Lietuvos etnologija Lithuanian Ethnology
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
INSTITUTE OF LITHUANIAN HISTORY ŽILVYTIS BERNARDAS ŠAKNYS LITHUANIAN CALENDAR AND WORK CUSTOMS IN LATE 19th-1st HALF OF THE 20th С
YOUTH'S PARTIES Skiriama profesorei Pranei DUNDULIENEI
ŽILVYTIS BERNARDAS ŠAKNYS KALENDORINIAI IR DARBO PAPROČIAI LIETUVOJE XIX a. PABAIGOJE-XX a. PIRMOJOJE PUSĖJE
JAUNIMO VAKARĖLIAI
2001 UDK 394(474.5) Ša58
Redakcinė kolegija Irena Regina Merkienė (pirmininkė), Romualdas Apanavičius, Petras Kalnius, Leonardas Sauka, Antanas Tyla
Išleista Lietuvos istorijos instituto užsakymu
Kalbos redaktorė Danutė Mėlynienė Dailininkė Rita Pilkaitė-Butvilienė Vertėja į anglų kalbą Miranda Navickienė
\ Ш '.<'-\
Kražių g. 5 LT-2001 Vilnius Lietuvos istorijos institutas htpp://www.crosswinds.net/~istorija/lietuvos etnologija.html
ISSN 1392-4028; 7 © Žilvytis Bernardas Šaknys, 2001 ISBN 9986-23-086-1 © Lietuvos istorijos institutas, 2001 TURINYS
SANTRUMPOS 7 PRATARMĖ 9 ĮVADAS 10
I. KALENDORINIŲ ŠVENČIŲ PASILINKSMINIMAI 22 1. Bendrieji kalendorinių švenčių pasilinksminimų bruožai 22 2. Jaunimo pasilinksminimų intensyvumas: etninis ir konfesinis veiksniai 32 3. Žiemos papročiai 38 4. Pavasario papročiai ! 56 5. Vasaros papročiai 76 6. Kalendorinių švenčių metu rengiamų vakarėlių savitumai 82
II. PATALKIŲ PASILINKSMINIMAI 85 1. Bendrieji patalkių vakarėlių bruožai 85 2. Pasilinksminimų po patalkių intensyvumas: regioniniai ir konfesiniai veiksniai 87 3. Vėlyvo pavasario bei vasaros darbų patalkiai: mėšlavežis ir rugiapjūtė 90 4. Vėlyvos vasaros bei rudens darbų patalkiai: linarovis ir bulviakasis 96 5. Vėlyvo rudens bei žiemos darbų patalkiai: javų kūlimas ir linamynis 99 6. Patalkių vakarėlių savitumai 107
III. METINIAI JAUNIMO BENDRIJOS SOCIALINĖS VEIKLOS SAVITUMAI 110
IŠVADOS 113 RANKRAŠČIAI 115 LITERATŪRA 119 ILIUSTRACIJOS 126 SUMMARY 130 LIST OF ILLUSTRATIONS 145 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 149 CONTENTS
ABBREVIATIONS 7 FOREWORD 9 INTRODUCTION 10
I. CALENDAR HOLIDAYS' ENTERTAINMENTS 22 1. General characteristics of calendar holidays' entertainments 22 2. Frequency of youth entertainments: the ethnic and the confessional factors 32 3. Winter customs 38 4. Spring customs 56 5. Summer customs 76 6. Special characteristics of parties held during calendar holidays 82
II. BEE ENTERTAINMENTS 85 1. General characteristics of bee parties 85 2. Frequency of after-bee entertainments: the regional and the confessional factors 87 3. Late spring - summer bees: manuring and rye harvesting 90 4. Late summer - autumn bees: flax pulling and potato digging 96 5. Late autumn - winter bees: thrashing and flax breaking 99 6. Special characteristics of bee parties 107
III. SPECIAL CHARACTERISTICS OF ANNUAL ACTIVITIES OF YOUTH LOCAL COMMUNITY 110
CONCLUSION 113 MANUSCRIPTS 115 LITERATURE 119 ILLUSTRATIONS 126 SUMMARY 130 LIST OF ILLUSTRATIONS 145 INDEX OF LOCALITIES 149 SANTRUMPOS
ES - Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas LMD - Lietuvių mokslo draugijos aprašai, saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne LTR - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rank raštynas ŠAM - Šiaulių „Aušros" muziejus VUBRS - Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius a. - amžius apyl. - apylinkė aps. - apskritis b. - byla d. - dalis dešimtm. - dešimtmetis f. - fondas inf. - informacija k. - kaimas kg - kilogramas kn. - knyga 1. - lapas m. - metai mst. - miestas mstl. - miestelis n - naudotų aprašų skaičius pab. - pabaiga P- - puslapis par. - parapija r. - rajonas vis. - valsčius žemėl. - žemėlapis
PRATARME
Darbą sudaro dvi studijos, apimančios jaunimo bendravimą skirtingose žmogaus gyveni- mo sferose: šventės ir darbo metu. Tiriami XIX a. pabaigoje -XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos kaimuose ir miesteliuose gyvavę jaunimo kalendoriniai ir darbo pasilinksminimai. Jų papliti- mas arealiniu aspektu nagrinėjamas Lietuvoje ir lietuvių etninėje teritorijoje. Studijose parodome kelis lokalinės jaunimo bendrijos socialinės veiklos segmentus, iš dalies apibūdinančius tiek kaimo bendruomenės, tiek bendraamžių bendrijos metų ciklą, liudijančius ūkinės veiklos intensyvumo ir technologijos naujovių poveikį jaunimo bendruo- meninio gyvenimo kaitai laiko bei teritorijos perspektyvoje. Šis darbas - Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus 1997-2001 m. \ykdomos programos „Lietuvių papročių atlasas. D. 2." (vadovėprof, habil. dr. Irena Regina Merkienė) studijos „Jaunimo tradicinės socialinio gyvenimo formos irjų kaita XIX a. pab. -XX a." dalis. Prie šio darbo parengimo prisidėjo nemažai žmonių. Daugiau kaip pusė tūkstančio res- pondentų pasitikėjo, įsileido į savo namus ir paaukojo po kelias valandas brangaus laiko pasakodami apie savo jaunystę. Be jų ir dešimčių medžiagą rinkusių ar savo atsiminimus užrašiusių talkininkų šis darbas nebūtų buvęs parašytas. Dėkoju prof, habil. dr. Irenai Reginai Merkienei, prof, habil. dr. Romualdui Apanavičiui, prof, habil. dr. Bronislovai Kerbelytei, prof, habil. dr. Vaciui Miliui, prof habil. dr. Leonardui Saukai, prof habil. dr. Antanui Tylai, dr. Petrui Kalnini už gausius patarimus ir kritines pastabas, dailininkei Ritai Butvilienei, re- daktorei Danutei Mėlynienei, vertėjai Mirandai Navickienei. Rankraštis buvo apsvarstytas Lie- tuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje, todėl nuoširdžiai dėkoju visiems bendradarbiams, prisidėjusiems prie šio darbo parengimo. Taip pat nuoširdus ačiū Algirdui Varnui, Danui Kau- kėnui, Jūratei Tamošiūnaitei, Nerijui Kisieliui, visiems, kurie rūpinosi šios knygos leidyba, ir tiems, kurie ją skaity>s.
Žilvytis Bernardas Šaknys ĮVADAS
Kintant Lietuvos valstiečio pasaulė- poveikį Lietuvos kaimų ir mažų mieste- jautai ir gyvensenai, daugeliui sakralinių lių jaunimo bendruomeninei veiklai ir to praktikų pereinant į buitinę plotmę bei poveikio arealinius skirtumus. Šio tikslo įgyjant pramoginį pobūdį, vis didesnę siekiame apibendrindami lauko tyrimų, reikšmę šventiniame sodžiaus gyvenime archyvinę medžiagą ir skelbtus tyrinėji- vaidino jaunimas, paaugliai, vaikai. XIX a. mus, atskleisdami: 1) kalendorinių šven- pabaigoje - XX a. pradžioje vis dažniau čių ir jų metu rengtų vakarėlių specifiką, per kalendorines šventes atliekami ritua- 2) talkų ir po jų rengtų vakarėlių savitu- lai buvo sudėtinė jaunimo šventinių pa- mus, 3) jaunimo bendruomeninės veiklos silinksminimų dalis, o šiems visiškai savitumus sezoniškumo ir lyčių diferen- nunykus, vakarėliai per kalendorines ciacijos aspektais. šventes niekuo nesiskirdavo nuo pasi- Darbe nagrinėsime lietuvių etninės linksminimų savaitgaliais. Panašų proce- kultūros puoselėtojos-valstietijos kultū- są galime įžvelgti ir kai kuriose darbo rą1 ir atskleisime vieno iš žmogaus gyve- pabaigtuvių šventėse. Kintant darbų tech- nimo ciklo amžiaus tarpsnių-jaunuomenės nologijai, jiems intensyvėjant ir susidarius gyvenimą. XIX a. pabaigoje - XX a. pra- galimybei juos nudirbti per trumpą laiką džioje Lietuvoje jaunimo amžiaus tarps- talkomis, daugėjo ta proga rengiamų pa- nio samprata nebuvo vienoda. Tiek jo silinksminimų, dažnai jau niekuo nebesi- pradžios, tiek pabaigos negalime išreikšti skiriančių nuo eilinių. Nykstant takoskyrai griežtais chronologiniais dėmenimis. Tra- tarp savaitgalių, švenčių ir po darbo vy- dicinėje bendruomenėje buvo išskiriami kusių pasilinksminimų, išliko jų socialinės keli amžiaus tarpsniai: kūdikio —» vaiko reikšmės skirtumai. Šiame darbe atskleisi- —> piemens, piemenės —> pusbernio, pus- me juos teritorijos ir laiko perspektyvoje. mergės —> berno, mergos —> suaugusio Tyrimas apima XIX a. pabaigos ir XX a. žmogaus —> seno žmogaus. Gana aiški vir- pirmosios pusės Lietuvą ir dalį to meto šutinė jaunystės amžiaus tarpsnio riba. Su- buvusios lietuvių etninės teritorijos. Gvil- augusio žmogaus amžius prasidėdavo denama jaunimo socializacijos problema. vedybomis2. Po vestuvių išeinama iš jau- Darbo tikslas - atskleisti šio laikotarpio nimo bendraamžių bendrijos ir patenka- apeiginių, apeiginį turinį praradusių, ka- ma į suaugusių žmonių bendruomenę. lendorinių švenčių ir patalkių vakarėlių Jaunystės pradžia sietina su perėjimu į
10 pusbernio ir pusmergės (sugebama nu- džiamieji ir sakomi padoraus elgsenos dirbti daugumą suaugusio tos lyties žmo- normų nesilaikantiems paaugliams ir jau- gaus darbų) arba berno ir mergos nuoliams. Kiek aukštesnė buvo pusbernių (sugebama nudirbti visus suaugusio tos ly- ir pusmergių bei bernų ir mergų socialinė ties žmogaus darbus) socialinę amžiaus padėtis. Savo darbu jie jau galėjo išsilaiky- kategoriją3. Mūsų vartojama sąvoka „jau- ti save9. Tačiau žemdirbių visuomenėje, nystė" žymėjo jaunuolio priklausymą am- norint savarankiškai ūkininkauti, reikėjo žiaus, teritorijos ir bendrų interesų turėti žemės, padargų, profesinių žinių. ribojamai bendrijai. Tai buvo aktyvus da- XX a. pradžią atsiminusių respondentų lyvavimas jos susiėjimuose bei asistavimas suvokimu, jaunystė - tai ypatingas laiko- kitos lyties bendraamžiams. Įėjimo į jau- tarpis. Tačiau kalbėta apie asmeninę jau- nimo bendriją amžius priklausė nuo dau- nystę. Be abejo, jaunuomenės prestižas gelio tarpusavyje susijusių dėmenų nepalyginamai aukštesnis už piemenų ar (fiziologinio subrendimo, vyresniškumo paauglių (pusbernių ir pusmergių) pres- šeimoje, kaimo dydžio, tipo, jaunuolių tižą, tačiau aukštesnę padėtį užėmė su- skaičiaus ir daugelio kitų kriterijų). Jau- augęs žmogus - ūkio šeimininkas ir nimo bendruomeninis gyvenimas virė per valdytojas, kurio turėjo besąlygiškai klau- laisvalaikio susiėjimus, kurių dalį ir nag- syti jaunesnieji. Jie buvo priversti gauti tė- rinėsime šiame darbe4. vų leidimą kurti savo šeimą ir pradėti Philippe Aries jaunystę išskyrė kaip savarankiškai ūkininkauti10. Be abejo, XVII a. privilegijuotą amžiaus kategoriją bežemių, miesto darbininkų ir inteligen- (XIX a. - vaikystė, XX a. - paauglystė)5. tų jaunuomenė šiuo atveju buvo gerokai Tačiau remtasi daugiausia modernių kul- savarankiškesnė. Aukščiausią socialinę tūros elementų išsiugdžiusios Vakarų Eu- padėtį, net ir užimdami vietą valdymo ropos patirtimi. Kokią padėtį kitų amžiaus struktūrose (nors ir nevaldydami nekil- tarpsnių atžvilgiu užėmė jaunystė Lietu- nojamojo turto), įgydavo seni žmonės". voje? XIX a. pabaigoje ir net XX a. pir- Taigi Lietuvoje, kaip ir daugelyje žemdir- mojoje pusėje žemdirbiškoje kultūroje biškų kultūrų, socialinis prestižas buvo vaikas nebuvo lepinamas ypatingu suau- įgyjamas kartu su amžiumi. Svarbiausia gusiųjų dėmesiu, nors jam ir buvo paren- vertybė - per gyvenimą kaupiama patir- kamas geresnis maistas, nereikėjo laikytis tis12. pasninko. Daugelio respondentų teigimu, Kita vertus, suaugusiųjų dėmesys jau- sunkiausias gyvenimo tarpsnis buvo pie- nuomenei tiriamuoju gausių socialinių ir menavimas. Gyvulių ganymas buvo ne- ekonominių permainų laikotarpiu buvo lengvas darbas, grūdinantis vaikus sukoncentruotas kelis kartus. Jaunuome- sunkiam valstiečio gyvenimui6. Neretai, nė turėjo išmokti gyventi pobaudžiavinia- ypač tarnaujantys, piemenys kentėjo nuo me kaime, visos savo tėvų patirties šalčio, alkio ir miego trūkumo7. Neati- negalėjo perimti ir intensyviai kaimus džiai saugoję gyvulius buvo griežtai bau- skirstant į vienkiemius, įvaldant moder- džiami8. Žodžiai „piemuo, piemenė" net nią žemės ūkio techniką bei naujus pažan- ir šių dienų šnekamojoje kalboje yra įžei- gaus ūkininkavimo būdus. Dar didesnę
11 svarbą ir suaugusiųjų lūkesčius jaunuome- XX a. pabaigos etniniai ir socialiniai nė pajuto atkūrus Lietuvos nepriklausomy- procesai verčia mus atsigręžti j praeitį. bę 1918 m. Šių žmonių sugebėjimai ir XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios bei energija buvo reikalingi stiprinant krašto 1988-1990 m. tautinio atgimimo procesai, nepriklausomybe ir integruojantis į ekono- 1918 ir 1990 metų Lietuvos Respublikos miškai stiprią Vakarų Europą. Šimtmečiais paskelbimas ir atkūrimas, pokario, radi- iš kartos į kartą perduodamą patirtį papil- kalių ekonominių bei agrarinių reformų dė mokykla, jaunųjų ūkininkų švietimo nulemti pokyčiai leidžia lyginti du laiko- kursai, jaunimo ir suaugusiųjų organizaci- tarpius. 1990-aisiais 50 metų okupacijos jos, spauda. Tai koregavo ilgainiui įgyjamo laikotarpis buvo tarsi išbraukiamas iš pra- socialinio statuso vertę, tačiau kartu neuž- eities, siekiant 1918-1940-uosius traktuo- mirštant pagarbos garbingai Lietuvos pra- ti kaip dvasinio lietuvių tautos gyvenimo eičiai ir jos kūrėjams. Vis dėlto dvidešimt atskaitos ribą. Jau 1990-aisiais buvo atkur- dveji nepriklausomos Lietuvos metai di- ta dauguma tarpukario jaunimo tautinių desnėms refomoms buvo per trumpas bei religinių organizacijų ir draugijų. Po laikas, todėl ypač rytinėje Lietuvos dalyje ne viso dešimtmečio jų mažai buvo likę dar buvo gaji archaiška socialinio prestižo ar telikę tik ataskaitose. Į tautinės kultū- kaitos vyresniškumo principu tvarka. ros židinį sparčiai veržiasi kosmopolitinė
1 lentelė. Socialinės amžiaus kategorijos žemdirbiškoje visuomenėje
Socialinė amžiaus Sugebėjimas Socialinio Valdoma kategorija Darbai darbu užsidirbti statuso nekilnojamoji pragyvenimui augimas* nuosavybė (t) Kūdikis - Nesugeba T - Vaikas Pačios Nesugeba T paprasčiausios užduotys Piemuo, piemenė Pagalbiniai darbai Iš dalies sugeba T - Pusbernis, pusmergė Daugelis suaugusiojo Sugeba T - darbų Bernas, merga Visi suaugusiojo Sugeba t - darbai Suaugusieji Visi suaugusiojo Sugeba T + (vedusieji) darbai Pagyvenusieji Pagalbiniai darbai Iš dalies sugeba T
* Palyginti su ankstesne socialine amžiaus kategorija. ** Nuklearinėsc šeimose. Didžiosiose šeimose ūkį valdydavo kartais net ir garbaus am- žiaus žmonės13. Paryškintos socialinės amžiaus kategorijos dažnai arba visada traktuotos „jaunystės" am- žiaus prasme.
12 miestietiška kultūra. Jau dabar importuo- tarpsnio atstovų veikla, todėl jais naudo- ta Šv. Valentino diena tapo viena iš svar- tasi tik kaip medžiaga vienam ar kitam tei- biausių jaunimo švenčių. Atrodo, lietuvių giniui patvirtinti, reiškiniams palyginti ir švente darosi Halloweenas (Visų šventų- suvokti. jų išvakarės). Jos išstumia tradicines šven- Nemažai dėmesio tiek kalendoriniams, tes. Kita vertus, didėjant urbanizacijai ir tiek darbo papročiams skirta gausiose gyventojų migracijai (Lietuvos ribose), ni- Pranės Dundulienės studijose. Ypač veliuojamas lokalinis šventės pobūdis. Už- mums vertingos „Žemdirbystė Lietuvoje gavėnių persirengėliai ar Joninių laužai (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų)", daug kur tapo bendrais lietuviškais sim- „Lietuvių etnologija" ir „Lietuvių šventės: boliais. Šventė švenčiama ten, kur apie ją tradicijos, papročiai, apeigos". Deja, rea- nėra girdėję seniausi vietos gyventojai, lijos dažniausiai nagrinėjamos funkciniu žmogaus, kaip Europos ar Lietuvos pilie- aspektu, į jų teritorinį paplitimą, gyvavi- čio, identitetas iškeliamas ignoruojant mo laiką ne visada kreipiama dėmesio14. mažesnes socialines bendrijas. Gimtojo Reikšmingi etnologės A. Vyšniauskai- kaimo ar miestelio kultūra, jaunuolio aki- tės kalendorinių, linininkystės ir šeimos mis, tampa lokalinėse monografijose ar papročių tyrinėjimai. JDaugelis realijų ly- etnografinėse apybraižose užrašytomis se- ginamos su tautų kaimynių analogijomis, niai nereikalingomis ir vaikų dėmesio te- kai kada nusakomas apytikris jų teritorinis vertomis pasakomis. Tačiau ar gali gimtoji paplitimas, o linininkystės papročiai iliust- žemė duoti vaisių jos nemylinčiam ar ne- ruojami žemėlapiais15. pažįstančiam žmogui? Tik suvokęs ir pe- Daug dėmesio Lietuvos kalendorinių rėmęs siauresnių socialinių institutų ir klaipėdiškių linamynio papročių analizei (šeimos, gimtojo kaimo, miestelio) kultū- skyrė etnologe I. R. Merkienė. Daugelis rą jaunuolis galės visavertiškai įsilieti į pla- realijų nagrinėjamos europiniame kon- tesnes bendrijas, nebijodamas prarasti tekste, pateikiami tikslūs jų chronologiniai etninio tapatumo jausmo. Todėl atlieka- rėmai, nusakomas jų paplitimas, keliuo- mas arealinis jaunimo papročių tyrimas, se darbuose pateikiami ir teritorinio pa- leidžiantis suvokti lokalinius tradicijų as- plitimo žemėlapiai. Teiginiai paremiami pektus, nes tikimasi, kad juo pasinaudos gausiais visą Lietuvą ir lietuvių etninę te- jaunimo laisvalaikį organizuojantys kultū- ritoriją apimančiais žemėlapiais, dažnai ros ar socialiniai darbuotojai, suvokdami vienas ar kitas paprotys siejamas su tam per kelias kartas įvykusius kultūrinius ir tikro amžiaus tarpsnio atstovų veikla16. ekonominius pokyčius ir išradingai derin- dami senuosius ir naujuosius tautinės kul- Patalkių vakarėlio ir talkos analizei, tūros elementus. kaimo religinio gyvenimo formoms ir funkcijoms suvokti vertingi gausūs etno- Kalendorinių ir darbo papročių tyri- logo J. Mardosos darbai. Autorius nagri- mas skelbiamas pirmą kartą. Dauguma nėja XIX a. pabaigos - XX a. pradžios autorių tiriamojo bei aprašomojo pobū- realijas, daugumas darbų yra lokalinio džio darbuose nekėlė sau tikslo vieną ar pobūdžio, paremti gausia ekspedicinių kitą paprotį susieti su konkretaus amžiaus lauko tyrimų medžiaga. Gaila, kad didesnė
13 dalis tyrimų skirta Rytų Lietuvai, kur la- suaugusiųjų organizacijų įtaka jaunimo biau paplitę tik plunksnų plėšymo patal- socialiniam gyvenimui nagrinėti straips- kių vakarėliai17. niuose „Gegužinė: Esminiai šventės Pasinaudota ir gausiais J. Kudirkos bruožai", „Jaunimo laisvalaikio tradicijos kalendorinių papročių tyrinėjimais bei ap- ir inovacijos Lietuvoje (XX a. 3-4 dešimt- rašomąja medžiaga. Ji paremta autoriaus mečiai)"21 . Tautinių ir valstybinių švenčių lauko tyrimų duomenimis, kai kur ban- šventimo papročiai apžvelgti straipsnyje doma nustatyti arealinį realijos paplitimą, „Vasario 16-oji Lietuvos kaime"22. Pasi- tiesa, ne visada nurodant jos gyvavimo linksminimų po talkų teritorinio paplitimo trukmę18. žemėlapis, nedetalizuojant atskirų talkų XX a. pradžios ir tarpukario metais tipų, pateiktas straipsnyje „Vakarų ir Piet- Lietuvių mokslo draugijoje ir Lietuvių vakarių Lietuvos jaunimo bendravimo pa- tautosakos archyve sukauptą kalendorinių pročių regioniniai savitumai"23. Patalkių ir darbo papročių medžiagą su vertingais vakarėlių tipizacija ir viešų pasilinksmini- komentarais sistemino, analizavo ir skel- mų po talkų paplitimo bei patalkių vaka- bė J. Balys19. rėlio intensyvumo teritorinio paplitimo Taip pat pasinaudojau Ph. Aries, žemėlapiai (nedetalizuojant atskirų talkų C. Baudouin de Courtenay-Ehren- tipų) pateikti straipsnyje „Patalkių vaka- kreutzowos, G. Bauerio, T. A. Bernštam, rėliai Lietuvoje"24. Šioje studijoje pasi- A. Daniliausko, V. Daugirdaitės, S. Gu- naudota daugeliu minėtame straipsnyje tauto, E. A. Hoebelio, J. Jurginio, A. Juš- atliktų tyrimų, gerokai juos praplečiant. kos, B. Kerbelytės ir B. Stundžienės, T. Ko- Dėl šių priežasčių kiek pakito statistiniai levos, V. Martinkėno, V. Miliaus, V. Mor- duomenys apie patalkių vakarėlius. Jau- kūno, E. Morkūnienės, L. Nezabitauskio, nimo bendrijos socialinės veiklos analizė E. Olupės, D. Pavilionytės, J. Petrulio, lyties ir metų ciklo aspektu pateikta G. L. Pociaus, K. Poškaičio, D. Račiūnai- straipsnyje „Jaunimo bendrija: Socialinio tės, R. Račiūnaitės, H. Rasmusseno, aktyvumo kaita metų cikle (XIX a. II pu- M. Sarmelos, L. Saukos, J. Sideravičiaus, sė - XX a. I pusė)"25. S. Skrodenio, D. Striogaitės, D. Urbana- Mūsų tyrimas apima dvi dvasinės vičienės, A. Vaicekausko, D. K. Zeleni- kultūros raiškos sritis: 1) kalendorinius no, P. Žostautaitės tyrimais. ir kolektyvinio darbo papročius, 2) jauni- Knygoje apibendrinami kai kurie jau mo bendruomeninės veiklos papročius. anksčiau atlikti autoriaus tyrimai. Jauni- Šių grupių sintezė leidžia vertinti jauni- mo amžiaus tarpsnio, lokalinės jaunimo mo amžiaus tarpsnio atstovų socialinę bendrijos sąvokos ir bendraamžių bendri- veiklą kalendorinių ir darbo švenčių cikle. jos socialinės veiklos klasifikacija pateik- Pagrindinis šaltinis - pagal mūsų progra- ta straipsnyje „Lietuvos kaimo jaunimo mą sukaupta ekspedicinių lauko tyrimų bendravimo formos XX a. 3-5 dešimtme- medžiaga; kiti šaltiniai tik pagalbiniai. čiais: Klasifikacija" bei monografijoje Lauko tyrimai buvo atlikti 1989-1997 „Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje"-10. metais. Tirti krikščioniškoms konfesijoms Gegužinės ir vieši vakarėliai, jaunimo ir priklaususiu jaunimo - Romos katalikų,
14 evangelikų liuteronų, evangelikų refor- mų po talkų - 131 informacija (iš viso matų*, sentikių** papročiai. Apklausti lie- 917). tuviai***, lenkai, vokiečiai, latviai, Nors kalendorinių Švenčių ir patalkių rusai****, keli gyventojai save vadinę vakarėlių tyrimo pagrindas yra pagal tuos „klaipėdiečiais" (mėmelenderiai), vieti- pačius etnografinių klausimų lapus surinkta niais (tuteišiai, šišioniškiai). Tyrimai atlikti medžiaga, apklausti tie patys responden- visuose Lietuvos Respublikos rajonuose tai, bet klausimų formulavimo metodika (tolygiai visoje teritorijoje, išskyrus buvusį skiriasi. Kalendorinių švenčių pasilinks- Klaipėdos kraštą), lietuvių gyvenamose minimai išvardijami ir žinių pateikėjas Punsko (Lenkija), Gervėčių, Pelesos, Ro- prašomas nurodyti, ar jo jaunystėje buvo dūnios (Gudija) apylinkėse. Taip pat ap- švenčiama konkreti šventė, detalizuoti jai klausti Pietryčių Latvijos pasienio kaimų būdingus papročius ir apeigas, nurodyti lietuviai ar latviai, kurių vienas iš tėvų bu- aktyvius dalyvius pagal priklausomybę am- vo lietuvis. Tyrimai lietuvių etninėse teri- žiaus tarpsniui bei lyčiai. Tiriant patalkių torijose už Lietuvos Respublikos ribų vakarėlius klausta, ar buvo rengiamos tal- tankesni negu pačioje Lietuvoje. Absoliuti kos. Gavus teigiamą atsakymą, teirautasi, dauguma respondentų gimę 1900r-1922 ar po jų rengti patalkių vakarėliai. Įvardi- metais ir liudijo tarpukario padėtį26. Ap- jus realiją, prašoma pasakyti, po kokių klausta per 500 respondentų. Žemėlapiai talkų šie vakarėliai rengti. Responden- atlikti naudojantis „Maplnfo 2" kompiu- tui pateikus patalkių vakarėlių tipizaciją, terine programa. Į ją suvestų geografinių prašoma nurodyti patalkių vakarėlių in- koordinačių sistema lėmė dvejopą reiški- tensyvumą (rengiamas tik šeštadieniais ar nių žymėjimą: 1) Latvijos teritorijoje ir ir kitomis dienomis) ir bendruomeninį Klaipėdos krašte (pastarojoje teritorijoje pobūdį (viešas ar privatus), taip pat kuo tik 1 ir 2 žemėlapiuose) tiksliai pažymėtos jis skiriasi nuo kitų. Respondentas gali neprisiminti kai kurių talkų, po kurių vietovės, apie kurias žinių pateikėjai pa- rengiami vakarėliai, tačiau, be abejo, jo sakoja; 2) visos kitos vietovės nurodytos atmintyje gyvi dažniausiai rengtų patalkių žymint apylinkių centrus. Vidutinė kalen- vakarėlių tipų prisiminimai. Tyrimo metu dorinių papročių žemėlapio imtis - 200 daroma realijos kokybinė analizė, todėl, informacijų (iš viso 3793), pasilinksmini-
* Evangelikų reformatų žinių pateikėjų klaustas kiek didesnis procentas nuo tuo me- apklaustas kiek didesnis procentas nuo tuo tu Lietuvoje gyvenusių šios tautybės žmonių metu Lietuvoje išpažįstamų visų krikščioniš- (tarp tautų, kurių absoliuti gyventojų dauguma kų tikybų. išpažino krikščioniškas tikybas). ** Sentikių konfesijos žinių pateikėjų ap- * * * * Lenkų, latvių, rusų tautybės žinių pa- klaustas kiek mažesnis procentas nuo tuo me- teikėjų apklaustas kiek mažesnis procentas nuo tu Lietuvoje išpažįstamų visų krikščioniškų ti- tuo metu Lietuvoje gyvenusių šios tautybės kybų. žmonių (tarp tautų, kurių absoliuti gyventojų *** Lietuvių tautybės žinių pateikėjų ap- dauguma išpažino krikščioniškas tikybas).
15 be abejo, gauti rezultatai atskleis tik san- Daugėjant klausimų, pradėjus klausi- tykinę konkretaus tipo pasilinksminimo nėti ir pagal kitus klausimynus, ne visada socialinę reikšmę. likdavo laiko arba respondentas nesuge- Tyrimas skyrėsi ir laiko atžvilgiu. 1989 m. bėdavo atsakyti į visus klausimus. Del šių autoriui sudarius etnografinių klausimų priežasčių surinkta atsakymų netolygiai lapą „Jaunimo tarpusavio bendravimo pa- kiekvienu aspektu. Abiejų rūšių klausimai pročiai"27, kalendoriniams papročiams surašyti anketų pabaigoje, nors dažnai skyrėme 13 išplėstinių klausimų (dar du - klausimus apie patalkių vakarėlius maž- kalendorinių švenčių vedybiniams bur- daug nuo 1992 metų dažniausiai pateik- tams ir spėjimams. Jie studijoje nenagri- davome iš pradžių norėdami išlyginti nėjami). Atskiri klausimai skirti advento nevienodą realijų skaičių. Tai lėmė dalinį ir gavėnios, tarpušvenčio ir to laikotarpio abiejų studijų autonomiškumą, atskirai švenčių, Velykų, Jurginių, Sekminių, Šeš- pateiktas išvadas. tinių, Joninių sambūriams. Tyrimo eigoje Dauguma medžiagos surinkta I. R. Mer- klausimų ratą plėtėme. Kai buvo apklausti kienės ir autoriaus vadovautose ekspedici- beveik 200 respondentų, praėjus daugiau jose. Dalyvauta ir A. Čepaitienės, L. Kaz- kaip metams medžiagą pradėjome rinkti lauskienės, V. Miliaus, J. Morkūnienės, pagal papildytą to paties pavadinimo et- R. Paukštytės, V. Savoniakaitės, I. Šidiš- 28 nografinių klausimų lapą . Kalendorinių kienės vadovautose ekspedicijose. švenčių sambūriams jau skirta 19 išplėstų Daugiausia medžiagos surinkta marš- klausimų. Įrašyti papildomi klausimai apie rutinėse ekspedicijose. Jos trukdavo po Užgavėnes, Devintines, Gegužines, Birže- vieną dvi darbo savaites, kasdien dviejo- lines pamaldas, išplėsti kiti klausimai. se trijose per 10-25 km vienas nuo kito Apie talkas ir patalkius pirmajame nutolusiose vietovėse, apklausiant po vie- klausimų lape nesiteirauta, tačiau jau po ną du respondentus. Pirmaisiais darbo pirmųjų ekspedicijų pradėta klausinėti metais stengdavomės apklausti iki 1920 apie patalkių vakarėlius iš pradžių nepra- metų gimusius respondentus ir tik nesėk- šant respondento išskirti jų tipus. Kai ku- mės atveju klausinėti kiek jaunesni. Nuo rie tai padarė savo iniciatyva. Kiek vėliau 1995 m. teko pradėti klausinėti ir iki 1923 m. pradėjome prašyti pasakyti, po kokių gimusius, o moteris kartais ir dar jaunes- talkų rengti pasilinksminimai, ir prašė- nes. Orientavomės į kuo vyresnius, geros me nurodyti šių sambūrių socialinę reikš- atminties, gerai girdinčius, vietinius arba mę (ar galėjo linksmintis nedalyvavę iš netolimų apylinkių kilusius žmones. talkoje). Šie klausimai įėjo į antrąjį pa- Apklausos trukmė -1-2,5 valandos. Daž- pildytą klausimyno leidimą. Vėliau, maž- niausiai ji vykdavo žinių pateikėjo namuo- daug dar po metų, pradėta klausinėti se. Susidarius tam tikroms aplinkybėms apie patalkių intensyvumą, tačiau nau- (pavyzdžiui, į parduotuvę atvežus naujų jas klausimynas nebuvo išleistas. Šiuo prekių), tekdavo klausinėti prie parduo- aspektu medžiagą rinko tik autorius ar tuvės, parduotuvėje, 1992 m. pradėjus korespondentai, kurių buvo prašoma naudotis diktofonu, ir kelyje. Norint grei- apie tai paklausti. tai pasitikrinti kai kurią informaciją arba
16 negalint toje vietovėje rasti respondento, tosakos archyvo, iš dalies ir Šiaulių „Auš- tekdavo vykti į autobusų stotelę ir užduo- ros" muziejaus rankraštynuose sukaupta ti kelis ar keliolika klausimų transporto nemažai mūsų tyrimui reikalingų kalen- laukiantiems žmonėms. Tokiu atveju daž- dorinių papročių aprašų. Deja, labai retai nai tekdavo kalbėtis su 3-4 respondentais nurodomas tikslus realijos gyvavimo laikas vienu metu. Įprastomis sąlygomis steng- ar jos priklausomybė amžiaus tarpsnio as- tasi kalbėtis su vienu pateikėju, atskirai pektu. Tai nesudarė galimybės parengti nuo jo paaugusių anūkų, kad jis nebūtų XIX a. pabaigos padėtį liudijančių karto- priverstas savo jaunystės lyginti su dabar- schemų, nes nė viename negalėtume pateik- tinės kartos jaunyste. ti daugiau kaip 20 ženklų, todėl padėtį iki Medžiagą rinkau ir vienadienėse išvy- tarpukario galėjome iliustruoti tik paski- kose ar Vilniuje lankydamasis pas pažįs- rais paminėjimais. Taip pat pasinaudojo- tamų tėvus ir senelius. me pastaraisiais dešimtmečiais surinkta Absoliuti dauguma etnografinių lau- Lietuvos istorijos instituto Etnologijos sky- ko tyrimų atlikti Lietuvos istorijos insti- riaus rankraštyne saugoma medžiaga. tuto lėšomis, naudojantis šios institucijos Iš skelbtų šaltinių gausa ir informaty- technine baze. Autorius dėkingas krašto- vumu išsiskiria B. Buračo tarpukario pe- tyrininkų klubui „Ramuva", Vilniaus uni- riodinėje spaudoje spausdinti straipsniai, versiteto Istorijos fakulteto studentams, paskelbti jo rinktinių raštų tome29. Lietuvos kraštotyros draugijai, Vilniaus Atskirą šaltinių grupę sudaro jaunimo konservatorijai (buvusi Kultūros mokyk- ir suaugusiųjų organizacijų publikuota la), Jaunųjų turistų stočiai už paramą at- metodinė literatūra ir aprašymai30. Taip liekant šiuos tyrimus. Dalį atsakymų pat pasiremiame tiriamojo laikotarpio atsiuntė patys respondentai. papročius liudijančiais J. Andriusevi- Kiti darbo šaltiniai, leidžiantys pa- čiaus, B. Antanaičio, V. Ašmio, A. Ber- žvelgti j jaunimo amžiaus tarpsnio atstovų natonio, A. Bielinio, P. Bugailiškio, K. Bru- socialinę veiklą per kalendorines šventes žo, A. Čepukienės, M. Čilvinaitės, K. Dris- ir darbo pabaigtuves, nėra gausūs. Lygin- kiaus, E. Dulaitienės (Glemžaitės), A. Gaš- dami realijos paplitimo teritorijos kaitą, kos, E. Griauzdaitės, A. Gudukienės, I. Jab- atkreipėme dėmesį net į XVI a. šaltinius. lonskio, G. Jacėnaitės, D. Kodienės-Da- Tačiau medžiaga atsitiktinė, o apie jau- leckaitės ir S. Blazarėnienės-Laučiškytės, nuomenės apeigines funkcijas vienoje ar K. Kėdaičio-Kėdavičiaus, I. Končiaus, kitoje šventėje net tarpukariu retokai už- E. Kraštinaičio, A. Kriauzos, N. Marcin- simenama. Dažniausiai amžiaus tarpsnis kevičienės; V. Martinkaus, A. Mažiulio, „jaunuomenė" paliudijamas tik norint su- J. Mickevičiaus; K. Naudžiaus, A. Pakal- menkinti šio papročio socialinę ar sakrali- niškio, J. Pleikio, S. Pumputytės, Pušai-, nę svarbą ar siekiant pasakyti, kad šis čio, R-čių Jono (J. Reitclaičio), A. Saba- senas paprotys užrašymo metu jau buvo liausko, J. Staugaičio, V. Statkcvičiaus, beišnykstąs. Nepriklausomoje Lietuvoje K. Šimonio, J. Šliavo, P. Smito, K. Tiške- (1918-1940) pradėjus planingai tirti įvai- vičiaus, V. Vaitiekūno, K. Valiulio, K. Va- rių vietovių dvasinę kultūrą, Lietuvių tau- rašinsko, S. Varnelytės-Kiaušicnės,
17 R. Versockienės-Globytės, G. Vilio, darbo pagrindus. Jos atminimui ir skiriu šį O. Vilmantienės, P. Zalansko, Žemaitės darbą. Taip pat esu ypač dėkingas prof. Ire- prisiminimais, šaltinių publikacijomis ir nai Reginai Merkienei, suteikusiai daug lau- aprašomojo pobūdžio darbais. Lyginimui ko tyrimų metodikos žinių, perteikusiai re- naudoti ir ankstesnio laikotarpio S. Dau- alijų kiekybinės ir kokybinės analizės patir- kanto, L. A. Jucevičiaus, M. Katkaus, tį, savo žiniomis ir patirtimi padėjusiai įsi- T. Lepnerio, T. Narbuto, M. Valančiaus lieti į Lietuvos istorijos instituto Etnologi- rašiniuose užfiksuoti papročiai. jos skyriaus mokslininkų tarpą. Jos, prof. Prie šio darbo prisidėjo daug žmonių. Vacio Miliaus, dr. Petro Kalniaus ir dr. Jani- Autorius dėkingas pirmajai mokytojai nos Morkūnienės bei kitų Lietuvos istori- prof. Pranei Dundulienei, skatinusiai do- jos instituto etnologų perduota patirtis mėtis etnologija ir formavusiai mokslinio padėjo susiformuoti ir šio darbo metodikai.
1 Vakarinėje Lietuvos dalyje apklausti ir iš atlyginimo, bet ir imamasi net sadistiškų keli respondentai, kurių pagrindinis pragyve- bausmių. Pavyzdžiui, Laukuvos valsčiuje XIX nimo šaltinis buvo žvejyba, taip pat kaimų ir ir XX a. sandūroje vietoj „kupos" (mokestis mažų miestelių gyventojai, kurie dažniausiai už neprižiūrimų gyvulių padarytą žalą) pie- dėl turėtos mažos žemės tarnavo ūkininkams meniui liepdavo grūsti druską ir vandenį. Į (dirbo įprastus žemės ūkio darbus) ar vertėsi kanapių grūstuvą pripildavo vandens ir ne- įvairiais verslais ir amatais (pvz., augino ka- daug druskos, kad taškydamasis sūrus vanduo riuomenei arklius, siuvo ir pan.). gerokai paėstų piemens kūną. Druską grūs- 2 Nevedus ir daugeliui tos lyties bendraam- davo maža lazdele, kad darbas truktų ilgiau. žių sukūrus šeimas, pereinama į anormalias Taip šeimininkas prižiūrėdamas piemenėlį senbernio ar senmergės, netekėjus susilaukus kankindavo pusę dienos. Gyvulius atiduoda- vaiko - „mergos su vaiku" amžiaus kategorijas. vo perspėję, kad kitą kartą reikės trigubą sai- 3 Nesant tarpinės pusbernio ir pusmer- ką druskos išgrūsti: K. Kėdaitis-Kėdavičius, gės amžiaus kategorijos, neretai ją atitikda- Vaikų ir piemenų bausmės, Gimtasai kraštas, vo berno ir mergos, o subrendusį jaunimą 1942, Nr. 30, p. 107-108. vadindavo tikrais bernais ir mergomis. 9 Iš dalies įvairių amžiaus kategorijų su- 4 Plačiau apie jaunimo sampratą rašyta: gebėjimą pragyventi rodo samdinių uždarbis Ž. B. Šaknys, Jaunimo brandos apeigos Lie- (ūkininkų vaikai dirbo panašius darbus). Ly- tuvoje, Lietuvos etnologija, Vilnius, 1996, t. 1. ginant su piemenimis, pusmergės, pusberniai, 5 Ph. Aries, Centuries of Childhood: A So- mergos, bernai 1930 m. uždirbdavo atitinka- cial History of Family Life, New York, 1962, mai 1,29; 1,65; 1,82 ir 2,5 karto daugiau p. 32. (1935 m. atitinkamai 1,47; 1,88; 2,22 ir 2,84; 6 P. Dundulienė, Senieji lietuvių šeimos pa- 1940 m. 1,49; 1,87; 2,29; 2,91). Piemens vidu- pročiai, Vilnius, 1999, p. 101. tinis atlyginimas (pinigais ir natūra) 1930 m. 7 Plg. E. Dulaitienė (Glcmžaitė), Kupiškė- buvo: 170 Lt; 1935 m. 81 Lt; 1940 m. 144 Lt: nų senovė: Etnografija irtautosakatVunius, 1958, V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tamsos. Žemės p. 177-180; K. Varašinskas, Piemenėlio darbai ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919-1940 me- ir vargai, Mūsų kraštas, 1994, Nr. 2(5), p. 92-96. tais, Vilnius, 1977, p. 59-63. Suaugę ūkinin- 8 Būdavo ne tik padaryta žala išskaitoma ko vaikai dažniausiai gaudavo tik pinigų
18 smulkiosioms išlaidoms, pardavę skirtinio že- teikia teisę naudotis kokiais nors nuo jų amžiaus mės sklypo derlių (bunda, pasėlė). priklausančiais pranašumais, nors miklumas ir 10 Plg.: „<...>tėvai iki mirties turėjo as- turtas suteikia prestižą. Tik senimas beveik vi- meninę valdžią savo vaikams, nepriklausomai sur ir visados vien tik dėl savo amžiaus užimda- nuo sūnų ir dukterų amžiaus"; „<...>Tėvų vo garbingą ir privilegijuotą padėtį. Žinoma, kad teisė leisti ar neleisti savo sūnui ar dukteriai prestižas nesuteikiamas žmogui vien užtai, kad sudaryti santuoką buvo iš esmės pagrįsta tur- jis paseno. Seną žmogų gerbia todėl, kad jis su- tinėmis sankcijomis, kapitalistinių visuome- kaupė senolių išminties ir žinių, t. y. palaiko ryšį ninių santykių sąlygomis, dariusiomis su praeitimi" Žr.: E. A. Hoebel, Anthropology, efektyvų poveikį jaunimo sąmonei ir varžiu- New York, 1966, p. 312. sioms jų asmeninę laisvę išsirinkti sužadėtinį 13 Pavyzdžiui, Ukmergės apskrities Degu- (ę) pagal savo skonį ir polinkius": J. Sidera- čių palivarko 1795 m. inventoriuje rašoma, vičius, Teisinis santuokos reguliavimas buržu- kad Degučių kaime Juozapas Žuklys valdė azinėje Lietuvoje (3. Santuokos sudarymo šeimą sulaukęs 90, prie tėvų gyveno vyriau- santykinės materialinės sąlygos), Lietuvos sias sūnus su žmona ir vaikais bei jaunesni TSR mokslų akademijos darbai. A serija, sūnūs ir dukterys, Mykolas Nyvelsis valdė 85, 1980, t. 1(70), p. 51-52. Tokią padėtį liudija Kazimieras Kryšėnas - 70 metų amžiaus. Ma- ir Rasos Račiūnaitės lauko tyrimai: dauguma tyt, jei tėvas buvo pajėgus tvarkyti ūkį, šei- atvejų partnerių pasirinkimą nulemdavo eko- mos galva faktiškai ir juridiškai išlikdavo iki nominiai veiksniai. Žr.: R. Račiūnaitė, Mo- pat savo mirties: Žr. A. Vyšniauskaitė, Kai- ters socializacija Lietuvos kaime. XIX a. mo šeima, A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, pabaiga - XX a. vidurys, Darbai ir dienos. Kau- R. Paukštytė, Lietuvių šeima ir papročiai, Vil- nas, 1999, t. 11(20), p. 182 (žemėlapis „Mer- nius, 1995, p. 124-125; Kiekvienas didžiosios ginų partnerio pasirinkimo kriterijai"). šeimos narys - suaugęs vyras ar moteris, be 11 Pasak Gerhardo Bauerio, kaimo vado- maisto ir drabužių, kaip ir ūkininko vaikai, vybė dar pirmaisias XX a. dešimtmečiais bu- gaudavo bandą (Žemaitijoje pašėlę) - žemės vo pavaldi senių tarybai, kuri priimdavo visus sklypelį, kuriame pasisėtą derlių galėjo nau- kaimui svarbius sprendimus. Senių tarybai doti savo reikalams (ar parduoti ir tuos pini- priklausė didžiausią patirtį ir autoritetą tu- gus išleisti). rintys seni kaimo valstiečiai. Jų turtinė nuo- 14 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje savybė čia nevaidino jokio lemiamo vaidmens. (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų), Vilnius, Seniai rinkdavo arba paskirdavo iš savo tar- 1963; idem, Lietuvių etnologija, Vilnius, 1991; po kaimo seniūną, kuris tvarkė reikalus, bet idem, Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, nebuvo įgaliotas priimti sprendimus: G. Bau- apeigos, Vilnius, 1991; idem, Senieji lietuvių šei- er, Gesellschaft und Weltbild im Baltischen Tra- mos papročiai, Vilnius, 1999. ditionsmileu, Heidelberg, 1972, S. 87-88; Plg.: 15 A. Vyšniauskaitė, Liaudies kalendorius. A. Mažiulis, Kaimo bendruomenė, Lietuvių en- Šventės, Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, ciklopedija, Boston, 1957,1.10, p. 240. 1964, p. 536-550; idem, Linarovio talkų pa- 12 Panašiai buvo ir pirmykštėse kultūro- pročiai, Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 se. Pasak E. A. Hocbclio,„Norspasitaiko, kad metais, Vilnius, 1975, p. 207-219; idem, Li- mažus vaikus didžiai vertina kaip trokštamus namynio talkų papročiai Lietuvoje XIX a. pa- turėti objektus, tačiau jų niekados negerbia vien baigoje - XX a. pradžioje (1. Istoriografija, už tai, kad jie maži vaikai, t. y. kad jie turi vaiko darbo, poilsio ir talkininkų maitinimo orga- statusą <... >Jaunimui ir vidurinio amžiaus su- nizavimas), Lietuvos TSR mokslų akademijos laukusiems žmonėms visuomenė retai kada su- darbai. A serija, 1979, t. 3, p. 55-67; idem,
19 Linamynio talkų papročiai Lietuvoje XIX a. Kai kurie žemdirbių darbai ir papročiai, Pla- pabaigoje - XX a. pradžioje (2. Dainos, žai- teliai, Vilnius, 1999, p. 307-321; idem, Kaimo dimai, vaidinimai, Kuršio kilmės klausimas), religinio gyvenimo formos ir funkcijos XX a. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A se- pirmojoje pusėje, Etninė kultūra ir tapatumo rija, 1980, t. 4, p. 53-68; idem, Lietuvių li- išraiška. Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992, nininkystės papročiai, J. Kudirka, V. Milius, 1993, 1995 metais, p. 138-148; idem, Rituali- A. Vyšniauskaitė, Valstiečių verslai, Vilnius, niai talkų pabaigtuvių veiksmai XIX a. pabai- 1983, p. 99-179; idem, Kalėdos ir Kalėdinio goje - XX a. pirmojoje pusėje, Lietuvių laikotarpio papročiai, Lietuvių kalendorinės katalikų mokslo akademija. Suvažiavimo dar- šventės, Vilnius, 1990, p. 10-29; idem, Mūsų bai, Vilnius, 1999, t. 17, p. 421-442. metai ir šventės, Kaunas, 1993; idem, Kaimo 18 J. Kudirka, Joninės, Vilnius, 1991; idem, šeima, A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukšty- Velykų šventės, Vilnius, 1992; idem, Lietuviš- tė. Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius, 1995, kos Kūčios ir Kalėdos, Vilnius, 1993; idem.Lie- p. 104-167; ibid., p. 271-395. tuviškos Kūčios, Vilnius, 1994; idem, Apso ir 16 R. Merkienė, Žemaičių ir klaipėdiškių Pelekų lietuviškoji kultūra, Vilnius, 1997; idem, linamynio talkos, Kraštotyra, Vilnius, 1967, Jurginės, Vilnius, 1997. p. 144-148; idem, Gyvybės medis ir jo žiedai, 19 J. Balys, Iš Mažosios Lietuvos tautosa- Moteris, 1990, Nr. 3, p. 12; idem, Prisikėlimas, kos, Tautosakos darbai, Kaunas, 1937, Nr. 3, Moteris, 1990, Nr. 4, p. 5; idem, Žemės vaisių p. 9-31; idem, Lietuvių žemdirbystės papročiai šventė, ibid., Nr. 8, p. 12; idem, Žydėjimo, ve- ir tikėjimai, Silver Spring, 1986; idem, Lietu- šėjimo ir santarvės dienos, ibid., Nr. 5, p. 12; vių kalendorinės šventės, Vilnius, 1993. idem, Linksmosios mėsėdo šventės, Liaudies 20 Ž. Šaknys, Lietuvos kaimo j aun imo ben- kultūra, 1992, Nr. 1, p. 9-11; idem, Kalendori- dravimo formos XX a. 3-5 dešimtmečiais: niai papročiai Vakarų ir Pietvakarių Lietuvo- Klasifikacija, Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvo- je: Etninės kultūros bendrybės ir savitumai, je 1988 ir 1989 metais, Vilnius, 1990, p. 146-157; Vakarų baltai. Etnogenezė ir etninė istorija, Vil- idem, Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje, nius, 1997, p. 357-367; idem, Papročiai ir laiko Lietuvos etnologija, Vilnius, 1996,1.1, p. 14-18, dimensijos, Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. 35-47,105-116. Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992, 1993, 21 Ž. Šaknys, Gegužinė: Esminiai šventės 1995 metais, Vilnius, 1999, p. 42-57; idem, Ve- bruožai, Liaudies kultūra, 1991, Nr. 2, p. 21-22; lykiniai pavasario ženklai, ibid., p. 185-207. idem, Jaunimo laisvalaikio tradicijos ir ino- 17 J. Mardosa, Talkos, Dubingiai, Vilnius, vacijos Lietuvoje (XX a. 3-4 dešimtmečiai), 1971, p. 152-158; idem, Talkos Anglininkų Etninė kultūra ir tautinis atgimimas, Vilnius, kaime (Alytaus raj.), Kraštotyra, Vilnius, 1971, 1994, p. 140-151. p. 175-179; idem, Apie talkas, Kernavė, Vil- 22 Ž. Šaknys, Vasario 16-oji Lietuvos nius, 1972, p. 105-114; idem, Talkos, Krašto- kaime, Liaudies kultūra, 1992, Nr. 1, p. 12. tyra, Vilnius, 1987, t. 21, p. 123-131; idem, Šilų 23 Ž. Šaknys, Vakarų ir Pietvakarių Lie- ir grumtų talkos, Dubičiai, Vilnius, 1989, tuvos jaunimo bendravimo papročių regio- p. 109-119; idem, Talkos ir jų papročiai, Ger- niniai savitumai (XX a. I pusė), Vakarų vėčiai, Vilnius, 1989, p. 74-81; idem, Žemdir- Baltai: etnogenezė ir etninė istorija, Vilnius, bystės talkų bruožai, Rytų Lietuva, Vilnius, 1997, ų. 343. 1992, p. 175-185; idem, Kražiškių talkos, Kra- 24 Ž. Šaknys, Patalkių vakarėliai Lietuvoje, žiai, Vilnius-Kaunas, 1993, p. 346-359; idem, Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. Etnologi- Krikščionybės elementai lietuvių talkose, niai tyrinėjimai Lietuvoje 1992, 1993, 1995 Liaudies kultūra, 1996, Nr. 2, p. 26-30; idem, metais, p. 149-159.
20 25 Ž. Šaknys, Jaunimo bendrija: Sociali- kovokime su netikusiais papročiais, Pavasaris, nio aktyvumo kaita metų cikle (XIX a. II pu- 1931 01 15, p. 17; Jaunimas, 1913, Nr. 9, p. 42; sė-XXa.Ipusė),L/mams//ca, 1999,Nr. 1(37), A. Jasiūnas, Kultūrinių pramogų organizavimas, p. 115-134. Jaunalietuvių vadovas, 1937, Nr. 2, p. 77; A. Kel- 26 ES, b. 1272, 1318, 1319, 1325, 1330, mutis, Sodžiaus teatras, Trimitas, 1921 02 19, 1334, 1379-1388, 1422, 1442, 1446-1452, p. 10; Z. Kinderienė, Kultūrinkime pramogas, 1457, 1505, 1534-1536, 1661-1664, 1693- Jaunoji karta, 1939 04 14, p. 353; I. Klajūnas, 1695, 1998-2000, 2075. Mūsų provincijos vakarai, Jaunoji karta, 27 Ž. Šaknys, Jaunimo tarpusavio bendra- 1928 11 05, p. 10; M., Apie Prūsų Lietuvių vimo papročiai, LMA. LII. Etnografinių klau- jaunimą, Лшшша.$, 1913, Nr. 3, p. 15; K. Naun- simų lapas Nr. 124, Vilnius, 1989. čikas, Gegužinėms besiartinant, Trimitas, 28 Ž. Šaknys, Jaunimo tarpusavio bendra- 1925 05 01, p. 20-21; Pasikalbejimai./aiwi/was, vimo papročiai, LMA. LII. Etnografinių klau- 1912, Nr. 4, p. 17-18; S. Povilaitis, Daugiau įvai- simų lapas Nr. 143, Vilnius, 1990. rumo mūsų pramogose,7aimq/7 karta, 1935 07 21, 29 B. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, p. 622; D. Putvinskienė, Dorinis ir šauliškas jau- Vilnius, 1993. nimo auklėjimas, Trimitas, 1930 02 13, p. 132; 30 D. C. Sodžiaus jaunimo judėjimas, Jau- Ą. Valaitis, Mūsų vasaros žygiai, Pavasaris, noji karta, 1921 01 31, p. 5; A. Graževičius, 1934 04 01, p. 289.
