Teatras Lietuvos Istorijos Dokumentas

Teatras Lietuvos istorijos dokumentas

Mokslinės konferencijos leidinys

Krantų redakcija Vilnius, 2019

1 SCENOS . MENO KRITIKŲ į ASOCIACIJA Konferencija „Teatras - Lietuvos istorijos dokumentas" vyko 2018-11-29 Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre

Leidinį recenzavo Dr. Ramunė Balevičiūtė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Projekto „Lietuvos teatro amžius" rengėja - Scenos meno kritikų asociacija Projekto „Lietuvos teatro amžius" vadovė - teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė Pagrindinis partneris - Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Partneriai - teatras „Meno fortas“, Valstybinis jaunimo teatras, Klaipėdos dramos teatras, Lietuvos teatro sąjunga, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus

Rėmėja - Lietuvos kultūros taryba

Projektą „Lietuvos teatro amžius“ globojo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Redaktorė - Audrė Kubiliūtė Vertimo j anglų kalbą redaktorius - Joseph Everatt Grafikos dizaineris - Ovidijus Talijūnas Logotipo ir viršelio autorius - Liudas Parulskis

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-9955-857-28-0

2 RASA VASINAUSKAITĖ | Lietuvos kultūros tyrimų institutas | Kritika kaip teatro dokumentas. Balio Sruogos atvejis

Lietuvių teatro amžius sutampa su lietuvių kritikos amžiumi. Per šį laiką kritika nuėjo tokį pat meistriškumo, profesionalumo ir autorinės minties formavimosi kelią, kokį nuo 1920 m. nuėjo mūsų profesionalus teatras. Kritikos dėka vertiname skirtingus mūsų teatro amžiaus periodus, jos dėka turime tokią, o ne kitokią mūsų teatro istoriją.

Galvojant apie kritikos amžių kyla ir retorinių klausimų. Ypač šiandien, kai, nuo pat savo atsiradimo lietuvių spaudoje buvusi ne tik teatrinių įvykių fiksuotoja, bet ir aktyvi viešosios erdvės formuotoja, kritika priversta apmąstyti savo vietą pasikeitusioje visuomenėje, įvertin ti radikalias ne tik teatro, bet ir pačios visuomenės transformacijas. Tokių transformacijų per šimtmetį būta ne viena. Juolab kritikos istorija - tai ne vien recenzijos, liudijančios ar reflek tuojančios teatro / teatrų spektaklius ir dėliojančios laikmečio scenos meno paveikslą; tai kar tu ir kultūros, ir visuomenės, ir net spaudos kaip svarbiausios kritinio diskurso medijos isto rija, kurią nuolat veikė vyraujančios estetinės ir ideologinės doktrinos, savo ruožtu turėjusios įtakos ir spektaklių recenzijoms.

Spausdintos, arba tekstinės, kritikos isto ties kritiko statusui. Kritikas ėmė atstovauti rija itin glaudžiai susijusi su spaudos istorija. „opinijai“, o jai atstovaudamas - prisidėjo prie Atsidūrusi spaudos diskurse, kritika įgijo iš jos formavimo. Jiirgeno Habermaso žodžiais liekamąją vertę - kritikos tekstus buvo galima tariant, nuo 1918 m. teatro kritikos ir publi perskaityti retrospektyviai, o asmeninė, kon kos („buržuazinės viešosios erdvės“) forma- krečiai auditorijai skirta autoriaus nuomonė, vimas(is) vyko vienu metu1, o spaudoje apta kurią jis anksčiau pareikšdavo privačiuose riami teatro kūrybos, valdymo ar atstovavimo pokalbiuose ar bendraminčių susibūrimuose, visuomenės bei valstybės interesams klausi atsidūrusi laikraščių ar žurnalų puslapiuose, mai stiprino ir spaudos kaip viešosios erdvės virto apibendrinamąja, laikmečio interesus, / sferos reikšmę. skonį, meninę-idėjinę kryptį teigiančia vieša / visuomenine pozicija. Kritikos ar kritinio diskurso svarbą pui kiai žinojo pirmieji lietuvių kultūrininkai - Skaitydami tarpukario recenzijas, mato aušrininkai ir varpininkai, spaudos draudimo me itin dažnai autorių vartojamus: „visuo metais kalbėję apie vieningos istorinės atmin menė nori / turi žinoti...“, „visuomenei nepa ties, kalbos ir kultūros, kaip svarbiausių tau tiktų...“ „visuomenės akyse...“ ir t. t., ir pan. tą apibrėžiančių veiksnių, poreikį ir puoselėji Visuomeninė kritiko laikysena, kurią iškart mą. Kritikos svarbą puikiai suprato ir pirmojo *

