VILNIAUS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS NAUJOSIOS ISTORIJOS KATEDRA

VYTAUTAS DUMBLIAUSKAS

ISTORIJOS STUDIJ Ų PROGRAMA MAGISTRO DARBAS

SOVIETIN öS LIETUVOS EKONOMINIO SAVARANKIŠKUMO ID öJOS 1988 - 1989 METAIS

Darbo vadovas: doc.dr. Arvydas Anušauskas

Vilnius 2008

TURINYS

ĮVADAS ...... 3

1. LIETUVOS ŪKIS XX AMŽIAUS 9 DEŠIMTME ČIO PABAIGOJE IR DISKUSIJOS DöL LIETUVOS KAIP IŠLAIKYTIN öS STATUSO...... 8

2. LIETUVOS EKONOMINIO SAVARANKIŠKUMO KONCEPCIJOS RENGIMAS IR PAGRINDIN öS NUOSTATOS...... 20

3. LIETUVOS EKONOMINIO SAVARANKIŠKUMO KONCEPCIJOS NUOSTAT Ų ĮGYVENDINIMAS...... 33

4. SAV Ų PINIG Ų ID öJOS 1988 – 1989 METAIS IR LIETUVOS PINIG Ų IR KREDITO SISTEMOS KONCEPCIJA ...... 45

IŠVADOS ...... 57

ŠALTINIAI...... 59

LITERAT ŪRA ...... 61

SANTRAUKA ANGL Ų KALBA (SUMMARY)...... 62

2 ĮVADAS

Lietuvos valstyb ÷ XX amžiaus pabaigoje buvo atkurta Lietuvos Respublikos Aukš čiausiosios Tarybos aktu 1990 met ų kovo 11 dien ą, ta čiau į ši ą dien ą lietuvi ų tauta ÷jo visus ilgus beveik penkis okupacijos dešimtme čius. Paskutinieji penkeri okupacijos metai buvo ypatingi tuo, kad m ūsų šal į okupavusi valstyb ÷ Soviet ų S ąjunga 1985 metais visam pasauliui prisipažino nebepaj ÷gianti tvarkytis senais metodais, kuri ų pagalba beveik septynis dešimtme čius eng ÷ dešimtis taut ų ir šimtus milijon ų žmoni ų. Centrin ÷s soviet ų valdžios bandymas reformuotis, į÷ jęs į istorij ą „perestroikos“ pavadinimu, užgrobtoms tautoms suteik ÷ vilt į išsivaduoti iš silpstan čios imperijos. Ta čiau į Lietuv ą „perestroika“ iš Maskvos ÷jo daugiau dvejus metus. Teisi yra istorik ÷ D. Blažyt ÷, teigianti, kad iki pat 1987 met ų rugpj ūč io 23 d. Lietuvos laisv ÷s lygos mitingo Vilniuje prie A. Mickevi čiaus paminklo Lietuvos komunist ų partija tik steb ÷jo procesus Maskvoje. Lietuvoje buvo retransliuojami Maskvoje skelbiami id ÷jiniai pertvarkos šūkiai, ta čiau M. Gorba čiovo skelbiamas viešumas ir atsinaujinimas buvo nesuprantamas. 1 Lietuvos komunist ų elitui bijant k ą nors daryti, iniciatyv ą ÷m÷ rodyti aktyvioji Lietuvos visuomen ÷s dalis, ypa č intelektualai – filosofai, menininkai, mokslininkai. 1987 met ų antrojoje pus ÷je ir 1988 met ų pirm ąjį pusmet į šie žmon ÷s k ūr÷ įvairius diskusij ų klubus, paminklosaugos draugijas. Viename tokiame diskusij ų renginyje 1988 met ų birželio 3 d. buvo sudaryta Lietuvos persitvarkymo s ąjūdžio iniciatyvin ÷ grup ÷. Aktyvi ų intelektual ų tarpe ekonomistai už ÷m÷ ypating ą viet ą. „Perestroika“ buvo prad ÷ta pirmiausia d ÷l to, kad sovietin ÷ komandin ÷ ekonomika buvo pri ÷jusi liepto gal ą. Maskvos elitui reik ÷jo ekonomikos reformos id ÷jų, kurias pasi ūlyti gal ÷jo tik ekonomistai – tiek mokslininkai, tiek praktikai. Tod ÷l beveik nuo pat „perestroikos“ paskelbimo ekonomistai diskutavo apie administracin į valdymo metod ų pakeitim ą ekonominiais, apie ūkini ų organizacij ų

1 Blažyt ÷ D. Tarybin÷ liaudis v ÷l virsta tauta//Lietuvos suvereniteto atk ūrimas 1988-1991 metais. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, p.121-122.

3 savarankiškum ą ir ūkiskait ą, apie centralizuoto ištekli ų skirstymo pakeitim ą didmenine prekyba, apie prekini ų-pinigini ų santyki ų įtvirtinim ą, apie valstybin ÷s nuosavyb ÷s pakeitim ą kolektyvine. Iš Maskvos trib ūnų prakalbus apie ūkiskait ą, (anot akademiko Eduardo Vilko, šis žodis neturi atitikmens pasaulio ekonomin ÷je literat ūroje, o sovietin ÷je tikrov ÷je jis reišk ÷, kad įmon ÷s pajamos padengia išlaidas 2), Soviet ų Lietuvos ekonomistai neapsiribojo įmon ÷s ūkiskaitos s ąvoka. Jie išpl ÷t÷ j ą ir ÷m÷ taikyti visai respublikai. Taip atsirado respublikos ūkiskaitos terminas. Ta čiau kalb ÷ti apie respublikos ūkiskait ą, t.y. apie tai, ar respublikos pajamos padengia išlaidas, buvo nelengva, kadangi Lietuvos ūkis buvo integruotas į Soviet ų Sąjungos ūkį šiais aspektais: ūkio valdymo, ūkio apr ūpinimo materialiniais ištekliais, gamybos infrastrukt ūros, produkcijos realizavimo, bank ų ir finans ų. Ypa č glaudžiai buvo integruotos ūkio infrastrukt ūros šakos – energetika, transportas, ryšiai. Prakalbus apie respublikos ūkiskait ą, Lietuvos žiniasklaidoje buvo prad ÷ti publikuoti straipsniai, kuriuose m ūsų ekonomistai vis dr ąsiau ÷m÷ gin čyti centrin ÷s soviet ų valdžios teiginius, kad Lietuvos išlaidos viršija pajamas, t.y. kad Lietuva yra Soviet ų S ąjungos išlaikytin ÷. Išlaikytin ÷s etiket ÷ buvo grindžiama vienu rodikliu – išvežamos ir įvežamos produkcijos palyginimu. Soviet ų statistika rod ÷, kad į Lietuv ą produkcijos įvežama daugiau nei iš jos išvežama, tod ÷l m ūsų ekonomistai argument ų pagalba siek ÷ parodyti, kad yra priešingai. Susik ūrus Lietuvos persitvarkymo s ąjūdžiui, jame susib ūrę ekonomistai respublikos ūkiskaitos s ąvok ą išpl ÷t÷ ir ÷m÷ kalb ÷ti apie respublikos ekonomin į savarankiškum ą. 1988 met ų birželio m ÷nes į Lietuvos SSR Moksl ų Akademijos Ekonomikos institutas sudar ÷ laikin ą mokslin į kolektyv ą respublikos ekonominio savarankiškumo problematikai nagrin ÷ti. T ų pa čių met ų rugs ÷jo m ÷nes į šis mokslinis kolektyvas pareng ÷ respublikos ekonominio savarankiškumo koncepcij ą. Jos pagrindu buvo parengtas SSRS Ministr ų Tarybos nutarimo d ÷l ūkiskaitos ir finansavimosi Lietuvos SSR projektas, kuris Lietuvos spaudoje buvo paskelbtas 1988 met ų spalio m ÷nes į. Soviet ų S ąjungos valdžia tik iš dalies atsižvelg ÷ į Lietuvos si ūlymus ir 1989 met ų kovo m ÷nes į paskelb ÷ „Vadovavimo ekonomikai ir socialinei sferai s ąjungin ÷se

2 Vilkas E. Mes – už did įjį suinteresuotum ą.//Tiesa, 1988, liepos 28, p.4.

4 respublikose pertvarkymo, pl ÷tojant j ų suverenias teises, savivald ą ir finansavim ąsi, bendr ųjų princip ų“ projekt ą. Šis dokumentas Soviet ų Lietuvos valdžios netenkino, nes jame buvo išsaugojami svertai, daugelyje sri čių centrui duodantys monopolin ę teis ę valdyti respublik ų ekonomik ą. Tod ÷l 1989 met ų geguž ÷s m ÷nes į Lietuvos SSR Aukš čiausioji Taryba pri ÷m÷ įstatym ą „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“. T ų pa čių – 1989 met ų pabaigoje buvo paskelbta Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcija, kuri savotiškai apvainikavo sovietin ÷s Lietuvos ekonominio savarankiškumo id ÷jas. Magistro darbo tikslas – ištirti Soviet ų Lietuvos ekonominio savarankiškumo id ÷jų raid ą 1988-1989 metais. Darbo tikslui pasiekti buvo sprendžiami šie uždaviniai : 1. Atskleisti XX a. 9 dešimtme čio pabaigoje vykusias diskusijas d ÷l Lietuvos kaip Soviet ų S ąjungos išlaikytin ÷s statuso. 2. Pristatyti Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcij ą ir išanalizuoti jos įgyvendinim ą. 3. Išnagrin ÷ti sav ų pinig ų id ÷jas bei pristatyti Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcij ą. Rašant darb ą buvo naudoti aprašomasis, lyginamasis ir problemin÷s analiz ÷s metodai. Istorin ÷ literat ūra. Sovietin ÷s Lietuvos ekonominio savarankiškumo 1988-1989 metais problematikai skirt ų istorik ų darb ų n ÷ra. Darb ų, skirt ų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui ir Lietuvos valstybingumo atk ūrimui, yra gausu, ta čiau ekonominio savarankiškumo siekiai paskutiniais Soviet ų Lietuvos gyvavimo metais juose aptariami prab ÷gomis. Svarbiausias darbas, tiriantis ekonominio savarankiškumo id ÷jas 1988-1989 metais, yra ekonomisto Alberto Šim ÷no monografija „Ekonomikos reforma Lietuvoje“ 3. Joje analizuojama Lietuvos ūkio SSRS sud ÷tyje b ūkl ÷ bei pagrindin ÷s problemos, pristatomi ekonomistai, kurie paskutiniaisiais soviet ų okupacijos ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos valstyb ÷s metais reng ÷ planin ÷s ekonomikos pertvarkymo į rinkos ekonomik ą projektus. Knygoje autorius detaliai pristato Lietuvos SSR ekonominio savarankiškumo

3 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje. - Vilnius: Pradai, 1996.

5 koncepcij ą ir pateikia jos vertinim ą. Ta čiau šios monografijos autorius n ÷ra istorikas ir jo knyg ą vargu ar galima priskirti istorinei literat ūrai. Komunizmo poveik į Lietuvos ekonominei raidai savo straipsnyje 4 nagrin ÷ja Kanados Ryt ų-Vakar ų verslo ir kylan čių rink ų interneto profesorius Valdas Samonis. Jis aptaria komunizmo poveik į Lietuvos žem ÷s ūkiui, pramonei ir paslaug ų sektoriui. Analizuoja Lietuvos SSR ekonominius ryšius su visa Soviet ų S ąjunga, kelia klausim ą, kas k ą subsidijuoja – ar Soviet ų S ąjunga Lietuv ą, ar Lietuva Soviet ų S ąjung ą. Lietuvos SSR ekonominio savarankiškumo siekius savo monografijoje 5 glaustai aptaria Česlovas Bauža ir Petras Setkauskis. Jie apib ūdina S ąjūdyje dirbusius ekonomistus, parodo S ąjūdžio ir Lietuvos komunist ų partijos poži ūrius į ekonomin į savarankiškum ą. Tam tikri ekonominio savarankiškumo sieki ų aspektai paliesti kolektyvin ÷se lietuvi ų autori ų monografijose „Lietuvos suvereniteto atk ūrimas 1988-1991 metais“, „Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija“, Gedimino Ilg ūno darbe „Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990)“. 1988-1989 met ų įvykius Lietuvoje detaliai analizuoja užsienio istorikai Alfredas Erichas Sennas 6 ir Anatolis Lievenas. 7 Apie vien ą veikliausi ų S ąjūdžio ekonomist ų Kazimier ą Antanavi čių biografines knygas paraš ÷ du autoriai – Algimantas Liekis 8 bei Aldona Žemaityt ÷.9 Jose pristatomos K. Antanavi čiaus id ÷jos apie Lietuvos ekonomin į savarankiškum ą, apie ekonomin ę reform ą, kuri ą reik ÷jo atlikti, atk ūrus valstyb ę. Tai, kad Lietuvos istoriografijoje tr ūksta ši ą tem ą tyrin ÷jusi ų darb ų, manau yra tod ÷l, kad politinio savarankiškumo ir tautinio atgimimo siekiai atrod ÷ daug svarbesni už ekonominius.

4 Samonis V. The Retarding Effects of Communism on Economic Development: Theory and Evidence//Anti-Communist Congress and Proceedings of the International Public Tribunal in Vilnius. - Vilnius: Ramona, 2002. 5 Bauža Č., Setkauskis P. Lietuvos valstybingumas XX amžiuje: Atk ūrimas ir t ęstinumas. – Vilnius: VU leidykla, 2002. 6 Senn A.E. Gorba čiovo nes ÷km ÷ Lietuvoje. - Vilnius: Baltos lankos, 1997. 7 Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomyb ę. – Vilnius: Baltos lankos, 1995 . 8 Liekis A. Profesorius Kazimieras Antanavi čius”. – Vilnius: VGTU, 2000. 9 Žemaityte A. Kazimieras Antanavi čius: Tamsa ištirpsta šviesoje. – Vilnius: Valstyb ÷s žinios, 2006.

6 Šaltiniai. Vertingos medžiagos apie tuometin ę ekonomin ę situacij ą Lietuvoje pateikia Lietuvos Ypatingojo archyvo LKP CK fondas (F.1771). Jame saugomi LKP CK vadov ų susirašin ÷jimai su Maskvos partin ÷mis ir valstybin ÷mis institucijomis. Kita naudot ų šaltini ų grup ÷ – nagrin ÷jamo laikotarpio ekonomist ų darbai. Svarbiausi šiam magistro darbui buvo didelio autori ų kolektyvo parengta „Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija“ (1988 m.) bei Stasio Uosio, Vlado Terlecko ir Viliaus Baldišio „Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcija“ (1989 m.), kuriose gausyb ÷ medžiagos apie ekonominio savarankiškumo id ÷jas. Taip pat svarbus šaltinis yra K. Antanavi čiaus monografija „Nauji keliai, seni kliuviniai“. Kita svarbi šaltini ų grup ÷ yra straipsniai to meto periodin ÷je spaudoje – laikraš čiuose „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Atgimimas“, „Gimtasis kraštas“, „S ąjūdžio žinios“. Svarbiausi ši ų straipsni ų autoriai yra V. Aleškaitis, K. Antanavi čius, V. Baldišis, F. Jasevi čien ÷, P. Judickas, F. Katinas, J. Pasko činas, K. Prunskien ÷, V. Terleckas, G. Vagnorius, A. Vasiliauskas, E. Vilkas, Z. Žilevi čius.

7 1. LIETUVOS ŪKIS XX AMŽIAUS 9 DEŠIMTME ČIO PABAIGOJE IR DISKUSIJOS DöL LIETUVOS KAIP IŠLAIKYTIN öS STATUSO.

Lietuvos ūkis nuo pat šalies okupacijos 1940 metais buvo pilnai integruotas į SSRS ūkio sistem ą. Lietuvos ūkio integravimo tikslas pirmiausiai buvo politinis – juo buvo siekiama, kad Lietuva negal ÷tų atgauti valstybingumo. Negalima ignoruoti ir ekonomin ÷s naudos, kuri ą gavo Soviet ų S ąjunga. V. Samonio teigimu, prieš pat okupacij ą 1940 metais, nepriklausoma Lietuva, lyginant su Soviet ų S ąjunga, vienam gyventojui gamino 1,9 karto daugiau m ÷sos, 2,8 karto daugiau pieno, tur ÷jo 1,9 karto daugiau galvij ų ir 2,7 karto daugiau kiauli ų.10 Tokia integracija reišk ÷, kad Lietuvos ūkinis gyvenimas buvo toks kaip ir visoje Soviet ų S ąjungoje ir kad joks sovietinis regionas negal ÷jo b ūti nors kiek savarankiškas. Lietuvos ūkio integracija į sovietin ę ekonomik ą pirmiausiai reišk ÷ tai, kad „vietos valdžios strukt ūrų autonomija buvo mažinama tol, kol jos tapo tiesiogiai pavaldžios ir vykd ÷ SSRS centro valdžios strukt ūrų nurodymus bei direktyvas, t.y. faktiškai tapo tiesiogiai j ų kontroliuojamais padaliniais. Svarbiausia vietos valdžios funkcija buvo vykdyti SSRS valdžios pavedimus, o ne spr ęsti strategines Lietuvos ūkio problemas. Rūpintis jomis vietos valdžia netur ÷jo reali ų teisi ų.“ 11 Tiek Lietuvos ūkio apr ūpinimas materialiniais ištekliais, tiek produkcijos realizavimas buvo centralizuotas. Integracija nebuvo vienodai stipri. „Ypa č glaudžiai buvo integruotos ūkio infrastrukt ūros šakos – energetika, transportas, ryšiai. Ši ų šak ų pl ÷tra Lietuvoje daugiausia priklaus ÷ nuo SSRS strategini ų karini ų interes ų. B ūtent jie l ÷m÷ tai, kad Lietuvos automobili ų transporto keli ų tinklas buvo kur kas geresnis nei bet kuriame kitame SSRS regione. Geležinkelio, vandens ir oro transporto strateginio planavimo, valdymo strukt ūrų Lietuvoje nebuvo. Tai buvo SSRS centrini ų žinyb ų kompetencija. [...] Pagrindini ų ryšio linij ų pl ÷tra r ūpinosi SSRS centrin ÷s žinybos.“ 12 Lietuvoje veik ÷ daugyb ÷ gamykl ų, kurios buvo valdomos centrini ų ministerij ų, o vietos valdžia dažnai net netur ÷jo žinių apie j ų vykdom ą veikl ą.

10 Samonis V. The Retarding Effects of Communism on Economic Development: Theory and Evidence, p.261. 11 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje, p.13. 12 Ten pat, p.14.

8 Soviet ų Lietuva tur ÷jo savo biudžet ą, ta čiau jo dyd į bei strukt ūrą nustatydavo Soviet ų S ąjungos finans ų ministerija. „Lietuva negal ÷jo vykdyti savarankiškos finans ų, o tuo labiau pinig ų politikos. Bankai prival ÷jo vadovautis bendromis visiems SSRS region ų bankams nustatytomis taisykl ÷mis. Kredit ų ištekliai bankams buvo skirstomi centralizuotai ir naudojami tik pagal tikslin ę paskirt į, centralizuotai nustatytiems investiciniams projektams vykdyti bei trumpalaikiam įmoni ų kreditavimui. Išimtin ÷ pinig ų ir kredito politikos teis ÷ priklaus ÷ SSRS centriniam bankui. Visi bankai naudojosi tik SSRS pinigais – rubliais, išskyrus SSRS užsienio ekonomin ÷ bank ą, kuriam priklaus ÷ monopolin ÷ teis ÷ aptarnauti atsiskaitymus su užsienio šali ų subjektais.“ 13 Soviet ų Lietuvos ūkio negal ÷jo ne įtakoti centralizuotas planavimas, kuris suformavo tam tikr ą visuomen ÷s supratim ą apie ekonomik ą. Visuomen ÷s gyvenim ą veik ÷ tam tikri ekonominio mastymo stereotipai, pagal kuriuos ekonomines ir socialines problemas gal ÷jo spr ęsti tik centrin ÷s soviet ų valdžios institucijos. D ÷l visuotinio ir nuolatinio deficito, sukelto planin ÷s ekonomikos, daugumai gyventoj ų r ūp÷jo tik tai, kaip apsir ūpinti vartojimo reikmenimis. Devintojo dešimtme čio pradžioje ÷m÷ ryšk ÷ti planinio sovietinio ūkio nesugeb ÷jimas spr ęsti elementari ų socialini ų problem ų. Soviet ų S ąjungos vadovyb ÷ suprato, jog reikia ieškoti b ūdų reformuoti sovietin ę ekonomik ą. 1985 m. Soviet ų Sąjungos komunist ų partijos centro komiteto generaliniu sekretoriumi tapo Michailas Gorba čiovas. Siekdamas reformuoti neefektyvi ą sovietin ę sistem ą, jis prad ÷jo reform ą, kuri į istorij ą į÷ jo „perestroikos“ pavadinimu. Tai buvo bandymas liberalizuoti totalitarin ę valstyb ę, deklaruojant viešum ą, demokratizacij ą, žodžio, spaudos, religijos laisves. Maskvoje paskelbus „perestroik ą“, Lietuvoje dar kelis metus t ęs÷si brežnevinis „s ąstingis“. „Lietuvos komunist ų partijai, o per j ą ir visam kraštui vadovavo P. Griškevi čius, pasak profesoriaus B. Genzelio, gero gyvenimo m ÷g÷jas, tipiškas lietuviškas L. Brežnevo atitikmuo, nuolat laukiantis, k ą pasakys Maskva.“ 14 Anot istorik ÷s D. Blažyt ÷s, galima sakyti, kad iki pat 1987 met ų rugpj ūč io 23 d. Lietuvos laisv ÷s lygos mitingo Vilniuje prie A. Mickevi čiaus paminklo Lietuvos komunist ų partija tik steb ÷jo procesus Maskvoje, neprisiimdama jokios atsakomyb ÷s už pertvarkos likim ą

13 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje, p.14-15. 14 Ilg ūnas G. Lietuvos kelias į kovo 11-ąją (1940-1990 m.) http://www.lrs.lt/datos/kovo11/lietuvos_kelias.htm, p.3.

