VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Simonas JAZAVITA

KAZIO ŠKIRPOS GEOPOLITINĖ LIETUVOS VIZIJA IR PASTANGOS JĄ ĮGYVENDINTI 1938–1945 M.

Mokslo daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija (H 005)

Kaunas, 2020 Mokslo daktaro disertacija rengta 2015–2019 metais Vytauto Didžiojo universitete pagal Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Klaipėdos universitetu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-1019 ir pagal Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Klaipėdos universitetu Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-160 suteiktą doktorantūros teisę.

Mokslinis vadovas: Doc. dr. Giedrius Janauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija, H 005).

TURINYS

ĮVADAS ...... 4 1. K. ŠKIRPOS VEIKLA LIETUVOS VALSTYBINGUMO KRIZĖS AKIVAIZDOJE ...... 33 1.1. Geopolitiniai pokyčiai XX a. 4 deš. pabaigoje ...... 33 1.2. K. Škirpos diplomatinis paskyrimas į Vokietiją ...... 44 1.3. Klaipėdos praradimas ir K. Škirpos geopolitinės vizijos pokyčiai ...... 50 1.4. Antrojo pasaulinio karo pradžia ir K. Škirpos planas žygiuoti į Vilnių ...... 62 1.5. Lietuvos patekimas į SSRS interesų sferą ...... 73 1.6. K. Škirpos vizijos pokyčiai Vokietijai įsitraukiant į karą...... 77 2. K. ŠKIRPOS GEOPOLITINĖ VIZIJA TARP SSRS IR VOKIETIJOS OKUPACIJŲ ...... 86 2.1. K. Škirpos veikla iškart po SSRS okupacijos ...... 86 2.2. LAF įkūrimas ir kontaktų su Vokietijos pareigūnais intensyvėjimas ...... 92 2.3. Antisemitizmo sustiprėjimas antisovietinio pogrindžio gretose...... 103 2.4. Orientacijos į Vokietiją stiprėjimas Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metu... 117 2.5. Antisovietinio pogrindžio ryšiai su skirtingomis Vokietijos institucijomis ...... 123 2.6. Lietuvos geopolitinė padėtis Vidurio Rytų Europos regiono kontekste ...... 130 3. K. ŠKIRPOS VEIKSMAI VOKIETIJOS OKUPACIJOS METU ...... 135 3.1. Birželio sukilimas ir jo atgarsiai Berlyne ...... 135 3.2. K. Škirpos veikla Laikinosios vyriausybės darbo metu ...... 149 3.3. Bandymai išsaugoti valstybingumą ir LAF iširimas ...... 156 3.4. K. Škirpos pastangos sugretinti SSRS ir Vokietijos okupacijas...... 164 3.5. Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje galimybė ...... 167 3.6. Galutinė K. Škirpos galvojimų nesėkmė ...... 177 IŠVADOS ...... 191 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ...... 195

3 ĮVADAS Tyrimo aktualumas. Antrasis pasaulinis karas – didžiulė žmonijos tragedija, kuri vis dar audrina ne tik tyrinėtojų, bet ir didelės visuomenės dalies vaizduotę. Lietuva kaip valstybė taip pat patyrė didžiulių nuostolių – ji neteko valstybingumo, šimtai tūkstančių jos piliečių buvo nužudyta, neteko namų, turto, artimųjų. Prie šios situacijos prisidėjo nepalanki Lietuvos geopolitinė padėtis – pasak klasikinę, realistinę geopolitikos teoriją valstybės geografinė padėtis neišvengiamai nulemia jos likimą1. Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi jau seniai, jis vis dar išnaudojamas politiniuose konfliktuose. Lietuvos istorikų Vytauto Jokubausko, Jono Vaičenonio, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus nuomone, prieš Lietuvą vykdomas ,,hibridinis karas“, ypatingai istorijos srityje, kuris nuosekliai stiprėja jau nuo 2000 m. ir yra Rusijos Federacijos oficialios istorinės politikos dalis2. Šaknis šiam procesui, anot Zenono Butkaus, galima surasti istorijoje – pirmiausiai Rusijoje jau nuo XV a. pabaigos populiarią idėją apie ,,Trečiąją Romą“, kuri pateisina mesianistines ir imperines ambicijas Vakarų kryptimi3. Geopolitikos ekspertas George Friedmann, teigia, kad Lietuva, kartu su Estija, Latvija ir Lenkija yra tokioje padėtyje, kur joms gyvybiškai svarbu atsverti Rusijos įtaką, o pastaroji turi būtent šiame regione nuolatinių geopolitinių projekcijų, kurios tuo ryškesnės, kuo pastaroji valstybė stipresnė4. Tai dar labiau sustiprėjo po Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014 m. ir padidino geopolitinį šių šalių nesaugumą5. Šiame kontekste, visuomenė ieško atsparos istorijoje, tyrinėja žmonių kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę biografijas. Vienas tokių žmonių, kurių vertinimas yra labai nevienareikšmiškas – pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo Seimo narys, generalinio štabo pulkininkas, o vėliau diplomatas Kazys Škirpa. 1938–1945 m. laikotarpiu jis buvo Lietuvą ištikusių įvykių epicentre ir stengėsi išsaugoti/atgauti valstybingumą. Jo geopolitinė vizija rėmėsi faktu, kad vieno kaimyno agresiją prieš Lietuvą gali atsverti kitas kaimynas. O po SSRS okupacijos 1940 m. šiuo kaimynu tapo nacionalsocialistų valdyta Vokietija, kuri tapo Antrojo pasaulinio karo pralaimėtoja ir buvo pasmerkta laimėtojų Niurnbergo tribunolo metu. Taip ir K.Škirpos idėjos, tarsi savaime, atsidūrė ,,pralaimėjusioje“ pusėje. K. Škirpos asmenybė padeda atskleisti XX a. Lietuvos valstybingumo gynėjų tragizmą, pasirinkimus ir klystkelius. Tai buvo žmogus, kuris dalyvavo kuriant savo valstybę, jos ginkluotąsias pajėgas, vėliau prisidėjo prie Lietuvos stiprėjimo, stengėsi saugoti trapią jos

1 Česlovas Laurinavičius, Egidijus Motieka, Nortautas Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005), 31–32. 2 Vytautas Jokubauskas, Jonas Vaičenonis, Vygantas Vareikis ir Hektoras Vitkus, Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos (Klaipėda: Druka, 2015), 256. 3 Zenonas Butkus, Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos (Vilnius: Vaga, 2019), 9–12. 4 George Friedman, The Next 100 Years: A Forecast for the 21st Century (Doubleday: New York, 2009), 73. 5 Theodor Todoroiu, Brexit, President Trump, and the Changing Geopolitics of Eastern Europe (Palgrave Macmillan, 2018) 116.

4 nepriklausomybę. Patekęs į XX a. kataklizmų pinkles, jis aktyviai stojo prieš totalitarinį režimą, okupavusį jo kraštą, ir ženkliai prisidėjo prie kovos už savos šalies laisvę. Kita vertus, siekdamas Lietuvos nepriklausomybės ir išsilaisvinimo nuo totalitarinio režimo, jis nuolaidžiavo kitam totalitariniam režimui, tikėjosi, kad pavyks rasti sugyvenimo galimybių. K. Škirpa buvo veiksmo žmogus ir savo veiksmais neišvengė klaidų, o taip pat simbolizavo žmogų, kuris nesileido gniuždomas istorinių procesų, stengėsi likimą paimti į savo rankas ir elgtis taip, kaip manė esant reikalinga siekiant valstybės išsaugojimo. Nors nuo tragiškų Antrojo pasaulinio karo metų praėjo aštuoni dešimtmečiai, per tą laiką visuomenės gijimo procesas vyko lėtai. Anot Egidijaus Aleksandravičiaus, Šaltojo karo metu pasauliui pasidalijus į du blokus, istorijos rašymas apie įvykius, turinčius dar tiek daug gyvų liudininkų, buvo labai politizuotas – apie kolaborantus su SSRS išeivijoje rašė daug istorikų, linkusių į kompromisus su vokiečiais, o apie kolaborantus su Vokietija – sovietiniai, griežtai režimo kontroliuojami ir laisvai rašyti negalėję6. Taigi tikram objektyvumui ir subalansuotam požiūriui į praeitį vietos atsirasti negalėjo, nes tiesos paieškas stelbė kova dėl išlikimo ir savosios istorijos vertinimo įtvirtinimo. Net ir atgavus nepriklausomybę, tai keitėsi tik iš dalies – geopolitinė Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir NATO sustiprino Lietuvos saugumą, tačiau minėtomis ,,hibridinio karo“ sąlygomis visuomenei neretai sunku matyti niuansus, išvengti kategoriškų, politizuotų ir su istorija menkai susijusių vertinimų. Būtent todėl Lietuvoje įvairuoja ir K. Škirpos vertinimas. 1995 m., minint jo gimimo 100- ąsias metines K. Škirpa buvo perlaidotas prestižinėse Kauno Petrašiūnų kapinėse, jo laidotuvėse dalyvavo Lietuvos kariuomenės atstovai, krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir ministras pirmininkas Adolfas Sleževičius. Tačiau praėjus 20-čiai metų, 2015 m. K. Škirpos gatvės Kaune tikslingumu suabejojo Kultūros Paveldo Departamento Kauno skyriaus vadovas Svaigedas Stoškus7. Tą kartą į kylančias diskusijas atsakė Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimų Centro (toliau LGGRTC) direktorės Teresės Birutės Burauskaitės raštas, adresuotas Kauno savivaldybei, kurio baigiamoji išvada buvo tokia:

K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat

6 Egidijus Aleksandravičius, „Lietuvių kolaboravimas: nacių ir sovietų laikai“ in Metmenys (nr. 85, 2005), 43. 7 Kaune – sujudimas dėl gatvės pavadinimo, Delfi.lt, 2015 08 06, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaune- sujudimas-del-gatves-pavadinimo.d?id=68669654

5 reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą8.

Diskusija persikėlė į sostinę. Dar 2016 m pabaigoje Vilniaus savivaldybės pageidavimu vyko istorikų ir visuomenininkų diskusija, kurioje buvo svarstytas šis klausimas. Diskusijoje dalyvavo istorikai Rimantas Miknys, Antanas Kulakauskas, Alfredas Rukšėnas ir šių eilučių autorius, bei visuomenininkai Sergėjus Kanovičius, Markas Adamas Haroldas, Darius Udrys ir Vidmantas Valiušaitis, o ją moderavo Darius Kuolys9. Nors tuomet sprendimo nebuvo priimta, visgi po kelerių metų, 2019 m. vasarą Vilniaus savivaldybė, nusprendė pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą. Argumentus visuomenei pristatė pats miesto meras Remigijus Šimašius, paminėdamas ir istorikų Norberto Černiausko, bei šių eilučių autoriaus tekstus, kuriuos perskaitęs susidarė įspūdį, esą ,,miestas nebus pagarbus ir atviras, jei šlovins asmenybes, kurios prisidėjo prie totalitarinių režimų bujojimo mūsų šalyje“10. Nors po balsavimo savivaldybėje , kurioje dalis tarybos narių išsakė ir kitą poziciją11, buvo priimtas sprendimas pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą į Trispalvės alėjos, tokią poziciją sukritikavo ir 9 Lietuvos Respublikos Seimo narių bendras laiškas12. Visuomenėje buvo platinama net peticija prieštaraujanti tokiam savivaldybės sprendimu. Peticijoje pastebimas ryškus geopolitinis aspektas, nes Vilniaus savivaldybė ir K. Škirpos alėjos pervadinimą parėmusi Lietuvos žydų bendruomenė įvardintos kaip bendrininkės Rusijai siekiant agresyvių kėslų Lietuvos atžvilgiu 13. Nors akademinių tyrimų šia linkme dar nebuvo daug, o jie bus apžvelgti atskirai, spaudoje pasirodė daugybė komentarų, kur K. Škirpa buvo vertinamas įvairiai. Vienas pirmųjų buvo filosofas Leonidas Donskis, dar 2010 m. rašytame straipsnyje įvardinęs K. Škirpą buvus ,,nacistinių pažiūrų“, o LAF programinius tekstus pavadino ,,ne Lietuvos patriotų, o tiesiog nacių tekstais“14. 2015 m. panašiomis įžvalgomis pasidalino ir poetas Tomas Venclova, teigęs, kad

8 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorės T. B. Burauskaitės raštas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui G. Petrauskui, Genocid.lt, 2015 10 http://genocid.lt/UserFiles/File/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf 9 2016 11 29 vykusios diskusijos ,,Ar reikėtų keisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ vykusios Vilniaus Rotušėje vaizdo įrašas, https://www.youtube.com/watch?v=DR0Unqm_O60 10 Remigijus Šimašius, Apie Škirpą ir atsakomybę, Delfi.lt, 2019 07 24, https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-skirpa-ir-atsakomybe.d?id=81809869 11 Reprezentatyvus pavyzdys - Kamilė Šėraitė, Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva, Delfi.lt, 2019 07 05, https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kamile-seraite-skirpos-alejos-pavadinimo-keitimas-skubota- iniciatyva.d?id=81636467 12 Grupė Seimo narių ragina nekeisti Škirpos alėjos pavadinimo, Delfi.lt, 2019 07 04, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/grupe-seimo-nariu-ragina-nekeisti-skirpos-alejos- pavadinimo.d?id=81638455 13 Peticija. Apginkim didvyrio Kazio Škirpos alėją nuo pervadinimo istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje https://www.peticijos.lt/visos/75307/apginkim-didvyrio-kazio-skirpos-aleja-nuo-pervadinimo-istorineje-lietuvos- sostineje-vilniuje/ 14 Leonidas Donskis, Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins, Bernardinai.lt, 2019 06 22, https://www.bernardinai.lt/2019-06-22-kada-tiesa-pagaliau-mus-islaisvins/

6 ,,antisemitizmas buvo Škirpos-Ambrazevičiaus Laikinosios Vyriausybės programos dalis, o to tragiškos pasekmės absoliučiai anuliuoja tariamus tos Vyriausybės nuopelnus“15. Griežtai pasisakė ir rašytojas Grigorijus Kanovičius, kurio nuomone: ,,ponas Škirpa ir jo vadovaujamas Lietuvos Aktyvistų Frontas, mano nuomone, buvo vienas iš pagrindinių ir aršiausių žudynių įkvėpėjas“16. Panašias nuostatas išsakė ir rašytojo sūnus Sergėjus Kanovičius, kuris K. Škirpą sulygino su Adolfu Hilteriu ir Adolfu Eichmannu, visus juos pavadindamas ,,stalo žudikais“17. Šią liniją pratęsė filosofas Viktoras Bachmetjevas teigęs, kad K. Škirpos įamžinimas pirmiausia prieštarauja dabarties Lietuvos idealams, jo žodžiais ,,turime pripažinti, kad būtent Škirpa išdavė Lietuvos idėją, kad jo Lietuva yra nesuderinama su šiandienos Lietuva, kad jo vizija – rasiškai grynos, antisemitinės Lietuvos vizija – neturi nieko bendra su vizija Lietuvos, kurią šiandien kuriame mes“18. Bene griežčiausiai šiuo atveju pasisakė dramaturgas Marius Ivaškevičius savo socialinio tinklo paskyroje pavadinęs K. Škirpą ,,Hitlerio šunimi“ ir pagrindiniu ,,žydų žudynių šaukliu“19. Į tai kritiškai reagavo publicistas Vidmantas Valiušaitis, teigdamas, kad ,,po 27-erių laisvės metų, nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-mečio išvakarėse, taip aršiai ir taip neteisingai puolamas žmogus, pirmasis iškėlęs Laisvės vėliavą Vilniuje20“. K. Škirpos kritikams oponavo ir jaunimo organizacijos ,,Pro Patria“ lyderis politologas Vytautas Sinica, kuris pastebėjo, kad K. Škirpos gatvę norima nuimti ne už konkrečius antisemitinius veiksmus, o už pažiūras, kurios nebuvo tokios retos laikmetyje ir paminėjo, kad šitaip žiūrint gali tekti pakeisti Lietuvos himną , kurį parašė antisemitinių pasisakymų turėjęs Vincas Kudirka, ar pervadinti JAV sostinę, žinant, kad Georgas Washingtonas palankiai žiūrėjo į vergiją21. Panašiai, vertindamas tarptautinį kontekstą dar 2015 m. vasarą į Kaune kilusias diskusijas reagavo ir politologas Kęstutis Girnius, kuris pripažino, kad tai kontraversiškas veikėjas, bet kartu palygino K. Škirpą su Izraelyje gerbiamu Arieliu Sharonu parodydamas, kad neįmanoma sukurti sterilios, visiems tinkančios istorijos:

15 Tomas Venclova, Kas pasikeitė ir kas nepasikeitė per 40 metų, Delfi.lt, 2015 04 24, https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/t-venclova-zydai-ir-lietuviai-kas-pasikeite-ir-kas-nepasikeite-per-40- metu.d?id=67770256 16 Grigorijus Kanovičius apie Kazio Škirpos alėją Vilniuje: „Jis nebuvo eilinis žudynių vykdytojas“, 15min.lt, 2016 11 30, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/grigorijus-kanovicius-apie-kazio-skirpos-aleja-vilniuje-jis- nebuvo-eilinis-zudyniu-vykdytojas-582-719292 17 Sergėjus Kanovičius, Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus, Lrt.lt, 2019 04 24, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/956430/sergejus-kanovicius-apie-tragiskas-asmenybes-ir-stalo-zudikus 18 Vikotras Bachmetjevas, Antisemito alėja, 15min.lt, 2019 06 30, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/viktoras-bachmetjevas-antisemito-aleja-500-1167120?copied 19 Vidmantas Valiušaitis, Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?, Delfi.lt, 2017 11 28, https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidmantas-valiusaitis-kodel-smeiziamas-kazys-skirpa.d?id=76312159 20 Ten pat. 21 Vytautas Sinica, Istorijos perrašymas. Būtina skubiai pasmerkti Vincą Kudirką, Propatria.lt, 2016 12 06, http://www.propatria.lt/2016/12/vytautas-sinica-istorijos-perrasymas.html

7 ,,Ilgainiui kiekviena tauta ir kiekviena šalis turi nustatyti, kaip ji supras savo istoriją, kaip ji vertins savo politikus, ką istorijos pamokose bus mokoma jaunimui. Užsisklęsti savyje būtų nesusipratimas, kitų šalių mokslininkų įžvalgos yra dažnai vertingos, skatina atkreipti dėmesį į nepastebėtus ar nepakankamai įvertintus faktus, suteikti platesnes perspektyvas. Bet galutinius taškus sudeda pati šalis.“22

Diskusijos dėl K. Škirpos perėjo ir į platesnes diskusijas atminties politikos klausimais Lietuvoje. Jose pradėjo aktyviau dalyvauti ir profesionalūs istorikai. Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis aptariamame kontekste teigė, kad būtent K. Škirpa ,,antisemitizmą pakėlė į politinį lygmenį. Praktikoje tai buvo savotiška Škirpos ir LAFo suteikta indulgencija tiems Lietuvos piliečiams, kurie vėliau dalyvavo kitų Lietuvos piliečių žydų žudynėse.“23 Į diskusiją įsijungė ir savo atsakymą pateikė ir istorikė Rasa Čepaitienė, kuri pagrįstai teigė, kad jei visuomenėje praktiškai buvo sutarimas , kad ,,Žaliojo tilto“ skulptūrų nuėmimas 2015 m. yra pribrendęs ir gal kiek pavėluotas 1990 m. vykusios dekomunizacijos po SSRS okupacijos procesas, tai dėl K. Škirpos asmenybės vertinimo, visuomenėje toli gražu nėra sutarimo. Pasak jos, netikslu viską suvesti tik į diskusiją tarp nacionalistų ir kosmopolitų, skaidyti visuomenę į dvi grupes. Istorikės žodžiais: ,,brandžiose demokratijose (ko)egzistuoja įvairios „atminties bendruomenės“, kurių puoselėjami praeities vaizdiniai bei pasakojimai gali ir nesutapti ar net latentiškai bei atvirai tarpusavyje konfliktuoti. Tačiau, jei lojalumo šaliai riba neperžengta, tai dažniausiai vardan pilietinės santarvės ir ramybės toleruojama.“24. Dar radikaliau ir kritiškiau K. Škirpos atžvilgiu pasisakė istorikas Bernardas Gailius, kuris K. Škirpą ir iš dalies panašios biografijos Lietuvos kariuomenės kapitoną Joną Noreiką tiesiogiai, o jų gerbėjus netiesiogiai pavadindamas tiesiog ,,fašistais“. Šiame pasisakyme istorikas nuėjo taip toli, kad fašistiniu simboliu palaikė net Gedimino stulpus, esą jie ,,jau tapo de facto fašistiniu simboliu.25”. Dalis šių diskusijų pirmiausiai pasirodė socialiniame tinkle ,,Facebook” ir tik tada virsdavo straipsniais. Savaip panašiai, suaktualindamas dabarčiai, B. Gailiaus mintis atliepė ir istorikas Nerijus Šepetys, kurio tekstas buvo publikuotas socialiniame tinkle ir perpublikuotas portaluose: ,,Škirpa yra vienas didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių, daręs tai, beje,

22 Kęstutis Girnius, Istorija taikiklyje arba kaip nežaisti Rusijos primestų žaidimų, Delfi.lt, 2015 08 18, https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-girnius-istorija-taikiklyje-arba-kaip-nezaisti-rusijos-primestu- zaidimu.d?id=68755754 23 Alvydas Nikžentaitis, Nuo L. Giros iki Generolo Vėtros: paminklinių ženklų šalinimo vajus ir Lietuvos politikos klystkeliai, 15min.lt, 2019 07 27, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/alvydas-nikzentaitis-nuo-l- giros-iki-generolo-vetros-paminkliniu-zenklu-salinimo-vajus-ir-lietuvos-istorijos-politikos-klystkeliai-500-1180320 24 Rasa Čepaitienė, Naktinė istorijos politika – atsakymas A. Nikžentaičiui, 15min.lt, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/rasa-cepaitiene-naktine-istorijos-politika-atsakymas-a- nikzentaiciui-18-1181172 25 Bernardas Gailius, Jono Noreikos ir Kazio Škirpos problema – fašizmas, Delfi.lt, https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-jono-noreikos-ir-kazio-skirpos-problema- fasizmas.d?id=81849217

8 niekieno neverčiamas. Suprantama, kai kuriais atvejais gelbėjo jis savo kailį, kai kada gal ir ne nuo visai pagrįstų kaltinimų. Bet vis dėlto pirmiausia tai yra žmogaus, be galo mylėjusio save ir savo vizijas apie Lietuvą, tekstai. Galite, kas norite, laikyti jį savo herojumi, bet žiūrėkite ir į tai, kokiai tada Lietuvai save priskiriate“26. Akivaizdu, kad emocijoms užvaldžius, dažnai pasisakantieji stengėsi daugiau kalbėti ne apie istoriją, bet apie dabartį. Tas pats vyko ir socialiniuose tinkluose. Ten aktyviai diskutuoti teko ir šių eilučių autoriui. Dalis šios medžiagos buvo publikuota siekiant pristatyti disertacijos metu įgytą įdirbį27. Verta pastebėti, kad panašūs ginčai egzistuoja daugelyje Europos šalių, ypač Vidurio ir Rytų Europoje, kurios gyventojai nukentėjo nuo abiejų totalitarinių režimų. Lietuvos atvejį komplikuoja būtent tai, kad Vakaruose į kovą dėl valstybingumo dažnai žiūrima per Holokausto perspektyvą28. Taip yra todėl, kad, anot žymaus šios problemos tyrinėtojo, Vokietijos istoriko Joachimo Tauberio, didžioji dalis Lietuvos žydų buvo išžudyti dar iki didžiausių žudynių okupuotoje Lenkijoje pradžios, todėl būtent žudynės Lietuvoje ženklina esminį posūkį Holokausto istorijoje. Šis faktas didina dėmesį Lietuvai. Nors J. Tauberis daug dėmesio skyrė būtent Vokietijos susitaikymui su praeitimi ir teigė, kad Lietuva turėtų eiti tokiu pačiu keliu, vis dėlto pamini, kad tarp Vokietijos ir Lietuvos buvo esminis skirtumas – Vokietija buvo Holokausto planuotoja, o Lietuva buvo šalis, nukentėjusi nuo kitos totalitarinės valstybės – SSRS, todėl negalima jų situacijos visiškai sulyginti29. Dar vienas svarbus skirtumas, nors turėjo daug simpatijų Vokietijos politikai ir net nacionalsocialistinei ideologijai, K. Škirpa niekada netroško tapti lojaliu Trečiojo reicho valdiniu, jis nuolat skyrė Vokietijos ir Lietuvos interesus ir pastarieji jam buvo reikšmingiausi. Tai įrodo 1944 m. gestapo vadovui Heinrichui Mülleriui adresuota pažyma apie jau suimtą K. Škirpą, kurioje K. Škirpa vadinamas „stipriu nacionalistu, kurio antikomunizmas nekelia abejonių“, tačiau jo pasipriešinimas SS legionų kūrimui ir Ostlando administracijai tik parodo, kad „lietuvių interesai jam visada bus svarbesni, negu Vokietijos“30.

26 Istorikas apie Škirpą: jis yra vienas didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių, Delfi.lt, 2019 07 24, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istorikas-apie-skirpa-jis-yra-vienas-didziausiu-lietuvos-istorijos-rasymo- sukciu.d?id=81809085 27 Birželio sukilimo dilemos. Pokalbis su istoriku S. Jazavita, Bernardinai.lt, 2019 06 23; https://www.bernardinai.lt/2019-06-23-birzelio-sukilimo-dilemos-pokalbis-su-istoriku-s-jazavita/; Simonas Jazavita, Kaziui Škirpai 125 metai arbai kai iš 5 metų mano tyrinėjimų, Delfi.lt, 2020 02 21, https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/simonas-jazavita-kaziui-skirpai-125-metai-arba-kai-kas-is-5-metu-mano- tyrinejimu.d?id=83577445 28 Analogiškų problemų yra ir kitose regiono valstybėse – Ukrainoje panašių vertinimų yra Stepano Banderos, Slovakijoje Josifo Tiso, Vengrijoje Mikošo Horth‘io, Rumunijoje Iono Antonescu, Kroatijoje Antės Paveličiaus asmenybių vertinime. Tų šalių ir užsienio spaudoje tai irgi kelia audringas diskusijas, kalbama apie memorialinių objektų, pavadintų jų vardais tinkamumą. Verta pastebėti, kad neatsitiktinai ypač daug kalbama apie Ukrainos situaciją, kuri yra panašiausia Lietuvos, o ginčai apie S.Banderos įamžinimą yra to paties pobūdžio kaip ir K. Škirpos. 29 Joachim Tauber, „Coming to Terms with a Difficult Past“ in The Vanished World of Lithuanian Jews (Amsterdam: Rodopi, 2004), 297–301. 30 1944 08 19 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos specialisto G. Sonnenholo raštas gestapo viršininkui H.Mülleriui, PAAA, R-101031, l.178–179.

9 Neįmanoma atsakyti į klausimą, kas būtų nutikę Lietuvoje, jeigu jai būtų pavykę išlaikyti valstybingumą karo pradžioje, o to savo geopolitinėje vizijoje nuosekliai siekė K. Škirpa. Tokią padėtį gana sėkmingai išlaikė Suomija, mažiau sėkmingai – Rumunija, tačiau ir žydų bendruomenės šiose šalyse buvo skirtingo dydžio. Kadangi tirti tokius klausimus galima tik analogijų pagalba, disertacijoje Lietuva yra lyginama su šiomis valstybėmis. Jei Vokietija būtų pripažinusi Lietuvos valstybingumą 1941 m. birželį, tikėtina, kad ji būtų panaši į vokiečių globojamą Slovakijos valstybę, apie tai užsiminė ir pats K. Škirpa. Visa tai ragina kelti probleminius klausimus, kurie svarstomi šioje disertacijoje. Ar K. Škirpos veikla galėjo pakeisti Lietuvos geopolitinę padėtį – pavyzdžiui paskatinti didesnį Vokietijos geopolitinį susidomėjimą Lietuva? Kaip būtų pasikeitęs Lietuvos gyvenimas, jei K. Škirpai būtų pavykę pasiekti bent jau autonomiją Antrojo pasaulinio karo metais? Kiek K. Škirpos veikla turėjo įtakos antisovietiniam pogrindžiui? Ar nacionalsocialistinės ideologijos bruožai ir antisemitiniai pasisakymai jo vadovaujamoje organizacijoje buvo reikšmingas dalykas? Negana to, Lietuvos padėtis Antrojo pasaulinio karo metais lyginama su Slovakijos ir Ukrainos padėtimi, gilinamasi į K. Škirpos dalyvavimą tarptautinėje diplomatinėje veikloje, tiriami Lietuvos užsienio politikos pokyčiai, lėmę 1939-ųjų situaciją, o tai tiriant disertacijos autorius yra parengęs nemažai straipsnių31. Tyrimo chronologinės ribos. Chronologiškai tyrimas koncentruojamas į laikotarpį tarp Lenkijos ultimatumo Lietuvai 1938 m. kovo 17 d., kuris buvo pirmasis ženklas, kad ramus Lietuvos valstybingumą užtikrinęs laikotarpis ateina į pabaigą ir Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos 1945 m. gegužės 8 d., kuri galutinai palaidojo viltis atkurti Lietuvos valstybingumą, bent jau iki kito didelio masto geopolitinio sukrėtimo. Nors daugelis diplomatų siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, tačiau K. Škirpa buvo įsitikinęs, jog su sąlyga, jei į valstybingumą kėsinasi SSRS, vienintelė valstybė, pajėgi padėti tai padaryti, jei buvo Vokietija. Jos pralaimėjimas ir esminiai geopolitiniai pokyčiai žemyne reiškė šios vizijos žlugimą. Šio tyrimo objektas yra K. Škirpos pastangos išsaugoti/sugrąžinti Lietuvos valstybingumą 1938–1945 m. pasinaudojant artimais ryšiais su tuometinės Lietuvos kaimynės , o dalimi laikotarpio ir okupantės Vokietijos politiniais ir kariniais sluoksniais.

31 Simonas Jazavita, „The Change in Attitude of the Lithuanian Political Elite towards Poland in 1934–1939“ in Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 9, 2015); Simonas Jazavita, „Kazio Škirpos Lietuvos valstybingumo galimybių koncepcija ir jos palyginimas su Josifo Tiso valdyta Slovakija Antrojo pasaulinio karo metais – tarp realių ir nerealių alternatyvų“ in Istorija (nr. 4, 2018); Simonas Jazavita, „The Position of Lithuania in the Japanese-German Relationship: Cooperation between Kazys Škirpa and Hiroshi Oshima in 1935– 1939“ in Darbai ir dienos (t. 67, 2017); Simonas Jazavita, „Illusion and Reality of Statehood: the Search for Parallels between the Lithuanian Activist Front and the Organisation of Ukrainian Nationalist“ in Вісник Київського національного університету імені Тараса Шевченка. Історія (№ 1, 2017); Simonas Jazavita, „Diplomatic Activities of Kazys Škirpa, the First Lithuanian Envoy to Poland, in March–December, 1938“ in Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 6, 2015); Simonas Jazavita, „Pirmosios sovietinės okupacijos dienos K. Škirpos akimis: slaptas Lietuvos diplomato vizitas į Kauną“ in Kauno istorijos metraštis (t. 16, 2016).

10 Terminija. Disertacijos pavadinime yra įvardinta K. Škirpos geopolitinė vizija, kurią norėtųsi detaliau paaiškinti. K. Škirpa niekur neišdėstė savo vizijos, kaip vientiso dalyko, tačiau žvelgiant į jo savalaikių bei retrospektyvių dokumentų, laiškų, straipsnių visumą, akivaizdu, kad visą gyvenimą jis laikėsi savotiško galvojimo apie Lietuvos išlikimą nestabiliame geopolitiniame lauke. Būdamas karininkas, jis politinius valstybių santykius vertino pagal valstybės dydį ir jos karinių pajėgų išsivystymą. Jis manė, kad Lietuvos valstybė savo dydžiu gerokai nusileidžia trims didžiosioms kaimynėms – Lenkijai, Vokietijai ir Rusijai, todėl jokio karinio konflikto vienas prieš vieną niekada nelaimėtų, kad ir kaip pavyktų patobulinti Lietuvos karines pajėgas. Pagal tuometines technines galimybes, geografija buvo lemtingas faktorius K. Škirpos mąstyme – jis visuomet tikėjo, kad iš esmės tik šios trys artimiausios, todėl nesunkiai Lietuvą fiziškai pasiekti galinčios valstybės turi joje ne tik akivaizdžių interesų, bet ir galimybių dominuoti regione. K. Škirpos nuomone išspręsti santykius su vienu kaimynu galima tik pasinaudojant kito pagalba. Tokios pažiūros buvo būdingos ne vienam Lietuvos politikui, tačiau K. Škirpą verta išskirti, kadangi būtent jis pasižymi ypatingu nuoseklumu. 1926 m. jis kaip generalinio štabo viršininkas manė, kad Lenkijos įtaką turi atsverti SSRS. 1930 m. dirbdamas karo atašė Berlyne, jis kūrė planą, kaip suderinti SSRS ir Vokietijos įtaką, atsveriant Lenkiją. Po to, kai SSRS okupavo Lietuvą, tai dar sustiprino Vokietijos vaidmenį – dabar ši šalis tapo vienintele alternatyva SSRS, todėl pagal K. Škirpos visos antisovietinės Lietuvos jėgos turėjo telktis Vokietijos pusėje. Ideologiniai ir pasaulėžiūriniai klausimai jam buvo antraeiliai. Tuo K. Škirpa tikėjo iki pat mirties, po Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, praėjus trims dešimtmečiams. Antisemitizmas šiame darbe laikomas sąmoningai nukreipta diskriminacija prieš žydų tautybės gyventojus32. Holokaustas – masinis pirmiausiai žydų tautybės gyventojų naikinimas Europoje remiantis juo kaip tikriniu šio įvykio pavadinimu ir Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos rekomendacijomis tekste rašomas didžiąja raide33. Rašant apie lietuvių diplomatiją, ši sąvoka vartojama po Lietuvos valstybės okupacijos 1940 m., iki tol rašoma Lietuvos diplomatija. Nors nemažai užsienio šalių Lietuvos okupacijos nepripažino, todėl jose veikę diplomatai galėjo save teisėtai laikyti Lietuvos atstovais, Vokietija , kurioje veikė K. Škirpa Lietuvos okupaciją buvo pripažinusi slaptuosiuose susitarimuose su SSRS 1939 m. rugsėjo 28 d. Šios disertacijos tikslas – išanalizuoti K. Škirpos geopolitinę viziją, kuria siekta išsaugoti Lietuvos valstybingumą bendradarbiaujant su stipriausia kontinentinės Europos šalimi – Vokietija, bei šių galvojimų įgyvendinimą 1938–1945 m.

32 Antisemitism, Oxfordo universiteto parengtas internetinis žodynas ,,Lexico“ , lexico.com, https://www.lexico.com/en/definition/anti-semitism 33 holokaustas, Holokaustas, Šoa; rašyba, vlkk.lt, http://www.vlkk.lt/konsultacijos/9615-holokaustas-holokaustas- soa-rasyba

11 Šiam tikslui pasiekti buvo išsikelti uždaviniai: 1. Išnagrinėti K. Škirpos geopolitinės vizijos formavimąsi 1938–1940 m. laikotarpiu. 2. Išanalizuoti K. Škirpos pastangas siekti bendradarbiavimo su Vokietija saugant Lietuvos valstybingumą iki 1940 m. birželio. 3. Palyginti K. Škirpos turėtą geopolitinę poziciją po SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos su kitais Lietuvos politikais ir diplomatais. 4. Išanalizuoti K. Škirpos dalyvavimą Lietuvių Altyvistų Fronte geopolitinių galvojimų ir antisemitinių tendencijų kontekste. 5. Ištirti K. Škirpos geopolitinę viziją, ją lyginant su Vokietijos politika okupuotoje Lietuvoje bei kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse. 6. Išanalizuoti K. Škirpos vizijos kismą pri(si)taikant prie geopolitinių pokyčių Antrojo pasaulinio karo metu.

Naudojami metodai. Šioje disertacijoje didelis dėmesys skiriamas tradiciniams šaltinių kritikos ir probleminės analizės metodams. Biografinis metodas naudojamas siekiant pamatyti K. Škirpos idėjų, galvojimų ir veiksmų kaitą. Prozopografiniu metodu siekiama rekonstruoti personalinių ryšių su savos ir kitų valstybių kariniais ir politiniais veikėjais tinklą, jų santykius, K. Škirpos idėjų panašumą su kitomis Lietuvos ir užsienio politinėmis asmenybėmis. Taip pat naudojamas lyginimasis metodas, Lietuvos padėtis, bei K. Škirpos pastangos ją pakeisti lyginamos su kitų Vidurio Rytų Europos regionui priklausančių šalių padėtimis ir tų valstybių ryškių asmenybių veikla.

Šaltinių apžvalga. Disertacijoje naudojami šaltiniai skirstomi į kelias grupes. Viena svarbiausių – nepublikuoti archyviniai dokumentai:

Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugoma daugybė naudingų diplomatinių dokumentų. Svarbus 383 fondas (Lietuvos užsienio reikalų ministerija), kuriame talpinama diplomatinių susirašinėjimų medžiaga. Kitas gausus tokios medžiagos yra 671 fondas (Lietuvos pasiuntinybė Berlyne), kuris stipriai susijęs su paties K. Škirpos raportais, ypač iš 1939– 1940 m. periodo. Dar išsamesnis ir gausesnis yra 648 fondas (Lietuvos pasiuntinybė Londone), kuriame randama ne tik jo raportų, kuriuos gavo ir Londone saugojo diplomatas , bet ir daugybė asmeninių raštų. Tarp jų ir išskirtinės svarbos dokumentas – K. Škirpos 1942 m. pabaigoje, t. y. dar nežinant Antrojo pasaulinio karo pabaigos rezultatų, parašyta ir parengta įvykių apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, kurią K. Škirpa išsiuntinėjo kitiems Lietuvos diplomatams, tikėdamasis juos supažindinti su savo įvykių versija, aišku, vildamasis, kad šie įsitikins jo teisumu. Tai didžiulis 273 psl. dokumentas, šalia jo yra ir pateikti priedai, įvairiausi paties K. Škirpos rašyti ar jo patvirtinti Lietuvių aktyvistų fronto (toliau

12 LAF) dokumentai. Minėta apžvalga – neįkainojamas tyrimo dokumentas, nes atsiminimuose nukreipdamas į priedus K. Škirpa patvirtina vieno ar kito dokumento autorystę, parodo, kuris iš jų buvo paviešintas, o kuris liko tik juodraštyje. Nors tekste apie save K. Škirpa kalba trečiuoju asmeniu, akivaizdu, kad jis yra teksto autorius, to neslepia ir įžanginiame žodyje34. Be to, tekstą vietomis papildo Broniaus Kazio Balučio kritiški komentarai – to nėra šio dokumento kopijose, esančiuose kituose fonduose. Be to, šie dokumentai padeda patikrinti teiginius vėliau išleistuose K. Škirpos memuaruose. Kitas analogiškai labai reikšmingas fondas – 668 (Stasio Lozoraičio), kuriame aptikti K. Škirpos susirašinėjimai su jam artimais žmonėmis ir politiniais oponentais. Vienas iš jų – K. Škirpos susirašinėjimas su bendraminčiu Albertu Geručiu, kuris daug jam padėjo LAF veikloje, nors A. Gerutis tuomet buvo neutralioje Šveicarijoje. Ten pat gyveno ir Vasario 16-osios akto signataras, taip pat ilgokai Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje pareigas ėjęs J. Šaulys. Su juo K. Škirpa kontaktavo epizodiškai, iki 1944 m. birželio, kai buvo vokiečių suimtas. J. Šaulys buvo vienas iš žmonių, drįsęs tiesiai išsakyti kritišką nuomonę apie K. Škirpą ir jo galvojimus. 1398 fonde (Kazio Škirpos), kuriuo įprastai naudojasi tyrinėtojai, taip pat yra teksto „Kovok!“ rankraštis, padedantis įsitikinti, kad tai yra tas pats tekstas. Tačiau jame nėra minėtų priedų, todėl buvo patogiau naudotis esančiu 648 fonde. Dar vienas svarbaus diplomato fondas MK-9 (Edvardo Turausko), kuris Lietuvoje atsidūrė 2014 m. iš Stanfordo universiteto (JAV). Tai daugybė E. Turausko susirašinėjimų su S. Lozoraičiu, K. Škirpa, A. Geručiu ir kitais tuomet svarbų vaidmenį atlikusiais diplomatais, kurie gerai atskleidžia ir K. Škirpos vaidmenį. Svarbu paminėti ir kitus fondus, talpinančius kontekstinės informacijos, kuri padeda atskleisti temą. 656 (Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone) randama diplomato Povilo Žadeikio korespondencija, kuri dažnai parodo kitokią nei K. Škirpos lietuvių diplomatijos poziciją. Taip pat galima išskirti R-739 (Lietuvių aktyvistų frontas), R-952 (Thomas Remeikis), 631 (Vytauto Didžiojo universitetas), 930 (Krašto apsaugos ministerijos įstaigų ir karinių dalinių asmens sudėties dokumentai), 929 (Generalinis štabas), 923 (Ministrų kabinetas) ir kitus fondus, kuriais tyrime naudotasi epizodiškai. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUBRS) taip pat yra vieta, kurioje ieškota medžiagos disertacijai. Ypač verta išskirti 155 (Alberto Geručio) fondą, kuriame yra daug šio, vieno artimiausių K. Škirpos bendražygių dokumentų, privataus susirašinėjimo su kitais asmenimis. A. Gerutis buvo žurnalistas ir diplomatas, aktyviai dalyvavęs ir Lietuvos politiniame gyvenime. Ne vienas dokumentas rodo, kad jis buvo labai patikėjęs K. Škirpos geopolitine mąstysena ir stengėsi prisidėti prie jos įgyvendinimo realybėje.

34 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l.1.

13 Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – LNMMBRS) saugo tyrimui svarbią medžiagą 61 (Kazio Bizausko) ir 68 (Felicijos Bortkevičienės) fonduose. Tai jų – tarpukario Lietuvos užsienio politiką aktyviai formavusių asmenybių susirašinėjimai, kuriuose esama ir daug ne viešam naudojimui skirtos informacijos. Taip pat reikšmingi pavienių rankraščių fondai PR-1244 ir PR-1245, kuriuose galima surasti svarbius K. Škirpos laiškus. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve (toliau – VDU LII) saugomos K. Škirpos kalbos, paskaitos, laiškai, pasirašytų dokumentų kopijos, daugiausia jau iš jo darbų išeivijoje, todėl šiame tyrime jais mažiau naudotasi. Čia tyrimui svarbiausi fondai yra 1 (Broniaus Kviklio), kuriame yra ir nepublikuoti Antano Smetonos atsiminimai apie gyvenimą Vokietijoje po Lietuvos okupacijos. Taip pat randama informacijos apie K. Škirpos veiklą, jo bei jam artimų žmonių susirašinėjimus, saugomus 2 (Vinco Rastenio), 8 (Adolfo Damušio) fonduose. Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – LMAVBRS) verta atkreipti dėmesį į 192 (Felicijos Bortkevičienės) fondą, kuriame yra pastebėjimų apie K. Škirpą. Joje saugomi ir LAF nario B. Railos eilėraščių, palankių sovietams, kuriuos jis parašė prieš pabėgdamas į Vokietiją, originalai. Kauno miesto muziejuje (toliau – KMM) Algirdo Vokietaičio fonde saugomi antinacinio pogrindžio veikėjo A. Vokietaičio vertinimai apie K. Škirpos vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais. Jie parodo ideologines perskyras lietuvių visuomenėje vokiečių okupacijos metu. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvas (vok. Politische Archiv des Auswärtiges Amt, toliau PAAA) saugoma daug vertingos ir istoriografijoje nenaudotos medžiagos. Šio archyvo didelėse ir atskirai saugomose Lietuvos tematikai skirtose bylose, ypač R-103031, R-104638, R-104639, T-105090, R-28870, R-28871, R-36554, galima pastebėti, kaip Lietuvos diplomatija ir užsienio politika atrodė žvelgiant iš galingiausios to meto Europos valstybės sostinės. Šie dokumentai yra itin aktualūs tiriant kontroversiškiausius klausimus, nes juose pastebima Vokietijos pozicija dėl žygio į Vilnių galimybės 1939 m. rugsėjį, taip pat dėl bandymo skelbti Lietuvos nepriklausomybę 1941 m. birželį ir paskutiniųjų K. Škirpos iniciatyvų kelti šį klausimą 1944 m. Čia saugomi dokumentai, kuriuos pasirašė žmonės, tiesiogiai bendravę su K. Škirpa – Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas, jam tiesiogiai dirbęs Peteris Kleistas, ministerijos darbuotojai Ernstas Woermannas, Werneris Grundherris, taip pat Reicho vyriausios saugumo tarnybos (RSHA) viršininkas Reinhardas Heydrichas, šiai institucijai pavaldžių įstaigų, politinės žvalgybos (SD) ar politinės policijos (gestapo) pareigūnų raštai. Nemažai jų konkrečiai minimas K. Škirpa – svarstoma, kaip reaguoti į jo paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę 1941 m. birželio 23 d. bei per visą karo laikotarpį pasiekusius pakartotinius prašymus Vokietijai ją pripažinti.

14 Lenkijos naujųjų aktų archyve (lenk. Archiwum Akt Nowych, toliau AAN) yra daug vertingų dokumentų iš lenkiškosios perspektyvos. 322 (užsienio reikalų ministerijos) fonde galima rasti nemažai pastabų apie Lenkijos ultimatumą Lietuvai, kitų šalių reakciją į jį, į Lenkiją Lietuvos atsiųstų pasiuntinių K. Škirpos ir J. Šaulio biografijos pagal duomenis, kuriuos protokolo skyriui pateikė Lenkijos žvalgybos darbuotojai. 1775 (Lenkijos pasiuntinybė Lietuvoje) fonde yra medžiagos, atskleidžiančios, kaip Lenkija reagavo į Lietuvos santykius su Vokietija, Klaipėdos problemą. Pastarasis klausimas išsamiau detalizuotas 474 (Lenkijos konsulatas Klaipėdoje) fonde. Kontekstinės medžiagos galima aptikti 800 (Lenkijos ambasada Didžiojoje Britanijoje) ir 495 (Lenkijos pasiuntinybės Šveicarijoje) fonde. Amerikos lietuvių kultūros archyvas (toliau – ALKA), esantis Putname (JAV), yra svarbus, nes čia talpina nemažai K. Škirpos rankraščių, kuriuos jis vėliau sudėliojo į publikacijas, parengtas jau po 1949-ųjų, kai gyveno JAV. Čia yra ir daugiau duomenų, ką K. Škirpa rengėsi daryti ir kaip matė padėtį jau po to, kai jo viltims dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1941 m. birželį buvo lemta žlugti. Archyvas nėra sunumeruotas, todėl tai apsunkino jo mokslinį naudojimą. Atskirai aptarti vertėtų ir analizuojamus publikuotus šaltinius: Dokumentų rinkiniai. Reikšmingi iškart po Antrojo pasaulinio karo pradėti leisti didžiųjų valstybių užsienio politikos dokumentų rinkiniai, tiek į JAV kariuomenės rankas patekę Vokietijos dokumentai, tiek vėliau išslaptinti pačios JAV dokumentai35. Nors šie šaltiniai jau matyti daugybės tyrinėtojų visame pasaulyje, tačiau, žiūrint kompleksiškai, vis dar išlieka reikšminga medžiaga, kuri gretinant su kitais dokumentais padeda pastebėti daug naujo. Yra ir daugiau jau seniau pasirodžiusių dokumentų rinkinių, kurie akivaizdžiai palengvina istoriko darbą. Iš naujesnių darbų išskirtinas Algimanto Kasparavičiaus ir Pawelo Libera sudarytas dokumentų rinkinys apie 1938–1940 m. Lietuvos ir Lenkijos santykius, taip pat autorių kolektyvo bendras darbas apie 1941 m. birželio sukilimą36. Taip pat minėtinas A. Kasparavičiaus, Česlovo Laurinavičiaus ir rusų mokslininkės Natalijos Lebedevos sudarytas dokumentų rinkinys, susijęs su Lietuvos ir SSRS santykiais Antrojo pasaulinio karo metu, kuriame pastebimas didelis dėmesys radikaliai skirtingoms abiejų šalių diplomatų nuostatoms37.

35 Nazi–Soviet Relations, 1939–1941. Documents from the Archives of The German Foreign Office (Washington: United States Government Printing Office, 1948); Documents of German Foreign Policy 1918–1945, Series D (Washington: United States Government Printing Office, 1954); Foreign Relations of the United States. Diplomatic Papers, 1941 (General: The , Vol.1, Washington, 1958). 36 Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013); 1941 m. Birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys (Vilnius: LGGRTC, 2000). 37СССР и Литва в годы Второй мировой войны: сборник документов. Том 1 (Вильнюс: Институт истории Литвы, 2006); СССР и Литва в годы Второй мировой войны: сборник документов. Том 2 (Вильнюс: Институт истории Литвы, 2013).

15 Atsiminimai. Tai viena sudėtingiausių šaltinių grupių, nes atsiminimai rašyti po aptariamų įvykių praėjus daugeliui metų. Juos neišvengiamai veikia daugybė psichologinių faktorių, tarp jų ir savicenzūra. Ką jau kalbėti apie daugelio metų distanciją, kai atsiranda noras susieti įvykius, pateisinti savo veiklą ar sukritikuoti kitus. Todėl vertinti tokio pobūdžio šaltinius reiktų ypač kritiškai. Ypatingas dėmesys šiuo atveju turėtų būti skiriamas pačiam K. Škirpai. Svarbiausi jo veikalai „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ ir „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“38 gausiai papildyti dokumentine medžiaga iš įvairiausių JAV archyvų. Kalbėdamas apie „Nepriklausomybės sutemas“, istorikas N. Šepetys yra pasakęs, kad tai yra fundamentalus veikalas, kuriame derinama vidinė įvykių dalyvio, išorinė jų retrospektyvaus stebėtojo ir netgi didaktinė perspektyva, turinti tikslą šviesti ir mokyti tautą39. Analogiškas mintis galima būtų pritaikyti ir ,,Sukilimui“, kurio naujausias leidimas su K. Škirpos sūnaus žmonos Kristinos, Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio ir publicisto Vidmanto Valiušaičio palydimaisiais žodžiais pasirodė 2020 m. pradžioje40. Nors potencialiam skaitytojui naujesnis leidimas patogesnis, rašant didžiąją dalį disertacijos jo dar nebuvo, todėl naudotasi originalu. Kita vertus, nors tai labai plačiai naudojami šaltiniai, istorikai pabrėžia, kad pastarojoje knygoje K. Škirpa pakoregavo kai kuriuos teiginius ir net dokumentus, ištrynė antisemitinius atsišaukimus41. Svarbu ir faktas, kad savo atsiminimus K. Škirpa „derino“ prie savo geopolitinio požiūrio pasikeitimų. Tai atsispindi palyginus su jo paties straipsniais. Daugiausia jų publikuota „Mūsų žinyne“ ar „Karde“, o išeivijoje – „Sėjoje“, „Dirvoje“, „Tėviškės žiburiuose“, „Drauge“. Diplomatinio darbo metais jis rašė ir į Vokietijos spaudą. Šie atsiminimai ir publicistika tyrime gretinami su nepublikuotais archyviniais šaltiniais bei K. Škirpos privačiais laiškais kitiems diplomatams. Pristatant K. Škirpos amžininkų atsiminimus, reiktų pirma paminėti žmones, kuriuos su juo siejo įvairiapusiai santykiai. Vienas svarbesnių – gen. Stasys Raštikis, iš pradžių buvęs K. Škirpos pavaldiniu, vėliau tapęs viršininku, o 1941 m. birželį, ruošiantis antisovietinei kovai, – net savotišku konkurentu, kadangi pats S. Raštikis taip pat buvo labai populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nemažai vertingos medžiagos šis žmogus paliko keturių tomų atsiminimuose, kur išsamiai perteikė savąją įvykių versiją42.

38 Kazys Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940) (Chicago–Vilnius: Lietuvos kronika – AB Vilspa, 1996); Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti (Washington: Fransiscan Fathers Press, 1973). 39 Nerijus Šepetys, Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva (Vilnius: Aidai, 2006), 29. 40Kazys Škirpa, Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti (Vilnius: Žara, 2020. 41 Liudas Truska ir Vygantas Vareikis, Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje: XIX a. antroji pusė–1941 m. birželis (Vilnius: Margi raštai, 2004), 89. 42 Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos: kario atsiminimai: I dalis (Los Angeles: Lietuvių dienos, 1956); Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos: kario atsiminimai: II dalis (Los Angeles: Lietuvių dienos, 1957); Stasys Raštikis, Įvykiai ir žmonės, III tomas (Los Angeles: Lietuvių dienos, 1972); Stasys Raštikis, Lietuvos likimo keliais. IV tomas (Los Angeles: Lietuvių dienos, 1982).

16 Kalbant apie liudininkus iš užsienio, ypač naudingi įtakingo Vokietijos užsienio politikos planuotojo, artimiausio ir įtakingiausio K. Škirpos kontakto iš vokiečių pusės Peterio Kleisto atsiminimai. Nors jų originalai pasirodė dar 1950 m. ir 1961 m. Vokietijoje, disertacijoje gausiau naudotasi anglišku jų vertimu, pasirodžiusiu 1965 m.43. Šiame veikale P. Kleistas išdėsto savo koncepciją, analizuoja Vokietijos Rytų politikos, prie kurios įgyvendinimo jis pats prisidėjo, klaidas. Kritikuojama ir Trečiojo reicho vadovybė, bet tik tiek, kiek ji nesutikusi atsižvelgti į P. Kleisto idėjas, ypač Okupuotų Rytų ministerijoje. P. Kleistas buvo tas žmogus, kuris ragino suteikti didesnę autonomiją Rytų Europos tautoms ir antisovietinę kovą vykdyti po „išlaisvinimo nuo komunizmo“ šūkiu. Neišvengiamai jo atsiminimuose teisinama savoji vizija, kritikuojami jos nepalaikiusieji, yra daug revizionistinių tendencijų. 1952 m. jis bandė sutaikyti nacionalsocialistus ir jų oponentus, tačiau liudininkus stebino pasitikėjimu savo veiksmų teisingumu, abejingumu nacionalsocialistų aukoms44. Verta pažymėti, kad K. Škirpa „Sukilime“ daug kur naudojosi P. Kleisto teoriniu modeliu ir bandė svarstyti ne tikrąją Antrojo pasaulinio karo istoriją, o kontrafaktinę – kas galėjo būti, jei Vokietija būtų draugiškai nusiteikusi Rytų Europos tautų atžvilgiu. Verta paminėti ir daugelį kitų to meto Lietuvos ir užsienio veikėjų, kurių prisiminimai turi didelės vertės siekiant rekonstruoti pasirinktą temą, jie pristatomi pačiame darbe arba rašant padėjo susidaryti reikalingą kontekstą. Daugiausia tai – diplomatų ar karininkų, kuriuos K. Škirpa gerai pažinojo, ir jie turėjo įtakos jo geopolitinei vizijai, darbai45. Šaltojo karo metu K. Škirpa gyveno JAV, tačiau buvo prisimenamas ir SSRS okupuotoje Lietuvoje, kur jo ir kitų diplomatų antisovietinė veikla sulaukė tendencingų vertinimų. Siekdama antisovietinę lietuvių rezistenciją sumenkinti, LSSR Mokslų akademijos Archyviniams dokumentams skelbti darbo grupė 1961 m. priėmė darbinį nutarimą, kurio tikslas buvo sutirštinti rezistencijos kontaktus su užsienio valstybėmis ir taip ją diskredituoti, akcentuojant kaip nesavarankišką, jėgų iš užsienio valdomą įrankį46. Vis dėlto, istoriko S. Stasiulio teigimu, šių tendencijų šaknys siekia dar 1941 m. liepos 3 d. J. Stalino kalbos interpretaciją, kuri ir paskatino

43 Peter Kleist, The European Tragedy (London: Times Press, 1965). 44 Nicholas Berg, The Holocaust and the West German Historians: Historical Interpretation and Autobiographical Memory (Madison: University of Wisconsin, 2016), 182. 45Eduardas Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai (: Šviesa, 1990);Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 (Vilnius: Baltos lankos, 2002); Bronius Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo (Vilnius: Vaga, 1991); Algirdas Vokietaitis, Raštai (Kaunas: LPKTS, 2003); Juozas Urbšys, Lietuva lemtingaisiais 1939– 1940 m. (Vilnius: Mintis, 1988)); Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis (Vilnius: Mintis, 1990); Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 1919–1940 m. (Vilnius: Mintis, 1991); Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (Vilnius: Mintis, 1992); Jonas Pyragius, Kovosiu kol gyvas (Kaunas: Plieno sparnai, 1993); Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys dievų miške: kaceto pergyvenimai (Putnam: N. Pr. Seserų spaustuvė, 1951); Franz Halder, War Journal of Franz Halder, Vol. 2 (Stuttgart: A.G.Eucom, 2007); Pavel Sudoplatov, Special Tasks. The Memoirs of an Unwanted Witness, a Soviet Spymaster (Boston: Little, Brown and Company, 1994). 46 Severinas Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje. Pirma knyga (Vilnius: LGGRTC, 2017), 393.

17 visus antisovietinius judėjimus „paversti“ Vokietijos talkininkais47. Šiai redakcijai vadovavo buvęs LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, ilgametis LKP CK narys ir vienas uoliausių lietuvių enkavedistų Boleslovas Baranauskas48. Reprezentatyvi paties B. Baranausko 1965 m. parengta ir 10 000 egzempliorių tiražu išleista knygelė „Geležinis vilkas“, kurioje K. Škirpa apibūdinamas kaip „buržuazinės kariuomenės pulkininkas, karo atašė atstovas Berlyne, hitlerinės žvalgybos senas agentas. 1940 m. Berlyne kartu su hitlerine žvalgyba įsteigė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) organizaciją, kuri 1940–1941 m. siuntė į Tarybų Lietuvą šnipus, diversantus, veikusius hitlerininkų naudai“49. Svarbu pažymėti, kad šiuo atveju koncentruojamasi į diplomato veiklą 1940–1941 m., nutylima, kas sovietiniam okupaciniam režimui nebuvo naudinga – K. Škirpos veikla perversmo metu ir tai, kad diplomatinį darbą jis dirbo ne tik Vokietijoje. Aktyvus B. Baranausko bendradarbis tiek NKVD sistemoje, tiek leidžiant panašią propagandinę medžiagą buvo Eusiejus Rozauskas50. Po J. Stalino mirties E. Rozauskas dirbo LSSR archyvų departamento direktoriumi, kur glaudžiai bendradarbiavo su B. Baranausku ir kitais kolegomis iš darbo NKVD laikų. Todėl jis turėjo priėjimą prie visų archyvinių dokumentų, kuriuos tendencingai atrinkdavo pagal politinius sovietinės sistemos poreikius51. 1968 m. E. Rozauskas ragino žūtbūt surasti dokumentų, parodančių artimą K. Škirpos ryšį su Vokietijos tarnybomis52. Tai sėkmingai padaryti pavyko jau Konstantinui Rukšėnui, kurio 1970 m. apgintoje daktaro disertacijoje „Hitlerininkų politika Lietuvoje 1941–1944 metais“ pabrėžiama, kad LAF propaganda prisidėjo prie žydų išžudymo Lietuvoje53. Šios propagandos atgarsiai dar labai gajūs, toks modelis pastebimas pavyzdžiui Aleksandro Diukovo darbe ir kitų autorių darbuose, kai šis teigia, kad LAF planavo žydų žudynes iki karo pradžios, o tai, pasak jo, rodo išskirtinį Rytų Europos gyventojų polinkį į fašistinę ideologiją54. Nors LAF veikloje pastebima antisemitinių tendencijų, kaip ir simpatijų Vokietijai bei nacionalsocialistinei ideologijai, negalima sutikti, kad kur nors būtų kalbama apie žydų žudymą, todėl šių dalykų suplakimas būdingas propagandinei literatūrai. Istorikas S. Stasiulis

47 Stasiulis, Holokausto Lietuvoje istoriografija, 10. 48 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 394. 49 „Geležinis vilkas“, Faktai kaltina, t. 7 (Vilnius: Mintis, 1965), 138. 50 Gimė 1907 m. Ukrainos žydų šeimoje, tarpukariu imigravo į Kauną, mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, dar jaunas pasuko į pogrindinę komunistinę veiklą, už tai buvo Lietuvos teisėsaugos suimtas. 1940 m., po sovietinės okupacijos, buvo paleistas iš kalėjimo, ėjo aukštas pareigas NKVD struktūroje – buvo tardymo skyriaus viršininkas. Net sistemoje, kur valdant SSRS diktatoriui Josifui Stalinui kankinimai buvo suprantami kaip visiškai legalus „tardymo“ būdas, jis pateko į nemalonę ir 1946 m. buvo pats represuotas, atsidūrė Vorkutoje. Tai daug pasako apie šio žmogaus moralines savybes. 51 Arvydas Anušauskas, Inga Petravičiūtė ir Liudas Truska, Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais (Vilnius: LGGRTC, 1999), 337. 52 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 397. 53 Stanislovas Stasiulis, Holokausto Lietuvoje istoriografija: tradicijos ir problemos. Daktaro disertacija (Vilniaus universitetas: 2018), 56. 54 Aleksandr Diukov, Holokausto išvakarėse (Vilnius: Gairės, 2014), 142–143.

18 pastebėjo, kad toks pastebėjimas ypač taikomas Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos gyventojams, o tai lemia ir geopolitinė padėtis, Rusijos spaudimas šioms šalims55. Naujausia istoriografija jau stengiasi atsikirsti tokiems pastebėjimams – iškelia, kad Rusijoje jau nuo 2007 m. veikia Dūmos nario Viačeslavo Nikonovo vadovaujamas fondas ,,Rusų pasaulis“, kurio tikslas ne tik remti finansiškai ir kultūriškai įtakoti rusų tautybės gyventojus iš SSRS išsivadavusiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, bet ir platinti rusišką istoriją istorijos versiją56. Sovietinės propagandos tekstai prigijo ne tik Rusijoje. Tai dar svarbiau , nes iš Rusijos ateinantys, tendencingi tekstai dažnai kritiškai priimami Lietuvoje, tačiau daug palankiau žiūrima į demokratinių Vakarų šalių literatūrą, neretai per mažai susimąstoma, kad ir joje gausu ideologinių štampų. Po SSRS žlugimo tokie buvo adaptuoti ir demokratinių Vakarų publikai. Antai 1993 m. įtakingas Vokietijos leidinys „Die Zeit“ išspausdino NKVD darbuotojo Aleksandro Slavino, kuris gimė turtingų Kauno žydų šeimoje, susidomėjo komunizmu ir tapo aktyviu SSRS kolaborantu ir NKVD darbuotoju, straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“, kuriame išsakyti tendencingo ir sau nepatogius faktus linkusio nutylėti įvykių liudininko pareiškimai, deja, papuolė į ne vieną rimtą užsienio istoriografijos veikalą. Pagrindinė straipsnio mintis, kad birželio sukilimas Lietuvoje neturėjo nieko bendro su gyventojų valia, net buvo jai priešingas, viso labo tebuvo Vokietijos specialiųjų tarnybų operacija sėkmingai panaudojant marionetes, tokius kaip K. Škirpa57. Verta pastebėti, kad A. Slavinas, kaip ir daugelis įvairių tautybių buvusių Lietuvos piliečių, stojusių kolaboruoti su okupaciniu SSRS režimu, išliko kategoriškai nusistatęs prieš atgautą Lietuvos nepriklausomybę. Nors karo metu jis nebuvo Lietuvoje ir vykdė SSRS represinės struktūros užduotis, dėl savo kilmės jis apsimetė Holokausto auka, o tai sudarė jam galimybes talpinti straipsnius Vokietijos, kuri jaučia atsakomybę dėl vykdyto Holokausto ir kitų karo metų žiaurumų spaudoje. Prieš šaltinių galima būtų priskirti ir K. Škirpos paminėjimus neakademinėje istorinėje literatūroje. Pasipriešinimas pirmajai sovietinei okupacijai ir ypač aktyviausias jo etapas – birželio sukilimas – sulaukia daug ne tik istorijos mokslo profesionalų, bet ir žmonių, kurie juo domisi iš patriotinės/visuomeninės perspektyvos, dėmesio. Tokiuose leidiniuose aktyvių įvykių dalyvių veikla yra kiek idealizuojama, tačiau tekstai pasižymi dideliu informatyvumu, surinktų biografinių faktų apie atskirus žmones gausa, kurių kartais galima pasigesti istorikų profesionalų darbuose. Tai natūralu, nes neretai istorija aktyviai domisi ir kitų profesijų atstovai. Išskirti verta jau minėtą Juozo Jankausko, kuris 1992 m. vadovavo Lietuvos olimpinei krepšinio rinktinei, o vėliau parengė monografiją apie birželio sukilimą, tame sukilime dalyvavusių žmonių biografijų

55 Stasiulis, Holokausto Lietuvoje istoriografija, 75. 56 Jokubauskas et al, Valia priešintis, 205. 57 Aleksandras Slavinas, „Der inszenierte Aufstand“ in Die Zeit (1993 07 02).

19 rinkinį58. Nors knygos autorius buvo ne istorikas, visgi tai apsišvietęs žmogus, socialinių mokslų daktaras, kurio akstinas parašyti knygą neabejotinai lėmė ir šeimyninės aplinkybės: jo tėvas buvo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo plk. ltn. Juozas Jankauskas – aktyvus birželio sukilimo dalyvis Kaune. Šia tema aktyviai darbuojasi ir bene ryškiausias publicistas Lietuvoje, rašantis apie 1940–1941 m. sovietinę okupaciją ir pasipriešinimą jai, LAF ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės (toliau – LLV) dramas – jau minėtas V. Valiušaitis. Verta išskirti svarbiausias jo knygas. Dar 1996 m. jis išleido veikalą, skirtą visuomenei pristatyti LLV ministro pirmininko pareigas užėmusio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio asmenybę, čia remtasi ir jo paties laiškais. 2013 m. pasirodė per ilgą laiką parengtų straipsnių žiniasklaidoje rinkinys apie 1940–1941 m. aktualijas. 2018 ir 2019 metais V. Valiušaitis išleido net du veikalus, kuriuose polemizuojama dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių Lietuvoje interpretavimo59. Nors kai kur šiuose tekstuose juntama ginamoji ir idealizuojanti pozicija, per didelis pasitikėjimas periodika, ypač toli nuo Lietuvos įvykių buvusiu JAV dienraščiu ,,Draugas“ vis dėlto svarbu atsižvelgti į ilgametį autoriaus įdirbį, iškeliamus mažiau žinomus ar kitų istorikų nepakankamai įvertinamus faktus ir jų analizę, palyginimus su kitų šalių situacija. Kituose publicistiniuose veikaluose galima pastebėti kitą kraštutinumą – siekį parodyti, kad pirmasis LAF organizacijos ir jos vado K. Škirpos tikslas buvo antisemitizmas ir kolaboravimas su Vokietija. Nors tokių motyvų išties būta, svarbiausias tikslas buvo kova prieš SSRS okupaciją, o paminėti reiškiniai buvo labiau kontraversiškai vertinamos priemonės, bet pats tikslas. Tokį įspūdį sudaro kai kurie veikalai, pavyzdžiui, plačiai išgarsėjusi Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“60, parašyta bendradarbiaujant su Efraimu Zuroffu iš Simono Vyzentalio centro. Švelnesnį požiūrį bandė išreikšti publicistas Arkadijus Vinokuras, kurio knygoje galima pastebėti kritiką tiek V. Valiušaičio, tiek R. Vanagaitės požiūriui. Pirmąjį A. Vinokuras kritikuoja V. Valiušaitį, dėl per didelio „mundurą sutepusių“ veikėjų idealizavimo, o antrąją – dėl to, kad užkrauna kolektyvinę atsakomybę visai lietuvių tautai už žydų žudymą ir diskriminaciją61. Daug šių ir kitų autorių tekstų pasirodė šių dienų publicistikoje, kurios dalis jau buvo pristatyta. Atskirai reikia įvertinti ir periodiką. Jau tarpukariu buvo išleista labai daug reikšmingų straipsnių, kuriais naudojamasi šiame darbe, skirti parodyti viešąjį diskursą. Daugiausia tai nepriklausomoje Lietuvoje ėję leidiniai – valstybės oficiozas „Lietuvos aidas“, valstiečiams liaudininkams priskiriamos „Lietuvos žinios“, socialdemokratams priskiriama „Mintis“,

58 Juozas Jankauskas, 194 m. birželio sukilimas (Vilnius: LGGRTC, 2010). 59 Vidmantas Valiušaitis, Ugninis stulpas. 25 m. be Juozo Brazaičio: laiškai, dokumentai, liudijimai (Kaunas: Į Laisvę fondo Lietuvos filialas, 2000); Vidmantas Valiušaitis, Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai: socialinė publicistika (Vilnius: Žara, 2013); Vidmantas Valiušaitis, Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje (Vilnius: Žara, 2018); Vidmantas Valiušaitis, Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama (Vilnius: Žara, 2019). 60 Rūta Vanagaitė, Mūsiškiai (Vilnius: Alma littera, 2016). 61 Arkadijus Vinokuras, Mes nežudėme (Vilnius: LGGRTC, 2017).

20 krikščionimis demokratams priskiriamas „XX amžius“, Lietuvos žydų karių sąjungos savaitraštis „Apžvalga“, Lietuvių verslininkų sąjungos savaitraštis „Verslas“. Sovietinės okupacijos laikotarpiu tebeėjo kairiųjų pažiūrų intelektualų „Kultūra“, JAV lietuvių leidiniai – „Draugas“, „Dirva“, „Sėja“ ir kt. Taip pat analizuoti ir Vokietijos okupacijos metu leisti laikraščiai – „Į laisvę“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Tėvynė“ ir kt. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus istoriografinius ginčus, akivaizdu, kad platesnis ir kiek tai įmanoma objektyvesnis K. Škirpos koncepcijos ir jos įgyvendinimo pristatymas, atsakant į išsikeltus uždavinius, įtraukiant naujus šaltinius ir įsisavinant bei interpretuojant visą skirtingomis temomis ir kalbomis jau išreikštą mokslininkų įdirbį, būtų naudingas ne tik Lietuvos, bet ir visai istoriografijai plačiąja prasme. Be abejo, rašant šią daktaro disertaciją, teko susipažinti su literatūros pozicijomis, kurių būdingiausias vertėtų aptarti atskirai. Lietuvos istoriografijos apžvalga. Lietuviškoje istoriografijoje skiriama daug dėmesio diplomatijos istorijai ir aptariamu laikotarpiu K. Škirpai einant diplomato pareigas, jo geopolitinę viziją svarbu matyti būtent diplomatinės veiklos kontekste. Verta išskirti jau minėto A. Kasparavičiaus darbus, kadangi, tyrinėdamas įvairius Lietuvos istorijos niuansus, šis istorikas neretai pastebi ir įvertina juose K. Škirpos veiklą, be to, pateikia labai daug kontekstinės medžiagos – jo tyrimuose vertinama ne tik Lietuvos, bet ir užsienio diplomatų veikla, ji analizuojama, tuo šis mokslininkas išeina iš siauresnio, tik lietuviškojo konteksto tyrimų, tačiau analizuoja ir globalesnius ar bendraeuropietiškus procesus62. Atskiro pastebėjimo nusipelno Vytauto Žalio solidus įdirbis diplomatijos tema, kur išsamiai paaiškinamos pagrindinės Lietuvos diplomatijos veiklos formos, svarbiausi jos veikėjai, santykiai su kaimyninėmis šalimis, ypač su Vokietija. Be to, V. Žalys naudojasi daugelio šalių archyvų dokumentais, todėl jo knygos praverčia susipažįstant, kaip funkcionuoja diplomatija, kokios buvo interesų grupės, kaip jos sąveikavo63. Lietuvos valstybingumo išlikimo galimybę Antrojo pasaulinio karo priešaušryje

62 Algimantas Kasparavičius, Lietuva 1938–1939. Neutraliteto iliuzijos (Vilnius: Baltos lankos, 2010); Algimantas Kasparavičius, ,,1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007); Algimantas Kasparavičius, „Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920–1936)“ in Lietuvos Nepriklausomybei – 80 (Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos leidykla, 1999); Algimantas Kasparavičius, Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė (Vilnius: A. Varnas, 1996); Algimantas Kasparavičius, „Prieškario totalitarizmai ir Lietuva: kelios kritinės retrospekcijos“ in Demokratija Lietuvoje: Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose (Vilnius: Naujasis židinys- Aidai, 2011); Algimantas Kasparavičius, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008) ir kt.; 63 Vytautas Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1 (Vilnius: Versus aureus, 2007); Vytautas Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) t. 2. d. 1 (Vilnius: Versus aureus 2012); Vytautas Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) t. 2. d. 2. (Vilnius: Versus aureus, 2012); Vytautas Žalys, „Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąvoka įtvirtinant Lietuvos valstybingumą 1923–1938 metais“ in Lietuvos Nepriklausomybei – 80 (Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos leidykla, 1999).

21 analizuoja Šarūnas Liekis, kuris atkreipia dėmesį į kai kuriuos ginčytinus Lietuvos politinio elito pasirinkimus 1939 m. ir teigė, jog būtent šie metai buvo lemtingi tolesnei Lietuvos istorijai. Simonas Strelcovas išsamiau tyrinėjo Japonijos vicekonsulo Chiune Sugihara veiklą Lietuvoje bei tuometinio politinio elito požiūrį į pabėgėlius iš SSRS ir Vokietijos okupuotų Lenkijos teritorijų64. Geopolitinės tarpukario subtilybės puikiai atskleidžiamos Č. Laurinavičiaus tyrimuose, be to, šis istorikas išsamiausiai tyrinėja K. Škirpos vaidmenį Klaipėdos praradimo 1939 m. byloje65. Atskirų diplomatijos tyrinėjimų linijų nėra gausu, tačiau galima išskirti, kad yra nagrinėti Lietuvos santykiai su Prancūzija, Čekoslovakija, Švedija, Didžiąja Britanija, taip pat su šiomis šalimis siejamų diplomatų veiklos kontekste66. Atskirai reikėtų aptarti darbus, kuriuose tiriama paties K. Škirpos veikla. Pastaroji vertinama gana plačiai, tačiau specialaus dėmesio jai skiriama nedaug, dažniau ji aptariama kitų procesų, įvykių ar asmenybių kontekste. Kaip retas išimtis galima būtų paminėti Lino Locaičio, Žanos Vaščovos, Jono Vaičenonio įdirbį – pirmieji du pristatė atskirus K. Škirpos biografijos momentus, o J. Vaičenonis publikavo plačios apimties K. Škirpos planus dėl reformos Lietuvos kariuomenės67. Visi šie darbai yra išties reikšmingi, nes jų autoriai atskirose K. Škirpos gyvenimo etapuose pastebėjo jo geopolitinės vizijos susiformavimą. L. Locaitis parodė, vieną, tačiau svarbų jo veiklos momentą, ieškant geopolitinės vizijos atgauti sostinę, J. Vaičenonis – atskleidė kokiais argumentais K. Škirpa bandė įrodyti savo viziją kariuomenės vadovybę, o Ž. Vaščova aiškiai parodė, kad K. Škirpa buvo žmogus, kuriam tikslas pateisino priemones ir jis turėjo savitą Lietuvos likimo viziją dėl kurios nuosekliai dirbo. Kita vertus, šie istorikai aptarė labai konkrečius K. Škirpos veiklos momentus, be to, visuose darbuose chronologiškai koncentruotasi į 4-ąjį dešimtmetį, todėl šie darbai galimi laikyti akstinu tolesniam tyrimui, kuris ir yra ši disertacija. Ilgiausią (19 psl.) K. Škirpos biogramą pateikia J. Jankauskas, tačiau joje trūksta

64 Šarūnas Liekis, 1939 – The Year That Changed Everything in Lithuania’s History (Amsterdam: Rodopi, 2010); Simonas Strelcovas, Geri, blogi, vargdieniai. Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje (Vilnius: Versus, 2018). 65 Česlovas Laurinavičius, Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės raidos ir tapsmo fragmentai (Kaunas: Naujasis lankas, 1997); Česlovas Laurinavičius, „The Lithuanian Reaction to The Loss of Klaipėda and the Combined Gift of Soviet „Security Assistance“ and Vilnius“ in Northern European Overture to War, 1939–1941– From Memel to Barbarossa (Leiden: Brill, 2013); Česlovas Laurinavičius „Ką reiškia Lietuvai turėti Klaipėdą?“ in Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 21, 2010). 66 Vilma Bukaitė, Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m. (daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2013); Dalia Bukelevičiūtė, Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012); Remigijus Motuzas, Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje (Vilnius: Versus aureus, 2011); Juozas Skirius, Lietuvių visuomeninkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): tėvynei paaukotas gyvenimas (Vilnius: Vaga, 2001). 67 Linas Locaitis, „Plk. K. Škirpos pasiūlymo Vokietijai ir Tarybų Sąjungai garantuoti Lietuvos nepriklausomybę bei paramą dėl Vilniaus klausimu“ in Lietuvos istorijos studijos (t. 6, 1998); Žana Vaščova, „Vienas prieš daugumą: Kazio Škirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija“ in Darbai ir dienos (t. 30, 2002); Jonas Vaičenonis, Dokumentai pasakoja. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas, Karo archyvas (t. 21, 2006); Jonas Vaičenonis, Dokumentai pasakoja. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas Karo archyvas (t. 22, 2007).

22 gilesnės reiškinių analizės, pristatoma tik pati jo veikla68. Vertinga Nerijaus Šepečio dar 2006 m. išleista knyga apie Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo aplinkybes, Lietuvos vaidmenį. N. Šepetys laikosi požiūrio, kad iš šių susitarimų daugiausiai laimėjo SSRS pusė, Vokietija buvo pergudrauta, o Lietuva toje situacijoje nieko negalėjo pakeisti, todėl K. Škirpos planas atsiimti Vilnių buvo nereikalingas išsišokimas, negalėjęs turėti lemiamos reikšmės. Šioje disertacijoje su kai kuriais teiginiais tenka polemizuoti, bet dėl išsamios istoriografijos ir publikuotų šaltinių analizės šio ir kitų autoriaus darbų vertė išlieka didelė69. Aptariant kitų Lietuvos istorikų tyrimus, verta pažymėti reikšmingą Alfonso Eidinto įdirbį. Ne kartą K. Škirpa ir LAF minimi ir plačios apimties sintezėje „Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys“ Holokausto klausimu, kurią jis parengė dar 2001 m., tačiau nuo šio reikšmingo leidinio išleidimo praėjo jau bene du dešimtmečiai, be to, informacija apie K. Škirpos koncepciją tampa fragmentiška, kai kalbama apie platesnius klausimus. Kita vertus, šioje knygoje A. Eidintas į vieną leidinį surinko ir kitų autorių darbus70. Kitas šiam tyrimui itin reikšmingas autoriaus veikalas – jo parengta biografija apie Lietuvos kariuomenės kapitoną Bronių Michelevičių, kuris užėmė atsakingas pareigas LAF ir bendradarbiavo su Vokietijos karine žvalgyba (toliau – Abveras). Nors knygoje „Trijose žvalgybose. Lietuvos kavalerijos kapitono istorija“ atskleidžiama B. Michelevičiaus pozicija, ji daugeliu atvejų neblogai atspindėjo ir K. Škirpos geopolitinę viziją, šiuos karininkus siejo abipusė pagarba, be to, B. Michelevičius po Lietuvos okupacijos SSRS ir komunistinę ideologiją laikė didžiausiu priešu Lietuvai, matė tinkamas visas aplinkybes su ja kovoti. Dėl to šis veikalas išsamiau atspindi ne vieno su sovietais kovoti nusiteikusio Lietuvos karininko vidinę motyvaciją. Dar 1996 m. aiškiai analizuoti konkrečiai K. Škirpos įkurto ir vadovauto LAF ideologines nuostatas ėmėsi Valentinas Brandišauskas, pirmą kartą analizavęs ne tik antisovietinius, bet ir nacionalsocialistų ideologiją primenančius atsišaukimus LAF tekstuose71. 1999 m. K. Škirpos orientavimąsi į Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais tyrinėjo ir istorikas Arūnas Bubnys. Jo straipsnis yra gerokai per mažos apimties, kad pajėgtų išsamiai išnagrinėti problemą, nors yra naudingas kaip trumpas temos apibūdinimas ir supažindinimas su svarbiais faktais, išlaikantis objektyvumo reikalavimus. A. Bubnys vienas iš retų autorių, parašęs išsamų veikalą apie visą vokiečių okupacijos 1941–1944 m. laikotarpį Lietuvoje. Tiesa, jo knyga

68 Jankauskas, 1941 m, 17–36. 69 Šepetys, Molotovo-Ribbentropo...; Nerijus Šepetys, „Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939 – 1941)“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007); Nerijus Šepetys, „Komunistinė agresija prieš Lietuvą: šešios pastabos apie istorijos supratimo ribas“ in Demokratija Lietuvoje: Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose (Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2011). 70 Alfonsas Eidintas, Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys (Vilnius: Vaga, 2001); Alfonsas Eidintas, Trijose žvalgybose. Lietuvos kavalerijos kapitono istorija (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017) ir kt. 71 Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09) (Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996).

23 „Vokiečių okupuota Lietuva, 1941–1944 m.“ pasirodė dar 1998 m., todėl nuo to laiko atsirado naujų ir to paties autoriaus tyrimų, atkreiptas dėmesys į mažiau analizuotus epizodus72. Verta aptarti istoriografines pozicijas, kurios analizuoja kitų, disertacijoje dažnai minimų ir jai labai reikšmingų Lietuvos diplomatų biografijas. Tarp naujesnių verta paminėti ir šiam tyrimui svarbią Joanos Vigos Čiplytės dokumentinę monografiją apie Eduardą Turauską73, kuri vertinga dar ir tuo atžvilgiu, kad ši asmenybė glaudžiai susijusi su pačiu K. Škirpa, įvairiais gyvenimo etapais E. Turauskas buvo tiek jo politinis oponentas, tiek šalininkas. Be to šioje knygoje, publikuojama daug E. Turausko laiškų, kurie papildo disertacijos autoriaus aptiktuosius archyvų fonduose. Svarbūs ir kiti biografinio pobūdžio istorikų tyrimai kuriuose pristatant vienos asmenybės gyvenimą, galima rasti daug pastebėjimų ir apie to laikotarpio kontekstą, turintį didelės svarbos tiriamai temai 74. K. Škirpos kaip karininko veikla netelpa į šio darbo rėmus, tačiau norintys ją analizuoti gali pasiremti Vytauto Jokubausko, Vytauto Lesčiaus, J. Vaičenonio, Modesto Kuodžio darbais apie Lietuvos kariuomenę. Ypač išskirti verta autorių kolektyvo parenktą darbą ,,Valia priešintis“, kuriame išsamiai analizuojamos ir Lietuvos šaulių sąjungos (toliau LŠS) pozicijos , atskirų šaulių veikla disertacijoje tyrinėjamu laikotarpiu75. Kitus svarbius klausimus puikiai aptaria ir atskiri straipsniai tarpukario Lietuvos gyvenimo klausimais, kuriuos analizavo Zenonas Butkus, Giedrius Janauskas, Aldona Gaigalaitė, Sandra Grigaravičiūtė, Linas Venclauskas76. Šiame tyrime itin svarbūs geopolitiniai vingiai, orientacija į Vokietiją ir jos sukeltos pasekmės, jie dažnai

72Arūnas Bubnys, „Provokiška Lietuvos valstybės atkūrimo vizija (1940–1944)“ in Lietuvos diplomatija XX amžiuje (Vilnius: Vaga, 1999); Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva, 1941–1944 m. (Vilnius: LGGRTC, 1998); Arūnas Bubnys, „Lietuvių kelias į Štuthofą“ Pragaro vartai – Štuthofas (Vilnius: LGGRTC, 1998); Arūnas Bubnys, „Lietuvos interesų gynimas Klaipėdos krašte 1939–1940 m.“ in Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 21, 2010), Arūnas Bubnys, „Damage Caused by The Soviet Union in Lithuania – Depopulation of 1940–1941 and 1944– 1953“ in Damage Caused by The Soviet Union in The Baltic States (Riga: Ltd. E-forma, 2017). 73 Joana Viga Čiplytė, Eduardas Turauskas (1896–1966). Ateitininkas, teisinininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys: dokumentinė monografija (Vilnius: Versus aureus, 2016). 74 Vygantas Bronius Pšibilskis, Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009); Mindaugas Tamošaitis, Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje (Vilnius: Gimtasis žodis, 2012). 75 Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis. (Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014); Jokubauskas et al., Valia priešintis, Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė 1918–1920 (Vilnius: Generolo Jono Žemaičio karo akademija, 1998); Vytautas Lesčius, „Lietuvos kariuomenės gynybos planai ir priemonės galimai lenkų agresijai atremti 1921–1937 m.“ in Karo archyvas (t. 28, 2013); Jonas Vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940) (Vilnius: Versus aureus, 2004); Jonas Vaičenonis, „Lietuvos kariuomenės modernizacija 1926–1939 metais“ Darbai ir dienos (t. 21, 2000); M. Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m. (daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2009). 76 Giedrius Janauskas, „Jėga nėra teisė. 1938 metų ultimatumas ir Lietuvos visuomenė“ in Darbai ir dienos (t. 30, 2002); Aldona Gaigalaitė, „Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo“ in Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940 (Vilnius: Šviesa, 1999); Zenonas Butkus, SSRS intrigos Baltijos šalyse 1920–1940 (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998); Zenonas Butkus, Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos (Vilnius: Vaga, 2019); Sandra Grigaravičiūtė, „Lietuvos generalinis konsulatas Vilniuje (1939 m. rugsėjis–spalis)“ in Lituanistica (t. 59, 2013); Linas Venclauskas, Moderniojo lietuviško antisemitizmo genezė ir raida (1883–1940 m.) (daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2008).

24 nagrinėjami Holokausto ir antisemitizmo Lietuvoje kontekste. Ypač verta išskirti 1998 m. įkurtos „Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti“ veiklos metu atsiradusias Lietuvos istorikų Vyganto Vareikio, Liudo Truskos, JAV istoriko Sauliaus Sužiedėlio ir Vokietijos istoriko Christopho Dieckmanno bei kitų autorių publikacijas, taip pat vis pasirodžiusius naujus šių autorių darbus77. Kadangi net 3 paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius K. Škirpa praleido JAV, kur aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės gyvenime, šie diplomato veiklos momentai istoriografijoje taip pat sulaukė vertinimo. Daiva Dapkutė, rašydama apie lietuvių diasporos organizavimosi tendencijas, užsimena ir apie Stasio Žakevičiaus-Žymanto pastangas pokariu įtraukti į bendrą veiklą ir pulkininką. K. Škirpos ryšius su Jonu Deksniu fragmentiškai minėjo Liūtas Mockūnas. Plačiau K. Škirpos pokario veiklą santykio su kitais diplomatais kontekste nušvietė Asta Petraitytė-Briedienė ir Laurynas Jonušauskas. Ilona Bučinskytė (Strumickienė) domėjosi pastangomis atgaivinti Lietuvos Laikinąją vyriausybę78. Iš jaunosios kartos autorių verta pažymėti Dainiaus Noreikos tyrimus. Savo darbuose jis mėgina suderinti Holokausto ir antisovietinio lietuvių pasipriešinimo temas, vengia stereotipizavimo pavojų. D. Noreikos žodžiais, į Antrojo pasaulinio karo padėtį, ypač užsienyje, vis dar dažnai žiūrima tarsi į Holivudo komiksui būdingą aiškią kovą tarp viso pasaulio blogį apimančios „Ašies“ ir kitoje pusėje stovinčios, neabejotinam gėriui atstovaujančios „antihitlerinės koalicijos“79. Šis D. Noreikos pastebėjimas išties svarbus, nes polemizuoti su tokia patogią, tačiau supaprastinta ir klaidinga nuostatą siekiama ir šioje disertacijoje. Pagal tokį tipišką, po apgaulingo ir tariamo „vakarietiškumo“ skraiste pridengtą pasakojimą, daugybė Lietuvos valstybės elito atstovų vien dėl savo antisovietinės veiklos būtų apkaltinti „pronacinėmis“ pažiūromis. Pirmiausia tai būtų žvalgybos ir saugumo tarnybų pareigūnai, tapę vienomis pirmųjų SSRS okupacijos aukų, masiškai naikinti ir persekioti. Tikrąją šių žmonių patirtą dramą atskleidžia Severino Vaitiekaus

77 Liudas Truska ir Vygantas Vareikis, Holokausto prielaidos…; Liudas Truska, „Tikros ir primestos kaltės. Žydai ir lietuviai pirmuoju sovietmečiu 1940–1941“ in Darbai ir dienos (t. 34, 2003); Liudas Truska, Kas traukė į Rusijos glėbį? Geopolitinė Lietuvos orientacija 1918-1940 metais, Darbai ir dienos (t.30; 2002) ; Christoph Dieckmann ir Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį (Vilnius: Margi raštai, 2006); Vygantas Vareikis, „Ką atsiminti? Holokausto tyrimai Lietuvoje: problemos ir kontroversijos“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis (Kaunas: IX forto muziejus, 2017). 78 Daiva Dapkutė, „Tarp konspiracijos ir viešos rezistencinės organizacijos“ Politologija (nr. 2, 2001); Liūtas Mockūnas, Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnybose (Vilnius: Baltos lankos, 1997); Asta Petraitytė- Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983) (Vilnius: Versus aureus, 2012); Laurynas Jonušauskas, Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991 (Vilnius: LGGRTC 2003); Ilona Bučinskytė, „Bandymai atgaivinti Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą išeivijoje“ in Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991 (Vilnius: Versus aureus, 2007). 79 Dainius Noreika, „Skirtingų istorijų sankirtos: Holokaustas, birželio sukilimas ir partizanų karas“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis (Kaunas: IX forto muziejus, 2017), 69; Dainius Noreika, „1941 m. Birželio sukilimas: fenomeno pažinimo ir vertinimo problemos“ in Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 32, 2016).

25 knyga80. Ilgametį įdirbį tiriant SSRS represines ir saugumo struktūras, jų nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus turi Arvydas Anušauskas, kurio darbuose visada pastebima ir SSRS pozicija, jos agresyvus požiūris į bet kokias Lietuvos valstybingumo apraiškas, brutalų kitaminčių naikinimą81. Užsienio istoriografijos apžvalga. Iš tyrėjų, dirbančių kitose valstybėse, reikėtų išskirti Alfredą Erichą Senną – jo motina buvo lietuvė, o tai skatino šį JAV istoriką domėtis Lietuva. Istorikas asmeniškai bendravo su K. Škirpa ir daugeliu kitų tuometinių įvykių liudininkų, yra parašęs knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ recenziją82. JAV istoriografinei tradicijai priklauso ir lietuvių kilmės istorikas Saulius Sužiedėlis. 1991 m. „Metmenyse“ pasirodė ir ilgas jo straipsnis, kur aštriai keliami panašūs klausimai“83. Kontekstas buvo daugiau nei sudėtingas – Lietuva tik neseniai išsilaisvino iš griūvančios SSRS, todėl natūraliai norėjosi šviesesnio požiūrio į svarbiausius istorijos momentus, ypač tuos, kuriuos daugelį metų be gailesčio pliekė sovietinė propaganda. Vienas tokių epizodų buvo 1941 m. birželio sukilimas, kurį gerai pamenančių ar jame dalyvavusių tuomet dar buvo nemažai. Todėl kalbėti šia tema nebuvo lengva. Straipsnyje S. Sužiedėlis bandė pažiūrėti kompleksiškiau – nenutylėti teigiamų ir herojiškų sukilėlių darbų, bet taip pat nevengti kritikuoti moraliai abejotinų sprendimų. Darbe paminimi tokie dalykai kaip aiškios K. Škirpos autoritarinės tendencijos, bandymai iš istorijos išbraukyti jam nepalankius faktus, antisemitiniai teiginiai, taip pat 1941 m. itin aiškiai pastebimas jo didžiulis pasitikėjimas ir simpatijos Vokietijos galybei.. Vis dėlto, jis teigė, kad, jei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas tuomet buvo visuomenę vienijantis tikslas, tai būtent K. Škirpos asmuo geriausiai ir įkūnijo šį idealą. Labiau išplėtotas mintis S. Sužiedėlis pateikė glaudžiai bendradarbiaudamas su žymiu Trečiojo reicho ir Holokausto istorijos tyrinėtoju Christophu Dieckmannu, kai 2006 m. išleido jau minėtos „Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti“ užsakytą veikalą, kuriame išsamiau aptariami kruvini 1941 m. vasaros įvykiai. S. Sužiedėlis ir toliau liko vienas aktyviausių istorikų, kurie ėmėsi kalbėti apie skaudžius 1940–1941 m. įvykius, palietė ir K. Škirpos koncepciją. Jo darbuose yra svarstymų apie tai, kad išsaugotas valstybingumas būtų leidęs išvengti ypač žiauraus Holokausto politikos vykdymo, ypač jei lygintume su Europos šalimis, kurios turėjo tegul ir apribotą suverenumą. Taip pat naujuose darbuose skirtas dėmesys

80 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba… 81 Anušauskas, Petravičiūtė ir Truska, Sovietinis saugumas Lietuvoje...; Arvydas Anušauskas, KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai (Vilnius: Atvažiavo meška, 2009); Arvydas Anušauskas, „Rainių tragedija“ in Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24–25 (Vilnius: Baltijos kopija, 2007); Arvydas Anušauskas, Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m. (Vilnius: Versus aureus, 2014). 82 Alfred Erich Senn, Lithuania 1940: Revolution from Above (Amsterdam: Rodopi, 2007); Alfred Erich Senn, „Kazys Škirpa Lietuvos nepriklausomybės sutemose“ in Akiračiai (nr. 2, 1997). 83 Saulius Sužiedėlis, „1941 m. sukilimo baltosios dėmės“ in Akiračiai (nr. 9, 1991; nr. 10, 1991; nr. 1, 1992); Saulius Sužiedėlis, „Penkiasdešimtmečiai metų praėjus: lietuvių tautos sukilimo ir laikinosios vyriausybės istorijos interpretacijų disonansai“ in Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys (Vilnius: Vaga, 2001).

26 LAF tekstuose atsirandančio žydo ir komunisto sampratų sugretinimui, tyrinėjama, kodėl nutiko taip, kad kaltė dėl komunizmo nusikaltimų permesta žydų tautybei84. Iš istoriografijos anglų kalba reikėtų išskirti žymų amerikiečių istoriką Timothy Snyderį, kuris daug dėmesio teikia būtent Rytų Europai. Svarbiausios jo knygos išverstos į lietuvių kalbą ir sulaukia nemažo tyrinėtojų dėmesio. Knygoje „Kruvinos žemės“, kuri sulaukė didžiulio susidomėjimo visame pasaulyje ir pasirodė daugybe kalbų, deja, T. Snyderis padarė klaidą, vertindamas K. Škirpos veiklą, kadangi remdamasis nekritišku šaltiniu paminėjo, kad prasidėjus birželio sukilimui K. Škirpa per radiją kurstė žudyti žydus85. Akivaizdu, kad tai negalėjo būti tiesa, žinant, kad Vokietijos politinė policija gestapas izoliavo K. Škirpą namų arešte Berlyne ir neleido jam atvykti į Lietuvą. Nepaisant to, T. Snyderio pateikiama įvykių versija sukėlė rezonansą: nepaisant jo aiškios kritikos nacionalsocialistinei Vokietijai, jis giliai atskleidė ir agresyvias komunistinės Sovietų Sąjungos nuostatas ir vykdytą masinio žudymo politiką. Nenuostabu, kad dalis istorikų, net ir XXI a. vis dar žvelgiantiems į istoriją iš vienų ar kitų sumetimų padiktuotų prosovietinių pozicijų, sunku pripažinti akivaizdžius sovietinio komunistinio režimo ir jo lyderio J. Stalino politikos lemtus nusikaltimus tiek savo šalyje, tiek okupuojant kitas suverenias šalis, tarp jų ir Lietuvą86. Svarbus ir naujesnis tos pačios tyrimų krypties T. Snyderio veikalas „Juodžemis“, skirtas nagrinėti Holokausto problemą, jo atminties supratimo aktualumą mūsų laikams. Fundamentalus šio veikalo pliusas – jame labai stipriai parodyta, kiek Holokausto tragediją nulėmė Vokietijos, o kai kur ir SSRS vykdytas valstybių sunaikinimas. Veikale yra skiriama daug dėmesio ir Lietuvos atvejui, kuris išsiskiria dvigubos okupacijos 1940–1941 m. nulemta trauma. Kadangi apie tai labai daug rašoma ir šioje disertacijoje, „Juodžemis“ tampa vienu pagrindinių istoriografinių atramų87. Šią knygą norisi išskirti atskirai, nes joje plėtojama svarbi koncepcija – į žydų žudynes žiūrima ne kaip į neva tamsios nacionalistinės visuomenės veiklą, o pastebima, kad Trečiasis reichas, planuodamas šį įvykį, turėjo visai kitas intencijas – pirmiausia iš esmės pakeisti rasinį pasaulio pasaulėvaizdį, sunaikinti senąją sistemą ir tautines valstybes. Būtent valstybių ir jų teisinių sistemų išlikimas sąlygojo, kad nacionalsocialistams nepavyko įgyvendinti savo planų. Gerokai sudėtingesniame kontekste T. Snyderis mato ir kolaboravimą su Vokietija, įvairiose Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Į tai susiveda ne tik ir ne tiek radikalus nacionalizmas ar antisemitizmas, bet ir pastanga permesti kaltę dėl

84 Christoph Dieckmann ir Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį (Kaunas: Margi raštai, 2006); Saulius Sužiedėlis, „Jews and Lithuanians on the Eve of the Holocaust 1939– 1940“ in Darbai ir dienos (t. 67, 2017); Saulius Sužiedėlis, „Galutinis sprendimas Lietuvoje: lyginamoji istorinė analizė europiniame kontekste“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis (Kaunas: IX forto muziejus, 2017). 85 Timothy Snyder, Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino (Vilnius: Tyto alba, 2011), 220. 86 Tipiškas tokių nuostatų pavyzdys – Dovid Katz, „Detonation of the Holocaust in 1941: A Tale of Two Books“ in East European Jewish Affairs (no. 3, 2011), 210. 87 Timothy Snyder, Juodžemis. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas (Kaunas: Jotema, 2019).

