LIETUVA iki MINDAUGO

„DEŠINIAJAME SAVO KRANTE

SVEBŲ JŪRA SKALAUJA AISČIŲ GENTIS..." -

98 metais rašė Publijus Kornelijus Tacitas veikale

„Apie germanų kilmę ir papročius". Taip pirmą kartą istoriniuose

šaltiniuose buvo paminėti lietuvių protėviai, kuriuos dabar dažniau

vadiname baltais. Praėjo tūkstantis metų, ir Kvedlinburgo analuose

pirmą kartą paminėtas mūsų Tėvynės vardas - Lietuva:

„1009 METAIS ŠVENTAS BRUNONAS ... RUSIOS IR

LIETUVOS PASIENYJE, PAGONIŲ TRENKTAS \ GALVĄ,

SU 18 SAVIŠKIŲ VASARIO 23 DIENĄ NUKELIAVO

Į DANGŲ". Praeina dar vienas tūkstantis metų, ir 2009 metais

pasitiksime Lietuvos Tūkstantmečio jubiliejų. O šiandieną minime

Valstybės įkūrimo 750 metų jubiliejų. 1253 m. liepos 6 d. Lietuvos

karaliumi buvo karūnuotas kunigaikštis Mindaugas, — įkurta

pirmoji Lietuvos valstybė - Lietuvos karalystė. Jubiliejui paminėti

ir skiriame šią Lietuvos istoriją. UDK 947.45.01 Straipsnių rinkinys Li-147 Sudarytojai Eugenijus JOVAIŠA ir Adomas BUTRIMAS

Recenzentai

Habil. dr. Vytautas KAZAKEVIČIUS Dr. Audrius ASTRAUSKAS

Konsultantas

Doc. dr. Valdemaras ŠIMĖNAS

Autoriai Adomas BUTRIMAS

Prof. dr. - Vilniaus dailės akademija, prorektorius mokslui ir menui

Algirdas GIRININKAS

Habil. dr. — Istorijos institutas, Archeologijos skyriaus vedėjas

Rimantas JANKAUSKAS

Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Antropologijos katedra

Eugenijus JOVAIŠA

Doc. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltij proistorės katedros vedėjas

Liberias KLIMKA

Prof. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra

Albinas KUNCEVIČIUS

Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Archeologijos katedra Paulius MUDĖNAS Arvydas MALONAITIS Dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra

Apipavidalintojas Saulius BAJORINAS

Redaktorė

Veronika ŠIDLAUSKAITĖ

Vertėja Inga ŽUKOVAITĖ

Skaitmeninės knygos kūrybinė grupė

Eugenijus JOVAIŠA, vadovas Arūnas GUDINAVIČIUS, programuotojas Alicija MAKOVSKA, dizainas ir kompiuterinė grafika Jurga JANUŠKEVIČIŪTĖ-TĖVELIENĖ, kompiuterinė grafika Algirdas REMEIKIS, dailininkas Linas MARTINKĖNAS, animacija Mindaugas URBAITIS, muzika

© Elektroninės leidybos namai, 2003 ISBN 9986-571-89-8 © Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003 BALTŲ PASAULĖŽIŪRA

Baltų religijos ir mitologijos struktūriniai bruožai

Liberias KLIMKA

Įvadas

okius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip K.tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas? Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir savųjų šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir met­ raščiuose, keliautojų pasakojimuose. Antikos autoriai apie baltų religiją ir mito­ logiją nedaug težinojo. Keletas pastabų yra romėnų istoriko Herodoto (V a. pr. Kr.) ir P.K. Tacito (1 a. po Kr.) darbuose. Xl a. apie baltų religiją rašė vokiečių geografas Adomas Bremenietis, arabų keliautojas Idrisis. Kai kurių žinių yra ha­ giografijose, aprašančiose šv. Vaitiekaus nužudymą Prūsuose. Pagoniškoji praei­ tis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos istorijos (A. Gvaninio, M. Strijkovskio darbai) [37.1]. Po Lietuvos krikšto daug senosios religijos dalykų virto liaudiškaisiais tikėjimais ir papročiais. Tad etiologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose galime atpažinti mitų nuotrupas [37.2, 37.3]. Apie religines praktikas kartais prabyla ir archeologiniai radiniai. O pagal legendas bei padavimus apie įvairias vietoves galima susekti senovės švent­ vietes [37.4]. Atskirų baltų genčių religinėms sistemoms rekonstruoti trūksta duo­ menų. Tyrinėtojai žino tik pagrindinius skirtumus tarp lietuvių, latvių ir prūsų tikėjimo [37.5]. Tačiau bendrumų čia gerokai daugiau, juolab, kad kitados būta ir bendro indoeuropietiškojo pagrindo. Apskritai baltų religijos ir mitologijos struktūroje galima įžvelgti du skirtingo laikmečio sluoksnius. Tam tikrų pasaulėžiūros elementų yra net iš ikiindoeuropie- tiškojo substrato, kur ypač ryškūs totemizmo bruožai bei moteriškosios giminės dievybių kultai. Archeomitologijos pradininkės M.Gimbutienės terminu, tai Seno­ sios Europos paveldas [37.6]. Struktūrizuotą religinę sistemą, atitinkančią ir visuo­ menės sandarą, turėjo karingosios indoeuropietiškos kilties gentys. Dievų hierar­ chijos viršūnę ten užima vyriškos giminės gamtos galių personifikacijos [37.7]. Religijos ir mitologijos tyrinėjimas turi būti kompleksiškas, naudojant visus šaltinius. Tačiau jų vertinimas privalo būti kritiškas, ypač nepamirštant, kad isto­ riografijas rašė dažniausiai priešiškai baltų tautoms nusiteikę kronikininkai. Isto­ riniu lyginamuoju metodu baltų religijos metmenis privalu gretinti ir su kitų indoeuropietiškos kilmės tautų kultūros reiškiniais [37.8].

