Pagoniškojo Lietuvių Ir Prūsų Panteono Raida

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

RIMANTAS BALSYS

PAGONIŠKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Metodinė priemonė

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

RIMANTAS BALSYS

PAGONIŠKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Metodinė priemonė

KLAIPĖDA, 2014 Leidžiama Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto redakcijos kolegijos nutarimu Nr. 78.

Aprobuota Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros posėdyje 2014 02 06, protokolas Nr. 46H-BKE-4.

Recenzentai: Prof. dr. Maja Burima (Daugpilio universitetas / Latvija) Doc. habil dr. Ilja Lemeškin (Prahos Karlo universitetas / Čekija)

Leidinio parengimas ir leidyba finansuoti iš ES projekto „Lituanistikos (baltistikos) centrų, lietuvių bendruomenių ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo stiprinimas“ Nr. VP1-2.2-ŠMM-08-V-02-006.

ISBN 978-9955-18-788-2 Turinys

Pratarmė 7

I. BENDROJI PAGONIšKOSIOS LIETUVIŲ IR PRŪSŲ RELIGIJOS CHARAKTERISTIKA 13 1. Pagonybė 16 2. Pagrindiniai terminai ir sąvokos 23 3. šaltiniai ir jų pobūdis 32 4. Dievų, jų galių nuosmukio etapai 38 5. Panteonų rekonstrukcijos 41

II. LIETUVIŲ IR PRŪSŲ DIEVAI, DEIVĖS, MITINĖS BŪTYBĖS IR PAMĖKLĖS 53 1. Aukščiausieji 55 2. Žemės, vaisingumo, derlingumo 63 3. Javų 72 4. Linų ir kanapių 78 5. Naminių gyvulių ir paukščių 84 6. Bičių, bitininkystės 92 7. Mirties, mirusiųjų, požemio 98

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 5 6 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

8. šviesos ir paros 107 9. Kelio, keleivių, kelionės 113 10. Turto, gausos 119 11. Vandens 126 12. Ugnies 135 13. Miško, žvėrių, medžioklės 142 14. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo 151 15. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės 158

III. BAIGIAMOSIOS UŽDUOTYS 173 Pratarmė

Norint suprasti kurios nors tautos istoriją, papročius, tauto- saką, liaudies muziką, tautodailę, architektūrą, pirmiausia būti- na pažinti jos religiją ir mitologiją, senuosius dievus, perprasti jiems skirtas apeigas. Šios metodinės priemonės tikslas yra padėti susigaudyti gausiame ir painiame įvairių amžių šaltiniuose minimų lietuvių ir prūsų dievų sąraše; padėti suprasti lietuvių bei prūsų senų- jų dievybių demonizavimo, virtimo tautosakiniais personažais procesą; sudominti ir paskatinti tirti įvairiu laiku įvairiomis kalbomis rašytus šaltinius (ypač pirminius); padėti atsirinkti naujausius ir reikšmingiausius mokslo darbus, kuriuose anali- zuojami senieji lietuvių ir prūsų dievai bei jiems skirtos apeigos; padėti atpažinti, suprasti tradicinio laikotarpio ir šiandieninėje kultūroje tebefunkcionuojančias ikikrikščioniškojo laikotarpio apeigų, skirtų seniesiems dievams, refleksijas. Metodinės priemonės sandara. Pirmojoje šio leidinio dalyje pagrindinis dėmesys skiriamas bendrajai ikikrikščioniško- sios (pagoniškosios) lietuvių ir prūsų religijos charakteristikai – pagonybės ir jai giminingų, sinonimiškų terminų sampratai,

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 7 8 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

šaltinių ir jų pobūdžio apžvalgai, mitologų rekonstruotų lietu- vių ir prūsų panteonų, lietuvių ir prūsų dievų galių nuosmukio etapų analizei. šioje dalyje taip pat pateikiamas ir pagrindinių sąvokų bei terminų žodynėlis. Antroji darbo dalis skirta bendrai lietuvių ir prūsų panteono raidai pažinti. Visa medžiaga suskirs- tyta į penkiolika poskyrių pagal lietuvių ir prūsų dievų funkcijas. Kiekvieno poskyrio pradžioje pateikiama susisteminta rašytinių šaltinių informacija apie konkrečią sritį globojančias dievybes, po jos – užduotys savarankiškam darbui; pranešimų, referatų temos. Kiekvieno poskyrio pabaigoje pateikiamas gana platus literatūros bei šaltinių sąrašas. Pagrindiniai, svarbiausieji duomenys apie atskirus dievus šio darbo autoriaus yra susisteminti ir pateikti lentelėse. Atkreiptinas dėmesys į paskutiniąją lentelės grafą, kur įrašyta galima (tikėtina, siūloma) teonimo / eufemizmo kilmės versija. Pastaraisiais metais iš naujo imtasi baltams priskiriamų rašytinių šaltinių, o sykiu ir baltiškų mitologemų ve- rifikacijos (žr. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas. T. I. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012), paneigiamos jau lyg ir įsitvirtinusios, visuotinai priimtos teoni- mų / eufemizmų etimologijos, pateikiamos naujos hipotezės dėl vieno ar kito dievavardžio kilmės. Vienos jų – pakankamai argu- mentuotos ir įtikinamos, kitos dar gali būti koreguojamos (kei- čiamos, atmetamos). Belieka pasiūlyti nuolat skaityti naujausius šios srities mokslininkų darbus ir patiems atsirinkti labiausiai argumentuotus, mokslinėse diskusijose patikrintus rūpimo teonimo / eufemizmo kilmės aiškinimus.

Klasifikavimo kriterijai. Visuose tokio pobūdžio darbuose iškyla medžiagos klasifikavimo kriterijų problema. Jau M. Pre- torijus mėgino susisteminti prūsų dievus, suskirstęs juos pagal veikimo sferas į dangaus, žemės, vandens, gyvulių, žmonių, darbo bei prekybos, miško, laimės ir pykčio bei nelaimės dievus. Vie- nokius ar kitokius dievų ir deivių klasifikavimo kriterijus taikė ir kiti lietuvių bei prūsų mitologijos tyrinėtojai – P. Dundulienė ir M. Gimbutienė visas dievybes skirstė pagal kilmę ir funkcijas, L. Klimka – pagal lygmenis, G. Beresnevičius – pagal struktūras. šiame darbe visas dievybes (nesvarbu, kuriame amžiuje pa- minėtos ir kam istoriškai priskirtinos) autorius siūlo klasifikuo- ti pagal funkcijas (pvz.: miško, žvėrių, medžioklės dievybės ir mitinės būtybės; naminių gyvulių ir paukščių dievybės ir pan.). Suprantama, toks skirstymas gana sąlygiškas. Mat dėl informacijos stokos kartais tik apytikriai galima nustatyti kurios nors dievybės ar mitinės būtybės funkcijas (pvz.: Gabartai / Gabvar- tai, Girstis, Biržulis, Diewogindiwe, Jsodas, Dirwoksznis ir pan.). Sudėtinga nubrėžti patikimesnę liniją ir tarp žemės, vaisingumo, javų, linų dievybių. Su žemės vaisingumu, javų derlumu glau- džiai susijusios ir turto bei pilnatvės dievybės ir t. t. Tačiau tik toks skirstymas pagal funkcijas leidžia pažvelgti į chronologiją,

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 9 10 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

XV–XVII a. vykusią dievų kaitą, jų sinkretizmą, o sykiu pasekti ir XIII–XX a. vykusią pasaulėžiūros raidą. Gali kilti dar vienas klausimas – kodėl autorius siūlo anali- zuoti ne atskirus lietuvių ir prūsų, o bendrą lietuvių ir prūsų panteoną. Iš dalies į šį klausimą jau atsakyta (žr. šaltiniai ir jų pobūdis). Kitos priežastys: a) duomenys apie dievus ankstyvuoju laikotarpiu (XIII–XIV a.) yra itin fragmentiški, tad to laikotarpio prūsų panteono rekonstrukcija iš viso neįmanoma, o lietuvių panteono (žr. Panteonų rekonstrukcijos) rekonstrukcija – tik hipotetinė; b) XVI a. prūsams priskiriamuose šaltiniuose užfiksuotas ne visų prūsų, o tik Sembos sūduvių panteonas. Tai labai vėlyvas dievų sąrašas, todėl neįmanoma nustatyti ar net įsivaizduoti, kokius dievus pažino ir garbino visos prūsų gentys ikikrikščioniškuoju laikotarpiu ir bent du šimtmečius po krikš- čionybės įvedimo; c) daugelis XVI a. autorių menkai teskyrė arba iš viso neskyrė etninės dievų ir jiems skirtų apeigų priklauso- mybės, todėl dažnai rašė, jog šiuos dievus garbina visos baltų, o kartais ir slavų gentys; d) XVII a. pabaigoje rašęs M. Pretorijus bei vėlesni autoriai mini dievybes, kurios, jų teigimu, buvo žino- mos nadruviams, skalviams, žemaičiams ir lietuviams. Įvertinus visas šias aplinkybes, pasirinktas bendro lietuvių ir prūsų panteono rekonstrukcijos būdas. Autorius viliasi, kad šis darbas ne tik praskleis šimtmečių ūkanose skendintį mūsų protėvių dvasinį pasaulį, bet ir padės sugrąžinti studentus, taip pat ir visus kitus, besidominčius lie- tuvių ir prūsų dievais, jiems skirtomis apeigomis, į bibliotekas, skaityklas, o esant galimybei – ir į rankraštynus. Dėl šios priežas- ties leidinyje teorinių tekstų nėra daug, kur kas daugiau įvairių užduočių, galimų pranešimų ir referatų temų (kai kurios jų gali tapti ir seminarinio, kursinio ar net baigiamojo darbo temomis).

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 11 Viena iš paslaptingųjų prūsiškų akmeninių skulptūrų, datuojamų X-XI a. Šiandien galima pamatyti Olštino pilies (Lenkija) teritorijoje. Prieiga per internetą: http://forum.istorija.net/forums/thread-view. asp?tid=4605&mid=81668

BendrojiI. pagoniškosios lietuvių ir prūsų religijos charakteristika Viena iš paslaptingųjų prūsiškų akmeninių skulptūrų, datuojamų X–XI a. Prieiga per internetą: http:// www.panoramio.com/photo/4191010 Lietuvių ir prūsų ikikrikščioniškoji religija sulaukė daugelio tyrinėtojų dėmesio. Vertingų pastebėjimų, įžvalgų randame jau XVII a. pabaigoje – M. Pretorijaus veikale; dar daugiau – XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios D. Poškos, S. Stanevičiaus, T. Narbuto, V. Mannhardto, A. Miežinskio, A. Briuknerio ir kitų to laikotarpio tyrinėtojų darbuose. Svarios ir reikšmingos V. Ivanovo, V. Toporovo, N. Vėliaus, M. Gimbutienės, A. J. Grei- mo, G. Beresnevičiaus, N. Laurinkienės, B. Kerbelytės, R. Balsio, V. Vaitkevičiaus, V. Ališausko, D. Razausko, R. Kregždžio ir kitų XX a. pabaigos – XXI a. pradžios mitologų, etnologų, folkloristų studijos. Pastaraisiais dešimtmečiais atgimęs dėmesys šiai religijai paskatino neopagonybės radimąsi, o sykiu ir tinkamesnio (auten- tiškesnio) termino ikikriščioniškajai religijai pavadinti paieškas, todėl pastarųjų dešimtmečių teologinėje, etnologinėje ir populiariojoje literatūroje greta pagonybės kaip sinonimai vartojami ir stabmeldystė, gamtinė, prigimtinė, protėvių, gentinė, baltų, aisčių, senamaldžių, senoji lietuvių, ikikrikščioniškoji religija. Deja, vien pavadinimas dažniausiai neatskleidžia reikalo esmės. Dėl šios priežasties tikslinga apžvelgti termino pagonybė ištakas, jo var- tojimo istoriją, būdingiausius požymius; pasiaiškinti, kokią vietą pagonybėje užima dievams skirti ritualai; kokie paskutiniųjų Eu- ropos pagonių – lietuvių ir prūsų panteonai.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 15 16 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

1. Pagonybė

Lotynų kalboje pāgānus „kaimo, kaimiškas, kaimiečių, paprastas, pagoniškas“. Romėnams pagonis – „asmuo, gyvenantis toje vietoje“, vėliau pagonis – „valstietis“, dar vėliau pagonimi laikomas žmogus, kuris glaudžiai sieja save su vietove, kurioje gyvena (nesvarbu, kaimas tai ar miestas) ir gerbia savo miesto-valstybės dievus. Nuo IV a. žodis pagonybė krikščioniškoje literatūroje vartojamas kaip terminas archajinėms religijoms apibūdinti. Viduramžiais pagonybė įgijo menkinamąją reikšmę, susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Mat priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vie- nuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skrip- toriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luo- mų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge. Daugelyje Euro- pos vietų (taip pat ir Lietuvoje) tokia situacija išliko iki šių laikų. Toks reiškinys nusakomas religinio sinkretizmo, inkultūracijos (akultūracijos), liaudiškos krikščionybės ir kt. terminais. XX a. enciklopediniuose leidiniuose pagonybė dažniausiai api- būdinama kaip pirmykščiai religiniai tikėjimai ir kultai; politeis- tinė religija, paaiškinant, kad terminas vartojamas kaip prieš- prieša krikščioniškoms monoteistinėms religijoms arba kaip terminas visoms pirmykštėms ir istoriškai egzistavusioms poli- teistinėms religijoms, išskyrus krikščionybę, judaizmą ir islamą, nusakyti. Pažymėtina, jog terminas pagonybė kai kuriais atvejais vartojamas su pejoratyviniu atspalviu arba pagonybė net nelaikoma religija, o tik „praktikomis ir įsitikinimais“, šitaip akivaiz- džiai aktualizuojant monoteizmo ir politeizmo priešpriešą. Tačiau egzistuoja ir kitoks požiūris į pagonybę. Jis regimas tų tyrinėtojų (pvz., M. Eliade, E. Durkheimas, G. Menschingas ir kt.) darbuose, kurie mano, jog visi religiniai reiškiniai yra unika- lūs ir negali būti aiškinami kitaip, t. y. juos galima ir reikia lyginti, ieškant panašumų, skirtumų ar ypatumų, bet netinka priešprie- šinti iškeliant vienas religijas aukščiau kitų. Minėtų mokslininkų darbuose keliama idėja, kad visos religijos turi bent vieną ben- drą esminį požymį. Jam nusakyti M. Eliade vartoja hierofanijos terminą, kuris apibūdinamas kaip universalus visų religijos formų bruožas. E. Durkheimas linkęs manyti, jog pagrindinis bet kurios religijos bruožas – tikėjimais ir apeigomis paremtas dvasinis bendruomeniškumas. Universalaus, visas religijas aprėpiančio požymio išskyrimas paskatino ir universalaus religijos apibrėži- mo paieškas. Tokiu gali būti laikytina kad ir G. Menschingo for-

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 17 18 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

muluotė: „Religija – išgyventas susitikimas su šventenybe (hie- rofanija) ir atsakomoji šventenybės paveikto žmogaus veikla.“ Taigi priėmus tokį apibrėžimą pagonybė laikytina viena iš daugelio pasaulio religijų, kurios hierofaniškumas, atsižvel- giant į istorinį laikotarpį, etnosą ir pan., gali pasireikšti per poli- teizmą, šamanizmą, animizmą, totemizmą, panteizmą, protėvių kultą ir t. t. Pavyzdžiui, lygindamas antikinę ir ikikrikščioniškąją pagonybę su krikščionybe, M. Yorkas išskiria tokius pagonybės bruožus: a) čia daug vyriškosios ir moteriškosios lyties dievų; b) praktikuojama magija ir burtai; c) pabrėžiama apeigų svarba; d) pripažįstamas kūno dvasingumas; e) dievai ir žmonės suvo- kiami kaip tarpusavyje susiję ir vieni nuo kitų priklausomi. Pirmieji autoriai krikščionys, rašę apie XII–XIII a. baltų kraš- tuose dar gyvuojančią pagonybę, į ją žiūrėjo priešiškai, stengė- si ją sumenkinti ir parodyti kaip barbarišką „velnio išmonę“, o pačius pagonis – kaip netikėlius, kurie „Dievui prideramą garbę teikia kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems vandenims, žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms...“, ir juos žūtbūt reikia palenkti į krikščionių tikėjimą. Panaši baltų pagonybės samprata raštijoje išliko iki pat XX a., o kai kuriais atvejais ir iki pat šių dienų. Ir šiandien baltiškoji pagonybė dažniausiai (ypač krikščionių) suvokiama kaip laikas, kai laisvai buvo garbinami senieji dievai, kai krikščionybė dar nebuvo įsigalėjusi. „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, pa- gonystė – daugelio dievų garbinimas, o pagonis – a) pagonystės išpažinėjas; b) nenaudėlis, netikėlis. Taip pagonystė bei pagonys apibūdinami ir senojoje raštijoje – K. Sirvydo, P. Ruigio ir kituose žodynuose. Krikščioniškąją pagonybės sampratą apibendrino dar M. Valančius, sakydamas, kad „tikėjimas tas buvo klaidin- gas ir išganymo dūšioms atnešti negalėjo, vienok Lietuvos kuni- gaikštystei labai giliavo“. Nors senoji baltų religija (pagonybė), kaip jau pažymėta, tyri- nėtojų dėmesio sulaukė dar XIX a. viduryje, reikšmingiausi darbai (šaltinių publikacijos, monografijos, studijos) sudaryti ir pa- rašyti, o sykiu ir pagonybės kaip religijos reabilitacijos procesai pradėti tik XX a. pabaigoje – XXI a. pirmojoje pusėje. Remiantis šiandien žinomais rašytiniais šaltiniais, taip pat kitų mokslų (kalbotyros, tautosakos, etnologijos, archeologijos ir kt.) duomenimis ir paskelbtais tyrimais, galima teigti, jog pa- grindiniais baltiškosios pagonybės bruožais laikytini: a) hierar- chiškai ir funkciškai skirtingų dievų gausa (politeizmas); b) pro- tėvių kultas; c) atviros šventvietės su nuolat ar ritualų metu kūrenama ugnimi; d) kulto tarnų atliekami bendruomeniniai ritualai, kuriais užtikrinama kosminė tvarka ir bendruomenės narių gerovė; e) dieviškų galių pasireiškimas ir atgalinis ryšys su dievais per mediumus, o iš čia ir ypatinga pagarba gamtai; f) pomirtinio pasaulio kaip atpildo už lojalumą dievams ir jų nustaty- tai tvarkai samprata ir t. t.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 19 20 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

1. Pagrįskite / paneikite teiginį „pagonybė laikytina viena iš daugelio pasaulio religijų“. 2. Aptarkite teologinėje, etnologinėje ir populiariojoje lite- ratūroje vartojamus pagonybės sinonimus. 3. Išvardykite pagrindinius baltiškosios pagonybės bruo- žus.

