2019 KOVAS-BALANDIS Nr. 2 (84)

Nepažintas pažįstamas senelis Kazimieras

Prof. Tomas LADIGA Minime dar vieną reikšmingą mūsų kraštui jubiliejų. Šių metų gegužės 19 d. sukanka lygiai 100 metų, kai jaunos valstybės jauna ir mažai patyrusi savanorių kariuomenė, gindama nepriklausomos Lietuvos teritoriją, išvadavo Anykščius nuo rusų bolševikinės armijos.

Daugai, Valkininkai, Alytus, Prienai, Ukmergė, Lyduokiai, Žemait- kiemis, , , , Anykščiai, Andrioniškis, Vie- šintos, Bikūnai, Bičionys, , , Leliūnai, Pakalniai, Vyžuonos, , , Antalieptė, , , Kalkūnai. Tai vietovės, iš kurių 1-ojo pėstininkų pulkas jėga stūmė bolševikus iš Lietuvos. Jų buvo ne vienas. Kiti pulkai kovojo kitose vietose. Po kovų Kazimieras Ladiga – Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas. 1925 m. su bolševikais iš karto teko gintis nuo bermontininkų, po jų nuo lenkų. Nuotr. iš Ladigų giminės archyvo 1-ojo pėstininkų pulko Lietuvos kariams, tuomet išvadavusiems Anykščius, vadovavo dvidešimt penkerių metų karininkas Kazimie- ras Ladiga. Vėliau jis bus įvardintas kaip karys savanoris, Lietuvos Frontui nuo laikinosios sostinės nutolus į Aukštaitiją ir esant kariuomenės kūrėjas, generolas leitenentas, generalinio štabo virši- būtinybei veikti pagal susidariusią situaciją, o ne pagal iš anksto ninkas, apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. suplanuotus įsakymus, senelis drąsiai imasi asmeninės iniciatyvos Man, mano broliui, 5 pusseserėms ir 9 pusbroliams jis tiesiog sene- ir improvizacijų, kartais nesuderinęs to su centru. Yra tekę girdėti lis. Senelis, kurio nė vienas iš šio nemažo būrio anūkų taip niekada pasakojimų, kad,girdi, jei pradėsi derinti, bus „šaukštai po pietų“. ir nesutikome, akivaizdžiai nepažinome (K.Ladiga suimtas 1940 Dažnai savo veiksmus nurašydavo „ryšio nebuvimu“ su centru. m., sovietų Rusijos teismo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas Kartais priimdavo nestandartinius, net avantiūrinius sprendimus. Sol Ilecko kalėjime 1941 m.), bet iš savo tėvų pasakojimų galėjome Štai šalia Kurklių traukdamiesi bolševikai Virintoje įklampino patran- susikurti šiokį tokį senelio portretą, kurio genus, charakterio bruo- ką. Lietuviai ją išsitraukė, ir norėdami išbandyti, leidosi plentu Leliū- žus ir įskiepytas vertybes galėjome atpažinti savo tėtyje, jo 3 sese- nų link. Pasiėmęs atimtą patranką ir 12 kareivių, K.Ladiga nuo plen- ryse ir 2 broliuose. Kažkiek tų savybių tikriausiai paveldėjo ir mano to kelis kartus iššaudamas, greitais pervažiavimais, gerokai apdaužė kartos Ladigaitės ir Ladigos, mūsų vaikai ir vaikaičiai. besitraukiančius bolševikus. Pulke ilgai laukta grįžtant vado ir „eks- Panašu, kad senelis visais savo gyvenimo laikotarpiais buvo aiš- pedicijos“. Jau pradėta nerimauti dėl jų gyvybių. Po vidurnakčio grį- kus lyderis. Pirmgimis 5 vaikų šeimoje, vėliau kiek galėjo rūpinosi žęs senelis buvo patenkintas nauju trofėjumi ir gyrė patranką, kad tėvais, seserimis ir broliu. Baigęs karo mokyklą, visą Pirmąjį pasau- tiksliai į saviškius (bolševikus) šaudė. linį karą praleido fronte daugiausia žvalgų daliniuose, kur reikė- Iki tol 1-ojo pulko ginkluotėje tebuvo šautuvai, 8 lengvieji ir 8 jo sumanumo, ištvermės ir žaibiškų sprendimų. 