Archajiniai tikėjimai

Pirmieji poledynmečiu į Lietuvos teritoriją atėję medžiotojai atsinešė ne tik savąją materialinę kultūrą, bet ir gyvenimo būdo suformuotus vaizdinius apie supantį pasaulį - tai, ką mes dabar vadiname pasaulėžiūra. Lietuvos apgyvendini­ mas prasidėjo beveik prieš 12 tūkstančių metų. Senojo akmens amžiaus paleolito žmonių kultūrai buvo būdingas animistinis tikėjimas [37.9]. Jo kulto objektas yra totemas — protėvių genties mitinis globėjas. Tai žvėris, rečiau augalas ar gam­ tos reiškinys. Religinis jausmas čia pasireiškia tuo, kad tikima abipuse žmogaus ir žvėries draugyste bei pagalba. Toteminio žvėries mėsą galima valgyti tik atlikus sudėtingas atsiprašymo apeigas. Tokia religinė sistema būdinga pirmykštei ben­ druomenei, kuomet žmogus dar aiškiai neišskyrė savęs iš gamtos [37.10]. Jos reliktų turi visos tradicinės pasaulio religijos bei papročių sistemos. Sėsliai gyve­ nusios baltų gentys juolab gerai išsaugojo senąjį kultūros paveldą [37.11]. Pirmykštės bendruomenės žmonės pasaulį suvokdavo mitologiškai [37.12]. Apie žvėries ir augalo tapsmą totemu būdavo kuriami mitai. Tai pasakojimai, kuriais šventai tikima. Kad su totemu būtų galima bendrauti, jam priskiriamos žmogiškos savybės. Mite daiktas ir jo ženklai dažnai tapatinami. Žvėrį apeigose atstoja jo iltis, nagas; paukštį - plunksna arba paliktas jo pėdos ženklas [37.13]. Religija — praktikuojama dvasinė veikla, tad šalia tikėjimų, mitologijos turi būti ir ritualas. Mitas ir ritualas tarsi sudaro teorinę bei praktinę religijos puses [37.14]. Ritualui vadovauja žynys. Jo pareigas gali atlikti ir genties vadas, sutelkęs vienose rankose tiek pasaulietinę, tiek ir dvasinę valdžią. Mitai teigia, kad visuo­ menėje ir gamtoje turi būti tam tikra tvarka. Ji palaikoma periodiškai kartojamu ritualu. Juo dažniausiai „suvaidinami" to meto įvykiai, kai dievai kūrė pasaulį [37.15]. Žynys, norėdamas parodyti, kad jis persikelia į šventąjį laiką ir erdvę, elgiasi neįprastai: žodžius išdainuoja, juda nenatūraliais žingsniais ir pan. [37.16]. Kaip tik todėl ritualas turi meninę formą, išreiškiamą muzika, daina, šokiu. Totemas pasirenkamas pagal tam tikras gyvūno savybes: jėgą, greitį, nuožmu­ 37.2. Pirmieji antropomorfinių mą. Pirmicsiams medžiotojams, užklydusiems į poledynmečio Lietuvos teritori­ dievybių atvaizdai iš neolito gyvenviečių. Šventosios stulpinė ją, geidžiamiausias medžioklės laimikis buvo šiaurės elnias. Jis teikė viską: maistą, skulptūra, „lietaus šaukėjas" ant žaliavą rūbams ir įnagiams, tad laikytas genties pranokėju, Elne Pramote. Klima­ puodo šukės iš Nidos, gintaro dirbinys tui keičiantis, šiaurės elnio arealą, o ir jo vietą žmogaus mitologinėje sąmonėje, iŠ Juodkrantės (pagal R. Rimantiene) užėmė briedis. Trys apeiginės iš jo rago padarytos lazdelės su briedžių galvutėmis archeologų rastos Šventosios neolito gyvenvietėse [37.17]. Pritvirtinęs tokią lazdelę prie kepurės ar laikydamas ją ran­ koje, žynys apeigų metu tarsi tapdavo briedžių viešpačiu. Iš totemo privalu gauti leidimą sumedžioti briedį, - toks medžioklinės magijos apeigų tikslas. Tikėjimo Elne Pra­ mote aidai skamba dzūkų kalėdinėse giesmėse apie devy­ niaragį elnią. Jose ryškus ir pasaulio sukūrimo motyvas. Pasaulį kuria kalviai, ant elnio ragų kalantys aukso žiedą. Vandenyje elnias mato tarp savo devyniašakių ragų įstrigu­ sią strėlę - jo likimo ženklą: būti paaukotam [37.18]. Viduriniojo akmens amžiaus - mezolito laikotarpio pa­ baigoje Donkalnio kapinyne, Biržulio ežero pusiasalyje pa­ laidoto žynio rūbai buvo papuošti briedžio ir meškos dan­ tų pakabučiais [37.19]. Meška - lygiavertis briedžiui toteminis žvėris. Priešistorinės bendruomenės žmonės te- skirdavo du metų laikus - šiltąjį ir šaltąjį. Snieguotąjį metą miške karaliaudavo briedis, vasaros metą - meška. Be meškos dantų amuletų, neolito gyvenvietėse Baltijos šalyse randama ir paties žvėries atvaizdų, išpjaustinėtų kaulo, net gintaro plokštelėse [37.20]. Lietuvių etninėje kultūroje iki šiol menamos metų šventės, kai abu žvėrys pasikeičia vaidmenimis. Meška atbunda netoli pavasarinio lygia­ dienio - per Gandrinę, kovo 25-ą dieną. Užmiega po pirmosios žiemos šventės - šv. Andriejaus, lapkričio 30-os dienos. Ant kito šono verčiasi ir kitą leteną prade­ da žįsti per Pusiaužiemį, sausio 25-ą dieną. Meška irgi galėjo būti Pramote: ja pravardžiuoja moterį, kuri po gimdymo praėjus 40 dienų pirmą kartą ateina į bendrą kaimo pirtį. Abu toteminiai simboliai, Briedis ir Meška, feodaliniais lai­ kais iš gentinio ženklo tapo žemių, miestų ir riterių herbais. Mezolito ir neolito gyvenvietės kurdavosi arti vandens. Žvejyba, moliuskų rinkimas, vandens paukščių medžioklė - svarbūs pragyvenimo šaltiniai tais lai­ kais. Pavasarį atskridę ančių, žąsų pulkai gelbėdavo žmones nuo bado. Vienas seniausių žmonijos istorijoje mitinių įvaizdžių yra Deivė Paukštė [37.21]. Ji sie­ jama su medžiotojo sėkme, jo „laime". Galimas dalykas, kad anties formos kauše­ liai, kurių ne vieną neolito gyvenvietėse yra radę archeologai, ir buvo naudoti sėkmingos žūklės ar paukščių medžioklės apeigose. Lietuvių folklore - pasakose, sakmėse ir dainose - antelė yra likimo pranašė. Dar sudėtingesnę magiją liudija laivo modelio panaudojimas apeigose. Skap­ tuotas iš vientiso medžio gabalo luotelis būdavo prikraunamas akmenų ir nu­ skandinamas. Taip padaryta ir Šventosios gyvenvietės žvejų [37.22]. Tikėtina, kad šia auka buvo siekiama „išsipirkti" iš Vandenų valdovo, kad neskęstų tikro­ sios valtys. Dievybių panteonas ir jo raida

