LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS Žemėtvarkos katedra

Gražina Čepienė

ŽEMĖS TVARKYMO PLANAVIMAS UTENOS APSKRITYJE Magistrantūros studijų baigiamasis darbas

Studijų sritis: Technologijos mokslai Studijų kryptis: Kraštotvarka Studijų programa: Žemėtvarka

Akademija, 2009 Magistrantūros studijų baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija (patvirtinta Rektoriaus įsakymu 2009 04 08, Nr. 97-Kb)

Pirmininkas: prof., habil. dr. Algimantas ZAKAREVIČIUS, VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS Nariai: 1. doc. dr. Vidmantas GURKLYS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 2. doc. dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 3. doc. dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 4. doc. dr. AudriusALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Mokslinis vadovas:...... (parašas) (doc. dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

Recenzentas:...... (parašas) (doc. dr. Algirdas ANTANAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

Katedros vedėjas:...... (parašas) (doc. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

Oponentas: ...... (parašas) (lekt. Marius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

2 ŽEMĖS TVARKYMO PLANAVIMAS UTENOS APSKRITYJE

SANTRAUKA

Ūkinės veiklos ilgalaikiam planavimui arba žemės naudojimo pakeitimų įteisinimui būtina rengti teritorijų planavimo dokumentus. Utenos apskrityje tokiais dokumentais yra apskrities ir savivaldybių teritorijų bendrieji planai, specialieji planai ir detalieji planai. Specialieji planai yra parengti saugomų teritorijų tvarkymui. Be to, jiems priskiriami žemėtvarkos planavimo dokumentai: žemės reformos žemėtvarkos projektai, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektai, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, žemės konsolidacijos projektai, kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Magistro baigiamajame darbe buvo analizuojami Utenos rajono bendrojo plano sprendiniai, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektai ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti. Pagrindiniai Utenos apskrities ir Utenos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai apima urbanistinės sistemos planavimą, gamtinio karkaso planavimą, žemės naudojimo planavimą, nustatant žemės naudojimo zonas ir jų reglamentus. Be to, pateikiamos rekomendacijos žemės ūkio gamybos specializavimui ir žemės ūkio paskirties žemės naudojimui. Išnagrinėjus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus nustatyta, kad daug jų rengiami siekiant padalinti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Tačiau yra atvejų, kai toks dalijimas neatitinka metodinių reikalavimų formuoti žemės ūkio veiklai pritaikytas ūkių žemėvaldas. Išnagrinėjus kaimo plėtros žemėtvarkos projektus Utenos apskrityje nustatyta, kad dauguma jų rengiami siekiant statyti namų valdas be detaliojo plano, reikalingas apsigyvenimui kaimo vietovėje arba poilsiavimui. Todėl šie žemės sklypai maži, dažniausiai išsidėstę prie ežerų ar arti miestų. Siekiant užtikrinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą ir ūkių žemėnaudų stambėjimą, siūloma papildyti įstatymų nuostatas ir atsakingiau vykdyti projektų rengimo valstybinę priežiūrą. Pagrindiniai žodžiai: žemėtvarkos projektas, ūkininko ūkis, žemės sklypas, teritorijų planavimo dokumentai.

3 SUMMARY

For long-term planning of economic activity or validation of land use changes, it is necessary to prepare spatial planning documents. In Utena county such documents are general plans, specific plans and detailed plans of county and municipal areas. Specific plans are prepared for managing of protected areas. In addition, they include such land-use planning documents as: land-use projects of the land reform, projects of land expropriation for public needs, projects of land plots formation and readjustment, land consolidation projects, rural development land-use projects. In this master thesis there were analyzed Utena district general plan solutions, land plots formation and readjustment projects and rural development land-use projects of choosing location of farm homestead for farmers.

The main solutions of general planning of Utena county and Utena district’s municipality include urban system planning, nature framework planning and land use planning by identifying land use zones and their regulations. In addition, recommendations on agricultural production specialization and agricultural land use were drawn.

After examining of land plots formation and readjustment projects, it was found that many of them were prepared for subdivision of agricultural land parcels. However, there were cases when such subdivision did not meet the methodological requirements for formation of farm land tenures adapted for agricultural activities.

After examining of rural development land-use projects in Utena county, it was found that the majority of them were prepared in order to build a households for settling in rural areas or recreation without a detailed plan. Therefore, these land parcels are small and mostly located close to lakes or cities.

In order to ensure rational use of agricultural land and farm land tenures growing, it is proposed to supplement the statutory provisions of legal acts and to exercise state supervision of projects preparation with a greater responsibility.

Key words: land-use project, the farmer's farm, land parcel, land-use planning documents.

4 TURINYS

ĮVADAS...... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA...... 12

2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...... 24

3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...... 25

4. UTENOS RAJONO SAVIVALDYBĖS ŽEMĖS NAUDOJIMO PLANAVIMAS...... 26 4.1. Utenos apskrities žemės naudojimo apžvalga ...... 26 4.2. Utenos rajono gamtinės sąlygos ...... 31 4.3. Utenos rajono bendrojo plano sprendiniai ...... 33

5. ŪKININKŲ NAUDOJAMOS ŽEMĖS TVARKYMAS...... 41 5.1. Žemėnaudų ribų pakeitimas ...... 41 5.2. Ūkininkų sodyboms vietos parinkimas ...... 46

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS...... 50

LITERATŪRA ...... 52

PRIEDAI ...... 58

5 ĮVADAS

Žemės ūkio naudmenų racionalus naudojimas yra pasaulinė problema. Rio de Žaneire priimtoje Subalansuotos plėtros veiksmų programoje (1992 m.) numatyti reikalavimai įpareigoja valstybes tinkamai planuoti žemės fondo naudojimą ir, panaudojant technines galimybes, rengti bei teikti informaciją apie žemės savybes. Programoje nurodoma, jog reikia tinkamai nustatyti žemės paskirtį, tai yra, kad ji būtų naudojama tokiu būdu, kuriuo teiktų didžiausią naudą. Tai darant turi būti atsižvelgta į aplinkosaugos, socialinius ir ekonominius aspektus. Tačiau reikia saugoti žemės ūkio naudmenas. Programoje nurodomi reikalavimai, kuriais turėtų būti vadovaujamasi rengiant norminius teisės aktus, organizuojant teritorijų planavimo darbus visose valstybėse. Tai: - apriboti našios ariamosios žemės perdavimą kitokiems tikslams; - taikyti ekonomines priemones, skirtas palaikyti optimalų žemės naudojimą ir subalansuotą žemės išteklių valdymą; - sukurti žemės naudojimo ir jos išteklių planavimo sistemą, apimančią specialiųjų planų rengimą; - kaupti išsamius detalius žemės naudmenų aprašus, siekiant subalansuotai paskirstyti žemės išteklius; - tobulinti informacijos, sisteminio stebėjimo ir įvertinimo sistemas aplinkos, ekonominiams ir socialiniams duomenims, susijusiems su žemės ištekliais; - prieinama forma teikti reikalingą informaciją, būtiną kompetentingam sprendimų priėmimui dėl žemės naudojimo ir valdymo visiems gyventojų sluoksniams. - vadybos, žemdirbių švietimo ir keitimosi informacija sistemas; - imtis priemonių žemdirbystei tinkamų plotų išsaugojimui ir atkūrimui, išsaugoti dirvožemio derlingumą subalansuotai žemės ūkio plėtrai užtikrinti. - siekiant palaikyti dirvožemio derlingumą, taikyti subalansuoto augalų tręšimo programas. Lietuvos Respublikos Valstybinėje aplinkos apsaugos strategijoje (1996 m.). nurodytas vienas svarbiausių uždavinių – sukurti optimalią teritorinio planavimo sistemą, užtikrinančią racionalią žemėnaudą, aplinkos ir kraštovaizdžio bei jo elementų išsaugojimą, formuojant žemėnaudos struktūrą. Kaimiškųjų teritorijų tvarkymo perspektyvas numato Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta strategija (Lietuvos..., 2000). Be to, Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje (2002 m.) numatytos priemonės iki 2015 metų kraštovaizdžio išsaugojimo ir žemėnaudos struktūros

6 formavimo srityje: gerinti ir stambinti bendrą žemėnaudos struktūrą; sustabdyti gamtos kraštovaizdžio nykimą ir išsaugoti būdingą jo įvairovę, parengti ir įgyvendinti kraštovaizdžio apsaugai svarbių teritorijų planavimo ir tvarkymo programas; sustabdyti karstinio ir pelkinio kraštovaizdžio nykimą; kurti urbanistinio ir agrarinio kraštovaizdžio teritorijų plėtros, tvarkymo ir apsaugos politiką. Vienas iš tikslų, kurie turi būti pasiekti – įgyvendinti teisinių, ekonominių, organizacinių ir administracinių priemonių kompleksą gerai žemės kultūrinei ir techninei būklei palaikyti, žemės produktyvumui išsaugoti, melioracinių įrenginių būklei pagerinti. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane numatytos šalies žemės fondo naudojimo kryptys: − užtikrinti ilgalaikius žemėnaudos prioritetus ir racionalų žemės naudojimą; − iš esmės išlaikyti turintį tradicijas žemės ir miškų ūkį, jį teritoriškai diferencijuoti, ypač panaudojant poilsio organizavimo kaime potencialą, ekologinės žemdirbystės perspektyvą. Siekiant įgyvendinti šias nuostatas, šalies administracinėms teritorijoms rengiami bendrieji planai, o jų pagrindu – specialieji ir detalieji planai. Bendroje planavimo sistemoje didelę reikšmę turi žemėtvarkos planavimo dokumentai. Ta pati teritorija gali būti suplanuota bent 3 rūšių planais – bendraisiais, specialiaisiais ir detaliaisiais. Rengiami projektai turi būti svarstomi su visuomene, tvirtinami žemę administruojančiose institucijose, o jų pagrindu atliekami esminiai žemės naudojimo pakeitimai. Matavimo darbai projektų rengimo sistemoje yra gana svarbūs: jų metu yra dešifruojama arba atnaujinama situacija reikiamo mastelio kartografinėje medžiagoje, suformuojami žemės sklypai, nustatomos ūkinės veiklos sąlygos. Po to, įgyvendinant projektus, žemės sklypų ribos paženklinamos vietovėje, parengiant žemės sklypų planus ir parengiant arba patikslinant kadastro duomenis. Tai atliekama rengiant vadinamuosius žemėvaldų planus, kuriems priskiriami: žemės reformos žemėtvarkos projektai, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektai, žemės konsolidacijos projektai. Per 1992–2008 m. laikotarpį didžiąją žemėtvarkos darbų dalį sudarė žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimas. Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje nustatyti žemės reformos tikslai bei 10 straipsnyje nustatytas pretendentų gauti žemę eiliškumas apsprendžia ir žemės reformos darbų kaimiškose savivaldybėse turinį. Jie apima: 1) nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, grąžinant žemę natūra arba kompensuojant lygiaverčiu plotu; 2) valstybinės žemės pardavimą, nuomą arba suteikimą naudotis panaudos teise. Visais atvejais žemės reformos metu pertvarkoma žemė turi būti suformuota atskirais žemės sklypais, todėl šie projektai turi būti rengiami visam neprivatizuotos ir galimos įregistruoti

7 valstybinės žemės plotui. Pagrindinis projektavimo tikslas – suformuoti žemės sklypus konkretiems asmenims, pateikusiems prašymus šią žemę įsigyti atkuriant nuosavybės teises ir perkant iš valstybės, taip pat – nuomojant iš valstybės. 1992–1996 m. šie sklypai buvo projektuojami kaip naujai steigiamų ūkių žemėnaudos ar jų dalys, o vėliau – tik kaip nekilnojamojo turto objektai, nepriklausomai nuo to, kokia ūkine veikla jų būsimi savininkai užsiima arba ketina užsiimti. Kiekvienam sklypui jo ribos projektuojamos laikantis metodinių reikalavimų: derinti ribas su stabiliais situacijos elementais arba sudaryti kiek galima taisyklingesnių formų dirbamos žemės ir miško sklypus. Šiuos reikalavimus neretai iškreipdavo prioritetinis žemės grąžinimas natūra ir sąlyga, ribojanti įsigyjamos žemės plotą žemės ūkio veiklai – vienam pretendentui vidutiniškai tenka tik 6 ha sugrąžinamos žemės. Kiekvienam žemės sklypui nustatoma: - kadastro duomenys pagal faktišką žemės naudmenų būklę projektavimo metu. Ši informacija iš dalies pakeičia buvusius statistinius duomenis apie žemės naudmenų sudėtį ir vertę; - pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis. Tai – būtinas rodiklis, kuris atspindi viešąjį interesą naudoti žemę tam tikslui, kuriam jis labiausiai tinka pagal gamtines savybes, teritorines sąlygas, įdėtas lėšas žemei tvarkyti. Žemės naudojimo paskirtis apsprendžia tolesnes privalomas žemės savininkų veiklos kryptis; - specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, reikalingos siekiant užtikrinti aplinkos apsaugos reikalavimus. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami daugiausia norint atsidalinti bendrosios nuosavybės teise sugrąžintus žemės sklypus arba padalinti žemės sklypą paskirties pakeitimui, dovanojimui ar pardavimui. Didėjant privačios žemės plotui, didėja ir šių darbų poreikis. Darbų vykdymo metodiniai reikalavimai leidžia projektus rengiantiems specialistams ištaisyti žemės reformos metu padarytas klaidas, atlikti tikslesnius žemės sklypų matavimus, atnaujinti kartografinę medžiagą. Daugiausia projektų rengiama priemiestiniuose rajonuose arba rekreacinėse vietovėse, kadangi šių projektų pagalba vykdomas žemės sklypų smulkinimas, siekiant padidinti žemės savininkų skaičių, padalinti bendrai valdomus žemės sklypus, ir taip palengvinti sąlygas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimui. Dalis projektų rengiama siekiant pakeisti gretimų žemėvaldų ribas arba sustambinti žemės sklypus. Tam tikra dalis projektų rengiama siekiant atskirti iš žemės ūkio paskirties žemės į atskirus sklypus miškus ir namų valdas. Visus šiuos projektus užsako savo lėšomis žemės sklypų savininkai, tačiau jų rengimą koordinuos teritorinių žemėtvarkos skyrių specialistai.

8 2008 m. Lietuvoje patvirtinti ir įgyvendinti pirmieji 14 žemės konsolidacijos projektų. Tai – gana svarbi darbų rūšis, finansuojama iš ES lėšų, leidžianti sutvarkyti žemės sklypų išsidėstymą ir kelių tinklą. LŽŪU Žemėtvarkos katedroje atliktais tyrimais (2005 m.) nustatyta, kad žemės konsolidacijos projektų rengimo poreikį, teritorijos parinkimą ir projekto rengimo tikslingumą apsprendžia galimybė atlikti šiuos žemės tvarkymo darbus, sudarančius sąlygas efektyvesnei ūkinei veiklai: - žemės ūkio naudmenų ir miško sklypų sustambinimas; - atstumų tarp dirbamos žemės sklypų sumažinimas; - vidaus kelių tinklo pagerinimas; - žemės sklypų išdėstymo pertvarkymas, sudarantis sąlygas suformuoti kompaktiškas ūkių žemėvaldas; - galimybė numatyti vietą naujiems žemės ūkio ir alternatyviai žemės ūkio veiklai reikalingiems statiniams ir įrenginiams išdėstyti; - galimybė nustatyti melioracijos statinių naujos statybos arba rekonstravimo poreikį. Šiuos kriterijus iš anksto galima nustatyti ne tik pagal žemės savininkų pateiktus prašymus, bet ir papildomai išnagrinėjus žemės reformos žemėtvarkos projektą, kitus šiai vietovei galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo medžiagą, duomenis apie nusausintą žemės būklę, taip pat galimų žemės konsolidacijos projekto dalyvių apklausos duomenis. Išanalizavus motyvus, dėl kurių žemės savininkai pageidauja rengti žemės konsolidacijos projektus, nustatyta, kad pagrindinė priežastis – žemės ūkio gamybos organizavimo pagerinimas stambiųjų žemės ūkio paskirties žemės savininkų žemėvaldose, išsidėsčiusiose per kelis ar keliolika sklypų. Be žemėvaldų planų, kaimiškųjų teritorijų tvarkymui vis didesnę reikšmę turi žemėtvarkos schemos ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Turint 2007–2008 metais parengtus savivaldybių teritorijų bendruosius planus, tikslinga toliau rengti (detalizuojant bendrųjų planų sprendinius) pilno turinio savivaldybių teritorijų (arba – seniūnijų teritorijų) žemėtvarkos schemas (Aplinkos..., 2004c), o kai kuriose vietovėse – kaimų teritorijų kaimo plėtros žemėtvarkos projektus. Rengiamos žemėtvarkos schemos turėtų detalizuoti savivaldybių teritorijų bendrųjų planų (jų rengimas bus užbaigtas 2008 metais) sprendinius, susijusius su žemės naudojimo reglamentavimu ir bioprodukcinio ūkio (arba – tik žemės ūkio) plėtros planavimu. Siekiant planingiau išspręsti savivaldybių teritorijų tvarkymui ir administravimui reikalingus klausimus, žemėtvarkos schemose turi būti nagrinėjama, projektuojama ir įteisinama savivaldybės tarybos sprendimu planavimo taisyklėse numatyti šie schemos sprendiniai:

9 1. Vietinės reikšmės (viešųjų ir vidaus) kelių tinklas – jo išsidėstymas ir priklausomybė. Žemėtvarkos schemose būtina nustatyti jų priklausomybę (už tvarkymą atsakingas institucijas), reikšmę, kelių ruožus, būklės įvertinimą ir gerinimo poreikį kelių ir apsaugos zonų pločiui. Tam tikra dalis vidaus kelių žemės reformos žemėtvarkos projektuose buvo numatyti tik privažiavimams iki grupės sodybų, taip išvengiant servitutinių įpareigojimų, jeigu jų žemė būtų privatizuota. Tokių kelių priežiūra gali būti priskirta ne savivaldybių administracijai, o kaimų bendruomenėms arba pastatų prie kurių privažiavimams reikalingi keliai, savininkams. Kartografuojant vietinės reikšmės kelių tinklą pagal jų reikšmę (kategorijas), žemėtvarkos schemose taip pat turėtų būti pažymėti pagrindiniai autotransporto traukos punktai – gyvenvietės, gamybiniai objektai, ūkiniai centrai, nurodant ir pagrindinius juos apibūdinančius rodiklius (gyventojų skaičius, pastatų paskirtis, talpa ir kt.). 2. Melioracijos sistemų rekonstrukcijos poreikis ir eiliškumas. Vadovaujantis turima informacija apie melioracijos projektus (plotus, darbų įvykdymą ar rekonstrukcijos metus, 2006 m. apskaitos metu nustatytos blogos techninės būklės plotus) žemėtvarkos projektuose turi būti numatyti (pagal tam tikrus kriterijus ir tai aptarus su savivaldybės administracijos specialistais bei žemės naudotojais) žemės plotai, kuriuose reikalinga atlikti sausinimo sistemų rekonstrukciją. Darbų vykdymo prioritetai ir eiliškumas turėtų būti pagrindžiami dirvožemių našumu ir žemės naudojimo intensyvumu. 3. Žemės ūkio prekinę produkciją gaminančių ūkių gamybinių objektų (ūkinių centrų) ir šių ūkių žemėvaldų išsidėstymas. Stambiųjų ūkių (didesnių kaip 50 ha) žemėvaldų kartografavimui panaudotina žemės ūkio ir kaimo verslo centro informacija apie šių ūkių deklaruotų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių žemės sklypus. 4. Kaimo gyvenamųjų vietovių ribų pertvarkymas. Tai reikalinga spręsti tik tose vietose, kur stambūs miesteliai ir kompaktiško užstatymo kaimai pagal faktinį naudojimą apima kelių buvusių kaimų teritorijų dalis, ir tai sudaro problemą nurodant gyvenamosios vietovės adresą arba sprendžiant kaimo bendruomenių veiklos klausimus. 5. Žemės ūkio paskirties teritorijų zonavimas pagal dirvožemių tinkamumą prekinių žemės ūkio augalų auginimui ir aplinkosaugos reikalavimų reglamentuojamą žemės naudojimo intensyvumą. Šie darbai vykdomi apibendrinus išsamią dirvožemių tyrimų medžiagą ir teritorijų planavimo dokumentų bei specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Savivaldybėms, kuriose toks zonavimas atliktas rengiant bendrąjį planą, ši darbų stadija nereikalinga. 6. Rekreacinių teritorijų (vietovių) ribų (įskaitant paviršinio vandens išteklių priskyrimą rekreaciniams), šių vietovių tvarkymo reglamentų nustatymas ir įteisinimas schemas tvirtinančių

10 savivaldybių tarybų sprendimais (pagrindas – Aplinkos ministro 2004 01 20 įsakymu Nr. D1-35 patvirtinti Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatai). Žemėtvarkos schemų sprendiniai panaudotini efektyvesniam lėšų, skirtų kelių ir infrastruktūros objektų statybai bei rekonstrukcijai, paskirstymui. Taip pat šių sprendinių pagrindu galima numatyti teritorijas su nekompaktišku ūkių žemėvaldų išsidėstymu, kuriose rekomenduotume rengti žemės konsolidacijos projektus. Parengti skaitmenine forma žemėtvarkos schemų brėžiniai bei atributiniai duomenys panaudotini savivaldybių teritorijų tvarkymo administravimui, taip pat rengiant planavimo sąlygas žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams. Šiuo metu yra paplitusi supaprastinta kaimo plėtros žemėtvarkos projektų forma – projektų rengimas parenkant vietą ūkininko ūkio sodybai. Žemėtvarkos požiūriu tai nėra kompleksinis darbas, kadangi nėra išsprendžiami kiti ūkio teritorinio tvarkymo klausimai. Be to, projektų rengimu daugiausia pasinaudoja asmenys, norintys kaimo vietovėje be detaliojo plano pasistatyti gyvenamąjį namą, ne tikrieji ūkininkai. Siekiant išnagrinėti žemės naudojimo ir tvarkymo planavimo reikalavimų praktinį įgyvendinimą, magistro baigiamajame darbe pasirinkti Utenos apskrityje atliekami žemėtvarkos projektavimo ir kadastrinių matavimų darbai. Tema aktuali, kadangi šie žemėtvarkos projektavimo darbai reikalingi žemės savininkams ir suteikia jiems galimybę pertvarkyti žemės sklypus, gauti leidimus statyboms. Temos mokslinis naujumas – kad atliekant analizę numatoma gauti vidutinius rodiklius, būdingus Rytų Lietuvos zonai, apie žemės sklypų ir ūkių žemėnaudų pertvarkymo priežastis, nustatyti žemės reformos metu matuojamų žemės sklypų tikslumą, žemės naudmenų sudėties pakitimus šioje zonoje per laikotarpį nuo nuosavybės teisių atkūrimo iki 2007–2008 metų. Darbą sudaro įvadas ir 5 skyriai, išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas, priedai. Darbo apimtis - 58 puslapiai, jame yra 5 lentelės ir 2 paveikslai. Bibliografinį aprašą sudaro 28 šaltiniai.

11 1. LITERATŪROS APŽVALGA

Magistro baigiamajame darbe literatūros apžvalgą sudaro išnagrinėti ir su darbo tikslais susiję teritorijų planavimo dokumentų rengimą reglamentuojantys teisės aktai. Svarbiausias iš jų yra Teritorijų planavimo įstatymas (Lietuvos..., 2004a). Jis apibrėžia teritorijų planavimo veiklą, kuria koordinuojami šalyje, regione ar mieste vykstantys aplinkos formavimo procesai, jų santykis su gamtine ir kultūrine aplinka, socialinės, ekonominės ir ekologinės darnos bei pažangos siekiai. Teritorijų planavimo įstatymo norminiai teiginiai respektuoja tiek bendrąsias pasaulines ar ES teritorijų planavimo nuostatas, tiek ir šalies specifiką atspindinčias sąlygas bei plėtros prioritetus, nulemtus istorinės valstybės raidos, jos geografinės padėties bei gamtinio, urbanistinio ir demografinio potencialų ypatumų, kultūros tradicijų. Įstatymu ir vėlesniais jo pakeitimais bei papildymais apibrėžiami bendrojo, specialiojo ir detaliojo planavimo tikslai, uždaviniai bei teritorijų planavimo procesas. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, teritorijų planavimas yra nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. Pagrindiniai teritorijų planavimo tikslai yra: 1. Išlaikyti valstybės teritorijos socialinio, ekonominio ir ekologinio vystymo pusiausvyrą; 2. Formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką stengiantis sukurti geresnes ir visoje valstybės teritorijoje visavertes gyvenimo sąlygas; 3. Formuoti gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros bei kitų veiklos sričių plėtojimo politiką; 4. Saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius; 5. Formuoti žemės sklypus, rezervuoti teritorijas gyvenamųjų vietovių infrastruktūros ir kitų veiklos sričių, skirtingų rūšių žemės naudmenų plėtrai; 6. Formuoti gamtinį karkasą, sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba jai atkurti; 7. Suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų; 8. Skatinti investicijas socialiniam ekonominiam vystymui.

12 Atsižvelgiant į minėtus tikslus, teritorijų planavimas skirstomas į atskiras rūšis: 1) bendrąjį teritorijų planavimą – tai kompleksinis planavimas, skirtas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti; 2) specialųjį teritorijų planavimą – tai atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas; 3) detalųjį teritorijų planavimą – tai savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms nustatyti, naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti, pakeisti ar panaikinti. Lietuvos hierarchinėje strateginių teritorinių planų sistemoje svarbiausi yra valstybės, apskričių ir savivaldybių bendrieji planai. Vadovaujantis šiais planais, dalyvaujant visuomenei ir institucijoms, yra kuriama ilgalaikė miesto, savivaldybės, apskrities ar valstybės erdvinė vizija, nustatomi plėtros prioritetai ir identifikuojami strateginiai projektai, užtikrinantys raidos darną. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos įstatyminėje bazėje išskirti šie bendrojo planavimo uždaviniai: 1) suformuoti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos koncepciją; 2) optimizuoti teritorijos urbanistinę struktūrą ir infrastruktūros plėtrą; 3) numatyti priemones ir apribojimus, užtikrinančius gamtos išteklių racionalų naudojimą, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtinio karkaso formavimą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą; 4) numatyti priemones užstatytų teritorijų urbanistinei erdvinei kompozicijai tobulinti, gyvenimo ir aplinkos kokybei gerinti, bendrojo naudojimo želdynų sistemai formuoti; 5) nustatyti teritorijų pastatų aukščio reglamentus; 6) numatyti pagrindines regioninės politikos formavimo bei įgyvendinimo nuostatas; 7) rezervuoti teritorijas, kuriose būtų plėtojami komunikaciniams koridoriams, inžinerinei bei susisiekimo infrastruktūrai ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti reikalingi objektai. 8) nustatyti teritorijų funkcines zonas, nurodančias teritorijos integruotumą ir (ar) jos ypatumus. Specialiojo teritorijų planavimo uždaviniai: 1) užtikrinti racionalų žemės, miškų ir vandens išteklių naudojimą; 2) plėtoti susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų, energetikos sistemas bei kitą infrastruktūrą ir rezervuoti teritorijas jų plėtrai; 3) nustatyti teritorijose naudojimo, tvarkymo ir apsaugos režimą, kraštovaizdžio formavimo kryptis ir teritorijų tvarkymo priemones; 4) plėtoti turizmo paslaugas ir poilsio infrastruktūrą, racionaliai naudoti gamtinius ir

13 kultūrinius išteklius; 5) rezervuoti teritorijas komunikaciniams koridoriams, susisiekimo komunikacijoms, infrastruktūros ir kitiems visuomenės poreikiams reikalingiems objektams. Detaliojo planavimo uždaviniai: 1) detalizuoti bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reglamentus; 2) suformuoti žemės sklypus statinių statybai, sudarant sąlygas investicijoms ir ūkinei veiklai plėtoti; 3) nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimą režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti; 4) suformuoti žemės juostas komunikacinių koridorių ir susisiekimo komunikacijų įrengimui, inžinerinės bei miesto infrastruktūros plėtrai. Teritorijų planavimo lygmenys priklauso nuo planuojamos teritorijos dydžio. Aukščiausio lygmens yra nacionalinis planavimas, kuris apima visą valstybės teritoriją. Tokio lygmens yra Lietuvos Respublikos bendrasis planas. Žemesnio lygmens yra regiono lygio teritorijų planavimo dokumentai – apskričių bendrieji planai, valstybės teritorijos daliai parengti specialieji planai. Savivaldybių bendrieji planai, ar jų teritorijas apimantys specialieji planai priskiriami rajono lygmens teritorijų planavimo dokumentams. Žemiausio lygmens yra vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentai, kuriems priskiriami detalieji ir specialieji planai, rengiami žemės sklypams ar jų grupėms. Rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti patvirtintiems visų lygių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Bendrųjų planų rengimo klausimai išdėstyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Apskrities teritorijos bendrojo plano rengimo, savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklėse (Aplinkos..., 2004b). Jose nustatyta bendrųjų planų struktūra ir turinys, planų rengimo, derinimo, tvirtinimo, keitimo ir galiojimo tvarka. Šiomis taisyklėmis privalo vadovautis bendrųjų planų rengėjai, organizatoriai, taip pat valstybinė teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Taisyklės numato, jog turi būti parengti šie bendrojo plano pagrindiniai brėžiniai: Esamos būklės stadijoje: žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinys (M 1:50 000; 1:100 000) inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo brėžinys (M 1:50 000; 1:100 000) Sprendinių konkretizavimo stadijoje: žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinys (M 1:50 000; 1:100 000) inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo brėžinys (M 1:50 000)

14 rekreacijos, turizmo, gamtos ir kultūros paveldo plėtojimo brėžinys (M 1:50 000) miškų išdėstymo brėžinys (M 1:50 000). Apskričių ir savivaldybių bendrieji planai privalo vadovautis aukštesniojo lygmens dokumentais. Vienas iš jų – tai Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, kurį Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154. Tai dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo ilgalaikę strategiją. Bendruoju planu privalo remtis ūkio šakų plėtros strategijos, kiti valstybės institucijų rengiami strateginiai planai ir programos. Įgyvendinant Bendrąjį planą, juose savo ruožtu turi būti numatytos atitinkamos priemonės (veiksmai). Bendrojo plano kompleksiškumas ir privalomumas užtikrina visų veiklos rūšių plėtros teritorijoje tvarumą ir pusiausvyrą, suteikia jai erdvinės raiškos kryptingumą bei pagrįstumą. Vienas iš pagrindinių Lietuvos bendrojo plano uždavinių buvo šalies teritorijos perspektyvinio naudojimo prioritetų nustatymas. Šio uždavinio sprendimas glaudžiai siejasi su šalies bendrosios erdvinės organizacijos modelio parengimu, tiek su žemės ūkio valstybinės teritorinės politikos formavimu. Kaimiškosios teritorijos, kaip užimančios didžiąją dalį viso šalies ploto, sudaro vieną svarbiausių foninių teritorinių struktūrų ir smarkiai veikia bendrą erdvinį šalies organizavimą. Rengiant bendrąjį planą, šalies teritorijoje buvo išskirti 7 tipų agrarinio vystymo probleminiai arealai, atspindintys žemės ūkio naudmenų naudojimo būklę, žemės reformos eigos trūkumus bei kitus nepalankius agrarinei plėtrai veiksnius. To pagrindu nustatytos 7 žemės ūkio specializacijos zonos. Tai – Pietryčių Lietuvos, Baltijos aukštumų, Aukštaitijos plynaukščių, Vidurio Lietuvos, Žemaitijos lygumų bei plynaukščių, Žemaitijos aukštumų ir Nemuno žemupio bei Pajūrio lygumos. Šalies teritorijos naudojimo prioritetų nustatymas labai priklauso nuo agrarinių teritorijų vystymo ypatumų. Pagal bendrąjį planą, žemės ūkio paskirties raidos kryptis ir intensyvumas priklauso nuo gamtinių sąlygų (teritorijos ekologiniai ypatumai, jų vertingumas ir apsauga), kurios lemia ūkininkavimo apribojimus, nuo socialinių sąlygų (gyvenamųjų vietovių išsidėstymas, demografinės tendencijos, kaimo gyventojų veikos pobūdis), kurios lemia žemės ūkio veiklos subjektų arba ūkių tipus ir ūkininkavimo būdą bei nuo ekonominių sąlygų (žemės našumas, turimų statinių, technikos, melioracijos įrenginių, infrastruktūros objektų kiekis, investicijų apimtys), kurios lemia žemės ūkio veiklos subjektų plėtros galimybes. Bendrajame plane laikytasi šių agrarinės plėtros nuostatų: 1. Tradicinis šalies teritorijos naudojimas žemės ūkiui neturi būti iš esmės keičiamas, tuo garantuojant kaimo apgyvendinimo sistemos stabilumą ir gyventojų užimtumą.

15 2. Atskirų šalies teritorijos dalių planuojama plėtra neturi pabloginti ekologinės situacijos arba turi sudaryti prielaidas jai gerinti. 3. Skirtingose šalies zonose žemės ūkio veikla vystytina diferencijuojant, siekiant geriau išnaudoti teritorijos gamtines, socialines ir ekonomines sąlygas. Tam tikslui būtina taikyti įvairias valstybės rėmimo priemones. Valstybės rėmimo priemonės turi padėti šio vystymo reguliavimui ir skatinti atskiroms teritorijoms nustatytas pagrindines ūkinės veikos sritis. Rekomenduojama, kad valstybės rėmimo priemonės apimtų šias sritis: 1. Ūkininkų ūkių ir žemės ūkio įmonių veiklos reguliavimą, skatinant statybas tik perspektyvaus dydžio ūkių centruose bei konkrečios vietovės gamtines ir ekonomines sąlygas geriausiai atitinkančias specializuotiems ūkiams kurti. 2. Ūkininkavimo sąlygų gerinimą mažo našumo žemėse, atitinkamai teikiant tiesiogines ir netiesiogines subsidijas žemės ūkio produkcijos gamintojams bei tobulinant mokesčių sistemą. 3. Netradicinių verslų rėmimą bei planingą miškų įveisimą efektyviam žemės ūkiui netinkamose žemėse. 4. Melioracijos įrenginių rekonstrukcijos bei remonto ir kalkinimo darbų finansavimą, atsižvelgiant į būtiną šių darbų poreikį dirvos derlingumo išsaugojimui. Valstybinį žemės naudojimo reglamentavimą numatoma vykdyti įteisinant gamtos išteklių apsaugą garantuojančius žemės naudojimo reglamentus bei optimizuojant žemės naudmenų ir pasėlių sudėtį, atsižvelgiant į atskirų zonų dirvožemių savybes ir ūkių specializaciją. Žemės ūkio paskirties žemių tvarkymas turi būti diferencijuotas, įvertinant: - būtinumą sudaryti kaimo gyventojams reikiamas socialines- ekonomines sąlygas gyventi ir dirbti kaimo vietovėje; - geriausią teritorijos gamtinių savybių, dirvožemių ir gamybinio potencialo panaudojimą; - būtinumą garantuoti ekologiškai subalansuotą veiklą kaimo vietovėje ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimą. Šalies bendrajame plane nustatytos agrarinio fono teritorijų specializacijos zonos bei jų charakteristika pateikti 1 lentelėje.

