: „Abu paskutiniai ΩodΩiai reißkia gimdyv´“ (p. 111). Vis d∂lto tokie atvejai su nurodytais atitikmenimis labai reti ir gali b∆ti laikomi ißimtimis. Vertimo tekste vyrauja pavyzdΩiai su neißverstomis reikßm∂mis. Ap- skritai jauçiama nuostata, kad lotynißkasis originalas tur^s b∆ti parama, paspirtis lietuvißkajam vertimui. Matyt, nesistengta vertimo daryti savarankißku tekstu, tenkintasi tuo, kad jis visada tiesiogiai priklausys nuo originalo. Deja, taip pareng- tas vertimas neißlaiko originalo strukt∆ros ir negali funkcionuoti atskirai nuo ori- ginalo. Nors, kaip uΩsiminta, daugelio ΩodΩi¨ reikßm∂s nurodytos ΩodΩi¨ indek- se, taçiau tai negali visißkai atstoti apardytos teksto strukt∆ros. Pats vertimas pasidar∂ Compendium kompendiumas. Nor∂çiau atkreipti d∂mes^ ir ^ vertimo antraßçi¨ skyrybå. Antraßçi¨ pabaigoje ißtisai raßomas taßkas, pvz., „I. Sujungiamieji.“ (p. 203), „II. Naudininkas su veiks- maΩodΩiu.“ (p. 217), „I. APIE DALYVIUS.“ (p. 227) ir t. t. Tai, Ωinoma, rodo, kad pareng∂jai orientavosi ne ^ dabartin´, o ^ originalo skyrybå (plg. atitinkamas loty- nißkas vietas: „I. Copulativæ.“ (p. 202), „II. Dativus cum Verbo.“ (p. 216), „I. De PARTICIPIIS.“ (p. 226). Vis d∂lto ßi nuostata absoliuçiai neißlaikyta, plg. antraßtes be taßko gale: „LIETUVIË KALBOS GRAMATIKA“ (p. 63), „R∆pestingajam skai- tytojui“ (p. 255), nors originalas çia taip pat atspaustas su taßkais: „GRAMMATI-
168 Archivum Lithuanicum 1 CA LITHVANICA.“ (p. 62), „Lectori Curio∫o.“ (p. 254). Toks noras ißlaikyti origi- nalo skyrybå visai nedera su vyraujançia, prie dabartini¨ taisykli¨ pritaikyta kit¨ skyrybos atvej¨ dauguma (tokio taikymosi pavyzdys gali b∆ti ^striΩo br∆kßnio keitimas kableliu: „Mi∫tre ⁄ per wis∫¡ Nakt¿ dirbom’ ⁄ ô nieko nè gavom’“ [p. 242], o vertimo – „Mi∫tre, per wis∫¡ Nakt¿ dirbom’, ô nieko nè gavom’“ [p. 243]). Turb∆t ir antraßçi¨ skyrybå der∂jo taikyti prie dabartini¨ nuostat¨. Ypaç gerå ^sp∆d^ palieka ΩodΩi¨ indeksas, parengtas labai skrupulingai. Smul- kiai nurodomos ir suskaiçiuojamos vis¨ lietuvißk¨ ΩodΩi¨ formos. Kiekviena for- ma precizißkai apib∆dinama gramatin∂mis nuorodomis (kvalifikatoriais). Kaip min∂ta, prie daugelio ΩodΩi¨ nurodomos reikßm∂s (taçiau ne prie vis¨: „tik pa- senusi¨ bei retesni¨ ΩodΩi¨ arba sinonim¨“ [p. 265]). Labai paranku, kad atski- romis vokabulomis ißkelti deminutyvai, prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai (net nuro- doma, kur rasti prießd∂linio veiksmaΩodΩio ßakn^, pvz., ßipti Ωr. atßipti, Ωeminti Ωr. paΩeminti), ko nepadaryta net LKÛ. Toks indeksas yra geras raktas ^ publikuo- jamå veikalå. Gerai, kad probleminiais atvejais indekse parodomos abidvi atstatymo ^ ben- drin´ kalbå galimyb∂s. PavyzdΩiui, kaip vienos vokabulos antraßt∂ suraßyta va- Ωuoti, vaΩiuoti, t. y. dvejopa originalo Wa≤√ju ir Wa≤awau (p. 164) interpretacija. Panaßiai ir Ωiçyti, Ωyçyti – galimas dvejopas originalo ≤ic≤iju (p. 218) perskaity- mas. Net sveikoti, sveikuoti pamatuotai nesiryΩta iß Sweikoju (p. 142) atstatyti tik dabartin∂s formos. Antra vertus, Ωuvis ir Ωiuvis vokabulos pateiktos atskirai. Tai suponuoja, kad skirtumas tarp ≤uwìs (p. 100), ≤uwis (p. 114) ir ≤iuwìs (p. 86) yra ne tik grafinis, bet ir fonetinis. Ar taip gal∂jo b∆ti iß tikr¨j¨, t. y. ar gramatikoje uΩfiksuotos dvi skirtingos XVII amΩiaus tarmin∂s lytys? Taip pat atskirai pateikta Ωmogus bei Ωmo- n∂s, tad skirtinga daugiskaitos forma atskirta nuo vienaskaitos. O kitur suple- tyvin∂s paradigmos juk neißskaidytos, skirtingos vienos paradigmos ßaknys pa- teiktos toje paçioje vokabuloje (pvz., a∫≤ [p. 68], Manes [p. 136] ir t. t.). Grafinio skirtumo vis d∂lto nepaisyta atstatant biesas iß Be∫as, aliejus iß Alejus. ÛodΩi¨ reikßm∂s, kaip ir ^prasta, indekse pateikiamos tarp kabuçi¨. Problemiß- kesnis yra tikrini¨ ΩodΩi¨ reikßmi¨ Ωym∂jimas. Tikriniai ΩodΩiai juk iß viso neturi leksin∂s reikßm∂s. Visai patogu, kai galima nurodyti dabartin^ tikrinio ΩodΩio ati- tikmen^ ir pateikti j^ kaip reikßm´, pavyzdΩiui, raßoma: Èstrutis ‘Èsrutis’. Taçiau tokio pavyzdΩio retai laikytasi, daΩniau tiesiog nusakyta, kokiam objektui tas tik- rinis Ωodis taikomas, pavyzdΩiui, Keiteris ‘ßuns vardas’, Sap∂ ‘moters vardas’ (juk tai Sofija!), Tuß∂ ‘moters vardas’ (tai Dorot∂ja), Turkus ‘ßuns vardas’, Ungura ‘up∂s vardas’, Valterkiemiai ‘kaimo vardas’. Jeigu nenorima (ar neturima) nurodyti da- bartinio atitikmens, tai gal nevert∂t¨ vartoti bent kabuçi¨, o kaip nors kitaip gra- fißkai ißskirti nusakytå objekto pob∆d^ – kabut∂mis ^prasçiau skirti reikßm´. Korekt∆ros klaid¨ beveik n∂ra, ir tai didelio reng∂j¨ tri∆so rezultatas. Gal tik vienas kitas pasitaikantis riktas (Kalb∂jo [p. 217] – turi b∆ti Kalbejo; Dieva [p. 71] – turi b∆ti Diewa) visai nemenkina leidinio kokyb∂s.
169 Sap∆no ir Íulco gramatika StundΩia raß∂: „Leidinys b∆t¨ tobulesnis ir greiçiau ißvyd´s dienos ßvieså, jei ne staigi Kazimiero Eigmino netektis“ (p. 7). Net ir tokiomis kebliomis sålygomis ißleistas leidinys yra nereikalaujantis kokios nors tolerancijos d∂l netobulumo, skatinantis ir nuo ßiol visada skatinsiantis naujas mintis apie senåjå lietuvi¨ raß- tijå. Jau vien tai ßiå publikacijå daro nepakeiçiamå.
Giedrius Subaçius
G IEDRIUS SUBAÇIUS Gauta 1998 m. spalio 15 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]; [email protected]
170 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Clavis Germanico–Lithvana. Rankraßtinis XVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ Vincentas Drotvinas
I(A–E), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1995, XLVI + 629 p. ISBN 5–420–00234–5. II(F–L), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1997, 697 p. 5–420–01378–9. III(M–S), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997, 584 p. 5–420–01409–2. IV(T–Z), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997, 620 p. 5–420–01411–4
Visiems sen¨j¨ raßt¨ tyr∂jams ir visiems besidomintiems m∆s¨ senåja raßtija labai dΩiugu, kad pastaruoju metu, Lietuvai v∂l tapus nepriklausoma valstybe, ge- rokai suintensyv∂jo sen¨j¨ raßt¨ fotografuotinis leidimas: nuo 1993 met¨ pasirod∂ nauji Martyno MaΩvydo raßt¨1, Mikalojaus Daukßos Katekizmo2, Konstantino Sirvy- do pirmojo Ωodyno3, Sap∆no ir Íulco gramatikos4, Simono Vaißnoro Ûemçi∆gos Teo- logißkos5, 1759 met¨ Ûyvato6 leidimai. Bet tarp vis¨ ßi¨ leidini¨ ißskirtin´ vietå uΩima palyginti ilgai savo „eil∂s lauk´s“ ir 1995–1997 metais iß spaudos iß∂j´s XVII am-
1 Martynas MaΩvydas, Katekizmas ir kiti raß- ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997. tai, Vilnius: Baltos lankos, 1993. (Ûr. Giedriaus Subaçiaus recenzijå ßio ALt 2 Mikalojaus Daukßos 1595 met¨ katekizmas, pa- tomo p. 162–170.) reng∂ Vida Jakßtien∂, Jonas Palionis, Vil- 5 Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theolo- nius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, gischka ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Mi- 1995. chelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997. (Ûr. 3 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas, pa- Jolantos Gelumbeckait∂s recenzijå ßio ALt reng∂, ^vadin^ straipsn^ paraß∂ ir ΩodΩi¨ tomo p. 177–182.) rodykl´ sudar∂ Kazys Pakalka, Vilnius: 6 1759 met¨ „Ziwatas“, pareng∂ Aleksas Gir- Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos insti- denis, Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo tutas, 1997. (Ûr. Vinco Urbuçio recenzijå ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998. ßio ALt tomo p. 143–154.) (Ûr. Reginos Venckut∂s ir Giedriaus Suba- 4 Sap∆no ir Íulco gramatika, Vilnius: Mokslo çiaus recenzijå ßio ALt tomo p. 192–198.)
171 Clavis Germanico—Lithvana. Rankraßtinis XVII amΩiaus vokieçi¨—lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas Ωiaus antrosios pus∂s rankraßtinis Ωodynas Clavis Germanico–Lithvana, kur^ pareng∂ Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Vincentas Drotvinas. Anksçiau ißspausdintose pirmos dalies recenzijose (Jono Palionio Blt 31[1], 1996, 123–126; Juozo Karaciejaus LKK 37, 1997, 270–272) buvo linkima, kad likimas ßiam leidiniui b∆t¨ palankus ir kad kuo greiçiau sulauktume viso teksto. Dabar belieka pasidΩiaugti, jog ßie link∂jimai ißsipild∂ gana greitai. 1997 metais, palan- kiai susiklosçius aplinkyb∂ms, iß∂jo visos trys likusios ßio Ωodyno dalys. Taigi dabar jau turime paskelbtå viså Clavio tekstå ir jis, be jokios abejon∂s, gerokai palengvins tyr∂jams giliau ^siskverbti ^ MaΩosios Lietuvos leksikografijos istorijos paslaptis. Ûinoma, kalbos istorikams labai reik∂t¨ ßio rankraßtinio Ωodyno lietu- vißk¨ ΩodΩi¨ indekso, bet jo tikriausiai dar reik∂s palaukti, nes sudaryti tokio didelio raßto paminklo, turinçio ßimtus iliustracini¨ sakini¨, lietuvißk¨ ΩodΩi¨ indekså n∂ra taip paprasta. Tod∂l jau dabar darosi aißku, kad paskutiniosios – penktosios ßio leidinio dalies d∂l objektyvi¨ prieΩasçi¨ taip greitai, kaip nor∂- tume, nesulauksime. Be to, ta paçia proga dar kartå nor∂t¨si paΩym∂ti, kad ßio leidinio pareng∂jas Vincentas Drotvinas dabar yra Ωymiausias MaΩosios Lietuvos leksikografijos isto- rijos tyr∂jas, geriausiai ^sigilin´s ^ ßiame kraßte paraßyt¨ Ωodyn¨ atsiradimo aplin- kybes ir toliau tiriantis senuosius MaΩosios Lietuvos rankraßtinius bei spausdin- tus Ωodynus7. Toks ilgas ir kruopßtus darbas dav∂ pirm¨j¨ lituanistikai labai ver- ting¨ rezultat¨. Jau 1987 metais iß∂jusiame jo parengto Lexicon Lithuanicum leidi- mo ^vade „‘Lexicon Lithuanicum’ – rankraßtinis vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωody- nas“8 pateikta daug nauj¨ fakt¨, subtili¨ pasteb∂jim¨ apie ß^ raßto paminklå. Svarbiausia – gana argumentuotai ^rodyta, kad 1922 met¨ Jurgio Gerulio nuo- mon∂ eså ßis raßto paminklas yra Danieliaus Kleino neißleisto Ωodyno nuoraßas, n∂ra tiksli ir kad jo autorius toliau lieka neΩinomas (Lexicon Lithuanicum 10–15). Vadinasi, po ßios studijos jau turb∆t niekam nekyla mintis pritarti Gerulio (ir j^ palaikiusio Ωinomo baltisto Viktoro Falkenhahno9) nuomonei. Tur∂damas galvoje Lexicon Lithuanicum leidin^ ir jame pasakytus teiginius, skaitytojas, imdamas ^ rankas pirmå Clavio dal^, taip pat tikisi rasti panaßiå ^va- din´ studijå. Iß tikr¨j¨, ßiuo atΩvilgiu Drotvinas skaitytoj¨ neapvilia, – Clavio pir- ma dalis pradedama kukliai pavadintu ^vadiniu straipsniu „Pastabos apie Fryd-
7 Ûr. naujausius Drotvino darbus apie Haacko 8 Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. vo- Ωodynå „F. W. Haacko ‘Vocabvlarivm kieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ Vin- Litthvanico–Germanicvm et Germanico– centas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987, Litthvanicvm’ (Halle, 1730)“, LKK 39, 6–23. 1998, 82–100; „F. W. Haacko ‘Vocabvla- 9 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litaui- rivm Litthvanico–Germanicvm et Ger- schen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer: manico–Litthvanicvm’ (Halle, 1730) Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte rankraßtini¨ papildym¨ egzemplioriai“, Altpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin: LKK 40, 1998, 3–21. Ost-Europa-Verlag, 338; taip pat jo, „Zu den Anfangen der Baltistik“, Beiträge zur Geschichte der Slavistik, Berlin, 1964, 255.
172 Archivum Lithuanicum 1 richo Pretorijaus Ωodynå Clavis Germanico–Lithvana“ (p. x–xxiv). Jame taip pat nemaΩa nauj¨ teigini¨ bei subtili¨ pasteb∂jim¨ ar uΩuomin¨, ne tik koreguojançi¨ ankstesnius teiginius, bet ir skatinançi¨ naujus tyrimus, kurie dabartinius aprio- rinius teiginius apie ß^ paminklå arba patvirtint¨, arba paneigt¨. Pirmiausia apta- r´s Frydricho Pretorijaus Vyresniojo lituanistin´ veiklå, jo Ωodyno sandarå bei apimt^ ir toliau pateik´s duomen¨ apie rankraßçio ^rißimå, popieri¨, raßysenos ^vairavimus, kurie daΩniausiai pastebimi papildymuose bei prieraßuose, Drotvi- nas daro ißvadå, kad t¨ prieraߨ autoriumi gal∂j´s b∆ti Pretorijaus s∆nus Fryd- richas, paveld∂j´s iß t∂vo Ûili¨ parapijå, bei buv´ ßio rankraßçio savininkai Vilhel- mas Teodoras Íimelpenigis ir Kristijonas Frydrichas Ítimeris. Pastar¨j¨ pavard∂s ^raßytos ßio rankraßçio pradΩioje. Be to, Drotvinas sp∂ja, kad prieraߨ autoriai gal∂jo b∆ti ir dar kokie du ar trys neΩinomi asmenys, kuriems nustatyti reik∂t¨ speciali¨ tyrim¨ (p. xii). Iß karto reikia pasakyti, kad toks teiginys tik iß pirmo Ωvilgsnio atrodo pagr^stas, bet, labiau ^sigilinus, atsiranda abejoni¨. Juk vargu ar kalbininkams kå nors gal∂s pad∂ti grafologai, nes kai kurie sp∂jami prieraߨ au- toriai (pvz., Ítimeris) joki¨ raßt¨, atrodo, n∂ra palik´. Tod∂l dabar turimais duomenimis identifikuoti prieraߨ autori¨, kaip esu raß´s pirmos dalies anotaci- joje (Ωr. LKK 37, 1997, 272), mano galva, beveik ne^manoma. Dabar, grafologams padedant, galima b∆t¨ tik patikimiau nustatyti, kiek asmen¨ iß tikr¨j¨ yra prid∂j´ rankas prie ßio rankraßçio ir kiek t¨ prieraߨ kiekvienas iß j¨ yra ^raß´s. Toliau ^vade Drotvinas, pabr∂Ω´s, kad „Ωodyno autoriaus ir paraßymo datos nustatymas yra du glaudΩiai tarpusavyje susij´ dalykai“, nurodo, jog „Lebedys laiko j^ Frydricho Pretorijaus Ωodynu, baigtu apie 1674, v∂liausiai – 1675 metus“10 (p. xiii). Çia Drotvinas suabejoja LebedΩio data. Drotvino manymu, Pretorijus var- gu ar per dvejus gerus metus b∆t¨ sp∂j´s tok^ Ωodynå paraßyti, d∂l to jis m∂gina paraßymo datå tikslinti. Drotvinas bando remtis Ωodyno popieriaus vandenΩenk- liais, nes Ωodyno popierius pagamintas keturiose dirbtuv∂se. Bet iß keturi¨ van- denΩenkli¨ jam pavyko identifikuoti tik pirmåj^, o popierius su ßiuo vandenΩenk- liu buv´s prad∂tas gaminti nuo 1680 met¨. Tuo remdamasis ^vadinio straipsnio autorius daro ißvadå, kad Clavis yra raßytas deßimtmeçiu v∂liau, negu sp∂jo Lebe- dys (p. xiii–xiv). Taçiau çia gana smulkiai pateiktos aplinkyb∂s verçia konstatuoti, kad ir Drotvino nurodoma Ωodyno paraßymo data, kaip ir LebedΩio, yra hipote- tin∂. Tod∂l belieka tik pakartoti Pretorijaus Ωodyno pirmos dalies recenzijoje Jono Palionio pasakytå mint^, kad „kiek tokia abejon∂ yra pagr^sta, specialiai netyri- n∂jusiam t¨ vandenΩenkli¨, sunku pasakyti“ (Ωr. Blt 31[1], 1996, 123), juoba kad ir Drotvino pateikiama data iß esm∂s nieko nekeiçia, – ßis raßto paminklas ir toliau lieka XVII amΩiaus antrosios pus∂s darbu. Ûinome, kad leksikografin∂s technikos poΩi∆riu Pretorijaus Clavis, palyginti su Lexicon Lithuanicum, yra gerokas Ωingsnis ^ priek^. Jame randame ne tik nemaΩa
10 Plg. Jurgis Lebedys, Smulkioji lietuvi¨ tau- tosaka XVII–XVIII a., Vilnius: Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1956, 508–512.
173 Clavis Germanico—Lithvana. Rankraßtinis XVII amΩiaus vokieçi¨—lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas gramatini¨ nuorod¨, bet ir ßimtus iliustracini¨ sakini¨, paimt¨ iß Biblijos. Ûinant, kad XVII amΩiuje Biblija lietuvi¨ kalba nebuvo ißleista, nors viså Íventåj^ Raßtå ^ lietuvi¨ kalbå dar XVI amΩiuje buvo ißvert´s Jonas Bretk∆nas, iß karto kyla klau- simas, ar Pretorijus iliustracinius sakinius iß Biblijos vert∂ pats, ar pasinaudojo Bretk∆no vertimu. Drotvinas, ißk∂l´s ß^ klausimå, atsakymo ^ j^ nepateikia, o tik pasitenkina tvirtinimu, kad „greiçiausiai Biblijos iliustracijas jis vert∂ pats (ißtiso Biblijos teksto jos nesudaro)“ (p. xiv). Anotuodamas pirmå ßio leidinio dal^ sa- kiau, kad kruopßti tekstologin∂ bei kalbin∂ analiz∂ parodys, ar Frydrichas Preto- rijus naudojosi ankstesniais (Bretk∆no, Baltramiejaus Vilento) darbais, ar dirbo savarankißkai (LKK 37, 1997, 271). Taçiau atsakymo ^ klausimå, ar Clavio autorius naudojosi Bretk∆no Biblijos vertimo rankraßçiu, ilgai laukti nereik∂jo. Pirmos da- lies recenzijoje ^ j^ argumentuotai atsak∂ Palionis – pateik∂ akivaizdΩi¨ pavyzdΩi¨, ^rodançi¨, kad Pretorijus Bretk∆no Biblijos vertimu nesinaudojo, bet tikriausiai naudojosi (tik ne visai aißku, kokiu mastu) Lexicon Lithuanicum ar jo prototipu (Ωr. Blt 31[1], 1996, 124–125). Mat prof. Vincas Urbutis, tirdamas 1728 met¨ klaip∂- dißki¨ Ωodyno leksikografinius ßaltinius, gana patikimai ^rod∂, kad yra egzistav´s ankstesnis neißlik´s rankraßtinis Ωodynas, kuriuo naudojosi ir Frydrichas Preto- rijus bei kit¨ rankraßtini¨ Ωodyn¨ autoriai. Bet iß vis¨ j¨ „originaliausias, savo pob∆dΩiu ir turiniu ryßkiausiai nutol´s nuo bendrojo prototipo ir labiausiai vertas savarankißko Ωodyno vardo yra C[lavis]“11. Pats Drotvinas tuo gal ir be reikalo abejoja (p. xiv). Vis d∂lto smalsesniam skaitytojui ir toliau gali r∆p∂ti, ar Pretorijus nesinaudojo jau ißleistais Biblijos fragmentais, t. y. Vilento Evangelijomis bei Episto- lomis ir Jono R∂zos Psalteru Dovydo. Ûinoma, atsakyti ^ ß^ klausimå galima nesun- kiai, – belieka tik palyginti bent keletå atitinkam¨ pavyzdΩi¨ iß abiej¨ raßto pa- minkl¨, pvz.:
Lk 2,29: Wie∫ƒpatie nu léidi tawo Tarn¡ Pakajuje eiti (C I 630 [II 8]). PONE iaw nu lei∫k tawa tarna pakaiuie kaip tu e∫∫i ∫ak™s (EE 70)12.
2 Kor 9,10: Kurs Sekl¡ d√∫t Sejejui, tas D√nôs d√s ant Walgimo (C II 354 [III 362]). [...] tas kurs pri∫reig (d√∫t) ∫ekla ∫egeiuy pri∫reig (d√s) taipaieg d√na ant walgima (EE 147–148).
Mt 5,13: Jey Dru∫ka ne∫ƒmocƒni tampa, k√mi ∫údi∫im (C II 582 [IV 14]). O iey dru∫ka garduma pame∫tu k√ tur™s ∫∫uditi? (EE 158). Iß tokio trumpo lyginimo darosi aißku, kad Pretorijus Vilento knyga nesinau- dojo. Bet gerokai kebliau yra atsakyti ^ klausimå, ar Pretorijus bei prieraߨ auto-
11 Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωo- 12 Naudotasi F. Bechtelio leidimu: Bartholomäus dyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’- 1987, 74. schen Enchiridions und der Episteln und Evan- gelien, Göttingen: Robert Peppmüller, 1882.
174 Archivum Lithuanicum 1 riai nesir∂m∂ Jono R∂zos Psalteru Dovydo13. Palyginus kelis atsitiktinius pavyz- dΩius, neatlikus kruopßçios tekstologin∂s ir kalbin∂s analiz∂s, negalima dråsiai teigti, kad ir ßiuo leidimu nebuvo pasinaudota. Juk vienas pavyzdys abiejuose ßaltiniuose beveik visißkai sutampa (1), trij¨ – skiriasi ΩodΩi¨ tvarka (2–4), o pen- kiuose pavyzdΩiuose (5–9) tie skirtumai didesni, plg.:
1. Ps 102,7: A∫ƒ e∫mi kaip Bublys Pu∫ƒcƒoje (C II 325 [III 333]). A∫ƒ e∫mi kaip Baublys Pu∫chtƒojê (JR 355).
2. Ps 111,10: Baime Wie∫ƒpaties yra I∫ƒminties Pradƒia (C I 90 [I 92]). Baime WIESchpaties ira Pradƒia i∫chminties (JR 403).
3. Ps 102,7: A∫ƒ e∫mi kaip Apok∂lis ¿∫ƒpu∫tyt√∫e Mie∫t√∫e (C I 1137 [II 612]). A∫ch e∫mi kaip app√kellis Mie∫t√∫a i∫ch pû∫tito∫a (JR 355).
4. Ps 139,20: Kalba apie taw™ bluƒningay (C I 1158 [II 633]). Ne∫a blu∫ƒningai apie taw™ kalba (JR 485).
5. Ps 128,3: Tawo Mote bus kaip wai∫ingas WynMedis aplink taw¡ Butt¡ (C I 914 [II 392]). Mote tawa bus kaip wai∫ingas Wynmedis aplinkui tawa Nammus (JR 461).
6. Ps 139,7: Katrul b∂g∫u n√ tawo Wéido (C I 942 [II 420]). Jr kur bêk∫iu n√g tawo wæido? (JR 483).
7. Ps 110,1: Ikki a∫ƒ Neprietelus tawo pade∫u Pakoju tawo (C II 413 [III 421]). Jkkol‘ Neprietelius tawa S√leliu Kojû tawa pade∫iu (JR 401).
8. Ps 102,9: Kiek Diena lojoja man™ mano Neprietelei (C II 457 [III 465]). Ko∫ƒna diena gedin mane mana Neprietelei (JR 355).
9. Ps 102,4: Mano Dienos pragai∫ƒo kaip Dumas (C II 667 [IV 99]). Ne∫a dienos mana nueje kaip Dumai (JR 355). Taigi, kaip min∂ta, iß ßi¨ atsitiktinai parinkt¨ pavyzdΩi¨ kol kas joki¨ grieΩ- tesni¨ ißvad¨ daryti negalima, nes vienas visißkai sutampantis pavyzdys n∂ra joks ^rodymas, jog R∂zos leidiniu Pretorijus ar jo darbå pild´ kiti asmenys b∆t¨ naudo-
13 [Jonas R∂za,] PSALTERAS DOWIDO VVO- liautƒoje Pru∫∫u per Lorintƒu Segebadu ⁄ KISCHKAI BEI LIETUWISCHKAI Kara- Mæto∫∫a Chri∫taus 1625 (toliau – JR).
175 Clavis Germanico—Lithvana. Rankraßtinis XVII amΩiaus vokieçi¨—lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas j´si. Likusiuose pavyzdΩiuose skirtumai yra tokie neΩym∆s, kad galima b∆t¨ ^tar- ti, jog Clavyje pateikti tik daugiau ar maΩiau paredaguoti R∂zos sakiniai. Taçiau ir toks teiginys b∆t¨ per dråsus, mano galva, d∂l dviej¨ prieΩasçi¨. Pirmiausia, çia palyginau maΩai pavyzdΩi¨ (reik∂t¨ ißrinkti visus Clavyje esançius Dovydo psal- mi¨ iliustracinius pavyzdΩius ir sugretinti su atitinkamais R∂zos Psaltero Dovydo sakiniais). Antra, psalmynas yra gana specifißka, savita Biblijos knyga, ir bent dalis psalmi¨ sakini¨ abiejuose minimuose ßaltiniuose gali b∆ti labai panaß∆s atsitiktinai, juoba kad jie abu versti iß to paties ßaltinio – Martyno Liuterio Biblijos. Tod∂l ßis klausimas kol kas lieka neatsakytas. Tam reik∂t¨ atskirai ißanalizuoti paties Pretorijaus ^raßytus iliustracinius psalmyno pavyzdΩius ir atskirai – kit¨ asmen¨, nes toks skyrimas gali b∆ti reikßmingas. Daugiausia vietos Drotvino ^vadiniame straipsnyje skiriama Ωodyno leksikai bei sandarai apib∆dinti. Çia teigiama, kad ^vairiausia ir gausiausia Ωodyne esanti liaudin∂ leksika ir frazeologija (p. xv), uΩsimenama apie vadinamuosius tarptau- tinius ΩodΩius. Taçiau kaΩin ar galima prie ano meto tarptautini¨ ΩodΩi¨ skirti tokius „tarptautin∂s kilm∂s“ (p. xviii) vokißkus ΩodΩius be lietuvißk¨ atitikmen¨ kaip Mu∫ieus, Pelican, Phanta∫ey, Planet, Poet, Policey. Íie ΩodΩiai, kaip teisingai pastebi pats ^vadinio straipsnio autorius, paimti iß vokieçi¨ kalbos ir galb∆t laiky- tini germanizmais, nes vargu ar tuo metu jie buvo kiek plaçiau paplit´, o tarptau- tini¨ ΩodΩi¨ statuså lietuvi¨ kalboje gal∂jo ^gauti gerokai v∂liau. Apskritai Clavio leksikos charakteristika çia aptarta tik prob∂gßmais, o daugelis dalyk¨ (Pretorijaus naujadarai, skoliniai) liko visai nemin∂ti. Taçiau tai iß dalies suprantama, nes pa- lyginti nedideliame ^vadiniame straipsnyje aptarti visus klausimus sunku. È ßiuos klausimus prival∂s atsakyti b∆simi ßio rankraßtinio Ωodyno tyrimai, juoba kad dabar jis yra prieinamas visiems besidomintiems m∆s¨ senåja raßtija. Tod∂l bai- giant ßias pastabas belieka tik dar kartå pad∂koti Vincentui Drotvinui, kuris ry- Ωosi imtis tokio sunkaus darbo (kartu palink∂ti ißtverm∂s rengiant Pretorijaus Ωo- dyno lietuvißk¨ ΩodΩi¨ registrå), bei Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutui (buvusiai Mokslo ir enciklopedij¨ leidyklai) su Spindulio spaustuve, kurie koky- bißkai ir puoßniai ißleido ß^ svarb¨ raßto paminklå.
Juozas Karaciejus
J UOZAS KARACIEJUS Gauta 1999 m. balandΩio 10 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva
176 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Michelini
Vilnius: Baltos lankos, 1997, 742 p. ISBN 9986–813–29–8
Tiriam¨ XVI–XVII amΩiaus verstini¨ tekst¨ lietuvi¨ kalbå reikia sistemißkai gretinti su originalais. Kad toks gretinimas b∆t¨ vaisingas, pirmiausia reikia nu- statyti kuo tikslesn^ vertimo ßaltin^ ar ßaltinius, jeigu paaißk∂ja, kad j¨ b∆ta ne vieno. Tokiu keliu eina Parmos universiteto profesorius Guido Michelini. Prieß ßeßetå met¨ (1991) pasirodΩiusioje Michelini’o studijoje sistemißkai gretinant su nustatytais ßaltiniais ißtirta Simono Vaißnoro Ûemçi∆gos Teologißkos morfologija ir sintaks∂1 . Tai pirmoji iß lotyn¨ kalbos versta spausdinta lietuvißka knyga, iß∂jusi 1600 metais2 . Michelini’o monografijoje taip pat nagrin∂jamas kartu su Ûemçi∆ga ißleistas ir kitas iß lotyn¨ kalbos verstas veikalas Apie d∆ßias Ωmoni¨ numirusi¨3 . Tais paçiais 1991 metais iß∂jo dar viena Michelini’o studija, skirta treçiam Ûem- çi∆goje ißspausdintam tekstui – Egidijaus Hunijaus traktato vertimui Apie po-
1 Guido Michelini, Le traduzioni dal latino di Augu∫tanos ⁄ alba Sa∫∫u. O nu: Lituwi∫ch- un volume lituano del 1600. Studio sulla lin- kai jra perguldita per Simona Wai∫chnora gua della „Margarita theologica“ (Università warni∫chki Plebona Ragaines. I∫ch∫pau∫ta degli studi della Basilicata, Instituto di lin- Karaliaucƒiuie Pru∫u ⁄ per Jurgi O∫terber- guistica 3), Potenza: Casa Editrice Il Salice, ger¡ ⁄ mæt√∫¡ ⁄ Chri∫taus 1600. 1991a, 233 p. 3 APIE DVSCHES ZMONIV NVMIRVSIVIV, 2 [Simonas Vaißnoras], MARGARITA THEO- KAIP SV IOMIS DESTISI. Iakubas Herbran- LOGICA, Collecta · con∫cripta à M. ADA- das D. Versta iß: Compendium Theologiæ, MO FRANci∫ci, Iegerndorfen∫e, Mona∫terî Nunc paπim AVCTVM, · Methodi Quæ∫- Heilsbrunnen∫is Abbate. Zemcƒuga The- tionibus tractatum À IACOBO HEER- ologi∫chka kuri Saweie aptur ⁄ trumpa pa- BRANDO [...] TVBINGAE excudebat Ge- rodima ⁄ ir i∫chguldima Wiriau∫i√iu daliu orgius Gruppenbachius ANNO M. D. moxlo Chrik∫coni∫chkoio ⁄ pro Baƒnicƒes LXXVIII. ir I∫chkalas Orthodoxi∫chko∫es Confe∫ies
177 Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai pieΩißkåjå mißiå4 . Çia plaçiau analizuojamas pats vertimo procesas ir technika: kal- bamasis traktatas verstas iß dviej¨ ßaltini¨ – lotynißko ir vokißko5 . Abi studijos pad∂jo tvirtå pamatå moksliniam Vaißnoro raßt¨ leidimui ir filo- loginiam teksto komentavimui. Jos yra labai svarbios dar ir tuo, kad atkreipiamas d∂mesys ^ vienos iß svarbiausi¨ XVI–XVII amΩiaus kontaktini¨ kalb¨ (lotyn¨) poveik^ lietuvi¨ kalbai ir skatinami tolesni ßios srities tyrimai. Ypaç dΩiugu, kad kruopßtaus Michelini’o darbo d∂ka jau turime tolesniam tyrimui prieinamå paçiå Ûemçi∆gå. Leidimo vert´ didina tai, kad, laikantis princi- po ad fontes, greta lietuvißko Ûemçi∆gos teksto pateikiami originalai: lotynißkas ir vokißkas tekstas. Straipsnyje „Lietuvi¨ kalbos sen¨j¨ raßt¨ lingvistin∂s analiz∂s klausimai“ Michelini pagr^stai sak∂, kad „norint pereiti nuo senosios lietuvi¨ kal- bos ißorini¨ ypatybi¨ analiz∂s prie gilesni¨ tyrim¨, pagr^st¨ gretinimu su origina- lais, reikia tur∂ti sen¨j¨ raßt¨ kritini¨ leidim¨, kuriuose b∆t¨ pateikti vert∂j¨ panaudoti ßaltiniai“ (Lt 3[19], 1994, 13; Michelini original¨ kopijas par∆pino ir Vilniaus universiteto bibliotekai, iki tol j¨ Lietuvoje netur∂ta). Kritiniame aparate suregistruotos skirting¨ met¨ leidim¨ teksto variacijos. Sen¨j¨ lietuvißk¨ raßt¨ faksimiliniai leidimai daugeliu atΩvilgi¨ yra pranaßesni uΩ perspausdintus. Vis d∂lto kalbamojoje knygoje susiduriame su fotografuotinio teksto pateikimo problema. Originalus Ûemçi∆gos formatas In octavo çia beveik treçdaliu sumaΩintas, veikiausiai leid∂jams stengiantis sutalpinti du puslapius ^ vienå. D∂l to lietuvißkasis tekstas yra sunkiai ^skaitomas, o vietomis be originalo ir visai neißßifruojamas. AtsiΩvelgiant ^ tai, kad Lietuvoje t∂ra ißlik´ du Ûemçi∆gos egzemplioriai, kokybißkas faksimilinis leidimas b∆t¨ buv´s mokslininkams labai pravartus. SumaΩinus formatå, leidinys tapo suvenyrinis, o ne darbinis. Greta pateiktas lotynißkas (resp. vokißkas) perrinktas originalas pasidar∂ daug patoges- nis naudotis. Skaitytojas, ißvargintas beveik minuskulu virtusio lietuvißko verti- mo, gali guostis tik Biblijos ißmintimi: Raudinimas prid√∫ti ⁄⁄ prota – Vexatio dat intellectum (Iz 28,19; 180v23–24). Lietuvißkas tekstas fotografuotas iß Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo egzemplioriaus (LR 1379). Michelini nurodo, kad jis iß esm∂s sutampa su esançiu Lietuvos moksl¨ akademijos bibliotekoje (p. xi). Pastaroji Ûemçi∆ga (LMAB, LK – 16 ⁄ 2) kiek apgadinta, pvz., 264v–265r puslapiai visai ne^skaitomi. Neapsiriboda- mas tik tokia pastaba, reng∂jas komentaruose pateikia VUB ir LMAB egzemplio- ri¨ skirtumus, pvz., 28v9; 30v25–26. B∆t¨ naudinga palyginti ir kitus tris ne Lietu-
4 Guido Michelini, La versione in lituano anti- NOVI TESTAMENTI [...] AVTORE ÆGI- co del XVI capitolo dell’ „Articulus“ di DIO HVNNIO [...] M. D. X. C. FRANCO- Hunnius. Università degli studi della Basili- FORTI AD MOENVM excudebat Ioannes cata, Instituto di linguistica 4, Potenza, Mi- Spies; Der Artickel Von den Sacramenten lano: Casa Editrice Il Salice, 1991b, 69 p. Altes vnd Neuwes Te∫taments [...] Vnd 5 APIE POPIESZISCHKAIE MISSCHE. D. aus dem Latein [...] durch IEREMIAM Ægidius Hunnius; versta iß lotynißko ori- VIETORAM [...] Gedruckt ƒu Franckfurt ginalo ir vokißko vertimo: Articulus ∫iue am Mayn ⁄ durch Johann Spies ⁄ 1591. Locus DE SACRAMENTIS VETERIS ET
178 Archivum Lithuanicum 1 voje saugomus Ûemçi∆gos egzempliorius: Gotos Ωem∂s bibliotekoje (Theol. 8˙ 345); Londone, Brit¨ muziejuje (3557 aaa. 9.); Berlyno slaptajame valstyb∂s archyve (Ωr. Michelini 1991a, 5). Lietuvißko vertimo ßaltinius bei verstinio ir originalo tekst¨ pateikimo princi- pus Michelini nuodugniai aptaria knygos ^vade lietuvi¨ (p. viii–xiii), angl¨ (p. xiv–xx) ir vokieçi¨ (p. xxi–xxvii) kalbomis6 . Nurodoma, kad citatas iß Biblijos Vaißnoras vert´s naudodamasis ir kitais ßaltiniais, tarp kuri¨ – vokißka Liuterio Biblija bei Vulgata (p. viii). Kaip matyti iß autoriaus analiz∂s (1991a, 9–11) bei Vytauto Ambrazo preliminaraus tyrimo7 , vert∂jas nesir∂m∂ Jono Bretk∆no Biblijos vertimu (nors buvo vienas iß keturi¨ Pr∆sijos kunigaikßçio paskirt¨ jos korekto- ri¨8 ). Biblijos citat¨, ypaç lietuvißkojo j¨ prototipo, klausimas dar reikalingas at- skiro tyrimo, bet tai nebuvo pagrindinis Michelini’o mokslini¨ komentar¨ dom∂s objektas. Tai liudija ir ne visur pateikti Liuterio Biblijos atitikmenys; kartais tik paminima, kad vokißkas Biblijos tekstas skiriasi nuo lotynißko, pvz., 41r19; 93v20–21;
187v9–10. D∂l to Biblijos citat¨ parinkimo principas lieka kiek miglotas. Be to, ne- patikslinama, kod∂l Liuterio Biblija cituojama b∆tent iß 1545 met¨ leidimo (nors 1546-aisiais iß∂jo dar vienas leidimas su paskutin∂mis Liuterio pataisomis), o Vul- gatos apskritai nenurodomas n∂ vienas XVI amΩiaus leidimas. Tai nustatyti, Ωi- noma, sunku, nes ir lotynißkame Ûemçi∆gos originale Vulgatos tekstas daΩniausiai tik atpasakojamas, o ne cituojamas. Apmaudu, kad ^vade trumpai pristatant Vaißnoro biografijå bus ^siv∂lusi klai- da – çia teigiama, kad Vaißnoras Karaliauçiaus universitete 1568 metais „imatri- kuliuotas kaip lenkas“ (p. x). Vaclovas BirΩißka (Aleksandrynas 1, Çikaga: JAV LB kult∆ros fondas, 1960, 182) Vaißnoro tautin´ priklausomyb´ iliustruoja jo paties imatrikuliaciniu ^raßu – Simon Wosnarus Lituanus. Tad lyg ir n∂ra pamato manyti j^ buvus lenkå. Po ^vado einançiame skyriuje glaustai, bet informatyviai aptariamos Vaißnoro vertimo ypatyb∂s: raßyba, vertime pasitaikantys lotynißki bei graikißki ΩodΩiai, leksiniai variantai bei ΩodΩi¨ junginiai, kiti vertimo ir originalo komponent¨ skir- tumai (p. 2–33). Galime atkreipti d∂mes^ tik ^ keletå smulkmen¨. Antai sakoma, kad lietuvi¨ kalbos sistema „treçiojo asmens veiksmaΩodin∂se formose neskirianti asmen¨“ (p. 33, ißn. 2). Kaip matyti iß pateikiam¨ pavyzdΩi¨, plg., [...] ghis atweda (164a) < [...] adducit (p. 28), çia tur∂ta omenyje, kad lietuvi¨, skirtingai negu lo- tyn¨, kalbos veiksmaΩodΩi¨ treçiajame asmenyje neutralizuojama vienaskaitos ir daugiskaitos opozicija, tod∂l lietuvißkame vertime prie veiksmaΩodΩio prideda-
6 Mokslinio Ûemçi∆gos leidimo principai 7 Ûr. Vytauto Ambrazo raßytå Michelini’o ißd∂styti ir straipsnyje – Guido Michelini, knygos Le traduzioni... recenzijå Blt 28(1), „Eine wissenschaftliche Edition der øem- 1994, 104–108. czuga Theologi∫chka aus dem Jahr 1600“, 8 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litaui- Baltistik. Aufgaben und Methoden, hrsg. von schen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Alfred Bammesberger, Heidelberg: Univer- Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte sitätsverlag C. Winter, 1998, 165–169. Altpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 398–400.
179 Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai mas jo skaiçi¨ rodantis ^vardis. Skyrelyje apie Ûemçi∆goje randamus graikißkus ΩodΩius pateikiami tik Vaißnoro ißlaikomi pavyzdΩiai. Çia tikt¨ vienas kitas pa- vyzdys, kur jie praleidΩiami, plg.: kurie tris di=∫chimtis Diewu pramane – qui triginta a˝©naq seu Deos finxerunt (11r15–16). Iß esm∂s ßis skyrius supaΩindina su toliau tekste pateikiamais aißkinimais ir komentarais. Jis skatina gretinti Vaißnoro vertimå su originalais, atkreipia skaitytojo d∂mes^ ^ vertimo savitumus. Ypaç ^dom∆s teksto paraßt∂se ^raßyti ΩodΩiai: jie nei ^vade, nei kritiniame apa- rate neaptariami, taçiau ^traukti ^ knygos gale esant^ lotyn¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωody- n∂l^, taigi n∂ra visißkai ignoruojami. Marginaliniai tipografo ^raßai, nors j¨ n∂ra daug (paçioje Ûemçi∆goje – 22, Apie mißiå – 2, Apie d∆ßias ^ paraßtes ißkelta tik Biblijos 12 citat¨ nuorod¨), rodo tam tikras teksto redagavimo tendencijas. Pavyz- dΩiui, 3v17–18 greta Vaißnoro vartojamo Medita=woimas alba didcƒau∫ei mislingi∫te (resp. lot. Meditatio) ^raßytu ΩodΩiu Godoimas bandoma tikslinti vert∂jo si∆lomus du vieno lotynißko ΩodΩio vertimo variantus (plg. paties Vaißnoro Godoimas – lot.
