VYTAUTAS MAGNUS UNIVERSITY KLAIP DA UNIVERSITY
K stutis RAŠKAUSKAS
REVOLUTIONARY CULTURE EXPERIMENT IN LITHUANIA (1927-1935)
Summary of Doctoral Dissertation Humanities, History (05H)
Kaunas, 2014
This PhD thesis is defended according an external examiner procedure
Scientific supervisor: prof. dr. Egidijus Aleksandravi ius (Vytautas Magnus University Lithuanian Emigration Institute, Humanities, History – 05H).
The PhD thesis is defended at Vytautas Magnus University at the Council of Scientific Field of history of Vytautas Magnus University and Klaip da University.
Chairman: doc. dr. Vygantas Vareikis (Klaip da University, Humanities, History – 05H)
Members: dr. Giedrius Janauskas (Vytautas Magnus University, Humanities, History – 05H) dr. Mindaugas Kvietkauskas (Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Humanities, philology - 04H) dr. eslovas Laurinavi ius (Institute of Lithuanian History, Humanities, History – 05H) dr. Dangiras Ma iulis (Institute of Lithuanian History, Humanities, History – 05H)
The official defense of the PhD thesis will be held on January 31, 2014 at a public sitting of the Examining Committee in the Small Hall of Vytautas Magnus University (28 S. Daukanto st., Kaunas).
Summary of PhD thesis was sent out in December 27, 2013.
This PhD thesis is available at the National M. Mažvydas Library, Library of Vytautas Magnus University and Library Klaip da University.
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS KLAIP DOS UNIVERSITETAS
K stutis RAŠKAUSKAS
REVOLIUCIN S KULT ROS EKSPERIMENTAS LIETUVOJE (1927–1935 m.)
Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)
Kaunas, 2014
Disertacija ginama eksternu
Mokslinis konsultantas prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravi ius (VDU Lietuvi išeivijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H)
Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaip dos universiteto Humanitarini moksl srities istorijos krypties taryboje
Pirmininkas: doc. dr. Vygantas Vareikis (Klaip dos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05H).
Nariai: dr. Giedrius Janauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05H) dr. Mindaugas Kvietkauskas (Lietuvos literat ros ir tautosakos institutas, humanitariniai mokslai, filologija– 04H) dr. eslovas Laurinavi ius (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija – 05H) dr. Dangiras Ma iulis (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija – 05H)
Disertacija bus ginama viešajame Humanitarini moksl srities istorijos krypties tarybos pos dyje, kuris vyks 2014 m. sausio 31 d., 14 val. Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje sal je, S. Daukanto g. 28, Kaunas.
Adresas: K. Donelai io g. 52, LT–44244 Kaunas, Lietuva Tel.: (8 37) 32 78 36
Disertacijos santrauka išsiuntin ta 2013 m. gruodžio 27 d. Disertacij galima perži r ti Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos nacionalin je M. Mažvydo ir Klaip dos universiteto bibliotekose.
Revolutionary culture experiment in Lithuania (1927-1935)
Due to the flush of leftist ideas in the journal, “Tre ias Frontas” (The Third Front, 1930-1931) even in the eyes of its contemporaries became a unique and controversial Lithuanian cultural phenomenon. One decade later, since the “Tre ias Frontas” group emerged in the Lithuanian literary panorama, some of the key members of the collective had already been given the power of literary life’s formation and control by soviet authorities. For this and other aspects the “Tre ias Frontas” or individual works of members of the group are seen as multi-layered, complex and interesting subject of study. Untapped archival material and its abundance enabled me to enrich the existing historical narrative of the “Tre ias Frontas” and the group with new facts, characters, wider contexts, different perspectives and fresh analysis of their activities. Roughly, the axis of this PhD research is the activity of the “Tre ias Frontas” group. However, the introduction of new heroes and the expansive nature of the topic determined broader frames and the creative vision of the research. On the other hand, the study reveals the complication of the “Tre ias Frontas” group’s contact with the leftist ideas and those, who represent them. Heretofore, this dimension has not been developed in the historiography. Thus, the aim of the thesis is to analyse how the “Tre ias Frontas” group and artists or theatre actors connected with the collective grew more and more radical. Also, to show the complexity of their revolutionary creative campagne and its contact with the left-forces as an integral part between 1924 and 1935. These three segments are inextricably intertwined with each other and are treated as a whole. The main objectives of the study are: To reconstrate and compare biographies of the “Tre ias Frontas” group members and fellow artists; reveal their communication network. To recreate activity forms of the writers who were nonmarxist socialism (Socialist-revolutionaries-maximalist) supporters 1924-1935. To reveal the contribution of particular individuals when analysing the evolution of ideas published in the “Tre ias Frontas” journal and other press publications.
5 To reconstruct the complexity of revolutionary writers, artists and theatre actors’ activities in the period of 1931-1935. To reconstruct mutually opposing Lithuanian Communist Party (LCP) leaders Vincas Kapsukas and Zigmas Angarietis opinions of fellow-travellers between 1926 and 1935. To reconstruct the lower-ranking Communist Party leaders attitude towards fellow-travellers and occurrences of their encounter. The primary sources: - Published and unpublished autobiographical texts (memoirs, autobiographies, correspondence, diaries), the originals of which are mainly kept in the archive of The Institute of Lithuanian Language and Literature. Some literary works were also used as sources for the research. - Social and cultural periodicals of the period. - Array of documentation of Lithuanian Communist Party which is kept in The Lithuanian Special Archive under Communist Party documents section. This source is rich with information about Lithuanian leftist intellectuals or better known communist personalities in the light of Communist Party interests. - Surveillance files kept by political police now stored in Lithuanian Central State Archive. Researches ranging over the “Tre ias Frontas” as a group or collective and analysis of its member’s creative works can be dated back to 1970. It was the literary domain. Some of the names worth mentioning are Vytautas Kubilius and his wife Janina Ž kait , Leonas Gudaitis, Dalia Striogait and Bronius Vaškelis. The topic about artists connected with the “Tre ias Frontas” group members, who performed Communist Party orders, has been lightly touched by art historians. Furthermore, during the soviet times historians could not freely work on the searches related to the “Tre ias Frontas” group and LCP interrelationships. Only few years ago Mindaugas Tamošaitis published his works on the subject and in my thesis his conclusions and prejudices I address to debate. In the meantime, nonmarxist socialist tradition which embraces some of my heroes in the study as a research objective has not yet broken through the initial stage.
6 Participants of the revolutionary culture experiment followed the idea of the culture creators’ activism which rudiments go back to prior World War I Germany. The essence of it was the belief that all trends in art can and should play part in consciousness and social change. Just after the war such experiments arose in those countries with the avant-garde cultural traditions and burst into blaze in Russia because of the government’s support. In Lithuania the “Keturv jininkai” group (The Four Winds Group) advocated expressionism and futurism without the ambition to revolutionary transform the society. Around 1925 new members of the “Keturv jininkai” group Kazys Boruta (1905-1965) and Antanas Venclova (1906-197) were the first to utter the activist avant-garde demand. They nurtured this idea as if it were to take a lead of Lithuanian modernism. Unsatisfied, they left the “Keturv jininkai” group. Simultaneously, taking the broader context into the consideration, 1925 marks the time when peers artists in Europe underwent a second wave of public devotions, whereas the first wave abated when it became obvious that proletarians could not understand “new art for masses” and Communist Party leadership demanded questionable allegiance to their politics. Towards revolutionary self-devotions K. Boruta and A. Venclova had beaten different paths. In January of 1924, when Boruta was about to graduate from Marijampol s Teacher Training Seminary, he experienced a conversion to socialism and chose to confess nonmarxist socialism trend which was also preached by youth association “Aušrin ” (The Dawn). This association was under Lithuanian Esers influence. K. Boruta started to publish his articles in the journal “Aušrin ” and soon became its editor. Straight after indulging in leftist public activity, K. Boruta was confronted with Christian Democratic government’s disaffection towards leftist ideas. Seminary graduate and freshman in the University of Lithuania he was still a member of the “Aušrin ” youth association and subsequently had a brush with the repressive structures. November of 1925 was a breaking point for K. Boruta, when due to taking part in student riots his name was taken off the university books and together with his study fellows he was sent to prison for a month. Out of prison went through a nervous crisis (recurrent later on) and decided not to go back to university. In January 1926 he went off to study at the University of Vienna. Being there joined the heresy of Lithuanian Esers called Socialist-revolutionary-maximalist union, established that spring in 1926. After Coup d’état in the December 1926, Kazys Boruta momentarily
7 became one of the main activists of the union and pronounced himself The Delegation of Foreign Secretariat of Maximalists. Shortly European socialist press was buried under its protests. Most likely the Lithuanian political police could not identify him as author. As a result, in the summer of 1927 K. Boruta returned at ease back to Lithuania and managed to combine his underground activities and family commitments. His wife Ona Kazanskait (1893-1947) was activist of the Esers and later Maximalist groups. Nonetheless, after September 1927 unsuccessful putsch performed by socialists, K. Boruta was accidentally arrested, spend few weeks in jail and after his release emigrated to Riga. Only then he became well known to Lithuanian political police as leftist political activist. His sharply anti-governmental poetry book “Kryži Lietuva” (Lithuania of Crosses) and satirical novella “Namas Nr. 13” (House No.13) were banned but increased his popularity. After intense political and editorial activity in autumn 1928 Kazys Boruta emigrated to Vienna and in spring 1930 – to Berlin. In both cases it was a consequence of his nervous breakdowns. Antanas Venclova tried to avoid public commitments which had any political touch in their nature and so when entered the University of Lithuania in autumn 1925 he gradually immersed himself in bohemian lifestyle which was alien to Boruta. Both friends were linked by the belief in the transformative power of arts and by sympathies to Russian and German avant-garde trends. They both tirelessly rushed to design and establish young writers groups, publishing houses and almanacs. Because of Boruta’s emigration and persona non grata status in the eyes of Lithuanian government their effort was fruitless. Vytautas Montvila (1902-1941) friendship with Boruta and Venclova began in Marijampol . Having had a long period of indecision he finally joined the ranks of “Aušrininkai” (The Dawn group), was repressed and in autumn 1925 he decided to leave Marijampol and moved to more the liberal Teachers Training Seminary of K dainiai. Here he found himself in a close company of communists and communist youth. The latter perceived “Aušrininkai” as dangerous competitors and so they tried to recruit members of “Aušrininkai” group to their own illegal cells. Likewise, communist youth put a lot of effort to infiltrate themselves in “Aušrininkai” commanding bodies and disorganise their activities from inside. After the change of political climate, in autumn 1926 Montvila returned to Marijampol to finish his studies and under the