prisiėmė apie teatrą rašantys recenzentai ir 'Jürgen HAUliRMAS.The Structural Transformation of tint Pu žurnalistai, turėjo įtakos ir stiprėjančiam pa blic Sphere. - Cambridge, Massachusetts: The MIT Press, 1991.

48 dienraščio lietuvių kalba „Viltis“ leidėjai bei būdinga sava „kritikos mokykla“ - oficiali, insti bendradarbiai, būtent šio leidinio puslapiuose tucinė, o dar dažniau - neoficiali, neinstitucinė, prabilę apie nebepatenkinamą esamo - mėgė sutelkta aplink ryškias, talentingas, autoritetin jiško, įstrigusio lietuviškųjų vakarų šablonuo gas kritikų ir menininkų asmenybes. Tokia mo se - teatro būklę ir neatidėliotinas pastangas kykla formavosi pirmuoju lietuvių kritikos dvi steigti profesionalų teatrą. Spaudoje diskutavę dešimtmečiu, kai vienintelis profesionalus kultūrininkai beveik dešimtmetį braižė būsi Lietuvos teatras virto svarbiausiu kritikos objek mo teatro gaires, realesnį, materialesnį pavida tu, o pati kritika mokėsi (ir diskutavo, ir opona lą jos įgijo tik 1920 m., oficialiai įsteigus valsty vo) iš vieno įtakingiausių 3-iojo dešimtmečio re binį teatrą. cenzentų Balio Sruogos, kurio 1926 m. įsteigtas Teatro seminaras klojo pamatus universiteti Kai žvelgiame į lietuvių teatro kritikos raidą nėms kritikos studijoms ir kritiko profesijai. Ki iš istorinės perspektyvos, matome aiškius, kul taip tariant, Sruoga, kurį vadiname profesiona tūriškai ir politiškai apibrėžtus tarpsnius: tar lios lietuvių teatrologijos pradininku, pats kaip pukario Lietuvos, sovietinio ir posovietinio lai teatro kritikas buvo savamokslis: studijų metu kotarpių. Tačiau, pažvelgę atidžiau, matome, Miunchene lankytas garsusis Arturo Kutscherio kad kiekviename jų atsirasdavo ir vis naujų „kri (1878-1960) seminaras tik pagilino savarankiš tikos kriterijų“, ir naujos kritikų kartos, ir neiš kai įgytas žinias, užkrėtė toliau ir nuodugniau vengiamos ne tik estetinių, bet ir politinių pa domėtis teatru. Taip atsirado paties Sruogos ve žiūrų trintys. Kiekvienam šių laikotarpių damas Teatro seminaras, svarbiausiomis teatro