21 I. KALENDORINIŲ ŠVENČIŲ PASILINKSMINIMAI
1. Bendrieji kalendorinių akademinio jaunimo sambūriai), Šiaurės rytų Lietuvoje kuokynėmis, apie Gervėčius švenčių pasilinksminimų šokimais, Pietryčių Lietuvoje večerinkomis, bruožai večeruškomis, kalėduškomis {kalėduška - dažniau tarpušvenčio vakarėlis) ir kitaip. Pasilinksminimams tiriamuoju laiku Kai kur vakarėliu ar net vakaruška vadin- buvo skirti savaitgaliai, kalendorinės, vals- tas viešas -jaunimo organizacijų rengtas tybinės, darbo ir šeimos šventės bei su vakarėlis. žemės ūkio ciklu (laisvesnis nuo darbo lai- Vakarėliuose buvo šokama, dainuoja- kas žiema) susiję laikotarpiai. Jaunimo ma, žaidžiami žaidimai, einami rateliai, pramogos buvo ir vakarėliai, rengiami po kalbamasi, sprendžiamos kaimo jaunimo gegužinių pamaldų. Intensyvėjant žemdir- problemos. Pasak E. Morkūnienės, XIX a. bystei (kartu ir darbinės veiklos ritmui) ir pabaigoje - XX a. pradžioje lietuvių liau- kintant kaimo planavimui (skirstomasi dies žaidimus žaidė, ratelius ėjo, šokius vienkiemiais), šventės trumpėjo (nepalies- šoko dažniausiai jaunimas, rečiau suaugę, 1 ti liko tik dekaloge įtvirtinti sekmadieniai, vaikai . Tačiau tarpukario metais, ypač va- nors intensyviausios žemdirbystės rajonuo- karinėje Lietuvoje vakarėliuose vis mažiau se darbymečiu vis dažniau jų nesilaiky- žaista žaidimų, eita ratelių, dainuota - davo), nyko apeiginės elgsenos elementai, pagrindinę pasilinksminimo dalį sudary- paversdami šventes žmonių susibūrimu, davo šokiai. vaišėmis ir jaunimo pasišokimu. Šaltuoju metų laiku pasilinksminimus Pagrindinis jaunimo bendriją integ- rengė uždaroje patalpoje: XIX a. smuklėse ruojantis pasilinksminimas buvo vakarė- (ilgiausiai smuklėse linksmintasi Mažojoje lis. Dažniausiai jis vadintas vakaruška, Lietuvoje, smuklėse ir restoranuose čia 2 Šiaurės Žemaitijoje nibre, kiek į pietus pasilinksminimai vyko ir XX a. pradžioje , štrambambole, kai kur bige, Pietų Lictu- vėliau - trobose, Šiaurės Lietuvoje - klėtyse voje jaunimu (XIX a. gerokai platesniame (tai aiškinama tuo, kad klėtys buvo grįstos, 3 areale, gal ir visoje Lietuvoje), gužynėmis, o trobos asla plūkta iš molio .Dažniausiai tarpukariu robaksu, rabaksu (pavadinimai per Sekmines ar gegužės mėnesį būdavo atėjo iš miesto, taip vadinti neformalūs pradedami lauko pasilinksminimai. Juos
22 i. Šokiai smuklėje rengė kieme, gražesnėje pievelėje. Kai kur ir tarpukariu), tačiau XIX a. pirmojoje vasarą sueidavo klojimuose (ypač jei pusėje žinota ir Žemaitijoje, XIX a. ant- lietingas metas). Kai kur Pietų ir Rytų rojoje pusėje ir Mažojoje Lietuvoje4. Lietuvoje uždaroje patalpoje vakarėlius Nesant vakarėlių rengimo eiliškumo, pa- rengdavo ištisus metus (išskyrus pasilinks- silinksminimams prašydavo erdvesnių ir minimams draudžiamą laikotarpį). modernesnių trobų (kai medinės grindys Vakarėlius rengiant privačioje terito- buvo retenybė, daugiausia plūktinės) rijoje reikėjo gauti šeimininko leidimą. Tai šeimininkus, kurie leisdavo rengti pasi- darydavo dukterys ar sūnūs, jei pasilinks- linksminimą. Tbip pat noriai jaunimą įsi- minimus rengė pas vienišus, pasilinksmi- leisdavo tekamo amžiaus dukrų turintys nimus ir jaunimo draugiją mėgstančius šeimininkai. Nors jaunimo muštynėmis žmones, vaikinai. Jaunimas rinkdavosi garsėjančiuose kaimuose vietą pasilinks- nuolatinėse vietose arba paeiliui kiekvie- minimams kartais gauti buvo problema. noje troboje, kur gyveno jaunimo (iš eilės Esant nuolatinei pasilinksminimų vietai, tiek dienų, kiek troboje gyveno suaugu- jaunimas susimesdavo pinigų patalpos sių merginų, rečiau abiejų lyčių jaunuo- apšvietimui (ypač jei šventinis pasilinks- menės arba nepaisant šeimoje gyvenančių minimas užtrukdavo gerokai po vidurnakčio jaunuolių skaičiaus). Ši tvarka buvo bū- ar trukdavo visą naktį), jei reikėjo, atsily- dingesnė Rytų Lietuvai (kai kur išliko net gindavo muzikantui. Pasilinksminimams
23 •41*..*».
2. Jaunimo pasilinksminimas, Breslaujos aps.
lauke neretai jaunimas iš anksto įsireng- šokį, neturėjo teisės bausti vietinės šokti davo nuolatinę aikštelę. atsisakiusios merginos. Kai kada vaikinas, Paprastai vakarėlyje linksminosi tik norėdamas išplėsti savo veiklos ribas, at- vieno kaimo merginos ir vaikinai iš greti- sinešdavo vaišių (dažniausiai pusbutelį mų kaimų. Merginos kelionė į gretimo degtinės)5. Bet koks svečių bandymas kaimo vakarėlį buvo netoleruojama ir pažeisti to kaimo bendrijoje priimtus elg- dažnai traktuota kaip moralinio palaidu- senos stereotipus dažnai baigdavosi mo požymis. Į gretimo kaimo pasilinks- muštynėmis. Ypač Suvalkijoje, kur j kito minimą mergina eiti tegalėjo tik būriu, kaimo susiėjimą net ir vyriškasis kaimo lydint to kaimo jaunimui, broliui arba to jaunimas galėjo eiti tik būriu. Šis paprotys kaimo jaunuomenės kviesta. Tačiau ir tai ypač aiškus Vilkaviškio rajono ribose, kur ne visur. Šis paprotys gyvavo visoje Lie- net 1940-aisiais kaimo jaunimo bendrijos tuvoje ir net tarpukariu jo laikėsi daugiau priminė karines formuotes ir į priešišką kaip pusėje kaimų. Vaikinai su arkliais, kaimą galėjo eiti tik visas kito kaimo jauni- vėliau ir dviračiais aplankydavo net ir ga- mas, kad galėtų atsiginti konflikto atveju. na tolimus kitų kaimų pasilinksminimus. Po kelis dar tarpukariu buvo pavojinga į Svečiai kito kaimo vakarėliuose turėjo ga- kitą kaimą vykti ir kai kur Dzūkijoje, rečiau na ribotas veiklos teises. Ne visada galėjo ir kitose Lietuvos srityse. \ šokdinti su vietiniais draugaujančias mer- Be jaunimo, troboje vykstančiame va- ginas, prašyti muzikanto groti jo norimą karėlyje dalyvavo šeimininkas, gatviniuose
24 kaimuose ar vakarėliui vykstant smuklėje iki pirmojo kūdikio gimimo). Kaimuose jaunimą stebėdavo ir suaugusieji. Rytų labai įvairiai traktavo anormalias senmer- Lietuvoje į pirkią sueidavo net moterys gės ir mergos su vaiku socialines amžiaus su mažais vaikais. Vyresni vyrai kampe ar kategorijas. Dažnai jų atstovės patirdavo kitoje patalpoje su jaunuoliais lošė kor- apribojimus dalyvauti pasilinksminimuo- tomis, vyresnės moterys užsiimdavo ap- se. Panašios vyrų kategorijos buvo tole- kalbomis ir varžė jaunimo bendravimą (jų ruojamos neabejotinai švelniau. dalyvavimas jaunuomenei buvo itin ne- Į lokalines jaunimo bendrijas neįeida- pageidautinas). Maži vaikai, susispietę vo didesnių fizinių trūkumų ar psichinių užkrosnyje ar kur nuošaliame kampelyje, negalių bei bendrauti su bendraamžiais retai kada buvo pastebimi ir užkliudomi, nelinkę jaunuoliai. Ekonomiškai stipriuo- tuo tarpu į pusbernius taikantys pieme- se regionuose uždaros jaunimo bendrijos nys beveik visoje Lietuvoje (retai Žemai- buvo sudarytos ir turtiniu pagrindu. Kai tijoje) buvo šiurkščiai, neretai žiauriai kur Vakarų Lietuvoje turtingi tėvai į jau- išvejami. Juos mušė žiužiu (rankšluosčiu nimo pasilinksminimus iš viso neleisdavo su kietai užmegztu galu, kartais įrišę bul- savo dukrų, kad nesusibičiuliautų su sam- vę ar akmenį, dar vadintu bindžiku, pit- diniais. ka), diržu, šluota. Kartais mušimą Iš pasilinksminimų per kalendorines paįvairindavo specialiais baudžiamaisiais šventes socialine prasme skyrėsi atlaidų šokiais - kazoku, čigonu, taukačiku, tal- vakarėliai. Seną šio susiėjimo kilmę liu- kačiku ir pan. Neretai pusberniai patir- dija XVIII a. šaltinis: „Didelės minios, davo ir kitokių asmens orumą žeminančių susirinkusios į atlaidų vietą, šoka aikštelė- ar fizinį skausmą sukeliančių veiksmų. Pa- se pagal muziką, rengia rungtynes, viena kitą vyzdžiui, lūpas tepdami mėšlu ar išmato- sužeidžia"1. XIX a. merginai tai buvo vie- mis skatindavo „ūsų augimą", analogiškai 6 nintelė galimybė dalyvauti tolimesnių ar merginoms „augindavo krūtis" . Bendri- gretimo kaimo vakarėlyje (be samdinių, jos nustatyto amžiaus cenzo nesulauku- kurios į kitų kaimų vakarėlius galėjo eiti sių merginų vaikinai nemušdavo (kas kita ten tarnaudamos). Dažnai į atlaidų vaka- už apkalbas, atsisakymą šokti, ypač vakari- rėlius susiburdavo visos parapijos jauni- nėje Lietuvos dalyje), tarpukariu nė neva- mas ir svečiai iš toliau. Vakarėliui vykstant rydavo iš vakarėlio. Tik kai kur jas iš miestelyje, visų kaimų jaunuoliai bendravo pasilinksminimo išvydavo konkurencijos lygiomis teisėmis - nebuvo „šeimininkų" nenorėjusios vyresnės draugės (dažniausiai ir „svečių". Vakarėlis nuo paprasto vaka- Pietų Lietuvoje). rėlio skyrėsi ir gausesniu muzikantų Kai kada suaugusieji kaimynai ateida- skaičiumi, grojo geriausi apylinkų muzi- vo į vakarėlius ir vienkiemiuose, tačiau kantai, į šiuos susiėjimus jaunimas apsi- vaikai tai darė gana retai. Todėl vienkie- rengdavo puošniau. Deja, neretai vakarėliai miniuose kaimuose dažnai linksmindavosi baigdavosi skirtingų kaimų jaunimo grum- tik jaunimas. tynėmis ginant kaimo garbę. Kiek dažniau į vakarėlius ateidavo Tarpukariu tokių sambūrių padaugė- jaunavedžiai (iki metų po vestuvių arba jo. Vienas iš tokių vadintas gegužinėmis,
25 gegužynais (Šiaurės Lietuvoje žaliumai, Gegužinės vyko tik šiltuoju metų se- žaliumbalai (iš latv. zaliumballe - geguži- zonu (vėlyvą pavasarį, vasarą, ankstyvą ru- nė)). Jie rengti nebūtinai per atlaidus. Pats denį). Dažniausiai susiėjimas rengtas nuo sambūrio pavadinimas „gegužinė" sieti- gegužės mėnesio - „mojavai prasidėjus", nas su garsiosiomis Šiaulių gegužinėmis. pirmųjų pavasario pabaigos -vasaros pa- Pirmoji Šiaulių gegužinė įvyko 1899 m. baigos atlaidų, arba remiantis fenologiniu birželio 12 d. (pagal Julijaus kalendorių kalendoriumi, sulapojus berželiams. La- gegužės 30 d.). Šiaulių gegužinės vadin- bai dažnai pirmąją gegužinę rengė per tos lietuvių inteligentijos suvažiavimais, Sekmines, rečiau per Jonines, itin retai sąskrydžiais ar seimais, šviesuomenės fo- per Velykas. Gegužines kaime rengė daž- rumais ir pan.8 Vėliau žodis įgijo daugiau niausiai 2-3 kartus per metus. reikšmių. Pirmaisiais nepriklausomos Lie- Gegužinės dažniausiai vykdavo gam- tuvos metais gegužinėmis vadintos gim- toje, prie trobos, kieme, rečiau klojime nazistų iškylos į gamtą, nuo XX a. pradžios (dažnai esant blogam orui). Beveik visose gegužinėmis vadinti ir jaunimo, ir suaugu- gegužinėse suėjimų vietą ribojo berželiai siųjų organizacijų vieši renginiai gamto- (rečiau Žemaitijoje). Kartais nukirstus je, susidedantys iš kultūrinės programos berželius įkasdavo į žemę, kai kur Suval- ir šokių bei žaidimų. XX a. 3-4-ajame kijoje gegužinės aikštelę specialiai apso- dešimtmetyje tokios gegužinės ypač pa- dindavo medžiais, tačiau dažniausiai plito, jas netrukus perėmė neorganizuo- gegužinės vietą ribojo tvorelė: įkasti ir tas kaimo jaunimas, dažniausiai būrėsi tik apjuosti virve ar viela kuoleliai. Prie jos šokiams ir žaidimams. Etnografinių lau- pririšdavo berželių šakas, vainikus, spal- ko tyrimų duomenimis, tarpukariu tik kiek votus popieriukus, trispalves vėliavėles. daugiau kaip ketvirtadalį gegužinių kai- Į gegužines susiburdavo daugiau ir gar- muose ir mažuose miesteliuose rengė or- sesni apylinkių muzikantai, jaunimas atei- ganizacijų nariai. Apie 90% šiuo metu davo geriau apsirengęs. Kiek kitaip negu organizacijų rengtų kaimo ir mažų mies- daugelyje vakarėlių kiekvienas jaunuolis telių gegužinių rengė tik 3 organizacijos - turėjo užsimokėti už pasilinksminimą (kai 1914 m. įkurta Pavasario sąjunga, 1919 m. kur bilietus pirko tik vaikinai). Šis papro- įkurta Šaulių sąjunga ir XX a. 4-ąjį de- tys gyvavo organizacijų, rečiau kaimo jau- šimtmetį kultūrinę veiklą plačiai išplėto- nimo rengiamose gegužinėse, todėl dažnai jusi 1927 m. įkurta Jaunosios Lietuvos šeimininkų ir svečių teisės šiuose susiėji- sąjunga. Vilniaus krašto kaimuose gegu- muose buvo lygios. Neretai juose kildavo žines rengtos labai retai, pagrindinis or- ištisų kaimų jaunimo konfliktai, nors susi- ganizacijų veiklos baras buvo viešų ėjimų rimtį saugodavo tvarkdariai. vakarėlių rengimas. Vakarėlius organiza- Klaipėdos krašte kai kur rengė pana- vo 1925 m. įsteigta Lietuvių Šv. Kazimie- šų į gegužinę susiėjimą - Gartenfest (liet. ro draugija jaunimui auklėti ir globoti. šventė sode). Aplinką puošdavo lampio- Šios organizacijos ir mokykla vakarė- nais - žvakutėmis, įtvirtintomis spalvotuose lius pavertė viešais kultūriniais rengi- 9 maišeliuose. Susiėjimus rengė krautuvi- niais . ninkai. Jie buvo vieši10.
26 Dar viena tautinio atgimimo metais Taigi šiose vietovėse vakarai buvo puiki atsiradusi, ypač merginų kultūrinės veik- jaunimo patriotinio auklėjimo (įgydama los ribas praplėtusi jaunimo bendravimo netgi rezistencijos bruožų) mokykla, nuo forma buvo vieši vakarėliai su vaidinimais mažų dienų diegusi tautinio identiteto (vakarėlis, lošimas, šeimyninis vakarėlis). pradmenis. Tokie vakarai siejo ne tik Lie- Jie rengti per kalendorines šventes ir sa- tuvos, bet ir Rusijos, Latvijos, Lenkijos, vaitgaliais. Šis susiėjimas socialine pras- Rytų Prūsijos ir net Jungtinių Amerikos me primena atlaidų vakarėlį ir gegužine Valstijų lietuvių kolonijų gyventojusls. (merginos galėjo nekviestos lankytis kita- Punsko apylinkėse (Lenkija) šią funkciją me kaime, pasilinksminime mažai skyrė- susiėjimai atlieka ir dabar16. si šeimininkų ir svečių teisės), tačiau „Lošimai" vykdavo visais metų laikais skyrėsi rengiamu vaidinimu. Neorgani- klojime arba pirkioje. Paprastai po vai- zuotas kaimo jaunimas tokias sueigas ren- dinimo, deklamacijų prasidėdavo šokiai, gė rečiau. kurie trukdavo kiek ilgiau negu papras- Kaime rengtų „lošimų" prototipas - tuose vakarėliuose17 . Kartais juos paįvairin- „Lietuviški vakarai". Juos rengti pradėjo davo „skrajojantis paštas", „gėlių šokis" ir „Labdaringoji Petrapilio lietuvių bei že- kitos miestietiškų vakarų pramogos. Susi- maičių draugija", 1893 m. surengusi du šo- ėjimuose dalyvaudavo suaugusieji (jiems kių vakarus. Po kelerių metų buvo daugiau rūpėjo vaidinimas) ir jaunimas iš rengiami ir vakarai su vaidinimais11. Pir- aplinkinių kaimų. Jei dar į kitų kaimų masis viešas „klojimų vakaras" Lietuvoje gegužines burtis kai kuriose vietovėse jos buvo surengtas 1899 m. Palangoje. Vaka- gėdinosi, viešas vakaras buvo pati priim- rų rengimo geografija smarkiai plito. tiniausia forma merginoms dalyvauti toli- 1900-1910 m. buvo vaidinamos 20 lietu- mesnio kaimo jaunimo susiėjime. 12 vių autorių 55 pjesės . Šie susiėjimai po Kai kur rengti tam tikri šventinės ar Lietuvos kaimą paplito stulbinančiu grei- savaitgalio gegužinės ir „lošimo", net čiu. Jau po keliolikos metų jie tapo eliti- vakarojimo bruožų įgiję suėjimai. Pasak niu sodžiaus jaunimo sambūriu. Suvalkijoje A. Gaškos, Pandėlio apylinkėse (Rokiš- pirmasis lietuviškas vakaras surengtas kio r.) buvo rengiamas „žolimas" gamto- 1901 m. Žiūrių-Gudelių kaime (dabar Vil- je: berželiais apkaišytoje aikštelėje vykdavo 13 kaviškio r.) . Ypač šie susiėjimai paplito vaidinimas, choro, orkestro pasirodymas, Rytų Lietuvoje. Pavyzdžiui, Švenčionių jaunimas mindavo įmantrias mįsles, sekė apskrityje iki Pirmojo pasaulinio karo šmaikščias pasakas, matyt, ir šoko18. Pa- tesurengta ne daugiau kaip 13 vakarų, o našius susiėjimus liudijo ir mūsų klausi- jau 1919-1939 m. Švenčionių ir Breslau- nėtieji žinių pateikėjai, tačiau kadangi jos apskrityse, Vinco Martinkėno skai- suėjimas nunyko po Pirmojo pasaulinio čiavimu, 241 gyvenvietėje buvo suvaidinti karo, juos atsiminė gana miglotai. Nors ir net 996 vakarai. Intensyviausiai jie rengti Gaška liudija, kad tai sena tradicija, ma- 1933-1935 m. (38,05% visų vakarų). Nuo nyčiau, kad tai XX a. pradžios naujovė, 1937 m. vakarų sumažėjo, nes lenkų oku- galbūt perėmusi kažkokios šventės ele- 14 pacinė valdžia juos itin retai leisdavo . mentų (greičiausiai sietina ir su atlaidais).
27 Šie susiėjimai pakirto šimtmečiais gy- Kai kur pakviestasis įgydavo teisę atsivesti vavusio uždaro merginų gyvenimo pama- merginą, pakviestoji - vaikiną19. Visi šio tą. Paprotys eiti į kito kaimo jaunimo tipo pasilinksminimai vykdavo su vaišėmis. susiėjimus merginoms pradėjo transfor- Vaikinai tradiciškai atsinešdavo gėrimų, muotis ir į kitus jaunimo laisvalaikio susi- merginos - valgio. Išimtis - po Kalėdų, Ve- ėjimus. lykų, Užgavėnių ar Sekminių vaikštynių Per didesnes šventes Lietuvos kaime jaunuolių rengti vakarėliai, kurvaikinai kar- vykdavo ir uždarų pasilinksminimų. Ma- tais patiekdavo surinktą maistą ir gėrimus. tyt, vėlyvos kilmės buvo kviestiniai vaka- Aptardami gegužines, minėjome jau- rėliai (baliukas, sudėtinis, šeimyninis, nimo ir suaugusiųjų organizacijų poveikį zakaznas). Kartais vieno kaimo jaunimas tarpukariu. Daugelio jų vadovybė (ypač kviesdavo kito kaimo jaunimą. Kiekvie- Jaunalietuvių, Šaulių, Pavasarininkų, nas parapijos kaimas turėjo tradiciškai Šv. Kazimiero draugija) suvokė laisvalai- nusistatytą jo rengimo dieną. Tokie vaka- kio ir ypač šventinių suėjimų svarbą kai- rėliai dažniau rengti per žiemos šventes mo jaunimui. Viešųjų kultūrinių renginių ar atlaidus. Kartais j juos miesto pavyz- organizavimas kaime buvo traktuojamas džiu net siųsdavo raštelius - kvietimus. kaip pagrindinis būdas siekti auklėjimo
•*••--• '<• - Ł>- •>, дf' 1 v
H) i- уд r i, -i'b ,i Щ- \f ""•" i:- -. "И - 'Vi-
3. „Modernią " vaikiną grupė su dviračiais
28 - C i -. į- fix
4. Merginų kultūrinės veiklos plėtra. „Modernių " merginų grupė su dviračiais tikslų20. Jaunimo organizacijų spaudoje lėdinės eglutės, renkamas gražiausias pabrėžiama, kad pasilinksminimai yra su- margutis, bandomas jų stiprumas, sceno- siję su „jaunimo prigimtimi"21, išsakomas je siausdavo Užgavėnių persirengėliai. būtinumas derinti naująsias ir senąsias Rečiau buvo akcentuojami vietiniai laisvalaikio leidimo formas22, akcentuo- švenčių savitumai. Pavyzdžiui, Gižuose vie- jama vasaros meto laisvalaikio pasilinks- šame vakarėlyje tarpušvenčiu, kaip ir kai- minimų reikšmė23. me, šokdindavo „šyvį". Už šyvio šokdinimą Didesniuose kaimuose ir bažnyčiose persirengėliai gaudavo atlyginimą24. vieši vakarėliai ir gegužinės buvo rengia- Organizacijos formavo tautinių šven- mi ir per didžiąsias metų šventes. Jie tu- čių papročius, rengė Vasario 16-osios, rėjo didelę įtaką formuojant naujus Tautos šventės vakarėlius. Taip pat išpo- švenčių papročius, dažnai naikinant vie- puliarėjo šių institucijų rengti Motinos, tinius švenčių savitumus ir kuriant ben- Tėvo dienos minėjimai, jaunimas buvo drąsias lietuviškąsias šventes. Populiarūs pratinamas švęsti naująsias šventes. Taigi buvo vieši Kalėdų, Naujųjų metų, Užga- tarpukario jaunimo šventiniams pasilinks- vėnių vakarėliai, Velykų, Sekminių ir minimams reikšmės turėjo ir valstybinės, Joninių gegužinės. Dažnai šiuose susiėji- politinės bei visuomeninės institucijos. muose kultūrinė programa buvo siejama Studijoje nagrinėsime tiek kalendori- su tos šventės simbolika: puošiamos ka- nių švenčių metu vykusius, tiek išskirtiniais
29 laikotarpiais (adventas, gavėnia, gegu- jaunimo bendrijos sudėtį. Kaip ir įprasto žinių pamaldų laikas) susijusius jaunimo vakarėlio metu, susiburdavo vieno kaimo sambūrius. Pastarieji pasilinksminimai merginos ir kelių kaimų vaikinai. Kiek skyrėsi nuo pirmųjų vakarėlių. Jie vykda- mažiau jaunuomenės susieidavo j vaka- vo neįprastu laiku (ne tik šeštadienio va- rėlius po gegužinių pamaldų bei į sambū- kare ar sekmadienio popietę) arba dėl rius advento ir gavėnios metu. tam tikrų bažnytinių apribojimų skyrėsi jų Didesnių kalendorinių švenčių pasi- veiklos pobūdis. linksminimai nuo įprastų skyrėsi šventi- Įžvalgesnis skaitytojas gali pasigesti at- ne nuotaika, apranga, kai kada vaišėmis, laidų ir po jų rengiamų vakarėlių analizės. persirengėlių vaikštynėmis, laužais ir pan. Jie taip pat priskiriami prie šventinių. Ta- Kai kur net kviesdavo geresnius muzikan- čiau tai gana sudėtingas uždavinys, kadangi tus. Pasilinksminimą nuspalvindavo pats susidurtume su gausia atlaidų vakarėlių ti- šventės laukimas, jos sakralumas. pų įvairove, prireiktų keliskart išsamesnių Skyrėsi ir švenčių vakarėlių nuotaikos. lauko tyrimų. Todėl pasirinkome tik tas Jaunimo bendravimui didelę reikšmę šventes, kurias dažnai šventė ne tik tose turėjo kintantys lokalinės jaunimo bendri- vietose, kur buvo to vardo atlaidai. jos, darbų ir lyčių aktyvumo metiniai ciklai, Kiti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios sambūrių vietą ir dalyvių skaičių koreguo- kalendorinių švenčių pasilinksminimai so- jantys metų laikai, konkrečių švenčių apei- cialine prasme mažai skyrėsi nuo įprastų ginė specifika, lėmusi specialias dainas ir savaitgalio vakarėlių. Juose aktyvių daly- žaidimus, formavusi tik tai dienai būdin- vių skaičius atitiko to kaimo ar miestelio gą simboliką.
1 E. Morkūnienė, Lietuvių liaudies choreo- 7 J. Lebedys, Lietuvių kalba XVII-XV1II a. grafijos bruožai, Vilnius, 1982, p. 95. viešajame gyvenime, Vilnius, 1976, p. 201. 2 M., Apie Prūsų Lietuvių jaunimą, Jau- 8 Plačiau: D. Striogaitė, Istorinės didžio- nimas, 1913, Nr. 3, p. 15. 3 sios Šiaulių gegužinės, Mūsų kraštas, 1993, V. Martinkus, Kamaros ir klėties papro- Nr. 2(3), p. 30-36. čiai, Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 3/4, p. 304. 9 4 Plačiau: Ž. Šaknys, Jaunimo laisvalai- Сухомлинов. Нечто о жителях Тель- kio tradicijos ir inovacijos Lietuvoje (XX a. шевского уезда Ковенской губернии, Гео- 3-4 dešimtmečiai), Etninė kultūra ir tautinis графические известия Русского геогра- atgimimas, Vilnius, 1994, p. 140-151. фического общества, вып. 3, 1848, с. 89-92; 10 Plačiau: Ž. Šaknys, Gegužinė: Esminiai Panaši tvarka XIX a. 8-ajame dešimtmetyje buvo žinoma ir Mažojoje Lietuvoje: Lietuvi- šventės bruožai, Liaudies kultūra, 1991, Nr. 2, p. 21-22. ninkai, Vilnius, 1970, p. 366. 11 5 L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, K. Poškaitis, Lietuvių šokio kelias į sce- Tautosakos darbai, Kaunas, 1935, t. 1, p. 112. ną, Vilnius, 1985, p. 11. 12 6 A. Kriauza, Šis-tas apie kupiškėnų jau- Ibid., p. 12. nimo pramogas, Gimtasai kraštas, 1943, Nr. 31, 13 K. Naudžius, Pirmasis teatras Sūduvo- p. 247. je, Kraštotyra, Vilnius, 1969, p. 76.
30 14 V. Martinkėnas, Meno saviveikla 20 A. Kelmutis, Sodžiaus teatras, Trimi- Švenčionių apskrityje 1905-1939 metais, Kraš- tas, 1921 02 19, p. 10; K. Naunčikas, Geguži- totyra, Vilnius, 1967, p. 101,104. nėms besiartinant, Trimitas, 1925 05 01, p. 20-21; 15 V. Maknys, Lietuvių teatro raidos bruo- D. Putvinskienė, Dorinis ir šauliškas jaunimo žai. Vilnius, 1972, t. 1, p. 155-269. auklėjimas, Trimitas, 1930 02 13, p. 132; A. Gra- 16 Plg.: P. Bielskis, Lietuvos klojimo teat- ževičius, Kovokime su netikusiais papročiais, Pa- ras, Klaipėda, 1999, p. 167-178. vasaris, 1931 01 15, p. 17; Z. Kinderienė, 17 Pavyzdžiui, jaunalietuvių laikraštyje Kultūrinkime pramogas, Jaunoji karta, 19390414, „Jaunoji karta" buvo rekomenduojami ketu- p. 353; A. Jasiūnas, Kultūrinių pramogų organi- rių dalių renginiai, susidedantys iš vaidinimų, zavimas, Jaunalietuvių vadovas, 1937, Nr. 2, p. 77. deklamacijų, dainų ir ilgiausios dalies - šo- 21 S. Povilaitis, Daugiau įvairumo mūsų kių ir žaidimų: I. Klajūnas, Mūsų provincijos pramogose, Jaunoji karta, 1935 07 21, p. 622. vakarai, Jaunoji karta, 1928 11 05, p. 10. 22 D. C, Sodžiaus jaunimo judėjimas, Лш- 18 A. Gaška, Žolimas (Senojo kaimo te- noji karta, 1921 01 31, p. 5. atras), Kraštotyra, Vilnius, 1990, Nr. 24, p. 57-58; 23 A. Valaitis, Mūsų vasaros žygiai, Pava- plg. Jaunimas, 1913, Nr. 9, p. 42. saris, 1934 04 01, p. 289. 19 Cezario Valicko, g. 1906 m. Petruvinio k., 24 Jono Rugienio, g. 1919 m. Gižuose, Alytaus r., atsakymai. Užr. Ž. Šaknys. 1989 m. Vilkaviškio r., atsakymai. Užr. Ž. Šaknys. etnografinės ekspedicijos medžiaga, ES, b. 1325, 1989 m. etnografinės ekspedicijos medžiaga, 1.77. ES, b. 1325,1. 40.
31 2. Jaunimo pasilinksminimų žojoje Lietuvoje buvo XVIII a. pabaiga. Pasak istorikės P. Žostautaitės, tada ne- intensyvumas: etninis ir buvo kaime žmogaus, kuris nelankytų su- konfesinis veiksniai rinkimų. 1901 metų Evangelikų Bažnyčios statistikos duomenimis, Mažojoje Lietu- Pasilinksminimų dažnumą lėmė ne tik voje iš konfirmuotų lietuvininkų evange- žemės ūkio intensyvumas, spartus skirs- likų surinkimui priklausė tik 16%, o apie tymasis į vienkiemius, kaimo bendruome- 45% buvo jų lankytojai arba šalininkai2. nės dezintegracija, technologinė bazė ar Tarp lietuvių surinkimai išliko ir tarpuka- lokalinė tradicija, bet ir konfesiniai veiks- riu. Kaip rodo pirmasis žemėlapis, drau- niai. dimai linksmintis fiksuoti 26% tirtų kaimų- Evangelikų liuteronų ir evangelikų re- dažniausiai vakarėliai drausti šiaurinėje formatų tikybų kanonai nepripažino Švč. Klaipėdos krašto dalyje, kur gyveno dau- Mergelės Marijos bei šventųjų garbinimo, giausia lietuvių. Dar 19% vietovių links- taigi ir visų Marijai bei šventiesiems skir- mintasi tik viešuose vakarėliuose. tų švenčių ir atlaidų. Kita vertus, ir Ma- Mažiausiai nutautėjusioje - šiaurinė- žojoje Lietuvoje gyvenę liuteronai švęsdavo je Klaipėdos krašto dalyje dar egzistavo Jurgines, Jonines, Martyno (Mertino) die- net pietizmo, kaip tautinio identiteto iš- ną ir kitas su liuteroniška liturgika nesu- raiškos, nuostata (surinkimininkas - lie- derinamas šventes1. Panaši padėtis tuvininkas, nevaikštantis į surinkimus - tiriamuoju laiku buvo ir kituose liutero- vokietis; į šokius gali eiti tik vokietis)3. niškuose kraštuose. Latvijoje Joninės bu- Jaunimo vakarėlius šiose apylinkėse daž- vo netgi svarbiausia nacionalinės šventės nai atstodavo sambūriai prie sūpynių ir statusą įgijusi šventė. Tačiau, aišku, Baž- žaidimai, rateliai. Be teigiamos, lietuvių nyčios poveikis Mažojoje Lietuvoje nulė- tautinio identiteto išsaugojimo reikšmės, mė Jėzaus Kristaus gyvenimo eigai skirtų surinkimai turėjo ir negatyvių padarinių. švenčių prioritetą. Tai, be abejo, gerokai Griežtesni tėvai savo vaikus izoliuodavo mažino švenčių, kartu ir pasilinksminimų, nuo bendraamžių, drausdavo skaityti pa- skaičių. saulietinio turinio spaudą, dainuoti liau- Dalis Mažojoje Lietuvoje gyvenusių dies dainas, lankyti koncertus, sporto evangelikų liuteronų surinkimininkų bet renginius ir net dalyvauti tautinėse orga- kokią jaunimo pramogą traktavo kaip nizacijose4. Draudimai linksmintis dažnai nuodėmę. Jaunystės, kaip kultūriškai au- pagilindavo tėvų ir vaikų konfliktus, į pa- tonomiško amžiaus tarpsnio, statusą pa- silinksminimus jaunimas eidavo slapta, po dėjo išlaikyti tik jos pradžią žymėjusi vidurnakčio5. konfirmacija. Gyvavo Senasis ir Naujasis Ne itin toleruodavo jaunimo pasi- surinkimai, įvairios jų šakos, besiskirian- linksminimus ir katalikai Žemaitijoje ir čios požiūrio į jaunimo pasilinksminimus Suvalkijoje (pastarasis regionas garsėjo griežtumu, tačiau, matyt, šokių ar šokių dažnomis jaunuomenės muštynėmis), vakarėlių nė vienas iš jų netoleravo. Di- ypač nelygių vedybų vengiantys stambių džiausio surinkimų klestėjimo metas Ma- ūkininkaičių tėvai6. Tačiau nesant tokios
32 I Kretinga Klaipeda "S
Šilutė t • Q Tauragė Q Pagėgiai
3-19%
2-26%
1-55%
1 žemėlapis. Surinkimų įtaka jaunimo pasilinksminimo vakarėlių rengimui Klaipėdos krašte (1920- 1939). n=28.1 - vakarėlius rengė be apribojimų, 2 - vakarėlių nerengė, 3 - rengė tik viešus vakarėlius griežtos ir pagrįstos „religinės" ar „etni- kalendorinių švenčių metu (apie tai rašy- nės" motyvacijos, visam kaimo ar mieste- sime vėliau) ar nesusilaukti pagalbos tal- lio jaunimui rengti pasilinksminimus ar kos metu. Taigi Vakarų Lietuvos vakarėlių juose dalyvauti suaugusieji uždrausti ne- aprašymuose likdavo konstatuoti: galėjo. Tuo labiau kad griežčiau prieš pa- „...Pradėjo susirinkti jaunimas išskirti- silinksminimus pasisakiusieji rizikavo nai tik šokiams. Ir šokti pradėjo arti vienas užsitraukti jaunuomenės nemalonę, kuri kito sustoję, net susikabinę. Nepalankiai tą galėjo pasireikšti šiurkščiais „pokštais" naujovę sutiko senieji, doros smukimu ją (pavyzdžiui, naktigoniai užrišdavo namo laikė1*... Senyrų motetų čia nesutiksi -joms duris, pakeisdavo šeimininkių užminkytą nepatinka, kai poromis susikabinę šoka, jos duonų, įtraukdavo j medį akėčias, ant jau- nedrąsiai jaučiasi..."9 jos užtempdavo arklą, ant stogo užkelda- Tačiau dorovės požiūriu jaunimo va- vo ratus7); panašiai nukentėti galėjo ir karėliai buvo nekalti žaidimai, palyginti
33 Kretinga
Klaipėda
šilutė
Tauragė 1 Pagėgiai •
2-59%
2a žemėlapis. Evangelikų liuteronų pasilinksminimai per adventą ir gavėnią Vakarų Lietuvoje (1920- 1940). n=17.1 - vakarėlius rengė, 2 - vakarėlių nerengė su Vakarų ir Mažojoje Lietuvoje gyvavu- rimus per Kūčias ir Naujuosius metus, siais naktinio merginų lankymo papro- bendruomeninę veiklą per Tris karalius, čiais10, kurie buvo didžiulio skaičiaus Velykas: (Lietuvos mastu) pavainikių kūdikių šal- „Kalėdą ir Naujųjų Metų naktį yra da- tinis11 . Tai liudija ribotas suaugusiųjų kon- roma daug burių ir prasimanymų, kurie ne- trolės galimybes šiuose regionuose. turi jokios reikšmės. Jei kas rimtai tuo tikėtų, Kai kurių jaunimo papročių netoleravo tai nusidėtų Dievui". „Kai kur vaikščioja ir Katalikų Bažnyčia. Pavyzdžiui, atsivertę „trys karaliai" žvaigžde nešini ir ant durų 1938 m. išleistą kunigo S. Railos plačiajai rašo tas raides. Bet tokie keliautojai prisi- visuomenei skirtą leidinėlį „Modernioji renka pinigų ir prageria". „Dar kai kuriose katalikė Bažnyčioj ir gyvenime", galime bažnyčiose yra taip vadinami kareiviai..., aptikti kritinį požiūrį į jaunuomenės bū- bet dažnai jie Velykų rytą vaikšto po mies-
34 LATVIJOS RESPUBLIKA
Verdiniai Q Elėja -T5'' \ Mėmelė • ? о JNemunėlibr j ——> Rundalė j-\.~5 RadviliškSl m Aknystė Joniškis
Pasvalys *>4iB Subatė Ilūkstė Pakruojis Rokiškis \* o • ^^ • Daugpilis LIETUVOS RESPUBLIKA •
Žaras 2-44% y —v • -1 L У)J1-56% Q -2 \ f} 2b žemėlapis. Evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų pasilinksminimai per adventą ir gavėnią Šiaurės rytų Lietuvoje ir Pietryčių Latvijoje (1920-1940). n=16. 1 - vakarėlius rengė, 2 - vakarėlių nerengė
telį, renka aukas, o paskui girtuokliauja... likų jaunimas jo beveik visur laikėsi). Kaip Dar pasitaiko „žydai"... laksto po bažny- matome iš 2a žemėlapio, kuriame pateikti čią per procesiją, eina priešinga kryptimi, Vakarų Lietuvos evangelikų liuteronų tar- juokina žmones ir niekina šventą pamal- pukario padėtį liudijantys atsakymai, pa- dumą"12. silinksminimus šiuo laiku rengė tik 41% Tačiau tokio pobūdžio tradicijų kriti- kaimų (kur jie buvo rengiami). Kiek daž- ka nebuvo visuotinė, nors, be abejo, griež- niau juos organizavo vokiškai kalbėję tesni katalikų kunigai galėjo daryti tam Klaipėdos krašto gyventojai. Dauguma tikrą poveikį laikinai ar visam laikui iš- atvejų vakarėlių nerengė dėl nedidelio naikindami vieną ar kitą jiems nepriimti- bendro pasilinksminimų šiame krašte in- ną paprotj savo parapijoje. tensyvumo. Panašią padėtį matome tarp Evangelikams liuteronams ir evange- Šiaurės Lietuvoje ir Pietryčių Latvijoje likams reformatams negaliojo draudimas gyvenančių evangelikų reformatų ir liu- linksmintis per adventą ir gavėnią (kata- teronų. Latvijoje net 62,5% tirtų kaimų
35 nesilaikyta advento ir gavėnios apriboji- Pavyzdžiui, pasak Latvijos pasienyje gyve- mų, o Lietuvoje - tik 25% (2b žemėlapis). nusio (Buknaičiai, Mažeikių r.) responden- Yra tikimybė, kad tokius duomenis lėmė to, tarpukariu, jei Latvijoje tarnavo, tyrimo metodika. Daugiausia apie latvių pasninko nesilaikė. Kunigui duodavo 10 li- liuteronų papročius pasakojo katalikai lie- tų ir jis už juos atlaikydavo mišias. Žmo- tuviai, galėję katalikišką santūrumą iškelti nių suvokimu, tai kartu suteikdavo teisę prieš latviškus laisvesnius papročius. Ta- samdiniams katalikams per adventą bei ga- čiau paklaida neturėtų būti didelė, nes visi vėnią šokti ir samdiniams katalikams13. Ki- Latvijos ir Lietuvos jaunimo papročius ly- ta vertus, liuteronai ar reformatai katalikų ginę lietuviai akcentavo Latvijos jaunimo apsuptyje ar vadovaudamiesi įsitikinimu, sambūrių retumą (išimtis Latgala). kad tai „šventas laikas", šiomis dienomis Advento ir gavėnios draudimai links- nesilinksmindavo. Paprastai tose apylinkė- mintis katalikams buvo privalomi, nors kai se, kur gyveno įvairių krikščioniškų konfe- kur Latvijoje, kaip ir Šiaurės Lietuvoje, ne- sijų žmonės (maždaug po lygiai), visi gana buvo paisomas draudimas dainuoti pa- demokratiškai traktavo konfesinius skirtu- saulietines dainas. Tačiau katalikai ir mus. Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos pasie- nesudarydami didesnės kompaktiškos nyje neretai katalikai nueidavo į liuteronų, bendruomenės ir gyvenantys ar laikinai liuteronai - į katalikų bažnyčią14. patekę į kitos konfesijos atstovų gyvena- Šios priežastys nulėmė regioninius mą teritoriją (samdiniai vykdavo tarnauti apeiginių laisvalaikio sambūrių savitumus, į liuteronišką Latviją, Mažąją Lietuvą, Vo- aišku, veikiant kitiems įvairaus pobūdžio kietiją) dažnai nesilaikydavo šių draudimų. akultūracijos procesams.
1 J. Balys, Iš Mažosios Lietuvos tautosa- čiau margi, juostuoti, dabar ima tamsėti ... kos, Tautosakos darbai, Kaunas, 1937, Nr. 3, „Svietišką muziką" ilgainiui galima buvo išgirs- p. 37-38. ti tik per vestuves... Nuodėme laikytas garsus 2 P. Žostautaitė, Evangeliški surinkimai juokas, net liaudies žaidimai... Moterims nede- Mažojoje Lietuvoje, Liaudies kultūra, 1996, rėjo ilgai staipytis prieš veidrodį, raityti plaukus, Nr. 4, p. 30; Plg.: A. Juška, Mažosios Lietuvos dėvėti bent kiek aptemptus rūbus ir pan.": A. Juš- Bažnyčia XVI-XXanniuje, Klaipėda, 1997, p. 192. ka, op cit, p. 194. 3 Marijos Kibelkienės, g. 1904 m. Pjaulių k., 5 Keitės Neimanienės, g. 1921 m. Drukių k., Klaipėdos r., ir Anos Dugnienės, g. 1916 m. Klaipėdos r., atsakymai. 1990 m. etnografi- Jurgių k., Klaipėdos r., atsakymai. 1990 m. nės ekspedicijos medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, etnografinės ekspedicijos medžiaga. Užr. Ž. Šak- ES, b. 1380,1. 78. nys, ES, b.1380,1. 27,30; V. Ašmys, Priekulės (>Plg. I. Končius, Žemaičio šnekos, Vilnius, parapijos Butkų kaimo tarpukario (1919-1939) 1996, p. 365. kronika, Mūsų kraštas, 1993, Nr. 1, p. 28. 7 Plg. E. Dulaitienė (Glcmžaitė), Kupiš- 4 P. Žostautaitė, op. cit., p. 30. Būdavo ir kėnų senovė: Etnografija ir tautosaka, Vilnius, kitų jaunimui nepriimtinų apribojimų. Pasak 1958, p. 205-206; P. Dundulienė, Lietuvos et- Alberto Juškos, „Lietuvininkų drabužiai, anks- nologija, Vinius,1991, p. 55.
36 8 A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, 13 Stasio Švažo, g. 1922 m. Buknaičių k., Chicago, 1977, p. 136. Mažeikių r., atsakymai. 1993-1994 m. etno- 91. Končius, op. cit., p. 361. grafinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- 10 Plg. A. Pakalniškis, op. cit., p.136. nys, ES, b. 1694,1. 5. 11 Plg.: Lietuvos statistikos metraštis. 1924- 14 Marijos Bajorinienės, g. 1917 m. Trumpi- 1926, Kaunas,1927, p. 42; Lietuvos statistikos ninku k., Tauragės r., atsakymai. 1993-1994 m. metraštis, 1939, Vilnius,1940, p. 26. etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- 12 S. Raila, Modernioji katalikė Bažnyčioj nys, ES, b. 1695,1. 31. ir gyvenime, Kaunas, 1938, p. 114,122.