27 nepasipriešinimo ar net kolaboravimo buvusių okupantų pusėje. Tai maloni išimtis, nes pasaulinėje istoriografijoje yra darbų, kur K. Škirpos kurtas LAF laikomas kone trafaretine antisemitinės organizacijos versija, bet toliau ši jo veikla smulkiau nedetalizuojama, kadangi tėra siaura užuomina, apimanti platesnius su Holokausto visoje Europoje problematika susijusius klausimus88. Kitas reikšmingas ir iš bendros istoriografinės perspektyvos išsiskiriantis veikalas – tai britų istoriko Rogerio Moorhouse’o knyga apie Molotovo-Ribbentropo paktą ir 1939–1941 m. vykusį itin aktyvų Vokietijos–SSRS bendradarbiavimą, pasibaigusį jų mirtina dvikova. Jo veikalas iš esmės parodo geopolitinę aklavietę, kurioje atsidūrė ne tik Lietuva, o bent jau visa Rytų Europa, ir yra labai svarbus tuo, kad primena dažnai pamirštamą faktą, jog tuo lemtingu Antrojo pasaulinio karo pradžios laikotarpiu SSRS ir Vokietija buvo sąjungininkės ir koordinavo politiką Europoje. R. Moorhouse’as deda lygybės ženklą tarp Vokietijos ir SSRS, parodo, kad abiejų šių didžiųjų valstybių interesai priešinosi taikai Europoje ir tuo jų tikslai bent laikinai sutapo. Tolesnis susikirtimas tapo realiu tik tada, kai buvo susilpnintas ankstesnis hegemonas – Didžioji Britanija, o visa Europa „velnišką sąjungą“ sudariusių šalių buvo pasidalyta89. Neretai istoriografijoje LAF ir K. Škirpa laikomas tam tikru Vokietijos vykdytos operacijos „Barbarosa“ komponentu, nors ši traktuotė, disertacijos autoriaus nuomone, nėra tiksli, nes pagrindinis K. Škirpos ir jo organizacijos tikslas buvo Lietuvos valstybingumas, o ne Vermachto žygio palengvinimas, kurį K. Škirpa greičiau suprato, kaip priemonę, šiam tikslui pasiekti90. Retesniuose darbuose lietuvių ir vokiečių santykiai 1941 m. vasarą nušviečiami kompleksiškiau, parodyti jų politikos skirtumai91. Į visus šiuos reiškinius galima pažiūrėti per gilumines vokiečių požiūrio į Vidurio ir Rytų Europą priežastis, kurios vakarų istoriografijoje pakankamai gerai išnagrinėtos92. Kadangi dabartinė Vokietija prisiėmusi visą atsakomybę dėl 1933–1945 m. nacionalsocialistinio režimo vykdytų agresyvių veiksmų ir nusikaltimų, vokiečių istorikų darbai pasižymi dideliu dėmesiu to meto Vokietijos politikams, kariškiams ir

88 Pavyzdžiu galėtų būti laikomas šiaip jau informatyvus garsaus istoriko veikalas: Cristopher R. Browning, The Origins of the Final Solution. The Evolution of Nazi Jewish Policy, September 1939 – March 1942 (Lincoln: University of Nebraska Press, 2004). Nors tai puikus veikalas apie Holokaustą, LAF paskiriamas labai menkas dėmesys, išsamiai paminima tarp daugelio organizacijos tekstų pastebėti antisemitiniai pasisakymai, tačiau net neužsimenama apie organizacijos antisovietinį pobūdį, kovą dėl nepriklausomybės, sudarant įspūdį, kad antisemitizmas buvo LAF tikslas pats savaime. 89 Roger Moorhouse, Velniška sąjunga. Molotovo-Ribbentropo paktas 1939–1941 (Vilnius: Alma littera, 2015). 90 Rolph Dieter Müller, The Unknown Eastern Front. The Wehrmacht and Hitler’s Foreign Soldiers (London: I. B. Tauris, 2012); Germany and the Second World War. Volume 4: Attack on the Soviet Union (Oxford: Oxford University Press, 1998); Alexander Statiev, The Soviet Counterinsurgency in the Western Borderlands (Cambridge: Cambridge University Press, 2010). 91 Karen Friedmann, „German/Lithuanian Collaboration in Final Solution 1941–1944“ (doctoral dissertation, University of Illinois, 1994); Thomas Lane, Lithuania – Stepping Westward (London: Routledge, 2001). 92 Vejas Gabriel Liulevicius, The German Myth of The East: 1800 to Present (Oxford: Oxford University Press, 2009); Vejas Gabriel Liulevicius, War Land on the Eastern Front: Culture, National Identity, and German Occupation in World War I (Cambridge: Cambridge University Press, 2005); John Hiden ir Martin Housden, Neighbours Or Enemies? Germans, the Baltic, and Beyond (Amsterdam: Rodopi, 2008); John Hiden, Baltic States and Weimar Ostpolitik (Cambridge: Cambridge University Press, 1987).

28 diplomatams, o jų veikla tyrinėjama išsamiai ir giliai. Reikėtų ypač pabrėžti jau minėto Ch. Dieckmanno indėlį. Be bendro veikalo su S. Sužiedėliu šis autorius dar parašė didžiulį dviejų tomų veikalą apie vokiečių okupacinį režimą Lietuvoje 1941–1944 m., jame išsamiai aptaria ir LAF bei K. Škirpos veiklą93. Kitas itin reikšmingas autorius yra Joachimas Tauberis, kuris analizavo, kada tiksliai buvo sudaryti planai išžudyti Europos žydus94. Lietuvos skaitytojui, dažnai neskaitančiam vokiškai, šis autorius yra pristatęs ir Vokietijos istoriografijos nuveiktus darbus tyrinėjant sprendimo dėl žydų išžudymo genezę. Vis dėlto dalis vokiečių istorikų Lietuvoje lieka tam tikra prasme nesuprasti, kadangi, kritikuodami Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis, dėl nesugebėjimo atsižvelgti į Holokausto nusikaltimus ir kolaboravimo su nacionalsocialistine Vokietija mastą, jie dažnai mano, kad šios šalys per daug sureikšmina antisovietinį pasipriešinimą, kuria jo kultą. Pagrindine to priežastimi išskiriama, kad dėl itin savikritiško požiūrio į praeitį Vokietijoje neretai linkstama į SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais žiūrėti tarsi į gynybinius95. Lietuvos visuomenėje draugiškiau žiūrima į tų Vokietijos istorikų darbus, kurie kritiškai žiūri ir į SSRS okupaciją, nebando jos parodyti „mažesniu blogiu“. Geras pavyzdys yra Karlo Schlögelio knyga apie 1937 m. Maskvos prieštaravimus, sulaukusi didelio Lietuvos skaitytojų dėmesio. Galbūt prie to prisidėjo jau pačioje knygos įžangoje esantis sakinys „Pasaulis gerai įsidėmėjęs Dachau, Buchenvaldo ir Osvencimo vietovardžius, mažai težinojo apie Vorkutą, Kolymą ar Magadaną“96. Šis istorikas įžvalgiai teigia, kad XX a. Europos istorijos negalima suprasti nepermąstant, kas 1937 m. vyko Maskvoje. Verta pridėti, kad lygiai taip negalima suprasti, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, jei pamirštame svarbiausią datą – 1940 m. birželį – ir įvykusį Lietuvos valstybės sunaikinimą. Svarbu analizuoti ir kitų šalių patirtis. Vokietijos istorikai domisi ir šios šalies istoriniais santykiais su kitomis valstybėmis. Tai labai svarbu siekiant žvelgti iš lyginamosios perspektyvos. Galima išskirti istoriko Michaelio Jonas straipsnį apie Vokietijos santykius su Suomija ir Rumunija 1940–1944 m., kuris kolektyvinėje monografijoje pasirodė būtent 2019 m. Darbe išryškinama, kodėl Suomijos ir Rumunijos padėtis, žvelgiant iš Berlyno pusės, skyrėsi. Lietuvos

93 Christoph Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944, bd. 1–2 (Göttingen: Wallstein, 2011); Christoph Dieckmann, ,,Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941 – 1944 metais“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007). 94 Joachim Tauber, „Ostpreussen 1945: die Deutsche Perspektive“ in Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos, Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 18, 2009), Joachim Tauber, “Antisemitizmas Vokietijoje ir Lietuvoje“ in Truska ir Vareikis, Holokausto prielaidos…; Joachim Tauber, „Sprendimas dėl Europos žydų sunaikinimo“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis (Kaunas: IX forto muziejus, 2017); Joachim Tauber, Coming to Terms; Joachim Tauber, „Tarp Laisvės kovos ir masinių žudynių: 1940–1944 metų fiktyvios lietuviškos biografijos įvadas“ in Lietuvos istorijos metraštis (t. 1, 2002). 95 Geras pavyzdys, kuriame išdėstoma ši koncepcija – Lothar Probst, „Founding Myths in Europe and the Role of the Holocaust“ in New German Critique (vol. 90, 2003). Jaučiant kaltę dėl pačios Vokietijos veiksmų, trūksta supratimo dėl kitų šalių, kurios nepuoselėjo agresyvių nuostatų SSRS atžvilgiu , bet pačios nukentėjo nuo invazinių šios šalies veiksmų. 96 Karl Schlögel, Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji (Vilnius: Tyto alba, 2013), 14.

29 istorikui kyla natūrali mintis – kaip šiame kontekste būtų atrodžiusi Lietuva, jei jai 1940-aisiais būtų pavykę išsaugoti nepriklausomybę?97 Žinoma, šioje vietoje verta atsižvelgti ir į tai, ką rašo Suomijos istorikai. Svarbus Olli Vehviläineno darbas, rodantis, kaip sunkiai, siekdama išlikti, pastaroji valstybė turėjo balansuoti tarp SSRS ir Vokietijos98. Šios temos sulaukė ir daugybės kitų šalių istorikų dėmesio – Australijos istorikas Konradas Kwietas siekė atkreipti dėmesį į tai, kad pasienio su Vokietija teritorijos Lietuvoje tapo pirmosiomis vietomis, kur pradėtos žydų žudynės. Nors pirmos koordinuotos visų žydų išnaikinimo akcijos autoriumi Gargžduose jis laiko Tilžės gestapo padalinį, mini, kad 1940 m. nuo sovietų okupacijos į Vokietiją pabėgę lietuviai buvo nepakeičiami pagalbininkai, kadangi suteikė žinių, o prasidėjus operacijai „Barbarosa“ padėjo surasti talkininkų jau Lietuvoje99. Kaip ir daugelis autorių, K. Kwietas vis dėlto pabrėžia, kad esminius pokyčius lėmė valstybingumo sunaikinimas 1940 m., nes iki tol žydai Lietuvoje jautėsi kaip namuose. Nyderlandų istorikas Robertas van Vorenas, dirbantis ir Lietuvoje, taip pat rašė šia tema, tačiau savo darbe LAF idėjas jis laiko perimtomis iš Vokietijos nacionalsocialistų ir vienpusiškai pažvelgė į šią sudėtingą problemą. Darbe juntamas antisovietinės lietuvių rezistencijos motyvacijų supaprastinimas100. Dar sudėtingiau, kai vadovaujantis ideologinėmis schemomis pasaulis matomas per juodai–baltą perspektyvą. Šiai paradigmai atstovauja JAV istoriko D. Albanese disertacija, kurioje nekritiškai pažiūrėta į sovietinės propagandos tekstus ir jų atgarsius. Todėl akivaizdu, kad nemažai įdomių istoriko įžvalgų automatiškai nublanks, kai bus pastebėta, kad visame skyriuje jis nuožmiausiu „Lietūkio“ garažo žudynių kaltininku visiškai nepagrįstai laiko vieną žymiausių Lietuvos antisovietinio pogrindžio kovotojų Juozą Lukšą Tokie supaprastinimai iš akademinės literatūros dar paprasčiau pateikiami plačiajai auditorijai101. Vengiant tokių kategoriškų teiginių, nestebina, kad Izraelio istoriografijoje į LAF ir jo vado K. Škirpos veiksmus žiūrima per žydų tautai tragiško Holokausto prizmę. Vienas žymiausių šios šalies tyrinėtojų Yehuda Baueris yra suformulavęs mintį, kad Lietuva ir Vakarų Ukraina dėl

97 Michael Jonas, “Hitler’s Satellites? Finland and Romania in Nazi Foreign Policy and War Strategy, 1940/1941– 1944” in World War II Re-explored. Some New Millennium Studies in the History of the Global Conflict (: Peter Lang, 2019). 98 Olli Vehviläinen, Finland In The Second World War: Between Germany and Russia (London: Palgrave Macmillan, 2002). 99 Konrad Kwiet, „Rehearsing for murder in 1941“ in Holocaust and Genocide studies (vol. 12, 1998). 100 Robert van Voren, Neįsavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2011). 101 Geras pavyzdys vokiečių kalba leidžiamas internetinis leidinys „haGalil“, skirtas Vokietijos žydų bendruomenei. Jo 2009 m. straipsnyje K. Škirpa laikomas Abvero agentu, žydų žudymo organizatoriumi, piktinamasi, kad Kaune nuo 1991 m. yra jo vardu pavadinta gatvė, minima, kad Lietuva žydų žudikais laiko tik tuos, kurie žudė ginklu, bet ne vykdytojus, esą Lietuva išteisintų net Adolphą Eichmanną, su kuriuo lyginamas K. Škirpa. „Litauen: 22 Rehabilitierungen von Nazi-Kollaborateuren widerrufen“ in haGalil (2009 02 22). Prieiga per internetą:

30 daugelio priežasčių buvo „pačios pavojingiausios vietos būti žydu Holokausto metu“102. Kiek nuosaikiau į šiuos įvykius žvelgia kitas garsus žydų istorikas Raulis Hilbergas. Iš esmės T. Snyderis „Juodžemyje“ dar išsamiau išplėtoja R. Hilbergo knygoje „Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai“ suformuluotas mintis, kad visos Europos šalys, pajėgusios išsaugoti bent dalį valstybingumo tradicijos ir netapusios nacionalsocialistinės Vokietijos pilnai kontroliuojama teritorija, turėjo galimybę išsaugoti bent dalį šalyje gyvenančių žydų103. Kitas labai reikšmingas žydų istorikas yra Zvi Gitelmanas, kuris išsamiai tyrinėjo žydų gyvenimą Rusijoje ir SSRS. Šiuose tyrimuose nemažai vietos sulaukia ir Lietuva – Z. Gitelmanas parodo, kad žydus dar 1915 m. iš Lietuvos išvarė atsitraukiančios carinės Rusijos valdžia, tačiau daugelis jų vėliau į grįžo į šalį, kuri buvo laikoma reikšminga, o gyvenimo sąlygos geros. Z. Gitelmanas skaičiais parodo dideles žydų pozicijas Lietuvos pramonėje ir versle, pabrėždamas, kad tai lėmė, jog daug žydų nukentėjo nuo SSRS, tačiau negalėjo tikėtis išgelbėjimo ir iš Vokietijos. Kita vertus, šis istorikas nenutyli ir dalies žydų tautybės Lietuvos gyventojų kolaboravimo su sovietais, parodo, dėl kurių priežasčių dalis žydų žvelgė į sovietus kaip į išgelbėtojus bei kaip tai atrodė lietuvių visuomenės akyse104. Tuo šis tyrimas išties išskirtinis. Prie užsienio tyrėjų darbų, kurie gali papildyti lietuviškosios istoriografijos žinias, vertėtų paminėti kolegų iš Lenkijos įdirbį tyrinėjant atskirus Lietuvos istorijos fragmentus, kuriuose pastebimas K. Škirpa. Pagrindiniai autoriai būtų Piotras Łossowskis, Wanda Krystyna Roman ir ypatingai visą straipsnį K. Škirpos veiklai paskyręs Waldemaras Rezmeris105. Darbo struktūra. Darbas dalijamas į įvadą, 3 didelius skyrius, kiekvienas iš jų turi 6 poskyrius bei išvadas. Pirmas skyrius yra skirtas išryškinti 1938–1940 m., permainų laikotarpį, aprėpiantį etapą tarp Lenkijos ultimatumo dėl diplomatinių santykių užmezgimo 1938 m. kovą ir SSRS ultimatumo dėl kariuomenės įvedimo į Lietuvą. Šiame kriziniame laikotarpyje brendo K. Škirpos vizija orientuotis į kaimyninę Vokietiją, tikintis išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Antras skyrius apima laikotarpį nuo SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940 m. birželį iki Vokietijos–SSRS karo pradžios 1941 m. birželį. Šiuo laikotarpiu K. Škirpa, įsitikinęs savo

102 Yehuda Bauer, The Holocaust in the Historical Perspective (Seattle: The University of Washington Press, 1978), 61. 103 Raul Hilberg, Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999). 104 Zvi Gitelman, A Century of Ambivalence The Jews of Russia and the Soviet Union, 1881 to the Present (Bloomington: Indiana University Press, 2001). 105 Waldemar Rezmer, „Pułkownik Sztabu Generalnego Kazys Škirpa (1895–1979) – litewski żołnierz, sztabowiec, dyplomata, polityk“ in Kadry decydują o wszystkim : studia z zakresu biografistyki wojskowej (Wrocław: Oddział Instytutu Pamięci Narodowej – Komisja Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu, 2015); Waldemar Rezmer, „Walki o Wilno w styczniu 1919 roku – początek wojny polsko – sowieckej“ Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 2, 2010),; Piotr Łossowski, „Lihuania’s Neutrality in the Polish – German War of 1939“ in Acta Poloniae Historica (vol. 42, 1980); Piotr Łossowski, Litwa a sprawie Polskie 1939– 1940 (Warszawa: Państ. Wydaw. Naukowe, 1985); Wanda Krystyna Roman, „Polityka Związku Radzieckiego wobec państw nadbałtyckich (Litwy, Łotwy, Estonii) we wrześniu i październiku 1939 roku“ in Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 2, 2010).

31 teisumu, organizavo LAF, kuris turėjo parengti Lietuvoje sukilimą prieš SSRS, vos tik Vokietijos kariuomenė peržengs sieną. Tuo metu su K. Škirpos geopolitine vizija sutiko nemažai kitų Lietuvos diplomatų, politikos, visuomenės mokslo ir karybos veikėjų. Trečias skyrius skirtas laikotarpiui nuo 1941 m. vasaros, kai tampa aišku, kad Vokietija nepripažins Lietuvos nepriklausomybės ir įves čia savo okupacinį valdymą, iki šios šalies karinių ir okupacinių struktūrų pasitraukimo iš Lietuvos bei pakartotinės SSRS okupacijos. Tuo laikotarpiu daugelis K. Škirpos viziją palaikiusių žmonių nuo jos nusisuko, tačiau pats diplomatas iš visų jėgų stengėsi toliau laikytis savo pasirinktos politinės linijos.

32 1. K. ŠKIRPOS VEIKLA LIETUVOS VALSTYBINGUMO KRIZĖS AKIVAIZDOJE

1.1. Geopolitiniai pokyčiai XX a. 4 deš. pabaigoje

Tarpukario Lietuvos diplomatijos istorija – mažos šalies pastangos išlikti itin nepalankiomis geopolitinėmis aplinkybėmis. Tai reikalavo ypatingo balansavimo užsienio politikoje, o aktyvūs diplomatai neretai ieškojo galimybių ir patys paveikti Lietuvos užsienio politikoje, kurti savo geopolitines vizijas. Bene ryškiausias tokios vizijos autorius, ne kartą tai kategoriškai formulavęs ir išsakęs buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo Seimo narys, o vėliau ir diplomatas K. Škirpa. A. Kasparavičius įrodė, kad 1926 m., siekdamas įgyvendinti savo koncepciją, tuometinis Lietuvos generalinio štabo viršininkas K. Škirpa buvo vienas aktyviausių žmonių, Maskvoje ieškojusių atsvaros prieš Varšuvą106. Komunistinė ideologija, kuriai jis iš esmės prieštaravo, nors pats buvo centro kairiųjų pažiūrų ir pritarė Valstiečių liaudininkų partijos politikai, K. Škirpos negąsdino, nes tai buvo vidaus reikalas, o kalbant apie valstybių santykius svarbiau buvo būtent geopolitika. Didesne grėsme Lietuvai jis matė potencialią Lenkijos invaziją, ypač kai valdžią į savo rankas susigrąžino maršalas Józefas Pilsudskis, ir vylėsi, kad „Pilsudskiui užpuolus Lietuvą, rusai laiku ateis į pagalbą“107. Po perversmo K. Škirpa neteko galimybės daryti įtakos, nes kaip valdančiojo režimo konkurentas buvo išsiųstas į „diplomatinę tremtį“ už Lietuvos ribų. Ten dirbdamas jis siekė maksimaliai išnaudoti aplinkybes ir surasti potencialių draugų aukštose Vokietijos kariuomenės ir politikos sferose. Be abejo, nenutraukė jis ryšių ir su SSRS, su kurios karo atašė palaikydavo glaudžius ryšius ir keisdavosi žiniomis apie Lenkiją. Ilgainiui K. Škirpa tik stiprino suvokimą, kad Lietuva, stodama į potencialų konfliktą su kaimyne Lenkija, su kuria tada neturėta diplomatinių santykių, nes nuolat konfliktuota dėl Vilniaus priklausomybės, privalo remtis kita stipria valstybe ir dėl geografinių priežasčių, tai gali būti tik Vokietija arba SSRS. 1934 m. suformuluotame pasiūlyme vadovybei K. Škirpa labai aiškiai išdėstė savo geopolitinės vizijos dėmenis, juos nusiuntė ne tik kariuomenės vadovybei, bet ir naujajam užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui:

„Lietuva yra, palyginant, nedidelė valstybė, kuri apie kokiuos nors grobuoniškus tikslus nei svajoti negali. Jos politika siekia tik taikos ir tarptautinio ramumo, kadangi tik prie šių sąlygų ji gali tarpti ir kultūriniai progresuoti. Kiekvienas didesnis ginkluotas konfliktas, ypač tarp mūsų didžiųjų kaimynų, – Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos, gali betgi prieš mūsų pačių norą įvelti mus į karą. Antra, tos trys valstybės turi ar gali turėti ateityje tikslų, priešingų Lietuvos

106 Plačiau: Kasparavičius, Didysis X, 166, 278. 107 Kasparavičius, Lietuvos kariuomenė Maskvos, 27.

33 nepriklausomumui, būtent, a/ Vokietija / – pretenduoja į mūsų Klaipėdos kraštą ir svajoja apie ekspansiją į Rytus; b/ Lenkija – turi jau pagrobusi mūsų krašto trečdalį su sostine Vilnium ir tebereiškia tendencijos atstatyti Lietuvos – Lenkijos uniją, ir c/ Rusija – jei ne dabar, tai ateityje, su stiprėjusi ir sutvarkiusi savo vidaus padėtį ir reikalus Tolimuose Rytuose, gali atnaujinti veržimosi link Pabaltės pajūrio, dėdama pastangas panaikinti ten po Didžiojo karo susikūrusias nepriklausomas valstybės – Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą. Kitos didžiosios valstybės – Anglija, Prancūzija, Italija ir kiti artimesni Lietuvos kaimynai – Latvija su Estija, – kad ir draugingai nusistačiusios nepriklausumos Lietuvos atžvilgiu, bet jos ar tai randasi tolokai nuo mūsų krašto, kaip, pavyzdin, didžiosios, – Anglija, Prancūzija ir Italija, ar tai, kad ir būdamas arti, kaip pavyzdin, Latvija su Estija, pačios militariniai yra persilpnos, kad galėtų laiku suteikti Lietuvai pakankamos pagalbos. Nesuvedžiojant savęs tolimomis viltimis ir žiūrint į Lietuvos tarptautinę padėtį realiai, tenka konstatuoti, kad mūsų krašto likimas pereina daugiausiai nuo mūsų artimiausiųjų, didžiųjų kaimynų – Vokietijos, Lenkijos ir Rūsijos. Iš jų gali kilti pavojus Lietuvai nustoti savo nepriklausomybės ir atbulai – dėka jų interesų priešingumams Lietuvos atžvilgiu, turime iš jų pagrįstos vilties tą Lietuvos nepriklausomybę išsaugoti. Mūsų politika laviruoja tarp minėtų trijų mūsų kaimynų interesų priešingumų ir varžytinių dėl mūsų krašto.“108

Taigi buvo aiškiai akcentuojama, kad Lietuva viena nepajėgi apsiginti nuo užsienio priešų. Vienintelė kaimynė šalis, su kuria konflikto K. Škirpa nebuvo linkęs numatyti, buvo Latvija. Tiek su Vokietija, tiek su Lenkija, o eventualiai ir su SSRS, konfliktą jis matė potencialiai realų. Ypač svarbiu laikytas konfliktas su Lenkija, anot K. Škirpos, buvęs grėsmingas valstybės egzistencijai. Pasak pulkininko, viena Lietuva niekaip negalėjo jo išspręsti, nes konfliktas su daug didesne Lenkija neišvengiamai būtų baigęsis tragiškai:

„Privedimas Lietuvos, prie izoliuoto – atskiro konflikto su Lenkija, kuri yra daugiau negu dešimteriopai už mus stipresnė būtų tokia avantiūra kurios būsinčios mūsų tautos kartos ir istorija mums niekada negalėtų atleisti.“109

Pasak K. Škirpos, išspręsti konfliktą su Lenkija buvo galima susiklosčius vienai iš dviejų aplinkybių:

„1/ proga Lenkijos konflikto su Vokietija ar Rusija, kuris militarinę Lenkijos galę ant tiek išsemtų, kad ir Lietuva su savo, palyginant, nedidelėmis ginkluotomis pajėgomis įgytų didesnio svorio, ir 2/ suradus Lietuvai tokį sąjungininką, kuris militariniai būtų ir pats pakankamai galingas, kad

108 Vaičenonis, Dokumentai pasakoja, 340. 109 Ibid.

34 veikti prieš Lenkiją ir vienkart tuo išlygintų mūsų ginkluotų pajėgų santikį prieš lenkų ginkluotąsias pajėgas.“

1934 m. padėtis Europoje sparčiai keitėsi. Lietuvai didelės reikšmės turėjo Vokietijos ir Lenkijos pasirašyta nepuolimo sutartis, kėlusi baimę, kad šios šalys elgsis agresyviai Lietuvos atžvilgiu. Iki tol K. Škirpa sėkmingai dirbo prie Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių bendradarbiavimo, nes tai buvo jo tiesioginis darbas kaip Lietuvos karo atašė Vokietijoje. Šias pareigas K. Škirpa ėjo nuo 1928 m. Vienas ryškiausių jo tos veiklos epizodų – 1930 m. spalio 15 d. įvykęs susitikimas su tuometiniu Vokietijos karinės žvalgybos Abvero vadovu plk. ltn. Ferdinandu von Bredowu, kai buvo aptartos galimybės, kad Lietuvos neutralumą užtikrintų dvi didžiosios jėgos Rytų Europoje – Vokietija ir SSRS110. Jau tada su Abvero tarnyba K. Škirpa bendravo itin draugiškai, nes po dviejų savaičių jo vadas F. von Bredowas atvyko slapto vizito į Kauną111. Nors Lietuva buvo maža, vokiečius erzino bandymai lituanizuoti Klaipėdos kraštą, tačiau Versalio sutarties kaustoma Vokietija prisibijojo karo nugalėtojų atvirai remiamos Lenkijos grėsmės izoliuotam Vokietijos regionui – Rytprūsiams. Tad nenuostabu, kad sėkmingos K. Škirpos iniciatyvos, suartėjimo su Vokietija planai sulaukė simpatijų ir tuometinėje Lietuvos kariuomenėje. Kadangi 1926 m. gruodžio perversmo metu K. Škirpa buvo ryžtingiausiai pasipriešinęs karininkas, dėl vienų ar kitų priežasčių nepatenkintieji Antano Smetonos valdžia į jį žiūrėjo labai teigiamai. Todėl visai nestebina, kad 1934 m. birželio 7 d. pučo prieš A. Smetoną metu K. Škirpos pavardė buvo linksniuojama kaip galimo Lietuvos krašto apsaugos ministro ar net ministro pirmininko. Tuometinis kariuomenės štabo viršininkas, pučui vadovavęs gen. Petras Kubiliūnas pritarė K. Škirpos geopolitinei vizijai ir į ją dėjo daug vilčių112. 1932 m. vėl bandyta gerinti Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių santykius. K. Škirpa gavo net nurodymą siekti, kad abiejų šalių generaliniai štabai derintų savo veiksmus, o tai galėtų būti laikoma artimu kariniu bendradarbiavimu113. K. Škirpa pasiūlė Lietuvos vyriausybei suteikti tuometiniam Vokietijos prezidentui feldmaršalui Paului von Hindenburgui pirmojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordiną su kardais, pastarasis mielai priėmė šį aukščiausią Lietuvos apdovanojimą ir vėliau net spausdavęs K. Škirpai ranką, nors to paprastai nedarydavo bendraudamas su kitais užsienio pasiuntiniais114. Tokį prielankumą lietuviui, be abejo, matydavo kiti Vokietijos karininkai, laikę P. von Hindenburgą kone gyva legenda. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas albumas, kuriame yra K. Škirpos sukauptos 1928–1932 m. Vokietijos kariuomenės manevrų nuotraukos, užfiksuoti šios šalies karininkų vizitai Kaune, susitikimai su aukščiausiais Lietuvos kariuomenės ir politikos

110 Locaitis, Plk. K. Škirpos pasiūlymo, 73. 111 Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia, 59. 112 Locaitis, Plk. K. Škirpos pasiūlymo, 78. 113 Ibid., 76. 114 Petras Mačiulis, „Kritiškos pastabos dėl K. Škirpos knygos „Sukilimas““ in Tėvynės sargas (nr. 2, 1976), 91.

35 lyderiais. Dalyvavo jis ir 1934 m. jau naujojo režimo surengtose pompastiškose garsiojo karo vado laidotuvėse115. K. Škirpos dėka į slaptą Vokietijos kariuomenės, tuomet dar vadintos Reichsveru, karo mokyklą buvo pasiųstas būsimas Lietuvos kariuomenės vadas S. Raštikis, jį K. Škirpa supažindino su šios mokyklos vadovu generolu Ludwigu Becku116. S. Raštikis nebuvo toks vienintelis – 1931 m. dėl užmegztų ryšių 26 aukšto rango Lietuvos karininkai vyko į Vokietiją dalyvauti mokymuose117. Tačiau ši idilė greitai nutrūko, nes Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris ir nacionalsocialistų partija118. Tai greitai atsiliepė dviejų kaimyninių valstybių santykiams. Lietuva valdė Klaipėdos kraštą, buvo maža valstybė ir greitai tapo skambiai pavadintos naujosios Vokietijos valstybės – Trečiojo reicho – revizionizmo taikiniu. K. Škirpa šiuos pokyčius įvertino neigiamai, stengėsi išlaikyti kontaktus su nacionalsocialistinėms idėjoms neprijautusiais karininkais, raštuose nušviesdavo daugelio jų žiaurų likimą, NSDAP siekiant įsigalėjimo. 1934 m. sausį iš kariuomenės vado pareigų nacionalsocialistai atleido gen. Kurtą von Hammersteiną, kuris norėjo išlaikyti palankius ryšius su Baltijos šalių ir SSRS kariniais atstovais119. Abvero vadovas F. von Bredowas stengėsi silpninti nacionalsocialistų pozicijas kariuomenėje, todėl 1934 m. buvo nužudytas „ilgųjų peilių“ nakties metu. Dar labiau Vokietijos visuomenė įsiaudrino, kai Kaune įvyko Klaipėdos nacionalsocialistų teismo procesas. Pasiuntinio pareigas ėjęs K. Škirpos viršininkas Berlyne J. Šaulys sulaukė anoniminių laiškų, kurie parodė skirtumus tuometinės Vokietijos visuomenėje: vienuose jų – grasinimai mirtimi, kituose, priešingai, – simpatijos dėl mažos šalies drąsos stoti prieš A. Hitlerį120. Įtampa pastebimai augo: prie Lietuvos sienų buvo sutelkta kariuomenė, Vokietijos lėktuvai nuolat kirsdavo sieną, o pats fiureris kaimyninę šalį užsipuolė kalbėdamas Reichstage121. Tokiame kontekste karo atašė K. Škirpa susitikimo su Vokietijos generalinio štabo atstovu majoru Horstu Rössingu metu net išrėžė, kad „Vokietija Lietuvai atrodo net didesnis priešas nei Lenkija“122. Tačiau metų pabaigoje, Lietuvai nesulaukus tarptautinio užtarimo, padėtis šiek tiek normalizavosi, todėl K. Škirpa bandė surasti daugiau pažįstamų, kurie galėtų tarpininkauti siekiant sušvelninti Vokietijos spaudimą dėl Klaipėdos. Tais pačiais metais jam pavyko susipažinti su įtakingu NSDAP ideologu Alfredu Rosenbergu, per jį K. Škirpa, tikėdamasis sureguliuoti padėtį, siekė A. Smetonos ir A. Hitlerio susitikimo. Tačiau Lietuvos prezidentui kategoriškai paprieštaravus susitikimas neįvyko. Būtent

115 1937 07 01 Karo Atstovo Vokietijoje Gen. Štabo pulkininko Kazio Škirpos tarnybos lapas, LCVA, f. 930, ap. 25, b. 155. 116 Raštikis, Kovose dėl Lietuvose, t. 1, 256. 117 Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia, 60. 118 (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, toliau – NSDAP) 119 1934 01 09 Lietuvos karo atašė Vokietijoje K. Škirpos raštas Generalinio štabo II skyriaus viršininkui J. Lanskoronskiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 35, l. 27–28. 120 1935 03 30 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje J. Šaulio raštas užsienio reikalų ministrui, S. Lozoraičiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 36, l. 71–72. 121 Gaigalaitė, Stasio Lozoraičio politinė veikla, 306–307. 122 1935 01 16 Lietuvos karo atašė Vokietijoje K. Škirpos Pro Memoria, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 36, l. 1–3.

36 nuo šio momento K. Škirpa pradėjo keisti pirminę koncepciją, kad Vilnių susigrąžinti Lietuva turi siekti, artimai bendraudama su abiem šalimis – Vokietija ir SSRS, ir pradėjo orientuotis vien tik į Vokietiją: pasirodė pirmieji jo raportai apie komunizmo pavojų Europai, nors jis tradiciškai palaikė draugiškus santykius ir su sovietų diplomatais Berlyne123. Tokį pulkininko pažiūrų pokytį paaiškintų faktas, kad pačioje Vokietijoje nacionalsocialistai vykdė dideles reformas, ruošėsi keisti Europos geopolitinį pasaulėvaizdį, o K. Škirpa šioje šalyje įgijo vis daugiau ryšių. Tuo pat metu antikomunistinės idėjos tuometinėje Vokietijoje tapo vis populiaresnės, vis didesnę įtaką įgijo tokie ideologai kaip A. Rosenbergas. Aiškų lūžį Vokietijos vidaus politikoje simbolizuoja būtent tais metais priimti rasistinio pobūdžio Niurnbergo įstatymai. Jie palietė ir struktūras, su kuriomis bendradarbiavo K. Škirpa – Reichsveras pervadintas Vermachtu, atsikratyta vis daugiau atvirai nelojalumą nacionalsocialistams demonstruojančių karininkų, toks pats „valymas“ vyko ir užsienio reikalų ministerijoje. Tuometinė Lietuvos politinio ir kultūrinio elito nuostata buvo visiškai priešinga poslinkiams į Vokietijos pusę. Tradiciškai draugiškai žvelgta į SSRS, tikintis šios valstybės paramos dėl Vilniaus, nes ji vienintelė formaliai pripažino jį Lietuvai124. Vis nuosaikesniu tapo ir diplomatų požiūris į Lenkiją. Istorikas V. Žalys yra taikliai pastebėjęs, kad „palaipsniui ėmė vyrauti nuomonė, kad, nepaisant okupuoto Vilniaus problemos, reikia su Lenkija ieškoti kokio nors modus vivendi. Taip ketvirtajame dešimtmetyje „lenkiškasis veiksnys“ daugiau nebebuvo traktuojamas kaip keliantis pavojų Lietuvos nepriklausomybei. Daugiau nebesibaiminta ir dėl Lenkijos kultūrinės ekspancijos pavojaus“125. Šie palyginimai parodo, kad K. Škirpos pozicija, tebeieškanti galimo susitarimo su Vokietija lyginant tiek su kariškiais, tiek su diplomatais politinio elito dažnai buvo suvokiama kaip tam tikras anachronizmas. 1937 m. buvo parengtas bendras kariuomenės vado S. Raštikio ir generalinio štabo viršininko J. Černiaus raštas, nusiųstas krašto apsaugos ministrui Stasiui Dirmantui. Jame samprotaujama, kad Lenkija gali siekti arba įtraukti Lietuvą į artimą sąjungą arba šią tiesiog užgrobti, bijodama, kad Lietuvos teritorija nebūtų panaudota galimam Vokietijos puolimui prieš Lenkiją. Kariuomenės vadai ėmė suprasti, kad kitos valstybės greičiausiai nerizikuotų plataus masto konfliktu dėl Lietuvos, todėl iš išvardintų scenarijų geresnis atrodė būtent taikiai sureguliuoti santykius, stengiantis neatsižadėti teisės į Vilnių, tačiau nebesitikint jį atgauti artimiausioje ateityje. Nors Lietuvos kariuomenės strategai Vilniaus neatsisakė, tačiau prisibijojo, kad aptariamu momentu Vokietija turi daug didesnes galimybes įvykdyti agresijos aktą prieš Lietuvą nei Lenkija, o su pastarąja manyta, kad galbūt įmanoma stabilizuoti santykius126.

123 Gaigalaitė, Stasio Lozoraičio politinė veikla, 312. 124 Daugiau žiūrėti: Truska, Kas traukė į Rusijos glėbį, 39 – 48; Laurinavičius, Ką reiškė Lietuvai, 19. 125 Žalys, Lietuvos diplomatinės tarnybos, 66. 126 Lesčius, Lietuvos kariuomenės gynybos, 295–298.

37 Pagrindinis tokio požiūrio architektas buvo kariuomenės vadas S. Raštikis, greitai tapęs viena populiariausių figūrų tuometės Lietuvos visuomenėje. Tuo labiau pasisekimo nesulaukė ir svarstymai apie komunizmo pavojų Europai. Nors 1937 m. J. Stalino vykdytos represijos SSRS, ir buvo reflektuojamos Lietuvoje, ypač kalbant apie garsių lietuvių Raudonosios armijos generolų Vytauto Putnos ir Jeronimo Uborevičiaus sušaudymą, jie nepaskatino kalbėti apie potencialų SSRS pasirengimą vykdyti bolševikinę invaziją į Europą, o labiau sukūrė įspūdį, kad ši valstybė yra kupina vidinės nesantaikos ir dėl savo silpnumo grėsmės nekelia. Būtent tokiame geopolitiniame fone 1937 m. K. Škirpa buvo perkeltas iš Berlyno ir atleistas iš kariuomenės. Jau anksčiau norėta K. Škirpą skirti į diplomatinę tarnybą, kadangi ministrui S. Lozoraičiui jis buvo užsirekomendavęs dar iš bendro darbo Berlyne 1928–1929 m. laikų127. Tačiau K. Škirpa vylėsi sugrįžti į tikrąją karo tarnybą, juolab kai kariuomenės vadu tapo S. Raštikis, jo buvęs pavaldinys Nepriklausomybės kovų metu. Vis dėlto dėl politinių priežasčių A. Smetona Kaune nepageidavo dar vieno įtakingo karininko128. K. Škirpą norėta perkelti į Buenos Aires, Stokholmą arba Maskvą, tačiau jis atsisakydavo. 1937 m. Lietuva pagaliau atidarė delegatūrą Ženevoje, veikusią kaip pasiuntinybė prie Tautų Sąjungos. Įkalbėtas žmonių, kuriuos gerbė – savo draugo dar nuo Nepriklausomybės kovų laikų, plk. ltn. Petro Gužo, tuometinio ministro pirmininko Juozo Tūbelio ir svarbiausia buvusio ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus, su kuriuo K. Škirpa aktyviai dirbo 1919 m. ir 1926 m., – K. Škirpa sutiko vykti į Ženevą. Tiesa, svarbų vaidmenį turėjo ir asmeninės aplinkybės. Paskaičiavęs, kad vietoj 4340 Lt, kuriuos gauna kaip karo atašė Berlyne, Ženevoje jis uždirbs 3360 Lt ir taip patirs didelį finansinį nuostolį, jis kreipėsi į vyriausybę su iniciatyviu pasiūlymu – prašė formaliai likti krašto apsaugos ministerijos žinioje, nors praktiškai persikeltų dirbti į Ženevą129. Visi šie apskaičiavimai buvo veikiami asmeninių priežasčių – K. Škirpa norėjo išssireikalauti ne tik sau priklausančią nemažą pensiją už ilgametę karinę tarnybą, kurią buvo priverstas mesti ne savo noru, bet ir gauti gen. ltn. laipsnį, kurį laikė sau visiškai teisėtai priklausančiu. Dėl algos K. Škirpa reikalavo tiek, kiek turėtų uždirbti divizijos vadas, negana to, URM dar gavo pasiūlymą pasirūpinti jo baldų pervežimu, kadangi jie buvo pirkti prabangūs, skirti gerai valstybės ir kariuomenės reprezentacijai130. Iš to nesunku pastebėti, kad, viena vertus, K. Škirpa buvo ambicingas, save gerai vertino ir buvo nusiteikęs pakovoti už tai, kas, jo manymu, teisėtai priklausė. Kita vertus, tokie reikalavimai suprantami, atsižvelgiant, kad darbo posūkio jis pats nesirinko ir mieliau norėjo grįžti į karinę tarnybą. Jau dirbdamas Ženevoje per pusmetį K. Škirpa sugebėjo užmegzti artimų pažinčių. Pirmiausia verta paminėti Josephą Avenolį. Tai buvo prancūzų diplomatas ir tuometinis Tautų

127 Albertas Gerutis, „Pulk. K. Škirpa – sukilimo inspiratorius“ in Europos lietuvis (nr. 25, 1981), 2. 128 Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 38. 129 1936 09 18 K. Škirpos Pro Memoria, LNMMBRS, f. 61, b. 377, l. 1. 130 Ibid.

38 Sąjungos generalinis sekretorius. Anot diplomato, J. Avenolis siekė Europoje išsaugoti trapią taikos galimybę131. Ženevoje K. Škirpa susipažino su generalinio sekretoriaus pavaduotoju airiu Seanu Lesteriu. Vėliau tai Lietuvos diplomatui labai išėjo į naudą, nes žymaus Airijos politiko protekcijos 1946 m. padėjo K. Škirpai rasti prieglobstį Airijoje. Diplomatine prasme tarnyba nebuvo labai intensyvi. Kiek K. Škirpa bandė iškelti Vokietijos pavojaus Klaipėdai klausimą, tiek ši ne itin veiksminga tarptautinė organizacija siūlė Lietuvai „daugiau remtis Rusija“132. Vis dėlto Lietuva, kaip maža valstybė, vylėsi rasti taiką tarptautinėse struktūrose, todėl dažnai pervertindavo tokių struktūrų realias galimybes. Lygiai taip pat negelbėjo ir pasyvi Klaipėdos konvencijos signatarių pozicija – Italija ir Japonija ieškojo sąlyčio taškų su Vokietija, todėl buvo tam abejingos, o Didžioji Britanija ir Prancūzija nesiryžo imtis griežtesnių veiksmų vien todėl, kad ir taip bijojo imtis bet ko, kas galėtų kažkaip keisti trapią geopolitinę jėgų pusiausvyrą. Geriausia proga tuo įsitikinti buvo Lenkijos ultimatumas 1938 m. kovą, kurio metu Lietuva liko diplomatiškai izoliuota. 1938 m. geopolitinė atmosfera visoje Europoje ėmė darytis vis sudėtingesnė ir kovo 17 d. Lenkija pasiuntė Lietuvai ultimatumą ir pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius, o Lietuvos valdžia jį priėmė. Lietuvos politinis elitas nusprendė pirmuoju pasiuntiniu pasiųsti būtent K. Škirpą. Taip tikėtasi pasiekti du tikslus – išlaikyti politinį oponentą toliau nuo Lietuvos ir Lenkijai nusiųsti žmogų, žinomą kaip Vilniaus atgavimo šalininką. 1920 m. K. Škirpa vadovavo 5-ajam pėstininkų pulkui, kuris kovojo su Lenkijos kariuomene netoli Seinų. Nuo to laiko iki gyvenimo pabaigos jis išliko kritiškas dėl Lenkijos siekių Lietuvos atžvilgiu133. Lenkijos pusė turėjo žinoti, kad su šiuo pasiuntiniu nebus lengva, tačiau šios šalies archyvuose esanti medžiaga nerodo, kad būta kokio nors didesnio Lenkijos politinio elito prieštaravimo dėl K. Škirpos atvykimo. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos protokolo skyriaus pateiktoje K. Škirpos biografijoje, kur tiksliai išvardyti jo gyvenimo svarbiausi faktai, nurodoma, kad jis pozityviai nusiteikęs dirbti su Lenkija, jei įsitikins, kad lenkų tikslai Lietuvos atžvilgiu nėra nedraugiški134. Po ultimatumo Lenkija jautėsi gavusi ko norėjusi, todėl galėjo daryti Lietuvai nuolaidų, vildamasi, kad tai padės užmiršti, kokiu būdu buvo užmegzti šie santykiai. Tai prisidėjo prie fakto, kad atvykęs Lietuvos pasiuntinys sulaukė didelio dėmesio. Lenkijos pusei draugiškumo galėjo pridėti ir tai, kad vienintelė Lietuvą užgynusi valstybė tuomet buvo Lenkijos sąjungininkė Prancūzija. Varšuvoje įtakingu laikytas šios šalies ambasadorius Leonas Noelis apsilankė pas Lenkijos užsienio reikalų viceministrą Janą Szembeką ir jam privačiai pareiškė, kad pasirinktas tonas

131 Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 42. 132 Ibid. 133 Kazys Škirpa, „5 pėstininkų DLK Kęstučio pulko kovos ties Seinais 1920 metais“ in Karys (nr. 3, 1971), 74. 134 Lenkijos užsienio reikalų ministerijos protokolo skyriaus pažyma apie K. Škirpą, AAN, f. 322, b. 16802, l. 86.

39 kalbėti prieš Lietuvą buvo netinkamas, o pati Lenkija, remiasi „nacistiniais metodais“135. Taigi priėmus ultimatumą nebuvo tikslo padidinti įtampos, kuri diskredituotų Lenkiją artimos sąjungininkės Prancūzijos diplomatų akyse. Kredencialų įteikimas Lenkijos prezidentui Ignacy Mościckiui buvo labai sėkmingas. Šis priėmimo metu labai gyrė lietuvius, pabrėždamas, kad valstybę jie sukūrė „stačiai iš nieko“. Taip tarsi buvo patvirtinama, kad tuometinė Lenkija jau apsiprato su naujoviška tautinės Lietuvos valstybės koncepcija ir neketina neigti jos suverenumo. Prezidentas paminėjo, kad K. Škirpa Varšuvoje ras didelių simpatijų. Šis padėkojo prezidentui ir diplomatiškai pabrėžė, kad „nežiūrint ypatingų aplinkybių, kuriomis ėmuosi man pavestos misijos <...> esu lyg tabula rasa santykiams, kuriuos čia stengsiuosi užmegzti“136. K. Škirpai I. Mościckis paliko tikrai gerą įspūdį, jis neabejojo, kad „prezidentas tikrai norėtų, kad tarp abiejų valstybių susidarytų geri santykiai“137. Tuomet Lenkijos santykiai su Vokietija buvo geri, nuo 1934 m. galiojo nepuolimo sutartis. Ypač provokiški sentimentai buvo juntami užsienio reikalų ministerijoje. Lenkijos užsienio politikos pagrindinis kūrėjas plk. J. Beckas savo kabineto matomiausioje vietoje buvo pasidėjęs A. Hitlerio fotografiją su jo dedikacija138. Vis dėlto stipriausias orientacijos į Vokietiją šalininkas buvo Rytų Europos skyriaus vedėjas Tadeuszas Kobylanskis. Lenkijos karo atašė plk. Leono Mitkiewicziaus teigimu, T. Kobylanskis simpatizavo nacionalsocializmui. Su juo K. Škirpa turėjo daugiausia konfliktų, nes tai buvo žmogus, siekęs griežtesnių sąlygų ultimatumo Lietuvai, bet tam sukliudė apdairesni Lenkijos politikos veikėjai139. Kita vertus, net ir tarp draugiškai Lietuvai nusiteikusių asmenų Varšuvoje K. Škirpa surado daugiau žmonių, kurie palankiai žiūrėjo į Vokietiją. Iš jų reikėtų išskirti Varšuvos viceburmistrą grafą Stanisławą Tyszkiewiczių, kurio tėvas Aleksandras gyveno Kretingoje ir garsėjo kaip Lietuvos patriotas. Pasinaudodamas pažintimi su šiuo žmogumi, K. Škirpa greitai rado ryšį ir su jo sūnumi. Grafui nerimą kėlė silpnėjanti demokratija Europoje, nuolaidžiavimas komunistiniams judėjimams, todėl vienintelė atsvara jam atrodė fašizmas ir radikalioji jo atmaina – nacionalsocializmas140. Verta pažymėti, kad būtent K. Škirpa su tuo nenorėjo sutikti ir bandė įteigti, kad antikomunizmas Vokietijoje kurstomas siekiant pateisinti masinį ginklavimąsi, o nemažai karininkų linkę susitarti su sovietais141. Jo pastangos liudija norą bent jau parodyti Lenkijos politikams, kad Vokietijos grėsmė yra pakankamai aiški. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad taip elgdamasis K. Škirpa galėjo ir

135 Lenkijos užsienio reikalų ministerijos nežinomo pareigūno Pro Memoria, AAN, f. 1775, b. 1, l. 1–2. 1361938 03 31 Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 23, l. 13. 137 Ibid, l. 14. 138 Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, 571. 139 Audrius A. Žulys, „Dar kartą 1938 m. kovo mėn. Lenkijos ultimatumo Lietuvai klausimu“ in Lietuva ir Lenkija XX a. geopolitinėje vaizduotėje (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012), 105. 140 1938 04 07 Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K. Škirpos Pro Memoria, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 23, l. 30. 141 Ibid., l. 31.

40 nebūti nuoširdus, tačiau siekti Vokietijos ir Lenkijos santykių atšalimo, kadangi tai jo koncepcijos atžvilgiu galėjo padėti ilgainiui susigrąžinti Vilnių. Tuo pačiu, susitikdamas su aukščiausiais Lenkijos valstybės veikėjais, K. Škirpa visur elgėsi korektiškai, ieškojo palankių Lietuvai politikų. Be minėto S. Tyskiewicziaus, jis susibendravo su dar vienu svarbiu Lenkijos pareigūnu. Tai buvo socialinės apsaugos ministras Marianas Zyndramas Kościałkowskis. Nors atrodo jo tiesioginis darbas mažai siejosi su užsienio reikalais, tai buvo įtakingas politikas, dar 1935–1936 m. ėjęs ministro pirmininko pareigas, o kadaise buvęs vienas artimiausių J. Pilsudskio draugų ir bendražygių. Šis žmogus buvo kilęs iš Pandėlio, jo gimimo metrikos dar dabar saugomos Rokiškio krašto muziejuje. Dėl šių priežasčių šis įtakingas Lenkijos politikas turėjo didelių simpatijų Lietuvai. Kitaip jis žiūrėjo ir į Vokietiją, K. Škirpai iškart pasakydamas, kad su juo kalbės privačiai ne kaip ministras, bet kaip žmogus, negalintis užmigti dėl šios šalies keliamos grėsmės142. Su Lietuvos pasiuntiniu jie išsamiai aptarė, kodėl 1918–1920 m. šalims nepavyko suderinti pozicijos kovojant prieš bendrus priešus. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad tada abu šie žmonės tiesiogiai buvo skirtingose fronto pusėse, kariavo vienas prieš kitą. Tačiau ir šis žmogus manė, kad pavojaus iš Vokietijos pagrindiniu objektu turėtų būti ne Lenkija, o Baltijos šalys. K. Škirpa atsakė, kad pirmiausia Vokietija norės atstatyti 1914 m. sienas, o tai – didelė grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai. Be abejo, sunku buvo rekonstruoti, kurie sutikti valstybės veikėjai yra išties nuoširdūs, o kurie tik apsimeta. K. Škirpa taip pat aplankė ministrą pirmininką gen. Felicjaną Sławojų Składkowskį, Varšuvos miesto prezidentą Stefaną Starzyńskį, užsienio reikalų ministro pavaduotoją Janą Szembeką, prekybos ir pramonės ministrą Antonį Romaną, pašto ir telegrafo ministrą Emilį Kaminskį, susisiekimo ministrą plk. Julijuszą Ulrychą, tikybų ir švietimo ministrą prof. Wojciechą Swiętosławskį, Senato pirmininką Aleksanderį Prystorą, Seimo vicepirmininką Stanisławą Schaetzelą, generalinio štabo viršininką gen. Wacławą Stachiewiczių, velionio maršalo J. Piłsudskio žmoną Aleksandrą Piłsudską, garsų istoriką prof. Władysławą Wielhorskį, Lenkijos kariuomenės štabo II skyriaus (žvalgybos) vadovą gen. Tadeuszą Pełczyńskį ir kitus įvairių pažiūrų bei profesijų asmenis143. Asmeniniame laiške savo draugui diplomatui Albertui Geručiui Ženevoje Lietuvos pasiuntinys teigė, kad „Varšuvoj praskint sau kelią dar painiau, neg kitur, ypač, kad jaučiu per daug „broliškos“ lenkų meilės“144. Tai rodo, kad raportuose vadovybei jis ne visuomet atskleisdavo savo tikrąją poziciją. Būtent jam dirbant Varšuvoje įvyko Miuncheno suvažiavimas, kuris pakeitė Europos jėgų pusiausvyrą, o patį K. Škirpą įtikino, kad Vokietija tampa svarbiausia

142 1938 08 01, Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 23, l. 110. 143 1938 07 08 Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K. Škirpos Pro Memoria, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 23, l. 92. 144 1938 05 05 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap.1, b. 603, l. 8.

41 galia Europoje ir Lietuva privalo į ją orientuotis. Sprendžiantis Čekoslovakijos likimui, šalyje buvo gyvai juntamos simpatijos jai, nes su šia šalimi palaikyti artimi ekonominiai santykiai, bendradarbiauta ir su Čekoslovakijos kariuomene, kuri buvo itin gerbiama Lietuvoje145. Europos geopolitinė padėtis iš esmės pasikeitė. Vokietija tapo dar galingesnė ir vis didesnį spaudimą nukreipė į Klaipėdą. Tai skatino Lietuvos politinį elitą ieškoti glaudesnio kontakto su Lenkija. Juolab kad ryšiai su SSRS ėmė silpti, kai Lietuva nusivylė, nesulaukusi ryžtingesnio Maskvos užtarimo Lenkijos ultimatumo metu146. Lenkijoje tuo metu atsirado grupė žmonių, bandžiusių ieškoti kontakto su Lietuva. Vienas pagrindinių asmenų čia buvo jau minėtas M. Z. Kościałkowskis, kuris norėjo atvykti į Kauną ne kaip ministras, bet tik kaip privatus asmuo. Lietuvos klausimais domėjosi gen. Romanas Goreckis, taip pat buvęs Lenkijos senatorius Romanas ir inžinierius Straszewiczius, net gerai pramokęs lietuviškai. Pasak K. Škirpos, ši „Lietuvos draugų sąjunga“ susikūrė dar prieš 4 metus, kai tam nebuvo gerų sąlygų, ir pagal galimybes nuveikė nemažai – net stengėsi užtarti Vilniaus krašto lietuvius147. K. Škirpa vylėsi, kad Kaune šiuos svečius galėtų priimti Mykolas Römeris ir Jonas Vileišis, kaip pakankamai palankūs Lenkijai asmenys, įgiję didelę pagarbą ir Lietuvos visuomenėje. Verta pažymėti, kad URM vadovybė, mandagiai išsisukdama, paragino šį vizitą atidėti vėlesniam laikui148. Panašiai URM generalinis sekretorius Juozas Urbšys, pasitaręs su S. Lozoraičiu, ragino K. Škirpą atidėti ir kitą jo iniciatyvą – 1938 m. spalio 7 d. pasiūlytą laikraštininkų iš Lenkijos vizitą149. Dėl neaiškių priežasčių nepavyko ir dar vienas sumanymas. 1938 m. gruodžio 12 d. Varšuvoje apsilankė garbus svečias – Kauno burmistras . Tai buvo artimas A. Smetonos aplinkos žmogus. Pasikalbėjęs su Varšuvos viceburmistru S. Tiskiewicziumi, K. Škirpa pamanė, kad tai būtų geras būdas pagaliau padėti gėlių prie Nežinomo kareivio kapo Varšuvoje. Lietuvos pasiuntinio nuomone, tai, kad vainiką padėtų įtakingas Lietuvos žmogus, tačiau padėtų jį tarsi ne nuo Lietuvos, o tik nuo Kauno, būtų tam tikras simbolinis gestas, pamaloninantis Lenkiją ir nesukeliantis piktokos Lietuvos visuomenės reakcijos, kad Lenkijai per daug nuolaidžiaujama150. Taigi akivaizdu, kad ne K. Škirpa Varšuvoje, o jo viršininkai Kaune sprendė dėl santykių su Lenkija plėtotės. Natūralu, kad jie stengėsi į galimą visuomenės reakciją atkreipti dėmesį po to, kai tiek metų spaudoje ir valstybės veikėjų kalbose Lenkija traktuota vien negatyviai. Lietuvos

145 Plačiau žiūrėti: Bukelevičiūtė, Lietuvos ir Čekoslovakijos… 146 Laurinavičius, Ką reiškia Lietuvai, 21. 147 1938 11 14 Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2041, l. 10–11. 148 1938 12 01 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio raštas pasiuntiniui Lenkijoje K. Škirpai, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2041, l. 9. 149 1938 12 01 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio raštas pasiuntiniui Lenkijoje K. Škirpai, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2041, l. 12. 1501938 12 05 Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui J. Urbšiui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2014, l. 288–291.

42 politinis elitas nesiryžo žengti tokio žingsnio – A. Merkys buvo sutiktas Varšuvoje su didele pagarba, noriai bendravo su visais Lenkijos valdžios atstovais, tačiau vainiko prie Nežinomo kario kapo taip ir nepadėjo. Vis dėlto istoriografijoje kartais pastebimas skirstymas į „prolenkišką“ ir „provokišką“ užsienio politiką 1938 m. pabaigoje, gali būti tik labai sąlyginis, kadangi tuomet dar nebuvo pastebėta didesnių įtampų tarp Vokietijos ir Lenkijos valstybių. Lietuvos santykiai su Vokietija gruodį visiškai pašlijo, tad K. Škirpa buvo paskirtas į Berlyną, tikintis, kad, pažinodamas daug vokiečių politikų, karininkų ir užsienio diplomatų, jis galės sušvelninti Trečiojo reicho spaudimą. Juk tada Vokietijos URM pareigūnai net nebepriimdavo J. Šaulio. Vokietijos diktatorius A. Hitleris Miunchene privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją jam nusileisti, pakeitė jėgų pusiausvyrą Europoje ir sugriovė Versalio sistemą. Remiantis N. Šepečio tyrimais, galima konstatuoti, kad A. Hitleris po susirinkimo sustiprėjo, nes pradėjo akivaizdžiai nebegerbti Vakarų valstybių lyderių, kuriuos pavadino „menkais kirmėliūkščiais“, taip pat paradoksaliai sustiprėjo į suvažiavimą nepakviestos, tačiau jau tada būsimam karui aktyviai besiruošusios SSRS pozicija151. Lietuvos politikai pradėjo nerimastingai laukti blogiausio – palaužusi gerai ginkluotą Čekoslovakiją, Vokietija suintensyvino spaudimą Lietuvai: iš esmės Lietuva pradėjo nebekontroliuoti padėties Klaipėdos krašte. Būtent dėl šios priežasties URM sukeitė J. Šaulį ir K. Škirpą vietomis – tikėta, kad vokiečius pažįstantis ir apie Vokietiją nemažai nusimanantis K. Škirpa jiems bus priimtinas kaip diplomatas. Vokietijos URM pareigūnai dar 1938 m. lapkričio 18 d. aptarė, kad Lietuva svarsto į Berlyną vietoj J. Šaulio atsiųsti K. Škirpą. Nors ypatingo entuziazmo rašte nėra, vis dėlto jo tone pastebimas tam tikras susidomėjimas pažįstama politine figūra152. O Lenkijoje J. Šaulys prisistatė itin palankia kalba, kalbėdamas apie bendrą istoriją ir turimas pažintis ir draugus šioje šalyje153. Panašiai elgėsi ir K. Škirpa, tik jo situacija buvo sudėtingesnė, nes, kitaip nei tuometinės Lenkijos, net žemiausios grandies Vokietijos pareigūnų požiūris į Lietuvą tuomet dažniausiai buvo itin neigiamas. K. Škirpa ėmė išsiskirti iš visos Lietuvos diplomatų, nes jo požiūris į Vokietiją buvo gerokai palankesnis. Politinis elitas toliau švelnino požiūrį į Lenkiją, o Vokietiją laikė dar didesne grėsme nei anksčiau. Lenkijos karo atašė Leonas Mitkiewiczius būtent po Miuncheno suvažiavimo aiškiai numatė Lietuvos politikos pokytį. Pamačiusi, kas nutiko Čekoslovakijai, Lietuva suprato, kad Vokietijos agresijos atveju ji bus palikta likimo valiai. Neatsitiktinai tuo metu buvo likviduota ir Vilniaus vaduoti sąjunga ir tai turėjo būti akivaizdžiai draugiškas gestas

151 Šepetys, Molotovo–Ribbentropo, 134–137. 152 1939 11 18 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo skyriaus vedėjo W. Grundherrio raštas užsienio reikalų ministerijai, PAAA, R-28870, l. 56. 153 1939 01 11 Lietuvos pasiuntinio Jurgio Šaulio kalbos Lenkijos prezidentūroje nuorašas, AAN, f. 322, b. 16800, l. 15.

43 Lenkijai. Metų pabaigoje, Vokietijai darant didelį spaudimą dėl Klaipėdos, L. Mitkiewiczius vaizdžiai pastebėjo, kad politinio elito pozicija pasikeitė tarsi „pamojus stebuklingąja burtininko lazdele“, o į Lenkiją pradėta žiūrėti nebe kaip į „nekviestus svečius“, bet kaip į „turtingus giminaičius“154.

1.2. K. Škirpos diplomatinis paskyrimas į Vokietiją

1939 m. grįžęs į Vokietiją eiti pasiuntinio pareigų K. Škirpa ėmė daryti viską, kad laimėtų, jo nuomone, galingiausios Europos valstybės prielankumą. Sausio 12 d. K. Škirpa susitiko su Vokietijos URM Pabaltijo ir skyriaus referentu Werneriu Grundherriu. Kadangi šį žmogų laikė kompetentingu Lietuvos reikalams, jam išdėstė savo kaip pasiuntinio viziją. Iš jos aiškėja, kad iki 1939 m. Lietuvos diplomatas buvo priverstas slėpti tikrąją nuomonę:

„Būnant karo attache, aš jau daugelį metų turėjau panašią Lietuvos santykių su Vokietija koncepciją, <...> t. y. pirmom eilėn lygiuotis į Vokietiją, bet tada aš buvau per mažas žmogus, kad savo idėją būčiau galėjęs pravesti.“155

Svarbu paminėti, kad W. Grundherris taip pat aprašė pokalbį su K. Škirpa, o Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachimui Ribbentropui perdavė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose jokios pažangos nėra pastebėta, taigi tai gali būti ir K. Škirpos perduota medžiaga, kurios jis savo vadovybei neatraportavo156. Ši informacija buvo svarbi Vokietijai, kuri Lietuvos klausimui skyrė išties nemenką dėmesį, tačiau pirmiausia matydama jį platesnio Lenkijos klausimo kontekste. Vokietijos pasiuntinys E. Zechlinas rašydamas raportus savo vadovybei pabrėžė, kad VVS uždarymą jis laiko aiškia nuolaida Lenkijai, po jos sekė F. Charwato interviu, kuriame šis visiškai pripažino Lietuvą, tiesa, tuometinėmis sienomis, tai yra be Vilniaus. Tačiau net ir tada E. Zechlinas įtarė, kad toks Lietuvos ir Lenkijos santykių atšilimas efektyvia sąjunga nepavers157. K. Škirpos geopolitinei vizijai ypač svarbus buvo sausio 20 d. vizitas pas Georgą Leibbrandtą, kuris buvo artimas įtakingam NSDAP ideologui A. Rosenbergui. Jie buvo pažįstami jau nuo 1935 m., K. Škirpa, būtent G. Leibbrandto buvo supažindintas su A. Rosenbergu, kartu planavo taip niekada ir neįvykusį A. Hitlerio ir A. Smetonos susitikimą dėl Klaipėdos. Kai K. Škirpa į Berlyną atvyko jau kaip Lietuvos pasiuntinys, G. Leibbrandtas pakvietė jį susitikti viešbutyje „Hotel Bristol“ pietų. Šių pietų metu nuskambėjo pasiūlymas Lietuvai jungtis prie

154 Mitkiewicz, Kauno atsiminimai, 126. 155 1939 01 12 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raportas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 9. 156 1939 01 12 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo skyriaus vedėjo W. Grundherrio raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 104. 157 1938 11 26 Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje E. Zechlino raštas užsienio reikalų ministerijai, PAAA, R-28870, l. 57.

44 Antikominterno pakto ir taip galutinai parodyti, kad ji renkasi ne Rytus, o Vakarus, nes, pasak G. Leibbrandto, kito pasirinkimo Lietuva neturi, o savo pusę reikės pasirinkti158. K. Škirpa išreiškė pritarimą Antikominterno pakto politikai, tačiau angažuotis neskubėjo, nurodydamas, kad vidaus politikoje Lietuva taip pat laikosi vakarietiškos antikomunistinės politikos, tačiau su SSRS palaikė naudingus ekonominius ryšius, tad nenori pastarosios pykdyti. Matyt, nenorėdamas nuvilti savo vadovybės Kaune, kuri su didele baime žiūrėjo į stiprėjančią Vokietiją, savo raporte ministrui nurodė, kad pritarimą G. Leibbrandto idėjoms rodęs tik todėl, kad siekė pašnekovą labiau sudominti Lietuvos reikalu159. K. Škirpa suprato, kad Lietuvos vadovybė nelinkusi pritarti Antikominterno pakto idėjoms, todėl net pripažinimas, kad jas svarstė su įtakingu NSDAP biurokratu, galėjo sukelti jo viršininkų Kaune pyktį. Po Miuncheno suvažiavimo pasikeitus Europos geopolitinei padėčiai, ne vienas K. Škirpa stengėsi Lietuvą priartinti prie Vokietijos. Vis didėjo politikų, intelektualų, kurie nusivylė A. Smetonos valdymu. Netrukus jie susibūrė apie Klaipėdoje leistą ir todėl cenzūros apribojimų nepasiekiamą dvisavaitinį laikraštį „Žygis“, kuris netrukus buvo pervadintas „Bendru žygiu“. Šiame leidinyje jie atvirai piktinosi A. Smetonos ir jo šalininkų valdžia, tačiau, atsižvelgiant į Klaipėdos krašto autonomiją, Lietuvos cenzūrai buvo sunku šį leidinį uždaryti. Verta pažymėti, kad jau į pirmąjį numerį atkreipė dėmesį ir Vokietijos politikos planuotojai, jis saugomas atskiroje Užsienio reikalų ministerijos archyvo byloje. Atsižvelgiant į tai, kad interesai Lietuvos atžvilgiu Vokietijoje buvo matomi kaip Lenkijos klausimo sudedamoji dalis, vokiečius turėjo ypač sudominti viešai laikraštyje skelbiamos mintys, kad A. Smetonos politika Lenkijos klausimu patyrė visišką fiasko, kurį simbolizuoja nesugebėjimas įžvelgti Lenkijos ultimatumo, pasimetimas bei tolesnė nuolaidžiavimo Lenkijai politika, kurios galutinis etapas – „Mūsų Vilniaus“ ir VVS uždarymas160. Daug kritikos A. Smetona sulaukė ir dėl Klaipėdos. „Ašies“ veikėjai buvo susitikę su įtakingu Klaipėdos krašto vokiečių veikėju Ernstu Neumannu, kuris 1934 m. buvo suimtas už antivalstybinę veiklą ir nubaustas mirties bausme, tačiau vėliau dėl tarptautinio spaudimo amnestuotas. Panašu, kad besikuriančios „Ašies“ veikėjai į kontaktus su tokiais žmonėmis žiūrėjo jau iš kitos perspektyvos. Todėl aplink Vokietijos užsienio reikalų ministeriją besikuriantis sąjūdis, dargi aktyviai veikiantis būtent Klaipėdoje, labai domino. Ši „Ašies“ opozicinė linija buvo tęsiama ir toliau. 1939 m. sausio 8 d. „Bendrame žygyje“ rašyta, kad Lietuvai reikia „užsienių politikoje padaryti išvadas iš pakitėjusios tarptautinės būklės Europoje ir sudaryti lojalius,

1581939 01 20 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raportas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 18. 159 Ibid., l. 18. 160 „Tautininkų vyriausybės užsienių politika“ in Žygis (1938 12 12), 4–5.

45 draugingus, politinius ir ekonominius santykius su didžiuoju vakarų kaimynu Vokietija, išsaugant valstybės nepriklausomybę ir teritorinį integralumą“161. Taigi marga kompanija, susibūrusi prie šio leidinio, vylėsi, kad Lietuva turi glaudžiau bendradarbiauti su Vokietija – tai suteiks jai saugumą, padės išsaugoti Klaipėdą. Verta pažymėti, kad šią rezoliuciją atvirai pasirašė ir Leonas Prapuolenis, vėliau tapęs artimu K. Škirpai ir turėjęs reikšmingą vaidmenį 1941 m. birželio sukilimo metu. Verta pažymėti, kad „Ašies“ atstovai kaltino vyriausybę, kam ši po ultimatumo nuolaidžiavusi Lenkijai. Nors A. Smetona žadėjęs Lenkijos pasiuntinį priimti tik Vilniuje, tačiau tuo pat metu laikėsi griežtos politikos Vokietijos atžvilgiu ir iš esmės atsižadėjo Klaipėdos162. Vyriausybė buvo kaltinama dėl dvigubų standartų laikymosi kaimyninių valstybių atžvilgiu. Taigi K. Škirpa nebuvo vienintelis tuomet laikęsis tokios nuomonės užsienio politikoje, iš esmės jis labiau atitiko opozicinę liniją Lietuvoje. Kadangi buvo valstybės pareigūnas, jis turėjo vengti oficialių kontaktų su opozicija, tačiau, be abejo, palaikė juos per pažįstamus žmones. 1941 m. rašydamas vieną iš savo brošiūrų „Iš bolševistinės vergijos į Naują Lietuvą“, kuri turėjo skatinti lietuvių tautą masiškai priešintis sovietiniam terorui, K. Škirpa užsiminė, kad istoriškai jam teko susidurti su aktyvizmo reiškiniu:

„Jo pradžios, kaip minėta, reikia ieškoti kovoje prieš pragaištingą buv. mūsų krašto režimo politiką. Jis buvo pastebimas ne tik opozicinėse srovėse, bet ir pačioje, valdančioje, tautininkų, partijoje. Ir tik dėl anuomet buvusiųjų sąlygų šio naujo sąjūdžio dalyviai negalėjo susicementuoti į vieningą srovę. Praeities retežiams nukritus, ši srovė, kaip visų mūsų tautos veiklesniųjų elementų junginys, stoją į priešakinę poziciją ir yra pasiryžusi kovoti už skaistesnę Lietuvos ateitį.“163

Šiame epizode išsiduodama, kad būtent ties „Žygio“ leidimu susibūrę „aktyvistai“ ir buvo tie žmonės, kuriems valdančiojo režimo politika buvo per mažai „aktyvi“, jie norėjo ją pakeisti, tačiau dėl stiprių A. Smetonos valdžios pozicijų to padaryti nesugebėjo. Tačiau būtent šios alternatyvos supriešinimas su A. Smetonos ir jo artimiausio rato politika buvo akcentuojamas jau praradus Lietuvos nepriklausomybę. Ši antismetoninė opozicija sudarė reikšmingą pagrindą ir antisovietinei opozicijai, 1940–1941 m. susitelkusiai tiek Vokietijoje, tiek sovietų okupuotoje Lietuvoje. Verta pastebėti, kad opozicija ne tik Lietuvoje Vokietijos atžvilgiu buvo nusiteikusi palankiau nei valdantysis režimas. A. Smetonos šalininkai buvo nuosaikesni, tiek už 1938– 1939 m. sandūros aktyvistus, tiek už 1934 m. „pučistus“, lygiai kaip 1934 m. Latvijoje politinis elitas neleido į valdžią ateiti Gustavo Celmiņio vadovaujamam judėjimui „Pērkonkrusts“, kuris

161 „Lietuviai!“ in Bendras žygis (1939 01 08), 2. 162 „Kaip mes vertiname kun. Mirono deklaraciją“ in Bendras žygis (1939 01 08), 11. 163 1941 m. K. Škirpos parengta brošiūra „Iš bolševistinės vergijos į Naują Lietuvą“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 34–35.

46 turėjo simpatijų nacionalsocializmui, o 1934 m. Estijoje prezidentas Konstantinas Patsas sutrukdė valdžią ateiti radikalesnei VAPS politinei jėgai. Tai parodo panašius Baltijos šalių raidos bruožus164. Kadangi A. Hitleris neskubėjo priimti K. Škirpos kredencialų, pastarasis negalėjo pilnai vystyti diplomatinės veiklos ir bendrauti su atsakingais Vokietijos URM pareigūnais. Tačiau K. Škirpa energingai susitikinėjo su kitų valstybių diplomatais. Su dalimi jų diplomatas jau buvo pažįstamas, kadangi Lietuva nebuvo vienintelė šalis, kurios pasiuntiniu tapo buvęs karo atašė. Analogiškai Antrojo pasaulinio karo priešaušriu nutiko ir su Japonijos, Vengrijos, Bulgarijos ir kitų valstybių diplomatais Berlyne. Šie buvę karininkai buvo K. Škirpos pažįstami dar iš darbo karo atašė pareigose laikų, todėl natūralu, kad su jais pasiuntinys turėjo galimybę palaikyti stipresnį ryšį. Pirmųjų susitikimų su šiais diplomatais metu jis pasikalbėjo apie 1939 m. prognozes. Verta pažymėti, kad dauguma diplomatų manė, kad 1939-ieji bus ramesni, negu buvo 1938-ieji. Vyravo nuotaikos, kad Vokietija jau aprims, nes etninių vokiečių dominuojamos žemės iš esmės sujungtos į Trečiąjį reichą, o kitos šalys nusileis ir susitaikys su žemesniu statusu, leisdamos Vokietijai jaustis stipriausia jėga Europoje. Taip turėtų nusistovėti jėgų pusiausvyra. Be abejo, Lietuvoje labiausiai buvo laukta nuomonės apie Klaipėdos klausimą. K. Škirpa, bendraudamas su diplomatais, dažniausiai išgirsdavo jų tikinimus, kad Lietuvai padarius Vokietijai nuolaidų šalių santykiai turėtų pagerėti ir Lietuva galėtų išsaugoti Klaipėdą, o valstybei tai buvo svarbu tiek ekonomiškai, tiek vidaus tvarkos požiūriu165. Žinant, kad K. Škirpa laikėsi kategoriškų tautinių pažiūrų, gali atrodyti keista, kodėl jis buvo linkęs daryti tokių nuolaidų dėl Klaipėdos krašto. Vis dėlto, tai galėjo lemti ir realios situacijos išmanymas. J. Tauberio teigimu, Klaipėdos kraštas visą tarpukario laikotarpį buvo „svetimkūnis Lietuvos valstybėje, jo gyventojai žvalgėsi į Tilžę ir Berlyną, o ne į Kauną“166. Lietuvos politikai ir anksčiau blaškėsi nežinodami, kaip spręsti šią problemą, kaip patraukti Klaipėdos krašto gyventojus į savo pusę. Aišku tik tiek, kad radikalios priemonės šios problemos nesprendė, tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, pavojingas buvo ir liberalus požiūris, kuris buvo neišvengiamas norint atsižvelgti į Vokietijos reicho vykdomą spaudimą Klaipėdos krašto klausimu. O ypatingo A. Hitlerio dėmesio Klaipėda nusipelnė dar 1935 m., kai jis pirmą kartą užsipuolė Lietuvos vyriausybę dėl padėties šioje teritorijoje167. Vėliau Vokietijos spaudimas tolydžio stiprėjo, kol buvo prieita iki 11 punktų reikalavimų, kuriuos Vokietija įteikė Lietuvai tuo metu, kai Lietuva buvo gavusi Lenkijos

164Vis dėlto, abu šie judėjimai į Vokietiją žiūrėjo gana kritiškai , palaikė ryšius su žydų bendruomenėmis, todėl jų, neva, ,,provokiškas“ aspiracijas reiktų vertinti atsargiai. Daugiau žiūrėti: Butkus, Tarp Trečiojo Reicho, 515–529. 165 Be to, Lietuvos politinio elito nepalankumas jo koncepcijoje buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių K. Škirpa priekaištavo jiems, jau kurdamas LAF 1940 m. lapkritį. 166 Lietuvos istorija. T. X.d. II, Nepriklausomybė (1918–1940 m.) (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015), 199. 167 Ibid., 215.

47 ultimatumą168. Natūralu, kad po Miuncheno susitarimo Lietuva jautėsi bejėgė priešintis Vokietijai, todėl buvo daromos didelės nuolaidos, net pasigirdo minčių apie bendrą Lietuvos ir Vokietijos valdymą ar laisvojo miesto statuso garantavimą Klaipėdai pagal Dancigo pavyzdį. Tačiau ir tai negelbėjo – 1938 m. pabaigoje Klaipėdos krašte masiškai sveikintasi „Heil Hitler“, jaunimas mitingavo su Vokietijoje populiariu šūkiu „Viena tauta, viena valstybė, vienas fiureris“169. Todėl iš esmės Lietuva padėties visiškai nebekontroliavo ir vienintelis dalykas, kurio dar viltasi gauti, be abejo, buvo ekonominė Klaipėdos nauda Lietuvai. Būtent todėl buvo siekiama atsargiai pasiūlyti Vokietijai šias idėjas. K. Škirpa ne vienintelis ėjo šiuo keliu. Jo pavaldinys, Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje Leopoldas Dymša kreipėsi į J. Ribbentropo patarėją P. Kleistą, žinodamas, kad šis pareigūnas perduos žinią aukštiems sprendimų priėmėjams, adresuodamas prašymą, kad Lietuva linkusi atiduoti Klaipėdos kraštą, tačiau nenorinti pabloginti politiniam elitui ir taip pavojingo psichologinio klimato šalyje, todėl norėtų iš Vokietijos aiškių nuolaidų. Buvo net užsimintas, vidinis Lietuvos politinio gyvenimo niuansas, esą S. Lozoraičio atleidimo priežastis buvo būtent tai, kad jis nesugebėjo sutvarkyti Klaipėdos klausimo170. Kadangi L. Dymša ėjo oficialias pareigas, dar išsamesnis buvo P. Kleisto pokalbis su neformalių Lietuvos vyriausybės užduočių vykdymo patirtį turinčiu V. Gustainiu. Pastarasis net išsakė mintį, kad Lietuvai užtektų de jure Klaipėdos krašto kontrolės, de facto visą valdžią perleidžiant Vokietijai. Aprašydamas susitikimą savo vadovui P. Kleistas teigė, kad reikėtų atkreipti dėmesį į V. Gustainio mintis, nes jis laikomas asmeniškai artimu Lietuvos ministrui pirmininkui Vladui Mironui. Taigi, nors oficialiai stengtasi laikytis politikos, kad be kovos nebus užleista nei pėda Lietuvos teritorijos, Klaipėdos krašto atžvilgiu Lietuva jau iš esmės buvo susitaikiusi su pralaimėjimu171. Viltasi tik atsargiai sudominti vokiečius, tikėtasi iš jų tam tikrų nuolaidų. Neatsitiktinai žurnalistas V. Gustainis P. Kleistui užsiminė, kad Lietuva labai nenorėtų, jog Vilniaus krašto lietuviai kovotų Lenkijos karinėse pajėgose172. Su naujuoju Lietuvos pasiuntiniu P. Kleistas 1939 m. vasario 4 d. susipažino pokalbio restorane metu, per mjr. Fritzą Tchunkę, kuris 1919 m. Lietuvoje buvo atsiųstas padėti kovoti su bolševikais ir buvo K. Škirpos senas pažįstamas. Lietuvos diplomatas bandė išsakyti mintis, kad A. Hitlerio viešas pareiškimas, jog Klaipėda liks Lietuvai, būtų naudingas pačiai Vokietijai, nes parodytų Trečiąjį reichą kaip mažų tautų draugą. Akivaizdu, kad savosios valstybės sureikšminimas trukdė K. Škirpai matyti pilnesnį vaizdą, nes sunku suprasti, kokiu tikslu A. Hitleris, pasiskelbęs visų vokiškų žemių vienytoju,

168 Ibid., 217. 169 Ibid., 219. 170 1938 12 01 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Lenkijos skyriaus patarėjo P. Kleisto raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 72. 171 Kasparavičius, 1939 metų tarptautinė krizė Europoje, 22. 172 1938 12 03 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Lenkijos skyriaus patarėjo P. Kleisto raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 70.

48 turėjo daryti išimtį Klaipėdoje, kurioje buvo juntamas atviras vokiečių ir net kai kurių suvokietėjusių lietuvių maištas prieš Lietuvą. Susitikimo metu K. Škirpa pasidžiaugė, kad P. Kleistas pažadėjo pakalbėti su J. Ribbentropu ir net teigė, kad jautėsi suradęs tikrą „Lietuvos draugą“173. Patikėjęs P. Kleisto nuoširdumu Lietuvos pasiuntinys gana atvirai jam išklojo, kad po Lenkijos ultimatumo apie Vilnių viešai kalbėti nebegalima, tačiau jis yra „lietuvių širdyse“, o tai dar labiau skatina susitarti su Vokietija174. P. Kleistas paniekinamai pasisakė Lenkijos atžvilgiu ir užsiminė, kad vienintelis būdas išlaikyti Klaipėdą Lietuvos sudėtyje būtų toks, jei pastaroji prisidėtų prie Antikominterno pakto175. K. Škirpa dar atviriau išdėstė situacijos vertinimą, akcentuodamas, kad plačiau angažuotis Vokietijos pusėje būtų įmanoma tik tada, jei pastaroji aiškiai saugotų Lietuvą ir nuo SSRS, ir nuo Lenkijos, kad Lietuva turėtų garantiją, jog nebus palikta viena, kaip nutiko 1938 m. kovą. K. Škirpa paminėjo, kad Lietuvoje yra dvi stovyklos, nes politinis elitas labiau remia orientaciją į Lenkiją, o opozicija, ypač voldemarininkai, – į Vokietiją. Tokiu būdu K. Škirpa buvo linkęs bent iš dalies identifikuotis su voldemarininkais, rūpinosi, kad pastaroji grupė liktų veiksminga Lietuvos politiniame gyvenime, nors tiesioginio ryšio su jais ir neturėjo. Vis dėlto, pasak K. Škirpos, jei Vokietijos iš Lietuvos atplėš Klaipėdą, voldemarininkai bus sukompromituoti. P. Kleistui atskleidė, kad Berlyno politiniuose sluoksniuose dėl to rimtai mąstoma176. Tačiau iš šių žinių Vokietija galėjo susidaryti aiškų įspūdį, kad Lietuva tikrai nekovos dėl Klaipėdos ir gali ruoštis krašto aneksijai, kuri buvo įvykdyta kovo 22 d. Vasario 28 d. K. Škirpa sulaukė progos įteikti kredencialus A. Hitleriui. Pastarasis nerodė jokio priešiškumo Lietuvai, tačiau palaikė paviršutinišką, apolitišką pokalbį. Fiureris pastebėjo, kad K. Škirpa gerai susipažinęs su Berlynu, tad paklausė, kokia jo nuomonė apie miesto pokyčius, o į tai K. Škirpa sureagavo pagirdamas. A. Hitleris domėjosi ir šeimynine K. Škirpos padėtimi, tad išgirdęs, kad jo sūnus Kęstutis gimė 1932 m. Berlyne, maloniai nusišypsojo ir palinkėjo sėkmės. Taigi susitikimas su svarbiausiu Trečiojo reicho politiku tebuvo simbolinis gestas, Klaipėdos klausimas nebuvo išvis paliestas. Paskutinis rimtas bandymas pakeisti padėtį dėl Klaipėdos buvo kovo 13 d., kai K. Škirpa kalbėjo su vienu pagrindinių NSDAP ideologų Alfredu Rosenbergu ir užsiminė, kad Lietuva stipriai pakeitusi kryptį iš Rytų į Vakarus, tačiau dar kartą pakartojo, kad Lietuva negali jungtis prie Antikominterno pakto, nes siekia neprarasti gerų ekonominių santykių su SSRS177. Tada Vokietija nusprendė veikti ir pasiimti Klaipėdą bei jos apylinkes jėga. Pasirašyti sutartį buvo pakviestas ne tik užsienio reikalų ministras J. Urbšys, bet

173 1939 02 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 39, l. 57. 174 Ibid., l.60. 175 Ibid., l.62. 176 Ibid., l.65. 177 1939 03 13 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 39, l. 155–157.

49 ir naujasis pasiuntinys K. Škirpa. Sunku paaiškinti tokio vokiečių sprendimo priežastis – jis buvo pažemintas, nes vis dėlto pridėjo parašą ant sutarties, kuria nuo jo atstovaujamos valstybės atplėšiama teritorijos dalis, tačiau J. Urbšiui ir A. Smetonai buvo aiškiai parodyta, kad vokiečiai laikė K. Škirpą svarbiu politiniu žaidėju ir pageidavo, kad jis dalyvautų politiniuose įvykiuose. Tai pajuto ir pats K. Škirpa, kuris Klaipėdos atplėšimo nesureikšmino ir vis tiek vylėsi, kad Vokietija gali būti svarbi Lietuvos saugumą lemianti valstybė. Skaitant publicistinius jo tekstus ir atsiminimus pastebimas akcentas, kad jau 1918 m. Vilnių diplomatas laikė ypač reikšmingu ir svarbiu miestu Lietuvai, niekada neabejojo ne tik dėl miesto istorinės sostinės statuso, jo priklausymo Lietuvai būtinybės ir netgi miesto lietuviškumo, kurį pulkininkas buvo linkęs pervertinti. Tačiau tokioje jo publicistikoje Klaipėda visiškai nedominuoja, jai neskiriama jokia ypatinga svarba, negalima pastebėti nuostatų, kad dėl jos išlaikymo Lietuvos sudėtyje K. Škirpa būtų linkęs stipriai kovoti. Todėl Klaipėdos praradimas galėjo būti ta kaina, kurią, jo nuomone, būtų buvę verta mokėti už Vilniaus susigrąžinimą. Šitaip žiūrint, nuoseklu atrodo ir tai, kad artimiausiuose diplomato raportuose atkreipiamas dėmesys į, jo požiūriu, draugiškus Lietuvai Vokietijos pareigūnus – ne tik į P. Kleistą, bet ir vyriausiąjį Vermachto vadą gen. Wilhelmą Keitelį178, tuometinį Reicho kanceliarijos viršininką ir vieną artimiausių A. Hitlerio patikėtinių Rudolphą Hessą179. Net jei tai atrodys paradoksaliai, Klaipėdos praradimas tik sustiprino K. Škirpos sumanymą dar tvirčiau siekti bendradarbiavimo su Vokietija. Pastarosios šalies dėl atplėšimo jis nekaltino, bet buvo linkęs kritikuoti Lietuvos vyriausybės politiką.

1.3. Klaipėdos praradimas ir K. Škirpos geopolitinės vizijos pokyčiai

Žvelgiant į K. Škirpos pokalbius su Vokietijos diplomatais po Klaipėdos atplėšimo akivaizdu, kad raportuose sudaromas įvaizdis, jog šalių santykiai yra kuo normaliausi – nestinga tik smulkių nesklandumų. Antai naujojo URM politikos departamento direktoriaus E. Turausko pavestas K. Škirpa jau 1939 m. kovo 25 d. padarė demaršą Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, kadangi Vermachto kareiviai įsikūrė lietuvių gimnazijos Klaipėdoje patalpose. K. Škirpos nuomone, „tokie vokiečių veiksmai nepasitarnaus psichologiniam susikalbėjimui po ultimatumo“180. Akivaizdu, kad K. Škirpa vis dar bandė parodyti vokiečiams, kad jis yra jiems palankus žmogus, todėl bet kokie aštresni veiksmai prieš Lietuvą apsunkins jo galimybes plėtoti palankesnę Vokietijai Lietuvos užsienio politiką. Kadangi ūkiniai klausimai tuo metu darėsi vis

178 1939 03 03 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 39, l. 90. 179 1939 03 13 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 39, l. 136–138. 180 1939 03 25 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raportas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 72.

50 svarbesni, kovo 29 d. K. Škirpa susitiko su Reicho ūkio ministru Waltheriu Funku. Pastarasis ne sykį pabrėžė, kad Vokietijai svarbus Lietuvos neutralumas, todėl ji skatinama naudotis lengvatomis Klaipėdos uoste. Kadangi uostas jau buvo Vokietijos kontrolėje, negailėta ir gerų žodžių Lietuvai – esą Klaipėda „iš mažo žvejų uosto pavirto reikšmingu uostu“181. Vis dėlto K. Škirpa pranešė vadovybei, kad aukšto NSDAP funkcionieriaus tonas Lietuvos atžvilgiu nebuvo palankus, o greičiau įsakmus, raginantis būtinai naudotis Klaipėdos uostu, o tai iš esmės atitiko ir ekonominius Vokietijos interesus. Kadangi W. Funkas klausinėjo apie Šventosios uosto potencialą ir lietuvių galimybes naudotis Liepojos uostu Latvijoje, K. Škirpa tarsi pamalonindamas atsakė, kad lietuviai turėtų galimybę tai daryti, tačiau norėtų ir toliau naudotis Klaipėda, atsižvelgdami į Vokietijos teigiamą poziciją šiuo klausimu. K. Škirpa taip pat inicijavo ir diskusiją apie geležinkelių susisiekimo aktyvinimą tarp Lietuvos ir Vokietijos, o tai neišvengiamai nukreipė W. Funko pamąstymus į „Koridoriaus“ klausimą. Vokietijos ūkio ministro nuomone, Lenkija trukdanti Vokietijos susisiekimui, negana to, jis paminėjo miestus, kurie iki 1918 m. buvo Vokietijos imperijos dalimi ir, jo nuomone, buvę gražūs, išpuoselėti ir tvarkingi, o Lenkijos valdomi tapo labai apleisti, nešvarūs. Aukštas Vokietijos politikas ne šiaip pasiskundė, kad, nepaisydama gerų Vokietijos ir Lenkijos santykių, pastaroji diskriminuoja vokiečių mažumą Lenkijoje, ypač nesiskaito provincijų vaivados, kurie neatsižvelgia net į centrinės valdžios paliepimus182. Tuo metu Vokietija pradėjo intensyvinti spaudimą Lenkijai183, atrodo, kad W. Funkas vykdė diplomatinį zondavimą, siekdamas parodyti, kad Lietuva ir Vokietija turinti bendrumų, todėl išsprendus Klaipėdos problemą galima aktyviau darbuotis ir ieškoti užsienio politikos sąlyčių. Vos W. Funkui pradėjus kalbėti apie vokiečių padėtį Lenkijoje, K. Škirpa iškart perėjo prie sunkios Vilniaus vaivadijos lietuvių padėties, kurią ironiškai įvardijo kaip įgrisusį „Bocianskio šeimininkavimą“, todėl jie rado bendrų taškų. Reicho ūkio ministras į tai atsakęs, kad „amžinai tokia padėtis negalės tęstis“184. Verta pažymėti, kad iš šio pokalbio K. Škirpa susidarė įspūdį, jog palankus Lietuvos požiūris reikalingas Vokietijai, kadangi kritus Klaipėdos uosto ekonominei gerovei vietos klaipėdiečiai gali būti apvilti. K. Škirpa manė, kad šis Vokietijos interesas gali būti tam tikras derybų koziris siekiant iš Vokietijos gauti tam tikrų nuolaidų185. Šį „kozirį“ K. Škirpa bandė išnaudoti jau netrukus, kai apsilankė pas Vokietijos URM vicesekretorių E. Woermanną. Pastarajam Lietuvos pasiuntinys išsakė, kad sunki atmosfera

181 1939 03 30 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raportas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 77. 182 Ibid., l. 81. 183 Snyder, Juodžemis, 95. 184 1939 03 30 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raportas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 82. 185 Ibid., l.81.

51 Klaipėdoje, kur vokiečiai nedaro jokių nuolaidų, persiduoda visoje Lietuvoje ir neigiamai veikia abiejų šalių santykius186. Verta pažymėti, kad K. Škirpa kritikavo sprendimą lietuviškoms įmonėms, net lentpjūvėms, paskirti valdytojus. Kai E. Woermannas aiškino, kad tai padaryta stengiantis neleisti turėti turto Reicho priešams, K. Škirpa, suprasdamas, kad kalba eina apie antisemitinius įstatymus, pabrėžė, kad „žydams, Lietuvos piliečiams, panašus įstatymas negali būti taikomas“187. Šiame epizode K. Škirpa, kaip Lietuvos pasiuntinys, siekė ginti ne tik lietuvių, bet ir Lietuvos žydų interesus Klaipėdoje. Lietuvos valstybei nacionalsocialistinės idėjos buvo svetimos, ypač jų rasinis dėmuo. A. Hitleriui atėjus į valdžią, net tautininkų lyderis prezidentas A. Smetona kalbose dažnai pabrėždavo, kad lietuviškas tautiškumas nesiekia vadovautis Vokietijos pavyzdžiu, smerkdavo rasines teorijas ir antisemitizmą188. Pasak V. Vareikio, ,,Lietuvoje nebuvo nei instituciškai įteisinto antisemitizmo, nei teisinio žydų tautybės žmonių persekiojimo, nei sociadarvinistinių ar rasistinių išvedžiojimų, kurie vedė į ,,aukštesnės rasės“ iškėlimą“189. Šios politikos laikėsi ir pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa bei kiti pasiuntinybės darbuotojai. Pavyzdžiui, pasiuntinybė informavo vadovybę Kaune, kad Berlyno universiteto profesorius Jurgis Gerulis, kuris garsėjo nacionalsocializmui palankiomis pažiūromis, į namus kviečiasi Berlyne studijuojančius studentus ir stengiasi juos „suvokietinti“. Švietimo ministerijai siūloma žiūrėti, kad galimi stipendininkai būtų ne tik gabūs, bet ir atsargūs dėl kaimyninės šalies daromos įtakos190. Vis dėlto oficialiuose raportuose K. Škirpa nepakankamai atskleidė savo sumanymus, kaip gelbėti Klaipėdą. Tai jis išsamiau išplėtojo tik retrospektyviai, po Lietuvos okupacijos. Pasak jo, tuometinė Lietuvos vyriausybė visiškai neatsižvelgė į Vokietijos gerą valią, kuri esą:

„Davė geras kainas už mūsų ūkio produktus ir tik pageidavo, kad jų į Vokietiją galimai daugiau eksportuotume, siūlė šimtus milionų kreditų mūsų žemės ūkio produkcijai išvystyti, siūlė kiek tik norime ginklų sąskaiton kapitalų, įkištų į Klaipėdos kraštą, rodė didelio palankumo Lietuvai įsteigiant laisvą zoną Klaipėdos uoste, ir buvo nuoširdžiai linkę mums kompensuoti Vilniumi už Klaipėdos krašto atplėšimą.“191

Šis laiškas aiškiau pagrindžia, kodėl K. Škirpa pradėjo taip piktintis politinės vadovybės priimtais sprendimais. Kita vertus, visos tuometinės K. Škirpos pastangos įtikinti vokiečius padaryti Lietuvai nuolaidų buvo visiškai nesėkmingos. Vokietija uždarė įvažiavimą į Klaipėdą

186 1939 04 01 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos Pro Memoria užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 91. 187 Ibid., l. 96. 188 Antanas Smetona, Rinktiniai raštai (Kaunas: Menta, 1990), 473, 484. 189 Vareikis, Ką atsiminti? Holokausto tyrimai, 34. 190 1939 04 27 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo Juozo Kajecko Pro Memoria užsienio reikalų ministerijai, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 123. 191 1941 01 30 K. Škirpos laiškas L. Šimučiui, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 265.