49 istorijos ir teorijos knygomis ėmė pildytis kri mas Maskvoje (1916-1918), susiurbdamas tą tiko biblioteka2. XIX-XX a. ribos, arba „sidabro amžiaus“, Ru sijos kultūrą, kurią jis pažino per Jurgį Bal Sruogos Teatro seminaras turėjo didžiu trušaitį, poetų simbolistų eiles, Konstanti lės reikšmės kritikos kaip mokslo sampratai no Stanislavskio ir Maskvos dailės teatro bei ir steigimui3; seminaro poveikį ir tęstinumą Pirmosios ir Antrosios MDT studijų dramos, matome ir sovietmečiu - ne tik buvę semina taip pat Maskvos didžiojo teatro operos spek ro lankytojai, bet ir naujos kartos lietuvių ar taklius. Sustiprinti žurnalistiniais įgūdžiais, užsienio kalbų filologai suko teatro kritikos ir pasaulinės teatro istorijos žiniomis, visuome istorijos link. Tai Sruogos fenomenas. Feno nine veikla, filosofijos mokslų daktaro laips menas filologo slavisto, poeto, dramaturgo, niu, universiteto docento (dar vėliau - profe rašytojo, kuris savo kritikos, istorijos ir publi soriaus) pareigomis ir net žmogiška patirtimi, cistikos darbais sukūrė ištiso dvidešimtme šie kriterijai Sruogai virto pamatiniais, ku čio lietuvių dramos teatro kanoną. Šio kanono riais jis vadovavosi vertindamas Valstybės kriterijus Sruoga ėmė formuoti besimokyda teatro darbus, direktorių veiklą ir pirmojo Valstybės dramos dešimtmečio režisierių - ’ Žr. Algis SAMULIONIS. Balys Sruoga-dramaturgijos ir teatro Konstantino Glinskio, Antano Sutkaus, Boriso kritikas.-Vilnius: Mintis, 1968. Dauguviečio - spektaklius. Iš tikrųjų šie kri ’ Teatro seminaras veikė 1926-1943 m.; iki 1940 m. - Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universitete, nuo 1940 m. - terijai labai paprasti - profesionalumas, me Vilniaus universiteto, kur buvo jsteigta Teatro katedra, turėju ninis kryptingumas (meniškumas) ir tautiš si rengti aktorius ir kritikus. 1941-1943 m. VU seminaras vei kumas; deja, spektakliuose ir teatro veikloje kė su pertrūkiais. Nuo 1929 m. Sruoga vedė ir Rusų literatūros seminarą. retai aptikti, jie gan ilgai buvo ne tik Sruogos,

50 bet ir, sakytume, pačios lietuvių kritikos verty gražios medžiagos galėtumėm susilaukti savo biniai kelrodžiai. teatro, reikėtų mažiausia, kad dabartinis teatro ansamblis nueitų studijingumo keliu, kad darbą Sruogai šie kriterijai (su didesnėmis ar ma pradėtų nelyginant iš naujo. Praktiškai tai, gali žesnėmis išlygomis) leido atsijoti pelus nuo grū mas daiktas, yra neįvykdoma...“4 * O straipsnyje dų - išskaidyti Valstybės dramos raidą j perio „Mūsų teatro raida“ (1938) dalydamas jo raidą į dus ir Andriaus Olekos-Žilinsko laikotarpiui periodus (lietuviškųjų vakarų: profesinio teatro (1929-1934) suteikti išskirtinę vertę ne tik visoje užuomazgų 1919-1920 m.; teatro valstybės ži tarpukario Lietuvos teatro raidoje, bet ir gerokai nioje iki 1926 m.; Sutkaus ir Jurgio Savickio va į priekį - kritiko teisumu nesuabejota nei sovie dovavimo laiką 1928-1929 m.; žilinskinį teatro tiniuose, nei posovietiniuose teatro istorijos ty raidos laikotarpį 1930-1934 m.; gyvenamąjį tea rimuose. Sruoga, mąstydamas apie ateities kar tro laikotarpį nuo 1935 m. sausio 16 d., kai teatro tas, tačiau nustatydamas ir sava teatro vizija direktoriaus vietą užėmė Viktoras Žadeika) ir grįstą meninių pokyčių periodizaciją, teatro is daugiausia dėmesio skirdamas žilinskiniam lai torijai paliko nemažai straipsnių. Pavyzdžiui, kotarpiui konstatavo: „Žilinskui išvykus iš Lie straipsnyje „Valstybinio dramos teatro dešim tuvos, pasibaigė įdomus ir turiningas teatro rai tmetis“ (1929) kritikas apibendrino: „Atsižiūrint dos laikotarpis, - prasidėjo visiškai naujas. [...] į pereito dešimtmečio darbus, nusilenkiant Jei teatras yra versmė, iš kurios skverbiasi gaivi prieš padirbtojo darbo didžiuosius skaičius, ten nančios srovės, tai Žilinskas stengėsi nukreipti ka konstatuoti vis tiktai liūdnus daiktus: turime 4 Balys SRUOGA. Valstybinio dramos teatro dešimtmetis. Raš gabių režisierių, aktorių, dekoratorių, bet savo tai. 101. - Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. jo, m ū sų teatro mes neturime. Kad iš esamosios 2005. p. 416.

