„RAŠTAI“ – LIETUVOS LITERATŲ KAIRĖJIMO ATSPINDYS 1940–1941 M

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS ISTORIJOS KATEDRA

Andrius Pelegrimas

ŽURNALAS „RAŠTAI“ – LIETUVOS LITERATŲ KAIRĖJIMO ATSPINDYS 1940–1941 m.

Magistro baigiamasis darbas

Lietuvos istorijos studijų programa, valstybinis kodas 621V21002

Istorijos studijų kryptis

Vadovas dr.Modestas Kuodys ______(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta prof. dr. Ineta Dabašinskienė ______(Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2014 TURINYS

Santrauka ...... 1 Santrauka anglų kalba (summary) ...... 2 Įvadas ...... 3 1. Kairioji inteligentija ketvirtojo dešimtmečio pradžioje...... 7 1.1. Tarpukario „kairioji mada“. Paryžiaus kongresas...... 7 1.2. XX a. ketvirtas dešimtmetis: kairieji literatai ir TSRS diplomatų veikla Lietuvoje...... 10 1.3. Petras Cvirka. Savęs realizavimas ……………………………………………………13 1.4. Kairiosios literatūros vaidmuo periodikoje ...... 15 2. Idealus socialistinio realizmo kūrėjas ...... 18 2.1. Tarybinio rašytojo kriterijai ...... 18 2.2. Socialistinis realizmas...... 21 3. Rašytojų grupės komunistiniame literatūros žurnale „Raštai“...... 24 3.1. Pirma grupė – klasikinio realizmo kūrėjai ...... 25 3.2. Antra grupė – kairieji rašytojai ...... 29 3.3. Trečia grupė – tarp meno ir politikos ...... 37 Išvados ...... 42 Šaltiniai ir literatūra...... 45 Priedai ...... 48

SANTRAUKA

Kairiųjų pažiūrų suklestėjimas Europoje bei Antano Smetonos valdžios netolerancija tarpukario Lietuvoje kairiųjų menininkų atžvilgiu padarė savotišką meškos paslaugą. Literatai liaupsino Tarybų Sąjungą, kurioje esą rašytojai buvo gerbiami, o jiems suteikta galimybė kurti yra privilegija. Revoliucinė menininkų mąstysena tarpukariu buvo viena iš priežasčių, kuri pasitarnavo kaip platfoma, padėjusi menininkams ir inteligentams kvestionuoti esamą padėtį ir ieškoti kūrybinės nišos saviraiškai. Vis labiau kairėjančius literatus Sovietų diplomatai profesionaliai rekrutuodavo ir lenkė į savo pusę ateities užmačioms. Šio darbo tema yra kairioji lietuvių literatūra ir jos kūrėjai komunistiniame žurnale „Raštai“. Darbe aprašomos priežastys, aplinkybės ir rezultatai, rašytojams taikant socialistinio realizmo kriterijus. Pagrindinė darbo problema yra socialistinio realizmo kūrėjo vaidmuo komunistinėje literatūroje. Ar socialistinis realizmas tėra propagandos mašina tarnaujanti komunistinių idėjų varymui, ar siocialistinį realizmą galima suvokti, bent jau kažkuria dalimi, ir kaip literatūros meno formą. Kur yra riba tarp kūrėjo kolaboranto ir menininko modernisto? 1940 m. lapkritį – 1941 m. gegužę Lietuvoje ė jęs komunistinis literatūros žurnalas „Raštai“, vadovaujamas Petro Cvirkos, atspindi to meto literatų ir jų kūrybos kriterijus. Vieni rašytojai lengvai montuodavo kūrinį pagal socialistinio realizmo reikalavimus, kitiems teko visiškai atsisakyti iki tol buvusios kūrybos normų ir taikytis prie naujų. Griežta tematika, stilius ir net nuotaika reikalauta atskleisti tiek grožinėje kūryboje, tiek publicistikoje. Žurnale „Raštai“ rašytojai nelygiavertiškai atitiko socialistinio realizmo taikytas normas, todėl pastebėtas susiskirstymas į tam tikras grupes.

ABSTRACT

The rising of the left-wing politics in Europe and the intolerance of the government led by Antanas Smetona towards the artists with the left-wing political views during the interwar period in Lithuania was a sort of a dubious and unhelpful assistance. The literati hailed praises to the Soviet Union where, allegedly, the writers were respected and the opportunities to write were a privilege granted to them. The revolutionary mindsets of the artists during the interwar period was one of the underlying reasons serving as the basis helping the artists and intellectuals to question their current situation and search for a creative niche to express themselves. The Soviet diplomats would recruit the literati who leaned towards the left-wing politics more and more and would convince the said literati to join them for their own future purposes. The topic of this paper is the left-wing Lithuanian literature and its respective authors in the Raštai communist magazine. The study presents a description of the reasons, circumstances and results all the while applying the socialist realism criteria to the writers. The main research question is the role of the socialist realism artists in communist literature. The analysis will attempt to find out whether socialist realism is nothing more than a propaganda machine serving to promote communist ideas or whether socialist realism can be comprehended, at least to some extent, as a form of literature. The paper will also try to answer the question where the boundary between the artistic collaborator and modernist lies. The Raštai magazine, a Lithuanian communist literature publication published from November 1940 to May 1941, was led by Petras Cvirka. This magazine reflected the criteria of the literati and their creative works of those times. Some of the writers found it relatively easy to write according to the requirements of socialist realism. Others, however, had to completely refuse the former writing standards and adapt to new ones. Strict themes, style and even mood had to be revealed in both works of fiction and mass media. The writers who published their works in Raštai magazine did not correspond to the socialist realism standards on equal terms, hence, they were distributed into a certain groups.

ĮVADAS

Iki šiol socialinis realizmas, kaip meno forma komunistinėje literatūroje, yra menkai tyrinėtas Lietuvos istorikų darbuose. Didesnis dėmesys buvo skiriamas analizuoti literatų kairėjimo procesą ir jo aplinkybes. Socialinis realizmas kūryboje savaime suprantamas kaip literatūrologų sritis, kurios istorikai vengė. Lietuvos istoriografijoje socialiniam realizmui dažniausiai priskiriamas komunistinės ideologijos varymo vaidmuo, nesigilinant į šios meno formos subtilybes. Šiame darbe jungiamos dvi disciplinos – istorija ir literatūra. Nors pirmosios pagrindas yra faktinis, o antrosios – interpretacinis pasaulio suvokimas, jas galima suderinti. Analizuojant grožinės literatūros kūrinius ir atsižvelgiant į istorines aplinkybes galima daryti pakankamai objektyvias išvadas tiek apie literatūrą, tiek apie istoriją. Literatūroje aptinkama faktų, kurių kai kurie istoriniai dokumentai nėra užfiksavę, tik dažnai jie būna pateikti kaip subjektyvus kūrėjo suvokimas. Tad tokiam tyrimui svarbus istorijos mokslas, kad kūrėjo subjektyvumą paaiškinti objektyviais atsakymais. Darbo tema. Kairioji lietuvių literatūra ir jos kūrėjai komunistiniame žurnale „Raštai“. Priežastys, aplinkybės ir rezultatai, rašytojams taikant socialistinio realizmo kriterijus. Problematika. Kyla klausimas kas iš tikro tas socialinis realizmas ir kaip jis pasireiškė tarybinėje Lietuvos literatūroje? Kaip vertinti socialinio realizmo kūrėją? Ar galime jį vadinti vien tik kolaborantu, ar, kaip teigia, Kęstutis Raškauskas, kairieji menininkai visų pirma yra modernistai/avangardistai. Juk vienas iš esminių moderno bruožų yra kūrėjo atsigręžimas į dabartį ir jos realijų išreiškimas kūryboje.1 Išanalizavus komunistinio žurnalo „Raštai“ turinį bus siekiama į šiuos klausimus atsakyti. Chronologiniai rėmai. Literatūros žurnalas „Raštai“ buvo leidžiamas nuo 1940 m. lapkričio iki 1941 m. gegužės. Iš viso išėjo septyni žurnalo numeriai, kurių vyriausiasis redaktorius buvo Petras Cvirka. Kairiųjų literatų veikla skaičiuojama jau nuo žurnalo „Trečias frontas“, kuris buvo leidžiams nuo 4-tojo dešimtmečio pradžios, todėl analizuojamas laikotarpis yra XX a. 4-tas dešimtmetis –1941 metų birželis. Darbo tikslas. Išanalizuoti komunistiniame žurnale „Raštai“ publikuotos literatūros savitumus ir menininkų kriterijus.

1 Raškauskas K. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.). Kaunas, 2014 4

Darbe naudojamas aprašomasis-analitinis metodas. Darbo uždaviniai. 1. Atskleisti kairiasias menininkų nuotaikas Europoje tarpukario laikotarpiu bei išanalizuoti veiksnius, lėmusius kairiųjų literatų palankumą Tarybų Sąjungai Lietuvoje. 2. Aptarti ir įvardinti tarybinio rašytojo kriterijus ir kūrybos normas. 3. Išanalizuoti komunistiniame žurnale „Raštai“ publikuotus grožinės („Raštuose“ -dailiosios literatūros) kūrinius ir publicistinius straipsnius; palyginti šiuos tekstus su tų pačių autorių tekstais, publikuotais kairiųjų rašytojų žurnale „Literatūra“ (1936); išanalizavus „Raštų“ kūrybą, rašytojus suskirstyti į grupes, pagal kūrinių meninės specifikos principus. Darbo struktūra. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje „Kairioji inteligentija ketvirto dešimtmečio pradžioje“ gilinamasi į kairiųjų menininkų nuotaikas Europoje tarpukariu. Aptariamos politinės konjunktūros, lėmusios kairiųjų literatų palankumą Tarybų Sąjungai. Analizuojama Antano Smetonos režimo įtaka literatų saviraiškai bei Tarybų Sąjungos bandymai „įtakoti“ kairiuosius literatus Lietuvoje tarpukariu. Bandoma pasvarstyti, kokie žmogiškieji motyvatoriai galėjo skatinti P.Cvirką ir kitus literatus pasukti į kairę. Antra darbo dalis „Idealus socialistinio realizmo kūrėjas“ skirta išanalizuoti tarybinio rašytojo kriterijus, jo kūrybos normas, aptarti kaip socialinis realizmas buvo suvokiamas būtent ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėjei iki 1941 m. vasaros. Analizė daugiausia orientuota į „Raštų“ publicistiką, pačių rašytojų pasisakymus. Trečioje dalyje analizuojami žurnalo „Raštai“ septyniuose numeriuose publikuoti kūriniai. Pagal šias analizes, „Raštų“ veikloje dalyvaujantys rašytojai, skirstomi į tris grupes: pirma grupė – klasikinio realizmo kūrėjai (I.Simonaitytė, kt.), antra grupė – kairieji rašytojai (P.Cvirka, A.Venclova, V.Montvila, kt.), trečia grupė pavadinta „tarp meno ir politikos“ (S.Nėris, kt.). Suskirstymas į grupes paremtas analizuojant grožinės literatūros kūrinius, atsižvelgiant į antroje dalyje nustatytas tarybinės literatūros normas, tikrinama ar kūriniai ir jų kūrėjai atitinka ir kiek atitinka socialinio realizmo kriterijus. Istoriografija. Mindaugo Tamošaičio monografija „Didysis apakimas“2 detaliai nagrinėja Lietuvos rašytojų kairėjimo procesą XX a. 4-jame dešimtmetyje. Analizuojamos priežastys, vedusios rašytojus prie kairiųjų pažiūrų bei aptariami vadinami kairėjimo centrai. Tap pat Tamošaitis analizuoja sociokritikos genezę kairiųjų literatų kūryboje ir jos tapsmą socialiniu realizmu. Tiesa, Tamošaitis, nesigilina į gilesnę kairiųjų literatų tekstų analizę ir vengia litartūrinės

2 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010

interpretacijos vienu ar kitu klausimu. Taip pat, Tamošaitis susilaukia nemažai pastebėjimų Kęstučio Raškausko daktaro dizertacijoje „Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927 - 1935m.)“3. Pirma, Raškauskas pastebi, kad Tamošaičio monografijoje nėra vietos menininkams, kurie buvo nemarksistinio sicializmo šalininkai. Visi, kas buvo kairiųjų pažiūrų, Tamošaičio studijoje suplakami į vieną darinį, tuo tarpu Raškauskas bando pateikti kairiųjų meninkų darbą kitu kampu. Visu pirmą, jis bando į juos žvelgti kaip menininkus modernistus, siekiančius išreikšti dabartį ir jos realijas kūryboje. Raškauskas vengia kairiesiems menininkams priskirti penktosios kolonos terminą. Analizuojant „Raštuose“ publikuotus kūrinius labai pravertė Vytauto Kubiliaus raštai, kuriuose išvados daromos derinant literatūros ir istorijos disciplinas. Lietuvos literatūros istorija „XX amžiaus literatūra“4 nuosekliai skirsto lietuvių rašytojus į grupes, pagal jų kūrybos, meninės raiškos principus atsižvelgiant į laikotarpį. Šiame darbe ypač naudingos buvo dvi išskirtos rašytojų grupės „Realizmo poetika“ ir „Tarybinė literatūra“, kuriose V.Kubilius aptaria „Raštuose“ publikavusių rašytojų kūrybos principas bei biografinius faktus. Kita literatūrologo studija „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“5 aiškina lietuvių literatūros veikėjų ir jų darbų principus, metodus, analizuojama rašytojų veikla taikantis prie istorinių aplinkybių. Trečiame V.Kubiliaus darbe „Žanrų kaita ir sintezė“6 akcentuojama literatūra, kaip meno forma, jos kitimo procesas, analizuojami tradicinių žanrų kitimo procesai. Reikia pabrėžti, kad V.Kubiliaus analizės daugiau pravertė kalbant apie literatūrinį kontekstą. A.Garliausko knyga „Inteligentija 1940-1941 metais“7 kalba apie menininkų pasirinkimus ir jų pasėkmes 1940-1941 m. Lietuvoje. Kalbama apie meno veikėjus politikos tarnyboje, pirmąsias permainas švietimo sistemoje. A.Garliauskas nuolat pabrėžia tinkamų ir netinkamų to meto inteligentų pasirinkimų rezultatus bei bando atsakyti, kodėl lietuvių literatai ir kiti meno bei švietimo sistemos veikėjai pasuko būtent „kairiuoju keliu“. V.Galinio parengtas VII-tas Petro Cvirkos „Raštų“ tomas8 kuriame surinkta rašytojo publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai ir dokumentai, nubrėžė tam tikrą asmenybės tipą. Joje skelbiami tiek oficialūs, tiek asmeniniai P.Cvirkos dokumentai.

3 Raškauskas K. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.). Kaunas, 2014 4 Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996 5 Kubilius V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje. Kaunas, 2003 6 Kubilius V. Žanrų kaita ir sintezė. Vilnius, 1986 7 Garliauskas A. Inteligentija 1940-1941 metais. Academia: Vilnius, 1991 8 Petras Cvirka. Raštai: VII t. Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai. Parengė Galinis V. Vaga: Vilnius, 1986 6

Spaudos ir literatūros tyrinėtojas Leonas Gudaitis straipsnių, publikacijų ir pokalbių rinkinyje „Noriu klysti. Atosūkiai į XX amžiaus spaudą“9 permąsto, kaip pats autorius įvardija spaudos darbo atradimus ir praradimus. Pats dalyvaudamas periodinės spaudos veikloje, L.Gudaitis į periodiką žiūri iš redaktoriaus pozicijos. Archyviniai šaltiniai. Itin vertingas yra Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto rankraščių skyriaus fondas skirtas Petrui Cvikai. Fonde galime rasti daug medžiagos apie Petro Cvirkos kūrybą, laiškus ir susirašinėjimus su kitais kairiaisiais literatais, kelionių įspūdžius bei pasisakymus vienu ar kitu kūrybiniu aspektu. Periodika. Pagrindinis šio darbo šaltinis yra oficialus komunistinis literatūros žurnalas „Raštai“. Žurnalas ėjo septynis mėnesius nuo 1940 m. lapkričio iki 1941 m. gegužės. Visuose septyniuose numeriuose atsakinguoju ir vyriausiuoju redaktoriumi įvardintas P.Cvirka. Redakcijos kolegijai priklausė Salomėja Nėris, Antanas Venclova, Teofilis Tilvytis, Kostas Korsakas. 1941 m. pirmame (sausio mėn.), antrame (vasario mėn.) ir trečiame (kovo mėn.) numeriuose Teofilis Tilvytis įvardintas ne kaip kolegijos narys, bet redaktorius. Žurnale buvo publikuojama grožinė („Raštuose“ vadinama „dailioji“) lietuvių ir užsienio rašytojų literatūra, publicistikos straipsniai, daugiausia apie literatūrą bei kitos meno ir kultūros aktualijos. Žurnalas nėra gausiai tyrinėtas, kitaip nei keletas kitų kairiųjų pažiūrų periodikos leidinių, kaip 1936 m. dviem numeriais pasirodęs „Literatūra“. Apibendrinant, norisi atkreipti dėmesį, kad literatų kairumo tema Lietuvoje tarpukariu istoriografijos yra pakankamai. Palyginus neseniai pasirodžiusios studijos šia tema padėjo objektyviai įsigilinti į temos problematiką ir neblogai suvokti kontekstą. Daugiausiai remtasi vyraujančiomis nuomonėmis ir galbūt vengta gilesnių istoriografinių ieškojimų vien tik literatų kairumo procesui nagrinėti. Ieškant naujumo ir darbo išskirtinumo, didesnis dėmesys skiriamas literatūrinei tekstų analizei, siekiant išgrynint socialistinį realizmą komunistiniame žurnale „Raštai“. Stengtasi remtis literatūriniais interpretaciniais metodais tikintis, kad darbas taps tarpdisciplininis, įnešantis naujo tiek Lietuvos literatūros tiek Lietuvos istorijos dalykui.