8 influence of Laurynas Kapo ius (1906-?) he became a typical double agent; as an undisclosed member of communist youth he also participated in “Aušrininkai” activities even though he questioned such tactics of Communists from ethical point of view. By the way, during their times at gymnasium and university, Boruta and Venclova were mates with fellow communists Vytautas Viedrinaitis (1904-1937) and Pijus Glovackas (1902-1941), however they did not experience formative influences from them. In 1927 Lithuanian political police disintegrated Marijampol s communist youth activities and Montvila caught this opportunity to distance from them. During the school year of 1928-1929 he studied in the University of Lithuania and became friends with member of the Maximalist union Kazys Jakub nas (1908-1950). They were united by imperative to create on behalf working class, also opposition to bohemian way of life and avant- garde stylistic. The base of integrated revolutionary culture action was the formation of friends circle in 1926-1929. In 1926 Petras Cvirka (1909-1947) arrived to study at the Art School of Kaunas and settled in student dormitory “Žibur lis” (Little Lighthouse). Here he became friends with A. Venclova. There is no reliable evidence that P. Cvirka had any public and political opinions at this time. In autumn 1927 ex “Aušrininkas” and actual communist youth member Bronys Raila (1909-1997) started studies at the University of Lithuania. Due to big ambitions to play significant part inside Kaunas communist community he was excluded from the communist youth organisation next year. Sympathies towards avant-garde and taste for bohemian lifestyle brought friendship with Antanas Venclova not to mention the fact that they both rented rooms in the same building. In autumn 1927 member of paramilitary and patriotic “Šauliai” organisation Jonas Šimkus (1906- 1965) became a new roommate of P. Cvirka at “Žibur lis” dormitory. He took lessons at adult evening school and failed to join university. He shared tough experience of poverty with P. Cvirka and this was the cause why his patriotic feelings vanished. Friendship with A. Venclova convicted him to adapt avant-garde stylistic in his poetry. Šimkus began correspondence with Kostas Korsakas (1909-1986) who in 1927 found himself as a marxist literary critic and member of communist youth. Their correspondence became more intense from summer 1928, when Korsakas ended up in
9 jail for two years. This was the only channel which led Korsakas into the forthcoming “tre iafrontininkai” group. In the end of 1929 the core of “Tre ias Frontas” founders consisted of Antanas Venclova and Bronys Raila (who lived together), Jonas Šimkus and Petras Cvirka (roommates in “Žibur lis”), Kazys Boruta (in emigration) and Kostas Korsakas (imprisoned). After Korsakas proposal, above mentioned fellows started to treat themselves as a nucleus or more precisely – collective. This formation was surrounded by accidental writers who were called associates. Worth mentioning of them is Pranas Mork nas (1900-1941), who at the time lived next door to Raila and Venclova. The collective’s creative works suitability as to be published in the journal “Tre ias Frontas” was always judged by common agreement, making sure that Boruta and Korsakas had sent their written agreement. Collectivists ineffectively tried to implement non- cooperation with “bourgeois” periodicals and gutter-press rule. Nonetheless, P. Cvirka and J. Šimkus were too poor to follow this rule sent their texts to wide range of different periodicals. Collective was open to new members. In autumn 1930, marxist ideology sympathiser Valys Drazdauskas (1906-1981) joined their ranks. In April of 1931 existential fracture undergoing Salom ja N ris (1904-1945) complemented the group. However, they expected literary scandal. They saw her debut as a blow to “bourgeois” literature and a good occasion to increase their popularity. Associates did not rush to publish their texts in the “Tre ias Frontas” journal; their works only made 4-5 % of the total content. Kazys Boruta efforts to incorporate Vytautas Montvila and Kazys Jakub nas in to the collective or even associates were fruitless. Them being in the jail from spring of 1929 complicated things but more importantly Venclova and Raila had not forgotten open criticism coming out of Montvila and Jakub nas almanac “Raketa” (The Rocket) towards young poets’ bohemianism. From the ideological pint of view, in 1930 the “Tre ias Frontas” journal was under imprisoned Kostas Korsakas and political emigrant Kazys Boruta influence. In the pages of the first issues of the journal, collectivists called themselves “bernai” – rebel creators who dedicated their creative works to other “bernai” – students, workers and farmers with social service instincts. “Bernas” metaphor first appeared in Kazys Boruta poetry in 1926 and was adapted by Bronys Raila and Jonas Šimkus. Distinction
10 was that Boruta’s “bernas” grew his ideals in village and nature environment whereas Raila and Šimkus’ “bernas” is a bohemian rebel envisioning industrialised Lithuania. Boruta’s poetical visions were influenced by Esers’ social utopias in which future society flourishes as Swiss type village communes. Kostas Korsakas contributed to the Kaunas “tre iafrontininkai” and in the pages of the “Tre ias Frontas” journal favourably analysed “bernas” ideologeme even though he did not agree to them himself. He was a marxist and expected his brotherhood to create in a “healthy” proletarian style. This also meant clarity and concreteness of ideas. He also believed that creative works of the “tre iafrontininkai” group, despite their opinions, express interests of proletariat and not those of “bernai”. In the winter of 1930-1931 when Valys Drazdauskas joined the collective and strengthened marxist “wing”, the vision of Korsakas was finally accepted. Drazdauskas pushed his fellows towards tangible actions on behalf of proletariat. He influenced the “tre iafrontininkai” group to become fellow-travellers of Communist Party. Kostas Korsakas, who in autumn 1930 was given amnesty and then spend a year in his homeland, supported such evolution and theoretically endorsed this turn in the pages of the “Kult ra” (The Culture) journal where he worked as an editor of the literary section. LCP leaders saw Korsakas as a traitor because he accepted communist fellow-travellers’ rules once but later on declined them after deeper consideration. He disagreed with the rule not to publish in any “bourgeois” press and as a result was eliminated from the communist youth ranks. One of the conditions to be part of fellow-travellers was a significant involvement on behalf of working class. The “tre iafrontininkai” group saw this involvement as complex art action. As far as 1926-1927, Antanas Venclova and Petras Cvirka made contacts with students of Art School. Since then few of them figured in Venclova and Boruta’s creative projects. Contacts evolved between the “Tre ias Frontas” group and Balys Sruoga’s theatre seminar students. In May 1931 the “tre iafrontininkai” made an agreement with workers sport club “Viltis” (The Hope) leader Juozas Mozelis (1904- 1943?). It was decided that writers, artists and theatre actors will begin cultural activities in the club and that the “Tre ias Frontas” editorial office will be in “Viltis” headquarters. In autumn 1931 the complex action became reality. Petras Cvirka and Bronys Raila were the educators of young workers with literary ambitions (one of them was Juozas Baltušis). Pranas Mork nas created library, Valys Drazdauskas edited wall
11 newspaper “Jaunasis Proletaras” (The Young Proletarian). Theatre actors Juozas Grybauskas (1903-1964) and Romualdas Juknevi ius (1906-1963) created theatrical troupe whereas graphics Stepas Žukas (1904-1946) and Petras Tarabilda (1905-1977) formatted artistic scenery of the club. Only one show was performed for public. Since then communist presence in the club became more perceptible because of Valys Drazdauskas who made efforts to join Communist Party at this time. In October same year, election to the Workers Health Fund committee took place and Communist Party decided to take part in this under cover as some of the leftist trade-unions. In this election campaign the “Tre ias Frontas” group and the “Viltis” backed them up. Writers and graphics created proclamations and posters as well as theatrical troupe performed couplets (rus. ). Kostas Korsakas who joined Vytautas Great University remained sceptical. He spent a lot of time in the company of workers in the jail and did not believe that collectivists cam become as proletarian as to be accepted in their working class milieu. I decided to date Lithuanian Communist Party’s affair with possible fellow- travellers back to 1926, when Vincas Mickevi ius-Kapsukas (1880-1935) and Zigmas Aleksa-Angarietis (1882-1940) blocked Butk Juz s‘(1893-1947) efforts to write USA Lithuanian Communist Press. Maybe then communist leaders straightened strategy how to deal with Lithuanian fellow-travellers. At the beginning they did not perceive the “tre iafrontininkai“ group as leftists. Z. Angarietis obliged communist literary critic Bonavent ra Pauliukevi ius (1896-1938) to deal with the first issue of the “Tre ias Frontas“ journal and silence took over LCP press. The “Tre ias Frontas“ drew constant and sharp attention of the Lithuanian communist leadership and literary critics in the spring of 1931; they noted that the journal became more and more marxist. The fact that in the ranks of “tre iafrontininkai“ were Kostas Korsakas and anti-communist Kazys Boruta was enough to treat this journal as inadequate to fellow-travellers. The main demand of Comintern and International Association of Revolutionary Writers on fellow-travellers was a complete retreat from the field of legal literary productions and contentment with communist periodicals and publishing houses. Actually, this tendency is characteristic when talking about other sectarian leftist units. Some of the maximalists required same from Kazys Boruta and were irritated because of his texts in the pages of the “Tre ias Frontas” journal. In the spring of 1931 the
12 “tre iafrontininkai” group decided to accept conditions to become part of the International Association of Revolutionary Writers. Kazys Boruta felt this turn and silently left the “Tre ias Frontas” group. Following summer collectivists tried to improve their marxist education and held reading about Georgij Plechanov. They chose him as a popularisator but ironically at the same time he was thrown out from marxist education cannon in Moscow. In July 1931 Salom ja N ris made contact with one of the LCP leaders in Kaunas Kazimieras Sprindis (1903-?); due to his recommendation Angarietis bracketed his hostility towards intelligentsia and welcomed poetess texts into the communist press. In autumn 1931 “self-purification” happened inside the “tre iafrontininkai” group. Kostas Korsakas and Jonas Šimkus had to leave the collective. Last-mentioned resisted leaving his work at “bourgeois” press. Most likely, the “tre iafrontininkai” group officially asked to accept them as members of International Association of Revolutionary Writers. Nevertheless, in November censor stopped 6/7 issue of the “Tre ias Frontas” journal from publishing and political police arrested leadership of the “Viltis” club and closed it down. Lacking the political crime evidence, V. Drazdauskas, S. Žukas, P. Mork nas ir P. Tarabilda were sentenced to standart in such cases three months imprisonment. At this very moment Lithuanian Communist Party’s Politbureau did not have undivided opinion. Some of them in Kaunas sympathetically saw the “tre iafrontininkai” group in “Viltis” club activities and shared this attitude with Vincas Kapsukas. He was a curator of the “Priekalas” (The Stithy) literary journal, the first issue of which was published in the spring of 1931. From the very beginning literary staff of this journal began to “educate” the “tre iafrontininkai” group but because of distribution problems the journal did not reach them on time. Still and all, the “tre iafrontininkai” were unable to understand hidden meaning of “Priekalas” criticism. On the other hand, Zigmas Angarietis never trusted intelligentsia (in particular “Tre ias Frontas” group) and was looking out for any signs of faithlessness. Kapsukas and Angarietis tactics were different but it looks like their official strategy was to not accept “tre iafrontininkai” in corpore as fellows-travellers but divide this group and select most appropriate ones. Another matter is that Angarietis did not really believe in chances of success. In the late 1931, main candidacy belonged to