1918 m. grįžęs į sunkieji kulkosvaidžiai. Turėjo senelis ir „savo“ komandą. Karinin- nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, savo gimtoje Biržų apskrityje kus, kuriais pasitikėjo ir kurie tikėjo juo. Su jais stengėsi neišsiskirti. pradėjo viešai formuoti partizanų apsaugą. Viršininku buvo jis pats. Kareiviams jis buvęs autoritetas. Nešaukdavo ant jų ir nežemindavo. Aukšti reikalavimai sau ir pavaldiniams davė rezultatų. Mokėjo įkvėpti, argumentuoti, įtikinti. Kažkada yra prasitaręs, kad Sužinojęs apie Lietuvos kariuomenės kūrimą, netruko prisidėti ir su tikinčiais Dievą kariais yra žymiai lengviau pasiekti tikslą, laimėti jis. Paskirtas pareigas vykdė stropiai ir atsakingai. Jo reikalavimas kuo kovą. 1940 m. Lietuvą okupavus rusams, senelis, puikiai nujausda- skubiau savanoriams įgyti kario aprangą, užtikrinti buitį ir higieną, mas, kas jo laukia, nebėgo iš Lietuvos. Kai kam buvo nesuprantamas aprūpinti ginkluote, koviniu ir taktiniu parengimu kėlė rūpesčių ir toks jo poelgis, tačiau iš šios dienos perspektyvų galima būtų many- galvos skausmą vyresnybei. Tuomet kariuomenėje vadovaujančias ti, kad jis, būdamas geras strategas, numatė savo pasilikimo Tėvynė- pareigas ėjo vyresniosios kartos karininkai, kuriems jaunimo reika- je ir aukos prasmę nebe sau, bet ateinančioms kartoms. lavimai atrodė perdėm jaunatviški ir karštakošiški. Kartų konfliktas Likimas lėmė, kad po Sibire, praleistų metų mano tėtis Algis Ladiga tarp karininkų juntamas visą nepriklausomybės kovų laikotarpį. grįžo į Lietuvą ir atsikėlė gyventi į Anykščius. Po gero dešimtmečio, K.Ladiga vadovauti 1-ąjam pėstininkų pulkui stojo žuvus kari- praleisto Anykščiuose, įsikėlėme į butą tuometinėje Pergalės gatvėje. ninkui A.Juozapavičiui. Iki tol vyresnybės nebuvo juo pasitikėta dėl Pamenu, tarp P.Cvirkos (dabar Dariaus ir Girėno) ir Vienybės (dabar savarankiškų veiksmų ir atskirosios nuomonės. Susidūrus su realiu Kęstučio) gatvių prieš plečiantis „Anykščių vyno“ teritorijai, stovėjo keli priešu, jo kandidatūra vadovybei jau buvo tinkama. Nuo Alytaus seni mediniai namai, o ant vieno iš jų (regis, jame gyveno kraštotyrinin- 1919 m. kovo 6 d. iki Kalkūnų šalia Daugpilio rugsėjo 25 d., kovose kė, tautosakininkė Ona Tuskenytė) dar kabėjo apvalus surūdijęs namo su bolševikais 1-ąjį pėstininkų pulką veda K. Ladiga. Frontams ir numeris, menantis, kad ši gatvė vadinosi K.Ladigos vardu. Karvedžio, koviniams veiksmams buvo vadovaujama iš Kauno. Įsakymus skel- neabejingo Tėvynei, jos laisvei, stiprybei, atsparumui, Lietuvos dabar- bė ir už visą tai atsakė kariuomenės vadas gen. S.Žukauskas. čiai ir ateičiai. Šiandien tas pats pavadinimas šiai gatvei vėl sugrąžintas.

Laikraštį remia A. ir A. A. Avižienių paramos ir labdaros fondas, Anykščių rajono savivaldybė 2p. 3p.

