Kunigų Seminarijoje
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
1 2 Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai I dalis VILNIUS|2014 3 31 UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08 © Alfonsas Svarinskas, 2014 © Donatas Stakišaitis, 2014 © Lina Šulcienė, 2014 © Domantas Vildžiūnas, 2014 ISBN 978-9955-589-91-4 4 4 Turinys Mano šeima 9 Vaikystės darbai 25 Mano mokslai 27 Keturi skyriai Vidiškiuose 29 Penktasis skyrius Ukmergėje 33 Šeštasis skyrius Deltuvoje 35 A. Smetonos vardo gimnazijoje Ukmergėje 36 Pirmoji okupacija 40 Vokiečių okupacija 45 Ukmergės mokytojų seminarijoje 48 Kunigų seminarijoje 49 Kovos už Laisvę keliai ir kalinimai 65 Pas partizanus 67 Pirmasis areštas 75 Areštavimo pagrindas ir areštas: duomenys iš bylos 76 Tardymai: pradžia 81 Kauno KGB kalėjimo kameroje 85 Kauno kalėjimo realijos 87 Tardytojai 88 Tardymai: kankinimas 90 „Troikos“ teismas 93 Apskundus nuosprendį 95 Pirmasis įkalinimas 100 Kelionė iš Vilniaus į Šiaurę 100 Pirmąsyk Intoje 102 Gyvenimas Abezės lageryje 105 Ligoninė 112 Generolas Jonas Juodišius 118 Profesorius Levas Karsavinas 123 5 Kunigas Kazimieras Vaičionis 129 Kunigystės šventimai 133 Kunigystė Abezėje 138 Vėl Inta 145 Šimkūnų šeima 153 Grįžus į Lietuvą 162 Pirmoji parapija: Kulautuva 167 Antroji parapija: Betygala 186 Antrasis areštas 191 Už ką suėmė antrą kartą 193 Vilniaus KGB rūmuose 196 Tardymai 197 KGB „liudytojai“. Keletas dokumentų iš bylos 212 Teismas 219 Antrasis kalinimas 222 Antroji kelionė į lagerį 222 Mordovija: mano lagerio draugai lietuviai 223 Kunigas Pranas Račiūnas MIC 225 Kanauninkas Stanislovas Kiškis 228 Kunigas Algirdas Mocius 231 Kunigas Aleksandras Markaitis- Markevičius SJ 237 Liudvikas Simutis 239 Petras Plumpa 240 Algirdas Endriukaitis 241 Balys Gajauskas 243 Lageryje Mordovijoje 245 Darbas lageryje 246 Gyvenimas lageryje 248 Religinis gyvenimas 249 Mordovijos kalėjime „Akmeninis maišas“ 255 Gyvenimas kalėjime 256 Kalėjimo viršininkas Likin 260 6 Mano kalėjimo draugai 262 Petras Paulaitis 262 Arkivyskupas Josyp Slipyj 269 Vėl Lietuvoje 282 Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos 282 Redaktorių žodis 287 Vardų rodyklė 289 7 8 Mano šeima Vaikystėje buvo kažkokia labai didelė meilė šeimai – toks man išlikęs didžiausias įspūdis 9 10 Savo gimimo įvykio neatsimenu, bet man sakė, kad gi- miau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrity, Vidiš- kių parapijoje. Pirmiausia gyvenau Pamernackų kaime. Kai dar buvau labai mažas ir dar nebuvo gimę mano brolis ir sesuo, tėvai persikėlė į Kadrėnus. Kadrėnai – mano Tėtės tėviškė – priklausė Vidiškių para- pijai, Deltuvos valsčiui. Ta parapija buvo nedidelis bažnyt- kaimis prie Kauno–Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo U k m e r g ė s Utenos link. Miestelis buvo labai mažas, ir nieko ypatingo ten nebuvo. Anksčiau bažnyčia buvo medinė, net grindų nebuvo. Sako, vyskupas Valančius atvykęs net pastabą davė, kad Dievą laiko taip netinkamai. Tada Šventupio ir Vidiškių savininkas, Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują bažnyčią. 