13 Salom ja N ris and Valys Drazdauskas, who, despite Angarietis distrust in him, skipped standard check-up procedures and became a communist. After clearing out “non-suitable” members, the “tre iafrontininkai” group had neither time nor ideas what to do next. Communist leaders in Moscow expected to publicly dissociate from “bourgeois” past. Instead of this in November 1931 in pages of “bourgeois” press all “tre iafrontininkai” protested against actions of censorship and appealed to eminent cultural personas sending them letters. Communist leaders took it as a sign of the low proletarian consciousness of the “tre iafrontininkai” group. It followed thence that the doors were shut to international proletarian writers associations. Aleksandras Guzevi ius (1908–1981) who was a secretary to Zigmas Angarietis and a friend of Jonas Šimkus took personal initiative to help them. He created a plan how to get all “tre iafrontininkai” group into the International Association of Revolutionary Writers. He also tried to ensure them subsistence funded by Lithuanian communists in USA. A. Guzevi ius was undercover sent to Lithuania where in December 1931 he met with the “tre iafrontininkai” group and discussed the details of possible entrance to the Association. Needless to say, at that time Juozas Grybauskas was in Moscow where he made a successful contact with International Workers’ Theatre Association. By the time news about ex secretary’s actions reached Zigmas Angarietis, he instantly pressurised leaders of International Association of Revolutionary Writers to withdraw affiliation plans. The official Association’s statement followed shortly, in which was announced that the “tre iafrontininkai” group is not suitable for proletarian writer’s status. Same statement was repeated in Comintern Political Commission’s plenum in May 1932. On the eve of 1932 A. Guzevi ius ended up in jail, for more than half a year delayed to accept his fault and only after numerous Angarietis letters to communist leaders in Kaunas, Aleksandras finally gave up only when the news about the “tre iafrontininkai” group’s ultimate disintegration reached him. In March 1932, Valys Drazdauskas and Stepas Žukas were realeased from the jail and so one or two meetings of revolutionary culture sympathisers happened. Namely then the final split among them happened. Antanas Venclova, Jonas Šimkus, Kostas Korsakas and Bronys Raila chose creative freedom to fellow-travellers rules. Some of
14 them preserved sympathies to leftist ideas. For instance, Venclova took part in one of Boruta‘s creative projects while Korsakas developed marxist criticism tradition in Lithuanian literature and in the pages of “Kult ra” journal glorified cultural achievements of the Soviet Union. However, in 1932 he bitterly attacked Lithuanian Communist Party‘s (but not Comintern‘s) policy towards fellow-travellers. On the contrary, in the summer of 1932 Bronys Raila manifested himself as a publicist in the nationalistic spirit and even was employed as press referent in political police for a short time. His mates never forgave him this radical betrayal of ideals. Valys Drazdauskas, Salom ja N ris, Stepas Žukas and Juozas Grybauskas committed themselves to cultivate revolutionary culture. In line with the strict fellow- travelling interpretation, S. N ris was unfit for this duty because using a pseudonym she worked in the Catholic publishing house as an interpreter of the sentimental novels. Nonetheless, her literary capital and personal charm could have influenced Drazdauskas to overlook her latter unprofitable occupation. Cvirka’s friend Pulgis Andriušis (1907- 1970) belonged to this company for half-year. Petras Cvirka himself in June 1932, after more than six months studies in Paris, returned to Kaunas and joined this group, in which, as a matter of fact, Valys Drazdauskas leadership was unquestioned. This group aimed to bring back to life the “Tre ias Frontas” journal’s successor called “Išvakar s” (On The Threshold [of Revolution]). Unfortunately, due to the lack of funds the idea slowly died. Group worked on behalf of communists but never were a cell in the communist structure and only V. Drazdauskas was a member of LCP. They also were trusted amongst Kaunas communist leadership and had a high level of autonomy. Interestingly, this was in contradiction with common Lithuanian communist practice and was barely tolerated by Moscow leadership. Founders of the workers theatre troupe Romualdas Juknevi ius and Juozas Grybauskas rehearsed with former “Viltis” actors. This troupe was legalised in June 1932 as the “M s scena” (Our Scene) association. At the same time, graphics Stepas Žukas, Petras Tarabilda and Petras Vaivada (1906-1989) established the “Linija” (The Line) group. Going into autumn in 1932, V. Drazdauskas group prepared for “M s scena” needs and published a set of revolutionary songs. He himself in March 1932 took leadership over student communist’s bureau which coordinated activities of 3-6 communist cells in Vytautas Magnus University. Student’s corporation “Aurora”
15 consisting of 60 members was an undercover organization of communist activities in university. In April 1932 members of Drazdauskas group displayed in university’s corridor a provocative “Aurora’s” stand and corporation was shut down. Reason of this suicidal action remains unclear. Zigmas Angarietis qualified it as a provocative and harmful action of Drazdauskas. Students communists saw it as a successful occasion to expose “reactionary” spirit of university’s rectorship. Valys Drazdauskas was sent to perform propagandist tasks among workers and communist leaders in Kaunas were contended with results. Vincas Kapsukas let his anonymous debut in the pages of “Priekalas” journal. Drazdauskas in turn successfully recommended to editors S. N ris verses. These debuts were rather easy and successful because of Angarietis lack of power to control “Priekalas” editing. Personal Kazys Boruta’s initiatives were reborn at the same time. He returned to Kaunas in July 1931 and somehow legalised himself. Boruta had left “Tre ias Frontas” collective by the time and began to dream about new literary journal. Main associates were Antanas Venclova, Vytautas Montvila (amnestied in January 1931) and Kazys Jakub nas (amnestied in December 1931). Montvila moved to Kaunas and found a shelter in “Žibur lis” dormitory. Jakub nas settled in the house rented by Boruta and immersed himself in maximalist activities. He edited the illegal “Jaunasis Maksimalistas” (The Young Maximalist) journal and tried to create armed maximalists’ cells in Kaunas. The main ideologist of maximalists was Vladas Karosa (1896-1933) who also found a room in Boruta’s house. Therefore it became the headquarters of resurgent maximalist union and griped attention of political police. Kazys Boruta made a distinction between literary activity and underground political engagement. Nevertheless political police and even maximalists’ literary almanac “Darbas” (Work), which was published under his editorship in November 1932, saw as a propaganda tool. Thereupon, 2nd number was banned in the beginning of 1933. Valys Drazdauskas group’s activities were same intense after 1932 summer holidays as before, but therefore Zigmas Angarietis grip became more visible. The “M s scena” and “Linija” opened possibility for communists to put their feet in theatre and art milieu. Valys Drazdauskas initiated the idea of Revolutionary culture avant- garde bureau. This body was seen as a tool to expand and control communist influence in these new territories. This initiative was backed (possibly) by communist
16 functionaries in Kaunas but Zigmas Angarietis gave orders to suspend it. He construed bureau as Drazdauskas’ ambition to put hand on fellow-travellers recruitment action. Valys Drazdauskas abandoned law studies in Vytautas Magnus university but still held membership in student communist cell. Student communist bureau began an edition of illegal “Aurora” journal in December 1932 under his supervision. At the same time LCP Politbureau decided to disband student communist bureau. Communist number in the university dropped in this particular moment and atop-cell structure became unnecessary. That decision was coincident with Angarietis endeavours to limit Drazdauskas influence among students. In September 1932 Kaunas literary world was shocked and delighted by the news concerning Petras Cvirka’s plagiarism affair. He got himself into the debts and took a risk in order to get easy money by cribbing Konrad Berkovici’s novel. Failure of this affair overshadowed all members of ex-“tre iafrontininkai” group and raised tensions between them. On the other hand, it threatened to discredit Valys Drazdauskas in the eyes of top Lithuanian communist leaders because of his friendship with Cvirka. Drazdauskas and Cvirka backed up by some communist leaders in Kaunas decided to act. In October 1932 Petras Cvirka wrote a “penitential” letter addressed to Lithuanian communist party leadership and sent three verses to “Priekalas” editorial office. One more Cvirka’s verse was published in “Aurora”. At the same time Valys Drazdauskas sent a pleading letter (under pseudonym) on behalf of stumbled proletarian poet and enclosed new verse by Salom ja N ris. Nevertheless, Drazdauskas’ purifying action was blocked immediately. In November 1932 Zigmas Angarietis had written an article about Cvirka and N ris’ attempts to become fellow-travellers and qualified them as Lithuanian political police agents. Angarietis was a chief editor of the communist journal “Balsas” (The Voice) and placed numerous own articles there. Journal’s co- editor in Berlin Juozas Bulavas (1909-1995), who one year back was a leader of Vytautas Magnus university’s student communist bureau and chairman of “Aurora” association. He belonged to the wing of those who did not approve of Angarietis’ policy towards intelligentsia. This publication was a threat against successful Drazdauskas group activities. Therefore Bulavas used his power to stop Angarietis article from publishing; he wrote a protest to Politbureau in Moscow and forwarded Angarietis’ article on to Kaunas communist leaders were it ended up in Drazdauskas and Cvirka
17 hands. There was an opinion amongst local communists that Cvirka should be granted a right to defend himself. So in January 1933 new Cvirka’s letter was delivered to Moscow via secret Party channel. It was followed by sharp Drazdauskas’ article as an opposition to Angarietis. Once Petras Cvirka letter reached Politbureau, even Kapsukas agreed that support given to Cvirka by Lithuanian Communist leaders is scandalous and evidence their “rotten liberalism”. In turn, Zigmas Angarietis demanded on Lithuanian communists to break any connections with Cvirka and to make sure that he will be isolated from all leftist associations which were significantly influenced by communists. Requirement to eliminate Drazdauskas from Party ranks was claimed by Angarietis in the LCP Politbureau hearing in February 1933. Kapsukas expressed his approval concerning exposure of Cvirka but disagreed with proposal to eliminate Drazdauskas. He was also against the idea to expose Salom ja N ris as a fellow-traveller. All in all, Angarietis had to comply and in March of the same year only Petras Cvirka was denounced as a provocateur. During this conflict, communist leaders in Kaunas completely disagreed with Angarietis position. Drazdauskas was required to terminate his ties with Cvirka but even though he refused, it did not have any consequences. Moreover, in spring 1933 Petras Cvirka had been distributing communist press in villages around Vilkija. In the meantime, Valys Drazdauskas initiatives gave new results. By the end of 1932 in the Art school new fellow-travellers group came into life consisting of Boleslovas Motuza (1910–1991), Bronius Žekonis (1911–1944), Vytautas Mackevi ius (1911–1991) and Vaclovas Kosciuška (1911–1984). Once Stepas Žukas and Valys Drazdauskas joined the group, it was formalized as communist cell. Boleslovas Motuza took responsibility to direct the cell. Drazdauskas and Žukas shared a house and used it as a place for meetings of the new group. Immediately, young enthusiasts created posters, portraits and slogans, all made to orders. In Kaunas city communist structures there had always been a functionary responsible for controlling intelligentsia cells. Naturally he began to control Art school group but shared this responsibility with Valys Drazdauskas. The “M s scena” troupe grew up to 80 actors and in February 1933 together with “Linija” performed a sole show for audience of mainly Jewish workers. Due to an episode shown that evening in which the Pope was sneered down, both associations