Lietuviškųjų dievų vyresnybės piramidę sudaro indoeuropietiškų tautų šeimai būdinga dievų trejybė: pasaulio kūrėjas , griausmavaldis Perkūnas, pože­ mio dievas Vėlinąs [37.23]. Tokią sistemą sąlygojo visuomenės socialinės struk­ tūros pakopos: žyniai ir vadai, kariai, žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Žyniai ir genčių vadai savo globėju laikydavo Dievą, kariai — Perkūną, žemdirbiai - Vėli­ ną. Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyve­ nimo tiesų ir išminties. Religingas žmogus jaučiasi esąs saugus, tarsi pasaulio cen­ tre, jo gyvenimas žemėje — tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų. Baltų bendrumo laikais tikėta ir į moteriškąją dievybę, sutei­ kiančią žemei derlumą. Tai P.K.Tacito minima Dievų motina: latvių — Žemes mate, lietuvių — Žemyna. Iš jos ir kažkurio minėtųjų dievų galėjo būti kilę dieviš­ kieji Dvyniai, vaisingumo ir žmogaus darbų mitiniai globėjai [37.24]. Dvynių kulto aidų galima aptikti ir iš vėlesnių laikų - dievybės dažnai turi savo papildinį ar porą. Aukščiausias baltų panteono asmuo — Dievas (prūsiškai Deywis, Deiws, lat­ viškai Dievs). Kadaise jo vardas turėjo reikšti tiesiog spindintį dangaus skliautą, dienos šviesą [37.25]. Baltuose dangaus Dievas išlaikė nemažai senųjų indoeuro­ pietiškųjų reikšmių - jis gyvena danguje, sukūrė pasaulį pirmalaikyje, įdiegė jame teisybės principą, nustatė moralės ir dorovės normas. Dabar jis gyvena dausose, ant akmeninio dangaus skliauto. Jo dvare - amžinosios vasaros sodas. Čia žiemo­ ja ir paukščiai; sugrįždami iš dausų į gimtinę parneša pavasario šilumą. Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais kaip žilas senelis pasibeldžia į kieno nors trobos duris, kad patikrintų, ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailes­ tingumo, tarpusavio meilės priesakų [37.26]. Teisuolius jis priglobia po mirties savo dangiškajame sode. Žmogus nebuvo Dievo kūrybos viršūnė, - jis pasaulyje atsirado atsitiktinai, kažkaip keistai - kūrėjui nusispjovus. Kasdienius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui. Tai rūstus raudonbarzdis vyras, ginkluotas žaibais ir kirviu, važiuojantis ožiais pakin­ kytu dviračiu vežimaičiu [37.27]. Kai griaudžia, sakoma: darda Perkūno ratai. Perkūno pagalbos šaukdavosi kariai, puldami priešą. Gi pavasarį sugrumėjus pir­ majam griaustiniui, sužaliuoja žolė, išsprogsta medžių pumpurai. Šiltąjį pusmetį žmonės Perkūno garbei ruošdavę devynias šventes. Tačiau rudeniop šios dievybės galios silpsta. Gamtoje vis labiau įsivyrauja Perkūno priešininkas Vėlinąs. Jis su­ trumpina dieną, sunaikina augmeniją ir galop gruodu surakina žemę. Žiema - jo viešpatavimo metas. Žmonės tuomet nelengvai pragyvendavo iš sukauptų atsar­ gų ir laikomo gyvulių ūkio. Štai kada būtina skaičiuoti laiką. Vėlinąs buvo gyvu­ lininkystės globėjas - ir iš čia jo ragai, kanopos, uodega. Vėlino galios išsenka pavasariop; tada Perkūnas žaibais priverčia jį atrakinti žemę ir išleisti žolę. Nuola­ tinė Perkūno ir Vėlino kova suka gamtos ratą [37.28]. Vieno iš jų pergalė reiškia šiltojo ar šaltojo pusmečio pradžią. Lietuviškose sakmėse apie sidabro kulka me­ džiojamą velnią labai ryškūs šio indoeuropietiškojo Naujųjų Metų, švenčiamų pavasarį, atspindžiai [37.29]. Dievybių priešiškumas atspindi tam tikrą visuome­ nėje tvyrančią socialinę įtampą tarp karių ir žemdirbių; ypač paaštrėjančią, kai ateina duoklių surinkimo metas. Tik po krikščionybės įvedimo Vėlinąs, viena svarbiausių panteono dievybių, buvo sumenkinta iki folklorinio velniuko [37.30]. Žemdirbystei tapus pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu tikėta, kad pasėlius glo­ bojančios ir protėvių dvasios. Rugio grūdas susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Be aptartų bendrųjų baltų mitologijos personažų, būta ir gentinių dievų. Be to, religinės reformos, įvykusios atskirose gentyse ir sąlygotos įvairių istorinių aplinkybių, į panteono viršūnę galėjo iškelti ir kitus dievus. Pavyzdžiui, štai kokį pagoniškųjų dievų panteoną išvardijo Prūsijos sinodo nutarimai 1530 m. Tai Occopirmus, Suaixtix, Ausschauts, Antrympus, Potrympus, Bardoayts, Pilnuy- tus, Parcuns, Pecols, Pokols. Panašia eile dievybės išvardijamos ir XVI a. vidurio šaltinyje - „Sūduvių knygelėje", kur aprašyti į Sembos pusiasalį iš Jotvingijos perkeltų žmonių papročiai. Čia nurodytos ir dievybėms priskiriamos globos sri­ tys. Pridedama ir keletas žemesnės hierarchijos dievybių, o bendras sąrašas patei­ kiamas toks: Ockopirmas - pirmasis dangaus ir dangaus šviesulių dievas; Swayxtix — šviesos dievas; Ausschauts - ligonių dievas; Autrimpus - jūros ir didelių ežerų dievas; Potrimpus - tekančių vandenų dievas; Bardoayts - laivų dievas; Pergrubrius - augalijos dievas; Pilnitis - turto dievas; Parkuns - griaustinio, žaibų ir lietaus dievas; - pragaro ir sutemų dievas; Pockols - skraidančios dvasios arba velniai; Puschkayts - žemės dievas; Barstucke - maži vyrukai; Markopolc - žemės žmonės. Galima manyti, kad šiuose sąrašuose dievybės išvardytos pagal hierarchiją. Pirmieji čia minimi dangaus dievai: Okopirmas („Tas, kuris pirmas") atitinka lietuvių ir latvių dangaus Dievą. Svaikstiksas artimas latvių Ūsiniui. Net trys die­ vai - Autrimpas, Patrimpas ir Bardaitis - susiję su vandenimis. Laivyba ir žvejyba Sambijos pusiasalyje buvo išties svarbūs verslai. Apskritai čia pateikta daugiau žmogaus darbus globojančių, nei kosminių dievybių. Gal ir todėl, kad šis pante­ onas surašytas vėlai, kai aukščiausieji dievai jau buvo krikščionybės nuvainikuoti. Be to, lieka neišaiškinta, ar čia vyravo lietuvių (sūduvių), ar prūsų dievybės. Pagal Simono Grünau „Prūsijos kroniką" (XVI a. pradžia) pirmapradį pante­ oną sudarė Patolas, požemio dievas, Perkūnas — audros ir griausmo, Patrimpas — javų, derlingumo ir pasaulietinių reikalų globėjas [37.31]. Tai įtvirtinę valdovai broliai Brutenis ir Vidcvutis VI a. po Kr. Dievai garbinti pagrindiniame prūsų kulto centre Rikojote. Vėliau į panteoną buvo įtrauktas ir maisto bei gėrimo dievas Kurkas (Curche). Tikėtina, kad būtent Brutenis padarė esminę religinę reformą, pašalinęs iš panteono moteriškąsias dievybes [37.32]. Nuo tada religi­ nio gyvenimo griežtumu prūsai labai skyrėsi iš kitų baltų genčių. Lietuvos genčių garbinamų dievybių vardai pirmą kartą minimi XIII a. vidu­ rio rusiškuose metraščiuose [37.33]. Voluinės metraštyje, kalbant apie Mindau­ go krikštą, sakoma, kad jis buvęs apsimestinis, kad karalius slapta aukodavęs „sa­ viesiems dievams: Nunadieviui, Tcliaveliui, Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai". Toliau dar paminimas dievo Andajo vardas. Jono Malalos kronikos vertimo in­ tarpe, įrašytame 1261 m., pasakojama apie mirusiųjų deginimo papročio atsira­ dimą. Sakoma, kad žynys Sovijus liepęs aukoti „nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Zvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų". Galima numanyti, kad Nunadievis ir Andajus (Ant-dievas) yra eufe­ mizmai, aukštinantieji žodžiai [37.34]. Daugeliui religijų būdinga vengti aukš­ čiausiąją dievybę vadinti tikriniu vardu, — „neminėk dievo vardo be reikalo". XVI a. autorius Jonas Lasickis, rašydamas apie žemaičių dievus, aukščiausiąją dievybę įvardija Aukštėju Visagįsčiu (Visagaliu) [37.35]. Diviriksas reikštų Dievo rikį ar­ ba Dievo rykštę, — tai Perkūnas, griausmo ir žaibų valdovas, Dievo pavedimu tvarkąs kasdienius pasaulio reikalus. Teliavelis gali būti perskaitytas kaip Kalve­ lis. Lietuvių tautosakoje teigiama, kad pirmieji kalviai buvę velniai, ir kad būtent jie žmones išmokę šio amato [37.36]. Taigi matome, kad šie metraščiai pirmiau­ sia nurodo įprastą indoeuropiečių dievų triadą. Greta vyriškųjų mitinių būtybių, kurias garbino lietuviai, minima deivė Me­ deina arba Zvorūna. Tai miško žvėrių valdovė, turinti atitikmenų antikos pasau­ lyje (Diana, Artemidė) [37.37]. Zuikių dievas - greičiausiai klaidingai suprastas prietaras - kelią perbėgęs zuikis atnešąs nelaimę. Arba tai kanapių, iš kurių būda­ vo pinami tinklai smulkiems žvėrialiams gaudyti, mitinis globėjas, o kartu ir tin­ klinės medžioklės dievybė. Į dievus baltai kreipdavosi alkavietėsc. Tai būdavo šventosios giraitės, keistai nuaugę pavieniai medžiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, alkakalniai. Per gyvąją gamtą — medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius — žmogus kalbėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimų. Ypač tą gebėję tapdavo žyniais, kriviais, vaidilo­ mis. Vyriausieji šventikai apeiginius laužus kurdavo pagrindinėse genčių švent­ vietėse, tokiose kaip prūsų Ramovė ir Rikojotas, lietuvių Šventaragio slėnis. Žy­ niams būdavo paskiriamas trečdalis karuose laimėto grobio. Jie pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima kelionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai... Dievams aukojama būdavo ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus — sėją, ganiavą. Rudenj padėkojama už išaugintą derlių. Aukojimo laužo liepsna tarsi susiedavo visas kosmoso dalis, pavaldžias skirtingiems dievams. Po Lietuvos krikšto žynių luomas ėmė nykti. Žmonės, likę be dvasinių vado­ vų, religinėje praktikoje elgėsi kas kaip išmanė. Todėl įvairių kultų, tikėjimų ir prietarų lygmenyje atsirado daugybė dievų ir demonų. Skirtingose krašto vieto­ vėse jie galėjo būti vis kitokie. XVI a. apie senąją lietuvių religiją rašę autoriai — J.Lasickis, S.Grünau, L.Davidas - išties daug jų mini. Tarp jų yra ir visai nežino­ mų tautosakoje ar kituose šaltiniuose. Taigi XVI a. jau nebebuvo kokio nors vieningesnio panteono, o į dievų rangą galėjo iškilti vietinės reikšmės dvasios. Tačiau ir tada aiškiai išsiskiria du dievybių hierarchiniai lygmenys: žmogaus gy­ venimą lydinčios ir likimą sprendžiančios dievybės bei jo metų darbus globojan­ čios mitinės būtybės. Skirtingos ir jų pasireiškimo erdvės: pirmosios yra namų, antrosios - sodybos ir laukų dievybės [37.38]. Pateikiamame sąraše nurodytos tik pagrindinės dievybių funkcijos, jos galėjo ilgainiui pakisti. Čia surašyti tie mitologijos personažai, apie kuriuos turima dau­ giau ir patikimesnių žinių. Jie sugrupuoti poromis: kai kuriais atvejais tai iš tiesų atitinka šeimos modelį, kitais - poros parinktos pagal analogo arba papildinio principą. Be abejo, toks suskirstymas yra labai sąlygiškas,- nėra žinomas mitinių būtybių įvaizdžių susiformavimo laikas bei geografinė vieta (gentinė priklauso­ mybė). Tačiau atskyrus funkcijas ir lygmenis, susiklosto pirmojo artutinumo lo­ ginė baltiškosios religijos sistema. Realiai tokia sistema turėjo egzistuoti,- struk- tūrizuota erdvė ir laikas, jų dalių paskirstymas atskirų dievybių globai sukuria žmogui saugumo jauseną, būtiną produktyviai veiklai.

Dievybių charakteristikos ir funkcijos

1. Kosminis lygmuo

Dievas (Andojas, Aukštėjas, Nunadicvis, Okopirmas, Praamžius, Prakorimas, Su- tvaras) - aukščiausioji baltų dievybė, pasaulio sutvėrėjas, dorovės ir moralės, tei­ sybės principų kūrėjas. Dievas — žynių kastos, genties vadų bei aukštuomenės globėjas. Kasdienio gyvenimo tėkmei jis nedaro įtakos, pavesdamas tai žemesnio rango dievams. Dievo vardu tik sutvirtinamos sutartys, ištariama priesaika. Sak- .. mėse pasakojama, kad dabar jis pasaulį aplanko kaip žilas senelis, gerasis ganyto­ jas, kad įsitikintų, ar žmonės tebesilaiko jo duotų priesakų. Dievo ženklu gali būti žynių valdžios simbolis — krivūlė.

Perkūnas (Diviriksas, Dundulis) - griaustinio, žaibų ir audros dievas. Vienas iš svarbiausių dievų hierarchijoje, sietinoje su indoeuropiečių protautės visuomeni­ ne struktūra. Kovoje su požemio valdovu Vėlinu jis išlaisvina žemę iš žiemos sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą gamtoje. Tai pasakoja Naujųjų Metų, prasidedančių pavasariu, mitas, žinomas visoms indoeuropietiškos kilties tautoms. Tautosakoje Perkūnas vaizduojamas kaip galingas rudabarzdis vyras, važiuojantis dangumi ožiais pakinkytu vežimaičiu, ginkluotas kirviu ir žaibais. Jis - karių globėjas: dėl šios funkcijos ir kaimyninių tautų rašytiniuose šaltiniuose dažnai paminimas. Perkūno įtrenkti ąžuolas ar akmuo galėjo tapti dievybės pagerbimo šventviete.