1844 metais pradėjo, ir 1856 metais Vidiškiuose prie Ukmergės–Anykščių kelio buvo pastatyta mūrinė neoklasicistinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia. Joje buvau pakrikštytas. Prie jos mes visi ir augome. Mano tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo. Religingi buvo ir mano seneliai. Senelis Pranas Svarinskas (Tėtės tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje buvo sta- lelis, ant jo pastatytas kryžius. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sek- madienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Kadrėnų kai- me senelis buvo vienintelis maršalka. Jis tarnavo kaip baž- nytinio komiteto narys ir organizuodavo pamaldas. 11 11 Vaikams gimus tėveliai visą savo gyvenimą nugyveno Kad- rėnų kaime, gražioje vietoje prie Mūšios upės. Jame buvo apie 28 šeimos. Kiekviena turėdavo iki kelių hektarų žemės. Lai- kui bėgant vaikai kurdavo savo šeimas, jos smulkindavo ūkius, likdavo po pusę ar trečdalį valako šeimai. Bažnytkai- myje, atrodo, buvo likęs tik vienas valakininkas. Bet kaimas augo. Jo gyventojai buvo neturtingi, bet duonos užteko, ba- daujančių nebuvo... Mano Tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko na- mai. Namas buvo padalintas į dvi dalis – gryčią ir stanciją. Namo gale, vadinamojoje stancijoje, buvo medinės grindys, ir ši patalpa buvo skirta tik svečiams. Čia buvo stalas, kur jie valgydavo. Kiekvienas namo galas turėjo po du kambarius. Bu- vo du kambariai, kuriuose miegodavom. Kambariuose asla buvo plūkta, ne medinės grindys. Juose buvo pečiai kūrenti malkomis. Iki Kalėdų stancijos nekūrendavo. Kad nebūtų šal- ta miegoti, atnešdavo šiltus patalus iš gryčios. Kadrėnuose mūsų namuose dar senelis Pranas gyveno. Su visais – šeši žmonės. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Jis turėjo atskirą kam- barį ir jame – vieną knygoms skirtą spintą. Turėjo savo bib- lioteką. Knygų čia buvo nemažai. Daugiausia – lenkų pasau- lietinė, istorinė literatūra. Turėjo ir religinių knygų. Senelis bendravo su dvarininkais, tai iš jų ir gaudavo knygų. Paau- gęs ir aš skaičiau tos bibliotekos knygas. Bet lenkiškai skai- tyti nemėgau. Nors buvau pramokęs lenkų kalbos, bet jos neišmokau. Kai pradėjau lankyti mokyklą, lenkų kalbą už- miršau. Gal čia tas patriotiškas nusiteikimas lėmė: žinojom apie padarytas skriaudas Vilniaus kraštui ir Lietuvai. Senelis Pranas mokėjo tris kalbas – lietuvių, lenkų ir rusų. Jas išmoko namuose, bendraudamas su kitais. Tris kalbas mokėjo ir mano Tėtė. Senelis buvo kaimo šviesuolis. Buvo pa- grindinis žmogus rengiant kaimo subuvimus – skuodus. Jį la- bai gerbė. Turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedo- davo. Jei kas pas lenkų dvarininkus mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Jie su grupe giesmininkų giedodavo ir lenkiš- kai. Senelis buvo religingas ir linkęs į dvasinius dalykus. Per 12 12 visą savo gyvenimą išlaikė kaimo šviesuolio stilių. Bu- vo aukštas, nesulinkęs. Plaukai kirpti ežiuku – pa- gal ponų pavyzdį. Jis pės- čiomis nueidavo pas dukte- rį Stefaniją Petronienę pa- gyventi – 9–10 kilometrų nuo namų. Pabūdavo ir vėl grįždavo pas mus. Stefani- ja gyveno Kavarsko parapi- joje, Kabošų kaime, į ten buvo nutekėjusi. Tėtė Vaclovas Svarins- kas gimė 1893 metais. Ma- ma Apolonija Petronytė - Svarinskienė – 1900, jau- nesnė. Mama kilusi iš Pa- mernackų kaimo, iš didelės šeimos (mūsų giminaitis yra Vilniuje besidarbuojan- tis kun. Gintaras Petronis – Tėtė Vaclovas Svarinskas