9 Gudaitis L. Noriu klysti. Atosūkiai į XX amžiaus spaudą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 7

1. KAIRIOJI INTELIGENTIJA KETVIRTOJO DEŠIMTMEČIO PRADŽIOJE

1.1. TARPUKARIO „KAIRIOJI MADA”. PARYŽIAUS KONGRESAS

Ketvirto dešimtmečio pradžioje lietuvių literatūros periodinėje spaudoje ėmė ryškėti tendencija, kad dauguma to meto jaunesniosios kartos rašytojų vienaip ar kitaip pradėjo rodyti simpatijas kairiosioms pažiūroms. Vienas aktyviausių šio dešimtmečio periodikoje, tiek grožinės kūrybos, tiek publicistikos publikavimu buvo trečią dešimtį skaičiuojantis rašytojas Petras Cvirka.10 Kas lėmė, kad P.Cvirka, žurnalo „Raštai“ vyriausiasis redaktorius, pasirinko kairiąsias pažiūras, atsakyti nėra lengva. Petras Bražėnas monografijoje apie P.Cvirką išsako nuomonę, kad P.Cvirkos pozicija 1940-ųjų metų įvykiuose yra per daug kategoriška, vaidmuo – per daug aktyvus, vieta – per daug gerai matoma, kad juos galėtume traktuoti kaip nors dviprasmiškai, daugiareikšmiškai, niuansuotai. Visi faktai liudija, kad P.Cvirka tiesiog pats paririnko kairiasias pažiūras. Tačiau, kaip teigia P. Bražėnas, jeigu toks apsiprendimas būtų ne rašytojo ar menininko, visą diskusiją tuo ir būtų galima pabaigti. Bet pilietinės P.Cvirkos laikysenos šešelis krinta ne tik ant vieno talentingiausių lietuvių rašytojų, bet lygia dalimi paliečia nemažą kurybinės inteligentijos dalį, menininko prestižą apskritai. Akivaizdžių faktų lygmuo šiuo atveju aiškiai nepakankamas – reikia leistis į gilesnį istorinės situacijos, socialinės tikrovės ir psichologinės motyvacijos sluoksnį, kuriame ir tegalima ieškoti atsakymų į smulkiuosius kaip, iš kur ir kodėl.11 Verta paanalizuoti kaip atrodė visuomenės socialinis skerspjūvis, kokios politinės nuotaikos ir idėjos vyravo bendrame kontekste. P.Cvirkos politinio apsisprendimo

10 Petras Cvirka (1909.03.12-1947.05.04). 1922 m. baigė Veliuonos pradžios mokyklą. 1924 m. pasirodė pirmasis spausdintas kūrinėlis – eilėraštis „Be laimės“. 1925 m. išspausdinamas pirmas apsakymas „Sugriauta meilė“. 1926 m. baigė Vilkijos progimnaziją ir įstojo į Kauno Meno mokyklą. Pradėjo aktyviau bendradarbiauti spaudoje, rašė eilėraščius, apsakymus, feljetonus, scenos kūrinėlius. 1928 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Pirmosios mišios“, tačiau Kauno arkivyskupijos kurijai reikalaujant, rinkinys buvo uždraustas. 1929 m. kartu su pažangiais rašytojais L.Skabeika, J.Šimkum, A.Venclova dalyvavo literatūros vakare. 1930 m. pradėjus eiti pažangiam antifašistiniam žurnalui „Trečias frontas“, P.Cvirka aktyviai bendradarbiauja. Baigė keturis Meno mokyklos kursus ir apisprendė būt ne dailininku, o rašytoju. 1931 m. rudenį išvyko į Paryžių studijų tikslais. Ten susipažino su žymių prancūzų realistų kūryba, užmezgė pažinčių. 1932 m. birželį grįžo į Lietuvą ir sukūrė keletą revoliucinės nuotaikos eilėraščių. 1933 m. su A.Venclova parašė knygą „Adolfas Hitleris. Diktatoriaus karjera“. 1934 m. užbaigė romaną „Frank Kruk“ ir spalio 16 d. įstojo į Lietuvos rašytojų draugiją (LRD).1935 m. išėjo romanas „Žemė maitintoja“. 1936 m. publikavo žurnale „Literatūra“, išėjo romanas „Meisteris ir sūnūs“. 1938 m. su žmona lankėsi Tarybų Sąjungoje. 1939 m. P.Cvirka buvo išrinktas lietuvių rašytojų draugijos valdybos sekretoriumi. 1940 m. liepą įstojo į Lietuvos komunistų partijos gretas. Taip pačiais metais buvo išrinktas Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos organizacinio komiteto pirmininku. Lapkričio mėnesį išėjo pirmas Cvirkos redaguojamas žurnalas „Raštai“. 1943 m. apsigyveno Maskvoje. 1944 m. sugrįžo į Vilnių, vėliau į Kauną. P.Cvirka mirė 1947 gegužės 2 d. 11 Gudaitis L. Noriu klysti. Atosūkiai į XX amžiaus spaudą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 12 8

negalima traktuoti, tik kaip pavienio, individualaus reiškinio. Jis neatsiejamas nuo tam tikros dalies ketvirtojo dešimtmečio Europos inteligentijos idėjinių ir dvasinių ieškojimų, politinės orientacjos ir socialinių iliuzijų konteksto. Juk grėsmingiausia, pavojingiausia to meto jėga mąstančiai demokratinei Europai atrodė Vokietijos fašizmas, netikėtai ir ryžtingai atėjęs į valdžią. Senajai buržuazinei demokratijai pasirodžius bejėgei ar nesuinteresuotai sutramdyti šią jėgą, vienintele realia atsvara daugelis matė tik socialistinę Tarybų Sąjungą. Komunistinio ir socialistinio judėjimo sąvokos ir idėjos turėjo labai dėkingą dirvą ketvirtojo dešimtmečio Europoje.12 Kuo pasižymėjo Tarybų Sąjungos patrauklumas vakariečių akyse? Pirma, pagerėjęs ekonominis gyvenimas, anot Tamošaičio, Tarybų Sąjungos 1929 - 1940 m. laikotarpiu pramonės gamyba padidėjo daugiau nei trigubai. Pasaulinėje gamyboje jos dalis išaugo nuo 5 proc. (1929 m.) iki 18 proc. (1938 m.), bendra JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos dalis per šį laikotarpį sumažėjo nuo 59 iki 52 proc. Be to, Sovietų Sąjungoje nebuvo ir nedarbo. Tai užsienio stebėtojams, taip pat negausiems, bet įtakingiems turistams, aplankiusiems Maskvą 1930 - 1935 metais, darė didesnį įspūdį nei akivaizdus sovietinės ekonomikos, kolektyvizacijos bei masinių represijų negailestingumas ir brutalumas. Atvykėliams rūpėjo ne tiek pats Sovietų Sąjungos fenomenas, kiek ekonominės Vakarų sistemos byrėjimas, kapitalizmo nesėkmių mastas.13 Tarybų Rusijos piliečiai taip pat nestokojo pasitikėjimo ekonomika ir karyba karo išvakarėse, pokalbyje su Cvirka Maskvoje vienas rusas teigė, kad dabar viena Maskva pramonės sritį pagamina tiek kiek visa caro laikų Rusija. 14 Antra, nemaža dalis Vakarų Europos inteligentų bei literatų palaikė komunistines idėjas, pirma dėl to, kad jos buvo atsvara diktatūriniems režimams Europoje, kurie kėlė grėsmę žodžio laisvei, liberalizmui. Kartu tai buvo ir savotiška niša menininkui kurti. Dar 1911 - 1914 m. Berlyno ekspresionistų grupės nariai propagavo aktyvistinę menininko laikyseną. Jos esmė – įsitikinimas, kad naujų formų menas yra stipri priemonė keisti pasaulį. 1917 - 1919 m. revoliucijos Europoje sukrėtė avangardistines ir dalis menininkų bei rašytojų ( ypač Vokietijoje ) pasiryžo skirti savo kūrybą politinei, socialnei ar ekonominei revoliucijai skatinti. Pavyzdžiui, įtakingo ekspresionistų žurnalo „Die Sturm“ redaktorius ir meno galerijos savininkas Herwarthas Waldenas, 1919 m. sausį pradėjo spausdinti straipsnius apie menininko atsakomybę revoliucijos akivaizdoje ir tapo komunistu.15

12Bražėnas P. Petras Cvirka. Vilnius: Vaga, 1998, p. 14 -15 13 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 31 14 Cvirka P. Ką sovietų rusijoje kalba apie karą. 1938, LLTI, F5, 795. 15 Raškauskas K. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.). Kaunas, 2014, p. 100 9

Revoliucinė mąstysena buvo viena iš priežasčių, kuri pasitarnavo kaip platfoma, padėjusi menininkams ir inteligentams kvestionuoti esamą statusą, o kartu pasitarnauti kaip terpei, kurioje būtų galima klausti: ar imperializmas mums pakeliui?; ar yra teisingai elgiamasi su dauguma?; kokio mano, kaip menininko, atsakomybė politinių įvykių kontekte? 1935 m. birželio 21-25 d. Paryžiuje, antinaciškai nusiteikusių Vakarų intelektualų centre, įvyko tarptautinis rašytojų kongresas kultūrai ginti. Idėja sušaukti kongresą kilo įžymiems atvirai komunistuojaniems prancūzų rašytojams Romainui Rolland'ui, Henri Barbusse'ui, Andre Malraux, Andre Gide'ui, Lois Aragonui. Ne vienas iš jų priklausė komunistų partijai bei savo plunksna, šlovino Sovietų Sąjungą. Po kelionės į Sovietų Sąjungą 1935 m. pradžioje Henri Barbusse'as net išleido knygą „Stalinas”.16 Minėtų prancūzų rašytojų grupės inicijuotą renginį karštai parėmė įžymūs kitų šalių rašytojai – Heinrichas Mannas, Lionas Feuchtwangeris ir kiti. Iš viso kongrese dalyvavo 230 rašytojų iš 38 valstybių. Panašius skaičius ir kongreso dalyvius įvardina ir Petras Cvirka; „į kongresą susirinko geriausios pasaulio literatūros bei minties jėgos <…..> iš viso apie 250 rinktinių galvų iš 25 šalių.“17 Kongreso darbą stebėjo apie 4000 svečių iš viso pasaulio spaudos atstovai. Kongreso nariai kritiškai vertino tuometinę tarptautinę situaciją, smerkė kapitalizmą, fašizmą bei nacizmą ir aukštino Sovietų Sąjungos komunistinę santvarką. Pagrindinės pasisakymų temos buvo šios: Kultūrinis paveldėjimas; Rašytojo rolė visuomenėje; Individas; Humanizmas; Tauta ir kultūra; Karybos problemos ir minties laisvė; Kultūros gynimas; Karas ir kultūra; Tesioginės ir netiesioginės cenzūros formos; Rašytojas emigracijoje arba ištrėmimas; Tautinių mažumų literatūra; Proletariato humanizmas; Meniškosios laisvės charakteris; Cvirka šį kongresą pavadino „minties ginklavimosi kongresu“.18 Kongrese Sovietų rašytojai susilaukė ypatingo dėmesio ir pagarbos. Vokiečių rašytojas H.Mannas pasveikino sovietų delegaciją ir išreiškė pageidavimą, kad sovietų rašytojai duotų pasauliui kuo puikiausių kūrinių. H.Mannas akcentavo kritišką menininkų padėtį Vokietijoje, kurioje, pasak jo, istorija dar niekada „nematė“ tokio masinio rašytojų ir mokslininkų ištrėmimo, kokį surengė hitlerinė Vokietija. „Sovietų Sąjungoje, - pabrėžė H.Mannas, - mes matome didžiulį kultūros augimą, veržimąsi į mokslą ir meną. Sovietų rašytojų suvažiavime Maskvoje dalyvavo valstiečiai, anksčiau buvę neraštingi, o dabar pasidarę įžymiais rašytojais.Vokietijoje mes matome priešingą procesą. Pasaulino garso mokslininkai išvejami ir jų veikalai sudeginami, o jų vietoje pastatomi bemoksliai fašistinio preparato valdininkėliai.“

16Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 32

17 Cvirka P. Tarptautinis rašytojų kongresas Paryžiuje. 1936, LLTI, F5, 718. 18 Ten pat 10

Paryžiaus kongresas padare didžiulę įtaką visai Europai ir jo priimti nutarimai kairiesiems tapo veiklos gairėmis, į kurias ėmė viešai orientuotis kairieji inteligentai, pirmiausia rašytojai.19 Turint omenyje, kad Tarybų Sąjunga buvo Lietuvos pašonėje, nemažai Lietuvos inteligentų buvo baigę universitetus Maskvoje bei Tarybų Sąjungos propagandos galia bei rekrutavimo sugebėjimus, galime mąstyti, komunizmo idėjos turėjo labai palankią dirvą augti ir plėtotis. A.Garliauskas tvirtina, kad kairiųjų pažiūrų atstovais nemaža meno veikėjų tapo pirmiausia dėl to, kad jautėsi smetoninio režimo atstumti ir kad aktyvumo, griaunant šį režimą jiems netrūko. Būtent šių pažiūrų menininkai ir atliko labai svarbų vaidmenį, stiprindami naująją valdžią, o ypač sudarydami jai palankią psichologinę atmosferą. Rašytojus į okupantams naudingą veiklą iš pradžių aktyviai telkė P.Cvirka, dailininkas S.Žukas, aktorius B.Dauguvietis. Netrukus atsirado ir daugiau tokių organizatorių. Dėl to nereikia stebėtis, jog dalis meno veikėjų tada ir padarė pareiškimus, palaikiusius bolševikines permainas. A.Garliauskas savoo teiginius argumentuoja sveikimu „Liaudies seimui“, prie kurio prisidėjo dauguma „Raštų“ rašytojų. Kolektyvinį nemažos grupės inteligentų sveikinimą „Liaudies seimui“, jo posėdyje perskaitė K.Korsakas.<...> Šį tekstą parašė S.Nėris, K.Boruta, V.Grigaitienė, J.Tallat-Kelpša, J.Mažeika, J.Gruodis, K.Korsakas, S.Šimkus, A.Gudaitis, S.Žukas, J.Grybauskas, J.Šimkus, K.Kymantaitė, Jonas Marcinkevičius, kt. 20

1.2. XX AMŽIAUS KETVIRTAS DEŠIMTMETIS: KAIRIEJI LITERATAI IR TSRS DIPLOMATŲ VEIKLA LIETUVOJE

Smetoninis režimas Lietuvoje bei tam tikros politinės konjunktūros, sukūrė neblogas sąlygas Lietuvos literatams pasukti link komunistinių pažiūrų. 1930-1931 m. buvo pradėtas leisti žurnalas „Trečias frontas“ . Jį leido visas būrys jaunų literatų – Valys Drazdauskas, Kazys Boruta, Bronys Raila, Antanas Venclova, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Jonas Šimkus, Kazys Jakubėnas, Kazys Kiela, Juozas Tysliava, Vytautas Montvila. Didžioji dauguma literatų buvo jauni, vos 19 – 24 metų amžiaus.21 Ši rašytojų karta veržėsi į antiburžuazines pozicijas, į tikinėjo, kad buržuazinis pasaulis galutinai pakirstas krizės, ir ateitis priklauso proletariatui, kad vienintelė išeitis

19 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 39-40 20 Garliauskas A. Inteligentija 1940-1941 metais. Academia: Vilnius, 1991 , p. 23 21 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 44 11

iš kapitalizmo sistemos prieštaravimų yra socialinis perversmas. Pagauta didingų iliuzijų bangos, kuri po Spalio revoliucijos ritosi per visus kontinentus, žadėdama laisvę ir lygybę, o ne sušaudymus ir ištrėmimus, trečiafrontininkų karta buvo pasišovusi pertvarkyti „pasaulį iš pačių pamatų“.22 Leonas Gudaitis minėtų literatų nukrypmą aiškina, kad „lietuviško berno” aukštinimu ir neorealizmo eksperimentais neradę savo erdvės trečiafrontininkai užsimojo šokiruoti visuomenę proletarine literatūra, ir šis pokrypis juos sudomino socializmo ir kūrimo teorija ir praktika Sovietų Rusijoje. Tai buvo naivūs bandymai literatūriniuose tekstuose deklaruoti klasių kovą ir revoliucinių pertvarkymų būtinumą.23 Kairiosios idėjos be abejo nesulaukė daug pritarimo Smetoninio režimo sąlygomis. Iš viso buvo išleisti penki „Trečio fronto“ numeriai. Nuo 4-to numerio žurnalo turinys ėmė vis labiau sukti į kairę. Todėl valdžia uždraudė ši leidinį ir 6-ą bei 7-ą numerį konfiskavo. 24 Valdžios priespauda literatų atžvilgiu padarė savotišką meškos paslaugą, literatai dar labiau suko į kairę ir liaupsino Tarybų Sąjungą, kurioje esą literatai buvo gerbiami ir jiems suteikiamos privilegijos kurti. A.Venclova vienoje savo atsiminimų vietoje pacituoja tokią V.Krėvės kartą išsakytą repliką: „Jeigu aš būčiau A.Smetona, aš daryčiau kitaip. Sušaukčiau rašytojus, pavaišinčiau, gerus pinigus mokėčiau... Jie, be abejo, parašytų šį tą gero, o ir mane pagarbinti neužmirštų... Neprotingas vyras A.Smetona, neprotingas.<…> O štai Tarybų Sąjungos rašytojas, net pradedantysis, apsuptas tokio rūpestingumo, jog laisvai gali pareikšti savo talentą, sugebėjimus ir išaugti.“25 Apskritai kalbant realizmo poetika yra paranki jauniesiams literatams, trokštantiems kūrybinės nišos. Ji suteikia galimybę būti plačiai skaitomam, kadangi kūriniai orientuoti į mases. Tai reiškia didesnį kūrinių spausdinimą ir nemažą honorarą. 1929 m. spalio 4 d. Kaune įregistruota Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti. Pirminis draugijos tikslas buvo užsiimti tik kultūrine veikla, plėtoti kultūrinį gyvenimą tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Šios draugijos steigėjai, žymus visuomenės veikėjai Lietuvoje to ir tikėjosi. Daugelis draugijos vadovybės narių buvo carinės Rusijos universitetų auklėtiniai, prijaučiantys kairiesiams.Petras Cvirka buvo iždininkas draugijos nuo 1939 m. birželio 23-ios. Nuo 1936 m. draugija telkė kairiųjų pažiūrų inteligentus į vieną branduolį. Taip susidarė

22 Kubilius V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje. Kaunas, 2003, p. 343 23 Gudaitis L. Noriu klysti. Atosūkiai į XX amžiaus spaudą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 95 24 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 48 25 http://kultura.lrytas.lt/-11488036071146706011-rašytojas-a-venclova-tipiškas-išdavikas-ar-tipiškas-anų-laikų- intelektualas.htm 12

palankios sąlygos Sovietų Sąjungos pasiuntinybei bendrauti su nemaža dalimi Lietuvos inteligentijos.26 Sovietų diplomatai profesionaliai rekrutuodavo Lietuvos visuomenės veikėjus. Tai darė mažais ž igsniais, „nušviesdami“ Sovietų Sąjungos gerovę, taip palankumas Tarybų Sąjungai augdavo pamažu. Kartu Sąjungos diplomatai gerai žinojo žmones, kuriuos jie rekrutavo, V. Krėvės nusivylimą, kai buvo išstumtas iš tautininkų gretų. Pastarasis norėjo ne tik apsiriboti kultūrine veikla, tačiau siekė save realizuoti ir politikoje, norėjo valdžios. Sovietų Sąjungos pasiuntiniai tą suprato, ko gero ir siekė tokį V. Krėvės norą patenkinti. 27Apie Petrą Cvirką N. Pozniakovas, pasiuntinybės viršininkas, apsilankęs P. Cvirkos namuose, rašė, kad pastarasis gyvenęs neturtingai. Gana detaliai buvo fiksuojama kaip draugijos nariai jaučiasi, ką mėgsta, ko jiems reiktų, jų poelgiai.28 Diplomatai turėjo daug informacijos apie jiems svarbius žmones bei žinojo, kaip juos patraukti savo pusėn bei išlaikyti jų palankumą. Panašu, kad pirmoje ketvirto dešimtmečio pusėje Petras Cvirka buvo labiausiai motyvuotas ne kiek pačia kūryba, kiek galimybę būti plačiai skaitomam, ketvirto dešimtmečio pradžioje jis siekė būti spausdinamas, tiek „buržuazinėse“, tiek kairiųjų pažiūrų spaustuvėse. Po plagijavimo skandalo, kada Cvirka pavogė JAV rašytojo Konrado Berkovici apysaką, išvertė ją ir nusiuntė A. Griciui, o pastarasis pardavė apysaką “Lietuvos Aidui”, sklandė nuomonė, kad Cvirka nepatikimas ir perbėgelis. “ Cvirka tai keistas tipas. Jis blaškosi. Tai eina išvien su mūsų priešais, tai neva į kairę suka. Su juo reikia daugiau atsargumo ir gerai ištirti jo manevrą.“29 Taip LKP vadovybė, Zigmas Angarietis atsiliepė apie Cvirką. Vėliau Valys Drazdauskas bandė užstoti Cvirką, rašydams laišką „Priekalo“ redakcijai, „Cvirka susitvarkys. Cvirka nenori ir jaučia ir ž ino, kad negerai dirbti buržuazinėje spaudoje, bet bėdų spiriamas neišlaikė. Tačiau kilęs skandalas rodos jam bus visai nebloga pamoka”.30 Plagijavimo skandalas, mėtimasisi į kairę ir dešinę tik patvirtina nuomonę, kad Cvirkos ideologinis nepastovumas, dažnai būdavo nulemtas išorinių aplinkybių. Finansiniai tikslai, galimybė save realiuozuoti, ko gero, buvo vienos iš esminių priažąsčių, vertusios Cvirka mėtytis31 Tai puikiai suvokė Tarybų Sąjungos diplomatai ir šias aplinkybes stengėsi išnaudoti.

