L I E T U V a I K I M I N D a U
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
LIETUVA iki MINDAUGO „DEŠINIAJAME SAVO KRANTE SVEBŲ JŪRA SKALAUJA AISČIŲ GENTIS..." - 98 metais rašė Publijus Kornelijus Tacitas veikale „Apie germanų kilmę ir papročius". Taip pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėti lietuvių protėviai, kuriuos dabar dažniau vadiname baltais. Praėjo tūkstantis metų, ir Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas mūsų Tėvynės vardas - Lietuva: „1009 METAIS ŠVENTAS BRUNONAS ... RUSIOS IR LIETUVOS PASIENYJE, PAGONIŲ TRENKTAS \ GALVĄ, SU 18 SAVIŠKIŲ VASARIO 23 DIENĄ NUKELIAVO Į DANGŲ". Praeina dar vienas tūkstantis metų, ir 2009 metais pasitiksime Lietuvos Tūkstantmečio jubiliejų. O šiandieną minime Valstybės įkūrimo 750 metų jubiliejų. 1253 m. liepos 6 d. Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas kunigaikštis Mindaugas, — įkurta pirmoji Lietuvos valstybė - Lietuvos karalystė. Jubiliejui paminėti ir skiriame šią Lietuvos istoriją. UDK 947.45.01 Straipsnių rinkinys Li-147 Sudarytojai Eugenijus JOVAIŠA ir Adomas BUTRIMAS Recenzentai Habil. dr. Vytautas KAZAKEVIČIUS Dr. Audrius ASTRAUSKAS Konsultantas Doc. dr. Valdemaras ŠIMĖNAS Autoriai Adomas BUTRIMAS Prof. dr. - Vilniaus dailės akademija, prorektorius mokslui ir menui Algirdas GIRININKAS Habil. dr. — Istorijos institutas, Archeologijos skyriaus vedėjas Rimantas JANKAUSKAS Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Antropologijos katedra Eugenijus JOVAIŠA Doc. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltij proistorės katedros vedėjas Liberias KLIMKA Prof. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra Albinas KUNCEVIČIUS Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Archeologijos katedra Paulius MUDĖNAS Arvydas MALONAITIS Dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra Apipavidalintojas Saulius BAJORINAS Redaktorė Veronika ŠIDLAUSKAITĖ Vertėja Inga ŽUKOVAITĖ Skaitmeninės knygos kūrybinė grupė Eugenijus JOVAIŠA, vadovas Arūnas GUDINAVIČIUS, programuotojas Alicija MAKOVSKA, dizainas ir kompiuterinė grafika Jurga JANUŠKEVIČIŪTĖ-TĖVELIENĖ, kompiuterinė grafika Algirdas REMEIKIS, dailininkas Linas MARTINKĖNAS, animacija Mindaugas URBAITIS, muzika © Elektroninės leidybos namai, 2003 ISBN 9986-571-89-8 © Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003 BALTŲ PASAULĖŽIŪRA Baltų religijos ir mitologijos struktūriniai bruožai Liberias KLIMKA Įvadas okius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip K.tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas? Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir savųjų šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir met raščiuose, keliautojų pasakojimuose. Antikos autoriai apie baltų religiją ir mito logiją nedaug težinojo. Keletas pastabų yra romėnų istoriko Herodoto (V a. pr. Kr.) ir P.K. Tacito (1 a. po Kr.) darbuose. Xl a. apie baltų religiją rašė vokiečių geografas Adomas Bremenietis, arabų keliautojas Idrisis. Kai kurių žinių yra ha giografijose, aprašančiose šv. Vaitiekaus nužudymą Prūsuose. Pagoniškoji praei tis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos istorijos (A. Gvaninio, M. Strijkovskio