Vėlinąs (Patolas) — vienas iš trijų svarbiausių indoeuropiečių protautės dievų. Pirmiausia jo būta gyvulininkystės globėju; iš čia šie dievybės požymiai: ragai, uodega ir kanopos. Vėliau Vėlinąs tapo požemio valdovu, tarpininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vėlino nesantaika su Perkūnu, išreiškianti tam tikrą socialinę įtam­ pą tarp karių ir žemdirbių luomų, suka gamtos ratą. Po Lietuvos krikšto įvaizdis degradavo iki folklorinio personažo velniuko, pravardžiuojamo vokietuku, pin­ čiuku, kriaučiuku. Tačiau retsykiais jis vėl atgauna senąjį įvaizdį, pasiversdamas ožiu. Dažniausiai velnias apsireiškia pelkėse, raistuose, - tai primena jo chtoniš- kąją prigimtį. Nuo Perkūno kulkų jis slepiasi po akmeniu, simboliškai išreiškian­ čiu ribą tarp pasaulio dalių.

Saulė-viena ankstyvųjų mitinių būtybių, tautosakoje įvardijama „motinėle". Pa­ sak sakmių, ją nukalė ir pakabino danguje dieviškasis kalvis. Dievybės pagerbimo šventės — vasaros ir žiemos saulėgrįžos. Per Kupoles ji pasirėdanti įvairiaspalviais kaspinais; tada ant kalnų jos garbei uždegamos stebulės. Į dangaus kalną ji paky­ lanti dvyniais žirgais Ašvieniais pakinkytu vežimu. Su Saulės teka ir laida yra siejama burtų ir užkalbėjumų galia. Latvių tikėjimuose Saulė sureikšminta žy­ miai daugiau. Iš archeologinių neolito laikmečio radinių su Saulės kultu siejami gintaro diskai, įgraižomis sudalyti ketvirčiais. Iš to laikmečio ir Saulės ženklas - kryžius, įbrėžtas apskritime. Saulės simbolika labai dažna etnografinių daiktų puo­ šyboje. Segmentinės ir aštuonkampės žvaigždės, kryžių viršūnių „saulutės" įpras­ mina metinį Saulės kelią, jį žyminčias pagrindines metų šventes.

Mėnulis - archajiškasis laiko dievaitis. Iš neomenijos prašoma sveikatos ir grožio; pilnaties šviesa laikyta kenksminga sveikatai, ypač vaikų. Vardas kildinamas iš veiksmažodžio „mainytis" (keistis). Pagal Mėnulio fazes kaime iki šiol parenka­ mas laikas veik visiems žemės ūkio darbams. Tikėjimas Mėnulio poveikiu buvo išplėtotas ir į socialinį gyvenimą; pavyzdžiui, į jo fazę atsižvelgiama įsikeliant į naują trobą, keliant krikštynas, važiuojant piršliais, rengiant vestuves. Iš sakmių 37.5. Mitinių būtybių, globojančių žmogaus darbus, pasireiškimo vietos: 1 - Gardaitis, 2 — Bangpūtys, 3 — Žemėpatis, 4 — Žemyna, 5 - Austėja, 6 — Bubilas, 7— Laumė, 8 - Ganiklis, 9 - Aušlavis, 10- Ragana, 11 - Lazdona, 12 — , 13 - Giraitis, 14 - Kalvelis, 15 - , 16 - Maumas, 17 - Dimstipatis, 18 - Vaižgantas (pagal L. Klimkų)

aiškėja, kad Mėnulis buvo siejamas su mirusiųjų pasauliu. Mėnulio pilnatyje „ma­ toma" moteris su naščiais, našlaitė, Kainas ir Abelis, burtininkas Tvardauskas. Senajame baltų kalendoriuje būta švenčių, tapatintų su neomenijos pasirodymu: Kumeliuko krikštynos (pirmoji tais metais), Pavasario šauktuvės (trečioji).

Zvaigždikas (Svaikstiksas) - prūsų ir lietuvių mitologijos šviesos dievas. Tikėti­ nas jo ryšys su Saule, nes „Sūduvių knygelėje" (1520-30 m.) teigiama, jog pava­ sarį žynys šaukiasi galingojo Svaikstikso ir prašo, kad jis savo šviesa „tinkamu ir geru laiku apšviestų javus, žole ir gyvulius". Vėlesni autoriai (M. Pretorijus, J. Brodovskis, P. Ruigys) linkę jį laikyti žvaigždžių dievu. Aleksandras Gvaninis (1578 m.) teigia, kad iš šio dievo prašoma gero oro. Svaikstiksas gali būti siejamas su svastikos ženklu, šis gi - su Indijos arijų žirgo aukojimo ritualu. Svastikos ženklas, sudarytas iš žirgų galvų, sutinkamas trakų kultūroje (VI-I a. pr. Kr.) Padunojėje.

Kalvis (Teliavelis) - mitinis Saulės sutvėrėjas, minimas lietuvių etiologinėse sak­ mėse. Teliavelio vardu jį aprašo ir XIV a. rusų metraščiai. Kalvystės kilmė lietu­ vių folklore siejama su požemio dievybėmis; tai, galimas dalykas, sąlygota geležies gamybos iš balų rūdos būdo. Vienuolio Jeronimo Prahiškio duomenimis, su­ rinktais XV a. pradžioje, viena iš Lietuvos genčių garbino Saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį, kuriuo Zodiako ženklai išvadavo dangaus šviesulį iš nelaisvės tvirčiausiame bokšte. Galima manyti, kad tai mitas apie Sau­ lės užtemimą. Leda (Lada) — žiemos dievaitė, pagarbinama trečiomis arba ketvirtomis dienomis („ledų" dienomis) po svarbiausių pavasario bei vasaros pradžios švenčių (Velykų, Sekminių). Tomis dienomis nieko negalima dirbti, antraip ledų kruša vasarojų išmuštų. Dievybės vardas pasikartoja senovinių kalendorinių , ypač žiemos peri­ odo dainų refrenuose. Šią mitinę būtybę mini 1582 m. istorikas Motiejus Strij­ kovskis, dar pridėdamas pažyminį „Didysis dievas". Moterys ir merginos šokda­ vusios Ledos garbei pievose iki Joninių.

Morė (Kotrė, Magdė, Senė Kūniškė) - personifikuota piktoji žiemos dvasia. Šiais vardais vadinama pamėklė, vežiojama ant pavėžos ir rato (simbolinė žiemos ir vasaros sandūra) per Užgavėnes. Besisukdama ji švaistosi kočėlais Šventei bai­ giantis, pamėklė sudeginama ar skandinama eketėje, nustumiama nuo kalno ro­ gutėse. Taip suvaidinamas mitas apie žiemos pragaištį.

Aušrinė (Marių mergelė, Marių kumelė) — Veneros planetos (lietuviškai Aušrinė ar Vakarė) personifikacija. Aušrinė sakmėse uždega Saulei šviesą, Vakarė pakloja jai patalą. Aušrinė gyvenanti marių saloje, kurią pasiekianti pasivertusi kumele. XIX a. pradžioje Liudviko Rėzos užrašytoje dainoje „Mėnulio svotba" pasakoja­ ma, kaip Mėnulis pamilo Aušrinę, todėl Perkūno buvo perkirstas kardu. Tai vie­ nintelė planeta, taip dažnai minima folklore. Tikėtina priežastis - senoji kalendo­ rinė sistema buvo paremta Veneros judėjimo dėsningumais (graikų vadinta oktoeteride, kurioje 8 metai prilygsta 5 Veneros ciklams arba 99 Mėnulio mėne­ siams).

Vaiva (Straublė) - lietaus deivė, pasireiškianti kaip vaivorykštė (orarykštė, der­ mės, laumės, gervės juosta). Iš ežerų ir balų ji traukianti vandenį į debesis. Gali įtraukti ir piemenį su gyvuliais. Sakmėse minima, kad vaivorykštė atsirandanti, kai laumė ruošiasi vestuvėms. Tikėtina, kad Vaiva senojoje mitologijoje buvo Perkūno žmona.

Brėkšta - rytmečio prieblandos ir vakaro sutemų deivė, paminėta Jono Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus" (1580 m.). Teodoras Narbutas (1835 m.) ją laikė taip pat sapnus siunčiančia dievybe, tokiu būdu perspėjančia žmones apie būsimus įvykius. Derinant su Bezlėjos funkcijomis Brėkštai priskirtinas rytmečio metas.

Bezlėja - vakaro sutemų deivė, paminėta Jono Lasickio raštuose. Teodoras Nar­ butas teigė, kad ji esanti Saulės tarnaitė, uždaranti dangaus vakarų vartus. Vardas kildinamas iš veiksmažodžių „blįsti" (temti) arba „žlėja" (prietema). Abiejų sute­ mų deivių, Bezlėjos ir Brėkštos, funkcijų sureikšminimas, tikėtina, yra kilęs iš heliakinių ir akroniktinių stebėjimų, kuriais paremti archajiniai kalendoriniai ma­ tavimai. 2. Žmogaus lygmuo

Laima (Laimė, ) - mitinė būtybė, lemianti žmogaus likimą jam gimstant. Ji esanti ir gimdyvių globėja. Deivę savo raštuose 1666 m. mini Daniclis Kleinas. Sakmėse prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą; jos ištarmę skelbia gegutė, antelė, gulbė. Su apeigomis Laimos palankumui įgyti galima sieti neolito gyven­ vietėse randamus antelės formos kaušelius. Jos kultui priskirtini ir gintariniai bei ornamentuoti moliniai verpstukai, kuriais būdavo suverpiamas"likimo" siūlas bu­ riant gimusio kūdikio lemtį.