16 1 lentelė. Lietuvos Respublikos bendrajame plane numatytos agrarinės specializacijos zonos Pavadinimas Tipologinė charakteristika Pietryčių Lietuvos zona I Nepalankių ūkininkavimo sąlygų nenašių ir ekologiškai jautrių (772 km2). žemių javų – bulvių specializacijos regionas Pietryčių Lietuvoje. Baltijos aukštumų zona II Nepalankių ūkininkavimo sąlygų nenašių ir ekologiškai 2 (1239 km ). jautrių žemių žolių – javų specializacijos regionas Rytų ir Pietų Lietuvoje.

Aukštaitijos plynaukščių III Patenkinamų ūkininkavimo sąlygų vidutinio našumo žemių zona (692 km2). javų - žolių specializacijos regionas Rytų ir Vidurio Lietuvoje.

Vidurio Lietuvos zona IV Gerų ūkininkavimo sąlygų našių žemių cukrinių runkelių – (2427 km2) linų – javų specializacijos regionas Vidurio Lietuvoje.

Žemaitijos lygumų ir V Patenkinamų ūkininkavimo sąlygų vidutinio našumo žemių plynaukščių zona (647 km2) javų - linų – žolių specializacijos regionas Vakarų Lietuvoje.

Žemaitijos aukštumų zona VI Nepalankių ūkininkavimo sąlygų nenašių ir ekologiškai (242 km2). jautrių žemių žolių – javų specializacijos regionas Vakarų Lietuvoje. Nemuno žemupio ir Pajūrio VII Patenkinamų ūkininkavimo sąlygų vidutinio našumo žemumos zona (512 km2) ekologiškai jautrių žemių javų – bulvių specializacijos regionas Vakarų Lietuvoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, darytinos tokios išvados: 1. Žemės ūkio paskirties žemių tvarkymas turi būti diferencijuotas, įvertinant: būtinumą sudaryti kaimo gyventojams reikiamas socialines – ekonomines sąlygas gyventi ir dirbti kaimo vietovėje, geriausią teritorijos gamtinių savybių, dirvožemio ir gamybinio potencialo naudojimą bei būtinumą garantuoti ekologiškai subalansuotą veiklą kaimo vietovėje ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimą. 2. Konkretus agrarinių teritorijų tvarkymo diferencijavimas planuojamas bei reguliuojamas valstybės rėmimo priemonėmis pagal šiuos teritorinius veiksnius: teritorijos įsavinimą žemės ūkiui, dirvožemių našumą ir tinkamumą pagrindiniams žemės ūkio augalams augti, ūkininkavimo sąlygas bei dirvožemių jautrumą antropogeniniam poveikiui. Vienas iš svarbių bendrojo plano elementų yra gamtinis karkasas. Gamtinis karkasas – tai vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. Juridinį pagrindą gamtiniam karkasui suteikia Aplinkos apsaugos įstatymas (Valstybės žinios, 2004, Nr. 60-2121), Saugomų teritorijų įstatymas (Lietuvos..., 2001b) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl

17 gamtinio karkaso nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos..., 2007). Šiuose teisiniuose dokumentuose apibrėžti gamtinio karkaso nustatymo tikslai ir uždaviniai, gamtinio karkaso erdvinė-teritorinė struktūra, šalies gamtinio karkaso formavimo principai, jo apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo reikalavimai, lokalizuotos ir įteisintos gamtinio karkaso ribos. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane gamtinis karkasas nustatytas vadovaujantis Aplinkos apsaugos departamento (tuo metu atskaitingo Aukščiausiajai Tarybai) užsakytu ir 1993 m. VU Kraštotvarkos grupės parengtu darbu „Lietuvos gamtinio karkaso rajoninis lokalizavimas“. VU Kraštotvarkos grupės darbą „Lietuvos gamtinio karkaso rajoninis lokalizavimas“, be gamtinio karkaso lokalizavimo schemų, sudaro ir tekstinė dalis, kurioje pateikta gamtinio karkaso nustatymo metodika. Teisės aktuose nustatyta, kad gamtinio karkaso konservacinės, miškų, žemės ūkio ir kitos – rekreacinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus. Gamtinio karkaso teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, palaikomas ir stiprinamas ekosistemų stabilumas, vykdoma renatūralizacija ir ekosistemų atkūrimas, palaikoma ir didinama biologinė įvairovė, bendras teritorijos miškingumas, saugomi ir įveisiami želdynai, želdiniai agrarinėse ir urbanizuotose teritorijose, vykdomi pažeistų teritorijų ir akvatorijų atkūrimo, išvalymo nuo užteršimo darbai, iškeliami pramonės ir stambūs žemės ūkio objektai ir įrenginiai, bešeimininkiai nenaudojami statiniai, mažinamas vizualinis jų poveikis ir pan., taip pat skatinama švietėjiška, mokslinė veikla, ekstensyvi rekreacija. Žemėtvarkos planavimo dokumentų rūšis nustato Žemės įstatymas (Lietuvos..., 2004b). Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengėjams kvalifikacinius reikalavimus nustato Vyriausybės patvirtintos taisyklės (Lietuvos..., 2004f). Rengiant specialiuosius planus – žemėtvarkos projektus bei žemėvaldų planus, žemėtvarkos specialistai privalo vadovautis šių planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis. Svarbiausi šių taisyklių reikalavimai yra skirti žemės sklypų formavimui. Žemės sklypas – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas ir kadastro duomenis. Įregistruotas Nekilnojamojo turto registre žemės sklypas tampa nekilnojamojo turto objektu (nekilnojamuoju daiktu). Žemės sklypo priklausiniais laikomi jame esantys vandens telkiniai ir melioracijos įrenginiai, augantys medžiai, taip pat statiniai, kurie nėra suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose formuojami žemės sklypai:

18 1. Žemės reformos žemėtvarkos projektai, rengiami vadovaujantis Žemės ūkio ministro įsakymu (Valstybės žinios, 2006, Nr.45-1638) patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika. 2. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, rengiami vadovaujantis Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro įsakymu patvirtintomis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis (Aplinkos..., 2004f). 3. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektai, rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (Valstybės žinios, 2005, Nr.104-3839) patvirtintomis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis. 4. Žemės konsolidacijos projektai, rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (Valstybės žinios, 2005, Nr.85-2901) patvirtintomis Žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis. 5. Detalieji planai, rengiami vadovaujantis Aplinkos ministro įsakymu (Valstybės žinios, 2004, Nr.79-2809) patvirtintomis Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis. Pagrindinius reikalavimus žemės sklypo ribų išdėstymui sudaro ribų suderinimas su pastoviais situacijos elementais. Žemėvaldų projektų rengimo taisyklėse nurodoma, kad: 1. Žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų ribų, su privažiavimu. Jų ribos projektuojamos sutapatinant su keliais, melioracijos kanalais, upeliais, kitais situacijos kontūrais. Žemės sklypų ribos turi sutapti su stabiliais kraštovaizdžio kompleksais ir objektais, upių ir ežerų, kitų vandens telkinių krantais, miškų, valstybinės reikšmės kelių ir geležinkelių žemės ribomis, eiti upelių ar griovių viduriu, senomis ežiomis. Lygumose dirbamų laukų žemės sklypai turi būti projektuojami tiesiomis linijomis. Žemės sklypų ribos turi būti derinamos su natūraliomis (gamtinėmis) ribomis (upėmis, upeliais, melioracijos kanalais, ežerais, tvenkiniais, griovomis, raguvomis, medžių eilėmis) arba su statinių bei įrenginių išdėstymu. Žemės sklypo dalis už upelio, melioracijos kanalo ar griovos gali būti projektuojama jeigu: 1) ją su pagrindine žemės sklypo dalimi jungia tiltas ar pralaida; 2) atidalytas žemės sklypas sujungiamas su gretimu žemės sklypu, iki kurio yra privažiavimo kelias; 3) iki atidalyto žemės sklypo yra privažiavimo kelias. 2. Kai skaidomas vientisas ariamosios žemės, pievų ar miško masyvas, formuojami žemės sklypai turi būti kompaktiški, stačiakampio arba panašios jam formos ir racionaliai išdėstyti. Formuojamo žemės sklypo ribos turi sudaryti uždarą kontūrą. 3. Vandens telkinys (ežeras, tvenkinys) visais atvejais formuojamas kaip atskiras žemės sklypas.

19 4. Žemės sklypo riba prie privačių arba galimų privatizuoti upelių ir griovių nustatoma upelio ar griovio viduriu. 5. Žemės sklypas prie geležinkelių, valstybinės reikšmės kelių, turinčių nustatytas kelio juostas, formuojamas sklypo ribas sutapatinus su kelio juostų ribomis, kurios nustatomos nuo kelio ašies. Prie kitų kelių žemės sklypų ribos projektuojamos per 1 metrą nuo kelio sankasos ar iškasos išorinių kraštų arba per 2-3 m nuo kelio želdinių, arba 1-2 m nuo pakelės griovio krašto. 6. Žemės sklypo riba turi būti ne arčiau kaip 3 m nuo esamų pastatų sienos ir suaugusių medžių (arba ne arčiau kaip medžio laja), išskyrus atvejus, kai žemės sklypų savininkai susitaria kitaip. 7. Atskiru žemės sklypu neformuojami žemės plotai, kuriuos užima elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas. Šios žemės naudojimo apribojimai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės sklypas projektuojamas tokio dydžio, kokį apsprendžia planavimo sąlygos ir teritorijos gamtiniai ypatumai. Pvz., esant poreikiui sklypus padalinti tarp bendraturčių, esamas žemės sklypas smulkinamas, vieno savininko įsigyti gretimi žemės sklypai – stambinami, patikslinant žemės sklypų ribas – formuojami tinkamesni žemės dirbimui laukai ir pan. Tačiau visais atvejais įvertinamas ir būsimas (po žemės sklypų pertvarkymo) žemės ūkio gamybos pobūdis. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte gali būti projektuojami ir vietinės reikšmės keliai, vadovaujantis šių kelių projektavimą reglamentuojančiais nurodymais (Lietuvos..., 2002). Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektuose suformuotiems žemės sklypams turi būti nustatoma pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis. Tai reglamentuoja Vyriausybės nutarimas (Lietuvos..., 2004c) ir aplinkos ministro bei žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintos taisyklės (Aplinkos..., 2005a). Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos nustatomos vadovaujantis Vyriausybės nutarimu (Lietuvos..., 2005b). Esant reikalui nustatyti žemės servitutus apskrities viršininko įsakymu privačioje žemėje, vadovaujamasi šią procedūrą reglamentuojančiomis taisyklėmis (Lietuvos..., 2004e). Pakeitus žemės sklypų priklausomybę, servitutus ar specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, patikslinami ir Nekilnojamojo turto registro įrašai įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos..., 2001a). Bendrieji reikalavimai kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo procedūroms. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai rengiami ir įgyvendinami vadovaujantis teisės aktais (Aplinkos..., 2004d). Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimą organizuoja savivaldybės vykdomoji institucija, o kai kaimo plėtros žemėtvarkos projektas rengiamas vieno ūkio

20 žemėvaldai žemės tvarkymo darbams planuoti – žemės savininkas. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekte numatoma: 1) kraštovaizdžio formavimo priemonės; 2) žemės ūkio naudmenų dirvožemių apsaugos ir gerinimo priemonės; 3) žemės ūkio veiklai reikalingų ir numatomų statinių bei įrenginių išdėstymas; 4) ūkių žemėvaldų ribos; 5) pagrindinių vidaus kelių, kurių reikia žemės ūkio veiklai, išdėstymas; 6) melioracijos statinių statyba, rekonstrukcija ir remontas; 7) žemės plotai, kuriuos tikslinga apsodinti mišku; 8) panašias savybes turinčių žemės ūkio naudmenų sklypų (agroūkinių sklypų) formavimas ir rekomenduojamojo jų naudojimo nustatymas, kai projektas rengiamas ūkio žemėvaldos teritorijai tvarkyti. Priklausomai nuo planavimo tikslų, kaimo plėtros žemėtvarkos projektai skirstomi į: 1) miškų įveisimo žemėtvarkos projektus; 2) ūkių vidinės žemėtvarkos projektus; 3) kompleksinius žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus. Rengiant projektus, vadovaujamasi teisės aktuose nustatytomis miško įveisimo sąlygomis (Aplinkos..., 2004c), taip pat miško pavertimo kitomis naudmenomis tvarka (Lietuvos..., 2002). Planavimo sąlygas projektams rengti išduoda savivaldybės administracija teisės aktų nustatyta tvarka (Aplinkos..., 2004a). Projektų svarstymo su visuomene tvarką numato Vyriausybės patvirtinti nuostatai (Lietuvos..., 2007b). Teritorijų planavimo dokumentų valstybinės priežiūros tvarką reglamentuoja kitas Vyriausybės nutarimas (Lietuvos..., 2004c). Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti priskiriamas prie ūkio vidinės žemėtvarkos projektų. Jame paprastai sprendžiami tik 3 ir 5 punktuose nurodyti klausimai, o projektas rengiamas tik vieno ūkio žemėvaldai ar ją sudarančiam vienam sklypui. Tačiau, esant poreikiui, gali būti rengiamas vidinės žemėtvarkos projektas visa apimtimi. Ūkių vidinės žemėtvarkos projektų rengimo tikslai – suplanuoti ūkio veiklai funkcionuoti reikalingas žemės tvarkymo priemones: kelių pagerinimą, žemės naudmenų rūšių ir jų plotų keitimą, melioracijos sistemos rekonstrukciją ir naują statybą, suplanuoti agroūkinius sklypus ir numatyti jų racionalų naudojimą (planuojamų žemės ūkio augalų sudėtį ir kaitaliojimą sėjomainose), atsižvelgiant į ūkio veiklos kryptis ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Ūkio vidinės žemėtvarkos projektu numatoma racionaliai planuoti ariamosios žemės ir kitų žemės plotų naudojimą konkrečiame ūkyje, suderinant tai su ūkio gamybinės veiklos plėtra. Šiam tikslui projekte suformuojami agroūkiniai (darbo) sklypai, kurie išskiriami žemės ūkio naudmenose vadovaujantis šiais reikalavimais:

21 1) agroūkinio (darbo) sklypo ribos turi sutapti su natūraliais kitų žemės naudmenų kontūrais, išskyrus įsiterpusias žemės naudmenas, kurios, dirbant žemę, netrukdo žemės ūkio mašinoms ir agregatams važinėti (lauko keliai, natūralių pievų, ganyklų, nenaudojamų žemių ruožai ir kt.); 2) atskiri sklypai gali būti projektuojami dalijant ariamosios žemės kontūrą, jeigu sklypo dalys aiškiai skiriasi savo dirvožemių savybėmis (granuliometrine sudėtimi, dirvožemių rūgštumu, turtingumu, judriuoju fosforu ir kaliu, įmirkimu), reljefu (šlaitų polinkiu) ar melioracine būkle ir dėl šių priežasčių visame lauke (ariamosios žemės kontūre) vienu metu neįmanoma auginti agrotechnikai vienarūšių pasėlių. Nustatant agroūkinių (darbo) sklypų ribas, naudojamasi deklaruotų pasėlių bei dirvožemių tyrimo planais ir topografiniais žemėlapiais. Kiekvienam agroūkiniam (darbo) sklypui numatoma: 1) žemės savybių apibūdinimas (dirvožemiai, jų agrocheminės savybės, nuardymas, melioracinė būklė); 2) reikalingos žemės gerinimo priemonės (melioracijos darbai, kalkinimo ir tręšimo poreikis); 3) pasėlių struktūra ir sėjomainos tipas. Numatomas aplinkos apsaugos priemones sudaro sanitarinės apsaugos zonos, arealai, kuriuose reikia taikyti priemones dirvožemių apsaugai nuo erozijos, natūralių biocenozių apsaugos ir priežiūros priemonės. Žemės ūkio naudojimo pakeitimo, dirvožemių gerinimo, sėjomainų, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos priemonių klausimai projekte sprendžiami vadovaujantis mokslo įstaigų ir Žemės ūkio ministerijos rekomendacijomis. Numatomos teritorijos tvarkymo priemonės – melioracijos sistemų įrengimas ir rekonstravimas, tvenkinių įrengimas ir rekonstravimas, kelių tiesimas ir rekonstravimas, žemės ūkio veiklai reikalingų pastatų statybai vietos parinkimas (ūkininko ūkiui), elektros linijų tiesimas ir kitos planuojamos suderinus su ūkio savininku (valdytoju) ir savivaldybės administracijos direktoriumi. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimą organizuoja savivaldybės administratorius, o kai kaimo plėtros žemėtvarkos projektas rengiamas vieno ūkio žemėvaldos žemės tvarkymo darbams planuoti – privačios žemės savininkas arba valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengėjai parenkami Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai šių projektų rengimą organizuoja privačios žemės savininkai.