su Mama Mamos pusbrolio vaikas). Apolonija Svarinskiene. Mamos tėvai buvo bau- 1956 m. birželio 24 d. džiauninkai. Senelio vardas buvo Kazimieras (Petronis), jo ne- atsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) – ją prisi- menu. Seneliai mus labai mylėjo. Dalis jų vaikų atsidūrė kaž- kur Rusijoje, kiti gyveno Lietuvoje. Kaime liko Mamos brolis Ignas Petronis, seserys Ve - ronika Petronytė-Morkūnienė ir Liucija Petronytė-Morkū- nienė. Liucija turėjo sūnų, kuris buvo Lietuvos kariuo - menės karininkas – majoras Ignas Morkūnas. Jis buvo enkavedistų nuteistas septyneriems metams ir įkalintas Norilsko lageryje. Gyvas likęs karininkas, kalėjęs kartu su Morkūnu, pasakojo, kaip kartą lageryje radijo taškas smarkiai šaukė. Ignas neišlaikęs sušuko: – Uždarykite tą gavarilką! – Ir už tai buvo nuteistas dar dešimčiai metų. Kalėti jis nebaigė, mirė lageryje. 13 13 Mama. Apie 1957 m. Mano Mama niekur nedirbo, niekur netarnavo, mokėjo tik lietuviškai. Ji namuose dirbo visus ūkio darbus. Sun- kiai dirbo: šeimininkavo, valgyt gamino, skalbė, lopė, mokė vaikus ir visus kitus darbus dirbo. Mama buvo nemokyta. Mokėjo skaityti iš savo motinos visą gyvenimą išsaugotos maldaknygės „Dievo malonių šalti- nis“. Tai buvo didelė senovinė maldaknygė. Lietuviška, para- šyta senovine kalba. Mama ir mano senelė mokėjo skaityti tik iš tos maldaknygės, daugiau nemokėjo. Ir aš iš tos mal- daknygės pradėjau skaityti. Mane senelė mokė. Labai jau sau- gojo ją. Tik su šiaudeliu galima būdavo parodyti tekste, ne- leisdavo nieko parodyti prikištu pirštu. Gink Dieve, kad tik maldaknygės nesutept. Sekmadieniais visi eidavome į bažnyčią. Mama prieš ište - kėdama dalyvaudavo bažnyčios procesijose. Sakydavusi, kad maža būdama Ukmergės parapijoje procesijose nešdavo kas- 14 14 pinus prie vėliavos, o paaugusi – ir vėliavas. Kai ištekėjo, pro- cesijose nedalyvaudavo. Prisimenu, kad Mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėda- vo darbus. O Tėtė atsikėlęs atsiklaupęs sukalbėdavo pote- rius ir tik po to dirbdavo. Mama kartais pasižodžiuodavo – juk darbai yra, o dar meldiesi. Tėtė visada taip – jam charak- teringa buvo. Tėtė ir vakare po darbų atsiklaupdavo ir kal- bėdavo poterius. Šeima dirbo ūkinį darbą. Tėtė buvo geras ūkininkas. Nu- sipirko arkliais sukamą kūlimo mašiną. Eidavo su ja dirbti į kitų ūkius. Už dienos darbą gaudavo aštuonis litus. Jis eida- vo dirbti pats kaip darbininkas – nenorėjo, kad kas sugadin- tų kuliamąją mašiną. Vasaros metu tėvai dirbdavo visą dieną. Švintant kelda- vosi darbams. Apie 12–13 valandą sugrįždavo pogulio. Po to vėl dirbdavo iki tamsos. Pavyzdžiui, Tėtei reikėdavo dalgiu nukirsti pusantro hektaro rugių, o Mamai (kartais ji gauda- vo pasamdyti pagalbai moterį) – juos surinkti, surišti, pėdas statyti, o paskui vakare sustatydavo gubas. Gubas padary- davo iš dešimties pėdų – devynias surištas suremdavo, de- šimtą lauždavo perpus ir uždengdavo gubą apsaugai nuo lie- taus. Taip tuos rugių pėdus ir džiovindavo. Tėtė buvo labai nagingas. Labai gerai išpustydavo dalgį. Tai jo specialybė buvo. Geras buvo pjovėjas. Nebuvo turtin- gas, bet buvo darbštus. Dar arkliais veždavo prekes iš Uk- mergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur. Paprastai vežda- vo iki tonos prekių arkliais vežimu, žiemą