Pagrindinė literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 21 22 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 15. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. 16. Michael York. Pagoniškoji teologija: pagonybė kaip pasau- linė religija. Vertė Povilas Kuprys, Vilius Gibavičius, Dai- nius Razauskas. Vilnius: Asveja, 2008. 17. Émile Durkheim. Elementarios religinio gyvenimo for- mos: toteminė sistema Australijoje. Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Jonė Ramunytė. Vilnius: Vaga, 1999. 18. Элиаде Мирча. Священное и мирское. Москва: Изда- тельство Московского университета, 1994. 2. Pagrindiniai terminai ir sąvokos

* Alkas – šventvietė, kulto ir aukojimo vieta. * Animizmas (lot. anima – siela) – tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daik- tai turi sielą. * Antropolatrija (gr. antrōpos – žmogus + latreia – garbinimas) – žmonių kultas, jų garbinimas kaip dievų. Antro- polatrijos pavyzdžių galima aptikti J. Lasickio veikale. * Antropomorfizmas (gr. antrōpos – žmogus + morphē – pavidalas, forma) – žmogaus bruožų priskyrimas gamtos reiškiniams, gyvūnams, augalams; dievų sužmoginimas, dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu. * Antroponimas (gr. antrōpos – žmogus + onyma – vardas) – asmenvardis – žmogaus vardas, pavardė, tėvavar- dis, pravardė, slapyvardis; taip pat ir dievavardis – mito- loginės antropomorfinės būtybės vardas.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 23 24 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

* Auka – tai, kas aukojama dievams (daiktas, gyvulys, že- mės ūkio produktai). * Aukvietės – aukojimo vietos valstiečių sodyboje (kloji- mas / jauja, troba, pirtis, dirbamos žemės laukas ir pan.), minimos XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose. * Chaosas (gr. chaos – neapibrėžta) – neturinti aiškių fizi- nių savybių būtis, buvusi prieš visa ko atsiradimą (pasaulio sukūrimą). * Christianizacija (gr. Christos – Kristus) – sukrikščio- ninimas, atvertimas į krikščionių religiją, krikščiony- bės platinimas; suteikimas kam nors, pvz., papročiams, krikščionybės reikalavimus atitinkančio pobūdžio. * Chtoninės dievybės (gr. chton – žemės vidus, chtonios – požeminis) – požemio pasaulio, mirties, mirusiųjų, tamsos, taip pat augalų vegetacijos ir žemės derlingumo dievybės. * Dausos – mirusiųjų buveinė. * Deivė – moteriškosios lyties dievybė; bendrinis moteriš- kų dievybių (dvasių) pavadinimas. * Demonizacija (gr. daimōn – dievybė, dvasia) – demoniš- kų ypatybių suteikimas, priskyrimas. * Desakralizacija (lot. de- iš-, nu- + sacer – šventas) – reiš- kinių, daiktų, laikytų šventais, supasaulietinimas. * Dievas – svarbiausia daugumos religinių sistemų sąvoka, vaizdinys, esybė, pagrindinis religinio kulto objektas. Po- liteistiniuose panteonuose dievų yra daug, visi jie valdo, globoja kurią nors sritį. * Dievybė – politeistinėse religijose paprastai tas pats, kas dievas. * Eufemizmas (gr. euphēmismos – švelnesnis pasaky- mas) – švelnesnis, neutralesnis žodis, žodžių grupė, posakis, pavartotas vietoj šiurkštaus, bauginančio ar drau- džiamo (kai kuriose religijose gali būti pakaitalas dievo vardo, kurio ištarti neleidžiama). * Euhemerizmas – religijotyros koncepcija, skelbianti, kad dievai – tai sudievinti valdovai, herojai, o religiniai mitai – fantastiškas realių istorinių įvykių perteikimas. Koncepcija pavadinta senovės graikų filosofo ir rašytojo Euhemero (IV–III a. pr. m. e.) vardu. * Etimologija (gr. etymon – tikroji, pirmykštė žodžio reikšmė + logos) – žodžio kilmės ir jo giminystės santykių su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais nustatymas. * Fetišas (pranc. fetiche – padarytas daiktas, amuletas, talismanas) – kai kuriose religijose žmonių garbinamas daiktas ti kint, kad jame įsikūnijusi antgamtinė būtybė (dievai, protėvių dvasios).

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 25 26 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

* Fetišizmas – vienas seniausių tikėjimų, kuris pagrįstas fetišų garbinimu. Fetišizmo apraiškų pasitaiko ir šian- dieninėje visuomenėje (amuletų, talismanų nešiojimas tikint, kad jie neša laimę, saugo nuo ligų ir pan.). * Idioma (gr. idiōma – savotiškas posakis) – sustabarėjęs ir prasmiškai nedalomas frazeologizmas, būdingas tik vie- nai kuriai kalbai; idiomų leksinė reikšmė nesuvokiama iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių. * Inkultūracija (akultūracija) – keitimasis kultūriniais, religiniais ir kitokiais elementais; dalinis ar visiškas kul- tūrinių, religinių ar kitokių elementų perėmimas. * Kaukė – ritualinė priemonė, dengianti veidą, viršugalvį arba visą galvą ir vaizduojanti antropomorfinės arba zoo- morfinės būtybės galvą, o kartas ir visą tokią būtybę. * Kultas (lot. cultus – garbinimas) – visuma veiksmų, kuriais tam tikra žmonių bendrija „palaiko ryšius“ su užpa- saulinėmis, transcendentinėmis galiomis; tai sakralinė praktika, sudaranti išorinę tikybos turinio išraišką; daž- nai laikomas viena pagrindinių religijos dalių. * Libacija (lot. libatio – aukojamasis nupylimas) – seno- vėje praktikuota aukos forma – keletas geriamo gėrimo lašų, šlakų nupylimas dievams. * Magija – vaizdinių ir veiksmų sistema, pagrįsta įsitikini- mu, kad antgamtines jėgas galima valdyti mokant atitin- kamus veiksmus ir žodžius. * Malda – viena svarbiausių religinio kulto formų – kreipi- masis į dievybę žodžiais arba mintimis norint užmegzti su ja ryšį, gauti iš jos pagalbą, pagarbinti ją arba atlikti ritualinę priedermę. * Metempsichozė (gr. metempsychōsis – sielų persikėli- mas) – samprata, kad mirusio žmogaus siela persikūnija į naują gimstantį organizmą (žmogų, gyvūną, augalą); kitaip – reinkarnacija. * Mitas (gr. mythos – padavimas, sakmė) – pasakojimais apie dievų ar senovės didvyrių žygius. * Mitinė būtybė – antgamtinis mitologinių sakmių per- sonažas. * Mitinis mąstymas – archajinė visuomenės sąmonės forma, pasireiškianti religinių vaizdinių, meninės kūry- bos bei empirinio pasaulio pažinimo elementų sinkretine vienybe. Mitinio mąstymo stadijoje žmogus neišskiria sa- vęs iš gamtos, savo elgesį ir išgyvenimus jis aiškina analo- giškai gamtos reiškiniams ir atvirkščiai – gamtą supranta analogiškai savo vidiniam pasauliui.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 27 28 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

* Mitologema – lyginamosios religijotyros sąvoka, žymin- ti įvairiuose mituose besikartojantį motyvą (pvz., mirš- tančio ir vėl prisikeliančio dievo motyvas įvairiose religijose). * Mitologija – mokslas, tiriantis mitus. * Nekrokultas (gr. nekros – miręs + cultus – garbinimas) – mirusiųjų protėvių garbinimas. * Pagonybė (lot. paganus – kaimietis, pakraštinis) – nuo IV a. krikščioniškoje literatūroje vartojamas terminas archajinėms religijoms apibūdinti. Religijotyroje pago- nybė – viena iš daugelio pasaulio religijų, kurios vienas pagrindinių bruožų – politeizmas. * Pamėklė – šmėkla, vaiduoklis, baidyklė, žmogaus pavidalo iškamša. * Panteonas (gr. pantheion – visų dievų šventykla) – poli- teistinės religijos dievų visuma. * Politeizmas (gr. poly – daug + theos – dievas) – tikėjimas daugelį dievų. * Protėvių kultas – mirusiųjų protėvių garbinimas, pa- grįstas tikėjimu jų sielų pomirtiniu gyvenimu ir galimybe daryti poveikį kitiems. * Religija – tai žmogaus ryšys su šventybe, su transcendencija; pasaulėžiūra, pagrįsta Dievo tikėjimu, religinio kulto veiksmais, kuriais žmogus išreiškia savo požiūrį į Dievą ir užmezga su juo ryšį per maldas, aukas ir apeigas. * Religinis sinkretizmas (gr. synkretismos – sujungi- mas) – įvairių religijų elementų (apeigų) susipynimas, susimaišymas, susijungimas. * Ritualas (lot. ritualis – apeiginis) – kulto veiksmų atliki- mo būdas, forma, tvarka. * Sakralinis luomas (lot. sacer – šventas) – atskiras soci- alinis luomas, jam priklauso asmenys, kurių pagrindinė funkcija yra atlikti kulto veiksmus. * Sekuliarizacija (lot. saecularis – pasaulietiškas) – dvasi- nio gyvenimo supasaulietinimas. * Simbolis (gr. symbolon – sumesti kartu) – kiekvienas objektas, veiksmas, įvykis, ypatybė ar santykis, pertei- kiantis kokią nors sampratą, kuri laikytina to simbolio reikšme. * Šventykla – apeigų vieta, kurioje būta ne tik natūralių bei dirbtinių aplinkos elementų, bet ir statinių. * Šventvietė – gamtinės prigimties apeigų vieta. * Teonimas (gr. theos – dievas + onyma – vardas) – dievo vardas. * Teofanija (gr. theos – dievas + phainein – pasirodyti) – die- vybės pasirodymas, apsireiškimas pasauliui, žmonėms.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 29 30 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

* Totemas (odžibvių k. ot-otem – jo giminė) – gyvūnas (re- čiau augalas ar negyvas daiktas, reiškinys), laikomas gi- minės (genties) mitinio protėvio globėjo įsikūnijimu. * Totemizmas – tikėjimas, kad giminė (gentis) kilusi iš to- temo, su kuriuo ją sieja bendrumo, giminiškumo ryšys. * Transcendencija (lot. transcendere – peržengti) – tai anapusinis pasaulis, tas, kuris yra anapus galimo patyri- mo, pažinimo ribų. * Zoolatrija (gr. zōon – gyvūnas + latreia – garbinimas) – gyvūnų garbinimas tikint, kad kai kurios jų rūšys yra die- vybių įsikūnijimas arba jų pasiuntiniai. * Zoomorfizmas (gr. zōon – gyvūnas + morphē – pavidalas, forma) – dievų vaizdavimas gyvūnų pavidalu. * Žynys – politeistinės religijos dvasininkas. Užduotys savarankiškam darbui

1. Naudodamiesi nurodyta literatūra, plačiau aptarkite ritualo sąvoką. Koks ritualo santykis su mitu? 2. Remdamiesi straipsniu „Apie baltiškas teofanijas“, išvar- dykite pagrindinius lietuvių ir prūsų dievų apsireiškimo būdus. Parinkite pavyzdžių.

Referatų, pranešimų temos

X mitologemos analizė.

Literatūra

1. Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Sudary- toja Vida Savoniakaitė. Vilnius: Lietuvos istorijos institu- to leidykla, 2011. 2. Gintaras Beresnevičius. Religijotyros įvadas. Vilnius: Ai- dai, 1997. 3. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sis- teminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 4. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 5. Rimantas Balsys. Apie baltiškas teofanijas. Res humani- tariae. T. XIII. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013, p. 74–94.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 31 32 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

3. Šaltiniai ir jų pobūdis

1. Svarbiausias, reikšmingiausias šaltinis, teikiantis žinių apie lietuvių ir prūsų turėtus, garbintus dievus, yra įvairūs ra- šytiniai šaltiniai – XIII–XVIII a. kronikos, teisynai, kelionių aprašymai, įsakai, žodynai. Naudojantis šiais šaltiniais, atkreiptinas dėmesys į jų pobūdį: a) žinios apie senuosius dievus atskiruose šaltiniuose (ypač ankstyvuosiuose) dažniausiai itin fragmentiškos; b) daugelis šaltinių yra kompiliaciniai, t. y. ankstyvesniųjų šaltinių duomenys dažnai naudojami ir vėlesnių autorių, nenurodant pirminio šaltinio. Dėl šios priežasties būtina žinoti ne pavienius, bet visus šaltinius. Tik tada galima surinkti patikimą informaciją apie vieną ar kitą dievybę; c) rašė kitakalbiai, todėl nemaža dalis dievavardžių iškrai- pyti, t. y. išgirsti ir užrašyti klaidingai. Dėl šios priežasties ypač sunku nustatyti teonimų / eufemizmų kilmę; d) rašė išpažįstantieji kitas religijas, todėl į lietuvių ir prūsų garbintus dievus, jiems skirtas apeigas žiūrėjo priešiškai. Dažnai senieji dievai ir jų adoravimas demonizuojami; e) žinias apie lietuvių ir prūsų garbintus dievus kronikų autoriai ne visada rinkdavo patys, kartais naudojosi įvairių talkininkų, kurių informacijos patikimumo patikrinti ne- įmanoma, pagalba; f) XVI–XVII a. rašytinių šaltinių autoriai dalį informacijos užrašydavo iš vietinių, kurie kitataučius ir kitatikius są- moningai klaidino; g) 1996–2005 m. publikuotų rašytinių šaltinių sąvaduose pasitaiko vertimo į lietuvių kalbą netikslumų.

2. Pačios baltų kalbos. Ypač mitinę prasmę išlaikę idiomi- niai posakiai, vietovardžiai, asmenvardžiai (pvz., „Laumė pirtį kūrena“, „Laumės šluota“, Perkūnkalniai, Raganinės).

3. Tautosaka. Pasakose, sakmėse, padavimuose, pasakoji- muose veikia velniai, raganos, laumės, kaukai, aitvarai; maldų seniesiems dievams pėdsakų aptinkama užkalbėjimuose, palin- kėjimuose; ritualinės elgsenos pėdsakų esti dainose; mitinės informacijos – patarlėse, priežodžiuose, mįslėse.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 33 34 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

4. Kalendoriniai ir šeimos papročiai. Didžioji dalis tradicinio laikotarpio papročių radosi iš ritualų, skirtų seniesiems dievams pagerbti. 5. Liaudies menas, architektūra. Mitinę informaciją saugo piešiniai ant kraičio skrynių, raižiniai ant įvairių namų apyvo- kos daiktų ir įrankių ir pan. Tas pats pasakytina ir apie trobesių, kitų pastatų bei mažosios architektūros puošybą.

6. Archeologiniai duomenys. Ikikrikščioniškojo laikotarpio archeologų radiniai leidžia rekonstruoti iš rašytinių šaltinių nežinomus pasaulėžiūros, religijos dalykus, patikrinti rašytinių šaltinių informacijos autentiškumą. Ypač svarbūs archeologiniai duomenys siekiant ištirti šventyklų ir senųjų dievų atvaizdų pro- blemą. Užduotys savarankiškam darbui

1. Išsamiau aptarkite išvardytus šaltinius, kurie teikia žinių apie senuosius lietuvių ir prūsų dievus. 2. Iš vietovardžių, vandenvardžių žodynų, sąvadų parinkite pavyzdžių, iliustruojančių toponimuose esančią mitinę informaciją. 3. Parinkite nurodyto tautosakos žanro pavyzdžių, kuriuose veikia ar minimos mitinės būtybės, išlikę ritualinės elgsenos pėdsakų. 4. Aptarkite tradicinio laikotarpio architektūrinės detalės – „žirgelių“ mitinę prasmę. 5. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytu straipsniu „Die- vo stalas“ XVI–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis“, aptarkite galimas apeigų, skirtų seniesiems dievams, ir tradicinio laikotarpio švenčių sąsajas. Prieiga per inter- netą: http://tautosmenta.lt/rimantas-balsys/. 6. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytu straipsniu „Mal- dos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV–XVII a. ra- šytiniuose šaltiniuose“, pagrįskite / paneikite teiginį: „Maldų seniesiems dievams pėdsakų aptinkama užkalbė- jimuose, palinkėjimuose.“ Prieiga per internetą: http: // tautosmenta.lt/rimantas-balsys/.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 35 36 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo pėdsakai frazeologijoje. 2. X teonimo / eufemizmo pėdsakai toponimikoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 3. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 4. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 5. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 6. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 7. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. 8. Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. 9. Vilius Pėteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pra- lietuvių ir lietuvininkų laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijų leidykla, 1992. 10. Frazeologijos žodynas. Redaktorių kolegija: Jonas Paulaus- kas...[et. al]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. 11. Rimantas Balsys. „Dievo stalas“ XVI–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis. Logos, 2011 spalis-gruodis, Nr. 69, p. 150–162. 12. Rimantas Balsys. Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose. Tautosakos darbai, 2008, t. 35, p. 249–268.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 37 38 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

4. Dievų, jų galių nuosmukio etapai

1. XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Po Lietuvos ir Žemai- tijos krikšto išgriaunamos centrinės šventyklos ir šventvietės, prarandamas žynių luomas, nelieka galimybės aukoti aukščiau- siems dievams, tačiau prastuomenėje senoji religija dar gyvuoja iš inercijos. 2. XVI a. pabaiga. Pagrindinis požymis – dievų gausa (tikė- tinas funkcijų skilimas, vietinių, sritinių dievybių radimasis). Minėtini M. Strijkovskio 16 dievų sąrašas, J. Lasickio 76 dievų sąrašas. Bemaž visi šiuo laikotarpiu aprašyti, paminėti dievai priklauso ekonominei sferai, o dievams skirtos apeigos slapta atliekamos aukvietėse. 3. XVII a. pabaiga. Slapta dar atliekamos apeigos seniesiems dievams, tačiau jų galiomis vis mažiau pasitikima, todėl pagreta jau pagerbiamas ir krikščioniškasis Dievas (žr. M. Preto- rijaus veikalą). 4. XIX a.– XX a. pirmoji pusė. Valstietiškasis religinis sinkretizmas. Lieka žemiausias mitinių būtybių sluoksnis (kaukai, aitvarai), sufolklorinti senojo panteono asmenys (Perkū- nas, laumės, velniai). Senųjų dievų vietą užima krikščioniškieji globėjai.

Perkūnas. Vytautas Ulevičius, 2007 m.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 39 40 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

1. Išsamiai aptarkite kiekvieną nuosmukio etapą. Parinkite pavyzdžių iš XIV–XVII a. rašytinių šaltinių. 2. Kokiais kriterijais remiantis nustatomi dievų ir jų galių nuosmukio, o sykiu ir christianizacijos procesai? 3. Kokius naujus christianizacijos proceso kriterijus savo straipsnyje siūlo taikyti M. Bumblauskas?