37 3. Žiemos papročiai me žemėlapyje, tarpukariu žaidimams per adventą ir gavėnią jaunimas susiburdavo Adventas. Didieji metų darbai beveik visoje Lietuvoje, rečiau Suvalkijo- baigdavosi adventu, kuris pagal liaudiš- je, iš dalies Vakarų Lietuvoje. Tai archaiš- kąjį kalendorių rytinėje Lietuvos pusėje kesnė jaunimo bendravimo forma už prasidėdavo Šv. Andriejaus diena (lapkri- šokių vakarėlius. Danijos mokslininko čio 30-oji). Šią dieną merginos spėdavo H. Rasmusseno tyrimais, šioje šalyje XIX a. vedybinę ateitį. Vakarinėje Lietuvos da- pirmojoje pusėje dažniausiai vykdavo jau- lyje dažniausiai žinota tik Bažnyčios nimo žaidimų vakarėliai. Apie XIX a. vi- nustatyta advento data - ketvirtasis sek- durį pagrindinis jaunimo užsiėmimas jau madienis iki Kalėdų (nuo lapkričio 27-osios buvo šokiai, o jaunuomenės žaidimus pra- iki gruodžio 3-iosios). Nors tuo metu ka- dėjo žaisti vaikai2. talikiškoje Lietuvos dalyje buvo draudžia- Matyt, panašus reiškinys gyvavo ir ma linksmintis, draudimai nebuvo tokie Lietuvoje. Jaunimo žaidimai tarpukariu griežti kaip per gavėnią1. Galbūt todėl kitu metų laiku buvo retesni (išskyrus Ry- paskutinis prieš adventą vykęs vakarėlis tų Lietuvą). Žaidimų vakarėlių ir šokių va- dažniausiai niekuo nesiskirdavo nuo pa- karėlių sąsajas liudija XIX a. pabaigos prasto savaitgalio pasilinksminimo. Jiezno apyl. (Prienų r.) aprašiusio P. Juo- Vakarėlius pakeisdavo žaidimo vaka- zapavičiaus medžiaga. Jo teigimu, adven- rėliai. Nepaisant advento draudimų links- to ir gavėnios sambūriai vadinti gužynėmis - mintis, jų metu žaisdavo ir gana linksmus lygiai taip, kaip šio amžiaus pradžioje ir žaidimus: mušė žiužį, gūžinėjo, retkarčiais tarpukariu Suvalkijoje buvo vadinami pa- erotinį atspalvį turėjo fantų išpirkimas. silinksminimo vakarėliai (vėliau vartoti ir 3 Vyresni vaikinai, vyrai kai kada sueidavo robakso, rabakso pavadinimai) . Neabe- pažaisti kortomis. Kaip matome trečiaja- jotinas suvalkietiškojo pasilinksminimo
2lentelė. Choreografinių žanrų pasiskirsymas pagal etnografinius regionus (%). n=47574
0 Aukštaitija • Dzūkija O Užnemunė • Žemaitija H Lietuva
Šokiai Rateliai Žaidimai
38 pavadinimo ir žaidimo gūžinėjimo (gau- Tarpušvenčiai. Laikotarpis nuo Ka- dynių užrištomis akimis) ryšys. Tai liudija lėdų iki Trijų karalių (kai kur iki Naujųjų regioninis choreografinių žanrų pasiskirs- metų) vadintas tarpušvenčiais, jo vakarai - tymas. Kaip matome, archaiškiausius pa- šventvakariais. Šiuo metu nerengdavo va- pročius išsaugojusioje Dzūkijoje žaidimų karonių6. Turėdamas daugiau laisvesnio užrašyta kur kas daugiau negu kituose re- laiko tarpušvenčio metu, jaunimas daž- gionuose. niau susieidavo. Tačiau kaimus skirstant į Paprastai j žaidimų sambūrius sueida- vienkiemius, didesni atstumai tarp sody- vo savaitės dienomis, kuriomis būdavo bų, blogos oro sąlygos versdavo jaunuo- rengiamas vakarėlis. Pietryčių Lietuvoje lius pasilikti namie. advento sambūris nuo paprasto sambūrio Vienas iš labiausiai laukiamų Lietu- tesiskyrė tik tuo, kad negrodavo muzikantas. vos jaunimo švenčių - Kalėdos. Tikras tar- Kaip matome iš trečiojo žemėlapio, pušventis jaunimui prasidėdavo antrąją ypač Pietų ir Šiaurės vakarų Lietuvoje žai- Kalėdų dieną ir vykdavo kelias ar ištisas dimus neretai pakeisdavo darbo sambū- 12 dienų. Kalėdų pirmoji diena dar ir tar- riai, vakaronės, tik jos rengtos intensyviau pukariu, daugumos Lietuvos žmonių su- negu susiėjimai su žaidimais darbo die- vokimu, per šventa linksmintis, reikia eiti nomis. Pietų Lietuvoje savaitgalių va- į bažnyčią ir melstis. Tai tarsi advento tą- karonę neretai pakeisdavo žaidimų sa. Tarpukariu šios tradicijos laikytasi net vakarėliai. Taip pat visoje Lietuvoje žai- trijuose ketvirtadaliuose tirtų kaimų. Kaip dimus žaisdavo vakaronių metu. Neretai matome ketvirtajame žemėlapyje, anks- nykstant sambūrių per adventą tradicijai čiausiai draudimai nunyko Pietų, Šiaurės jaunimas „vakaruojamu laiku" dar burda- vakarų, iš dalies Rytų Lietuvoje. Draudi- vosi pasišnekėti. Tačiau tokių sambūrių so- mų nykimą pastarojoje teritorijoje sun- cialinė vertė menka. Vienkieminiuose kiausiai paaiškinti. Čia ilgiausiai išliko į kaimuose susiburdavo keli draugai ir per- vienkiemius neišsiskirstę kaimai, gyvavo simetę keliais žodžiais išsiskirstydavo. Nu- ekstensyvus ūkis. Galbūt labai dažni jau- nykus ir šiam papročiui, likdavo tik nimo pasilinksminimai privertė užmiršti sambūriai šeimoje. Tarpukariu per adven- šią tradiciją. Paprastai jaunuomenė links- tą ir gavėnią jau visiškai nesusieidavo mindavosi antrą, šiaurinėje bei Vidurio daugiausia Vakarų Lietuvos ir Siaurės Su- Lietuvoje ir trečią (tarpukariu pasilinks- valkijos jaunimas. minimai šią dieną sparčiai nyko), Pietryčių Pasak J. Kudirkos, savitą atspalvį ir Šiaurės rytų Lietuvoje net ir ketvirtą advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai šventės dieną (kai kur tradicija išlaikyta turgūs, į kuriuos sueidavo ir jaunimas5 net ir iki XX a. vidurio)7. Lyginant Lietu- (paprastai turguose jis dalyvaudavo tik vos ir Latvijos gyventojų papročius maty- ypatingomis progomis). Adventas baigia- ti, kad tai mūsų krašto savitumas. Kalėdų mas Kūčiomis, kurios, kaip ir kiekviena ketvirtosios dienos tradicijas Latvijoje didesnė šventė, pasižymėjo jaunimo atei- E. Olupė bando rekonstruoti tik iš tau- ties spėjimais. Palyginti su kitomis šven- tosakinio palikimo8, nors katalikiškojo- tėmis, jie dažniausi visoje Lietuvoje. je Latgaloje žemės ūkio intensyvumas
39 3 žemėlapis. Jaunimo sambūriai per adventą ir gavėnią (1920-1940). n—264. 1 - rengiami žaidimų vakarėliai, 2 - rengiami darbo sambūriai, 3 -jaunimas susiburdavo pasikalbėti, 4 -jaunimas nesusiei- davo panašus kaip ir Rytų Lietuvos vietovėse, Gana vėlyva šventė Lietuvos kaime kurios išlaikė ketvirtosios Kalėdų dienos Naujieji metai. Juos net ir tarpukariu ne šventimo tradicijas. visur Lietuvoje sutikdavo. Šiuo laikotar- Tarpukariu Kalėdų vakarėlį rengė be- piu daug kur jaunimas rengė įprastą veik visoje Lietuvoje. Kaip matome ket- sambūrį ir šventė su bendraamžiais, ncsi- virtajame žemėlapyje, jį rengė net 89% vaišindavo, dažniau būdavo vaišės tada, kaimų, kur pasilinksminimai buvo ruošia- kai vakarėlius organizuodavo jaunimo ar mi. Tik kai kur Vakarų ir Siaurės Lietu- suaugusiųjų organizacijos. Kaip matome voje pasilinksminimai šia proga nebuvo tarpukario padėtį liudijančiame penkta- rengiami. Tačiau Kalėdų vakarėliai retai jame žemėlapyje, net 72% tirtų kaimų kuo nors skyrėsi nuo įprastų, nebent tuo, buvo paprotys rengti vakarėlį šia proga. kad kai kur buvo vaišinamasi ir pobūvis Rečiausiai jį rengė Vakarų, ypač Šiaurės trukdavo ilgiau. vakarų Lietuvoje, nors Naujųjų metų šven-
40 л
I? Q д
л
# % OL
D o
ö
1-оЭ /o ••s
4 žemėlapis. Vakarėlis per Kalėdas: draudimai rinktis pirmą šventės dieną (1920-1940). n—351. 1 - vakarėlis rengtas tik nuo antros ar trečios šventės dienos, 2 - vakarėlis rengiamas ir pirmą šventės dieną, 3 - vakarėlio per Kalėdas nerengė, 1-2 - Kalėdų vakarėlio paplitimas timo tradicijos neabejotinai atėjo iš Va- matome šeštajame žemėlapyje, - tik 60% karų. Rytų Lietuvoje ši šventė ne visur bu- tirtų kaimų ir miestelių. Intensyviausiai šie vo prisimenama net tarpukariu. Kai kur susiėjimai rengti Pietų, rečiausiai Vakarų jaunimas susikurdavo laužą. Sis paprotys Lietuvoje. Gana retai šiuos vakarėlius ren- nebuvo kompaktiškai paplitęs. Ne visada gė ir Šiaurės Lietuvoje. Matyt, vakarėlio jaunuoliai prie laužo rengdavo pasilinks- retumą ar dažnumą nulemdavo bendros minimų. Kai kur, kaip ir per Kūčias, jau- regioninės vakarėlių dažnumo tendencijos. nimas bandydavo spėti savo likimą. Daug kur Lietuvoje vakarėlius pa- Per Tris karalius jaunimas taip pat įvairindavo persirengėlių vaikštynės dažniausiai sueidavo į įprastą vakarėlį. Ta- (7 žemėlapis* ). Visuose Lietuvos regionuo- čiau jis būdavo rengiamas rečiau. Kaip se gyvavo daugelyje Europos tautų žinomas * Nagrinėjami tik didesnį jaunuolių būrį menkos bendruomenės reikšmės nenagrinėjami sutelkę vaikštynių papročiai. Pavieniai persi- ir nei šiame, nei kituose tokio pobūdžio žemėla- rcngėliai pvz., Seni ir Nauji metai ir pan. dėl piuose nebus fiksuojami. 41 5 žemėlapis. Vakarėlis per Naujuosius metus. n=207. Sambūriai prie naujamečio laužo. n=ll. (1920- 1940). 1 - vakarėlius rengė, 2 - vakarėlių nerengė, 3 - sambūriai prie naujamečio laužo persirengimo trimis karaliais paprotys9. skrityse. „Karalių" grupėje dažniausiai da- Tarpukariu jis sudarė vaikštynėse net 79% lyvaudavo 3-5 jaunuoliai, nors kartais ei- visų tarpusvenčio jaunimo persirengėlių davo ir stambiomis grupėmis (per 10: vaikštynėse. Kaip matome septintajame angelas, žvaigždė, „smertis", velnias ir žemėlapyje, dažniausias šis paprotys Že- pan.). Dažniausiai eidavo aktyvesni, ge- maitijoje (kiek retesnis Klaipėdos krašte) resnius balsus turintys vaikinai. Dažnai ir retas Rytų Lietuvoje, ypač šiaurinėje šio persirengeliai šventinta kreida parašyda- regiono dalyje (čia dažniau persirengeliai vo raides ant durų („G.+ M.+ B.+" ar buvo vaikai ir net suaugusieji). Dažniau- „K.+ M.+ B+."). Kai kada tai darydavo siai vaikščiota Trijų karalių dieną, tačiau ir persirengusieji čigonais10 . Kartais per- kartais jie eidavo per Naujuosius metus sirengėliai atlikdavo įsipareigojimus kai- ir visomis tarpusvenčio dienomis. Pasta- mo bendruomenei: rinkdavo pinigus ruoju atveju persirengeliai lankydavosi ir klebonui už mišias". Už giesmę, kartais kituose kaimuose, parapijose, kartais ap- ir užrašą kreida persirengeliai būdavo vai-
42 ^:Л -л .-v
5. 7hj'ų karalių šventės persirengėliai. Pranašas, trys karaliai ir velnias. Subačiaus parapija
šinami ar gaudavo dovanų. Kai kada gau- bai įtikinama, kad Molėtų, Utenos ir Ig- tus maisto produktus, pinigus panau- nalinos rajonų ribose persirengėliai tar- dodavo vakarėlio su vaišėmis rengti. pukariu vaikščiotų daugelyje parapijų. Tarpukariu matoma „Karalių" amžiaus Matyt, remtasi pavieniais atvejais. Taip jaunėjimo tendencija. Neretai jais eidavo pat autorius nekėlė tikslo nustatyti persi- ir vaikai. rengėlių priklausomybės kuriam nors am- Vakarėliui vaišių surinkdavo ir kitaip. žiaus tarpsniui. Tarpukariu šis paprotys Nemažame Šiaurės rytų Lietuvos areale Latvijoje gyvavo, matyt, daug kartų pla- gyvavo tarpušvenčio „čigonavimo" papro- tesniame areale negu Lietuvoje14. Taip tys. A. Vaicekausko tyrimais, tarpukariu pat kaip ir Lietuvoje čigonais (latv. čigani) „čigonauta" Zarasų rajono šiaurinėje da- persirengėliai vadinti visoje Latvijoje (at- lyje, Rokiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose, skirose vietovėse vartota dar kelios dešim- siaurame rytiniame Pakruojo rajono pa- tys persirengėlių pavadinimų)15. Kai kur kraštyje ir šiaurinėje Panevėžio rajono da- šio papročio ten laikomasi ir šiomis die- lyje12. Kudirka šį paprotį išplečia dar į nomis, tik tai daro ne tik jaunimas, bet ir Molėtų, Utenos, Ignalinos rajonų ribas, vaikai, paaugliai, vedusieji. „Čigonavimas" Medumų apylinkę Latvijoje13. Deja, ne- išliko ir kai kuriose Lietuvos vietovėse15. aiškūs pastarojo arealo chronologiniai Tarpukariu paprastai „čigonavo" jau- rėmai. Atrodytų, liudijamos XX a. antra- nimas17 . Jis ne tik atlikdavo čigonų (-ių) jame ketvirtyje gyvavusios realijos. Nela- ir kitų tradicinių personažų vaidmenis
43 („žydo kromininko", raganos, velnio, meš- ja. Nors, J. Kudirkos tyrimų duomenimis, kos, gandro, velnio, giltinės, gydytojo, an- šis paprotys buvo paplitęs vakarinėje Vil- gelo, „dūšios", Dievo ir pan.) , bet ir kaviškio rajono dalyje (be retų išimčių užkabinėdavo jaunas merginas, laistyda- Bartininkų, Gražiškių, Pavištyčio apylin- vosi vandeniu ir pan. Šeimininkai atsipirk- kėse, o 4-ajame dešimtmetyje ir Vilkaviš- davo vaišėmis. Lietuvoje dažniausiai kio bei Paežerių apyl.)19, mes išsamiausiai „čigonaudavo" Kalėdų antrą dieną, per paprotį užrašėme rytinėje šio regiono Naujuosius metus, Tris karalius, rečiau - dalyje - Gižuose20. A. Vyšniauskaitė ak- visą tarpušventį. Kai kur netoli Latvijos centuoja, kad šis paprotys ypač populia- sienos esančiose vietovėse „čigonavimas" rus Pajevoniu apylinkėje21, G. Vilys prasidėdavo net per Kūčias18. išsamiai aprašo Vištyčio apylinkių reali- Dar šiauresniame Lietuvos areale bu- jas22 . XIX a. pabaigoje šio papročio būta vo atliekamas „Šyvio šokdinimas". Tai buvo Mažojoje Lietuvoje, kai kur Vokietijoje, daugiausia irgi jaunimo apeiginė funkci- todėl, A. Vyšniauskaitės teigimu, jis atėjęs
D D
D D a ai D D Ū D 0 D Q D Q D \m D •D • na CP D ü D 4 D a
d? a u P a 2-40% fa Q o°
6 žemėlapis. Vakarėlis per Trijų karalių šventę (1920-1940). n =207. 1 - vakarėlius rengė, 2 - vakarėlių nerengė
44 2-16% .•4
^^~b79%
7'žemėlapis. Tarpušvenčio jaunimo pcrsircngėlią grupės (1920-1940). n=183.1 - „Karalių" eisena, 2- „Čigonautojų" vaikštynės, 3 - „Berneliai", 4 - „Šyvio šokdintojai" iš šiaurinės Vokietijos23. Tyrinėtojos nuo- Naujųjų metų pradedamos vaikštynės monę paremtų 1905 m. Pakalviuose (Ra- baigdavosi per Tris karalius, rengiamos gainės aps., Mažoji Lietuva) užrašyta vaišės (kaip ir po „čigonavimo"), Gižuo- informacija, kurioje minima, kad Kalėdos se vadintos „šyvio galvos nukirtimu". Jo- pagal seną paprotį - kaukių šventė. Jauni se dalyvaudavo persirengėlių vaikštynių vyrai užsėdę ant širmų žirgų įjodavo net į dalyviai (be šyvio, vaidindavo dar čigonai, stubą ir pasišalindavo tik apdovanoti24. meška, šluočius, kareivis ir kt.) ir kviesti- Tradicinių persirengėlių personažų niai svečiai (dažniausiai merginos). Kaip grupėje išskirtinį vaidmenį atlikdavo vie- ir per kitų tipų persirengėlių vaikštynes, nas persirengėlis - arklys „šyvis" (kai ka- susitikus dviejų kaimų jaunimo grupėms, da juo buvo du žmonės). Nuo „šyvio" kildavo grumtynės, dažnai silpnesnioji pu- vikrumo ir sugebėjimo iš vietos peršokti sė netekdavo surinkto turto25. suolą ar įsibėgėjus - stalų priklausė vaišių Kai kur Pietų Žemaitijoje tarpukariu ir dovanų gausa. Kartais nuo Kalėdų ar vaikinai eidavo berneliais. Kaltinėnų vis.,
45 Rūtelių kaime, pasak J. Ruzgytės, XIX a. vestuves29. Taigi tarpukariu išlikus senes- pabaigoje visą laikotarpį nuo Kūčių iki niajam vaikštynių pavadinimui ir kai ku- Trijų karalių vadino Berneliais. Tuo metu riems elementams, kito dalyvių amžius, eidavo dvylika „jaunų ir gudrių vyrų". Pa- eitynių laikas, buvo perimama kitų persi- sak autorės: rengėlių vaikštynių elementų. „Čigonau- „Keistai jie būna apsirengę: raudono- tojų", „bernelių", „šyvio šokdintojų" mis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, ke- grupės nebuvo kompaktiškai paplitusios, pures nusukę į užpakalį, su ilgomis kartimis jos veikė Lietuvos etninės teritorijos pa- rankose. Eina dažnai pliauškindami bota- kraščiuose. gais, kiti skambina skambučiais, tarškina Tą patį galima pasakyti ir apie Vil- sujungtais vienoje rinkėje raktais. Taip kel- niaus apylinkėse (Nemenčinė) tarp len- dami triukšmą vaikščioja po miškus, po kiškai šnekančių žmonių iki Antrojo krūmus, aplanko atskiras sodybas, kuriose pasaulinio karo gyvavusį paprotį jaunuo- yra padoriai pavaišinami". lių grupei eiti persirengus „avinėliais", kad Šį reiškinį autorė sieja su poreikiu ėriukai geriau veistųsi30. Galbūt šis papro- Berneliams išvaikyti piktas dvasias ir lau- tys susijęs su to paties pavadinimo tarpu- mes nuo sodybų į mišką. Galbūt šis su- švenčio žaidimu, apie 1860 m. žaistu vokimas dar buvo gyvas XX a. 5-ojo Vabalninko parapijoje (Biržų r.). Jo me- dešimtmečio Pietų Žemaitijos kaime26. tu išverstais kailiniais apsirengęs vyras kai- Tačiau remiantis XIX a. vidurio šiaurinės mo gatve vesdavo susikabinusių žmonių Lietuvos realijomis (Varputėnai, Šiaulių r.) vorą į trobą, kur būdavo numatytos „va- Bernelius giedojusių ir šeimininkus svei- karuškos"31 . Atrodytų, eisenos panašios, kinusių blukvilkių grupę sudarė tik vienas nors jas skiria didesnis kaip 100 km atstu- senelis ir trys jaunuoliai. Kokias nors pa- mas ir beveik 100 metų laikotarpis. Vie- čių dalyvių magiškas jų atliekamas funk- nu atveju įgyjama patalpa vakarėliui, kitu - cijas sunku įžvelgti27. Tai matyti iš to, kad vaišės. Tačiau mūsų lauko tyrimų metu to- yra daugybė šio tipo vaikštynių variacijų kia persirengėlių grupė neaptikta. ir galbūt nemažas tarpušvenčio persiren- Vėlyvo rudens ir žiemos vakarais jau gėlių arealas Žemaitijoje iki tiriamojo lai- XX a. pradžioje persirengėliai pagyvinda- kotarpio. Be to, manoma, kad „piktų vo ir paprastus pasilinksminimus. Pasak dvasių vaikymas" greičiau pačios J. Ruz- Stebeikių k. (Pasvalio r.) kaimo papročius gytės sugalvotas. aprašiusio K. Šimonio, persirengėlių at- Tarpukariu šis paprotys pakito. Pavyz- sirasdavo ir tarp vakarėlių dalyvių. Du ar džiui, Trakiškių k. (Tauragės r.) Kalėdų trys jaunuoliai nepastebimai kamaroje ap- antros dienos vakare „berneliais" eidavo sirengdavo prašmatniais rūbais ir pasiro- tik2-3 paaugliai28. Genių k. (Tauragės r.) dydavo vakarotojams32. 5-6 jauni ar nesenai vedę „berneliai" ei- Ypač reikšmingas tarpušventis buvo davo pasirėdę čigonais pirmos Kalėdų samdiniams. Tarpukariu, pasak V. Mor- dienos rytą. Nors jie atlikdavo čigonų kūno, net 74,8% suaugusių žemės ūkio vaidmenis, bet turėdavo giedoti Bernelių darbininkų buvo samdoma iki Kalėdų33, giesmę. Čigonais persirenginėdavo ir per ir nuo šios šventės prasidėdavo atostogos.
46 3 lentelė. „Berno" kategorijos samdinių samdos pabaiga tarpukariu (%)M
120 ЕЭ Užnemunė 100 B Žemaitija
D Centrinė Lietuva
Q Rytų Lietuva
Iki Martyno Kalėdų Naujųjų metų H Šiaurės Lietuva
Ш Klaipėdos kraštas
4 lentelė. „Mergos" kategorijos samdinių samdos pabaiga tarpukariu (%)
0 Užnemunė
Ш Žemaitija
D Centrinė Lietuva 120 100 • Rytų Lietuva 80 Ш Šiaurės Lietuva
60 Ш Klaipėdos krašas 40 20
Iki Martyno Kalėdų Naujųjų metų Sausio pabaigos Jurginių
Tai buvo būdinga ir berno, ir mergos dar- sų metų vakarėlių intensyvumui. Dar bus dirbantiems jaunuoliams. Kiek skyrėsi XX a. pradžioje daug kur Lietuvoje tar- tik Klaipėdos krašto ir Žemaitijos sam- pušvenčiais jaunimas susieidavo kasdien. dos pabaigos laikas. Pirmajame regione Vakarėliuose žaisdavo, šokdavo, sekdavo dažniau darbą baigdavo per Martyną pasakas35. Kiek anksčiau kasdieniniai (lapkričio 11-oji, merginos kiek dažniau sambūriai nunyko Mažojoje Lietuvoje, per Kalėdas), antrajame - per Naujuosius tačiau susiėjimus XIX a. vidurio Stalu- metus (II, III pav.). pėnuose dar mini K. Kapeleris. Jaunimas Į tėvų namus sugrįždavo ir gimnazis- susiėjęs žaisdavo, dainuodavo, pokštauda- tai. Tai sukeldavo šurmulį Lietuvos kai- vo. Tik čia nebuvo muzikanto (matyt, pie- me, susitikdavo seniai matęsi draugai. tistinio judėjimo pasekmė)36. Tarpukariu Tarpušvcntis turėjo nemenką reikšmę vi- šie pasilinksminimai vyko paprastomis
47 8 žemėlapis. Tarpušvenčiopasilinksminimų intensyvumas (1920-1940). n=241. 1 - susieidavo šventi- nėmis dienomis, 2 - susieidavo kasdien tarpušvenčio dienomis rengti tik kiek šiusi A. Čepukienė liudijo, kad vakarėliu daugiau dešimtadalyje tirtų kaimų, kaip vadino „šviesoje" o kalėduška - „tamso- matome aštuntajame žemėlapyje, - tik ry- je" rengiamą vakarėlį38. Tai kiek primena tinėje ir pietinėje krašto dalyje. atvirkščią rusų sentikių vakarėlių pavadi- Ir iki tiriamojo laikotarpio, matyt, šie nimo skirstymą: rengiamą dieną - dniovka, vakarėliai buvo ypatingi. Tai liudija pava- vakare -večerinka (tik vakarėlį atitinka ne dinimas kalėduška, kuris Rytų Lietuvoje večerinka, o dniovka). Tačiau nepaisant dažniausiai nusakydavo visus tarpušven- kalėduškos leksemos variacijų, šie faktai čio pasilinksminimus. Tačiau kai kur Va- liudija kalėdinio vakarėlio reikšmę praei- rėnos rajone šiuo terminu vadino visais tyje. Ypač svarbu pažymėti, kad leksemos metų laikais rengiamus vakarėlius37. Lek- fiksavimo vieta -vienas iš archaiškiausius sema kalėduška galėjo transformuotis ir papročius Lietuvoje išlaikiusių Varėnos kitaip. Pavyzdžiui, Žilinėlių kaimo (dabar rajonas, ir tai sumažina gana vėlyvo jos Jakėnų apyl., Varėnos r.) papročius apra- susiformavimo galimybę. Archaiškais pa-
48 pročiais garsėjusioje Šiaurės rytų Lietu- nebuvo. Tačiau ankstesni šaltiniai liudija, voje paplitęs kuokynių pavadinimas taip kad, matyt, anykštėnų jaunimas XIX a. pat galėjo būti susijęs su Kalėdomis. Pa- 6-ąjį dešimtmetį prieš Grabnyčias (vasa- vyzdžiui, latviai Kūčias vadino „kuokes" rio 2-oji) šventė „kumeliuko krikštyno- (kokes)39. mis" pavadintą šventę, kurios metu vyko Šie vakarėliai skyrėsi trukme. Pavyz- sudėtinės vaišės. Remiantis aprašu, jis or- džiui, A. Vyšniauskaitės medžiaga rodo, ganizuojamas merginų iniciatyva. Jos su- kad XIX a. pabaigoje Pilvingių k. (dabar sidėdavo pinigų, nupirkdavo degtinės, Varėnos r., Nedingės apyl.) į tarpušven- padarydavo specialų gėrimą, pasikviesda- čio kalėduškas vaikinai nešdavosi alaus, vo vaikinų ir per naktį bei kitą dieną vai- merginos - grikinę babką. Tai buvo vie- šindavosi42. Tam tikri tikėjimai, susiję su ninteliai susiėjimai šiose vietovėse, kai Grabnyčiomis, užfiksuoti ir Latvijoje. Ti- jaunimas galėjo linksmintis per naktį40. kėta, kad per Grabnyčias galima tapti Matyt, būtent šiuo laiku, tradicijai drau- gražia(-iu), sveika(-u). Raudoni skruos- džiant verpimo vakarones, kitus vakaro tai turėjo būti dėl spanguolių valgymo ar darbus, vykdavo intensyviausi jaunimo alaus gėrimo43. Galbūt šie aprašai gene- sambūriai. Susiformavo šokių, dainų ir tiškai susiję ir su tuo, kad ir šiuo metų lai- žaidimų vakarėlis, vėliau tapęs pagrindi- ku buvo švenčiama jaunimo šventė. ne jaunimo bendravimo forma. Vėlesnės kilmės šventė - Vasario 16-oji. Mėsėdis. Gana intensyviai jaunimo Nors data neparanki tokiai šventei (maž- susiėjimai vyko ir po Trijų karalių. Dar daug kas trečius metus Gavėnios metu), XIX a. 7-ajame dešimtmetyje Vidurio bet jaunimas iškilmingai ją paminėdavo. Lietuvoje vakarėliai mėsėdyje buvo ren- Kartais net katalikai pažeisdavo Gavėnios giami ir paprastą dieną, kaip ir tarpušven- draudimą linksmintis. Ypač iškilmingai tyje41. Tarpukariu tokios linksmybės jau šią dieną minėdavo okupuotos Lietuvos nebuvo toleruotos. Tačiau tai vestuvių kaimo jaunimas44. Gana ramų jaunimo metas, todėl beveik visuose Lietuvos et- gyvenimą mėsėdžiu nutraukdavo Užgavė- nografiniuose regionuose (išskyrus Že- nės. maitiją ir Klaipėdos kraštą) ir paprastą Užgavėnės. Kaimo jaunimą ir vėl su- dieną galėjo nekviesti jaunuoliai susiburti burdavo persirengėlių eitynės, tik daug į vestuvių proga rengiamus pasilinksmini- triukšmingesnės ir ne tokios santūrios mus. Tai intensyvino jaunuolių sambūrius. kaip kalėdinės. Tačiau šie sambūriai cer Kita vertus, tai lokalinės jaunimo Užgavėnes dažniausiai vykdavo tik Že- bendrijos krizės metas. Ją palikdavo ak- maitijoje ir Vakarų Aukštaitijoje (sudaro tyviausi, aukščiausią hierarchinę padėtį per 15000 kv. km kompaktišką arealą) ir užimantys (vaikinų statusas daugiausia šiek tiek Vidurio Aukštaitijoje (paplitę priklausė nuo vyresniškumo) valdymo sporadiškai) (9 žemėlapis). Kompaktiš- struktūroms priklausantys nariai. Bendra- kame persirengėlių paplitimo areale amžių bendrijos mažėjo. tarpukariu tokių eitynių mažėjo. A. Vai- Iki Užgavėnių didesnių pasilinksmini- cekausko tyrimų duomenimis, XX a. pir- mams tinkamų švenčių tiriamuoju laiku mojoje pusėje Užgavėnių persirengėlių
49 5 lentelė. Vedybos pagal mėnesius (%)1890,1894,1930,1937 т.* ir jų vidurkis 35 01890 m И1894 m 30 D1930 m H1937m 25
20 —
15-
10-
III IV V VI
23%
* 1890 ir 1894 m. duomenys iš Kauno gubernijos (pagalJulijaus kalendorių), 1930 ir 1934 m. - iš Lietuvos be Vilniaus krašto (pagal Grigaliaus kalendorių)
50 о о <§> ® • о Q a ® ,® Э .о. El Q
® ® ®n Q Q Q I* О а оо и
О О а m ш о 3-24% )• 2-6% Э а -•a
-70% .•
9 žemėlapis. Vakarėlis per Užgavėnes. n=230. Jaunuolių persirengėlią eisenos per Užgavėnes (1920- 1940). n=89.1 - vakarėlį rengdavo iki 24 vai, 2 - kartais vakarėlį rengdavo ir po 24 vai, 3 - vakarėlio nerengė, 4 - jaunuolių persirengėlių eisenos per Užgavėnes vaikštynės buvo jaunuomenės veiklos sfe- Kaip ir kitose Vakarų Europos šaly- ra. Ji ilgainiui kito ir XX a. 4-ajame dešimt- se, Lietuvoje per Užgavėnes nukentėda- metyje jau nieko nestebino ir mažų vaikų vo netekėjusios merginos: persirengeliai eitynės45. Kita vertus, tarpukariu Užgavė- žydais eidavo pirkti „bergždininkių", tik- nių rengimo arealas kiek išplito tose vieto- rindavo jų riebumą, versdavo per prijuostę vėse, kur jos nebuvo rengtos. Jas rengė bučiuoti žemę ir kitaip šaipydavosi47. Be studentai Kaune, netradicines vaikštynes su- dažniausių „žydų", eidavo „ubagai", „či- rengdavo ir jaunimo organizacijos. Gal tai gonai", „kareiviai", „giltinės", „velniai", intensyvino jaunimo eitynes rytinėje Lie- Kanapinis, Lašininis ir pan.48 Jie taip pat tuvos pusėje. Remdamiesi XIX a. ir senes- atlikdavo tam personažui būdingus arba niais šaltiniais, persirengėlių arealą galime bendrus Užgavėnių dvasią atitinkančius išplėsti j vakarus - Mažąją Lietuvą4*. vaidmenis. Jaunuomenės veiklą šios
51 šventės metu Žemaitijoje ir suaugusiųjų metu nefiksuoti tarp Latvijoje gyvenusių galimybes kontroliuoti jaunimą geriausiai šiai konfesijai priklausiusių žmonių (taip nusako G. Jacėnaitės žodžiai: pat katalikų; tokio vakarėlio rengimą mi- „ Geriau šiandien nesipykti net jeigu „žy- nėjo tik Latgaloje gyvenusi sentikė52). dai" kokį pokštą iškrečia: nuo saito pa- Kartais persirengėliai šėldavo kelias leidžia galvijus arba išleidžia iš gardo dienas prieš Užgavėnes (nuo sekmadie- paršelius, sukulia puodynę, į jovalą suver- nio iki antradienio), tačiau, kaip pastebė- čia pieną arba į klumpes pripila vandens. jo A. Vaicekauskas, Platelių apylinkėse Verčiau juokais viską nuleisti ir dar nieka- pirmą šventės dieną (pirmadienį) susibur- dėjuspavaišinti. Gali būti dar blogiau. Įšir- davo žemesnį socialinį statusą turinčios dusiejigali daryti didesnių nuostolių. Kuris gyventojų grupės: vaikai ir moterys (ėjo įsmukęs į virtuvę įmes į viralą varnos ar žiur- ubagais). Antrąją dieną (antradienį) „žy- kės dvasną arba įmurdys į grietinę mėšliną dais" eidavo vyriškoji jaunuomenė, kar- pantį ar klumpę, į pilną kiaušinių pintinę tais ir vyresni. Pirmadienio vaikštynių įsodins šeimininkę, į šulinį įmes kibirą ir dar personažai, autoriaus nuomone, priklauso su pienu... "49 vėlyvai XX a. 3-4 dešimtmečio tradicijai53. Jaunuoliai dažnai atlikdavo ir kitus Žemaitijoje, rečiau kitur, į vakarėlius kaimo buitį turėjusius pagerinti apeiginius susieidavo ir persirengėliai. Juose pokš- veiksmus: laistydavosi, supdavosi, norėda- taudavo, linksmindavosi, versdavo savi- mi „pratęsti linus", rogėmis vykdavo į to- ninkus išpirkti pavogtus daiktus. Neretai limų kaimų vakarėlius. Nors kai kur siekta vaišėms panaudodavo persirengėlių surink- ir asmeninių interesų. Obelių apylinkėse tą gerą. Kituose regionuose tarpukariu vai- tikėta, kad išvirtus iš rogių derės jaunuo- šintasi rečiau. XX a. vakarėlius rengiant liui skirti javai, linai {bunda), jei išvirstų ne smuklėse, o trobose, dažnai šėldavo ir mergina, reikia laukti vestuvių50. be vaišių. Retai kur apdairesni jaunuoliai Kiek santūresnė jaunuolių elgsena į namus išvykdavo 10-11 vai. vakaro, kad šios šventės metu buvo rytinėje Lietuvos paskutinį kartą galėtų riebiau pavalgyti. pusėje. Anykščių r. ribose fiksuotas net Tarpukariu dažniausiai jaunimas links- XIX a. pabaigoje gyvavęs merginų pager- mindavosi iki vidurnakčio. Net katalikai bimo paprotys. Vaikinai jas vaišindavo ti- pažeisdavo Gavėnios draudimus. Daž- kėdamiesi, kad jos per Velykas atsilygins niausiai atsukdavo laikrodį, jo neturint margučiais51, tačiau dauguma aprašų liu- gaidį pakišdavo po duonkubiliu54. Kaip dija vaikinų agresiją. matome devintajame žemėlapyje, tai da- Nors Užgavėnės nebuvo oficiali poil- rė 6% tirtų kaimų (174 informacijų). Šis sio diena, bet pasilinksminimus rengė paprotys sporadiškai paplitęs visuose Lie- daugelyje tirtų kaimų. Kaip matome de- tuvos regionuose. Užgavėnės - vestuvių vintame žemėlapyje, juos rengė net 76% ir piršlybų sezono pabaiga, dažnos būda- tirtų kaimų (230 informacijų). Tai daž- vo vestuvės, todėl persirengėliai dažnai niausi darbo dienomis rengti pasilinksmi- šėldavo ir per Šeimos šventes. Šiame re- nimai. Vakarėliai itin reti tarp Klaipėdos gione tarpukariu tai buvo kviestinių, kar- krašto liuteronų, autoriaus lauko tyrimų tais ir kaukėtų prašalaičių šventė, tačiau
52 Gaurylių k. (Mažeikių r.) šią dieną buvo sios pateikėjos, teigimu, Krikštų (Krikš- daroma išimtis: vestuvėse galėjo linksmin- tai šioje vietovėje Pusiaugavėnis) naktį tis ir nekviesti, net be kaukių atėję jaunuo- jaunimas (vaikų neleisdavo) ant kalvos liai55. kurdavo laužą, supdavosi, giedodavo, Gavėnia. Kai kur šventinė nuotaika rengdavo vaišes ir net šokdavo. Pabrėžia- neišblėsdavo ir Pelenų dieną. Vyrai eida- ma, kad vaišes sunešdavo tik merginos. vo „dantų skalauti" pas kaimyną ar į Galbūt tai leistų šį paprotį susieti su anks- smuklę. Šią dieną, kaip ir per Užgavėnes, čiau minėtomis „kumeliuko krikštyno- kliūdavo nesukūrusiems šeimos, tačiau mis"59 dažniau dėmesį kreipdavo į nevedusius vy- Draudimai šokti, linksmintis ir vaka- rus. Kaip ir per Užgavėnes, juos apkabi- ronių pabaiga sustingdydavo jaunimo gy- nėdavo pelenų maišeliais, versdavo venimą. Pasak XIX a. vidurio skapiskiecių „graužti žabus ar pliauską" ir pan. Kai kur (Kupiškio r.) buitį aprašiusio M. Valan- 56 dar eidavo pesirengėliai . Nuo šios die- čiaus, per Gavėnią meškininkai net meš- nos prasidėdavo monotoniška Gavėnia, kų „netancino" (nešokdino), o apsiribojo kai kur praskaidrinama Pusiaugavėnio tik giesmėmis60. Dar griežčiau šių draudi- 57 vaikštynių ar triukšmingai švenčiamų mų laikėsi suvalkiečiai. Anot XIX a. pabai- Juozapinių ir šią dieną keliamų vestuvių, gą liudijusio Justino Staugaičio, nederėjo 58 pasilinksminimo per Vasario 16-ąją . net į rankas imti smuiko ar kokio kito mu- Turbūt ypatinga, tam tikrus jaunimo zikos instrumento, net švilpauti nevalia61. papročius išsaugojusi Gavėnios diena yra Rečiau susiburdavo evangelikų liuteronų Pusiaugavėnis. Nijolės Marcinkevičienės, ir evangelikų reformatų jaunimas, nors dar 1909 m. Kašėtose (Varėnos r.) gimu- jiems šie draudimai nebuvo privalomi.
1 Plg.: A. Bielinis, Žlugto velėjimo talka, 6 Pavyzdžiui, pasak K. Valiulio, Kuktiškių Liaudies kultūra. 1996, Nr. 5, p. 12; M. Čilvi- apylinkėse „Nuo Kalėdų iki Trijų karalių - naitė, Metiniai bei kalendoriniai papročiai motinos dukterų nespaudžia prie darbo, ne- Kernavės apylinkėse XX a. pradžioje, Mūsų liepia vakarais verpti - mat jei verps, avys kraštas, 1994, Nr. 1, p. 67. svaiguliu suksis arba jų vilnos velsis. Todėl 2 H. Rasmussen, Lansbyliv, K0benhavn, vakarais jaunimo suėjimai, jei yra muzika, - 1963, p. 37-38. šokiai, jei ne, - tai žaidimai su dainomis. K. Va- 3 Pranas Juozapavičius, Vėžionys, ES, b. 892, liulis, Kuktiškių žemės balsas. Atsiminimai, Vil- 1.91. nius, 1999, p. 65. 4 Pasiremta E. Morkūnienės lentele. Ne- 7 Plačiau apie regioninius švenčių truk- įtraukti sutartiniai šokiai, kurie dažniausiai mės savitumus: I. R. Merkienė, Papročiai ir šokti vienos lyties atstovų, dažniausiai mote- laiko dimensijos, Etninė kultūra ir tapatumo rų: E. Morkūnienė, Lietuvių liaudies choreog- išraiška, Vilnius, 1999, p. 53-54. rafijos bruožai, Vilnius, 1982, p. 4. 8 E. Olupc, Latviešu gadskärtu ieražas, 5 J. Kudirka, Lietuviškos Kūčios ir Kalė- Riga, 1992, Ipp. 10-11. dos, Vilnius, 1993, p. 26-28. 4 Paprotys buvo perkeltas ir į Naująjį
53 pasaulį. Analizuodamas Niūfaundlendo (Ka- "A. Vyšniauskaitė, Kalėdos ir Kalėdinio nada) tarpušvenčio persirengėlių tradiciją, laikotarpio papročiai, p. 23-24, Ž. Šaknys, Ir Geraldas L. Pocius, pažymi, kad šis paprotys atėjo Trys Karaliai, p. 3; J. Kudirka, Lietuviš- čia buvo perkeltas XVII a. Paprastas kaimy- kos Kūčios ir Kalėdos, p. 230-231. nų lankymas vėliau transformavosi į „aki- 26 J. Ruzgytė, Nuo advento iki Trijų kara- plėšiškumą ir kirkinimą": G. L. Pocius, Folkloras lių, Gimtasai kraštas, 1942, Nr. 30, p. 128-129. ir tautinis tapatumas, Etninė kultūra ir tapatumo 27 M. Valančius, Raštai, Vilnius, 1972,1.1, išraiška, Vilnius, 1999, p. 32-33. p. 237-238. 10 Antano Karinausko, g. 1912 m. Skapiš- 28 Jurgio Kleinaičio, g. 1913 m. Girinin- kyje, 1914 m. persikėlusio į Papilį, Biržų r., kų k., augusio Trakininkų k., Tauragės r., at- atsakymai. 1989 m. etnografinės ekspedicijos sakymai. 1996 m. etnografinės ekspedicijos medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, b. 1318, 1. 8; medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, b. 1999,1. 47. A. Daniliauskas, Čigonavimas Juodupės apy- 29 Martos Kalašinskienės, g. 1918 m. Ge- linkėse, Liaudies kūryba, Vilnius, 1969, t. 1, nių k., Tauragės r., atsakymai. 1990 m. etno- p. 252-256. grafinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- 11 A. Bernatonis, Trijų karalių šventės nys, ES, b. 1380,1. 65. papročiai Kaišiadorių rajone, Etnografiniai ty- 30 C. Baudouin de Courtenay-Ehren- rinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais, Vilnius, kreutzowa, Kilka uwag i wiadomości o etno- 1990, p. 203. grafji województwa Wileńskiego, Wilno i zie- 12 A. Vaicekauskas, Kalėdų - Trijų kara- mia Wileńska, Wilno, 1930, t. 1, s. 210. lių laikotarpio čigonautojų vaikštynės Šiau- 31 A. Sabaliauskas, Žaidimai, Tauta ir žo- rės Lietuvoje, ibid., p. 189. dis, 1923,1.1, p. 328. 13 J. Kudirka, op. cit., p. 232. 32 K. Šimonis, Gyvenimo nuotrupos, Vil- 14 P. Šmits, Latviešu tautas ticėjumi, Riga, nius, 1959, p. 53-54. 1941, Sej. 4, lpp. 1850-1851, 2087; E. Olupe, 33 V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tamsos. op. cit., lpp.15-24. Žemės ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919- 15Plg.: E. Olupe, op. cit., lpp. 15-17. 1940 metais, Vilnius, 1977, p. 45. 16 Plg. D. Kodienė-Daleckaitė, S. Blaza- 34 3 ir 4 lentelės sudarytos pagal Morkū- rėnienė-Laučiškytė, Kalendorinių švenčių pa- no tyrimus: V. Morkūnas, op cit., p. 53-54. pročiai, Obeliai. Kriaunos, Vilnius, 1998, p. 448. 35 Pavyzdžiui: LTR, 482(36); LTR, 17 A. Vaicekauskas, op. cit., p. 190. 1434(100), - abu Girkalnio vis., Raseinių 18 J. Šliavas, Žiemgalos tyrinėjimai. Žeime- aps.; LTR, 1635(149). - Švilpiškis, Obelių vis., lis, Vilnius, 1993, p. 134. Panevėžio aps. (čia tarpušvenčiu vadintas lai- 19 J. Kudirka, op. cit., p. 230. kotarpis nuo Kalėdų iki Naujųjų metų). Pa- 20 Ž. Šaknys, Ir atėjo Trys Karaliai, Mote- sinaudota Bronislavos Kerbelytės kartote- ris, 1990, Nr. 1, p. 3. ka). 21 A. Vyšniauskaitė, Mūsą metai ir šven- 36 Lietuvininkai: Apie Vakarų Lietuvą ir jos tės, Kaunas, 1993, p. 145. gyventojus devynioliktame amžiuje, Vilnius, 22 G. Vilys, Šyvio šokdinimas Vakari} Su- 1970, p. 366. valkijoje, Liaudies kultūra, 1993, Nr. 6, p. 8-9. 37 Malvinos Sudaiticnės, g. 1917 m. Vo- 23 A. Vyšniauskaitė, Kalėdos ir Kalėdinio riškių k., Varėnos r., ir Vaclovo Alcksonio, laikotarpio papročiai, Lietuvių kalendorinės g. 1915 m. Panaros k., Varėnos r., atsakymai,
šventės, Vilnius, 1990, p. 24. 1991-1992 ir 1996 m; etnografinių ekspedi- 24 B. Kerbelytė, B. Stundžienė, Lietuvių cijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, b. 1447, folkloro chrestomatija, Vilnius, 1996, p. 35. 1. 55, b. 1998,1. 8; Čiulba ulba sakalas: Petro
54 Zalansko tautosakos ir atsiminimųrinktinė, Vil - 50 D. Kodienė-Daleckaitė, S. Blazarėnie- nius, 1983, p. 251 ir kt. nė-Laučiškytė, op. cit., p. 448. 38 Oi tu kregždele: Anelės Čepukienės tauto- 51 R. Merkienė, Linksmosios mėsėdo sakos ir kūrybos rinktinė, Vilnius, 1973, p. 243. šventės, Liaudies kultūra, 1992, Nr. 1, p. 10. 39 J. Kudirka, Lietuviškos Kūčios, Vilnius, 52 Evdokijos Sevačiovos, g. 1910 m. Kal- 1994, p. 24. kūnuose, Daugpilio r., atsakymai. 1997 m. 40 £5, b. 9,1.11. etnografinės ekspedicijos medžiaga. Užr. Ž. Šak- 41 M. Katkus, Raštai, Vilnius, 1965, p. 233. nys, ES, b. 2075,1. 47. 42 Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sak- 53 A. Vaicekauskas, Užgavėnių papročiai, mės, užrašė Antanas Baranauskas, Vilnius, Plateliai, Vilnius, 1999, p. 472-475. 1981, p. 38. 54 Plg.: J. Balys, op. cit., p. 82; R. Versoc- 43 P. Šmits, op. cit., p. 1782-1783. kienė-Globytė, Kalendoriniai papročiai nuo 44 Plačiau: Ž. Šaknys, Vasario 16-oji Lie- Trijų Karalių iki šv. Jono, Sintautai. Žvirgždai- tuvos kaime, Liaudies kultūra, 1992, Nr. 1, p. 12. čiai, Vilnius, 1996, p. 264 ir kt. 45 A. Vaicekauskas, Kaimo bendruomenė ir 55 Napoleono Liaugaudo, g. 1915 m. Gau- gyvojigamta lietuvių Užgavėnių papročiuose, Dak-rylių k., Mažeikių r., atsakymai. 1991-1992 m. taro disertacijos santrauka, Kaunas, 1997, p. 8-9. etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- 46 S. Skrodenis, Užgavėnių papročiai ir tau- nys, ES, b. 1447,1.18. tosaka. Medžiaga bibliografijai, Liaudies kū- 56 J. Balys, op. cit., p. 103-107. ryba, Vilnius, 1969,1.1, p. 343-354; idem, Kau- 57 Ibid, p. 108. kė ir jos vieta senojoje liaudies kultūroje, Liau- 58 Ž. Šaknys, Vasario 16-oji Lietuvos kai- dies meno savitumas, Kaunas, 1984, p. 67-69. me, p. 12. 47 Plg.: J. Balys, Lietuvių kalendorinės šven- 59 N. Marcinkevičienė, Krikštai: „šoko tės, Vilnius, 1993, 50-56. lenton", ieškojo „žiedo", krykštavo, Liaudies 48 A. Vaicekauskas, Kaimo bendruomenė kultūra, 2000, Nr. 1, p. 44. ir gyvoji gamta lietuvių Užgavėnių papročiuose, 60 M. Valančius, Raštai, Vilnius, 1972,1.1, p. 10. p. 254. 49 G. Jacėnaitė, Užgavėnės Užventyje, 61 J. Staugaitis, Mano prisiminimai, Vil- Liaudies kultūra, 1992, Nr. 1, p. 11. nius, 1995, p. 37.
55 4. Pavasario papročiai namus ir su bizūnais visus varė į bažny- čią3. Ne visada kunigai toleruodavo jau- Velykos. Po Gavėnios apmirusį jau- nimo siautėjimą bažnyčioje. Paprotys nimo bendruomeninį gyvenimą išju- sparčiai nyko. Kai kur surasdavo kom- dindavo Velykos. Tačiau neįvairų ir promisinį sprendimą: tarpukariu Eržvil- monotonišką Gavėnios dienų ritmą suar- ko parapijoje (Jurbarko r.) už tokias dydavo jau Verbų sekmadienis. Jaunimas „nuodėmes" jaunuoliai turėjo užpirkti po pasipuošdavo ir su pakilia nuotaika vyk- trejas mišias4. Žygaičių parapijoje (Tau- davo į bažnyčią šventinti verbų. Ypač ši ragės r.) „Velykų žydai", kaip ir per Už- diena buvo reikšminga vyriškajai jau- gavėnes, eidavo „pirkti" senmergių, tačiau nuomenei. Pasak I. R. Merkienės, XX a. tai darė jau antrą šventės dieną. Daly- antrajame ketvirtyje Suvalkijoje ir Aukš- vaudavo ir vedusių vyrų5. Tarpukariu šis taitijos vakaruose po keletą vaikinų su ka- paprotys gyvavo jau nedaugelyje Aukštai- dagiais rankose užsukdavo į kiekvieną tijos, Suvalkijos ir Žemaitijos parapijų ir kiemą, kur buvo jaunų merginų. Jas plak- nebe kompaktiškai. dami per kojas jie išgaudavo pažadą, kad Bažnyčioje susiburdavo visos parapijos per Velykas gaus margučių1. Tokiu būdu jaunimas, kai kada jis, nors ir išsekintas šių regionų vyriškoji jaunuomenė galėjo sauso pasninko, net šventoriuje susigrum- nuspręsti, kurias jaunas merginas jie ga- davo ir taip spręsdavo anksčiau prasidė- lėtų kviesti į pasilinksminimus vietoj per jusius konfliktus. Tai buvo vienas pirmųjų mėsėdį šeimas sukūrusių draugių. Kartu visos parapijos jaunimo susiėjimų me- tai ir dėmesio rodymas. Tverečiaus apy- tuose. linkėse (Ignalinos r.) sakydavo: „Kas ką Kitą naktį6 vaikinai susiburdavo j la- myli, tą labiau ir Verboj kapoja"2. lautojus (dar vadinti valauninkais, aleliu- Tikrosios velykinės linksmybės prasi- jininkais, švinčionais1). Sueidavo daug dėdavo po savaitės. Jaunatviška energija kaimo vaikinų (apie 10-20 žmonių). Tai vėl prasiverždavo Velykų išvakarėse. Kai vyriškos jaunuomenės apeiginė funkcija. kur, dažniausiai vakarinėje Lietuvos pu- Pasak J. Kudirkos, XIX a. pabaigoje - sėje, jaunuoliai susiburdavo į „Velykų žy- XX a. pradžioje tai buvo žinoma beveik dų", „Velykžydžių", „Kristaus grabo visoje Aukštaitijoje (be Vidurio Lietuvos), saugotojų" grupę. Jie neapsiribojo liau- vakarinėje Žemaitijos dalyje ir Suvalkijo- diškos misterijos vaidmenų atlikimu. Be je8. Socialine prasme tai tarsi „mergų žval- „Kristaus karsto" saugojimo (tai darė per- gymas" per Verbas. Velykinių sambūrių sirengę kareiviais vaikinai), bandymo jį paprotys pratęsia susibūrimo per Verbas pavogti (dalyvavo vienas ar keli persiren- teritoriją. Kaip matome dešimtajame že- gę „žydais") ir kitų privalomų spektaklio mėlapyje, tarpukariu jis praktikuotas elementų, jie visokiais būdais kabinėjosi nemažoje Pietryčių, Rytų ir Vidurio Lie- ir gąsdino bažnyčioje besimeldžiančius tuvos dalyje. žmones. Kartais gana neįprastu būdu su- Dažniausiai lalauninkai aplankydavo rinkdavo ir „žiūrovų". Prieš Pirmąjį pa- visų kaimo gyventojų, kartais ir gretimų saulinį karą „Vclykžydžiai" vaikščiojo į sodžių namus. Jei sodyboje buvo tckanio-
56 • a Q
2-2% 3-15%
1-839
10 žemėlapis. Jaunimo vaikštynės per Velykas (1920-1940). n=91.1 - „lalavimas" ir „vefykavimas", 2- ėiimasėjimas praustiprausti vandeniu.vandeniu, 3 - ėjimas plaktiplakti verba jo amžiaus merginų, rytiniame ir pietinia- paprotys Movimu vadintas Pietų ir Pietryčių me arealo pakraštyje, be įprastų velykinių Lietuvoje, dainos su refrenu „ei lalo" žino- giesmių ir palinkėjimų, giedojo specialią mos XIX a. tik Mažojoje Lietuvoje10 ir Su- merginoms skirtą giesmę Minką (Gervėčių valkijoje" . Tačiau tai, kad visoje Lietuvoje apyl. dar vadinama zaklėtunga). Į rytus šis (ir lietuvių etninėje teritorijoje) gyvavo paprotys paplitęs į Gudiją. D. Zelenino ma- merginoms skirtos Ialavimo dainos, rodytų nymu, lalavimas yra lietuviškos kilmės žo- vienintelė V. Kalvaičio užrašyta daina12. dis9. Galbūt mažėjant lietuvių etninei Kita vertus, nesigilindami į refreno teritorijai šis paprotys tebebuvo paplitęs se- pavadinimą ir pažvelgę į šio reiškinio so- najame areale rytuose. Yra teorinė tikimy- cialinę prasmę galime teigti, kad panašūs bė, kad XIX a. viduryje šis paprotys gyvavo papročiai paplitę ir gretimose tautose - visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Latvijoje (Latgala), Gudijoje, Lenkijoje, Folkloriste V. Daugirdaitė pastebėjo, kad net Ukrainoje13, taigi jie galėjo gyvuoti vi- nors merginų lankymo giesmės Minka, o soje Lietuvoje.