52 per Kretingą, taigi iš Lietuvos pusės pirmiausia reikėjo atvykti per Tilžę, t. y. per iki 1939 m. kovo mėn. buvusią Vokietijos teritoriją. Nepaisant didelių K. Škirpos pastangų, vokiečiai nė kiek nenusileido192. Būtent Klaipėdos atvejis svarbus, nes šiame kontekste ryškėja, kad Lietuvos diplomatas pradėjo nebesitenkinti URM pozicija, veikloje rodyti tam tikro savarankiškumo. Tai pastebima jau išsamiau analizuojant raportus bei lyginant juos su atsiminimais. Tuo metu K. Škirpa ėmėsi aktyviau bendradarbiauti su Japonijos ambasada Berlyne. Tai buvo vienas K. Škirpos kaip privataus asmens sumanymų, kadangi Lietuva su Japonija artimų santykių nepalaikė ir bendrų interesų neturėjo. Pulkininkas suartėjo su Japonijos ambasadoriumi gen. Hiroshiu Oshima ir stengėsi pasinaudoti šia pažintimi – jis buvo įtakingas ir Trečiojo reicho vadų gerbiamas japonų diplomatas. Praėjus daugeliui metų po karo K. Škirpa atsiminimų knygoje mini, kad H. Oshima buvo jo geras draugas, jie bendravo net šeimomis: „ši tarnyba buvo mus suvedusi į tikrai nuoširdžią draugystę taip, kad per įvairius karinius pratimus vokiečiai iš tradicijos rezervuodavo automobilį visados mudviem kartu. Taip pat buvo gražiai susibičiuliavusios ir mudviejų žmonos.“193 Kontaktai su H. Oshima neišvengiamai atsinaujino netrukus po to, kai K. Škirpa įteikė diplomatinius kredencialus A. Hitleriui. Pastarasis 1939 m. kovo 1 d. rengė užsienio diplomatams didelį balių, kurio metu Lietuvos ir Japonijos atstovai vėl susitiko – šį kartą jau ne kaip karo atašė, bet kaip savo valstybių pasiuntinybių vadovai. Užtvirtinti draugiškų santykių diplomatai nuėjo į rūkomąjį, kur sutiko patį Reicho propagandos ministrą Josephą Goebbelsą. H. Oshima šiam rekomendavo K. Škirpą kaip savo asmeninį draugą ir buvusį karo atašė dekaną. J. Goebbelsas atsakė, kad apie jį jau buvo girdėjęs anksčiau, ir paskatino Lietuvą visas problemas dėl Klaipėdos spręsti greitai, kitaip gali nutikti kaip Čekoslovakijai194. Tai buvo daugiau nei akivaizdus grasinimas. K. Škirpa vylėsi pasinaudoti svarbia pažintimi, o H. Oshima buvo išties įtakingas, nes palaikė ryšius su vienu aukščiausių Vokietijos lyderių – reichsfiureriu ir represinių struktūrų vadovu Heinrichu Himmleriu – ir net kartu planavo akciją, kurios metu Japonijos diplomatas iš savo agentūros Kaukaze siuntė kovotojus, turėjusius nužudyti patį SSRS diktatorių J. Staliną195. Nors Lietuvos pasiuntinys tiesiogiai niekur apie tai neužsiminė, Japonijos ambasadorius Berlyne buvo labai įtakingas žmogus, todėl dažnai buvo svarbiausias jo pažįstamas, padėdavęs suartėti su aukščiausio rango asmenimis Reicho politinėje hierarachijoje.

192 1939 04 01 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos Pro Memoria užsienio reikalų ministerijai LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 100. 193 Škirpa, Sukilimas, 239. 1941939 03 03 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 39, l. 87–88. 195 Hiroaki Kuromyia, Georges Mamoulia, The Eurasian Triangle: Russia, The Caucasus and Japan, 1904–1945 ( & Berlin: De Gruyter, 2016), 173.

53 Ieškodamas galimybių realizuoti savo sumanymus, K. Škirpa turėjo pateikti kažką mainais. Dėl šios priežasties jis skatino Lietuvą greičiau atidaryti konsulatą Charbine ir pripažinti satelitinę Japonijos de facto valdomą Mandžiuko valstybę196. Matyt, suprasdamas, kad tokios priemonės nebus džiaugsmingai priimtos Lietuvoje, kuri stengėsi atsižvelgti į Tautų Sąjungos poziciją, o ši Japonijos teritoriniams siekiams Azijoje nebuvo palanki, K. Škirpa akcentavo, kad Vokietijos nusistatymas dėl šios organizacijos yra itin neigiamas. K. Škirpa vylėsi, kad kitiems politikams šie argumentai bus esminiai, kad bus žiūrima iš galios pamatų, tačiau jo nuostatos tuometinėje diplomatijoje nebuvo vyraujančios. Todėl kaip diplomatas jis nemėgo laikytis griežtų taisyklių, pasižymėjo savarankiškumu, kurį ne visada atskleisdavo raportuose. Pasiuntinybės patarėjo Juozo Kajecko rašte minima, kad URM neapsisprendė, ką daryti, tačiau K. Škirpa toliau palaikė ryšius su Mandžiuko atstovybe. J. Kajeckas, galbūt paprašytas viršininko, apeliavo, kad verta būtų užmegzti santykius – nors prekyba tarp Lietuvos ir Mandžiuko vargu ar gali vykti, tačiau ši šalis nori diplomatinio pripažinimo, o tai jau padariusi Lenkija197. Akivaizdu, kad tokiais žygiais K. Škirpa siekė padėti savo bičiuliui Japonijos ambasadoriui, iš kurio taip pat tikėjosi pagalbos Berlyno diplomatiniuose koridoriuose. Vokietijos įvykdytas Klaipėdos krašto atplėšimas turėjo skausmingų pasekmių. Nors Lietuva nespėjo labiau susitapatinti su Klaipėda ir jos kraštu, vis dėlto XX a. 4-ajame dešimtmetyje jau buvo labai daug kalbama apie jūros reikšmę Lietuvai. Įtakingi intelektualai – Kazys Pakštas, M. Römeris – ragino įvertinti Klaipėdos geopolitinę reikšmę. 1923 m. sėkmingai įvykdyta Klaipėdos operacija tautos vienijimo prasme atliko teigiamą vaidmenį, nes bent iš dalies leido nuryti nuoskaudą dėl prarasto Vilniaus krašto. Tačiau vertinant Lietuvos visuomenės pozicijas, su Klaipėdos praradimu 1939 m. pavasarį susitaikyta buvo lengviau nei su Vilniaus praradimu 1920 m. rudenį . Vis dėlto šis įvykis, pasak Č. Laurinavičiaus, stipriai sumažino ir taip negausios provokiškosios grupuotės bei paties pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos įtaką Lietuvos politikoje198. Lenkijos karo atašė L. Mitkiewiczius net pastebėjo, kad dėl šių įvykių „Lietuvoje gerokai išaugo Lenkijos moralinis prestižas“199. Tačiau, Č. Laurinavičiaus teigimu, provokiškos orientacijos grupę, taigi ir patį K. Škirpą, turėjo tenkinti, kad Lietuvos ir Vokietijos sutartyje įtraukti straipsniai dėl nepuolimo sutarties ir ekonominio palankumo Lietuvai, kurie toliau paliko galimybę kreipti užsienio politiką Vokietijos linkme200. Šiai grupei daugiausia priklausė žmonės, leidę „Bendrą žygį“, tačiau aktyviausi iš jų buvo voldemarininkai. Jų veiklą stebėjo ne tik

196 1939 04 15 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos Teisių – Administracijos departamento direktoriui V. Čarneckiui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 108. 197 1939 06 03 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo J. Kajecko Pro Memoria užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 143–144. 198 Lietuvos istorija. T. X.d. II..., 497. 199 Mitkiewicz, Kauno atsiminimai..., 126. 200 Lietuvos istorija. T. X.d. II..., 486.

54 Vokietija. Lenkijos pasiuntinio F. Charwato rašte T. Kobylanskis teigė, kad voldemarininkų lyderis A. Sliesoraitis derasi su P. Gužu ir ieško būdų, kaip pasukti Lietuvos politiką provokiška kryptimi201. P. Gužas buvo Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos lyderis ir artimas K. Škirpai žmogus, jo geras draugas dar nuo 1919 m. sausio, kai buvo jo dešinioji ranka ir šie asmenys kartu kėlė Lietuvos trispalvę ant Gedimino pilies kalno. P. Gužas ir K Škirpa visuomet palaikė artimus ryšius, todėl voldemarininkai šitaip galėjo ieškoti būdo prieiti prie Lietuvos pasiuntinio Berlyne, kurio pozicija dėl artimesnių santykių su Vokietija jiems neturėjo kelti didelės abejonės. Tai, kad F. Charwatas su įtarumu žiūrėjo į K. Škirpos veiksmus Vokietijoje, rodo ir kitas jo laiškas Lenkijos užsienio reikalų ministrui J. Beckui202. Mėgindama atsverti provokiškų pažiūrų pagausėjimą Lietuvos visuomenėje, Lenkija pompastiškai pasitiko 1939 m. gegužės 8 d. į Varšuvą atvykusį svarbiausią suartėjimo su Lenkija figūra Lietuvos visuomenėje tampantį S. Raštikį. Jį lydėjo generalinio štabo informacijos skyriaus viršininkas K. Dulksnys, neseniai ieškojęs partnerių plačiai bendraeuropinei koalicijai prieš Vokietiją, taip pat Lenkijos karo atašė Lietuvoje L. Mitkiewiczius ir Lietuvos karo atašė Lenkijoje Aloyzas Valušis. S. Raštikį Varšuvoje iškilmingai pasitiko aukščiausi Lenkijos pareigūnai su kariuomenės vadu gen. Edwardu Rydzu-Śmigłu priešakyje203. Ta proga „Lietuvos aidas“ įdėjo draugišką komentarą, kad Lietuvos kariuomenės vadas Varšuvoje sutiktas su ovacijomis204. Vakarinėje leidinio laidoje jau pradėti spausdinti Lenkijos laikraščių komentarai, kurie buvo itin šilti – kalbėta apie Lietuvos ir Lenkijos interesų bendrumą. „Ostatnie Wiadomosci“ vadino jį „artimu širdžiai svečiu“, „Kurjer Warsawski“ vedamajame pasirodė straipsnis maloniu pavadinimu „Lai gyvuoja Lietuva“205. S. Raštikis kartu su E. Rydzu-Śmigłu padėjo vainiką prie Nežinomo kario kapo Varšuvoje. Neseniai Berlyne A. Hitlerio 50-mečio šventėje apsilankęs ir ten didelio dėmesio sulaukęs S. Raštikis, atsidūręs fotoaparatų taikiklyje simboliškai atstatė pusiausvyrą tarp Lenkijos ir Vokietijos. K. Škirpa vizitui neprieštaravo, tik pasistengė pasirūpinti, kad jis Vokietijos atžvilgiu būtų nušviestas kuo neutraliau, užsitikrinant, kad S. Raštikis vyksta į Lenkiją tik todėl, kad prieš tai lankėsi Vokietijoje, o jo nesutikimą Lenkija būtų supratusi kaip netaktą, nes pati Vokietija pageidavusi Lietuvos palaikyti gerus santykius su visais kaimynais. K. Škirpa prašė leidimo Užsienio reikalų ministerijoje padaryti pareiškimą, kur jis visa tai išdėstytų, paminėdamas, kad S. Raštikio vizito Varšuvoje metu nebus aptariami jokie politiniai

201 1939 03 08 Lenkijos pasiuntinio Lietuvoje F. Charwato raštas užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriui T. Kobylanskiui, AAN, f.474, b.170, l.21. 202 1939 01 31 Lenkijos pasiuntinio Lietuvoje F. Charwato raštas užsienio reikalų ministrui J. Beckui, AAN, f .474, b. 170, l. 16. 203 Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, 570. 204 „Kariuomenės vadas gen. Raštikis Varšuvoje“ in Lietuvos aidas (1939 05 09), 1. 205 „Kariuomenės vadas gen. Raštikis Varšuvoje“ in Vakarinis Lietuvos aidas (1939 05 09), 1.

55 klausimai206. Jei jo argumentai vyriausybei neatrodys įtikinami, K. Škirpa apsidrausdamas paminėjo, kad „negalima parodyti nedraugiškumo Reichui, su kuriuo po pasakytos šiandien Hitlerio kalbos turime būti labai atsargūs“. Verta pastebėti, kad K. Škirpa mini garsią Vokietijos fiurerio kalbą Reichstage, kurioje jis pirmą kartą grėsmingai užsipuolė Lenkiją. Tuo laikotarpiu ir Lenkijos karo atašė Lietuvoje L. Mitkiewiczius pastebėjo, kad plinta vokiečių propaganda „dėl Lietuvos valdomos Lietuvos ir Baltarusijos valstybės su sostine Vilniumi sukūrimo. Tai kursto, žadina lietuvių mintis valdyti „Vytauto Lietuvą“ ir ardo mūsų planus. Vienintelė mūsų kontrapropaganda – tai keršto šūkiai už Klaipėdą ir siekimas atremti Vokietijos agresiją“207. Todėl S. Raštikis atsidūrė ypač sudėtingoje situacijoje, kuri taip pat didino jo politinį kapitalą. Jo vizitas įvyko po garsiosios gegužės 5 d. J. Becko kalbos, padariusios įspūdį net tiems, kurie Lenkijoje nepalaikė ministro užsienio politikos, pavyzdžiui, L. Mitkiewicziui208. Stebėtojams ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje padarė įspūdį, kad dažnai provokišku laikomas J. Beckas viešai pareiškė apie Vokietijos reikalavimus ir juos atmetė, pasakydamas, kad politikoje būtini kompromisai, tačiau yra vienintelis dalykas, dėl kurio derėtis negali nei žmogus, nei valstybė – tas dalykas yra garbė209. Išties J. Becko ir K. Škirpos mąstymas buvo savaip panašus: Trečiasis reichas abiems atrodė stipri valstybė, su kuria būtina sugyventi, ieškoti atsvaros prieš komunistinę SSRS, tačiau abiems valstybingumo išlaikymas buvo labai svarbus ir dėl to nenorėta daryti kompromisų. Pirmasis su tuo susidūrė J. Beckas. Po šios kalbos tapo aišku, kad Vokietijos ir Lenkijos santykiai pasikeis iš esmės, o Lietuvos geopolitinė padėtis buvo per daug pažeidžiama, kad jos tokie pasikeitimai nepaveiktų. S. Raštikiu tuo laikotarpiu domėtasi ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje. Neįvardytas Vokietijos politinės žvalgybos SD (vok. Sicherheitsdienst) pareigūnas, turėjęs žvalgybinės informacijos iš Lietuvos, rašte J. Ribbentropui teigė, kad Lietuvoje vyravo baimė, jog šalį užims Vokietija arba Lenkija, žmonės su nepasitikėjimu žvelgė į bandymą artėti su Lenkija. Vokietijos agentas svarstė ir apie galimą valdžios pasikeitimą Lietuvoje. Realiausia figūra buvo laikomas būtent S. Raštikis, pasak agento, vyriausybėje turįs du rėmėjus generolus – krašto apsaugos ministrą Kazį Musteikį ir vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą210. Vokietijai Lietuva buvo svarbi dėl geopolitiškai ir ideologiškai reikšmingo Rytprūsių regiono apsaugos. Tokie įtakingi Vokietijos užsienio politikos planuotojai kaip užsienio reikalų ministras J. Ribbentropas gyrė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pasirinktą neutraliteto politiką, o pats A. Hitleris savo kalboje Reichstage 1939 m. sausį, Baltijos valstybių neutralitetą įvardijo dideliu

206 1939 04 28 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 125. 207 Mitkiewicz, Kauno atsiminimai, 206. 208 Ibid., 210. 209 Snyder, Juodžemis, 96. 210 1939 04 24 Vokietijos SD nežinomo agento raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 142–144.

56 Vokietijos užsienio politikos laimėjimu211. Gegužės 21 d. K. Škirpa palydėjo J. Urbšį pas A. Hitlerį, kur pastarasis tai asmeniškai pasakė jiems į akis, paminėjo sutartį dėl Klaipėdos kaip gerą ateities santykių garantą ir pabrėžė, kad, išsprendus visus nesutarimus, vienintelis dalykas, galintis pabloginti Lietuvos santykius su Vokietija, būtų Lietuvos suartėjimas su Lenkija212. Žvelgiant retrospektyviai, verta nepamiršti, kad tuo pat metu Vokietija vykdė nemenką ekonominį spaudimą Lietuvai, grasindama, kad ši nukreiptų daugiau nei 50 % savo eksportuojamų prekių į Reichą213. Tačiau K. Škirpa šių problemų nebuvo linkęs sureikšminti, jį tenkino tokia įvykių eiga, tad, siekdamas gerų santykių su Vokietija, jis darbavosi dar intensyviau. Tai vedė į dar artimesnį kontaktą su P. Kleistu, kuris buvo suinteresuotas galimybe užmegzti ryšius su įtakingais Lietuvos viešojo gyvenimo atstovais214. Tarp jų buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Kazys Pakštas, Kooperacijos banko direktorius Kazimieras Matulevičius, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininkas Vladas Kurkauskas, „Lietuvos aido“ redaktorius Aleksandras Merkelis, „Vairo“ redkolegijos pirmininkas Domas Cesevičius, „XX amžiaus“ redaktorius Ignas Skrupskelis, „Trimito“ redaktorius Jonas Kalnėnas, „Lietuvos žinių“ redaktorius Jonas Kardelis. P. Kleistą domino galimybės paveikti Lietuvos viešąją opiniją, nes jis buvo gavęs pavedimą sukurti lietuvių–vokiečių draugiją, todėl nusprendė mobilizuoti Lietuvoje įtaką turinčius žmones ir bandyti juos paveikti provokiška linkme. Vasaros pradžioje P. Kleistas rengė specialią konferenciją Miunchene, kur norėjo sukviesti Baltijos šalių inteligentiją. Suomijos ir Estijos atstovai noriai sutiko dalyvauti, nes šios valstybės didžiausią grėsmę matė iš SSRS ir laikė Vokietiją svarbia atsvara. Latvijos pozicija rodė polinkį balansuoti, todėl latviai laukė, ką pasakys kolegos iš Lietuvos. P. Kleistas prašė K. Škirpos, kad Lietuva į konferenciją atsiųstų 4–5 atstovus, pageidautina, kad bent 1 būtų iš Švietimo ministerijos215. K. Škirpa, labai norėdamas, kad šis P. Kleistas pasiūlymas būtų priimtas, skatino URM politikos departamento direktorių E. Turauską atsižvelgti, kad „parodytas iš vokiečių pusės draugingumas svarbus siekiant gerų santykių“216. E. Turauskas savo atsiminimuose taip pat pateikia minėtų derybų versiją. Jis akcentuoja, kad P. Kleistas buvo užmezgęs artimus ryšius su K. Škirpa ir naudojęsis pastarojo naivumu. Tiesa, reikia pastebėti, kad įvykius E. Turauskas aprašo retrospektyviai, jau žinodamas Antrojo pasaulinio karo rezultatą217. Vis dėlto jo pateikti duomenys parodo, kad P. Kleistas nepasitikėjo E. Turausku, todėl jam nedetalizavo savo planų Lietuvoje. Tačiau tai sukėlė ir priešišką reakciją:

211 Kasparavičius, Lietuva 1938–1939 m., 87–89. 212 1939 05 21 Vokietijos užsienio reikalų ministro J. Ribbentropo Pro Memoria, R-35538, l. 384. 213 Liekis, 1939, 116. 214 1939 05 02 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užseinio reikalų ministerijai, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 131. 215 1939 06 06 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 145. 216 Ibid., l.146. 217 Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant, 53.

57 Lenkijos pasiuntinys F. Charwatas ir Prancūzijos pasiuntinys Georges’as Dulongas netrukus apsilankė pas E. Turauską, teiravosi, ką čia veikė P. Kleistas, klausė, ar kuriamos lietuvių– vokiečių ir vokiečių–lietuvių draugijos Lietuvoje negali tapti prieš jų kraštus nukreiptos veiklos židiniais. Birželio 28 d. F. Charwatas aplankė ir K. Bizauską, teigė, kad P. Kleistas yra iš gestapo ir skleidžia idėjas dėl Vilniaus krašto nepriklausomybės, siekia paveikti ten gyvenančius lietuvius ir baltarusius218. P. Kleistas nebuvo gestapo darbuotojas, tačiau buvo įtakingas NSDAP užsienio politikos planuotojas, todėl natūralu, kad neutraliteto politiką palaikiusi Lietuvos politinė vadovybė į jo veiksmus žiūrėjo įtariai, buvo nepatenkinta ir K. Škirpos pastangomis palaikyti P. Kleisto iniciatyvas. Tuo metu Europoje padėtis keitėsi iš esmės. Pagrindinis 1939 m. vasaros įvykis buvo ilgos ir nevaisingos Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos derybos su SSRS ir gerokai trumpesnės, tačiau sėkmingesnės pastarosios derybos su Vokietija. Nesunku suprasti, kad tai, jog Vakarų šalys skubėjo į Maskvą derybų, tik stiprino anksčiau nuo Europos reikalų nustumtos SSRS ir jos diktatoriaus J. Stalino derybines pozicijas. Sovietai aiškiai dar 1939 m. pradžioje pareiškė, kad jiems reikalingos Baltijos valstybės, o demokratinės šalys – Didžioji Britanija ir Prancūzija – negalėjo sutikti su tokiu statymu, nes tai būtų griovę Versalio sistemą, kurią jos pačios ir sukūrė219. Šiuo atveju Didžioji Britanija ir Prancūzija, atsisakydamos derėtis dėl Baltijos valstybių nepriklausomybių, parodė tvirtą moralinį stuburą ir neapsimestinę pagarbą deklaruojamiems demokratiniams idealams, kadangi, tuometinio britų ministro pirmininko Neville’io Chamberlaino žodžiais tariant, Baltijos valstybių atidavimas būtų „pačios laisvės idėjos kompromitavimas“220. 1939 m. birželį Didžiosios Britanijos valstybės sekretorius Edwardas Halifaxas kategoriškai paprieštaravo, sakydamas, kad Britanija suteiks garantijas sovietams įgyvendinti savo tikslus Rytų Europos valstybių atžvilgiu, tik tada, jei jos pačios to pageidaus221. Todėl sovietai blefavo ir iš esmės neplanavo tartis su Didžiąja Britanija ir Prancūzija, o siekė šias derybas išnaudoti užmetant tam tikrą jauką Vokietijai222. Tai, kad A. Hitleris, prieštaraudamas savo programiniame veikale „Mano kova“ išdėstytoms pozicijoms, vis dėlto ryžosi derėtis su SSRS, rodo, jog būtent Vokietija buvo atsidūrusi nepavydėtinoje geopolitinėje padėtyje ir ieškojo būdų, kaip iš jos išsiveržti ir pasiekti savo geopolitinius tikslus. Tą galima nesunkiai pastebėti atsižvelgiant į delegacijų simbolinį „svorį“. Londonas ir Paryžius į Maskvą išsiuntė gerokai

218 Ibid., 56. 219 Norman A. Graebner ir Edward M. Bennet, The Versailles Treaty and its Legacy. The Failure of Wilsonian Vision (Cambridge: Cambridge University Press, 2011), 236. 220 Winston S. Churchill, The Second World War. The Gathering Storm (Boston: Houghton Mifflin Company, 1948), 349. 221 John Hiden, „Britanijos politika Baltijos šalių atžvilgiu 1939–1945 metais“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007), 137. 222 Šepetys, Molotovo–Ribbentropo, 221–223.

58 žemesnio rango delegaciją, o Berlynui pasiuntus J. Ribbentropą sovietai labai nudžiugo, nes tapo aišku, kad vokiečių ketinimai rimti223. Kadangi Vokietija atsidūrė desperatiškoje padėtyje, jai buvo svarbu išvengti visų šalių antivokiškos koalicijos. P. Kleistas memuaruose paminėjo, kad J. Ribbentropas skubėjo sudaryti sutartį su Maskva, nes manė, kad ją izoliavus, britai ir prancūzai neskubės padėti Lenkijai224. Vakarų šalys, be abejo, irgi norėjo sąjungos, kuri galėtų neutralizuoti Vokietijos grėsmę, tačiau to siekė ne bet kokia kaina. Simonas Sebagas Montefiorre’as šią situaciją vaizdžiai apibūdino taip: „visas šis reikalas buvo bevirstąs į aukcioną dėl Stalino palankumo, tik jame dalyvavo tik vienas rimtas pretendentas“225. Nors pasaulinėje spaudoje kalbos apie Vokietijos–SSRS susitarimą buvo nušviestos tarsi sensacija, K. Škirpa apie būsimą SSRS ir Vokietijos susitarimą JAV ambasadorių Varšuvoje A. Biddle’ą informavo dar 1938 m. gruodį226. Be abejo, tuomet tai buvo tik prognozė, tačiau panašias prognozes Lietuvos kariuomenės generalinis štabas išsamiai svarstė dar 1936 m., įžvelgdamas, kad SSRS ir Vokietija turi bendrų geopolitinių interesų Vidurio Rytų Europos regione227. Galimas tokio susitarimo ištakas atskleidžia ir istoriografija, ypač naujausioje Z. Butkaus knygoje, kur šio reiškinio genezė pastebima jau 1919 m.228 O kalbant apie realų susitarimą, jo genezė buvo gerai pastebėta Lietuvos diplomatų. Šiuo atveju ypač iškalbingas J. Kajecko liepos mėnesio pranešimas apie „Vokiečių meno dienų“ šventę. Nors Lietuva neatsiuntė oficialios delegacijos į šį tuomet Vokietijos labai reklamuotą renginį, kuriame buvo rodoma Vokietijos meno, kultūros ir istorijos didybė, jame individualiai dalyvavo buvęs VVS vadovas A. Juška ir buvęs Ateitininkų sąjungos pirmininkas Jonas Pankauskas. Diplomatui J. Kajeckui krito į akis, kad H. Himmleris ložėje sėdėjo su SSRS laikinuoju reikalų patikėtiniu Georgijumi Astachovu229. Būtent tuo metu Vokietijos spaudoje ėmė mažėti kritiškų minčių SSRS atžvilgiu, labiau pradėta akcentuoti spaudimą Lenkijai ir jos sąjungininkėms Vakaruose. Dėl to priekaištų iš įvairių Reicho pareigūnų sulaukdavo ir Lietuva, esą jos spaudoje juntamas per daug „proprancūziškas tonas“, o kartais ir „kultūrinė orientacija“ į Lenkiją230. Ypač neramus buvo 1939 m. rugpjūtis. K. Škirpa nusprendė ryžtingai reaguoti į tarptautinių santykių pokyčius. Po atostogų gavęs kvietimą vykti į Karaliaučiaus mugę, jis prašė

223 Moorhouse, Velniška sąjunga, 56–58. 224 Kleist, European Tragedy, 28. 225 Simon Sebag Montefiore, Stalinas. Raudonojo caro dvaras (Vilnius: Tyto Alba, 2011), 360. 226 1938 12 06 JAV ambasadoriaus Lenkijoje A.Biddle’o raštas valstybės sekretoriui C.Hullui, LCVA, f. R-952, ap. 1, b. 66, l. 155. Plačiau apie tai – Jazavita, Diplomatic activities, 107–110. 227 1936 09 18 Lietuvos kariuomenės generalinio štabo II skyriaus Pro Memoria, LCVA, f. 929, ap.2, b. 1039, l. 223. 228 Butkus, Tarp Trečiojo Reicho, 147 – 152. 229 1939 07 14 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo J. Kajecko raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 192. 230 1939 07 26 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo J. Kajecko raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 204.

59 leidimo vykti ten, siekdamas pasikalbėti su įtakingu Rytprūsių gauleiteriu231 Erichu Kochu. K. Škirpa teigė, kad J. Šaulys tokių kelionių be reikalo vengdavęs, nes Vokietijoje daug lemia kiekvieno svarbaus politiko asmeninės simpatijos šaliai, su kuria turima reikalų232. Natūralu, kad izoliuotus Rytprūsius valdęs E. Kochas buvo labai reikšminga figūra. Svarbu ir tai, kad jis buvo labai kritiškas Lenkijai, todėl K. Škirpa galėjo tikėtis rasti sąjungininką Vokietijos vadovų hierarchijoje, kuris pritartų Lietuvos pretenzijoms dėl Vilniaus krašto. Vis dėlto Lietuvos politinis elitas tuo metu į Vokietiją žiūrėjo itin įtariai. Prie to prisidėjo ir šalies įvaizdį bloginusi antisemitinė Vokietijos politika. Pasiuntinybės Berlyne patarėjas J. Kajeckas tuo pačiu metu susitiko su JAV ir Didžiosios Britanijos diplomatais, teiravosi, kokių priemonių jie ėmėsi, siekdami apsaugoti savo šalių piliečius žydus. Lietuvos politika buvo ta pati – norėta apsaugoti Lietuvos žydus, ypač tuos, kurie po Klaipėdos krašto aneksijos pateko į Vokietijos priklausomybę233. Šiame kontekste ypač ryški be reikalo primiršta generalinio konsulo Klaipėdoje Antano Kalvaičio asmenybė234. K. Škirpa tuomet toliau vadovavosi savo geopolitine nuojauta, kuria manėsi įtvirtinsiąs Lietuvos saugumą ir padėsiąs atgauti Vilnių. 1939 m. rugpjūčio 9 d. jis apsilankė pas SSRS laikinąjį reikalų patikėtinį G. Astachovą ir ėmė jį skatinti siekti susitarimo su Vokietija. Lietuvos diplomato nuomone, SSRS susitarimas su Didžiąja Britanija ir Prancūzija nėra naudingas sovietams, nes šios valstybės karo atveju niekuo nepagelbės, o vokiečiai nusiteikę taikiai ir netgi leis SSRS neįsitraukti į karą, nes jiems rūpi tik kova su britais dėl šių kontroliuojamų užsienio rinkų ir kolonijų235. Istorikė N. Lebedeva spėja, kad toks demaršas buvo padarytas visai ne Kauno, bet Berlyno prašymu. Viena vertus, tai atrodo realu, kita vertus, ambicingas ir savarankiškai veikti planuojantis K. Škirpa taip galėjo siekti įgyvendinti būtent nuosavą, su vyriausybe nederintą geopolitinę viziją, vildamasis, kad už pagalbą vokiečiai neliks skolingi. Šį teiginį galėtų pagrįsti faktas, kad, rašydamas ilgą raštą ministrą J. Urbšį pavaduojančiam K. Bizauskui, K. Škirpa užsiminė apie vizitą pats G. Astachovą, bet savo vadovybei aprašė jį visiškai kitaip – tarsi vokiečiai ieškojo būdų demonstratyviai priartėti prie sovietų. Ilgame raporte K. Škirpa įtikinėjo vadovybę, kad pati Vokietija nenorinti ilgo ir alinančio karo, todėl jos tikslas yra įspėti Lenkiją,

231 Gauleiteris – NSDAP partijos regioninis vadovas. Jie valdomose teritorijose neretai užimdavo didesnę įtaką Vokietijos politikoje nei oficialūs pareigūnai. 232 1939 08 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 213. 233 1939 07 26 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo J. Kajecko raštas užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 214–215. 234 A. Kalvaitis pagarsėjo gerais ryšiais su litvakais JAV, jie padėjo rinkti aukas reikalingas 1933 m. įvykusiam Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą. Vėliau jis stengėsi užtarti žydus Klaipėdoje, kai kraštą okupavus Vokietijai dirbo konsuku. Žydų bendruomenė jautė dėkingumą ir po Holokausto. Neatsitiktinai 1945 m. Miunchene įvyko lietuvių pabėgėlių ir po Holokausto išgyvenusių žydų susitikimas. Kaip tarpininkaujanti asmenybė čia pastebėtas būtent A. Kalvaitis. Daugiau apie šį susirinkimą žr.: Vincas Bartusevičius, Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1991 (Vilnius: Versus aureus, 2012), 403. 235 Lebedeva, SSRS ir Pabaltijys, 59–60.

60 priversti ją sumažinti savo ambicijas ir susigrąžinti 1914 m. sienas. Kita vertus, pažymima, esą, nors karo trokšta tik „naciai fanatikai ir karštas jaunimas“, valdžiai nesunku manipuliuoti „neapykanta prieš lenkus, kuri visada egzistavo“. Pasak Lietuvos pasiuntinio, Vokietijoje sąmoningai siekiama kurti „apsuptos tvirtovės“ įvaizdį, norima parodyti, kad iš tokios padėties gali išgelbėti tik „fiurerio genijus“, kuriuo privaloma besąlygiškai pasitikėti236. Šiame rašte pasiuntinys stengėsi URM informuoti apie vykstančias derybas tarp vokiečių ir sovietų, tačiau akcentas dedamas norint parodyti, kad Vokietija neplanuoja didelio karo, o siekia ribotų tikslų, todėl, tikėtina, turės gerų rezultatų. Tęsdamas savo sumanymus, rugpjūčio 12 d. diplomatas ragino vadovybę kuo skubiau pradėti publikuoti Vokietijos spaudoje palankių straipsnių apie Lietuvą ciklą237. K. Škirpa žinojo, kad Reichą tenkintų Lietuvos neutralumas, todėl jis pergyveno, kad politinė vadovybė stipriau parems Lenkijos ir Vakarų valstybių pozicijas, o tai gali įsiutinti vokiečius. Vis dėlto Lietuvos politinis elitas nenorėjo straipsnių ciklo Vokietijos spaudoje, nes tai būtų parodę, kad Lietuva su Vokietija sudaro draugiškus santykius. Diplomatas bandė į tai reaguoti, plėtodamas savąją politinę liniją toliau – jis pamini, kad pačioje Lenkijoje yra įtakingų susitarimo su Vokietija šalininkų, pirmiausia įvardindamas grafą Michałą Łubieńskį. Šį žmogų gerai vertino ir P. Kleistas, o tai, kad jis vis dažniau minimas raportuose, parodo, jog pastarasis darė Lietuvos pasiuntiniui ženklią įtaką. Negana to, remdamasis Vokietijoje pasirodžiusiais straipsniais, K. Škirpa teigė, kad Vokietija būtų linkusi sutikti su 1914 m. sienomis Lenkijoje238. Šio pranešimo žinutė aiški – pastanga parodyti, kad Vokietija norinti tik nedidelio, „teisingo“ karo prieš Lenkiją, kuris neturėtų išsiplėsti ir turėtų baigtis greita jos pergale arba Lenkijos nusileidimu. Todėl jis vylėsi paskatinti Lietuvos vyriausybę iš anksto suartėti su būsimo konflikto laimėtoju. K. Škirpos komentarai, kuriuos jis davė Vokietijos dienraščiams, buvo jo viršininkų sutikti išimtinai neigiamai. 1939 m. vasarą Šveicarijoje gydydamasis užsienio reikalų ministras J. Urbšys privačiame laiške jį pavaduojančiam K. Bizauskui net įnirtęs klausė, kaip gali K. Škirpai būti ne gėda identifikuotis su agresoriumi, atėmusiu iš Lietuvos Klaipėdą, ir ironizavo, iš kur pasiuntinys Berlyne turi kompetencijos spręsti apie tikruosius vokiečių tikslus: „gal jis lankosi slaptuose pasitarimuose pas Fuhrerį“239. J. Urbšiui ypač užkliuvo K. Škirpos straipsnis laikraštyje „Berliner Boersen Zeitung“. Užsienio reikalų ministras piktinosi, kad straipsnis parašytas atvirai nacistine retorika, kuria identifikuojamasi su agresoriumi240. Ministrui kliuvo ir tai, kad diplomatas itin

236 1939 08 12 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas l. e. p. užsienio reikalų ministrui K. Bizauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 1–7. 237 1939 08 12 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 222. 238 1939 08 12 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas l. e. p. užsienio reikalų ministrui K. Bizauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 7. 239 1939 08 15 J. Urbšio laiškas K. Bizauskui, LNMMBRS, f. 61, b. 231, l. 7. 240 Ibid.

61 laisvai interpretavo vokiečių politiką Baltijos šalyse. J. Urbšys tai pavadino „negrišku patarnavimu raminti opiniją dėl Vokietijos siekių“241. Iš šių replikų aišku, kad J. Urbšys perprato K. Škirpos planus ir jiems nepritarė. Užsienio reikalų ministras, kaip ir A. Smetona, laikėsi kito požiūrio, laikydamas Vokietiją jau kuris laikas nusistovėjusios tarptautinės tvarkos drumstėja. Status quo juos iš esmės tenkino. Nepaisydami SSRS vidaus santvarkos, šios valstybės jie nelaikė grėsme Lietuvai, o greičiau potencialia geopolitine sąjungininke. Tuo tarpu santykiai su Lenkija buvo pamažu gerinami, viltis susigrąžinti Vilnių blėso, pastebėtas ir stiprus Didžiosios Britanijos, kuri vis dar laikyta svarbiausiu tarptautiniu hegemonu, palaikymas Lenkijai. K. Škirpa nenorėjo su tuo sutikti. Jau 1930 m., būdamas Lietuvos karo atašė Vokietijoje, jis parengė planą, kaip garantuoti Lietuvos neutralumą, jei jį užtikrintų Vokietija ir SSRS242. Todėl šių šalių bendradarbiavimas jam galėjo atrodyti naudingas, kone senos jo geopolitinės svajonės ir ilgamečio darbo rezultatas.

1.4. Antrojo pasaulinio karo pradžia ir K. Škirpos planas žygiuoti į Vilnių

1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir SSRS sutarimas dramatiškai keitė Europos geopolitinę tikrovę. K. Škirpa pabrėžė, jog įtampa tvyrojo ore – Vokietijoje šaukiami rezervistai, o Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos piliečiai skubiai apleidžia šalį243. Akivaizdu, kad K. Škirpa greitai suprato, kad Berlyne ir Maskvoje susitarta, tačiau slaptųjų protokolų, padalinusių Europą turinio tuomet nežinojo ne tik jis, bet net ir dauguma jo kontaktų Vokietijos pusėje, išskyrus P. Kleistą. Pastarasis, dalyvavęs pasitarimuose Maskvoje, buvo vienas iš ekspertų turėjęs paruošti šį susitarimą. Vis dėlto savo memuaruose jis taip pat nurodė, kad vokiečių delegacija buvo persmelkta nerimo, nes puikiai suprato, kad „likimo verčiami“ važiuoja daryti susitarimo su „dideliu Europos kultūros priešu“244. Šios citatos gerai parodo, kad Vokietijos pareigūnai, žvelgiant iš vienos pusės, tikėjo savo civilizaciniu išskirtinumu, likimo jiems siųsta misija, bet taip pat jautėsi nugalėti neplanuotos įvykių tėkmės. Vienas pagrindinių NSDAP ideologų A. Rosenbergas buvo įtūžęs ir savo dienoraštyje pažymėjo, kad jo partija „prarado moralinį vardą, turint galvoje visą dvidešimties metų kovą“245. Skrisdamas lėktuvu atgal į Berlyną iš derybų Maskvoje, J. Ribbentropui patarinėjęs P. Kleistas buvo prislėgtas, kad Vokietija atsidūrė gerokai pažeidžiamesnėje pozicijoje, nes prisileido SSRS taip netoli savo sienų ir geopolitiškai pasmerkė save246.

241 Ibid. 242 Plačiau apie tai – Locaitis, Plk. K. Škirpos, 73–80. 243 1939 08 24 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos Pro Memoria užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 18. 244 Kleist, European Tragedy, 37. 245 Wittman ir Kinney, Velnio dienoraštis, 207. 246 Kleist, European Tragedy, 38.

62 Be abejo, vokiečių veiksmai sulaukė atsako. Verta pažymėti, kad Didžioji Britanija pilnas savo garantijas Lenkijai suteikė 1939 m. rugpjūčio 25 d. Tada Vokietija atsidūrė keblioje situacijoje, nes, pasak P. Kleisto, po sutarties Maskvoje A. Hitleris laukęs žinių apie britų ir prancūzų vyriausybių atsistatydinimą bei atėjimą į valdžią žmonių, kurie dar nuolankiau vertins Vokietiją, neskubės padėti Lenkijai247. Tačiau būtent išgirdę apie paktą su Vokietija, supratę, kad žlugo bet kokios viltys susitarti su SSRS, britai ir priėmė šią sutartį. Nepadėjo čia ir A. Hitlerio pastangos įtikinti britų ambasadorių N. Hendersoną, kad Vokietija ir su jais dar galinti pasirašyti palankią sutartį248. Tokia britų politika gąsdino K. Škirpą, jis bijojo, kad, atsižvelgiant į Lietuvos politinio elito pažiūras, orientacija į Britų imperiją gali dar labiau vesti nuolaidžiavimo Lenkijai keliu. Retrospektyviai žiūrint, sunku suprasti, kaip diplomatas, rašydamas atsiminimus, po daugelio metų nenorėjo pripažinti, kad Lenkija tuomet nekėlė jokio pavojaus Lietuvai. Pasak jo, garantijose buvo pažymėta, kad Lietuva priskiriama Lenkijos saugumo interesų sričiai. Vadinasi, jei Vokietija pultų Lenkiją per Lietuvą, tai britai turėtų padėti Lenkijai ir, K. Škirpos manymu, „siektų net stoti į karą Lenkijos pusėje ir jai pagelbėti, jei ji pati pultų „ginti Lietuvą“249. Galima būtų pateisinti tokias mintis, jei K. Škirpa išties manė, kad Lenkija gali pulti Lietuvą 1939 m. rudenį, nors tai prieštarauja jo paties veiklai Varšuvoje. Tačiau pastangos įrodyti savo koncepcijos teisingumą po daugelio metų, kai Lietuvą sunaikino ne Lenkija, o SSRS, dargi pasinaudodama Molotovo-Ribbentropo slaptaisiais susitarimais neatrodo įtikinamos, veikiau tai – tik bandymas pateisinti save ir savo geopolitinį viziją. Iškart po slaptųjų protokolų pasirašymo, jau rugpjūčio 25 d. sustiprėjo Vokietijos zondavimas dėl galimo žygio į Vilnių. Tą dieną iš Vokietijos pareigūnų tokių raginimų sulaukė Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje L. Dymša bei Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Ladas Natkevičius250. Tokie koordinuoti veiksmai įrodo, kad Vokietija buvo apsisprendusi bent pamėginti patraukti Lietuvą į savo pusę, tačiau nenorėjo jos labai spausti, vylėsi, kad Lietuva sprendimą priims pati. Susitarimą tarp Londono ir Varšuvos Berlynas sutiko su nerimu, o kadangi jame buvo minima Lietuva, tai šį faktorių mėginta palenkti į savo pusę. Nors Vokietija buvo didelė, bijojo patekti į tarptautinę izoliaciją. Suprasdamas, kad vienintelis tvirtas sąjungininkas – SSRS kartu yra ir visiškai nenuspėjamas, A. Hitleris puolė į desperaciją. Anot artimiausio K. Škirpos kontakto, P. Kleisto, jis net svarstė galimybes atsistatydinti, ypač supratęs, kad Italija nežada stoti į karą, nes tam yra visiškai nepasirengusi251. Rugpjūčio 29 d. J. Ribbentropas nusiuntė E. Zechlinui pastebėjimus, kad tikėtina, jog sudarius, jo žodžiais, „vokiečių–rusų“ susitarimą,

247 Ibid., 40. 248 Ibid., 41. 249 Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 183. 250 Laurinavičius, Lithuanian Reaction, 183. 251 Kleist, European Tragedy, 46.

63 lietuviai ieškos savo vietos būsimame „vokiečių–lenkų“ konflikte. Vokietijos užsienio reikalų ministras iš esmės davė leidimą skleisti kalbas, kad Lietuva taip pat buvo nukentėjusi nuo Versalio sistemos valstybė, todėl Vilniaus klausimas gali būti svarstomas tame pačiame Dancigo klausimo kontekste252. Tokiame kontekste, net mažai Lietuvai nusprendus palinkti į Lenkijos pusę, Baltijos valstybėms galėjo atsirasti galimybė susitarti, kadangi Latvija ir Estija į Lenkiją žiūrėjo palankiai. Tačiau Lietuva laikėsi vidurio linijos. Vokietijos provokuoti nenorėta, nes Didžiosios Britanijos garantijos nebuvo aiškios ir vienareikšmiškos, o tradicinis geopolitinis sąjungininkas SSRS sąmoningai pasirinko Vokietijos pusę. Savo pranešimus Lietuvos pasiuntinys sustiprino pokalbiais su kitų valstybių diplomatais. Tuo siekta parodyti, kad savo poziciją jis remia tarptautinio masto apskaičiavimais. Rugpjūčio 30 d. K. Škirpa siuntė raštą apie pokalbį su Italijos laikinuoju reikalų patikėtiniu grafu Massimo Magistrati. Nors Italija neskubėjo veltis į karą ir stengėsi laikytis neutraliai, italų diplomatas pabrėžė, kad „kvaila Lenkijai bandyti išsaugoti vokišką miestą, nebenorintį turėti nieko bendra su Lenkija. Tokio miesto pasilaikymas lenkams, suteiktų tik bėdų“253. K. Škirpa atskleidė tikruosius motyvus ir, išlaikydamas diplomatinį taktą, patikino, kad Lietuva nemato grėsmės nei iš Vokietijos, nei iš Lenkijos, tad norėtų likti neutrali. Į tai jo kolega atsakė pasiūlymu, kad tai gali būti geras laikas Lietuvai įgyvendinti teritorinę programą. Taip K. Škirpa perteikė savo mintis vadovybei, nepažeisdamas pasiuntinio įgaliojimų, bet sudarydamas vaizdą, kad tokį kelią palaikytų net tokios didelės ir įtakingos valstybės kaip Italija. Svarbu atkreipti dėmesį, kad K. Škirpa dar 1939 m. rugpjūčio 31 d., siųsdamas raportą apie padėtį Vokietijoje, spėliojo, kad įvykiai gali neišsiplėtoti iki karo, tačiau galėtų virsti „antruoju Miunchenu“, kur kitoms didžiosioms Europos valstybėms tyliai pritariant, Vokietija tiesiog suskaidys Lenkiją. Teritorijos, kuriose lenkai nesudaro absoliučios daugumos, ir kitos teritorijos, keliančios įtampas tarp Lenkijos ir jos kaimynių šalių, bus atiduotos pastarųjų globai. Be abejo, diplomatas galvojo apie Vilniaus kraštą ir ieškojo būdų, kaip būtų galima šį regioną prijungti prie Lietuvos, atsižvelgiant į susidariusią padėtį. K. Škirpos siūlymai buvo tokie – suaktyvinti Vilniaus lietuvius, kad šie pradėtų kalbėti apie savo prastą padėtį, Lietuvos politikus skatinti aktyviau skelbti, kokiu būdu Vilnius atsidūrė Lenkijos sudėtyje, sulaukus atsako iš Lenkijos politikų stengtis tai stipriai skleisti svarbiausiose Europos sostinėse kaip lenkų agresyvumo įrodymą254. Gerai suprasdamas, kad J. Urbšį pavaduojantis ministro pareigose

252 1939 08 29 Vokietijos užsienio reikalų ministro J. Ribbentropo raštas pasiuntiniui Lietuvoje E. Zechlinui, PAAA, R-28870, l. 189. 253 1939 08 30 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas l. e. p. užsienio reikalų ministrui K. Bizauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 54. 254 1939 08 31 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas l. e. p. užsienio reikalų ministrui K. Bizauskui, LCVA, f. 671, ap. 1, b. 15, l. 235.

64 K. Bizauskas laikosi antivokiškos pozicijos, K. Škirpa argumentavo savo įžvalgas dešimtmečio patirtimi Vokietijoje, pabrėždamas, kad jaučiasi „visuomet gana tiksliai nuspėjęs Vokietijos tikslus ir metodus“. Jis teigė esąs objektyvus, nes šiomis išvadomis nenori nei vienam iš didžiųjų kaimynų rodyti palankumo ir simpatijų, kadangi „tiek vienas, tiek antras yra padarę Lietuvai didelės skriaudos ir todėl nėra verti mūsų palankumo“255. Vis dėlto, kai K. Škirpa buvo iškviestas į Vokietijos URM ir išgirdo žinią apie karą, jis buvo patikintas, kad vokiečiai viliasi, jog Lietuvos neutralitetas bus „jiems palankus“256. Iš to K. Škirpa padarė išvadą, kad atėjo laikas pasinaudoti Vokietijos veiksniu, nes patys vokiečiai to prašo. Norint atskleisti pilną tuometinės Lietuvos diplomatijos paveikslą reikia pažymėti, kad buvęs K. Škirpos viršininkas ir pasiuntinys Vokietijoje, o tuo metu pasiuntinys Lenkijoje J. Šaulys darbavosi visai kita linkme. T. Kobylanskis perdavė į Kauną F. Charwatui, kad J. Šaulys užėjęs jį patikino, jog Lietuvoje nėra jokių prieš Lenkiją nukreiptų simpatijų Vokietijai257. Lietuvos politinio elito simpatijos krypo į Lenkijos pusę, net ir visuomenėje Lenkija matyta kaip silpnesnė, todėl užjaučiama pusė. Tai atskleidžia labai įdomus epizodas. Vilniaus lietuvių kovos prieš Lenkijos valdžią simboliu tapęs Pranas Žižmaras, kuris 1928 m. vasario 16 d. Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę, o 1938 m. dvikovoje nugalėjęs lenką studentą, įžeidusį Lietuvos garbę, paskutinėmis dienomis prieš karą vyko į Varšuvą, tarėsi su J. Šauliu ir svarstė galimybę Vokietijos kariuomenei įžengus į Vilnių lojaliai gintis kartu su vietos Lenkijos pajėgomis258. K. Škirpa turėjo kitą viziją. Nuo pat 1920 m. rudens, kada Lietuvos kariuomenė, spaudžiama Lenkijos pajėgų, pasitraukė iš Vilniaus, visuomenėje, kariuomenėje ir tarp politinio elito sklandė idėja sulaukus palankios progos atgauti miestą. Juk Kaunas buvo laikomas tik Laikinąja sostine, tad laukta, kada tikroji sostinė vėl priklausys Lietuvai. Buvo suprantama, kad be užsienio valstybių paramos dešimteriopai didesnė Lenkija nebus nugalėta. Viltasi palankios geopolitinės galimybės. Ilgą laiką jos nebuvo – karą laimėjusios šalys, pirmiausia Prancūzija, rėmė Lenkiją kaip galimą Europos bastioną, apsaugantį nuo bolševikinės revoliucijos259. Versalio sistema nepatenkintos šalys dar buvo silpnos – Vokietija nukentėjusi nuo karo, ekonominės suirutės ir nugalėtojų užkrautų reparacijų, SSRS dar nebuvo išsigydžiusi pilietinio karo paliktų žaizdų. Vis dėlto Versalio tvarka nepatenkintos šalys stiprėjo, todėl K. Škirpa dar 1930 m. Vokietijos generaliniam štabui pabrėžė: jei abi pastarosios šalys garantuotų Lietuvos saugumą 1920 m. liepos 12 d. sutarties su SSRS teritorinėse ribose, tai Lietuvos kariuomenė ateities kare

255 Ibid., l. 236. 256 Lietuvos istorija. T. X. d. II, 503. 257 Łossowski, Lithuania’s Neutrality, 149. 258 Pšibilskis, Mykolas Biržiška, 316. 259 Bukaitė, Lietuvos Respublikos, 314.

65 galėtų prisidėti prie kovinių veiksmų, užimdama Vilnių ir minėtą teritoriją260. Būtent todėl prasidėjus Antrajam pasauliniui karui K. Škirpa nusprendė įgyvendinti savo seną idėją ir organizuoti žygį į Vilnių susigrąžinti sostinę. Paradoksalu, bet būtent slaptieji susitarimai tarp Vokietijos ir SSRS įgalino tokią galimybę. Nors istoriografijoje dažnai susidaro įspūdis, kad taip elgtis jį paskatino vokiečiai, tai nėra tikslu. P. Kleistas rašte J. Ribbentropui mini, kad tokią idėją netiesiogiai pametėjo pats K. Škirpa, tad vokiečiams nebuvo sunku suprasti, ką reiškia jo užuominos, – atėjo palankus metas „išvyti Želigovskininkų gaujas iš Vilniaus“261. Siekdamas įtikinti šalies vadovybę tokios idėjos reikalingumu, K. Škirpa kaip ir anksčiau bandė paremti savo poziciją kitų galingų valstybių patirtimi. Viena vertus, tai turėjo sustiprinti jo argumentus, kita vertus, jam pačiam darė įspūdį, kad visa Europa mato, kaip Lietuva turėtų pasielgti, todėl vyriausybės delsimas varė jį į neviltį. Dar rugsėjo 2 d. jis pranešė, kad Berlyne įtakingu laikomas Italijos ambasadorius Bernardo Attolico jo paklausė, ar Lietuva neplanuoja atsiimti Vilniaus. Taigi taip buvo stiprinamas įspūdis, kad niekas nesupranta, kodėl Lietuvos vyriausybė delsianti. Neišgirdęs pritarimo, K. Škirpa pasisakė dar griežčiau, teigdamas, kad nenori būti diplomatu ir kilus karui mano, kad jo vieta – kariuomenėje262. Verta pastebėti, kad jo pozicija šiuo atveju buvo gana įprasta kaip ilgamečiui karininkui. Istoriografijoje pastebima tvirtinimų, kad LŠS aplinkoje Lietuvos vyriausybės pasirinkta neutraliteto politika, nesipriešinimas kaimyninių valstybių ultimatumams taip pat buvo vertinama labai kritiškai263. K. Škirpą domino aplinkybės dėl Vokietijos ir SSRS susitarimo, todėl šis pastebėjo, kad atvykus naujam atstovui Aleksandrui Škvarcevui su juo buvo pastebimas ir aukšto rango kariškis264. Tai Lietuvoje turėjo sustiprinti provokiškas tendencijas ir parodyti, kad tradiciškai draugiška SSRS remia Vokietijos politiką, vadinasi, veiksmai dėl Vilniaus turės šių šalių pritarimą. J. Ribbentropas davė leidimą savo ekspertui P. Kleistui bandyti paveikti lietuvių poziciją, o pasiuntinys Kaune E. Zechlinas bei karo atašė Kaune gen. Emilis Justas siekė daryti įtaką. P. Kleistas aktyviai dirbo, stengdamasis įtikinti K. Škirpą, E. Zechlinas – Lietuvos politikus, E. Justas – kariuomenės atstovus. Vis dėlto dienoraštyje Lietuvos poziciją taikliausiai aprašė Vermachto generalinio štabo viršininkas gen. Franzas Halderis, rugsėjo 12 d. pažymėjęs, kad „Lietuva dvejoja“265. Anot S. Raštikio, šis įtakingas karininkas padrąsino, kad Vokietija tikrai padėsianti susigrąžinti Vilnių, jei tik įvyks koks keblumas Lietuvos karinės operacijos metu266.

260 Locaitis, Plk. K. Škirpos pasiūlymo, 76. 261 1939 09 09 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos specialaus konsultanto P. Kleisto raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 186. 262 1939 09 02 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos Pro Memoria, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 68. 263 Jokubauskas et al., Valia priešintis, 96. 264 1939 09 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos Pro Memoria užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 78–79. 265 Halder, War Journal, 2. 266 Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, 591.

66 Pabrėžtina, kad J.Ribbentropas buvo sutikęs Lietuvai leisti atsiimti tik patį Vilnių, o dėl jo apylinkių dar būtų reikėję derėtis diplomatinėmis priemonėmis267. Z. Butkaus teigimu, tai lėmė strateginės priežastys – vokiečiai užleido Latviją Šiaurėje, o Pietuose sovietai turėjo užimti teritoriją iki pat Balstogės. Todėl net pats Vilnius jiems jau būtų buvęs strategiškai per daug išsikišęs į Rytus, tačiau vokiečiai suprato, kad tai – geriausias būdas Lietuvą patraukti į savo pusę268. K. Škirpai Vilniaus nebuvo gana: išskleidęs žemėlapį jis bandė parodyti, kad Lietuvos siena turi eiti taip, kad Breslaujos, Švenčionių, Ašmenos, Lydos, Gardino, Suvalkų ir Augustavo miestai ir jų apylinkės liktų Lietuvos pusėje269. Taigi šiuo atveju buvo remiamasi Lietuvos teritorija pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija, kartu tikintis gauti ir Suvalko bei Augustavo apylinkes į kurias Lietuva turėjo teritorinių pretenzijų, nors minėta sutartis su sovietais šių teritorijų neįtraukė. K. Škirpa, kaip karybos ekspertas, bandė pakreipti Lietuvos politinį elitą ir planuoti lengvą karinę operaciją, atsižvelgdamas į faktą, kad Lenkijos pajėgos Vilniaus greičiausiai net negins: „Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva“270. Išties galimam Lietuvos puolimui Lenkija nebuvo pasiruošusi – 1939 m. rugsėjo 6 d., kai Vilniuje esantys Lenkijos kariniai daliniai ir administracija neteko ryšio su šalies centrine vadovybe, čia įvyko posėdis, kuriame apsvarstyti ir galimi gynybos nuo puolančios Lietuvos kariuomenės planai. Vilniaus vaivada plk. Arturas Maruszewskis su garizono karininkais priėjo išvadą, kad pasipriešinimas neįmanomas271. Vis dėlto karo atašė Lietuvoje L. Mitkiewiczius, nors ir sulaukęs S. Raštikio patikinimo, kad Lietuva tikrai nežada atsiimti Vilniaus, įpareigojo A. Maruszewskį likti poste iki paskutinės akimirkos, kad lietuviai neužimtų „niekieno žemės“272. A. Maruszewskis išties išbuvo pareigose iki pat rugsėjo 19 d., kai į Vilnių žengiant Raudonajai armijai, paėmęs Vilniaus banke esančių zlotų likučius ir siekdamas apsaugoti J. Pilsudskio našlę, paprašė prieglobsčio Lietuvoje ir atvyko į Kauną273. Pagrindinis Lenkijos sąjungininkas Didžioji Britanija darė spaudimą Lietuvai, kad ši nestotų Vokietijos pusėn. Pasiuntinys Thomas Prestonas, įgijęs nemažai įtakos Laikinosios sostinės gyvenime, net turėjo karą Lietuvai skelbiančią notą274.

267 Documents on German, Series D, Vol. 8, 39, 54. 268 Butkus, Tarp Trečiojo Reicho, 445. 269 Łossowski, Litwa a sprawie Polskie, 27. 270 Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 194. 271 Petras Miškinis, Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai (1919–1939) (Vilnius: Mintis, 1976), 135. 272 Mitkiewicz, Kauno atsiminimai, 286. 273 Wykaz poległych i zmarłych żołnierzy Polskich Sił Zbrojnych na obczyźnie w latach 1939–1946 (London: Instytut Historyczny im. gen. Sikorskiego, 1952), 28. 274 Grigaravičiūtė, Lietuvos generalinis konsulatas Vilniuje, 160.

67 Vis dėlto netrukus prasidėjusios sovietų invazijos į Lenkiją, Didžioji Britanija ir Prancūzija be formalių deklaracijų nesiėmė aktyviau stabdyti. Be to, kai kurie duomenys rodo, kad britai tuo metu buvo suinteresuoti, kad Lietuva, o ne SSRS paimtų Vilnių būtent todėl, kad ateityje Vilnių atgauti turėtų būti lengviau iš mažos Lietuvos, o ne iš didelės ir nenuspėjamos SSRS275. Šiuos argumentus buvo linkęs pastebėti ir pats K. Škirpa276. Negana to, britams buvo naudinga, kad Lietuva Vilnių paimtų būtent iš vokiečių, su kuriais karas jau vyko, o ne iš sovietų, kurių susitarimo su vokiečiais britai stengėsi „nepastebėti“. Tačiau dėl viešai rugpjūčio 25 d. paskelbtų garantijų britų diplomatai turėjo reaguoti į jų pripažintos Lenkijos teritorijos vientisumo pažeidimą277. Dar vangiau į įvykius reagavo Prancūzija, joje netrūko nusivylimo sąjungininke Lenkija, tad, pasak P. Klimo, šioje šalyje tiek mobilizacija, tiek karas Vokietijai skelbtas nenoriai, iš esmės tik dėl spaudimo iš Londono278. Lietuvos vadovybės sprendimus lėmė A. Smetonos pozicija. Dar 1930 m. gruodžio pabaigoje, sakydamas naujametinį pranešimą, jis apstulbino susirinkusius, į pirmą vietą iškėlęs Klaipėdos, o ne Vilniaus klausimą279. Praėję devyneri metai dar labiau sustiprino prezidento pažiūras. Žinoma, nors jis neatsisakė Vilniaus susigrąžinimo idėjos, ji jau nebebuvo tikslas, pateisinantis bet kokias priemones. Būtent todėl K. Škirpa net ir vokiečiams buvo priverstas pasakyti, kad komunikuojant su Kaunu yra iškilusių problemų, klausinėjo, kokia yra SSRS nuomonė Vilniaus klausimu280. Taip K. Škirpa suprato, kad Vilniaus paėmimo argumentas bus stipresnis, jei jam pritars tiek Berlynas, tiek Maskva – taip jis vylėsi dar nuo 1930 m. Todėl netrukus K. Škirpa vėl aplankė P. Kleistą ir šiam pasiūlė veiksmų planą padalyti į dvi dalis: pirma, užimti Lenkijos pajėgų neginamą Vilnių, antra, užtikrinti Vokietijos ir SSRS politinį palaikymą minėtam veiksmui. Diplomatas dar kartą atkreipė dėmesį, kad svarbu sužinoti SSRS poziciją, be to, Lietuva norėtų derinti savo neutralumo politiką su kitomis Baltijos šalimis, kad Lietuva nebūtų išskirta kaip vykdanti kitokį politinį kursą281. Pasak K. Škirpos koncepcijos, jei Vokietija ir SSRS patvirtina, kad Lietuva turi teisę užimti Vilnių, ji net nesulaužytų neutraliteto politikos. P. Kleistas pažymėjo, kad lydėdamas K. Škirpą į susitikimą su J. Ribbentropu, jis negalėjo išsakyti savo kaip Lenkijos ir Baltijos šalių eksperto nuomonės ir laikė tai didele savo viršininko klaida282. P. Kleistas buvo aktyviausias pareigūnas Vokietijoje, siekęs išlaikyti Lietuvą šios šalies

275 Skirius, Lietuvių visuomeninkas ir diplomatas, 504. 276 Vaščova, Vienas prieš daugumą, 139. 277 Skirius, Lietuvių visuomeninkas ir diplomatas, 505. 278 Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 156–157. 279 Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija, t. 2. d. 2, 164. 280 1939 09 09 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos specialaus konsultanto P. Kleisto raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 186. 281 1939 09 12 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos specialaus konsultanto P. Kleisto raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 189. 282 Kleist, European Tragedy, 76.

68 įtakos sferoje, todėl jo neišklausymas turėjo pasekmių. Vokiečiai greitai suprato, kad K. Škirpa palankiai nusiteikęs dėl Vilniaus atsiėmimo, tačiau didesnė problema buvo priešiškai nusistatęs Lietuvos politinis elitas. Suintensyvinti darbą šiuo klausimu turėjo E. Zechlinas bei E. Justas. Pastarojo vizitas pas S. Raštikį nebuvo sėkmingas, nes Lietuvos kariuomenės vadas primygtinai kartojo, kad Lietuvos tikslas yra neutralitetas, o jį išlaikyti nėra lengva, nes spaudimą vykdo ir britai su prancūzais. S. Raštikio tonas skambėjo tarsi pasiteisinimas, kad vokiečiai vis dar turėtų džiaugtis neutralitetu. Taip pat E. Justas primygtinai klausinėjo dėl Lenkijos pasiuntinio F. Charwato vizito pas prezidentą A. Smetoną, kai šis vengė priimti Vokietijos atstovus283. Tai jau buvo panašu į neutraliteto politikos nesilaikymą. Išties moralinės prezidento simpatijos buvo Lenkijos ir ypač jos sąjungininkių pusėje. Tai galiojo ne tik A. Smetonai. Pasiuntinį E. Zechliną priėmė ministras pirmininkas J. Černius, kuris kartojo S. Raštikio argumentus, tačiau pabrėžė: nors Vilnius dar laikomas okupuotu Lenkijos, juridiškai ir tautiškai jis aiškiai yra lietuvių284. Jis taip pat teigė, kad apie ginkluotą Vilniaus atsiėmimą negali būti nė kalbos, bet akcentavo, jog būsimoje taikos konferencijoje Vilnius privalės būti atiduotas Lietuvai. Akivaizdu, kad toks mažos šalies užsispyrimas turėjo sulaukti piktokos Vokietijos reakcijos. Ta pačia kryptimi vystėsi pokalbis su tada užsienio politiką formavusiu K. Bizausku. Šis diplomatiškai stengėsi E. Zechlinui sudaryti įspūdį, kad Kauno veikimo galimybes apriboja spaudimas iš Londono ir Paryžiaus. Taip pat K. Bizauskas išsidavė, kad su K. Škirpa dėl jo perdėto aktyvumo bus atskira kalba. Taip konfliktas tarp pasiuntinio ir jo vadovybės Kaune pasiekė ir Berlyną285. Pats K. Škirpa dar prieš kelias dienas buvo viršininkui surašęs ilgiausią raštą, kuriame paminėjo, kad jo politinis ir karinis padėties vertinimas, pastangos išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę ir atgauti Vilniaus kraštą tiek skiriasi nuo l. e. p. ministro K. Bizausko ir politikos departamento direktoriaus E. Turausko, kad jis net prašosi atleidžiamas iš tarnybos286. Kartu jis vis dėlto dar vylėsi pakeisti vadovybės poziciją, veikdamas senais metodais ir informuodamas, kad ne tik Italijos, bet ir Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos, Jugoslavijos diplomatai Berlyne skatina susigrąžinti Vilnių. Reikia nepamiršti, kad ne tik K. Škirpa, bet diduma visuomenės vis dar tikėjosi atgauti sostinę, šių vilčių neatšaldė net rugsėjo 17 d. pasklidusi žinia, kad į karo veiksmus įsijungė SSRS. Pasikvietęs Lietuvos pasiuntinį, E. Woermannas kategoriškai kritikavo Lietuvos vadovybę, tačiau paminėjo, kad pačiam K. Škirpai asmeniškai to netaiko, puikiai suprasdamas, kad jis nuoširdžiai stengėsi

283 1939 09 13 Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje E. Zechlino raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 190. 284 1939 09 14 Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje E. Zechlino raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 191. 285 1939 09 17 Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje E. Zechlino raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 194–195. 286 1939 09 15 Lietuvos pasiuntinio Berlyne K. Škirpos raštas l. e. p. užsienio reikalų ministrui K. Bizauskui, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 25.

69 palenkti vyriausybę į savo pusę ir skaudžiai išgyveno dėl savo vadovybės neryžtingumo. J. Ribbentropas taip pat reagavo į tokią Lietuvos politiką, teigdamas, kad lietuviai nori Vilniaus už dyką ir dar leidžia gandus. K. Škirpa negalėjo atsakyti, kas yra šių gandų šaltinis, tačiau nuo jo atsiribojo, išsaugodamas vokiečių akyse jiems palankaus diplomato ir išskirtinio Lietuvos politiko reputaciją287. Likdamas, diplomatiniais terminais kalbant persona grata, K. Škirpa siekė sužinoti, kur Lenkijoje eis Vokietijos–SSRS siena. O Lietuvos politinis elitas visokeriopai stengėsi išvengti patekti į Vokietijos interesų sferą. Net sulaukęs J. Ribbentropo kvietimo atvykti į Dancigą, rugsėjo 22 d. J. Urbšys dar spėjo E. Zechlinui pakartoti, kad Lietuvai svarbu išlikti neutralia ir nepriklausoma valstybe288. Vokiečiai turėjo suprasti, kad net imdamiesi prievartinių veiksmų turės savo užnugaryje dar vieną ne itin patikimą valstybę, kuri gali tapti pasipriešinimo židiniu būsimose kovose tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Nors vokiečiams K. Škirpa liko persona grata, juo buvo ypač nepatenkinta Lietuvos vyriausybė. Dar rugsėjo 16 d. diplomatas protesto vardan prezidentui A. Smetonai įteikė raštą, kuriuo prašėsi atleidžiamas iš pasiuntinio pareigų, nes teigė negalintis atstovauti tokiai Lietuvos politinei linijai, kurią „iš sąžinės, patriotinės pareigos ir įsitikinimų“ laiko klaidinga289. Prezidentas jo atleisti nesutiko, net suteikė galimybę rugsėjo 22 d. dalyvauti posėdyje Kaune, kur K. Škirpa nesėkmingai bandė išsakyti savo poziciją, tačiau ministras J. Urbšys dar kartą pabrėžė, kad Lietuvos tikslas yra išlaikyti neutralitetą, o Vilnių atgauti tik taikiu būdu. Kartu diplomatiškai padėkota Vokietijos pritarimui dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai. Vis dėlto ne Vokietijos, bet SSRS kariuomenė užėmė Vilnių, todėl Lietuvos politinis elitas vylėsi, kad pastaroji tradiciškai bus sukalbamesnė ir nieko nereikalaus mainais290. Deja, toks mąstymas rėmėsi tik viltimis ir iliuzijomis. Vokietija vis dar turėjo interesų Lietuvos atžvilgiu ir rėmė lietuvių žygį į Vilnių. Šalis buvo reikšminga strateginiams Vokietijos interesams, tačiau vokiečiai buvo per silpni juos išsaugoti ir padarė taip reikalingam partneriui SSRS nuolaidų. Tiek rugpjūčio 23 d., tiek rugsėjo 28 d. susitarimai buvo visiška SSRS ir asmeninė J. Stalino pergalė. Paktas plačiai buvo laikomas J. Stalino „proto kūdikiu“291. Dar 1939 m. rugpjūčio 2 d. V. Molotovas, kai Vokietijos ambasadoriui pradėjo kalbėti apie Baltijos šalis, paklausė, „ką reiškia ši sąvoka ir ar Lietuva yra viena iš jų“292, taigi rodė susidomėjimą ir Lietuva. Šią mintį papildo ir P. Kleisto memuarai – jie atskleidžia, kad

287 1939 09 17 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vicesekretoriaus E. Woermann raštas užsienio reikalų ministerijos biurui, PAAA, R-28870, l. 197–198. 288 1939 09 15 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 82. 289 1939 09 15 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas prezidentui A. Smetonai, f. 648, ap. 2, b. 648, l. 26. 290 1939 09 23 Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio raštas pasiuntiniui Vokietijoje K. Škirpai, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 648, l. 27. 291 Moorhouse, Velniška sąjunga, 281. 292 Nazi – Soviet Relations, 41.

70 tiek jis, tiek kiti vokiečių ekspertai suprato, kad sovietai pasistengė okupuoti Lenkijos teritorijas tik pagal vadinamąją Curzono liniją, kuri buvo nustatyta 1919 m. gruodžio 8 d. tuometinio Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus George Curzono. Dėl šių priežasčių Vakarų sąjungininkai nepareiškė sovietams jokių pretenzijų, o visa kaltė dėl Lenkijos likimo liko vien vokiečiams293. Maištinga Lietuvos politinio elito pozicija galėjo būti reikšminga tik tuo atveju, jei puikiai suprasdami, kad teks turėti reikalą su gausia ir kovinga lenkų tauta, Vokietijos politikos planuotojai būtų nebematę prasmės turėti dar vieną problemą – Lietuvą. Kad net po to, kai SSRS kariuomenė užėmė Vilnių, Lietuva vis dar buvo matoma Vokietijos įtakos zonoje, rodo ir Vokietijos parengti protektorato planai Lietuvai, net okupacijos planas potencialaus pasipriešinimo atveju. Tai puikiai iliustruoja jų 1939 m. rugsėjo 20 d. planas, kuriuo buvo siekiama Lietuvą akivaizdžiai paversti savo protektoratu. Lietuvos kariuomenė turėjo būti susaistyta įsipareigojimais su Vermachto vadovybe ir taip patekti jos dispozicijon. Šį procesą kontroliuoti į Kauną turėjo būti atsiųsta nuolatinė vokiečių kariuomenės atstovų komisija. Ji turėjo „patarti“, koks bus Lietuvos kariuomenės dydis, įranga, aprūpinimas. Visa tai dar turėjo būti papildyta ekonominio bendradarbiavimo sutartimi294. Kad nekiltų kažkokių nesusipratimų, A. Hitleris nusprendė apsidrausti ir paskelbė įsakymą Rytprūsiuose paruošti karinius dalinius, kurie galėtų greitai užimti Lietuvą net ginkluoto pasipriešinimo atveju295. Žiūrint iš Vokietijos interesų prizmės, tokia Lietuvos situacija priminė 1939 m. kovą suskaldytos Čekoslovakijos vietoje sukurtą Slovakijos valstybę. Ji buvo naudinga propagandiniais tikslais, todėl šios šalies prezidentui J. Tiso buvo net pareikštas ultimatumas: jei nesutiks skelbti nepriklausomos Slovakijos, ji bus padalinta tarp Vokietijos ir Vengrijos296. Dar nuo 1939 m. birželio mėn. Reicho vidaus reikalų ministras ir represinių struktūrų vadovas H. Himmleris sustiprino jo vadovaujamų sukarintų ir policinių struktūrų aktyvų kišimąsi į Slovakijos vidaus gyvenimą. Pirmiausia jis įkūrė lokalų slaptosios policijos gestapo padalinį Slovakijoje, per kurį veikė ir vidaus politiką297. 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS pripažino Slovakiją, apsikeitė pasiuntinybėmis, nors dar pavasarį tuometinis šalies diplomatijos vadovas Maksimas Litvinovas ją koneveikė. Be abejo, tai rodo, kad tuometinėje Europoje pragmatinės priežastys užgoždavo ideologines. Slovakiją de facto dar tų pačių 1939 m. pavasarį pripažino ir Prancūzija su Didžiąja Britanija. Akivaizdu, kad sovietai būtų nors ir nenoriai, bet susitaikę su Lietuvos patekimu į Vokietijos sferą, o Vakarų šalys, tikėtina, būtų laikiusios Lietuvą nesavarankiška, vokiečių valdoma valstybe. Dar rugsėjo 27 d. K. Škirpa po pokalbių Berlyne su Slovakijos pasiuntiniu

293 Kleist, European Tragedy, 79. 294 Documents on German, Series D, Vol. 8, 112. 295 Ibid., 135. 296 Plačiau apie tai: Jazavita, Kazio Škirpos… 297 Peter Longerich, Heinrich Himmler. A life (Oxford: Oxford University Press, 2008), 490.

71 Matúšu Černáku ėmė vadovybę Kaune raginti pripažinti šią valstybę298. Taip Lietuvą siekta glaudžiau pastūmėti Vokietijos interesų link. Vis dėlto to vengdama Lietuvos vyriausybė pripažino Slovakiją tik spalio 24 d., kai jau buvo aišku, kad Lietuva galutinai pateko į SSRS interesų sferą, ir taip dar kartą parodė Lietuvos politinio elito nusistatymą. Tuo metu K. Škirpa nenutraukė ryšių su Vokietija, priešingai, dar juos suaktyvino. Tą pačią rugsėjo 27 d. jis dar bandė susitikti su SSRS pasiuntiniu A. Škvarcevu, tačiau netikėtai sužinojo, kad šis išskridęs į Maskvą. Užtat gerai informuotas B. Attolico su Lietuvos pasiuntiniu pasidalijo turimomis žiniomis: nors žemesnės grandies Vokietijos URM darbuotojai yra pasimetę ir vadovybės neinformuoti apie vykstančius staigius Reicho politikos pokyčius, neabejojama, kad jiems duotas nurodymas skatinti „rusų–vokiečių kultūrų suartėjimą“299. A. Škvarcevas, kaip tipiškas sovietų diplomatas, nebuvo linkęs išdavinėti jokių paslapčių, todėl į B. Attolico klausimą, kokia bus galutinė Vokietijos–SSRS siena, neatsakė, apsimesdamas, kad jo neišgirdo. Turėdamas tokias nerimą keliančias žinias, K. Škirpa rugsėjo 28 d. dar desperatiškai bandė išsiaiškinti, dėl ko tariamasi Maskvoje, atkreipė dėmesį, kad išgirdo apie SSRS reikalavimus Estijai300. Tačiau buvo jau buvo per vėlu – tą dieną Vokietija su SSRS pasirašė naują susitarimą ir Lietuva perduota SSRS interesų sferai. K. Škirpos tikėjimo savo geopolitine vizija tai nei kiek nesumažino. Jam, kaip ir ne vienam Europos diplomatui, tuo metu atrodė, kad SSRS reikalingos tik Latvija ir Estija, o Lietuva nepatenka į jos agresyvių tikslų lauką, todėl jis toliau buvo linkęs neįvertinti neigiamų Molotovo- Ribbentropo susitarimų efekto Lietuvai. Štai Estijos pasiuntiniui Vokietijoje Karlui Toferiui pasiskundus, kad „rusai vykdo provokacijas“, Suomijos pasiuntinys Larne Wuorimaa ramino K. Škirpą, kad Lietuvos ir Suomijos padėtis yra visai kitokia, nes abejose šalyse dėl skirtingų priežasčių interesų turinti ir Vokietija, todėl jos nebus paliktos sovietų valiai301. L. Wuorimaa, Lietuvos pasiuntinio laikytas labai informuotu, antikomunistinio nusistatymo ir todėl vokiečių mėgstamu diplomatu, tikrosios tiesos, kas nutarta Maskvoje, žinoti negalėjo. Latvijos pasiuntinys Edgaras Krievinis palaikė estų poziciją ir buvo pastebimai palūžęs, tvirtindamas, kad Vokietijos padėtis tokia prasta, kad „Pabaltės šalis jie parduotų, nors ir už 3 traukinius benzino“302. Verta pastebėti, kad kalbėdamasis su E. Woermannu, K. Škirpa nepalaikė potencialaus Estijos pasipriešinimo sovietams idėjos, laikydamas tai beprasmiu dalyku. Tačiau, kitaip nei jo

298 Bukelevičiūtė, Lietuvos ir Čekoslovakijos, 140. 299 1939 09 27 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 87. 300 1939 09 28 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vicesekretoriaus E. Woermanno raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 197–198. 301 1939 09 28 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 90. 302 Ibid., l.94.

72 viršininkas E. Woermannas, W. Grundherris prasitarė Lietuvos diplomatui, kad yra nepatenkintas, jog sudaryta gera terpė plisti komunizmui, ir naiviai tikėjosi, esą Vokietija pasilikusi Lietuvą savo interesų sričiai303. Tai dar sykį pakurstė K. Škirpos viltis stipriau remtis Vokietija ir išlikti poste, siekti į Lietuvos politiką įnešti pokyčių. K. Škirpos mąstyme Vokietija pašalino Lenkijos grėsmę Lietuvai, tačiau tuo metu kilo nauja, iki tol neaktuali grėsmė – SSRS invazijos pavojus. Pagal geopolitinį K. Škirpos mąstymą – nelikus vieno iš trijų kaimynų Lenkijos ir jos vietą kaip grėsmės Lietuvai perėmus SSRS, tai dar labiau skatino atsigręžti į Vokietiją.

1.5. Lietuvos patekimas į SSRS interesų sferą

Vilnių užėmę sovietai į savo rankas perėmė sprendimą dėl Lietuvos tolesnio likimo ir įtraukė ją į savo interesų sferą. Tačiau pagal susitarimus su vokiečiais buvo ir išimtis – Vokietijai palikta nedidelė Suvalkijos dalis, pasienis iki Marijampolės ir Lietuvos sudėtyje Suvalkų trikampyje dar buvę lietuviški kaimai. Rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė šias teritorijas, tačiau pagal slaptuosius susitarimus, spalio 6 d. ji buvo perduota Reichui. Tuo tarpu nedidelę teritoriją nuo sienos su Vokietija iki Marijampolės, kuri turėjo tapti Reicho dalimi, buvo nutarta prijungti vėliau. Atvira agresija prieš Lietuvą, tegul atimant ir nedidelę teritorijos dalį, ją galėjo visiškai pastūmėti į SSRS pusę, juolab vokiečiai jau žinojo apie sovietų ketinimus grąžinti Lietuvai Vilnių304. K. Škirpa tuo metu jau buvo gana gerai informuotas apie įvykius. N. Šepetys iškėlė hipotezę, kad Lietuvos pasiuntinys jau buvo gavęs slaptuosius Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus ir žinojo jų turinį, taigi ir Lietuvos patekimą į SSRS kontrolę305. Šią hipotezę patvirtinti gali faktas, kad, spalio 5 d. apsilankęs pas E. Weiszackerį, šio nuostabai K. Škirpa tiksliai parodė žemėlapyje net tą Lietuvos teritorijos dalį, kuri jau paskutinėje pakto versijoje buvo palikta vokiečiams306. Tai sužinoti jis galėjo jau spalio pradžioje, kai pradėjo siųsti nerimą keliančias žinias, kad sovietų kišimasis į Europos valstybių reikalus gresia „visuotiniu komunizmu“307. K. Škirpa svarbiausia Vokietijos nuolaida laikė SSRS pripažinimą lygiateisiu partneriu, taip pat „užleidimą baltgudžių ir ukrainiečių gyvenamų teritorijų, atsisakymą kelti Didžiosios Ukrainos klausimą“308. Tiesa, net ir matydamas akivaizdžias Vokietijos nuolaidas, jis vis tik vylėsi, kad Lietuvai išsigelbėti dar ne vėlu, reikia prašytis, kad Vokietija ir SSRS bendrai garantuotų Lietuvos neutralitetą, o jei SSRS atsisakytų tai padaryti, tuomet jau vienašališkai

303 Ibid., l.95. 304 1939 10 04 Vokietijos užsienio reikalų ministro J. Ribbentropo raštas pasiuntiniui Lietuvoje E. Zechlinui, PAAA, R-28870, l. 209. 305 Šepetys, Molotovo-Ribbentropo, 45. 306 Nazi – Soviet Relations, 117. 307 1939 10 02 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 100. 308 Ibid.

73 kreiptis į Vokietiją ir prašyti jos pagalbos309. Be abejo, tokios mintys atrodo naiviai, tačiau jos atspindi tuomet Berlyno diplomatiniuose sluoksniuose viešpatavusias nuomones. Daugelis šalių į Berlyną siuntė ryškiai antikomunistinių pažiūrų atstovus, kuriems komunizmo ideologijos plėtotė Europoje negalėjo atrodyti patraukli. Daugeliui jų tai buvo viena pagrindinių priežasčių, skatinusių stengtis megzti šiltesnius jų atstovaujamų šalių santykius su Trečiuoju reichu. Geras pavyzdys būtų Švedijos pasiuntinio Arvido Richerto, kurį K. Škirpa laikė artimu savo draugu, elgesys. Jis garsėjo antikomunistinėmis nuostatomis ir pastangomis orientuoti Švedijos užsienio politiką į Vokietiją. Spalio 3 d. A. Richertas organizavo pobūvį, kuriame įvairių šalių diplomatai išreiškė susirūpinimą, kad neatsakinga politika vokiečiai atvėrė komunizmui „vartus į Europą“. Tą pagrindė ir kitas K. Škirpos artimas draugas Vengrijos pasiuntinys gen. Döme Sztójay, kurio nuomone, šią įvykių plėtotę nulėmė vokiečių baimė dėl sovietų310. Kaip ir A. Richertą, D. Sztójay galima priskirti prie glaudžios orientacijos į Vokietiją šalininkų. Šio žmogaus pažiūras geriausiai atskleidžia jo 1937 m. iniciatyva, kai Vokietijos gynybos ministrui Werneriui von Blombergui jis siūlė planą, kaip būtų galima puolimu iš dviejų pusių nesunkiai įveikti ir pasidalyti Čekoslovakiją. Šis planas buvo sudarytas grynai pasiuntinio iniciatyva, o Vengrijos valstybės lyderis admirolas Miklósas Horthy jam nepritarė311. Tuomet D. Sztójay ėmė konfliktuoti su Vengrijos politiniu elitu, panašiai kaip K. Škirpa 1939 m. rugsėjį. Tai rodo, kad nemažai bendraminčių Berlyne buvo linkę pažeidinėti savo valstybių nusibrėžtą užsienio politikos liniją, siekdami artimesnio kontakto su šalimi, kurią laikė pagrindiniu Europos hegemonu. Pokylio metu iš Graikijos pasiuntinio Rizo Rangabe K. Škirpa sužinojo, kad E. Woermannas jam pripažino, esą Vilniaus klausimu „nusiplaunąs rankas“312. Tai atvirai reiškė, kad Lietuva turinti Vilniaus klausimą spręsti be Vokietijos pagalbos, nors Italijos ambasadorius B. Attolico ramino K. Škirpą, teigdamas, kad sovietai turėtų jį grąžinti Lietuvai vien dėl to, kad jiems dabar svarbūs geri santykiai su Vokietija313. Iš šio epizodo nesunku pastebėti, kad tarp to meto diplomatų vyravo požiūris, jog Vokietija turinti būti tam tikras hegemonas Europoje ir rūpintis mažų valstybių saugumu, net jei tai kirstųsi su oficialia atstovaujamų valstybių pozicija. Vilniaus sugrįžimas Lietuvos spaudoje buvo džiugiai įvertintas, oficialiuose renginiuose netrūko liaupsių SSRS ir jos lyderiui J. Stalinui už „kilnų gestą“ mažajai kaimynei. Sovietai genialiai išnaudojo visą Lietuvą apimantį troškimą atgauti Vilnių. Spalio 11 d. paskelbus apie tai,

309 Ibid. 310 1939 10 03 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 96–97. 311 Thomas L. Sakmyster, „Army Officers and Foreign Policy in Interwar Hungary, 1918–41“ in Journal of Contemporary History (no. 1, 1975), 27. 312 1939 10 03 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 96. 313 Ibid.

74 kad Lietuvai sugrąžintas Vilnius, Kaune sustojo darbas, žmonės išėjo į gatves išreikšti didelio džiaugsmo. SSRS buvo suprantama kaip sąjungininkas, todėl grėsmė, kuri pastebima vartant vėliau rašytus įvykių liudininkų memuarus, nebuvo juntama. Verta pažymėti, kad „Lietuvos žinios“ numerį, kuriame skelbiama apie Vilniaus sugrįžimą Lietuvai, papuošė raudonomis spalvomis314. Šis įvykis iš esmės pakeitė Lietuvos politinį gyvenimą ir galutinai sukompromitavo pastangas ieškoti atsvaros Vokietijoje. Spalio 9 d. K. Škirpos raporte dar stengtasi perspėti vadovybę, kad iš Jugoslavijos pasiuntinio Ivo Andričiaus jam pavyko sužinoti, esą Lietuva galutinai atiteko sovietų sferai. Tiesa, įtakingi Vokietijos politikai dėl to apkaltino pačią Lietuvos vadovybę, kam ši atsisakiusi žygio į Vilnių plano, bei britus, kurie esą pastūmėję sudaryti sąjungą su SSRS, nes su jais nebuvo įmanoma susitarti315. Tą pačią spalio 9 d. Lietuvos delegacijai sutikus su sovietų siūlymais, net vienas didžiausių neutralumo politikos šalininkų J. Urbšys privačiai pripažino, kad Lietuva nebėra neutrali valstybė, nes sutinka įsileisti sovietų bazes316. Atrodo, kad jo pastangos pažeisti neutralumą susitariant su SSRS, bet ne Vokietija buvo gana kryptingos, nes spalio 18 d., jis griežtai sukritikavo K. Škirpą už prieš tai siųstus raportus, teigė, kad diplomato „nuolatiniai nepagrįsti pamokymai ir priekaištai trukdo normalų centro santykiavimą su Berlyno postu, o be to aptemdo pačią esmę Lietuvos santykių su Vokietija ir siekia skaitytojui sudaryti klaidingo įspūdžio, neva iš Tamstos pusės buvę kada kas Lietuvai naudinga siūlyta ir tik URM-jos vadovybės būta tokios aklos, kad ji tų siūlymų nevykdžiusi“317. Taigi K. Škirpa J. Urbšio jau laikytas neklusniu, savarankišką užsienio politiką vykdančiu diplomatu. Vis dėlto K. Škirpa nebuvo atleistas, jis toliau liko darbe, o tai rodo, kad vadovybė turėjo prisiimti atsakomybę už jo kritikuotus veiksmus. Įvykių eiga liko nepalanki K. Škirpai, nes spalio 13 d. J. Ribbentropas nurodė Vokietijos ambasadoriui Maskvoje Friedrichui von Schulenbergui jokių diskusijų su sovietais šia tema daugiau nevesti, teigdamas, kad Baltijos šalių klausimu Vokietija daugiau nėra suinteresuota. Spalio 25 d. K. Škirpa susitiko su bene įtakingiausiu savo pažįstamu A. Hitlerio kanceliarijos viršininku Hansu Lammersu, tačiau pastarasis gana aštriai pasisakė, esą Baltijos šalys dėl savo likimo yra kaltos pačios, nes nenorėjo atsigręžti į Vokietiją ir gerinti santykių, o nuolat žvalgėsi į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją, todėl Vokietija daugiau jų likimu nebesidomės. Lietuva kaip geopolitinis objektas vis dar domino, tačiau buvo abejojama jos kaip valstybės išlikimo galimybėmis. Be abejo, įsileidusi karines bazes, Lietuva jau negalėjo būti laikoma neutralia. Jau lapkričio 2 d. E. Zechlinas į Berlyną siuntė preliminarias žinias apie į ją atvykstančių karinių

314 „Lietuva atgauna Vilnių ir lietuviškas sritis“ in Lietuvos žinios (1939 10 11), 1. 315 1939 10 09 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 110. 316 Liekis, 1939, 127. 317 1939 10 18 Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio raštas pasiuntiniui Vokietijoje K. Škirpai, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2148, l. 306.

75 Raudonosios armijos dalinių kiekį. Vis dėlto, K. Škirpa nebuvo vienintelis kuriuo netenkino būdas, kuriuo Lietuva atgavo Vilnių. Anot V. Jokubausko tokios reakcijos buvo dažnos ir LŠS vadovybėje318. N. Šepetys plėtojo mintį, kad Lietuva sovietams buvo reikalinga jų tolesnės invazijos į Europą planams. Taigi, net jei Lietuva būtų aiškiai parėmusi K. Škirpos idėjas ir susigrąžinusi Vilnių, Vokietija galėjo vis tiek ją išmainyti ir atiduoti SSRS interesų sferai319. Vis dėlto, palyginus Vokietijos ir Lietuvos dydžius akivaizdu, kad didžioji valstybė, turėjusi dominavimo kontinente ambicijų, skyrė pakankamai daug laiko bandydama paveikti Lietuvos poziciją, ką rodo aukščiau analizuoti dokumentai ir K. Škirpos kontaktai. Taigi Vokietijai nebuvo paranku siekti priešiškos Lietuvos palankumo, tačiau jei Lietuvos vyriausybė būtų paklausiusi K. Škirpos, Vokietija būtų įgijusi patogų placdarmą, kurį galėjo siekti išnaudoti ateityje. Aktyvus tų įvykių veikėjas ir stebėtojas istorikas Zenonas Ivinskis paminėjo, kad 1939 m. rugsėjį vokiečių siūlyta žygio į Vilnių idėja nebūtų sulaukusi paramos iš plačiosios Lietuvos gyventojų dalies, nes jų nuotaikos taip pat greičiau buvo prosovietinės nei provokiškos320. Jis pats 1939 m. rugsėjo 3 d., privačiai kalbėdamas su kunigu J. Prunskiu ir užsienio reikalų ministru J. Urbšiu, vylėsi Vakarų šalių pergalės ir teigė, kad pabaigoje Lietuvai reikės prisidėti ir užimti teritorijas prie Nemuno žiočių, įsitvirtinti ten. Diskusijoje taip pat pastebėta baimė, kad, Vakarų šalims palaužus Vokietiją, savo jėga įtikėjusi Lenkija nedarytų dar didesnio spaudimo Lietuvai. Tačiau buvo nemažai tikėjimo, kad karas baigsis Vakarų šalių ir Lenkijos pergale prieš Vokietiją ir tai bent jau suteiks Lietuvai galimybę visam laikui atgauti Klaipėdos kraštą ir jame įsitvirtinti321. Panašia linkme suko ir įtakingiausias krikščionių demokratų atstovas Lietuvos užsienio politikoje K. Bizauskas, rugsėjo 12 d. dar kartą pabrėžęs apie Lietuvos neutralitetą, tačiau išskyręs, kad, jei SSRS užimtų Vilnių ir pateiktų pasiūlymą Lietuvai, būtų galimybė padaryti išlygą, nes teisiniu argumentu SSRS yra pripažinusi Vilnių Lietuvai322. Toks įvykių raidos suvokimas veikiau įrodo, kad Kaunas labai paisė Londono politikos. Dažnai pamirštamas faktas, kad Didžiosios Britanijos garantijos Lenkijai galiojo tik nuo Vokietijos invazijos, tačiau padėti Varšuvai SSRS invazijos metu Londonas neįsipareigojo323. Istoriografijoje neretai rodoma, kad Lietuvos politinis elitas pasirinko moralę vietoj agresijos, nes nenorėta prisijungti prie agresyvios nacionalsocialistinės Vokietijos ir smogti į nugarą parblokštai Lenkijai. Tokios pozicijos pavyzdžiui laikomasi ir naujausioje Z. Butkaus monografijoje324. Be abejo, moralinis argumentas galėjo būti svarbus ir

318 Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia, 59. 319 Šepetys, Molotovo-Ribbentropo, 275–279. 320 Zenonas Ivinskis, Rinktiniai raštai, t. 3 (Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1989), 512. 321 Kęstutis Skrupskelis, Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis (Vilnius: Versus aureus, 2014), 343. 322 Laurinavičius, Lithuanian Reaction, 185. 323 Moorhouse, Velniška sąjunga, 170. 324 Butkus, Tarp Trečiojo Reicho, 447.

76 leisti pasijusti geriau. Tačiau praktinis argumentas irgi svėrė daug, o jis diktavo tai, kad Lietuvos politinis elitas norėjo Vilniaus problemą išspręsti lengviausiu būdu – svetimomis rankomis perkelti visą atsakomybę kitiems. Taip ji ir buvo išspręsta, tačiau Lietuvai tai turėjo katastrofiškų pasekmių.

1.6. K. Škirpos vizijos pokyčiai Vokietijai įsitraukiant į karą

Tuo pat metu K. Škirpa toliau tyrinėjo nuotaikas Vokietijoje. Nemaža dalis vokiečių visuomenės suprato, kad viena su itin nepatikimu sąjungininku, jei SSRS taip galima išvis vadinti, įsitraukusi į karą prieš galingas Vakarų šalis, Vokietija gali skaudžiai pralaimėti. Juk visi, išskyrus jauniausius, dar gerai prisiminė Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir griežtas taikos sąlygas, padiktuotas Versalyje. Karas gąsdino daugelį. Pasak vokiečių istoriko Norberto Frei’aus, pagrindinė A. Hitlerio populiarumo priežastis visuomenėje buvo ta, kad jis sugebėjo teritorijas prijungti be karo ir atgauti po Versalio prarastą prestižą. Vokiečių visuomenė buvo nusistačiusi prieš karą, bijodama, kad jis gali sunaikinti visą taip ilgai plėtotą progresą325. Be to, visoje Europoje simpatijas Vokietijai dažnai didino antikomunistinės nuotaikos. Paktas su sovietais dalį tokių žmonių privertė suabejoti pasirinkimu. Antikomunistinis frontas eižėjo. Italijos užsienio reikalų ministras Galleazo Ciano vokiečius pavadino „išdavikais ir melagiais“, nors jam ir nepavyko įrodyti taip pat sukrėstam Italijos diktatoriui Benito Mussolini, kad laikas nutraukti bet kokią draugystę su Vokietija. Pasipiktinimo buvo sulaukta ir daugelyje kitų valstybių, kurios laikė Vokietiją Europos gelbėtoja nuo komunizmo326. Bet skaudžiausiai šį elgesį išgyveno potencialiai stipriausias galimas Vokietijos partneris – Japonija, kuri jautėsi išduota dėl Vokietijos sutarties su SSRS. H. Oshima žinias apie galimą sutartį išgirdo iš J.Ribbentropo dar per A. Hitlerio 50-dešimtmečio gimtadienio šventę balandį, tačiau jų Tokijui nepranešė. Viena versijų galėjo būti ta, kad toks politikos pasikeitimas japonams skambėjo paprasčiausiai per daug nerealiai, kad tuo patikėtų327. Žinant glaudžius japonų diplomato ryšius su K. Škirpa, tikėtina, kad pastarasis būtent iš jo galėjo gauti bent slaptų ir miglotų užuominų apie bręstančius geopolitinius pokyčius. Kita vertus, H. Oshimai, kaip ir jo bendraminčiui K. Škirpai bei kitiems Berlyne reziduojantiems įvairių valstybių diplomatams, taip pat buvo būdinga siekti įgyvendinti savo geopolitinę viziją. Lietuvos spauda perdavė K. Škirpos žinias, kad prieš J. Ribbentropui išvykstant į Maskvą H. Oshima net pusantros valandos bandė jį

325 Norbert Frei, „People’s Community and War: Hitler’s Popular Support“ in The Third Reich: Between Vision and Reality. New Perspectives on German History 1918–1945 (Oxford: Berg Publishers, 2001), 66. 326 Moorhouse, Velniška sąjunga, 157. 327 Ernst Leopold Presseisen, Germany and Japan. A Study in Totalitarian Diplomacy 1933–1941 (New York: Springer Publishing, 1958), 215.