Referatų, pranešimų temos

1. Religijų sinkretizmo pavyzdžiai M. Pretorijaus veikale.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 3. Mangirdas Bumblauskas. Žemaitijos virsmo iš pagoniškos į krikščionišką visuomenę klausimu. Sakralieji baltų kultūros simboliai. Senovės baltų kultūra. T. IX. Vilnius: Lie- tuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 107–138. 5. Panteonų rekonstrukcijos

Lietuvių panteono rekonstrukcija. Bent kiek patikimes- nių žinių apie lietuvių dievus ir deives (jei neskaitysime P. K. Ta- cito informacijos apie aisčius ir jų garbintą dievų motiną) randame dviejuose XIII a. įvykius aprašančiuose šaltiniuose – Ipatijaus metraštyje (Ипатьевская летопись) ir Malalos chronografijos (Хронография) intarpe. Ipatijaus metraštyje ties 1252 m. data rašoma: „...savo dievams slapta aukojo: visų pirma Nunadieviui (Нънадееви) ir Te- liaveliui (Телявели), ir Diviriksui (Диверикъзоу), Zuikių dievui (заеячемоу богу) ir Medeinai (Меидеиноу)...“ Tame pačiame me- traštyje ties 1258 m. data minimi Andajas ir Diviriksas: „...šau- kėsi savo dievų Andajo (Андая) ir Divirikso (Дивирикса) ir minėjo visus savo dievus, kipšais vadinamus...“ Į J. Malalos kronikos sla- viškąją redakciją 1261 m. įterptas pasakojimas apie Sovijų, kuriame minimi ir svarbiausi to meto lietuvių dievai: „šitą paklydi- mą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui (Андаеви) ir Perkūnui (Перкоунови), kitaip tariant, griaustiniui,

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 41 42 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

ir Žvėrūnai (Жвороуне), kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui (Телявели), nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetu- siam jiems saulę į dangų...“ Tyrinėtojų bemaž vieningai sutariama, kad abiejuose šalti- niuose minimos tos pačios, tik skirtingai įvardytos dievybės:

Šaltinis Data Teoni- Teoni- Teoni- Teoni- mas / mas / mas / mas / eufemiz- eufemiz- eufemiz- eufemiz- mas mas mas mas Ipatijaus 1252 m. Nunadie- Teliavelis Diviriksas Zuikių metraštis vis dievas, Medeina Ipatijaus 1258 m. Andajas Diviriksas metraštis Malalos 1261 m. Andajas Teliavelis Perkūnas Žvėrūna kronika

Taigi, turimų šaltinių duomenimis, XIII a. lietuvių aukštuo- menės, t. y. kunigaikščių, karių panteoną sudaro dievų ketver- tas: Aukščiausiasis dievas (Andajas, Nunadievis), dievų rikis, t. y. dievų valdytojas (Perkūnas, Diviriksas), dievas kalvis, nu- kalęs Saulę (Teliavelis), ir medžioklės dievybės (Zuikių dievas, Medeina, Žvėrūna). Deja, aptartuose šaltiniuose nėra jokių duomenų apie žemes- niojo socialinio sluoksnio – valstiečių ir žemdirbių garbintus dievus. Informacija apie juos mus pasiekia tik iš XVI a. pabaigos – XVII a. šaltinių: J. Lasickio, J. Strijkovskio, M. Pretorijaus veikalų, Vilniaus kolegijos jėzuitų metinių ataskaitų, Lenkijos jėzuitų istorijos, bei dar vieno kito šaltinio. Tiesa, dievų sąrašai čia dažniausiai sudaryti tarsi atsitiktinai, t. y. be jokios tvarkos, vardai kartais neatpažįstamai iškraipyti, ne visada aiškios jų funkcijos, paplitimo arealas, nes medžiaga fiksuota ir skirtingu laiku, ir skirtingose vietose, be to, nevengta ir kompiliacijos. Vis dėlto šio laikotarpio šaltiniai yra vieninteliai kad ir apirusio, bet dar iš inercijos funkcionuojančio senosios lietuvių religijos panteono liudininkai. J. Lasickis 1582 m. parašytame ir tik 1615 m. išleistame veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (De Diis Samagitarum Caeterorumque Sarmatarum et falso- rum Christianorum), remdamasis, kaip manoma, žodine (arba rašytine) J. Laskausko informacija, iš viso yra išvardijęs net sep- tyniasdešimt septynias dievybes. Daugelio jų nurodytos ir funkcijos, nors yra ir tokių, kurie įvardijami tik kaip „žmonių pagalbininkai ir todėl į juos reikią kreiptis“. Į autentiškų dievybių sąrašą dėl įvairių priežasčių (pateikėjai sąmoningai klaidino, rašiusieji nemokėjo kalbos ir kt.) pakliuvo ir maginių formulių, daiktų ar objektų pavadinimų (pvz., šluotražis, Vblanicza, Luibegeldae, Smik Smik Perleuenu). J. Strijkovskis 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintame veikale „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (Kronika

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 43 44 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Polska, Litewska, Żmòdzka i wszyskiej Rusi) išvardija šešiolika, jo žodžiais, lietuviams ir žemaičiams priskirtinų dievybių. 1619 m. Lenkijos jėzuitų istorijoje minimi devynių dievų vardai (iš jų bent šeši – pirmą kartą). Keletą iki tol neaprašytų dievybių, kurias garbino buvusiose prūsų žemėse (Skalvoje, Nadruvoje) apsigyvenę lietuviai, cha- rakterizuoja M. Pretorijus XVII a. pabaigoje rašytame veikale „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“. Dar po vieną kitą iki tol nepaminėtą dievybę aprašo J. Lavins- kis, Vilniaus kolegijos jėzuitai 1585–1618 m. ataskaitose, K. Sir- vydas, K. Sapūnas, J. Brodovskis. Iš paminėtų XVI–XVII a. šal- tinių pateiktos informacijos gali būti rekonstruojamas to meto žemdirbių panteonas, kuris pagal dievų funkcijas, jų globoja- mas sritis skirstytinas į penkiolika grupių: 1) aukščiausieji dievai, 2) žemės, vaisingumo, derlingumo dievybės, 3) javų dievybės, 4) linų ir kanapių dievybės, 5) naminių gyvulių ir paukščių dievybės, 6) bičių, bitininkystės dievybės, 7) mirties, mirusiųjų, požemio dievybės, 8) šviesos ir paros dievybės, 9) kelio, keleivių, kelionės dievybės, 10) turto, gausos dievybės, 11) vandens dievybės, 12) ugnies dievybės, 13) miško, žvėrių, medžioklės dievybės, 14) jaunimo, meilės, vedybų, likimo dievybės, 15) namų, šeimos, sveikatos, santarvės dievybės.

Prūsų panteono rekonstrukcija. Pritarę įsigalėjusiai tradi- cijai P. K. Tacito 98 m. „Germanijoje“ paminėtus aisčius (Aestii) laikyti prūsais, iš šio laikotarpio turėtume ir pirmųjų duomenų apie prūsų garbintą dievų motiną. Minėtame šaltinyje rašoma: „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, ku- rių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė bri- tų. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklas ar apsaugos priemo- nė – sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty.“ P. K. Tacito paminėta dievų motina sietina su vėlesniuose šalti- niuose aprašyta Žemyna ir laikytina daugelio tautų moteriškųjų dievybių prototipu. Fragmentiškai atskiri prūsų dievai (Kurkas, Patulas ir Natrim- pas) minimi XIII–XV a. šaltiniuose. Kurkas paminėtas 1249 m. Vokiečių ordino ir prūsų taikos sutartyje: „... jie prižadėjo <…> stabui, kurį jie buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puoš- ti ir garbinti kaip dievą – jį praminė Kurka (Curche) – ir kitiems

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 45 46 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kad ir kokias jie būtų vadinami vardais, daugiau nebeatnašauti aukų.“ Natrimpas ir Patulas minimi 1418 m. Varmės vyskupų pra- nešime: „Iš šio krašto nuo pat pradžių buvo ketinama išvaryti ir buvo išvaryti demonams tarnaujantys žmonės, garbinantys Patulą (Patollu), Natrimpą (Natrimpe) ir kitus gėdingus vaizdi- nius…“ Aukščiausiųjų prūsų dievų trejetas (Patulas, Patrim- pas, Perkūnas) aprašytas prieštaringai vertinamoje S. Grunau (XVI a.) kronikoje, kurioje išsamiai charakterizuota prūsų religija iki kryžiuočių invazijos. Aprašant 523 m. įvykius, teigiama, kad prūsai, dievų valia, privalo garbinti tris „...aukščiausius dievus, t. y. Patulą (Patollo), Patrimpą (Patrumppo), Perkūną (Perkuno)...“. Patulas, kronikos duomenimis, buvo „baisenybingas nakties“ ir mirusiųjų dievas, kurio garbei per šventes buvo deginamas lajus. Patulas vaizduojamas kaip senas numirėlio spalvos vyras su žila barzda, vainikuotas balta skara, susukta į turbaną. Jo žen- klas – žmogaus, arklio ar karvės kaukolė. Patrimpas – jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, vadinamas javų dievu. Taip pat sakoma, kad Patrimpas „lemdavo laimę mūšyje ir šiaip kituose reikaluose. Jei kas tą Pa- trimpą turėjo pagarbinti, tai reikėjo, kad vaidilutis tris dienas pasninkautų ir ant grynos žemės miegotų, o pirmiausia deginti smilkalus ant tos ugnies, kuri vašku kūrenama; šis velnias dar norėjo, kad jo garbei žmonės mažą vaiką nužudytų, ir tai buvo daroma“. Patrimpo ženklas – gyvatė, laikoma dideliame puode. Ji, S. Grunau teigimu, vaidilučių buvo penima pienu ir visada laikoma uždengta javų pėdais. Perkūnas vaizduojamas „kaip piktas vidutinio amžiaus vyras“, garbiniuota barzda, ugniniu veidu ir su liepsnojančia ka- rūna. Ties Perkūno stabu dieną naktį buvo kūrenama ąžuolinių malkų ugnis, į jį kreipiamasi prašant lietaus, giedros, maldau- jant, kad griausmas ir žaibai žalos nepadarytų, taip pat klausiant patarimo dėl karo žygių. Prūsų dievų trejetas, sekant G. Diumezilio teorija, galėjo ats- tovauti trims to meto prūsų socialiniams sluoksniams: Patulas – žynių, Patrimpas – žemdirbių, Perkūnas – karių. Be šios išsamios dievų trejeto charakteristikos, S. Grunau kronikoje parodoma ir prūsų panteono raida. Teigiama, kad ilgainiui prūsų dievų triadą papildo dar trys dievai – Wurs- chayto / Borsskayto, Szwaybrotto ir Curcho. Pirmieji du, kronikos duomenimis, „iš meilės“ savo buvusiems krivaičiui (Bruteniui) ir karaliui (Vaidevučiui) prūsų paversti dievais, o trečiasis (Cur- cho) – perimtas iš mozūrų. Dar gausesnis Sembos sūduvių panteonas, apie kurį žinių turime tik iš XVI a. parašytų šaltinių. „Sūduvių knygelėje“ ir J. Ma- leckio-Sandeckio išvardyti dievai laikytini ne visų prūsų, o tik Sembos sūduvių, atkeltų į šias žemes po Didžiojo prūsų sukili-

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 47 48 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

mo, dievais. Dar pažymėtina, kad šie dievų sąrašai sudaryti pra- ėjus keliems šimtmečiams po senosios religijos uždraudimo, tad nieko stebėtino, kad šalia aukščiausiųjų dievų minimos ir žemes- niosios mitinės būtybės (Barstucke, Markopole), o kai kurie dievai (Pockols) jau net sudemoninti. „Sūduvių knygelėje“, parašytoje nežinomo autoriaus apie 1520–1530 m., minimos šios Sembos sūduvių dievybės: 1) Ockopirmus – pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas, 2) Swaixtix – šviesos dievas, 3) Auschauts – luošųjų, ligotųjų ir sveikųjų dievas, 4) Autrimpus – jūrų ir marių dievas, 5) Potrimpus – tekančių vandenų dievas, 6) Bardoayts – laivų dievas, 7) Pergrubrius – augina lapus ir žolę, 8) Pilnitis – tas dievas praturtina ir pripildo kluonus, 9) Parkuns – griaustinio, žaibo ir lietaus dievas, 10) Peckols – pragaro ir tamsos dievas, 11) Pockols – skraidančios dvasios, arba velniai, 12) Puschkayts – žemės dievas po šventuoju šeivamedžiu, 13) Barstucke – mažieji žmogeliai, 14) Markopole – žemės žmonės.

„Sūduvių knygelės“ sekiniu laikytinas J. Maleckio-Sandeckio veikalas „Apie senovės prūsų, livoniečių ir kitų kaimyninių gen- čių religiją ir aukojimus“, parašytas 1551 m., tačiau dievų sąrašas išdėstymo tvarka, atskirų dievų charakteristika kiek skiriasi nuo „Sūduvių knygelės“. J. Maleckio-Sandeckio žiniomis, žynys, au- kodamas ožį, šaukia tokius savo dievus: 1) Occopirnum – dangaus ir žemės dievą, 2) Antrimpum – jūros dievą, 3) Gardoaeten – jūrininkų dievą, toks kažkada buvo romėnų Portūnas, 4) Potrympum – upių ir šaltinių dievą, 5) Piluitum – turtų dievą, kurį lotynai vadina Plutu, 6) Pergrubrium – pavasario dievą, 7) Pargnum – griaustinio ir audros dievą, 8) Pocclum – žemės gelmių ir tamsybių dievą, 9) Poccollum – oro dvasių dievą, 10) Putscaetum – dievą, kuris globoja šventuosius miškelius, 11) Auscautum – sveikatos ir ligos dievą, 12) Morcoppolum – didikų ir kilmingųjų dievą, 13) Barstuccas – kuriuos vokiečiai Erdmenlen, t. y. požemiu- kais, vadina.

Vėlesni šaltiniai („Prūsijos, Pamedės ir Sembos vyskupų sino- do nutarimai“, L. Davido „Prūsijos kronika“, J. Bretkūno „Prūsų krašto kronika“, K. Hanenbergerio „Didesnių Prūsijos krašto že-

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 49 50 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

mėlapių paaiškinimas“, M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“) kartoja S. Grunau arba „Sūduvių knygelės“ in- formaciją ir jokių naujų duomenų apie prūsų garbintus dievus nebepateikia. Pažymėtina, jog XVII a. pabaigoje pagrindiniai kaimo ben- druomenės gyvenimo momentai buvo galutinai suderinti su bažnytinio kalendoriaus datomis. Senieji dievai ir deivės pamažu virsta folkloriniais personažais, mitinėmis būtybėmis, pamėklė- mis, demonais. Lygiagrečiai vyksta ir kitas procesas – šalia senų- jų dievų ir deivių ima funkcionuoti, o ilgainiui ir visiškai jų vietą užima krikščioniškieji šventieji. Tačiau tautosakoje, papročiuo- se, agrarinėje magijoje, tikėjimuose, sapnų aiškinimuose iki pat XX a. vidurio išliko pavienių detalių, susijusių su senųjų dievų garbinimu. Užduotys savarankiškam darbui

1. Palyginkite aukščiausiųjų lietuvių ir prūsų dievų sąrašus. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? 2. Palyginkite rekonstruotą lietuvių panteoną ir Sembos sū- duvių panteoną. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? 3. Atkreipkite dėmesį į Markopole (žemės žmonių) „Sūduvių knygelėje“ ir Morcoppolum (didikų ir kilmingųjų dievo) J. Maleckio-Sandeckio veikale charakteristikas. Kaip ga- lėtumėte paaiškinti tokią funkcijų kaitą? 4. Palyginkite dievo Patrimpo funkcijas S. Grunau kronikoje, „Sūduvių knygelėje“ ir J. Maleckio-Sandeckio veikale. Kuo aiškintini šie skirtumai?

Literatūra

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 51 52 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sis- teminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 9. Vytautas Ališauskas. Jono Lasickio pasakojimas apie žemai- čių dievus: tekstas ir kontekstai. Vilnius: Aidai, 2012. 10. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 11. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.

II.Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, mitinės būtybės ir pamėklės Paslaptingosios akmeninės prūsų skulptūros, datuojamos X–XI a. Prieiga per internetą: http://aidai.us/index.php?option=com_content&task= view&id=221&Itemid=63 I. Aukščiausieji

Aukščiausieji dievai dažniausiai siejami su dangumi, dangaus šviesa. Lyginamosios indoeuropeistikos duomenys rodo, jog žo- džiai dievas (deivė) ir diena yra giminingi, t. y. kilę iš tos pačios veiksmažodžio šaknies *dei- „šviesti, spindėti“. Lietuvių dievas (taip pat ir deivė) giminingas latvių dievs, prūsų deiwis, deiws; lo- tynų deus ir t. t. Tačiau dievas (tautosakiniuose tekstuose dar ir dievaitis) vargu ar gali būti tikrinis vienos sakralios būtybės vardas, kadangi taip gali būti vadinama bet kuri vyriškoji dievybė (Perkūnas, Mėnuo, Bangpūtys, Dievaitis vėjas, Dievaitis kario- nės ir t. t.), stabas ar net bet kuri su senąja religija susijusi hie- rofanija. Tas pats pasakytina ir apie deivę – moteriškosios lyties dievybės pavadinimą. Įvairiuose XIII–XVI a. lietuviams bei prūsams priskiriamuose rašytiniuose šaltiniuose bei XIX a. mitologų romantikų darbuose randame tokius devynis teonimus (eufemizmus?), kuriais galėjo būti vadinamas aukščiausiasis lietuvių bei prūsų dievas:

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 55 56 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

1 lentelė. Aukščiausieji dievai

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima teonimas / tą pami- sritis mo / eufemiz- eufemiz- nėta mo kilmė mas 1. Andajas Ipatijaus Slapta aukoja An (t) -deiv-? metraštis (1252 m.) 2. Nuna- Ipatijaus Slapta aukoja *No- / an / dievis metraštis -deiv-? (1252 m.) 3. Telia- Ipatijaus Slapta aukoja *kal-ev-ys velis metraštis (1252 m.) 4. Perkū- J. Malalos Lie. perti, peria, nas kronika pėrė „mušti, (1261 m.) pliekti“; 2) lot. quercus „ąžuo- las“ 4. 1. Divi- Ipatijaus Slapta aukoja Lie. dievas ir riksas metraštis rykauti „val- (1252 m.) dyti, tvarkyti, šeimininkauti, rikiuoti“ 4. 2. Var- J. Lasic- Griausmą Lie. varpas su pulis kis (apie danguje priesaga -ulis 1582 m.) kelia 4. 3. Percu- J. Lasic- Žaibo ir Perkūnaitėlė? na tete kis (apie griausmo 1582 m.) motina 5. Ukopir- Sūduvių Pirmasis Garbinamas Pr. ucka „visų“ mas knygelė dangaus ir per ožio au- ir lie. pirmas (apie 1520– žvaigždžių kojimo ap- 1530 m.) dievas eigas, šven- čiant pjūties pabaigtuves Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima teonimas / tą pami- sritis mo / eufemiz- eufemiz- nėta mo kilmė mas 6. Auxt- J. Lasic- Aukščiau- Aukščiausias, heias Vis- kis (apie siasis die- visagalintis, sagistis 1582 m.) vas? visą gyvastį teikiantis (*Vi- sagyvastis)? 7. Prakori- M. Strij- Įžymiau- Aukoja bal- Rus. кара, mas kovskis sias dievas tus romytus lenk. karaċ, (1582 m.) gaidžius karowaċ / lie. prakorimas „likimas“ 8. Karalus Lenkijos jė- Aukščiau- Aukojamas Lie. karalius, Dungaus zuitų istori- siasis die- ėriukas dangus ja (1619 m.) vas? 9. Praam- T. Narbutas Pirmasis Lie. praamžius žimas (XIX a. vid.) dievas „amžinasis, viešpats, dievas“

XIII–XVI a. šaltiniuose įvairiais teonimais (eufemizmais) įvardytą aukščiausiąjį Dievą patikimai liudija XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etiologinės ir mitologinės sakmės, kalendorinių ir šeimos švenčių apeigos, liaudies dainos, vaikų žaidimai, frazeo- logija, toponimika, hidronimika. Aukščiausiasis Dievas XIX–XX a. tautosakoje yra pirmapradis visatos egzistencinės tvarkos bei bendrabūvio normų kūrėjas ir jų prižiūrėtojas, pagal nuopelnus baudžiantis ir apdovanojan- tis, jo vardu prisiekiama, susitaikoma, linkima gerovės, skalsos,

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 57 58 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

sveikatos; prašoma sulaikyti vagis, apsaugoti nuo ligų ir plėšrių žvėrių gyvulius, laukus. Regis, jog šios pagrindinės funkcijos būdingos ir ikikrikščioniškajam, ir krikščioniškajam Dievui. Va- dinasi, XIX–XX a. tautosakoje, papročiuose minimas Dievas jau atspindi religijų sintezę. O vietovardžiai, vandenvardžiai su šaknimi diev- liudija bu- vus čia senąsias šventvietes, nors ir nerodo, jog šitose vietose buvo aukojama būtent aukščiausiajam Dievui. Mat minėti pavadinimai (kaip ir pavadinimai su šaknimi švent-, alk- ir kt.) galėjo rastis iš aukojimo vietų bet kuriam senųjų baltų dievų. Juolab kad ir XIX–XX a. užrašytuose padavimuose, atsiminimuose daž- niausiai teigiama, jog šiose vietose buvusios pagoniškos šven- tovės, kur garbinti senieji dievai. Dėl krikščionybės įtakos ėmė rastis nauji padavimai, bylojantys, jog čia buvusi velnių mokykla, velnias nešęs akmenį bažnyčiai sudaužyti ir pan. T. Narbuto XIX a. užrašytose legendose veikiantis Praam- žimas, nors ir sukurtas paties T. Narbuto, vis dėlto laikytinas ankstesniųjų šaltinių sekiniu. Užduotys savarankiškam darbui

1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios die- vybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias dievybes suteikia vėlesni šaltiniai? 2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laikytina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompi- liaciniams? 3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę.