Giltinė (Veliona) - mirries dievaitė. Tai balta neaiškių formų būtybė su gyvatės liežuviu; jos pasirodymo pranašai — pelėda, svetimas šuo. Simbolinis atributas — kanklės, kurių muzika senovėje palydėdavo vėlę į anapusinį pasaulį. Giltinė nu­ kerpanti likimo siūlą avikirpėmis žirklėmis. Epidemijų plitimą žmonės stabdyda­ vo į kaimą vedantį vieškelį pertiesdami rankšluosčiais, kuriuos moterys turėdavo suverpti ir išausti per vieną naktį. Dievaitės kultas baltuose nebuvo smarkiau iš­ plėtotas, priešingai nei vėlių, kurioms ypač daug apeigų skiriama rudens ir žiemos šventėse.

Javinė (Jievaras, Dirvolika, Nosolus, Krūminė pradžių varpų) - rugio dvasia, jun­ gianti žemdirbių kartas. Javinė minima Jokūbo Brodovskio žodyne XVIII a. pra­ džioje. Krūminę pradžių varpų mini Motiejus Strijkovskis 1582 m., aprašydamas apeigas jos garbei. Javų dievybei būdavo aukojamos vištos su žemomis skiauterė­ mis; jų mėsa sukapojama į smulkius gabalėlius, kad rugiai būtų tankūs, varpingi, neišeitų į šiaudus. Jėzuitų ataskaitose, rašytose 1605 m., sakoma, kad Dirvolikai aukojamas paršas, o Nosolui - ožys, kad šiedu dievai duotų gerą derlių. Apskritai Javinė gali būti mitinis personažas, kuriame susipynę kelių javus bei jų lauką globojančių dievų ir deivių įvaizdžiai. Dvasią simbolizuoja pirmasis prapjovų pė­ delis - „svetys", pabaigtuvių vainikas, „jievaras" - lauke po rugiapjūtės palieka­ mas supintas rugių kuokštas. Jos šventė — užbaigus rugiapjūtę, per Onines (liepos 26-ąją).

Pilnytis (Skalsa, Kurkas) - baltiškasis (lietuvių ir prūsų) turto, gausos, pritekliaus dievas. Tyrinėtojai nesutaria dėl šios dievybės vardo kilmės: ar jis kilęs iš žodžio „pilnas", ar „pilvas". Bet kuriuo atveju Pilnytis yra namų dievybė, kurios funkci­ jos - pamaitinti šeimą, giminę. Jo prašoma auginti pilnas varpas, gausinti derlių klojimuose. Prūsuose Šventpilėje buvęs Kurko stabas ir ąžuolas. Šalia jo ugnyje aukoti pirmieji javų pėdai, medus ir pienas, - taip liudija Prūsijos XVI a. pradžios kranininkas Simonas Grünau. Pajūryje būta akmens, ant kurio žvejai Kurko gar­ bei sudegindavę pirmą pagautą žuvį. Dievybės simboliu galėtų būti siekas, gausy­ bės ragas, klėties raktas, devyniais valgiais nukrautas stalas.

Rugutis (Raugų žemėpatis, Raugupatis, Ragutis) - raugo dvasia, alaus, linksmy­ bių ir puotų dievybė. Jis įkvepiąs gyvybę alaus salyklui ar užminkytai tešlai. Die­ vybės simbolinis atributas - duonkubilis, alaus gorčius; šventė - Alutinis (Koštu- vės), senovėje tapatintos su rudens lygiadieniu. Pasak Jono Lasickio, pirmąjį alaus ar midaus, pasemto iš statinės, gutkšnį turi išgerti dievo garbei šeimos galva. Pa­ sak legendų, Ragučio šventykla buvusi Vilniuje, senamiesčio teritorijoje, šalia Pilies gatvės.

Gabija (Užpelenė, Pelengabija) — duonos ir namų židinio dievaitė. Minima 1615 m. išleistoje Jono Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus". Iki mūsų die­ nų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų" kryžių. Kreipiamasi labai poetiškai; pavyz­ džiui: „Šventa Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio..." Dievybės vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „gaubti". Ugnis židinyje yra migdoma (užžeriama pelenais), žadi­ nama (įpučiama), maitinama (kurstoma). Senojo tikėjimo dievaitės funkcijas pe­ rėmė šventoji Agota. Tikima, kad jos vardo dieną (vasario 2-ąją) pašventinta duo­ na gelbsti nuo gaisro, gyvatės kirčio, kulkos.

Kaukas (Pagirnis, Barzdukas) — chtoniškoji mitinė būtybė, namams atnešanti skalsą ir ūkio sėkmę. Kauką gali prisipratinti namuosna šeimininkė, pasiuvusi jam ru­ denį lininius marškinėlius. „Deiviai Pagirniai" minimi XVII-XVIII a. jėzuitų pranešimuose apie lietuvių valstiečių religingumą. Pagirniui triskart per metus kaimo vyrai aukodavę paršą ar jautį, o moterys - gaidžius. Jaunamartė Pagirniui skirdavo duonos kepalą ir rankšluostį. Kaukai ypač dažnai minimi žemaičių sak­ mėse, jų įvaizdis — mažas žmogutis, galintis pavirsti į žemės grumstą. Namuose jie asocijuojami pagirnių vardu su žalčiais, gyvenančiais maltuvėje. „Sūduvių knyge-

37.6. Akmeninis stabas iš Prūsijos ir apeiginis ragas su mitologinių gyvūnų atvaizdais. Pašušvys ir Plinkaigalis, Kėdainių r., V-VI a. (pagal L. Klimkų)

332 LIETUVA Iki MINDAUGO lė" (1520-30 m.) mini barstukų ir markopolių (žemės žmogelių) vyresnįjį Puš- kaitį, gyvenantį po šeivamedžiu. Jam ir jo palydai kluone būdavo paruošiamos naktinės vaišės.

Aitvaras - mitinė būtybė, nešanti šeimininkui vogtus grūdus, varškę ar pinigus. Rašytiniuose šaltiniuose pirmasis jį paminėjo Martynas Mažvydas (1547 m.). Ait­ varas yra labai dažnas sakmių veikėjas. Labai įnoringas, o įskaudinras ar įžeistas gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio, prisivilioti su grauduline žvake arba nusipirkti Rygos turguje. įvaizdis - skrendantis ugninis pagaikštis, pavirstas namuose į juodą gaidį. Ši mitinė būtybė tarsi siūlo žmogui rinktis: ar doru darbu įgyti turtus, ar kliautis nepatikimu aitva­ ru, iš kitų gėrybes vagiančiu.

Babaušis (Baubas) - naktinė būtybė, šmėkla, besislepianti tamsiuose namo kam­ puose, visokiuose užkaboriuose, taip pat javų lauke. Būtybė žinoma tik iš kasdie­ nės kalbos, priežodžių; Babaušiu gąsdinami neklusnūs vaikai. Vardas yra baugi­ nantis garsažodis.

Maumas - šmėkla, gyvenanti šulinyje. Juo gąsdinami vaikai, kad neįkristų į van­ denį. Vardas žinomas iš kasdienės šnekos, priežodžių. Vaikų kalboje maumu kar­ tais būdavo vadinamas snarglys. Taigi ir mitinė būtybė, išlendanti iš šulinio, - gleivėta, aptekusi maurais.

3. Metų darbų lygmuo

Žemyna - augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja; žemės maitintojos perso­ nifikacija. Viena svarbiausių žemdirbiškojo etnoso deivių. Istoriografijos šalti­ niuose užfiksuota ir maldų dievybei, pavyzdžiui:"Žemynėle, žiedekle, pakylėk mūsų rankų darbus!" Minima XVI-XVII a. autorių - Jono Lasickio, Mikalojaus Daukšos, Danielio Kleino. Žemynai būdavo skiriama daug apeigų, jos garbei puotaujama, geriamas alus. Netgi šermenų metu Žemynai numetami trys kąsne­ liai duonos ir trys kąsneliai mėsos, nulicjama tiek pat šaukštų viralo linkint, kad deivė kitame pasaulyje arba dausose būtų maloninga. Žemyna minima ir užkal­ bėjimų nuo gyvatės įkirtimo formulėse. Žemės negalima mušti; jos „atsiprašo­ ma" išvarius pirmąją vagą. Tautodailėje žemė maitintoja vaizduojama užštrichuotu rombu: tai galėjo būti ir Žemynos ženklas.