26 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 66-69 27 Ten pat, p. 76 28 Ten pat, p. 77 29 Raškauskas K. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.). Kaunas, 2014, p. 257 30 Ten pat, p. 256. 31 Ten pat, p. 257 13

1.3. PETRAS CVIRKA. SAVĘS REALIZAVIMAS

Rašytojų palankumą Tarybų Sąjungos „vertybėms“ lėmė ir žmogiškasis faktorius, esminis poreikių tenkinimas. Galimybė rašyti ir kurti, gauti honorarą, o svarbiausia – save realizuoti ir gauti kitų žmonių pripažinimą. Jau buvo minėta anksčiau apie vieną esminį poreikį, kurį nuolat stengėsi patenkinti Cvirka – tai finansinis pastovumas. Nepriteklius jį supo nuo jaunystės, laiške Š imkui Cvirka skundėsi, kad neturi pinigų net papirosams32 Kiti Cvirkos aplinkos žmonės jį atsiminė taip pat, studijų laikais, vos vos sudurianti galą su galu. Mokydamasis meno mokykloje, anot Irenos Trečiokaitės: „Petras vaikščiodavo languotu šaliku apsimuturiavęs kaklą, vilkėjo rudu š varku, kiaura alkūne; kelnės kitokios medžiagos, rankos sugrūstos į kišenes.“331937 viename interviu Cvirka skundėsi dėl sunkių darbo sąlygų jam kaip jaunam Lietuvos rašytojui: „Vis dėlto misti rašytojo duonele kolkas labai sunku. Imkime tokį pavyzdį: per metus rašytojas išleidžia vieną knygą. Gerai pavykus, jis gauna 1500, o daugiausia 2000 litų, taigi paprastas geležinkelietis ir laiškanešys šiuo atveju neblogiau aprūpintas.”34 Kiekvienam individui yra svarbus vidinis pasitenkinimas ir savirealizacija, atrodo, kad Cvirkai Tarybų Sąjungos kontekste matėsi geresnės perspektyvos. Keliaudamas po Tarybų Sąjungą Cvirka atvirlaiškiuose Liudui Girai rašė: „Sveikinimai iš Maskvos! Gyvenam jau ketvirtą dieną ir kaip pašėlę visur begiojame – po muziejus, parodas, kutūros ir poilsio parkus. Apie jumis jau keli rašytojai čia teiravosi ir prašė perduoti labų dienų!“ 35 Po šio atvirlaiškio sekė, dar keli, apie nuostabias keliones ir Juodąją jūrą. Darosi akivaizdu, kad pats Cvirka žavėjosi viskuo, ką matė Tarybų Sąjungoje ir panašu norėjo kažko panašaus Lietuvoje. O štai straipsnyje „Ką apie karą kalba Tarybų Sąjungoje“ diskutuodamas su vietiniais Maskvoje, Cvirka perteikė jų nuomonę Lietuvos atžvilgiu: „Nesaugu jums ten, šalis maža, o kaimynų apetitai godūs, jų nagai aštrūs. Georgrafinė padėtis jus pastatė bastionų prieš fašistiškąjį kumštį. O sakykite kaip aprengti jūsų kareiviai? Gerai?“ Kitas kolega manęs klausė, ką mes pergyvenome lenkų ultimatumo dienomis.36 Tuometinė Cvirkos publicistika šaukte šaukė apie Tarybų Sąjungos gerovę ir naudą Lietuvai. 1940 m. birželio „Lietuvos ž iniose“ rašytojas paskelbė straipnsį „Galas

32 Raškauskas K. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.). Kaunas, 2014, p. 257 33 Ten pat, p. 82 34 Cvirka P. Rašytojai apie save ir literatūros darbą. 1937, LLTI, F5, 710. 35 Cvirka P. Trys atvirlaiškiai Liudui Girai iš kelionės po Tarybų Sąjungą. 1938, LLTI, F13 1257. 36 Cvirka P. Ką sovietų rusijoje kalba apie karą. 1938, LLTI, F5 795. 14

provokacijai!“, kuriame gynė Tarybų Sąjungos interesus Lietuvos atžvilgiu: „Smetonos ir jo klikos prislėgta ir paniekinta lietuvių tauta nebe nuo šiandien reiškė ir reiškia dideliausių simpatijų savo galingajam kaimynui Tarybų sąjungai. Nebe nuo šiandien lietuvių tauta tas simpatijas nori pagrįsti tikru draugiškumu tarp abiejų tautų. Realiam šių norų įgyvendinimui Tarybų Sąjunga pirmoji per savo vyriausybę užmezgė su Lietuva glaudžius santykius, pasirašė atitinkamas sutartis ir grąžino Lietuvai jos amžiną sostinę Vilnių. <...> Lietuvių tauta šiandien pamatė, kad jos tikrieji išnaudotojai, „vadai“ uzurpatoriai pirma proga su pinigų ir aukso maišais pabėgo į užsienius. <...> Nuo šiandien lietuvių tauta nori gyventi tikroje draugystėje su galingąja Tarybų Sąjunga.“37 Tokio pat pobūdžio tekstus Cvirka skelbė ir „Lietuvos aide“ (1928-1940 m. tautininkų dienraštis, vyriausybės oficiozas38) 1940 m. birželį. Visa publicistika buvo apie Tarybų Sąjungos gerovę: „Raudonoji Armija!“ (1940 m. birželio 19 d.)39, „Lietuvos liaudis apie Raudonąją Armiją“ (1940 m. birželio 24 d.)40, „Kultūrinis bendradarbiavimas su TSRS“ (1940 m. birželio 25 d.)41, daug kitų. Toks pat tonas skambėjo ir „Tiesos“ publicistikoje. 1940 m. liepą laikraštyje Cvirka publikavo straipsnius „Ko mes galim pasimokyti iš TSRS“ (1940 m. liepos 17 d.)42, „Į Kremlių, pas Staliną“ ( 1940 m. liepos 30 d.)43. Paskutiniajame rašytojas dėsto, kokia didelė garbė jam, rašytojui, patekusiam į delegatų skaičių. Maskvą jis vadina pulsuojančia revoliucijos širdimi ir su entuziazmu rašo apie savo kelionę: „Doriems, sąžiningiems žmonėms, į gyvenimo reiškinius žiūrintiems blaiviomis, atviromis akimis, buvo be galo sunku išprašyti iš smetoninių valdžios organų leidimą vykti į TRSR. <...> Šiandien aš vykstu negrasomas, vykstu laisvas Tarybų Lietuvos pilietis į savo dodžiosios Tėvynės, į Tarybų Sąjungos sostinę – Maskvą.“44 Po rinkimų į Liaudies Seimą, 1940 metų rugpjūtį jis rašė, „kad Tarybų Lietuva po Stalino konstitucijos saule pradėjo kurti naują, šviesų gyvenimą. Visose to gyvenimo srityse šiandien vyksta entuziastingas ir kūrybinis darbas ir visų praeities vertybių perkainojimas <....> Visą smetoninio režimo laiką pajėgiausios ir talentingiausios lietuvių literatūros jėgos nenuėjo su reakcija, nepasidavė jos spaudimui ir persekiojimui. Rašytojai ir poetai bevelijo badmiriauti,

37 Petras Cvirka. Raštai: VII t. Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai. Parengė Galinis V. Vaga: Vilnius, 1986, p. 25-26 38 Būtėnas J. Lietuvos žurnalistai. „Žurnalistikos“ leidykla: Vilnius, 1991, p. 127 39 Petras Cvirka. Raštai: VII t. Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai. Parengė Galinis V. Vaga: Vilnius, 1986, p. 26-27 40 Ten pat, p. 29-32 41 Ten pat, p. 32-33 42 Ten pat, p. 51 43 Ten pat, p. 55-57 44 Ten pat, p. 55-57 15

bevelijo būti negailestingai žalojami cenzūros, sodinami į kalėjimus, tačiau eiti drauge su liaudimi, ginti darbo liaudies interesus. 45 Korsakas teigė, kad Cvirka didžiai vertinęs senuosius lietuvių raštus, pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Živatus šventųjų“ dėl jų kalbos ypatybių. Apie Cvirkos pažiūras atsiliepė taip: į ketvirtojo dešimtmečio pabaigą Cvirkos kairumas pradėjęs svyruoti – jeigu ne tie greiti politiniai įvykiai Lietuvoje, kas žino kur jis būtų nukrypęs.46 Galima daryti prielaidą, kad Cvirka taip pat buvo paveiktas tokios mąstysenos ir matė Lietuvos trapumą politinių įvykių kontekste. Tarybų Sąjunga atrodė galingas užnugaris išgelbsiantis Europą nuo fašismo. Tokioje aplinkoje esenčius asmenis yra lengva įtakoti, anot istoriko Nerijaus Šepečio Sovietų Sąjunga veikė labai kryptingai ir organizuotai Baltijos šalyse, kaupė žmones ateičiai, kuriuos būtų galima panaudoti, iškišti į viešumą kaip savo marionetes,47 Vieni išdavė tėvynę dėl sotesnio duonos kąsnio, garbės, galios kiti – tiesiog dėl kvailumo. Klausimas išlieka atviras: ar toks elgesys yra kolaboravimas ar tiesiog kvailumas ir savo poreikių tenkinimas? Juk tų laikų žmogui nuspėti tikruosius Tarybų Sąjungos planus nežinia ar buvo įmanoma.

1.4. KAIRIOSIOS LITERATŪROS VAIDMUO PERIODIKOJE

Tuometinės periodikos funkcija buvo skatinti kairiųjų idėjų plitimą. Tai atsispindėjo ne tik dienraščiuose, bet ir literatūros ir kitų meno sričių žurnaluose. Leidiniuose buvo spausdinami grožiniai kūriniai, kuriuose buvo derinamas menas su tuomentinėmis politinėmis aktualijomis. Periodikoje buvo publikuojama ir kritika, kurioje akivaizdžiai maišėsi literatūros, kaip meno ir literatūros, kaip ideologijos skleidėjos, vertinimas. 1940 m. „Tiesoje“ buvo išspausdintas P.Cvirkos, J.Šimkaus, K.Korsako ir L.Giros pasirašytas pareiškimas, kuriame pasisakoma prieš neigiamą geriausių praeities lietuvių rašytojų kūrybos vertinimą.48 Dokumente, kurį anot archyvinių duomenų parašė K.Korsakas, o pasirašė visi keturi minėtieji, piktinamasi kategorišku straipsnio tvirtinimu, kad dabartinėje lietuvių literatūroje nėra nieko pažangaus ir vertingo, kuo išsilaisvinusi

45 Cvirka P. Lietuvos literatūra šiandien. 1940.08.08 , F23, 24 46 Žukas V. Kostas Korsakas. Prisiminimai. UAB Ogamas: Vilnius, 2005, p. 94 47 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istorijos-detektyvai-du-dominuojantys-vaizdiniai-apie-prieskario-lietuva-ir- abu-blogi.d?id=64689239 48 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990. Dokumnetų rinkinys. sud.Bagušauskas J.R., Streikus A. red. Dulkinienė R. Vilnius, 2005, p. 12 16

liaudis galėtų pasinaudoti kaip kultūriniu palikimu. Pareiškimo autoriai tai įvardijo kaip tikrenybę iškraipantį nihilizmą.49 Viešuose pareiškimuose įvairių pažiūrų menininkai buvo raginami įsitraukti į naujos visuomenės kūrimą. Tačiau šie raginimai didesnio atsako nesulaukė. Iš žymesnių ne kairės orientacijos rašytojų po keletą konjugtūrinių kūrinių paskelbė tik Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Miškinis, Antanas Vienuolis. Todėl jau 1941 m. balandžio 1 d. Kaune vykusiame visuotiniame rašytojų susirinkme pasigirdo priekaištų rašytojams, kurie savo nenorą rašyti dangsto neva sunkia psichologine būsena. Trūkstant sovietų režimui priimtinų originalių lietuvių autorių kūrinių, šią spragą užpildė į lietuvių kalbą sparčiai verčiami ir leidžiami sovietinių klasikų – Maksimo Gorkio, Michailo Šolochovo ir kt. romanai. 50 4-ajame dešimtmetyje pažangieji lietuvių rašytojai savo idėjas Lietuvoje propogavo kairiųjų pažiūrų leistuose legaliuose paeriodiniuose leidiniuose „Trečias frontas“, „Kultūra“, „Lietuvos žinios“, „Moksleivis“, „Literatūra“, „Prošvaistė“, „Moksleivių varpai“, „Laisvoji mintis“, „Dienovidis“. Dažniausiai šiuose leidiniuose bendradarbiavo tie patys asmenys.51 Vis aktyvėjant kairiesiems literatams, dešiniųjų pažiūrų menininkai žėrė vis daugiau kritikos. Nesutarimai didėjo ir kairieji palaipsniui labiau įsitraukė į Lietuvos rašytojų draugijos (LRD) veiklą, tikėdamiesi pakeisti nusistovėjusią tvarką ir būti labiau spausdinami. 1938 m. spalio 30 d. į naują LRD valdybą buvo išrinkti Liudas Gira bei Kazys Boruta. Taip pat valdybai priklausė Liudas Dovydėnas, Jonas Šimkus, nariais kandidatais priimti Antanas Rūkas, Kazys Jakubėnas.52 Nuo 1938 m. leistas leidinys „Dienovidis“ 1940 metais tapo oficialus LRD periodinis žurnalas. „Dienovidžio“ redakcinėje kolegijoje buvo Jonas Šimkus bei Petras Cvirka. Žurnalo tikslas – vienyti įvairiai mąstančius rašytojus, kurie nebūtų pajungti kokiai tai propagandai. Žurnalo esmė konsoliduoti rašytojus norinčias sava plunksta tarnauti kultūrai ir visuomenei.53 Dėl tokio žingsnio tiek P. Cvirka, tiek J. Šimkus buvo kritikuojami. Tautininkų „Vairas“ abejojo šio žurnalo ateitimi, dėl redakcijos mišrumo, o ir patiems P. Cvirkai bei J. Šimkui nekartą teko aiškintis dėl savo sprendimų kairiųjų spaudoje. Abu rašytojai teisindamiesi dėl savo pasirinkimų tvirtai laikėsi savo nuomonės, kad jų pažiūros nepasikeitė, jie

49 Cvirka P., Gira L., Korsakas K., Šimkus J. Pareiškimas dėl kultūrinio irliteratūrinio palikimo. LLTI, F5-840 50 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990. Dokumnetų rinkinys. sud.Bagušauskas J.R., Streikus A. red. Dulkinienė R. Vilnius, 2005, p. 12 51Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 114 52 Ten pat, p. 62 53 Ten pat, p. 62 17

yra kairiųjų įsitikinimų, tačiau, vardan būtinybės laisvai kurti ir sakyti tiesą bendradarbiavimas su dešiniaisiais bičiuliais yra neišvengiamas.54 „Dienovidis“ buvo leidžiamas iki Lietuvos okupacijos ir nuo 1940 metų pradžios, jame veikliausi buvo kairieji literatai, kurie aukštino sovietinę kultūrą, socialistinį realizmą, skatino domėtis sovietiniais literatais bei jų darbais. 55 1940 lapkritį pasirodė pirmasis komunistinis žurnalas Lietuvoje su P.Cvirka, T.Tilvyčiu, S.Nėrimi, A.Venclova. K.Korsaku priešaky. Jo iniciatorius buvo vyiausiasis ir atsakingasis visų septynių „Raštų“ numerių redaktorius P.Cvirka. Žurnale publikuojamiems tekstams buvo taikomos griežtos komunistinės ideologijos nustatytos normos. Apskritai 1941 m. pavasarį Lietuvoje ėjo 18 laikraščių ir 16 žurnalų. Šiuose leidiniuose atkakliai buvo smerkiama Respublikos praeitis ir giriama jos dabartis, sistemingai liaupsinamas gyvenimas TSRS. Puolamojo pobūdžio propaganda, aišku, veikė ne tik minių, bet ir inteligentų, o ypač jautriausiai į viską reaguojančių menininkų sąmonę. Ir, matyt, pirmiausia tais atvejais, kai buvo, nors ir iškreiptai, nušviečiami socialinio teisingumo atsakymo klausimai, nes autoritarinis rėžimas, sukėlęs nemaža skaudžių socialinių padarinių, daug kam buvo gerokai įkyrėjęs ir grasus. Pastaroji aplinkybė itin svarbi. Ji ne tik leidžia suprasti, iš kur atsirado kairiųjų pažiūrų menininkai, bet verčia mąstyti apie jų vaidmenį sprendžiant aktualius Lietuvos likimo 1940 m. klausimus.56

54 Ten pat, p. 63 55 Ten pat, p. 64 56 Garliauskas A. Inteligentija 1940-1941 metais. Academia: Vilnius, 199 , p. 22 18

2. IDEALUS SOCIALISTINIO REALIZMO KŪRĖJAS

2.1. TARYBINIO RAŠYTOJO KRITERIJAI

Vienas iš terminą „rašytojas“ apibūdinančių principų minties ir žodžio laisvė bei menininko unikalumas, akivaizdu, žurnale „Raštai“ nebetenka jokios prasmės. Anot V.Kubiliaus, kuo tvirtesnė pastovių taisyklių valdžia, tuo vienodesnis darosi menas. Taisyklės formuoja stabilias menines struktūras iš to, kas jau pačioje tikrovėje yra stabilu, ką žmogaus protas jau yra peršvietęs ir suguldęs į logiškų sąvokų ir klasifikacijų lentynas. Pasilikęs žinojimo krante, menas vaizdingais piešinėliais komentuoja jau nustatytus dėsnius ir iliustruoja tipiškas aplinkybes.57 Tad individualumas, pasak socialistinio realizmo šalininkų, nėra gero rašytojo bruožas. Socialistinio realizmo literatūros pradininko M.Gorkio (1868–1936 m.) mintys apie idealaus rašytojo ir idealios kūrybos principus buvo dėstomos spaudoje dar gerokai iki oficialaus komunistinio žurnalo „Raštai“ pasirodymo. 1936 m. antrasis žurnalo „Literatūra“ numeris bvo paskirtas M.Gorkio atminimui („antrąjį žurnalo „Literatūra“ numerį mes norime paskirti didžiausio literatūros rašytojo M.Gorkio atminimui“)58. Pirmame žurnalo puslapyje, straipsnyje „M.Gorkis apie kultūrą, darbą, gyvenimą ir literatūrinę kūrybą“ parodoma nepajudinama M.Gorkio nuomonė. Individualizmas yra rezultatas spaudimo į žmogų iš lauko, iš klasinės visuomenės pusės, individualizmas – tai nevaisingas asmenybės mėginimas pasiginti nuo prievartos. Ši būklė vienodai kenksminga ir visuomenei ir asmeniui. <...> Literatas galvoja, kad literatūra – jo privatinis reikalas. Kartais taip galvoti jam padeda nebaigę mokytis žmonės ir balvonai. Tai kenksmingiausia nesąmonė. Literatūra niekada nebuvo Stendalio ar Levo Tolstojaus reikalas, ji visada epochos, krašto, klasės reikalas.59 Iki socialistinio realizmo įsigalėjimo rašytojus į tam tikras grupes buvo galima suskirstyti pagal kūrybos stilių, meno kryptį, žanrus ir kitus principus. Taip buvo galima atpažinti romantikus, avangardistus, ekspresionistus ir t.t. Koks yra socialistinio realizmo rašytojas ir pagal kokius principus jį atpažinti detaliai išanalizavo lietuvių literatūros istorikas V.Kubilius. Knygoje „XX amžiaus literatūra“ aptarti ne tik socialistinio realizmo kūrėjo reikalavimai („Rašytojas privalo parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra, nieko negražindamas. <...> Stiliaus