18 were closed in March. Despite this, repetitions continued. Juknevi ius and Grybauskas planned to legalise troupe under another name. Troupe members dispersed when directors abandoned them in the summer of 1933. Juknevi ius and Grybauskas worked in the State theatre and were among young actors who left this theatre and founded The Youth theatre in August. This professional body functioned like an artist’s commune. Lessons were held in the mornings and repetitions in the evenings. Actors ought to resign from another jobs and activities. Grybauskas and Juknevi ius caught an opportunity to participate in the professional theatre’s activity as key figures and “deserted” from activities for communist’s good. Whereas, “Linija” disappearance was not a big damage for communist propaganda. This association was replaced by more effective Art school communist cell. In the meantime, Gestapo delivered the maximalist archive from Konigsberg to Lithuanian state security service. Immediately, in April 1933 Kazys Boruta and his wife Ona, Kazys Jakub nas and Vladas Karosa were arrested. Authorship of international protests came into the light and Kazys Boruta gradually arose as one of the major indictees in forthcoming law case. Karosa died in custody, Ona Borutien was released because of her pregnancy and also large deposit paid by Kazys fathers. Investigation was rather long, case hearings were postponed a few times and finally in August 1934 Kazys Boruta was sentenced to 4 years of prison; Kazys Jakub nas got quit off for 6 months. From the beginning, public opinion pressurized investigators and higher court institutions to release writers and do not punish them for the past transgressions. However, one of the main obstacles was Boruta’s rough behaviour in prison. Family matters forced him to be more submissive and in June 1935, after a slightly ironically written parole to the President, Kazys Boruta was released. He worked a lot on translations in prison and claimed in private letters to have been recovered from “party- spirit disease”. Valys Drazdauskas group activities gradually pined away in the autumn and winter of 1933. Petras Cvirka stopped himself from pushing through the closed door. He began to write the novel “Frank Kruk”, announced this publically and returned to legal literature field. In the beginning of 1934, Salom ja N ris translated some works of Russian émigré poets, unacceptable in Soviet Union and stopped to practice bespoken poetry. Valys Drazdauskas in summer or autumn 1933 continued polemic with Zigmas
19 Angarietis. He sent to “Priekalas” journal office a sardonic article about Angarietis’ policy towards intelligentsia. There were some remarks about Communist Party’s policies toward fellow-travellers in comparative perspective. The article was not published but only part of it had been passed to Angarietis hands. In December 1933 Art school communist cell decided to produce (underground, of course) a satirical periodical journal called “Šluota” (The Broom). Valys Drazdauskas became ideological curator, i.e. redactor. The first “Šluota’s” issue was overspread in the eve of Independence day in February 1934. At the same time, in the ranks of Kaunas communist leadership suspicion arouse related to Vytautas Magnus student communist cells. There were rumours about political police infiltration amongst them. All cells were disbanded and the screening began. All students (Drazdauskas among them) were suspended in their activities. Zigmas Angarietis caught the opportunity and gave orders to some of the communist leaders in Kaunas to rigorously investigate Drazdauskas activities. Latter did not pay much attention to procedural requirements and operated in Art school communist cell. Hereupon, this cell took control over the board of school’s corporation “Trys tulp s” (Three tulips). They began to use corporation as undercover structure. Initial action was to prepare leftist art almanac “Žingsnis” (The Step); dozen Art school students expressed a wish to provide their works for this almanac. Liuda Vaineikyt (1908–1997) and Irena Tre iokait (1909–1985) were the most active members of reformed “Trys tulp s” corporation board. Both acted on behalf of communists from 1931 but outside the communist cell. Valys Drazdauskas helped them to step inside fellow-travellers ranks and same as couple of few years before and after, in June 1934, wrote an editorial to “Žingsnis” almanac. About this time another Drazdauskas’ article was published in “Priekalas” journal; maybe Vincas Kapsukas showed support to him in such a way. After “Žingsnis” publication Liuda Vaineikyt was recruited to work in the top-secret Comintern radio contact group in Lithuania under Juozas Bulavas command. Without any explanation to colleagues she left her duties in “Trys tulp s” corporation; that was the main reason why communist influence was withdrawn from it. At the same time some materials were collected during verification process regarding negative Valys Drazdauskas attitude towards party discipline and ethics. They were enough “sufficient” to justify his exclusion from LCP. He was disconnected from
20 all contacts within Communist Party in July 1934 without explanation. It was published in communist press only in October. Stasys Žukas was expelled from Art school communist cell because of his close friendship with Drazdauskas. Ironically, he was arrested in November 1934 as the main suspect, who purportedly stood behind “Šluota” edition. Žukas spend three months in jail. In Valys Drazdauskas case irony was sharper. He was jailed for month in February 1935 because of apparent anti-governmental activities; the main evidence of Drazdauskas’ suspiciousness was Kazys Boruta’s novel “Namas nr. 13” found in his room. Drazdauskas and Žukas’ disappearance from Art school communist cell did not disintegrate edition of the “Šluota” journal. Boleslovas Motuza organized process and conspiracy exceptionally skilfully. He had efficient contact with Kaunas intelligentsia group supervisor Aleksandras Šimanas (1906-?) and this smooth collaboration lasted about two years. He was replaced by Giršas Joff (1905-1948) in January 1935. Latter heaped cell with additional propaganda tasks and this disintegrated “Šluota” edition process. Giršas became discontent about Motuza’s effort to create communist cell in one bakery. He disliked Motuza’s personal features such as tendency to dominate, vapour or how he glistened with book-learning erudition. Communist leadership in Kaunas had another opinion about Motuza and he was selected as a candidate in one of the communist high schools in Moscow. Motuza in June 1935 transmitted leadership duty to Vytautas Mackevi ius, crossed SSSR – Latvia border and was arrested by NKVD; passwords were faked. At the same time G. Joff accused him of being an agent to Lithuanian security services. Zigmas Angarietis had suspicion about Joff ’s connection with these services too, but did not reject Motuza’s “candidacy” as well. Boleslovas Motuza was sentenced and spent 12 years in lager. Giršas Joff received invitation to Moscow and ended in the same labour camp. This unexpected turn momentarily ruined Art school communist cell. Communists simply stopped communicate with them. I have stopped building plot lines of this story when it reached summer 1935. All heroes lost taste for political activity (even lost faith in leftist ideas), were forcedly removed from communist ranks or stopped their attempts to be fellow-travellers. Most of them found new ways to engage in fellow-travellers experiences in 1936 but from the perspective of 1935 such possibilities barely existed. Doors were unlocked in the
21 summer of 1935, when 7th Comintern Congress exposed new ways to seduce leftist intelligentsia and LCP leaders slowly began to implement these practices. But this is another story. In historiographical context, the main achievement of this study may be seen as exposition of complexity of interwar intelligentsia’s ways toward leftist ideas and practices. I would like to accentuate a few elements (non-finite) which may have contributed to this research. All heroes of this story were attached to social or political duty. Their creativity directions were intertwined with critical views toward their society. They gropingly looked for alternative visions and tried to find meaning in revolutionary (in communist or socialist versions) movements. That was their uniqueness in the context of Lithuanian cultural life at this time. Some young writers and artists wanted to discipline their rebellion. Therefore, they felt attraction towards hard-and-fast systems. Some chose more relaxed versions. The foundation of these collective engagements was companionship. It emerged outside such factors as social background, material situation, ideological experiences of adolescence and juvenescence, sympathies or antipathies to avant-garde styles. Friendship was forged when they studied in Marijampol gymnasiums, Lithuanian university or Art school, lived in “Žibur lis” dormitory or shared a house and spent time in bohemian atmosphere as well. Those of them who desired to choose fellow-travelling with communist party path did not have common attitude toward this engagement. Everyone had highly individual experience during this process. It is enough to mention the complicated Kostas Korsakas and Valys Drazdauskas stories. Some of the “tre iafrontininkai” efforts to work on behalf of communists twisted with parallel artists and actors efforts. This phenomenon enabled to construct a vision of complex revolutionary efforts in 1931-1933, which is generally overlooked by historians. A few of heroes engaged themselves in creation of non-marxist socialist society. First of all, this is about radical anti-communist Kazys Boruta. Researchers are undertaking to explore this kind of socialism in Lithuanian sole or in emigration. My efforts tended to complicate one-linear vision of leftism processes in interwar period.
22 The big part of this research is about Lithuanian Communist Party’s leadership in Moscow and Kaunas strategies and tactics towards fellow-travellers in 1926-1935. Story ends with the vision of complete fellow-travelling failure in 1935. Zigmas Angarietis emerged in dense cloud of details as a strongman successfully fighting with this phenomenon; his college and adversary Vincas Kapsukas’ positions and action style unfolds as well. Those enthusiasts of revolutionary culture who succeeded to join Communist Party (Valys Drazdauskas and Boleslovas Motuza) prolifically shined among underground professionals with independent thinking and initiatives. Finals of their activities expose mentality of Communist Party leaders and inability or unwillingness to integrate non-standard personalities in strict work routine. Political engagement complexities expose effects of fellow-travelling. It was exclusion from normative literary field, stranglehold of creativity, underground life and personal catastrophes. All the heroes in this narrative had their own pathways to take in public and political fields and this is why I feel that attempt to strain the contexts in order to explain or summarise their stories would be unacceptable. It was most valuable for me to be able to reconstruct biographies of my heroes taking into the careful consideration their choices and other human factors. I am neither able to propose wider generalisation nor original going left model. The collective biography of my chosen heroes at this stage and with the results given by my research cannot be seen as a reflection of full-scale phenomenon and is best seen as an alternative to well-established narratives. And finally, this is a revisionist attempt which should be treated as an open-ended invite for discussion.
23 Revoliucin s kult ros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935 m.)
„Tre io fronto“ (1930–1931 m.) puslapius persmelk s kairuoliškumas dar amžinink akyse pavert j išskirtiniu bei kontroversišku lietuvi kult ros reiškiniu. Išskirtinumo aura tapo ryškesn d l to, jog, pra jus dešimtme iui po tre iafrontinink blykstel jimo literat rin je panoramoje, okupacin valdžia kai kuriems iš j patik jo literat rinio gyvenimo formavimo ir kontrol s vaidmenis. D l to „Tre ias frontas“ ar asmenin tre iafrontinink k ryba susilauk daugyb s vertinan i ar analizuojan i ištarmi , bet jos neišsemia galim tyrim perspektyv . Iki šiol tyrin toj nepanaudotos archyvin s medžiagos gausa leido papildyti „Tre io fronto“ ir tre iafrontinink istorijas naujais faktais, vesti nauj personaž , išpl sti kontekstus bei si lyti naujus j veiklos vertinimus. Disertacinio tyrimo ašis yra tre iafrontinink grup s veikla, bet jo pl timasis temos pakraš ius ir nauj heroj vedimas leido konstruoti pla i k rybin s akcijos vizij , kuriai „Tre io fronto“ r mai tapo per siauri ir praš si platesnio vardijimo. Kita vertus, šiame tyrime atskleidžiamas tre iafrontinink s ly io su kairiosiomis id jomis ir toms id joms atstovaujan iais žmon mis sud tingumas, kuris iki šiol istoriografijoje nebuvo pl totas. Taigi tyrimo tikslas yra išanalizuoti tre iafrontinink ir su jais susijusi meninink bei teatral kair jimo pavidalus, kompleksin revoliucin s k rybos akcij ir nuo jos neatsiejam s lyt su kairiosiomis politin mis j gomis 1924–1935 m. Šie trys segmentai neatsiejamai susipyn ir traktuotini kaip visuma. Išskirtini šie uždaviniai: - tre iafrontinink bei meninink biografijas rekonstruoti lyginamojoje perspektyvoje ir atskleisti j bendravimo tinklo pavidal . - Rekonstruoti nemarksistinio socializmo (socialist -revoliucionieri - maksimalist ) šalinink literat veiklos pavidalus 1924–1935 m. - Atskleidžiant konkre i asmen naš , išanalizuoti tre iafrontinink visuomenini id j , išreikšt „Tre io fronto“ puslapiuose ir kitoje spaudoje, raid . - Rekonstruoti kompleksin revoliucini rašytoj , meninink ir teatral veikl 1931–1935 m. - Rekonstruoti viena kitai prieštaringas Lietuvos kompartijos vadov Vinco Kapsuko ir Zigmo Angarie io pozicijas pakeleivi atžvilgiu 1926–1935 m.
