Nepažintas Pažįstamas Senelis Kazimieras
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
2019 KOVAS-BALANDIS Nr. 2 (84) Nepažintas pažįstamas senelis Kazimieras Prof. Tomas LADIGA Minime dar vieną reikšmingą mūsų kraštui jubiliejų. Šių metų gegužės 19 d. sukanka lygiai 100 metų, kai jaunos valstybės jauna ir mažai patyrusi savanorių kariuomenė, gindama nepriklausomos Lietuvos teritoriją, išvadavo Anykščius nuo rusų bolševikinės armijos. Daugai, Valkininkai, Alytus, Prienai, Ukmergė, Lyduokiai, Žemait- kiemis, Balninkai, Kurkliai, Skiemonys, Anykščiai, Andrioniškis, Vie- šintos, Bikūnai, Bičionys, Rubikiai, Debeikiai, Leliūnai, Pakalniai, Vyžuonos, Utena, Daugailiai, Antalieptė, Salakas, Zarasai, Kalkūnai. Tai vietovės, iš kurių 1-ojo pėstininkų pulkas jėga stūmė bolševikus iš Lietuvos. Jų buvo ne vienas. Kiti pulkai kovojo kitose vietose. Po kovų Kazimieras Ladiga – Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas. 1925 m. su bolševikais iš karto teko gintis nuo bermontininkų, po jų nuo lenkų. Nuotr. iš Ladigų giminės archyvo 1-ojo pėstininkų pulko Lietuvos kariams, tuomet išvadavusiems Anykščius, vadovavo dvidešimt penkerių metų karininkas Kazimie- ras Ladiga. Vėliau jis bus įvardintas kaip karys savanoris, Lietuvos Frontui nuo laikinosios sostinės nutolus į Aukštaitiją ir esant kariuomenės kūrėjas, generolas leitenentas, generalinio štabo virši- būtinybei veikti pagal susidariusią situaciją, o ne pagal iš anksto ninkas, apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. suplanuotus įsakymus, senelis drąsiai imasi asmeninės iniciatyvos Man, mano broliui, 5 pusseserėms ir 9 pusbroliams jis tiesiog sene- ir improvizacijų, kartais nesuderinęs to su centru. Yra tekę girdėti lis. Senelis, kurio nė vienas iš šio nemažo būrio anūkų taip niekada pasakojimų, kad,girdi, jei pradėsi derinti, bus „šaukštai po pietų“. ir nesutikome, akivaizdžiai nepažinome (K.Ladiga suimtas 1940 Dažnai savo veiksmus nurašydavo „ryšio nebuvimu“ su centru. m., sovietų Rusijos teismo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas Kartais priimdavo nestandartinius, net avantiūrinius sprendimus. Sol Ilecko kalėjime 1941 m.), bet iš savo tėvų pasakojimų galėjome Štai šalia Kurklių traukdamiesi bolševikai Virintoje įklampino patran- susikurti šiokį tokį senelio portretą, kurio genus, charakterio bruo- ką. Lietuviai ją išsitraukė, ir norėdami išbandyti, leidosi plentu Leliū- žus ir įskiepytas vertybes galėjome atpažinti savo tėtyje, jo 3 sese- nų link. Pasiėmęs atimtą patranką ir 12 kareivių, K.Ladiga nuo plen- ryse ir 2 broliuose. Kažkiek tų savybių tikriausiai paveldėjo ir mano to kelis kartus iššaudamas, greitais pervažiavimais, gerokai apdaužė kartos Ladigaitės ir Ladigos, mūsų vaikai ir vaikaičiai. besitraukiančius bolševikus. Pulke ilgai laukta grįžtant vado ir „eks- Panašu, kad senelis visais savo gyvenimo laikotarpiais buvo aiš- pedicijos“. Jau pradėta nerimauti dėl jų gyvybių. Po vidurnakčio grį- kus lyderis. Pirmgimis 5 vaikų šeimoje, vėliau kiek galėjo rūpinosi žęs senelis buvo patenkintas nauju trofėjumi ir gyrė patranką, kad tėvais, seserimis ir broliu. Baigęs karo mokyklą, visą Pirmąjį pasau- tiksliai į saviškius (bolševikus) šaudė. linį karą praleido fronte daugiausia žvalgų daliniuose, kur reikė- Iki tol 1-ojo pulko ginkluotėje tebuvo šautuvai, 8 lengvieji ir 8 jo sumanumo, ištvermės ir žaibiškų sprendimų. 