Teatras Lietuvos istorijos dokumentas Mokslinės konferencijos leidinys Krantų redakcija Vilnius, 2019 1 SCENOS . MENO KRITIKŲ į ASOCIACIJA Konferencija „Teatras - Lietuvos istorijos dokumentas" vyko 2018-11-29 Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Leidinį recenzavo Dr. Ramunė Balevičiūtė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) Projekto „Lietuvos teatro amžius" rengėja - Scenos meno kritikų asociacija Projekto „Lietuvos teatro amžius" vadovė - teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė Pagrindinis partneris - Valstybinis Vilniaus mažasis teatras Partneriai - teatras „Meno fortas“, Valstybinis jaunimo teatras, Klaipėdos dramos teatras, Lietuvos teatro sąjunga, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus Rėmėja - Lietuvos kultūros taryba Projektą „Lietuvos teatro amžius“ globojo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Redaktorė - Audrė Kubiliūtė Vertimo j anglų kalbą redaktorius - Joseph Everatt Grafikos dizaineris - Ovidijus Talijūnas Logotipo ir viršelio autorius - Liudas Parulskis Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) ISBN 978-9955-857-28-0 © Scenos meno kritikų asociacija, 2019 © „Krantų redakcija", 2019 2 RASA VASINAUSKAITĖ | Lietuvos kultūros tyrimų institutas | Kritika kaip teatro dokumentas. Balio Sruogos atvejis Lietuvių teatro amžius sutampa su lietuvių kritikos amžiumi. Per šį laiką kritika nuėjo tokį pat meistriškumo, profesionalumo ir autorinės minties formavimosi kelią, kokį nuo 1920 m. nuėjo mūsų profesionalus teatras. Kritikos dėka vertiname skirtingus mūsų teatro amžiaus periodus, jos dėka turime tokią, o ne kitokią mūsų teatro istoriją. Galvojant apie kritikos amžių kyla ir retorinių klausimų. Ypač šiandien, kai, nuo pat savo atsiradimo lietuvių spaudoje buvusi ne tik teatrinių įvykių fiksuotoja, bet ir aktyvi viešosios erdvės formuotoja, kritika priversta apmąstyti savo vietą pasikeitusioje visuomenėje, įvertin­ ti radikalias ne tik teatro, bet ir pačios visuomenės transformacijas. Tokių transformacijų per šimtmetį būta ne viena. Juolab kritikos istorija - tai ne vien recenzijos, liudijančios ar reflek­ tuojančios teatro / teatrų spektaklius ir dėliojančios laikmečio scenos meno paveikslą; tai kar­ tu ir kultūros, ir visuomenės, ir net spaudos kaip svarbiausios kritinio diskurso medijos isto­ rija, kurią nuolat veikė vyraujančios estetinės ir ideologinės doktrinos, savo ruožtu turėjusios įtakos ir spektaklių recenzijoms. 46 Spausdintos, arba tekstinės, kritikos isto­ ties kritiko statusui. Kritikas ėmė atstovauti rija itin glaudžiai susijusi su spaudos istorija. „opinijai“, o jai atstovaudamas - prisidėjo prie Atsidūrusi spaudos diskurse, kritika įgijo iš­ jos formavimo. Jiirgeno Habermaso žodžiais liekamąją vertę - kritikos tekstus buvo galima tariant, nuo 1918 m. teatro kritikos ir publi­ perskaityti retrospektyviai, o asmeninė, kon­ kos („buržuazinės viešosios erdvės“) forma- krečiai auditorijai skirta autoriaus nuomonė, vimas(is) vyko vienu metu1, o spaudoje apta­ kurią jis anksčiau pareikšdavo privačiuose riami teatro kūrybos, valdymo ar atstovavimo pokalbiuose ar bendraminčių susibūrimuose, visuomenės bei