24 - Rekonstruoti žemesnio rango kompartijos vadov poži r pakeleivius ir s ly io su jais atvejus. Pagrindiniai šaltiniai yra: - publikuoti ir nepublikuoti autobiografiniai tekstai (atsiminimai, autobiografijos, laiškai, dienoraš iai), kuri original dauguma saugoma Lietuvi kalbos ir literat ros instituto archyve. Taip pat šaltiniais tapo kai kurie literat riniai k riniai. - Aptariamo laikotarpio visuomenin ir kult rin periodika. - Lietuvos komunist partijos (LKP) dokumentacijos masyvas, šiuo metu saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo Komunist partijos dokument skyriuje. Šioje dokumentacijoje atsiskleidžia kiekvieno to meto Lietuvos kairiojo inteligento ar žymesnio komunisto personalijos, matomos per kompartijos interes prizm . - Valstyb s saugumo departamento vestos steb jimo bylos, saugomos Lietuvos centriniame valstybiniame archyve. Tre iafrontinink kaip grup s ar atskir jos nari k rybos tyrimai prasid jo 1970- j pradžioje. Tai buvo literat rolog domenas. Iš j išskirtini Vytautas Kubilius, jo žmona Janina Ž kait , Leonas Gudaitis, Dalia Striogait ir Bronius Vaškelis. Menotyrininkai šiek tiek raš apie komunist partijos užsakymus vykdžiusi meninink grup , kuri asmeniniais ryšiais buvo susijusi su kai kuriais tre iafrontininkais. Teatrologai iki šiol n ra pasteb j poros teatral prokomunistinio veikimo epizod . Istorikai sovietme iu negal jo laisvai tirti tre iafrontinink ir komunist partijos s ly io. Tik prieš kelet met pasirod Mindaugo Tamošai io studijos šia tema, su kuri išvadomis bei išankstin mis nuostatomis šiame tyrime imuosi polemizuoti. Tuo tarpu nemarksistinio socializmo tradicijos, kuriai priklaus keletas mano tyrimo heroj , tyrimai iki šiol Lietuvoje tik prad ti, j t ra užuomazgos. Revoliucin s kult ros eksperimento dalyviai laik si prieš I pasaulin kar Vokietijoje užsimezgusios kult ros k r j aktyvizmo id jos, kurios esm buvo sitikinimas, jog visos meno šakos gali prisid ti prie s mon s, o drauge ir prie visuomen s, kaitos. Tokie eksperimentai tuoj po karo plykstel jo tose šalyse, kurios tur jo avangardistin s kult ros tradicijas. Ypa jie buvo stipr s Rusijoje, remiami valdžios. Lietuvoje keturv jinink propaguotas ekspresionizmas ir futurizmas nebuvo nukreiptas revoliucin visuomen s transformacij . Apie 1925 m. keturv jinink kompanij priimti Kazys Boruta (1905–1965) ir Antanas Venclova (1906–1971) buvo pirmieji, prabil apie aktyvistinio avangardizmo poreik ir prad j puosel ti tokio
25 jud jimo, turin io atsidurti lietuviško modernizmo priešakyje, id j . Tre iafrontinink ir meninink akcija rašytina platesn kontekst – kaip tik apie 1925 m. Europoje prasid jo antroji j bendraamži meninink visuomeninio užsiangažavimo banga; pirmoji nusl go dalyviams neapsikentus su kompartij diktato praktika ar nusivylus darbininkijos geb jimu priimti j labui kuriam men . Link šio užsiangažavimo K. Boruta ir A. Venclova jo skirtingais keliais. Boruta 1924 m. saus , bebaigdamas Marijampol s mokytoj seminarij , patyr atsivertim socializm ir pasirinko išpažinti nemarksistinio socializmo krypt , kuri propagavo jaunimo draugija „Aušrin “. Ši draugij veik lietuvi eserai. Jis prad jo rašyti šios draugijos organ „Aušrin “ ir greitai tapo žurnalo redaktoriumi. sitrauk s kairi j visuomenin veikl , Kazys Boruta iš karto susid r su krikš ioni demokrat valdžios neprielankumu kairiosioms id joms. Jis vos baig Marijampol s mokytoj seminarij , o stoj s Lietuvos universitet ir toliau dalyvaudamas aušrinink veikloje tur jo reikal su represin mis strukt romis. Lemtingas l žis vyko 1925 m. lapkrit , kuomet K. Boruta už dalyvavim riauš se universitete buvo laikinai iš jo pašalintas ir su bendramin i kompanija kalintas m nesiui. Iš j s iš kal jimo išgyveno nervin kriz (kurios v liau dažnai kartosis), nepanoro gr žti universitet ir 1926 m. saus išvyko studijuoti Vienos universitet . Ten b damas prisijung prie 1926 m. pavasar susik rusios lietuvi eser erezijos – socialist -revoliucionieri -maksimalist s jungos. 1926 m. gruodžio perversmas pavert Kaz Borut vienu pagrindini šios s jungos veik j – jis apsiskelb maksimalist Užsienio sekretoriato Delegat ra ir užvert Europos socialist spaud protestais. Tikriausiai Lietuvos saugumas negal jo nustatyti protest autoryst s, nes 1927 m. vasar K. Boruta laisvai gr žo Lietuv ir, neužmesdamas pogrindin s veiklos, prad jo r pintis neseniai sukurtos šeimos reikalais. Visgi po 1927 m. rugs jo pu o jis atsitiktinai buvo areštuotas ir paleistas išvažiavo Ryg , o ten tuoj pat tapo Lietuvos saugumui žinomu aktyviu politiniu emigrantu. Tuomet pasirod s Borutos eil raš i rinkinys Kryži Lietuva ir satyrin apysaka Namas nr. 13 Lietuvoje buvo uždrausti. 1928 m. ruden Kazys Boruta išvažiavo Vien , o 1930 m. pavasar – Berlyn . Gyvenam sias vietas keisti j st m nervini krizi protr kiai. Antanas Venclova veng visuomenini užsiangažavim ir stoj s Lietuvos universitet palaipsniui sitrauk bohemišk gyvenim , kuris buvo svetimas Borutai. Abu draugus visgi siejo tik jimas visuomen transformuojan ia meno galia bei žav jimasis rusišku ir vokišku avangardizmu. Progai pasitaikius jie abu puldavo
26 projektuoti ir steigti „jaun j “ literat grupi , leidykl ir almanach . D l Borutos emigracijos šios pastangos nedav ap iuopiam rezultat . Vytauto Montvilos (1902–1941) bi iulyst su Boruta ir Venclova užsimezg Marijampol je. Ilgai svyrav s, jis prisijung prie aušrinink gret , buvo represuotas ir 1925 m. ruden tur jo persikelti iš Marijampol s liberalesn K daini mokytoj seminarij , o ten suart jo su komjaunuoliais ir komunistais. Pastarieji aušrininkus ži r jo kaip pavojingus konkurentus, tad steng si juos perverbuoti savo gretas ir užsimaskav skverb si j kuop vadovybes tam, kad dezorganizuot j veikl . Montvila, 1926 m. sugr ž s baigti moksl Marijampol , Lauryno Kapo iaus (1906–?) veikiamas tapo tipišku „dvigubu agentu“ – b damas komjaunuolis dalyvavo aušrinink veikloje, nors abejojo tokios komunist taktikos etiškumu. Beje, gimnazijoje bei universitete Boruta ir Venclova taip pat tur jo s lyt su bendramoksliais komunistais Vytautu Viedrinai iu (1904–1937) ir Pijumi Glovacku (1902–1941), bet šie nepadar jiems jokios id jin s takos. Poperversmin m represijom išderinus Marijampol s komjaunimo veikl , Montvila pasinaudojo proga nuo jo nutolti. 1928–1929 mokslo metus jis praleido Lietuvos universitete, kur susibi iuliavo su maksimalist veikiamu Kaziu Jakub nu (1908–1950). Juos sujung imperatyvas kurti darbo liaudžiai bei opozicija bohemiškumui ir avangardizmui. Kompleksin s revoliucin s kult ros akcijos pamatas buvo bi iuli ir draug kompanijos susiformavimas 1926–1929 metais. Kauno „Žibur lio“ bendrabutyje 1926 m. ruden sik r s Petras Cvirka (1909–1947) prad jo studijuoti Meno mokykloje ir susibi iuliavo su A. Venclova; n ra patikim p dsak , jog tuo metu jis b t tur j s ryškesnes visuomenines ar politines paži ras. 1927 m. ruden Kauno universitete studijuoti prad jo buv s aušrininkas ir tuo metu komjaunuolis Bronys Raila (1909– 1997); d l veržimosi vadovaujamuosius postus buvo pašalintas iš komjaunimo. Simpatijos avangardizmo stilistikai bei polinkis bohemišk gyvensen suartino j su Antanu Venclova. Tuo pa iu metu „Žibur lyje“ apsigyveno Šauli s jungos narys patriotini užsiangažavim nestokoj s Jonas Šimkus (1906–1965) – jis stojo vakarin suaugusi j gimnazij . Staiga užklupusi skurdo patirtis galutinai ištryn jau anks iau prad jusias irti paži ras. Pažintis su Venclova takojo poetinio stiliaus kait . Šimkus prad jo susirašin ti su 1927 m. pabaigoje savo k rybin „savitum “ atradusiu Kostu Korsaku (1909–1986), kuris tuo metu mok si Šiauli gimnazijoje ir atsid r komjaunimo gretose. J korespondencija išsipl tojo nuo 1928 m. vasaros, kuomet
27 Korsakas pateko kal jim , ir buvo vienintelis ryšio kanalas, atved s Korsak b sim tre iafrontinink kompanij . 1929 m. pabaigoje „Tre io fronto“ steig j branduol sudar Antanas Venclova ir Bronys Raila (gyveno kartu), Jonas Šimkus ir Petras Cvirka (gyveno viename kambaryje „Žibur lyje“), Kazys Boruta (emigracijoje) ir Kostas Korsakas (kal jime). Ši kompanija, Korsakui pasi lius, susivok esanti branduolys, arba kolektyvas, kur supo bendradarbi status turintys k r jai. Iš j svarbiausias buvo Pranas Mork nas (1900– 1941), gyven s už keleto nam nuo Railos ir Venclovos. Kolektyvo nari ar bendradarbi k rybos tinkamumas žurnalui b davo aptariamas kolektyviai, laiškais atsiklausiant Borutos ir Korsako nuomoni . Kolektyvistai nelabai s kmingai steng si diegti nebendradarbiavimo ne tik dešiniojoje, bet ir bulvarin je spaudoje norm . Kolektyvas buvo atviras naujiems nariams. 1930 m. ruden jo gretas siliejo marksizmo simpatikas Valys Drazdauskas (1906–1981), o 1931 m. pavasar – egzistencialistin l ž išgyvenanti Salom ja N ris (1904–1945). Jos debiut vis skandalingesniame ir vis labiau visuomeniškai radikal jan iame „Tre iame fronte“ kolektyvistai vertino kaip sm g „buržuazinei“ literat rai ir priemon dar labiau padidinti savo populiarum . Bendradarbi nebuvo daug ir j k ryba užimdavo ne daugiau kaip 4–5 % vietos kiekviename žurnalo numeryje. Kazys Boruta nes kmingai steng si pritraukti Vytaut Montvil ir Kaz Jakub n , kurie nuo 1929 m. pavasario s d jo kal jime. Venclova ir Raila, matyt, nepamiršo 1929 m. pradžioje j išleisto „Raketos“ almanacho puslapiuose nuskamb jusios bohemišk poet kritikos ir neišgirdo šio si lymo. „Tre ias frontas“ 1930 m. id jiškai buvo veikiamas kalin io Kosto Korsako ir politinio emigranto Kazio Borutos. Pirmuose numeriuose tre iafrontininkai skelb si „bernais“ – k r jais, o savo k ryb jie skyr kitiems „bernams“ – visuomeniškam kaimo jaunimui, visiems darbininkams ir visuomeniškiems inteligentams. „Berno“ metafora, kuri savo k ryboje Kazys Boruta vartojo nuo 1926 m., prigijo Bronio Railos bei Jono Šimkaus eil raš iuose. Skirtumas tas, jog borutiško „berno“ ateities idealai skleid si kaimo ir gamtos erdv je, o Railos bei Šimkaus „bernas“ yra bohemiškas miesto maištininkas, ateit mat s industrializuotoje Lietuvoje. Borutos poetines vizijas gal jo veikti eseriškos utopijos, kuriose ateities visuomen funkcionuoja kaimišk komun pavidalais. Kostas Korsakas atidav duokl Kauno tre iafrontininkams ir žurnalo puslapiuose teoriškai analizavo „berniškumo ideologij “, nors pats jai nepritar .