Meditatio [4r1]). Kai kur pateikiama palikt¨ ^ lietuvi¨ kalbå neverst¨ lotynißk¨
ΩodΩi¨ atitikmen¨, pvz., 7v7–8: norint ⁄⁄ jra communicatum – etiamsi est communica- tum – marg. nudalijmu nuteikimu (plg. nudalij=mas – communicatio [232v13–14]). Kar- tais vietoj slavyb∂s ar lotynyb∂s si∆lomas lietuvißkas Ωodis (pvz., panna – virgo – marg. merga [13v19; panaßiai 12r7]; Kar∫chtu ˇeliojmu – ardenti zelo – marg. giesumu
[256r5]) ar, atvirkßçiai, atstatomas aißkesn∂s reikßm∂s lotynißkas skolinys ar iß jo padarytas hibridas (pvz., pridailinime Karali∫tes – in administratione Regni – marg. admini∫tra=woime [30v10]). Kitas dalykas, ^ kå dar buvo galima atkreipti d∂mes^, – tai Ûemçi∆goje ißspaus- dinta 12 puslapi¨ lotynißka Vaißnoro dedikacija Pr∆sijos kunigaikßçiui Jurgiui Frydrichui. Lotynißkas Adomo Prancißkaus originalas taip pat dedikuojamas tam paçiam kunigaikßçiui (jo dedikacija kiek ilgesn∂, 17 puslapi¨). Íios dedika- cijos vertos ir ^domios palyginti. Tai padaryti b∆t¨ paprasçiau, jeigu greta Vaiß- noro b∆t¨ ißspausdinta ir lotynißkoji. Be to, Vaißnoro dedikacijos komentaruose lik´ ßioki¨ toki¨ nevienodum¨, pvz., formå Humilimus si∆loma taisyti ^ Hu- millimus (1212[43]), bet nieko nepasakoma apie su viena
180 Archivum Lithuanicum 1 ir originalo sintaksiniam bei semantiniam santykiui. Ryßk∂ja kelios komentavimo tendencijos: korekt∆ros klaid¨ nurodymas, gramatikos aißkinimai ir su jais susiju- sios pastabos d∂l vertimo technikos. Korekt∆ros klaidomis daΩniausiai laikomi klaidingai ißspausdinti ΩodΩiai (pvz.,
39v8: „taisyti nebuwi∫ius ^ nebuwu∫ius“; panaßiai ir 134v17; 151v7 ir kt.) ar spausdinant susiliejusios formos (pvz., 123r10: „skaityti wiera gal“ [tekste wieragal]); nurodomi praleisti ΩodΩi¨ k∂limo Ωenklai (pvz., 57r9: „tr∆ksta perk∂limo Ωenklo po ∫ugai“) ir panaßiai. Ûemçi∆goje tokio pob∆dΩio klaid¨ yra nemaΩai, tod∂l kartais jos pra- spr∆sta, lieka nepasteb∂tos. Nepasteb∂ti daΩniau lieka su klaidomis ißspausdinti ar klaidingai sukirçiuoti graikißki ΩodΩiai, pvz., formoje Koinvnnºa 21r12 nurodyta panaikinti geminatå
[107]). Panaßi¨ netikslum¨ esama dar ir 54r16; 58v2; 205v5. Komentaruose randame nemaΩa verting¨ duomen¨ apie Vaißnoro gramatikos ypatumus, lotynißko teksto sintaks∂s ^takå vienam ar kitam vertimo variantui, veiksmaΩodΩi¨ junglumå bei prielinksni¨ valdymå (pvz., 58v; 193v; 202r–v; 243r–v ir kt.). Svarbios ir pastabos, kuriomis atkreipiamas d∂mesys ^ Vaißnoro vertimo technikå, skirtingai ißverstas sutampançias originalo vietas (pvz., 141v15–22 ; 183r6–7;
211r14–16; 234r7 ir kt.). Tiesa, kartais matyti polinkis kiek hiperkoreguoti. Pavyz- dΩiui, sakinio 68r1–3: Tie ne∫∫a i∫ch ∫awa pri=gimto∫es macies nieka nedaro neigi gal k¡ ⁄⁄ dariti ˇmogaus pri∫iwertime (Nihil enim ex sua naturali virtute agunt, neque agere possunt ad hominis conversionem) komentare sakoma, jog aliatyvas pri∫iwertimop çia b∆t¨ aißkesnis negu inesyvas pri∫iwertime (panaßiai ir 69r22). Taçiau toks tikslo inesyvas gali b∆ti siejamas su slinkt^ erdv∂je nusakançiu krypties inesyvu, varto- jamu iliatyvo resp. aliatyvo reikßme. Kitu atveju (104v3–5) aliatyvå (2x) si∆loma keisti ant+gen. konstrukcija atsiΩvelgiant ^ tame paçiame sakinyje vartojamas prielinksnines sintagmas bei lotynißkus atitikmenis: ∫o∫top Rimioni∫chkop ⁄ ant rædinga ⁄⁄ pa∫ekima Bi∫kupu ⁄ ant pa∫tatima Con=ciliu ⁄ ir pa∫tatimump ˇmogi∫chkump pri=ri∫cha (resp. ad sedem Romanam, ad ordinariam successionem Episcoporum, ad decreta conciliorum, et ad traditiones humanas alligant). Taçiau aliatyvus çia galima suprasti ir kaip stilistißkai Ωym∂tas formas. Íie ir panaß∆s atvejai skatina giliau patyrin∂ti Vaißnoro vartojam¨ postpozicini¨ vietinink¨ sistemå ir j¨ santyk^ su lotyn¨ kalbos prielinksnin∂mis konstrukcijomis (kiek daugiau apie tai Ωr. Mi- chelini 1991a, 171–182). Íios pastabos t∂ra tik, Adomo Prancißkaus tipografo ΩodΩiais tariant, errata minuscula, quae clanculum irrepserunt. Apskritai ßis darbas gali b∆ti pavyzdys, kaip tur∂t¨ atrodyti sen¨j¨ raßt¨ filologinis komentaras, ir atraminis taßkas kit¨ auto- ri¨ mokslini¨ leidim¨ reng∂jams.
181 Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai Knygos gale pateiktas nedidelis lotyn¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodyn∂lis ne tik padeda geriau paΩinti Vaißnoro leksikå, bet ir sukelia minçi¨ apie galimus rengti atskir¨ verstini¨ tekst¨ dvikalbius Ωodynus. Taigi pateik´s skaitytojui ilgameçio tri∆so rezultatus Guido Michelini br∂Ωia aißkiå perspektyvå ateities darbams.
Jolanta Gelumbeckait∂
J OLANTA GELUMBECKAITÎ Gauta 1999 m. balandΩio 26 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
182 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Giesm∂s dangaus miestui. XVI–XVIII amΩiaus lietuvi¨ baΩnytini¨ giesmi¨ antologija, pareng∂ Dainora Poci∆t∂-Abukeviçien∂, Mikas Vaicekauskas, redagavo Juozas Karaciejus
Vilnius: Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas, l998, 664 p. ISBN 9986–513–51–0
Prasminga ir simbolißka, kad baigiantis XX amΩiui pasirod∂ Giesm∂s dangaus miestui – pirma ißsami literat∆ros specialist¨ parengta giesmi¨ antologija. Jau pats vykusiai parinktas leidinio pavadinimas skaitytojui nurodo linkm´, kuria su trij¨ amΩi¨ laukimo ^karßçiu skaitytojo Ωvilgsn^ kreipia krikßçionißkosios giesm∂s. Adomo Frydricho Íimelpenigio (p. 249), Prancißkaus Írubauskio (p. 364) giesmi¨ dangaus miestas – tai mesijin∂ dangaus Jeruzal∂, pasak Apreißkimo Jonui, kilsian- ti laik¨ pabaigoje. Íi knyga – puiki galimyb∂ apΩvelgti ir ^vertinti nepelnytai nu- stumtå ^ ßal^ pra∂jusi¨ laik¨ krait^ ir pasiimti ^ naujåj^ amΩi¨ tai, kas vertingiausia. Senåsias baΩnytines giesmes kaip savitå m∆s¨ senosios literat∆ros Ωanrå at- skiru skyriumi populiariai pristat∂ dar Mykolas BirΩißka savo chrestomatijoje1 . Naujoji giesmi¨ antologija, kaip matyti, skirta labiau ißsilavinusiems visuomen∂s sluoksniams, mokslininkams. Leid∂jai (knygos dailinink∂ – Elona Marija LoΩyt∂) ypatingå d∂mes^ kreip∂ ^ giesmi¨ pateikimo kult∆rå, knygos apipavidalinimå – antologija 1999 met¨ Dailinink¨ såjungos ir Atviros Lietuvos fondo organizuota- me Lietuvos knygos meno konkurse pripaΩinta graΩiausia met¨ knyga. Reprezentacin^ knygos pob∆d^ nurodo ir antologijos pareng∂j¨ Dainoros Po- ci∆t∂s ir Miko Vaicekausko ^vadas lietuvi¨ bei angl¨ kalba. Çia trumpai supa- Ωindinama su krikßçionißkojo giedojimo, himn¨ istorija, aptariami svarbiausi lietuvißk¨j¨ giesmi¨ kaip pirm¨j¨ m∆s¨ poezijos k∆rini¨ bruoΩai, j¨ raida. Pasi-
1 Rinktiniai m∆s¨ senov∂s raßtai. MedΩiaga knyg¨ leidimo komisijos leidinys, 1927, lietuvi¨ raßtijos mokslui aukßtesniosiose 106–195. mokyklose, Kaunas: Ívietimo ministerijos
183 Giesm∂s dangaus miestui. XVI—XVIII amΩiaus lietuvi¨ baΩnytini¨ giesmi¨ antologija rinkta giesmi¨ klasifikacija pagal baΩnytin´ priklausomyb´, „kuri l∂m∂ tiek gies- myn¨ pasirodymo aplinkybes, tiek giesmi¨ Ωanrines bei poetikos ypatybes“ (p. v). Ja pamatuotai gr^sta ir visos antologijos sandara – knyga susideda iß trij¨ pagrindini¨ dali¨: evangelik¨ liuteron¨, katalik¨ ir evangelik¨ reformat¨ giesmi¨ (beje, ßitaip skirstoma ir BirΩißkos chrestomatijoje). Aißkiai formuluojami giesmi¨ atrankos principai – iß vis¨ XVI–XVIII amΩiaus giesmyn¨ (bei kai kuri¨ kit¨ lei- dini¨) pateikiamos tos giesm∂s, kurios viename ar kitame giesmyne spausdintos pirmå kartå. Íitaip atspindima ne giesmyn¨ visuma, o „naujos giesmi¨ istorijos vystymosi tendencijos“ (p. xv). (Tokiam atrankos principui vienå kartå vis d∂lto buvo nusiΩengta: nors Írubauskio giesmyno giesm∂ „Eyna eyna Diews garbin- gas“ [p. 368] buvo perimta iß ankstesnio Saliamono Mozerkos Slavoçinskio gies- myno, antologijoje ji ^d∂ta prie Írubauskio giesmi¨.) Taip pat atsiΩvelgiama ^ giesm∂s menißkumå, poetißkumå, r∆ßi¨ ^vairov´. Komentuojama knygos dali¨ strukt∆ra, tam tikri raßybos principai. Kaip nurodoma antologijos ^vade, trij¨ knygos dali¨ giesm∂s sugrupuotos pa- gal giesmynus. Visi jie (ir j¨ sudarytojai) pristatomi anotacijomis. Çia paminimi ypatingesni toliau spausdinam¨ giesmi¨ raßmenys, nurodoma, kuriuo giesmyno leidimu buvo naudotasi. Prieß anotacijå, atskirame puslapyje, tarsi antraßtiniame lape, ißspausdintas sutrumpintas ir pilnas giesmyno pavadinimas bei sudarytojo pavard∂. Iß vis¨ vadinam¨j¨ antraßtini¨ lap¨ ißsiskiria trys – „Robertas Bellarmi- nas Katekizmas“; „Vincenzas Caraffa P∂delis miros“; „Ív. Bonavent∆ras Ûivatas“. Nurodytieji autoriai n∂ra lietuvißk¨ knyg¨ sudarytojai ar k∆r∂jai. Svarstytina, ar reik∂jo ^ autori¨ vietå „d∂ti“ ßiuos tolimus k∆r∂jus, kuri¨ darb¨ lenkißkais verti- mais naudojosi neΩinomi vert∂jai ^ lietuvi¨ kalbå. Turb∆t nuosekliai laikantis nu- sistatyt¨ princip¨ b∆t¨ pakak´ vien leidini¨ pavadinim¨. Be to, daugumos knyg¨ autentißki ilgieji pavadinimai antraßtiniuose lapuose pateikti labai ner∆pestingai – su gausybe korekt∆ros klaid¨ (jos matyti vien paly- ginus su çia pat pateiktomis original¨ nuotraukomis). Ne visada paisoma, kad originale ΩodΩiai ißspausdinti didΩiosiomis raid∂mis ar kursyvu. Apskritai pava- dinim¨ raßybos neatitikim¨ pasitaiko: 1) visuose reformat¨ giesmyn¨ pavadini- muose (beje, po bendro Knygos NobaΩnyst∂s pavadinimo nevert∂jo pateikti ßio lei- dinio perdirbinio, esançio Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos instituto bibliotekoje, falsifikuotos antraßt∂s; ji klaidingai atrodo esanti atskira giesmyno antraßt∂, o juk giesmynas jos apskritai neturi); 2) liuteron¨ Martyno MaΩvydo, Lozoriaus Zengß- toko, Danieliaus Kleino, Jono Rikovijaus, Íimelpenigio; 3) katalik¨ Mikalojaus Daukßos, Slavoçinskio, Bellarmino Katekizmo, Írubauskio, P∂delio miros, Ûyvato, Tado Plakeviçiaus, Jono Jaskaudo, Simono Jakßtaviçiaus, Tado Juozapo Bukotos, Gaspadoriaus datirto. Neaißku, kod∂l Jurgio Kasakauskio RoΩançiaus pateiktas 1779 met¨ pavadinimas, nors antologijoje operuojama tik 1681 ir 1726 met¨ leidimais. Pageidautina, kad greta nurodyto Altoriaus Duchauno pavadinimo (p. 411) bent tarp skliaust¨ b∆t¨ pamin∂tas ir kitas pavadinimas Aukso Altorius. Juk pristato- mas giesmynas b∆tent tokiu pavadinimu (Ωr. p. 413). Savavalißkai pertvarkant ir
184 Archivum Lithuanicum 1 savaip ißd∂stant pavadinimo tekstå, kartais visißkai nepaisoma ^prastinio ΩodΩi¨ k∂limo, pvz., MaΩvydo giesmyno pavadinime perkeliama Kar-alaucƒui (p. 17). Giesmi¨ antologija pradedama liuteron¨ giesm∂mis. Jos, kaip ir visos protes- tant¨ giesm∂s, parinktos labai kruopßçiai, kiekvienos giesm∂s pabaigoje yra trum- pas apraßas, kur nurodytas originalo puslapis, giesm∂s tipas, autorius ar vert∂jas (jei Ωinomi), vertimo ßaltinis, taip pat pasakoma, ar giesm∂ buvo ^traukiama ^ kitus giesmynus. Protestantißk¨ giesmi¨ specialist∂ Dainora Poci∆t∂ çia pateik∂ tik nedidel´ dal^ savo tyrim¨ rezultat¨, o ißsamiai ir plaçiai juos apraß∂ monogra- fijoje2 . Apie protestant¨ giesmes praspr∆do tik keletas netikslum¨. MaΩvydo giesm∂s „CHri∫tus Jordanop ateiha“ apraße (p. 34), taip pat ir min∂toje monogra- fijoje (Poci∆t∂ 1995, 153) nurodyta, jog pirmåkart ji buvo ißspausdinta MaΩvydo Giesm∂se Chrikßçionißkose (I 231). Iß ties¨, kaip pasteb∂jo Ona Aleknaviçien∂, pirmå- kart ßi giesm∂ pasirod∂ ankstesn∂je MaΩvydo knygoje Forma Chrikßtymo3 . Íimelpe- nigio giesmyno anotacijoje (p. 253) klaidingai pateikta pirmojo leidimo data – 1750 metai, nors pati pareng∂ja Çikagos Newberry bibliotekoje yra varçiusi nese- niai susiradus^ pirmåj^ Íimelpenigio giesmyno leidimå, kurio pratarm∂je nurodyti 1751 metai. Beje, galima pamin∂ti, kad MaΩvydo giesmyno originaliõs lietuvißkos giesm∂s „CHri∫tus Diewas mu∫∫u“ (p. 34 t.) dal^ galima b∆t¨ sieti ne tik su Sla- voçinskio giesmyno katalik¨ giesme „Chri∫tus po kielima“ (p. 319), bet ir su an- tologijoje nepateikta Írubauskio katalik¨ giesme „CHry∫tus Diewas mu∫u“4 – abiej¨ pirmosios dvi eilut∂s visißkai sutampa, panaßi siuΩetin∂ linija. Katalik¨ giesm∂s Miko Vaicekausko pristatytos kukliau. Iß apraߨ matyti, jog daug giesmi¨ ßaltini¨, autori¨ liko nenustatyta. Ne visada nurodoma, ar giesm∂ buvo v∂liau ^traukta ^ kitus giesmynus. Toki¨ „nenustatytos kilm∂s“ giesmi¨ yra Írubauskio giesmyne, bet ypaç daug j¨ v∂lesniuose giesmi¨ rinkiniuose ir kitokiuose leidiniuose (Kasakauskio RoΩançiuje, Contiones Litvanicae, Altoriuje Duchauname ir kt.). Pati antologija sukuria sålygas naujai interpretuoti kai kuri¨ katalikißk¨ giesmi¨ kilm´. Ítai palyginus katalikißkå Írubauskio giesmyno gies- m´ „Garbink nû duµia manoi“ (p. 376), verstå iß lenkißkojo Magnificat – „Wielbi du∫zo moja Pana“, su Stepono Jaugelio Telegos giesmyno reformat¨ giesme „MAria Panná Szwetoy“ (p. 582), versta iß kito (?) lenkißkojo Magnificat varian- to – „Márya µwi´ta D≤iewicá“, darosi akivaizdu, jog tai ta pati giesm∂. Reforma- tißkoji tik turi papildomå pradΩios posmel^, skirting¨ ΩodΩi¨ (pvz., Telegos Laup∫ink – Írubauskio Garbink; Telegos prœd≤iugo – Írubauskio Pra∫id≤iaugie ir
2 Dainora Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ pirmåkart pasirod∂ ne Zengßtoko giesmy- baΩnytin∂s giesm∂s. DidΩioji Kunigaikßtyst∂ ne, kaip teigiama Poci∆t∂s monografijoje ir Pr∆s¨ Lietuva, Vilnius: Pradai, 1995. (1995, 169), o MaΩvydo katekizme (Ona 3 Ona Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no Postil∂s Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17 ßaltiniai“, perikopi¨ autoryst∂: ‘Kosanies’ ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 21, ißn. 29. Beje, LKK 39, 1998, 72, ißn. 54). Aleknaviçien∂ taip pat yra nurodΩiusi, 4 [Prancißkus Írubauskis,] BAÒSAS SIRDIES jog konsekracijos giesm∂ „Ponas mu∫u [...] Metuo∫e [...] 1726. W WILNIE, 89–90. Je∫us Kri∫tus“ (ji ne^traukta ^ antologijå)
185 Giesm∂s dangaus miestui. XVI—XVIII amΩiaus lietuvi¨ baΩnytini¨ giesmi¨ antologija kt.), archajißkesni¨ gramatini¨ form¨ ir apskritai jos eiliavimas sklandesnis. Tai jau antra Ωinoma reformat¨ giesm∂, kuri XVII amΩiaus pabaigoje pasirod∂ kata- likißkame Írubauskio giesmyne (apie kitå Ωr. antologijos p. 591–593). Tai gali byloti apie religini¨ oponent¨ bendradarbiavimå rengiant giesmynus DidΩio- joje Lietuvoje. Kita vertus, galima svarstyti, ar ßi¨ giesmi¨ kilm∂ nesiek∂ dar ikireformacini¨ laik¨. Faktografin∂ giesmyn¨ anotacij¨ medΩiaga ißd∂styta aißkiai ir lakonißkai. Silpnoji anotacij¨ vieta – giesmyn¨ raßybos pristatymas. Vis¨ pirma, grafema ne visuomet skiriama nuo garso ir fonemos. Paraßoma: „Raid∂s U, u raßomos taip, kaip ir ßiandienå, joms Ωym∂ti nebenaudojamos V, v“ (Kleino giesmyno anota- cija, p. 109); „Raid∂ ∫ daΩnokai Ωymima ß, ypaç prieß i tipo balsius. Raidei j Ωym∂ti, [...], vartojama g“ (Petkeviçiaus katekizmo anotacija, p. 535). Teigiama, eså MaΩvydas grafema <√> Ωym∂j´s ne tik /uo/, bet ir /u/, /∆/ (p. 5). Iß ties¨ ΩodΩiai su uo vietoj aukßtaiçi¨ u, ∆ yra MaΩvydo hiperkorekcijos, kilusios d∂l perd∂to savo kalbos aukßtaitinimo5 . Be to, patys raßmenys daΩnai paaißkinami netiksliai ir ne visi. Ítai aptariant MaΩvydo katekizmo ir giesmyno /ß/ ir /Ω/ Ωym∂jimå (p. 5), nepamin∂ta, kad neretai abi fonemas Ωenklino tokios pat gra- femos: /ß/, be
5 Ûr. Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos isto- rija 3. Sen¨j¨ raßt¨ kalba, Vilnius: Moks- las, 1988, 51.
6 [Danielius Kleinas,] NAUJOS GIESMJU KNYGOS [...] KARALAUCZUJE [...] Mé- t√∫e M. DC. LXVI., 48.
7 Mikalojaus Daukßos 1595 met¨ katekizmas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, pareng∂ Vida Jakßtien∂, Jonas Palionis, 1995, 425 (toliau – Jakßtien∂, Palionis 1995).
188 Archivum Lithuanicum 1 Pagrindinis antologijos tr∆kumas – pareng∂j¨ neapsisprendimas, kas yra ßios knygos adresatas – filologas profesionalas ar tiesiog ißsilavin´s literat∆ros m∂g∂- jas. Retesni¨ skolini¨, tarmybi¨, archaizm¨ Ωodyn∂lis knygos pabaigoje (sudary- tas Juozo Karaciejaus) rodyt¨, kad antologija skirta neprofesionalui. Taçiau tokiu atveju per maΩai paaißkinta archajini¨ morfologini¨ form¨ ir kit¨ ypatybi¨. Ma- tyt, bandoma taikytis prie abiej¨ adresat¨, bet tai ne visada pasiseka. Kaip ir daugeliu literat∆rolog¨ parengt¨ leidini¨ Ωodyn∂li¨ kalbininkas, deja, menkai te- gali pasinaudoti, nes nenurodyti pateikt¨ ΩodΩi¨ puslapiai (maloni ißimtis ir pa- geidaujamas pavyzdys b∆t¨ jau senokai Jurgio LebedΩio parengtas Slavoçinskio giesmyno leidimas8 ). Be to, çia lyg ir per daug ^traukta gerai Ωinom¨ skolini¨: bagotas 645, ciesorius 646, d∂kavoti 646, grabas 647, ißkolioti 647, k∆das 648, sirata 651, ßlovnas 652, vieçnas 653 ir pan. MaΩiau gal∂t¨ b∆ti suraßyta ir lengvai suvokiam¨ sav¨ ΩodΩi¨, ypaç t¨, kurie nuo bendrin∂s kalbos skiriasi tik kamienu ar kitokiais afiksais: apreg∂ti 645, atils∂ 645, atleida 645, atpildytojas 645, atvaduoti 645, byloti 645, deßinas 645, ^k∆nintis, ^sik∆ninti 647, ißnykinti 647, kaltyb∂ 647, klanas 647, linksmauti 648, pritartis 650, sunkulys 651, ∆kana 652, varginai 652. Be reikalo ^ Ωodyn∂l^ buvo ^trauktas Ωodis h∆mai 647 ‘∆mai’, ßiek tiek klaidinançiå ΩodΩio raßybå b∆t¨ pakak´ pakomentuoti paçiame tekste. Kita vertus, Ωodyn∂lyje nespecialistas gali pasigesti toki¨ ret¨ ΩodΩi¨ kaip akrutnas (sl.) ‘Ωiaurus’, apjovyti (sl.) ‘apreikßti’, asabistai (sl.) ‘asmenißkai’, asab- lyvas (sl.) ‘ypatingas, nepaprastas’, bajus ‘baim∂’, giliukis (germ.) ‘laim∂’, gloda ‘prapultis, nebuvimas, stoka, galas’, ißtrivoti (sl.) ‘ißtverti, ißk´sti, ißtur∂ti’, kriesas (sl.) ‘riba, galas, tikslas’, metavotis ‘gail∂tis, atgailauti’, noçyna (sl.) ‘^rankis, ^na- gis’, noglas, -a (sl.) ‘staigus, greitas’, nuod∂mai ‘labai, visai’, peld∂ti ‘privengti, bijoti, gail∂ti, taupyti’, perjednoti (hibr.) ‘v∂l sutaikyti, suvienyti’, pristoti ‘uΩstoti, saugoti, globoti, pad∂ti’ (ypaç daΩnas liuteron¨ giesm∂se), prova (sl.) ‘^statymas, teisingumas, teismas, vießpatavimas, valdΩia’, provininkas (sl.) ‘vienuolis’, s∂dnis ‘sostas’, syndonas (sl.) ‘tam tikras audeklas’, sprova (sl.) ‘darbas, pareigos, reika- las, ginças, prova’, stalyçia (sl.) ‘sostas’, ßalbierius (sl.) ‘ißdyk´s, nerimtas, suktas Ωmogus’, t∆limas ‘t∆las, daΩnas’, zokonikas (sl.) ‘vienuolis’, Ωosti ‘tarti, kalb∂ti(?)’. Ètrauktinas ir Ωodis kuotas 199, kuris turb∆t yra slavizmo kotas ‘budelis’ varian- tas; kad skolinio ßaknies balsis ^vairuoja, rodyt¨ ir greta kotavoti ‘kankinti’ esan- tys variantai kutavoti, k∆tavoti (LKÛ VI 1000). Patogumo d∂lei ^ Ωodyn∂l^ galima b∆t¨ d∂ti ne tik ΩodΩius su prießd∂liais, bet ir be j¨ – greta nuΩavinti 649 ‘nuΩudyti, praΩudyti’ d∂ti pasitaikant^ Ωavinti, be paduksis 649 ‘viltis, paguoda, pasitik∂jimas’, ^traukti ir daΩnå veiksmaΩod^ duk- s∂tis ‘viltis’; lygiai taip pat greta nodieja 649 ‘viltis’ vert∂t¨ ^d∂ti ir nadieja bei nudieja. Íiek tiek netiksliai apib∆dinta kai kuri¨ ΩodΩi¨ kilm∂. Ûodyn∂lyje pa-
8 Saliamonas M. Slavoçinskis, Giesm∂s tik∂jimui Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s katalickam priderançios 1646, fotografuoti- literat∆ros leidykla, 1958. nis leidimas, paruoß∂ Jurgis Lebedys,
189 Giesm∂s dangaus miestui. XVI—XVIII amΩiaus lietuvi¨ baΩnytini¨ giesmi¨ antologija teiktas paminklas ‘atminimas, pamin∂jimas, paminklas’ n∂ra slavizmas (p. 650; plg. Ernsto Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch [LEW 535], LKÛ IX 300). Ûodis puik∂ 650 ‘puikyb∂’ taip pat n∂ra slavizmas (plg. Zinkeviçius 1988, 199). Nepamin∂ta, kad ißprovyti 647 yra hibridas, o Traiç∂ 652 – slavizmas. Ne- tiksliai nurodytos ΩodΩio prastoti 650 (vert.) ‘nusikalsti, nusid∂ti’ reikßm∂s: anto- logijos liuteron¨ giesm∂se jis vartojamas reikßm∂mis ‘apleisti, palikti, mesti’ (Ωr. p. 208, 239). Ûodyn∂lis glaudΩiai susij´s su neaißki¨ ΩodΩi¨, archajißk¨ form¨ komentarais prie paçi¨ giesmi¨ tekst¨. DaΩniausiai taip paaißkinamos originalo korekt∆ros klaidos, neaißk∆s verstiniai posakiai. Pavarçius antologijå, ^ akis krinta t¨ paaiß- kinim¨ nevienodumas, netolygus ißd∂stymas. Katalik¨ giesm∂se j¨ daug daugiau nei protestant¨; ypaç daΩnai, bet nenuosekliai, çia bandoma komentuoti archaji- nes postpozicini¨ vietinink¨ formas. Protestant¨ giesm∂s taip nekomentuojamos; iß morfologini¨ form¨ (taip pat tik iß dalies) çia teaißkinamos elips∂s, kontrakcijos, viena kita atematin∂ forma, keli veiksmaΩodΩiai su senoviniais enklitiniais ^var- dΩiais. Paaißkinim¨ padrikumas, atsirad´s veikiausiai d∂l skuboto darbo, matyti ir iß tr∆ktin¨ komentar¨. Nepaaißkinta liko: MaΩvydo giesmyno neaple∫tumbi 15 – veikiausiai korekt∆ros klaida vietoj neaplei∫tumbi; Berento giesmyno artunta 231 – korekt∆ros klaida vietoj kartunta; Daukßos glitéiimas 285 – turb∆t ißspausdintas vietoj norimo litéiimas; Altoriaus Duchauno – ∫tubieima 416 – korekt∆ros klaida vie- toj ∫tebieima; Giesmi¨ apie ßvençiausiå Panå Marijå – kayriu 469 – klaida vietoj kariu; karnu 471 – klaida vietoj karunu; rektu ∫zaktala 477 – korekt∆ros klaida vietoj reiktu ir neaißkus, perdirbtas Ωodis (t. y. ßoktel∂ti, ßokt toli?); Telegos bawu 588 – korek- t∆ros klaida vietoj sawu; tes 613 – sutrumpintas iß testo. Kai kurie komentarai koreguotini, pildytini: pridurtina, jog MaΩvydo vartotas n√ 30 ‘dabar, ßiandien’ yra hiperkorekcija iß n∆; Slavoçinskio Ti∫ei yra d∆nininkißka forma iß tiesiai, o ne iß teisiai 326; Rikovijaus giesmyno ∫wito – tai korekt∆ros klaida ne iß πito 171, o iß ∫wieto. Vert∂jo paaißkinti ir vienå kitå tarmin´ formå, pavyzdΩiui, Slavoçinskio d∆nininkißkå tis mumis 296 ‘ties mumis’, Ûyvato dounininkißkå Tegu¬ at∫to∫ey, Tegu¬ nedu∫ey 442 ‘tegul atstos, tegul neduos’. Pagyrimo antologijoje nusipelno gerai sutvarkytas nelietuvi¨ autori¨, vert∂j¨ pavardΩi¨ pateikimas. T¨ autori¨, kurie yra k∆r´ lietuvißkas giesmes arba vert´ ^ lietuvi¨ kalbå, asmenvardΩiai nuosekliai adaptuojami, o vertim¨ ßaltini¨ autori¨, tiesiogiai nesusijusi¨ su lietuvi¨ kult∆ra, pavard∂s pateikiamos autentißkos. Pa- abejoti b∆t¨ galima nebent d∂l Kleino bendradarbio Kristupo Ímito (vok. Schmied, Schmid) pavard∂s adaptacijos (p. 109) – geriau b∆t¨ raßyti Ímidas (plg. Zinkeviçius 1988, 96). Nors ne be tr∆kum¨, Giesm∂s dangaus miestui – reikßmingas leidinys, keliantis nauj¨ minçi¨, id∂j¨. Filologui kyla noras ^ giesmes paΩvelgti ir siauresniu aspek- tu – tirti kurio nors giesmyno leidim¨ santyk^ ir raidå, pasigilinti ^ vieno XVI– XVIII amΩiaus giesm∂s teksto redagavimo istorijå, jo kelion´ per ^vairius giesmy-
190 Archivum Lithuanicum 1 nus arba detaliau ißsiaißkinti giesm∂s vertimo santyk^ su ßaltiniu. Labai lauktinas ir didel^ mokslininko smalsumå keliantis b∆t¨ antras antologijos tomas – XIX–XX amΩiaus giesmi¨ rinkinys. Beje, ne maΩiau ^domu b∆t¨ suΩinoti, kurias iß sen¨j¨ giesmi¨ naujesnieji giesmynai ir kiti leidiniai atneß∂ iki ßio amΩiaus pabaigos.
Birut∂ Kabaßinskait∂
B IRUTÎ KABAÍINSKAITÎ Gauta 1999 m. balandΩio 15 d. Balt¨ filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
191 Giesm∂s dangaus miestui. XVI—XVIII amΩiaus lietuvi¨ baΩnytini¨ giesmi¨ antologija Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997, 462 p. ISBN 5–420–01407–6
1759 met¨ „Ziwatas“, faksimilinis leidimas, pareng∂ Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998, 336 p. ISBN 5–420–01438–6
Pavyzdingai pàrengtos ir graΩiai ißleistos knygos neißvyst¨ pasaulio ir negal∂- t¨ pradΩiuginti t¨, kuriems jos labai reikalingos, jeigu neatsirast¨ pasißvent∂lißkos dvasios Ωmoni¨, sudedançi¨ ^ jas neapr∂piamå daugyb´ ilgo, sunkaus, didel∂s ir greitos ßlov∂s neΩadançio darbo. Tókios knygos yra vieneri¨ met¨ tarpo skiriamas 1759 met¨ Ûyvato indeksas (1997) ir paties ßio raßto paminklo (Ûyvato) faksimilinis leidimas (1998). NedaΩnas tokiam darbui ryΩtasi, gal tod∂l ßiandien, skaiçiuodami ißspausdintus sen¨j¨ raßt¨ ΩodΩi¨ registrus, kol kas neuΩlenkiame n∂ vis¨ deßim- ties pirßt¨. Ir pati ßio tipo darb¨ tradicija baltistikoje bei lituanistikoje n∂ra sena ir tolydi: jos pradΩia laikytini 1964 metai, kai buvo ißleistas Czes¬awo Kudzinows- kio parengtas Chylinskio Naujojo Testamento indeksas1 . Paskui buvo ilgokas lai- ko tarpas, tepasirod∂ vos vienas kitas, ir tik pastaraisiais 1993–1997 metais iß∂jo keli iß eil∂s. Sen¨j¨ raßt¨ duomen¨ netolyd¨ sisteminimå, ßiuo atΩvilgiu gerokai „tußçius“ septintåj^ ir aßtuntåj^ deßimtmet^, Ωinoma, neb∆t¨ sunku paaißkinti to
1 Visus indeksus smulkiau steng∂si ißvardyti zas Aleksandraviçius ir Jonas Palionis pirmieji Ûyvato indekso recenzentai Juo- savo recenzijoje (Blt 33[1], 1998, 126).
192 Archivum Lithuanicum 1 laiko gyvenimo aplinkyb∂mis, taçiau mums regis, kad tyrin∂tojo asmenyb∂ visais laikais buvo ir lieka labai svarbus veiksnys. Ûyvato indekso reng∂jai – Aleksas Girdenis ir Danut∂ Girdenien∂ – jo pra- tarm∂je sakosi daugiausia r∂m´si Kudzinowskio tradicija, taçiau vienu kitu at- veju jaut´ tur^ nuo jos nutolti. Tai visißkai pateisinama, nes siekiant tiksliai trans- ponuoti antraßtinius ΩodΩius, indekso sudarytojams, matyt, ne „vienu kitu“, o gana daΩnu atveju teko ießkoti sav¨ sprendim¨ ir esamå tradicijå koreguoti. Chylinskio ΩodΩi¨ indeksas, kuriame yra nemaΩa visoki¨ nelygum¨, çia anaip- tol ne visada gal∂jo b∆ti svarbiausias patariamasis ßaltinis. Ûyvato indekso auto- riai siek∂ maksimalaus form¨ autentißkumo ir pateik∂ jas tokias, kokias raß∂ Ûyvato vert∂jas. Jie netais∂ n∂ akivaizdΩi¨ korekt∆ros klaid¨, tik paΩym∂jo jas ßauktuku, taip pat atsisak∂ bet kokio raßybos bei paçios leksikos vienodinimo, antraßtinius ΩodΩius (dabartine raßyba) pateik∂ transponuotus, o ne dirbtinai priartintus prie bendrin∂s kalbos, pvz., dyvyties, dovena, Ωvaizd∂ (Naujojo Testa- mento indekse Chylinskis vartojo formå be
2 È tai jau yra atkreip´ d∂mes^ Aleksandra- 3 ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZU- viçius ir Palionis (1998, 126–129). SA CHRISTUSA, TAY IRA KIELAS YSZ-
193 Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas; 1759 met¨ „Ziwatas“ tingos) tarme, prieß sudarant indekså reik∂jo ne tik detaliai ißtirti ßio teksto tar- min^ pagrindå. Reik∂jo ir subtilaus vis¨ Ωemaiçi¨, ir ypaç ßiaur∂s Ωemaiçi¨, tarm∂s paΩinimo. Íiuo atΩvilgiu Ûyvatas buvo itin patikimose rankose: m∆s¨ ta∆m∂s jau nebe pirmas deßimtmetis yra nuolatinis Alekso Girdenio tyrim¨ objektas. Iß mo- tinos l∆p¨ perimta ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂ jo darbuose visada uΩ∂m∂ ißskirtin´ vietå ir, galima sakyti, subrandino j^ kaip vienå iß Ωymiausi¨ m∆s¨ dialektolog¨. Ir ßis XVIII amΩiaus ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂s paminklas jau seniai yra Girdenio akiratyje. Remdamasis Ûyvate uΩfiksuotais ßios tarm∂s faktais, jis yra patikslin´s ne vienå istorin∂s gars¨ raidos interpretacijå4 , be to, kaip liudija nuorodos ^ dip- lominius ir net kursinius darbus abiej¨ knyg¨ „Èvadin∂se pastabose“, Ûyvato kalba skatino dom∂tis ir savo studentus. Be jokios abejon∂s, visa tai l∂m∂, kad indeksas tartum savaime ißaugo iß atidaus ßirdΩiai artimos tarm∂s tyrimo, ^prasminto gra- Ωi¨ atradimo akimirk¨. Dabar galime pasidΩiaugti, jog faksimilinio leidimo sulau- k´s Ûyvatas (pareng∂ Girdenis ir Petras Skirmantas) naujå savo buvimo m∆s¨ kalboje ir kult∆roje atkarpå pradeda ne vienißas – jo indeksas tampa savotißka grandimi, jungiançia „anuomet“ su „dabar“ ir bus daugelio mokslinink¨ paran- kin∂ knyga. Tik, kaip pabr∂Ω∂ Mikas Vaicekauskas, neder∂t¨ faksimilinio leidi- nio laikyti indekso priedu, nesvarbu, kad indeksas ißleistas anksçiau. Tyrim¨ ßaltinis yra faksimilinis leidinys, o indeksas – jo priedas. DaΩniausiai indekso, Ωinoma, prireiks kalbininkams – kalbos istorikams, dialektologams, Ωodyninin- kams, neißskiriant n∂ dabartin∂s kalbos tyr∂j¨, taçiau pravers ir literatams ar kult∆ros istorikams. Atskirai pamin∂ti ve∆tos abiej¨ knyg¨ „Èvadin∂s pastabos“ (Ûyvato indeksas, 1997, 11–44; faksimilinis leidinys, vii–xiv). Savo turiningumu jos prilygsta ißsa- mioms studijoms. Indekso „Èvadines pastabas“ galima laikyti glausta ir ^Ωvalgia ßiaur∂s vakar¨ Ωemaiçi¨ (kretingißki¨) tarm∂s studija, kurioje gausu tiksli¨, istorinei dialektolo- gijai reikßming¨ fonologin∂s ir morfonologin∂s sistemos ^Ωvalg¨, pvz., ißvada, kad kretingißki¨ (Ûyvato vert∂jo) tarm∂je b∆ta nosini¨ balsi¨ [¨] ir galb∆t [^], kad [o] buvo palyginti neseniai sudvibals∂j´s, kad ΩodΩio gale buvusi trilyp∂ prießakini¨ balsi¨ prießprießa /i/ : /¥/ : /e/ (dyde∫ne ‘didesn∂’ : dyde∫ny ‘didesn´’ : dyde∫ni ‘didesn^’), kuri v∂liau pamaΩu nyko ir ßiandienin∂je Kretingos tarm∂je jau beißlai- koma tik vyresni¨j¨ tarm∂s atstov¨. Atskir¨ ißvad¨ apie ßiaur∂s vakar¨ Ωemaiçi¨ tarm∂s fonologin∂s sistemos ypatybes, be kita ko, remiam¨ ir Ûyvato duomenimis, Girdenis yra skelb´s daugelyje ankstesni¨ savo straipsni¨, taçiau b∆tent iß „Èvadi-
GANIMA Kuriuw Ponas y∫zganitoies yr 4 Aleksas Girdenis, „Baltißk¨j¨ *tj, *dj reflek- Atpyrktoies mu∫u JEZUS CHRISTUS [...] sai 1759 m. ‘Ûyvate’“, Blt 8(2), 1972, 173– Mumis y Dangu wede, moki, yr atgide 191; Aleksas Girdenis, „D∂l vieno prie- [...]. WILNIÅW Drukarnie J. K. M. yr RP. linksnio formos XVIII a. ßiaur∂s Ωemaiçi¨ Kollegio Kunigu Pioriu. Ka∫ztu yr ∫toron´ kretingißki¨ tarm∂je“, Blt 16(2), 1980, MATIEJAWS JUSUPA DOWBORA Metu∫y Pona 111–116. 1759.
194 Archivum Lithuanicum 1 ni¨ pastab¨“ (p. 19–44) galima susidaryti aißk¨ visos sistemos vaizdå. B∆simie- siems skaitytojams patartume nepraleisti pro akis ir smulkiu ßriftu surinkt¨ iß- naߨ. Jose Ωerte paΩerta daug ^domi¨ detali¨ bei ^Ωvalgi¨ trump¨ pastab¨, kurios liudija pavyd∂tinå tyr∂jo nuovokå, jautriå lingvistin´ klauså ir pagarbå, rodos, menkiausiam kalbos faktui. Pasijunti ^tikintas, kad norint paΩinti visumå, sistemå „iß vidaus“ nieko n∂ra nereikßmingo. Iß ißnaߨ, beje, matyti, kaip yra kitusi tyr∂jo nuomon∂ vienu ar kitu konkreçiu klausimu (pvz., plg. p. 37, ißn. 86 d∂l sargi¨j¨ afrikat¨ galimumo Ûyvato tarm∂je). Jose daug kur patikslinama ar naujais argu- mentais tvirçiau pagrindΩiama anksçiau padaryta ißvada. 1759 met¨ Ûyvato naujojo leidimo „Èvadin∂se pastabose“ taip pat aptarti reikß- mingiausi kalbos bruoΩai, stengiantis paryßkinti j¨ vert´ b∆simiems ßiaur∂s va- kar¨ Ωemaiçi¨ tarm∂s gramatin∂s sistemos tyrimams. Pasak Girdenio su Skirman- tu, tarm∂s morfologija Ûyvato vert∂jo ißlaikyta kone pagirtinai gryna ir yra gana archajißka. Jeigu taip, aißkus visos morfologin∂s sistemos vaizdas praverst¨ ne vien kalbos istorikams. Íios knygos „Èvadin∂se pastabose“ rasime duomen¨ ir socialinei raßomosios lietuvi¨ kalbos istorijai. Tradicißkai ^prasta peikti XVIII amΩiaus DLK skolintin´ leksikå ir kartu religinius raßtus, kuriuose ji vartota. Mokslinink¨ emocißkai nu- spalvintos fraz∂s, kad t¨ tekst¨ kalba „buvo tik paprastas lietuvißkai lenkißkas Ωargonas“5 , kad ji buvusi „prasta, gausu svetimybi¨, Ωargonizm¨“6 , kad buvusi „uΩterßta gausybe visai nereikaling¨ polonizm¨“7 , dominavo viså XX amΩi¨ (bent iki deßimtojo deßimtmeçio pradΩios). Girdenis ir Skirmantas skolintin´ leksikå jau link´ vertinti kitaip – ne pajuokti, o nustatyti jos vartojimo prieΩastis. Tiesa, jie, regis, nepasteb∂jo kiek anksçiau beprasidedançios, taçiau taip ir ne^siliepsnojusios diskusijos apie tai, kad tuo metu Lietuvoje „plagijavimas, skolinimasis, kliß∂s bu- vo laikomos mokytumo Ωyme“8 . Taçiau savo Ûyvato publikacijos pratarme Girdenis bei Skirmantas realiai pri- taria toje diskusijoje keltoms mintims: gina Ûyvatå nuo priekaißt¨, kad Ωodynas esås perd∂m uΩterßtas svetimyb∂mis. Jie mano, kad panaßius teiginius der∂t¨ pa- gr^sti ΩodΩi¨ daΩnumu. DaΩniausiai vartojami Ûyvato skoliniai yra pripaΩ^stami ir ßiandienin∂je vartosenoje (altorius, baΩnyçia, dekretas, ßetonas...), o kitais perteikia- mos specifin∂s krikßçionißkosios kult∆ros såvokos, „kurioms lietuvi¨ kalbos tar- m∂s tikrai negal∂jo tur∂ti tiksli¨ sav¨ atitikmen¨“, pvz., aniolas, c∆das, grießyti,
5 Vaclovas BirΩißka, Knygotyros darbai. Sen¨j¨ 8 Mikas Vaicekauskas, „Prießkalb∂ Jonui Pa- lietuvißk¨ knyg¨ istorija, Vilnius: Pradai, lioniui, arba Mykolo Olßevskio apologi- 21998, 259. ja“, Naujasis Ωidinys (Aidai) 4, 1996, 208; 6 Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija dar plg. komentarå – Giedrius Subaçius, 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: „D∂l Miko Vaicekausko apologijos Myko- Mokslas, 1990, 38. lui Olßevskiui“, Naujasis Ωidinys (Aidai) 6, 7 Jonas Palionis, Lietuvi¨ raßomosios kalbos 1996, 579–580. istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1995, 112.