22 Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas pradedamas rengti planavimo organizatoriui sudarius sutartį su projekto rengėju. Prie sutarties turi būti pridedamas planavimo sąlygų sąvadas, kurį išduoda žemėtvarkos skyrius. Planavimo sąlygų sąvadas parengiamas jį suderinus su institucijomis, reglamentuojančiomis su žemės naudojimu susijusią veiklą, ir su savivaldybės administracija. Projekto pagrindiniam brėžiniui rengti naudotina kartografinė medžiaga, kurioje žemės naudmenų kontūrų ribos ir kiti situacijos elementai yra pažymėti atitinkamo mastelio topografiniams žemėlapiams rengti nustatytais topografiniais ženklais. Ši kartografinė medžiaga parengiamųjų darbų metu koreguojama vietovėje, patikslinant užstatytų teritorijų, žemės ūkio naudmenų, miškų ir vandens telkinių kontūrų ribas. Patikslinant žemės naudojimo planą, jame turi būti pažymėti visi vietinės reikšmės keliai su danga bei naudojami ne žemės ūkio veiklai statiniais ir įrenginiais užimti plotai. Žemės naudojimo plano, parengto analogine forma, tinkamumą naudoti atitinkamos rūšies žemėtvarkos projekto sprendinių brėžiniui rengti ir kartografuotų situacijos elementų atitikimą faktinei padėčiai patikrina Žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Projekto rengėjas, išnagrinėjęs planavimo organizatoriaus pasiūlymus dėl projekto sprendinių bei planavimo sąlygas, patikslintoje kartografinėje medžiagoje pasižymi numatomo įveisti miško sklypų ribas, reikalingus teritorijos tvarkymo elementus ir kitų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą sudaro projekto aiškinamasis raštas, kuriame apibendrinami ir pagrindžiami priimti sprendiniai, planavimo sąlygų sąvadas, projekto svarstymo ir derinimo bei kiti dokumentai. Parengus kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, jo pagrindinis brėžinys suderinamas su planavimo organizatoriumi. Sukomplektuota projekto byla pateikiama planavimo sąlygų sąvadą išdavusiam Žemėtvarkos skyriui, kuris nustatęs, kad projekto turinys atitinka teisės aktų reikalavimus, priima sprendimą teikti projektą derinti ir viešai svarstyti. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo procedūrą atlieka planavimo organizatorius arba jo įgaliotas asmuo. Projektas derinamas su planavimo sąlygas pateikusiems institucijomis, dalyvaujant projekto autoriui. Projekto suderinimu laikomas institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens parašas projekto pagrindiniame brėžinyje arba raštas-atsakymas su esminiu pritarimu parengtam projektui. Užbaigus projekto viešą svarstymą, jo bylą planavimo organizatorius perduoda apskrities viršininko administracijos padaliniui, atliekančiam žemėtvarkos projektų rengimo valstybinę

23 priežiūrą. Gavus šios institucijos išvadą, projektas teikiamas tvirtinti savivaldybės administracijos direktoriui. Patvirtinus kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, apie tai savivaldybės administraciją ne vėliau kaip per 2 savaites skelbia vietinės informacijos priemonėse ir projektą įregistruoja savivaldybės administracijos tvarkomame teritorijų planavimo dokumentų registre. Žemės savininkai ir valstybinės žemės patikėtiniai, įgyvendindami ūkio vidinės žemėtvarkos projektą, teisės aktų nustatyta tvarka gali gauti planavimo sąlygas arba leidimus su teritorijos tvarkymu susijusiems darbams. Šios žemės plotuose leidžiamą statinių projektavimą ir statybą reglamentuoja Statybos įstatymas (Lietuvos..., 2001c).

24 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – išnagrinėti teritorijų planavimo dokumentų rengimo ypatumus bei problemas Utenos apskrityje ir Utenos rajone. Tyrimo uždaviniai: 1. Išnagrinėti žemės ūkio paskirties žemės tvarkymo perspektyvas pagal rengiamus Utenos apskrities ir rajono bendruosius planus; 2. Nustatyti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų reikšmę nekilnojamojo turto kadastro duomenų atnaujinimui; 3. Nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo priežastis ir jų poreikį žemės ūkio paskirties žemės naudotojų veiklai; 4. Parengti pasiūlymus dėl žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo procedūrų supaprastinimo.

25 3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Atliekant tyrimus, panaudoti teisės aktai, statistiniai duomenys ir atlikta Utenos apskrities Utenos rajono bendrųjų planų (projektų) analizė bei parengtų žemėtvarkos projektų analizė. Tyrimams naudoti matematinis statistinis, dokumentų analizės ir apibendrinimo metodai. Prieduose pateikti autorės parengtų projektų charakteringi pavyzdžiai.

26 4. UTENOS RAJONO SAVIVALDYBĖS ŽEMĖS NAUDOJIMO PLANAVIMAS

4.1. Utenos apskrities žemės naudojimo apžvalga

Utenos apskritis yra viena iš mažiausiai palankių intensyviai žemės ūkio veiklai. Žemės fondo sudėtis pagal pagrindines kategorijas ir žemės naudotojų grupes (2 lentelė) rodo, jog dėl gamtinių savybių žymi teritorijos dalis liko neįsavinta žemės ūkiui ir naudojama miškų ūkio veiklai. Lyginant su respublikos vidurkiu, apskrityje yra santykinai mažiau kitai paskirčiai naudojamų teritorijų ir daugiau vandens telkinių. Dėl reljefo ypatumų ir dirvožemio savybių apskrityje žemės naudmenų bei ariamos žemės plotų yra 12–16 proc. mažiau, nei vidutiniškai respublikoje, o vandenų, krūmų, pelkių ir kitos naudojamos žemės plotų – 1,4–1,8 karto daugiau. Gamtinės sąlygos žemės ūkiui palankiausios Anykščių rajone, kurie rodikliai yra artimi respublikos vidurkiui. Mažiausiai palankūs žemės ūkio plėtrai Ignalinos ir Zarasų rajonai, kuriuose ariamoji žemė ir sudaro tik apie 30 proc. teritorijos, miškai – 29–32 proc., ežerai ir kiti vandens telkiniai – 9–12 proc.

2 lentelė. Utenos apskrities žemės fondo struktūra

Rajonai Utenos Lietuvos

ų

Rodikliai i apskritis Respublika

č ų ų t ė

Anykš Ignalinos Mol Utenos Zaras I. Žemės fondo sudėtis, procentais (2000 01 01) Žemės ūkio paskirties 65,7 54,4 65,8 67,2 56,7 61,9 60,4 žemė Miškų ūkio paskirties 27,8 32,0 24,1 24,5 28,8 27,5 30,4 žemė

Konservacinės 0,1 0,6 0,2 0,1 0,1 0,2, 0,6 paskirties žemė Kitos paskirties žemė 4,2 5,1 2,9 4,5 3,5 4,2 5,6 Valstybinio vandens 2,2 7,9 7,0 3,7 10,9 6,2 2,9 fondo žemė Laisvos valstybinės ------0,2 žemės fondas Iš viso: 100 100 100 100 100 100 100 II. Žemės naudmenų sudėtis, procentais (2000 01 01) Žemės ūkio 56,8 41,1 47,0 50,7 38,4 47,2 53,5 naudmenos Iš jų – ariamoji žemė 46,8 31,0 38,3 41,5 29,6 37,7 45,0 Miškai 29,5 33,7 26,2 29,9 33,5 3,6 30,3

27 Keliai 1,7 2,3 1,9 2,1 1,8 2,0 2,0 Užstatyta teritorija 1,9 2,0 2,0 2,8 1,6 2,1 2,8 Vandenys 3,0 9,2 8,8 4,9 12,2 7,4 4,0 Medžių, krūmų 2,5 6,2 8,3 4,9 6,8 5,6 3,6 želdiniai, pelkės Kita nenaudojama 4,6 5,5 5,8 4,7 5,7 5,1 3,7 žemė Iš viso: 100 100 100 100 100 100 100

Žemės ūkio naudmenų struktūra yra pakankamai stabilus rodiklis žemės naudojimui charakterizuoti, kadangi jos pokyčiai galimi tik esant didelėms investicijoms teritorijos urbanizavimui, arba melioracijos darbams ir žemės ūkio plėtrai, arba miško sodinimui. Kaip rodo valstybinės žemės apskaitos duomenys (esant tiksliam kasmetiniam kartografinės medžiagos koregavimui ( 1977–1991 metais), apskrities rajonuose žemės ūkio naudmenos mažėjo sparčiau, nei vidutiniškai Respublikoje (procentas per metus): Anykščių raj. – 0,46; Ignalinos raj. – 0,77; Molėtų raj. – 0,44; Utenos raj. – 0,40; Zarasų raj. – 0,73 (respublikoje vidutiniškai – 0,20). Tai paaiškintina ekstensyviu ūkininkavimu, mažesnėmis melioravimo apimtimis, mažėjančiu kaimo gyventojų ir darbingo amžiaus žemės ūkio dirbančiųjų skaičiumi. Šios tendencijos leidžia vykti natūralios, savaiminės žemės plotų transformacijos į pelkes, krūmus, miškus procesams. Minėti procesai, dėl kurių žemės ūkio gamyba apskrityje nėra intensyvi, pasireiškia ir šiuo metu. Apie žemės ūkio paskirties žemės naudojimo pobūdį galima spręsti iš 2 lentelės. Pažymėtina tai, jog net ir esant santykinai mažesniam žemės ūkio naudmenų plotui apskrities teritorijoje, vienam kaimo gyventojui, bei žemę naudojančiai šeimai apskrityje tenka daugiau žemės, kaip kad vidutiniškai respublikoje. Be to, nors apskrityje kaimo gyventojų tankumas yra santykinai mažesnis, jų skaičius mažėja sparčiau, nei vidutiniškai respublikoje. Per 15 metų laikotarpį (1985–2000 m.) Utenos apskrityje kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 16 proc., o respublikoje – tik 5 proc. Atitinkamai 1999–2000 m. kaimo gyventojų skaičius vidutiniškai per metus Utenos apskrityje sumažėjo 0,9 proc., respublikoje – 0,1 proc. 2000 m. pradžioje darbingo amžiaus kaimo gyventojų skaičius Utenos apskrityje sudarė 49,0 proc. visų kaimo gyventojų, respublikoje – 52,2 proc. Dėl demografinės situacijos, blogesnės infrastruktūros, žemės reformos metu įvykusių pokyčių, žemės kokybės ir ekonominės situacijos Utenos apskrities žemės naudojimo rodikliai yra žymiai blogesni, nei vidutiniškai respublikoje. Pažymėtina tai, jog apie 26 proc. žemės neįteisinta naudotis ir dar apie 10 proc. ariamosios žemės dirvonuoja. Todėl 2000 m. buvo apsėta tik 64,8 proc. ariamosios žemės (respublikoje – 80,9 proc.). Pasėlių struktūroje dėl nepalankių gamtinių sąlygų (dirvožemio savybių, sklypų konfigūracijos, reljefo) mažai auginama

28 pardavimui skirtų augalų ir didžiausius plotus užima pašarams skirti pasėliai. Todėl, nors apskrities ūkiai iš 1 ha gauna 27 proc. mažesnį javų derlių negu vidutiniškai respublikoje, o vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas 16 proc. mažesnis, tačiau pagal gyvulininkystės produkcijos gamybą (perskaičiavus į pieną) apskritis nuo respublikos vidurkio atsilieka tik 18 proc. Lyginant 3 lentelėje pateiktus žemės ūkio paskirties žemės naudojimo rodiklius matosi, jog santykinai geriausius rezultatus pasiekia Anykščių rajonas, blogiausius – Ignalinos ir Zarasų rajonai. Be to, šiuose rajonuose sparčiausiai nyksta ir kaimo gyventojai (per 1985 – 2000 m. laikotarpį Ignalinos rajone jų sumažėjo 21 proc., Zarasų rajone – 18 proc.).

3 lentelė. Utenos apskrities žemės ūkio paskirties žemės naudojimo rodikliai Rodikliai Rajonas Utenos Lietuvos

apskritis Respubli

ų

i ų ų č t ė ka Zaras Utenos Mol Ignalinos Anykš 1 2 3 4 5 6 7 8 I. Žemė ūkio paskirties 115965 81378 90064 82544 75707 445659 3924,2 žemės plotas, ha tūkst. ha Iš jos – žemės ūkio 97146 60522 62370 60896 49352 330298 3354,5 naudmenų tūkst.ha II. Tenka žemės ūkio naudmenų, ha: vienam kaimo 4,4 3,7 3,4 3,6 3,5 3,8 3,0 gyventojui vienai šeimai, 9,9 7,7 8,3 8,5 9,4 8,8 8,0 naudojančiai žemę III. Neįteisintas naudotis žemės plotas (2000 01 01), 17257 20994 17369 18633 11181 85434 430104 ha ž. ū. naudmenų proc. 17,8 34,7 27,8 30,6 22,7 25,9 12,8 IV. Ariamosios žemės naudojimas plotas 2000 01 01, ha 81030 46008 51385 50493 38716 267632 2882079 iš jo neįteisinta naudotis 13336 17148 14717 17432 9205 71838 353277 apleista ir pūdymai 7472 6485 3190 2666 2680 22493 198566 panaudota pasėliams, ha 60222 22375 33478 30395 26831 173301 2330236 proc. 74,3 48,6 65,2 60,2 69,3 64,8 80,9 V. Pasėlių struktūra (1994 – 1997 m. vidurkis), proc.:

Javai 45,2 41,4 38,1 38,9 39,4 41,1 46,2 Linai, cukriniai runkeliai 0,3 - - - - 0,1 1,5 Bulvės ir daržovės 5,7 6,0 6,4 6,3 4,6 6,0 6,1 Pašariniai augalai 48,8 52,6 55,5 54,8 56,0 52,8 46,2 VI.Žemės ūkio naudmenų 34,7 32,9 31,8 31,2 31,1 32,3 39,1

29 našumo balas VII.Vidutinis javų derlingumas (1994 – 1997 17,6 14,8 15,6 15,3 12,8 15,7 21,4 m. vidurkis), cnt/ha proc. nuo respublikos vidurkio 0,82 0,69 0,73 0,72 0,60 0,73 1,0 VIII. Gyvulininkystės produkcija, perskaičiavus į 1994 –1997 m. planą: cnt/100 ha ž. ū. n. 861 912 1072 1089 814 948 1160 proc. nuo respublikos vidurkio 0,71 0,79 1,01 0,94 0,70 0,82 1,0

Teritorijų planavimo klausimai apskrityje gali būti tinkamai sprendžiami nustačius žemės naudojimo ir ūkinių struktūrų formavimosi tendencijas. Žemės ūkio paskirties žemės pagrindiniai naudotojai – ūkininkai, asmeniniai (šeimų) ūkiai ir žemės ūkio įmonės. Šių struktūrų išsidėstymas, plotai ir tarpusavio proporcijos kinta grąžinant žemę (didėjant privačios žemės plotui), reorganizuojant žemės ūkio bendroves ir didėjant ūkininkų naudojamos žemės plotui (įskaitant išsinuomotą privačią ir valstybinę žemę). Pagal 1998 m. duomenis, ūkininkų ūkiai (įregistruoti ūkininko ūkio registre) Utenos apskrityje naudojo apie 92 tūkst. ha arba 52,4 proc. privačios žemės ploto. Bendras ūkininkų skaičius – 7,7 tūkst. Likęs privačios žemės plotas (84 tūkst. ha) yra naudojamas arba neprekiniam (šeimos) ūkiui arba išnuomotas žemės ūkio įmonėms ir kitiems asmenims. Žemės ūkio įmonės Utenos apskrityje naudoja (įskaitant visą faktiškai išsinuomotą žemę) iki 30 tūkst. ha žemės (iš jos 20 tūkst. ha nuomojami iš valstybės). Šeimos ūkiai apskrityje naudoja likusį asmeniniam ūkiui skirtos (dar neprivatizuotos) žemės plotą ir sugrąžintos žemės sklypus bei nuomojamą privačią žemę. Šių ūkių bendras plotas pagal preliminarius skaičiavimus (įskaitant ir neapsėtus, apleistus privačios žemės plotus) yra apie 128 tūkst. ha. Dar 50 tūkst. ha sudaro fizinių asmenų išnuomota (trumpam laikui) iš valstybės žemė ir 145 tūkst. ha – nesuteikta naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė. Šie žemės plotai žemės reformos žemėtvarkos projektuose privalo būti suplanuoti privatizuoti ar ilgam laikui išnuomoti žemės ūkio veiklai, o atskirais atvejais – perduoti miškų urėdijoms miškų ūkio veiklai. Miškų ūkio paskirties žemę sudaro miškų urėdijoms ir nacionaliniams parkams priskirti valstybinės žemės plotai, taip pat privatūs miškai. Utenos apskrityje (Ignalinoje, Utenoje) Aukštaitijos nacionalinis parkas naudoja 14302 ha, miškų urėdijos – 151572 ha, kiti valstybinės žemės naudotojai – 2358 ha, miškų savininkai – 30105 ha. Žemės reformos metu dalis žemės ūkio veiklai grąžinamoje žemėje įsiterpusių miškų priskiriami žemės ūkio paskirties žemei (šiuo