57 Tarpukariu kiek skyrėsi žemaičių ve- merginų plakimo arealą. Kaip ir kituose lykinis lankymas, nutolęs nuo kompaktiš- regionuose per Verbas, Klaipėdos krašte ko papročio paplitimo arealo. Specialių, ir Šiaurės vakarų Žemaitijoje per Velykas tik merginoms skirtų giesmių čia negie- vaikinai susiburdavo nuplakti merginų. dojo, tačiau į jas atkreipdavo dėmesį. Ka- Dvarčininkų kaime (Kretingos r.) su iš- dangi spaudoje aprašymų skelbta labai sprogusiais berželiais plakti merginų ei- mažai, pateiksime keletą aprašų. Pavyz- davo 5-6 vaikinai ir už plakimą gaudavo džiui, Aleksandrijoje (Skuodo r.), be tra- margučių16. Kai kur Šilalės ir Tauragės r. dicinių vaišių ir dovanų, merginos į ribose su muzika šią naktį vaikščiodavo ir vaikinų krepšį įmesdavo mirtos ar kitos sodybas lankydavo Velykų „Kristaus gra- gėlės žiedą. Kai kada su mergina pašok- bo sargai" (Velykų išvakarių persirengė- davo ir, aišku, išvykdami, linkėdavo ište- liai)17. Vidurio Lietuvoje - Kėdainių ir kėti14 . Pagramančio apylinkėse (Tauragės Dotnuvos apylinkėse, I. R. Merkienės r.) velykautoj ai vaikščiodavo ir dieną. Per- pastebėjimu, XIX a. viduryje gyvavęs ve- simetę per kartį, dviese nešdavo krepšį. lykinis pagarbinimas nuplaunant šeimi- Eiseną vesdavo „piršlys". Jis žiūrėdavo ninkei rankas virto „mergų prausimo" tvarkos, taip pat prireikus „papiršliauda- papročiu18. Kaip matome dešimtame že- vo, kad kitais metais vestuvės būtų". Už- mėlapyje, šiame regione vaikinai grupė- traukus „Linksma diena mums nušvito" mis eidavo laistyti merginų. Šis paprotys (Velykų giesmė), vyrukai buvo vaišinami taip pat įsilieja į kompaktišką velykinio la- alumi, pyragais, merginos įdėdavo į krep- lavimo arealą. Naujasis grupinis merginų šį margučių. Vakare apžiūrėdavo, kurios velykinis prausimas, kaip ir tradicinis pa- merginos margučiai gražiausi, juos dauž- vienis laistymasis net įmetant jas į tvenki- davo. Vėliau susikvietę merginas rengda- nį, turėjo ne tik pramoginę, bet ir apeiginę vo šokius15. Tarpukariu nemenką įtaką prasmę. Laistydavosi antrą trečią (Vidu- jaunimo veiklai turėjo organizacijos. rio Lietuvoje antrą dieną vaikinai laistė Neatmetama galimybė, kad jos paskati- merginas, trečią - atvirkščiai19), rečiau no šį paprotį žemaičiuose kiek paplisti. pirmą Velykų dieną, tačiau į didesnes gru- Tačiau, šiaip ar taip, čia „lalavimas" atlik- pes jaunuoliai nesusiburdavo. davo analogišką socialinę misiją, kaip ir Kaip ir per Užgavėnes, jaunimas ar Rytų Lietuvoje. vaikai susieidavo suptis. Tai darydavo Paprastai vaikinai už merginos pa- 1-3 švenčių dienomis ar visą vasarą po Ve- gerbimą gaudavo kiaušinių, kitų gėrybių, lykų kambaryje, klojime ar lauke, tačiau būdavo vaišinami. Jie gautas vaišes pasi- laukiamiausias velykinis įvykis būdavo dalydavo arba surengdavo sudėtinį vaka- jaunimo vakarėlis, vykdavęs antrą, trečią, rėlį. Susitikusios kelių kaimų grupės Dzūkijoje ir ketvirtą šventės dieną. Tar- susirungdavo, kaip ir kitų tipų kolektyvi- pukariu daugelyje tirtų kaimų tebegyva- nėse jaunuomenės vaikštynėse. vo draudimas pasilinksminimą rengti Negausiai išlikusio žemaičių velykinio Velykų pirmą dieną. Kaip matome vie- lalavimo paprotys įsiliejo į kiek plačiau nuoliktajame žemėlapyje, draudimo ne- šiame regione paplitusį anksčiau aptartą silaikė tik 27% kaimų, kur vakarėliai vyko
58 U žemėlapis. Vakarėlis per Velykas: draudimai rinktis pirmą dieną (1920-1940). n=307. 1 - vakarėlis rengtas tik nuo antros ar trečios šventės dienos, 2 - vakarėlis rengiamas ir pirmą šventės dieną, 3 - vakarėlio per Velykas nerengė, 1-2 - Velykų vakarėlio paplitimas (271 informacija). Kai kur Žemaitijoje kaimo jaunimo (88% tirtų kaimų, kur draudimai linksmintis per didžiąsias šven- rengti vakarėliai, išimtis - Klaipėdos kraš- tes buvo itin griežti. Pavyzdžiui, kretingiš- tas). Pasak respondentų, velykiniai vaka- kės respondentės teigimu, būdavo šokama rėliai linksmesni negu rengiami kitų tik per Atvelykį, nes per metinę šventę švenčių proga, nes vykdavo po 46-47 die- linksmintis nepadoru20. Panaši nuostata nų pertraukos. Kai kada pasilinksminimo artima ir kai kuriems kitiems žemaičiams metu jaunimas žaisdavo margučiais, tur- bei klaipėdiškiams, tačiau visiškai nesu- tingesniuose Lietuvos regionuose jau prantama dzūkams, kurių nuomone, pradėta rengti kviestinius vakarėlius su linksmybės šventės metu - vienas iš Die- vaišėmis (ypač Suvalkijoje). vo pagerbimo būdų. Vis dėlto tarpukario Kaip matome, per Velykas ypatingas dė- Lietuvoje Velykų vakarėlius rengė abso- mesys rodomas netekėjusioms merginoms. liuti dauguma visų etnografinių regionų Nors per Užgavėnes iš jų pasityčiodavo,
59 bet per Velykas joms būdavo rodoma pa- būtent išskirtinė merginos padėtis. Gal- garba. Tai nėra universalus visoje Euro- būt jis neturėjo didesnės apeiginės pra- poje paplitęs reiškinys. Kai kuriuose Pietų smės, pasilinksminimą nulėmė tik žaidimo Europos kraštuose pavasarį kaimo ben- pobūdis. Tačiau trečioji Velykų diena, kaip druomenės centre taip pat atsidurdavo merginų suaktyvėjimo laikas, fiksuotas Pa- merginos. Tik būdavo aktyvios, atlieka- varėnio k. (Varėnos r.). Merginos lanky- mos struktūriškai labai sudėtingos ir ilgai davo viena kitą ir vaišindavosi pyragu24. trunkančios merginų brandos apeigos, ku- Tai patvirtintų ir jau minėta merginų gali- rių metu burdavosi jų grupės ir lankyda- mybė trečią šventės dieną laistyti vaikinus. vosi kaimo sodybose. Bulgarijoje šie Išskirtinę socialinę merginų poziciją papročiai atliekami per gavėnią, prieš galime įžvelgti ir iki tiriamojo laikotarpio Verbos šeštadienį, Verbų sekmadienį, per gyvavusio pavasario sutikimo papročiuose. Velykas; Rytų Bulgarijoje prasidėdavo T. Narbuto25 ir S. Daukanto26 raštuose mi- Keturiasdešimties kankinių dieną (kovo nima, kad apie balandį merginos turėjo 22 d.), Serbijoje ir Kroatijoje - per Sek- galimybę atsidurti kaimo bendruomenės mines21 . Kaip pamatysime, panašų mer- dėmesio centre, kai atlikdavo sakralią ginų aktyvumą galime įžvelgti ir Lietuvoje, pavasario sutikimo funkciją. Paskelbus tik vėlesniu metų laiku negu Bulgarijoje, pavasario pradžią, buvo rengiamas pasi- nors, kita vertus, jau pats kiaušinių dova- linksminimas. Galbūt šie pasilinksminimai nojimas vaikinui europiniame kontekste sietini su C. Baudouin de Courtenay-Eh- turėjo intymią prasmę, galėjo reikšti mer- renkreutzowos minimais į rytus nuo Vil- ginos meilę ar net sutikimą tekėti22. niaus tarpukariu gyvavusiais pavasario Moteriškosios bendrijos suaktyvėjimą šaukimo papročiais. Nutirpus sniegui, jau- liudija dar iki tiriamojo laikotarpio Vely- nimas eidavo į pamiškę ar laukus ir šauk- 27 kų trečią dieną švenčiama Gegužės davo ištęstą melodiją be žodžių . Šį šventė. Matyt, dar XIX a. 4-ajame dešimt- pavasarinį merginų socialinio aktyvumo metyje ji sudarė nedidelį kompaktinį are- pasireiškimą galime įžvelgti ir gudų bei rasų 28 alą (fiksuota Kuršėnų (Šiaulių r.) ir papročiuose . Pavasario šaukimas Rytų Vaiguvos (Kelmės r.) parapijose). Šven- slavuose įžvelgiamas ir kovo 9, 25-ąją ar tės metu iš jaunimo tarpo būdavo išskiria- visą kovo mėn. atliekamose apeigose. ma gražiausia mergelė. Ji išsirinkdavo tris Merginos lipdavo ant kalnelio ar stogo, 29 jai patinkamus bernelius, su jais šokdavo, kartais kurdavo laužą, eidavo ratelį . apsikeisdavo dovanomis. Vėliau vieni ki- Jurginės. Merginų socialinio aktyvu- tus vadindavo broliais ir sesele23. Tai mą bylojančių pavasario pradžios papro- liudija Vakarų Europos Gegužės ar Sek- čių tarpukariu jau nepastebime, kiek minių karalienės rinkimo ir rytų slavų kū- aiškiau jie įžvelgiami per Jurginės. Ger- mavimosi papročių susiliejimą. Be abejo, vėčių (dabar Gudija) apylinkėse muzikan- šis paprotys buvo apeiginis ir susijęs su tus samdydavo - užpirkdavo ne vaikinai, jaunimo moteriškosios bendrijos hierar- o merginos ir net jaunuolius tą vakarą šok- chinės struktūros formavimu, nes renka- ti kviesdavo jos30. Galbūt minėtą pavasa- mas ne vienas partneris, akcentuojama rio šaukimą galime sieti su Šiaurės rytų
60 Lietuvoje net iki tarpukario buvusiais pa- vo" - kiaušinienę kepdavo, šokdavo, dai- pročiais. Keturiolika dienų po Jurginių nuodavo ir dauždavo margučius. Dėme- merginos šventė Terpjurgines (laikas tarp sio centre buvo Jurgiai. Jų kepurės būdavo Jurginių pagal Julijaus ir Grigaliaus ka- papuoštos tuščiomis varpomis35. Tačiau lendorius). Švenčionių, Tverečiaus, Adu- tarpukariu tokie sambūriai buvo itin reti. tiškio apylinkėse sueidavo merginos, Jurginės, kaip ir Užgavėnės, buvo darbo rečiau ir moterys. Jos sulipdavo ant tvorų diena (kur ne atlaidai). Vakarėliai rengti ar užkopdavo ant kalnelio ir giedodavo31. rečiau. Kaip matome dvyliktajame že- Atrodytų, tai merginų, ne moterų apeigi- mėlapyje, pasilinksminimo vakarėliai nė funkcija, siekimas jaunatviška energi- rengti tik 21% tirtų kaimų (220 inf.), dau- ja užtikrinti sėkmingą žemdirbystę, giausia Pietų Lietuvoje. Dažniau Jurginės gamtos suvešėjimą. Tačiau tarpukariu ži- švęsdavo Lenkijoje ir Gudijoje gyvenan- nių pateikėjai šių papročių prasmės ne- tys lietuviai. Tačiau šie šventiniai vakarė- besuvokė. Tam tikrą merginų socialinį liai niekuo ypatingu nepasižymėjo. aktyvumą šiuo laikotarpiu ir apeigines Gegužinės pamaldos. Gana vėlyvas funkcijas patvirtina Zietelos lietuvių pa- jaunimo susiėjimas - Gegužinės (Mojaus, pročiai. Dar XX a. viduryje susiburdavo Mojinės, Mojavos, Majavos) pamaldos. Jos dešimt ar daugiau 16-18 metų merginų. vykdavo gegužės mėnesį ir buvo skirtos Pasidalijusios į tris grupes, nusileidus sau- Švč. Mergelei Marijai. Be pamaldų, ren- lei, jos tris kartus pereidavo kaimą. Keli giamų bažnyčioje, atokesniuose kaimuo- vyrai atlikdavo tik pagalbines funkcijas - se žmonės susieidavo trobose, rečiau nešdavo krepšius. Merginos dainuodavo klėtyse, prie kryžiaus, koplytėlės. Lietu- apeiginę dainą, kurioje prašoma atrakinti voje šios pamaldos pradėtos rengti tik žemę, išleisti ant javų, kviečių ir kitų pa- XIX a.36, jaunimas sueidavo lauke. Esant sėlių gailią rasą. Jei lankydamos šeimas už- didesniam kaimui, į pamaldas sueidavo tikdavo po praėjusių Jurginių atitekėjusią keliose vietose37. Į pamaldas susiburdavo jaunamartę, ją kviesdavo eiti kartu, tačiau tik dalis kaimo jaunimo, tačiau netgi trum- pačios už ją atsakydavo, kad ji namų dar- pų (apie pusę valandos) pamaldų metu bininkė ir taip vaikščioti nedera. Anyta jai vaikinai prasimanydavo pokštų. Dažniau- iš anksto paruošdavo išpirką kiaušiniais, sias-karkvabalio („mojinis vabalas") pa- degtine, pinigais. Po apeigų kiekviena leidimas. Kaip matome tryliktajame 32 grupė atskirai vaišindavosi . žemėlapyje, net 57% tirtų kaimų po pa- Kaip ir kitos šventės, Jurginės su- maldų šeštadieniais Šiaurės rytų Lietuvo- telkdavo ir vaikinų ir abiejų lyčių jau- je, dažnai ir kitomis dienomis (15%) nuomenės sambūrius. Šventės išvakarėse jaunimas susieidavo pašokti, padainuoti. Dzūkijoje vaikinai eidavo per kaimą svei- Ypač reti pasilinksminimai po šių pamal- kindami šeimininkus ir linkėdami ūkinės dų buvo Žemaitijoje (nekompaktiški kai- sėkmės33. Naktigoniai apie Tauragę rink- mai) ir liuteroniškame Klaipėdos krašte davo iš kaimynų kiaušinius vaišėms, ku- (kur jų dėl konfesinių priežasčių neren- rių apeiginis valgis buvo kiaušinienė34. gė). Kai kada j pasilinksminimą po Ge- Taip pat abiejų lyčių jaunuoliai „jurginėda- gužinių pamaldų sueidavo ir evangelikų
61 12 žemėlapis. Vakarėlis ir gegužinė per Jurgines (1920-1940). n=-220.1-vakarėlius rengė, 2-vakarėlių nerengė reformatų jaunimas, nors jie pamaldose ir rengdavo vakarėlius. Kaip matome ketu- nedalyvaudavo38. Gegužinių pamaldų pa- rioliktajame žemėlapyje, jie rengti mažiau silinksminimai nuo rengiamų per kitas pa- kaip pusėje tirtų kaimų (48%, 251 inf.). maldas metu skyrėsi tuo, kad juose Dažniausiai tokie vakarėliai vykdavo Pietų dalyvaudavo tik to kaimo jaunimas, pasi- Lietuvoje, o Vakarų Lietuvoje - labai retai. linksminimai trukdavo trumpiau. Išimtį Sekminės. Nors Sekminės tiek XIX a., galėjo sudaryti šeštadieniniai sambūriai. tiek XX a. literatūroje dažniausiai trak- Pasak B. Antanaičio, Oreliuose (Panevė- tuotos kaip piemenų šventė, bet didžio- žio r.) šeštadieniais po pamaldų jaunimas joje Lietuvos dalyje jų laukdavo ir jaunimas. linksmindavosi iki aušros. Net motinos su Šios šventės sambūrių analizė - unikali ga- rykštėmis dukrų ateidavo parsivaryti39. limybė atskleisti kaimo bendruomenės Šeštinės. Tai dažniausiai gegužės amžiaus ir socialinio susiskirstymo siste- mėnesio šventė. Ji būdavo paprastą ne- mą, todėl Sekminių papročių apžvalgai darbo dieną, tačiau ne visur jaunimas skirsime kiek daugiau vietos. Tai lemia ir
62 75 žemėlapis. Pasilinksminimai po gegužinių pamaldų katalikų gyvenamuose kaimuose ir miesteliuose (1920-1940). n =185. 1- vakarėlį rengė šeštadieniais, 2 - vakarėlį rengė šeštadieniais ir kitomis darbo dienomis, 3 -jaunimas susiburdavo tik padainuoti, 4 -jaunimas nesusiburdavo kuklesni šios šventės tyrinėjimai negu ki- žinomos jau iš Rostovskio 1589 metų že- tų, nors ji, kaip ir Kalėdos bei Velykos, maičių41 papročių aprašymo42. Panašius vadinta „metinės šventės" vardu. papročius žinome ir iš 1593 bei 1596 me- Šios šventės metu Šiaurės Lietuvoje tų Žemaičių žemės teismo knygų jrašų tarpukariu gyvavo sambarią - sudėtinio (pirmajame šaltinyje paminėtas sambūrių alaus gėrimo paprotys40. Panašų arealą jis terminas (сполное пиво сомборы)), nu- užėmė ir XIX a. pabaigos bei XX a. pra- rodomas papročio paplitimo vietos neto- džios padėtj nusakantys šaltiniai (15 že- li XX a. minimosambarių paplitimo arealo mėlapis). Ankstyviausiuose mums (atitinkamai Vilkijos vis. (Kauno r.) ir žinomuose šaltiniuose minimi suaugusių- Ročiai (Raseinių r.)43, tačiau minimas jų sambariai. Sudėtinio alaus vaišės prie apie Petrines esantis paprotys44. alko, esančio netoli upelio, prieš Sekmi- Tiriamuoju laikotarpiu buvo dažni nes (su aukomis, dalyvaujant burtininkui) jaunimo sambariai (įskaitant ir samdinius,
63 14 žemėlapis. Šeštinių pasilinksminimai (1920-1940). n=251. 1 - vakarėlius rengė, 2 - vakarėlių nerengė
kartais ir suaugusiuosius). Išsamiausią kampuose. Seni. Jauni. Sveiki. Kuproti. Vi- XIX a. pabaigos - XX a. pradžios samba- si. Visi. Dieną rūpesčiai - darbas, vargas, rių aprašą yra pateikęs V. Vaitiekūnas. Jo pareigos - į šalį atidedami, užmirštami. Net teigimu, gyvavo bendri visas sodžiaus am- piemenys, ir tie, bandą parginę, vakare su- žiaus ir socialines grupes siejantys sam- garmėdavo į vaišes. Tik gyvulius sutvar- bariai. Nors, pasak V. Vaitiekūno, juose kyti pavakary moterys valandėlei „dalyvaudavo visas sodžius. Tiksliai nu- išsiskirstydavo... "45 tardavo, kiek kiekviena šeimyna galėdavo Kita vertus, autoriaus teigimu, pasikviesti prašaliečių (ne to kaimo gyven- „kaliais ir bernai su mergomis, patenkinti tojų). Gėlėmis, vainikais išpuošdavo trobos senių sambūriais, savo sambūrius ruošdavo. vidų, kiemą, sodą, pasikviesdavo muzikan- Vėl džiaugsmo ir linksminimosi per kraštiisl tus (armonika, smuikas, klarnetas), ir pra- Iki orgijų prieidavo. Kunigai skersomis į jau- sidėdavo šventė. Visais atžvilgiais. Visuose nųjų sambūrius žiūrėdavo, [jaunimo sam-
64 25 žemėlapis. Sekminių sambūriai (1890-1940). п=251. 1 - sambūriai, 2 - kupolės, 3 - sambūriai parugėje, 4 - kiaušinienės kepimas barius, tikriau, būdavo sukviečiamas plates- liudijo, kad paprotys paplitęs beveik vi- nės apylinkėsrinktinis jaunimas"*'*. soje Šiaulių apskrityje47. Taigi jau tuo me- Taigi iš aprašo galime spręsti, kad vien tu itin svarbi ši šventė buvo jaunimui. jaunimo sambūriai dar gyvavo, bet ne taip Gruzdžių apylinkėse (Šiaulių r.), norėda- dažnai, kaip suaugusiųjų. Šio autoriaus mas dalyvauti jaunimo sambaryje, kad pra- straipsnis paremtas Šiaulių „Aušros" mu- dėtų vadinti vyru, 16-18 metų pusbernis ziejuje saugoma pagal šio muziejaus an- turėdavo atsinešti „alaus antaliką" (anta- ketą Nr. 8 (Senovės gėrimai) surinkta likas - kubilas). Pasak 1934 m. informaci- medžiaga. Ji liudija, kad rengiami ir at- ją pateikusios Simonavicienes (vardas skiri trijų amžiaus grupių sambariai: 1) nežinomas), per sambarius dažniausiai piemenų, 2) jaunimo, 3) „senių" (matyt, vykdavo „įvyrinimas"48. Joniškio vis. už- vedusių), 4) visų amžiaus grupių kartu. rašyta informacija liudija, kad seniau sam- Šiuos aprašus susisteminęs V. Vaitiekūnas barius rengdavo jaunimui pasilinksminti49.
65 Apraše iš Radviliškio liudijama, kad daly- Tarpukariu šiuos susiėjimus rengė pie- vaudavo jaunimas ir nevedę vyrai50. Iš ap- menys, samdiniai, ūkininkaičiai, visas jau- rašų sunku spręsti, kokio socialinio nimas ir suaugusieji. Neretai kaimo sluoksnio jaunimas minimas (vartojami jaunuomenė sambarius rengė kartu su su- berno, mergos apibūdinimai gali nusaky- augusiaisiais. Jaunimas prieš mėnesį at- ti tiek amžiaus tarpsnį, tiek socialinį sta- gabendavo miežių aludariui ar ūkininkui, tusą), tačiau aišku, kad buvo rengiami pas kurį rinkdavosi (po pūdą ar centnerį atskiri jaunimo sambūriai (6 inf.). (50 kg) miežių). Į šventę merginos atsi- Jaunuomenę, kaip pagrindinę samba- nešdavo maisto: pyrago, kiaušinių, kuku- rių rengėją, liudija ir kiti šaltiniai. Lietu- laičių. Paprastai į sambarį sueidavo vieno vos žemės vardyno anketoje nurodoma, kaimo jaunimas, pasikviesdavo muzikan- kad maždaug iki 1890 m. Linkuvos vals- tą. Kaip ir kituose Sekminių sambūriuo- čiaus Laborų kaime vasaros šeštadieniais se, buvo šokama, einami rateliai, žaidžiama, bernai susiburdavo pasitarti, kiek „pilti dainuojama ir vaišinamasi. Sambūris nuo sambarių" (t. y. kiek miežių sunešti salyk- kitų Sekminių pasilinksminimų skyrėsi lui). Sambūrius dažniausiai pildavo per trukme. Pradėdami nuo Sekminių išvaka- Sekmines, „atsėję laukus"51. Žemaitės rių, jaunimas šventė 3 dienas, jei likdavo (Ušnėnų k., Užvenčio par., dabar Kelmės r.) alaus, susieidavo ir kitą sekmadienį53. Kai užrašytame apraše tvirtinama, kad prieš kur sambūrius rengė ir per Šeštines bei dvi savaites susirinkdavo būrys piemenų, Devintines54, Jonines55. Į suaugusių sam- pusbernių ir vyresnių bernų. Jie pasiėmę dinių (jaunimo) sambarius paprastai pa- maišą eidavo „kalėdoti". Kiekvienas ūki- kviesdavo ir šeimininkus56. ninkas duodavo po vieną du gorčius ar Kiek toliau nuo sambarių paplitimo net sėtuvę miežių, taigi prisirinkdavo po arealo, A. Baranausko 1858 m. užrašytais du pūrus salyklui. Tada susitardavo, kuri duomenimis, Dabužių kaime (Anykščių šeimininkė darys alų, susimesdavo kele- par.) per Sekmines, naktį, naktigoniai ir tą auksinų apyniams ir padarydavo „pie- visas jaunimas, susikūrę ugnį, smuikuoda- menų balių". Sekminių pirmą dieną mi ir giedodami gerdavo degtinę ir valgy- bernai su muzikantu eidavo kviesti į vai- davo kiaušinienę, vėliau sudegindavo šes šeimininkų ir merginų. Šeimininkės šaukštus. Paprotys vadintas sambarvė- atsinešdavo sūrio, pyrago, sviesto, deš- mis51. Nors sambūriai rengti tik Šiaurės rų, ūkininkai - pusbuteliuką, viską sudė- Lietuvoje, dainos liudija, kad šiuos susiė- davo ant stalo ir linksmindavosi per jimus galėjo rengti ir pietinėje krašto da- naktį, kitą dieną, kol pasibaigdavo alus. lyje (Lazdijų ir Marijampolės r. ribose)58. Matyt, ūkininkai vaišindavosi kiek trum- Čia kartais per Sekmines naktigoniai piau, nes per pobūvį turėdavo patys „ar- (dažniausiai jaunimas) taip pat eidavo per 52 klius žiūrėti ir bandą ganyti" . Iš aprašo kaimą ir ūkininkų prašydavo kiaušinių, galime spręsti, kad aprašomas tarnau- sviesto. Prisipirkę degtinės, pas kurį nors jančio jaunimo ir paauglių sambūris, ta- iš jų linksmindavosi pernakt59. Naktigo- čiau sambūrio terminas šiose vietovėse nių vaišės apie XIX a. vidurį fiksuotos ir jau nebuvo vartojamas. netoli sambarių paplitimo arealo. P. Ru-
66 secko pastebėjimu Žemaitėliuose (Pane- prieš kelis šimtmečius. 1858 m. knygoje vėžio aps.) „Neris ir jos krantai" K. Tiškevičius rašė: „daugiausia išgerdavo per Sekmines, „... dar seniai seniai, kad net pasako- nes tada jaunieji išsivarydavo galvijus miš- tojas neatsimenąs, po Sekminių, šv. Trejy- kuos. Buvęs toks paprotys: „mebtuvės". Vy- bės dieną, buvusios švenčiamos kupolės. rai, kur galvijai ganėsi, prinešdavę daug Visas kaimas surinkdavęs į krūvą šiaudi- degtinės, merginos sviesto, kiaušinių ir t. t. nes iškamšas, kurias paprastai kemša Žo- Per tris dienas visi ten ūždavę"60. linių dieną. Jos padegamos, irprie laužo visi Atrodytų, tiriamojo laikotarpio sam- kaimiečiai, tiek vyrai, tiek moterys, links- barių rengimo paprotys sietinas su sėjos mindavęsi - šokdavę aplinkui. Tik kai į tą pradžia61. Nors yra ir kitų nuomonių: šokančią minią sykį nematomai žmogumi Z. Slaviūnas šią šventę sieja su rugių ir apsimetęs velnias įsimaišęs ir ėmė tyčiotis pasėlių lankymu ir pjūties pradėtuvėmis62, iš to nekalto žmonių žaidimo, nuo tada ir A. Vyšniauskaitė ją traktuoja kaip pjūties nešvenčiamą kupolių šventė"67. pradėtuves63, J. Šliavas mini derliaus nu- Kaip matome, Grabijoluose (prie ėmimo proga rengiamą sambarį6*. Už Dūkštų, Vilniaus r.) per mažiau kaip kompaktiško XIX a. pabaigos - XX a. šimtą kilometrų nuo tarpukario kupolių 4-ojo dešimtmečio sambarių rengimo are- kompaktiško paplitimo arealo ribos šven- alo ribų gyvavusiuose Sekminių sambū- tė rengta ne per Jonines ir, jei tikėsime riuose nors maistas surenkamas - geriama Tiškevičiaus aprašymu, XIX a. pradžio- degtinė, o ne sudėtinis alus, apeiginę pras- je. Panašaus papročio per kupolių šventę mę turėjęs paprotys, atrodo, degradavęs daugiau neaptinkame, tačiau aprašas pri- iki paprastų išgertuvių ir vaišių. Kai kur mena Kalugos gubernijoje (Rusija) užra- minimas kiaušinienės valgymas, sąsajos su šytą paprotį, kur minima, kad Petrinių gyvulių ganymu leidžia manyti, kad, ma- išvakarėse jaunimas rengė lėlę, kurią „kaž- tyt, šie papročiai susiję su kitokio tipo kodėl vadino kupała", vėliau ją skandino68. Sekminių sambūriu (paruge), apie kurį Pasak XIX a. 3-iojo ketvirčio tvere- kalbėsime vėliau, ir iki tiriamojo laikotar- čėnų realijas aprašiusio A. Bielinio, į šį pio pagrindines apeigines funkcijas atlik- susiėjimą susirindavo 2-3 kaimų jauni- davo suaugusieji. Vėliau sueiga skilo į mas. Mergaites lydėdavo mamos, kartais įvairaus amžiaus žmonių ar bendrus pa- tėvai, broliai. Gana aktyvios šioje šventė- silinksminimus. je būdavo merginos. Jos šokinusiems Daugiau jaunimo atliekamų apeiginių vaikinams pindavo vainikėlius ar dovano- funcijų galime įžvelgti kupolių, kupolinių davo gėlių. Vaikinai padovanodavo vaini- sambūryje. Tai XIX a. pabaigoje - XX a. ką savo mergelei, o merginos dažnai pirmojoje pusėje labai siaurame Šiaurės vainikėlius dovanodavo pirmam pasitai- rytų Lietuvos areale paplitęs susiėjimas65. kiusiam, kuris joms patikdavo. Imta šia 69 Nors žodis kupole sietinas su Joninė- proga šokti tik XIX a. pabaigoje . Kiek mis, matyt, šiame regione nunykus šiai kitoks Lietuvių mokslo draugijos, matyt, šventei taip vadinti Sekminių sambūriai66. panašų laikotarpį apibūdinantis tverečė- Tličiau šis procesas vyko ne mažiau kaip nų aprašas. Jame tvirtinama, kad antrą
67 Sekminių dieną Kupalan eina visas jau- nėlyje, prie ežero. Jei buvo blogas oras, nimas. Mergaitės nešasi po sūrį, dešrą, po- susieidavo pirkioje, nusipintus vainikėlius rą kiaušinių, šiek tiek lašinių, vaikinai - kabindavo ant sienos74. Yra užfiksuotas po butelį degtinės, alaus. Pastarieji pasi- paliudijimas, kad jei rinkdavosi parugėj, kviesdavo muzikantą. Eidami parugėn, vaišių nebūdavo75. Tarpukariu kupoles mergaitės ir vaikinai giedodavo vieni ki- rengė ne tik pirmą, bet ir antrą, trečią Sek- tus pajuokiančias dainas. Vėliau susėdę minių dieną, kai kur ir per Jurgines, Joni- dideliu ratu vaišindavosi. Pavalgę eidavo nes ar keturis savaitgalius iš eilės (nuo šokti didelį ratelį. Pašokę eidavo per pie- Sekminių)76. Sambūris traktuotas kaip vas ir pindavo vainikėlius, matyt, juos už- kaimo gegužinės (visada su vaišėmis) si- sidėdavo. Taip pat per petį apjuosdavo nonimas77 . vainikais muzikantą ir vaikinus (kaip ma- Kupolinių dainų paplitimo arealas liu- tome, gana aktyvios būdavo merginos) ir dija, kad ši šventė švęsta ir plačiau, net visi giedodami eidavo namo, kur šokda- dabartinio Biržų rajono ribose78. Matyt, 10 vo taukaciką, mazurką, polką . ši šventė anksčiau švęsta per Jonines ir į Nors, Balio teigimu, šių sambūrių pa- Sekmines perėjo joms nunykus. Kupolia- skirtis - rugių lankymas, bet aprašuose vimą plačiame kelyje šią dieną Pabiržėje apie ėjimą į paruges nėra nė užuominos. XIX a. viduryje mini Valančius79, panašų Jis pats pateikia XX a. pradžios aprašą iš XX a. pradžios paprotį, buvusį Kupreliš- Tverečiaus. Jame liudijama, kad ši šventė kyje (šokiai - kupalios) mini Balys80. Tai turi būti rengiama parugėje, pagiry ar ant rodo, kad ir Vaižganto pateiktas sambar- kalno71. vių atvejis, matyt, sietinas su kupolėmis ir Tarpukariu, kaip ir XIX a. pabaigoje, skiriasi tik iš šiaurinės Lietuvos pasisko- šie susiėjimai vykdavo kompaktiškame da- lintu pavadinimu. bartinių Ignalinos ir Švenčionių rajonų Gerokai didesnį kompaktišką arealą areale. Suaugusieji jaunimo kupolėse daž- Lietuvoje sudarė panašus apeiginis jauni- niausiai nedalyvaudavo (rinkdavosi atski- mo susiėjimas parugėje, vadintas paruge. rai). Kai kada kaip kalėdinę eglutę Čia jau tiesmukai išreikštos sambūrių są- papuošdavo berželį72. Susiburdavo daž- sajos su rugiais, nulėmusiais jų vietą. Se- niausiai tik vieno kaimo jaunimas. Mer- niausią žinomą šio sambūrio aprašą gaitės atsinešdavo mėsos, kiaušinių, pateikia XVI a. vidurio realijas apibūdi- sviesto, pyragų, blynų, „babką", medaus, nanti vadinamoji „Sūduvių knygelė", kur keptuves. Vaikinai - degtinės. Maistui ga- joje minimas paprotys pavasarį su šeimo- minti kurdavo laužą. Pasilinksminimą mis rinktis rugių lauke81. Tai liudija, kad pradėję popiet, baigdavo temstant. Paval- sambūryje dalyvaudavo visokio amžiaus gęs jaunimas dainuodavo, eidavo ratelius, žmonės. jei neturėdavo muzikanto, pašokdavo ir D. Pavilionytės teigimu, šis paprotys taip. Šokdavo polką, valsą, kazoką. Susi- buvo plačiai praktikuojamas visoje Lie- ėjimas taip pat dažniausiai vykdavo ne tuvoje, XX a. pradžioje - Aukštaitijos parugėje. Kartais jaunimas eidavo links- 82 73 rytuose . Mūsų tyrimų duomenimis, mintis pievelėje prie sūpuoklių , beržy- tarpukariu ctnologės minėtuose Aukštai-
68 6. Merginų susibūrimas parugėje. Rokiškio r. Skemų k. tijos rytuose net vien jaunimo parugė su- areale). Nors ne visada kiaušinienė sie- darė kompaktišką arealą. Taip pat šiuo josi su rugių lankymu. Antai garsiajame metu susiėjimas buvo sporadiškai papli- B. Buračo kupiškėnų „bundininkų pautie- tęs visuose Lietuvos etnografiniuose re- nę" liudijančiame apraše minima, kad jau- gionuose. Iš aprašų matome, kad rugius, nimo pasilinksminimas vyko „didesniame matyt, turėjo lankyti visokio amžiaus at- kaimo kieme"84. stovai. Pavyzdžiui, Užubalių kaime Ne visi aprašai liudija, kad ir parugė (Anykščių r.) pirmą Sekminių dieną pa- sietina su Sekminėmis. Yra XIX a. pabai- rugėn su kiaušiniene ir degtine eidavo gą siekiančių užrašymų, kad parugėje su- suaugusieji, antrą -jaunimas, trečią - pie- sieidavo nebūtinai per Sekmines, o tik menys83 . Kai kada jaunimas su suaugu- pražydus rugiams85. T. Bernštam teigimu, siais vaišindavosi kartu. Jaunimas suėjimo laukų lankymas-jaunimo apeiginė funk- metu vaišindavosi, kaip ir per kupolcs, cija. Jų lankymo laikas XIX a. Rusijoje - dažniausiai kepdavo kiaušinienę. Kaip nuo Šeštinių iki Petrinių ir vadintas „jau- matome penkioliktajame žemėlapyje, nimo švente"86. Ypatingas merginų ypač šiaurinėje Lietuvos dalyje kiaušinie- apeigines funkcijas Sekminių metu liudija nė buvo pagrindinis apeiginis sambūrio XIX a. pabaigos Kupiškio apylinkėse gy- elementas (suaugusiųjų - platesniame vavusias realijas aprašęs B. Buračas. Jo
69 teigimu, merginos rengdavo ir atskirus sę paklodę sudėdavo valgius. Šiuo atveju susiėjimus, kur pindavo vainikus, dabin- vakarėlį, matyt, organizuodavo vaikinai, davosi gėlėmis ir burdavo ateitį87. Šiau- nes, pateikėjos teigimu, vaikinai eidavo at- rės rytų Lietuvoje jos atlikdavo dar vieną sivesti neatėjusių merginų89. Tarpukariu bendruomeninę funkciją. Dar XIX a. pa- karves dažniausiai vainikuodavo vaikai. baigoje piemenims švenčiant ganydavo jų Kai kada parugėje žaisdavo vestuves. gyvulius - išgindavo „rytagonių", o joms Tarpukariu jaunimas ir paaugliai šį žaidi- padėti ateidavo vaikinai. Tokiu būdu ne- mą žaisdavo daugiau Vakarų Lietuvoje. intensyvus darbas virsdavo pramoga88. Iš vaikinų buvo išrenkamas jaunikis, iš Taip pat šis paprotys gyvavo per Devinti- merginų gražiausioj i - nuotaka (kartais j ą nes. Jaunimas papuošdavo karves ir už tai parinkdavo išrinktasis jaunikis), ir jauni- gaudavo kukulių, blynų, kiaušinių. Ištie- mas atkartodavo visą vestuvių ritualą.
16 žemėlapis. Vakarėlis per Sekmines: draudimairinktis pirmą šventės dieną (1920-1940). n=155. 1 - vakarėlis rengtas tik nuo antros ar trečios šventės dienos, 2 - vakarėlis rengiamas ir pirmą šventės dieną, 3 - vakarėlio per Sekmines nerengė, 1-2 - Sekminių vakarėlio paplitimas
70 Šiaurės rytų Lietuvoje tai darė tik pieme- vakarėlyje po atlaidų ar gegužinėje reng- nys. Pasak I. R. Merkienės, Tverečiaus davo ir kitose Lietuvos dalyse, kur buvo apylinkėse šį žaidimą vyresnės moterys ra- nunykę apeiginiai susiėjimai. Kaip ma- gino žaisti vaikus90. Paprotys turėjo ero- tome šešioliktame žemėlapyje, Sekminių tinę prasmę. Anot V. Trinkos, Padubysio vakarėlius ir gegužines rengė net 77% tir- vis., Sauginių k. miške, Kyburio pievoje, tų kaimų (155 inf., neskaitant minėtų buvo daržas ir 1,5 m aukščio, 3 x 2,5 m apeiginių pasilinksminimų). Rečiausiai jie dydžio akmuo - „lyg lova". Čia atginus rengti Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje bandą vyresnieji piemenys suguldydavo (šiame regione rengti sambariai). Nors kokį piemenį su piemene - „suženyda- Sekminės ir metinė šventė, draudimai vo"91. Matyt, taip tikėta, kad gyvybinga rengti vakarėlius pirmą dieną daug retes- jaunatviška energija turi persiduoti bun- ni. Kaip minėjome, tarpukariu pirmą šios dančiai žemei, ir šios šventės metu jauni- šventės dieną kartais rengdavo Kupoles, mas, piemenys turėdavo atlikti daugiau sambańus (pastaruosius šventės išvakarė- apeiginių funkcijų, negu per kitas šventes. se), kitus apeiginius pasilinksminimus. Net Pavasarinį merginų aktyvumą, taip pat 43% tirtų kaimų šiuos vakarėlius rengė pir- galimybes pademonstruoti fizinę ir socia- mą šventės dieną (ten, kur vakarėliai buvo linę brandą padidindavo pavasariniai at- rengiami). Šis draudimas nyko daugmaž to- laidai. Merginos galėjo save parodyti lygiai visuose krašto etnografiniuose regio- parapijos jaunimo pasilinksminimuose - nuose. XIX a. šių draudimų, matyt, laikytasi atlaidų vakarėliuose be apribojimų vykti daugelyje kaimų (išskyrus sambarių rengi- į kitų kaimų pasilinksminimus. Tarpuka- mą). riu šias galimybes išplėtė naujas susiėji- Taigi apžvelgiant jaunimo sambūrius mas - gegužinės. Pirmoji gegužinė dažnai pavasario metu, galima sutikti su D. Ra- rengta per Sekmines. Tai gerokai padidin- čiūnaitės pastebėjimu, kad ypatinga vieta davo šventės dalyvių skaičių, susieidavo ke- pavasario apeigose buvo skirta moterims lių kaimų jaunuomenė. Dažnai vaišes (mūsų tyrimais - merginoms)92.
1 R. Merkienė, Gyvybės medis ir jo žie- 6 Tradiciškai lalavimą pradėdavo tik sau- dai, Moteris, 1990, Nr. 3, p. 12. lei nusileidus, baigdavo prieš jai patekant. Pa- 2 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, tekėjus saulei, šeimininkai svečių galėjo ir ne- Vilnius, 1993, p. 114. priimti. M. Marcinkevičienė, Pavarėnis, Vil- 3 Pasikalbėjimai, Jaunimas, 1912, Nr. 4, nius, 1998, p. 111. p. 17-18. - Tverų apylinkės, Plungės r. 7 R. Merkienė, Prisikėlimas, Moteris, 'Apolonijos Pctraiticnės, g. 1911 m. Pa- 1990, Nr. 4, p. 5. labaukščių k., Jurbarko r., atsakymai. 1990 m. 11 J. Kudirka, Vefykų š\vntės, Vilnius, 1992, p. 70. etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. 4 Д. К. Зеленин, Восточнославянская Ž. Šaknys, ES, b. 1380,1. 14. этнография, Москва, 1991, с. 393. 5 Adelės Šilgalicnės, g. 1910 m. Bludičiuo- 10 Lietuvininkai: Apie Vakarų Lietuvą ir jos sc, Tauragės r., atsakymai. 1990 m. etnografi- gyventojus devynioliktame amžiuje, Vilnius, nių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, 1970, p. 375; V. Kalvaitis, Prūsijos lietuvių dai- b. 1380,1. 4. /105, Tilžė, 1905, p. 2-3.
71 11 Lietuviškos dainos užrašytos per Antaną garba (4), meilė (5) ar sutikimas tekėti (6): Juškevičę, Kazanė, 1880, t. 1, p. 311. I. R. Merkienė, Velykiniai pavasario ženklai, 12 V. Daugirdaitė, Velykų lalautojų dainos, p. 200-201. Liaudies kultūra, 1998, Nr. 2, p. 20. 23 L. A. Jucevičius, Raštai, Vilnius, 1959, 13 Ibid. p. 102-103, 544. 14 Delfinos Sveisienės, g. 1908 m. Alek- 24 N. Marcinkevičienė, Pavarėnis, p. 115. sandrijoje, Skuodo r., atsakymai. 1990 m. et- 25 T. Narbutas, Lietuvių tautos istorija, Vil- nografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- nius, 1992, t. 1, p. 258-259. nys, ES, b. 1379,1. 8. 26 S. Daukantas, Raštai, Vilnius, 1976, 15 Mortos Kalašinskienės, g. 1918 m. Ge- t. 1, p. 539. nių k., Tauragės r., atsakymai. 1990 m. etno- 27 C. Baudouin de Courtenay-Ehren- grafinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- kreutzowa, Kilka uwag i wiadomości o etno- nys, ES, b. 1380,1. 66. grafji województwa Wileńskiego. Wilno i zie- 16 Petronėlės Mišeikytės, g. 1901 m. Dvar- mia Wileńska, Wilno, 1930, t. 1, p. 211. čininkuose, Kretingos r., atsakymai. 1990 m. 28 D. Urbanavičienė, Vasaros ciklo lietu- etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- vių etnochoreografija, Liaudies kultūra, 1997, nys, ES, b. 1379,1. 52. Nr. 3, p. 22-23. 17 J. Kudirka, Velykų šventės, Vilnius, 1992, 29 Д. К. Зеленин, op. cit., c. 390. p. 71; ES, b. 1380,1.4. - Bludičiai, Tauragės r. 30 Stasio Valeikos, g. Gaigaliuose (Ger- 18 R. Merkienė, Prisikėlimas, p. 5. vėčių apylinkės, dabar Gudijos resp.), atsa- 19 Benedikto Steponavičiaus ir Valės Kše- kymai. 1989 m. etnografinių ekspedicijų me- navičienės, g. 1915 ir 1920 m. Kurmagaloje ir džiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, b. 1319,1. 106. Piliakalniuose, Jonavos r., atsakymai. 1990 m. 31 Vincentos Vareikienės, g. 1913 m. Kir- etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. kučiuose, Švenčionių r., atsakymai. 1989 m. Ž. Šaknys, ES, b. 1334, 1. 49, 52; I. R. Mer- etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- kienė akcentavo šį paprotį gyvavus pakaunė- nys, ES, b. 1334, 1. 39; J. Balys, Lietuvių ka- je, palei Nerį: I. R. Merkienė, Velykiniai pa- lendorinės šventės, p. 164-165. vasario ženklai, Etninė kultūra ir tapatumo iš- 32 J. Kudirka, Jurginės, Vilnius, 1997, raiška, Vilnius, 1999, p. 195. p. 15-16. 20 Petronėlės Mišeikytės, g. 1901 m. Dvar- 33 P. Dundulienė, Lietuvių šventės: tradici- čininkuose, Kretingos r., atsakymai. 1990 m. jos, papročiai, apeigos, Vilnius, 1991, p. 132; etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- J. Kudirka, Jurginės, p. 15-16, nys, ES, b. 1379,1. 52. 34 B. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, 21 T. Koleva, Institut des initiations en Buł- Vilnius, 1993, p. 236-237. garie, Etlmologia Slavica, 1973, t. 5, p. 163-185; 35 S. Gutautas, Lietuvių liaudies kalendo- Т. Колена, Происхождение весенних девичьих rius, Vilnius, 1991, p. 63. обычаев и некоторых южнославянских 36 Plačiau: Ž. Šaknys, Gegužinė: Esminiai народов, Македонским фольклор, 1977, т. 12, šventės bruožai, Liaudies kultūra, 1991, Nr. 2, с. 63-66; idem, Весенние дсвичьие обычаи у p. 21. некоторых южнославянских народов, Со- 37 Jono Mardosos liudijimu, didesniuo- ветская этнография, 1974, № 5, с. 74-85. se kaimuose buvo iki trijų susiėjimo vietų. 22 I. R. Merkienė, keldama tokią prie- J. Mardosa, Kaimo religinio gyvenimo for- laidą, citavo vokiečių papročius, kuriuose pa- mos ir funkcijos XX a. pirmojoje pusėje, Et- gal vaikinui dovanojamų margučių skaičių ninė kultūra ir tapatumo išraiška, Vilnius, išreiškiamas pripažinimas (3 margučiai), pa- 1999, p. 141.
72 38 Juliaus Kirkelionio, g. 1897 m. Rinkuš- Matthus Prätorius', Deliciae Prussicae oder kiuose, Biržų r., 1933 m. persikėlusiu j Pasva- Preussische Schaubühne, herausgegeben von liečius, Biržų r., atsakymai. 1989 m. etnogra- Dr. W Pierson, Berlin, 1871, S. 60-64. Taigi finių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, sambūriais tais laikais vadintos bent dvi šven- b. 1318,1. 33. tės arba šis žodis reiškė paprasčiausią sudėti- 39 B. Antanaitis, Vaikystė Oreliuose. Prisi- nio alaus principą. Pastarosios nuomonės lai- minimai, Vilnius, 1992, p. 39. kosi ir dalis dabartinių etnologų, sambariais 40 Lietuvių kalbos žodyne žodžiui samba- vadindami dažną šventę, kurioje minimas ris priskiriamos keturios reikšmės: 1. Suau- alaus gėrimas ar sudėtinės vaišės. Šis reiški- gusiųjų ar jaunimo sudėtinės vaišės; 2. Pie- nys įžvelgiamas įvairias vietoves aprašiusių menų vaišės per Sekmines; 3. Sudėti pinigai 'J. Dlugoszo, M. Stryjkowskio, J. Lasickio, ar daiktai ir 4. Sambūris. Taip pat sudėtinių J. Maleckio darbuose, kuriuose toks pavadi- vaišių prasme vartoti ir sambarvių, sambyrių, nimas neminimas. Subary vardu pavadintą samborių pavadinimai, Lietuvių kalbos žody- šventę per Šv. Martyną (lapkričio 11 d.), pa- nas, Vilnius, 1981,1.12, p. 93-94. Taip vadin- vadinimu ir laiku lyg ir sutampančia su mi- sime šventę, kurios metu buvo geriamas alus, nėta M. Pretorijaus, turėjo ir latviai. Ją XVIII a. padarytas iš žmonių sudėtų javų; vartosime pradžioje aprašęs vienuolis Kvekas liudijo, dažniausiai pasitaikantį sambūrių pavadinimą kad po įvairias ūkio vietas būdavo vedžioja- (jei neminėsime jokio šio susiėjimo pavadi- ma moteriškai aprengta karvė, o kai ji pavarg- nimo). davo, būdavo paskerdžiama. Iškilmes baigda- 41 Zenonas Ivinskis ginčija žemaitišką vo gėrimo puota. Z. Ivinskis, op. cit., p. 21. Rostovskio minimų papročių kilmę ir teigia, Tbip pat XVII a. autorius Paulius Einhornas kad šis Sekminių sambarią paprotys perimtas mini Latvijoje maro metais atliekamus auko- iš Jokūbo Laninskio aprašymo ir fiksuotas jimus, vadintus Sobar, kur aukotas už sudėti- Žemaitkiemyje (tarp Vidiškių ir Balninkų). nius pinigus pirktas gyvulys ir bendroje puo- Z. Ivinskis, Rinktiniai raštai, Roma, 1986, t. 2, toje suvalgytas. W. Mannhardt, Letto-preus- p. 6-7. sische Götterlehre, Riga, 1936, S. 412-414. Cit. 42 K. Jablonskis, Archyvinės smulkmenos, iš A. Vyšniauskaitė, Lietuviai IXa.-XIXa. vidu- Praeitis, Kaunas, 1933, t. 2, p. 412. rio istoriniuose šaltiniuose, Vilnius, 1994, p. 62. 43 Ibid., p. 412-414. 45 V. Vaitiekūnas, Alus (Etnografijai ški- 44 Sambariu pavadintos šventės paplitimo cas), Gimtasai kraštas, 1935, t. 1, p. 212-222. arealas XVI-XVII a. buvo didesnis. Šį ter- Vėlesnis leidimas: Vincentas Vaitiekūnas. miną (Fest Samborios) mini ir XVII a. Mažo- Rinktiniai kraštotyros darbai. Šiauliai, 1998, sios Lietuvos padėtį liudijęs Matas Pretori- p. 81. jus. Jis mini, kad devynios pirmo pjovimo 46 Ibid. įvairių javų saujos dalijamos į tris dalis, ir su- 47 Ibid., p. 82. sidarydavo 27 saujelės, kurios buvo iškulia- 48 Šiaulių „Aušros" muziejaus rankrašty- mos ir sumaišomos su alui supiltais miežiais nas (toliau -ŠAM), anketa Nr. 8. Senovės gė- ir taip simboliškai išreiškiamas sudėtinio alaus rimai. Anketa nenumeruota. - Gruzdžiai (da- principas. Religinį apeigų pobūdį liudija gė- bar Šiaulių r.). rimas Žemynėlės garbei, gaidžio, vištos, visų 49 Ibid., anketa Nr. 8. Senovės gėrimai. amžiaus tarpsnių atstovų, net mažų vaikų da- Anketa nenumeruota. Užr. apie 1935 m. lyvavimas apeiginiame užgėrime. Tačiau ak- 50 Ibid. centuojami rudeniniai sambariai, rengiami 51 A. Gudjurgis, 1923 ir 1940 m., Lietu- gruodžio pradžioje javus suvežus ar iškilius. vos žemės vardyno anketa, Lietuvių kalbos
73 instituto Vardyno skyrius. Autorius dėkingas MBe minėtos pasilinksminimo reikšmės, Vykintui Vaitkevičiui. kupole, kūpolis reiškia įvairius augalus. Veiks- 52 Žemaitė, Raštai, Vilnius, 1957, t. 5, p. 604. mažodis kupoliauti buvo suvokiamas gėlių ar 53 Onos Masiulytės, g. 1914 m. Mikniūnuo- žolių rinkimo apie Jonines prasme, o Kupoli- se, Pakruojo r., atsakymai. 1989 m. ekspedici- nėmis dienomis Liškiavos apylinkėse (Varė- jų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, £5, b. 1318,1.68. nos r.) vadino laikotarpį tarp Joninių ir Pet- 54 Onos Masiulytės, g. 1914 m. Mikniū- rinių, kupolinėmis žolėmis - tomis dienomis nuose, Pakruojo r., atsakymai. 1989 m. renkamas žoles, ibid., p. 928-929. ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, 67 K. Tiškevičius, Neris ir jos krantai, Vil- ibid., 1. 69. nius, 1992, p. 246-247. 55 Povilo Survilos, g. 1906 m. Šašių k., Jo- 68 Т. А. Бернштам, Молодежв обрядовой niškio r., 1929 m. persikėlusiu j Guostagalį, жизни русской общины XIX - на чала XX в. : atsakymai, 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Половозрастной аспект традиционной куль - Užr. Z. Šaknys, ibid., 1. 58. туры, Ленинград, 1988, с. 179. 56 J. Šliavas, Žiemgalos tyrinėjimai. Žeime- 69 Antanas Bielinis, Etnografiniai aprašy- lis, Vilnius, 1993, p. 139; J. Balys, Lietuvių ka- mai. Tverečius, ES, b. 1077,1. 19-22. lendorinės šventės, p. 201. ™LMD, I 254 (231). - LatakiŠkė, Tvere- 57 Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sak- čiaus apyl. mės, Vilnius, 1981, p. 38. 71 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, 58 V. Misevičienė, Darbo dainos. Kalen- p. 223. dorinių apeigų dainos: Lietuvių liaudies dai- 72 Stasės Siplienės, g. 1930 m. Trapikiškė- nų katalogas, Vilnius, 1972, p. 631-634. je, Ignalinos r., atsakymai. 1989 m. ekspedi- 59 LTR, 1174(7). - Lipniškiai, Marijam- cijų medžiaga. Užr. Z. Šaknys, ES, b. 1325, polės vis. ir aps. 1.63. 73 60 P. Ruseckas, Baudžiava. Atsiminimai, Guverto Martinkėno, g. 1910 m. Rė- padavimai legendos, Kaunas, 1936,1.1. p. 184. kučiuose, Švenčionių r., atsakymai. 1990- 61 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje 1991 m. ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų), Vilnius, nys, ES, b. 1381,1. 42. 74 1963, p. 158-159. Stasės Siplienės, g. 1930 m. Trapikiškė- 62 Autoriaus teigimu, tai darė nuo rugių je, Ignalinos r., atsakymai. 1989 m. ekspedi- žydėjimo iki Sekminių, kitų liudijimais (ma- cijų medžiaga. Užr. Z. Šaknys, ES, b. 1325, tyt, retesniais), ligi rugių pjūties: Z. Slaviū- 1.63. 75 nas, Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies Adolfo Pivoriūno, g. 1906 m. Tverečiu- dainos, Vilnius, 1958, t. 2, p. 9. je, Ignalinos r., medžiaga. 1989 m. ekspedici- 63 A. Vyšniauskaitė, Liaudies kalendorius. jų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ibid. 76 Šventės, Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, A. Gudukicnė, Duona mūsų kasdieni- 1964, p. 547. nė, Kraštotyra, 1984,1.17, p. 47. 77 64 J. Šliavas, Žiemgalos tyrinėjimai. Žeime- Antanas Bielinis, Etnografiniai aprašy- lis, p. 148. mai. Tverečius, ES, b. 1077,1. 5. 711 65 Lietuvių kalbos žodyne pateiktame aiš- V. Misevičienė, Darbo dainos. Kalen- kinime, kur leksema kupolia traktuota kaip dorinių apeigų dainos, p. 662. 79 Sekminių antrą dieną parugėje rengiama M. Valančius, Raštai, Vilnius, 1972, gegužinė. Nurodomos Tverečiaus ir Dysnos t. 2, p. 261. 8n apylinkės: Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, 1962, t. 6, p. 928. p. 223.
74 81 A. Vyšniauskaitė, Liaudies kalendorius. 87 В. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, p. 264. Šventės, Lietuvių etnografijos bruožai, p. 547. 88 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, 82 D. Pavilionytė, Žemdirbystė, Lietuvių p. 200; Panašus paprotys žinomas ir Latvijo- etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, p. 66. je: E. Olupe, Latviešu gadskärtu ieražas, Riga, 83 Jonas Kepalas, g. 1875 m. Užubalių kai- 1992, lpp. 194. me, Anykščių r., Danutė Povilionytė, Žem- 89 Dusetų K. Būgos vid. m-los jaunieji dirbystės papročiai Pagėgių, Šilutės, Anykš- kraštotyrininkai, Pasakojimai apie senus lai- čių, Utenos ir Zarasų rajonuose. Lietuvos kus. Dusetų K. Būgos vid. m-los jaunųjų kraš- istorijos instituto 1960 m. etnografinės eks- totyrininkų 1970-1972 m. ekspedicijų medžia- pedicijos medžiaga, ES, b. 131,1. 62. ga, ES, b. 493 (143). 84 B. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, 90 R. Merkienė, Žydėjimo, vešėjimo ir p. 264. - Kupiškis. santarvės dienos, Moteris, 1990, Nr. 5, p. 12. 85 Danutė Pavilionytė, Žemdirbystės pa- 91 Žemės vardyno anketa, užpildyta pročiai Pagėgių, Šilutės, Anykščių, Utenos ir 1935 06-09 mėn. Anketa saugoma Lietuvių Zarasų rajonuose. Lietuvos istorijos institu- kalbos instituto Vardyno skyriaus fonduose. to 1960 m. etnografinės ekspedicijos medžia- Autorius dėkingas Vykintui Vaitkevičiui. ga, ES, b. 131, p. 25, 43. - Elmiškis, Bičionys, 92 D. Račiūnaitė, Laukų lankymo giesmės, abu Anykščių r. Lietuvių liaudies papročiai. Mokslinės prakti- 86 Т. А. Бернштам, Молодеж в обрядовой nės konferencijos medžiaga. 1989m. kovo30d., жизни русской общины XIX - начала XX в., Vilnius, 1991, p. 174. с. 100.
75 5. Vasaros papročiai Joninės. Viena archaiškiausių dau- gelį senųjų indoeuropietiškų pasaulėžiū- Devintinės. Kai kur Lietuvoje, ypač ros elementų turinti šventė yra Joninės. Šiaurės Žemaitijoje, dalis Sekminių papro- Tiriamuoju laikotarpiu ji švęsta toli gra- čių gyvavo per Devintines. Tačiau apeigi- žu ne visoje Lietuvoje. Intensyviausiai nio pobūdžio jaunimo sambūriai per šią šiauriniame ir vakariniame Lietuvos pa- šventę neturėjo - tarpukariu apie pusėje kraščiuose, sporadiškai kitose Lietuvos te- (48%) Lietuvos kaimų jaunimas rengė ritorijose. įprastus vakarėlius (17 žemėlapis). Aiškes- Šios šventės pozicijas sustiprino dar nių vakarėlio rengimo arealų nustatyti ne- XIX a. pabaigos mažlietuvių sąjūdis. Di- galime (išskyras šios šventės ignoravimą delę reikšmę turėjo išgarsėjusi Joninių Klaipėdos krašte). Matyt, vakarėlio rengi- šventė ant garsaus padavimais Rambyno mo paprotį suformavo Devintinių, kaip pa- alkakalnio. Pirmoji buvo surengta 1884 m. prasto šventadienio, šventimas. M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos švie-
17 žemėlapis. Vakarėlis ir gegužinė per Devintines (1920-1940). n =220. 1 - vakarėlius rengė, 2 - vaka- rėlių nerengė
76 šuolių iniciatyva. Tarpukariu jose susibur- nant šiaurinės Vokietijos, Lenkijos, Vaka- davo daug jaunimo, suaugusiųjų ir iš Di- rų ir Pietvakarių Lietuvos papročius, ro- džiosios Lietuvos. Rengtos spalvingos do, kad XIX a. pabaigoje Joninių ugnys meninės bei patriotinės programos. Šven- išliko kaip etninis lietuvių bruožas2. Ta- tė formavo lietuvių tautiškumą šioje teri- čiau ši šventė europiniu mastu yra Latvi- torijoje. Atgavus nepriklausomybę, ypač joje ir daugelyje kitų Europos kraštų. Kaip po 1926-ųjų, Lietuvoje taip pat siekta per matome aštuonioliktame žemėlapyje, jau- Joninių įvaizdį akcentuoti garbingą Lie- nimas laužą kurdavo arba susiburdavo tuvos praeitį, ją iškelti prieš šių regionų prie pakeltos ugnies (ant pakeltos stebu- gyventojų konfesinius skirtumus, įsitvir- lės, statinės) gana didelėje Lietuvos daly- tinti atgautame Klaipėdos krašte. Buvo je. Tačiau dėl jaunimo organizacijų siekiama per garbingos Lietuvos praeities poveikio paprotys kompaktiškų arealų ne- simbolius sujungti Didžiosios ir Mažosios sudarė ir buvo paplitęs sporadiškai. La- Lietuvos ateitį. Dėl šių priežasčių šitos bai retai prie Joninių laužo susiburdavo šventės nykimo tendencija buvo sustab- Lenkijos okupuotos Lietuvos dalies jau- dyta, šventė tapo įtakingų jaunimo ir su- nuomenė. Čia šventės rengimo paprotys augusiųjų organizacijų (Jaunalietuvių ir buvo nunykęs, o nepriklausomos Lietu- Šaulių) metine švente. Joninių paplitimo vos jaunimo organizacijų poveikis bei vie- arealas didėjo. tinės Šv. Kazimiero jaunimo organizacijos Tarpukario kaime Joninės kartais įgy- patriotinis veikimas buvo suvaržytas. davo romantizuotą formą. Pavyzdžiui, Nors Joninių laužo kūrenimo papro- Kaimynų kaime (Alytaus r.) jaunimas tys dažnai nesudarė didesnių kompaktiš- linksmindavosi prie upės. Muzikantai, ko paplitimo arealų, kaip matome jaunuomenė susėsdavo į keturias kaimo aštuonioliktame žemėlapyje, stebulę kė- žmonėms priklausančias valtis ir iki auš- lė ir prie jos linksminosi tik Šiaurės Lie- ros irstydavosi. Padarydavo plaustą ir lau- tuvoje. Tokiu būdu „raganas degino" ir kai žui. Į savo tarpą priimdavo ir kitoje ežero kur Mažojoje Lietuvoje3. pusėje buvusio kaimo jaunimą. Dvyliktą Grupinio pobūdžio buvo paparčio žie- valandą (tada užkuriamas laužas) jauni- do ieškojimas, tarpukariu dažniausiai mas vaišindavosi gėrimais, merginų atsi- praktikuotas Šiaurės, Vakarų ir Pietų Lie- neštais užkandžiais. Vėliau išlipę j krantą tuvoje. Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje kilnodavo Jonus, visi eidavo į atlaidus. nusistovėjusios moralės normos kai kada Miestely vaikinai pasivaišindavo restora- buvo pažeidžiamos atsiskiriant nuo būrio ne ir pasiimdavo silpnesnių gėrimų mer- ir einant ieškoti „paparčio žiedo" poro- ginoms. Viso kaimo jaunimas susieidavo mis, taigi suteikiant šiam papročiui dar 1 į šventinius šokius . vieną funkcinę prasmę. Pavyzdžiui, tarpu- Nors Joninių šventimą siekta suvieno- kariu Bazilijonų (Šiaulių r.) kaimo jauni- dinti, ši šventė ir tarpukariu tebeturėjo re- mas paparčio žiedo ieškojo poromis, kitu gioninių savitumų. Labiausiai paplitusi metu tai būtų nepadoru4. Kartais poro- jaunimo pramoga - sambūris prie Joni- mis eidavo tik draugaujantys jaunuoliai, nių laužo. Merkienės tyrimai, atlikti lygi- o visi kiti - būriu5. Seksualinė jaunimo
77 18 žemėlapis. Joninių pramogos (1920-1940). n=169.1-stebulė, 2 - laužas, 3-grupinis paparčio žiedo ieškojimas elgsena per Jonines Lietuvoje buvo kiek rasa ir vanduo turėjo suteikti grožio ir santūresnė negu Latvijoje, Estijoje, Ru- sveikatos8. Pasak XIX a. pabaigos realijas sijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos kraš- aprašiusio vėžioniškio P. Juozapavičiaus, tuose. G. Bauerio teigimu, tai nulėmė iki Joninių turėjo susidaryti jaunimo po- katalikų tikybos vyravimas6. ros9 . Vakarų ir Mažojoje Lietuvoje gyva- XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje vo paprotys per laužą šokinėti poromis jaunimas susieidavo ir prie sūpynių. Nors (mergina su nepatinkamu vaikinu per lau- Joninės yra mitologiškai pavojingas laikas, žą šokti nesutikdavo) tikint, kad, sėkmin- bet supdavosi girioje7. Tarpukariu šis pa- gai peršokę laužą, jie tais metais sukurs protys jau buvo labai retas. šeimą (dažniausiai taip ir įvykdavo)10. Joninių laikotarpis buvo gana svarbus Pavieniai vaikinų šokinėjimai per laužą jaunimui. Daug kur, kaip ir per kitas šven- aptinkami ir kitur Lietuvoje. tes, jaunimas spėdavo būsimą vedybinę Kaip ir per Sekmines, gana aktyvios laimę, kaip ir kituose kraštuose, Joninių buvo merginos. Kai kur Mažojoje Lictu-
78 о ъ о о\о о о О о о 8 1-39% Ū о о
2-61% .О
19žemėlapis. Vakarėlis ir gegužinė per Jonines (1920-1940). n=251. 1 - vakarėlius rengė, 2-vakarėlių nerengė voje, daugelyje vietų Vakarų Europoje per sudėtines vaišes. Merginos sveikindavo Gegužės šventę puošdavo kartį kopolį11. Jonus dovanodamos juostą ir pirštines13. Seniausiame Mažosios Lietuvos 1832 m. Merginų socialinis aktyvumas įrodomas ir realijas liudijančiame kupoliavimo apra- Suvalkuose, Pilviškiuose (Vilkaviškio r.) še liudijama, kad Joninių išvakarėse kiek- joms vainikuojant vaikinus14. Panašų reiš- vieno kaimo mergaitės keliais būriais kinį galime matyti ir Aukštaitijoje. XIX a. eidavo į savo kaimo laukus. Susitikus ke- viduryje, pasak Valančiaus, netoli Pabir- lių kaimų grupėms, merginos sveikin- žės parapijos mergaitės parinkdavo vietą davosi specialiomis dainomis. Jos Joninių susiėjimui15. Anot A. Gaškos, vainikuodavo prie javų lauko esantį ko- XX a. pradžioje jos pirmajam šokiui ves- polį, aplink jį šokdavo ir dvi naktis ir vie- davo vaikinus16. Thčiau palyginti su Jur- ną dieną jį saugodavo nuo vaikinų12. Buvo ginių-Sekminių laikotarpiu, yra gerokai renkamos gėlės. XX a. pradžioje Klaipė- suaktyvėjusi ir vyriškoji jaunimo bendri- dos krašte buvo paprotys rengti jaunimo jos dalis. Šiaurės rytų Lietuvoje XIX a.