77 perkalbėti328. Kai H. Oshima rugpjūčio 22-osios vidurnaktį sužinojo, kad J. Ribbentropas išskrido į Maskvą, jis atvyko pas Vokietijos valstybės sekretorių Ernstą von Weizsäckerį į namus ir kritikavo Vokietijos politikos pokyčius. Savo ruožtu E. von Weizsäckeris atkirto, esą dėl tokios įvykių eigos kalčiausia Lenkija, kurios agresyvumo Vokietija nebegalėjo toleruoti, tad buvo priversta susidėti su SSRS329. Gal tai buvo ir subtilus įgėlimas nepasiteisinusiam partneriui – Japonija su Lenkija visą tą laiką palaikė išties draugiškus ryšius. Netrukus derybų Maskvoje metu V. Molotovas ėmė raginti savo kolegą iš Reicho, kad pats A. Hitleris paragintų japonus nusileisti Tolimuosiuose Rytuose330. Tačiau į tokį veiksmą japonai pažiūrėjo kaip į išdavystę, todėl santykiai tarp abiejų šalių ėmė trūkinėti. Juk japonų akyse būtent vokiečiai patys ir sulaužė Antikominterno paktą331. Tokiame kontekste suartėjimo su Vokietija šalininkas H. Oshima daug kam Japonijos politiniame gyvenime atrodė nebereikalingas, juolab naujoji Noboyuka Abe vyriausybė norėjo laikytis balansuotos tarptautinės politikos. H. Oshimos politinę karjerą išgelbėjo imperatoriaus Hirohito užtarimas332. Nors imperatorius sužinojęs apie SSRS–Vokietijos sutartį buvo labai įsiutęs, tačiau įtakingą generolą buvo nusprendęs saugoti ateičiai, jei tarptautinė politika kaip nors pasikeistų333. Prieš išvykdamas iš Berlyno 1939 m. lapkritį, H. Oshima K. Škirpai perdavė žinią, kad karas vokiečiams bus sunkus – esą jų karinis ir politinis pasiruošimas nėra tokio lygio, kokį jie patys yra linkę pateikti334. Gal tai buvo nuvilto sąjungininko emocijos, tačiau, stebėdamas karinę techniką, tai įžvelgė ir K. Škirpa. Tai rodo panašumus tarp dviejų tolimų ir istoriškai atrodo ne daug susijusių šalių – Lietuvos ir Japonijos. Būtent K. Škirpos ir H. Oshimos asmenybės buvo itin panašios: abu karininkai, abu tapę diplomatais siekė daryti įtaką savo vadovybėms, remdamiesi panašiais argumentais, abiejų netenkino oficiali Kauno ir Tokijo politinė linija, abu žvelgė, kad bręstančiame pasauliniame kare svarbų vaidmenį įgaus Berlynas ir į tai neatsižvelgti būtų klaida, abu matė komunistinės ideologijos keliamą grėsmę skirtingose žemynuose esančioms šalims. Ne veltui šie asmenys tapo artimais draugais335. Verta pažymėti, kad savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ A. Hitleris buvo pabrėžęs, jog sutartis su bolševikine Rusija jokiu būdu negali būti sudaryta, o žmones, kurie norėtų sudaryti tokią sutartį, jis lygino su tais, kurie mano, kad galima taikiai gyventi su juos ėdančiais

328 „Ribbentropas pas Molotovą“ in Vakarinis Lietuvos aidas (1939 08 23), 1. 329 Liudas Truska ir Vytautas Kancevičius, Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose (Vilnius: Mintis, 1990), 30. 330 Presseisen, Germany and Japan, 224 331 Carl Boyd, The Extraordinary Envoy. General Hiroshi Oshima and Diplomacy in the Third Reich, 1934–1939 (Lanham:University Press of America, 1982), 109. Daugiau apie tai: Jazavita, Position of Lithuania… 332 Herbert Bix, Hirohito and the Making of Modern Japan (New York: Harper Perrenial, 2000), 352. 333 Ibid., 354. 334 1939 10 28 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 128. 335 Plačiau apie tai: Jazavita, Position of Lithuania.

78 parazitais336. 1939 m. įvyko pokyčiai, kurių metu vis daugiau Reicho strategų buvo įtikėję, kad iš pasaulinę revoliuciją trokštančios siekti bolševikinės Rusijos liko iš esmės tradicinė Rusija su daug kuklesniais tikslais, pirmiausia su troškimu „susigrąžinti“ carinės imperijos turėtas teritorijas ir dėl to siekianti įprasto „realpolitik“337. Šioje vietoje nesunku pastebėti, kad vokiečiai savo vizijas atskleidė sovietams ir pastariesiems beliko jomis pasinaudoti. Tuomet tai suprato kai kurie Vokietijos pareigūnai, pavyzdžiui, minėtas P. Kleistas, bandęs įsteigti centrą, kuris vienytų įvairias Rytų Europos tautas, jų antisovietiškai nusiteikusius pabėgėlius. P. Kleistas tikėjosi, kad, bandydamas pakurstyti tuos, kurių antisovietinės nuotaikos stipresnės nei antivokiškos, po šiuo stogu jis galės įtraukti ir lenkus. Tai nepavyko, kadangi tam kelią užkirto J. Ribbentropas338. Lenkai nebuvo laikomi tinkamais antisovietiniam veikimui, priskirti rasiškai žemesniais. Nuolat palaikydamas kontaktus su P. Kleistu, K. Škirpa susidarydavo įspūdį, kad įgyvendinant Vokietijos politiką taip pat esama nesklandumų. Reicho pareigūnai tuo tarpu ieškojo būdų, kaip įtikinti savo ir kitų šalių visuomenę dėl pasikeitusios politikos. Susitikimų su K. Škirpa metu jie bandė argumentuoti, kad J. Stalinas tapo realistu, SSRS pasikeitusi ir neskubės įvedinėti komunizmo santvarkos visame pasaulyje, priešingai, Lietuvos vidaus padėties niekaip nepakeis, nes pati SSRS pamažu evoliucionuos į tautinę Rusijos valstybę339. Akivaizdu, kad Vokietijos pareigūnai tokiais argumentais stengėsi prislopinti antikomunistines visuomenės nuostatas ir išvengti nusivylimo valdžios politika, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad tai vedė į aklavietę ir juos – bandydami apgauti kitus, neretai apsigaudavo ir patys. Šiame rašte K. Škirpa taip pat parodo, kad vokiečių spauda draugiškai komentavo Lietuvos–SSRS derybas, tačiau pats piktinosi, kad SSRS perdavė per mažai lietuviškų žemių. Kalbant apie teritorinius klausimus ir santykius su Vokietija, išryškėjo Suvalkų krašto problema. Lietuvai su SSRS pagalba atgavus Vilnių, pastaroji valstybė, tegul ir įvedusi įgulas, atrodė geradarė, o štai į Vokietiją buvo žiūrima neigiamai ne tik dėl Klaipėdos krašto aneksijos, bet ir todėl, kad ji prisijungė taip vadinamą „Suvalkų trikampį“, kuris dažnai laikytas Lietuvos interesų sfera, nors net pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija tokių pretenzijų pagrįsti nebuvo galima – sovietai tuomet vadovavosi vadinamąją 1919 m. gruodžio 8 d. Curzono linija, kuri praktiškai sutampa su dabartinės Lenkijos rytine siena. Spaudoje pasirodė atsargių užuominų dėl Suvalkų trikampio sugrąžinimo Lietuvai tikslingumo, o 1939 m. lapkričio 9 d. „Karyje“ įdėtame žemėlapyje ši teritorija net buvo vaizduojama legendoje kaip tam tikra potenciali Lietuvos pretenzija, nors pretenzijos į teritorijas, kurias sovietai, anksčiau pripažinę Lietuvai,

336 Šepetys, Molotovo–Ribbentropo, 163. 337 Ibid. 338 Kleist, European Tragedy, 81. 339 1939 10 14 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 118.

79 dabar prijungė prie Baltarusijos SSR, nebuvo rodomos. Itin iškalbingas K. Škirpai Berlyne talkinusio pasiuntinybės patarėjo Juozo Kajecko raportas, kuriame jis net teigia, kad susigrąžinus Vilnių, svarbu susigrąžinti Suvalkus. Tam visoje Europoje ir JAV nuolat privaloma kelti klausimą, kam priklauso šis kraštas, vienyti vietos lietuvių bendruomenes, kad šios protestuotų, pabrėžti, jog SSRS dalį Lietuvos teritorijos grąžina ir raginti Vokietiją sekti šiuo pavyzdžiu tikintis, kad šalis atkreips dėmesį į vykdomą spaudimą340. Šis epizodas puikiai atskleidžia tuometinį Lietuvos diplomatijos naivumą ir egocentriškumą. Retrospektyviai žiūrint atrodo neįmanoma suvokti, kaip žmogui, ne šiaip pašaliniam politikos stebėtojui, tačiau aktyviam jos dalyviui, profesionalui, galėjo kilti mintis, kad nacionalsocialistinė Vokietija, nepabūgusi pasaulio protestų po „Krištolinės nakties“ pogromo prieš žydus ar brutalios Lenkijos okupacijos, turėtų atsižvelgti pasaulio viešosios nuomonės dėl Suvalkų krašto, kurį visos didžiosios šalys buvo pripažinusios Lenkijos dalimi ir tenykščių lietuvių padėtimi nesidomėjo visą tarpukario laikotarpį. Nors tokį egocentriškumą dažnai lėmė nuoširdi meilė ir rūpestis savo tautos ir tėvynės likimu, vis dėlto praktinėje politikoje tai sukeldavo nemažai apsiskaičiavimo pavojaus. Be abejo, Vokietija, numačiusi savo valdomą Suvalkijos dalį dar išplėsti Lietuvos teritorijos sąskaita, atėjus laikui tikrai nesvarstė apie Suvalkų trikampio grąžinimą. Pirmiausia iš šio regiono norėta išstumti vietinius ir jį apgyvendinti vokiečiais. Tuo pat metu į Lietuvą pasitraukė ne tik Lenkijos kariuomenės kariai, bet ir nemažai žydų pabėgėlių iš Lenkijos. Kai kurie jų per Suvalkų trikampį buvo stumiami Vokietijos pasieniečių. Tą pačią dieną, kai Lietuvos kariuomenė pompastiškai įžengė į Vilnių, K. Škirpa atėjo į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją su protestu, nes tuo pačiu metu vokiečiai per sieną prievarta atsiuntė 200 žydų341. Š. Liekis tvirtino, kad, kalbėdamas su vokiečiais, Lietuvos diplomatas kaip spaudimo priemonę naudojo pastebėjimą, kad Lietuvos vyriausybė buvo linkusi tyliai sutvarkyti šį klausimą su Vokietija, tačiau, pasaulinėms žydų organizacijoms atkreipus dėmesį, Lietuva nenori būti į tai įvelta342. Taigi K. Škirpa perdavė žinią, jog Lietuva nenorinti būti susieta su Trečiojo reicho antisemitine politika. Vokietijos administraciją domino ir internuotų Lenkijos karių likimas Lietuvoje. Juk atsidūrę totalitarinių valstybių kontrolėje, t. y. Vokietijos ar SSRS valdžioje, lenkai pateko į didelių represijų taikiklį, tačiau Lietuvos valdžia nebuvo nusiteikusi taikyti tokių griežtų priemonių. Tuo tarpu Lenkijoje represijos prasidėjo ne tik prieš lenkus ir žydus, bet ir prieš Suvalkų krašte gyvenančius lietuvius. K. Škirpa dėl šių priežasčių aplankė E. Woermanną ir išsakė protestą,

340 1939 10 16 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje patarėjo J. Kajecko raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 40, l. 21–124. 341 1939 10 28 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vicesekretoriaus E. Woermanno raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 223. 342 Šarūnas Liekis, „The Suwalki Triangle. A Window into Genocidical Future“ Darbai ir dienos (t. 67, 2017), 184.

80 pridėdamas visą represuotų lietuvių sąrašą343. Tai sukėlė didelę audrą ir pasiekė net patį Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (trumpiau RSHA) vadovą Reinhardą Heydrichą344. Be abejo, šis nenorėjo nuolaidžiauti lietuviams, todėl pažymėjo, kad suimtieji įtariami antivokiška veikla. Šiame sąraše buvo tokie Suvalkų krašto lietuvių veikėjai kaip kunigas Juozas Budrevičius ar Jonas Pajaujis. Lietuvos vyriausybė vietos lietuviams jau rugsėjo pabaigoje ėmė siųsti pinigines perlaidas, kuriomis turėjo būti pagerinta vietos mokyklų būklė, tačiau vokiečiai to daryti neleido. J. Pajaujis buvo pagrindinis žmogus, kuriam Lietuvos valdžia teikė paramą345, tikėtina, todėl vokiečiai jį įkalino suprasdami, kad tokią veiklą jis tęs ir teritoriją valdant Vokietijai. Jis buvo ir idėjos, kad Lietuvos vyriausybė turėtų paieškoti kontaktų Vokietijoje ir gal tai leistų sušvelninti situaciją, iniciatorius346. K. Škirpa lapkričio 9 d. bandė pakreipti padėtį, dar kartą susitikdamas su E. Woermannu. Šiam Lietuvos pasiuntinys skundėsi, kad leidžiami tik vokiški ir lenkiški užrašai, nors didelė vietos gyventojų dalis yra gryniausi lietuviai. Jis piktinosi, kad dalis lietuvių mokytojų suimti, o jų artimieji buvo sumušti, kai panoro daugiau sužinoti apie jų padėtį. K. Škirpa net priminė šiose vietose įvykusias savo kovas 1920 m. prieš lenkus, taip tikėdamasis padidinti įspūdį pašnekovui, o taip pat sustiprinti lietuvių teisėtų interesų įvaizdį347. Jis teigė, kad metodai rodo, jog vokiečių valdymas ne ką geresnis negu lenkų. Nors teritorija priklausė Vokietijai, o K. Škirpa nenorėjo kištis į šios šalies vidaus reikalus, tačiau buvo įsitikinęs, kad toks vokiečių elgesys gali sugadinti gerus Lietuvos ir Vokietijos santykius348. Taigi, kaip ir Klaipėdos, taip ir Suvalkų krašto atveju buvo bandoma naudoti tuos pačius argumentus. Deja, pozityvios naudos tai neatnešė. Vokiečiams neatrodė svarbu, koks jų šalies įvaizdis Lietuvoje, kuri jau atiduota sovietų sferai. Gruodžio 2 d. visos lietuviškos draugijos Suvalkų trikampyje buvo uždarytos349. Ši veikla K. Škirpai, kuris laikė šias teritorijas neabejotinai lietuviškomis, turėjo būti aiškus perspėjimas, tačiau nematydamas kitos išeitis, jis toliau tikėjosi kontaktų su Vokietija svarba. Tuo metu labai stipriai suaktualėjo ir žydų pabėgėlių klausimas – į Lietuvą iš Suvalkų krašto ėmė masiškai plūsti vietos žydai. Pirmi tokie atvejai buvo fiksuojami spalio 27 d.350.

343 1939 10 28 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vicesekretoriaus E. Woermanno raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 223. 344 1940 02 19 Vokietijos Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos vadovo R. Heydricho raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 269. 345 Liekis, 1939, 201. 346 Ibid., 202. 347 Ibid., 203. 348 Ibid., 204. 349 Ibid., 202. 350 Okupacinė Vokietijos valdžia, pasiduodama A. Hitlerio ir NSDAP sukurstytai antisemitinei isterijai, sumanė, kad lengviausia būtų krašto žydus išvaryti į kaimyninę Lietuvą. Lygiai kaip vokiečiai, taip ir sovietai stengėsi kuo daugiau Lenkijos žydų varyti per sieną į Lietuvą. Didelę dalį jų sudarė vyrai, tarp kurių dominavo religinių mokyklų ješivų studentai. Šiems žmonės pavojus grėsė ne tik atsidūrus Vokietijos, bet ir SSRS kontrolėje, todėl Lietuva jiems buvo geriausias pasirinkimas. Lygiai taip pat į šias teritorijas bėgo iš totalitarinių režimų okupuotos Lenkijos gelbėjęsi sionistinių žydų organizacijų, tokių kaip „Betar“, nariai, pavyzdžiui, Vilniuje prieglobstį gavo žymus sionistas

81 Lapkričio 9 d. Vokietijos policija Suvalkų trikampyje žydus persiuntė į Lietuvos pusę bei demonstratyviai atstatė kulkosvaidžius, kad žmonės nesumanytų grįžti. Vokietijos pareigūnai siūlė pasieniečiams Lietuvoje padaryti tą patį, tačiau šie perdavė žinią vadovybei ir ji pasiekė ministrą J. Urbšį. Lietuvoje buvo svarstoma, kaip reikės išlaikyti ir šiuos pabėgėlius. Todėl J. Urbšys kreipėsi į K. Škirpą, reikalaudamas pasikalbėti su vokiečiais, kurie sutiko daugiau žmonių nevaryti, tačiau grįžti namo irgi neleido, todėl pabėgėliai turėjo 10 dienų stovėti laukuose po atviru dangumi. Pasitaikė daug sergančių, buvo mirčių ar net savižudybės atvejų. K. Škirpa antrą kartą kreipėsi į E. Woermanną, sakydamas, kad toks elgesys pritrauks tarptautinį dėmesį, todėl reikėtų liautis351. Lapkričio 19 d. Lietuva bandė ieškoti būdų, kad Vokietija priimtų žydus atgal, tačiau tai nedavė rezultatų352. 1939 m. gruodžio 14 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribbentropas suskaičiavo, kad Lietuvoje tokiu būdu atsidūrė 1584 žydai353. Paskutiniame pokalbyje šiuo klausimu E. Woermannas Lietuvos atstovui teigė, kad šis turėtų žinoti Vokietijos požiūrį į žydus. K. Škirpa pakomentavo, kad jam ši politika yra žinoma, tačiau Lietuva negali jų priimti, nes šalyje žydai ir taip sudaro 10 % gyventojų. Tada jis gana atsainiai mostelėjo, kad Vokietija su savo žydais gali daryti ką norinti, tačiau Lietuvos į tai tegul nepainioja354. K. Škirpai gerokai labiau rūpėjo pragmatinė pusė – Vokietijos galimybė padėti Lietuvai. Lietuvos suartėjimu su sovietais jis buvo nepatenkintas, vienintelis iš buvusių dalyvių 1939 m. spalio 28 d. atsisakė dalyvauti vėliavos iškėlime Gedimino pilies bokšte, kur dalyvavo kiti 1919 m. sausio 1 d. vėliavą iškėlę savanoriai, nes jam atrodė, kad tai butaforinis, netikras Vilniaus atgavimas. Taip K. Škirpa toliau protestavo ir prieš vyriausybės politiką. Vis dėlto raportai rodo, kad pagal galimybes jis siekė ginti Lietuvos interesus ir jo veiksmuose negalima matyti trukdymo įgyvendinti vadovybės nurodymus. Tokiu būdu Lietuvos neutraliteto politikos laikas baigėsi, ji ėmė įgauti vis stipresnį prosovietinį atspalvį. Tai išryškėjo SSRS pradėjus agresiją prieš Suomiją, kuri aktyviai pasipriešino ir parodė, kad, atsižvelgiant į valstybės dydį, SSRS galia žymiai perdėta, jos kariuomenė visai neparuošta. Tautų Sąjunga išmetė SSRS iš šios organizacijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija nedrįso skelbti karo, tačiau veikė užkulisiuose, todėl SSRS prestižui ši invazija labai pakenkė355. Visose Baltijos valstybėse sulaukta valdžios nurodymų žiniasklaidai vengti erzinti

Menachemas Beginas. Vos išgirdę spalio 11 d. oficialias žinias, kad Vilnius ir jo apylinkės atiteks neutraliai Lietuvai, o ne komunistinei SSRS, ješivų studentai ėmė masiškai keltis čia, bijodami antireliginių SSRS represijų. Žydai bėgo ir nuo antisemitinės Trečiojo reicho politikos, jos įgyvendinimo okupuotoje Lenkijoje. Daugiau apie tai: Strelcovas, Geri, blogi, vargdieniai, 107–110. 351 Liekis, 1939, 208. 352 Ibid., 209. 353 1939 12 14 Vokietijos užsienio reikalų ministro J. Ribbentropo Pro Memoria užsienio reikalų ministerijai, PAAA, R-35564, l. 30. 354 Liekis, 1939, 210. 355 Vehviläinen, Finland, 49.

82 SSRS ir atvirai nestoti į Suomijos pusę. Latvijoje tai žurnalistams aiškino net pats prezidentas K. Ulmanis356. Tuo tarpu Suomijos autoritetas milžiniškai išaugo ir, pasak Lietuvos pasiuntinio Londone B. K. Balučio, keturių milijonų suomių tauta prieš SSRS pasipriešino daug efektyviau nei aštuonis kartus didesnė lenkų tauta prieš Vokietiją, todėl yra nusipelniusi viso pasaulio moralinių simpatijų357. Suomija pateko į SSRS interesų sritį, tačiau, suomiams pasipriešinus, dar vykstant karui vokiečiai ėmė juos ginkluoti. K. Škirpa turėjo itin slaptų žinių iš Švedijos karo atašė plk. Curto Juhlino-Dannfelto, kurį laikė savo ir Lietuvos draugu bei Berlyno sferose gerai informuotu žmogumi, kad pastarasis atlydėjo Suomijos generalinio štabo karininkų delegaciją pas vieną aukščiausių Reicho vadovų Hermanną Göringą. Tada buvo sutarta, kad vokiečiai parduos ginklus švedams, o šie – suomiams, ir taip išvengs SSRS pykčio358. Išties H. Göringas jautė vokiečių simpatiją suomių tautai ir norėjo į tai atsižvelgti. Jis drauge su A. Hitleriu bijojo, kad SSRS priartėjimas prie Švedijos keltų pavojų Reichui gyvybiškai svarbiems geležies rūdos telkiniams, esantiems Švedijoje. Todėl suomius H. Göringas ragino tartis su sovietais, užsimindamas, kad kilus karui tarp Vokietijos ir SSRS bus galima susigrąžinti prarastas teritorijas359. K. Škirpai tokios žinios aiškiai parodė, kad susitarimai tarp Vokietijos ir SSRS nėra nepajudinami, kad nei vienos mažosios šalies likimas nėra nulemtas. Atsižvelgiant į jo kaip karininko mąstyseną aiškėjo, kad Suomijos pasipriešinimas sudomino Vokietiją, būtent todėl Suomija liko aktyvi šalis, o Lietuva pasyvi, savarankiškai nesprendusi savo likimo. Jo nuomone, istorijoje pokyčius visuomet darė aktyvios, o pasyvios tapdavo pirmųjų aukomis. Pirmieji Vokietijos laimėjimai galėjo sustiprinti jos šalininkų lūkesčius, tačiau tikroji valstybės galia kėlė abejonių. Be abejo, jai pavyko nugalėti Lenkiją, tačiau dėl tolesnių karo veiksmų stojo nežinia. Todėl prasidėjo įprastas diplomatinis blefas. 1940 m. kovo 4 d. K. Škirpa rašė J. Urbšiui į Kauną svarbų pranešimą apie Reicho taktiką, parodytą K. Škirpos akimis. Jo nuomone, gąsdinimas jėga yra nepagrįsti reikalavimai, o po šiuo propagandos burbulu visais būdais ieškoma kaip vokiečiai galėtų „išbristi iš klampynės, kurion atsidūrė, t. y. baigti karą kompromisu, jei ne su per didele garbe, tai nors ne su sulaužytu stuburkauliu“360. Tokios nuomonės K. Škirpa priėjo kalbėdamas apie JAV valstybės vicesekretoriaus Sumnerio Welleso361 vizitą Berlyne, kuriame S. Wellesas greičiausiai siekė tapti galimu arbitru tarp kariaujančių

356 Jukka Rislakki, Vorkuta. Sukilimas lageryje (Vilnius: Briedis, 2016), 79.; Liekis, 1939, 238. 357 Liekis, 1939, 240. 358 1940 02 17 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 62, l. 2. 359 Vehviläinen, Finland, 67. 360 1940 03 04 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 75, l. 6–7. 361 Lietuvoje pastarasis žmogus geriausiai žinomas todėl, kad vaduodamas valstybės sekretorių Cordelį Hullą jis 1940 m. liepos 23 d. paskelbė garsiąją deklaraciją dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijų nepripažinimo politikos, kurios JAV laikėsi viso Šaltojo karo metu.

83 Europos šalių. Verta pažymėti, kad dar prieš atvykstant šiam aukštam JAV valstybės pareigūnui vizito svarbą išreiškė pats A. Hitleris, išplatinęs specialų memorandumą, kaip turi laikytis visi su juo bendrausiantys Vokietijos pareigūnai. Buvo reikalauta laikytis agresyviai, nesuteikti net menkiausios galimybės manyti, kad Vokietija gali abejoti savo jėgomis ir prašyti taikos362. Tačiau K. Škirpa iš dalies buvo teisus teigdamas, kad net nacionalsocialistinės Vokietijos visuomenė tikrai nebuvo vienalytė. Antai S. Wellesas pastebėjo, kad E. Weizsäckeris, seno sukirpimo diplomatų atstovas jam pasirodė visai kitoks žmogus nei fanatiškai nusiteikęs J. Ribbentropas363. 1940 m. gegužę K. Škirpa stengėsi priminti savo vadovybei, kad Vokietija vis dar aktyviai domisi Lietuvos reikalais, piktinosi dėl jai esą nepalankaus spaudos tono, pabrėžė, kad Vokietija, kitaip nei lenkų emigraciniai sluoksniai, palaiko Vilniaus priklausomybę Lietuvai364. Išties, panašiu metu Lenkijos emigracinė vadovybė, atsižvelgdama į pogrindžio okupuotoje Lenkijoje ir Vilniaus krašte nuomonę, pradėjo griežtinti retoriką Lietuvos atžvilgiu, nors pastaroji nesiėmė represijų prieš Vilniaus krašte veikiančias pogrindines lenkų organizacijas365. Taip K. Škirpa toliau nenusileido ir rodė, kad jo nuostatos yra priešingos vadovybei. Pastaroji buvo nusprendusi nesukalbamą diplomatą atšaukti, tačiau to nenorėjo padaryti, nes 1940 m. balandžio 8 d. šis klausimas jau svarstytas Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje. Ankstesnis K. Škirpos konfliktas su S. Lozoraičiu ir ministru J. Urbšiu vokiečiams sudarė jiems palankaus politiko įvaizdį, todėl jie nenorėjo, kad į Berlyną vietoj K. Škirpos atvyktų S. Lozoraitis, kurį laikė antivokišku ir tokį sprendimą vetavo366. Nors ir atsidūrusios SSRS interesų sferoje, Lietuvos politikai nenorėjo provokuoti ir Vokietijos, todėl tenkino vokiečių sprendimą. Būtent gegužę prasidėjo platūs geopolitiniai pokyčiai – Vokietija pradėjo intensyvią kampaniją Vakarų Europoje, užėmė daugelį valstybių ir pagrindinį smūgį nukreipė į Prancūziją. K. Škirpa spėliojo, kad kampanija Prancūzijoje Vokietijai bus labai sunki. 1940 m. gegužės 25 d. K. Škirpa siuntė raportą į Kauną, kuriame perdavė gandus, kad vokiečiai planavo išardyti SSRS, kurdami „Didžiąją Ukrainą“, Baltgudiją, savarankiškas valstybes Kaukaze, Peterburgą padaryti laisvu tarptautiniu uostu. Lietuva irgi turėjo būti padidinta. Tačiau jis taip pat užsimena, kad šiuos vokiečių politiniuose sluoksniuose sklandančius gandus laiko šiek tiek perdėtais:

362 J. Simon Rofe, Franklin Roosevelt’s Foreign Policy and the Welles Mission (London: Palgrave Macmillan, 2007), 115. 363 Ibid., 118. 364 1940 05 14 Lietuvos pasiuntinio K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriui E. Turauskui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 26. 365 Arūnas Bubnys ,,Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939–1944 metais“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007), 106. 366 1940 04 08 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vicesekretoriaus E. Woermnano raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 277.

84 „Sakytus čia gandus paduodu tik tuo tikslu, kadangi jie yra karakteringi nacių totalitariniams užsimojimams ir parodo, kokia šiuo metu dvasia viešpatauja čionykščiuose vokiškuose sluoksniuose. Ar ne per anksti pradeda vokiečiams apsvaigti galvos nuo pirmųjų karo laimėjimų, kad lyg pamiršta, jog karas dar nėra pasibaigęs, o tik įpusėtas.“367

Vis dėlto tuomet prasidėjo krizė dėl pabėgusių Raudonosios armijos karių. SSRS dėl jų dingimo apkaltino Lietuvą, o Vokietija pradėjo invaziją į Prancūziją. Kremliui liko atviros kortos pradėti Baltijos šalių okupaciją. Tai skatino K. Škirpos nerimą. Atsidūręs kritinėje situacijoje, jis be savo vyresnybės leidimo kreipėsi į E. Woermanną, prašydamas pranešti, jei įvyks pokyčių Maskvos–Berlyno santykiuose, buvo pastebimai susinervinęs368. Birželio 11 d., pačiame SSRS spaudimo Lietuvai įkarštyje, K. Škirpa be vyriausybės nurodymu Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje bandė kreiptis pagalbos, klausinėjo, gal vokiečiai žino daugiau apie raudonarmiečio Gadžibalo Butajevo dingimo aplinkybes, kiek prie to prisidėjo pati SSRS. Vis dėlto vokiečiai nebuvo suinteresuoti padėti– jų tikslas tada buvo Paryžius. Sovietai šaltakraujiškai apskaičiavo, kad A. Hitleriui pozuojant šalia Eifelio bokšto visas pasaulio dėmesys bus nukreiptas ten. Lietuvai tai turėjo katastrofiškų pasekmių – 1940 m. birželio 14 d. vyriausybė priėmė SSRS ultimatumą. Kitą dieną Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą ir ją okupavo.

367 1940 05 25 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 62, l. 42. 368 1940 05 30 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vicesekretoriaus E. Woermanno raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 280.

85 2. K. ŠKIRPOS GEOPOLITINĖ VIZIJA TARP SSRS IR VOKIETIJOS OKUPACIJŲ

2.1. K. Škirpos veikla iškart po SSRS okupacijos

1940 m. birželio 15 d. SSRS įvedė į Lietuvą savo kariuomenę. Pasipriešinimo nebuvo – sovietų sumaniai parengta strategija veikė. Diplomatai užsienyje tikrai ne iš karto suprato situacijos rimtumą. K. Škirpa apie sovietų ultimatumą išgirdo pietaudamas su Augustinu Voldemaru, kuris, nujausdamas, kad Lietuvoje vyksta kažkas, galinčio baigtis valdžios pasikeitimu, atvyko į Berlyną iš Vatikano, kur dar visai neseniai, išlaikomas valstybinės pensijos (su sąlyga, kad nesikiš į politiką), ieškojo medžiagos istoriniams darbams369. Sužinojęs, kad jo buvęs bendražygis, o vėliau ir politinis priešininkas Antanas Smetona pasitraukė iš Lietuvos, A. Voldemaras skubėjo į ją. Tai buvo ne tik politinis žingsnis, bet ir būdas įgyvendinti asmeninę ambiciją. K. Škirpos bandymai jį sulaikyti, siūlymai pasilikti Vokietijoje ir išvengti akivaizdaus sovietų susidorojimo buvo bevaisiai. 1940 m. birželio 24 d. K. Škirpa iš Kauno gavo šifruotą telegramą su prašymu apsilankyti Užsienio reikalų ministerijoje. Diplomatas galėjo nujausti, ką tai reiškia – grįžimo galimybės galėjo būti apsukintos. Pasiuntinybėms Taline, Rygoje ir Maskvoje nepasisekė labiausiai, nes jos buvo sovietų kariuomenės kontroliuojamose teritorijose ir tebuvo tik laiko klausimas, kada bus uždarytos. Sovietai tikėjosi patogiai susitvarkyti ir su pasiuntiniu Vokietijoje. K. Škirpos, kaip ir kitų diplomatų, budrumą dėl įvykių Lietuvoje silpnino faktas, kad naujoje, vadinamojoje Liaudies, vyriausybėje atsakingus postus gavo žymus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, rašytojas Vincas Krėvė, paskutinis Lietuvos kariuomenės vadas V. Vitkauskas, savo postą išlaikė finansų ministras Ernestas Galvanauskas. Visus šiuos žmones K. Škirpa asmeniškai vertino išties palankiai. Naujuoju užsienio reikalų ministru paskirtas V. Krėvė laiške diplomatams tikino, kad laikomasi Lietuvos Konstitucijos, esminiai valstybės pagrindai nekeičiami, žmonių privati nuosavybė neliečiama, o bet kokie numatomi pakeitimai vyks tik reformų keliu370. Atsakydamas į tai, Škirpa atsiuntė raštą, kuriame teigė, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento vicesekretorius E. Woermannas jį patikinęs, kad papildomas Raudonosios armijos kontingento įvedimas Lietuvoje nepažeidžia jos suverenumo, o su Vokietija Lietuva ir toliau išlaikys gerus santykius371. Tačiau pulkininkui tai

369 Iš tiesų tai buvo tik priedanga, apie kurią nežinojo ir pats K. Škirpa. 1940 m. sausio vyriausybė nusprendė išnaudoti Voldemaro energingumą, todėl šis buvo pasiųstas į Vatikaną patyrinėti, ar būtų galima kaip nors atstatydinti Vilniaus vyskupą Romualdą Jałbrzykowskį. Daugiau žr.: Gediminas Rudis, „Patriotinė iliuzija ar išdavystė?“ in Akiračiai (nr. 5, 1997), 7. 370 1940 06 22 Lietuvos užsienio reikalų ministro V. Krėvės šifruota telegrama Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2254, l. 77. 371 1940 06 22 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui V. Krėvei, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2254, l. 75.

86 sukėlė rimtų abejonių. Kad šios tikimybės diplomatas tikrai neatmetė, rodo tai, jog nuo birželio 17 d. jis pradėjo intensyviai konsultuotis su pasiuntiniu Italijoje S. Lozoraičiu372. Kartu jie svarstė, ko tikėtis iš naujosios valdžios. Vyravo nuomonė, kad tokie žmonės, kaip V. Krėvė, E. Galvanauskas, V. Vitkauskas, tikrai padarys viską, kad išsaugotų valstybingumą. Tai, kad konsultuotasi būtent su S. Lozoraičiu, lėmė kelios priežastys. Pirma, šis diplomatas 4 metus išbuvęs užsienio reikalų ministru, iš jų ilgiau nei metus – tiesioginiu K. Škirpos viršininku. Antra, K. Škirpa galėjo atsižvelgti ir į 1940 m. birželio 2 d. J. Urbšio direktyvą, kuria „su sąlyga, jei čia mus ištiktų katastrofa“, S. Lozoraitis buvo paskirtas vadovauti užsienyje likusiems diplomatams373. Trečia, neatmetami praktiniai motyvai – šalys, kuriose rezidavo abu pasiuntiniai, buvo sąjungininkės, todėl prasidėjus karui šie pasiuntiniai galėjo daug lengviau susisiekti ir reikalui esant susitikti. Po daugelio metų K. Škirpa savo atsiminimuose išliejo daug kartėlio ant S. Lozoraičio dėl vestos, jo manymu, per didelio nuolaidžiavimo Lenkijai politikos, taip pat trukdymo pasiekti susitarimą su Vokietija dėl Klaipėdos krašto374. Tačiau minėtoje atmosferoje šie faktoriai greitai užsimiršo, nes Lietuvą ištiko didesnė tragedija. Reikia pažymėti, kad tuometinėje diplomatų veikloje būta daug nesusiorientavimo. Naiviai atrodo birželio 17 d. K. Škirpos skambutis į Kauną teirautis, ar jau galioja S. Lozoraičio, kaip Lietuvos diplomatijos vadovo, pareigos375. Pasiuntinys Vokietijoje neišsiskyrė iš bendro konteksto, nes pasiuntinys Londone B. K. Balutis dar birželio 22 d. į Kauną siuntė raportą, kad sovietai tikriausiai užėmę Lietuvą be vokiečių žinios376. Žinoma, tai galėjo būti subtilūs diplomatų bandymai gauti reikalingos informacijos. Tačiau realesnė versija, kad nebuvo tikimasi, jog V. Krėvei skirtus raštus gali perskaityti kas nors kitas, ypač žmogus iš sovietų pusės. Kita vertus, iki 1939 m. pabaigos K. Škirpa pasitikėjo SSRS geranoriškumu Lietuvos atžvilgiu, nelaikė šios valstybės grėsme. Todėl net įvedus kariuomenę į Lietuvą jam sovietai galėjo neatrodyti tokie pavojingi, kaip jis išsireiškė atsiminimuose jau po daugelio metų, kai aiškiai teigė, kad bazių priėmimas ir Vilniaus atgavimas iš sovietų buvo Lietuvos nepriklausomybės pabaiga. Panašiai mąstė ir V. Krėvė. M. Tamošaičio teigimu, jį būtų visiškai tenkinęs Lietuvos kaip SSRS satelito statusas, išsaugantis bent nominalią nepriklausomybę. Tik sužinojus, kad SSRS planuose nėra vietos Lietuvai ir jokia jiems taip ilgai simpatizavusio V. Krėvės logika negali paveikti šio sprendimo, pastarojo idealai subyrėjo377.

372 Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, 50. 373 1940 06 02 Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio telegrama Lietuvos pasiuntinybėms užsienyje, LCVA, f. 668, ap. 1, b.1, l. 3. 374 Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 138. 375 Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, 50. 376 1940 06 22 Lietuvos pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje B. K. Balučio raštas užsienio reikalų ministrui V. Krėvei, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2254, l. 63. 377 Tamošaitis, Vinco Krėvės, 195.

87 Atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, K. Škirpa nusprendė keliauti į Kauną ir įsitikinti savo akimis378. Argumentai šiai rizikingai kelionei buvo aiškūs – norėta išsiaiškinti, kokia situacija yra susidariusi krašte, apie ją informuoti savo kolegas diplomatus kitose valstybėse, taip pat Vokietijos URM pareigūnus. Vis dėlto tokiam pasiryžimui reikėjo daug drąsos. Juolab pats K. Škirpa dar taip neseniai įspėjo A. Voldemarą, kad šio gali laukti liūdnas galas, taigi puikiai žinojo, kokia nenuspėjama šalis yra SSRS, ką tik įvedusi karines pajėgas Lietuvoje. Nerimavo ir K. Škirpos žmona Bronė, kuriai, anot pasiuntinio, „akyse sublizgėjo ašaros“. Baimė prarasti mylimą vyrą ir likti Berlyne su 8 metų sūnumi Kęstučiu buvo tikrai didelė, tad kitą dieną ją paguosti net užėjo artima draugė – Bulgarijos pasiuntinio gen. Parvano Draganovo žmona379. Neatsitiktinai K. Škirpa į kelionę pasiėmė ir du pistoletus, kuriais buvo pasiruošęs „praskinti sau kelią, jeigu kas jį pastotų“380. Dar nusprendė pakalbėti su G. Leibbrandtu, kuris diplomatą patikino, kad, nepaisant oficialios vokiečių politikos, akivaizdu, jog militarinis smūgis sovietams ateityje tikrai bus. Tikėtina, kad toks pokalbis įvyko siekiant apsidrausti. Sovietai tuo metu jau visai nesiskaitė su Lietuvos politikų nuomone, bet į savo sąjungininkų Vokietijoje nuomonę įsiklausydavo. Tad K. Škirpa galėjo tikėtis, jog net blogiausiu atveju rūpintis saugumu jam padėtų pasiuntinio Vokietijoje vardas – galimai Berlyno užklausa Maskvai dėl jo buvimo vietos. Tačiau svarbiausia tai, kad, įtikėjęs žinia apie neišvengiamą karą, K. Škirpa ramiau keliavo į okupuotą Lietuvą. Dabar jis galėjo jaustis tarsi vilties šauklys. Pavojus nukentėti diplomatui iš tiesų buvo visai realus. Į sovietų kontrolę patekusio Valstybės saugumo departamento, kuriam nuo birželio 18 d. jau vadovavo iš kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus, agentai greitai susidomėjo pasiuntiniu. Tačiau, turėdamas nemažą kariškio ir žvalgybininko patirtį, K. Škirpa sugebėjo ne kartą išvengti jų dėmesio ir susitikti su svarbiais žmonėmis. Vienas iš tų, su kuriuo labai norėjo neformaliai pasimatyti, buvo A. Merkys – paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas. Kaune K. Škirpa apsistojo gero bičiulio P. Gužo namuose. Su šiuo žmogumi siejo draugystė nuo tų laikų, kai jie kartu pirmąkart iškėlė Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte. Dar 1938 m. K. Škirpa rašė į Užsienio reikalų ministeriją, norėdamas į darbą pasiuntinybėje Varšuvoje pasikviesti dirbti jo dukterį381. Patį P. Gužą, anot S. Raštikio, jis vėliau laikė realiausiu kandidatu vidaus reikalų ministro pareigoms Laikinojoje vyriausybėje užimti382.

378 Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, 51. 379 K. Škirpos užrašai „Mano šeimos likimas“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 5, nenumeruota. 380 Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 384. 381 Jurgis Akromas, Iš Lietuvos diplomatijos istorijos. Lietuvos diplomatinė atstovybė Lenkijoje (Punskas: Aušra, 2007), 70. 382 Raštikis, Įvykiai ir žmonės, t. 3, 228.

88 Per keletą dienų diplomatas susitiko su savo gerais pažįstamais, aukštais Lietuvos kariuomenės karininkais – plk. Jurgiu Bobeliu, plk. Pranu Saladžium, plk. Juozu Šarausku, gen. Antanu Gustaičiu, ats. plk. ltn. Antanu Novickiu, prof. Tadu Petkevičium, žurnalistu, žymiojo kalbininko jaunėliu sūnumi Jonu Jablonskiu, aktoriumi Vincu Steponavičiumi, buvusiu „Trimito“ redaktoriumi Jonu Kalnėnu ir kitais žmonėmis, kurie buvo rimtai susirūpinę susiklosčiusia padėtimi383. Tarp šių žmonių buvo K. Škirpos artimi draugai bei buvę jo kariai. Jaunystėje K. Škirpos nurodymus vykdė ir J. Bobelis. Naujoji valdžia atleido jį iš Kauno karo komendanto ir Kauno šaulių rinktinės vado pareigų būtent tą pačią dieną, birželio 25-ąją, kai jis susitiko su atvykusiu K. Škirpa384. SSRS užgrobus Lietuvą, veiklesni karininkai buvo susirūpinę, kad taip ir nebuvo duotas įstatymas priešintis. Pagal visą tarpukario laikotarpį galiojusias Lietuvos gynybos normas jie tikėjosi, kad konflikto su didele kaimyne metu galima bus atsiremti į kitą kaimynę, kuriai Lietuvos likimas svarbus dėl jėgų balanso. Vienintelė tai padaryti galinti valstybė buvo Vokietija, todėl natūraliai sustiprėjo įtaka tų karininkų, kurie pozityviai vertino Vokietijos vaidmenį. Taigi diplomatas rado šalininkų tarp savo senų draugų. P. Gužas ir A. Novickis garsėjo panašiomis pažiūromis kaip ir K. Škirpa. Jie buvo tarp tų karininkų, kurie labai teigiamai vertino vokiečių karių indėlį Lietuvos Nepriklausomybės kovose385. Tai primena paties K. Škirpos nusiteikimą: „1918–1919 m. realesnės paramos Lietuvos nepriklausomybei atkurti buvome susilaukę ne iš kur kitur, bet tik iš Vokietijos kaip artimiausio kaimyno“386. Tokie nemalonūs faktai, kaip Vokietijos planai Lietuvos ar jos gyventojų atžvilgiu, tuo metu nebuvo akcentuojami ir greičiausiai buvo stengiamasi juos pamiršti. Juk ir pats K. Škirpa prisiminė ir kitokį vokiečių veidą. Pavyzdžiui, aprašydamas pirmą savo kelionę į Vilnių 1918 m. kovo 2 d., jis prisimena, kad jį pykdė Vokietijos vėliava Gedimino pilies bokšte, vokiški užrašai, „išblyškę nuo nedavalgymo žmonių veidai“ ir „įmitę okupantai raudonais veidais, lyg Vilnius būtų pasidaręs kokiu prūsų ar švabų miestu“387. Visa tai buvo pamiršta, nes nebuvo kitos išeities. Šias nuotaikas apibūdino ir diplomatas P. Klimas: „K. Škirpa tvirtai tikėjo vokiečių žygiu prieš Rusiją ir gyveno iliuzijomis dėl Lietuvos nepriklausomybės grąžinimo su Adolfo Hitlerio pagalba“388. P. Klimas pridūrė, esą tarp visų diplomatų K. Škirpa buvo toks likęs vienintelis, nes visi kiti vokiečių gera valia nepasitikėjo, bet kartu pripažino, kad kiti irgi negalėjo kažko pasiūlyti, nes tarp diplomatų egzistavo pragmatinė nuostata, kad belieka laukti pokyčių fronte ir tada jau orientuotis pagal besikeičiančią situaciją.

383 Plačiau žr.: Jazavita, Pirmosios sovietinės okupacijos dienos… 384 Jonas Aničas, Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895–1954): biografinė apybraiža (Vilnius: Vaga, 2004), 17. 385 Edmundas Gimžauskas, „Vokiečių karinės okupacijos poveikis Lietuvos visuomenei ir besiformuojančiam valstybingumui 1915–1919 m.“ in Karo archyvas (t. 25, 2010), 120. 386 Kazys Škirpa, „Žvilgsnis į Europą“ in Sėja (nr. 2–3, 1969), 23. 387 Kazys Škirpa, „Kelias į pirmuosius savanorius“ in Sėja (nr. 1, 1956), 12. 388 Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 166.

89 SSRS vadovybė pradėjo ieškoti režimo priešų, kuriuos okupavus Lietuvą nuspręsta kuo greičiau sunaikinti. Pirmiausia užkliuvo asmenys, kovoję prieš komunizmą Lietuvos viduje. Dėl šių priežasčių pirmųjų represijų aukomis tapo vidaus reikalų ministras gen. Kazys Skučas ir jam tiesiogiai pavaldus valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Belieka pritarti S. Vaitiekaus nuomonei, kad šie du Lietuvos valstybės pareigūnai tapo ne tik Kremliaus klastos ir bolševikų keršto aukomis, bet ir Lietuvos vyriausybės naivumo, saviapgaulės, neprincipingumo ir bailumo aukomis389. Tragiškas vidaus reikalų ministro ir VSD direktoriaus likimas neišvengiamai pastūmėjo ir šiuose tarnybose dirbusius ieškoti galimybių ne tik ieškoti būdų, kaip gelbėti Lietuvos valstybę, bet ir kaip išsigelbėti nuo suėmimo. Žmogus, kuriam A. Povilaitis pavedė pasistengti susisiekti su vokiečiais ir išgelbėti jo bei K. Skučo šeimą, buvo VSD darbuotojas Pranas Meškauskas. Siekdamas įvykdyti savo viršininko nurodymą, P. Meškauskas susisiekė su Rytprūsių gestapo padalinio viršininku Heinzu Gräfe, kurį buvo lydėjęs šio kelionės per Lietuvą metu ir bendrų pokalbių metu net tapę asmeniniais draugais390. Pastarasis, laikomas vienu geriausių Vokietijos žvalgybininkų, pažinojo kolegas iš Lietuvos ir žadėjo padėti jiems pasislėpti Vokietijoje391. Vos prezidentui A. Smetonai su šeima kirtus sieną, būtent H. Gräfe iš vokiečių pusės ėmė užtikrinti jų saugumą392. Gestapo pareigūnas buvo pasibaisėjęs, kad Lietuvos vadovybė išdavė savo pareigūnus, taip siekė įgelti savo nėmėgstam A. Smetonai393. Netrukus į Vokietiją nuo akivaizdžios mirties ėmė trauktis vis daugiau Lietuvos saugumo darbuotojų, karininkų, politikos veikėjai, o tai natūraliai keitė jų pažiūras. K. Škirpos indėlis dėl jų priėmimo ženklus, nes birželio 16 d. paprašė Vokietijos tarnybų draugiškai priimti pabėgėlius ir gavo tokį patvirtinimą394. Birželio 27 d. K. Škirpa per pokalbį su V. Krėve buvo paprašytas dar pabūti Lietuvoje. Tačiau privačiai, nuslėpdamas nuo komunistinių pažiūrų naujojo užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriaus Pijaus Glovackio, V. Krėvė įspėjo pulkininką, kad sovietų pasiuntiniui Nikolajui Pozdniakovui sukėlė įtarimą tai, kad Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje E. Zechlinas negrįžta iš Berlyno, todėl liepė užlaikyti K. Škirpą395. Vis dėlto, net sužinojęs apie gresiantį didžiulį pavojų, K. Škirpa išliko drąsus ir pasiryžo kitą dieną prieš pat ministrų kabineto posėdį susitikti su V. Krėve. Šį kartą jų pokalbis buvo gerokai atviresnis – V. Krėvė nupasakojo sunkią šalies situaciją bei informavo K. Škirpą apie pasiryžimą vykti į Maskvą ir ten pasikalbėti su SSRS užsienio reikalų ministru V. Molotovu. Diplomatas papasakojo V. Krėvei, kad vokiečiai

389 Ibid., 33. 390 Yla, Žmonės ir žvėrys, 303–304. 391 Petras Stankeras, Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Mintis, 2008), 204. 392 1940 m. A. Smetonos atsiminimai „Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos“, VDU LII, f. 1, b. 1, l. 10. 393 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 44. 394 Ivinskis, Rinktiniai raštai, t. 3, 518. 395 Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 392.

90 neabejotinai puls SSRS ir kad tai tik laiko klausimas. Verta pastebėti, kad K. Škirpos zondavimas Berlyne turėjo prasmės, nes jam pavyko gauti tokių patikinimų, pirmiausia iš G. Leibbrandto. Tuo tarpu A. Smetona mini bandęs išklausti H. Gräfe, bet gestapininkas nenorėjo buvusiam Lietuvos prezidentui, kuriuo nepasitikėjo, atskleisti jokių paslapčių396.Tai pagrindžia, kad K. Škirpa Vokietijos pareigūnų tuomet buvo laikomas savu žmogumi, o A. Smetona buvo nepasitikima, jis buvo tik nenoromis pakenčiamas kaip priglaustas pabėgėlis. K. Škirpa rėmėsi ir bendromis nuotaikomis Vokietijos visuomenėje – po Prancūzijos kapituliacijos buvo pakilusi karui palanki karui nuostata, išnyko baimė, kad jis gali baigtis panašiai kaip 1918 m.397. Pagrindinė to priežastis buvo psichologinė – Vokietijoje taip pat, kaip ir Lietuvoje, buvo linkstama pervertinti Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos galimybes, remtasi Pirmojo pasaulinio karo pavyzdžiu, kai šios valstybės turėjo dominuojančią karinę galią. Tai, kad pavyko įveikti prancūzus ir išstumti britus, keitė vokiečių mąstyseną, didino jų aroganciją. Tai atsispindėjo ir Vokietijos pareigūnų laikysenoje, kurią tuomet pastebėdavo ir K. Škirpa398. Tiek vokiečių pareigūnams, tiek pačiam K. Škirpai atrodė, kad įveikus Prancūziją SSRS bus gerokai lengvesnis grobis, nes egzistavo seni stereotipai apie Rusijos geopolitinį atsilikimą, kuriuos dar sustiprino SSRS kariuomenės patirti pralaimėjimai ir nuostoliai karo su Suomija metu. Tokia K. Škirpos perduota informacija turėjo įtakos ir V. Krėvės pozicijai. Netrukus jis išvyko į Maskvą derėtis su pačiu V. Molotovu ir svarbią padėtį Kremliuje užėmusiu Andriejumi Ždanovu, kuris laikytu vienu iš J. Stalinui artimiausių žmonių. Kalbėdamas su jais, V. Krėvė galėjo būti gudresnis, žinodamas, kad blogiausiu atveju sovietų valdžia gali žlugti būsimo Vokietijos puolimo metu. Aplinkiniais maršrutais, vengdamas saugumo tarnybų dėmesio, K. Škirpa grįžo į Berlyną. Surinktą medžiagą išplatino raporte „Apžvalga padėties Lietuvoje“, kurį liepos 1 d. išsiuntė kitiems Lietuvos diplomatams J. Šauliui, S. Lozoraičiui, P. Klimui ir B. K. Balučiui399. Tą pačią dieną Berlyne jis apsilankė ir pas E. Woermanną, kuriam išsamiai atpasakojo visą kolegoms diplomatams persiųstą medžiagą. Kalbėta apie suėmimų baimę, kad vienintelė dar mažiau okupacijos paliesta sritis yra finansai, Lietuvoje nebėra jokio valstybingumo, o viską kontroliuoja SSRS atstovas. Šiame pokalbyje K. Škirpa pastebėjo, kad, jo nuomone, Lietuvos žydai draugiškai sutiko SSRS okupaciją ir vieninteliai matomi entuziastingai vaikštantys gatvėje400. Toks sentimentas buvo gana būdingas Lietuvos visuomenei. Istorikės K. Friedmann teigimu, problema buvo ta, kad didelė dalis lietuvių, kentėdami pookupacinį šoką,

396 1940 m. A. Smetonos atsiminimai „Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos“, VDU LII, f. 1, b. 1, l. 11. 397 Frei, People’s Community and War, 67. 398 1940 05 18 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 62, l. 30. 399 Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai, 86–97. 400 1940 07 01 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento vicesekretoriaus E. Woermanno raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l. 317.

91 supindavo skirtingų motyvacijų žydus į vieną nedalomą tautinę grupę „žydiją“ ir taip sukūrė galimybę plėtotis „žydo-bolševiko“ stereotipui401. K. Škirpos pastabos irgi rodo, kad, matydamas skirtingas žydų preferencijas, suprasdamas, kad ne visi žydai simpatizuoja SSRS ir komunizmo ideologijai, jis vis dėlto žiūrėjo į juos kaip į vientisą darinį. Tai buvo plėtojama vėliau, kai buvo kuriama antisovietinė organizacija.

2.2. LAF įkūrimas ir kontaktų su Vokietijos pareigūnais intensyvėjimas

Nors oficialiai K. Škirpa dar norėjo palaikyti bent išorinio bendradarbiavimo su sovietų okupuotos Lietuvos diplomatinėmis struktūromis regimybę, iš tiesų pradėjo diplomatinį žaidimą. K. Škirpa pabrėžė agresyvios Vokietijos politikos nuoseklumą, parodė, kad po vienos pergalės vokiečiai, nieko nelaukdami, surasdavo naują taikinį, kartu taip aiškiai suponuodamas šios šalies pavojų SSRS402. Dalis jo strategijos – išpūsti sovietams nepalankią vokiečių reakciją į Bukovinos ir Besarabijos prijungimą prie SSRS. Sovietai, manydami, kad vokiečiai per daug užsiėmę Vakaruose, be Besarabijos, kurią užimti buvo aptarta Molotovo-Ribbentropo pakte, dar nusprendė užimti ir Bukoviną, kurios šiaurinėje dalyje gyveno daug ukrainiečių. Vokiečiai dėl to protestavo, kadangi jiems kėlė grėsmę sovietų artėjimas prie Rumunijos naftos gręžinių – teritorijos, kuri buvo strategiškai būtina siekiant aprūpinti Vermachto kovinius junginius benzinu403. Dėl šios priežasties sovietų pavojus tokiai nedidelei teritorijai sukėlė didesnį vokiečių susidomėjimą nei Lietuvos okupacija. K. Škirpa, kaip karininkas, puikiai tai suprato, todėl nusprendė pasinaudoti. Jis tikėjosi, kad, išduodamas planus apie vokiečių grėsmę, privers sovietus atsargiau elgtis su Lietuva, bandyti pelnyti žmonių simpatijas. Juk to neįmanoma padaryti vykdant represijas ir forsuojant sovietizaciją. K. Škirpa galėjo tik nujausti, kad Maskva turėjo rafinuotesnių planų, susijusių su Lietuva, įskaitant jos riboto valstybingumo išlaikymą. Apie jį užsimena tuometis NKVD 5-ojo skyriaus (žvalgybos) viršininkas Pavelas Sudoplatovas: esą priklausomai nuo Vokietijos sėkmės Vakaruose, galėjo būti ieškoma abiems šalims priimtinų kandidatūrų užimti valdžią404. Panašia vizija vadovavosi ir V. Krėvė, tikėjęs tokios įvykių eigos galimybe405. Ir tik liepos mėnesį paaiškėjo, kad sovietai planų keisti nežada. K. Škirpos pasirašytas raportas netruko atsidurti Maskvoje, nes Lietuvos URM jau buvo pilnai kontroliuojama sovietų atstovų. Kai K. Škirpa iš Kauno grįžo į Berlyną, liepos 4 d. jį vėl aplankė SSRS pasiuntinys A. Škvarcevas, kuris domėjosi, ką vokiečiai savo slaptose politinėse sferose masto apie sovietų invaziją į Bukoviną. Tuo pat metu

401 Friedmann, German/Lithuanian Collaboration, 85. 402 СССР и Литва, Том 1, 643. 403 Germany and the Second, 113. 404 Sudoplatov, Special Tasks, 100 - 102. 405 Krėvė, Bolševikų invazija, 59.

92 A. Hitleris irgi asmeniškai pasipiktino dėl SSRS įsiveržimo į Vakarų Europą, tačiau tai įvyko tik tada, kai sovietai ultimatumu pareikalavo, kad Rumunija atiduotų Besarabiją. Savo adjutantui fiureris paminėjo, kad ultimatumas Rumunijai ir Besarabijos prijungimas prie SSRS yra „pirma Rusijos ataka prieš Vakarų Europą“406. Jo artimas patikėtinis J. Goebbelsas į šį įvykį taip pat sureagavo gerokai pikčiau, svarstydamas, kad ateina laikas, kai „teks išstumti šį azijietišką gaivalą iš Europos į Aziją, kur jam ir priklauso būti“407. Galiausiai E. Woermannas, perduodamas įspūdžius iš pasikalbėjimo su K. Škirpa, savo viršininkui akcentavo būtent klausimus dėl Bukovinos, o dokumentą įvairiomis spalvomis išmargino ne tik jį skaitęs J. Ribbentropas, bet ir kiti pareigūnai – tai rodo, kad vokiečiams tai išties buvo labai svarbus klausimas408. Vadinasi, trys Baltijos šalys, kurias sovietai buvo okupavę maždaug prieš dvi savaites, Reicho politikų akyse buvo tam tikras anachronizmas, nelaikytas vokiečių kultūros paveiktu kraštu ar bent jau tos „tikrosios“ Europos dalimi. K. Škirpą, be abejo, turėjo nuliūdinti, kad Rumunijos dalies atidavimas SSRS sferai sulaukė didesnio Vokietijos dėmesio nei visų trijų Baltijos šalių okupacija. Tačiau tokiu būdu jam pavyko galutinai išsiaiškinti, kad ryšys su Kaunu nebesaugus. Būtent ši kelionė paskatino pulkininko ryžtą laukti SSRS ir Vokietijos karo ir, pasinaudojus juo, atkurti Lietuvos nepriklausomybę409. Dabar jis siekė kuo skubiau pasikalbėti su pažįstamais Vokietijos pareigūnais ir išdėstyti savo nuostatas, kaip būtų galima to siekti.

Apibendrinti šią situaciją galima iškalbingais K. Škirpos draugo ir bendražygio A. Geručio žodžiais: „Ta kelionė sustiprino jame jau anksčiau rusenusį nujautimą, jog pats likimas jam paskyrė naują didingą misiją – organizuoti pasipriešinimą okupantui ir vadovauti gaivališkai plitusiu tautoje judėjimu nusikratyti maskviniu okupantu ir atstatyti prarastąją valstybinę laisvę.“410

K. Škirpa dėl savo tarnybinių ryšių turėjo akivaizdžią galimybę prieiti prie aukščiausių Vokietijos sluoksnių ir, kitaip nei daugelis okupuotos Lietuvos gyventojų, galėjo ne tik mintimis prašyti šios šalies pagalbos, ginantis nuo sovietų represijų. Laikydamas save įdirbio ir aplinkybių nulemtu tautos valios reiškėju, jis pamėgino įgyvendinti savo koncepciją. 1940 m. liepą pasiuntinys sukūrė darbinį projektą, pavadintą „Atsišaukimu į Lietuvių Tautą“. Šį projektą K. Škirpa rodė ir P. Kleistui, žmogui iš Reicho pusės, su kuriuo palaikė glaudžiausius kontaktus.

406 Moorhouse, Velniška sąjunga, 132. 407 Ibid., 132. 408 1940 07 05 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento vicesekretoriaus E. Woermanno raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-28870, l.320. 409 K. Škirpa, Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. III dalies ištraukos, LCVA, f. 1398, ap. 1, b. 1, l. 23. 410Albertas Gerutis, „Pulk. K. Škirpa – sukilimo inspiratorius“ in Europos lietuvis (nr. 29, 1981), 2.

93 Nors šis dokumentas nebuvo paviešintas, jame atsiskleidžia argumentai, kuriais K. Škirpa tikėjosi sulaukti Vokietijos pagalbos:

„Raudonosios rusų Armijos iš pasalų užpulta ir pavergiama lietuvių tauta šioje sunkioje valandoje savo žvilgsnį ir viltis nukreipia į galingąjį savo kaimyną Vakaruose – Didžiąją Vokietiją. Jos geniališkasis Vadas, yra juk paskelbęs kovą visokiai neteisybei Europoje, yra užsibrėžęs išsaugoti jos kultūrą ir civilizaciją nuo žydų išgalvoto komunizmo. Jis stebėtinai greitai parbloškęs visus Vokietijos priešus ateina kurti naujos Europos, kurioje ir mūsų nedidelė tauta turės jai prideramą vietą.“411

Be abejo, šiame dokumente jau pastebima antisemitizmo ir simpatijų A. Hitlerio politikai. Tačiau taip pat dokumentas išreiškia ir mažos tautos egzistencinį tragizmą – nuo invazijos ir prievartinio gyvenimo normų keitimo tikimasi apsisaugoti, atsidavus į galingesnio kaimyno malonę:

„Prisimindami mūsų tūkstančių metų kaiminystę su vokiečių tauta ir pasitikėdami didžiojo vokiečių Tautos Vado Adolfo Hitlerio, kaip ir visos vokiečių tautos taurumu, mes kreipiamės į šį didijį mūsų kaimyną, prašydami išgelbėti mūsų kraštą nuo Maskvos komunistinio imperializmo. Mes prašome visos lietuvių tautos vardu pagalbos sunkioje ir nelygioje kovoje už savystovios Lietuvos valstybės atstatymą.“412

Būdamas politinis realistas K. Škirpa aiškiai suprato, kad mainais į bet kokį prašymą reikia ką nors pažadėti. Kadangi istorija jam vaidino svarbų vaidmenį, buvo savotiškai atgaivinta viduramžiais buvusi populiari „priešpilio“ koncepcija, pagal kurią Lietuvai lemtas geopolitinis Europos apsaugos nuo Rytų vaidmuo. Diplomatas savo projekte plėtojo mintį, kad Lietuva ne kartą istorijoje protėvių krauju „priešinosi slavų ir azijatų antplūdžiui į Vakarų Europą“413, tad ir šį kartą yra pasiryžusi tą darbą tęsti. Nors vokiečiai nacionalsocializmo nelaikė eksportuojama ideologija, K. Škirpa vis tiek teigė, kad Lietuva eitų tuo pačiu keliu. Diplomatas žadėjo, kad „naujai atstatoma valstybė bus pagrindžiama tokiais pat pagrindais, kokiais remiasi tretysis vokiečių Reichas – būtent tautiniai – socialistinio bendruomeningumo“414, taip pat, kad „minėti pagrindai, pritaikinti mūsų darbo sąlygoms, atneš ir Lietuvai daugiau šviesos ir laimės“415. Projekte jis nurodo, kad per ilgus Vokietijoje praleistus metus įsitikinęs, jog nacionalsocializmas – geriausias kelias siekti valstybės suklestėjimo416. Žinoma, pats projektas neleidžia atsakyti

411 1940 m. liepos K. Škirpos atsišaukimo „Į Lietuvių Tautą“ projektas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 114. 412 Ibid., 115. 413 Ibid. 414 Ibid. 415 Ibid. 416 Ibid., 116.

94 klausimą, kaip to būtų praktiškai siekiama. Vis dėlto nustatyti politiniai matmenys turėjo vesti į glaudesnę sąjungą su Vokietija. Ypač glaudžiai šalys turėjo būti susietos ekonomiškai – Vokietija turėjo supirkti Lietuvos žemės ūkio produkciją, o Lietuva iš Reicho įsigyti perteklinius industrijos gaminius417. Grįžtama prie to, ko A. Hitleris iš Lietuvos reikalavęs dar 1939 m. pavasarį. K. Škirpa tikėjo, kad šitoks būsimų Lietuvos ir Vokietijos santykių sutvarkymas „mūsų tautai gali būti ypač naudingas. Tai sudarys jai sąlygas ramiai ir visiškai saugiai nuo išorinių pavojų naudotis pilna laisve, sėkmingai toliau ugdyti savo valstybės nacionalinį, kultūrinį, politinį, socialinį ir ūkinį gyvenimą“418. Dėl kilusio egzistencinio pavojaus Lietuvos valstybei ir jos tautai diplomatas rinkosi surizikuoti ir viltis, kad angažavimasis Vokietijos pusėje gali likti galimybe išsigelbėti. 1940 m. liepa buvo ypatinga dar ir todėl, kad tuomet iš esmės pasikeitė Vokietijos požiūris į santykius su SSRS. A. Hitleris patyliukais priėmė sprendimą, kad potencialus smūgis sovietams – tik laiko klausimas. Šie pokyčiai, nors dar ir sunkiai juntami, įtikino būtent tokios įvykių eigos labai laukusį K. Škirpą, kad jo idėja glaudžiau orientuotis į Vokietijos pusę teisinga. Jei Lietuva būtų išsaugojusi nepriklausomybę iki 1940 m. liepos 31 d., kai A. Hitleris nusprendė žygiuoti prieš SSRS, vokiečiai galėjo mėginti patraukti ją į savo pusę, taip, kaip išnaudojo Suomijos ir Rumunijos pyktį prieš SSRS419. Natūralus minėtų valstybių priešiškumas SSRS dėl įvykdytos dalies teritorijos atplėšimo buvo sėkmingai įgyvendintas Vokietijos ir tai leido užsitikrinti jų draugiškumą. Antai 1940 m. lapkritį, Berlyne vykstant A. Hitlerio deryboms su V. Molotovu, fiureris jau pradėjo minėti ir neapibrėžtus Vokietijos interesus Suomijoje ir taip paskatino sovietų įtarumą420. Tai įrodo daugkartinės V. Molotovo replikos, kad SSRS turinti teisę su Suomija elgtis kaip su kitomis Baltijos šalimis, o su ta mintimi A. Hitleris nenorėjęs sutikti421. Suomijos pavyzdys, kalbant visos Europos mastu, ko gero, lieka išskirtinis, nes ji buvo vienintelė šalis, kuri, patekusi į Vokietijos–SSRS dalybų sceną, sugebėjo ir karo metu, ir po jo išsaugoti tiek valstybingumą, tiek gana didelę sprendimų laisvę. Nebūtų tikslinga lyginti Suomijos ir Lietuvos geopolitinės padėties, geografinių aplinkybių, plačios Suomijos sienos su Švedija. Kita vertus, Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių turėjo tiesioginę kaimynystę su Vokietija. Taip pat verta atsižvelgti, kad būtent Suomijos pasipriešinimas ją išskyrė ir vėliau, Suomija dažnai sulaukdavo ypač gerų įtakingų Vokietijos politikos veikėjų vertinimų, lyginant su kitomis į Vokietijos užsienio politikos lauką patekusiomis Europos valstybėmis, jie naudojo mažesnį spaudimą prieš

417 Ibid. 418 Ibid. 419 Vehviläinen, Finland, 83. 420 Moorhouse, Velniška sąjunga, 236. 421 Ibid.

95 šią šalį422. 1941 m. bėgyje Vokietijos palankumas Suomija ir Rumunijai darėsi akivaizdus423. Tai, pastebėjo ir K. Škirpa, kuris iki gyvenimo pabaigos tikėjo, kad Lietuvai būtų tekusi dar svarbesnė vieta dėl tiesioginės kaimynystės su Vokietija. K. Škirpos provokiškas pažiūras tuomet natūraliai pakurstė sparčiai besivystantys įvykiai. Lietuva netrukus tapo aneksuota SSRS, o pasiuntinybė Berlyne, nepaisant ilgų pulkininko protestų, rugpjūčio 14 d. buvo likviduota. Vis dėlto laukti pagalbos iš kažkur kitur K. Škirpa nematė galimybės, todėl veiklą plėtoti stengėsi ir toliau. Papildomą akstiną galėjo suteikti ir į Vokietiją pasitraukusių buvusių voldemarininkų laiškas K. Škirpai, kuriame pastarieji pripažino visišką atsidavimą jo asmeniui, tačiau, kalbėdami apie Vokietijos reichą, be užuolankų pareiškė, kad būsimoje kovoje už Lietuvos išlaisvinimą „turime atsiduoti visiškon jo dispozicijon“424. Netrukus prie šios grupės ėmė jungtis daugiau nuo okupacijos žiaurumų prieglobsčio Berlyne ieškojusių Lietuvos piliečių. K. Škirpa stengėsi pasirūpinti ir garsiausio politinio pabėgėlio – prezidento A. Smetonos ir jo šeimos – situacija. Tiesa, jis kurį laiką įtikinėjo prezidentą likti Europoje, nevykti į JAV, aiškino, kad jo buvimas laukiant būsimo karo čia labai reikalingas425. Vis dėlto A. Smetona prisiminė patyręs daug vargų ir nepasitikėjimo, Vokietijos pareigūnų užgauliojimo. Išlenda juose ir tam tikra piktdžiuga, kad, nepaisant NSDAP lyderių patikinimų, jog britų lėktuvai Berlyno nepasieks, miestas jau vasarą buvo bombarduojamas426. Įdomi detalė, kad Berlyne su A. Smetona norėjo susitikti Japonijos vicekonsulas Chiune Sugihara, kuris Lietuvoje prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Tačiau iš lydinčio gestapo darbuotojo A. Smetona supratęs, kad šis tokio susitikimo nepageidauja, todėl eksprezidentui nepavyko susitikti su Japonijos pareigūnu ir sužinoti apie padėtį Lietuvoje427. Rugsėjo 19–25 d. Romoje vyko pasiuntinių konferencija, kurioje K. Škirpa intensyviai tarėsi su kitais Lietuvos diplomatais, vylėsi, kad ir jie suteiks jam lemiantį vaidmenį įvykiuose. Konferencijos rezultatai jam tiko, nes S. Lozoraitis, E. Turauskas, P. Klimas ir kiti buvo nusivylę įvykusia sovietine okupacija ir bent iš dalies sutiko, kad K. Škirpos politinė vizija turi pagrindo. Tai įrodo faktas, kad įvairių politinių stovyklų atstovai, pabėgę iš sovietų okupuotos Lietuvos, pripažino K. Škirpą kaip savo užtarėją, o tai leido jam mobilizuoti ir sutelkti šias jėgas. Taip gimė LAF, tapęs svarbiausia antisovietine lietuvių organizacija Berlyne. Išlikusi diplomatų korespondencija, atspindinti to meto įvykius, yra negausi, dėl konspiracinių sumetimų joje vengiama aiškių išsireiškimų. S. Lozoraitis Lietuvos pasiuntinybėje Šveicarijoje dirbusiam Stepui Garbačiauskui apie K. Škirpą tepasakė, kad

422 Michael Jonas, „The Politics of an Alliance Finland in Nazi Foreign Policy and War Strategy“ in Finland in World War II: History, Memory, Interpretations (Boston: Brill, 2012), 93. 423 Jonas, Hitler’s Satellites? 489. 424 1940 08 25, Buvusių voldemarininkų laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 120. 425 1940 m. A. Smetonos atsiminimai „Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos“, VDU LII, f. 1, b. 1, l. 37. 426 Ibid., l. 47. 427 Ibid., l. 58.

96 „p. Kazys lieka, principe, optimistas“. Daug akcentuojama, kad viskas priklausys „nuo didžiųjų įvykių“, taigi S. Lozoraitis išliko atsargus, jo rašysenoje juntamas netikrumas, baimė, ar tikrai reikalai gali pagerėti428. Konferencijoje diplomatai parodė ir tam tikrą vieningumą: pavyzdžiui, nenorėta iš Europos išleisti A. Smetonos429. E. Turauskas užrašuose nurodė, kad jį, P. Klimą ir K. Škirpą taip pribloškė kritiška A. Smetonos reakcija į pasiuntinių konferenciją Romoje, kad perduoti šią žinią kitiems diplomatams užtruko net tris mėnesius430. Taip pat šis faktas akivaizdžiai parodo, kad diplomatija tuomet nebuvo vienalytė ir funkcionavo gana padrikai. Ypatingos reikšmės data K. Škirpos vizijos įgyvendinimui buvo 1940 m. lapkričio 17 d., kai pasiuntinio bute susirinko aktyvūs Lietuvos politikos, visuomenės ir kultūros veikėjai ir įsteigė LAF organizaciją. Butas buvo pasirinktas dėl to, kad, kaip minėjo pats K. Škirpa, jam buvo pavykę suderinti su pažįstamais iš Vokietijos represinių struktūrų, kad toje erdvėje nebūtų sekama431. Vis dėlto reikia įvertinti ir tai, kad, anot S. Jegelevičiaus, K. Škirpos veikla sukilimo atveju kartais kiek sureikšminama, todėl neatkreipiamas dėmesys į faktą, jog pirmiau, spalio 9 d., LAF buvo sukurtas Kaune, o tik vėliau diplomatas tai padarė Berlyne432. Kita vertus, K. Škirpa turėjo Lietuvos pogrindžio įgaliojimus ir pasitikėjimą savarankiškai veikti Vokietijos sostinėje433. Nors pogrindis Lietuvoje iš dalies ir dėl aprašyto K. Škirpos vizito į Kauną veikė nuo pat sovietinės okupacijos pradžios, vis dėlto LAF vardas okupuotoje Lietuvoje plačiau pradėtas vartoti tik 1941 m. pavasarį434. D. Noreika taip pat linksta prie išvados, kad pogrindis stichiškai kilo pačioje Lietuvoje, kur organizuotasi pagal ankstesnės veiklos pavyzdžius, čia prioritetą įgijo anksčiau nusivylusieji A. Smetonos valdžia, turėję sugebėjimų dirbti pogrindyje patirties435. Iš tų, kurie įprastai buvo lojalūs tautininkų režimui, aktyvumu itin pasižymėjo LŠS nariai – daugelyje provincijos vietovių jie buvo itin pastebimi tarp pogrindininkų436. Be abejo, lyginant su K. Škirpos organizacija, pogrindis Lietuvoje patyrė nepalyginamai mažiau vokiečių politinės ir ideologinės įtakos. Kadangi tarpukarinės Lietuvos, kaip mažos šalies, karinėje doktrinoje buvo naudojami visai panašūs argumentai kaip šiandieninės Lietuvos, o galimo karinio konflikto atveju buvo tikimasi užsitikrinti atramą iš galingesnės šalies, LŠS, kaip sukarinta patriotinė organizacija, karo atveju turėjo padėti Lietuvos kariuomenei. Kadangi pastaroji buvo sunaikinta, iš taktinės pusės

428 1940 09 18 S. Lozoraičio laiškas S. Garbačiauskui, LCVA, f. 668, ap.1, b. 435, l. 23. 429 1940 09 19–09 25 vykusios Lietuvos pasiuntinių konferencijos protokolas, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 6, l. 507. 430 Čiplytė, Eduardas Turauskas, 202. 431 K. Škirpos užrašai „Mano šeimos likimas“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 5, l. 2. 432 Sigitas Jegelevičius, „Tautos teisė sukilti“ in Tautos teisė sukilti (Kaunas: Atmintis, 2001), 18–19. 433 Ibid., 19. 434 Noreika, 1941 m. birželio sukilimas, 157. 435 Ibid., 164. 436 Ibid., 167.

97 būsimo karo atžvilgiu jos vietą turėjo užimti Vermachtas. Taigi tokia pogrindininkų orientacija nulemta akivaizdžių taktinių–karinių priežasčių, o ne ideologinių simpatijų Trečiajam reichui437. Svarbus vokiškosios įtakos atspindys LAF programoje buvo apibrėžtas vado vaidmuo. A. Eidintas laiko K. Škirpą „vadistinio stiliaus lyderiu“438. Pats K. Škirpa buvo aiškiai įtvirtinęs šį principą organizacijos įstatuose – „viso Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžio priešakyje stovi Vyriausias Lietuvių Aktyvistų Fronto Vadas. Siekdamas vykdyti Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžio idealus ir uždavinius, jis vadovauja ir naudojasi visomis Lietuvių Aktyvistų Fronto jėgomis savo nuožiūra“439. Akivaizdu, kad LAF vadas turėjo turėti beveik absoliučius įgaliojimus Lietuvoje, panašiai kaip Vokietijoje turėjo fiureris. Itin įtakingas turėjo būti ne tik vadas: eiliniai LAF nariai taip pat turėjo būti išskirti iš likusios visuomenės. Jie turėjo teisę ne tik būti „palankiai traktuojami ir naudotis jam prideramu pasitikėjimu“ valdžios, savivaldybių, įstaigų ir net privačių įmonių atžvilgiu, bet ir turėjo pirmumo teisę gauti vietą „kaip krašto valdymo aparate, taip ir visur kitur“440. Tai taip pat primena NSDAP propaguotą tvarką. Nors LAF vadas tolimesnėje ateityje turėjo būti renkamas, bet visiškai akivaizdu, kad kol kas juo turėjo tapti ne kas kitas, o pats organizacijos įkūrėjas. Naujai įkurta organizacija greitai susidūrė su problemomis. Viena didžiausių jų, K. Škirpos akimis, buvo LAF narių nesugebėjimas susitarti dėl programos. Šiuos darbus koordinavo Antanas Maceina, prie jo pritraukė A. Valiukėną, K. Brunių. Ilgainiui dėl kivirčų LAF viduje programinius tekstus baigė pats K. Škirpa ir A. Valiukėnas441. Atskirą ir ilgą tekstą pavadinimu „Už ką kovoja aktyvistai?“ rašė B. Raila, tačiau jis buvo nepublikuotas dėl didelio P. Karvelio ir S. Raštikio pasipriešinimo. Šiame tekste itin kritikuojamas tarpukario Lietuvos partinis gyvenimas, o visas tuometinis gyvenimas parodomas kaip itin nesėkmingas, todėl reikalaujama partijų, kaip priešinančių tautą, išvis atsisakyti. Kadangi LAF veikloje dalyvavo nemažai asmenų, iki sovietų okupacijos užėmusių svarbias pozicijas Lietuvos politiniame elite, natūralu, kad tokie kaltinimai juos pykdė, atrodė kaip jų darbo diskreditavimas. Papildomai LAF žmones kurstė ir skaldė gestapas. Šios organizacijos pareigūnas Theodoras Girgensonas 1941 m. kovo 6 d. K. Škirpą įspėjo, kad kai kurie LAF žmonės, buvę politinių partijų nariai, patyliukais puoselėja ir politines simpatijas anglosaksams. Jis gana įžvalgiai perspėjo, kad nesėkmės atveju, daugelis jų paliks K. Škirpą vieninteliu atsakingu už LAF veiklą ir koncepciją remtis Vokietija442. Juk dalis žmonių, vėliau kritikavusių K. Škirpą, pavyzdžiui, diplomatas E. Turauskas, 1940–1941 m. jo geopolitinę viziją rėmė. 1941 m. sausio 3 d.

437 Jokubauskas et al., Valia priešintis, 109. 438 Eidintas, Trijose žvalgybose, 81. 439 Lietuvių aktyvistų fronto įstatai, LCVA, f. 648. ap. 2, b. 582, l. 143. 440 Ibid., l. 149 441 Ibid., l. 147. 442 Ibid., l. 155.

98 rašytame laiške šiam kolegai K. Škirpa aiškiai pasakė: pagal koncepciją, Lietuvos valstybė nebus tiesiog atkuriama, bet ji bus kuriama visiškai naujais pagrindais. Laiške jis dar kartą kategoriškai paaiškino, kad visa tauta aiškiai laukia, kol artimiausias kaimynas išvaduos nuo komunistinio teroro, o visi mąstantys priešingai yra „riceriai be kariuomenės“443. Tuomet E. Turauskas buvo linkęs sutikti su K. Škirpa, tačiau vėliau tokios pozicijos išsigynė. 1940 m. lapkritį, Berlyne tik susibūrus LAF ir vis dar tikint, kad Lietuvos išlaisvinimas laukia jau labai greitu metu, bendras darbas vyko gana sėkmingai. O į tai verta atkreipti dėmesį, kadangi LAF sudarė daug skirtingų asmenybių. K. Škirpos nuomone, jo pavaduotojais turėjo tapti tokios ryškios asmenybės kaip Rapolas Skipitis, E. Galvanauskas, K. Brunius, A. Valiukėnas, Karolis Žalkauskas, A. Maceina. Šie asmenys buvo aktyvūs politinėje ir visuomeninėje nepriklausomos Lietuvos veikloje. Vienas ryškiausių ir įtakingiausių šių pavaduotojų tarpe buvo R. Skipitis. Kairiųjų pažiūrų, partine prasme – valstietis liaudininkas, pagal profesiją teisininkas. Kaip ir K. Škirpa, 1918 m. pradžioje vykdė slaptą Lietuvos Tarybos misiją besikuriančioje Ukrainos valstybėje. Vėliau užsiėmė nepopuliaria veikla: Nepriklausomybės kovų metu dalyvavo teisminėse bylose, kur buvo kalbama apie viršytus įgaliojimus vykdant baudžiamąsias operacijas – buvo kieto charakterio žmogus, ieškojęs teisybės. Bėgdamas nuo sovietų atsidūrė Berlyne, būsimoje Lietuvos vyriausybėje tiek K. Škirpa, tiek sukilėliai Lietuvoje R. Skipičiui buvo numatę užsienio reikalų ministro postą ir apie tai pranešė dar 1941 m. balandžio 22 d.444. E. Galvanauskas buvo įtakingas žmogus, tam tikra ypatinga figūra LAF, nes vienintelis buvo daugkartinis Lietuvos ministras pirmininkas, vienas Klaipėdos prijungimo autorių ir iniciatorių. Taip pat jis buvo vienintelis Lietuvos ministras, sutikęs tęsti pareigas, vadinamojoje „Liaudies“ vyriausybėje, nes tikėjosi, kad galės sustabdyti Lietuvos ūkio griovimą ar bent jį minimalizuoti. To padaryti nepavyko, o E. Galvanauskas atsidūrė Berlyne. Nors buvęs prezidentas Antanas Smetona laikė E. Galvanauską išdaviku dėl to, kad šis sutikęs dirbti „Liaudies“ vyriausybėje, dėl turimo politinio autoriteto K. Škirpa sutiko jį entuziastingai445. Toks K. Škirpos ryšys su E. Galvanausku galėjo būti viena svarbesnių priežasčių, kodėl „Kybartų aktus“ prezidentas perdavė S. Lozoraičiui, o ne K. Škirpai446. Ilgainiui išryškėjo gerokai didesnis E. Galvanausko skeptiškumas dėl vokiečių nusiteikimo Lietuvos atžvilgiu, tad greitai jo ir K. Škirpos santykiai ėmė eižėti.

443 1941 01 03 K. Škirpos laiškas E. Turauskui, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 1, l. 72. 444 Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva, 29. 445 Škirpa, Sukilimas, 92–97. 446 Čiplytė, Edvardas Turauskas, 201.

99 K. Žalkauskas taip pat buvo teisininkas, valstietis liaudininkas, senas K. Škirpos pažįstamas. Jie kartu 1917 m. buvo Omske, tarnavo karinės apygardos štabe447. Buvo vidaus reikalų ministras E. Galvanausko kabinete, vėliau – Klaipėdos krašto gubernatorius ir Kauno apygardos teismo pirmininkas. Akivaizdu, kad šie žmonės visi buvo savaip susiję senais pažinties saitais, o tai leido pasitikėti vienas kitu. Vis dėlto K. Žalkauskas, pasitraukęs kaip repatriantas dėl deklaruoto evangelikų–liuteronų tikėjimo, aktyviai į LAF veiklą neįsitraukė ir nuo K. Škirpos atitolo. K. Brunius buvo jaunas inžinierius, prijautęs voldemarininkams ir tikėjęs, jog Vokietija gali būti išeitis siekiant, kad Lietuva išliktų. Jis dalyvavo antismetoninės opozicijos veikloje, todėl sovietinė okupacija jį jau pasitiko kalėjime, kur šis sėdėjo su kitais voldemarininkais. Pasinaudojęs suirute ir supratęs, kad jo laukia tragiškas likimas, pabėgo į Vokietiją. Čia būdamas gana aktyvus greitai susibendravo su kitais Abvere tuo metu dirbusiais idėjos draugais448. Tuomet jis tapo tam tikru atstovu, tarp jų ir LAF. Pats K. Škirpa, kurio veiksmai, buvo nuolat stebimi gestapo, ne visada galėjo sėkmingai kontaktuoti su Abveru, todėl K. Brunius čia galėjo patalkinti. Kito LAF nario Broniaus Aušroto teigimu, K. Brunius buvo pelnęs didelį pasitikėjimą Vermachte, todėl turėjo privilegiją parinkti parašiutininkus, kurie, prasidėjus įsiveržimui į SSRS, būtų kaip desantas nuleisti į užfrontę ir taip veiktų kaip Vokietijos kariuomenės avangardas449. Nedidelę dalį LAF atsišaukimų, kuriuos pavyko perduoti į Lietuvą nuo Berlyne esančio K. Škirpos, perduodavo būtent K. Brunius. A. Valiukėnas buvo aktyvus dešiniųjų pažiūrų jaunosios kartos žurnalistas, turėjęs daug ryšių studentų korporacijose. Redagavo „Akademiko“, „Jaunosios kartos“, „Vairo“ žurnalus. Atsidūręs Berlyne greitai artimai susibendravo su K. Škirpa, šis vertino jį kaip greitos orientacijos, informuotą žmogų, tad padarė savo sekretoriumi ir vienu artimiausių pagalbininkų. Kad būtų kiek įmanoma saugiau, bijant galimų SSRS provokatorių, K. Škirpa net davė jam kambarį savo bute Berlyne450. Kitaip nei daugelis LAF žmonių, kurie galų gale su K. Škirpa susipyko, A. Valiukėnas liko jam ištikimas, karo metais jie naudojosi bendrais kontaktais, norėdami per švedų diplomatus Berlyne susisiekti su pažįstamais amerikiečiais, ir pradėjo atsargų žaidimą neutralioje Švedijoje įsikūrusiai JAV ambasadai perduoti žinias apie vokiečių okupaciją Lietuvoje. Tai perprato sovietų žvalgyba, todėl A. Valiukėną ištiko tragiškas likimas – jis buvo suimtas NKVD ir nužudytas451. A. Maceina buvo žymus krikščioniškos pakraipos lietuvių filosofas, dar prieš karą savo darbuose plačiau plėtojęs idėjas apie tautinį vieningumą: kalbėjo, kad išvykęs iš tėvynės žmogus

447 Jankauskas, 1941, 59. 448 Ibid., 46. 449 Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo, 124. 450 K. Škirpos užrašai „Mano šeimos likimas“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 5, nenumeruota. 451 Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo, 98.

100 nutautėja, todėl kiekvienas turi gyventi žemėje, kurioje gimė, jausti ryšį su savo tautos istorija452. K. Škirpai šios idėjos patiko, todėl kuriam laikui jie tapo artimais bendradarbiais. A. Maceinos sprendimą palikti Lietuvą pagrindė sovietų propaguotas ateizmas. Jis siekė išsaugoti krikščioniškąją kultūrą ir pats taip motyvavo sprendimą jungtis prie K. Škirpos453. A. Maceinos žmona prisiminė, kad jis beveik nebūdavo namie, nes glaudžiai iki vėlaus vakaro dirbo su LAF vadu. Nenuostabu, kad K. Škirpa A. Maceinai Laikinojoje vyriausybėje buvo numatęs svarbų Švietimo ministro postą. Didėjant pogrindžio Lietuvoje įtakai, šias pareigas galutinėje sudėtyje perėmė kitas humanitaras – Juozas Ambrazevičius. Vien iš lyderių, kuriuos K. Škirpa pasirinko pavaduotojais, matome, kad tai buvo labai skirtingų pažiūrų, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų, besilaikantys žmonės. Lietuvą ištikusi tragedija jų visų pažiūras radikalizavo, tačiau kartu vertė juos ieškoti išeities, būti aktyviems, todėl jie stengėsi išnaudoti savo buvimą Berlyne ir K. Škirpos turimas pažintis. Daliai LAF narių vis dėlto kilo kitas klausimas – ar Vokietija norės padėti Lietuvai? Jau pirmame inauguraciniame lapkričio 17 d. posėdyje pastebima nemaža nuomonių įvairovė, būta aktyvių diskusijų. K. Škirpa, pasinaudodamas E. Galvanausko autoritetingu pritarimu, visgi aiškiai kontroliavo generalinę LAF liniją454. Nuo eilinių organizacijos narių priklausė, kiek jie su tuo sutiks ir apgins savo pozicijas. Voldemarininkams aktyviai atstovavęs K. Brunius kalbėjo, kad svarbu yra atimti iš bolševikų rūpesčio darbininkais kortą, todėl „į atstatytą Lietuvą reiktų žiūrėti kaip į socialinę valstybę“. Jis kėlė ir Baltijos šalių federacijos idėją, tačiau R. Skipičio buvo nutrauktas kaip užbėgantis įvykiams už akių455. Užstoti K. Brunių pasiryžo A. Maceina, pasakydamas išties svarbų dalyką – jei mažosios valstybės neturės nepriklausomybės būsimoje „Naujojoje Europoje“, tai visas LAF darbas bus beprasmis. Šį jo pasisakymą puolė kritikuoti tiek krikdemas Petras Karvelis, tiek voldemarininkas mjr. Jonas Pyragius, perspėjęs, kad tiems, kam organizacijos tikslai nepriimtini, laikas iš jos kuo greičiau pasišalinti. Tai rodo, kad LAF diskusijos buvo pakankamai audringos, nes į organizaciją susirinko žmonės, tikintys tuo, ką daro, ir manantys, kad programa inicijuos didelius pokyčius. Į ginčus buvo priverstas įsikišti ir K. Škirpa, pridėjęs, kad jo pasiūlyta programa yra tik pamatai, kuriems pritarė ir jo pažįstami vokiečiai. Nors fronto lyderis šiam pasisakymui užsitikrino bene labiausiai politiškai patyrusio E. Galvanausko palaikymą, susilaukė paskutiniojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus Bronio Dirmeikio kritikos. Jis pastebėjo, kad, nepaisant gražių siekių, programa nurodo, jog LAF aiškiai stoja į vokiečių pusę, todėl gana įžvalgiai nurodė, kad jo idėjų likimas spręsis pagal tai, kas gi laimės didįjį karą – jei vokiečiai pralaimės, LAF idėjomis

452 Antanas Maceina, Mintys ir apmąstymai, t. 2 (Vilnius: Eugrimas, 1998), 432. 453 Tatjana Maceinienė, Išmintis gimusi kančioje (Vilnius: Margi raštai, 2008), 103. 454 1940 11 17 Lietuvių aktyvistų fronto įstatai. Projektas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 143. 455 1940 11 17 Lietuvių aktyvistų fronto steigiamojo susitikimo protokolas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 138.

101 iškils didelė grėsmė456. K. Škirpa, veikdamas išvien su E. Galvanausku, tai iš dalies pripažino, tačiau pabrėžė, kad minėtas laikotarpis reikalauja aiškios orientacijos į vokiečius, bet, įvykiams pakrypus kitaip, tektų staigiai ieškoti galimybės LAF idėjas keisti nepamirštant, kad svarbiausias tikslas yra išlikti kaip tautai ir atstatyti Lietuvos valstybę. Tai buvo paskutinė pastaba, nuskambėjusi prieš pasirašant protokolą ir išrenkant minėtus K. Škirpos patikėtinius. Šis epizodas taip pat rodo, kad dėl santykių su Vokietija LAF buvo daug skirtingų nuomonių, tačiau visi sutarė dėl antisovietinio pasipriešinimo būtinybės. LAF lyderis K. Škirpa su bendraminčiais, nors ir grįsdami antisovietinės rezistencijos kelią Vokietijos pagalba, suprato, kad daug kas priklauso nuo vokiečių geros ar blogos valios Lietuvos klausimu, bet, neturėdami kitos išeities, stengėsi elgtis ir konjunktūriškai, suvokdami, kad viena Lietuva niekada nesugebės veiksmingai pasipriešinti daug fiziškai didesnės ir galingesnės SSRS okupacijai ir vykdomam terorui. Retrospektyviai žiūrint, dalį LAF narių galima laikyti naiviais, tačiau privalu iš akių nepaleisti tos perspektyvos, kurią matė K. Škirpa, bendraudamas su įvairiais pasaulio diplomatais. Daugelis jų kolegą iš Lietuvos tikino, kad Baltijos šalių nepriklausomybė neprieštaraus Vokietijos tikslams. Juk 1939 m. kovą Vokietija leido atsirasti Slovakijos valstybei ir dar tai išnaudojo savo propagandai. Iki pat 1941 m. gegužės Berlyno politiniuose ir diplomatiniuose sluoksniuose virė diskusijos apie galimybę įkurti stiprią, tačiau vasaliteto būdu su Reichu surištą Ukrainos valstybę. Šį kelią siūlė net NSDAP ideologas A. Rosenbergas457. Todėl stengiantis situaciją vertinti iš tų dienų perspektyvos ryškėja, kad 1940 m. lapkritį K. Škirpa turėjo nemažai pagrindo manyti, kad Vokietijos interesams Lietuvos nepriklausomybė neprieštaraus, o kito kelio išsilaisvinti iš sovietų okupacijos paprasčiausiai nebuvo. Todėl liko dėti visas pastangas išlaviruoti, tikintis, kad taip bus galima iškovoti nepriklausomybę. Tačiau įvairūs diplomatai skirtingai žiūrėjo į tokią veiklą. J. Šaulys Šveicarijoje ilgą laiką prieštaravo K. Škirpos idėjoms. Pietų Amerikos valstybėse rezidavęs ir nuo Europos reikalų atitrūkęs Kazimieras Graužinis buvo labiau linkęs palaikyti LAF’ui kritiško A. Smetonos poziciją458. Kitoje labai svarbioje vietoje – neutralioje Švedijoje atsidūrę diplomatai labiau stengėsi daryti poveikį per spaudą, naudojosi proga supažindinti šios šalies visuomenę su SSRS grėsme459. A. Smetona matė, kad bene didžiausią autoritetą jiems turi S. Lozoraitis, būtent jį pasirinko perduoti dokumentą su po laiko pasirašytais „Kybartų aktais“, kuriais bandė pasauliui įrodyti, kad užsienyje likę diplomatai dabar yra tie žmonės, kurie atstovauja Lietuvos valstybei460. Suprasdamas buvusio savo viršininko įtaką, K. Škirpa dar

456 Ibid., 139. 457 Plačiau žr.: Jazavita, Illusion and Reality, 72–82 458 Petraitytė-Briedienė, Diplomatas dr. Kazimieras Graužinis, 66. 459 Motuzas, Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, 418. 460 Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, 93.

102 1940 m. lapkričio 20 d. savo koncepciją pristatė S. Lozoraičiui, išsamiai išdėstė LAF bruožus bei organizacijos viziją:

„Padaryta užuomazga naujai vienalytei linkmei, kurią pavadinome Lietuvos Aktyvistų Frontu. Jo pagrindan padėta tautinės bendruomenės sąvoka, švarus patriotizmas, socialinė lygybė bei socialinis teisingumas, dorovė pagal krikščioniškus principus, darbas kaip visų gėrybių kūrėjas, sudrausminta visuomenė ir vieningos valios politinio gyvenimo vadovavimas.“461

Be abejo, nemažai bruožų buvo perimti iš nacionalsocialistinio režimo Vokietijoje. Tai išduoda naudojamos sąvokos „sudrausminta visuomenė“, „vieninga valia“, tačiau pats K. Škirpa neigė, kad jos kopijuoja fašizmą ar nacionalsocializmą. Vis dėlto akivaizdu, kad tokio pobūdžio nacionalizmas buvo radikalesnis, nei vyravęs A. Smetonos valdomoje Lietuvoje iki 1940 m. SSRS okupacijos. V. Brandišauskas, vienas pirmųjų išsamiai nagrinėjęs LAF ideologinius bruožus, taip pat atkreipė dėmesį, kad tarp narių dominuoja vado kultas, tautinis socializmas ir polinkis eliminuoti žydus iš ekonominio ir viešojo Lietuvos gyvenimo462.

2.3. Antisemitizmo sustiprėjimas antisovietinio pogrindžio gretose

K. Škirpa netikėjo vokiečių gera valia, bet buvo linkęs pasikliauti jų interesais. Tai labai tiko geopolitiniam jo mąstymui. Be jau minėtos žemės ūkio produkcijos tiekimo mainais į Vokietijos pramonės perviršį, jam dar atrodė, kad Lietuvos Vokietijai reikia kaip priedangos apsaugoti Rytprūsiams nuo potencialios grėsmės, be to, kaip antilenkiškas kraštas. Sunku pasakyti, kiek toks argumentas buvo logiškas, žinant, kad Vokietija Lenkiją buvo okupavusi ir nežadėjo suteikti jai net menkiausios autonomijos. Tikėtina, kad K. Škirpa nuoširdžiai tikėjo „Naująja Europa“, kurioje pagal elementarią logiką valstybę turėtų turėti ir Lenkija, tačiau gerokai apkarpytomis sienomis. Galutinis argumentas buvo tai, kad per trumpą nepriklausomybės laikotarpį Lietuva visokeriopai kultūriškai vystėsi, o tai, pasak K. Škirpos, turėjo imponuoti „Naujosios Europos“ kūrėjams463. K. Škirpa buvo intelektualus žmogus, mokėjo lietuvių, latvių, rusų, vokiečių, prancūzų kalbas, vėliau pramoko lenkiškai ir angliškai. Dar I-ojo pasaulinio karo metais jis baigė karo mokslus Sibire, vėliau mokėsi Šveicarijoje ir Belgijoje. 1922 m. Kaune jis mokėsi Aukštuosiuose karininkų kursuose, tenykščiai jo dalykų įvertinimai buvo tik „labai geri“464. Bet vis dėlto pirmiausia jis buvo karininkas, o ne ideologas, todėl dalį jo nuostatų galėjo lemti bendravimas su vokiečių pareigūnais. K. Škirpai imponavo tautos sutelkimo mastai Vokietijoje, todėl jam atrodė,

461 1941 11 20 K. Škirpos laiškas S. Lozoraičiui, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 67. 462 Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, 42. 463 1941 03 24 Lietuvių aktyvistų fronto Lietuvai išlaisvinti nurodymai, LCVA, f. 648. ap. 2, b. 582, l. 189–190. 464 1922 10 06 K. Škirpos Aukštųjų kursų klausytojo atestatas, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 3391, l. 6.