57 Kubilius V. Žanrų kaita ir sintezė. Vilnius, 1986, p. 27 58 P.Cvirka Pajutome tą nepaprastą entuziazmą. Laiškas draugei Byk. Kultūros barai ,1972, Nr.10, p. 16 59 M.Gorkis, vertė A.Venclova M.Gorkis apie kultūrą, darbą, gyvenimą ir literatūrinę kūrybą. Literatūra, 1936, Nr.2, p. 1-4 19

tobulumo rodiklis - paprastumas ir natūralumas“)60 bei to meto rašytojų biografijos, kūrybos principai ir aplinkybės. Tarp jų buvo dauguma rašytojų, kurių darbai buvo skelbti literatūriniame žurnale „Raštai“. Skyriuje „Realizmo poetika“ V.Kubilius aptarė Sofijos Kmantaitės-Čiurlionienės, Petro Cvirkos, Ievos Simonaitytės, Liudo Dovydėno, Juozo Paukštelio, Jono Marcinkevičiaus, Petronėlės Orintaitės biografijas ir kūrybos kelius. Skyriuje „Tarybinė literatūra“ aptarti Vytautas Montvila, Antanas Venclova, Teofilis Tilvytis, Aleksys Churginas, Jonas Šimkus. Kiti autoriai, kurie bendradarbiavo ir „Raštuose“, suskirstyti pagal savitus kūrybos, meninės krypties principus: Salomėja Nėris, Kazys Inčiūra – skyrius „Neoromantikų karta“; Balys Sruoga – skyrius „Simbolizmo raida“. Liudo Giros pavardė įrašyta „Tautinio idealizmo literatūros“ skyriuje. 61 Po kelių puslapių L.Giros kūrybos nuopelnų aptarimo, paskutinis V.Kubiliaus sakinys parodo, kad atėjus 1940–iesiems, šis rašytojas turėtų būti perkeltas visai į kitą literatūros istorijos skyrių: „Giros – „pomaironinės poezijos etapo pradininko“, pasak V.Mykolaičio-Putino, „kritikos karaliaus“, pasak Vaižganto – autoritetas žlugo 1940 m., kai jis tapo politinio ir idėjinio konformizmo simboliu, vienintelis iš lietuvių poetų ėmęs rimuoti rusiškai.“62 Didžioji dalis įvardintų pavardžių iki komunizmo įsigalėjimo Lietuvoje ketvirto dešimtmečio pabaigoje ir penktojo pradžioje, neatitiko ne tik socialistinio realizmo normatyvų, bet apskritai buvo gerokai nutolę ar net prieštaraujantys klasikinio realizmo principams. Nei neoromantikė Salomėja Nėris, nei simbolistas Balys Sruoga, nei avangardistas Kazys Boruta iki tol savo kūryboje neteikė pirmenybės realybės atkūrimui. Kadangi šių, nuo realizmo atitolusių, meninių krypčių atstovai neatitiko „idealaus“ socialistinio rašytojų normų, jas teko, vienaip ar kitaip įdiegti. Tokioms normoms nustatyti puikiai tiko įvairūs straipsniai, manifestai, konferencijų kalbos, kurių dauguma buvo skelbiama literatūriniuose žurnaluose. Apie idealaus rašytojo normatyvus žurnale „Raštai“ paskelbtas ne vienas straipsnis. 1941 m. vasario mėnesio numeryje O.Savičiaus straipsnyje „Rašytojo akys“ pakankamai griežtu tonu išrėžiamas tikslus idealaus rašytojo portretas: „Kultūringo žmogaus idealas - tai žmogus, kuris, kiek galima, žino svarbiausius gyvenimo reiškinius, susigaudo svarbiausiuose šių laikų klausimuose – politikos, visuomenės, mokslo, meno, technikos. Rašytojui tai ne idealas, bet būtinas reikalas. Jo universalumas nėra išimtis, o taisyklė. <...> Tarybinis rašytojas, socializmo šalies rašytojas, mato prieš save kitą gyvenimą. Jame dar daug praeities liekanų, ir jis turi į jas žiūrėti kritiškai, su jomis kovoti. Tačiau jo esminis dalykas – tai naujieji žmonių santykiai, naujos socialinės sąlygos, laisvė asmenybės, gyvenančios vienu gyvenimu su visa visuomene, su visa

60 Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996, p. 289 61 Ten pat, p. 5-6 62 Ten pat, p.83 20

šalimi. Tarybinis rašytojas, kaip kiekvienas tarybinis žmogus, pirmoje eilėje mato ne trūkumus, o atsiekimus.“63 1941 m. kovo mėnesio žurnale A.Fadejevas pasake griežtą „ne“, kad rašyti bet kas tikrai negali. Straipsnyje „Apie socialistinį realizmą“ papunkčiui išvardinti tinkamo rašytojo rekalavimai. Iš šių ir prieš tai pateiktų idealaus socialistinio rašytojo principų, galima daryti išvadą, kad jauni, pradedantys rašytojai negalėjo tilpti į tinkamo rašytojo rėmus: „Ar tiesa tačiau, kad ši sąlyga yra vienintelė ir jos pakanka, norint būti pažangiu revoliuciniu menininku? Ne, netiesa. Tam yra būtinai reikalinga visa eilė sąlygų. 1. Būtinai reikia turėti meno dovaną arba talentą (...) 2. Būtinai reikalinga sutelkt rašytojo patyrimą, mokėjimą, meistriškumą. 3. Būtinai reikalingas didelis atkaklus, kruopštus darbas. 4. Būtinai reikalingas visapusiškas žinojimas, ypačiai žinojimas faktų, žinojimas to apie ką rašai.“64 Sukurti ir įprasminti idealą bet kurioje srityje reikalingas geras pavyzdys. Literatūra ne išimtis. Socialistinio realizmo propaguotojai garsiai skelbė ne tik politinius, bet ir literatūros pasaulio atstovus, kuriuos privaloma laikyti teisingais pavyzdžiais ir kuriant atsižvelgti būtent į jų didelius darbus. A.Fadejevas straipsnyje „Apie socialistinį realizmą“ argumentuotai įvardija praeities rašytojų idealus, atitinkančius socialistio realizmo idėjas, nors, reikia paminėti, kad jų gyvenimo laikotarpiais tai nebuvo plintanti idėja. Taip pat straipsnyje pabrėžiama, kad didieji rašytojai, anot A.Fadejevo, negyvenę soacialistinėje visuomenėje, šios ideologijos idėjas atskleidė net žymiai geriau, nei kai kurie socialistinio realizmo rašytojai: „<...> didžiausiais praeities epochų realistais buvo galingo užmojo ir įvairumo menininkai, iš pažiūros labai į vienas kitą nepanašūs: Homeras, nepaisant mitologinio jo amžinai gyvų kūrinių apvalko; Dantė, nors jis siuntė savo herojų į pragarą ir skaistyklą; Swiftas, nors realieji istoriniai jo klasės priešai ir draugai Swifto buvo atvaizduoti fantastinėje liliputų, guingnmų, laputėnų apvalku; Shakespeare'as, nors jis – baisu pagalvoti ! – tikėjo vaiduoklius; Cervantesas, Goethe, nors, kai vokiečių miesčionija uždėdavo didžiajam ir genialiajam vokiečiui savo leteną, Goethe pavirsdavo kartais trivialiu „romantiku“ arba aplinkdavo po „milijono galvų empyrizmo hidra“; Puškinas, Lermontovas, Gribojedovas, Saltykov- Ščedrinas, Gogolis, - nors pastarojo objektyviai revoliucinis tikrovės atskleidimas išsitekdavo su jo reakcine romantika ir jie pasiutusiai tarp savęs kariaudavo; Dikensas tuomet ir tiek, kada ir kiek jis pats nevirsdavo svirpliu miesčionių užkrosnyje; Heinė, kuris buvo didis tuomet, kai tyčiodavosi iš miesčionijos, o ne tuomet kai lenkdavosi prieš jos pigias ir idiliškas vėliavas; Tolstojus, suderinęs

63 Savičius O. Rašytojo akys. Raštai ,1941, Nr. 2, p. 240 64 Fadejevas A. Apie socialistinį realizmą . Raštai, 1941, Nr.3, p. 419 - 420 21

negailestingą realizmą „visų ir visokių kaukių nutraukimą“ su „ryžių kotletėliais“; Džekas Londonas, kai neskelbdavo išeities iš socialinių prieštaravimų smulkiai buržuaziniame bėgime į „gamtos prieglobstį“ ir nesileisdavo į Nietzses „filosofiją“; Stendhalis, Balzakas, Flaubert'as, kai pastarojo „objektyvizmas“ nepavirsdavo stagnaciniu rafinuoto rentier skepticizmu, ir daug, daug kitų. 65 Idealaus tarybinio rašytojo normas atitikti nebuvo taip paprasta. Reikėjo derinti logiškai nesuderinamus dalykus kaip meną ir politiką, kūrybinį pašaukimą ir ideologiją. Komunistinio žurnalo „Raštai“ straipsniuose aptinkama, kad ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje vis sparčiau plintant kairiųjų idėjoms, visgi atsiranda idealus rašytojas, kuris nurodomas kaip pavyzdys bet kuriam to meto kūrėjui – tai rusų literatūros pasididžiavimas Maksimas Gorkis. Vasario mėnesio „Raštuose“ straipsnyje „Socialistinis realizmas“ pateikiama socializmo pradininkų Markso ir Engelso nuomonė, kas yra idealūs pavyzdžiai rašytojui: „Vienintelis rašytojas, puikiai išsprendęs žmogaus asmenybės vaizdavimo problemą, Engelso ir Markso manymu, yra Šekspyras; todėl jų supratimu, Šekspyro sukurti asmenys yra rašytojui idealūs pavyzdžiai, kaip vaizduoti žmogų, kuris yra kartu ir tipas ir individas, masės atstovas ir atskira asmenybė.“66

2.2. SOCIALISTINIS REALIZMAS

Pagrindinė, tiksliau vienintelė, ž urnalo „Raštai“ grožinių tekstų kryptis – socialistinis realizmas. Apie šios meninės krypties normas kalbama žurnalo straipniuose. Vienas išsamiausių 1941 m balandį publikuotas A.Fadejevo straipsnis „Tarybų grožinė literatūra“, kuriame paaškinama ne tik soialistinio realizmo sąvoka, bet ir kodėl, anot jo, „tikri“ rašytojai ją propagavo. A.Fadejevas socialistinį realizmą įvardija naujuoju humanizmu. Strapsnyje plačiai aptariama tematika. Anot autoriaus, tarybinė literatūra apdainuoja didžias visuomenės aistras kovoje dėl teisingos žmonių gyvenimo santvarkos. Ji apdainuoja liaudies herojikos, darbo patoso bruožus, naujos brolybės bruožus: moteries iškilimą į lygiateisį visuomenės darbo žmogų ir kūrėją greta su vyrais; tautinės priespaudos ir pažeminimo pašalinimą; valstiečio-darbo žmogaus kelią nuo smulkaus savininko, apriboto kaimo gyvenimo idiotizmo, ligi valstiečio-kolektyvininko, sąmoningo savo gyvenimo kūrėjo; meilę tėvynei, gimusiai revoliucinių kovų ugnyje; darbo lenktyniavimo

65Fadejevas A. Apie socialistinį realizmą. Raštai , 1941, Nr. 3, p. 424 66 Socialistinis realizmas. Raštai, 1941, Nr.2 , p. 284 22

principą, keliantį žmogaus asmenybę, šį puikų principą, pakeitusį seną baisų konkurencijos principą – mušti atsilikusius ir silpnus, - žeminusį žmogaus asmenybę.67 Daugelis grožinės literatūros mėgėjų Vakaruose galvojo: „Bolševikai, žinoma, dogmatikai, štai sugalvojo kūrybos dogmą, literatūros ir meno srityje ir tą dogmą pavadino socialistiniu realizmu; tačiau yra žinoma, kad kurti pagal dogmą yra neįmanoma, taigi, vadinasi jokios tikros, didžios, gyvos literatūros bolševikai nesukurs.“ 68 Tačiau socialistinis realizmas nėra dogma. Tai nėra mastas kūrinio pranašumams ar trūkumams matuoti. Ir jau šiaip ar taip, šitai nėra meno kūrinių gaminimo receptas. Socialistinis realizmas – tai didžiai gyvastinga sąvoka, tai daugelio metų tarybinių menininkų darbo rezultatas, įvairių įvairiausių individualybių ir meistriškumo ypatybių menininkų. Tai objektyvus apibrėžimas to, kuo tapo, kokia tapo grožinė šalies literatūra po dvidešimt metų šalies perstatymo ir žmonių perauklėjimo darbo. 69 Kodėl – realizmas? Todėl, kad realizmas yra gyvastinga tiesa, o tiesa yra liaudies, perdirbančios senąjį pasaulį į naują, vėliava. Kodėl socialistinis realizmas? Todėl, kad žmonių pavidaluose, žmonių santykių turinyje atsirado tokių naujų ypatybių, kurias pagimdo tiktai socializmas. O žmonės ir jų santykiai yra svarbiausias literatūros objektas. Teisingai naująjį pasaulį ir naujuosius žmones atvaizduoti galima tik žiūrint į pasaulį ir žmones tikro socialisto akimis. Mūsų menininkai nori pasaulį atvaizduoti teisingai, ir todėl jie pasaulį vaizduoja, kaip revoliuciniai socialistai. Tatai ir reiškia būti mene socialistiniu realistu.70 1939 m. rašytojas P.Cvirka, vėliau komunistinio ž urnalo „Raštai“ iniciatorius ir vyriausiasis redaktorius, pasisakyme „Apie savo kūrybą ir lietuvių literatūrą“, prieštaraudamas kito žurnalo recenzentui, išsako savo nuomonę apie kritikuojamą jo kūrybą: „Štai, skaitau, vieno žurnalo recenzentas man prikiša, kad aš paskutiniu laiku linkstu į estetizmą ir vengiu aktualių progresyvių temų. Man atrodo, kad ateity man bus dar sunkiau save „forsiruoti“ pagal šio ar kito recenzento nurodymus, juo labiau, kad jie patys ne visai supranta rašytojams prikišamą progresyvumo sąvoką. Recenzentai turėtų tik vieną žinoti: pakanka, kad rašytojas tik giliai menišku vaizdingumu perduotų visišką objektyvią tiesą. Taip, tik tokią (red. tik) ir visuomet tiesą!“71 Tad socialistinės asmenybės formavimas, naujų, teisingų žmonių santykių formų kūrimas, kova su senosios santvarkos žmonių santykių liekanomis, su vilkiškais

67 Fadejevas A. Tarybų grožinė literatūra. Raštai, 1941, Nr.4, p. 594-595 68 Ten pat, p. 596 69 Ten pat, p. 597 70 Ten pat, p. 597 71 Cvirka P. Pasisakymas apie savo kūrybą ir lietuvių literatūrą. 1939, LLTI, F5, 338. 23

konkurencijos įstatymais, kova dėl naujojo humanizmo – toks yra iš esmės Tarybų grožinės literatūros turinys.72

72 Fadejevas A. Tarybų grožinė literatūra. Raštai, 1941, Nr.4, p. 594 24

3. RAŠYTOJŲ GRUPĖS KOMUNISTINIAME LITERATŪROS ŽURNALE „RAŠTAI“

Šiame skyriuje nagrinėjami pirmojo oficialaus komunistinio literatūros žurnalo „Raštai“ publikuoti grožiniai, kaip žurnale įvardijama „dailiosios literatūros“, kūriniai. Taip pat literatūrinėms analizėms pagrįsti, nagrinėjami ir žurnale publikuoti straipsniai. Pagal šias analizes bus bandoma žurnalo rašytojus suskirstyti į tam tikras grupes, pagal kūrinio interpretacijas, atsižvelgiant ir į kūrinio turinį, sukūrimo laiką, kartais ir priežastį bei istorines, socialines aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad šio suskirstymo į grupes pagrindas yra žurnalo „Raštai“ ( 1940 m. lapkritis – 1941 m. gegužė ) publikacijų analizės. Kad būtų galima objektyviau vertinti ir interpretuoti „Raštuose“ publikuotus kūrinius ir jų autorius, analizuojami ir 1936 m. ėjusio žurnalo „Literatūra“ kūriniai. Būtent šis žunalas komparatyvistiniam metodui pasirinktas dėl kelių priežasčių. Visų pirma – jame dominavo tos pačios pavardės, kaip P.Cvirka, A.Venclova, T.Tilvytis, Salomėja Nėris. Antra, išskyrus 1930 – 1931 m. jaunųjų literatų leistą žurnalą „Trečias frontas“, kairieji rašytojai nuolatinio savo periodinio leidinio neturėjo, o dienraštis „Lietuvos žinios“ ar žurnalas „Jaunimas“ nebuvo vien kairiųjų pažiūrų. Tad 1936 m. pasirodęs žurnalas „Literatūra“, nuo kurio pasirodymo galima kalbėti apie bendrą kairiųjų rašytojų veiklą. 73 Kalbant apie oficialiai egzistavusias rašytojų grupes, būtina paminėti Lietuvos rašytojų draugiją. Vos Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė (1918 m. vasario 16 d.), menininkai pradėjo burtis į kūrybines grupes ir organizacijas. 1932 m. Balio Sruogos ir Juozo Grušo iniciatyva įkurta Lietuvių rašytojų draugija (LRD). Jos valdybos pirmininku išrinktas Ignas Šeinius. LRD rengė literatūros vakarus, rašytojų trečiadienius, išrūpino 5000 litų kasmetinę subsidiją valstybinėms premijoms. Jas gavo Ieva Simonaitytė (1935), Liudas Dovydėnas (1936), Jonas Aistis (1937), Salomėja Nėris (1938), Bernardas Brazdžionis (1939). LRD pirmininko pareigas ėjo Juozas Tumas-Vaižgantas (1932-1933), Vincas Mykolaitis-Putinas (1933-1937), Juozas Grušas (1937-1938), Liudas Gira (1938-1940), Bernardas Brazdžionis (1941), Faustas Kirša (1942-1944). LRD būstinė buvo laikinojoje Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune.LRD veiklą sutrikdė Lietuvos Respublikos okupacija ir aneksija.74

73 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p.116 74http://www.rasytojai.lt/lt/organizacija/16-istorija 25

Lietuvos rašytojų draugijos veiklos nutraukimą, A.Garliauskas apibūdina kaip didelį smūgį ne tik jos nariams, bet ir visai nacionalinei kultūrai. Vėliau buvo kuriama nauja rašytojų organizacija. 1940-1941 m. Kaune veikė Lietuvos TSR Rašyojų sąjungos organizacinis komitetas, kuriam vadovavo P.Cvirka. Nuo 1940 m. lapkričio mėnesio buvo leidžiamas mėnesinis žurnalas „Raštai“, jaunieji rašytojai ir vertėjai buvo susitelkę į atitinkamas sekcijas, o žydų rašytojai – susivienijimą. Liaudies komisarų tarybos 1941 m. vasario 13 d. nutarime užfiksuota Lietuvos TSR rašytojų sąjungos sudėtis dokumente „ Dėl Lietuvos TSR rašytojų atleidimo nuo nesumokėtų darbo pajamų mokesčio“. Jame įvardinti sąjungos nariai: J.Baltušis, K.Boruta, T.Buinickis, K.Binkis, J.Būtėnas, P.Cvirka, S.Čiurlionienė-Kymantaitė, L.Dovydėnas, L.Gira, V.Sirijos-Gira, Ch.Gradė, J.Graičiūnas, J.Grušas, K.Inčiūra, P.Juodelis, F.Kirša, V.Krėvė-Mickevičius, K.Korsakas, J.Kruminas, M.Lastauskienė, E.Levinas, Jonas Marcinkevičius, O.Miciūtė, A.Miškinis, V.Montvila, S.Nėris, P.Orintaitė-Janutienė, J.Paukštelis, J.Petrulis, P.Povilaitis, V.Mykolaitis-Putinas, B.Rutkūnas, A.Rūkas, H.Radauskas, S.Santvaras, I.Simonaitytė, B.Sruoga, A.Suckeveris, J.Šimkus, T.Tilvytis, D.Umru, P.Vaičiūnas, S.Vaneikienė, K.Vairas-Račkauskas, A.Venclova, A.Vogleris, S.Zaborskas, V.Žilionis, A.Žukauskas-Vienuolis, A.Žukauskas.75 Nagrinėjant žurnale „Raštai“ publikuotus kūrinius, pastebėtas tam tikras rašytojų susiskirstymas į tris grupes. Šių „grupių“ suskirstymo principas – kūrinių, publikuotų žurnale „Raštai“ analizė arba kitaip – interpretacija – remiantis literatūriniais, istoriniais, socialiniais, kultūriniais ir politiniais kontekstais. Šis susikirstymas į „grupes“ neturi griežtų normų. Analizės centre yra rašytojai, kurių darbai buvo publikuoti daugiau nei vieną kartą arba kurie vienaip ar kitaip dalyvavo žurnalo leidimo veikloje.