valstybės interesams klausi­ atsidūrusi laikraščių ar žurnalų puslapiuose, mai stiprino ir spaudos kaip viešosios erdvės virto apibendrinamąja, laikmečio interesus, / sferos reikšmę. skonį, meninę-idėjinę kryptį teigiančia vieša / visuomenine pozicija. Kritikos ar kritinio diskurso svarbą pui­ kiai žinojo pirmieji lietuvių kultūrininkai - Skaitydami tarpukario recenzijas, mato­ aušrininkai ir varpininkai, spaudos draudimo me itin dažnai autorių vartojamus: „visuo­ metais kalbėję apie vieningos istorinės atmin­ menė nori / turi žinoti...“, „visuomenei nepa­ ties, kalbos ir kultūros, kaip svarbiausių tau­ tiktų...“ „visuomenės akyse...“ ir t. t., ir pan. tą apibrėžiančių veiksnių, poreikį ir puoselėji­ Visuomeninė kritiko laikysena, kurią iškart mą. Kritikos svarbą puikiai suprato ir pirmojo * prisiėmė apie teatrą rašantys recenzentai ir 'Jürgen HAUliRMAS.The Structural Transformation of tint Pu­ žurnalistai, turėjo įtakos ir stiprėjančiam pa­ blic Sphere. - Cambridge, Massachusetts: The MIT Press, 1991. 48 dienraščio lietuvių kalba „Viltis“ leidėjai bei būdinga sava „kritikos mokykla“ - oficiali, insti­ bendradarbiai, būtent šio leidinio puslapiuose tucinė, o dar dažniau - neoficiali, neinstitucinė, prabilę apie nebepatenkinamą esamo - mėgė­ sutelkta aplink ryškias, talentingas, autoritetin­ jiško, įstrigusio lietuviškųjų vakarų šablonuo­ gas kritikų ir menininkų asmenybes. Tokia mo­ se - teatro būklę ir neatidėliotinas pastangas kykla formavosi pirmuoju lietuvių kritikos dvi­ steigti profesionalų teatrą. Spaudoje diskutavę dešimtmečiu, kai vienintelis profesionalus kultūrininkai beveik dešimtmetį braižė būsi­ Lietuvos teatras virto svarbiausiu kritikos objek­ mo teatro gaires, realesnį, materialesnį pavida­ tu, o pati kritika mokėsi (ir diskutavo, ir opona­ lą jos įgijo tik 1920 m., oficialiai įsteigus valsty­ vo) iš vieno įtakingiausių 3-iojo dešimtmečio re­ binį teatrą. cenzentų Balio Sruogos, kurio 1926 m. įsteigtas Teatro seminaras klojo pamatus universiteti­ Kai žvelgiame į lietuvių teatro kritikos raidą nėms kritikos studijoms ir kritiko profesijai. Ki­ iš istorinės perspektyvos, matome aiškius, kul­ taip tariant, Sruoga, kurį vadiname profesiona­ tūriškai ir politiškai apibrėžtus tarpsnius: tar­ lios lietuvių teatrologijos pradininku, pats kaip pukario Lietuvos, sovietinio ir posovietinio lai­ teatro kritikas buvo savamokslis: studijų metu kotarpių. Tačiau, pažvelgę atidžiau, matome, Miunchene lankytas garsusis Arturo Kutscherio kad kiekviename jų atsirasdavo ir vis naujų „kri­ (1878-1960) seminaras tik pagilino savarankiš­ tikos kriterijų“, ir naujos kritikų kartos, ir neiš­ kai įgytas žinias, užkrėtė toliau ir nuodugniau vengiamos ne tik estetinių, bet ir politinių pa­ domėtis teatru. Taip atsirado paties Sruogos ve­ žiūrų trintys. Kiekvienam šių laikotarpių damas Teatro seminaras, svarbiausiomis teatro 49 istorijos ir teorijos knygomis ėmė pildytis kri­ mas Maskvoje (1916-1918), susiurbdamas tą tiko biblioteka2. XIX-XX a. ribos, arba „sidabro amžiaus“, Ru­ sijos kultūrą, kurią jis pažino per Jurgį Bal­ Sruogos Teatro seminaras turėjo didžiu­ trušaitį, poetų simbolistų eiles, Konstanti­ lės reikšmės