... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai,
bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo
Nr. 6 (848) 2018 m. birželio 30 d. Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 0,58 EUR
Šiame numeryje Lietuvių išeivija Jungtinėse Amerikos Valstijose
3 Doc. dr. Algimantas LIEKIS, Vilnius JAV lietuvių parama Lietuvai „Istorijos detektyvų“ detektyvas 1918–1940 m.: sritys, apimtys, vertinimai 5 Dr. Rimantas MIKNYS, Prof. dr. Juozas SKIRIUS, Lietuvos edukologijos universitetas, Vilnius Lietuvos istorijos instituto direktorius, Vilnius Lietuvos šimtmečio proga tikslinga žvilgterėti ir į mūsų emigraciją – užsienio Jonas Staugaitis – lietuvių veiklą, rūpestį dėl savo Tėvynės likimo. Prieškariu pati gausiausia lietuvių varpininkas, Lietuvos diaspora buvo įsikūrusi Jungtinėse Amerikos (lietuvių) demokratų Valstijose. Buvo manoma, kad ten lietuvių partijos veikėjas, ir lietuvių kilmės amerikiečių gali būti arti milijono. Tai pakankami gerai organizuota publicistas bendruomenė, kuri turėjo įtakos ir JAV po- litiniams sluoksniams. Ne tik organizuota, bet ir gana pasiturinti išeivija, kuri galėjo prisidėti ekonomiškai stiprinant Lietuvos valstybę. Mūsų mažai tautai tokia gausi emi- gracija buvo ir yra svarbi ne tik ekonomine, propagandine, bet ir kultūrine bei naciona- line prasmėmis. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, 7 Dr. Jurgita ŽĄSINAITĖ- Rusijos valdžios pasitraukimas iš krašto GEDMINIENĖ, Vilnius davė impulsą ne tik Lietuvos, bet ir išeivijos lietuviams dėti pastangas, siekiant atkurti 2018 m. birželio 19 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vykusio „Draugo“ fondo (JAV) išleistos prof. savo valstybę. JAV lietuvių, kaip tuo metu Gardino spaustuvė ir jos dr. Juozo Skiriaus knygos „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“ pristatymo dalyviai didžiausios ir turtingiausios užsienio lietuvių leidiniai bendruomenės, vadai savo veiklą pirmiausia (iš kairės): Marijus Gudynas, prof. Vytautas Juozapaitis, „Draugo“ fondo pirmininkė Marija XVIII a. antroje pusėje sutelkė dviem svarbiausiomis kryptimis: a) Remienė, Renata Šerelytė, prof. dr. Juozas Skirius, prof. Egidijus Aleksandravičius. skelbti straipsnius Lietuvos valstybingumo Jono Lučiūno nuotr. temomis ne tik lietuviškoje, bet ir anglakalbėje limas, nuoširdus grynorių – pirmosios bangos plačiai yra aprašęs ne vienas autorius Ameri- 8–9 spaudoje bei b) bandyti užmegzti ryšius su lietuvių – siekis aukoti. Atsiranda viltis sugrįžti koje ir Lietuvoje. JAV valdžios struktūromis. Buvo siekiama į laisvą Lietuvą. Karo meto laikotarpis JAV JAV lietuvių paramos ir atliktų darbų savo gauti būsimai nepriklausomai Lietuvai para- lietuviams dar labai svarbus ir tuo, nes galu- Tėvynei spektras yra įvairus ir platus. Šių mą ir pripažinimą. Išeivijoje jau buvo pradėta tinai susiformavo jų ideologinės srovės, buvo klausimų specialus tyrimas leidžia pastebėti vesti propaganda dėl karo nusiaubtos Lietuvos padėti pagrindai bendriems veiksmams, sie- iki šiol nefiksuotas išeivijos veiklos ir paramos atstatymo, būtinumo remti kraštą pinigais, kiant savo senajai Tėvynei nepriklausomybės formas, tikslinti žinomas ir iki šiol istorikų ne- Tėviškės aušra savanoriais kariais ir ūkio specialistais. Paste- ir paramos. Iki 1918 m. ir Pirmosios Lietuvos pastebėtas aukų sumas. Būtina išskirti penkias bimas iki tol neregėtas tautinis išeivijos paki- Respublikos laikotarpio išeivijos darbus gana Nukelta į 11 p.