9 respublikoje. Lietuvoje buvo retransliuojami Maskvoje skelbiami id ÷jiniai pertvarkos šūkiai, ta čiau M. Gorba čiovo viešumas ir atsinaujinimas buvo nesuprantamas. Spaud ą ir toliau griežtai priži ūr÷jo cenz ūra. 15 Ekonomikoje „perestroika“ deklaravo b ūtinum ą administracinius valdymo metodus pakeisti ekonominiais. Žinomas Lietuvos ekonomistas Kazimieras Antanavi čius tuo metu raš ÷: „Einant socialinio–ekonominio spartinimo keliu, pirmiausia b ūtina administracinius valdymo metodus pakeisti ekonominiais. Ne įmanoma kalb ÷ti apie tikr ąjį ūkini ų organizacij ų savarankiškum ą bei ūkiskait ą, kol vyraujantys yra dešimtme čiais susiklost ę administraciniai komandiniai valdymo metodai. [...] Jei administracinio komandinio valdymo sistemoje vyraujantys yra vertikal ūs pavaldumo ryšiai, tai, esant ekonominiams valdymo metodams, turi vyrauti teisi ų lygyb ę įtvirtinantys ir savitarpio naudingumu grindžiami horizontal ūs ryšiai.“ 16 Administracini ų ir komandini ų valdymo metod ų keitimas ekonominiais nereišk ÷ per ÷jimo nuo planin ÷s prie rinkos ekonomikos. „Perestroika“ buvo sumanyta taip, kad nekelt ų pavojaus nei komunist ų partijos viešpatavimui, nei SSRS išlikimui vieninga valstybe, nors šios dvi s ąlygos iš centro valdomos „perestroikos“ id ÷ją dar ÷ utopine. Ta čiau ekonomini ų metod ų deklaravimas paskatino diskusijas apie Lietuvos ūkį, jo santykius su visos Soviet ų S ąjungos ūkiu. „M. Gorba čiovo pertvarkos laikais jau buvo galima diskutuoti apie daug k ą, išskyrus politik ą.“ 17 Ekonomin ÷se diskusijose vienas svarbiausi ų klausim ų buvo Lietuvos ūkio santykis su Soviet ų S ąjungos ūkiu, kitaip tariant, ar Lietuva yra išlaikytin ÷, ar pati save išsilaikanti. Tokius svarstymus paskatino „perestroikos“ autori ų žodyne atsiradusi ūkiskaitos s ąvoka. 1988 met ų liepos m÷nes į akademikas E. Vilkas apib ūdino ją taip: „Žodis „ ūkiskaita“ neturi atitikmens pasaulio ekonomin ÷je literat ūroje. Mes j į vartojame pajam ų-išlaid ų s ąskait ų vedimo įmon ÷je prasme, kartais daugiau, kartais mažiau akcentuodami, kad pajamos padengt ų išlaidas. Komandavimo s ąlygomis apsimok ÷jimo principas gal ÷jo b ūti tik s ąlyginis. Dabar siekiama š į princip ą padaryti universaliu. Išpl ÷tus s ąvok ą „ ūkiskaita“ respublikai, pagal analogij ą su įmon ÷s ūkiskaita ji tur ÷tų

15 Blažyt ÷ D. Tarybin ÷ liaudis v ÷l virsta tauta//Lietuvos suvereniteto atk ūrimas 1988-1991 metais, p.121- 122. 16 Antanavi čius K. Nauji keliai, seni kliuviniai: Nuo administracini ų komandini ų – prie ekonomini ų valdymo metod ų. – Vilnius: Mintis, 1988, p.8. 17 Žemaityt ÷ A. Kazimieras Antanavi čius: Tamsa ištirpsta šviesoje. – Vilnius:Valstyb ÷s žinios, 2006, p.39.

10 reikšti, kad respublikos pajamos turi padengti išlaidas. Ta čiau tai aiškiai per menkas dalykas, kad d ÷l jo tiek jaudintum ÷m÷s. Tuo atveju, kai turimos galvoje pajamos ir išlaidos įprastine medžiagine ir finansine prasme, respublikos ūkiskaitai realizuoti užtekt ų įvesti įmoni ų ūkiskait ą, o pa čią respublik ą įsivaizduoti kaip įmoni ų sum ą. Beje, be įmoni ų ūkiskaitos (rinkos kainomis) net tokios respublikin ÷s ūkiskaitos įvesti ne įmanoma. Respublikos „pajamos–išlaidos“ apima ne tik įprastin ę gamyb ą, bet ir gyventoj ų reprodukcij ą, gamtos apsaug ą, kult ūrą, vis ą socialin ę infrastrukt ūrą. O tai tik iš dalies ekonomin ÷s kategorijos. Ant pajam ų ir išlaid ų svarstykli ų reikia d ÷ti pa čią respublikos gyventoj ų b ūtį, kurios nei rubliais, nei tonomis neišmatuosi. Vadinasi, kalba iš tikr ųjų turi eiti apie respublikos visuomen ÷s gyvenimo ir jo tobulinimo, turtinimo ekonomin į mechanizm ą. Ir ne tik ekonomin į, bet ir politin į valstybin į.“ 18 Šalia respublikos ūkiskaitos s ąvokos po truput į buvo prad ÷ta vartoti ir respublikos ekonominio savarankiškumo s ąvoka, nors yra akivaizdu, kad respublikos ūkiskaitos sąvoka atsirado anks čiau. Kalb ÷ti apie ekonomin į savarankiškum ą reik ÷jo daugiau pilietin ÷s dr ąsos. Straipsnyje, išspausdintame 1988 met ų spalio 21 d., K. Antanavi čius ir Gediminas Vagnorius raš ÷, jog „tik dr ąsiausieji persitvarkymo šalininkai prabilo, kad pagaliau at ÷jo metas sutapatinti žodžius ir darbus, įgyvendinti tikr ąjį respublikos suverenum ą ir visišk ą ekonomin į savarankiškum ą, bet daugelis ir dabar apsiriboja mintimi „išpl ÷sti respublikos teises valdymo, planavimo, finans ų ir darbo srityje“, o dar daugiau yra toki ų, kurie LTSR suverenumo ir visiško ekonominio savarankiškumo id ÷jas tebelaiko naiviu romantizmu: nefantazuokite, neleis“.19 Reikia pažym ÷ti, kad pats K. Antanavi čius savo 1988 metais išleistoje knygoje (knyga duota rinkti 1988.06.22, o tai reiškia, kad parašyta ji buvo dar prieš S ąjūdžio susik ūrim ą) „Nauji keliai, seni kliuviniai“ nevartojo nei respublikos ūkiskaitos, nei respublikos ekonominio savarankiškumo s ąvok ų. Čia jis kalb ÷jo tik apie ūkini ų organizacij ų savarankiškum ą ir visišk ą ūkiskait ą kaip per ÷jimo nuo administracini ų komandini ų prie ekonomini ų valdymo metod ų rezultat ą.20

18 Vilkas E. Mes – už did įjį suinteresuotum ą.//Tiesa, 1988, liepos 28, p.4. 19 Antanavi čius K., Vagnorius G. Lietuvai - ekonomin į savarankiškum ą!//Atgimimas 1988 m. Nr.4., p.3. 20 Antanavi čius K. Nauji keliai, seni kliuviniai, p.15.

11 Respublikos ekonominio savarankiškumo s ąvoka imta vartoti 1988 met ų birželio m÷nes į, susik ūrus Lietuvos persitvarkymo s ąjūdžiui, kai prie Moksl ų Akademijos Ekonomikos instituto buvo sudarytas laikinas mokslinis kolektyvas LSSR ekonominio savarankiškumo problematikai nagrin ÷ti ir ekonomini ų santyki ų pagrindams parengti. Kaip rašo istorikai Č. Bauža ir P. Setkauskis, S ąjūdžio iniciatyvin ÷je grup ÷je, v ÷liau Sąjūdžio Seime ir Taryboje buvo nemažai iniciatyvi ų ir veikli ų ekonomist ų (K. Prunskien ÷, K. Antanavi čius, E. Vilkas, A. Bura čas ir kiti), tod ÷l šio jud ÷jimo „ekonomin ÷ politika“ kur į laik ą net nustelb ÷ S ąjūdžio projektus kit ų sri čių veiklai gerinti. 21 Apib ūdindama Lietuvos persitvarkymo s ąjūdžio prasm ę ekonomikos srityje, Kazimiera Prunskien ÷ nurod ÷, kad ekonomikos pertvarkymo koncepcijoje viena iš silpn ų viet ų, stabdan čių vis ą proces ą, yra region ų, respublik ų ūkiskaita, j ų ekonominio savarankiškumo derinimas su visos S ąjungos interesais. Tod ÷l S ąjūdžio ekonomin ÷s platformos svarbus elementas yra respublikos suvereniteto ekonominis aspektas: ekonominis savarankiškumas arba respublikos ūkiskaita. 22 Prakalbus apie respublikos ūkiskait ą, Soviet ų Lietuvos žiniasklaidoje buvo prad ÷ti publikuoti straipsniai, kuriuose m ūsų ekonomistai vis dr ąsiau ÷m÷ gin čyti centrin ÷s soviet ų valdžios teiginius, kad Lietuva gauna daugiau nei pati duoda,23 kitaip tariant, kad Lietuvos išlaidos viršija pajamas. Išlaikytin ÷s etiket ÷ buvo grindžiama vienu rodikliu – išvežamos ir įvežamos produkcijos palyginimu. Soviet ų statistika rod ÷, kad į Lietuv ą produkcijos įvežama daugiau nei iš jos išvežama, tod ÷l m ūsų ekonomistai argument ų pagalba siek ÷ parodyti, kad yra priešingai. Vos tik Baltijos šalys pasuko nepriklausomyb ÷s link, soviet ų propagandos mašina paskleid ÷ informacij ą, siekian čią parodyti nepriklausomyb ÷s jud ÷jim ų ekonomin į ir politin į neracionalum ą. Buvo tvirtinama, kad Baltijos respublikos nebuvo paj ÷gios subalansuoti savo einam ąsias s ąskaitas su likusia SSRS, tod ÷l tur ÷jo priimti „nesavanaudišk ą ir dosni ą pagalb ą“, kitaip tariant buvo subsidijuojamos kit ų respublik ų.

21 Bauža Č., Setkauskis P. Lietuvos valstybingumas XX amžiuje: Atk ūrimas ir t ęstinumas. – Vilnius: VU leidykla, 2002, p.145. 22 Prunskien ÷ K. Ekonomin ÷ platforma//S ąjūdžio žinios: Lietuvos persitvarkymo s ąjūdžio leidinys., 1988, Nr. 6, p.1-2. 23 Terleckas V., Baldišis V. Kaip mus padar ÷ išlaikytiniais. Dar vieno stalininio mito žlugimas.//Gimtasis kraštas, 1989 m.balandžio 13-19, Nr. 15, p.1.

12 Baltijos respublik ų lyderiai buvo kaltinami tuo, kad vedini politini ų ambicij ų, st ūm÷ savo tautas į ekonomin ę katastrof ą.24 Mūsų ekonomisto Vytenio Aleškai čio nuomone, 1988 m. Lietuvos ekonominiai rodikliai taip viršijo vidutinius SSRS rodiklius: pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui – 9,8 procento, pagal bendr ąją pramon ÷s produkcij ą, pagamint ą vienam gyventojui – 11,3 proc., pagal žem ÷s ūkio produkcij ą, pagaminta vienam gyventojui – 66,8 proc., pagal statybos produkcij ą, pagamint ą vienam gyventojui – 17,6 proc., pagal visumin į visuomenin į produkt ą, pagamint ą vienam gyventojui – 20,3 proc., pagal apr ūpinim ą fondais vienam dirban čiajam materialin ÷s gamybos sferoje – 0,6 proc., pagal darbo našum ą arba produkt ą, pagamint ą vieno dirban čiojo liaudies ūkyje – 7 proc., pagal pramon ÷s įmoni ų rentabilum ą – 5,9 proc., pagal pelning ų įmoni ų lyginam ąjį svor į pramon ÷je – 6,4 proc., pagal pelning ų įmoni ų lyginam ąjį svor į statyboje – 5 proc., pagal nacionalini ų pajam ų augimo temp ą – 10,8 proc. ir pagal reali ųjų pajam ų augimo temp ą – 1,1 proc. 25 Diskutuojama buvo ir d ÷l žem ÷s ūkio produkcijos. Pagal oficialios statistikos duomenis 1985-1987 m. Lietuvoje vienam gyventojui kasmet vidutiniškai buvo pagaminama 1298 rubli ų vert ÷s bendrosios žem ÷s ūkio produkcijos – po 886 kg gr ūdų, 143 kg m ÷sos, 841 kg pieno arba atitinkamai 1,7, 1,2, 2,2, ir 2,3 karto daugiau nei vidutiniškai šalyje. Pagal m ÷sos ir pieno gamyb ą vienam gyventojui Lietuva pirmavo Soviet ų S ąjungoje. Tais metais 41,8 proc. m ÷sos ir 36,7 proc. pieno Lietuva pateik ÷ į sąjunginius fondus. Cituojamo straipsnio autoriai A. Vasiliauskas ir F. Katinas daro išvad ą, jog pagal žem ÷s ūkio produkcijos duomenis Lietuvai išlaikytin ÷s etiket ÷ netinka. 26 Diskusijoje d ÷l to, ar Lietuva yra išlaikytin ÷, ar ne, dalyvavo ir valstybin ÷s institucijos. Lietuvos SSR valstybinio statistikos komiteto duomenimis 1987 m. į respublik ą buvo įvežta produkcijos beveik už 7 mlrd. rubli ų, arba 18,5 proc. daugiau negu 1982 m. Įvežta produkcijos 18,7 proc. daugiau negu išvežta. Tais metais buvo išvežta 23,8 proc. respublikoje pagaminto bendrojo visuomeninio produkto. Įvežta

24 Samonis V. The Retarding Effects of Communism on Economic Development: Theory and Evidence, p.266. 25 Aleškaitis V. Išlaikytin ÷, duodanti naud ą // Atgimimas, 1990, Nr.12., p.15. 26 Vasiliauskas A., Katinas F. Ar Lietuvos žem ÷s ūkis išlaikytinis? // Tiesa.-1989.-kovo 8.-p.2.

13 produkcija sudar ÷ 27 proc. sunaudot ų respublikoje materialini ų ištekli ų. Įvežtoje produkcijoje didžiausi ą lyginam ąjį svor į (96,7 proc.) sudar ÷: pramon ÷s produkcija - 33,5 proc., kuro pramon ÷s (nafta ir jos produktai, dujos ir kitas kuras) – 15,1 proc., lengvosios pramon ÷s – 14 proc., maisto pramon ÷s – 7,9 proc., juodieji metalai – 5,4 proc. Valstybinis statistikos komitetas praneš ÷, kad per pra ÷jus į penkmet į gerokai padid ÷jo energetikos produkcijos įvežimas – 1,7 karto, o jos lyginamasis svoris įvežtoje produkcijoje padid ÷jo dvigubai. Kuro pramon ÷s produkcijos įvežimas padid ÷jo 34,4 proc., mašin ų ir metalo apdirbimo pramon ÷s produkcijos – 46,4 proc. Maisto pramon ÷s produkcijos įvežimas sumaž ÷jo 25,9 proc., lengvosios pramon ÷s produkcijos – 7,8 proc. 1987 m. įvežtos produkcijos apimtyje 15,9 proc. sudar ÷ importas. 27 Svarbiausias rodiklis, svarstant apie tai, kiek Lietuvos ūkis gauna ir kiek duoda Soviet ų S ąjungos ūkiui buvo įvežamos ir išvežamos produkcijos palyginimas. Šis palyginimas rod ÷, kad 1987 m. produkcijos buvo įvežta daugiau negu išvežta 60 yje procent ų ūkio šak ų. Lietuvos poreikiai naftai, anglims, skal ūnams, juodiesiems ir spalvotiesiems metalams, traktoriams ir automobiliams, kilnojamiesiems kranams, daugeliui r ūši ų žem ÷s ūkio technikos, siurbliams, vamzdžiams, automobili ų padangoms, prekinei celiulioz ÷s ir kitai gamybin ÷s technin ÷s paskirties produkcijai tenkinami įvežant. Išvežtoje iš Lietuvos produkcijoje didžiausi ą lyginam ąjį svor į (98 proc.) sudar ÷ pramon ÷s produkcija, iš jos mašin ų gamybos ir metalo apdirbimo pramon ÷s produkcija sudar ÷ 31,5 proc., lengvosios pramon ÷s produkcija – 24,1 proc., maisto pramon ÷s produkcija – 18,3 proc., kuro pramon ÷s produkcija – 8,3 proc., chemijos ir naftos chemijos pramon ÷s produkcija – 6,1 proc. S ąjunginiam fondui už respublikos rib ų 1988 metais buvo patiekta 43,2 proc. m ÷sos ir m ÷sos produkt ų valstybini ų ištekli ų arba 0,7 proc. daugiau negu 1987 m. ir 34,1 proc. daugiau nei 1983 m. M ÷sos gamyba Lietuvoje per penkmet į padid ÷jo 21,7 proc. Tarprespublikiniams preki ų mainams ir eksportui 1988 m. Lietuva patiek ÷ 38 proc. pagamint ų konditerijos gamini ų, 70,8 proc. žuvies, 67,2 procento žuvies konserv ų, 31,1 proc. tabako gamini ų, 40 proc. daržovi ų konserv ų, 24,7 proc. vaisi ų konserv ų, 18 proc. cukraus. Tarprespublikiniuose mainuose Lietuva dalyvaudavo ir ne maisto

27 Tarybų Lietuvos ekonominiai ryšiai//Tiesa.-1989, kovo 20, p.2.

14 prek ÷mis. Mainais buvo išvežama 88 (iš 103) ūkio šak ų produkcija, už tai įsivežant tr ūkstamas prekes ir gaminius. 28 Oficialioji statistika rod ÷ gamybos did ÷jim ą: 1988 m. pirmojoje pus ÷je liaudies vartojam ų preki ų (be alkoholini ų g ÷rim ų) pagaminta už 3,8 mlrd. rubli ų – 219,5 mln. rubli ų arba 6,2 proc. daugiau negu 1987 m. Spar čiausiai did ÷jo ne maistini ų preki ų gamyba – palyginti su 1987 m. pirm ąja puse, ji padid ÷jo 7,9 procento ir sudar ÷ 63 proc. visos gamybos. Daugiau kaip 55 proc. pagamint ų nemaistini ų preki ų buvo lengvosios pramon ÷s gaminiai kuri ų gamyba padid ÷jo 6,8 proc. 29 Pagal oficiali ąją statistik ą gamyba augo ir 1989 metais: visuminis visuomeninis produktas padid ÷jo 3 proc., nacionalin ÷s pajamos – 3,1 proc. Daugiau nei 89 proc. visuomeninio produkto ir beveik 80 proc. nacionalini ų pajam ų buvo sukurta pramon ÷je, statyboje ir žem ÷s ūkyje. Visuomeniniame produkte pramon ÷s bendrosios produkcijos lyginamasis svoris sudar ÷ 59 proc., o nacionalin ÷se pajamose jos grynosios produkcijos svoris sudar ÷ 41 proc. 1989 m materialin ÷s s ąnaudos vienam visuomeninio produkto rubliui buvo 0,1 proc. mažesn ÷s negu 1988 m. D ÷l to materialini ų s ąnaud ų s ąlygin ÷ ekonomija sudar ÷ 11 mln. rubli ų. Visuomeninis darbo našumas padid ÷jo 2,4 proc., o tai sąlyginai prilygsta 34 t ūkstan čių žmoni ų darbui. Padidinus darbo našum ą buvo gauta 77 proc. nacionalini ų pajam ų prieaugio. Maisto preki ų buvo pagaminta už 2,7 mlrd. rubli ų – 2 mln. rubli ų arba 1,1 proc. daugiau negu 1988 m. Ne maisto preki ų gamyba padid ÷jo 4,7 proc. ir sudar ÷ 64,4 proc. liaudies vartojam ų preki ų gamybos. 30 Teigin į, kad Lietuva yra centrin ÷s soviet ų valdžios išlaikytin ÷, žinomi ekonomistai Vladas Terleckas ir Vilius Baldišis pavadino dar vienu stalininiu mitu. Atsiliepdami į Maskvos funkcionieri ų teigimus, jog Lietuva skolinga centrui net 40 mlrd. rubli ų, šie m ūsų ekonomistai argumentuotai parod ÷, kad nuo pat įjungimo į SSRS Lietuva pagal ekonomin į išsivystym ą ne tik neatsiliko nuo SSRS, bet ir gerokai j ą lenk ÷. Pavyzdžiui, 1939 m. nacionalin ÷s pajamos vienam gyventojui Lietuvoje buvo maždaug tris kartus didesn ÷s nei Soviet ų S ąjungoje. Straipsnio autoriai primin ÷ nuostolius, kuriuos mūsų šalis patyr ÷ d ÷l okupacijos, kai 1940 – 1941 m. iš m ūsų ūkinink ų buvo atimin ÷jama

28 Apie Lietuvos TSR ekonomin į ir socialin į vystym ą 1988 m. pirmojoje pus ÷je//Tiesa.-1988, rugpj ūč io 28, p.2. 29 Mūsų darb ų veidrodis apie Lietuvos TSR ekonomin ę ir socialin ę raid ą 1988 m.//Tiesa, 1989, vasario 1, p.1. 30 Nežinodami ligos, neišgydysime ligonio. // Tiesa, 1990.-balandžio 7, p.2.

15 žem ÷s ūkio produkcija, kai 1940 m. ruden į į apyvart ą įvedant rubl į manipuliacij ų pagalba buvo nuvertintas Lietuvos žmoni ų ne vieneri ų met ų darbas. Anot m ūsų ekonomist ų, dabar praktiškai nebe įmanoma apskai čiuoti, kiek Lietuva prarado valiutini ų įplauk ų d ÷l tradicini ų užsienio rink ų netekimo, uždraudus prekiauti su užsieniu. V. Terleckas ir V. Baldišis primin ÷ ir m ūsų pokario met ų tremtini ų vergišk ą ir beveik neapmokam ą darb ą įvairiose Soviet ų S ąjungos vietov ÷se. 31 Kalb ÷dami apie laikotarp į, kada buvo rašomas jų straipsnis (1989 m.), autoriai pateik ÷ tokius skai čius. 1985 – 1987 m. pagal nacionalini ų pajam ų ir visuomeninio darbo našumo did ÷jimo tempus Lietuva viršijo vidutin į SSRS lyg į atitinkamai 8,3 ir 8,6 punkto. 1987 m. Lietuvoje vienam gyventojui sukurta nacionalini ų pajam ų už 2304 rublius, Sąjungos vidurkis – tik 2128 rubli ų. Logika čia paprasta – ne įmanoma geriau dirbant b ūti išlaikytiniais. Antra vertus, tur ÷tume ir geriau gyventi negu kitos respublikos, bet taip n÷ra. Vieningos pinig ų-kredito sistemos pagalba, naudojant centralizuot ą ištekli ų pa ÷mim ą ir dalinim ą bei kabinetines, biurokratinio aparato nustatin ÷jamas kainas, m ūsų geresnio darbo vaisiai patenka į bendr ą katil ą. Kuo geriau dirbame tuo daugiau iš m ūsų paima, formaliai atlyginant pseudo pinigais – rubliais. Gaunam ų rubli ų pagal nor ą ir poreikius išleisti negalima – neskiriami atitinkami medžiag ų, preki ų fondai. Nori nenori prisieina taupyti. Šioje srityje Lietuva taip pat tvirtai pirmavo Soviet ų S ąjungoje: vidutiniškai vienam respublikos gyventojui teko apie 1,7 t ūkstan čio rubli ų ind ÷li ų, kai Sąjungos vidurkis - apie 1 t ūkstantis rubli ų. Bankuose Lietuvos gyventojai tuo metu buvo pasid ÷ję virš 6 mlrd. rubli ų. Ta čiau šie Lietuvoje sukurti kredito ištekliai nebuvo naudojami jos ūkio ir gyventoj ų kreditavimui. Kreditavimo sistemos pagalba šie ištekliai buvo paimami ir skirstomi iš centro. 32 V. Terlecko ir V. Baldišio nuomone, tuometinis kredito mechanizmas buvo vienas iš pagrindini ų respublikoje pagaminam ų nacionalini ų pajam ų išpumpavimo kanal ų. Šiam tikslui tarnavo sovietin ÷ biudžetin ÷ sistema, kuri netur ÷jo analog ų pasaulyje. Ji tur ÷jo daugyb ę pajam ų kanal ų, santyk į tarp s ąjunginio ir respublikini ų biudžet ų buvo supainioti, dažnai paradoksal ūs. Pavyzdžiui respublikos kanalas gaudavo dotacijas iš s ąjunginio biudžeto, kitais jam pervesdavo nemažas sumas. Anot vaizdingo

31 Terleckas V., Baldišis V. Kaip mus padar ÷ išlaikytiniais. Dar vieno stalininio mito žlugimas.//Gimtasis kraštas, 1989, balandžio 13-19, Nr. 15, p.1-2. 32 Ten pat, p.2.