3.1. PIRMOJI GRUPĖ – KLASIKINIO REALIZMO KŪRĖJAI

Pirmai grupei galima būtų priskirti rašytojus, kurių darbai, dar iki žurnalo „Raštai“ atsiradimo, atitiko socialistinio realizmo nustatytus normatyvus (reikia pabrėžti, kad oficialiai šios normos dar neegzistavo) ir juos buvo galima publikuoti kaip pavyzdinius realaus gyvenimo rodiklius. Žinoma, tokių buvo nedaug ir jų tekstai tik iš dalies atitiko reikiamas normas. Šiai grupei iš lietuvių rašytojų būtų galima priskirti Ievą Simonaitytę. Šios rašytojos, kaip realistės, kūryba, publikuota žurnale, atitiko tuometinės realybės vaizdavimo reikalavimus. Anot V.Kubiliaus, kuris šiuos rašytojus priskiria „realizmo poetikos“ grupei, jų kūryboje rasta autentiška

75 Garliauskas A. Inteligentija 1940-1941 metais. Academia: Vilnius, 1991 , p 32 26

krašto socialinių, politinių ir kultūrinių pokyčių išraiška. Juose atrandami jau sukurti ryškūs psichologiniai tipai. Literatūros istorikas teigia, kad būtent realizmo poetka brandina jaunos literatūros vaizdavimo galią ir garantuoja jai masinį skaitytoją bei žiūrovą, trokštantį atpažinti kūrinyje savo gyvenamąjį laiką ir patį save. 76 Būtent tokio tipo jau sukurtos literatūros reikėjo pirmajam komunistiniam literatūriniam žurnalui „Raštai“. Kadangi tarybinė literatūra dar nebuvo gausiai ir kokybiškai kuriama, reikėjo pradėti nuo paprastesnių tekstų, kurie bent kiek atitiktų komunistinio žurnalo reikalavimus. Žurnale taip pat skelbiami ir užsienio autorių darbai, metaforiškai telpantys į soacialistinio realizmo principus. Vienas jų – Miguel’is Cervantes’as su „Don Kichotu“ (1604 m.), kuris literatūros istorijoje gyvuoja jau daugiau nei 400 metų . Anot J.Griniaus, Cervantes‘as tuo yra didelis, kad iš tikrovės, kurioje gyveno ir kurią stebėjo tūkstančiai ir milijonai kitų žmonių, jis vienas tesugebėjo atskleisti tokį aspektą, kuris siekė ne tik ano laiko ispaniško gyvenimo, bet apskritai visos žmogiškosios prigimties gelmių.77 Paskutiniame gegužės mėnesio „Raštų“ numeryje publikuota ištrauka iš Cervantes‘o romano (perskyrimas XXII apie tai, kaip Don Kichotas suteikė laisvę būriui nelaimingųjų, kuriuos varė ten, kur jie nenorėjo eiti)78, kur narsusis idealistas riteris ir jo žemiškasis ginklanešys bando išgelbėti, jų manymu, neteisingai nubaustus: „Jei taip, - tarė Don Kichotas, - tai čia derės atlikti savo pareigą: naikinti smurtą ir padėti bei teikti paspirties nelaimingiesiems.“79 Lietuvių rašytoja I.Simonaitytė žurnale „Raštai“ buvo publikuota du kartus. Pirmajame 1940 m. lapkričio mėneso numeryje pasirodė ištrauka iš apysakos „Marės vargai“, o 1941 m. vasario mėnesio žurnale buvo publikuotas fragmentas iš apysakos „Bušė ir Barbė Karnelikės“. I.Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, buities ir išskirtinių lietuvninkų likimų vaizduotoja. Jos gyvenimo ir kūrybos kelias panašus į Žemaitės kelią. Abi rašytojos išsilavinimą pasiekė knygų skaitymu, gyvenimo patirtis ir įgimta dovana stebėti aplinką ir žmones – abiejų kūrybos šaltinis. 80 Pirmajame I.Simonaitytės publikuotame fragmente iš apysakos „Tėvas“, pavadinimu „Marės vargai“ pavaizduota sunki kaimo moters, paliktos su vaiku, tarnaujančios pas žemvaldį kasdienybė. Buitinės realybės vaizdavimas kūrinyje skaitytojui pateikia menkaverčio Smetoninės tvarkos nuskriausto žmogaus gyvenimo beprasmybę.81 Būtent šis literatūros kūrinio žanras – apysaka – akimirksniu reaguoja į skaidrėjančią

76 Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996, p. 289 ,291 77 Caro C. Don Kichotui – 400 metų. / http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/487-carmen-caro-don-kichotui-400-metu 78 Miguel Cervantes Don Kichotas. Raštai , 1941, Nr. 5, p.685 79 Ten pat, p.685 80 Antologija / Klasikinė lietuvių lieratūra / http://antologija.lt/author/ieva-simonaityte 81 Ieva Simonaitytė Marės vargai. Raštai, 1940, Nr. 1, p. 62 27

visuomeninę atmosferą, atsiskleidžia kaip subtilus, imlus, sugebąs greit adaptuotis žanras.82Antrasis I.Simonaitytės publikuoas darbas – fragmentas iš apysakos „Bušė ir Barbė Karnelikės“ vasario mėnesio žurnale. Tai pasakojimas apie keturias seseris, kurio centre – Karnelių šeimos pimagimė Bušė Karnelikė, vėliau tapusi Buše Pikčiurniene. XX amžiaus V.Kubiliaus literatūros istorijoje ši veikėja įvardijama kaip vientisa negatyviųjų žmogaus savybių – agresyvumo, neapykantos, godumo – psichologinė projekcija83.Nuo mažų dienų vadovaujanti ne tik savo seserims, bet ir motinai su tėvu, Bušė užsitarnauja valdingos, pagiežios, gobšios mergos statusą. Kita sesuo, Barbė, yra visiška pirmosios priešingybė – saldžialiežuvė, paklusni, geros širdies mergina. Pasakojimas prasideda nuo pat keturių seserų vaikystės iki tol, kol visos keturios pasirenka vyrus, išteka, o vėliau pasimiria jų tėvas. Atsižvelgiant į socialistinio realizmo normatyvus, galima daryti išvadą, kad pasakojimo moralas yra apie nelygybę. Mirdamas tėvas Karnelis savo turtą palieka, žinoma, savo geros širdies dukteriai Barbei, o Bušė, kuri nuo vaikystės tvarkė ūkį, auklėjo seseris ir prižiūrėjo viską, lieka be nieko. Tačiau kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad geroji Barbė iš tiesų tik gviešėsi tėvo turto. Tad Bušė Pikčiurnienė, visų aplinkinių vertinama kaip pagiežinga, valdinga moteris istorijoje visgi lieka teisi, nors kiti to ir nepamato. 84 Pikčiurnienė nėra vieno I.Simonaitytės kūrinio herojė. Nors romanas „Pikčiurnienė“ išleistas tik 1953 m., šios herojės kūrimas prasidėjo žymiai anksčiau. Anot V.Kubiliaus, įjungusi į savo kūrinių vyksmą (romanas Pavasarių audroj, 1938) nacionalinę savimonę, kaip dominuojantį pradą, Simonaitytė kartu buvo blaivi gyvenimo dialektikos stebėtoja ir socialinės santvarkos kritikė. Romane „Pikčiurnienė“ (1953) ji su įniršiu ir sarkastišku pasityčiojimu laidojo išnaudotojiškų santykių sistemą. Pagal klasikinio realizmo tradiciją visos soacialinės santvarkos blogis buvo sutekltas viename tipaže, kuris tapo kūrinio centru. Pajungta romano redaktorių ideologiniams sovietinės valdžios uždaviniams (pateisinti „buožijos“ kaip klasės likvidavimo politiką), socialinė kritika Simonaitytės romane turėjo vis dėl to regioninį, psichologinį, istorinį atspalvį. Bušėje Pikčiurnienėje įkūnytas agresyvumo psichikos kompleksas, valdžios troškimas, bekompromisinins savo valios teigimas, nesiskaitant su kitų padėtimi ir interesais. Lietuvių literatūroje dar nebuvo tokios vientisos negatyviųjų žmogaus savybių – agresyvumo, neapykantos, godumo – psichologinės projekcijos. Bušė Pikčiurnienė pirmasis

82 Sprindytė J. Lietuvių apysaka. Naujosios literatūros studijos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas: Vilnius, 1996, p. 10 83 Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996, p. 303 84 Simonaitytė I. Bušė ir Barbė Karnelikės. Raštai, 1941, Nr. 2, p. 185 28

personažas, kuriame realizuotas absoliutus žmogiškųjų vertybių sunaikinimas - masinių žudynių ir deportacijų laikotarpio psichologinė pasekmė. 85 A.Liepsnonis 1941 m. kovo mėneso „Raštuose“ straipsnyje „Lietuvių tarybinės literatūros laimėjimai ir trūkumai“ I.Simonaitytę įvardina kaip nelabai produktyvią, nevisai tinkančią ir niekaip neišeinančią iš savo senųjų kūrybos įpročių rašytoją: „Per aštuonis mėnesius rašytojai per maža pasireiškė per apysakas, o kai kurie (Ieva Simonaitytė, Čiurlionienė) dar neišėjo senos tematikos rėmų. Rašytojas turi naujam gyvenimui atiduoti ne tik tai, reakcijos sąlygose geresnio sukūrė, ne tik idėjiniu požiūriu „ištaisyti“, paryškinti senus veikalus, bet duoti naujų tarybiškų kūrinių. Tik kurdamas rašytojas idėjiškai persiauklės ir galės pasidaryti tikrai tarybinis rašytojas.“86 Komunistiniame žrnale publikuoti rašytojos kūriniai tik iš dalies atititiko socialistinio realizmo bruožus. Realiai vaizduojama Lietuvos gyvenimo tikrovė – tai tikriausiai buvo bene pagrindinė priežastis publikuoti I.Simonaitytės kūrinius. Kalbant apie kūrinius, sukurtus iki pradėjus plisti kairiųjų idėjoms, reikėtų paminėti, kad šiai grupei priskirti tinkamesni yra prozos kūrėjai. Tikriausiai iki tol sudėtinga būtų buvę rasti poetą realistą, detaliai atkartojantį buitį, kasdienybę, politiką. Pasak V.Kubiliaus ir Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, proza anksčiau ar vėliau turėjo užgožti visus kitus žanrus masiniais tiražais ir atsistoti literatūros priešakyje savo nepralenkiama tikrovės atkūrimo ir analizės galia. Ji priklausė nuo epinės struktūros tvirtumo: kiek vaizdas sugeria aplinkos detalių ir spalvų, ar tipiški veikiantys personažai, kaip plėtojasi veiksmas savo paties logika. 87 Tad pirmoji rašytojų grupė žurnale „Raštai“ nėra gausi. Kadangi komunistinio žurnalo redakcijos reikalavimai buvo atitikti socialistinio realizmo principus grožiniuose kūriniuose, daugiausia čia buvo publikuojami naujausi Lietuvos ir užsienio rašytojų darbai, tiksliai atspindntys kairiosios krypties principus. Tad galima daryti išvadą, kad didelio reikalo intencyviai ieškoti komunistines idėjas atitinkančių kūrinių praeityje, kaip ir nebuvo. Tada iškyla kitas klausimas – kur „Raštų“ redakcija ieškojo jiems tinkamos dailiosios literatūros. Pasak J.Sprindytės 1940-1941 metais dar nespėta prozos deramai ideologiškai mobilizuoti – sukurti vos keli apsakymai, satyros, apybraižos.88 Tad prieiama prie antrosios, „Raštuose“ dominuojančios, rašytojų grupės.

85 Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996, p. 302 - 303 86 Liepsnonis A. Lietuvių tarybinės literatūros laimėjimai ir trūkumai. Raštai, Nr. 3, 1941, p. 433 87 Kubilius V. Žanrų kaita ir sintezė. Vilnius, 1986, p. 78 88 Sprindytė J. Lietuvių apysaka. Naujosios literatūros studijos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas: Vilnius, 1996, p. 283 29

3.2. ANTROJI GRUPĖ – KAIRIEJI RAŠYTOJAI

Antrą grupę galima būtų pavadinti „politiškų rašytojų“ arba „kairiųjų rašytojų“ grupe. Žurnale „Raštai“ š iai „kairiųjų rašytojų grupei“ didžiąją dalį lietuvių reikėtų priskirti vien dėl to, kad dauguma jų priklausė Lietuvos TSR rašytojų sąjungai.89 Šiame žurnale savo kūrinius publikavo arba dalyvavo žurnalo veikloje šie sąjungos nariai: J.Baltušis, K.Boruta, J.Būtėnas, P.Cvirka, S.Čiurlionienė-Kymantaitė, L.Dovydėnas, J.Grušas, K.Inčiūra, K.Korsakas, E.Levinas, Jonas Marcinkevičius, A.Miškinis, V.Montvila, S.Nėris, P.Orintaitė-Janutienė, J.Paukštelis, V.Mykolaitis-Putinas, B.Rutkūnas, A.Rūkas, H.Radauskas, I.Simonaitytė, B.Sruoga, J.Šimkus, T.Tilvytis, D.Umru, S.Vaneikienė, A.Venclova. Kadangi aptariamas skirstymas į „grupes“ šiuo atveju orientuojasi būtent į kūrinių, skelbtų „Raštuose“ analizę, daugumą pavardžių iš šios grupės reikėtų perkelti. Tad antrojoje, „kairiųjų rašytotų grupėje“, remiantis jų tiesioginiu darbu komunistiniame žurnale „Raštai“ galima išskirti: P.Cvirką, A.Venclovą, T.Tilvytį, V.Montvilą, L.Dovydėną, Joną Marcinkevičių, Joną Šimkų, A.Miškinį, K.Korsaką. Tai asmenys, įtikėję socializmo santvarkos gerove ir griežtai niekinantys iki tol egzitavusią „buržuazinės visuomenės“ santvarką. Šias tvirtas simpatijas naujai, jau oficialiai santvarkai, rašytojai skelbė savo kūryboje ir kitoje viešoje, kai kurie ir asmeninėje, veikloje. Tai rašytojai, savo literatūros darbus kuriantys tam, kad visuomenei skleistų socializmo idėją Tokią išvadą rodo tiek šių asmenybių biografiniai faktai tiek publikacijos, skelbtos žurnale „Raštai“. Viena iš komunizmo plitimo laikotarpiu kūrusių rašytojų - Petronėlė Orintaitė „Raštuose“ pasirodė 1941 m. sausio mėnesio numeryje su kūriniu „Kapas prie vieškelio“. Iki ketvirtojo dešimtmečio ji literatūroje buvo ž inoma kaip realistinės – feministinės prozos kūrėja.90 Šios rašytojos kūrinys galėtų būti įvardijamas kaip geras tarybinės literatūros pavyzdys. Tai pasakojimas apie pakitusį žmogaus požiūrį į tarybinę santvarką. Būdamas vaikas Juzė netikėtai priverstas pamatyti, kaip netoli jo namų ant kelio keistai uniformuotų vyriškių nušaunamas jaunas vyras. Kaimo žmonės perdaug nesirūpina ir jaunuolį užkasa čia pat, palei kelią, užmesdami keletu grumstų snieguotos žemės. Tuo metu, vaikas nesuvokia, kodėl kaimo gyventojai niekina šio žmogaus kapą ir vengia jo. Po dvidešimties metų, kai mirusiojo motina suranda sūnaus kapą ir nori jį perlaidoti, kaimo žmonės suvokia jau kitokią tiesą. Vietoj niekingo bolševiko, vagies, mirusysis pagerbiamas kaip didvyris, jau suaugęs Juzė suvokia jau visai kitokią realybę: Kai minia iškilmingai

89 Garliauskas A. Inteligentija 1940-1941 metais. Academia: Vilnius, 1991, p. 32 90 Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996, p. 312

pagerbusi savo karžygį išsiskirsto ant kapo lieka daugybė gėlių ir vainikų, raudonai apjuostų. Taip pat ir parašo jau šįkart niekas nesudraskys, niekam dėl jo negrasins kalėjimu – kabės jis čia, rudens lietaus plaunamas, vėjų plazdenamas, kiekvienam praeiviui primindamas tą brangią kraujo auk, kuri krito čia dėl kitų laisvės, dėl visų darbo žmonių geresnio rytojaus.91 V.Kubilius teigia, kad Orintaitė moka subalansuoti personažo savijautos raišką su objektyviu aprašymu ir kritiška analize.92 Anot A.Liepsnonio, tarybiniais mėnesiais sukurta apysaka ne tik parodo dabarties teisingumą, bet atskleidžia ir 1918-1919 metų revoliucinių kovų prasmingumą, kuris anuomet buvo traktuojamas neigiamai, o dabar pasirodė esąs teisus.93 Realistė P.Orintaitė „Raštuose“ buvo publikuota už vaizdingą apysaką, kuri parodė pakitusį žmogaus požiūrį, žinoma, naudingą tarybinei santvarkai. Remiantis aktyviu dalyvavimu žurnalo veikloje, šioje „grupėje“ plačiausiai aptarti reikėtų tris pvardes: P.Cvirka, A.Venclova, V.Montvila. Nors P.Cvirka žurnale buvo publikuotas tik vieną kartą 1940 m. antrajame numeryje („Laisvės ąžuolas“ – valstiečio pasakojimas)94, jis buvo žurnalo vyriausiasis ir atsakingasis redaktorius. A.Venclova „Raštuose“ savo eilėraštį publikavo 1941 m. sausio mėnesį (eilėraštis „Leninui“)95, po kurio paskelbtas ir jo paties straipsnis apie Leniną ir 1940 m. gruodžio mėnesio numeryje pasirodė su verstiniu straipsniu „A.Čechovas apie literatūrą“ 96 Aktyviausiai savo kūrybą dailiosios literatūros skiltyje skelbė V.Montvila, kurio eilėraščius galima rasti penkiuose iš septynių numeriuose: 1940 m. Nr. 1 (eilėraštis „Visu balsu“)97, 1940 m. Nr.2 (eilėraštis „Keletas žodžių apie Vincą Grabinį“)98, 1941 m. Nr. 1 (eilėraštis „Leninui“)99, 1941 m. Nr. 3 (eilėraštis „Eilėraščio šūvis“)100, 1941 m. Nr. 4 (eilėraštis „Gegužės pirmoji“)101. 1936 m., kada ėjo pirmas, V.Krėvės-Mickevičiaus vadovaujamas, bendras kairiųjų rašytojų darbas „Literatūra“102, P.Cvirka ir A.Venclova jau tada atvirai rodė savo simpatijas tarybinei santvarkai ir jos idėjoms. P.Cvirka šio žurnalo pirmame numeryje publikavo savo nedidelės apimties kūrinį „Mano kaimas“ 103, kuris nei turiniu nei forma aiškiai negali būti priskiriamas nei meninei kūrybai nei publicistikai. Šis tekstas veikiau primena viešą prisipažinimą