51 jas į aukštį, kad jos, aukštumoje tūkstančiais reformų buvo padaryta dėl teatro ir visų trijų krištolų saulės spinduliuose pabirdamos, - dramos, operos, baleto - trupių profesinio džiugintų, šviestų, spindėtų. [...] Žilinskas tobulėjimo, meniškumo ir kūrybiškumo, kaip buvo, tariant, meno aristokratas, orientavosi į pakeitė ligtolinį dramos repertuarą paties išlavintą kultūringą skonį, norėjo bazuotis di Olekos-Žilinsko ir jo į teatrą pakviesto Mi džiai inteligentišku žiūrovu. Bet tokių žiūrovų chailo Čechovo spektakliai, kokią įtaką Vai Kaunas ir tuomet pakankamai neturėjo, ir da dybos mokyklos auklėtiniams turėjo Čecho bar dar tiek jų nepriaugo, kad jie galėtų suda vo užsiėmimai. Lietuvių teatro istoriografijoje ryti, pasakytume, visuomenės teatrinę opini Olekos-Žilinsko laikotarpis vertinamas kaip ją.“5 Svarbiausiu teatro pokyčių riboženkliu scenos meno modernėjimo, akivaizdžių reži Sruogai visad buvo pirmas Olekos-Žilinsko sūros, vaidybos, scenografijos, teatro muzi pastatymas Valstybės dramoje - Vinco Krėvės kos laimėjimų tarpsnis. Tad abejoti Sruogos (Petro Vaičiūno inscenizacija) „Šarūnas“ vertinimais lyg ir neturėtume pagrindo. Ta (1929), kuriuo „prasidėjo naujas mūsų teatro čiau šįkart mums įdomi ne vien istoriografija istorijos lapas. Istorijos raida pagreitėjo...“6 ir teatro raidos periodizacija, prie kurios savo darbais neabejotinai prisidėjo Sruoga7, o tas Šiandien jau žinome, koks svarbus jau kontekstas bei aplinkybės, dėl kurių gimė nam Valstybės teatrui buvo Olekos-Žilinsko vienas ar kitas šio įtakingo kritiko straipsnis. vadovavimo laikotarpis, kiek neatidėliotinų Ir būtent Olekos-Žilinsko laikotarpis geriau-

5Balys SRUOGA. Mūsų teatro raida. Raštai. 111.-Vilnius: LLTI. 7Žr.: .Šarūnas" Valstybės teatre" (1930). .Lietuvių teatras Pe 2006, p. 513. 518. terburgo 1892-1918: lietuvių teatro istorijai medžiaga" (1930), 4 b h l „ p. 506. .Dickenso .Varpai" Valstybės teatre“ (1930).

52 šiai rodo, kad kritinis tekstas nėra nekves refleksijos - linkme, tačiau Sruoga nepamir tionuojamas šaltinis, o kritika yra ne tik faktų šo ne tik šio laikotarpio, bet ir tų savo kolegų, ar reiškinių interpretacija, bet ir žmogiškų kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie antiži- savybių bei silpnybių, santykių bei požiūrių linskinės kampanijos, išsakė kritinių pastabų dokumentas. Kitaip tariant, kritika yra ne apie jo paties darbus ar kūrinius. Po 1935 m. vien teatro, bet ir pačios kritikos [būklės] do pasikeitė ir Sruogos tekstai - aistringą into kumentas, kuriame atsispindi jos gebėjimas naciją, istorines reminiscencijas, šmaikščius priimti ir įvertinti tiek meninius, tiek neme- palyginimus ir kandžius bei ironiškus apibū ninius iššūkius. dinimus pakeitė racionali, argumentuota kal ba, padažnėjo atvirų tiek teatro kūrėjų bei pu Norėčiau stabtelėti prie 1931-1933 m. blikos, tiek kritikos kaltinimų. spaudoje įsismarkavusios Valstybės teatro ir jo vadovo kritikos. Akivaizdu, kad ši kriti Petronėlė Česnulevičiūtė, šiam neeiliniam ka rėmėsi ne estetiniais, o labiau politiniais Valstybės teatro laikotarpiui skyrusi visą kny motyvais, tačiau svarbu ir tai, kad, rodos, pir gą „Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir mą kartą kilusias viešas, daugelį spaudos lei kiti“8, pabandė dar kartą įsigilinti į Olekos-Ži- dinių, kultūros žmonių, recenzentų bei kri linsko atvykimo ir darbo Kaune aplinkybes. tikų įtraukusias diskusijas (nestokojusias ir Autorei buvo svarbu išsiaiškinti, kaip ir kodėl stipresnių, įžeidžių pasakymų) Sruoga priė Lietuvą paliko du svarbūs scenos kūrėjai ir mė itin asmeniškai ir net priešiškai. 1935 m. Olekai-Žilinskui ir Čechovui palikus Lietuvą, ' Petronėlė ČESNULEVIČIŪTĖ. Andrius Oleka-Žilinskas, aistros spaudoje pasuko kita - pačios kritikos Balys Sruoga ir kiti. - Vilnius: LLT1.2012.