195 Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas; 1759 met¨ „Ziwatas“ pekla ir kt. (p. x). Be to, buvo jauçiama esmin∂ sakralini¨ ir profanini¨ ΩodΩi¨ bei pasakym¨ prießprießa (p. xi), o svetimΩodΩi¨ vartojimas „buvo kaip ir kokia t¨ laik¨ kalbin∂ mada“ (p. xi), kitaip sakant, Girdenis su Skirmantu atkreipia d∂mes^ ^ makaronißkos raßomosios kalbos prestiΩå to meto kult∆roje. Apskritai ßitas pos∆kis kitaip vertinti XVIII amΩiaus lietuvißkus DLK raßtus ∂m∂ ryßk∂ti deßim- tajame ßio amΩiaus deßimtmetyje – Lietuvos naujosios nepriklausomyb∂s laikais. Nors ir paçiose naujausiose publikacijose ßiandien dar tebekalbama apie XVIII amΩi¨ kaip apie raßomosios kalbos degradacijos laikotarp^9 , taçiau labai ryßki ir kitokia tendencija. Art∂jant prie recenzijos pabaigos, nor∂t¨si padaryti ßiok^ tok^ ekskurså ^ ßal^ ir padiskutuoti su kitais Ûyvato indekso recenzuotojais: Juozu Aleksandraviçiumi ir Jonu Palioniu. Jie uΩsimena, kad Girdeniai eså gal∂j´ Ûyvatå kvalifikuoti tik kaip geriausiå spausdintå XVIII amΩiaus ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂s knygå, „nes esama ger¨ ir rankraßtini¨ ßios tarm∂s paminkl¨, pvz., neseniai (1979 m.) surasta ‘Pur- pura iszganima mukos...’ (307 lap¨ turintis 1707 m. nuoraßas)“ (Aleksandraviçius, Palionis 1998, 126). Purpuros10 rankraßtis tikrai labai Ωemaitißkas, iß jo reng∂jo pastang¨ aukßtaitin- ti galima pamin∂ti tik såmoningå Ωemaiçi¨ gal∆ni¨ monoftong¨ dvibalsinimå (brongiejs ‘brangiais’ 28r, gieraj ‘gerai’ 8r, tyktaj 108r). Taçiau d∂l jo kilm∂s teb∂ra daug neaißkum¨. Antraßtiniame lape iß ties¨ ^raßyti 1707 metai, ßia data ir r∂m∂si visi, kurie min∂jo rankraßt^. Taçiau pats tekstas liudija kå kita. PavyzdΩiui, ypaç ΩodΩio gale nuosekliai vartojami balsi¨ junginiai su
9 Aleksandraviçius, Palionis 1998, 129. syszka ir part¬umoczita isz Lynkiyszka 10 PURPURA ISZGANIMA MUKOS JEZUSA åt Æemajty:; rankraßtis saugomas LLTIB Ånt Dyinu Deszimtyis Yszdalita Yr pri RS, sign.: f. 11 – 356. Ånt apmyslyiema o Dwasyszkas wargusy 11 Plg. Irena Bajerowa, Polski j´zyk ogólny patiekas, Noba∏nam Skaititojou Metusy XIX wieku, Stan i ewolucja 1. Ortografia, 1707 nu W.J.M.X. ALEKSANDRA DAW- fonologia z fonetykå, morfonologia, Kato- GIALY S.Th.C. Koznadyie ordynaryina wice: Uniwersytet ∞låski, 1986, 39; Gied- Wylniuj S.Dwases ZKM AFIERAWOTA rius Subaçius, „Simonas Daukantas: raßy- Ånt wysodydiausi Troszkiyma Dusziu bos ir k∆rybini¨ interes¨ kitimas“, Iß Lie- Apmyslyiymy tos Mukos milyntiu Sto- tuvos istorijos tyrin∂jim¨, Vilnius: Acade- rony– K. JUZAPA GRYGALAUS SZYMA- mia, 1991, 58–64; Giedrius Subaçius, Ûe- KA S. Th: aktualna Bakalarza, topatyis maiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus Zoka Kozn: so pazwaleny Wiresnibys pradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ PARDRUKAWOTA Diel pazitka Dwa- leidybos institutas, 1998, 103–105.
196 Archivum Lithuanicum 1
12 Motiejus Valançius, Raßtai 2. Ûemaiçi¨ vys- kupyst∂, paruoß∂ Birut∂ Vanagien∂, Vil- nius: Vaga, 1972, 349.
197 Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas; 1759 met¨ „Ziwatas“ Karpaviçios (1794) vert∂jas, Antanas Klementas. O grafemå
Regina Venckut∂ Giedrius Subaçius
R EGINA VENCKUTÎ Gauta 1999 m. balandΩio 15 d. Balt¨ filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
G IEDRIUs SUBAÇIUS Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]; [email protected]
198 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, pareng∂ Reda Grißkait∂
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 662 p. ISBN 5–420–01357–6
Ûymus graikißk¨ rankraßçi¨ tyrin∂tojas Alphonse’as Dainas ßio ßimtmeçio vi- duryje pabr∂Ω∂, jog visas filologijos mokslo progresas susij´s su tekst¨ leidyba1 . Norint tekstå plaçiau tirti, reikia „diskurs¨ aktui sugråΩinti viså jo medΩiagiß- kumå“2 . Lietuvoje tekst¨ rengimo ir leidimo pad∂tis ger∂ja: ^vair∂ja rengimo b∆- dai, leidini¨ tipai ir kokyb∂. Tekstologija, ilgå laikå pas mus buvusi filologijos paraßt∂se, atrodo, ^gauna didesn∂s svarbos. Geriausiai tai rodo sen¨j¨ rankraßçi¨ leidimas. 1996 metais iß∂jo dar vienas itin svarbus leidinys: Simono Daukanto raßtai. Laißkai Teodorui Narbutui. Simonå Daukantå, kaip istorikå, geriau suvokiame ne iß jo istorij¨, bet iß laiß- k¨, raßyt¨ Teodorui Narbutui. Íiå mint^ dar 1913 metais pasak∂ Augustinas Janu- laitis. Ir ßi¨ dien¨ istorikai sutinka, jog Daukanto erudicija, istoriko kompetencija, mokslißkumas geriausiai matyti iß laißk¨. Daukanto laißkus Narbutui pirmå kartå pareng∂ Janulaitis ir 1922 metais pa- skelb∂ M∆s¨ senov∂je (t. 1, kn. 4–5). Jau gerokai v∂liau, 1976 metais leidΩiant Dau- kanto Raßtus, laißkus iß naujo pareng∂ akademikas Vytautas Merkys3 . Taçiau Nar- buto laißkai ilgå laikå buvo sunkiau prieinami. Daugelis tyr∂j¨, pavyzdΩiui, Ze- nonas Ivinskis, Augustinas Janulaitis, Alfonsas Kalnius, Vincas Maci∆nas, Vincas
1 ÊÑÏËÚËÈ ãËı‡˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂË- 3 Simonas Daukantas, Raßtai 2, pareng∂ Vy- ‡Î ÛÒÒÍÓÈ ÎËÚ‡ÚÛ˚ ï–ïVII ‚ÂÍÓ‚ , tautas Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vilnius: ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡Û͇, 1983, 25. Vaga, 1976, 708–819. 2 Dominique Maingueneau, Literat∆ros k∆- rinio kontekstas, Vilnius: Baltos lankos, 1998, 89.
199 Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas Trumpa „ilg∂liau nesustojo prie Daukanto adresato – Narbuto fenomeno“4 . Tik Merkio monografijoje Simonas Daukantas5 cituojami Narbuto laißkai, plaçiau „paΩvelgta ^ dviej¨ istorik¨ bendravimå, Daukanto ^takå Narbutui (ypaç kaip Lie- tuvos istorijos ßaltini¨ publikuotojui)“ (p. 13). Laikui b∂gant, per Daukanto 200 met¨ jubiliej¨, atsirado galimyb∂ ne tik leisti ßio istoriko ir literato akademinius raßtus, bet atskiru tomu paskelbti ir dviej¨ istorik¨ susiraßin∂jimå, – çia recenzuo- jamå knygå. Íiems laißkams skirtas ketvirtas Daukanto raßt¨ tomas. J^ pareng∂ istorik∂ Re- da Grißkait∂, redagavo Toleina DarΩinskait∂, o ißleido Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla (1996). Tomo pareng∂ja sud∂jo abiej¨ istorik¨ laißkus bei studijå apie ß^ susiraßin∂jimå „Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas“ (p. 11–170) – skaitytojams pateik∂ per 650 puslapi¨ knygå. Laißk¨ tekstai publi- kuojami originalo (lenk¨) ir lietuvi¨ kalba. Originalai pateikti net dviem lygmeni- mis: faksimil∂s ir ißßifruoti tekstai. Laißk¨ tekstus lydi plat∆s tekstologiniai, daly- kiniai ir istoriniai komentarai, be to, knyga graΩiai iliustruota nemaΩa nuotrauk¨. Grißkait∂s kruopßçiai pateikta laißk¨ visuma leidΩia dar kartå svarstyti Dau- kanto, kaip istoriko ir literato, problemå. Tiek Daukantas, tiek Narbutas laißkuose link´ save vadinti literatais: „dΩiaugiausi, matydamas Tamstå visuomet veikl¨ literatå“ (p. 303); „dΩiaugiausi, matydamas Tamstå toliau veikl¨ literatå“ (p. 324); „m∆s¨ literat∆rinis darbas vyksta gerai, taçiau nepaprastas vargas yra j^ ißleisti ^ pasaul^“ (p. 456); „Paraßiau apie tai nedidel^ straipsn^ – noriu pasitarti su moks- lininkais“ (p. 457). Galb∆t sekdamas kitais tyr∂jais, kurie Gottholdo E. Lessingo pavyzdΩiu rod∂ tam tikrå paniekå kosmopolitiniam Europos akademizmui, Dau- kantas raß∂: „[...] dabar Ponas Danilaviçius ßitai neigia!! Reik∂jo iß pradΩi¨ ^Ωymia- jam profesoriui ißmokti bent ßios kalbos asmenavimå ir linksniavimå, tuomet gal b∆t¨ uΩ∂m´s teisingå pozicijå bei kitaip galvoj´s apie ßiå tautå! Skaiçiau kito arki- mokslininko laißkå, raßytå taip pat mokslininkui, kuriame praßo patarimo, ar mi- n∂ti Gedimino m∆ßius [...]“ (p. 376), „o mokslininkai jau n∂ tiek nebeΩino“ (p. 377). Iß laißk¨ matyti, kad Daukantas daΩnai uΩima abi pozicijas – literato ir mokslinin- ko – arba pereina iß vienos ^ kitå, ir tai graΩiai atsispindi jo veikaluose. Daukanto id∂jin∂s nuostatos vert∂ vengti iß anksto kodifikuotos teksto formos. Galima sakyti, kad Daukantas, b∆damas liberalas ir nepripaΩindamas luom¨, taip pat nepripaΩino ir Ωanr¨ hierarchijos. Nors laißke Vladimirui Andrejauskui jis raß∂, kad b∆tina „laisvom valand∂l∂m skaityti naudingas istorijos arba kelioni¨ knygas, bet ne romanus, kurie nieko neduoda, tik atima laikå ir kvailina jaunå protå“ (Daukantas 1976, 712), bet savo istorijose m∂gdΩiojo romanui b∆dingå pa- sakojimå. Pats to nejausdamas, kai kå iß romano perimdamas (tai b∆dinga jo lai-
4 Reda Grißkait∂, „Simono Daukanto ir Teo- 5 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vil- doro Narbuto epistolinis dialogas“, Simo- nius: Vyturys, 21991. no Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Nar- butui. Epistolinis dialogas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 13.
200 Archivum Lithuanicum 1 kui), jis nor∂jo paraßyti kaΩkå visißkai nauja, galb∆t kaΩkå panaßaus ^ Homero epå. Kaip Friedrichas von Schlegelis sak∂, didΩi¨j¨ poet¨ k∆riniai neretai alsuoja kito meno dvasia6 . Nuo XVII ir XVIII amΩiaus Europoje ^sivyravus saloninei kult∆rai ir ∂mus ver- tinti draugyst´ labiau uΩ luomus, ißaugus raßting¨ Ωmoni¨ skaiçiui, laißkai buvo patogiausia neakivaizdaus bendravimo forma. Jie ilgå laikå buvo raßomi laikantis saloninio bendravimo reikalavim¨. Dominique Maingueneau nurodo, kad „salo- ninis bendravimas sudaro palankias sålygas Ωanrams, kurie pakl∆sta pokalbio tai- sykl∂ms“7 . Laißkas yra tarsi viena iß dialogo pusi¨. Bet laißkå reikia daugiau ap- doroti, nes jis tik m∂gdΩioja improvizacijå, yra kuriamas ir siunçiamas lyg dova- na8 . Pokalbis turi b∆ti „nat∆ralus, laisvas, mandagus, daΩniausiai linksmas, pai- santis aplinkybi¨ ir padorumo, taip pat ir laißkå raßant teturi r∆p∂ti padaryti laimingus savo paßnekovus“9 . Kaip galima spr´sti iß Daukanto laißk¨ (ißliko para- ßyt¨ ir publikuot¨ 36), jis buvo geros draugijos m∂g∂jas: „Ißvykus Í[viesiausiajam] D[auggaliui] Vyskupui Geradariui, viskas apmir∂, niekas taip giliai d∂l ßito ne- sisieloja, kaip aß ir ponas Antanas, nebeturime pas kå susirinkti ir pavieß∂ti, pa- sitabokawusiu ir Tamistas swekata paminawoiusiu eitau numyi tile“ (Daukan- tas 1976, 716–717). Laißkas – lyg nesançio pokalbis su nesançiu, jis daΩniausiai raßomas kokiu nors naudingu tikslu10 . Antai ir Narbutas, tik∂damasis sulaukti Daukanto pagalbos leidΩiant istorijos ßaltinius, raß∂: „Vieta, kuriå, Pone Geradary, uΩimi, Lietuvos istorikå verçia susipaΩinti su Tamsta. Íito vildamasis, turiu garb´ rekomenduotis Tamstos gerbtinam d∂mesiui bei praßyti leisti ir toliau naudotis patarimais bei pagalba varganiems tyrin∂jimams dar varganesn∂s tautos, kurios palikuonys esa- me abu – gal taip geriau sujungsime savo pastangas tyrin∂ti ir aißkintis, kuo buvome kadaise“ (p. 184). Visais laikais laißkuose buvo raßoma tai, kå susitikus b∆t¨ galima pasakyti ^ akis. Buvo manoma, kad laißko puoßnumå lemia aißkiai suformuluota mintis, pasakyta trumpais sakiniais, pavartoti archajißki posakiai, prieΩodΩiai ir pan. Ne viename Daukanto laißke Narbutui tarp istorijos fakt¨ randame nuotaiking¨ pasakojim¨: „[...] Ponas Vilgockis, Vilniaus vyriausi¨j¨ teism¨ regentas, buvo didelis savo kraßto myl∂tojas, ir jis man pasakojo, kad ant senosios Lietuvos sien¨ ligi ßiol teb∂ra senoviniai riboΩenkliai, ißsid∂st´ tarp dabartini¨ Voluin∂s ir Kijevo guber- nij¨, o iß kitos pus∂s – tarp Minsko gubernijos ir Poles∂s; Ûalioji giria ir Juodoji giria visuomet b∆davusios Lietuvos, tam patvirtinti jis tok^ atsitikimå pasakoda-
6 ÊîˉËı ò΄Âθ, ùÒÚÂÚË͇, ÙËÎÓÒo- 8 Êí.ÊÇ.ÊèÓÔÓ‚‡, „îËÍÚË‚ÌÓ ÔËÒ¸ÏÓ Í‡Í ÎËÚÂ- ÙËfl, ÍËÚË͇, åÓÒÍ‚‡: àÒÍÛÒÒÚ‚Ó, ‡ÚÛÌ˚È Ê‡Ì (èÓ˝ÚË͇ Ó·‡Á‡ „ÂÓfl Ò˛- 1983, 309. ÊÂÚ‡ Ë Ê‡Ì‡) “, ÄÌÚ˘̇fl ÔÓ˝ÚË͇, 7 Maingueneau 1998, 72. åÓÒÍ‚‡: ç‡Û͇, 1991, 186. 9 Maingueneau 1998, 72. 10 ÊèÓÔÓ‚‡ 1991, 186.
201 Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas vo. Po paskutinio kraßto padalijimo, atmatuojant kunigaikßçiui Potiomkinui, jei neklystu, prie Lucko aptiktas labai didelis riboΩenklis, kur^, nepamenu d∂l kokios prieΩasties nukasus, apaçioje rado kelis vaßku uΩlipdytus butelius, kuriuose buvo lik´s vos ketvirtadalis skysçio. Kai jo ^pyl∂ ^ sidabrin^ ßaukßtå ir pakaitino ant Ωvak∂s, visas kambarys pakvipo liep¨ Ωiedais, ir iß to suprato, kad çia liep¨ mi- dus; tad smalsuoliai po pirßçiukå ißg∂r∂ ir tuoj visi, lyg opiumo paragav´, uΩmigo ir nepabusdami ißmiegojo dvideßimt keturias valandas“ (p. 208). Daukanto ir Narbuto laißkai priklausomai nuo temos paraßyti ilgesni ar trum- pesni, su moksliniais ißvedΩiojimais ar be j¨. Taçiau, kaip tada ir buvo ^prasta patarti, moksliniai ißvedΩiojimai kartais supinami su laisvesniu pasakojimu, kad skaitydamas laißkå adresatas nesikamuot¨, o jaust¨ malonumå. Kadangi laißkai yra arçiau ßnekamosios raißkos negu istorijos, tai iß j¨ pajuntame Daukanto charakter^, plg., pavyzdΩiui, sakin^: „Mano nuomone, kurti projektus ir ruoßti planus ßimtui met¨ – tußçias pagyr∆nißkumas, ir sumanym¨ k∆r∂jas neturi sav´s apgaudin∂ti, kad po jo mirties kas kitas eis jo p∂domis ir vykdys [jo planus]“ (p. 546). Beje, vienas iß laißk¨ raßymo reikalavim¨ – atspind∂ti adresanto charakter^, jo polinkius, sielå, b∆då, dorovines savybes. Grißkait∂ mini, kad XIX amΩiaus pir- moje pus∂je buvo svarstomi laißk¨ raßymo klausimai (p. 175). Daukanto susido- m∂jimå epistoliniu Ωanru gali liudyti jo uΩraߨ knygose esantys ^raßai apie ißleistus laißk¨ rinkinius, kuriuos istorikas perskait∂ arba ketino perskaityti. Kita vertus, ir patys laißkai rodo, kad Daukantas buvo salonin∂s kult∆ros Ωmogus. Draug¨ b∆– relyje ^vald´s disputo Ωanrå, laißkuose savo kalbå jis taip pat sugeb∂jo valdyti. Geras to pavyzdys yra laißkai, raßyti Narbutui jau tuomet, kai santykiai buvo aptemdyti nepasitik∂jimo. Galima trumpai pacituoti vienå iß paskutini¨ laißk¨, kuriame reika- laujama gråΩinti dokumentus: „Nuolankiausiai praßau praneßti, kada juos, Malo- ningasis Pone Geradary, gal∂si atsi¨sti, antraip b∆siu priverstas Maloningojo Kapi- tono såskaita atvykti ^ Tamstos dvarå“ (p. 621). Kaip sakyta, pirmå kartå Daukanto laißkai Narbutui ir vienas Narbuto laißkas Daukantui buvo publikuoti 1922-aisiais. Laißkus pirmajam leidimui perraß∂ Juo- zas Kairi∆kßtis (MS 4–5, 1922, 691). Spausdinant laißkus pirmå kartå, buvo sten- giamasi nekeisti originalo teksto: ißlaikyti raßybos, skyrybos ypatumus, netaisyti klaid¨. Taçiau klaid¨, neteisingai perskaityto teksto, praleidim¨ liko. Kita vertus, to meto spaustuv∂s netur∂jo vis¨ Daukanto laißkuose buvusi¨ raidΩi¨, ypaç su diakritiniais Ωenklais. Grißkait∂, siekdama kuo tiksliau ir autentißkiau pateikti tekstå (p. 171), ißlaik∂ visus rankraßçi¨ raßybos ypatumus ir d∂l to jos parengtas kritinis tekstas maksimaliai perteikia originalå. Palyginus Grißkait∂s ir Janulaiçio publikuotus tekstus, matyti, kad naujausia- me leidime neb∂ra buvusi¨ teksto praleidim¨, ißlaikoma originalo raßyba. Pa- vyzdΩiui, Grißkait∂s parengtame tekste ΩodΩi¨ raßymas kartu ir atskirai yra pa- teiktas laikantis originalo, o Janulaitis daug kur buvo atstat´s nenuosekliai, savo nuoΩi∆ra:
202 Archivum Lithuanicum 1 Janulaiçio Grißkait∂s widzimisi´ (p. 700) widzi mi si´ (p. 204) azdrugiej (p. 701) a z drugiej (p. 204) miarzacnego (p. 703) miar zacnego (p. 206) niewiedzå (p. 727) nie widzå (p. 365) dalejciågni (p. 727) dalej ciågni (p. 365) do myslac (p. 730) domyslac (p. 400) tensam (p. 730) ten sam (p. 400) Polesio widamy (p. 758) Polesiowi dany (p. 545) Daukantas raß∂ gana aißkiai, ir jo rankraßçiams ßifruoti nereikia itin dideli¨ pastang¨. Taçiau yra keletas pamin∂tin¨ jo raßysenos (raßybos) ypatum¨, kurie rengiant tekstus spausdinti tiek Janulaiçiui, tiek kitiems k∂l∂ problem¨. Daug ne- nuoseklum¨ perteikiant autentißkus Daukanto tekstus kyla ne tik d∂l ΩodΩi¨ raßy- mo kartu ir atskirai (ypaç kai ΩodΩiai raßomi su neiginiais, prießd∂liais). Sunkum¨ kelia ir ΩodΩi¨ raßymas didΩiåja ar maΩåja raide. Tikrinius daiktavardΩius Dau- kantas kartais paraßydavo, atrodyt¨, maΩåja raide, taçiau neretai ji yra ßiek tiek didesn∂ uΩ ßalia esançias maΩåsias raides. Iß Daukanto braiΩo ypatum¨ galima pamin∂ti ir
Janulaiçio Grißkait∂s stracie (p. 699) stracic (p. 206) swicå (p. 701) swciå (p. 204) Menkemiesa (p. 705) Menkenuisa (p. 238) niezos¬awa¬o (p. 707) niezostawa¬o (p. 301) s¬arannoµ¢ (p. 716) starannoµ¢ (p. 357) moemo (p. 717) mocno (p. 358) skrócenia (p. 717) skroienia (p. 358) wyrznå (p. 731) wyrzucå (p. 401) Lenkißkus laißkus Grißkait∂ pateik∂ nepriekaißtingai. Tai taip pat ^vertino savo recenzijoje ir Zbigniewas Wójcikas11 . Daugiau diskutuoti nor∂t¨si d∂l j¨ vertimo. Grißkait∂, rengdama lietuvißkus tekstus, laik∂si Merkio vertimo, taçiau nenor∂jo, „kad lietuvißkas laißk¨ variantas teb∆t¨ paΩodinis originalo atkartojimas, t. y. bu-
11 Zbigniew Wójcik „Laißkai Teodorui Nar- gielskie, Vilnius 1996, 663 s., ilustracje butui. Epistolinis dialogas, Mokslo ir En- (Simono Daukanto raßtai)“, Wroc¬awskie ciklopedij¨ Leidykla, cz´µc wst´pnå na- Studia, Wschodnie 2, Wroc¬aw: Wydaw- pisa¬a i listy do druku przygotowa¬a Re- nictwo uniwersytetu Wroc¬awskiego, da Grißkaité, streszczenia: polskie i an- 1998, 253–255.
203 Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas vo siekiama maksimaliai ißsaugoti Daukanto ir Narbuto laißk¨ dvasiå, j¨ stili¨ – suprantama, tiek, kiek tai apskritai ^manoma verstiniame tekste“ (p. 174). „Ver- çiant Daukanto ir Narbuto laißk¨ tekstus ^ lietuvi¨ kalbå, daugiausia abejoni¨ kilo d∂l ßiuose tekstuose vartojam¨ kreipini¨ vertimo“ (p. 175). Daugelyje laißk¨ vartojamå kreipin^ WielmoØny Moµci Dobrodzieju, kuris paprastai verçiamas Dauggali Pone Geradari, Grißkait∂, pasiremdama XIX amΩiaus rusißkoje kores- pondencijoje vartojamu kreipiniu åËÎÓÒÚË‚˚È „ÓÒÛ‰‡¸ ir 1922 metais Juozo (?) Balçikonio Daukanto laißk¨ vertimu, ißvert∂ ßiltesniu Maloningasis Geradary (p. 175–176). Nuo ankstesnio Daukanto laißk¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå atsiskirta ir tuomet, kai m∂ginta interpretuoti originaluose esançius kai kuriuos paraßy- mus, pavyzdΩiui:
dziejom narodu Litewskiego (p. 190) Lietuvi¨ tautos istorijå (p.192) Za tym indexem u¬oØone Corpus diplo- Ißleidus ß^ Indekså reik∂s spausdinti Corpus maticus (p. 292) diplomaticus (p. 296) wydajåc kodex (p. 301) leisdamas kodekså (p. 303) Kroniki Niemieckiej Riviusa (p. 310) vokißkosios Rivijaus kronikos (p. 313) z Indexu drukowanego P. Napierskie- iß pono Napierskio spausdinto Indek- go (p. 311) so (p. 314) Archiwum dawne sekretnym zwa- „Senasis archyvas, vadintas slaptuo- ne (p. 400) ju“ (p. 402) kronik´ a moØe i 10 tom dziejow (p. 439) Kronikå, o gal ir Istorijos X tomas (p. 444) jak dzieje wychodzi¬y (p. 542) kaip istorija buvo leidΩiama (p. 547) Dzie¬a Xi´cia Obolenskiego (p. 544) Kunigaikßçio Obolenskio veikalo (p. 548) 3cim Tomie Dziejow Litew. (p. 556) treçiajame Lietuvi¨ [tautos] istorijos to- me (p. 558)
Kaip matyti, pareng∂ja laißkuose esant^ neparyßkintå uΩraßymå pateikia kur- syvu ten, kur mano esant pavadinimå. Taçiau ne visada lengva atsp∂ti kores- pondent¨ intencijas. Sunku pasakyti, kada laißkuose atitinkamas Ωodis vartoja- mas bendrine reikßme (sakykim, istorija, veikalas, kronika, indeksas), o kada – kaip pavadinimas. Daukantas ir Narbutas skirtingai raßo veikal¨ pavadinimus. Antai Narbutas savo veikalus, taip pat ir kit¨ raßo didΩiåja raide (Dziejach 216, Tomu Dziejów 516, 3cim Tomie Dziejow Litew 556 ir kt.), o Daukantas daΩniau paraßo maΩåja (dziejom narodu Litewskiego 190, do 10 Tomu jego dziela 238). Kai vert∂ja interpretuoja, skaitytojui neißvengiamai kyla klausim¨. Kod∂l, pavyzdΩiui, para- ßymas „jak dzieje wychodzi¬y“ (p. 542) lietuvißkai verçiamas „kaip istorija buvo leidΩiama“ (p. 547), o „Za tym indexem u¬oØone Corpus diplomaticus“ (p. 292) verçiamas „Ißleidus ß^ Indekså reik∂s spausdinti Corpus diplomaticus“ (p. 296). Gali b∆ti, kad toki¨ klausim¨ skaitytojui neb∆t¨ kil´, jei Grißkait∂ teksto komen- taruose tai b∆t¨ plaçiau aptarusi. Nors teksto pareng∂jos intencijos rengiant vertimus numanomos, sunku sutik- ti, kad lietuvißkoje laißk¨ tekst¨ dalyje reik∂jo keisti maΩåsias raides didΩiosiomis.
204 Archivum Lithuanicum 1 Galb∆t gal∂jo taip ir likti: Narbuto laißkuose daugiau kas paraßoma didΩiåja raide, ir skaitytojas pats suvokt¨, kad tai galima suprasti kaip pavadinimå. O Daukanto (ir Narbuto) laißk¨ ΩodΩi¨, paraßyt¨ maΩåja raide, galima neinterpretuoti kaip pavadinim¨. Nors toks raßymas galb∆t daΩnai ir b∆t¨ nusiΩengimas bendrin∂s kalbos raßybai, taçiau perteikt¨ to meto norm¨ nebuvimå arba j¨ såmoningå ar nesåmoningå nesilaikymå. Bandymas sudabartinti veda tolyn nuo originalo, juo- lab kad turb∆t ne visi skaitytojai skaitys lenkißkus laißkus. Skaitytojas, nepa- lygin´s lenkißko teksto su lietuvißku, tur∂s priimti pareng∂jos vertimo interpre- tacijå. Be to, tekste esantys ißskyrimai kitu ßriftu (pusjuodΩiu, kursyvu) neretai tarsi bruka vienå teksto perskaitymo galimyb´. DidΩi¨j¨ raidΩi¨ ißlaikymas ver- timuose leist¨ skaitytojui ir lietuvißkame variante pajusti skirtumus tarp XIX amΩiaus ir m∆s¨ dien¨. Yra Ωinoma, jog raßymas didΩiåja raide buvo susij´s ir su emociniu nusiteikimu, bet pareng∂ja j^ vietomis ryΩtasi pakeisti. Kad didΩi¨j¨ ir maΩ¨j¨ raidΩi¨ keitimas daΩnai atspindi jau m∆s¨ laik¨ dvasiå, rodo kad ir ßie pavyzdΩiai:
pierwszy statut Litewski (p. 203) Pirmasis Lietuvos Statutas (p. 207) P. Professor On. (p. 244) Ponas Profesorius On[aceviçius] (p. 257) Tyranym (p. 244) tironu (p. 258) Prezydentowi GruØewskiemu (p. 301) Prezidentå GruΩevsk^ (p. 303) Translator Jzby Ciwilnej Vilniaus civilinio teismo r∆m¨ Wileˆskiej (p. 440) vert∂jas (p. 444) W Sowietnika (p. 440) Maloningåj^ Patar∂jå (p. 445) Wielki Mistrz (p. 507) Didysis magistras (p. 509) do PapieØa (p. 507) popieΩiui (p. 509) Pan Hrabia Ty∫ƒkiewicƒ (p. 556) Ponas Grafas Tißkeviçius (p. 559) Lietuvißkuose tekstuose Grißkait∂ neißlaik∂ vienodumo tuomet, kai origina- luose esançius skirtingus arba klaidingus paraßymus vienur tais∂, kitur paliko. PavyzdΩiui, ißtaisyta Ateneum 206 ^ Athenaeum 210, Monimenta 387 ^ Monumenta 393, curiculum vitae 541 ^ curriculum vitae 546, bet palikta sine teloneo 192 ir cum taloneo 443; la Physiologie [...] le Docteur 315 ir la physiologie [...] le docteur 326; Acta Lithuanorum 324, Acta Lituanorum 372, Acta Lithuanica 458. Daukanto akademini¨ raßt¨ tomai yra palydimi ilg¨ ^vadini¨ straipsni¨. Be abejo, akademini¨ raßt¨ ^vadinio straipsnio pob∆d^ lemia spausdinamoji medΩiaga bei tyrin∂tojo patirtis. Knyg¨ leidybos istorijoje galima rasti tris b∆dus, kaip pu- blikuoti akademinius raßtus: 1) ^Ωanginis straipsnis dedamas tik pirmame tome, 2) ^Ωanginiai tekstai palydi kiekvienå tomå, 3) leidΩiamas atskiras tomas, kur su- dedama visa su autoriaus k∆ryba ir gyvenimu susijusi tyrimo medΩiaga. Teksto- logijos teoretikai (j¨ darbais pasiremta ir raßant ßiå recenzijå) rekomenduoja aka- demini¨ raßt¨ tome ned∂ti ^vadinio straipsnio, o jeigu b∆t¨ dedamas, tai kad akademini¨ raßt¨ didesn´ dal^ sudaryt¨ mokslinis aißkinamasis aparatas, teksto- loginis komentaras, o ne literat∆rologin∂, lingvistin∂, istorin∂ studija, kadangi lai-
205 Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas kui b∂gant ßi medΩiaga sensta12 . Buvo manoma, kad laißk¨ tekstus gal∂t¨ paly- d∂ti ir didesn∂s apimties ^vadas13 . Ankstesniuose Daukanto akademini¨ raßt¨ tomuose b∆ta ilgesni¨ negu lanko apimties ^Ωangini¨ straipsni¨14 . Tad galima sakyti, kad leidΩiant Daukanto akade- minius raßtus, nusistov∂jo tradicija plaçiai pristatyti parengtå tekstå. Grißkait∂ sa- vo darbå – Daukanto ir Narbuto epistolin^ dialogå – palyd∂jo ypaç ilga, 159 pus- lapi¨ apimties studija. Studijoje puikiai atkuriama XIX amΩiaus pirmos pus∂s Lietuvos kult∆rin∂ ir istorin∂ aplinka. Cituojamos Narbuto biçiuli¨, ypaç Aniceto Renj∂ (Renjer, Renier, Rengnier, Reniger), laißk¨ vietos padeda skaitytojui, nepaΩ^stançiam epochos, jå geriau ^sivaizduoti, pajusti to meto Ωmoni¨ r∆pesçius. Grißkait∂ sako, jog straips- nyje „ießkoma nauj¨ interpretacij¨, akyliau ^siskaitoma ^ rankraßtin^ palikimå, pa- galiau paprasçiausiai ^siklausoma ^ aplinkå, kurioje buvo raßomi tie tekstai“ (p. 15). Autorei pavyksta perteikti to laiko dvasiå. Galb∆t ßiek tiek keistokai nuskamba Grißkait∂s pasirinkto tyrin∂jimo metodo nusakymas: „Tai bus bandymas ißm∂ginti paties Narbuto istorijos raßymo metodå“ (p. 16). Skaitytojui gali pasirodyti, kad XIX amΩiaus tekst¨ tyrimo metodai visißkai nepasen´, vartotini ir ßiandienos mokslo tyrimuose. Grißkait∂s ^vadinis straipsnis – tai jos daktaro disertacija. Taçiau atsiΩvelgiant ^ akademini¨ raßt¨ pob∆d^, ^ tai, kad tokie raßtai leidΩiami deßimtims met¨, kad jie tarnaus keletui kartƒ, buvo b∆tina ß^ straipsn^ kiek pertvarkyti, pirmiausia trumpinti. Kaip ^vadin^ straipsn^ skelbiant disertacijå, gal∂tume pasakyti, buvo paΩeistas tinkamumo principas. Tai, kas tikt¨ populiariam leidiniui arba atskira knyga leidΩiamai studijai, tas nedera akademini¨ raßt¨ tomui. Jau pirmieji saki- niai verçia suabejoti, ar nereik∂jo siekti didesnio objektyvumo, atsisakyti patetißk¨ teksto viet¨. Archeografinio pob∆dΩio tekste iß viso netur∂t¨ b∆ti toki¨ interpre- tacij¨: „milΩinißk¨ dvasini¨ ir fizini¨ j∂g¨ pareikalavusios LTI tomas“ (p. 17), „Tikriausiai buvo skait´s Kraßevskio mintis“ (p. 23), „tikras epistolinio Ωanro ße- devras“ (p. 35), „Daukantas neskub∂jo atsakyti, o Narbutas nekantravo“ (p. 36), „pernelyg daug sau leido“ (autor∂s pateikta tarp kabuçi¨; p. 36), „Narbuto atsa- kymas Daukantå ßiek tiek pradΩiugino, bet pasitik∂jimas ∂m∂ bl∂sti“ (p. 50). Kita vertus, ^vade pasigendama ne tik konkretumo, bet ir tam tikr¨ fakt¨, susijusi¨ su publikuojamais laißkais. PavyzdΩiui, lieka neaißku, kokiå dal^ iß Dau- kanto ißlikusi¨ laißk¨ sudaro susiraßin∂jimas su Narbutu. Neaptarta laißk¨ teksto istorija. Daug svarbios informacijos pasiklysta, kai daugiausia d∂mesio skiriama Narbuto asmenybei. Taçiau dΩiugu, kad vis daΩniau pasirodo anksçiau niekad neskelbt¨ sen¨j¨ autori¨ tekst¨ ir kad pamaΩu ^gyvendinamas vienas svarbiausi¨ nacionalin∂s lei-
12 ÊéÒÌÓ‚˚ ÚÂÍÒÚÓÎÓ„ËË, ÔÓ‰ ‰‡ÍˆËÂÈ 14 Ûr. Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨– Ç.Êë.Ê瘇‚ÓÈ, åÓÒÍ‚‡: àÁ‰‡ÚÂθÒÚ‚Ó lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Gied- Ä͇‰ÂÏËË ç‡ÛÍ ëëëê , 1962, 395. rius Subaçius, Vilnius: Mokslo ir enciklo- 13 Ê瘇‚‡ 1962, 149. pedij¨ leidykla, 1993–1996.
206 Archivum Lithuanicum 1 dybos uΩdavini¨. Tam, kaip raß∂ Aleksandras Ûirgulys, reikia, jog tauta tur∂t¨ Ωym¨ raßytojå ar Ωym¨ veikalå, b∆t¨ pakankama archyvin∂ ir literat∆rin∂ baz∂, nestigt¨ dråsesni¨, toliau siekiançi¨ uΩmoj¨ ir sveikos ambicijos juos ^gyvendinti, susidaryt¨ tam tikras branduolys mokslini¨ paj∂g¨, b∆t¨ planingai ir nuolatos, o ne prießokiais leidΩiama palikimo literat∆ra, kuri ^galina s∂kmingai spr´sti teksto- logines problemas15 .
Roma Bonçkut∂
R OMA BONÇKUTÎ Gauta 1999 m. kovo 10 d. Lietuvi¨ literat∆ros katedra Klaip∂dos universitetas Herkaus Manto pr. 84 LT-5808, Klaip∂da, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
15 Ûr. Aleksandras Ûirgulys, Tekstologijos bruoΩai, Vilnius: Mokslas, 1989, 13.
207 Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai, pareng∂ Stasys Keinys, Kazys Mork∆nas, Algirdas Sabaliauskas
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998, pp. 1-555. ISBN 5–420–01440–8
It is certainly fitting that many of the more important works of Jonas Kruopas be made available to the scholarly world in a single volume. The compilers have divided Kruopas’ works into four broad thematic categories: (I) works copied from scientific publications (28 items), (II) articles from periodicals about dictio- naries and reviews of various publications which are important from the linguis- tic point of view (26 items), (III) articles about matters of language culture and terminology (24 items), (IV) a few articles on language history and linguists pub- lished in various periodicals (6 items). The bibliography (pp. 549-555) is divided into three sections, the first including brochures, articles and reviews and does include some items not reprinted here in the Selected Works. The second part of the bibliography includes edited publications, the Dictionary of the Lithuanian Language (LKÛ), terminological and other dictionaries, and the third part contains literature about Kruopas. Some items not pertaining to language or too ideological in con- tent and articles for encyclopedias are not included. Still “J. V. Stalinas apie kalbos Ωodynin´ sud∂t^ ir pagrindin^ fondå” (p. 549) made it into the bibliography, but was not chosen for reprinting in this volume. One can easily imagine why. Those articles reprinted here which originally appeared in periodicals with a large format, e.g., Lietuvi¨ kalbotyros klausimai (LKK), Literat∆ra ir kalba (LiK), the Academy of Sciences Darbai (LMAD), etc. were merely reproduced by some kind of photographic process. For these the original pagination is retained at the bot- tom of the page, whereas a new pagination for these Selected Works is to be found at the top of each page. Articles originally appearing in journals with a smaller format, e.g., Kalbos kult∆ra, M∆s¨ kalba were reset again. Following the Foreword (pp. 9-10) there is a brief biography of Jonas Kruopas written by Algirdas Sabaliauskas. Everyone knows from Sabaliauskas’ previous
208 Archivum Lithuanicum 1 publications such as Íimtas kalbos m^sli¨ (Vilnius: Vaga, 1970), ÛodΩiai atgyja (Vil- nius: Vaga, 1980), Mes baltai (Kaunas: Íviesa, 1986) and many others that Saba- liauskas is an engaging and interesting author, usually very sympathetic to the persons he describes. His brief biography of Jonas Kruopas is no exception. Kruopas was born on the 23rd of April 1908, in the village of Sakalin∂ in the Taurag∂ region, and spent his early years on a farm, but during World War I his family was forced to evacuate to a place near Vitebsk, where he began his primary education (in Russian, of course). When the Russian revolution began, his family returned to Lithuania where he continued his primary education (this time in Lithuanian), then he attended a business school, next a teachers’ college and final- ly in 1928 he entered the Lithuanian University (later named after Vytautas the Great) which had become a center for Lithuanian studies and linguistics. He grad- uated in 1937 and in 1938 he was appointed as an assistant at the Klaip∂da Ped- agogical Institute. When the Germans occupied the Klaip∂da region the Institute was moved first to Panev∂Ωys and then to Vilnius. Kruopas worked at the Univer- sity of Vilnius beginning in 1941 and was de facto head of the Lithuanian depart- ment from 1945 until 1951 when he was relieved of this position, being charged with Marrism, bourgeois nationalism and not having studied Stalin’s works on linguistics. In addition, having taken advantage of the lack of bolshevik criticism in the Lithuanian language department and the scientific council he had defended a clearly “anti-scientific” work. Although persecuted by Soviet security forces, he was allowed to work at the Institute of Lithuanian Language. In 1952 he defended his candidate’s degree on the lexicon of Merkelis Petkeviçius’ 1598 Catechism. This was the first post-war Lithuanistic dissertation defended in Lithuania. Kruopas actually defended twice, because at the time of the first defense he had not taken account of the works of the linguistic genius Stalin and therefore his work was clearly “antiscientific.” From 1955-1960 Kruopas headed the Language history and dialectology sec- tion of the Institute of Lithuanian Language and Literature and from 1961 until his death the Dictionary section. From 1955-1964 he was assistant director of the Institute. He began his scientific work with investigations of Old Lithuanian literature. The fundamental part of his dissertation “1598 m. Merkelio Petkeviçiaus katekiz- mo leksika” was published in 1970 in LKK (12, 83-154; reprinted here on pp. 101-172), a periodical which Kruopas himself had founded. In this work Kruo- pas notes that compared to Daukßa’s 1595 Catechism the lexicon of Petkeviçius’ 1598 Catechism is a big step backward. Thus, for example, Daukßa used such terms as Vießpats Dievas ‘Lord God,’ Merga Marija ‘Virgin Mary,’ pasaulis ‘world,’ nuo- d∂m∂ ‘sin,’ kançia ‘suffering,’ etc. whereas for the same concepts Petkeviçius used respectively the Slavisms Ponas, Pana, svietas, griekas, m∆ka. Dialect words include atpentui ‘v∂l, atgal; again, back,’ girklas ‘g∂rimas, g∂ralas; drink,’ keltuva ‘gyvulys, galvijas; animal, live-stock.’