91 Orintaitė P. Kapas prie vieškelio. Raštai, 1941, Nr. 1, p. 39 92 Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996, p. 312 93 Liepsnonis A. Lietuvių tarybinės literatūros laimėjimai ir trūkumai. Raštai, Nr. 3, 1941, p. 434 94 Cvirka P. Laivės ąžuolas. Raštai, 1940, Nr.2 95 Venclova A. Leninas. Raštai, 1941, Nr.1, p. 3 96 Venclova A. A.Čechovas apie literatūrą. Raštai, 1940, Nr.2, p 97 Montvila V. Visu balsu. Raštai, 1940, Nr.1, p. 21 98 Montvila V. Keletas žodžių apie Vincą Grabinį. Raštai, 1940, Nr.2, p. 99 Montvila V. Leninui. Raštai, 1941, Nr.1, p. 3 100 Montvila V. Eilėraščio šūvis. Raštai, 1941, Nr.3, p. 311 101 Montvila V. Gegužės pirmoji. Raštai, 1941, Nr.4, p. 467 102 Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010, p. 116 103 Cvirka P. Mano kaimas . Literatūra, 1936, Nr.1 31

ar laišką: „Ne, mylimasai mano kaime, tavęs neužmiršo ž mogus su katiloku! Tave jis myli, atsimena ir didžiuojasi esąs Žemaitijos ar Suvalkijos ūkininko sūnus, pasiekęs per naginę partiją, per dėdės protekciją aukštą politikos ir gražių manierų viršukalnį“.104 Taip pat jis išvertė eiliuotą P.Berenger „Karaliaus Iveto“105. Antrame žurnalo numeryje paskelbtas vienas P.Cvirkos straipsnis „Kultūros gynimas ir rašytojai“. Jame rašytojas aptaria 1936 m. birželio 19-23 dienomis Londone posėdžiavusio Tarptautinio rašytojų draugijos kongreso nutarimus ir kvietė aktyviai prisijungti prie pasaulyje plintančios, jo žodžiais „drąsiai žygiuojančios ateitin“106 idėjos: „Reikia tikėtis, kad pati progresyvioji mūsų rašytojų dalis, visi geros valios intelektai, ka nepakeliui su kultūros griovikais, negaišdami sudarys nacionalinę sekciją ir susiriš su Paryžiaus kongreso iniciatoriais.“ 107 Tuometiniuose P.Cvirkos viešuose pasisakymuose ypač jaučiamas raginimas simpatizuoti kairiosios pažiūroms: „Mūsų krašto kultūros darbuotojai, švietėjai, proto žmonės, ypač rašytojai, tie žmogaus sielos inžinieriai, kurių žodis tiek daug sveria visuomenėj, turėtų aiškiai sau pastatyti klausimą: su kuo?“ 108 A.Venclova „Literatūroje“ publikavo du straipsnius „Kritinio realizmo keliu“ 109 ir „Puškino jubiliejui artinantis“110. Pirmame straipsnyje aiškinami XIX a. realizmo ir naujosios, tuometinio, XX a. pirmos pusės, srovės skirtumai: „XIX a. realizmas taip pat vaizdavo tikovę, tačiau padaryti platesnių visuomeninių išvadų dar negalėjo, nes jis dar neįstengė įžiūrėti naujai kylančios visuomenės aušros. Šis realizmas, stengdamasis būti objektyvus, vaizdavo tikrovę tokią, kokią matė rašytojo akys, bet nevisada tesistengė į tą vaizdavimą įnešti kriticizmo elementą, parodantį daiktus teisingoj š viesoj.“1111936 m., dar keturi metai iki oficialiai įsigalint sovietinei santvarkai, literatų pastangos skleisti kairiųjų pažiūrų idėjas aptinkamos ne tik spaudoje, bet ir tuomet asmeniniuose laiškuose: „Lankydami Leniningradą ir Maskvą, galėjome susipažinti, nors ir trumpą laiką, su dižiule pažanga visose gyvenimo srityse, pajutome tą nepaprastą entuziasmą, su kuriuo jūsų šalyje kuriamas naujas, šviesus gyvenimas. Ypač stebina mus didžiulė kultūros pažanga, kurią įgyvendina TSRS proletariatas, atvėręs plačią dirvą žmogaus kūrybai.112 1936 m. „Literatūros“ žurnalo grožinė kūryba nėra labai gausi. Pirmame numeryje yra publikuoti tik trys prozos kūriniai (kurie labiau telpa į meninės, nei publicistinės kūrybos normas): P.Cvirkos „Mano kaimas“, E.Hemingvėjaus „Indėnų kaimelis“ , J.Banaičio „Ilga

104 Ten pat, p. 3 105 Cvirka P. Karaliaus Iveto. Literatūra, 1936, Nr.1 106 Cvirka P Kultūros gynimas ir rašytojai. Literatūra, 1936, Nr.2, p. 6 107 Ten pat, p. 6 108 Ten pat, p. 6 109 Venclova A. Kritinio realizmo keliu. Literatūra,1936, Nr.1, p. 11-12 110 Venclova A. Puškino jubiliejui artinantis. Literatūra,1936, Nr.1, p. 18 111 Venclova A. Kritinio realizmo keliu. Literatūra,1936, Nr.1, p. 11 112 Venclova A., Cvirka P. Tarybinių Rašytojų Namų Drektoriui. Maskva, 1936 m . balandžio19 d. / „Pajutome tą nepaprastą entuziazmą“. Kultūros barai 10. 1972., p. 16 32

naktis“. Antrame numeryje vienas - V.Krėvė „Gethsemano sode“. Lyginant su žurnalu „Raštai“, nekreipiant dėmesio į pastarojo didesnę apimtį, jame dailoji literatūra visgi dominavo. Žurnalas „Literatūra“ nebuvo oficialus kairiųjų pažiūrų literatų leidinys. Tačiau tai buvo bendra pradžia po ketverių metų pradėtam leisti jau komunistinio žurnalo „Raštai“. Abu žurnalus sieja daug tų pačių pavardžių (P.Cvirka, T.Tilvytis, K.Korsakas, S.Nėris, A.Venclova, J.Šimkus, kt.) Tačiau žurnale „Literatūra“ dar neegzistavo tvirtas kairiųjų pažiūrų pagrindas. Jame, kitaip nei „Raštuose“, dar tiesiogiai neminimos politinės figūros. Žurnale akcentuojama nauja literatūros kryptis, o jai prieš pastatomos, kritikuojamos, nagrinėjama neigiama įtaka prieš tai egzistavusių meno srovių. „Literatūros“ žurnalą, kalbant apie kairiųjų rašytojų „grupę“ galima pavadinti pamatu vėliau pradėtam leisti oficialiam komunistiniam spaudiniui, kuris subūrė, „apšvietė“ naujojo žvilgnio į geresnį rytojų rašytojus. Jau oficialus komunistinis žurnalas „Raštai“ garsiai kalbėjo ne tik apie kairiuosius literatūrų idealus, kaip M.Gorkis, bet drąsiai lyrikoje rimavo Stalino, Lenino vardus. Vyriausiasis „Raštų“ redaktorius P.Cvirka savo kūrybą per septynis mėnesius publikavo tik vieną kartą. Rašytojo pasakojimas „Laisvės ąžuolas“ apie valstiečio Jurgio Bežemio ir jo pono santykius, vaizdingai nupiešia ikitarybinės santvarkos žiaurumą žmogui. Kūrinio veikėjas, gyvendamas jau tarybinėje Lietuvoje, pasakoja, kaip iki tol buvo skriaudžiamas tiek morališkai, tiek fiziškai.113 Iki penkojo dešimtmečio pradžios pakankamai atsargiai grožinėje kūryboje vartoti su soacialistinėmis pažiūromis susiję terminai kaip, pavyzdžiui, „tarybinis“, „Raštų“ kūryboje drąsiai įpinami į meninį tekstą: „Tegul mūsų žemė tarybiška amžinai to nematys, ką ji matė ir ką darbo žmogus joje patyrė.“114 A.Liepsnonis šią P.Cvirkos apysaką apibūdina kaip stipriausią ir ryškiausią: „ Apysaka demaskavo buržuazinės žemės „reformos“ apgaulingumą. <...> Petrui Cvirkai tarybinėse sąlygose per „Laisvės ąžuolą“ pasisekė duoti ryškų buržuazinės žemės „reformos“ apgaulingumo vaizdą. Ji savo revoliucišku turiniu, savo meniškumu ir savo įtikinamumu yra viena iš geriausių apysakų, sukurtų per aštuonis tarybinius mėnesius.“115 Grožinės kūrybos publikavimą palikęs antrame plane, P.Cvirka pirmenybę teikė žurnalo vadovavimui ir tuometinės lietuvių literatūros priežiūrai. Laiškuose matoma, kad „Raštų“ redaktorius rūpinosi ne tik publikuojamų tekstų kokybe ir tinkamumu tuometinei spaudai, tačiau nepagailėjo laiko patarti rašytojams ateities kūryboje: „Leiskite Jus noširdžiai pasveikinti su gražiais eilėraščiais, kurių porą – „Traukinio laukiant“ ir „Vidurnaktis miestely“ spausdinsiu „Raštų“ žurnalo 1-jame Nr. 1941 m. Iš visko matyti, kad Tamstų eilėraščiuos jaučiama kai kurių poetų įtaka, bet tai visai natūralu. <...> dar viena pastaba: besirūpindami savo eilėraščių forma, jų

113 Cvirka P.Laisvės ąžuolas. Raštai, 1940, Nr.2, p. 138-142 114 Ten pat, p. 138 115 Liepsnonis A. Lietuvių tarybinės literatūros laimėjimai ir trūkumai. Raštai, Nr. 3, 1941, p. 433-434 33

drabužiu, rūpiniktės ir jų dvasia – jų turiniu. Įdėkite į kiekvieną eilėraštį tokį turinį, tokias mintis, kurios būtų bendros ne paskiram svajotojui, bet tūkstančiams. Dainuokite dainas, kuriose sruventų džiaugsmas, pastangos, mintys ir siekiai, artimi ir brangūs milijonams.116 1941 metų kovo mėnesį, laiške Liudui Girai, „Raštų“ redaktorius ir tuo metu LTSR Rašytojų Sąjungos Orgkomiteto pirmininkas bando spręsti tuometinės literatūros kokybės ir kiekybės problemas: „Paskutiniu metu Lietuvos literatūroje ė mė reikštis tam tikra stagnacija ir kūrybinės produkcijos mažėjimas. Nepaisant plačiausių galimybių, suteiktų Tarybų šalyje rašytojams ir poetams, pastebimas tūpčiojimas vietoje, nesimato kūrybinio ir idėjinio augimo, nėra gyvojo kontakto tarp kuriančių autorių, nėra pasikeitimo tarpusavio kritika ir literatūrininiu patyrimu. Tas visas neigiamybes turime galimai trumpu laiku pašalinti. Kauno Rašytojų Namuose jau prasidėjo marksizmo – leninizmo paskaitos. Dabar Orgkomitetas organizuoja reguliarius naujųjų kūrinių skaitymus ir svarstymus, kur gyvosios kritikos keliu vieni kitiems padės kurti ir augti. <...> Todėl Tamsta prašomas kiek galima greitesniu laiku nurodyti, kokius savo kūrinius ir maždaug kada pasižadate skaityti LTSR Rašytojų ir Meno darbuotojų Klube (Kaune) š.m. balandžio-gegužės mėn. būvyje. Gavę žinią iš Tamstos ir kitų draugų sudarysime dviejų mėnesių planą ir painformuosime apie pasirinktą Tamstai dieną ir valandą.“117 Cvirką galima laikyti „kolektyvinio rašymo principo” pradininku Lietuvoje. Redaguojant „Raštus“, kaip ir kitų sovietinių leidinių redakcijose imta „gerinti“ rengiamus spaudai kūrinius. Redaktorius, kuris dažniausiai likdavo nežinomas, kupiūruodavo, subendrindavo ar kitaip perdirbdavo nepakankamai komunistų partijos ideologines nuostatas atitinkančius teiginius. Tokia kūrinių „gerinimo“ praktika, nepaisant trumpo “atšilimo” tarpsnio po Stalinio mirties, gyvavo visą sovietmetį. Katilius prisimena nusiuntęs “Raštams” straipsnį apie Maironį. Gavo džiugų atsakymą, kuriame Cvirka rašė įžvelgęs straipsnyje marksistinį požiūrį, žadėjo „šiek tiek pataisę“ paskelbti, ragino rašyti daugiau. Publikacija Katilių pribloškė. Straipnis buvo jo, bet kartu ir ne jo: daug terminų, žodžių buvo pakeista. Parašė redakcijai klausdamas kas atsitiko. Vietoj Cvirkos atsakė T.Tilvytis. Jis paaiškino, jog ne pretenzijas turįs reikšti, o būti dėkingas už draugišką pagalbą pagerinti straipsnį. 118 Katiliaus sraipsnio „Maironio „Jaunoji Lietuva““ pagrindas buvo poemos analizė tarybiniu metodu. Šioje Maironio poemoje rasta kairiosioms pažiūroms nepriimtina ir spmerktina ideologija: „Tokia yra poemos ideologija: būsimoji valdančiosios Lietuvos visuomenė

116 Cvirka P. laiškas P.Dreviniui 1941 m. sausio 13 d. Petras Cvirka Raštai VII t. Vilnius, 1986, p. 297 117 Cvirka P. laiškas Liudui Girai.1938, LLTI, F.13, 1257. 118 Lietuvių literatūros istorija. XX a. pirmoji pusė. Antroji knyga. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 516 34

gimsianti iš bajorijos ir stambiosios ūkininkijos susiliejimo.“119 Tokias išvadas straipsnio autorius ir, žinoma, redaktoriai, daro interpretuodami poeto kuriamą Lietuvos ateitį: „Tiesiog pranašingai, pranašingiau už visas Maironio eilutes, skamba šie žodžiai laiko gabalui praėjus. Atitinkamos politikos dėja alėjos iš tikrųjų „suaugo“, o smetoniniai dvarai „baltuoja kaip kitados“, vėl puotaujama svečių prisikvietus, su tuo tik skirtumu, kad aristokratijos palikuonių vieton susėdo naujais laikais išaugintoji buržuazija. <...> Svarbu, kad šitokį paveikslą „Jaunosios Lietuvos“ gale Maironis piešia ne kaip satyriškai rodomą paveikslą, bet kaip laukiamą ateitį ir idealą. “120 Gražūs tuometinės Lietuvos vaizdai, architektūra ir dvarų gyvenimas, kuriais žavėjosi Maironis, V.Katiliui, P.Cvirkai ir kitiems komunistinės literatūros veikėjams pasirodė įžulus ir niekinantis tarybinę santvarką. Komunistinio žurnalo „Raštai“ bendradarbis J.Šimkus savo atsiminimuose daug kalbėjo apie ankstyvą P.Cvirkos pasirinkimą savo ir kitų lietuvių rašytojų kūrybą orientuoti socialistinio realizmo kryptimi. J.Šimkus teigia, kad lietuvių liaudis Petrą Cvirką brangina ir dėl to, kad jis mūsų rašytojų tarpe visų aktyviausiai prisidėjo prie tarybinės santvarkos atkūrimo Lietuvoje 1940 m. Jo sparnuotos publicistikos žodžiai įkvėpė šimtus tūkstančių žmonių kovai prieš buržuazinės santvarkos ir ideologijos liekanas respublikoje.121 Jau kai kuriuose apsakymuose, parašytuose 1930-31 m., o ypač romane „Žemė maitintoja“, P.Cvirka ryškiai pasinaudojo socialistinio realizmo metodu. Ypač tas metodas rašytojui daug padėjo Tėvynės karo ir pokario metu. Net savo pasakas, parašytas Tėvynės karo metu, jis rašė naudodamasis socialistinio realizmo metodu. Kaip retai kad pasitaiko literatūroje, šios pasakos tapo aštriu ginklu prieš fašistinius grobikus. 122 Po karo rašytojas pirmasis iš visų tarybinių rašytojų būrio taip stipriai ir meniškai pavaizdavo naujo gyvenimo reiškinius, drąsiai atskleisdamas lietuvių liaudies tvirtą nusistatymą kovoti už socializmo pastatymą respublikoje, nugalėti buržuazinių ir buožinių nacionalistų kontrrevoliucines pastangas.123 P.Cvirka rašytojas – bolševikas, glaudžiai siejąs savo kūrybą su asmenine veikla. Jis gerai pažino savo krašto žmonių gyvenimą, žmonių charakterius, puikią liaudies kalbą. 124

119 Katilius V. Mairinio „Jaunoji Lietuva““. Raštai, 1941, Nr.1, p. 116 120 Ten pat, p. 109 121 Šimkus J. Liaudies rašytojas. 1952-1953, LLTI, F.57, 165. 122 Ten pat 123 Ten pat 124 Ten pat 35

A.Venclova – vyriausiojo „Raštų“ redaktoriaus bičiulis, kaip ir pastarasis, iki šių dienų dėl įvairių ketvirtojo, penkto dešimtečių pasirinkimų vis dar kvestionuojama asmenybė. Rašytojas lengvai užsikrėtė vadinamąja antifašistinio Liaudies fronto idėja, kuri buvo puoselėta Vakarų kairiųjų intelektualų, ypač Prancūzijoje, ir kuri nemaža dalimi objektyviai orientavo į Sovietų Sąjungą, kaip anacionališkai suręstą valstybę – šiuo požiūriu, kaip į natūralią atsvarą fašizmui.125 Žurnale „Raštai“ A.Venclova publikavo du savo straipsnius, kurių vienas priskirtas dailiosios literatūros skilčiai. Pastarasis pavadinimu „Leninas“, 1941 metų pirmame numeryje dedikuotas prieš septynioliką metų mirusiam rusų darbo liaudies vedliui, kuris jau pirmame sakinyje įvardijamas kaip vienas didžiausių visais laikais mūsų planetoje gyvenusių žmonių. 126 Tekstas pilnas panegerikos ir skambių epitetų, iki aukštumų iškeliant Vladimiro Ilijičiaus Lenino indėlį į kiekvieno tarybinio žmogaus šviesų gyvenimą: „Leninas mirė. Tačiau jis gyvas kiekvieno žydinčio krašto jaunystėje, jis gyvas kiekvieno laimingo Ratybų Sąjungos kūdikio šypsnyje, <...> jis gyvas amžiname socialistinių fabrikų ir dirbtuvių judėjime...“127 Žinoma, tokį tekstą publicistikos žanrui priskirti jau būtų sunku, nors jame pasakojamos asmens biografijos detalės, vietovardžiai (pvz. Kremlius, Talinas, Kinija, kt.)128 asmenvardžiai (Stalinas, Leninas, Marksas, Engelsas), konkrečios datos (pvz. 1905 m. Vasario ir Spalio revoliucijos)129. Tačiau tai tik įrodo J.Sprindytės teiginius, kad grožine kūryba sovietmečiu imta laikyti net publicistinius straipsnius, nekalbant jau apie apybraižas, kurioms priklijuoti pastovieji epitetai „grožinė“ arba „meninė“.130 A.Venclovos „grožinis straipsnis“ užbaigiamas pažadu: „Apleisdamas mus, draugas Leninas užrašė mums saugoti ištikimybę Komunistų Internacionalo principams. Prisiekiame tau, drauge Leninai, kas mes nepagailėsime savo gyvybės stiprinti ir plėsti viso pasaulio darbo žmonių sąjungai – Komunistų internacionalui!131 Šis rašytojas, kaip ir vyriausiasis „Raštų” redaktorius P.Cvirka, daugiau dėmesio skyrė ne grožinės kūrybos procesui. Pirmasis jo straipsnis 1940 m. gruodžio mėnesio žurnalo numeryje buvo apie Čechovo požiūrį į literatūrą, kurį rašydamas jis rėmėsi N.Bogoslovskio