30 metu miškai privačioje žemės ūkio paskirties žemėje apskrities teritorijoje sudaro 16,7 proc.), tačiau miškų ūkio urėdijų žemėje esančių žemės ūkio naudmenų didesni plotai (jų yra 1,8 proc.) gali būti priskiriami žemės ūkio paskirties žemei. Atsižvelgiant į žemės reformos įstatymu sudarytas sąlygas miškų privatizavimui, taip pat – į galimybes žemės ūkiui netikslingą naudoti žemę apsodinti mišku, iki žemės reformos pabaigos išliks privačių miškų didėjimo tendencijos. Ribos tarp miškų urėdijų žemės ir žemės ūkio paskirties žemėnaudų turėtų būti pertvarkytos pagal teritorijų planavimo dokumentus, kurie šiuo metu dar nerengiami. Konservacinės paskirties žemei apskrityje priskirta 1433 ha. Ją sudaro Aukštaitijos nacionalinio parko rezervatai, taip pat saugomų paminklų ir objektų teritorijos, kuriose draudžiama veikla nesusijusi su šių teritorijų bei objektų tvarkymu ir priežiūra (3299 ha). Kitos paskirties žemė – tai skirti užstatymui plotai, transporto ir technologinėms komunikacijoms naudojami plotai, naudingųjų iškasenų ir durpynų eksploatavimui naudojami bei skirti plotai, gyvenamųjų namų valdoms, ūkinei – komercinei veiklai, rekreacijai ir kitokiai veiklai skirti plotai, gyventojų bendram (viešam) naudojimui skirti plotai. Utenos apskrities teritorijoje šie plotai 2000 m. sausio 1 d. užėmė 29874 ha ir per 4 metus padidėjo 4581 ha. Šie pokyčiai daugiausia paaiškinami skirtingų žemės apskaitos metodų taikymu. Detalesni tyrimai rodo, jog, jog gyvenamoji statyba ir ūkinė – komercinė veikla, nesusijusi su žemės ūkiu ar miškų ūkiu, apskrityje nėra intensyvi ir jos plėtrai daug kur galima panaudoti miestų teritorijas. Namų valdų žemė apskrityje sudaro 36,6 proc. kitos paskirties žemės. Miestų teritorijose užstatyti plotai sudaro 34,6 %, žemės ūkio naudmenos 19,6 %, miškai – 20 %, vandenys – 12,9 %, kita žemė – 12,8 %. Didžiausius plotus užimantys miestai: Utena – 1528,1 ha; Zarasai – 1282,8 ha; Visaginas – 896,0 ha; Anykščiai – 820,6 ha; Ignalina – 604,5 ha; Molėtai – 376,5 ha; Dūkštas – 236,4 ha; Dusetos – 173,5 ha; Turmantas – 129,9 ha; Kavarskas – 115,9 ha; Troškūnai – 82,3 ha. Valstybinio vandenų fondo žemė daugiausia apima ežerus, upes ir tvenkinius. Bendras jų plotas apskrities teritorijoje – 44761 ha. Laisvos valstybinės žemės fondui priskiriama nenaudojama žemė, kurios tikslinė paskirtis nenumatyta. Bendras laisvo fondo žemės plotas apskrityje – 62 ha. Parengus teritorijų planavimo dokumentus, juose turi būti išsprendžiamos laisvos valstybinės žemės fondo teritorijų tvarkymas ir šios žemės įteisinimas nuosavybėn bei naudojimuisi. Žemės ūkio vystymui apskrityje didelę įtaką turi procesai, dėl kurių sąveikos atsiranda probleminės situacijos, sprendžiamos valstybinio reguliavimo priemonėmis. Probleminės situacijos būdingos visai apskrities teritorijai arba atskiroms jos dalims. Svarbiausios jų yra išdėstytos Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane. Utenos apskrities teritorija įeina į I

31 ir II kompleksinius probleminius arealus. Šių arealų pagrindiniai požymiai: - vyrauja nenašios žemės ( I ir II arealai); - didelis procentas apleistų (neįteisintų naudotis) žemės ūkio naudmenų (I ir II arealai); - lėti žemės reformos tempai (dalis I arealo). Šių problemų sukeliamos pasekmės – tolesnis ekonominis atsilikimas, lyginant su didžiąja Respublikos teritorijos dalimi. Melioruotų žemių mažėjimas ir neefektyvus žemės naudojimas neleis vystytis naujoms ūkinėms struktūroms, galinčioms konkuruoti rinkos ekonomikos sąlygomis. Žemės ūkio gamybai tinkamos naudoti žemės turi būti gerinamos melioracinėmis priemonėmis. Tačiau, nors reikalingos ir tikslingos sausinti žemės apskrityje sudaro 46–69 proc. (vidurio Lietuvoje – 85–93 proc.) iš jų nusausinta ne daugiau 67 proc.: Anykščių raj. – 67 proc., Ignalinos raj. – 66 proc., Molėtų raj. – 56 proc., Utenos raj. – 53 proc., Zarasų raj. – 51 proc. Tuo tarpu vidurio Lietuvoje nuo tikslingų sausinti žemių ploto nusausintos žemės sudaro 80–90 proc. Be to, Utenos apskrityje santykinai didesnis plotas melioracijos sistemų, kurias reikalinga remontuoti. Vidutiniškai per metus apskrities rajonuose žemės ūkio naudmenų plotai mažėja po 0,40–0,77 proc. (1971–1991 m. duomenys). Tuo tarpu Vidurio Lietuvoje šis rodiklis – 0,06– 0,20 proc.

4.2. Utenos rajono gamtinės sąlygos

Utenos rajonas yra Lietuvos rytiniame regione ir ribojasi su Utenos apskrityje esančiais Anykščių, Molėtų, Ignalinos, Zarasų rajonais, Vilniaus apskričiai priklausančiu Švenčionių rajonu ir Panevėžio apskrityje esančiu Rokiškio rajonu. Lyginant su Lietuvos Respublikos plotu, Utenos rajonas užima šiek tiek mažiau nei du procentus valstybės teritorijos. Utenos rajone 2006 m. pradžioje gyveno 48 626 gyventojai. Paskutinį dešimtmetį gyventojų skaičius rajono savivaldybėje, kaip ir visoje Lietuvoje, nuosekliai mažėjo. Per 1996–2006 m. gyventojų skaičius Utenos rajone sumažėjo 7,9 proc. Rajono gyventojai turi patogias susisiekimo galimybes su dviem didžiausiais Lietuvos miestais Vilniumi ir Kaunu, o kartu ir su tarptautiniais Vilniaus ir Kauno oro uostais, kurios realizuojamos magistralinės reikšmės keliais A14 ir A6. LR bendrajame plane pažymėta, kad ypatingą reikšmę perspektyvoje turėtų įgauti Panevėžio – Utenos – Ukmergės urbanistinis trikampis, kaip Aukštaitijos regiono integracinė ašis. Utenos rajonas yra susijęs infrastruktūriniais, socialiniais ir ekonominiais ryšiais su kitais apskrities ir šalies urbanistiniais

32 centrais, todėl savivaldybės teritorijos naudojimą ir apsaugą įtakoja stambūs urbanistiniai ir infrastruktūros objektai, esantys už rajono ribų. Utenos rajono savivaldybėje yra 10 seniūnijų: Daugailių, Kuktiškių, Leliūnų, Saldutiškio, Sudeikių, Tauragnų, Vyžuonų, Užpalių, Utenos ir Utenos miesto. Kiekviena seniūnija turi savo centrą – miestą ar miestelį. Rajono teritorijos paviršiaus reljefas gana įvairus. Didžiąją teritorijos dalį apima Aukštaičių aukštumos dalis. Šiaurės vakarinėje rajono dalyje plyti Vakarų Aukštaičių plynaukštė ir Šventosios vidurupio terasuoto slėnio atkarpa, o rytinėje ir pietrytinėje dalyse- Žeimenos lygumos fragmentai. Rajono teritorija gana tankiai išraižyta nedidelių upių ir upelių. 8%. Utenos rajono ežeringumas didėja laipsniškai einant iš vakarų į rytus. Atitinkamai ta pačia kryptimi didėja teritorijos rekreacinis potencialas. Utenos rajono miškingumas siekia 29,87% teritorijos. Miško žemės plotas pagal valstybinę miškų apskaitą rajone apima 39 100 ha. teritoriją iš kurių 37 854 ha plotą sudaro medynai. Medynų tarpe vyrauja spygliuočiai – 68,1% arba 22 678 ha. Minkštieji ir kietieji lapuočiai atitinkamai sudaro 23,7 % ir 6,9% arba 9 266 ha. ir 2 697 ha. Konservacinės apsaugos prioriteto ir saugomos teritorijos sudaro 9,89% rajono ploto. Dabartinę Utenos rajono saugomų teritorijų sistemą sudaro konservacinės apsaugos prioriteto (draustiniai, gamtos paveldo objektai) ir kompleksinės saugomos teritorijos – 1 regioninis ir 1 nacionalinis parkas Svarbiausioms tarptautinės (europinės) reikšmės saugomoms teritorijoms Utenos rajone priskirtina: • Tarptautinės reikšmės geoekologinė takoskyra nusidriekianti Aukštaičių (Baltijos) aukštumų keteromis, pietrytinėje ir rytinėje Utenos rajono dalyje; • Alių pelkė (NATURA 2000 buveinių apsaugos teritorija); • Aukštaitijos nacionalinis parkas (NATURA 2000 buveinių apsaugos teritorija); • Aukštaitijos nacionalinis parkas (vakarinė dalis, kaip paukščių apsaugai svarbi teritorija); • Labanoro regioninis parkas (NATURA 2000 buveinių apsaugos teritorija). Svarbiausioms nacionalinės reikšmės saugomoms teritorijoms ir objektams Utenos rajone priskirtina: • Aukštaitijos nacionaliniame parke: Tauragno kraštovaizdžio draustinis, Uteno kraštovaizdžio draustinis, Būkos hidrografinis draustinis, Pliaušės hidrografinis draustinis; • Labanoro regioniniame parke – Aiseto kraštovaizdžio draustinis; . • Kiti valstybiniai draustiniai (Žiezdrų, Pakalnių, Vaiskūnų, Stabulankių, Vajelių,

33 Indubalių). • Aukštaitijos nacionaliniame parke: Minčiagirės ir Knyčio draustiniai; • Balčių valstybinis telmologinis draustinis; • Labanoro regioniniame parke – Paalsuodės telmologinis draustinis. Svarbiausioms regioninės reikšmės saugomoms teritorijoms ir objektams Utenos rajone priskirtina: 1) Regioninės svarbos vidinio stabilizavimo arealas šiaurinėje rajono dalyje (Alaušo, Indrajų ežerai su apyežerio teritorijomis). 2) Ąžuolijos botaninis – zoologinis savivaldybės draustinis; 3) Vyžuonų botaninis savivaldybės draustinis. Teritorijoje yra vieni vertingiausių Lietuvoje etnoarchitektūrinio paveldo objektų – etnografiniai kaimai, kurie yra vieni labiausiai pažeidžiamų kultūros paveldo objektų dalis.

4.3. Utenos rajono bendrojo plano sprendiniai

Urbanistinio karkaso formavimas. Urbanistinis karkasas – tai aktyviausios ūkinės bei kultūrinės plėtros centrų ir ašių teritorinė sistema su labiausiai pertvarkyta gamtine aplinka bei išvystytais techninės inžinerinės infrastruktūros kompleksais. Urbanistinį karkasą sudaro trijų hierarchijos lygmenų centrai. I lygmuo – tai valstybinio ir tarpvalstybinio (europinio) masto centrai. Tai daugiafunkciniai didieji miestai, atitinkantys aglomeruotų metropolinių centrų reikalavimus. Europinio tarpvalstybinio masto centras formuotinas šalies sostinės Vilniaus pagrindu, sujungiant Vilniaus ir Kauno potencialus. Pirmojo lygmens centrai yra šių kategorijų: 1) T (tarptautinė) kategorija – integruojamojo tipo metropoliniai centrai, įeinantys į sudaromą jungtinį tarpvalstybinio rango europinį centrą (Vilnius, Kaunas); 2) R (regioninė) kategorija – stiprinamojo tipo regioninio rango metropolinis centras (Šiauliai, Panevėžys); 3) V (valstybinė) kategorija – palaikomojo tipo valstybinio rango metropoliniai centrai (Klaipėda). Antrasis lygmuo – tai regioniniai centrai. Tai dabartinių apskričių centrai ir kiti stambesni miestai – dabartinių savivaldybių administraciniai centrai, kuriems, optimizuojant šalies regioninę diferenciaciją, rekomenduojama atlikti naujų regioninių centrų funkcijas. Jų kategorijos: A kategorija – atliekantys regioninę administracinę funkciją, pakankamo potencialo, palaikomi (Alytus, Marijampolė); B kategorija – atliekantys regioninę administracinę funkciją, nepakankamo potencialo, stiprinami (Tauragė, Telšiai, Utena); C kategorija – neatliekantys regioninės administracinės funkcijos, siūlomi nauji vidutinių miestų pagrindu, stiprinami (Biržai,

34 Mažeikiai, Ukmergė, Raseiniai, Rokiškis); D kategorija – neatliekantys regioninės administracinės funkcijos, formuojami nauji sujungiant gretimus potencialus, ypač stiprinami (Švenčionys – Švenčionėliai). Trečiasis lygmuo – lokaliniai centrai. Tai esamų ir rekomenduojamų naujų rajonų savivaldybių centrai. Miestai ir juos jungiančios transporto magistralės formuojami kaip urbanistinės integracijos ašys. Urbanistinio karkaso centrai ir integracijos ašys, kaip įvairios veiklos ir gyventojų traukos židiniai, veikia ir perspektyvoje įvairiai veiks šalies ir regionų teritorijų raidos pobūdį formuodami: urbanistinių centrų aglomeruojančio poveikio arealus; urbanistinės integracijos ašių poveikio koridorius; bendrą urbanistinio karkaso koncentruojančio poveikio arealą. Regioninis centras – Utenos miestas LR teritorijos bendrajame plane išskirtas kaip antrojo lygmens B kategorijos – nepakankamo potencialo esamas dabartinės apskrities centras. Jam reikalinga esamo socialinio–ekonominio potencialo renovacija bei stiprinimas. Utenos miestas taip pat atlieka rajono savivaldybės centro funkcijas. Rajono lokaliniai centrai – (Užpaliai, Sudeikiai, Daugailiai, Tauragnai, Saldutiškis, Kuktiškės, Leliūnai, Vyžuonos) yra kartu ir esami seniūnijos centrai turintys miestelio statusą. Jų skaida rajono teritorijoje yra tinkama, todėl naujų centrų nenumatoma. Siūloma juose gerinti gyvenimo kokybę, atitinkamai - socialinę, inžinerinę, ekonominę, kultūrinę situaciją, taip sustiprinant rajono lokalinių centrų statusą. Planuojamos urbanistinės integracijos ašys: I B kategorija – tarptautinė urbanistinės integracijos ašis: Kaunas – Ukmergė – Utena – Zarasai - Daugpilis. I C kategorija – šalies vidinės urbanistinės integracijos ašys: o Kupiškis – Svėdasai – Utena – Švenčionėliai – Švenčionys; o Vilnius – Giedraičiai – Molėtai - Utena. Regioninė: o Daugailiai – Dusetos – Obeliai. Rajono urbanistinio vystymo ašys yra skirtos nagrinėjamo ir jo gretimų rajonų urbanistinių centrų ryšių nagrinėjamo rajono teritorijoje sistemai formuoti. Jos skirstomos į atramines (Utena – Leliūnai; Utena – Vyžuonos; Utena – Užpaliai; Utena – Sudeikiai; Utena – Daugailiai; Utena – Tauragnai; Utena – Kuktiškės – Saldutiškis), jungiamosios (Leliūnai – Vyžuonos – Užpaliai – Sudeikiai – Daugailiai – Tauragnai – Saldutiškis – Kuktiškės – Leliūnai) ir išvedančiosios (Vyžuonos – Svėdasai; Užpaliai – Svėdasai; Užpaliai – Jūžintai; Daugailiai – Dusetos; Daugailiai – Zarasai; Saldutiškis – Kaltanėnai.