apčiuoti savo šaknis, protėvių kaulus mažy- Mažoje gimtinėje atsiveria čiame žemės plotelyje – labai subtilus mora- linis jautrumas, būtent jis leidžia sugrįžti į didelių vertybių grožis savo pirminę savijautą ir pasijusti svarbiam, unikaliam. Kas nors galbūt pasakys: romantinė pate- tika. Bet kai esi savo kilties vietoje, kur susi- Balandžio 12-ąją Anykščiuose, Menų inkubatoriuje-menų pina tegu ir paties mažiausio miesto vaizdai studijoje, Pasaulio anykštėnų bendrijos kvietimu surengtas ir atmintys, atsiranda gyvastingas bendrumo, genties pojūtis. Tada aš – kaip Detokvilio pirmasis Lietuvos kraštiečių bendruomenių sambūris „Lietuva, amerikietis – jaučiuos laisvas, tvirtas, ir nie- kuri sujungia“. Plačiau apie šį renginį siūlydami pasiskaityti kas man kuolo ant galvos netašys. Žvilgtelkime į tas mažąsias gimtines. PAB svetainėje, pateikiame tekstą, parengtą pagal prof. Tokių sambūrių, kaip jūsiškiai, Lietuvoje vos E. Aleksandravičiaus pranešimo įrašą. keletas. Tiesa, beveik visuose didmiesčiuo- se esama įvairioms vietovėms atstovaujan-

Labai pagarbiai žiūriu į tuos, kurie geba, kaip jūs, rinktis ir galvoti, ką galėtume nuveikti kartu. Šitoji pagarba galbūt plaukia ir iš „neodetokviliškumo“ – pasaulėžiūros, kurios pagrindėjas buvo Aleksis Detokvi- lis, dar prieš 150 metų, t.y. dar mums tik pradedant galvoti apie emigracijas, aprašęs demokratiją Amerikoje, žavėjęsis žmonių gebėjimu organizuotis pagal kiltį, pažiū- ras, tikėjimą. Žmonių gebėjimas susirinkti – didelė vertybė, garantuojanti mūsų gyve- nimui nemenką prasmę, politikai – demo- kratinę plotmę. Gyvename epochoje, kurioje – nepaisant veidaknygės, dešimčių tūkstančių draugų, kurių iš tikrųjų nei pažįstame, nei norime paversti juos širdies draugais – labai greit vie- nišėjame. Interneto ir technologijų rojus tėra iliuzija, kaip ir tai, kad mums pakanka šiltų virtualių saitų; antroji aplinkybė – mūsų saitai su gimtąja vieta silpnėja beprotiškai greit. Tai sakydamas, remiuosi Zigmundu Bau- manu, neseniai mirusiu garsiu lenkų sociolo- gu, keliose paskutiniosiose knygose jautriai, su nerimu ir baime kalbėjusiu apie trūkinė- jantį pasaulio žmonių ryšį su gimtine. Ome- ny turiu ir masines tendencijas, dažniausiai pagrindžiamas statistiniais duomenimis. Dar Gaivūs žiedai nušvietė Anykščių savivaldybės langus ir praeivių akis... niekad Lietuvos istorijoje nesam išsivaikščio- Silvijos Mažeikytės nuotr. ję tokiu mastu: nors statistika nėra labai tiks- lus daiktas, bet per pastaruosius 30 metų iš Ilgas valstybės netekimas, ko gero, mumyse čių klubų, būrelių, remiamų savivaldybės, Lietuvos išleidom apie 600 000 žmonių. susimaišė su bizantiškais– rusiškais praeities politikų, entuaziastų, bet jie atlieka daugiau O dar blogiau – mūsų santykis su išvažia- ir atminties klodais, sukūrė iliuziją, kad vals- viešojo marketingo funkcijas: lyg ir privalu vusiais vis labiau miglotas, formaliai manda- tybė – viskas, o atskiras žmogus – niekas. pažymėti svarbias datas, išvažiavusius susi- gus, o jeigu spręstume pagal anoniminius Klastinga tokia būsena. grąžinti, investicijas pritraukti ir kt. O kad komentarus – ir ganėtinai pagiežingas. Mes vis dar negebam suvokti, kad žmo- žmones ilgam, pastoviai jungtų vien žemie- Šviežiausias mūsų nuotaikas šiuo klausimu gus yra viskas, o valstybė – tik priemonė jam tijos jausmas, ypač apimantis inteligentiškąjį suprasime po dvigubos pilietybės referen- skleistis, įprasminti savo gyvenimui. Gyvenę sąmoningąjį sluoksnį, reikia tikrai nemenko dumo. iki 1990–ųjų turėtume prisiminti, kad žmo- potencialo ir galbūt dar kai ko daugiau. Pasaulio anykštėnai, alytiškiai, tauragiš- gus buvo vertinamas tik tiek, kiek jis lenkėsi Anykščiai man tapo žinomesni, supran- kiai… Ką reiškia – mažos gimtinės globali ir tarnavo valstybės altoriui. Postsovietinis, tamesni mano mokytojo ir kolegos Antano žemietija? Tas bandymas mažos gimtinės postkolonialinis sąmonės tipas sureikšmina Tylos, kolegos ir draugo Algirdo Avižienio, išeivius kažkokiu būdu sujungti prisimini- visa, kas yra tos įsivaizduojamos piramidės kitų žymių anykštėnų dėka. Jų įdirbis bei mu, sentimentu. Ar tai išvis tikroviška – ar viršuje. Ši laikysena iki šiol galutinai neapsi- pavyzdys pasufleravo ir klausimą, kada mažo- tik dar viena romantiška, Šventosios upės vertusi, nes žmogaus savivertė nėra lengvai ji gimtinė, mažoji žemė, mažoji vieta išleidžia pakrantei tinkanti utopija? Visai lietuvių tau- atkuriama. Tai akivaizdu kiekvienam žings- bendrumo diegą? Kada žmonės pajunta pri- tai nelabai sekasi su tėvynės sentimentais, ny: jeigu žmogus ne ekrane, ne ant scenos, klausymo vieni kitiems ryšį ir tuo sąmoningu, o ką bekalbėti apie pasaulyje išsibarsčiusius ne viršelyje, jis mums jau tarsi nelabai svar- džiugiu savo veiksmu visam savo gyvenimui mažytės gimtinės žmones? bus, nors iš tiesų nesvarbių žmonių nebūna. suteikia dar didesnės prasmės? Ką šiandien reiškia mažoji gimtinė? Ilgą Kur, kokioje aplinkoje ir kokiomis aplin- Vieną atsakymą sau jau turiu: matyt, tokios laiką lietuviams ji atrodė trapi ir mažareikš- kybėmis žmogus gali pasijusti svarbus, bendruomenės greičiau buriasi vietovėse, jau mė. Ilgą laiką visa Lietuva buvo okupantų visavertis? Daugeliui žmonių, ypač jaunų, tarsi savaime išsiskiriančiose nacionalinia- prispausta, ir Lietuvos laisvės reikalas viso- reikšminga atrodo tik tai, kas plazdena kaž- me spektre. Štai Anykščiai su A.Baranausku, mis prasmėmis užstojo kiekvieną mažą kur toli, aukštai – jeigu ne ant Briuselio bokš- J.Biliūnu, su daugeliu kitų vėliau čia kilusių gimtinę ir netgi kiekvieną atskirą žmogų. tų, tai bent ant Vilniaus kalvų. Gebėjimas žymių anykštėnų: jų reikšmės ir pasididžia- 2p. 3p.