Žemėpatis (Žemininkas, Lauksargis) - lietuvių žemdirbystės dievas. Istoriografi­ niuose šaltiniuose jį pirmasis paminėjo Martynas Mažvydas, ragindamas „pames­ ti kaukų, žemėpačių, lauksargių garbinimą". Jonas Lasickis knygelėje „Apie že­ maičių dievus" (1580 m.) žemės dievus - žemėpačius pamini išsyk po Aukštėjo Visagalinčio. Pasak Mato Pretorijaus, kiekvienas ūkininkas turi savo Žemėpatį, globojantį ūkį ir namus. Žemėpačio garbei gruodžio mėnesį rengiama šventė, dėkojama už derlių. Kita tikėtina Žemėpačio pagerbimo šventė - pavasariniai sambariai. Taigi atrodo, kad Žemėpatis buvo ir žemės dievas, ir konkretaus dir- bamo žemės plotelio globėjas. Žemėpačio žmona - Žemyna Žiedeklė. Dievybės simboliu galėjo būti šernas (tai mini romėnų istorikas P.K.Tacitas I a.) arba že­ mės ūkio padargai - arklas, žagrė, jaučių jungas. Mitinės Žemėpačio funkcijos po Lietuvos krikšto atiteko šv. Izidoriui Artojui.

Vaižgantas — pluoštinių augalų, linų ir kanapių augimą globojanti dievybė. Pasak Jono Lasickio („Apie žemaičių dievus", 1580 m.), jai aukota vėlyvą rudenį, trečią dieną po Ilgių (lapkričio 5-ąją) Vaižgantą pagerbti susirinkdavę kaimo merginos. Kreipiantis į dievybę, viena iš merginų atsistodavusi ant suolo, išgerdavusi alaus, paberdavusi paplotėlių, vadinamų „sykies". Matas Pretorijus dievavardį pateikia kaip Waisgautis ir teigia, kad tai vaisingumo dievas. Vaižganto įvaizdis, pasak archeomitologės Marijos Gimbutienės, esąs Rūpintojėlis. Tautosakoje juk irgi minima „lino mūka" — kančių keliai linui pavirsti pakulų kuodeliu. Vaižganto simboliu galėtų būti lininas - stiebeliais suaugę du linai.

Gabjaujis (Jagaubis, Gavėnas) - dievas, globojantis darbus jaujoje. Vardas kildi­ namas iš „jauja" ir „gaubti" (globoti). Matas Pretorijus laiko, kad tai vyriškos lyties mitinė būtybė, globojanti javus bei pastatus, kur jie laikomi. Jam aukoja­ mas juodas, baltas, margaplunksnis, tik ne raudonas gaidys (kad išvengus pastatų gaisro). Tai daroma pabaigus darbus jaujoje. Jokūbas Brodovskis ir Pilypas Rui­ gys Gabjaujį laiko turto deive. Žemaitijoje dar neseniai buvo praktikuojamas links­ mas „kuršio" nešimo paprotys. „Kuršis" - šiaudinė žmogaus dydžio lėlė, aprengta palaikiais rūbais. Jam ant kaklo kabinamas pašaipiai ir juokingai surašytas testa­ mentas. „Kuršį" nuneša tiems kaimynams, kurie atsilieka vėlyvo rudens darbuose jaujoje — daugiausia linų mynime ir šukavime. Tikėtina, kad šis paprotys kilo iš Gabjaujo stabo „išvarymo". Tas pats pasakytina apie aukštaitiškojo Gavėno „iš­ varymą į Kuršą" per Užgavėnes. Todėl Gabjaujo įvaizdis — žmogaus pavidalo lėlė - pamėklė iš linų stiebelių ar šiaudų. Jo atributai — linų apdorojimo įrankiai - brauktuvė, šukos, mintuvai.

Ganiklis (Pergubrius, Jorė, Baubis) - naminių gyvulių ganiavos ir piemenų glo­ bėjas. Jo šventė - tvartų atidarymo diena, pažymima pirmajai žalumai laukuose pasirodžius. Vėliau ši data sutapatinta su Jurginėmis. Dievybės įvaizdis - šv .Jur­ gio kurtai - vilkai. Motiejus Strijkovskis (1582 m.) taip pat pažymi, kad Ganiklis yra girinis dievas. Piemenys jam aukodavę ant didelio akmens, sakydami: „Kaip tas akmuo kietas, nebylus ir nejudrus, taip, o dieve mūsų Ganikli, vilkai ir visi kiti plėšrūnai tegu negali pajudėti ir padaryti žalos mūsų gyvuliams, tau globoti pavestiems". Šventė sutapdavusi su Jurginėmis - tai įrodo Birutės alkos kalno Palangoje kalendorinių matavimų įtenginio pagrindinės ašies orientacija į šią da­ tą. Aleksandras Gvaninis (1578 m.) aprašo Pergubrio pavasarinę šventę, kurios metu dėkojama dievybei už žiemos išvarymą ir prašoma derlingų metų.

Kremata (Krukis) - mitinė kiaulių auginimo globėja, diendaržio dievybė. Mini­ ma J.Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus" (1580 m.). Krematos garbei kū­ renami židiniai, o kiaulės apšlakstomos alum. Krukį garbindavę ir kalviai. Tikėti- na šventė - šv. Tomo diena (gruodžio 21-oji). Tądien drausta skersti meitėlį, nes jis svilinamas galįs atgyti, griebti degančių šiaudų ir nubėgęs uždegti ūkinius pa­ status. Kiauliena - visų agrarinių švenčių patiekalas.

Dimstipatis — mitinis sodybos globėjas. Vardas kilęs iš senovinio žodžio „dims- tis", reiškiančio aptvertą žemę. Pirmą kartą istoriografijoje paminėtas kaip žemai­ čių dievas jėzuito Stanislovo Rostovskio 1583 m. ataskaitoje. Kitose XVII a. pra­ džios ataskaitose apie kaimo žmonių religingumą rašoma, kad namų dievui Dimstipačiui aukojamas gaidys, kurio kaulai sumetami į židinį, o šeimininkės jam aukojančios kiaulytę. Dievybės simboliu galėtų būti aukų akmuo su išsuktu smailiadugniu dubeniu. Tokių akmenų aptinkama senose sodybvietėse šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Apidomė (Apydėmė) — sodybvietės ar namų dvasia. Kadangi lietuvių gyvensena buvo labai artimai susijusi su vietinėmis dvasiomis bei dievybėmis, galėjo būti atskira gyvenamosios vietos keitimo deivė. Apie tai pasakoja J. Lasickis. Vardas kildintas iš „apidėmės", reiškiančios žemę tarp trobų. Tikėjimas šia dvasia smer­ kiamas Volfenbiutelio Postilėje (1573 m.). Namo viduje gerųjų dvasių buveinė - krikštasuolės kertė. Ten ant lentynėlės, vadinamos kampine, laikomi šventinti dalykai - velykinė verba, Žolinės puokštė, šv. Agotos duona.

Medeina (Žvorūna, Medžiojma) - medžioklės dievaitė, miško žvėrių valdovė ir globėja. Ją mini slavų metraštininkai: 1252 m. Medeinos vardas įrašytas Ipatijaus metraštyje, 1261 m. Žvorūnos — J.Malalos kronikoje. Pagrindinė dievaitės šven­ tykla, pasak poeto Motiejaus Sarbievijaus (1627 m.), buvusi ąžuolų giraitėje Me­ džiokalnyje, šalia Kražių. Tikėtina, kad XIII-XIV a. lietuvių panteone Medeina užėmė svarbiausios deivės vietą. Įvaizdis — medžiotoja, lydima medžioklinių šu­ nų - kurtų. Trečioji Mėnulio pilnatis rudenį laikyta medžiotojų švente.

Zuikių dievas - smulkių žvėrelių ir paukščių medžioklės kanapiniais tinklais die­ vybė. Minimas Ipatijaus metraštyje ties 1252 m. data, nurodant jį tarp karaliaus Mindaugo garbinamų dievų, atsimetus slapta nuo krikščionybės. Dar prideda­ ma: „Jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką nežengdavo, ne­ drįsdavo jame nei rykštės nusilaužti".

Lazdona - riešutų dievaitė. Ją mini J. Lasickis knygelėje „Apie žemaičių dievus" (1580 m.). Labai tikėtina ją buvus itin svarbia dievybe lydiminės žemdirbystės laikais, kai išdeginus mišką, dideli plotai apaugdavo lazdynais. Tuometinių žmonių žymią maisto dalį sudarė riešutai. Rasti dvigubą riešutą - keimerį liaudiškuose tikėjimuose - laikoma sėkmės ženklu. Padovanoti tokį merginai — užuomina apie piršlybas.

Giraitis (Girstis) - miško medžių globėjas. Įvaizdis neapibrėžtas, mitinė būtybė siejama su maloniais miško garsais. Miškas lietuviui priešo užpuolimo atvejais visais istoriniais laikais būdavo prieglobstis. Dievybę mini Mažosios Lietuvos ra­ šytojai: Matas Pretorijus, Jokūbas Brodovskis, Pilypas Ruigys. Kerpyčius — miško augmenijos paklotės dievybė, minima J. Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus" (1580 m.). Sietinas ir su namų statyba, nes samanos nau­ dotos plyšiams tarp rąstų užkamšyti. Tų samanų išpešama kryžmiškai iš trobos kampų, kai prireikia vaistus iš žolelių sutaisyti.

Šilinyčius - miško dievybė, statybinės medžiagos trobesiams tiekėjas. Minimas J. Lasickio (1580 m.) greta Kerpyčiaus. Rentininiai pastatai Lietuvos teritorijoje atsirado apie VIII a. Miško medžiaga statybai ruošiama žiemą, Mėnuliui dylant, - tada trobos sienos „neverkia", šilta ir jauku gyventi.