1918 m. grįžęs į sunkieji kulkosvaidžiai. Turėjo senelis ir „savo“ komandą. Karinin- nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, savo gimtoje Biržų apskrityje kus, kuriais pasitikėjo ir kurie tikėjo juo. Su jais stengėsi neišsiskirti. pradėjo viešai formuoti partizanų apsaugą. Viršininku buvo jis pats. Kareiviams jis buvęs autoritetas. Nešaukdavo ant jų ir nežemindavo. Aukšti reikalavimai sau ir pavaldiniams davė rezultatų. Mokėjo įkvėpti, argumentuoti, įtikinti. Kažkada yra prasitaręs, kad Sužinojęs apie Lietuvos kariuomenės kūrimą, netruko prisidėti ir su tikinčiais Dievą kariais yra žymiai lengviau pasiekti tikslą, laimėti jis. Paskirtas pareigas vykdė stropiai ir atsakingai. Jo reikalavimas kuo kovą. 1940 m. Lietuvą okupavus rusams, senelis, puikiai nujausda- skubiau savanoriams įgyti kario aprangą, užtikrinti buitį ir higieną, mas, kas jo laukia, nebėgo iš Lietuvos. Kai kam buvo nesuprantamas aprūpinti ginkluote, koviniu ir taktiniu parengimu kėlė rūpesčių ir toks jo poelgis, tačiau iš šios dienos perspektyvų galima būtų many- galvos skausmą vyresnybei. Tuomet kariuomenėje vadovaujančias ti, kad jis, būdamas geras strategas, numatė savo pasilikimo Tėvynė- pareigas ėjo vyresniosios kartos karininkai, kuriems jaunimo reika- je ir aukos prasmę nebe sau, bet ateinančioms kartoms. lavimai atrodė perdėm jaunatviški ir karštakošiški. Kartų konfliktas Likimas lėmė, kad po Sibire, praleistų metų mano tėtis Algis Ladiga tarp karininkų juntamas visą nepriklausomybės kovų laikotarpį. grįžo į Lietuvą ir atsikėlė gyventi į Anykščius. Po gero dešimtmečio, K.Ladiga vadovauti 1-ąjam pėstininkų pulkui stojo žuvus kari- praleisto Anykščiuose, įsikėlėme į butą tuometinėje Pergalės gatvėje. ninkui A.Juozapavičiui. Iki tol vyresnybės nebuvo juo pasitikėta dėl Pamenu, tarp P.Cvirkos (dabar Dariaus ir Girėno) ir Vienybės (dabar savarankiškų veiksmų ir atskirosios nuomonės. Susidūrus su realiu Kęstučio) gatvių prieš plečiantis „Anykščių vyno“ teritorijai, stovėjo keli priešu, jo kandidatūra vadovybei jau buvo tinkama. Nuo Alytaus seni mediniai namai, o ant vieno iš jų (regis, jame gyveno kraštotyrinin- 1919 m. kovo 6 d. iki Kalkūnų šalia Daugpilio rugsėjo 25 d., kovose kė, tautosakininkė Ona Tuskenytė) dar kabėjo apvalus surūdijęs namo su bolševikais 1-ąjį pėstininkų pulką veda K. Ladiga. Frontams ir numeris, menantis, kad ši gatvė vadinosi K.Ladigos vardu. Karvedžio, koviniams veiksmams buvo vadovaujama iš Kauno. Įsakymus skel- neabejingo Tėvynei, jos laisvei, stiprybei, atsparumui, Lietuvos dabar- bė ir už visą tai atsakė kariuomenės vadas gen. S.Žukauskas. čiai ir ateičiai. Šiandien tas pats pavadinimas šiai gatvei vėl sugrąžintas. Laikraštį remia A. ir A. A. Avižienių paramos ir labdaros fondas, Anykščių rajono savivaldybė 2p. 3p. apčiuoti savo šaknis, protėvių kaulus mažy- Mažoje gimtinėje atsiveria čiame žemės plotelyje – labai subtilus mora- linis jautrumas, būtent jis leidžia sugrįžti į didelių vertybių grožis savo pirminę savijautą ir pasijusti svarbiam, unikaliam. Kas nors galbūt pasakys: romantinė pate- tika. Bet kai esi savo kilties vietoje, kur susi- Balandžio 12-ąją