16 autori ų posakio, pats nelabasis sprand ą nusisukt ų, nor ÷damas susigaudyti šioje sistemoje. Lietuva iš savo biudžeto primok ÷davo kit ų respublik ų gyventojams už tai, kad jie valg ÷ lietuvi ų pagamintus ir į centralizuotus fondus pristatomus m ÷sos–pieno produktus. Pavyzdžiui, 1988 m. kit ų respublik ų valgytojams iš Lietuvos biudžeto buvo primok ÷ta apie 900 mln. rubli ų.33 Nebuvo galima pilnai naudotis ir uždirbama užsienio valiuta. Veik÷ tas pats „bendrojo katilo“ principas. Iš respublikinio ir vietinio pavaldumo įmoni ų centras paimdavo 30 proc. uždirbtos valiutos, iš s ąjunginio ir s ąjunginio-respublikinio pavaldumo – vidutiniškai apie 80 proc. Respublikos „Inturisto“ sistemai likdavo tik 5 proc. uždirbtos valiutos. O apie m ūsų meninink ų, sportinink ų apipl ÷šim ą nesinori ir kalb ÷ti, - taip užbaig ÷ straipsn į autoriai. 34 Kiti m ūsų ekonomistai – K. Antanavi čius, A. Povili ūnas, S. Uosis, A. Vasiliauskas ir E. Vilkas – 1988 metais paraš ÷ atvir ą laišk ą Soviet ų S ąjungos komunist ų partijos centro komiteto nariui E. Primakovui ir Maskvos mokslininkams, nesutikdami su jų teiginiais, jog respublikos siekia kuo daugiau pasiglemžti iš centrin ÷s valdžios. M ūsų ekonomistai pateikia duomenis, jog Lietuva n÷ra centro išlaikytin ÷. Pavyzdžiui, 1987 m. Lietuvoje vienam kilogramui pieno pagaminti reik ÷jo 1,04, vienam kilogramui galvij ų priesvorio – 10, vienam kilogramui kiauli ų priesvorio – 6,69 pašarini ų vienet ų, vidutiniai Soviet ų S ąjungos rodikliai buvo atitinkamai 1,49, 13 ir 8 pašariniai vienetai, t.y. 43,19 ir 20 procent ų didesni. Iš 100 ha naudmen ų Lietuvoje gaunama 133,9 t ūkstan čių rubli ų vert ÷s bendrosios produkcijos, kai ne juodžemio zonoje – tik 70,4 t ūkstan čio rubli ų. Lietuva į s ąjungin į fond ą m ÷sos ir pieno produkt ų, skai čiuojant vienam gyventojui, pateikia 2,14 karto daugiau nei vidutiniškai šalyje, 1,36 karto daugiau nei Baltarusijos SSR ir 1,97 karto daugiau nei Rusijos Federacija. 35 Reaguodama į viešojoje erdv ÷je vykstan čias diskusijas apie tai, yra ar n ÷ra Lietuva išlaikytin ÷, Lietuvos SSR Ministr ų Taryba paved ÷ grupei specialist ų ir mokslinink ų nuodugniai išnagrin ÷ti, kaip iš tikr ųjų yra. Šios grup ÷s darbo rezultatus „Tiesos“ laikraštyje pristat ÷ Lietuvos SSR Ministr ų Tarybos reikal ų valdybos ekonomikos skyriaus ved ÷ja Filomena Jasevi čien ÷. Anot jos, galima aiškiai pasakyti, kad

33 Ten pat. 34 Ten pat. 35 Cit. iš: Liekis A. Profesorius Kazimieras Antanavičius.-Vilnius: VGTU, 2000, p.85-89.

17 mums primetamas negarbingas išlaikytin ÷s titulas yra didžiai abejotinas. Pagrindiniai Lietuvos liaudies ūkio ekonominiai rodikliai daug geresni nei vidutiniai šalyje. Antai vienam respublikos gyventojui 1987 m. pagaminta 6110 rubli ų vert ÷s visuomeninio produkto, o vidutiniškai Soviet ų S ąjungoje – 5173 rubliai (Lietuvoje 18,1 proc. daugiau). Nacionalini ų pajam ų teko atitinkamai 2304 ir 2118 rubli ų vert ÷s (Lietuvoje 8,8 proc. daugiau), pramon ÷s produkcijos teko 3430 ir 3152 rubli ų vert ÷s (8,8 proc. daugiau), statybos produkcijos 668 ir 551 rublio vert ÷s (21,2 proc. daugiau), žem ÷s ūkio produkcijos 1349 ir 830 rubli ų vert ÷s (Lietuvoje 62,5 proc. daugiau). Vienam m ūsų krašto gyventojui 1987 m. teko vidutiniškai po 1491, o S ąjungoje – po 939 rublius santaup ų. F. Jasevi čien ÷ klausia, tad iš kur vis d ÷lto atsiranda tas išlaikytini ų mitas? Min ÷ta specialist ų ir mokslinink ų darbo grup ÷ pri ÷jo bendr ą išvad ą, kad čia kalti iškreipti statistiniai duomenys. Lietuvos išlaikytinumo mitas grindžiamas vienu rodikliu – išvežamos ir įvežamos produkcijos skirtumu (saldu), tod ÷l reikia paaiškinti kelet ą ryškesni ų tokio skai čiavimo tr ūkum ų. Pavyzdžiui statistika teigia, kad 1987 metais šis skirtumas Lietuvai buvo neigiamas. Kitaip tariant, į respublik ą buvo įvežta 1097,7 milijono rubli ų vert ÷s produkcijos daugiau, negu išvežta. Kaip šis neigiamas saldas skai čiuojamas? Kadangi į ši ą 1097,7 milijono rubli ų sum ą įeina ne tik produkcijos pasikeitimas tarp respublik ų, bet ir vadinamasis biudžeto efektas, ją galime skirti į dvi dalis. Viena j ų, lie čianti tarprespublikinius ryšius, sudaro 396,2 milijono rubli ų. Ši suma atsiranda ne tik d ÷l esmini ų kainodaros tr ūkum ų, bet ir d ÷l to, kad išvežama produkcija vertinama galutinio vartojimo kainomis, tai yra be notacij ų preki ų gamybai. Taip iš Lietuvos į kitas respublikas išvežama nemažai žem ÷s ūkio produkcijos, kurios vert ÷ nepagr įstai sumažinama net 562 milijonais rubli ų. Išeina, kad kuo daugiau išvežame žem ÷s ūkio ar kit ų valstyb ÷s dotuojam ų produkt ų, tuo respublika nuostolingesn ÷. Paradoksalu, ar ne? Antroji, kur kas didesn ÷ neigiamo saldo dalis (701,2 milijono rubli ų) atsiranda d ÷l to, kad biudžetinis efektyvumas skai čiuojamas centralizuotai ir padalinamas respublikoms. Šis efektyvumas atsiranda d ÷l to, kad valstyb ÷, gaminius perskai čiuodama vidaus kainomis, iš užsienio prekybos turi tam tikrą naud ą. Tarkim, užsienyje pirkta bat ų pora valstybei kainavo 10 rubli ų, o mums j ą pardav ÷ už 50 rubli ų. Šiuo atveju biudžetinis efektyvumas buvo 40 rubli ų ir tiek pat tarsi padid ÷jo ir šalies nacionalin ÷s pajamos.

18 Šitokiu b ūdu gaut ą nacionalini ų pajam ų prieaug į SSRS valstybinis statistikos komitetas be jokios logikos vadina produkcijos įvežimu į respublikas ir visoms j į išdalina proporcingai pagal j ų gautas nacionalines pajamas. Taip Lietuvai tenka dar 701,2 milijono rubli ų „skolos“. Štai ir antrasis paradoksas – kuo daugiau m ūsų respublika sukuria nacionalini ų pajam ų, tuo daugiau ji lieka „skolinga“ centrui. Straipsnio autor ÷ daro išvad ą, kad išlaikytini ų vardas Lietuvai netinka, net jeigu ir vadovautum ÷s keistoka jo pagrindimo metodika. Ne tik remdamiesi sveika nuojauta, bet ir konkre čiais rodikliais, galime teigti, kad m ūsų respublika niekam n ÷ra skolinga, o tuo labiau išlaikytin ÷.36 Diskusijas apie tai, išlaikytin ÷ Lietuva ar ne, galima apibendrinti ekonomistų K. Antanavi čiaus ir G. Vagnoriaus žodžiais: „Jei mes išlaikytiniai, tai ne tik mes, siekiantys įtvirtinti teisingum ą, bet ir tie, kurie mus išlaiko, tur ÷tų b ūti suinteresuoti kuo grei čiau įtvirtinti ekonomin į respublikos savarankiškum ą – išlaikyti nieko nebereik ÷s, juo labiau, kad tie išlaikomieji patys savarankiškai ūkininkauti nori“. 37 Apibendrinant pirm ąją dal į, reikia pažym ÷ti, kad Lietuvos ūkis per vis ą sovietin÷s okupacijos laikotarp į buvo nuosekliai integruotas į Soviet ų S ąjungos ūkį. Centralizuota ūkio valdymo sistema jokio savarankiškumo atskiriems SSRS regionams neleido, tod ÷l ir Lietuvoje ūkinis gyvenimas buvo iš esm ÷s toks pats kaip ir visoje Soviet ų S ąjungoje. Ūkiskaitos s ąvoka leido Lietuvos ekonomistams kalb ÷ti ne tik apie įmon ÷s, bet ir apie visos respublikos ūkiskait ą. Susik ūrus Lietuvos persitvarkymo s ąjūdžiui, buvo prad ÷ta naudoti ir respublikos ekonominio savarankiškumo s ąvoka, kuria buvo nusakomi kokybiškai kitokie santykiai su centrine soviet ų valdžia. Diskusijose apie respublikos ūkiskait ą ir ekonomin į savarankiškum ą m ūsų ekonomistai argumentuotai paneig ÷ centrin ÷s soviet ų valdžios teiginius, kad Lietuvos išlaidos viršija jos pajamas, t.y. kad Lietuva yra Soviet ų S ąjungos išlaikytin ÷.

36 Jasevi čien ÷ F. Gri ūva “nesugriaunami” mitai: Dar kart ą apie Lietuv ą išlaikytin ę.//Tiesa 1989, geguž ÷s 6, p.2. 37 Antanavi čius K., Vagnorius G. Lietuvai - ekonomin į savarankiškum ą!//Atgimimas 1988, Nr.4, p.3.

19 2. LIETUVOS EKONOMINIO SAVARANKIŠKUMO KONCEPCIJOS RENGIMAS IR PAGRINDIN öS NUOSTATOS.

1988 met ų geguž ÷s ir birželio m ÷nesiais visos trys Pabaltijo respublikos ÷m÷si rengti savo respublik ų ekonominio savarankiškumo modelius. Estijoje to darbo ÷m÷si Estijos SSR Moksl ų akademijos Ekonomikos instituto darbo grup ÷, Latvijoje buvo paskelbtas konkursas geriausiems pasi ūlymams parengti. Konkurse dalyvavo keturios specialist ų grup ÷s. Lietuvoje darbo ÷m÷si dvi grup ÷s: Lietuvos SSR Valstybinis plano komitetas sutelk ÷ savo ir respublikos administracini ų žinyb ų specialist ų grup ę, o Lietuvos SSR Moksl ų akademijos Ekonomikos institutas sudar ÷ laikin ą mokslin į kolektyv ą respublikos ekonominio savarankiškumo problematikai nagrin ÷ti. Šio mokslinio kolektyvo darbe dalyvavo Moksl ų akademijos Ekonomikos instituto, Vilniaus universiteto, Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo instituto, Žem ÷s ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto, Vilniaus inžinerinio instituto specialistai: K. Antanavi čius, A. Dobrovolskas, K. Glaveckas, J. Jankauskas, E. Ka čkus, S. Kropas, A. Levinsonas, N. Markevi čius, R. Naiduškevi čius, V. Navickas, K. Prunskien ÷, V. Rutkauskas, P. Stanikas, A. Šim ÷nas, S. Uosis, G. Vagnorius, A. Vasiliauskas, E. Vilkas, N. Žambait ÷.38 Reik ÷tų pasteb ÷ti, kad vienas iš šio kolektyvo ekonomist ų – Albertas Šim ÷nas savo knygoje „Ekonomikos reforma Lietuvoje“, išleistoje 1996 m., prie šios grup ÷s priskiria dar tris žmones – tai T. Medaiskis, A. Rudys ir M. Stankevi čius. A. Šim ÷no nuomone, šios ekonomist ų grup ÷s poži ūris į pagrindines ūkio reformos problemas ir ypa č jų sprendimo b ūdus buvo savitas. Tod ÷l rengiant koncepcij ą buvo daug, dažnai ir smarkiai diskutuojama. Lemiamas balsas diskusijose dažniausiai priklaus ÷ profesoriui K. Antanavi čiui, kuris buvo gana tolerantiškas kitokiai nuomonei. 39 Istorikas Algimantas Liekis, pareng ęs dokumentin ę apybraiž ą „Profesorius Kazimieras Antanavi čius“, joje rašo, kad K. Antanavi čius buvo vienas iš iniciatori ų suburti mokslinink ų kolektyv ą respublikos ekonominio savarankiškumo problemai spr ęsti ir pats pareng ÷ labai konkre čią šio kolektyvo „Darb ų program ą“. Joje buvo aiškiai

38 Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija. - Vilnius: Žinija, 1988, p.3. 39 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje, p.29.

20 apibr ÷žti darb ų tikslai: 1. Pl ÷toti ir tobulinti respublikos ekonominio savarankiškumo koncepcij ą. 2. Nustatyti svarbiausias respublikos ekonominio savarankiškumo prielaidas. 3. Įvertinti galimybes pamažu pereiti į ekonominio savarankiškumo v ÷žes. 4. Išanalizuoti galimas per ÷jimo iš šiuolaikin ÷s ekonomin ÷s situacijos į rinkos ekonominę situacij ą strategijas. 5. Parengti laipsniško per ÷jimo prie rinkos ekonomikos strategij ą. 6. Išanalizuoti galimas respublikos ekonomikos b ūsenas ir parengti išvadas apie ekonomiškai savarankiškos respublikos ekonomin į potencial ą bei veiklos strategijas. 7. Parengti ekonomiškai savarankiškos respublikos ūkini ų ir socialini ų santyki ų reguliavimo projektus. 8. Parengti ekonomiškai savarankiškos respublikos teisini ų, ekonomini ų, socialini ų, valdymo santyki ų reguliavimo dokument ų paketus. Darbus vykdyti Lietuvos SSR MA Ekonomikos instituto j ÷gomis, pritraukiant Vilniaus valstybinio universiteto, Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto, Vilniaus inžinerinio statybos instituto, Liaudies ūkio specialist ų kvalifikacijos tobulinimo instituto, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto, Lietuvos informacijos mokslinio tyrimo instituto, Aukštosios partin ÷s mokyklos, kit ų mokslo ir mokymo įstaig ų bei kit ų žinyb ų specialistus. 40 K. Antanavi čius apibr ÷ž÷ laukiamus rezultatus: 1. Ekonomiškai savarankiškos respublikos ūkinio gyvenimo teisiniai, ekonominiai ir socialiniai pagrindai. 2. Ekonomini ų ir socialini ų santyki ų Lietuvoje projektai. 3. Respublikos ekonominio savarankiškumo įstatymo projektas. 4. Respublikos ūkinio gyvenimo įstatym ų ir dokument ų projektai. K. Antanavi čiaus sudarytoje darb ų programoje buvo keturiasdešimt vienas punktas. Pirmiausiai buvo nurodyti šie darbai: 1. Parengti respublikos ekonominio savarankiškumo įstatymo projekt ą. 2. Pl ÷toti ir tikslinti respublikos ekonominio savarankiškumo koncepcij ą. 3. Įvertinti galimas respublikos ekonomikos b ūsenas, potencial ą, socialines pasekmes savarankiškumo s ąlygomis. 4. Atlikti ekonomiškai savarankiškos respublikos atskaitym ų s ąjunginiam biudžetui variantinius skai čiavimus. 5. Parengti respublikos biudžetin ÷s sistemos pertvarkymo projekt ą. 6. Parengti kredito sistemos reformos projekt ą. 7. Parengti pinig ų sistemos pertvarkymo projekt ą. 8. Parengti pasi ūlymus kapitalo rinkos organizavimo paspartinimui ir palaikymui. 41

40 Liekis A. Profesorius Kazimieras Antanavi čius, p.93. 41 Ten pat, p.94-95.

21 Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija buvo parengta 1988 met ų rugs ÷jo m ÷nes į. Joje buvo apibendrintas reng ÷jų poži ūris į b ūsim ą ūkio reform ą, turint omenyje siek į užtikrinti Lietuvos valstyb ÷s suverenitet ą, esam ą didel ę Lietuvos politin ę, ekonomin ę, karin ę integracij ą į SSRS, „perestroikos“ deklaruojamus abejotino patikimumo š ūkius. 42 Kaip rašo A. E. Sennas, dauguma lietuvi ų sveikino Gorba čiovo priimt ą region ų ekonominio savarankiškumo id ÷ją, kuri ą jie suprato kaip administracin į decentralizavim ą, ta čiau niekas nebuvo tikras, kur tai nuves. 43 Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijoje buvo išskirtos šios sud ÷tin ÷s dalys: 1) savarankiškos respublikos ekonomin ÷s sistemos esm ÷, 2) nuosavyb ÷s santykiai, 3) ekonominiai savarankišk ų įmoni ų, respublikos ir TSR S ąjungos santykiai, 4) pinig ų ir kredito sistema, 5) valdymo organizavimas, 6) ekonomiškai savarankišk ų įmoni ų veiklos principai, 7) mokes čių sistema, 8) respublikos ekonominio savarankiškumo įgyvendinimas. 44 Pirmojoje koncepcijos dalyje pabr ÷žiama, kad respublikos ekonominis savarankiškumas yra tiesiog b ūtina s ąlyga ekonomikos efektyvumui didinti. Šis savarankiškumas įgyvendinamas pripaž įstant, kad gamtos ir žem ÷s gelmi ų ištekliai, visa respublikoje esanti valstybin ÷, kooperatin ÷ ir asmenin ÷ nuosavyb ÷ yra LSSR nacionalinis turtas, kurio atžvilgiu ji turi visišk ą suverenum ą. Respublika savarankiškai sprendžia visus vidaus ir užsienio ekonomin ÷s politikos, finans ų ir mokes čių klausimus, rengia ekonominio, socialinio ir ekologinio vystymo planus, savarankiškai formuoja savo biudžet ą, nustato mokes čius, baudas, muitus bei kontroliuoja kainas, atlygius, pal ūkanas ir kitus normatyvus. Respublikos liaudies ūkis administraciniu poži ūriu neturi b ūti niekam pavaldus. Visiškos ūkiskaitos esm ÷ yra ta, kad jokia ministerija, joks komitetas ar vyriausioji valdyba neturi teis ÷s komanduoti ir kištis į įmoni ų ūkin ę veikl ą. Įmon ÷ms nenustatomos jokios privalomos užduotys, nereikalaujama vykdyti ekonomiškai nenaudingus įmonei valstyb ÷s ar kitokius užsakymus. 45 Respublikos ekonomika gali b ūti savarankiškai tvarkoma tik esant tam tikroms politin ÷s, teisin ÷ms ir ūkin ÷ms s ąlygoms. Pirma, turi b ūti laikomasi konstitucinio

42 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje, p.30. 43 Senn A.E. Gorba čiovo nes ÷km ÷ Lietuvoje, - Vilnius: Baltos lankos, 1997, p.19. 44 Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija, p.4-24. 45 Ten pat, p.5-6.

22 respublikos suverenumo. Antra, turi b ūti įtvirtinti teisin ÷s valstyb ÷s pagrindai. Tre čia, Lietuvos SSR žinioje yra visi valstybin ÷s valdžios ir valstybinio valdymo organ ų organizavimo ir vykdymo klausimai. S ąjunginiai valstybiniai valdžios organai negali spr ęsti jokio respublik ą lie čian čio vidaus ir užsienio ekonomin ÷s politikos klausimo, nedalyvaujant atitinkamiems respublikos organams ir be j ų sutikimo. Ketvirta, žem ÷, jos gelm ÷s, vandenys, miškai ir atmosfera, visas respublikos teritorijoje esantis nacionalinis turtas: gamybos priemon ÷s, transporto, ryši ų ir energetikos tinklai, valstybin ÷s įstaigos, pastatai ir infrastrukt ūros objektai, kooperatini ų įmoni ų ir organizacij ų bei individuali ų gamintoj ų gamybos priemon ÷s turi b ūti pripažinti LSSR nuosavybe. Penkta, turi b ūti sutvarkytos apyvartos pinigin ÷s priemon ÷s. Šešta, LSSR ekonominiai ryšiai su kitomis respublikomis ir užsienio šalimis grindžiami išimtinai prekiniais-piniginiais santykiais ir komerciniu naudingumu, vykdomi ekonomikos nari ų laisva valia, remiantis socialistin ÷s rinkos mechanizmu. Septinta, respublikoje turi veikti gamybos priemoni ų, vartojam ų reikmen ų, investicij ų, inovacij ų, darbo j ÷gos, valiutos, informacijos ir paslaug ų rinkos. Aštunta, visoje LSSR teritorijoje esan čios įmon ÷s ir organizacijos (valstybin ÷s, kooperatin ÷s ir akcin ÷s) pripaž įstamos ekonomiškai savarankiškomis. J ų veikla grindžiama ekonominiu tikslingumu, ūkiskaitiniu naudingumu ir savimoka. Panaikinamas ūkiskaitini ų įmoni ų administracinis pavaldumas. Visos įmon ÷s yra pavaldžios Lietuvos SSR įstatymams ir pagal juos apmokestinamos. 46 Šios aštuonios respublikos ekonominio savarankiškumo s ąlygos liudija, kad Koncepcijos autoriai, s ąmoningai neliesdami Soviet ų S ąjungos ateities klausimo, Lietuv ą traktavo kaip suvereni ą teisin ę valstyb ę, kurios teritorijoje esantis turtas pripaž įstamas tik jos nuosavybe, o jos teritorijoje esan čios įmon ÷s veikia be komandinio administravimo iš centro. Antrojoje koncepcijos dalyje, skirtoje nuosavyb ÷s santykiams, teigiama, kad visoms nuosavyb ÷s formoms – valstybinei, kooperatinei, asmeninei (priva čiai) pripaž įstamos lygios teis ÷s. Respublikos valstybinei nuosavybei priskiriama: žem ÷, jos gelm ÷s, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir atmosfera, didel ÷s įmon ÷s, respublikos valstybinis bankas, transporto, ryši ų ir energetikos tinklai, valstybin ÷s įstaigos ir infrastrukt ūros objektai, finansiniai ištekliai, įvair ūs valstyb ÷s emituojami vertybiniai