125 Laurinavičius Č. Rašytojas A.Venclova – tipiškas išdavikas ar tipiškas anų laikų intelektualas? (http://kultura.lrytas.lt/-11488036071146706011-ra%C5%A1ytojas-a-venclova-tipi%C5%A1kas-i%C5%A1davikas-ar- tipi%C5%A1kas-an%C5%B3-laik%C5%B3-intelektualas.htm) 126 Venclova A. Leninas. Raštai,1941, Nr. 1, p. 5 127 Ten pat, p. 6 128 Ten pat p. 4, 5 129 Ten pat, p. 6 130 Sprindytė J. Lietuvių apysaka. Naujosios literatūros studijos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas: Vilnius, 1996, p. 240 131 Venclova A. Leninas. Raštai, 1941, Nr. 1, p. 6 36

straipsniu “Čechovas apie literatūrą” ir 1937 m. išleistais Čechovo laiškais, kur jis susirašinėjo su M.Gorkiu.132 Dažniausiai „Raštų“ dailiosios literatūros skiltyje publikuotas autorius buvo Vytautas Montvila. Rašytojo eilėraščiai publikuoti penkiuose žurnalo numeriuose (1940 Nr.1, 1940 Nr.2, 1941 Nr.1, 1941 Nr.3, 1941 Nr. 4) 133 Anot A.Liepsnonio, gyvai eilėraščiais reaguoja į svarbius naujo gyvenimo įvykius poetas V.Montvila. Jis per aštuonis mėnesius idėjiniu ir meniniu atžvilgiu prašoko visus savo eilėraščius, kuriuos jis kūrė nuo 1930 metų. Reakcijos sąlygose jis buvo pažangus poetas, bet silpnokas. Tarybinėse sąlygose jo minčių lakumas pakilo ligi tikro meniškumo. Eilėraščių meninį lygį pakėlė galimybė laisvai reikšti mintis ir tarybinės tikrovės didingumas. Montvilos eilėdara primena Majakovskio eilėdarą. Ir tatai jam daugiau ar mažiau sekas. Tačiau jis kai kuriuose eilėraščiuose paslysta į beliatristiką.134 V.Montvilos eilėraščiuose, ne taip kaip, pavyzdžiui, S.Nėries, nėra peizažų, pasigerėjimo kitais gamtos vaizdais. Šis poetas kalba apie visuomenę, darbą, tarybų tvarką, Leniną, gana grubiai savo poezijoje išreiškia pasipiktinimą buvusia tvarka: „Kaip mašina palūžus / šliaužia į garažą - / taip tu, / buržujau, / grobęs / praradai. / <...> / Pažįstu tavo norus / išdarkytus. / Žinau - / Tarybos - / tau – kančia./ <...> Nuo darbo smūgių / dužta tavo takas, / vedąs / per skriaudą / į turtus. / Galybė tavo / amžinai prasmego. / Komunos šuolių / nieks / nesustabdys.“135 1941 m. sausio mėnesį V.Montvila eilėraštį paskyrė Leninui, kituose numeriuose jo poezija taip pat apie tarybinės santvarkos gerumą, apie šventinę „Gegužės pirmąją“. Šio poeto rašymo stilius pakankamai tiesmukas, tematika – tiksliai atitinka tarybines normas. K.Korsakas, 1945 metais aptarinėdamas lietuvių tarybinės literatūros padėtį 1940-1945 me., V.Montvilą apibūdino kaip nuoširdžiai įsijungusį į tarybinių kūrėjų eiles ir per keletą mėnesių nepaprastai iškilusį poetą.136 Taip pat galvojo ir pats V.Montvila. 1941 m. balandžio mėnesio „Raštų“ numeryje paskelbtoje jo kalboje, poetas teigė, kad nors ir nessikaitąs dideliu rašytoju, bet anais laikais dirbęs, rašęs, bet labai mažai, ir neką ten parašęs, o užtai negalintis pasivadinti rašytoju. Bet dabar, per devynis tarybinius mėnesius, gal būt daugiau parašęs, negu per visą savo amžių.137 A.Fadejevas, aptardamas tarybų grožinę literatūrą, kritikuoja nuomonę, kad ši literatūra yra užsakomoji. Anot jo, kai kas mano, kad Tarybų Sąjungoje rašytojai rašo pagal užsakymą, kad tarybinė literatūra yra „žemesnio tipo” literatūra, nes ji tarnauja realiems,

132 Veclova A. Čechovas apie literaūrą. Raštai, 1940, Nr.2, p. 235-243 133 PRIEDAS nr.1 134 Liepsnonis A. Lietuvių tarybinės literatūros laimėjimai ir trūkumai. Raštai, Nr. 3, 1941, p. 432 135 Montvila A. Eilėraščio šūvis. Raštai, 1941, Nr. 3, p. 311-312 136 Korsakas K. Literatūros raida. Vaga: Vilnius, 1985, p. 481 137 Montvila V. Rašytojas turi rašyti. Raštai, 1941, Nr. 4, p. 607 37

gyvenimiškiems liaudies reikalams, o ne plevena padangėse, kaip štai derėtų „aukštajai” literatūrai. Tačiau jie užmiršta, kad menininkui nereikalingas joks užsakymas šalyje, kur yra didelis moralinis ir politinis liaudies vieningumas, kur rašytojo gyvenimas glaudžiai susijęs su liaudies gyvenimu, kur liaudies interesai reiškiami atvirai, smarkiai ir betarpiškai. Tarybinė literatūra ne pagal užsakymą, o visiškai organiškai yra liaudies reikalavimų ir lūkesčių literatūra.138 A.Fadejevas, prieštaraudamas tarybinės literatūros kaip užsakomosios suvokimui, kartu pateikia savo kritišką nuomonę apie bet kokio kito literatūros meninio stiliaus kūrinį, sarkastiškai pavadinęs jį „aukštąją” literatūra. Kairiųjų rašytojų grupei priklausantys kūrėjai tikėjo, kad menas, šiuo atveju literatūra, ir politika yra neatsiejami dalykai. Galima sakyti, kad politika padeda menui, sukurdama geras, tinkamas sąlygas kurti, o menas padeda politikai, šiuo atveju tarybinei sanvarkai, – artimai supažindina visuomenę su dabartinės santvarkos gerove ir nauda žmogui.

3.3. TREČIA GRUPĖ – TARP POLITIKOS IR MENO

Trečia „Raštų“ rašytojų grupė yra labiausiai dviprasmiška. Reikia pabrėžti, kad šios grupės kūrėjus ir jų kūrinius objektyviai vertinti yra sunkiausia. Dvejonę, žvelgiant iš meninės kūrinių pusės, pirmiausia kelia tai, kad iki ketvirtojo dešimtmečio šie rašytojai buvo priskiriami meno kryptims, visiškai nutolusioms nuo realizmo (net neminint socialinio realizmo) normų. Kas pakeitė kūrybos kryptį? Spėjimų ir istorinių faktų yra įvairių. Asmeninės ambicijos, nauji kūrybos atradimai, įtikėjimas nauja santvarka, politika, asmeniniai santykiai ir jų pasėkmės ir t.t. Šioje grupėje minėsimos pavardės kelia dviejonių dėl to, kad iki 1940 m. jų kūriniai buvo toli nuo realistinės meno krypties, bent jau taip juos suskirstė literaūros istorikas V. Kubilius.139 Šiai grupei pirmiausia reikėtų priskirti neoromantikę Salomėją Nėrį, kuri, kaip matoma, kelia dvejonių iki pat šių dienų, simbolistą Balį Sruogą, neoromantikų kartai priskiriamą Kazį Inčiūrą, avangardistą Kazį Borūtą. Kitaip nei P.Cvirkos ar A.Venclovos, trečiosios „Raštų“ grupės rašytojų kūrybos principai iki socialinio realizmo įsigalėjimo lietuvių literatūroje neatitiko pastarosios normų, kūrybos kriterijų, kartais net tematikos.

138 Fadejevas A. Tarybų grožinė literatūra. Raštai, 1941, Nr.4, p. 599 139 Kubilius V. XX amžiaus literaūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996 38

Nesiginčijama, kad šie rašytojai oficialiai priklausė Lietuvos TSR rašytojų sąjungai140 ir ketvirtame bei penkto dešimtmečo pradžioje aktyviai dalyvavo jos veikloje. Dvejonė, tiksliau dviprasmiškumas, nagrinėjant jų kūrinius kyla dėl to, kad neatitinka iki komunizmo įsigalėjimo Lietuvoje prieštaraujančių viena kitai meninių formų susidūrimas. Įdomus pats kitimas, kaip nuo radikaliai besiskiriančių ir nederančių meno krypčių kaip romantizmas, avangardizmas ar simbolizmas pereita prie realizmo, arba tiksliau – socialistinio-kritinio realizmo. Bene didžiausius ginčus dėl įvairių politinių ir meninių nesuderinamumų ir pasirinkimų kelia mokyklos vadovėliuose iki šiol didingai traktuojamai poetės Salomėjos Nėries pavardei. Ankstyvuosiuose Nėries eilėraščiuose dominuoja romantinis pasaulėvaizdis – kasdienybės ir svajonės supriešinimas, jaunystės ir tyros meilės jausmo išaukštinimas, tobulesnio pasaulio ilgesys. Tikėjimas pasauliu ir pasitikinėjimas savimi, pasaulio ir ž mogaus harmonijos pajauta persmelkia dainiškus, trapius neoromantinio tipo eilėraščius. 141 Karo metų Nėries lyrikai būdingas dramatiškas dvilypumas, kylantis iš dvasinės konfrontacijos, kuri atsiranda kai poetės kūrybinis polėkis yra suvaržomas oficialių reikalavimų. Privaloma kovos agitacija kontrastuoja su žmogiško likimo tragizmo istoriniame laike suvokimu, herojinis patosas kaitaliojasi su skaudžiomis raudos tonacijomis, kovos ryžtą keičia begalinio ilgesio išraiška.142 V.Kubilius analizėje „Žanrų kaita ir sintezė“ dėsto romantinės ir klasicistinės (realistinės) menų krypčių nesuderinamumą. Anot literatūros istoriko, romantikai nepripažino meno reglamentacijos, kuri klasicistams atrodė savaime būtina – be normų nėra kūrybos. Menas yra pats sau viešpats, jam neprivalomi nurodymai – ką ir kaip vaizduoti, kokios temos reikalingos, kas gyvenime teigtina, kas neigtina. Klasicistams buvo visai įprasta šlovinti esamą politinį rėžimą kaip teisingiausią, kurti odes, poemas, kantatas karaliams, ministrams, karvedžiams. Romantizmo menas nesiklaupia prieš valdovus, o jiems grasina, maištauja. Būti nepaklusniam ir nepatenkintam, grumtis su su priespauda – toks buvo etinis romantiko principas. Romantinis menas gimsta konflike su viešpataujančia pasaulio sandara. V.Kubilius teigia, kad romantikai pirmieji suabejoja ir visagale proto valdžia, kuriai buvo pavesta tvarkyti meninę kūrybą, kaip ir pačią žmogaus prigimtį.143

140 Garliauskas A. Inteligentija 1940-1941 metais. Academia: Vilnius, 1991 , p 32 141 Lietuvių literatūros istorija. XX a. pirmoji pusė. Antroji knyga. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 38 142 Lietuvių literatūros istorija. XX a. pirmoji pusė. Antroji knyga. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 38 143 Kubilius V. Žanrų kaita ir sintezė. Vilnius, 1986, p. 28 39

S.Nėries perėjimas nuo romantinės-neoromantinės kūrybos į visiškai priešingą realizmo kryptį fiksuojamas dar neoficialiame kairiųjų literatų žurnale „Literatūra“. Pirmajame žurnalo numeryje 1936 m. buvo publikuotas S.Nėries eilėraštis „Dėdės“, kuriame poetė teisina savo pasirinkimą perėjus nuo romatinių „niekų“ prie „protingojo“ realizmo: „Girdėjot: pyksta, barasi / Protingi mano dėdės - / Kam, sako, užsidariusi / Nebūtus daiktus giedi? / Kam audros, kam tie sakalai, / Tie karžygiai žaizduoti? - / Realų, gyvą privalai / Gyvenimą vaizduoti! “144 Pirmieji du eilėraščio posmai išjuokia iki tol kurtą Nėries poeziją. Trečias ir ketvirtas posmai skamba kiek dviprasmiškai, tačiau čia poetė lyg ir pasako, kad dabar rašys tai, ką ir kaip „protingi dėdės“ jai sako, bet ir pati tai jau seniai norinti išsilieti: „Jei, kaip jie nori, nedarai, / Būk baisiai rūpestinga, - / Vis negerai ir negerai / Ir pastabumo stinga. / O man, sakysiu atvirai, / Seniai liežuvis niežti / Tą jų gyvenimą tikrai / Ryškiom spalvom nupiešti.“ (1936.III.11)145 „Raštuose“ S.Neries poezija buvo publikuota tik vieną kartą 1940 m. gruodžio mėnesio numeryje. Penki eilėraščiai „Pavasaris“, „Skrenda neganda juoda“, „Žydi saulė“, „Pienė“, „Šaulys“, „Draugystė“ buvo pavadinti vienu bendru vardu „Iš M.K.Čiurlionio paveikslų“.146 Šiuose eilėraščiuose nėra konkrečių komunistinių šūkių, kaip, pavyzdžiui, A.Venclovos publikuotame eilėraštyje „Leninas“147. S.Nėries eilėraščiuose vyrauja gamtos peizažai, įvairūs dangaus ir žemės motyvai, įvairios spalvos, simboliniai, metaforiški pasakymai apie šviesų rytojų, draugystę. Labai dažnas motyvas yra saulė.148 K.Korsakas poetės, kaip ir daugelio kitų to meto rašytojų, pasirinkimą pakeisti kūrybos principus, aiškina „įkvėpimu“. Anot jo, 1940-1941 metais daugelis tiek senosios tiek naujosios kartos rašytojų, supratę istorinio lietuvių tautos posūkio didžiąją prasmę ir pagauti išsivadavusios darbo liaudies entuziazmo, tada nuoširdžiai į sijungė į mūsų tarybinės literatūros kūrėjų eiles. Be kitų, švelni lyrikė S.Nėris virto liaudies tribūne, kurios balsas nuskambėjo ir už Lietuvos ribų.149 A.Liepsnonis 1941 m. kovo mėnesio „Raštuose“ aptardamas tarybinę lietuvių literatūrą S.Nėries kūrybą vertina palankiai, pastebėdimas tik keletą „klaidų“, kurias jis pats teisina poetės meninės krypties kitimu. Anot, A.Liepsnonio, ryškiau 1941 m. pradžioje naujo gyvenimo įvykiai atsispindėjo poezijoje. Produktingiausia pasirodė S.Nėris: „Poema apie Staliną“, „Bolševiko kelias“, „Keturi“ ir visa eilė eilėraščių aktualiomis temomis. Tarybinėse sąlygose ji vis

144 Nėris S. Dėdės. Literatūra, 1936, Nr. 1, p. 8 145 Ten pat, p. 8 146 Nėris S. Eilėraščiai. Raštai, 1940, Nr.2, p. 131-134 147 Venclova A. Leninas. Raštai, 1941, Nr. 1, p. 6 148 Nėris S. Eilėraščiai. Raštai, 1940, Nr. 2, p. 131-134 149 Korsakas K. Literatūros raida. Vaga: Vilnius, 1985, p. 481 40

aiškiau ir aiškiau pradeda darytis socialistinė realistė. Todėl jos poezija yra aiški ir suprantama darbininkui ir darbo valstiečiui. S.Nėries poemų bei eilėraščių tematika liečia svarbius naujo gyvenimo įvykius: Staliną, Leniną, keturis sušaudytus Lietuvos komunistus, Spalio pergalę, baudžiavą, Raudonąją armiją. Toks tematikos pasirinkimas jos poeziją daro idėjiniu požiūriu gaivią, reikšmingą. Tačiau S.Nėrei pereinant iš progresyviojo simbolizmo į socialaistinį realizmą, iš reakcijos aplinkumos į tarybinę aplinkumą, pastebimas nepakankamas vaizdų meninis užbaigimas, išryškinimas. Be abejonės, pradedant eiti socializmo keliu, nelengva revoliucinius tikslus, revoliucines idėjas iškelti ligi tobulo meniškumo. S.Nėris su savo poema „Bolševiko keliu“ grožiniu požiūriu pralenkė poemą pie Staliną. Ji stipresnė, nes jos vaizduotėje revoliucinė tema geriau susikristalizavo ir idėjiniu požiūriu ji liko aiškesnė. Nepaisant trūkumų, poetė tarybinei literatūrai davė gerų kūrinių ( „Bolševiko kelias“, „Žodis apie Leniną“). 150 Remdamiesi daugeliu šaltinių, tikriausiai nesuklystume S.Nėrį priskirdami antrajai, kairiųjų rašytojų, „Raštų“ grupei. Kadangi ketvirtame ir penkto dešimtmečių pradžioje padaryti poetės pasirinkimai dvejopai vertinami dar ir XXI-ame amžiuje. S.Nėris šiuo atveju buvo priskirta trečiajai „Raštų“ rašytojų grupei, kurioje menininko kūrybos principai neatitiko politinių reikalavimų, tačiau, neakcentuoajnt priežasčių, buvo pakeisti. S.Nėris 1940-1941 m., kada buvo leidžiamas komunistinis žurnalas (bei anksčiau, tą rodo žurnale „Literatūra“ publikuoti eilėraščiai) atsisakiusi neoromantinio meno kūrybos principų perėjo prie visiškai opoziciško jos meninei prigimčiai – realizmo. Šiai rašytojų grupei nubrėžti tikslius rėmus yra sudėtinga. Remiantis tik meninės krypties kitimu, galbūt joje atsirastų ir daugiau pavardžių, o remiantis politiniais pasirinkimais, galbūt keletą rašytojų tektų ir išbraukti. Penktojo dešimtmečio pradžios literatūros kūrėjų darbai nėra gausūs. Tuo viešai skundėsi ir vyriausias „Raštų“ redaktorius. P.Cvirka nesuprato kodėl, anot jo, atsiradus idealioms sąlygoms kurti, rašytojai tapo apatiški šiam darbui: „Tarybiniais laikais, eilė rašytojų buvo išrinkti deputatais į liaudies seimą, o vėliau į Aukščiausiąją TSRS Tarybą ir užima garbingas sąlygas respublikoje. Daugelis rašytojų eina garbingas komisarų, leidyklų direktorių, redaktorių, kt. pareigas. Buržuaziniais laikais rašytojai apie savo namus negalėjo net svajoti, o dabar gavome šiuos namus, Vilniuje 2 namus. Rašytojų sąjungai tuoj buvo paskirtos stambios lėšos. Rašytojų Sąjunga sušelpė ir šelpia tuos draugus, kurie buvo ir yra reikalingi medžiaginės paramos. Tačiau, nežiūrint į tai, originalių naujų kūrinių iš mūsų, draugai rašytojai, tarybinis skaitytojas dar nesulaukė. Anksčiau rašytojas svajodavo: ateitų laisvi laikai, - tai parašyčiau, ką širdyje nešioju. Šiandien turime, tai apie ką svajojome, bet kūrybos matome per

150 Liepsnonis A.Lietuvių tarybinės literatūros laimėjimai ir trūkumai. Raštai, 1941, Nr. 3, p. 431 41

maža. Gal nebeliko apie ką rašyti?“151„Raštų“ redaktorius, sakydamas kalbą 1941 m. balandžio 1 d. Kauno Rašytojų ir Meno Darbuotojų Klubo patalpose vykusiame susirinkime, neužsiminė apie vieną iš galimų negausios tarybinės literatūros priežasčių – rašytojo individualios meninės krypties ir socialistinio realizmo neatitikimą. P.Cvirkai bei kitiems antrosios „Raštų“ grupės rašytojams, pasisakiusiems susirinkime, L.Girai, K.Korsakui, J.Šimkui152, buvo nesuvokiamas meno ir politikos nesuderinamumas. Trečiosios grupės rašytojų darbuose iki soacialistinio realizmo įsitvirtinimo, buvo ryškiai matomas kitų meno srovių dominavimas: romantizas, avangardzimas, simbolizmas, kt. „Raštuose“ šios meno kryptis neberandamos. Todėl rašytojai, radikaliai pakeitę kūrybos principus ir lieka toje situacijoje tarp meno ir politikos, kurioje neaišku, kuris kūrinys yra jo paties grožinis literatūros darbas, o kuris propagandinės literatūros tekstas.