Anykščiuose, Menų inkubatoriuje-menų pina tegu ir paties mažiausio miesto vaizdai studijoje, Pasaulio anykštėnų bendrijos kvietimu surengtas ir atmintys, atsiranda gyvastingas bendrumo, genties pojūtis. Tada aš – kaip Detokvilio pirmasis Lietuvos kraštiečių bendruomenių sambūris „Lietuva, amerikietis – jaučiuos laisvas, tvirtas, ir nie- kuri sujungia“. Plačiau apie šį renginį siūlydami pasiskaityti kas man kuolo ant galvos netašys. Žvilgtelkime į tas mažąsias gimtines. PAB svetainėje, pateikiame tekstą, parengtą pagal prof. Tokių sambūrių, kaip jūsiškiai, Lietuvoje vos E. Aleksandravičiaus pranešimo įrašą. keletas. Tiesa, beveik visuose didmiesčiuo- se esama įvairioms vietovėms atstovaujan- Labai pagarbiai žiūriu į tuos, kurie geba, kaip jūs, rinktis ir galvoti, ką galėtume nuveikti kartu. Šitoji pagarba galbūt plaukia ir iš „neodetokviliškumo“ – pasaulėžiūros, kurios pagrindėjas buvo Aleksis Detokvi- lis, dar prieš 150 metų, t.y. dar mums tik pradedant galvoti apie emigracijas, aprašęs demokratiją Amerikoje, žavėjęsis žmonių gebėjimu organizuotis pagal kiltį, pažiū- ras, tikėjimą. Žmonių gebėjimas susirinkti – didelė vertybė, garantuojanti mūsų gyve- nimui nemenką prasmę, politikai – demo- kratinę plotmę. Gyvename epochoje, kurioje – nepaisant veidaknygės, dešimčių tūkstančių draugų, kurių iš tikrųjų nei pažįstame, nei norime paversti juos širdies draugais – labai greit vie- nišėjame. Interneto ir technologijų rojus tėra iliuzija, kaip ir tai, kad mums pakanka šiltų virtualių saitų; antroji aplinkybė – mūsų saitai su gimtąja vieta silpnėja beprotiškai greit. Tai sakydamas, remiuosi Zigmundu Bau- manu, neseniai mirusiu garsiu lenkų sociolo- gu, keliose paskutiniosiose knygose jautriai, su nerimu ir baime kalbėjusiu apie trūkinė- jantį pasaulio žmonių ryšį su gimtine. Ome- ny turiu ir masines tendencijas, dažniausiai pagrindžiamas statistiniais duomenimis. Dar Gaivūs žiedai nušvietė Anykščių savivaldybės langus ir praeivių akis... niekad Lietuvos istorijoje nesam išsivaikščio- Silvijos Mažeikytės nuotr. ję tokiu mastu: nors statistika nėra labai tiks- lus daiktas, bet per pastaruosius 30 metų iš Ilgas valstybės netekimas, ko gero, mumyse čių klubų, būrelių, remiamų savivaldybės, Lietuvos išleidom apie 600 000 žmonių. susimaišė su bizantiškais– rusiškais praeities politikų, entuaziastų, bet jie atlieka daugiau O dar blogiau – mūsų santykis su išvažia- ir atminties klodais, sukūrė iliuziją, kad vals- viešojo marketingo funkcijas: lyg ir privalu vusiais vis labiau miglotas, formaliai manda- tybė – viskas, o atskiras žmogus – niekas. pažymėti svarbias datas, išvažiavusius susi- gus, o jeigu spręstume pagal anoniminius Klastinga tokia būsena. grąžinti, investicijas pritraukti ir kt. O kad komentarus – ir ganėtinai pagiežingas. Mes vis dar negebam suvokti, kad žmo- žmones ilgam, pastoviai jungtų vien žemie- Šviežiausias mūsų nuotaikas šiuo klausimu gus yra viskas, o valstybė – tik priemonė jam tijos jausmas, ypač apimantis inteligentiškąjį suprasime po dvigubos pilietybės referen- skleistis, įprasminti savo gyvenimui. Gyvenę sąmoningąjį sluoksnį, reikia tikrai nemenko dumo. iki 1990–ųjų turėtume prisiminti, kad žmo- potencialo ir galbūt dar kai ko daugiau. Pasaulio anykštėnai, alytiškiai, tauragiš-