79 pabaigoje vyrija merginų atžvilgiu grieb- veikio, vakarėlius ir gegužines rengda- davosi prievartos, net jas apnuodydavo gy- vo rečiau, kaip matome devynioliktame vuliams skirtais preparatais17. Merginos žemėlapyje, tik 39% tirtų kaimų (251 inf.). atsakyti galėjo tik neracionaliais Joninių Vakarėlis dažniausiai rengtas vakarinia- meilės būrimais18. Kaip ir per kitas didžią- me, pietiniame ir šiauriniame šalies pa- sias šventes, jaunimas pažeisdavo suaugu- kraštyje bei Vidurio Lietuvoje. siųjų interesus: užkišdavo kaminą, ant Senesnieji, XIX a. ir ankstesnes reali- stogo užkeldavo akėčias, plūgus, roges, ra- jas liudijantys, aprašai tvirtina, kad į šven- tus, net arklį19. Tačiau didesnėje Jonines tę sueidavo daug jaunimo, net iš kelių šventusios Lietuvos dalyje abiejų lyčių jau- kaimų, tuo tarpu tarpukariu tai dažniau- nuolių aktyvumas buvo vienodas, suneš- siai būdavo vieno kaimo jaunimo šventė. tinėse vaišėse prie laužo jaunuoliai Keli kaimai susiburdavo tik į jaunimo ir bendravo kaip viena šeima. Po vedybinio suaugusiųjų organizacijų rengiamas Joni- sezono (mėsėdžio) pakrikusi jaunimo nes. Kai kurių Joninėms būdingų papro- bendrija galutinai susitelkdavo. To reika- čių laikytasi dar prieš šimtmetį buvusią lavo kaimo bendruomenės interesai. Tai paskutinę šios šventės dieną-Petrines. Va- paskutinė didesnė šventė prieš darbų se- sarą jaunimo bendruomeninės veiklos vai- zoną. Iki Joninių atsinaujinus jaunimo rą tvirtai perimdavo vaikinai. Dažniausiai bendrijoms ir susidarius poroms, mode- jaunimas sueidavo darbo metu ar po jo į liuojami šeimos ūkinės veiklos porinio patalkių vakarėlius (ypač Vakarų Lietuvo- darbo įgūdžiai, jaunuomenė vykdydavo je). Monotonišką jaunimo gyvenimą pra- įsipareigojimus kaimo bendruomenei, at- skaidrindavo tik atlaidai. Daugiausia likdavo mobilios ir sutelktos, greitai at- vykdavo savaitgaliais jaunimo pasilinksmi- liekančios skubius žemės ūkio darbus nimai. Kai kur Mažojoje Lietuvoje dar bu- bendrijos vaidmenį. vo svarbesnių rudens švenčių - Šv. Mykolas Nors Joninės, kaip ir Užgavėnės, (Mikelis) ir Šv. Martynas (Mertynas), ta- tarpukariu buvo darbo diena, nepaisant čiau jau patyrėme, kad šiame regione jau- jaunimo ir suaugusiųjų organizacijų po- nimo pasilinksminimai buvo labai reti.
1 Stasio Sukacko, g. 1919 m., Kaimynų k., p. 118; Pušaitis, Lietuvių Joninės, Prūsų Lie- Alytaus r., pasakojimai. 1993-1994 m. etno- tuvos kalendros 1926 metams, Tilžė-Klaipėda, grafinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Z. Šak- 1925, p. 83. nys, ES, 1695,1. 27-28. 4 Elenos Zcmiticnės, g. 1924 m. Bazilijo- 2 R. Merkienė, Kalendoriniai papročiai nuose, Šiaulių r., pasakojimai. 1989 m. etno- Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje: Etninės kul- grafinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- tūros bendrybės ir savitumai, Vakartį baltai. nys, ES, 1319,1. 101. Etnogenezė ir etninė istorija, Vilnius, 1997, 5 Konstancijos Jablonskaitės, g. 1919 m. p. 358. Vilijampolės k., Panevėžio r., pasakojimai. 3 Plg. XIX a. pab. ir XX a. pr. aprašus: 1989 m. etnografinių ekspedicijų medžiaga. O. Vilmantienė, Joninių papročiai Prūsų Užr. Ž. Šaknys, ES, 1319,1. 110. lietuviuose, Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1-2, 6 G. Bauer, Gesellschaft und Weltbild im
80 Baltischen Traditionsmileu, Heidelberg, 1972, 13 Pušaitis, op. cit., p. 83. p. 100. 14 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, 7 Pušaitis, op. cit., p. 83. p. 222. 8 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, 15 M. Valančius, Raštai, Vilnius, 1972, Vilnius, 1993, p. 226-227, 247, 252. t. 1, p. 261. 9 Pranas Juozapavičius, Vėžionys, ES, 16 A. Gaška, Pandėliečių buitis, Kraštoty- b. 892,1. 145. ra, Vilnius, 1991, t. 25, p. 72. 10 Ž. Šaknys, Gegužinė: Esminiai šventės 17 A. Mažiulis, Ežerų krašto Joninės, bruožai, Liaudies kultūra, 1991, Nr. 2, p. 22. Draugas, 1956 06 23, p. 6. 11 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, 18 J. Balys, op. cit., p. 258-260. p. 215-217. 19 Plg.: K. Driskius, Joninių papročiai, 12J.Kudirka,/o/itfi&, Vilnius, 1991, p. 12-13. Obeliai, Kriaunos, Vilnius, 1998, p. 485. 6. Kalendorinių švenčių metu tome, dažniausiai rengti pirmo tipo - me- tinių švenčių vakarėliai, kiek rečiau Sek- rengiamų vakarėlių savitumai minių vakarėliai, tačiau nemažoje teritorijoje vyko sambūriai, kurių metu ne visada bu- Per kalendorines šventes rengiamus vo šokama ir žinių pateikėjai jų netrakta- vakarėlius pagal jų pobūdį ir paplitimą ga- vo vakarėlio prasme. Kita vertus, jaunimo lima suskirstyti j tris grupes: socialinė veikla per Sekmines buvo nela- 1) „metiniai vakarėliai" (rengiami per bai intensyvi, nes Kalėdų ir ypač Velykų Kalėdas, Velykas, Sekmines); metu taip pat gyvavo vaikinų vaikštynės. 2) vakarėliai, rengiami oficialiai, ne- Didesnį šio tipo vakarėlių intensyvumą darbo dienomis per įteisintas šventes lėmė ilgesnė švenčių trukmė. Neretai Ry- (Naujuosius metus, Tris karalius, Šeštines, tų Lietuvoje per Kalėdas ir Velykas Devintines); linksmindavosi po 3-4 dienas, Šiaurės 3) vakarėliai, rengiami oficialiai, ne- Lietuvoje per Sekmines 3 dienas. Taip pat darbo dienomis per neįteisintas, tik tra- rytinėje krašto dalyje kasdieniai Kalėdų dicinių švenčių statusą turinčias šventes pasilinksminimai trukdavo iki Trijų kara- (Jurgines, Jonines, Užgavėnes). lių. Dažnai Velykų ir Kalėdų vakarėliai Jų paplitimo tendencijas teritoriniu tęsdavosi ilgiau, nes po advento ir gavė- aspektu pateikiame 6 lentelėje. Kaip ma- nios jaunimas išsiilgdavo linksmybių. Me-
6 lentelė. Kalendorinių švenčių metu rengiamų jaunimo vakarėlių paplitimas (%) (1920-1940)*.
89 88 90 n 77 76 80- 72 70- 60 60 48 48 50- 39 40- 30 20 \ 10
3 — со "ф я со •ф _ со •ф с и со с •ф •Ф со о inė s E Я1 -Ф с •ф •о ko s лс й с •ф E =. .£ с >со 1 'E со ф Ф о Q .Я Se i —з О Я -О ü ТЗ э т- СМ СМ C\J СМ я га * Nurodyti procentai nuo skaičiaus tų kaimų, kur buvo rengiami vakarėliai. ** Vakarėliai ir gegužinės.
82 7 lentelė. Metinių vakarėlių paplitimo santyki- 8 lentelė. Nedarbo dienomis vykusių vakarėlių nis dažnumas (%) (1920-1940). n=813 paplitimo santykinis dažnumas (%) (1920- 1940). n=885
Sekminės Devintinės 30% 21%
Šeštinės 21% Naujieji Kalėdos metai 35% 32% Velykos 35% Trys karaliai 26% tinių vakarėlių paplitimą lėmė ir tai, kad menka šventė, tik tarpušvenčio dalis (vi- šias šventes vienodai šventė visų krikščio- durys, kai kur pabaiga). Dėl tarpušvenčio niškų konfesijų atstovai (tik sentikiai ir pasilinksminimų intensyvumo XIX a. pa- stačiatikiai kitu laiku). Tarpukario padėtį silinksminimai po tarpušvenčio švenčių lyginant su XIX a. pabaiga matyti, kad buvo kiek dažnesni. XIX a. pabaigą ir sparčiai nyko kasdienių tarpušvenčio va- XX a. pradžią liudijantys šaltiniai rodo, karėlių arealas; reikšmingiausi tada buvo kad plito Šeštinių ir Devintinių vakarėliai. Kalėdų vakarėliai. Ne veltui Pietryčių Lie- Rečiausiai rengti pasilinksminimai tuvoje vakarėlis vadintas kalėduška. Per per tradicines, bet oficialiai kaip nedarbo metines šventes visuomeninės organiza- dienos neįteisintas šventes. Itin retai - per cijos irgi rengė viešus vakarėlius, bet dėl Jurgines. XIX a. pabaigoje vakarėliai to pasilinksminimai nesuintensyvėjo. Re- rengti neabejotinai dažniau. XIX a. labai miantis nelabai gausiais šaltiniais apie sparčiai nyko Joninės. Daug akademinio XIX a. pabaigą, galima teigti, kad Velykų ir miesto jaunimo sutraukdavo gegužinės ir Sekminių pasilinksminimų intensyvu- ant Rambyno ir Ievos kalnų. Kaimuose, mas ir teritorinis paplitimas menkai pa- susikūrus laužą ar grupėmis ieškant pa- kito. parčio žiedo, ne visada linksmintasi. Tre- Kiek retesni antrojo tipo vakarėliai. čiojo tipo vakarėliuose galima išskirti tik Ypatingą vietą užima Naujųjų metų ir Tri- Užgavėnes. Nors jos nebuvo privalomųjų jų karalių vakarėliai (pastarųjų svarbą šiek švenčių sąraše, sąsajos su artėjančiu niū- tiek didino dažnesnės negu po Naujųjų riu Gavėnios laikotarpiu, iš seno gyvavu- metų jaunimo eitynės). Tačiau tai tar- sios Vakarų Lietuvoje persirengėlių pušvenčio pasilinksminimų dalis. Nau- vaikštynės lėmė, kad vakarėliai buvo ren- jamečių vakarėlių svarbą kiek didino giami per šią šventę, paplitimu prilygo me- visuomeninių organizacijų veikla. XIX a. tinėms šventėms. Socialine Užgavėnių pabaigoje, kai kur ir tarpukariu tai buvo pasilinksminimų svarbą mažino tik tai,
83 9 lentelė. Oficialiai neįteisintų nedarbo dieno- Lyginant draudimą metinius švenčių mis vakarėlių per tradicines šventes paplitimo vakarėlius rengti pirmą šventės dieną, jų santykinis dažnumas (%) (1920-1940). n = 701 rečiausiai paisyta per Sekmines. Priežas- tis - šventė nesisieja su pasninkui ir mal- Joninės dai skirtais laikotarpiais (Adventu ir 29% Gavėnia). Nagrinėjant tam tikrus metų laikotar- pius, nustatyta, kad Adventas ir iš dalies Jurginės Gavėnia gatviniuose kaimuose visiškai ne- 15% sutrikdydavo įprasto jaunimo bendruo- Užgavėnės 56% meninės veiklos ciklo. Pasilinksminimų vakarėlius tradiciniu laiku pakeisdavo žai- dimų sambūriai. Tačiau kaimus skirstant {vienkiemius, jaunimo sambūriai šiuo lai- ku retėjo. Intensyvinant žemės ūkj, re- 10 lentelė. Draudimų rengti vakarėlius pirmą tėjo ir tarpušvenčio, kaip šventinio metinės šventės dieną paplitimo santykinis daž- laikotarpio, socialinė reikšmė. XIX a. Lie- numas (%) (1920,1940). n=813 tuvoje įvestos Gegužinės pamaldos ne- menkoje krašto dalyje gegužės mėnesį Sekminės pavertė ypatingu laiku, leidžiančiu pasi- 19% linksminimus rengti ir darbo dienomis. Tai intensyvino jaunimo bendruomeninę veiklą vėlyvą pavasarį. Lygindami jaunuomenės socialinį ak- Velykos tyvumą lyčių aspektu, įžvelgiame ypatin- 40% gą merginų bendruomeninį aktyvumą Kalėdos 41% Jurginių-Sekminių laikotarpiu XIX a. - XX a. pradžioje. Tarpukariu dėl jaunimo ir kitų visuomeninių organizacijų veiklos kad jos nebuvo švenčiamos kompaktiškai sumažėjus vaikinų ir merginų socialinio liuteronų gyvenamame Klaipėdos krašte. aktyvumo skirtumams ir nykstant ritua- Ne itin ši šventė buvo populiari ir tarp Lat- lams žemdirbystės sėkmei nulemti, šis fe- vijos katalikų (išskyrus Latgalą). nomenas jau ne toks ryškus.
84 II. PATALKIŲ PASILINKSMINIMAI
1. Bendrieji patalkių vakarėlių Svarbiausias kaimo jaunimo laisvalai- kio sambūris tiriamuoju laiku buvo sa- bruožai vaitgaliais ir švenčių dienomis rengti pasilinksminimų vakarėliai. Jie Vakarų Bendrą jaunimo darbą lėmė du veiks- Lietuvoje buvo rečiausi. Intensyvaus že- niai: darbo teritorijos vientisumas (gat- mės ūkio, nekompaktiško kaimo pla- viniuose ir kupetiniuose kaimuose, navimo ir uždaresnį gyvenimo būdą miesteliuose) ir poreikis ar įprotis tam tik- gyvenančių žemaičių kaimuose jaunuolių rą darbą nuveikti per trumpą laiką (dėl jo bendruomeniniai ryšiai buvo silpnesni. specifikos, reikalaujančios daugiau darbi- Bendravimo stoką Vakarų, iš dalies ir ninkų, negu kad buvo vienoje didelėje šei- Pietvakarių Lietuvoje kompensuodavo moje). Ten, kur darbo teritorijos vientisos, po talkų rengiami vakarėliai. Vaišės su pa- dirbdavo dažniausiai įvairaus amžiaus at- silinksminimu vadintos patalkiais, nors stovai, į talkas dažniau eidavo energin- kartais patalkiu buvo vadinamas tik pa- giausia ir labiausiai socialiai susitelkusi silinksminimas, o vaišės - nuobaigomis, amžiaus grupė - jaunimas. Kolektyvinis vakariene3. Kai kur Žemaitijoje toks vaka- talkos pobūdis ypač traukė vienkiemių rėlis dar vadintas zuore, pašuokiu. Savitai jaunimą, neturėjusį daugiau progų paben- šiame regione buvo vadinami ir po dažniau- drauti. Taip pat buvo svarbu parodyti sa- sių talkų vykę vakarėliai: po kūlės -pama- vo jėgą, vikrumą, sumanumą. sinančiai, po linamynio - pamyniai. J. Mardosos teigimu, per talkas išaiš- Kaip ir su darbu nesusijusiuose vaka- kėja net „iš pirmykščio bendruomeninio rėliuose, po talkos jaunimas šoko, daina- ūkio laikų likę kaimynų santykiai, grindžia- vo, ėjo ratelius, žaidė žaidimus (katalikų mi valstiečių bendruomeninėmis, doro- gyvenamuose kaimuose Advento metu vinėmis nuostatomis, papročių teisės vykstančias talkas žaisdavo tik žaidimus), 1 normomis" . Talkos formavo ir tam tikrus sprendė jaunimo bendruomenės proble- jaunimo socialinio gyveninio bruožus, ren- mas. Panašiai kaip į paprastus vakarėlius, gėjuos savarankiškai ūkinei veiklai, tačiau Žemaitijoje ir Suvalkijoje į patalkius su- jaunuomenės bendruomeniniam gyveni- siburdavo vieno kaimo merginos ir greti- 2 mui svarbesni buvo po jų rengti vakarėliai . mų kaimų vaikinai. Jaunimo susiburdavo
85 kiek mažiau ir pasilinksminimas trukda- šės buvo vienas pagrindinių patalkių va- vo trumpiau. Šiuose regionuose (ypač Že- karėlių skiriamųjų bruožų, nors su jomis maitijoje) dažniausiai į patalkius ateidavo pasilinksminimus kaimo jaunimas rengė ir nedirbę bei nekviesti vaikinai, tačiau ne ir per didesnes šventes. visada buvo toleruojamas nedirbančios Gana intensyvi žemdirbystė buvo merginos dalyvavimas ir jos gimtajame Šiaurės Lietuvoje, dažnai rengtos talkos. kaime vykstančiuose vakarėliuose. Ją bu- Tačiau čia j pasilinksminimus susieidavo vo būtina pakviesti. Pavyzdžiui, Pagra- tik talkininkai ir kviestiniai svečiai, nes jie mančio apylinkėse (Tauragės r.) sakydavo: buvo privatūs. Mažesnių talkų metu tik „Katra nekviesta bėgtų, būtų buvusi pa- vaišinosi7. Šis reiškinys neliudija bendruo- niekinta. Tokia palaikė ir vyro negautų"4. meniškumo. Per vestuves Šiaurės Lietu- Bet šiame regione (vyravo vienkiemiai) voje pasilinksminti galėjo ir nekviestas merginas pakviesti ar net atsivesti vaiki- jaunimas, tuo tarpu Žemaitijoje nekvies- nai turėjo net į savaitgalių bei šventinius tajam pasirodyti buvo nepadoru (tai ga- vakarėlius. Kartais, pavyzdžiui, Šilalės lėjo daryti tik persirengėliai)8. apylinkėse net pakviestoji talkoje nedir- Šie patalkių vakarėliai buvo viena iš ne- busi mergina ateidavo kiek anksčiau, pa- daugelio progų jaunimui pasilinksminti dėdavo šeimininkėms patiekti vakarienę, 5 šiokiadienį. Nešventinėmis dienomis, kito- kad jos nevadintų patalkinę (patalkiniais mis progomis vakarėlių jaunimas nerengė. Tryškių apylinkėse vadinti ir patys pasi- 6 Išimtį sudarė vakarėliai per vestuves, kar- linksminimai ). Arba nedirbanti mergi- tais pasilinksminimai po Gegužinių pamal- na kartais ateidavo prasčiau apsirengusi, dų ir labai retai turgaus dienomis. Tuo kad nekonkuruotų triūsusioms talkoje. tarpu visoje kitoje Lietuvos dalyje dažnai Kiek skyrėsi dirbusių talkininkų ir patal- po talkų vakarėlius rengdavo tik šeštadie- kintų (kai kur Žemaitijoje dar vadinti niais. Daugeliu atvejų Šeštadienis čia buvo abuozninkais, buzninkais, Jurgiais, kepuri- įprastinė, vakarėliams rengti skirta diena. ninkais, špokais) statusas. Pastaruosius Pasilinksminimu po talkos šią dieną buvo prie stalo pasivaišinti kviesdavo retai. Vai- dėsningai užbaigiama darbo savaitė.
1 J. Mardosa, Žemdirbystės talkų bruo- Kuršio kilmės klausimas), Lietuvos TSR moks- žai, Rytų Lietuva, Vilnius, 1992, p. 175. lų akademijos darbai, A serija, 1980, t. 4, p. 67. 2 Jaunimo poreikį linksmintis jau XIII a. 5 V. Statkevičius, Šilališkiai: Darbai ir pa- Prūsijoje liudija Lukas Davidas, aiškindamas, pročiai, Vilnius, 1992, p. 27. kad ši amžiaus grupė mielai atlieka šarvarkų 6 J. Balys, Lietuvių žemdirbystės papročiai prievolę, nes buvo keliamos vaišės su šokiais ir tikėjimai, Silver Spring, 1986, p. 229. ir linksmybėmis: J. Jurginis, Baudžiavos įsi- 7 Ž. Šaknys, Patalkių vakarėliai Lietuvo- galėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1963, p. 243. je, Etninė kultūra ir tapatumo išraiška, Vilnius, 3 A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, 1998, 1 pav. Chicago, 1977, p. 104. " Ž. Šaknys, Vakarų ir Pietvakarių Lietu- 4 A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų pa- vos jaunimo bendravimo papročių regioniniai pročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. savitumai (XX a. I pusė), Vakarų Baltai: etno- pradžioje (2. Dainos, žaidimai, vaidinimai, genezė ir etninė istorija, Vilnius, 1997, p. 342.
86 2. Pasilinksminimų po patalkių Lygindamas Žemaitijos ir Rytų Lie- tuvos mėšlavežio pabaigtuves, J. Mardo- intensyvumas: regioniniai ir sa pastebėjo, kad pastarajame regione konfesiniai veiksniai jaunimo pasilinksminimai mažiau papli- tę, Dieveniškių apylinkėse netgi sakyda- vę, kad po talkos labiau traukia lova1. Kaip matome dvidešimtame žemėla- Panašius atsakymus pateikė keliolika mū- pyje, patalkių vakarėliai tarpukariu buvo sų klausinėtų rytinės Lietuvos dalies gy- paplitę Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Šiau- ventojų. Kai kurie tvirtino, kad prastą rės Lietuvoje - 65% tirtos teritorijos. Re- dieną linksmintis nepadoru. Negi talkose čiausi jie buvo Rytų Lietuvoje, kur darbo aukštaičiai ir dzūkai labiau pavargdavo pabaigtuvėms būdavo tik vaišės. Neretai už žemaičius? Matyt, šias nuostatas lėmė tra- joje nė nerengdavo talkų. dicija. XIX a. pabaigoje retai tarpusavyje
20 žemėlapis. Atlikti patalkių vakarėlių tyrimai (1920-1940). n=405. 1 -patalkių vakarėliai rengti, talkos po jų įvardytos, 2 - palaikių vakarėliai rengti, talkos po jų neįvardytos, 3 - patalkių vakarėlio nerengė, 4 - talkų nebuvo
87 bendraujantiems atokių Žemaitijos vien- vimas vakarinėje krašto dalyje suforma- kiemių gyventojams talka būdavo nepa- vo darbo, kaip kaimo bendruomenės, prasta šventė. Į ją vykdavo kaip j atlaidus - šventės stereotipus, dažnai į antrą vietą visa šeima. Pasak kretingiškių papročius nustumdamas menkesnes, su darbu tiesio- aprašiusio L. Nezabitauskiu, „jei talkon giai nesisiejančias šventes bei šventadie- vyksta giminės, tai jų dažnai važiuoja vi- nius. Šiuos suaugusiųjų formuojamus sas būrys, pilnas vežimas: darbininkai, šei- stereotipus perėmė jaunimas, linksmybes mininkai ir vaikai. Darbininkai, bernai ir ir pramogas paversdamas kolektyvinio mergos dirbti, šeimininkai - pas gimines darbo, kaip šventės, elementu. Kartu dirb- pasisvečiuoti, vaikai pasisvečiuoti ir pra- dami daugumą lauko darbų, skurdūs ūkiai mogauti. Giminės talkon kviečiami ir santykinai ekstensyvų ūkį išgyvenančioje vyksta iš kito kaimo, net iš kitos parapi- Rytų Lietuvoje tokių stereotipų sufor- jos"2. Panašų talkos suvokimą liudija ir muoti neleido. Čia darbas ir poilsis turė- Mažosios Lietuvos aprašai. Pavyzdžiui, jo aiškias funkcionavimo ribas ir gyvavo XIX a. pabaigoje j linamynio talkos pa- aiškioje opozicijoje. Darbo rimties nega- baigtuves Ragainės apylinkėse pakviestas lėjo sutrukdyti muzika ir šokiai, o darbas Eduardas Gisevius pavadino šj sambūrį šventadieniu liko mirtina nuodėme (ne- spalvinga darbo švente3. Pats garbingo paisant susidariusios būtinybės, nepalan- svečio kvietimo į patalkį faktas patvirtina kių metereologijos sąlygų). Taip pat iš šiuos žodžius. Linamynio pabaigtuvių senesniųjų Mažosios ir Vakarų Lietuvos nuotaikos negalėjo nustelbti net surinki- šaltinių galime spręsti, kad sekmadienį mininkų sąjūdžio įdiegtos asketiško gyve- linksmintis nevalia, tam skirti šeštadieniai nimo normos. Pasak XX a. pradžios (sekmadieninius pasilinksminimus liudi- lietuvininkų linamynio papročius tyrinė- ja tik Jonas Reitelaitis. Apibūdindamas jusios Merkienės, pabaigtuvės neapsieida- XIX amžiaus pabaigos Gudelių parapijos vo be šiame krašte nuodėme laikomų realijas, jis tvirtina, kad pasilinksminimai dainų ir žaidimų4. Kaip ir per kalendori- rengiami „šventadieniais po mišparų"6; nes bei šeimos šventes, patalkių pasilinks- ankstesniais laikais tai patvirtina XVII a. minimams nestokota geros nuotaikos, Teodoro Lepnerio liudijimas7). Panašių pokštų. Vėlyvą rudenį eidavo persirengė- nuostatų ncsilinksminti šventadieniais Va- Iiai. Kai kur tarpukariu (tiesa, labai re- karų Žemaitijoje būta ir tarpukariu, tuo tai) nedirbę talkoje jaunuoliai, išsivertę tarpu kai kur Dzūkijoje šeštadieniais ne- kailinius ar pasidarę gervės, kito perso- šokdavo, linksmindavosi tik sekmadie- nažo kaukę, įgydavo teisę linksmintis ir niais ir per šventes. vaišintis kaip kviestieji5. Panašių papro- Kita vertus, pasilinksminimų po tal- čių buvo ir per vestuves. Sutampa ir re- kų intensyvumui nemažą reikšmę turėjo gionai (Mažoji Lietuva, Žemaitija). konfesiniai skirtumai. Dalis talkų reng- Atrodo, kai kurie darbo ir svarbiausios tos Advento laikotarpiu. Mažosios Lie- šeimos šventės pasilinksminimų elemen- tuvos gyventojams jis neturėjo didesnės tai menkai tesiskirdavo. Ypač XIX a. reikšmės, o Didžiosios Lietuvos katali- pabaigoje. Nekompaktiškas kaimo plana- kams kildavo problemų talkininkaujant stambesniame ūkyje. Darbui trunkant ke- sių talkų Klaipėdos krašte buvo retesni ne- lias dienas, kildavo vaišių problema, keb- gu vakariniuose Lietuvos regionuose. lumų sudarydavo pasninkas, negalima To pasekmes ir arealinius skirtumus buvo rengti ir jaunimą sutraukiančio pasi- per šešias talkas, po kurių dažniausiai linksminimų vakarėlio8. Tačiau tarpukariu rengti patalkių vakarėliai, nagrinėsime to- pasilinksminimai po šiuo laikotarpiu vyku- lesniuose skyreliuose.
1 J. Mardosa, Žemdirbystės talkų bruo- Paskynuose, Jurbarko r., pasakojimai. 1991- žai, Rytų Lietuva, Vilnius, 1992,jp. 177. 1992 m. etnografinių ekspedicijų medžiaga. 2 L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, Užr. Ž. Šaknys, ES, b. 1447,1. 76. Tautosakos darbai, Kaunas, 1935,1.1, p. 113. 6 R-čių Jonas, Gudelių parapijos mono- 3 Lietuvininkai: Apie Vakarų Lietuvą ir jos grafija, Lietuvių tauta, Vilnius, 1914, kn. 2, gyventojus devynioliktame amžiuje, Vilnius, d. 3, p. 413. 1970, p. 107-140. 7 T. Lepner, Der Preusische Littauer, Dan- 4 R. Merkienė, Žemaičių ir klaipėdiškių zig, 1744, S. 97. linamynio talkos, Kraštotyra, Vilnius, 1967, 8 J. Mardosa, Krikščionybės elementai p. 147-148. lietuvių talkose, Liaudies kultūra, 1996, Nr. 2, 5 Plg.: Antaninos Juškienės, g. 1917 m. p. 27-28.
89 3. Vėlyvo pavasario bei Rytų Lietuvoje. Talkininkauti sueidavo vi- sas kaimas5. Tarpukariu Rytų ir Šiaurės vasaros darbų patalkiai: Lietuvoje vakarėliai po šios talkos rengti mėšlavežis ir rugiapjūtė labai retai. Didžiausią socialinę reikšmę jie turėjo Žemaitijos jaunimui. Daugumas Mėšlavežis. Talkų sezonas paprastai vakarėlių buvo vieši. Po mėšlavežio jie bu- prasidėdavo mėšlavežiu. Kadangi mėšlas vo dažnesni negu po kitų talkų - net 92% greitai džiūva ir praranda savo vertę, dar- rengti ne tik šeštadieniais, bet ir kitomis 1 bą reikėjo nudirbti per vieną dieną . Tai darbo dienomis (21 žemėlapis). Dėl to že- ir nulėmė darbo kolektyviškumą, iš dalies maičių jaunimas smarkiau linksmindavo- ir po šių talkų rengiamų vakarėlių inten- si šiuo metų laiku, negu bet kurio Lietuvos syvumą. regiono. Linksma mėšlavežio nuotaika Kaip patyrėme nagrinėdami kalendo- jaunimą lydėjo ir patalkiuose. Sedos apy- rinių švenčių sambūrius, pavasarį jauni- linkėse buvo paprotys darbo metu išsirink- mo bendruomeniniame gyvenime aiški ti pabaigtuvių porą. Vaikinas per vedeklį į merginų iniciatyva. Tačiau tuo metu for- laukus siųsdavo patinkamai merginai muojama ir vyriškoji jaunimo bendrija. Tai (kratytojai) gėlių. Iš kurio vaikino gauda- liudija faktas, kad tarpukariu pavasarį vo gėlių, su tuo mergina per vakarą šok- dažniausiai būdavo vaikinų įvesdinimo j davo6 . Tai galima sieti su bandymu ieškoti 2 jaunimo bendriją apeigos . Žemaitijoje, rugiapjūtei darbo partnerio. kur jos jau buvo nunykusios, jaunimo ben- Kai kur Žemaitijoje po šio darbo vy- drijos vyriškosios pusės hierarchinė struk- ko tokios pat linksmos durpių kasimo tal- tūra pradedama formuoti jau pirmosios kos7. Didesnę socialinę svarbą Rytų talkos - mėšlavežio metu. Nors jaunimas Lietuvoje turėjo jaunimo sambūriai per į talką ateidavo prasčiau apsirengęs (ge- šienapjūtę. Tačiau šį darbą atlikdavo daž- resnius drabužius taupydavo šienapjūtei), niausiai šeimos jėgomis, nors kompak- nes darbas buvo sunkus ir nešvarus, talkos, tiškoje teritorijoje vienu metu dirbdavo viso ypač Žemaitijoje, buvo labai linksmos. Vy- kaimo žmonės (į vienkiemius neskirsty- rai eidavo bandyti jėgų: grumtis, kilnotis ir tuose kaimuose). Po šių talkų vakarėlius t. t. Jaunimui parvykus pietų, vaikinai ir rengdavo tik keliuose tirtuose kaimuose merginos laistydavosi, pastebėję pirmą kar- (vos daugiau 1% kaimų, kur rengti patal- tą į mėšlavežį atvykusius talkininkus ar iš kių vakarėliai). kito kaimo atvykusius jaunuolius, juos kar- Rugiapjūtė. Šis darbas turėjo didžiu- 3 tais plukdydavo tvenkinyje . Jaunimas lę ūkinę svarbą, ir jam ruošdavosi itin rū- sparčiai dirbo ne tik norėdamas parodyti pestingai". Jaunimo bendravimą per savo sugebėjimus, bet ir norėdami sutau- rugiapjūtę ir pasilinksminimą po jos lė- pyti laiko patalkių vakarėliui, kuris XX a. mė derliaus nuėmimo technologija. XX a. pradžioje menkai skyrėsi nuo su darbu ne- pradžioje Rytų ir Pietų Lietuvoje rugius 4 susijusio pasilinksminimo . pjovė pjautuvu, rugiapjūtė buvo moteriš- Pasak Dundulienės, mėšlavežio talkos kas darbas. Čia vyrai neimdavo jo į ran- ilgiausiai išliko Žemaitijoje, Šiaurės bei kas4. Kaip pastebėjo L. Sauka, rugiapjūtės
90 21 žemėlapis. Mėšlavežio patalkių dalyviai (1920-1940). n=24. Mėšlavežio patalkių vakarėlio intensy- vumas (1920-1940). n=13. 1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3 - patalkių vakarėliai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo dienomis, 4 - patalkių vakarėliai, rengti tik šeštadie- niais, 5-patalkių vakarėlių arealai dainų tematika moteriška. Greta gamtos Lietuvos pusėje (išskyrus šiaurinį jos pa- ir darbo čia iškyla piršlybų, vedybų moty- kraštį)12. Pradėjus kirsti dalgiu, talkoje da- vai, įvairios jų atmainos10. Žemės ūkio pa- lyvavo abiejų lyčių jaunuoliai - pjovėjai ir žanga ir poreikis intensyvinti ūkinę veiklą rinkėjos. Šiaurės rytų Lietuvoje, matyt, nulėmė, kad į šį darbą įsitraukė ir vyrai. nuo XIX a. buvo paplitęs pjovimas dal- Dalgis, kuriuo rugius kirsdavo vyrai, pir- gele. Rinkėjų nereikėdavo, pjovė ir vyrai, miausia paplito Žemaitijoje. Jau XIX a. ir moterys13. Darbo metu jaunuomenė II pusėje juo naudojosi visoje Vakarų, Vi- lenktyniaudavo. Rytų Lietuvoje, kur durio Lietuvoje ir suvalkietiškoje Užne- pjaudavo moterys, pasak Merkienės, „ba- munės dalyje11. XIX a. pabaigoje ir XX a. ravedė - plačiausią barą veda... kitos sten- pradžioje pjautuvu tebepjovė tik rytinėje giasi neatsilikti"14. Pjaunant abiejų lyčių
91 7. Rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas atstovams, lenktyniaudavo vaikinai ir merginoms atkeršydavo už autų neplo- merginos. Pasak XIX a. žemaičių papro- vimą, lovų neklojimą ir pan. Būta ir tra- čius aprašiusio L. Nezabitauskio, jie tar- giškų atvejų. Beržore nenorėjusi pasiduoti pusavyje suvesdavo sąskaitas. Jei vaikinas mergina persitempė ir mirė16. Ne už kal- pykdavo ant merginos, pradėdavo taip nų vedybinio sezono pradžia - ruduo, greitai kirsti, kad mergina nespėtų rinkti, todėl jaunimas visokeriopai stengėsi pa- ir, pavijęs rinkėją kitame bare, imdavo demonstruoti darbštumą - pasiruošimą kirsti dvi pradalges j vieną. Tačiau jei mer- socialiai atsakingo žmogaus gyvenimui. ginos viena kitai padėdavo, vaikino pa- Ne tik darbo pabaigą, bet ir pasiruošimą stangos nueidavo perniek. Norėdama vedyboms simbolizavo vainikas. Vainiko išvengti tokio darbo, mergina stengdavo- nešimas buvo taip pat jaunimo, t. y. mergi- si įsiteikti savo porininkui: pažadėdavo nų, apeiginė funkcija. Pavyzdžiui, kapsuo- numegzti pirštines ar išausti juostą. Kita se pabaigtuvių vainiką nešdavo baravedė vertus, vaikinui lipdavo ant kulnų vikres- (galima nuotaka). Ją lydėdavo dvi paly- nės rinkėjos. Tada ką nors pažadėti mer- dovės ir šeši raiteliai17. Tokiu būdu buvo ginai turėjo jis15. Šie papročiai pasiekė ir akcentuojama merginų hierarchinė pa- tarpukarį. Pasak J. Mardosos, Platelių dėtis jaunimo bendrijoje. Lenktyniauda- apylinkėse (Plungės r.) ypač lenktyniau- vo tarp savęs ir vaikinai. Pirmą barą davo samdiniai. Skubiu darbu vaikinai varydavo geriausias pjovėjas, dažnai va-
92 dintas pirmininku. Didelė negarbė būda- liudija Marijampolės apylinkėse gyvavęs vo atsiliekančiam, ypač jei jį pjovėjai pa- paprotys paskutinio pėdo pjovėjui ir rišė- varydavo18 . Rugių pjovimas buvo siejamas jai pasibučiuoti21. su tolesniu gyvenimu. Merginos stengda- Labai svarbūs jaunimo socializacijai vosi rasti dvivarpį rugį, tikėjo, kad sura- buvo porinio darbo įgūdžiai. Per rugia- dusios kitais metais ištekės ir apskritai bus pjūtę į tai buvo kreipiamas ypatingas dė- laimingos19. Kita vertus, nupjovusios pas- mesys. Pasak Dundulienės, kartais part- kutinį pėdą, mergelės rizikavo susilaukti nerę išvakarėse pasirinkdavo vyrai, pora pavainikio kūdikio20. Išskyrimą iš jauni- būdavo sudaroma iš anksto susitarus ar mo bendrijos hierarchinės struktūros, kar- net pati mergina (rišėja) pasirinkdavo vai- tu ir gyvenimo perspektyvos akcentavimą kiną (pjovėją). Dvaruose vyrai dėl rišėjų
22 žemėlapis. Rugiapjūtės patalkių dalyviai (1920-1940). n =27. Rugiapjūtės patalkių vakarėlio intensy- vumas (1920-1940). n=12. 1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3 - patalkių vakarėliai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo dienomis, 4-patalkių vakarėliai, rengti tik šeštadie- niais, 5-patalkių vakarėlių arealai
93 varžydavosi: kiekvienas norėjo gražesnės, tarpukariu buvo nedidelė, nes rugiapjū- apsukresnės, geresnės darbininkės. Pa- tės pasilinksminimus žmonių atmintyje prastai tik su savo porininke vaikinas užgožė kitokie patalkiai. Mažesnę šio darbo šokdavo ir linksminantis po darbo. Tar- svarbą liudija ir lokaliniai tyrimai. Pakal- pukariu patalkių vakarėlius rengė kapsai, niškis, aprašinėdamas žemaičių svarbiau- rečiau pamario ir pajūrio gyventojai (22 sius, skubiai atliktinus darbus, tepaminėjo žemėlapis). Pasilinksminimai šiuo metu ir aprašė mėšlavežį, kūlimą ir linamynį28. vyko ir dabartinei Lietuvos Respublikai Varnelytė-Kiaušienė plačiau aprašė mėš- nepriklausančioje Mažosios Lietuvos da- lavežio talkas, šienapjūtę, linamynio tal- lyje22 . Labai retai pasilinksminimai reng- kas, o rugiapjūtę tepaminėjo tik vienu ti kitur Lietuvoje - tik tais atvejais, kai žodžiu29. Plateliškių papročius aprašęs būdavo daugiau jaunimo23. Pirmajame Mardosa liudijo, kad talkininkų pasilinks- areale vakarėliai net trečdaliu atvejų bū- minimai ir rugiapjūtės talkos buvo retos30. davo privatūs, antrajame - tik vieši. San- XIX a. pabaigoje pasilinksminimai in- tykinę socialine vakarėlių reikšmę menkino tensyviausi, matyt, buvo ir tarp kapsų. Tai nedidelis jų intensyvumas. Palyginti su ki- liudija pabaigtuvių regioninius skirtumus tų tipų patalkių vakarėliais, pasilinksmi- akcentavęs Petrulis. Trumpiausiai vaišės nimus labai dažnai rengdavo tik savaitgalį. trukdavusios Rytų Lietuvoje; Užnemunė- Matyt, XIX a. pasilinksminimai po ru- je (Kazlų Rūda) ilgiausiai - net visą pa- giapjūtės talkų buvo gerokai dažnesni rą31 . Šaltiniai rodo, kad XIX a. juos rengė (bent Vakarų Lietuvoje, kur jau daugiau- ne tik savaitgaliais (kitą dieną žmonės vėl sia buvo vienkiemiai). Juos, stebėdamasis eina į darbą). Tačiau baudžiaviniame kai- lietuvių ištvermingumu, minėjo T. Narbu- me patalkiai negalėjo būti intensyvūs, bu- 24 25 26 tas , L. A. Jucevičius , K. Kapeleris . vo rengiami tik kartą - nupjovus pono Galimas dalykas, rugiapjūtės patalkiai Že- rugius. maitijoje buvo dažnesni ir tarpukariu. Pa- Kai kur po rugiapjūtės prasidėdavo sak Mardosos, grojant muzikantui ar linksmos avižapjūtės32 ir cukrinių runkelių gramofonui, per rugiapjūtę iki išnaktų 33 27 vežimo talkos , buvo rengiami pasilinks- linksmindavosi kražiškiai , tačiau, matyt, minimai, tačiau didesnę bendruomeninę šiame regione tų talkų socialinė reikšmė reikšmę turėjo linarovis.
1 J. Mardosa, Žemdirbystės talkų bruo- 5 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje žai, Rytų Lietuva, Vilnius, 1992, p. 176. (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų), Vilnius, 2 Ž. B. Šaknys, Jaunimo brandos apeigos 1963, p. 135-136. Lietuvoje, Lietuvos etnologija, Vilnius, 1996, 6 Ė. Morkūnienė, Lietuvių liaudies choreo- p. 122, XV žemė!. grafijos bruožai, Vilnius, 1982, p. 65. 3 L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, 7 K. Bružas, Durpių kasimas Varduvos Tautosakos darbai, Kaunas, 1935,1.1, p. 119- apylinkėje, Kraštotyra, Vilnius, 1975, p. 201- 120. 202. 4 I. Končius, Žemaičių šnekos, Vilnius, 8 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, 1996, p. 365-366. p. 160.
94 9 Ibid., p. 169. 22 E. Kraštinaitis, Mažoji Lietuva, kokia 10 L. Sauka, Lietuvių tautosaka, Kaunas, ji buvo paskutiniuoju laiku, Lietuvininkų žo- 1998, p. 77. dis, Kaunas, 1995,. p. 591. - Ragainės apyl. 11 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, 23 J. Mardosa, Talkos, Dubingiai, Vilnius, p. 173. 1971, p. 154; idem., Žemdirbystės talkų bruo- 12 Ibid., 90 pav. (įklija); V. Milius, Javų žai, p. 182. - Rytų Lietuva. nuėmimo ir kūlimo įrankiai XIX a. antrojoje 24 T. Narbutas, Lietuvių tautos istorija, Vil- pusėje - XX a. pradžioje, R. Merkienė, V. Mi- nius, 1992, t. 1, p. 264. lius, Žemės ūkio inventorius, Vilnius, 1979, 25 L. A. Jucevičius, Raštai, Vilnius, 1959, p. Ill, 1 pav. p. 246. 13 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, 26 Lietuvininkai: Apie Vakarų Lietuvą ir jos p. 179; V. Milius, Javų nuėmimo ir kūlimo gyventojus devynioliktame amžiuje, Vilnius, įrankiai XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pra- 1970, p. 378. džioje, p. 111. 27 J. Mardosa, Kražiškių talkos, Kražiai, 14 R. Merkienė, Žemės vaisių šventė, Mo- Vilnius-Kaunas, 1993, p. 352. teris, 1990, Nr. 8, p. 12. Panašų reiškinį tarp 28 A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, vyriškosios jaunuomenės galima įžvelgti per Chicago, 1977, p. 99-114. šienapjūtę. 29 S. Varnelytė-Kiaušienė, Senovės papro- 15 L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, čiai ir šventės, Rietavo apylinkės, Kaunas, p. 121. 1992, p. 382-384. 16 J. Mardosa, Kai kurie žemdirbių dar- 30 J. Mardosa, Kai kurie žemdirbių dar- bai ir papročiai, Plateliai, Vilnius, 1999, p. 314. bai ir papročiai, p. 315. 17 B. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, 31 J. Petrulis, Rugiapjūtės papročiai, Vilnius, 1993, p. 91. p. 133. 18 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, p. 177. 32 Plg.: J. Mardosa, Talkos Anglininkų kai- 19 L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, me (Alytaus raj.), Kraštotyra, Vilnius, 1971, p. 122. p. 176. 20 J. Petrulis, Rugiapjūtės papročiai, Mū- 33 Roko Lebedžio, g. 1915 m. Devynduo- sų tautosaka, Kaunas, 1934, t. 8, p. 108. niuose, Kėdainių r., atsakymai. 1991-1992 m. 21 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- p. 183-184. nys, ES, b. 1381,1. 69.
95 4. Vėlyvos vasaros bei rudens Jaunimo bendravimas linarovio me- tu tarsi pratęsia rugiapjūtės susiėjimus. darbų patalkiai: linarovis ir Aiškiai akcentuojamas jaunuolių pasiren- bulviakasis gimas vedyboms, išskiriama merginų ben- drijos hierarchinė struktūra. Kaip ir Linarovis. Darbo talkos vyko todėl, pjaunant rugius, linus raudamos mergi- kad reikia linus nurauti vienu metu - bus nos ieškojo dvilypio augalo, pynė pabaig- geresnis linų pluoštas1. Šias talkas ypač tuvių vainiką4. Baravedės padėtis buvo mėgo jaunimas. Suvalkijoje jis pats jas or- taip pat ypatinga: kitos talkininkės ją bar- ganizuodavo, norėdamas prisivaišinti ir davo, apdainuodavo, pašiepdavo ar gir- pasilinksminti2 ar prie algos susiderėję pa- davo, bet visada rodydavo tam tikrą sisėti linų samdiniai3. pagarbą. Pabaigtuvių metu ji buvo sodi-
m
3-64%
62%
23 žemėlapis. Linarovio patalkių dalyviai (1920-1940). n—24. Linarovio patalkių vakarėlio intensyvu- mas (1920-1940). n -14.1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3 -patalkių vaka- rėliai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo dienomis, 4 - patalkių vakarėliai, rengti tik šeštadieniais, 5 - patalkių vakarėlių arealai
96 24 žemėlapis. Bulviakasio patalkių dalyviai (1920-1940). n=22. Bulviakasio patalkių vakarėlio intensy- vumas (1920-1940). n=14. 1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3 - patalkių vakarėliai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo dienomis, 4 - patalkių vakarėliai, rengti tik šeštadie- niais, 5-patalkių vakarėlių arealai narna j krikštasuolę, šeimininkas už pa- Švenčionių r. ta proga sakydavo: „Išausk stangas ją apdovanodavo5. Darbo metu drobelių, plonų kaip tie lineliai, išleisk kitos merginos stengdavosi lygiuotis į ba- dukrelę už darbininkėlio"7. ravedę, tarpusavyje lenktyniaudavo. At- Kita vertus, lygindamas rugiapjūtės ir siliekančios ar blogai dirbančios buvo linarovio vainikų funkcijas, J. Mardosa pajuokiamos. Greitas vedybas galėjo už- pastebi, kad nors pabaigtuvių vaišių ritu- tikrinti paskutinės linų saujos metimas, aliniai veiksmai turi nemažai bendrumų, erotinę nuotaiką kartais sukeldavo vyriš- bet linarovio metu vietoj rugiapjūtėje kas genitalijas simbolizuojantis štoberis6. pabrėžiamo vainiko sakralumo atsiran- Gyvenimo perspektyvos akcentavimą liu- da atviro crotizavimo veiksmų8. dija ir palinkėjimai šeimininkei po talkos Linarovio talkos XX a. ketvirtajame jai įteikiant linarovio pabaigtuvių pėd;j. dešimtmetyje buvo dažnesnės Šiaurės
97 Suvalkijoje ir Vidurio Lietuvos šiaurryti- arealo, menko intensyvumo didesnės socia- nėje dalyje9. Šiuose arealuose dažnesni ir linės reikšmės Lietuvos mastu jis neturėjo. patalkių vakarėliai. Tačiau pirmajame are- Bulviakasis. Tarpukariu neretai jau- ale vyravo vieši vakarėliai, o antrajame nimas rengė patalkį po bulviakasio talkų. linksminosi tik talkininkai. Šį reiškinį lė- Bulvės - gana vėlyva Europoje atsiradusi mė tai, kad Šiaurės Lietuvoje talkoje vi- kultūra, todėl būdingesni šio darbo papro- sada dalyvavo ir vyrai - linų karšėjai ir čiai susiformuoti nespėjo. Kadangi bulves merkėjai10, todėl linksmintis galėjo tik tal- kasdavo dažniausiai moterys, patalkių va- kos dalyviai. Patalkių vakarėliai neinten- karėliai būdavo vieši, tačiau jų intensyvu- syvūs, ypač pietvakarinėje Lietuvos dalyje, mas pats mažiausias iš visų tirtų po darbo kur dažniausiai jaunimas sueidavo tik šeš- vykusių pasilinksminimų. Šio tipo patal- tadieniais (23 žemėlapis). kių vakarėliai buvo paplitę Suvalkijoje ir Su tam tikromis apeigomis buvo susi- kai kur Vakarų Lietuvoje (24 žemėlapis). jusi patalkių vakarėlio pradžia. Marijampo- Kai kur Suvalkijoje, jei buvo daugiau lės r. vakarėlį pradėdavo tik pavogus ar jaunimo, pasilinksminimus rengė ir po ma- 12 atėmus iš merginų apeiginį vainiką. Tai su- žesnių talkų , tačiau dėl menko pasilink- gebėjęs padaryti vaikinas įgydavo teisę šok- sminimų intensyvumo jie šio regiono dinti baravedę ir pradėti pasilinksminimą11. jaunuomenei neturėjo didesnės socialinės Vainikuota baravedė po darbo grįždavo ir reikšmės. Talkos dažnėjo tobulėjant dar- vainikėlį saugodavo ir kitame patalkių va- bo technologijai. Sintautų apylinkėse (Ša- karėlio kompaktiško paplitimo areale - kių r.) talkas pradėta rengti tik pradėjus Šiaurės Lietuvoje. Tik čia nebuvo būtina jo kasti bulves arklinėmis mašinomis prieš 13 pavogti, kad prasidėtų šokiai. Nors po lina- Antrąjį pasaulinį karą . Bulviakasis - il- rovio ir patalkių vakarėlyje buvo išlaikyti giausiai, iki šių dienų išlikusios talkos, bet apeiginiai elementai, bet dėl siauro jų pasilinksminimai po jų neberengiami.
1 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje 7 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų), Vilnius, p. 202. 1963, p. 201. 8 J. Mardosa, Ritualiniai talkų pabaigtu- 2 A. Vyšniauskaitė, Lietuvių linininkystės vių veiksmai XIX a. pabaigoje - XX a. pir- papročiai, J. Kudirka, V. Milius, A. Vyšniaus- mojoje pusėje, Lietuvių katalikų mokslo aka- kaitė, Valstiečių verslai, Vilnius, 1983, p. 126. demija. Suvažiavimo darbai, Vilnius, 1999, 3 S. Pumputytė, Talkos, Sintautai. Žvirgž- t. 17, p. 432. daičiai, Vilnius, 1996, p. 139. 4 A. Vyšniauskaitė, Lietuvių linininkystės 4 A. Vyšniauskaitė, Linarovio talkų pa- papročiai, p. 125. pročiai, Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 10 Idem., Linarovio talkų papročiai, p. 217. metais, Vilnius, 1975, p. 214-215. 11 B. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, 5 Ibid., p. 209. Vilnius, 1993, p. 100-101. 6 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje, 12 J. Mardosa, Talkos, Kraštotyra, Vilnius, p. 202; A. Vyšniauskaitė, Linarovio talkų pa- 1987, t. 21, p. 127. Vištyčio apyl., Vilkaviškio r. pročiai, p. 217-218. 13 S. Pumputytė, Talkos, p. 141.