Ačiū, Petrai, už Tavo vimo jais susiliejimas į vieną stipresnį „kokteilį“ yra labiau tikėtinas nei atokioje, mažiau istoriškai paliestoje vietovėje. Prieš kokius 40 metų Amerikoje (žinoma, kitokiom sąlygom nei gyvenimo knygą dabar) buvo susiorganizavę kražiškiai. Ne šiaip žemaičiai, o būtent kražiškiai. Jų bendruomenė gebėjo palaikyti saitus milžiniškame žemyne, kasmet susirinkdavo ir netgi išleido Kražių monografiją, nors patys Kražiai buvo atkirsti „geležinės uždangos“. Jie buvo poli- tiniai emigrantai, tačiau, netgi negalėdami tiesiogiai susisiekti su gimtuoju kraštu, rūpinosi jo atmintimi. Kad mažoji gimtinė pasklistų po pasaulį ir ją išsaugotų labai maža žmonių grupelė, išvis tikėtis, kad kraštiečiai ir toli nuo namų amžiais galėtų gyventi koncentruotai ir bendruomeniškai – daugiau nei ste- buklas. Bet jis įvyko, tiesa, senesniais laikais ir gana izoliuotoje vie- tovėje. Omeny turiu Vilniaus universiteto profesoriaus P.J. Žilinsko knygą „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“. Istorija išties unikali. Tada, 19 a. pabaigoje, žmonės dažnai emigruodavo į tą pačią vietą, o paskui, įleidę naujoje vietoje šaknis, laiškais kvietė pas save saviš- kius. Tiktai tokioje nuošalioje vietovėje, kaip Argentinos pakraštyje esančioje Patagonijoje, jie galėjo išgyventi nuo 1890-ųjų iki mūsų dienų su gyvais gyvos atminties, t.y. mažosios gimtinės, nešiotojais. Tikra genialumo apraiška – keturios generacijos išlaiko savo koloniją ir nepraranda pirmykštės atminties. Įkvėpti šio pavyzdžio, prieš porą metų su kolega kino operatorium Henriku Grumbinu sukūrėm filmą „Patagonijos atmintys, arba lietuvių motina“. Šiandien viskas atrodo gerokai kitaip. Jau nebesistebim, Airijoje radę telšiečių kvartalą, kretingiškių koloniją. Tačiau kad jos vienoje vietoje įsitvirtintų ilgam, išsaugotų savastį – mažai tikėtina, nes vis- kas aplinkui pernelyg greit keičiasi. Balandžio 28 dienos rytą pažiūrėjau pro langą - švietė saulė, Dar norėčiau paminėti kitą knygą, šviečiančią šiuolaikinių per- žydėjo tulpės ir sodas. O Tu, gimęs tais pačiais 1948-aisiais, buvai mainų viltimi. Lenkų poetas ir eseistas Kšyštofas Čiževskis knygo- jau nepasiekamai toli. Akyse blykstelėjo liekno tamsiaplaukio jau- je „Mažieji pasaulio centrai“ kalba apie laisvus sėkmingų karjerų nuolio siluetas Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos salėj... žmones, iš didžiųjų konglomeratų grįžtančius gyventi į savo mažąją O paskui – jau po kelių dešimtmečių – tas pats veidas, tik jau gimtinę, o kartais – kurti naujos mažosios tėvynės. Tokių pavyzdžių kitur – Tavo sumanumu, užsispyrimu ir nepaprastu darbštumu gausu; pvz., turtingi niujorkiečiai vis dažniau persikelia kur nors į sukurtoje spaustuvėje „Petro ofsetas“ Vilniuje, Žalgirio gatvėje. Ant Montaną, Nebraską ar Nju Meksiką, jie nori gyventi mažoje tylio- stalo kūpsojo krūva šviežiai išleistų, spaustuvės dažais kvepiančių je vietoje, toliau nuo susireikšminusių minių, kurti savąsias vertes knygų. Nuo tol mes 20 metų kalbėsimės apie jas – mūsų gyveni- tame grožyje, kurį pastebi ir pajunti tik būdamas „žmogiško masto“ mo rūpestį, meilę ir prasmę. Pusiau juokais skųsiesi, kad knygų su erdvėje. Žmonės vis labiau vertina savo laiką, nebenori praleisti jo autorių autografais net naujuosiuose namuose nebeturi kur dėti, jų automobilių kamščiuose, triukšmo ir taršos lavinoje. sukaupei daugiau nei bet kuri šalies biblioteka... Ir kai tu gali gyventi Anykščiuose arba Telšiuose… Nuostabūs kraš- TOKS atsisveikinimas visada liūdnas, tačiau žodžiai „neviltis“ tai! O jei tos vietos reikšmę ir vertę perkelsi į savo vidų, tau jau nebe- ir „beprasmybė“ jam visiškai netinkami. Dirbai be atodūsio. Buvai kvepės nei Briuselis, nei Londonas; mąstymas, jog būsi vertingas tik išnagrinėjęs visą spausdintos Knygos