103 kad tokia galėtų būti išeitis, ypač mažai tautai, siekiančiai išlikimo sudėtingomis sąlygomis. Po Lietuvos okupacijos jis nematė jokių kitų aplinkybių Lietuvai išlikti ir ryžosi naudotis vienintele, jo supratimu, išlikusia galimybe – bandyti kažkaip sudominti autoritetingus Vokietijos sluoksnius. K. Škirpa vylėsi pasiremti tais Vokietijos politikos planuotojais, kurie skelbė, kad mažos tautos Rytų Europoje gali tapti gera atsvara komunizmui ir padėti sugriauti SSRS. Dėl skirtingų priežasčių šias idėjas propagavo platus ratas žmonių, apimantis nuo vieno pagrindinių Trečiojo reicho ideologų A. Rosenbergo iki karinės žvalgybos Abvero vadovo admirolo Wilhelmo Canariso. Ši aplinka buvo labai nevienalytė, nes A. Rosenbergas buvo ideologinis nacionalsocialistas, o W. Canarisas prijautė monarchizmui, patyliukais nekentė fiurerio ir, galima sakyti, sabotavo daugelį vokiečių karinių operacijų465. Tai, kas juos vienijo, iš esmės buvo antikomunizmas. Vis dėlto žmogus, su kuriuo K. Škirpa bendradarbiavo daugiausia ir net rodė jam savo sukurtus antisovietinius atsišaukimus, pasakojosi apie galimus kandidatus į būsimą Lietuvos vyriausybę, buvo P. Kleistas466. Su juo vien svarbiu 1940 m. liepos 2–22 d. laikotarpiu K. Škirpa susitiko net 7 kartus. Veikiamas desperacijos dėl Lietuvos okupacijos, kurią išgyveno labai skaudžiai (pasak vokiečių dokumentų, 1940 m. birželio 15 d. K. Škirpa net apsiverkė matant URM pareigūnams467), K. Škirpa pristatydamas P. Kleistui savo kuriamą organizaciją juodrašičuose ne tik gyrė „Didžiąją Vokietiją“ ir jos „geniališkąjį Vadą“, kalbėjo apie „milžiniškus vaisius“, kuriuos per trumpą laikė pasiekė nacionalsocialistų valdoma Vokietija, bet ir panaudojo daug šiurkštaus pobūdžio antisemitinių posakių, kaltinusių žydus dėl Lietuvos išdavystės ir net okupacijos, negana to, net vadino juos „svetimąja rase“ ir „krikščioniškų tautų siurbelėmis“468. Privačiuose laiškuose kitiems diplomatams jo tonas nėra toks griežtas, kaltė dėl okupacijos daugiausia priskiriama „rusams bolševikams“ arba tiesiog „bolševikams“, kartais vartojamas kiek menkinantis terminas „kacapas“. Atkreipiant į tai dėmesį galima daryti prielaidą, kad galbūt tokiu būdu konjunktūriškai siekta žūtbūt prisiderinti prie Vokietijos politikos ir įtikti asmeniui, kurį K. Škirpa laikė įtakingu šios valstybės politinio gyvenimo užkulisių žinovu, todėl žinojo, kad jam antisemitinės pažiūros nesvetimos. P. Kleistas palaikė tiesioginį ryšį su Vokietijos užsienio reikalų ministru J. Ribbentropu ir minėtu A. Rosenbergu ir iš esmės jų laikytas dideliu Rytų Europos specialistu. Šiuo atveju K. Škirpa stipriai sureikšmino P. Kleisto poziciją ir privačius pokalbius su juo, pamiršdamas patį visagalį fiurerį ir jo nuomonę, o tai buvo didelė klaida. Kaip aiškėja iš atsiminimų ir tardymo protokolų po karo, P. Kleistas išties gaudavo užduotį ir ją sėkmingai įgyvendindavo, tačiau jo bandymai keisti Vokietijos užsienio politiką paradoksaliai

465 Eidintas, Trijose žvalgybose, 95. 466 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 74–83. 467 Moorhouse, Velniška sąjunga, 123. 468 1940 07 15 K. Škirpos projektas. Į talką naujosios Lietuvos kurti, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 116–117.

104 buvo tiek pat sėkmingi, kiek ir K. Škirpos bandymai keisti Lietuvos užsienio politiką 1939– 1940 m. – jie būdavo dažnai atmetami aukštesnės vadovybės469. Taigi toks yra dar vienas P. Kleisto ir K. Škirpos panašumas. K. Škirpos P. Kleistui įteiktame dokumente vartojama antisemitinė terminija labai primena raišką, būdingą nacionalsocialistinei Vokietijai. Nors tarpukario Lietuvos spaudoje antisemitinių pasisakymų taip pat pasitaikydavo, jie buvo visai kitokio pobūdžio, nei pacituoti. Todėl tikėtina, kad K. Škirpa juos galėjo perimti iš kitų savo pažįstamų Vokietijoje, pavyzdžiui G. Leibbrandto. Pastarasis dar 1938 m. atsiuntė K. Škirpai savo knygelę „Maskvos puolimas prieš Europą“470. Šioje trumpoje brošiūroje A. Rosenbergui artimas žmogus, įtakingas užkulisinis NSDAP ideologas, vienas iš Antikominterno pakto kūrėjų471 G. Leibbrandtas plėtoja idėjas apie „azijatišką“ komunizmo prigimtį, labai stipriai pabrėžiamos Europos–Azijos, Vakarų–Rytų, civilizacijos–chaoso skirtys, kaip ir tai, kad bolševizmas Rusijoje buvo vadovaujamas, organizuojamas ir įgyvendinamas pirmiausiai žydų472. Ch. Dieckmannas taip pat pastebėjęs draugišką ryšį tarp G. Leibbrandto ir K. Škirpos473. Negana to, vienu metu G. Leibbrandtas buvo P. Kleisto tiesioginis vadovas. Būtent jis siekė Rytų Europoje skatinti antisemitizmą ir dar 1941 m. gegužės 29 d. džiaugėsi, kad „žydų klausimo“ Rytuose vokiečiams ir nereikės spręsti, nes, vos vietiniai žmonės bus išlaisvinti nuo bolševikų režimo, jie patys atsilygins žydams474. Be abejo, susidūrus su tikrais bolševizmo žiaurumais, šie nemoksliniai konstruktai galėjo nemažai kam atrodyti reali atsvara ir skatino būtinai atsidurti tuomet suprastoje teisingoje, t. y. Vakarų, Europos, pusėje, kartu atsakomybę už tikrus šios utopinės sistemos nusikaltimus perkelti dėl to visiškai nekaltiems žmonėms. O Lietuvą, kaip vakarietiškos, europinės civilizacijos dalį, didžioji dauguma šalies gyventojų neabejotinai matė tiek tų tragiškų įvykių metais, tiek ir dabar. Jau 1941 m. kovą, kalbėdamas vienoje iš konferencijų, NSDAP ideologas ir tiesioginis G. Leibbrandto viršininkas A. Rosenbergas iškėlė klausimą, kad Vokietija nebus galinga tol, kol bent vienas žydas dar bus Vokietijoje, tačiau taip pat pabrėžė, kad kalba ne tik apie Vokietiją, bet ir apie visą Europą475. 1941 m. balandžio 2 d. A. Rosenbergas aplankė fiurerį su pasiūlymu sukurti Ukrainos valstybę ir Baltijos šalis, tiesa, atlikus rasinius valymus, t. y. iš jų išvalius žydus ir nepatikimus žmones. Į tai A. Hitleris atsakęs, kad išmušė A. Rosenbergo „šlovės valanda“ ir jis

469 Daugybė tokių dokumentų JAV Centrinės Žvalgybos Agentūros buvo išslaptinti ir prieinami internetu https://www.cia.gov/library/readingroom/search/site/Peter%20Kleist 470 1939 01 20 Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos raštas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui, LCVA, f. 648, ap. 1, b. 39, l. 11. 471 Lorna Waddington, Hitlers Crusade: Bolshevism and the Myth of the International Jewish Conspiracy (London: I. B. Tauris, 2009), 100–101. 472 Georg Leibbrandt, Moskaus aufmarsch gegen Europa (München: Eher, 1938). 473 Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, bd. 1, 247. 474 Ibid., 260. 475 Wittman ir Kinney, Velnio dienoraštis, 248.

105 galėsiąs savo idėjas įgyvendinti476. Tačiau Vokietijoje, nors visus jungė didelis ir neabejojamas A. Hitlerio vienvaldžio diktatoriaus autoritetas, įvairios žinybos konkuravo tarpusavyje. Visos represinės tarnybos kartu su jų vadu H. Himmleriu, kurio pažiūros ne tik žydų, bet ir kitų Rytų Europoje gyvenusių žmonių atžvilgiu buvo dar negatyvesnės477, pasipriešino A. Rosenbergo idėjoms. Su tuo labai tiesiogiai susidūrė ir pats K. Škirpa. Senus kaizerinio laikotarpio vokiečių stereotipus gerai atitiko H. Himmlerio idėjas skleidusio gestapo pareigūno T. Girgensono K. Škirpai 1941 m. balandžio 18 d. išsakyti teiginiai, kuriais jis aiškino, kad, būdamas kilęs iš Rygos, gerai pažįsta lietuvius ir latvius, todėl gali pasakyti, jog tai – ūkininkų tautos be politinio mąstymo, joms svarbi tik ūkio gerovė, kuri, pasak jo, būtų tikrai geresnė, jei šios teritorijos atitektų Reichui ir būtų germanizuotos. K. Škirpai tai sukėlė apmąstymų, ar neverta atsisakyti planų remtis Vokietija suprantant, kad vokiečiai grįžta prie „Mein Kampf“ nurodytų idėjų. Verta pažymėti, kad gestapo pareigūnas aiškina, kad turėti mažas valstybes yra nuostolinga, nes reikia išlaikyti atskirą jų biurokratinį aparatą, kariuomenę ir daug kitų dalykų, kurių našta palengvėtų, jei Vokietija tiesiog jas prisijungtų478. K. Škirpos tokie argumentai neįtikino, jis visą laiką labai aiškiai liko kovos už Lietuvos suverenumą pusėje. Tačiau tarp Berlyne atsidūrusių lietuvių buvo ir tokių, kuriems panašūs argumentai atrodė svarūs, o tai kėlė įtampą siekti vieningos antisovietinės veiklos. Paskutiniais nepriklausomybės metais, dėl geopolitinės sumaišties Lietuvos visuomenėje jaustas radikalėjimas pasiekė daug didesnį mąstą dėl sovietų okupacijos ir represijų. Tai turėjo įtakos ir K. Škirpos elgesiui. Ankstyvuosius K. Škirpos raštus tyrinėjęs istorikas K. Skrupskelis pastebėjo, kad juose taip pat sunku pastebėti kažką panašaus į antisemitines mintis. Priešingai, K. Škirpa, kuris vienas pirmųjų stojo ginti Lietuvos valstybę ir svarstęs apie jos ateitį, pabrėžia „visų piliečių lygybę prieš įstatymus“, ragino Lietuvos tautinėms mažumoms suteikti „kuo plačiausią autonomiją“, minėjo, kad Vilniaus komendantūrą 1918 ir 1919 m. sandūroje palaikė ne tik lietuviai, bet ir lenkai, gudai, žydai479. K. Škirpa palaikė artimą ryšį su valstiečių liaudininkų partijos veikėjais. Šiai partijai antisemitinės tendencijos buvo svetimos. Dar 1943 m. pabaigoje K. Škirpa turėjo net 108 šiai politinei jėgai priklausiusios akcinės bendrovės „Varpas“ akcijas. Daugiau jų turėjo tik eksprezidentas K. Grinius ir svarbiausio partijos autoriteto M. Sleževičiaus duktė Marija Mackevičienė480. Turėtas akcijas K. Škirpa perleido vienai žymiausių Lietuvos kairiųjų politinių veikėjų – Felicijai Bortkevičienei. Ryšiai su ja K. Škirpą siejo dar nuo Pirmojo

476 Ibid., 252. 477 Ibid., 253. 478 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 74–83. 479 Kęstutis Skrupskelis, „Ką atskleidžia ankstyvieji K. Škirpos rašiniai“ in Kultūros barai (nr. 10, 2018), 81–82. 480 1943 11 18 K. Škirpos laiškas F. Bortkevičienei, LNMMBRS, f. 68, b. 45, l. 3.

106 pasaulinio karo laikų, kai pavestas F. Bortkevičienės jaunas karininkas vyko į misiją Samaroje, kur organizavo lietuvius, siekiančius atkurti valstybingumą. Svarbu paminėti, kad tais 1916 m., K. Škirpa į bendrą kovą vienijo ne tik lietuvius, bet ir Lietuvos atkūrimą palaikiusius „žydus ir baltgudžius“481. Tai rodo, kad K. Škirpa valstiečių liaudininkų laikytas savu žmogumi. Šie faktai tik dar kartą išryškina Lietuvos tragediją. Kai valstybė svetimų totalitarinių režimų sandorio buvo sužlugdyta, o netrukus psichologiškai ir fiziškai sutriuškinta įvyko nuostatų kaita. Ne vienas tuometinis bendradarbis parėmė K. Škirpos mintis, antai E. Turauskas, neseniai aktyviai ieškojęs sąjungininkų prieš Vokietiją, 1941 m. sausį laiške K. Škirpai teigė: tegu teisingumo kardas „nukrinta visu smarkumu ant mūsų engėjų-kacapų galvų ir iššluoja iš tėvynės ne tik atėjūnus, bet ir saviškius išdavikus ir ypačiai žydiškąjį šlamštą, kuris dabar ekėja ir engia lietuvius“482. Atskirai reikia pažymėti dar vieną iniciatyvą, kurią verta nagrinėti būtent LAF ir K. Škirpos veiklos kontekste – tai „Lietuvių biuletenio“ Berne leidybos procesas. Jį leido K. Škirpos artimas draugas A. Gerutis, visą tą laiką lojaliai pritaręs K. Škirpos vizijai. LAF vadas buvo vienas iš šio biuletenio leidybos iniciatorių483. Leidybą aktyviai prižiūrėjo ir kitas diplomatas E. Turauskas, patvirtinęs, kad jis buvo spausdinamas 200 egzempliorių tiražu, tad biuletenio pasiekiamumas buvo ribotas484. Nepaisant to, laiške L. Šimučiui E. Turauskas pripažino, kad būtent „Lietuvių biuletenis“ yra svarbiausias „žinių apie Lietuvą ir jos okupantus šaltinis“485. Išnagrinėti šiame leidinyje talpintus tekstus svarbu, nes būtent jie atskleidžia, koks sovietų okupuotos Lietuvos vaizdas buvo formuojamas lietuviams laisvajame pasaulyje. Pavyzdžiui, prieš pat okupaciją, 1941 m. birželio 18 d., „Lietuvių biuletenyje“ Nr. 79 buvo įrašas, kuriame kalbinamas repatriantas iš Lietuvos, nuo 1940 m. rugpjūčio 1 d. kalėjęs sovietiniame kalėjime. Jo teigimu, „administracijos ir ūkio valdininkai beveik išimtinai yra vietiniai žydai“, o kvotų skyriaus viršininkas E. Rozauskas, kurį galima laikyti A. Sniečkaus dešiniąja ranka, pats dalyvavo tardymuose486. Pabrėžiami ir kitų suimtųjų parodymai, kad „juos teisė rusų Čekos karininkai ir keli vietiniai čekistai, daugiausiai žydai“487. Tokia informacija pasiekdavo išeiviją ir, kaip minėta, darė jai didelę įtaką. Nestebina, kad net išties išsilavinusius žmones greit pasiekė stereotipas, jog žydai yra pabrėžtinai atsakingi už komunizmą, o žydų tautybės tardytojai – itin žiaurūs. L. Truska pabrėžia, kad šio stereotipo įsigalėjimą nulėmė ir tai, kad jaustas psichologinis diskomfortas dėl

481 1916 m. F. Bortkevičienės laiškas nežinomam adresatui, LNMMBRS, f. 68, b. 184, l. 4. 482 1940 12 25 E. Turausko laiškas K. Škirpai, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 78. 483 1940 12 25 K. Škirpos laiškas J. Šauliui, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 74. 484 1941 03 17 E. Turausko laiškas L. Šimučiui, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 4, l. 37. 485 Čiplytė, Eduardas Turauskas, 458. 486 1941 06 18 „Lietuvių biuletenis“, leido A. Gerutis, VUB RS, f. 155, b. 291, nr. 79, l. 2. 487 Ibid., l. 3.

107 Lietuvos valstybingumo tragedijos ir buvo ieškoma tokio atpirkimo ožio, nes vengta matyti daugybę lietuvių, kurie taip pat ėmė kolaboruoti su komunistais488. Kita vertus, žvelgiant į platesnį kontekstą Europoje ir pasaulyje akivaizdu, kad tokie pasisakymai nebuvo jokia retenybė. Žydus kaip tautinę grupę buvo linkę išskirti toli gražu ne tik sunaikintų valstybių politikai. Antai JAV ambasadorius Prancūzijoje Williamas Bullitas siuntė laiškus į Vašingtoną, kuriuose rašė, kad prie Prancūzijos pralaimėjimo prisidėjo penktoji kolona – žydai pabėgėliai, užverbuoti Vokietijos specialiųjų tarnybų489. JAV ambasadorius Londone Josephas Kennedy, būsimo JAV prezidento Johno Kennedy tėvas, pabrėžė, kad JAV būtų nenaudinga stoti į karą su Vokietija, tačiau į jį įvelti bando žydai, kurie stengiasi dėl savo interesų paveikti prezidentą F. Rooseveltą490. Todėl išskirti Lietuvos iš tuometinio konteksto nereikėtų. Kai nuo nacionalsocialistų bėgęs Vokietijos žydas Robertas Kempneris atvyko į JAV, jautė didelį tenykščių amerikiečių nepasitikėjimą, nes, vos prabildavo su vokišku akcentu, būdavo įtariama, kad yra vokiečių šnipas491. Apie karo metu susidariusią atmosferą taikos sąlygomis spręsti išties per daug sudėtinga. J. Tauberio nuomone, Lietuvos situaciją dar paspartino tai, kad dalis žydų bendruomenės nemokėjo lietuvių kalbos, kuri dar nuo XIX a. pabaigoje įvykusio tautinio atgimimo laikų Lietuvoje laikyta esminiu identifikacijos pagrindu492. Dėl to stebėtis išties nereikėtų: JAV esančio tyrimų centro „Pew Research Center“ duomenimis, net 2017 m. kalba taip pat buvo svarbiausias nacionalinio identiteto simbolis, net XXI a. Tokie duomenys bendri visiems žemynams ir būdingi net tokiomis liberalumu garsėjančioms šalims kaip Nyderlandai493. Istoriografijoje skirta dėmesio suprasti pastangoms, kaip Lietuvoje įsigalėjo „žydo- bolševiko“ įvaizdis, kas prie jo formavimosi prisidėjo494. Šis klaidingas įvaizdis turėjo didelę įtaką ir LAF organizacijai. Verta analizuoti tokias karininkų nuostatas, nes K. Škirpa buvo pirmiausia karininkas, diplomatu tapęs prieš savo valią. Jam geopolitiniai dalykai buvo svarbesni nei ideologiniai. Z. Gitelmanas taip pat laikosi nuomonės, kad išsiskyrė geopolitinės orientacijos – šiuo atveju etniniams lietuviams, kaip ir latviams ar estams, vokiečiai atrodė išgelbėtojai nuo sovietų žiaurumo. Žydams, ypač jų visuomenėje didelę įtaką turėjusiems sionistams, religingiems ir turtingiems žydams, sovietai buvo žiaurūs, bet nacionalsocialistinė ideologija buvo

488 Plačiau žr.: Truska, Tikros ir tariamos kaltės… 489 Richard Breitman ir Allan J. Lichtmann, FDR and the Jews (Cambridge: Harvard University Press, 2013), 196. 490 Ibid., 112, 122. 491 Witmann ir Kenney, Velnio dienoraštis, 291. 492 Joachim Tauber “Antisemitizmas Vokietijoje ir Lietuvoje.“ in Truska ir Vareikis, Holokausto prielaidos, 11. 493Bruce Stokes, „What It Takes to Truly Be ‘One of Us’ In U.S., Canada, Europe, Australia and Japan, publics say language matters more to national identity than birthplace“ in Pew Research Center (2017). Prieiga per internetą: 494 Ypač rekomenduotinas straipsnis šiuo klausimu – Alfondas Eidintas, „A "Jew-Communist" Stereotype in Lithuania, 1940–1941“ in Lithuanian Political Science Yearbook (vol. 1, 2000).

108 pavojingesnė495. Tokiam požiūriui pritarė ir A. Bubnys496. Pasak Z. Gitelmano, iš 1593 Lietuvoje nacionalizuotų įmonių net 1320 priklausė žydams497. Litvakų bendruomenė jas prarado, tačiau lietuviai galėjo to ir nepastebėti, nes klaidingos „žydo-bolševiko“ sąvokos įsigalėjimas lėmė, kad tikėta, jog viskas vis tiek liks žydų, neva, kontroliuojančių visą sovietinę sistemą rankose. Panašios nuostatos, ypač būdingos artimo K. Škirpos bendradarbio B. Railos tekstui „Už ką kovoja aktyvistai?“. Kadangi, B. Raila rimtu dokumentu laikė garsųjį falsifikatą - „Siono išminčių protokolus“, jam atrodė, kad visus blogus Lietuvai dalykus nulėmė tarptautinis žydų sąmokslas. Todėl B. Railos tonas buvo itin kategoriškas. Pasak jo, „Lietuvių aktyvistų frontas elgdamasis sutartinai su atgimstančios Europos ariška dvasia, yra pasiryžęs visiškai atskirti žydus, nuo Lietuvos valstybinio ir tautinio kūno ir laipsniškai įvykdyti žydų pašalinimą nuo lietuviškosios žemės aplamai“498. Tokie kaip B. Railos tekstai rodo, kad įsigalėjo net atvirai antisemitinė mąstysena, kuri ragino taikyti žydams kolektyvinę atsakomybę už pavienių individų darbus. „Atgimstančios Europos ariška dvasia“ ir prisitaikymas prie jos akivaizdžiai rodo visokeriopą Trečiojo reicho veiksmų palaikymą, išreiškiama baugi mintis, kad visi žydai turės būti pašalinti nuo lietuviškosios žemės, nors aiškiai nepasakoma, kaip tai reikės padaryti. Vis dėlto, net ir Vokietijos Holokausto planuotojų dokumentuose dažnai apie tiesioginį žudymą nekalbama ir vartojami panašūs išsireiškimai. Liūdnai pagarsėjusioje 1942 m. Wansee konferencijoje, kurioje be kitų dalyvių dalyvavo ir G. Leibbrandtas, buvo kalbama apie „išvalymą“ arba „išgabenimą į Rytus“, stengiantis nepalikti istorijoje pėdsakų apie planuojamas būsimas žudynes499. Negana to, išskirtinis žydų kaltinimas prosovietiškumu atrodo dvigubas standartas, kadangi, jei ne vidaus, tai užsienio politikoje nemažai ir etninių lietuvių, jei nesilaikė prosovietinės linijos, tai bent jau galėjo ją toleruoti. Berlyno LAF vyravusi nuostata galėjo būti analogiškai pritaikyta ir Lietuvoje. Nepublikuotame atsišaukime į lietuvius komunistus buvo aiškiai kalbama apie galimybę atsiversti, pereiti į sukilėlių gretas ir, įrodžius uolumą, atsikratyti kolaboranto etiketės. Žydų atžvilgiu jie visi kaltinti kolaboravimu, o kelio atgal nebuvo. Šiuo atveju K. Škirpos nuostata buvo griežta – žydams palikta galimybė pasitraukti į SSRS, tačiau reikalauta palikti Lietuvoje savo turtą kaip kompensaciją už tuos asmenis žydus, kurie kolaboravo su sovietais. Tai atskleidžia pats diplomatas 1942 m. rašytame tekste patvirtinęs, kad atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą

495 Gitelman, Century of Ambivalence, 117. 496 Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva, 191. 497 Gitelman, Century of Ambivalence, 118. 498 1941 05 10 B. Railos brošiūros, „Už ką kovoja aktyvistai“ projektas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 259. 499 Mark Roseman, The Villa, The Lake, The Meeting: Wannsee and the Final Solution (New York: Penguin, 2002), 77.

109 nuo žydijos jungo“ prieš pat sukilimą 500 egzempliorių tiražu buvo paskleistas pasienio teritorijose. Vėliau, vokiečiams išvaikius LLV, tai kaip tam tikrą orientacijos į Vokietiją bruožą pabrėžė ir vienas pagrindinių sukilimo Lietuvoje vadų L. Prapuolenis, sakydamas kalbą Vokietijos vietininku Lietuvoje tapusiam A. Rentelnui500. Dokumente nurodoma, kad žydai turėtų visiems laikams pasitraukti iš Lietuvos, o už išdavystę turėtų palikti čia savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Vėliau rašytame tekste interpretacija jau kiek atsargesnė, nors pabrėžiama, kad atsišaukimo tikslas buvo perspėti žydus, kad gelbėtųsi, nes Lietuvoje gyvenimo jiems nebus:

„Tai buvo padaryta, kad iš anksto įspėjus juos, jog Naujoje Lietuvoje jiems gyvenimo nebus. Tuo būdu norėta žydus įspėti, kad būtų jų pačių gyvybės gelbėjimo sumetimais tiksliau iš anksto arba nors kartu su rusų raudonąja armija iš Lietuvos pasitraukti.“501

Į šį dokumentą viešoje erdvėje vykstančių diskusijų metu linkstama žiūrėti įvairiai. Pasitaiko nuomonių, kad, žinant kokia buvo Vokietijos politika, taip siekta gelbėti žydus. Vis dėlto tuomet Vokietijoje „galutinio sprendimo“ idėja nebuvo išgryninta, visų žydų žudyti neketinta, o K. Škirpa prie tokių idėjų planuotojų negalėjo prieiti, nes būtų galėjęs perprasti ir idėjas dėl „Lebensraum“, kuriose nebuvo vietos Lietuvos valstybei. Žinoma, vokiečiai galėjo jį pergudrauti dėl „Lebensraum“, o dėl žydų likimo pasisakyti privačiai. Juk vienas artimiausių jo kontaktų buvo G. Leibbrandtas, turėjęs pačią slapčiausią informaciją ir 1942 m. sausį dalyvavęs Wansee konferencijoje502. Argumentas, kad taip buvo siekiama įspėti žydus, neatlaiko kritikos, nes jau atsišaukimo pavadinimas nurodo priešišką požiūrį į žydus, o pačiame dokumente jį pagrindžiančių teiginių yra tikrai daug. Pristačius bolševikinės okupacijos baisumus buvo paskelbtas okupacijos kaltininkas – dvilypis priešas. Nors nurodyta, kad tiesioginis okupacijos kaltininkas – „Raudonoji armija, rusiškasis bolševizmas, puslaukinės azijatų bandos“, pabrėžiama, kad:

„Mes visi įsitikinę, kad šio priešo pats didžiausias ir paslaugiausias talkininkas buvo žydas. Žydas nepriklauso jokiai tautinei bendruomenei. Jis neturi tėvynės ir valstybės. Jis visur ir visuomet yra tik žydas. Rusijos žydas buvo ir liko pats aktingiausias komunizmo variklis. Drauge su okupacine bolševikų kariuomene prigarmėjo ir į Lietuvą eibės žydų, kaip komisarų, čekistų, politrukų ir t. t. Taip pat ir Lietuvos žydas buvo ir ligi paskutinio akimirksnio paliko pats

500 „Generalkomisarui Dr. von Rentelnui pasakyta įgaliotinio L. Prapuolenio kalba“ in Išlaisvintas panėvežietis (1941 08 16), 2. 501 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 136. 502 Daugiau apie šią konferenciją skaityti: Christian Gerlach, „The Wannsee Conference, the Fate of German Jews, and Hitler’s Decision in Principle to Exterminate All European Jews“ in The Journal of Modern History (no. 4,1998) bei Roseman, The Villa, The Lake, The Meeting. Įprastai konferencija įvykusi 1942 m. sausį Berlyno priemiestyje laikoma pagrindinio lūžio tašku, kada vadovaujantys nacionalsocialistinės Vokietijos pareigūnai nusprendė siekti išnaikinti visos Europos žydus.

110 atkakliausias rusiškojo bolševizmo tarnas, pats šuniškiausias svetimųjų okupantų valios vykdytojas, pats šlykščiausias smaugėjas ir parazitas, kokį bet kada yra jautusi ant savo sprando lietuvių tauta.“503

Nors šiame dokumente akcentuojamas kaltinimas žydų tautai dėl to, kad visų sunkiausių išbandymų atveju demonstravo nelojalumą Lietuvai, o ypač 1940 m. sovietinės okupacijos metu, stipriai susipina su ekonominiu antisemitizmu, t. y. kaltinimais finansinėmis spekuliacijomis, sukčiavimu. Taip pat teigiama, kad į tautinį lietuvių atgimimą žydai žiūrėjo konkurenciškai, todėl buvo skelbiama, jog „žydai jau tuomet pasireiškė, kaip karščiausi Rusijos bolševikų šalininkai. Tik vėliau, kai paaiškėjo, kad Lietuva be žydų paramos pati susikūrė, ir jie šokosi jai į „talką“. Tuomet jau net atsirado žydų „kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę“... Šio įžūlaus, tikrai žydiško tvirtinimo pas mus veik niekas nemėgino tinkamai paneigti. O jo vardan žydai per dvidešimtį nepriklausomo gyvenimo metų, kaip „lygiateisiai piliečiai“ devynis kailius lupo nuo lietuvių tautos“504. Pastarasis pastebėjimas atskleidžia, kad žydai laikyti ne tik ekonomiškai sukčiaujančiais, bet ir iš esmės niekada nesakę tiesos. Kabutės parodo panieką net žydams kariams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Kaip ir įprastai LAF raštuose, tai tapo proga išsakyti griežtą kritiką A. Smetonos ir tautininkų režimui, kuris esą nesistengė sustabdyti žydų dominavimo:

„Visos senosios Lietuvos vyriausybės su žydų parazitizmu menkai tekovojo, o dar dažniau ranka rankon sandarbininkavo. Kartais jos bijojo savųjų žydų ir tarptautinės žydijos grasinimų, kartais gi net vyriausybės nariai nariai bei ne vienas aukštas valdininkas noriai duodavosi įtraukiami į žydų suktybių ir papirkinėjimų mašineriją. Liūdniausia, kad niekas iš anuometinių mūsų valdytojų nesugebėjo suprasti iš viso, kas tai yra žydas ir kokia yra amžina žydijos rolė tautų gyvenime. Rolė siurbelės, sukčiaus, parazito, kurstytojo...“505

Kaip plėtojama tekste, atsišaukimas buvo patvirtintas paties K. Škirpos, o teiginys „mes visi sutariame“ rodo, kad tarp LAF narių nebuvo žmonių, viešai pasipriešinusių tokioms formuluotėms. Tame pačiame dokumente itin kritiškai aprašomas žydų kolaboravimas po sovietų okupacijos, teigiama, jog tik žydai pasitiko Raudonąją armiją su džiaugsmu, netrukus užėmė visas svarbiausias administracines vietas. Žydai laikomi atsakingais ir už rinkimų klastojimą bei spektaklį, kurio metu buvo suvaidintas „savanoriškas“ Lietuvos įstojimas į SSRS. Be abejo, itin pabrėžtas ir žydų vaidmuo NKVD struktūrose:

503 Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimas. Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 213. 504 Ibid. 505 Ibid., l.214.

111 „Patys pikčiausi čekistai, lietuvių skundėjai ir suimtųjų lietuvių kankintojai buvo ir yra žydai. Kiekvienu metu ir kiekviena proga žydai be skrupulo ir atodairos niekina ir teršia švenčiausius lietuvių tautinius ir religinius jausmus, šmeižia mūsų istorinę praeitį ir lietuvių tautos nuveiktus kūrybinius darbus.“

Taigi dokumente kalbama jau ne tik apie žydus, masiškai kolaboravusius su SSRS, tačiau pabrėžiama, kad žydų tikslas yra ne talkininkauti sovietams, bet šmeižti ir niekinti lietuvius. Tokia propaganda iš esmės yra dehumanizuojanti, o tai veda į tolesnes akcijas. Viena vertus, žmogus, net tikintis tokia propaganda, nebūtinai imsis smurto veiksmų, jei jam svarbios ir krikščioniškos ar humanistinės vertybės. Kita vertus, žmonės, kurių moralės skalėje tokios vertybės neatlieka didelio vaidmens, norintieji „išpirkti kaltę“, nes patys kolaboravo su okupaciniu režimu, ar norintieji pademonstruoti lojalumą prieš naujuosius okupantus tokius teiginius iš autoritetingos LAF organizacijos, vienijančios tiek daug žinomų asmenybių, lengvai priimdavo kaip padrąsinimą. A. Rukšėnas išsamiai tyrinėjo motyvaciją žmonių, kurie stojo į savisaugos batalionus. Šių batalionų ištakos siekia dar 1941 m. kovo 30 d. LAF patvirtintus Tautinio darbo apsaugos (TDA) dalinius506. Jis daro išvadą, kad motyvacija stoti į vieną iš 26 įkurtų batalionų labai įvairavo: aprėpė tiek norą vykdyti patriotinę veiklą ir turėti gerai apmokamą darbą, tiek siekį atsiteisti skriaudikams pirmosios sovietinės okupacijos metu, tiek pastangą išvengti karo belaisvių likimo ar net represijų už kolaboravimą su sovietais. Iš šio tyrimo akivaizdu, kad vidinė motyvacija iš esmės skyrėsi, o kiekvienas atvejis individualus507. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindiniai batalionų vadai – plk. Andrius Butkūnas, mjr. Antanas Impulevičius, mjr. Kazys Šimkus, kpt. Bronius Kirkila, – kurie vėliau buvo įtraukti į žydų žudynes, buvo suimti NKVD dėl tarnybos tarpukario Lietuvos kariuomenėje ir fiziškai kankinti. Kad tai galėjo pažeisti psichiką, iliustruoja A. Impulevičiaus 1941 m. liepos 28 d. raštas naujajam Kauno komendantui voldemarininkui Stasiui Kviecinskui. Jame šis prašosi išleidžiamas penkių savaičių atostogų dėl pairusių nervų508. Kankinimus patyrę ar artimuosius praradę asmenys dažnai tapdavo lengvai manipuliuojami Vokietijos pareigūnų. Pastariesiems reikėjo gerbiamų Lietuvos kariuomenės karininkų aktyvaus dalyvavimo žydų žudynėse. Tą gerai įrodo ir faktas, kad B. Kirkila, kurio šeima buvo ištremta į Sibirą, buvo toks palūžęs, kad po pirmųjų masinių žudynių liepos 12 d. nusižudė509. Tai puikiai parodo žmogų, iš kurio viskas, ko jis gyvenime siekė, buvo atimta, o jis

506 Ibid., l. 215. 507 Alfredas Rukšėnas, „Lietuvos gyventojų stojimo į Kauno savisaugos batalionus 1941 m. vasarą ir rudenį motyvai, Genocidas ir rezistencija“ Genocidas ir rezistencija (nr. 2, 2012), 24. 508 Ibid., 19. 509 Stanislovas Buchaveckas, „Jonas Ženauskas – 1940–1941 m. sovietų kalinys, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, žydų gelbėtojas“ in Genocidas ir rezistencija (nr. 2, 2012), 132.

112 pats, vedamas skausmo ir keršto, tapo kitų nekaltų žmonių žudiku. Šie faktai – tikroji Lietuvos aklavietė ir tragedija, kurios skausmo mastas dar nėra gerai įsisąmonintas. Nors šiame kontekste LAF niekur nekalbėjo apie masinį žudymą, vis dėlto yra reikšminga, kad išskiriami žydai. LAF verdiktas žydams griežtas: „1.Senoji Vytauto Didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos teisės žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama.“ Šis verdiktas paaiškinamas ir papildomai: „2.Kiekvienas be išimties žydas šiuo yra įsakmiai įspėjamas nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę.“ Pagrindinis tokiais atvejais kylantis klausimas, kaip bus užtikrinamas tokio griežto įsakymo laikymasis? Be abejo, LAF vylėsi sukilimo metu įtvirtinti šalyje realiai veikiančią valstybę su teisiniu aparatu, kurioje teismai nuspręs, koks bus nuosprendis kolaborantams. Taigi jei visi žydai laikomi kolaborantais, vadinasi, turėjo būti įvesti panašūs segregaciją įteisinę įstatymai kaip 1935 m. įvestieji Vokietijoje, o jos šalyse sąjungininkėse – 1938–1941 m. laikotarpiu510. Sukilimo metu stengtasi neleisti patiems vykdyti teismo nuosprendžių, tai turėjo būti valstybės prerogatyva. Ne veltui pirmasis LAF leidinio „Į laisvę“ numeris, išleistas 1941 m. birželio 24 d., paskelbė apie draudimą patiems vykdyti mirties nuosprendžius ir bandė šalyje suvaldyti chaoso ir keršto atmosferą. Tačiau idealiu atveju LLV juk turėjo vykdyti LAF nurodymus, o šie prieštaravo nepriklausomos Lietuvos dvasiai. Atsišaukime teigiama:

„3.Visi tie žydai, kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ir skriaudimo veiksmais, bus traukiami atsakomybėn ir užpelno tinkamą bausmę. Jei paaiškėtų, kad lemiamą atsiskaitymo ir Lietuvos atgimimo valandą ypatingai nusikaltusieji žydai randą galimumų slaptomis kur pasprukti, visų dorųjų lietuvių bus pareiga imtis nuosavų priemonių tokiems žydams sulaikyti ir, svarbiam atvejui esant, bausmei įvykdyti.“511

Šiame pastebėjime yra pabrėžtas noras atsiskaityti su kolaborantais, kuris tokiomis sąlygomis būtų suprantamas, tačiau akivaizdu, kad ypatingas dėmesys kreipiamas pirmiausia į žydus. Sukilėliai raginami imtis priemonių įvykdyti bausmę. Deja, nėra aiškiai apibrėžta, kokia konkrečiai veikla yra laikoma kolaboravimu. Kaip rodo aukščiau paminėtos citatos, dokumente kolaboravimu iš esmės kaltinami visi žydai ir kaltinami taip, tarsi engti lietuvius būtų jų pagrindinė paskirtis. Todėl ir šiame punkte pastebimas raginimas atsiskaityti su kolaborantais

510 Vokietijoje populiariai vadinti „Niurnbergo įstatymais“, šie įsakai draudė mišrias vedybas ir net lytinius santykius tarp vokiečių ir žydų, taip pat diskriminavo žydus daugelyje kitų sričių, apibrėžė, kurie žmonės turėtų būti laikomi žydais ir turėti mažiau teisių. Augant Vokietijos geopolitinei galiai, panašius įstatymus įsivedė ir kitos šalys. 1938– 1941 m. laikotarpiu tai padarė Italija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, satelitinės Slovakijos ir Kroatijos valstybės. Tai logiškai rodo, kad LAF modeliu kurtoje valstybėje šie įstatymai būtų neabejotinai įvesti. 511 Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimas. Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 215.

113 palieka labai plačias galimybes sukilėliui nuspręsti, kas yra kolaborantas, ypač kalbant apie žydų tautybės asmenis. Mažiausiai dėmesio viešose diskusijose sulaukiantis atsišaukimo punktas yra paskutinis. Jame teigiama:

„4.Visas Lietuvos žydų valdytasis ar tebevaldomas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, žydiškų suktybių ir išnaudojimų būdu sudarytas iš Lietuvos žmonių darbo ir prakaito vaisių, pereis lietuvių tautos nuosavybėn. Šis turtas teisingu būdu perleidžiamas lietuviams, pirmoje eilėje aktingiausiems kovotojams už Lietuvos išvadavimą nuo bolševikų ir žydų jungo. Bet kuri pastebėta iš žydų pusės pastanga šiam turtui naikinti ar žaloti kuo griežčiausiai bus vietoje baudžiama“512.

Taigi bet kuris žydų tautybės žmogus, bandantis apginti teisę į savo privačią nuosavybę, rizikavo gyvybe. Žydų turtas turėjo būti perduotas lietuviams, aktyviems sukilėliams. Nuo seniausių laikų visoje žmonijos istorijoje karius skatino ne vien idealizmas, bet ir grobis. Todėl jaučiama karinės minties įtaka dokumentui atsirasti – motyvacine priemone turėjo būti ir žydų turtas, o jį ginančius buvo legalu kuo griežčiausiai bausti. Tai iš tiesų buvo didelė paskata tiems, kurie pradėjo žudynes: žydų turtas buvo plėšiamas, o jį bandę ginti ne sykį buvo nužudyti513. Tačiau pasinaudoti tuo galima buvo neilgai, nes Vokietija laikė žydų turtą savo nuosavybe. Vis dėlto aiškus Ostlando reichskomisaro H. Lohse’s nurodymas dėl žydų turto registracijos pasirodė tik 1941 m. rugpjūčio 18 d.514, nuo tada žydų turto plėšimu užsiėmęs žmogus jau ir įstatymiškai rizikavo tapti Trečiojo reicho priešu. Kadangi vyravo stereotipas, kad žydai nelinkę dirbti, o savo turtą įgyja sukčiaudami, baudžiamąja priemone tapo versti žydus dirbti viešuosius darbus. Pavyzdžiui, Joniškio rajono LAF štabe dirbęs Juozas Tininis buvo paskirtas žydų reikalų komiteto pirmininku. Tai buvo Joniškio gimnazijos dėstytojas, klasikinių kalbų žinovas, prozos ir eilėraščių autorius. Tačiau įaudrintoje to meto atmosferoje aukštas išsilavinimas nesutrukdė jo vadovaujamai komisijai patvirtinti, kad žydus reikia suburti į vieną vietą ir juos versti dirbti viešuosius darbus515. Akivaizdu, kad intelektualus, išsilavinęs žmogus tikrai nenorėtų nekaltų žmonių versti sunkiai dirbti, tai galėtų būti suprantama tik kaip pelnyta bausmė dideliems nusikaltėliams, todėl J. Tininis tikrai turėjo būti paveiktas tikėjimo, kad visa žydų bendruomenė nebuvo lojali Lietuvai ir simpatizavo sovietams.

512 Ibid. 513 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 32. 514 Yitzhak Arad, „Plunder of Jewish Property in the Nazi-Occupied Areas of the Soviet Union“ in Yad Vashem Studies (vol. 29, 2001), 113. 515Lietuvių aktyvistų fronto Joniškio rajono štabo viršininko K. Ralio nurodymai, LCVA, R-739, ap. 1, b. 4, l. 6.

114 Įdėmiau nagrinėjant K. Škirpos idėjas galima pastebėti, kad jis baisėjosi Vokietijos elgesiu, kai pastarosios tarnybos masiškai išvarė lenkų kilmės gyventojus iš Dancigo516. bei buvo dar labiau šokiruotas agresyviu vokiečių elgesiu prieš Suvalkų trikampio lietuvius 1941 m. kovą517. Tai žinant atrodo keista, kaip jis, kalbėdamas apie nuo seno Lietuvoje gyvenusius žydus, galėjo taikyti tokius pat dvigubus standartus. Atsakymas slypi skirtingoje karo ir taikos sąlygų traktuotėje. K. Škirpa manė, kad vokiečių metodai tiek prieš lietuvius, tiek prieš lenkus yra žiaurūs, tačiau linko juos pateisinti dėl lenkų, nes Vokietija su Lenkija kariavo, o Lietuva buvo draugiška valstybė518. Kadangi birželio sukilimą K. Škirpa matė kaip Lietuvos ir jos sąjungininkės Vokietijos karą prieš SSRS, o žydus laikė Lietuvai nelojaliais komunizmo rėmėjais, karo atveju vietos žydų išvarymą ir baudimą jis laikė griežta, nemalonia, bet pateisinama praktika. Ž. Vaščova labai taikliai suformulavo, kad ,,siekiant saugios Lietuvos statuso, Škirpa vadovavosi principu ,,tikslas pateisina priemones“ <...> jeigu kyla pavojus valstybės suverenumui, tokia grėsmė pateisina griežčiausias priemones“519.

Vis dėlto, antisemitiniai pasisakymai buvo antraeilis dalykas. Tai pagrindžia vienas iš retų LAF atsišaukimų „Iš bolševistinės vergijos į naująją Lietuvą“, kurie pateko į okupuotą Lietuvą, o jo autorystę K. Škirpa pripažino sau520. Iškalbinga šio atsišaukimo leidimo istorija. K. Škirpa dar 1941 m. vasarį paprašė A. Geručio padėti jį išspausdinti Šveicarijoje521. Tai rodo, kad K. Škirpa, nepaisant turėtų ryšių Vokietijoje, suprato, kad čia atspausdinti tokio turinio atsišaukimą nėra jokios galimybės. A. Gerutis, pagarbiai kreipdamasis į draugą ir vadindamas jį „idėjos šefu“, sutiko atspausdinti atsišaukimą Ciuriche522. Jų susirašinėjimuose aiškėja, kad A. Gerutis bandė atvykti pas LAF vadą pasitarti į Berlyną, tačiau, nepaisant pastarojo pastangų, vokiečiai nesuteikė diplomatui leidimo. Atsišaukime „Iš bolševistinės vergijos į naująją Lietuvą“ aiškiai išdėstoma K. Škirpos nuomonė, kad Lietuvos neutralumo politika buvo klaidinga, todėl reikėjo apsispręsti ryžtingai ir aiškiai orientuotis į galingiausią ir artimiausią kaimyną – Vokietiją523. K. Škirpa primena savo politiką dėl Vilniaus susigrąžinimo, akcentuoja, kad bendras pralietas kraujas būtų suartinęs su Vokietija daug labiau nei bet kokia sutartis, o vadovybės atsisakymas tai padaryti parodė, neva

516 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 161. 517 1941 02 25 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 23, l. 10b. 518 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 161. 519 Vaščova, Vienas pries daugumą, 140. 520 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 136. 521 1941 02 25 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 23, l. 10a. 522 1941 04 08 A. Geručio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 23, l. 11a. 523 1941 m. K. Škirpos parengta brošiūra „Iš bolševistinės vergijos į Naują Lietuvą“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 157.

115 lietuviai esanti „ištižėlių tauta“524. Pasak LAF vado, būtent neutralitetas „išjungė Lietuvą iš Vokietijos įtakos zonos ir įstūmė į Rusijos glėbį“525. Toliau šiame atsišaukime buvo kaltinama ne tik politinė vadovybė, kuri iki paskutinės akimirkos nesuprato, kad sovietai ruošiasi okupuoti Lietuvą, bet ir kariuomenės vadovybė, kuri užsitraukė „tautos prakeiksmą“, nes okupantų kariuomenę sutiko tarsi „viešbučių durininkai“526. Taip pat netiesiogiai pašieptas ir A. Smetona bei kiti pasitraukusieji iš Lietuvos tik dėl „savo gyvybių gelbėjimo“, dar labiau kritikuojami tie, kurie pasidarė „rusų azijatiško – komunizmo bernais“. Tekste liūdima dėl tūkstančių kalinamų lietuvių, kurie neišsižadėjo meilės savo tautai, minima, kad sužibo viltis, kad „nepriklausoma Lietuva bus atstatyta“527. Toliau šiame tekste buvo surinkti ir pateikti visų lietuvių diplomatų protestai ir daroma išvada, kuri turėjo suteikti vilties okupuotos Lietuvos gyventojams – okupacijos fakto pasaulis nepripažįsta528. Taip pat agituojama, kad visi lietuviai, tiek gyvenantys okupuotoje Lietuvoje, tiek už jos ribų, privalo jungtis į vieną jėgą, o ta jėga yra LAF. K. Škirpa šioje brošiūroje akcentavo, kad dėl „Lietuvos savižudybės“ kaltas ne tik politinis A. Smetonos režimas, bet ir „politiškai galvojančioji visuomenė“, kuri skaldėsi partine linkme ir ideologiškai. Todėl jis kategoriškai pabrėžė, kad atkurtoji Lietuva bus visai kitokio pamato ir tokio partinio susiskaldymo nebus, nes bus siekiama tikros vienybės, kuri „sucementuotų visus lietuviškus protus ir širdis į vieningą, neišsemiamą tautinę energiją“529. Šiame dokumente LAF vadas teigė, esą LAF nariais tapo įvairių partijų ir visuomeninių pažiūrų žmonės, vieningai pripažinę, kad nei viena valdžia tarpukario Lietuvoje nesugebėjo rasti idėjų kaip suvienyti tautą, nebuvo sugebama integruoti tautinių mažumų, be to, Lietuvoje „nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo naudai žiauriai išnaudoję lietuvį“530. Tai vienintelis antisemitinis pasisakymas daugelio puslapių dokumente, kuris ir rodo, kad K. Škirpai visgi tai buvo antraeilis dalykas. Negana to, pasak K. Škirpos, tauta buvo dvasiškai nualinta taip, kad be pasipriešinimo kapituliavo ir neįstengė pasipriešinti okupantams. Todėl daroma reikšminga išvada, kad tauta gali būti užtikrinta ateitimi tik tada, jei ji sudaro „ne vien etninį, bet ir politinį, kultūrinį ir etninį vienetą“, o jį užtikrintų tautinės bendruomenės organizavimas trimis principais – nacionaliniu, krikščioniškuoju ir socialiniu.

524 Ibid., 1. 159. 525 Ibid. 526 Ibid., 1. 160. 527 Ibid., 1. 162. 528 Ibid., 1. 176. 529 Ibid., 1. 188. 530 Ibid., 1. 189.

116 2.4. Orientacijos į Vokietiją stiprėjimas Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metu

Požiūrio į žydus kaita nebuvo svarbiausias dalykas, nes buvo konjunktūriškai susijusi su platesniu klausimu – orientacija į Vokietiją. Anot Wolfram Wette, NKVD represijų mastai buvo itin dideli, o tai sukėlė etninių lietuvių visuomenėje keršto ir nuoskaudos jausmą. Tai stiprino orientavimąsi bendradarbiauti su Vokietija, o kartu didino ir antisemitines tendencijas531. Pasikeitė net tie žmonės, kurių iki 1940 m. okupacijos, niekaip nebūtų galima laikyti provokiškais. Šiuo požūriu itin kategoriškas buvo E. Turauskas, iki 1939 m. aktyvus provokiškos krypties priešininkas Užsienio reikalų ministerijoje. 1941 m. gegužės 6 d. apie diplomatų orientaciją jis pasisakė taip: „jau rugsėjo mėnesį Romoje nustatėme bendradarbiavimo su Reichu liniją ir jos kiečiausiai laikomės visi solidariai, išskyrus vieną antrą „originalą“, kuris gyvena nerealiomis svajonėmis. Mūsų išgelbėjimas – Vokietija.“532 Tame pačiame laiške E. Turauskas cituoja ir krikščionių demokratų sluoksniuose įtakingą visuomeninį veikėją profesorių Kazį Pakštą, taip pat dar neseniai svarsčiusį net apie idėjas Klaipėdą paversti Lietuvos sostine. Po okupacijos šis įtakingas intelektualas taip pat siūlė remti K. Škirpą, plėsti „kiek tik įmanoma solidarumo ir bendradarbiavimo mintį su Vokietija, nes šiandien ji tikrai viena gali atremti bolševizmo bangą, išvyti barbarus i Europos, sunaikinti tą smirdžių širšyną ir pati sau susidaryti geresnes sąlygas kontinentui tvarkyti“533. K. Pakštas tarpukariu tikrai negarsėjo kaip Vokietijos rėmėjas, tad jo pažiūrų pokytį taip pat nulėmė Lietuvą ištikusi tragedija. Antivokiška laikysena tebepasižymėjo dar neseniai įtakingiausias Lietuvos užsienio politikos planuotojas A. Smetona. Matyt, norėdamas jį paveikti, 1941 m. gegužės 30 d. E. Turauskas jam rašė, akivaizdžiai siūlydamas tai permąstyti:

„Pavergtoje Tėvynėje visi, išskyrus kelis išgamas ir kriminalinį elementą, laukia išsigelbėjimo tik iš artimiausių Vakarų. Jokios „didžiosios“ politikos žmonėms nerūpi. Kas artimiausiu laiku išgelbės juos iš beveik neišvengiamos mirties ir neaprašomo skurdo, tas ir bus jų tikras prietėlis, tam ir bus amžinai dėkingi. Kas bus ryt ar poryt – skęstančiam ar žūstančiam žmogui ar tautai – nesvarbu.“534

Ši citata itin reikšminga, nes gerai parodo, kad orientavimąsi į Vokietiją dažnai lėmė ne simpatijos nacionalsocializmui ar antisemitizmas, o niūri geopolitinė realybė, Lietuvai susidūrus su SSRS okupacija ir jos vykdytomis represijomis prieš visus gyventojų sluoksnius. E. Turausko politinę filosofiją pagrindžia ir tam tikras pragmatizmas. Iki 1940 m. birželio jis buvo vienas labiausiai prieš suartėjimą su Vokietiją nusiteikusių ir K. Škirpos idėjas kritikavusių Lietuvos

531 Wolfram Wette, Karl Jäger. Mörder der litauischen Juden (Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 2011), 61. 532 Čiplytė, Eduardas Turauskas, 207. 533 Ibid., 208. 534 Ibid., 214.

117 politikų. Po okupacijos jo požiūris stipriai pasikeitė, tad tai galima laikyti mažos šalies pastangomis konjunktūriškai prisiderinti prie geopolitinių pokyčių. Tas pas E. Turauskas slapyvardžiu pasirašytame straipsnyje dar 1938 m. įvykdytą Italijos politinį posūkį, kuriame pastebėta ir antisemitizmo padidėjimo politikoje, labai aiškiai rodė kaip nulemtą paprasčiausios konjunktūros, dėl to, kad Italijai siekė prisiderinti prie Vokietijos. Pasak E. Turausko, Italijoje žydai sudaro labai mažą procentą, todėl antisemitizmas 45 milijonų tautai jokio pavojaus nekelia ir, kitaip nei A. Hitlerio, kuris „tiki į antisemitizmą, kaip į savo rūšies dievybę“535, B. Mussolini raštuose jokio nukreiptumo prieš žydus nėra. Vėliau, norėdama įtikti Vokietijai, Italija keitė savo politiką ir nuostatas dėl žydų. Jei toks elgesys galiojo didelei ir tuometinėje Europoje ganėtinai įtakingų šalių grupėje matytai Italijai, ką turėjo daryti sovietų okupuota ir brutalių represijų akiratyje atsidūrusi Lietuva? Vien iš minėtos citatos, akivaizdu, kad E. Turauskas puikiai suprato, kokia yra orientacijos į Vokietiją kaina, ko ši norėtų mainais, tad natūralu, kad dar geriau šiuos dalykus turėjo žinoti visą koncepciją orientuotis į Vokietiją suplanavęs ir daugybę metų šioje šalyje praleidęs jo kolega K. Škirpa. Žiaurus elgesys, kuriuo pasižymėjo sovietų represinių tarnybų darbuotojai, ir pasipylusi represijų banga buvo pagrindinis veiksnys, kodėl buvo laukta vokiečių536. K. Škirpos pavedimą kelionės į Kauną metu vykdęs Mykolas Naujokaitis buvo sučiuptas NKVD, peršautas ir gydytas tol, kol bus galima tardyti. Tardymo metu jis buvo ne tik mušamas kumščiais, bet ir pririštas prie specialaus kankinimo prietaiso, kuriuo buvo traiškomi jo riešų ir rankų pirštų sąnariai537. Tuo metu Lietuvoje vyravo nuomonė, kad masiškai vežama visa inteligentija538. Tokie įvykiai daug kam atvėrė akis. Daugelis žmonių, tarpukariu garsėjusių kairiosiomis pažiūromis ir simpatizavusių SSRS, pavyzdžiui, garsus rašytojas Kazys Boruta, stipriai nusivylė sovietine tikrove. Po Antrojo pasaulinio karo K. Boruta kartu su panašią transformaciją patyrusia Ona Lukauskaite-Poškiene įsitraukė į antisovietinę veiklą, vadovaujamą Jono Noreikos, buvusio LAF vado Telšių apylinkėse539. A. Bubnio duomenimis, per 1940–1941 m. buvo nužudyta 1400 Lietuvos gyventojų, ištremta 22 100540. Nors šie skaičiai gerokai mažesni nei tie, kuriuos sovietų teroras įvykdė 1944–1953 m. laikotarpiu, jie sukrėtė visuomenę. Ypač sukrėtė pavieniai itin žiaurūs įvykiai, pavyzdžiui, 1941 m. birželio Rainių žudynės. 1941 m. birželio 22–28 d. laikotarpiu, t. y. sukilimo metu, iš Lietuvos besitraukiančios sovietinės žinybos nužudė apie 1000

535 Gratus (tikr. – E. Turauskas), „Italų rasizmo ir antisemitizmo užkulisiai“ in Darbininkas, 1938 09 09, 6. 536 Plačiau žiūrėti: Alfonsas Eidintas, „Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva“ in Lietuvos žydų žudynių byla (Vilnius: Vaga, 2001), 108.; Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, 66. 537 Prasmė ir proga. Mykolas Naujokaitis 1940–1941 m. rezistencijoje (Los Angeles: Akademinis skautų sąjūdis, 1996), 21. 538 Kazulėnas, Turėjau tik vieną tėvynę, 128. 539 „Lietuvių tautinė taryba ir jos veikėjai“ in Laisvės kovų archyvas, t. 7 (Vilnius, 1993), 180–182. 540 Bubnys, „Damage Caused by The Soviet Union in Lithuania – Depopulation of 1940–1941 and 1944–1953“ in Damage Caused by The Soviet Union in The Baltic States (Riga, 2017), 30.

118 civilių gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo etniniai lietuviai541. Birželio 28 d., praktiškai išstūmus okupacinę SSRS kariuomenę ir aktyviausius kolaborantus iš Lietuvos, netoli Telšių buvo surastos ir atkastos duobės su 73 itin žiauriai nukankintų žmonių palaikais. Aukoms išbadytos akys, nupjautos ausys, beveik pusei iš jų, t. y. 35, sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyti sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Dėl sužalojimų net 46 lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Rainių žudynes A. Anušauskas apibūdina kaip nusikaltimą, įvykdytą su „šėtonišku žiaurumu“542. Šis beprecedentinio žiaurumo įvykis atskleidė, kad ypatingo dėmesio nusipelnė aktyvūs Lietuvos visuomenėje žmonės, nes net 41 iš nužudytųjų buvo LŠS nariai543, taip pat stiprino įspūdį, kad, susidūrus su tokiu žiauriu, jokio žmoniškumo nerodančiu priešu atrodė, kad kovoje su juo bet kokios priemonės pateisina tikslą. Tai pabrėžė ir K. Škirpa544. Kalbant apie K. Škirpos talkininkus, viešas provokiškas nusistatymas taip pat ne visada buvo nuoširdus. Pavyzdžiui, E. Turauskas laiške neigiamai dėl nacionalsocialistų nusistačiusiam kolegai J. Šauliui atvirai užsiminė, kad Šiaurės ir Pietų Amerikoje esantiems lietuviams siunčia laiškus, kurie pasižymi antivokiška nuostata, tačiau jų nepasirašinėja tikrąja pavarde bijodamas, kad tai įsiutintų vokiečius. Apie juos E. Turauskas atsiliepė net menkinamai: „mes priversti vokietukus menažuoti“545. Apie Lietuvos išlaisvinimo planus K. Škirpa taip pat siekė informuoti tada dar neutralius amerikiečius. Tai įrodo 1941 m. balandžio 13 d. JAV reikalų patikėtinio Berlyne Lelando Burnette’o Morriso raštas JAV valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui. Po Krištolinės nakties įvykių JAV ambasada atšaukė ambasadorių ir nuo to laiko jai vadovavo būtent reikalų patikėtinis. Aukščiausias JAV diplomatas Vokietijoje siuntė žinią į Vašingtoną, kur aiškiai pranešė, kad greitu metu kils Vokietijos–SSRS karas, ir ją pagrindė būtent iš K. Škirpos gauta konfidencialia informacija546. LAF ryšininkas Mykolas Naujokaitis taip pat patvirtino, kad K. Škirpos sekretoriumi dirbęs kitas organizacijos narys A. Valiukėnas buvo jo slaptas atstovas, per Švedijos pasiuntinybę bendravęs su Vakarų šalimis547. Kodėl K. Škirpa, organizuodamas sukilimą, ėmėsi taip stipriai rizikuoti? Viena versija, galbūt patys vokiečiai leido jam „nutekinti“ informaciją, norėdami tikrinti amerikiečius ir jų galimą reakciją. Tai būtų įprasta taktika diplomatijos pasaulyje, panaši į 1939 m. vasaros Lietuvos pasiuntinio kontaktus su sovietų pareigūnais. Juolab K. Škirpos santykiai su JAV ambasada buvo geri. L. B. Morrisas pulkininkui padėjo į JAV

541 A. Anušauskas, „Rainių tragedija“ in Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24–25 (Vilnius: Baltijos kopija, 2007), 11. 542 Ibid., 14. 543 Jokubauskas et al., Valia priešintis, 121. 544 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 153. 545 Čiplytė, Eduardas Turauskas, 456. 546 Foreign Relations of the United States, 139. 547 Prasmė ir proga, 14.

119 išgabenti A. Smetoną, tad jie su K. Škirpa buvo geri draugai. Galimai tokiu būdu aukšti Vokietijos pareigūnai norėjo sužinoti, ar separatinė taikos su Didžiąja Britanija galimybė reali. Juk netrukus, 1941 m. gegužės 10 d., R. Hessas, laikytas vienu iš svarbiausių žmonių NSDAP hierarchijoje, vienas išskrido į Didžiąją Britaniją. Apie kontaktus su amerikiečiais K. Škirpa užsiminė jau po karo – vykstant karo veiksmams dėl konspiracinių sumetimų apie tai jis nerašė net artimiausiems kolegoms548. Tai kelia klausimą, ar galėjo būti, kad savo provokiškumą K. Škirpa, nuslėpdamas kontaktus su amerikiečiais, tirštino sąmoningai? Juk jei taip elgėsi be vokiečių žinios, ne tik jo, kaip būsimos Lietuvos ministro pirmininko, likimas kabojo ant plauko, bet ir buvo didelė represijos galimybė. Ar galėjo būti, kad net būdamas giliai įsitikinęs, jog vienintelė galimybė Lietuvai vėl tapti laisva po okupacijos yra Vermachto žygis į Rytus, K. Škirpa, kaip patyręs diplomatas siekė turėti atsarginį variantą, jei pagrindinė strategija nepasiteisintų? Būtent dėl konspiracinių sumetimų sunku tai patvirtinti, tačiau realiausia atrodo, kad abi šios versijos turi pagrindo. Viena vertus, vokiečiai turėjo žinoti, kad, jau nebeeidamas oficialių pasiuntinio pareigų, K. Škirpa bendrauja su amerikiečiais, nes jį neabejotinai sekė Abvero ir gestapo žmonės. Kita vertus, bendraudamas su amerikiečiais, jis galėjo pasakyti daugiau, nei leido apie tai sužinoti vokiečiams. Ši mintis pagrindžia idėją, kad beatodairiška orientacija į Vokietiją buvo motyvuojama daugiausia konjunktūrinių sumetimų. Nors amerikiečio raporte K. Škirpa yra minimas ir tiesiogiai, jo argumentai buvo dar sustiprinami pagrindžiant, kad buvęs Lietuvos pasiuntinys laikomas gerai informuotu ir „remiasi ne norais, o labai konkrečia informacija iš autoritetingų vokiečių sluoksnių“549. Be abejo, ne visa lietuvių diplomatija tuomet buvo pasirinkusi geopolitinę orientaciją į Vokietiją. Pasiuntinys Londone B. K. Balutis ar pasiuntinys Vašingtone P. Žadeikis laikėsi priešingos savo reziduojamų šalių politinės linijos. Iš diplomatų stipriausiu K. Škirpos idėjų kritiku galima laikyti J. Šaulį. Jų požiūrio skirtumai išryškėjo 1931–1937 m. laikotarpiu, kai jiedu dirbo kartu Berlyne, dar akivaizdžiau pasireiškė artėjant Antrajam pasauliniam karui. Ir po sovietinės okupacijos J. Šaulys laikėsi kritiškos nuomonės apie LAF vado veiklą, rašė laišką P. Žadeikiui į JAV, tikėdamasis sulaukti šio diplomato pritarimo. Jis teigė net nevykęs į susitikimą Romoje dėl atsargumo K. Škirpos sumanymų atžvilgiu:

„Nenorėjau identifikuotis su p. Šk. orientacija, taigi buvau nusistatęs šale nuo p. Šk. orientuotos organizacijos. Prašau manęs blogai nesuprasti. Nesidėdamas ton organizacijon aš nenorėjau ir nenoriu jai kliudyti. Nėra negalima, kad p. Šk. orientacija duotų ir pozityvių vaisių.

548 1946 06 03 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 62, l. 190. 549 Foreign Relations of the United States, 139.

120 Jis bent gyvai įsitikinęs tuo. Kiti mano kolegos, būdami optimistiškesni ta kryptimi, randa reikalinga net visai aktyviai p. Šk. vedamą darbą remti.“550

Bene ryškiausias ir įtakingiausias K. Škirpos galvojimų kritikas buvo ne kas kitas, o eksprezidentas A. Smetona. Jis apie pulkininko sumanymus atsiliepė stipriai ironizuodamas:

„Vokia tegalinti mums padėti vaduotis iš baisios verguvės. Būdama galinga, neįveikiama, žaibo greitumu sutriuškinusi Lenkiją, tokiu pat greitumu sutriuškino Prancūziją. Belikusi Didžioji Britanija. Su ja viena būsią lengva apsidirbti.“ 551

Toliau jis teigė, esą K. Škirpa pasisakęs atvirai, kad Vokietija puls ir SSRS, kai tik nebereikės šios šalies žaliavų. Taip pat diplomatas eksprezidentui pasakė, kad šio politika neatsiimti Vilniaus jėga buvo klaidinga, nes Lietuva būtų pasiekusi Slovakijos statusą ir būtų formaliai nepriklausoma valstybė. A. Smetona su tuo nesutiko, įžvalgiai klausdamas, ar Vokietija norės suteikti statusą Lietuvai, o ne tiesiog ją okupuoti, neaišku ir kokia bus karo sėkmė. K. Škirpos pasiūlytas nacionalsocializmo ideologijos importas į Lietuvą buvusiam prezidentui atrodė per didelė kaina dėl tokio neaiškaus laimėjimo552. Tiesa, viską pasverti linkęs A. Smetona neatmetė K. Škirpos ir jo bendraminčių vilčių, suprato, kad jos logiškos. Realiomis jis laikė ir okupantų naikinamoje Lietuvoje likusių žmonių viltis, tačiau stengėsi žiūrėti iš tolesnės perspektyvos ir akcentavo, kad karas laukia ilgas, todėl dar „daug galingų veiksnių iškils aikštėn“553. Labiausiai tikėtina, kad galingais veiksniais A. Smetona laikė JAV ir jų didelį ekonominį ir karinį potencialą, kurio įsikišimas galiausiai galėtų nusverti karo svarstykles. Panašios nuostatos laikėsi ir paskutinis Lietuvos karo atašė plk. Kazys Grinius, kuris 1941 m. pradžioje paskelbė K. Škirpai, kad, jeigu Lietuva bus atkurta LAF dvasioje, jis nenorėtų gyventi tokioje valstybėje ir išvyko į JAV. Už tai K. Škirpa K. Grinių pavadino dezertyru554. LAF vadui, kuris buvo veiksmo žmogus, labiausiai kliuvo, kad pastarasis „nelinkęs apsispręsti, kaip nusistatyti“555, vadinasi, aiškiai nepalaikė orientacijos į Vokietiją. K. Škirpa jį kaltino ir karininkui nederamu kišimusi į Lietuvos užsienio politiką, tačiau akivaizdu, kad jis taip taikė dvigubus standartus, nes toks kišimasis buvo būdingas ir jam pačiam556. Tai suprasdami, kiti diplomatai S. Lozoraitis ir E. Turauskas siekė moderuoti dviejų karininkų ginčą, paaiškinti, kad JAV yra demokratinė visuomenė, kurioje LAF idėjos nesulaukia palankumo, todėl kritikuojant reiktų būti

550 1941 01 17 J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 734, l. 55. 551 1940 m. A. Smetonos atsiminimai „Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos“, VDU LII, f. 1, b. 1, l. 61. 552 Ibid., 62. 553 Ibid. 554 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 140. 555 1941 01 08 K. Škirpos laiškas S. Lozoraičiui, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 77. 556 1941 02 10 K. Škirpos laiškas S. Lozoraičiui, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 96.

121 atsargiems, išlaikyti diplomatiją, o šito K. Škirpai neretai pristigdavo. E. Turauskas jam siūlė nesivelti į polemiką su K. Griniumi, nes šis spaudoje padarys LAF vadą „nazių agentu“ ir taip sukompromituos ir jį, ir organizaciją557.

Anot A. Senn SSRS turėjo visas galimybes Lietuvą kaip draugišką valstybę panaudoti prieš Vokietiją, ypač jei norėjo tai daryti gynybine prasme558. Net priėmusi Raudonosios armijos įgulas, Lietuvos kariuomenė ir jų remiama visuomenė tariamo Vokietijos puolimo metu būtų neabejotinai gynusi ir save, ir užnugaryje esančią SSRS, o tai paradoksaliai būtų atvedę Lietuvą į sąjungą su SSRS. Tačiau būtent pastarosios šalies sprendimas okupuoti šias šalis ir pradėti represijas prieš niekuo dėtus jų gyventojus teisėtai sukėlė atvirkštinę reakciją. Tai labai tiksliai nusako A. Eidintas:

„Dėl sovietų imperialistinių tikslų, sovietizacijos ir aneksijos politikos trys Baltijos valstybės buvo sunaikintos, nors sovietai galėjo visas tris valstybes turėti savo pusėje, antihitlerinėje stovykloje, sukurti bendrus karinio pasipriešinimo Vokietijos agresijai planus ir panaudoti visas Lietuvos, Latvijos, Estijos karines pajėgas ir jų pajėgumus kovai su nacių Vokietijos agresija. Dėl sovietų grubios politikos regione kaltės viskas pasisuko atvirkščiai. Trys karine jėga okupuotos, praradusios valstybingumą, terorizuojamos ir naikinamos tautos dabar atskirų savo atstovų pastangomis išnaudojo kiekvieną pasitaikiusią progą keršyti sovietams.“559

Kadangi A. Eidintas mini visas tris Baltijos šalis, šią įžvalgą pagrindžia ir dar vienas faktas. Kitaip nei kaimynystę su Vokietija turėjusi Lietuva, jos neturėjusi Estija niekaip negalėjo artimai bendradarbiauti su Vokietijos specialiosiomis tarnybomis, tačiau iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos žuvo 90 % buvusių Estijos saugumo tarnybų darbuotojų560. Šie skaičiai dar didesni nei Lietuvos, turėjusios tiesioginę sieną su SSRS, todėl rodo, kad šie žmonės tiesiog buvo tikslingai naikinami sovietinio režimo. Be to, 1941 m. birželio sukilimas ir greitas Vokietijos kariuomenės atėjimas daliai žmonių Lietuvoje lėmė išsigelbėjimą nuo žūties NKVD rankose. Todėl Lietuvoje daugelis išlikusių gyvų 1944 m. pasitraukė į Vakarus, neretas aktyviai bendradarbiaudamas su JAV žvalgybomis. Tie, kurie 1944 m. nepasitraukė, buvo represuoti ir geriausiu atveju grįžo iš Sibiro po didžiulių kančių. Būta ir retų išimčių, pavyzdžiui, buvęs generalinio štabo pulkininkas kontražvalgybininkas Alfonsas Baniulis, iki 1956 m. svetima pavarde gyvenęs Rygoje, net retkarčiais užsukusiems vaikams prisistatydavęs tolimu giminaičiu. Tik po garsiosios Nikitos Chruščiovo kalbos 1956 m. jis paprašė amnestijos, motyvuodamas, kad tarnyboje nekovojęs prieš SSRS. Amnestija „atlydžio“ laikais buvo patvirtina, tačiau netrukus

557 1941 02 17 E. Turausko laiškas K. Škirpai, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 90. 558 Senn, Lithuania 1940, 44–47. 559 Eidintas, Trijose žvalgybose, 106. 560 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 413.

122 A. Baniulis mirė, nes tiek metų slapstydamasis neteko sveikatos561. Tokia dramatiška istorija geras pavyzdys, kokia Lietuvos piliečiams buvo sovietinės okupacijos kaina. K. Škirpa, dar 1940 m. liepos 1 d. raporte pripažino, kad iš visos Lietuvos piliečių vieninteliams žydams komunizmas ir SSRS okupacija galėjo būti mažesnė blogybė nei nacionalsocialistinės Vokietijos okupacija, tačiau kaip etninis lietuvis jis pirmiausia žiūrėjo būtent etninių lietuvių interesų562. Panašiai buvo net ir Lenkijoje, kur taip pat buvo didelis pasipiktinimas tikrais ir tariamais sovietų talkininkais. Y. Bauerio teigimu, Lenkijoje taip pat plito gandai, kad žydai draugiškai sutiko Raudonąją armiją, 1939 m. rugsėjį užėmusią buvusią Lenkijos dalį, ir tokie veiksmai lenkų daugumos akyse diskvalifikavo visą žydų mažumą, ypač teritorijose, kurios buvo netoli SSRS užimtos563. Taigi dėl okupacijos antisemitinės nuotaikos pakilo net Lenkijoje, kur etniniai lenkai patyrė tiesiogines represijas iš Vokietijos pusės.

2.5. Antisovietinio pogrindžio ryšiai su skirtingomis Vokietijos institucijomis

Baltijos valstybių katastrofa A. Hitleriui tarnavo kaip svertas derinti poziciją su Balkanų valstybėmis. 1940 m. jis naudojo šį motyvą, derėdamasis su Rumunijos diktatoriumi I. Antonescu – duodamas suprasti, kad jei Rumunija nedviprasmiškai nestos į Vokietijos pusę, jos laukia likimas, panašus į Baltijos šalių. Tą patį 1941 m. sausį jis panaudojo, kalbėdamasis su Bulgarijos ministru pirmininku Bogdanu Filovu564. Akivaizdu, kad šios priemonės davė rezultatų ir Balkanų šalys, išsigandusios bolševizmo pavojaus, norom nenorom tapo Vokietijos sąjungininkėmis. Vis dėlto jos taip išsaugojo savo suverenumą ir nebuvo Vokietijos okupuotos. Jeigu jau suprato, kokią įtaką potenciali sovietų okupacija daro nepriklausomoms valstybėms, vokiečiai puikiai turėjo suprasti ir tai, kokią įtaką reali sovietinė okupacija padarys Baltijos šalių gyventojams, kad jie lauktų vokiečių atėjimo kaip išgelbėjimo. T. Snyderis tai vadina „politiniu ištekliumi“ ir pabrėžia, kad būtent jis turėjo didžiulės įtakos, kodėl Lietuvoje ir Latvijoje žydų žudymas buvo toks nuožmus net lyginant su kitomis šalimis: čia gyveno labai daug žydų, o šis „politinis išteklius“ buvo didžiulis – žydai buvo suprasti kaip uolūs sovietų kolaborantai, o vokiečiai kaip stiprūs gelbėtojai565. LAF narys, „Lietuvos aido“ paskutinysis redaktorius Bronius Dirmeikis prisiminė, kad 1941 m. birželio pabaigoje, atvykęs į Lietuvą kaip Vermachto dalinių vertėjas, pastebėjo, jog optimistiškam vokiečių sutikimui nebuvo ribų:

„Pakelėse, kur tik sustodavom, visur gyventojai su džiaugsmu sutikdavo vokiečių kareivius. Kartais mums, lietuviams, net gėda būdavo... matant per didelį pasitikėjimą vokiečiais. Patys

561 Šią istoriją 2018 m. disertacijos autoriui papasakojo A. Baniulio sūnus Kazimieras Baniulis, gyvenantis Kaune. 562 Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai, 86–97. 563 Bauer, Holocaust, 55. 564 Waddington, Hitler’s Crusade, 168. 565 Snyder, Juodžemis, 133.

123 vokiečiai negalėjo suprasti, dėl kokios priežasties, Lietuvos gyventojai, taip džiaugsmingai sutinka naujuosius okupantus... Viską pateisino vieneri metai pikto sovietų režimo, kuris be paliovos visus gąsdino, gaudė, ubagino ir naikino.“566

Tokius faktus patvirtina ir daugiau liudininkų atsiminimų. Kai kuriuose iš jų aiškiai fiksuojama, kad vokiečių kariuomenė kėlė pasigerėjimą, nes vyrai buvo tvarkingi, gražiai apsirengę, turėjo daug įdomių daiktų, kareiviai bendravo draugiškai, o tai labai skyrėsi nuo prieš metus pasirodžiusių raudonarmiečių. Toks įvaizdis ypač imponavo paaugliams567. Nepaisant nemažos dalies lietuvių lūkesčių, nacionalsocialistinė ideologija neleido Vokietijos vadams pasinaudoti palankiu didelės dalies Baltijos šalių gyventojų nusistatymu. LAF žmonėms reikėjo bendradarbiauti su Vokietijos jėgos struktūromis. K. Škirpa labiausiai siekė bendradarbiauti su karine žvalgyba – Abveru. Tai buvo organizacija, labiausiai vertinusi antikomunizmą, o gestapui buvo svarbu, kad žmogaus pažiūros visiškai atitiktų nacionalsocialistinę doktriną. Dar 1940 m. jam pavyko suderinti, kad Abveras leistų veikti net 4 ryšio su Lietuva punktams pasienyje – Klaipėdoje, Tilžėje, Eitkūnuose ir Suvalkuose568. Iš ten buvo patogu stebėti, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje. Abvero punktams dažniausiai buvo parenkami provokiškų pažiūrų žmonės, buvę kariuomenės, VSD ar kriminalinės policijos karininkai. Klaipėdos skyriui vadovavo kpt. Bronius Michelevičius, Eitkūnų – plk. Vytautas Reivytis, Tilžės – buvęs VSD darbuotojas, ltn. B. Aušrotas569. Tačiau Abverui dirbusių keliai susiklostė skirtingai, o tai rodo, kad vien tarnyba šiose struktūrose neįrodo kolektyvinės atsakomybės. B. Michelevičius visą karą praleido, kovodamas fronte, tačiau neįsitraukė į žydų žudynes. B. Aušrotas tiesiogiai neįsitraukė į žydų žudynes, nors apie jas neabejotinai žinojo, kadangi Antrojo pasaulinio karo metais dirbo IX forte ir negalėjo to nematyti570. Vytautas Reivytis tapo vienu aktyviausių masinių žydų žudynių organizavimo Lietuvoje dalyvių, jam už aktyvų bendradarbiavimą buvo net suteikta Vokietijos pilietybė571. K. Škirpą domino tik šių asmenų gebėjimai nuvykti į okupuotą Lietuvą ir pernešti ten LAF medžiagą, o taip pat perduoti į Berlyną žmonių iš Lietuvos žinias. Tai susitikimo su K. Škirpa metu, 1940 m. gruodžio 10 d., mielai sutiko padaryti B. Aušrotas, kuriam pulkininkas pripažino, kad V. Reivytis ir B. Michelevičius į darbą buvo įtraukti buvo anksčiau572. Verta pažymėti, kad B. Aušrotas tada pulkininkui neatskleidė, kad dirba Abvere, nors pastarasis tą įtarė, paminėdamas kitas dvi pavardes. B. Aušrotas motyvavo tai tarnybine paslaptimi, už kurios sulaužymą jam grėstų mirties bausmė. Savo vadovybei Abvere jis papasakojo apie pokalbį su

566 Bronius Dirmeikis, „Tarp Nemuno ir Reino“ in Dirva (nr. 8, 1949), 3. 567 Kazulėnas, Turėjau tik vieną tėvynę, 135. 568 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 81. 569 Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo, 88. 570 Ibid., 181–185. 571 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 58. 572 Aušrotas, Laisvės niekas nežadėjo, 102.

124 K. Škirpa, tačiau nutylėjo, kad pasižadėjo jam perduoti atsišaukimus į Lietuvą. B. Aušroto nuomone, Abveras tą tikrai būtų supratęs, tačiau politinis Vokietijos saugumas buvo tarsi atskira valstybė valstybėje, todėl nuo jo buvo būtina tokias žinias nuslėpti. Akivaizdu, kad jis, panašiai kaip ir K. Škirpa, turėjo suprasti šių struktūrų keliamus pavojus Lietuvos valstybingumo idėjai, todėl vylėsi sukilimu pastatyti jas prieš įvykusį faktą573. B. Aušrotas nurodė, jog Abvero vadovybė teigė nenorinti sukelti trinties su H. Himmlerio vadovaujamomis organizacijomis, todėl prašė tautinę veiklą apriboti ar bent jos neafišuoti. Iš tos pat pusės ir K. Škirpos atstovu prie Vermachto padalinio Karaliaučiuje buvęs K. Brunius, sužinojęs, kad B. Aušrotas dirba Abvere, prašė jo geriau nesiimti kai kurių operacijų, nei pranešti apie jas vadovybei, kad žinia nebūtų nutenkinta. Nepaisant šių problemų, B. Aušrotas ryžosi į Lietuvą perduoti sukilimą skatinančias proklamacijas, kurias be K. Bruniaus jam perdavė ir kitas Vermachto bendradarbis LAF narys – mjr. Stasys Puodžius. Panašu, kad šiuos niuansus B. Aušrotas vis dėlto perdavė Abvero vadovybei, kuria pasitikėjo574. Net ir tie saugumo tarnybų darbuotojai, kurie nebuvo represuoti fiziškai, susidūrė su didelėmis problemomis. Juk didelė dalis Lietuvai atsidavusių darbuotojų buvo atleisti, o tuometinėje visuomenėje vyras dažnai buvo vienintelis šeimos maitintojas. Negana to, net ir nerepresuoti žmonės gyveno baimėje ir naktimis negalėdavo užmigti, bijodami, kad bet kurią minutę jų ramus gyvenimas gali baigtis visam laikui575. Todėl nemažai šių žmonių bėgo į Vokietiją ieškoti išsigelbėjimo. Svarbu pažymėti ir tai, kad Vokietijos saugumo tarnybos, pirmiausia gestapas, puikiai žinojo, kas atvyksta į šalį. Todėl šiems žmonėms atsisakymas bendradarbiauti su Vokietijos saugumo tarnybomis galėjo reikšti akivaizdžias represijas. Tai pastebėjo ir pats K. Škirpa, teigęs, kad tokie žmonės susidūrė su visiška Vokietijos policinių įstaigų kontrole576. Iš kitos pusės, Lietuvą okupavęs režimas labiausiai ieškojo būtent saugumo tarnybose dirbusių žmonių577. Nors dauguma jų pasižymėjo tvirtomis antikomunistinėmis nuostatomis, panašiai kaip Lietuvos politinis elitas, jie nebūtinai buvo antisovietinės politinės orientacijos. Dalis VSD darbuotojų dirbo Klaipėdos krašte, taigi, dirbo prieš Vokietiją. Gestapas priešininkams neatleido – dirbę prieš Vokietiją Klaipėdos klausimu buvo nubausti mirties bausme578. Iš to akivaizdu, kad gestapas galėjo bet kurį bendradarbiauti nesutikusį ir nuo mirtinos sovietų grėsmės Vokietijoje prieglobsčio prašantį pareigūną represuoti, apkaltindamas dingstimi, kad šis neva dirbęs ne Reicho interesams. Tai buvo aklavietė, sudariusi galimybes Vokietijos struktūroms surasti lietuvių tarpe pakankamai kolaborantų visiems savo tikslams.

573 Ibid., 103. 574 Ibid., 125. 575 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 63. 576 Škirpa, Sukilimas, 114. 577 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 70. 578 Ibid., 75.

125 Lietuvoje sovietiniam NKVD padaliniui vadovavęs Aleksandras Gudaitis-Guzevičius išplatino raštą, kuriame sovietiniams saugumo organams nurodyta sudaryti sąrašą asmenų, dėl savo socialinės ir politinės praeities galinčių būti sovietinės santvarkos priešais. Į tokį sąrašą buvo įtraukti buvę saugumo darbuotojai, žvalgybininkai, generalinio štabo karininkai, policininkai, kalėjimų darbuotojai, taip pat daugumos tokių organizacijų kaip LŠS ar politinių partijų nariai579. 1941 m. rugpjūčio 21 d. tai studijavo ir vokiečių tarnybos, svarstydamos, kaip toliau elgtis su jau jų okupuotos Lietuvos gyventojais. Šį klausimą svarstė vienas svarbiausių Vokietijoje represinių struktūrų asmenų RSHA vadovas R. Heydrichas580. S. Vaitiekaus tyrimai aiškiai rodo, kad trėmimų kvotos buvusiems saugumo ir žvalgybos darbuotojams gerokai viršijo tuos, kurie dirbo 1940 m. Vadinasi, suimti turėjo būti visi, kada nors per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį dirbę šiuose struktūrose. Tai galiojo ir nemažai daliai kitų profesijų, net jei kvotos joms būdavo kiek mažesnės. Iš esmės bet kuris patriotiškas, visuomeniškas, pilietiškas Lietuvos gyventojas tada atsidūrė priešo taikinyje ir negalėjo jaustis saugus. Be abejonės, tai skatino orientuotis į Vokietiją gerokai stipriau nei bet kokia galima propaganda. Daugelio žmonių, kurie visą tarpukario laikotarpį buvo mokyti mylėti ir branginti savo valstybę, laukė jei ne mirtis, tai visiškas orumo pažeminimas, o dažnai protu nesuvokiami žiaurūs kankinimai NKVD rankose. Natūralu, kad visi jie svajojo apie viena – kad ši valstybė, užėmusi jų žemę, sunaikinusi jų valstybę ir įvedusi čia kruvinos prievartos režimą, kuo greičiau žlugtų ir nebebūtų nei mažiausios galimybės, kad teroras pasikartos. Teko rinktis mažesnę jų situacijoje blogybę. Kita vertus, dalis šios kategorijos darbuotojų ėmė itin aktyviai bendradarbiauti su Vokietija, net daryti šioje šalyje karjerą. Be jau paminėto V. Reivyčio galima pažymėti dar kelis asmenis. Ypač išsiskiria žmogus, kuriam nacionalsocialistinės pažiūros tikrai nebuvo svetimos – P. Germantas. Jis Vokietijoje įgijo net SS oberšturmfiurerio rangą, kuris kitataučiams buvo dalijamas tik už ypatingą uolumą581. Kitas ryškus asmuo šioje istorijoje, Kaune ir Lietuvoje puikiai žinomas P. Germanto bičiulis – Mykolas Žilinskas582, buvęs VSD spaudos skyriaus viršininkas583. Pasak S. Vaitiekaus, 1936–1939 m. M. Žilinskas buvo Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, kuravo ryšius su SSRS pasiuntinybe, tad turėjo svarbių pažinčių584. Beje, M. Žilinskas buvo aplankęs ir A. Smetoną, kai šis trumpai apsistojo Berlyne, tačiau eksprezidentas nepajuto M. Žilinsko veikloje ypatingo pasikeitimo politine prasme, nors suprato, kad pastarasis spekuliuoja užsienio valiuta, verčiasi

579 Ibid., 144. 580 1941 08 21 Vokietijos RSHA viršininko R. Heydricho raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-101031, l. 162–170. 581 Vokietaitis, Laisvės besiekiant, 374. 582 Yla, Žmonės ir žvėrys, 305. 583 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 72. 584 Ibid., 293.

126 įvairiomis finansinėmis spekuliacijomis585. Vis dėlto svarbios M. Žilinsko pažintys galėjo sudominti gestapą, o kartu sudaryti sąlygas, kurių jis negalėjo atsisakyti, net jei būtų norėjęs. Į šią galima priskirti ir garsų rašytoją Vytautą Alantą, pagarsėjusį radikaliomis nacionalistinėmis pažiūromis586. Nors minėtų asmenų požiūris į Vokietiją 1941 m. buvo daugiau nei palankus, vis dėlto net P. Germantas kategoriškai pasipriešino SS legionų mobilizacijai 1943 m. ir už tai atsidūrė Štuthofe, kur žuvo587. Stanislovas Buchaveckas už tai jį yra pavadinęs lietuvių rezistencijos „Konradu Valenrodu“588. Toje pačioje grupėje galima aptikti ir Stasį Čenkų, kurio likimas buvo kitas – savo žinias jis vėliau sugebėjo pritaikyti dirbdamas su FTB ir CŽV589, kol neiškilo skandalas dėl jo prisidėjimo prie masinių žudynių Lietuvoje. Šie žmonės Vokietiją natūraliai laikė savo politiniu idealu. Tačiau toli gražu negalima sakyti, kad jie visi buvę tokie. Štai buvęs VSD darbuotojas Jonas Dainauskas galėtų būti išimtis, nes atsisakė vykdyti žydų persekiojimą590. Svarbu tai, kad gestapas domėjosi tų Lietuvos piliečių, kurių dauguma sudarė vokiečių tautybės asmenys, likimu po 1940 m. sovietinės okupacijos591. R. Šveiceriu taip pat buvo labai domimasi. Jis apsigyveno Eitkūnuose, ten palaikė artimus ryšius su Abvere dirbusiais lietuviais žvalgybininkais – B. Aušrotu, V. Reivyčiu. Pastarąjį būtent R. Šveiceris įkalbino imtis artimo kolaboravimo su vokiečiais, kuris šį tarpukario sporto populiarintoją padarė vienu žymiausių Lietuvoje žydų žudynių bendrininku. Be abejo, pats K. Škirpa dėl savo statuso negalėjo būti Vokietijos tarnybų išnaudojamas, vis dėlto gestapas tikėjosi, kad per K. Škirpą bus galima paveikti JAV lietuvių išeiviją. Tai pagrindžia 1941 m. sausį jo parašytas, bet taip ir neįteiktas laiškas įtakingam JAV lietuvių veikėjui, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) pirmininkui ir dienraščio „Draugas“ redaktoriui Leonardui Šimučiui. Šiame laiške K. Škirpa stengėsi glaustai išdėstyti pagrindines mintis žmogui, kuriam daugelis problemų buvo svetimos, nes jis negyveno nei okupuotoje ir sovietizuojamoje Lietuvoje, nei nacionalsocialistinėje Vokietijoje. Oficialiai neutralios valstybės JAV visuomenėje buvo aiški preferencija linkti į Didžiąją Britaniją, kuri buvo remta ir palaikoma, o Vokietija traktuota kaip taikos drumstėja. Todėl ir JAV lietuvius nebuvo lengva įtikinti savosios koncepcijos, reikalaujančios artimai bendradarbiauti su Vokietija, tikslingumu. L. Šimučiui adresuotame laiške K. Škirpa ypač kritikavo A. Smetonos režimą, minėdamas, kad būtent jo valdymas neleido sutelkti „tautoje realios vienybės“. Paradoksalu, bet tautininkų valdžia kritikuojama dėl per menko dėmesio

585 1940 m. A. Smetonos atsiminimai „Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos“, VDU LII, f. 1, b. 1, l. 57– 59. 586 Yla, Žmonės ir žvėrys, 307. 587 Ibid., 310. 588 Plačiau žr.: Stanislovas Buchaveckas, „Pranas Meškauskas – Germantas – lietuvių antinacinio pasipriešinimo Konradas Valenrodas“ in Genocidas ir rezistencija (nr. 2, 2013). 589 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 316. 590 Ibid., 326. 591 1940 08 26 Vokietijos gestapo Tilžės skyriaus darbuotojo Tucholkos raštas užsienio reikalų ministerijos referentui M. Lutheriui, PAAA, R-101031, l. 139–141.

127 tautiškumui592. Taip pat atsiskleidžia ir K. Škirpos nuostatos apie tautines mažumas ir būsimąją Lietuvos valstybę. Glaustai išdėstydamas L. Šimučiui LAF idėjas, K. Škirpa nurodo, kad šalia kitų tikslų siektinas ir „atpalaidavimas lietuvių tautos nuo kitataučių, ypač žydiško išnaudojimo, ir stiprinimas lietuvybės visomis prasmėmis ir visomis priemonėmis“593. Taigi šioje pastaboje jau įžvelgtina žydų diskriminacija, tikint, kad jie išnaudoja lietuvius, trukdo lietuvybės plėtrai. Plėtodamas mintis ir vildamasis, kad pavyks pristatyti ją savo adresatui iš JAV, kur tikroji situacija tiek sovietų okupuotoje Lietuvoje, tiek nacionalsocialistinėje Vokietijoje, nebuvo gerai žinoma, K. Škirpa gana aiškiai nušviečia, kad būsimoje Lietuvoje vienintelė aktyviai veikianti politinė partija turėtų būti LAF, kur visi lietuviai „nuo voldemarininkų iki tautiškai susipratusių socialistų“ galės dalyvauti jo veikloje. Be abejo, K. Škirpa buvo įsitikinęs savo teisumu ir jam atrodė, kad jį palaiko visa tauta:

„Dabar kada atsidūrėme prie suskilusios geldos – kada supratome, jog esame netekę savo valstybės – tai linkmei pritaria visi: ne tik atsiradę Vokietijoje ir iš Lietuvos pabėgę gelbiantis nuo bolševikiško persekiojimo lietuviai inteligentai, bet visa mūsų tauta, kuri sunkaus ir žiauraus jungo prispausta ir kentėdama nuo visakeriopo komunistinio teroro, instinktyviai laukia pagelbos iš ten, iš kur ji būtų praktiškai įmanoma – būtent, iš Reicho pusės. Nors Sovietai ir mūsiškiai tautos išdavikai, žydų labai padedami, dar neilgai Lietuvoje šeimininkauja, bet jau suspėjo įgristi visiems mūsų tautos sluoksniams“594.

Šioje ištraukoje pastebima, kad tikima, jog „tautos išdavikų“, pasiryžusių kolaboruoti su okupantu, yra labai mažai, tačiau žydai, kaip tautinė grupė, jiems padeda labai stipriai – jie daromi pagrindiniais okupantų ir kolaborantų talkininkais. Šis laiškas neturėjo patekti į viešumą, jis neatsidūrė įkaitintoje okupuotos Lietuvos atmosferoje, tačiau jo adresatas buvo JAV lietuviai, kurie, negaudami tiesioginės informacijos, turėjo remtis gandais. Nepaisant to, verta pažymėti, kad LAF idėjos bent jau „Draugo“ puslapiuose nebuvo labai efektyvios, nes orientacijos į Vokietiją idėjos ten nebuvo vertinamos gerai. Pastaroji šalis dažnai kritikuota, todėl į K. Škirpos prašymą, kuriame jis pageidauja pasistengti, kad neliktų „per daug pikto lietuvių spaudos tonas Amerikoje prieš Vokietiją, taip pat galėtų perkirsti mano santykius su čionykščiais vokiečių spyruokliais“595, nebuvo sureaguota. Pagrindinė to priežastis – S. Lozoraičio ir E. Turausko įtaka, dėl kurios laiško kurjeris neperdavė jo L. Šimučiui, kadangi laiške buvo itin stipriai kritikuojama buvusi Lietuvos vyriausybė ir jos pasirinkta užsienio politika, kurią šie asmenys formavo, todėl priėmė tai kaip asmeninį įžeidimą596.

592 1941 01 30 K. Škirpos laiškas L. Šimučiui, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 264. 593 Ibid., l. 278. 594 Ibid., l. 279. 595 Ibid., l. 280. 596 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 148.

128 Vienas svarbesnių Vokietijos tikslų buvo išlaikyti JAV neutralumą. JAV spaudos tonas buvo ypač nepalankus, todėl siekta veikti bent jau šios šalies tautines mažumas. Tam tikras vaidmuo buvo skirtas ir lietuvių išeivijai. Neatsitiktinai Reicho saugumo pareigūnai H. Gräfe ir T. Girgensonas prašė K. Škirpos paveikti JAV lietuvių išeiviją, kad ši skleistų nuomones, palankesnes Vokietijai597. E. Turauskas taip pat siūlė K. Škirpai aktyviau vokiečiams aiškinti, kad Lietuva turinti didelį ginklą – lietuvių išeiviją JAV, o pastaroji net gali padėti pagerinti JAV ir Vokietijos santykius598. Tačiau JAV lietuvių nuotaikos tikrai nebuvo vieningos. Nors lietuvių visuomenėje sutiktas tikrai nevienareikšmiškai, A. Smetona vis dar turėjo autoritetą, ypač JAV institucijų akyse, todėl jis, nors ir vengė vesti atvirą politinę veiklą, pasisakydavo prieš K. Škirpos veiklą. Pastarasis buvo įpykęs ir skundėsi E. Turauskui. Abu diplomatai vadino eksprezidentą skaldančiu veiksniu tada, kai vienybės itin reikėjo599. Taip pat buvo pastebėta, kad A. Smetona norėjo LLV ministru pirmininku matyti ne K. Škirpą, o S. Lozoraitį. Tai siutino LAF vadą, teigusį, kad S. Lozoraitis vokiečiams nebus priimtinas, nes 1940 m. pavasarį jie nesutiko jo vietoj K. Škirpos priimti į pasiuntinius600. Nors įkalbėtas LAF vado, S. Lozoraitis ir sutiko atsisakyti paskyrimo ir 1941 m. pradžioje pats prašė, kad eksprezidentas į tą vietą paskirtų K. Škirpą, A. Smetona vis tiek to nepadarė. Tai leido K. Škirpai susidaryti įspūdį, kad eksprezidentas laiko jį konkurentu601. Be abejo, šiuose samprotavimuose buvo nemažai logikos, tačiau pagrindinė priežastis, kad A. Smetona nepasitikėjo A. Hitleriu, manė, kad jis karą tikrai pralaimės, kaltino pastarąjį dėl to, kad Lietuvą ir kitas šalis atidavė J. Stalinui, ir net palygino, kad abu diktatoriai, kaip ir jų valdomų valstybių ideologijos, yra vienodi. Tai sukėlė didelį K. Škirpos pyktį. Jis teigė, kad šitaip A. Smetona sutrukdė visą intensyvų darbą, kuriuo padedant Vokietijai buvo siekiama atkurti Lietuvą ir sužlugdė viltis tokio darbo sėkmės602. Šioje vietoje įžvelgtinas paradoksas. Pirmiausia, sudėtinga patikėti, kad toks savo teisumu įsitikinęs žmogus kaip K. Škirpa vien dėl politinio konkurento pasisakymo lietuvių kalba neutralaus krašto spaudoje būtų atsisakęs vilčių. Kita vertus, jis kritikuoja A. Smetonos mintis, kur šis teigė, kad nacionalsocializmas yra viso labo „vokiškas komunizmas“, nors tokias mintis pats K. Škirpa, išsakė Lenkijos politikams dar 1938 m603. Iš esmės pasikeitusi geopolitinė padėtis privertė pasiuntinį Vokietijoje išsižadėti savo žodžių. Ant šios kritikos mašinraščio yra kito pasiuntinio, Londone dirbusio B. K. Balučio ranka įrašytas gana iškalbingas užrašas. Apie savo bičiulio A. Smetonos pasisakymą jis atsiliepė taip: „Pasakė teisybę, kurios K. Š. nesugebėjo

597 Ibid., l. 155. 598 1941 05 05 E. Turausko laiškas K. Škirpai, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 31. 599 1941 01 17 E. Turausko laiškas K. Škirpai, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 79 600 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 149. 601 Ibid., l. 150. 602 Ibid., l. 151. 603 Plačiau apie tai: Jazavita, Diplomatic activities...