35 Agrarinių teritorijų zonavimas. Prioritetine žemės naudotojų veikla rajono teritorijoje išlieka žemės ūkis ir miškų ūkis. Kitai veiklai žemės plotus numatoma panaudoti esant poreikiui plėsti užstatymui reikalingus plotus. Žemės ūkio paskirties žemės išsaugojimas aktualesnis seniūnijose, kuriose yra našesnės žemės ir intensyvesnė žemės ūkio gamyba. Vidutinis žemės ūkio naudmenų dirvožemių našumo balas seniūnijose: Utenos – 36,4; Vyžuonų – 36,2; Leliūnų – 35,9; Sudeikių – 35,8; Užpalių – 35,4; Daugailių – 35,4; Saldutiškio – 34,3; Kuktiškių – 33,9; Tauragnų – 33,0. Žemės ūkio paskirties žemė mažėjimas ir miškų ūkio paskirties žemės didėjimas planuojamas daugiausia dėl miško įveisimo žemės ūkio naudmenose, gavus leidimą, taip pat dėl apleistų žemės ūkio naudmenų ir kitų naudmenų savaiminio apaugimo mišku. Kitos paskirties žemės plotų didėjimas numatytas dėl Utenos miesto bei perspektyvių vietinės reikšmės centrų (c ir d kategorijų gyvenamųjų vietovių) plėtros, ūkinės komercinės paskirties pastatų statybos, ypač urbanistinės integracijos ašių zonoje, ir naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimo. Bendrajame plane, planuojant detalesnį teritorijos tvarkymą, siekiama geresnio žemės gamtinių ir ūkinių, taip pat natūralių, savybių panaudojimo kraštovaizdžio apsaugos pagrindais. Teritorijos funkcinio zonavimo pagrindas: 1) esamos būklės įvertinimas racionalaus žemės naudojimo ir aplinkosaugos požiūriu; 2) dirvožemių tipų, granuliometrinės sudėties ir melioracinės būklės analizė; 3) miškotvarkos duomenų analizė; 4) urbanistinės plėtros poveikio ir gyvenamosios, visuomeninės, ūkinės paskirties statinių racionalaus išdėstymo poreikis; 5) gamtinio karkaso formavimo ypatumų įvertinimas. Pagal bendrojo plano koncepciją ir funkcinį zonavimą Utenos miesto plėtrai numatyti žemės plotai pažymėti kaip miesto urbanistinės plėtros teritorija – Urbanistinio vystymo arealas Į ji įeina Utenos miestas perspektyvinės plėtros ribose ir priemiesčiai, įjungiant Grybelių, Kauliniškio, Mockėnų ir Nemeikščių kaimus. Perspektyviose kaimo gyvenamosiose vietovėse pažymėta jų kompaktiškam užstatymui naudotini plotai. Šiose teritorijose veiklos prioritetas teikiamas urbanistinei plėtrai. Teritorijos tvarkymo reglamentavimas: bet kokia ilgalaikių statinių statyba turi būti pagrįsta bendrųjų planų arba detaliųjų planų sprendiniais. Likusi agrarinė teritorija suskirstyta į šias žemės naudojimo ir žemės ūkio specializacijos zonas: I zona – Saugomos teritorijos (I-ST). Šiai zonai priskirtos saugomos teritorijos, kuriose ūkinę veiklą reglamentuoja valstybinių parkų ir draustinių nuostatai bei kiti teisės akai.. Į zoną įjungta: Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko dalys, esančios Utenos rajono teritorijoje, Žiezdrų kraštovaizdžio draustinis, Ąžuolijos miško botaninis zoologinis

36 draustinis, Vyžuonų botaninis draustinis, Pakalnių ir Vaiskūnų geomorfologiniai draustiniai, Stabulankių geologinis draustinis, Balčių telmologinis draustinis, savivaldybės įsteigtos saugomos teritorijos, paukščių ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos (Natura 2000 tinklas). Zonos pagrindinės funkcijos – vertingų gamtinių kompleksų ir objektų apsauga ir tausojantis naudojimas. Joje numatomas statybų ribojimas bei atitinkamas tvarkymo režimas pagal specialiojo (gamtosauginio) planavimo dokumentus bei kitus ūkinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Valstybinių parkų ūkinio prioriteto zonose galima ekstensyvi miškų ūkio ir žemės ūkio veikla. II zona – Perspektyvių gyvenamųjų vietovių įtakos arealų zona. Jai priskiriamos teritorijos aplink šias vietoves: Uteną (arealas apima Vaikutėnų, Atkočiškių, Narkūnų, Pakėnų, Klykių ir kt. kaimus); Antalgę – Ažugirius; Leliūnus; Sudeikius, Tauragnus, Užpalius, Pakalnius, Vyžuonas su Vyžuonėlės ir Šiaudinių kaimais, Kirdeikius, taip pat Kuktiškių – Saldutiškio arealą. Atsižvelgiant į didėjančią gyventojų koncentraciją, rekomenduojamas tankus smulkių specializuotų intensyvios veiklos ūkių tinklas, derinant jų sodybų (ūkinių centrų) vietą ir planuojamas statybas su miestų plėtrą numatančiais bendraisiais ar specialiaisiais planais. Žemės ūkio veikla šioje zonoje turi būti plėtojama orientuojant ūkinius subjektus kurti nedidelio ploto, bet intensyvios gamybos ūkius, kurie specializuotųsi Utenos miesto ir stambesnių miestelių gyventojų poreikių tenkinimui. Šios zonos arealuose prioritetas teikiamas gyvenamųjų vietovių plėtrai ir individualiai statybai. Gyvenamųjų ir kitų pastatų statybai galima rengti detaliuosius planus, tačiau prieš tai, planavimo sąlygas išduodančių institucijų reikalavimu, esant reikalui, turi būti rengiami specialieji planai inžinerinės infrastruktūros objektų išdėstymui. Specialieji planai nereikalingi, jeigu detalusis planas rengiamas žemės sklype, esančiame prie gero kelio ir elektros linijos, arba ribojasi su esamos namų valdos žemės sklypu. Galimas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas iš žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties (IV grupės miškuose) į kitą paskirtį (detaliųjų planų pagrindu), tačiau kiekviename areale užstatytos teritorijos turėtų užimti ne daugiau kaip 50 proc. viso ploto. Dalis II zonai priskirtos teritorijos įeina į gamtinio karkaso ribas. Šiame plote, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu (22 straipsnis) negali būti planuojami gyvenamieji kvartalai ir stambios pramonės įmonės at kiti žymesnės neigiamos įtakos gamtinei aplinkai turintys objektai. III zona – Urbanistinės integracijos ašių zona. Ji nustatyta iki 1 km atstumu nuo magistralinių kelių Vilnius – Molėtai – Utena ir Ukmergė – Utena – Zarasai, išskyrus miškų masyvus ir II zonai priskirtas teritorijas. Teritorijoje gali būti vystomas intensyvus žemės ūkis, tačiau, esant poreikiui, turi būti rengiami specialieji planai inžinerinės infrastruktūros objektų išdėstymui ir, jų pagrindu, - detalieji planai, numatantys žemės sklypų formavimą pramoninės ir

37 ūkinės-komercinės paskirties statiniams, taip pat (išlaikant reikiamus sanitarinius atstumus) - ir gyvenamiesiems namams. Specialieji planai nereikalingi, jeigu detalusis planas rengiamas žemės sklype, esančiame prie gero kelio ir elektros linijos, arba ribojasi su esamos namų valdos žemės sklypu. IV zona – Rekreacinių vietovių zona. Į šias vietoves įeina vertingiausiais estetiniais ištekliais pasižyminčios teritorijos už valstybinių parkų ribų. Jos išsidėsto prie rekreacijai naudojamų ar tinkamų naudoti ežerų – Alaušo ir Indrajų. Šios zonos arealuose galima rengti specialiuosius planus, kurie numatytų rekreacinių objektų išdėstymo tankumą, žemės ūkio veiklai naudotinų teritorijų, miškų ir natūralių žemės naudmenų (medžių-krūmų želdinių, pelkių) išdėstymą, vadovaujantis kraštovaizdžio formavimo principais ir aplinkosaugos institucijų išduotomis sąlygomis. Rekreacinė infrastruktūra sprendžiama specialiuosiuose planuose, o jų pagrindu vietose, kuriose numatyta rekreacinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų statybos zonos, turi būti rengiami detalieji planai. Rekreacinių vietovių zonų planavimas ir tvarkymas turi būti vykdomas vadovaujantis Aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-35 patvirtintais Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatais. Zonose tikslinga statyti (savivaldybės ir žemės savininkų lėšomis) poilsio namus, turizmo ir sporto šakų statinius, stovyklavietes, prekybos įmones, kitus paslaugų ir pramogų statinius. Rekreacinė infrastruktūra ir poilsio objektai turi būti planuojami jau pradėtose urbanizuoti teritorijose arba formuojant teritoriškai atskiras rekreacines sistemas, siekiant, kad poilsiautojų ir turistų nakvynės vietų susitelkimas atitiktų kraštovaizdžio sukultūrinimo ir užstatymo laipsnį. Gyvenamoji statyba galima tik esamose sodybose ir detaliajame plane nurodytose vietose, neviršijant šių proporcijų: gyvenamosioms sodyboms – 10 proc., rekreaciniams statiniams – 90 proc. žemės ploto, užimto ir numatomo užimti užstatymui. Savivaldybės lėšomis inžinerinė infrastruktūra įrengiama tik visuomeninės paskirties statinių aptarnavimui. Likusi teritorija, nesuplanuota rekreaciniams statiniams, turi būti naudojama žemės ūkio arba miškų ūkio veiklai. Rekomenduotina ūkius specializuoti kaimo turizmui ir poilsiautojų aptarnavimui, užtikrinant racionalų žemės ūkio paskirties žemės ir miškų ūkio paskirties žemės naudojimą. V zona – Vidutinės ūkinės vertės žemių zona. Vyraujantis dirvožemių našumo balas – 33- 39. Ši zona apima vakarinį rajono teritorijos pakraštį – Užpalių, Vyžuonų ir Leliūnų seniūnijas bei dalį Sudeikių ir Utenos seniūnijų. Zonos atskiros dalys naudotinos diferencijuotai. Pagrindiniai nusausintų žemių plotai gali būti pritaikyti intensyviai žemės ūkio veikai. Įvertinant našių dirvožemių apsaugos reikalavimus, šiuose plotuose rekomenduojama planuoti subalansuotą tręšimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, pirmaeilį apleistų žemių grąžinimą

38 žemės ūkio veiklai ir reikiamą sausinimo sistemų rekonstrukciją. Planuojant žemės naudmenų sudėties pakeitimą, gamtinės įvairovės padidinimas spręstinas būdais, kurie tik minimaliai sumažintų patogių mechanizuotam dirbimui nusausintų žemės ūkio naudmenų plotus. Kitose šios zonos dalyse, įeinančiose į gamtinio karkaso teritorijas (vidinio stabilizavimo arealus ir migracinius koridorius), rekomenduojamas tausojamasis ir ekologinis ūkininkavimas. Mažiau tinkami mechanizuotam dirbimui, paveikti vandens erozijos, nenašūs, nutolę nuo sodybų ir įsiterpę i miškus žemės ūkio naudmenų sklypai, kurie ir šiuo metu jau yra apleisti, dirvonuojantys, gali būti panaudoti miškui įveisti, suformavus taisyklingas arba reljefo formas atitinkančias ribas tarp žemės ūkio naudmenų ir miško kontūrų. Rekomenduojama plėtoti mišrios augalininkystės – gyvulininkystės specializacijos ūkius; iš jų turintys didesnius pievų ir ganyklų plotus, vystytų pieno krypties ūkius, galintys daugiau išauginti pašarinių grūdų – didintų kiaulių fermas. Galima statyba esamose sodybose (gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų) arba ūkininkų sodybų statyba teisės aktų nustatyta tvarka. VI zona – Patenkinamos ūkinės vertės žemių zona. Ši zona apima pietinę ir rytinę rajono teritorijos dalis, nepriskirtas I, II ir IV zonoms ir neįeinančias į gamtinį karkasą. Vyraujantis dirvožemių našumo balas – iki 35. Dirvožemiai – daugiausia lengvos granuliometrinės sudėties, arba nuardyti, mažai sukultūrinti. Jų savybės leidžia auginti daugiausia žolinius pašarus gyvulininkystės poreikiams tenkinti. Rekomenduojama vystyti ūkio šaka – galvijininkystė; prioritetas teiktinas pieno ūkiui ir mėsinių galvijų auginimui. Vyraujanti žemės ūkio naudmenų rūšis – pievos ir ganyklos; jos turi būti geros agrarinės būklės, tinkamai prižiūrimos ir naudojamos pašarų gamybai. Mažiau tinkami mechanizuotam dirbimui, paveikti vėjo erozijos, nenašūs, nutolę nuo sodybų ir įsiterpę i miškus žemės ūkio naudmenų sklypai, kurie ir šiuo metu jau yra apleisti, dirvonuojantys, turi būti panaudoti miškui įveisti, suformavus taisyklingas arba reljefo formas atitinkančias ribas tarp žemės ūkio naudmenų ir miško kontūrų. Galima statyba esamose sodybose (gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų) arba ūkininkų sodybų statyba teisės aktų nustatyta tvarka. VII zona – Ekstensyvaus žemės ūkio zona. Ją sudaro gamtiniam karkasui priskirtos teritorijos rytinėje rajono dalyje su žemės ūkio veiklai įsavintais plotais, daugiausia įsiterpusiais tarp miškų masyvų. Atsižvelgiant į mažai palankių ūkininkauti žemės plotų išsidėstymą, žemės ūkio veikla galima tik laikantis nustatytų priešerozinių priemonių ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų. Valstybės rėmimo priemonėmis turėtų būti skatinama pieno – mėsos galvijininkystės specializacija, miškininkystė bei kita alternatyvi žemės ūkiui veikla.. Dalį menkaverčių žemės plotų rekomenduojama apsodinti mišku. Galima statyba esamose sodybose

39 (gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų) arba ūkininkų sodybų statyba teisės aktų nustatyta tvarka. Zonose esančiose gamtinio karkaso teritorijose rekomenduojamas detalesnis žemės naudojimo reglamentavimas, susijęs su kraštovaizdžio natūralumo apsauga (išlaikymu, saugojimu, palaikymu, stiprinimu, kraštovaizdžio natūralumą atkuriančių elementų grąžinimu ir gausinimu) gali būti realizuojamas pagal saugomų teritorijų planavimo dokumentus arba kaimo plėtros žemėtvarkos projektus. Rengiami dokumentai turėtų įvertinti: 1) rekomenduojamą ekologinę įvairovę užtikrinančių žemės naudmenų sudėtį. Jeigu ekologinė įvairovė nepakankama, leistinas didesnis esamos padėties keitimas: miškų ir laukų bei vandens telkinių apsauginių želdinių įveisimas, tvenkinių įrengimas, daugiamečių žolynų užimtų plotų išdėstymo įvairovės didinimas; 2) rekomenduojamas žemdirbystės sistemas. Rekomenduojama intensyvios žemės ūkio veiklos zonose plėtoti prekinę žemės ūkio gamyba ir siekti ūkio dydžio, ne mažesnio nei numatyta žemės ūkio ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu Nr.3D-269 patvirtintose rekomendacijose. Rekomenduojami minimalūs racionalios žemėvaldos plotai tam tikros specializacijos ūkiams: tradicinio ūkininkavimo mišrios augalininkystės–gyvulininkystės specializacijos ūkiuose – 40 ha žemės ūkio naudmenų, kiaulininkystės specializacijos arba vien augalininkystės specializacijos ūkiuose – 100 ha žemės ūkio naudmenų. Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimui žemės ūkio paskirties žemėje reikalinga rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus (jų atmainą – atskirų seniūnijų kompleksinius žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus) ir žemės konsolidacijos projektus. Pagrindiniai šių žemėtvarkos teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, turintys ilgalaikes pasekmes ir būtini spręsti įvertinant svarbiausius žemės ūkio gamybos plėtrą bei kaimo kraštovaizdžio formavimą įtakojančius veiksnius: 1. Vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas. 2. Stambiųjų ūkių centrų išdėstymas bei gamybos apimčių juose nustatymas. 3. Sausinimo sistemų remonto ar rekonstrukcijos poreikio nustatymas. 4. Miško želdinių detalesnio išdėstymo ir jų funkcijų nustatymas. 5. Žemės ūkio naudmenų laukų masyvų, tinkamų naudoti tam tikroms augalų grupėms, formavimas. 6. Žemės gerinimo priemonių suplanavimas. 7. Natūralių kraštovaizdžių, dirvožemio ir vandens apsaugos priemonių suplanavimas.