53 kiek dėl to buvo kaltos žmogiškos, o kiek - duktyviausią gyvenimo tarpsnį9. Tad abiejų objektyvios priežastys. Ir akivaizdu, kad žmo menininkų rūpestis dėl teatro „pakėlimo“ giškasis faktorius, apie kurį istorija dažnai juos suartino, o štai atsakyti į kritiką Sruogai nutyli, šiuo konkrečiu atveju turėjo nemažai teko vienam. Atsakyti aštriai, bekompromi reikšmės. Tvirtai neteigčiau, kad žilinskinis siškai, jaučiant ir asmeninę nuoskaudą. Turiu Valstybės teatro laikotarpis buvo vien Sruo galvoje vieną Sruogos straipsnių - „Spaudos gos kaip svarbiausio teatro ideologo „projek ataka prieš „Hamletą“, išspausdintą „Skyni tas“, - šiandien Sruogą iš tikrųjų galėtume va muose“ 1933 m., t. y. ne tik po Michailo Čecho dinti teatro dramaturgu, dešiniąja vadovo vo „Hamleto“ premjeros 1932 m. (spektaklis ranka ir net savotišku kūrybinės bei vadybi sulaukė anaiptol ne vien kritiškų vertinimų)10, nės Olekos-Žilinsko veiklos saugikliu, anuo bet ir po Jerzy Żuławskio „Sabbatai Cevi“ met turėjusiu neabejotinos įtakos ir akademi (1931), Johano Henningo Bergerio „Tvano“ nės, ir kultūrinės visuomenės sluoksniuose. (1931). Apie pastaruosius Olekos-Žilinsko Sruogos ir Olekos-Žilinsko draugystė lengvai spektaklius Sruoga neparašė nei studijų, nei paaiškinama: abu menininkus siejo bendros pažiūros, kultūrinė ir meninė jaunystės patir ’ Priėjau minėtų Sruogos darbų galima pridėti studijų .Vaičiū tis, noras sukurti tokį teatrą, kokį įsivaizduo no dramaturgija“ (193Ü), taip pat .Rusų literatūros vadovėli“ ja, ir... panašios abiejų ambicijos. Sruogai (1931). dramų .Milžino paunksniu" (1931-1932). 10 Plačiau apie Čechovo pastatymų žr. Rasa VASINAUSKAITĖ. 1930 m. buvo 34-eri, Olekai-Žilinskui - 37-eri, .Hamletas“ - (de)konstrukcija. Lietuviškas Michailo Čechovo abu išgyveno gražiausią, kūrybiškiausią, pro spektaklis ir jo recepcija 1932-1933 m. // Menotyra. - 2016, t. 23. Nr. 2, p. 73-86. recenzijų, nors visai neseniai, publikuodamas kaip jas savo straipsnyje pavaizdavo Sruoga. „Šarūno“ ir „Varpų“ aprašymus, teigė, kad nuo „Skynimuose“ kritikas užsipuolė (neminėda šių spektaklių pradeda rašyti „mūsų gyvąją tea mas autorių pavardžių) spaudos organus - „Lie tro istoriją“11. Neparašė Sruoga nei apie vėles tuvos aidą“, „Vairą“, „Židinį“ ir „Naująją Romu nius Čechovo spektaklius, nei apie Jaunųjų tea vą“; daugiausia kliuvo „Lietuvos aidui“11 12. Savaip tro darbus. Galima manyti, kad jis, kaip itin arti perinterpretuodamas beveik kiekvieną tuome teatro ir jo vadovo buvęs žmogus, šiuo požiūriu čio oficiozo straipsnio sakinį ir parodydamas elgėsi etiškai, tačiau gali būti ir taip, kad, pasi „Hamleto“ recenzento (Viktoro Pravdino - Pra šovęs fiksuoti „gyvąją istoriją“, nuo jos atvėso no Lubicko) visišką teatro neišmanymą, teatri (daugiau dėmesio vėl skyrė probleminėms te nių terminų nemokėjimą ir painiojimą, Sruoga moms) arba kiti darbai (dramaturgija, rūpestis tarsi skelbė visuomenei - ne tik šie recenzentai, dėl Jaunųjų teatro aktorių) atėmė ir laiką, ir ga bet ir ši spauda nekompetentinga teatro reika limybes. O gali būti ir taip, kad kiti Olekos-Ži- luose: „Ar tai yra tiktai redakcijos apsileidimas, linsko spektakliai tiesiog nebeatitiko Sruogos visiškai nejaučiant atsakomybės už pasakytuo teatro idealo... sius žodžius?“13, „Židinio“ recenzija (Vytauto Bičiūno tekstas), pasak Sruogos, nėra net svars Česnulevičiūtę, perskaičiusią visas Sruogos tytina, o „recenzijos galas toksai, kuris nieku iškoneveiktas „Hamleto“ recenzijas, nustebino ne vien kritiko tonas. Recenzijos, be abejo, buvo šališkos, tačiau anaiptol ne tokios niekingos, “ .Naujoji Romuva“ ir jos redaktorius Juozas Keliuotis neliko sko lingi. tad aštri polemika tarp Keliuočio ir Sruogos atstovaujamų 11 Balys SRUOGA. Saulėti čionai žinojo. Raštai. 11 t. - Vilnius: žurnalų išėjo už konkretaus spektaklio ribų. Ll.Tl. 2006. p. 189. ,J Balys SRUOGA. Spaudos ataka prieš .Hamletą“. Raštai. 111„ p. 272.