151 Cvirka P. Rašytojas turi rašyti. Raštai, 1941, Nr. 4, p. 605 152 Ten pat, p. 605-608 42

IŠVADOS

1. Revoliucinė menininkų mąstysena tarpukariu buvo viena iš priežasčių, kuri pasitarnavo kaip platfoma, padėjusi menininkams ir inteligentams kvestionuoti esamą padėtį. Tarpukario valdžios priespauda Lietuvoje menininkų atžvilgiu padarė savotišką meškos paslaugą, literatai dar labiau suko į kairę ir liaupsino Tarybų Sąjungą, kurioje esą rašytojai buvo gerbiami, o jiems suteikta galimybė kurti yra privilegija. 2. P.Cvirka taip pat buvo paveiktas tokios mąstysenos ir matė Lietuvos trapumą Europos politinių įvykių kontekste. Tarybų Sąjunga atrodė galingas užnugaris išgelbėsiantis Europą nuo fašizmo. Tokioje aplinkoje esenčius asmenis yra lengva įtakoti, Sovietų Sąjunga veikė labai kryptingai ir organizuotai. Sovietų diplotamai profesionaliai rekrutuodavo Lietuvos visuomenės veikėjus. Tai darė mažais žingsniais, „nušviesdami” Sovietų Sąjungos gerovę, rinkdami informaciją apie kiekvieną ir išsiaiškindavę poreikius, stengdavosi juos patenkinti. 3. Nuo ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūroje įsigali socialistinis realizmas, kaip nenuginčijama literatūros kryptis. Bet kokia kita meninė išraiška buvo ne tik nevertinama, bet atvirai kritikuojama. Socialistinis realizmas komunistinėje spaudoje buvo aiškinamas ne kaip dogma, o kaip objektyvi sąvoka, apibūdinanti grožinę šalies literatūrą. 4. Rašytojams, kaip meno ir politikos tarnautojams visuomenei, buvo nustatytos griežtos normos, ribojančios kūrybinę laisvę. Pirmiausia, norint būti įvertintam Tarybų literatūros veikėjui, reikėjo atsisakyti savo individualios saviraiškos ir prisitaikyti prie nustatytų vienintelės ir nekvestionuojamos literatūros meno formos – soacialistinio realizmo. Geras socialistinis rašytojas privalėjo turėti talentą, rašytojo patyrimą, turėjo būti kruopštus, būtinai turėjo žinoti faktus, apie kuriuos rašo. Realizmas – vienintelė pripažįstama kryptis. Individualumas – prasto rašytojo bruožas. Rašytojo kūrinių tematika – „buržuazinės“ sanvarkos skriaudos žmogui parodymas ir tarybinės santvarkos, kaip išgelbėtojos, iškėlimas. Kūrinio objektas – realus šiandieninio visuomenės gyvenimo vaizdavimas, tarybinės ideologijos nuopelnai žmogaus gerovei. Idealus soialistinis rašytojas turi nuolat mokytis iš pavyzdžių, kurie taip pat yra tiksliai įvardinti. Daugiausiai tai buvo rusų kūrėjai, kaip M.Gorkis, A.Čechovas, L.Tolstojus. Idealių savybių socialistinis realizmas rado Stendhalio, Šekspyro, Balzako kūryboje. 5. Pirmame Lietuvoje komunistiniame žurnale „Raštai“ (1940 lapkritis-1941 gegužė), visiems autoriams ir jų publikuotiems darbams, taikomi idealaus socialistinio rašytojo ir

tinkamos tarybinės literatūros kriterijai. Vyriausiasis raštų redaktrius P.Cvirka giežtai atrinkinėjo ir recenzavo žurnale publikuojamus kūrinius. „Raštuose“ nuolat buvo publikuojami sraipsniai apie socialistinį realizmą, tarybinės literatūros nuopelnus, kriterijus, pateikiami pavyzdiniai autoriai ir jų kūriniai. Žurnalas atvirai reiškė savo pasirinkimą skleisti įsigalėjusios ideologijos idėjas. 6. „Raštai“, kitaip nei iki tol ėję kairiąsias pažiūras propaguojantys spaudos leidiniai, kaip, pavyzdžiui, 1936 m. žurnalas „Literatūra“, tiesiogiai reiškė savo politines pažiūras. Žurnale atvirai kalbama apie Lenino, Stalino, Markso nuopelnus menui, jiems dedikuojami grožinės literatūros kūriniai. Politika jame yra neatsiejama literatūros dalis. „Raštuose“ išnyksta skirtumas tarp grožinės kūrybos ir publicistikos. 7. Analizuojant komunistinio žurnalo tekstus išryškėjo tam tikras rašytojų susiskirstymas į grupes. Pagal grožinių („Raštuose“- dailioji literatūra) kūrinių analizes rašytojai skirstomi į tris grupes. Visoms trims grupėms priskirti letuvių rašytojai priklausė tuometinei TSR rašytojų sąjungai, kai kurie ir Liaudies seimui. Tačiau susiskirstymas į grupes paremtas ne oficialiomis politinėmis rašytojų nuostatomis, o tuo, kaip tai atsispindi arba neatsipindi jų kūryboje, publikuotoje komunistiniame žurnale „Raštai“. Pirmoji grupė pavadinta „klasikinio realizmo kūrėjais“. Jai priskirti rašytojai, kurie iki žurnalo pasirodymo buvo parašę kūrinių, bent iš dalies atitinkančių socializmo normas. Tiesioginių nuorodų į socializmą juose nėra. Šie kūriniai atitinka tik keletą žurnalo ideologinių principų: realizmo kryptis, tematika, tinkamos vertybės – parodomas klasių susiskirstymas, skriauda paprastam darbo žmogui. „Raštuose“ šios grupės kriterijus atitiko lietuvių prozininkė I.Simonaitytė ir ispanų legenda Cervantes‘as. Pagal kiekybę, ši grupė yra mažiausia. Antroji grupė – kairieji rašytojai. Pagal socialistinio realizmo normas šiuos rašytojus galima pavadinti „idealiais“ tarybiniais menininkais. Tai rašytojai, puikiai suderinę politiką ir meną, tikintys skelbiamos ideologijos idėjomis. Tinkamiausi šios grupės pavyzdžiai, ne tik kūrę pagal socialistinio realizmo normas, bet buvę aktyvūs literatūros ir meno veikėjai: P.Cvirka, A.Venclova, V.Montvila, taip pat T.Tilvytis, J.Šimkus. Kairiųjų rašytojų grožiniai tekstai be metaforų kalba apie Sovietų Sąjungos figūras, skelbia ideologijos kuriamą gerovę, niekina iki tol žmogų žeminusį „buržuazinį“ valdymą. Jokios kitos meno krypties šie rašytojai nebepripažino. P.Cvirka, A.Venclova, siekdami kuo daugiau lietuvių kūrėjų įtraukti į komunistinio žurnalo veiklą, kruopsčiai redagavo „Raštuose“ publikuojamus kūrinius, patarinėjo kitiems rašytojams. Ši rašytojų grupė žurnale „Raštai“ yra gausiausia. Trečiajai grupei priskiriami rašytojai atrinkti remiantis radikaliai pakitusia kūrėjo meno kryptimi. Iki kairiųjų idėjų įsigalėjimo Lietuvoje menininkus galima buvo skirstyti

pagal jų kūrybos bruožus. Neoromantikai S.Nėris ir K.Inčiūra, avangardistas K.Boruta, simbolistas B.Sruoga – visi „Raštuose“ tapo socialistinio realizmo kūrėjais. Šios rašytojų grupės suskirstymo principas, remiantis jų kūriniais – dviprasmybė arba meninės krypties neatitikimas. Radikalus menininko kūrinių stiliaus, principų, tematikos pasikeitimas, įsigalėjus komunistinėms idėjoms, pastatė rašytojus tarp meno ir politikos.

Šaltiniai ir literatūra

1. Šaltiniai 1.1. Archyviniai fondai 1.1.1. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI)

F.5, 795 - Cvirka P. Ką sovietų Rusijoje kalba apie karą. 1938 F.5, 718 - Cvirka P. Tarptautinis rašytojų kongresas Paryžiuje. 1936 F.5, 710 - Cvirka P. Rašytojai apie save ir literatūros darbą. 1937 F.5, 338 - Cvirka P. Pasisakymas apie savo kūrybą ir lietuvių literatūrą. 1939 F.5, 840 - Cvirka P., Gira L., Korsakas K., Šimkus J. Pareiškimas dėl kultūrinio ir literatūrinio palikimo. Tiesa, 1940, Nr. 2 F.13, 1257 - Cvirka P. Trys atvirlaiškiai Liudui Girai iš kelionės po Tarybų Sąjungą. 1938 F.13, 1257 - Cvirka P. laiškas Liudui Girai. , 1938 F.23, 24 - Cvirka P. Lietuvos literatūra šiandien. 1940.08.08 F.57, 165 - Šimkus J. Liaudies rašytojas. 1952-1953

1.1.2. E-paveldas (www.epaveldas.lt)

Literatūra, red. Vincas Krėvė-Mickevičius, Nr. 1, 1936 Literatūra, red. Vincas Krėvė-Mickevičius, Nr. 2, 1936

1.1.3. Kauno viešosios bibliotekos retųjų spaudinių skyrius

Raštai, vyr.red. Petras Cvirka. 1940, Nr. 1 Raštai, vyr.red. Petras Cvirka. 1940, Nr. 2 Raštai, vyr.red. Petras Cvirka. 1941, Nr. 1 Raštai, vyr.red. Petras Cvirka. 1941, Nr. 2 Raštai, vyr.red. Petras Cvirka. 1941, Nr. 3 Raštai, vyr.red. Petras Cvirka. 1941, Nr. 4 Raštai, vyr.red. Petras Cvirka. 1941, Nr. 5

1.2. Publikuoti šaltiniai

1.2.1. Cvirka P. Pajutome tą nepaprastą entuziazmą. Laiškas draugei Byk. Kultūros barai 1972, Nr.10

2. Literatūra 2.1. Atsiminimai apie P.Cvirką. sud. A.Mickienė. Vaga: Vilnius, 1969 2.2. Bražėnas P. Petras Cvirka. Vilnius: Vaga, 1998 2.3. Būtėnas J. Lietuvos žurnalistai. „Žurnalistikos“ leidykla: Vilnius, 1991 2.4. Cvirka P. Raštai: VII t. Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai. Parengė Galinis V. Vaga: Vilnius, 1986 2.5. Gudaitis L. Noriu klysti. Atosūkiai į XX amžiaus spaudą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 2.6. Garliauskas A. Inteligentija 1940-1941 metais. Academia: Vilnius, 1991 2.7. Korsakas K. Literatūros raida. Vaga: Vilnius, 1985 2.8. Kublius V. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros ir istorijos institutas. Alma littera: Vilnius: 1996 2.9. Kubilius V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje. Kaunas, 2003

2.10. Kubilius V. Žanrų kaita ir sintezė. Vilnius, 1986 2.11. Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940-1990. Dokumnetų rinkinys. sud. Bagušauskas J.R., Streikus A., red. Dulkinienė R. Vilnius, 2005 2.12. Lietuvių literatūros istorija. XX a. pirmoji pusė. Antroji knyga. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010 2.13. Raškauskas K. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.). Kaunas, 2014 2.14. Sprindytė J. Lietuvių apysaka. Naujosios literatūros studijos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas: Vilnius, 1996 2.15. Tamošaitis M. Didysis apakimas. Gimtasis žodis: Vilnius, 2010 2.16. Žukas V. Kostas Korsakas. Prisiminimai. UAB Ogamas: Vilnius, 2005

3. Straipsniai internete

3.1. Antologija / Klasikinė lietuvių lieratūra / http://antologija.lt/author/ieva-simonaityte 3.2. Caro C. Don Kichotui – 400 metų. / http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/487- carmen-caro-don-kichotui-400-metu 3.3. Rašytojas A.Venclova: tipiškas išdavikas ar tipiškas anų laikų intelektualas. http://kultura.lrytas.lt/-11488036071146706011-rašytojas-a-venclova-tipiškas- išdavikas-ar-tipiškas-anų-laikų-intelektualas.htm 3.4. Rašytojai.lt http://www.rasytojai.lt/lt/organizacija/16-istorija 3.5. Du dominuojantys vaizdiniai apie prieškario Lietuvą. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istorijos-detektyvai-du-dominuojantys- vaizdiniai-apie-prieskario-lietuva-ir-abu-blogi.d?id=64689239

PRIEDAI

LENTELĖ. „Autoriai, kurių grožiniai kūriniai arba sraipsniai buvo publikuoti komunistiniame žurnale „Raštai“ (1940 lapkritis – 1941 gegužė)“

Visos pavardės (arba slapyvardžiai), kurių dailiosios literatūros kūriniai arba straipsniai buvo publikuoti žurnale „Raštai“ ( septyni numeriai: 1940 m. Nr.1 - lapkritis, Nr.2 – gruodis; 1941 m. Nr.1 – sausis, Nr.2 – vasaris, Nr.3 – kovas, Nr.4 – balandis, Nr.5 – gegužė ). Pavardės paryškintu šriftu – autoriai, kurių darbai publikuoti daugiau nei vieną kartą.

Pavardė, V. / slapyvardis Kiek kartų Dailioji literatūra Straipsniai publikuota Asejevas N. 1 1941 Nr.3 Anderseas-Nexė M. 1 1941 Nr.1 Altmanas J. 1 1941 Nr.3 Baltušis Juozas 1 1940 Nr.1 Beheris Johannes 1 1941 Nr.1 Barbarus Johanes 1 1941 Nr.1 Boruta Kazys 1 1941 Nr.2 Baltrušaitis Jurgis 1 1941 Nr.3 Beržinis-Beržinskas V. 1 1941 Nr.3 Beljičikovas N. 1 1941 Nr.3 Butkų Juzė 1 1941 Nr.5 Bradūnas Kazys 1 1940 Nr.2 Basovas L. 1 1940 Nr.1 Balandis ir sausis 1 1941 Nr.1 Balodis A. 1 1941 Nr.4, Cvirka Petras 1 1940 Nr.2 Churginas A. 1 1940 Nr.2 Cervantes Miguel 1 1941 Nr.5 Ceretelis Arkatijus 1 1941 Nr.2 Cicėnas J. 1 1941 Nr. 4 Čibiras Jonas 1 1940 Nr.2 Čiurlionienė-Kymantaitė S. 1 1940 Nr.1

Čaks A. 1 1941 Nr.4 Džambulas 1 1940 Nr.2 Dreizeris Th. 1 1941 Nr.1 Drevinis P. 1 1941 Nr.1 Dovydėnas L. 2 1941 Nr.1, 1941 Nr.2 Dovydaitis Stasys 1 1941 Nr.2 Diemedis St. 1941 Nr.3 Engelsas 1 1940 Nr.2 Franko Ivanas 1 1941 Nr.5 Fadejevas A. 3 1941 Nr.3, 1941 Nr. 4, 1941 Nr.5 Fedinas Konst. 1 1941 Nr.1 Fleičicas E. 1 1941 Nr.2 Grušas Juozas 1 1940 Nr.1 Gorkis M. 4 1940 Nr.2 1940 Nr.1, 1940 Nr.2, 1941 Nr.1 Gafuri Mažitas 1 1940 Nr.1 Germanetto G. 1 1941 Nr.1 Gricius A. 1 1941 Nr.3 Genys Pr. 1 1941 Nr.5 Graičiūnas J. 1 1940 Nr.1 Graši Ašot 1 1941 Nr.5 Grants Janis 1 1941 Nr.4 Inčiūra Kazys 2 1940 Nr.2, 1941 Nr.3 Isakianas Avetikas 1 1941 Nr.5 Izakovas B. 1 1941 Nr.5 J. 1 1940 Nr.2 Jovaras 1 1941 Nr.3 Jokubėnas Kazys 1 1941 Nr. 4 Jakubėnas Vl. 1 1941 Nr.1 Kruminas Juozas 1 1940 Nr.1 Kapsukas V. 1 1941 Nr.2

Kozulis Pranas 1 1941 Nr.2 Kiačelis Leo 1 1941 Nr.3 Kairiūkštis V 1 1941 Nr. 4 Katilius V. 1941 Nr.1 Liepsnonis A. 4 1941 Nr.3 1941 Nr.1, 1941 Nr.2, 1941 Nr.3 Liu bai-Jui 1 1940 Nr.2 Lidinas V. 1 1941 Nr.1 Lukss Valdis 1 1941 Nr.4 Lacis Vilis 1 1941 Nr.4 Lemanis Indrikis 1 1941 Nr.4 Marcinkevičius Jonas 2 1940 Nr.2, 1941 Nr.5 Mykolaitis V. 1 1940 Nr.1 Miškinis Antanas 1 1940 Nr.1 Montvila A. 5 1940 Nr.1, 1940 Nr.2, 1941 Nr.1, 1941 Nr.3, 1941 Nr. 4 Mauša Levinas 1 1940 Nr.1 Majakovskis V. 1 1940 Nr.1 Matuzevičius Eug. 1 1941 Nr.2 Mar Sisio 1 1940 Nr.2 Nėris Salomėja 1 1940 Nr.2 Nazarenka G. 1 1941 Nr.1 Niedre J. 1 1941 Nr.4 Orintaitė P. 1 1941 Nr.1 Olkinaitė M. 1 1941 Nr. 4 Paukštelis Juozas 1 1940 Nr.2 Popovas I.F. 1 1941 Nr.1 Plaudis Janis 1 1941 Nr.4 Rūkas A. 1 1940 Nr.1 Rutkūnas B. 2 1940 Nr.1, 1940 Nr.2 Rustavelis Šota 1 1941 Nr.2

Rannitas A. 1 1941 Nr.1 Radauskas Henr. 2 1940 Nr.1, 1940 Nr.2 Rokotovas T. 1 1941 Nr.1 Rudzitis Meinhards 1 1941 Nr.4 Simonaitytė Ieva 2 1940 Nr.1, 1941 Nr.2 Stalskis Sulemanas 1 1940 Nr.2 Sikatas 1 1940 Nr.2 Savičius O. 3 1941 Nr.1, 1941 Nr.2, 1941 Nr.5 Starškys Jurgis 2 1941 Nr.2, 1941 Nr.5 Siras A. 1 1941 Nr.5 Sruoga Balys 1 1941 Nr.5 Stanulis Alb. 1 1941 Nr.3 Skudris J. 1 1940 Nr.1 Sikaras E. 1 1941 Nr.2 1941 Nr.5 Sletovas P. 1 1941 Nr. 4 Spure Ž. 1 1941 Nr.4 Subrabkalns Janis 1 1941 Nr.4 Šolochov M. 1 1940 Nr.1 Švedas L. 1 1941 Nr.1 Šimkus Jonas 1 1941 Nr.1 Ševčenka T.G. 1 1941 Nr.3 Šneideris I. 1 1940 Nr.1 Šarmaitis A. 1 1941 Nr.2 Tankas Maksimas 1 1941 Nr.1 Tilvytis Teofilis 2 1940 Nr.1, 1941 Nr.2 Tabidzė Ticianas 1 1941 Nr.2 UE. 1 1940 Nr.2 Upytis Andrejas 2 1940 Nr.1, 1941 Nr. 4 Urmu Dovydas 1 1941 Nr.3 Vasilevska Vanda 1 1940 Nr.1 Venclova A. 2 1941 Nr.1 1940 Nr.2

Vienuolis Antanas 1 1940 Nr.2 Vainikonis L. 1 1941 Nr.1 Vanags Julijs 1 1941 Nr.4 Vaineikienė St. 1 1941 Nr.5 Venckutė B. 1 1941 Nr.5