istoriją nuo Gutenbergo iki pasaulio centruose, tėra egzistenciniai spąstai. Gi mažosios gimtinės šių dienų, perpratęs gausybę spaudos leidimo paslapčių ir gudry- reikšmė šiuolaikinio žmogaus gyvenime turi vis ryškesnę perspektyvą. bių. O svarbiausia – mylėjai šį darbą kaip savo šeimą ir Lietuvą. Anykščiai pasižymi labai unikalia verte, susijusia ir su romantine Neatsitiktinai būtent Tavo įmonė ėmėsi drąsios, kūrybiškos ini- atmintim, ir su gamta, ir su patogia geografine padėtimi: netoli Vil- ciatyvos bei didžiulės atsakomybės – pirmoji parengė ir išleido nius, Kaunas. Be to, juose gyvena įdomūs žmonės, su kuriais gali M. Mažvydo „Katekizmo“, K.Donelaičio „Metų“ faksimiles. Tai kokioj kavinytėj ryte išgerti kavos puodelį ir pasišnekėt apie tau tokio sudėtingumo ir tokios aukštos prabos leidiniai, kad iki šiol, prasmingus dalykus. Tai leidžia suvokti, kad mažesnė vieta, betar- piškesnis santykis su žmogumi – ateities viltis. regis, dar nepakankamai suprasti ir įvertinti. Masiniame, globaliame pasaulyje nesunku ištirpti, pasimesti. Tuos „Petro ofsetas“ įsitvirtino kaip viena pajėgiausių, kūrybiškiausių, pavojus lengviau suprasti gal kiek vyresniame amžiuje; baisiausia, kas moderniausia poligrafijos technika apsirūpinusių šalies spaustu- mūsų laukia netekus savasties, tarpusavio saitų – nuobodulys ir bepras- vių. Šimtai, tūkstančiai žmonių, pradedant šalies prezidentu Valdu mybė. Visa kita ne taip baisu, na mokesčiai ir mirtis neišvengiami, dėl Adamkum, UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotoju Hen- to pergyvent neverta. Didžiausias iššūkis – miglotos ateities rėmuose riku Juškevičium, garbiais rašytojais, mokslininkais, aukšto rango galvoti, kaip visos virtualybės gali paveikti globalias žemietijas. dvasininkais ir baigiant Pasaulio anykštėnų bendrijos nariais Tau Paprastai tokie žemietijų audiniai yra vienos kartos laiko ilgio. dėkingi už aukštos kokybės, meniškai vertingus, puošnius, unika- Jeigu aš esu kilęs iš Telšių, mano vaikai jau nebūtinai iš ten. Jeigu aš lius albumus, knygas, žurnalus, reklaminius leidinius. Laikantis esu pririštas prie savo gimtinės lopšio sentimentais, mano vaikams duoto žodžio, reikalui esant, „Petro ofseto“ mašinos sukosi ir naktį. tai jau nieko nebereiškia. Todėl mažosios gimtinės laikas yra trum- PAB Garbės narys, „Pasaulio anykštėno“ leidėjas, Vilniaus anykš- pesnis ir erdvė siauresnė. Tačiau bent vienos kartos gyvenimo tarps- tėnų sambūrio projektų, kasmetinių kūrybiškiausių knygų autorių nyje, kur tu beatsidurtum pasaulyje, įmanoma išsaugoti sąmoningą mecenatas... Dirbai ranka rankon su savo šeima – žmona Regina, savo atminties lizdą, turėti patį intymiausią savo vaikystės pojūtį ir jį dukra Aukse ir sūnumi Gintaru, anūke Kamile, bene pagrindine puoselėti. Turėti vietą, kur kartkartėm būtų galima susitikti su pažįs- Tavo profesijos įpėdine. Diena iš dienos šlamėjo vis kiti naujų „Petro tamais, giminėmis ne per veidaknygę, o betarpiškai. ofseto“ knygų puslapiai, įvairių instancijų padėkos, aukšti apdova- Tai išties didelis, gražus, prasmingas dalykas. Ir net jeigu statistiškai nojimai, tapai „Spaudos Atlantu“, šįmet buvai apdovanotas ordino žemiečių tik būrelis, toks, koks jūsų, tai vis tiek lizdas, paruoštas tiems, „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Tačiau Tavo didžiausias nuopel- kurie dar subręs šitokiam jausmui, šitokiam poreikiui ir norui parskris- nas – valios ir gyvenimo geismo kupina Tavo paties sukurta kny- ti. Vienaip arba kitaip jie norės prisidėti, prisijungti prie mažojo pasau- ga, kurią mums dovanojai, ir jos paskutiniame puslapyje norėčiau lio centro. Tai neišgalvota, dvasinga vertybė – saugokit ją! didelėmis raidėmis įrašyti: AČIŪ TAU, MIELAS PETRAI KALIBATAI! Parengė Silvija MAŽEIKYTĖ Rimantas VANAGAS 4p. PBp.