129 suvirškinti.“604 B. K. Balutis išties buvo teisus. K. Škirpa taip siekė savo vizijos teisingumu įtikinti kitus ir save, kad ėmė ignoruoti faktus, apie kuriuos pats buvo rašęs anksčiau. K. Škirpos pažintį su vokiškos karinės kultūros frazeologija rodo faktas, kad, aprašydamas A. Smetonos poelgį, jis pavadino jį „durklu į nugarą“. Laiške A. Geručiui LAF vadas taip pat išsakė kritiką buvusiam karo atašė K. Griniui jaunesniajam, kuris tapo vienu uoliausių proamerikietiškos linijos šalininku605. Šio žmogaus įtaka augo, jis užmezgė kontaktus su JAV valstybės departamentu. 1942 m. pradžioje K. Škirpa pareiškė privačiu laišku J. Šauliui, kad esąs labai nusivylęs emigrantais, tačiau iš jų daug ir nesitikėjo, nes laikė juos ,,atskilėliais nuo tautos kamieno“606. Iš JAV lietuvių pirmiausia tikėtasi gauti finansinės paramos, tačiau susiskaldžiusi, į pasaulėžiūrinius ginčus įklimpusi išeivija nebuvo vienalytė, todėl aktyviai prisidėti prie LAF veiklos ne visada norėjo.

2.6. Lietuvos geopolitinė padėtis Vidurio Rytų Europos regiono kontekste

K. Škirpos vizija suprantama kitų Vidurio Rytų Europos regiono valstybių kontekste, kai jos siekė išeičių ir bandė išgyventi tarp Berlyno ir Maskvos interesų. Rumunijai vadovavęs maršalas Ionas Antonescu 1941 m. pasiuntė gausias pajėgas į SSRS, tačiau išlaikė valstybės nepriklausomybę. Tarsi teisindamasis dėl glaudžios politikos su Vokietija, jis pabrėžė, kad Rumunija tradiciškai buvo itin palanki Didžiajai Britanijai ir ypač Prancūzijai, tačiau šios valstybės negarantavo jokios apsaugos nuo SSRS, kuri atplėšė dalį Rumunijos teritorijos, o vienintelė realiai padėti galėjusi valstybė liko Vokietija607. Panašiai kaip K. Škirpa garsiojoje kalboje per LAF steigiamąjį posėdį 1940 m. lapkričio 17 d., I. Antonescu 1941 m. rugsėjo 6 d. bandė pagrįsti šį pavyzdį savo šalies politiniam elitui. Jo nuomone, patyrusi SSRS skriaudą, Rumunija privalėjo kovoti, siekdama atgauti prarastą Bukoviną ir Besarabiją, tačiau jis pabrėžė, kad likti nuošalyje ir tikėtis, kad Britanija grąžins šias teritorijas būsimoje taikos konferencijoje, yra neįmanoma. Kita vertus, Rumunijos lyderis itin pompastiškai pabrėžė: net jei jis būtų milijardą kartų geresnis strategas, o Rumunijos kariai milijoną kartų narsesni, be Vokietijos pagalbos atgauti iš SSRS šių teritorijų nebūtų įmanoma608. R. Moorhouse’o nuomone, būtent SSRS įvykdyta dalies Rumunijos okupacija visiškai pastūmėjo ją į Vokietijos interesų orbitą ir pavertė sąjungininke609. Tai labai gerai pagrindžia ir Lietuvos diplomatų pašnekesiai su kolegomis iš Rumunijos, įvykę dar 1940 m.

604 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 151. 605 1941 04 16 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 23, l. 19. 606 1942 01 20 K. Škirpos laiškas J. Šauliui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 62, l. 107. 607 Dennis Deletant, Hitler's Forgotten Ally: Ion Antonescu and his Regime: Romania 1940–1944 (London: Palgrave Macmillan, 2006), 87. 608 Ibid., 87. 609 Moorhouse, Velniška sąjunga, 222.

130 pavasarį, kai rumunai labai aiškiai garantuodavo, kad Vokietijos pergalė jų šaliai būtų katastrofa, todėl kare jie tikisi aktyvesnio Vakarų valstybių puolimo ir permainų610. Kita vertus, Lietuvos ir Rumunijos situacijos skyrėsi – A. Hitleris aiškiai Rumuniją laikė savo ekonominiu ir strateginiu užnugariu, bijojo netekti šios šalies naftos tiekimo. Kaip jau aptarta, sovietų įvykdytas Besarabijos atplėšimas, užimant dar ir nesutartą Bukoviną, vokiečius gerokai labiau suerzino nei sėkmingai išspręsta Baltijos šalių užėmimo operacija611. Rumunija buvo matoma tikrosios Europos dalimi, o Baltijos šalių geopolitinė situacija buvo gerokai keblesnė. Rumunijos elgsena buvo sudėtinga ir ta prasme, kad panašiai kaip K. Škirpa, I. Antonescu nelojalumu apkaltino visus žydus, kurie buvo atsidūrę SSRS okupuotoje Rumunijos dalyje, ten jie buvo masiškai naikinami dalyvaujant net kariuomenei. Tuo tarpu Vokietijos reikalavimo išduoti ir naikinti žydus didžiojoje Rumunijos dalyje, kurios sovietų okupacija nepalietė I. Antonescu nesilaikė, susirašinėjo su žydų bendruomenės lyderiais ir ragino juos taikiai palikti šalį612. Netrukus į išlikusius žydus pradėta žiūrėti visai kitaip, o I. Antonescu net neleido žydams prisegti Dovydo žvaigždės ant drabužių ir taip viešai vykdyti segregacijos politikos. Tokius pokyčius nulėmė ne viena priežastis. Anot T. Snyderio, Rumunijos politikai buvo nepatenkinti Vokietijos kišimusi į jos suverenitetą, nelaikė to lygiaverte sąjunga, bijojo, kad, išnaikinus žydų mažumą šalies miestuose, labai sustiprės vokiečių mažumos pozicijos, juolab palaikomos Reicho. Atgauta Besarabija ir net prisijungtas Ukrainos uostas Odesa neatsvėrė liūdesio, kad Vokietija paliko Transilvanijos regioną Vengrijai613. Nepaisant A. Hitlerio rodyto dėmesio ir pagarbos jo asmenybei, I. Antonescu nebeleido persekioti žydų, o duoklę „Naujajai Europai“ manė jau atidavęs – prie Stalingrado žuvo didžioji Rumunijos kariuomenės dalis. Dėl šios priežasties Rumunijoje išgyveno net du trečdaliai šalies žydų. Kita vertus, tokie veiksmai sukėlė vokiečių pyktį. A. Hitlerio numylėtinis, idėjinis nacionalsocialistas, o taip pat Vokietijos karinių oro pajėgų superžvaigždė Hansas Ulrichas Rudelis prisiminimuose nedviprasmiškai apkaltino Rumunijos pajėgas, esą jos apleido mūšį anksčiau laiko, išsibėgiojo ir tai nulėmė Vermachto pralaimėjimą prie Stalingrado614. Verta pastebėti, kad Didžioji Britanija, įprastai palanki Rumunijai valstybė, tarpukariu net suteikusi jai savo garantijas, nesuprato strateginio Balkanų šalies perėjimo į Vokietijos pusę ir vėlgi, kaip ir visos šalys, žiūrėjo iš savo interesų prizmės. Londonui tapo psichologiškai gerokai lengviau paaukoti šią šalį Maskvos siekiams615.

610 The Romanian-Lithuanian Relations: Diplomatic Documents (1919–1944) (Târgovişte: Cetatea de Scaun, 2011), 224. 611 Moorhouse, Velniška sąjunga, 222. 612 Hilberg, Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai, 97–98. 613 Snyder, Juodžemis, 222–223. 614 Hans Rudel, Štukos pilotas (Vilnius: Briedis, 2015), 69–71. 615 Ramojus Kraujelis, „The Status and the future of Baltic States and Romania in the strategy of Western Allies in the early years of the Second World War: A comparative view“ in Revista Romana de Studii Baltice si Nordice (vol. 2, 2010), 102.

131 Panašesnė į Lietuvos situaciją susidarė kitose Baltijos valstybėse. Išsiskyrė Suomijos situacija į kurį atsižvelgiant galima iš kitos perspektyvos pastebėti ir K. Škirpos geopolitinę viziją. Valstybę išsaugoti sugebėjęs Suomijos kariuomenės vadas maršalas Carlas Gustavas Mannerheimas įtikinamai apibūdino Suomijos užsienio politiką 1940–1941 m. laikotarpiu: „mūsų užsienio politikos veiklos sritis buvo labai siaura, jeigu apskritai buvo galima kalbėti, apie kokią nors veiklos sritį. Iš tikrųjų visa mūsų užsienio politika, ir netgi, galima sakyti, Suomijos kaip savarankiškos valstybės egzistavimas, priklausė nuo mūsų santykių su Vokietija.“616 Be abejo, Suomijos geopolitinė situacija buvo kita – nors šalis prarado daugybę žmonių ir teritorijos, kare pavyko apginti nepriklausomybę, o tai suteikė didelę moralinę paspirtį. Suomija net kaip Vokietijos sąjungininkė turėjo ypatingų privilegijų ir į jos vidaus reikalus buvo visai nesikišama tarsi tai būtų neutrali valstybė. Suomių kilmės gyventojams, atsidūrusiems Vokietijos užimtoje SSRS teritorijoje, P. Kleisto iniciatyva buvo leista vykti į Suomiją, o to negalėjo padaryti net Estijos švedai. Vokietijos pareigūno teigimu, taip nutiko dėl draugiško A. Rosenbergo požiūrio į Suomiją617. Šios šalies kariuomenės drąsa ir vokiečių jausta pagarba suomiams išskyrė juos ne tik iš Baltijos šalių, bet ir visos Europos. Dėl Suomijos įtakos geopolitinė situacija buvo kiek kita ir Estijoje. Neatsitiktinai šalies antisovietinio pasipriešinimo centras 1941 m. pavasarį atsidūrė būtent Suomijoje, o ne Vokietijoje618. Jau po Vokietijos įsiveržimo į SSRS ir operacijos „Barbarosa“ pradžios pasitaikė nemažai estų, kurie, nenorėdami kariauti Vokietijos karinėse pajėgose, rinkosi galimybę tarnauti kaimyninėje Suomijoje619. Šios šalies buvimas šalia veikė ir vokiečių požiūrį į Estijos reikalus620. Neatsitiktinai šalies antisovietinio pasipriešinimo centras 1941 m. pavasarį atsidūrė būtent Suomijoje, o ne Vokietijoje621. Jau po Vokietijos įsiveržimo į SSRS ir operacijos „Barbarosa“ pradžios pasitaikė nemažai estų, kurie, nenorėdami kariauti Vokietijos karinėse pajėgose, rinkosi galimybę tarnauti kaimyninėje Suomijoje622. Šios šalies buvimas šalia veikė ir vokiečių požiūrį į Estijos reikalus623. Nors estai turėjo kiek didesnę galimybę laviruoti, vokiečiai savo tikslų ieškojo siekė panašiais metodais, kaip ir Lietuvoje. Į Berlyną po sovietinės okupacijos atvyko vienas iš reikšmingiausių radikalių dešiniųjų politikų Hjalmaras Mäe, kuris čia susipažino su tuo pačiu P. Kleistu624. Estijoje nemažai žmonių, ypač tų, kurie prarado artimuosius per birželio 14 d. trėmimus, stojo į vokiečių kariuomenę, vildamiesi atkeršyti bolševikams625.

616 Carl Gustav Mannerheim, Legendinio maršalo atsiminimai (Vilnius: Obuolys, 2012), 418. 617 Kleist, European Tragedy, 135. 618 Andres Kasekamp, The Radical Right in Interwar Estonia (London: Macmillan, 2000), 135. 619 Rislakki, Vorkuta, 76–78. 620 1944 08 14 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovo prie SS H. Wagnerio raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-101031, l.97–98. 621 Kasekamp, Radical Right, 134. 622 Rislakki, Vorkuta, 76–78. 623 1944 08 14 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovo prie SS H. Wagnerio raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-101031, l.97–98. 624 Kasekamp, Radical Right, 135. 625 Moorhouse, Velniška sąjunga, 295.

132 Latvija taip pat negarsėjo simpatijomis Vokietijai, priešingai – 1933 m. NSDAP atėjus į valdžią, net buvo įvestas vokiškų prekių boikotas626. Tačiau vos vieneri sovietinės okupacijos metai pakeitė situaciją iš esmės. Kairiųjų pažiūrų politikai, tokie kaip socialdemokratas, prieš tai ieškojęs būdų artimiau bendradarbiauti su SSRS, žymus nacionalsocialistinės Vokietijos kritikas Klavis Lorencas, vaizdžiai aprašė Latvijos situaciją įžengiant Vermachtui:

„Prasidėjo manifestacijos, kurių per savo ilgą politinį gyvenimą nebuvau nei matęs, nei išgyvenęs. Visose gatvėse, prospektuose, aikštėse rinkosi neaprėpiamos minios, kurios plūdo iš periferijos į miesto centrą. Iš garsiakalbių pro atvirus langus ir balkonus vilnijo Latvijos himno ir liaudies dainų garsai. <...> Šie neaprėpiami tūkstančiai nesulaikoma tėkme plūdo į priekį, šūkavo, giedojo, glėbesčiavosi ir bučiavosi... Dvasios pakylėjimo sūkurys viską įsuko spontaniškoje srovės beprotybėje ir ant savo sparnų pakėlė šiuos tūkstančių tūkstančius į kažkokį irealų pasaulį. Niekur nesigirdėjo nė vieno neapykantos šūksnio, Didžiosios Vokietijos himnas ir Horssto Veselio daina taip pat niekur neskambėjo.“627

Šioje vietoje K. Škirpos koncepciją Lietuvos atžvilgiu galima lyginti su dar viena regiono tauta – ukrainiečiais. Kitaip nei Suomija, Estija, Latvija, ar Rumunija, Ukraina nepajėgė išlaikyti valstybingumo po Pirmojo pasaulinio karo ir liko Lenkijos ir SSRS padalyta. Tačiau ukrainiečiai nuolat kovojo, siekdami įkurti tautinę ukrainiečių valstybę, kurią turėjo kitos regiono šalys. Lietuva buvo viena iš stipriausių rėmėjų, kadangi jas vienijo ir bendros kovos prieš Lenkiją motyvas. Juolab bendradarbiauti su jais buvo numatyta ir 1940 m. rugsėjį įvykusiame diplomatų susitikime628. K. Škirpa gerai pažinojo Ukrainiečių nacionalistų organizacijos (toliau – OUN) lyderį Evheną Konovaletsą, kuris 1938 m. buvo nužudytas NKVD agento bei jo koncepciją, kuria siekta sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Privalu atkreipti dėmesį, kad vieną svarbiausių vaidmenų tiek LAF, tiek OUN programoje vaidino „Naujosios Europos“ motyvas, kurį labai stipriai stengėsi eksploatuoti vokiečiai. Šis motyvas turėjo priversti Europos tautas noriai stoti į Trečiojo reicho ir jo vado pusę. Vienas OUN lyderių Yaroslavas Stetska po konsultacijos Berlyne su K. Škirpa birželio 30 d. kreipėsi ir į A. Hitlerį, tikėdamasis, kad Vokietija bus linkusi plėsti „Naująją Europą“ į Rytus629. Tiek lietuviams, tiek ukrainiečiams, patyrusiems sovietų represijas, atrodė, kad nuo jų gali išgelbėti tik glaudus įsitraukimas į europietiškų tautų būrį, vadovaujamą galingos europinės valstybės. Tai primena 1940 m. birželį K. Škirpos išsakytas mintis P. Kleistui630. Kitas aspektas, pagal kurį lietuvių ir ukrainiečių tautinių antisovietinių pajėgų pažiūros sutapo, buvo tikėjimas

626 Butkus, Tarp Trečiojo reicho, 517-524. 627 Lācis, Latvių legionas, 86. 628 1940 09 19 Lietuvos diplomatų konferencijos Romoje protokolas, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 6, l. 514. 629 Grzegorz Rossolinski-Liebe, Stepan Bandera: The Life and Afterlife of a Ukrainian Nationalist. Fascism, Genocide, and Cult (Stuttgart: ibidem-Verlag, 2014), 217. 630 1940 m. liepos K. Škirpos memorandumo „Į lietuvių tautą“ projektas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 115.

133 vokiečių technologiniu ir ekonominiu pranašumu631. Ne kartą buvo aiškiai išsakytas toks motyvas, kad SSRS buvo suprasta kaip atsilikusios Azijos dalis, o visa, kas buvo į Vakarus nuo jos, – pažangios Europos. Kova prieš bolševizmą „Naujosios Europos“ tautoms turėjo tapti vienijančiu veiksniu. Tiek OUN, tiek LAF raštuose matome, kad visi europiečiai turėjo pagal išgales turėjo aktyviai prisidėti, jei reikės ir ginklu, kad padėtų Vokietijai visiems laikams sunaikinti komunistinę ideologiją632. Taigi galima sakyti ir tam tikra bendros patirties iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų reminisencija, kai ši valstybė save laikė Europos pasienio „sargu“. Lietuvą kaip Europos „skydą“ nuo Azijos įžvelgė ir pats K. Škirpa, aiškindamas, kad Lietuva ne kartą istorijoje protėvių krauju „priešinosi slavų ir azijatų antplūdžiui į Vakarų Europą“633, tad ir šį kartą yra pasiryžusi tą darbą tęsti. Jo pažiūra buvo daugiau nei aiški: „Lietuva yra pirmasis vakarietiškos kultūros avanpostas prieš rusiškai-azijatišką komunizmą ir barbarizmą.“634 Pakankamai spalvinga detalė – įžanginėje paskaitoje, kurią perskaitė LAF susikūrimo metu, K. Škirpa labai nuoširdžiai tikėjo ta „Naująja Europa“. Kalbėdamas apie Europos tautas, jis teigė, kad „ateityje, priešingai, negu yra dabar, vietoje viena kitą stengdamos eksterminuoti, tautos bendromis ir suderintomis pastangomis sieks vystyti bendrąjį Europos gerbūvį. <...> Naujoji Europa turi būti ne naujų tarp įvairių joje gyvenančių tautų konfliktų židiniu, bet visų tų tautų kūrybinių pastangų jungėja.“635 Taigi geopolitiškai K. Škirpa troško tvirtos Europos valstybių sąjungos, kurioje pirmuoju smuiku griežtų technologiškai ir ekonomiškai pažangiausia valstybė. Tą vaidmenį jis buvo skyręs Vokietijai. 1941 m. birželio 4–18 d. vokiečiai kitataučiams Berlyne vedė specialius mokymus apie Naująją Europą, juose dalyvavo ir K. Škirpa. Šių mokymų metu profesoriai iš Vokietijos daug agitavo būtent apie tokią santvarką – glaudų Europos tautų kultūrinį ir ekonominį bendradarbiavimą636. Pagrindiniai OUN architektai irgi buvo linkę mąstyti panašiai. Abiejų organizacijų kovotojai taip troško pasijausti europiečiais, kad ne visada susimąstydavo, kokia gali būti to kaina. Tuo tarpu vokiečiai visame Vidurio Rytų Europos regione dar aktyviau tęsė sovietų jau naudotą taktiką divide et impera, turėjusią sukiršinti tautas. Tai nesunku pastebėti iš Niurnbergo tribunolo metu tardytų nacių „Einsatzgruppen“ narių apklausų, kur šie patvirtina, kad kiršinimas buvo naudotas specialiai ir netgi tai, kad ne visada vokiečiams buvo lengva tai padaryti637.

631 Ibid., l. 116. 632 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 60. 633 1940 m. liepos K. Škirpos memorandumo „Į lietuvių tautą“ projektas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 115. 6341940 11 17 K. Škirpos paskaitos „Lietuvių aktyvistų fronto platformos matmenys“ tekstas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 135. 635 Ibid., l. 131. 636 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 171. 637 Hunczak, Ukrainian – Jewish Relations, 42.

134 3. K. ŠKIRPOS VEIKSMAI VOKIETIJOS OKUPACIJOS METU

3.1. Birželio sukilimas ir jo atgarsiai Berlyne

1941 m. birželio 17 d. K. Škirpa apsilankė pas P. Kleistą ir apsidžiaugė sužinojęs, kad pastarasis kuruoja operacijas Rytų Europoje. P. Kleisto teigimu, tuo metu vyko įtempta politinė kova, nes Vokietijos užsienio politikos strategai dar nebuvo nusprendę, kaip turės pasielgti su tautomis, atsidūrusiomis tarp Berlyno ir Maskvos638. Operacijos „Barbarosa“ išvakarėse, t. y. 1941 m. birželio 21 d., po susitikimo su ekspertų grupe Berlyne, P. Kleistas pastebėjo, kad dominuoja nuotaikos, jog karo nereikia. Ekonomistams SSRS buvo sunkiai nuspėjamas, bet naudingas ir reikalingas partneris. Sutartis su SSRS diplomatams buvo jų sugebėjimų įrodymas, jie suprato, kad panašaus lygio sutarties su tokio galingumo šalimi pasiekti nebepavyks. Karininkų situacijos vertinimą diktavo geopolitika – SSRS turėjo per didelius žmogiškuosius išteklius ir per didelę kariuomenę. Tačiau padėtį keitė lemtingas ideologinis faktorius, nes nugalėti bolševizmą buvo idėjinis nacionalsocializmo doktrinos tikslas. Tačiau tai negalėjo atsverti aukščiau išvardytų argumentų. Atsirado vis daugiau tikinčių, kad pasaulinės revoliucijos, globalaus dominavimo siekiai SSRS doktrinoje išsikvėpė, o pati šalis vis labiau primena senąją Rusiją – viltasi, kad joje išsivystys net ir kapitalizmas. Be abejo, ideologinį pyktį prieš bolševizmą kurstė ir viltis, kad būtent SSRS taps puikiu „Lebensraum“639 Vokietijai ir, kaip rodo G. V. Liuleviciaus tyrimai, tai nebuvo joks nacionalsocialistų prasimanymas, o senasis „Drang nach Osten“, kuris buvo sėkmingai įgyvendintas jau bandant kurti Oberostą Pirmojo pasaulinio karo metais640. Tuos, kurie abejojo, įkvėpė ir prevencinio karo galimybė, nes pradėta bijoti, kad nepasiruošusi Vokietija būsimos sovietų invazijos bus tiesiog sunaikinta641. Šie argumentai nusvėrė ir paskatino pradėti SSRS puolimą. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad dar birželio 20 d. A. Rosenbergas puoselėjo planus ne rusų gyvenamas SSRS teritorijas atkirsti ir paversti buferinėmis valstybėmis ir taip laimėti šių šalių gyventojų pagarbą ir pasitikėjimą642. Jo nuomone, iš SSRS tautų kalčiausi buvo žydai, kurie sukūrė komunizmą, ir rusai, kaip gausiausia jų nesustabdžiusi tauta643. Vis dėlto A. Rosenbergas turėjo greitai nusivilti viršininko A. Hitlerio politika dėl svarbiausios ir didžiausios sovietų okupuotos tautos – ukrainiečių. Okupuotų Rytų ministerijos vadovas, planavęs nukreipti Vidurio Rytų Europos tautas prieš rusus ir žydus, buvo sukrėstas panašiai taip, kaip jis buvo sukrėstas

638 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 185. 639 Alex J. Kay, Exploitation, Resettlement, Mass Murder: Political and Economic Planning for German Occupation Policy in the Soviet Union, 1940–1941 (New York: Berghahn Books, 2006), 27, 32, 76. 640 Lulevicius, War Land on Eastern Front, 7. 641 Kleist, European Tragedy, 92. 642 Witmann ir Kinney, Velnio dienoraštis, 255. 643 Ibid., 258.

135 1939 m. rugpjūtį. Politiniai ir ekonominiai fiurerio interesai ir vėl pasirodė svarbesni už ideologinius644. A. Rosenbergui tai kėlė pragmatinį nerimą: išlaikyti tvarką didžiulėje Ukrainoje prireikė milijono karių, kurie galėtų būti panaudoti kitur, atsirado baimės, kad rusai ir ukrainiečiai gali susivienyti į bendrą slavišką antivokišką frontą645. Nesugebėjimas pritraukti į savo pusę didžiulės ukrainiečių tautos ir griežtos represijos dažnai laikoma viena pagrindinių Reicho nesėkmės Rytų fronte priežasčių646. Nors šia informacija disponavo tik vienas svarbiausių Vokietijos politikų, eilinius gyventojus kankino nežinomybė, ji buvo juntama ir kituose sluoksniuose. SSRS buvo suprantama kaip didelė ir nenuspėjama erdvė, o žaibiško karo, kuris turėjo būti laimėtas per kelis mėnesius, nesėkmė tik patirštino šį faktą647. Ne veltui dalis karininkų nenorėjo ten veržtis ir savaip džiaugėsi 1939 m. nepuolimo paktu. Tačiau K. Škirpa stengėsi ignoruoti šią Vokietijos visuomenės dalį. Slegiamas patirtos dvasinės traumos dėl Lietuvos okupacijos ir vilties sugrąžinti nepriklausomybę, jis rinkosi matyti tik tą dalį, kuri karą su SSRS laikė neišvengiamu ir netgi nesudėtingai laimimu reikalu. Tai atspindi jo 1941 m. sausio 31 d. laiškas JAV lietuvių veikėjui Leonardui Šimučiui. Bandydamas palenkti savo pusėn JAV lietuvių simpatijas, jis išdėsto savo nuomonę, kad Raudonojoje armijoje komunizmas ir J. Stalinas yra taip nekenčiami, jog po pirmo vokiečių smūgio ši išvis subyrėtų, o Vermachtui ši kampanija būtų lengvesnė nei Lenkijoje648. Akivaizdu, kad K. Škirpa linko pervertinti Vokietijos galimybes. Vokiečiai taip pat domėjosi lietuvių galimybėmis juos įtraukti į operaciją ir jų pozicija. Pasak K. Kwieto, Tilžės gestapo skyriaus viršininkas Hansas Joachimas Böhme’as, pirmasis davęs įsakymą masiškai išžudyti žydus, norėjo sužinoti daugiau apie sovietų terorą Lietuvoje ir antisovietinio nusistatymo mastą ir apie tai 1941 m. gegužę informavo A. Hitlerį649. Taigi Lietuvai buvo skiriamas didelis dėmesys. Tai pagrindžia ir kiti Berlyno archyvų dokumentai. Per savo agentūrą okupuotoje Lietuvoje, išsamiai išnagrinėjusi padėtį, SD dar 1940 m. spalio 2 d. persiuntė J. Ribbentropui svarbią informaciją „Apie naują tvarką Baltijos šalyse“. Beje, šiame dokumente fiksuojamas ir Berlyno politikos pokytis, esą po SSRS okupacijos Baltijos regionas tapo viena pagrindinių politinių užduočių650. Lietuva šiame raporte išskiriama keliais aspektais – joje gyvena daugiausiai žydų, didžiausia sovietų kariuomenės koncentracija, kuri, vokiečių teigimu, siekia net 700 000651. Raporte fiksuojama pagrindinė antikomunistinių nuotaikų priežastis – privačios

644 Ibid., 301. 645 Ibid., 302. 646 Gitelman, Century of Ambivalence, 127. 647 Frei, People’s Community and War, 72. 648 1941 01 31 K. Škirpos laiškas L. Šimučiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 62, l. 90. 649 Kwiet, Rehearsing for murder, 13. 650 1940 10 02 Nežinomo Vokietijos SD pareigūno raštas užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-101031, l. 7. 651 Ibid., l. 11–13.

136 nuosavybės atėmimas652. Latvijos ir Estijos situaciją išskiria todėl, kad sovietai represavo šių valstybių prezidentus, be to, šiose valstybėse, kitaip nei Lietuvoje, politiškai pasyvų vaidmenį užėmė bažnyčia653. Lietuva paminima kaip maištingiausia sovietų okupuota teritorija, tačiau pripažįstama, kad visose Baltijos šalyse vykdomi išpuoliai prieš tautines jėgas654. Reakcija į tautinius judėjimus buvo itin žiauri – tai Rainių, Pravieniškių žudynės, kurios labai skaudžiai įsirėžė į Lietuvos istorinę atmintį. Iki tol stengtasi represuoti, sovietų valstybės pavyzdžiu siųsti žmones į ’ą, tremties vietas.. Tik Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą, Maskvoje sušaudyti K. Skučas, A. Povilaitis, A. Gustaitis, K. Dulksnys ir daug kitų ryškiausių Lietuvos valstybės veikėjų, Červenėje sušaudytas K. Bizauskas, taip pat buvęs vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika, kurie negarsėjo antisovietine retorika. Tačiau taip pat buvo sovietų nužudyti ir žmonės, aktyviai prisidėję prie antisovietinio pogrindžio organizavimo. Vienas iš jų buvo J. Šarauskas, su kuriuo K. Škirpa buvo susitikęs dar 1940 m. birželį ir aptarė antisovietinės kovos būdus. Taip pat sušaudytas ir kalbininko Jono Jablonskio jaunėlis sūnus žurnalistas J. Jablonskis, kurį K. Škirpa mini kaip vieną aktyviausių pagalbininkų ir titulavo vienu iš pirmųjų laisvės kovotojų655. Nužudytas ir vienas iš sukilimo Lietuvoje organizatorių Stasys Tilinskas, aktyvus ateitininkas, su vyskupo V. Brizgio žinia rinkęs antisovietinei kovai šios organizacijos narius ir suorganizavęs rezistencinę Moksleivių ateitininkų sąjungą656. Tokie SSRS veiksmai buvo susiję su 1941 m. liepos mėnesio aukščiausios SSRS vadovybės nurodymu, pasirašytu L. Berijos: jame pabrėžta, kad privalu sušaudyti visus nuteistus ar tik kaltinamus „kontrrevoliucine veikla, sabotažu, diversantine arba antisovietine veikla“657. Birželio pabaigoje šis įsakymas dar nebuvo suformuluotas viešai. Kai prasidėjo masinis naikinimas, nacionalsocialistinės propagandos jau nebereikėjo – faktai apie sovietų barbariškumą greitai sklido visuomenėje. 1941 m. gegužę lietuvių pogrindininkai sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo perėję prie karinės parengties, nes sulaukė pirmųjų signalų apie ruošiamą sukilimą, tačiau greitai buvo suprato, kad pavojus netikras ir šių planų atsisakė. Planai sukilti dar kartą pasirodė birželio 14 d., kai prasidėjo pirmieji trėmimai658. Tuomet prasidėjo karinė parengtis, o pirmieji sukilėliai ėmė slapstytis su ginklais, nors karinių veiksmų buvo vengiama. 1941 m. birželio 23 d. galutinai įsitikinus, kad Vokietijos–SSRS karas vyksta, Lietuvoje prasidėjo sukilimas. Vienas aktyviausių sukilimo organizatorių Leonas Prapuolenis Kauno radiofone paskelbė, kad atkuriama Lietuvos

652 Ibid., l. 14. 653 Ibid., l. 20, 1. 27. 654 Ibid., l. 29. 655 Škirpa, Sukilimas, 24. 656 Jankauskas, 1941, 192–193. 657 Moorhouse, Velniška sąjunga, 301. 658 Jegelevičius, Tautos teisė sukilti, 20.

137 nepriklausomybė. K. Škirpa ėmėsi veiksmų Berlyne. Pirmiausia jis pasistengė raštu kreiptis į Vokietijos valstybės sekretorių E. von Weizsäckerį. Šio dokumento formuluotė gana nuosaiki. Jame pabrėžiama, kad, Vokietijos pajėgoms išstūmus „rusų armiją“ iš Lietuvos, vokiečių dalinius parėmė lietuviai, kurie šalyje sukėlė visuotinį sukilimą prieš „sovietiškai-rusišką“ okupantą. Pabrėžiama, kad dėl šių priežasčių buvo suformuota vyriausybė, sudaryta iš lietuvių valstybininkų, kuri remiasi Lietuvos Konstitucija, o aktas buvo paskelbtas per radijo imtuvus Kaune. K. Škirpa tvirtino, kad, kuriant naują Europos tvarką, Lietuva yra pasiryžusi bendradarbiauti su Vokietija, o nauja vyriausybė paskelbė atsišaukimą tautai, akcentuojantį, kad privalu draugiškai sutikti vokiečių dalinius ir suteikti jiems reikiamą pagalbą. Rašte prašoma pripažinti Lietuvą nepriklausoma, o jai atstovauti ir ryšius su Vokietija palaikyti toliau galėtų pareigų taip ir nenutraukęs K. Škirpa659. Nuo diplomatinio etiketo K. Škirpa netrukus perėjo prie rimtesnių veiksmų ir raštu kreipėsi į aukščiausią tuometinės Vokietijos lyderį A. Hitlerį. Šiame rašte Lietuvos diplomatas kalbėjo daug emocionaliau, su tam tikru patosu – jis pabrėžė „istorinę valandą, kai lietuvių tauta atgauna savo laisvę“, įsivardijo teisėtos Lietuvos vyriausybės teisėtu pasiuntiniu, dėkojo Vokietijai už išlaisvinimą iš Lietuvą sukrėtusios bolševikų okupacijos. Diplomatas minėjo, kad sovietai Lietuvą užėmė jėga ir neregėtu teroru, o su jais kovoti ėmė būtent lietuvių aktyvistai. Šiame rašte nuskamba prašymas vizito ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pripažinimo660. Paskutinis tą dieną rašytas raštas buvo adresuotas Vokietijos užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui. Pastarajam K. Škirpa gana oficialiai pranešė apie ankstesnį raštą fiureriui, pagrįstai tikėdamasis, kad būtent nuo pastarojo reakcijos į jo raštus ir spręsis Lietuvos likimas, todėl J. Ribbentropas prisiderins prie viršininko politinės linijos661. Vis dėlto, kaip atsiminimuose karčiai pastebėjo ir pats raštų autorius, Vokietijos fiureris, nepaisydamas parodyto dėkingumo, asmeniškai į šiuos raštus nesureagavo662. Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje šie raštai buvo užregistruoti ir sukėlė nemažą įtampą. Situaciją iš vokiečių pusės geriausiai parodo tyrimui reikšmingas dokumentas – W. Grundherrio birželio 23 d. rašyta „Pro Memoria“, kuriame išdėstytas jo požiūris į susitikimą su K. Škirpa. W. Grundherris buvo tiesiogiai atsakingas už Lietuvos reikalus iki 1940 m. okupacijos ir toliau išliko tas žmogus, kuris lietuvių diplomatą priimdavo ministerijoje ir su juo

659 1941 06 23 Lietuvių aktyvistų fronto vado K. Škirpos raštas Vokietijos valstybės sekretoriui E. von Weizsäckeriui, PAAA, R-105190, l. 107–108. 660 1941 06 23 Lietuvių aktyvistų fronto vado K. Škirpos raštas Vokietijos kancleriui A. Hitleriui, PAAA, R-105190, l. 109–110. 661 1941 06 23 Lietuvių aktyvistų fronto vado K. Škirpos raštas Vokietijos užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-105190, l. 111. 662 Škirpa, Sukilimas, 485.

138 kalbėdavosi kaip oficialus pareigūnas. Aukštesnę padėtį Reicho hierarchijoje užėmę P. Kleistas ir G. Leibbrandtas tai darė neoficialiai. Pasak W. Grundherrio, 13 val. pas jį užėjo K. Škirpa ir džiugiai pranešė, kad 11.30 val. buvo pradėtas „lietuvių aktyvistų sukilimas prieš rusų okupantus“, taip pat patvirtino, kad jis bus naujosios vyriausybės ministras pirmininkas, įvardijo, jog į ją įeis ir S. Raštikis, užimsiantis krašto apsaugos ministro pareigas663. Pokalbio metu jam paskambino ir H. Gräfe, buvęs Tilžės, o vėliau ir Rytprūsių gestapo padalinio vadovas, tuo metu RSHA 6-ojo padalinio, skirto kontražvalgybos operacijoms Baltijos šalyse, viršininkas. Jis buvo įpykęs, kad sukilimas buvo skelbtas per Kauno radiją. K. Škirpa bandė pasiaiškinti, kad šios sukilėlių vyriausybės pripažinimas bus naudingas Vokietijos interesams ir tolimesniems karo planams664. H. Gräfe buvo tas žmogus, kuris jau prieš tai nuolat K. Škirpą mėgino įspėti, kad Lietuvos nepriklausomybė nebus pripažinta665. Nors W. Grundherris nebuvo nusiteikęs prieš Lietuvą, pirmiausia buvo lojalus Vokietijos URM darbuotojas. Lojalumą didino ir faktas, kad į pokalbį įsikišęs represinių struktūrų atstovas tapo pavojingu liudininku. Todėl raporte matoma, kad W. Grundherris užsipuolė K. Škirpą, kodėl šis paskelbęs nepriklausomybę, nesuderinęs to su Vokietijos URM666. Lietuvos diplomatas bandė gana naiviai pasiteisinti, esą jis skambinęs, tačiau W. Grundherris nekėlęs ragelio. Vokietijos pareigūnas į tai atsakė, esą visą dieną buvęs namie ir pasiekiamas telefonu, todėl K. Škirpa bando jį apgauti. Supratęs, kad atsidūrė pavojingoje padėtyje, K. Škirpa aiškino, jog visas sukilimas buvo suderintas su Abveru, konkrečiai su pulkininku K. Graebe667. Šios versijos K. Škirpa laikėsi ir savo atsiminimuose, kur aprašė patį faktą, kad K. Graebe buvo rodęs visus LAF programinius tekstus, kuriuose aiškiai įvardijama, kad jo siekis yra Lietuvos nepriklausomybė668. K. Škirpa bandė teisintis, kad, ruošdamas karinius veiksmus Lietuvoje, informavo K. Graebe apie visus jam reikiamus asmenis, daugiausia vertėjus, teikė žinias, kurias gaudavo iš savo šaltinių Lietuvoje669. Ši versija apie jų itin aktyvų bendradarbiavimą taip pat yra aiškiai pagrįsta ir diplomato atsiminimuose, kur K. Škirpa parodo, kad jis dar 1941 m. sausio–kovo mėnesiais suteikė Abvero atstovui visą medžiagą net apie tai, kokie asmenys kokias funkcijas turėjo savivaldoje, tikėdamasis, kad, išvijus sovietų pajėgas, šie žmonės bus sugrąžinti toliau eiti savo pareigų, nors ir nebuvo garantuotas, kokį Lietuvos likimą

663 1941 06 23 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo ir Skandinavijos šalių referento W. Grundherrio Pro Memoria, PAAA, R-105190, l. 114. 664 Ibid., l. 114. 665 Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, bd. 1, 255. 666 1941 06 23 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo ir Skandinavijos šalių referento W. Grundherrio Pro Memoria, PAAA, R-105190, l. 115. 667 1941 06 23 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo ir Skandinavijos šalių referento W. Grundherrio Pro Memoria, PAAA, R-105190, l. 116. 668 Škirpa, Sukilimas, 127. 669 1941 06 23 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo ir Skandinavijos šalių referento W. Grundherrio Pro Memoria, PAAA, R-105190, l. 116.

139 nuspręs aukščiausi Reicho vadai670. Nekalbant apie daugybę sovietų nekaltai represuotų Lietuvos valdininkų, didelė dalis šių žmonių išties buvo sugrąžinti toliau eiti pareigų ir jas ėjo, nepaisydami Vokietijos okupacijos sąlygų. Dar 1941 m. birželio 19 d. laiške E. Turauskui K. Škirpa atsargiai prasitarė, kad jis greitu metu viliasi būti toli nuo Berlyno, kur esą jau atsidūrę nemažai bendro likimo draugų. K. Škirpa turėjo omenyje tuos asmenis, kurie dėl jo sutarimo su Abveru jau laukė pirmųjų karo dienų Rytprūsiuose, ruošdamiesi lydėti Vermachtą žygio į Rytus metu671. Paskutinis toks kontingentas K. Škirpos buvo siųstas dar birželio 22 d. vakare, jis pats taip pat svarstė apie galimybę prisijungti, tačiau vylėsi, kad, kai sukilėliai paskelbs apie sudaromą vyriausybę, jis gali būti reikalingas Berlyne672. Abveras dirbo ne vien su K. Škirpa. Tarp lietuvių ši žvalgyba turėjo daugiau kontaktų, kurie, be abejo, buvo pažįstami, tik ne visuomet derino veiklą. Pavyzdžiui, karo pradžioje Klaipėdoje buvo surinkta apie 100 į Lietuvą permestų V. Reivyčio vadovaujamų kovotojų673. Vis dėlto tokios K. Škirpos pastangos buvo bevaisės, nes susidūrė su aiškia Vokietijos politinio elito valia nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Nepaisant K. Škirpos raginimų, jo įteikto ir Lietuvoje per radiją paskelbto teksto, kuriame gausų draugiškų liaupsių Vokietijos valdžiai ir jos kariuomenei, H. Gräfe pasakė W. Grundherriui, esą gestapas nieko nežinojęs apie K. Škirpos planus. Taip pat jis paminėjo, kad karinėms institucijoms buvo ne kartą pasakyta liautis bendrauti su K. Škirpa, kurį H. Gräfe net pavadino fanatiku674. Be abejo, RSHA darbuotojas melavo, nes tiek jam, tiek gestapui K. Škirpos planai buvo gerai žinomi. Lietuvos pareigūnas skirdavo H. Gräfe, laikyto itin nepalankiu Lietuvai, nuo K. Graebe’s, traktuoto patikimu, bet vis dėlto abu šie pareigūnai ir jų vadovaujamos tarnybos vykdė tą pačią užduotį ir siekė panaudoti lietuvius palengvinti žygiui prieš SSRS675. 1941 m. birželio 14 d. K. Škirpa susitiko ir su G. Leibbrandtu, vienu iš aktyviausių ideologinio karo prieš komunizmą šalininkų. Kalbėdamas su juo, LAF vadas prašė nuteikti Reicho vadovybę palankiai, tačiau nujautė, kad pastarasis nelinkęs visko atskleisti676. Kitaip nei gestapo pareigūnai, G. Leibbrandtas leido K. Škirpai veikti, nes skatinti tautų judėjimą prieš SSRS buvo jo uždavinys. Lygiai taip pat ir karinė žvalgyba Abveras savo dokumentuose fiksavo, kad „tam tikri ekscesai“ karo pradžioje neišvengiami677. Kalbant apie ekcesus, turėta mintyje, kad lietuvių

670 Škirpa, Sukilimas, 162–164. 671 1941 06 19 K. Škirpos laiškas E. Turauskui, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 64. 672 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 195. 673 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 30. 674 1941 06 23 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo ir Skandinavijos šalių referento W. Grundherrio Pro Memoria, PAAA, R-105190, l. 116. 675 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 27. 676 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 183. 677 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 28.

140 sukilėliai gali siekti išnaudoti padėtį valstybei kurti. Abverui tai nė kiek nemaišė, nes šios institucijos tikslas buvo kuo stipresniu smūgiu susilpninti SSRS. Vokietijai užvaldžius reikiamas teritorijas, taigi ir Lietuvą, tenykščių maištaujančių asmenų klausimas jau priskirtas ne Abvero, bet gestapo ir RSHA rūpesčiams, o tai atskleidžia, kodėl į K. Škirpos visiškai kitaip planus reagavo H. Gräfe. Taigi šiuo atveju tariamas skirtingų grupuočių, skirtingų interesų laukas Vokietijos viduje suklaidino K. Škirpą ir jis nematė Vokietijos, kaip visumos interesų, kurie su Lietuvos nepriklausomybe neturėjo nieko bendro. Vis dėlto iki pat sukilimo pradžios vokiečiai nenorėjo išsiduoti ir sutrukdyti, nes sukilimas palengvino Vermachto žygį Rytų kryptimi, o konfliktas su sukilėliais būtų tą žygį apsunkinti. Tačiau prasidėjus sukilimui, Lietuvos gyventojams masiškai prisidėjus prie bolševikų pajėgų vijimo iš Lietuvos, vokiečiai nusprendė sustabdyti procesą, kuris jiems kėlė problemą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galimybę. Pasiteisinęs vadovybei W. Grundherris nusiuntė dar vieną raportą, šįkart Maxui Großkopfui, kuris buvo laikytas artimu J. Ribbentropo žmogumi. Jis iš politinės pusės prižiūrėjo armijų grupę „Šiaurė“, kurios veiklos sritis ir buvo Baltijos šalys bei tuometinio Leningrado regionas. W. Grundherris pažymėjo, kad latviai taip pat stengėsi sudaryti savo vyriausybę, ir, nors pasiuntinys Edgaras Krievinšas nėra toks aktyvus kaip K. Škirpa, čia svarbiausią vaidmenį užėmė buvęs karo atašė plk. Aleksandras Plesneris, Rytprūsiuose palaikęs ryšį su K. Graebe ir surinkęs 200 patyrusių karių, kuriuos ketino panaudoti Latvijoje. Kaip ir Lietuvos atveju, buvo siūloma tam užkirsti kelią, nes ministerija laikėsi nuostatos, kad Baltijos šalių politinis susikūrimas nebūtų naudingas Vokietijai678. Kitą dieną Vokietijos URM pareigūnas Litteris dar labiau susistemino šią mintį. Armijų grupė „Šiaurė“ gavo raštą iš Vokietijos URM, kur buvo aiškiai nurodyta, kad Lietuvos laikinoji Vyriausybė sudaryta be vokiečių žinios, todėl reikia vengti ją remti679. Tą pačią dieną buvo gauti įsakymai iš Berlyno, kurie aiškiai numatė, kaip dviejų totalitarinių režimų valdomų valstybių kovos lauku tapusioje Lietuvoje toliau klostysis politiniai įvykiai – reikalauta nestabdyti lietuvių keršto akcijų, tačiau taip pat jokiu būdu neleisti jiems įgyvendinti politinių siekių dėl nepriklausomybės680. Taigi stengtasi, kad lietuviai toliau užsiimtų karo veiksmais Lietuvoje, tik nenorėta nieko už tai duoti mainais. Birželio 25 d. K. Škirpa gavo gestapo nurodymą, kad jam skelbiamas namų areštas. Verta pastebėti, kad tame pokalbyje dalyvavo ir vienas svarbiausių Reicho Rytų politikos žinovų Gerhardas von Mende. K. Škirpos suėmimas sutrukdė diplomatui grįžti į Lietuvą, tačiau suteikė tam tikrą alibi, nes visuomenės akyse jį padarė Vokietijos agresyvių kėslų auka. Antai B. K. Balutis Londone, išgirdęs apie K. Škirpai pritaikytas

678 1941 06 23 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo ir Skandinavijos šalių referento W. Grundherrio raštas užsienio reikalų ministerijos referentui M. Großkopfui, PAAA, R-105190, l. 116. 679 1941 06 24, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pareigūno Litterio raštas ministerijos referentui M. Grosskopfui, PAAA, R-105190, l. 122. 680 Kwiet, Rehearsing for murder, 13.

141 sankcijas, nurodė, kad vokiečiai neleidžia jam grįžti į Lietuvą, o liepos 25 d. apsilankė britų užsienio reikalų ministerijoje, kur toks paaiškinimas buvo priimtas kaip įrodymas, kad LAF ir LLV nėra vokiečių politikos įrankiai, priešingai, Reichas varžo jų veiklą, todėl iš esmės lietuvių antisovietinis sąjūdis nebus panaudotas vokiečių naudai681. Pokyčius pajuto ir Kaune veikiantys sukilėliai ir jų vadovai. Z. Ivinskis, kurio pareigos buvo LLV tarpininkavimas su Vermachtu, prisimena, kad tą pačią birželio 25 d. jis kartu su keliais kitais LLV atstovais – komunalinio ūkio ministru Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu ir vidaus reikalų ministru Jonu Šlepečiu buvo iškviesti pas Richardą von Pohlį, vokiečių karo komendantą Kaune, kuris teigė, kad su jais tartis neturi įgaliojimų, tačiau užmezgė ryšį su pačios LLV paskirtu karo komendantu J. Bobeliu682. Už Baltijos šalių likimą atsakingi pareigūnai tada išties svarstė įvairius variantus, kaip išnaudoti situaciją, tačiau nepriklausomai Lietuvos valstybei juose nebuvo vietos. Dėl šios priežasties K. Škirpa, kaip bekompromisis nepriklausomybės šalininkas, vokiečiams pasidarė nebereikalingas, jis buvo įkalintas namų arešto. Vienas uoliausių tokio sprendimo šalininkų buvo H. Gräfe, kuriam Lietuvos pasiuntinio veiklumas jau seniai buvo įkyrėjęs. Gerokai iki sukilimo pradžios, dar 1941 m. balandžio 18 d., jis kategoriškai K. Škirpai pasakė, jog Lietuvos nepriklausomybės klausimus reikia atidėti neapibrėžtai ateičiai:

„Jis aiškino, jog ir karui Rytuose praėjus, suteikti Lietuvai pilną laisvę tuojau pat dar nebūtų galima, kol bendra padėtis Europoje dar nebūtų nusistovėjusi ir gyvenimas nebūtų sugrįžęs į normalias vėžes. Dr. Greffe iš to padarė išvadą, jog tokių perspektyvų akivaizdoje būtų tikslingiau nepriklausomybės Lietuvai reikalavimo neakcentuoti, nes gyventojai galėtų vėliau pasijusti apvilti, kai, bolševikus iš Lietuvos pašalinus, krašto politinė nepriklausomybė faktiškai nebūtų atkurta.“683

K. Škirpos atsiminimuose juntama stipri antipatija šiam RSHA pareigūnui. LAF vadui buvo skaudžiausia, kad jį nušalinus į vadovaujančias LAF pareigas planuota iškelti S. Raštikį. H. Gräfe laikomas šio sumanymo iniciatoriumi, tą sėkmingai įgyvendino per savo agentus P. Germantą ir S. Čenkų, kurie daug kartų darė spaudimą S. Raštikiui684. Realybėje H. Gräfe dirbo ne vienas, o su dar 1934 m. Klaipėdos krašto hitlerininkų byloje nuteistu685 lietuviškų šaknų turinčiu gestapo darbuotoju Martinu Kurmiu bei pačiu P. Kleistu686, kuris, pagal turimą patirtį, veikiausiai buvo operacijos smegenys. Atsižvelgiant į tai, kad LAF vadas būtent šiuo Reicho

681 1941 07 25 Lietuvos pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje B. K. Balučio raštas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų tarnybos specialistui Geoffrey Warner, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 72, l. 14. 682 Zenonas Ivinskis, „Šešios savaitės“ in Į laisvę (nr. 6, 1955), 37. 683 Škirpa, Sukilimas, 143. 684 Ibid., 241. 685 Valiušaitis, Kodėl istorikai nenaudoja faktų?, 108. 686 Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, bd. 1, 433.

142 pareigūnu pasitikėjo labiausiai, akivaizdu, jog tai buvo silpnoji visos K. Škirpos koncepcijos vieta. Pulkininkas vėliau prisiminė, kad vokiečiai išties elgėsi keistai, nes M. Kurmis apsimetė kitu žmogumi, nors jo klastą, kaip patyręs diplomatas, K. Škirpa perprato687. Vokiečiai nusprendė veikti prisidengę tam tikro paslaptingumo skraiste, prisibijodami, kad K. Škirpa gali pradėti skaidyti lietuvių pabėgėlių Vokietijoje jėgas ir kreipti juos antivokiška linkme. Paskutinėmis dienomis prieš Vokietijos–SSRS karą S. Raštikis kartu su K. Škirpa ir P. Karveliu, žurnalistais Petru Ancevičiumi ir Julijonu Butėnu dalyvavo specialiuose mokymuose Berlyne įkurtame kaizerio Vilhelmo politiniame institute, kur taip buvo mokyti apie „Naująją Europą“, kurioje esą nebeliks jokių tautinių vaidų, nereikės kariuomenių. S. Raštikį liūdino, kad buvo kritiškai pasisakoma prieš mažas šalis, ypač Baltijos valstybes688. Jis taip pat mini, kad jį šia linkme paveikti bandė keli vokiečių pavedimus vykdę buvę saugumo darbuotojai, tarp kurių buvo M. Žilinskas ir P. Germantas, ne tik įtikėję „Naująja Europa“, bet ir akivaizdžiai besididžiavę iš vokiečių gautais pinigais ir maisto kortelėmis689. Nors M. Žilinskas 1941 m. liepą gerai išstudijavo Slovakijos vidaus santvarką ir bandė įkalbėti K. Škirpą daryti vokiečiams nuolaidų, rugpjūčio 20 d. vienas iš Reicho pareigūnų pasakė LAF vadui, kad, jei šis būtų buvęs lankstesnis, Lietuva galėjo atsidurti tokioje padėtyje, kokioje buvo Čekija690. Taigi to negalima vadinti net autonomija. Būtent M. Žilinskas ir P. Germantas toliau vykdė vokiečių planą įtraukti S. Raštikį, tikėdamiesi, kad jis bus didesnis autoritetas Lietuvoje, tačiau kartu ir lengviau sukalbamas nei kategoriškumu pagarsėjęs K. Škirpa. S. Raštikis iš tiesų buvo labiau linkęs laviruoti, tačiau atsiminimuose išreiškė, kad LAF vienijo įvairių pažiūrų žmones, tačiau K. Škirpos štabe dominavo voldemarininkai, prisidėję prie perversmų, „Žygio“ leidėjai ir kiti, anot S. Raštikio, susikompromitavę ir iš vokiečių įstaigų pinigus gaudavę žmonės. S. Raštikis taip pat pripažįsta, kad K. Škirpos vadistinės tendencijos buvo parengtos Vokietijos pavyzdžiu, o kairiųjų pažiūrų P. Ancevičius jam net prasitarė, kad jau mieliau į Lietuvą sugrįžtų monarchija negu tokio lygmens autoritarizmas691. S. Raštikis atviriau nei K. Škirpa atsiminimuose linko teigti, kad jau prieš operaciją „Barbarosa“ buvo aišku, jog Vokietija nepripažins Lietuvos valstybingumo, buvo svarstomi keli variantai: blogiausias jų – Lietuvos likimas pateikiamas tiesioginei NSDAP svarstymo sferai, geriausias – Lietuva kartu su Latvija ir Estija būtų įjungta į komisariatą, kuriam turėtų vadovauti buvęs pasiuntinys Kaune E. Zechlinas. Tikrovėje buvo pasirinktas tarpinis variantas – sukurtas Ostlando reichskomisariatas, kurio vadu tapo H. Lohse. Jis garsėjo kaip

687 Škirpa, Sukilimas, 387. 688 Ibid., 140. 689 Ibid. 690 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 237. 691 Ibid., l. 149.

143 gerokai radikalesnis partijos vertinamas žmogus negu lietuviams draugiškas E. Zechlinas, net nebuvęs NSDAP nariu. S. Raštikis, kaip rodo šie jo alternatyvių gandų svarstymai atsiminimuose, buvo susipažinęs su situacija Vokietijoje. Todėl vokiečiai bandė jį paveikti, atsiųsdami jo seną pažįstamą S. Čenkų, kuris išsitarė, kad K. Škirpa Reicho politiniuose sluoksniuose nebepasitikima692. Kadangi tuomet S. Raštikis, kaip vienas svarbiausių Lietuvos politinio elito narių, natūraliai buvo nepasitenkinęs K. Škirpos aprobuotais B. Railos rengtais dokumentais, kuriuose Lietuvos gyvenimas iki 1940 m. vaizduotas perdėtai neigiamai, tikėtina, kad jį gąsdino mintis, kas būtų, jei K. Škirpa su tokiu požiūriu ir minėtomis autoritarinėmis nuostatomis imtųsi vienvaldžio lyderio Lietuvoje vaidmens. Tai galėjo būti lemiama motyvacija imtis vokiečių numatyto vaidmens. Kol K. Škirpai dar laukė atsakymo į Vokietijos politikams siųstus raštus, birželio 24 d. S. Raštikis sulaukė P. Germanto skambučio, kuriuo šis pranešė, kad savo pavaduotoju palieka V. Alantą, o pats išvyksta organizuoti Lietuvoje nacionalsocialistų partijos. Nors atsiminimuose jis minimas kaip tiesiog A., matyt, nenorint viešinti nepatogių faktų, nesunku suprasti, kad būtent V. Alantas buvo žmogus, kalbinęs S. Raštikį jungtis prie kuriamos lietuvių nacionalsocialistų partijos. Kitaip nei dėl S. Čenkaus, P. Germanto ar M. Žilinsko, kuriuos atvirai laikė esančiais gestapo valioje, S. Raštikis ir K. Škirpa buvo labai nustebinti jo veiklos. Taip buvo todėl, kad V. Alantas priklausė LAF ir K. Škirpa laikė jį lojaliu nariu. Vis dėlto šis žmogus dar prieš karą buvo pagarsėjęs ypač radikaliomis nacionalistinėmis pažiūromis, išleido knygą „Žygiuojanti tauta“, kurioje ragino ignoruoti bet kokius humanistinius skrupulus ir atsiversti į savitą lietuvišką kelią, aiškino, kad jokia kita tauta nėra pasaulyje taip nukentėjusi nuo kaimynų kaip lietuvių tauta693. K. Škirpą toks požiūris tenkino, kitaip jis nebūtų paskyręs rašytojo vadovauti LAF Kultūros komisijai694. Nenuostabu, kad, turėdamas galimybę suartėti su nacionalsocialistine Vokietija, V. Alantas taip ir padarė – pasiryžo kurti „Naująją Europą“. S. Raštikis, sutikęs su jo pasiūlymu, taip sudomino P. Kleistą, kuris nusprendė, kad S. Raštikis ir turėtų būti tas žmogus, kuris vyks į Lietuvą vietoj sunkiai kontroliuojamo K. Škirpos. Birželio 26 d. į K. Škirpos butą ieškoti ten buvusio S. Raštikio atvyko gestapo pareigūnas M. Kurmis. Neabejotina, kad gestapas žinojo jo buvimo vietą, nors ir neišsidavė. K. Škirpos liudijimu, S. Raštikis atsiklausė LAF vado, kaip elgtis, o šis patvirtino, kad neklausyti gestapo nėra jokios galimybės695. S. Raštikis tą epizodą aprašo kitaip, pabrėždamas, kad K. Škirpa buvo įsiutęs dėl gestapo jam paskirto namų arešto, manė, kad tai šios įstaigos savivalė, nesuderinta su aukštesne politine vadovybe, todėl kreipėsi į Vermachto vadą feldm. Waltherį von Brauchitschą, prašydamas tarpininkauti. Vadovavimo

692 Ibid., l. 152. 693 Vytautas Alantas, Žygiuojanti tauta (Kaunas: Pažanga, 1940), 79. 694 Škirpa, Sukilimas, 97. 695 Ibid., 387.

144 kariuomenei patirtį turinčio S. Raštikio akimis, tai buvo neabejotina LAF vado klaida, nes jis norėjo kariuomenę supriešinti su politine policija. Nepaisant K. Škirpos išlaikyto ypač pagarbaus tono Vokietijos kariuomenei, padėkos už Lietuvos išvadavimą ir pabrėžimo, kad žygiui į Rytus prasidėti tokia sėkminga linkme labai pravertė ir Birželio sukilimas, S. Raštikis įžvalgiai atspėjo, jog kariuomenės vadas nepanorės konfliktuoti su gestapu, todėl K. Škirpos raštas liks neatsakytas696. Kai buvęs Lietuvos kariuomenės vadas išsakė šiuos savo nepritarimus LAF vadui, pastarasis įpyko taip, kad S. Raštikis esą net užtilęs, kad išvengtų konflikto su impulsyviai nusiteikusiu pulkininku. Tikėtina, kad tai buvo priežastis, privertusi jį galutinai nuspręsti, kad valdingas, į jokius kompromisus nelinkęs K. Škirpos charakteris šioje vietoje padarys daugiau bėdos nei naudos, todėl S. Raštikis ryžosi atsižvelgti į susidariusią padėtį ir pasinaudoti vokiečių rodomu palankumu. Vokiečių nepasitikėjimą K. Škirpa rodo ir tai, kad atsiųstas M. Kurmis apsimetė vietos vokiečiu, nors buvo gimęs ir augęs Klaipėdoje, taip pat puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Kadangi K. Škirpa S. Raštikį instruktavo lietuvių kalba, M. Kurmis tai suprato ir išnaudojo savo naudai697. Vos išėjęs iš K. Škirpos buto, M. Kurmis perdavė S. Raštikį hierarchiškai aukštesniam pareigūnui H. Gräfei, o šis P. Kleistui. Apie pastarąjį S. Raštikis buvo daug žinojo: tai Berlyne labiausiai Lietuvos padėtį išmanantis ekspertas, kurio nuomonės klausėsi pats J. Ribbentropas, tokią nuomonę jam esą buvo leidęs susidaryti ir K. Škirpa. S. Raštikis pastebėjo, kad nuo pat birželio 22 d. K. Škirpa visais būdais stengėsi su juo susisiekti su P. Kleist ir labai nervinosi, kad to padaryti niekaip nepavyksta698. Taigi S. Raštikis užfiksavo tai, kas neatsidūrė K. Škirpos memuaruose – žlugusias jo viltis taip ir nesulaukus P. Kleisto vizito. H. Gräfe ir M. Kurmis generolą nuvežė atgal į jo butą ir pranešė, kad atėjus laikui pas S. Raštikį patys atvyks ir nuveš susitikti su P. Kleistu. Šis epizodas svarbus ne vien dėl detalių, bet todėl, kad iš jo tampa visiškai aišku, jog S. Raštikis neklydo – gestapas stebėjo jį, kaip ir namų areštu izoliuotą K. Škirpą, tačiau tai, kad jis buvo iškviestas iš K. Škirpos buto, buvo demonstratyvus Vokietijos represinių organų parodymas pulkininkui, kad su juo yra nesiskaitoma, todėl jis nustotų tikėtis grįžti į Kauną699. Netrukus P. Kleistas atskleidė visą tiesą: K. Škirpa laikomas nemalonėje, nes nederinęs su vokiečių įstaigomis, savavališkai skelbė nepriklausomybę, bandė supriešinti Vokietijos įstaigas, todėl su juo daugiau nebus jokios kalbos, o į Lietuvą jam grįžti kategoriškai nebus leidžiama. Tuo tarpu S. Raštikio autoritetu norėta pasinaudoti tiesiai pasakant, kad Lietuvos nepriklausomybė pripažinta nebus, tačiau jo buvimas krašte gali būti pozityvus veiksnys siekiant lietuvių ir vokiečių bendradarbiavimo. H. Gräfe, matyt, norėdamas įtikinti, dar pridūrė, kad vokiečiai nesako griežto

696 Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 2, 164. 697 Ibid. 698 Ibid., 166. 699 Ibid.

145 „ne“ Lietuvos nepriklausomybei, nes gerbia sukilimo meto aukas ir lietuvių antibolševikines nuostatas, tačiau karo metu svarbiausias klausimas yra karinis, todėl neapibrėžtą laiką svarbiausią vaidmenį Lietuvoje atliks Vokietijos karinės pajėgos. Kaip žmogus, gerbiamas Lietuvos kariuomenėje, S. Raštikis esą galėtų parodyti lietuvių visuomenei, kad šios pajėgos yra draugiškos, ir padėti išvengti nereikalingų ekscesų700. Buvęs kariuomenės vadas prisiminė pavasarį LAF pasirašytas direktyvas, kad Lietuvos laikinoji Vyriausybė galėtų veikti ir vadovaujant kitam asmeniui, jei tai bus naudingiau Lietuvos reikalui, o tai, kad vokiečiai, puikiai žinodami, jog LLV jam paskirtas itin svarbus krašto apsaugos ministro postas, leidžia jam grįžti į Lietuvą, atrodė kaip tam tikras būdas parodyti, kad Vokietija pripažįsta LLV. Todėl ši motyvacija jam buvo esminė pasiryžti priimti P. Kleisto pasiūlymą ir specialiu vokiečių kariniu lėktuvu skristi į neaiškią ateitį Kaune701. Nors S. Raštikis savo požiūrį grindė tuo, kad K. Škirpa buvo patekęs į ypatingą vokiečių nemalonę, LAF vadas tiesiog negalėjo tuo patikėti ir įtūžo sužinojęs, kad tokios derybos vyko be jo žinios702. Tokie įvykiai neabejotinai sukėlė didelį dviejų įtakingų, seniai pažįstamų karininkų konfliktą. 1919 m. S. Raštikis tarnavo kariuomenėje, o jo dalinio vadas buvo būtent K. Škirpa. 1926 m., S. Raštikiui tik pradėjus dirbti generaliniame štabe, šis asmuo jam taip pat vadovavo. Vėliau politiniai įvykiai pakeitė pavaldumą. 1934 m. S. Raštikis tapo Lietuvos kariuomenės vadu ir iki pat atleidimo iš kariuomenės 1937 m. K. Škirpa buvo pavaldus jam kaip Lietuvos karo atašė Vokietijoje. Nors atsiminimuose S. Raštikis išdėsto, kad LAF subordinavosi K. Škirpai, kaip idėjos autoriui, lygiai taip pat jis nuosekliai dėsto versiją, kad buvo klusnus A. Smetonai ir niekada nebandė jam priešgyniauti. Abu atvejai nėra teisingi: S. Raštikis, be abejo, jautėsi tvirtai tiek laisvoje Lietuvoje, tiek Berlyne – juk kitaip nei daugelis LAF narių, jis ir be K. Škirpos buvo pakankamai gerai žinomas tiek Vokietijos karininkijos, tiek politikų sluoksniuose. Todėl jis išvyko iš Berlyno kartu su tais žmonėmis, kuriuos vokiečiai numatė vadovauti Latvijai ir Estijai, o vėliau jie kolaboravo su Ostlando administracija. Buvusio Lietuvos kariuomenės vado atvykimas vokiečių lėktuvu pradžiugino sukilėlius ir susidariusią LLV. Nors Vilniaus LAF padalinį, vadovaujamą mjr. Vytauto Bulvičiaus, sužlugdė NKVD areštai, Berlyno LAF įsivėlė į konfliktus su gestapu, iniciatyvą perėmė Kaune veikęs LAF branduolys, kuris persiuntė naują vyriausybės sąstatą. K. Škirpa davė sutikimą suprasdamas, kad Lietuvoje esantys rizikuoja labiau, todėl turi prioritetą formuoti vyriausybę, juo labiau jis vis tiek turėjo būti naujasis premjeras. Tačiau nei K. Škirpa, nei kitas vyriausybėje išlikęs žmogus, užsienio reikalų ministras R. Skipitis negavo galimybės atvykti į Kauną, o tai padarė vienintelis

700 Ibid., 167. 701 Ibid., 168. 702 Škirpa, Sukilimas, 388.

146 S. Raštikis, gavęs aukštą krašto apsaugos ministro postą. Atsižvelgdamas į S. Raštikio įtaką, jo kontaktus su vokiečiais bei tai, kad šis atvyko iš Berlyno, J. Ambrazevičius norėjo jam vietoj K. Škirpos perduoti LLV premjero postą. S. Raštikis su tuo nesutiko, teigdamas, kad taip nenorėjo labiau skaudinti LAF vado, o taip pat pripažindamas J. Ambrazevičiaus talentą laviruoti nepavydėtinoje situacijoje. Vis dėlto sunku pasakyti, ar toks buvo tikrasis jo sumanymas. Visiškai suprantama, kad, suvokdamas savo vertę, S. Raštikis į situaciją galėjo žiūrėti visai kitaip, kol nesužinojo, kad bolševikai ištrėmė į Sibirą jo mažametes dukreles. Tokiu atveju jos tapo įkaitėmis, kurios neleido S. Raštikiui imtis aktyvesnės politikos, paliko jam galimybę išvengti vokiečių raginimų motyvuojant sunkia šeimynine padėtimi. Tik birželio 29 d. Vokietijos URM išplatino vidinio naudojimo pažymą darbuotojams apie tai, kad „lietuvis Škirpa“ siuntė tris raštus į ministeriją, tačiau juos reikia palikti be atsakymo703. Tai, kad raštas pasirašytas praėjus savaitei nuo įsiveržimo į SSRS pradžios, rodo, kaip ilgai truko diskusijos ir sprendimas buvo vilkinamas tol kol paaiškėjo, kad Vermachtas kontroliuoja visą Lietuvos teritoriją ir derybos nebėra reikalinogs. Verta pastebėti, kad K. Škirpa paminėtas ne kaip LAF vadas ir net ne kaip pasiuntinys Vokietijoje, o tiesiog kaip „lietuvis“, t. y. akivaizdžiai duota pareigūnams suprasti, kad Reicho darbuotojai neturi leistis į jokias kalbas apie Lietuvą, ji yra tiesiog okupuota teritorija. Su tuo susijęs 1941 m. birželio 28 d. gestapo raštas J. Ribbentropui, kuriame F. Stahleckeris perdavė žinią, kad ginkluotus lietuvius, užuot jiems suteikus galimybę kovoti už nepriklausomybę, siekiama įjungti į savisaugos dalinius ir prijungti prie specialaus naikinimo veiksmams sukurto dalinio „Einsatzgruppen“704. Užsienio reikalų ministerija gerai įvertino lietuvių, latvių, estų sukilėlius ir jų dalinių „bendradarbiavimą kovoje prieš Sovietų Rusiją“, taigi tai tik parodo, kad sukilėlių idealai buvo ne taip suprasti705. Didžioji dalis Lietuvos pateko į „Einsatzgruppen A“ veikimo lauką, šis junginys buvo susietas su Armijų grupe „Šiaurė“706. Šias grupes sudarė 500–900 žmonių, jų tikslas buvo užimtose teritorijose aktyviai naikinti Reicho priešus707. 1960 m. R. Šveiceris apklausiamas paminėjo, kad „Einsatzgruppen“ junginių vadas F. Stahleckeris sukvietė jaunus ir energingus Lietuvos karininkus, siekė juos įjungti į savo veiklą, pabrėždamas, kad žydai yra neatskiriama komunizmo dalis, t. y. priešai, ir jų reikia atsikratyti. Tai buvo pasakyta ltn. Broniui Norkui, kuris energingai įsitraukė į akciją708. F. Stahleckeris jam leido suprasti, kad naikinti žydus yra laukiamas veiksmas, nes žydai yra

703 1941 06 29 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pažyma, PAAA, R-105190, l. 105. 704 1941 06 28 Vokietijos gestapo pažyma užsienio reikalų ministrui J. Ribbentropui, PAAA, R-101031, l. 156. 705 Ibid., l. 159. 706 Verta pastebėti įdomią detalę, kad Vilniaus kraštas pateko į „Einsatzgruppen B“, susietos su Armijų grupe „Centras“, veikimo lauką. 707 Gitelman, Century of Ambivalence, 121. 708 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 38.

147 Lietuvos priešai709. Tuo patikėjęs B. Norkus buvo vienas iš pastebimiausių lietuvių karininkų, dalyvavusių Holokausto akcijose710. Birželio sukilimas buvo masinis reiškinys, apjungęs įvairių pažiūrų žmones. Modernioje istoriografijoje nusistovėjo skaičius, kurį savo tyrimuose dar 1996 m. išskyrė V. Brandišauskas – sukilime dalyvavo ne daugiau kaip 20 000 žmonių711. Tai gerokai mažesnis skaičius, nei pažymėtas K. Škirpos atsiminimuose, kur paskelbta, kad aktyviai dalyvavo net 125 000 žmonių712, t. y. mastas turėjo įtikinti, kad sukilimas buvo visaapimantis. Vis dėlto net ir 20 000 skaičius yra didžiulis, nes yra gana netoli nuo taikos metų Lietuvos kariuomenės, kurią, pasak S. Jegelevičiaus, tuomet sudarė 28 000 žmonių713. Istoriografijoje atsirado pastebėjimų, esą sukilo tik radikalai, kaip teigė L. Truska, tačiau, be abejo, toks požiūris nueina į kitą kraštutinumą714. Tarp sukilimo dalyvių buvo ir radikalių žmonių, pradėjusių žydų žudynes, pavyzdžiui, minėtasis B. Norkus, kuris garsėjo kaip aktyvus kariškis, nuo 1934 m. buvo LŠS narys, o sukilimo metu parodė drąsą ir iškėlė trispalvę Prisikėlimo bažnyčios bokšte715. Nepaisant to, kad kovojo už Lietuvos valstybę, tai nesutrukdė jam žiauriai elgtis ir net vadovauti dalies Lietuvos piliečių, kuriuos jis laikė nelojaliais, žudynėms. Vis dėlto pavieniai aktyvaus kolaboravimo su vokiečiais ir taikių gyventojų žudynių keliu nuėjusiųjų atvejai jokiu būdu neturėtų mesti šešėlio ant visų be išimties sukilėlių ar diskredituoti jų kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės, nes tai buvęs teisėtas okupuotos šalies gyventojų laisvės siekis. LLV įsteigimas ir viešas nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas visai Europai per Vermachto dar neužimto Kauno radiją buvo politinis žingsnis, tapęs akibrokštu tiek SSRS, tiek Vokietijai716. Sukilėliai kovojo su atsitraukiančia sovietų kariuomene ir jos kolaborantais, tarp kurių buvo lietuvių, žydų, rusų tautybių žmonių. Žydų naikinimas prasidėjo tik Vokietijos kariuomenei užėmus tam tikras vietas, vis dėlto skaičiai buvo šokiruojantys. Anot Z. Gitelmano, praėjus trims dienoms po vokiečių atėjimo vien Kaune, Vilijampolėje, garsėjusioje savo ješiva, įvyko pogromas, kurio metu išžudyta beveik 1000 žydų. Per pirmas kelias savaites, šio istoriko teigimu, lietuvių daliniai išžudė 7000–8000 žydų717. Žinoma, reikėtų pridėti tam tikrą korekciją – „lietuvių daliniai“ vargu ar galėjo būti, nes Lietuvos valstybei atsikurti nebuvo leista, o birželio 28 d., kai visos Lietuvos kontrolę perėmė Vermachtas, sukilėlių veikla išsklaidyta – žudynes galėjo vykdyti vokiečių „Einzatsgruppen“ A ir B daliniai, į savo gretas pritraukę vietinių kolaborantų. Kad gausus vietinių įtraukimas buvo pirmiausia Reicho

709 Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, bd. 1, 318. 710 Ibid., bd. 1, 306; bd. 2, 905. 711 Noreika, 1941 m. birželio sukilimo, 170. 712 Škirpa, Sukilimas, 516. 713 Jegelevičius, Tautos teisė sukilti, 15. 714 Noreika, 1941 m. birželio sukilimo, 170. 715 Jokubauskas et al., Valia priešintis, 123. 716 Lietuvių tautos sukilimas 1941 m., 602. 717 Gitelman, Century of Ambivalence, 117–118.

148 plano dalis, rodo tai, kad F. Stahleckeris jau birželio 17 d. buvo gavęs aiškų R. Heydricho nurodymą Lietuvos visuomenę nepastebimai įtraukti į antisemitinius veiksmus718. Užnugario kariuomenės vadui K. von Roquesui F. Stahleckeris stengėsi įteikti versiją, kad Vermachtas ir neturi į tai įsitraukti, kadangi antisemitinių akcijų lietuviai imasi sąmoningai. 1941 m. liepos 11 d. į Lietuvą atvykęs P. Kleistas patyrinėjo, kad lietuvių policininkai įvykdė daugybę žydų pogromų, turėdami slaptą vokiečių tarnybų pritarimą719. Nors daugelis lietuvių buvo sukrėsti sovietinės okupacijos siaubo ir norėjo atsiteisti su tikrais ir tariamais kolaborantais, tokie skaičiai vis tiek atrodo siaubingi, nes jie penkis kartus viršija per visą pirmąją sovietinę okupaciją nužudytų lietuvių skaičių. Žinoma, nemažas akstinas buvo trėmimai – ištremta daugiau nei 22000 žmonių720, tačiau tada niekas negalėjo žinoti, kad dalis pergyvenusių šias baisias kančias kada nors grįš. Manyta, kad šiuos žmones sovietai išžudys. Be abejo, skubėta atsiteisti su tais, kurie dalyvavo komunistinėje veikloje, kolaboravo su sovietais – tokiu atveju tautybė neturėjo reikšmės. Vis dėlto „žydo-bolševiko“ stereotipas darė įtaką, kad būtų labiau atsižvelgiama į įtariamą žydų tautybės kolaborantą, o lietuvių kolaboravimas neretai švelnintas. Tai nebuvo svarbu kalbant apie spontaniškus veiksmus su tikrais ir tariamais kankintojais, tačiau tragiška pažymėti, jog dauguma didžiausių kolaborantų – tokie kaip A. Sniečkus, J. Paleckis, P. Cvirka, A. Gudaitis-Guzevičius, N. Dušanskis, E. Rozauskas, A. Slavinas sugebėjo pasitraukti į SSRS gilumą. Jų pelnytai nubausti pagal iki 1940 n. Lietuvos nepriklausomoje valstybėje galiojusius teisės aktus, kurie už tėvynės išdavystę numatė mirties bausmę, sukilėliai neturėjo galimybės, todėl neretai kaltų ieškota tarp tų, kurių aktyvus kolaboravimas su sovietais galėjo būti vertinamas daug švelniau.

3.2. K. Škirpos veikla Laikinosios vyriausybės darbo metu

Nors 1941 m. birželio sukilimas buvo natūralus antisovietinis veiksmas, kurį galima laikyti kolektyvine būtinybe veikti susidūrus su žiauriomis represijomis, K. Škirpa iš esmės stipriai sureikšmino sukilime žuvusių skaičių. To reikėjo siekiant parodyti, kad Lietuva pati išsikovojo nepriklausomybę ir palengvino Vokietijos žygį į Rytus. V. Brandišausko skaičiavimais, realiai sukilimo metu galėjo žūti apie 600 sukilėlių721. Nors šis skaičius gerokai mažesnis nei K. Škirpos paprastai minimi 4 000722, vis dėlto, atsižvelgiant į sąlyginai nedidelę veiksmų trukmę, jis taip pat nemenkas. Įvardytas skaičius buvo natūraliai padidintas siekiant vokiečiams įrodyti, kad sukilimas kainavo daugiau lietuvių nei vokiečių karių aukų. Būtent jį

718 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 36. 719 Ibid., 42. 720 Bubnys, Damage Caused, 30. 721 Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, 85. 722 Škirpa, Sukilimas, 297.

149 minėjo ir L. Prapuolenis, kai 1941 m. rugpjūčio 6 d., iškart po LLV išvaikymo, įteikė memorandumą Lietuvoje valdymą perimti atvykusiam T. Rentelnui723. Vos sukilimui prasidėjus, K. Škirpa norėjo perimti valdžią Lietuvoje, tačiau kartu siekė sudaryti vaizdinį, kad viskas vyksta teisėtai, valdžios perkėlimo būdu. K. Škirpai atrodė svarbu vykdyti veiklą pagal teisės normas, jis nenorėjo jokių veiksmų, kurie atrodytų neteisėti, net griežtai sudraudė J. Pyragių, kuris vos išgirdęs apie Vokietijos–SSRS karą pasiūlė su keliais vyrais įsiveržti ir jėga užimti sovietų perimtą buvusį Lietuvos pasiuntinybės pastatą724. Todėl dar birželio 22 d. į K. Škirpą pagal iš anksto jų parengtą susitarimą kreipėsi didžiausią politinę patirtį turėjęs LAF narys E. Galvanauskas. Jau kreipimasis buvo itin oficialus ir pompatiškas: „Jo Malonei Ponui Kaziui Škirpai, Pirmajam Lietuvos Kariuomenės Savanoriui – Kūrėjui.“725 Šis dokumentas juridiškai buvo parengtas gerai, nes jo tikslas buvo užtikrinti valstybės tęstinumą. Remtasi 1938 m. Konstitucija, skelbta, kad Lietuvos valstybė, kurią SSRS okupavo sulaužydama visas pačios sudarytas sutartis, yra atstatoma pagal padėtį, kuri buvo iki 1940 m. birželio 15 d., o kadangi prezidentas A. Smetona toli, jį pavaduoti ir sudaryti ministrų kabinetą kviečiamas būtent K. Škirpa726. Sukilimu džiaugėsi ne tik didžioji dalis Lietuvos gyventojų, bet ir įtakingi diplomatai, atsidūrę toli nuo Lietuvos ribų, net tie, kurie kritiškiau žiūrėjo į daugelį K. Škirpos sumanymų, pavyzdžiui, kaip J. Šaulys727. Iš tolimosios Argentinos atkeliavo ir diplomato Kazimiero Graužinio, žinomo didelio A. Smetonos politikos šalininko, sveikinimas728. Be abejo, visi diplomatai vertino bandymą paskelbti Lietuvos valstybingumo atkūrimą, skyrėsi tik nuomonės, ką daryti toliau, kokia turėtų valstybės santvarka. Bandymai įtvirtinti Laikinąją vyriausybę situacijos nepakeitė. Ši linko į kompromisus, kol tikėjosi, kad paaiškės tikroji ir, kaip manyta, Lietuvai palanki Vokietijos politika. Neišvengta ir kompromisų, turėjusių labai skaudžią kainą. Liepos 2 d., jau vykstant žydų žudynėms, šios vyriausybės žemės ūkio ministras Balys Vitkus įvardijo, kad „sunku rasti lietuvišką šeimą, kurios nebūtų palietusi žydiškai bolševikiško budelio ranka“. Negana to, pagyrimų sulaukė ir Vokietija: „Buvome tikri, kad didžioji, galingoji Vokietija nepakęs žydų ir žydbernių grėsmės kultūringai Europai ir kad bolševikams ateis atpildo valanda.“729 Be abejo, tokie pareiškimai turėjo skaudžių pasekmių, nes skatino neigiamus veiksmus prieš ir taip pasmerktus žmones. Vieną dalį tokių veiksmų paskatino antisemitinės nuostatos, kitą – sovietų okupacijos ir represijų sukelta

723 „Generalkomisarui Dr. von Rentelnui pasakyta įgaliotinio L. Prapuolenio kalba“ in Išlaisvintas panevėžietis (1941 08 16), 2. 724 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 193. 725 1941 06 22 Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininko E. Galvanausko kreipimąsis į K. Škirpą, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 314. 726 Ibid. 727 1944 03 03 J. Šaulio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 143. 728 Asta Petraitytė-Briedienė, Diplomatas dr. Kazimieras Graužinis (Vilnius: Versus aureus, 2018), 94. 729 „Prof. Balio Vitkaus kalba, pasakyta liepos 2 d. ūkininkams per radiją“ in Į laisvę (1941 07 03), 4.

150 kolektyvinė trauma. Tuometinėje spaudoje būta ir gerokai liūdnesnių pareiškimų, pavyzdžiui, liepos 5 d. „Į laisvę“ numeryje pasirodė liūdnai pagarsėjęs straipsnis „Apvalykime lietuvių tautą nuo grybo“, kuriame pastebima šovinistinio stiliaus retorika, primenanti jau aptartą LAF atsišaukimą „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo“:

„Žydų praeities ir dabarties ,,nuopelnai" mūsų ekonominiam gyvenimui, mūsų tautinėms pastangoms, mūsų tautos moralei yra tokie žymūs, tokie akivaizdūs, kad vien to užtenka teisingo atlyginimo vardan išsiųsti iš Lietuvos visus žydus į Birobidžaną (žydų autonominė sritis Mandžiūrijoj, Sovietų Sąjungos ribose) arba suvaryti į liubliniškąjį getto, kur šie patentuoti išnaudotojai valgytų savo kruvinu prakaitu užsidirbtą duoną.“730

Tai itin agresyvus antisemitinis tekstas, kuriame kritikuoti ir kiti nelietuvių tautybės Lietuvos gyventojai, pirmiausia rusai ir lenkai, tačiau didžiausias pasipiktinimas žydais. Leidinys turėjo didžiulį, net 200 000 egzempliorių tiražą, tad plačiai paplito po Lietuvą731. Šis straipsnis išsiskiria brutalumu, nes pabaigoje siūloma „išpjauti grybą“ iš „Naujojon Europon“ žengiančios tautos kūno. Prie tokių minčių plėtotės prisidėjo labai išsilavinę žmonės, pavyzdžiui, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius ateitininkas Kazimieras Bauba, kuris, kaip galima aptikti išeivijos tekstuose, buvo atsakingas už tuometinio „Į laisvę“ leidybą732. Šis išsilavinęs, šešias užsienio kalbas mokantis intelektualas, kurio geriausias draugas buvo LAF narys A. Maceina, vėliau buvo gestapininko nužudytas Štuthofe733. Tuo pat metu K. Škirpą pavadavęs J. Ambrazevičius pažymėjo, kad jau birželio 26 d. smurto metu nubausti ne tik kaltieji, kolaborantai, bet ir nekaltieji, nors žydų ir neisšskyrė. Svarbu paminėti, kad LLV ministras pirmininkas paminėjo A. Klimaičio būrį, pabrėžė, kad LLV jo nekontroliuoja, todėl šio būrio nusikaltimai paryškino LLV patiriamus nesklandumus ir tai, kad pastaroji nekontroliavo situacijos krašte734. Pats K. Škirpa teigė, kad apie žydų žudynes Lietuvoje jis sužinojęs tik 1942 m. pradžioje, kai dauguma Lietuvos žydų jau buvo išžudyti. T. Snyderis aprašo, kad iš esmės Lenkijos žydai pradėti masiškai naikinti 1942 m., iki tol naikinti žydai tik SSRS iki 1941 m. priklausiusioje teritorijoje, taigi ir okupuotoje Lietuvoje735. Pasaulinė spauda pradėjo apie tai rašyti tik 1942 m. vasarą. „The New York Times“ 1942 m. birželio 16 d. numeryje aprašė būtent Vilniuje vykusias žudynes736. Tikėtina, kad pirmieji paminėjimai ir lėmė, kad ilgainiui Lietuva ypač Vakaruose tapo suprantama kaip teritorija, kur Holokausto mastas buvo išskirtinis. Nors K. Škirpai buvo puikiai

730 „Apvalykime lietuvių tautą nuo grybo“ in Į laisvę (1941 07 05), 1. 731 „Į laisvę“ in Lietuvių enciklopedija, t. 8 (Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956), 396. 732 N. Būtautas, „Prisiminimai ir įspūdžiai iš spaudos darbo vokiečių okupacijoje“ in Draugas (1981 09 26), 2. 733 Pragaro vartai – Štuthofas (Vilnius: LGGRTC, 1998), 41. 734 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 38. 735 Snyder, Juodžemis, 187–194. 736 Breitman ir Lichtmann, FDR and the Jews, 196.

151 pažįstamos antisemitinės daugumos vokiečių pareigūnų nuostatos, kurios buvo itin būdingos jo artimiausiems kontaktams P. Kleistui ir G. Leibbrandtui, apie tai, kad vyksta žudymai iki tol jis galėjo ir nežinoti, nes buvo išvykęs iš Berlyno, o laiškuose minėti tokius dalykus galėjo būti nesaugu. Vis dėlto net tokia prielaida parodo, kad LLV žydų klausimas buvo laikomas antraeilės reikšmės, nes ne sykį į Lietuvą vykę K. Škirpos ryšininkai, tokie kaip Grigas Valančius, to nepaminėjo LAF vadui. Kitu atveju, atmetant šią hipotezę, tektų pripažinti, kad K. Škirpa, teigdamas, kad jis iki 1942 m. pradžios nežinojo apie žydų žudynes, paprasčiausiai melavo, suprasdamas, kad jo, kaip organizacijos įkvėpėjo ir vadovo, patvirtinti LAF antisemitiniai tekstai šiuo atveju gali kompromituoti ir kilnius jo tikslus, tokius kaip antisovietinė kova už Lietuvos valstybingumą. Neatsitiktinai atsiminimuose K. Škirpa nemini jokių antisemitinių LAF tekstų, tačiau nurodo, kad už visus veiksmus prieš žydus, kurią jis įvardina ,,žiauria operacija“ atsakomybę turėtų prisiimti vokiečiai, o žiūrint specifiškiau konkrečiai gestapas ir partinės struktūros:

Šia proga man prisimena , jog nacių politikos gestapiniai egzekutoriai Lietuvoje , kai tik su vokiečių Reichswehro pirmaisiais daliniais užplūdo mūsų kraštą, buvo insinuavę tarsi žydų žudynes Lietuvoje vykdė ne jie , bet lietuviai. Tai buvo labai pikta insinuacija . Ją nunuogina tas faktas, kad, LAF nuginklavimu , atsakomybę už gyventojų saugumą vokiečiai buvo automatiškai prisiėmę ant savęs, juo labiau, kad Kauną, kur gyveno didesnis skaičius žydų, net buvo apstatę (besetzt) karine policija (Ordnungstruppen), tuo padarydami naujajai Lietuvos Vyriausybei praktiškai neįmanoma gelbėti žydus nuo naciu pagrobimų ir masinio išžudymo. <...>

Žodinio pasipriešinimo tokiam nacių planui neužteko. Jis reikalavo griebtis ginklo. Bet tai praktiškai buvo neįmanoma : pirma — dėl to, kad krašte jau stovėjo arba per jį tebežygiavo milžiniškos Reichswehro jėgos; antra — kad joms, kaip esu paryškinęs, buvo iš anksto vok. Karo Vadovybės įsakyta nuginkluoti LAF padalinius — vienintelę ir tai tik improvizacijos keliu susidariusią ginkluotą pajėgą, kuria naujoji Lietuvos Vyriausybė būtų galėjusi disponuoti — tuoj, kai tik pasieks vietoves, kur tokie padaliniai pasireiškė , ir trečia — kad pačios tos vyriausybės, ką tik susiformavusios, padėtis buvo labai netikra ir buvo pavojaus, kad ji net pati galėio būti naciu brutaliai likviduota.737".

Mantas Bražiūnas, rašydamas apie lietuviškos spaudos poziciją Antrojo pasaulinio karo metais, akcentuoja, kad pagrindinis ir vienintelis kaltinimas žydams buvo būtent talkininkavimas bolševikams738. Jo nuomone, spauda perėmė poziciją iš LAF, kuriai buvo naudinga skatinti „žydo- bolševiko“ mitą, kaip tariamą antilietuvišką žydų veiklą, nors pagrindinis LAF veiklos baras ir

737 Škirpa, Sukilimas, 421-422. 738 Mantas Bražiūnas, „The Darkest Page in the History of Lithuanian Journalism: anti-Semitism in Legal Press During the Second Half of 1941“ in Journalism Research (nr. 10, 2016), 118.

152 nebuvo antisemitizmas savaime739. Be to, kai kuriems lietuviams tai buvo galimybė sumažinti savo asmeninę ar kitų tautiečių sąžinės graužatį dėl nesipriešinimo ar net pritarimo komunizmui. Vienas LAF ideologų B. Raila neatsitiktinai 1940 m. birželį parašė eilėraštį, kuriame draugiškai sutiko Raudonąją armiją ir ją sveikino. Be abejo, jis nenorėjo, kad šie faktai būtų žinomi ar viešinami jam atsidūrus nacionalsocialistinės Vokietijos sostinėje Berlyne, tai galėjo lemti psichologinį norą permesti dalį kaltės dėl kolaboravimo kitiems740. Šiame kontekste verta analizuoti B. Railos 1941 m. gegužės 10 d. parengtą bene ilgiausią LAF programinį tekstą „Už ką kovoja aktyvistai?“. K. Škirpa savo užrašuose patvirtina šio dokumento autentiškumą, teigdamas, kad pavedė B. Railai parašyti šią brošiūrą, norėdamas išpopuliarinti LAF idėjas741. Šioje brošiūroje itin išskirti žydai, aštriai kritikuoti ir kolaboravę komunistinių pažiūrų lietuviai, su kuriais planuota atsiskaityti:

„Turės būti pravestas lietuvių tautos išvalymas ir nuo tų niekšų, išgamų, ar išdavikų, kurie būdami lietuviais stojo nariais į komunistų partiją, ar į nieką neatsižvelgdami pasiūlė okupantui savo patarnavimus. Negalės būti pamirštas elgesys ir tų „šiaudadūšių“, kurie nusilenkė bet kokiam okupanto pagrąsinimui, skubėjo demonstruoti savo džiaugsmą dėl Stalino saulės „užtekėjimo“.“742

Šis tekstas pribloškia cinizmu, nes rašydamas apie „šiaudadūšius“, B. Raila atrodo, turėjo mintyje, save: 1940 m. birželį, prieš pabėgdamas į Vokietiją, parašė daug eilėraščių, kuriuose šmeižė tarpukario Lietuvos santvarką, sveikino Raudonąją armiją, dėkojo, jai, už „išvadavimą“ – net dėkojo raudonarmiečiams, žadėjo padėti „nušluoti“ bendrus priešus743. Kitaip nei K. Škirpos, kurio pažiūros bent jau liko nuoseklios, toks B. Railos pavyzdys išties rodo, kad jis neturėjo jokios vizijos, stengėsi prisiderinti prie įvykių kaitos ir kolaboruoti su tomis jėgomis, kurias suvokė kaip dominuojančias. Tokį „dvigubo kolaboravimo“ fenomeną yra akcentavę ir užsienio autoriai, ypač T. Snyderis744, o tai parodo tikrąjį įvykių Lietuvoje tragedijos mastą. B. Raila išsiskyrė tuo, kad jaunystėje buvęs radikaliųjų kairiųjų pažiūrų, vėliau pakeitė politinę orientaciją ir tapo dideliu A. Smetonos režimo šalininku. Netrukus, B. Raila aistringai prisidėjo prie K. Škirpos vizijos šalininkų, spausdino straipsnius, kuriuose nurodė, kad Vokietija yra svarbiausias geopolitinis faktorius Europai išlikti. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo jo nuostatos suliberalėjo, jis įsiliejo į

739 Ibid., 121. 740 Ibid., 122. 741 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 146. 742 1941 05 10 B. Railos atsišaukimo „Už ką kovoja aktyvistai?“ projektas, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 582, l. 259. 743 1940 06 17 B. Railos eilėraščio „Dėkui tau raudonarmieti!“ rankraštis, LMAVBRS, f. 192, b. 169, l. 2. 744 Snyder, Juodžemis, 156.

153 „Santaros-Šviesos“ sąjūdžio veiklą. Ir vis dėlto atsiminimuose B. Raila nė kiek neatsisakė nuo savo pažiūrų žydų atžvilgiu. Jo nuomone, vienintelė klaida buvo per daug tikėtis iš vokiečių, manant, kad šie pritars Lietuvos nepriklausomybei, todėl, siekiant jiems įtikti, būta per daug konjunktūrinio pobūdžio pasisakymų. Taip pat, pasak B. Railos, nors jis rašė daug LAF tekstų, pranoko A. Valiukėną ir A. Maceiną, jam K. Škirpa duodavo savaip atrinktą medžiagą bei kišosi į tekstų rašymą, o atsišaukimo „Lietuvos kultūrininkams“ projektą jis labai patobulinęs ir todėl su B. Raila susipykęs745. Nemažai LAF žmonių į Lietuvą atvyko drauge su Vermachtu kaip K. Škirpos deleguoti vertėjai. A. Geručio leistuose „Lietuvių biuleteniuose“ yra perduota neįvardinto LAF nario medžiaga, kurioje išryškinti bendri operacijos „Barbarosa“ motyvai, apimantys jos pradžią ir įsiveržimą į Lietuvą. Šis biuletenis svarbus, siekiant parodyti, kaip įvykius Lietuvoje matė išeivija, todėl verta šį dokumentą pacituoti. Juolab gana panašūs įspūdžiai skelbti ir dienraštyje „Į laisvę“, parodant, kad minėti incidentai nebuvo išimtis746. Pirmiausia pristatoma padėtis Lietuvoje prieš sukilimą:

„Tuo pačiu laiku, t. y. dvi dieni prieš karą, kada GPU agentai išplėšė iš Lietuvos didžiąją dalį geriausios inteligentijos, bolševikinė Lietuvos valdžia išsijuosusi ginklavo visus Lietuvos žydus. Birželio 20 d. vien tik Kaune raudonoji valdžia apginklavo apie 10000 žydų. Šio ginklavimo tikslas lietuviams buvo aiškus. Ypač tai tinkamai vertino mūsų sukilėliai. Šie gi buvo visiškai pasiruošę žūtbūtinei kovai ir tik laukė signalo.“747

Verta atkreipti dėmesį, kad raporto autorius užuot tapatinęs žydus su bolševikais, kas būdinga nacionalsocialistinės ideologijos tekstuose, juos atskiria, tačiau žydus laiko lojaliais bolševikų sąjungininkais. Tai išryškėja iš tolesnės raporto dalies, kurioje kalbama apie sukilėlių kovas Marijampolėje: „Miestą savo rankose taip pat laiko sukilėliai ir kovoja su bolševikais ir išgamomis, ypač su žydais, kurie iš pasalų priešinasi sukilėliams ir net apšaudo vokiečių karius.“748 Akivaizdu, kad išskiriamiems „bolševikams“ ir „išgamoms“ (o tai pagal to laikmečio vaizdingą posakį, atitinka „išdavikus“) raporto autorius daugiausia priskiria žydus, nors bolševikais jų ir nelaiko, o „sukilėlių“ bendrininkais tampa „vokiečių kariai“. Iš raporto susidaro įspūdis, kad kova vyksta ne tik tarp vokiečių ir bolševikų, bet ir tarp lietuvių ir žydų, o tai ne raporto autoriui atrodo ne mažiau svarbu. Tai pagrindžia netoli Kazlų Rūdos matomas vaizdas: „Sukilėliai veda suimtus partizanus žydus ir šiaip bolševikus.“749 Vėlgi šiuo atveju nekalbama apie

745 Bronys Raila, Iš paskendusio pasaulio (Chicago: Srovė, 1962), 298–299. 746 „Žaliuojančiais, partizanų ir vokiečių karių krauju apšlakstytais, Lietuvos laukais“ in Į laisvę (1941 07 06), 1. 747 1941 07 12 „Lietuvių biuletenis“, leido A. Gerutis, VUB RS, f. 155, b. 291, nr. 80, l. 1. 748 Ibid., l. 3. 749 Ibid.