Teoni- Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos mas / eufemizmas

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti konkrečiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 59 60 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sis- teminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 15. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 61 62 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

16. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

Teliavelis. Medžio drožėjas Gintautas Akstinas (Druskininkai) 2. Žemės, vaisingumo, derlingumo

Įvairiuose lietuviams bei prūsams priskiriamuose rašytiniuo- se šaltiniuose (pradedant P. K. Tacitu ir baigiant J. Brodovskiu) minimas gana gausus būrys su žeme, žemės vaisingumu, derlumu susijusių dievybių ir mitinių būtybių.

2 lentelė. Žemės, vaisingumo, derlingumo dievybės

Teonimas / Pirmą Veiklos Aukoji- Galima teoni- eufemizmas kartą pa- sritis mai mo / eufemiz- minėta mo kilmė 1. Dievų mo- 98 m. Nešioja tina šernų atvaizdus 2. Lada, Di- J. Dlugošas Prilygina- Rus. ладь „su- dis Lado (XV a. II ma Marsui tarimas, dar- pusė) numas, taika“; rus. лад (kilm. l. ладo) „sužadėtu- vės, sutartuvės; tėvų palaimini- mas per vestu- ves, sutarimas, darnumas, taika“

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 63 64 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teonimas / Pirmą Veiklos Aukoji- Galima teoni- eufemizmas kartą pa- sritis mai mo / eufemiz- minėta mo kilmė 3. Pergrubri- Sūduvių Augina Parūpi- Pr. pergubuns, jus knygelė lapus ir nama pergubons „atvy- (apie 1520– žolę didžiulė kęs“, pergūbons, 1530 m.) statinė pergūbans „ateis“ (dvi stati- iš *per- „at-, iš-“ nės) alaus ir *gūb- „vykti“ 4. Puškaitis Sūduvių Žemės Atneša 1) pr. posty „ga- knygelė dievas po duonos, nykla“ + -ait; (apie 1520– šventuoju alaus ir 2) pr. posty 1530 m.) šeivame- kito mais- „ganykla“ + pr. džiu to *kaita „karštas, šiltas“ 5. Barstukai Sūduvių Neša javus, Atneša Lie. barstyti knygelė juos saugo duonos, „sėti“, berti (apie 1520– alaus ir „sėti, gerinti kuo 1530 m.) kito mais- maistą, daryti to uždarą, tankiai dygti“ 6. Markopo- Sūduvių Atneša Vok. marka liai knygelė duonos, „siena, pasienio (apie 1520– alaus ir ruožas“ ir gr. 1530 m.) kito mais- polis, ru. поле to 7. Žemėpatis M. Maž- Lie. žemė ir pats vydas „vyras“ (1547 m.) 8. Laukosar- M. Maž- Pasėlių, Lie. laukas ir gis / vydas javų die- sargas, pats Laukpatis / (1547 m.) / vybė Laukpatimas J. Lasic- kis (apie 1582 m.) Teonimas / Pirmą Veiklos Aukoji- Galima teoni- eufemizmas kartą pa- sritis mai mo / eufemiz- minėta mo kilmė 9. Apidomė Volfenbute- Lie. apydėmė lio postilė „sodžiaus ben- (1573 m.) dras žemės sklypas tarp dviejų sodybų“; „pana- mė“; „išvara“; „mažas laukelis tarp trobų“ 10. Žemyna J. Lasic- Žemės Gaidys, Lie. žemė kis (apie deivė višta, 1582 m.) duona, alus 11. Žeminin- M. Strij- Žemės Aukoja Lie. žemė kas kovskis dievas juodas (1582 m.) vištukes 12. Dvargan- J. Lasic- Žmonių Lie. dvaras ir ga- tis kis (apie pagalbi- nyti „prižiūrėti, 1582 m.) ninkas saugoti“ 13. Salavas J. Lasic- Žmonių Lie. sala „van- kis (apie pagalbi- dens apsuptas 1582 m.) ninkas sausumos plotas“, „dirvos plotelis tarp pievų“ 14. Atlaibos J. Lasic- Žmonių Lie. atlaida kis (apie pagalbi- „lauko dalis prie 1582 m.) ninkas namų“, „žardie- na“ 15. Smik J. Lasic- Garbina Jam ski- Lie. burtažodis Smik Perleu- kis (apie rengda- riama pir- smik smik per enu 1582 m.) miesi arti moji žagre velėną išvaryta vaga

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 65 66 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teonimas / Pirmą Veiklos Aukoji- Galima teoni- eufemizmas kartą pa- sritis mai mo / eufemiz- minėta mo kilmė 16. Beaukuris Vilniaus Derliaus ? kolegijos sargas jėzuitų ataskaita (1605 m.) 17. Dirwoks- Lenkijos Svirnuose Aukojama Lie. dirvokšnis nis jėzuitų gyvenan- kiaulė, „nedidelis dirvos istorija čios deivės rengiama sklypas“ (1619 m.) iškilminga procesija prie jaujos 18. Žemeliu- M. Pretori- Lie. žemė kas jus (XVII a. pab.) 19. Gabar- D. Kleinas Lie. gab- ir artas tai / Gabvar- (1666 m.) / „žambis“ / tai K. Sapūnas vok. wart „miško (1973 m.) sargas, eigulys“ 20. Žėlius M. Pretori- Žolės augi- Lie. želti jus (XVII a. mo pab.) 21. Samba- J. Brodovs- Prilygina- Pr. same „žemė“ rys kis mas Plutui (apie 1740 m.)

Senųjų žemės dievų funkcijas po Lietuvos krikšto perėmė krikščioniškasis Dievas, šv. Izidorius, šv. Jurgis. šventasis Izidorius Artojas – Madrido ir žemdirbių globėjas, gyvenęs apie 1070–1130 m. Teigiama, jog Izidorius buvo ne- turtingas žemdirbys, visą gyvenimą su savo žmona dirbęs ūki- ninkams. Kartą Izidorius su žmona meldėsi. Ūkininkas pamatė, kad jie nedirba, ir norėjo nubausti. Tačiau nustebo išvydęs du angelus, vietoj Izidoriaus ariančius lauką. Lietuvoje šv. Izidorius vadintas sėjėju, artojumi; Žemaitijoje – Dzidoriumi, Zidoriumi. Dievdirbių vaizduojamas kaip paprastas valstietis: basas, su pa- raitotomis kelnėmis, trinyčiais, šiaudine skrybėle, sėtuve ranko- se. Žemdirbių globėju Lietuvoje šv. Izidorius greičiausiai tapo dėl kai kuriems žemės darbams tinkamos ir šventajam pagarbinti skirtos datos, t. y. gegužės 4-osios, sutapimo. Sakoma, jog šv. Izi- dorius „pats buvo artojas, tai mirdamas prižadėjo globoti arto- jus“; „šv. Dzidoriaus dieną artojai turi nuvalyti plūgus, tai jais ariant laukai bus vešūs“, „Norint apsaugoti javus nuo sausros ir ledų, reikia šv. Izidoriaus dieną šventinti laukus“ , „jei kas giliai išaria, tai tam sako: „Išvertei tą žemę, kur šv. Dzidorius vaikščio- jo – neaugs“. Dar ir XX a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje elgetų prašyta melstis šv. Izidoriui, žemdirbių globėjui, kad geriau sektųsi ūkinin- kauti, kad būtų lietaus be krušos ir be perkūnijų.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 67 68 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti konkrečiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 69 70 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Jono Lasickio pasakojimas apie žemai- čių dievus: tekstas ir kontekstai. Vilnius: Aidai, 2012. 9. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 10. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 11. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 12. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 13. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 15. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 16. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 17. Nijolė Laurinkienė. Žemyna ir jos mitinis pasaulis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.

Žemyna. Tautodailininkas Antanas Vaškys. R. Balsio nuotr.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 71 72 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

3. Javų

XIII–XVIII a. prūsams ir lietuviams priskiriamuose rašyti- niuose šaltiniuose užfiksuotos penkios su javų auginimu susijusios dievybės, o XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės tautosakoje, tikėjimuose gausu įvairių javų dvasių bei demonų.

3 lentelė. Javų dievybės ir mitinės būtybės

Teoni- Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- paminėta sritis teonimo / femizmas eufemizmo kilmė 1. Curche Vokiečių or- 1) v. balt. dino ir prūsų *kurkā „ryšu- taikos sutar- lys, tai, kas tis (1249 m.) surišta, susukta, sulenkta“; 2) pr. curvis „jautis“ 2. Krūmi- M. Strijkovs- Visus Aukoja vištas Lie. krūminti, nė Pradžių kis (1582 m.) javus su žemom krū- krūmyti „ke- Varpų duoda minėm skiau- roti“ terėm 3. Dirvo- Vilniaus ko- Aukai skerdžia Lie. dirva lira legijos jėzui- paršą tų ataskaita (1605 m.) Teoni- Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- paminėta sritis teonimo / femizmas eufemizmo kilmė 4. Nosolum Vilniaus ko- Lemia Aukoja ožį, o ? legijos jėzui- javų der- jo kraują išpila tų ataskaita lių į upę (1605 m.) 5. Nuose- Lenkijos jė- Pasėlių Aukojamas ? tas zuitų istorija prievaiz- ėriukas, ožka (1619 m.) das arba jautis 6. Javinė J. Brodovs- Javų dei- Lie. javas, kis (apie vė javai 1740 m.) 7. Javų XIX a. boba 8. Javų XIX a. pab. – pamėklės XX a. pr.

Derlingumo, javų augumo dievybių, mitinių būtybių (Krūmi- nės Pradžių Varpų, Rugių bobos) vietą XIX a. pabaigoje – XX a. pra- džioje įvairiuose Lietuvos regionuose pakeitė vaikus gąsdinan- čios pamėklės: Nuogaliai, Žaliaakiai, Ruginiai, Dirikai, Maumai, Baubai, Žvaginiai ir t. t.

Vykstant senųjų derliaus dievybių desakralizacijai, t. y. joms virstant javų laukų mitinėmis būtybėmis ir pamėklėmis, lygia- grečiai vyko ir kitas procesas – pasėlių apsaugą pamažu perima krikščioniškasis Dievas bei kai kurie šventieji. Apie šio proceso pradžią dar XVII a. pabaigoje užsimena M. Pretorijus. Jo liudi-

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 73 74 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

jimu, rugiapjūtės pradžios, rugiapjūtės pabaigos bei sambarių šventėse žemyneliavimo apeigos atliekamos prieš tai pasimeldus ir padėkojus krikščioniškajam Dievui: „Kai šeimininkas su savo šeimyna eina javų pjauti, atsiriekia gerą kampą duonos, atsipjau- na atitinkamą gabalą lašinių ir po gerų pusryčių meto eina į savo lauką. Kiekvienas savo bare pradeda pjauti; supjovę po gerą javų saują ant jos sėdasi. Tada šeimininkas padalija duoną ir lašinius į tiek dalių, kiek yra žmonių, ir pradeda balsu melstis; dėkoja Dievui, kad leido sulaukti šio meto, meldžia palaimos derliui ir apginties nuo viso pikto.“ Taip pat elgiamasi ir baigiant rugiapjū- tę: „Kai pjūtis baigiama, – tą jie vadina rugiapjūtės pabaigtuvė- mis, – palieka mažą rugių plotelį nepjautą. Apie tą plotelį sustoja visi pjovėjai. šeimininkas pasimeldžia, padėkoja Dievui, kad ligi šiol padėjo, ir prašo leisti laimingai baigti pjauti, suvežti ir suvar- toti javą.“ Tada supjaunama paskutinė sauja, iš kurios pinamas ir iškilmingai į namus parnešamas vainikas. Krikščioniškasis Dievas prižiūri javus (sukuria javus, sėja, laimina juos, kulia, baudžia žmones, kurie niekina javų derlių) ir lietuvių tautosakoje. Kai kuriais atvejais apsaugoti, pagerinti derlių prašoma šventųjų Antano, Izidoriaus, Onos, Jono. Pa- vyzdžiui, dar XX a. pirmojoje pusėje tikėta, jog siekiant geresnio javų augumo, kad ledai pasėlių nenaikintų, reikia sukalbėti visą rožinį ir atgiedoti šv. Antano litaniją. Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti konkrečiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 75 76 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 77 78 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

4. Linų ir kanapių

Archeologiniai linų ir kanapių apdorojimo įrankių, taip pat li- ninio bei kanapinio pluošto radiniai liudija, jog pirmaisiais mūsų eros amžiais dabartinės Lietuvos teritorijoje linai ir kanapės buvo plačiai auginami. Nuo XVI a. antrosios pusės ypač padidėja linų plotai, nes jų pluoštu ir sėmenimis mokama duoklė feoda- lams, XVIII–XIX a. linai – vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos objektų ir pajamų šaltinių. Iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinių aprašų žinoma, jog linai (kaip ir avių vilna) buvo pagrindinė žaliava rankšluosčiams, drobei, milui, iš kurių siuvami ir apatiniai, ir viršutiniai drabužiai, patalynė, o kanapių pluoštas naudotas virvėms bei tinklams. Linų derliumi rūpinosi ne tik valstiečiai, bet ir samdiniai – tiek vaikinai, tiek ir merginos, nes derant atlyginimą už pas šeimininką ištarnautus metus būta papročio kaip dalį užmokesčio pasėti tam tikrą saiką (plotą) linų. Kaip jie užaugs – jau pačių samdinių rūpestis. Linus sėjo ir broliavoje dirbantiems ūkio šeimos nariams – bandininkams. Todėl įvairiose kalendorinėse šventėse gausu tikėjimų, burtų (spėjama iš paukščių parskridimo, Grabnyčių dienos oro, Kalėdų mėnulio fazės), maginių veiksmų (pasivažinėjimas, supimasis, šokimas aukštyn), kuriais siekiama linų derlių pagerinti, pluoštą pailginti. Tokiame kontekste neturėtų stebinti ir dviejų lininin- kyste bei kanapių auginimu besirūpinančių dievybių paminėji- mas XVI a. rašytiniuose šaltiniuose.

4 lentelė. Linų ir kanapių dievybės

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- tą pami- sritis teonimo / femizmas nėta eufemizmo kilmė 1. Vaižgan- J. Lasic- Linų ir Nulieja alaus Lie. viešė „kie- tas kis (apie kanapių ir išbarsto mas, kaimas“ 1582 m.) dievas paplotėlius ir ganyti „saugoti, prižiū- rėti“ 2. Alabatis J. Lasic- Linų dievas Lie. alas „nua- kis (apie lintas, plikas“ 1582 m.) ir slavų batis „tėvas, tėtu- šis“? 3. Kuršis XX a. pr. Antropo- Sietinas su papročių morfi nio etnonimu aprašai pavidalo kuršis iškamša

Su linų ir kanapių dievu Vaižgantu bei Alabačiu, matyt, reikė- tų sieti ir XX a. pradžios etnografų aprašuose minimą paprotį per linamynio pabaigtuves nešioti antropomorfinę pamėklę – kuršį.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 79 80 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Ryšys tarp Vaižganto, Alabačio ir kuršio įmanomas dėl kelių priežasčių: 1) sutampa arealas, t. y. minėtos linų dievybės J. La- sickio aprašytos Žemaitijoje, tik ten žinomas ir kuršio nešiojimo paprotys; 2) iš dalies sutampa Vaižganto, Alabačio garbinimo ir kuršio nešiojimo laikas (per linamynį); 3) Vaižganto / Alabačio virtimas pamėkle – įprastas senosios religijos nuosmukio procesas. Su krikščionybe linų sėjos, derliaus, linamynio priežiūra per- eina krikščioniškojo Dievo bei šventųjų žinion. Sakoma, jog linus reikia sėti šv. Petronėlės (gegužės 31), šv. Elenos (gegužės 22) dieną arba tiesiog sėjant žiūrėti, „kad būtų moteriškos pa- tronkos diena, tada jie esti geri ir našūs, dideli ir tankūs“. Taip pat laikomasi papročio pieš beriant pirmąją sėmenų saują per- žegnoti dirvą, nes „Dievo laiminti linai geriau auga“; pirmosios saujos sėmenis berti kryžiškai, tariant „Viešpatie, padėk paau- ginti linus“ arba „duok, Dieve, visų daliai: ir man, ir vaikams, ir biedniems, kas reikalaus!“ Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

Referatų, pranešimų temos

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 81 82 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 83 84 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

5. Naminių gyvulių ir paukščių

Archeologų duomenimis, baltų kraštuose gyvuliai buvo pri- jaukinti jau neolite. To meto žmonės, sprendžiant iš gyvenvie- tėse randamų kaulų, jau augino ožkas, avis, kiaules. Kiek vėliau pradėti auginti ir stambieji raguočiai bei arkliai. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose užfiksuota nemaža medžiagos apie vieno ar kito gyvulio priklausomybę dievams, jų aukojimą, taip pat ir penkiolika naminių gyvulių ir paukščių veisimu, auginimu bei apsauga besirūpinančių dievybių. XIX a. pirmojoje pusėje šešias senąsias lietuvių naminių gyvulių dievybes įamžino J. Pabrėža, suteikdamas jų vardus įvairiems augalams1.