Mintis neperkrauta, vaizdas taip pat. Anykštėnų knygų derlius Pakanka erdvės vaiko vaizduotei ir smalsu- mui. Autorius švelniai, atsargiai už rankos traukia skaitytoją paskui save, rodydamas POETAS MOKO VAIKUS jam gamtos slėpinius, supažindindamas su …FILOSOFIJOS Baime ir Tamsa, Laime ir Nelaime, Mau- mu, Geležiniu seniu, Širvalkiu ir kitomis Labdaros ir paramos fondas „Švieskime keistenybėmis. Pasakoja netgi apie kulką vaikus“ (steigėjai – Andrius Mamontovas ir mirtį, kas vaikų poezijoje daugiau negu ir Ramūnas Karbauskis) 20000 egz. tiražu neįprasta: išleido anykštėno Lino Bitvinsko eilėraščių O kai puodas ima svilti, rinkinuką vaikams „Kodėl miške švilpauti Du vaikiukai gano mirtį. negalima“. Išleido todėl, kad knygelė penk- Blizga saulėje kulka, tajame Nacionaliniame vaikų literatūros Ta mirtis visai akla. konkurse laimėjo trečiąją vietą. Išties džiu- Pasiėmę pagaliuką, gus, svarus laimėjimas nebejaunam, bet Vaiko ją kaip vabaliuką. palyginti neseniai debiutavusiam autoriui. Tai skamba keistokai, bet vaizdingai ir O vaikams? šviežiai. Nors knygos pavadinimas baigiasi vaikų Autorius neabejotinas pedagogas, ir ne nemėgstamu didaktišku draudimu ir nei- vien todėl, kad nepraleidžia progos daž- giniu, jos išvaizdos (dailininkė Audronė no eilėraščio pabaigoje ko nors pamokyti Uzielaitė) ir turinio dermė nekelia abejo- ar pagąsdinti (draudimas pavadinime – tik nių. Prie vizualijų pripratusiai jaunojo skai- draudimų pradžia!). Matyt, L.Bitvinsko tytojo akiai patiekta išties gausaus peno: misija tokia ir bus: mokyti vaiką jautrumo, 56 p. knygelėje 24 p. skirti eilėraščiams, o gamtos pažinimo, gyvenimo filosofijos abė- likusieji – iliustracijoms. Tai, žinoma, eilė- cėlės. Jei toks kelias vaikui patiks – o turėtų rimuoja, kokio išradingumo tie rimai, paly- raščiams tik pliusas – jie maudosi, turškiasi patikti, nes nesunkiai perprantamas, kupi- ginimai, metaforos ir epitetai, ar jis valdo spalvotuose reginiuose kaip ančiukai pava- nas vaizduotės ir nuolatinių atradimų – eilė- strofą, ar strofa jį, ir t.t. sario upėje! raščiai turėtų patikti ir tėvams, eilėraščiuose Formalistas tikriausiai nebūtų ištisai Taip, mums svarbiausi eilėraščiai. Poe- randantiems sau netikėtą pagalbininką. vien patenkintas. Tačiau, dar ir dar kartą tas Linas stebina tuo, kad šiais akibrokštų, Bet svarbiausios minties dar nepasakė- skaitydamas tuos pačius lengvai – kartais susireikšminimų, manieringo žodžių žon- me: eilėraščiai kupini meilės vaikui, nes lyg ir per lengvai – sueiliuotus posmus, jis gliravimo