Aušlavis (Aušautas, Aušveitis) — sveikatos dievas, ligonių globėjas. Žinomas iš prūsiškų šaltinių ir „Sūduvių knygelės" (1520-30 m.). Juose jis lyginamas su antikos gydymo dievu Eskulapu. Mitinis įvaizdis — nuodingoji gyvatė, atributas — vaistų, pagamintų iš žolelių, taurė. Aušlavio vardo kilmė siejama su ligonio „at­ kutimu".

Ragana — miško dievaitė, žolininkė ir aiškiaregė. Raganos užnuodijančios Jurgi­ nių naktį sulą, skrendančios į sueigas ant Šatrijos kalno apsižergusios avilį. Gali­ mas dalykas, kad neigiamus bruožus įvaizdis įgavo po Lietuvos krikšto, o ypač - Europoje paplitus raganų teismams. Raganų piktosios galios ypač atsiskleidžia Rasos šventės antrosios dienos rytą, kada jos atimančios pieną iš kaimynų karvių, atliekančios kitus kenkėjiškus veiksmus. Raganos simbolis galėtų būti kupole - trejų devyneriiĮ žolių puokštė. Austėja - bičių ir šeimos dieviškoji globėja. Jai aukodavo jaunamartė, ištėkšdama midaus šlakelį per vestuves. Vardas kildinamas iš „austyti" (bėginėti), „austi" (siūti korius), „aušti" (plepėti). Bičių diena kartais laikoma kovo 25-oji, Gandrinė; tuo­ met jos apsiskraidančios. Mitinis įvaizdis - bičių motinėlė, simbolis - korys; toks ornamentas žinomas jau akmens amžiuje. Bitininkystė — labai svarbus verslas seno­ vės Lietuvoje, tad Austėjos kaip bičių globėjos mitologizavimas išliko gana gerai.

Bubilas (Bičbirbis) - vaisingumo ir linksmybių dievas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVI a. - Motiejus Strijkovskis aprašo apeigas dievybės gar­ bei. Prieš židinį žynys sudaužydavo pilną gorčių medaus. Medus buvo vartojamas ir kaip raugas svaigiesiems gėrimams gaminti. Dievybės mitinis įvaizdis — avilio tranas, simbolis - midaus ragas.

Kelukis (Bentis, Guže) — kelio dievas, mitinis keliautojų globėjas. Kelukį mini Motiejus Strijkovskis 1582 m., aprašydamas aukojimą jo garbei. Apeigos atlieka­ mos tarsi susiruošus į kelionę: paėmus į ranką lazdą, susijuosus, apsiavus vyžo­ mis. Teodoras Narbutas perteikia liaudišką tradiciją Kelukio pagerbimui ir au­ koms paskirti akmenų krūsnį prie kelio. Ant tokių krūsnių Žemaitijoje vėlesniais laikais imta statyti koplytėles. Dievovardis Gužė kildinamas iš „gūžinėti" (klai­ džioti). Gi Bentis, pasak J. Lasickio (1580 m.), padedąs į kelionę išvilioti ir drau­ gus.

Kovas (Karorius) — karo ir žirgų dievas. Minimas Chaurirari vardu Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje" (1582 m.). Pasak autoriaus, dievui būdavo aukojami stiprūs įvairių spalvų gaidžiai. Prašant taikos, jam melstasi užkrosnyje — atsisėdus ant balno. Kovo mėnesio pavadinimas taip pat gali būti siejamas su karo žygių pradžios laiku. Kovų su kryžiuočiais metu būta atvejų, kai po mūšio dievui paau­ kojamas belaisvis riteris — sudeginamas su žirgu ir visa šarvuote.

Laumė - mitologinė moteriška būtybė, doros ir moralės normų sergėtoja, darbš­ tumo įsikūnijimas. Tai pavakarių ir vandenų dievaitės, apdovanojančius netur­ tingų tėvų vaikus, baudžiančios už godumą ir palaidumą. Laumės įvaizdyje esa­ ma ir archajiškosios Deivės paukštės bruožų, pavyzdžiui, ji paliekanti paukštiškus pėdsakus. Simbolis - paukščio pėdelės, kultuvė.

Velykė — folkloro personažas, senyva moteriškė, atvažiuojanti kanapine kumelai­ te ir vaikams atnešanti velykinių margučių ir pyrago. Tikėtina jos kilmė - prose- noviškoji Deivė paukštė, pavasario, gamtos atbudimo dievybė, gelbėtoja nuo ba­ do. Pirmasis rastas pavasarį laukinės anties kiaušinis buvo aukojamas šiai deivei. Iš to bus kilusi ir margučių tradicija. Lietuviškų margučių raštuose išliko archajiš­ kojo pasaulio modelio bruožai: tai išreikšdavo nuostatą, kad pavasarį pasaulis sukuriamas „iš naujo".

Bangpūtys (Vėjopatis) - jūros ir marių stichijų dievybė. Jo stabą aprašė XVII a. pabaigos autorius Matas Pretorijus. Bangpūtys dviveidis, išpūstomis lūpomis; ant galvos jam stovi gaidys, rankose jis laiko žuvį ir statinaitę. Einant žvejoti, dievo garbei sudeginamas šaukštas, tinklas pertraukiamas per slenkstį, įpynus jame šer­ mukšnio šakelę. Jo pagerbimo diena, tikėtina, yra Mykolinės (rugsėjo 29-oji), per kurias vėjo kryptis nurodo būsimos žiemos orus. Pajūrio žvejai skirdavo aštuo­ nias vėjo kryptis, su jomis siedavo žūklės sėkmę įvairiu metų laiku.

Gardaitis (Bardaitis) — barzdotas laivininkų dievas, žinomas iš prūsiškų šaltinių ir „Sūduvių knygelės" (1520-30 m.). Jam aukojamos žuvys išplaukiant į marias, jūrą. Dievybės simboliu gali būti būrvaltės vėtrungė, o pagerbimo diena — naviga­ cijos pabaiga, šv.Klemenso diena (lapkričio 25-oji). Kuršmarių žvejai turėdavo labai savitos formos burvaltes — kūrenus.

Ežerinis - vandens telkinių dievybė, minima J. Lasickio (1580 m.). Lietuvių sak­ mėse pasakojama apie padange keliaujančius ežerus, kurie nusileido žemėn, at­ spėjus jų vardą, - dažniausiai tas žodis reiškė jaučio spalvą. Tikėtina, kad ši miti­ nė būtybė buvo labai svarbi ankstyvuoju religijos tapsmo metu, neolito žmonėms gyvenant ežerų pakrantėse.

Upinis — tekančių vandenų dievybė, minima Motiejaus Strijkovskio (1582 m.). Kad vanduo būtų skaidrus, jam būdavo aukojami balti paršeliai. Upinio mitinės funkcijos po Lietuvos krikšto atiteko šv. Kristoforui. Upeliai, kurių tekėjimo kryptis sutampa su saulės tekėjimo azimutu per pavasario lygiadienį, būdavo laikomi stebuklingais, jų vanduo - gydančiu. Žvejų šventė, susijusi su žuvų nerštu - Žiob- rinė.

Ėraitis (Gardunytis) - ėriukų mitinis globėjas, gyvulių gardo dievybė. Minimas J. Lasickio (XVI a.) ir M. Pretorijaus (XVII a.) raštuose. Tradiciniame kalendo­ riuje avelių globos diena - gruodžio 4-oji, sutampanti su šv. Barboros diena. Kalėdų papročiuose taip pat esama daug avelių globos apeigų.

Karvaitis — naminių gyvulių prieauglio, veršelių globėjas. Minimas J. Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus" (1580 m.), M. Pretorijaus veikale „Prūsijos įdo­ mybės" (1681 m.). Liaudiškuose papročiuose yra išlikę nemažai apeigų, atlieka­ mų tvarte, kurios, tikėtina, kitados buvo susijusios su šios dievybės pagerbimu.

Kirnis - vyšnių sodo globėjas. J. Lasickis (1580 m.) mini jo šventvietę Plateliuo­ se; ten po vyšnios medeliu būdavo sumetami aukojami gaidžiai, uždegamos vaš­ ko žvakelės. Vyšnios Lietuvoje - vienas pirmiausiai domestikuotų sodo augalų. Vyšnios šakelė, nulaužta pirmosios žiemos šventės išvakarėse (lapkričio 29-ąją), jei­ gu pražįstų per žiemos saulėgrįžą, atneštų visokeriopą sėkmę.

Bičių Bobelis — sodo vaisingumo dievybė, paminėta Jokūbo Brodovskio žodyne. Jo tikėtina šventė - gegužės mėnesio viduryje pažymimos „sodininkų" dienos. Kad šalnos žiedų nepakąstų, tuo metu naktimis sode būdavo kūrenami laužai. Algis - dievų pasiuntinys lietuvių religijoje, paminėtas J. Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus" (1580 m.)- Vardo etimologija nėra visai aiški. Galimas dalykas, kad jis kilęs iš šventvietės pavadinimo „alkas". Romantinėje XIX a. istoriografijo­ je aprašomas mitinis milžinas Alcis, mergelės išvaduotojas iš slibino nelaisvės. Jo įvaizdis galėjo tapti Vilniaus herbo prototipu: Alcio kelionėse, brendant per upes, jo žmona sėdėdavusi jam ant pečių.