28 Jis buvo marksizmo šalininkas ir reikalavo iš id jos broli , jog j k ryba atitikt „sveik “ darbininkijos skon ir b t konkreti, aiški, net susiliejusi su publicistika. Jis tik jo, jog tre iafrontinink k ryba, nesvarbu, k jie patys galvot , objektyviai išreiškia proletariato, o ne „bern “ interesus. Kauno tre iafrontininkai pri m Korsako vizij 1930–1931 m. sand roje, kuomet prie j prisijung Valys Drazdauskas. Jis siek konkretizuoti tre iafrontinink veikl proletariato labui. Drazdausko veikiamame tre iafrontinink kolektyve subrendo mintis tapti komunist partijos pakeleiviais. Kostas Korsakas, 1930 m. ruden iš j s laisv ir metus gyven s gimtin je, pritar tokiai evoliucijai ir teoriškai j grind „Kult ros“ puslapiuose. Jis pats suvok , jog asmeniškai negal s pakeleiviauti – s d damas kal jime 1928–1929 m. pasidav komunist vilion ms rašyti tik j spaud ir jokiu pavidalu nebendradarbiauti „buržuazin je“ spaudoje, bet galiausiai neapsikent su tokiu k rybin s veiklos susiaurinimu ir buvo pašalintas iš komjaunimo. Vienas iš pakeleiviavimo element buvo ap iuopiama veikla, nukreipta darbininkij ir jos labui. Ši veikla projektuota kaip kompleksin men akcija. Dar 1926– 1927 m. Antanas Venclova ir Petras Cvirka užmezg ryšius su Meno mokyklos studentais ir nuo tada kai kurie iš j fig ravo Venclovos ir Borutos k rybini akcij projektuose. Universitete užsimezg ryšiai tarp „Tre io fronto“ literat ir Balio Sruogos teatro seminaro dalyvi . 1931 m. geguž tre iafrontininkai susitar su darbininkiško sporto klubo „Viltis“ vadovu Juozu Mozeliu (1904-1943?), jog rašytojai, menininkai ir teatralai prad s jame pl toti kult rin veikl . 1931 m. ruden klube imtasi kompleksin s akcijos: Petras Cvirka ir Bronys Raila ugd jos nari literat rinius g džius, Valys Drazdauskas leido sienlaikrašt , Pranas Mork nas k r bibliotek , teatralai Juozas Grybauskas (1903–1964) ir Romualdas Juknevi ius (1906–1963) steig teatro trup , o dailininkai Stepas Žukas (1904–1946) ir Petras Tarabilda (1905–1977) apipavidalindavo klubo menin raišk . Klube m jaustis komunist taka, o Kauno kompartijos vadovai šiuos aktyvistus trauk spal vykstan i rinkim kampanij Ligoni kasas – rašytojai ir grafikai k r atsišaukimus ir plakatus, o teatro trup k r ir vaidino darbinink m gstamas dažnutes. Tuo metu Kaune sik r s Kostas Korsakas liko skeptiškas – kal jime praleid s daug laiko su darbininkais, jis netik jo, jog šie aktyvistai gali taip suproletar ti, kad tapt savi tarp darbinink . Siekdami labiau integruotis Soviet S jungoje kuriam proletarin kult r , rašytojai steng si tapti Tarptautinio revoliucini rašytoj susivienijimo, teatralai –
29 Tarptautinio revoliucini teatr susivienijimo, o dailininkai – Tarptautinio revoliucini dailinink biuro nariais. Šios pastangos klost si skirtingai: dailininkams nepavyko užmegzti kontakto, teatralai ryšius užmezg ir gaudavo prašomos literat ros bei propagandin s medžiagos, rašytojai atsid r ant pri mimo slenks io, bet, Lietuvos kompartijos vadovybei sikišus, nariais netapo. Lietuvos kompartijos s ly io su galimais pakeleiviais istorij pradedu nuo 1926 m., kuomet Vincas Mickevi ius-Kapsukas (1880–1935) ir Zigmas Aleksa- Angarietis (1882–1940) užblokavo Butk Juz s (1893–1947) bendradarbiavim JAV lietuvi komunist spaudoje. Iš pradži kompartijos literatai nemat tre iafrontinink kaip kairiosios pakraipos grup s. Su pirmuoju „Tre io fronto“ numeriu „susidorojo“ marijampolie ius tre iafrontininkus gerai pažinoj s Bonavent ra Pauliukevi ius (1896– 1938) ir komunist spaudoje sivyravo tyla. Nuolatin d mes j kritikai atkreip tik 1931 m. pavasar , kai žurnalo puslapiuose vis labiau prad jo skamb ti marksistin s gaidos. J atsargum tre iafrontinink atžvilgiu kurst Kostas Korsakas, kuris nuo tada komunist akyse tapo renegatu, taip pat bekompromisis komunist priešininkas Kazys Boruta. Esminis komunist partij ir Tarptautinio revoliucini rašytoj susivienijimo reikalavimas pakeleiviams buvo visiškai pasitraukti iš legalios literat ros lauko ir rašyti tik komunist spaud . Beje, tai buvo b dinga ir kitoms sektantiškoms kairiosioms grup ms – kai kurie maksimalistai to paties reikalavo iš Kazio Borutos ir piktinosi d l jo rašini „Tre i front “. Tre iafrontininkai 1931 m. pavasar apsisprend priimti bendradarbiavimo su komunistais s lygas; nujausdamas š pokyt , iš kolektyvo tyliai prasitrauk Kazys Boruta. Vasar kolektyvas steng si apsišviesti marksizmo temomis ir daugiausia skait Georgij Plechanov ; v liau pasirod , jog pasirinko besiformuojan iai stalinistinei ortodoksijai netinkam autoritet . Tuo pa iu metu Salom ja N ris užmezg ryšius su vienu iš LKP vadov Kaune Kazimieru Sprindžiu (1903–?); po pastarojo rekomendacijos Angarietis trumpam susvyravo ir leido poetei spausdintis komunist spaudoje. 1931 m. ruden vykdytas „apsivalymas“ nuo šiam žingsniui netinkam kolektyvo nari – pasitrauk Kostas Korsakas ir Jonas Šimkus (kuris nepanoro mesti darbo „buržuazin je“ spaudoje). Tuo metu tre iafrontininkai tikriausiai pasipraš Tarptautinio revoliucini rašytoj susivienijimo gretas. Visgi lapkrit cenzoriai užblokavo „Tre io fronto“ leidim , o saugumie iai areštavo „Vilties“ klubo vadovyb ,
30 pat klub uždar . Neradus ap iuopiamesnio nusikaltimo sud ties, V. Drazdauskas, S. Žukas, P. Mork nas ir P. Tarabilda buvo nuteisti trims m nesiams kal jimo. Šiuo momentu Lietuvos kompartijos vadovyb netur jo bendros nuomon s. Dalis vadov Kaune, steb dami tre iafrontinink veikl „Viltyje“, jiems simpatizavo ir dalijosi š palankum su Vincu Kapsuku. Šis kuravo 1931 m. prad jus eiti „Priekalo“ žurnal , kuriame imtasi tre iafrontinink „aukl jimo“ akcijos. Tuomet žurnalas nepasiek suinteresuot j , o kai pasiek , šie vargiai buvo paj g s suprasti pasl pt triuškinan ios kritikos prasm . Savo ruožtu Zigmas Angarietis niekada tre iafrontininkais ir apskritai inteligentais nepasitik jo ir ieškojo menkiausi j nepatikimumo požymi . LKP vadov oficialiai paviešinta strategija buvo nepriimti viso tre iafrontinink kolektyvo – suskaldyti j ir atrinkti tinkamiausius. Pagrindiniais kandidatais tapo Salom ja N ris ir nuo pat pradži Angarie io nem gstamas Valys Drazdauskas. Pastarasis, apeinant standartin patikrinimo proced r , vienintelis iš tre iafrontinink 1931 m. ruden tapo komunistu. Iš savo gret pašalin „netinkamus“ narius tre iafrontininkai netur jo nei laiko, nei nuovokos k daryti toliau. Maskvoje buvo tikimasi, jog jie spaudoje atsiribos nuo savo „buržuazin s“ praeities, t.y. prieš žengdami komunistin s spaudos puslapius atliks apsivalymo ritual . Vietoj to jie po protestais d l „Tre io fronto“ sustabdymo 1931 m. lapkrit leido pasirašin ti pašalintiesiems iš kolektyvo. Komunist vadovams tai buvo ženklas, jog tre iafrontinink naujojo s moningumo lygis yra per žemas priklausyti tarptautin ms proletarini rašytoj strukt roms. Zigmo Angarie io sekretorius ir Jono Šimkaus paauglyst s draugas Aleksandras Guzevi ius (1908–1981) 1931 m. ruden m si asmenin s iniciatyvos jiems pad ti. Jis suk r plan , kaip priimti vis tre iafrontinink kolektyv Tarptautin revoliucini rašytoj susivienijim , bei m gino užtikrinti jiems pragyvenim iš JAV komunist lietuvi l š . A. Guzevi ius, slaptai pasi stas Lietuv , 1931 m. gruod susitikin jo su tre iafrontininkais ir tar si su jais d l naryst s susivienijime detali . Beje, Juozas Grybauskas tuo metu buvo išvažiav s Maskv , kur s kmingai užmezg bendradarbiavim su Tarptautiniu revoliucini teatr susivienijimu. Kuomet žinios apie buvusio sekretoriaus veiksmus pasiek Zigm Angariet , šis tuoj pat panaudojo savo gali ir privert Tarptautinio revoliucini rašytoj susivienijimo vadovyb atsisakyti id jos priimti savo gretas tre iafrontininkus. Iškart pasirod oficialus susivienijimo raštas, kuriame skelbiama, jog tre iafrontininkai, kaip grup , neatitinka proletarini
31 rašytoj statuso. Tokio paties turinio, bet autoritetingesn s Kominterno Politin s komisijos ištarm pasirod tik 1932 m. geguž . Guzevi ius, nauj 1932 met išvakar se atsid r s kal jime, daugiau nei pusmet atsisakin jo priimti Angarie io spaudim „atgailauti“ d l savo veiksm ir sutiko š ritual atlikti tik tuomet, kai paaišk jo, jog tre iafrontinink grup galutinai suiro. Tuo tarpu 1932 m. kovo m n., kuomet iš kal jimo iš jo Valys Drazdauskas ir Stepas Žukas, vyko vienas (ar pora) revoliucin s kult ros šalinink grup s susirinkimas. Jame (ar juose) buv s bendramin i kolektyvas galutinai suskilo. K rybos ir asmenin s laisv s pakeleiviavimo vardan nepanoro aukoti Antanas Venclova, Jonas Šimkus, Kostas Korsakas ir Bronys Raila. Kai kurie išlaik simpatijas kairiajai id jai. Pvz., Venclova v liau bendradarbiavo Borutos k rybiniame projekte, o Korsakas pl tojo „Kult ros“ puslapiuose marksistin kritik ir savo iniciatyva užsi m SSSR pasiekim propaganda. Visgi 1932 m. spaudoje jis aštriai užsipuol Lietuvos kompartijos (bet ne Kominterno) politik pakeleivi atžvilgiu. Bronys Raila priešingai – 1932 m. vasar pasireišk kaip tautininkiškos dvasios publicistas ir trumpam net sidarbino spaudos referentu saugume. Tokios radikalios ideal „išdavyst s“ jam buv bendramin iai niekada neatleido. Valys Drazdauskas, Salom ja N ris, Stepas Žukas ir Juozas Grybauskas apsisprend toliau pl toti revoliucin kult r . N ris pagal griežt pakeleiviavimo interpretacij netiko ši kompanij , nes prisidengusi slapyvardžiu katalikiškoje leidykloje dirbo roman vert ja; visgi jos literat rin pozicija ir galb t asmeninis patrauklumas l m , jog Drazdauskas to nepais . Prie j pusme iui prisijung Cvirkos bi iulis Pulgis Andriušis (1907–1970), o 1932 m. biržel – daugiau nei pusmet Paryžiuje studijav s Petras Cvirka. Ši grup planavo atgaivinti žurnalo, turin io vadintis „Išvakar s“, leidim , bet d l l š stokos sumanymas žlugo. Šioje grupel je Valio Drazdausko lyderiavimas nebuvo kvestionuojamas; jau vien tod l, kad jis vienintelis buvo komunistas. Grupel niekada ne siformino kaip komunist kuopa, bet Kauno komunist vadovyb ja pasitik jo ir leido veikti autonomiškai. Angarietis v liau toki jos laikysen vadins „supuvusiu liberalizmu“. Darbininkiško teatro k r jai Romualdas Juknevi ius ir Juozas Grybauskas repetavo su buvusios „Vilties“ trup s nariais. Ši trup 1932 m. biržel buvo legalizuota kaip „M s scenos“ draugija. Grafikai Stepas Žukas ir Petras Tarabilda su prisijungusiu Petru Vaivada (1906–1989) steig „Linijos“ draugij . V. Drazdausko grup 1932 m.