209 Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai In his article “Ûodynin∂s slavyb∂s M. MaΩvydo raßt¨ kalboje” (original in Se- noji lietuvißka knyga, Kaunas: Valstybin∂ enciklopedij¨, Ωodyn¨ ir mokslo litera- t∆ros leidykla, 1947, 217-256; reprinted here on pp. 28-67), Kruopas noted that Pranas SkardΩius’ dissertation Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen (TÛ 7, 1931, 14-129) had missed some Slavisms in MaΩvydas works, e.g., izopas ‘hyssop,’ pak∆ta ‘penance,’ Ωelotojis ‘zealot,’ kaplanas ‘pastor,’ priprovyti ‘to prepare.’ Differ- ently from SkardΩius, Kruopas gives also a list of loan translations from Slavic, e.g., ^statyti for ^kurti ‘to establish,’ ißpildyti for ^vykdyti ‘to accomplish,’ lieΩuvis for kalba ‘language,’ etc. To a contemporary reader it may seem odd that SkardΩius’ name is never mentioned, but in those times it required courage even to say that SkardΩius’ work was the most recent and best investigation of Slavic borrowings. Although in general there are no omissions in the publications, in a few cases the clichéd praises of the then existing Soviet government and ritual bows to the Communist party are said to be omitted. Nevertheless it has been impossible to extirpate all the ghosts of the past. Thus, in this article (p. 29) we read (I translate): “With the advent of the Soviet era in Lithuania our language has become enriched with words of the new order, e.g., bolßevikas, leninizmas, kolchozas, stachanovininkas, etc.” (Unfortunately the latter words need no English translation.) One can only speculate how much such a sentence might have annoyed the spirit of its de- ceased author. In his study of the language of Mikalojus Daukßa’s Catechism, (“Leksiniai para- lelizmai Daukßos katekizmo [1595] kalboje,” LKK 3, 1960, 223-255; reprinted here on pp. 238-270) Kruopas calls attention to the fact that in his attempt to create a rich, varied, pure literary language comprehensible to the people as a whole, Daukßa frequently gave parallel words, thus aklatis ‘blindness’—aklyst∂, atΩvilgis ‘regard, respect, point of view’—atvyzdis, gyvata ‘life’—gyvenimas, nert∂ti ‘to be angry’—r∆stauti. Daukßa created many neologisms, some of which have become part of today’s standard language, e.g., abejojimas ‘doubting, doubt,’ ^kv∂pimas ‘inspiration,’ nusiΩeminimas ‘humiliation, humility,’ privalomas ‘compulsory, oblig- atory,’ pasmerkimas ‘condemnation,’ supratimas ‘understanding, intelligence.’ Kruopas also put a great deal of effort into the publication of important Old Lithuanian texts. He was instrumental in editing and publishing Pirmoji lietuvißka knyga (1947), a compendium containing MaΩvydas’ Catechism published on its 400th anniversary. In fact, the first selection in these Selected Works (pp. 24-27) is from this 1947 book. Similarly Kruopas directed the group of linguists who pub- lished Pirmoji lietuvi¨ kalbos gramatika “The First Lithuanian Grammar” containing photocopies of the original of Daniel Klein’s Grammatica Litvanica (1653) and of his Compendium Litvanico-Germanicum (1654) with Lithuanian translations of both of them and broad commentaries by Tamara Buch and Jonas Palionis. Kruopas also published Simonas Daukantas’ manuscript written in Polish in which the latter discusses the linguistic peculiarities of Laurynas Ivinskis’ calen- dars (“S. Daukanto pastabos d∂l L. Ivinskio kalendori¨, arba metskaitli¨, kalbos,”
210 Archivum Lithuanicum 1 LiK 3, 1958, 477-491; reprinted here on pp. 177-192). Along with the original ma- nuscript Kruopas prepared a Lithuanian translation and a rather complete com- mentary. For the foreign reader at least a comment on the following lapsus might have been helpful. For example, we read (p. 189): Ûemaiçi¨ ßnektose -o- ir -∂- kamien¨ vns. kilmininko ir dgs. kilmininko ßakninio kirçiavimo formos sutampa “In Samogitian dialects the genitive singular and the genitive plural stem-stressed forms coincide.” At first glance this seemed to me to be an exciting new fact uniting Lithuanian with Hittite where genitive singular and genitive plural do indeed sometimes coincide. Actually, however, the immediately following ex- amples, viz., rankas ‘hand’ gen. sg., ßakes ‘fork’ gen. sg. and rankas nom. pl., ßakes nom. pl., correct the oversight in the text. In reality the footnote refers to Dau- kantas’ proposals for writing the genitive singular and nominative plural forms differently in order to ensure understanding of the difference in function. Some- times Daukantas’ etymologies were quite fanciful. For example, he called the ßvedai ‘Swedes’ Ωuv∂dai ‘(literally) fish-eaters’ (< Ωuvis ‘fish’ and ∂sti ‘to eat’), since the Swedes supported themselves by fishing in summer and winter and ate fish (191, fn. 32). For fifteen years Kruopas headed the most important Lithuanistic work of this century, the Lithuanian Academy Dictionary (LKÛ), during which time the new volumes VI-X were prepared for publication and new versions of volumes I and II were written. He was also the chief editor of the one-volume explanatory dic- tionary Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos Ωodynas (DLKÛ1) published in Vilnius in 1954. An expanded and corrected version was published in 1972 (DLKÛ2) and this formed the basis for the explanatory dictionary published in 1993 (DLKÛ3; with Stasys Keinys as chief editor). According to Sabaliauskas (p. 19) as a result of Kruopas’ practical work as a lexicographer, early on he became interested in the history of Lithuanian lexicog- raphy, and if it had not been for his untimely death he would probably have produced an exhaustive history of Lithuanian lexicography. His work on Simonas Daukantas may be the most important in this area. Thus Kruopas concluded that the composition of Daukantas’ Large Polish-Lithuanian Dictionary (Didysis lenk¨– lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas) is rich and varied and that it would be well to pay more attention to it in the investigation of the Lithuanian lexicon and in the production of various dictionaries. This lacuna was filled when in the years 1993-96 Daukan- tas’ Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas was published in three volumes. Giedrius Subaçius, who had prepared the volumes for publication, defended his disserta- tion on this topic, where he had occasion to refine some of Kruopas’ assertions. Kruopas showed that the ascription of the manuscript Lithuanian-Polish dic- tionary to Mikalojus Akelaitis must be wrong, since Akelaitis was a Western High Lithuanian, whereas the dictionary’s author must have been an Easterner (“M. Akelaitis leksikografas,” LKK 12, 1970, 155-177; reprinted here on pp. 312- 334). Kruopas was also the first one to discuss exhaustively the lexicographic
211 Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai work of Dominykas Sutkeviçius (“D. Sutkeviçiaus leksikografiniai darbai,” LKK 8, 1966, 217-223; reprinted here on pp. 287-223). Kruopas was co-author (with Julius B∆t∂nas) of a small book about the famous Lithuanian linguist Kazimieras B∆ga. One of Kruopas’ specialties was Lithuanian scientific terminology and he wor- ked on a number of specialized terminological dictionaries. He headed the Termi- nology commission (founded in 1952) of the Institute of Lithuanian Language and Literature and from 1971 until his death he was vice-president of the Terminology council of the Lithuanian Academy of Sciences. Even as a student Kruopas had published articles devoted to Lithuanian lan- guage culture and as early as 1935 had pointed out that (Lithuanian) society should pay more respect to and more highly value its language (“Kalbos ugdymas ir m∆s¨ visuomen∂,” Gimtoji kalba 7, 1935, 97-99; reprinted here on pp. 491-493). In Soviet times, although forced to pay homage to the reality of the day, Kruo- pas had the courage to write that in the bourgeois epoch the use of the Lithuanian language was increased and the orthographic, grammatical and lexical norms were strengthened (“Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos vystymosi tyrin∂jimas,” LKK 6, 1963, 21-30; reprinted here on pp. 407-416). This article was particularly interest- ing for me, since it contains an example of the correction of Ωmogaus ißnaudojimas Ωmogumi ‘exploitation of man by man’ (an obvious calque of Russian ˝ÍÒÔÎÛ‡Ú‡- ˆËfl ˜ÂÎÓ‚Â͇ ˜ÂÎÓ‚ÂÍÓÏ with an instrumental agent) to Ωmogaus ißnaudojimas Ωmo- gaus with both an objective and agentive genitive in the same sequence. The Lith- uanian construction with a genitive of agent is, in spite of its apparent awkward- ness, certainly older than its Russian counterpart with an instrumental of agent. It seems that with all their morphological impedimenta the Indo-European lan- guages should have been able to avoid the confusion of a genitive case which could express either the subject or the object of a verbal noun. But, unfortunate- ly, this confusion is not only in Lithuanian, but also in Latin (where, e.g., metus hostium (gen. pl.) ‘fear of the enemies’ can mean either the fear which the ene- mies inspire or that which the enemies experience), Greek (where phóbos polemí_n ‘fear of the enemies’ is similarly ambiguous), and even in modern Eng- lish where the interpretation of such a sequence as ‘this man’s exploitation’ will depend on further contextual considerations, e.g. “this man’s exploitation by the capitalists (communists) is deplorable” or “this man’s exploitation of natural resources is deplorable.” A problem with the interpretation of the genitive comes up again in an article (“D∂l kai kuri¨ literat∆rin∂s kalbos taisym¨,” Tiesa, 1958 01 14; reprinted here on pp. 510-515) co-authored by Jonas Kruopas, Kazys Ulvydas and Juozas ÛiugΩda who discuss, among other things, Balçikonis’ comments on the use of adjectives with the suffix -ißkas, where it is a question of whether the ascribed vs. inherent value of an adjective is intended. Thus Kruopas et al. write that vokißkieji grobikai ‘German plunderers’ is perfectly correct, because it would denote only those Ger- mans who happened to be plunderers, whereas grobikai vokieçiai ‘German plun-
212 Archivum Lithuanicum 1 derers’ would imply that Germans were inherently plunderers. On the other hand the expression vokieçi¨ (gen. pl.) grobikai is ambiguous in that vokieçi¨ ‘German’ might function as a descriptor or it might be interpreted as the object of plunder- ing, in which case the sequence could be interpreted as ‘plunderers of Germans.’ The authors write also that one can imagine that the sequence of preposition plus case will eventually replace the simple case usage, e.g., tris kartus dienoje ‘three times a day’ will be replaced by tris kartus per dienå, atsisakyti ko ‘to re- nounce something’ will be replaced by atsisakyti nuo ko, etc. This again seems to be a recurring feature in the development of the Indo-European languages. Note, for example, the replacement of Latin ¤re Romam ‘to go to Rome’ by ¤re ad Romam in the daughter languages. One appreciates not only Kruopas’ vast contribution to Lithuanian linguistics, but also his human qualities as a pedagogue, always ready to extend a helping hand to young students. Sabaliauskas quotes (p. 22) the distinguished academi- cian Zigmas Zinkeviçius (recently, quite without reason in my view, dismissed from his post as minister of education) who wrote that Jonas Kruopas and Eugeni- jus Meßkauskas (dean of the faculty) were like real fathers to him, following his first scientific steps and supporting him in those difficult times. I met Kruopas when I first visited Lithuania in 1968 and I remember that at lunch somehow or other some political question arose (I should have kept silent) and he became visibly nervous. Unfortunately it is now too late for me to apologize for any discomfort I may have caused him. On reading Kruopas’ article about Juozas Miliauskis’ (Miglovara’s) lexicogra- phic works (“J. Miliauskio [Miglovaros] leksikografiniai darbai, [1. Kalbin∂s pa- Ωi∆ros ir lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodyn∂liai],” LMAD 3[48], A serija, 1974, 139-151; reprinted here on pp. 358-370) I noticed that Miliauskis had written that that system of writing is best which has the fewest diacritical marks, thus he proposed to write
213 Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai eration, who, having imbibed the spirit of the Lithuanian language, will remain in the hearts of the friends who knew him, as one characterized by modesty, simplic- ity and sincerity. From the accounts of his students it seems that one could prob- ably say much the same about Kruopas himself.
William R. Schmalstieg
W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 1999 m. vasario 22 d. Department of Germanic and Slavic Languages The Pennsylvania State University 311 Burrowes Building University Park, PA 16802-6203, U.S.A. elektroninis paßtas: [email protected]
214 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai, sudarytoja ir vyriausioji redaktor∂ Audron∂ Kaukien∂
Klaip∂da: MaΩosios Lietuvos fondas, Klaip∂dos universiteto leidykla, 1998, 531 p. ISBN 9986–505–77–1
1999-¨j¨ pradΩioje skaitytojå pasiek∂ Viliaus Gaigalaiçio Atsiminimai. Íi knyga sudomino ne tik tod∂l, kad Gaigalaitis retokai minimas kit¨ MaΩosios Lietuvos gyventoj¨ atsiminimuose ir apie ß^ Ωym¨ XIX amΩiaus pabaigos ir XX amΩiaus pradΩios kult∆ros bei politikos veik∂jå iki ßiol nedaug buvo galima suΩinoti. Au- dron∂s Kaukien∂s sudaryti ir redaguoti Atsiminimai parengti diplomatiniu b∆du, stengiantis ißlaikyti autentißkå publikuojamo originalo tekstå, tod∂l pasirod∂ svar- bu ^vertinti publikacijos principus bei j¨ taikymo metodikå. Memuaristika, matyt, gimsta ne tik iß didaktini¨ paskat¨, bet ir norint pasitei- sinti. Raßtijos istorija rodo, kad atsiminimus gana daΩnai raßo valstyb∂s veik∂jai. Politiko kelias sud∂tingas, neretai verçiantis prießtarauti sau paçiam, daryti ir ne- populiari¨ tuo metu sprendim¨. Politikai, manydami anksçiau lik´ neteisingai suprasti, atsiminimuose tarsi bando sau ir kitiems pasiaißkinti. Panaßios mintys kyla skaitant Gaigalaiçio atsiminimus. Èsitrauk´s ^ MaΩosios Lietuvos prijungimo prie DidΩiosios Lietuvos veiklå, jis netrukus tapo nesuprastas ir vienißas, nuo jo tuomet „nusigr´Ω∂ artimi Ωmon∂s, buv´ mokiniai“ (p. 499). 1941–1944 metais, jau gyvendamas Vokietijoje, Gaigalaitis paband∂ atkurti nelengvå savo gyvenimå pa- gal viså laikå raßytus dienoraßçius. J¨ stilius labiau primena plat¨ iß b∆tinyb∂s suraßytå protokolå, o ne iß malonumo raßyti kilus^ vaizdingå pasakojimå, supintå su istorijos faktais. Tik pirmoje Atsiminim¨ dalyje, kur raßoma apie vaikyst´, t∂viß- k´, jaunyst∂s metus, kartais galima pajusti ir kaimo pasakotojo stilistikå. Kita vertus, Gaigalaiçio atsiminim¨ stiliui ^takos gal∂jo tur∂ti ir tai, kad tekstas liko neuΩbaigtas, kad, sakyçiau, mus pasiek∂ tik smulkus viso sumanymo planas, o ne galutinis k∆rinys. Be to, kaip Gaigalaitis pats raß∂, nemok∂jimas graΩbyliauti gal∂jo b∆ti paveld∂tas iß t∂vo, kuris „menkai pasakodavo“ (p. 10). Perskait´s tik
215 Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai keletå puslapi¨, pajunti labai rimtai autoriaus fiksuojamå praeit^, kurioje tarsi neb∆t¨ buv´ pakankamai linksm¨ ^vyki¨, jaunatvißk¨ neproting¨ poelgi¨. Nors prisimenama, kad „dvasißkas stovis teologijos student¨ nebuvo visad pagirtinas, neretas kas nuklysdavo ant nedoryb∂s keli¨“ (p. 30). Tai leidΩia sp∂ti ankstyvå jo brandå, nenorå „laikå veltui praleisti“ (p. 33). Vis d∂lto ißlaikytas autentißkas tekstas daΩnai pamalonina skaitytojå retesne tarmybe. Labai ßiltai skamba tos teksto vietos, kur kalbama apie vaikyst´: “Tuom tarpu aß jau taipgi buvau kelis metus ßioje varg¨ dauboje gyven´s. Nesir∆pinau apie niekå kitå, kaip tik kad gauçiau savo pienukå ir laikyçiaus kokiå nors zabovå. Vesdavosi mane kartais ir ^ sveçius, taip kartå ^ Vilkyßkius pas avynå, kur radau ir nemaΩ vaik¨, kuriems miel b∆davo mane nainioti. Kad namieje kartais t∂v¨ neb∆davo, tai man atsikerßydavo sesut∂ arba broleliai ir erzindavo mane. Aß Ωi- noma tverdavau tuojaus prie savo ginklo ir prad∂davau garsiai çerkßti“ (p. 17). Atsiminimuose randame daug ^domi¨ liudijim¨ apie naujai besiklostançius san- tykius tarp MaΩosios ir DidΩiosios Lietuvos: „Klaip∂dos Kraßtui prisid∂jus prie Lietuvos visgi santykiai tarp abiej¨ buvo neperartimiausi. Klaip∂dieçiai per maΩai tepaΩ^sta lietuvius, o anie v∂l nededa did^ svarbumå sueiti su ßiais ^ artimå paΩin- t^. Keletas ekskursij¨ vasaromis ßen bei ten, ir viskas. [...] Pasekm∂s visgi tokios, kad mes neΩinome, kas Kaune, o anie, kas pas mus d∂stos [...]. Kai kurie m∆s¨ lietuviai valdininkai, tur∂j´ po pranc∆z¨ valdΩia ^Ωymias tarnybas, yra degraduoti ir gr∂Ωia dantis prieß Lietuvos vyriausyb´. Beveik jokio klaip∂dieçio nerasi svar- bioje ^takingoje vietoje“ (p. 237). Domo Kauno ΩodΩiais, „sprendΩiant iß ißlikusi¨ tekst¨, V. Gaigalaitis buvo uΩ- simoj´s paraßyti didel^ memuarin^ veikalå“ (p. 484). Iß jo rankraßtini¨ fragment¨ ir sudaryta didel∂, 531 puslapio atsiminim¨ knyga, su nuotraukomis, priedais (p. 339–480), Kaukien∂s ^vadiniu (p. 5–8) ir biografijå bei asmenyb´ nagrin∂jan- çiais Domo Kauno (p. 481–515) ir Alberto Jußkos (p. 516–520) straipsniais. Knygos vert´ didina ne tik tai, kad publikuojamas sunkiai prieinamas rankraßtis, bet ir tai, kad tai yra pirmas XX amΩiaus pirmojoje pus∂je MaΩosios Lietuvos atstovo ißei- vijoje raßytas, o dabar diplomatißkai parengtas tekstas. Skaitytojui ßiå knygå bus nesunku skaityti, nes Gaigalaiçio tekste esançios tarmyb∂s bei kiti nuo m∆s¨ da- bartin∂s bendrin∂s kalbos besiskiriantys elementai yra arba lengvai suvokiami iß konteksto, arba suΩinomi retesni¨ ΩodΩi¨ Ωodyn∂lyje (p. 339–416). Publikuojamå Gaigalaiçio k∆rybin^ palikimå sudaro patys atsiminimai ir die- noraßtis. Sekdamas memuaristikos Ωanro tradicija, savo pasakojimå jis pradeda nuo k∆dikyst∂s, apraßo kilm´, t∂velius, gimtin´... Kadangi knyga rengta iß neuΩ- baigto, nesutvarkyto maßinraßçio, pareng∂ja savo nuoΩi∆ra atsiminim¨ tekstå su- skirst∂ ^ dvi dalis: „autobiografin´ (‘Gyvenimo patyrimai’) ir tematin´ (‘Darbuot∂ ir siekiai’)“ (p. 5). Íitaip skaitytojas ißtraukiamas iß maßinraßtyje buvusio chaoso, taçiau jau nebegali spr´sti apie originalaus Gaigalaiçio teksto strukt∆rå. Gaila, kad ir pratarm∂je neatsispindi tikslesnis leid∂jus pasiekusio maßinraßçio vaizdas. Te- pasakoma, kad „Turimas ‘Atsiminim¨’ tekstas sud∂liotas gana stichißkai. Jame
216 Archivum Lithuanicum 1 yra chronologini¨ ßokin∂jim¨, asmeninio gyvenimo dalykai neatskirti nuo temati- ni¨. Turinys ne visai atitinka pat^ tekstå, antraßçi¨ formuluot∂s ne visur atspindi skyriaus turin^“ (p. 5). Vadinasi, pats atsiminim¨ autorius n∂ra atskyr´s asme- ninio gyvenimo nuo visuomeninio, tad ar vert∂jo tai daryti reng∂jams? Kaunas jau po atsiminim¨ einançiame skyriuje „Gyvenimas vardan tik∂jimo ir lietuvy- b∂s. Viliaus Gaigalaiçio b∆ties Ωenklai“ teksto strukt∆rå apraßo plaçiau: „Atsimi- nimai turi 293 puslapius, kuri¨ kiekviename yra vidutinißkai po 35 eilutes. Taigi jie sudaryt¨ gana nemaΩå 16 autorini¨ lank¨ knygå. Taçiau problema yra ta, kad rißlaus, nuosekliai temomis d∂stomo teksto t∂ra tik 150 puslapi¨. Kitå dal^ su- daro atskirai uΩraßyti atsiminim¨ epizodai ir netgi padrikos smulkios faktini¨ duomen¨ pabiros bei pastabos, kurios perraßytos maßin∂le, matyt, iß paties au- toriaus parengt¨ ^vairi¨ lap¨, nepaisant pasakojimo logikos ir ^vyki¨ chronolo- gijos“ (p. 484). Kyla klausimas, ar nebuvo galima nieko nekeisti, ißlaikyti antraßtes bent t¨ 150 puslapi¨, kurie maßinraßtyje sudaro rißl¨ tekstå. Dabar lieka neaißku, kod∂l elgiamasi taip nenuosekliai: tekstas dedamas autentißkas, t. y. beveik nereda- guojamas, taçiau antraßt∂s ir teksto strukt∆ra keiçiama. Pasiremiant uΩraߨ, juod- raßçi¨ publikavimo tradicija, buvo galima nebijoti sud∂ti ir nerißl¨ tekstå, kuria- me pilna pasikartojim¨, – taip, kaip padaryta rengiant dienoraßçio rankraßt^. Tada skaitytojas ir tyrin∂tojas tur∂t¨ tikrai autentißkå tekstå, kuris atspind∂t¨ autoriaus minties vingius, prioritetus. Dabar sunku suprasti, ^ kokio leidinio tipå pretenduojama: didesn˙s teksto dalies strukt∆ra pakeista, pakeisti ir skyri¨ pavadinimai, taçiau publikuojama diplomatiniu b∆du. Bandoma ißlaviruoti tarp mokslinio ir populiaraus leidinio? Íis leidinys ißsiskiria ir tuo, kad Atsiminim¨ parengimo metodai aptariami pra- tarm∂je. Kauno biografin∂ studija pateikiama gale, po Ωodyn∂lio. Çia dar yra ir Jußkos straipsnis „Laikas n∂ra visagalis“, paryßkinantis Gaigalaiçio asmenyb´, jo ^takå Klaip∂dos kraßto Ωmon∂ms. Didesn´ knygos dal^ sudaro atsiminimai (skyrius taip ir pavadintas – „Atsimi- nimai“). Jie parengti iß neΩinia kieno raßomåja maßin∂le perraßyto teksto kopijos (atßviesto maßinraßçio), o dienoraßtis – iß atßviesto autografo. Ir pratarm∂je, ir Kauno straipsnyje nurodoma, kad abiej¨ tekst¨ originalai (vieno maßinraßtinis, kito rankraßtinis) yra neΩinomi. Leid∂jams buvo „prieinamas maßinraßtinis nuora- ßas, kur^ iß V. Gaigalaiçio ^p∂dini¨ Vokietijoje par∆pino A. Hermannas“ (p. 484). Taçiau Gaigalaiçio atsiminimai buvo daug kart¨ publikuoti (p. 485). Dal^ jo atsi- minim¨ buvo pareng´s ir 1986–1988 metais m∂nraßtyje Lietuvos paj∆ris paskelb´s Ansas Lymantas. Kaunas nurodo, kad Lymantas juos nusiraß´s apie 1950 metus iß pluoßto såsiuvini¨, kuri¨ likimo publikacijos metu jau neΩinoj´s (p. 485; sic!). Gali b∆ti, kad Lymantas tur∂jo originalå. Vadinasi, Kaukien∂s turimas kopijas buvo galima palyginti su min∂tomis Lietuvos paj∆rio publikacijomis, kurios, nors ir re- daguotos, leist¨ visus abiejuose tekstuose esançius sutapimus priskirti Gaigalai-
217 Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai çiui. Tekstologai reikalauja pirma atkurti teksto istorijå, o tik paskui publikuoti rankraßt^1. Kol n∂ra atkurta teksto istorija, kyla abejoni¨ ir d∂l kai kuri¨ komen- tuojam¨ viet¨, pavyzdΩiui: karetå [karietå?] 26; Íernius [Íernus] 28 (plg. M. Íernus 127, 225); gyvenimu [gyvenimo], bet tame pat puslapyje paliekama su DidΩiosios Lietuvos inteligencijos nariais ir j¨ gyvenimo vis arçiau susipaΩinau 28; glud∂ [glud∂jo?] 31, bet neredaguojama tap∂ ‘tapo’ 32. Kita vertus, ir kopij¨ kokyb∂ nebuvo itin gera. Rengiant knygå iß nepakan- kamai kokybißkai nukopijuoto teksto, liko keliolika neperskaityt¨ viet¨. Tokiais atvejais neatßviestos vietos paΩym∂tos daugtaßkiais – Ωodis ar jo dalis, eilut∂ ar net kelios eilut∂s. Pareng∂ja nepabr∂Ω∂, kad asmuo (inicialai G. L.), kuris turb∆t atßviet∂ dienoraßçio autografå, neryßkiai nukopijuotas ar ir visai nematomas tek- sto vietas pats priraß∂ juodu tußinuku. Knygoje tokios vietos pateikiamos nepaaiß- kintos, pavyzdΩiui: „[paraßt∂je prieraßas, papildantis paskutin´ kopijos eilut´: Cia Ûe [?] iß karo d∂kavoja uΩ ‘Pagalba’, tai brangus sveikinimai, duoda stiprumo ir kantrumo G. L.]“ (p. 264). Skaitytojas niekaip nesupras prieraßo kilm∂s ir pob∆dΩio, juolab inicial¨ G. L. Juk panaßiai komentuojami ir paties Gaigalaiçio prieraßai: „[paraßt∂- je: Naglo kalnas Su bolßevikais]“ (p. 282); „[paraßt∂je: Atgal su ReiØiu ^ Kaunå]“ (p. 282). Manytume, kad panaßi¨ dviprasmybi¨ buvo galima ißvengti pratarm∂je plaçiai apraßius kopij¨ kilm´, suregistravus visas blogai nukopijuotas vietas. Tada galb∆t neb∆t¨ praslyd´s ir ^ knygå b∆t¨ patek´s dar vienas kopijuotojo (?) pri- raßytas papildymas iß vieno G. L., plg. (pusjuodis ßriftas çia ir toliau mano – R. B.):
rankraßtyje knygoje nusiskund±ia d∂l lietuvi¨ vad¨, nusiskund±ia d∂l lietuvi¨ vad¨, kad jie su vok. iß vieno G. L. (p. 12) kad jie suvok... (p. 265) Ilgas tekstas ir l∂ߨ stygius l∂m∂ tai, jog buvo atsisakyta ne tik dalykini¨, istorini¨, bet ir tekstologini¨ komentar¨. Iß dalies tekstologo komentarå atstoja ^ tekstå tarp lauΩtini¨ skliaust¨ ^terpiami paaißkinimai. Pareng∂ja raßo, kad siek∂ ißlaikyti teksto kalbos, raßybos autentißkumå, bet tais∂ „neabejotinas korekt∆ros klaidas ar apsirikimus, atsiradusius blogai perskaiçius rankraßt^ spausdinant j^ maßin∂le. Visais atvejais greta lauΩtiniuose skliaustuose pateikiama ir buvusioji forma, pavyzdΩiui: albumas [labumas]. Taisoma ir tuomet, jei originalo formå gali- ma suvokti dviprasmißkai. Jei taisymas kelia abejoni¨, tekste paliekama originalo forma, taçiau greta lauΩtiniuose skliaustuose su klaustuku nurodoma ir sp∂jamoji forma, pvz., vislab buvo ißpustyta [ißp∆styta?] ir d∂l senatv∂s sulyginta“ (p. 6). Taçiau kadangi maßinraßçio genez∂ ir rankraßçio ypatumai pratarm∂je smulkiau neapra- ßyti, sunku spr´sti, kas laikoma tekstiniais rankraßçio elementais (t. y. kurie ele- mentai susij´ su kalba ir raßyba), o kas – netekstiniais.
1 Tendencija pirma publikuoti rankraßt^, o po ÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡Ú¡ΠÛÒÒÍÓÈ ÎËÚ‡ÚÛ˚ to atkurti jo istorijå, laikoma nevykusia, ï–ïVII ‚ÂÍÓ‚ , ãÂÌËÌ„‡‰: ç‡Û͇ , 1983, 26. Ωr. ÑÏËÚËÈ ë„‚˘ ãËı‡˜Â‚, íÂÍÒÚÓ-
218 Archivum Lithuanicum 1 Neatk∆rus teksto istorijos, ne tik lieka neaißkus teksto santykis su kitais m∆- s¨ dienas pasiekusiais Gaigalaiçio archyvo dokumentais, bet nesuprantama, ko- d∂l kai kas pareng∂jos keista (redaguota), bet lauΩtiniuose skliaustuose nepaaiß- kinta, pvz.:
maßinraßtyje knygoje Gerybe (p. 15) Geryb∂ (p. 21) mums (p. 22) mus (p. 23) MaΩisios (p. 19) MaΩosios (p. 25) pas Mauderode (p. 19) pas Mauderod´ (p. 26) Jims (p. 24) Jis (p. 30)
rankraßtyje knygoje Draugija (p. 1) draugija (p. 258) norejo (p. 2) nor∂jo (p. 259) Kanzleris (p. 6) kanzleris (p. 261) Íventådien^ (p. 14) Íventadien^ (p. 266) Ligonin∂s (p. 16) ligonin∂s (p. 268) Konferencija (p. 17) konferencija (p. 269) Katgism¨ (p. 20) katgism¨ (p. 270) Spausdinant tekstå diplomatiniu b∆du, ypaç kai rankraßtis sunkiai prieinamas ir skaitytojas knygos teksto negal∂s su juo palyginti, paçios pavojingiausios klai- dos yra neteisingai suprastas rankraßtis. Atsiminimuose daugiausia klaid¨ ir liko toje teksto dalyje, kuri publikuota iß rankraßçio, o ne iß maßinraßçio kopijos. Pa- lyginus Kaukien∂s turimå rankraßçio kopijå su knygos tekstu paaißk∂jo, kad per maΩai d∂mesio kreipta raßytojo braiΩo ypatumams. Kad tyrin∂tojams nekilt¨ abe- joni¨, braiΩo niuansus vert∂jo apraßyti pratarm∂je ar teksto komentaruose. Der∂jo pamin∂ti, kad Gaigalaitis panaßiai raßo raides ir
rankraßtyje knygoje Molkenkur (p. 1) Molkerkur (p. 258) 24 b (p. 2) 246 (p. 258) Katechisation (p. 3) Rateihisation (p. 259) Kalanke (p. 3; plg. p. 9) Ralanke (p. 259; plg. p. 263) zckgesandt (p. 7) [trumpinta zurück] zukgesandt (p. 262) ji (p. 8) [ be taßkelio] jo (p. 262) Beck, (p. 11) Bezirk (p. 264) 1 h (p. 11) 14 [?] (p. 264) Dowgind (p. 13) Dowgondt (p. 265) atvyko (p. 15) atvyks (p. 267) Libauer (p. 15) Litauer (p. 267)
219 Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai Æilius (p. 16) Zilius (p. 268) Borchert (p. 24) Borhert (p. 271) Resƒeleit (p. 28) Resƒdeit (p. 275) ißrinktas (p. 34) ißrinkta (p. 277) exercieravo (p. 42) exerrieravo (p. 280) Klaidos rodo, kad didelis rankraßtis nuvargina pareng∂jå, tod∂l vietomis nebe- siekiama suprasti teksto visumos, bandoma atkurti atskirus Ωenklus. Rengiant rankraßt^ spaudai ypaç pavojinga nesistengti suprasti teksto prasm∂s, o elgtis su juo mechanißkai2. Juk kai kuriose vietose, kur paliktos klaidos, paprastai paΩeista logika ir tekstas tap´s beprasmis. PavyzdΩiui (kursyvas – R. B.): „Lietuvi¨ Globos Draugija Vilniuje ^steigta Blagovießçenskaja 246“ (p. 258; ar to meto Vilniuje buvo toki¨ ilg¨ gatvi¨ su tokiais dideliais numeriais?!); „Gastpredigt u. Rateihisation in Coadjuthen [...]“ (p. 259); „Herzog zu Sachsen. Staatsminister v. Vitztum u. Eic- stadt(?), Bezirk Seydewitƒ“ (p. 264). Nuovargiui pasiduota ir kitose teksto vietose:
rankraßtyje knygoje Hospiz (p. 1) Hospitz (p. 258) sargalinga (p. 1) sergalinga (p. 258) Kriegsgefangene (p. 2) Krieggefangene (p. 259) Juli (p. 2) Junli (p. 259) Wehrverein (p. 3) Verein (p. 259) Strantz (p. 3) Stranz (p. 259) Konfirmanden. (p. 5) Konfirmanten (p. 260) Urlauberzug benutƒen (p. 5) Urlauberzugabenutzen (p. 261) Empfangsabende (p. 6) Empfagsabende (p. 261) mitgewikt (p. 7) mitgewirkt (p. 262) Wladislawowo (p. 9) Wladidlawowo (p. 263) Cierpinskas (p. 12) Cierkinskas (p. 265) Íventådien^ (p. 14) Íventadien^ (p. 266) Eydtkunen (p. 19) Eidtkunen (p. 270) teisingumo (p. 26) teisingimo (p. 273) Josefi (p. 28) Jozefi (p. 274) ißrinktas (p. 34) ißrinkta (p. 277) 23.7 (p. 36) 27.3 (p. 278) Valst. Prezidentui (p. 36) -Valst. Prezidentui (p. 278) Schulenburg (p. 38) Sculenburg (p. 279) SA–vyrai (p. 42) SA vyrai (p. 281) SS–vyrai, (p. 42) SS vyrai (p. 281) Stiklorum (p. 43) Stikliorium (p. 282)
2 „ÄËÙÏÂÚË͇ ÚÂÍÒÚ‡ ‰ÓÎÊ̇ ÛÒÚÛÔËÚ¸ ÏÂÒÚÓ ËÒÒΉӂ‡Ì˲ ÚÂÍÒÚ‡ “ (ãËı‡˜Â‚ 1983, 20).
220 Archivum Lithuanicum 1 Rengiant knygå, stengtasi ißnaudoti kompiuterio galimybes, bet kartais jomis m∂gautasi per daug. Autografo tekste esantys ^terpiniai knygoje perteikiami peti- tu, nors ir ne visada. Kartais lieka neaißku, kur tas ^terpinys yra rankraßtyje (pvz., p. 266). Vienur kitur pareng∂ja suklysta, ir ^terpinys atsiranda kitoje eilut∂je nei buvo rankraßtyje, pavyzdΩiui, „4.XII praßiau Konsistorijos man´ perkelti ^ pensijå ant 1.4.19 Sen¨ liet. kn^g¨“ (p. 265). Petitu aukßçiau pridurti ΩodΩiai iß tikr¨j¨ tur∂t¨ b∆ti ankstesn∂je eilut∂je: „Ich eingeladen zur Mitarbeit mit Vortrag, Kanklessänger, lit. Strickereien, Schiffswimpel, Dowgondt. Sen¨ liet. kn^g¨“ (plg. rankraßçio p. 13). Autori- nis ^terpinys klaidingai nurodytas ir kitoje vietoje. Rankraßtyje yra: „1.9 ^ Datnavå. Apie 15. 9 pas Endri¨“, o virß ΩodΩio Datnavå uΩraßyta 14 dien¨. Taçiau ßis ^ter- pinys suprastas kaip esantis ankstesn∂je eilut∂je, surinktas petitu ir knygoje iß- spausdinta: „14 dien¨ Birßtone 14 d. buvome“ (p. 282). Pats ^terpini¨ raßymas petitu n∂ra nuoseklus, pavyzdΩiui, raßoma Lesezirkel (p. 277), nors rankraßtyje Ωodis Lese uΩraßytas virß zirkel (p. 35), taigi reik∂t¨ raßyti Lesezirkel. Panaßiai ^terpiniai neper- teikti ir p. 280 (dviejose vietose), p. 281. Ißsiaißkinus braiΩo, teksto pildymo ypa- tumus, daugumos klaid¨ b∆t¨ ißvengta. Kadangi autoriaus taisym¨ yra nemaΩa ir ^vairi¨, tekstå b∆tinai reik∂jo komentuoti. Lyginant ßaltinius su knyga pasteb∂tas klaidas galima taip apibendrinti: 1) ne- tiksliai perskaitytas rankraßtis, 2) gausu korekt∆ros klaid¨, 3) tr∆ksta nuosekli¨ tekstologini¨ komentar¨, 4) esti teksto perteikimo nevienodum¨ (neißlaikomos originalo pastraipos; kartais raidynas dabartinamas, o kartais paliekamas origi- nalus; neißlaikomi tarpai tarp ΩodΩi¨). NusiΩengiant lietuvi¨ kalbos skyrybos tai- sykl∂ms Kauno straipsnyje ir pratarm∂je (ißskyrus Alberto Jußkos straipsn^) vietoj ilg¨ br∆kßni¨ paprastai vartojami trumpi, nesivarginta kelti ΩodΩi¨ ^ kitå eilut´, d∂l to tarpai tarp ΩodΩi¨ kartais pasidar´ ypaç dideli. Kad ir kaip b∆t¨, knyga susilauk∂ didelio skaitytoj¨ d∂mesio. Tik∂kim∂s, kad paliktos klaidos nesukels klaiding¨ interpretacij¨. Demokrat∂jançios Lietuvos nuotaikos veikia ir knyg¨ leidybå. Laikas parodys, ar nauji sen¨j¨ tekst¨ publika- vimo b∆dai yra pakankamai geri, ar verta gr^Ωti prie tradicini¨. Lieka dΩiaugtis, kad ^ knygos rengimo darbå buvo ^traukti jaunieji tyr∂jai ir kad knyga buvo ißleis- ta per palyginti trumpå laikå.
Roma Bonçkut∂
R OMA BONÇKUTÎ Gauta 1999 m. kovo 10 d. Lietuvi¨ literat∆ros katedra Klaip∂dos universitetas Herkaus Manto pr. 84 LT-5808, Klaip∂da, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
221 Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Audron∂ Kaukien∂, Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂. Broli¨ Viliaus ir Makso Gaigalaiçi¨ raßt¨ kalbos pagrindu
Klaip∂da: Klaip∂dos universiteto leidykla, 1997, 436 S. ISBN 9986–505–53–4
Im vorliegenden Buch versucht Audron∂ Kaukien∂ auf der Basis von hand- schriftlichen Texten der Brüder Max und Wilhelm Gaigalat1 eine Beschreibung des westaukßtaitischen Dialekts des Memelgebietes. Sie konzentriert sich dabei im wesentlichen auf Aspekte der Morphologie, wobei ihr Hauptinteresse allein dem Aufzeigen des Formeninventars gilt. So verwendet sie viel Sorgfalt auf die Aufstellung von Flektionsparadigmen (S. 70–73, 96–102, 132, 134–136, 138, 186). Darüber hinaus untersucht sie Besonderheiten der Verbalrektion und Präposi- tionalrektion im Vergleich zur litauischen Standardsprache (lietuvi¨ bendrin∂ kalba). Phonetische Besonderheiten werden nur am Rande erwähnt und im Zu- sammenhang mit der Orthographie besprochen (S. 8–15). Durch die Vielzahl von Belegen, die Verfasserin (weiter: Verf.) im Streben nach Vollständigkeit an- führt, erhält das Buch seinen beachtlichen Umfang. Die analysierten Texte wer- den am Ende des Bandes angeführt (S. 388–433). Das Anliegen der Verf., jene untergegangene Varietät des Litauischen, die in Preuπisch-Litauen bis in die Mitte des 20. Jhs. gesprochen wurde, wieder in die wissenschaftliche Diskussion zu bringen, ist auπerordentlich zu begrüπen.
1 In Anbetracht dessen, daπ die Rezension in men existieren, jeweils die deutsche Na- deutscher Sprache geschrieben wurde, mensform. verwende ich dort, wo zwei Namensfor-
222 Archivum Lithuanicum 1 Betrachtet man die Vielzahl von Werken (Monographien, Grammatiken und Textsammlungen)2, die im 19. und noch zu Beginn des 20. Jhs. gerade diese Varie- tät (wobei das Preuπisch-Litauische mit dem Litauischen schlechthin gleichgesetzt wurde) zu ihrem Gegenstand hatten, so nehmen sich die Nachkriegswerke über das Preuπisch-Litauische bis zu Beginn der 90er Jahre äuπerst bescheiden aus3. Der faktische Untergang der preuπisch-litauischen Sprachgemeinschaft nach 1945 kann als Argument für das sprachwissenschaftliche Desinteresse am Preuπisch- Litauischen nicht herhalten. Anders als z.B. für das Altpreuπische verfügen wir nicht zuletzt dank der Sammlungstätigkeit der Litauischen Literarischen Gesell- schaft und ihres Umfeldes über eine beachtliche Sammlung von preuπisch-litaui- schen Texten. So dankenswert auch die Publikation von weiteren handschriftli- chen Texten dieser litauischen Varietät durch die Verf. ist, so bringt sie doch keine neuen sprachlichen Fakten zutage. Die von ihr angeführten grammatischen For- men und Verwendungsweisen sind seit den Grammatiken der Litauischen Spra- che von August Schleicher und Friedrich Kurschat, die doch beide in erster Linie Grammatiken der preuπisch-litauischen Varietät des Litauischen sind, hinlänglich bekannt. Diese Standardwerke zum Preuπisch-Litauischen vermiπt allerdings die
2 Erwähnt seien hier August Schleicher, berg, 1913; Carl Capeller, Kaip seneji Letu- Handbuch der litauischen Sprache 1. Litaui- vininkai gyveno, Heidelberg, 1904; C. Jurk- sche Grammatik, 1856; 2. Litauisches Lese- schat, Litauische Märchen und Erzählungen, buch und Glossar, 1857, Prag; Friedrich Heidelberg, 1898; Leopold Geitler, Litaui- Kurschat, Grammatik der littauischen Spra- sche Studien. Auswahl aus den ältesten Denk- che, Halle, 1876; Friedrich Kurschat, Wör- mälern, dialectische Beispiele, lexikalische terbuch der littauischen Sprache, Halle, und sprachwissenschaftliche Beiträge, Prag, 1870–1883; Leopold Geitler, Beiträge zur 1875, 19–21; Paul Schultze, Der Ausklang litauischen Dialektologie, Wien, 1885; Adal- der litauischen Sprache im Kirschspiel Pil- bert Bezzenberger, „Zur litauischen Dia- lupönen, Kreis Stallupönen. Beiträge zur Ge- lektforschung“, Beiträge zur Kunde der in- schichte und Volkskunde des ostpreuπischen dogermanischen Sprachen 8, 1884, 98–142; Grenzgebiets, Diss., Halle (Saale), 1932. Aleksander Doritsch, Beiträge zur litaui- 3 Läπt man hier die Arbeiten zum altlitaui- schen Dialektologie. Mitteilungen der Litaui- schen Schrifttum Ostpreuπens unberück- schen literarischen Gesellschaft 6(1), Heidel- sichtigt bleiben nur: Tamara Buch, „Zur berg: Winter, 1912); J[urgis] Gerullis, Entpalatalisierung der Konsonanten im Chr[istianas] Stang’as, Lietuvi¨ Ωvej¨ tarm∂ Preussisch-Litauischen“, StB 10, 1969, Pr∆suose, Kaunas, 1933; Walter Fenzlau, 120–126; Ûaneta Urbanaviçi∆t∂, „Priebal- Die deutschen Formen der litauischen Orts- si¨ kietinimas Pr∆s¨ Lietuvos tarm∂se“, und Personennamen des Memelgebietes, Hal- Blt 6(2), 1970, 147–167; Vytautas Rimßa, le/Saale: Niemeyer, 1936; Textsammlun- „Ryt¨ Pr∆sijos Lietuvi¨ kalbos elementai gen zum Preuπisch-Litauischen geben: dabartin∂je bendrin∂je lietuvi¨ kalboje“, August Leskien, Karl Brugmann, Litaui- Klb 24, 1972, 75–81; Janina Janaviçien∂, sche Volkslieder und Märchen aus dem preu- „Rytpr∆si¨ lietuvi¨ kalbos liekanos Ûe- πischen und russischen Litauen, Straπburg, maiçi¨ Naumiesçio ßnektoje“, M∆s¨ kalba 1882, 13–80; Adalbert Bezzenberger, Li- 5, 1982, 21–25; Jonas UΩpurvis, Trys kal- tauische Forschungen. Beiträge zur Kennt- bin∂s studijos. Drei sprachwissenschaftliche niss der Sprache und des Volkstums der Li- Studien, Chicago: Draugas, 1990, 3–167; tauer, Göttingen, 1882; Hugo Scheu und Vladas Grinaveckis, „Lietuvininkai ir Ma- Alexander Kurschat (Hrsg.), Pasakos apie Ωosios Lietuvos tarm∂s“, Kalbos kult∆ra paukßçius; Ûemaitische Tierfabeln, Heidel- 61, 1991, 59–64.