1 Minėtini Eraičinas (Festuca) – pievų ir ganyklų žolė; Gardunytis (Anthoxant- hum odoratum) – pievos žolė; Gangelis purvinis (Isnardia palustris); Sotvaras (Myrica gale); Valgynė (Cynara scolymus); Ratainyčia šakotoji (Schoenus maris- kus). 5 lentelė. Naminių gyvulių ir paukščių dievybės

Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima teo- mas / kartą sritis nimo / eufe- eufemiz- paminė- mizmo kilmė mas ta 1. Sutva- M. Strij- Visokių Aukojami įvai- Lie. su + tverti ras kovskis galvijų rių spalvų ro- (1582 m.) myti gaidžiai 2. Ganiklis M. Strij- Girinis Aukoja eržilų, Lie. ganyti kovskis piemenų jaučių, ožių ir (1582 m.) dievas kitų gyvulių pautus 3. Valgina J. Lasic- Maistui Nenurodyta Lie. valgis kis (apie auginamų 1582 m.) gyvulių 4. Baubis V. Mar- Naminių Ką nors pasker- Lie. baubti tinijus gyvulių, džia, kad sergė- (1666 m.) galvijų tų gyvulius

5. Gota M. Pre- Naminių Aukojami pir- Lie. guotas torijus gyvulių, mieji gyvulių „banda, būrys, (XVII a. daugini- prieaugliai gauja“ pab.) mosi 6. Krukis J. Lasic- Kiaulių Nenurodyta Lie. krukis, kis (apie kriukė 1582 m.) 7. Krema- J. Lasic- Paršų ir Aukoja alų, Lie. krimsti ta kis (apie kiaulių liedami jį ant 1582 m.) kiaulių 8. Pripar- J. Lasic- Žindomų Nenurodyta Lie. paršas, šis kis (apie paršiukų prieparšis 1582 m.) „paršelių vada“

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 85 86 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima teo- mas / kartą sritis nimo / eufe- eufemiz- paminė- mizmo kilmė mas ta 9. Chauri- M. Strij- Žirgų Aukoja auga- 1) lie. *kauka- rari kovskis lotus, stiprius rinis „priklau- (1582 m.) įvairių spalvų santis Kauka- gaidžius riui“; 2) lie. kauras „plaukai, še- riai“? 10. Ratai- J. Lasic- Arklių Nenurodyta Lie. ratai, nyčia kis (apie ratainyčia (ra- 1582 m.) tinė) „patalpa vežimams, rogėms“ 11. Kur- J. Lasic- Ėriukų Nenurodyta Pr. curwis „jau- vaitis kis (apie tis“ ir lie. ėras, Ėraitis 1582 m.) ėrytis 12. Gardu- J. Lasic- Ėriukų Nenurodyta Lie. gardanas, nytis kis (apie gardas „užtva- 1582 m.) ras gyvuliams suginti“ 13. Pes- J. Lasic- Tik ką atsi- Nenurodyta Lie. pesti seias kis (apie vesto prie- „vargti, ilsti“? 1582 m.) auglio 14. Swiet- M. Strij- Naminių Aukų neau- Sl. svietas „pa- puncynis kovskis ir laukinių kodavo, nes saulis“ ir lie. (1582 m.) paukščių tai lakiojantis puncinti „eiti, dievas tipenti“ 15. Birutė M. Strij- Lie. birėti kovskis „duoti derlių, (1582 m.) derėti“ Atkreiptinas dėmesys, jog beveik visi naminiai gyvuliai turi globėjus (kiti net po kelis), o štai apie ožius (ožiukus) prižiūrin- čias dievybes jokių duomenų senuosiuose šaltiniuose neranda- ma. Taip galėjo atsitikti dėl ypatingo ožio statuso senojoje baltų religijoje. Mat ožys (kaip, beje, ir ąžuolas) – ryškiausio ir valdin- giausio baltų dievo Perkūno gyvulys. Suprantama, jog jokia kita dievybė ar mitinė būtybė negali kėsintis į rūsčiojo griausma- valdžio nuosavybę (dar XIX a. tikėjimuose sakoma, jog žmogus neturi teisės nei sodinti, nei persodinti ąžuolo). Priklausomybe Perkūnui, matyt, galėtume paaiškinti ir staigų ožio demonizavimo procesą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautosakiniuose tekstuose – sakmėse, patarlėse; tikėjimuose bei sapnų aiškini- muose. Su krikščionybe naminių gyvulių ir paukščių globa rūpinasi krikščioniškasis Dievas bei šv. Jurgis (visų gyvulių), šv. Antanas (kiaulių), šv. Barbora (avių), šv. Martynas (visų naminių paukš- čių, o ypač žąsų). Pavyzdžiui, palyginę XVI a. Ganikliui skirtus aukojimus ir XVIII a. – XX a. pradžios Jurginių papročius, mato- me, jog tiek ikikrikščioniškajam Ganikliui, tiek krikščioniškajam Jurgiui skirtos apeigos (auka, aukos paskirtis, vieta) beveik visiš- kai sutampa.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 87 88 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytais V. Ališausko, J. Mičiulienės straipsniais bei rašytiniais šaltiniais, pa- grįskite arba paneikite deivės Birutės autentiškumą. Ko- dėl ji priskirtina / nepriskirtina dievams, globojantiems naminius gyvulius ir paukščius? 5. Pasidomėkite, kokius senųjų dievų vardus augalams XIX a. suteikė J. Pabrėža. Referatų, pranešimų temos

Šaltiniai ir literatūra

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 89 90 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 14. Vytautas Ališauskas. Kulto tradicija lokalioje religinėje bendrijoje: Birutės atvejis. Bažnyčios istorijos studijos V. Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 36B. 2012, p. 9–24. Prieiga per internetą: http://www.aca- demia.edu/4197499/Kulto_tradicija_lokalioje_religi- neje_bendrijoje_Birutes_atvejis_Baznycios_istorijos_ studijos_5_2012_p._9–24 (žiūrėta 2014 01 23). 15. Jūratė Mičiulienė. Birutė – tikrai Vytauto motina. Pri- eiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/print. php?idas=70747. 16. Jurgis Pabrėža (1771–1849). Vyr. redaktorius K. Jankevi- čius. Vilnius: Mintis, 1972. 17. Jurgis Pabrėža. Botanika, arba Taislius auguminis. Shenan- doah, 1900.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 91 92 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

6. Bičių, bitininkystės

IX–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose gausu žinių apie baltų že- mėse klestėjusią drevinę bitininkystę: medaus, midaus ir vaško gausybę, ritualinį jų vartojimą bei šių produktų aukojimą dievams. Istorinėse baltų žemėse išliko nemažai iš bitės ir bitininkystės kilusių hidronimų: Bitė up. Pagėgiuose, Biteikis, Bitupis, Bitu- paitis, Bitežeris, Bitpelkis, Biotėniškis up., Bitinėlis ež. ir t. t.; vietovardžių – Bitėnai, Užbičiai, Bitėniškiai, Bitkalniai, Bitmeš- kiai; pavardžių – Bitė, Bitelė, Bitinas, Bitikis ir kt. Bitė, medus, midus, vaškas dažni ir įvairių žanrų tautosakos tekstuose, tikėji- muose, papročiuose, sapnų aiškinimuose ir t. t. Bitėmis, bitininkyste, medumi besirūpinančios dievybės minimos XVI–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose. 6 lentelė. Bičių, bitininkystės dievybės

Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima teonimas kartą pa- sritis mo / eufemiz- minėta mo kilmė 1. Austėja J. Lasic- Bičių Lie. austi „gamin- kis (apie ti audeklą, šen 1582 m.) ir ten bėgioti, nuolat varstyti, darinėti duris“ 2. Babilas J. Lasic- Bičių Lie. bab-, plg. kis (apie babaliuoti „bum- 1582 m.) buliuoti, bambė- ti, veblėti“ 3. Bubilas M. Strij- Medaus Sukalbėjęs rei- Lie. bub- (plg. kovskis ir bičių kiamas maldas, bubinti „bil- (1582 m.) dievas didelį gorčių, dinti, dundinti, pilną medaus, mušti, smarkiai su didžiu riks- ką daryti, kulti“ mu trenkdavo į pečių, prašy- damas dievą Bubilą, kad bitės gausiai spiestų 4. Aukie Lenkijos Gausi- Aukojamos bal- Lie. augti jėzuitų nančioji tos ožkos arba istorija deivė baltos vištos (1619 m.) 5. Bičbir- M. Pre- Bičių die- Lie. bitė ir birbti bis, torijus vas Birbulis, (XVII a. Bičių pab.) birbulis 6. Bibcziu J. Bro- Sodo die- Lie. bitė ir bobelė Bobelis dovskis vaitis „pribuvėja, mo- (apie tinėlė“? 1740 m.)

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 93 94 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

M. Strijkovskio bei M. Pretorijaus veikaluose gana plačiai aprašytos ir apeigos, skirtos bičių dievams Bubilui, Bičbirbiui (Bičių birbuliui). šių apeigų reliktų dar aptinkame ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografiniuose aprašymuose. Skiriasi tik adresatas. Įsigalėjus krikščionybei, su bitininkyste susiję ma- giniai religiniai veiksmai skiriami krikščioniškajam Dievui. An- tai bitėms gausinti, spiečiui prišaukti skirta apeiga, kurios metu šeimininkas eidamas aplink darželį su laumšluoste turi kalbėti tokią maldelę: „Bitelės, ateikit į mano darželį! Čion su žiedeliais, bitinėli, eikš į mano darželaitį. Čion angelų lovaitės, minkšti pa- talėliai, pailsėste. Amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen. Pondieve, žegnok mano darželaitį.“ Dievo veiksmų imitacija reikėtų laikyti ir kitą XIX a. užrašytą apeigą, atlieka- mą dviejų bičiulių anksti pavasarį sėjant pupas. šeimininkas su svečiu (bičiuliu) eidami aplink gryčią kartoja Dievo ir bitininko dialogą: „Svečias: „Kas čia eina?“ šeimininkas: „Ponas Dievas!“ Svečias: „Ką jis neša?“ šeimininkas: „Geras dienas!“ Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Kodėl deivė Aukie priskiriama bičių, bitininkystės dievy- bėms?

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 95 96 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 14. Laura Piškinaitė-Kazlauskienė. Bitininkystė Lietuvoje (XVI a. – XX a. pirmoji pusė). Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidykla, 1995.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 97 98 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

7. Mirties, mirusiųjų, požemio

Rašytiniuose XV a. pradžios – XVII a. baltų mitologijos šalti- niuose bei XIX–XX a. lietuvių tautosakoje, tikėjimuose randame keliolika su mirtimi (mirusiaisiais, požemiu) susijusių dievybių ir mitinių būtybių vardų. Darbe aptariamos ir tos dievybės, dėl kurių autentiškumo iki šiol nesutariama (pvz., Veliona, Ežiagu- lis), ir tos, kurios laikomos XIX a. mitologų romantikų kūryba (Nijolė), ir tos, kurių vardai XIX–XX a. tautosakoje bei tikėjimuo- se vartojami kaip Giltinės sinonimai (Maro mergos, Kolera, Kau- linyčia ir kt.).

7 lentelė. Mirties, mirusiųjų, požemio dievybės ir mitinės būtybės

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- tą pami- sritis teonimo / femizmas nėta eufemizmo kilmė 1. Patulas Varmės „Baisenybin- Jo garbei Pr. pa „po“ ir vyskupo gas nakties deginamas *tula „žemė“ pranešimas dievas“ lajus (1418 m.) Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- tą pami- sritis teonimo / femizmas nėta eufemizmo kilmė 2. Pikulas Sūduvių Pragaro ir Lie. piktas, knygelė tamsos die- pykti (apie 1520– vas 1530 m.) 3. Pikulai Sūduvių Skraidančios Lie. piktas, knygelė dvasios, arba pykti (apie 1520– velniai 1530 m.) 4. Didei- Labguvos Mirties, Aukoja juo- Lie. didžioji vaitė amtmo- maro deivė? dą ožį dievaitė no raštas (1571 m.) 5. Ežiagulis J. Lasic- Kviečiamas Lie. ežia ir kis (apie į skerstuves gulėti 1582 m.) 6. Veliona J. Lasic- Vėlių dievas Aukojami Lie. vėlė, kis (apie kepinti pa- vėlys 1582 m.) plotėliai 7. Giltinė Rankraštinis Mirtis (smer- Lie. gilti vokiečių–lie- tis) tuvių kalbų žodynas (XVII a. vid.) 8. Velinas K. Sirvydo Piktoji dvasia Lie. vėlė, žodynas vėlys (1620 m.) 9. Magyla M. Pretori- Giltinės tar- Sl. magyla jus (XVII a. naitė „kapas“ pab.)

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 99 100 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- tą pami- sritis teonimo / femizmas nėta eufemizmo kilmė 10. Dreb- M. Pretori- Pikulo tarnas Lie. drebėti kulis jus (XVII a. „virpėti, pab.) kulti, pliekti, mušti“ ir kulti „mušti“ 11. Nijolė T. Narbutas Pokliaus Iš slavų po- (XIX a.) žmona, Krū- žemio deivės minės duktė Nija (Nyja) 12. Giltinė M. Pretori- Mirties deivė Lie. gel- / gil- (Kauliny- jus (XVII a. „gelti“ čia, Maras, pab.), XIX– Maro mer- XX a. tauto- gos, Kolera, saka Pavietrė, Kapinių žmogus)

Analizuojant pomirtinio pasaulio valdovo Patulo virtimo Pi- kulu, t. y. piktąja dvasia, procesą, matyt, vertėtų prisiminti, jog antikinio pasaulio mirties dievas Hadas (taip pat graikai vadi- no ir vėlių buveinę žemės gelmėse), nuolat gyvenantis požemio viešpatijoje, yra vadinamas ir „nematomuoju“, ir „siaubinguoju“ (taip pažodžiui į lietuvių kalbą verčiamas Hado vardas). Antiki- niai mitai byloja, jog į vėlių pasaulį Hadą patenkama pro angą, kurią saugo trigalvis šuo Cerberis. Renesanso ikonografijoje lygiai taip pat vaizduojamas ir įėjimas į pragarą – urvas (rečiau pastato tarpdurys), kurį saugo tas pats trigalvis Cerberis2. Išeitų, jog Patulo virtimas Pikulu XVI a. pirmojoje pusėje yra dėsningas religijų kaitos rezultatas, kuris atitiktų G. Beresnevičiaus siūlo- mą penktąjį tikėjimų užpasauliniu gyvenimu lygmenį, kai atgai- vinami į pasakas išvirtę mitai apie požeminį nusidėjėlių likimą, o to požemio ir mirusiųjų valdovas dėl krikščionybės įtakos galutinai sutapatinamas su piktąja dvasia. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog lygiagrečiai galėjo funkcionuoti, o paskutiniaisiais šimtme- čiais iki krikšto tapo ypač aktuali ir intensyvėjanti, sprendžiant iš Brutenio ir Videvučio bei šventaragio legendų, Dievo valdomo pomirtinio pasaulio samprata. Krikščionybėje ši samprata reali- zuojama Giltinės (Kaulinyčios, Maro, Maro mergų, Koleros, Pa- vietrės) – Dievo tarnaitės arba angelo (arkangelo Mykolo) – Die- vo pasiuntinio vaizdiniais. Atskirai minėtini Veliona ir Ežiagulis, dėl kurių autentiškumo mitologai itin nesutaria. Regis, jog tiek Velioną, tiek ir Ežiagulį reikėtų laikyti tiesiog ežioje (kape, kauburyje) gulintįjį, t. y. ve- lionį (tai, beje, rodo ir aptariamųjų teonimų / eufemizmų etimologija). Išeitų, jog Veliona (velionis) ir Ežiagulis yra tapatūs. Tačiau šiandien sunku atsakyti, ar minėti Ežiagulis ir Veliona XVI a. buvo tik bendriniai žodžiai, apibūdinantys bet kurį miru-

2 Iš čia greičiausiai radosi ir lietuvių tikėjimai, jog šuo mato, nujaučia besiarti- nančią mirtį (Giltinę), mirusiuosius. Kartais šunimis įsivaizduojami ir patys mirusieji.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 101 102 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

sįjį, ar vartojami norint nurodyti ypatingą, kilmingą, sudievintą mirusį protėvį. Kad mirę protėviai neretai tapdavo ne tik namų dvasiomis, globėjais, bet ir dievais, paliudijimų tiek rašytiniuose šaltiniuose (plg. Brutenį ir Videvutį, Pajautą, J. Lasickio minimus Simonaitį, Sidzių ir t. t.), tiek ir tautosakoje turime pakankamai.

Giltinė. šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje (apie XVII a. pab.) Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Dievo Ežiagulio funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šal- tinyje nenurodytos. Kas leidžia jį priskirti šiai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 103 104 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 11. Gintaras Beresnevičius. Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Klaipėda: Taura, 1990. 12. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 13. Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lie- tuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 15. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 105 106 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

16. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 17. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

M. K. Čiurlionis. Laidotuvių simfonija 8. Šviesos IR paros

Apie baltų pagarbą dangaus šviesuliams užsimenama jau ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. P. Dusburgietis, J. Dlugošas (taip pat ir vėlesni, jais sekusieji autoriai) net teigia, jog saulė, mėnulis, žvaigždės buvę garbinami kaip dievai. Mala- los kronikos (1261 m.) intarpe saulė dievybe nelaikoma, tačiau teigiama, kad Saulę nukalęs mitinis kalvis Teliavelis ir užmetęs ją ant dangaus. Visos su šviesa, reikšmingiausiais paros momen- tais susijusios dievybės minimos XVI–XVII a. šaltiniuose.

8 lentelė. šviesos ir paros dievybės

Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- kartą pa- sritis teonimo / femizmas minėta eufemizmo kilmė 1. Svaiks- Sūduvių šviesos Išgeria die- Pr. svaigstas tikas knygelė dievas vo garbei „šviesa“ (Swayxtix) (apie 1520– pilną kau- 1530 m.) šelį alaus, neliesdamas rankomis

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 107 108 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima mas / eu- kartą pa- sritis teonimo / femizmas minėta eufemizmo kilmė 2. Aušra J. Lasic- „Nusilei- Lie. aušti kis (apie džiančios ir 1582 m.) vidudienio saulės spin- dulių deivė“ 3. Bežlėja J. Lasic- Vakarinė Lie. žlėja kis (apie deivė „ryto arba 1582 m.) vakaro prie- blanda“ 4. Brėkšta J. Lasic- Sutemų Žemaičių kis (apie deivė brėkšti „tem- 1582 m.) ti“ 5. Budin- J. Lasic- Pažadina Lie. budinti toja kis (apie miegantį „žadinti, kelti 1582 m.) žmogų iš miego šei- myną“ 6. Žvaigž- M. Pretori- Žvaigždžių Lie. žvaigždė dunoka jus (XVII a. deivė pab.) 7. švaisti- XX a. pr. Iš prūsų dievo kas tautosaka Svaikstiko (Swayxtix)

Dėl prūsų šviesos dievo Svaikstiko, kildinamo iš prūsų svaigstas „šviesa“, autentiškumo abejonių nekyla. Prūsų religijos nuosmukio metu, nykstant Svaikstiko įtakai, greičiausiai radosi ir M. Pretorijaus minima „žvaigždžių deivė“, „dangaus sužadė- tinė“ Žvaigždunoka. Žvaigždikiu, švaistiku virtęs Svaikstikas išliko XX a. pradžios tautosakiniuose tekstuose – padavimuose, užkalbėjimuose. Beje, V. Krėvės-Mickevičiaus užrašytame užkal- bėjime švaistikas pateikėjų netgi tapatintas su šventuoju Jurgiu. J. Lasickio veikale paminėtos šviesos (aušros, vakaro, sute- mų) dievybės iki šiol sulaukė gana prieštaringų tyrinėtojų ver- tinimų. Į klausimą, kodėl žemaičiai turėjo net tris atskiras dievybes, susijusias su šviesa (dvi iš jų – nusileidžiančios saulės), atsakymo būtų galima ieškoti XIX a. – XX a. pirmosios pusės papročiuose, tautosakoje, tikėjimuose. Tekanti saulė giesmėmis pasitinkama rugių pjovėjų. Tie patys pjovėjai lenkiasi ir besileidžiančiai saulei, dėkodami už suteiktą šilumą, šviesą, taip pat ir už siunčiamą nakties poilsį. Analogiškos ir piemenų maldos bei giesmelės į Saulę. Vis dėlto sutemos – tai plyšys tarp pasaulių, durys į ne- žinomybę. Saulei leidžiantis žadinami sunkūs ligoniai, baigiasi gerųjų ir prasideda destruktyviųjų, žmogui pavojingų jėgų veiklos metas.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 109 110 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

Referatų, pranešimų temos

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 111 112 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 12. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 9. Kelio, keleivių, kelionės

Istoriniais laikais kelionė buvo (ir tebėra) ne tik naujais įspū- džiais, atradimais, galimybėmis viliojantis, bet ir pavojingas (dažnai pasibaigiantis mirtimi) dalykas. Neatsitiktinai graikų dievas Hermis ankstyvuoju laikotarpiu buvo kelių, keliaujančių- jų globėju, taip pat ir sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį. Romėnų mitologijoje šios funkcijos priskiriamos Merkurijui. Iš XVI–XVIII a. rašytinių šaltinių žinomos ir trys kelio (kelei- vių, kelionės) globa besirūpinančios dievybės, kurios priskirtinos lietuviams.