154 „žydus-bolševikus“, o jie atskiriami ir aptariant kovos veiksmus šalia Kauno, kur „ėjo ir eina žiaurios sukilėlių kovos su bolševikais ir žydais“750. Kalbant apie suimtuosius pažymima, kad „prie Kauno kalėjimo tūkstančiai suimtų bolševikų, raudonarmiečių, nuginkluotų Kauno žydų“751, taigi vėl išskiriami žydai ir rašomi atskirai nuo bolševikų, net pabrėžiant, kad tai Kauno, t. y. vietiniai, žydai. Dalis jų, kuriems nepavyko pasitraukti su Raudonąja armija, esą puolę žudyti lietuvius Kauno gatvėse752. Sunku pasakyti, kokį tikslą turėjo šio raporto autorius, nes žinutės turinys atrodo akivaizdžiai nukreiptas prieš žydus, tačiau verta išsamiau pacituoti, kaip jis, o ir A. Geručio dėka visa lietuvių diplomatija už Lietuvos ribų, matė padėtį:

„Birželio 23 d. į 24 d. naktis Kaune audringa. Sukilėliai kerta paskutinį smūgį sovietų armijai, kurios Kaune nepasilieka nei pėdsako, ir atkakliai kovoja su kiekviena žydiška citadele. Nugali.“753

Nepaisant to, kad paminėta, jog sukilėliai nugali, pridėta, kad pasipriešinimas tebevyko: „priešinasi žydai ir išgamos. Juos kas naktį tramdo sukilėliai.“ Sudėtinga vertinti paminėtus teiginius, nes juose žydai atvirai išskiriami. Konkretus tikslas tai padaryti galėjo būti siejamas su žydų tautybės kolaborantais, tačiau taip pat galėjo būti bandoma sudaryti foną, kad išpuoliai reikalauja imtis keršto. Raporto autorius buvo LAF narys, turintis artimų ryšių su vokiečiais754. Šaltiniai iš visos Lietuvos rodo, kad sukilėliai dažnai paminėdavo ginklu besipriešinančius žydus755. Tokius atvejus, t. y. vykstančius karo veiksmus ne tarp Vokietijos ir SSRS, bet greičiau tarp lietuvių ir žydų, savo dienoraštyje mini ir Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas:

„Ateina iš Kauno žinių, kad eina tam tikra kova tarp žydų ir lietuvių su vokiečiais. Žydai be atodairos puola, šaudo iš namų, taiko kuo daugiau nužudyti. Lietuvių partizanų, kovojančių prieš žydus, yra jau kritę gana daug. Šiandien palaidota karstuose 60 asmenų, neskaitant tų turbūt bevardžių, kurie buvo palaidoti bendroje duobėje. Daugybė žydų suimama ir vedama būriais sušaudyti. Sušaudomieji verčiami patys išsikasti sau duobę.“756

Nors neaišku, kaip arkivyskupas vertina šiuos faktus, matyt, jis žiūri į juos kaip į natūralius karo veiksmus. Aprašydamas birželio 26 d. įvykius, J. Skvireckas taip pat vertina ir žydų sušaudymus: „sušaudymo scenos esančios labai skaudžios ir vargiai mūsų žmonėms partizanams

750 Ibid., l. 5. 751 Ibid. 752 1941 07 18 „Lietuvių biuletenis“, leido A. Gerutis, VUB RS, f. 155, b. 291, nr. 81, l. 1. 753 Ibid., l. 3. 754 Tekste yra aprašomas epizodas, kur autorius sutinka savo seną pažįstamą inžinierių. Bene garsiausias inžinierius LAF buvo voldemarininkams priskiriamas K. Brunius, palaikęs artimą ryšį ir su Abvero Karaliaučiaus padaliniu, todėl, pagal turimus duomenis, jį laikyti šio dokumento autoriumi būtų realiausia. 755 Jokubauskas et al., Valia priešintis, 124. 756 1941 m. Birželio sukilimas, 270.

155 pakenčiamos. Šaudomi visi šeimynos nariai – maži ir dideli.“757 Arkivyskupas tokius šaudymus pagrindžia faktu, kad žydai turėjo tremiamų lietuvių sąrašus ir parodė daug sadizmo, vykdydami represijas: „...bet ir jų nusikaltimai esą nežmoniški: buvo daromi ir yra padaryti sąrašai lietuvių, kurie turėjo būti sušaudyti arba kitaip nužudyti. Sadizmo žyduose yra gana daug.“758 Galima suprasti aukšto dvasininko džiaugsmą sukilimu ir net ateinančiais vokiečiais, nes tai laikyta išlaisvinimu nuo ypatingos, religiją persekiojusios bolševikinės okupacijos. Tačiau stebina, kad šiuo atveju buvo užsipuolami visi žydai, net žinant faktus, kad žudomos ištisos šeimos. Regina Laukaitytė yra pastebėjusi, kad Lietuvos bažnyčios hierarchai pabrėždavo, jog kerštauti, žudyti nėra kataliko pareiga, tačiau aktyviau protestuoti prieš žydų žudynes vengė. Bažnyčia buvo sukrėsta pirmosios sovietų okupacijos antireliginės politikos, tad natūraliai gilinosi į galimybes atstatyti padėtį, vengė konfliktuoti su pasaulietine valdžia. Tą lėmė ir nuosaikus, su bet kuria valdžia konfliktuoti nelinkęs J. Skvirecko būdas – nusileisdavo jis ir A. Smetonai, buvo atsargus ir nenorėjo provokuoti ir prieš religiją aiškiai nusistačiusių bolševikų759. Bendroje Lietuvos bažnytinės vadovybės J. Skvirecko, V.Brizgio ir K. Šaulio kalboje per radiją dėkota Vokietijos kariuomenei už bolševikų išvarymą, linkėta sėkmės tolimesnėje kovoje, pabrėžta, kad bolševizmas padarė didelių nuostolių Lietuvai ir visiems tikintiesiems, džiaugtasi, kad bus galima laisvai praktikuoti religiją760. Ši kalba išsiskiria iš konteksto dar ir tuo, kad žydai jokiame kontekste nėra paminėti. Tačiau toks sprendimas kelią problemą dėl kitos priežasties – J. Skvirecko dienoraščiuose paminėta, kad kalba buvo parengta taip, kaip to reikalavo vokiečių karinė cenzūra761. Vadinasi, ji nereikalavo specialiai pabrėžti žydų kalbant apie bolševikus, o tas vietas, kur jie išskiriami, lėmė pačių autorių sprendimas. O tai parodo ir antisemitines mintis plėtojusių lietuvių autorių atsakomybę.

3.3. Bandymai išsaugoti valstybingumą ir LAF iširimas

Anksčiau cituoto neįvardinto LAF nario raporte pastebimas ir geopolitinis dėmuo, kuriame svarstoma kaip sąveikavo lietuvių sukilėlių ir Vokietijos interesai:

„Lietuviai nebūtų galėję išsilaikyti Kaune ir Vilniuje dvi dienas, o Šiauliuose keturias dienas, jeigu vokiečių aviacija nuo pirmų valandų nebūtų dominavusi ore ir nesunaikinusi aerodromų. Didelis lietuvių nuopelnas vokiečių atžvilgiu buvo tas, kad jie laikė tris svarbiausius

757 Ibid., 271. 758 Ibid. 759 Regina Laukaitytė, „Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1941–1944 m.: požiūris į žydų genocidą ir krikštą“ in Lituanistica (t. 70, 2007), 4. 760 „Kauno arkivyskupijos vyresnybės pareiškimas per radiją“ in Į laisvę (1941 07 04), 2. 761 1941 m. Birželio sukilimas, 275.

156 tiltus per Nemuną ir Nerį. Tokiu būdu von Reichenau armija, pradėjusi žygį Suvalkuose, galėjo eiti priekin Minsko ir Daugavpilio kryptimi.“762

Sukilimas prieš sovietus nenulėmė, tačiau palengvino Vermachto žygį ir jau birželio 28 d. visa Lietuva atsidūrė Vokietijos dispozicijoje. Tiek didelio rezonanso susilaukusioje R. Hilbergo knygoje „Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai“763, tiek, T. Snyderio „Juodžemyje“764, išdėstyta teorija, kad nacionalsocialistų tikslas buvo sunaikinti valstybes ir panaikinti jų teisinę bazę. Kuo realesnis suverenitetas būtų buvęs pasiektas, tuo daugiau šansų, kad žudynės neutralizuotųsi. Tai gerai pagrindžia faktas, kad visos Vokietijos sąjungininkės, išlaikiusios bent ribotą suverenumą, nuo 1942 m. ėmė keisti savo politiką žydų atžvilgiu, ją švelninti, tuo tarpu Vokietija po Wansee konferencijos nutarimų ją dar labiau radikalizavo. Tokią kryptį liudija ir Vidurio Rytų Europos šalių pavyzdžiai. S. Sužiedėlis nurodo pavyzdį, kad nors Vengrijoje antisemitizmas pasireiškė stipriau nei tarpukario Lietuvoje, o Antrojo pasaulinio karo metu Vengrijoje buvo žydų persekiojimo ir represijų, tačiau režimas iki pat Vokietijos okupacijos 1944 m. juos saugojo nuo mirties765. Sulyginant galima kelti hipotezę: jeigu K. Škirpa būtų įgyvendinęs savo geopolitinę viziją, nepaisant LAF tekstuose deklaruoto antisemitizmo, žydų padėtis bent satelitinėje Lietuvoje vis tiek galėjo būti palankesnė nei buvo vokiečių tiesiogiai okupuotoje Lietuvoje; aršiausi antisemitiniai tekstai buvo naudojami, tikintis pelnyti vakarietiškos, europietiškos Vokietijos palankumo ir juos būtų galima sieti su tam tikru nepilnavertiškumo kompleksu, ypač sustiprėjusiu dėl moralinės krizės atmetus visus kaimyninių valstybių ultimatumus, o ypač paskutinį – SSRS, turėjusį itin tragiškas pasekmes. Kalbant apie valstybingumo atgaivinimo prasmę, verta dar sykį atsigręžti į tarpukario Lietuvos patirtį. Lygindamas ją su tuometine Vokietija, K. Girnius pastebi:

„Padėtis Lietuvoje ketvirtą dešimtmetį buvo kita. Lietuva nepaskelbė antižydiškų įstatymų ar potvarkių, bet kovojo su antisemitizmu. Rasizmas liko svetimas Lietuvos elitui. Lietuviai nelaikė savęs kokia nors Herrenvolk. Smetonos pateptoji jaunimo organizacija buvo skautai, o ne Hitlerjugend.“766

LLV galimybės išsaugoti Lietuvos valstybingumą buvo daugiau nei ribotos. Neatsitiktinai, situacijai slystant iš rankų, dar 1941 m. liepos pradžioje skubiai norėta kreiptis į A. Hitlerį, padėkoti jam už išlaisvinimą ir stengtis fiurerį palankiai nuteikti. Pirmasis pasirašė buvęs prezidentas Kazys Grinius, antrasis arkivyskupas J. Skvireckas, dienoraštyje tam skyręs didelę

762 1941 07 18 „Lietuvių biuletenis“, leido A. Gerutis, VUB RS, f. 155, b. 291, nr. 81, l. 5. 763 Hilberg, Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai, 88–99. 764 Snyder, Juodžemis, 218–229. 765 Sužiedėlis, Galutinis sprendimas Lietuvoje, 22. 766 Kęstutis Girnius, „Lemtingi 1941-ieji. Holokausto Lietuvoje prielaidų klausimu“ in Naujasis židinys-Aidai (nr. 2, 2011), 87.

157 reikšmę767. Be abejo, visa tai buvo sovietinės okupacijos sukeltos traumos vaizdiniai, kurie lėmė laviravimą, deja, nesulaukiant jokių kitos pusės teigiamų ženklų. Priešingai, Vokietija turėjo paruoštą specialistų tinklą, kuris siekė išardyti LLV vienybę. Prieš šią vyriausybę pirma buvo sukurstyti voldemarininkai. Kadangi jie pirmieji, dar iki 1940 m. nuosekliai vystė idėją apie bendradarbiauti su Vokietija, S. Raštikio teigimu, buvo sėkmingai panaudoti ir nuėjo net iki kaltinimų LLV, esą pastaroji, paskelbdama nepriklausomybę be leidimo, įžeidė A. Hitlerį768. Tuo pat metu, 1941 m. liepą, K. Škirpa, bendraudamas su vokiečių pareigūnais, išgirdo jų nuostatas esą šie nenorėję kelti Rytų Europos tautų išlaisvinimo klausimo, nes tai tik mobilizuotų tautinį Rusijos potencialą kovai su Reichu769. K. Škirpa, aišku nenorėjo su tuo susitaikyti ir skubėjo rengti ne vieną memorandumą, tačiau Vokietija jau buvo iškristalizavusi poziciją, o iš visų įtakingų lietuvių, kuriuos vylėsi panaudoti, pulkininkui nenumatė jokios svarbios pozicijos. Lietuvoje LLV nariai siekė gelbėti tai, ką įmanoma. Vienas iš aktualiausių klausimų buvo savivaldybių reikšmė, kadangi greitai buvo suprasta, kad vokiečiams, tiek kovojant su sovietais, tiek kuriant savąjį „Lebensraum“, truks išteklių ir valdininkų tad teks verstis su lietuviška administracija. Vis dėlto 1941 m. birželį Kauno burmistru tapęs Kazimieras Palčiauskas teigia, kad autonomija buvo labai ribota. Iš lietuvių sudaryti administraciniai organai nesprendė turto klausimo – tai buvo išskirtinai Reicho atsiųstų pareigūnų vokiečių dispozicijoje. Analogiškai nutiko ir žydų atveju, kadangi lietuviams buvo aiškiai pasakyta, jog jie negali kištis į vokiečių ir žydų santykius770. Vis dėlto tai paaiškėjo ne iškart. K. Palčiausko nuomone, visą 1941 m. liepos mėnesį vokiečių karinė vadovybė su lietuviais elgėsi pagarbiai, o viskas pasikeitė atvykus NSDAP atstovams771. Liepos 10 d. K. Palčiauskas kartu su Kauno komendantu J. Bobeliu pasirašė nurodymą dėl oficialios žydų segregacijos. Laviravimo kaina buvo didžiulė, nes dar visai neseniai dienoraščio puslapiuose antisemitinės retorikos nestokojęs arkivyskupas J. Skvireckas šį įstatymą pavadino ,,baisiuoju“. Jame nurodoma, kad visi iš Kauno pasitraukę žydai neturi jokios teisės į jį sugrįžti, o visi gyventojai lietuviai, nepranešę apie pastatuose gyvenančius žydus, bus taip pat baudžiami. Kauno savivaldybė apsiėmė užtikrinti būdą, kaip vyks gyventojų perkėlimas į Vilijampolėje įkurtą getą, kokios bus sudarytos sąlygos iš ten išsikelti lietuviams. Žydai turį išsikelti ir galimybę savo turtą iškeisti su lietuviais, apleidžiančiais Vilijampolę772. Uždarius LLV jos vadovas J. Ambrazevičius K. Palčiauskui pareiškė, kad šiam geriau laikytis poste, nes Kauno savivaldybė vis tiek išliks, tačiau vokiečiai į ją paskirs sau lojalesnius asmenis. Iš tokių asmenų paminėjo bene lojaliausius Vokietijos šalininkus „voldemarininkus“

767 1941 m. Birželio sukilimas, 281. 768 Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 2, 301. 769 Škirpa, Sukilimas, 454. 770 Kazimieras Palčiauskas, 1941–1944 m. Kaune (Kaunas: Vydūno fondas, 1994), 20. 771 Ibid. 772 1941 m. Birželio sukilimas, 282–283.

158 J. Pyragių ir Igną Taunį, kurių vadovavimas leistų Vokietijai itin lengvai įgyvendinti savo tikslus Lietuvoje773. Lygiai tas pats scenarijus numatytas dar vienai sričiai, kurioje lietuviai turėjo tam tikrą autonomiją – policijos darbo organizavimui: būtent čia lietuvių saugumo policija turėjo daug laisvės, tačiau sprendimas dėl žydų tautybės piliečių buvo išimtinai gestapo ir SD reikalas774. Kaip ir daugeliu atvejų, buvo viliamasi, kad prieš civilinius Vokietijos pareigūnus užtars Vermachto atstovai, kurie blaiviau žiūrėjo į lietuvių tautinius siekius. Jų pagrindinis tikslas buvo greita ir visapusiška pergalė prieš Raudonąją armiją, o tai pasiekti trukdė chaosas užnugaryje. Nepaisant to, kad RSHA turėjo didelės reikšmės Vokietijos vidaus gyvenime, pažymima, kad birželio 25 d. kariuomenė trukdė represinių struktūrų darbuotojams kurtis Kaune, esą joms nėra ką veikti fronto linijoje. Į tai F. Stahleckeris reagavo savaip – užuot ieškojęs būdų padėti Vermachtui karo veiksmuose, skubėjo rasti lietuvių talkininkų prieš žydus nukreiptoms akcijoms775. Diskusijose ši orientacija į Vermachtą, perdedant jo galimybes pačioje Vokietijos vidaus sistemoje, dažnai pamirštama, tačiau įvertinus visus veiksnius, kurie lėmė bent jau etninių lietuvių orientaciją į Reichą, galima suprasti, kad į Vokietijos karines formuotes buvo žiūrima su dideliu pasididžiavimu ne šiaip sau – tai buvo pagrindinis garantas prieš SSRS kariuomenę ir jos ginkluotas represines struktūras, o taip pat buvo, bent jau viltyse, garantas prieš represines Vokietijos struktūras, prieš politinę policiją. Iš tiesų tokios viltys buvo kažkiek pagrįstos. Vermachtui nužygiavus tolyn į Rytus, Lietuvoje kariuomenės įtaka stipriai sumažėjo, atsirado civilinė Vokietijos valdžia ir LLV, o netrukus ir LAF buvo išvaikyti, todėl bet kokios laviravimo galimybės sumenko. Tuo pačiu natūraliai stipriai sumažėjo atvirai provokiškų ir antisemitinių tekstų, bent jau tų, kurie pasirodė vokiečių nekontroliuojamoje pogrindžio spaudoje, o tai atskleidė konjunktūros įtaką šioms nuostatoms. Matydami faktą, jog vokiečiai suveržia bet kokios autonomijos galimybes, diplomatai tokią padėtį vis tiek laikė daug geresne nei anksčiau. Taip 1941 m. rugsėjo 5 d. laiške V. Gyliui nurodė E. Turauskas776. Ch. Dieckmannas laiko šį faktą pavyzdžiu, kad lietuviai galėjo susimobilizuoti ir prieštarauti vokiečių reikalavimams, jei tikslas buvo to vertas, tačiau jis gana kritiškai pasisako esą lietuvių visuomenei ,,žydų gelbėjimas, matyt, nebuvo toks tikslas“777. Pateikti faktai prieštarauja tokiam požiūriui, parodant, kad būtent ,,žydų klausimas“ buvo išskirtinis, dėl kurio politinės Reicho struktūros nėjo net į menkiausius kompromisus. Atkreipdamas dėmesį į susidariusią padėtį, K. Škirpa ieškojo įvairių metodų užsitikrinti Vokietijos struktūrų dėmesį. Vienas iš variantų buvo veikti per Vokietijos sąjungininkes. Dėl didelio svorio svarbiausia čia buvo Japonija. Dar prieš sukilimą, 1941 m. balandžio 23 d. Škirpa

773 Palčiauskas, 1941–1944 m. Kaune, 28. 774 Vaitiekus, Lietuvos žvalgyba, 218. 775 Dieckmann ir Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas, 37. 776 Čiplytė, Eduardas Turauskas, 473. 777 Dieckmann, Savivaldos galimybės, 133.

159 apsilankė išpuoštuose Japonijos ambasados rūmuose ir ten pietavo, prašydamas savo artimo bičiulio778 imtis patarpininkauti Lietuvos klausimu pas J. Ribbentropą. Dar 1940 m. H. Oshima bandė savo šalies vadovybę (kurioje didžiausią įtaką turėjo jam pažįstami kariškiai) įtikinti, kad pagrindinis Japonijos priešas yra ne JAV, o SSRS, todėl verta sugrąžinti planus, kaip įsisavinti išteklius Sibire779. Be abejo, Lietuvos išlikimo interesams stiprus Japonijos smūgis sovietams Sibire taip pat būtų buvęs labai naudingas. Gegužės 21 d., per kitus, asmeniškesnio pobūdžio pietus, kuriame dalyvavo ir diplomatų žmonos, H. Oshima tepasakė, kad su J. Ribbentropu pasimatyti dar nepavyko. Tačiau po sukilimo, liepos 23 d., kai K. Škirpa išplatino memorandumą Vokietijos sąjungininkams, H. Oshima tuo reikalu pasikalbėjo su J. Ribbentropu. Pastarasis klausimo sprendimą atidėliojo, aiškindamas, kad reikia palaukti karo pabaigos780. Taigi įtakingo diplomato tarpininkavimas nepadėjo. Aišku, tai kad H. Oshima Lietuvos klausimu vėliau dar spaudė Vokietijos užsienio reikalų ministrą, ragino pripažinti valstybingumą. Kuo labiau karo sėkmė gręžėsi nuo Vermachto, tuo Japonijos pozicija buvo svarbesnė – juk jos pajėgų pasipriešinimas galėjo sulaikyti JAV nuo platesnio įsiveržimo Europoje, kurio bijojo vokiečiai. Todėl vokiečiams palankus H. Oshima tapo ypač svarbiu asmeniu ir neretai prieidavo prie paties A. Hitlerio. Dar dažniau jis kalbėdavo su J. Ribbentropu. Vieno iš tokių pokalbių metu, 1943 m. gegužės 19 d., H. Oshima vėl labai kategoriškai skatino vokiečius, kad šie leistų Baltijos šalims ir Ukrainai tapti nepriklausomomis, taip, kaip japonai yra padarę su Birma ir Filipinais781. Aišku, apie realų valstybingumą ir kalbėti nebuvo ko – tikėtasi, kad minėtos valstybės bus dėkingos ir liks ištikimais vokiečių protektoratais. Tačiau J. Ribbentropas pasiūlymą atmetė, per daug jo nesvarstęs – A. Hitlerio rasinė politika jam buvo labai gerai žinoma, o jis pats mažų valstybių nemėgo. Negana to, Ramiojo vandenyno karo veiksmų teatras vokiečiams niekada nerūpėjo, o japonai niekada iki galo neperkando nacionalsocialistų rasistinės politikos ir negalėjo suprasti, kodėl vokiečiai nesivadovauja pragmatiniais interesais782. H. Oshima nenusiramino, jis J. Ribbentropui ir A. Hitleriui nuolat primindavo, kad suteikus nepriklausomybę Baltijos šalims ir Ukrainai, sudarius su jomis sąjungą, šios šalys taptų geriausiomis kovotojomis prieš SSRS, nes neseniai patyrė bolševizmo grėsmę783. Japonijos ambasadorius dar ne kartą pabrėžė, kad SSRS įmanoma sunaikinti tik išlaisvinant užgniaužtas tautas, o ne nukreipiant jas prieš save – būtent tai jis 1934–1938 m. laikotarpiu plėtojo kartu su W. Canarisu. Tačiau net įtakingojo japono balsas

778 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 181. 779 Alfred Vagts, The Military Attache (New Jersey: Princeton University Press, 1967), 86. 780 Škirpa, Sukilimas, 463. 781 Gerhard L. Weinberg, A World at Arms: A Global History of World War II (Cambridge: Cambridge University Press, 2005), 748. 782 Ibid., 749. 783 Carl Boyd, Hitler’s Japanese Confidant. General Hirsohi Oshima and Magic Intelligence, 1941–1945 (Lawrence: University Press of Kansas, 1992), 93.

160 nebuvo išgirstas. Be abejo, užuojautą jautė ir kitos šalys, įstrigusios panašioje geopolitinėje aklavietėje. 1941 m. rugpjūčio 30 d. K. Škirpa kalbėjosi su Rumunijos diplomatais Berlyne. Jų susirašinėjime matoma nemažai detalių, atskleidžiančių, kaip K. Škirpos veikla atrodė iš tam tikro nuotolio. Rumunų nuomone, Lietuvos diplomatas nuoširdžiai tikėjęs, kad Lietuva kaip sąjungininkė stojo šalia Vokietijos, suruošė Vermachto žygiui galėjusias padėti 100 000 karių karines pajėgas, net savo šalies jaunuomenę, vadinamus „aktyvistus“ paruošė pagal vokišką nacionalsocialistinį pavyzdį, o šių pastangos leido į Rytus žygiuojančiai Vokietijos kariuomenei be vargo užimti svarbius strateginius taškus, tačiau niekas negelbėjo – Reichas pasinaudojo šiomis aplinkybėmis ir Lietuvoje įvedė okupacinį režimą, nežadėjo jokių pokyčių. Vis dėlto perduodamas į vokiečių kalbą išverstus svarbius dokumentus rumunų kolegoms K. Škirpa esą pareiškęs, jog jis neturi teisės užimti atvirai priešiškos pozicijos, nes tai nieko nekeistų, tad jam teko likti Berlyne kaip privačiam asmeniui ir laukti Vokietijos politinės krypties pokyčių784. Entuziazmas po išlaisvinimo iš sovietų okupacijos ėmė išsikvėpti, kai pasiekė pirmieji signalai apie tai, kad nepriklausomybė nebus atkurta. Pirmasis nerimą keliantis ženklas buvo faktas, kad jau sukilimo metu pasitaikė nemažai atvejų, kai vokiečių kariai sušaudė sutiktus sukilėlius. Be abejo, dėl antisovietinės kovos prioriteto LAF vadovybė apie tai nekalbėjo, tačiau tai turėjo būti gerai žinoma. Štai Alytuje buvo sušaudyti net 42 sukilimo dalyviais tapę buvę LŠS nariai785. Frontui persiritus toliau į Rytus, Vokietijos politika tapo aiškesnė: rugpjūčio 5 d. LLV buvo išvaikyta ir atimta viltis, kad Lietuva turės bent kokį savarankiškumą. Vokietija suėmė valdžią į savo rankas ir pradėjo įvedinėti okupacinį valdymą. Neatsitiktinai, 1941 m. rugpjūtis tampa tuo cezūros tašku, kai Lietuvoje pradėti žudyti ne tik žydai vyrai, bet ir moterys bei vaikai786. Taigi, nors K. Škirpos geopolitinę viziją įgyvendinusioje LLV veikloje būta antisemitizmo, dalis LLV narių siekė pagal galimybes padėti žydams, vien jau bandydami sugrąžinti valstybingumo galimybę. Rimčiausiai šioje situacijoje atrodo LLV krašto apsaugos ministras S. Raštikis. Būtent pas jį, kaip didžiausią autoritetą vokiečiams potencialiai turintį asmenį, apsilankė Lietuvos žydų delegacija – Lietuvos kariuomenės rabinas Šmuelis Aba Sniegas ir advokatas Lietuvos žydų karių sąjungos narys Jokūbas Goldbergas. Be abejo, šie žydai garsėjo lojalumu Lietuvos valstybei, J. Goldbergas artimai bendradarbiavo su LŠS787. Jie prašė S. Raštikio užtarimo. Šis susirūpinęs nuėjo pas komendantą Oswaldą von Pohlą, tačiau ir šis negalėjo nieko padėti, pasiūlė kreiptis į užnugario kariuomenės vadą Karlą von Roquesą. S. Raštikio pastangos išsamiau aprašytos jo atsiminimuose, tačiau jos nebuvo sėkmingos – Vermachto karininkai

784 The Romanian-Lithuanian Relations, 236–237. 785 Jokubauskas et al., Valia priešintis, 116. 786 Christian Gerlach, „The Wannsee Conference, the Fate of German Jews, and Hitler’s Decision in Principle to Exterminate All European Jews“ in The Journal of Modern History (no. 4,1998), 762. 787 Mindaugas Nefas, Lietuvos Šaulių Sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919–1940 m. (daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2017), 193.

161 atsakė, kad net jie neturi galimybių pakreipti įvykių tėkmės ir nustebusiam, bei vykstančiomis žudynėmis nepatenkitam S. Raštikiui pareikalavo nesikišti788 Buvo ruošiamasi baigti žudynes, o likusius gyvus žydus suvaryti į getus. Tam bet kokia autonomiška lietuviška vyriausybė labai kliudė. Verta pažymėti, kad minėtas K. von Roquesas ir armijų grupės „Šiaurė“ vadas generolas Ritteris von Leebas kalbėjosi apie žydų žudynes Kaune. Nors antisemitinis mąstymas šiems aukštiems Vermachto karininkams taip pat buvo būdingas (K. von Roquesas prasitarė, kad žydų vyrus reikėtų sterilizuoti), panašu, kad jie abu buvo sukrėsti įvykusiomis žudynėmis ir tepasakė, jog geriausia būtų laikytis atokiau789. Jei net antisemitinių stereotipų paveikti aukšti Vermachto karininkai baisėjosi žudynėmis, nestebina, kad S. Raštikis tikrai galėjo ieškoti būdų, kaip žydams padėti, ir nuleido rankas tik supratęs, kad nieko padaryti šioje situacijoje negalės. Tačiau būtų sudėtinga lyginti S. Raštikio ir K. Škirpos pozicijas, nes pirmasis atvykęs į Lietuvą matė visai kitą vaizdinį nei Berlyne likęs LAF vadas. Pats pulkininkas laiške S. Lozoraičiui jau nuspėjo apie galimą LLV uždarymą, pripažino, kad „Naujosios Lietuvos padangė ūmai niaukiasi“ ir „skaitau, kad jau yra pakankamai paaiškėję, jog vokiečių politika pasuko priešingu keliu, negu buvo tikėtasi ir iš vokiečių pusės žadėta. Ji nuėjo grynai imperialistiniu ir Lietuvos nepriklausomybės slopinimo keliu.“790 Tokių perspėjimų K. Škirpa sulaukė nemažai jau anksčiau, dar 1941 m. vasario mėnesį, kai jį įspėjo E. Turauskas, teigdamas, kad vokiečiai gali „pasinaudoti mumis kaip „maurais“, kuriems vėliau pasakys „galite sau eiti“791. K. Škirpa nenorėjo klausyti šioje situacijoje įžvalgesnio kolegos. 1941 m. liepos 8 d., rašydamas laišką Berlyne izoliuotam pulkininkui, E. Turauskas dėl to jam šiek tiek įgėlė, kita vertus, pripažino ir tai, kad K. Škirpai vis tiek reiktų siekti kuo glaudesnio ryšio su vokiečiais792. Taip pat E. Turauskas užsiminė, kad, idėjoms netapus realybe, svarbu ieškoti išeičių. Tačiau suvaldyti situaciją ir išeiti iš aklavietės neleido ir paties K. Škirpos kategoriškumas, nes jis sugebėdavo susipykti su visais, kurie jam bet kiek paprieštaraudavo. 1941 m. liepos 15 d. K. Škirpa pašalino iš LAF narių vienus iš įtakingiausių jo narių – Ernestą Galvanauską, Rapolą Skipitį ir Petrą Karvelį už tai, kad šie „sulaužė drausmę“, pareiškę, jog LAF savo darbą atliko: Lietuvoje veikia Laikinoji vyriausybė, todėl jiems laikas skirstytis. Pabrėžtina, kad K. Škirpa ne sutiko jiems tiesiog leisti skirstytis, bet demonstratyviai pašalino, įteikdamas po raštą793. Stengtis užprotokoluoti kiekvieną aplinkybę buvo jo charakterio bruožas. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad LAF vadas jau buvo nepatenkintas įvykių eiga dar tebeveikiant LLV. K. Škirpa kritikavo ir kitus LAF narius, pavyzdžiui voldemarininką J. Pyragių, kuris teigė, kad LAF nereikalingas,

788 Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 2, 306–307. 789 Kwiet, Rehearsing for murder, 16. 790 1941 07 29 K. Škirpos laiškas S. Lozoraičiui, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 187. 791 1941 02 17 E. Turausko laiškas K. Škirpai, f. MK-9, ap. 1, b. 11, l. 91. 792 1941 07 08 E. Turausko laiškas K. Škirpai, f. MK-9, ap. 1, b. 4, l. 236. 793 Jankauskas, 1941, 43.

162 tereiktų įkurti lietuvių nacionalsocialistų partiją, kuri būtų praktiškai NSDAP filialas Lietuvoje794. Šioje vietoje matomas palyginimas tarp K.Škirpos ir J. Pyragiaus – nors abu buvo linkę geopolitiškai žvelgti į Vokietiją kaip į galimą išgelbėjimą, K. Škirpa nebuvo linkęs daryti kompromisų nepriklausomybės kaina. Tai vaizdžiai parodo jo rugpjūčio 9 d. ginčas su J. Pyragiumi. LAF vadas apkaltino, kad šis, per daug pasitikėdamas vokiečiais, prisidėjo prie LLV nuvertimo. „Tai nėra lietuviškas kelias, kuriuo jūs pasukote“, – buvusiam bendražygiui kategoriškai reziumavo K. Škirpa ir aiškiai davė suprasti, kad su juo bendrauti daugiau nenori. Negana to, jis nepabijojo svarbių ryšių su gestapu turinčio J. Pyragiaus išvaryti iš savo buto ir net pavadinti išdaviku795. Jau 1941 m. rugsėjo 26 d. LAF buvo galutinai išvaikytas, o jo pagrindinis vadovas Lietuvoje L. Prapuolenis suimtas796. Tie LAF žmonės, kurie vėliau vėliau prisijungė prie Lietuvos nacionalistų partijos, pavyzdžiui, K. Brunius, buvo vokiečių persekiojami bijant, kad kitaip jie gali sukliudyti siekti užsibrėžtų tikslų797. Spalio mėnesį Lietuvoje buvo vykdomos masiškiausios ir žiauriausios žydų žudynės. Ypač išsiskyrė spalio 29 d., kai Kauno gete buvo nužudyta 9200 žydų. Prie jų prisidėjo ir kai kurie lietuviai, pavyzdžiui aviatorius kpt. K. Šimkus, kuris iš plk. A. Butkūno buvo perėmęs vadovavimą TDA kariams dar tada, kai voldemarininkų rankose atsidūrė Kauno komendantūros kontrolė. Tai buvo didžiausios Lietuvos istorijoje žudynės per tokį trumpą laiką. Susitikęs su „Einzatgruppen A“ 3-iojo operatyvinio būrio vadu SS štandartenfiureriu Karlu Jägeriu, P. Kleistas 1941 m. lapkritį pasidžiaugė, kad žydų išžudymas Kaune buvo labai sėkmingas. Jis bandė užtušuoti šias eilutes, matyt, suprasdamas, kad šis jo darbas geriau liktų niekada nerastas, tačiau neapdairiai paliko dienoraštyje pagyras K. Jägeriui, teigdamas, kad šiam sėkmingai įtraukus lietuvius, jie nebeišsisuks nuo tolesnio bendradarbiavimo798. Tai taip pat parodo, kad pagrindinis K. Škirpos vokiečių kontaktas buvo kategoriškai antisemitiškai nusiteikęs žmogus, dargi prižiūrėjęs ir pačią žudynių eigą. Tuo pačiu nestebina, kad 1941 m. gruodžio 17 d., vokiečiai po LLV ir LAF, likvidavo ir LNP, kadangi jiems nebereikėjo nei talkininkų, nei juolab opozicijos krašte. Tuo metu vyko aktyvus Okupuotų Rytų ministerijos aukštų pareigūnų G. Leibbrandto ir Otto Bräutigamo susirašinėjimas su SS žinybomis, iš kurio tapo aišku, kad žydai turi būti toliau naikinami, net jei tai bus Vokietijai ekonomiškai nenaudinga – taigi mirties nebegalėjo išvengti net pramonei reikalingi žydai ar prestižinių profesijų atstovai, pavyzdžiui, gydytojai, odontologai, kuriems dėl kitataučių šiose

794 1942 m. K. Škirpos parengta savo veiklos apžvalga „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą. 1939–1941 m.“, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 581, l. 145. 795 Ibid., l. 240. 796 Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, 124. 797 Zenonas Blynas, Karo metų dienoraštis, 1941–1944 m. (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007), 182. 798 Gerlach, Wannsee Conference, 768.

163 srityse trūkumo būdavo daromos išimtys799. Vis dėlto C. Gerlacho teigimu, nors atsakymai vietos biurokratams į Ostlandą buvo daugiau nei aiškūs, t. y. jokiems žydams nebuvo numatyta išimčių, duota aiškiai suprasti, kad šio klausimo kelti nebereikia. Anot S. Sužiedėlio, būtent rudenį masiškai pradėti žudyti moterys ir vaikai800. J. Tauberio teigimu, būtent 1941 m. gruodį, kai Vokietija paskelbė karą JAV ir galutinai padarė jį pasauliniu, buvo priimtas lemiamas sprendimas dėl Europos žydų nužudymo801. Taigi maždaug tuo metu, kai vokiečiai atsikratė paskutinio bent dalinės opozicijos Lietuvoje – LNP, žydų žudynės trumpam liovėsi ir vėl prasidėjo tik 1943 m. pradžioje, prasidėjus permainoms fronte802. Be abejo, didžioji dalis žydų Lietuvoje jau buvo išnaikinta, todėl likusi ekonomiškai naudinga dalis vokiečiams nebetrukdė. Po Stalingrado, pusiausvyrai fronte pradėjus keistis, žudynės buvo tęsiamos – iki tol išgyvenę žydai liko savotiškais karo įkaitais ir jų gyvybės priklausė nuo karo sėkmės.

3.4. K. Škirpos pastangos sugretinti SSRS ir Vokietijos okupacijas

Net nusivylę Vokietijos politika lietuvių diplomatai laikė šią okupaciją dideliu žingsniu į priekį vien todėl, kad buvo išvytos okupacinės SSRS pajėgos. Tokias nuostatas plėtojo ne tik K. Škirpa, bet ir E. Turauskas, teigęs, kad, nepaisant to, kad tauta nuvilta, dabar yra „nepalyginamai geriau kaip buvę“803 ar S. Lozoraitis, kuriam „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija“ atrodė progresas vien todėl, kad karą su vokiečiais jis įsivaizdavo baigtiniu ir, matyt, tikėjosi, kad Vakarų sąjungininkės taps karo nugalėtojos804. Net K. Škirpos geopolitines vizijas neigiamai vertinęs J. Šaulys805, 1942 m. rudenį irgi pripažino, kad svarbiausias dėmesys yra nukreiptas į Rytus: „pirma turi būti sutriuškinti bolševikai“806. Ilgainiui, pradėta Vokietijos ir SSRS okupacijas. Laiške A. Smetonai apie tai vaizdžiai pasisakė tuometinis Lietuvos pasiuntinys Argentinoje K. Graužinis. Jis teigė, kad pasirinkimas tarp bolševizmo ir nacizmo Lietuvai primena mirti pasmerkto žmogaus galimybę egzekucijai rinktis tarp virvės ir revolverio ir iš esmės yra visiškai nereikšmingas807. Kiek anksčiau šią liniją ėmė plėtoti proamerikietiškos linijos šalininkas, pasiuntinys JAV P. Žadeikis. 1941 m. birželio 25 d. jis įteikė svarbų įrašą JAV valstybės departamentui, jame aiškiai pabrėžė, kad Lietuva siekia nepriklausomybės atsižvelgdama į be galo sudėtingą kontekstą, kuriame vyksta kova tarp dviejų diktatorių, tarp dviejų totalitarinių sistemų,

799 Ibid., 769. 800 Sužiedėlis, Galutinis sprendimas Lietuvoje, 21. 801 Tauber, Sprendimas dėl Europos žydų sunaikinimo, 14. 802 Gerlach, Wansee Conference, 789. 803 Čiplytė, Eduardas Turauskas, 472. 804 Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatijos šefas, 79. 805 1944 03 03 J. Šaulio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 143. 806 1942 09 16 J. Šaulio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 110. 807 Antano Smetonos korespondencija 1940–1944 m. (Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999), 377.

164 tarp germanų ir slavų, tarp Vakarų ir Rytų808. P. Žadeikis stengėsi atriboti birželio sukilimą nuo bet kokio provokiškumo šešėlio, puikiai suprasdamas, kaip į tai bus reaguojama Amerikoje. Pirma pradžia buvo išties sėkminga – 1941 m. liepos 1 d. „The New York Times“ aiškiai parašė, kad sukilėlių tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, bet ne rodyti simpatijas Vokietijai809. Todėl P. Žadeikis, pasinaudodamas ir palankiais JAV spaudos komentarais, iškart siekė sulyginti okupacijas, parodyti, kad sukilimas buvo nukreiptas tik prieš sovietus ir jo veikloje nebuvo pronacinio pobūdžio, priešingai, visos problemos kilo todėl, kad Vokietijos okupacija pakeitė buvusią SSRS okupaciją:

„Sukilimas prieš sovietų teroristiškai diktatorišką režimą anksčiau ar vėliau buvo neišvengiamas. Visiems lietuviams yra aišku, kad sukilęs Lietuvos jaunimas aukojo savo gyvybę tik vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, o keršto jausmas sovietų režimui ar talkai vokiečių kariuomenės čia, psichologiškai imant, rolės nelošė.“810

Pasiuntinys Vašingtone taip pat net akcentavo faktą, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuva jau buvo okupuota vokiečių, todėl negali simpatizuoti naujiems padėties viešpačiams. Apskritai šioje situacijoje vis didėjant geopolitinei JAV reikšmei būtent P. Žadeikis tapo bene svarbiausiu diplomatu, pradėjusiu kurti savo koncepciją, priešingą K. Škirpos kurtai. Vėliau, jau gaudamas aliarmuojančių žinių iš Lietuvos apie vokiečių ketinimus, jis rašte JAV valstybės sekretoriui Cordelliui Hullui dar 1941 m. rugsėjo 3 d. iš esmės sulygino abu agresorius ir paskelbė apie lietuvių tautos simpatijas JAV ir Didžiajai Britanijai811. Vis dėlto, šiame rašte apie birželio sukilimą ir LLV P. Žadeikis amerikiečiams atsiliepė labai palankiai, o K. Škirpa tai gyrė. Vis dėlto, šių dviejų diplomatų geopolitinės vizijos buvo skirtingos - P. Žadeikis laiške A. Smetonai išdėstė, kad jį pasiekia JAV valstybės departamento nusiskundimai: „sugretinant bolševikus su naciais: pastarieji negali būti prielankiau traktuojami“812. K. Škirpos geopolitinėje vizijoje nuo pradžių iki pabaigos Vokietija laikyta tam tikra atsvara, išsigelbėjimu nuo SSRS, tuo tarpu P. Žadeikio geopolitiniame matyme Vokietija turėjo būti laikoma tolygiu blogiu SSRS, o potencialus Lietuvos išgelbėjimas priklausė nuo aktyvesnio JAV įsitraukimo į tarptautinius santykius ir būsimos naujai kuriamos saugumo sistemos. Pokyčius 1941 m. spalio 20 d. K. Škirpa bandė aprašyti A. Geručiui iš Berlyno pasitraukęs į pietinę Vokietijos dalį, prie Alpių, kur vylėsi atgauti jėgas po patirtų nesėkmių. Šiame laiške jis pripažino sudėtingą padėtį, kad jautėsi nepajėgus kažką pakeisti, akcentavo iliuzijų dužimą:

808 1941 06 25 Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio raštas JAV valstybės departamentui, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 2, l. 646. 8091941 07 03 Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio Pro Memoria, LCVA, f. MK-9, ap. 1, b. 2, l. 656. 810 Ibid. 811 Antano Smetonos korespondencija, 431. 812 Ibid., 439.

165 „Kaip Sveikas žinai, aš ir visi mes tikėjomės, kad vokiečiai mums rūpimą reikalą supras, pritars mūsų pastangomis Lietuvos valstybę atstatyti. Šia mintimi vaduodamasis, aš nesigailėjau jokių pastangų paveikti mūsų tautą, kad kilus rusų–vokiečių pusėn, sukilimo būdu padėtų vokiečiams parblokšti rusų raudonąsias jėgas, išvyti jas iš Lietuvos. Šitaip pasitarnavus, buvo tikėtasi, kad vokiečiai nedarys jokių kliūčių Lietuvos valstybei atstatyti, gi vokiečių pagalba atsistojusi ant kojų Naujoji Lietuva laikytųsi tikrai draugingų su Vokietija santykių, bei būtų pasidariusi jos nuoširdus sąjungininkas.“813

Taigi net 1941 m. spalį K. Škirpa dar buvo palaužtas įvykių eigos, kuri, tikint laišku, jam atrodė netikėta – jis skaudžiai išgyveno savo vizijos nesėkmę, sukilimo dalyvių nuginklavimą, LLV išvaikymą, okupacinio režimo įvedimą Lietuvoje. Gindamasis pulkininkas draugui teigė, esą vokiečių politikos pokyčio iki pat karo su sovietais pradžios jis nebuvo pastebėjęs, jis įvyko prasidėjus karui, o tai jam buvo nelaukta ir nepatogu. Pasak K. Škirpos, toliau vokiečiai aiškino, esą tai tik laikinos priemonės, kol vyksta karas, jis tikėjo, kad Vokietija pasikeitus karo sėkmei pasidarys sukalbamesnė ir jos požiūris į Lietuvą pasikeis, nes, anot K. Škirpos, Vokietija turinti suprasti, kad iš geopolitinės pusės jai naudingiau matyti Lietuvą sąjungininke, o ne prieše814. Diplomatas vylėsi, kad jam kiek pasitraukus iš Berlyno ir leidus aistroms nurimti, vos susidūrę su pirmais didesniais sunkumais fronte, vokiečiai keis politiką ir prisimins jo asmenį bei į Lietuvos nepriklausomybę pažiūrės daug teigiamiau815. Šioje vietoje K. Škirpa baiminosi nugirdęs, kad JAV lietuviams pozicija remtis Vokietija visiškai susikompromitavo, atsirado net idėjų „susitarimo su lenkais“ ir gandų, kad lenkų atstovai sutikę atsižadėti pretenzijų į Vilnių, o lietuvių išeivija planuojanti įkurti emigracinę vyriausybę Londone ar Vašingtone. Į tai K. Škirpa reagavo, teigdamas, kad neturi galimybės paveikti tautiečių JAV, kad šie „nesikarščiuotų ir nepadarytų neapgalvotų dalykų, kuriuos po to būtų sunku ir atitaisyti“816. Akivaizdu, kad nepavykus jo sumanymui K. Škirpa rimtai baiminosi, kad lietuvių politinis elitas įsirašys į Reicho priešų gretas. Tai dar labiau išryškėjo, kai į karą 1941 m. gruodį įsitraukė JAV. Šioje šalyje susibūrusi gausi lietuvių išeivija su pasiuntiniu funkcijas legaliai tebeeinančiu P. Žadeikiu dar stipriau kreipė savo politiką ir, siekdama geresnio JAV visuomenės ir valdžios organų supratimo, dabar jau turėjo pabrėžti, kad pagrindinis nepriklausomybės priešas yra ne JAV sąjungininkė SSRS, o šios valstybės priešininkė Vokietija. Vis dėlto, kai Vokietija paskelbė karą JAV ir ši šalis atšaukė savo diplomatus iš Berlyno, svarbiausias diplomatines pareigas užėmęs Bernardas Gufleris

813 1941 10 20 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 23, l. 27a. 814 Ibid. l. 27a. 815 Ibid. 816 Ibid.

166 P. Žadeikiui pasakė, kad K. Škirpos ir LAF veiklą laiko pavyzdinga, bei nemato jų galimais vokiečių kolaborantais817.

3.5. Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje galimybė

Nors Trečiasis reichas buvo hierarchizuota valstybė, joje egzistavo kelios interesų grupės, kurios tuo pačiu metu ir stengėsi įgyvendinti Vokietijos užsienio politiką, ir konkuravo tarpusavyje. Tarp tų, kurie vylėsi, kad Rytų Europos tautos rinksis vokiečių pusę, buvo nemažai kariuomenės žmonių. P. Kleistas savo pusiau memuarinėje knygoje aprašė, kad toks buvo ir Kauną užėmusios Vokietijos kariuomenės dalies viršininkas gen. Karlas von Roquesas, užstojęs LLV nuo gestapo ir padėjęs jai išvengti represuotų ukrainiečių likimo818. Apskritai, jei tikėtume P. Kleistu, atrodytų, kad tai jis buvo tas žmogus, kuris Okupuotų Rytų ministerijoje nuolat stengėsi kelti klausimą dėl Baltijos šalių autonomijos tikslingumo819. Tačiau išsamiau tokia vizija pradėta svarstyti tik Vokietijai susidūrus su pirmais ryškiais pralaimėjimais fronte. Iki tol P. Kleisto pasiūlymai nebuvo vykdomi, nes jo viršininkas A. Rosenbergas, daugeliu atvejų pritaręs tokiems sumanymams, pats nusileisdavo fiurerio A. Hitlerio valiai. Nors abi šios interesų grupės pritarė žydų naikinimui ir žiauriam elgesiui prieš nežydus vietos gyventojus, H. Lohse siuntė raportus į Berlyną, kuriuose teigė, kad karininkai buvo pasibaisėję žudynėmis Liepojos, kur tarp aukų buvo net žydai vaikai, ir pareikalavo jas sustabdyti, motyvuodamas, kad žydų jam reikia dėl darbo jėgos820. Tuo tarpu SS organizacija draudė kištis į šiuos klausimus. A. Gerutis Berne išsamiai stebėjo situaciją, aprašė H. Lohse’s asmenį išsamiau. Jo nuomone, šis iškart pradėjęs agituoti, kad vokiečių kariai savo krauju išgelbėjo Ostlando gyventojus nuo Sibiro ir stovi Europos tautų tradicijų sargyboje. Jo prisistatyme Baltijos šalių savarankiškumui visai neskirta dėmesio821. Svarbu pastebėti, kad tuomet, lapkritį, H. Lohse buvo gavęs ir viršininko A. Rosenbergo nurodymą, kad net su Vokietijai palankiais LNP atstovais derėtis dėl nepriklausomybės jokiu būdu negalima, nes kitos vokiečių okupuotos tautos taip pat to panorės822. Užtat skubėta viešai pareikšti dėl naujų suvaržymų prieš žydus823. Sunkią Lietuvos padėtį, kai po sovietinės okupacijos šalis atiteko Ostlandui, atjautė neutralių Šveicarijos ir Švedijos spauda. Švedijoje net buvo kalbama apie humanitarinės pagalbos galimybę824, o įtakingo šveicarų dienraščio „Journal de Geneve“ korespondentas iš Berlyno pareiškė, esą vokiečiai

817 Škirpa, Sukilimas, 506. 818 Kleist, European Tragedy, 151. 819 Ibid., 150–151. 820 Ibid., 273. 821 1941 08 10 „Lietuvių biuletenis“, leido A. Gerutis, VUB RS, f. 155, b. 291, nr. 89, l. 1. 822 Škirpa, Sukilimas, 521. 823 1941 08 10 „Lietuvių biuletenis“, leido A. Gerutis, VUB RS, f. 155, b. 291, nr. 89, l. 1. 824 Ibid., l. 3.

167 ignoruoja tiek sukilimą, tiek Laikinąją vyriausybę825. Šveicarijos spauda, jausdama Vokietijos pavojų, simpatizavo mažai Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims826. Pats K. Škirpa nesitaikstė su okupacinės valdžios įvedimu ir Lietuvos pavertimu Ostlandu. Jis teigia: „Nepavykus grasinimais ir gestapinėmis intrygomis priversti Sukiliminę Lietuvos Vyriausybę geruoju pasitraukti nuo politinės scenos, vokiečiai nusprendė ją nušalinti nuo krašto valdymo jėgos panaudojimo keliu, būtent arbitrariniu užkrovimu Lietuvai okupacinio tipo „Deutche Verwaltung“, pasirėmus ne kokia teise, bet vien tik Vokietijos fizine galia bei vokiečių karinių pajėgų žygiavimu per mūsų kraštą.“827 K. Škirpos nuomone, Reichas taip parodė, kad ne tik Vakarų Europoje, bet ir Rytų Europoje nesugeba nieko kurti, o tik griauti. Tačiau net ir tai neleido jam pakeisti nuomonės, nenorėta apleisti galimybės susitarti su vokiečiais, laukta jų politikos pokyčių. Nors K. Škirpa išliko atsargus, Lietuvoje stiprėjo pasipiktinimas vokiečiais. 1941 m. pabaiga gali būti laikoma tam tikra cezūra. Neatsitiktinai 1941 m. gruodžio 13 d., tomis dienomis, kai Vokietija paskelbė karą JAV, ne tik buvo apsispręsta sunaikinti visus Europos žydus, ne tik uždaryta paskutinė iš dalies savarankiška institucija Lietuvoje – LNP, bet ir atsirado pirma rimtesnė rezistencijos organizacija, nukreipta prieš vokiečius – Lietuvos laisvės armija (toliau – LLA), kuriai vadovavo jaunas Vytauto Didžiojo universiteto studentas Kazys Veverskis. Lietuvoje masiškai daugėjo žmonių, kurie ieškojo būdų pasipriešinti vokiečiams, neskubindami bolševikų sugrįžimo. Tai buvo sunkiai išsprendžiama problema. K. Škirpa šiuo atveju liko ištikimas savo geopolitinei vizijai. 1942 m. sausio 31 d. jis tai išdėstė laiške J. Ambrazevičiui. Pulkininkas vis dar tikėjosi tokio vokiečių politikos pasikeitimo, kuris leistų patiems lietuviams tvarkytis Lietuvoje, naudojantis tik neaiškiai suprantama „priežiūros teise“. Čia pat K. Škirpa išsiduoda, kad tai primintų Slovakijos atvejį, kur „joks obuolys nenukrenta be vokiečių žinios“828. Vis dėlto jis ragina: „tiltų su vokiečiais nereikia deginti. Prižiūrėkite jaunuomenę, kad neišsišoktų.“829 K. Škirpa tikrai nesiekė keisti savo koncepcijos ir toliau ieškojo paveikiamų pareigūnų. 1941 m. pabaigoje, siekdamas išgelbėti Dachau koncentracijos stovykloje įkalintą vieną birželio sukilimo vadų L. Prapuolenį, parašė laišką asmeniškai pažįstamam Vermachto vadui W. Keitelui, pabrėždamas, esą ne sykį jau pastebėjęs jo suprantingumą Baltijos šalių klausimu. Laiške save jis apibūdino „LAF steigėju ir ilgamečiu Vokietijos bičiuliu“, taip pat su apmaudu priekaištavo, kad „Naujosios Europos“ idėja neišsipildė, Vermachto žygiui į Rytus nuoširdžiai talkinusios LAF ir net LNP buvo uždraustos, o tai tik leidžia Lietuvoje plisti antivokiškai propagandai. K. Škirpa, kaip karininkas, bandė apeliuoti į užsimezgusią sukilėlių ir

825 Ibid., l. 2. 826 Documents on German, Series D, Vol. 11, 470–471. 827 K. Škirpos užrašai „Kas buvo tas Zivilverwaltung?“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 2, l. 1. 828 1942 01 31 K. Škirpos laiškas J. Ambrazevičiui, LNMMBRS, f. PR-1244, l. 3. Daugiau apie palyginimus su Slovakija: Jazavita, Kazio Škirpos... 829 Ibid., l. 5.

168 Vermachto karių ginklo draugystę, kuri esą stipresnė nei politika830. Nors šis laiškas nepakeitė Vokietijos politikos, W. Keitelio užtarimas padėjo L. Prapuoleniui išeiti iš koncentracijos stovyklos. Tai K. Škirpai suponavo mintį, kad jis dar turi galimybių kalbėtis su aukščiausiais Vokietijos politinio ir karinio elito atstovais, ir tikėtis, kad į jo žodžius jie bent iš dalies įsiklausys. Vis dėlto žiūrint retrospektyviai galima pastebėti, kad šios viltys buvo klaidinančios pobūdžio, nes W. Keitelis jam padėjo tik dėl asmeninių kontaktų, tačiau nesuteikė nei menkiausios užuominos, kad Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu gali pasikeisti. Vokietijos požiūris į okupuotus kraštus įvairavo. Rytų Europoje buvo gerokai griežtesnis okupacinis režimas negu Vakarų Europoje. Vienas svarbesnių pastebėjimų – neutralioje valstybėje Šveicarijoje buvę Lietuvos diplomatai galėjo nesunkiai susirašinėti su Vokietija, tačiau su okupuota Lietuva – ne, o tai kėlė jų pasipiktinimą831. Štai artimą ryšį laiškais su K. Škirpa palaikęs A. Gerutis savo leistuose biuleteniuose minėjo, kad jis gali gauti Lietuvoje einančią spaudą ir prenumeravo „Ūkininko patarėjo“ ir „Tėvynės“ leidinius, pagal kuriuos stengėsi susidaryti nuomonę apie situaciją Lietuvoje. Kaip labiausiai Vokietijos okupacinėms struktūroms prieštaraujantį leidinį jis įvardijo Šiauliuose leistą „Tėvynę“. Ypač išskyrė 1942 m. lapkričio 23 d. numerį, kuriame tuometinis Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, vienintelis paminėjo Lietuvos kariuomenės dieną, o tai A. Gerutis laikė drąsa ir mokėjimu „ypatingai laviruoti“832. 1943 m. pradžioje Vokietijos politikoje įvyksta esminis lūžis, kuris parodo, kad, praėjus vos 10 metų nuo NSDAP atėjimo į valdžią, „Tūkstantmečio reicho“ idėja kaip reikiant sušlubavo833. P. Kleistas pažymėjo, kad 1943 m. vasarį buvo sukurtas Baltijos šalių autonomijos planas, kuriam esą pritaręs pats H. Himmleris, supratęs, kad šiuo būdu Reicho karo mašinai pavyks mobilizuoti daugiau vietos gyventojų834. Vėlesnėje memuarų laidoje „Europos tragedija“ P. Kleistas pamini, kad netrukus po Stalingrado mūšio jis Berlyne šnekėjosi su A. Rosenbergu ir beveik buvo įtikinęs jį autonomijos reikalingumu, tačiau panašu, kad A. Rosenbergas gerai suprato, kokią nuomonę apie tai turės fiureris, liepęs pabaigti derybas835. Žinoma, jo bei vidurinės grandies Rytų politikos planuotojų W. Hasselblatto, G. Mendės ir kitų pozicija rodo, kad šią politiką jie stengėsi vykdyti pagal galimybes. Akivaizdu ir tai, kad K. Škirpa vis dar vylėsi remtis P. Kleistu ir pervertino jo įtaką Reiche. 1941 m. šis pareigūnas prisidėjo prie A. Rosenbergo Okupuotų Rytų ministerijos. P. Kleistas kaip specialus A. Rosenbergo pasiuntinys, keliavęs su

830 1941 12 28 K. Škirpos laiškas Vokietijos Vermachto vyriausiajam vadui W. Keiteliui, LNMMBRS, f. PR-1245, l. 2–4. 831 1942 09 16 J. Šaulio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 110. 832 1942 12 11 A. Geručio parengtas Lietuvių biuletenis Nr. 155, VUB RS, f. 155, b. 291, l. 6. 833 Istoriografijoje dažnai Stalingrado mūšis minimas kaip esminis persilaužimas Antrojo pasaulinio karo eigoje. Vienas pavyzdžių kalbant apie Vokietijos tolesnį savęs suvokimą kare po šio įvykio: Liulevicius, German Myth, 203. 834 Peter Kleist, Zwischen Hitler und Stalin (Bonn: Athenäum, 1950), 167. 835 Kleist, European Tragedy, 159

169 Vermachtu, dar 1941 m. liepos pabaigoje rašė į Berlyną, kad latviai tikisi, jog Vokietija padės atkurti nepriklausomybę836. Rygoje P. Kleistas užėmė praktiškai vokiečių „pilkojo kardinolo“ pareigas Ostlande ir rašydavo į Berlyną, kas toks galėtų būti naudingas vokiečiams, o kas ne837. K. Škirpą jis taip pat laikė sau reikalingu lietuvių žmogumi, o pulkininkas pasitikėjo P. Kleistu, sugebėdavusiu sudaryti apie save itin gerą įspūdį. Kitas Lietuvos diplomatas B. K. Balutis, kuriam K. Škirpa persiuntė savo dokumentus 1943 m., daugybę kartų stebėjosi tokiu ypatingu K. Škirpos, paprastai kritiškai žiūrėdavusio į kitų iniciatyvas, pasitikėjimą būtent šiuo pareigūnu. Vis dėlto vertėtų paminėti atvejį, kai K. Škirpa buvo atsidūręs arčiau savo koncepcijos įgyvendinimo. Tai įvyko 1942 m., išblėsus vokiečių entuziazmui dėl lengvų pergalių Rytuose. P. Kleistas buvo ne vienintelis svarbus Reicho pareigūnas, siekęs išnaudoti nacionalinius Rytų Europos tautų judėjimus. Jo kolega, svarbus Okupuotų Rytų ministerijos valdininkas Werneris Hasselblattas, kuriuo pasitikėjo šios ministerijos vadovas A. Rosenbergas, sukurpė planą vėl atgaivinti Didžiąją Ukrainą, kartu siūlant buvusios SSRS teritorijoje sukurti nominaliai nepriklausomas valstybes, o jų statusas primintų tą, kurį Vokietija buvo pripažinusi Slovakijai838. K. Škirpai buvo pavykę susitikti su W. Hasselblattu. Diplomatas vėliau teigė, neva šio planas buvo įtikinęs A. Rosenbergą keisti Rytų politiką, tačiau tam pasipriešino visagalė SS organizacija839. A. Kay’aus teigimu, W. Hasselblatto planas net neatsidūrė ant A. Hitlerio ir jo artimiausių patikėtinių stalo, taigi K. Škirpos pateikta versija gali būti teisinga840. Kita vertus, išsamesnė plano analizė rodo, dalis Lietuvos teritorijos, ypač esanti šalia sienos su Vokietija, pagal tą patį planą būtų pasmerkta greitai germanizacijai, kai gyventojai būtų perkelti toliau į Rytus, o jį jų vietą atkeliautų vokiečiai. Šiuo atveju K. Škirpa galėjo viltis, kad tai būtų mažesnė blogybė negu bolševikinės SSRS reokupacija, tačiau ilgoje perspektyvoje išpildyta W. Hasselblatto teorija, be abejo, vestų Lietuvą germanizacijos linkme ir jokio Lietuvos valstybingumo atstatymo nežadėjo. Valstybingumo reikšmė ypač suaktualėjo tada, kai po Stalingrado mūšio geopolitinė persvara išsprūdo iš Vokietijos rankų į antihitlerinės koalicijos, pirmiausia SSRS, pusę. Valstybingumą išlaikiusios šalys galėjo laviruoti ir kai kurios iš jų tai darė gana sėkmingai. Ypač tuo pasižymėjo Suomija, kuri, nepaisant Vokietijos bandymų sustiprinti bendradarbiavimą, nuo 1943 m. iš esmės nutolo nuo Vokietijos linijos841. Be abejo, Suomijai tai padaryti buvo lengviau, nes ji vengė prisidėti prie Leningrado blokados ar skelbti kovinius veiksmus prieš Vakarų

836 Gerhard P. Bassler, Alfred Valdmanis and the Politics of Survival (Toronto: University of Toronto Press, 2000), 111. 837 Ibid., 117. 838 Kay, Exploitation, 102. 839 Plačiau žr.: Kazys Škirpa, „Už ką naciai mane areštavo“ in Dirva (1947 02 06). 840 Kay, Exploitation, 104. 841 Jonas, Hitler’s Satellites? 489.

170 sąjungininkes, taigi antihitlerinės koalicijos akyse liko mažesne blogybe, jos pasitraukimas iš karo laiku buvo gana sveikintinas, o tai suteikė šaliai galimybes išlikti po Antrojo pasaulinio karo kaip nepriklausomai valstybei842. Vokiečių politikos pasikeitimas po Stalingrado K. Škirpą vienu metu turėjo džiuginti ir nuliūdinti. Jis tikėjosi Vokietijos politikos pokyčių, kurie netrukus prasidėjo. Pralaimėjimas Stalingrade šalį pribloškė843. Tačiau, būtent po šio pralaimėjimo aktyviai pradėti skatinti mobilizaciniai planai, kuo daugiau Baltijos šalių gyventojų atiduoti kuriamiems SS daliniams844. Šiems planams netrukus pradėta priešintis. Pokyčius atspindėjo „Vokiečių informacijos biuro“ komunikatas 1943 m. kovo 17 d., kuris išplatino slaptą Ostlando spaudos šefo Walterio Zimmermanno pranešimą. Jame aiškiai akcentuota, kad privaloma tikėti Vokietijos pergale ir Naująja Europa. Šis pranešimas sutapo su diena, kai Kaune lankėsi pats Trečiojo reicho represinių struktūrų vadas H. Himmleris. Jau kitą dieną po šio pranešimo išplatinimo „Naujosios Lietuvos“ redaktorius Rapolas Mackonis, iki tol laikytas patikimu, buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, o tai parodo, kad tokiose vietose atsidūrė labai skirtingų pažiūrų lietuviai. R. Mackonio atsiminimuose išryškėja jo motyvai priešintis vokiečiams – esą mobilizacijai vokiečiai būtų pareikalavę 12-os šaukiamųjų metų naujokų, taigi Lietuva galėjo netekti „viso savo jaunimo“845. Akivaizdu, kad tokia kaina buvo per didelė. Panašiai argumentavo ir K. Škirpa, priešinęsis lietuvių dalyvavimui bet kokiose Vokietijos karinėse struktūrose, kol ši nepripažins Lietuvos nepriklausoma valstybe. 1943 m. kovą K. Škirpa net kategoriškai pasipriešino P. Kleistui, į kurio nuomonę paprastai atsižvelgdavo, kai šis pareiškė, kad latviai ir estai skyrė karių į SS legionus, o lietuviai sabotuoja „Naujosios Europos“ kūrimą846. Verta pastebėti, kad prieš mobilizaciją pasisakė net toks didelis Vokietijos šalininkas, švietimo reikalų generalinis tarėjas P. Germantas, kuris taip pat atsidūrė Štuthofe ir ten mirė847. R. Mackonis po patirties Štuthofe apibūdino lietuvių inteligentijoje dominavusį požiūrį, kodėl lietuvių tauta iš pradžių stengėsi rasti modus vivendi su vokiečiais:

„Pasakys kas – o vis dėlto kai kurie lietuviai bendradarbiavo su vokiečiais okupacijos metais! Norėdamas mušti, visada gali rasti lazdą. Juk lietuvių tauta, būdama mažųjų Europos tautų šeimos narė, negalėjo kiekvienam šokti į akis. Tokia politika būtų pernelyg brangiai kainavusi. Be reikalo nešokome vokiečiams į akis, bet ir nėjome kartu obuoliauti.“848

842 Plačiau žr.: Vehviläinen, Finland… 843 Wittman ir Kenney, Velnio dienoraštis, 306. 844 Mackonis, Mes dar gyvi žmonės, 425. 845 Ibid., 424. 846 1943 12 21 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 73, l. 73. 847 Bubnys, Lietuvių kelias į Štuthofą, 12. 848 Mackonis, Mes dar gyvi žmonės, 473.

171 1941 m. liepą „Į laisvę“ leidimu rūpinęsis K. Bauba taip pat tapo vieno iš smurtaujančių kriminalinių kalinių auka Štuhofe. Tai sužinojęs, šią žinią skaudžiai išgyveno ir buvęs LLV ministras pirmininkas J. Ambrazevičius, visą tą laiką palaikęs ryšius su K. Škirpa.1943 m. gegužės 29 d. laiške K. Baubos žmonai, likusiai namuose su dviem mažais vaikais, jis perdavė lietuvių inteligentijos užuojautą ir alegorinį Vokietijos vertinimą:

„Brangioji Ponia. Užuojautos žodžių Jums ir nemėginsiu tarti. Užuojautos greičiau verti tie, kuri jį ir sunaikino, kurie naikina mūsų geriausius žmones. Užuojautos dėl to siaubingo jų proto aptemimo, kad naikina tuos, kurie jų likimui nepavojingi, o savo antyje augina ir tenkina tuos, su kuriais kovoja. Kaip apakintas milžinas daužo dešine savo talkininkus, stovinčius tiesiai, atvirai, visomis jėgomis kovojančius taip pat su tuo pačiu komunizmu, o kairiąja glosto klastinguosius, kurie aplink jo kojas šliaužioja laukdami, kada galės nusilpusiam milžinui artėrijas paleisti...Jie verti užuojautos dėl siaubingos ateities, kurią sau patys užrištomis akimis gamina. Su tyliu pasistebėjimu Dievo keliais žiūrėsime, kaip Apvaizda jais, kaip savo įrankiais, nuplaks pasaulį, bet ir tuos pačius įrankius sumes į ugnį, nes jie buvo paskirti naikinti kūkaliams, o jie naikina kviečius geriausius kviečius...“849

Ši J. Ambrazevičiaus citata parodo, kad jis mąstė panašiai kaip K. Škirpa, todėl ne veltui tapo jo pavaduotoju. Akivaizdu, kad aprašomas milžinas – Vokietija, kuriai tiek K. Škirpa, tiek J. Ambrazevičius linkęs priskirti iš esmės teigiamą vaidmenį kuriant „Naująją Europą“, tačiau J. Ambrazevičius jau linkęs matyti, kad nuo šio teigiamo, t. y. Dievo patvirtinto, vaidmens Vokietija nusigręžianti ir pati kova prieš tuos, kurie kaunasi prieš absoliutų blogį, t. y. komunizmą. Tiesa, tam tikro tautinio egoizmo juntama ir šioje ištraukoje. Nors duodama suprasti, kad Vokietija „daužo dešine savo talkininkus“, kurie esą taip pat kovoja su komunizmu, sunku suprasti, ką jis turėjo omenyje sakydamas – kovą su komunizmu. Juk sąlyginai nedaug lietuvių stojo į ginkluotas formuotes vokiečių pusėje, o Lietuvai jokio savarankiškumo taip ir nesuteikusiems vokiečiams kitos talkos ir nereikėjo. J. Ambrazevičius, kaip ir K. Škirpa, linkdavo sureikšminti birželio sukilimą, tačiau, neneigiant jo reikšmės Lietuvai, reikia pastebėti, kad, lyginant su visomis kitomis kovomis, jis buvo tik nedidelis frontas Vermachtui.

K. Škirpa be abejo, buvo gerai informuotas apie tuometinę padėtį. Tai įrodo tarp kitų jo dokumentų rasti nepasirašyto asmens850 užrašai „Apie politinę ir ūkio padėtį Lietuvoje“, datuojami 1942 m. lapkričio mėnesiu, t. y. laiku, kai vis dar vyko aršios kovos prie Stalingrado. Tai neabejotinai jo aplinkos žmogaus tekstas, išsiskiriantis itin kritišku požiūriu į vokiečių okupaciją Lietuvoje. Šiame dokumente stipriai kritikuojama vokiečių politika žemės ūkio

849 Pragaro vartai – Štuthofas, 40. 850 Sugretinimas su kitais dokumentais ir asmenų tarpusavio ryšiais leistų daryti hipotezę, kad labiausiai tikėtinas šio raporto autorius yra A. Valiukėnas.

172 klausimu bei tai, kad vokiečiai kolonistai gauna geriausias žemes Lietuvoje, o jiems dirbti turi lietuvių jaunimas. Ostlando administracija peikiama dėl to, kad darbams į Vokietiją išvežė 50 000 vyrų ir 15 000 moterų darbams851. Nors apie tai kalbama gana retai, šis skaičius net viršijo 1940– 1941 m. sovietų represuotų asmenų skaičių. Raporto autorius kaltina vokiečius, kad šie vertė savisaugos batalionų karius prisiekti A. Hitleriui, pastebi, kad daug karių nesutiko to padaryti. Baisimasi, kad vokiečiai lietuviams kariams tiesiog duoda degtinės „kaip laukiniams“852. Šis raportas iš kitų išsiskiria ir tuo, kad įprastai lietuviai stengdavosi ginti tautiečius, tačiau šio raporto autorius labai kritiškai vertina lietuvių policiją, nes teigia, kad jai vadovauvo kolaborantu tapęs V. Reivytis, turėjęs tikslą gauti vokišką pasą. Gestapas jam už paslaugas esą atsilygino materialiai – atidavė valdyti Kėdainių malūną. Teigiama, kad šiuos policininkus eiliniai žmonės lygino su čekistais853. Raporto autorius atkreipia dėmesį, kad vokiečiai siekia sudaryti įspūdį, esą lietuviai vykdo žydų žudynes ir represijas prieš lenkus Vilniaus krašte, nors tai išimtinai pačių vokiečių darbas854. Akcentuojama, kad Lietuvoje įtakinga katalikų bažnyčia buvo draugiška vokiečiams dėl jų antikomunistinių pažiūrų, tačiau greitai nusivylė. 1942 m. spalio 11 d. Kauno įgulos bažnyčioje vyskupas V. Brizgys esą prakeikė tuos lietuvius, kurie prisidėjo prie žydų žudymo ar lenkų trėmimų iš ūkių ir vežimų į Vokietiją. Nepaisant vokiečių bandymų parodyti, kad nebuvo kitos išeities, tik klausyti jų diktato, nes kitaip į Lietuvą grįš bolševikai, šalyje vyravo nuotaikos, kad karą laimės anglosaksai ir susiklostys situacija, kuri bus panaši į 1918-uosius ir leis Lietuvai vėl atkurti nepriklausomybę855. Be abejo, raporto autorius daug kur klydo, tačiau vertingas faktas tas, kad K. Škirpa šį dokumentą neišvengiamai buvo skaitęs ir su jame aprašoma informacija susipažinęs. Net ir tada, jis vis tiek linko tęsti savo sumanymą kelio Lietuvos nepriklausomybei susigrąžinti ieškoti Vokietijoje.

Tylus lietuvių visuomenės pasipriešinimas lėmė tam tikrus pokyčius. A. Rosenbergo pavaduotojas Alfredas Mayeris, po apsilankymo Lietuvoje vietos administracijai, įskaitant T. Rentelną, davė nurodymą apdairiau išnaudoti Lietuvos ekonominį potencialą, stengtis represijas naudoti tik esant būtinybei, nenukreipti visuomenės prieš vokiečius856. Tai įvyko dėl konflikto tarp Vokietijos pareigūnų. P. Kleistas susipyko su savo vadovybe dėl to, kad nusprendė užstoti lietuvių ūkininkus. 50 iš jų T. Rentelnas įsakė sušaudyti, remdamasis A. Hitlerio nurodymu bausti visus, kurie nesugeba teikti karo mašinai reikalingų žaliavų. P. Kleistas įsiuto ir paprieštaravo A. Rosenbergui, užtardamas ūkininkus, o kai į jo pastabas nebuvo atsižvelgta, jis

851 1942 m. lapkričio nežinomo autoriaus (A. Valiukėno?) raportas „Ketvirtasis pranešimas iš vokiečių okupuotos Lietuvos. Pastabos apie padėtį Lietiuvoje 1942 m. spalių ir lapkričio mėn.“, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 73, 1–4. 852 Ibid., l. 5. 853 Ibid., l. 6. 854 Ibid., l. 7. 855 Ibid., l. 8–10. 856 Zizas, Sovietiniai partizanai, 407.

173 tušinuku užrašė ant dokumento: „prisiminkite tai, kai Raudonoji armija vėl okupuos Lietuvą.“857 Tai tapo šio pareigūno atleidimo iš Okupuotų Rytų ministerijos priežastimi, nors dėl savo landaus būdo jis vis tiek sugebėjo rasti galimybių dalyvauti svarbiausiuose Antrojo pasaulinio karo įvykiuose. Panašiu metu buvo atleistas ir kitas K. Škirpai artimas pareigūnas – G. Leibbrandtas. Šis žmogus 1942 m. sausį dalyvavo Wansee konferencijoje Berlyne, kur buvo galutinai nuspręsta išžudyti visus Europos žydus. Nors buvo idėjinis antisemitas, G. Leibbrandtas iš dalies palaikė K. Škirpos koncepciją tuo požiūriu, kad verta suteikti kuo daugiau laisvės mažosioms tautoms Rytų Europoje. Tai prieštaravo Reiche vis labiau stiprėjančiai linijai, kurios šalininkais buvo E. Kochas, H. Himmleris ir svarbiausia pats A. Hitleris, nesiskaityti su mažosiomis tautomis. Dėl šių H. Himmlerio planams trukdžiusių priežasčių G. Leibbrandtas buvo atleistas. A. Rosenbergas priėmė kompromisą, kuris susilpnino jo poziciją. G. Leibbrandtas savo viršininkui pasakė iškalbingą ir įžvalgią frazę: „jeigu karas bus pralaimėtas, tuomet Jūs, ministre, būsite pakartas“858. Priešingai nei tikėjosi K. Škirpa, tęsiantis nesekmėms fronte, rytų europiečiams priešiška Reicho politika tik intensyvėjo. Sprendimo galią turinčiai Vokietijos vadovybei atrodė kitaip. Tarp visų NSDAP vadų ištikimiausias beprecendentinio karo su sovietais rėmėjas buvo H. Himmleris. Jis su didele panieka žiūrėjo ne tik į žydus ar slavus, bet ir apskritai į visas Rytų tautas. Tai galima sieti su jo įvairiausiomis okultinėmis teorijomis, kuriomis pastarasis labai tikėjo. Viena jų skelbė apie mistinį mūšį tarp Vakarų ir Rytų. Be abejo, Vakarai H. Himmleriui įkūnijo gėrį ir civilizaciją, o Rytai – blogį ir chaosą. SS organizacijoje įtakingu žmogumi tapo grupenfiureris Gottlobas Bergeris, kuris nuo 1942 m. rugpjūčio buvo H. Himmlerio atstovas Okupuotų Rytų kraštų ministerijoje. Šis asmuo, jausdamas galingojo patrono įtaką, leido sau veiksmų nederinti net ir su pačiu A. Rosenbergu, kurio politinė įtaka kuo toliau, tuo labiau mažėjo. G. Bergeris siekė kuo daugiau kitataučių panaudoti kovai prieš bolševizmą ir, be abejonės, darė tai ne iš meilės ar pagarbos, o vadovaudamasis kiek cinišku ir pragmatišku šūkiu „vokiečių motina neverkia dėl žuvusio kitataučio“859. Tačiau net ir 1944 m. lietuviai savanoriai Vermachto sudėtyje buvo vertinami prasčiau nei savanoriai iš Latvijos ir Estijos, ką jau kalbėti apie daugelio Vakarų Europos tautas. Be to, H. Himmleriui ir jo sekėjams tokie talkininkai tebuvo tik žmonės, kuriais verta pasinaudoti, jie buvo reikalingi tik dėl labai sunkios Vokietijos padėties. Jai pasikeitus, tikėtina, SS būtų savo pagalbininkams atsilyginusi visai ne taip, kaip jie tikėjosi. 1943 m. spalio 11 d. G. Bergeris, rašydamas T. Rentelnui, teigė, kad lietuvius apginkluoti yra visiškai politiškai neišmintinga, nes jie „niekuo nepadėjo Reichui“. Tokį pasiūlymą jis

857 Kleist, European Tragedy, 130. 858 Wittman ir Kenney, Velnio dienoraštis, 311. 859 Petras Stankeras, „Vokietijos politika įtraukiant Antrojo pasaulinio karo metais užimtų Baltijos valstybių gyventojus į policijos ir karinius dalinius ir jos rezultatai“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007), 212.

174 pavadino nusikalstamu ir priėjo prie išvados, kad, jei ginklai ir gali būti kam išduodami, tai tik vokiečiams repatriantams. Latviai ir estai laikyti gerokai sėkmingiau su Vokietija bendradarbiaujančių tautų pavyzdžiais860. Politiškai pasyviais laikyti ir baltarusiai. Požiūris į juos, kaip į slavus, buvo menkinantis, o baltarusiai, kitaip nei ukrainiečiai, nesubūrė tvirto tautinio judėjimo. Matyt, todėl Raudonajai armijai įžengus į Baltarusiją vietinių pasitikimas buvo džiugus, veikė nemažai sovietinių partizanų dalinių. Tačiau, kaip prisimena SSRS kariuomenės ltn. Leonidas Rabičevas, drąsesnieji baltarusiai įvardijo, kad dar 1942 m. vylėsi iš vokiečių sulaukti privatinės nuosavybės sugrąžinimo ir kolūkių išardymo, tačiau vietoj to sulaukė kaimų deginimo ir žudynių861. Tai ir nulėmė didžiosios Baltarusijos gyventojų dalies prosovietinę orientaciją. Primenant situaciją okupuotoje Lietuvoje verta pastebėti, kad, kitaip nei įvairiose užsienio šalyse likę diplomatai, turėję atsižvelgti į tam tikrą konjunktūrą, jėgų išsidėstymą, Lietuvoje likę žmonės neturėjo daugybės pasirinkimų. Visa tai gerai parodo ir 1943 m. balandžio 5 d. Kaune, Karo muziejuje, įvykusi Lietuvių konferencija. Be abejo, net tuo laiku ji buvo suprasta kaip kontroversiškas reiškinys, nes iš esmės atitiko okupacinės Vokietijos valdžios ir atvirai su ja kolaboravusių asmenų, tokių, kaip pirmasis generalinis tarėjas gen. P. Kubiliūnas, interesus. Tačiau konferencijoje buvo keliami drąsūs pareiškimai – Jurgis Elisonas pasisakė, kad civilinė vokiečių valdžia neturi jokio pasitikėjimo, kuris grįžtų, jei vadovauti viskam imtųsi Vermachtas. Gen. Motiejus Pečiulionis pasisakė dar kategoriškiau, kad joks lietuvių karys neturi stoti į provokiškas karines formuotes, kol Vokietija nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, ir demonstratyviai pasišalino iš salės862. Svarbiausią vaidmenį čia turėjo M. Biržiška, kuriam dalyvavimas šioje konferencijoje priminė patirtis iš Lietuvių konferencijos 1917 m. rugsėjį. Atrodė, kad situacija kartosis, todėl M. Biržiška pasisakė už tam tikrus kompromisus su nacistine Vokietija, net pasirašė A. Hitleriui skirtą ištikimybės telegramą863. Visa tai darė žmogus, kuris padėjo Onai Šimaitei tapti Pasaulio tautų teisuole už žydų gelbėjimą Vilniuje ir slėptą litvakų kultūros lobyną. Šis signataro „valenrodizmas“ gerai parodo, kokioje aklavietėje tuo metu buvo Lietuva ir kokių metodų istorijos tėkmė pareikalavo imtis. Svarbiausia lietuvių akcija Antrojo pasaulinio karo metais, parodanti, kad Lietuvos gyventojų dauguma, nepaisant antisovietinio nusistatymo, tikrai nebuvo nuoširdi nacionalsocialistinės idėjos šalininkė, buvo SS legionų boikotas. K. Škirpa taip pat buvo kategoriškas boikoto šalininkas: dar 1942 m. rugsėjį Berlyne jis sutiko buvusį LLV teisingumo ministrą Mečislovą Mackevičių, tuo metu ėjusį generalinio tarėjo pareigas prie vokiečių

860 Zizas, Sovietiniai Lietuvos, 411–412. 861 Leonid Rabičev, Karas viską nurašys (Vilnius: Briedis, 2016), 162. 862 1943 04 05 Lietuvių konferencijos stenograma, VUB RS, f. 155, b. 292, nenumeruotas. 863 Pšibilskis, Mykolas Biržiška, 350–352.

175 okupacinės valdžios. Šiam K. Škirpos labai gerbiamo M. Sleževičiaus žentui, diplomatas pasakė, kad laikytųsi kietai ir dėl lietuvių dalyvavimo SS daliniuose nė kiek nenusileistų864. 1943 m. pabaigoje susikūrus Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (toliau – VLIK) lietuvių visuomenės jėgos bandė susivienyti. Nors K. Škirpa negalėjo laisvai judėti, tai galėjo daryti jo patikėtinis A. Valiukėnas: Kalėdų proga jis laisvai lankėsi Kaune, čia susitiko su antinacinio pogrindžio aktyviu dalyviu Algirdu Vokietaičiu865. Tuo metu tarp antinacinės rezistencijos narių buvo jau labai pastebima nuostata, kad Lietuvai žūtbūt reikia derintis prie Vakarų politinės linijos, nes bet kokie kompromisai su vokiečiais gali ateityje daug kainuoti. Būtent todėl 1944 m. K. Škirpos idėjos jau tapo visai nepopuliarios. Kai jo šalininkas Adolfas Damušis, atstovavęs katalikų srovei VLIK-e, pabandė pasisakyti, kad tam tikri kompromisai su vokiečiais būtini, nes kitaip pastarieji imsis didesnių represijų, sulaukė didelio tiek aktyvių pogrindininkų, kaip A. Vokietaitis, tiek nuo K. Škirpos koncepcijos iš esmės jau nutolusių diplomatų, kaip E. Turauskas866, nepasitenkinimo. Šioje situacijoje ypatingą svorį įgijo A. Valiukėnas, diplomatiniais kanalais kas mėnesį teikdavęs politinę apžvalgą Lietuvos pasiuntinybei Švedijoje867. Pavyzdžiui 1943 m. A. Valiukėnas per C. Juhliną-Dannfeltą perdavė amerikiečiams žinias apie itin žiaurias žydų žudynes „Lietūkio“ garaže868. Jis buvo svarbiausias K. Škirpos ryšininkas su demokratinėmis Vakarų šalimis ir naudojosi itin palankaus Švedijos karo atašė pagalba869. A. Valiukėnas švedus nuosekliai informavo nuo pat 1941 m. vasaros, kai paaiškėjo, kad Vokietija nežada pripažinti Lietuvos nepriklausomybės870. Nors Švedijos pasiuntinys Vokietijoje A. Richertas, kaip ir K. Škirpa, buvo provokiškos orientacijos, pirmiausia jis taip pat žiūrėjo Švedijos interesų. Todėl Lietuvos likimas švedo neramino, jis negalėjo būti tikras, ar Vokietija nepasielgs su Švedija taip pat ir ar paprasčiausiai nepriims sprendimo šią šalį okupuoti, o lygiai taip pat Švedija bijojo ir potencialios SSRS okupacijos. Pulkininkas gavo paskutinę progą apsilankyti Lietuvoje, kai sugebėjo Vokietijos URM įtikinti, kad nori aplankyti savo sergančią motiną. 1943 m. pabaigoje jis vienintelį kartą Lietuvą valdant vokiečiams ir paskutinįjį savo gyvenime apsilankė gimtinėje. Čia jis sudalyvavo VLIK steigiamajame susirinkime. Lietuvos pasiuntinio Švedijoje pareigas neoficialiai tebeeinančiam V. Gyliui K. Škirpa minėjo, kad džiaugiasi, jog politinės partijos vėl bando susijungti, suteikiamas šansas ir Lietuvoje, kaip katalikiškame krašte, populiarus katalikų (politine prasme) blokas.

864 Kazys Škirpa, „Recenzija ir laisvės galimybės“ in Tėviškės žiburiai (1975 10 30), 2. 865 Vokietaitis, Raštai, 279. 866 Ibid., 283. 867 Ibid., 321. 868 Lithuania under German occupation: 1941–1945: dispatches from US legation in Stockholm (Vilnius: Vilnius University Press, 2005), 366. 869 Motuzas, Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, 426. 870 Ibid., 428.

176 K. Škirpa tikėjosi didesnio neutralių valstybių aktyvumo, siekdamas per jas palaikyti ryšius su Londonu ir Vašingtonu871.

3.6. Galutinė K. Škirpos galvojimų nesėkmė

Ypač svarbūs pokyčiai Europoje vyko 1944 m. pradžioje. Po nesėkmių fronte 1943 m. Vermachtas traukėsi Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose, pietinėje Italijos dalyje išsilaipino amerikiečiai, o 1944-ųjų pradžioje sovietai pradėjo veržtis į Baltijos šalis. Lietuvių diplomatai ir politikai stebėjo besikeičiančią padėtį. Sausio 6 d. A. Smetona siuntė raštą pareigas tebeeinančiam pasiuntiniui P. Žadeikiui į Vašingtoną, kuriame nerimavo, kad Lietuva lieka viena, anglosaksų šalys tęs sąjungą su SSRS, nes to reikalauja karo realybė, o Baltijos šalys ir Lenkija bus atiduotos sovietų valiai872. Vis dėlto eksprezidentas skatino pamiršti nesutarimus, jungtis kartu su latviais, estais ir net lenkais, spausti Vašingtono politines struktūras, prašyti pagalbos, nes, „dabar mūsų svarbiausias klausimas, kaip išgelbėti lietuvių tautą nuo pražūties, nuo galutinio jos išnaikinimo, jei rusai grįš Lietuvon. Jiems visi ne komunistai bus „Rusijos tėvynės“ išdavikai. Taigi nekaltų gyventojų korimams, šaudymams ir namų deginimams, žmonių gabenimams Sibiran nebus galo.“873 Šie žodžiai buvo pranašiški ne tik Lietuvai, bet ir ilgamečiui jos prezidentui, kuris praėjus vos trims dienoms tragiškai žuvo, apsinuodijęs dūmais mįslingai kilusiame gaisre. Svarbu pažymėti, kad ši tragiška žinia K. Škirpai buvo itin reikšminga. Nors A. Smetoną jis stipriai kritikavo, prezidento netektis galėjo kompromituoti teisinio tęstinumo idėją. Todėl tuo metu K. Škirpa stengėsi dar kartą iškelti idėją, kad Vokietija privalo pripažinti atkurtos Lietuvos nepriklausomybę pagal 1941 m. birželio 23 d. paskelbimą, o jį patį – Lietuvos ministru pirmininku, taigi formaliai ir einančiu prezidento pareigas. Pasak jo, tik taip būtų išlaikytas teisinis ryšys su Lietuva iki 1940 m. birželio 15 d., tik taip, būtų atmuštos SSRS pretenzijos. Matydamas sunkią Vermachto padėtį fronte, Raudonosios armijos artėjimą prie Baltijos šalių, pulkininkas nusprendė nedelsti ir dar kartą kreiptis į Reicho vadovybę dėl Lietuvos nepriklausomybės galimybių. Šiam bandymui jis kruopščiai pasiruošė ir 1944 m. vasario 5 d. parašė ilgą memorandumą „Dėl lietuvių tautos pasiryžimo intensyvinti kovinius veiksmus“ , kurį įteikė savo geram pažįstamui, A. Hitlerio kanceliarijos viršininkui H. Lammersui. Šiame dokumente akcentuota, kad lietuvių tauta geriau nei bet kas kitas žino, kokia yra bolševikų okupacijos kaina, pažymėjo jos indėlį Vokietijos žygyje į Rytus ir net pabrėžė, kad lietuvių tautos patirtis leido ir vokiečiams geriau suprasti, kokią grėsmę kelia bolševizmas874. Taip pat vis dar paryškinta viltis, kad su Vokietija įmanoma susikalbėti, nepaisant pastarųjų metų okupacijos. Verta pacituoti šį

871 1943 12 21 K. Škirpos laiškas V. Gyliui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74. l. 1–2. 872 Antano Smetonos korespondencija, 656. 873 Ibid., 657. 874 1944 02 05 K. Škirpos raštas Vokietijos Reicho kanceliarijos viršininkui H. Lammersui, PAAA, R-28871, l. 2.

177 dokumentą išsamiau, nes memorandumas gerai atskleidžia K. Škirpos geopolitinę viziją net ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje:

„Nepaisant to, kad buvo suspenduota šalies vyriausybė, kurią sudarė Lietuvos sukilėliai ir kuri elgėsi absoliučiai ištikimai Vokietijos Reicho atžvilgiu, Lietuvių tauta, neišvengusi kartaus nusivylimo kantriai iškentėjo jai iš Vokietijos pusės užkrautą sunkią karo naštą ir laisvės suvaržymus, suprasdama, kad viso to reikia kovojant prieš bolševizmą ir tikėdamasi, kad toks Vokietijos atžvilgiu draugiškas elgesys bei jos pagalba kovoje su bendru priešu iš Vokietijos Reicho aukščiausiosios valdžios sulauks įvertinimo – pakartotinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Lietuvos darbininkai visiškai laisva valia sutiko prisidėti savo darbo jėga prie kariuomenei svarbių gamybos ir žemės ūkio įmonių Vokietijoje. Lietuvos ūkininkai Vermachtą kaip išgalėdami siekė aprūpinti savo vietiniais žemės ūkio produktais.

Lietuvių savisaugos apsaugos batalionai ir šiandien dar kovoja Rytų fronte kaip Lietuvos nacionalinės armijos likučiai, petys į petį su vokiečių kareiviais arba prieš rusų partizanus užnugarinėse vokiečių valdomose Rytų srityse. Taip jie ir toliau puoselėja karinę vokiečių-lietuvių draugystę, kuriai pradžią lietuvių sukilėliai davė jau 1941 m. birželio mėn. bendra kova ir kruvina auka.“875

Nors šiuose K. Škirpos teiginiuose nesunku pastebėti bandymą parodyti, kad lietuviai yra linkę atvirai stoti į Vokietijos pusę kovos prieš bendrą priešą vardan, aiškiai išdėstoma, kad šiai sąjungai trukdanti priežastis yra pačių vokiečių nenoras. Rašto pradžioje patvirtinęs savo kaip itin aktyvaus Vokietijos šalininko reputaciją, pulkininkas imasi kritikuoti Vokietijos politiką okupuotoje Lietuvoje:

„ Visiems žinoma, kad kruvina nacionalistiškai nusiteikusios tautos auka (o lietuvių tauta kaip tik tokia tauta ir yra), gali būti tik reikalavimas įgyvendinti jos idealą, tačiau jokiu būdu ne jai nežinomais tikslais. Jei neatsižvelgsime į šią patirtį, galime tikėtis būti tokių tautų nesuprasti ir praprasti jų palaikymą.

Lietuvių tauta šiandien žino vieną vienintelį nacionalinį idealą – Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, už kurį nebijotų jokios aukos, kaip tai aiškiai iliustruoja visa jos istorija ir ypač 1941 m. birželio 23 d. sukilimas.

Kovos su ginklu, į kurį Lietuvos žmones pastūmėjo Vokietijos pusė, tikslas vis dėl to nebuvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, o tik skatinimas lietuvius dalyvauti kovose prieš bolševizmą be konkretaus tikslo Lietuvos tautai. Tai buvo esminė klaida, nuo pat pradžių sužlugdžiusi visus

875 Ibid., l. 2–3.

178 ankstesnius bandymus verbuoti savanorius ir pastanga, kuri šio memorandumo autoriaus nuomone, yra abejotina bandant paskutinį kartą sukurti Lietuvos diviziją.“876

Be abejo, čia K. Škirpa kalba apie įvykdytą mobilizacijos į SS legionus boikotą. Vėliau jis kritikuoja visas civilinės Ostlando valdžios priemones, kurios esą atstūmusios Lietuvą nuo Vokietijos:

„Jums leidus, pateiksiu tik apibendrintą pastebėjimą, kad jos (vyriausybės) vykdoma politika ir vykdymo metodai jokiu būdu nėra traktuojami kaip tokie, kuriuos būtų galima įvardinti kaip Lietuvių tautos simpatijas ir pasitikėjimą didinančius faktorius Vokietijos tautos atžvilgiu ir dar daugiau – tai tikrai ne paskatinimas atiduoti dar didesnę auką šiame kare. Priešingai – nuo pat vyriausybės veikimo pradžios jie (vyriausybės veiksmai) Lietuvių tautą vis labiau liūdino ir atvedė prie susierzinimo (pasipiktinimo).

Atsižvelgiant į tai, visiškai suprantama, kodėl Lietuvių tauta, išsilaisvinusi nuo bolševikiško jungo, šimtu procentų tapo draugiška Vokietijos atžvilgiu ir buvo viskam pasiruošusi, o šiandien po beveik dviejų su puse metų dabartinės Vokietijos civilinės vyriausybės veiklos, jaučiasi atitolusi nuo Vokietijos ir susvetimėjusi.“877

Diplomato nuomone, Lietuva buvo visapusiškai pasiruošusi stoti į Vokietijos pusę ir palaikyti jos politiką, tačiau vokiečių parodytas agresyvumas, arogancija ir nenoras pripažinti Lietuvos šias viltis atšaldė. Vis tik K. Škirpa į ateities įvykius žiūrėjo pragmatiškai, bandydamas įrodyti, kodėl Vokietija turinti pripažinti Lietuvą bent jau tuo metu, kai sėkmė fronte galutinai perėjo į kitą pusę ir tapo aišku, kad antihitlerinė koalicija ir pirmiausia SSRS fronte perima iniciatyvą. K. Škirpa pateikė Vokietijai aiškų pasiūlymą: ši pripažįsta padėtį, Lietuvoje egzistavusią iki sovietinės okupacijos 1940 m. birželį, leidžia vėl veikti Konstitucijai, pripažįsta 1941 m. birželio sukilimo rezultatus ir jo paskirtą vyriausybę. Mainais K. Škirpa pažadėjo, kad Lietuva sugebėtų į frontą parengti 200 000 karių ir karininkų, kurie būtų didelė paspirtis Vermachtui lemiamų kovų metu, tačiau jų apginklavimu turėtų pasirūpinti Vokietija. Kartu Lietuva teiktų Vokietijai, jos gyventojams ir kariuomenei reikalingą žemės ūkio produkciją878. Ši K. Škirpos iniciatyva aiškiai rodo, kad jis savo geopolitinės vizijos remtis Vokietija, kaip stipriausia Europos valstybe, neatsisakė net 1944 m., kai Suomija ir Rumunija jau ieškojo būdų pereiti į kitą stovyklą879. Kita vertus, K. Škirpos sumanymą dar kartą kreiptis į Reicho valdžią galėjo lemti ir sovietinių partizanų gausėjimas Lietuvoje. Tiesa, pareigūnas buvo linkęs

876 Ibid., l. 3–4. 877 Ibid., l. 4. 878 Ibid. l. 11. 879 Jonas, Hitler’s Satellites?, 484.

179 akcentuoti, kad į šias formuotes stoja išimtinai rusų tautybės ar stipriai surusėję Lietuvos gyventojai. Taip siekta parodyti ir tai, kad lietuvių tauta vis dar draugiškai žvelgia į Vokietiją.