223 Audron∂ Kaukien∂, Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ Rezensentin im äuπerst dürftigen Literaturverzeichnis der Verf., genau wie sämt- liche andere in Anm. 2 angeführten Werke, so daπ von der Verf. der Eindruck erweckt wird, das Preuπisch-Litauische sei gänzlich unerforscht. Da aber die sprachlichen Formen des Preuπisch-Litauischen als bekannt vorausgesetzt wer- den können, kann ein Erkenntnisgewinn, der doch Ziel jeder wissenschaftlichen Forschung und Publikation sein sollte, nur durch die Anwendung neuer metho- discher Ansätze erreicht werden. Angesichts der rasanten Entwicklung in der Sprachwissenschaft, die immer mehr Teildisziplinen hervorgebracht hat und noch bringt, kann man in einer dialektologischen Arbeit die Ergebnisse sozio- und text- linguistischer Forschungen nicht unberücksichtigt lassen. Sprache existiert nur im sozialen Kontext, d.h. sprachliche Fakten können auch nur aus diesem sozia- len Kontext adäquat interpretiert werden. Wenn die Verf. durch den Titel Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ vorgibt, den westaukßtaitischen Dialekt im Memelgebiet untersuchen zu wollen, übersieht sie, daπ die vorliegenden schriftlichen Quellen nicht Aufzeichnungen mündlicher Rede darstellen, in denen sich dialektale bzw. mundartliche Merkmale unmittel- bar manifestieren. Vielmehr handelt es sich bei den von der Verf. angeführten Texten in erster Linie um textsortenspezifische Realisierungen der preuπisch-li- tauischen Schriftsprache, zu der bereits Schleicher bemerkte:
... für das ganze preuπische gebiet, auch für den niderlitauisch redenden teil, ist auπschlieπliche schriftsprache das hochlitauische (der dialect von Pilkallen, Inster- burg, überhaupt des südlichsten teiles des sprachgebietes, nur in etwas älterer und reinerer form als die jetzige umgangssprache). (Schleicher 1856, 4f.) Die von der Verf. angeführten „dialektalen“ Merkmale – wobei die Verf. offen läπt, wie sie den von ihr untersuchten Dialekt abgrenzen will – sind somit über weite Strecken die der preuπisch-litauischen Schriftsprache. Insofern ist es nicht verwunderlich, daπ die Verf. groπe Übereinstimmungen mit der litauischen Stan- dardsprache feststellt, die an dieser Stelle eigentlich keiner Erwähnung bedürfen, da – wie bekannt – die litauische Standardsprache maπgeblich von der preuπisch- litauischen Schriftsprache geprägt wurde. Bei den späten Texten Wilhelm Gaiga- lats ist zudem zu überlegen, ob diese nicht als standardsprachliche Texte mit preuπisch-litauischen Elementen zu klassifizieren sind. Der Sprachgebrauch, in dem sich eine Sprache oder ein Dialekt manifestiert, ist abhängig von einer Vielzahl von interdependeten textinternen und textexter- nen Faktoren. Eine sprachwissenschaftliche Analyse von Texten, will sie zu ver- läπlichen Aussagen kommen, kommt damit heute nicht mehr umhin, eine ein- gehende Untersuchung der Kommunikationspartner, der Textsorte, des Medi- ums (schriftlich vs. mündlich), der besprochenen/beschriebenen Sachverhalte, der Situation u.a. vorzunehmen. Die Angaben der Verf. zu den Textproduzenten sind äuπerst fragmentarisch. So gibt sie die Lebensdaten nur für Wilhelm Gaigalat an, für Max Gaigalat müs-
224 Archivum Lithuanicum 1 sen sie aus der genealogischen Übersicht am Ende des Buches erschlossen wer- den. Diese Daten sind durchaus nicht unerheblich, zeigen sie doch, daπ für Max Gaigalat (*1863) immerhin noch die Möglichkeit der litauischen Erstalphabetisie- rung in Frage kommt – die Verf. geht von einer generellen deutschsprachigen Schulbildung für beide Brüder aus (S. 8) –, was u.U. die Kenntnis der preuπisch- litauischen Schriftsprache erklären würde (s.u.). Mit den Angaben zu den Ge- burtsorten und dem Hinweis auf ein litauischsprachiges Umfeld erschöpfen sich die Aussagen über die Textproduzenten bereits. Wer Wilhelm Gaigalat eigentlich war und welche Rolle er im geistig-kulturellen Leben Preuπisch-Litauens spielte, erfährt der Leser aus den Ausführungen der Verf. nicht. Dabei hätte eine eingehende Analyse des Ausbildungsweges des Wilhelm Gai- galat: Gymnasium in Tilsit (Litauischer Sprachunterricht!?) und Memel, Theolo- giestudium in Königsberg (Litauisches Seminar!?), Beschäftigung mit philologi- schen Fragestellungen bei Adalbert Bezzenberger, Dissertation zur Wolfenbütteler Postille bereits deutlich gemacht, daπ er nicht nur Unterricht in litauischer Sprache empfangen hat, sondern sich auch sprachwissenschaftlich mit der litauischen Sprache und ihren Varietäten auseinander gesetzt hat. Insofern muπ man bei Wil- helm Gaigalat von einer sehr bewuπten Sprachverwendung ausgehen, so daπ er als Informant für den von der Verf. postulierten Dialekt nicht in Frage kommt. Wie die vorliegenden Texte zeigen, beherrschte er nicht nur die preuπisch-litaui- sche Schriftsprache, sondern auch, zumindest in Grundzügen, die litauische Stan- dardsprache (in seinen Tagebüchern bedient er sich im wesentlichen der stan- dardsprachlichen Orthographie) und verfügte darüber hinaus – bedingt durch seine Studium der Theologie und seine Tätigkeit als Pfarrer – über eingehende Kenntnis des religiösen Registers des Preuπisch-Litauischen. Sein Sprachgebrauch ist damit in keiner Weise repräsentativ für die Litauer des Memelgebietes, so daπ dessen Texte für die Fragestellung der Verf. völlig ungeeignet sind. Ebensowenig wie Wilhelm Gaigalat ist Max Gaigalat der naive Sprachbenut- zer, der die mündliche und damit dialektale Rede unreflektiert verschriftlicht. Wie die Briefe Max Gaigalats dokumentieren, beherrscht auch er bis zu einem gewissen Grade die preuπisch-litauische Schriftsprache und ist mit den Regeln der Orthographie durchaus vertraut. Insofern ist die Unterstellung der Verf., daπ Max Gaigalat eine Person ist nesusipaΩinusio su lietuvi¨ raßybos reikalavimais (S. 8f.) – was ist eigentlich die litauische Orthographie angesichts der vielen in Raum und Zeit variierenden Orthographien litauischer Schriftsprachen? – unzu- treffend. Max Gaigalat benutzt das preuπisch-litauische Alphabet – nicht wie die Verf. behauptet das deutsche (S. 8) – und die Abweichungen zur Orthographie der preuπisch-litauischen Schriftsprache sind nicht erheblich und betreffen in erster Linie die Nichtkennzeichnung der Quantität der Vokale sowie der Nasal- vokale (nosin∂s). Ein anderes Problem, daπ die Textproduzenten unmittelbar betrifft, wird von der Verf. nur angedeutet. Wesentlich für das Preuπisch-Litauische zu Ende des
225 Audron∂ Kaukien∂, Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ 19./Anfang des 20. Jhs. ist, daπ es keine einsprachigen Sprecher des Preuπisch- Litauischen mehr gibt. Wie Max und Wilhelm Gaigalat sind auch die übrigen noch litauischsprachigen Bewohner Preuπisch-Litauens zweisprachig. Aus dieser Zweisprachigkeit resultiert eine massive Beeinflussung des Preu- πisch-Litauischen durch Interferenzen aus dem Deutschen (sowohl aus dem Hochdeutschen als auch aus dem Niederpreuπischen), so daπ das Preuπisch-Li- tauische mit dem Begriff des Dialekts nicht mehr adäquat zu beschreiben ist. Da die Verf., anders als vorgegeben, nicht die Sprache von Wilhelm und Max Gaigalat (die alle sprachlichen Elemente unabhängig von ihrer Genese umfaπt) analysiert, sondern nur deren vermeintlich dialektalen Bestandteile, sieht sie sich immer wieder mit dem Problem konfrontiert zu entscheiden, welche Elemente unmittelbar dem von ihr postulierten Dialekt zuzurechnen sind, welche ältere Entlehnungen und damit ebenfalls bereits Bestandteil des Dialekts und welche neuere Entlehnungen oder Interferenzen sind. Letztere werden von der Verf. un- berechtigter Weise als verstin∂s konstrukcijos (S. 326) bezeichnet, obwohl eine Über- setzung weder als Prozeπ noch als Ergebnis vorliegt. Bei dieser Herangehensweise und der Dürftigkeit des Materials müssen die diesbezüglichen Aussagen der Verf. vage bleiben. Daπ die Verf. in diesem Zu- sammenhang auch den Gebrauch von Slawismen moniert (S. 6), verwundert: gehören diese doch zum organischen Bestandteil der preuπisch-litauischen reli- giösen Lexik. Damit kommen wir zum nächsten Problem – den Textsorten. Die o. angedeu- tete Dürftigkeit des Materials liegt u.a. auch in der Heterogenität der Texte be- gründet. Texte unterschiedlicher Textsorten können nicht oder nur bedingt zu einem Korpus zusammengefaπt werden. Läπt sich das nicht vermeiden, sollte zumindest bei der Analyse des sprachlichen Materials die Spezifik der jeweiligen Textsorte berücksichtigt werden, da sie maπgeblich die Auswahl der sprachlichen Mittel durch den Textproduzenten bestimmt. Das Korpus der Verf. umfaπt ausschlieπlich schriftliche Texte, und zwar: einen Predigttext, das Fragment eines Lebenslaufes, die litauischen Passagen des Tagebuches von Wilhelm Gaigalat, 3 Briefe von Wilhelm Gaigalat und 11 Briefe von Max Gaigalat an seinen Bruder Wilhelm bzw. seine Eltern. Von die- sen Texten können nur die Briefe Max Gaigalats und der Predigttext u.a. auch durch Ausweis der Orthographie als preuπisch-litauische Texte klassifiziert werden. Bei den übrigen Texten handelt es sich im wesentlichen um standard- sprachliche Texte, die mehr oder minder stark vom Preuπisch-Litauischen bzw. Deutschen interferiert sind. Mit Ausnahme des Tagebuches – von einer beabsichtigten Veröffentlichung durch Wilhelm Gaigalat ist nicht auszugehen – besitzen die sämtlichen anderen Texte einen expliziten Adressatenbezug, der in entscheidender Weise die Wahl der jeweiligen Varietät (Preuπisch-Litauisch bzw. litauische Standardsprache) so- wie des Registers (z.B. religiöses Register) steuert. Das wird besonders deutlich
226 Archivum Lithuanicum 1 bei den Briefen Wilhelm Gaigalats. Da die Adressaten offenbar nicht preuπische Litauer sind, bemüht sich Wilhelm Gaigalat in seinen Briefen um eine standard- sprachliche Realisierung, wie weit ihm das gelingt, sei dahingestellt. Da es sich bei den Adressaten aber gleichzeitig um Pfarrer bzw. Lehrer mit religiösem Hin- tergrund handelt, benutzt er ein an der preuπisch-litauischen Schriftsprache ori- entiertes religiöses Register, wobei er Psalmenzitate einflechtet. Auch der Lebens- lauf, der offenbar für offizielle Stellen in der Republik Litauen angefertigt wurde, antizipiert seinen Adressaten durch die Verwendung der litauischen Standard- sprache. Nur der erste Satz scheint gleichsam als Baustein einer preuπisch-litaui- schen Fassung des Lebenslaufes entnommen zu sein. Für die Textsorte Predigt ist die Verwendung des religiösen Registers konstitutiv. Zur Beurteilung der Sprache der Predigt muπ darüber hinaus die entsprechende Bibelstelle, die als Vorlage gedient hat, herangezogen werden. Das religiöse Register zeigt durch die Orientierung an den religiösen Schriften starke konservative Tendenzen. In ihm finden wir bedingt durch die Vorlagen eine Vielzahl von – bezogen auf die anderen Register des Preuπisch-Litauischen – Ar- chaismen. Insofern können sprachliche Erscheinungen, die nur im religiösen Regi- ster nachgewiesen werden, nicht verallgemeinert werden (Vgl. die Anmerkungen der Verf. zum Allativ, S. 39). Im Bemühen, das in den Texten vorgefundene sprachliche Material möglichst lückenlos morphologisch zu klassifizieren, unterliefen der Verf. eine Vielzahl von Inkonsequenzen und Fehlern. Die Rez. gewinnt den Eindruck, daπ die Aus- wahl der Belege oftmals nur formalen, nicht aber funktionalen Kriterien folgt. Wenn die Verf. den folgenden Beleg ßiaip vieni dirbsi(me) (S. 140) zur Illustration des Gebrauchs der Kardinalzahlen anführt, übersieht sie, daπ vieni an der zitier- ten Stelle kein Zahlwort sein kann. Ebenso wenig können, wenn die Verf. an anderer Stelle die Bildungsweisen litauischer Personennamen untersucht, die verfestigten dt. Formen litauischer Familiennamen wie Ambrassat, Otto Gaigalat, M. Killat (S. 64) als Beispiele für die Suffigierung als produktive Wortbildungs- art angeführt werden. Eine Vielzahl von Beispielen sind hinsichtlich der untersuchten grammatischen Merkmale indifferent und hätten, da sie die Aussagen der Verf. nicht stützen, nicht angeführt werden müssen. So kann, um nur einen Beleg anzuführen, [...] jam menkay wertybes te be tur (S. 21) nicht als Beispiel für den Genitiv der unbestimm- ten Menge angeführt werden, da doch hier der Genitiv eindeutig durch menkay regiert wird. Ebenso kann die vermeintliche Genitivrektion eines Verbs nicht durch die negierten Formen, die ihrerseits bereits den Genitiv verlangen, illu- striert werden, vgl. neΩi∆r∂ti prie to koki¨ maΩmoΩi¨ (S. 19). Auch scheint die Anfüh- rung von einer Vielzahl von Beispielen zur Illustration, daπ Zahlen in den von ihr untersuchten Texten zumeist nur durch arabische Ziffern wiedergegeben werden (S. 139) in einer sprachwissenschaftlichen Untersuchung unangemessen.
227 Audron∂ Kaukien∂, Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ Viele Aussagen bleiben aufgrund des unzureichenden Korpus Vermutungen und damit ohne wissenschaftliche Relevanz. Vgl. Ilgieji ΩodΩio galo balsiai tarm∂je gal∂jo b∆ti sutrump∂j´, taçiau teturime labai maΩa duomen¨ tam paliudyti (S. 10). Im Rahmen ihrer Betrachtungen zur Morphologie nimmt der Vergleich von Orthographien einen groπen Platz ein, der doch dem Kapitel Orthographie hätte vorbehalten sein müssen. Wenn die Verf. also eine Vielzahl von Paradigmen zu- sammenstellt, deren Formen sich untereinander und im Vergleich zur preuπisch- litauischen Schriftsprache nur durch die Orthographie, d.h. im wesentlichen durch die Kennzeichnung der Vokallänge und der Nasalvokale, unterscheiden, dann muπ man sich nach dem Nutzen dessen im Hinblick auf den Erkenntnisge- winn fragen. Auch die unterschiedlichen Notierungen der Endungen der -ia- Stämme (-e bzw. -ia) sind hinlänglich bekannt und bereits von Kurschat (1876, § 513) diskutiert worden. Das Verdienst der Verf., mit ihrem Buch neuaufgefundene preuπisch-litauische handschriftliche Texte einer breiten Öffentlichkeit zugänglich gemacht zu haben, wird geschmälert, da trotz des Bemühens um sorgfältige Transkription Inkonse- quenzen in der Graphie und zuweilen auch Ungenauigkeiten in der Wiedergabe aufgetreten sind. So wird das Graphem <≤> in den Briefen Max Gaigalats durch- gehend durch <Ω>, in den Belegen stellenweise jedoch richtig durch <≤> wieder- gegeben. Auch wird das <∫> nicht gekennzeichnet. Im Brief an E. Leijeris (S. 395) muπ es anstelle von Nes (Ves?) – Mes heiπen, im Brief an M. Jonuschaitis (S. 395) n∂jo anstelle von n∂ji. Im Brief von Max Gaigalat vom 3. Juni 1888 (S. 429) muπ es anstelle von wiskas Ωaluoja – wiskas gra≤ei ≤aluoja heiπen. Die Erforschung des Preuπisch-Litauischen bedarf eines neuen Ansatzes, will sie Ergebnisse im Sinne eines Erkenntnisgewinns zeitigen. Ausschlieπlich dialek- tologisch orientierte Arbeiten, auch wenn sie solider als die der Verf. sind, werden durch die fortwährende Orientierung und Beschränkung auf die vermeintlich li- tauischen Formen und Elemente dem Preuπisch-Litauischen nicht gerecht werden können. Erst wenn man das Preuπisch-Litauische nicht mehr ausschlieπlich als Dialekt, sondern vielmehr als Varietät des Litauischen begreift, deren Spezifik maπgeblich aus den Folgen des Sprachkontakts resultiert, werden sich neue For- schungsperspektiven ergeben.
Christiane Schiller
C HRISTIANE SCHILLER Gauta 1999 m. kovo 29 d. Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald Institut für Baltistik, Domstr. 9/10 D-17487 Greifswald, Deutschland elektroninis paßtas: [email protected]
228 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas
Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998, 846 p. ISBN 5–420–01403–3
Neseniai pasirod∂ Aloyzo Vidugirio Zietelos ßnektos Ωodynas, kur^ Valstybin∂s lietuvi¨ kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo l∂ßomis pagal Valsty- bin∂s kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 met¨ programå ißleido Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas. Mokslin∂ redaktor∂ Danguol∂ Mikul∂nien∂. Di- del∂je, 846 puslapi¨ knygoje sud∂ti ßios unikalios ir mokslui labai svarbios ßnek- tos daugiau negu uΩ 100 kilometr¨ nuo Lietuvos valstybin∂s sienos (pusiaukel∂je tarp Lydos ir Slanimo) leksikos lobiai. Juos ißgelb∂jo nuo praΩ∆ties Aloyzas Vidu- giris, paaukoj´s ßios ßnektos tyrimui didel´ savo gyvenimo dal^. Tai didingas, uΩ granitå tvirtesnis paminklas m∆s¨ akyse uΩgesusiai kalbai, ja ßnek∂jusiai unikaliai etninei grupei, savitam lietuvi¨ dvasiniam pasauliui, kurio dabar jau neb∂ra. „Kai kalba nutyla, nutr∆ksta Ωmonijos arfos styga“ – vartant ß^ Ωodynå prisimena di- dΩiojo måstytojo Vyd∆no ΩodΩiai. Be aptariamojo Ûodyno, Aloyzas Vidugiris apie Zíetelos lietuvius ir j¨ kalbå yra paskelb´s dar daugyb´ straipsni¨, ta tematika apgyn´s daktaro disertacijå. Visus straipsnius sud∂jus ^ vienå vietå, gautume puikiå monografijå, kuriå reik∂t¨ ißleis- ti. Zietelos ßnekta tikrai to verta. Mokslininkai ja labai domisi. Ji pirmiausia ^domi tuo, kad b∆dama toli nuo Lietuvos, nesutampa su jokia lietuvi¨ kalbos tarme. Geografijos poΩi∆riu ji yra dz∆kuojançi¨ Ryt¨ Lietuvos tarmi¨ t´sinys, bet nuo j¨ labai skiriasi, artimesn∂ ne ryt¨ ar piet¨, bet vakar¨ aukßtaiçiams. Joje nedz∆- kuojama, yra ypatybi¨, primenançi¨ vakar¨ baltus. Tai viena iß paçi¨ archajiß- kiausi¨ lietuvi¨ kalbos ßnekt¨, tikra m^sl∂ kalbos tyr∂jams. Jau daugiau negu ßimtas met¨, kai Zietelos ßnekta atsid∆r∂ kalbotyros d∂- mesio centre. Pirmasis ja susidom∂jo Eduardas Volteris (nuo 1886 met¨), daug kart¨ lank´s ßiå tolimåjå lietuvi¨ kalbos salå, ßimtmeçiais ißlikusiå slav¨ kalb¨ apsuptyje. V∂liau ßiå ßnektå tyr∂ Ωym∆s kalbininkai Janas Rozwadowskis, Kazi- mieras B∆ga (1906), Peteris Arumaa, Jurgis Gerulis (1929–1930), Christianas Stangas (1930), Ernstas Fraenkelis, Vladimiras Toporovas, Juozas Balçikonis ir daug kit¨.
229 Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas Taçiau svarbiausias Zietelos lietuvi¨ kalbos tyr∂jas buvo aptariamojo Ûodyno autorius Aloyzas Vidugiris, ^sitrauk´s ^ tyrimo darbå nuo 1956 met¨, kaip pats sakosi, paskatintas Ωodynininko Jono Paulausko. Tada dar jaunas (gim´s 1928 metais), labai energingas ir gabus dialektologas nykstançiai Zietelos ßnektai pa- skyr∂ visas savo j∂gas. Matyt, buvo paties Dievo nukreiptas ßiam ßventam darbui, gelb∂jo nuo praΩ∆ties kalbos mokslui labai reikalingus kalbos duomenis. Per dau- giau negu 40 met¨ jis gerai ißtyr∂ ßiå unikaliå ßnektå. Vidugiris laikytinas apskri- tai Ωymiausiu rytini¨ lietuvi¨ kalbos ploto pakraßçi¨ tyr∂ju. Raß∂ apie daugel^ to kraßto ßnekt¨ ßnekteli¨. Drauge su Jonu Petrausku 1985 metais ißleido kitos uni- kalios pakraßtin∂s ßnektos – Laz∫n¨ – Ωodynå, v∂liau ir tos ßnektos tekstus. Tyr∂ Çiornaja Padina (Saratovo srityje, Rusija) tremtini¨ kalbos likuçius. Rinko onoma- stikå, daug prisid∂jo prie Lietuvi¨ kalbos atlaso rengimo, papild∂ sudarin∂jamus kalbinius Ωem∂lapius nykstançi¨ ßnekt¨ duomenimis. Drauge su kitais dialekto- logais sudar∂ lietuvi¨ kalbos tarmi¨ chrestomatijå (1970). Nykstançi¨ ßnekt¨ ty- rimas – tai pati svarbiausia Vidugirio aistra. Prad∂j´s tirti Zietelos ßnektå, Vidugiris rado apie 50 Ωmoni¨, dar gerai jå mok∂jusi¨. Taigi tyrimo baz∂ buvo pakankama. Taçiau ji nuolat tirpo. Vidugiris tvirtina, kad pirmuosius zietelißki¨ ΩodΩius uΩraß´s iß buvusios Zasºçi¨ kaimo mokytojos Katrynos Ûukelyt∂s-Juodien∂s (1890–1978), kuri atvykdavo ir ^ Lietu- vi¨ kalbos ir literat∆ros institutå, yra nemaΩa m∆s¨ kalbininkams pad∂jusi. Teko su ja susitikti ir ßi¨ eiluçi¨ autoriui, ß^ bei tå uΩsiraßyti iß jos l∆p¨. Anksti nete- kusi t∂vo, Ûukelyt∂ jauna tarnavo pas Ωmones, o 1908–1910 metais Vilniuje suge- b∂jo baigti mokytoj¨ kursus. 1918-aisiais ji ^steig∂ Zaseçiuose pirmåjå lietuvißkå mokyklå, kurioje mok∂si lietuvißkai ir lenkißkai skaityti, raßyti ir skaiçiuoti apie 40 vaik¨. Lenk¨ valdΩia mokyklå lankiusi¨ vaik¨ t∂vus bausdavo ^vairiomis baudomis, persekiojo ir galop 1928 metais mokyklå uΩdar∂. Lietuviukai buvo priversti lankyti lenkißkå mokyklå. Sovietmeçiu lietuvißkai mokyklai atsikurti irgi nebuvo leista. Dar anksçiau, 1921 metais, buvo panaikintos ir lietuvißkos pamaldos baΩnyçioje. DidΩiulis sm∆gis lietuviams buvo 1931 met¨ Zaseçi¨ kai- mo gaisras, po kurio gyventojai ißkeldinti ^ vienkiemius. Ißblaßkyti jie visißkai prarado vieningå branduol^. Prieß Pirmåj^ pasaulin^ karå Zietelos apylinki¨ kaimuose – Zasºçiuose, Pagi- riuosè, Narçiuosè, Kùrpeßiuose, Dainavojè – daug gyventoj¨ dar kalb∂jo lietuviß- kai. 1886 met¨ oficialios statistikos duomenimis, lietuvi¨ ten b∆ta 1156, bet iß tikr¨j¨ j¨ tur∂jo b∆ti dar gerokai daugiau, nes ne visi buvo lietuviais uΩraßyti. Kazimieras B∆ga 1906 metais vien Zaseçiuose rado 400 Ωmoni¨, su kuriais gal∂j´s lietuvißkai susikalb∂ti, antra tiek dar daug kå lietuvißkai suprato. 1916 metais iß 1300 Zaseçi¨ gyventoj¨ 500 uΩsiraß∂ lietuviais. 1933-iaisiais ten lank´sis Ωurnalis- tas Antanas Valaitis rado 31 ßeimå, kurios nariai, neißskiriant n∂ vaik¨, tarpusavy kalb∂jo lietuvißkai (95 suaug´ ir 25 vaikai), o 80 ßeim¨ suaugusieji tarp sav´s kalb∂jo lietuvißkai, bet jaunimas daugiau gudißkai (baltarusißkai). Narçiuose jau
230 Archivum Lithuanicum 1 1929 metais buvo mirusi paskutin∂ lietuvißkai kalb∂jusi moteris, o Pagiriuose lie- tuvißkai tada dar tebekalb∂jo du senukai. Kad praeityje apie Zietelå lietuvi¨ gyventa dar daugiau, rodo lietuvi¨ kilm∂s kaim¨ pavadinimai, pvz., Gíedgalai, Gìrnykai, KlißiaÊ, Kria•çißk∂s, Mald∫nai (Maldù- çiai), Narbutónys, Pìnçiai, R∂kliaÊ, ÛadeÊkiai, ÛybartaÊ ir kt. Yra ißlik´ pasakojim¨, kad lietuvißk¨ kaim¨ seniau yra buv´ ne tik apie Zíetelå, bet ir apie Bieliçiå, Dva∆çi¨, Ga∆dinå, Lidå, Na•gardå (taip zietelißkiai vadina Naugardùkå) ir kitur. Iß vis¨ lietuvißk¨ kaim¨ didΩiausias (daugiau kaip 200 sodyb¨) buvo Zasºçiai. Çia ilgiausiai ir ißliko lietuvi¨ kalba. Taçiau lenkams 1921 metais panaikinus lie- tuvißkas pamaldas ir 1928 metais lietuvißkå mokyklå, kalba ∂m∂ sparçiai nykti. NemaΩa Zaseçi¨ lietuvi¨ ißblaßkyta ir Ωuvo karo metais. Vieni ißveΩti ^ Vokietijå, kiti Ωuvo vietoje fronto metu, treti, bijoj´ bolßevik¨, pasitrauk∂ ^ Lenkijå, net apie pusßimtis gerai lietuvißkai mok∂jusi¨ Ωmoni¨ ir apie kita tiek gerai lietuvißkai supratusi¨. Keletas lietuvi¨ ßeim¨ buvo ißtremta ir Ωuvo Sibire. Aloyzas Vidugiris, kaip sakyta, net apie 40 met¨ kruopßçiai uΩraßin∂jo mer- dinçiå Zietelos ßnektå, paskutiniuosius zietelißki¨ atod∆sius. Buvo tikrasis tos ßnektos mirties metraßtininkas. Mokançi¨ lietuvi¨ kalbå ten vis maΩ∂jo. 1972 metais nebeliko n∂ vienos lietuvißkai kalbançios ßeimos. Devintajame deßimtme- tyje mir∂ paskutiniai Zietelos ßnekta kalb∂j´ Ωmon∂s: 1984 metais Zaseçiuose Adolis Laurukeviçius (gim´s 1899 m.) ir Saviçi¨ kaime Adomas Ûukelis (gim´s 1895 m.), o 1988 metais Rygos priemiestyje gyven´s Adolis Ûukelis. Galb∆t dar kur nors Lenkijoje ar kitur teb∂ra koks nors Ωmogus, mokantis zietelißki¨ ßnektå, bet mes to neΩinome. D∂l Zietelos lietuvi¨ ßnektos kilm∂s tyr∂j¨ nuomon∂s nesutampa. Paplitusi mintis, kad Zietelos lietuviai yra XIII amΩiuje atsik∂lusi¨ pr∆s¨ ar jotvingi¨ (s∆- duvi¨) palikuonys. Eduardas Volteris, juo sekdami ir kai kurie kiti mokslininkai Zietelos lietuvius sieja su didΩiojo Lietuvos kunigaikßçio Traidenio 1276 metais prie Slanimo (Zietela yra tarp Lydos ir Slanimo) apgyvendintais nuo kryΩiuoçi¨ pab∂gusi¨ pr∆s¨ ar jotvingi¨ palikuoniais. Zietelos ßnektoje iß tikr¨j¨ esama sa- vit¨ ypatybi¨, primenançi¨ vakar¨ baltus. Tai atskiruose ΩodΩiuose priebalsis z vietoj lietuvi¨ Ω (pvz., zåsìs ‘Ωåsis’, zºm∂ ‘Ωem∂’, zivìs ‘Ωuvis’, zvaizd˙ ‘ΩvaigΩd∂’ ir kt.), dvibalsi¨ ei ir ie sumißimas (pvz., sviºkas ir sveÊkas, sviekatà ir sveikatà, ßievà ir ßeivà, tiºp ‘taip’...), nom. sg. gal∆n∂s -as fakultatyvißkas trumpinimas (vaÊks ‘vai- kas’...), ^vardΩio instr. sg. formos tajiœ ‘tavimi’, sajiœ ‘savimi’ (plg. pr∆s¨ m‡im ‘manimi’) ir kai kurios kitos ypatyb∂s. Patys zietelißkiai tvirtai tik∂jo, kad j¨ prot∂viai ßiose vietov∂se gyven´ nuo amΩi¨. Ir jie, be abejo, buvo teis∆s. J¨ prot∂viai tikrai nebuvo slavai ir çia nuo amΩi¨ gyveno, nesvarbu, kuria giminaiçi¨ balt¨ (ne slav¨!) kalba jie kalb∂jo. Kad ir kaip ten b∆t¨, ßi ßnekta iß tikr¨j¨ kelia ^vairi¨ problem¨. Viena aißku, kad jos istorija sud∂tinga. Galb∆t ßnekta atsirado sumißus autochtonams piet¨ aukßtai- çiams su v∂lesniu atsik∂lusi¨ vakar¨ aukßtaiçi¨ antsluoksniu. Galimas dalykas, b∆ta ir pr∆s¨, net jotvingi¨ priemaißos. Dar plg. kaim¨ vardus ZåsinaÊ, Zasºçiai (su
231 Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas Z- vietoj Û- ßalia ÛadeÊkiai su ißlaikytu Û-), up∂vard^ Zélva, juoba kad senov∂je çia kaΩkur netoliese tur∂jo eiti jotvingi¨ gençi¨ junginio ir rytini¨ balt¨ kalbin∂ riba. Suslav∂j´ Dainavos kaimo (plg. etnonimå Dainavà) gyventojai savo kaimå vadina üÚ‚ÂÁ¸ (Jotvingiai) – dar vienas etninio mißimo liudijimas. Aptariama knyga pradedama pratarme, turinçia ^sid∂m∂tinå moto: ÛODI, tavo d∂ka mes perßokame mirties bedugn´ (pagal Gintarå Ießmantå). Pratarm∂je trumpai papasakojama Zietelos ßnektos tyrimo istorija ir raßoma apie ßio Ûodyno atsiradimå. Toliau didokame skyriuje „Zietelos ßnekta ir jos Ωodynas“ kalbama apie tragiß- kå ßnektos likimå ir apie Ûodyno ßaltinius. Konstatav´s, kad daugelis zietelißki¨ nepaprastai myl∂jo savo t∂v¨ ir seneli¨ kalbå (teko ir ßi¨ eiluçi¨ autoriui ne kartå tuo ^sitikinti), Aloyzas Vidugiris aptaria bent pusßimt^ iß j¨ – tuos, kurie buvo pagrindiniai jo informantai ir, kaip pats nusako, tapo ne tik ßio ilgameçio darbo, bet ir paties autoriaus gyvenimo dalimi. Gerai padar∂ prid∂damas kai kuri¨ infor- mant¨ fotografijas – vaizdin^ j¨ dokumentå. Po to apraßomos svarbiausios ßnektos ypatyb∂s, aptariamas kirçio svyravimas, pateikiama ^domi¨ duomen¨ apie ßnektos fonetin´ sistemå, morfologin´ jos struk- t∆rå, ΩodΩi¨ darybå ir leksikå. Kadangi tie dalykai ne kartå ^vairi¨ autori¨ buvo aptarin∂ti, j¨ çia nekartosime. Pasitenkinsime tik vienos kitos anksçiau tyr∂j¨ ne- pasteb∂tos ar neakcentuotos ypatyb∂s nurodymu. Iß fonetini¨ ßnektos ypatybi¨ atkreiptinas d∂mesys ^ neißkeltå iki ßiol formå víeras ‘vyras’, kuri traktuotina kaip hipernormalizmas, atsirad´s ßalia ^prastin∂s vhras d∂l sutaptinio dvibalsio ie (resp. uo) fakultatyvißko tarimo kaip [y] ([∆]), plg. dynà, Zhtela (vaΩi∫kim) ßalia ^prastini¨ form¨ dienà, Zíetela (vaΩiúokim), tariam¨ ir dienà, Zíetela (vaΩiúokim). Ta proga prisimintina, kad hipernormalizmå víeras ‘vyras’ tur∂jo ir Ωemaitis „d∆nininkas“ Martynas MaΩvydas. Iß morfologijos dalyk¨ specialiojoje literat∆roje, rodos, plaçiau dar neaptarta I linksniuot∂s daiktavardΩio forma su dat. sg. gal∆ne -o (pvz., árklio ‘arkliui’) ßalia ßnektai ^prastin∂s su -u (árkliu ‘arkliui’). Tas pat pasakytina d∂l skaitvardΩi¨ ‘11’– ‘19’ antrojo d∂mens -lyka (su pailgintu balsiu i), pvz., vienúolyka... devyniólyka ir veinúolyktas... devyniólyktas. Aptardamas Ûodyno sandarå, Vidugiris konstatavo, kad neveng∂ pateikti ΩodΩi¨ variant¨, net okazionalizm¨. Ir gerai dar∂. Juk tyrimo metu ßnekta jau merd∂jo, t. y. gyveno jau paskutiniåjå savo egzistavimo stadijå, kurioje visokie individual∆s kraipymai yra ^prastinis reißkinys. Íiå ßnektos b∆senå Ûodynas ir tur∂jo atspind∂ti. Kokia ^vairi ir kartu ^domi zietelißki¨ leksika, galima ^sitikinti vien pasklai- dΩius Ûodyno puslapius, net labai nesigilinant ^ tekstå. Vieni ΩodΩiai primena se- n¨j¨ raßt¨ kalbå (èß ‘aß’, kíeka ‘kiek’, mu¡kti ‘ryti’, nasraÊ ‘burna’, pºkus ‘galvijai’, tõdrin ‘tod∂l’...), kiti m∆s¨ d∂mes^ nukreipia ^ senåjå lietuvi¨ buit^ (pvz., vytìn∂ ‘sieli¨ plaustas’, plg. sen¨j¨ dokument¨ vytìn´ ‘didel^ plokßçiadugn^ upi¨ laivå’, vytìnykas ‘sielininkas’, dokument¨ ‘upeivis’), taçiau daugumas sav¨ lietuvißk¨ (ne skolint¨) ΩodΩi¨ yra ßiaip jau labai ^dom∆s, niekur ar beveik niekur Lietuvoje
232 Archivum Lithuanicum 1 negird∂ti, pvz., kuõpinos ‘vaiß∂s’, lãkßtas ‘laißkas’, laœbas ‘stagaras, stambas’, latõtis ‘puriena’, mµnas ‘m∂nulis’, pãvardas ‘pravard∂’, plãksn∂ ‘blakstiena; pelekas’, rypúo- ti ‘dejuoti’, sãgikas ‘ßvarkelis, apsiaustas’, skraid˙ (ir skraÊΩd∂) ‘kregΩd∂’, ßãlusis ‘pa- nagi¨ skausmas sußalus’, ßepatà ‘pelk∂, bala’, ßókoti ‘nerißliai kalb∂ti’, ß©gauti ‘ßuo- rais, su protr∆kiais p∆sti’, ßvergetóti ‘paistyti, bet kå kalb∂ti’, térl∂ ‘molinis dubuo’, tinis ‘virßugalvis, momuo’, ∆kúoti ‘ß∆kauti’, v∂sùt∂ ‘pav∂sis’. NemaΩa visoki¨ perdirbini¨, kitokios darybos ΩodΩi¨, kartais archajißkesn∂s negu bendrin∂je kalboje, turinçi¨ kitas priesagas, kitokiå reikßm´, skirtingi tarny- biniai Ωodeliai ir panaßiai. Keli pavyzdΩiai: lieΩìvis ‘lieΩuvis’, mºdΩias ‘medis’, mer- gutà ‘mergina’, ramõnas ‘ramun∂’, sà ‘su’ (ir sadiºu ‘sudiev’, salìg ‘sulig’...), spl∫sna ‘plunksna’, ßkileñdis ‘v∂daras’... PaΩym∂tina, kad pasitaiko atvej¨, kai vartojamas savas Ωodis vietoj kit¨ tarmi¨ ir net bendrin∂s kalbos slavizmo, pvz., kvietiºnis ‘pyragas’, lup˙kas ‘kazl∂kas’. Nors Zietelos ßnekta ne vienå ßimtmet^ ißgyveno atskirta nuo lietuvi¨ kalbos masyvo, nors jos sålytis su bendrine kalba buvo menkas, taçiau naujai ^ ßnektå at∂jusi¨ bendrin∂s kalbos ΩodΩi¨, kad ir reçiau vartojam¨, Ûodyne uΩfiksuota ne- maΩa, toki¨ kaip mokyklà, mokinis, mókytojas ir pan. Slavizm¨ Zietelos ßnektoje buvo labai daug, turb∆t daugiau negu bet kurioje kitoje Pietryçi¨ Lietuvos pakraßçi¨ ßnektoje. Ir tai savaime suprantama turint gal- voje ßimtmeçiais uΩsit´susiå slav¨ – gud¨, lenk¨ ir rus¨ – kalb¨ apsupt^. Ínektos slavizmai irgi ^dom∆s, kitoms lietuvi¨ tarm∂ms ne^prasti, paprastai neturimi. Ía- lia daugelio slavizm¨ vartoti ir lietuvißki atitikmenys. Patys slavizmai skolinti ^vairiais laikais ir ne iß vienos slav¨ kalbos. Kartais net tas pats Ωodis b∆na ne vienå kartå paskolintas ir iß skirting¨ slav¨ kalb¨. Tuo atveju turimi skirtingi slavizmo variantai. Jie Ûodyne suregistruoti, pvz., pójezdas ir pociõngas ‘traukinys’, Ωìcia, Ωìtia ir Ωìzn∂ ‘gyvenimas’. Pateikiamas Ωiupsnelis ^domesni¨ Ûodyno slavizm¨: diçis ‘laukinis’, dirãvas ‘sky- l∂tas’, dj˙blas (ir dºblas) ‘velnias’, gãradas ‘miestas’, gledinµti ‘dairytis’, jauliótis ‘rody- tis, atvykti’, krepkùs ‘stiprus’, krißà ‘stogas’, ksionßkà ‘knyga’, lãstauka ‘kregΩd∂’, pal˙- kas ‘lenkas’, pãpas ‘popas’, pãtas ‘prakaitas’, paΩ˙ris ‘gaisras’, pºklas ‘pragaras’, pienà ‘puta’, ryvà ‘karçiai’, rõstas ‘∆gis’, salaujis ‘lakßtingala’, sãmas ‘pats’, sañdas ‘teismas’, sarnà ‘stirna’, sausiºm ‘visai’, savà ‘pel∂da’, s˙dlas ‘balnas’, slynà ‘seil∂’, spynà ‘nuga- ra’, ßaßà ‘plentas’, ßaukòvas ‘ßilkinis’, táinas ‘slaptas’, talmõkas ‘vert∂jas’, tençià ‘vaivo- rykßt∂’, tr∆nà ‘karstas’, tumõnas ‘r∆kas’, uçióba ‘mokslas, mokymasis’, udãlas ‘puikus; gabus’, ∆lis ‘avilys’, ©Ωas ‘Ωaltys’, vãlasas ‘plaukas’, vastõkas ‘rytai’, velikas ‘didelis’, vºselas ‘linksmas’, vºst∂ ‘Ωinia’, vies˙ (ir ves˙) ‘kaimas’, viesµnas (vesµnas) ‘kaimietis’, zãlatas ‘auksas’, zãras ‘tuoj’, zausiõ, zausiõdi ‘visada’, zdáisia (^terptinis Ωodis) ‘ro- dos, turb∆t’, zm∂jis ‘slibinas’, zno• ‘v∂l, iß naujo’, Ωálka ‘gaila’, Ωãludas ‘gil∂’, Ωárnos ‘girnos’. Gausu hibrid¨, toki¨ kaip stichºlis ‘eil∂raßtis’. NemaΩa perdirbini¨, atsiradusi¨ nusiΩi∆r∂jus ^ lietuvißkus ΩodΩius, susijusius prasm∂s poΩi∆riu, pvz., karßtavóti ‘ragauti’ (plg. karßtas).