98 5. Vėlyvo rudens bei žiemos tinių vakarėlių. Pavyzdžiui, Gaurės apylin- kėse (Tauragės r.) apie 1940-uosius po kū- darbų patalkiai: javų kūlimas limo ir linamynio būdavo net 15-18 ir linamynis pasilinksminimų. Nedirbusios, specialiai pakviestos merginos galėjo atvykti ir iš gre- Kūlimas. Skirtingų lyčių jaunimo timo kaimo, tuo tarpu nedirbę vyrai „net varžymasis pratęsiamas kūlimo sueigose. iš kažin kur ateidavo"2. Dažnai merginų XIX a. pabaigoje šio darbo metu buvo ga- dėmesys nukrypdavo į jauną, nevedusį ku- na aktyvios merginos. Pietų Lietuvoje gy- liamosios mašinos šeimininką. Ypač jeigu vavo paprotys joms samtj mesti j šalinę jis pats turėjo armoniką ir grojo3. Net ga- rizikuojant, kad jas įriš į kūlį. Žemaitijoje na intensyvus darbas mašinavonėje buvo ly- kūlė buvo labai svarbi ir vaikinams - šio dimas krykštavimų ir juoko4. darbo metu buvo tikrinama ir pažymima Šias talkas kaip būdą susitikti su drau- naujoko socialinė branda1. Javus pradėjus gais ir pasilinksminti jaunimas ypač verti- kulti su technika, šie papročiai nunyko, ta- no. Pasak XIX a. pabaigos - XX a. čiau beveik kasdien pradėti rengti patal- pirmosios pusės šilališkių papročius ap- kiai, kurių tarpukaryje kai kur Žemaitijoje rašiusio V. Statkevičiaus, dar per kūlę jau- per metus surengdavo daugiau negu šven- nimas šeimininkui primindavo, kad jei
: 44 ^; •••r! :• - • v.--:' Sj .4 *'• r:--. " ' Л V i' / L.-.-:-J:-.".--:.- P«- •
Л Javų kūlimas mašina. Kretingos r.
99 25a žemėlapis. Kūlės patalkių dalyviai (1920-1940). n=142. 1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3-patalkių vakarėlių arealai „...nabūs nūbongų, naliks durų, nė langų". darbams techniką, talkos išplito plačiau- Nors šie grasinimai nebuvo vykdomi, va- siame patalkių vakarėlių paplitimo area- karėlio organizuoti neleidęs šeimininkas le Žemaitijoje. Nors jie plačiai buvo rizikuodavo, kad kitais metais pas jį į tal- paplitę ir Aukštaitijoje, bet čia pasilinks- ką susirinks „tik seniai ir vaikai"5. Kar- minime galėjo dalyvauti tik dirbusieji. Že- tais jaunimas organizuodavo ne tik talkų, maitijoje vakarėliai dažniausiai būdavo bet ir pasilinksminimą. Matyt, XIX a. pa- vieši. Pavyzdžiui, Lenkčiuose (Jurbarko r.) baigoje Papilės apylinkėse (dabar Akme- dirbusios merginos į patalkį užsiprašyda- nės r.) ūkininkų sūnūs (vad.pasėlininkais) vo nedirbusius vaikinus, dirbę vaikinai - puotą ruošdavo iš savo išteklių: pasidary- merginų, ir „susidarydavo antra talka"7. davo alaus, pasikviesdavo moterų, o šios Nors kai kur vaikinai, kad būtų padoriau atsinešdavo keptų žąsų, sūrio, sviesto6. ir nebūtų išskiriami iš talkininkų (gautų Ypač patalkių vakarėlių padaugėjo vaišių), padėdavo talkininkams į daržinę tarpukariu. Vis plačiau naudojant žemės suvaryt šiaudus8 (25a žemėlapis).
100 25b žemėlapis. Kūlės patalkių vakarėlio intensyvumas (1920-1940). n=105. 1 -patalkių vakarėliai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo dienomis, 2 -patalkių vakarėliai, rengti tik šeštadieniais Tobulėjant kuliamosioms, šie susiėjimai tik šeimyna (po 2-6; jei didesnė šeima, į intensyvėjo. Į talkas ateidavo daugiau jau- dvi partijas pasidaliję 8 asmenys). Darbas nimo, darbas pas ūkininką dažnai trukdavo trukdavo 1-2 mėnesius10. Pasilinksminimai tik vieną dvi dienas. Pabaigtuvės buvo gera paprastai būdavo rengiami tik pabaigus proga surengti vakarėlį. Kaip ir po mėšla- darbą tame ūkyje, todėl jį tegalėjo ruošti vežio, beveik visada jie buvo rengiami ir pa- labai retai ir, be abejo, didesnės bendruo- prastą dieną (Nors būta ir išimčių. Net ir meninės reikšmės jis negalėjo turėti. kompaktiškame patalkių paplitimo areale Vakarėlius rengti baigus kūlę paprotį užfiksuota kaimų, kur pasilinksminimai lėmė ne tik technologija, bet ir vietinės rengti tik paskutinę tame kaime rengtų tal- tradicijos. Visai kitokia padėtis Rytų Lie- kų dieną ar tik pas pasilinksminimus mėgs- tuvoje. Pavyzdžiui, Jono Andriusevičiaus tančius žmones9) (25b žemėlapis). teigimu, Gaidžių k. (dabar Utenos r.) ku- Gerokai mažesnės talkos buvo kuliant liant mašinomis per darbo pertraukas jau- spragilais. Pasak P. Bugailiškio, kuldavo nimas tik tardavosi, kur sekmadienį eis
101 kuogiais11. Taip pat bendru regiono lygiu per Užgavėnes (nors laikas ir nesutampa), sunku paaiškinti šio tipo vakarėlių retu- „pirkdavo" arba iš gretimos talkos vogda- mą Suvalkijoje. Kūlės patalkių vakarėliai vo bergždininkes. Autorius akcentuoja, joje retesni negu po bulviakasio, linaro- kad žydas ištekėjusių moterų neliesdavo. vio ar rugiapjūtės, nors Lietuvos mastu šie Jo pagalbininkas gizelis ar jis pats gaudy- patalkiai 5-6 kartus retesni, o ekonomi- davo, vogdavo jauną, gražią merginą. Prie niu lygiu Suvalkija lenkė Žemaitiją ir ki- žiūrovų ją bučiuodavo, glamonėdavo, tus regionus (išskyrus Mažąją Lietuvą). gnaibydavo, spaudydavo, „tikrindavo svei- Linamynis. Atvirkščią procesą galime katą", simboliškai pjaudavo, nuleisdavo įžvelgti linamynio proga rengiamų pasi- kraują, nurišdavo prijuostę, aptarinėdavo linksminimų papročiuose. Antai tobulėjant merginos (atseit ožkos) kūno dalis, gali- žemės ūkio technikai, kūlės talkininkų skai- mybę turėti palikuonių. Autoriaus teigimu, čius didėjo, o linams minti darbininkų rei- tokie žaidimai buvo giliai įleidę šaknis Al- kėjo mažiau. Pasak Budrių k. (Skuodo r.) sėdžių, Platelių, Ylakių, Mosėdžio, Skuo- papročius aprašiusio I. Jablonskio, pradė- do, Salantų, Endriejavo, Kulių valsčiuose jus naudoti linų mynimo mašinas, talkos ir priduria, kad: „...linų mynės talkoj, ku- dalyvių skaičius sumažėjo per pusę12. rioje nebuvo „žydo"; buvo nelinksma. Ne- Dzūkijoje, iš dalies Pietryčių Aukštai- galėjo „žydą" pamainyti nei geras valgis, tijoje tai buvo vien moterų talka, kitur Lie- nei dainos, nei žaidimai"15. Tai liudija, kad tuvoje minant rankiniais mintuvais jau XIX a. pabaigoje tai buvo pramoga, o dalyvavo abiejų lyčių atstovai13. ne ritualas. Kaip ir daugelis darbo susiėjimų, li- Sunkų bei monotonišką linamynio namynis daugiausia archaiškų bruožų iš- darbą pagyvindavo ir kiti šia proga ren- laikė Vakarų Lietuvoje. Čia buvo gausu giami vaidinimai -Joskės ar Leibės ir So- nuo įprasto padoraus elgesio nukrypstan- rės vestuvės. Vaidinimuose dalyvaudavo ir čių veiksmų. Elgsena buvo laisvesnė ne- įprasti žiemos švenčių persirengėliai į vai- gu bet kurio kito darbo ar šventės metu. dinimą įtraukdami visus talkininkus, ypač Atrodo, net pats pabaigtuvių vakarėlis netekėjusias merginas. Atskirų studijų įsiliedavo į linamynio ritmą ir nesudarė verta Kuršio kilmės ir jo nešimo funkcinė darbo ir laisvalaikio opozicijos. prasmė, dažnai erotinį pobūdį įgydavo Seniausi šaltiniai liudija, kad vedybi- merginų šaudymai (vaikinas iš nugaros nis sezonas buvo ruduo. Tiriamuoju lai- stukteldavo j mynėjos klumpės užkulnį, ir kotarpiu rudens mėnesiais Lietuvoje mergaitė virsdavo jam j glėbį) ir binkiavi- atšokdavo tik ketvirtadalį vestuvių (kai- mas, birokavimas (sugriebę už kojų ir ran- muose, matyt, kiek daugiau)14. Galbūt dėl kų, mynėjos sėdynę padaužydavo į binkį). šios priežasties linamynio žaidimai kupi- Vaikinai žaisdavo įvairius jėgos ir vikrumo ni erotizmo, kartais tiesmukai imituoja- reikalaujančius žaidimus16. mi defloracijos simboliai. Sprendžiant iš Didelėje Lietuvos dalyje gyvavęs pa- Juozo Mickevičiaus tyrimų, daugelį šių protys minti poromis, matyt, taip pat tu- simbolių sujungdavo žydu persirengusio rėjo nemenką bendruomeninę reikšmę. mynėjo organizuojami vaidinimai. Kaip ir Poras pasirinkdavo pats jaunimas. Pasak
102 26a žemėlapis. Linamynio patalkių dalyviai (1920-1940). n =87.1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3 - patalkių vakarėlių arealai
žinių pareikėjo iš Kuro (Jurbarko r.), „ku- Matyt, panašiais žodžiais galima nusakyti ri merga geriau patinka, tai geriau linus ir Vokietijos, Suomijos, Švedijos ir kai ku- išmindavo, o jei ne, tik šiaip išlauždavo, rių kitų kraštų (kur dirbo abiejų lyčių ir viskas"17. atstovai) linamynio pabaigtuves19 . Linamynio darbo nuotaikos nepakiš- Nors darbo papročiai gausesni Žemai- davo ir pabaigtuvėse. Pasak XIX a. pa- tijoje, patalkiai buvo svarbiausi Suvalki- baigos realijas aprašiusio A. Mažiulio, jos jaunimo socialiniame gyvenime. Jie Žemaitijoje net stengtasi merginas nugir- dažnai rengti ir Pietų Žemaitijoje bei Va- dyti, nes tikėjo, kad kuo girtesnės bus mer- karų Dzūkijoje. Nors talkininkų skaičius ginos, tuo geriau augs linai. Autoriaus mažėjo, bet vakarėliai po linamynio buvo leigimu, per linamynio vaišes „išskirtinai svarbūs jaunimo susiėjimai. Palyginti su blcvyzgojama ir laisviausiai elgiamasi". Tai kitų tipų patalkių vakarėliais, jie vieni iš nebūdinga kitų darbų pabaigtuvėms18. intensyviausių (26a žemėlapis), nors
103 26b žemėlapis. Linamynio patalkių vakarėlio intensyvumas (1920-1940). n=46.1 -patalkių vakarėliai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo dienomis, 2 -patalkių vakarėliai, rengti tik šeštadieniais
XIX a. pabaigos padėtį liudijanti žemai- goje linus mindavo naktj (saulei nusilei- čių medžiaga tvirtina, kad pabaigtuvės dus ar nuo 1-3 vai. nakties - pirmųjų gai- rengiamos dažniausiai šeštadieniais, kad džių), Užnemunėje - išaušus. Tačiau dar jaunimas galėtų pasišokti20. XIX a., reikia manyti, ir šioje teritorijoje A. Pakalniškio teigimu, XIX a. pa- pradėdavo minti naktį22. Ko gero, XIX a. baigoje - XX a. pradžioje, minant naktj, Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje vyravo va- pasilinksminimas prasidėdavo po vidur- karėliai, kuriuose linksminosi tik talkinin- nakčio ir trukdavo iki aušros. Minant die- kai. Tarpukario Lietuvoje jau vyravo vieši ną linksmintasi vakare. Pirmuoju atveju pamyniai (26b žemėlapis). Matyt, šiam pasilinksminime dalyvaudavo tik talkinin- reiškiniui nemažą reikšmę turėjo talkinin- kai, antruoju ateidavo ir nedirbusio jau- kų skaičiaus mažėjimas. Dėl šios priežas- nimo21 . Pasak Vyšniauskaitės, didžiojoje ties vakarėliai po šios talkos sugebėjo dalyje Lietuvos teritorijos XIX a. pabai- išlaikyti didesnę socialinę reikšme.
104 Kartais po linamynio rengdavo lina- Mūsų tyrimų duomenimis, patalkiai po šios brukčio talkas. Patalkių vakarėliai po šių talkos dažniausiai rengti Pietų Lietuvoje. talkų buvo rengiami labai siaurame, da- Tačiau dėl neintensyvaus darbo ji daž- bartinių Marijampolės ir Vilkaviškio rajo- nai vadinta vakaravimu, ir žinių pateikė- nų ribas apimančiame areale. Absoliučia jai galėjo šio tipo patalkių vakarėlių dauguma atvejų patalkių vakarėliai būda- neakcentuoti. Sprendžiant iš Mardosos ty- vo vieši, tačiau neintensyvūs ir dėl šių prie- rimų, patalkys, matyt, buvo paplitęs ne- žasčių didesnės socialinės reikšmės mažoje teritorijoje23. Kita vertus, autorius neturėjo. Suvalkijoje, iš dalies ir Klaipė- akcentavo, kad pasilinksminimai po šio dos krašte jaunimas dažnai sueidavo j darbo buvo gana retas reiškinys24. Sie ty- plunksnų plėšymo talką. Ši talka kiek ki- rimai atlikti anksčiau, todėl gali liudyti pa- tokio pobūdžio, negu iki šiol aptartosios. pročio arealo siaurėjimo tendenciją, nes Mūsų lauko tyrimų duomenimis, pasilinks- mūsų platesni plunksnų plėšymo, kaip ne- minimai po talkų rengti gana retai. Daž- intensyvaus darbo, arealiniai tyrimai taip niausiai jie būdavo vieši, neretai jaunimas pat nurodo gana siaurą jaunimo kolekty- linksmindavosi ir paprastomis dienomis. vinio plunksnų plėšymo paplitimą.
1 P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje pijos kaimuose (Klaipėdos r.), dabar gyvenan- (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų), Vilnius, čios Šyliuose, Šilutės r., pasakojimai. 1996 m. 1963, p. 224; idem., Lietuvių etnologija, Vil- etnografinių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šak- nius, 1991, p. 315. • nys, ES, b.1999,1. 38. 2 Simo Martynaičio, g. 1919 m. Pypalių k., 9 Onos ir Elenos Parnarauskaičių bei Ja- Tauragės r., 1989 m. persikėlusio į Kunigiš- nuškevičienės, g. 1906, 1910 ir 1912 m. Nau- kius, pasakojimai. 1996 m. etnografinių eks- jininkų k., Jurbarko r., dabar gyvenančių Erž- pedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, b. 1999, vilke, ir Vincės Vaičienės, g. 1913 m. Džiugų 1.45. k., Jurbarko r., dabar gyvenančios Eržvilke, 3 Prano Tamulio, g. 1918 m. Midginuose, pasakojimai. 1992 m. etnografinių ekspedici- Joniškio r., pasakojimai. 1992 m. etnografi- jų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, b. 1534, nių ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, 1. 7, 2. b. 1534, p. 61. 10 P. Bugailiškis, Senovės kūlimas (Etno- 4 A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, grafinis škicas), Šiaulių metraštis, 1933, Nr. 4, Chicago, 1977, p. 108-109. p. 50-51. 5 V. Statkevičius, Šilališkiai: Darbai ir pa- " J. Andriusevičius, Kūlimas mašinomis, pročiai, Vilnius, 1992, p. 27. Kraštotyra, Vilnius, 1989, t. 23, p. 60. 6 J. Balys, Lietuvių žemdirbystės papročiai 15 I. Jablonskis, Budrių kaimas, Vilnius, ir tikėjimai, Silver Spring, 1986, p. 200. 1993, p. 127. 7 Kazimieras Brazauskienės, g. 1906 m. 1J A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų pa- Pykaičiuosc, Šilalės r., 1928 m. nutekėjusios j pročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. Laukuvą, medžiaga. 1991 ir 1992 m. etnogra- pradžioje (1. Istoriografija, darbo, poilsio ir finiu, ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, talkininkų maitinimo organizavimas), Lietu- ES, b. 1447,1.83. vos TSR mokslų akademijos darbai, A serija, 8 Mortos Upainicnės, g. 1916 m. Pypliš- 1979, t. 3, p. 60. kės k., jaunystėje tarnavusios Švėkšnos para-
105 P. Kalnius, R. Paukštytė, Lietuvių šeima ir pa- 18 A. Mažiulis, Vaižgantą, Lietuvių encik- pročiai, Vilnius, 1995, p, 289-291. lopedija, Boston, 1965, t. 32, p. 511. 15 J. Mickevičius, Senovės linų ūkis Že- 19 Plg.: A. Vyšniauskaitė, Lietuvių lini- maičių kaime, Gimtasai kraštas, 1938, Nr. 3/4, ninkystės papročiai, J. Kudirka, V. Milius, p. 356-358. A. Vyšniauskaitė, Valstiečių verstai, Vilnius, 16 Plačiau: J. Mickevičius, Senovės linų 1983, p. 162. ūkis Žemaičių kaime, p. 356-359; R. Merkie- 20 L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, nė, Žemaičių ir klaipėdiškių linamynio talkos, Tautosakos darbai, Kaunas, 1935, t. 1, p. 126; Kraštotyra, Vilnius, 1967, p. 147-148; A. Vyš- J. Mickevičius, Senovės linų ūkis Žemaičių niauskaitė, Linamynio talkų papročiai Lietu- kaime, p. 360. voje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje (2. 21 A. Pakalniškis, Žemaičiai, p. 114. Dainos, žaidimai, vaidinimai, Kuršio kilmės 22 A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų pa- klausimas), Lietuvos TSR mokslą akademijos pročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. darbai, A serija, 1980, t. 4, p. 60-61; S. Var- pradžioje (1. Istoriografija, darbo, poilsio ir nelytė-Kiaušienė, Senovės papročiai ir šven- talkininkų maitinimo organizavimas), p. 62, tės, Rietavo apylinkės, Kaunas, 1992, p. 384; pav. 3. V. Statkevičius, Šilališkiai, p. 17-19; I. Jablons- 23 J. Mardosa, Talkos, Dubingiai, Vilnius, kis, Budrių kaimas, p. 126-127; J. Mardosa, 1971, p. 158; idem., Talkos Auglininkų kaime Kražiškių talkos, Kražiai, Vilnius-Kaunas, (Alytaus raj.), Kraštotyra, Vilnius, 1971, p. 178; 1993, p. 353; J. Pleikys, Lino darbai Žemaiti- idem., Apie talkas, Kernavė, Vilnius, 1972, jos pajūryje, Mūsų kraštas, 1997, t. 9, p. 57. p. 114; idem., Talkos ir jų papročiai, Gervė- 17 Pranciškos Morkienės, g. 1910 m. Ku- čiai, Vilnius, 1989, p. 80. rių k., Jurbarko r., 1972 m. persikėlusios j 24 Idem., Krikščionybės elementai lie- Eržvilką, pasakojimai. 1992 m. etnografinių tuvių talkose, Liaudies kultūra, 1996, Nr. 2, ekspedicijų medžiaga. Užr. Ž. Šaknys, ES, p. 28. b. 1534,1. 9.
106 6. Patalkių vakarėlių savitumai rengtų patalkių vakarėlių (70%). Kitų gru- pių vakarėliai tesudaro po 15% visų 6 tirtų pasilinksminimų. Trečiojo laikotarpio pozi- Šešių labiausiai tarpukariu paplitusių ti- cijas sustiprintų ir gana dažnai rengti linab- pų patalkių vakarėlius pagal sezoniškumą su- rukčio ir plunksnų plėšymo patalkių skirstėme j tris grupes: 1) vėlyvo pavasario vakarėliai (užėmę 7-8 vietas pagal visų pa- bei vasaros (mėšlavežis ir rugia-pjūtė); 2) vė- talkių vakarėlių dažnumą). lyvos vasaros bei rudens (linarovis ir bulvia- Kaip matome 13 lentelėje, kiek mažiau kasis) ir 3) vėlyvo rudens bei žiemos skyrėsi atskirų tipų patalkių vakarėlių inten- laikotarpių (linamynis ir kūlė). syvumas.
11 lentelė. Patalkių vakarėlių dažnumas visų suminėtų pasilinksminimų atžvilgiu (%) (1920-1940). n=207 80 n 69,1 70- 60- 50- 42,5 40- 30- 20- 12,1 13,5 11,6 11,1 10- 0 1.mėšlavežis 1.rugiapjūtė 2.linarovis 2.bulviakasis 3.kūlė 3.linamynis
Tarpukariu buvo dažniausi trečiosios Intensyvumu išsiskiria mėšlavežis, lina- grupės patalkių pasilinksminimai. Jie suda- mynis ir kūlė. Tik dirbusieji dažniausiai rė absoliučią daugumą visų dažniausiai linksmindavosi po bulviakasio, rugiapjūtės ir linarovio. 12 lentelė. Santykinis patalkių vakarėlių dažnu- Intensyviausi vėlyvo rudens bei žiemos mas (%)(1920-1940). n=207 patalkiai. Rečiausiai sueinama vėlyvos va- 3.linamynis saros bei rudens darbų metu. 27% Dar mažiau skiriasi atskirų tipų pa- 1 .mėšlavežis talkių vakarėlių socialinė reikšmė. 8% Nedirbę vaikinai dažniausiai ateidavo į mėšlavežio, bulviakasio ir linamynio pasi- 1 .rugiapjūtė linksminimus. Tačiau žvelgiant iš mūsų nu- 8% sistatyto sezoniškumo perspektyvos, visų 2.linarovis grupių pasilinksminimai pasiskirsto po ly- 3.kūlė 7% giai. 43% 2.bulviakasis Kaip matome, dažniausi kūlimo ir li- 7% namynio patalkių vakarėliai. Technologijos
107 13 lentelė. Patalkių vakarėlių intensyvumas. Santykinis šeštadienį ir kitomis savaitės dienomis ren- giamų vakarėlių dažnumas (%) (1920-1940) n=201
100-, 92 85 90 • 84 80- 64 70- 58 60- 55 50 • 40 - 30- 20 • 10- 0 ii mėšlavežis rugiapjūtė linarovis bulviakasis kūlė linamynis naujovės lėmė abiejų tipų vakarėlių inten- funkcijos. Žemaitijoje vėlyvą pavasarį ir va- syvėjimą. Antai kūlės talkininkų skaičius di- sąrą vykę mėšlavežio, vėlyvą rudenį bei dėjo, linamynio mažėjo, tačiau abiem ankstyvą žiemą -kūlimo, kiek rečiau -li- atvejais talkos pas vieną žmogų trukdavo vis namynio patalkių vakarėliai buvo intensy- trumpiau, patalkiai buvo rengiami dažniau, vūs ir vieši. Tačiau geriausiu atveju šios 0 nedidelį linamynio talkininkų skaičių kom- pramogos apėmė tik ketvirčio metų cik- pensuodavo j pasilinksminimą atvykę nedir- lą. Tuo tarpu katalikiškojoje Rytų Lietu- bę svečiai. Intensyvėjant žemės ūkiui, voje vakarėlius rengė daugiau negu 8,5 dažnėjo jaunimo pasilinksminimai. Sociali- mėnesio per metus (atmetus Adventą ir ne prasme patalkių vakarėliai nuo nesusiju- Gavėnią). Glaudūs kaimo jaunimo socia- sių su darbu nedaug skyrėsi. Darbo šventės liniai ryšiai Žemaitijoje nebuvo išsaugo- po truputį desakralizavosi ir transformavosi , : ...... , . . r, 14 lentele. Patalkių vakarėlių santykinis7 sezom- 1 paprastus jaunim ov pasilinksminimus. Pas- . . v, ...... , ...... T. . „ nis intensyvumas. Santykinis šeštadieni ir kito- kutiniaisnepnklausomosDetuvosmetaisso- mis savaitės dienomis rengiamų vakarėlių daž- kiai po talkų Žemaitijoje jau mažai besiskyre numas (%) (1920-1940) n ±201 nuo paprasto šokių vakaro. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje patalkių vakarėliai iki XX a. vidų- vėlyvas ruduo - rio galutinai nesusiformavo, o dėl skirstymosi žiema į vienkiemius ir intensyvėjančio žemės ūkio retėjo su darbu nesusiję vakarėliai. Nors patalkių vakarėliai užėmė svar- bią vietą žemaičių jaunimo bendruome- i - ;_;-„^__ i i Vg|Vvas niniame gyvenime, bet dėl šių sambūrių vė|yva vasara .ЩЩ /pavasaris • sezoniškumo jie negalėjo atlikti šventinių ruduo N^fĄ\\ У vasara ir savaitgaliais vykstančių jaunimo sueigų 27% \-==-U^ 34%
108 15 lentelė. Viešų patalkių vakarėlių dažnumas (%) (1920-1940) n =326 100-, 83 82 82 80 • 67 62 67 60 • 40- го-
0 mėšlavežis rugiapjūtė linarovis bulviakasis kūlė linamynis
ti. Jaunimo bendrijos, daugiausia šio regio- Be mėšlavežio ir kūlimo, kitų keturių no kaimų, tarpukariu jau buvo praradusios dažniausiai rengtų tipų patalkių vakarėliai teritorinį pobūdį. dažniausiai rengti Suvalkijoje ar mažesnėje šio regiono dalyje. Tačiau jie rengti rečiau, 16 lentelė. Santykinis viešų patalkių vakarėlių nebuvo tokie intensyvūs. Daug dažniau ne- dažnumas (%) (1920-1940) n=326 gu Žemaitijoje buvo tik talkininkų pramoga. Retame Suvalkijos kaime vakarėlius rengė vėlyvas ruduo - žiema daugiau kaip po 3 rūšių talkų, gerokai daž- 34% niau rengti ir su darbu nesusiję sambūriai. Čia ir Aukštaitijoje bei Dzūkijoje dar daug kur gyvavo teritorinės kaimo jaunimo ben- drijos, į kurias įėjus buvo pereinama į kitą amžiaus tarpsnį, prasidėdavo jaunystė. Pir- vėlyvas masis dalyvavimas talkoje ar patalkyje šią pavasaris - vasara funkciją atlikdavo rečiau, negu pirmasis da- vėlyva vasara -N^r~--~:~-"-~ V / 33% lyvavimas paprastame pasilinksminimo va- ruduo karėlyje, kurio aktyvūs dalyviai sudarydavo 33% teritorinę kaimo jaunimo bendriją.
109 111. METINIAI JAUNIMO BENDRIJOS SOCIALINĖS VEIKLOS SAVITUMAI
Tirtieji jaunimo laisvalaikio sambūriai- vyrauja kelis mėnesius, antruoju sukoncen- neatskiriama kalendorinių ir agrarinių truojamos į vieną ar kelias šventės dienas. švenčių, taip pat lokalinės jaunimo ben- Tačiau skiriasi jų laikas. Linamynio sezo- drijos gyvenimo ciklo dalis. Didžiulę reikš- nas yra spalio-gruodžio mėn.1, o Užgavė- mę sambūrio nuotaikai turėjo jo rengimo nės pagal Grigaliaus kalendorių švenčiamos laikas. Kaip patyrėme nagrinėdami jau- tarp vasario 5-os ir kovo 6-os dienos. Pir- nimo elgseną kalendorinių ir agrarinių masis sietinas su rudeniniu vedybų metu, papročių aspektu, abiejų lyčių atstovų antrasis - su žiemos vedybinio sezono pa- veikla metų cikle netolygi. Neabejotinai baiga. Pirmasis (dažnai) ir antrasis (visa- didelę reikšmę jaunuomenės bendravimo da) laikotarpiai susiję su įprastinį jaunimo pobūdžiui turėjo fenologiniai reiškiniai, gyvenimo ritmą ribojusiais Adventu ir Ga- darbų ciklas ir dažnai jau nebesuvokiami vėnia. Todėl neabejotinai abu laikotarpius archainiai su bendruomenės gerove susiję galime pavadinti jaunimo bendrijos krize. tikėjimai. Tačiau jaunuomenę nagrinėjant Rytinėje Lietuvos pusėje kur kas iškilmin- kaip teritorijos, amžiaus ir bendrų inte- giau pažymima vedybinių laikotarpių pa- resų vienijamą bendriją, svarbią reikšmę baiga. Jaunimo bendrijos krizių pabaiga vaidino tradicijų nustatyti vedybiniai cik- įtvirtinama Kalėdų ir Velykų papročiais. lai: vėlyvo rudens (matyt, vyravęs dar iki Tačiau abu vedybinius sezonus jungiąs Ad- tiriamojo laikotarpio) ir labai aiškiai vento ir po jų einąs Gavėnios laikas visą vedybų gausa išsiskiriantis mėsėdžio vėlyvo rudens - Velykų laikotarpį leidžia laikotarpis. traktuoti kaip vientisą bendruomeninių Nagrinėdami jaunuomenės veiklą li- struktūrų irimo laiką. namynio ir Užgavėnių metu, galime Jo pabaigą įtvirtinę papročiai susiję su įžvelgti nemažai analogijų. Vaikinų agresi- vyriškosios iniciatyvos perleidimu mote- ją, erotinius elementus, merginoms sutei- riškajai bendrijai. Krizės laikotarpio ero- kiamą „bergždininkės" statusą aptinkame tizmą, spontanišką ir periodišką vaikinų Vakarų Lietuvos darbo ir kalendorinių vyraujančio vaidmens demonstraciją lydi švenčių metu. Pirmuoju atveju, nepaisant archaiškų agrarinių kultų nulemtos mer- Advento laikotarpio specifikos, laisvesnės ginų sueigos Jurginių-Sckminių laikotar- jaunimo tarpusavio bendravimo normos piu. Socialine prasme tai pastangos 110 17 lentelė. Jaunimo bendrijos gyvenimo ciklas nės poroms, modeliuojami šeimos ūkinės mėnesiais XIX a. II ir XX a. įpusėję veiklos porinio darbo įgūdžiai. Jaunuomenė vykdo įsipareigojimus kaimo bendruome- nei: atlieka mobilios ir sutelktos, greitai atliekančios skubius žemės ūkio darbus bendrijos vaidmenį. Jaunimo bendruome- IX ninis gyvenimas laisvalaikiu įgyja natūra- lią, kasdienę lyčių aktyvumo skirtumų išraišką. Jis gyvavo paprastuose savaitga- lių ir atlaidų vakarėliuose. Tačiau ir eili- nio savaitgalio ar patalkių vakarėlio nuotaiką formavo sezoninių darbų speci- fika ir jaunuomenės elgsena jų metu, nors kartu dirbančio jaunimo skaičius nerep- rezentavo visos jaunimo bendrijos sudė- ties. Joninėms būdingas vienodas vaikinų ir merginų aktyvumas ir per šienapjūtę. Ve- IV dybų spėjimais paremtas gyvenimo per- spektyvos akcentavimas pastebimas ir Lapkritis-kovas -jaunimo bendrijos irimo rugiapjūtės bei linarovio papročiuose. Pri- laikotarpis, balandis-birželis - jaunuomenės klausomai nuo darbo pobūdžio (vyriškas, bendruomeninės struktūros formavimasis, lie- moteriškas, abtejų lyčių atliekamas dar- pa-spalis - lauko darbą ir socialinės brandos demonstravimo laikas. Kadangi vedybinį laiko- bas) abiejų lyčių jaunuoliai kaip išmany- tarpįriboja Advento ir Gavėnios laikotarpiai kil- dami stengėsi rodyti darbštumą, šaunumą nojami, tai reiškiniai pateikiami pagal mėnesio ir pasirengimą būsimam vedybiniam gy- vidurkį venimui. Vėlyvos vasaros ir rudens laiko- tarpiu (linarovis, kūlimas) gana subtilų atkreipti vaikinų dėmesj į savo socialinį pavasarinį siekį atkreipti vyriškosios ben- subrendimą, įeiti į jaunimo bendriją ir su- drijos dėmesį pakeisdavo atviri vaikinų sirasti draugą. Vyriškosios jaunimo pusės reakciją ir aktyvumą skatinantys veiksmai veikla šiuo metu ne tokia ryški, formuo- (nėjimas šokti, kol neatims vainiko, što- jamos naujosios bendruomenės valdymo berio nešimas, samčio metimas), besibai- struktūros, daugeliu atvejų priimami nauji giantys didžiausia metuose vaikinų jėgos, bendrijos nariai. Joninių, iš dalies ir Sek- drąsos ir šiurkščios prievartos merginų at- minių metu galima įžvelgti vienodą lyčių žvilgiu deklaracija prasidėjus linamyniui. aktyvumą. Per Velykas merginų įgyta Kaip pastebėjome, dar tarpukario lai- iniciatyva šių švenčių metu vainikuojant kais kalendoriniuose ir darbo papročiuo- vaikinus jiems grąžinama. Laisvesnis jau- se, nors daugelis sakralinių praktikų virto nuolių elgesys tarsi baigia seną ir prade- pramogomis, cikliškai keitėsi lyčių tar- da naują jaunimo bendrijos narių gyvenimo pusavio aktyvumas. Šie papročiai darė etapą. Iki Joninių atsinaujinus jaunimo įtaką fiziškai pajėgaus ir socialiai vientiso bendrijos gretoms ir susidarius jaunuome- jaunimo bendram gyvenimui, vieno ar
111 18 lentelė. Lyčių socialinio aktyvumo kaita mėnesiais XIX a. II -XX a. I pusėje
E3 vaikinai
Ш merginos 1,2 • - - ; R 1 • f]
П R U,O - i : 0,6-
0,4- - - į 1 1 0,2- - ; f
0- I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII 1,0- vidutinė lyčių socialinio aktyvumo riba. Reiškiniai pateikiami pagal mėnesio vidurkį. Grafike atskleistos tik bendriausios lyčių socialinio aktyvumo kaitos tendencijos. kito sezono pasilinksminimo nuotai- 3) jaunuolio ir suaugusiojo gyvense- koms. Merginų aktyvumą povelykinu lai- nos stereotipo kaitą (bendravimas pasi- kotarpiu ir vaikinų agresiją, laisvesnį linksminimuose —> bendravimas darbo elgesį vėlyvo rudens ir žiemos sambūrių metu). metu tiesiogiai lėmė ne agrariniai ir ka- Šių cikliškų žmogaus socialinės ir kul- lendoriniai papročiai, o jų poveikis jau- tūrinės plėtros dimensijų darna žymėjo nimo bendrijos ciklui. Jaunimo bendrijos žmogaus socializaciją, platesne prasme narys kasmet išgyvendavo tam tikrais inkultūraciją ir įkūnijo dvi pagrindines apeiginiais veiksmais paremtą ciklą, ku- tarpusavyje susijusias vietinės jaunimo ris modeliavo: bendrijos funkcijas: 1) vaikinų ir merginų 1) individo gyvenimo eigą (įėjimas j tarpusavio santykių modeliavimo, 2) dar- jaunimo tarpą —> partnerio ieškojimas —> binių įsipareigojimų kaimo (miestelio) draugystė —> vedybos), bendruomenei atlikėjo. 2) bendrijos gyvenimo ciklą (žemiau- Pažvelgę į lyčių tarpusavio aktyvumo sia grandis (įėjimas į jaunimo tarpą) —> santykį šiuo aspektu galime teigti, kad se- vidurinė grandis (berno (mergos) padė- zoninis jo aktyvumo pobūdis buvo toks, ties įgijimas) —» valdančiosios struktūros kokio reikalavo žemdirbių bendruomenės (senbernis, geriausias bernas) —> išėjimas interesai. Jis keitėsi pagal darbų ritmiką iš jaunimo bendrijos), ir vedybinių sezonų perspektyvą.
1 A. Vyšniauskaitė, Lietuvių linininkystės niauskaitė, Valstiečių verslai, Vilnius, 1983, papročiai, J. Kudirka, V. Milius, A. Vyš- p. 147. 112 IŠVADOS
1. Darbe pateikėme XIX a. pabaigos 1) Rytų (Aukštaitija ir Dzūkija); ir XX a. pirmosios pusės kalendorinių 2) Vakarų (Mažoji Lietuva, Žemaiti- švenčių ir patalkių vakarėlių arealinę ana- ja ir Suvalkija, kai kurios Šiaurės Aukš- lizę. Sugretinus Advento, Gavėnios, tar- taitijos vietovės). pušvenčio, mėsėdžio, gegužės mėnesio Pirmajame areale tiriamojo laikotar- laikotarpių ir Kalėdų, Naujųjų metų, Tri- pio pradžioje vyravo kaimai, antrajame - jų karalių, Užgavėnių, Velykų, Jurginių, vienkiemiai. Kaimas - liaudies tradicijų Šeštinių, Sekminių, Devintinių, Joninių lopšys. Nors ir veikiami bendrųjų kultū- švenčių, taip pat mėšlavežio, rugiapjūtės, ros novacijų, čia išlieka daugelis archaiškų linarovio, bulviakasio, kūlimo, linamynio tikėjimų ir tradicijų. Taip pat dėl teritori- patalkių jaunimo sambūrius ir pasilinks- nio vieneto kompaktiškumo bei iš dalies minimus, galima įžvelgti bendrumų ir dėl rėžinio žemės ūkio ekstensyvumo pa- skirtybių. Vienas bendrų bruožų -jų se- silinksminimai per kalendorines šventes zoniškumas. Dėl to jaunimo bendrijos tiriamuoju laikotarpiu pirmajame areale nario gyvenimo ciklas buvo uždaras, nu- buvo dažnesni. Vienkiemių kultūros nu- žymėtas apeiginiais veiksmais, kurie lemtas individualizmas Vakarų areale ma- įtvirtindavo ciklišką vyriškosios ir moteriš- žino šventes, sakralizavo racionalų darbą. kosios jaunimo bendrijos pusių socialinio Tačiau tai bendruomeniškumo jausmo pa- aktyvumo kaitą. Kita vertus, kalendorinių žeisti negalėjo. Kolektyvinį darbą lėmė at- švenčių ir patalkių vakarėlių specifika sky- skirai kiekvienam ūkiui neprieinama rėsi. Pirmieji rengti laisvalaikio, šventės brangi žemės ūkio technika ir poreikis metu, antrieji pasibaigus šiokiadienį dar- kuo trumpiau ja naudotis. Kita vertus, tai bui, vietoj poilsio. buvo puiki proga susiburti seniai nesima- 2. Skyrėsi regioninis realijų pasiskirs- čiusiems giminaičiams, kaimynams ir ypač tymas. Apytiksliai tiek pagal Lietuvos ir pramogų ištroškusiai jaunuomenei. Dar- lietuvių etninės teritorijos kultūrinį lygį bas vis dažniau tapdavo švente, paįvairi- bei žemės ūkio intensyvumą, tiek pagal namas talkos dalyvių lenktyniavimo, kalendorinių bei patalkių vakarėlių papli- šaunumo demonstravimo, juokų, merginų timą ir intensyvumą kraštą galime skirti į kibinimo, per linamynį - net gausių vai- du arealus. dinimų, tradicinių šeimos ir kalendorinių
113 švenčių persirengėlių personažų veiklos. technikai ir intesyvėjant darbo ritmui ka- Daugelyje vienkiemių 1930-1940 metais lendorinių švenčių vakarėliai retėjo, pa- muzikantai, kaip ir vaišės, buvo tapę pa- talkių pasilinksminimai dažnėjo. talkio simboliu. Darbo šventės metu už- 4. Vakarų Lietuvos areale dažniau ne- mirštami Mažosios Lietuvos surinkimininkų gu Rytų Lietuvoje vykdavo abiejų tipų su- draudimai linksmintis, nors bijota net pa- siėjimai. Tik rytiniame regione dažniau galvoti juos pažeisti per metines šventes. rengė paprastus savaitgalio susiėjimus, Ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet Vakarų Že- kurių dalyvių sudėtis atitikdavo jaunimo maitijoje (ypač Kretingos r. ribose) paklau- bendrijos sudėtį. Šventiniai sambūriai per sus apie pasilinksminimą metinės šventės kalendorines šventes juos papildė. Jie daž- metu, respondentai atsakydavo: „Per nai būdavo skirti iškilmingiems vietinės brangi šventė, reikia melstis". Tuo tarpu bendrijos įvykiams pažymėti: „įrašyti į ber- žinių pateikėją iš Rytų Lietuvos net nu- nus" naują narį ar atsisveikinti su greitai purtydavo mintis, kad po talkos galima šeimą sukursiančiu draugu ar drauge. Va- linksmintis. Juk visi pavargę, reikia ilsė- karų Lietuvoje socialiai integruota loka- tis. Pasilinksminimams skirtos šventės. linė jaunimo bendrija sugebėjo išlikti tik Taigi vakariniame areale šokis ir šėlimas Suvalkijoje, kur patalkių vakarėliai buvo svarbesnės kalendorinės šventės metu įvairesni (rengti po kelių rūšių darbų), kartais pavadinami nuodėme, o rytiniame dažniau rengti kiti jaunimo bendruome- tai vienas iš Dievo pagerbimo būdų. Kita niniai sambūriai, vienkiemiai buvo netoli vertus, gana triukšmingos Užgavėnių ir vienas kito. Tarpukariu Žemaitijoje ir Ma- Kalėdų persirengėlių tradicijos būdingos žojoje Lietuvoje, esant retesniems kitiems intensyviausios žemdirbystės arealams jaunimo laisvalaikio sambūriams, jauni- (Žemaitijai, Suvalkijai ir Šiaurės Lietu- mo bendrija jau buvo praradusi teritorinį vai). pobūdį. 3. Iki XX a. pradžioje atsirandančių 5. Kalendoriniai ir agrariniai papro- laisvalaikio naujovių, merginų veiklos ak- čiai - neįkainojama etninio paveldo da- tyvėjimo pasilinksminimai po darbo ir lis, nuolat formavusi lietuvio ir Lietuvos šventiniai vakarėliai socialine prasme bu- gyventojo lokalinį ir etninį identitetą. Jau- vo panašūs (išskyrus atlaidus). Jie subur- nimo, kaip energingos, pramogų trokštan- davo kaimo merginas ir gretimų kaimų čios socialinės amžiaus grupės, tradicinius vaikinus (į patalkių vakarėlius jų ateida- teigiamus elementus verta pritaikyti mū- vo mažiau). Per kalendorines šventes pra- sų dienomis, atliekant skubos reikalaujan- dėjus rengti parapijosjaunimo gegužines čius ar labdaringus darbus, užsibaigiančius ar vakarėlius su vaidinimais, socialinė pasilinksminimu, ar kalendorinės šventės patalkių vakarėlių reikšmė santykinai metu formuojant patriotinius jausmus ir sumažėjo, nors tobulėjant žemės ūkio kontroliuojant jo laisvalaikį.
114 RANKRAŠČIAI
1. Vega Arutiunian, Dora ir jos palai- vos istorijos instituto 1990 m. etnografi- kymas. Kaimynų bendravimas, vakarėliai nės ekspedicijos medžiaga, ES, b. 1387, ir šokiai. Jaunimo brandos apeigos. Tar- 921. navimas ūkininkams ir talkų papročiai 7. Dalia Grimalauskaitė, Jaunimo tar- Kretingos rajone. Vilniaus universiteto pusavio bendravimo papročiai Kelmės ir 1993 m. etnografinės ekspedicijos medžia- Telšių rajonuose. Lietuvos istorijos insti- ga, ES, b. 1663, 34 1. tuto 1990 m. etnografinės ekspedicijos 2. Vitalis Bendinskas, Jaunimo tarpu- medžiaga, ES, b. 1388, 18 1. savio bendravimo papročiai Vilkaviškio ir 8. Gudjurgis, 1923 ir 1940 m., Lietu- Marijampolės rajonuose. Ramuvos kraš- vos žemės vardyno anketa, Lietuvių kal- totyros 1991 m. ekspedicijos medžiaga, bos instituto Vardyno skyrius. ES, b. 1505, 13 1. 9. Gabija Ignatavičiūtė, Jaunimo tar- 3. Antanas Bielinis, Etnografiniai ap- pusavio bendravimo papročiai Alytaus ir rašymai. Tverečius, ES, b. 1077, 2461. Varanavo (Baltarusija) rajonuose. Lietu- 4. Rasa Butvilaitė, Jaunimo tarpusa- vos istorijos instituto 1991 m. etnografinės vio bendravimo papročiai Šilalės, Plungės, ekspedicijos medžiaga, ES, b. 1449, 241. Akmenės, Mažeikių, Klaipėdos, Skuodo 10. Margarita Išoraitė, Jaunimo tar- ir Biržų rajonuose. Lietuvos istorijos ins- pusavio bendravimo papročiai Biržų, tituto 1991 m. etnografinės ekspedicijos Kupiškio, Jonavos, Anykščių, Utenos ir medžiaga, ES, b. 1457,411. Molėtų rajonuose. Lietuvos istorijos insti- 5. Dusetų K. Būgos vid. m-los jaunie- tuto 1991 m. etnografinės ekspedicijos ji kraštotyrininkai, Pasakojimai apie senus medžiaga, ES, b. 1448, 411. laikus. Dusetų K. Būgos vid. m-los jau- 11. Pranas Juozapavičius, Vėžionys, nųjų kraštotyrininkų 1970-1972 m. kraš- ES, b. 892,153 1. totyrinių ekspedicijų medžiaga, ES, b. 493, 12. Robertas Jurgaitis, Jaunimo tar- 1471. pusavio bendravimo papročiai Lygumuo- 6. Dalia Grimalauskaitė, Jaunimo tar- se (^Pakruojo r.). Užpildyta 1991 m. pagal pusavio bendravimo papročiai Jurbarko, Z. Šaknio klausimyną, ES, b. 1452,5 1. Kauno, Tauragės, Šilalės, Klaipėdos, Ši- 13. J. Jurkuvėnaitė, Jaunimo tarpu- lutės, Telšių ir Kelmės rajonuose. Lietu- savio bendravimo papročiai Šilutės ir
115 Klaipėdos rajonuose. Lietuvos kraštoty- Tauragės, Biržų, Šilutės, Jurbarko, Šila- ros draugijos 1990 m. etnografinės ekspe- lės, Klaipėdos, Kelmės, Alytaus, Anykš- dicijos medžiaga, ES, b. 1422, 411. čių ir Kauno rajonuose. Lietuvos istorijos 14. Aušra Kaulinskaitė, Jaunimo instituto 1990 m. etnografinės ekspedici- tarpusavio bendravimo papročiai Biržų jos medžiaga, ES, b. 1380, 86 1. rajone. Lietuvos istorijos instituto 1991 m. 22. Žilvytis Šaknys, Jaunimo bendra- etnografinės ekspedicijos medžiaga, ES, vimo papročiai, jaunimo brandos apeigos b. 1450,5 1. ir išėjimo iš jaunimo bendrijos papročiai 15. Lietuvių mokslo draugijos aprašai, Telšių ir Kelmės rajonuose. Lietuvos is- Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto torijos instituto 1990 m. etnografinės eks- Lietuvių tautosakos rankraštynas, LMD 254. pedicijos medžiaga, ES, b. 1381, 90 1. 16. D. Pavilionytė, Žemdirbystės pa- 23. Žilvytis Šaknys, Jaunimo brandos pročiai Pagėgių, Šilutės, Anykščių, Ute- apeigos ir išėjimo iš jaunimo bendrijos pa- nos ir Zarasų rajonuose. Lietuvos istorijos pročiai (pagal Ž. Šaknio sud. etnogr. kl. instituto 1960 m. etnografinės ekspedici- lapą Nr. 137). Jaunimo tarpusavio ben- jos medžiaga, ES, b. 131, 75 1. dravimo papročiai (Nr. 143) įvairiuose 17. Renata Rudokaitė, Jaunimo ben- rajonuose. Lietuvos istorijos instituto dravimo papročiai Rokiškio, Kupiškio, Ig- 1993-1994 m. etnografinių ekspedicijų nalinos ir Švenčionių rajonuose. Lietuvos medžiaga, ES, b. 1695, 29 1. istorijos instituto 1990 m. etnografinės 24. Žilvytis Šaknys, Jaunimo brandos ekspedicijos medžiaga, ES, b. 1382, 91. apeigos ir išėjimo iš jaunimo bendrijos pa- 18. Senovės gėrimai, Anketa Nr. 8. pročiai (pagal Ž. Šaknio sud. etnogr. kl. 1935 m. Šiaulių „Aušros" muziejaus Ran- lapą Nr. 137). Jaunimo tarpusavio bend- kraštyno medžiaga, ŠAM, anketa nenume- ravimo papročiai (Nr. 143) Lazdijų, Ma- ruota. žeikių ir Šiaulių rajonuose. Lietuvos 19. Žilvytis Šaknys, Jaunimo bendra- istorijos instituto 1993-1994 m. etnogra- vimo papročiai Aukštaitijos rajonuose, finių ekspedicijų medžiaga, ES, b. 1694, Lietuvos istorijos instituto 1990 m. etno- 211. grafinės ekspedicijos medžiaga, ES, b. 1334, 25. Žilvytis Šaknys, Jaunimo brandos 89 1. apeigos ir išėjimo iš jaunimo bendrijos pa- 20. Žilvytis Šaknys, Jaunimo bendra- pročiai, jaunimo tarpusavio bendravimo vimo papročiai, jaunimo brandos apeigos papročiai (pagal Ž. Šaknio sud. etnogr. ir išėjimo iš jaunimo bendrijos papročiai kl. lapus Nr. 137 ir Nr. 143) įvairiuose Raseinių, Skuodo, Kretingos, Liepojos, rajonuose. Lietuvos istorijos instituto Akmenės, Telšių, Mažeikių, Plungės, Kel- 1993-1994 m. etnografinių ekspedicijų mės ir Šilutės rajonuose. Lietuvos istorijos medžiaga, ES, b. 1693, 34 1. instituto 1990 m. etnografinės ekspedicijos 26. Žilvytis Šaknys, Jaunimo brandos medžiaga, ES, b. 1379, 911. apeigos Jurbarko ir Šiaurės Lietuvos ra- 21. Žilvytis Šaknys, Jaunimo bendra- jonuose. Lietuvos istorijos instituto 1992 m. vimo papročiai, jaunimo brandos apeigos etnografinės ekspedicijos medžiaga, ES, ir išėjimo iš jaunimo bendrijos papročiai b. 1535, 92 1.
116 27. Žilvytis Šaknys, Jaunimo papro- instituto 1996 m. etnografinės ekspedici- čiai Panevėžio, Pakruojo, Kėdainių, Tau- jos medžiaga, ES, b. 1998, 311. ragės, Šilutės rajonuose. Lietuvos istorijos 34. Žilvytis Šaknys, Latvijos jaunimo instituto 1996 m. etnografinės ekspedici- papročiai. Lietuvos istorijos instituto 1997 m. jos medžiaga, ES, b. 1999, 48 1. etnografinės ekspedicijos medžiaga, ES, 28. Žilvytis Šaknys, Jaunimo tarpusa- b. 2075, 53 1. vio bendravimo papročiai Biržų, Kėdai- 35. Žilvytis Šaknys, Susiėjimai, šven- nių, Joniškio, Pakruojo, Panevėžio, tės, žmonių tarpusavio santykiai Akmenės, Pasvalio, Šiaulių, Kupiškio ir Radviliškio Jurbarko, Klaipėdos, Kelmės, Kretingos, rajonuose, Lietuvos istorijos instituto Skuodo, Raseinių, Šilalės, Šilutės, Mažei- 1989 m. etnografinės ekspedicijos medžia- kių, Telšių, Tauragės ir Plungės rajonuo- ga,^, b. 1318,119 1. se, Lietuvos istorijos instituto 1988 m. 29. Žilvytis Šaknys, Jaunimo tarpusa- etnografinės ekspedicijos medžiaga, ES, vio bendravimo papročiai ir atlaidai Jur- b. 1272,105 1. barko ir Šiaurės Lietuvos rajonuose. 36. Žilvytis Šaknys, Dalia Grimalaus- Lietuvos istorijos instituto 1992 m. etno- kaitė, Gintaras Jegelevičius, Jaunimo tar- grafinės ekspedicijos medžiaga, ES, b. 1534, pusavio bendravimo papročiai Prienų, 73 1. Marijampolės, Vilkaviškio, Lazdijų, Aly- 30. Žilvytis Šaknys, Jaunimo tarpusa- taus, Varėnos, Švenčionių, Šiaulių, Uk- vio bendravimo papročiai ir brandos apei- mergės rajonuose ir Punsko apylinkėse gos Ukmergės, Anykščių, Kupiškio ir (Lenkija), Lietuvos istorijos instituto 1989 m. Molėtų rajonuose. Lietuvos istorijos ins- etnografinės ekspedicijos medžiaga, ES, tituto 1992 m. etnografinės ekspedicijos b. 1319,3821. medžiaga, ES, b. 1536,46 1. 37. Žilvytis Šaknys, Petras Kalnius, 31. Žilvytis Šaknys, Jaunimo tarpusa- Renata Jankauskaitė, Jaunimo tarpusavio vio bendravimo papročiai Kelmės, Šiau- bendravimo papročiai Trakų, Varėnos, Ši- lių, Radviliškio, Alytaus, Varėnos, Kauno, lutės, Anykščių, Šalčininkų, Širvintų, Kre- Vilkaviškio, Biržų, Kupiškio, Anykščių, tingos, Ignalinos, Plungės rajonuose ir Utenos, Molėtų ir Varanavo (Baltarusija) Suvalkų apskrities Punsko valsčiuje (Len- rajonuose. Lietuvos istorijos instituto kija), Lietuvos istorijos instituto 1989 m. 1991 m. etnografinės ekspedicijos medžia- etnografinės ekspedicijos medžiaga, ES, ga, ES, b. 1446, 80 1. b. 1330,311. 32. Žilvytis Šaknys, Jaunimo tarpusa- 38. Žilvytis Šaknys, Jurga Kasčiukai- vio bendravimo papročiai Šilutės, Šilalės, tė, Jaunimo tarpusavio bendravimo pa- Akmenės, Mažeikių, Skuodo, Kretingos pročiai Širvintų, Kauno, Marijampolės, ir Klaipėdos rajonuose. Lietuvos istorijos Sakių, Vilkaviškio, Utenos, Zarasų, Igna- instituto 1991 m. etnografinės ekspedici- linos, Varėnos, Alytaus, Trakų, Šalčinin- jos medžiaga, ES, b. 1447, 50 1. kų ir Ukmergės rajonuose bei Gervėčių 33. Žilvytis Šaknys, Jaunimo tarpusa- apylinkėse (Baltarusija), Lietuvos istori- vio bendravimo papročiai Varėnos ir jos instituto 1989 m. etnografinės ekspe- Šalčininkų rajonuose. Lietuvos istorijos dicijos medžiaga, ES, b. 1325, 125 1.