Tuo metu sustiprėjo pasyvią rezistenciją planavusi antinacinė stovykla Lietuvoje. Vis dėlto galimybės susikalbėti ir susitarti su pasyviosios antinacinės rezistencijos dalyviais dėl bendros veiklos buvo menkos. Sukiliminės vyriausybės liniją palaikę Lietuvių fronto bičiuliai, kuriuos sudarė dalis buvusių LAF žmonių, iš esmės bandė tęsti K. Škirpos politiką, manydami, kad jų veiksmai Vokietijai gali padaryti spaudimą. Tarp jų matome LLV narius – J. Ambrazevičių, A. Damušį, LAF narį A. Maceiną, pastariesiems artimą Z. Ivinskį. Jie nesilaikė konspiracijos ir vylėsi, kad Reichas išsigąs pasipriešinimo galimybės ir darys nuolaidas. Geriausias to pavyzdys – kaip tuomet jau pogrindžio leidiniu tapusiame „Į laisvę“ buvo interpretuotas rašytojo Igno Šeiniaus (tikr. Jurkūno) vizitas į Suomiją, kur jis skaitė paskaitas apie SSRS okupaciją ir buvo priimtas su didžiausiu draugiškumu, susitiko net su aukštais Suomijos valstybės veikėjais, tarp jų ir su užsienio reikalų ministru Henriku Ramsay’umi880. Suomiai, matydami, kad Vokietija karą greit pralaimės, ieškojo būdų, kaip rasti modus vivendi su antihitlerinės koalicijos valstybėmis, kartu bijodami per daug erzinti Vokietiją. Todėl viešinti vizito spaudoje I. Šeinius nepanoro881, bet tai buvo padaryta be jo leidimo, tiesiog laikantis kitokios geopolitinės vizijos. I. Šeinius, kaip buvęs Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, turėjo glaudžių ryšių ne tik šioje šalyje, kur jo knyga „Raudonasis tvanas“ sulaukė didžiulio dėmesio, bet ir Suomijoje882. Susidomėjimas Baltijos šalių likimu Suomijoje pastebimas dar iki 1941 m. birželio. Antai Nauticus slapyvardžiu 1941 m. pradžioje Švedijoje buvo išleista knygelė „Tiesa apie Estiją, Latviją ir Lietuvą“. Tikrasis jos autorius – garsus suomių rašytojas Mika Waltari po karo visame pasaulyje išgarsėjo istoriniais romanais, o SSRS užpuolus Suomiją 1941 m. birželio 25 d., kai prasidėjo vadinamasis „Tęstinis karas“, stojo į šalies Propagandos ministeriją ir rašė antisovietines įkvepiančias kalbas kariams. Taigi nepriklausomybę išlaikiusi Suomija išsaugojo ir ryšį su pietinėmis kaimynėmis. A. Vokietaitis mini, kad kaip pogrindininkas nuvykęs į Suomiją jautė vietinių draugiškumą883. Beje, tokį ryšį išlaikė ir Švedija: 1943 m. balandį 66 žymūs švedų politikos, mokslo, kultūros ir meno veikėjai pasirašė bendrą laišką „Už Baltijos tautų laisvę“884. Švedijos laikraščiai tada rašė, kad „Baltijos šalys šiuo karo metu nukentėjo labiau nei, bet kuri kita šalis“, nes jos patyrė ne vieną, o net dvi okupacijas885. Tai, kad Suomija padėjo lietuvių antinacinei rezistencijai, galėjo

880 „Šeiniaus kelionė Suomijon“ in Į laisvę (nr. 4, 1944), 3 881 Vokietaitis, Raštai, 321. 882 Motuzas, Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, 416. 883 Algirdas Vokietaitis, Laisvės besiekiant. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos indėlis į antinacinę rezistenciją (Chicago: LLKS išeivijoje, 1983), 270. 884 Motuzas, Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, 420. 885 Ibid., 422.

180 jai sukelti didelių nepatogumų, o taip pat ši šalis galėjo sulaukti spaudimo iš Vokietijos griežčiau elgtis su atvykstančiais lietuviais. K. Škirpos šalininkai laikėsi jo vizijos – naiviai laukdami Vokietijos politikos pokyčių. Antinacinis pogrindis, žiūrėjo į Vokietiją daug griežčiau, siekė stiprinti ryšius su latviais ir estais, o per juos – ir su nepriklausomomis Suomijos ir Švedijos valstybėmis. Bandymas tai suderinti baigėsi nesėkme. Suomijai pareiškus norą turėti Baltijos šalių pogrindžių atstovus ten buvo nusiųstas plk. Kazys Ambraziejus, anksčiau buvęs aktyvus LAF narys. Būtent pakeliui į Suomiją, Estijoje jis buvo suimtas886. Netrukus gestapas surado ir areštavo didelę dalį Lietuvoje veikiančių VLIK asmenų, kiti ėmė slapstytis ir neturėjo galimybių ruoštis sovietinei reokupacijai. Pasak A. Vokietaičio, K. Ambraziejaus pasirinkimas buvo politinis: tai buvo žmogus, neturėjęs gabumų ir patirties konspiracinei veiklai, todėl ne tik sukompromitavo antinacinę rezistenciją Lietuvoje, bet pakenkė ir kolegoms Latvijoje ir Estijoje (jie buvo suimti) bei jų politiniams globėjams Suomijoje887. Gestapui buvo įskųstas pietiniams kaimynams talkinęs Suomijos generalinio štabo kapitonas E. Martiala888. Geopolitinių vizijų ir požiūrio į Vokietiją skirtumai tarp K. Škirpos šalininkų ir griežtesnės linijos šalininkų sutrukdė koordinuoti veiksmus ir susilpnino antinacinio pogrindžio Lietuvoje galimybes. K. Škirpa stengėsi toliau naudotis situacija Vokietijoje. Vasario 5 d. memorandumas nesulaukė atsakymo. Balandžio 6 d. K. Škirpa gavo H. Lammerso atsakymą, tačiau jis buvo daug nežadantis – H. Lammersas paaiškino, kad jis negali spręsti tokių reikalų, bet perdavė K. Škirpos pasiūlymą A. Hitleriui, A. Rosenbergui ir J. Ribbentropui889. Pastarieji nieko neatsakė. Tačiau po daugelio metų K. Škirpa teigė, esą vokiečiai į jo pasiūlymą pasižiūrėję rimtai, deja, viską sugadinę patys lietuviai – jis apkaltino VLIK narius bei Vietinę rinktinę organizavusį gen. Povilą Plechavičių. Esą gavę ko nori, vokiečiai nebeprivalėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, o K. Ambraziejaus sulaikymas ir po jo sekę areštai vokiečius privertė nusivilti lietuviais ir atmesti K. Škirpos planus890. Taigi net dėl šios nesėkmės K. Škirpa apkaltino antinacinį pogrindį, bet ne Vokietijos pareigūnus. Didėjo ir kritika jam pačiam. Kovo 3 d. J. Šaulys parašė laiką K. Škirpai, kuriame džiaugėsi VLIK susikūrimu ir politinių jėgų bandymu susivienyti, tačiau pabrėžė, kad Lietuvos išlaisvinimo reikalai sprendžiasi Vašingtone ir Londone. Tuo tarpu pulkininko idėjas suartėti su Vokietija J. Šaulys laikė fantastinėmis, pabrėžė, kad „man vokiečių politika buvo užtenkamai gerai pažįstama dar iš didžiojo karo meto, paskui iš artimos naujojo režimo observacijos Berlyne, kur sekiau tą režimą ir iš gyvenimo ir iš atitinkamos literatūros“891.

886 Vokietaitis, Raštai, 327. 887 Ibid., 330. 888 Vokietaitis, Laisvės besiekiant, 269. 889 1944 04 06 Vokietijos Reicho kanceliarijos viršininko H. Lammerso atsakymas K. Škirpai, PAAA, R-28871, l. 1. 890 Škirpa, Recenzija ir laisvės galimybės, 2. 891 1944 03 03 J. Šaulio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 142.

181 J. Šaulys toliau teigė, kad jei kažkokių realpolitik vilčių dar buvo galima tikėtis iš kaizerinės Vokietijos, tai „Hitlerio pasaulyje jokiai Lietuvai nebus vietos, o lietuviai turėtų būti vergais“. Pastarasis, anot signataro, yra „toks fanatiškas savo politikos vykdytojas, kad paaukos visą Vokietiją, kad tik gautų tai ko trokšta, nieko neišsižadės“892. Vertinga pastebėti, kad šių dienų istorikų tekstuose galima aptikti panašių Vokietijos fiurerio vertinimų893. Taip pat J. Šaulys pateikė ir pragmatinių pastabų. Siūlė koncentruoti pastangas šalyse, kurios gali padėti, kritikavo Londone sugrįžtančią „Appeasement“ politiką, tik šįsyk ne A. Hitlerio, o J. Stalino atžvilgiu, teigė, kad lietuvių jėgos turi vienytis siekiant keisti padėtį. Dėl to K. Škirpa jam nusiuntė memorandumą, vildamasis, kad savo argumentais įtikins J. Šaulį. Pastarasis griežtai sukritikavo K. Škirpą, pareikšdamas, kad išsiųsti raštą buvo didelė klaida, o „kelias kuriuo nori eiti Škirpa, kompromituoja tautos reikalą“894. Balandžio 12 d. K. Škirpa nusivylė VLIK idėjomis, teigdamas, kad negali subordinuotis šiai organizacijai. K. Škirpa vis dar naiviai tikėjo, kad Reichui yra svarbūs teisiniai dokumentai, todėl savo poziciją argumentavo tuo, kad jo diplomatinis postas „Lietuvos likimą lemiančioje Vokietijoje atsidurtų per daug sunkioje padėtyje“895. Toks atsakymas panašus į išsisukinėjimą, kadangi K. Škirpa turėjo puikiai suprasti, jog Vokietija nepripažino jo diplomatinio statuso, kad ir kiek jis stengėsi į tai kabintis. Tai patvirtina ir argumentas, kad VLIK esą negali eiti jokių Vyriausybės funkcijų, nes teisiškai esą tebeveiksni LLV896. Be abejo, K. Škirpa siekė ginti teisinio tęstinumo idėją, tačiau pastebimas ir akivaizdus jo noras turėti Lietuvos išlaisvinimo monopolį, kategoriškai priešinantis bet kokioms jam nepritariančių žmonių iniciatyvoms. Ne veltui J. Šaulio kritiką jis apskundė A. Geručiui, o tai Šveicarijoje sukėlė tam tikrą skandalą. Į tai J. Šaulys sureagavo, palygindamas abiejų diplomatų bruožus. Signataras save vadino filosofu, o K. Škirpą – kariu. Jis pabrėžė, kad filosofija reikalauja abejoti. Todėl jis niekada nebuvo fašizmo ar nacionalsocializmo šalininkas ir į K. Škirpos pastangas LAF ir LLV aplinkoje skleisti šias idėjas visuomet žiūrėjo itin neigiamai897. J. Šaulio manymu, birželio sukilimas buvo drąsus ir reikalingas žingsnis, o LLV pastangos buvo vertingos, tačiau jų rezultatų vokiečiai visiškai nepripažino ir tai tik parodė, „kaip sunku yra eiti su naciais obuoliauti“898.

892 Ibid., l. 143. 893 Dėmesio ypač verta T. Snyderio „Juodžemyje“ pateikta koncepcija, kad A. Hitleris buvo ne tipiškas vokiečių nacionalistas, visomis priemonės kovojęs už savos tautos išlikimą, tačiau veikiau zoologinis anarchistas, siekęs iš esmės pakeisti rasinį pasaulio žemėlapį ir šiam tikslui pasiryžęs paaukoti net vokiečių tautą. Čia jis lygina su tipiškais to meto nacionalistais, kurie žiūrėjo pirmiausia savo tautų išlikimo, vildamiesi išsaugoti tautines valstybes kaip jų namus. Aiškūs pavyzdžiai I. Antonescu Rumunijoje, M. Horthy Vengrijoje, J. Tiso Slovakijoje. Praplečiant T. Snyderio mintis verta pastebėti, kad Vokietijoje tokiu žmogumi galėtų laikomas W. Canarisas, Ukrainoje S. Bandera, o Lietuvoje, be abejonės, ši pozicija idealiai tinka pačiam K. Škirpai. 894 1944 03 22 J. Šaulio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 151. 895 1944 04 12 K. Škirpos raštas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 157. 896 Ibid., l. 158. 897 1944 05 25 J. Šaulio laiškas K. Škirpai, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 74, l. 163. 898 Ibid.

182 Tačiau tada atsirado nauja alternatyva nacionalsocialistiniam Reichui – tai tikėjimas, kad pačioje Vokietijoje atsiras nepatenkintų jėgų, kurios imsis organizuoti perversmą ir nuvers A. Hitlerį. Tokių jėgų, be abejo, buvo nuo pat 1933 m., tačiau A. Hitlerio pergalės užsienio politikoje, ekonominės reformos ir ypač įtaigi propaganda lėmė, kad nebuvo tokios kritinės masės, kuri galėtų paremti šiuos tikslus. Situacija galėjo pasikeisti tik patyrus ypač skaudžius pralaimėjimus prie Stalingrado ir Kursko, po kurių aiškėjo, kad Vokietijai šiame kare nepavyks pasiekti pergalės – gali skirtis tik pralaimėjimo mastas. Todėl atsirado karininkų grupė, pasiryžusi nuversti A. Hitlerio ir NSDAP režimą. Svarbų vaidmenį šiame sąmoksle atliko gerai K. Škirpai žinomi karininkai. Vienas pagrindinių sąmokslininkų buvo Vermachto mobilizacinio štabo viršininkas gen. Friedrichas Olbrichtas. Kaip ir daugelis sąmokslininkų, jis baisėjosi nacionalsocialistų žiaurumais, civilių gyventojų žudynėmis, simpatizavo konservatyviam monarchizmui. Lietuvai jis buvo gana draugiškas – gerai asmeniškai pažinojo K. Škirpą ir dar iki karo šio buvo pristatytas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto III laipsnio ordinui gauti. Būtent F. Olbrichtas buvo ta grandis, derinusi operaciją, pritraukusi prie sąmokslo ne tik seniai A. Hitleriui neapykantą puoselėjusius asmenis, tokius kaip Abvero vadovą W. Canarisą ar buvusį Vermachto štabo viršininką gen. Ludwigą Becką, kurį už pasipriešinimą agresyviai politikai fiureris atleido, ir netgi Vokietijoje tikra žvaigžde tapusį feldmaršalą Erwiną Rommelį899. Nors K. Škirpa tada nežinojo apie ruošiamą sąmokslą, balandžio 14 d. susitikęs su F. Olbrichu gavo patvirtinimą, kad memorandumas labai tinkamas. Taip po karo, kai sužinojo apie nesėkmingą 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimą į A. Hitlerį, K. Škirpa rado dar vieną argumentą pateisinti savo veiksmus – esą, jei valdžia būtų pasikeitusi, naujoji Vokietijos vyriausybė būtų likusi draugiška Lietuvai ir pripažinusi jos nepriklausomybę. Todėl K. Škirpa punktais išdėstė, kodėl jo planas netapo realybe: „1. Anglosaksai nepalaikė antinacinės vokiečių konspiracijos. 2. Atentatas nenužudė Hitlerio. 3. Anglosaksai nesutrukdė Raudonajai Armijai atsidurti prie Elbės ir Vienos, nesuprasdami, kad bolševizmas nemažiau pavojingas kaip nacizmas.“900 Vis dėlto, kalbant apie L. Becką, F. Olbrichtą ir kitus svarbiausius antinacistinės rezistencijos karininkus Vokietijoje, reikia nepamiršti, kad širdyje jie buvo nacionalistai, kuriuos tenkino ikikariniai Trečiojo reicho pasiekimai. Natūralu – net jei jiems būtų pavykę nuversti nacionalsocialistinį režimą, jie vis dar norėtų stiprios Vokietijos ir nesutiktų su antro Versalio galimybe. Tai būtų reiškę, kad tam tikri Vokietijos interesai Rytų Europoje turėjo išlikti. Pasiremiant H. Mommsenu galima teigti, kad jie būtų išlaikę kaizerinės Vokietijos laikų idealus.

899 Hans Mommsen, Germans against Hitler. The Stauffenberg Plot and Resistance under the Third Reich (London & New York: I. B. Tauris, 2008), 243–244. 900 Plačiau žr.: Kazys Škirpa, „Už ką naciai mane areštavo“ in Dirva (1948 02 27).

183 Taigi alternatyvioje istorijoje Vokietija geriausiu atveju būtų panašesnė į tokią, kuri buvo 1918 m.901. Žiūrint realistiškai, dalis jos pareigūnų buvo linkusi atsargiai bendradarbiauti su SSRS ir ieškoti galimybių su ja susitarti. Laikinojoje Vokietijos vyriausybėje užsienio reikalų ministro postas neatsitiktinai buvo skirtas neigiamai į Rytų Europos tautas nusiteikusiam buvusiam SSRS ambasadoriui F. Schulenburgui, kuris, pasinaudodamas 7-erių metų darbo Maskvoje patirtimi, buvo pasiryžęs asmeniškai su J. Stalinu derėtis dėl taikos902. Tokiu kontrafaktinės istorijos atveju Lietuva vėl atsidurtų dar vieno potencialaus Berlyno ir Maskvos susitarimo įkaite, net jei K. Škirpos vizija būtų realizuota tokioje istorijoje, kur Vokietijoje valdžią būtų perėmę ne tokie radikalūs sluoksniai. Nepaisant visų šių alternatyvų, dominuojantys Reicho sluoksniai buvo kurti Baltijos valstybių prašymams, net tada kai buvo aišku, kad Vermachtui vienam nepavyks atlaikyti Raudonosios armijos spaudimo, remiamo neišsenkamu JAV ekonominiu potencialu. Nepaisant latvių pastangų paruošti kovotojus SS legionams, A. Rosenbergas, dar 1944 m. vasarį kalbėdamas su Latvijos SS legionų inspektoriumi gen. Rūdolfu Bangerskiu, pastarajam davė vienareikšmiškai suprasti, kad valstybingumo prasme nuolaidų nebus – Latvijai teks būti SSRS arba Vokietijos dalimi, todėl verčiau rinktis Vokietiją, kuri bent garantuos latvių kultūros plėtotę903. 1944 m. įvyko pokytis ir todėl, kad antisemitizmas buvo galutinai pasmerktas. Įsitvirtinus šiai nuostatai bet kuri šalis ar judėjimas, kuris nenorėjo savęs sieti su nacionalsocialistine Vokietija, jau turėjo atsiriboti ir nuo žydų persekiojimo. Metų pradžioje šitai aiškiai pareiškė ir JAV prezidentas F. Rooseveltas, iki tol vengęs apie tai kalbėti904. Tuo metu Švedijoje ėmė aktyviau veikti ir organizacijos, kurios rūpinosi žydų galbėjimu. Specialus JAV atstovas Ivaras Olsenas ėmėsi šios veiklos, sutikdamas finansuoti ir žmonių gelbėjimo iš Baltijos šalių operacijas. Visiems, kas per jūrą bandys plaukti į Švediją, buvo skirta 60 000 kronų905. 1944 m. balandžio 21 d. antinacinio pogrindžio narys A. Vokietaitis rašė į Lietuvą, „ar dar galima gelbėti žydus?“906 Galima būtų teigti, kad ši pastanga buvo kiek pavėluota, kita vertus, tai nepriklausė tik nuo Lietuvos antinacinio pogrindžio. I. Olsenas neatsitiktinai pradėjo misiją tik 1944 m., matyt, siedamas ją su pasikeitusiu JAV valdžios kursu. Tai nesutrukdė jam finansuoti garsiausio žydų gelbėtojo pasaulyje – Raoulio Gustafo Wallenbergo veiklos. Taip pat buvo padedama ir A. Vokietaičiui. Būtent pastarasis, aktyviai įvykiuose dalyvavęs asmuo ne sykį labai kritikavo K. Škirpą, teigdamas, kad „dėl jo nelabai vykusių ir Lietuvos poziciją kompromituojančių veiksmų, mėginant derėtis su Geštapo ir

901 Mommsen, Germans against Hitler, 182. 902 Ibid., 161. 903 Stockholm Documents. The German Occupation of Latvia 1941–1945. What did America know? (Riga: Latvian Historical Institute, 2002), 175. 904 Breitman ir Lichtmann, FDR and the Jews, 4. 905 Motuzas, Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje, 433. 906 Vokietaitis, Raštai, 335.

184 Wermachto atstovais, jis vakarų sąjungininkų ir net neutralių kraštų atstovų tarpe buvo įsigijęs lietuviško kvislingo vardą.“907 Rezistento nuomone, kaip Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa turėjo stoti pirmas protestuoti prieš Vokietijos įvykdytą Lietuvos okupaciją, o jis to nedarė, todėl viso labo yra Berlyno „įrankis“908. Paradoksalu, bet tai nesutrukdė glaudžiai darbuotis su K. Škirpos patikėtiniu A. Valiukėnu. Be to, šio žmogaus ir paties K. Škirpos artimas bičiulis, Švedijos karo atašė Berlyne C. Juhlinas-Dannfeltas buvo pagrindinis žmogus, Švedijos institucijoms nurodęs, kad šios suteiktų A. Vokietaičiui įvairiapusę pagalbą. Tai dar kartą rodo, kad visi svarbiausi įvykių dalyviai buvo susiję: C. Juhlinas-Dannfeltas ir I. Olsenas bendravo tiek su žydų gelbėtoju R. Wallenbergu, tiek su Trečiojo reicho politiniu strategu P. Kleistu, taip pat palaikė ryšį tiek su antinacinio pogrindžio dalyviu A. Vokietaičiu, tiek su šio „lietuvišku kvislingu“ išvadintu K. Škirpa. Tai dar kartą atskleidžia Antrojo pasaulinio karo paveikslo sudėtingumą ir neleidžia imtis paprastų, nedviprasmiškų apibendrinimų. Geriausias būdas gelbėti žydus ir kitų tautybių žmones – tiesiog parūpinti dokumentą. Šiuo požiūriu buvo itin naudingi neutralių, kare nedalyvaujančių šalių dokumentai. Vienas geriausių pavyzdžių buvo Paragvajus. Šios šalies pasų pirkimą ir perdavimą žydams kuravo Lenkijos pasiuntinybė Berne. Su ja artimai bendravo ir E. Turauskas. Dar 1942 m. lietuvių atstovas buvo gavęs tos pasiuntinybės laišką, kuriame teigiama, kad Sverdlovsko srityje kalinama 220 lietuvių ir 60 žydų iš Lietuvos, svarstoma galimybė jiems pagelbėti. Į šį sąrašą pateko buvęs Lietuvos švietimo ministras Kazimieras Jokantas, Vasario 16-osios akto signataras Pranas Dovydaitis, buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys, buvęs susisiekimo ministras ir diplomatas Voldemaras Čarneckis, buvęs Klaipėdos gubernatorius Jurgis Juras Kubilius ir daugelis kitų ryškių veikėjų909. Deja, jų išgelbėti nepavyko: NKVD sprendimu 1942 m. rudenį jie buvo sušaudyti, pagal čekistinio žanro klasiką sufabrikavus bylą, neva jie ruošėsi sukilimui, siekdami padėti... prie Uralo priartėjusiam Vermachtui910. E. Turauskas šį laišką perdavė A. Valiukėnui, svarstydamas, kad šie pasai negalėtų padėti išsigelbėti ir Štuthofe kalinamiems intelektualams, ypač kunigams911. Vis dėlto neteko aptikti, su šia idėja buvo bent kiek pastūmėta į priekį. Organizuoto žydų gelbėjimo nepavyko įgyvendinti. Keičiantis jėgų pusiausvyrai fronte, ypač 1944 m. birželio 6 d., kai JAV ir Didžioji Britanija atidarė antrą frontą ir pradėjo išsilaipinimą Prancūzijoje, kovoti prieš Vokietiją tapo garbinga. Gegužės–birželio mėnesiais vokiečiai represavo gen. Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, kuri buvo tam tikras lietuvių kompromisas okupantams, sudarytas su sąlyga, kad lietuviai vyrai nebus siunčiami už Lietuvos ribų. A. Valiukėno į Stokholmą perduota medžiaga buvo

907 Vokietaitis, Laisvės besiekiant, 224. 908 1943 m. A. Vokietaičio komentarai dėl K. Škirpos požiūrio į VLIK’ą, KMM, GEK 2321, l. 1. 909 1942 07 30 Lenkijos užsienio reikalų ministerijos raštas pasiuntinybei Šveicarijoje, AAN, f. 495, b. 540, l. 4. 910 Stasys Ignatavičius, „Ištikimas priesaikai“ in Tremtinys (2018 04 27), 5. 911 Čiplytė, Eduardas Turauskas, 501.

185 pagarsinta Švedijos laikraščiuose: ji pasirodė su antraštėmis, kad lietuviai atvirai kovoja su vokiečiais912. Reaguodamas į antrojo fronto atidarymą, K. Škirpa birželio 7 d. paskutinį kartą apsilankė pas W. Grundherrį. Šįkart, pateikdamas pasiūlymą, jis pažymėjo, kad Vietinės rinktinės išvaikymas Lietuvoje paliko labai blogą įspūdį ir skatino Lietuvos karininkų „anglofilines“ tendencijas. K. Škirpa teigė, kad tai – Vokietijai nenaudingas reiškinys, nes 13 000 dabar išsigandusių represijų ir po miškus išsibėgiojusių vyrų būtų puikiai papildę feldmaršalo Waltherio Modelio gynybines pajėgas ir pademonstravę drąsą, kovodami su bolševikais ir lenkų grupuočių „banditavimu“ Rytų Lietuvoje, t. y. lenkų „Armija Krajowa“ organizacijos partizanais. K. Škirpa liūdėjo, kad, nepaisant H. Lammersui vasarį įteikto memorandumo, Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu nė kiek nepasikeitė ir demonstratyviai priminė, kad bolševikų pavojus Europai išlieka didžiulis913. Toks K. Škirpos elgesys galiausiai perpildė Vokietijos represinių struktūrų kantrybę. Birželio 10 d. gestapas suėmė K. Škirpą, remdamasis žodiniu H. Himmlerio nurodymu dėl politinio rezervuotumo nesilaikymo. Diplomatas nepasidavė ir pirmiausia bandė kreiptis į Okupuotų Rytų ministerijoje aukštas pareigas užimantį O. Bräutigamą, teigdamas, kad stengėsi atsižvelgti į šio politines reformas, kai pastarasis pareigūnas bandė pakeisti Vokietijos Rytų politiką ir į karines formuotes įtraukti daugiau nevokiečių karių914. Toks žingsnis neatnešė jokių rezultatų. Laisvėje likęs uolus K. Škirpos bendradarbis A. Valiukėnas amerikiečiams jau perdavinėjo žinias apie Raudonosios armijos sugrįžimą į Lietuvą. Antai jį pasiekė šiurpi informacija iš frontą įveikusio uteniškio apie situaciją šiame sovietų užimtame mieste. Liepos 11 d. visi 1941 m. birželio sukilėliai buvo šaudomi vietoje Utenos centre915. Tačiau Lietuvoje dar liko daugybė žmonių, tikėjusių Vermachto galybe ir atmetusių galimybę, kad vokiečiai užleis Lietuvą sovietams. Sklido gandai, jog jie Raudonąją armiją įleido į Lietuvą specialiai: kad ją apsuptų ir sunaikintų916. Kai LLA vadas K. Veverskis kreipėsi į savisaugos dalinių karininkus Kaune, kad šie prisidėtų prie ruošiamos partizaninės kovos, pastarieji atsisakė, motyvuodami, kad „saujelė lietuvių partizanų ne ką padarys“, o partizaniniam karui Lietuvoje sąlygos netinkamos917. Šie žmonės žiūrėjo iš savo, kaip kovojusių Vokietijos kariuomenės sudėtyje, asmeninės pozicijos. Galima suprasti jų argumentus – jei jau nepavyko bolševikų antplūdžio sulaikyti vokiečių Vermachtui, naivu atrodė tikėtis, kad partizaninis karas išvis turės kokių teigiamų rezultatų. Vis dėlto netrukus Lietuvoje

912 Vokietaitis, Raštai, 333. 913 1944 06 07 K. Škirpos raštas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo skyriaus referentui W. Grundherriui, PAAA, R-28871, l. 2. 914 1944 06 13 K. Škirpos laiškas Vokietijos Okupuotų Rytų ministerijos specialistui O. Bräutigamui, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 8, nenumeruota. 915 Lithuania under German occupation, 667. 916 Henrikas Paulauskas, Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius (Vilnius: Rosma, 2006), 172. 917 Kęstutis Kasparas, Lietuvos karas (Kaunas: LPKTS, 1999), 129.

186 prasidėjo bene didžiausio masto ir intensyvumo SSRS užimtose teritorijose partizaninis karas, kuriam analogų galima rasti tik vakarinėje Ukrainos dalyje. Motyvacijų paryškinimą gerai parodo faktas, kad 1941 m. birželį prie Varėnos, pasinaudodamas palankia okupacinės Raudonosios armijos padėtimi, dezertyravo būsimas Lietuvos partizanų vadas gen. št. kpt. Jonas Žemaitis. Netikėdamas provokiškos orientacijos sėkme J. Žemaitis į savisaugos batalionus nestojo918. Daugelis kitų, kovojusių savisaugos batalionuose, netikėjo partizaninio pasipriešinimo sėkme ir traukėsi į Vokietiją kartu su Tėvynės apsaugos rinktinės, spalio mėn. prie Sedos stojusios į mūšį su Raudonosios armijos daliniais, likučiais. Jų kelias ėjo per Palangą, Klaipėdą, Kuršių Neriją, o vėliau per Karaliaučių link Dancigo. Daugelis jų pateko į britų okupacinę Vokietijos zoną, kur sąlygos iš esmės buvo geriausios919. Kai kurie dažniau minėti karininkai tęsė kovą iki paskutiniosios. K. Škirpos itin gerai vertintas B. Michelevičius karo pabaigoje iškilo net iki 9-osios Vermachto armijos žvalgybos viršininko ir gynė Berlyną vokiečių pusėje, ten buvo ketvirtą kartą sužeistas ir tik karo pabaiga sutrukdė jam gauti dar apdovanojimą už narsą920. Išeičių ieškojo ir įkalintas K. Škirpa. Jam pačiam tai daryti jau buvo sudėtinga, tačiau už jį iš visų jėgų stengėsi žmona Bronė, kuri pagalbos kreipėsi į diplomatinio korpuso dekaną Vatikano nuncijų Cesare’ą Orsenigo. Pastarasis domėjosi K. Škirpos likimu Vokietijos URM. Vis dėlto atsargusis nuncijus pats pranešė, kad lietuvis nebelaikomas diplomatu, todėl jis „domisi tik iš geros širdies“. Be abejo, Vokietijos URM neteikė didelio dėmesio tokiai formuluotei ir tiesiog pedantiškai užregistravo skundą921. B. Škirpienė nenuleido rankų ir jai pavyko rasti svarbų užtarėją. Nors W. Grundherris pasakė, kad net ir norėdamas niekuo negali padėti922, ministerijai raštą parašė gen. Kurtas von Tippelskirchas, kuris vadovavo 4-ajai armijai Baltarusijoje ir už pasiaukojančias kovas ginant nuo Raudonosios armijos Mogiliovą ir sėkmingą atsitraukimą ką tik buvo apdovanotas aukštu Vokietijos apdovanojimu – Riterio kryžiumi su Ąžuolo lapais. K. von Tippelskirchas buvo sužeistas lėktuvo nusileidimo metu, o tai dar labiau didino jo autoritetą. Vokietijos generolas taip rašė apie K. Škirpą:

„Šiame memorandume ponui Reicho užsienio reikalų ministrui Lietuvos pasiuntinys Škirpa protestuoja prieš žeidžiančią ir gėdingą jo izoliaciją už spygliuotos vielos Godesberge. Jis teigia tikįs, kad jam bus palikti galioti ankstesniųjų Vokietijos vyriausybės institucijų įgaliojimai ir, kad jis turėtų būti traktuojamas kaip Lietuvos pasiuntinys. Taip pat jis atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad jį išrinkus Lietuvos ministru pirmininku 1941 m. birželio 23 d. sukilimo pasekoje

918 Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas (Vilnius: LGGRTC, 1998), 74. 919 Martinionis, Lietuvos kariuomenės tragedija, 127–128. 920 Jankauskas, 1941, 453. 921 1944 07 04 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos nežinomo darbuotojo Pro Memoria, PAAA, R-101031, l. 174. 922 K. Škirpos užrašai „Mano šeimos likimas“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 5, nenumeruota, l. 20.

187 ir mirus paskutiniam prezidentui Smetonai, tam tikra prasme jis yra atstovaujantis Lietuvos Respublikos prezidentą.“923

Taigi šis aukštas Vokietijos karininkas K. Škirpą palaikė ir perdavė jo siekį bent jau užsitikrinti padorias sąlygas bei atkreipti dėmesį į H. Lammersui perduotus raštus. K. von Tippelskirchas siūlė paleisti K. Škirpą, nes situacija Lietuvoje reikalauja stiprinti kovą prieš bolševizmą. 1944 m. K. Škirpa savo vizijai suteikė dar daugiau svarbos vien todėl, kad po A. Smetonos mirties laikė save, LAF vadą ir teisėtą LLV ministrą pirmininką, aukščiausiu asmeniu Lietuvos politinėje hierarchijoje. Nors vadovaujantys Vokietijos politikoje sluoksniai tam neteikė didelės svarbos, diplomatiniame korpuse ir Vermachte K. Škirpa vis dar turėjo palaikytojų. Šiuo atveju pravertė pažintys dar iš karo atašė laikotarpio, kai pulkininkas turėjo reikalų su šiuo Vokietijos karininku ir apie tai informavo savo vadovybę924. Kreipdamasis K. von Tippelskirchas rizikavo, nes jo kišimusi į politinius reikalus susidomėjo ir gestapas. URM darbuotojas Gustavas Sonnenholas siuntė raportą apie K. Škirpą, adresuotą pačiam gestapo vadovui Heinrichui Mülleriui. Šiame dokumente K. Škirpa vadinamas „stipriu nacionalistu, kurio antikomunizmas nekelia abejonių“, tačiau jo pasipriešinimas civilinei valdžiai Ostlande tik parodo, kad „lietuvių interesai jam visada bus svarbesni, negu Vokietijos“925. Nors K. Škirpa to nesuprato, minėtas pareigūnas aplankė jį įkalinimo vietoje ir klausinėjo kaip sekasi926. Tokio pokalbio G. Sonnenholui, matyt, reikėjo siekiant įsitikinti, kokie bus tolesni K. Škirpos ketinimai. Tai buvo lemtingas sprendimas diplomatui – gestapas gavo aiškų URM patvirtinimą, kad K. Škirpa jiems nėra reikalingas. K. Škirpa ir toliau išties nepasidavė vokiečių valiai: 1944 m. rugpjūčio 14 d. iš kalinimo įstaigos persiuntė laišką buvusiam konsului Karaliaučiuje Leopoldui Dymšai, prašydamas perimti jo pasiuntinio pareigas. L. Dymša patikino K. Škirpą, kad pasižada, jog nei SS legionai, nei bet kokios karinės lietuvių formuotės Vermachtui nebus formuojamos bent jau tol, kol Vokietija nepripažins Lietuvos nepriklausoma valstybe927. Nors už tokią laikyseną K. Škirpa sulaukė suprantamo vokiečių pykčio, tačiau jis padarė didelį įspūdį kartu kalinamiems prancūzų rezistentams. Buvęs ilgametis Prancūzijos karo atašė Čekoslovakijoje ir vienas iš pagrindinių antivokiško pasipriešinimo autoritetų gen. Louis Eugene’as Faucheris pažadėjo karui pasibaigus apie tvirtą K. Škirpos antivokišką nusistatymą perduoti savo vadovybei928. Tai gerai

923 1944 08 08 Vokietijos kariuomenės generolo K. von Tippelskircho raštas užsienio reikalų ministerijai, PAAA, R-101031, l. 176–177. 924 1933 05 04 Lietuvos karo atašė Vokietijoje K. Škirpos raštas generalinio štabo valdybos viršininkui Z. Gerulaičiui, LCVA, f. 929, ap. 2, b. 125, l. 88. 925 1944 08 19 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos specialisto G. Sonnenholo raštas gestapo viršininkui H.Mülleriui, PAAA, R-101031, l.178–179. 926 K. Škirpos užrašai „Mano šeimos likimas“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 5, l. 26. 927 1947 m. K. Škirpos užrašai „Už spygliuotų vielų“, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 75, l. 17. 928 Ibid., l. 19.

188 prancūzų kalbą mokančiam diplomatui padėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai jis trumpam atsidūrė Paryžiuje. 1944 m. spalį, nenorėdama pasiduoti, B. Škirpienė kreipėsi dar aukščiau ir parašė laišką W. Keiteliui, kuris kadaise padėjo K. Škirpai iš Dachau išlaisvinti L. Prapuolenį. Šis laiškas rašytas tada, kai Raudonoji armija jau kontroliavo didžiąją dalį Lietuvos, o Vermachtas gynėsi Žemaitijoje, visoje šalyje masiškai organizavosi partizanų būriai, pasiryžę kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. B. Škirpienė skundėsi, kad jos vyro suėmimas buvo visiškas nesusipratimas – jis nuo 1939 m. kryptingai bandė gerinti santykius su Vokietija, o tuo pačiu gelbėti Lietuvą. Ji paminėjo ir K. Škirpos 1944 m. vasario 5 d. raštą, kuriame dar kartą siūlyta stiprinti kovą prieš bolševizmą, įtraukti visą lietuvių tautą į frontą mainais už nepriklausomybę. B. Škirpienė pridūrė, kad dabar tai dar aktualiau, matyt, tikėdamasi, kad Vokietijos pripažinimas įkvėptų dar stipriau kovoti likusius šalyje929. Be abejo, W. Keitelis buvo artimas fiureriui, todėl į jo nuomonę privalėta atsižvelgti. Į tai net keli aukšti Vokietijos pareigūnai reagavo pabrėždami, kad K. Škirpos jokiu būdu negalima išleisti į laisvę. 1944 m. spalio 31 d. URM atstovas prie SS Gustavas Hilgeris pažymėjo, kad, pasitaręs su gestapo darbuotojais, visgi negali duoti B. Škirpienei teigiamo atsakymo930Lapkričio 10 d. RSHA darbutuojas Rudolfas Bobrikas tą patį pranešė organizacijos vadovui Ernstui Kaltenbrunneriui931. Tapo aišku, kad K. Škirpa nebus paleistas, o jo žmonai gestapas tai pranešė 1945 m. sausio 3 d. raštu932. Visa Lietuvos teritorija, išskyrus Klaipėdos kraštą, tada jau buvo kontroliuojama SSRS. Kadangi vokiečiai laikė šią teritoriją savo valstybės dalimi, Klaipėdos kraštas buvo ginamas iš visų jėgų, puikiai suprantant, kad Raudonoji armija ir NKVD pademonstruos visą brutalumą, kai įžengs į „fašistinio žvėries irštvą“, kaip Vokietiją vadino žymus sovietų propagandistas Ilja Erenburgas. Anot J. Tauberio, keitėsi ir SSRS motyvai – kvietimas „išlaisvinti Tėrvynę nuo vokiečių užkariautojų“, virto lozungu „fašistinė pabaisa turi būti įvaryta į savo irštvą“, o tai rodė, kad SSRS pereina į užkariaujamąją stadiją ir stengsis kuo giliau įsitvirtinti Europoje933. Tenka pritarti J. Tauberiui dėl to, kad žiauriais veiksmais sovietai pralaimėjo kovą dėl ateities Vokietijos, ir tas pralaimėjimas prasidėjo būtent dėl veiksmų Rytų Prūsijoje, tarp jų ir Klaipėdos krašte. Tiesa, šioje teritorijoje teroras, nors buvo labai stiprus, nepasiekė tokios beprotybės kaip kitose Rytprūsių dalyse. Prie to prisidėjo ir faktas, kad į Lietuvą sugrįžus sovietams J. Paleckis, vėl ėjęs aukštas pareigas sovietinėje administracijoje, viešai pasakė, kad Klaipėda yra numatoma būsima „tarybinės Lietuvos“ dalimi, taigi ją vis dar

929 1944 10 17 B. Škirpienės raštas Vokietijos kariuomenės vyriausiajam vadui W. Keiteliui, PAAA, R-101031, l. 180. 930 1944 10 31 Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovo prie SS G. Hilgerio raštas B. Škirpienei, PAAA, R-101031, l. 192. 931 1944 11 10 Vokietijos RSHA specialisto R. Bobriko raštas RSHA viršininkui E. Kaltenbrunneriui, PAAA, R-101031, l. 193. 932 K. Škirpos užrašai „Mano šeimos likimas“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 5, l. 23. 933 Tauber, Ostpreussen, 122–123.

189 reikėjo „išvaduoti“, o ne okupuoti. Prieš atsitraukdama iš Lietuvos, raportą apie šį pokalbį gavo ir vokiečių žvalgyba. Simboliška, kad tai buvo paskutinis jos raportas, susijęs su Lietuva, perduotas Berlyno URM934. 1945 m. vasario 4 d. dabartinės Lietuvos teritorijoje Vokietijos kariuomenės nebeliko, išskyrus pavienius besislapstančius karius. Po trijų mėnesių Vokietija paskelbė apie besąlyginę kapituliaciją ir pripažino, kad Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjo. Tuo metu jau net teoriškai nebebuvo įmanoma įgyvendinti K. Škirpos geopolitinės vizijos, nes SSRS ne tik okupavo Lietuvą, bet ir kartu su komunistine Lenkija pasidalijo rytinę Vokietijos dalį. Taigi Vokietija daugiau nebebuvo Lietuvos kaimynine valstybe. 1945 m. gegužę JAV kariuomenė pulkininką išlaisvino ir nugabeno į Paryžių. Ten jis apsilankė Sąjungininkų kariniame štabe, kur aukštas pareigas užimantis jo senas bičiulis A. Biddle’as padėkojo amerikiečių kariuomenei už jo išvadavimą. K.Škirpa amerikiečiams prisistatė nukentėjusiuoju nuo „nacistinės priespaudos, už tai, kad bandė ginti savo šalies teisėtus interesus“935. A. Biddle’as nepamiršo draugystės su K. Škirpa, pasak šio, „apkabino mane kaip brolį“936 ir netrukus ėmė ieškoti galimybių į Paryžių atgabenti diplomato šeimą. JAV ambasados patarėjas Prancūzijoje patvirtino Lietuvos diplomatui, kad jo laikysena karo metu niekam nekelia nei mažiausių abejonių937. Vis dėlto Prancūzijoje stiprėjant prokomunistinėms nuotaikoms 1946 m. K. Škirpa išvyko į Dubliną, o 1949 m. į Vašingtoną, kur daugelį metų dirbo Kongreso bibliotekoje. Iš dalies išslaptinti Centrinės Žvalgybos Agentūros dokumentai rodo, kad šioje medžiagoje vyko išsamiausios sovietologijos studijos Šaltojo karo metu, o K. Škirpa tyrinėjo SSRS kariuomenės galimybes iš mokslinės pusės – taigi JAV žvalgyba stengėsi išnaudoti jo per gyvenimą sukauptas žinias938. Iki pat mirties 1979 m. K. Škirpa tikėjo, kad jo geopolitinė vizija buvo teisinga – pasak jo, dar 1939 m. pradžioje Lietuva turėjo glaudžiau orientuotis į Vokietiją. Jam atrodė, kad 1939 m. rugsėjį nežygiuoti į Vilnių buvo klaida, o 1941 m. birželio sukilimą jis vertino kaip ypatingą Lietuvos istorijos įvykį. Nors nepriėmė jokios kritikos, kitų organizuojamus politinius veiksmus laikė nerealiais. Tokia jam atrodė net pokarinė partizanų kova Lietuvoje: ją matė kaip herojišką būtinybę priešintis terorui, tačiau taip pat laikė beviltiška ir pasmerkta, nes partizanai neturėjo jokio pastiprinimo užsienyje, o jėgų persvara buvo paprasčiausiai per didelė.

934 1944 11 05 Vokietijos RSHA viršininko E. Kaltenbrunnerio raštas užsienio reikalų ministerijos specialistui H. Wagneriui, PAAA, R-101031, l. 196. 935 1945 06 28 K. Škirpos laiškas B. K. Balučiui, LCVA, f. 648, ap. 2, b. 480, l. 53. 936 K. Škirpos užrašai „Mano šeimos likimas“, ALKA, K. Škirpos fondas, dėžė 5, l. 39. 937 1946 06 03 K. Škirpos laiškas A. Geručiui, LCVA, f. 668, ap. 2, b. 62, l. 191. 938 The Air Information Division of the Library of Congress, Cia.gov, https://www.cia.gov/library/readingroom/document/cia-rdp79s01046a000400060001-1

190 IŠVADOS

1. 1938 m. rugsėjį, po Miuncheno susitarimų K. Škirpa įsitikino, kad Vokietija tapo galingiausia Europos valstybe. Lietuvos pareigūnas laikė Vokietiją artimiausia ir stipriausia kaimyne, todėl geopolitiškai laikė ją vienintele galinčia užtikrinti Lietuvos saugumą bei padėti susigrąžinti istorinę sostinę Vilnių. K. Škirpos pažiūros tarp diplomatų buvo išimtis: prezidentas A. Smetona ir visas politinis elitas tuo metu nacionalsocialistų režimo valdomą Vokietiją matė kaip didžiausią grėsmę Lietuvai, todėl laikėsi atsargios politikos šios šalies atžvilgiu, ieškojo kontaktų su Lenkija, SSRS ir Vakarų valstybėmis. Ši situacija vedė prie savarankiškų K. Škirpos veiksmų, kai užuot įgyvendinęs vadovybės nurodymus, jis siekė pats formuoti Lietuvos užsienio politikos kryptis ir nuosekliai ieškojo kontaktų Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, karinėse struktūrose, žvalgyboje, bei tarp užsienio diplomatų – svarbiausiais tokiais žmonėmis tapo Vokietijos užsienio reikalų ministro neformalus patarėjas ir Rytų Europos specialistas P. Kleistas, bei Japonijos ambasadorius H. Oshima .

2. Vokietija 1939 m. pradžioje vylėsi Lietuvą įtraukti į savo geopolitinės įtakos zoną, prisijungti prie Antikominterno paktą. Tuo metu K. Škirpa užmezgė aktyvesnius kontaktus su didelę neformalią įtaką Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje turėjusiais G. Leibbrandtu ir P. Kleistu. Vienas aiškiausių būdų, kaip šią politiką buvo siekiama įgyvendinti, – tai daryti įtaką pasiuntiniui K. Škirpai. Pastarasis bendravo su Vokietijos pareigūnais, politikais ir karininkais, siekė jų palankumo Lietuvai, ypač skatindamas kalbas apie Vilniaus priklausomumą Lietuvai, norėjo užtikrinti Klaipėdos ir Suvalkų regionuose gyvenančių lietuvių saugumą. Svarbiausias K. Škirpos veiksmas buvo bandymas atgauti Vilnių pasinaudojant tariamai palankiais geopolitinias pokyčiais – Molotovo-Ribbentropo susitarimu. Turėdamas plačius ryšius ir su kitais Berlyne reziduojančiais diplomatais K. Škirpa įtikėjo, kad Lietuvos geopolitinė padėtis yra kita nei Latvijos ir Estijos, o jos išlikimu pirmiausiai suinteresuota ir pati Vokietija. Dėl šios priežasties, jam dar sunkiau buvo susitaikyti su mintimi, kad užsienio politiką kuruojantys asmenys, kaip prezidentas A. Smetona ir ministras J. Urbšys kategoriškai atmetė jo idėjas.

3. Didelė dalis Lietuvos gyventojų buvo įbauginti sovietinės okupacijos, o ypač prasidėjusių represijų 1940–1941 m. Nematant kitos išeities iš tokios aklavietės, viltasi sulaukti galimo išsigelbėjimo iš vienintelės likusios kaimyninės valstybės – Vokietijos, kuri tada garsėjo sėkmingais kariniais žygiais visoje Europoje ir sudarė įspūdį, kad jos karinės pajėgos yra nenugalimos. K. Škirpa tarp kitų aktyvesnių Lietuvos politinių veikėjų išsiskyrė tuo, kad jis turėjo ilgalaikius ir kaip jam pačiam atrodė, patikimus kontaktus su Vokietijos politikais ir karininkais, todėl galėjo viltis, kad bent iš dalies kontroliuoja procesus ir sugebės išnaudoti Vokietijos

191 geopolitinį faktorių Lietuvos naudai. Tokią įvykių eiga vertė jį dar labiau tikėti savo teisumu, suburti arčiau savęs šalininkų būrį, kuris artėjant Vokietijos – SSRS karo pradžiai vis labiau augo. Šiai vizijai prieštaravo tie, kurie buvo linkę nepasitikėti nacionalsocialistine Vokietija ir vylėsi sulaukti užtarimo anglosaksiškose šalyse, – tai diplomatai J. Šaulys, B. K. Balutis, P. Žadeikis taip pat buvęs prezidentas A. Smetona. Išanalizavus šių stovyklų skirtumus paaiškėjo, kad K. Škirpa ir jo sekėjai sugebėjo susiorganizuoti, jų veikla buvo pagrįsta apčiuopiama, tegul ir naivia viltimi, kad Vokietijos interesas yra pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o jo geopolitinės vizijos kritikai nesutarė tarpusavyje, nesiūlė jokių ryškesnių alternatyvų, dažnai tiesiog išlikdavo neutralūs ir laukė, kad įvykiai pasikeistų savaime. Todėl aktyviai reiškęsis K. Škirpa ir jo šalininkai buvo dar labiau pastebimi, išsiskyrė iš visos Lietuvos diplomatų, atrodė okupuotos šalies valios reiškėjais, o svarbiausia ir patys buvo linkę prisiskirti būtent tokį vaidmenį.

4. Pagrindinis K. Škirpos būdas įgyvendinti savo geopolitinę viziją buvo Lietuvių aktyvistų fronto įkūrimas 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne. Jo vadovauta organizacija suvienijo daug įtakingų Lietuvos kariuomenės, politikos ir visuomenės asmenybių, bet būtent K. Škirpa buvo aiškus, organizaciją vienijantis lyderis. Pagrindinis LAF tikslas buvo išlaisvinti Lietuvą nuo sovietinės okupacijos, tačiau jos veikloje pasireiškė stipri geopolitinė orientacija į Vokietiją ir nemažai nacionalsocialistinės ideologijos bruožų. Vis dėlto didžioji dalis LAF atsišaukimų liko tik projektuose, o idėjos okupuotoje Lietuvoje nebuvo paviešintos. Išimtimi galima laikyti tik pasienio su Vokietija vietovėse nedideliu 500 egzempliorių tiražu 1941 m. birželio pradžioje išplatintą antisemitinio turinio atsišaukimą „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydiškojo jungo“ ir 3000 egzempliorių tiražu Berne A. Geručio pagalba išspausdintą atsišaukimą „Iš bolševistinės vergijos į naująją Lietuvą“. Nepaisant nedidelio šių atsišaukimų pasiekiamumo, LAF Berlyno žmonės per ryšininkus bendravo su okupuotoje Lietuvoje veikiančiais sukilėlių atstovais ir jiems plačiau paskleidė savo pažiūras. Nors LAF žmonės nebuvo kolektyviai atsakingi už sukilėlių veiksmus, kaip ir sukilėliai nebuvo kolektyviai atsakingi už LAF veiksmus ar pažiūras, vis dėlto Berlyno LAF ir jo vadas K. Škirpa laikytas dideliu autoritetu platiems birželio sukilime dalyvavusių gyventojų sluoksniams, todėl kaip lyderis jis atsako ir už savo kurtą organizaciją.

5. K. Škirpos geopolitinė vizija buvo grįsta nuostata, kad Vokietijai dėl strateginių tikslų reikės Lietuvos valstybės kaip tam tikros apsaugos strategiškai pažeidžiama Rytprūsių regionui bei ,,buferinės“ valstybės tarp vienos ar kitos formos Rusijos valstybės. Antisovietinis lietuvių nusistatymas galėjo būti panaudotas siekiant išardyti SSRS. Tai koreliavo su svarbių Vokietijos pareigūnų, su kuriais ryšius palaikė ir pats K. Škirpa, idėjomis. Svarbiausi tokie kontaktai – Rytų Europos ekspertais laikyti P. Kleistas ir G. Leibdrandtas, teigę, kad karas prieš SSRS Vokietijai būtų sėkmingiausias tuo atveju, jei būtų skelbiamas tautų išsilaisvinimas iš komunistinės vergijos,

192 plačios satelitinių valstybių juostos - ,,Naujosios Europos“ sukūrimas. Organizacijų lygmeniu šias idėjas palaikė Vermachtas bei jo karinės žvalgybos padalinys Abveras, kuriame dirbo nemažai su K. Škirpa susijusių lietuvių. Vis dėlto dauguma Trečiojo reicho lyderių ir pats fiureris A. Hitleris rėmėsi kita nuostata: Lietuva, kaip ir panašaus likimo kaimynės Latvija, Estija, Ukraina, netapo nominaliai nepriklausoma valstybe, kokia 1939 m. tapo Slovakija, nes vokiečių ideologinius planus pakeitė „gyvybinės erdvės“ ideologija – regionas turėjo būti germanizuojamas, masiškai naikinami žydai ir kiti nacionalsocialistinės ideologijos priešais laikomi žmonės, o regiono tautų valstybingumo tradicija įvairiais būdais slopinama. K. Škirpa vylėsi, kad nesėkmės fronte privers Vokietiją keisti politiką ir pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, tačiau jokių realių galimybių pagrįsti tokį tikėjimą nebuvo – Vokietija nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, net 1944 m. antroje pusėje, kai Lietuvą vėl okupavo SSRS pajėgos.

6. Okupavę Lietuvą vokiečiai pradėjo vykdyti žydų žudynes ir stengėsi į jas įtraukti dalį įvairios motyvacijos lietuvių, tačiau prieš etninius lietuvius nebuvo imtasi tokių griežtų represijų, kurias vykdė SSRS 1940–1941 m. okupacijos metu. Negana to, Vokietijos kariuomenės kova prieš SSRS laikyta pagrindine užtvara nuo galimos reokupacijos ir dar didesnių žiaurumų. Todėl net tada, kai vis didesnė diplomatų ir visuomenės dalis Lietuvoje ir už jos ribų pradėjo viltis kreipti į JAV ir Didžiosios Britanijos aljansą, nenorėta rizikuoti greitesne Raudonosios armijos sugrįžimo galimybe. Šiuo atveju K. Škirpa vėl išskyrė tiek iš diplomatų, tiek iš kitų politikų, nes kategoriškai prieštaravo pasipriešinimui vokiečiams, tikėjosi Trečiojo reicho politikos pokyčių. Vis dėlto diplomatas nepalaikė idėjos ne tik dėl lietuvių dalyvavimo SS legionuose, bet ir savisaugos daliniuose, per dideliu kompromisu laikė net kuriamą Vietinę rinktinę. K. Škirpos manymu, lietuviai kariai kovoti Vokietijos pusėje galės tik tada, jei Lietuvai bus pripažinta visiška nepriklausomybė. Tai rodo , kad joj negalima laikyti Vokietijos kolaborantu, ką pripažino gestapo pareigūnai savo dokumentuose. Itin aktyviai šias idėjas jis propagavo 1944 m., tikėdamas, kad geopolitinės situacijos verčiama Vokietija pripažins Lietuvą visiškai nepriklausoma valstybe ir nutrauks šalies okupaciją. Būtent tada jis parengė net kelis memorandumus Trečiojo reicho valdžiai, kuriuose teigė, kad po A. Smetonos mirties jis liko pats aukščiausias pareigūnas Lietuvoje, todėl Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, paruoštų kovai prieš SSRS 200000 karių. Reicho interesų tai netenkino ir pats K. Škirpa buvo suimtas, nepadėjo net aukščiausių Vermachto generalų bandymai jį užtarti. Tuomet tiek tarp lietuvių antinacinės rezistencijos, tiek tarp kitų diplomatų šios K. Škirpos mintys buvo sutiktos neigiamai – jo autoritetas buvo sumažėjęs, nes tuo metu net Vokietijos sąjungininkės kaip Suomija ar Rumunija pereidavo į antihitlerinės koalicijos pusę.

193 7. Geopolitinė vizija, kad Lietuvos valstybingumą gali išgelbėti Vokietijos pagalba žlugo 1945 m., nes Antrojo pasaulinio karo pabaiga nulėmė svarbius geopolitinius pokyčius – Lietuva liko okupuota SSRS, Vokietija pralaimėjo karą, o laimėtojams apkarpius jos teritoriją, net fiziškai neliko Lietuvos kaimyne. K. Škirpa daugiau į tėvynę sugrįžti nebegalėjo, nes būtų neabejotinai represuotas SSRS okupacinių pajėgų. Jo turėta pozicija buvo kritikuojama dalies lietuvių išeivijos, tačiau karą laimėjusios Vakarų šalys – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija supratingai žiūrėjo į K. Škirpos veiklą karo metais ir jo Vokietijos kolaborantu nelaikė. Net ir po karo pabaigos, jis ir toliau buvo linkęs tikėti tik savo idėjomis, nepritarė kitų veiklai dėl Lietuvos laisvinimo, netikėjo net aktyviai išsiplėtojusio partizaninio karo galimybėmis, kadangi jokia užsienio valstybė Lietuvos neparėmė. Vašingtone kaip karybos ekspertas jis talkino JAV tarnyboms norinčioms daugiau sužinoti apie SSRS karines pajėgas Šaltojo karo metu – buvo aukšto rango mokslinis bendradarbis. Iki pat mirties 1979 m. K. Škirpa tikėjo, kad jo idėjos ir veikla buvo visiškai teisingos, jis vylėsi, kad atėjus laikui Vokietija vėl taps dominuojančia Europos valstybe, galėsiančia garantuoti Lietuvos išlikimą.

194 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

I. Nepublikuoti šaltiniai

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA)

1. Užsienio reikalų ministerija, f. 383, ap. 7, b. 2014, 2041, 2148, 2254. 2. Vytauto Didžiojo universitetas, f. 631, ap. 7, b. 3391. 3. Lietuvos pasiuntinybė Didžioje Britanijoje, f. 648, ap. 1, b. 23, 35, 36, 39, 40; ap. 2, b. 72, 480, 581, 582, 648. 4. Lietuvos pasiuntinybė JAV, f. 656, ap. 2, b. 1239. 5. Stasio Lozoraičio, f. 668, ap. 1, b. 603, ap. 2, b. 23, 62, 73, 74, 75. 6. Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje, f. 671, ap. 1, b. 15. 7. Ministrų kabinetas f. 923, ap. 1, b. 567a. 8. Generalinis štabas, f. 929, ap. 2, b. 1039. 9. Krašto apsaugos ministerijos įstaigų ir karinių dalinių asmens sudėties dokumentai, f. 930, ap. 25, b. 155. 10. Kazio Škirpos, f. 1398, ap. 1, b. 1. 11. Eduardo Turausko, f. MK-9, ap. 1, b. 1, 2, 4, 6, 11. 12. Lietuvių aktyvistų frontas, f. R-739, ap. 1, b. 4. 13. Thomas Remeikis, f. R-952, ap. 1, b. 66.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUBRS) 1. Alberto Geručio, f. 155, b. 291, 292, 330.

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius (LNMMBRS) 1. Kazio Bizausko, f. 61, b. 245, 377. 2. Felicijos Bortkevičienės, f. 68, b. 45, 164. 3. Pavienių rankraščių, f. PR-1244. 4. Pavienių rankraščių, f. PR-1245.

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto (VDU LII) 1. Broniaus Kviklio, f. 1, ap. 1, b. 1. 2. Adolfo Damušio, f. 8, ap.1–2, b. 22.

195 Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (LMABRS) 1. Felicijos Bortkevičienės, f. 192, b. 169.

Kauno miesto muziejus (KMM) 1. Algirdo Vokietaičio, GEK-2321.

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinis archyvas (PAAA) 1.R-103031. 2.R-104638. 3. R-104639. 4. R-105090. 5. R-28870. 6. R-28871. 7. R-36554.

Lenkijos naujųjų aktų archyvas (AAN) 1. Užsienio reikalų ministerija, f. 322, b. 16800, 16802. 2. Lenkijos generalinis konsulatas Klaipėdoje, f. 474, b. 170. 3. Lenkijos pasiuntinybė Šveicarijoje, f. 495, b. 540. 4. Lenkijos ambasada Didžiojoje Britanijoje, f. 800, ap. 33–0, b. 122. 5. Lenkijos pasiuntinybė Lietuvoje, f. 1775, b. 1.

Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) 1. K. Škirpos fondas, dėžė 2, dėžė 5, dėžė 8, nenumeruota.

II. Publikuoti dokumentų rinkiniai

1. Antano Smetonos korespondencija 1940–1944 m. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999. 2. Documents of German Foreign Policy 1918–1945, Series D, vol. 8. Washington: United States Government Printing Office, 1954. 3. Documents of German Foreign Policy 1918–1945, Series D, vol. 11. Washington: United States Government Printing Office, 1954. 4. Foreign Relations of the United States.Diplomatic Papers, 1941, General: The Soviet Union, vol. 1. Washington: United States Government Printing Office, 1958.

196 5. Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013. 6. Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai. Vilnius: Periodika, 1990. 7. Lithuania under German occupation: 1941–1945: dispatches from US legation in Stockholm. Vilnius: Vilnius University Press, 2005. 8. Nazi – Soviet Relations, 1939–1941. Documents from the Archives of The German Foreign Office. Washington: United States Government Printing Office, 1948. 9. Stockholm Documents. The German Occupation of Latvia 1941–1945. What did America know? Riga: Latvian Historical Institute, 2002. 10. The Romanian-Lithuanian Relations: Diplomatic Documents (1919–1944). Târgovişte: Cetatea de Scaun, 2011. 11. СССР и Литва в годы Второй мировой войны: сборник документов, том 1. Вильнюс: Институт истории Литвы, 2006. 12. СССР и Литва в годы Второй мировой войны: сборник документов, том 2. Вильнюс Институт истории Литвы: 2013.

III. Atsiminimai 1. Audėnas, Juozas. Paskutinis posėdis. Vilnius: Mintis, 1990. 2. Aušrotas, Bronius. Laisvės niekas nežadėjo. Vilnius: Vaga, 1991. 3. Blynas, Z. Karo metų dienoraštis, 1941–1944 m. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. 4. Halder, Franz. War Journal of Franz Halder. volume II. Stuttgart: A.G.Eucom, 2007. 5. Yla, Stasys. Žmonės ir žvėrys dievų miške: kaceto pergyvenimai. Putnam: N. Pr. Seserų spaustuvė, 1951. 6. Kazulėnas, Albinas. Turėjau tik vieną tėvynę. Vilnius: Petro ofsetas, 2015. 7. Kleist, Peter. The European Tragedy. London: Times Press, 1965. 8. Kleist, Peter. Zwischen Hitler und Stalin. Bonn: Athenäum, 1950. 9. Klimas, Petras. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, 1919–1940 m. Vilnius: Mintis, 1991. 10. Krėvė. Vincas. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė. Vilnius: Mintis, 1992. 11. Mackonis, Rapolas. „Mes dar gyvi žmonės (Atsiminimų fragmentai)“ in Pragaro vartai – Štuthofas. Vilnius: LGGRTC, 1998. 12. Mannerheim, Carl Gustav. Legendinio maršalo atsiminimai. Vilnius: Obuolys, 2012. 13. Mitkiewicz, Leon. Kauno atsiminimai 1938–1939. Vilnius: Baltos lankos, 2002. 14. Palčiauskas, Kazimieras. 1941–1944 m. Kaune. Kaunas: Vydūno fondas, 1994. 15. Pyragius, Jonas. Kovosiu kol gyvas. Kaunas: Plieno sparnai, 1993.

197 16. Raila, Bronys. Iš paskendusio pasaulio. Chicago: Srovė, 1962. 17. Rabičev, Leonid. Karas viską nurašys. Vilnius: Briedis, 2016. 18. Raštikis, Stasys. Kovose dėl Lietuvos: kario atsiminimai. I dalis. Los Angeles: Lietuvių dienos, 1956. 19. Raštikis, Stasys. Kovose dėl Lietuvos: kario atsiminimai, II dalis. Los Angeles: Lietuvių dienos, 1957. 20. Raštikis, Stasys. Įvykiai ir žmonės, III tomas. Los Angeles: Lietuvių dienos, 1972. 21. Raštikis, Stasys. Lietuvos likimo keliais, IV tomas. Los Angeles: Lietuvių dienos, 1982. 22. Rudel, Hans. Štukos pilotas. Vilnius: Briedis, 2015. 23. Sudovplatov, Pavel. Special Tasks. The Memoirs of an Unwanted Witness, a Soviet Spymaster. Boston: Little, Brown and Company, 1994. 24. Škirpa, Kazys. Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940). Chicago–Vilnius: Lietuvos kronika–AB Vilspa, 1996. 25. Škirpa, Kazys. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Washington: Fransiscan Fathers Press, 1973. 26. Turauskas, Edvardas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai. Kaunas: Šviesa, 1990. 27. Vokietaitis, Algirdas. Laisvės besiekiant. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos indėlis į antinacinę rezistenciją. Chicago: LLKS išeivijoje, 1983. 28. Vokietaitis, Algirdas. Raštai. Kaunas: LPKTS, 2003. 29. Urbšys, Juozas. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 m. Vilnius: Mintis, 1988.

IV. Periodika:

1. „Apvalykime lietuvių tautą nuo grybo“ in Į laisvę (1941 07 05). 2. Būtautas, N. „Prisiminimai ir įspūdžiai iš spaudos darbo vokiečių okupacijoje“ in Draugas (1981 09 26). 3. Dirmeikis, Bronius. „Tarp Nemuno ir Reino“ in Dirva (nr. 8, 1949). 4. „Generalkomisarui Dr. von Rentelnui pasakyta įgaliotinio L. Prapuolenio kalba“ in Išlaisvintas panevėžietis (1941 08 16). 5. Gerutis, Albertas. „Pulk. K. Škirpa – sukilimo inspiratorius“ in Europos lietuvis (nr. 25, 1981). 6. Gerutis, Albertas. „Pulk. K. Škirpa – sukilimo inspiratorius“ in Europos lietuvis (nr. 29, 1981). 7. Gratus (tikr. E.Turauskas), „Italų rasizmo ir antisemitizmo užkulisiai“ in Darbininkas 8. Ivinskis, Zenonas. „Šešios savaitės“ in Į laisvę (nr. 6, 1955). 9. „Kaip mes vertiname kun. Mirono deklaraciją“ in Bendras žygis (1939 01 08).

198 10. „Kariuomenės vadas gen. Raštikis Varšuvoje“ in Lietuvos aidas (1939 05 09). 11. „Kariuomenės vadas gen. Raštikis Varšuvoje“ in Vakarinis Lietuvos aidas (1939 05 09). 12. „Kauno arkivyskupijos vyresnybės pareiškimas per radiją“ in Į laisvę (1941 07 04). 13. „Lietuva atgauna Vilnių ir lietuviškas sritis“ in Lietuvos žinios (1939 10 11). 14. Mačiulis, Petras. „Kritiškos pastabos dėl K. Škirpos knygos „Sukilimas“ in Tėvynės sargas (nr. 2, 1976). 15. „Prof. Balio Vitkaus kalba, pasakyta liepos 2 d. ūkininkams per radiją“ in Į laisvę (1941 07 03). 16. „Ribbentropas pas Molotovą“ in Vakarinis Lietuvos aidas (1939 08 23). 17. „Šeiniaus kelionė Suomijon“ in Į laisvę (nr. 4, 1944). 18. „Škirpa paskirtas vadu“ in Draugas (1941 06 25). 19. Škirpa, Kazys. „5 pėstininkų DLK Kęstučio pulko kovos ties Seinais 1920 metais“ in Karys (nr. 3, 1971). 20. Škirpa, Kazys. „Kelias į pirmuosius savanorius“ in Sėja (nr. 1, 1956). 21. Škirpa, „Recenzija ir laisvės galimybės“ in Tėviškės žiburiai (1975 10 30). 22. Škirpa, Kazys., „Už ką naciai mane areštavo“ in Dirva (1947 02 06). 23. Škirpa, Kazys., „Už ką naciai mane areštavo“ in Dirva (1947 02 27). 24. Škirpa, Kazys. „Valstybės saugumas“ in Sėja (nr. 1, 1969). 25. Škirpa, Kazys. „Žvilgsnis į Europą“ in Sėja (nr. 2–3, 1969) 26. „Tautininkų vyriausybės užsienių politika“ in Žygis (1938 12 12). 27. Trumpa, Vincas. „Vienas prieš visus. K. Škirpos „Sukilimą“ paskaičius“ in Akiračiai (nr. 4, 1976). 28. „Žaliuojančiais, partizanų ir vokiečių karių krauju apšlakstytais, Lietuvos laukais“ in Į laisvę (1941 07 06).

Literatūra

1. Akromas, Jurgis. Iš Lietuvos diplomatijos istorijos. Lietuvos diplomatinė atstovybė Lenkijoje. Punskas: Aušra, 2007. 2. Albanese, David. In search of a lesser evil: anti-Soviet nationalism and the Cold War. Doctoral dissertation, Boston Northeastern university, 2016. 3. Alantas, Vytautas. Žygiuojanti tauta. Kaunas: Pažanga, 1940. 4. Aleksandravičius, Egidijus. „Lietuvių kolaboravimas: nacių ir sovietų laikai“ in Metmenys, nr. 85, 2005. 5. Aničas, Jonas. Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895–1954): biografinė apybraiža. Vilnius: Vaga, 2004.

199 6. Anušauskas, Arvydas. KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai. Vilnius: Atvažiavo meška, 2009. 7. Anušauskas, Arvydas. Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m. Vilnius: Versus aureus, 2014. 8. Anušauskas, Arvydas. „Rainių tragedija“ in Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24–25. Vilnius: Baltijos kopija, 2007. 9. Anušauskas, Arvydas, Petravičiūtė, Inga ir Truska, Liudas. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais. Vilnius: LGGRTC, 1999. 10. Arad, Yitzhak. „Plunder of Jewish Property in the Nazi-Occupied Areas of the Soviet Union“ in Yad Vashem Studies (vol. 29, 2001). 11. Bartusevičius Vincas. Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1991. Vilnius: Versus aureus, 2012. 12. Bassler, Gerhard. Alfred Valdmanis and the Politics of Survival. Toronto: Univeristy of Toronto Press, 2000. 13. Bauer, Yehuda. The Holocaust in the Historical Perspective. Seattle: The University of Washington Press, 1978. 14. Berg, Nicholas. The Holocaust and the West German Historians: Historical Interpretation and Autobiographical Memory. Madison: University of Wisconsin, 2016. 15. Bix, Herbert. Hirohito and the Making of Modern Japan. New York: Harper Perrenial, 2000. 16. Brandišauskas, Valentinas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09). Vilnius: Valstybinės leidybos centras, 1996. 17. Bražiūnas, Mantas. „The Darkest Page in the History of Lithuanian Journalism: anti- Semitism in Legal Press During the Second Half of 1941“ in Journalism Research (no. 10, 2016). 18. Bražiūnas, Mantas. „Legalios spaudos ir valdžios santykis Lietuvoje vokiečių okupacijos metais (1941–1944)“ in Žurnalistikos tyrimai (nr. 7, 2014). 19. Breitman, Richard ir Lichtmann, Allan J. FDR and the Jews. Cambridge: Harvard University Press, 2013. 20. Browning, Christoph. The Origins of the Final Solution. The Evolution of Nazi Jewish Policy, September 1939 – March 1942. Lincoln: University of Nebraska Press, 2004. 21. Boyd, Carl. Hitler’s Japanese Confidant. General Hirsohi Oshima and Magic Intelligence, 1941–1945. Lawrence: University Press of Kansas, 1992. 22. Boyd, Carl. The Extraordinary Envoy. General Hiroshi Oshima and Diplomacy in the Third Reich, 1934–1939. Lanham:University Press of America, 1982.

200 23. Bubnys, Arūnas. „Damage Caused by The Soviet Union in Lithuania – Depopulation of 1940–1941 and 1944–1953“ in Damage Caused by The Soviet Union in The Baltic States. Riga: Ltd. E-forma, 2017. 24. Bubnys, Arūnas. „Lietuvių kelias į Štuthofą“ in Pragaro vartai – Štuthofas. Vilnius: LGGRTC, 1998. 25. Bubnys, Arūnas. „Lietuvos interesų gynimas Klaipėdos krašte 1939–1940 m.“ in Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 21, 2010). 26. Bubnys, Arūnas. ,,Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939 – 1944 metais“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007). 27. Bubnys, Arūnas. „Provokiška Lietuvos valstybės atkūrimo vizija (1940–1944)“ in Lietuvos diplomatija XX amžiuje. Vilnius: Vaga, 1999. 28. Bubnys, Arūnas. Vokiečių okupuota Lietuva, 1941–1944 m. Vilnius: LGGRTC, 1998. 29. Buchaveckas, Stanislovas. „Jonas Ženauskas – 1940–1941 m. sovietų kalinys, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, žydų gelbėtojas“ in Genocidas ir rezistencija (nr. 2, 2012). 30. Buchaveckas, Stanislovas. „Pranas Meškauskas-Germantas – lietuvių antinacinio pasipriešinimo Konradas Valenrodas“ in Genocidas ir rezistencija (nr. 2, 2013). 31. Bučinskytė, Ilona. „Bandymai atgaivinti Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą išeivijoje“ in Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991. Vilnius: Versus aureus, 2007. 32. Bukaitė, Vilma. Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2013. 33. Bukelevičiūtė, Dalia. Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. 34. Butkus, Zenonas. SSRS intrigos Baltijos šalyse 1920–1940. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998. 35. Butkus, Zenonas. Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos. Vilnius: Vaga, 2019. 36. Churchill, Winston S. The Second World War. The Gathering Storm. Boston: Houghton Mifflin Company, 1948. 37. Čiplytė, Joana Viga. Eduardas Turauskas (1896–1966). Ateitininkas, teisinininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys: dokumentinė monografija. Vilnius: Versus aureus, 2016. 38. Dapkutė, Daiva. „Tarp konspiracijos ir viešos rezistencinės organizacijos“ in Politologija (nr. 2, 2001). 39. Deletant, Denis. Hitler's Forgotten Ally: Ion Antonescu and his Regime: Romania 1940– 1944. London: Palgrave Macmillan, 2006.

201 40. Dieckmann, Christoph. Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944, bd. 1. Göttingen: Wallstein, 2011. 41. Dieckmann, Christoph. Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944, bd. 2. Göttingen: Wallstein, 2011. 42. Dieckmann, Christoph ir Sužiedėlis, Saulius. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Vilnius: Margi raštai, 2006. 43. Dieter Müller, Rolph. The Unknown Eastern Front. The Wehrmacht and Hitler‘s Foreign Soldiers. London: I. B. Tauris, 2012. 44. Diukov, Aleksandr. Holokausto išvakarėse. Vilnius: Gairės, 2014. 45. Eidintas, Alfonsas. „A "Jew-Communist" Stereotype in Lithuania, 1940–1941“ in Lithuanian Political Science Yearbook (vol. 1, 2000). 46. Eidintas, Alfonsas. Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys. Vilnius: Vaga, 2001. 47. Eidintas, Alfonsas. Trijose žvalgybose. Lietuvos kavalerijos kapitono istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017. 48. Frei, Norbert. „People’s Community and War: Hitler’s Popular Support“ in The Third Reich: Between Vision and Reality. New Perspectives on German History 1918–1945. Oxford: Berg Publishers, 2001. 49. Friedman, George. The Next 100 Years: A Forecast for the 21st Century. Doubleday: New York, 2009. 50. Friedmann, Karen. German/Lithuanian Collaboration in Final Solution 1941–1944. Doctoral dissertation, University of Illinois, 1994. 51. Gaigalaitė, Aldona. „Stasio Lozoraičio politinė veikla dėl Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo“ in Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Vilnius: Šviesa, 1999. 52. Gaškaitė-Žemaitienė, Nijolė. Žuvusiųjų prezidentas. Vilnius: LGGRTC, 1998. 53. „Geležinis vilkas“ in Faktai kaltina, t. 7. Vilnius: Mintis, 1965. 54. Germany and the Second World War. Volume 4: Attack on the Soviet Union. Oxford : Oxford University Press, 1998. 55. Gerlach, Christian. „The Wannsee Conference, the Fate of German Jews, and Hitler’s Decision in Principle to Exterminate All European Jews“ in The Journal of Modern History (no. 4, 1998). 56. Girnius, Kęstutis. „Lemtingi 1941-ieji. Holokausto Lietuvoje prielaidų klausimu“ in Naujasis židinys-Aidai (nr. 2, 2011). 57. Gimžauskas, Edmundas. „Vokiečių karinės okupacijos poveikis Lietuvos visuomenei ir besiformuojančiam valstybingumui 1915–1919 m.“ in Karo archyvas (t. 25, 2010).

202 58. Gitelman, Zvi. A Century of Ambivalence The Jews of Russia and the Soviet Union, 1881 to the Present. Bloomington: Indiana University Press, 2001. 59. Graebner, Norman A. ir Bennet, Edward M. The Versailles Treaty and its Legacy. The Failure of Wilsonian Vision. Cambridge: Cambridge University Press, 2011. 60. Grigaravičiūtė, Sandra. „Lietuvos generalinis konsulatas Vilniuje (1939 m. rugsėjis– spalis)“ in Lituanistica (t. 59, 2013). 61. Hiden, John. Baltic States and Weimar Ostpolitik. Cambridge: Cambridge University Press, 1987. 62. Hiden, John. „Britanijos politika Baltijos šalių atžvilgiu 1939–1945 metais“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. 63. Hiden, John ir Housden, Martin. Neighbours Or Enemies? Germans, the Baltic, and Beyond. Amsterdam: Rodopi, 2008. 64. Hilberg, Raul. Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. 65. Hunczak, Taras. „Ukrainian – Jewish Relations during the Soviet and Nazi Occupations“ in Ukraine during World War II: History and its Aftermath. Edmonton: Canadian Institute of Ukrainian Studies, 1986. 66. Ivinskis, Zenonas. Rinktiniai raštai, t. 3. Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1989. 67. Janauskas, Giedrius. „Antismetoninio judėjimo Ašis bandymai įgyvendinti politinius siekius 1938–1939“ in Darbai ir dienos (t. 55, 2011). 68. Janauskas, Giedrius. „Jėga nėra teisė. 1938 metų ultimatumas ir Lietuvos visuomenė“ in Darbai ir dienos (t. 30, 2002). 69. Jankauskas, Juozas. 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje, Vilnius: LGGRTC, 2010. 70. Jazavita, Simonas. „Diplomatic Activities of Kazys Škirpa, the First Lithuanian Envoy to Poland, in March–December, 1938“ in Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 6, 2015). 71. Jazavita, Simonas. „Illusion and Reality of Statehood: the Search for Parallels between the Lithuanian Activist Front and the Organisation of Ukrainian Nationalist“ in Вісник Київського національного університету імені Тараса Шевченка. Історія (№ 1, 2017). 72. Jazavita, Simonas. „Kazio Škirpos Lietuvos valstybingumo galimybių koncepcija ir jos palyginimas su Josifo Tiso valdyta Slovakija Antrojo pasaulinio karo metais – tarp realių ir nerealių alternatyvų“ in Istorija (nr. 4, 2018). 73. Jazavita, Simonas. „Pirmosios sovietinės okupacijos dienos K. Škirpos akimis: slaptas Lietuvos diplomato vizitas į Kauną“ in Kauno istorijos metraštis (t. 16, 2016).

203 74. Jazavita, Simonas. „The Change in Attitude of the Lithuanian Political Elite towards Poland in 1934–1939“ in Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 9, 2015). 75. Jazavita, Simonas. „The Position of Lithuania in the Japanese-German Relationship: Cooperation between Kazys Škirpa and Hiroshi Oshima in 1935–1939“ in Darbai ir dienos (t. 67, 2017). 76. Jegelevičius, Sigitas. „Tautos teisė sukilti“ in Tautos teisė sukilti. Kaunas: Atmintis, 2001. 77. Jokubauskas, Vytautas. „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014. 78. Jokubauskas Vytautas, Vaičenonis Jonas, Vareikis Vygantas ir Vitkus Hektoras. Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos. Klaipėda: Druka, 2015. 79. Jonas, Michael. „Hitler’s Satellites? Finland and Romania in Nazi Foreign Policy and War Strategy, 1940/1941–1944“ in World War II Re-explored. Some New Millennium Studies in the History of the Global Conflict. Berlin: Peter Lang, 2019. 80. Jonas, Michael. „The Politics of an Alliance. Finland in Nazi Foreign Policy and War Strategy“ in Finland in World War II: History, Memory, Interpretations. Boston: Brill, 2012. 81. Jonušauskas, Laurynas. Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991. Vilnius: LGGRTC, 2003. 82. Jegelevičius, Sigitas. „Birželio sukilimo varomųjų jėgų klausimu“ in Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis (t. 29, 2006). 83. Kay, Alex J. Exploitation, Resettlement, Mass Murder: Political and Economic Planning for German Occupation Policy in the Soviet Union, 1940–1941. New York: Berghahn Books, 2006. 84. Kasekamp, Andres. The Radical Right in Interwar Estonia. London: Macmillan, 2000. 85. Kasparas, Kęstutis. Lietuvos karas. Kaunas: LPKTS, 1999. 86. Kasparavičius, Algimantas. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė. Vilnius: A. Varnas, 1996. 87. Kasparavičius, Algimantas. Lietuva 1938–1939. Neutraliteto iliuzijos. Vilnius: Baltos lankos, 2010. 88. Kasparavičius, Algimantas. „Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920–1936)“ in Lietuvos Nepriklausomybei – 80. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos leidykla, 1999.

204 89. Kasparavičius, Algimantas. „Lietuvos reakcija į Józefo Piłsudskio perversmą Lenkijoje“ in Kultūros barai (nr. 7, 1997). 90. Kasparavičius, Algimantas. „Prieškario totalitarizmai ir Lietuva: kelios kritinės retrospekcijos“ in Demokratija Lietuvoje: Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose.Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2011. 91. Kasparavičius, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008. 92. Kraujelis, Ramojus. „The Status and the future of Baltic States and Romania in the strategy of Western Allies in the early years of the Second World War: A comparative view“ in Revista Romana de Studii Baltice si Nordice (vol. 2, 2010). 93. Kuromyia, Hiroaki ir Mamoulia, Georges. The Eurasian Triangle: Russia, The Caucasus and Japan, 1904–1945. Warsaw & Berlin: De Gruyter, 2016. 94. Kuodys, Modestas. Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m. Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2009. 95. Kwiet, Konrad. „Rehearsing for murder in 1941“ in Holocaust and Genocide studies (vol. 12, 1998). 96. Lācis, Visvaldis. Latvių legionas. Vilnius: Briedis, 2019. 97. Lane, Thomas. Lithuania – Stepping Westward. London: Routledge, 2001. 98. Laukaitytė, Regina. „Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1941–1944 m.: požiūris į žydų genocidą ir krikštą“ in Lituanistica (t. 70, 2007). 99. Laurinavičius Česlovas, Motieka Egidijus, Statkus Nortautas. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005. 100. Laurinavičius, Česlovas „Ką reiškia Lietuvai turėti Klaipėdą?“ in Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 21, 2010). 101. Laurinavičius, Česlovas. „The Lithuanian Reaction to The Loss of Klaipėda and the Combined Gift of Soviet „Security Assistance“ and Vilnius“ in Northern European Overture to War, 1939–1941– From Memel to Barbarossa. Leiden: Brill, 2013. 102. Laurinavičius, Česlovas. Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės raidos ir tapsmo fragmentai. Kaunas: Naujasis lankas, 1997. 103. Lebedeva, Natalija. „SSRS ir Pabaltijys 1939–1941 m. (Lietuvos pavyzdys)“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. 104. Lesčius, Vytautas. Lietuvos kariuomenė 1918–1920. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio karo akademija, 1998. 105. Lesčius, Vytautas. „Lietuvos kariuomenės gynybos planai ir priemonės galimai lenkų agresijai atremti 1921–1937 m.“ in Karo archyvas (t. 28, 2013).

205 106. Liekis, Šarūnas. 1939 – The Year That Changed Everything in Lithuania’s History. Amsterdam: Rodopi, 2010. 107. Liekis, Šarūnas. „The Suwalki Triangle. A Window into Genocidical Future, in Darbai ir dienos (t. 67, 2017). 108. Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d. Vilnius: LGGRTC, 2011. 109. „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorės T. B. Burauskaitės raštas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui G. Petrauskui“ in Genocid.lt (2015 10). Prieiga per internetą: 110. Lietuvos istorija. T. X.d. II, Nepriklausomybė (1918–1940 m.). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. 111. Liulevicius, Vejas Gabriel. The German Myth of The East: 1800 to Present. Oxford: Oxford University Press, 2009. 112. Liulevicius, Vejas Gabriel. War Land on the Eastern Front: Culture, National Identity, and German Occupation in World War I. Cambridge: Cambridge University Press, 2005. 113. Locaitis, Linas. „Plk. K. Škirpos pasiūlymo Vokietijai ir Tarybų Sąjungai garantuoti Lietuvos nepriklausomybę bei paramą dėl Vilniaus klausimu“ in Lietuvos istorijos studijos (t. 6, 1998). 114. Longerich. Heinrich Himmler. A life. Oxford: Oxford University Press, 2008. 115. Łossowski, Piotr. „Lihuania’s Neutrality in the Polish – German War of 1939“ in Acta Poloniae Historica (vol. 42, 1980). 116. Łossowski, Piotr. Litwa a sprawie Polskie 1939–1940. Warszawa: Państ. Wydaw. Naukowe, 1985. 117. Lower, Wendy. Nazi Empire Building and the Holocaust in Ukraine. Chapel Hill: University of North Carolina Press, 2005. 118. Maceina, Antanas. Mintys ir apmąstymai. t. 2. Vilnius: Eugrimas, 1998. 119. Maceinienė, Tatjana. Išmintis gimusi kančioje. Vilnius: Margi raštai, 2008. 120. Miškinis, Petras. Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai (1919–1939). Vilnius: Mintis, 1976. 121. Mockūnas, Liūtas. Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje. Vilnius: Baltos lankos, 1997. 122. Mommsen, Hans. Germans against Hitler. The Stauffenberg Plot and Resistance under the Third Reich. London & New York: I.B. Tauris, 2008. 123. Montefiore, Simon Sebag. Stalinas. Raudonojo caro dvaras. Vilnius: Tyto Alba, 2011.

206 124. Moorhouse, Roger. Velniška sąjunga. Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941. Vilnius: Alma littera, 2015. 125. Motuzas, Remigijus. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje. Vilnius: Versus aureus, 2011. 126. Nefas, Mindaugas. Lietuvos Šaulių Sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919– 1940 m. Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2017. 127. Noreika, Dainius. „1941 m. Birželio sukilimas: fenomeno pažinimo ir vertinimo problemos“ in Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 32, 2016). 128. Noreika, Dainius. „Skirtingų istorijų sankirtos: Holokaustas, birželio sukilimas ir partizanų karas“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis. Kaunas: IX forto muziejus, 2017. 129. Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24–25. Vilnius: Baltijos kopija, 2007. 130. Paulauskas, Hernikas. Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius. Vilnius: Rosma, 2006. 131. Petraitytė-Briedienė, Asta. Diplomatas dr. Kazimieras Graužinis.Vilnius: Versus aureus, 2018. 132. Petraitytė-Briedienė, Asta. Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940– 1983). Vilnius: Versus aureus, 2012. 133. Pragaro vartai – Štuthofas. Vilnius: LGGRTC, 1998. 134. Prasmė ir proga. Mykolas Naujokaitis 1940–1941 m. rezistencijoje. Los Angeles: Akademinis skautų sąjūdis, 1996. 135. Presseisen, Ernst Leopold. Germany and Japan. A Study in Totalitarian Diplomacy 1933– 1941. New York: Springer Publishing, 1958. 136. Probst, Lothar. „Founding Myths in Europe and the Role of the Holocaust“ in New German Critique (vol. 90, 2003). 137. Pšibilskis, Vygantas Bronius. Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. 138. Rofe, J. Simon. Franklin Roosevelt’s Foreign Policy and the Welles Mission. London: Palgrave Macmillan, 2007. 139. Rossolinski-Liebe, Grzegorz. Stepan Bandera: The Life and Afterlife of a Ukrainian Nationalist: Fascism, Genocide, and Cult. Stuttgart: ibidem press, 2014. 140. Rezmer, Waldemar. „Pułkownik Sztabu Generalnego Kazys Škirpa (1895–1979) – litewski żołnierz, sztabowiec, dyplomata, polityk“ in Kadry decydują o wszystkim : studia z zakresu biografistyki wojskowej. Wrocław: Oddział Instytutu Pamięci Narodowej – Komisja Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu, 2015.

207 141. Rezmer, Waldemar. „Walki o Wilno w styczniu 1919 roku – początek wojny polsko – sowieckej“ in Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 2, 2010). 142. Rislakki, Yukka. Vorkuta. Sukilimas lageryje. Vilnius: Briedis, 2016. 143. Roman, Wanda Krystyna. „Polityka Związku Radzieckiego wobec państw nadbałtyckich (Litwy, Łotwy, Estonii) we wrześniu i październiku 1939 roku“ in Europa Orientalis. Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich (no. 2, 2010). 144. Rukšėnas, Alfredas. „Lietuvos gyventojų stojimo į Kauno savisaugos batalionus 1941 m. vasarą ir rudenį motyvai“ in Genocidas ir rezistencija (nr. 2, 2012). 145. Rudis, Gediminas. „Patriotinė iliuzija ar išdavystė?“ in Akiračiai (nr. 5, 1997). 146. Sakmyster, Thomas L. „Army Officers and Foreign Policy in Interwar Hungary, 1918–41“ in Journal of Contemporary History (no. 1, 1975). 147. Schlögel, Karl. Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji. Vilnius: Tyto alba, 2013. 148. Senn, Alfred Erich Senn. „Kazys Škirpa Lietuvos nepriklausomybės sutemose“ in Akiračiai (nr. 2, 1997). 149. Senn, Alfred Senn. Lithuania 1940: Revolution from Above. Amsterdam: Rodopi, 2007. 150. Skirius, Juozas. Lietuvių visuomeninkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius: Vaga, 2001. 151. Skrupskelis, Kęstutis. Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis. Vilnius: Versus aureus, 2014. 152. Skrupskelis, Kęstutis. „Ką atskleidžia ankstyvieji K. Škirpos rašiniai“ in Kultūros barai (nr. 10, 2018). 153. Slavinas, Aleksandras. „Der inszenierte Aufstand“ in Die Zeit (1993 07 02). 154. Smetona, Antanas. Rinktiniai raštai, Kaunas: Menta, 1990. 155. Snyder, Timothy. Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino. Vilnius: Tyto alba, 2011. 156. Snyder, Timotyhy. Juodžemis. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas. Vilnius: Jotema, 2019. 157. Stankeras, Petras. Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Mintis, 2008. 158. Stankeras, Petras. „Vokietijos politika įtraukiant Antrojo pasaulinio karo metais užimtų Baltijos valstybių gyventojus į policijos ir karinius dalinius ir jos rezultatai“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. 159. Stasiulis, Stanislovas. Holokausto Lietuvoje istoriografija: tradicijos ir problemos. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2018. 160. Statiev, Alexander. The Soviet Counterinsurgency in the Western Borderlands, Cambridge: Cambridge University Press, 2010.

208 161. Strelcovas, Simonas. Geri, blogi, vargdieniai. Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje. Vilnius: Versus, 2018. 162. Sužiedėlis, Saulius. „Jews and Lithuanians on the Eve of the Holocaust 1939–1940“ in Darbai ir dienos (t. 67, 2017). 163. Sužiedėlis, Saulius. „Galutinis sprendimas Lietuvoje: lyginamoji istorinė analizė europiniame kontekste“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis. Kaunas: IX forto muziejus, 2017. 164. Šepetys Nerijus. „Komunistinė agresija prieš Lietuvą: šešios pastabos apie istorijos supratimo ribas“ in Demokratija Lietuvoje: Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose. Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2011. 165. Šepetys, Nerijus. „Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939– 1941)“ in Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. 166. Šepetys, Nerijus. Molotovo–Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius: Aidai, 2006. 167. Tamošaitis, Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 168. Tatarūnas, Linas. „Žydai Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940–1941 metais)“ in Istorija (t. 73, 2009). 169. Tauber, Joachim. „Antisemitizmas Vokietijoje ir Lietuvoje.“ in Truska ir Vareikis, Holokausto prielaidos antisemitizmas Lietuvoje: XIX a. antroji pusė–1941 m. birželis. Vilnius: Margi raštai, 2004. 170. Tauber, Joachim. „Coming to Terms with a Difficult Past“ in The Vanished World of Lithuanian Jews. Amsterdam: Rodopi, 2004. 171. Tauber, Joachim. „Tarp Laisvės kovos ir masinių žudynių: 1940–1944 metų fiktyvios lietuviškos biografijos įvadas“ in Lietuvos istorijos metraštis (t. 1, 2002). 172. Tauber, Joachim. „Ostpreussen 1945: die Deutsche Perspektive“ in Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos, Acta Historica Universitatis Klaipedensis (t. 18, 2009). 173. Tauber, Joachim. „Sprendimas dėl Europos žydų sunaikinimo“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis. Kaunas: IX forto muziejus, 2017. 174. Todoroiu, Theodor. Brexit, President Trump, and the Changing Geopolitics of Eastern Europe. Palgrave Macmillan, 2018. 175. Truska, Liudas ir Vareikis, Vygantas. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje: XIX a. antroji pusė–1941 m. birželis.Vilnius: Margi raštai, 2004. 176. Truska, Liudas. „Ilgas kelias į Vilnių“ in Kultūros barai (nr. 4, 2010).

209 177. Truska, Liudas ir Kancevičius, Vytautas. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose. Vilnius: Mintis, 1990. 178. Truska, Liudas. „Tikros ir primestos kaltės. Žydai ir lietuviai pirmuoju sovietmečiu 1940 – 1941“ in Darbai ir dienos (t. 34, 2003). 179. Vagts, Alfred. The Military Attache. New Jersey: Princeton University Press, 1967. 180. Vaičenonis, Jonas. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927– 1940). Vilnius: Versus aureus, 2004. 181. Vaičenonis, Jonas. „Lietuvos kariuomenės modernizacija 1926–1939 metais“. In Darbai ir dienos (t. 21, 2000). 182. Vaičenonis, Jonas. „Dokumentai pasakoja. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas“ in Karo archyvas (t. 21, 2006). 183. Vaičenonis, Jonas. „Dokumentai pasakoja. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas“ in Karo archyvas (t. 22, 2007). 184. Vaitiekus, Severinas. Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antroje pusėje. Pirma knyga. Vilnius: LGGRTC, 2017. 185. Valiušaitis, Vidmantas. Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama. Vilnius: Žara, 2019. 186. Valiušaitis, Vidmantas. Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai: socialinė publicistika. Vilnius: Žara, 2013. 187. Valiušaitis, Vidmantas. Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje. Vilnius: Žara, 2018. 188. Valiušaitis, Vidmantas. Ugninis stulpas. 25 m. be Juozo Brazaičio: laiškai, dokumentai, liudijimai. Kaunas: Į Laisvę fondo Lietuvos filialas, 2000. 189. Vanagaitė, Rūta. Mūsiškiai. Vilnius: Alma littera, 2016. 190. Vareikis, Vygantas. „Ką atsiminti? Holokausto tyrimai Lietuvoje: problemos ir kontroversijos“ in Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis. Kaunas: IX forto muziejus, 2017. 191. Vaščova, Žana. „Vienas prieš daugumą: Kazio Škirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija“ in Darbai ir dienos (t. 30, 2002). 192. Vehviläinen, Olli. Finland In The Second World War: Between Germany and Russia. London: Palgrave Macmillan, 2002. 193. Venclauskas, Linas. Moderniojo lietuviško antisemitizmo genezė ir raida (1883–1940 m.). Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2008.

210 194. Vinokuras, Arkadijus. Mes nežudėme. Vilnius: LGGRTC, 2017. 195. Voren, Robert van. Neįsavinta praeitis. Holokaustas Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2011. 196. Waddington, Lorna. Hitlers Crusade: Bolshevism and the Myth of the International Jewish Conspiracy. London: I.B. Tauris, 2009. 197. Weinberg, Gerhard. A World at Arms: A Global History of World War II. Cambridge: Cambridge University Press, 2005. 198. Wette, Wolfram. Karl Jäger. Mörder der litauischen Juden. Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 2011. 199. Wykaz poległych i zmarłych żołnierzy Polskich Sił Zbrojnych na obczyźnie w latach 1939– 1946. London: Instytut Historyczny im. gen. Sikorskiego, 1952. 200. Žalys, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1. Vilnius: Versus aureus, 2007. 201. Žalys, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 2, d. 1. Vilnius: Versus aureus, 2012. 202. Žalys, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 2, d. 2. Vilnius: Versus aureus, 2012. 203. Žalys, Vytautas. „Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąvoka įtvirtinant Lietuvos valstybingumą 1923–1938 metais“ in Lietuvos Nepriklausomybei – 80. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos leidykla, 1999. 204. Žulys, Audrius A. „Dar kartą 1938 m. kovo mėn. Lenkijos ultimatumo Lietuvai klausimu“ in Lietuva ir Lenkija XX a. geopolitinėje vaizduotėje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012.

211

Simonas JAZAVITA

KAZIO ŠKIRPOS GEOPOLITINĖ LIETUVOS VIZIJA IR PASTANGOS JĄ ĮGYVENDINTI 1938–1945 M.

Mokslo daktaro disertacija

Lietuvių kalbos redaktorė: Neringa Butnoriūtė

Spausdino – Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas Užsakymo Nr. K20-088. Tiražas 15 egz. 2020 09 10. Nemokamai.