233 Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas Èdomi slavizm¨ fonetika. Daug ΩodΩi¨ turi bals^ o vietoj slav¨ a arba o tais atvejais, kai kitose tarm∂se, kartais ir bendrin∂je kalboje, turimas a, pvz., ap÷ßtolas ‘apaßtalas’, chr÷bras ‘dråsus’, çioplià ‘garnys’, kopl÷nas ‘kunigas’, moskà ‘kauk∂’, r÷- kas ‘v∂Ωys’. Kadangi pasitaiko ir gretimini¨ variant¨ su a, tai slavizm¨ pavyzdΩiu atsirado atitinkam¨ lietuvißk¨ hipernormalizm¨, plg. komolis, komuolis ‘kamuo- lys’. Tas pat pasakytina d∂l balsi¨ ∂ ir e buvimo slavizmuose po priebalsi¨ ç, r, ß, Ω, net l, vietoj laukiamo o (iß slav¨ a). Toki¨ pavyzdΩi¨ Zietelos ßnektoje yra daug ir jie kitur bemaΩ ar ir visai negird∂ti, antai çerv˙kas ‘kirminas’, çºsta ‘daΩnai’, l˙chas ‘lenkas’, Ω˙lis ‘gailestis’. Gerai mok∂dami kaimyn¨ slav¨ kalbas, Zietelos lietuviai ^gudo slavizmuose tarti ir t¨ kalb¨ garsus bei gars¨ junginius, neb∆dingus lietuvi¨ kalbai, pvz., nrã- vytis ‘patikti’ (sako ir narãvytis), tiõmnas ‘tamsus’, tkáina ‘audykla’. Pastang¨ veng- ti panaßaus slavißko skolini¨ tarimo bei paçius skolinius lietuvinti (pvz., verãdyti ‘kenkti’) pastebime palyginti retai, paprastai tik senesniuose slavizmuose. Pasi- taiko keistok¨, kitur ne^prast¨ vengimo atvej¨, pvz., imßà ‘mißios’ (plg. mißià iß lenk¨ msza). Lietuvi¨ kalbai iß seno svetimas priebalsis h zietelißkiams buvo visai ^prastas garsas, matyt, jau seniai mok∂jo j^ tarti. D∂l daugyb∂s gudißk¨ skolini¨-dublet¨, t. y. su ßiuo priebalsiu (naujesni¨) ir be jo (senesni¨) ΩodΩio pradΩioje (plg. hadynà ir adynà ‘valanda’, h©taryti ir ©taryti ‘ßnek∂ti’), ßnektoje atsirado nemaΩa hipernor- malizm¨ su h- lietuvißkuose ΩodΩiuose. Ûodyne uΩfiksuota, pvz., hãdata ‘adata’, haÊti ‘eiti’ (iß aÊti), hakìs ‘akis’, hálkanas ‘alkanas’, halk∫n∂ ‘alk∆n∂’, hãnas ‘jis’ (iß ãnas), hardhti ‘ardyti’, harklis ‘arklys’, hárti ‘arti’, hãßara ‘aßara’, háudeklas ‘audek- las’, háugti ‘augti’, hausìs ‘ausis’, hãΩeras ‘eΩeras’ (iß ãΩeras), hìs ‘jis’, hobuolis ‘obuo- lys’, húoga ‘uoga’, hùp∂ ‘up∂’. Íalia paprastai vartotos ir formos be h-. Slavizm¨ persunkta Zietelos ßnekta – tai tikra laboratorija kalbos patvarumo ir jos gyvasties tyr∂jams. Ûodynas rodo, kiek kalba geba pakelti svetimos kalbos Ωo- dΩi¨. Galima spr´sti apie tai, koks svetimybi¨ kiekis yra jau mirtinas, kaip sveti- mos kalbos ΩodΩiai negr^Ωtamai keiçia leksikos ir semantikos tarpusavio ryßius, kol galiausiai poveikis tampa mirtinas. Matome, kaip kalba prießinasi ir vis vien b∆na priversta pasiduoti svetimoms ^takoms. Ûodyno pabaigoje prid∂tas vardynas – zietelißki¨ vartot¨ vietovardΩi¨ ir asmenvardΩi¨ (vard¨, pavardΩi¨, pravardΩi¨) såraßai. Pateikiami ^domesni pa- vyzdΩiai. VietovardΩiai: MastaÊ ‘åÓÒÚ˚’, Na•gardas ‘Naugardukas’, Slãnimas ‘ëÎÓ- ÌËÏ’, Valkaviskas ‘ÇÓÎÍÓ‚˚ÒÍ’, Vìlnia ‘Vilnius’. Labai ^vairios ir ^domios pavard∂s, kuri¨ dalis nuraßyta iß antkapi¨, sen¨j¨ dokument¨. UΩfiksuota nemaΩa pavar- dΩi¨, ißlaikiusi¨ lietuvißkas formas: Bablis, Bajõras, Bambirius, Bringºlis, Cìgelis (Cigºlis), Çinçeikà, Çiulkìnis, Dargºviçius, Dubìckas, Dubíeka, D∆dà, Gérv∂, Gi¡vinas, Ginºlis, Grainis (GraÊnis), Gribas, Gr∫dis, Gurnà, Gùrskas, Jakùbçikas, Jaskà, Jíerus, Júoda, Juodkà, Jurçiùkas, Karvºlis, Karpºlis, Kaßkà, Klizas, Kuliºßis, Kurilà, Lailà, Lauru- kºviçius, Lénkas, Liaußùkas, Maldùtis, Marciùkas, Mikßutà, Minçiùkas, MindΩià, Mìz- giris, Miziùkas, Moz©ras, Pacºlis, Pãtißas, Pºtraßas, Pißçiùkas, Pùkas, RagaÊßis, Raubà,
234 Archivum Lithuanicum 1 Rìmßa, Rudùlis, Sãkalas, Saukà, Saukºlis, Sáuras, Svìbas, Íaipùkas, Íavºlis, Ímáustas, Ímáußta, Tilvìkas, Tùminas, Turkºviçius, Ùrbonas, Urbanãviçius, Vaitießkà, Vançiùkas, Vasiukºviçius, Vaßkºlis, Û(v)ìrblis, -is, Ûùkas, Ûukºlis, Ûurlºviçius. Daug suslavint¨ pavardΩi¨, taçiau ir toki¨ lietuvißkumas daΩnu atveju akivaizdus, pvz., Cilvík, Dervúk (Dziervúk), Doilida, Domontoviç, Dovgialoviç, Gintout, Ginvid, Grigeleviç, Jur- gél’, Kestuteviç, Klißeviç, Lupik, Montviloviç, Íil, Vanagel’, Vanagelioviç ir pan. Dar lietuvißkesn∂s pravard∂s, pvz., Carùkas, Gaidºlis, Gaidis, Garsùkas, Gvazdù- kas, Jurgºlis, Kaziùlis, Kazußõkas, Kordõßius, Lìtikas, Maçiõkas (Maçiùkas), Manochºlis, Maßnà, Mata•ßas, Mikailùkas, MindΩià, Mutkà, Peçiùkas, Petußõkas, Pici∆gà, Pirogà, Ponºlis, Salotà, Seredà, Stùkas, Svìlis, Íenkà (Íeñkas), Íirnà, Íumrà, Tij©nas, Tumuo- s˙lis, TuΩilà, VaÊtas, Vaikºlis, Zesiõnas. Pateikiame b∆dingesnes krikßto vard¨ lietuvißkas bei labiau sulietuvintas for- mas: Adõlis ‘Adolfas’, Alenà ‘Elena’, AlΩbietà ‘ElΩbieta’, Bonifãtas ‘Bonifacas’, Bèni- kas ‘Benjaminas’, Cacalijà, Cìl∂, Cilià ‘Cecilija’, Damijõnas ‘Dominykas’, Danilà ‘Da- nielius’, Dievodúotas (vertinys iß sl. Bogdan) ‘Teodoras’, Gabris, Gabrùkas ‘Gabrie- lius’, Ivõnas ‘Jonas’, Jãsius, Jasùkas ‘Jonas’, Jaz˙pas ‘Juozapas’, Karãlius ‘Karolis’, Macis, Macùkas, Maçiùkas ‘Meçislovas’, Marcùkas ‘Martynas’, Marùkas ‘Marius’, Mikõsis ‘Mykolas’, Nelià ‘Anel∂’, Pabijõnas ‘Fabijonas’, Páulas, Pauliùkas ‘Povilas’, Polinà ‘Apolonija’, Ráina, Rajinà ‘Regina’, Ramõnas, Ramon˙lis ‘Romanas’, Silvùkas, Silvùlis ‘Silvestras’, Íìmas, Íimùkas, Simùkas ‘Simonas’, Vãlius ‘Valentinas’, Zìdorius ‘Izidorius’, Zmìtras, Zmitrùkas, Zmitruk˙lis ‘Dimitrijus’. Èdomu, kad Zietelos lietuviai sulietuvino kai kuri¨ savo ßnektos tyr∂j¨ nelietu- vi¨ pavardes, pvz., estå Arumaa vadino Ãrumas, norvegå Stangå – Stañkas. Ißkeltas tik vienas kitas ßios nepaprastos mirusios lietuvi¨ ßnektos bruoΩas. Aptariamasis Ûodynas – tai ißtisinis kalbos lobynas, kuriuo amΩiais naudosis dialektologai ir kalbos istorikai, su didΩiu d∂kingumu min∂dami jo autori¨ Alo- yzå Vidugir^.
Zigmas Zinkeviçius
Z IGMAS ZINKEVIÇIUS Gauta 1998 m. gruodΩio 27 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva
235 Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata. MãΩosios literat∆ros formos XVI–XVII amΩiaus Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s spaudiniuose. Senoji Lietuvos literat∆ra, VII knyga,
Vilnius: Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas, 1998, 372 p. ISBN 9986–513–48–0, 9986–513–49–9
Sulauk∂me dar vienos reikßmingos knygos, skirtos senajai Lietuvos literat∆rai. Vien per pastaruosius porå met¨ j¨ pasirod∂ net kelios. Skirtingai nuo ankstes- ni¨j¨, skirt¨ vieno autoriaus1 ar vieno Ωanro2 analizei, glaustam skirting¨ epoch¨ pristatymui3, Egl∂s Patiej∆nien∂s knyga apr∂pia didΩiul´ Ωanr¨ bei maΩ¨j¨ li- terat∆ros form¨ ^vairov´ XVI–XVII amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos spaudiniuose. Daugelis skaitytoj¨ çia suras dar visißkai neΩinomå Ωem´, pirmå kartå ißgirs ne^prastai skambançius pavadinimus: akromesostichas, chronostichas, elogijas, enigma, lema, onomastikas, telestichas ir kitus. Daugelis j¨ iß tikro lietuvißkai pateikiami pirmå kartå, kai kuriuos autorei teko sukurti paçiai, kaip antai: herbin∂ poezija, artificiozin∂ poezija, dedikatas, ikona. Terminologinius sunkumus bei
1 Sigitas Narbutas, Tradicija ir originalumas 3 Sigitas Narbutas, Lietuvos Renesanso literat∆- Jono Radvano „Radviliadoje“, Vilnius: ra, Vilnius: Baltos lankos, 1997; Eugenija Vaga, 1998. Ulçinait∂, Lietuvos baroko literat∆ra, Vil- 2 Rasa Jurgel∂nait∂, Lotynißkoji laidotuvi¨ po- nius: Baltos lankos, 1997. ezija. XVI amΩiaus pabaigos Vilniaus Akade- mijos tekst¨ retorin∂ analiz∂, Vilnius: Lietu- vi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas, 1998.
236 Archivum Lithuanicum 1 principus, pagal kuriuos ßie terminai buvo kuriami, autor∂ aptaria „Pratarm∂je“. Reikia tik∂tis, kad jie prigis lietuvi¨ literat∆rologijoje, ^eis ^ literat∆ros termin¨ Ωodynus, ^gis aprobuotos vartosenos statuså. Patiej∆nien∂s darbo objektas – nedideli eiliuoti tekstai, sudarantys neatsiejamå vis¨ sen¨j¨ XVI–XVII amΩiaus spaudini¨ dal^. Knygos pabaigoje pateiktame „Íal- tini¨ såraße“ nurodyta 320 knyg¨, iß kuri¨ autor∂ atrinko analizuojamus tekstus bei iliustracijas. Be jokios abejon∂s, ßis såraßas n∂ra galutinis ir uΩbaigtas. Vilniaus universiteto bibliotekoje dabar yra apie 18 500, o Moksl¨ akademijos biblioteko- je – apie 17 500 XVI ir XVII amΩiaus knyg¨. Beveik kiekvienoje iß j¨ galima rasti herbini¨ eil∂raßçi¨, epigram¨, dedikacij¨. Taigi bendras maΩ¨j¨ literat∆ros form¨ skaiçius gal∂t¨ siekti kelis t∆kstançius vienet¨. Patiej∆nien∂s darbo tikslas nebuvo juos visus suregistruoti ar bibliogra- fißkai apraßyti. Ji rinkosi tekstus tipologiniu principu, stengdamasi ißryßkinti vie- nos ar kitos literat∆rin∂s formos „gimimå“, raidå nuo Antikos iki Baroko epochos, aptarti kult∆ros kontekstå, kuriame konkretus eil∂raßtis buvo paraßytas, steng∂si apib∆dinti autori¨, uΩsakovå ar dedikatå, galimå poveik^ ir funkcionavimo erdv´. Tokiå savo tyrimo krypt^ Patiej∆nien∂ motyvuoja taip: „Buvo uΩsibr∂Ωtas ir tam tikras aukßtesnis tikslas – apib∆dinti terp´, kurioje brendo reikßmingesni XVI– XVII a. LDK literat∆ros k∆riniai, bent iß dalies atspind∂ti anuometin^ måstymo b∆då, atskleisti senåjå estetini¨ vertybi¨ sistemå, tokiå nepanaßiå ^ dabartin´, tarsi iß vidaus paΩvelgti ^ nepaprastai margå ir intensyv¨ ano meto literat∆rin^ gyve- nimå. Nor∂josi ne tik papasakoti, bet ir parodyti, – tai viena iß prieΩasçi¨, kod∂l ßi knyga taip gausiai iliustruota“ (p. 12–13). Darbe atsiribota nuo XVIII amΩiaus spaudini¨ (b∆t¨ per daug ißaugusi knygos apimtis), nuo MaΩosios Lietuvos tekst¨ (reik∂t¨ lyginti su vokieçi¨ literat∆ra), nuo rankraßtin∂s XVI–XVII amΩiaus medΩiagos (pasinaudota tik teoriniais kai ku- ri¨ Ωanr¨ apibr∂Ωimais). Savo ruoΩtu XVI–XVII amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Ku- nigaikßtijos k∆rini¨ analiz´ papild∂ gausus Europos literat∆ros kontekstas: Itali- jos, Vokietijos, Lenkijos, Belgijos spaudiniai, rodantys, jog Renesanso ir Baroko epochos Europoje buvo susiformavusi bendra intelektualin∂ erdv∂ su vienodais literat∆rin∂s, menin∂s k∆rybos modeliais, su tais paçiais estetikos kanonais bei vertinimo principais. Galime aißkiai konstatuoti, jog Lietuvos XVI–XVII amΩiaus literat∆ra yra integrali Europos literat∆ros dalis. Taigi imame ^ rankas 372 puslapi¨ foliantå, kuriame ißanalizuoti 145 ilgesni bei trumpesni tekstai, juos papildo 156 iliustracijos, teorißkai apibr∂Ωti ir paaißkinti 60 Ωanrini¨ bei literat∆rologini¨ termin¨. Knygå sudaro pratarm∂, keturios pagrindin∂s dalys, apibendrinimas, termin¨ rodykl∂, asmenvardΩi¨ rodykl∂ ir santrauka angl¨ kalba. Pirmojoje dalyje „Nuo Senov∂s Graikijos iki Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s“ (p. 20–37) aptariama epigrama ir kitos „epigramin∂s poezijos“ (poesis epigrammata) literat∆rin∂s formos, kilusios iß epigrãfo (gr. ®pigråfv – ‘^r∂Ωti, ^raßyti, uΩraßyti’), t. y. „^raßo“, arba „uΩ- raßo“, lotynißkai vadinamo inskripcija (inscriptio). Trumpi ^raßai, ißraiΩyti ant kapo
237 Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata paminkl¨, ind¨, daikt¨, pastat¨ ilgainiui virto literat∆riniu Ωanru. Jo skiriamasis bruoΩas buvo glaustumas (brevitas), t. y. kondensuota mintis, pasibaigianti netik∂- ta, kartais paradoksalia, ißvada. Baroko epochos retorikos vadov∂liuose bei skai- tomuose kursuose imta reikalauti, jog epigramos pabaiga b∆t¨ ne tik netik∂ta (conclusio inopinata), bet ir „aßtri“, „konceptißka“ (acuta), ji laikyta svarbiausia epi- gramos dalimi ir jos puoßmena (F3–2183: acumen est praecipua pars epigrammatis et maximum eius ornamentum). Egl∂ Patiej∆nien∂ apΩvelgia epigramos kilm´ bei raidå Senov∂s Graikijoje, Ro- moje, ViduramΩiais bei Renesanso epochoje, ißryßkindama tam tikras epigramos raidos slinktis bei ßio Ωanro atßakas: epitafijå, akrostichå, anagramå, emblemå ir kitas. Çia daugiausia remiamasi lenk¨ (Alina Siomkai¬o, Zygmunt Kubiak, Juliusz Chroµcinski) bei rus¨ (åËı‡ËΠɇÒÔ‡Ó‚, àθfl ÉÓÎÂÌˢ‚-äÛÚÛÁÓ‚ ) mokslinink¨ tyrimais. N∂ra pagrindo prikißti, kad autor∂ nesinaudoja lietuvi¨ mokslinink¨ darbais, nes 1988–1998 metais, kai buvo raßoma disertacija ir spaudai rengiama knyga, dar nebuvo nei Dalios Dilyt∂s „Antikin∂s literat∆ros“ vadov∂lio, nei Mar- cialio epigram¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå, nei kit¨ publikacij¨4. Vis d∂lto keistai atrodo, kai antikinei epigramai apib∆dinti pasitelkiama Vytauto Kubiliaus citata, nieko bendra neturinti su Marcialiu. Atsiribojusi nuo „didΩi¨j¨“ DLK epigramin∂s k∆rybos meistr¨ – Petro Roizi- jaus, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Danieliaus Naborovskio, Stanislovo Sa- muelio Íemetos, – Patiej∆nien∂, deja, nepaaißkina, kas gi veik∂ „maΩuosius“ epigram¨ k∆r∂jus, iß ko jie mok∂si, kuo sek∂. Ar vien tik iß Marcialio? Ir ar tiesiogiai iß jo? Veikale Apie aßtrumå ir ßmaikßtumå, arba Seneka ir Marcialis (De acuto et arguto, sive Seneca et Martialis) Sarbievijus ißvardija svarbiausius XVII amΩiaus epigram¨ k∆r∂jus, juos cituoja ir ragina sekti. Tai vokieçi¨ j∂zuitai Mo- tiejus Raderis (1561–1634), Jok∆bas Bidermanas (1561–1634), pranc∆z¨ j∂zuitas Bernardas Bauhusijus (1575–1619). B∆tent ßie autoriai daΩniausiai minimi ir rank- raßtiniuose retorikos kursuose. Greta j¨ paprastai nurodomas angl¨ poetas Joh- nas Owenas (1563–1622), lenk¨ poetas Janas Kochanowskis (1530–1584) ir pats Sarbievijus (1595–1640). B∆tent jie ir suformavo poetin´ epigramos mokyklå XVI–XVII amΩiaus Europoje, jie buvo imitacijos ßaltinis poetikos bei retorikos klas∂s studentams kolegijose bei universitetuose. Íi¨ dalyk¨ aptarimas b∆t¨ da- v´s gerokai tvirtesn^ teorin^ pagrindå DLK epigramos analizei. Lieka neaißku, kod∂l pagrindini¨ Renesanso ir Baroko literat∆ros teoretik¨ – Julijaus Cezario Skaligerio ir Jok∆bo Pontano veikal¨ n∂ra nei ßaltini¨, nei literat∆ros såraße, o Jok∆bo Masenijaus vienas veikalas ^trauktas ^ literat∆ros, o kitas – ^ ßaltini¨ såraßå, nors abu yra to paties lygmens.
4 Dalia Dilyt∂, Antikin∂ literat∆ra, Vilnius: Jo- Baltos lankos, 1998; J∆rat∂ Terleckien∂, ßara, 1998, 168–170, 389–393; [Marcus Va- „Epigramos Ωanro genez∂s problemos“, lerius Martialis,] Epigramos, ^ lietuvi¨ kal- Literat∆ra (VU mokslo darbai), Vilnius, bå vert∂, ^Ωangå ir paaißkinimus paraß∂ 1998, 96–101. Aleksandra Teres∂ Veliçkien∂, Vilnius:
238 Archivum Lithuanicum 1 Antroji monografijos dalis – „Poesis tacens, pictura loquens“5 – susideda iß trij¨ skyri¨. Pirmas – „Vaizdo ir teksto derm∂“ – skirtas literat∆rinei emblemai, sujungusiai vaizduojamåj^ menå ir Ωod^. Tai barokißkiausia literat∆ros ir meno forma. Patiej∆nien∂ pabr∂Ωia ikonologijos, emblemißkos hieroglifikos tyrim¨ spra- gas Lietuvoje, palyginti su panaßaus pob∆dΩio darbais Vokietijoje, Anglijoje, Len- kijoje, Olandijoje. Reikia pripaΩinti, jog aptariamoji knyga ßiuo metu labiausiai tå spragå ir uΩpildo6. Çia pateikiami gaus∆s emblem¨ pavyzdΩiai rodo, jog Lietuvoje XVI–XVII amΩiuje buvo gerai Ωinomos Ωymiausi¨ Europos hieroglifikos bei em- blemikos klasik¨ Jono Pierijaus Valeriano, Mikalojaus Kausino, Andriaus Alciato, Çezar∂s Ripos knygos. Tai, kad j¨ b∆ta Lietuvos bibliotekose, o DLK autori¨ k∆- riniuose yra identißk¨ emblem¨ atvaizd¨, iß ties¨ akivaizdΩiai liudija, jog ßalyje, palyginti neseniai dar netur∂jusioje raßto, jau XVI amΩiaus pabaigoje buvo susi- formav´s kult∆ros elitas, pasaul^ suvokiantis per europietißk¨ simboli¨ sistemå ir gebantis laisvai tais simboliais operuoti (p. 333). Emblemin∂s poezijos ^vadå papildo skyrius „Herbiniai eil∂raßçiai“ (p. 77–151), kurie traktuojami kaip emblemin∂s ar epigramin∂s poezijos dalis. Çia pateikiama daug istorin∂s, etimologin∂s, kult∆rin∂s informacijos, susijusios su ßio Ωanro spe- cifika. Ißryßkinamas mecenat¨ vaidmuo, esmingai paveik´s emblemin∂s, heral- din∂s k∆rybos formå bei turin^. Per herbinius eil∂raßçius atsiveria ^domi XVI–XVII amΩiaus DLK kult∆ros panorama, kalb¨ bei tikyb¨ santykiai, autori¨ ißsilavini- mas bei individualus talentas, gyvenimo aktualijos, reikßmingiausios konkretaus laikotarpio id∂jos (p. 83). Herbiniai eil∂raßçiai patvirtina bendråjå XVI–XVII am- Ωiaus literat∆ros tendencijå: nuo konkretaus, detalaus apraßymo einama prie ale- gorinio aißkinimo ir panegirikos. Knygos pradΩioje dedami eil∂raßçiai buvo savo- tißkas raktas turiniui suprasti. Juose kondensuotai b∆davo pasakoma tai, kå v∂liau autorius pl∂todavo tekste, ryßkindamas atskirus herbo elementus, siedamas su konkretaus herojaus gimine, ßlove, nuveiktais darbais. Herbiniai eil∂raßçiai rodo ypatingå Baroko poet¨ ißradingumå, pom∂g^ kurti uΩßifruotå, metaforißkå, oksi- moronais ir konceptais gr^stå poezijå. Kartu herbiniai eil∂raßçiai atlikdavo ir puo- ßybin´ knygos atsklandos funkcijå. Vaizdo ir teksto santykiui skirtå dal^ pabaigia skyrius „Emblemikos raida“ (p. 153–203), kuriame dar kartå gr^Ωtama prie herbin∂s ir emblemin∂s poezijos ryßio, j¨ tarpusavio såveikos. Çia pateikiama nemaΩai literat∆rin∂s emblemos pa- vyzdΩi¨, ryßkinamas santykis tarp tradicin∂s literat∆rin∂s emblemos „triados“: lemos (lemma, epigraphus, inscriptio), pießinio (imago, icon, pictura) ir j^ komentuo- jançio teksto (epigramma, subscriptio). Aißkinami tie atvejai, kai turime tik lite- rat∆rin´ emblemå be pießinio, taçiau ir lema, ir ikona aißkiai ^sivaizduojamos. Vardijami XVI–XVII amΩiaus spaudiniuose pasitaikançi¨ emblem¨ k∆r∂jai: Mika-
5 Poesis tacens, pictura loquens (lot.) – ‘tylinti XVII a. knyg¨ grafika. Herbai senuosiuose poezija, kalbantis paveikslas’. Lietuvos spaudiniuose, Vilnius: VDA lei- 6 Beveik tuo paçiu metu pasirod∂ ir Jolitos dykla, 1998), daug kuo papildantis Pa- Lißkeviçien∂s parengtas leidinys (XVI– tiej∆nien∂s keliamas problemas.
239 Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata lojus Miekickis, Tomas Mamçinskis, Martynas Merkinißkis, Jonas Lanckoronskis, Jonas Volskis, Stanislovas ir Jonas Kißkos, Jeronimas Bildziukeviçius ir kiti. Dau- gelis j¨ literat∆rines emblemas k∆r∂ dar besimokydami Vilniaus akademijoje, tarsi nor∂dami pademonstruoti humanitarinio ißsilavinimo galimybes, prisid∂ti prie garbingo asmens (karaliaus, vyskupo, vaivados) paßlovinimo. Pirmuoju spausdintu literat∆rini¨ emblem¨ (kai yra tik ikona ir tekstas) rinki- niu Patiej∆nien∂ laiko Bildziukeviçiaus knygå Íventojo t∂vynainio, glob∂jo Kazimiero dorybi¨ Ωenklas, hieroglifin∂mis emblem¨ fig∆romis atspind∂tas (Divi tutelaris patrii Ca- simiri insigne virtutum, hieroglyphicis emblematum figuris adumbratum, Vilnae, 1610). Autor∂ paΩymi aukßtå ßio leidinio gravi∆r¨ kokyb´, såsajas su renesansine hierogli- fika, rom∂nißkos lietuvi¨ kilm∂s priminimå. Èdomios Patiej∆nien∂s mintys apie eu- ropini¨ simboli¨ ir vietini¨ realij¨ jungt^ DLK emblemose. XVI–XVII amΩiaus spau- diniuose gausu krikßçionißk¨ emblem¨. Patiej∆nien∂s manymu, ßi emblem¨ gru- p∂ yra gausiausia. Po jos eina hieroglifin∂, mitologin∂, ikonologin∂ ir „istorin∂“ emblema (p. 197). Labai svarbu, kad analizuodama herbin´ bei emblemin´ poezijå Patiej∆nien∂ panaudojo daug naujos medΩiagos, surado Lietuvos bibliotekose neturim¨ tekst¨, ^trauk∂ juos ^ m∆s¨ literat∆rin´ ir kult∆rin´ apyvartå. Vis d∂lto ^ akis krinta tai, kad vaizdin∂ emblemos forma autorei yra daug ^domesn∂ nei literat∆rin∂. Liko net nepamin∂tas bene Ωymiausias literat∆rini¨ emblem¨ k∆r∂jas Zbignievas Morß- tinas. Tai rodo, jog ateityje b∆t¨ pravartu ißleisti atskirå literat∆rini¨ emblem¨ rinkin^, kuriame ikonografin∂s iliustracijos atlikt¨ vien pagalbin^ vaidmen^. Treçioji monografijos dalis – „Poezijos ir prozos paribyje“ – skirta bene popu- liariausi¨ Baroko epochos Ωanr¨ – elogij¨ ir epitafij¨ (p. 205–228) bei inskripcij¨ ir epigraf¨ (p. 229–265) analizei. Pasak Patiej∆nien∂s, elogijuose „sukoncentruota visa, kas laikoma b∆dingiausiais baroko literat∆ros estetikos poΩymiais: retorini¨ fig∆r¨ gausa, netik∂çiausi palyginimai, minties l∆Ωiai, konceptai, nuolat ΩaidΩia- ma dviprasmyb∂mis, perkeltin∂mis prasm∂mis, minçi¨ ir gars¨ såskambiais, m∂- gaujamasi ißorine teksto forma“ (p. 227). Taçiau smulki¨j¨ literat∆ros Ωanr¨ ne- galima traktuoti vien kaip pramogos, Ωaidimo rezultato. Tai buvo savotißka „isto- rijos pamoka“, poetinio meistrißkumo, estetinio skonio, pilietinio såmoningumo ugdymas. Svarbu paΩym∂ti ir tai, jog ßiais tekstais buvo priminta ir ^prasminta daug svarbi¨ istorini¨ ^vyki¨ bei asmenybi¨ (Chotino m∆ßis, Livonijos karas), pabr∂Ωtas istorijos t´stinumas, praeities ir dabarties jungtis. Didingos Lietuvos praeities priminimas, didΩi¨j¨ Lietuvos kunigaikßçi¨ ßlovinimas, Lietuvos valsty- b∂s simboli¨ (Vyçio, Gedimino stulp¨) demonstravimas ßi¨ tekst¨ iliustracijose ugd∂ tautin´ lietuvi¨ savimon´, T∂vyn∂s meil´ ir patriotizmå. Ketvirtoji monografijos dalis – „Poesis artificiosa“ – skirta aptarti beveik visái ßiais laikais nebeΩinomoms maΩosios literat∆ros formoms, pavyzdΩiui: enigmai, anagramai, echo, chronostichui, telestichui, logogrifui, akrostichui. Neatsitiktinai ß^ terminå Patiej∆nien∂ palieka neißverstå: tai ißties nelengva padaryti, nes poesis artificiosa gali reikßti ir „menißkå“, „meistrißkå“, ir „dirbtin´“, „nenat∆raliå“,
240 Archivum Lithuanicum 1 „^mantriå“ poezijå. Lenkai ßiuo atveju vartoja terminå „poezja kunsztowna“, rusai – „ÍÛ¸fiÁ̇fl, ÙË„Û̇fl ÔÓ˝ÁËfl “. Manyçiau, jog lietuvißkai ßios poezijos sampratå geriausia atitinka „^mantriosios poezijos“ terminas, ir jis tikrai tinka- mesnis negu paΩodinis vertimas „artificiozin∂ poezija“. Íio pob∆dΩio k∆rybai pagr^stai taikomas ir „epigramin∂s poezijos“ pavadinimas: ßiaip ar taip, ji arti- mai siejasi su „^raßo“ etimologija. Galima pritarti Patiej∆nienei, tvirtinançiai, jog „ta pati literat∆ros forma pagal funkcijos kriterij¨ buvo laikoma epigramine, o pagal komponavimo b∆do kriterij¨ – artificiozine“ (p. 268). Tokie k∆riniai – tai savotißki galvos∆kiai, kryΩiaΩodΩiai ar pasjansai, kur ΩaidΩiama ΩodΩi¨ pras- m∂mis ir formomis, kur griaunamos ^prastos morfologijos, sintaks∂s normos, maißoma skirting¨ kalb¨ leksika, derinamos skirtingos Ωenkl¨ sistemos, sureikß- minta vizualin∂ raßyto ar spausdinto ΩodΩio ißraißka. Suprantama, jog tokio po- b∆dΩio k∆ryba daΩnai vadinama „keistenyb∂mis ir ißsigimimais“, laikoma be- verte ir „intelektualiai tußçia“ (p. 268). Skaitytojas çia ras iß ties¨ daug peno „proto mankßtai“ ir vaizduotei. Stebina ir Ωavi Patiej∆nien∂s kantryb∂ ir ^Ωvalgumas ßifruojant viså ßitå „kabalistikå“, pa- vyzdΩiui, Laurencijaus Bojerio, Jono Nekraßeviçiaus, Jono Radvano eil∂raßçius (p. 313, 315, 317). Tiesa, çia atsirado ir smulki¨ netikslum¨: 319 puslapyje cituo- jamas eil∂raßtis yra iß rinkinio, ißleisto ne mirus vyskupui Eustachijui Valaviçiui, o Vilniaus vyskupui Valerijonui Protaseviçiui (1580); ΩodΩius „Tertio Idvs Ivli“ reik∂t¨ versti ne „treçiå liepos id¨ dienå“ (p. 304), o „treçiå dienå po liepos id¨“. Neteisingai ißverstas dvieilis:
MosChe IVgo fera CoLLa para, reX eCCe PoLonVs In te enseIs propIor frena rotasqVe parat. „Maskv∂ne, laukin^ sprandå jungui paruoßk, ßtai Lenkijos karalius ⁄⁄ tau ruoßia pakinktus ir veΩimå, kurie tau labiau pritinka nei kardai“ (p. 305). EnseIs negali b∆ti laikomas vienu ΩodΩiu, nes tokio ΩodΩio ar gramatin∂s formos lotyn¨ kalboje n∂ra. Originale pakankamai aißkiai matyti, jog ense ir Is paraßyti atskirai. Tad ir prasm∂ ßio dvieilio yra tokia: „Maskv∂ne, laukin^ sprandå jungui ruoßk, [nes] ßtai Lenkijos karalius ⁄⁄ ruoßia prieß tave Ωåslus ir ratus; [savo] kardu jis [jau] yra arti tav´s“. Abejotinas ir Jono Radvano eil∂raßtyje (p. 313) ΩodΩio rhadios siejimas su graikißku ΩodΩiu Wådioq (‘lengvas, nesunkus’). Jeigu tai prieveiksmio forma, netin- ka kirtis (Wadºvq), jeigu acc. pl. ‘lengvus’ [spindulius] – tur∂t¨ b∆ti rhadi∆s (Wå- dioyq). Taigi greiçiausiai çia yra tik sugraikinta lotynißkos radius forma, kaip ir ΩodΩiuose lachryma (vietoj lacryma), charus (vietoj carus), pheretrum (vietoj feretrum) ir panaßiuose. Patiej∆nien∂s knyga atveria mums dar vienå turtingå, bet kol kas maΩai Ωino- må senosios Lietuvos raßtijos klodå, akivaizdΩiai parodo, kaip nuo Antikos Euro- pos kult∆roje egzistuojantys Ωanrai bei literat∆rin∂s formos funkcionavo Lietuvo- je, kokiuose socialiniuose sluoksniuose labiausiai reißk∂si, kas buvo t¨ k∆rini¨ autoriai ir uΩsakovai. Çia labai svarbus k∆r∂jo ir skaitytojo santykis. Egl∂ Patiej∆-
241 Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata nien∂ teisi, jog „knygos nespausdinamos ten, kur n∂ra kam jas skaityti“ (p. 327). Smulki¨j¨ Ωanr¨ ir „^mantriosios poezijos“ tekst¨ gausa Lietuvoje XVI–XVII am- Ωiuje rodo çia buvus Vakar¨ Europai prilygstant^ literat∆ros ir kult∆ros lyg^, tam tikrå visuomen∂s brandå, norå ir geb∂jimå priimti, suvokti ir savaip panaudoti visuotin∂s civilizacijos laim∂jimus. B∆t¨ naudinga ißversti ßiå vertingå knygå ^ kuriå nors iß pagrindini¨ Europos kalb¨, nusi¨sti ^ svarbiausias pasaulio bibliotekas. Tai b∆t¨ ne blogesnis Lietuvos vardo priminimas negu politik¨ kalbos ar sportinink¨ pergal∂s. Belieka priminti, jog 1999 met¨ trij¨ Baltijos valstybi¨ graΩiausios knygos me- no konkurse ßi knyga (dailininkas a. a. Saulius Chlebinskas) laim∂jo I premijå. Taigi pra∂jus maΩdaug keturiems ßimtams met¨ nuo knygoje apraßyt¨ tekst¨ dar kartå patvirtinta mokslo ir meno derm∂.
Eugenija Ulçinait∂
E UGENIJA ULÇINAITÎ Gauta 1999 m. kovo 10 d. Klasikin∂s filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva
242 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda (XVI gs.–XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti. Avotu vflsture un daΩas problem‡tiskas fonologijas, morfologijas, sintakses un leksikas ¤patn¤bas
Habilit‡cijas darbs Vilna, 1998, 86 lpp.
Labai dΩiugu, kad pamaΩu ^sib∂g∂ja ne tik lietuvi¨, bet ir latvi¨ sen¨j¨ raßt¨ tyrimai, – jie Latvijoje ilgå laikå buvo beveik sustoj´. Íioje srityje nemaΩa jau yra nuveik´s jaunas latvi¨ baltistas P∂teris Vanagas (gim´s 1962 metais). Jo pirmoji 1988 metais Vilniuje apginta disertacija buvo plataus baltistinio profilio: joje nag- rin∂ta u kamieno b∆dvardΩi¨ raida lietuvi¨, latvi¨ ir pr∆s¨ kalbose. Beje, ßio darbo pirmasis variantas buvo paraßytas lietuvißkai. Tik reikia apgailestauti, kad jis ligi ßiol n∂ra ißleistas atskira knyga (ßia tema pasirod∂ tik keletas straipsni¨). V∂liau Vanagas pasin∂r∂ ^ pirm¨j¨ latvißk¨ tekst¨ studijas. Jas apvainikavo habilitacinis darbas Seniausio periodo (XVI a.–XVII a. pradΩios) latvi¨ raßtai: ßaltini¨ istorija ir kai kurios problemißkos fonologijos, morfologijos, sintaks∂s ir leksikos ypatyb∂s1 , apgintas 1998 m. birΩelio 2 d. Vilniaus universitete. Jame yra prab∂g´ ir Vanago aspirant∆ros metai, çia jis subrendo kaip mokslininkas. Íis darbas apibendrina 18 straipsni¨, paraßyt¨ latvi¨, vokieçi¨, angl¨ kalbomis: 16 iß j¨ 1992–1998 metais pasirod∂ ^vairiuose Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Vokietijos, Ívedijos moks- liniuose leidiniuose, 2 straipsniai atiduoti spaudai. Pirmoje darbo dalyje atlikta kruopßti tekstologin∂ ^ latvi¨ kalbå ißversto Mar- tyno Liuterio Enchiridiono (1586) ir 1587 bei 1615 met¨ latvißk¨ giesmyn¨ ana- liz∂. Palygin´s ßiuos tekstus su Vokietijos bibliotekose bei rankraßtynuose ras-
1 Parengta ßio darbo santrauka lietuvi¨ ir angl¨ kalba.
243 Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda (XVI gs.—XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti tais originalais (daugiausia raßytais vokieçi¨ Ωemaiçi¨ kalba), autorius daro iß- vadå, kad dalis 1586 met¨ Enchiridiono gali b∆ti ißversta dar antrajame XVI am- Ωiaus deßimtmetyje, o apie 20 giesmi¨ – treçiajame to amΩiaus deßimtmetyje. Ilgå laikå tie latvißki tekstai plit´ rankraßçiais, o ßiek tiek paredaguoti ißspaus- dinti gerokai v∂liau. Íie Vanago atradimai tur∂t¨ skatinti ir mus toliau ießkoti lietuvißkos raßtijos ißtak¨. Juk ji, aißku, irgi neatsirado staiga – prieß spausdintå Ωod^ tur∂jo egzistuoti ilgesn∂ ar trumpesn∂ rankraßtin∂ era. Tik t¨ prießmaΩvydini¨ rankraßtini¨ ^raߨ kol kas rasta labai nedaug ir tik XVI amΩiaus pradΩios knygose. Jie paraßyti vil- nißke aukßtaiçi¨ tarme ir susij´ daugiausia su prancißkonais, atsik∂lusiais ^ Vilni¨ tuoj po Mindaugo krikßto. Be to, lietuvißkuose (kaip ir latvißkuose bei pr∆sißkuo- se) poteriuose pasteb∂ta tam tikr¨ vokißkos tradicijos atßvait¨. Visa tai paskatino prof. Zigmå Zinkeviçi¨2 kelti hipotez´, kad, galimas daiktas, lietuvißkai raßyta jau XIII amΩiuje. Galb∆t iß rankraßtinio periodo at∂jusi Martyno MaΩvydo Katekizme ißspausdinta giesm∂ „Bernelis gime mumus“. Tai visoje Europoje viduramΩiais populiaraus himno „Dies est laetitiae“ lietuvißkas variantas3. Min∂toje giesm∂je irgi pasteb∂ta pora MaΩvydui neb∆ding¨ rytietybi¨4. Vienoje kitoje maldoje yra labai archajißk¨ ypatybi¨5, taigi jos taip pat gal∂jo b∆ti ißverstos anksçiau. Dar neißaißkinta, kod∂l Wolfenbüttelio Postil∂je prieß pamokslus eina tik pirmasis peri- kop∂s sakinys, o ne visa perikop∂ kaip Jono Bretk∆no Postil∂je. Gal tai rodo dar iki pasirodant Baltramiejaus Vilento Evangelijoms bei Epistoloms buvus ^ lietuvi¨ kalbå ißverst¨ Naujojo Testamento ißtrauk¨6? Visoms çia ißkeltoms problemoms spr´sti reikia nuodugni¨ tekstologini¨ studij¨. Kaip jas raßyti, galima pasimokyti iß P∂- terio Vanago. Antroje darbo dalyje aptariama XVI ir XVII amΩiaus pradΩios latvißk¨ tekst¨ balsi¨ fonologin∂ sistema (p. 40–52) ir keletas ßiam laikotarpiui b∆ding¨ varda- ΩodΩi¨ bei veiksmaΩodΩi¨ morfologijos (kaitybos) bruoΩ¨ (p. 52–61). Kai kurie iß j¨ yra svarb∆s ne tik latvistikai, bet ir lituanistikai bei baltistikai apskritai. Antai XVI–XVII amΩiaus latvi¨ kalbos tekstuose iliatyvo formos su -n Ωymi ne tik krypt^ (pvz., Basniczan negays), bet ir buvimo vietå (pvz., Darzan kliu tas notwerts) bei laikå (pvz., thas tan Jounan denan auxkam czelszes, p. 54–56). Tokia iliatyvo varto- sena b∆dinga dabartin∂s lietuvi¨ kalbos pietinei aukßtaiçi¨ tarm∂s daliai, plg. trejùs metùs ßitõn pirkiõn (=ßitoje pirkioje) vienà; subatõn (=ßeßtadienyje ‘ßeßtadien^’)
2 Zigmas Zinkeviçius, „Über die Sprache der 4 Plg. Zigmas Zinkeviçius, „Stanislovo Rapo- ältesten litauischen handschriftlichen Tex- lionio lietuvißk¨ tekst¨ kalba“, Stanislovas te“, LB 4, 1995, 83–91; „Das Probleme der Rapolionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juo- litauischen handschriftlichen Texte bis zas Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 146. MaΩvydas“, Baltistik. Aufgaben und Metho- 5 Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo kalba“, den, hrsg. von Alfred Bammesberger, Hei- Blt 14(1), 1978, 43–44. delberg: Universitätsverlag C. Winter, 6 Juozas Karaciejus, „Wolfenbüttelio Postil∂s 1998, 145–150. tyrin∂jimo problemos“, Wolfenbüttelio Pos- 3 Dainora Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ baΩ- til∂, Vilnius: Ûara, 1995, 18tt. nytin∂s giesm∂s, Vilnius: Pradai, 1995, 17.
244 Archivum Lithuanicum 1 ìßved∂. Taçiau panaßiai pasakoma ir gana toli nuo ßio ploto, pavyzdΩiui, prie Lat- vijos pasienio esançioje BirΩ¨ ßnektoje (LKA III 50–52). Matyt, nykstant iliaty- vin∂ms formoms ir joms sumißus su inesyvin∂mis, tiek lietuvi¨, tiek ir kadaise latvi¨ kalboje iliatyvines formas (jos dabartin∂je latvi¨ kalboje visai ißnykusios) kartais imta vartoti vietoj inesyvini¨. Galimas daiktas, kad ir dabartin∂s latvi¨ kalbos inesyvo form¨ vartojimas krypties reikßme yra iliatyvin∂s prigimties7. Labai ^domios senuosiuose latvi¨ kalbos raßtuose daugiskaitos ^nagininko for- mos su -ims: tokiå gal∆n´ turi ne tik i kamieno, bet ir o, 8o bei i8o kamien¨ vardaΩo- dΩiai (pvz.: ar muszims Thewims; exkan wuessims letims, p. 53). Jas galima lyginti su Jono Kazlausko8 aptartomis Bretk∆no Biblijos vertime paplitusiomis formomis bro- lims, paukßtims ir pan. Formå vókietims Jurgis Gerulis ir Christianas Stangas yra uΩfiksav´ dar ir lietuvi¨ Ωvej¨ tarm∂je Pr∆suose9. Visa tai rodo nykstançio i ka- mieno poveik^ produktyviajam i8o kamienui. Balt¨ kalbose yra ir daugiau atvej¨, kai nykstançios morfologin∂s formos tam tikru j¨ raidos etapu tampa produkty- vios. Vienas ryßkiausi¨ pavyzdΩi¨ – u kamieno istorija: lietuvi¨ kalboje u kamieno form¨ inventorius nuolat maΩ∂ja, kita vertus, tas formas turinçi¨ vardaΩodΩi¨ (ypaç b∆dvardΩi¨) daug∂ja10. Specialiai tyrin∂ta ir vokieçi¨ Ωemaiçi¨ kalbos ^taka seniesiems latvi¨ kalbos tekstams – j¨ raßybai, leksikai, sintaksei bei morfologijai (p. 61–74). Palyginti Mar- tyno Liuterio Enchiridiono vertimai ^ latvi¨ (1586) ir pr∆s¨ (1561) kalbas (p. 74–78). Kaip Ωinome, ß^ katekizmå ir ^ pr∆s¨, ir ^ latvi¨ kalbå vert∂ vokieçiai. Vanagas nustat∂, kad latvißkas Enchiridionas geriau atspindi to meto gyvåjå latvi¨ kalbå (tiksliau tariant, Rygos dialektå) negu analogißkas 1561 met¨ pr∆sißkas katekiz- mas (vad. treçiuoju pr∆s¨ katekizmu) gyvåjå pr∆s¨ kalbå. Lietuvi¨ kalbos istorijos tyr∂jus tur∂t¨ sudominti ir autoriaus mintis, kad vokißko originalo ^takå sen¨j¨ latvißk¨ (taip pat pr∆sißk¨) raßt¨ morfologijai ir sintaksei nul∂m∂ ne vien vert∂j¨ geresnis ar blogesnis latvi¨ (ar pr∆s¨) kalbos mok∂jimas, bet ir viduramΩiais vyrav´s religin∂s literat∆ros paΩodinio vertimo principas, b∆dingas daugeliui taut¨ (p. 66–67). Mat d∂l pastarosios prieΩasties lenkißki, vokißki bei lotynißki originalai yra paveik´ ir verstini¨ XVI–XVII am- Ωiaus lietuvißk¨ raßt¨ kalbå, ypaç sintaks´11, nors juos k∆r∂ jau ne uΩsienieçiai
7 Albertas Rosinas, „Latvi¨ kalbos lokatyvo 11 È tai jau seniai atkreiptas tyr∂j¨ d∂mesys, evoliucija ir jos vidin∂ motyvacija“, Blt pvz.: Eberhard Tangl, Der Accusativus und 23(2), 1987, 152–155. Nominativus cum Participio im Altlitaui- 8 Jonas Kazlauskas, Lietuvi¨ kalbos istorin∂ schen, Weimar: Druck Hermann Böhlaus gramatika, Vilnius: Mintis, 1968, 182–183. Nachfolger, 1928; Ernst Fraenkel, Sprachli- 9 J[urgis] Gerullis, Chr[istianas] Stang’as, Lie- che, besonders syntaktische Untersuchung tuvi¨ Ωvej¨ tarm∂ Pr∆suose, Kaunas: Ívie- des kalvinistischen litauischen Katechismus timo ministerijos knyg¨ leidimo komisija, des Malcher Pietkiewicz von 1598, Göttin- 1933, 30. gen: Vandenhoeck · Ruprecht, 1947. 10 Saulius Ambrazas, „Kelios pastabos apie pr∆s¨ kalbos daiktavardΩi¨ ¤ kamieno raidå“, Blt 30(1), 1995, 63 ir lit.