9 lentelė. Kelio, keleivių, kelionės dievybės

Teoni- Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima mas / paminėta sritis teonimo / eufemiz- eufemizmo mas kilmė 1. Kelio M. Strijkovs- Kelio dievas Aukodavo Lie. kelias dievas kis (1582 m.) baltas viš- tas

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 113 114 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima mas / paminėta sritis teonimo / eufemiz- eufemizmo mas kilmė 2. Bentis J. Lasic- Dievas, iš- ? kis (apie viliojantis į 1582 m.) kelionę 3. Gužė J. Brodovs- Kelionės Lie. gužėti kis (1713– deivė „visu būriu 1744 m.) su triukšmu atvykti“

Atkreiptinas dėmesys į kelio dievų ir akmenų sąsajas. XIX a. – XX a. pradžioje užrašytuose tikėjimuose sakoma, jog akmenyse (taip pat ir medžiuose, vandenyje), po akmenimis „pakūtavoja“ atgailaujančios vėlės, todėl, jei eidamas žmogus suklumpa ant akmens, tai turi sukalbėti „Amžiną atilsį“, nes šioje vietoje palai- dotas kūnas, „kurio siela kenčia čysčiuje“. Išeitų, jog per akmenis kelio dievai yra glaudžiai susiję ir su mirusiaisiais. Aukos ar pagarbos kelio dievams (ypač per akmenis) pėdsa- kų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose bei tautosakoje galima rasti ir daugiau. Antai Dzūkijoje užrašytas toks pasakojimas: „švintas akmuo stovėjo ant kelio. Ė anas labai buvo didelis. Visuomet, jeigu nori būti laimingas, kad būt gera kelionė, tai jį reikėjo labai gerbt. Kaip pro jį aini, visuomet raikia pabuciuicia...“ Virtimas, pavertimas akmenimis sakmėse taip pat gali būti suprantamas kaip nesėkmingos kelionės pradžia ar pabaiga. Taip akmenimis virsta Mokų šeimyna, kuriai nepasiseka persikelti per upę ar ežerą, taip akmenimis paverčiami jaunieji, kuriuos vykstant į bažnyčią prakeikia tėvas ir t. t. 1883 m. Rasei- nių apylinkėse užrašytos mitologinės sakmės pabaigoje vilktakis dar vadinamas ir kelio dievaičiu. Sugretinimas greičiausiai bus atsiradęs iš tikėjimo, jog kelyje sutikti vilką yra geras ženklas – laimė, o sutikti zuikį – nelaimė. Su krikščionybe keliaujančiųjų globa ėmė rūpintis Dievas. Visoje Lietuvoje žinomas ir paplitęs paprotys prieš išvykstant į kelionę trumpam prisėsti ir pasimelsti. Antai apie švenčionis, išvykstant šeimos nariui į kelionę, visi melsdavosi, prašydami Dievą globoti kelionėje ir sugrąžinti namo sveiką.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 115 116 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

Referatų, pranešimų temos

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 117 118 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Vienas iš penkių svarbiausiųjų žmonijos ir atskiro individo siekių yra noras įsigyti, turėti materialinių gėrybių. Bėgant lai- kui, keitėsi žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, pragyvenimo šaltiniai, buitis, tačiau minėtas siekis išliko iki šiandienos. Kiek pasikeitė tik pačių materialinių gėrybių samprata. Jų kasdien reikia vis daugiau ir vis įmantresnių. Tačiau negali sakyti, jog ir mūsų protėvių norai buvo itin kuklūs. Svajota ir apie septynmy- lius batus, ir apie maistu bei gėrimais pasidengiantį stalelį ar staltiesę, košę verdantį katiliuką, grįžtantį pinigą, niekad nesi- baigiantį drobės rietimą ar vis ataugantį kiaulės kumpį.

10 lentelė. Turto, gausos dievybės ir mitinės būtybės

Teoni- Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima mas paminėta sritis teonimo / eufemizmo kilmė 1. Pil- Sūduvių Turto, gau- Išgeriamas Pr. pilnan nytis knygelė sos dievas alaus kaušelis (*pilns) „pil- (apie 1520– neliečiant nas“ 1530 m.) rankomis

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 119 120 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima mas paminėta sritis teonimo / eufemizmo kilmė 2. Data- J. Lasickis Gėrybių Lie. duoti? nus (apie 1582 m.) davėjas 3. Tava- J. Lasickis Paveldimo V. balt. *tāvas, las (apie 1582 m.) turto dievas „tėvas“ su priesaga -alas 4. Ait- M. Mažvydas Lie. aitas varas (1547 m.) „vaikštikas“ ir varas „sker- sinis, kuriuo kas nors skersai sujungia- ma“? 5. Kau- M. Mažvydas 1) pr. cawx kas (1547 m.) „velnias“; 2) lie. kauk- „pakiluma, gumbas, kup- ra“ 6. Jso- Lenkijos jė- Turtų die- Aukojamos Lie. įsodas das zuitų istorija vas kiaulės „užkurys“ (1619 m.) 7. Skal- M. Pretorijus Prilygina- Iškepti duo- Lie. skelti, sa (XVII a. pab.) ma gausy- nos kepaliu- skilti, skaldyti, bės ragui kai dedami į t. y. skaldant aruodus dauginti, gausinti

Dataną reikėtų laikyti eufemizmu, kuriuo galėjo būti įvardy- tas tiek ikikrikščioniškasis, tiek jau ir krikščioniškasis Dievas. Tačiau iš J. Lasickio pateiktos informacijos neįmanoma nustatyti, ar tai dievas, padedantis žmonėms gausinti gėrybes per įvairius žemės ūkio darbus kaip Pilnytis, ar dievas, duodantis, dalijantis naudą, skiriantis gerą dalią kaip Laima. Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. pirmosios pusės išliko gausybė tradiciškai iš kartos į kartą perduodamų apeigų, papročių, tikė- jimų, kuriais siekiama išlaikyti, gausinti, skalsinti namų naudą. Visi šie papročiai, tikėjimai bent iš dalies galėtų būti siejami su prūsų dievu Pilnyčiu, lietuvininkų bei lietuvių Skalsa ir tuo pačiu laiku rašytiniuose šaltiniuose paminėtais, o vėliau ir tautosakoje minimais aitvarais bei kaukais. Nuo XVII a. antrosios pusės lygiagrečiai formavosi bei ėmė gyvuoti ir kita tradicija – įvairių gėrybių, turto, naudos davėju, skalsintoju tampa krikščioniškasis Dievas. Panaši tendencija (krikščioniškųjų elementų gausėjimas) pastebima ir žvelgiant į tradicinių palinkėjimų, siekiant pil- natvės, raidą. Senesniais laikais sveikinimais bei linkėjimais su skals- šaknies žodžiais norėta padidinti sveikinamojo turtą, naudą, išteklių, konkrečiai nurodant, kas turėtų skelsti, t. y. ko turėtų ilgam užtekti, kas turėtų darytis didesnis ir pan. Antai kepančiajam duoną sakoma: „Skalsu miltų jums!“, kisielių rau- giančiajam – „Skalsu rūgšties!“, audeklą metančiajai – „Skalsu metmenų!“, besiperiantiesiems – „Skalsu lapienės!“, „Skalsą ga- rui!“, „Skalsą šilimai!“ ir t. t.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 121 122 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Gausos, turto, ištekliaus linkėjimas ilgainiui buvo susietas su krikščioniškojo Dievo vardu. Taip radosi tradiciniai palinkėjimai valgantiesiems „Skalsyk, Dieve, kas valgo“, „Kad Dievas paskal- sintų“ ir pan. Dar vėliau pagal analogiją atsirado ir imti vartoti palinkėjimai vien su Dievu: „Padėk, Dieve!“, „Žegnok, Dieve!“, „Derink, Dieve!“, „Paganyk, Dieve!“, „Dieve, užderink!“.

Ratas – gausos ir apsaugos ženklas. Sodyba Aukštaitijos nacionaliniame parke. R. Balsio nuotr. Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Kodėl prie turto, gausos dievų priskiriami aitvaras ir kau- kas?

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 123 124 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 12. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 125 126 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

11. Vandens

Jau ankstyvuosiuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose (IX–XII a.) gausu žinių apie baltų garbintus „skaidrius vandenis“, „šaltinius“, „vandenis, kur niekas nedrįso žuvauti“ ir t. t. Sutaria- ma ir dėl to, jog vanduo, kaip ir kiti gamtos objektai, garbintas arba laikytas šventu, tikint, kad jame reziduoja arba per jį yra pasiekiami dievai. Iš įvairių prūsams ir lietuviams priskiriamų XV–XVII a. ra- šytinių šaltinių bei XIX–XX a. užrašytos tautosakos ir tikėjimų žinoma per dvidešimt su vandenimis, laivyba, žvejyba susijusių dievybių ir mitinių būtybių.

11 lentelė. Vandens dievybės ir mitinės būtybės

Teonimas Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima paminėta sritis teonimo / eufemizmo kilmė 1. Natrim- Varmės Pr. *na- pas vyskupo trimp- „už- pranešimas trepsėti, (1418 m.) užtrypti“ Teonimas Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima paminėta sritis teonimo / eufemizmo kilmė 2. Patrim- Sūduvių Tekančių šaukdamie- Pr. *pa- pas knygelė vandenų si jo, pila trimp- „pa- (apie 1520– dievas (ly- vašką į van- trepsėti, 1530 m.) ginamas su denį patrypti“ Kastoru) 3. Autrim- Sūduvių Jūrų dievas Pr. *au- pas knygelė trimp- „nu- (apie 1520– trepsėti, 1530 m.) nutrypti“

4. Antrim- J. Maleckis- Jūros dievas Pr. *an- pas Sandeckis trimp- „nu- (1551 m.) trepsėti, nutrypti“ 5. Bardai- Sūduvių Laivų dievas Verda žuvį, Pr. *bara tis knygelė geria iš kau- „šėlimas, (apie 1520– šelių arba kunkulia- 1530 m.) gilių dube- vimas, viri- nėlių mas“ + dāt „duoti“ 6. Gardai- J. Maleckis- Jūrininkų Pr. *gara tis Sandeckis dievas „šėlimas, (1551 m.) kunkulia- vimas, viri- mas“ + dāt „duoti“ 7. Upinis M. Strijkovs- Upių dievas Lie. upė kis (1582 m.) 8. Ežerinis J. Lasic- Ežerų dievas Lie. ežeras kis (apie 1582 m.)

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 127 128 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teonimas Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima paminėta sritis teonimo / eufemizmo kilmė 9. Audros J. Lasic- Audrų die- Lie. audra dievas kis (apie vas 1582 m.) 10. Lietu- M. Strijkovs- Duoda lietų Aukoja įvai- Lie. lietus vonis kis (1582 m.) rių spalvų vištas 11. Laumė M. Pretorijus Vandens Ide. *leud-, (XVII a. pab.) deivė *loudh- „augti“ 12. šulini- M. Pretorijus Valdo šuli- Lie. šulinys nis (XVII a. pab.) nius 13. Bang- M. Pretorijus Audros die- Pavagia ir Lie. banga ir pūtys (XVII a. pab.) vas sudegina pūsti šaukštą (kepa ant žarijų pir- mąją lyde- ką?) 14. Vėjo- M. Pretorijus Audros die- Garbintas Lie. vėjas ir patis (XVII a. pab.) vas esant au- pats drotam orui 15. Bliz- J. Brodovskis Sniego die- Lie. blizgėti gulis (apie vas „švytėti 1740 m.) spindėti, žibėti, tvis- kėti, šviesti“ 16. Jūratė T. Narbutas Jūrų kara- Lie. jūra (XIX a. vid.) lienė Teonimas Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima paminėta sritis teonimo / eufemizmo kilmė 17. Čelty- T. Narbutas Jūros die- Sl. čelna čios (XIX a. vid.) vaitės „valtis, lai- velis“ 18. Dzivs- T. Narbutas Jūreivių glo- ? vytis (XIX a. vid.) bėjas, jūros dievas 19. Undi- XIX–XX a. nės, sire- tautosaka nos narės, gudelkos 20. Žuvų XIX–XX a. pieme- tautosaka nys, žuvų karaliai, vandens šeiminin- kai 21. Jum- A. Dėvilaitis Bangpūčio Vok. Jungf- pyra (1964 m.) palydovė rau „mergi- na“

Pažymėtina, jog dievybės fiksuojamos XVI–XVII a. rašyti- niuose šaltiniuose, XIX a. – XX a. pradžios tikėjimuose ir tautosakoje jau regime tik vandenyse ar prie vandenų veikiančius (savus ir pasiskolintus) mitinius sakmių personažus. Įvairios mitinės figūros, vandens (kaip stichijos) sakralumas įžiūrėtini ir žvejų liaudies dainose.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 129 130 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Seniesiems vandens dievams virstant tautosakiniais perso- nažais, lygia greta vyko ir kitas procesas – su krikščionybe vandens telkiniais ir jais keliaujančiaisiais, juose žuvaujančiaisiais ima rūpintis krikščioniškieji globėjai – šv. Mikalojus, šv. Kris- toforas, Palaimintoji Mergelė: „Mikalojus, tarsi antrasis Neptū- nas, rūpinąsis jūra. Į jį kreipiasi atsidūrę pavojuje: „O šventasis Mikalojau, trauk mus į jūros uostą.“ Jam taip pat statomos ko- plytėlės pakrantėse. Mikalojaus draugas – milžinas Kristoforas. Ir Palaimintajai Mergelei, kilus audroms, giedama tokia giesmė: „Sveika, jūros žvaigžde! Dievo Motina maitintoja!“ ir „Sveika, gailestingumo karaliene! Mūsų gyvybe ir viltie! Tavęs šaukia- mės!“ Dviejų religijų sinkretizmą iliustruoja tai, jog XIX–XX a. tautosakoje ir tikėjimuose minimi vandens telkinių valdytojai dažnai yra krikščioniškojo Dievo valios vykdytojai (plg. Giltinė – Dievo tarnaitė). Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Palyginkite informaciją apie dievo Patrimpo funkcijas „Sūduvių knygelėje“ ir S. Grunau kronikoje. Paaiškinkite dievo Patrimpo funkcijų kaitos priežastis. 5. Remdamiesi rašytiniais šaltiniais, tautosaka ir tyrinėtojų darbais, išsamiai aptarkite deivę Laumę (vardai, išvaizda, funkcijos). Pasamprotaukite, kaip ir kodėl keitėsi Laumės funkcijos.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 131 132 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Referatų, pranešimų temos

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 133 134 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

šulininis. Tautodailininkas Antanas Česnulis (Druskininkai). R. Balsio nuotr. 12. Ugnies

XIII–XV a. lietuviams priskiriamuose šaltiniuose bei XVI a. pirmosios pusės prūsų dievų sąrašuose joks ugnies dievas nemi- nimas. Tiesa, J. Dlugošas XV a. Lenkijos istorijoje užsimena, jog „lietuviai garbina dievą Vulkaną, manydami jį slypint ugnyje“. Ugnis dievybe laikoma ir S. Grunau kronikoje, tačiau joks kon- kretus teonimas nepaminėtas. XVI a. pabaigos – XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose (daugiau- sia J. Lasickio veikale) randame net devynias su ugnimi susijusias dievybes, vieną XIX a. viduryje mini T. Narbutas, dar keli tikriniai ugnies vardai fiksuoti XIX–XX a. tautosakoje.

12 lentelė. Ugnies dievybės ir mitinės būtybės

Teonimas Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima teo- kartą pa- sritis nys, tikslas; nimo / eufe- minėta kitos pasta- mizmo kilmė bos 1. Gabija J. Lasic- Ugnies Maldaujama Lie. gobti (gi- kis (apie deivė pakelti garą, miniškas ga- 1582 m.) neleisti ki- benti, gobsoti) birkščių

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 135 136 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teonimas Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima teo- kartą pa- sritis nys, tikslas; nimo / eufe- minėta kitos pasta- mizmo kilmė bos 2. Pelen- J. Lasic- Užkurto Lie. pelenas gabija kis (apie židinio „židinys“ arba 1582 m.) dievaitė pelenai 3. Užpe- J. Lasic- Kampo Lie. pelenas lenė kis (apie deivė „židinys, 1582 m.) ugniakuras“ 4. Mater- J. Lasic- Aukojamas pir- Pr. mote „moti- gabija kis (apie masis kepalėlis na“ ir lie. gobti 1582 m.) duonos 5. Tratitas J. Lasic- Žiežirbų Lie. kibirkštis ir Kibirkščių kis (apie išblėsini- tratėti arba sl. 1582 m.) mo dievas trotyti „netek- ti, prarasti“ 6. Dimsti- J. La- Dūmų ir Aukoja du viš- Lie. dimstis patis vinskis židinio čiukus, „kiemas“ ir (1583 m. ) viešpats kiaulę pats 7. Gabjau- K. Sapūnas Svirno Lie. gobti ir jis (1673 m. ) dievas jauja 8. Panicke M. Pretori- Ugnies Pr. pannu jus (XVII a. deivė „ugnis“ pab.) 9. Jagau- P. Ruigys Ugnies Lie. gobti ir bis (1747 m.) dievas jauja 10. Prau- T. Narbu- šventosios Deginama nie- ? rimė tas (XIX a. ugnies kad neužgęs- vid.) deivė tanti ugnis 11. Ramu- XIX a. – Prašoma ilsė- tė, Mitu- XX a. pr. tis, miegoti lis, Ugnija, maldelės, Tamuoni- užkalbėji- ja, Zabieli- mai ja, Visija Didesnioji dalis lentelėje išvardytų dievybių laikytinos auten- tiškomis. Senosios religijos nuosmukio metu, išgriovus senąsias šventvietes ir užgesinus jose ugnį, sakrali tampa jaujos, pirties, namų židinio ugnis. Dievų garbei kūrenama ir nešanti jiems aukas ugnis nueina užmarštin, ją keičia nuraminta, užmigdyta, ap- gobta, t. y. saugi ugnis ir troboje, ir jaujoje. ši ugnies savybė ak- centuojama dar ir XIX a. – XX a. pradžioje užrašytose maldelėse, užkalbėjimuose, kuriuose prašoma, kad Gabija (šventa Gabija, Gabieta, Gabėja, Gabijonėlė ir pan.) ramiai per naktį miegotų. Atskirai aptartina Panicke, kuri laikytina ne teonimu, o de- minutyvine ugnies forma (ugnikė), t. y. priesagos -ik- vediniu iš prūsų kalbos žodžio pannu „ugnis“. šis M. Pretorijaus darinys, t. y. Panicke, pateko į A. Miežinskio, K. Skirmuntaitės, J. Basa- navičiaus, P. Dundulienės, M. Gimbutienės, V. Toporovo, V. Iva- novo ir kitų senosios lietuvių bei prūsų religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbus. Kritiškai vertintina ir T. Narbuto (greičiausiai jo paties sukurta) dievybė Praurimė. Su krikščionybe ugnies globą perėmė šv. Agota, apsauga nuo ugnies rūpinasi šv. Florijonas. Be šv. Agotos ir šv. Florijono, Lie- tuvoje minimi ir kiti ugnies globėjai: šv. Barbora, šv. Laurynas, šv. Benediktas, šv. Liucija, šv. Cecilija ir kt. Iš legendų matyti, jog visų šių šventųjų gyvenimas yra kaip nors susijęs su dangaus arba žemės ugnimi. Antai Agota buvo sudeginta anglyse, o per jos mirties metines išsiveržusio Etnos ugnikalnio lava buvo su-

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 137 138 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

stabdyta jos skraiste; kai tėvas už atsisakymą grįžti prie senojo tikėjimo nukirto Barborai galvą, į jį trenkė žaibas ir jo kūnas su- degė, tad tikima, jog šv. Barbora apsaugo nuo staigios mirties per audrą ir nuo žaibų; šv. Laurynas buvo nuplaktas ir iškeptas ant grotelių; šv. Benediktas sudegino velnią, kuris trukdė vie- nuolyno statybai; šv. Liucijos nepavyko sudeginti ant laužo, o šv. Cecilijos – uždusinti karštoje pirtyje. šventųjų ugnies globėjų gausa iš dalies patvirtina XVI–XVII a. šaltiniuose minimų senųjų ugnies dievybių autentiškumą. Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Įvertinkite M. Pretorijaus aprašytos Panikės ir T. Narbu- to minimos Praurimės autentiškumą.