46 Ten pat, p.6-7.

23 popieriai. Valstybin ÷ nuosavyb ÷ gali b ūti išnuomojama ar perduodama respublikos darbo kolektyvams arba atskiriems asmenims. Atskiri ypatingos paskirties objektai (pvz., gynybin ÷s pramon ÷s įmon ÷s) respublikos visuomenei sutikus gali b ūti priskirti sąjunginiai arba kit ų respublik ų valstybinei nuosavybei. Kolektyvinei (kooperatinei) darbo kolektyv ų nuosavybei priskiriamas kol ūki ų, kooperatyv ų bei draugij ų bendras turtas (gamybos priemon ÷s, finansin ÷s l ÷šos, vertybiniai popieriai, kitos vertyb ÷s). Asmeninei nuosavybei priklauso atskirų asmen ų ir j ų šeim ų turtas: gamybos priemon ÷s bei joms prilygstan čios vertyb ÷s, negamybin ÷s paskirties daiktai bei vertyb ÷s, pinigai ir kiti vertybiniai popieriai. Valstybin ÷, kooperatin ÷ ir asmenin ÷ nuosavyb ÷s gali sudaryti valstybin ÷s, kooperatin ÷s, akcin ÷s, valstybin ÷s-kooperatin ÷s, valstybin ÷s-akcin ÷s, tarprespublikin ÷s, tarptautin ÷s bei individualios veiklos įmones, bendroves, susivienijimus. Valstybin ÷s nuosavyb ÷s naudojimo (nuomojimo) iniciatoriais yra darbo kolektyvai. Respublikos valstybin ÷s valdžios organ ų kompetencijai priskirtina tik ta valstybin ÷s nuosavyb ÷s dalis, kuri ą nustato respublikos Aukš čiausioji Taryba. 47 Kaip matome, Koncepcijos autoriai visoms nuosavyb ÷s formoms – valstybinei, kooperatinei ir asmeninei (priva čiai) – pripaž įsta lygias teises, tod ÷l negalima sutikti su A. Šim ÷no tvirtinimu, kad Koncepcijoje terminas „privati nuosavyb ÷“ neminimas, kad vietoje jo vartojamas terminas „individuali nuosavyb ÷“ ir kad šiai nuosavyb ÷s formai didesn ÷s reikšm ÷s ūkiniame gyvenime neteikiama. 48 Toks tvirtinimas yra klaidingas. Tre čiojoje koncepcijos dalyje teigiama, kad suverenios respublikos ekonomin ÷s sistemos pagrindas yra ūkiškai savarankiškos valstybin ÷s, kooperatin ÷s, akcin ÷s, valstybin ÷s-kooperatin ÷s, valstybin ÷s-akcin ÷s, tarprespublikin ÷s ir tarptautin ÷s bei individualios veiklos įmon ÷s, bendrov ÷s ir organizacijos. Jos veikia ekonominio tikslingumo ir ūkiskaitinio naudingumo pagrindais. J ų veikla reguliuojama tik ekonominiais metodais. Visos LSSR teritorijoje esančios ir ekonomin ę veikl ą vykdan čios įmon ÷s bei organizacijos moka LSSR įstatym ų nustatyta tvarka mokes čius į respublikos ir vietinius biudžetus. Iš respublikos biudžeto atskaitoma s ąjunginiam biudžetui. Atskaitym ų į s ąjungin į biudžet ą dydžiai nustatomi atitinkamu SSRS ir Lietuvos SSR biudžeto komisij ų susitarimu, atsižvelgiant į gaunamas nacionalines pajamas ir išlaidas

47 Ten pat, p.7-9. 48 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje, p.41.

24 vykdyti toms funkcijoms, kurias respublika deleguoja s ąjungini ų valdžios organ ų kompetencijai. Mokes čių į s ąjungin į biudžet ą mok ÷jimo tvark ą nustato SSRS ir LSSR finansų ministerijos. Lietuvos SSR miest ų ir rajon ų biudžetai formuojami iš tiesiogini ų ekonomiškai savarankišk ų įmoni ų ir organizacij ų bei pilie čių mokes čių. Miest ų ir rajon ų biudžetai yra savarankiški. Pagrindiniai respublikos ekonomikos reguliavimo svertai yra kainos, mokes čiai už gamybos ištekli ų naudojim ą ir pajam ų mokes čiai. Kainos bei mokes čiai išlygina gamybos bei vartojimo s ąlygas, palaiko ekonomikos pusiausvyr ą. Visi vidaus, tarprespublikiniai ir tarpvalstybiniai mainai vykdomi rinkos kainomis. Respublikos valstybiniai organai nustato kainas tik tuo atveju, kai siekiama sudaryti palankesnes s ąlygas pusiausvyrai tarp gamybos galimybi ų ir vartojimo moki ų poreiki ų. Respublikos įmon ÷s, organizacijos ir ūkiai turi teis ę užmegzti tiesioginius ekonominius ryšius su užsienio šali ų partneriais, kurti bendras įmones, vykdyti tarptautin ę komercin ę veikl ą. Ekonominiai ryšiai su užsienio šalimis pl ÷tojami pagal turim ų respublikoje valiutini ų ištekli ų galimybes. Respublika savarankiškai sudaro bei tvirtina socialinius- ekonominius vystymo planus ir programas. Ji taip pat savarankiškai vykdo kult ūros, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, turizmo, sporto bei socialin ÷s infrastrukt ūros vystymo politik ą.49 Iš to, kaip Koncepcijos autoriai apibr ÷ž÷ mokes čių į s ąjungin į biudžet ą mok ÷jimo tvark ą, galima spr ęsti, kad Soviet ų S ąjung ą jie suprato ne kaip federacin ę, bet kaip konfederacin ę valstyb ę. Ketvirtoji koncepcijos dalis skirta pinig ų ir kredito sistemai. Dalis pradedama teiginiu, jog b ūtina respublikos ekonominio savarankiškumo s ąlyga yra tvirtas piniginis vienetas. Ekvivalentinius mainus ir rinkos santykius galima įgyvendinti tik tada, kai visi mainuose dalyvaujantieji turi viening ą ir pakankamai stabil ų vert ÷s mat ą. Tokio mato vaidmen į atlieka laisvai konvertuojamas piniginis vienetas (valiuta). Koncepcijos k ūr÷jų nuomone, yra tikslinga įvesti atskir ą Lietuvos SSR pinigin į vienet ą. Tai b ūtina s ąlyga, nes kitaip respublika negal ÷s įtvirtinti prekini ų-pinigini ų santyki ų nei savo teritorijoje, nei su kitomis respublikomis. Ji negal ÷s vykdyti savarankiškos tarptautin ÷s ekonomin ÷s veiklos, neveiks rinkos mechanizmas, taip pat respublika nebus apsaugota nuo materialin ÷mis vertyb ÷mis nepadengt ų pinig ų intervencijos. Naudojant sav ą pakankamai konvertuot ą pinigin į vienet ą veiks laisvi, nevaržomi Lietuvos SSR ekonominiai ryšiai su

49 Ten pat, p.9-12.

25 Sąjungos įmon ÷mis ir organizacijomis bendroje S ąjungos rinkoje, nereik ÷s įvesti muit ų ar kit ų ekonomini ų priemoni ų, ribojan čių tarprespublikin ę preki ų ir paslaug ų apykait ą. Respublikos valstybiniam piniginiam-kreditiniam ir finansiniam ekonomikos reguliavimui įkuriamas Lietuvos SSR Valstybinis bankas. Jis tampa respublikos emisiniu-kasiniu centru, reguliuoja pinig ų kiek į apyvartoje, koordinuoja kit ų bank ų veikl ą ir teikia jiems b ūtinas paslaugas. Respublikos Valstybinis bankas vykdo bendr ą kredito, pinig ų kasinio rezervo ir aktyv ų likvidumo palaikymo politik ą. Lietuvos Valstybinis bankas turi reguliuoti užsienio valiutos rezervus, savos valiutos keitimo kurso santykius, vykdyti valiutin ę kontrol ę. Jis taip pat leidžia vertybinius popierius. Lietuvos SSR Valstybinio banko pelnas pervedamas į Respublikos biudžet ą. Lietuvoje kuriamas tarpusavyje konkuruojan čių komercini ų bank ų tinklas. Visi bankai, išskyrus Valstybin į, dirba komerciniais pagrindais. Atidaromi savarankiški respublikos užsienio prekybos, investicij ų ir kiti tarptautiniai bankai. Atidaroma laisvo pirkimo ir pardavimo valiutos rinka. Respublika turi teis ę leisti savos valstybin ÷s paskolos obligacijas ir kitus vertybinius popierius, taip pat suteikti teis ę vietin ÷s valdžios organams leisti savus vertybinius popierius. 50 Mintys apie pinig ų ir kredito sistem ą buvo pakankamai dr ąsios tam metui – tai atskiras piniginis vienetas ir savas respublikos valstybinis bankas. Po met ų šios mintys buvo išpl ÷totos Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcijoje. Penktoji dalis, skirta valdymo organizavimui pradedama mintimi, jog b ūtina panaikinti savarankišk ų įmoni ų, organizacij ų ir ūki ų administracin į pavaldum ą ministerijoms, komitetams, žinyboms, vyriausiosioms valdyboms. Visas s ąjungini ų, sąjungini ų-respublikini ų ir respublikini ų ministerij ų turtas, esantis Lietuvos SSR teritorijoje, turi b ūti perduotas Lietuvos SSR nuosavyb ÷n. Respublikos įmoni ų, organizacij ų ir ūki ų bendriems mokslinio-techninio, informacinio, komercinio, juridinio aptarnavimo klausimams spr ęsti įkuriamos gamybin ÷s sferos ministerijos: Žem ÷s ūkio, Pramon ÷s, Statybos ir architekt ūros. Šios ministerijos joki ų tiesiogini ų nurodym ų atitinkamoms įmon ÷ms, ūkiams ir organizacijoms neduoda, jos vykdo atitinkamas ūkio reguliavimo valstybines funkcijas, steigia mokslinius-techninius ir informacinius centrus, tiria paklausos ir pasi ūlos bei rinkos raidos ir kain ų dinamik ą, padeda organizuoti nauj ų valstybini ų įmoni ų steigim ą bei veikian čių (nuostoling ų) likvidavim ą. Bendroms

50 Ten pat., p.12-14.

26 ekonomiškai savarankiškos respublikos valdymo funkcijoms vykdyti paliekamos funkcin ÷s Lietuvos SSR ministerijos: Finans ų, Prekybos, Vidaus reikal ų, Užsienio reikal ų, Teisingumo. Respublikoje paliekamos visuomeninius produktus valdan čios LSSR ministerijos: Liaudies švietimo, Kult ūros, Sveikatos apsaugos, Darbo ir socialinio apr ūpinimo, Gamtos apsaugos, Transporto ir ryši ų, Energetikos, Turizmo ir sporto. Prie LSSR ministr ų tarybos įkuriamas mokslinis-informacinis respublikos ekonominio ir socialinio pl ÷tojimo komitetas (vietoje Valstybinio plano komiteto ir Valstybinio kain ų komiteto bei jiems pavaldži ų mokslo tyrimo institut ų). Bendr ąsias ekonomikos reguliavimo ekonomin ÷s analiz ÷s ir informacinio aptarnavimo funkcijas vykdo LSSR Valstybinis bankas ir LSSR Statistikos valdyba. Dalis apie valdymo organizavim ą baigiam teiginiu, kad aukš čiausioji valdžia respublikoje priklauso liaudžiai, kurios vali ą išreiškia ir interesus gina demokratišku b ūdu išrinkta Lietuvos SSR Aukš čiausioji Taryba. Aukš čiausioji Taryba sprendžia mokes čių, muit ų, finans ų politikos ir pinig ų emisijos klausimus, tvirtina respublikos ekonominio ir socialinio pl ÷tojimo programas. Aukš čiausiosios Tarybos Prezidiumas ir LSSR prezidentas gauna pla čius įgaliojimus spr ęsti bendruosius respublikos gyvenimo klausimus tarp Aukš čiausiosios Tarybos sesij ų. Respublikos Ministr ų Taryba ir asmeniškai Ministr ų Tarybos pirmininkas koordinuoja Lietuvos SSR ministerij ų veikl ą, organizuoja respublikos ekonominio ir socialinio pl ÷tojimo strategini ų program ų rengimą, imasi priemoni ų toms programoms realizuoti, vykdo ekonomikos pinigin į-finansin į reguliavim ą. Ministr ų Taryba atsiskaito Aukš čiausiajai Tarybai ir asmeniškai respublikos prezidentui. 51 Įdomu tai, kad penktojoje dalyje, pavadintoje „Valdymo organizavimas“, Koncepcijos autoriai peržengia ekonomikos valdymo problematik ą ir aptaria tai, k ą b ūtų galima apibr ÷žti kaip šalies politin ę sistem ą. Apib ūdinamos Aukš čiausiosios Tarybos funkcijos, jos s ąveika su Ministr ų Taryba, įvardijama respublikos prezidento institucija. Šeštojoje dalyje aptariami ekonomiškai savarankiškų įmoni ų veiklos principai. Lietuvos SSR teritorijoje visos veikian čios įmon ÷s, organizacijos ir ūkiai, nepriklausomai nuo nuosavyb ÷s formos (valstybin ÷, kooperatin ÷, asmenin ÷), yra ekonomiškai savarankiškos ir administraciniu poži ūriu nepavaldžios jokioms ministerijoms. Jos veikia ekonominio tikslingumo ir naudingumo pagrindais. Svarbiausias j ų tikslas yra

51 Ten pat, p.14-16.

27 maksimizuoti savo peln ą ar pajamas pakankamai ilgam laikotarpiui. Įmon ÷s, organizacijos, ūkiai, kooperatyvai ir individual ūs gamintojai veikia ūkiskaitos, apsimok ÷jimo ir visiškos ekonomin ÷s atsakomyb ÷s s ąlygomis. Jie moka nustatyto dydžio mokes čius į respublikos ir vietinius biudžetus. Niekas, išskyrus bank ą ir finansinius organus neturi teis ÷s tikrinti įmoni ų finansin ÷s veiklos rezultat ų, pinigini ų ištekli ų paskirstymo. Bankas analizuoja įmoni ų veikl ą, nor ÷damas išsiaiškinti, ar įmon ÷ yra moki, ar galima duoti jai kredit ų. Finans ų organai tikrina, ar įmon ÷ teisingai moka mokes čius. Materialiniai-techniniai ištekliai tiekiami pagal sutartis ir per didmenin ę prekyb ą. Panaikinami limitai, fondai, kortel ÷s, paskyros. Valstybiniai užsakymai (sutartys statyti statinius, tiekti produkcij ą ir paslaugas tiesioginiams valstybiniams poreikiams tenkinti) finansuojami iš respublikos ir vietinio biudžet ų. Jie tarp įmoni ų, organizacij ų, ūki ų, kooperatyv ų ar individuali ų gamintoj ų pasiskirsto konkurso keliu. Valstybin ÷s įmon ÷s darbo kolektyvas gamybos procese naudoja gamybinius fondus ir jiems prilygstan čias priemones, įgytas už valstyb ÷s l ÷šas. Už ši ų l ÷šų naudojim ą įmon ÷ moka nustatyto dydžio mokes čius. Kooperatin ÷s įmon ÷s grindžiamos gyvojo darbo ir finansini ų l ÷šų kooperavimu. Kooperatyv ų nariai gali b ūti pavieniai asmenys, draugijos, įmon ÷s ir organizacijos. Akcin ÷s įmon ÷s ir bendrov ÷s pagrind ą sudaro kapitaliniai ištekliai, išreikšti akcijomis. Kontrolinis akcij ų paketas priklauso įmon ÷s darbo kolektyvui, kuris atsako už tinkam ą valstybini ų respublikos arba vietini ų ištekli ų panaudojim ą. Akcij ų savininkams mokami tam tikro dydžio dividendai pagal sutart ą tvark ą. Visuomen ÷s nariai turi teis ę pirkti, parduoti, dovanoti akcijas bei kitus vertybinius popierius pagal j ų reali ą vert ę LSSR įstatym ų numatoma tvarka. Individual ūs savininkai visiškai disponuoja savo turtu. Jie gali įsigyti gamybin ÷s ir negamybin ÷s paskirties daiktus bei pragyvenimo priemones, gali investuoti laisvas pinigines sankaupas į valstybines ir kooperatines įmones, įsigyti vertybinius popierius. Individual ūs savininkai gali parduoti, išnuomoti, padovanoti savo turt ą bei atlikti su juo kitas operacijas, neuždraustas LSSR įstatymais. 52 Nors Koncepcijos antrojoje dalyje autoriai pripaž įsta lygias teises visoms nuosavyb ÷s formoms, šeštojoje dalyje jie išskiria tik tris įmoni ų nuosavyb ÷s formas – valstybin ę, kooperatin ę ir akcin ę, neužsimindami apie priva čias įmones. Netgi akcin ÷je

52 Ten pat, p.16-19.

28 įmon ÷je kontrolinis akcij ų paketas turi priklausyti įmon ÷s darbo kolektyvui, reiškia, jis negali priklausyti priva čiam asmeniui. Septintojoje dalyje – „Mokes čių sistema“ – teigiama, kad ekonomiškai savarankiškoje respublikoje, pagr įstoje ekonomine ūkininkavimo sistema, tarp vis ų ekonomikos nari ų nustatomi: mokes čiai vietiniams biudžetams, mokes čiai LSSR biudžetui, respublikos biudžeto mokes čiai SSRS s ąjunginiam biudžetui. Visos įmon ÷s, organizacijos, ūkiai, kooperatyvai ir individual ūs gamintojai moka šiuos mokes čius vietiniams biudžetams: įmoni ų ir organizacij ų pelno (pajam ų) mokestis, uždarbio pajam ų mokes čiai, mokes čiai už vietini ų Liaudies deputat ų taryb ų žinioje esan čio visuomeninio turto naudojim ą, rinkliavos iš gyventoj ų, baudos už gamtos teršim ą ir alinim ą, baudos įmon ÷ms ir gyventojams už nusižengim ą įstatymams. Respublikos biudžetui nustatomi tokie mokes čiai: įmoni ų ir organizacij ų pelno (pajam ų) mokestis, mokes čiai už LSSR valstybinio turto naudojim ą, akcizo mokestis, mokes čiai už rinkos monopolizavim ą, muito mokes čiai, baudos ir rinkliavos. Dalis pajam ų iš respublikos biudžeto atskaitoma SSRS s ąjunginiam biudžetui. T ų atskaitym ų dydis nustatomas pagal bendrus s ąjunginius normatyvus, įvertinus išlaidas toms bendravalstybin ÷ms funkcijoms vykdyti, kurias respublika deleguoja SSRS s ąjunginei valdžiai. Tie mokes čiai gali b ūti apskai čiuojami vienam gyventojui ir did ÷ti proporcingai respublikos nacionalini ų pajam ų augimo tempui. Respublikini ų ir vietini ų mokes čių ir baud ų normatyvus nustato Lietuvos SSR Aukš čiausioji Taryba ir rajon ų ar miest ų Liaudies deputat ų tarybos. Mokes čių SSRS sąjunginiam biudžetui dydžiai nustatomi bendru SSRS ir LSSR biudžeto komisij ų susitarimu ir tvirtinami atitinkamose Aukš čiausiose Tarybose. 53 Paskutiniojoje koncepcijos dalyje aptariamas respublikos ekonominio savarankiškumo įgyvendinimas. Siekiant susilpninti pereinamojo laikotarpio prieštaravimus ir sumažinti neigiam ą poveik į ekonomikos pl ÷tojimui, ekonomin ę reform ą būtina vykdyti kompleksiškai ir greitais tempais. Lietuvos SSR ekonominis savarankiškumas turi b ūti įtvirtintas vienkartiniu juridiniu aktu. Ekonomin ę reform ą tikslinga prad ÷ti nuo 1989 met ų liepos 1 dienos ir užbaigti iki 1991 met ų pabaigos. Ekonomin ę reform ą įgyvendinti turi b ūti sudaryta kompetenting ų ir suinteresuot ų reforma mokslinink ų bei specialist ų laikinoji taryba. Koncepcijos autoriai numat ÷

53 Ten pat, p.19-21.

29 bendruosius pasiruošimus ekonominei reformai vykdyti: 1) perimti visiškomis nuosavyb ÷s teis ÷mis pagal 1989 m. liepos pirmos dienos b ūkl ę visus Lietuvos SSR teritorijoje esan čius ir pagr įstai jai priklausan čius susivienijimus, įmones ir organizacijas; 2) parengti nauj ą respublikos ūkio valdymo schem ą; 3) įvesti nuo 1990 m. sausio 1 d. nauj ą respublikinio ir vietini ų biudžet ų formavimo ir paskirstymo tvark ą; 4) išspr ęsti ekonomiškai savarankišk ų įmoni ų ir susivienijim ų veiklos organizavimo, tarpusavio ekonomini ų santyki ų ir komercini ų ryši ų klausimus. Koncepcijos autoriai išvardijo priemones, reorganizuojant kredito ir pinig ų sistem ą: 1) įsteigti nuo 1990 m. sausio 1 d. savarankišk ą Lietuvos SSR Valstybin ÷ bank ą, suteikiant jam visas teises ir pareigas, kurios savaimingos kasinio-emisinio, kredito ir ekonomikos piniginio reguliavimo centrui; 2) esmin ę ekonomikos reform ą prad ÷ti savos pinig ų sistemos suk ūrimu ir įvedimu nuo 1990 m. sausio 1 d.; 3) pinig ų mas ÷s pertekliui sumažinti t.y. valstyb ÷s skolai gyventojams gražinti, tikslinga parduoti dalį valstybini ų gamybos priemoni ų, paver čiant jas akcine ar individualia nuosavybe; 4) pavesti Lietuvos SSR Valstybiniam bankui efektyviai reguliuoti apyvartos pinigini ų priemoni ų kiek į.54 Visus šiuos planus pakoregavo procesai, išsirutulioj ę 1989-1990 metais. Šis sutrumpintas Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos aprašymas parodo, kokios buvo jos reng ÷jų nuostatos, j ų strateginiai ir taktiniai sprendimai. Vertindamas ši ą koncepcij ą iš laiko atstumo, vienas jos autori ų A. Šim ÷nas teigia, kad koncepcija buvo suderinta su pagrindiniais „perestroikos“ ribojimais bei reikalavimais. Ji neperženg ÷ svarbiausio „perestroikos“ reikalavimo – SSRS išsaugojimo. Koncepcijoje apsiribojama Lietuvos ekonominiu savarankiškumu SSRS sud ÷tyje ir neužsimenama apie Lietuvos nepriklausomyb ÷s atk ūrimo perspektyv ą. Tuo pa čiu nekalbama ir apie ekonomini ų Lietuvos ryši ų pl ÷tojim ą su SSRS nepriklausan čiomis valstyb ÷mis. Pagal koncepcij ą Lietuvos ekonominiai ryšiai ribojosi SSRS rinka, nors ir užsimenama apie tiesiogini ų Lietuvos prekybos ryši ų su kitomis valstyb ÷mis galimyb ę.55 Ta čiau A. Šim ÷nas mano, kad koncepcijoje ekonominio Lietuvos savarankiškumo samprata buvo kiek įmanoma prapl ÷sta ir tur ÷jo esmini ų nepriklausomos valstyb ÷s ekonomikos bruož ų: a) Lietuvos teritorijoje esantis turtas buvo pripaž įstamas išimtine

54 Ten pat, p.21-24. 55 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje, p.40.

30 Lietuvos nuosavybe; b) panaikinamas administracinis ne tik Lietuvos ūkio subjekt ų, bet ir valdžios institucij ų pavaldumas centrin ÷ms SSRS valdžios strukt ūroms; c) mokes čių į SSRS biudžet ą dydis nustatomas Lietuvos ir SSRS susitarimu. Pagal koncepcijos nuostatas buvusi SSRS kei čiama valstybi ų s ąjunga, kuri ą vienija bendra rinka, karin ÷s paj ÷gos ir užsienio politika. 56 Esminis koncepcijos momentas – atsisakyta planin ÷s ūkio valdymo sistemos. Ta čiau apie per ÷jim ą prie rinkos ekonomikos joje nekalbama. Vietoje jos įvedama samprata „socialistin ÷ rinka“. Tod ÷l visiškai suprantama, kad neaptariamos ir pagrindinio rinkos ekonomikos atributo – privataus sektoriaus kūrimo problemos. Pagal koncepcij ą Lietuvos ūkyje ir toliau vyraujan čiomis lieka valstybin ÷s įmon ÷s, tik jas valdo jau ne valdžios institucijos, o įmoni ų „darbo kolektyvai“. Koncepcijoje terminas „privati nuosavyb ÷“ neminimas, vietoj jo vartojamas terminas „individuali nuosavyb ÷“. (Kaip min ÷jau šio darbo p. 24, šis A. Šim ÷no teiginys yra klaidingas – V.D.) Šiai nuosavybei formai didesn ÷s reikšm ÷s ūkiniame gyvenime neteikiama. Koncepcijoje neaptariami savarankišk ą ūkio reform ą vykdan čios Lietuvos ir centrin ÷s SSRS valdžios strukt ūrų santykiai. Šie santykiai tur ÷jo apimti naujus įstatymus, reglamentuojan čius ūkinį gyvenim ą bei j ų įgyvendinim ą, nauj ų valdžios institucij ų, b ūding ų rinkos ekonomikai strukt ūra, funkcijas, tarpusavio santykius, socialinio sektoriaus problemas ir j ų sprendimus, konfliktini ų situacij ų kylan čių d ÷l nesutarim ų tarp Lietuvos ir centrin ÷s SSRS valdžios strukt ūrų, sprendim ą.57 Daugelis koncepcijos nuostat ų prieštaravo Soviet ų S ąjungos įstatymams ir net konstitucijai. Koncepcijos įgyvendinimas neišvengiamai siejosi su politiniais sprendimais, ta čiau šios problemos koncepcijoje nebuvo aptartos. Apskritai koncepcijos reng ÷jai steng ÷si nedeklaruoti pernelyg riziking ų nuostat ų, nekonfrontuoti su valdžia. Pavyzdžiui, sav ų pinig ų įvedimas motyvuojamas ne ekonominiu Lietuvos savarankiškumu, o nepataisomai bloga SSRS centrinio banko pinig ų politika. A. Šim ÷nas rašo, kad reformai vykdyti koncepcijoje si ūloma įsteigti „Laikin ąjį komitet ą“58 , nors pa čiame koncepcijos tekste kalbama apie laikin ąją taryb ą,59 kuri tur ÷jo organizuoti ir

56 Ten pat, p.41. 57 Ten pat, p.41-42. 58 Ten pat, p.42. 59 Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija, p.22.