Rytų Lietuvos mokyklos Lietuvos kunigaikščių istorija Dešimtieji „Vilniaus jovarai“ Videniškiuose amžino poilsio Sofija DAUBARAITĖ, Vilnius
Artėjant gegužės pabaigai, moksleiviai mėnesį vyksta jų, moksleivių, meno šventė atgulė XXI kartos kunigaikščio ima galvoti apie besibaigiančius mokslo „Vilniaus jovarai“. O šiemet ji neeilinė: metus, artėjančią vasarą ir laukiančius po- šventė skirta Lietuvos 100-mečiui paminėti kyčius. ir sukanka 10 metų, kai užgimė ši graži, Mykolo Jono Henriko Vilniaus rajono lietuvių mokyklų moks- tradicine tapusi moksleivių meno šventė. Ir leivija džiaugiasi geguže dar ir todėl, kad tą Nukelta į 9 p. Giedraičio palaikai Monika RYBELIENĖ, Videniškiai, Molėtų r. Birželio 2 d. Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, iškilmingai buvo palaidota Molėtų rajono garbės piliečio Mykolo Jono Henriko Giedraičio, XXI kartos kunigaikščių Giedrai- čių giminės palikuonio, urna su pelenais. Praėjusių metų pabaigoje Oksforde mirusio kunigaikščio Mykolo Jono Henriko Giedraičio paskutinė valia buvo po mirties amžiams atgulti Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, Palaimintojo Mykolo Giedraičio koplyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, prie kurios sutvarkymo daug prisidėjo ir pats velionis, remdavęs Videniškių bažnyčios tvarkymą. Be dovanų Giedraičių giminė neapsiėjo ir šį kartą – Videniškių bažnyčiai dovanojo sidabrinę šv. Mišių taurę, kurioje inkrustuotas brangiausias šeimos turtas – brangakmenis iš Rozmari sužadėtuvių žiedo, kurį mirusysis Mirusiajam atminti pasirinkta latvių dailinin- Dešimtosios „Vilniaus jovarų“ šventės Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazijoje dalyvės, prieš 60 metų padovanojo savo būsimai kės J. Danenbergs nutapyto M. Giedraičio 2018 m. gegužė Nukelta į 12 p. portreto sumažinta versija 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta Lietuvos istorijos knygos Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems“... Doc. dr. Martynas PURVINAS, Kaunas Taip atmestinai ir nekompetentingai rašant Deja, toks pats nemokšiškumo „perlas“ daug netiesos. Vaizduojama, kad dar Mindaugo apie baltiškų žemių praeitį, nieko nepasakoma akis bado p. 78, kur rašoma „pamažu prūsai laikais tarp LDK ir Kryžiuočių ordino valstybės Knygos apie kur kas svarbesnius dalykus – jotvingių ir vokietėjo ir kaip tauta išnyko kartu su savo esą egzistavo daug vėlesnė siena (iš tiesų nusta- viršelis nemažos dalies prūsų sulietuvėjimą, klostantis kalba“. O kur daugybės anų senprūsių lietuvė- tyta tik pagal 1422 m. Melno taikos sutartį). Esą Mažajai Lietuvai ir vėlesnei Sūduvai – Suvalki- jimas, šimtmečiais ryškūs jų pėdsakai Mažojoje nepastebėta, kad Žemaitija (iki Dubysos ir kt.) jai. Neužsiminta ir apie dalies tų genčių žmonių Lietuvoje? ne kartą buvo priskirta Ordinui, kad šio pilys 2017 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Alfre- sulenkėjimą, klostantis mozūrų etninei grupei. P. 76 rašoma apie 1252 m. vokiečių pastatytą stovėjo prie Kauno ir kitur. Taip padailinant do ir Mangirdo Bumblauskų veikalą „Lietuvos Taip jaunimui vietoje tikroviškesnio praeities Klaipėdos pilį, tačiau greta (13 pav.) vaizduo- buvusią padėtį, kai kam gal ir būtų malonu istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“. paveikslo peršami iškreipti vaizdiniai. jama vėlesnė Klaipėdos pilis – apie tai