darbai) [37.1]. Po Lietuvos krikšto daug senosios religijos dalykų virto liaudiškaisiais tikėjimais ir papročiais. Tad etiologinėse sakmėse ir stebuklinėse pasakose galime atpažinti mitų nuotrupas [37.2, 37.3]. Apie religines praktikas kartais prabyla ir archeologiniai radiniai. O pagal legendas bei padavimus apie įvairias vietoves galima susekti senovės švent vietes [37.4]. Atskirų baltų genčių religinėms sistemoms rekonstruoti trūksta duo menų. Tyrinėtojai žino tik pagrindinius skirtumus tarp lietuvių, latvių ir prūsų tikėjimo [37.5]. Tačiau bendrumų čia gerokai daugiau, juolab, kad kitados būta ir bendro indoeuropietiškojo pagrindo. Apskritai baltų religijos ir mitologijos struktūroje galima įžvelgti du skirtingo laikmečio sluoksnius. Tam tikrų pasaulėžiūros elementų yra net iš ikiindoeuropie- tiškojo substrato, kur ypač ryškūs totemizmo bruožai bei moteriškosios giminės dievybių kultai. Archeomitologijos pradininkės M.Gimbutienės terminu, tai Seno sios Europos paveldas [37.6]. Struktūrizuotą religinę sistemą, atitinkančią ir visuo menės sandarą, turėjo karingosios indoeuropietiškos kilties gentys. Dievų hierar chijos viršūnę ten užima vyriškos giminės gamtos galių personifikacijos [37.7]. Religijos ir mitologijos tyrinėjimas turi būti kompleksiškas, naudojant visus šaltinius. Tačiau jų vertinimas privalo būti kritiškas, ypač nepamirštant, kad isto riografijas rašė dažniausiai priešiškai baltų tautoms nusiteikę kronikininkai. Isto riniu lyginamuoju metodu baltų religijos metmenis privalu gretinti ir su kitų indoeuropietiškos kilmės tautų kultūros reiškiniais [37.8]. Archajiniai tikėjimai Pirmieji poledynmečiu į Lietuvos teritoriją atėję medžiotojai atsinešė ne tik savąją materialinę kultūrą, bet ir gyvenimo būdo suformuotus vaizdinius apie supantį pasaulį - tai, ką mes dabar vadiname pasaulėžiūra. Lietuvos apgyvendini mas prasidėjo beveik prieš 12 tūkstančių metų. Senojo akmens amžiaus paleolito žmonių kultūrai buvo būdingas animistinis tikėjimas [37.9]. Jo kulto objektas yra totemas — protėvių genties mitinis globėjas. Tai žvėris, rečiau augalas ar gam tos reiškinys. Religinis jausmas čia pasireiškia tuo, kad tikima abipuse žmogaus ir žvėries draugyste bei pagalba. Toteminio žvėries mėsą galima valgyti tik atlikus sudėtingas atsiprašymo apeigas. Tokia religinė sistema būdinga pirmykštei ben druomenei, kuomet žmogus dar aiškiai neišskyrė savęs iš gamtos [37.10]. Jos reliktų turi visos tradicinės pasaulio religijos bei papročių sistemos. Sėsliai gyve nusios baltų gentys juolab gerai išsaugojo senąjį kultūros paveldą [37.11]. Pirmykštės bendruomenės žmonės pasaulį suvokdavo mitologiškai [37.12]. Apie žvėries ir augalo tapsmą totemu būdavo kuriami mitai. Tai pasakojimai, kuriais šventai tikima. Kad su totemu būtų galima bendrauti, jam priskiriamos žmogiškos savybės. Mite daiktas ir jo ženklai dažnai tapatinami. Žvėrį apeigose atstoja jo iltis, nagas; paukštį - plunksna arba paliktas jo pėdos ženklas [37.13]. Religija — praktikuojama dvasinė veikla, tad šalia tikėjimų, mitologijos turi būti ir ritualas. Mitas ir ritualas tarsi sudaro teorinę bei praktinę religijos puses [37.14]. Ritualui vadovauja žynys. Jo pareigas gali atlikti ir genties