31 koordinuoti vis ų liaudies ūkio šak ų ir ūkin ÷s veiklos sfer ų pertvarkym ą pereinamuoju laikotarpiu. A. Šim ÷no nuomone, tuo buvo reiškiamas nepasitik ÷jimas valdžios strukt ūromis, joje dirban čiais pareig ūnais, o netiesiogiai ir Lietuvos komunist ų partija, tod ÷l toks „dvivaldyst ÷s“ modelis reformai vykdyti buvo netinkamas. 60 Nors Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijoje buvo tr ūkum ų ir netikslum ų, kurie ypa č akivaizd ūs žvelgiant iš ši ų dien ų pozicij ų, jos parengimas ir paskelbimas buvo didžiulis žingsnis vien jau d ÷l to, kad pirm ą kart ą buvo viešai atsisakyta pagrindinio sovietin÷s valstyb ÷s atributo – centralizuoto planavimo sistemos. Tuo pa čiu buvo atsisakyta Lietuvoje toliau kurti socializmą bei komunizm ą. Pirm ą kart ą buvo deklaruotos nuostatos, kad panaikinamas administracinis Lietuvos valdžios pavaldumas centrin ÷s SSRS valdžios strukt ūroms, kad turtas, esantis Lietuvos teritorijoje pereina Lietuvos nuosavyb ÷n. Be ši ų principini ų nuostat ų ne įmanoma buvo pasirengti pereiti nuo planin ÷s prie rinkos ekonomikos. Pats pasirengimas tiesiogiai siejosi ir su Lietuvos nepriklausomyb ÷s atk ūrimu. 61

60 Šim ÷nas A., p.42. 61 Ten pat, p.42.

32 3. LIETUVOS EKONOMINIO SAVARANKIŠKUMO KONCEPCIJOS NUOSTAT Ų ĮGYVENDINIMAS.

Laikinasis mokslinis kolektyvas prie Lietuvos SSR Moksl ų akademijos Ekonomikos instituto Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcij ą baig ÷ rengti 1988 m. rugs ÷jo m ÷nes į. Ši koncepcija pad ÷jo sukurti bendrus trij ų Pabaltijo respublik ų ūkiskaitos principus, kurie buvo suformuluoti 1998 m. rugs ÷jo 21-23 dienomis Rygoje vykusiame Pabaltijo respublik ų mokslinink ų ir specialist ų pasitarime. Ši ų princip ų pagrindu Lietuvos mokslininkai ir Valstybinio plano komiteto, Finans ų ministerijos, kit ų žinyb ų specialistai pareng ÷ SSRS Ministr ų Tarybai pasi ūlym ų regionin ÷s ūkiskaitos klausimais projekt ą, kuris 1988 m. spalio 9 d. buvo paskelbtas visuomenei svarstyti. 62 Tuometinio LSSR Ministr ų Tarybos pirmininko pavaduotojo, Valstybinio plano komiteto pirmininko Vytauto Šarkos nuomone, šio projekto paskelbimas tur ÷jo svarbi ą reikšm ę: iš vienos pus ÷s jis pagarsino m ūsų ekonominio savarankiškumo koncepcij ą, iš kitos pus ÷s parod ÷, kad m ūsų respublika, kaip ir Estija, ir Latvija, daug toliau pažengusios pertvarkos keliu ir geriau įsivaizduoja, kaip praktiškai įveikti ekonomikos atsilikim ą.63 Pasi ūlymai buvo prad ÷ti teiginiu, kad Lietuvos SSR ūkinio savarankiškumo pagrindas yra teis ÷ savarankiškai valdyti savo nuosavyb ę, ja disponuoti ir j ą naudoti. Buvo pasi ūlyta panaikinti Lietuvos SSR teritorijoje esan čių įmoni ų, organizacij ų ir ūki ų, bank ų, transporto ir energetikos tinkl ų, ryši ų priemoni ų s ąjungin į pavaldum ą. SSRS valstybin ÷s valdžios organams buvo pasi ūlyta palikti tik dvi s ąjunginio masto valdymo funkcijas: SSRS gynybos užtikrinim ą ir užsienio politikos vykdym ą. Visoms s ąjungin ÷ms ministerijoms buvo pasi ūlyta visas j ų įmones, veikian čias Lietuvos SSR teritorijoje, perduoti respublikos pavaldumui. Šiam darbui buvo duota labai nedaug laiko – iki 1989 met ų sausio pirmos dienos. Bankams perimti buvo si ūloma duoti daugiau laiko – iki 1989 met ų liepos pirmos dienos. 64 Respublikos ekonominio socialinio vystymo planus savarankiškai rengti ir tvirtinti Lietuvos mokslininkai ir specialistai pasi ūl÷ tik nuo 1990 met ų. Tarprespublikin ę

62 Regionin ÷s ūkiskaitos klausimais//Tiesa, 1988, spalio 9, p.1,3. 63 Šarka V. Apie Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų įstatymo projektą.//Komjaunimo tiesa.-1989, geguž ÷s 19, p.2. 64 Regionin ÷s ūkiskaitos klausimais//Tiesa, 1988, spalio 9, p.1.

33 preki ų ir paslaug ų apyvart ą, remiantis savitarpiškai naudingomis ūkin ÷mis sutartimis, buvo pasi ūlyta vykdyti irgi tik nuo 1990 met ų. Planavimo, materialinio-techninio apr ūpinimo ir prekybos srityje buvo si ūloma palaipsniui mažinti centralizuotus tiekimus ir skirstymus. Kainodaros srityje m ūsų mokslininkai si ūl÷ nustatyti pereinam ąjį laikotarp į, kuriam pasibaigus, t.y. nuo 1992 met ų visi preki ų ir paslaug ų mainai tarp respublik ų vykt ų sutartini ų (rinkos) kain ų pagrindu. Darbo ir darbo užmokes čio srityje buvo nustatyta, kad Lietuvos SSR savarankiškai sprendžia respublikos socialinio- demografinio vystymo, socialinių normatyv ų rengimo, lengvat ų, išmok ų ir pašalp ų nustatymo klausimus, savarankiškai numato aukšt ąjį ir special ųjį vidurin į išsilavinim ą, turin čių specialist ų rengimo ir paskirstymo tvark ą, nustato l ÷šų darbo apmok ÷jimui formavimo, tarif ų ir kit ų darbo užmokes čio s ąlyg ų tvirtinimo tvark ą.65 Finans ų srityje buvo pasi ūlyta, kad Lietuvos SSR valstybinio biudžeto sudarymo ir vykdymo tvark ą nustato respublikos valstybin ÷s valdžios organai. Kredito ir pinig ų cirkuliacijos srityje buvo pasi ūlyta suteikti Lietuvos SSR Ministr ų Tarybai teis ę sukurti ir įvesti respublikoje savo pinig ų sistem ą. Ekonomini ų ryši ų su užsieniu srityje buvo pasi ūlyta, kad Lietuvos SSR Ministr ų Taryba savarankiškai suteikt ų pavaldžioms įmon ÷ms bei organizacijoms teis ę išeiti į užsienio rink ą, steigti bendras įmones tiek Lietuvos SSR teritorijoje, tiek užsienyje. 66 Turint galvoje tuometin ę Lietuvos ūkio integracij ą į Soviet ų S ąjungos ūkį, galima teigti, kad Lietuvos mokslinink ų ir specialist ų pasi ūlymai SSRS Ministr ų Tarybai buvo labai novatoriški. 1989 met ų vasario 10 d. Lietuvos komunist ų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas pasiraš ÷ laišk ą Soviet ų S ąjungos komunist ų partijos centrui komitetui, kuriame si ūl÷ suteikti s ąjungin ÷ms respublikoms teis ę naudoti įvairius regionin ÷s ūkiskaitos modelius. Laiške buvo pasi ūlyta SSRS Ministr ų Tarybos parengtus savivaldos ir finansavimosi principus papildyti naujais teiginiais. Pavyzdžiui, Lietuvos komunistai si ūl÷ atiduoti respublikos žinion visas s ąjunginio pavaldumo įmones, gaminan čias vartojimo prekes, leisti Lietuvos SSR Ministr ų Tarybai suteikti žinybin ÷ms įmon ÷ms nežinybin į status ą, specializuotus bankus pervesti iš s ąjunginio pavaldumo į

65 Ten pat, p.3. 66 Ten pat.

34 respublikin į, suteikti respublikai teis ę naudotis visais kreditiniais resursais, tame tarpe ir valiutiniais, suteikti teis ę Lietuvos SSR Ministr ų Tarybai gauti užsienio kreditus. 67 Tą pa čią 1989 met ų vasario 10 d. buvo paskelbtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio platformos SSRS Liaudies deputat ų suvažiavimo rinkimuose projektas. Ekonomikos srityje Sąjūdis pabr ÷ž÷ šias neatid ÷liotinai spr ęstinas Lietuvos gyvenimo problemas. 1. Lietuvos ūkinis gyvenimas gali toliau vystytis tik ekonominio savarankiškumo pagrindu. Lietuva yra paruošusi tokio savarankiškumo koncepcij ą, kurios įgyvendinimas gali b ūti prad ÷tas 1989 met ų kovo 1 d. ir baigtas 1991 met ų pabaigoje. 2. Ekonominis Respublikos savarankiškumas turi b ūti patvirtintas vienkartiniu įstatyminiu aktu, kur į priimt ų Lietuvos TSR Aukš čiausioji Taryba. 3. Lietuvos ekonominis savarankiškumas ne įmanomas be savo piniginio vieneto, savarankiškos finansin ÷s ir mokes čių sistemos. 4. Visi žem ÷s ūkio (pvz. žem ÷s gražinimo valstie čiui), socialinio apr ūpinimo ir kt. klausimai gali b ūti išspr ęsti Lietuvai palankiu b ūdu tik įtvirtinant ekonomin į savarankiškum ą.68 Reaguodama į respublik ų ir atskir ų region ų iniciatyv ą SSRS Ministr ų Taryba paved ÷ darbo grupei parengti pasi ūlymus diegti ūkiskaitai Pabaltijo respublikose, Baltarusijoje, Totorijos autonomin ÷je respublikoje, Sverdlovsko srityje ir Maskvos mieste. V÷liau ši darbo grup ÷ buvo reorganizuota į vyriausybin ę komisij ą bendrai sąjungin ÷s respublikos ūkiskaitos koncepcijai parengti. Šioje komisijoje buvo pam ÷ginta parengti bendr ą ūkininkavimo model į, tinkam ą visoms respublikoms, kas buvo nerealu, nes respublik ų išsivystymo lygis, ūkin ÷s veiklos specifika ir j ų interesai labai skyr ÷si. Tokiomis s ąlygomis komisija pareng ÷ dokumento projekt ą, kuris po svarstymo aukš čiausiose Soviet ų S ąjungos valdžios institucijose – SSRS Ministr ų Tarybos prezidiume ir SSKP centro komiteto politiniame biure – buvo pavadintas „Vadovavimo ekonomikai ir socialinei sferai s ąjungin ÷se respublikose pertvarkymo, pl ÷tojant j ų suverenias teises, savivald ą ir finansavim ąsi, bendrieji principai“ ir buvo pateiktas svarstyti visuomenei. 69

67 O perestroike rukovotstva ekonomikoj i socialnoj sferoj v Litovskoj SSRS na osnove samoupravlenija i samofinansirovanija//LYA, F.1771, Ap.272, B.145, L.27-30. 68 Sąjūdžio platforma TSRS Liaudies deputat ų rinkimuose//LYA, F.1771, Ap.278, B.288, L.63. 69 Vadovavimo ekonomikai ir socialinei sferai s ąjungin ÷se respublikose pertvarkymo, pl ÷tojant j ų suverenias teises, savivald ą ir finansavim ąsi, bendrieji principai: Projektas.//Tiesa, 1989, kovo 15, p.1-3.

35 Šis dokumentas buvo tipiškas sovietinis tekstas. Išvardij ę negeroves – deformuoti vadovavimo ekonomikai ir socialinei sferai demokratiniai pagrindai s ąjungin ÷se respublikose, valdyme įsivyrav ę administraciniai komandiniai, biurokratiniai metodai, sustipr ÷jęs s ąjungini ų ministerij ų diktatas, įsigal ÷jęs žinybinis poži ūris į gamybini ų j ÷gų išsid ÷stym ą susiaur ÷jusios respublik ų ekonomin ÷ baz ÷ ir teis ÷s, susidariusios disproporcijos tarp gamybin ÷s ir socialin ÷s sferos, susikomplikavusi ekologin ÷ situacija, sumaž ÷ję respublik ų ir region ų atsakomyb ÷ ir suinteresuotumas įmoni ų, susivienijim ų, ir organizacij ų ūkin ÷s veiklos galutiniais rezultatais, šio dokumento autoriai raš ÷: „ Įveikti šias neigiamas tendencijas, atgaivinti leninin į demokratinio centralizmo princip ą valdymo srityje, gerokai išpl ÷sti respublik ų ir vietini ų liaudies deputat ų taryb ų teises ir padidinti j ų atsakomyb ę už region ų ir visos šalies ekonomin ę ir socialin ę raid ą – vienas pagrindini ų tarybin ÷s visuomen ÷s revoliucinio atsinaujinimo uždavini ų, kuriuos išk ÷l÷ TSKP XXVII suvažiavimas ir XIX s ąjungin ÷ partin ÷ konferencija.“ 70 Ieškodama b ūdų įveikti sovietinio ūkio nuosmuk į, vyriausybin ÷ komisija, k ūrusi šiuos bendruosius principus, si ūl÷ atriboti ūkininkavimo sferas tarp s ąjungini ų ir respublikini ų organ ų. Buvo planuojama, kad realizavus si ūlomas priemones s ąjungini ų respublik ų ir region ų ūkininkavimo sferai pl ÷sti, j ų tiesiogin ÷je kompetencijoje bus sutelktas praktiškai visos socialin ÷s sferos, taip pat regionin ÷s gamybin ÷s infrastrukt ūros valdymas. Buvo tikimasi, kad bendrojoje pramon ÷s gamyboje pramon ÷s įmoni ų, esan čių tik respublik ų ir region ų žinioje, produkcijos lyginamasis svoris Soviet ų S ąjungoje vidutiniškai padid ÷s nuo 5 proc. iki 36 proc., ta čiau skirtingose respublikose šis padid ÷jimas bus skirtingas: Rusijos federacijoje nuo 4 proc. iki 27 proc., Ukrainoje nuo 5 iki 42 proc., Baltarusijoje nuo 7 proc. iki 49 proc., Užkaukaz ÷s respublikose nuo 6-10 proc. iki 50-71 proc., Vidurin ÷je Azijoje ir Kazachstane – nuo 7-10 proc. iki 50-73 proc., Moldavijoje – nuo 8 proc. iki 75 proc., Pabaltijyje – nuo 7-9 proc. iki 57-72 proc. 71 Bendr ųjų princip ų autoriai numat ÷, kad reik ÷s parengti SSRS įstatym ą, kuriame, atsižvelgiant į respublik ų ekonomin ę specifik ą, j ų istorin ÷s, nacionalin ÷s ir demografines raidos administracinio – teritorinio suskirstymo ypatumus, b ūtų numatyta respublik ų teis ÷ leisti normatyvinius aktus, papildan čius ir patikslinan čius šio įstatymo nuostatus,

70 Ten pat, p.1. 71 Ten pat, p.2.

36 neprieštaraujan čius SSRS įstatymams. Buvo planuojama įtraukti į įstatymo projekt ą nuostatus, nustatan čius s ąjungini ų organ ų atsakomyb ę už respublik ų teisi ų pažeidim ą, taip pat s ąjungini ų respublik ų atsakomyb ę už j ų įsipareigojim ų SSR S ąjungai nevykdym ą. Vis ą parengiam ąjį teisin į, ekonomikos planavimo ir organizacin į darb ą, susijus į su s ąjungini ų respublik ų per ÷jimu prie savivaldos ir finansavimosi princip ų buvo planuojama atlikti 1989 – 1990 metais, kad įstatymas gal ÷tų įsigalioti nuo tryliktojo penkme čio pradžios.72 Ši ų bendr ųjų princip ų paskelbimas reišk ÷ tai, kad, A. Šim ÷no žodžiais tariant, SSRS centrin ÷s valdžios strukt ūros atmet ÷ m ūsų mokslinink ų parengt ą SSRS Ministr ų Tarybos nutarimo projekt ą „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo padidinimo“. A. Šim ÷no nuomone, Lietuvos si ūlomo ekonominio savarankiškumo SSRS sud ÷tyje projekto atmetimas sudav ÷ rimt ą sm ūgį įtakingiems jos šalininkams Lietuvoje ir kartu sustiprino Lietuvos nepriklausomyb ÷s atk ūrimo šalinink ų pozicijas art ÷jan čiuose Aukš čiausios Tarybos rinkimuose. Visuomenei tapo visiškai aišku, jog centrin ÷s SSRS valdžios strukt ūros nesirengia suteikti Lietuvai daugiau ekonomini ų, ir ypa č politini ų teisi ų.73 Šiuos bendruosius principus kritiškai vertino ir Soviet ų Lietuvos valdžios institucijos. Anot Lietuvos SSR Valstybinio plano komiteto pirmininko V. Šarkos, šie principai nenumat ÷ įgyvendinti radikali ą ekonomikos pertvark ą ir kokybiškai nauj ą teritorinio valdymo mechanizm ą, o numatomos suteikti s ąjungin ÷ms respublikoms teis ÷s – negarantavo j ų visiško ekonominio savarankiškumo. Ši ų princip ų projekte buvo išsaugojami svertai, daugelyje sri čių centrui duodantys monopolin ę teis ę valdyti respublik ų ekonomik ą. Tod ÷l bendrųjų princip ų įgyvendinimas gal ÷jo duoti tik dalinius teigiamus rezultatus, didinant respublik ų ekonomikos efektyvum ą nes daugelis principini ų nuostat ų, apsprendžian čių j ų ekonominį savarankiškum ą, juose neatsispind ÷jo. Pavyzdžiui, bendr ųjų princip ų projekte buvo numatoma toliau pl ÷toti ir vystyti valstybin ę nuosavyb ę kaip visos tarybin ÷s liaudies turt ą. Kitos gi nuosavyb ÷s formos – respublik ų, vietin ÷s savivaldos organ ų, įmoni ų ir fizini ų asmen ų – buvo nepripaž įstamos. Bendruosiuose principuose taip pat nebuvo numatoma išpl ÷sti

72 Ten pat, p.3. 73 Šim ÷nas A., p.43.

37 respublikos ūkin ÷s veiklos sferas. Siekiant stiprinti viening ą liaudies ūkio kompleks ą, ir toliau buvo numatoma palikti s ąjungin į pavaldum ą kuro ir energetikos, mašin ų gamybos, chemijos, medicinos ir mikrobiologijos šakoms, taip pat geologijai ir gelmi ų žvalgymui, geležinkelio, j ūrų, oro, vamzdyn ų transporto, informatikos ir ryši ų sistemoms. 74 Soviet ų Lietuvos valdžios netenkino ir tai, kad bendr ų princip ų projekte nebuvo numatoma pl ÷sti ekvivalentiniais mainais pagr įst ų prekini ų-pinigini ų santyki ų. Kaip ir iki tol, buvo planuojama centralizuotai nustatin ÷ti kontrolinius skai čius, valstybinius užsakymus, privalomai juos įtraukiant į plan ą, centralizuotai skirstom ų materialini ų- technini ų resurs ų limitus bei ekonominius normatyvus. S ąjungini ų valdžios organ ų kompetencijoje buvo palikti finans ų, biudžeto, kredito bei pinig ų cirkuliacijos ir emisijos klausimai. Lietuvos SSR Vyriausybei buvo visiškai nepriimtina, kad respublika, nustatydama kainas ir toliau tur ÷jo vadovautis s ąjungin ÷mis normomis ir nuostatomis. Antai respublikoje gaminamos vartojamos produkcijos, preki ų ir teikiam ų paslaug ų didmenines, supirkimo, mažmenines kainas bei tarifus respublika tur ÷jo teis ę tvirtinti tik remiantis vieningais s ąjunginiais principais. V. Šarka padar ÷ išvad ą, kad bendr ųjų princip ų projekto nuostatos nesudar ÷ s ąjungin ÷ms respublikoms s ąlyg ų savarankiškai vystyti savo ekonomik ą, kelti liaudies gerov ę, kompleksiškai ir efektyviai naudoti j ų gamybin į, mokslin į-technin į ir intelektualin į potencial ą, ekonomiškai naudoti gamtos ir kitus išteklius. Tod ÷l bendr ųjų princip ų projektas negal ÷jo b ūti priimtas pagrindu, pertvarkant vadovavim ą ekonomikai ir socialinei sferai s ąjungin ÷se respublikose, siekiant jų ekonominio savarankiškumo. Buvo b ūtina parengti įstatym ą, kuris sudaryt ų reikiamas prielaidas respublikos ekonominio savarankiškumo koncepcijos nuostatoms įgyvendinti. 75 Lietuvos SSR įstatymas „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“ buvo priimtas 1989 m. geguž ÷s m ÷nesio 18 dien ą. Įstatyme išskiriami trys skyriai, kuriuos sudaro dvidešimt šeši straipsniai.76 Pirm ąjį skyri ų „Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo bendrieji nuostatai“ sudar ÷ vienuolika straipsni ų. Pirmasis įstatymo straipsnis buvo skirtas Lietuvos SSR ekonominio savarankiškumo sampratai.

74 Šarka V. Apie Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų įstatymo projekt ą., p.2. 75 Ten pat. 76 Lietuvos TSR įstatymas „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“.//Komjaunimo tiesa, 1989, geguž ÷s 25, p.2.

38 Sąvokos „ekonominio savarankiškumo samprata“ nebuvo Lietuvos SSR ekonominio savarankiškumo koncepcijoje. Šiame straipsnyje buvo teigiama, kad Lietuvos SSR savarankiški ekonominiai ryšiai su kitomis SSRS respublikomis ir užsienio šalimis grindžiami lygiateis ÷mis tarpusavio sutartimis, tuo tarpu Koncepcijoje buvo įrašyta, kad šie ryšiai grindžiami išimtinai prekiniais-piniginiais santykiais ir komerciniu naudingumu. 77 Antrasis įstatymo straipsnis apibr ÷ž÷ Lietuvos SSR ekonomikos teisinius pagrindus. Jame buvo sakoma, jog Lietuvos SSR ekonominius santykius reguliuoja Lietuvos SSR konstitucija, šis įstatymas ir jais grindžiami respublikos socialinius- ekonominius interesus ginantys Lietuvos SSR įstatymai bei sutinkamai su jais leidžiami Vyriausyb ÷s sprendimai, taip pat Lietuvos SSR tarptautin ÷s bei kitos sutartys. Lietuvos ekonomikos teisiniai pagrindai Koncepcijoje nebuvo apibr ÷žti. Tre čiajame straipsnyje buvo išd ÷styti Lietuvos SSR ekonominio savarankiškumo tikslai, apie kuriuos Koncepcijoje išvis nebuvo kalbama. Ši ų tiksl ų buvo vienuolika: 1) sudaryti s ąlygas respublikos gyventoj ų pragyvenimo lygiui kelti, kult ūriniams ir dvasiniams poreikiams tenkinti; 2) respublikos nacionalines pajamas naudoti Lietuvos SSR gyventoj ų interesams; 3) sudaryti ekonomines sąlygas visiems Lietuvos SSR gyventojams, kolektyvams j ų k ūrybin ÷ms galimyb ÷ms atsiskleisti ir panaudoti; 4) įtvirtinti respublikoje socialin į teisingum ą, pagr įst ą gyventoj ų pajam ų priklausomybe nuo jų darbo rezultat ų visuomeninio naudingumo; 5) garantuoti respublikos gyventojams pragyvenimo minimum ą ir minimal ų darbo užmokest į, atitinkant į respublikos ekonominio išsivystymo lyg į; 6) sudaryti deramas darbo ir poilsio s ąlygas respublikos gyventojams, sukurti b ūtin ą darbo viet ų skai čių; 7) sudaryti ir palaikyti tinkam ą sveikatos apsaugos sistem ą; 8) užtikrinti ekonomines s ąlygas ir galimybes visiems respublikos gyventojams įsigyti pageidaujam ą išsimokslinim ą, profesij ą ir kvalifikacij ą; 9) sudaryti sąlygas šeimoms auginti vaikus namuose, nedarbingiems asmenims išlaikyti ir kitai įstatymais nustatytai socialinei šalpai; 10) atkurti ir palaikyti respublikoje ekologiškai švari ą aplink ą, sveikas ir saugias gyvenimo bei darbo s ąlygas; 11) racionaliai pl ÷toti respublikos ūkį, užtikrinant į ekonominio potencialo did ÷jim ą.

77 Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija, p.7.

39 Ketvirtajame įstatymo straipsnyje buvo apibr ÷žiama Lietuvos SSR ūkio s ąvoka, kurios Koncepcijoje taip pat nebuvo. Straipsnyje buvo teigiama, kad Lietuvos SSR ūkį sudaro įmon ÷s, įstaigos bei organizacijos ir kiti asocijuoti ar neasocijuoti verslininkai, veikiantys Lietuvos SSR teritorijoje. Lietuvos SSR ūkio juridiniais ir fiziniais asmenimis buvo nurodytos savarankiškos ir autonomin ÷s valstybin ÷s įmon ÷s, akcin ÷s bendrov ÷s, mišrios kompanijos, valstybin ÷s akcin ÷s įmon ÷s, kooperatyvai, priva čios įmon ÷s ir individual ūs verslininkai. S ąvokos “priva čios įmon ÷s” Koncepcijoje nebuvo. Penktasis straipsnis išvardijo Lietuvos SSR ekonomini ų santyki ų principus, kurie nebuvo aptariami Koncepcijoje. Ekonominiai santykiai Lietuvos SSR grindžiami šiais principais: 1) nuosavyb ÷s form ų įvairove; 2) rinkos santykiais; 3) ūkin ÷s veiklos laisve; 4) ūkio valdymo decentralizavimu; 5) ekonomikos valstybiniu reguliavimu; 6) ekonomini ų ryši ų su SSRS respublikomis ir užsienio šalimis atvirumu. Šeštajame straipsnyje buvo teigiama, kad Lietuvos SSR pripaž įstamos įvairios nuosavyb ÷s formos ir kad kiekviena j ų yra saugoma įstatymo. Septinasis straipsnis nurodo, kad Lietuvos SSR veikia gamybos priemoni ų, vartojimo reikmen ų ir paslaug ų, inovacij ų, darbo j ÷gos, kapitalo ir valiutos rinka. Tai buvo žingsnis pirmyn, lyginant su Koncepcija, kurioje buvo kalbama tik apie socialistin ę rink ą. Aštuntasis straipsnis garantavo ūkin ÷s veiklos laisv ę, devintasis aptar ÷ ūkio valdymo decentralizavim ą. Dešimtasis straipsnis pagrind ÷ ekonomikos valstybin į reguliavim ą, o vienuoliktasis nurod ÷, kad Lietuvos SSR ekonominio vystymosi b ūtina sąlyga yra jos ekonomini ų ryši ų su SSRS respublikomis ir užsienio šalimis atvirumas, pagr įstas savitarpio nauda. Antroji įstatymo “D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų” dalis buvo skirta nuosavyb ÷s santykiams. Joje buvo pakartotos Koncepcijoje išsakytos nuostatos apie nuosavyb ÷s formas – tai valstybin ÷, kolektyvin ÷ (grupin ÷), fizini ų asmen ų. Tryliktasis straipsnis teig ÷, kad Lietuvos SSR valstybinei nuosavybei priklauso: 1) žem ÷, jos gelm ÷s, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai; 2) už valstyb ÷s l÷šas įgytos įmon ÷s, negamybin ÷s paskirties objektai, energetikos, transporto ir ryši ų tinklai bei priemon ÷s, kiti infrastrukt ūros objektai, intelektualinis produktas, informacija, valstybini ų įstaig ų ir organizacij ų turtas, taip pat finansiniai ištekliai, valstyb ÷s investuoti į gamybin ÷s ir negamybin ÷s paskirties įmones; 3) valstybiniai bankai, už valstyb ÷s l ÷šas

40 įgyti vertybiniai popieriai, kiti piniginiai ištekliai. Penkioliktasis straipsnis apibr ÷ž÷ kolektyvin ę (grupin ę) nuosavyb ę, šiek tiek prapl ÷sdamas jos apibr ÷žim ą Koncepcijoje. Šešioliktasis straipsnis apibr ÷ž÷ fizini ų asmen ų nuosavyb ę. Lyginant su Koncepcijoje buvusiu asmenin ÷s nuosavyb ÷s apibr ÷žimu, šiame straipsnyje buvo įrašyta, jog asmenims respublikos įstatym ų nustatyta tvarka suteikiamas ūkiui reikalingas žem ÷s sklypas neterminuotam (amžinam) naudojimui su paveld ÷jimo teise, nemokamai. Septynioliktasis straipsnis buvo skirtas s ąjunginei, kit ų SSRS respublik ų, užsienio šali ų, firm ų ir fizini ų asmen ų nuosavybei. Tre čioji įstatymo dalis buvo skirta valstybiniam ekonomikos reguliavimui. Aštuonioliktajame straipsnyje buvo apibr ÷žtas valstybinio ekonomikos reguliavimo tikslas – užtikrinti Lietuvos SSR gyventoj ų pragyvenimo lygio augim ą ir ginti j ų ekonominius, socialinius ir ekologinius interesus, taip pat buvo išvardintos valstybinio ekonomikos reguliavimo funkcijos. Koncepcijoje apie tai kalbama nebuvo. Šios funkcijos buvo: 1) reguliuoti Lietuvos SSR ūkio juridini ų ir fizini ų asmen ų santykius su valstybe, taip pat įmoni ų, įstaig ų, bank ų, susivienijim ų, firm ų, ir kit ų ūkini ų subjekt ų tarpusavio santykius; 2) nustatyti respublikos nacionalini ų pajam ų naudojimo ir ūkio pl ÷tojimo racionalias proporcijas, realizuoti respublikos ekonominio bei socialinio pl ÷tojimo programas; 3) ginti Lietuvos SSR ekonominius interesus santykiuose su SSRS valstybin ÷s valdžios ir valdymo organais, kitomis SSRS respublikomis bei užsienio šalimis; 4) reikalui esant reguliuoti kai kuri ų preki ų paslaug ų kainas, taikyti antimonopolines priemones, prireikus teikti param ą respublikos ūkio juridiniams ir fiziniams asmenims; 5) reguliuoti gyventoj ų migracijos procesus; 6) užtikrinti racional ų respublikos gamtos ištekli ų naudojim ą, švari ą aplink ą ir ekologin ę pusiausvyr ą bei palaikyti saugias darbo s ąlygas; 7) garantuoti respublikos gyventojams pragyvenimo minimum ą ir kitoki ą b ūtin ą socialin ę apsaug ą bei šalp ą; 8) sudaryti ir palaikyti tinkam ą gyventoj ų, įmoni ų ir organizacij ų apsaugos priemoni ų, stichini ų nelaimi ų, gamybini ų avarij ų ir kit ų ekstremali ų įvyki ų padarini ų likvidavimo sistem ą. Devynioliktasis straipsnis apibr ÷ž÷ Lietuvos SSR bank ų ir pinig ų sistem ą. Jeigu Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijoje buvo teigiama, kad yra tikslinga įvesti atskir ą LSSR pinigin į vienet ą, tai šiame įstatyme žengiamas žingsnis atgal, nes teigiama, kad respublikos ekonominiam savarankiškumui įgyvendinti ir ūkio bei

41 gyventoj ų interesams apginti Lietuvos SSR įstatymu gali b ūti įvedama (pabraukta mano – V.D. ) sava pinig ų ir kredito sistema. Dvidešimtajame straipsnyje buvo išvardinti valstybiniai mokes čiai – pajam ų, valstybinio turto nuomos ir rentos, prid ÷tin ÷s vert ÷s, muito ir kiti, dvidešimt pirmajame straipsnyje buvo aptarta respublikos valstybinio ir vietini ų biudžet ų sudarymo tvarka. Dvidešimt antrasis straipsnis pakartojo Koncepcijos nuostat ą d ÷l mok ÷jim ų iš Lietuvos SSR valstybinio biudžeto į SSRS biudžet ą – mok ÷jimai buvo skiriami padengti išlaidas toms funkcijoms vykdyti, kurias Lietuvos SSR pagal sutart į delegavo SSR S ąjungai. Dvidešimt tre čiasis ir dvidešimt ketvirtasis straipsniai apibr ÷ž÷ Lietuvos SSR ekonominius ryšius su SSRS respublikomis ir užsienio šalimis. Dvidešimt penktasis straipsnis aptar ÷ vietos savivaldos ūkio reguliavim ą, kas nebuvo aptariama Koncepcijoje. Paskutinysis – dvidešimt šeštasis straipsnis nurod ÷, kad Lietuvos SSR ekonominiam savarankiškumui įgyvendinti bus parengiami ir priimami Lietuvos SSR ūkio ekonominius santykius reguliuojantys įstatymai bei normatyviniai aktai: nuosavyb ÷s, darbo ir užimtumo, socialinio apr ūpinimo, Lietuvos SSR valstybin ÷s valdžios ir valdymo organ ų, vietos savivaldos, mokes čių ir biudžeto, bank ų, pinig ų sistemos, antimonopoliniai, įmoni ų, versl ų, bankroto, gamtosaugos, gyventoj ų migracijos, ekonomini ų ryši ų su užsienio šalimis ir kiti. A. Šim ÷no nuomone, įstatymas „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“ ne tik prieštaravo Lietuvoje galiojusiems SSRS įstatymams, bet ir nebuvo numatytas jo įgyvendinimo mechanizmas. Tod ÷l jis buvo deklaratyvus ir tur ÷jo daugiau propagandin ę, o ne praktin ę reikšm ę.78 Ta čiau istorikas Č. Bauža parodo, kad SSRS valdžia reagavo į m ūsų ekonominio savarankiškumo siekius. Č. Bauža teigia, kad centras, matydamas, kad kai kuriais klausimais reikia nusileisti, 1989 met ų lapkri čio 27 d. pri ÷m÷ įstatym ą, pagal kur į Baltijos respublikoms nuo 1990 met ų sausio 1 d. suteikiama ekonomin ÷ nepriklausomyb ÷. Ta čiau š į įstatym ą ignoravo centrin ÷s ministerijos, tod ÷l jis buvo neveiksmingas. 1989 met ų ruden į kai kurioms įmon ÷ms prad ÷jus ruoštis įgyvendinti įstatym ą paaišk ÷jo, kad komunistinio centralizuoto paskirstymo sistema pavienius rinkos elementus papras čiausiai atmeta. „Sigmos“ susivienijimo generalinis direktorius A. Čuplinskas atsiskyrim ą nuo SSRS radijo pramon ÷s ministerijos pavadino „šuoliu iš skrendan čio l ÷ktuvo“. Gr ąžt ų gamyklai, didži ąją dal į produkcijos

78 Šim ÷nas A., p.43.

42 eksportavusiai už SSRS rib ų, atrod ÷ ekonominiu atžvilgiu rizikinga atsiskirti nuo sąjungin ÷s institucijos „Stankoimport“. Lietuvos ekonomistai tuo metu nesurado b ūdų šiai kolizijai išspr ęsti. LSSR administracija taip pat nemat ÷ kitos išeities, kaip stiprinti Valstybin į materialinio techninio tiekimo komitet ą, t.y. kurti Lietuvos centralizuot ą planin į, iš esm ÷s t ą pat į komunistin į ūkį.79 Reikia pažym ÷ti, kad t ą pa čią 1989 met ų geguž ÷s 18 dien ą, kai buvo priimtas įstatymas „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“, Lietuvos SSR Aukš čiausioji Taryba pri ÷m÷ „Deklaracij ą apie Lietuvos valstybin į suverenitet ą“ ir padar ÷ pataisas Lietuvos SSR Konstitucijoje, pagal kurias visa žem ÷, jos gelm ÷s, vidaus, teritoriniai vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai buvo paskelbti Lietuvos SSR nuosavybe ir nacionaliniu turtu. Taip pat buvo nustatyta Lietuvos SSR pilietyb ÷. Istorik ų Č. Baužos ir P. Setkauskio nuomone, reikšmingiausia buvo konstitucijos 70 straipsnio nauja redakcija: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai. TSRS įstatymai ir TSRS valstybin ÷s valdžios ir valdymo organ ų teisiniai aktai Lietuvos TSR teritorijoje galioja tik Lietuvos TSR Aukš čiausiajai Tarybai juos patvirtinus ir įregistravus nustatyta tvarka. J ų galiojimas gali b ūti apribotas ar sustabdytas Lietuvos TSR Aukš čiausiosios Tarybos nutarimu“. 80 Apibendrinant tre čiąją dal į, reikia pažym ÷ti, kad Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijoje suformuluotas id ÷jas Soviet ų Lietuvos valdžia suformulavo kaip pasi ūlymus SSRS Ministr ų Tarybai regionin ÷s ūkiskaitos klausimais. Ta čiau centrin ÷ soviet ų valdžia tur ÷jo savo respublik ų savarankiškumo supratim ą, kur į paskelb ÷ 1989 met ų kovo m ÷nes į kaip „Vadovavimo ekonomikai ir socialinei sferai sąjungin ÷se respublikose pertvarkymo bendruosius principus“. Jame išsakytos nuostatos netenkino Soviet ų Lietuvos valdžios ir 1989 met ų geguž ÷s m ÷nes į Lietuvos SSR Aukš čiausioji Taryba pri ÷m÷ įstatym ą „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“. Šiame įstatyme buvo apibr ÷žti Lietuvos SSR ekonominio savarankiškumo tikslai, apie kuriuos nebuvo kalbama Koncepcijoje. Ta čiau šis įstatymas ne tik prieštaravo Lietuvoje galiojusiems SSRS įstatymams, bet ir nebuvo numatytas jo įgyvendinimo mechanizmas, tod ÷l jis buvo deklaratyvus ir tur ÷jo daugiau propagandin ę, o ne praktin ę reikšm ę.

79 Bauža Č. Komunistin ÷ reforma.//Lietuvos suvereniteto atk ūrimas 1988-1991 metais. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, p.208. 80 Bauža Č, Setkauskis P. Lietuvos valstybingumas XX amžiuje: Atk ūrimas ir t ęstinumas, p.146.

43 Tod ÷l galima teigti, kad Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija realiai įgyvendinta nebuvo. Pirmasis bandymas j ą įgyvendinti, teikiant pasi ūlymus soviet ų centrinei valdžiai, nepavyko. Antrasis bandymas įgyvendinti, priimant Lietuvos SSR įstatym ą, taip pat gali b ūti laikomas nepavykusiu nes įstatym ą „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“ galima vertinti kaip Soviet ų Lietuvos valdžios simbolin ÷s politikos pavyzd į. Lietuvos visuomenei tuo metu labiau r ūp÷jo valstybingumo atk ūrimas, o ne ekonominis savarankiškumas Soviet ų S ąjungos sud ÷tyje. Turint galvoje, kad tuometin ÷je Lietuvos SSR Aukš čiausioje Taryboje labai aktyviai veik ÷ S ąjūdžio atstovai, priimt ą įstatym ą d ÷l ekonominio savarankiškumo galima vertinti kaip tam tikr ą žaidim ą su Maskva.

44 4. SAV Ų PINIG Ų ID öJOS 1988 – 1989 METAIS IR LIETUVOS PINIG Ų IR KREDITO SISTEMOS KONCEPCIJA

Verta atskirai aptarti nagrin ÷jamo laikotarpio diskusijas apie savus pinigus. Šios diskusijos k ÷l÷ didesn į visuomen ÷s susidom ÷jim ą, kadangi pinigai yra ne tik main ų ekvivalentas, bet ir valstybingumo simbolis. Kalbos apie savus pinigus žadino žmoni ų mintyse s ąsajas su nepriklausoma Lietuvos valstybe, k÷l÷ nostalgij ą jos pinigams – litams, kurie buvo vertinami kaip stipri valiuta. V. Terlecko ir V. Baldišio nuomone, 1940 metais lito perkamoji galia buvo 2,5 – 3 karto didesn ÷ negu rublio. 81 Sav ų pinig ų b ūtinyb ÷ buvo užfiksuota Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijoje, kuri buvo priimta 1988 m. rugs ÷jo m ÷nes į. Koncepcijoje buvo konstatuota, kad b ūtina respublikos ekonominio savarankiškumo s ąlyga yra tvirtas piniginis vienetas. Koncepcijos autoriai pripažino, kad bendras s ąjunginis vert ÷s matas – rublis gal ÷tų b ūti geresnis už kiekvienos respublikos savus pinigus. Ta čiau ekonomiškai savarankiška respublika, j ų manymu, gal ÷jo naudoti bendr ą s ąjungin į rubl į tik tuo atveju kai 1) atidaroma valiutos rinka, įteisinamos laisvos (per bankus) valiutin ÷s operacijos, rublis tampa laisvai konvertuojama valiuta; 2) įteisinami laisvi, administracin ÷mis priemon ÷mis nevaržomi prekiniai-piniginiai santykiai pa čiose respublikose ir palaikant tarprespublikinius ryšius; 3) normalizuota apyvartos pinigini ų priemoni ų cirkuliacija ir griežtai reglamentuota pinig ų emisija. Kadangi ši ų s ąlyg ų nebuvo, buvo tikslinga įvesti atskir ą Lietuvos SSR pinigin į vienet ą. Koncepcijos autori ų nuomone, tai buvo b ūtina sąlyga, nes kitaip respublika b ūtų negal ÷jusi įtvirtinti prekini ų-pinigini ų santyki ų nei savo teritorijoje, nei su kitomis respublikomis, b ūtų negal ÷jusi vykdyti savarankiškos tarptautin ÷s ekonomin ÷s veiklos, b ūtų neveik ęs rinkos mechanizmas, taip pat respublika neb ūtų buvusi apsaugota nuo materialin ÷mis vertyb ÷mis nepadengt ų pinig ų intervencijos. 82 Ta čiau ir kuriant ekonominio savarankiškumo koncepcij ą, ir j ą paskelbus, diskusijos apie savus pinigus vyko nuolat. 1988 metų liepos m ÷nes į akademikas E. Vilkas raš ÷, kad norint įvesti ūkiskait ą greitai, b ūtina respublikai užsidaryti sienas, įsivesti savo

81 Terleckas V., Baldišis V. Kaip mus padar ÷ išlaikytiniais: Dar vieno stalininio mito žlugimas, p.1. 82 Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija, p.12-13.

45 pinigus, k ą jis pavadino vaikiškomis fantazijomis, diskredituojan čiomis ūkinio savarankiškumo id ÷ją.83 SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko pirmininkas Zenonas Žilevi čius 1988 m. rugs ÷jo m ÷nes į raš ÷: „Tur ÷ti savus, kad ir popierinius pinigus (vis d ÷lto jie ne pašto ženklai), kuriuos pripažint ų pasaulin ÷ pinig ų rinka, be gero noro, dar reikia daug k ą tur ÷ti. O viso to respublika neturi ir negali tur ÷ti. Įsivaizduokime kas b ūtų, jei kiekviena m ūsų šalies respublika įsivest ų savus pinigus? (Jei pripaž įstame sau toki ą teis ę, negalime atsakyti ir kitiems). Pastatytume tok į Babelio bokšt ą, kuriame visiškai susipainiotume. Kita vertus, toks respublikos ekonominis užsisklendimas, išskirtinumas niekuo objektyviai nepateisinamas. Tod ÷l rublio „gydymas“ turi b ūti visos valstyb ÷s, vis ų s ąjungini ų respublik ų bendras reikalas. Šalies vyriausyb ÷ čia jau numat ÷ ir įgyvendina nemaža priemoni ų, tik d ÷l įvairi ų priežas čių labiau ap čiuopiam ų rezultat ų kol kas nematyti“. 84 Autoriaus nuomone, pinig ų cirkuliacijai normalizuoti tur ÷tų b ūti kuo grei čiau parengta speciali kompleksin ÷ sąjungin ÷ pinig ų ir finans ų sanavimo programa. Kol bus parengta ši programa, pirmiausia der ÷tų demokratizuoti pinig ų cirkuliacijos reguliavim ą. Reik ÷tų nuimti didžiul ę paslaptingumo skraist ę, nuolat skelbti visuomenei duomenis apie pinig ų cirkuliacijos būkl ę, infliacijos lyg į, rublio perkamosios galios kitim ą ir pan. Pinig ų emisij ą, nepadengt ą lengvai realizuojamomis prek ÷mis bei kitomis tradicin ÷mis vertyb ÷mis, sąjunginiai valdžios organai tur ÷tų derinti su s ąjungin ÷mis respublikomis. 85 Tą pat į m ÷nes į (1988 m. rugs ÷jis) išspausdintame straipsnyje moksl ų daktaras Pranas Judickas suformulavo tris s ąlygas, kurios buvo b ūtinos, norint suvaldyti to meto socialinius ir ekonominius procesus Lietuvoje. Pirmoji s ąlyga – perduoti vis ą Lietuvos teritorijoje esant į s ąjunginio pavaldumo ūkį respublikos priklausomybei, išskyrus geležinkelius ir oro transport ą. Antroji – įvesti respublikos pilietyb ę. Anot autoriaus į Lietuv ą tuo metu kas metus atvažiuodavo apie penkiolika t ūkstan čių žmoni ų. Jiems reik ÷davo 4-5 t ūkstan čių but ų, taip pat mokykl ų, ligonini ų, preki ų ir kit ų dalyk ų, kas gerokai apsunkindavo socialini ų klausim ų sprendim ą. Tre čioji s ąlyga – tur ÷ti atskir ą valiut ą, j ą paversti konvertuojama tarp socialistini ų šali ų, o v ÷liau, sukaupus reikiamas valiutines atsargas ir pertvarkius ekonomik ą, išeiti į tarptautin ę finansin ę aren ą. Tai leist ų

83 Vilkas E. Mes – už did įjį suinteresuotum ą.//Tiesa, 1988, liepos 28, p.4. 84 Žilevi čius Z. Ar verta b ÷gti nuo rublio?//Tiesa, 1988, rugs ÷jo 29, p.2. 85 Ten pat.

46 vesti aktyvi ą finansin ę politik ą, pirmiausia biudžetin ę, pasiekti savo valiutinio vieneto stabilum ą, įgyti pasitik ÷jim ą kit ų respublik ų ir šali ų tarpe. 86 Jei 1988 metais. diskusijos vyko d ÷l sav ų pinig ų reikalingumo bei tikslingumo, tai 1989 metais, šalia ši ų diskusij ų, jau imta diskutuoti d ÷l praktini ų sav ų pinig ų įvedimo galimybi ų bei j ų pasekmi ų. 1989 met ų balandžio m ÷nes į finans ų specialistai V. Terleckas ir V. Baldišis aiškino, kod ÷l ir kokiu tikslu ekonomistai prabilo apie savus pinigus, pabr ÷ždami, kad šis klausimas – grynai ekonominio pob ūdžio ir kad klijuoti jo šalininkams politini ų kaltinim ų etiketes n ÷ra jokio pagrindo. Jie apžvelg ÷ priežastis, d ÷l kuri ų jau tuo metu rublis buvo vadinamas pseudopinigais, nes jis negal÷jo atlikti pilnaver čių pinig ų funkcij ų. Sav ų pinig ų įvedim ą šie autoriai pagrind ÷ taip. Pereiti prie ūkinio gyvenimo reguliavimo ekonominiais svertais ne įmanoma vienu metu visoje milžiniškoje šalyje, ignoruojant atskir ų respublik ų ir region ų specifik ą. Tai padaryti galima tik palaipsniui, atskirose respublikose ir regionuose. Kita vertus, nesunku suprasti, kad per ÷jimas prie ekonomini ų reguliavimo metod ų be tikr ų pinig ų ne įmanomas, kadangi šis reguliavimas – tai reguliavimas pinigais ir per pinigus. Jei netur ÷sim tikr ų pinig ų – ne įgyvendinsim ekonomikos reformos, neduos reali ų rezultat ų ir kit ų visuomeninio gyvenimo sfer ų pertvarkymas. 87 1989 met ų birželio m ÷nes į V. Baldišis ir V. Terleckas raš ÷: „Kod ÷l negal ÷sime išsiversti be sav ų pinig ų? Pakankamai svari ų ir nenugin čijam ų argument ų ir fakt ų, patvirtinan čių, kad tik ÷tis greito rublio reanimavimo absurdiška. Infliacijos procesas šalyje gil ÷ja – nuvertinami ne tik šiandien uždirbami pinigai, bet ir dešimtme čiais sunkiu darbu kauptos gyventoj ų santaupos. Tod ÷l Respublikos sav ų pinig ų įvedimu pirmiausia ir bus siekiama apsaugoti gyventoj ų santaupas nuo nuvert ÷jimo ir sudaryti normalias sąlygas turimiems pinigams laisvai realizuoti. Svarbu ir tai, kad be savarankiškos valiutos ne įmanomas ekonominis savarankiškumas, kaip ne įmanoma kiaur ą statin ę pripildyti vandens. Per bendr ą pinig ų-kredito sistem ą kaip per r ÷tį išbyra m ūsų darbu sukuriamos nacionalin ÷s pajamos. Be to, tik sav ų pinig ų pagalba įmanoma civilizuotomis priemon ÷mis apsisaugoti nuo preki ų išvežimo ir nuvert ÷jan čių rubli ų antpl ūdžio. Kai

86 Judickas P. Ar Lietuva išlaikytin ÷?//Tiesa, 1988, rugs ÷jo 18, p.2. 87 Terleckas V., Baldišis V. Savi pinigai: realyb ÷ ar iliuzija.//Tiesa, 1989, balandžio 2, p.2.

47 bendri pinigai, j ų perkam ąją gali ą nulemia s ąjunginiai ekonominiai procesai, centro vykdoma infliacin ÷ politika. M ūsų žmon ÷s negali visiškai pasinaudoti savo geresnio darbo vaisiais. Antra vertus, kiekvienas ekonomistas žino, kad pinig ų emisija – pelningas užsi ÷mimas. O dabar mes ne tik atiduodame centrui pinig ų emisijos pajamas, bet ir esame priversti antr ą kart ą mok ÷ti už m ūsuose sukuriam ų kredito ištekli ų panaudojim ą Respublikoje, nekalbant jau apie tai, kad didžiosios dalies t ų ištekli ų iš viso netenkame. Be normali ų pajam ų negali efektyviai funkcionuoti šiuolaikin ÷ ūkio sistema, neturi pagrindo ekonominis suinteresuotumas, skatinimas, reguliavimas“. 88 1989 met ų rugs ÷jo pradžioje Vilniuje Lietuvos Vadovaujan čių darbuotoj ų ir specialist ų kvalifikacijos k ÷limo institutas sureng ÷ seminar ą, kuriame buvo aptartas pinig ų ir bank ų sistemos tobulinimas Lietuvoje. V. Baldišis, tuometinis Vilniaus universiteto d ÷stytojas išreišk ÷ nuomon ę. „Sav ų pinig ų klausimas – ne tik rinkos saugojimo klausimas, bet apima vis ą kompleks ą tiksl ų, kuriuos siejame su Lietuvos ekonominiu savarankiškumu. Be sav ų pinig ų ekonominis savarankiškumas ne įmanomas. Jais apsisaugosime nuo infliacijos, nuo preki ų išvežimo. M ūsų parengtos koncepcijos principinis klausimas yra tas, kad savo pinigus reikia įvesti nedelsiant. Problema gali iškilti d ÷l j ų spausdinimo galimybi ų. Rubliai į litus tur ÷tų b ūti kei čiami santykiu vienas su vienu. Neteigiame, kad litas iš pradži ų bus konvertuojamas. Kaip v ÷liau pertvarkysime savo ekonomik ą, taip spr ęsis ir lito konvertavimas. Tuoj pat po įvedimo atlyginimai, pensijos, visi kiti mok ÷jimai, atsiskaitymai, tur ÷tų b ūti litais“. 89 Vilniaus universiteto docentas V. Terleckas kalb ÷jo apie pinig ų įvedim ą ir žmoni ų interesus. „Ne visk ą pasakyti šiandien galime, nes pinigus lie čiantys kai kurie dalykai priklauso valstyb ÷s paslap čių sri čiai. Tod ÷l pasakymas, kad pinigai bus kei čiami be jokios diferenciacijos santykiu vienas su vienu, turi visus patenkinti ir nuraminti. Ir tur ÷kime galvoje, kad sav ų pinig ų įvedimas – ne pinig ų reforma, kuri paprastai pažeidžia žmoni ų materialinius interesus. Mes – prieš pinig ų reform ą. Yra si ūloma, kei čiant pinigus, juos diferencijuoti, bet sm ūgio mafijai, spekuliantams, tokiu b ūdu nesuduosime. Ne pinigai turi imtis milicijos funkcij ų. Galiausiai ar tik nedarbines pajamas atimtume, nuo tam tikros sumos mažindami keitimo santyk į? Juk tokiu b ūdu iš žmoni ų atimtume ir

88 Baldišis V., Terleckas V. Ar reikia Lietuvai lito?//Gimtasis kraštas, 1989, Nr.26, p.1,8. 89 Cit. iš: Pasko činas J. Visiems r ūpi pinigai.//Tiesa, 1989, rugs ÷jo 6, p.2.

48 nor ą dirbti. Ne pinigai kalti, kad yra mafija, spekuliacija. Kad litas neperimt ų rublio lig ų, pramon ÷ turi gydyti vis ą ekonomik ą“.90 Universiteto profesoriaus S. Uosio nuomon ÷ buvo tokia: „Jeigu nuspr ęstume pinigus keisti diferencijuotai, tai reikšt ų, kad dal į pinig ų iš žmoni ų atimame. Juk negalime tvirtinti, kad santaupos virš dešimt t ūkstan čių yra vogti pinigai. O kalbant apie tai, kada įvesti savus pinigus, yra aišku, jog negalima pirma sustiprinti rublio, o paskui įvesti savo pinig ų sistem ą. Gamybininkai irgi tur ÷tų prisid ÷ti, išimant iš gyventoj ų susikaupusias l ÷šas – gal ÷tų jiems parduoti užsigul ÷jusius viršnormatyvinius turtus“. 91 Lietuvos socialinio banko valdytoja J. Mikulien ÷ tvirtino, jog „TSRS biudžeto deficitas, infliacija rubl į pavert ÷ mirusia valiuta ir, m ūsų nuomone, dabar diegiamos priemon ÷s nepad ÷s rubliui artimiausiu metu tapti tvirta valiuta. Tod ÷l mums reikalinga nacionalin ÷ pinig ų sistema su Lietuvos piniginiu vienetu – litu. Be abejo, kartu b ūtina siekti, kad litas tapt ų tvirta valiuta. Tod ÷l, m ūsų nuomone, į apyvart ą galima išleisti tik tiek lit ų, kiek turime preki ų ištekli ų ir kit ų vertybi ų. Ekonomist ų paskai čiavimu, šiandien pinig ų mas ÷ apyvartoje siekia keliolika milijard ų rubli ų, preki ų ištekliai siekia tik apie vien ą milijard ų rubli ų. Šie skai čiai rodo, kad iki tol kol gal ÷sime išleisti į apyvart ą sav ąjį pinigin į vienet ą – lit ą, privalome sumažinti perteklin ę rubli ų mas ę apyvartoje. Tod ÷l si ūlome paruošti ir priimti smulkios privatin ÷s nuosavyb ÷s įstatym ą ir parduoti gyventojams smulkias įmones, pirmiausia – prekybos, buitinio gyventoj ų aptarnavimo. Perteklin ÷s pinig ų mas ÷s neišimsime iš apyvartos vien tik vartojamomis vert ÷mis. Būtina, kad gyventojai dal į savo santaup ų naudot ų investicijoms. Taip pat reikia parengti gyventojams įvairi ų liaudies ūkio šak ų, įskaitant ir žem ÷s ūkio, įmoni ų ir organizacij ų akcijas; paruošti ir realizuoti terminuotas (iki penki ų met ų) obligacijas Lietuvos ūkiui atkurti; vesti su Taryb ų S ąjungos vyriausybe derybas, kad mums b ūtų gražintos nacionalizuotos aukso ir užsienio valiutos atsargos. Turime ieškoti keli ų bei galimybi ų, kaip palankiausiomis s ąlygomis užsienyje įsigyti Lietuvos gyventojams reikalingiausi ų preki ų ir parduoti jas, įvedus sav ą pinig ų sistem ą. M ūsų skai čiavimais, šitai leist ų sumažinti pinig ų mas ę apyvartoje apie du kartus. Likusioji pinig ų mas ÷ gali b ūti išimta, įvedus nacionalin ę pinig ų sistem ą, kadangi b ūtina subalansuoti pinig ų kiek į apyvartoje su

90 Ten pat. 91 Ten pat.

49 jų padengimu. [...] Iki bus sukurta rinkos ekonomika, valstybei b ūtina administraciniais metodais kontroliuoti ir reguliuoti kain ų ir mok ÷jim ų gyventojams augim ą, kad išvengtume Lietuvos biudžeto deficito bei lito nekontroliuojamos infliacijos“. 92 Diskusijose dalyvav ę gamybininkai pritar ÷ min čiai nauj ų pinig ų išleisti tiek, kiek yra preki ų. Naujais pinigais mok ÷ti algas, pensijas, stipendijas, įsteigti parduotuves, kuriose b ūtų parduodama tik už litus. O ind ÷lius į juos pakeisti v ÷liau. Išsakytas pageidavimas, kad Lietuvos gyventojas tur ÷ti ne tik nauj ų pinig ų, bet ir rubli ų, doleri ų, marki ų, kad išvyk ęs už respublikos rib ų jaust ųsi nevaržomas kaip kad dabar. Kalb ÷ta apie vadinamuosius naujuosius elektroninius pinigus, kuri ų pinigin ÷ nesinešioja, nes visur atsiskaitoma per kreditines korteles. Tada santaupos į bankus įnešamos, tik tiksliai nurodant j ų šaltin į. Tai tur ÷tų užkirsti keli ą spekuliacijai, reketui, kyšininkavimui. 93 Lietuvos SSR Ministr ų Tarybos pirmininko pavaduotoja ekonominei reformai Kazimiera Prunskien ÷ taip apibendrino seminaro darb ą: „Šiame seminare paaiškinta, kad gyventojai gali b ūti ram ūs. Žmon ÷s nenukent ÷s. Atvirkš čiai. Jei įgyvendinsime priešinfliacines priemones, m ūsų litas nuvert ÷jan čio rublio atžvilgiu įgys vis didesn ę vert ę. Tod ÷l, palyginti su rubliu, m ūsų atlyginimai, santaupos padid ÷s. Įvesti savus pinigus turime kaip galima grei čiau. Čia mums sutrukd ÷, bent jau techninius darbus, tai, jog kažkas buvo nusprend ęs, kad net koncepcijos galima neberengti, nes neteisingai suprato komentarus TSRS Aukš čiausiosios Tarybos sesijoje. O juk Maskvoje svarstymo metu TSRS įstatymo „D ÷l Lietuvos TSR ir Estijos TSR ekonominio savarankiškumo“ projekte aš pati užrašiau, kad tarprespublikiniams atsiskaitymams galioja rublis, o tai reiškia, kad vidaus reikalus sprendžiam patys. Visiems sakiau – ir TSRS valstybinio plano komiteto pirmininkui, ir S ąjungos finans ų ministrui, ir TSRS valstybinio banko valdytojui – ir jie sutiko, kad m ūsų nuostata tokia: kitais metais pereinam prie sav ų pinig ų ir kalb ÷kim, kaip santykiaus m ūsų bankai tokiomis s ąlygomis. Pagaliau tai m ūsų reikalas, kok į pinigin į vienet ą taikome vidaus cirkuliacijai. Kitaip negalime sakyti, jog einame į ekonomin į savarankiškum ą“.94 „Tiesos“ korespondento paklausta apie sunkumus litus spausdinant, K. Prunskien ÷ atsak ÷: kad tai techniškai yra nelengva. „Jei Maskvos „Gosznakas“ ir priimt ų m ūsų

92 Ten pat. 93 Ten pat. 94 Ten pat.

50 užsakym ą, tai pagal galiojan čią tvark ą – tik 1991 metams. Lietuvos spausdinimo baz ÷ per silpna tokiam darbui. Spausdinti užsienyje? Yra ir toki ų min čių, bet kas tada apmok ÷s? Mes tiksliai net nežinome, kiek tai kainuot ų, bet aišku, kad daug. Jau žvalgausi, su kuo bendrauti, iš koki ų l ÷šų b ūtų galima apmok ÷ti: gal net Lietuvos pinigais, kurie yra užsienyje.“95 1989 met ų pabaigoje Lietuvos „Žinijos“ draugija išleido trijų m ūsų finans ų specialist ų – S. Uosio, V. Terlecko ir V. Baldišio parengt ą „Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcij ą“. Ši koncepcija pasirod ÷, pra ÷jus daugiau kaip metams po Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos parengimo, prat ęsdama iš išpl ÷sdama nuostatas apie pinig ų ir kredito sistem ą. Tai buvo kokybiškas žingsnis pirmyn, pad ÷jęs pagrindus būsimai pinig ų ir bank ų reformai, kuri lauk ÷ po Kovo 11-osios. Koncepcij ą sudar ÷ septynios dalys. Pirmojoje dalyje – „TSRS pinig ų apyvartos būkl ÷s ir rublio sanavimo pasi ūlym ų vertinimas“ – konstatuojama Soviet ų S ąjungos finans ų ir kredito sistem ų kriz ÷ kaip d ÷sninga administracinio-komandinio supercentralizuoto ekonomikos valdymo išdava. Pinigų ir kredito sistema, paversta administracin ÷s sistemos tarnaite, pasyviai atspindi krizin ę ūkio b ūkl ę. Šalies valstybinis biudžetas jau ne pirmus metus subalansuojamas tik formaliai, vykdant infliacin ę politik ą. Per 1980 – 1986 metus į apyvart ą buvo išleista daugiau kaip 300 mlrd. niekuo nepadengt ų rubli ų. Kiekvienas metais rublis vis labiau nuvert ÷ja, ūkiniame gyvenime vis labiau įsigali nat ūriniai santykiai. Iš aukšt ų Maskvos trib ūnų skelbiama negailestinga kova prieš infliacij ą. Deja, tenka konstatuoti, kad sunkiausi ą m ūsų ekonomikos lig ą – infliacij ą – bandoma įveikti nežinant arba nepakankamai išsiaiškinus gilumines jos priežastis. Šalies mokslinink ų si ūlomos priešinfliacin ÷s priemon ÷s, b ūdamos „socialistin ÷s“, praktiniu aspektu pasirodo bevais ÷s ar net žalingos. Šalies vadovaujan čių instancij ų ekonomin ÷ kompetencija kelia abejoni ų: iš pradži ų suplanuojamas deficitinis biudžetas, pradedama išlaidauti ir tik po keli ų m ÷nesi ų susigriebiama ruošti priemones biudžeto deficitui sumažinti. 96 Tai buvo savotiškas mirties nuosprendis rubliui ir visai sovietinei pinig ų bei kredito sistemai.

95 Ten pat. 96 Uosis S., Terleckas V., Baldišis V. Lietuvos pinigų ir kredito sistemos koncepcija. – Vilnius: Žinija, 1989, p.3-10.

51 Antrojoje dalyje – „Respublikos pinig ų ir kredito sistemos suk ūrimo b ūtinumas ir tikslai“ – aptariamos sav ų pinig ų reikalingumo priežastys. Sav ų pinig ų reikalingumas pirmiausia grindžiamas b ūtinybe apsisaugoti nuo centrini ų žinyb ų diktato. Antra (bandymas numeruoti priežastis yra mano – V.D.), gil ÷jantis šalyje infliacijos procesas nuvertina ne tik šiandien uždirbamus pinigus, bet ir dešimtme čiais žmoni ų kauptas santaupas, tod ÷l sav ų pinig ų įvedimu bus siekiama apsaugoti nuo nuvert ÷jimo gyventoj ų santaupas ir sudaryti normalias s ąlygas laisvai realizuoti turimus pinigus. Tre čia, be savarankiškos valiutos ne įmanomas ekonominis savarankiškumas. Pro bendr ą pinig ų ir kredito sistem ą kaip pro kiaur ą r ÷tį išbyra m ūsų darbu sukuriamos nacionalin ÷s pajamos. Ketvirta, tik sav ų pinig ų pagalba įmanoma civilizuotomis priemon ÷mis apsisaugoti nuo preki ų išvežimo ir nuvert ÷jan čių rubli ų antpl ūdžio. Penkta, turint savus pinigus, pinig ų emisijos pajamos liks Lietuvoje. Šešta, savi pinigai leis sukurti nauj ą kredito sistem ą, nes dabartinis kredito mechanizmas – tai svarbiausias respublikos nacionalini ų pajam ų išpumpavimo kanalas. Pavyzdžiui, 1989 met ų pradžioje gyventoj ų ind ÷liai taupomajame banke viršijo 6 mlrd. rubli ų sum ą, o šio banko gyventojams suteikt ų paskol ų likutis siek ÷ tik apie 86 mln. rubli ų. Centralizuotai duodamas respublikai kreditavimo limitas patenkina tik nežymi ą paklausos dalel ę.97 Koncepcijos autoriai detaliai pagrind ÷ sav ų pinig ų ir kredito sistemos būtinyb ę, taip argumentuotai polemizuodami su tais, kurie man ÷, kad įsivesti savus pinigus dar per anksti, kad reikia „gydyti“ rubl į. Tre čiojoje dalyje, pavadintoje „N ÷ra alternatyvos saviems pinigams“, autoriai aptaria galimas sav ų pinig ų alternatyvas. Pirmoji j ų buvo čekiai, kuriais kai kas si ūl÷ mok ÷ti dal į atlyginimo ir tik už juos pardavin ÷ti paklausias prekes. Koncepcijos autori ų nuomone, čekiai – tai pinig ų surogatas. Jie ne tik neišsprendžia n ÷ vienos pinig ų problemos, bet dar labiau paaštrina esamas, sukelia spekuliacij ą čekiais ir kitus neigiamus reiškinius. Jų naudojimas reikšt ų gyventoj ų santaup ų įšaldym ą, socialin ÷s nelygyb ÷s apdidinim ą, pinig ų apyvartos tolesn į žlugdym ą. Antroji alternatyva – kredito kortel ÷s. J ų si ūlytojams koncepcijos autoriai si ūlo nepamiršti elektroniniams atsiskaitymams b ūtin ų sąlyg ų: pirma, reikia tur ÷ti normalius pinigus, o po to jau „ įvilkti“ juos į elektronini ų impuls ų apdar ą; antra, elektroniniai atsiskaitymai efektyv ūs tik tada, kai kompiuterizuotos ir sujungtos į viening ą sistem ą visos atsiskaitym ų grandys – įmon ÷s ir

97 Ten pat, p.11-14.

52 organizacijos, prekybos ir aptarnavimo sistema, kredito įstaigos ir t.t. Anot autori ų, tuometinis m ūsų kompiuterizavimo lygis buvo toks, kad daugumoje išvardint ų grandži ų buvo s ÷kmingai naudojama vienintel ÷ skai čiavo „technika“ – skaitytuvai. Tre čioji alternatyva saviems pinigams buvo si ūlymas nuo parduotuvi ų „turist ų“ antpl ūdžio gintis, gerokai pakeliant paklausi ų preki ų kainas ir atitinkamai padidinant m ūsų gyventoj ų gaunamas pajamas. Atseit, paklausios prek ÷s bus „ įkertamos“ tik m ūsiškiams, o atvyk ÷liams j ų neapsimok ÷s pirkti d ÷l brangumo. Viskas labai paprasta: ir vilkas bus sotus (nebereik ÷s įvedin ÷ti sav ų pinig ų, konfliktuoti su centru), ir avis sveika (apsisaugosime nuo preki ų išvežimo). Pinig ų koncepcijos autori ų nuomone, kadangi šalyje infliacija vis did ÷ja, mums tekt ų nuolat ir vis spar čiau kelti kainas, tas procesas greit tapt ų nebesuvaldomas. Ekonominis laivas galutinai prarast ų bet koki ą orientacij ą, ekonominiai svertai ir paskatos nebeveikt ų. Sav ų pinig ų įvedimas – tai pirmas ir neišvengiamas žingsnis, norint sukurti savarankišk ą ir efektyvi ą ekonomin ę sistem ą.98 Ši Koncepcijos autori ų pozicija atspindi diskusijas, vykusias tuo metu tarp finans ų specialist ų ir ekonomist ų, kuriose buvo išsakoma savotiška tarpin ÷ nuomon ÷, pagal kuri ą rublis jau netinka, bet savus pinigus įsivesti dar anksti. Šios nuomon ÷s atstov ų si ūlymus – įvesti čekius, kredito korteles, ar naudoti rublius, keliant kainas ir atlyginimus Lietuvos gyventojams – galima vertinti kaip utopin į bandym ą dideliame sriubos katile išsivirti sau kitoki ą sriub ą. Ketvirtojoje dalyje, pavadintoje „Kam pavojingi respublik ų pinigai?“, autoriai polemizuoja su respublik ų pinig ų oponentais ir teigia, kad respublik ų nacionalini ų pinig ų priešinink ų samprotavim ų logika rodo j ų technokratin į poži ūrį į ekonominius reiškinius ir, vadovaujantis stalinine „metodologija“, demokratinio centralizmo tapatinim ą su komandiniu valdymu iš vieno centro. D ÷l centralizuoto planavimo fetišizavimo daugelis ne įstengia suvokti, kad centralizuotas ekonomikos reguliavimas pasiekiamas per mokes čius, kredit ą, pal ūkanas, valstyb ÷s užsakymus ir investicijas; kad ne įmanoma efektyvi ekonomin ÷ politika, jeigu ignoruojami istoriškai susiklost ę respublik ų ekonomikos, kult ūros, gyvenimo b ūdo bei infrastrukt ūros ypatumai. Autoriai daro išvad ą, kad n ÷ra įtikinam ų nei ekonomini ų, nei politini ų argument ų, paneigian čių tiek sav ų pinig ų b ūtinum ą, tiek ir j ų naudingum ą. Į klausim ą, kam pavojingi respublik ų pinigai,

98 Ten pat, p.15-17.

53 autoriai atsako taip: jie pavojingi tiems, k ą esama pad ÷tis visiškai patenkina, kas įprato daugiau gauti mažiau dirbdamas ir pelnytis administracin ÷s paskirstymo sistemos bei jos sukelto deficito s ąskaita. 99 Ketvirtoji Koncepcijos dalis rodo, kad jos autoriai puikiai suvok ÷ socialines j ÷gas, kurios priešinsis atskiriems respublik ų pinigams. Sunku dabar išmatuoti, kiek galinga tada buvo socialin ÷ grup ÷, kuriai administracin ÷ komandin ÷ sistema, nuolatinis deficitas buvo naudingi. Aišku tik tai, kad šiai grupei tada oponavo kita socialin ÷ grup ÷, kuri buvo suinteresuota pereiti nuo planin ÷s prie rinkos ekonomikos. Anot A. Šim ÷no, šis socialinis sluoksnis – tai valstybini ų įmoni ų vadovai, nor ÷ję tapti ši ų įmoni ų, bankų, žem ÷s teis ÷tais savininkais. 100 Penktojoje dalyje – „Pinig ų nusavinimo koncepcija“ – autoriai polemizuoja su SSRS socialinio banko Lietuvos respublikinio banko pirminink ÷s J. Mikulien ÷s vadovaujamos alternatyvin ÷s grup ÷s sukurta sav ų pinig ų įvedimo ir sanavimo koncepcija, kurios pagrindin ÷ id ÷ja – nuvertinti gyventoj ų santaupas ir įmoni ų l ÷šas, ir nuvertinti tuo didesniu laipsniu, kuo jos didesn ÷s. Tuo es ą iš karto nušausime du zuikius: eksproprijuosime ekspropriatorius (suprask, spekuliantus ir kitokio plauko vertelgas) ir įvesime „tvirtus“ pinigus. S. Uosis, V. Terleckas ir V. Baldišis pabr ÷žia, kad nei pasaulio praktika, nei mokslas nežino objektyvi ų kriterij ų ir metodikos, kaip pinig ų reformos pagalba b ūtų galima iš gyventoj ų valstyb ÷s naudai paimti neteis ÷tai sukauptas santaupas. Be to, kokiu įstatymu remsis besikurianti teisin ÷ demokratin ÷ valstyb ÷, panorusi konfiskuoti žmoni ų pinigus. Tokio įstatymo n ÷ra ir negali b ūti. Ar pajamos teis ÷tos, ar neteis ÷tos, gali nustatyti tik viešas teismas. Autoriai kritikuoja J. Mikulien ÷s vadovaujamos grup ÷s teigin į, kad netikslinga įvesti savus pinigus tol, kol nebus sutvarkyta pinig ų cirkuliacija, tod ÷l pirma reikia įgyvendinti rublio sanavimo program ą, o jau po to įvesti „tvirtus“ pinigus. Ta čiau taip susidaro užburtas ratas: nesutvarkius pinig ų cirkuliacijos, negalima įvesti sav ų pinig ų; o kaip gali, esant bendrai s ąjunginei pinig ų ir kredito sistemai, Lietuvos ekonomikos potencialas, sudarantis tik 1 proc. SSRS potencialo, sanuoti 99 proc. šalies ekonomikos ir tuo pagrindu reanimuoti rubl į? Autoriai daro išvad ą, kad J. Mikulien ÷s koncepcija, formaliai deklaruodama sav ų pinig ų įvedim ą,

99 Ten pat, p.18-21. 100 Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje, p.26-27.

54 faktiškai pasisako prieš juos, nes nurodomos sav ų pinig ų įvedimo s ąlygos ne įgyvendinamos, nerealios, kad J. Mikulien ÷s pasi ūlytos priemon ÷s rinkai ir pinig ų sistemai sanuoti yra primityvios, funkcin ÷s ir nepaj ÷gios sanuoti vis ą rink ą ir vis ų pinig ų apyvart ą.101 Toki ą polemik ą atspind ÷jo visuomen ÷je did ÷jant į susir ūpinim ą tuo, kaip bus įvedami savi pinigai. Darbšt ūs Lietuvos gyventojai taupomajame banke tuo metu laik ÷ virš 6 mlrd. rubli ų, kuriems nebuvo preki ų. Si ūlymai nuvertinti santaupas gal ÷jo sukelti socialin į sprogim ą. Šeštojoje dalyje – „Lietuvos pinig ų sistemos pagrindai“ – formuluojami sav ų pinig ų įvedimo principai. Autori ų nuomone, vienintelis dabartin ÷mis s ąlygomis objektyviai įmanomas teisinis, socialiniu atžvilgiu teisingas ir politiškai nekenksmingas sav ų pinig ų įvedimo b ūdas – pakeisti esamus apyvartoje rublius į litus santykiu 1:1. Pinig ų ir rinkos sanavimo programa turi b ūti įgyvendinama tik po to, kai bus įvesti Lietuvos pinigai. Pinig ų ir rinkos sanavimo programos pagrindiniai b ūdai: a) įvedus savus pinigus, respublikos bankai tur ÷tų įgyvendinti kredito restrikcin ę politik ą, t.y. perži ūr÷ti išduot ų kredit ų likvidavim ą ir nelikvidžius kreditus išieškoti; b) išpl ÷sti įmon ÷se susikaupusi ų nereikaling ų materini ų vertybi ų realizavim ą gyventojams; c) reorganizuoti gamybos strukt ūrą ir perprofiliuoti kai kurias įmones vartojimo reikmen ų gamybai. Autoriai pareng ÷ Lietuvos pinig ų išleidimo įstatymo projekt ą, taip pat pasi ūl÷, atsižvelgus į pasaulin ę pinig ų praktik ą ir nežinant tolesn ÷s ekonomin ÷s situacijos, atsisakyti laikin ų pinig ų id ÷jos. 102 Gyvenimas parod ÷, kad šie Koncepcijos autori ų si ūlymai buvo nereal ūs. Įvedant savus pinigus buvo naudojami laikini pinigai, kurie po to buvo kei čiami į litus santykiu 1:100. Septintojoje dalyje – „Savarankiškos kredito sistemos gair ÷s“ – buvo teigiama, kad visi respublikoje sukuriami kredito ištekliai turi b ūti jos visiškoje dispozicijoje. Tam būtina parengti respublikos bank ų įstatym ą, kuris reglamentuot ų Lietuvoje steigiam ų bank ų r ūšis, j ų steigimo bei veiklos pagrindinius principus. Autori ų nuomone, savarankišk ą Lietuvos kredito sistem ą tur ÷tų sudaryti: 1) Lietuvos bankas su savo skyriais administraciniuose centruose kaip emisijos bankas, valstyb ÷s kasininkas ir

101 Ten pat, p.22-27. 102 Ten pat, p.31-36.

55 „bank ų bankas“; 2) komerciniai bankai, steigiami iš apa čios pagal realius ūkio poreikius; 3) kredito operacijoms su gyventojais atlikti tinkamiausios respublikinio pavaldumo taupomosios kasos; 4) kredito kooperatyvai, kurie yra tinkamiausi smulki ų preki ų gamintoj ų aptarnavimui; 5) kooperacijos bankas, steigiamas pajiniais pagrindais dalyvaujant vis ų r ūši ų kooperatyvams. B ūtina parengti ir priimti Lietuvos kredito įstaig ų įstatym ą.103 Apibendrinant ketvirt ąją dal į, reikia pažym ÷ti, kad sav ų pinig ų id ÷ja respublikos ekonominio savarankiškumo id ÷jų tarpe už ÷m÷ ypating ą viet ą. Pinigai yra ne tik main ų ekvivalentas, bet ir valstybingumo simbolis. Žiniasklaidoje apie savus pinigus buvo diskutuojama daug, nes žmon ÷ms r ūp÷jo, kaip savi pinigai bus įvedami. 1989 met ų pabaigoje pasirodžiusi Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcija prat ęs÷ ir išpl ÷tojo ekonominio savarankiškumo koncepcijos nuostatas. Tai buvo kokybiškas žingsnis pirmyn, pad ÷jęs pagrindus b ūsimai pinig ų ir bank ų reformai, kuri lauk ÷ po Kovo 11- osios. Pinig ų ir kredito sistemos koncepcijos autoriai atmet ÷ sovietin ę pinig ų ir kredito sistem ą, argumentuotai pagrind ÷ sav ų pinig ų b ūtinyb ę, sukritikavo tuos, kurie si ūl÷ tarpinius variantus tarp rublio ir sav ų pinig ų, griežtai pasisak ÷ prieš tuos, kurie si ūl÷ įvedant savus pinigus nuvertinti gyventoj ų santaupas. Gyvenimas parod ÷, kad ne visi Koncepcijos autori ų si ūlymai buvo įgyvendinti.

103 Ten pat, p.36-39.

56 IŠVADOS

1. Lietuvos ūkis per vis ą sovietin ÷s okupacijos laikotarp į buvo nuosekliai integruotas į Soviet ų Sąjungos ūkį. Centralizuota ūkio valdymo – planavimo, apr ūpinimo materialiniais ištekliais, produkcijos realizavimo, bank ų ir finans ų – sistema jokio savarankiškumo atskiriems SSRS regionams neleido, tod ÷l ir Lietuvoje ūkinis gyvenimas buvo iš esm ÷s toks pats kaip ir visoje Soviet ų Sąjungoje. 2. „Perestroikos“ autori ų pabr ÷žiama ūkiskaitos s ąvoka leido Lietuvos ekonomistams kalb ÷ti ne tik apie įmon ÷s, bet ir apie visos respublikos ūkiskait ą. Susik ūrus Lietuvos persitvarkymo s ąjūdžiui, buvo prad ÷ta naudoti ir respublikos ekonominio savarankiškumo s ąvoka, kuria buvo nusakomi kokybiškai kitokie santykiai su centrine soviet ų valdžia. 3. Diskusijose apie respublikos ūkiskait ą ir ekonomin į savarankiškumą m ūsų ekonomistai argumentuotai paneig ÷ centrin ÷s soviet ų valdžios teiginius, kad Lietuvos išlaidos viršija jos pajamas, t.y. kad Lietuva yra Soviet ų S ąjungos išlaikytin ÷. 4. Soviet ų Lietuvos ekonominio savarankiškumo id ÷jos buvo susistemintos Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijoje, kuri ą 1988 met ų rugs ÷jo m ÷nes į pareng ÷ mokslinis kolektyvas, sudarytas iš žymiausi ų to meto Lietuvos ekonomist ų. Koncepcijoje buvo apibr ÷žtos politin÷s, teisin ÷s ir ūkin ÷s s ąlygos, tik esant kurioms respublikos ekonomika gal ÷jo b ūti tvarkoma savarankiškai. 5. Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija nepažeid ÷ svarbiausio „perestroikos“ reikalavimo – SSRS išsaugojimo, ta čiau joje išd ÷styta ekonominio Lietuvos savarankiškumo samprata tur ÷jo esmini ų nepriklausomos valstyb ÷s ekonomikos bruož ų: a) Lietuvos teritorijoje esantis turtas buvo pripaž įstamas išimtine Lietuvos nuosavybe; b) panaikinamas ne tik Lietuvos ūkio subjekt ų, bet ir valdžios institucij ų pavaldumas centrin ÷ms SSRS valdžios strukt ūroms; c) mokes čių į SSRS biudžet ą dydis nustatomas Lietuvos ir SSRS susitarimu.

57 Koncepcijoje Soviet ų S ąjunga suvokiama kaip valstybi ų s ąjunga, kuri ą vienija bendra rinka, karin ÷s paj ÷gos ir užsienio politika. 6. Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijoje suformuluotas id ÷jas Soviet ų Lietuvos valdžia suformulavo kaip pasi ūlymus SSRS Ministr ų Tarybai regionin ÷s ūkiskaitos klausimais. Ta čiau centrin ÷ soviet ų valdžia tur ÷jo savo respublik ų savarankiškumo supratim ą, kur į paskelb ÷ 1989 met ų kovo m ÷nes į kaip „Vadovavimo ekonomikai ir socialinei sferai s ąjungin ÷se respublikose pertvarkymo bendruosius principus“. Jame išsakytos nuostatos netenkino Soviet ų Lietuvos valdžios ir 1989 met ų geguž ÷s m ÷nes į Lietuvos SSR Aukš čiausioji Taryba pri ÷m÷ įstatym ą „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“. 7. Įstatyme „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“ buvo apibr ÷žti Lietuvos SSR ekonominio savarankiškumo tikslai, apie kuriuos nebuvo kalbama Koncepcijoje. Ta čiau šis įstatymas ne tik prieštaravo Lietuvoje galiojusiems SSRS įstatymams, bet ir nebuvo numatytas jo įgyvendinimo mechanizmas, tod ÷l jis buvo deklaratyvus ir tur ÷jo daugiau propagandin ę, o ne praktin ę reikšm ę. Tod ÷l galima daryti išvad ą, kad ekonominio savarankiškumo koncepcija realiai įgyvendinta nebuvo. 8. 1988 – 1989 metais vyravusi ų ekonominio savarankiškumo id ÷jų tarpe ypating ą viet ą už ÷m÷ sav ų pinig ų id ÷ja. Žiniasklaidoje apie j ą buvo diskutuojama ne k ą mažiau nei apie tai, yra ar n ÷ra Lietuva Soviet ų S ąjungos išlaikytin ÷. Diskusijas apie tai, kaip reikia įsivesti savus pinigus apibendrino S. Uosio, V. Terlecko ir V. Baldišio parengta „Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcija“, kuri pad ÷jo pagrindus b ūsimai pinig ų ir bank ų reformai.

58 ŠALTINIAI

Archyviniai šaltiniai

1. O perestroike rukovotstva ekonomikoj i socialnoj sferoj v Litovskoj SSRS na osnove samoupravlenija i samofinansirovanija//LYA, F.1771, Ap.272, B.145. 2. 1989 m. LKP Centro komitetas. Ideologijos skyrius. Skyriaus susirinkimas politiniais ideologiniais klausimais//LYA, F.1771, Ap.272, B.200. 3. LKP Centro komitetas. Propagandos ir agitacijos skyrius. Spaudos apžvalgos//LYA, F.1771, Ap.278, B.265. 4. Sąjūdžio platforma TSRS Liaudies deputat ų rinkimuose//LYA, F.1771, Ap.278, B.288.

Publikuoti šaltiniai

1. Aleškaitis V. Išlaikytin ÷, duodanti naud ą//Atgimimas, 1990, Nr.12, p.15. 2. Antanavi čius K.,Vagnorius G. Lietuvai - ekonomin į savarankiškum ą!//Atgimimas 1988, Nr.4. 3. Apie Lietuvos TSR ekonomin į ir socialin į vystym ą 1988 m. pirmojoje pus ÷je//Tiesa, 1988, rugpj ūč io 28. 4. Baldišis V., Terleckas V. Ar reikia Lietuvai lito?//Gimtasis kraštas, 1989, Nr.26. 5. Brazauskas A. Savarankiškumas: id ÷ja ar realyb ÷//Tiesa, 1989, spalio 25. 6. Jasevi čien ÷ F. Gri ūva “nesugriaunami” mitai: Dar kart ą apie Lietuvą išlaikytin ę//Tiesa, 1989, geguž ÷s 6. 7. Judickas P. Ar Lietuva išlaikytin ÷?//Tiesa, 1988, rugs ÷jo 18. 8. Ką K. Prunskien ÷ kalb ÷jo Vakar ų Vokietijoje//Gimtasis kraštas, 1989 vasario 16- 22. 9. Lietuvos TSR įstatymas „D ÷l Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų“.//Komjaunimo tiesa, 1989, geguž ÷s 25. 10. Matulevi čius A. Įveikime žinyb ų diktat ą//Tiesa, 1988, lapkri čio 10.

59 11. Mūsų darb ų veidrodis apie Lietuvos TSR ekonomin ę ir socialin ę raid ą 1988 m. // Tiesa, 1989, vasario 1. 12. Nežinodami ligos, neišgydysime ligonio//Tiesa, 1990, balandžio 7. 13. Pasko činas J. Visiems r ūpi pinigai.//Tiesa, 1989, rugs ÷jo 6. 14. Poškus S. Du tariasi, šimtas laukia//Tiesa, 1989, rugs ÷jo 28. 15. Prunskien ÷ K. Ekonomin ÷ platforma//S ąjūdžio žinios: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidinys, 1988, nr. 6. 16. Regionin ÷s ūkiskaitos klausimais//Tiesa, 1988, spalio 9, p.1,3. 17. Šarka V. Apie Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrind ų įstatymo projektą. // Komjaunimo tiesa, 1989, geguž ÷s 19. 18. Terleckas V., Baldišis V. Kaip mus padar ÷ išlaikytiniais. Dar vieno stalininio mito žlugimas. // Gimtasis kraštas, 1989, balandžio 13-19, Nr. 15. 19. Vadovavimo ekonomikai ir socialinei sferai s ąjungin ÷se respublikose pertvarkymo, pl ÷tojant j ų suverenias teises, savivald ą ir finansavim ąsi, bendrieji principai: Projektas//Tiesa, 1989, kovo 15. 20. Vasiliauskas A., Katinas F. Ar Lietuvos žem ÷s ūkis išlaikytinis?//Tiesa, 1989, kovo 8. 21. Vilkas E. Mes – už did įjį suinteresuotum ą//Tiesa, 1988, liepos 28. 22. Žilevi čius Z. Ar verta b ÷gti nuo rublio?//Tiesa, 1988, rugs ÷jo 29.

60 LITERAT ŪRA

1. Antanavi čius K. Nauji keliai, seni kliuviniai: Nuo administracini ų komandini ų – prie ekonomini ų valdymo metod ų. – Vilnius: Mintis, 1988. 2. Bauža Č., Setkauskis P. Lietuvos valstybingumas XX a. Atk ūrimas ir t ęstinumas. – Vilnius: VU, 2002. 3. Landsbergis V. Atgav ę vilt į. – Vilnius: Spindulys, 1990. 4. Liekis A. Profesorius Kazimieras Antanavi čius. – Vilnius: VGTU, 2000. 5. Lietuva 1940-1990: Okupuotos Lietuvos istorija. - Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005. 6. Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija. – Vilnius: Žinija, 1988. 7. Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomyb ę. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. 8. Lietuvos suvereniteto atk ūrimas 1988-1991 metais. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000. 9. Samonis V. The Retarding Effects of Communism on Economic Development: Theory and Evidence//Anti-Communist Congress and Proceedings of the International Public Tribunal in Vilnius. - Vilnius: Ramona, 2002. 10. Senn A.E. Bundanti Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedij ų leidykla, 1992. 11. Senn A.E. Gorba čiovo nes ÷km ÷ Lietuvoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. 12. Šim ÷nas A. Ekonomikos reforma Lietuvoje. – Vilnius: Pradai, 1996. 13. Uosis S., Terleckas V., Baldišis V. Lietuvos pinig ų ir kredito sistemos koncepcija. – Vilnius: Žinija, 1989. 14. Žemaityt ÷ A. Kazimieras Antanavi čius: Tamsa ištirpsta šviesoje. – Vilnius: Valstyb ÷s žinios, 2006. 15. Ilg ūnas G. Lietuvos kelias į kovo 11-ąją (1940-1990 m.) http://www.lrs.lt/datos/kovo11/lietuvos_kelias.htm

61 SANTRAUKA ANGL Ų KALBA (SUMMARY)

I have chosen the subject “Ideas of Economic Independence in Soviet Lithuania in 1988-1989”, because it is not widely investigated in Lithuanian historiography. Lithuanian Soviet Socialist Republic was established after Soviet Occupation of Lithuania in 1940 and existed to 1990. The Lithuanian SSR was renamed the Republic of Lithuania again on March 11, 1990, all legal ties of sovereignty were cut with the Soviet Union as Lithuania declared the restitution of its independence. But its way to independence was long and not easy. The last five years of occupation beginning in 1985, when Mikhail Gorbachev made significant changes in the economy were perestroika and glasnost. His policy of glasnost gave some freedom for media and hope for occupied nations. The objective of master thesis is to investigate process and development of ideas of economic independence in Soviet Lithuania (1988-1989). To obtain the objective I made three tasks: 1) to review Soviet Lithuanian economy in the end on 1980s and to show discussions about Lithuanian SSR as dependant republic of Soviet Union; 2) to introduce “Lithuania’s economic independence conception” and to analyze its implementation; 3) to review ideas about its own currency and to introduce Lithuania’s system of money and credit conception. In the end I came to these conclusions: 1) Soviet Lithuania’s economy was integrated to Soviet Union’s central economy and there was no self-sufficiency for Soviet republics; 2) in the discussions about dependency of Soviet Lithuania’s economy from Soviet Union, Lithuanian economists reasoned denied Soviet government affirmations that Soviet Lithuania is dependant; 3) The ideas of Soviet Lithuania were systematized in “Lithuania’s economic independence conception” (1988). This conception determined political, law and economic conditions, and only with these conditions republic economy could be independent; 4) Lithuania’s economic independence conception did not threatened disintegration of Soviet Union, but it had some essential independent state features like: a) all property situated in Lithuania’s territory should be Lithuanian, b) Lithuania’s government institutions are not under central Soviet rule jurisdiction

62 anymore; 5) in 1988 and 1989 the important discussion was about its own currency. In media this idea was discussed no less, than the idea of Lithuania as dependent state on the Soviet Union or not. Discussions about own currency were summarized and systematized in “Lithuania’s system of money and credit conception”.

63