niekaip pasipuikuoti melagingomis žiniomis – esą Ilgai reklamuota, kad čia bus pateikiama visai P. 32 rašoma apie baltų gentis skalvius ir neperspėjant. visados visur buvusios tik mūsų valdos. Ne nauja mūsų šalies istorijos versija, tinkanti jau- nadruvius, tačiau šalia talpintame žemėlapyje Ten pat teigiama, kad vokiečiai Klaipėdos visada maloni tiesa vis tik turėtų būti svarbesnė nimui, išlaisvinta nuo bereikalingų datų ir kitų (8 pav.) tos gentys neberodomos. Žingeides- kraštą valdė beveik 700 metų. Išties stebėtinas už saldžią apgaulę. nuobodžių dalykų. Išties tikslai buvo gražūs ir ni jaunuoliai dėl to gal suks galvą – bene tie dalykas, nes toks kraštas kaip administracinis P. 108 atsirado „kalavijuočiai“, nors anks- sveikintini. skalviai su nadruviais gyvenę kur Airijoje ar ir teritorinis vienetas atsirado tik 1920 m. pra- čiau minėtas (ne visada teisingai) Livonijos Iš pokarinių Lietuvos istorijos pamokų Norvegijoje. džioje. Kažkam dar teks laukti per 600 metų, ordinas. Stulbina teiginys, kad kryžiuočiai su sovietmečio mokykloje dabar atsimenu gal P. 38 rašoma, kad etruskai gintaro dirbinius kol galės patikrinti Bumblauskų teiginį – jau kalavijuočiais esą užkariavo prūsų žemes. Net tik tamsžalį plonos knygutės „Lietuvos TSR esą gaminę gal po Romos imperijos žlugimo šiandien pripažintiną eiliniu nusišnekėjimu. įdomu, kaip sugebėdavo tie šarvuoti riteriai su istorija“ viršelį. Ten gal buvo kažkas apie (nenurodžius, kad kalbama apie epochą iki Tokie riktai vėl ir vėl atskleidžia pagrindines kalavijo ženklu vargingai nupėdinti nuo Dau- pirmykštę bendruomenę, kokia numurzinta Kristaus gimimo). aptariamos knygos autorių bėdas – esminių guvos iki pat Vyslos. Taip geografijos, logikos akmeninių kirvukų ar kitokių archeologinių P. 50 sumenkinami vikingų pasiekimai, ne- istorijos gairių neišmanymą, atsainų požiūrį į ir tikrosios istorijos nepaisę autoriai sugebėjo iš dirbinių nuotrauka, nuobodūs puslapiai apie parodant, kad jų būta ir Viduržemio jūroje, nu- sąvokas ir terminus, istorinius procesus ir datas, niekur sukurti daug kvailiausių galvosūkių – valstiečių ir darbininkų vargus, feodalinį ir tylint Sicilijos epopėją (2 pav.). Tame atžagariai šiuos bet kaip painiojant. vargu ar naudingų ką nors tikro apie Lietuvos kapitalistinį išnaudojimą ir pan. Gal didžioji tos pieštame žemėlapyje Didysis Naugardas – itin Koks jautresnis istorijos žinovas galėtų praeitį norintiems sužinoti jaunuoliams. knygelės dalis buvo skirta bolševikų veiklai ir reikšminga vikingų kelio vietovė, paliekama toli susilaukti insulto ar infarkto, atsivertęs p. P. 125 teigiama, kad Lietuvos valstiečiai jų sukurtam „rojui“ iki tol vargusioje Lietuvoje. nuo kelio „iš variagų į graikus“. 78, kur rašoma „XVI a. Vokiečių Ordinas pavardes esą gavę tik XVII a., nors jos minėtos Taip gal ir siekta įteigti, kad ta senovė buvusi Deja, toliau akis užkliūna už vis didesnių pasivadino Prūsijos kunigaikštyste, o vėliau dar XVI a. dokumentuose. labai neįdomi. nesąmonių. P. 53 teigiama „XIII a. kuršius Prūsijos karalyste su sostine Berlynu“. Vėl gal P. 146 tik užsiminta apie lietuvių įsiveržimus Prieš ketvirtį amžiaus ištrūkus į Vakarus, nukariavo iš Vokietijos atsibastę kryžiuočiai – sovietmečio palikta painiava – esą vienuolių į vokiečių, lenkų, rusų žemes. Nieko apie tai apstulbino tenykščiuose knygynuose