245 Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda (XVI gs.—XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti (kaip senuosius latvißkus ir pr∆sißkus tekstus), bet patys lietuviai. Kadangi se- nieji autoriai, be lietuvi¨ kalbos, gerai mok∂jo lotyn¨, lenk¨ ar vokieçi¨ kalbas, ßit¨ kalb¨ ^taka juntama ir j¨ originaliuose bei kompiliacinio pob∆dΩio darbuo- se12. Be to, pasteb∂ta, kad XVI–XVII amΩiaus raßt¨ sakinio strukt∆rå taip pat veik∂ pagal kit¨ kalb¨ pavyzd^ besiformuojantis lietuvißkas aukßtasis stilius13. Tod∂l istorinei sintaksei ypaç svarb∆s tie atvejai, kai sen¨j¨ raßt¨ autoriai „ryΩ- tasi nutolti nuo originalo sakinio strukt∆ros ir verçiamo teksto turin^ perteikia savitomis priemon∂mis“14. Antra vertus, vienokie ar kitokie nukrypimai nuo originalo iß dalies rodo ver- t∂jo k∆rybißkumå, t. y. kiek jis sugeba pasiprießinti grieΩtiems to meto vertimo principams ir tapti savarankißku k∆r∂ju. PavyzdΩiui, apie Mikaloj¨ Daukßå kaip apie vert∂jå nemaΩai pasako tas faktas, kad ißvestinius lenk¨ kalbos b∆dvardΩius su -ny, -ski savo Katekizme jis daΩniausiai vert∂ ne atitinkamais b∆dvardΩiais su -inis ar -ißkas, o priklausomyb∂s kilmininku (pvz.: kos¢ielny ≥ baΩnyçios, szataˆ- ski ≥ velino ir t. t.) arba ießkojo kitoki¨, paprastai grynai lietuvißk¨ ißraißkos prie- moni¨15. Tai rodo gerå Daukßos lietuvi¨ kalbos jausmå. Juk ir dabar neretai ißkyla problema, kur geriau vartoti priesagos -inis ar -ißkas b∆dvard^, o kur – priklauso- myb∂s kilmininkå. Taigi P∂terio Vanago habilitacinis darbas yra svarbus ne tik latvi¨, bet ir lie- tuvi¨ kalbos istorijai. Nekantriai lauksime jo pagrindu parengtos monografijos apie latvißkos raßtijos pradΩiå.
Saulius Ambrazas
S AULIUS AMBRAZAS Gauta 1999 m. vasario 9 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
12 Plg. Pranas SkardΩius, Rinktiniai raßtai 4, 14 Vytautas Ambrazas, „Verstiniai XVI–XVII a. Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos lietuvißki raßtai kaip istorin∂s sintaks∂s ßal- institutas, 1998, 385–387; Guido Michelini, tiniai“, Blt 33(1), 1998, 71. „Über die Stellung des Objektes in der 15 Pietro U. Dini, „Sul ‘velato’ influsso po- Postille von Bretk∆nas“, Analecta Indoe- lacco negli aggettivi derivati del lituano vropaea Cracoviensia Ioannis Safarewicz me- antico (Ledesma 1590, Daukßa 1595, Ano- moriae dicata, ed. Wojciech Smoczyˆski, nimo 1605)“, Annali della Facoltà di Lettere Cracoviae: Vniversitas, 1995, 249–256; e Filosofia, Potenza: Edizioni Ermes, 1993– „Lietuvi¨ kalbos sen¨j¨ raßt¨ lingvisti- 1994, 147–159; „Apie lenk¨ kalbos ^takå n∂s analiz∂s klausimai“, Lt 3(19), 1994, lietuvi¨ kalbos ißvestiniams b∆dvar- 14–15. dΩiams XVI a. Iß M. Daukßos ir J. Ledes- 13 Plg. Virginija Vasiliauskien∂, „Daiktavar- mos ryßi¨ istorijos“, Lietuvi¨ kalba: tyr∂jai dΩio ir ^vardΩio genityvo vieta senojoje ir tyrimai. Konferencijos praneßim¨ tez∂s, Vil- lietuvi¨ kalboje“, LKK 38, 1995, 119. nius: Lietuvi¨ kalbos institutas, 1995, 8–9.
246 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
John H. Fisher, The Emergence of Standard English
Lexington, Kentucky: The University Press of Kentucky, 1996, 208 p. ISBN 0–8131–0852–7
Jau vien iß knygos antraßt∂s matyti, kad ir amerikieçiai kartais susidomi ben- drin∂s angl¨ kalbos geneze. Autorius Johnas H. Fisheris yra Tennessee universi- teto (University of Tennessee) profesorius emeritas, ißleid´s kelias knygas apie Geoffrey Chaucer^ bei angl¨ kalbos istorijå. Kaip pats raßo pratarm∂je, ßiå knygå sudarantys straipsniai buv´ paraßyti ^vairiomis progomis per kokius dvideßimt met¨ (p. 15). Taçiau reikia pabr∂Ωti, kad straipsnius siejançios panaßios mintys knygå daro vientiså, ir skaitytojas, neatkreip´s d∂mesio ^ ß^ autoriaus prisipaΩini- må, gali jos eklektißkumo net nepajusti. Vienas iß svarbiausi¨ uΩdavini¨, kuriuos knygoje sau kelia Fisheris, yra suvok- ti, atpaΩinti, rekonstruoti mechanizmå, kaip XV amΩiuje buvo pad∂tas pamatas angl¨ bendrinei kalbai (standard English). Jam r∆pi prieΩastys, kurios nul∂m∂ tam tikro kalbos varianto pasirinkimå bendrinei kalbai (bk). Çia galima prisiminti gerai Ωinomå Einaro Haugeno teorijå (1966) apie keturis bendrini¨ kalb¨ formavimosi etapus: 1) normos (tarm∂s, kalbos varianto) pasirin- kimas (selection of norm), 2) formos kodifikavimas (codification of form), 3) funkcijos ißtobulinimas (elaboration of function), 4) visuomen∂s pri∂mimas (acceptance by the society)1. Pagal tokiå schemå sakytina, kad Fisheriui labiausiai r∆pi pirmojo bk formavimosi periodo – norm¨ pasirinkimo bendrinei angl¨ kalbai – problemos. Toje paçioje pratarm∂je Fisheris skundΩiasi: „for many years, I have been a voice crying in the wilderness“ (p. 3). Pirmiausia jis nusako tradicin^ poΩi∆r^, kuriam paneigti ir skiria daugiausia d∂mesio: „Language historians assumed that
1 Plg. Einar Haugen, The Ecology of Language, kalbos istorija: Anthony R. Lodge, French: Stanford, California: Stanford University from Dialect to Standard, London and New Press, 1972, 252. PavyzdΩiui, pagal Hau- York: Routledge, 1993. geno teorijå yra paraßyta visa pranc∆z¨
247 John H. Fisher, The Emergence of Standard English regularity developed simply as a convenience with the accumulation of literacy, was eventually imposed by the decisions of printers, and was codified by lexi- cographers and grammarians“ (p. 3). Fisheris teigia prießingai: „My contention throughout these essays is that language is standardized by government and busi- ness rather that by literary usage“ (p. 9). Jis taip pat ^rodin∂ja: „[...] in no case does [...] early ecclesiastical writing represent the tradition from which modern verna- cular standards emerged. [...] standard languages emerge from government and business, not from magic and ceremony“ (p. 69). Visos ßios mintys lietuvi¨ bend- rin∂s kalbos istorijos specialistui gali pasirodyti bent jau keistos ar netradicin∂s. DidΩioji Fisherio knygos dalis skirta b∆tent tokiems samprotavimams pagr^sti. Iß karto reikia pasakyti, kad Fisheris tiria beveik vien raßomåjå bendrin´ kal- bå (written standard): „evidence indicates that written languages were regulari- zed long before the spoken“ (p. 4). Mat, anot Fisherio, bendrin∂ kalba esanti raßomoji, o ne ßnekamoji kalba, ßnekamieji dialektai (variantai) labiau susij´ su prestiΩu negu su norminimu: „the only standard language is a written language. Differences in spoken dialects involve prestige rather that standardization“ (p. 4). Taçiau prie ßnekamosios bendrin∂s kalbos (standarto) dar sugr^ßiu ßios recenzijos pabaigoje. Bendrini¨ kalb¨ istorijoje pagal tai, kokia gal¨ gale susiformavo bendrin∂ kal- ba, sakyçiau, galima b∆t¨ skirti dvi tyrim¨ kryptis: (a) to raßomosios kalbos va- rianto, kuris v∂liau ^sigal∂jo (pagrindin∂ kryptis); (b) t¨ raßomosios kalbos vari- ant¨, kurie v∂liau nunyko ir neißaugo ^ bk (ßalutin∂, papildomoji kryptis). Tokiu atveju Fisheris skirtinas prie (a) krypties mokslinink¨, jam pirmiausia r∆pi genez∂ to angl¨ bk varianto, kuris v∂liau prigijo ir ißliko iki ßi¨ dien¨. Nor∂damas pagr^sti savo teorijå apie bendrini¨ kalb¨ formavimosi pradΩiå apskritai, Fisheris apraßo ne tik angl¨, bet ir kai kuri¨ kit¨ dabartini¨ Europos bendrini¨ kalb¨ genez´: pranc∆z¨, ispan¨, vokieçi¨, ital¨. Ítai pranc∆z¨ bend- rin∂s kalbos pradΩios istorija: „The earliest documents in the provincial archives are in local dialects, but by 1250 the français of the Parisian chancellery began to appear in the local archives, and by 1300 local dialects disappear from official documents. From this time onward, Parisian French means the written standard of the royal chancellery“ (p. 71). Vadinasi, Fisheris nurodo, kad pranc∆z¨ raßomo- ji kalba, kuri sklido iß karaliaus kanceliarijos, ilgainiui nustelbusi vietinius raßo- m¨j¨ kalb¨ variantus ir tapusi bendrine pranc∆z¨ kalba. Panaßi ispan¨ bk genez∂: „Castile completed the conquest of the Emirate of Toledo in 1085 under Alphonso VI, and Toledo remained the seat of the Castilian court until Philip II established the capital at Madrid in 1561. [...] Alphonso X (1252-84) is credited with taking a personal interest in establishing the Castilian standard. In 1253 he decreed the usage of Toledo to be the standard for all official documents“ (p. 74–75). Taigi Kastilijos tarm∂ tapo bendrine ispan¨ kalba tod∂l, kad jå, kaip ir pranc∆z¨ bk atveju, vartojo karaliaus administracija: „The spread
248 Archivum Lithuanicum 1 of Castilian reaffirms the connection between political power and the establish- ment of standard language“ (p. 75). Fisheris taip pat pabr∂Ω∂ administracin∂s vokieçi¨ kalbos svarbå vokieçi¨ bk susiformuoti: „[...] the Electorate of Saxony (which provided the first emperor for the Holy Roman empire) was advancing to the leadership of Germany be- cause of its central location and the wealth of its industrial cities such as Meis- sen, Dresden, Wittenberg, and Leipzig. After the accession of Ernest and Albert as electors in 1464, Saxony became the most influential state in Germany and the cradle of the Reformation. Its chancellery, with branches in Meissen, Dresden, and Wittenberg, developed a standard language [...]“ (p. 77–78). Vadinasi, vo- kieçi¨ bendrin´ kalbå suformavo Saksonijos, galingiausios ir ^takingiausios to meto vokieçi¨ valstyb∂s, valdov¨ kanceliarija. Taip pat Fisheris grieΩtai disku- tuoja su tais, kurie link´ vokieçi¨ bendrin∂s kalbos formavimåsi sieti su litera- t∆ra plaçiåja prasme, konkreçiai – su Martyno Liuterio vardu. Fisheris cituoja ir remiasi netgi Liuteriu: „‘I [...] make use of the common German language [...]. I speak according to the Saxon chancery, which is followed by all princes and kings in Germany.... Hence it is also the commonest German language’“. O pats Fisheris dar prideda, kad bendrin∂s vokieçi¨ kalbos pradΩiå Ωymintys ne Liute- rio, o Saksonijos valdov¨ kanceliarijos tekstai, Liuteris esås ne standarto k∆r∂jas, o sek∂jas: „his assertion indicates that his enormously influential Bibeldeutsch was based on the official language of the Saxon chancery“ (p. 78). Fisherio akimis nedaug kuo skiriasi ir ital¨ bendrin∂s kalbos ißtakos: „Histo- rians of the Italian language cite Florence’s cultural importance, and particularly the influence of the ‘three crowns’ of Florence, Dante, Boccaccio, and Petrarch, as one of the reasons for the city’s linguistic dominance. I suspect, however, that this is a matter of post hoc ergo propter hoc. Like Luther, these three men wrote in the official language of their city. [...] These poets undoubtedly helped to establish the prestige of the Florentine dialect, but they were exponents of a written language already preeminent in northern Italy“ (p. 80). Tad Dant∂, Bokaças ir Petrarka ne suk∆r´, o tik platin´ ir tvirtin´ ßiaur∂s Italijoje jau vyravusiå, Florencijos dialektu paremtå raßomåjå ital¨ kalbå. Fisheris anksçiau ißd∂stytas mintis apibendrina taip: „standard languages all emerged as written and not oral forms; [...] these written standards were created by government secretariats, not by literary figures“ (p. 65). Kitaip sakant, autorius nebijo tvirtinti, kad eså vìsos bendrin∂s kalbos sukurtos valdΩios sekretoriat¨, o ne literat¨ (prie literat¨ çia, matyt, patekt¨ ir lietuvi¨ kalbos gramatik¨, Ωodyn¨, religini¨ tekst¨ reng∂jai). Apskritai tokia Fisherio mintis visai vykusi, taçiau jå reik∂t¨ tikslinti. Ji ypaç tinka toms bendrin∂ms Europos kalboms, kurios tarmin^ pamatå pasirinko anksti, v∂lyvaisiais ViduramΩiais ar Renesanso metu. Taçiau ßis, pavadinkime, Fisherio d∂snis (standard languages all [...] were created by government secretariats) negalioja v∂lai susiformavusioms bendrin∂ms kalboms, galutinai pasi- rinkusioms dialektå tik Romantizmo ar net Neoromantizmo epochoje – XIX am-
249 John H. Fisher, The Emergence of Standard English Ωiuje ar XX amΩiaus pradΩioje (lietuvi¨, bulgar¨, serb¨, slovak¨ ir kt. kalboms). Fisheris taip v∂lai susiformavusi¨ bendrini¨ kalb¨ iß viso nepasteb∂jo. XIX amΩiu- je ir sålygos jau buvo kitos – buvo atsiradusios ar radosi modernios laisv¨ pilieçi¨ visuomen∂s, kurios ir be valdΩios sekretoriat¨ paj∂g∂ kurti bendrin´ kalbå. Lietu- vi¨ kalba raßançios kanceliarijos ar sekretoriato DidΩiojoje Lietuvos Kunigaikß- tijoje (DLK) nei ViduramΩiais, nei Renesanso laikotarpiu nebuvo. Kita vertus, toliau rutuliojant Fisherio mint^ galima t´sti, kad lietuvi¨ bendrin∂ kalba nepateko tarp ankstyv¨j¨ bendrini¨ Europos kalb¨ b∆tent d∂l to, kad tr∆ko tos lietuvi¨ kalbå vartojançios kanceliarijos. V∂lyvosios bendrin∂s kalbos XIX am- Ωiuje jau gal∂jo b∆ti suformuotos ne sekretoriato, o kaip tik literat¨, raßiusi¨ ir rengusi¨ gramatikas, Ωodynus, k∆rusi¨ groΩin´ literat∆rå, leidusi¨ laikraßçius. Tai ypaç pasakytina apie lietuvi¨ kalbå, kuri susik∆r∂ ne tik netur∂dama sekretoriato, bet net iß viso b∆dama uΩdrausta (1864–1905 negalinti vartoti tradicin∂s lotyniß- kos ab∂c∂l∂s). Na, o d∂l DLK sekretoriato, tai gerai Ωinoma, kad jis ilgå laikå vartojo raßo- måjå rut∂n¨ (kanceliarin´ slav¨) kalbå. Istoriko Edvardo Gudaviçiaus nuomone, jei ne DidΩioji Lietuvos Kunigaikßtija, iß viso neb∆t¨ susiformavusios baltarusi¨ ir ukrain¨ tautos2. Tai pasakyti tinka ir apie j¨ bendrines kalbas. Tokiu atveju v∂l galima taikyti Fisherio d∂sn^: DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos kanceliarija bus pad∂jusi pamatå ne lietuvi¨, o baltarusi¨ (gud¨) ir ukrain¨ bendrin∂ms raßomo- sioms kalboms. Ûinoma, angl¨ bendrin∂s kalbos istorijai Fisheris skiria daugiausia d∂mesio. DidΩiuma knygos skyri¨ susij´ b∆tent su ja, ypaç su Anglijos karaliaus kanceliari- ne (Chancery) kalba, pavyzdΩiui: „A Language Policy for Lancastrian England“, „Chancery and the Emergence of Standard Written English“, „Animadversions on the Text of Chauser“, „Chauser’s French: A Metalinguistic Inquiry“, „Piers Plowman and Chancery Tradition“, „Caxton and Chancery English“. Fisheris tiria, kokiomis aplinkyb∂mis gal∂jo formuotis b∆simojo Anglijos kara- liaus Henriko V, valdΩiusio ßal^ devynerius metus (1413–1422), poΩi∆ris ^ angl¨ kalbos vietå to meto visuomen∂je. Manoma, kad jaunyst∂je (paçioje XIV amΩiaus pabaigoje) b∆simasis Henrikas V lavin´sis Oksforde. J^ aukl∂ti tada gal∂jo d∂d∂, Oksfordo kancleris Henrikas Beaufortas, v∂liau keturis kartus buv´s Anglijos kan- cleriu (valdant Henrikui IV, V ir VI), tap´s turtingiausiu Anglijos Ωmogumi, buv´s labai ^takingas Anglijos politikas. Jaunyst∂je b∆simajam Henrikui V dar gal∂j´s tur∂ti ^takos ir Thomas Chauceris, Philippos Chaucer ir galb∆t Geoffrey’o Chau- cerio s∆nus, artimas Beaufort¨, o gal net paties karaliaus giminaitis, bent ketu- riuose parlamentuose uΩ∂m´s Bendruomeni¨ r∆m¨ spykerio vietå, buv´s svarbus tarpininkas tarp karaliaus ir Bendruomeni¨ r∆m¨. Treçiasis Fisherio sp∂jamas
2 Remiuosi Edvardo Gudaviçiaus mintimis, sakytomis 1999 met¨ vasario m∂nes^ per Lietuvos televizijos laidå „B∆tov∂s sl∂- piniai“.
250 Archivum Lithuanicum 1 princo Henriko b∆relio Oksforde narys – tai poetas Johnas Lydgate’as, ilgå laikå globotas Thomo Chaucerio. Fisheris paΩymi: „Thomas’s [Chaucer – G. S.] manor was the salon for a literate Lancastrian circle“ (p. 26). B∆tent çia gal∂jusios br´sti pirmosios bendrin∂s angl¨ kalbos id∂jos: „An association of Prince Henry, Henry Beaufort, Thomas Chaucer, and John Lydgate at Oxford and Ewelme between 1398 and 1403 would have offered an appropriate opportunity for the initiation of the plan to cultivate English as the official and prestige language of the nation“ (p. 35). Tiesa, Fisheris, suprasdamas savo teiginio hipotetißkumå, atsid∆sta: o kad jis b∆t¨ gal∂j´s pab∆ti svirpliu ir pasiklausyti tais metais prie Ωidinio vykusi¨ pokalbi¨! Fisheris tvirtina, kad netrukus po to, kai 1413 metais Henrikas V tapo Angli- jos karaliumi, ∂m∂ egzistuoti (came into existence) oficialus raßomosios kalbos stan- dartas: „An official written standard came into existence in August 1417 when Henry V embarked upon his second invasion of France. Until that time, all of his correspondence had been in Latin and French, but from August 1417 until his death in August 1422 Henry communicated in English [...]“ (p. 122). 1417 metai eså ypaç svarb∆s d∂l laißk¨, kuriuos karalius ∂m´s raßyti anglißkai, bet ne pran- c∆zißkai ar lotynißkai, kaip dar´s iki tol. Tiesa, Fisheris kalba apie paties Hen- riko V stiliaus (bet ne fonetikos, morfologijos) ^takå angl¨ bk pradΩiai: „Al- though written by more than a dozen different scribes, his Signet letters are remarkably uniform in style and language, without any trace of regional dialect and with orthography and syntax that point the way toward Modern English. Two extant holograph letters indicate that this Signet usage was based on Hen- ry’s personal style“ (p. 122). Íioje vietoje Fisheris cituoja savo bendradarb^ ir kolegå Malcolmå Richard- sonå3, kuris apie karaliaus stili¨ mano panaßiai: „the content and style of Henry’s correspondence are his own: here indeed is the voice of a king“ (Richardson 1980, 731). Taçiau Richardsonas nedr^sta tvirtinti, kad tie vadinamojo Signet∂s biuro (Signet Office) laißkai atspindi paties karaliaus kalbos polinkius: „Henry’s cor- respondence is [...] not necessarily a reflection of his own personal language pre- ferences, but it is his official voice speaking in ‘the king’s English,’ and that is what is important here“ (Richardson 1980, 730). Çia nepasakyta, kad Signet∂s biuro raßomoji kalba b∆t¨ b∆tinai pagr^sta paçiam karaliui ^prastomis ir vartoto- mis raßybos, fonetikos ar morfologijos formomis, netgi prießingai: „it is clear that the written language of Henry’s letters was not shared by other members of his family and is in no way a ‘royal’ style“ (Richardson 1980, 735) – Henriko V ßeimos nariai vartoj´ kitokias raßomosios kalbos lytis.
3 Malcolm Richardson, „Henry V, the Eng- lish Chancery, and Chancery English“, Speculum 55(4), 1980, 726–750.
251 John H. Fisher, The Emergence of Standard English Richardsonui aißku, kad Henrikas V, ißvyk´s ^ karå su Pranc∆zija, 1417 met¨ rugpj∆çio 5-åjå paraß∂ ^ Anglijå pirmåj^ anglißkå laißkå. Pranc∆z¨ raßomosios kal- bos atsisakymas buv´s politinis aktas – anglißkas laißkas paraßytas po keturi¨ dien¨, kai Henrikas V ißsilaipino Pranc∆zijoje. Nuo tada karaliaus koresponden- cija tapusi anglißka. Tå korespondencijå tvark´, karaliaus laißkus perraßin∂j´ ar raß´ karaliui diktuojant mobilios nedidel∂s ^staigos (Signet∂s biuro) klerkai, visur keliav´ kartu su karaliumi. Fisheris teigia: „the English of Henry’s Signet letters served as the model for the English of documents written in the other offices of government, which together were designated as ‘Chancery’“ (p. 122). Taigi Hen- rikas V, siunt´s Signet∂s biuro paraßytus laißkus ^ savo kanceliarijå Anglijoje, ∂m∂ formuoti vadinamåjå kanceliarin´ angl¨ kalbå (Chancerry English). Çia net galima kalb∂ti apie simbolin^ bendrin∂s angl¨ kalbos gimtadien^, kok^ turi toli graΩu ne kiekviena bendrin∂ kalba. Tai 1417 met¨ rugpj∆çio 5 diena. Richardsono ΩodΩiais, „Henry V was, if not the father, at least the step-father of Chancery English“ (Richardson 1980, 741). Kanceliarin∂ angl¨ kalba, Fisherio (ir Richardsono) nuomone, pamaΩu tapo bendrine angl¨ kalba. Gana smulkiai Fisheris apraßo ir mechanizmå, kaip Henriko V kanceliarijos normos gal∂jusios ^sigal∂ti. PavyzdΩiui, dar 1400 metais kanceliarijoje dirb´ apie 120 klerk¨ (p. 43), tad v∂liau j¨ gal∂j´ b∆ti ir daugiau. Nuo Henriko VI valdymo pradΩios (1422) kanceliarijoje daug dokument¨ eså raßyta angl¨ kalba. È kancelia- rijå patekusius skundus, peticijas ir pan., prieß pateikdami Parlamentui, kancelia- rijos klerkai perraßydav´, laikydamiesi kanceliarinei kalbai b∆ding¨ norm¨. Tai rodå kai kuri¨ ißlikusi¨ dokument¨ originalai ir skirtingi kanceliarijos padaryti nuoraßai (perraßai) (p. 54–55). Fisheris pabr∂Ωia: „It was the language of these professional clerks that circulated about the country and established the model for official English between 1420 and 1460“ (p. 56). Tuo metu dar nebuvo ißrasta spauda ir publikuoti reißk´ ne ‘spausdinti’, o ‘ranka perraßyti tam tikrå nuoraߨ kiek^’. Tada gramatin∂s ar ortografin∂s formos ugdymå l∂musi saujel∂ klerk¨: „a handful of men in a strategic position at the moment of the creation of the official language“ (p. 57); „During the crucial period between 1420 and 1460, before the advent of printing and before English became part of the educational establishment, English first began to be used regularly for government, business, and private transactions. The essential characteristics of Modern written English were determined by the practice of the clerks in Chancery and communicated throughout England by professional scribes writing in Chancery script and under the influence of Chancery idiom“ (p. 64). At∂j´ spaustuvininkai XV amΩiaus an- trojoje pus∂je jau rad´ raßtinink¨ suformuotå kanceliarin∂s kalbos standartå, ben- drin´ raßomåjå angl¨ kalbå. Williamas Caxtonas, pirmasis Anglijos spaustuvinin- kas, pirmåj^ leidin^ ißspausdino apie 1476 metus. Caxtono reikßm∂ bendrinei kal- bai taip apib∆dinama: „From the beginning of his printing career until the end, Caxton [...] used a preponderance of Chancery forms and spellings. [...] Caxton’s
252 Archivum Lithuanicum 1 place in the history of the development of standard written English must be regarded as that of a transmitter rather than an innovator“ (p. 128–129). Tiems, kuriems gal∂t¨ ateiti ^ galvå mintis, kad gal Oksfordo universitetas prisid∂j´s prie angl¨ bk formavimo pradΩios, Fisheris aißkiai pasako: „No doubt the formal curriculum at Owestry, as at Oxford, was Latin grammar and rheto- ric. [...] The grammar being construed was still Latin“ (p. 59); „The influence of Chancery reached into Oxford itself“ (p. 57). Taigi kanceliarijos standartas taip pat patek´s ^ Oksfordå, o ne Oksforde formuotas, nes angl¨ kalbos tada ten dar maΩai reik∂j´. Taigi remiantis Fisherio mintimis, galima skirti tokius angl¨ bendrin∂s kalbos pradΩios etapus: a) princo Henriko (b∆simojo Henriko V), Beauforto, Thomo Chaucerio ir Lyd- gate’o b∆relyje (1398–1403) br´sta id∂jos apie oficialiå, bendrin´ angl¨ kalbå; b) Henriko V anglißki Signet∂s laißkai (Signet letters; nuo 1417 08 05) pradeda angl¨ kanceliarin∂s kalbos standartå (Chancery English); c) susiformuoja raßomosios angl¨ kanceliarin∂s bk modelis, platinamas kance- liarijos raßtinink¨ (1420–1460); d) spaustuvininkai perima rankraßtin^ kanceliarin∂s raßomosios angl¨ bk mo- del^ (pirmasis Londono spaustuvininkas Caxtonas spausdina nuo 1476 met¨). Tokia raidos schema atrodo labai ^tikinama. Taçiau joje dar neatsispindi vienas iß svarbiausi¨ kiekvienos bendrin∂s kalbos genez∂s aspekt¨: tarm∂s pasirinkimas. Jeigu negalima tvirtinti, kad Henrikas V laißkuose tikrai vartojo savo ßnekamojo dialekto bruoΩus, tai kokios tarm∂s (tarmi¨) lytys tapo jo laißk¨ ir v∂liau kan- celiarin∂s raßomosios kalbos pamatu? Fisheris skiria nemaΩai d∂mesio ßiai problemai. Vis¨ pirma jis diskutuoja su profesoriumi M. L. Samuelsu4, kuris kalb∂jo apie keturis XIV–XV amΩiaus angl¨ bendrin∂s kalbos variantus: 1) Johno Wyclifo, pirmojo Biblijos vert∂jo ^ angl¨ kalbå XIV amΩiuje, ir jo sek∂j¨, vadinam¨j¨ lolard¨, raßomosios kalbos normos. Jas mokslininkai buvo link´ kildinti iß Oksfordo, kiek v∂lesni – iß Londono dialekto (Samuels 1963, 84). Taçiau Samuelsas, remdamasis istorin∂s dialektologijos duomenimis, ^rodin∂ja, kad jos remiasi maΩdaug vidurio, bet ne piet¨ ar ryt¨ Anglijos tarme: „this is a standard literary language based on the dialects of the Central Midland coun- ties, especially Northamptonshire, Huntingdonshire, and Bedfordshire“ (Samu- els 1963, 85); 2) Grup∂ septyni¨ XIV amΩiaus rankraßçi¨, kuri¨ tarminis pamatas, Samuelso nuomone, tur^s b∆ti Londono ar jo apylinki¨ kalba („they must all be from the greater London area“; Samuels 1963, 87);
4 Plg. M. L. Samuels, „Some Applications of Middle English Dialectology“, English Studies 44(2), 1963, 81–94.
253 John H. Fisher, The Emergence of Standard English 3) Chaucerio, Piers Plowman ir kiti XIV amΩiaus rankraßçiai; taip pat pagr^sti Londono tarme, bet savo kalba ßiek tiek besiskiriantys nuo antrosios grup∂s; tuos skirtumus Samuelsas aißkina taip: „that the London dialect changed suddenly and radically in the fourteenth century“ (Samuels 1963, 88); 4) Fisherio apraßytas kanceliarin∂s angl¨ kalbos standartas (Samuelsas j^ pava- dino Chancery standard; ß^ terminå, sekdamas Samuelsu, vartoja ir Fisheris). Gal¨ gale Samuelsas teigia: „the resulting standard language [...] evolved later, from a combination of spoken London English and certain Central Midland ele- ments, which themselves would be transmitted via the spoken, not the written language“ (Samuels 1963, 93). Kitaip sakant, bendrin∂s angl¨ kalbos tarminis pa- matas Samuelsui atrod∂ esås Londono ßnekamosios kalbos ir imigrant¨, atvyku- si¨ ^ Londonå iß vidurio Anglijos provincij¨, tarmi¨ mißinys. Fisheris iß esm∂s sutinka su Samuelso mintimis apie dviej¨ skirting¨ kalbos variant¨ derin^: „the new official language was a combination of the two earlier written standards that M. L. Samuels distinguished“ (p. 51). J^ sudar´ Wyclifo (taip pat lolard¨) vartota vidurio Anglijos provincij¨ kalba bei Londono kalba, vartota Chaucerio, Piers Plowman ir kit¨. Taçiau Fisheris pabr∂Ωia nebe ßnekam¨j¨ variant¨ (tarmi¨) susimaißymå (kaip Samuelsas), o dviej¨ raßom¨j¨ standart¨ ^takå bendrinei raßomajai kanceliarinei kalbai: „Chancery written English had ceased to be a representation of any spoken dialect“; „preferred Chancery forms are representative of various dialects. They, them, their and the adverbial ly are northern, while third person th and preterit d, the be/ben forms, and yive/ayen forms are southern“ (p. 50–51). Fisheris nurod∂ pagrindin^ bendrin∂s kancelia- rin∂s kalbos bruoΩå: „a principal characteristic of any standard language is its divorce from regional pronunciation, lexicon, and syntax [...], the beginning of its emancipation from speech“ (p. 124). Akivaizdu, kad Fisheris nesiejo jos tarminio pamato vien su Londono tarme: „it does appear that we can distinguish diffe- rences between examples of London English printed by Chambers and Daunt and Chancery English of the same period“ (p 62); „there was no London ‘standard’ before the advent of Chancery Standard“ (p. 63). Tad apsuk´ ratå v∂l gr^Ωtame prie Henriko V raßomosios Signet∂s laißk¨ kal- bos. Fisherio mintis gal∂tume suglausti ^ tokiå ißvadå: Henrikas V bent savo raß- tuose tur∂jo vartoti dviej¨ raßom¨j¨ kalb¨ variant¨ – vidurio Anglijos bei Londo- no – mißin^ (derin^). Taçiau anksçiau min∂tas Richardsonas ßiuo atveju ^ angl¨ bk tarm∂s pamatå Ωi∆ri kiek atsargiau. Fisheris buvo nurod´s, kad „Chancery English does not re- semble most of the London English printed by Chambers and Daunt“ (Richardson 1980, 738). Tuo tarpu pats Richardsonas sako, kad vis d∂lto to meto Londono mero, miesto tarybos nari¨ laißk¨ kalba esanti labai panaßi ^ Henriko V: „this type of London English is closer to Henry’s language than any other fifteenth-century English thus far printed“ (Richardson 1980, 738). Tai Richardsonui leidΩia sp∂ti, kad Henriko V sekretoriatas r∂m´sis „oficialia“ londonieçi¨ raßomåja kalba: „Most
254 Archivum Lithuanicum 1 likely, Henry’s secretariat largely imitated the written ‘official’ language of the Londoners, substituting a few of its own usages to suit its own preferences. Hi- storically, this seems the most probable theory, since it would have been difficult for Henry’s secretariat to standardize its usages so quickly“ (Richardson 1980, 738). Vadinasi, Richardsonas palieka maΩiau vietos Wyclifo (ir lolard¨) vidurio Anglijos raßomosios tradicijos poveikio galimybei. Pagaliau Richardsonas teigia, kad nesant pakankamai publikuot¨ to meto londonieçi¨ dokument¨5, negalima galutinai nuspr´sti, ar jau buvo tuo metu Londone susik∆rusi raßomoji kalba, kuria Henrikas V gal∂j´s sekti ir prad∂ti ^tvirtinti savo kanceliarijoje kaip bendrin´ angl¨ kalbå. Jeigu pasirodyt¨ jå iß ties¨ buvus, tai ßi koncepcija turb∆t nepaneigt¨ kanceliarin∂s raßomosios kalbos mißraus (ne vienos tarm∂s) pob∆dΩio, o tik pa- rodyt¨, kad tokia mißri raßomoji kalba jau tada funkcionavo kaip vienas iß Lon- dono raßom¨j¨ kalb¨ variant¨. Kå gi, telieka patiems angl¨ bendrin∂s kalbos ißtak¨ Ωinovams nuspr´sti, ar vien tik Londono, ar dar ir Wyclifo (bei lolard¨) tekst¨ tradicija nul∂m∂ tarmi- ni¨ lyçi¨ pasirinkimå Signet∂s biuro parengtuose Henriko V laißkuose. Baigiant diskutuoti ßiå problemå, dar galima pacituoti tais paçiais 1996 metais iß∂jusiå populiaresn´, bakalauro laipsnio siekiantiems studentams bei plaçiajai visuo- menei skirtå Normano F. Blake’o angl¨ kalbos istorijå (joje jau sp∂ta pasinaudoti recenzuojamåja Fisherio knyga): „How the Signet Office arrived at its own pre- ferred forms is not known“6. Kaip jau min∂ta, Fisherio monografijoje daugiausia nagrin∂jama raßomoji ben- drin∂ kalba. Taçiau paskutinis jos skyrius skirtas ßnekamosios bendrin∂s angl¨ kalbos formavimuisi: „The History of Received Pronunciation“. Fisheris iß karto pabr∂Ωia, kad ßnekamosios kalbos prestiΩin∂s normos susidar∂ daug v∂liau negu raßomosios: „Until the end of the eighteenth century, everyone in England spoke a local dialect. Pronunciation was considered an inherent trait“ (p. 147); „It was the pronunciation and intonation of the aristocratic circle in London [...] that developed during the nineteenth century into ‘Public School English’“ (p. 154). Vadinasi, nuo kanceliarin∂s raßomosios angl¨ bk susidarymo XV amΩiaus pra- dΩioje iki ßnekamosios bk atsiradimo XVIII amΩiaus pabaigoje pra∂jo beveik ke- turi ßimtmeçiai! Tuo laikotarpiu raßomoji bk laik∂si apystabiliai, o tartis, kuriai tada nebuvo skirta d∂mesio, rutuliojosi nepriklausomai nuo raßybos norm¨. Kai XVIII–XIX amΩiuje atsirado poreikis vienodinti ir kurti bendrin´ tart^ (received pronunciation), ßnekamoji kalba jau buvo gerokai nutolusi nuo raßomosios bk ly- çi¨, sunormint¨ prieß kelis ßimtus met¨. Taigi angl¨ bendrin∂s tarties normos atsirado gana nepriklausomai nuo raßom¨j¨. Anglai, kurie ßnek∂jo bendrine tarti-
5 Toks specialisto nusiskundimas – kad ne- poreik^ dirbti su kuo autentißkiau publi- galima ißtirti rankraßçi¨, kol jie nepubli- kuotais ßaltiniais. kuoti, skamba kiek keistai – juk tyrin∂ti 6 Norman F. Blake, A History of the English galima ir rankraßçius. Kita vertus, tai Language, New York: New York Universi- akivaizdΩiai rodo mokslin∂s visuomen∂s ty Press, 1996, 176.
255 John H. Fisher, The Emergence of Standard English mi, matyt, d∂l susiformavusio didelio skirtumo tarp ortografini¨ ir ßnekam¨j¨ ^proçi¨ visai nebuvo link´ orientuotis ^ raßomåjå bk. Tok^ ßnekamosios bendrin∂s kalbos atsiradimo model^ galima lyginti su lietu- vißkuoju. Jis iß esm∂s skiriasi. Netrukus po to, kai Außros ir Varpo skatinama ∂m∂ formuotis dabartin∂ bendrin∂ raßomoji lietuvi¨ kalba, iß karto atsirado poreikis tart^ derinti prie raßybos norm¨, t. y. kurti ßnekamåjå bendrin´ kalbå raßomosios pagrindu7. Tuo tarpu angl¨ kalbos tarimas ilgå laikå ∂jo savo vaga, raßyba – savo (nebuvo orientuojamasi tarti taip, kaip raßoma). Tai galb∆t vienas iß esmini¨ bendrini¨ kalb¨, susiformavusi¨ skirtingais perio- dais, istorijos skirtum¨. Ankstyvuoju periodu besiformavusi raßomoji angl¨ bk (v∂lyvieji ViduramΩiai ar ankstyvasis Renesansas) buvo veikiama kitoki¨ d∂sni¨ negu lietuvi¨, kurios normos vis dar nebuvo nusistojusios XIX amΩiaus pabaigoje. Kuriantis lietuvi¨ raßomajai bk, aplinkui jau buvo nemaΩai kit¨ kalb¨ pavydΩi¨, kur greta raßomosios bendrin∂s kalbos jau egzistavo ir vienodos ßnekamosios kalbos normos. Tod∂l poreikis ßnekamajai bendrinei lietuvi¨ kalbai atsirado be- veik kartu su raßomåja bk. Net galima sakyti, kad antrosios XIX amΩiaus pus∂s Europoje bendrin´ kalbå apskritai dar∂si normalu suvokti kaip sykiu raßomåjå ir ßnekamåjå, tiesiog kaip dvi tos paçios bendrin∂s kalbos dalis. Taip pat turb∆t bus tikslu pasakyti, kad tokia dvinar∂ bendrin∂s kalbos såvo- ka – raßomoji + ßnekamoji, – susiformavusi Europoje maΩdaug XIX amΩiuje, rodo naujos modernios bendrin∂s kalbos sampratos atsiradimå. Nuo ViduramΩi¨ iki pat XVIII ar net XIX amΩiaus Europoje dominavo kitas modelis, nulemtas dar lotyn¨ kalbos pavyzdΩio: vienoda, tad ir bendrin∂, svarbiausia turinti b∆ti raßo- moji kalba (kaip lotyn¨; lotynißkai kaip gimtåja kalba tada jau niekas nekalb∂jo). Kreipti d∂mesio ^ mirusios lotyn¨ kalbos tarties vienodumå, ypaç kai jå vartojo tiek ^vairi¨ taut¨ Ωmoni¨, nebuvo nei reikalo, nei galimyb∂s. O lotyn¨ kalba buvo prestiΩin∂ kalba, ir pagal jos pavyzd^ imta modeliuoti gimtåsias (vernacular) bend- rines kalbas. Ir tik kai lotyn¨ kalbos suformuota bendrin∂s kalbos samprata ∂m∂ silpti, radosi kitoks, dvinaris bendrin∂s kalbos modelis, ßalia raßomosios impli- kuojantis ir ßnekamåjå bk. Remiantis Fisherio mintimis, galima naujai paΩvelgti ir ^ nesenå Jono Palionio ir Zigmo Zinkeviçiaus polemikå apie interdialekt¨ poveik^ raßomajai DLK lietu- vi¨ kalbai. Palionis teig∂, kad „‘interdialektin∂’ lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos kil- m∂s koncepcija [...] paremta netvirtais pamatais ir bent dabartiniu metu, neturint patikimesni¨ nei lingvistini¨, nei istorini¨ duomen¨, ji tegali b∆ti traktuojama tik
7 Plg. Petro Joniko pasteb∂jimus: „J. Tumas ißsimokyt¨ raßomåjå kalbå ir ta kalba vi- sakosi nuo 1888 met¨, susidurdamas su sur skelbt¨ Dievo Ωod^, nesir∆pindamas inteligentais, ∂m´s kalb∂ti raßomåja kal- ißlaikyti vietin∂s parapijieçi¨ tarm∂s ypa- ba“; T∂vyn∂s sargo 1898 met¨ 10 Nr. A. J. tybi¨“ (Petras Jonikas, Lietuvi¨ kalba ir straipsnyje „Seni paveikslai ir nauji uΩ- tauta amΩi¨ b∆vyje. Visuomeniniai lietuvi¨ manymai“ sakoma, kad „daug geriau b∆- kalbos istorijos bruoΩai, Chicago: Lituanisti- t¨, jei kiekvienas kunigas lietuvis gerai kos instituto leidykla, 1987, 352, 339–340).
256 Archivum Lithuanicum 1 kaip hipotez∂“8. Zinkeviçiui atrod∂ prießingai, kad „iß ano meto LDK raßt¨ kalbos, atmet´ autori¨ gimt¨j¨ ßnekt¨ elementus ir tå ^vairavimå, kuris susij´s su eks- tralingvistika, galime retrospektyviniu metodu nesunkiai rekonstruoti dvi min∂- tas antdialektines formacijas – ßnekamuosius interdialektus“9. Jo nuomone „ßne- kamieji interdialektai juk tegal∂jo sudaryti tik tam tikrå kalbin´ baz´, iß kurios v∂liau ißaugo raßt¨ kalba. Jie traktuotini tik kaip tos kalbos ißtakos“ (Zinkeviçius 1988, 203). Kitaip sakant, buvo diskutuojama, ar atsiradus raßomajai kalbai ilgai- niui tur∂jo prad∂ti vienod∂ti (pagal raßomåjå) ir ßnekamoji kalba (Palionis), ar d∂l jau apvienod∂jusios ßnekamosios kalbos ir pirmuosiuose lietuvißkuose DLK raß- tuose matyti vienodumo Ωymi¨ (Zinkeviçius). Turint galvoje Fisherio mintis apie apskritai v∂lyvå galimyb´ ßnekamosios kalbos prestiΩißkumui atsirasti (palyginti su senesne raßomåja kalba), turb∆t reikia manyti, kad interdialektin∂s prießraßy- tin∂s ßnekamosios lietuvi¨ kalbos (koin∂) koncepcija vargiai gali peraugti ne^ro- dytos hipotez∂s statuså. Raßomoji kalba yra daug ^taigesn∂, ir tik∂tiniau, kad pir- m¨j¨ lietuvißk¨ raßt¨ skirting¨ tarmi¨ elementai atsirado ne d∂l to, kad autorius juos vartojo kalb∂damas, o d∂l to, kad b∆tent raßymo metu jis band∂ ^traukti ^ tekstå ne vienos tarm∂s lyçi¨. Ínekamosios kalbos ^g∆dΩius labai sunku keisti, ypaç jei tam n∂ra svaraus motyvo.
Giedrius Subaçius
G IEDRIUS SUBAÇIUS Gauta 1999 m. kovo 16 d. Lietuvi¨ kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]; [email protected]
8 Jonas Palionis, „D∂l lietuvi¨ literat∆rin∂s 9 Zigmas Zinkeviçius, „Dar kartå d∂l lietu- kalbos kilm∂s ‘interdialektin∂s’ koncepci- vi¨ XVI–XVII a. raßt¨ kalbos kilm∂s“, Blt jos“, Blt 23(2), 1987, 192. 24(2), 1988, 201.