40

Teritorijos naudojimo reglamentai. Žmogaus ūkinės ir kitos veiklos, susijusios su žemės (teritorijos) naudojimu reglamentavimas pagal bendrąjį planą pasireiškia privalomų sąlygų nustatymu specialiesiems ir detaliesiems planams. Išduodamas planavimo sąlygas, bendrojo plano organizatorius (savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius) gali nustatyti sąlygas derinti teritorijų planavimo dokumentą su bendrojo plano sprendiniais, užfiksuotais savivaldybės tarybos nutarime dėl bendrojo plano patvirtinimo. Be to, turi būti vadovaujamasi įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nuostatomis. Svarbiausios iš jų: 1. Teritorija gyvenamosios ir kitos paskirties objektų statybai (urbanizuotų teritorijų plėtrai, naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimui, tvenkinių įrengimui, pramonės ir ūkinių objektų statybai) gali būti parinkta ir projektuojama tik vadovaujantis bendrojo plano sprendiniais. 2. Žemės ūkio paskirties žemėje esančios žemės ūkio naudmenos ir žemė, su veikiančiais melioracijos įrenginiais, turi būti saugoma nuo jų ploto sumažėjimo, vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio nuostata: ,,Ariamoji žemė, kurios dirvožemio našumas didesnis už vidutinį šalyje taip pat žemė, kurioje yra eksploatuojamos melioracijos sistemos, turi būti naudojama taip, kad nesumažėtų jų plotas, išskyrus ekologiškai nuskurdintose gamtinio karkaso teritorijose, ir nepablogėtų dirvožemio savybės“. Gamtinio karkaso teritorijos pažymėtos žemės naudojimo ir reglamentų brėžinyje, tačiau kurios iš jų yra ekologiškai nuskurdintos, gali būti nustatyta tik pagal Aplinkos ministerijos parengtus teisės aktus, atitinkamais skaičiavimais įrodžius, jog šiose teritorijose miškų ir kitų natūralių biocenozių plotas neužtikrina vietovės ekologinio stabilumo. 3. Gamtinio karkaso teritorijose ūkinė veikla ribojama vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatomis: ,,Gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus“. 4. Vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklas turi atitikti bendrojo plano sprendinius – jo brėžiniuose suprojektuotą valstybinių ir vietinės reikšmės kelių išdėstymą. 5. Rengiant specialiuosius ir detaliuosius planus gamtinio karkaso teritorijose, privalo būti atliktas sprendinių pasekmių poveikio aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinimas. 6. Rengiant specialiuosius planus kaimo vietovėje, privalo būti pažymėtos žemės ūkio gamybinių pastatų sanitarinės apsaugos zonos. Jose, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis

41 Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis (1992 05 12 nutarimas Nr. 343), draudžiama statyti gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus, o esamos sodybos ar visuomeniniai pastatai gali būti rekonstruojami tik įvertinus neigiamą veiklos poveikį sveikatai ir šiose zonose gyvenantiems asmenims sutikus. Sanitarinės apsaugos zonos dydis (metrais): prie kiaulių fermų – 500 m; prie karvių, kitų galvijų, arklių ir paukščių fermų – 300 m.

42 5. ŪKININKŲ NAUDOJAMOS ŽEMĖS TVARKYMAS

5.1. Žemėnaudų ribų pakeitimas

Žemės savininkai juridiškai teisintų žemės sklypų ribas gali pakeisti tik pagal žemėvaldų planus: žemės konsolidacijos projektus (jų rajone dar nerengiama) ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Rajonų žemėtvarkos skyrių duomenimis, iš viso rajone tokių projektų rengiama po 310 per metus, numatoma rengti – po 340-350. Pagrindinės priežastys, dėl kurių rengiami šie projektai ir keičiamos žemės sklypų ribos: 1) žemės sklypus padalinti ir kai kurias atskirtas jų dalis panaudoti ne žemės ūkio veiklai, prieš tai parengus detaliuosius planus ir jų pagrindu (arba atskyrus žemę prie pastatų) pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Iš viso Utenos apskrityje per 2005 metus pagrindinė tikslinė žemės sklypų paskirtis iš žemės ūkio į kitą paskirtį pakeista 128 sklypams (vidutinis sklypo dydis – 1,42 ha), 2006 m. – 69 sklypams (vidutinis sklypo dydis – 2,09 ha), 2007 m. – 41 žemės sklypui (vidutinis sklypo dydis – 1,53 ha); 2) žemės sklypus padalinti siekiant juos parduoti ar dovanoti kitiems asmenims; 3) žemės sklypus atidalinti pagal bendraturčiams priklausančias dalis (visiems suformuoti po atskirus žemės sklypus); 4) žemės sklypus sujungti (kai vienas savininkas įsigyja nuosavybėn du ar daugiau greta esančių žemės sklypų); 5) patikslinti žemės sklypų ribas tarp kaimyninių žemės savininkų. Bendra žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo procedūra išdėstyta jų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse (Aplinkos..., 2004f). Šių projektų rengimą organizuoja ir finansuoja planavimo organizatoriai, dažniausiai – privačios žemės sklypų savininkai. Planavimo organizatorius prašymą rengti žemės sklypų formavimo arba pertvarkymo projektą paduoda Žemėtvarkos skyriui, nurodydamas pertvarkymo būdus ir motyvus, kodėl šis pertvarkymas reikalingas. Sprendimą dėl leidimo projektui rengti išdavimo priima apskrities viršininkas. Turėdamas leidimą, planavimo organizatorius gauna planavimo sąlygas iš savivaldybės administracijos ir sudaro projekto rengimo sutartį su projekto rengėju. Projektui rengti naudojami ortofotografiniai žemėlapiai ir kita naujausia kartografinė medžiaga. Projekto rengėjas privalo vietovėje patikrinti žemės sklypų ribas ir kartografuoti žemės naudmenas bei kitus situacijos elementus. Jeigu nustatoma, kad pertvarkomo žemės sklypo kadastro duomenys skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo duomenų, projekto rengėjas kreipiasi į apskrities viršininką dėl žemės sklypo kadastro duomenų

43 patikslinimo, nurodydamas jų neatitikimus ir pridėdamas kadastrinių matavimų medžiagą. Apskrities viršininkui įsakymu patikslinus kadastro duomenis, žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis pateikia duomenis Registrų centrui, kuris pakeičia žemės sklypo kadastro duomenis. Parengus projektą, jo sprendiniai išreiškiami projekto brėžinyje (sprendinių brėžinyje). Tai naujai formuojamų žemės sklypų arba pertvarkomų esamų žemės sklypų ribos, taip pat nustatomi arba keičiami žemės servitutai. Be to, brėžinyje turi būti pažymėtos esamų žemės sklypų ribos, hidrografinių objektų, kelių ir statinių išsidėstymas, specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir kiti apribojimai. Projekto brėžinyje nurodomi projektuojamos teritorijos žemės sklypų savininkai ar valstybinės ir savivaldybių žemės naudotojai bei sklypų plotai, taip pat pagal žemėtvarkos projektą naujai suformuotų žemės sklypų savininkai ar valstybinės ir savivaldybių žemės naudotojai bei šių sklypų plotai. Parengtam projektui turi pritarti pertvarkomos teritorijos žemės savininkai arba valdytojai (viešo svarstymo metu), taip pat Žemėtvarkos skyrius (teikdamas projektą tvirtinti apskrities viršininkui). Be to, parengtas projektas suderinamas su: 1) savivaldybės administracijos direktoriumi arba vyriausiuoju architektu; 2) Aplinkos ministerijos regioniniu aplinkos apsaugos departamentu, jeigu žemės sklypai formuojami saugomose teritorijose arba jeigu pertvarkomi ar formuojami miškų ūkio paskirties žemės sklypai, taip pat kai žemės sklypui nustatoma miškų ūkio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis; 3) kitomis institucijomis, jeigu tai nurodyta išduotose sąlygose rengti šį planavimo dokumentą. Svarstant projektą supaprastinta tvarka, projekto rengėjas privalo: 1) raštu pranešti žemės sklypų, turinčių bendrą ribą su pertvarkoma teritorija, savininkams apie numatomus greta esančių žemės sklypų ribų pakeitimus ir galimybes teikti raštu pastabas, pasiūlymus ir pretenzijas iki nustatytos dienos bei suderinti projektą su šiais asmenimis ar institucijomis, jeigu numatomi pakeitimai sąlygoja šių trečiųjų asmenų žemės sklypų naudojimo pakeitimus. Pastaboms, pasiūlymams ir pretenzijoms pareikšti turi būti skiriama ne mažiau kaip 10 darbo dienų; 2) išnagrinėti gautus pasiūlymus ir pretenzijas bei svarstyti su žemės savininkais ir Žemėtvarkos skyriumi projekto sprendimų pakeitimo klausimus; 3) parengti motyvuotą atsakymą dėl atmetamų pretenzijų.

44 Parengta projekto byla perduodama Žemėtvarkos skyriui. Bylą patikrina ir išvadą dėl projekto tinkamumo parengia apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas tvirtinamas apskrities viršininko įsakymu, kuriame nurodoma: 1) planavimo organizatorius ir projekto rengėjas, projekto rūšis; 2) tvirtinamų žemės sklypų pakeitimas, nurodant esamų žemės sklypų savininkus ar valstybinės žemės patikėtinius ir naudotojus, šių sklypų plotus ir padalintų, atidalintų, sujungtų ar amalgamuotų žemės sklypų savininkus ar valstybinės žemės patikėtinius arba naudotojus; 3) pertvarkytų žemės sklypų kadastro duomenys; 4) nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos; 5) naujai nustatyti arba panaikinami žemės servitutai, arba siūlymai žemės savininkams nustatyti projektu numatytus servitutus; 6) informacija apie patvirtinto projekto įsigaliojimo datą. Patvirtintą projektą Žemėtvarkos skyrius nustatyta tvarka įregistruoja savivaldybės administracijos tvarkomame teritorijų planavimo dokumentų registre. Patvirtinus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, atliekami suformuotų ar pertvarkytų žemės sklypų kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates. Vadovaudamiesi apskrities viršininko patvirtintais žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektais arba žemės sklypų pertvarkymo planais, žemės savininkai ar valstybinės žemės patikėtiniai: 1) teikia duomenis Registrų centrui pakeisti, panaikinti ar kitaip patikslinti žemės sklypų kadastro ir registro duomenis; 2) sudaro notariškai tvirtinamas sutartis dėl žemės sklypų, valdomų bendrosios nuosavybės teise, atidalijimo ar padalinimo; 3) sudaro notariškai tvirtinamas sutartis dėl žemės sklypų amalgamacijos bei dėl žemės servitutų; 4) teikia duomenis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui dėl apskrities viršininko sprendimu ar tarpusavio sutartimis nustatytų daiktinių teisių, šių teisių suvaržymo, juridinių faktų įregistravimo ar panaikinimo.

45 5.2. Pasirinkto projekto analizė

Apibendrinant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo patirtį Utenos apskrityje, pasirinktas vienas analizuojamas objektas (projekto brėžiniai pateiktas 1-2 prieduose) Utenos rajono Kuktiškių seniūnijos Kačiūnų kaime. Gautose sąlygose projektui rengti nurodoma: AB „Lietuvos energija“ perdavimo tinklo Utenos skyrius ir Rytų skirstomieji tinklai: nurodyta, kad žemės sklypas, kurį numatoma pertvarkyti, nepatenka į 10-330 kV oro linijų ir transformatorinių pastočių apsaugos zoną. Tačiau sklypą kerta 0,4 kV oro linija, todėl reikia išlaikyti nustatytus atstumus. VĮ Utenos miškų urėdija: Projektuojamoje teritorijoje esantis miškas pagal miškotvarkos planinę-taksacinę medžiagą priskirtas IV grupės miškams. Rengiant specialųjį planą dėl sklypo padalijimo į dalis turi būti vadovaujamasi Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu. Utenos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius (planavimo sąlygų sąvado rengėjas): - atlikti sprendinių poveikio gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinimą. Turi būti vertinama galimas poveikis gamtinės aplinkos kokybei, kraštovaizdžio struktūrai ir ekologinei pusiausvyrai, kultūros paveldo ir gamtos, t. y. sklype esančio miško išsaugojimui; - žemės sklypo pertvarkymo projektą derinti su tarnybomis, išdavusiomis sąlygas; - formuojami žemės sklypai turi būti kompaktiški, stačiakampio ar panašios formos ir racionaliai išdėstyti; - prie kiekvieno žemės sklypo numatyti privažiavimą; - išpildyti VI Utenos miškų urėdijos sąlygas. Rengiamo projekto grafinę dalį sudaro du brėžiniai: 1) Žemės sklypo pertvarkymo projekto planas; 2) Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planas; Projektuojama teritorija – 7,4566 ha ploto privačios žemės sklypas. Žemės savininko pageidavimu jis dalijamas į keturis atskirus žemės sklypus, kurių plotai: I sklypo – 2,1612 ha, II – 2,8350 ha; III – 1,1080 ha; IV – 1,3524 ha. Privažiavimai prie sklypų: I – nuo pagrindinio (vietinės reikšmės) kelio, II, III, ir IV – servitutiniu 4 m pločio keliu, kuris eina per I sklypą. Taip pat per visus keturis sklypus eina servitutinis 4 m pločio kelias privažiavimui prie gretimo sklypo. Dar vienas servitutas, nustatytas I, II ir IV sklypams – leisti vaikščioti gretimo Kerėplos ežero 5 m pločio pakrantės juosta.

46 Atlikus projekto sprendinių poveikio gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui įvertinimą nustatyta, kad padalijimo būdu suformavus keturis naujus žemės sklypus, neigiamo poveikio gamtinės aplinkos kokybei ir kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai nebus, nes nekeičiama nei pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, nei teritorijos tvarkymo režimas. Projektas buvo svarstomas supaprastinta tvarka. Gretimų žemės sklypų savininkams (jų iš viso yra 9 ir valstybinės žemės valdytoją atstovaujančio apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus specialistė seniūnijoje) buvo išsiųsti registruoti kvietimai dalyvauti derinant projektą ir atliekant kadastrinius matavimus. Kvietime rašoma, kad „Iš Jūsų bus reikalingas parašas (raštiškas suderinimas). Neatvykus nustatytu laiku, kaimyno sklypas bus matuojamas, laikant, kad jūs sutinkate su sklypo ribomis“. Kaimyninių žemės sklypų savininkų parašai projekto brėžinyje yra. Be to, projektą suderino: žemės sklypo savininkas, Utenos rajono savivaldybės atstovas, regiono aplinkos apsaugos departamentas, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, AB „Lietuvos energija‘ perdavimo tinklo Utenos skyrius, Utenos rajono žemėtvarkos skyrius (atlikęs patikrinimą). Visi derinimai buvo be pastabų. Projektas pateiktas tvirtinti ir įgyvendinti. Analizuojant šį projektą, kaip jis atitinka metodinius reikalavimus racionalių žemėnaudų formavimui, nustatyti tokie trūkumai: 1. Žemės sklypas priklauso ne ūkininkui, tačiau jis žemės reformos metu suformuotas pagal iki karo turėtos ūkio žemės valdos ribas. Pertvarkant jo teritoriją, turėjo būti siekiama sustambinti ar pagerinti žemės sklypą, jį pritaikyti naudoti pagal paskirtį. Todėl žemės sklypo suskaidymas ir susmulkinimas, nenumatant atskirų sklypų prijungimo gretimų ūkininkų žemei, yra ekonomiškai nepagrįstas. Tačiau galiojančių metodinių reikalavimų pats sklypo padalijimo faktas nepažeidžia. 2. Naujai suformuoti žemės sklypai, nors i smulkūs, turi sudaryti sąlygas žemę naudoti racionaliai. Norint skaidyti žemės ūkio naudmenas, turi būti užtikrintos geros sąlygos jų mechanizuotam dirbimui. Tuo tarpu, projektuojama riba tarp III ir I sklypo numatyta taip, kad už servitutinio kelio ariamosios žemės laukas suskaidomas į du siaurus (nuo kelių metrų iki ... metrų pločio) laukius, nepatogius naudoti. IV sklypo riba su II sklypu suprojektuota prieštaraujant taisyklių nurodymams, kad ariamosios žemės sklypai turi sudaryti taisyklingas figūras. Šis teisės aktų pažeidimas turėjo būti pakankamas pagrindas valstybinę priežiūrą vykdančiai institucijai – Žemės tvarkymo departamentui – nurodyti projekto autoriui parengti kokybišką projektą, o jam ar planavimo organizatoriui – žemės savininkui nesutinkant, siūlyti apskrities viršininkui projekto netvirtinti, t. y. parašyti neigiamą išvadą. (Pažymėtina, kad žemės sklypo savininkas yra ta pati žemėtvarkos projektavimo darbus vykdanti įmonė).

47 3. Žemės sklypas yra prie ežero, todėl jo susmulkinimą galima paaiškinti tuo, kad sklypo savininkas žemę numato pardavinėti vasarnamių statybai. Atskirus žemės sklypus įgiję asmenys ją panaudos ne žemės ūkio veiklai. Trys žemės sklypai suprojektuoti taip, kad jų galai ribotųsi su ežeru. Tai reiškia, kad tokios žemėtvarkos „dėka“ žemės ūkis praras keletą hektarų ariamosios žemės ir pievų. Be šio projekto buvo išanalizuotas ir kitas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas, parengtas Molėtų rajone Balninkų kaime (3 priedas). Žemės sklypas yra 3,9724 ha ploto išsidėstęs prie Karališkių ežero. Jis pertvarkomas į tris dalis. Suformuojami taisyklingos formos žemės sklypai, du – po 1,0 ha, vienas – 1,9724 ha (žiūrėti 1 pav.).

1 pav. Žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektas Molėtų rajono Balninkų kaime

Siekiant užkirti kelią tokiems neigimams procesams, kai sąmoningai mažinamas žemės ūkio potencialas, reikalingos įstatymų nuostatos, draudžiančio riboti žemės ūkio paskirčiai naudojamų žemės sklypų smulkinimą. Išimtys gali būti padarytos šiais atvejais: 1) jeigu žemės sklypas priklauso keliems bendraturčiams ir jie nori atsidalinti; 2) jeigu keičiamos žemės ribos, t. y. kaimyninis žemės ūkio paskirties žemės naudotojas didina savo žemės sklypą; 3) jeigu pagal bendrąjį planą toje vietovėje numatytas kitos paskirties žemės naudojimo prioritetas, t. y. teritorija numatyta arba miesto ar miestelio plėtrai, ar pramonės objektams statyti, ar panaudoti rekreacijai. Tačiau šiuo atveju žemės sklypus dalinti turi būti leidžiama tik po to, kai visam didesniam plotui parengiamas specialusis planas, ir tuomet privaloma juo vadovautis, projektuojant atskiro žemės sklypo skaidymą.