31.17. Нукшинский могильник//Материалы и 34.6. R.V. Sidrys. Vakarų baltų gintaro įkapės ge­ 34.8. Puhvel J. Lyginamoji mitologija. - Vilnius: исследования по археологии Латвийской ležies amžiuje // Klaipėdos miesto ir regiono LLTI. - 1989 ССР. - Рига. - 1956. archeologijos ir istorijos problemos. - Klaipė­ 34.9. Asmussen J.P., Laessoe J.C., Colpe C. Hand­ 31.18. Раус Э. Д. Динамика системы твёрдых da. - 1994.; R.V. Sidrys. Gintaro įkapės seno­ buch der Religiongcschichtc, 3 Bd. - Gottin­ тел. - Москва. 1983. jo ir viduriniojo geležies amžiaus kapuose // gen. - 1971 - 1975. 31.19. Синг. Д. Л. Классическая динамика. - Vidurio Lietuvos archeologija. - Vilnius. - 34.10. Ксйпер Ф.К. Труды по ведийской мифо­ Москва. — 1963. 1994. логии. - Москва: Наука. - 1986. - 195 с. 31.20. Федоров-Давыдов. Г. Л. Статистичес­ 34.7. E. Jovaiša. Senojo geležies amžiaus visuo­ 34.11. Girininkas A. Baltų kultūros ištakos. - Vil­ кие методы в археологии. - Москва. 1988. menės struktūros atspindžiai baltų laidojimo nius: Savastis. - 1994. 32.1. Michelbertas M. Senasis geležies amžius paminkluose // Istorija. XXXV. - Vilnius. - 34.12. Levi-Strauss C. Laukinis mąstymas.-Vil­ Lietuvoje. - Vilnius. - 1986. 1997. nius: Baltos lankos. - 1997. 32.2. Daugudis V. Senoji medinė statyba. - Vil­ 34.8. M. Michelbcrtas. Corpus der römischen Fun­ 34.13. Элиаде M. Аспекты мифа. Инвест - nius. - 1982. de im europaischen Barbaricum. Litauen. - Vil­ ППП- 1995.-239 с. 32.3. Daugudis V. Pagoniškų šventyklų Lietuvo­ nius. - 2001. 34.14. Ревуненкова F.. В. Миф, обряд, религия.- je klausimu // Ikikrikščioniškosios Lietuvos 34.9. Kapai Nr. 1, 8, 20, 34, 36, 37, 38, 39, 53, Москва: Наука. - 1992. - 216 с. kultūra. Istoriniai ir teoriniai aspektai. - Vil­ 55, 62, 63, 64, 70, 79, 82, 85, 89, 90, 93, 94, 34.15. Eliade M. Cosmos and History. - N.Y.: nius. - 1992.- P.50-72. 95,96, 102, 103, 104, 105, 106, 108, 109, 110, Harper and Row. - 1959. - 176 p. 32.4. Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius 113, 114, 116, 118, 119, 120, 123, 124, 127, 34.16. Eliade M. Šventenybė ir pasaulietišku­ Lietuvoje. - Vilnius. - 1996. 128. mas. - Vilnius: Mintis. - ALK, 1997. 32.5. Volkaitė-Kulikauskicnė R. Lietuva valsty­ 34.10. V. Šimėnas. Nauji V a. pab. - VI a. pr. 34.17. Rimantienė R., Česnys G., Jankauskas R., bės priešaušriu. - Vilnius. - 2001.- Laidojimo papročiai Nemuno žemupyje // Ikik­ Kunskas R., Paprecktcnė - Balčiūnienė J. Ak­ 32.6. Daugudis V. Gyvenvietės ir pastatai //Ma­ rikščioniškosios Lietuvos kultūra. - Vilnius. - mens amžius Lietuvoje. - Vilnius:Mokslas. - terialinė kultūra IX- XIII a. Kn. L- Vilnius. - 1992.; V. Kazakevičius. Plinkaigalio kapiny­ 1984. - 343 p. 1978. - P. 14-47. nas // Lietuvos archeologija. 10. - Vilnius. - 34.18. Ragevičienė A. Kai dar baltieji elniai iš dan­ 32.7. Zabiela G. Medinės Lietuvos pilys. - Vil­ 1993. gaus krisdavo // Šiaurės Atėnai. 1996 12 14. nius. - 1995. 34.11. R.V. Sidrys. Gintaro įkapės senojo ir vidu­ 34.19. Butrimas A. Duonkalnis: Vėlyvojo neoli­ 32.8. Volkaitė-Kulikauskicnė R. Lietuva valsty­ riniojo geležies amžiaus kapuose // Vidurio Lie­ to gyvenvietė, alkas ir kapinynas // Lietuvos bės susidarymo išvakarėse // LietuvTų materiali­ tuvos archeologija. - Vilnius. - 1994. archeologija. - Vilnius. - 1985. - T.4. nė kultūra IX-X111 amžiuje. Kn.I. - Vilnius. - 36.1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T.l. 34.20. Loze 1. Akmens laikmcta maksla Ausirum- 1978. - P.4-13. (sudarė N. Vėlius). - Vilnius, 1996. - P.145. baltija. - Riga: Zinatne. - 1983. - 127 p. 33.1. Henrikas Latvis. Hermanas Vanbcrgė. Li­ 36.2. Gimbutienė M. Baltai priešisloriniais lai­ 34.21. Gimbutienė M. Senoji Europa. - Vilnius: vonijos kronikos. - Vilnius. - 1991. - P.25. kais. - Vilnius. - 1985. - P.42-43. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. - 1996. - 33.2. Lietuvos pilys. - Vilnius. - 1971. - P.26. 36.3. Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų gen­ P. 152. 33.3. Lietuvos metraštis. - Vilnius. - 1971. - čių ginkluotė. - Vilnius. - 1998. - P. 62. 34.22. Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. - Vil­ P.71-72. 36.4. Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. - Vil­ nius: VDA leidykla. - 1995. - 199 p. 34.1. K. Majewski. Importy rzymskie na ziemiach nius, 1995. - P. 187-188. 34.23. Biezais H. Die himmlische Gotterfamtlic słowiańskich. - Wroclaw. - 1949; К. Majew­ 36.5. Gudavičius U. Mindaugas. - Vilnius. - der alten Letten - Uppsala. - 1972. - 594 s. ski. Importy rzymskie w Polsce. - Warszawa- 1998. - P. 106. 34.24. Beresnevičius G. Religijų istorijos metme­ Wroclaw. - 1960; M. Michelbertas. Prekybiniai 37.1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / su­ nys. - Vilnius: Aidai. - 1997. - 301 p. ryšiai su Romos imperija // Lietuvos gyventojų darė N. Vėlius. - T. 1,2.- Vilnius; Mokslo ir 34.25. Tatoriūnienė R. Dangaus dievas senovės prekybiniai ryšiai 1-Х III a. - Vilnius. - 1972; enciklopedijų leidybos institutas. - 1996,2001. lietuvių pasaulėžiūroje: įvaizdžio fenomeno­ M. Gimbutienė. Baliai priešistoriniais lai­ 34.2. Vėlius N. Senosios lietuvių religijos ir mi­ logija. Daktaro disertacijos santrauka. - Kau­ kais. - Vilnius. - 1985; M. Michelbcrtas. Se­ tologijos tyrimo metmenys // Lietuvių mitolo­ nas. - 2001. - 27 p. nasis geležies amžius Lietuvoje. - Vilnius. - gija 1. - Vilnius: Mintis. - 1995. - P.7-3I. 34.26. Mitologijos enciklopedija. I, II. - Vilnius: 1986. 34.3. Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių ka­ Vaga. - 1997, 1999. 34.2. M. Meitzer. The ..Idol from Šernai" and the lendorinėse dainose. - V. - 1990. 34.27. Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas question of Bronze Age amber provenance in 34.4. Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvie­ Perkūnas:kalboje, tautosakoje, istoriniuose šal­ the eastern Mediterranean // Archaeologia Bal- tės. Žemaitija. - Vilnius: Diemedis. - 1998. - tiniuose. - Vilnius; LLTI, 1996. - 237 p. tica. - Vilnius. - 1995. 743 p. 34.28. Klimka L., Jacėnaitė G. Senovės dievai ir 34.3. Publijus Kornelijus Tacitas. Germaniją. // 34.5. Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų milinės būtybės. - Vilnius: PPRC. - 2003. - Rinktiniai raštai. - Vilnius. - 1972. religijos žodynas. - Vilnius: Aidai, MMI. - 64 p. 34.4. VI. Katinas. Baltijos gintaras. - Vilnius. - 2001. 34.29. Balys J. Raštai. I, II. - Vilnius: LLTI. - 1983. 34.6. Gimbutienė M. Baltų mitologija. Senovės 1998, 2001. 34.5. J. Wielowiejski. Der Forschungssland über lietuvių deivės ir dievai. - Vilnius: Lietuvos 34.30. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologi­ den Mauptweg der Bernstcinstralic //Kontakte rašytojų sąjungos leidykla. - 2002. jos pasaulis. - Vilnius: Vaga. - 19X7. längs der Bernsteinstraße (zwischen Caput Ad- 34.7. Дюмсзнль Ж. Верховные боги индо­ 34.31. Simon Grunau's Preussischc Chronik // riac und den Ostseegebielen) in der Zeit um европейцев. - Москва: Главная редакция Herausgegeben von Dr. M. Perlbach. - Leip­ Christi Geburt. - Krakow. - 1996. восточной .•пперлгуры. - 1986. - 234 с. zig. - 1876.. - Bd. 1.