laikais sugeba išlikti paprastas – vaikų poetui tai bene didžiausias kom- negalėtų nepajusti, kad tarp paprastai, net- kaip žirnis ir pupa. „Paprastas“, tiesa, iškart plimentas – jis pats sugeba būti Didelis gi naivokai sudėliotų žodžių, šokinėjančio asociojuojasi su „prastas“, todėl rimtas kri- Vaikas. tikas – o jis visada privalo būti šiek tiek ritmo esama kažkokios paslapties. Skaityti formalistas – iškart pažiūrėtų, kaip autorius paprasčiausiai malonu, – kodėl? Rimantas VANAGAS

Virginijus KLIMANSKAS ILGESIO DAINA Ilgesio dainom takus pramynęs, Pilnais vilties vagonais – tik namo. Aš buvau liepsna, DAUGIAU NEKLAJOSIU Per gilų nerimo vandenyną Būsiu vanduo Tai ne iš vėjų, Gerų minčių laivais Ir tai, kuo tu niekada netikėjai. Skubu prie židinio mamos. Ne iš sapno bemiegės nakties, Buvau ir su tais vėjais jaunais, Ne iš lūpų į lūpas Kurie dėl meilės numirti norėjo. Melavau ir rodžiau tik auksą, Per žmones atėjo. Akinau kitus tuo blizgančiu melu, Tekėjau upe, augsiu žole, Kol tas auksas ant kaklo Tai iš manęs, Medžiais siūbuosiu Sunkiu akmeniu tapo, Iš mano širdies Ir visais keliais į dieną šią Vienišu balsu nakties. Ugnis žodžiais veržėsi. Eisiu, lėksiu, ant rudenio atjosiu. Stojosi sunkiais, Ir visos mano mintys Randuotais sakiniais. Bet nesustosiu, Atsiminimų apkabintos, Į sąžinę ilgai mano tylėjimas beldėsi, Nes šelmis rytojus Jos negali be tėvynės. Prašydamas žodį į laisvę paleist. Vėl pavasariu gundo, Jos negali be plakimo Vėl vasara moja. Artimos širdies. Paklausyk jo ir tu, Balnoju vėjus, minčių žirgus. Kad sakyt negalėtum, Todėl dabar tik svajones ir viltis Jog lūpose skamba Palieku veiduose šypsenas. Kraunu į lagaminą. Ne mano tiesa. Tik liūdesys tavam veide, Palieku svetimą spindesį čia, Nemanyk, kad ši istorija Tai, ką išties apie mane galvoji. Tai jau nesvarbu. Pro tave praėjo – Bet aš šypsausi, ir tu šypsais. Skrendu namo. Ne, ji ir apie tave. Daugiau debesyse su vėjais neklajosiu. Ir jūs visi skriskit į tėvynę.

PASAULIO ANYKŠTĖNAS El. paštas: [email protected], Išleido ir spausdino ISSN 2029-4077 Redakcinė grupė: Rimantas Vanagas, UAB „Petro ofsetas“ © Pasaulio anykštėnų bendrija Tautvydas Kontrimavičius, Vygandas Račkaitis, Naujoji Riovonių g. 25C Redakcija: Vilniaus g. 41, LT-29145 Anykščiai Miglė Marija Galvonaitė LT-03153 Vilnius Tel. (8 381) 54404, 54432, 53724 Interneto svetainė www.anykstenai.lt Tel.+370 5 273 33 47 Redaktorė Silvija Mažeikytė Maketavo Rūta Kaselė El. p. [email protected] mob. 8 699 89825 Tiražas 500 egz. www.petroofsetas.lt [email protected]