48 5.3. Ūkininkų sodyboms vietos parinkimas

Ūkininkų naudojamos žemės tvarkymui daugiausia reikalingi planavimo dokumentai – žemėtvarkos schemos ir projektai. Pagrindiniai ūkių veiklą reguliuojantys klausimai, sprendžiami žemėtvarkos schemose: 1) teritorijos zonavimas pagal vietovės gamtines ir ūkines sąlygas geriausiai atitinkančias ūkinės veiklos kryptis; 2) ūkinės veiklos apribojimai; 3) melioracijos sistemų statybos ir rekonstrukcijos poreikis; 4) vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas; 5) ūkių žemėvaldų perspektyvinės ribos. Rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, šie klausimai detalizuojami konkrečiose vietovėse – ūkių žemėnaudose. Be to, kas ypač svarbu ūkininkams, projektuose numatomos vietos statinių išdėstymui bei atskiriems panašių savybių žemės sklypams (agroūkiniams sklypams) taikytinos žemės gerinimo priemonės ir miško įveisimui tikslingi skirti žemės plotai. Pagal 2007 m. priimtas įstatymų pataisas rengiamuose kaimo plėtros žemėtvarkos projektuose gali būti numatoma vieta ūkininko sodybos statybai, laikantis šių Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio nuostatų: „Nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.“ (Lietuvos..., 2007). Tai palengvina leidimų rengti gyvenamųjų ir ūkinių pastatų statybos projektus išdavimo tvarką. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti buvo nagrinėjami šiais aspektais: poreikiu statyti ūkininko sodybą; ūkio žemėnaudos ir numatomo užstatyti žemės ploto santykiu; reikalingais teritorijų tvarkymo darbais, susijusiais su gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statyba; projektavimo darbų organizacijos ypatumais. Iš viso buvo išnagrinėta 12 projektų. Ūkininko sodybos statybos poreikį apsprendžia tai, kad dauguma žemės savininkų gyvena toli nuo savo ūkio. Pastačius sodybą, jiems atsirastų galimybė gyventi ten, kur dirba, betarpiškai turėti ryšius su kaimo bendruomene, intensyviau naudoti žemę. Iš 1 lentelės matyti, kad 2/3 ūkininkų gyvena miestuose, ir sodybos statyba sudarytų galimybę jiems apsigyventi kaimo vietovėje, tuo pagerinant demografinę situaciją. Sodybas daugiausia nori kurti neseniai žemę įsigiję ūkininkai, arba neseniai įsikūrę ūkininkai. Pagal pateiktus duomenis projektus rengia asmenys, kurių 58 proc. žemę įsigijo 2008 metais; toks pat procentas asmenų įregistravo savo ūkius Ūkininkų ūkių registre 2007–2008 metais (žr. 4 lentelę).

49 4 lentelė. Asmenys, pageidaujantys statyti ūkininkų sodybas pagal Utenos apskrityje rengiamus kaimo plėtros žemėtvarkos projektus

Eil. Rajonas, kaimas Žemės Ūkio Ūkininko gyvenamoji vieta Nr. įsigijimo įregistravimo Iki 3 > 3 km Kitame data data km nuo raj. mieste ūkio centre 1 Utenos r. Pakalnių k. 2008 07 09 2008 05 30 + 2 Utenos r. Ingeliškių k. 2003 10 09 2008 05 16 + 3 Utenos r. Vyžuonėlių k. 2008 04 07 2004 12 27 + 4 Utenos r. Medinių k. 2004 06 23 2005 05 02 + 5 Utenos r. Zarankiškio k. 2008 01 31 2003 04 28 + 6 Utenos r. Gaspariškių k. 1999 02 24 2006 06 19 + 7 Utenos r. Vyžuonų k. 1996 12 23 2001 09 18 + 8 Utenos r. Mieleikių k. 2008 04 18 2008 03 05 + 9 Utenos r. Antalgės k. 2008 02 28 2008 05 07 + 10 Utenos r. Medenių k. 2008 04 09 2008 05 07 + 11 Utenos r. Joneliškio k. 1996 12 23 2007 12 07 + 12 Molėtų r. Mažeikių k. 2008 05 28 2007 12 12 +

Analizuojamas ūkio, neturinčio sodybos dydis rodo, jog sodybos kuriamos ne stambiuose ūkiuose, kurių gamybai vystyti reikia naujoje vietoje kurti ūkinius centrus su gyvulininkystės fermomis, o pakankamai smulkiuose ūkiuose. Vidutinis tokio ūkio, kurio savininkas pageidauja statyti sodybą, dydis yra 1,64 ha. Pagal statistinius duomenis ūkininkų ūkiai, naudojantys iki 3 ha žemės ūkio naudmenų, Anykščių rajone sudaro 17 proc., Ignalinos raj. – 20 proc., Molėtų raj. – 27 proc., Utenos raj. – 25 proc., Zarasų raj. – 23 proc. visų ūkių. Savo dydžiu jie atitinka vienkiemiuose ar gyvenvietėse gyvenančių šeimų asmeninį ūkį, kuriam paprastai pakanka sodyboje turimų ūkinių pastatų. Todėl, kuriant ūkininkų sodybas naujoje vietoje, dažniausiai toliau nuo kompaktiško užstatymo gyvenviečių, turi būti išnagrinėtos papildomos priežastys, skatinančios žemės savininkus investuoti lėšas pastatų statybai. Nustatyta, kad tokiomis priežastimis gali būti: 1) ūkininko sodybos patogi padėtis numatomos plėsti ūkio žemėvaldos masyve. Žemės savininkas numato, kad jis galės supirkti ar išsinuomoti aplink esančius žemės sklypus, reikalingus ūkio gamybai; 2) ūkininko sodybos galimas panaudojimas rekreacijai – savo šeimos poreikiams ar kuriant kaimo turizmo sodybą. Šiuo atveju svarbesnę reikšmę turi ne žemės sklypo dydis, o jo išsidėstymas rekreaciniu požiūriu patrauklioje vietovėje. Tai ypač

50 būdinga Utenos apskrities kaimo vietovėms – iš nagrinėtų 12 ūkių net 6 žemės sklypai išsidėsto arti ežerų. Apie numatomų pastatų paskirtį galima spręsti iš parenkamo sodybai statyti ploto. Jis vidutiniškai sudaro 0,42 ha, arba 25,7 proc. nuo bendro žemės sklypo ploto (žr. 5 lentelę).

5 lentelė. Utenos apskrities ūkininkų žemės sklypų, kuriuose projektuojama vieta ūkininko sodybai, eksplikacija hektarais Eil. Rajonas, kaimas Bendras Iš to ploto Parinktas Nr. plotas ariamoji pievos ir miškai užstatyti žemė ganyklos plotas 1 Utenos r. Pakalnių k. 1,0000 1,0000 - - 0,3948 2 Utenos r. Ingeliškių k. 1,1000 - 0,4500 0,6000 0,1623 3 Utenos r. Vyžuonėlių k. 1,6400 - 1,5900 - 0,0688 4 Utenos r. Medinių k. 3,6500 3,6500 - 0,5600 0,8053 5 Utenos r. Zarankiškio k. 1,3400 1,3200 - - 0,4421 6 Utenos r. Gaspariškių k. 2,4223 0,1480 2,0186 - 0,4825 7 Utenos r. Vyžuonų k. 1,4900 - 1,0500 - 0,5026 8 Utenos r. Mieleikių k. 1,5000 - 1,4600 - 0,6500 9 Utenos r. Antalgės k. 0,6900 - 0,6900 - 0,3200 10 Utenos r. Medenių k. 1,5831 0,2557 1,2937 - 0,3500 11 Utenos r. Joneliškio k. 1,0410 1,0279 - - 0,4963 12 Molėtų r. Mažeikių k. 2,2400 2,2400 - - 0,3728 Iš viso: 19,6964 9,6416 8,5523 1,1600 5,0505 Vidutiniškai 1 ūkiui: 1,64 0,80 0,71 0,10 0,42

Žemėtvarkos projekte numatomus teritorijos tvarkymo darbus daugiausia sudaro privažiavimo kelių projektavimas. Vidutiniškai reikės nutiesti nuo 0,3 km iki 1,1 km vidaus kelių su tvirta danga nuo viešojo kelio iki ūkininko sodybos pastatų (vienam ūkiui tenka 0,53 km). Pagal išduotas projektavimo sąlygas taip pat reikia projektuoti prisijungimą prie aukštos įtampos elektros linijų. Projekto brėžinyje šie numatomo pertvarkymo sprendiniai išreiškiami sutartiniais ženklais (žr. 1 pav.)

51

2 pav. N ūkininko ūkio kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti

Projektavimo darbų organizacija nėra sudėtinga. Projektą privaloma suderinti su užsakovu (ūkininku), gretimų žemės sklypų savininkais, teritoriniu žemėtvarkos skyriumi ir planavimo sąlygas išdavusiomis organizacijomis. Utenos apskrityje tokiomis organizacijomis buvo: Regioninis aplinkos apsaugos departamentas, savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius, UAB „Rytų skirstomieji tinklai, VĮ Utenos regiono keliai. Projekto poveikio aplinkai vertinimas parengtas atskiru aiškinamojo rašto priedu. Jame apibūdinta numatomos statybos įtaka gamtinei, ekonominei ir socialinei aplinkai bei kraštovaizdžiui. Atliktų kaimo plėtros žemėtvarkos projektų ūkininko ūkio sodybos formavimui pavyzdžiai yra pateikti 4-6 prieduose.

52 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Išvados: 1. Utenos apskrityje teritorijų planavimo dokumentų sistemą sudaro bendrasis planas ir specialieji planai, jų tarpe žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai bei kaimo plėtros žemėtvarkos projektai ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti. 2. Utenos apskrityje ir rajone dėl jo teritorijos gamtinių ypatumų žymią projektų dalį sudaro žemės sklypų padalinimui skirti projektai, siekiant pastatyti ūkininko sodybas ar teritoriją panaudoti ne žemės ūkio veiklai. Rengiant šiuos projektus, nėra pakankamai kontroliuojama, kad formuojami žemės sklypai pagal savo dydį ir formą atitiktų teisės aktuose nurodytus reikalavimus racionaliam žemės naudojimui. 3. Ūkininko sodybos vietos parinkimas pagal kaimo plėtros žemėtvarkos projektus yra tikslingas norint be detaliojo plano ir per trumpesnį laikotarpį gauti leidimą ūkininko sodybą sudarančių statinių – gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų – projektavimui. 4. Utenos apskrities rajonuose dauguma žemės savininkų pageidauja statytis ūkininkų sodybas turėdami nuosavybės teise nedidelius žemės plotus – nuo 0,69 iki 3,65 ha (vidutiniškai – 1,64 ha). Tai susiję su poreikiu šias sodybas panaudoti rekreacijai ar kaimo turizmui. 5. Vidutinis teritorijos, parinktos ūkininko sodybos pastatų išdėstymui, plotas tirtuose ūkiuose – 0,42 ha. Be to, vienam ūkiui suprojektuota vidutiniškai po 0,5 km reikalingo privažiavimui į sodybą kelio ruožas. 6. Ūkininkų kūrimasis kaimo vietovėje, jų įdedamos lėšos teritorijų tvarkymo darbams gali pagerinti kaimo bendruomenių veiklą, intensyvinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą. Rekomendacijos: 1. Siekiant, kad rengiant žemėtvarkos projektus nebūtų bloginamos sąlygos žemės ūkio veiklai, reikalingos įstatymų pataisos ir geresnė projektų rengimo valstybinę priežiūrą vykdančių specialistų kontrolė. 2. Įstatymų pataisose turi būti numatoma, jog žemės ūkio paskirties žemės sklypus smulkinti galima tik išimtiniais atvejais: atsidalijant tarp bendraturčių, perduodant dalį žemės gretimam žemės naudotojui, arba pagal bendrąjį planą numatytose kitos paskirties prioritetą turinčiose teritorijose, kai joms parengti bendri jų tvarkymo ir inžinerinės infrastruktūros planai; 3. Vykdant projektų rengimo valstybinę priežiūrą, neturi būti rašomos teigiamos išvados tokiems projektams, kurių sprendiniai pažeidžia taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimus

53 formuoti racionalių ribų žemės sklypus. Kai tokie pažeidimai daromi sąmoningai, turi būti sprendžiami klausimai dėl projektus rengiančiai įmonei išduotos licencijos galiojimo sustabdymo ar panaikinimo. 4. Ūkininko ūkio sodybos vietos parinkimą reikia planuoti tik realiai veikiantiems ūkiams, kai to reikalauja ūkio gamybos plėtra. Tam tikslui reikalingos teisės aktų pataisos, numatančios, kad ūkis pateiktų savo verslo planą, kuriame nurodytų reikalingų statinių poreikį ir iš ūkio gamybinės veiklos numatomas gauti pajamas, užtikrinančias reikiamų investicijų apimtis.

54 LITERATŪRA

1. Aleknavičius P. Žemės teisė: vadovėlis. – Kaunas: UAB „Judex“, 2007. 296 p. 2. Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. D1-262 ,,Dėl Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2004a, Nr. 83 – 3028. 3. Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. D1 – 263 ,,Dėl Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2004b, Nr. 83 – 3029. 4. Aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 3D – 130/D1-144 ,,Dėl miško įveisimo ne miško žemėje”. Iš: Valstybės žinios, 2004c, Nr. 55 – 1918. 5. Aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 3D- 476/D1-429 „Dėl Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2004d, Nr. 127 – 4581. 6. Aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2004 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. 3D- 518/D1-490 ,,Dėl Žemėtvarkos schemų rengimo taisyklių patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2004e, Nr. 140–5148. 7. Aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymas Nr. 3D-42/D1- 513 ,,Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2004f, Nr. 149 – 5420. 8. Aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 3D- 37/D1-40 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės naudojimo būdo turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžio sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2005a, Nr. 14 – 450. 9. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas – 2003 05 27, Nr. IX - 1582 . Iš: Valstybės žinios, 2000, Nr. 58 – 1707; 2003, Nr. 57 – 2530; 2007, Nr. 4 - 159. 10. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymas – 2001 06 21, Nr. IX - 391. Iš: Valstybės žinios, 1996, Nr. 100 – 2261; 2001a, Nr. 55 - 1948. 11. Lietuvos Respublikos Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas – 2005 06 21, Nr. X - 258. Iš: Valstybės žinios, 1996, Nr. 82 – 1965; 2000, Nr. 39 – 1092; 2005a, Nr. 84 – 3105; 12. Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymas – 2001 12 04, Nr. IX - 628. Iš: Valstybės žinios, 1993, Nr. 63 – 1188; 2001b, Nr. 108 - 3902.

55 13. Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas – 2001 11 08, Nr. IX - 583. Iš: Valstybės žinios, 1996, Nr. 32 – 788; 2001c, Nr. 101 - 3597. 14. Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymas – 2004 01 15, Nr. IX - 1962. Iš: Valstybės žinios, 1995, Nr. 107 – 2391; 2004a, Nr. 21 - 617. 15. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas – 2004 01 27, Nr. IX - 1983. Iš: Valstybės žinios, 1994, Nr. 34 – 620; 2004b, Nr. 28 – 868. 16. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. VIII–1728 „Dėl žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2000, Nr. 50–1435. 17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 “Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 1992, Nr. 22 – 652; 2005b, Nr. 35 - 1140. 18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 790 “Dėl Vietinių kelių tinklo projektavimo, jų priklausomybės, naudojimo ir priežiūros laikinųjų nurodymų patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 1992, Nr. 33 – 1017. 19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 534 “Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2002, Nr. 41 – 1539; 2005c, Nr. 80 – 2899. 20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2002, Nr. 48 – 1840. 21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 1129 “Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2002, Nr. 72 – 3077; 2006, Nr. 41 – 1476; 2007a, Nr. 30 – 1101. 22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 867 patvirtinti ,,Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatai“. Iš: Valstybės žinios, 2004c, Nr. 109 – 4075. 23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 904 patvirtinti “Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai”. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 112 – 4189; 2007b, Nr. 33 - 1190. 24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 13 d. nutarimu Nr.1278 patvirtintos „Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklės“. Iš: Valstybės žinios, 2004d, Nr. 152 – 5545.

56 25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1289 „Dėl Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2004e, Nr. 153 – 5579. 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1290 ,,Dėl žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo licencijavimo taisyklių ir kvalifikacinių reikalavimų žemėtvarkos planavimo dokumentus rengiantiems specialistams nustatymo ir atestavimo taisyklių patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2004f, Nr. 153–5580. 27. Lietuvos Respublikos žemės fondas 1992–2009m. sausio 1d. Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras. Vilnius, 1992–2009. 28. Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 522 ,,Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo”. Iš: Valstybės žinios, 2003, Nr. 18 – 790.

57

PRIEDAI

58