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose. 3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.).

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 139 140 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 15. Dainius Razauskas-Daukintas. Krosnis mitologijoje. Vil- nius: Aidai, 2011.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 141 142 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

13. Miško, žvėrių, medžioklės

Senieji baltų rašytiniai šaltiniai pateikia duomenų apie miškų ir ypatingų medžių garbinimą. XIII a. jau minimi net trys su miš- kų, medžioklės ir laukinių žvėrių globa susiję teonimai – Medei- na, Zuikių dievas, Žvėrūna. Dar dešimt su miškais bei medžiokle susijusių dievybių suminėta XVI–XIX a. raštijoje. Gausu įvairių mitinių gyvūnų, miškų bei žvėrių dvasių ir XIX–XX a. užrašytose sakmėse, tikėjimuose.

13 lentelė. Miško (žvėrių, medžioklės) dievybės ir mitinės būtybės

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos tu- Galima teonimo / mas tą pami- sritis rinys, tiks- eufemizmo kilmė nėta las; kitos pastabos 1. Kiškių Ipatijaus Slapta au- Lie. kiškis dievas metraštis koja (1252 m.) 2. Me- Ipatijaus Slapta au- Lie. medė, medis deina metraštis koja (1252 m.) 3. Žvė- Malalos „Aukoja Lie. žvėris rūna kronika nelabiems (1261 m.) dievams“ Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos tu- Galima teonimo / mas tą pami- sritis rinys, tiks- eufemizmo kilmė nėta las; kitos pastabos 4. Ragai- J. Lasic- Miškų Lie. regėti na kis (apie deivė 1582 m.) 5. Biržu- J. Lasic- Lie. biržė „vienu lis kis (apie ėjimu apsėjamas 1582 m.) dirvos ruožas, sė- jamo lauko plotas nuo vienos nubir- žytos linijos iki kitos“; „tam tikras miško ruožas, miš- ko plotas, paskir- tas (atmatuotas) kirsti, nusakinti ir pan.“ 6. Laz- J. Lasic- Riešutų Lie. lazda dona kis (apie deivė 1582 m.) 7. Kirnis J. Lasic- Vyšnių Pjauna ir Lie. kirna, kirnis, kis (apie dievas sumeta po kirnos „vandens 1582 m.) vyšniomis išplauta medžio ar gaidžius krūmo šaknis upės krante; krūmuo- ta, šlapia vieta; vieta, kur suvirtę medžiai, laužas; lūžtvė; nukirsto krūmo kelmas; vyčių grįžtė; klam- pynės“ 8. Ker- J. Lasic- Samanų Aukoja ei- Lie. kerpė pyčius kis (apie dievas dami rinkti 1582 m.) samanų

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 143 144 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos tu- Galima teonimo / mas tą pami- sritis rinys, tiks- eufemizmo kilmė nėta las; kitos pastabos 9. šiliny- J. Lasic- Kerpy- Aukoja ei- Lie. šilas, šilai čius kis (apie čiaus dami rinkti 1582 m.) padėjė- samanų jas 10. Girs- M. Pretorijus Miškų Medžioriai Regis, ši dievybė tis (XVII a. pab.) dievas pašventina padaryta iš J. La- medžius, sickio minimo Pri- žvėronys girstyčio garbina šventuosius žvėris miš- kuose 11. Iwul- M. Pretorijus Miškų Lie. yvas „apuokas“ lis (XVII a. pab.) dievas 12. Me- T. Narbutas Me- Lie. medžioti džiojma (XIX a. vid.) džioklės deivė 13. Miš- XIX–XX a. Pirma uo- kų ir tautosaka gelė, pirmas žvėrių grybelis dvasios (miški- nėlis, sa- manėlis, mitiniai gyvūnai)

Miško, medžioklės dievybių garbinimo atspindžiu reikėtų laikyti lietuvių sakmėse minimus miško žvėrių globėjus. Antai vienoje sakmėje (užrašyti tik du variantai) žmogus, vežantis per mišką gyvulį, pamato prie ugnies vilkų apsuptą senelį, kuris pra- šo parduoti gyvulį ir pašerti jo žvėrelius. Išpildęs senelio prašy- mą žmogus yra apdovanojamas – jam parodomas lobis. Kitoje sakmėje herojus, išėjęs medžioti per Kūčias ir įsilipęs į medį, stebi, kaip kažkoks žmogus maitina žvėris; vilkui, kuriam pritrū- ko maisto, liepiama suėsti tą, kuris sėdi medyje; žmogus kūrena naktigonėje laužą ir ateina vilkas / kudlota baidyklė; žmogus palieka savo drabužius arba stebi iš už medžio – vilkas drasko dra- bužius / žmogus šauna sidabriniu pinigu / persižegnoja – vilkas dingsta ir t. t. Iš XVII–XX a. užrašytų papročių bei tikėjimų matyti, jog miš- ko žvėrių (ypač plėšriųjų) globėju tampa šv. Jurgis. Dar XVII a. M. Pretorijus pažymi, jog meškos ir lapės yra šv. Jurgio kurtai, o A. L. Jucevičiaus liudijimu, šv. Jurgis buvęs medžiotojas ir vietoje kurtų į medžioklę vesdavęsis vilkus ir kitus plėšriuosius žvėris. Iš čia radosi ir daugybė įvairiausių draudimų, kurių paiso- ma šv. Jurgio dieną, kad vilkai gyvulių nepjautų: negalima austi, nešioti jokių daiktų nuo audimo staklių; draudžiama galąsti peilį arba jį piemeniui neštis einant gyvulių ganyti; nevalia minėti vil- ko vardą ir net dirbti žemę. Miško, medžioklės dievybių reliktu reikėtų laikyti ir XIX– XX a. užrašytose sakmėse randamus miško (medžių) globėjus, dvasias. Dvasių buvimą medžiuose patvirtina ir liaudies dainos, raudos, tikėjimai. Sakoma, jog „nuvažiavus miškan kirsti mal-

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 145 146 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

kų pasirodo žila moteriškė ir vėl pasislepia miško tankynėje, o vėliau, kai atvažiavusysis kerta medžius, ji aimanuoja, dejuoja, verkia...“, „Ir stengiasi ūkininkai advento metu nei mažiausio ža- barėlio nepajudinti, tuo labiau nekirsti didelių medžių. Malkos, advente kirstos, labai smarkiai dega, bet užtat kartais liepsna su baisiu trenksmu išeina per kaminą ir uždega sodybą. Iš advente kirstų rąstų pastatytame trobesyje dažnai lankosi numirėliai, ir šiaip dvasios neduoda ramybės gyviesiems...“, „Taip pat pasako- jama, jog advente medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda blogai augti, medžiai pasidaro gumbuoti“. Sakmėse per šventes kertančiam mišką žmogui nepažįstamas žmogus pasisiūlo padėti ir užverčia ant kirtėjo medį / žmogų ve- jasi vilkai; žmonės kerta mišką – juos varo šalin nepažįstamas eigulys / lokys ir pan. Tikėjimą miško dvasiomis XX a. pirmojoje pusėje paliudija Dzūkijoje užrašytos maldelės: „Eidamas miškan, kad nepaklystai, pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miškinėli samanieli, aš gyrelės nekertu, aš lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, many girioj nevadziok, namo grįščia nekliudzik“; „Ei- damas miškan grybautų ar uogautų, kad pasisektų, reikia įėjus miškan, į girios gelmę atsigręžus garsiai kalbėt: „Einu girion vuo- gautų, ainu miškan grybautų. Pirma vuogelė miškinėliu, pirmas grybelis samanėliu, kad po girių nevadziotų, kelio nepastotų“. Prie pastarųjų (miško dvasių) priskirtinos ir XX a. išlikusios ta- riamos mitinės būtybės (pvz., šilų Barbė), kuriomis gąsdinami vaikai. Miško, medžioklės dievybių naudai liudytų ir iki pat XX a. pirmosios pusės išlikę tikėjimai, jog statybų metu reikia ką nors paaukoti, po kertiniu akmeniu, pirmojo vainiko sujungime: „Aukštadvario apylinkėse, pradedant statybą, po pamatais bū- davo dedama auka žemei – duonos ir pinigų. Dusetiškiai dėdavo puodą su Sekminių berželių pelenais, prie jų dar pridėdami ir kiek pinigų“, „Naujai pirkiai pamatus dedant reikia po jais pakasti viš- čiuko galvą ir ją pakasus taip kalbėti: „Sienoja globoja, imk globon šiuos namus, globok mano drougį, mano vaikus, kas šitoj pirkioj gims, kas joj gyvens, kad vargų nekentėtų, ligų nežinotų, nesirg- tų, bėdų neturėtų. Sienoja globoja, išgirsk mani. Išklausyk, šituos namuos savo globoj laikyk. Amen, amen, amen.“ Tai auka-atsipra- šymas tiek žemės, tiek ir miško dievybių už nukirstus medžius. Atskirai aptartinas T. Narbuto XIX a. paminėtos Medžiojmos paveikslas, kuris, nors ir sukurtas paties T. Narbuto bei juo seku- siųjų mitologų romantikų, vis dėlto laikytinas ankstesniųjų šal- tinių (Ipatijaus metraštis, Malalos kronika, J. Lasickis, M. Preto- rijus) bei XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sakmėse pavaizduotų mitinių personažų sekiniu.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 147 148 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti aptariamajai funkcinei grupei?

Referatų, pranešimų temos

Šaltiniai ir literatūra

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 149 150 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987. 11. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 13. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005. 14. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo

Daugelis tautų turi meilės, vedybų ar bent vaisingumo dievybes. Minėtini Babilono-Asirijos Ištarė, Egipto Izidė, graikų mitologijoje – Afroditė ir Erotas, kuriuos romėnai tapatino su Venera ir Kupidonu (Amoru); skandinavams vaisingumo, meilės ir gro- žio deivė yra Frėja. Falo pavidalu (arba falas yra dominuojantis atributas) vaizduojami graikų dievas Priapas, skandinavų Freiras; moterų dievybė Mokoš, kuri, galimas dalykas, rūpinosi iniciacijų, vedybų, nuotakų vaisingumo reikalais, žinoma ir slavams.

14 lentelė. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo dievybės

Teoni- Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima mas / kartą pa- sritis nys, tikslas; teonimo / eufemiz- minėta kitos pastabos eufemizmo mas kilmė 1. Pizius J. Lasic- Jaunimo, Aukoja jaunuo- Lie. pizė (Pizio) kis (apie vedybų menė, rengda- „cunnus“ 1582 m.) dievybė (?) masi nuotaką lydėti pas jau- nikį

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 151 152 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima mas / kartą pa- sritis nys, tikslas; teonimo / eufemiz- minėta kitos pastabos eufemizmo mas kilmė 2. Gondas J. Lasic- Merginų - Lie. ganda (Gondu) kis (apie „išgąstis, 1582 m.) baimė, ne- ganda“ 3. Laima V. Martini- Lie. laimė jus „likimo pa- (1666 m.) lankumas, sėkmė, pasi- sekimas“ 4. Gra- S. Daukan- „Deivė gra- Lie. gražus žulė tas (XIX a. žybės“ vid.) 5. Milda T. Narbutas Meilės, Jotvingių (XIX a. vid.) piršlybų miłdat „my- deivė lėti“

J. Lasickio paminėtus dievus Gondu ir Pizio reikėtų laikyti patikimais. Jų autentiškumo naudai liudija jau paminėtos kitų tautų dievybės bei XVI a. – XX a. pradžios lietuvių tikėjimai, pa- pročiai, tautosaka. Ištekančių merginų bei vaikų susilaukusių jaunamarčių aukos seniesiems dievams ir deivėms paliudytos ne tik J. Lasickio, bet ir kituose rašytiniuose XVI–XVII a. šaltiniuose. Antai M. Preto- rijus išsamiai aprašo Laimai skirtus aukojimus per kūdikio gimi- mo ir krikštijimo apeigas. Gausu erotinės simbolikos ir lietuvių liaudies papročiuose bei tautosakoje. Minėtini jojančių ant šluotražio, pagaikščio, pečšluostės raganų vaizdiniai sakmėse; įvairių aukų (juostelių, skarelių, linų, rankšluosčių, marškinių) dėjimas ant akmenų, laikomų suakmenėjusiomis nuotakomis, vestuvėmis, arba ant pėduotų akmenų; vestuvių imitavimas „su gana nepadoriomis viešai atliekamomis scenomis“ rytelninkų apeigose, tradicija vestuvių pabaigoje gaminti piršlio iškamšą su smarkiai padi- dintomis vyriškomis genitalijomis, padarytomis iš įvairių dar- žovių – morkų, burokų, bulvių; erotiniai simboliai ir įvaizdžiai liaudies dainose ir t. t. Visa tai aiškinama tuo, jog „senovėje žmogui lytinis geidu- lys (libido) dažnai nustelbdavo kitus geidulius ir instinktus“, jog „žmonių ir žemės vaisingumas buvo stipriai susietas“, jog vieni svarbiausių žmogaus ir šeimos siekių – vedybų partnerio paieška ir noras susilaukti sveikų palikuonių. šitiems siekiams realizuoti ir pasitelkiama visa „meilės magija“ įvairių kalendorinių švenčių metu, vaisingumą skatinančios apeigos bei simboliai vestuvių, gimtuvių, krikštynų papročiuose ir t. t. Tad nieko stebėtino, jog tokiai svarbiai ir reikšmingai funk- cijai atlikti dar ir XVI a. pabaigoje žemaičiai turėjo net dvi dievybes. Dviejų šios srities dievybių atsiradimą galėjo nulemti ir kita priežastis. Antai B. Kerbelytė, analizavusi sakmių apie pieną atimančių ir ant šluotos skraidančių raganų semantiką, pažymi,

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 153 154 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

jog „ritualus, kuriais buvo siekiama sėkmingų vedybų ar vaisin- gos šeimos, vyrai ir moterys atlikdavo atskirai“. Ta pati tradicija išliko ir įsitvirtinus krikščionybei. šeimą, santuoką, seksualinius santykius globojusių dievybių vietą už- ėmė, jų funkcijas perėmė šventieji globėjai. Norėdamos ištekėti arba sužinoti, koks būsimojo vyro vardas, merginos kreipiasi į šv. Andriejų; šv. Mikiforo, šv. Barboros ir šv. Ambraziejaus dieną „pasninkauja ir meldžiasi“; šv. Kotrynos išvakarėse nevedusieji prašo ir meldžiasi, kad jiems Viešpats Dievas teiktųsi duoti gerą žmoną. Negalinčios susilaukti vaikų moterys meldžiasi, aukoja žva- kes ir juosteles, skiria votas šv. Antanui. A. Kriauzos liudijimu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje už dukters sveikatą, t. y. „kad Dievas vaisių užlaikytų“, motina duodavo išmaldos elgetoms, užprašydavo bažnyčioje šventas mišias, o prieš pirmąsias mėne- sines nusivesdavo per švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėji- mo šventę į bažnyčią ir, dukrai nežinant, už ją melsdavosi. Iki pat XX a. vidurio išliko ir paprotys padėkoti už sėkmingą gimdymą. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lazdijų rajono moterys, po gimdymo eidamos įsivesdinti į bažnyčią, prie švč. Mergelės Ma- rijos altoriaus padėdavo linų grįžtę, keletą kiaušinių, sviesto, o XX a. viduryje aukodavo pinigų. Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Remdamiesi rašytiniais šaltiniais, tautosaka ir paskelbtais tyrinėjimais išsamiai charakterizuokite deivę Laimą (funkcijos, vardai, aukos). 5. Plačiau aptarkite deivės Mildos autentiškumo problemą.

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo etimologija. 2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 155 156 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, laikas ir kt.). 4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

Šaltiniai ir literatūra

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. 3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003. 4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lie- tuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 157 158 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

15. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės

ši dievybių grupė bemaž pati gausiausia. Taip atsitiko dėl kelių priežasčių: a) bent kelių dievų funkcijos rašytiniuose šal- tiniuose tiksliai nenurodytos, tik pažymima, kad jie yra „žmo- nių pagalbininkai“; b) dalies dievų funkcijos taip ir apibrėžtos – „namų dievas“, „šeimynos dievas“, „žmogaus sargas“; c) šiai funkcinei grupei priskirtos ir tos leksemos, kurios šaltinių au- torių per klaidą laikomos teonimais / eufemizmais (Vblabicza, Luibegeldae, šluotražis).