32 rudeniop pareng ir išspausdino „M s scenai“ revoliucini dain rinkin . Jis pats 1932 m. kovo m n. prad jo vadovauti student komunist biurui, jungusiam kelet nedideli kuopeli Vytauto Didžiojo universitete. Biuro politika reišk si per student marksist draugij „Aurora“, turin i apie 60 nari . D l neaiški priežas i Drazdausko grupel baland pareng provokatyv draugijos stend , d l kurio „Aurora“ buvo uždaryta. Zigmas Angarietis tai kvalifikavo kaip biuro vadovo provokacij , o studentai komunistai – kaip nusisekusi prog pailiustruoti universiteto vadovyb s reakcingum . Kauno komunist vadovyb s akyse Valio Drazdausko autoritetas tuomet išaugo d l s kmingos veiklos darbinink tarpe. Be to, Vincas Kapsukas jam leido anonimiškai debiutuoti „Priekalo“ puslapiuose. Savo ruožtu Drazdauskas „Priekalo“ redakcijai s kmingai rekomendavo N ries poezij . Šie debiutai aiškintini tuo, jog Angarietis netur jo takos „Priekalo“ leidybai. Tuo pat metu atgijo asmenin s Kazio Borutos iniciatyvos. 1931 m. liep jis gr žo Kaun , legalizavosi ir steng si pragyventi iš vertim . Tuo metu jis jau buvo atsišliej s nuo „Tre io fronto“ ir prad jo svajoti apie savo žurnal . Kaip pagrindinius bendradarbius jis mat Antan Venclov , Vytaut Montvil , kuris po malon s prašymo 1931 m. saus iš jo iš kal jimo, bei Kaz Jakub n , kuris buvo amnestuotas 1931 m. gruod . Montvila apsigyveno „Žibur lio“ bendrabutyje, o Jakub nas – pas Borutas. Jis tuoj pat met si kurti ginkluot maksimalist kuopeli ir prad jo leisti „Jaun j maksimalist “, turint maksimalist gretas vilioti jaunim . Borutos taip pat priglaud sergant maksimalist ideolog Vlad Karos (1896–1933), tad j nuomojamas namas tapo atgyjan i maksimalist veiklos centru. Pats Kazys Boruta steng si savo k rybini sumanym nesuplakti su pogrindine politine veikla, bet saugumas ir galb t ir patys maksimalistai 1932 m. lapkrit pasirodžius jo redaguot almanach „Darbas“ mat kaip propagandin s veiklos element . D l to antras leidinio numeris 1933 m. pradžioje buvo sustabdytas. Po s kmingo starto Valio Drazdausko grup s veikla po 1932 m. vasaros atostog skleid si prieštaringoje atmosferoje. „M s scenos“ ir „Linijos“ steigimas atv r komunistams perspektyv legaliomis priemon mis skverbtis teatro ir dail s sferas. Siekiant iš aukš iau kontroliuoti ir skatinti komunist takos pl tr šiose naujose teritorijose V. Drazdausko iniciatyva buvo sudarytas Revoliucin s kult ros avangardo biuras Lietuvoj. Matyt, ši iniciatyva tur jo Kauno komunist vadovyb s pritarim , bet Zigmas Angarietis tuoj pat uždraud jos taip ir neprad t veikl . Ryšk jan ios
33 Drazdausko ambicijos vystyti vos ne asmenišk inteligentijos verbavimo akcij jam atrod pavojingos. Drazdauskas tuo metu jau nestudijavo universitete, bet vis tiek priklaus vienai iš komunist kuopeli jame ir buvo dažnas sve ias universiteto koridoriuose. Jis buvo vienas pagrindini pogrindinio universiteto komunist žurnalo „Aurora“, kurio pirmas numeris pasirod 1932 m. gruod , k r j . Tuo pat metu kompratijos vadovyb Maskvoje nurod likviduoti jo vadovaujam student komunist biur , nes universitete sumaž jo komunist ir kuopeles apjungianti strukt ra tapo nereikalinga. Tai sutapo su Angarie io l kes iais apriboti Valio Drazdausko tak tarp komunist student . 1932 m. rugs j Kauno literat pasaul sukr t Petro Cvirkos plagiato skandalas, met s šeš l ant vis buvusi tre iafrontinink etin s laikysenos. Viena Cvirkos apysaka, kuri jis nuplagijavo nuo Konrado Berkovici, rugpi io pabaigoje (tiesa, pasl pta po pseudinimu) buvo išspausdinta tautinink ofiziozo „Lietuvos aido“ puslapiuose; mažame Kauno literat pasaul lyje plagiatoriaus tapatyb greitai buvo išaiškinta. Komunist vadovyb Kaune Cvirkai simpatizavo ir leido pasinaudoti savo ryšio kanalais – Cvirka, priži rimas Drazdausko, spal paraš atgailos laišk Lietuvos kompartijos vadovybei ir nusiunt „Priekalo“ redakcij tris „proletarinius“ eil raš ius. Tuo pa iu Drazdauskas išsiunt slapyvardžiu pasirašyt užtarimo laišk ir vien Salom jos N ries eil rašt . Cvirkos eil raštis pasirod ir pirmajame „Auroros“ numeryje. Valys Drazdauskas su savo bi iulio „apvalymo“ akcija apsiskai iavo – Zigmas Angarietis lapkrit paraš straipsn , kuriame atskleid N ries ir Cvirkos m ginim šlietis prie kompartijos, ir nusiunt j komunistinio žurnalo „Balsas“ redakcij Berlyne. Jis buvo pagrindinis šio leidinio redaktorius, bet Berlyne j taip pat redagavo ankstesnis „Auroros“ ir student komunist biuro vadovas Juozas Bulavas (1909–1995). Jis priklaus tam Kauno komunist sparnui, kuris kreivai ži r jo Angarie io pozicij inteligentijos atžvilgiu. Ši publikacija gr s sužlugdyti Drazdausko b relio veikl , tad Bulavas paraš protest Maskv bei persiunt Angarie io straipsn Kaun ; ia tekstas greitai pateko Drazdausko ir Cvirkos rankas. Tenykš iai komunist vadovai man , jog P. Cvirka turi teis gintis, ir 1933 m. saus slaptais kanalais v l Maskv nukeliavo Cvirkos laiškas, o š palyd jo aštrus Drazdausko straipsnis, nukreiptas prieš Angarie io pozicij . Maskvoje pasirodžius Petro Cvirkos laiškui, net Kapsukas pritar , jog šie laiškai yra skandalas, atskleidžiantis kompartijos vadov Kaune „supuvus liberalizm “. Zigmas Angarietis pareikalavo iš Lietuvos komunist ,
34 jog šie nutraukt bet kokius ryšius su Cvirka ir priži r t , kad šis b t pašalintas iš vis kairi j draugij , kurios yra kompartijos takos zonoje. LKP Politinio biuro pos dyje 1933 m. vasar Angarietis pareikalavo pašalinti iš kompartijos ir Drazdausk . Kapsukas pritar Angarie iui d l Cvirkos demaskavimo, bet vetavo si lym šalinti Drazdausk . Jis taip pat buvo prieš Salom jos N ries, kaip komunist spaudos bendradarb s, išviešinim . Angarie iui teko nusileisti ir kovo m n. „Balse“ kaip provokatorius buvo vardytas tik Petras Cvirka. Šioje istorijoje komunist vadovai Kaune nepritar Angarie io laikysenai net d l Cvirkos ir ne siklaus dažnus jo persp jimus spaudoje b ti budriems susid rus su tokiomis „bohemos prostitut mis“. Iš Drazdausko buvo pareikalauta nutraukti ryšius su Cvirka, bet šis tai padaryti atsisak ir sprendimas n kiek nepaveik jo pad ties. Dar daugiau – 1933 m. pavasar Petras Cvirka platino komunist spaud Vilkijos apylink se, kur kuriam laikui apsigyveno stengdamasis pab gti nuo apkalb . Tuo tarpu Valio Drazdausko iniciatyvumas dav nauj rezultat . 1932 m. pabaigoje Meno mokykloje susiformavo b relis, susidedantis iš Boleslovo Motuzos (1910–1991), Broniaus Žekonio (1911–1944), Vytauto Mackevi iaus (1911–1991) ir Vaclovo Kosciuškos (1911–1984). Kaip slapta komunist kuopel jis siformino kartu su Stepu Žuku ir Valiu Drazdausku. Kuopel s vadovu iš pradži tapo Mackevi ius, bet v liau j pakeit Motuza. Drazdauskas ir Žukas nuomojo vien nam ir kuopel s susib rimai kur laik vykdavo ten. Jaunieji entuziastai tuoj pat pagal užsakymus prad jo piešti plakatus, lozungus bei portretus. Drazdauskas tapo kuopel s ryšininku su vadovaujan iomis kompratijos strukt romis. Šalia buvo kita prieži ros linija – Kauno miesto komunist vadovyb paskirdavo žmog , priži rint vis miesto inteligent kuopeli veikl . Šiais prievaizdais tapo Vinickis Jankelis (1904–1981), o nuo 1933 m. pavasario -Aleksandras Šimanas (1906-?). 1933 m. pradžioje „M s scena“ išaugo iki 80 nari , o vasar kartu su „Linija“ sureng pirm ir paskutin pasirodym daugiausia žyd darbinink auditorijai. D l to, jog šio vakaro metu buvo pasity iota iš popiežiaus, abi draugijos kovo m n. buvo uždraustos. Zigmas Angarietis tokiu pos kiu tur jo b ti patenkintas. Matyt, Juknevi iaus ir Grybausko vadovaujama darbinink teatro trup planavo legalizuotis kitu vardu, nes 1933 m. pavasar dar b ta repeticij . Ji išsivaikš iojo tuomet, kai rugpj t iš Valstyb s teatro iš j keliasdešimt jaun aktori steig Jaun j teatr . Juknevi ius su Grybausku tapo vienais pagrindini jo veik j . Teatras veik kaip
