VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS Simonas JAZAVITA KAZIO ŠKIRPOS GEOPOLITINĖ LIETUVOS VIZIJA IR PASTANGOS JĄ ĮGYVENDINTI 1938–1945 M. Mokslo daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija (H 005) Kaunas, 2020 Mokslo daktaro disertacija rengta 2015–2019 metais Vytauto Didžiojo universitete pagal Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Klaipėdos universitetu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-1019 ir pagal Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Klaipėdos universitetu Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-160 suteiktą doktorantūros teisę. Mokslinis vadovas: Doc. dr. Giedrius Janauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija, H 005). TURINYS ĮVADAS ......................................................................................................................................... 4 1. K. ŠKIRPOS VEIKLA LIETUVOS VALSTYBINGUMO KRIZĖS AKIVAIZDOJE ......... 33 1.1. Geopolitiniai pokyčiai XX a. 4 deš. pabaigoje ................................................................. 33 1.2. K. Škirpos diplomatinis paskyrimas į Vokietiją ............................................................... 44 1.3. Klaipėdos praradimas ir K. Škirpos geopolitinės vizijos pokyčiai ................................... 50 1.4. Antrojo pasaulinio karo pradžia ir K. Škirpos planas žygiuoti į Vilnių ........................... 62 1.5. Lietuvos patekimas į SSRS interesų sferą ........................................................................ 73 1.6. K. Škirpos vizijos pokyčiai Vokietijai įsitraukiant į karą................................................. 77 2. K. ŠKIRPOS GEOPOLITINĖ VIZIJA TARP SSRS IR VOKIETIJOS OKUPACIJŲ .......... 86 2.1. K. Škirpos veikla iškart po SSRS okupacijos ................................................................... 86 2.2. LAF įkūrimas ir kontaktų su Vokietijos pareigūnais intensyvėjimas .............................. 92 2.3. Antisemitizmo sustiprėjimas antisovietinio pogrindžio gretose..................................... 103 2.4. Orientacijos į Vokietiją stiprėjimas Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metu... 117 2.5. Antisovietinio pogrindžio ryšiai su skirtingomis Vokietijos institucijomis ................... 123 2.6. Lietuvos geopolitinė padėtis Vidurio Rytų Europos regiono kontekste ......................... 130 3. K. ŠKIRPOS VEIKSMAI VOKIETIJOS OKUPACIJOS METU ........................................ 135 3.1. Birželio sukilimas ir jo atgarsiai Berlyne ....................................................................... 135 3.2. K. Škirpos veikla Laikinosios vyriausybės darbo metu ................................................. 149 3.3. Bandymai išsaugoti valstybingumą ir LAF iširimas ...................................................... 156 3.4. K. Škirpos pastangos sugretinti SSRS ir Vokietijos okupacijas..................................... 164 3.5. Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje galimybė ..................................................... 167 3.6. Galutinė K. Škirpos galvojimų nesėkmė ........................................................................ 177 IŠVADOS .................................................................................................................................. 191 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ................................................................................................. 195 3 ĮVADAS Tyrimo aktualumas. Antrasis pasaulinis karas – didžiulė žmonijos tragedija, kuri vis dar audrina ne tik tyrinėtojų, bet ir didelės visuomenės dalies vaizduotę. Lietuva kaip valstybė taip pat patyrė didžiulių nuostolių – ji neteko valstybingumo, šimtai tūkstančių jos piliečių buvo nužudyta, neteko namų, turto, artimųjų. Prie šios situacijos prisidėjo nepalanki Lietuvos geopolitinė padėtis – pasak klasikinę, realistinę geopolitikos teoriją valstybės geografinė padėtis neišvengiamai nulemia jos likimą1. Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi jau seniai, jis vis dar išnaudojamas politiniuose konfliktuose. Lietuvos istorikų Vytauto Jokubausko, Jono Vaičenonio, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus nuomone, prieš Lietuvą vykdomas ,,hibridinis karas“, ypatingai istorijos srityje, kuris nuosekliai stiprėja jau nuo 2000 m. ir yra Rusijos Federacijos oficialios istorinės politikos dalis2. Šaknis šiam procesui, anot Zenono Butkaus, galima surasti istorijoje – pirmiausiai Rusijoje jau nuo XV a. pabaigos populiarią idėją apie ,,Trečiąją Romą“, kuri pateisina mesianistines ir imperines ambicijas Vakarų kryptimi3. Geopolitikos ekspertas George Friedmann, teigia, kad Lietuva, kartu su Estija, Latvija ir Lenkija yra tokioje padėtyje, kur joms gyvybiškai svarbu atsverti Rusijos įtaką, o pastaroji turi būtent šiame regione nuolatinių geopolitinių projekcijų, kurios tuo ryškesnės, kuo pastaroji valstybė stipresnė4. Tai dar labiau sustiprėjo po Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014 m. ir padidino geopolitinį šių šalių nesaugumą5. Šiame kontekste, visuomenė ieško atsparos istorijoje, tyrinėja žmonių kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę biografijas. Vienas tokių žmonių, kurių vertinimas yra labai nevienareikšmiškas – pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo Seimo narys, generalinio štabo pulkininkas, o vėliau diplomatas Kazys Škirpa. 1938–1945 m. laikotarpiu jis buvo Lietuvą ištikusių įvykių epicentre ir stengėsi išsaugoti/atgauti valstybingumą. Jo geopolitinė vizija rėmėsi faktu, kad vieno kaimyno agresiją prieš Lietuvą gali atsverti kitas kaimynas. O po SSRS okupacijos 1940 m. šiuo kaimynu tapo nacionalsocialistų valdyta Vokietija, kuri tapo Antrojo pasaulinio karo pralaimėtoja ir buvo pasmerkta laimėtojų Niurnbergo tribunolo metu. Taip ir K.Škirpos idėjos, tarsi savaime, atsidūrė ,,pralaimėjusioje“ pusėje. K. Škirpos asmenybė padeda atskleisti XX a. Lietuvos valstybingumo gynėjų tragizmą, pasirinkimus ir klystkelius. Tai buvo žmogus, kuris dalyvavo kuriant savo valstybę, jos ginkluotąsias pajėgas, vėliau prisidėjo prie Lietuvos stiprėjimo, stengėsi saugoti trapią jos 1 Česlovas Laurinavičius, Egidijus Motieka, Nortautas Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005), 31–32. 2 Vytautas Jokubauskas, Jonas Vaičenonis, Vygantas Vareikis ir Hektoras Vitkus, Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos (Klaipėda: Druka, 2015), 256. 3 Zenonas Butkus, Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos (Vilnius: Vaga, 2019), 9–12. 4 George Friedman, The Next 100 Years: A Forecast for the 21st Century (Doubleday: New York, 2009), 73. 5 Theodor Todoroiu, Brexit, President Trump, and the Changing Geopolitics of Eastern Europe (Palgrave Macmillan, 2018) 116. 4 nepriklausomybę. Patekęs į XX a. kataklizmų pinkles, jis aktyviai stojo prieš totalitarinį režimą, okupavusį jo kraštą, ir ženkliai prisidėjo prie kovos už savos šalies laisvę. Kita vertus, siekdamas Lietuvos nepriklausomybės ir išsilaisvinimo nuo totalitarinio režimo, jis nuolaidžiavo kitam totalitariniam režimui, tikėjosi, kad pavyks rasti sugyvenimo galimybių. K. Škirpa buvo veiksmo žmogus ir savo veiksmais neišvengė klaidų, o taip pat simbolizavo žmogų, kuris nesileido gniuždomas istorinių procesų, stengėsi likimą paimti į savo rankas ir elgtis taip, kaip manė esant reikalinga siekiant valstybės išsaugojimo. Nors nuo tragiškų Antrojo pasaulinio karo metų praėjo aštuoni dešimtmečiai, per tą laiką visuomenės gijimo procesas vyko lėtai. Anot Egidijaus Aleksandravičiaus, Šaltojo karo metu pasauliui pasidalijus į du blokus, istorijos rašymas apie įvykius, turinčius dar tiek daug gyvų liudininkų, buvo labai politizuotas – apie kolaborantus su SSRS išeivijoje rašė daug istorikų, linkusių į kompromisus su vokiečiais, o apie kolaborantus su Vokietija – sovietiniai, griežtai režimo kontroliuojami ir laisvai rašyti negalėję6. Taigi tikram objektyvumui ir subalansuotam požiūriui į praeitį vietos atsirasti negalėjo, nes tiesos paieškas stelbė kova dėl išlikimo ir savosios istorijos vertinimo įtvirtinimo. Net ir atgavus nepriklausomybę, tai keitėsi tik iš dalies – geopolitinė Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir NATO sustiprino Lietuvos saugumą, tačiau minėtomis ,,hibridinio karo“ sąlygomis visuomenei neretai sunku matyti niuansus, išvengti kategoriškų, politizuotų ir su istorija menkai susijusių vertinimų. Būtent todėl Lietuvoje įvairuoja ir K. Škirpos vertinimas. 1995 m., minint jo gimimo 100- ąsias metines K. Škirpa buvo perlaidotas prestižinėse Kauno Petrašiūnų kapinėse, jo laidotuvėse dalyvavo Lietuvos kariuomenės atstovai, krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir ministras pirmininkas Adolfas Sleževičius. Tačiau praėjus 20-čiai metų, 2015 m. K. Škirpos gatvės Kaune tikslingumu suabejojo Kultūros Paveldo Departamento Kauno skyriaus vadovas Svaigedas Stoškus7. Tą kartą į kylančias diskusijas atsakė Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimų Centro (toliau LGGRTC) direktorės Teresės Birutės Burauskaitės raštas, adresuotas Kauno savivaldybei, kurio baigiamoji išvada buvo tokia: K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat 6 Egidijus Aleksandravičius, „Lietuvių kolaboravimas: nacių ir sovietų laikai“ in Metmenys