15 lentelė. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės dievybės

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos turi- Galima teo- mas / eu- tą pami- sritis nys, tikslas; nimo / eufe- femizmas nėta kitos pasta- mizmo kilmė bos 1. Aušautas Sūduvių Luošųjų, Pr. *auschaut (Auschauts) knygelė ligotųjų ir „skolinti“, šaũt (apie 1520– sveikųjų „šauti“, „nu- 1530 m.) dievas šauti“ Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos turi- Galima teo- mas / eu- tą pami- sritis nys, tikslas; nimo / eufe- femizmas nėta kitos pasta- mizmo kilmė bos 2. Klamalas J. Lasic- Žmonių 1) lie. *klamti / kis (apie pagalbi- *klemti „suka- 1582 m.) ninkas binti, surakin- ti, sugnybti“ ir priesaga -alas; 2) lie. *kalmal(i)s „kaulas“ + „malti“ 3. Gyvatės, J. Lasic- Namų Lie. girnos Pagirniai kis (apie dievai „įrankis grū- (Dugnai) 1582 m.) dams malti“; dugnas „indo apačia“ 4. Rūgutis, J. Strij- Raugintų Aukoja rai- Lie. rūgti, rau- Raugų že- kovskis patiekalų bas vištytes, gas mėpatis (1582 m.); dievas; alaus ąsotį J. Lasic- alaus die- kis (apie vas 1582 m.) 5. šeimos J. Strij- šeimynos Aukojami Lie. šeima dievas kovskis dievas įvairių spal- (1582 m.) vų gaidžiai ir vištos 6. Gulbi J. Strij- Žmogaus Vyrai auko- Lie. gelbėk, Dziewos kovskis sargas davo baltus dieve? (1582 m.) romytus gai- džius, moterys – višteles

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 159 160 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos turi- Galima teo- mas / eu- tą pami- sritis nys, tikslas; nimo / eufe- femizmas nėta kitos pasta- mizmo kilmė bos 7. Numėjai J. Lasic- Namų Lie. numiejas, kis (apie dievai namiejas „tas, 1582 m.) kuris yra namuose, šeimos narys“ 8. Algis J. Lasic- Aukštųjų Lie. algti kis (apie dievų pa- „šaukti“, algoti 1582 m.) siuntinys „rėkauti“ 9. Derin- J. Lasic- Taikos Lie. derinti, tojas kis (apie davėjas derėti „tartis, 1582 m.) sutartį daryti, taikyti“ 10. Ligy- J. Lasic- Santarvės Lie. lyginti čius kis (apie saugotojas „derinti, tai- 1582 m.) kyti“ 11. Miechu- J. Lasic- Dažų die- Sl. miech (rus. tele kis (apie vybė мех „gyvulio 1582 m.) plaukai, kai- lis“) ir lie. telė „laumė“ 12. Srutis J. Lasic- Dažų die- Lie. sruta „žo- kis (apie vas lės sultys“ 1582 m.) 13. Tiklis J. Lasic- Žmonių Lie. tiklus kis (apie pagalbi- „ištikimas, 1582 m.) ninkas doras, garbin- gas, taurus, ramus“ 14. Siriczius J. Lasic- Žmonių ? kis (apie pagalbi- 1582 m.) ninkas Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos turi- Galima teo- mas / eu- tą pami- sritis nys, tikslas; nimo / eufe- femizmas nėta kitos pasta- mizmo kilmė bos 15. Prigirs- J. Lasic- Nugirsta Lie. prigirsti, titis kis (apie pašnibž- prigirsta, pri- 1582 m.) dom kal- girdo bančiuo- sius 16. šluo- J. Lasic- Žmonių Lie. šluotražis tražis kis (apie pagalbi- „sena, sudilusi 1582 m.) ninkas šluota“ 17. Vbla- J. Lasic- Rūpinasi Lie. ublas, bicza kis (apie kiekvienu ubladė „ūkio 1582 m.) maldau- pastatas, toju skirtas duonai kepti“ 18. Luibe- J. Lasic- Moterys Lie. luobas geldae kis (apie kreipiasi „plona žievė, 1582 m.) lupena“ ir gelda 19. Diewo- Lenkijos jė- Moterys au- Lie. dievas ir gindiwe zuitų istorija koja gaidį gimdyti (1619 m.) 20. Žalius M. Pretori- Nesantai- Lie. žala (Zallus) jus (XVII a. kos dievas „nuostolis, pab.) eibė, liga, ne- galia, ginčas“

Aušauto etimologiją iš dalies paremtų gausybė įvairių XIX– XX a. užrašytų tikėjimų, užkalbėjimų, kuriais liga nuvejama, išvaroma į sausus medžius, gilius raistus, negyvenamas vietas;

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 161 162 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

atitolinama aprūkant įvairiomis žolelėmis; liga atsikratoma iš- spaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant ir t. t. Tokios dievybės egzistavimą liudytų XVI–XX a. tautosaka, ti- kėjimai, papročiai, kuriais siekiama užsitikrinti, išsaugoti, stip- rinti savo ir šeimos narių sveikatą arba atvirkščiai – atsikratyti ligų ir negalavimų. Prisimintinos čia visoje Lietuvoje itin populia- rios maldelės į jauną mėnulį, ugnį, žemę prašant sveikatos. Svei- katą visiems metams turėjo užtikrinti maudymasis svarbiausių kalendorinių švenčių (Joninės, Velykos, Didysis ketvirtadienis) metu. Grąžinti prarastą sveikatą, pašalinti negalavimus galė- jo padėti maudymasis, prausimasis ypatinguose (dažniausiai iš vakarų į rytus tekančiuose) šaltiniuose ar upėse, pasivoliojimas ryto rasoje; lindimas pro ypatingų medžių keistai suaugusias ša- kas, dvikamienių medžių tarpus, medžių dreves. Daugelis tokių senųjų šventviečių ilgainiui buvo sukrikščio- ninta, prikabinant prie medžio kryžių arba kokio šventojo statu- lėlę, prie ligas gydančių šaltinių ir upelių taip pat radosi šventųjų paveikslai ar statulėlės. Su krikščionybe sveikatos prašoma švč. Mergelės Marijos, šv. Antano, šv. Roko ir kitų šventųjų. Antai dar 1602–1603 m. siaučiant epidemijai iš Vilniaus organizuota procesija prie stebu- klingojo Maloningosios Dievo Motinos paveikslo Trakuose. Įvairių šaltinių duomenimis, tokios procesijos prie minėto paveikslo Trakuose, taip pat ir prie kitose parapijose esančių švč. Mergelės Marijos paveikslų (pvz., šiluvoje, Pažaislyje, Že- maičių Kalvarijoje ir kt.) vykdavo nuolat. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje įkurta imitacinių Lurdų (Plungėje, Palangoje, Kretingoje), kur ligoniai pagyja pavartoję šaltinio vandens, melsdamiesi apsireiškimų vietoje arba procesijų metu laiminant švenčiausiuoju. Daugelis tyrinėtojų sutaria, jog rašytiniuose šaltiniuose minimi Pagirniai / Dugnai (taip pat ir Giuoitos) yra ne kas kita kaip žalčiai, kurie svetimose kalbose greičiausiai nebuvo skiriami nuo gyvačių. Žalčiai senosios baltų religijos klestėjimo laikais buvo garbinami kaip dievai arba kaip mediumai tarp žmonių ir aukščiau- siųjų dievų pagrindinėse šventvietėse (žr. Patrimpas, Aušautas). Įsigalint krikščionybei ir išgriovus senąsias šventvietes, žalčiai garbinami namų aplinkoje ir tampa namų globėjais, gerovės, santarvės, sveikatos garantais. Žalčių garbinimo pėdsakų išliko mitinėje tautosakoje. Sakmėse teigiama, jog jei žmogus užmuša žaltį – miršta šeimos nariai, krenta gyvuliai; jei žmogus užmu- ša gyvatę – saulė verkia; jei žmogus degančiame miške išgelbsti gyvačių karalių – gauna dovanų karaliaus karūną, kuri padaro žmogų visa žinantį. Aukojimo žalčiams (kaip namų dievybėms) pėdsakų galime rasti XIX–XX a. vestuvių aprašuose. Pavyzdžiui, parvedliauta į vyro namus nuotaka turėjo „apdovanoti“ rankšluosčiais arba

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 163 164 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

juostomis sodybos vartus, šulinį, krosnį, t. y. vietas, kuriose ga- lėjo reziduoti namų dievai. Juolab kad žaltys tikėjimuose ir tautosakoje dar siejamas ir su seksualiniu gyvenimu. Tai paliudyta ir rašytiniuose šaltiniuose. S. Grunau rašė, jog moterys žalčių melsdavusios, idant jie teiktųsi duoti vyrams jėgos vedybinėms pareigoms atlikti. Populiarus žaltys ir XIX–XX a. lietuvių liaudies mene. Jis vaizduojamas ant darbo įrankių: verpsčių, prieverpsčių, baldų, ant apeiginių indų, medinių ir geležinių kryžių, juostų ornamen- tuose. Dėl krikščionybės įtakos žalčiai (kaip ir kitos senosios hierofanijos) sudemoninami, laikomi kenkėjais. šis procesas itin gerai pastebimas iš XIX–XX a. užrašytų sakmių, tikėjimų, sapnų aiškinimų, keiksmų. Keikiamasi „žalčio išpera, žalčio pūga“. Sak- mėse žmogus mato, jog žalčiai žinda iš karvių pieną. Teigiama, jog sapnuoti keliu šliaužiantį žaltį reiškia kliūtis, kurių nepavyks išvengti; žaltys namuose – sutuoktinio klasta, daug žalčių – liga; besiraitantis žaltys pranašauja nuostolius; prie lovos ar namų šliaužiantis žaltys pranašauja kalėjimą ar kitokius blogus įvy- kius; užmušti sapne žaltį – priešą nuginkluosi ir jį nugalėsi. Su aukojimais šeimos dievui galėtų būti sietinas ir paprotys per krikštynas kirsti gaidžiui galvą arba užkasti žemėn visą gaidį (vištą): jei kurioje šeimoje vaikai dažnai miršta, tai gimstant kū- dikiui reikia nukirsti gaidžiui galvą, o vežant krikštyti tą gaidžio galvą nunešti ant kapų ir pakasti, tai nebemirs; kai gimsta mer- gaitė, tai reikia užkasti žemėn gyvą vištą, o jei berniukas – gaidį, tada vaikai augs sveiki. Dar XX a. pradžioje Valkininkų apylin- kėse būta papročio krikštynų metu sugauti juodą gaidį ir juodą vištą ir padėjus ant slenksčio kirviu nukirsti galvas taip, kad jos nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Gaidžių ir vištų aukojimo tolimu atspindžiu, matyt, būtų galima laikyti ir XIX–XX a. išlikusius vedybinius būrimus iš vištos ar gaidžio elgesio Kūčių, Kalėdų, Naujųjų metų tarpušventyje; vištavimo ir gaidžio valgymo paprotį vestuvėse bei paprotį, pa- stačius naują namą, į vidų pirma įleisti gaidį, o vėliau – dovanoti įkurtuvių proga gaidį ir vištą. Gulbi Dziewos galime suprasti arba kaip senosios religijos rea- liją, kiekvieno žmogaus dvasią globėją, arba kaip krikščioniškojo Angelo Sargo perdirbinį. Pirmąją versiją paremtų babiloniečiams ir kai kurioms Sibiro tautoms žinomos dvasios globėjos arba as- meniniai dievai. Toks Gulbės globėjos (galbūt kaip mirusio pro- tėvio) vaizdinys galėjo atsirasti iš tikėjimo, jog po mirties vėlė paukščio pavidalu keliauja į dausas. Prisimintina, kad Gulbino (kitaip – šiaurės kryžiaus) žvaigždynas yra viena ryškiausių Paukščių Tako dalių. Abejones dėl šio dievo autentiškumo iš- sklaidė V. Ališausko atrastas ir paskelbtas iki tol nežinomas šalti- nis – Lenkijos jėzuitų istorijos (1619 m.) fragmentas.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 165 166 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

J. Lasickio paminėtas Numeias nelaikytinas teonimu, o tik bendriniu žodžiu, tinkančiu bet kuriai namuose gyvenančiai dievybei apibūdinti. Forma numėjis „kas visada būna namie“ gerai žinoma žemaičiams ir kildintina iš numas – seniausio gyvenamo- jo trobesio pavadinimo. Vėliau numu dar vadinta didelė, skersai namą einanti priemenė dviejų galų gyvenamajame pastate. Pagal nusakytas funkcijas lietuvių Algiui bent iš dalies arti- mas egiptiečių Anubis, graikų – Hermis, romėnų – Merkurijus. Sunku pasakyti, ar yra koks nors ryšys tarp dievų pasiuntinio arba šauklio Algio etimologijos ir įvairiose šeimos bei kalendori- nėse šventėse žinomo papročio šūkauti ar kitaip kelti triukšmą. Iki šiol šis paprotys labiau aiškinamas kaip patikimas būdas nu- vaikyti piktąsias dvasias. Tačiau galime įtarti, jog galinčios pa- kenkti jėgos yra neutralizuojamos prisišaukiant (algojant) dievus globėjus. Apie kai kurias J. Lasickio XVI a. pabaigoje paminėtas dievybes (pvz., Derintojas, Ligyčius, Tiklis, Siryčius) informacija yra gana fragmentiška. Dažniausiai nurodoma, jog šie dievai yra žmonių pagalbininkai. Nors pirmųjų trijų čia paminėtų dievybių vardus ir įmanoma sieti su lietuvių derinti, lyginti, tiklus, labiau tikėtina, jog tai eufemizmai. Tiek Sručio, tiek ir Miechutėlės autentiškumas įmanomas, nes Lietuvoje gamtiniais dažais dažytų audinių fragmentų ran- dama jau iš III–IV a. Taip dažyti linai, vilna, oda, kailiai. Nuo seno žinoma, kad ąžuolo žievė nudažo ruda arba gelsvai pilka, beržo lapai – gelsvai žalia, dilgėlės šaknys – geltona, baltojo gluosnio žievė – ruda, juodalksnio žievė – rausvai geltona, klevo lapai – juoda, putino uogos – tamsiai raudona, rūgštynės – žalia spalvo- mis. Įvairių atspalvių galima išgauti minėtų augalus sumaišant. Beje, augalų sultimis ar nuovirais moterys dažydavo ir plaukus. Antai dilgėlių sultys plaukus stipriai patamsina, o ajero lapai ar šakniastiebiai, ramunėlių žolė ar žiedai – pašviesina.

Dievas ir artojas. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose. R. Balsio nuotr.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 167 168 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Užduotys savarankiškam darbui

Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos eufemizmas

4. Palyginkite ir detaliau aptarkite J. Strijkovskio paminėtą Gulbi Dziewos ir Lenkijos jėzuitų istorijoje (1619 m.) ap- rašytą Galb Dewe. 5. Kodėl šiai funkcinei grupei gali būti priskiriama Diewo- gindiwe? Referatų, pranešimų temos

Šaltiniai ir literatūra

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 169 170 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 1995. 6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil- nius: Mintis, 1997. 7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin- taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004. 8. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie- nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil- nius: Aidai, 2012, p. 95–102. 9. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010. 10. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody- nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012. 11. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai. Vilnius: Vaga, 1977. 12. Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lie- tuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. 13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 14. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi- mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. 15. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su- darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.

Laima. Dūkštų ąžuolynas. R. Balsio nuotr.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 171 Dievas, Perkūnas, Velnias. Medžio drožėjas Gintautas Akstinas (Druskininkai). R. Balsio nuotr. baigiamosiosIII. užduotys 174 PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Perkūnas, Vaiva ir Straublys. Ipolitas Užkurnys, Dainavos parkas (netoli Alytaus) 1. Išsamiai charakterizuokite X dievybę (siūloma laikytis tokios schemos: 1) rašytinių šaltinių apžvalga, atkreipiant dėmesį ir į šaltinių pobūdį, t. y. jų parašymo laiką, autorius, galimas kompiliacijas ir t. t.; 2) galima teonimo / eufemizmo kilmė; 3) dievybės funkcijos; 4) pagrindiniai šiai dievybei skirti ritualai; 5) paplitimo arealas; 6) ryšiai su kitais baltų ar kitų tautų dievais bei krikščioniškąja tradicija; 7) dievybei skirtų apeigų pėdsakai XIX–XX a. tautosakoje, papročiuose, tikėjimuose).

2. Atskirai aptarkite kiekvieną funkcinę dievų, deivių, miti- nių būtybių grupę. Kiek chronologinis dievybių išdėsty- mas grupėje iliustruoja, atitinka senųjų dievų ir jų galių nuosmukio pagrindinius etapus?

3. Pasvarstykite, kodėl lietuviai ir prūsai garbino būtent tokius (žr. funkcines grupes) dievus. Kaip to laikotarpio pa- saulėjauta, pasaulėžiūra siejasi su materialine šio krašto kultūra?

4. Pagrįskite / paneikite M. Jučo teiginį: „...lietuvių pagonių tikėjimas buvo dangaus kūnų, gamtos reiškinių ir dvasių kulto apraiška. <...> Pagonių religija buvo animistinė, t. y.

PAGONIšKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA 175 176 PAGONIŠKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

pagrįsta gyvosios ir negyvosios gamtos sudvasinimu“ (žr. Krikščionybės kelias į Lietuvą. Vilnius, 2000, p. 19).

5. Kokie baltiškosios pagonybės požymiai regimi ritualuo- se, skirtuose seniesiems dievams? Išvardykite šiuos po- žymius ir pateikite pavyzdžių.

6. Plačiau aptarkite aukų seniesiems dievams turinį (kas, kada ir kaip aukojama).

Siūlome aplankyti  Pagonių dievų skulptūrų muziejus Naisiuose. Šiaulių rajonas. Prieiga per internetą: http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/left/kultura-1/ naisiai-kulturos-zidinys/pagoniu-dievu-muziejus/

Bubilas. R. Sūdžius. Vandenis. T. Averka. Vilkų kampo piliakalnis. Šilutės rajonas. Skulptūrų parkas „Vėjų uostas“ Mo- Prieiga per internetą: http://www.vipt.lt/ lėtuose. Prieiga per internetą: http:// cms/app?service=external/ComGalleryAl www.lietuvostautodaile.lt/_sites/tau- bum&sp=2186&sp=9367 todaile/media/pdf/moltai2.pdf Žaltės slėnis Punios šile. Alytaus rajonas. Prieiga per internetą: http://www.valstybiniaimiskai.lt/lt/RekreaciniaiObjektai/ Alytausmiskuuredija/Puslapiai/%C5%BDalt%C4%97ssl%C4%97nis.aspx

Austėja. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose. Ignalinos rajonas. Prieiga per internetą: http://www.way2lit huania.com/lt/keliones-lietuva/senovines-bitininkystes-muziejus

Bubilas. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose. Ignalinos rajonas. Prieiga per internetą: http://www. way2lithuania.com/lt/keliones-lietuva/ senovines-bitininkystes-muziejus Dūkštų ąžuolynas. Vilniaus rajonas. Prieiga per internetą: http://www.keliauk.info/ dukstu_mitologines_skulpturos.html

Bangpūtys. Baltų mitologijos parkas. Kretingos rajonas. Prieiga per internetą: http://baltuparkas. webs.com/galerija

Kalvis (Teliavelis). Baltų mitologijos parkas. Kretingos rajonas. Prieiga per internetą: http://baltuparkas. webs.com/galerija Rimantas Balsys – daktaras (HP), Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorius, KU žurnalo „Res humanita- riae“ vyriausiasis redaktorius. Moksliniai interesai: etnologija, mitologija, folkloristika. Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda (darbo). El. paštas: [email protected].

Rimantas Balsys – doctor, associated professor, Depart- ment of Baltic linguistics and ethnology, Dean of the Faculty of Humanities. Scientific interests: ethnology, mythology, foklor. Adress: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda (office). E-mail: [email protected].

Rimantas Balsys PAGONIŠKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ PANTEONO RAIDA

Redagavo Brigita Pranevičiūtė Maketavo Danguolė Stepukonienė Dailininkas Vilhelmas Giedraitis

Klaipėda, 2014

2014 04 04. Apimtis 11 sąl. sp. l. Tiražas 500 egz. Klaipėdos universitetas, Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda Spausdino spaustuvė „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, 03153 Vilnius