sukrautos Livonijos ordinas“. Išties stulbina autorių neiš- brolija yra valstybė. Vėl patingėta pasidomėti – plačiau nerašant, neminint gausių lietuvių žygių kaugės populiarių knygų apie istoriją. Atsiver- manymas – rašant vadovėlį vaikams veikiausiai kas gi buvo tas Ordinas, ką ir kur jis veikė po į atokią Saremos salą ir kitur, knygos skaityto- tus kokį gausiai iliustruotą veikalą, norėjosi jį tingėta atsiversti kokį rimtesnį istorijos veikalą, XVI a. Nutylėtas Lietuvos istorijai itin svarbus jams taip ir nepaaiškinama, kaip iš tiesų kūrėsi ryte ryti nelyg nuotykių romaną. Išmoningai kuriame būtų nurodytos tikslios datos, apibū- momentas – tikrosios Prūsijos kunigaikštystės ta senoji Lietuva. Slėptos žinomų istorikų frazės parengti istoriniai žemėlapiai, įspūdingi pieši- dintas Kalavijuočių (o ne koks kitoks) ordinas atsiradimo aplinkybės, vėliau taip pagelbėjusios apie „sausumos vikingus“ (lietuvius plėšikus), niai, patraukiantis medžiagos dėstymas ir kiti ir t. t. Įdomu, kur Bumblauskai atrado XIII a. lietuviškajai raštijai ir kultūrai. „grobio ir naikinimo žygius“, atskleidžiančios beveik stebuklingi dalykai palikdavo neišdil- Vokietiją – iki šiol tokia valstybė nebuvo žinoma P. 79 klaidingai aiškinamos Vokiečių ordi- esmines senosios Lietuvos istorijos puses. domą įspūdį. tikriems istorikams. no galybės priežastys – esą „...Ordinas puikiai Skyrelyje „16.2 Riteriai, kalavijai ir damos“ Jau ne vienus metus tokios įspūdingos kny- Ten pat imtasi aiškinti (veikiau klaidinti): tvarkė savo ūkį“. Esą „Todėl kryžiuočiai galėjo kaip ir daug kur kitur autoriai nelyg įgudę gos iš Vakarų apie tolimų pasaulių įdomybes „Livonijos ordinas – ginkluota vienuolija, į žygius prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę šuleriai sukeičia kortas – vietoje Lietuvos realijų verčiamos į lietuvių kalbą, perspausdinamos XII–XVI a. įsikūrusi dabartinės Latvijos ir Estijos prisikviesti daugybę svečių ir samdinių iš Vaka- pasakoja apie buvusią padėtį Vakarų Europoje. mūsų leidyklų. Beliko laukti išties patrauklaus žemėse, kadaise vadintose Livonija.“ Kam čia rų Europos“. To ordino ekonomika ir ūkis buvo Tai paranku dumiant akis – esą pas mus viskas veikalo apie Lietuvos istoriją, galinčio atitraukti prisiminti, kad tas ordinas buvo įkurtas tik XIII a. nagrinėjami daugelyje rimtų mokslinių studijų, buvę taip pat kaip pas juos, todėl vis brukami mūsų jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir (1237) – šimtmetis šen ar ten autoriams nesvar- kur svarstyta didžioji finansinė ir kitokia para- pavyzdžiai, iliustracijos ir kitkas iš Vakarų. Tie išmaniųjų telefonų, įteigiančio svarbiausias bus. Nepasivarginta nurodyti, kad paslaptingoji ma iš Vakarų. Jau seniai nustatyta, kad Ordino gražūs blizgučiai užstoja tikrąją mūsų šalies žinias apie mūsų krašto praeitį ir supratimą, ir dažnai minėta „Livonija“ reiškia „lyvių gen- silpnėjimą ir esminius pralaimėjimus Žalgiryje istoriją, kurios esą galima ir nežinoti. Savąją vištą kokiais keliais atėjome į XXI amžių. ties žemę“. Jau minėtame baltų genčių V–VIII a. ir kitur nemažu mastu lėmė užsitęsusios krizės apkaišant svetimomis povo plunksnomis, jos Ką randame čia aptariamoje A. ir M. Bum- žemėlapyje nepasirūpinta nurodyti anuometi- Vakarų Europoje – nuo maro epidemijų iki ūkio nepaversime kokiu stebuklingu paukščiu. blauskų knygoje? