Recenzijos (Reviews)

Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke, Pastor zu Labiau und Königsberg i. Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre 1580 und der überarbeiteten Fassung dieses Psalters von Johannes Rehsa, Pastor zu Königsberg i. Pr., nach dem Druck aus dem Jahre 1625 nebst der Übersetzung des Psalters in die deutsche Sprache von Martin Luther nach der Ausgabe aus dem Jahre 1545, unter Mitarbeit von Friedemann Kluge. Mit einer Einleitung versehen und herausgegeben von Friedrich Scholz, Biblia Slavica,

herausgegeben von Hans Rothe und Friedrich Scholz, unter Mitarbeit von Christian Hannick und Ludger Udolph, Serie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Reihe 2: Editionsbände, Band 6

Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002, LXXXI, 559 p. ISBN 3-506-71681-6

Münsterio universiteto profesorius emeritas Friedrichas Scholzas parengë isto- riná kritiná Jono Bretkûno 1580 metais á lietuviø kalbà iðversto Psalmyno – vienos Senojo Testamento knygos – leidimà. Tai pirmas tekstologiðkai diplomatiðkai in corpore iðleistas Bretkûno Biblijos (1579–1590) rankraðèio tomas1. Ðis leidimas yra

1 Aðtuoniø tomø Biblijos manuskriptas sau- raðèio ðeðtà tomà (in quarto) ir turi Nr. 50 gomas Berlyne, Slaptajame valstybiniame paþymëtà signatûrà. Priskiriant signatû- Prûsijos kultûros paveldo archyve, GStA ras Archyve buvo vietomis sukeisti du PK, XX. HA StA Königsberg StUB Königs- Biblijos rankraðèio tomai: septintas tomas berg, Nr. 44–51. Psalmynas sudaro rank- paþymëtas Nr. 49. 0 0 0

299 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke ir pirmas kritinis XVI amþiaus lietuviðko rankraðtinio teksto leidimas2. Biblijos rankraðèio iðtraukø, tarp jø ir 40 psalmiø, 1983 metais yra paskelbæs Jonas Palionis rinktiniuose Bretkûno raðtuose3. Jocheno D. Range’s 1992 metais istoriðkai kritiðkai parengti Bretkûno iðverstø Evangelijø ir Apaðtalø darbø (taigi dalies Naujojo Tes- tamento) tekstai funkcionuoja habilitacinio darbo rankraðèio teisëmis ir, deja, yra prieinami tik labai siauram mokslininkø ratui4. Ðiuo atveju Bretkûno Naujojo Tes- tamento kritiná leidimà aplenkë 1992 metais ið spaudos iðëjæs iðsamus monografi- nio pobûdþio komentarø tomas (remiantis Lk 1,5–7 teksto pavyzdþiu jame detaliai pristatomi leidybiniai principai)5. Taèiau, nors pats kritinis Bretkûno Naujojo Tes- tamento leidimas oficialiai nëra pasirodæs6, abiejø mokslininkø – Friedricho Schol- zo ir Jocheno D. Range’s – intensyvaus bendradarbiavimo metu suformuluoti edi- cijos principai, tekstologinë strategija bei metodika yra ir Scholzo iðleisto Psalmyno pagrindas. Psalmyno kritinis leidimas yra dalis didelio visos Bretkûno Biblijos leidybinio projekto, susidedanèio ið trijø serijø – faksimilës (1), kritiniai leidimai (2), komen- tarai (3). Nuo 1982 metø su pertraukomis vykdomo ir Vokieèiø mokslo draugijos (vok. Deutsche Forschungsgemeinschaft, kitaip DFG) finansuojamo projekto iniciato-

2 Pirma kritine atskiro lietuviðko teksto pub- vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanis- likacija veikiausiai laikytina Jurgio Geru- tik / Slavistik der Westfälischen Wil- lio 1935–1936 metais Studi Baltici þurnalo helms-Universität Münster, 1992a. penktame tome paskelbta 1584 metø ran- Jochen D. Range, Kommentierte Edition kraðtinë vieno lapo apimties priesaikos des Bandes 7 der altlitauischen Bibelüberset- teisme formulë, vokiðkas ir lietuviðkas jos zung (Evangelien und Apostelgeschichte) von variantas (Georg Gerullis, „Zu Johannes Joh. Bretke, Labiau, 1580. Beiheft: Anmer- Bretke“, Studi Baltici 5, 1935–1936, 48– kungen und Erläuterungen, Habilitations- 61). Gerulio ásitikinimu, lietuviðkojo verti- schrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Ro- mo autorius yra Bretkûnas („Die Überset- manistik / Slavistik der Westfälischen zung stammt unzweifelhaft von Johannes Wilhelms-Universität Münster, 1992b. Bretke“, p. 48). 0 0 0 5 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For- Èia atsiriboju nuo XVI amþiaus schung. Kommentarband zur Bretke-Edition spausdintø lietuviðkø raðtø (ne)kritiniø (NT), Biblia Slavica. Serie VI: Supplemen- leidimø aptarimo, nes jø rengimo metodi- tum: Biblia Lithuanica, Reihe 3: Kommen- ka bei praktika skirtinga: pirma, tokiuose tarbände, Band 1, Paderborn, München, leidimuose lengviau derinamas dokumen- Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 1992c, tinis pateikimas (faksimilë) ir tekstologi- 159–166. 0 0 0 nis aparatas (daþniausiai filologiniai ver- 6 Viso NT faksimilinis leidimas: NAVIAS tinimai); antra, jø kokybæ Lietuvoje vis TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ dar lemia ne tiek parengëjo mokslinës perraµchitas per Jan¼ Bretkun¼ Labguwos ple- kvalifikacijos, kiek leidëjo pragmatiniai bona 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die sprendimai. 0 0 0 litauische Sprache übersetzt von Johann Bret- 3 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengë ke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile der J[onas] Palionis, J[ulija] Þukauskaitë, Vil- Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. nius: Mokslas, 1983, 183–225. 1580, hrsg. von Jochen Dieter Range, 4 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Serie VI: Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung Supplementum: Biblia Lithuanica, Band (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. 1.7, Paderborn, München, Wien, Zürich: Bretke, Labiau, 1580, Habilitationsschrift, Ferdinand Schöningh, 1991.

300 Archivum Lithuanicum 5 rius – profesorius Friedrichas Scholzas. Nuo 1989 metø Bretkûno Biblija pradëta leisti kaip serijos Biblia Slavica priedas Supplementum Lithuanicum. Iki dabar iðleisti keturi faksimiliø tomai, á juos áeina ðeði ið aðtuoniø Bretkûno rankraðèio tomai: Penkiaknygë (1996; pirmas rankraðèio tomas), Istorinës knygos (2002; antras ir treèias rankraðèio tomas), Psalmynas7 (1991; ðeðtas rankraðèio tomas), Evangelijos ir Apaðtalø raðtai (1991; septintas ir aðtuntas rankraðèio tomas). Komentarø seri- joje – kol kas vienintelis Jocheno D. Range’s Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommen- tarband zur Bretke-Edition (NT) (1992; þr. iðn. 5). Friedricho Scholzo parengtas isto- rinis kritinis Psalmyno leidimas pradeda antràjà Bretkûno Biblijos serijà. Kritinis ir faksimilinis Psalmyno leidimas nuo ðiol sudaro pageidaujamà bei tolesniam moksliniam darbui reikalingà pagrindà: rankraðèio, ypaè sudëtingo, fak- similë be kritinio leidimo yra istorinë bibliofilinë iliustracija, patikimiems tyrimams tinkama tik ið dalies (ar veikiau „ið bëdos“); tik greta kritinio leidimo faksimilë yra visavertë dokumentinë autografo publikacija, kurioje orientuotis padeda sistemin- gai parengtas kritinis leidimas8. Bretkûno Psalmyno faksimilës trûkumus, kurie bûdingi apskritai visiems vienatoniams rankraðtinio teksto reprodukavimo bû- dams, Scholzas aptaria iðsamiame kritinio leidimo ávade: dël standaus rankraðèio áriðimo fotokopijoje ne visur aiðkiai matosi vidinëse paraðtëse esanèios grafemos9, neskiriami (ar skiriami nepatikimai) teksto genezës sluoksniai, neatspindimi raðalo korozijos paveikti spalvø skirtumai, liudijantys teksto keitimø, taisymø chronologi- jà (p. XIX–XXI). Tik ið originalo kritiná leidimà rengiantis tekstologas gali autopsið- kai nustatyti ðias iðorines ir vidines teksto ypatybes, ávertinti ir pateikti kaip teksto genetinæ sistemà. Aukðèiausio patikimumo siekianèiam skaitytojui, be ðiødviejø (faksimilës ir kritinio leidimo), prireiks ir treèiojo idealià tekstologinæ triadà suda- ranèio sando – rankraðèio originalo. Bretkûno Psalmyno istoriná kritiná leidimà sudaro turinyje nurodytos septynios dalys: 1) áþanginis þodis (p. IX–XV)10, 2) literatûros sàraðas (p. XVI), 3) siglø ir santrumpø (p. XVII–XVIII) sàraðai11, 4) ávadinis straipsnis (p. XIX–LXXXI), 5) doku-

7 PSALTERAS ING LIETVWISCHKÉ LIESZV- 9 „Da die Aufnahmen für den Faksimile- WÊ pergulditas Jano Bretkuno. Labguwos plebo- Band vor dem Neueinbinden gemacht no Metuµ¼ Chriµtaus 1580. PSALTER in DIE wurden“ (p. XXXIX). LITAUISCHE SPRACHE übersetzt von Jo- 10 Èia dvejopai raðoma Jono Rëzos, vok. Jo- hann Bretke, Pastor zu Labiau Im Jahre Christi hannes Rehsa, pavardë – Rehsa ir Rhesa: 1580, Faksimile der Handschrift, Band 6, La- „Johannes Rhesa“, „Rehsas Überarbei- biau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen Dieter tung“ (p. IX), „des Rehsaschen Textes“, Range, Friedrich Scholz, Biblia Slavica. Se- „Rhesas Texte“ (p. XIV). Toliau tekste vi- rie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, sais atvejais iðlaikoma forma Rehsa. Band 1.6, Paderborn, München, Wien, Zü- 11 Siglos („Sigle“) ir santrumpos rich: Ferdinand Schöningh, 1991. („Abkürzungen“) èia atskirtos, taèiau 8 „Außerdem bieten sie [die Faksimile-Dru- abëcëliniame santrumpø sàraðe kartu pa- cke] eine lebendige Vorstellung von der teikiamos ir siglos; p. XVIII du kartus pa- Handschrift, die durch ihre Beschreibung kartoti siglø KS („Korrekturschicht“, ko- und ihre Edition nicht vermittelt werden rektûrø sluoksnis) ir R (Jono Rëzos taisy- kann“ (Friedrich Scholz, „Vorwort“, mai Bretkûno Psalmyno rankraðtyje) PSALTERAS [...], 1991, VIII). þenklai bei paaiðkinimai.

301 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke mentinis paraidinis Bretkûno Biblijos ðeðto tomo antraðtinio lapo (p. 1) bei Psalmy- no antraðtinio lapo (p. 2) perraðas ir 6) Jono Rëzos 1625 metais iðleisto redaguoto Bretkûno Psalmyno trijø antraðtiniø lapø – pagrindinio, vokiðkojo bei lietuviðkojo – faksimilës (p. 3–5). Septintoji ir didþiausia knygos dalis yra 7) sinoptiðkai iðdëstyti trys tekstai (p. 6–540)12: dokumentinis paraidinis Bretkûno rankraðtinio teksto per- raðas su tekstologiniu aparatu (knygos verso lapai), Rëzos leidimo lietuviðko teksto dokumentinis paraidinis perraðas (knygos recto lapai) ir po abiem lietuviðkais teks- tais ákomponuotas – pradþia verso pusëje tarp Bretkûno teksto ir kritinio aparato; pabaiga recto pusëje po Rëzos tekstu – maþesniu ðriftu surinktas Martino Lutherio 1545 metø Psalmyno tekstas13. Uþ paakinimà pridëti ir Lutherio vokiðkà vertimà Friedrichas Scholzas dëkoja profesoriui Jonui Palioniui (p. X). Visi trys tekstai ið- dëstyti taip, kad Psalmyno daliø versetai vienoje atlankoje sutampa ir lapø nereikia vartyti gretinant atitinkamas Bretkûno, Rëzos ir Lutherio teksto vietas. Ðiuo poþiû- riu Scholzo leidimas yra puikiai pritaikytas moksliniam darbui. Gera techninë teksto konstitucija në neleidþia ið pirmo þvilgsnio átarti, kad Lutherio Psalmynas átrauktas á jau sumaketuotà knygà. Dël to atsiradæ „sustumtø“ puslapiø, suspaustø eiluèiø, ypaè Bretkûno teksto dalyje. Taèiau tai, kà pripaþásta ir pats Scholzas, tëra estetiniai trûkumai (p. X). Dokumentiðkai paraidþiui perraðytas Bretkûno tekstas atspindi visas rankraðèio grafemas. Atsisakyta èia ligatûriniø literø <á> ir <ã> (vietoj jø raðoma <µ¸>, ), nors <â> iðlaikyta. Nevienodumø esama perteikiant didþiàsias raides bei . XVI amþiuje tiek antikviniø (kitaip lotyniðkøjø), tiek gotikiniø (kitaip fraktûriniø) spaudmenø rinkiniuose turëta tik viena didþioji litera garsams [i] ir [j] þymëti. Priklausomai nuo spaudmenø rinkinio tipo, ji yra arba raidës formos, arba turi uþriestà á kairæ pusæ vertikalæ, kuri nenusileidþia þemiau eilutës ribos . Bûtent tokia litera vartojama ir spausdintø Rëzos bei Lutherio tekstø perraðe14. Bretkûno teksto perraðe ji netaikoma, nors protarpiais tokia raidë ásiterpia, pvz., Ps 45,16 „õGhi wedama12“, antrame aparate nurodoma, kad taisyta á „12 Jos wedamas“. Bretkûno rankraðtyje didþioji raidë ar yra keleriopos formos: 1) romëniðko vieneto formos, 2) su pailginta, bet neuþriesta vertikale (vadinamoji „i longa“), 3) su pailginta neuþriesta vertikale ir horizontaliu brûkðneliu per vidurá bei 4) su pailgin- ta uþriesta vertikale, kada raidë paprastai sujungta su po jos einanèia grafema. Ið esmës trys pastarosios formos turëtø bûti atspindimos viena ir ta paèia spausdinta grafema: arba visais atvejais , arba visais atvejais , arba visais atvejais .

12 Specialø fontø paketà visiems reikalin- am Meer vnd in den Inµulen“ vietoj giems þenklams atspindëti sukûrë Wolf- „Jnµulen“; arba maþoji vietoj didþio- gangas Tenhagenas (p. XIV). sios, pvz., Ps 2,12 „Aber wol allen die 13 Lutherio Psalmyno tekstas èia pateiktas auff jn trawen“ vietoj „Jn“. Tokiø atvejø pagal kritiná Weimaro leidimà (WA.DB nëra daug. Lutherio teksto perraðe iðlaiko- 10.1). mos visos grafemos, iðskyrus <Õ> = <ä>, 14 Pasitaiko, kad Lutherio teksto perraðe var- <æ> = <ö>, <÷> = <ü>. tojama ir , pvz.: Ps 72,10 „Die Könige

302 Archivum Lithuanicum 5 Mat viena grafema Bretkûnas, kaip ir áprasta XVI amþiuje, þymi ir balsá [i], ir pusbalsá [j], pvz., Ps 105,23 vienodai paraðytos formos „Iµraelas“ ir „Iakubas“ (arba „Jµraelas“ ir „Jakubas“). Perraðe, atrodo, stengtasi modernizuoti ir atspindëti ðiø alografø fonetinæ vertæ: ðiuo atveju èia yra „Iµraelas“, bet „Jakubas“ (taip pat perraðe skiriama ir Ps 80,2 „Iµraelo“, „Joµeph¼“). Taèiau esti atvejø, kada tokio principo nesilaikoma, pvz., Ps 39,1 „õper Judithum3“, antrame aparate nurodoma, kad taisy- ta á „3 Ieduthui“15. Knygos pabaigoje („Anhang“, p. 543–559, turinyje nenurodyta, bet aptariama ávadiniame straipsnyje, Rëzos bi[bli]ografijos dalyje, p. XXXI–XXXIV) pridëta kele- tas Jono Rëzos leidimo faksimiliø: iðtrauka ið Rëzos vokiðkos dedikacijos Prûsijos kurfiurstui Jurgiui Vilhelmui (du pirmieji lapai ir paskutinis puslapis), iðtrauka ið Karaliauèiaus universiteto teologijos profesoriaus ir kurfiursto rûmø pamokslinin- ko Johanneso Behmo vokiðkos prakalbos, lotyniðki Coelestino Mislentos, Matthaeu- so Reimero, Kristupo Sapûno (ið viso du; apie autoriø p. XXXIII) eilëraðèiai bei paties Rëzos epigrama ir dvi pirmosios psalmës (vokiðkas tekstas kairëje, lietuvið- kas – deðinëje pusëje). Detalus Scholzo ávadinis straipsnis supaþindina skaitytojà su istoriniais, filolo- giniais ir tekstologiniais Jono Bretkûno Psalmyno ir Jono Rëzos redaguotos versijos aspektais. Biografinëje ávado dalyje autorius interpretuoja Viktoro Falkenhahno (literatûros sàraðe [p. XVI] neteisingai nurodyti leidimo metai – 1942 vietoj 1941)16 kruopðèiai surinktus Bretkûno gyvenimo faktus ir kelia hipotezæ, kodël Biblijos vertimas nebuvo iðspausdintas. 1590 metø geguþæ kunigaikðèio Jurgio Frydricho Ragainëje suðaukta ðeðiø kunigø konferencija palankiai ávertino Bretkûno postilæ ir pasiraðë konsistorijos tarëjo Sebastiano Artomedo suraðytà laiðkà. Tokiu raðtu Po- stilës redaktoriai Simonas Vaiðnoras, Danielius Gaidys (lot. Gallus), Zacharijas Blot- nas, Jonas Hiopneris, Jonas Bylaukis ir Aleksandras Rodûnionis ið esmës suteikë autoriniam Bretkûno pamokslø rinkiniui imprimatur. Scholzas pagal Falkenhahno perraðà (1941, 103t.) cituoja laiðko dalá, kurioje redaktoriai sako pateikæ Bretkûnui pasiûlymø dël teologijos terminø, sakiniø sklandumo ir kai kuriø pamokslø iðdës- tymo tvarkos (citatoje p. XXIV: „vnss“ vietoj „vnns“; „volliger“ vietoj „völliger“; „verµtendlicher“ vietoj „verµtendtlicher“; „vmb Zu gieµµen“ vietoj „vmb¸ugieµµen“). Ðis Falkenhahno ið dalies perraðytas 1590 metø birþelio 1 dienà kunigaikðèio kan- celiarijoje uþregistruotas dokumentas ilgà laikà laikytas dingusiu (ar tiesiog neieð- kotas) ir atsirado visai neseniai. Jis saugomas Berlyne, Slaptajame valstybiniame Prûsijos kultûros paveldo archyve, tik ne geguþës (kaip Falkenhahno laikais [Fal- kenhahn 1941, 103t., 367t., redaktoriø paraðø faksimilës: 15 lentelë, 30 pav.]), o

15 Èia perraðant rankraðtá ásivëlë klaida: turi Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte bûti ne „Judithum“, bet „Jdithum“ (plg. Altpreußens. Schriften der Albertus-Univer- formà ir Vulgatoje „Idithun“). sität, Geisteswissenschaftliche Reihe 31, 16 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litau- Königsberg (Pr), Berlin: Ost-Europa-Ver- ischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, lag, 1941. 0 0 0

303 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke birþelio mënesio aplanke17, GStA PK, XX. HA Hist. StA Königsberg, HBA J2 1590 Juni 1 (K. 1013). Po pusmeèio, 1591 metø sausá, Postilë buvo atiduota spausdinti. Biblijos vertimui aptarti 1592 metø rudená (taip pat Ragainëje) suðaukta konferencija turëjo ávertinti Ðventojo Raðto perteikimo kokybæ, pirmiausia lietuviðko teksto santyká su Lutherio Biblija (p. XXIVtt.). Kadangi atidus filologas ir geras teksto kritikas Jonas Bretkûnas Senàjá Testamentà vertë remdamasis dar ir hebrajiðku originalu, Septuaginta bei Vulgata, pasidarë neámanoma kruopðèiai sugretinti su visais ðaltiniais ir ypaè ávertinti tas teksto vietas, kurios Bretkûno vertime artimesnës hebrajiðkajam tekstui, bet nutolsta nuo Lutherio filologinio vertimo18. Nedaug tepadëjo ir paties Bretkûno konsultacijos su Karaliauèiaus hebraistais bei gausûs vertimo tobulinimai. Scholzo nuomone, Biblija bûtø buvusi iðspausdinta, jeigu Bretkûnas bûtø apsisprendæs pasirinkti vienà pagrindiná ðaltiná – Lutherio Biblijà: „Hätte er sich damit begnügt, wie Rehsa dies getan hat, den litauischen Text an die Luthersche Übersetzung anzugleichen und dann einen Konsens mit den hinzugezogegen lit[auischen] Kor- rektoren zu erreichen - und das war ihm bei den Vorbereitungen zum Druck seiner Postille offensichtlich gar nicht schwergefallen -, so hätte er sicher seine Überset- zung Band für Band verhältnismäßig schnell drucken lassen können“ (p. XXIX). Pirmõsios lietuviðkos Biblijos rankraðèio kritinis leidimas yra iððûkis net ir aukð- èiausios kvalifikacijos tekstologui. Lietuviø (ir ne tik) raðtijos istorijoje sunkiai ras- tume antrà tekstà, turintá tiek daug genetiniø sluoksniø ir posluoksniø, atsiradusiø tiek vertimo proceso metu, tiek vëlesniais metais ir deðimtmeèiais, paèiam Bretkûnui ir redaktoriams vertimà tikslinant, taisant, komentuojant, pildant glosomis ir aiðki- nant pastabomis. Ðio rankraðèio parengimas reikalingas itin nuodugnios tekstolo- ginës ir filologinës analizës, leidþianèios nustatyti teksto genezës etapus, chrono- logiðkai suskirstyti Bretkûno keliasluoksnius taisymus, atskirti juos nuo kitø asme- nø intervencijos á tekstà, galiausiai ávertinti apsirikimus bei klaidas ir sistemingai uþfiksuoti tekstologiniame aparate visus ávairaus pobûdþio keitimus. Tokio ávairia- pusio ir ilgameèio tyrimo akivaizdþiai sëkmingas rezultatas – kalbamasis istorinis kritinis Psalmyno leidimas. Bretkûnas iðvertë Psalmynà per du mënesius – nuo 1580 metø geguþës 20 dienos iki liepos vidurio. Ávairiopø (orto)grafiniø, leksiniø, sintaksiniø keitimø tekste jis darë versdamas, o visà vertimà taisë iki 1602 metø pradþios, taigi su pertraukomis 22 metus (p. XXXIV, XXXVI). Pagrindiniu leidþiamu tekstu Scholzo kritiniame lei- dime pasirinktas pirminis uþraðytas Bretkûno tekstas, vadinamasis pagrindinis sluoksnis – Grundschicht (GS), atspindintis paties vertëjo intencijas, „einen Text, den

17 Esu dëkinga Archyvo vyriausiajam dar- seiner Übersetzung natürlich auch Kom- buotojui daktarui Bernhartui Jähnigui uþ mentare von Hebraisten heranzog, beson- kantrius atsakymus á mano vis nekantres- ders wenn Septuaginta und/oder Vulgata nius laiðkus ieðkant ðio dokumento origi- vom hebräischen Text abwichen, wie dies nalo ir uþ jo suradimà. recht häufig vorkommt, hat bisweilen eine 18 „Der hebräische Text ist an vielen Stellen freie Übersetzung gewählt, die sich vom verderbt und dunkel, und Luther, der bei hebräischen Text entfernt“ (p. XXX).

304 Archivum Lithuanicum 5 Bretke zunächst so gewollt hat“ (p. XXXV). Taigi taisymø atveju pagrindinis tekstas atliepia formas, kurias Bretkûnas taisydamas uþraðë ant su klaidomis pradëtos raðyti grafemø grupës arba uþbraukë þodá (resp. jo dalá ar þodþiø grupæ) ir raðë norimà variantà toliau. Kitaip tariant, pagrindinis tekstas atspindi tokiø sinchro- niniø taisymø rezultatà19. Visos pirminio teksto raðymo metu Bretkûno darytø pa- keitimø ir korektûrø tekste bei papildymø marginalijose, apibendrintai vadinamø Sofortkorrekturen (Sfk), vietos pagrindiniame edicijos tekste paþymëtos maþosiomis lotyniðkos abëcëlës raidëmis (p. XXXIV)20. Ðie keitimai ir papildymai (lotyniðkos ir vokiðkos glosos, datà liudijantys áraðai ir pan.) suregistruoti pirmame tekstologinia- me aparate, paþymëtame sigla GS (p. LXVt.). Èia skiriami du minëti taisymø tipai: 1) taisymai, kai taisomos jau paraðytos grafemos, þodis ar þodþiø grupë (grafemos bei leksemos iðbrauktos arba uþraðytos ant pirminio varianto), paþymëti santrumpa Sfk aus ‘taisymas ið’ (grafiðkai galimas paþymëti „÷xxx“)21, 2) taisymai, kai pradëta raðyti arba paraðyta visa forma nubraukta ir toliau paraðyta nauja forma, paþymëti santrumpa Sfk für ‘taisymas vietoj’ (grafiðkai galimas paþymëti „xxx´“)22, pvz.:

Ps 20,2 Ps 43,5 te º apgina tawe Lauk º Diewod GS: a Sfk aus aµ GS: d Sfk für Wieµchpaties

Vëlesniais metais ir deðimtmeèiais Bretkûno keistos, taisytos, daþnai daugiau negu vienu vertimo variantu pildytos Psalmyno vietos sudaro vadinamàjá taisymø, arba korektûrø, sluoksná – Korrekturschicht (KS). Ðis per keletà ar net keliolika etapø atsiradæs teksto klodas yra itin sudëtingas. Jis nesudaro atskiro savarankiðko teks- to: „nie zu einem Text gelangen kann, von dem mit Sicherheit behauptet werden könnte, er sei von Bretke so konzipiert worden“ (p. XXXV). Tokiø gausiø paties Bretkûno (orto)grafiniø, leksiniø, sintaksiniø taisymø vietos (bei jø ribos, jeigu tai- symai apima þodþiø grupes ar sakinius) pagrindiniame edicijos tekste paþymëtos arabiðkais skaitmenimis23. Ðie vëlesnieji Bretkûno taisymai (Spätkorrekturen) atspin-

19 „anders als J. Palionis (1983) in seiner ver- 22 „Sfk für durchgestrichene Wörter oder dienstvollen außerordentlich sorgfältigen Syntagmen“ (p. LXV). 0 0 0 Edition von ausgewählten Schriften Bret- 23 Þymëjimas skaitmenimis taip pat kiekvie- kes“ (p. XXXV). 0 0 0 name leidimo puslapyje pradedamas ið 20 Þymëjimas raidëmis pradedamas ið naujo naujo, t. y. nuo 1. Esti atvejø, kada leidi- nuo raidës a kiekviename Bretkûno teksto me arabiðki skaitmenys derinami su ma- kritinio leidimo puslapyje (kaip minëjau, þosiomis lotyniðkos abëcëlës raidëmis, tai yra leidimo verso, arba lyginiai, lapai). pvz., Ps 49,1.2 versetuose KS sluoksnio Vienas leidimo puslapis nebûtinai atitinka taisymai þymimi 1, 2, 2a, 3 ir t. t. Toks vienà Bretkûno rankraðèio puslapá. þymëjimas veikiausiai liudija, kad ðie kei- 21 „Sofortkorrekturen (Sfk) aus bereits nie- timai rankraðtyje á kritiná leidimà átraukti dergeschriebenen Buchstaben oder Wör- vëliau, jau sunumeravus viso vieno edici- tern, die durch die Korrektur in irgendei- jos puslapio vëlesniàsias korektûras. ner Weise verbessert werden“ (p. LXV).

305 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke dëti antrame tekstologiniame aparate, paþymëtame sigla KS (grafiðkai galimi paþy- mëti „´xxx“; p. LXIV, LXVI–LXX). Tokiu atveju, kai jau iðtaisytas tekstas Bretkûno buvo visas nubrauktas – Ps 1, – o paraðtëje uþraðytas naujas vertimo variantas (jis edicijoje pateiktas antrame tekstologiniame aparate, p. 6, 8) savo ruoþtu ilgainiui buvo taisytas, pastarieji taisymai paþymëti romëniðkais skaitmenimis ir atspindëti antroje KS aparato pakopoje: „KS (Neufassung)“. Net ir labai nuodugnûs teksto dinamikos tyrimai neleido tam tikrais atvejais nustatyti, ar keitimas priskirtinas pirmajam (GS), ar vëlesniajam (KS) taisymø sluoksniui: „So glaubte ich etliche von mir zunächst der KS zugeteilten [Korrekturen] später doch eher in die GS einbezie- hen müssen“ (p. XXXV). Scholzo priimtas saliamoniðkas sprendimas – paþymëti taisymà abiejuose tekstologiniuose aparatuose – leidþia tokiais atvejais iðkart at- kreipti dëmesá á „pavojingas“ vietas ir pasirinkti paèiam kritiniu leidimu besinau- dojanèiam skaitytojui, pvz.:

Ps 9,12 Liaupµinkite Wieµchpati Sione gi= º wenantÓ, Apreikµchkitek,26 tarp ámoni» io Ward¼27. GS: k Sfk aus apreikµchkite KS: 26 s. GS, k 27 Darbus

Taisymø sluoksnio tyrimai sudëtingi ir dël kitø prieþasèiø: per du deðimtme- èius neiðvengiamai kito ir paties Bretkûno braiþas: „Während dieser Zeit hat sich Bretkes Schriftduktus natürlich verändert“ (p. XXXVI). Taigi tik visø aðtuoniø Bib- lijos rankraðèio tomø nuosekli grafologinë analizë padëtø nustatyti KS taisymø chronologijà. Antra vertus, ne visais atvejais aiðku, ar tam tikri taisymai tikrai galimi priskirti Bretkûno rankai. Nëra abejoniø, kad Psalmynà, be Bretkûno, taisë Laukiðkos kunigas Danielius Gaidys (Daniel Gallus). Scholzo tyrimo duomenimis, Psalmyne Gaidþiui priskirtini 28 taisymai, „darunter drei ganze (PS 96,6; 107,23; 124,5) und zwei Halbverse (119,15b und 16a), die Bretke ausgelassen hatte [...] Seine Handschrift ist leicht von der Bretkes zu unterscheiden“ (p. XXXVI). Gaidþio korektûros antrame tekstologiniame aparate iðskirtos sigla G. Kitas Psalmyno tai- sytojas buvo Karaliauèiaus Ðv. Elzbietos baþnyèios lietuviø bendruomenës kuni- gas Jonas Rëza, kuriam apie 1623 metus Johanessas Behmas uþsakë rankraðtá parengti spaudai (p. XXXIt.). Falkenhahnas Rëzai priskyrë nuo 80 iki 110 taisymø (p. XXXVI; Falkenhahn 1941, 230, 298). Scholzas nustatë, kad Rëzos plunksnai priskirtini maþdaug 136 taisymai 3v–25v lapuose (p. XXXVI) bei veikiausiai dar apie 24 keitimus tolesniuose lapuose (p. XXXVII): „Rehsas Handschrift unterschei- det sich von der Bretkes nicht immer so deutlich“ (p. XXXVII). Rëzos korektûros antrame tekstologiniame aparate iðskirtos sigla R. Ne visi Rëzos taisymai buvo átraukti á 1625 metø Psalmyno leidimà: taisymus jis keitë diskutuodamas su savo

306 Archivum Lithuanicum 5 redaktoriais24 arba spaustuvininkas atsiþvelgë ne á visus, ypaè ortografinius, keiti- mus25. Tikëtina, kad kai kuriø keitimø Bretkûno tekste padarë ir Rëzos redaktoriai. Kol nëra galutinai nustatyta tokiø keitimø autorystë, jie Scholzo leidime, antrame tekstologiniame aparate, iðskirti sigla X („hypotetisch für einen Korrektor aus dem Kreise Rehsas“, p. LXVI). Paties kritinio leidimo parengëjo interferencija á pagrindiná leidþiamà tekstà yra minimali: iðskleistos santrumpos bei suspensijos „<...>“, sutartiniais þenklais paþymëti faksimilëje sunkiai áskaitomi ar visai neáskaitomi, bet gerai matomi origi- nale þodþiai „[[...]]“; antra vertus, dvigubuose skliaustuose „((...))“ paþymëti po rankraðèio antrojo áriðimo originale nebematomi, bet atsispindintys faksimilëje þo- dþiai ar þenklai; taip pat paþymëti labai reti atvejai, kada raidës originale neáskai- tytos „+++“. Visus tiek pagrindiniame leidþiamame tekste, tiek abiejuose tekstolo- giniuose aparatuose vartojamus sutartinius þenklus Scholzas aptaria ávade (p. XXXVIII–XLI). Su Bretkûno grafeminiø bei foneminiø sistemø iðtyrimu (p. XLII– LXIV) susijæs dar vienas parengëjo interferencijos á edicijos tekstà atvejis yra prie tam tikrø formø paraðytas „(sic!)“: „Nur wenn diese Schreibungen oder Wörter keinen Sinn zu geben scheinen, werden sie in Anmerkungen kommentiert“ (p. XLI). Pvz., Ps 45,1 vartojama forma „graồ su <á>, o toliau raðomos formos su <µch> – Ps 45,3 „graµchauµeµis“; Ps 45,9 „graµchume“. Atkreipiant dëmesá á raðybos nevienodumus, prie visø trijø formø pagrindiniame edicijos tekste ir pri- dëta „(sic!)“26. Scholzo tyrimai rodo, kad Bretkûnas versdamas Biblijà ir vertimà taisydamas sàmoningai kûrë savo ortografijos sistemà, remdamasis jau esanèia praktika ir pats filologiðkai eksperimentuodamas. Vienas ryðkiausiø pavyzdþiø – grafemø , <¾> ir vartojimas fonemai /uo/ þymëti: pradëjæs nuo Martyno Maþvydo Katekizme nuosekliai ðioje pozicijoje vartotos , Bretkûnas ilgainiui perëjo prie Maþvydo vëlesniuose spausdintuose raðtuose pasitaikanèios, o Baltra- miejaus Vilento beveik nuosekliai vartojamos <¾>, kol galiausiai nuo 1580 metø pavasario vis labiau linko á (p. LXt.). Scholzas teisingai mano, kad nosi- niams garsams þymëti Bretkûno Biblijoje, kaip ir Wolfenbüttelio postilëje (1573), var- tojami diakritiniai taðkai po balsëmis <¼>, <¼>, <Ó>, <»> yra pasiskolinti ið lenkø ortografijos: „stammt vermutlich aus zeitgenössischen polnischen Handschriften,

24 Septyni Rëzos redakcijà perþiûrëjæ redak- 25 Be to, tarp taisymø Bretkûno rankraðtyje toriai iðvardyti Behmo vokiðkoje prakal- ir 1625 metais iðspausdinto Psalmyno tu- boje (faksimilë p. 552): Petras Kleikys rëjo bûti tarpinis teksto variantas – Rëzos (Petrus Nicolai), Jurgis Beselmanas (Geor- perraðytas tekstas, kurá jis áteikë spaustu- gius Beselmannus), Zacharijas Blotnas (Za- vei (p. LXXt.). 0 0 0 charias Blothnau), Valentinas Fojerðtokas 26 Tiesa, pasitaiko, kad tokios pastabos pa- (Valentinus Fewerstock), Kristupas Sapûnas teiktos ne pagrindiniame tekste, bet antra- (Christophorus Sappuhn), Jurgis Virèinskis me tekstologiniame aparate, pvz.: Ps 27,1 (Gregorius Wirtzinsius), Kristupas Ðteinas „ir mana iµchganims2“, aparate KS – (Christophorus vom Stein). 0 0 0 „2 sic!“. 0 0 0

307 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke wo sie aber natürlich nur bei den Vokalen a und e vorkommen konnte“ (p. LXII). Ávairûs diakritiniai tiek ilgøjø, tiek nosiniø garsø þymëjimo bûdai tikrai buvo per- imti ið lenkø, tik pritaikyti veikiausiai ne pagal rankraðtinius tekstus, o jau pagal ortografijos vadovëlius27. Pirmas toks vadovëlis, lotyniðka Stanisùawo Zaborow- skio Orthographia µeu modus recte scribendi & legendi polonicu[m] idioma q[uam] vti- liµµimus iðleistas 1514 metais Krokuvoje, Floriano Unglerio spaustuvëje (iki 1564 metø pasirodë aðtuoni leidimai). Jis ið dalies pritaikë lenkø ortografijai èekiðkà sistemà, taèiau apibendrino ir daug naujø diakritiniø þenklø (pvz., èekø kalba neturi nosiniø garsø): be kitø, siauràjá nosiná [a] þymëjo trumpoji ðakelë (lot. semi- virgula), taip pat taðkas virð raidës <À>, ilgoji ðakelë (lot. virgula) <±> þymëjo ilgajá balsá su nosiniu rezonansu; raidë su taðku apaèioje <¼> – siauràjá [a] (Die altpolnischen Orthographien 1983, 21tt., faksimilë: 56t., transkripcija: 91)28. 1549 me- tais Karaliauèiuje, Hanso Weinreicho spaustuvëje, iðleistas Jano Sekluciano kate- kizmo antras leidimas turi ortografijos pradmenis. Èia, kaip ir 1551 metais Alek- sandro Augezdeckio spaustuvëje pasirodþiusioje Sekluciano Evangelijoje pagal Matà bei tais paèiais metais iðëjusiame Naujojo Testamento leidime, iðspausdinta Stanisùawo Murzynowskio „Orthographia Polska“ vartoja spaudmená <²> prieða- kiniam nosiniam garsui þymëti, <±> – uþpakaliniam29. Maþvydo katekizme (1547) lietuviø kalbos nosiniams balsiams þymëti pritaikyti (taèiau vartojami nenuosek- liai) Weinreicho turëti ðvabacherio ðrifto spaudmenys <±> ir <²>. Tik rankraðti- niuose lietuviðkuose XVI amþiaus tekstuose vartojami diakritiniai taðkai po balsë- mis yra tokiø spaudmenø grafinis variantas, taigi veikiausiai pagal juos pritaiky- tas ir iðplëstas rankraðtinis jø atitikmuo. Wolfenbüttelio postilëje greta nuosekliai nosiniams ir ilgiesiems balsiams þymëti vartojamos <¼> itin retai pasitaiko grafe- ma <±> (pvz., WP 17v17 „Ape ketwirt±“). Raidë <±> èia daþniausiai vartojama ne

27 Lenkø kalbos ortografijos reformos inten- polnischen Orthographien 1983, 22). Pagal syviai vyko visà XVI amþiø. Stengtasi su- analogijà ilgainiui pradëta vartoti raidë kurti idealià þenklø sistemà, atspindinèià <²> (1983, 27). Maria Juda mano, kad visus lenkø kalbos garsus. Rankraðtiniuo- abu þenklai veikiausiai ávesti Zaborowskio se tekstuose nosiniai garsai ið pradþiø þy- pasiûlymu (Maria Juda, Pismo drukowane mëti pagal lotynø abëcëlës galimybes w Polsce XV–XVIII wieku, Lublin: Wydaw- , , XIII amþiaus pabaigoje áves- nictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skùo- tas nosinio garso þenklas – raidë o su tað- dowskiej, 2001, 319). 0 0 0 ku virðuje ir apaèioje (Die altpolnischen Or- 29 „S. Murzynowski war kein Reformist: sein thographien des 16. Jahrhunderts. Stanisùaw Verdienst liegt darin, daß er die beste Kra- Zaborowski, Jan Seklucjan – Stanisùaw Mu- kauer Praxis klar beschrieben hat“ (Stanis- rzynowski, Jan Januszowski, eingeleitet und ùaw Urbañczyk, „Diskussion“, Fragen der herausgegeben von Stanisùaw Urbañczyk, polnischen Kultur im 16. Jahrhundert. Vor- unter Mitwirkung von Reinhold Olesch, träge und Diskussionen der Tagung zum eh- Köln, Wien: Böhlau, 1983, 13t.). renden Gedenken an Alexander Brückner, 28 „Aus Zaborowskis Beschreibungen ergibt Bonn 1978 1, hrsg. von Reinhold Olesch, sich, daß es in dem Milieu, in dem er lebte, Hans Rothe, Giessen: Wilhelm Schmitz, noch keinen æ-Vokal gegeben hat“ (Die alt- 1980, 155). 0 0 0

308 Archivum Lithuanicum 5 Jono Bylaukio raðytame tekste, bet Mykolo Sapûno taisymuose. Pvz., junginá WP -- 107r25–26 „ano wireµniu akmenim º kampa Chun Jeµ:“ (paþodinis vertimas Ef 2,20: „ipso summo angulari lapide Christo Iesu“, plg. Lutherio [1546] „da Iheµus Chriµtus der Eckµtein iµt“) Sapûnas pabraukë ir paraðtëje áraðë tikslesná variantà: „Kur C --hus Jesus µ±µpa=ºros akmenimi ira“. Sapûno junginys beveik sutampa su 30 Vilento EE 1686–7 „kur º Ieµus Chriµtus S±µparós akmenimi jra“ . Galima manyti, kad tokià Sapûno grafemà paveikë Vilento spausdinta raidë su ðakele. Toje paèio- je Georgo Osterbergerio spaustuvëje kaip ir Euangelijos bei Epistolos (1579) iðspaus- dinta Bretkûno Postilë (1591) iðvis neturi nosinius garsus þyminèiø grafemø (p. LXXV). Scholzo kritiniame leidime Jono Rëzos 1625 metø Psalmyno (iðleisto Karaliau- èiuje, Laurenzo Segebade’s spaustuvëje) teksto dokumentinis paraidinis perraðas31 pateikiamas be komentarø, iðskyrus tuos atvejus, kai perraðe paþymëti Rëzos klaidø sàraðe suregistruoti þodþiai (p. LXXII). Leidþiamame tekste prie klaidingø þodþiø paþymëti arabiðki skaitmenys, o Rëzos taisytos formos pateiktos po tekstu „BER[ichtigung]“, pvz.: Ps 105,30 „iµchmets1“ ir „BER: 1 iµchmete“. Rëzos leidimo klaidas (daþniausiai tipografines) Scholzas þymi paèiame perraðe, skliausteliuose su nuoroda „l.“ (=lies), pvz.: Ps 105,27 „S¸enklns (l. S¸enklus)“. Aptardamas Rëzos fonografinæ sistemà (p. LXXII–LXXIX) Scholzas pastebi, kad diakritinius þenklus èia turi tik nosinës balsës <±> ir <²> (perraðe perteikta þenklais à, æ), „Bei u wird die Nasalität überhaupt nicht bezeichnet, bei i bisweilen durch die Verwendung von j statt i“ (p. LXXIV). Taèiau Bretkûno rankraðèio taisymuose Rëza ar jo padëjëjai kai kuriais atvejais diakritiku skyrë ir [á] (p. LIX)32 . Scholzas daro pagrástà iðvadà, kad sprendþiant apie nosinius garsus þyminèiø grafemø vartojimà spausdintuose lietuviðkuose tekstuose, reikia turëti omenyje ir spaustuvininko, ir rinkëjo, ir galiau- siai korektoriaus vaidmená spaudinio gamybos procese: „Bei der Beurteilung von Formen mit Nasalvokalen in alten lit[auischen] Drucken, besonders aus Königs- berg, ist also höchste Vorsicht geboten. Hier weitgehende Schlußfolgerungen auf einedialektische (sic! – J. G.) Herkunft von ungewöhnlichen Formen zu ziehen, wie dies vielfach gemacht worden ist, muß als im hohen Maße fragwürdig gelten“ (p. LXXV).

30 Iðsamiau apie Wolfenbüttelio postilæ ir ðio 32 „In einigen wenigen Fällen haben vermut- pavyzdþio iliustracijà þr. ðio ALt tomo lich Rehsa oder seine Helfer versucht, in p. 76, 77 (6 pav.). 0 0 0 0 0 0 der Hs die Nasalität von Vokalen durch 31 Nenurodyta, koks tiksliai egzempliorius andere diakritische Zeichen unter den Vo- perraðytas. Ið áþanginio þodþio, kur Schol- kalen zum Ausdruck zu bringen, indem zas dëkoja Slaptojo valstybinio Prûsijos sie sich damalige Drucktechniken zum kultûros paveldo archyvo direktoriui Vorbild nahmen. [...] Vielleicht hat Rehsa Jürgenui Kloosterhuisui uþ leidimà skelbti hier Verfahren ausprobiert, von denen er Rëzos faksimiles (p. XIV), manytina, kad später das eine oder andere in seinem neu- naudotasi Archyve saugomu egzemplio- en Manuskript verwendet hat“ (p. LIX). riumi. 0 0 0

309 Textkritische Edition der Übersetzung des Psalters in die Litauische Sprache von Johannes Bretke Kitas istorinio kritinio Bretkûno Psalmyno leidimo etapas – profesoriaus Fried- richo Scholzo rengiamas komentarø tomas, kuriame bus iðanalizuotas Bretkûno vertimo ir Rëzos redakcijos santykis, Bretkûno teksto santykis su ðaltiniais – Luthe- rio vokiðkuoju vertimu, hebrajiðkuoju Psalmyno originalu, graikiðkuoju Septuagin- tos variantu ir lotyniðkuoju Vulgatos tekstu. Scholzo þodþiais, komentarø tome ypatingas dëmesys bus skiriamas leksikai („insbesondere zu Fragen der Lexikolo- gie“, p. XI). Ðis kruopðèiai ir profesionaliai Friedricho Scholzo parengtas Bretkûno Psalmyno rankraðèio (taip pat Rëzos redakcijos) istorinis kritinis leidimas tolesniems Bretkû- no tyrimams ir bûsimiems senøjø bei senesniøjø lietuviø kalbos tekstø leidimams yra editio sine qua non. Jolanta Gelumbeckaitë

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2003 m. kovo 28 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

Herzog August Bibliothek Schlossplatz 1 D-38304 Wolfenbüttel, Deutschland el. p.: [email protected]

310 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Jolanta Gelumbeckaitë, Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sintaksë Jono Bretkûno Biblijos Evangelijoje pagal Lukà. Opera linguistica Lithuanica 1

Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2002, 296 p. ISBN 9986-668-31-X, ISSN 1648-3316

Jolanta Gelumbeckaitë tyrë vienà ið seniausiø lietuviø raðtijos tekstø – Jono Bretkûno Biblijos Evangelijà pagal Lukà. Knygoje aiðkinamasi, kaip verèiant religiná kûriná kinta þodþiø tvarkos modeliai, gramatinës formos, jø raiðka. Autorë uþsibrë- þë tikslà ne atsitiktinai vertinti ir aptarti pavienius pavyzdþius, o sistemiðkai ver- timà gretinti su originalu ar originalais, kad vien ið keliø sugretintø pavieniø sakiniø ar þodþiø junginiø nebûtø daroma tokiø iki ðiol gana paplitusiø nepagrástø iðvadø, jog vertimas esà yra vergiðkas kitø kalbø tekstø sekimas. Darbas þavi daug kuo: aiðkia struktûra, aptariamos medþiagos (kartais apiman- èios per tris ar keturis tûkstanèius pavyzdþiø) klasifikavimu, lyginimu su analogið- kais kitø kalbø vertimais, o svarbiausia – pagarba tekstui. Pavyzdþiø gausa pra- skleidë ðio rankraðèio kalbos klodus, vertë pamàstyti (sakoma, këlë mokslinæ dis- kusijà) në kiek ne maþiau nei autorës labai átikinamai ir pamatuotai paraðytas iðvadø skyrius. Gelumbeckaitë aptaria vienà ið sintaksinës sistemos raidos aspektø – linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø vartosenos kitimà. Analizei pasirinktas Jono Bretkû- no verstos Biblijos (1579–1590) Naujasis Testamentas, bet atsiþvelgta ir á to meto panaðaus þanro tekstus – Martyno Maþvydo Giesmes Chrikðèioniðkas (1 1566; 2 1570), Bretkûno Postilæ (1591) ir Baltramiejaus Vilento Evangelijas bei Epistolas (1579). Kaip svarbiausias tyrimo objektas iðskirta Evangelija pagal Lukà, Bretkûno iðversta 1579 metø kovo 6–30 dienà; toliau – BLk). Ðios Evangelijos linksniø ir prielinksniø konstrukcijos kartais lyginamos su dabartine vartosena, o kartais pa- remiamos ir tarmiø faktais; vertimas autorës gretinamas su lotyniðku, vokiðku ir tam tikrais atvejais net graikiðku ðaltiniu. Knygoje laikomasi verbocentrinës sakinio teorijos, linksniai bei prielinksniai nagrinëjami pagal prijungiamuoju ryðiu siejamas sakinio dalis – papildiná bei aplinkybes. Papildiniu ir aplinkybëmis einantys sintaksiniai vienetai apþvelgiami

311 Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sintaksë Jono Bretkûno Biblijos Evangelijoje pagal Lukà semantiðkai. Semantiniø funkcijø metodas kaip tik ir ágalina iðskirti objektiniø bei adverbialiniø santykiø grupes. Kiek plaèiau norëèiau aptarti autorës gvildentà objekto raiðkos klausimà. Ob- jekto raiðkà man teko vienu aspektu nagrinëti pasakojamosios tautosakos rinki- niuose1, iðleistuose Jono Basanavièiaus pastangomis beveik po trijø ðimtø metø, 1892–1928 metais. Gelumbeckaitës knyga pravërë dar vienà langà keltoms idë- joms pasitikrinti. Kaip þinoma, pagrindinis objekto raiðkos linksnis – akuzatyvas. Objekto akuzatyvo vartojimas, autorës nuomone, atitinka lotynø kalbos modelá. Èia bûtø galima iðplësti mintá ir akcentuoti, kad bûtent akuzatyvas yra visø indo- europieèiø kalbø objekto raiðkos linksnis. Su linksnine papildinio raiðka susijæ nemaþa semantiðkai subtiliø atvejø. Vienas ið tokiø – apibrëþto ir neapibrëþto kiekio opozicija, reiðkiama akuzatyvu bei genetyvu. Apie ðià semantinæ kiekio raiðkà vokieèiø2, lenkø3, suomiø4, rusø5, latviø6 kalbose yra raðæs ne vienas minëtø kalbø sintaksës tyrëjas. Èia ir norëèiau padiskutuoti (jokiu bûdu ne priekaiðtauti autorei) dël labai ádomiø vertimo raiðkos atvejø. Gelumbeckaitë pateikia akuzaty- và valdanèiø tranzityviniø veiksmaþodþiø lentelæ (p. 17–34); ðie veiksmaþodþiai taip pat gali valdyti ir neapibrëþto kiekio kilmininkà, pvz.: atneðti (p. 19), ámesti (p. 20), áneðti (p. 20), (pa)imti (neðti) (p. 20), iðbarstyti (p. 21), iðdalyti (p. 21), iðrinkti (p. 22), mokyti (p. 23), paduoti (p. 24), pamesti (p. 25), papildyti (p. 25), parduoti (p. 25), parodyti, rodyti (p. 25), prarasti (pamesti) (p. 26), pripildyti (pripilti) (p. 27), rinkti (p. 27), sëti (p. 27), siøsti (nusiøsti) (p. 27), sudeginti (p. 28), surinkti (p. 28), tepti (p. 29), turëti (p. 29), uþdëti (p. 29), uþkelti (p. 29), uþmokëti (atiduoti) (p. 29), valgyti (p. 30), atgauti (gauti) (p. 30), atrasti, rasti (p. 31), (pa)daryti (dirbti, veikti) (p. 31), duoti (p. 31), girdëti (p. 32), iðgirsti (p. 32), iðvysti (p. 32), pelnyti (p. 33), siûlyti (p. 33). Autorë teigia, kad dauguma veiksmaþodþiø yra tokio pat junglumo kaip ir dabartinës lietuviø kalbos. Taèiau èia pat atkreiptinas dëmesys, jog kurie ne kurie veiksmaþodþiai dabar daþniau sudaro junginius su genetyvu (ieðkoti). Genetyvo ir akuzatyvo opozicijos raiðka lietuviø kalboje, kaip galima numanyti ið kruopðtaus faktø pateikimo, svyravo ir lietuviðkuose vertimuose. Todël taisy- damas tekstà Bretkûnas kartais pakeisdavo objekto linksná genetyvu. Á ðá subti- lø lietuviø kalbos raiðkos atvejá yra atkreipæs dëmesá ir pirmosios lietuviø kal- bos gramatikos autorius Danielius Kleinas7, ir XX amþiuje sintaksæ tyræs Ernstas

1 Plaèiau þr. Janina Ðvambarytë, Kilmininko ir 4 Ë[àóðè] Õàêóëèíåí, Ðàçâèòèå è ñòðóêòó- galininko linksniø santykis Jono Basanavi- ðà ôèíñêîãî ÿçûêà 1-2, ïåðåâ. ñ ôèí. èiaus tautosakos rinkiniuose (filologijos Þðèé Ñ. Åëèñååâ, Ìîñêâà: „Èíîñòðàí- mokslø kandidato laipsnio disertacija, íàÿ ëèòåðàòóðà“, 1955. 0 0 0 rankraðtis), Vilnius, 1992, 170 p. 5 Ðóññêéè ÿçûê è ñîâåòñêîå îáùåñòâî. Ìîðôî- 2 Âëàäèìèð Ã. Àäìîíè, Èñòîðè÷åñêèé ñèí- ëîãèÿ è ñèíòàêñèñ ñîâðåìåííîãî ðóññêîãî òàêñèñ íåìåöêîãî ÿçûêà, Ëåíèíãðàä: Íàó- ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà, ïîä ðåä. Ì[èõàè- êà, 1963. 0 0 0 ëà] Ïàíîâà, Ìîñêâà: Íàóêà, 1968. 3 Stanislaw Szober, Gramatyka jæzyka polskie- 6 Janis Enzelîns, Latvieðu valodas gramatika, go, opracowal Witold Doroszewski, War- Rîga: Zinâtne, 1951. szawa: PWN, 31953; Adam Heinz, Geneti- 7 Plaèiau þr. Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. vus w indoeuropejskim systemie przypadko- 1653 metai, Vilnius: Valstybinë politinës ir wym, Warszawa: Panstwowe wydawnic- mokslinës literatûros leidykla, 1957. two naukowe, 1955.

312 Archivum Lithuanicum 5 Fraenkelis8. Kaip rodo Gelumbeckaitës tyrimas, keitimas genetyvu leidþia manyti, kad semantinius skirtumus vertëjas tikrai suvokë ir stengësi iðreikðti. Þinoma, ne- sutikti su tuo, kad originalo veiksmaþodþio valdymas veikë lietuviðkà vertimà, bûtø juokinga. Ðiaip ar taip, minëtieji lietuviø kalbos objekto raiðkos atvejai, pasi- rodo, nëra prasprukæ ir pro autorës akis. Dar vienas gana taikliai autorës pastebëtas faktas, kad objektas, esantis arèiau veiksmaþodþio, daþniau vartojamas genetyvu (p. 34), taip pat paremia mintá dël neapibrëþto kiekio raiðkos. Mat veiksmaþodþio veiksmo trukmë yra susijusi su objekto linksnio raiðka. Su veiksmaþodþiais, reiðkianèiais baigtiná veiksmà, links- tama vartoti genetyvà, o su veiksmaþodþiais, þyminèiais tæstiná, kartotiná ar nuola- tiná veiksmà, daþniau pasirenkamas akuzatyvas. Veiksmo baigtis daþnai iðreiðkia- ma morfologiðkai (t. y. prieðdëliais), o kartais ji morfologinës raiðkos neturi ir yra suvokiama ið sakinio. Genetyvas, kaip þymëtasis opozicijos narys, vartojamas kal- bëtojo tuomet, kai bûtinai reikia nusakyti kieká. Akuzatyvas, kaip neþymëtasis opo- zicijos narys, þymi ne tiek visumà, kiek neþymëtà daiktø kieká9. Knygos autorës pateiktoje lentelëje (p. 17–34) vyrauja prieðdëliniai veiksmaþodþiai. Bretkûnas bû- tent prie jø daþniausiai ir taiso akuzatyvà genetyvu. Aptardama neiginio (t. y. neigiamo veiksmaþodþio) valdymà, autorë taip pat pa- teikia neiginio akuzatyvà valdanèiø tranzityviniø neigiamøjø BLk ir Vulgatos veiks- maþodþiø lentelæ (p. 36–38). Kai kurie objekto raiðkos pavyzdþiai rodo, kad neigia- mas veiksmaþodis valdo objektà, kuriuo norimas nusakyti tikslas ar neapibrëþtas kiekis. Beje, objekto kilmininko ir galininko vartojimas esant neiginiui këlë nemenkà susirûpinimà ir pirmosios lietuviø kalbos gramatikos autoriui Kleinui. Skirtingà linksniø vartojimà yra rekomendavusi Elena Oginskienë, tyrusi neigimà lietuviø kalboje10. Linksniø kaitos esant neiginiui problemà sprendþia ir rusø mokslininkai, ypaè Aleksandras Gvozdevas11. Lenkø kalbos tyrëjai net kelia hipotezæ, kad gene- tyvas su neiginiu indoeuropieèiø kalbose galëjæs atsirasti dël ekspresyvaus neigimo sustiprinimo12. Mûsø kaimynai latviai konstatuoja nenusistovëjusià objekto raiðkà esant neiginiui13. Ir vokieèiø kalbos istorijos tyrimai rodo, kad iki XVIII–XIX am- þiaus, kol susiformavo nacionalinë kalba, bûta ávairiø neiginio objekto raiðkos ki- timø. Tokios linksniø kaitos, tiesa, neturi graikø ir lotynø kalbos. Knygoje pateikia- ma labai ádomiø ir tiksliø Bretkûno taisymø: ne krutinat naµchtas [´ naµchtu ang]; ne kwieµk [...] µuµiedus bagatus [´ µuµied» bagat»] (p. 37), iei kurie ne prÿms ius [´ ius»]

8 Þr. Ernst Fraenkel, Syntax der litauischen Ka- ñêèé ëèòåðàòóðíûé ÿçûê, Ìîñêâà: Ïðîñ- sus, Kaunas: Valstybës spaustuvë, 1928. âåùåíèå, 1968. 0 0 0 Tiesa, Fraenkelis labai plaèiai suprato ne- 12 Adam Heinz, System przypadkowy jæzyka apibrëþto kiekio raiðkà. Jai kartais prisky- polskiego. Zeszyty naukowie Uniwersytetu Ja- rë ir atvejus su neiginiu. giellonskiego. 101 Prace jazykoznawcze 13, 9 Janina Ðvambarytë, Apibrëþto ir neapibrëþto Kraków: Nakùadem Uniwersytetu Jagiel- kiekio raiðka, Ðiauliai: Ðiauliø pedagoginis lonskiego, 1965. 0 0 0 institutas, 1996. 0 0 0 13 M[ilda] Lepika, „Par objektu pie noliegta 10 Elena Oginskienë, „Galininko vartojimas transitîva verba latvieðu literarâjâ valo- vietoj neiginio kilmininko“, Kalbos kultûra dâ“, Valodas un literatûras institûta raksti 3. 36, 1979, 25–31. Latvijas PSR Zinâtòu akadçmija, 1954, 11 Àëåêñàíäð Í. Ãâîçäåâ, Ñîâðåìåííûé ðóñ- 5–45. 0 0 0

313 Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sintaksë Jono Bretkûno Biblijos Evangelijoje pagal Lukà (p. 38). Èia matyti, kaip vertëjas ðalia neiginio nusako ir iðreiðkia tam tikrà kieká. Kitu atveju (p. 36) autorës pastebëta, kad su abstraktais, ypaè su atributà turinèiais abstraktais, nëra vartotas genetyvas, o paliktas akuzatyvas. Gelumbeckaitës subti- liai atskleista ir tai, kad vertëjas buvæs neprastas semantikas, gebëjæs áþvelgti kalbø skirtumus. Autorë taip pat paremia kalbininkø nuomonæ, kad vartoti akuzatyvà labiau nuo veiksmaþodþio nutolusioje pozicijoje buvo áprasta, atkreipia dëmesá ir á genetyvo glaudesná ryðá su veiksmaþodþiu. Ádomu ir tai, kad neiginio genetyvas daþniau vartojamas tada, kai lotyniðkoje Vulgatoje linksnis apskritai praleidþia- mas. Treèioje lentelëje pateikiama pavyzdþiø, kurie kelia mintá, kad ir be neiginio genetyvas ten visai galimas, net ámanomas. Mat þodþiai reikëti, daryti, dëti, duoti, kelti, gerti, neðti, praleisti, paþinti, priimti, ragauti, rasti, regëti, rinkti, turëti (p. 40–43) sudaro tam tikrà grupæ veiksmaþodþiø, galinèiø valdyti abu minëtus linksnius. Daugiausia vietos autorë skiria aplinkybiø ir jø semantiniø funkcijø raiðkai apraðyti. Dëstymà èia taip pat vaizdþiai papildo lentelës, kuriose apibendrinta aplinkybiø raiðka (þr. p. 83–226). Gelumbeckaitë aptaria vietos ir bûsenos raiðkà originale bei vertime – pirmiausia ji analizuoja pavienius linksnius, po to – links- nius su prielinksniais. Tokia pat tvarka aptariama krypties, laiko, tikslo raiðka. Nagrinëjant kai kuriuos laiko raiðkos atvejus atsiþvelgiama ir á tarmiø duomenis, kurie dar iðsamiau ir átikinamiau pagrindþia ðios raiðkos senumà. Apskritai kelia nuostabà tai, kad autorë nepasiklydo visoje toje pavyzdþiø gausoje, nurodydama pavartotas raiðkos formas ir pateikdama jø atitikmenis graikø, lotynø, vokieèiø kalbomis. Lentelës kaip tik ir susistemina teiginius, padeda skaitytojui geriau su- sigaudyti aplinkybiø raiðkos ávairovëje. Apgalvotai pateiktas ir iðvadø skyrius. Autorë iðryðkina visas nuo originalø áta- kos nepriklausomas objektiniø ir adverbialiniø konstrukcijø raiðkos ypatybes. Taip iðryðkëja Jono Bretkûno áþvalgus gebëjimas lietuviø kalba iðreikðti paèius sudëtin- giausius ir subtiliausius kalbos semantikos atvejus ir rasti jiems tinkamiausius ati- tikmenis. Autorë nurodo ir lotyniðko originalo átakà objektiniø bei adverbialiniø kon- strukcijø raiðkai. Uþsimenama ir apie vokiðko ðaltinio poveiká, bet, anot autorës, jis labai sunkiai áþvelgiamas. Daroma prielaida apie galimus sintaksinius slavizmus. Apskritai Jolantos Gelumbeckaitës studija iðmaniai atskleidþia Jono Bretkûno sintaksinæ raiðkà, kelia daug minèiø, idëjø. Knyga yra labai nuosekli, gerai atspin- dinti kalbos raidos polinkius, kai kuriø objekto ir aplinkybiø raiðkos atvejø ásiga- lëjimà lietuviø kalboje. Manau, ne vienas kalbos sinchronijos ir diachronijos tyrëjas remsis ðia puikia knyga, kuri turëtø paskatinti autoræ rengti ir publikuoti kuo daugiau sintaksës istorijos tiriamøjø darbø. Janina Ðvambarytë

J ANINA ÐVAMBARYTË Gauta 2003 m. birþelio 10 d. Lietuviø kalbos katedra Dialektologijos centras Ðiauliø universitetas P. Viðinskio g. 38 LT-5400 Ðiauliai, Lietuva el. p.: [email protected]

314 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Egzodo Donelaitis. Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá, sudarë ir parengë Mikas Vaicekauskas

Vilnius: Aidai, 2001, 527 p. ISBN 9955-445-297

1. Iki ðiol visiems buvo prieinamiausi tik Lietuvoje skelbti Kristijono Donelaièio kûrybos, jo epochos tyrimai. Todël labai ádomu atsiversti knygà, paraðytà kituose kraðtuose, kitokiomis politinëmis ir socialinëmis sàlygomis gyvenusiø autoriø. Tokia knyga – Miko Vaicekausko parengtas ir „Aidø“ leidyklos iðleistas iðeivijos lietuviø straipsniø ir trumpø studijø rinkinys Egzodo Donelaitis. Per penkis ðimtus puslapiø turinèioje knygoje pristatoma dvideðimt autoriø ir jø dvideðimt penki ádomiausi bei reikðmingiausi darbai. Tie darbai skirtingi: vieni trumpi, kiti iðsa- mûs ir ilgi, vieni kupini polemikos ákarðèio, kiti nuspalvinti kruopðtaus akademið- kumo, vieni gilesni, kiti pavirðutiniðkesni. Jie visi turi iðliekamàjà vertæ literatûros mokslo istorijoje, nes parodo iðeivijoje vykusá Donelaièio kûrybos tyrimo procesà ir papildo donelaitikà, pasakydami tai, ko Lietuvos mokslininkai dël sovietinio gyvenimo specifikos jokiu bûdu nebûtø galëjæ minëti arba ko nepasakë dël kitø prieþasèiø. Iðeivija daug ir dràsiai raðo apie Donelaièio dievotumà, patriotizmà, apie po- kariná Karaliauèiaus kraðto surusinimà ir kitus dalykus. Pagaliau ji jau juodu ant balto iðdëstë ribotumà ir trûkumus tø Lietuvos mokslininkø darbø, kuriuose Donelaitis tiriamas, vadovaujantis marksizmo principais. Kada nors kam nors tai vis tiek bûtø reikëjæ pasakyti. Bûsimieji lietuviø literatûros istorijos raðytojai ðia tema gal dar galës ðá bei tà pridurti, bet esminiai dalykai, atrodo, egzodo þmoniø jau yra aptarti. Straipsnyje „Donelaitis praeityje ir ateityje“, skirtame Donelaièio gimimo 250 metø jubiliejui, Juozas Brazaitis (p. 95–109) pasakoja Donelaièio kû- rybos leidimo ir jos vertinimo bei pripaþinimo istorijà, nurodo sovietiniø laikø mokslininkø nutylëtus faktus ir kritikuoja marksistinës estetikos vertinimo sche- mas. Kristupas Gudaitis straipsnyje „Apie Donelaièio pasaulëþiûrà ir kûrybà“ (p. 77–93) daugiausia vietos skiria aðtriai Leono Gineièio knygos Kristijono Do-

315 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 nelaièio „Metai“1 kritikai. Autorius parodo, jog vadovaujantis marksistinës literatû- rologijos principais negalima teisingai ir tinkamai ávertinti Donelaièio. Gudaitis iðkelia Donelaitá kaip svarbø tautiná kovotojà, pabrëþia jo poemos patriotizmà, o pabaigoje iðvardija daugelá poemos leidimø ir vertimø á kitas kalbas. Ilgas Jono Griniaus straipsnis „Kristijono Donelaièio suþalotas veidas“ (p. 261–302) yra Gi- neièio knygos Kristijonas Donelaitis ir jo epocha2 recenzija. Autorius nurodo ir kny- gos teigiamybes, ir marksistinës estetikos bei sovietø politikos sàlygotus knygos trûkumus, polemizuoja su Gineièiu dël Donelaièio kûrybos interpretacijos. Apie sovietiniø laikø tyrimø ribotumà uþsimena ir Pranas Naujokaitis (p. 228). Sudarytojas teisingai pasielgë, pirmuoju ádëdamas á rinkiná vienintelá dar Lie- tuvoje paraðytà labai reikðmingà Juozo Brazaièio straipsná „Bûrø kultûros poetas“ (p. 11–20). Mat ðiame 1941 metais publikuotame ávade savo parengtam Raðtø lei- dimui Brazaitis labai lakoniðkai susintetino jau skelbtas Donelaièio tyrimø mintis ir punktyriðkai nubrëþë daugelá gairiø, kuriomis vëliau vadovavosi ir pats autorius, ir kiti tiek Lietuvos, tiek iðeivijos tyrëjai. Autorius iðryðkino kultûrinio ir istorinio Donelaièio kûrybos fono tendencijas, jos ryðá su pietizmu ir parodë, jog kupini lietuviðko peizaþo detaliø, lietuviø gyvenimo bûdo vaizdø lietuviø poeto kûriniai labai skiriasi nuo to meto poezijos. Brazaitis pabrëþë Donelaièio rûpinimosi bûrø nutautëjimu pagrástumà, aptarë poetinës formos dalykus. Nutautëjimo pavojaus temai ir lietuvybës propagavimui Metuose egzodo likimà patyræ Donelaièio tyrëjai skyrë daugiausia dëmesio. Bûdamos susijusios su autoriø gyvenimo realybe, kai kuriems straipsniams ðios temos suteikia papildomos vidinës átampos bei semantinio krûvio. Ðtai Vydûnas 1948 metais paskelbtoje nedidelëje studijoje „Gyvenimas Prûsø Lietuvoje apie 1770 m., kaip já vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (p. 21–48) ieðko Donelaièio epe atsparos ir atramos, iðtikus audroms, nusiaubusioms lietuviø tautà. Autorius kiekvieno þmogaus identitetà sieja su jo tautybe, aiðkina, kad þmogus paveldi savo protëviø ypatumus, ir árodinëja, jog ir svetur atsidûrus pirmiausia reikia vaikà iðmokyti gimtosios kalbos. Juozas Brazaitis graþios kompozicijos straipsnyje „Kristijono Donelaièio pëdomis“ (p. 111–126) ap- þvelgia politinius XVIII amþiaus reiðkinius ir ávykius, pasakoja apie valstietiðkà Donelaièio aplinkà vaikystëje, europinës edukacijos procesà Karaliauèiuje, gimto- sios ir atëjûnø kultûrø susikirtimà Tolminkiemyje. Autorius aukðtina poetà uþ prie- ðinimàsi kolonistø kultûrai, susako pamàstymø apie tai, kad naujø atëjûnø banga nutrynë paskutiniuosius Maþosios Lietuvos likuèius: Gumbinë dabar vadinama Gusevu, o kadaise Donelaitá slëpusi Romintos giria virto Krasnolesje. „Donelaitis perdëm lietuviðkas“ (p. 324), „Donelaitis buvo iki kaulo lietuvis“ (p. 328) – nepails- damas kartoja Albertas Zubras straipsnyje „Donelaitis ðiandien“ (p. 319–340), pa-

1 Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio „Me- 2 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo tai“, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû- epocha, Vilnius: Valstybinë politinës ir gro- ros leidykla, 1954. þinës literatûros leidykla, 1964.

316 Archivum Lithuanicum 5 raðytame poeto mirties 200 metø proga (1980). Autorius pabrëþia hegzametro áve- dimo á lietuviø kalbà svarbà, Donelaièio propaguojamas moralines vertybes, jo pa- triotizmà, lietuviðkumà, prieðinimàsi kolonizacijai, jo raðtø leidimus, apgailestauja dël Karaliauèiaus kraðto surusinimo, vietovardþiø iðnaikinimo. Keli autoriai mëgina atskleisti Donelaièio asmenybæ, charakterio bruoþus. Stasys Yla straipsnyje „Kristijonas Donelaitis: raðytojo tapatybës beieðkant“ (p. 303–316) kuria poeto vidiná portretà, charakterá, pabrëþia jo patriotizmà, moraliná prieðinimà- si atëjûnams, religingumà ir pamaldumà. Vincas Natkevièius („Idealinës vertybës Donelaièio asmenybëje ir ‘Metuose’“, p. 341–357) aptaria poeto biografijos momen- tus, socialines ir politines aplinkybes, jo moralinius principus ir jø raiðkà poemoje. Marija Stankus-Saulaitë straipsnyje „Kristijono Donelaièio saulës“ (p. 359–379) kritikuoja iðeivijos ir Lietuvos tyrëjus, tapatinanèius Donelaièio mintis ir charakterá su jo pavaizduotais bûrais. Autorë ypaè piktinasi poeto nuolankumo, taikymosi su savo dalia teze ir tvirtina, kad Donelaièio charakterá geriau atspindi ne kûryba, o dokumentinë medþiaga (Þinios, separacijos byla, áraðai Krikðto metrikø knygose ir kita) bei laiðkai. Autorës nuomone, juose Donelaitis atsiskleidþia kaip kovojantis dël teisingumo principø þmogus. Tokiø paèiø poeto asmenybës atspindþiø ji randa ir Metuose. Juozo Brazaièio paminëtà Donelaièio kûrybos santyká su kitø to meto poetø kûri- niais gana anksti pradëjo rutulioti kiti iðeivijos tyrëjai. Alfonsas Ðeðplaukis-Tyruo- lis straipsnyje „Anglø literatûra ir Donelaitis“ (p. 49–55), paraðytame 1948 metais, apibûdina XVIII amþiaus anglø literatûros situacijà, nagrinëja Jameso Thomsono áta- kos Donelaièiui tikimybæ ir prieina prie iðvados, kad ðiokios tokios átakos galëjo bû- ti. Po keleriø metø tà patá dalykà nagrinëjo Antanas Musteikis („Thomsono ‘The Sea- sons’ ir Donelaièio ‘Metai’“, p. 57–75). Iðryðkinæs, kas abiem poetams bendra ir skir- tinga, autorius padarë iðvadà, kad abu autoriai yra iðkilûs bei savarankiðki raðyto- jai, ir tiesioginæ anglø poeto átakà Donelaièiui árodyti yra sunku. Ðeðplaukis-Tyruo- lis straipsnyje „Donelaièio ‘Metai’ ir vokieèiø literatûra“ reiðkia nuomonæ dël men- kos Kleisto, Gellerto ir kitø kûrëjø átakos Donelaièio kûrybai (p. 179–186). Átakø ieð- kojimø darbus apþvelgia ir vertina Pranas Naujokaitis („Kristijonas Donelaitis [1714–1780]“, p. 219–257), tam skiria vienà dalies apie Donelaitá poskyrá. Jis pabrë- þia, kad visi tyrëjai akcentuoja Donelaièio originalumà (p. 229–232). Birutë Cipli- jauskaitë straipsnyje „Donelaièio ‘Metai’: realizmas ir tautinis jausmas“ (p. 435– 445) nurodo Donelaièio poemos ir Jameso Thomsono ir Jeano Franšois de Saint-Lam- bert’o kûriniø skirtumus, iðryðkina Donelaièio originalumà. Prie ðiø straipsniø glau- dþiai ðliejasi Lietuvoje paskelbti Elenos Kuosaitës3 ir Irenos Kostkevièiûtës4 darbai.

3 Elena Kuosaitë, „Kaimo gyvenimo vaizdai 4 Irena Kostkevièiûtë, Literatûros dienovidþiai, XVIII amþiaus poemoje: Dþ. Tomsonas, Vilnius: Vaga, 1964, 235–289. O. Goldsmitas, Dþ. Krebas, K. Donelai- tis“, Literatûra 14(3), 1972, 45–71.

317 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 Panaðios tematikos straipsniuose Vincas Maciûnas (p. 187–203) ir Delija J. Valiukë- naitë (p. 381–402) pabrëþia Donelaièio savitumà, stengiasi atsakyti á klausimà, kur slypi Donelaièio poemos originalumas, kuo ji skyrësi nuo kitø XVIII amþiaus kûri- niø, kas poemoje ypatinga ir amþina. Kiek prasèiau nusisekæs Juozo Tininio straips- nis daug aprëpianèiu pavadinimu „Donelaitis, Hesiodas, Vergilijus ir Biblija“ yra labai trumpas (p. 171–177), jo didelæ dalá uþima ilgos citatos, taigi nei kokiø nors árodymø, nei tyrimo èia nëra. Rinkinyje ádëtas vertingas Prano Naujokaièio Lietuviø literatûros istorijos mono- grafinio pobûdþio skyrius apie Donelaitá (p. 219–259). Jame iðdëstoma poeto biogra- fija, iðvardijami jo kûrybos leidimai ir vertimai á ávairias kalbas, apibûdinami atlikti tyrimai, plaèiai kalbama apie reikðmingus turinio akcentus, personaþø vaizdavimo principus ir kitus poetikos dalykus, nagrinëjamos pasakëèios. Reikðmingu laikytinas labai plaèiai nagrinëjantis Donelaièio sàsajas su pietiz- mu studijos pobûdþio Alekso Vaðkelio straipsnis „Pietistinis sàjûdis Maþojoje Lie- tuvoje ir Kristijonas Donelaitis“ (p. 127–170). Autorius iðsamiai aptaria pietizmo sàjûdþio atsiradimà Karaliauèiaus kraðte, jo ypatumus, iðdësto Donelaièio biogra- fijà, jo veiklos ir kûrybos sàsajas su pietizmu. Alfonsas Ðeðplaukis-Tyruolis straipsnyje „Kristijono Donelaièio ‘Metø’ vertimai á vokieèiø kalbà“ (p. 427–434) gvildena Lietuvoje niekieno netirtà temà: jis aptaria Liudviko Rëzos, Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno, Ludwigo Passarge’s ir Hermanno Buddensiego vertimus, nurodo jø teigiamybes ir trûkumus. Originaliø minèiø yra Rimvydo Ðilbajorio, Vytauto Kavolio, Elenos Tumienës darbuose. Ðilbajoris (p. 403–425) árodinëja, jog Metai turi pasakëèios elementø, jog poema primena iðtæstà pasakëèià. Tumienë (p. 205–217) laiko Metus epu. Ji nurodo epinius poemos formos ir turinio bruoþus ir pabrëþia, jog tai – didaktinis epas. Kavolis (p. 447–473) samprotauja apie anapusinio velnio pasaulio jausenos apraið- kas poemoje, lietuviðkojo klusnumo ir jausmingumo principus.

2. Trumpai apþvelgæ knygà matome, kad iðeivijos ánaðas á Donelaièio tyrimus yra tikrai svarus ir reikðmingas, kad egzodo þmonës ðioje srityje dirbo taip pat atkakliai, kûrybiðkai, pasiaukojamai, kaip ir likusieji Lietuvoje. Visi ið esmës dirbo vienà darbà. Visø Donelaièio tyrëjø veikla yra tarytum tvirta lazda pasiremti keti- nantiems eiti toliau. Juk eiti ir galima, ir bûtina. Bronius Vaðkelis straipsnyje „Kris- tijonas Donelaitis laiko tëkmëje“ (p. 475–484) surinko su Donelaièiu bei jo kûryba susijusius neatsakytus klausimus. Á kai kuriuos turbût niekada nebus duota aið- kaus atsakymo, o kai kurie gal ir bus kieno nors iðnarplioti. Ðá klausimø sàraðà, be abejo, galima papildyti. Pavyzdþiui, nei iðeivijos, nei Lietuvos mokslininkai, mano nuomone, dar nëra susidorojæ su hiperbolës Donelai- èio poemoje problema. Ásigalëjo communis opinio doctorum, jog hiperbolë Donelaièio poemoje beveik be iðimties yra satyrinë priemonë. Naujokaitis raðo taip: „Gausiai

318 Archivum Lithuanicum 5 vartojama hiperbolë. Padidinti, sutirðtinti vaizdai paryðkina tempà, padidina atstu- mus, iðpleèia erdvæ, humorà ir paðaipà nuveda iki sarkazmo, suðarþuoja tikrovæ. Pvz., vakmistro keiksmas toks smarkus ir bjaurus, kad varlës umaru á vandená ðoko, o þvirbliai negyvi nuo stogo nupuolë; Mykolas darþe taip svilino kuilá, kad per mylià dûmai lyg debesys pasikëlë, kad aptemdë saulæ, þvaigþdes ir mënulá; Pelëdos troba taip apgriuvus, kad nuo arklio suþvengimo nukrito sparas; muzikantai taip iðsigando, kad su visais savo instrumentais palindo po suolu... Hiperboliniø vaiz- dø galima rasti kiekviename ‘Metø’ puslapyje. Tai labai sustiprina vaizdingumà, pabrëþia mintá, ávykiams suteikia dinamikos“ (p. 252). Gineitis tvirtina, kad hiper- bolë yra viena bûdingiausiø Donelaièio satyrinës iðraiðkos formø5. „Hiperbolëmis kuriamø satyriniø ðarþø ‘Metuose’ nemaþa. Antai prakutæs, bet kietas gaspadorius Krizas dievagojasi, jog dël samdiniø rajumo nebeturás kur maistui paskerstø galvijø ‘skûras pakabinti’ (II. 377–388). Dvaro kulinarijos apraðymà jau Rëza teisingai laikë satyra. Tokie satyriniai ðarþai yra ir girto, besiþudanèio ‘didpilvio’ epizodas (I. 202–244), ir kaimynø namus griaunantis Doèio kûlimas (III. 650–680)“, – teigia jis6. Grotesku Gineitis laiko Doèio tarno Durako ðaudymo ir Mykolo kiaulës svili- nimo epizodus (Gineitis 1972, 130). Albino Jovaiðo nuomonë tokia pati, kaip cituo- tøjø autoriø: „Labiausiai á akis krintantis tropas – iðplëstinës hiperbolës, kuriomis Donelaitis, tiesà sakant, gal ir piktnaudþiauja. Poetui, matyt, tos hiperbolës reiðkë poetiná þaidimà, kuris neretai turëjo kelti ir juokà. Todël Donelaièio hiperboles reikëtø kildinti ið komizmo“7. Grinius hiperboles irgi laiko savotiðka humoro rûðimi ydoms iðjuokti (p. 292). Gaila, kad esant tokiai vienodai nuomonei visiðkai vieniðas nuskambëjo kitoká poþiûrá skelbiàs Viktorijos Daujotytës balsas: „Ir ‘Metø’ iðdidinimai („viens pons [...] prisiëdæs / Ir visokiø rinèvyniø svetimø prisikoðæs [...] taip baisiai ðaukti pa- gavo, / Kad visa pekla dël to nusigandusi rûko / Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivërë“) irgi turëtø eiti ið epo tradicijos“8. Be jokios abejonës, Daujotytë teisi: hiperbolë pirmiausia yra epo þenklas, epo esmë, epo dvasia. Be hiperbolës neáma- noma ásivaizduoti klasikinio epo. Þinoma, hiperbolë gali bûti ir satyros priemonë, epe ji irgi gali bûti pasitelkta kokiam nors personaþui pajuokti. Taèiau apskritai Donelaièio pavartotas hiperboles vis dëlto, mano nuomone, reikëtø diferencijuoti, nes ið tiesø ne visos jos skirtos satyriniam vaizdui sukurti. Neturëtø gluminti Metø hiperboliø nerealumas. Á ðá klausimà atsakyta jau An- tikoje. Neþinomas veikalo Apie pakylëtumà autorius cituoja neátikimà Herodoto hi- perbolæ ir aiðkina, kad hiperbolë yra átikinama ne blaivaus proto, o meninës tiesos poþiûriu: „Panaðus ir Herodoto pasakymas apie kovojusius prie Termopilø. ‘Ðioje

5 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo 7 Albinas Jovaiðas, Kristijonas Donelaitis, epocha, Vilnius: Vaga, 1990, 320. Kaunas: Ðviesa, 1992, 146. 6 Leonas Gineitis, Klasicizmo problema lietuviø 8 Viktorija Daujotytë, Tautos þodþio lemtys, literatûroje, Vilnius: Vaga, 1972, 135. Vilnius: Vaga, 1990, 56t.

319 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 vietoje, – sako jis, – besiginanèius kardais, kas juos atsitiktinai dar turëjo, besigi- nanèius rankomis ir dantimis barbarai uþpylë strëlëmis.’ Èia tu paklausi, kaip galima dantimis kovoti su ðarvuotais hoplitais ir kà reiðkia ‘uþpilti strëlëmis’, bet tai vis dëlto átikina, nes ne turinys èia pasitelkiamas hiperbolës dëlei, o hiperbolë, atrodo, suprantamai gimsta ið turinio“9. Todël verta dar kartà perþvelgti kai kurias Donelaièio hiperboles. Ðtai jau minë- tas kiaulës svilinimo epizodas:

Tikt girdëkit, kaip Bendiksas þàsinà pjauja Ir kaip Paikþentis pasiritæs avinà smaugia. Vauðkus savo namams vienragá buliø stekena, O Mikols darþe taip smarkiai svilina kuilá, Kad per mylià dûmai, nei debesiai pasikëlæ, Saulæ su þvaigþdëms ir ðaltà mënesá tamsin. (RG 345–347)10 Pirmiausia reikëtø pabrëþti, kad kiaulës svilinimà vaizduojanti hiperbolë èia nëra visiðkai nepriklausoma. Ji juk áterpta á gradacijos figûrà: Bendiksas pjauna þàsinà, Paikþentis avinà, Vauðkus buliø. Atrodo, buliaus vaizdu gradacija galëtø baigtis, bet ji nesibaigia, nes poetas sugalvoja dar didesná dalykà, iðreikðtà puikia, vaizdinga epine hiperbole: Mykolas taip smarkiai svilina kiaulæ, kad dûmai net dangø siekia. Kadangi pirmieji gradacijos nariai nëra satyriniai, ir paskutiniojo negalime laikyti satyriniu. Tai viena. Antra, nepaisant neátikimø dalykø (kur tai matyta, kad saulë, mënulis ir þvaigþdës kartu danguje bûtø ir svilinamos kiaulës dûmai juos uþtamsintø! O jei turima galvoje, kad Mykolas svilino tà savo kuilá ir visà, tegu ir trumpà, rudens dienà, ir dar naktá, tai kokio didumo turëjo bûti ta kiaulë? Kiek kûliø ðiaudø jai nusvilinti reikëjo?), ði hiperbolë, pasak veikalo Apie pakylëtumà autoriaus, visiðkai suprantamai gimsta ið konteksto. Ji iðreiðkia ne pa- ðaipà, ne autoriaus norà pasityèioti ið Mykolo (toks noras bûtø visiðkai nelogiðkas ir neaiðkus), o didþiulá jo dþiaugsmà, kad uoliai, atkakliai, iðtvermingai vargæ ir triûsæ bûrai rudená turi tiek daug maisto. Tai patvirtina po jos einanèios eilutës: „Taigi dabar deðrø visokiø bus prisivalgyt / Nës laðiniø bei kumpiø jau rûkyt pakabytø / Þiemai pas bûrus daugybë didelë kaba“ (RG 348–350). Vadinasi, My- kolas visai nëra satyrinis personaþas. Prieðingai, tai herojizuotas personaþas. Po- etas ðiuo vaizdu parodo ir valstieèiø darbo, ir jo rezultatø didybæ. Paprastas bûras ðiame epizode nëra nereikðmingas þemës kirminas, jo veiksmai, kaip ir herojiniø epø veikëjø, ágyja kosminá mastà. Panaðiai bûtø galima paaiðkinti ir mësos ruoðimà Krizo dukters vestuvëms:

9 Knygelë apie pakylëtumà=Libellus de sublimita- 10 Èia ir toliau cituojamas Vytauto Vitkaus- te: kaþkada Lionginui priskirta, vertë Henri- ko redaguotas Metø tekstas (Kristijonas kas Zabulis, Vilnius: Aidai, 1997, Donelaitis, Metai ir pasakëèios, Vilnius: Bal- XXXVIII. 4. tos lankos, 1994).

320 Archivum Lithuanicum 5 Karviø tris bergþdþias, o jauèiø du mësinëjo; Bet kiek kiauliø bei aviø, mësininks neruokavo; Ale þàsø bei viðtø vos viena pasiliko. (RG 143–145) Galime iki soties samprotauti, kiek maisto reikëjo á vestuves sukviestam visam kaimui, bet nieko tuo nepeðime. Juk poetui svarbu buvo ne nurodyti realø maisto kieká, ne pasityèioti ið Krizo, o pabrëþti jo turtingumà ir dosnumà, ir jis pasitelkë ðio bûro vertæ padidinanèià, já herojizuojanèià hiperbolæ. Tam paèiam tikslui skirta ir jos tàsa: troðkinant ðitiek mësos, krosnys turëjo ûþti, gàsdindamos kaimynus. Kita su Krizu susijusi hiperbolë skirta jo turto eikvojimui. Ðiam bûrui pasitaikë pasisamdyti tokià valgià ðeimynà, kad jis dejuoja turësiàs beveik elgetomis iðeiti:

Karviø bei aviø, bei jauèiø didelá pulkà, O ir kiauliø bei oþkø taip daug mësinëjau, Kad jau vos þinojau, kur skûras pakabyti. Tikt uþvakar dar priësdyt pamuðiau buliø, Nuo kurio ik dienai ðiai (tikt gëda sakyti) Vosgi ragai su kaulais ir skûra pasiliko. (VD 380–385) Krizo situacija labai panaði á Odisëjo sûnaus Telemacho. Ðis nuolatos skundþia- si, kad, tëvà laikydami niekada nebesugráðianèiu, motinai perðasi Itakës bei kaimy- niniø salø vyrai ir atëjæ á svetimus namus be perstojo vaiðinasi. Ðtai kiek gyvuliø Penelopës gerbëjai pasipjovë vienai puotai:

Savo rûbus tuojau ant krëslø ir krasiø padëjæ, Ðoko sau avinus pjauti vilnotus ir oþkas riebiàsias, Meiteliø priskerdë daug ir karvæ melþiamà vienà Vaiðëm gausingom papjovë11. Matome, jog vaiðiø ið tiesø bûta pernelyg gausiø, bet vis dëlto niekas nelaiko ðios hiperbolës satyrine. O klausimø juk kilti gali: kaip gali bûti, kad ðitiek gyvuliø paskerdþiama kasdien jau keleri metai? Kokio dydþio turëjo bûti Odisëjo bandos, kad taip ilgai uþteko ir dar uþtenka gyvuliø? Taèiau Homeras dël to galvos nesuko, kadangi jam ne tai rûpëjo: hiperbole jis siekë parodyti, kokia baisi nelaimë uþgriûva dorà þmogø, kai jo turtà eikvoja svetimieji. Kodël gi to paties negalëtume leisti Donelaièiui? Kaþin, ar reikëtø abejoti ir dël ðios Metø hiperbolës:

Að, uþvakar tavo namus blogus pravaþiuodams, Kad ásitëmyèiau tikrai, tyèiomis paþiûrëjau.

11 Homeras, Odisëja, vertë Antanas Damb- rauskas, Vilnius: Vaga, 1997, XVII. 179– 182.

321 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 Taipgi beþiopsant man, arklys mano þvengti pradëjo, Ir tuojaus tavo sparø viens nuo stogo nupuolë, O langø vienam perdëm skylë pasidarë. (RG 624–628) Tai Enskio kalba. Enskys yra stiprus, atkaklus, iðradingas epo herojus, darbðtus, dar nesenas, bet brandà jau pasiekæs vyras, ir galime numanyti, kad jo arkliai iðties neprasti. Beje, vienà jis puoðniai padabino Krizo dukters vestuvëms. Taigi, pirma, hiperbolë herojizuoja Enská, turintá puikø, skardþiai þvengiantá arklá. Antra, ji pa- brëþia visiems bûrams gëdà darantá Pelëdos nevalyvumà ir apsileidimà: viskas jo namuose iðklibæ ir vos ne vos besilaiko. Ilga hiperbolë skirta kitam poemos nenaudëliui Doèiui. Prasideda ji ðitaip:

Þemë su visais daiktais virpëti pagavo. Tuo sveèiai visi, dël to didei nusigandæ, Ið svetlyèios bûriðkos kûliais iðsirito, Taip kad jø keli sveikas akeles iðsibadë, O kiti rankas ar kojas buvo palûþæ. O ðtai vis dël niekniekiø taipo nusitiko, Nës Doèys su ðeðiais kûlikais, kuldami þirnius, Taip nesvietiðkai virkðèias su spragilu dauþë, Kad ir pelës po ðiaudais kribþdëti nedráso, O sveèiø daugums sau negandas pasidarë. (RG 652–661) Toliau pasakojama, kad Doèys taip smarkiai kulia javus kasmet, ir nuo spragilø dauþymo yra suguræ daug pastatø, net iðvirtæ giriø ir sugriuvæ kalnø. Stipruolio Doèio veikla ágauna milþiniðkà mastà, bet toji veikla nëra pozityvi. Juk visas ðitas smarkumas kyla, kaip paaiðkina poetas (RG 685–694), dël Doèio baisaus skubëjimo kuo greièiau turëti grûdø, juos parduoti ir pinigus pragerti. Doèys yra neigiamø bruoþø turintis epinis herojus, tuo panaðus, pavyzdþiui, á Penelopës gerbëjø vadei- và Antinojà ar kurá kità Homero epø nedorëlá. Laikydami Doèá epo herojumi, turime patikëti, kad jis iðties smarkiai kûlë, kaip tikime Iliados herojaus Nestoro pasako- jimu, jog jis vienas nukovë ðimtà vyrø:

Að gi juos pulti pradëjau kaip viesuls ið debesio juodo, Ir penkiasdeðimt veþimø jø paëmiau greit. Po du vyru Raitës ðalia jø kiekvieno, pataikyti ieties manosios.12 Tokia hiperbolë reikalinga epinës herojinës erdvës, didumo, monumentalumo áspûdþiui sukurti13.

12 Homeras, Iliada, vertë Jeronimas Ralys ir 13 Heinrich Lausberg, Elemente der literarischen kiti, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû- Rhetorik, München: Max Hueber Verlag, ros leidykla, 1962, XI. 747–749. 1963, 76. 0 0 0

322 Archivum Lithuanicum 5 Tikime ir Vergilijaus Eneidos siûlomu perdëtu greitos lengvakojës Kamilës vaizdu:

Jos mergiðkos rankos nepratæ Sukinti verpstæ Minervos, ir jai nuo vaikystës malonios Karo baisybës, o kojø greièiu ji vëjus pralenkia. Ji ir per laukà javø nepjautø praskristi galëtø, Neprisilietus në ðiaudo, në varpos vienos nenumynus; Per vandenyno bangas putotas ji rastø sau kelià, Ir në laðelis ant kojø greitø uþtikðt nesuspëtø14. Ðalia tokiø perdëjimø ir Durako ðaudymas (ÞR 301–301), ir vakmistro keiksmai (VD 96–113), ir kitos Metø hiperbolës neatrodo keistos. Hiperbolës prasmë Metuose, be abejo, yra ne vienintelis tirtinas dalykas. Jis èia pasirinktas kaip pavyzdys, parodantis, kad ateityje Donelaitis bus tiriamas, be jokio vargo pasitelkiant visø jo nagrinëtojø, taip pat ir aptartosios knygos autoriø, balsus. Iðeiviø idëjos gráþo á tëvynæ. Tokia yra didþioji rinkinio Egzodo Donelaitis prasmë. Mat labai smagu ir patogu turëti po ranka ðià knygà todël, kad net mokslinëse bibliotekose kai kuriuos straipsnius nëra paprasta rasti, nors dabar uþsienyje gy- venanèiø lietuviø veikalai ir nebedraudþiami, nebeuþdaryti specialiuose fonduose. O leidiniui pasklidus po Lietuvà, iðeivijos tyrëjø darbai pasidarë prieinami ne tik sostinës ar didesniø miestø gyventojams, bet ir visos Lietuvos mokytojams bei kitiems ðviesesniems þmonëms. Anglø ir vokieèiø kalbomis paraðyti Elenos Tumie- nës, Birutës Ciplijauskaitës, Alfonso Ðeðplaukio-Tyruolio straipsniai èia iðversti á lietuviø kalbà. Be to, malonu paimti á rankas moksliðkai, kvalifikuotai parengtà knygà. Rengëjas apmàstë ir atrankos principus, ir straipsniø iðdëstymo tvarkà. Manyèiau, jog jis pamatuotai straipsnius bei studijas iðdëstë chronologiniu principu. Taip lengviau suprasti vieno ar kito teiginio istorijà. Mikas Vaicekauskas pateikë ir rinkinyje nespausdintø, jo galva, ne tokiø svarbiø iðeiviø darbø bibliografijà. Sunku net ásivaizduoti, kiek jam reikëjo krapðtytis, vienodinant kûriniø pavadinimus, varda- þodþiø ir vietovardþiø raðybà, bibliografijos duomenis, ávairias citatas. Bûtina pa- brëþti, kad sudarytojas nuveikë ir dar vienà didelá, mokslinio svarumo leidiniui suteikiantá darbà: jis kruopðèiai sutikrino, sutvarkë, papildë straipsniø iðnaðas, pataisë klaidas. Kaip ir dera filologijos leidiniui, knyga turi net keturias rodykles:

14 Vergilijus, Eneida, vertë Antanas Damb- rauskas, Vilnius: Vaga, 1989, VII. 805– 811. 0 0 0

323 Lietuviø iðeiviø tekstai apie Kristijonà Donelaitá 0 0 asmenvardþiø, vietovardþiø, Metø personaþø ir Metø bei pasakëèiø citatø. Dël visø èia minëtø prieþasèiø ðios knygos turëtø laukti ilgas gyvenimas. Dalia Dilytë

D ALIA DILYTË Gauta 2003 m. birþelio 4 d. Klasikinës filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

324 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá. Senoji Lietuvos literatûra 9, parengë Leonas Gineitis

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2002, 285 p. ISBN 9955-475-19-6

Iðleista Senosios Lietuvos literatûros serijos trylikta knyga. Tai Leono Gineièio parengta chrestomatija Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá. Nuo pat mokslinio darbo pradþios Gineitis tiria lietuviø klasiko Kristijono Donelaièio asmená bei kû- rybà, daug dëmesio skirdamas ðaltiniø paieðkai bei analizei. Nemaþai vokiðkø ðaltiniø, ypaè XVIII amþiaus, Gineitis pirmasis átraukë á mokslo apyvartà rengda- mas Donelaièiui skirtà studijà1. Ji dëjo pamatus ðiuolaikinei Lietuvos donelaitikai, kurià vëliau plëtojo Kostas Doveika, Vincas Kuzmickas, Jurgis Lebedys, Albinas Jovaiðas ir kiti. Vokiðki ðaltiniai tapo atspirtimi ne tik tiriant Donelaièio kûrybà, bet ir kompleksiðkai atkuriant XVIII amþiaus Prûsijos istorinæ ir kultûrinæ aplinkà2, ávairiais rakursais vertinant lietuviø literatûriná gyvenimà, vokiðkoje atmosferoje brendusios lietuviø raðtijos specifikà3. Gineitis laikomas vienu autoritetingiausiø Prûsijos lietuviø kultûros bei litera- tûros specialistø, filologo ir filosofo þvilgsniu rëpiantis senàjà raðtijà. Jis iðleido ðeðias monografijas (trys ið jø skirtos Donelaièiui ir jo epochai), buvo pagrindinis pirmojo pilno Donelaièio Raðtø leidimo rengëjas. Gineièio darbø panoramoje reikð- mingà vietà uþima istoriografiniai tyrimai ir jø pagrindu parengtos ðaltiniø ar jø iðtraukø chrestomatijos. Lietuviø literatûros istoriografijoje4 (tai pirmas iðsamus ðios srities darbas lietuviø literatûros moksle) jis susistemino ir ávairiais aspektais áver- tino jau þinomø ir pirmà kartà pristatomø autoriø istoriografijos darbus, o 1988 metais pasirodþiusioje Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomatijoje5 visuomenei

1 Leonas Gineitis, Kristijono Donelaièio „Me- 3 Leonas Gineitis, Klasicizmo problema lietuviø tai“, Vilnius: Valstybinë groþinës literatû- literatûroje, Vilnius: Vaga, 1972; Leonas ros leidykla, 1954. 0 0 0 Gineitis, Prûsiðkasis patriotizmas ir lietuviø 2 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo literatûra, Vilnius: Pradai, 1995. epocha, 2-asis pataisytas ir papildytas lei- 4 Leonas Gineitis, Lietuviø literatûros istorio- dimas, Vilnius: Vaga, 21990; Leonas Ginei- grafija, Vilnius: Vaga, 1982. tis, Kristijono Donelaièio aplinka, Vilnius: 5 Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomati- Lietuviø literatûros ir tautosakos institu- ja, parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, tas, 1998. 0 0 0 1988. 0 0 0

325 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá pateikë atrinktus ir á lietuviø kalbà iðverstus vokiðkus, rusiðkus, lotyniðkus, lenkið- kus tekstus (nuo XVI amþiaus iki 1940 metø) su iðsamiais komentarais. Lietuvoje istoriografija ilgà laikà buvo ganëtinai apleista literatûrologijos sritis. Ðios proble- matikos klausimai buvo keliami atskiruose straipsniuose, monografijose, faktogra- finës medþiagos teikë lietuviø bibliografijos leidiniai, taèiau daugelis iðbarstytø ðaltiniø (straipsniai periodiniuose leidiniuose, retø knygø pratarmës, uþsienio bib- liotekose saugomi senieji leidiniai ir rankraðèiai, archyviniai ðaltiniai) nebuvo pa- tekæ tyrëjø akiratin, o apie kai kuriuos þinota tik ið bibliografiniø apraðø bei nuo- rodø. Ðaltiniø ieðkojimas ir tyrimas yra beveik visø humanitariniø mokslø, tarp jø ir literatûros istorijos, maitinanèioji versmë. Dabar mûsø rankose antroji Gineièio sudaryta chrestomatija. Joje dëmesys su- telktas á vienà lietuviø literatûros mokslui vis dar aktualià temà – donelaitikà, o ðaltiniø atrankos kriterijumi pasirinkta vokieèiø kalba. Þanro poþiûriu tai naujo tipo – teminë – chrestomatija. Joje publikuojami reikðmingiausi Prûsijoje, vëliau Vokietijoje paraðyti darbai apie Donelaitá, jo aplinkà ir kûrybà. Didþioji jø dalis imta ið minëtosios 1988 metø chrestomatijos, taèiau èia skelbiama ir nemaþai naujø ðaltiniø. Pirmojoje chrestomatijoje skaitytojai neras iðtraukø ið ásrutiðkio Aleksandro Hor- no (1834–1897) ir tolminkiemiðkio Hugo Freybergo (1850–1916?) darbø. Pastarasis autorius tuomet buvo þinomas tiktai ið bibliografiniø ðaltiniø. Jo 1898 metais Sta- lupënuose iðleistõs knygos6 kopija tik vëliau Donelaièiø genealogijos tyrëjo Lutzo Wenau rûpesèiu atkeliavo á Lietuvà. Á naujàjà chrestomatijà átraukta ypaè daug medþiagos ið Franzo Oskaro Tetznerio (1863–1919) 1895–1903 metais atliktø archy- viniø tyrimø7. Kai kurie ankstesniojoje chrestomatijoje pristatyti ðaltiniai gerokai iðplësti. Ðalia jau skelbtø Martino Ludwigo Rhesos (1776–1840) tekstø ið pirmojo Donelaièio Metø leidimo èia dar pateikta iðtraukø, kuriose Rhesa analizuoja poeto kûrybà ir nuðvieèia poemos vertimo á vokieèiø kalbà aplinkybes. Bene pirmà kartà lietuviø kalba skelbiami Rhesos parengti kai kuriø Metø daliø komentarai. Daugiau negu ankstesniojoje chrestomatijoje pateikiama iðtraukø ið Georgo Heinricho Ferdinan- do Nesselmanno (1811–1881) ir Augusto Schleicherio (1821–1868) darbø. Pirmà kartà á lietuviø kalbà iðverstos ir publikuojamos XX amþiaus tyrëjø Hermanno

6 Carl Wilhelm Hugo Freyberg, Geschichte der (Breslau) 80, 1897; Franz Oskar Tetzner, evangelischen Kirchengemeinde Tollmingkeh- „Christian Donalitius von Lasdinehlen“, men, Stallupönen: [Hermann Klutke Ver- Zeitschrift für Brandenburgisch-Preussische lag], 1898. und Niederdeutsche Heimatkunde 15–17, 7 Franz Oskar Tetzner, „Christian Donalitius 1903; Franz Oskar Tetzner, „Die Litauer und die Tolminkemische Schule. Ein Bei- in Ostpreussen“, Globus 68, 1895; Franz trag zur ostpreussischen Schulgeschich- Oskar Tetzner, Die Slaven in Deutschland, te“, Pedagogische Blätter für Lehrerbildung Braunschweig: Druck und Verlag von 26, 1897; Franz Oskar Tetzner, „Christian Friedrich Vieweg und Sohn, 1902. Donalitius und seine Zeit“, Nord und Süd

326 Archivum Lithuanicum 5 Buddensiego (1893–1976), Kurto Donalies (1909–1994) ir Lutzo Wenau (g. 1930) darbø iðtraukos8. Leidinyje ið viso pristatyta septyniolika autoriø. Jø ánaðas gana nevienodas: ávairûs þiniø pateikimo motyvai, skirtinga publikuojamø ðaltiniø funkcinë paskirtis ir mokslinë vertë. Gineitis kruopðèiai surinko negausius XVIII amþiaus ðaltinius, kuriuose daþnai Donelaitis tik minimas, net ir tokius, kur jam skirta vos keletas eiluèiø. Jø autoriai – ávairaus rango Prûsijos dvasininkai (nuo superintendento iki kantoriaus), istorikai. Kaip matome ið chrestomatijoje pateiktø iðtraukø, kunigas Donelaitis pirmiausiai paminëtas bendrojo pobûdþio ðaltiniuose – Prûsijos kunigø biografiniame þinyne9, istoriniuose veikaluose10. Tik vëliau kiek plaèiau prabilta apie poetà Donelaitá11. Chrestomatija sudaryta laikantis autoriø chronologijos, o jeigu skelbiamas ne vienas to paties autoriaus tekstas – ir tekstø paraðymo chronologijos. Portretinio principo, kai to paties autoriaus darbai sutelkti vienoje vietoje, laikytasi ir kai kuriuose kituose Gineièio leidiniuose. Toks grupavimo bûdas ne tik padeda áver- tinti kiekvieno autoriaus ánaðà, bet parodo ir jo tyrimø, kartais ir poþiûrio evoliucijà. Chronologinis iðdëstymas gerai atskleidþia ir visos vokiðkosios donelaitikos raidà. Akivaizdu, kad tikroji donelaitika pradëjo formuotis XIX amþiuje. Ne visi Donelaièio tyrëjai turëjo specialø filologiná iðsimokslinimà. 1818 metais Karaliau- èiaus universiteto teologijos profesorius Rhesa, skelbdamas poemà Metai su savo paties vertimu á vokieèiø kalbà, ádëjo platø analitiná ávadà, kuriame analizavo poeto kûrybà. Ðis ávadas ir tapo Donelaièio moksliniø tyrimø pradþia. Tai aiðkiai pastebës tie skaitytojai, kurie skaitys chrestomatijà iðtisai. Èia reikëtø padaryti nedidelá ekskursà ir paminëti profesoriaus Rhesos nuopel- nà populiarinant Donelaièio kûrybà Karaliauèiaus universitete. Apie tai pavyko neseniai suþinoti ið Karaliauèiaus universiteto archyviniø bylø, saugomø Berlyne, Prûsijos kultûros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve (Geheimes Staatsarchiv

8 Hermann Buddensieg, „Kristijonas Donelai- Königsberg: in der hartungschen Buchdr. tis. Leben und Werk in seiner Zeit“, Kristi- und Buchh., 1790; Friedrich Samuel Bock, jonas Donelaitis. Die Jahreszeiten, Nachdich- Versuch einer Wirtschaftlicher Naturgeschich- tung von Hermann Buddensieg, München: te von dem Königreich Ost- und Westpreussen Wilhelm Fink Verlag, 1966; Kurt Donalies, 1, Dessau: auf Kosten der Verlagskasse, „Stammtafeln Donelaitis-Donalitius-Do- 1782. nalies“, Altpreussische Geschlechtskunde. Fa- 11 Georg Christoph Pisanski, Entwurf einer milienarchiv 15, Hamburg, 1993; Lutz We- preussischen Literärgeschichte in vier Büchern, nau, Der Pfarredichter von Tollmingkehmen hrsg. von Rudolf Philippi, Königsberg: und seine Zeit, Lilienthal: Selbstverlag, 1996. Verlag der Hartungschen Druckerei, 1886; 9 Daniel Heinrich Arnoldt, Kurzgefasste Nach- Gottfried Ostermeyer, Erste Littauische richten von allen seit der Reformation an den Liedergeschichte, Königsberg: gedruckt mit Lutherischen Kirchen in Ostpreussen gestan- Driestischen Schriften, 1793; Christian denen Predigern, Königsberg: Gottlieb Gottlieb Mielcke, Anfangs-Gründe einer Lebrecht Hartung, 1777. 0 0 0 Littauischen Sprach-Lehre, Königsberg: 10 Ludwig Baczko, Versuch einer Geschichte Hartung, 1800. und Beschreibung der Stadt Königsberg 7,

327 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Preussischer Kulturbesitz zu Berlin, toliau – GStA PK). 1810–1840 metais Rhesa buvo Teologijos fakultete veikusio Lietuviø kalbos seminaro vadovas. Seminaro paskirtis – iðmokyti bûsimuosius kunigus savarankiðkai rengti lietuviðkus pa- mokslus ir lietuviðkai katekizuoti. Nusiþengdamas statutui, Rhesa 1825 metais pradëjo seminaro pratybose nagrinëti Donelaièio Pasakëèias (jas Rhesa iðleido 1824-aisiais)12, o 1830 metais parengë akademiná Donelaièio Metø skaitymø kur- sà13. Nereliginio kûrinio gramatika ir kalbos iðraiðka buvo analizuojama aukðtes- niajame seminaro skyriuje su gabiausiais ir gerai lietuviø kalbà mokanèiais klau- sytojais. Dël to Rhesa 1834 metais sulaukë grieþtø vyriausybës priekaiðtø. Tai nurodoma Lietuviø ir lenkø kalbø seminaro archyvinëse bylose, kurios saugomos Lenkijos valstybiniame archyve Olðtyne (Archivum Pañstwowe w Olsztynie, toliau – APO)14. 1825–1827 metais jo vadovaujamà seminarà lankë ir vienas ðioje chresto- matijoje pristatomø autoriø – Karlas Wilhelmas Ottas Glogau. Greièiausiai semi- naro pratybø metu Rhesai kilo naujoviðko – ðnekamosios lietuviø kalbos þodyno idëja. Jo pagrindà turëjo sudaryti Donelaièio kûriniø leksika. Toká þodynà Rhesa parengë, taèiau jis, deja, nebuvo iðspausdintas. Chrestomatijoje iðryðkëja svarus ánaðas, kurá vokiðkoje donelaitikoje paliko ir Metø kitø leidimø rengëjai, þinomi filologai. Tai Jenos universiteto profesorius, indoeuropeistas Augustas Schleicheris, Karaliauèiaus universiteto profesorius Ge- orgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas, Karaliauèiaus literatas teisininkas Louisas Passarge, iðleidæs savàjá Donelaièio groþiniø kûriniø vertimà á vokieèiø kalbà. Jie tæsë Rhesos pradëtus Donelaièio kûrybos tyrimus, bandë sukurti vientisà klasiko ir jo aplinkos vaizdà. Chrestomatijoje (p. 35–41, 58–59) graþiai dera palan- kios recenzijos apie poemos leidimus, iðspausdintos þinomuose vokieèiø literatû- riniuose þurnaluose Jenoje (Jenaische allgemeine Literaturzeitung, 1818, Nr. 152), Wei- mare (Literarisches Wochenblatt, 1818, Nr. 50), Göttingene (Göttingische gelehrte Anzei- gen, 1819, Nr. 56–57) ir Leipzige (Leipziger Literaturzeitung, 1820, Nr. 251; Blätter für literarische Unterhaltung, 1871, Nr. 20). Tai rodo, jog jau XIX amþiaus pradþioje donelaitika perþengë Rytø Prûsijos ribas. Puslapis po puslapio chrestomatijoje ryðkëja ir Donelaièio biografija. Pirmasis iðsamiau jo gyvenimà apraðë taip pat Rhesa Metø leidime (chrestomatijoje p. 17–19). Donelaièio kûrybai sulaukus tarptautinio pripaþinimo, XIX amþiaus pabaigoje su- sidomëta autoriaus fenomenu, istoriniu ir kultûriniu fonu bei atskiromis detalëmis.

12 Acta betreffend: das Litthauische und Pol- kultät der Universität Königsberg, 1831– nische Seminar bei der Theologischen Fa- 1861, Bl. 4; GStA PK I. HA. Rep. 76. Nr. kultät der Universität Königsberg, 1809– 908. Vol. II. Tai 1830–1831 akademiniø 1830, Bl. 105; GStA PK I. HA Rep. 76. Nr. metø seminaro ataskaita. 907. Vol. I. Tai 1825–1826 akademiniø 14 Litauisches und Polnisches Seminarium, metø seminaro ataskaita. 1811–1851, Bl. 425–436; APO Kurato- 13 Acta betreffend: das Litthauische und Pol- rium, 1647/57. nische Seminar bei der Theologischen Fa-

328 Archivum Lithuanicum 5 Donelaièio pastatydintoje baþnyèioje tarnavæs Freybergas aktyviai rinko istorines þinias apie paèià parapijà ir pateikë kai kuriø naujø archyviniø duomenø apie poetà ir jo aplinkà. Kur kas plaèiau nei Freybergo buvo þinomi Leipzigo profeso- riaus Tetznerio, Donelaièio archyvo tyrëjo, darbai. Tyrimø rezultatus jis nuolat skelbdavo mokslo þurnaluose. Tetzneris surinko tuo metu prieinamà medþiagà ið Tolminkiemio baþnyèios ir Karaliauèiaus universiteto archyvø (dalis ðios medþia- gos dabar dingusi). Tetznerio tyrimais remiamasi ir ðiandien. Chrestomatijoje pa- teikti Rhesos duomenys, gauti susiraðinëjant su Donelaitá paþinojusiais asmenimis, Passarge’s rasti faktai, unikalûs Tetznerio atradimai (poeto autobiografinës „Þi- nios“, áraðai baþnytinëse knygose) jau leidþia chronologiðkai atkurti Donelaièio klebonavimo Tolminkiemyje deðimtmeèius. Chrestomatijoje publikuojami labai skirtingi trijø XX amþiaus autoriø darbai. Vokieèiø poetas ir eseistas Buddensiegas, 1966 metais ið naujo iðvertæs Donelaièio Metus, leidinio ávade ið istorinës perspektyvos apþvelgë ankstesnius tyrimus, ypaè susijusius su pakartotiniais poemos leidimais, naujai interpretavo jos meninæ vertæ ir literatûrines átakas. Tai reikðmingiausia XX amþiuje vokieèiø tyrëjo atlikta Done- laièio kûrybos analizë. Vëliau, kaip matyti ir ið chrestomatijos, reikðmingesniø vokiðkø tyrimø nebûta. Du paskutinieji chrestomatijoje pristatomi autoriai – filolo- gai mëgëjai. Tai Donelaièiø giminës palikuonys: teisininkas Kurtas Donalies ir pedagogas Lutzas Wenau. Jie rëmësi ankstesniø tyrëjø atskleistais ðaltiniais, gili- nosi á giminës genealogijà, pildë þinias naujais archyvø duomenimis, taèiau ið esmës naujo þodþio donelaitikoje netarë. Tyrimø daugiaaspektiðkumas, faktø gausa, autoriø poþiûriø ávairovë, neretai ir kontraversiðkumas galëtø supainioti maþiau pasirengusá skaitytojà, todël moksli- niu poþiûriu itin vertingas „Parengëjo prieraðas“, tik jis labai nepelnytai áterptas knygos pabaigoje tarp bibliografijos ðaltiniø ir personalijø rodyklës, iðspausdintas smulkesniu ðriftu. Ið tikrøjø ði labai reikalinga publikuojamø tekstø apþvalga ga- li bûti laikoma savarankiðku straipsniu. Prieraðo paskirtis, kaip sako pats auto- rius, – perþvelgti knygoje iðdëstomus tekstus ne „iðilginiu“ (chronologiniu) bûdu, o per „skersiná pjûvá“, lyginant ávairiø autoriø faktografinæ medþiagà, akcentuo- jant skirtingà Donelaièio kûrybos interpretacijà, atskleidþiant nuomoniø prieðta- ringumà. Jame atkreipiamas dëmesys á sakytiniø ir raðytiniø ðaltiniø, ið kuriø buvo rinkta medþiaga, unikalumà, nurodomas kiekvieno autoriaus ánaðas ir origi- nalumas. Pateikiamas þinias Gineitis papildo ir patikslina savo paties áþvalgomis. Prieraðe iðryðkinamos trys teminës grupës: 1) poeto kultûrinë istorinë aplinka, 2) biografija ir 3) kûryba. Aptardamas tekstuose atkuriamà poeto aplinkà, Gineitis iðskiria keletà aspektø. Vienur vokieèiø autoriø nuomonës ið esmës sutampa. Panaðiai traktuojamas XVIII amþiuje vykæs Prûsijos kultûrinio gyvenimo atsinaujinimas, ðvietimo problemos, Karaliauèiaus universiteto vaidmuo ir jo skleidþiama atmosfera, Baþnyèios átaka, Hallës pietizmo skverbimasis. Nuomonës skiriasi, kai palieèiami tokie diskusiniai

329 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá dalykai, kaip kolonizacijos poveikis XVIII amþiaus Prûsijos lietuviø savitumui, ðvietimo paskatos ir rezultatai, kraðto atstatymo bûdai bei priemonës ir ið to kylan- èios problemos. Gineitis ne tik apibendrina jø tyrimus, bet ir akcentuoja dar iðliekanèias prielai- das, spëliones, prieðtaringas traktuotes bei spragas tiriant Donelaièio biografijà. Antai nevienodai ið tø paèiø archyviniø ðaltiniø pateikiama poeto mirties data (mënuo), stinga patikimø þiniø apie jo gyvenimà iki studijø ir tarnybà Stalupënuo- se, apie jo dvasiná gyvenimà ir paþiûras. Beje, ir toliau lieka nepatvirtinta hipotezë, ar Donelaitis dalyvavo Karaliauèius universiteto Lietuviø kalbos seminare. Apie ðá biografijos faktà uþsimena daugelis ðioje chrestomatijoje skelbiamø tekstø autoriø: Rhesa, anoniminës recenzijos autorius, recenzuojantis Nesselmanno iðleistus Metus (1871), Passarge, Tetzneris, taèiau në vienas, net pirmasis ðá faktà paminëjæs Rhesa, nenurodo tai patvirtinti galinèio archyvinio ðaltinio. Donelaièio dalyvavimas semi- nare iki ðiol nëra árodytas dokumentais. To laikotarpio seminaristø sàraðo Lietuviø kalbos seminaro bylose nepavyko rasti ir man. Taèiau yra þinoma, kad 1733–1763 metais, kai seminarui vadovavo Franzas Albertas Schultzas (1692–1763), já lankyti buvo privaloma. 1733 ir 1735 metø karaliaus ásakymuose buvo pasakyta, kad visi teologijos studentai, kilæ ið vietoviø, kuriose pamokslai sakomi lietuviø kalba, turi lankyti Lietuviø kalbos seminarà, prieðingu atveju neteks visø lengvatø ir net bus ðalinami ið universiteto15. Tad, remiantis ðiais faktais, galima daryti tvirtesnæ prie- laidà, kad Donelaitis, á universitetà ástojæs 1736 metais, vis dëlto lankë Lietuviø kalbos seminarà, galbût ir pats dëstë lietuviø kalbà savo bendramoksliams. Anuo- met specialiø lietuviø kalbos mokytojø seminare nebuvo – jais buvo skiriami vyres- niøjø kursø studentai senjorai. Jie gaudavo specialià seminaro stipendijà (Renthey- Stipendium) ir turëjo teisæ metus ilgiau gyventi studentø bendrabutyje. Tokià leng- vatà turëjo ir Donelaitis. Reikia ið karto atkreipti dëmesá á kai kuriuos klaidingus ðaltiniuose apie semi- narà pateiktus faktus, kurie chrestomatijoje lieka nepakomentuoti. Wenau nurodo, kad Donelaièio vadovas seminare buvæs Henricho Lysijaus (1670–1731) sûnus Johannas Lysijus (p. 224). Kaip þinoma, tuo metu seminaro inspektorius (taip anuo- met oficialiai vadinti seminaro vadovai) buvo minëtasis Schultzas16. Jenos laikrað- tyje 1818 metais paskelbtoje anoniminëje recenzijoje nurodoma, jog Donelaitis lan- kæs 1718 metais Schultzo ásteigtà seminarà (p. 35). Ið tiesø seminaras buvo ásteigtas Prûsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I dekretu, o pirmuoju vadovu paskirtas Henrichas Lysijus17. Dël seminaro ásteigimo datos iki ðiol nebuvo bendros nuomo-

15 Daniel Heinrich Arnoldt, Kurzgefaßte Ge- Preussen, 1797–1805, Bl. 22; GStA PK schichte des Königreichs Preußen, Königs- Alt. Rep. II, 76, Nr. 271. berg: Kanter, 1769, 709. 17 Litauisches und Polnisches Seminarium, 16 Acta der Königl. Ober-Schul-Collegii von 1809–1854, Bl. 57; APO Kuratorium, den Polnisch- und Litthauischen Prediger- 1647/57. 0 0 0 und Schullehrer Seminar zu Königsberg in

330 Archivum Lithuanicum 5 nës – daþniausiai nurodomi 1723-ieji. Gineitis ðià dilemà sprendþia taip: 21 iðna- ðoje, komentuodamas Rhesos nuorodà, kad ði ástaiga ákurta 1718 metais, raðo, kad seminaras formaliai ásteigtas 1718-aisiais, o praktiðkai pradëjo veikti 1723 metais. Panaðiai aiðkinama ir 132 iðnaðoje: Lietuviø kalbos seminaras prie Karaliauèiaus universiteto pradëjo veikti 1723 metais. Naujausi tyrimai rodo, kad seminaras buvo ásteigtas vis dëlto 1718 metais, taèiau veikë neefektyviai (gyvavo tris semestrus, já lankë apie 12 studentø). Seminaras sustiprëjo 1723 metais, inspektoriumi paskyrus Johannà Jacobà Quandtà ir parengus pirmàjá seminaro statutà18. „Parengëjo prieraðe“ Gineitis atkreipia dëmesá á nevienodai vertinamus Metø paraðymo motyvus ir poemos liaudiðkumà sàlygojusius veiksnius, skirtingai trak- tuojamà þanrà ir kûrinio kompozicijos problemiðkumà, tematikos specifiðkumà, prototipø, literatûriniø paraleliø bei átakø klausimus. Jis aptaria bandymus nusta- tyti poemos sukûrimo metus. Donelaièio raðtø leksikos specifika, kûrybos redaga- vimo ir vertimo problemos labiausiai rûpëjo jo kûriniø leidëjams (Rhesai, Schleiche- riui, Nesselmannui, Passarge’i, Buddensiegui), todël parengëjas èia apþvelgia jø neakivaizdinæ polemikà. Jis atskleidþia autoriø prieðtaravimus dël Donelaièio eilë- daros: hegzametras laikomas ir „svetimais panèiais“ (Rhesa), ir „lietuviðkuoju heg- zametru“ (Mielcke) ar net metru, artimu lietuviø liaudies dainø stiliui (Hornas). Tas klausimas, Gineièio manymu, vertas iðsamesnio tyrimo. Analizuodamas autoriø pastabas apie Donelaièio pasakëèias, jis atkreipia dëmesá á skirtingà ðiø kûrinëliø paskirties ir originalumo vertinimà, nurodo tirtinus dalykus (pvz., Ezopo pasakëèiø átakà Donelaièiui). Kalbant apie tekstø parengimo trûkumus, reikia pritarti Miko Vaicekausko nuo- monei19, kad tekstø kupiûravimas mokslinio pobûdþio leidiniui nebuvo naudingas. Tai ypaè nepateisinama skelbiant tekstus, kurie iðspausdinti skaitytojui sunkiai prieinamuose leidiniuose ir skirti specialiai Donelaièiui ar jo kûrybos leidëjui Rhe- sai. Maþiau kupiûruotos tik trumputës iðtraukos ið XVIII amþiaus raðtø. Tiesa, paaiðkinimuose parengëjas atskleidþia kai kuriø (taèiau ne visø) praleistø teksto vietø turiná ir pateikia tokio elgesio motyvus, taèiau joks komentaras negali adek- vaèiai uþpildyti teksto spragø. Nemotyvuotai sutrumpinta iðtrauka ið Gottfriedo Ostermeyerio Pirmosios lietuviðkø giesmynø istorijos (p. 13). Be platesnio konteksto neaiðku, kokiu pretekstu Ostermeyeris kreipësi á Donelaitá, kuris jam „buvo þinomas ir kaip poetas, ar jis savo ánaðu nesutiktø mûsø paremti“. Iðnaðoje (9) poetas buvo paaiðkinæs, jog jam darosi sunku raðyti dël rankø skausmo. Mano manymu, èia stinga iðnaðos, kad Ostermeyeris kvietë þinomà poetà prisidëti prie rengiamo naujo lietuviðko giesmyno (1780–1781).

18 Acta der Königl. Ober-Schul-Collegii von 19 Mikas Vaicekauskas, „Komentarai Done- den Polnisch- und Litthauischen Prediger- laièio tema“, Naujasis þidinys. Aidai, prie- und Schullehrer Seminar zu Königsberg in das Knygø aidai: recenzijos, apþvalgos, ano- Preussen, 1797–1805, Bl. 22v–23; GStA tacijos 4, 2002, 27–34. PK Alt. Rep. II, 76, Nr. 271.

331 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Kaip ir ankstesniojoje chrestomatijoje, Gineitis tekstams suteikia trumpus pava- dinimus, orientuojanèius á turiná. Taèiau ðioje chrestomatijoje prie tø paèiø tekstø jie formuluojami kitaip nei ankstesniojoje, tik kaþin ar geriau: plg.: A. Ðleicheris [Apie K. Donelaièio „Metus“] (1988) ir [„Metai“ – ðedevras] (2002). Po teksto ar iðtraukos paþymëtas skaièius nurodo jø ðaltiná bibliografiniame sàraðe, bet skaitytojui bûtø patogiau rasti informacijà apie ðaltiná prie paties teksto, ypaè tada, kai pateikiama daugiau iðtraukø ið skirtingø to paties autoriaus darbø (pavyzdþiui, deðimties Tetznerio straipsniø). Tada nereikëtø taip daþnai þiûrëti á sàraðà knygos pabaigoje. Ðalia autentiðko vokiðko ðaltinio nurodomos ankstesnës jo publikacijos lietuviø kalba. Tai padeda skaitytojui suþinoti, ar ðaltinis chrestomatijoje skelbiamas pirmà kartà. Taèiau po iðtrauka ið Glogau knygos (p. 60–61) nurodytas tik pirminis (vo- kiðkas) ðaltinis, nors ji jau buvo skelbta ankstesniojoje chrestomatijoje. Painiau yra su nuorodomis á recenzijø publikacijas. Èia po tekstu nurodomos tik ankstesnës á lietuviø kalbà iðverstos Rhesos ir Nesselmanno parengtø Metø leidimø recenzijos, kurias yra paskelbæ ir aptaræ Gineitis bei Jovaiðas. Chrestomatijos skaitytojas, no- rëdamas suþinoti, kokiuose leidiniuose paskelbtos recenzijos, informacijos turës ieðkoti kitu principu – jà ras ne knygos pabaigoje esanèioje bibliografijoje, kaip reikëtø tikëtis, o 74, 76, 79, 88 ir 133 iðnaðose. Taèiau net ir visà knygà atidþiai perskaitæs, jis nesuþinos, kokiame mieste buvo paskelbta paskutinioji publikuojama recenzija (133 iðnaðoje leidimo vieta nenurodyta, nors visose kitose iðnaðose ji nurodoma lauþtiniuose skliaustuose net ir tada, kai leidimo vieta nesunkiai atspë- jama ið paties leidinio pavadinimo). Uþsienio periodinëje spaudoje XIX amþiuje pasirodþiusios Donelaièio kûrinio recenzijos iðlieka reikðmingos istoriniu ir paþintiniu poþiûriu – jos, kaip þinia, atvërë neþinomam lietuviø poetui kelià á Europà. Chrestomatijoje recenzijos slepiasi po parengëjo suformuluotu poskyrio pavadinimu „[Ið L. Rëzos „Metø“ leidimo vertinimø]“ ir antraðte „[Atsiliepimas apie G. Nesselmanno „Donelaitá“]“ (èia kelia abejoniø ir paèios formuluotës). Pavadinti poskyrá tiesiog „Recenzijos“ buvo nepa- ranku, matyt, dël to, kad tekstai kupiûruoti. Taèiau turinyje ðá poskyrá vertëjo labiau atskirti nuo Rhesos darbø, nes tik greitosiomis perþvelgus knygos turiná (o tai daro skaitytojas prieð pradëdamas gilintis á tekstus), dël netikslaus pavadinimo susidaro áspûdis, kad bus kalbama apie tai, kaip pats Rhesa vertino Metø leidimà. Beje, ðiame leidinyje nepristatoma átakingame Londono politikos, literatûros, mokslo ir meno þurnale The Saturday Review 1869, t. 28, Nr. 733 paskelbta anoniminë recenzija. Nors ji paraðyta anglø kalba, bet recenzentas rëmësi vokiðkàja Metø leidimo dalimi. Ðioje recenzijoje ávertinama visa Donelaièio kûryba, svarstomos literatûrinës átakos, iðkeliamas lietuviø kalbos originalumas tarp Europos kalbø ir autoriaus unikalu- mas tarp literatûros kûrëjø. Recenzijø bûta ir vietinëje Karaliauèiaus spaudoje. Pati pirmoji Metø recenzija paraðyta vos tik pasirodþius Donelaièio poemai. Ji paskelbta Metø leidëjo Friedricho

332 Archivum Lithuanicum 5 Hartungo spausdintame Karaliauèiaus karaliðkojo adresø biuro informaciniame biuletenyje20. Tai nedidelë anotacinio pobûdþio anoniminë recenzija, bet joje pabrë- þiama lietuviðka autoriaus kilmë, palankiai vertinamas poemos turinys ir kalba, pristatomas jos parengëjas Rhesa, aptariamas vokiðkas poemos vertimas ir leidinio struktûra. Ið esmës tie patys aspektai buvo lieèiami ir vëliau pasirodþiusiose uþsie- nio recenzijose. Karaliauèiaus recenzijà 1993 metais surado Domas Kaunas21, ta- èiau Gineièio chrestomatijoje jos nëra. Chrestomatijoje publikuojamos recenzijos daugiausia anoniminës, taèiau vienos autorius yra gerai þinomas lietuviø literatûros bièiulis Jacobas Abrahamas Penzelis (1749–1819), tuometinis Jenos universiteto lektorius, palaikæs ryðius su daugeliu þinomø lietuviø raðtijos veikëjø, tarp jø su Gottfriedu Ostermeyeriu, jo sûnumi Ziegfriedu Ostermeyeriu, Rhesa, ir propagavæs lietuviø istorijos bei tautosakos dar- bus Vokietijoje22. Tad jo vardas lietuviø literatûros istorijoje nëra atsitiktinis, taèiau èia nepelnytai nurodytas ne prie recenzijos teksto ar bibliografijoje, o vël tik 74 ir 507 iðnaðoje. Korektûrai reikia priskirti spaudos riktà: 208 puslapyje raðoma, kad Rhesos Metø leidimas recenzuotas Jenos laikraðtyje Jenaische Allgemeine Literaturzeitung 1718 me- tais, o ið tiesø – 1818-aisiais. Beje, knygoje 9–14 puslapiai nepaginuoti, taèiau èia, matyt, leidëjø neapsiþiûrëjimas. Chrestomatijos pabaigoje yra daug iðnaðø (daugiau kaip pusðeðto ðimto, neskai- tant to paties turinio iðnaðø, atsirandanèiø dël faktografiniø þiniø kartojimosi ávai- riø autoriø darbuose – jos þymimos tuo paèiu numeriu). Dël iðtisinës iðnaðø nume- racijos knyga naudotis daug patogiau negu pirmàja chrestomatija, kur kiekvieno poskyrio iðnaðos buvo numeruojamos nuo pradþios. Daugelis ðiø iðnaðø – iðsamûs realijø, faktø ir publikuojamø autoriø poþiûrio komentarai, atskleidþiantys ir paties parengëjo pozicijà. Be to, iðnaðose papildomi, patikslinami ar paneigiami kai kurie tekstø autoriø teiginiai. Bibliografijoje pateikiamas numeruotas abëcëlinis literatûros sàraðas, á kurá átraukti ir visi vokiðkø tekstø ðaltiniai (iðskyrus, kaip minëta, recenzijas) bei kai kurie kiti donelaitikos tyrimai. Pirmojoje chrestomatijoje (1988) literatûros sàraðe prie vokiðkø ðaltiniø pavadinimo buvo lauþtiniuose skliaustuose nurodomi lietu- viðki pavadinimai net ir tø kûriniø, kurie dar neiðversti á lietuviø kalbà, pvz.: „Passarge L. Aus baltischen Landen = [Ið baltø kraðtø]“. Ðioje chrestomatijoje ver- timø nëra, o bûtø naudinga, juk knygà skaitys ir maþiau vokieèiø kalbà mokantys skaitytojai, kuriems svarbu suprasti ðaltinio pavadinimà.

20 Konigsberger Intelligenz-Zettel 152, 1818 06 22 Vilija Gerulaitienë, „Gotfrydas Ostermeje- 26, 2242–2243. 0 0 0 ris ir jo lituanistiniai rankraðèiai“, Keturi 21 Domas Kaunas, Donelaièio þemës knygiai, Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai, parengë Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, Vilija Gerulaitienë, Vilnius: Lietuvos isto- 1993, 132–133. 0 0 0 rijos institutas, 2002, 18–19.

333 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Leidiná uþbaigia informatyvi personalijø rodyklë. Joje nurodomos asmens gyve- nimo datos, pateikiama trumpa charakteristika. Asmenvardþiai raðomi originalo forma su lietuviðkomis galûnëmis, laikantis tos paèios nuostatos, kaip ir vëlesnëse, bet skirtingai nei ankstesniosiose autoriaus knygose. Prie tradiciðkai lietuvinamø pavardþiø (Kvantas, Milkus, Rëza) skliaustuose nurodytos vokiðkuose ðaltiniuose áprastos formos (Quandt, Mielcke, Rhesa). Taèiau yra ir nenuoseklumø. Gineièio veikaluose ávairuoja Karlo Wilhelmo Otto Glogau pavardës raðyba. Ðiame leidinyje ji raðoma Glagau. Archyvuose iðlikusiuose seminaristø sàraðuose randame ðio as- mens pavardës formà Glogau23. Ankstesniojoje Gineièio chrestomatijoje Passarge’s vardas buvo raðomas Liudvigas (ne Ludwigas arba Liudvikas), o ðioje – Louis (turëtø bûti Louisas). Ir ðioje chrestomatijoje liko neiðspræsta jau åmþina tampanti vardø problema, kai raðoma apie Rytø Prûsijos asmenis, turëjusius du, tris ir daugiau vardø. Pagal to kraðto tradicijas „ðaukiamasis“ vardas (vok. Rufname) bûdavo arèiausiai pavardës. Parengëjas visus to paties asmens vardus pateikia personalijø rodyklëje, taèiau tekste daþniausiai þymi tik vienà vardo raidæ. Tada ir atsiranda painiavos. Pavyz- dþiui, Carlas Wilhelmas Hugo Freybergas vadinamas H. (=Hugo) Freybergu, Karlas Wilhelmas Ottas – W. (=Wilhelmu) Ottu, t. y. pasirinktas „ðaukiamasis“ vardas). Tuo tarpu Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas vadinamas G. (=Geor- gu) Nesselmannu, t. y. toliausiai nuo pavardës esanèiu vardu. Lietuviø kalbininkø darbuose ðitas asmuo vadinamas Ferdinandu Nesselmannu. Panaðiai yra ir su Franzo Oskaro Tetznerio, Friedricho Samuelio Bocko, Danielio Heinricho Arnoldto ir daugybës kitø asmenø vardais. Lietuviø literatûros moksle ðiais klausimais vis dar stinga bendros nuostatos. Paèiø populiariausiø autoriø vardus, matyt, jau teks vartoti tradiciðkai. Juk neáprastai skambëtø Gottliebas Mielcke, be to, bûtø sunku atskirti Peterá Gottliebà nuo Christiano Gottliebo (tëvà nuo sûnaus), o Ludwigas Rhesa pavirstø Gediminu Rhesa. Yra ir kita neiðspræsta problema – kada ir kaip turëtume lietuvinti vokiðkus vardus? Chrestomatijoje esanèioje personalijø rodyklëje pastebima tendencija skir- tingai raðyti tà patá vokiðkà vardà priklausomai nuo to, kiek jo turëtojas yra susijæs su lietuviø literatûra ir raðtija. Dël to randame Gotlibas Milkus (pagal vokieèiø fonetikos dësnius lietuviðkai turëtø bûti Gotlybas) ir Gottliebas Klopstockas; Gotfri- das Ostermejeris (turëtø bûti Gotfrydas) ir Gottfriedas Scheffleris. Dar blogiau, kai nurodoma tik pirmoji vardo raidë. Kurià pasirinkti? Ch. (=Christianas) ar K (=Kris- tijonas), Z (=Zygfrydas) ar S (=Siegfriedas)? Tokia pati painiava ir su vokiðkomis pavardëmis. Suka galvas ir autoriai, ir leidëjai, kaip raðyti giminaièius, jei tik vienas ið jø susijæs su lietuviø kultûra, pavyzdþiui, þinomas raðtijos atstovas Kristijonas

23 Acta betreffend: das Litthauische und Pol- 1809–1830, Bl. 134; GStA PK I. HA Rep. nische Seminar bei der Theologischen Fa- 76. Nr. 907. Vol. I. kultät der Universität Königsberg,

334 Archivum Lithuanicum 5 Gotlybas Milkus ir jo brolis Theodoras Gabrielius Mielcke, eilinis Mielkiemio ir Pilkalnio kunigas. Tikra netvarka kyla abëcëlinëse rodyklëse: Cipelis ar Zippelis, Sengstockas ar Zengðtokas? Nenuoseklumas raðant vokiðkus asmenvardþius yra bendra Rytø Prûsijos kultûros tyrëjø problema, tad bûtø pats laikas spræsti jà geranoriðkai sutelkus jëgas. Nemaþà darbà Gineitis nuveikë versdamas ðiam leidiniui naujus tekstus bei tikslindamas ar redaguodamas anksèiau skelbtuosius. Pasinaudota ir kitø þinomø literatûrologø (Lebedþio, Jovaiðo) parengtais vertimais. Tekstai ar jø iðtraukos ið- versti tiksliai ir sklandþiai, iðlaikant XVIII–XIX amþiaus dvasià. Versti senuosius gotikiniu ðriftu paraðytus vokiðkus spaudinius ir ypaè rankraðèius – nelengvas darbas, juo labiau kad Rytø Prûsijoje vyravo vokieèiø þemaièiø tarmë, kuri tiek leksika, tiek kai kuriomis gramatinëmis ypatybëmis skiriasi nuo ðiuolaikinës ben- drinës vokieèiø kalbos. Taèiau yra þinoma, kad kai parengëjas verèia pats, vertimas dël to tik laimi. Ið esmës vertimas nepriekaiðtingas. Tiesa, kai kur pasitaiko ir netikslumø (pvz., kalbant apie kaimà, esantá Romintos slënyje, þodis Circum, ðiuo atveju reiðkiantis geometrinæ figûrà – apskritimà, verèiamas cirkas, p. 62). Istoriniø tekstø vertëjai nuolat susiduria su realijomis, kurios istorikø dar nëra iki galo atskleistos ir lietuviðkai ávardytos. Daug sunkumø kelia Prûsijoje ávairiais laikotarpiais vartoti terminai, ypaè ûkiniai ir administraciniai, neretai ir baþnytinio ar net buitinio gyvenimo realijos. Gineièiui teko ieðkoti lietuviðkø atitikmenø ar paaiðkinimø. Tai dar viena bendra kalbininkø, literatûrologø ir istorikø problema. Iðeitis bûtø viena: susibûræ ávairiø srièiø specialistai turëtø parengti Rytø Prûsijos realijø aiðkinamàjá þodynëlá. Èia Gineièio konsultacijos bûtø gyvai reikalingos. Jis jau yra padaræs pradþià rengdamas minëtà Lietuviø literatûros istoriografijos chresto- matijà. Jos pabaigoje ádëtas daugiau kaip pusantro ðimto þodþiø aiðkinamasis is- toriniø, religiniø, filologiniø, visuomeniniø, buitiniø ir kt. terminø bei realijø þody- nëlis. Ypaè svarbu atkreipti dëmesá á vokiðkø þodþiø daugiareikðmiðkumà, kad neatsitiktø kaip vienam lenkø istorikui, kuris vok. Sprachidiotismen (pasenusi þo- dþio Idioma daugiskaitos forma) suprato ne kaip kalbos idiomos, o kaip kalbos idio- tizmas ir pakomentavo, jog kalbininkas (èia turëtas galvoje, beje, Ludwigas Rhesa!) nevengë ironiðko poþiûrio á lietuviø kalbà. Apibendrinant reikia pabrëþti, kad Gineièio parengtas vokiðkø XVIII–XX am- þiaus donelaitikos ðaltiniø rinkinys turi didelæ mokslinæ ir paþintinæ vertæ. Iðbars- tyti ðaltiniai, iki ðiol buvæ daugiau þinomi tik specialistams, pirmà kartà sukaupti vienoje vietoje. Knyga supaþindina maþiau vokieèiø kalbà mokantá skaitytojà su reikðmingais ðaltiniais, parodanèiais Donelaitá nauju rakursu – vokieèiø autoriø poþiûriu. Donelaièio fenomenas atsiskleidë specifinëje Prûsijos aplinkoje. Ið vokið- køjø raðtø mus pasiekusios pirmos faktografinës þinios ir Donelaièio kûrybos in- terpretacija tebëra unikalus ðaltinis ir ðiuolaikiniams donelaitikos tyrëjams – lietu- viø, vokieèiø, lenkø bei rusø mokslininkams.

335 Ið vokiðkøjø raðtø apie Kristijonà Donelaitá Vokiðki tekstai apie Donelaitá, chrestomatijos parengëjo kritiðkai ávertinti, tiesia kelià kitiems literatûros tyrëjams. Ði chrestomatija daugeliu atvejø yra informatyvi ir patraukli knyga aukðtøjø mokyklø dëstytojams ir studentams, literatams ir isto- rikams. Galbût ji taps ir gausesniø tokio pobûdþio darbø pradþia. Liucija Citavièiûtë

L IUCIJA CITAVIÈIÛTË Gauta 2003 m. kovo 13 d. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

336 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija, parengë ir vertë Liucija Citavièiûtë

Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 2003, 118 p. ISBN 995-475-36-6

Die Geschichte des Litauischen Seminars an der Albertina in Königsberg ist erst in der jüngsten Vergangenheit (wieder) in das Blickfeld wissenschaftlicher For- schung geraten. In diesem Zusammenhang sind insbesondere die Arbeiten von Liucija Citavièiûtë zu erwähnen, die erst kürzlich eine detaillierte und faktenreiche Dissertation zur Geschichte des Litauischen Seminars vorgelegt hat. Diese (leider bisher noch nicht publizierte) Dissertation zeichnet sich in ganz besonderer Weise durch die Vielzahl der von der Autorin ausgewerteten Quellen deutscher (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlin), polnischer (Archiwum pañstwowe w Olsztynie) und litauischer Archive aus.

1. Ein Teil dieser Archivalien wird jetzt separat als Quellenpublikation einer breiten Öffentlichkeit zugänglich gemacht.1 Es handelt sich hierbei um eine Schrift aus der Feder von Martin Ludwig Rhesa, dem bekannten Baltisten, der selbst Dozent am Litauischen Seminar war und über 30 Jahre als Direktor die Geschicke des Litauischen Seminars maßgeblich bestimmte. Sie gehörte ursprünglich in den Bestand des Staatsarchivs in Königsberg und wird jetzt im Archiwum pañstwowe w Olsztynie unter der Signatur: Kuratorium 1647/57, Litauisches und Polnisches Seminarium (1809–1854), Bl. 53–75 aufbewahrt. Die von Citavièiûtë unter dem Titel Lietuviø kalbos seminaro istorija publizierte Schrift Rhesas besteht aus insgesamt fünf Teilen, und zwar aus:

1 Eine weitere auf Rhesa bezogene Archivalie vièiûtë bereits in der von Vilija Gerulaitie- und zwar seine im Zusammenhang mit në besorgten Ausgabe Keturi Gotfrydo Os- seiner Evaluierung als Dozent des Litau- termejerio rankraðèiai, parengë Vilija Geru- ischen Seminars erbrachte Übersetzung ei- laitienë, Vilnius: Þara, 2002, 21–25, nes Psalms Davids und die Korrektur von 79–82. 0 0 0 Gottfried Ostermeyer veröffentlichte Cita-

337 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija 1. Bericht über das litthauische Seminarium (S. 47f.). 2. Geschichte und Verfaßung des litthauischen Seminariums auf der Universi- taet zu Königsberg (S. 49–69). 3. Wünsche und Vorschläge an die höhere Unterrichts behörde zur Verbeßerung und Erweiterung des litthauschen Seminarii (S. 70f.). 4. Verzeichnis derer Herren, die das Litth. Seminarium frequentieren (S. 72). 5. Verzeichnis der Mitglieder des litthauischen Seminarii (S. 73f.). Sie bietet diese Texte zunächst in transliterierter Form mit entsprechenden text- kritischen Bemerkungen. Im Vorspann dazu (S. 43–45) legt sie ausführlich die Editionsprinzipien dar. Daran schließt sich die litauische Übersetzung an (S. 75– 96), der sie in Endnoten (S. 97–104) für den litauischen Leser entsprechende Erläuterungen zu den im Text erwähnten Personen und Sachverhalten beigibt. Die Publikation wird abgerundet durch eine einleitende Darstellung mit dem Titel „Karaliauèiaus universiteto Lietuviø kalbos seminaras ir Martynas Liudvikas Rëza“ (S. 11–42). In groben Zügen skizziert sie hier die Bedeutung des Königsberger Litauischen Seminars sowohl für das Litauische Schrifttum selbst, als auch in seinem Einfluss auf Großlitauen und das Ausland. In einem weiteren Kapitel geht sie auf die Rolle Rhesas beim Ausbau des Litauischen Seminars und dessen Pro- filierung ein, um dann eine ausführliche Einführung in die Rhesasche Schrift zu geben. In einem Anhang bietet Citavièiûtë eine Übersicht über die ersten Studenten von Rhesa, die sie um Fakten aus deren Biographie und der späteren Tätigkeit ergänzt. Beigefügt sind weiterhin ein Namensregister sowie ein Ortsregister.

2. Dem Litauischen Seminar in Königsberg kommt, wie die Herausgeberin un- terstreicht, eine zentrale Rolle in der preußisch-litauischen Kultur- und Geistesge- schichte zu, gingen doch aus ihm eine Vielzahl von Geistlichen hervor, die sich um das litauische Schrifttum verdient gemacht haben. Ursprünglich gegründet um den Pfarrernachwuchs für die litauischen Gemein- den in der litauischen Sprache zu unterweisen, entwickelte es sich zunehmend zu einer akademischen Lehranstalt, die das Litauische auch als philologische Diszi- plin betrieb. Diese Entwicklung ist nicht zuletzt ein Verdienst Rhesas, der durch seine eigenen sprachwissenschaftlichen Ambitionen maßgeblich dazu beitrug. In den Jahren 1811–1816 entspann sich jedoch ein Konflikt zwischen der Regierung und der Universität um die grundsätzliche Ausrichtung des Seminars. Die Vertreter der Regierung plädierten dafür, das Litauische Seminar zusammen mit dem Polni- schen Seminar dem Theologischen Seminar anzugliedern und es damit (wieder) auf die Pfarrerausbildung für die litauischen Gemeinden zu beschränken (S. 32). Im Kontext dieser Auseinandersetzung ist die hier zu besprechende Schrift an- zusiedeln. Rhesa erarbeitet sie, um das Ministerium von dem Nutzen des Seminars zu überzeugen und auch zum Teil, um sich gegen die gegenüber ihm erhobenen

338 Archivum Lithuanicum 5 Vorwürfe zu verteidigen. Neben einem Vorwort und Vorschlägen für eine Reformie- rung des Seminars verfasst er eine Seminargeschichte, in der er auf Bedeutung des Seminars für das geistig-kulturelle Leben Preußisch-Litauens einging. Er spannt den Bogen zurück bis Herzog Albrecht und verfolgt die Bemühungen um die Etablierung des litauischen Sprachunterrichts an der Universität Königs- berg und stellt schließlich die Entwicklung des Litauischen Seminars bis zu seiner Amtszeit dar. Den von Rhesa in seiner Geschichte beschriebenen Auseinandersetzungen zwi- schen den Vertretern von Pietismus und Orthodoxie (wobei er die beiden Strömun- gen selbst nicht nennt) gibt die Herausgeberin breiten Raum in ihrer einleitenden Studie. Allerdings unterlaufen ihr gerade hier bei der Darstellung der Rolle des Pietismus in Ostpreußen eine Reihe von Fehlern und Ungenauigkeiten. Die vermeintlichen Autonomiebestrebungen der Orthodoxie („Jø oponentai orto- doksai buvo plataus iðsilavinimo þmonës [...], siekiantys iðlaikyti savo kraðto [...] fizinæ ir dvasinæ autonomijà nuo Brandenburgo kunigaikðtystës“, S. 36) sind nur bedingt mit dem Jahr der Königskrönung 1701 in Zusammenhang zu bringen, wie Citavièiûtë in der Fußnote 40 („1701 m., susijungus Brandenburgo ir Prûsijos þe- mëms“) suggeriert. Die Zugehörigkeit Preußens zum Kurfürstentum Brandenburg bestand bereits lange vorher, spätestens seit 1660 als Brandenburg endgültig die Lehnshoheit über Preußen erhalten hat. Zu diesem Zeitpunkt beginnt bereits der Aufbau gesamtstaatlicher Institutionen. Insofern stellt 1701 nur den Abschluss dieser Entwicklung dar.2 Mit der Bemerkung, dass die Pietisten nach der Verbreitung der deutschen Kul- tur trachten („Halës pietistai didelá dëmesá skyrë [...] vokiðkos kultûros platinimui“, S. 36) wiederholt sie hier indirekt, den in der litauischen Geschichtsschreibung tradierten Vorwurf, die Pietisten hätten die Germanisierung vorangetrieben. Diese Darstellung hat Ona Aleknavièienë erst kürzlich in einem Aufsatz über Lysius in Frage gestellt.3 Citavièiûtë verallgemeinert Aussagen von Lysius, deren Interpreta- tion kontextbezogen erfolgen sollte, und bezieht sie auf den Halleschen Pietismus insgesamt. Allerdings zeigt die Geschichte des Halleschen Pietismus, und nicht zuletzt die Geschichte des Litauischen Seminars in Halle, dass die Pietisten großes Interesse den jeweiligen Volkssprachen entgegenbrachten, die sie u.a. auch aus Missionsbestrebungen erlernt und in die sie auch übersetzt haben.4 Die Bestände an fremdsprachiger Literatur und fremdsprachigen Übersetzungen in Archiv und Bibliothek der Franckeschen Stiftungen legen davon ein beredtes Zeugnis ab.

2 Manfred Schlenke (Hrsg.), Preußen-Plötz: 4 Eduard Winter, Die Pflege der west- und preußische Geschichte zum Nachschlagen, Frei- südslawischen Sprachen in Halle im 18. Jahr- burg im Breisgau [u.a.]: Ploetz, 1987, 33. hundert, Berlin: Akademie Verlag, 1954. 3 Ona Aleknavièienë, „Henricho Lyzijaus laiðkas Augustui Hermannui Francke’i“, ALt 3, 187–206.

339 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija Das Interesse des Königs Friedrich Wilhelm I galt nicht in erster Linie dem Pietismus selbst, sondern den Erfolgen August Hermann Franckes im Bereich des Schulwesens. Pietistisch gebildete und erzogene Absolventen galten als tüchtige Staatsdiener, die der König für seine Staatsreform brauchte. Insofern irrt Citavièiûtë, wenn sie die Unterstützung des Königs für die Pietisten darauf zurückführt, dass er selbst Pietist gewesen sei, wie sie S. 36 behauptet. Vielmehr gehörte er der reformierten Kirche an und nicht der lutherischen Kirche, innerhalb der die Ausei- nandersetzung von Pietismus und Orthodoxie geführt wurde. Auch die Angaben zur Person Heinrich Lysius‘, des ersten bedeutenden Vertre- ters des Pietismus in Ostpreußen, bedürfen an dieser Stelle der Korrektur. Wenn Citavièiûtë in der Endnote 13, S. 98 zu Lysius schreibt, dass er „karaliaus atsiøstas á Karaliauèiø 1707 metais skleisti pietizmo“, dann übersieht sie hier einige Dinge. Zunächst sollte hier der Name des Königs erwähnt werden, und zwar war das Friedrich I, und nicht Friedrich Wilhelm I, der besonders enge Kontakte mit den Halleschen Pietisten unterhielt und später bei der Gründung des Litauischen Se- minars eine Rolle spielte. Da eine jegliche Stellenbesetzung vom König approbiert werden musste, kann man die Initiative dazu nicht dem König selbst zuschreiben und ihm schon gar nicht unterstellen, er wolle damit den Pietismus verbreiten. Vielmehr wurde Lysius auf Empfehlung Speners 1701 zunächst für das Amt des Direktors der Königlichen Schule (seit 1703 Collegium Fridericianum) vorgeschla- gen, welches er 1702 antrat. 1701 wurde er außerordentlicher Professor an der Albertina.5 Demnach war Lysius bereits in Königsberg und musste nicht erst dort- hin hingeschickt werden, als er 1709 als ordentlicher Professor berufen wurde. Auf welches Datum Citavièiûtë mit der Angabe 1707 anspielt, bleibt unklar. Weiterhin sollte die Datierung des Lysiusschen Katechismus korrigiert werden, die die Herausgeberin mit 1722 angibt. Entscheidend ist hier das Entstehungsda- tum und zwar 1719, wie es sich in der Literatur eingebürgert6, und nicht das Erscheinungsdatum 1722, zumal dieser dann vom Vertreter der Gegenpartei Gab- riel Engel herausgegeben wurde, wobei bisher unklar ist, inwieweit der Lysiussche Katechismus vor Drucklegung noch bearbeitet wurde und wir somit von zwei verschiedenen Redaktionen sprechen müssen. Ähnliche Datierungsungenauigkeiten finden wir auch an anderer Stelle. So erwähnt sie S. 18 im Zusammenhang mit der Seminarlektüre die von Quandt veranstaltete litauische Bibelausgabe 1755, ohne darauf zu verweisen, dass es sich

5 Lehnerdt, „Heinrich Lysius“, Altpreußische 1993; Baldur Panzer (Hrsg.), Der kleine Ca- Bibliographie 1, hrsg. von Christian Kroll- techismus D. M. Lutheri: deutscher und litau- mann, Marburg: N.G. Elwert Verlag, 1974, ischer Text nach der Handschrift Ms. Slav. 414. 0 0 0 Quart. 4 (Berlin/Krakau) = Måêas katgismas 6 Pietro U. Dini (par.), Heinrich Lysius, Maþa- D. Mertino Lutteraus / besorgt von D. Hen- sis katekizmas (pagal Berlyno rankraðtá), rich Lysius, Tillsitt 1719. Frankfurt am Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, Main [u.a.]: Lang, 1993.

340 Archivum Lithuanicum 5 hierbei um die 2. Auflage derselben handelt. An anderer Stelle (S. 100, Endnote 30) sind die Lebensdaten von Johann Behrendt, dem Insterburger Erzpriester und He- rausgeber des Gesangbuches fehlerhaft, die doch richtig mit 1667–1739 anzugeben sind. Hier liegt offenbar eine Verwechslung mit dem Pfarrer von Kaukehmen, Jo- hann Behrend vor. Datierungsungenauigkeiten, die auf Rhesa zurückgehen, bleiben von Citavièiûtë unkommentiert. So hätte doch zumindest vermerkt werden müssen, dass der Reces- sus generalis der Kirchenvisitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter im Hertzogthumb Preussen, auf den sich Rhesa bezieht (S. 52), auf 1639 und nicht auf 1683 zu datieren ist. Anzumerken seien noch Citavièiûtës Aussagen zu Gottfried Ostermeyer. So schreibt sie auf S. 100, Fußnote 34, dass es „to laikotarpio seminaristø sàraðø nerasta, taèiau tuomet karaliaus ásakymu seminarà lankyti privalëjo visi ið lietu- viðkø apskrièiø kilæ teologijos studentai“, obwohl doch allgemein bekannt sein dürfte, dass Ostermeyer außerhalb des litauischen Sprachgebietes und zwar in Marienburg geboren wurde. Vaclovas Birþiðka nennt ihn als Mitglied des Litau- ischen Seminars.7

3. Da der Rezensentin eine Kopie des Originals der Rhesaschen Schrift nicht zugänglich war, kann die Richtigkeit der Lesung in der Edition nicht nachgeprüft werden. Citavièiûtë bietet einen im Allgemeinen gut lesbaren, verständlichen Text. Nur wenige Lesungen scheinen hier überprüfenswert. So ist auf S. 51 oben sicher gottseelige statt gultseelige Fürst zu lesen, zumindest finden wir diese Form in den von Rhesa angegebenen Seiten in Arnoldts Historie der Königsbergischen Univer- sität.8 Auch scheint die Zusammensetzung Pfarrer-Bürgen (S. 52) unverständlich, die doch sicherlich aufzulösen ist in Pfarrer, Bürger.

4. In Anbetracht des heute sehr antiquiert wirkenden Stils des Rhesaschen Textes entscheidet sich die Herausgeberin an einigen Stellen im Interesse der Verständlichkeit des litauischen Textes für eine freie Übersetzung. Gegen diese Praxis ist im Prinzip nichts einzuwenden. Nur unterlaufen ihr zuweilen Ungenau- igkeiten in der Übersetzung. Zumeist haben diese keinen Einfluss auf die grund- legende Textaussage, insofern soll an dieser Stelle nur auf einige, den Textsinn verändernde Passagen eingegangen werden. Wenn Rhesa schreibt „wie es mit einem gewißen Mosuidius“ der Fall war (S. 50), dann geht er davon aus, dass der Adressat – anders als der litauische Leser, den Citavièiûtë für ihre Übersetzung annimmt – diesen nicht kennt. Insofern ist die

7 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 2, Vilnius: bergischen Universität 1, Königsberg: Jo- Sietynas, 21990, 101. hann Heinrich Hartung, 1746, 125. 8 Daniel Heinrich Arnoldt, Ausführliche und mit Urkunden versehene Historie der Königs-

341 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija Übersetzung durch „su þinomu Maþvydu“ (S. 77) an dieser Stelle nicht richtig. Adäquater wäre „su tokiu Maþvydu“. An anderer Stelle heißt es bei Rhesa in einem Auszug aus der Ordinatio de Alumnis „Sobald aber bei der Competenz 2 oder mehrere Litthauer vorhanden wären, müßte man darauf sehen, wer die erforderte Sprache desto beßer verstünde, dem andern sollte ein Theil des während der Vacanz ersparten Geldes zu Theil werden“ (S. 51). In dem vorangegangenen Teil wird über die für die Litauer einge- richteten Stipendien berichtet, insofern ist der Text so zu interpretieren, dass der- jenige, der die litauische Sprache am besten verstünde, das Stipendium bekäme, der andere/die anderen jedoch ein Teil des Geldes, das während der Zeit eingespart wurde, als kein Litauer ein Stipendium erhalten hat. Citavièiûtë aber übersetzt: „Jeigu atsirasdavo du ar daugiau tinkamø lietuviø, rekomenduota atkreipti dëmesá, kuris ið jø geriau moka lietuviø kalbà, ir tam skirti vakacijos laikotarpiu sutaupytus pinigus“ (S. 77–78), d.h. nach Citavièiûtës Über- setzung würde nur einer der Litauer finanziell unterstützt werden. Einige Ungenauigkeiten in der Übersetzung hätten sich durch die Berücksichti- gung innertexlicher Bezüge vermeiden lassen, wie bei der Übersetzung der folgen- den Passagen: „Dazu soll zu Anfang ein Docens ex ordine Magistrorum, der in den Sprachen wohl geübet, und in der Theologie wohl gegründet auch für diejenigen, so die litthausche Sprache erlernen oder sich in derselben perfektioniren sollen, ein eigner Informator aus den Candidatis Ministerii gehalten werden, der die litthausche Sprache aus dem Grunde verstehet“ (S. 54). Diese Stelle allein kann missverstanden werden. Wenn man aber die auf S. 61 von Rhesa gegebene Information mit einbe- zieht „Von dem ursprünglichen Plan, daß ein Magister Artium in Theologicis beson- ders informiren sollte, fand man sich genöthigt, gleich anfangs abzugehen, weil einer Seits, kein Gehalt für diesen Lehrer ausgesetzt war, anderer Seits die Studiosi Gelegenheit genug hatten, bei den Professoribus Theologica zu hören“, dann wird klar, was hier gemeint ist. Nämlich, dass ein Magister der Theologie, der die Spra- chen, und zwar die für das Theologiestudium wichtigen, d.h. Griechisch, Latein und Hebräisch gut beherrscht, die Mitglieder des Litauischen Seminars gesondert in Theologie unterweisen sollte, ein Kandidat für ein Predigtamt (in den litauischen Gemeinden), der die litauische Sprache gut beherrscht, hingegen in der litauischen Sprache. Insofern geht hier Citavièiûtë mit ihrer Übersetzung völlig Fehl, wenn sie schreibt: „Ið pradþiø docentu turi bûti paskirtas gerai lietuviø kalbà mokantis ir turintis gerø teologijos þiniø magistras, o tiems, kurie nori daugiau iðmokti lietuviø kalbos ar pagilinti jos þinias, turi bûti skiriamas itin gerai mokantis kalbà minis- terijos kandidatas“ (S. 80). Nicht konsequent ist Citavièiûtë bei der Wiedergabe des Begriffes Oberhofpredi- ger, der doch lautet vyriausiasis rûmø pamokslininkas. Doch zuweilen gibt sie nur rûmø pamokslininkas – das bedeutet nur Hofprediger, von denen es jeweils zwei

342 Archivum Lithuanicum 5 neben dem Oberhofprediger gab – was in Bezug auf Quandt sachlich nicht richtig ist (S. 98), oder auch vyriausiasis dvaro pamokslininkas, was in Bezug auf die Eindeu- tigkeit der Begriffsbildung zu beanstanden ist (S. 82).

5. Quellenpublikationen erfordern einen immensen Arbeitsaufwand. Insofern ist es zu begrüßen, dass sich die Herausgeberin dieser Arbeit mit großem Engage- ment und viel Fleiß angenommen hat. Allerdings gebietet diese Arbeit auch eine besondere Pflicht zur Sorgfalt, sowohl bei der Recherche als auch bei der Transkrip- tion und der Übersetzung. Da die Quellen selbst nicht ohne weiteres zugänglich sind, wird im wissenschaftlichen Diskurs in erster Linie auf die Quellenpublikation zurückgegriffen. Dabei wird der Quelle eine gewisse Autorität zuerkannt, so dass bei der Erarbeitung unterlaufene Fehler schwerer wiegen, als in irgend einer ande- ren Publikation, da sie die weitere wissenschaftliche Diskussion erheblich beein- flussen können. Neben der Vermeidung von Fehlern gehört zur Sorgfaltspflicht auch der konsequente Literatur- bzw. Quellennachweis, den die Rezensentin im Vorwort bei der Anführung von Rhesa gewidmeten Arbeiten (S. 7) vermisst, genau- so wie in der Endnote 40 auf S. 101, wo die Herausgeberin sich auf Naujai atskleisti ðaltiniai bezieht, diese jedoch nicht nachweist, so dass ihre Aussagen für den Leser nicht nachprüfbar sind. Auch sollten Fragezeichen, soweit sie sich nicht auf frag- liche Lesungen beziehen, bereits möglichst vor der Publikation beseitigt werden.9 Der Autor bzw. der Herausgeber einer wissenschaftlichen Publikation hat neben der Pflicht zur Sorgfalt auch die Pflicht zur sachlichen und objektiven Darstellung. So zeugt es von einer gewissen Voreingenommenheit (durch Kenntnis der tatsächli- chen späteren Entwicklung), wenn Citavièiûtë den Zustandsbericht Rhesas, „Da indeßen die Zahl der eingebornen Litthauer nicht hinreichend ist, um die litthau- ische Prediger und Schul-Stellen mit Landes Kinden zu besetzen, so ist noch im[m]er ein großer Theil von Deutschen und Auswärtigen nöthig, die das Litthau- ische erlernen müßen“ (S. 61), in dem er durch immer noch die Hoffnung auf Bes- serung der Situation zum Ausdruck bringt, mit „Pradëjus stigti lietuviø kilmës jaunuoliø, nebepakako kandidatø lietuviø pamokslininkø ir mokytojø vietoms uþ- imti, todël reikëjo lietuviø kalbos mokyti vis daugiau vietiniø ar atvykusiø vokie- èiø“ (S. 85) übersetzt. Durch die Übersetzung von immer noch durch vis daugiau (immer mehr) wird aber bereits der Unausweichlichkeit der Entwicklung zum Aus- druck gebracht, die Rhesa mit seiner Formulierung nicht im Sinn hatte. Im Interesse einer sachlichen, objektiven Darstellung bleibt zu überlegen, ob es des einem Vorwurf gleichkommenden Nachsatzes „lietuviø raðtijai niekuo nenusi-

9 So notiert Citavièiûtë auf S. 108 unter vgl. dazu Friedwald Moeller, Altpreußi- Punkt 13 neben dem Ortsnamen Wenden sches Evangelisches Pfarrbuch von der Refor- (Ventës?). Ventë heißt jedoch auf Deutsch mation bis zur Vertreibung 1, Hamburg: Windenburg und hatte keine Kirche. Wen- Verein für Familienforschung in Ost- und den ist ein Ort im Kirchenkreis Rastenburg, Westeuropa, 1968, 148.

343 Martynas Liudvikas Rëza, Lietuviø kalbos seminaro istorija pelnæs“ (S. 99) zu Abraham Wolfs Biographie bedurft hätte. Ein solcher Hinweis hätte unterbleiben können, zumal Citavièiûtë bei den biographischen Angaben zu den späteren Direktoren des Litauischen Seminars auch darauf verzichtet. Wenn dieser Fakt unbedingt Erwähnung finden sollte, bietet sich eine neutralere Formu- lierung an, wie „jis lietuviø raðtijoje nepasireiðkë“.

Mit der von Liucija Citavièiûtë besorgten Edition des Rhesaschen Textes liegt nun eine erste umfängliche Darstellung der Geschichte des Litauischen Seminars in Königsberg vor. Sie ist jedoch nur der Appetithappen. Warten wir jetzt auf die auf ihrer Dissertation basierende umfassende Seminargeschichte von Liucija Cita- vièiûtë selbst. Christiane Schiller

C HRISTIANE SCHILLER Gauta 2003 m. liepos 4 d. Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 0 0 0 Franckeplatz 1, Haus 24 D-06110 Halle (Saale), Deutschland el. p.: [email protected] 0 0 0

344 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Christiane Schiller, Bilinguismus: zur Darstellung eines soziolinguistischen Phänomens in der Literatur

Frankfurt am Main; Berlin; Bern; Bruxelles; New York; Wien: Lang, 2000, 289 p. ISSN 0941-4134, ISBN 3-631-35376-6

Kaip raðo Christiane Schiller áþangoje, ði knyga – tai jos disertacijos sutrumpin- tas variantas. Ji mane sudomino dël dviejø dalykø: dël to, kad autorë kontrastiniu bûdu nagrinëja Hermanno Sudermanno (1857–1928) Litauische Geschichten (Lietuvið- kas apysakas) ir Ievos Simonaitytës (1897–1978) Viliø Karaliø ir, antra, dël autorës siekio susieti literatûrà bei lingvistikà. Vokieèiø ir lietuviø literatûrø bei kultûrø sàsajos ádomios ir dar maþai tirtos, o ir kita paribio zona – lingvistinis poþiûris á literatûros tekstus man neatrodo draustinas. Taigi Schiller uþsibrëþë tikslà palyginti dvikalbystës pasireiðkimo atvejus vokie- èiø autoriaus Sudermanno apysakose bei lietuviø raðytojos Simonaitytës romane. Ðiuos kûrinius jungia veiksmo vieta – Klaipëdos kraðtas, veiksmo laikas – XX amþiaus pradþia bei veikëjai – Prûsijos lietuviai bei vokieèiai. Kaip tik ðiø veikëjø komunikacijos ypatybës ir tapo Schiller tyrimo objektu. Schiller, remdamasi Sudermanno autobiografiniu kûriniu Das Bilderbuch meiner Jugend bei jo laiðkais, nustatë, jog raðytojas menkai temokëjo lietuviø kalbà, taèiau, prieð raðydamas Lietuviðkas apysakas, iðstudijavo Frydricho Kurðaièio (Friedrich Kurschat) Lietuviø kalbos þodynà, kad galëtø kai kuriuos þodþius bei posakius pa- vartoti vaizduojamø veikëjø kalboje. Sudermanno apysakø Kelionë á Tilþæ, Mikas Bumbulis, Merga, Jonas ir Erdmë veikëjai dvikalbiai. Jie daþniausiai moka vokieèiø ir lietuviø kalbas, o viena ið jø yra gimtoji (arba pirminë). Mokslinës studijos autorë nagrinëja kiekvienà apysakà ir parodo, kokie kalbiniai reiðkiniai reprezentuoja veikëjø dvikalbystæ (citatos, metakalbinës nuorodos, vardai, komunikacinës bazës paþeidimas [t. y. kalbos nesupratimas], kalbø interferencija). Kad skaitytojas susidarytø áspûdá, kaip Schiller apraðo ir analizuoja dvikalbys- tës pasireiðkimus Sudermanno apysakose, pateiksime keletà pavyzdþiø. Autorë pasirenka kokià nors fiktyviø veikëjø komunikacijos situacijà, kurioje kalbinëmis priemonëmis signalizuojama lietuviø ar vokieèiø kalbos vartosena. Tai gali bûti

345 Christiane Schiller, 0 0 Bilinguismus: zur Darstellung 0 0 eines soziolinguistischen 0 0 0 0 Phänomens in der Literatur 0 0 lietuviðki realijø pavadinimai, kuriø vokieèiø kalboje nëra, pavyzdþiui, apysakoje Merga raðytojas vartoja lietuviðkus þodþius muturis ‘iðtekëjusios moters skarelë’, baboèius ‘baubas’ (p. 101). Vidiniame Marinkës monologe pavartotas lietuviðkas þodis gimdyvë taip pat liudija ðios veikëjos galvoje uþfiksuotà lietuviðkà registrà. Leksiniai germanizmai veikëjø kalboje pons Stootsanwalts, pons Wackmeisteris gali reikðti, kaip teigia Schiller, lietuviø kalbos vartojimà arba interferencijà (p. 103). Mokslinës studijos autorë analizuoja kalbos kodo pakeitimo situacijas apysakoje Merga. Vienoje ið jø Marinkë kalbasi su ponu Westphaliu ir pereina, kaip raðo Sudermannas, á lietuviø kalbà, kad lengviau galëtø iðreikðti mintis ir viskà papa- sakoti. Schiller daro iðvadà, jog tokia fiktyvi komunikacinë situacija yra dvikalbys- tës pavyzdys. Kodo pakeitimas kita kryptimi – ið lietuviø kalbos á vokieèiø – gali bûti paminëtas kitoje situacijoje, kai ponas Westphalis per Marinkës vestuves kalba lietuviðkai, o ponia Westphal savo palinkëjimus jaunavedþiams pasako vokiðkai, nes lietuviðkai nemoka (p. 105). Christiane Schiller pastebi, jog èia apie kodo pakeitimà reikëtø kalbëti atsiþvel- giant á visà komunikacinæ situacijà. Dvikalbystë ðioje situacijoje eksplicitiðkai iðreið- kiama per adresatà – Jozupà Wilkatà, tai reiðkia, jog ið situacijos skaitytojui aiðku, kad adresatas supranta ir vokiðkai, ir lietuviðkai. Viena ið dvikalbystës apraiðkø recenzuojamoje knygoje laikomas kalbos pakei- timas (Sprachwechsel), kuris aptariamas penktajame skyriuje. Sudermanno apysakos Jonas ir Erdmë veikëjai stengiasi visiðkai asimiliuotis su vokieèiais, antai jaunos lietuvaitës netgi pakeièia savo vardus: Smailiaus dukra Ulelë pasivadina Adele, o Urtë – Ortrud. Ðá faktà Schiller laiko etninio identiteto pakeitimu, kartu ir kalbos pakeitimu: vokieèiø kalba ima dominuoti ðiø asmenø vartosenoje. Dvikalbystæ þymi ir kalbø interferencijos atvejai, apie kuriuos knygos autorë raðo, toliau nagrinëdama Sudermanno apysakà Jonas ir Erdmë. Tai ir pasakotojo uþuomina apie Erdmës kalbësenà vokiðkai atkiðus lûpas, ir ortografinës bei fone- tinës klaidos Jono laiðkuose. Ðioje apysakoje raðytojas pirmà kartà pamini interfe- rencijos atvejus lietuviø, o ne vokieèiø kalboje. Schiller iðskiria dvi pagrindines interferencijos rûðis: fonetinës/fonologinës normos paþeidimus ir parakalbinio el- gesio normø paþeidimus. Ðias interferencijos rûðis autorë iliustruoja tokiais pavyzdþiais:

Er [Witkuhn – C. S.] spricht ein richtiges, aber fremdklingendes Litauisch, etwa wie die Pfarrer sprechen, die es erst später gelernt haben, und sieht überhaupt aus wie ein verkappter Deutscher (cituojama ið Schiller monografijos, p. 118). (Lietu- viðkai jis ðneka taisyklingai, tik su kaþkokiu svetimu akcentu, kaip kunigai, kurie tik vëliau iðmoko tà kalbà, ir apskritai atrodo kaip koks persidaræs vokietis1).

Und sie [Ulele – C. S.] spricht sogar litauisch. Nie hat man solch eine Dame Litauisch sprechen gehört. Es geht zwar etwas humplig, aber es ist doch noch

1 Hermann Sudermann, Lietuviðkos apysakos, nis, Kaunas: Juttos Noak leidykla, 1996, ið vokieèiø kalbos vertë Adomas Drukte- 119.

346 Archivum Lithuanicum 5 Litauisch (cituojama ið Schiller monografijos, p. 119). (Ji netgi ðneka lietuviðkai. Kur tai girdëta, kad tokia dama ðnekëtø lietuviðkai! Nors ir ne visai sklandþiai, bet vis dëlto lietuviðkai“ [Sudermann 1996, 174]). Tokius kalbësenos apibûdinimus su kaþkokiu svetimu akcentu ir ne visai sklandþiai Schiller interpretuoja kaip dviejø skirtingø interferencijos rûðiø lietuviø kalboje pavyzdþius, t. y. fonetinius ir parakalbinius normos neatitikimus. Autorë pagrástai iðskiria du nevienodus aptariamø sociolingvistiniø reiðkiniø realizavimo apysako- se atvejus: pirma, ðie reiðkiniai gali bûti apraðomi (kaip minëtose citatose), antra, reiðkiniai gali bûti pateikiami de facto (tai apysakoje iliustruoja Jono Baltruðaièio laiðkai su ortografinëmis bei fonetinëmis klaidomis). Yra dar ir treèia interferencijø realizavimo Sudermanno tekste rûðis: konkreèius interferencijos pasireiðkimus lydi autoriaus komentaras. Èia tiktø Schiller minimas pavyzdys su [h] garso tarimu vokieèiø kalboje:

Die [Urte und Katrike – C. S.] sind nun schon längst zwei große Mädchen, gehen in die Schule und lernen ein vornehmes Deutsch. Und die Erdme spricht auch nur noch Deutsch mit ihnen, denn sie sollen ja in die weite Welt hinaus, dorthin, wo die Menschen nicht einmal wissen, daß es Litauer gibt. Sie ist unerbittlich, wenn sie das „h“ nicht aussprechen können, und wie sie’s endlich gelernt haben, da verwechseln sie „Ecke“ und „Hecke“ und sagen „der Uhn at Heier gelegt“. Und manchmal weiß die Erdme es selber nicht (cituojama ið Schiller monografijos, p. 113). (Jos jau seniai dvi didelës mergaitës, vaikðto á mokyklà ir mokosi grynos vokieèiø kalbos. Erdmë irgi stengiasi ðnekëti su jomis tik vokiðkai – juk jos iðeis á platø pasaulá, tenai, kur þmonës ir þinoti neþino, kad esama lietuviø. Ji baisiai ðirsta, kad dukterys nemoka iðtarti „h“, o kai pagaliau iðmoksta, tai sumaiðo „Ecke“ su „Hecke“ ir sako „der Uhn at Heier gelegt“. Kartais ir Erdmë pati neþino, kaip turi bûti [Sudermann, 1996, 178]). Vertëjas Adomas Druktenis iðnaðoje paþymi: „Turëtø bûti: das Huhn hat Eier gelegt – viðta padëjo kiauðiniø (vok.)“ (Sudermann 1996, 178). Schiller ðá pavyzdá pagrástai traktuoja kaip apraðomojo ir imituojanèio interfe- rencijos perteikimo bûdø kombinacijà (p. 113). Knygos autorë, remdamasi pavyzdþiais, parodo, jog Lietuviðkø apysakø pasako- tojas, kaip ir veikëjai, dvikalbis, nes iðverèia lietuviðkus posakius, dainas, komen- tuoja apysakø veikëjø lietuviø kalbà. Schiller prieina iðvadà, jog tokia pasakotojo pozicija suponuoja lietuviðkai nesuprantantá adresatà, kuriam pasakotojas komen- tuoja, verèia. Reikia pabrëþti, kad Schiller moksliniam stiliui bûdingos ðios savybës: nuosek- lus pasirinkto sociolingvistinio aspekto nagrinëjimas, grieþtas apraðymo schemos laikymasis, verþlus, be jokiø nukrypimø minties plëtojimas bei pagrindiniø teiginiø pakartojimas, átvirtinimas, susumavimas. Pastaroji savybë ypaè ryðki penktojo sky- riaus pabaigoje. Èia ne tik pakartojamos iðvados apie lietuviø, vokieèiø kalbø kodø vartojimà, jø kaità, interferencijos reiðkinius, komunikacinës bazës paþeidimus Lie-

347 Christiane Schiller, 0 0 Bilinguismus: zur Darstellung 0 0 eines soziolinguistischen 0 0 0 0 Phänomens in der Literatur 0 0 tuviðkø apysakø tekste, bet ir nagrinëjami ðiø fenomenø vaizdavimo bûdai (Darstel- lungsweisen), atsiþvelgiant á kalbëtojo bei adresato kalbos vartojimo (Performanz) bei mokëjimo (Kompetenz) aspektus. Sociolingvistiniø reiðkiniø vaizdavimo bûdai Su- dermanno Lietuviðkose apysakose autorës dar pateikiami apibendrinta forma lentelëje (p. 164–165). Galima bûtø ðiek tiek papriekaiðtauti Schiller, kad daþnas tø paèiø pa- vyzdþiø citavimas vargina skaitytojà bei maþina jo domëjimàsi pateikta medþiaga. Ðeðtajame knygos skyriuje autorë tuo paèiu pasirinktu metodu nagrinëja Ievos Simonaitytës romano Vilius Karalius vokiðkus fragmentus bei jø sàryðá su lietuviðku tekstu. Ji iðskiria ðiame romane penkias vokiðkø intarpø rûðis: dialogo fragmentus, frazeologinius vienetus, kreipinius, dainas arba baþnytines giesmes ir raðtø citatas. Schiller paþymi, kad romane Vilius Karalius yra net 146 vokiðki fragmentai. Veikëjø komunikacijoje vokiðki dialogo fragmentai atspindi jø dvikalbystæ arba jø asimilia- cijà su vokieèiais. Frazeologiniai posakiai, patarlës, sentencijos daþniausiai reali- zuojami veikëjø màstymo lygmenyje. Schiller nuomone, raðytoja parinko tokius posakius, kurie gerai þinomi ir suprantami Prûsijos lietuviams, pavyzdþiui: Nicht alles Gold, was glänzt; Pack bleibt Pack (p. 179). Schiller paþymi, jog vokiðki kreipiniai romane vartojami veikëjø kalboje ir paro- do kalbanèiojo arba adresato priklausomybæ vokieèiø kalbos kodui, o iðtraukas ið vokiðkø dainø ir þaidimø Simonaitytë vartoja siekdama pabrëþti bendrà vokiðkà at- mosferà. Mokslinës studijos autorë viename ið ekskursø trumpai aptaria þemaièiø tarmës prie Priekulës fonologines, morfologines savybes ir kritiðkai atsiliepia apie Lietuvos lituanistø poþiûrá á vokieèiø ir lietuviø kalbø kontaktus. Autorës nuomone, neteisinga, jog ðio reiðkinio rezultatai buvo atmetami kaip „barbarizmai“, lietuviø ir vokieèiø kalbø interferencijos atvejai buvo traktuojami tik kaip lietuviø norminës kal- bos paþeidimai (p. 200). Ið naujesniø ðios srities darbø Schiller pamini Nijolës Èe- pienës disertacijà Lietuviø kalbos germanizmai ir jø fonetinë adaptacija (Vilnius, 1995). Schiller iðsamiai nagrinëja analogiðkus dvikalbystës pasireiðkimus Viliuje Kara- liuje ir Sudermanno Lietuviðkose apysakose, kartu iðryðkindama ðiø tekstø skirtybes, pavyzdþiui, tà faktà, kad Simonaitytës romane nëra autoriaus-pasakotojo. Taigi dvi- kalbystë pasireiðkia tik veikëjø komunikacijoje ir visø pirma tik Prûsijos lietuviø kalboje, nes tikrø vokieèiø, iðskyrus kunigo figûrà, Simonaitytë nelaiko dvikalbiais. Baigdama norëèiau pabrëþti, jog Christiane’s Schiller knyga ádomi ir literatûros tyrëjams, ir lingvistams, ji teikia naujø idëjø besidomintiems vokieèiø ir lietuviø kultûrø ryðiais, taèiau pirmiausia – tai tikslaus mokslinio tyrimo bei nuoseklaus, netgi atkaklaus pasirinkto lingvistinio metodo pritaikymo pavyzdys. Sigita Barniðkienë

S IGITA BARNIÐKIENË Gauta 2003 m. geguþës 5 d. Vytauto Didþiojo universitetas K. Donelaièio g. 58 LT-3000 Kaunas, Lietuva el. p: [email protected] 0 0 0

348 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai. Historiae Lituaniae Fontes Minores 3, parengë Vilija Gerulaitienë

Vilnius: Þara, Lietuvos istorijos institutas, 2002, 159 p. ISBN 9986-34-084-5

Bemerkenswerterweise nehmen derzeit die Belege dafür zu, daß es gerade unter den heutigen Forschungsbedingungen möglich, ja anregend und nützlich ist, sich um die Erschließung auch „kleinerer Quellen“ zur Geschichte Litauens zu bemü- hen. Angesichts der vielen Verluste in Archiven, Bibliotheken und öffentlichen oder privaten Beständen an Zeitzeugnissen, wie sie im Laufe der Zeit und vor allem in den tragischen Jahrzehnten des 20. Jahrhunderts entstanden sind bzw. entstehen mußten, darf man die Erschließung jeden neuen Fundes als einen faktischen Beitrag zur Erweiterung der Kenntnisse sowohl über geschichtliche als auch über wissen- schaftshistorische Zusammenhänge betrachten. Unter solchen Gesichtspunkten ist die Identifizierung von zwei Autographen zusammen mit der Erschließung von zwei neu entdeckten handschriftlichen Doku- menten Gottfried Ostermeyers (1716–1800) ein in vieler Hinsicht bemerkenswertes Ereignis. In der hier vorliegenden Publikation werden die Handschriften Ostermey- ers in Form von Faksimiles der deutschsprachigen Originale (S. 91–150) und ihrer Transliteration sowie ihrer Übersetzung ins Litauische dargeboten. Diese Wiederga- be wird eingeleitet mit einer kurzen Darstellung von Ostermeyers Leben und seinen Verdiensten zugunsten des litauischen Schrift- und Volkstums in den letzten Jahr- zehnten des 18. Jahrhunderts in Preußisch-Litauen (S. 7–11), mit der genaueren Beschreibung von den Umständen des Bekanntwerdens der Handschriften, von ih- rem Zustand sowie von ihrem jetzigen Standort, zusammen mit der Zuordnung der einzelnen Handschriften in den damaligen wissenschaftlichen Kontext (S. 11–20). Vilija Gerulaitienë betont in ihrem Vorwort (S. 5–6), daß durch diese Handschrif- ten die bekannten, gedruckt zugänglichen Schriften1 – gewissermaßen indirekt –

1 Vgl. Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai rað- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, tai, parengë, iðvertë Liucija Citavièiûtë, 1996.

349 Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai von Ostermeyer selbst inhaltlich ergänzt, präzisiert werden. Überdies würde daraus noch viel mehr über sein persönliches Engagement und seine Arbeitsweise hervor- gehen als aus seinen druckreif erarbeiteten, redigierten Publikationen. Für die gewiß nicht leichte Aufgabe der Entzifferung der Originaltexte und deren Umsetzung in die gedruckte Form hat sich die Herausgeberin verbindliche Prinzi- pien zusammengestellt (S. 27–29), z.B. anhand der „Empfehlungen zur Edition frühneuzeitlicher Texte“ im Jahrbuch der historischen Forschung in der Bundesrepublik Deutschland, 1981 (vgl. S. 29 Anm.1). An diese Prinzipien hat sie sich dann auch strikt gehalten; das ist u.a. ersichtlich an den diesbezüglichen, jeweils präzisen Anmerkungen im Verlauf der Textwiedergaben. Besonders in dem umfangreichen Autograf Ostermeyers (vgl. S. 12), der – ihrer Reihenfolge in der Publikation nach – ersten Handschrift mit dem Titel „Histori- sche Nachricht von der littauischen Bibel“, erschweren an manchen Stellen Korrek- turen (offensichtlich des Autors selbst), wie Durchstreichungen, Unterstreichungen, nachträgliche Einfügungen, verwendete Schreibkürzel usw. die Lesbarmachung bis hin zur Rekonstruktion einer druckreifen Vorlage, die der Intention Ostermeyers entsprechen würde und damit den Anforderungen genügt, welche die Herausgebe- rin sich selbst und ihren Mitarbeitern vorgibt (vgl. S. 14f.). Man kann zugeben, daß in diesem Autograf nicht immer eine durchgestrichene Passage von einer unterstri- chenen graphisch eindeutig zu unterscheiden ist, jedoch sollte in dem extra hervor- gehobenen Beispiel „Von den wenigen Predigern, die damals in unserm Littauen angestellet waren, verstunden nicht alle die landessprache“ (S. 27; 31; 93) höchst wahrscheinlich das unterstrichene Wort wenigen als nicht durchgestrichen stehen bleiben. Nach Auffassung der Rezensentin hat Ostermeyer ausdrücken wollen: Es gab (zu Willents’ Zeiten) zu wenige Prediger im Lande, und von diesen wenigen Predigern verstanden nicht alle die Landessprache. Wie bekannt, war der Mangel an Kirchen, Geistlichen (und Schulen) im Lande Preußen ein Sympton für die von Herzog Albrecht in seinem Herrschaftsbereich betriebene (und nach seinem Tod fortgesetzte) Kirchenpolitik. Darauf dürfte Ostermeyer angespielt haben. Auf das Ganze gesehen, tut eine solche Bemerkung dem Verdienst von Geru- laitienë um die interessante, wissenschaftlich weiterführende Veröffentlichung dieser Handschrift keinen Abbruch, auch nicht die folgenden Unstimmigkeiten. In „Was man indeßen bey uns verabstumete, bewerkstelligte man im Großherzog- thum“ (S. 32) ist die Korrektur „bewerkstelligte“ aus unterstrichenem „geschahe“ natürlich vollkomen richtig, man sollte aber anstatt „verabstumete“ mit Blick auf das Faksimile (S. 98) besser verabsäumete lesen und folglich nicht mit lit. aptilo übersetzen (S. 45), sondern mit nepadarë, praleido2. Auch scheint der Vorschlag

2 Vgl. z.B. Juozas Kriþinauskas, Stasys Sma- gurauskas, Vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas, Vilnius, 22001, 1046.

350 Archivum Lithuanicum 5 eine Berechtigung zu haben, „welches beym Esra und Nehemia etliche Male ver- kan[n]t“ (S. 35) als „welches beym Esra und Nehemia etliche Male vorkom[m]t“ zu lesen (vgl. S. 108). Selbstverständlich sind die hiermit angezweifelten Lesarten keine Fehler, die den jeweiligen Textsinn entstellen würden. Im einzelnen müßten dann sicherlich noch alle von Ostermeyer kritisch behandelten Bibelstellen mit den entsprechenden Bibeldrucken genauer verglichen werden, wozu die Rezen- sentin jedoch wenig würde beitragen können. Die zweite von Gerulaitienë publizierte Handschrift mit dem rekonstruierten Titel [Die Zusätze zum Beitrag zur Altpreußisschen Religionsgeschichte und zu den Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preußen] wurde von ihr als Kopie von anderer Hand nachgewiesen, und bibliographisch exakt bestimmt (S. 15f.) und im ganzen recht sachkundig für den Druck umgesetzt. Unstimmigkeiten in der Lesung dieser Handschrift, die zu einem Teil auf fehlenden Sach- und Namenkenntnissen des (unbekannten) Kopisten, zum anderen auf dessen Versehen beruhen, sind um- sichtig bereinigt worden. Wie nicht anders zu erwarten, konnten wohl nicht alle Unsicherheiten in der Interpretation ausgeräumt werden. So beispielsweise am Schluß dieser zweiten Handschrift, wo gelesen wurde: „da dieses doch einen viel schatlichern Sinn giebt“ (Faksimile S. 142; gedruckte Version S. 60). Die litauische Übersetzung „nes ðis turi daug miglotesnæ prasmæ“ (S. 72) läßt erkennen, daß schattigeren Sinn verstanden worden ist, was nach dem Kontext – und deutschem Sprachgebrauch entsprechend – unwahrscheinlich ist; man würde hier eine posi- tive Aussage erwarten, ein Wort mit der Bedeutung deutlich, zutreffend. Leider scheint die Lesung hier keine brauchbare Eindeutigkeit herzugeben. Dagegen ist die Übersetzung von „Grabhügel“ (S. 53) mit piliakalnis (S. 61) gewissermaßen eine knifflige Sache der Interpretation: es ist fraglich, ob sich Oster- meyer an dieser Stelle mit seiner Etymologie zu „unseren Mogillen“ auf Hügelgräber aus früherer Zeit und nicht auf damalige Bestattungen außerhalb von Friedhöfen bezieht. Nach Meinung der Rezensentin sollte es hier einfach litauisch pilkapis (poln. mogiùa ‘Grab, Grabhügel’) heißen. Es dürfte wohl den beabsichtigten Rahmen unseres Beitrags sprengen, wenn in dieser Rezension der Versuch gewagt würde, anhand von Vergleichen der „Zusätze“ mit den beiden in ihrem Titel genannten Publikationen ein ausführlicheren oder gar bewertenden Einblick in außerdem noch mögliche derartige Probleme von Textinterpretation vorzunehmen. Wenn in der Einleitung in die „Zusätze“ (S. 17) davon die Rede ist, daß sich der unbekannte Kopist der Schreibung bedient, wo Ostermeyer gewöhnlich verwendet, und demzufolge eine andere Mundart (lit. tarmë) des Kopisten vermutet wird, so darf man eine solche Begründung aus germanistischer Sicht anzweifeln. Speziell die Schreibvarianten , (und ) können lautlich nicht unter- schiedliche Ausspracheweisen der Schreiber widerspiegeln. Vielmehr beruhen sie auf damals noch weitgehend tolerierten, usuell bedingten Schwankungsfällen in

351 Keturi Gotfrydo Ostermejerio rankraðèiai der deutschen Rechtschreibung, Schreiber konnten sich noch individuell entschei- den oder ihrer „Schule“ folgen. Man trifft in der damaligen Zeit sogar noch Schwankungen bei ein und demselben Schreiber bzw. Drucker. Das wäre übrigens auch auf die Varianten teutsch – deutsch usw. zu beziehen. Obwohl um 1800 die Entwicklung einer einheitlichen deutschen Literatursprache zu einem relativen Abschluß gekommen war, dauerte es noch 100 Jahre, bis es auf der sog. II. Ortho- graphischen Konferenz (Berlin, 1901) zu einem verbindlichen einheitlichen deut- schen orthographischen Regelwerk kam. Es empfiehlt sich also nicht, bestimmte Grundsätze der litauischen Sprach- und Dialektforschung auf vorliegenden Fall des „unbekannten Kopisten“ zu übertragen. Die dritte Handschrift, nämlich der Ostermeyers Brief an Abraham Jakob Penzel vom 6. Januar 1781 bestätigt einmal mehr die bereits bekannte Tatsache, daß sich Ostermeyer als profunder Kenner von Kultur und Sprache der Preußisch-Litauer über die (ost)preußischen Grenzen hinaus einen Namen gemacht hatte. Immerhin lebte Penzel damals in Krakau. Zwar hatte er sich 1775–1778 in Königsberg auf- gehalten, eine persönliche Bekanntschaft mit dem nunmehrigen Briefschreiber habe aber nicht stattgefunden. Der Kontakt soll über Ostermeyers Sohn Siegfried zustan- de gekommen sein (vgl. S. 18f.). Wie aus dem hier publizierten Briefmanuskript hervorgeht, hat es eine umfangreichere Korrespondenz zwischen den beiden bzw. über Mittelsmänner gegeben. Es sind jedoch weitere Briefe nicht erhalten geblieben oder noch nicht aufgefunden worden. Im Vergleich etwa mit dem Autograf zur historischen Nachricht von der litauischen Bibel (s. o.) macht diese Briefhandschrift einen durchaus flüssigen und geordneten Eindruck, wenn sie auch keine kalligraphische Meisterleistung darbietet. So erfor- derte ihre Transliteration, ihre Umsetzung für den Druck nach den vorgegebenen Prinzipien weniger Aufwand an Anmerkungen und Überlegungen hinsichtlich der wörtlichen Textdeutung. Dabei soll jedoch anerkennend hervorgehoben werden, daß allein die Lesung solcher, in dem damaligen gotischen (deutschen) Schrifttypus handgeschriebener Texte heute ganz besondere Kenntnisse und Fähigkeiten vo- raussetzt, die nur durch längere Übung erworben und nur bei stets aufmerksamem Arbeiten solide Ergebnisse erbringen können, wie die vorliegende Publikation der Handschriften eindringlich zeigt. In einem Passus des Briefmanuskripts scheint eine andere Lesart als die von Vi- lija Gerulaitienë vorgenommene vertretbar zu sein. Schon in ihrer Einleitung zu dem Brief, in der sie auf das Anliegen Penzels, von Ostermeyer Texte litauischer Volks- lieder zugeschickt zu bekommen, sowie auf die Meinung des letzteren betreffs die- ser Dainos eingeht, steht zu lesen „Jos [= dainos – G. B.] esà nesurimuotos, kartais net neðvankios“ (S. 19). Da gibt sie offensichtlich ihre Lesung wieder, die im Zu- samenhang lautet „Ich halte aber unsere Dainas, soviel ich der[en] gesehen habe, des lobes nicht werth, das Ihn[en] ein Leßing (richtigere Schreibung: Lessing – G. B.) u[nd] andere beylegen. Es ist kindische Tändelei u[nd] weiter nichts, zuwid[er] laufs auch

352 Archivum Lithuanicum 5 wohl schmutzig Zeug mit unter, das anstößig ist“ (S. 73); der zweite Satz dieses zi- tierten Passus ist so übersetzt: „Tai tik vaikø þaidimas ir nieko daugiau: jos nesu- rimuotos, o kartais ir neðvankios, tiesiog smerktinos“ (S. 75). Wenn man jedoch ein- zig „zuwid[er] laufs“ als zuweilen läuft (auch wohl schmutzig Zeug mit unter) liest, was unseres Erachtens genauso möglich ist (vgl. Faksimile S. 144), dann bleibt für jos nesurimuotos praktisch keine Wortfolge mehr übrig. Dann könnte man dem Os- termeyer bei all seiner zum Ausdruck gebrachten Skepsis gegenüber dem volkskund- lichen Wert der „unserer Dainas“ in diesem Zusammenhang nicht unterstellen, er halte diese für reimlos. Auch nicht, wenn man wohlweislich berücksichtigt, daß die Qualität von Reimen ein von ihm gern und oft gebrauchtes Kriterium gewesen ist bei seiner Kritik an der Qualität von geistlichen Liedtexten, von Gesangbuchversen. Die vierte der hier zu besprechenden Handschriften stellt die litauische Überset- zung des 2. Psalms dar, die 1797 von Martin Ludwig Rhesa (1776–1840; bekannter unter den Namen Ludwig Jedimin Rhesa (lit. Liudvikas Gediminas Rëza) verlangt wurde, als eine mit der Visitation des Litauischen und des Polnischen Seminars in Königsberg beauftragte (königliche) Kommission die Litauischkenntnisse des da- mals 21jährigen Studenten und Dozenten am Litauischen Seminar überprüfen wol- lte. Liucija Citavièiûtë berichtet (S. 21–25), daß diese Übersetzung zusammen mit den Korrekturen und einer „Bemerkung über das Ganze“ von der Hand des als Gutachter benannten Ostermeyer dem Visitationsbericht beigefügt worden ist und wie diese Manuskripte im Bestand der Acta der königl. Ober Schul-Collegii [...] (1797– 1805) im Geheimen Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz in Berlin aufgefunden werden konnten. Diese Entdeckung ist als begrüßenswert anzusehen für diejenigen, die sich mit der Geschichte der akademischen und personellen Beziehungen an der Universität Königsberg und speziell an dem dortigen Litauischen Seminar beschäftigen. Ihre nunmehrige kommentierte Publikation wirft ebenso ein Licht darauf, daß auch Persönlichkeiten „aus der Provinz“ wie Ostermeyer, sofern sie das wollten, in den dortigen akademischen (und administrativen) Kreisen Gehör und Anerkennung finden konnten, wenn sie sich durch Leistungen hervortaten bzw. persönlich oder wenigstens ihrem Namen nach auf sich aufmerksam machten, nicht zuletzt durch schriftstellerische Leistungen, die über ihre Amtspflichten in- nerhalb eines mehr oder weniger beschaulichen Daseins als – wie wir heute sagen würden – gewöhnliche Dorfpfarrer hinausgingen. Soweit einige knappe Ausführungen zu der zur Besprechung vorliegenden Pub- likation von vier Handschriften des Gottfried Ostermeyer (1793) „der Trempen- schen Gemeine Pastor senior und der Königl. Deutschen Gesellschaft zu Königs- berg Ehrenmitglied“. Nicht unerwähnt soll schließlich bleiben, daß dieser Publika- tion, die die Originalhandschriften in Faksimiles und getreulicher Transliteration zugänglich macht, eine Zusammenfassung ebenfalls in deutscher Sprache beigegeben wurde (S. 83–90). Wahrscheinlich wollten die Autorin und die Mitarbeiter des Instituts für litauische Geschichte als Herausgeber damit bekunden, daß sie sich

353 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 gern an hiesige, auf Osteuropa spezialisierten Historiker sowie an solche Leser wenden möchten, die an den Studien zu deutsch-litauischen Beziehungen in Ver- gangenheit (und Gegenwart!) interessiert sind, um ihnen die neuen Erkenntnisse direkt zugänglich machen, den Wissensstand auf diesem Gebiet zu erweitern. Möge denn diese Erwartung in Erfüllung gehen. Gertrud Bense

G ERTRUD BENSE Gauta 2003 m. birþelio 12 d. Jägerplatz 17 D–06108 Halle (Saale), Deutschland

354 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Zigmas Zinkevièius, Rinktiniai straipsniai 1–2

Vilnius: Katalikø akademija, 2002, 1: 646 [2] p.; 2: 624 p. ISBN 5-420-01493-9

Jau tradicija lietuviø kalbotyroje tampa atskiromis knygomis leisti ankstesnes gyvøjø mûsø kalbotyros klasikø publikacijas, per keletà deðimtmeèiø skelbtas mokslinëje periodikoje, ávairiuose teminiuose rinkiniuose ir kt. 2001-aisiais Algir- das Sabaliauskas, recenzuodamas Alekso Girdenio Kalbotyros darbø tritomá1, raðë, kad tai yra bene „pirmas atvejis ne tik lietuviø, bet apskritai baltø kalbotyros istorijoje, kai mokslininkui dar esant gyvam taip rûpestingai iðleidþiami jo atskiro- mis knygomis neskelbti darbai“2, o jau po metø pasirodë pirmieji du Zigmo Zinke- vièiaus Rinktiniø straipsniø tomai3. Tai simboliðkas sutapimas, liudijantis gyvà dvi- ejø kolegø ilgametá moksliná bendradarbiavimà4 ir dviejø nepailstanèiø oponentø polemikà5. Taèiau ðákart bus kalbama ne apie tai. Èia norëtøsi nors prabëgomis

1 Aleksas Girdenis, Kalbotyros darbai 1–3, Vil- èiaus Rinktiniø straipsniø pirmo tomo nius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos ins- p. 354–364. 0 0 0 titutas, 2000–2001. 5 Prisiminkime skirtingà kurðiø substrato áta- 2 Algirdas Sabaliauskas, rec.: „Aleksas Gir- kos þemaièiams interpretacijà, pavyz- denis, Kalbotyros darbai“, Blt 36(1), 2002, dþiui, kalbant apie þemaièiø kirèio ati- 138–140. traukimà (þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø 3 Tiesa, per tà laikà iðleista ir daugiau pana- dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966, 46; ðaus pobûdþio leidiniø, þr., pvz., Vytau- Aleksas Girdenis, „Kurðiø substrato pro- tas Sirtautas, Regina Petkevièienë, Èesys blema ðiaurës þemaièiø teritorijoje“, Ið lie- Grenda, Rinktiniai kalbotyros straipsniai, tuviø etnogenezës, Vilnius: Mokslas, 1981, Ðiauliai: Ðiauliø universiteto leidykla, 222). Dar plg. skirtingà minimø autoriø 2001. poþiûrá á kai kurias baltø vokalizmo pro- 4 Ko verta vien Girdenio ir Zinkevièiaus pa- blemas: Zigmas Zinkevièius, „Î ðàçâèòèè siûlytoji naujoji lietuviø tarmiø klasifika- áàëòèéñêîãî âîêàëèçìà“, Áàëòî-ñëàâÿí- cija, daugeliui XX amþiaus antros pusës ñêèé ñáîðíèê, Ìîñêâà: Íàóêà, 1972, 5–14; lietuviø dialektologø tapusi tyrimø iðei- Aleksas Girdenis, rec.: „Áàëòî-ñëàâÿíñêèé ties taðku. Bendras ðiø autoriø straipsnis ñáîðíèê, Ìîñêâà: Íàóêà, 1972“, Blt 13(1), apie tai 1966 metais paskelbtas Klb 14, 1977, 300–306. 0 0 0 139–147, o perspausdinamas Zinkevi-

355 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 þvilgtelëti á kone penkiasdeðimt Zinkevièiaus mokslinës veiklos metø, pabandytø uþfiksuoti Rinktiniø straipsniø tomuose. Zigmas Zinkevièius – bene produktyviau- sias pokario lietuviø kalbininkas, paraðæs ne vienà deðimtá knygø, jau nekalbant apie atskirus straipsnius ir straipsnelius6. Ðá kartà Lietuviø katalikø mokslo akade- mija7 nutarë iðleisti kalbininko Rinktinius straipsnius, kuriuos sudarys keturi tomai. Pirmieji du èia ir aptariami. Ið karto atkreiptinas dëmesys, kad leidinys iðsiskiria tuo, jog á já „dedami straips- niai, paskelbti ne tik moksliniuose, bet ir plaèiajai visuomenei skirtuose periodi- niuose leidiniuose“ (p. 7). Taigi orientuojamasi á gana plaèià skaitytojø auditorijà, ávairø adresatà. Straipsniai á rinkiná dedami ne chronologiðkai, o pagal temas. Abu pirmieji tomai susideda ið penkiø skyriø. Pirmas tomas – „Lietuviø kalbos kilmë ir ryðiai su kaimynø kalbomis“, „Istorinë gramatika“, „Tarmiø kilmë“, „Dialektologi- ja“, „Raðomosios kalbos kilmë“; antras tomas – „Valstybë ir kalba“, „Senøjø raðtø kalba“, „XVIII–XIX a. raðtø kalba“, „XX amþius“, „Rytø Lietuva“. Kaip matyti ið turinio, autoriaus interesai tikrai platûs. Ið viso á pirmuosius du rinkinio tomus ádëta per 250 ávairiausiø publikacijø. Specialistams pirmiausia svarbu, kad daugelis èia publikuojamø lingvistikos straipsniø yra ir dabar aktu- alûs. Jie pateikti su visu moksliniu aparatu, literatûros nuorodomis ir kt. Tokiø straipsniø perspausdinimas aptariamajame leidinyje – didelë pagalba kalbos isto- rijos darbininkams, nes turint po ranka ðá rinkiná, nebereikia atskirø straipsniø ieðkoti gausioje lingvistinëje periodikoje. Èia sudëti straipsniai, publikuoti mokslo leidiniuose (Baltisticoje, Kalbotyroje, Lietuviø kalbotyros klausimuose, Lituanisticoje, Lingua Posnaniensis, Res Balticae), ávairiuose teminiuose rinkiniuose ir kitur. Kai kurie jø – tikra mûsø istorinës kalbotyros klasika.

Pirmo tomo skyriuje „Lietuviø kalbos kilmë ir ryðiai su kaimynø kalbomis“ spausdinamas 1985 metais Baltisticoje8 skelbtas Zinkevièiaus straipsnis „Lenkø– jotvingiø þodynëlis?“ (p. 30–60). Èia autorius pateikia Narevo upës apylinkëse rasto dvikalbio lenkiðko ir, spëjama, baltiðko (jotvingiðko?) rankraðtinio þodynëlio

6 Þr. Zigmas Zinkevièius. Bibliografija, sudarë ratûroje pirmosios publikacijos ðia tema Mirga Griðkevièienë, Salomëja Peciulko, pasirodë kiek anksèiau – 1983 metais II Vilnius: Lietuvos TSR valstybinë respubli- baltø–slavø konferencijos tezëse („Ïîëüñ- kinë biblioteka, 1987. êî-ÿòâÿæñêèé ñëîâàðèê?“, Áàëòî-ñëàâÿí- 7 Apmaudi korektûros klaida – pirmo tomo ñêèå ÿçûêîâûå îòíîøåíèÿ â èñòîðè÷åñêîì è virðelyje vietoj „Lietuviø katalikø mokslo àðåàëüíîì ïëàíå: òåç. äîêë. II áàëòî-ñëà- akademija“ iðspausdinta „Lietuviø kata- âÿíñêîé êîíô., 29 íîÿá.–2 äåê. 1983 ã., likø mokslø akademija“. Korektûros riktø Ìîñêâà, 1983, 19–20), o 1984-aisiais tuo ðiame leidinyje yra ir daugiau. paèiu pavadinimu rinkinyje Áàëòî- 8 Þr. Blt 21(1), 1985, 61–82; 21(2), 1985, ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ 1983, Ìîñêâà: 184–194. Tiesa, apskritai lingvistinëje lite- Íàóêà, 1984, 3–29. 0 0 0

356 Archivum Lithuanicum 5 nuoraðo fotokopijà bei lingvistinæ baltiðkø þodþiø analizæ. Keliuose lapuose ranka suraðytas þodynëlis buvæs áriðtas lotyniðkoje maldaknygëje. Zinkevièius daro iðva- dà, kad „þodynëlis yra reikðmingas Narevo (Nauros) pakrantëse anuomet gyvenu- sio baltø etnoso kalbinis paminklas“, kurá reikia visapusiðkai iðtirti (p. 60). Ðis paskelbtas tekstas susilaukë didelio pasaulio baltistø susidomëjimo ir aktyvios mokslinës diskusijos9. Apie kalbamàjá þodynëlá Zinkevièius paskelbë dar ne vienà publikacijà mokslinëje ir publicistinëje spaudoje, ðia tema skaitë paskaitas ir pra- neðimus. Viena tokia paskaita „Nauja apie jotvingiø kalbà“10 ádëta èia aptariamø Rinktiniø straipsniø pirmame tome (p. 61–67). Be to, ðiame leidinyje spausdinamos ir daugelá metø Baltisticoje ávairiais kalbos klausimais skelbtos Zinkevièiaus „Smul- kmenos“, kuriø turinys daþnai anaiptol ne smulkmeniðkas, o labai reikðmingas. Á ðá rinkiná „Smulkmenos“ dedamos taip pat ne chronologine tvarka, o po straipsniø, kuriø temà jos tæsia ar plëtoja, papildo, tikslina. Pavyzdþiui, po minëtøjø publika- cijø apie jotvingiø þodynëlá ádëtos LVII ir LXV „Smulkmenos“ (p. 67), kuriose tiks- linama skelbta medþiaga apie minëtàjá þodynëlá. Ðiame pirmo tomo skyriuje spausdinami keturi straipsniai ið knygos Lietuviø etnogenezë11: „Kalbos duomenys“ (apie baltø gentis V–VIII amþiuje; p. 69–72), „Cen- trinio baltø arealo skilimas ir lietuviø kalbos iðtakos“ (p. 72–76), „Lietuvos vardo kilmë“ (p. 76–78) bei „Kitø baltø genèiø ásiliejimas á lietuviø tautybæ. Substrato reikðmë lietuviø tarmiø formavimuisi“ (p. 79–97). Ryðiø su kaimynais temà plëtoja ir èia pat spausdinamas straipsnis „Seniausi lietuviø kalbiniai kontaktai su sla- vais“ (p. 99–107)12, kuriame aptariamos fonologinës ir morfologinës per slavus atë- jusios lietuviø kalbos inovacijos, analizuojami leksikos skoliniai.

Antrame pirmo tomo skyriuje, skirtame istorinës gramatikos dalykams, taip pat esama straipsniø, kalbos istorikams tapusiø kone chrestomatiniais. Pavyzdþiui, istorine morfologija besidomintis tyrëjas negali apeiti Zinkevièiaus straipsnio „Lie- tuviø kalbos postpoziciniai vietininkai“ (p. 284–302)13, kuriame iðsamiai aptariami ðiø unikaliø lokatyvø susiformavimo, darybos, formø raidos klausimai. Vëliau pasi-

9 Þr. Jevgenij Chelimskij, „Fenno–Ugrica â 11 Lietuviø etnogenezë, Vilnius: Mokslas, 1987. ÿòâÿæñêîì ñëîâàðèêå“, Tarptautinë baltis- 12 Þr. LKK 28, 1989, 4–11. tø konferencija, Vilnius: Vilniaus valstybi- 13 Þr. Blt 18(1), 1982, 21–38. Tiesa, postpo- nis universitetas, 1985, 234–235; Vladimir ziciniø vietininkø tyrimø Zinkevièius yra Oriol, „Marginalia to the Polish-‘Jatvin- paskelbæs ir anksèiau, pavyzdþiui, jiems gian’ Glossary“, IF 91, 1986, 269–272; skirtas jo Lietuviø kalbos istorinës gramati- Wolfgang P. Schmid, „Die ‘Germanismen’ kos skyrius (Zigmas Zinkevièius, Lietuviø im sog. Polnisch-Jatvingischen Glossar“, kalbos istorinë gramatika 1, Vilnius: Moks- IF 91, 1986, 273–286. las, 1980, 253–263), taèiau kalbamasis 10 Skelbta leidinyje Lituanistikos instituto 1985 straipsnis yra nepalyginti iðsamesnis. metø suvaþiavimo darbai, Èikaga, 1989, 150–156. 0 0 0

357 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 rodæ su kai kuriais ðio straipsnio teiginiais polemizuojantys darbai14 tik patvirtina jo iðliekamàjà mokslinæ vertæ. Ðiame skyriuje yra keletas straipsniø istorinës grama- tikos klausimais, paraðytø rusø kalba. Lietuviø tarmiø vietininko formoms su baig- meniu -su, -se, -sa skirtas straipsnis „Î ôîðìàõ ëîêàòèâà â ëèòîâñêèõ äèàëåêòàõ“ (p. 239–246)15. Istorinës fonologijos dalykai nagrinëjami straipsniuose „Î ðàçâèòèè áàëòèéñêîãî âîêàëèçìà“ (p. 246–256)16, „Ê èñòîðèè ïàëàòàëèçàöèè ñîãëàñíûõ â áàëòèéñêèõ ÿçûêàõ“ (p. 257–262)17. Pastarajame straipsnyje árodinëjama, kad bal- tiðkasis priebalsiø minkðtinimas yra palyginti vëlyvas reiðkinys, vykæs jau po baltø prokalbës suskilimo, taigi priebalsiø palatalizacija baltø kalbose negalinti bûti lai- koma argumentu teigti tariamai egzistavus baltø ir slavø prokalbæ. Per 70 pirmo tomo antrojo skyriaus puslapiø uþima þinomos Zinkevièiaus studijos apie lietuviø kalbos ávardþiuotinius bûdvardþius18 rusiðkas variantas „Íåêîòîðûå âîïðîñû îá- ðàçîâàíèÿ ìåñòîèìåííûõ ïðèëàãàòåëüíûõ â ëèòîâñêîì ÿçûêå“ (p. 170–239)19. Ka- þin ar buvo tikslinga ðià publikacijà dëti á aptariamàjá rinkiná, kuris pirmiausia skiriamas Lietuvos skaitytojui. Juolab kad ir mokslo reikalui, palyginti su lietuvið- kuoju originalu, jis ne kà nauja tepasako (anot paties autoriaus, tai „tik truputá sutrumpintas“ lietuviðkos knygos variantas [p. 239]). Be to, èia pat pateikiamas tai paèiai temai skirtas vëliau pasirodæs autoriaus straipsnis „Dël ávardþiuotiniø bûd- vardþiø raidos“ (p. 270–279)20, koreguojantis ir tikslinantis kai kuriuos ankstesnëje studijoje skelbtus teiginius.

Kiti du ðio tomo skyriai skirti diachroninei ir sinchroninei dialektologijai. Lie- tuviø tarmiø kilmæ nagrinëjanèiame skyriuje minëtinas ið rinkinio Ið lietuviø etno- genezës perspausdinamas straipsnis „Þemaièiø tarmës kilmës klausimu“ (p. 329– 335)21, kuriame aiðkinamas þemaièiø termino santykis su buvusia Þemaièiø kuni- gaikðtyste ir þemaièiø tarme, bei kito Lietuvos regiono tarmæ nagrinëjantis panaðaus pobûdþio straipsnis „‘Dzûkai’ ir ‘dzûkavimas’“ (p. 338–346)22. „Dialektologijos“ skyriuje, be jau minëto kartu su Aleksu Girdeniu paraðyto etapinio straipsnio „Dël lietuviø kalbos tarmiø klasifikacijos“ (þr. 4 iðnaðà), nuro- dytina ir kita tam paèiam klausimui skirta didelë publikacija „Apie lietuviø kalbos tarmiø skirstymà“ (p. 365–380)23. Kaip þinoma, maþdaug po deðimtmeèio pasirodë

14 Plg., pavyzdþiui, kitokià -m- kilmës inter- 18 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos ávar- pretacijà daugiskaitos adesyvo formante dþiuotiniø bûdvardþiø istorijos bruoþai, Vil- -uosump: Albertas Rosinas, Baltø kalbø nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- ávardþiai: morfologijos raida, Vilnius: Vil- ratûros leidykla, 1957. 0 0 0 niaus universitetas, 1995, 64. 0 0 0 19 Þr. Âîïðîñû ñëàâÿíñêîãî ÿçûêîçíàíèÿ 3, 15 Þr. Lingua Posnaniensis 12/13, 1968, 71–76. Ìîñêâà, 1958, 50–100. 0 0 0 16 Þr. Áàëòî-ñëàâÿíñêèé ñáîðíèê, Ìîñêâà: 20 Þr. LKK 18, 1978, 99–105. 0 0 0 Íàóêà, 1972, 5–14. 0 0 0 21 Þr. Ið lietuviø etnogenezës, Vilnius: Mokslas, 17 Þr. Latvijas PSR Zinâtòu Akadçmijas vçstis 1981, 12–18. 0 0 0 4(309), 1973, 93–97. 0 0 0 22 Þr. ABSl 18, 1987, 413–421. 23 Þr. LMAD 3(31), A serija, 1969, 137–151.

358 Archivum Lithuanicum 5 Zigmo Zinkevièiaus Lietuviø kalbos dialektologijos vadovëlis aukðtøjø mokyklø stu- dentams24, parengtas pagal minëtuose straipsniuose iðkeltus teorinius lietuviø kal- bos tarmiø klasifikacijos principus.

Pirmà tomà uþbaigia lietuviø raðomosios kalbos kilmei skirti straipsniai. Èia pirmiausia minëtinas kalbos istorikams svarbus straipsnis „Rytietiðkoji XVII a. lietuviø raðtø kalba, jos kilmë ir iðnykimas“ (p. 477–499)25. Pristatæs vienà ið trijø mûsø senosios raðtijos kalbos variantø ir jam atstovaujanèius pagrindinius auto- rius (Konstantinà Sirvydà ir Jonà Jaknavièiø) bei anoniminius tekstus (1605 metø Jokûbo Ledesmos bei 1677 metø Roberto Belarmino katekizmø vertimus), aptaræs nagrinëjamosios raðtijos autoriø gimtinës bei tarmës identifikavimo hipotezes, Zin- kevièius bando atsakyti á klausimà, kuris Rytø Lietuvos dialektas bus davæs pra- dþià ðiai kalbai. Aptariamos fonologijos, morfologijos ypatybës ir daroma iðvada, kad aptariamøjø raðtø kalba greièiausiai sietina su Vilniaus miesto ano meto lie- tuviðka koinë (p. 488). Baigdamas straipsná, autorius reziumuoja, kad kitaip „susi- klosèius istorinëms Lietuvos valstybës ir Vilniaus miesto sàlygoms, nagrinëjamoji rytietiðka XVII a. raðtø kalba [...] bûtø galëjusi tapti visos Lietuvos bendrine kalba“ (p. 498). Ið esmës panaði tema plëtojama straipsnyje „Dar kartà dël lietuviø XVI–XVII a. raðtø kalbos kilmës“ (p. 531–537)26, kur Zinkevièius diskutuoja su Jonu Palioniu dël to laikotarpio vadinamøjø interdialektø ir raðtø kalbos santykio. Zinkevièiaus èia akcentuojama interdialektinës ðnekamosios kalbos átaka lietuviø raðtø kalbai. Pa- lionis ðá poþiûrá kritikavo abejodamas apskritai tokios interdialektinës kalbos egzis- tavimu27. Ðiandien galima pridurti, kad tokias abejones patvirtina ir vëlesni Euro- pos bendriniø kalbø formavimosi istorijos tyrimai, leidþiantys manyti, „kad inter- dialektinës prieðraðytinës ðnekamosios lietuviø kalbos (koinë) koncepcija vargiai gali peraugti neárodytos hipotezës statusà“28. Kaip atskirà grupæ ðiame skyriuje bûtø galima skirti vadinamuosius atradimø straipsnius (ðiuo poþiûriu toks bûtø ir aptartasis straipsnis apie jotvingiø þodynë- lá). Be filologiniuose þurnaluose paskelbtø darbø „Lietuviðkos glosos 1501 metø miðiole“ (kartu su Sigitu Narbutu; p. 540–557)29, „Mintys, kurios kyla susipaþinus su Sigito Narbuto rasta lietuviðka marginalija 1530 m. ‘Homilijose’“ (p. 558–563)30, „Über die Sprache der ältesten litauischen handschriftlichen Texte“ (p. 563–571)31,

24 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos dialek- 28 Giedrius Subaèius, rec.: „John H. Fisher, tologija, Vilnius: Mokslas, 1978. The Emergence of Standart English, Lexing- 25 Þr. Blt 8(1), 1972, 79–100. ton, Kentucky: The University Press of 26 Þr. Blt 24(2), 1988, 198–203. Kentucky, 1996“, ALt 1, 1999, 257. 27 Jonas Palionis, „Dël lietuviø literatûrinës 29 Þr. Blt 3(2) priedas, 1989, 325–341. kalbos kilmës ‘interdialektinës’ koncepci- 30 Þr. Lt 3(23), 1995, 62–65. jos“, Blt 23(2), 1987, 184–192. 31 Þr. LgB 4, 1995, 83–91.

359 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 èia priklausytø ir keletas kitokio pobûdþio leidiniuose (Drauge, Dienovidyje, Gimto- joje kalboje, Lietuvos aide) spausdintø straipsniø (p. 572–576; 585–587; 596–600; 623–624 ir kt.). Visuose juose plëtojama svarbi mintis, kad „Vilniaus lietuviðkos raðtijos pradþià reikëtø sieti ne su kontrreformacine jëzuitø veikla [...], bet nukelti á kiek ankstesnius laikus“ (p. 557).

Antrà Rinktiniø straipsniø tomà, kaip minëta, taip pat sudaro penki skyriai. Pa- lyginti su pirmuoju, èia kur kas daugiau publicistinës pakraipos ir apskritai visuo- meninio pobûdþio publikacijø. Iðskirtinas skyrius „Senøjø raðtø kalba“ (p. 46–288), kuriame vyrauja lingvistiniai straipsniai. Nemaþai jø ir XVIII–XIX amþiaus raðtø kalbai skirtame skyriuje (p. 289–410). Þvelgiant á pateiktuosius straipsnius chrono- loginiu poþiûriu, nesunku dar kartà ásitikinti, kad leidinio autorius – kalbos isto- rikas, o su sinchronija susijæ kalbos dalykai jam rûpi kur kas maþiau. Tikroji kal- bininko Zinkevièiaus stichija – amþiø glûdumon nugrimzdusios kalbos máslës ir mëginimai jas áminti.

„Senøjø raðtø kalbos“ skyriuje ið esmës tæsiamos temos, plëtotos pirmo tomo pabaigoje. Kiekviename èia skelbiamame straipsnyje aptariamas koks nors atskiras lietuviø senøjø raðtø paminklas, analizuojama jo kalba. Matyt, sunku bûtø rasti toká mûsø senosios raðtijos kûriná, apie kurá Zinkevièius nebûtø raðæs32. Vis dëlto bent jau ið ðio leidinio galima spræsti, kad daugiausia autorius domëjæsis LDK paraðy- tais darbais. Iðimtis èia bûtø pirmosios lietuviðkos knygos autorius Martynas Maþ- vydas, kurio kalbos tyrimams Zinkevièius yra skyræs ypaè daug dëmesio („M. Maþ- vydo raðtø kalba“ [p. 181–222]33, „Martyno Maþvydo raðtø aukðtaitybës“ [p. 262– 269]34 ir kiti straipsniai). Dar minëtini tokie svarbûs senajai raðtijai skirti Zinkevi- èiaus straipsniai: „Apie 1605 m. katekizmo tarmæ“ (p. 46–53)35, „M. Petkevièiaus katekizmo (1598 m.) tarmë“ (p. 54–90)36, „Dël K. Sirvydo ‘Punktø sakymø’ genezës ir kalbos“ (p. 90–105)37, „S. M. Slavoèinskio giesmyno (1646 m.) kalba“ (p. 109– 150)38.

XVIII–XIX amþiaus tiriamø raðtø geografija ir tø raðtø autoriø tarminë priklau- somybë irgi plati: nuo þemaièio Simono Daukanto („S. Daukanto raðtø tekstai. Jo rinktiniø raðtø 1955 m. leidimo redagavimo principai“ [p. 289–294]39) iki suvalkie-

32 Plg. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos is- 36 Þr. Blt 6(2), 1970, 227–243; 7(1), 1971, torija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Moks- 67–86. 0 0 0 las, 1988. 0 0 0 37 Þr. Blt 7(2), 1971, 153–167. 33 Þr. Blt 13(2), 1977, 358–371; 14(1), 1978, 38 Þr. LKK 15, 1974, 137–170. 38–44; 14(2), 1978, 139–146; 15(1), 1979, 39 Þr. Simonas Daukantas, Rinktiniai raðtai, 16–22. 0 0 0 sudarë Meilë Lukðienë, Kaunas: Valstybi- 34 Þr. Lietuviø katalikø mokslo akademija. Met- në groþinës literatûros leidykla, 1955, raðtis 7, 1994, 358–365. 429–472. 0 0 0 35 Þr. Blt 4(1), 1968, 109–116.

360 Archivum Lithuanicum 5 èio Antano Tatarës („Apie A. Tatarës ‘Pamokslø iðminties ir teisybës’ (1851 m.) kalbà“ [p. 303–310]40), nuo Maþosios Lietuvos Kristijono Donelaièio („K. Donelaièio raðtø kalba istorinës gramatikos ir dialektologijos poþiûriu“ [p. 370–374]41) iki Ado- mo Mickevièiaus („Lietuviðkas Adomo Mickevièiaus autografas“ [p. 312–328]42). Ne tik kalbininkø, bet ir platesnës auditorijos susidomëjimo sulauks ðiame skyriuje spausdinami straipsniai „Lietuviðka leksika 1724 m. Europos kelioniø vadove“ (p. 295–303)43 bei „Elementoriø kalba“ (p. 399–410)44.

Kiti du Rinktiniø straipsniø antro tomo skyriai „XX amþius“ ir „Rytø Lietuva“ gerokai skiriasi nuo bendro leidinio konteksto. Èia daugiausia spausdinami ekstra- lingvistinio pobûdþio apþvalginiai straipsniai: „1969–1972 m. Kalbos sekcijos dar- bo apþvalga“ (p. 411–416), „Trumpa Lietuviø kalbos katedros veiklos apþvalga“ (p. 419–423), „Lituanistika ir baltistika“ (p. 424–426) ir kt.; sociolingvistinës publi- kacijos: „Dvikalbystë“ (p. 456–475), „Lietuviø kalba Rytprûsiuose“ (p. 476–480), „Perskirta lietuviø tarmë“ (p. 483–484), taip pat karðtos publicistinës autoriaus dis- kusijos dël lietuviø kalbos ir lietuvybës Rytø Lietuvoje (daugelis antro tomo pasku- tiniojo skyriaus straipsniø).

Jau minëta, kad aptariamojo straipsniø rinkinio autorius orientavosi á gana plaèià skaitytojø auditorijà. Kaip nurodoma leidinio anotacijoje, „já supras kiekvie- nas, turintis viduriná iðsilavinimà“. Orientacija á toká ávairø adresatà, matyt, bus nulëmusi ir gana eklektiðkà straipsniø atrankà. Greta solidþiø moksliniø studijø èia yra knygø anotacijø, informaciniø praneðimø, publicistikos, vieðø politiniø pareið- kimø, proginiø kalbø. Kadangi leidinys pavadintas Rinktiniai straipsniai, tai ne itin aiðkûs tø straipsniø atrinkimo kriterijai, juolab kad „Pratarmëje“ autorius nurodo, jog tuo metu, kai tie straipsniai buvo raðomi, „raðyta tai, ko labiausiai tada reikëjo, o ne kas atitiko autoriaus pomëgius“ (p. 7). Þinoma, „dabar tokius straipsnius perdirbinëti nëra prasmës“ (p. 7), taèiau publikuojant juos ið naujo, rimtesnë atran- ka, matyt, nebûtø pakenkusi. O gal apskritai bûtø buvæ logiðkiau atskirai dëti mokslinius, publicistinius ir kitokio pobûdþio straipsnius? Skaitytojas tada þinotø, kur ir ko jam ieðkoti.

Baigiant pasakytina, kad tokio leidinio pasirodymas – dþiugus dalykas. Zig- mas Zinkevièius – viena ryðkiausiø dabartinës lietuviø istorinës kalbotyros figû- rø, o kai kurie èia spausdinami straipsniai jau tapæ beveik bibliografine retenybe

40 Þr. Blt 17(2), 1981, 170–176. 43 Þr. LKK 16, 1975, 225–231. 41 Þr. Darbai apie Kristijonà Donelaitá, sudarë, 44 Þr. Lietuviðki elementoriai, sudarë Aurelija redagavo Leonas Gineitis, Algis Samulio- Rabaèiauskaitë, Ingrida Korsakaitë, Kau- nis, Vilnius: Vaga, 1993, 104–108. nas: Ðviesa, 2000, 95–103. 42 Þr. Blt 19(1), 1983, 74–90.

361 Zigmas Zinkevièius, 0 0 0 Rinktiniai straipsniai 1–2 0 0 0 (juk toli graþu ne kiekvienas turi sukaupæs pilnus Baltisticos ar Lietuviø kalbotyros klausimø komplektus, jau nekalbant apie ávairius atskirus rinkinius). Todël á vie- nà vietà surinkta per pusðimtá metø paraðytø straipsniø retrospektyva yra ne tik gera pagalba studijuojanèiajam bei tirianèiajam, bet ir ákvepiantis pavyzdys ieð- koti ir rasti. Bronius Maskuliûnas

B RONIUS MASKULIÛNAS Gauta 2003 m. birþelio 16 d. Ðiauliø universitetas P. Viðinskio g. 38 LT-5400 Ðiauliai, Lietuva el. p.: [email protected]

362 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius, parengë Norbertas Vëlius

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2001, 821 p. ISBN 5-420-01487-4 (the second volume), 5-420-01486-6 (all volumes)

This impressive volume contains all the 16th century historical sources of information about Baltic religion and mythology beginning with a selection from Friedrich von Sachsen’s Neues Landesordnung ‘New land regulation’ from 1503 (p. 10) and ending with Salomon Henning’s Warhafftiger und bestendiger Bericht ‘True and certain report’ from 1589 (pp. 688-690). The book is also supplied with a list of abbreviations and all the works cited (pp. 691-719), an index of mythologems (pp. 720-768), an index of peoples and nations (pp. 769-773), a place name index (pp. 774-792) and an index of personal names (pp. 793-821). Each entry is given in the original language and, if the original is in Latin, German or Polish respectively, it is supplied with a Lithuanian translation and commentaries by one or more authors. For example, the first selection from the Neues Landesordnung calls upon the government and the masters to do more to teach the Lithuanians and Old Prussians who work for them and to attract them to the (Christian) faith. Furthermore sorcerers and sorceresses are to be arrested and punished according to the law. In his commentary Algirdas Matulevièius writes that Mannhardt, who published this extract, concluded that even in the 16th cen- tury it was impossible either with punishments by civil and religious authorities or with the good will of priests to eradicate paganism (p. 9). Norbertas Vëlius adds that the order had in mind not so much the local people suspected of sorcery, of which there were plenty everywhere, but rather the wandering propagators of the old belief. He also quotes Mannhardt to the effect that there were more of them in the northeastern part of Prussia because of the proximity to Sambia where the bishopric was not so concerned with strengthening the faith of its wards.

363 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius The second selection is from Erasmus Stella’s De borussiae antiquitatibus ‘Con- cerning Prussian antiquities’ written between 1508 and 1510 and published in Basel in 1518, according to Eugenija Ulèinaitë (p. 11). She writes also that Erasmus Stella was in fact Johann Stüller and was born in Leipzig, although the exact year is unknown. Norbertas Vëlius adds (p. 12), that knowing that Erasmus Stella quoted his sources rather inaccurately and that he mixed up and falsified much, and liked to create half historical, half fantastic legends, one can question the authenticity of the mythological information which he wrote. But when one com- pares this with other sources, it doesn’t seem that his facts have been invented, but that they harmonize rather well with other accounts. Since it is impossible to discuss in a review of reasonable length every item (as, indeed, each item deserves), I will comment rather arbitrarily and at random on some of the selections. Between 1520 and 1529 Simon Grunau, a Dominican monk who lived in Dominican monasteries closest to Elbing and later to Gdansk, wrote a large work entitled Cronika und beschreibung allerlüstlichenn, nützlichsten und waaren historien des namkundigenn landes zu Prewssen ‘Chronicle and description of the most amusing, useful and true known history of the Prussian land’ consisting of 24 parts in which he described the Prussian land, its boundaries, nature, inhab- itants, economy and the history of the country from the oldest times up to 1525. The German order was secularized in 1525 and in 1526 the Cronika was hastily re-edited and in 1529 supplemented (p. 35). According to Rimantas Jasas (p. 37) the greatest value of the Cronika is as a document for study of the attitudes and world-view of the Catholic elements during the period of the reformation. After a thorough discussion of Grunau’s sources and the various opinions about his reliability Norbertas Vëlius concludes that Grunau’s Prussian Chronicle is one of the most popular sources and that he has been quoted and criticized by a multi- tude of investigators of Baltic religion and mythology (p. 46). According to Ingë Lukðaitë the Sudovian booklet entitled Der Vnglaubigen Sudauen ihrer Bockheiligung mit sambt andern Ceremonien, so sie tzu brauchen gepflegeth ‘The goat sacrifice by the unbelieving Sudovians along with other ceremonies which they are in the habit of performing’ is an anonymous tract about the Sambian Sudovian customs, way of life, beliefs and mythology and is to be dated between 1520 and 1530 (p. 123). Norbertas Vëlius writes (p. 125) that frequently Old Prussian mythology is reconstructed for the most part relying on this booklet and sources which were under its influence. Nevertheless it must be noted, according to Vëlius, that the Sudovian booklet describes Sudovian, not Old Prussian, gods and customs. It is true, of course, that the Sudovians had already lived in Prussia for several centuries, and had experienced Old Prussian influ- ence, but the author of the booklet did not always carefully distinguish between Sudovian and Old Prussian beliefs. In addition the booklet was composed a few

364 Archivum Lithuanicum 5 centuries after the prohibition of the Sudovian and Old Prussian religions, which had in that time been subject to the influence of the Christian religion (p. 126). In this booklet the Sudovian gods are listed in the order of their importance: heaven - earth - under the earth. Thus we encounter (pp. 128-129): Ockopirmus - the first god of heaven and the stars; Swayxtix - the god of light; Auschauts - the god of the lame, sick and healthy; Autrimpus - the god of oceans and seas; Potrimpus - the god of running water; Bardoayts - the god of boats; Pergrubrius - who nourishes leaves and grass; Pilnitis - this god enriches and fills barns; Parkuns - the god of thunder, lightning and rain; Peckols - the god of hell and darkness; Pockols - the flying souls or devils; Puschkayts - the earth god under the elder tree; Barstucke - the little people; Markopole - the people of the earth. The exceptions are Auschauts who is placed directly after the heavenly gods and Parkuns who is placed after the earth gods. The Sudovian booklet furnishes us also with the phrase Kellewese periot, Kellewese periot, der treiber kompt ‘the (wagon) driver is coming’ (p. 136). Maþiulis, ascribing the work to Maletius, gives the variant Kelleweµze perioth, der treiber iµt kommen ‘the (wagon) driver has arrived.’1 According to Maþiulis there have been attempts to explain the form perioth as reflecting a 3rd singular athematic present (cf. Old Indic yâ-ti ‘goes’), but he is of the opinion that the translation does not imply a present, but rather a preterit tense.2 Thus he reconstructs the verb as *perjât, which he analyzes as a nom. sg. neut. past passive participle < *perjât?. In any case, whether one interprets the Old Prussian form as present or preterit, one must assume the loss of a final vowel (if present then *-i, and if preterit participle, then *-a). I have accepted Maþiulis’ explanation of the morphology, but have a slightly different explanation of the syntax, namely that the noun Kelleweµze may be in the nomina- tive case and that perioth may reflect *perjâtü a neuter -t- participle in predicate position. The construction would then be more or less parallel to Old Indic Yama¥ (nom. sg. masc.) pra-yâ-ta-¥ (nom. sg. masc. -t- participle) ‘Y. set out on the road’, in which Old Prussian -jâ-tü = Old Indic -yâ-ta- the only difference being that the Old Indic participle shows grammatical concord, whereas the Old Prussian par- ticiple apparently does not.3 The use of the neuter adjective without grammatical concord in predicate position is common, however, in Baltic and other Indo- European languages.

1 Prûsø kalbos paminklai, compiled by Vytau- 3 William R. Schmalstieg, “Kellewesze tas Maþiulis, Vilnius: Mintis, 1966, 30-31; perioth ‘der Treiber ist kommen’ ‘the Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai (Wagon) Driver Has Arrived’”, Baltu 2, Vilnius: Mokslas, 1981, 63. Filoloìija 11(1), 2002, 73-76; Jan Gonda, 2 Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos etimologijos A concise elementary grammar of the Sanskrit þodynas 3(L-P), Vilnius: Mokslo ir language, translated by Gordon B. Ford, enciklopedijø leidykla, 1996, 263-264. University, Alabama, 1966, 90.

365 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius Ingë Lukðaitë (p. 399) writes that Michael the Lithuanian (Michalo Lituanus) was really Venclovas Mikalojaitis from Maiðiagala, a man with broad horizons and learning, who knew Latin and Lithuanian very well and could compare the lexicon of the two languages in many fields. Around 1550 he wrote De moribus tartarorum, lituanorum et moscorum ‘Concerning the customs of the Tartars, Lithuanians and Muscovites’ which was published in Basel in 1615. In his attempt to further the notion that the forefathers of the Lithuanians came from Rome, Michael the Lithuanian published a list of Latin nouns which have congeners in Lithuanian. Apparently he assumed that the Lithuanian congener would be obvious to anybody who knew Lithuanian, because the congeners are not given in the original (p. 402), but only in the Lithuanian translation (p. 404). As is well known, the great majority of these words are, indeed, Indo-European congeners and it is, of course, due to the extraordinary conservatism of the Lithuanian language that even the person without philological training notices many resemblances between Lithuanian and Latin words immediately. In the trans- lation, however, a few misprints have crept in. Lat. tenuis ‘thin’ is cognate with Lith. twvas, not tëvas ‘father’ and for Lat. pecus ‘cattle’ one wonders why the rare form pëkus (according to LKÞ IX, 754 known from Friedrich Kurschat’s dictionary) is given rather than the more common pdkus ‘animals, herd.’ The translator, Ignas Jonynas, gives no Lithuanian cognate for vetustus ‘aged, ancient,’ but it would, of course, be the somewhat archaic vdtuðas. It was not only Michael the Lithuanian who noticed the connection between Latin and Lithuanian. In Maciej Stryjkowski’s Kronika polska, litewska, ýmódzka i wszystkiej Rusi ‘Polish, Lithuanian, Samogitian and All Russian Chronicle’ we read (book 11, 4th chapter, here p. 524-525) ‘[...] Gedimin [...] las ciemny bogom poúwiæciù, (co zwano u ùaciñskich pogan i inszych narodów Lucus, a Litwa i dziú las zowie Laukos)’ (‘[...] Gediminas [...] dedicated to the gods a dark forest [which is called among the Latin pagans and other nations Lucus, and Lithuania[ns] even today call a forest Laukos]’). So Stryjkowski must have noticed the relationship between Lat. lucus ‘a wood, grove, or thicket of trees sacred to a deity’ and Lith. laukas ‘field’.4 In the Lithuanian translation (p. 558) the word Laukos has been corrected to laukas but Pol. las ‘forest’ is translated by Lith. giria, not laukas. Some of the stories concerning the conversion of the Baltic peoples to Chris- tianity are absolutely charming. According to Stryjkowski, book 15, chapter 5, (pp. 534, 567), once on Good Friday a Bernardine monk was demonstrating Jesus’ sufferings by flagellation (ad flagellationem), and a Samogitian, a simple village fellow, asked his friend: ‘Who is it that the priest is beating?’ The friend

4 Ernst Fraenkel, Litauisches etymologisches Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, Wörterbuch, Heidelberg: Carl Winter; 1955ff, 344. 0 0 0

366 Archivum Lithuanicum 5 answered: ‘the Lord God.’ The simple fellow then asked: ‘Is that the one who made our rye crop bad?’ and his friend answered: ‘The very same,’ so the simple fellow shouted to the preacher: ‘Great job, dear priest, whip this God, who gave us the bad rye crop!’ There is also the well known story, quoted here from Guagnini’s Kronika Sarmacyi europskiej ‘European Sarmatian chronicle’ (p. 476, 489-491), that when a Christian preacher said that the world had been created, one of the Lithuanian nobles said to the king that the priest was not telling the truth, because the priest was a young man and that the other listeners including himself, who were much older, did not remember the creation. The king answered that the priest wasn’t saying that the creation had occurred during his (the priest’s) life time, but much earlier, about 5,000 years ago. Well, estimates of the age of the universe are different nowadays, so it seems to me that the Lithuanian noble was justified in expressing his skepticism. In his De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum ‘Concerning the gods of the Samogitians and other Sarmatians and false Christians’ Jan Ùasicki writes (p. 580, 593) that when Iacobus Lascouius (Jokûbas Laskauskas) preached to the idolatrous Balts that there was only one God, they answered him: ‘Why are you foisting off on us one God, as if he were more powerful than all of ours? One God is just one: more gods can do more.’ Unfortunately we are not informed as to how Lascouius answered this question, but the question shows to my satisfaction, at least, that the idolatrous Balts were not so stupid. Misprints include: p. 157, line 5 from the bottom, antra vetus > antra vertus; p. 300, line 6 from the bottom, þmgø > þmogø; p. 468, line 18, Âîëúòåð > Âîëüòåð; p. 495, line 9, pakui > paskui. Sometimes it is not easy to locate the source of some thought. For example, I was interested in the statement that in the mythology and folklore of many Indo-Europeans the windows of the house are called eyes and human eyes are called windows (p. 239). The references given are to Öèâüÿí, 1972 and Òîïîðîâ, 1984. Since I have defended the view that Old Prussian (Elbing Vocabulary 214) accodis ‘rochloch, hole in the wall for the elimination of smoke’ is to be read as /akutis/ and derives from Proto-Baltic *akas ‘eye’ (just as Lith. dial. langutis derives from langas), I was interested in seeing further parallels.5 Unfortunately the Civ’jan article was not immediately available to me. I did, however, look into the Toporov dictionary, but since no page number was given, it was impossible for me to locate the reference, even though I did scan the entire volume. Time spent reading any- thing by Toporov is always, indeed, time well spent, but it would have been much easier if an appropriate page reference had been available.

5 William R. Schmalstieg, “Lithuanian akas ‘ice-hole’ and Old Prussian accodis *‘eye, opening’*”, Blt 36(1), 2002, 19-23.

367 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 2. XVI amþius The compiler, translators and commentators are to be congratulated on prepar- ing this extremely useful source of information on Baltic religion and mythology. I might add also that the book is beautifully bound and printed. The book will undoubtedly be in the future an indispensable tool for research in the field. William R. Schmalstieg

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 2003 m. birþelio 12 d. 814 Cornwall Road State College PA 16803, U.S.A. el. p.: [email protected]

368 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Konrad Schröder, Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowie Jiddisch und Rotwelsch. Ein Verzeichnis der Lehr- und Lernmaterialien 1500–1800 einschließlich der Neudrucke und ausgewählter Sekundärliteratur, mit Standortnachweisen. Der Unterricht in den weniger gelernten Sprachen Europas, 1500–1800. Ein bibliographischer Versuch, Band 1

Augsburg: Univ., 2001, X, 136 S. ISBN 3-923549-61-X

Eine spezielle Bibliographie der historischen Lehr- und Lernmaterialien für die baltischen Sprachen war, zumindest für den westeuropäischen Leser, bisher ein weitgehendes Desiderat. Die Bemühungen von Konrad Schröder richten sich da- rauf, diese Lücke zu schließen, wobei er allerdings bereits im Vorwort einschrän- kend bemerkt, nur einen Appetitshappen liefern zu können. Die insgesamt 136 Seiten umfassende Bibliographie versucht auf 15 Seiten (Let- tisch, S. 75–82; Litauisch, S. 83–89) einen Überblick über die litauischen und letti- schen Wörterbücher und Grammatiken – darauf beschränken sich hier im Wesent- lichen die Lern- und Lehrmittel – zu geben. Andere Lernmittel, wie Gesprächsbü- cher oder zweisprachige Textausgaben religiöser Werke, die nachweislich ebenfalls zum Spracherwerb benutzt wurden, werden nur sporadisch verzeichnet. Das Alt- preußische bleibt unberücksichtigt. Den einzelnen Artikeln ist eine Bibliographie der „Hintergrund-Studien“ voran- gestellt, die Überblicksdarstellungen über die jeweiligen Sprachen bieten sollen. Daran schließt sich ein alphabetisch nach dem Verfasser geordnetes Verzeichnis der Lehr- und Lernwerke an, wobei die einzelnen Titel mit einem Numerus currens versehen werden.

369 Konrad Schröder, Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowie Jiddisch und Rotwelsch Die Titelnachweise sind folgendermaßen aufgebaut: Neben der Titelangabe bie- tet Schröder Hinweise zu vorhandenen Faksimile-Ausgaben. Darüber hinaus weist er den Bestand der Originalausgaben an westeuropäischen und amerikanischen Bibliotheken nach. Die Bestände in den osteuropäischen Ländern werden nur ver- einzelt mitberücksichtigt; die in Litauen und Lettland selbst werden nicht verzeich- net. Zuweilen kommentiert der Autor die einzelnen Ausgaben und führt einschlägi- ge Sekundärliteratur dazu an. Allerdings bezieht sich diese nicht immer auf die litauischen resp. lettischen Ausgaben (s.u.). Wer von Schröder einen vollständigen Nachweis, wenigstens der litauischen und lettischen Grammatiken und Wörterbücher für den betrachteten Zeitraum er- wartet, der wird enttäuscht. Zwar berücksichtigt er teilweise auch nur handschrift- lich überlieferte Werke und sogar nur beschriebene bzw. zitierte, jedoch nicht über- lieferte Werke, jedoch vermisst man andererseits einige zentrale Druckwerke, wie für das Litauische das Compendium Gram[m]aticae Lithuanicae von Theophil Schultz (Königsberg, 1673) und für das Lettische das dreisprachige Wörterbuch Dictiona- rium Polono-Latino-Lottavicum (Vilnius, 1683) von Georg Elger. Dabei hätte ein Blick in die entsprechenden Nationalbibliographien oder die einschlägigen Arbeiten, wie etwa für das Lettische von Daina Zemzare1 und Arturs Ozols2 oder für das Litauische von Jurgis Lebedys3, Jonas Palionis4 und Zigmas Zinkevièius5 genügt, um diesem Mangel abzuhelfen. Entsprechend unvollständig sind auch die Angaben zur Sekundärliteratur. Auch die Hintergrundstudien bieten nicht das, was man von ihnen erwartet, und zwar eine Orientierung und einschlägige Informationen zu den behandelten Sprachen und dem speziellen Ge- genstand. Einem, der sich über das Litauische und die entsprechenden Lernmittel informieren will, ist mit einem Hinweis auf Maria Baryczowa, „Augustyn Rotun- dus Mieleski, wojt wileñski, pierwszy historyk i apologeta Litwy“ (Ateneum Wi- leñskie 10, 1935) sicher nicht geholfen. Diese und andere bibliographische Informationen ohne direkten Bezug zum Thema auf der einen Seite sowie die Lückenhaftigkeit einschlägiger biblio- graphischer Informationen auf der anderen lassen den Eindruck entstehen, dass die dargebotenen Informationen nicht Ergebnis einer sorgfältigen Recherche sind, einer solchen hätte es bedurft, sondern dass sie vielmehr zufällig zusammengetragen worden sind. Dass es dem Autor offenbar an den entsprechenden Sprachkenntnissen und dem baltistischen Fachwissen fehlt, um Informationen zu verifizieren und Zusam-

1 Daina Zemzare, Latvieðu vârdnîcas. (Lîdz nis, Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vil- 1900. gadam), Rîga: Zinâtòu akadçmijas nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, izdevniecîba, 1961. 1995. 2 Arturs Ozols, Veclatvieðu rakstu valoda, 5 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija Rîga: Liesma, 1965. 1–6, Vilnius: Mokslas, 1984–1995; The 3 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, Vil- History of the Lithuanian Language, Vilnius: nius: Mokslas, 1977. Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- 4 Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinës kalbos is- tas, 1996. torija, Vilnius: Mokslas, 1977; Jonas Palio-

370 Archivum Lithuanicum 5 menhänge beurteilen zu können, kann man ihm nicht direkt zum Vorwurf machen. Allerdings wünscht man sich, dass er im Interesse des Gesamtergebnisses entspre- chende Fachwissenschaftler konsultiert hätte. Diese Bibliographie müsste nicht an dieser Stelle besprochen werden, wenn sie nicht ein in der Lituanistik bisher völlig unbekanntes Werk zitiert. Unter Nr. 243 führt Schröder eine dreisprachige (Lateinisch, Deutsch, Litauisch) Ausgabe des Orbis sensualium pictus von Johann Amos Comenius von 1682, ohne Ortsangabe, an. Diese Ausgabe findet sich nicht in der Lietuvos TSR bibliografija (LB). Können wir unserem Wissen um das litauische Schrifttum eine weiteres Werk hinzufügen? Sicherlich nicht. Es spricht vieles dafür, dass die von Schröder zitierte litauische Ausgabe nie existierte, zumal er selbst kein Exemplar nachweisen kann. Die umfangreichen Literaturangaben, die Schröder der Titelangabe beigibt, beziehen sich nicht auf die vermeintliche litauische Ausgabe, sondern ganz allgemein auf den Orbis sensualium pictus, helfen in dieser Hinsicht also nicht weiter. Allein in der Bibliographie von Kurt Pilz6 wird die litauische Ausgabe erwähnt. Pilz wiederum stützt sich auf Jean George Théodore Graesse7, Èen«k Zíbrt8 und Hertvík Jarník9, wobei sich Zíbrt und Jarník ihrerseits auf Graesse beziehen. Graesse, der somit als einzige Quelle übrig bleibt, hat selbst nur unvollständige Informationen. Er erwähnt die entsprechende Ausgabe im Zusammenhang mit den anderen Ausgaben des Orbis sensualium pictus und fügt lediglich an „une troisiéme en latin, allemand et lithuanien (s.l. 1682 in 8°)“ (Graesse 1861, 234). Einen Erscheinungsort kann er nicht nachweisen. Pilz vermutet Nürnberg, denn in der dortigen Druckerei Endter ist ein Großteil der Ausgaben des Orbis sensualium pictus erschienen (Pilz 1967, 135). Für das Jahr 1682 lassen sich folgende Ausgaben des Orbis sensualium pictus nachweisen: eine deutsch-lateinische (Nürnberg: Endter, 1682), eine lateinisch- schwedische (Abö: Winter, 1682) sowie eine dreisprachige deutsch-lateinisch-pol- nische Ausgabe. Letztere ist in Riga bei Johann Georg Wilke erschienen: Joh. Amos Comenii. º Orbis sen- º sualium pictus. º Hoc est: º Omnium fundamentalium in mundo rerum & in º vitó actionum, º Pictura & Nomenclatura. º Editio trilinguis auctior et emendatior; cum Titulorum juxtó atq[ue] º Vocabulorum Indice trilingui. º Die sichtbare Welt. º Swiót Oczywisty º Das ist: º Aller vornehmsten Welt=Dinge und Lebens=Verrichtungen. º Vorbildung und Benamung. º Wyobrózenie y Wykùód. º Auffs neu auffgelegt und in allen dreyen Sprachen verbessert; neben einem Titul

6 Kurt Pilz, Johann Amos Comenius. Die Aus- Prag: Èeské akad. císa¬e Frantiðka Josefa gaben des ‚Orbis Sensualium Pictus’. Eine pro v«dy, slovesnost a um«ní, 1912, Nr. Bibliographie, Nürnberg: Selbstverlag der 20365. Stadtbibliothek, 1967. 9 Hertvík Jarník, Veðkerych spis¾ Jana Amosa 7 Jean George Théodore Graesse, Trésor de liv- Komenského 8. Orbis pictus, Brno: Úst¬ední res rares et precieux, ou nouveau Dictionnaire spolek Jednot uèitelskych na Morav«, Filo- bibliographique 2, Dresde [u.a.]: Kuntze, sofickå fakulta Masarykovy university, 1861, 234. 1929, XXXV. 8 Èen«k Zíbrt, Bibliografie Èeské historie 5,

371 Konrad Schröder, Die skandinavischen und baltischen Sprachen sowie Jiddisch und Rotwelsch º und drey Wörter=Register. º Wrydze Drukowaù y wyùozyù Jan Georg Wilken I. K. M Drukarz, 1682.10 Handelt es sich bei dieser Ausgabe um die vermeintlich litauische? Da im Titel nicht explizit erwähnt wurde, dass es sich bei der dritten Sprache um polnisch handelt, sondern nur eine polnische Übersetzung des Titels, des Druckortes und des Druckers erscheint, könnten hier möglicherweise die polnischen Textfragmente als litauische interpretiert worden sein. Diese Deutung scheint wahrscheinlich, da sich für eine derartige Verwechslung weitere Beispiele finden lassen.11 In Anbe- tracht der unzureichenden Informationen, die Graesse bietet, sowie der fehlenden Überlieferung durch andere Quellen, ist davon auszugehen, dass hier tatsächlich eine Verwechslung vorliegt. Ob diese auf Graesse selbst zurückgeht oder auf seine Quellen (die er nicht nennt), ist nicht mehr zu ermitteln. Die von Schröder vorgelegte Bibliographie verdient trotz aller Mängel unsere Beachtung. Bibliographien zu erstellen ist eine wichtige, zumeist langwierige und sehr undankbare Aufgabe. Um so mehr ist es zu würdigen, dass sich der Autor dieser Aufgabe angenommen hat. Mit der Einbeziehung der baltischen Sprachen in eine Bibliographie zu den skandinavischen Sprachen dokumentiert er ein vermeint- lich neues Ostseeraum-Verständnis, das aus der Perspektive des zusammenwach- senden Europas sehr modern anmutet, seine Wurzeln aber in der Geschichte hat. Die Darbietung von Informationen zum Baltischen in diesem Kontext bietet eine Chance, auch andere Interessentenkreise zu erreichen, sie für diese Thematik zu interessieren und damit neue Forschungsperspektiven zu eröffnen. Der relativ sorgfältig recherchierte Bestand der angeführten litauischen und lettischen Lehr- und Lernmittel an den westeuropäischen und US-amerikanischen Bibliotheken bie- tet dafür gute Voraussetzungen. Es bleibt zu wünschen, dass in absehbarer Zeit eine zweite Auflage dieser Bibliographie erscheint, die die Mängel der ersten behebt. Christiane Schiller

C HRISTIANE SCHILLER Gauta 2003 m. birþelio 13 d. Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Franckeplatz 1, Haus 24 D-06110 Halle (Saale), Deutschland el. p.: [email protected]

10 Für diese Information habe ich Frau Aija 11 Einen ähnlichen Fall, und zwar die Ver- Taimiòa von der Latvijas Akadçmiskâ wechslung einer polnischen mit einer ver- Bibliotçka in Rîga zu danken. Die Richtig- meintlich litauischen Bibel beschreibt Jo- keit der Titelangaben konnte von der Re- lanta Gelumbeckaitë in ihrem Aufsatz zensentin nicht überprüft werden. „Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuvið- kos knygos“, ALt 2, 2000, 89 (S. 75–98).

372 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Erdvilas Jakulis, Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai ir jø istorija

Daktaro disertacija, Vilnius, 2002, 160 p.

2002 metø geguþës 31 dienà Vilniaus universitete daktaro disertacijà apgynë Erdvilas Jakulis1. Jo darbo vadovas – prof. habil. dr. Bonifacas Stundþia. Oponavo net du habilituoti daktarai – prof. Evalda Jakaitienë ir prof. Zigmas Zinkevièius. Jau vien tai rodo, kad aptariamoji disertacija nëra eilinë. Èia tiek sinchroniðkai, tiek diachroniðkai iðsamiai iðnagrinëti 827 didþiajame Lietuviø kalbos þodyne uþfiksuoti tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai. Jie pasiþymi tuo, kad jø prezento formos yra pana- ðios á atitinkamas pirminiø ðakniniø veiksmaþodþiø a kamieno formas (plg. tdka ir ndða), o preterito ir bendraties formos primena iðvestiniø veiksmaþodþiø su priesaga -ëti formas (plg. tekbjo, tekbti ir baltbjo, baltbti). Pirmiausia Jakulis, remdamasis ðiuo- laikiniais þodþiø darybos principais, iðsklaidë ankstesniø tyrëjø abejones ir átikina- mai árodë, kad nagrinëjamojo tipo veiksmaþodþiai nëra vediniai (p. 7tt.). Tolesniuo- se skyriuose jis iðsamiai apraðë ðiø veiksmaþodþiø semantikà (p. 17–23), ðaknies struktûrà (p. 23–42), kirèiavimà (p. 43–52), nustatë jø diachroninius sluoksnius: lietuviø ir latviø kalbø atitikmenis (p. 53–76), jø giminaièius prûsø (p. 76–82), slavø (p. 82–107) ir kitose indoeuropieèiø kalbose (p. 107–123). Disertacijoje yra ir svarbiø minèiø, padedanèiø geriau suprasti, kaip atsirado netaisyklingas tekbti, tdka kaitybos tipas. Jis turi tiksliø atitikmenø tik latviø kalboje (plg. liet. tekbti, tdka, tekbjo ir latv. tecêt, teku, tecdju). Tuo remiantis daroma iðvada, kad ðis kaitybos tipas susidarë rytø baltø kalbose (p. 124). Toliau tiriant miðriuosius ir

1 Jis yra baltistø Antano Jakulio ir Audronës vo sudaryto Knygos Nobaþnystës þodþiø Jakulienës-Kaukienës sûnus. Savo tëvø indekso pirmàjà dalá (plg. recenzijà ALt 3, pramintais keliais eina ir jø duktë Dalia 2001, 293–297). Jakulytë, 1995 metais paskelbusi savo të-

373 Erdvilas Jakulis, Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai ir jø istorija kitus panaðius nereguliariosios kaitybos baltø kalbø veiksmaþodþius, svarbus ir kitas Jakulio pastebëjimas. Latviø kalbai bûdingas priesagos apibendrinimas vi- soms laikø formoms. Ið 123 bendrøjø rytø baltø kalbø tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiø 7% latviø kalbos atitikmenø turi du prezento variantus su -u/-dju, 6% – tik su -çju, plg. liet. murmbti, mùrma, murmbjo ir latv. dial. murmçt, -çju, -çju (p. 76). Jau ir anksèiau buvo pastebëtas latviø kalbos polinkis prastinti veiksmaþodþio kaitybos sistemà, plg. liet. daraf, dariaf, daryti ir latv. daru, darîju, darît, taip pat latv. meluôju, reiðkiantá tiek ‘meluoju’, tiek ir ‘melavau’2. Tai turint omenyje, bûtø galima ateityje naujai paþvelgti á lietuviðkuose XVI–XVII amþiaus raðtuose (daugiausia Maþosios Lietuvos) turimas ilgàsias preterito formas su -inojo greta trumposios bendraties su -inti ir prezento su -ina (plg. garbinojo, bet garbinti, garbina). Paprastai, remiantis latviø kalbos atitikmenimis su -inât, -inu / -inâju, -inâju, manoma, kad kadaise ir lietuviø kalboje egzistavusios bendratys su *-inoti3. Taèiau gal lietuviø kalba iðlaikiusi senesnæ bûklæ, o latviø kalba pagal preterito formas ilgainiui iðly- ginusi ðiø vediniø paradigmà? Èia atkreiptinas dëmesys ir á lietuviðkø priesagø -inti ir -inëti4 santyká. Remdamasis veldiniais ið indoeuropieèiø prokalbës, Jakulis pagrástai mano, kad tekbti, tdka kaitybos tipas formavosi ið ðakniniø a kamieno veiksmaþodþiø, plg. liet. tdka ir s. baþn. sl. tekR, teðti, liet. tdna ir s. ind. tanåkti ‘tena, krenka’ (p. 120). Svarbi ir kita iðvada, kad *tekçti tipo bendratis atsiradusi rytø baltø kalbose pa- gal analogijà su *tekç§â tipo preterito formomis (p. 120). Èia galima bûtø atkreipti dë- mesá á du dalykus. Pirma, bendratys galutinai susiformavo palyginti vëlai ið veiks- mø pavadinimø. Skirtingos bendraèiø formos (liet., latv. su -t(i), o pr. su -twei), ma- tyt, rodo, kad kadaise baltø (kaip ir kitose senosiose indoeuropieèiø5) kalbose veiks- mø pavadinimai buvo plaèiai daromi su priesagomis *-tu- ir *-ti-; ðie darybos tipai ëmë nykti bei stabarëti veikiausiai jau atsiskyrus rytø ir vakarø baltø kalboms. An- tra, rytø baltø kalbose pastebëtas ryðkus polinkis veiksmaþodinius daiktavardþius sieti su preterito kamienais. Antai lietuviø kalbos veiksmø pavadinimai su -imas6 ir

2 Plg. Ernstas Frenkelis, Baltø kalbos, Vilnius: Â. Îòêóïùèêîâ, Èç èñòîðèè èíäîåâðî- Mintis, 1969, 52. 0 0 0 ïåéñêîãî ñëîâîîáðàçîâàíèÿ, Ëåíèíãðàä: 3 Plg. Adalbert Bezzenberger, Beiträge zur Èçäàòåëüñòâî Ëåíèíãðàäñêîãî óíèâåðñè- Geschichte der litauischen Sprache, Göttin- òåòà, 1967, 104, plg. dar Ernst Fraenkel, gen: Verlag von Robert Peppmüller, 1877, „Zur Herkunft der litauischen Verba auf 112tt.; Jânis Endzelîns, Latvieðu valodas -inti und Adjektiva auf -intelis“, APh 7, gramatika, Rîgâ: Latvijas valsts izdev- 1938, 17tt.). 0 0 0 niecîba, 1951, 833tt.; Zigmas Zinkevièius, 5 Plg. Émile Benveniste, Noms d’agent et noms Lietuviø kalbos istorinë gramatika 2, Vilnius: d’action en indo-européen, Paris: Adrien Mokslas, 1981, 93. Tuo grindþiama ir ne- Maisonneuve, 1948. labai gera leksikografinë praktika þody- 6 Saulius Ambrazas, Daiktavardþiø darybos nuose atstatinëti lietuviø kalboje nesamas raida. Lietuviø kalbos veiksmaþodiniai vedi- bendratis su *-inoti (plg. ALt 1, 1999, 156- niai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- 157; 4, 2002, 286). 0 0 0 dykla, 1993, 21tt. 0 0 0 4 Jos abi, matyt, yra vardaþodinës kilmës ið bûdvardþiø priesagos *-ino- (þr. Þðèé

374 Archivum Lithuanicum 5 atitinkami latviðki vediniai su -ums7 ið pradþiø buvo daromi ið prezento formø, o vë- liau susieti su preterito kamienais, plg. liet. tekímas (Lz) → tekbjimas. Taigi norint galutinai iðaiðkinti tekbti, tdka tipo paradigmos genezæ, principinës svarbos yra preterito formos su *-ç§â, kuriø kilmë dar nëra iki galo aiðki. Tiesa, Jakulio disertacijoje, plaèiau nepasvarsèius, tiesiog konstatuojama: „Prie preterito kamiengalio *-ç- pridëtas antrinis kamiengalis *-§â-“ (p. 120). Þinoma, Jono Kazlaus- ko8 hipotezë, kad ilgosios *-ç§â (resp. *-â§â) tipo formos kilusios ið trumpøjø preterito formø su *-ç (resp. *-â), turi svariø argumentø: 1) trumposios formos (pvz., tekb, neðió) lietuviø kalbos tarmëse turimos dviejuose nesusisiekianèiuose arealuose – pietva- karinëse ir rytinëse ðnektose (plg. dar LKA III, þemël. 98); 2) panaðiø trumpøjø formø greta ilgøjø yra ir latviø kalbos tarmëse9; 3) prûsø kalbos tekstuose ilgøjø *-ç§â, *-â§â tipo formø visai neuþfiksuota, jas èia atitinka trumpesnës formos su *-ç, *-çi ir *-â, *-âi (plg. be, bçi ‘buvo’; eb-sgnâ, signai ‘þegnojo’)10; 4) trumposios baltø kalbø preterito formos su *-ç, *-â galbût turi ir kai kuriø atitikmenø kitose giminiðkose kalbose, plg. liet. db ir s. ind. ã-dhâ-t, gr. Æ-ϑη-κα, liet. sëdb ir s. baþn. sl. s«d«. Taèiau trumpàsias tekb tipo formas laikyti labai senomis kol kas trukdo jø akû- tinis galûnës kirèiavimas11. Tiesa, Williamas R. Schmalstiegas (1974, 156, plg. dar ALt 4, 2002, 238–239) mano, kad akûtas èia ásivestas vëliau vietoj anksèiau buvusio cirkumflekso. Bet ðiai hipotezei árodyti dar reikia iðsamesniø studijø. Be to, atkreiptinas dëmesys ir á kità taip pat dar nepakankamai iðplëtotà Kaz- lausko (1968, 348) mintá, jog åuklë, galvó tipo veiksmaþodþiai ankstyvajame raidos etape galëjæ bûti artimi daiktavardþiams ir galbût neturëjæ visø asmenø formø. Tad gal vertëtø ateityje naujai apmàstyti ankstesniø tyrëjø minëtà ir kai kuriø miðriojo tipo veiksmaþodþiø ryðá su vardaþodþiais, plg. sopbti ir sópë, skaudbti ir skaudq bei kt.12 Tiesa, kaip jau minëta, tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai nëra vediniai. Taèiau vardaþodinës prigimties formos á veiksmaþodþio sistemà pateko ne vien darybos keliu13, bet ir dël kitokiø prieþasèiø. Antai Ernstas Fraenkelis (KZ 53, 1925, 37; LEW

7 Ì[àÿ] Áàëòûíÿ, Ñóôôèêñàëüíîå ñëîâîîáðà- 11 Plg. A[leksas] Girdenis, V[ladas] Þulys, çîâàíèå îòãëàãîëüíûõ ñóùåñòâèòåëüíûõ â rec.: „Jonas Kazlauskas, Lietuviø kalbos is- ëàòûøñêîì ïèñüìåííîì ÿçûêå (íà -ðana, torinë gramatika“, Blt 8(2), 1972, 200–201; -ums, -îba, -iens). Àâòîðåôåðàò äèñ. Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w per- êàíä. ôèëîë. íàóê, Ðèãà, 1979, 15–16. spektywie porównawczej, Kraków: Wydaw- 8 Jonas Kazlauskas, Lietuviø kalbos istorinë nictwo Uniwersytetu Jagielloñskiego, gramatika, Vilnius: Mintis, 1968, 340tt. 2001, 217tt. Kazlausko hipotezës kritikà 9 Plg. dar Antons Breidaks, „Aorist and im- mini ir Jakulis disertacijos ávade (p. 3), ta- perfect relics in East Baltic dialects and èiau jos plaèiau neávertina. origin of Old Prussian be, bçi, bei“, Collo- 12 Plg. Pranas Skardþius, Lietuviø kalbos þo- quium Pruthenicum Secundum, ed. by Woj- dþiø daryba, Vilnius, 1943, 524. ciech Smoczyñski, Kraków: Universitas, 13 Dël to amþino rato: vardaþodis ´ veiks- 1998, 39tt. 0 0 0 maþodis ´ vël vardaþodis ´ ir vël veiks- 10 Plg. dar William R. Schmalstieg, An Old maþodis (plg. Îòêóïùèêîâ 1967, 107– Prussian Grammar, University Park-Lon- 109). 0 0 0 don: The Pennsylvania State University Press, 1974, 155tt.

375 Erdvilas Jakulis, Lietuviø kalbos tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiai ir jø istorija 714) veiksmaþodþio reikbti genezës ieðko tokiuose pasakymuose kaip yra reika14. Apskritai indoeuropeistai treèiàjá asmená linkæ vadinti savita sintaksine anga var- daþodinëms formoms á veiksmaþodþio paradigmà15. Tad galbût vardaþodinës kil- mës formø miðimas su senosiomis ðakninëmis veiksmaþodþio formomis, formuojan- tis preterito paradigmai, ir sudarë prielaidas atsirasti vadinamiesiems miðriojo tipo veiksmaþodþiams? Tai, aiðku, tik preliminari hipotezë tolesniems tyrimams. Kita vertus, ádomus ir Jakulio iðkeltas semantinis motyvas (t. y. duratyvinë vibratyvinë reikðmë bei jos morfologinio áforminimo poreikis) tekbti, tdka tipo veiksmaþodþiams plisti (p. 120–121). Taigi Jakulio disertacija, nors kol kas dar neiðleista atskira knyga, yra tikrai vertingas baltistikos veikalas, graþiai pratæsiantis disertanto mamos Audronës Kau- kienës darbus16. Saulius Ambrazas

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2003 m. sausio 18 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

14 Plg. dar Benjamins Jçgers, „Verkannte Be- Schmalstieg, The Historical Morphology of deutungsverwandtschaften baltischer the Baltic Verb“, Blt 36(1), 2002, 133–134. Wörter“, KZ 80, 1966, 66tt.; Kari Liukko- 15 Plg. Calvert Watkins, Geschichte der indo- nen, „Dël lietuviø kalbos veiksmaþodþio germanischen Verbalflexion, Heidelberg: daiktavardinës kilmës formø“, Jono Kaz- Carl Winter, 1969, 178. lausko diena: istorinës gramatikos dalykai. 16 Plg. Audronë Kaukienë, Lietuviø kalbos Tarptautinës konferencijos programa ir tezës, veiksmaþodþio istorija 1–2, Klaipëda: Klai- Vilnius: Vilniaus universitetas, 2000, 21– pëdos universitetas, 1994–2000. 0 0 0 22; Axel Holvoet, rec.: „William R.

376 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Alma Ragauskaitë, XVI–XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai

Daktaro disertacija, Vilnius, 2002, 222 p.

2002 metø spalio 9 dienà Lietuviø kalbos institute Alma Ragauskaitë apgynë daktaro disertacijà. Darbo vadovë – habil. dr. Vitalija Maciejauskienë. Èia iðsa- miai iðtirti XVI–XVIII amþiaus asmenvardþiai, iðrinkti daugiausia ið ávairiø Kau- no miesto savivaldos dokumentø, paraðytø lenkø, lotynø ir LDK kanceliarine slavø kalba1 (pastaroji disertacijoje ne visai tiksliai vadinama senàja gudø kalba). Tokiø asmenvardþiø uþraðymø surinkta per 11 300. Be to, jie lyginami ir su to meto asmenvardþiais ið kitø Lietuvos vietø. Panaudoti ir giminiðkø kalbø asmen- vardþiø tyrimo duomenys. Tad darbas daþnai praðoka Kauno miesto ribas. Di- sertacija paraðyta metodiðkai, kiekvienas teiginys iliustruotas gausiais autentiðka raðyba pateiktais pavyzdþiais. Prieduose rasime aptartø asmenvardþiø rodyklæ (p. 187–222). Nors ðis darbas skirtas asmenvardþiø istorijai, taèiau èia yra svarbiø duomenø ir iðorinei lingvistikai. Ypaè tai pasakytina apie lietuviðkø asmenvardþiø slavini- mo skyriø (p. 24–42). Ragauskaitë nustatë, kad XVI amþiuje Kauno raðtininkai neretai dar iðlaikydavo gana autentiðkas lietuviðkø asmenvardþiø lytis, nors jau tada nemaþa jø dalis turëjo slaviðkà priesagà -oviè (27,08% visø patroniminiø vyrø asmenvardþiø); nelietuviðkø asmenvardþiø lyèiø padaugëjo XVII amþiaus antroje pusëje, o XVIII amþiuje jos ëmë vyrauti. Tai ið dalies atspindi lietuviø kalbos

1 Dël termino plg. Christian S. Stang, Die kanceliarinë kalba“, Lietuviø kalbos enciklo- Westrussische Kanzleisprache des pedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- Grossfürstentums Litauen, Oslo: Det Norske dybos institutas, 1999, 592; Pietro Um- Videnskaps-Akademi i Oslo, 1935; Zig- berto Dini, Baltø kalbos. Lyginamoji istorija, mas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos Iki pirmøjø raðtø, Vilnius: Mokslas, 1987, institutas, 2000, 282–283. 0 0 0 117tt.; A[lgirdas] S[abaliauskas], ,,Slavø

377 Alma Ragauskaitë, XVI–XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai 0 0 0 vartojimo vieðajame gyvenime maþëjimà tuo metu2. Tiesa, lietuviø kalbos padëtis, matyt, skyrësi atskiruose miestuose. Tai rodo disertacijoje atliktas Kauno (1791– 1827 metø Ðv. Petro ir Povilo) ir Këdainiø (1752–1798 metø Ðv. Jurgio) baþnyèiø knygø palyginimas: XVIII amþiaus pabaigos këdainiðkiø pavardëse lietuviðkø bruoþø likæ daugiau negu maþdaug to paties meto kauniðkiø (p. 44–45). Ádomu ir tai, kad didþioji pavardþiø lenkinimo banga XVIII amþiuje sutampa su leksikos slavybiø antplûdþiu á LDK lietuviðkus raðtus. Ir vienu, ir kitu atveju matyti sustip- rëjusi (palyginti su XVI–XVII amþiumi) orientacija á prestiþinæ lenkø kalbà. Be to, XVIII amþiaus lietuviø autorius leksikos slavybes vartoti skatino tuo metu Europoje populiarus makaroninis stilius. Tad Baroko epochoje skoliniai galëjo tapti savitu intelektualumo bei aukðtojo stiliaus þenklu3. Lietuviðkø asmenvardþiø slavinimui ypatingà poveiká darë raðtininkai bei jø intencijos (p. 44)4. Juk raðtininkai anuomet daþniausiai buvo nelietuviai. Kaip malonià iðimtá èia galima bûtø priminti Vido Garliausko Ðiaulënø baþnyèios santuokø knygose rastus lietuviðkus áraðus, darytus 1719–1738 metais5. Jie uþra- ðyti nusiþengiant to meto Baþnyèios nuostatams, kurie primygtinai reikalavo ra- ðyti lotyniðkai, ir rodo ypatingà klebono nusiteikimà lietuviø kalbos atþvilgiu. Be to, ðie áraðai daryti tuo metu, kai Kaune lietuviðkos pavardës buvo masiðkai len- kinamos. Kita vertus, pavardþiø slavinimo procesui galëjo turëti átakos ir paèiø gyven- tojø intencijos. Antai disertacijoje paþymima, kad vienoje ir toje paèioje 1791– 1827 metø Kauno parapinës Ðv. Petro ir Povilo baþnyèios knygoje maþiau buvo slavinamos Kauno priemiesèiø bei ðiai parapijai priklausiusiø kaimø gyventojø negu paèiame Kauno mieste gyvenusiø miestieèiø pavardës (p. 43–44). Tai galbût rodo, kad XVIII amþiuje tarp miestieèiø buvo prestiþiðka turëti lenkiðkas pavar- dþiø formas, o toliau nuo miesto gyvenæ lietuviai, geriau iðlaikæ gimtàjà kalbà,

2 Plaèiau apie tai þr. Jurgis Lebedys, Lietuviø Miko Vaicekausko apologijos Mykolui Ol- kalba XVII–XVIII a. vieðajame gyvenime, ðevskiui“, Naujasis Þidinys-Aidai 6, 1996, Vilnius: Mokslas, 1976; Petras Jonikas, 579–580; Aleksas Girdenis, Petras Skir- Lietuviø kalba ir tauta amþiø bûvyje. Visuo- mantas, 1759 metø ,,Ziwatas“, Vilnius: meniniai lietuviø kalbos istorijos bruoþai, Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, Chicago: Lituanistikos instituto leidykla, 1998, IX–XII (taip pat recenzijà ALt 1, 1987, 69tt., 116tt. 1999, 195–196); Juozas Karaciejus, ,,Dël 3 Plg. Aleksas Girdenis, Kalbotyros darbai 2, XVIII a. raðtø kalbos“, LKK 39, 1998, 134– Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos 139. institutas, 2000, 393; Artûras Tereðkinas, 4 Þr. dar Z[igmas] Zinkevièius, Lietuviø antro- ,,Stiliaus ir þanro problemos M. Aliðausko ponimika. Vilniaus lietuviø asmenvardþiai ir K. Lukausko pamoksluose“, Senoji Lietu- XVII a. pradþioje, Vilnius: Mokslas, 1977, vos literatûra 1. Senosios literatûros þanrai, 96tt.; Ì[åéëóòå] Ðàìîíåíå, Ëèòîâñêèå Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, ôàìèëèè êîíöà XVIII â. Àâòîðåô. äèñ. 1992, 133–134; Mikas Vaicekauskas, êàíä. ôèëîë. íàóê, Âèëüíþñ, 1987, 7–8. ,,Prieðkalbë Jonui Palioniui, arba Mykolo 5 Vidas Garliauskas, ,,Lietuviðki Ðiaulënø Olðevskio apologija“, Naujasis Þidinys-Ai- baþnyèios áraðai 1719–1738 metø santuo- dai 4, 1996, 208; Giedrius Subaèius, ,,Dël kø metrikuose“, ALt 3, 2001, 213–250.

378 Archivum Lithuanicum 5 vartojo autentiðkas lietuviðkas pavardes. Zigmas Zinkevièius (1977, 117) pana- ðiai interpretuoja XVII amþiaus Vilniaus miesto aukðtuomenës ir prastuomenës asmenvardþiø uþraðymø skirtumus. Ne tik etimologus, bet ir iðorinës lingvistikos bei Lietuvos istorijos tyrëjus turëtø sudominti platus asmenvardþiø kilmës skyrius (p. 119–154)6. Antai ið jo aiðkiai matyti, kad XVI–XVIII amþiuje Kaune gyveno gausi vokieèiø bendruomenë. Tai rodo ir istorikø tyrimai7. Kita vertus, per nagrinëjamàjá laikotarpá laipsniðkai maþëjo grynai lietuviðkos kilmës asmenvardþiø (XVI amþiuje 24% ´ XVII amþiuje 16% ´ XVIII amþiuje tik 12%). Tiesa, rengiant disertacijà spaudai galima pageidauti prie kiekvieno ðiame skyriuje pateikiamo asmenvardþio nurodyti jo kilmës pamatà (plg. Zinkevièius 1977). Disertacijoje iðsamiai aptartas kaunieèiø pavardþiø susidarymas (p. 73–99)8. Ragauskaitë nustatë, kad Kauno diduomenei priklausæ lietuviai bei èia gyvenæ vokieèiai jau XVI amþiaus pradþioje turëjo paveldimas pavardes, o XVII antrojoje pusëje visi kaunieèiai buvo uþraðomi su pavardëmis9. Tai leidþia manyti, kad miestuose gyvenæ lietuviai pavardes ágijo anksèiau nei valstieèiai. Pastarøjø pavar- dþiø formavimàsi iðsamiai iðtyrë Vitalija Maciejauskienë10. Gal kiek fragmentiðkesnis yra asmenvardþiø darybos apraðas (p. 100–119). Èia galima buvo labiau iðryðkinti XVII amþiuje vykusius lietuviðkø vyrø asmenvardþiø darybos pokyèius. Antai ið pirmajame priede pateiktos statistikos (p. 182) matyti, kad XVII amþiuje, palyginti su XVI, smarkiai padaugëjo kaunieèiø asmenvardþiø su priesagomis -aitis (24 ´ 41) bei -(i)ûnas (16 ´ 31) ir labai sumaþëjo atitinkamø vediniø su -iðkis (38 ´ 4), ðiek tiek ir su -(i)onis (34 ´ 24)11. XVIII amþiuje Kauno miesto pavardþiø uþraðymø su lietuviðkomis priesagomis beveik nebeliko.

6 Þr. dar Alma Ragauskaitë, ,,XVI a. antro- plg. Zinkevièius 1977, 64–65; Zigmantas sios pusës Kauno miestieèiø lietuviðkos Kiaupa, ,,Ðiauliø gyventojø kaita ir pasto- kilmës asmenvardþiai“, ALL 41, 1999, vumas XVII–XVIII a.“, Ðiauliø miesto savi- 145–158; ,,XVII a. pirmosios pusës Kauno valdai 200. Respublikinës istorikø mokslinës miestieèiø asmenvardþiø kilmë“, ALL 43, konferencijos tezës, Ðiauliai: Titnagas, 2000, 93–110. 0 0 0 1991, 3–4. 0 0 0 7 Plg. Zenonas Ivinskis, Lietuvos prekyba, 10 Vitalija Maciejauskienë, Lietuviø pavardþiø Kaunas: Vytauto Didþiojo universitetas, susidarymas, Vilnius: Mokslas, 1990. 1934, 10–25; Jonas Puzinas, Rinktiniai rað- 11 Apie bendras tëvavardinës kilmës asmen- tai 2, Chicago: Lituanistikos instituto lei- vardþiø darybos tendencijas Lietuvoje þr. dykla, 1983, 179tt.; Zigmantas Kiaupa, Antanas Salys, Raðtai 2, Roma: Lietuviø ,,Kovos tarp liuteronø ir katalikø Kauno katalikø mokslø akademija, 1983, 51–52; mieste iki XVIII a. vidurio“, Religinës kovos Z[igmas] Zinkevièius, ,,Tëvavardinë as- ir erezijos Lietuvoje 4, Vilnius: Mintis, 1977, menvardþiø sistema Lietuvoje“, Blt 2 13–26. 0 0 0 priedas, 1977, 151–156; V[italija] Macie- 8 Þr. dar Alma Ragauskaitë, ,,Kauno mies- jauskienë, ,,Lietuviø asmenvardþiø prie- tieèiø pavardþiø formavimasis XVI– sagø paplitimas XVII a.“, LKK 17, 1977, XVIII a.“, ALL 46, 2001, 123–143. 159–165. 0 0 0 9 Panaðiu laiku, matyt, formavosi ir kituose miestuose gyvenusiø lietuviø pavardës,

379 Alma Ragauskaitë, XVI–XVIII a. kaunieèiø asmenvardþiai 0 0 0 Reikia tikëtis, kad ávairiais poþiûriais svarbus Almos Ragauskaitës darbas grei- tai bus iðleistas atskira knyga. Saulius Ambrazas

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2003 m. sausio 28 d. Lietuviø kalbos institutas Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

380 Archivum Lithuanicum 5 Archivum Lithuanicum 5, 2003 ISSN 1392-737X, ISBN 3-447-09312-9

Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose

Daktaro disertacija, Kaunas, 2002, 166 p.

2002 metø lapkritá Vytauto Didþiojo universitete Jovita Erichsmeier apgynë dak- taro disertacijà Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose (166 p.). Darbo vadovas prof. habil dr. Vytautas Ambrazas. Sudëtiniai senosios lietuviø raðtijos sakiniai – iki ðiol vis dar maþai tirta istorinës sintaksës sritis. Imtis ðios rûðies ðalutiniø sakiniø istorijos doktorantæ paskatino ryðkûs sintaksinës sandaros pokyèiai, ávykæ lietuviø kalboje daugiau negu per keturis amþius. Disertacijoje keliami du pagrindiniai tikslai: 1) iðtirti XVI–XVII amþiaus Maþo- sios Lietuvos autoriø raðtuose paliudytus tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutinius sakinius bei nustatyti ne tik jungtukø pasiskirstymà, bet ir sakiniø modelius, bû- dingus XVI amþiaus gyvajai kalbai, ið pastarøjø iðskiriant modelius, kurie jau tuomet buvo archaizmai; 2) remiantis tyrimo rezultatais, palyginti XVI amþiaus lietuviø kalboje vartotø minëtø rûðiø sakiniø modelius su dabartiniais ir mëginti nustatyti pagrindinæ raidos kryptá. Darbo uþdaviniu disertacijoje laikoma surinktø sudëtiniø sakiniø analizë trimis aspektais: 1) prijungiamøjø jungtukø distribucija, 2) modeliø iðskyrimas ir 3) tari- niais einanèiø veiksmaþodþiø morfologinës raiðkos tyrimas. Taip suformuluoti tikslai ir uþdaviniai verèia kelti klausimà, kas ið tiesø ðioje disertacijoje bus nagrinëjama: kalba kaip sistema ar kalba kaip kalbëjimo aktas.

1. Norint tai suprasti, reikia pradëti nuo objekto ir temos. Apibrëþdama tiria- muosius ðaltinius, autorë nurodo:

Medþiaga ðiam darbui surinkta ið visø svarbiausiø XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtø: Martyno Maþvydo 1547 metø katekizmo, Giesmës ðv. Ambroziejaus (1549), Formos krikðtymo (1559) ir abiejø giesmyno daliø (pirmoji dalis – 1566, ant-

381 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose roji – 1570 m.), Baltramiejaus Vilento Enchiridiono (1579) ir Evangelijø bei epistolø (1579), Jono Bretkûno postilës (1591) ir jo verstø Mato bei Luko evangelijø (1580), taip pat ið Simono Vaiðnoro Þemèiûgos teologiðkos (1600). Ið Wolfenbüttelio postilës (1573) [...] èia tiriami sakiniai nerinkti [...] (p. 10). Ar ðitie veikalai ið tiesø yra visi svarbiausi XVI–XVII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtai? Èia iðvardyti darbai, áskaitant ir Vaiðnoro Þemèiûgà teologiðkà, paraðyti XVI amþiuje. Ið XVII amþiaus nëra në vieno Maþosios Lietuvos autoriaus kûrinio. Jei bûtø tiriamas dviejø ðimtmeèiø laikotarpis, tai turëtø bûti analizuojamas Jono Rë- zos Psalteras Dovydo (1625)1, Lozoriaus Zengðtoko, Danieliaus Kleino, Jono Rikovi- jaus giesmynai ir maldynai2, rankraðtiniai þodynai Lexicon Lithuanicum ir Clavis Germanico-Lithvana, Kleino ir Sapûno–Ðulco gramatikos. Èia ypaè iðskirtina Kleino gramatika3. Nors ji paraðyta lotyniðkai, taèiau skyriuje apie jungtukus (De Conjunc- tionibus) pateikiami sàlygos (Conditionales) ir nuolaidos (Conceßiv¿) jungtukai bei jø lotyniðki atitikmenys (KlG 142). Pateikdamas asmenavimo paradigmas, prie vadi- namojo subjunktyvo (Subjunctivus) veiksmaþodþiø Kleinas priraðo jungtukus (kar- tais su lotyniðkais atitikmenimis, plg. Jey / jeib / idant wadíntas buãíau / µi, ut vocarer, butumbei / butu KlG 104; Jeib / jog / idant µakâãia / µakâãiau / µakâtumbei / µakâtu KlG 113). Skyriuje apie jungtukø konstrukcijas (De Conµtructione Conjunctionum) jis bando diferencijuoti ir jø vartosenà, daugiausia dëmesio skirdamas reikðmës santykiams su veiksmaþodþio nuosaka (KlG 173–174). Nors disertacijoje ið tiesø nagrinëjami tik XVI amþiaus Maþosios Lietuvos kûri- niai, taèiau visame tekste jie laikomi XVI–XVII amþiaus raðtais. Baigiamosios iðva- dos (p. 160–161) daromos taip pat apie XVI–XVII amþiaus Maþosios Lietuvos raðtuose vartotus jungtukus, sakiniø modelius ir tariniais einanèiø veiksmaþodþiø morfologinæ raiðkà, plg.:

1 Rëza, suredagavæs Bretkûno 1580 metais 2 Nors XVII amþiuje dalis giesmiø buvo per- iðverstà Psalmynà pagal Lutherio Biblijà, spausdinama ið Maþvydo ir Bretkûno pateikë naujà Psalmyno versijà; apie tai giesmynø, taèiau naujieji giesmynai buvo plaèiau þr. Friedrich Scholz, „Einleitung“, pildomi naujomis giesmëmis, ið naujo re- Textkritische Edition der Übersetzung des daguojami (ypaè Kleino giesmynas – jame Psalters in die Litauische Sprache von Johan- ádëtos 108 naujos giesmës), þr. Jurgis Le- nes Bretke, Pastor zu Labiau und Königsberg bedys, Senoji lietuviø literatûra, Vilnius: i. Pr., nach der Handschrift aus dem Jahre Mokslas, 1977, 110–117; Dainora Pociûtë, 1580 und der überarbeiteten Fassung dieses XVI–XVII a. protestantø baþnytinës giesmës. Psalters von Johannes Rehsa, Pastor zu Lietuvos Didþioji Kunigaikðtystë ir Prûsø Lie- Königsberg i. Pr., nach dem Druck aus dem tuva, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tauto- Jahre 1625 nebst der Übersetzung des Psalters sakos institutas, 1995. in die deutsche Sprache von Martin Luther 3 [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Litvani- nach der Ausgabe aus dem Jahre 1545, unter ca [...] à M. DANIELE Klein [...] REGIO- Mitarbeit von Friedemann Kluge, mit eine MONTI, Typis & µumptibus JOHANNIS Einleitung versehen und herausgegeben REUSNERI, ANNO crisogon%aV cIš. Išc. von Friedrich Scholz, Paderborn, München, LIII. Remiamasi perspaudu: Pirmoji lietu- Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002, viø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinë XXV, LXXI. politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957 (toliau – KlG).

382 Archivum Lithuanicum 5 XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose ið viso rasti 783 neverstiniai arba savo sandara nuo originalø besiskiriantys tikslo sakiniai (p. 50);

XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtams nebûdingi nuolaidos sakiniai, kuriø poriniu jungtuku norint...vienok bei jo variantais prijungtam ðalutiniam dë- meniui pagrindinio atþvilgiu bûdinga interpozicija (p. 144);

XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose pagrindinë tikslo ðalutiniø sakiniø prijungimo priemonë yra jungtukas idant ir jo variantas idanti; jungtukai jeib ir jeng tikslo reikðme vartojami nepalyginamai reèiau, o dabartinëje lietuviø kalboje pla- èiai ásigalëjæs jungtukas kad tikslo reikðme èia dar visai nevartojamas (p. 160). Kita vertus, jei nutarta analizuoti ið esmës keturiø XVI amþiaus Maþosios Lie- tuvos autoriø veikalus – Maþvydo, Vilento, Bretkûno ir Vaiðnoro, lyginimui imant dar Mikalojaus Daukðos (vidurinis raðomosios kalbos variantas) bei Konstantino Sirvydo raðtus (rytinis raðomosios kalbos variantas), tai analizës tikslas turëtø bûti ne kalba kaip sistema, o kalba kaip kalbëjimo aktas, t. y. analizë turëtø bûti skirta pasirinktø autoriø bûdingiems sintaksës bruoþams, jø individualumui, kalbos mo- këjimui nustatyti. Tokiu atveju pavyzdþius ið verstiniø tekstø (tokiø XVI amþiuje daugiausia) reikëtø gretinti su originaluose esanèiais atitikmenimis ir tirti, kokià átakà kiekvieno autoriaus sintaksei darë originalai, iðryðkinti skirtumus, paaiðkinti prieþastis. Disertacijoje daugiausia dëmesio vis dëlto skiriama nustatyti tiems mo- deliams, kurie buvo bûdingi XVI–XVII amþiaus Maþosios Lietuvos gyvajai kalbai arba jau buvo netgi archaizmai, atspindintys chronologiðkai ankstesná raidos tarps- ná negu tiriamasis. Disertacijoje ypaè vertingais laikomi senuosiuose raðtuose esantys originalûs sakiniai ir tie verstiniai sakiniai, kuriems vertimo ðaltiniai þymesnës átakos netu- rëjo. Jie analizuojami pirmiausia. Sakiniø originalumas nustatomas remiantis filo- loginës interpretacijos metodu, kurio esmæ sudaro verstiniuose raðtuose randamø konstrukcijø sistemiðkas gretinimas su vertimo ðaltiniais. Pagal santyká su origi- nalais tiriami sakiniai skirstomi á tris grupes: 1) originalius ir tiesioginiø atitikme- nø vertimo ðaltiniuose neturinèius sakinius; 2) sakinius, kuriuos vertimo ðaltiniuo- se atitinka skirtingos sandaros sakiniai ir 3) sakinius, kuriø sandara sutampa su originalais, bet skiriasi tik ðalutiniam dëmeniui prijungti vartojamais jungtukais (p. 13). Mokslui svarbûs ir tie pavyzdþiai, kurie iðversti paþodþiui, ir tie, kuriuos verèiant nutolta nuo originalø. Pastarieji gali paliudyti tam tikrø lietuviðkø kon- strukcijø atsparumà verstinëms ir gebëjimà su jomis konkuruoti. Pagal kà sakiniai skirstomi á tris minëtas grupes? Koks filologinio metodo san- tykis su vidinës rekonstrukcijos metodu? Treèioji grupë – originalus atitinkantys modeliai – abejoniø beveik nekelia, taèiau pirmosios dvi grupës labai problemiðkos. Antai kalbant apie tikslo sakinius, sakoma, kad ið viso rasti 1903 sakiniai, o per aðtuonis ðimtus tyrimui surinktø tikslo sakiniø nëra verstiniai: jie rasti ið dalies originalioje Bretkûno Postilëje, Vaiðnoro paraðytoje Þemèiûgos teologiðkos lietuviðkoje prakalboje bei tose Maþvydo ir Vilento raðtø dalyse, kuriø vertimo ðaltiniai dar

383 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose nenustatyti, taip pat originalaus Sirvydo pamokslø rinkinio pirmojoje dalyje (p. 16, ðiuo poþiûriu plg. dar p. 26, 50, 75, 76, 82, 103, 119 ir t. t.). Jei vertimo ðaltinis nenustatytas, ar galima teigti, kad sakinys neverstinis? Ar neradus atitikmens vie- name ðaltinyje yra pagrindo teigti, kad sakinys originalus, ir priskirti já pirmosioms dviem grupëms? Tokio skirstymo patikimumo analizæ reikia pradëti nuo Vilento Enchiridiono ir Evangelijø bei Epistolø (1579) bei jø vertimo ðaltiniø. Pavyzdþiai ið Enchiridiono disertacijoje lyginami su Lutherio Enchiridiono 1529 metø leidimu. Taèiau Reinhol- das Trautmannas nustatë, kad pagrindinis Vilento katekizmo ðaltinis yra 1543 metø Leipzigo leidimas ENCHIRIDION Der Kleine Catechismus. Fur die gemeine Pfar- herr vnd Prediger. D. Mart. Luther. Leipzig. Vilentas dar gali bûti naudojæsis ir visais ar keliais Wittenbergo leidimais4. Taigi Vilento katekizmas lyginamas ne su tuo ðaltiniu, ið kurio buvo verstas. 1529 metø Lutherio katekizme neradus atitikmens ar radus kitokios sandaros sakinio modelá, sakoma, kad toks kalbos vienetas laiky- tinas originaliu (plg. 62, 89, 90, 91 ir t. t.). 1529 ir 1543 metø Lutherio katekizmus skiria 14 metø. Katekizmø XVI amþiaus leidimai gerokai skyrësi vienas nuo kito dël dviejø prieþasèiø: ir dël to, kad pats Lutheris juos taisë, ir dël to, kad savavaliðkai daug kà keitë patys spaustuvininkai. Pavyzdþiai ið Vilento Evangelijø bei Epistolø disertacijoje lyginami tik su Lutherio Biblijos 1546 metø leidimu. Taèiau, versdamas Evangelijas, Vilentas neabejotinai rëmësi Vulgata ir graikiðku Naujuoju Testamentu. Bretkûnas, á savo Postilæ nuraðy- damas Vilento tekstus, daugiausia taisë bûtent tas vietas, kurias Vilentas buvo iðvertæs ið Vulgatos ar graikiðko NT, plg. Lk 1,78:

EE 15421–23 Per jµc¸ias mielaµchirdingiµtes Diewa mu=ºµu / Per kurias mus atlankie ateidams iµch º aukµchta

BP II 23313–15 Per µchirdiµchka mielaµchirdingiµte º Diewo muµu / Per kure mus atlanke º Vátekeghimas iµch aukµchto LB Durch die herãliche barmherãigkeit vnµers Gottes, Durch welche vns beµucht hat der Auffgang aus der Hæhe V per viscera misericordiae Dei nostri, in quibus visitavit nos oriens ex alto G di“ spl@gcna æl#ouV qeoÒ =män, æn oÅV æpisk#yetai =m V ànatol¦ æx ÖyouV Dël to analizuojamus sakinius ið Vilento Evangelijø bei Epistolø neuþtenka lyginti tik su Lutherio Biblija. Tuo tarpu disertacijoje, jei Vilento sakinys nesutampa su 1546 metø Lutherio Biblija, jis priskiriamas prie originaliø ar savo sandara nuo originalø besiskirianèiø sakiniø. Antai p. 77 teigiama, kad Vilento raðtuose yra 17

4 Reinhold Trautmann, „Die Quellen der drei Altpreussiche Monatsschrift 46, 1909, 478– altpreussischen Katechismen und des En- 479. chiridions von Bartholomaeus Willent“,

384 Archivum Lithuanicum 5 sàlygos sakiniø, kurie savo sandara skiriasi nuo originalo – Lutherio Biblijos. Ið p. 78 pateiktø pavyzdþiø èia bus palygintas tik vienas, kuris ið tiesø skiriasi nuo Lutherio Biblijos, bet jis sutampa su Vulgata ir graikiðku NT, plg. Mt 4,3:

EE 4323–25 Iey eµµi º µunus Diewa / liepk / idant tie akmenis d¾n± pa=º wirµtu LB Biµtu Gottes µon, µo µprich, das dieµe µtein brot werden V Si Filius Dei es, dic, ut lapides isti panes fiant G eá uÂÊV e¿ toÒ qeoÒ, eápŸ Ãna o l%qoi oÙtoi Àrtoi g#nwntai Taigi jungtuko jei atitikmuo yra Vulgatoje ir graikiðkame NT, taèiau disertacijoje daroma iðvada, kad „tokiu atveju èia aptariami lietuviðki pavyzdþiai verèiami prieðingai originalui ir iðlaikoma lietuviø kalbai bûdinga sàlygos sakinio sandara: ðalutinis sakinys jungiamas hipotaktiniu jungtuku jei“ (p. 77). Tokiø pavyzdþiø yra ir daugiau (plg. kad ir p. 92 esanèius EE 12724 ir EE 1774 pavyzdþius, neatitinkan- èius vokiðkø salygos sakiniø, kuriuose ðalutinis dëmuo sudarytas su inversija, su atitinkamais lotyniðkais ir graikiðkais dëmenimis). Vadinasi, ið Vilento Enchiridiono ir Evangelijø bei Epistolø imtø ðalutiniø sakiniø analizë pagal santyká su originalais nëra patikima – kai kurie sakiniai nepagrástai priskirti originaliems ar nuo origi- nalo besiskiriantiems sakiniams. Problemiðki kai kurie pavyzdþiai ir ið Bretkûno Postilës. Teigiama, kad ji pusiau originali, o ið jos imti sakiniai – neverstiniai (p. 34, 37, 84, 133, 134 ir t. t.). Diser- tacijoje atsiribojama nuo perikopiø – jos nelaikomos autentiðkais Bretkûno kalbos faktais, taèiau neinformuojama, ar imta pavyzdþiø ið pirmoje dalyje esanèios 40 puslapiø „Passio“. Pamokslø ir „Passio“ ðaltiniai iki ðiol nenustatyti. Bretkûnas rëmësi kitø protestantø teologø darbais ir pamoksluose gali bûti verstø fragmentø. Kol neatlikta visos Postilës filologinë analizë ir iki galo nenustatyta jos teksto isto- rija, kiek neatsargu laikyti visiðkai originaliais netgi pamokslø sakinius. Antai disertacijoje (p. 35) cituojamas sakinys Ant Swieto buwa ubagu / º Ieib mums ghis

µuµµimiltu / º Dangui bagotais daritu / º Angelams mus priligintu (BP I 10[18]3–6) yra giesmës posmas, paþodþiui nuraðytas arba ið Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø pir- mos dalies (MþG I 18214–17), arba ið tos paèios giesmës, pakartotinai perspausdintos Bretkûno Giesmëse Duchaunose (1589). Tai giesmë „Pagirtas buk Iesu Christe“, versta ið vokieèiø kalbos „Gelobest seistu Iesu Christ“. Disertacijoje neverstiniais laikomi ir sakiniai ið Maþvydo raðtø, jei jø ðaltiniai nenustatyti (p. 35, 76, 82 ir t. t.). Dël ligðiolinës senøjø raðtø filologinës analizës nepaisymo ar nepakankamo pai- symo tampa abejotina dalis lingvistinës analizës rezultatø. Tai ypaè pasakytina apie duomenis lentelëse Nr. 3, 7, 11, kur pirmasis skaièius reiðkia neverstiniø, ant- rasis – verstiniø, kuriuos originale atitinka skirtingos sandaros sakiniai, treèiasis – paþodþiui iðverstø sakiniø kieká. Iðimtis èia ið dalies yra tik treèiasis skaièius – paþodþiui iðversti ir tik jungtukais nuo originalo besiskiriantys sakiniai, bet ir tas skaièius rodo sakinius, kurie atitinka tik disertacijoje lygintus originalus.

385 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose Ðioje vietoje jau tenka apgailestauti, kad vis dar neatlikta visø XVI amþiaus lietuviðkø raðtø filologinë analizë, nenustatyti visø vertimø ðaltiniai, vertimai sis- temingai nesugretinti su originalais, nepakankamai atskleista paèiø kûriniø istorija ir jø teksto istorija.

2. Nors disertacijoje ypaè vertingais laikomi senøjø raðtø originalûs ir tie vers- tiniai sakiniai, kuriems vertimo ðaltiniai þymesnës átakos neturëjo, taèiau dël neat- sargiai taikytø ankstesnës filologinës analizës rezultatø ne ðitie tyrimo aspektai laikytini reikðmingiausiais. Senøjø raðtø tyrëjams bus tikrai naudinga disertacijoje sukaupta medþiaga ir kalbos kaip kalbëjimo akto analizë. Tad vertinant atliktà darbà, ðiuo atveju reikia þiûrëti ne á tai, kur buvo taikyta, o á tai, kur pataikyta. Disertacijoje iðanalizuoti keturiø svarbiausiø XVI amþiaus Maþosios Lietuvos autoriø – Maþvydo, Vilento, Bretkûno ir Vaiðnoro – vartoti tikslo, sàlygos ir nuo- laidos ðalutiniai sakiniai. Jie lyginti su Daukðos ir Sirvydo raðtuose rastais saki- niais. Nustatyta ðalutiniams sakiniams prijungti vartojamø jungtukø forma ir di- stribucija, atkreiptas dëmesys á pasiskirstymo netolygumà. Duomenys pateikiami lentelëse (p. 23, 24, 72, 73, 128, 130 ir kt.). Pagrindinë tikslo ðalutiniø sakiniø jungimo priemonë – dabartinëje lietuviø kalboje jau periferinis jungtukas idant ir jo forma idanti. Ðis jungtukas retesnis tik Maþvydo raðtuose (nesudaro në pusës visø pavartotø tikslo jungtukø). Jungtukas jeng itin daþnas Vaiðnoro Þemèiûgoje teologið- koje, retesnis Maþvydo ir Vilento raðtuose, visai nevartojamas Daukðos raðtuose ir Sirvydo Punktuose sakymø (analizuota tik pirma dalis). Pastarajame ðaltinyje jau randamas ir dabartinëje kalboje vartojamas funkcinis jungtukas kad. Ypaè svarbu, kad analizuojant ne tik jungtukø distribucijà, bet ir sakiniø mode- lius, iðskirta, kurie ið jø bûdingi atskiriems autoriams, taigi iðryðkinamas jø sintak- sës individualumas. Antai nustatyta, kad tik Bretkûno ir Vaiðnoro raðtams bûdingi tikslo sakiniai, sudaryti pagal modelius idant <...> tada/tad...Vf, jeib <...> tada...Vf ir jeng <...> tad...Vf, gretintinus su vienu ið sàlygos sakiniø modeliø jei <...> tada...Vf. Maþvydo ir Bretkûno raðtuose nustatyta kitokia jungtuku jeib prijungtø sàlygos sakiniø morfologinë raiðka. Tik Bretkûno Postilëje pasitaiko nuolaidos sakiniø, jungiamø jungtuku net, bet ðiam autoriui nebûdingas jungtukas norint. Maþvydo raðtuose nevartojamas ðalu- tinius nuolaidos dëmenis jungiantis jungtukas kaèei, tuo tarpu Vaiðnoras vartojo dar ir jo variantus kaè bei kaèeigel. Pagrindinë nuolaidos sakiniø jungimo priemonë analizuotuose tiek Didþiosios, tiek Maþosios Lietuvos raðtuose – poriniai jungtukai. Nuo dabartinës lietuviø kalbos pagal vartojamus nuolaidos jungtukus labiausiai skiriasi Vilentas, Bretkûnas ir Vaiðnoras. Disertacijoje nustatyta, kad pagrindinë ðalutiniø sàlygos sakiniø jungimo prie- monë Maþosios Lietuvos raðtuose – jungtukas jei bei jo variantai jeig, jeigi, jeigu, daug retesnis jungtukas kada ir jo variantas kad, reèiausias jeib ir jo variantas jeibeg. Lyginamuose Daukðos ir Sirvydo tekstuose taip pat daþniausias jungtukas jei, bet èia jau vartojamas ir dabartinei lietuviø kalbai bûdingasis kad.

386 Archivum Lithuanicum 5 Vertinant kalbos kaip kalbëjimo akto analizæ, darbo trûkumu laikytina tai, kad iðvadose (p. 160–161) neatsispindi nagrinëtø lietuviðkø sakiniø santykis su origi- nalais, nëra apibûdinama nei vokiðkø, nei lotyniðkø ar lenkiðkø ðaltiniø átaka. Siekis nustatyti struktûrinius XVI–XVII amþiuje vartotø ir dabartinëje kalboje vartojamø sakiniø pakitimus bei raidos tendencijas kartais atrodë per didelis uþ- mojis – reikëjo ðokti nuo XVI iki XXI amþiaus, – taèiau senosios raðtijos ir dabar- tinës kalbos sintaksës lyginimas taip pat davë ádomiø rezultatø. Ávairiaplanë ana- lizë ne tik parodë tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniø sakiniø raidos netolygumà, kai kuriø jos elementø konservatyvumà, bet ir atkreipë dëmesá á probleminius ir toliau tirtinus istorinës sintaksës klausimus. Ona Aleknavièienë

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2003 m. liepos 25 d. Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

387 Jovita Erichsmeier, Tikslo, sàlygos ir nuolaidos ðalutiniai sakiniai XVI–XVII a. Maþosios Lietuvos autoriø raðtuose 388 Archivum Lithuanicum 5