117 39. Algirdas Šamšinas, Jaunimo tar- papročiai Ukmergės, Anykščių ir Utenos pusavio bendravimo papročiai Akmenės rajonuose. Lietuvos istorijos instituto rajone. Užpildyta 1992 m. pagal Ž. Šak- 1990 m. etnografinės ekspedicijos medžia- nio klausimyną, ES, b. 1661, 7 1. ga, ES, b. 1386, 12 1. 40. Algirdas Šamšinas, Jaunimo tar- 44. Jolanta Viteikytė, Jaunimo ben- pusavio bendravimo papročiai Molėtų ir Uk- dravimo papročiai Skuodo, Mažeikų, Kre- mergės rajonuose. Vilniaus aukštesniosios tingos, Raseinių, Tauragės, Klaipėdos, kultūros mokyklos 1992 m. etnografinės eks- Šilalės rajonuose. Lietuvos istorijos insti- pedicijos medžiaga, ES, b. 1662,661. tuto 1990 m. etnografinės ekspedicijos 41. Jolanta Šaučiulytė, Jaunimo ben- medžiaga, ES, b. 1385, 26 1. dravimo papročiai Vilniaus, Šalčininkų ir 45. Jolanta Viteikytė, Jaunimo ben- Baltarusijos rajonuose. Lietuvos istorijos dravimo papročiai Šalčininkų rajone. instituto 1990 m. etnografinės ekspedici- Lietuvos istorijos instituto 1990 m. et- jos medžiaga, ES, b. 1384,16 1. nografinės ekspedicijos medžiaga, ES, 42. Rita Tamašauskaitė, Jaunimo tar- b. 1383,51. pusavio bendravimo papročiai Marijam- 46. Angelė Vyšniauskaitė, Papročių polės, Telšių ir Vilkaviškio rajonuose. nuotrupos iš Dzūkijos. Lietuvos istorijos Vilniaus aukštesniosios kultūros mokyk- instituto 1951 m. etnografinės ekspedici- los 1992 m. etnografinės ekspedicijos me- jos medžiaga, ES, b. 9, 11 1. džiaga, ES, b. 1664, 9 1. 47. Tikėjimų kartoteka, Lietuvių lite- 43. Jolanta Viteikytė, Jaunimo bend- ratūros ir tautosakos instituto Lietuvių ravimo papročiai, jaunimo brandos apei- tautosakos rankraštynas. LTR 482, 892, gos ir išėjimo iš jaunimo bendrijos 1174,1434,1635.
118 LITERATURA
Andriusevičius J., 1989 - Kūlimas ma- talka, Liaudies kultūra. 1996, Nr. 5, p. 60- šinomis, Kraštotyra, Vilnius, 1989, t. 23, 62. p. 58-61. Bružas K., 1975 - Durpių kasimas Antanaitis В., 1992 - Vaikystė Oreliuo- Varduvos apylinkėje, Kraštotyra, Vilnius, se. Prisiminimai, Vilnius, 1992. 1975, p. 201-204. Aries Ph., 1962 - Centuries of Child- Buračas В., 1993 -Lietuvos kaimo pa- hood: A Social History of Family Life, New pročiai, Vilnius, 1993. York, 1962. Bugailiškis R, 1933 - Senovės kūlimas Ašmys V., 1993 - Priekulės parapijos (Etnografinis škicas), Šiaulių metraštis, Butkų kaimo tarpukario (1919-1939) kro- 1933, Nr. 4, p. 46-59. nika, Mūsų kraštas, 1993, Nr. 1, p. 25-47. Čilvinaitė M., 1994 - Metiniai bei ka- Baudouin de Courtenay-Ehrenkreu- lendoriniai papročiai Kernavės apylinkė- tzovva C, 1930 - Kilka uwag i wiadomości se XX a. pradžioje, Mūsų kraštas, 1994, o etnografji województwa Wileńskiego, Nr. 1, p. 65-67. Wilno i ziemia Wileńska, Wilno, 1930,1.1. Čiulba ulba sakalas: Petro Zalansko Balys J., 1937 - Iš Mažosios Lietuvos tautosakos ir atsiminimų rinktinė, Vilnius, tautosakos, Tautosakos darbai, Kaunas, 1983. 1937, Nr. 3, p. 9-31. D. C, 1921 - Sodžiaus jaunimo judė- Balys J., 1993 - Lietuvių kalendorinės jimas, Jaunoji karta, 1921 01 31, p. 5. šventės, Vilnius, 1993. Daniliauskas A., 1969-Čigonavimas Balys J., 1986 -Lietuvių žemdirbystės Juodupės apylinkėse, Liaudies kūiyba, papročiai ir tikėjimai, Silver Spring, 1986. Vilnius, 1969,1.1, p. 252-256. Bauer G., 1972 - Gesellschaft und Daugirdaitė V., 1998 - Velykų lalau- Weltbild im Baltischen Traditionsmileu, tojų dainos, Liaudies kultūra, 1998, Nr. 2, Heidelberg, 1972. p. 20-24. Bernatonis A., 1990 - Trijų karalių Daukantas S., 1976 -Raštai, Vilnius, šventės papročiai Kaišiadorių rajone, Et- 1976, t. 1. nografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir Driskius K., 1998-Joninių papročiai, 1989 metais, Vilnius, 1990, p. 196-204. Obeliai, Kramios, Vilnius, 1998, p. 470-487. Bielinis A., 1996 - Žlugto velėjimo Dulaitienė (Glemžaitė) E., 1958 -
119 Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosa- Jaunimas, 1913, Nr. 9, p. 42. ka, Vilnius, 1958. Jasiūnas A., 1937 - Kultūrinių pramo- Dundulienė P., 1963 - Žemdirbystė gų organizavimas, Jaunalietuvių vadovas, Lietuvoje (Nuo seniausių laikų iki 1917 me- 1937, Nr. 2, p. 77. tų), Vilnius, 1963. Jucevičius L.A., Raštai, Vilnius, 1959. Dundulienė P., 1991 -Lietuvių etno- Kalvaitis V., 1905 - Prūsijos lietuvių logija, Vilnius, 1991. dainos, Tilžė, 1905. Dundulienė R, 1991 -Lietuvių šventės: Katkus M., 1965 -Raštai, Vilnius, 1965. tradicijos, papročiai, apeigos, Vilnius, 1991. Kelmutis A., 1921 - Sodžiaus teatras, Dundulienė R, 1999 - Senieji lietuvių Trimitas, 1921 02 19, p. 10. šeimos papročiai, Vilnius, 1999. Kerbelytė В., Stundžienė В., 1996 -Lie- Gaška A., 1990-Žolimas (Senojo kai- tuvių folkloro chrestomatija,Vilnius, 1996. mo teatras), Kraštotyra, Vilnius, 1990, Nr. 24, Kėdaitis-Kėdavičius K., 1942 - Vai- p. 57-58. kų ir piemenų bausmės, Gimtasai kraštas, Gaška A., 1991 - Pandėliečių buitis, 1942, Nr. 30, p. 107-108. Kraštotyra, Vilnius, 1991, t. 25, p. 71-79. Kinderienė Z., 1939 - Kultūrinkime Graževičius A., 1931 - Kovokime su pramogas, Jaunoji karta, 1939 0414, p. 353. netikusiais papročiais, Pavasaris, 19310115, Klajūnas L, 1928-Mūsų provincijos va- p. 17. karai, Jaunoji karta, 1928 11 05, p. 10. Griauzdaitė E., 1937 - Linarūtis Siau- Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė- rės Lietuvoje, Gimtasai kraštas, 1937, Laučiškytė S., 1998 - Kalendorinių šven- Nr. 2-4, p. 111-114. čių papročiai, Obeliai. Kriaunos, Vilnius, Gudukienė A., 1984 - Duona mūsų kas- 1998, p. 448-460. dieninė, Kraštotyra, 1984,1.17, p. 46-50. Koleva Т., 1973 - Institut des initia- Gutautas S., 1991 -Lietuvių liaudies tions en Bułgarie, Ethnologia Slavica, kalendorius, Vilnius, 1991. 1973, t. 5, p. 163-185. Hoebel E. A., 1966 - Anthropology, Končius L, 1996 - Žemaičių šnekos, New York, 1966. Vilnius, 1996. Ivinskis Z., 1986 - Rinktiniai raštai, Kraštinaitis E., 1995 - Mažoji Lietu- Roma, 1986, t. 2. va, kokia ji buvo paskutiniuoju laiku, Lie- Jablonskis L, 1993 - Budrių kaimas, tuvininkų žodis, Kaunas, 1995, p. 573-610. Vilnius, 1993. Kriauza A., 1943 - Šis-tas apie kupiš- Jablonskis K., 1933 - Archyvinės kėnų jaunimo pramogas, Gimtasai kraš- smulkmenos, Praeitis, Kaunas, 1933, t. 2, tas, 1943, Nr. 31, p. 246-251. p. 412-436. Kudirka J., 1991 -Joninės, Vilnius, 1991. Jacėnaitė G., 1991 - Užgavėnės Už- Kudirka J., 1992 - Velykų šventės, Vil- \cnly'}C, Liaudies kultūra, 1992, Nr. l,p. 11. nius, 1992. Jurginis J., 1963 - Baudžiavos įsi- Kudirka J., 1993 - Lietuviškos Kūčios galėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1963. ir Kalėdos, Vilnius, 1993. Juška A., 1997 - Mažosios Lietuvos Kudirka J., 1994 -Lietuviškos Kūčios, Bažnyčia XVI-XX amžiuje, Klaipėda, 1997. Vilnius, 1994.
120 Kudirka J., 1997 -Apso ir Pelekų lie- Mardosa J., 1989 - Šilų ir grumtų tal- tuviškoji kultūra, Vilnius, 1997. kos, Dubičiai, Vilnius, 1989, p. 109-119. Kudirka J., 1991-Jurginės, Vilnius, 1997. Mardosa J., 1989 -Talkos ir jų papro- Lebedys J., 1976 - Lietuvių kalba čiai, Gervėčiai, Vilnius, 1989, p. 74-81. XVII-XVHI a. viešajame gyvenime, Vil- Mardosa J., 1992 - Žemdirbystės tal- nius, 1976. kų bruožai, Rytų Lietuva, Vilnius, 1992, Lepner Т., 1744 - Der Preusische Lit- p. 175-185. tauer, Danzig, 1744. Mardosa J., 1993 - Kražiškių talkos, Lietuvininkai: Apie Vakarų Lietuvą ir Kražiai, Vilnius-Kaunas, 1993, p. 346- jos gyventojus devynioliktame amžiuje, Vil- 359. nius, 1970. Mardosa J., 1996 - Krikščionybės ele- Lietuvos statistikos metraštis 1924- mentai lietuvių talkose, Liaudies kultūra, 1926, Kaunas, 1927. 1996, Nr. 2, p. 26-30. Lietuvos statistikos metraštis 1939, Mardosa J., 1999 - Kai kurie žemdir- Vilnius, 1940. bių darbai ir papročiai, Plateliai, Vilnius, Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1962, 1999,p.307-321. t. 6. Mardosa J., 1999 - Kaimo religinio Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1981, gyvenimo formos ir funkcijos XX a. pir- t. 12. mojoje pusėje, Etninė kultūra ir tapatumo Lietuviškos dainos, užrašytos per An- Išraiška. Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvo- taną Juškevičą, Kazanė, 1880,1.1. je 1992, 1993, 1995 metais, Vilnius, 1999, Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir p.138-148. sakmės, Vilnius, 1981. Mardosa J., 1999 - Ritualiniai talkų M., 1913 - Apie Prūsų Lietuvių jau- pabaigtuvių veiksmai XIX a. pabaigoje - nimą, Jaunimas, 1913, Nr. 3, p. 15. XX a. pirmojoje pusėje, Lietuvių katalikų Mannhardt W., 1936 - Letto-preussi- mokslo akademija. Suvažiavimo darbai, sche Götterlehre, Riga, 1936. Vilnius, 1999, t. 17, p. 421-442. Marcinkevičienė N., 1998 -Pavarčius, Martinkėnas V, 1967- Meno saviveik- Vilnius, 1998. la Švenčionių apskrityje 1905-1939 metais, Marcinkevičienė N., 2000 - Krikštai: Kraštotyra, Vilnius, 1967, p. 100-105. „šoko lenton", ieškojo „žiedo", krykštavo, Martinkus V., 1940 - Kamaros ir klė- Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1, p. 43-50. ties papročiai, Gimtasai kraštas, 1940, Mardosa J., 1971 - Talkos, Dubingiai, Nr. 3-4, p. 301-305. Vilnius, 1971, p. 152-158. Mažiulis A., 1956 - Ežerų krašto Jo- Mardosa J., 1971 - Talkos Anglinin- ninės, Draugas, 1956 06 23, p. 6. kų kaime (Alytaus r.), Kraštotyra, Vilnius, Mažiulis A., 1957 - Kaimo bendruo- 1971, p.175-179. menė, Lietuvių enciklopedija, Boston, Mardosa J., 1972 - Apie talkas, Ker- 1957, t. 10, p. 240-241. navė, Vilnius, 1972, p. 105-114. Mažiulis A., 1965 - Vaižgantą, Lietu- Mardosa J., 1987 - Talkos, Kraštoty- vių enciklopedija, Boston, 1965, t. 32, ra, Vilnius, 1987, t. 21, p. 123-131. p. 511.
121 Merkienė R., 1967 - Žemaičių ir klai- Morkūnas V., 1977 - Nuo tamsos ligi pėdiškių linamynio talkos, Kraštotyra, Vil- tamsos. Žemės ūkio darbininkų buitis Lie- nius, 1967, p. 144-148. tuvoje 1919-1940 metais, Vilnius, 1977. Merkienė R., 1990 - Gyvybės medis Morkūnienė E., 1982 - Lietuvių liau- ir jo žiedai, Moteris, 1990, Nr. 3, p. 12. dies choreografijos bruožai, Vilnius, 1982. Merkienė R., 1990 - Prisikėlimas, Mo- Narbutas Т., 1992 - Lietuvių tautos is- teris, 1990, Nr. 4, p. 5. torija, Vilnius, 1992,1.1. Merkienė R., 1990 - Žemės vaisių Naudžius K., 1969 - Pirmasis teatras šventė, Moteris, 1990, Nr.8, p. 12. Sūduvoje, Kraštotyra, Vilnius, 1969, p. 76- Merkienė R., 1990 - Žydėjimo, vešė- 83. jimo ir santarvės dienos, Moteris, 1990, Naunčikas K., 1925 - Gegužinėms be- Nr. 5, p. 12. siartinant, Trimitas, 1925 05 01, p. 20-21. Merkienė R., 1992 - Linksmosios mė- Nezabitauskis L., 1935 - Talkos Že- sėdo šventės, Liaudies kultūra, 1992, Nr. 1, maičiuose, Tautosakos darbai, Kaunas, p. 9-11. 1935, t. 1, p. 112-127. Merkienė R., 1997 -Kalendoriniai pa- Oi tu kregždele: Anelės Čepukienės pročiai Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje: tautosakos ir kūrybos rinktinė, Vilnius, Etninės kultūros bendrybės ir savitumai, 1973. Vakaru baltai. Etnogenezė ir etninė istori- Olupe E., 1992 - Latviešu gadskärtu ja, Vilnius, 1997, p. 357-367. ieražas, Riga, 1992. Merkienė I. R., 1999 - Papročiai ir lai- Pakalniškis A., 1977 - Žemaičiai: Et- ko dimensijos, Etninė kultūra ir tapatumo nografija, Chicago, 1977. išraiška. Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvo- Pasikalbėjimai,yawnzwa.y, 1912, Nr. 4, je 1992, 1993, 1995 metais, Vilnius, 1999, p. 17-18. p. 42-57. Pavilionytė D., 1964 - Žemdirbystė, Merkienė I. R., 1999 - Velykiniai pa- Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, vasario ženklai, Etninė kultūra ir tapatu- 1964, p. 49-89. mo išraiška. Etnologiniai tyrinėjimai Lie- Petrulis J., 1934 - Rugiapjūtės papro- tuvoje 1992, 1993, 1995 metais, Vilnius, čiai, Mūsų tautosaka, Kaunas, 1934, t. 8, 1999, p. 185-207. p. 87-136. Mickevičius J., 1938 - Senovės linų Pleikys J., 1997 - Lino darbai Žemai- ūkis Žemaičių kaime, Gimtasai kraštas, tijos pajūryje, Mūsų kraštas, 1997, t. 9, 1938, Nr. 3/4, p. 346-362. p. 54-58. Milius V., 1979-Javų nuėmimo ir kū- Pocius G. L., 1999 - Folkloras ir tau- limo įrankiai XIX a. antrojoje pusėje - tinis tapatumas, Etninė kultūra ir tapatu- XX a. pradžioje, R. Merkienė, V. Milius, mo išraiška. Etnologiniai tyrinėjimai Lie- Žemės ūkio inventorius, Vilnius, 1979, tuvoje 1992, 1993, 1995 metais, Vilnius, p. 106-163. 1999, p.14-35. Misevičienė V, 1977 - Darbo dainos. Poškaitis K., 1985 - Lietuvių šokio ke- Kalendorinių apeigų dainos, Lietuvių liau- lias į sceną, Vilnius, 1985. dies dainų katalogas, Vilnius, 1972. Prätorius M., 1871 - Deliciae Prussi-
122 cae oder Preiissische Schaubühne, Berlin, kos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje 1871. (3. Santuokos sudarymo santykinės ma- Povilaitis S., 1935 - Daugiau įvairumo terialinės sąlygos), Lietuvos TSR mokslų mūsų pramogose, Jaunojikarta, 1935,07 21, akademijos darbai. A serija, 1980,1.1(70), p. 622. p. 43-55. Pumputytė S., 1996 - Talkos, Sintau- Skrodenis S., 1969 - Užgavėnių pa- tai. Žvirgždaičiai. Vilnius, 1996, p. 134-144. pročiai ir tautosaka. Medžiaga bibliogra- Pušaitis, 1925 - Lietuvių Joninės, Prū- fijai, Liaudies kūiyba, Vilnius, 1969, t. 1, sų Lietuvos kalendros 1926 metams, Til- p.343-354. žė-Klaipėda, 1925, p. 83-84. Skrodenis S., 1984-Kaukė ir jos vie- Putvinskienė D., 1930 - Dorinis ir šauliš- ta senojoje liaudies kultūroje, Liaudies kas jaunimo auklėjimas, Trimitas, 1930 0213, meno savitumas, Kaunas, 1984, p. 65-74. p. 132. Slaviūnas Z., 1958 - Sutartinės. Dau- Račiūnaitė D., 1991 - Laukų lanky- giabalsės lietuvių liaudies dainos, Vilnius, mo giesmės, Lietuvių liaudies papročiai. 1958, t. 2. Mokslinės praktinės konferencijos medžia- Staugaitis J., 1995 - Mano prisimini- ga 1989 m. kovo 30 d., Vilnius, 1991, mai, Vilnius, 1995. p. 173-188. Statkevičius V., 1992 - Šilališkiai: Dar- Račiūnaitė R., 1999 - Moters sociali- bai ir papročiai, Vilnius, 1992. zacija Lietuvos kaime. XIX a. pabaiga - Striogaitė D., 1993 - Istorinės didžio- XX a. vidurys, Darbai ir dienos. Kaunas, sios Šiaulių gegužinės, Mūsų kraštas, 1993, 1999, t. 11(20), p. 169-200. Nr. 2(3), p. 30-36. Raila S., 1938 - Modernioji katalikė Šaknys Ž, 1989 - Jaunimo tarpusa- Bažnyčioj ir gyvenime, Kaunas, 1938. vio bendravimo papročiai, LMA. LII. Et- Rasmussen H., 1963 -Lansbyliv, K0- nografinių klausimų lapas N?: 124, Vilnius, benhavn, 1963. 1989. R-čių Jonas, 1914 - Gudelių parapi- Šaknys Ž., 1990 - Ir atėjo Trys Kara- jos monografija, Lietuvių tauta, Vilnius, liai, Moteris, 1990, Nr. 1, p. 3. 1914, kn. 2, d. 3, p. 405-431. Šaknys Ž., 1990 - Jaunimo tarpusa- Ruseckas R, 1936- Baudžiava. Atsimini- vio bendravimo papročiai, LMA. LH. Et- mai padavimai legendos, Kaunas, 1936,1.1. nografinių klausimų lapas Nr.143, Vilnius, Ruzgytė J., 1942 - Nuo advento iki 1990. Trijų karalių. Gimtasai kraštas, 1942, №. 30, Šaknys Ž., 1990-Lietuvos kaimo jau- p. 124-131. nimo bendravimo formos XX a. 3-5 de- Sabaliauskas A., 1923 - Žaidimai, šimtmečiais: Klasifikacija, Etnografiniai Tauta ir žodis, 1923, t. 1, p. 328-331. tyrinėjimai Lietuvoje 19SS ir 19S9 metais, Sarmela M., 1969 - Reciprocity Sys- Vilmus, 1990, p. 146-157. tems of the Rural Society, Helsinki, 1969. Šaknys Ž, 1991 - Gegužinė: Esminiai Sauka L., 1998 - Lietuvių tautosaka, šventės bruožai, Liaudies kultūra, 1991, Kaunas, 1998. Nr. 2, p. 21-22. Sideravičius J., 1980-Teisinis santuo- Šaknys Ž., 1992 - Vasario 16-oji
123 Lietuvos kaime, Liaudies kultūra, 1992, Nr. jų karalių laikotarpio čigonautojų vaikš- tynės Šiaurės Lietuvoje, Etnografiniai ty- Šaknys Ž,, 1994 - Jaunimo laisvalai- rinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais, Vil- kio tradicijos ir inovacijos Lietuvoje (XX a. nius, 1990, p. 187-196. 3-4 dešimtmečiai), Etninė kultūra ir tau- Vaicekauskas A., 1997 - Kaimo ben- tinis atgimimas, Vilnius, 1994, p. 140-151. druomenė ir gyvoji gamta lietuvių Užgavė- Šaknys Ž, В., 1996 - Jaunimo bran- nių papročiuose, Daktaro disertacijos san- dos apeigos Lietuvoje, Lietuvos etnologi- trauka, Kaunas, 1997. ja, Vilnius, 1996,1.1. Vaicekauskas A., 1999 - Užgavėnių pa- Šaknys Ž., 1997 - Vakarų ir Pietvaka- pročiai, Plateliai, Vilnius, 1999, p. 472-490. rių Lietuvos jaunimo bendravimo papro- Vaitiekūnas V., 1935 - Alus (Etno- čių regioniniai savitumai (XX a. I pusė), grafijai škicas), Gimtasai kraštas, 1935, Vakartį Baltai: etnogenezė ir etninė istorija, Nr. 1, p. 212-222. Vilnius, 1997, p. 341-355. Vaitiekūnas V., 1998 - Rinktiniai kraš- Šaknys Ž., 1999 - Jaunimo bendrija: totyros darbai, Šiauliai, 1998. Socialinio aktyvumo kaita metų cikle Valaitis A., 1934 - Mūsų vasaros žy- (XIX a. II pusė - XX a. I pusė), Lituanis- giai, Pavasaris, 1934 04 01, p. 289. tica, 1999, Nr. 1(37), p. 115-134. Valiulis K., 1999 - Kuktiškių žemės Šaknys Ž, 1999 - Patalkių vakarėliai balsas. Atsiminimai, Vilnius, 1999. Lietuvoje, Etninė kultūra ir tapatumo iš- Varašinskas K., 1994 - Piemenėlio raiška. Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje darbai ir vargai, Mūsų kraštas, 1994, 1992, 1993, 1995 metais, Vilnius, 1999, Nr. 2 (5), p. 92-96. p.149-159. Varnelytė-Kiaušienė S., 1992 - Seno- Šimonis K., 1959 - Gyvenimo nuotru- vės papročiai ir šventės, Rietavo apylinkės, pos,Vilnius, 1959. Kaunas, 1992, p. 379-387. Šliavas J., 1993 - Žiemgalos tyrinėji- Versockienė-GIobytė R., 1996 - Ka- mai. Žeimelis, Vilnius, 1993. lendoriniai papročiai nuo Trijų Karalių iki Šmits E, 1941 -Latviešu tautas ticėju- šv. Jono, Sintautai. Žvirgždaičiai, Vilnius, mi, Riga, 1941, Sėj. 4. 1996, p. 263-277. Tygodnik ilustrowany. Warszava, Vilys G., 1993 - Šyvio šokdinimas Va- 1864,1.10, Nr. 271. karų Suvalkijoje, Liaudies kultūra, 1993, Tiškevičius К., 1992-Neris irjos kran- Nr. 6, p. 8-9. tai, Vilnius, 1992. Vilmantienė O., 1941 -Joninių papro- Urbanavičienė D., 1997 - Vasaros cik- čiai Prūsų lietuviuose, Gimtasai kraštas, lo lietuvių etnochoreografija, Liaudies 1941, Nr. 1-2, p. 116-121. kultūra, 1997, Nr. 3, p. 22-30. Vyšniauskaitė A., 1964 - Liaudies ka- Valančius M., 1972- Raštai, Vilnius, lendorius. Šventės, Lietuvių etnografijos 1972, t. 1. bruožai, Vilnius, 1964, p. 536-550. Valančius M., 1972 - Raštai, Vilnius, Vyšniauskaitė A., 1975 - Linarovio tal- 1972, t. 2. kų papročiai, Etnografiniai tyrinėjimai Lie- Vaicekauskas A., 1990 - Kalėdų -Tri- tuvoje 1974 metais, Vilnius, 1975, p. 207-219.
124 Vyšniauskaitė A., 1979 - Linamynio Vyšniauskaitė A., 1995 - Vedybos, talkų papročiai Lietuvoje XIX a. pabai- A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukš- goje -XX a. pradžioje (1. Istoriografija, tytė, Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius, darbo, poilsio ir talkininkų maitinimo or- 1995, p.271-395. ganizavimas), Lietuvos TSR mokslų aka- Žemaitė, Raštai, Vilnius, 1957, t. 5. demijos darbai. A serija, 1979, t. 3, p. 55-67. Žostautaitė P., 1996 - Evangeliški su- Vyšniauskaitė A., 1980 - Linamynio rinkimai Mažojoje Lietuvoje, Liaudies talkų papročiai Lietuvoje XIX a. pabai- kultūra, 1996, Nr. 4, p. 29-34. goje - XX a. pradžioje (2. Dainos, žaidi- Бернштам T. A., 1998 - Молодежь в mai, vaidinimai, Kuršio kilmės klausi- обрядовой жизни русской общины XIX- mas), Lietuvos TSR mokslų akademijos начала XX в.: Половозрастной аспект darbai. A serija, 1980, t. 4, p. 53-68. традиционной культуры, Ленинград, Vyšniauskaitė A., 1983 - Lietuvių li- 1988. ninkystės papročiai, J. Kudirka, V. Milius, Колева Т., 1974 - Весенние девичие обычаи у некоторых южнославянских A. Vyšniauskaitė, Valstiečių verslai, Vil- народов, Советская этнография, 1974, nius, 1983, p. 99-179. № 5, с. 74-85. Vyšniauskaitė A., 1990 - Kalėdos ir Ka- Колева Т., 1977 - Происхождение lėdinio laikotarpio papročiai, Lietuvių ka- весенних девичьих обычаев у некоторых lendorinės šventės, Vilnius, 1990, p. 10-29. южнославянских народов, Македон- Vyšniauskaitė A., 1993 -Mūsų metai ский фольклор, 1977, т. 12, с. 63-66. ir šventės, Kaunas, 1993. Сухомлинов, 1848 - Нечто о жителях Vyšniauskaitė A., 1994 - Lietuviai Тельшевского уезда Ковенскои губер- IX a. - XIX a. vidurio istoriniuose šalti- нии, Географические известия Русского niuose, Vilnius, 1994. географического общества, Вып. 3, 1848, Vyšniauskaitė A., 1995 - Kaimo šei- с 89-92. ma, Vyšniauskaitė A., Kalnius R, Paukš- Зеленин Д. К., 1991 - Восточносла- вянская этнография, Москва, 1991. tytė R. Lietuvių šeima irpapročiai, Vilnius, Живописная Россия, Санкт Петер- 1995,p.104-167. бург, 1882, т. 3, ч. 1.
125 ILIUSTRACIJOS
LENTELĖS P. Kalnius, R. Paukštytė, Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius, 1995, p. 271-395 ir kt. 1. Socialinės amžiaus kategorijos žem- 2. Choreografinių žanrų pasiskirsty- dirbiškoje visuomenėje. P. Dundulienė, mas pagal etnografinius regionus (%). Senieji lietuvių šeimos papročiai, Vilnius, n=4757. E. Morkūnienė, Lietuvių liaudies 1999; E. Dulaitienė (Glemžaitė), Kupiš- choreografijos bruožai, Vilnius, 1982, p. 4. kėnų senovė: Etnografija ir tautosaka, Vil- 3. „Berno" kategorijos samdinių sam- nius, 1958; K. Varašinskas, Piemenėlio dos pabaiga tarpukariu (%). V. Morkū- darbai ir vargai, Mūsų kraštas, 1994, Nr. 2 nas, Nuo tamsos ligi tamsos. Žemės ūkio (5), p. 92-96; K. Kėdaitis-Kėdavičius, Vai- darbininkų buitis Lietuvoje 1919-1940 me- kų ir piemenų bausmės, Gimtasai kraštas, tais, Vilnius, 1977, p. 53-54. 1942, Nr. 30, p. 107-108; V. Morkūnas, 4. „Mergos" kategorijos samdinių Nuo tamsos ligi tamsos. Žemės ūkio darbi- samdos pabaiga tarpukariu (%). V. Mor- ninkų buitis Lietuvoje 1919-1940 metais, kūnas, Nuo tamsos ligi tamsos. Žemės ūkio Vilnius, 1977; J. Sideravičius, Teisinis san- darbininkų buitis Lietuvoje 1919-1940 me- tuokos reguliavimas buržuazinėje Lietu- tais, Vilnius, 1977, p. 53-54. voje (3. Santuokos sudarymo santykinės 5. Vedybos pagal mėnesius (%) 1890, materialinės sąlygos), Lietuvos TSR moks- 1894,1930,1937 m. ir jų vidurkis. A. Vyš- lų akademijos darbai. A serija, 1980,1.1(70), niauskaitė, Vedybos, A. Vyšniauskaitė, p. 43-55; R. Račiūnaitė, Moters sociali- P. Kalnius, R. Paukštytė, Lietuvių šeima ir zacija Lietuvos kaime. XIX a. pabaiga - papročiai, Vilnius, 1995, p. 289-291. XX a. vidurys, Darbai ir dienos, 1.11(20), 6. Kalendorinių švenčių metu rengia- p. 169-200; Bauer G. Gesellschaft und mų jaunimo vakarėlių paplitimas (%) Weltbild im Baltischen Traditionsmilcu, (1920-1940)*. Heidelberg, 1972; A. Mažiulis, Kaimo bendruomenė, Lietuvių enciklopedija, 7. Metinių vakarėlių paplitimo santy- kinis dažnumas (%) (1920-1940)*. n=813. Boston, 1957,1.10, p. 240-241; E. A. Hoe- 8. Nedarbo dienomis vykusių vakarė- bel, Anthropology, New York, 1966; A. Vyš- lių paplitimo santykinis dažnumas (%) niauskaitė, Kaimo šeima, A. Vyšniauskaitė, (1920-1940)*. n=885.
126 9. Oficialiai neįteisintų nedarbo die- NUOTRAUKOS nomis vakarėlių per tradicines šventes paplitimo santykinis dažnumas (%) (1920- 1940)*.n=701. Viršelis. Merginimas. Rytų Lietuva. 10. Draudimų rengti vakarėlius pirmą- Tygodnik ilustrowany. Warszawa, 1864,1.10, ją metinės šventės dieną paplitimo santy- Nr. 27L kinis dažnumas (%) (1920-1940)*. n=813. 1. Šokiai smuklėje, Живописная 11. Patalkių vakarėlių dažnumas visų Россия, т. 3, ч. 1, Санкт-Петербург, 1882. suminėtų pasilinksminimų atžvilgiu (%) 2. Jaunimo pasilinksminimas, Bres- (1920-1940). n=207**. laujos aps. Lietuvos istorijos instituto Et- 12. Santykinis patalkių vakarėlių daž- nologijos skyriaus rankraštynas, neg. numas (%) (1920-1940). n=207**. 7405. A. Vyšniauskaitės fotonuotrauka. 13. Patalkių vakarėlių intensyvumas. 1951 m. Santykinis šeštadienį ir kitomis savaitės 3. „Modernių" vaikinų grupė su dvi- dienomis rengiamų vakarėlių dažnumas račiais. V. Užubalienės asmeninis archy- (%)(1920-1940). n=201**. vas. Anykščių r. Fotografas nežinomas. 14. Patalkių vakarėlių santykinis se- Apie 1950 m. zoninis intensyvumas. Santykinis šeštadie- 4. Merginų kultūrinės veiklos plėtra. nį ir kitomis savaitės dienomis rengiamų „Modernių" merginų grupė su dviračiais. vakarėlių dažnumas (%)(1920-1940). Lietuvos vaizdo ir garso archyvas. 4-4525. n=201**. Kupiškis. Fotografas nežinomas. 1930 m. 15. Viešų patalkių vakarėlių dažnu- 5. Trijų karalių šventės persirengėliai. mas (%)(1920-1940). n=326**. Pranašas, trys karaliai ir velnias. Suba- 16. Santykinis viešų patalkių vakarė- čiaus parapija. Žilvyčio Šaknio asmeninis lių dažnumas (%)(1920-1940). n=326**. archyvas. B. Morkūno fotonuotrauka. 17. Jaunimo bendrijos gyvenimo cik- 1956 m. las mėnesiais XIX a. II ir XX a. I pusėje. 6. Merginų susibūrimas parugėje. Ro- Ž. Šaknys, Jaunimo bendrija: Socialinio kiškio r. Skemų k. Mikolinos Šaknienės aktyvumo kaita metų cikle (XIX a. II pu- asmeninis archyvas. Fotografas nežino- sė - XX a. I pusė), Lituanistica, 1999, mas. Apie 1950 m. Nr. 1(37), p. 115-134. 7. Rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas. 18. Lyčių socialinio aktyvumo kaita Be vietovės, Lietuvos vaizdo ir garso ar- mėnesiais XIX a. II - XX a. I pusėje. Ž. Šak- chyvas. P-18129. B. Buračo fotonuotrau- nys, Jaunimo bendrija: Socialinio aktyvu- ka. 1930 m. mo kaita metų cikle (XIX a. II pusė - XX a. 8. Javų kūlimas mašina. Kretingos r., I pusė), Lituanistica, 1999, Nr. 1(37), Žilvyčio Šaknio asmeninis archyvas. Fo- p.115-134. tografas nežinomas. Apie 1930-1940 m.
*ES, b. 1272, 1318, 1319, 1325, 1330, ** ES, b. 1319, 1325, 1330, 1334, 1379- 1334, 1379-1388, 1422, 1442, 1446-1452, 1388, 1422, 1442, 1446-1452, 1457, 1505, 1457, 1505, 1534-1536, 1661-1664, 1693- 1534-1536, 1661-1664, 1693-1695, 1998- 1695, 1998-2000, 2075. 2000, 2075.
127 ŽEMĖLAPIAI 1 - „Karalių" eisena, 2 - „Čigonautojų" vaikštynės, 3 - „Berneliai", 4 - „Šyvio šok- dintojai"*. 1 žemėlapis. Surinkimų įtaka jaunimo 8 žemėlapis. Tarpušvenčio pasilinksmi- pasilinksminimo vakarėlių rengimui Klai- nimų intensyvumas (1920-1940). n=241. pėdos krašte (1920-1939). n=28.1 - vaka- 1 - susieidavo šventinėmis dienomis, 2 - rėlius rengė be apribojimų, 2 - vakarėlių susieidavo kasdien*. nerengė, 3 - rengė tik viešus vakarėlius. ES, 9 žemėlapis. Vakarėlis per Užgavėnes. b. 1379-1380,1387,1447,1693,1695,1999. n=230. Jaunuolių persirengėlių eisenos 2a žemėlapis. Evangelikų liuteronų pa- per Užgavėnes (1920-1940). n=89.1 -va- silinksminimai per adventą ir gavėnią Va- karėlį rengdavo iki 24 vai., 2 - kartais va- karų Lietuvoje (1920-1940). n=17. 1 - karėlį rengdavo ir po 24 vai., 3 - vakarėlio vakarėlius rengė, 2 -vakarėlių nerengė. ES, nerengė, 4 — jaunuolių persirengėlių eise- b. 1379-1380,1387,1447,1693,1695,1999. nos per Užgavėnes *. 2b žemėlapis. Evangelikų liuteronų ir 10 žemėlapis. Jaunimo vaikštynės per evangelikų reformatų pasilinksminimai per Velykas (1920-1940). n=91. 1 - „lalavi- adventą ir gavėnią Šiaurės rytų Lietuvoje mas" ir „velykavimas", 2 - ėjimas prausti ir Pietryčių Latvijoje (1920-1940). n=16. vandeniu, 3 - ėjimas plakti verba*. 1 - vakarėlius rengė, 2 - vakarėlių neren- 11 žemėlapis. Vakarėlis per Velykas: gė. ES, b. 2075. draudimairinktis pirm ą dieną (1920-1940). 3 žemėlapis. Jaunimo sambūriai per n=307. 1 - vakarėlis, rengtas tik nuo ant- adventą ir gavėnią (1920-1940). n=264. ros ar trečios šventės dienos, 2 - vakarėlis, 1 — rengiami žaidimų vakarėliai, 2 — ren- rengiamas ir pirmą šventės dieną, 3 - va- giami darbo sambūriai, J - jaunimas karėlio per Velykas nerengė, 1-2 - Velykų susiburdavo pasikalbėti, 4 -jaunimas nesu- vakarėlio paplitimas*. sieidavo*. 12 žemėlapis. Vakarėlis ir gegužinė per 4 žemėlapis. Vakarėlis per Kalėdas: Jurgines (1920-1940). n=220.1 -vakarė- draudimai rinktis pirmą šventės dieną lius rengė, 2 - vakarėlių nerengė*. (1920-1940). n=351.1 -vakarėlis rengtas 13 žemėlapis. Pasilinksminimai po ge- tik nuo antros ar trečios šventės dienos, gužinių pamaldų katalikų gyvenamuose 2 - vakarėlis rengiamas ir pirmą šventės kaimuose ir miesteliuose (1920-1940). dieną, 3 - vakarėlio per Kalėdas nerengė, n=185.1- vakarėlį rengė šeštadieniais, 2 - 1-2 - Kalėdų vakarėlio paplitimas*. vakarėlį rengė šeštadieniais ir kitomis dar- 5 žemėlapis. Vakarėlis per Naujuosius bo dienomis, J -jaunimas susiburdavo tik metus. n=207. Sambūriai prie naujame- padainuoti, 4 -jaunimas nesusiburdavo*. čio laužo. n=ll. (1920-1940). i -vakarė- 14 žemėlapis. Šeštinių pasilinksmini- lius rengė, 2 - vakarėlių nerengė, 3 - mai (1920-1940). n=251. / - vakarėlius sambūriai prie naujamečio laužo*. rengė, 2 - vakarėlių nerengė*. 6 žemėlapis. Vakarėlis per Trijų kara- 15 žemėlapis. Sekminių sambūriai lių šventę (1920-1940). n=207. 1 - vaka- (1890-1940). n=251.1 - sambariai, 2 - ku- rėlius rengė, 2 - vakarėlių nerengė*. polės, 3 - sambūriai parugėje, 4 - kiauši- 7 žemėlapis. Tarpušvcnčio jaunimo nienės kepimas. ES, b. 1272, 1318, 1319, persirengėlių grupės (1920-1940). n=183. 1325, 1330, 1334, 1379-1388, 1422, 1442,
128 1446-1452, 1457, 1505, 1534-1536, 1661- dari patalkių vakarėliai, 3 - patalkių vakarė- 1664, 1693-1695, 1998-2000, 2075, ŠAM, liai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo die- anketa Nr. 8. Senovės gėrimai; ES tikėji- nomis, 4 - patalkių vakarėliai, rengti tik mų kartoteka. šeštadieniais, 5 - patalkių vakarėlių arealai* *. 16 žemėlapis. Vakarėlis per Sekmines: 23 žemėlapis. Linarovio patalkių daly- draudimai rinktis pirmą šventės dieną viai (1920-1940). n=24. Linarovio patalkių (1920-1940). n=155. i -vakarėlis, rengtas vakarėlio intensyvumas (1920-1940). n=14. tik nuo antros ar trečios šventės dienos, 2 - 1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - uždari pa- vakarėlis, rengiamas ir pirmą šventės die- talkių vakarėliai, 3 - patalkių vakarėliai, ną, 3 - vakarėlio per Sekmines nerengė, 1- rengti šeštadieniais ir kitomis darbo dieno- 2 - Sekminių vakarėlio paplitimas*. mis, 4 - patalkių vakarėliai, rengti tik šešta- 17 žemėlapis. Vakarėlis ir gegužinė per dieniais, 5 - patalkių vakarėlių arealai**. Devintines (1920-1940). n=220.1 -vaka- 24 žemėlapis. Bulviakasio patalkių da- rėlius rengė, 2 - vakarėlių nerengė*. lyviai (1920-1940). n=22. Bulviakasio pa- 18 žemėlapis. Joninių pramogos (1920- talkių vakarėlio intensyvumas (1920-1940). 1940). n=169.1 - stebulė, 2 - laužas, 3 - n=14.1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - už- grupinis paparčio žiedo ieškojimas*. dari patalkių vakarėliai, 3 - patalkių vaka- 19 žemėlapis. Vakarėlis ir gegužine per rėliai, rengti šeštadieniais ir kitomis darbo Jonines (1920-1940). n=251. i -vakarė- dienomis, 4 - patalkių vakarėliai, rengti tik lius rengė, 2 - vakarėlių nerengė*. šeštadieniais, 5 - patalkių vakarėlių area- 20 žemėlapis. Atlikti patalkių vakarė- lai**. lių tyrimai (1920-1940). n=405.1 - patal- 25a žemėlapis. Kūlės patalkių dalyviai kių vakarėliai rengti, talkos po jų jvardytos, (1920-1940). n=142. i -vieši patalkių va- 2 - patalkių vakarėliai rengti, talkos po jų karėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3 - neįvardytos, 3 - patalkių vakarėlio neren- patalkių vakarėlių arealai**. gė, 4 - talkų nebuvo**. 25b žemėlapis. Kūlės patalkių vakarė- 21 žemėlapis. Mėšlavežio patalkių lio intensyvumas (1920-1940). n=105. dalyviai (1920-1940). n=24. Mėšlavežio 1 - patalkių vakarėliai, rengti šeštadie- patalkių vakarėlio intensyvumas (1920- niais ir kitomis darbo dienomis, 2 - patal- 1940). n = 13.1 -vieši patalkių vakarėliai, kių vakarėliai, rengti tik šeštadieniais**. 2 - uždari patalkių vakarėliai, 3 - patal- 26a žemėlapis. Linamynio patalkių da- kių vakarėliai, rengti šeštadieniais ir kito- lyviai (1920-1940).n=87.1 -vieši patalkių mis darbo dienomis, 4 - patalkių vakarėliai, vakarėliai, 2 - uždari patalkių vakarėliai, rengti tik šeštadieniais, 5 - patalkių vaka- 3 - patalkių vakarėlių arealai**. rėlių arealai**. 26b žemėlapis. Linamynio patalkių 22 žemėlapis. Rugiapjūtės patalkių da- vakarėlio intensyvumas (1920-1940). lyviai (1920-1940). n=27. Rugiapjūtės pa- n=46.1 - patalkių vakarėliai, rengti šešta- talkių vakarėlio intensyvumas (1920-1940). dieniais ir kitomis darbo dienomis, 2 - pa- n=12.1 - vieši patalkių vakarėliai, 2 - už- talkių vakarėliai, rengti tik šeštadieniais**.
* ES, b. 1272, 1318, 1319, 1325, 1330, ** ES, b. 1319, 1325, 1330, 1334, 1379- 1334, 1379-1388, 1422, 1442, 1446-1452, 1388, 1422, 1442, 1446-1452, 1457, 1505, 1457, 1505, 1534-1536, 1661-1664, 1693- 1534-1536, 1661-1664, 1693-1695, 1998- 1695, 1998-2000,'2075. 2000, 2075. 129 LITHUANIAN CALENDAR AND WORK CUSTOMS IN LATE 19TH - 1ST HALF OF THE 20TH С YOUTH'S PARTIES
Summary
With the change in Lithuanian pea- were preserved. In this work we shall re- sant's life style and world outlook, with veal them in terms of territory and time the transfer of many sacral practices to a perspective. lower level of everyday life or entertain- The research covers Lithuania of late ment, youth, teenagers and children gai- 19th - 1st half of the 20th century, and part ned greater significance in the holiday vil- of Lithuanian ethnic territory ofthat time. lage life. In late 19th - early 20th century The problem of youth socialisation is dis- rituals performed on calendar holidays cussed. The work purposes to reveal the more and more often merged into youth influence produced by calendar holidays entertainment, becoming its constituent and bee parties on Lithuanian village and part. When they vanished altogether ca- small town communities, and to show the lendar holiday parties did not differ in any differences in the level of influence by se- respect from the usual ones held on wee- parate areas. We are going to achieve this kends. A similar process can be seen also aim by generalising field research data and in some parties held on the completion archives material, and the results of pub- of works. As technology changed, work lished investigations. We seek to reveal: 1) process grew more intensive. A chance of specific characteristics of calendar holida- doing works in a short time by means of ys and of parties held during them; 2) spe- bees appeared. So, the number of parties cific characteristics of bees and subsequ- held on such occasions went up. They of- ent bee parties; 3) specific characteristics ten did not differ from simple parties. of youth community activities in terms of Though the difference among weekend, season and gender differentiation. holiday and bee parties vanished, the so- Village youth life is investigated in this cially-significant differences of the parties work. Several age groups were distinguis-
130 hed in a traditional community: infant; dence (1918) youth felt adults' expecta- child; herdsboy/herdsgirl;p«5&emw I pus- tions even more sharply. Abilities and mergė (a male or female youngling able energy of young people was necessary to to do a majority of works on a farm); ber- strengthen Lithuania's independence and nas I merga (a completely physically de- to integrate into economically-developed veloped unmarried male or female able West Europe. Experience that had been to do all works on a farm); adult; old man / handed down from generation to genera- woman. The age grade of an adult star- tion for ages came face to face with scho- ted with his or her marriage. The begin- ol, young farmers' education courses, ning of youth was connected with the en- youth's and adults' organisations and tering the social age category oiapusber- press. This corrected the value of status nis /pusmergė, or bernas I merga. "Youth" acquired with age. However the 22-year as we use it in this work meant young in- period of Lithuania's independence was dividual's belonging to a community limi- too short for major reforms. So, the ar- ted by age, territory and common inte- chaic order resting on seniority-based so- rests, active participation in community cial prestige change was still alive in Lit- gatherings, and gender interaction. The huania, especially in its eastern part. age at which an individual entered youth Results of calendar and work customs' community depended on many interrela- research are published for the first time. ted components (physiological maturity, The majority of authors did not seek in seniority in family, size and type of villa- their research or descriptive works to re- ge, number of youths, etc.). Youth com- late one or other custom with the activi- munity life was in full vigour during lei- ties of representatives of a definite age sure gatherings. Part of them we shall in- group. So such works were used only as a vestigate in the present work. material for the support of one or other In many agrarian cultures social pres- statement, or for the comparison and tige was acquired with age. Experience ac- understanding of phenomena. Works by cumulated in the course of life was the E Dundulienė, A. Vyšniauskaitė, LR. Mer- chief value. This accounted for a relati- kienė, J. Mardosa, J. Kudirka, J. Balys and vely low social prestige of youth (Table 1). other authors were used. On the other hand, in the investigated pe- Field research material accumulated riod youth had attracted adults' attention in 1989-1997 according to our program more than once. Youth had to learn to li- was the basic source. Other sources per- ve in a post-serfdom village. It could not form an auxiliary function. Customs of take over its parents' experience in full Lithuanian, Polish, German, Latvian, and also in the period when villages were in- Russian youth belonging to Christian con- tensively scattered to form separate ho- fessions were investigated in all regions mesteads, when modern agricultural tech- of the Republic of Lithuania, and in are- nology and advanced methods of econo- as inhabited by Lithuanians in Poland, Be- my management were introduced. After larus and Latvia. The total number of res- the restoration of Lithuania's indepen- pondents amounted to 500. The absolute
131 majority of respondents was born in 1900- In the investigated period the party 1922. They witnessed the interwar situa- was the basic entertainment that consoli- tion. The average sample of calendar cus- dated the local youth community. During toms' map is 2000 pieces of information the party youths danced, sang, played ga- (3793 in total), that of bee parties - 131 mes, conversed, and settled village youth pieces of information (917 in total). problems. Usually the party consisted of Other sources that allow us to have a the girls residing in the village and the bo- look at social activities of youth during ca- ys who assembled from several neighbou- lendar holidays and parties held on the ring villages. Church holiday parties dif- completion of works are not numerous. fered socially among calendar holiday en- Materials of the 1st half of 20th с accu- tertainment. Youth of all parish or even mulated by the Lithuanian Folk-lore Ar- guests from more distant parts often gat- chives, Lithuanian Scientific Society (kept hered to them. For a 19th с girl such at the Manuscript Depository of Lithua- events offered the only chance of partici- nian Literature and Folk-lore Institute; pation in a party organised in more dis- references - at the Manuscript Section of tant villages or even in the nearest one. Ethnology Department, Institute of Lit- In the interwar period the number of huanian History), Šiauliai "Aušra" Mu- gatherings in which uninvited girls from seum Manuscript Department, and the neighbouring villages could participate material gathered in past decades and increased. Gegužinė was one of such gat- kept at Manuscript Section of Ethnology herings. Since early 20th с it had been a Department, Institute of Lithuanian His- public out-of-doors event organised by tory, was used. Published sources, metho- youths' or adults' organisations. They con- dological literature and descriptions pub- sisted of a cultural program followed by lished by youth's and adults' organisations dances and games. In the interwar period were also based upon. gegužinės became especially popular. They were promptly supported by non-organi- * * * sed village youths who usually assembled to dance and play games. Public parties In the investigated period entertain- with drama performances represented ment was restricted to weekends, calen- another form of youth interaction. Having dar, state, work and family holidays, and, appeared in the years of national rebirth, especially, to the periods connected with they widened the limits of girls' cultural agricultural cycle (winter was a relatively activity. They were held both on calendar free- from-work season). With the growth holidays or simply on weekends. Those of agricultural intensity and the change gatherings undermined the basis of long- in village lay-out (farmstead distribution) lived girls' life tradition with its characte- holidays became shorter, and elements of ristic seclusion. The custom of visiting ritual behaviour vanished. This turned the youth parties organised in other villages holidays into gatherings, treatment and helped girls to transform also to other youth dances. youth leisure gatherings. So, both state,
132 political and public institutions had a sig- Reformation Church were not bound by nificant influence on youth holiday gat- a prohibition of merry-making during Ad- herings in the interwar period. vent and Lent (Map 2a). Similar situation Entertainment organised on major ca- can be seen among the members Evange- lendar holidays differed from common lic Reformation and Evangelic Lutheran ones in terms of holiday mood, dress, so- Church residing in North Lithuania and metimes treatment, costumed characters' SW Latvia. However in Latvia parties we- parade, bonfires, etc. In some places even re held more frequently on such occasions better musicians were invited. The very (Map 2b). Catholics were supposed to ob- expectation of a holiday and its sacral cha- serve the above-mentioned prohibition of racter gave colour to the holiday. Parties merry-making very strictly. However they held on different holidays differed by mo- did not observe it as they did not form a od. A number of factors, such as the chan- major compact community, living tempo- ging annual cycles of local youth commu- rarily or permanently among the repre- nity, work and gender activity, seasons of sentatives of other confession. And vice the year that corrected the place of gat- versa. Such reasons determined the regio- hering and the circle of members, speci- nal peculiarities of ritual leisure gathe- fic ritual character of definite holidays, rings that emerged as a result of various that determined special songs and games acultural processes. and formed a specific set of symbols pro- Major annual works finished with Ad- duced a great impact on youth interac- vent. In the Catholic part of Lithuania we- tion. ekend dancing parties were substituted by The frequency of parties was deter- indoor game parties. (Probably they rep- mined not only by agricultural intensity, resent a more archaic youth interaction quick distribution into separate homeste- form than dancing parties. This is witnes- ads, disintegration of village community, sed by linguistic data and the distribution technological basis or local tradition but of choreographic genres in Dzūkija whe- also by confessional factors. Canons of the re the most archaic customs were preser- Evangelic Lutheran and the Evangelic ved (Table 2)). In South and NW Lithua- Reformation faith did not recognise the nia indoor game parties were substituted worship of Holy Virgin Mary and saints. by weekday work gatherings. With the va- Consequently, they did not recognise all nishing of Advent gatherings' tradition church holidays organised to commemo- youth gathered simply to have a talk. rate the saints and Holy Virgin. This su- When this custom vanished only the gat- rely reduced significantly the number of herings within a family circle remained holidays, hence of parties. Members of the (Map 3). Christmas Eve puts an end to Pietism Movement under the Evangelic Advent. Like any other major holiday Lutheran Church in Lithuania Minor tre- Christmas Eve was marked by youth for- ated any type of youth entertainment as tune telling. Compared with other holi- a sin (Map 1). On the other hand, mem- days, it is possible to say that those youth bers of Evangelic Lutheran or Evangelic parties were the most frequent of all.
133 The period between Christmas and relatively big area of NE Lithuania. Three Kings' Day (New Year in some pla- Youths played the role not only of Gyp- ces) was called tarpmventis (interholiday sies but also of other traditional charac- period). Relative leisure of the interholi- ters (Jew, witch, devil, bear, stork, skele- day period accounted for more intensive ton with a scythe, doctor, angel, soul, God, youth gatherings. Christmas was one of etc.). They also teased young girls, poured the most eagerly expected youth holida- water on the assembled people, etc. The ys. For youth the actual interholiday pe- area of "Šyvis dance" performance is even riod started only on the second day of more narrow. Among the group of tradi- Christmas. Even in the interwar period tional costumed characters there was a the majority of Lithuanian people thought "horse" (šyvis). Sometimes two persons the first day of Christmas to be too sac- were necessary to play this role. In the in- red to be disturbed by any merry-making terwar period boys in South Žemaitija or- (Map 4). Youth usually held parties on the ganised a parade of berneliai. second day of Christmas. In North and The interholiday period was especial- Central Lithuania the merry-making co- ly significant to hired farm hands. That vered also the third day of the holiday. It was their vacation time (Tables 3-4). extended even into the fourth day of High school students also returned ho- Christmas in SE and NE Lithuania. Ho- me on vacation. Old friends could meet wever Christmas parties seldom differed each other. The interholiday period had from common parties. The only differen- a relatively great influence on the inten- ce was the treatment and the length of the sity of parties throughout the year. As Christmas youth party. New Year holiday late as in early 20th с youth gathered to- is a rather late innovation of the Lithua- gether daily during the interholiday pe- nian village. As late as in the interwar pe- riod in many places of Lithuania. In the riod it was not celebrated commonly. On interwar period this custom began to va- the occasion of New Year youth held a nish (Map 8). common gathering of peers without any After Three Kings'Day youth gathe- treatment. Treatment was usually offered rings were still intensive. Mėsėdis (period if the party was organised by youths' or between Christmas and Shrove) was a adults' organisations. In some places wedding season. So, youth had a chance young people made a bonfire (Map 5). On of coming together on the occasion of so- Three Kings' Day youths also gathered to me wedding almost in all ethnographic re- have a common party. However the par- gions of Lithuania (except Žemaitija and ty was organised less often (Map 6). In Klaipėda Region) also on non-holidays many places of Lithuania interholiday (Table 5). This made youth gatherings mo- parties were made more vivid by the pa- re intensive. On the other hand, that was rades of costumed characters (Map 7). the time of the crisis of local youth com- The custom of playing the part of Three munity. It was then that youth communi- Kings existed in all regions of Lithuania. ty was abandoned by its most active and The custom of "going Gypsy" existed in a prominent members in terms of manage-
134 ment structure hierarchy (boys' status he- Palm Sunday stirred the non-varied avily depended on seniority). The ranks monotonous rhythm of Lent. In the 2nd of peers thinned. quarter of the 20th с in Suvalkija and wes- Shrove put an end to a relatively qui- tern part of Aukštaitija a group of boys et youth life during mėsėdis. Village youth with juniper twigs in their hands visited was again assembled together by costu- every dwelling house where young girls med characters' parades. This time the pa- lived. Boys struck them with the twigs on rades were more boisterous than the ones their legs to make the girls promise to gi- organised on Christmas (Map 9). Single ve them dyed eggs on Easter. In this way girls suffered during Shrove time: males young males could decide which of the masked as "Jews" would go "buying" old young girls might be invited to a party ins- spinsters, checking whether they were suf- tead of the ones who married during the ficiently fat, making girls kiss the earth mėsėdis period. Boys showed respect to through the apron, or otherwise teasing girls also on the Easter eve. On the first them. Besides the usual "Shrove Jews", night after Easter boys gathered to go la- there were other costumed characters, lautojas or velykautojas. This meant pay- such as "beggars", "Gypsies", "soldiers", ing a visit to every farm in their native vil- "skeletons with a scythe", "devils", all lage or even in neighbouring villages. If kinds of "animals" or "birds". They also boys found girls of marriageable age at performed the roles reflecting characte- home, besides usual Easter songs and wis- ristic features of the character represen- hes they sang a special song called lalinka ted by them, or the general Shrovetide to honour the girls. This custom existed mood. Though the holiday was not an of- on the eastern and southern border of the ficial non-work day, parties were organi- area. For this the boys usually received eggs, other valuable gifts or treatment. Af- sed in many investigated villages. In Že- ter the parade boys divided up the gifts maitija (but also in other regions) costu- among themselves or held a joint party. med characters also participated in the The custom of lalavimas, rather uncom- parties. They joked, enjoyed themselves mon in Žemaitija, gets into the area of and made party members redeem the the more common custom of beating girls things that had been stolen from them. with a verba (Palm Sunday flower). In In the interwar period youths enjoyed Central Lithuania boys went in groups to themselves usually until midnight. Some- pour water on girls. This custom also mer- times they even broke Lent interdicts by ges compactly with the area of lalavimas dancing until early morning. In some pla- on Easter (Map 10). The innovative group ces holiday mood could be still felt on Ash washing of girls on Easter, like the tradi- Day or the first day of Lent. On that day tional water pouring that sometimes tur- like on Shrove single persons were teased ned into throwing them into a pond, was for not being married, however special not just an entertainment. It had also a stress was laid on single males. Prohibi- ritual meaning. Water pouring was done tion of dance, merry-making and party on the second or third Easter day. (In made youth life stagnant.
135 central Lithuania boys poured water on However St.George's Day parties were girls, while girls poured water on boys on held rather seldom (Map 12). the third day). Water pouring custom was Catholic youth saw in May prayer not rarely observed on the first day of Easter. a bad chance of coming together. On Sa- In some places youth gathered to have a turdays after prayer, often also on other ride on a swing. However the most expec- days young people of NE Lithuania ted Easter event was the youth party. It (Map 13) gathered to dance and sing. was held on the 2nd and 3rd or - in Dzū- Youth gathered quite often also on the kija - even on the 4th day of Easter. In Ascension (Map 14). the interwar period in the majority of in- Though Whitsunday was usually tre- vestigated villages a prohibition to orga- ated as a herdsmen's holiday in the lite- nise an entertainment on the 1st day rature of the 19th and the 20th century, (Map 11) existed. On other days of the youth expected it with pleasure in the gre- holiday parties were held by the absolute ater part of Lithuania. In the interwar pe- majority of Lithuanian village youth. riod a custom oisambariai - ą joint beer- As can be seen, special attention was drinking party - existed in North Lithua- given to single girls during Easter. More nia. The sambaris differed from other vigorous activities of the female part of Whitsunday entertainment in terms of du- youth community is witnessed by May ho- ration. Youth celebrated it 3 days, star- liday celebrated on the 3rd day of Easter ting with the eve of Whitsunday; if after even before the beginning of the investi- the celebration some beer was left, they gated period; and also by a sacral spring- gathered also next Sunday. Other youth inviting function performed by girls gatherings during Whitsunday were much around April. Customs that witness girls' shorter. They lasted only several hours social activity in early spring become a lit- (Map 15). tle more prominent during the St. Geor- Girls were especially active on Whit- ge's Day period. On St.George's Day in sunday. During the kupole holiday they Gervėčiai region musicians were hired not made wreathes and gave them as presents by boys but by girls; on that night girls in- to their regular dance partners, or just ga- vited boys to dance. Among Lithuanians ve flowers to boys in order to attract bo- living around Zietela the following cus- ys' attention to them. Around Kupiškis tom existed: a group of girls sang a ritual girls organised separate gatherings for song asking to unlock the earth, and let making wreathes, decorating themselves bitter dew spread over crops. In NE Lit- with flowers and telling fortune. In NE huania even up to the interwar period girls Lithuania they also performed another celebrated the Tarpjurginės, a holiday held community function: in late 19th с girls 14 days after St. George's Day (that is the acted as herdsmen on a special herd- time between St.George's Day according smen's holiday. On that special day girls to the Julian and the Gregorian calen- drove cattle off to the pasture in the mor- dars). Girls or sometimes even women ning instead of herdsmen. The spring-ti- climbed up fences or a hill to sing songs. me activity of girls as well as a chance to
136 show one's physical and social maturity late 19th с in NE Lithuania males resor- was stressed by church holidays held in ted even to violence towards girls, while spring. As well as by parties held in the the latter had at their disposal only irra- interwar period. Church holidays were tional St. John's Day love magic. Howe- usually organised on Whitsunday. Though ver in the greater part of Lithuania that it was a major holiday, prohibitions to engaged in St. John's Day celebration, ac- hold parties on the 1st day of the holiday tivity of both genders was balanced. were rare (Map 16). Young people interacted like members of In some parts of Lithuania, especially one family during a joint party held by a in North Žemaitija, some Whitsunday cus- bonfire. Youth community, disintegrated toms were practised during Corpus Chris- after the mėsėdas wedding season, con- ti. However youth gatherings on that holi- solidated at last. This was on the interests day did not have any ritual character: youth of village community. St. John's Day was just organised a simple party (Map 17). the last major holiday before the begin- Youth gathering at a bonfire or at a ning of work season. By St. John's Day lifted-up fire (hub of a wheel or barrel) youth community ranks were swelled to was the most popular St. John's Day youth the usual size. Thus gender activity was entertainment. In the interwar period the balanced again, couples were formed, custom covered quite a big part of Lithu- young people were ready to carry out their ania. A search for a fern flower also had commitments to village community as a group character (Map 18). In Lithuania they had eventually become a mobile, Minor youth gathered at swings. Accor- consolidated and efficient community ab- ding to the sources of late 19th c, young le to fulfil emergency agricultural works couples had to be formed by St. John's quickly. St. John's Day like Shrove was a Day. In West Lithuania and in Lithuania work day in the interwar period. Though Minor a custom of jumping over a bonfi- youth's and adults' organisations produ- re in pairs existed. People believed that a ced a powerful influence upon village li- successful jump over the fire secured the fe, St. John's Day parties were not as com- young couple a marriage that year. mon as the Shrovetide ones (Map 19). Girls were quite active. In some pla- In summer boys took over the steer of ces of Lithuania Minor they decorated the youth community activities. Youths usually kopolis, that is a pole, danced around it, gathered to do some work together or to and guarded it two nights and one day in have a party after the completion of work succession against boys. In Suvalkija girls (especially in West Lithuania). Church ho- wreathed boys. In the middle of the 19th с lidays brightened somewhat the monoto- Aukštaitian girls even chose a place for nous life of youth. However simple youth St. John's Day gathering. In early 20th с parties held on weekends prevailed. girls even invited boys to the first dance. It is possible to divide calendar holiday par- Compared with the St George's Day- ties by their character and distribution into: Whitsunday period, the male part of 1. Parties held on the biggest church youth community is much more active. In holidays (Christmas, Easter, Whitsunday).
137 2. Parties held on holidays officially collective character of a bee especially ap- established as non-work days (New Year, pealed to the youths who lived on widely Three King's Day, Ascension, Corpus scattered farmsteads offering limited Christi). chances of interaction. Besides, it was im- 3. Parties held on traditional holidays portant to show one's strength, prowess not established officially as non-work days and wit. However parties that followed be- (St. George's Day, St. John's Day, Shrove). es were more important to youth commu- In the interwar period parties of the nity life. They often differed from simple 1st type, that is annual holiday parties we- entertainment in terms of the number of re the most popular ones (Table 6). Ex- participants (the number of assembled ceptional intensity of such parties was de- youths was smaller), and in terms of du- termined by the longer duration of holi- ration (they were shorter). Besides, bee days (up to 4 days). Among them only parties were held on weekdays, and tre- Whitsunday (Table 7) gatherings were a atment was offered during them. little less frequent. Basing on the sources In the interwar period they were com- describing late 19th с it is possible to sta- mon in Žemaitija, Suvalkija and North te that intensity and territorial distribu- Lithuania. In East Lithuania their num- tion of parties did not change much. Par- ber is the smallest. There the completion ties of the 2nd type were less frequent of work was marked only by a treatment. (Table 8). Entertainment organised du- Quite often bees were not organised at ring traditional holidays that had not be- all (Map 20). en officially established as non-work days Bee season usually started with a ma- were least frequent. Among parties of nuring bee. Though in spring youth com- such type only Shrove can be distinguis- munity life was marked by a distinct ini- hed. Though Shrove was not on the list of tiative of girls, the male part of the com- obligatory holidays, links with the coming munity also formed at that time. This de- bleak period of Lent, parades of costu- termined the efforts of novices of both med characters that existed of old in West genders to demonstrate their work skills, Lithuania determined the fact that Shro- and to assess their own position among vetide parties equalled to the holidays of other youths. They also had to start loo- the 1st type (Table 9) in terms of distribu- king for a partner in another major work, tion. If we compare the prohibition to or- that is rye harvesting. This determined ganise parties on the 1st day of the big- both the mood of work and of a party. In gest Christmas Holidays, we shall see that the interwar period manuring bee parties they were neglected most often during had the greatest social significance to Že- Whitsunday (Table 10). maitijan youth. Parties were mostly pub- lic, their frequency was greater compared * * * to other bec parties (Map 21). The bee character of work was deter- Rye harvesting was another important mined by a need or a custom to carry out work to be done by means of bees. The certain types of work in a short time. The interaction of youths during rye harves-
138 ting and a subsequent party was determi- sity. Compared with the bee parties of ned rather strongly by harvesting techno- other types, rye harvesting bee parties logy. At the beginning of the 20th с rye were very often held only on weekends was harvested by sickle in East and South (Map 22). Lithuania. Hence rye harvesting was car- The bee character of flax pulling was ried out by females. In other places rye determined by the desire to have all flax was harvested by scythe, that is by males. pulled up at once to secure better fibre. The area of harvesting by sickle widened Youth interaction during flax pulling was quickly. If rye was cut by scythe, a bee was a kind of extension of rye harvesting gat- attended by youths of both genders: ma- herings. Youth's readiness to marry was les cutting rye, and females gathering it. clearly stressed, the hierarchical structu- In NE Lithuania rye harvesting by a spe- re of girls' community revealed itself dis- cial short-handled scythe had been popu- tinctly. Like during rye harvesting girls lo- lar probably since the 19th с This harves- oked for a forked flax plant, a wreathe was ting technology did not require any gat- made upon the completion of flax pulling. herers, however the cutting was done both Prompt marriage might be secured even by males and females. Youths competed by a throw of a handful of flax. Erotic mo- when working. Girls competed against od was sometimes created by a štoberis, a girls if rye was cut by sickles, and boys specific bouquet representing male geni- against boys or girls if harvesting was do- tals; girls sometimes presented it to boys. ne by scythe. Such moods were determi- The first flax puller was held in high este- ned by autumn, that is the beginning of a em. Other girls tried not to lag behind her wedding season. Rye harvesting was as- when working and competing with one sociated with the prospect of future life. another. In the 1930s of the 20th с flax During harvesting girls tried to notice a pulling bees were more common in North forked rye. They believed that it secured Suvalkija and NE part of Central Lithua- their marriage next year. On the other nia. Bee parties were most often held in hand, the girl who made the last rye sheaf these areas. However in the former area risked to give birth to a bastard. Working public parties prevailed, while in the lat- in pairs was very important for youths' so- ter - only the members of a bee were en- cialisation. The boy usually danced with tertained. Bee parties were not intense. his former work partner in a bee party Especially in SW Lithuania where youth held after the completion of work. In the came together only on Saturdays in more interwar period bee parties were organi- than a half of all flax pulling gatherings sed by Kapsai. People who lived on the (Map 23). The beginning of a bee party sea coast did not organise bee parties ve- bore a certain ritual character. In some ry often. In the former case one third of places the party began only when some- the parties were private, in the latter case - body had stolen or taken away by force parties were public events without excep- the girls' ritual wreathe. The boy who ma- tion. The relative social significance of the naged to do it acquired a right to invite parties was reduced by their small inten- the first flax puller to dance and to start
139 the party. Though even a flax pulling bee Flax breaking was full of actions devia- party retained certain ritual elements, they ting from common decent behaviour ste- did not have major social significance to Lit- reotypes. Freedom of behaviour was gre- huanian youth due to the small area of their ater than during any other work or holi- distribution and to their relative scarcity. days. It seems that even the bee party it- In the interwar period youth often or- self merged gradually into flax breaking ganised a party after potato digging. As rhythm. The oldest sources witness that the bee was mostly attended by women, autumn was a wedding season. In the in- the parties were usually public, however vestigated period only one fourth of wed- their intensity was the smallest compared dings was held in autumn (their number to all other bee party types (Map 24). may be a little bigger in villages). Maybe Competition of youths of different due to this, flax breaking games were full gender could be also observed during of eroticism and rude treatment of girls. thrashing bees. In late 19th с girls were Though the number of work customs is rather active during them. In South Lit- greater in Žemaitija bees were the most huania they sometimes threw a ladle into significant events in the social life of Su- a chaff store at a risk of being made into valkian youth. Bees were also often held a sheaf of straw for doing it. With the in- in South Žemaitija and West Dzūkija. troduction of modern thrashing machine- Compared to bee parties of other types, ry such customs were eliminated, howe- they seem to be the most intensive ones ver bee parties were organised almost dai- (Map 26a). However, Žemaitian eviden- ly. In the interwar period in some places ces witnessing the situation in late 19th с of Žemaitija such parties outnumbered indicate that feast and merry-making af- other types of parties. Though thrashing ter the completion of work was held most- bee parties were very popular in Aukštai- ly on Saturdays. In the 19th с flax brea- tija only bee members had a right to par- king was usually done at night. In West ticipate in them. In Žemaitija they were and SW Lithuania parties exclusively for usually public events (Maps 25a, b). bee participants probably prevailed. In the With the development of agricultural interwar Lithuania public entertainment technologies the number of thrashing bee dominated (Map 26b). participants increased, while that of a flax In order to analyse the significance of breaking bee decreased. In early 20th с bee parties more thoroughly from the in Dzūkija and in some parts of SE Aukš- point of view of season, we divided the taitija only women attended flax-breaking said 6 types of bee parties by season into bees. In other places of Lithuania both the following three groups: genders participated in them if manual- 1) late spring-summer (manuring and ly-operated flax breakers were used. Like rye harvesting bee parties ); during rye harvesting, here people wor- 2) late summer-autumn (flax pulling ked in pairs. Flax breaking, like many ot- and potato digging bee parties); her labour gatherings, retained its archaic 3) late autumn-winter (flax breaking characteristics mainly in West Lithuania. and thrashing bee parties).
140 In the interwar period bee parties of the interwar period. Bee parties were a the 3rd group were most common. They little more significant in Suvalkija. Howe- represented the absolute majority of all ver parties non-related to work were held common bee parties (Tables 11, 12). In there more often. terms of seasonal intensity, differences among them are a little smaller: parties * * * held in late autumn and winter are a little In the course of our research into more intensive (Tables 13, 14). In terms youth behaviour in terms of calendar and of social value, bee parties of different ty- agrarian customs we have found that ac- pes show even less significant differences. tivities of both genders within the annual Boys who had not participated in a bee cycle are different. Undoubtedly, pheno- usually came to parties held after manu- logic phenomena, work cycle and archaic, ring, potato digging or flax breaking bees. often unconscious, beliefs connected with However if we look at them from the point community's well-being were very signi- of view of seasons distinguished by us, ten ficant to the character of youth interac- parties of all groups distribute evenly tion. If, however, youth is investigated into (Tables 15,16). as a community united by territory, age As can be seen, the most common and common interests, the following im- ones are the thrashing and the flax brea- portant traditionally fixed marriage pe- king bee parties. Technological innova- riods are to be stressed: late autumn wed- tions determined the ever-growing inten- ding period (it probably prevailed until sity of parties of both types. Socially, bee the investigated period) and the mėsėdis parties did not differ much from the par- period (from Christmas till Shrove when ties non-related to work. Labour celeb- people were allowed to eat meat) distin- rations lost their sacral character gradu- guished for a big number of weddings. ally to be transformed into simple youth The analysis of youth activities during entertainment. Bee parties occupied an flax breaking and Shrovetide allows us to important place in Žemaitian youth com- reveal a number of analogies. Boys' ag- munity life. Due to the seasonal charac- gression, erotic elements, old spinster's ter of such gatherings, they could not ful- status given to single girls can be found in fil the function of festive or weekly youth West Lithuania during work or calendar meetings. In Žemaitija the manuring be- celebrations. In the first case, more free es of late spring and summer, the thras- norms of youths interaction prevailed se- hing bees and less frequent flax-breaking veral months in spite of specific features bees of late autumn and early winter we- of Advent; in the second case, the said re intensive and public. However such en- norms were concentrated around one or tertainment covered hardly a quarter of several holiday days. However they differ the autumn cycle. Close social relations in terms of time (flax breaking season co- of village youth did not survive in Žemai- vered October - December). tija. Youth village communities of this re- The first should be related with the gion had lost their territorial character by autumn wedding season, while the second -
141 with the end of winter wedding season. ting a new one. By St. John's Day youth The first (often) and the second (always) community ranks were swelled to the usu- periods are united by Advent and Lent, al size, young couples were formed, and both restricting the usual youth life the skills of economic family activity per- rhythm. So, both periods can be called formed in pairs were modelled. Youth youth community crises without any community life at leisure acquired a na- doubt. The other - eastern - part of Lit- tural everyday expression of gender acti- huania marked the end of wedding pe- vity differences. It was observed during riods in a more solemn way. Christmas regular weekend or church holiday par- and Easter customs put an end to youth ties. However the mood of a regular wee- community crises. However Advent and kend or bee party was formed by the spe- Lent time that linked the two wedding se- cific character of seasonal work, and by asons together allows us to treat the enti- the behaviour of youths, though youth re late autumn-Easter period as an unin- working together did not represent the ac- terrupted time of destabilisation of youth tual composition of youth community. community structures (Table 17). The balanced activity of boys and girls that Customs establishing its end are rela- characterised St. John's Day time is also ted with the transfer of male initiative to prominent during hay harvesting period. the female part of youth community. The The stressing of future life based on mar- eroticism, spontaneous and periodical de- riage magic is observed also in rye har- monstration of the predominant role of vesting and flax pulling customs. Depen- boys is followed by girls' gatherings du- ding on work character (work done by ma- ring St. George's Day-Whitsunday time. les, females or jointly), youth of both gen- Girls' gatherings were determined by ar- ders tried to demonstrate their industry, chaic agrarian cults. Socially, they were prowess and fitness for future married li- aimed at attracting boys' attention to the fe. In late summer and autumn (flax pul- social maturity of the girls, to the fact that ling, thrashing) the relatively subtle ver- they had entered youth community, and nal aspiration of girls to attract attention at finding a mate. Male youth activity at of males developed into open actions en- that time is less significant as the gover- couraging boys' reaction and activity (girls ning structures of the newly emerging refused to dance until boys had not taken community are formed, and new members the girls' wreath from them; girls carried are admitted to the community in many a symbol of male genitals; girls threw a cases. St. John's Day and Whitsunday ti- ladle). This resulted in the most open dec- me activities to some extent, are charac- laration of boys' strength, courage and terised by a balanced gender activity. The violence towards girls on the beginning of initiative taken over by girls on Easter and flax breaking season (Table 18). reflected in boys' wreathing is now given As has been noted, as late as in the back to boys. A more free behaviour of intcrwar period calendar and work cus- both genders puts an end to the old stage toms were still connected with the cyclic of life of youth community members, star- change in mutual activity of genders. They
142 coloured the mood of seasonal youth par- wever the regional distribution of reali- ties. Girls' activity in post-Easter period or ties is different. In terms of the cultural boys' aggression and more free behaviour level of Lithuania and its ethnic territory, in late autumn or during winter gatherings agricultural intensity, distribution and in- was directly determined not by agrarian tensity of calendar and bee parties, the and calendar customs themselves but by territory can be divided roughly into the their influence on youth community cycle. following two areas: A youth community member experienced 1) East (Aukštaitija and Dzūkija); annually a cycle based on certain ritual ac- 2) West (Lithuania Minor, Žemaiti- tions. The said cycle modelled: ja, Suvalkija and some places of North 1) individual life course (entering Aukštaitija). youth community —> looking for a partner The individualism determined by ho- —> courting/being courted —» marrying); mestead culture in the western part of Lit- 2) community life cycle (entering huania reduced the number of holidays youth community —> gaining the status of to sacralised rational labour. However it amerga/bemas —> entering youth commu- failed to injure the communal feeling. nity governing structures —> leaving youth Collective work was inevitable as separa- community); te farmers could not afford expensive ag- 3) change in youth - adult life style ricultural equipment. Hence the need to stereotype (interaction during parties —» use it as promptly as possible. On the ot- interaction in work activities). her hand, collective work offered an ex- The harmony of the said cyclic dimen- cellent chance for relatives, neighbours sions of man's social and cultural deve- and youth ever thirsty for entertainment lopment marked the process of human so- to come together. Work turned into a ho- cialisation, or enculturing, to use this word liday as it was flavoured with bee mem- in a wider sense. It embodied the follo- bers' competition, demonstrations of per- wing two basic functions of a local youth sonal prowess, jokes, courting, or even so- community: 1) modelling boys' and girls' me drama performances during flaxbrea- interrelations; 2) performing work-based king, or activities of costumed characters commitments to village (small town) com- during traditional family or calendar ho- munity. The said two functions were clo- lidays. Nevertheless it should be noted sely interrelated. that rather boisterous costumed charac- Having considered gender activity re- ters' traditions of Shrove and Christmas- lation from this point of view, we can ar- tide are common in the areas of the most gue that its seasonal character was shaped intensively developed agriculture (Žemai- by the interests of agrarian community. tija, Suvalkija and North Lithuania). Until the introduction of leisure no- * * * velties and girls' activity intensification in The comparison of calendar holidays early 20th с parties held after the com- and bee party youth gatherings helps to pletion of some labour activities and fes- reveal some common characteristics. Ho- tive parties were socially similar (except
143 church holidays). They brought together members reflected the composition of village girls and boys from neighbouring youth community. In West Lithuania, so- villages (male participants were not too cially integrated local youth community numerous in bee parties). With the ela- survived only in Suvalkija where bee par- boration of agricultural technology and ties used to be more diverse (organised the intensification of labour rhythm the after several types of labour activities), ot- number of calendar holiday parties dec- her youth community gatherings were or- reased, while the number of bee parties ganised more often, and farmsteads were increased. On the other hand, the social located compactly. By the interwar period significance of bee parties relatively drop- youth community had lost its territorial ped as a result of appearance of parish character in Žemaitija and Lithuania Mi- youth parties with or without some dra- nor. ma performances. Calendar and agrarian customs cons- Gatherings of both types were more titute a precious part of ethnic heritage. common in West Lithuania than in East They incessantly formed the local, ethnic Lithuania. However in the eastern region and gender interaction identity of Lithu- simple weekend gatherings were organi- anian youth within the process of sociali- sed more often. The composition of their sation.
144 LIST OF ILLUSTRATIONS
TABLES 2. Distribution of choreographic gen- res by ethnographic regions (%). n=4757. 1. Social age categories in rural socie- E. Morkūnienė, Lietuvių liaudies choreog- ty. P. Dundulienė, Senieji lietuvių šeimos pa- rafijos bruožai, Vilnius, 1982, p. 4. pročiai, Vilnius, 1999, E. Dulaitienė 3. End of hiring farm-hands of the (Glemžaitė), Kupiškėnų senovė: Etnografi- "bernas" category in the interwar period ja ir tautosaka, Vilnius, 1958, K. Varašins- (%). V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tam- kas, Piemenėlio darbai ir vargai, Mūsų sos. Žemės ūkio darbininkų buitis Lietu- kraštas, 1994, Nr. 2 (5), p. 92-96, K. Kė- voje 1919-1940 metais, Vilnius, 1977, daitis-Kėdavičius, Vaikų ir piemenų baus- p. 53-54. mės, Gimtasai kraštas, 1942, Nr. 30, p. 4. End of hiring farm-hands of the 107-108, V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi "merga" category in the interwar period tamsos. Žemės ūkio darbininkų buitis Lie- (%). V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tam- tuvoje 1919-1940 metais, Vilnius, 1977, sos. Žemės ūkio darbininkų buitis Lietu- J. Sideravičius, Teisinis santuokos regulia- voje 1919-1940 metais, Vilnius, 1977, vimas buržuazinėje Lietuvoje (3. Santuo- p. 53-54. kos sudarymo santykinės materialinės 5. Marriages by months (%) in 1890, sąlygos), Lietuvos TSR mokslų akademijos 1894,1930,1937. A. Vyšniauskaitė, Vedybos, darbai. A serija, 1980, t. 1(70), p. 43-55, A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė, R. Račiūnaitė, Moters socializacija Lietu- Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius, 1995, vos kaime. XIX a. pabaiga - XX a. vidu- p. 289-291. rys, Darbai ir dienos, 1.11(20), p. 169-200, 6. Distribution of youth parties held Bauer G. Gesellschaft und Weltbild im Bal- on calendar holidays (%) (1920-1940)*. tischen Traditionsmileu, Heidelberg, 1972, 7. Relative frequency of distribution A. Mažiulis, Kaimo bendruomenė, Lietu- of parties held on major Christian annual vių enciklopedija, Boston, 1957,1.10, p. 240- holidays (%) (1920-1940)*. n=813. 241, E. A. Hoebcl, Anthropology, New 8. Relative frequency of distribution York, 1966, P. A. Vyšniauskaitė, Kaimo šei- of parties held on non-work days (%) ma, A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukš- (1920-1940)*. n=885. tytė, Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius, 9. Relative frequency of distribution 1995, p. 271-395 and others. of unofficial parties held on non-work
145 days during traditional holidays (%) PHOTOGRAPHS (1920-1940)*. n=701. 10. Relative frequency of distribution Cover. Courting. East Lithuania. Ty- of prohibition to hold parties on the first godnik Ilustrowany. Warszawa. 1864, vol. day of a major Christian annual holiday 10, No. 271. (%) (1920-1940)*. n=813. 1. Dance in an inn. Живописная 11. Frequency of bee parties in terms Россия, т. 3, ч. 1, Санкт Петербург, 1882. of all mentioned entertainments (%) 2. Youth party. Brėslauja District. Ma- (1920-1940). n=207**. nuscript Division of Ethnology Depart- 12. Relative frequency of bee parties ment, Institute of Lithuanian History, neg. (%) (1920-1940). n=207**. 7405. Photo by A. Vyšniauskaitė. 1951. 13. Intensity of bee parties. Relative 3. Group of "modern" boys with bi- frequency of parties held on Saturday cycles. Personal archives of V. Užuba- and other week-days (%) (1920-1940). lienė. Anykščiai District. Unknown pho- n=201**. tographer. About 1950. 14. Relative seasonal intensity of bee 4. Development of girls' cultural acti- parties. Relative frequency of parties held vities. Group of "modern" girls with bi- on Saturday and other week-days (%) cycles. Lithuanian Image and Sound (1920-1940). n=201**. Archives. 4-4525. Kupiškis. Unknown 15. Frequency of public bee parties photographer. 1930. (%) (1920-1940). n=326**. 5. Costumed Three Kings' Day cha- 16. Relative frequency of public bee racters. Prophet, Three Kings and Devil. parties (%) (1920-1940). n=326**. Subačius Parish. Personal archives of 17. Cycle of youth community life by Ž. Šaknys. Photo by B. Morkūnas. 1956. months in the 2nd half of the 19th - 1st 6. Girls' gathering beside a rye field. half of the 20th c. Ž. Šaknys, Jaunimo ben- Rokiškis District, Skemai Village. Perso- drija: Socialinio aktyvumo kaita metų cik- nal archives of M. Šaknienė. Unknown le (XIX a. II pusė - XX a. I pusė), photographer. About 1950. Lituanistica, 1999, Nr. 1(37), p. 115-134. 7. Rye harvesting completion wreat- 18. Changes in gender-related social he. Locality not indicated. Lithuanian activity by months in the 2nd half of the Image and Sound Archives. P-18129. Pho- 19th - 1st half of the 20th.c. Ž. Šaknys, to by B. Buračas. 1930. Jaunimo bendrija: Socialinio aktyvumo 8. Thrashing done by a thrashing-ma- kaita metų cikle (XIX a. II pusė - XX a. chine. Kretinga District. Personal archi- I pusė), Lituanistica, 1999, Nr. 1(37), V V p. 115-134. ves of Z. Šaknys. Unknown photographer. About 1930-1940. "ES, (Manuscript Section of Ethnology *• ES, b. 1319, 1325, 1330, 1334, 1379- Department, Institute of Lithuanian History) b. 1388, 1422, 1442, 1446-1452, 1457, 1505, (file) 1272,1318,1319,1325,1330,1334,1379- 1534-1536, 1661-1664, 1693-1695, 1998- 1388,1422,1442,1446-1452,1457,1505,1534- 2000, 2075. 1536,1661-1664,1693-1695,1998-2000,2075. 146 7 map. Costumed youth groups du- MAPS ring the period between Christmas and 1 map. Influence made by surinkimai Epiphany Day (1920-1940). n=183. 1 - on the organisation of youth parties in Kings' parade, 2 - going Gypsy, 3 - Klaipėda area (1920-1939). n=28.1 - par- "Lads", 4 - asking Šyvis (horse) to dance*. ties were held without any restrictions, 8 map. Frequency of entertainments 2 - parties were not held, 3 - only public between Christmas and Epiphany Day parties were held. ES, b. 1379-1380,1387, (1920-1940). n=241.1 - coming together 1447, 1693,1695,1999. on holidays, 2 - coming together daily*. 2a map. Evangelical Lutheran enter- 9 map. Party during Shrove Tuesday. tainments during Advent and Lent in n=230. Costumed youth parades during West Lithuania (1920-1940). n=17. 1 - Shrove Tuesday. n=89. (1920-1940). 1 - parties were held, 2 - parties were not party was held till 12 p.m., 2 - sometimes held. ES, b. 1379-1380,1387,1447,1693, a party was held after 12 p.m., 3 - party 1695,1999. was not held, 4 - costumed youth para- 2b map. Evangelical Lutheran and des during Shrove Tuesday*. Evangelical Reformed entertainments du- 10 map. Youth strolling during Easter ring Advent and Lent in Northeast and (1920-1940). n=91.1 - lalavimas and ve- Southeast Lithuania (1920-1940). n=16. lykavimas, 2 - going to give a washing, 3 - 1 - parties were held, 2 - parties were not going to give a thrash with a verba *. held. ES,b. 2075. 11 map. Party during Easter: forbidding 3 map. Youth gatherings during Ad- to gather on the first day of the holiday vent and Lent (1920-1940). n=264. 1 - (1920-1940). n=307.1 - party was held on- game gatherings were held, 2 - work gat- ly on the second or third day of the holiday, herings were held, 3 - youths would co- 2 - party was held also on the first day of me to have a chat, 4- youths would never the holiday, 3 - party was not held during come together*. Easter. 1-2 - Easter party distribution*. 4 map. Party during Christmas: for- 12 map. Party on St George's Day. bidding to gather on the first day of the n=220.1 - parties were held, 2 - parties were not held*. holiday (1920-1940). n=351.1 -party was held only on the second or third day of 13 map. Merrymaking after May mass in Catholic villages and small towns the holiday, 2 - party was held also on the (1920-1940). n=185. / - party was held first day of the holiday, 3 - party was not on Saturday, 2 - party was held on Satur- held during Christmas. 1-2 - Christinas day and other workdays, 3 - youth gathe- party distribution*. red only to sing together, 4 - youth never 5 map. New Year party. n=207. Gat- gathered together*. herings at a New Year bonfire. n = ll. 14 map. Ascension entertainments (1920-1940). 1 - parties were held, 2 - (1920-1940). n=251. 1 - parties were parties were not held, 3 - gatherings at a held, 2 - parties were not held*. New Year bonfire*. 15 map. Whitsunday gatherings (1890- 6 map. Epiphany Day party (1920- 1940). n=251. 1 - Sambariai, 2 - Kupo- 1940). n=207.1 - parties were held, 2 - lcs, 3 - gatherings beside a rye field, 4 - parties were not held*. 147 egg frying. ES, b. 1272,1318,1319,1325, harvesting (1920-1940) n=27. Bee party 1330,1334,1379-1388,1422,1442,1446- frequency (1920-1940). n=12 1 - public 1452,1457,1505,1534-1536,1661-1664, bee parties, 2 - close bee parties, 5 - bee 1693-1695,1998-2000,2075, SAM, ques- parties held on Saturday and other work tionnaire No. 8. Ancient drinks, ES be- days, 4 - bee parties organised only on lief files. Saturday, 5 - bee party areas **. 16 map. Party on Whitsunday: forbid- 23 map. Participants of a bee for flax ding to gather together on the first day of pulling (1920- 1940) n=24 - Bee party the holiday (1920-1940). n=155.1 - par- frequency (1920-1940). n=14.1 - public ty was held only on the second or third bee parties, 2 - close bee parties, 3 - bee day of the holiday, 2 - party was held also parties held on Saturday and other work on the first day of the holiday, 3 - party days, 4 - bee parties organised only on was not held on Whitsunday. 1-2 - Whit- Saturday, 5 - bee party areas **. sunday party distribution*. 24 map. Participants of a bee for po- 17 map. Party and outing on Corpus tato digging (1920-1940). n=22- Bee par- Christi (1920-1940). n=220. 1 - parties ty frequency (1920-1940). n=14.1 - public were held, 2 - parties were not held*. bee parties, 2 - close bee parties, 3 - bee 18 map. St John's Day entertainments parties held on Saturday and other work (1920-1940). n=169.1 - hub of a wheel, days, 4 - bee parties organised only on 2 - bonfire, 3 - group search for a fern Saturday, 5 - bee party areas **. blossom*. 25a map. Participants of a thrashing 19 map. Party on St. John's Day bee (1920-1940). n=142.1 - public bee (1920-1940). n=251. 1 - parties were parties, 2 - close bee parties, 3 - bee par- held, 2 - parties were not held*. ty areas **. 20 map. Bee party research (situation 25b map. Frequency of a party held in 1920-1940). n=405.1 - bee parties we- after a thrashing bee (1920-1940). n=105. re held, corresponding bees indicated, 2 - 1 - bee parties held on Saturday and ot- bee parties were held, corresponding be- her work days, 2 - bee parties organised es not indicated, 3 - bee parties were not only on Saturday**. held, 4 - bees were not held**. 26a map. Participants of a bee for flax 21 map. Participants of a bee for ma- breaking (1920-1940). n=87. 1 - public nuring (1920-1940). n=24-Bee party fre- bee parties, 2 - close bee parties, 3 - bee quency (1920-1940). n=13.1 -public bee party areas**. parties, 2 - close bee parties, 3 - bee par- 26b map. Frequency of a bee held af- ties held on Saturday and other work da- ter a flax breaking bee (1920-1940). n=46. ys, 4 - bee parties organised only on 1 - bee parties held on Saturday and ot- Saturday, 5 - bee party areas **. her work days, 2 - bee parties organised 22 map. Participants of a bee for rye only on Saturday **. • * ES, b. 1272, 1318, 1319, 1325, 1330, ** ES, b. 1319, 1325, 1330, 1334, 1379- 1334, 1379-1388, 1422, 1442, 1446-1452, 1388, 1422, 1442, 1446-1452, 1457, 1505, 1457, 1505, 1534-1536, 1661-1664, 1693- 1534-1536, 1661-1664, 1693-1695, 1998- 1695, 1998-2000, 2075. 2000, 2075. 148 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ
Adutiškis, apylinkės 61 Dabužiai, k. 66 Akmenės, r. 100 Danija 38 Aleksandrija, k. 58, 72 Daugpilis, r. 55 Alytus, r. 20,31, 77, 80, 95,106 Degučiai, k. 19, palivarkas 19 Alsėdžiai, vis. 102 Devynduoniai, k. 95 Auglininkai, k. 20, 95,106 Didžioji Lietuva 77, 88 Anykščiai, par. 66, г. 52, 69,75 Dieveniškės, apylinkės 87 Apsas, k. 20 Dysna, apylinkės 74 Aukštaitija 38,56,100,109,113,116 Dotnuva, apylinkės 58 Aukštaitijos rytai 68, 69 Drukiai, k. 36 Aukštaitijos vakarai 56 Dubičiai, k. 20 Dubingiai, k. 20, 95,106 B Dūkštos, mst. 67 Balninkai, mstl. 73 Dusetos, mstl. 75 Bartininkai, apyl. 44 Dvarčininkai, k. 58,72 Bazilijonai, mstl. 77, 80 Dzūkija 24,38,39,58,61,88,102,109,113 Beržoras, k. 92 Džiugai, k. 105 Bičionys, k. 75 Biržai, r. 43,46,54, 68,73 Bludičiai, k. 71, 72 Elmiškis, k. 75 Brėslauja, aps. 24, 27 Endriejavas, vis. 102 Budriai, k. 102,105,106 Eržvilkas, mstl. 105,106, par. 56 Buknaičiai, k. 36, 37 Estija 78 Bulgarija 60, 72 Europa 13,41,60,77, 98
Centrinė Lietuva 47 Gaidžiai, k. 101
149 Gaigaliai, k. 72 Kėdainiai, apylinkės 58, r. 95 Gaurė, apylinkės 99 Kelmė, r. 60, 66 Gauryliai, k. 53,55 Kernavė, mstl. 20, apylinkės 53,106 Geniai, k. 46,54,72 Kyburio pieva 71 Gervėčiai, apyl. 57, apylinkės 15,20,22,60, Kirkučiai, k. 72 72, 106 Klaipėda, r. 36,105 Girininkai, k. 54 Klaipėdos kraštas 15, 26, 33, 35, 42, 47, 49, Girkalnis, vis. 54 52, 58, 59, 61, 76, 77, 79, 84, 89, 105 Gižai, k. 29, 31,44,45 Kražiai, mstl. 20, 95, 106 Grabįjolai, k. 67 Kretinga, r. 58, 72, 99,114,115 Gražiškiai, apyl. 44 Kriaunos, k. 54, 81 Gruzdžiai, apylinkės 65 Kroatija 60 Gudeliai, par. 88,89 Kuktiškės, apylinkės 53 Gudija 15, 57, 60, 61, 72 Kuliai, vis. 102 Guostagalis, k. 74 Kunigiškiai, k. 105 Kupiškis, apylinkės 69, r. 53 Kupreliškis, mstl. 68 Ievos kalnas 83 Kūrai, k. 103,106 Ignalina, r. 43,56, 68, 74 Kurmagala, k. 72 Ylakiai, vis. 102 Kuršėnai, mst. 60
Jakėnai, apyl. 48 Laborai, k. 66 Jungtinės Amerikos Valstijos 27 Latakiškė, k. 74 Jieznas, apyl. 38 Latgala 36, 39,52,57, 84 Jonava, r. 72 Latvija 15, 27, 32, 35,36,39, 43, 44, 49,52, Joniškis, r. 74,105, vis. 65 57, 73, 75, 77, 78, 84 Juodupė, apylinkės 54 Laukuva, mstl. 105 Jurbarkas, r. 56, 71, 89,100,103,105,106 Lazdijai, r. 66 Jurgiai, k. 36 Lenkčiai, k. 100 Lenkija 15, 27,57, 61, 77 K Linkuva, vis. 66 Kaimynai, k. 77, 80 Lipniškiai, k. 74 Kaišiadorys, r. 54 Liškiava, apylinkės 74 Kalkūnai, k. 55 Kaltinėnai, vis. 45 M Kaluga, gubernija 67 Marijampolė, aps. 74, r. 66,98,105, vis. 74, Kanada 54 apylinkės 93 Kašėtos, k. 53 Mažeikiai, r. 36,37,53,55 Kaunas, mst. 51, gub. 30, r. 63 Mažoji Lietuva 20,22,23,30,32,34,36,44,45, Kazlų Rūda, mst. 94 47,51,57,76-80,88,94,95,102,113,114
150 Medumė, apyl. 43 Pietryčių Aukštaitija 102 Midginai, k. 105 Pietryčių Latvija 15,35 Mikniūnai, k. 74 Pietryčių Lietuva 22,39,56,57, 83 Molėtai, r. 43 Pietų Europa 60 Mosėdis, vis. 102 Pietų Lietuva 22, 23, 25, 39, 41, 57, 61, 62, 77, 90, 99 N Pietų Žemaitija 45,46,103 Naujininkai, k. 105 Pietvakarinė Lietuvos dalis 98 Nedingė, apyl. 49 Pietvakarių Lietuva 14, 20, 77, 80, 85, 86, Nemenčinė, mst. 46 104 Niūfaundlendas 54 Pykaičiai, k. 105 Piliakalniai, k. 72 Pilvingiai, k. 49 Obeliai, apylinkės 52,54, 81, vis. 54 Pilviškiai, mstl. 79 Oreliai, k. 62, 73 Pypaliai, k. 105 Pypliškė, k. 105 Pjauliai, k. 36 Pabiržė, k. 68, par. 79 Plateliai, apylinkės 20,52,55,92,95, vis. 102 Padubysys, vis. 71 Plungė, r. 71, 92 Paežeriai, apyl. 44 Priekulė, par. 36 Pagėgiai, r. 75 Prienai, r. 38 Pagramantis, apylinkės 58, 86 Prūsija 71 Pajevonys, apyl. 44 Prūsų Lietuva 80 Pakalviai, k. 45 Punskas, apylinkės 15, 27 Pakruojis, r. 43, 74 Palabaukščiai, k. 71 Palanga, mst. 27 Radviliškis, mst. 66 Panara, k. 54 Ragainė, apylinkės 88, aps. 45, Pandėlys, apylinkės 27 Rambynas, alkakalnis 76, kalnas 83 Panevėžys, aps. 54, 67, r. 43, 62, 80 Raseiniai, aps. 54, r. 63 Papilė, apylinkės 100 Rėkučiai, k. 74 Papilys, mstl. 54 Rietavas, apylinkės 95,106 Paskynai, k. 89 Rinkuškiai, k. 73 Pasvaliečiai, k. 73 Rytinė Lietuvos pusė 51,52, 91,110 Pasvalys, r. 43,46 Rytų Bulgarija 60 Pavarėnis, k. 60, 71 Rytų Lietuva 14, 20, 23, 25, 27, 38, 39, 40, Pavištytis, apyl. 44 41, 42, 47, 48, 56, 58, 82, 86, 87, 88, 89, Pelekai, k. 20 90,91,94,95,101,108,114 Pelesa, apylinkės 15 Rytų Prūsija 27 Petrapilis, mst. 27 Ročiai, k. 63 Petruviniai, k. 30 Rodūnia, apylinkės 15
151 Rokiškis, r. 27,43, 69 Šiaurinė Vokietija 45 Rusija 27, 67, 69, 78 Šiaurinės Lietuvos pakraštys 76 Rūteliai, k. 46 Šilalė, r. 58,105, apyl. 86 Šyliai, k. 105 Šilutė, r. 75,105 Salantai, vis. 102 Švedija 103 Sauginiai, k. 71 Švėkšna, par. 105 Seda, apylinkės 90 Švenčionys, aps. 27, 31, apylinkės 61, r. 68, Serbija 60 72, 74, 97 Sintautai, apylinkės 98, mstl. 55,98 Švilpiškis 54 Skandinavijos kraštai 78 Skapiškis, mstl. 54 Skemai, k. 69 Tauragė, mst. 61, r. 37,46,54,56,58,71,72, Skuodas, r. 58,72,102, vis. 102 86,99,105 Stalupėnai, mstl. 47 Telšiai, aps. 30 Stebeikiai, k. 46 Trakininkai, k. 54 Subačius, par. 43 Trakiškiai, k. 46 Sūduva 30 Trapikiškės, k. 74 Suomija 103 Tryškiai, apylinkės 86 Suvalkai, aps. 117 Trumpininkai, k. 37 Suvalkija 24, 27, 32, 38, 56, 57, 59, 85, 87, Tverai, apylinkės 71 96, 98,102, 103,105, 109,113,114 Tverečius, apyl. 74, apylinkės 56,61,71,74, mstl. 68,74 Š Šakiai, r. 98 U Šašiai, k. 74 Ukmergė, aps. 19 Šiauliai, aps. 65, mst. 17,26,30,65,73,105, Ukraina 57 r. 46, 60,77, 80 Ušnėnai, k. 66 Šiaurės Aukštaitija 113 Utena, r. 43, 75,101 Šiaurės Lietuva 22,26,35,36,40,41,47,54, Užnemunė 38,47,91,94 63, 66, 71, 77, 82, 86, 87, 90, 98,114 Užubaliai, k. 69, 75 Šiaurės rytų Lietuva 22, 39, 43, 49, 60, 61, Užventis, mst. 55, par. 66 70, 79, 91 Šiaurės Suvalkija 39,97, 98 Šiaurės vakarų Lietuva 39,40 Vabalninkas, par. 46 Šiaurės vakarų Žemaitija 58 Vaiguva, par. 60 Šiaurės Žemaitija 22 Vakarinė Lietuvos dalis 25,38 Šiaurinė Klaipėdos krašto dalis 32 Vakarinė Žemaitijos dalis 56 Šiaurinė Lietuva 39,68 Vakarinės Lietuvos pakraštys 76 Šiaurinė Lietuvos dalis 69 Vakarų Aukštaitija 49
152 Vakarų Dzūkija 103 Vištytis, apylinkės 44,98 Vakarų Europa 12,51, 60, 79 Vokietija 36,44,77, 78,103 Vakarų Lietuva 14,20,25,33-35,38-41,62, Voriškės, k. 54 70, 71, 77, 78, 80, 83, 85, 86, 88, 89, 91, 94,95,98,102,104,110,114 Vakarų Suvalkija 54 Zarasai, r. 43, 75 Vakarų Žemaitija 88,114 Zietela, mstl. 61 Varduva, apyl. 94 Varėna, r. 48, 49, 53, 54, 60, 74 . Varputėnai, k. 46 Žeimelis, mstl. 54,74 Vėžionys, k. 53,81 Žemaitėliai, k. 67 Vidiškės, k. 73 Žemaitija 19, 23, 25, 26, 32, 38, 42, 46, 47, Vidurio Aukštaitija 49 49, 52,56,59, 61, 71, 77, 85-88,90,91, Vidurio Lietuva 39,49,56,58, 80,91 99,100,102,103,108,109,113,114 Vidurio Lietuvos šiaurrytinė dalis 98 Žemaitijos pajūrys 106 Vilijampolė, k. 80 Žemaitkiemis, k. 73 Vükaviskis, apyl. 44, r. 24,27,31,44,79,98,105 Žiemgala 54,74 Vilkija, vis. 63 Žygaičiai, par. 56 Vilniaus kraštas 26,50 Žilinėliai, k. 48 Vilnius, apylinkės 46, 54, mst. 17, 60, r. 67, Žiūriai-Gudeliai, k. 27 72, vaivadija 54,72 Žvirgždaičiai, mstl. 55, 98
153 LIETUVOS THE LITHUANIAN ETNOLOGIJA ETHNOLOGY
Etninė savimonė ir tautinio tapatumo Ethnical self-consciousness and ways of raiškos būdai, žmonių kuriamos, expression of national identity, forms sukurtos ir vartojamos kultūros of culture, created and used by people, pavidalai bei jų pokyčiai agrarinėje and their transformations in agrarian ir industrinėje, kaimiškoje ir and industrial, rural and urbanized, urbanizuotoje, tradicinio gyvenimo traditional, modem and postmodemistic būdo, modernioje ir postmodernistinėje society, interactions between ethnical visuomenėje, etninių ir regioninių and regional cultures - these are only kultūrų sąveikos - tai tik dalis some of the problems of social and socialinės bei kultūrinės antropologijos cultural anthropology investigated by problemų, kurios rūpi Lietuvos istorijos ethnologists of the Institute of instituto etnologams. Jų didesnės Lithuanian History. Their extended apimties darbai - monografijos, plačios works - monographs and studies - studijos - bus skelbiami tęstiniame are published in serial publication leidinyje „Lietuvos etnologija ". „ The Lithuanian Ethnology". We hope Tikimės, kad jis sudomins that it will excite the interest of Lietuvos bei užsienio skaitytojus. Lithuanian and foreign readers.
154 Knygų serija Lietuvos etnologija įkurta 1996 m. Serijos tikslas - skelbti didesnės apimties etnologines studijas ir monografijas, kuriose nagrinėjamos aktualios mokslo problemos, susijusios su etniniu ir kultūriniu teritoriniu tapatumu, etninių ir regioninių kultūrų sąveikomis, istorinės bei dabartinės etninės kultūros pavidalais, jų išraiška modernioje ir postmodernistinėje visuomenėje.
1996-2001 m. išleistHomai: 1. Žilvytis Bernardas Šaknys, Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje, Vilnius: Pradai, 1996, 212 p., pav., lent., žemėl., bibliogr. skyrių pabaigoje, santr. anglų k., iliustr., panaudotų rankraščių ir literatūros sąrašai, vietovardžių rodyklė. 2. Vacys Milius, Janina Morkūnienė, Irma Sidiškienė, Amatas ir kūryba, Vilnius: Pradai, 1997, 316 p., pav., lent., žemėl. bibliogr. studijų pabaigoje, santr. anglų k., iliustr. sąrašai. Studijos: V. Miliaus Žemaitijos vandens malūnai (11-106 p.), J. Morkūnienės Kailių išdirbimas Lietuvoje XIX a. antrojoje XX a. pirmojoje pusėje (107-206 p.), I. Šidiškienės Tautiniai drabužiai lietuvių kultūroje (207-315 p.). Pratarmė I. R. Merkienės (7-9 p.). 3. Irena Regina Merkienė, Marija Pautieniūtė-Banionienė, Lietuvininkų pieštinės: kultūrų kryžlelėje, Vilnius: Žara, 1998, 212 p., pav., lent., žemėl., bibliogr. studijų pa- baigoje, tekstai lietuvių ir anglų k., iliustr., panaudotų rakraščių ir literatūros sąrašai, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Studijos: I. R. Merkienės Lietuvininkų pirštinės: lokalinė kultūra Europos kontekste (14-119 p.), M. Pautieniūtės-Banionienės Moterų rankdarbiai Klaipėdos krašte:pirštinės (120-200 p.). Pratarmė I. R. Merkienės (10-13 p.). 4. Vida Savoniakaitė, Audiniai kaimo kultūroje: Lietuvių geometriniai raštai XIX-XX amžiuje, Vilnius: Alma littera, 1998, 248 p., pav., lent., žemei., bibliogr. skyrių pabaigoje, santr. anglų k., iliustr., panaudotų rankraščių ir literatūros sąrašai, vietovardžių rodyklė. 5. Petras Kalnius, Etniniai procesai pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje, Vilnius: Žara, 1998, 224 p., lent., bibliogr. skyrių pabaigoje, santr. anglų k., asmen- vardžių ir vietovardžių rodyklės. 6. Rasa Paukštytė, Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje, Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999,168 p., pav., lent., žemėl., bibliogr. skyrių pabaigoje, santr. anglų k., iliustr., panaudotų rankraščių ir literatūros sąrašai, vietovardžių rodyklė. 7. Žilvytis Bernardas Šaknys, Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje (Jaunimo vakarėliai), Vilnius: Diemedžio leidykla, 2001, 156 p., pav., lent., žemėl., bibliogr. skyrių pabaigoje, santr. anglų k., iliustr., panaudotų rankraščių ir literatūros sąrašai, vietovardžių rodyklė. UDK 394(474.5) Ša58
Šaknys, Žilvytis Bernardas Ša58 Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje -XX a. pirmojoje pusėje: jaunimo vakarėliai / Žilvytis Bernardas Šaknys. - Vilnius: Diemedis, 2001. -156 p. Santr. angį. - Bibliogr.: 119-125 p. - Vietovardžių r-klė: p. 149-153 ISBN 9986-23-086-1
UDK 394(474.5)
Lietuvos etnologija Žilvytis Bernardas Šaknys Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje Jaunimo vakarėliai Knygoje analizuojami XIX a. pabaigoje - XX a. I pusėje Lietuvos kaimuose ir miesteliuose gyvavę jaunimo kalendoriniai ir darbo pasilinksminimai. Nušviečiami keli lokalinės jaunimo bendrijos socialinės veiklos aspektai, apibūdinantys kaimo bendruomenės ir bendraamžių bendrijos metų ciklą.
Mokslinis leidinys
Viršelyje: Merginimas. Rytų Lietuva. Tygodnik ilustrowany. Warszawa, 1864, t. 10, Nr. 271.
Leidyklos vyr. redaktorius Danas Kaukėnas Dizainerė Lina Klasinskaitė Dailininkas Tomas Tamkvaitis
ISSN 1392-4028; 7 ISBN 9986-23-086-1
Leidėjas: DIEMEDŽIO leidykla (neperiodinės spaudos redakcija). Pasirašyta spaudai 2001 03 07. 9,5 sąlyg. sp. lanko. Tiražas 1000 cgz. Spausdino AB „Spindulys", Gedimino g. 10, 3000 Kaunas. Užsakymo Nr. 484. Kaina sutartinė.
0414009