kritikos kaip mokslo sampratai no Stanislavskio ir Maskvos dailės teatro bei ir steigimui3; seminaro poveikį ir tęstinumą Pirmosios ir Antrosios MDT studijų dramos, matome ir sovietmečiu - ne tik buvę semina­ taip pat Maskvos didžiojo teatro operos spek­ ro lankytojai, bet ir naujos kartos lietuvių ar taklius. Sustiprinti žurnalistiniais įgūdžiais, užsienio kalbų filologai suko teatro kritikos ir pasaulinės teatro istorijos žiniomis, visuome­ istorijos link. Tai Sruogos fenomenas. Feno­ nine veikla, filosofijos mokslų daktaro laips­ menas filologo slavisto, poeto, dramaturgo, niu, universiteto docento (dar vėliau - profe­ rašytojo, kuris savo kritikos, istorijos ir publi­ soriaus) pareigomis ir net žmogiška patirtimi, cistikos darbais sukūrė ištiso dvidešimtme­ šie kriterijai Sruogai virto pamatiniais, ku­ čio lietuvių dramos teatro kanoną. Šio kanono riais jis vadovavosi vertindamas Valstybės kriterijus Sruoga ėmė formuoti besimokyda­ teatro darbus, direktorių veiklą ir pirmojo Valstybės dramos dešimtmečio režisierių - ’ Žr. Algis SAMULIONIS. Balys Sruoga-dramaturgijos ir teatro Konstantino Glinskio, Antano Sutkaus, Boriso kritikas.-Vilnius: Mintis, 1968. Dauguviečio - spektaklius. Iš tikrųjų šie kri­ ’ Teatro seminaras veikė 1926-1943 m.; iki 1940 m. - Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universitete, nuo 1940 m. - terijai labai paprasti - profesionalumas, me­ Vilniaus universiteto, kur buvo jsteigta Teatro katedra, turėju­ ninis kryptingumas (meniškumas) ir tautiš­ si rengti aktorius ir kritikus. 1941-1943 m. VU seminaras vei­ kumas; deja, spektakliuose ir teatro veikloje kė su pertrūkiais. Nuo 1929 m. Sruoga vedė ir Rusų literatūros seminarą. retai aptikti, jie gan ilgai buvo ne tik Sruogos, 50 bet ir, sakytume, pačios lietuvių kritikos verty­ gražios medžiagos galėtumėm susilaukti savo biniai kelrodžiai. teatro, reikėtų mažiausia, kad dabartinis teatro ansamblis nueitų studijingumo keliu, kad darbą Sruogai šie kriterijai (su didesnėmis ar ma­ pradėtų nelyginant iš naujo. Praktiškai tai, gali­ žesnėmis išlygomis) leido atsijoti pelus nuo grū­ mas daiktas, yra neįvykdoma...“4 * O straipsnyje dų - išskaidyti Valstybės dramos raidą j perio­ „Mūsų teatro raida“ (1938) dalydamas jo raidą į dus ir Andriaus Olekos-Žilinsko laikotarpiui periodus (lietuviškųjų vakarų: profesinio teatro (1929-1934) suteikti išskirtinę vertę ne tik visoje užuomazgų 1919-1920 m.; teatro valstybės ži­ tarpukario Lietuvos teatro raidoje, bet ir gerokai nioje iki 1926 m.; Sutkaus ir Jurgio Savickio va­ į priekį - kritiko teisumu nesuabejota nei sovie­ dovavimo laiką 1928-1929 m.; žilinskinį teatro tiniuose, nei posovietiniuose teatro istorijos ty­ raidos laikotarpį 1930-1934 m.; gyvenamąjį tea­ rimuose. Sruoga, mąstydamas apie ateities kar­ tro laikotarpį nuo 1935 m. sausio 16 d., kai teatro tas, tačiau nustatydamas ir sava teatro vizija direktoriaus vietą užėmė Viktoras Žadeika) ir grįstą meninių pokyčių periodizaciją, teatro is­ daugiausia dėmesio skirdamas žilinskiniam lai­ torijai paliko nemažai straipsnių. Pavyzdžiui, kotarpiui konstatavo: „Žilinskui išvykus iš Lie­ straipsnyje „Valstybinio dramos teatro dešim­ tuvos,