vadas, sutelkęs vienose rankose tiek pasaulietinę, tiek ir dvasinę valdžią. Mitai teigia, kad visuo menėje ir gamtoje turi būti tam tikra tvarka. Ji palaikoma periodiškai kartojamu ritualu. Juo dažniausiai „suvaidinami" to meto įvykiai, kai dievai kūrė pasaulį [37.15]. Žynys, norėdamas parodyti, kad jis persikelia į šventąjį laiką ir erdvę, elgiasi neįprastai: žodžius išdainuoja, juda nenatūraliais žingsniais ir pan. [37.16]. Kaip tik todėl ritualas turi meninę formą, išreiškiamą muzika, daina, šokiu. Totemas pasirenkamas pagal tam tikras gyvūno savybes: jėgą, greitį, nuožmu 37.2. Pirmieji antropomorfinių mą. Pirmicsiams medžiotojams, užklydusiems į poledynmečio Lietuvos teritori dievybių atvaizdai iš neolito gyvenviečių. Šventosios stulpinė ją, geidžiamiausias medžioklės laimikis buvo šiaurės elnias. Jis teikė viską: maistą, skulptūra, „lietaus šaukėjas" ant žaliavą rūbams ir įnagiams, tad laikytas genties pranokėju, Elne Pramote. Klima puodo šukės iš Nidos, gintaro dirbinys tui keičiantis, šiaurės elnio arealą, o ir jo vietą žmogaus mitologinėje sąmonėje, iŠ Juodkrantės (pagal R. Rimantiene) užėmė briedis. Trys apeiginės iš jo rago padarytos lazdelės su briedžių galvutėmis archeologų rastos Šventosios neolito gyvenvietėse [37.17]. Pritvirtinęs tokią lazdelę prie kepurės ar laikydamas ją ran koje, žynys apeigų metu tarsi tapdavo briedžių viešpačiu. Iš totemo privalu gauti leidimą sumedžioti briedį, - toks medžioklinės magijos apeigų tikslas. Tikėjimo Elne Pra mote aidai skamba dzūkų kalėdinėse giesmėse apie devy niaragį elnią. Jose ryškus ir pasaulio sukūrimo motyvas. Pasaulį kuria kalviai, ant elnio ragų kalantys aukso žiedą. Vandenyje elnias mato tarp savo devyniašakių ragų įstrigu sią strėlę - jo likimo ženklą: būti paaukotam [37.18]. Viduriniojo akmens amžiaus - mezolito laikotarpio pa baigoje Donkalnio kapinyne, Biržulio ežero pusiasalyje pa laidoto žynio rūbai buvo papuošti briedžio ir meškos dan tų pakabučiais [37.19]. Meška - lygiavertis briedžiui toteminis žvėris. Priešistorinės bendruomenės žmonės te- skirdavo du metų laikus - šiltąjį ir šaltąjį. Snieguotąjį metą miške karaliaudavo briedis, vasaros metą - meška. Be meškos dantų amuletų, neolito gyvenvietėse Baltijos šalyse randama ir paties žvėries atvaizdų, išpjaustinėtų kaulo, net gintaro plokštelėse [37.20]. Lietuvių etninėje kultūroje iki šiol menamos metų šventės, kai abu žvėrys pasikeičia vaidmenimis. Meška atbunda netoli pavasarinio lygia dienio - per Gandrinę, kovo 25-ą dieną. Užmiega po pirmosios žiemos šventės - šv. Andriejaus, lapkričio 30-os dienos. Ant kito šono verčiasi ir kitą leteną prade da žįsti per Pusiaužiemį, sausio 25-ą dieną. Meška irgi galėjo būti Pramote: ja pravardžiuoja moterį, kuri po gimdymo praėjus 40 dienų pirmą kartą ateina į bendrą kaimo pirtį. Abu toteminiai simboliai, Briedis ir Meška, feodaliniais lai kais iš gentinio ženklo tapo žemių, miestų ir riterių herbais. Mezolito ir neolito gyvenvietės kurdavosi arti vandens. Žvejyba, moliuskų rinkimas, vandens paukščių medžioklė - svarbūs pragyvenimo šaltiniai tais lai kais. Pavasarį atskridę ančių, žąsų pulkai gelbėdavo žmones nuo bado. Vienas seniausių žmonijos istorijoje mitinių įvaizdžių