257 John H. Fisher, The Emergence of Standard English 258 Archivum Lithuanicum 1 Diskusijos, apΩvalgos
259 260 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨
Naujasis Antano Baranausko Raßt¨ akademinis leidimas1 – vienas dråsiausi¨ ßiandienos lituanistikos tekstologini¨ projekt¨. Be abejo, d∂l kiekvieno projekto princip¨ bei metodikos galima ir reikia diskutuoti. Lietuvi¨ tekstologija n∂ra sle- giama tradicij¨ ir gali dar daug kå atrasti bei pritaikyti saviems tekstams. Íios pastabos n∂ra 1995 metais iß∂jusio pirmojo Baranausko Raßt¨ tomo recenzija. Esu patekusi ßi¨ Raßt¨ rengimo dirbtuv∂n, tad nor∂çiau ^ juos paΩvelgti ne „iß ßalies“, o „iß vidaus“. Kaip teko patirti, min∂tasis pirmasis tomas paçi¨ jo reng∂j¨, bendradarbi¨ bu- vo vertintas prießtaringai, nors j¨ nuomon∂ vießai ir nebuvo aißkiau pareikßta. Kai kas nor∂jo nuo ßio leidimo net atsiriboti, pakreipti projektå kita linkme. To nebu- vo padaryta, taçiau t¨ paçi¨ abejoni¨ liko ir rengiant kitå tomå. Manyçiau, kad uΩ j¨ slypi ir bendresn∂ tekstologini¨ paΩi∆r¨ problema. Neabejotinai sveikintina ßio projekto sumanytoj¨ bei reng∂j¨ intencija sukurti „stabiliå prielaidå kanoniniam tekstui“2, „suteikti pagrindå tekstologin∂ms studi- joms ir galimoms naujoms poeto k∆rini¨ publikacijoms“3, kiek ^manoma autentiß- kiau pateikti tekstus. Su ßia intencija reng∂jai kreipiasi ir ^ ypatingå adresatå: leidinys skiriamas akademinei bendruomenei kaip medΩiaga ^vairiakrypt∂ms stu- dijoms bei interpretacijoms, populiariems leidimams. Vargu ar ^manoma suabejoti d∂l toki¨ ketinim¨ adekvatumo ir pagr^stumo. Galima tik dΩiaugtis bei m∂gautis laisve pagaliau pateikti Baranauskå viså ir visai necenz∆ruotå. Taçiau ßi laisv∂ kartu yra ir profesionalumo ißbandymas. Kokios kokyb∂s tekstå parengti esame paj∂g∆s? Çia ir prasideda diskusijos. Atrodo, kad skirtingai yra suvokiamas tekstologißkai apdoroto teksto autentißkumas. Kitaip
1 Antanas Baranauskas, Raßtai 1, pareng∂ Re- 3 Marius Daßkus, „Apie parengimå“, Antanas gina Mikßyt∂, Marius Daßkus, Vilnius: Baranauskas, Raßtai 1, Vilnius: Baltos lan- Baltos lankos, 1995. kos, 1995, xxiii. 2 Regina Mikßyt∂, „Iß Baranausko raßt¨ isto- rijos“, Antanas Baranauskas, Raßtai 1, Vil- nius: Baltos lankos, 1995, xxi.
261 Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨ tariant, skirtingai suprantama tekstologini¨ korekcij¨ riba, kuriå perΩengus teks- tas tampa neautentißkas, nepatikimas, kiek reikia tekstologini¨ priemoni¨, proce- d∆r¨, kad tå autentißkumå ißlaikytume. Be to, skirtingiems Baranausko tekstams norima taikyti skirtingus tekstologinio rengimo principus. Pirmiausia, dalies bendradarbi¨ nuomone, Baranausko raßtai b∆t¨ ißlik´ auten- tißki ir tada, jei visi jo tekstai b∆t¨ parengti bei pateikti paprastesniu b∆du, nesie- kiant atspind∂ti vis¨ rankraßçio ypatybi¨. Juokaudami galime tarti, kad tokiu at- veju patirtume Baranausko uΩkeikimå pirmiesiems jo tekstologams: „Tegul tas nepatirs laim∂s, kurs pakeis raßybå, o tuo labiau bent vienå teksto Ωod^“ (Mikßyt∂ 1995, xv). Tada rankraßçio taisym¨, teksto variant¨, raßybos ^vairavimo ir klaid¨ nepripaΩintume svarbiu kult∆rin∂s informacijos ßaltiniu, reikßmine teksto visu- mos dalimi – nemanytume, kad ir jiems galioja tas pats autoriaus persp∂jimas. Kol kas galb∆t akademin∂je bendruomen∂je dar neatsirado tyr∂j¨, besidominçi¨ b∆- tent ßiuo Baranausko k∆rybos raßytin∂s fakt∆ros sluoksniu. Taçiau dokumentißkai tikslus jo Raßt¨ paskelbimas gal∂t¨ b∆ti „investicija“ ^ ateit^. Pribrendus toki¨ studij¨ b∆tinybei, nebereik∂t¨ dar kartå raustis rankraßtynuose, ießkoti autogra- f¨ – jie visi b∆t¨ po ranka. Nebent manytume, kad toji akademin∂ bendruomen∂ jokios aißkesn∂s ateities neturi, kad savais interpretaciniais sugeb∂jimais ji maΩai kuo skiriasi nuo vidutinio literat∆ros skaitytojo, tad ir ji tur∂t¨ pasitenkinti masi- nio tipo leidimais. Antra, diskutuojama ir d∂l lenkißko Baranausko palikimo. Apskritai lenkißkojo m∆s¨ kult∆ros sluoksnio, jo interpretacij¨, leidybos problema pastaruoju metu ne kartå svarstyta, bet anaiptol n∂ra ißspr´sta, su ja nuolat susiduriame. Baranausko poezija lenk¨ kalba jau ißleista, tad çia uΩsiminsiu apie dienoraßçio rengimo spau- dai sunkumus. DidΩiulis Baranausko leidybos laim∂jimas buvo 1970 met¨ dvitomyje4 Reginos Mikßyt∂s paskelbta dienoraßçio faksimil∂ bei vertimas. Taçiau ßis Baranausko au- tografas, net jei kopijos ar faksimil∂s kokyb∂ gera, yra sunkiai ^skaitomas. Aki- vaizdu, kad ß^ autografå b∆tina transliteruoti ir padaryti prieinamesn^ skaitytojui. Bet toji proced∆ra laikoma grynai techniniu darbu, nereikalaujançiu mokslinio ^dirbio, nes Baranausko lenk¨ kalba tarsi ir nelaikoma galimu mokslinio tyrimo objektu. Pirmajame Raßt¨ tome sakoma, jog Baranausko vartota lenk¨ kalba yra archajißka, besiremianti „XVII–XVIII amΩiaus pavyzdΩiais“ (Mikßyt∂ 1995, xvii), neatitinkanti tuo metu Lietuvoje gyvavusios lenk¨ kalbos atmainos. Taçiau tik nuodugn∆s Baranausko vartotos kalbos tyrimai XIX amΩiaus „polszczyzna litews- ka“ kontekste gali ß^ teigin^ patvirtinti ar paneigti. Juolab kad paçiame dieno- raßtyje uΩfiksuoti kai kurie Baranausko gyvenimo faktai (to meto – ne XVII–XVIII amΩiaus – lenkißkos spaudos, literat∆ros skaitymas, bendravimas lenkißkai su pa- Ω^stamais, biçiuliais: patar∂ju Vißnevskiu, klebonu Butkeviçiumi, poete Pra-
4 Antanas Baranauskas, Raßtai 1–2, paruoß∂ Regina Mikßyt∂, Vilnius: Vaga, 1970.
262 Archivum Lithuanicum 1 niauskaite) gal∂t¨ rodyti, jog Baranauskas vartojo gyvåjå to meto lenk¨ kalbå. Tai skatina ießkoti tikslesni¨ argument¨. Taçiau rengiant tekstus nesusipratim¨ kyla kaip tik çia: si∆loma Baranausko lenk¨ kalbå dabartinti, raßybå vienodinti, t. y. lenkißkus raßtus rengti jau pagal kitå principå nei lietuvißkus. Apie ßiå problemå jau yra prad∂ta raßyti ir spaudoje5. Baranausko raßtai, leidΩiami daugiau nei ßimtmet^, b∆davo nuolat taisomi, ir taisomi nemaΩai – dabartinami, koreguojami, cenz∆ruojami. Atrodo, jau sugeba- me mokslißkai vertinti tiek archajißkå jo kalbå, tiek raßybå, bet kol kas tik lietuviß- kå. Tuo tarpu jo lenk¨ kalbai tarsi nenorime tos teis∂s pripaΩinti, nelaikome jos m∆s¨ kult∆ros savastimi. Kadaise Baranauskas såmoningai vadavosi iß kalbini¨ kompleks¨ – kad nejaust¨ neapykantos sau paçiam. Ar ne laikas b∆t¨ toki¨ pastang¨ d∂ti ir ßiandien, dorojantis su lenkißkåja m∆s¨ kult∆ros paveldo dalimi? D∂l teorini¨ princip¨ lengviau susitarti, bet daug sunkiau juos praktißkai ^gy- vendinti. Lietuvoje, deja, nedaug mokslinink¨, galinçi¨ profesionaliai aptarti len- kißk¨j¨ Baranausko raßt¨ kalbå. Antai pirmasis tomas iß∂jo be toki¨ komentar¨. Tikriausiai j¨ netur∂s ir dienoraßtis. Atrodyt¨, gal nieko baisaus, galima tai pa- daryti ir post factum. Taçiau vien „technini¨ darbuotoj¨“ (esu viena iß j¨) pareng- tas, to meto lenk¨ kalbos specialisto neperΩi∆r∂tas tekstas b∆simiems tyr∂jams gali b∆ti ne visai patikimas ßaltinis. Baranausko k∆rybinis palikimas – didelis ir daugialypis. Jo rengimas spaudai, leidyba negali nekelti problem¨. Reng∂j¨ dar laukia Baranausko homiletikos pas- kaitos, Goffine’o Katekizmo, Biblijos dalies vertimas. Vienoks ar kitoks ißkilusi¨ klausim¨ sprendimas padeda akademinei bendruomenei susivokti, ^vertinti savo j∂gas, poreikius ir galimybes. Kokia gali b∆ti ßi¨ tekst¨ parengimo kokyb∂, komen- tar¨ ißsamumas, kiek informacijos sugeb∂sime atspind∂ti ir apr∂pti? Ar neliks atsi- dusti, panaßiai kaip Czes¬awui Mi¬oszui apie vienå savosios literat∆ros klasikå: „chyba za wielki nam...“?
Brigita Speiçyt∂
B RIGITA SPEIÇYTÎ Gauta 1999 m. kovo 15 d. Lietuvi¨ literat∆ros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva
5 Plg. Giedrius Subaçius, „Kalba, istorija, Ωmo- gus – sintez∂s ilgesys“, Metmenys 68, 1995, 130–132.
263 Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨ Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Pirmoji Greifswaldo universiteto jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija
1998 m. rugpj∆çio 17–21 dienomis Vokietijos Greifswaldo universitete ^vyko pirmoji jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija „Philologia Baltica ’98“. Reng∂j¨ suma- nymu tokia studij¨ savait∂ tur∂t¨ vykti kasmet. Íi buvo skirta sen¨j¨ lietuvißk¨ tekst¨ leidybos, vertimo kritikos ir lingvistin∂s sen¨j¨ tekst¨ analiz∂s klausi- mams. Iß Lietuvos ir Latvijos ^ rengin^ buvo pakviesti aßtuoni jauni mokslininkai – hum. m. daktarai Laimutis Bilkis (LKI), Birut∂ Kabaßinskait∂ (VU), Virginija Va- siliauskien∂ (VDU), doktorantai Vytautas Kardelis (VU), Gina Kavali∆nait∂ (VDU), Evija Lipart∂ (LKI), Everita Milçonoka (LU), student∂ Irma Macijauskait∂ (VDU). Taip pat dalyvavo ßios vasaros akademijos organizator∂, Greifswaldo uni- versiteto Baltistikos instituto mokslo asistent∂ dr. Christiane Schiller bei Vokietijos universitet¨ studentai, besidomintys baltistika – Birgit Schröder, Katharina Hop- pe, Silke Brohm. Paskaitas pagrindine „Philologia Baltica ’98“ tema skait∂ prof. habil. dr. Joche- nas D. Range. Per jas akademijos dalyviai gal∂jo detaliau susipaΩinti su sen¨j¨ rankraßtini¨ tekst¨ leidybos principais. Faktißkai tai buvo dviej¨ prof. Range’s darb¨ – knygos Bausteine zur Bretke-Forschung (Paderborn, München, Wien, Zü- rich: Ferdinand Schöningh, 1992) ir straipsnio „Philologisch-sprachwissenschaftli- che Aufbereitung und Edition altlitauischer Texte“ (Baltistik. Aufgaben und Metho- den, hrsg. von Alfred Bammesberger, Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 1998) pristatymas. Prasminga, kad rankraßtini¨ tekst¨ pavyzdΩiu buvo pasirink- tas prof. Range’s spaudai rengiamas Jono Bretk∆no Biblijos rankraßtis. Tai leido palyginti jau ißßifruoto teksto1 fragmentus su rankraßçiu, matyti, kaip praktißkai taikomas filologinis metodas. Filologijos mokslo pradΩiamokslis prasid∂jo b∆tinu jo objekto – raßomosios kalbos – apibr∂Ωimu ir santykio su bendrine, ßnekamåja, autoriaus kalba nustatymu. Buvo aptartas leid∂jo vaidmuo ir verstini¨ tekst¨
1 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanis- Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung tik ⁄ Slavistik der Westfälischen Wil- (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. helms-Universität Münster, 1992. Bretke, Labiau 1580. Habilitationsschrift,
264 Archivum Lithuanicum 1 specifika. Paskait¨ leitmotyvas – b∆tinyb∂ atskirti tai, kas yra tikra (Befund) ir kas jau yra subjektyvi interpretacija. Iß çia aißk∂ja ir didΩiul∂ tekst¨ leid∂jo, reng∂jo atsakomyb∂ – jo padaryta klaida gali suklaidinti sen¨j¨ raßt¨ tyr∂jå (juk jis nebe- Ωi∆ri ^ rankraßçio originalå!), lemti klaidingas ißvadas. Kaip didΩiausias nesusipra- timas buvo pamin∂tas LKÛ VIII 392 muÊtyti iliustracinis sakinys Ißvydo L∂j¨, s∆n¨ Alf∂jo, muitijant^ (BB Mk 2,14) su neegzistuojançiu ΩodΩiu L∂jus, kuris iß ties¨ t∂ra neaißkiai uΩraßyto ΩodΩio Levis netikslus perskaitymas. Jei b∆t¨ buv´ paΩi∆r∂ta ^ verstinio teksto ßaltinius, ßiuo atveju Biblijå, tokios klaidos b∆t¨ ißvengta. Akade- mijos dalyviai susipaΩino ir su elementariausiu ißoriniu leidΩiamo teksto apraßy- mu, visuotinai priimtomis taisykl∂mis (puslapi¨, lap¨, pastab¨ Ωym∂jimu ir kt.). Ypatingas d∂mesys buvo skirtas autoriaus, korektoriaus taisym¨ nurodymui spaus- dinamame leidinyje; aptarti ^vair∆s j¨ Ωym∂jimo b∆dai. NemaΩai buvo kalbama ir apie sunkiai ^skaitom¨ teksto viet¨ analiz´. Tokiu atveju reng∂jas tur∂t¨ nesku- b∂ti, tekstå kruopßçiai lyginti su ßaltiniais. Prof. Range pateik∂ nemaΩa pavyzdΩi¨, kai d∂l skub∂jimo, nekruopßtumo ^ sen¨j¨ raßt¨ leidimus buvo privelta apmau- dΩi¨ klaid¨ (ir net be pastab¨, jog Ωodis n∂ra aißkiai ^skaitomas). Íitaip, pavyz- dΩiui, vietoj discipulus atsirado Falkenhahno klaidingai perskaitytas D. Sapulus (Vik- tor Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, Königsberg (Pr) und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 179). Be to, akademijos dalyviai tur∂jo puikiå galimyb´ pavartyti ir gausius sen¨j¨ religini¨ tekst¨ ßalti- nius – Vulgatå, protestant¨ Biblijos leidinius, konkordancijas, apsilankyti univer- siteto bibliotekoje. Gaila, kad nebuvo aptartos problemos, susijusios su spaus- dint¨ sen¨j¨ tekst¨ leidyba, kritißku ^vertinimu. NemaΩa to, kas buvo kalb∂ta apie rankraßçius, Ωinoma, tinka ir spausdiniams, taçiau yra ir specifini¨ dalyk¨. Kita vertus, ne pro ßal^ b∆t¨ buv´ skirti daugiau d∂mesio filologijå pranokstantiems vidin∂s lingvistikos klausimams, kuri¨ vis kildavo analizuojant Bretk∆no tekstus. Proga diskusijoms buvo suteikta antrojoje vasaros akademijos dalyje – per po- pietinius savo projekt¨ pristatymus. Tai buvo iß ties¨ gera galimyb∂ suΩinoti, kå veikia kolegos, pabandyti kartu spr´sti kai kurias problemas. Keletas pristatyt¨ darb¨ analizavo su ΩodΩi¨ istorija, etimologija, istorine gramatika susijusius da- lykus – Bilkis aptar∂ komplikuotus lietuvißk¨j¨ helonim¨ darybos atvejus, Kaba- ßinskait∂ supaΩindino su lietuvi¨ kalbos liaudies etimologija bei jai artimais reiß- kiniais ir svarst∂, kokios tur∂t¨ b∆ti ßi¨ reißkini¨ tarpusavio ribos, Kardelis panagrin∂jo vienå slavizm¨ morfologin∂s adaptacijos atvej^. Sinchroninei leksiko- logijai, semantikai skirtinas Macijauskait∂s darbas apie mirties metaforas lietuvi¨ kalboje ir j¨ dar gana sålygißkå klasifikacijå. Kiti praneßimai buvo susij´ su senai- siais raßtais, raßomosios kalbos istorija. Kavali∆nait∂, tirianti Chylinskio Biblijå, jos santyk^ su ßaltiniais, supaΩindino su sunkumais, kylançiais rengiant kompiute- rin^ ßio teksto variantå; latvi¨ kalbos sen¨j¨ tekst¨ kompiuterizavimo pad∂t^ ap- Ωvelg∂ Milçonoka. Lipart∂ lygino lietuvi¨, latvi¨ kalbos partikulini¨ veiksma- ΩodΩi¨ (Partikelverben) konstrukcijas su j¨ atitikmenimis kitose kalbose (ypaç vokieçi¨, fin¨), ji ypaç r∂m∂si senuoju Georgo Mancelio vokieçi¨–latvi¨ kalb¨
265 Pirmoji Greifswaldo universiteto jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija Ωodynu. Lietuvi¨ kalbos raßomosios istorijos, jos sintaks∂s tyrin∂jimus prapl∂t∂ Vasiliauskien∂s praneßimas apie atributines konstrukcijas senuosiuose ir v∂les- niuose tekstuose; çia buvo svarstoma, kokios prieΩastys l∂m∂ iki XIX amΩiaus vyravusiå daiktavardinio, ^vardinio paΩyminio postpozicin´ vartosenå. Schiller praneßimas apie Pr∆sijos lietuvinink¨ kalbå grind∂ teigin^, jog kontaktin∂s socio- lingvistikos poΩi∆riu reik∂t¨ kalb∂ti ne apie Pr∆s¨ Lietuvos tarm´, o tiesiog apie vienå lietuvi¨ kalbos variantå, kurio savitumå, ypaç sintaks∂s srityje, nul∂m∂ di- del∂ vokieçi¨ kalbos ^taka. Vasaros akademijoje vyko labai intensyvus darbas. Be min∂t¨ paskait¨, pra- neßim¨, jos dalyviai dar susitiko su universiteto lingvist¨ ratelio vadovu V. Fuch- su, su dideliu susidom∂jimu ißklaus∂ jo paskaitå „Modernios lingvistini¨ tyrim¨ kryptys“. Vyko ir susitikimai su universiteto student¨ såjungos atstovais, Vokie- tijos parlamento deputatais. Studij¨ savait∂s uΩdarymo ißkilm∂se dalyviams buvo ^teikti vasaros akademijos sertifikatai. Vasaros akademija tikslå pasiek∂ – ji ißjudino Vokietijos ir Lietuvos jaunuo- sius baltistus, buvo uΩmegztos naujos paΩintys, pasidalyta savomis id∂jomis, kilo nauj¨ sumanym¨. D∂l to nuoßirdΩiai d∂kojame jos reng∂jams, kuri¨ svetin- gumas, r∆pestingumas ypaç prisid∂jo prie akademijos geranorißko bendradar- biavimo dvasios.
Birut∂ Kabaßinskait∂
B IRUTÎ KABAÍINSKAITÎ Gauta 1998 m. gruodΩio 17 d. Balt¨ filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva elektroninis paßtas: [email protected]
266 Archivum Lithuanicum 1 Archivum Lithuanicum 1, 1999
ISSN 1392–737X
Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai
1. REIKALAVIMAI STRAIPSNIUI, PUBLIKACIJAI, RECENZIJAI, DISKUSIJAI, APÛVALGAI
1.1. Pagrindin∂ Archivum Lithuanicum kalba yra lietuvi¨, taçiau straipsniai skelbiami ir angl¨, vokieçi¨, lenk¨ bei rus¨ kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dvejopai: a) jei citata yra ne lietuvi¨, angl¨, vokieçi¨, lenk¨ ar rus¨ kalba, jå pagrindiniame tekste rekomenduojama pateikti ißverstå, o ißnaßoje perraßyti originalo kalba; b) jei citata yra lietuvi¨, angl¨, vokieçi¨, lenk¨ ar rus¨ kalba, tada jos galima visai neversti.
1.2. Pageidautina, kad straipsni¨, publikacij¨, recenzij¨, diskusij¨, apΩvalg¨ apimtis b∆t¨ ne didesn∂ kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos Ωenkl¨). Tam tikrais at- vejais gali b∆ti skelbiama ir ilgesni¨ darb¨, taçiau d∂l to reikia atskirai tartis su redak- tori¨ kolegija.
1.3. Po straipsnio b∆tina pateikti ab∂c∂lin^ literat∆ros såraßå. Po publikacijos, recenzi- jos, diskusijos, apΩvalgos literat∆ros såraßas nesudaromas. (Dar Ωr. toliau 2.5.)
1.4. Straipsnio pabaigoje (po literat∆ros såraßo) b∆tina santrauka. Jei straipsnis lietuviß- kas, santrauka turi b∆ti viena iß ßi¨ kalb¨: angl¨, vokieçi¨, lenk¨ arba rus¨ (ißimties tvarka galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuvißkai, bet kuria kita kalba, patei- kiama lietuvißka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apΩvalgos pabaigoje san- traukos nededamos.
1.5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apΩvalgos pabaigoje autorius turi nurodyti savo ^staigos (arba nam¨) bei elektroninio paßto adreså. Íalia adreso redaktori¨ kolegija nurodo datå, kada redakcija straipsn^ gavo.
267 Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai 2. REIKALAVIMAI TEKSTUI
2.1. Vardai netrumpinami. Pirmå kartå tekste pateikiamas visas vardas ir pavard∂ (Mikalojus Daukßa), o toliau teraßoma to paties asmens pavard∂ (Daukßa). Tiesa, stilistiniais sumetimais retkarçiais v∂l gali b∆ti pakartotas visas vardas ir pavard∂ (Mikalojus Daukßa).
2.2. Senosios lietuvi¨ kult∆ros veik∂j¨ asmenvardΩius tekste tradicißkai galima raßyti pagal dabartin∂s lietuvi¨ kalbos reikalavimus (Mikalojus Daukßa). Taçiau bibliografin∂je ißnaßoje ar literat∆ros såraße ißlaikytina autentißka tiek pavadinimo, tiek autoriaus pavar- d∂s forma (MIKALOIV DAVKSZA). Tarp lauΩtini¨ skliaust¨ galima ißkelti ir sudabartintå autoriaus pavard´:
[Mikalojus Daukßa,] Po∫tilla CATHOLICKA Tái e∫t: Iˇguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir ∫ƒw™tes per wi∫∫ús metús, Per Kúniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku ⁄ iˇ ¬§ki∫ƒko pergûldita. Su walá ir da¬âidimu wîreu∫iui£. W Wilniui ⁄ Drukârnioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599.
Nelietuvißki tikriniai vardai raßytini autentißki pagal priimtas lietuvi¨ kalbos taisykles (plg. Lietuvi¨ kalbos raßyba ir skyryba, pareng∂ Nijol∂ SliΩien∂, Adel∂ Valeckien∂, Vilnius: Mokslas, 21992, 81–89).
2.3. Lietuvißkus knyg¨, j¨ dali¨ bei straipsni¨ pavadinimus, paraßytus prieß susifor- muojant bendrinei kalbai, tekste galima pateikti dabartine raßyba (juos galima trumpinti). Taçiau ißnaßoje, literat∆ros ar ßaltini¨ såraße jie nurodomi autentißka raßyba. PavyzdΩiui, pagrindiniame tekste raßytina Ûyvatas, nors ißnaßoje cituotinas autentißkas pavadinimas:
ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA, TAY IRA KIELAS YSZGANIMA Kuriuw Ponas y∫zganitoies yr Atpyrktoies mu∫u JEZUS CHRISTUS, [...] Mumis y Dangu wede, moki, yr atgide, [...] WILNIÅW
Drukarnie J. K. M. yr RP. Kollegio Kunigu Pioriu. Ka∫ztu yr ∫toron´ MATIEJAWS JUSUPA DOWBORA Metu∫y Pona 1759.
Íitaip cituojant senuosius tekstus, si∆loma ißlaikyti autentißkå raßybå, ßrift¨ formå: didΩiåsias, maΩåsias raides, kursyvå, punktuacijå, ypatingas gotikines raides <∫>, , <ƒ>, <ˇ>, <≤> ir pan. (ißskyrus ßrifto dyd^, retinimå, pusjuod^ ßriftå). Trumpinant ilgus pavadi- nimus, praleidΩiamosios vietos nurodytinos daugtaßkiais tarp lauΩtini¨ skliaust¨: [...].
2.4. Cituojamå literat∆rå reikia nurodyti ißnaßomis. Cituojamo straipsnio ißnaßos pa- vyzdys:
Vincas Maci∆nas, „Vilniaus universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“, Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579–1979, Chicago, 1981, 204.
a) Çia raßomas visas autoriaus vardas ir pavard∂, jie neatskiriami jokiu skyrybos Ωenklu ir neißskiriami kitokiu ßriftu. b) Straipsnio (ar skyriaus, eil∂raßçio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimas nuro- domas tarp kabuçi¨ ir nuo autoriaus pavard∂s atskiriamas kableliu: Vincas Maci∆nas, „Vil- niaus universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“. c) Knygos ar periodinio leidinio pavadinimas raßomas kursyvu, nuo straipsnio (ar sky- riaus, eil∂raßçio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimo atskiriamas kableliu: „Vilniaus
268 Archivum Lithuanicum 1 universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“, Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai. d) Knygos, periodinio leidinio paantraßt∂ ar platesnis pavadinimas taip pat raßomas kursyvu, taçiau atskiriamas taßku: Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579–1979. e) Toliau raßomas miesto (miest¨), kuriame (kuriuose) leista, pavadinimas, atskirtas kableliu: Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579– 1979, Chicago. f) Toliau po kablelio nurodomi leidimo metai: Chicago, 1981. g) Pabaigoje po kablelio nurodomas cituojamos vietos puslapis be joki¨ sutrumpini- m¨: 1981, 204. Cituojant t´stinio (periodinio) leidinio straipsn^ ar daugiatom^ veikalå, po jo pavadini- mo iß karto arabißkais skaitmenimis Ωymimas tomo (knygos, numerio, såsiuvinio) numeris be jokio skyrybos Ωenklo:
Jonas Palionis, „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 1999, 57.
Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), 1987, 74.
Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 112.
Vartojant tradicines LKÛ ßaltini¨ santrumpas (dar plg. toliau 2.12.), tomo (knygos, nu- merio, såsiuvinio) numeris gali b∆ti raßomas rom∂nißku skaiçiumi: BP II 26, C II 127, LKÛ XVIII 984. Kai cituojamas ne t´stinis (periodinis) leidinys, o knyga, nurodoma ne tik leidimo me- tai, bet ir vieta bei leid∂jas (leidykla). Tarp leidimo vietos ir leid∂jo pavadinim¨ dedamas dvitaßkis:
Petras Jonikas, Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pus∂je, Çikaga: Pedagoginis lituanis- tikos institutas, 1972.
Jonas Íli∆pas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga, 1977.
T´stinio (periodinio) leidinio leidimo vietos ir leid∂jo (leidyklos) nurodyti n∂ra b∆tina:
Albinas Jovaißas, „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 1990, 35.
Neringa Klumbyt∂, „Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba“, ALt 1, 1999, 108.
Knygos, leidinio pareng∂jas (pareng∂jai), sudarytojas (sudarytojai) nurodomi po leidi- nio pavadinimo tokia formuluote, kokia ^raßyta paçioje knygoje, leidinyje. Jie atskiriami kableliu:
Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, pareng∂ Reda Grißkait∂, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 129.
Eugenija Ulçinait∂, „Antikos poveikis lotynißkai S. Rapolionio k∆rybai“, Stanislovas Rapolionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juozas Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 106.
269 Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai 1759 met¨ „Ziwatas“. Faksimilinis leidinys, pareng∂ Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998, 121.
Esant reikalui, tarp skliaust¨ galima prid∂ti savo paaißkinimå, pavyzdΩiui, apie fotogra- fuotin^ leidinio pob∆d^:
Lietuvi¨ tautos praeitis. Istorijos ir gretim¨j¨ sriçi¨ neperiodinis leidinys 6(1–4)–7(1–4) (fotografuotinis Außros [1883– 1886] leidimas), Chicago: Lietuvi¨ istorijos draugija, 1983.
Jei knygå, leidin^, straipsn^, publikacijå, recenzijå, diskusijå, apΩvalgå ir kt. paraß∂, pa- reng∂, sudar∂ ne vienas autorius, pareng∂jas, sudarytojas, j¨ pavard∂s atskiriamos kableliais:
Saulius Ambrazas, Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39, 1998, 193.
Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997, 99.
Cituojant antrå ir tolesnius kartus vietoj visos nuorodos pakanka nurodyti tik autoriaus pavard´ ir jo knygos, leidinio, straipsnio ir kt. leidimo metus bei puslap^. Pirmas kartas:
(a) Albinas Jovaißas, „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 1990, 31–36.
(b) Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N)–2(O–Û), Poznaˆ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977, I.
(c) Jurgis Lebedys, Vincas Urbutis, „Du Ωemaitißki XVIII a. vidurio laißkai“, Blt 4(2), 1968, 294.
(d) Erazm Majewski, S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 2, Warszawa: nak¬adem autora, 1894, 305–306.
(e) Jonas Palionis, „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 1999, 57.
(f) L[udwig] J[edimin] Rhesa, Geschichte der litthauischen Bibel. Ein Beytrag zur Religionsgeschichte der Nordischen Völker. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei, 1816, 13.
(g) L[udwig] J[edimin] Rhesa, „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas Séno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczuje, 1816, 16.
(h) Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 190.
Toliau tekste arba ißnaßose:
(a) Jovaißas 1990, 31–36.
(b) Kudzinowski 1, 1977, I.
(c) Lebedys, Urbutis 1968, 294.
(d) Majewski 2, 1894, 305–306.
(e) Palionis 1999, 57.
(f) Rhesa 1816a, 13.
270 Archivum Lithuanicum 1 (g) Rhesa 1816b, 16.
(h) Zinkeviçius 1990, 190.
2.5. Po straipsnio pateikiamas literat∆ros såraßas (tai netaikytina publikacijai, recenzi- jai, diskusijai, apΩvalgai). PavyzdΩiui:
(a) Jovaißas, Albinas, 1990: „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 31–36.
(b) Kudzinowski, Czes¬aw, 1977: Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N)–2(O–Û), Poznaˆ: Wydawnictwo nau- kowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza.
(c) Lebedys, Jurgis; Vincas Urbutis, 1968: „Du Ωemaitißki XVIII a. vidurio laißkai“, Blt 4(2), 293–306.
(d) Majewski, Erazm, 1894: S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 2, Warszawa: nak¬adem autora.
(e) Palionis, Jonas, 1999: „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 57–66.
(f) Rhesa, L[udwig] J[edimin], 1816a: Geschichte der litthauischen Bibel. Ein Beytrag zur Religionsgeschichte der Nor- dischen Völker. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei.
(g) Rhesa, L[udwig] J[edimin], 1816b: „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas Séno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczuje.
(h) Zinkeviçius, Zigmas, 1990: Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas.
a) Literat∆ros såraße, skirtingai negu ißnaßoje, pirmiausia eina cituoto autoriaus pavar- d∂, o po kablelio – vardas. b) Iß karto po autoriaus vardo raßomi leidimo metai ir dvitaßkis. c) Jeigu nurodomas straipsnis, publikacija, recenzija, diskusija, apΩvalga, skyrius ir pan. (bet ne visa knyga ar leidinys), tai reikia ^raßyti j¨ puslapius. Jei knygå, leidin^, straipsn^, publikacijå, recenzijå, diskusijå, apΩvalgå ir kt. paraß∂, pa- reng∂, sudar∂ ne vienas autorius, pareng∂jas, sudarytojas, pirmojo iß j¨ pavard∂ ißkeliama prieß vardå (ir pavard∂ su vardu atskiriami kabliataßkiu), o kit¨ autori¨ pavard∂s toliau po kablelio suraßomos ^prastine tvarka:
Ambrazas, Saulius; Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39, 1998, 192–210.
Girdenis, Aleksas; Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997.
Esant reikalui, autorius gali sudaryti ir atskirå ßaltini¨ såraßå.
2.6. Esant reikalui, galima sutrumpintai nurodyti knygos ar pan. leidimå. Jei vartojama leidinio santrumpa, leidimo numeris Ωym∂tinas deßin∂je santrumpos pus∂je skaitmen∂liu virßuje: LKÛ2 I, SD3 ir pan. Jeigu leidinio santrumpa nevartojama, leidimo numeris gali b∆ti raßomas kair∂je leidimo met¨ pus∂je skaitmen∂liu virßuje: 21967, 21992.
2.7. Kabut∂s atidaromos eilut∂s apaçioje („), o uΩdaromos – virßuje (“). Kabuçi¨ smai- galiai nukreipiami atitinkamai ^ apaçiå ir ^ virߨ: „...“
271 Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai Dviem atvejais vartojamos ne tradicin∂s dvigubos, o viengubos kabut∂s eilut∂s virßuje: 1) ΩodΩio ar pasakymo reikßmei nurodyti: dabarcziu ‘dabar’; 2) tarp ^prastini¨ kabuçi¨ esançioms kitoms kabut∂ms nurodyti:
Vincas Maci∆nas raßo: „Vaizduojam∂s anuos 1823 metus: s∂di anksti intelektualißkai subrend´s trylikametis grafiukas ‘Ωemaiçi¨ surinkime’, ^d∂miai klausosi savo buvusio korepetitoriaus“.
2.8. Cituojant literat∆rå arba ßaltin^ praleista dalis teksto paΩymima daugtaßkiu tarp lauΩtini¨ skliaust¨: „protestawojusi akise tawa, o Anio¬ay Szw´tas [...]; jog noriu, ir troksztu to tykroi wiero Katalikiszkoy [...] giwente ir mirte“. Tarp lauΩtini¨ skliaust¨ pa- teikiamas ir straipsnio autoriaus patikslinimas, intervencija ^ cituojamå tekstå: „S. Sta- neviçius perspausdino rytieçi¨ [vidurieçi¨!] tarm∂s gramatikå, pats b∆damas Ωemaitis“. LauΩtiniai skliaustai taip pat raßomi vietoj lenktini¨, jei ßie atsiduria kit¨ lenktini¨ skliaust¨ viduje:
Esant reikalui, retkarçiais nurodoma, kokia gramatin∂ forma transponuojama (pvz., ki´tan¢ies gen. sg. 40 [ki´tan¢ias nom. pl. 54] ~ kentançios).
UΩb∂gant uΩ aki¨ galima pasakyti, kad ir v∂liau dauguma Ωemaiçi¨ steng∂si atsisakyti monoftongizuot¨ lyçi¨, t. y. prioritetå teikti tradicini¨ raßt¨ sveikiems aukßtaitißkiems dvibalsiams (iß ißimçi¨ galima min∂ti Kozoniaus ir S∆do vert∂jå, taip pat Pabr∂Ωå, Daukantå vienu k∆rybos periodu [1837 metais], kai paskelb∂ Prasmå Òotinû ka¬bos).
2.9. Kiti skyrybos Ωenklai (pavyzdΩiui, ilgi ir trumpi br∆kßniai, br∆kßneliai) vartojami pagal taisykles, nurodytas leidinyje Lietuvi¨ kalbos raßyba ir skyryba, pareng∂ Nijol∂ SliΩien∂, Adel∂ Valeckien∂, Vilnius: Mokslas, 21992.
2.10. Fonemas si∆loma tradicißkai Ωym∂ti tarp ^striΩ¨ skliaust¨: /a/, garsus – tarp lauΩtini¨ skliaust¨: [‡], grafemas – tarp smaili¨j¨ skliaust¨: <¢>.
2.11. Tild∂s Ωenklas vartotinas fonetinei tarminei ar sen¨j¨ raßt¨ lyçiai d∂sningai fone- tißkai atstatyti ^ bendrin´ kalbå: gîwiu ~ ghvi¨, Ωem. niekas ~ n∂kas, Øod∏iuse ~ ΩodΩi∆se.
2.12. Rekomenduojame laikytis kai kuri¨ ^prastini¨ leidini¨ santrump¨:
ALt – Archivum Lithuanicum, Vilnius, 1999–. IF – Indogermanische Forschungen, Straπburg, APh – Archivum Philologicum, Kaunas, 1930– 1892–1916, Berlin, 1917–. 1939. Klb – Kalbotyra, Vilnius, 1958–. Blt – Baltistica, Vilnius, 1966–. KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachfor- DLKG – Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos gramatika, schung auf dem Gebiete der indogermani- Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ schen Sprachen (nuo 1988 met¨ eina leidykla, 1994. pakeistu pavadinimu Historische DLKÛ1, 2, [3] – Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos Ωodynas, Vil- Sprachforschung), Berlin, 1852–1885; nius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s Gütersloh, 1887–1907; Göttingen, 1907–. literat∆ros leidykla, 11954; Mintis, 21972; LAIS – Lietuvi¨ Atgimimo istorijos studijos, Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, [3]1993. Vilnius, 1990–.
272 Archivum Lithuanicum 1 LEW – Ernst Fraenkel, Litauisches etymologisches LKÛ – Lietuvi¨ kalbos Ωodynas I–XIX, Vilnius: Wörterbuch I–II, Heidelberg: Carl Winter Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s Universitätsverlag; Göttingen: Vanden- literat∆ros leidykla; Mintis; Mokslas; hoeck · Ruprecht, 1955–1962. Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla; Mokslo LgB – Linguistica Baltica, Warszawa, 1992–1993; ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1956– Kraków, 1994–. 1999. LiK – Literat∆ra ir kalba, Vilnius, 1956–1995. LMAD – Lietuvos TSR moksl¨ akademijos darbai, LKA – Lietuvi¨ kalbos atlasas I. Leksika, Vilnius: Vilnius, 1955–1989. Mokslas, 1977; II. Fonetika, Vilnius: Moks- Lt – Lituanistica, Vilnius, 1990–. las, 1982; III. Morfologija, Vilnius: Mokslas, LT – Lietuvi¨ tauta, Vilnius, 1907–1936. 1991. MS – M∆s¨ senov∂, Kaunas, 1921–1922, 1937– LKG – Lietuvi¨ kalbos gramatika I–III, Vilnius: 1939. Mintis, Mokslas, 1965–1976. PB – Ponto-Baltica, Milano, 1981–. LKK – Lietuvi¨ kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957–. RBl – Res Balticae, Pisa, 1995–. LKÛ1 – Lietuvi¨ kalbos Ωodynas I–II, Vilnius, Kau- StB – Studi Baltici, Roma, 1931–1940; Firenze, nas: Valstybin∂ enciklopedij¨ ir mokslo 1952–1969. literat∆ros leidykla, 1941–1947. TÛ – Tauta ir Ωodis, Kaunas, 1923–1931.
Taip pat si∆lome laikytis toki¨ ^prastesni¨ gramatin∂s ΩodΩio formos kvalifikatori¨:
1 pirmasis asmuo 2 antrasis asmuo 3 treçiasis asmuo abl. ablativus abliatyvas acc. accusativus galininkas act. activus veikiamoji r∆ßis ad. adessivus esamasis paßalio vietininkas adj. adjectivum b∆dvardis adv. adverbium prieveiksmis all. allativus einamasis paßalio vietininkas bd. b∆dinys card. cardinale kiekinis coll. collectivum kuopinis comm. commune bendroji gimin∂ comp. gradus comparativus aukßtesnysis laipsnis cond. conditionalis tariamoji nuosaka conj. conjunctio jungtukas dat. dativus naudininkas du. dualis dviskaita em. emphaticum ^vardΩiuotin∂ forma f. femininum moterißkoji gimin∂ fut. futurum b∆simasis laikas gen. genetivus kilmininkas
273 Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai ill. illativus einamasis vidaus vietininkas imp. imperativus liepiamoji nuosaka ind. indicativus tiesiogin∂ nuosaka indecl. indeclinabile nelinksniuojamas Ωodis iness. inessivus esamasis vidaus vietininkas inf. infinitivus bendratis instr. instrumentalis ^nagininkas interj. interjectio jaustukas ir ißtiktukas intr. verbum intransitivum intranzityvinis veiksmaΩodis loc. locativus vietininkas m. masculinum vyrißkoji gimin∂ n. neutrum bevard∂ gimin∂ nom. nominativus vardininkas num. numerale skaitvardis ord. ordinale kelintinis part. participium dalyvis part. cont. participium contemporale pusdalyvis part. indecl. participium indeclinabile padalyvis part. necess. participium necessitatis reikiamyb∂s dalyvis pass. passivus neveikiamoji r∆ßis perm. permissivus geidΩiamoji nuosaka pl. pluralis daugiskaita plr. plurale dauginis praep. praepositio prielinksnis praes. praesens esamasis laikas praet. praeteritum b∆tasis kartinis laikas praet. fr. praeteritum frequentativum b∆tasis daΩninis laikas pron. pronomen ^vardis pron. def. pronomen definitum paΩymimasis ^vardis pron. demonstr. pronomen demonstrativum parodomasis ^vardis pron. indef. pronomen indefinitum neΩymimasis ^vardis pron. inter. pronomen interrogativum klausiamasis ^vardis pron. pers. pronomen personale asmeninis ^vardis pron. poss. pronomen possessivum savybinis ^vardis pron. rel. pronomen relativum santykinis ^vardis propr. substantivum proprium tikrinis daiktavardis prt. particula dalelyt∂ refl. reflexivum sangråΩinis veiksmaΩodis s. substantivum daiktavardis sg. singularis vienaskaita sup. supinum siekinys super. gradus superlativus aukßçiausiasis laipsnis
274 Archivum Lithuanicum 1 tr. verbum transitivum tranzityvinis veiksmaΩodis v. verbum veiksmaΩodis voc. vocativus ßauksmininkas
PavyzdΩiui: part. praet. act. nom. sg. m.; praes. 2 pl.; s. f. dat. pl. ir pan. Vietovi¨ ir ßaltini¨ santrumpos vartotinos tokios kaip LKÛ. Autorius daΩniau cituoja- miems leidini¨ pavadinimams gali vartoti ir savo santrumpas. Íventojo Raßto knyg¨ san- trumpos raßytinos pagal ekumenin^ Biblijos leidimå (1998). Kalb¨ pavadinimus galima trumpinti pagal Baltisticos rekomendacijas (plg. Blt 30[2], 1995, 124–125).
275 ARCHIVUM
Lithuanicum 1, 1999
LeidΩiamas kartå per metus
D AILININKAS Alfonsas Ûvilius
R EDAKCIJA S PAUSTUVÎ
ARCHIVUM Lithuanicum Petro Kalibato IÈ Petro ofsetas Lietuvi¨ kalbos institutas Ûalgirio g. 90 Antakalnio g. 6 LT-2600, Vilnius, Lietuva LT-2055, Vilnius, Lietuva Tel./faksas: (+370 2) 73 33 47 http://www.mch.mii.lt/more/alt/alt.htm Tel./faksas: (+370 2) 22 65 73 157 uΩsakymas
276 Archivum Lithuanicum 1