35 meninink komuna – rytais vykdavo pamokos, o vakarais ir nakt jant – repeticijos. Aktoriai prival jo atsisakyti kit darb ir uždarbi , tad Grybauskui bei Juknevi iui neliko nieko kita, kaip „dezertyruoti“ iš veiklos kompartijos labui. Tuo tarpu susik rus Meno mokyklos komunist grupelei, reanimuoti „Linijos“ nebuvo poreikio. Tuo tarpu gestapas Lietuvos saugumui pardav Karaliau iuje kaupt maksimalist archyv . 1933 m. balandžio m n. Kazys Boruta su žmona, Kazys Jakub nas ir Vladas Karosa buvo suimti. Formuojamoje byloje Boruta tapo vienu pagrindini kaltinam j , nes paaišk jo tarptautini protest d l 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo autoryst . Be to, jis buvo identifikuotas kaip vienas iš maksimalist organo „Revoliucionierius“ autori . Jo žmona už didel užstat paleista ir nebuvo kaltinama. Tyrimas truko ilgai – tik 1934 m. rugpj t Kazys Boruta nuteistas 4 metams kal jimo; Kazys Jakub nas atsipirko 6 m nesi bausme. Visuomen s nuomon nuo pat bylos pradžios dar spaudim galios strukt roms paleisti rašytojus. Pagrindin išlaisvinimo kli tis buvo atžagarus kalint j elgesys su priži r tojais. Kazys Boruta po antrojo malon s prašymo buvo išlaisvintas 1935 m. biržel . Kal jime jis daug vert ir teig pasveik s nuo „partin s ligos“. Valio Drazdausko grupel s veikla 1933 m. ruden ir žiem palaipsniui nunyko. Petras Cvirka nustojo veržtis pro uždarytas duris ir pasitrauk nuo prokomunistin s veiklos, nors asmenini santyki su komunist pogrindininkais nenutrauk . Jis prad jo rašyti Frank Kruk, o tai reišk apsisprendim sugr žti Lietuvos literat ros lauk . Salom ja N ris 1934 m. pradžioje vert rus emigrant rašytojus, kas liudija prokomunistinio rašytojo apynasrio atmetim . Paskutinis jos eil raštis pogrindin je spaudoje pasirod 1934 m. vasar – „Auroroje“. Valys Drazdauskas 1933 m. vasar ar ruden t s polemik su Zigmu Angarie iu. Jis „Priekalo“ redakcij nusiunt pašaipiai Angarie io laikysen inteligentijos ir konkre iai tre iafrontinink atžvilgiu kritikuojant straipsn . Draudimas prokomunistiniams rašytojams publikuotis buržuazin je spaudoje vertintas kaip paralyžiuoj s kairi j rašytoj k rybin veikl . Nat ralu, jog jis nebuvo išspausdintas, bet taip pat nebuvo perduotas Angarie iui. 1933 m. gruodyje Meno mokyklos kuopel prad jo ruošti periodin satyrin leidin „Šluota“. Drazdauskas tapo id jiniu jos priži r toju, t. y. redaktoriumi. Pirmas numeris pasirod Vasario 16-os išvakar se. Tuo pa iu metu, kilus tarim , jog tarp VDU student komunist yra saugumo agentas, jo kuopel s buvo paleistos, o vis nari patikimumas prad tas tirti. Zigmas Angarietis pasinaudojo šia proga ir spustel jo sau
36 asmeniškai ištikimus komunist vadovyb s Kaune žmones, kad Drazdausko veikla b t ištirta detaliau. Drazdauskas nesiskait su veiklos suspendavimo b sena ir toliau veik Meno mokyklos kuopel je. Ši kaip tik per m mokyklos korporacijos „Trys tulp s“ valdyb savo rankas ir po korporacijos priedanga prad jo rengti vienkartin brang menin almanach Žingsnis, kuriame savo k ryb paskelb kairieji mokyklos moksleiviai. Naujoje valdyboje aktyviai veik Liuda Vaineikyt (1908–1997) ir Irena Tre iokait (1909–1985), prie kuri politin s edukacijos ir traukimo prokomunistin veikl dar 1931-1932 m. prisid jo Valys Drazdauskas. Jis paraš 1934 m. biržel pasirodžiusiam Žingsniui vad . Kapsuko priži rimame „Priekale“ taip pat buvo paskelbtas Drazdausko straipsnis, tai galima traktuoti kaip paramos ženkl kritikui. Pasirodžius almanachui L. Vaineikyt buvo traukta Juozo Bulavo vadovaujam žvalgybin Kominterno radijo ryši grup ir be joki paaiškinim kolegoms pasitrauk iš „Trij tulpi “ korporacijos valdybos ir kitos veiklos. Tai l m , jog kuopel s veikla korporacijoje neišsipl tojo. Surinkta medžiaga apie Valio Drazdausko nesiskaitym su partine etika ir drausme leido pagr sti jo pašalinimo iš kompartijos b tinyb . Pašalinimas buvo standartinis – tiesiog 1934 m. biržel nutraukti ryšiai apie tai nepranešus. Iš komunistin s veiklos tur jo išnykti ir jo draugai, tad Meno mokyklos kuopelei buvo nurodyta nutraukti ryšius su Stepu Žuku. Likimo ironija, bet jis 1934 m. lapkrit buvo suimtas kaip pagrindinis tariamasis „Šluotos“ leid jas; tr kstant kal i , nuteistas trims m nesiams kal jimo. 1935 m. vasar kal jime už aktyvi prokomunistin veikl praleido ir Valys Drazdauskas; pagrindinis kaltis – uždraustos id jinio priešo Kazio Borutos apysakos Namas nr. 13 tur jimas. Tuo tarpu „Šluotos“ leidyba, kuopel s vadovui Boleslovui Motuzai gebant gerai slaptinti ir sustyguoti darb , vyko be joki kli i . 1935 m. saus kuopel s priži r toju tap s Giršas Joff (1905–1948) aprov j papildomu propagandiniu darbu ir atitrauk nuo žurnalo leidybos. Be to, jis prad jo konfliktuotu su B. Motuza, kuris rod per didel aktyvum – savo iniciatyva m si steigti komunist kuopel vienoje kepykloje. Taip pat erzino prievaizd asmenin mis savyb mis – m go dominuoti, girtis, perd ti, blizg davo apsiskaitymu. Motuzos iniciatyvumas visgi buvo pasteb tas ir jis numatytas kandidatu mokytis Maskvos partin se mokyklose. 1935 m. biržel jis perdav kuopel s vadovavim V. Mackevi iui, per jo Latvijos ir SSSR sien ir tuoj pat atsid r NKVD kal jime. Joff tuo metu apkaltino j esant saugumo agent . Angarietis pat Joff tar
37 dirbant Lietuvos saugumui, bet neatmet ir Motuzos kandidat ros. Motuza dvylikai met atsid r lageriuose, o Maskv išviliotas Joff pasek paskui j . Šie vykiai l m staigi Meno mokyklos kuopel s veiklos pabaig – komunistai tiesiog nutrauk su ja ryšius. Galima reziumuoti, jog apie 1934–1935 m. šio pasakojimo herojai nusivyl politine veikla, nustojo šlietis prie kompartijos, buvo pašalinti iš jos (kai kas net atsid r lageriuose) ar atmet buvusius sitikinimus. Daugumos j politini ir visuomenini angažuo i istorijos nesibaig , o 1936 m. per jo nauj etap , kurio pabaiga laikytina pirmosios sovietin s okupacijos pradžia. Šiam naujam etapui pradži atv r 1935 m. vasar vyk s VII Kominterno kongresas, kuris nustat naujas kairiosios inteligentijos priviliojimo gaires. Bene pagrindin šio tyrimo naš istoriografij matau kaip tarpukario inteligentijos kair jimo proceso sud tingumo atskleidim . Išskir iau kelet (toli gražu nebaigtini ) šio tyrimo našo element . Lietuvos kult rinio gyvenimo kontekste aptariam heroj istorijos unikalios tuo, jog k rybiniai ieškojimai ypa buvo susipyn su socialin mis bei politin mis aktualijomis. Jie atkakliai apgraibomis siek siprasminti revoliucini (komunistinio ar socialistini ) jud jim fone. Savo maišt kai kurie jaunieji literatai ir menininkai nor jo disciplinuoti ir kuo griežtesn atrod sistema, kurioje to maišto tikslai neva buvo gyvendinami, tuo ji buvo patrauklesn . Kai kurie priešingai – nenor jo susikaustyti veiksm ir m stymo drausme. Ši užsiangažavim pamatas – bi iuli ir draug kompanijos susiformavimas. Kilm , materialin pad tis, paauglyst s ar jaunyst s patirtys, simpatijos ar abejingumas avangardistiniams stiliams netur jo takos jos tapsmui. Daugum jos nari susiejo studijos Marijampol s gimnazijose, Lietuvos universitete ar Meno mokykloje; taip pat lankymasis pradedan i j literat sueigose, gyvenimas „Žibur lio“ bendrabutyje, sik rimai viename name ar bohemiško stiliaus laiko leidimo erdv s. Tre iafrontinink gretose b ta pla ios paži r tapim kompartijos pakeleiviais vairov s. Jau vien Kosto Korsako prieštaringo santykio su Lietuvos kompartija bei Valio Drazdausko takos kolektyvui rekonstrukcija liudija proceso sud tingum . Kai kuri tre iafrontinink pastangos tapti kompartijos pakeleiviais susipina su analogiškais dailinink bei teatral veiksmais ir leidžia aptarti iki šiol menkai istorik pasteb t kompleksin veikim 1931–1933 m., išsiskleidus keliose draugijose.
38 Inteligentijos kair jimo procese b ta ne tik m ginim tapti kompartijos pakeleiviais, bet ir pastang kurti nemarksistin socialistin visuomen . Pirmiausia tai K. Borutos pastangos, kurios buvo radikaliai antikomunistin s. Šios tyrin toj iki šiol menkai paliestos temos išpl tojimas sugriauna nusistov jus kair jimo proceso, kuris tapatinamas tik su simpatijomis komunizmui, vaizdin . Tyrime pirm kart išanalizuotos 1926–1935 m. laikotarpio Lietuvos kompartijos vadov Maskvoje bei Kaune strategijos ir taktikos komunist kompanij besiprašan i pakeleivi atžvilgiu. Daugyb je detali atsiskleidžia nes kminga pakeleiviavimo proceso pradžia, kaip komunist vadov nesutarimai šiais klausimais. Taip pat išryšk ja išskirtinis Zigmo Angarie io vaidmuo atstumiant visus be išimties pakeleivius. kompartijos gretas prisibeld Lietuvos kult ros revoliucionizavimo entuziastai (pirmiausia Valys Drazdauskas ir Boleslovas Motuza) išsiskyr savarankišku m stymu ir iniciatyvumu. J veiklos finalai atskleidžia kompartijos vadov nenor ir nesugeb jim integruoti j nusistov jusias veiklos schemas. Politini užsiangažavim peripetij sekimas liudija k rybingum dusinant ir iš literat ros lauko išstumiant pakeleiviavimo efekt . Veikla kitokio socializmo k rimo labui rašytojus taip pat st m pogrindžio žmoni b kl ir griov asmeninius gyvenimus. Visi pasakojimo herojai visuomenini bei politini angažuo i lauke jud jo savo keliais, kuri apibendrinimas ar m ginimas paaiškinti pritempiant kontekstus man atrodo nepriimtinas. Teksto visum perkrovusi j pasirinkim ir biografini linij rekonstrukcija, vos ne detektyvin atk rimo pastanga išniro kaip vertyb pati savaime. Negaliu si lyti platesni apibendrinim ar juolab originalaus kair jimo proceso modelio. Pasirinkt heroj kolektyvin biografija, bent jau tokiame etape, kurio rezultatai užfiksuoti šiame tekste, nesileidžia paver iama platesni reiškini veidrodžiu. Gaut rezultat matau kaip alternatyv nusistov jusiems naratyvams. Tai revizionistinis bandymas, kur galima traktuoti kaip neužbaigt ir besišaukiant aptarimo, t sinio ar pagilinimo.
39
K stutis RAŠKAUSKAS
REVOLUTIONARY CULTURE EXPERIMENT IN LITHUANIA (1927-1935)
Summary of Doctoral Dissertation
Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K13-131. Tiražas 40 egz. 2013 12 12. Nemokamai.