5 5 būdu netinka j kultūringo žurnalo skiltis“; Bičiūnas Sruogos nemalonę užsitraukė kiek „Naujosios Romuvos“ straipsnio „žmoniškai anksčiau, turbūt už „Vaičiūno dramaturgijos“ skaityti negalima“, jo autorius (Jonas Veisbar- ir „Rusų literatūros vadovėlio“ kritines pasta tas - John / Jan Weisbarth) „yra viskuo nepa bas, be to, Bičiūnas dalyvavo 1929 m. paskelb tenkintas ir gyvena kažkur prie Žuvų rinkos, tame Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties meti bet kojis nori, ką jis skelbia - suprasti nesuge nių literatūros ir dramos konkurse ir formaliai bėjome“14. O juk nei Pravdino-Lubicko, kad ir jo „Žalgiris“ buvo „prilygintas“ Sruogos „Mil kokios įmantrios buvo jo sakinių konstrukci žino paunksmei“16. Na, o žydų tautybės Veis- jos, nei Bičiūno, kuris aiškinosi, kaip režisie bartas, parašęs ne vieną straipsnį apie lietu riaus idėjos buvo realizuotos scenoje, nei vių ir žydų dailę bei dailininkus ir matęs ne Veisbarto, kuriam ypač kliuvo išorinis spek vieną žydų teatro spektaklį, savo „žiūrovo taklio margumynas, nepavadinsi nei kritikos pastabose“ drįso (ir tuo, matyt, užrūstino naujokais, nei neišmanėliais. Lubickas, kuris Sruogą) suabejoti svetimos stilistikos tinka dėl „konstruktyviojo ekspresionizmo dės mumu lietuvių teatrui. Paradoksalu (o gal ki nių“15 turėjo priekaištų net „Šarūnui“, netru taip ir negalėjo būti), kad, atrodo, dėl vienin kus buvo priverstas iš „Lietuvos aido“ išeiti - telio straipsnio Sruoga, pasitelkęs visad jį jo vietą užėmė Sruogos Teatro seminaro auklėtinis Pulgis Andriušis (Andrusevičius); «Šio konkurso vertinimo komisijoje buvo ir Oleka-Žilinskas, ir Faustas Kirša, su kuriuo Sruoga tais metais irgi konfliktavo, 14 I b i d . p. 273. tyčiodamasis iš jo recenzijt|. konkurso rezultatai plačiai aptarti 15 Vikt. PR. Teatro užrašai H Meno dienos. -1930, Nr. 2 00), p. 13. spaudoje; nesikuklino apie juos rašyti irSruoga.

56 palaikiusį Vincą Krėvę, inicijavo naujo spaudos čiant stiprų „svetimšalių“ poveikį, buvo svars leidinio - „Skynimų“ atsiradimą. Žinant, kad be tomos visuose spaudos leidiniuose. Kaip ir papildomos valstybės ar partijų paramos tuo pačios kritikos padėtis, savybės, net angažuo- laiku buvo sunku išsilaikyti bet kokiam kultūri tumas, skaldęs kultūros bendruomenę į aplink niam leidiniui, nestebina, jog „Skynimai“ gyva atskirus leidinius besiburiančias ir anaiptol ne vo trumpai (1933 m. išėjo trys numeriai) - tol, vien estetines pažiūras propaguojančias grupe kol konfliktuojančios pusės turėjo jėgų, noro ir les. Kitaip tariant, kritika kaip teatro dokumen argumentų ginčytis. tas - tai ne vien teatro, bet ir paties kritiko ryšių su teatru, savo laiku, vienokia ar kitokia esteti Šis „spaudos atakos prieš „Hamletą“ atvejis - ka ar ideologija dokumentas. Dar tiksliau - do tik vienas iš pavyzdžių, rodantis, kad kritiniai kumento fragmentas, liudijantis ieškančią ir tekstai, spausdinta kritika, nėra ir negali būti klystančią, idealizuojančią ir nusiviliančią in vienintelis [teisingas] teatro dokumentas. Pu dividualybę kritiko, kurio rašoma „gyvoji isto blikuota kritika visada virsta viešojo diskurso rija“ yra ir jo [asmeninė] istorija. dalimi, o tai reiškia, kad ji visada veikia pasta rąjį arba pati yra jo veikiama. Lietuvių meno sa Rasa Vasinauskaitė vitumo (tautiškumo), unikalumo paieškos, ypač sustiprėjusios 4-ajame dešimtmetyje, dar jau

5 7 RASA VASINAUSKAITĖ | Lithuanian Culture Research Institute Criticism as a Theatrical Document. The Case of Balys Sruoga

The development of theatre criticism in Lithuania is closely connected with the history of the Lithuanian State Theatre, which was the most important subject for theatre critics in the 1920s and 1930s. The most influential theatre critic of the 1930s was Balys Sruoga (1896-1947), who had his own vision for the theatre. The period 1929 to 1934, when Andrius Oleka-Žilinskas (1893-1948) was the director of the theatre, was the most important period in his criticism. This is shown by the friendly relationship between the two men, Sruoga’s favourable reviews, and the scandal over Hamlet (1932, directed by Mikhail Chekhov), for which the director was later obliged to leave Lithuania. In 1931-1933, the press criticised the State Theatre and Oleka-Žilinskas' work. This criticism was based on politi cal rather than aesthetic factors (the press opposed the influence of Russian culture); but it is also important to note that the debate in the public sphere was taken very personally and negatively by Sruoga. His articles from this period show that criticism itself is not sacrosanct, and is not only an interpretation of facts and phenomena, but also a document about human qualities and weaknesses, re lationships and attitudes, and criticism itself, which reflects an ability to accept and appreciate both artistic and non-artistic challenges.

RŪTA MAŽEIKIENĖ | Vytautas Magnus University From Theory to Practice: The Influence of Balys Sruoga’s Theatre Seminar on Lithuanian Theatre

Balys Sruoga (1896-1947), a poet, prose writer, playwright, and researcher of folklore, literature and theatre, was Lithuania’s first pro fessional theatre critic and researcher. After studying at Munich University (1921-1923), where he attended the Theatre Seminar by the famous Artur Kutscher, he established the Theatre Seminar (1926-1943) at the University of Lithuania (renamed Vytautas Magnus University in 1930) in Kaunas (it was held at Vilnius University after 1940). Although his Theatre Seminar existed as a university discus sion group, it influenced significantly the status and development of history, theory and criticism in Lithuanian theatre, as well as acting, directing and playwriting. The article describes the activities of Sruoga’s Theatre Seminar, with the focus on its influence on Lithuanian theatre.

187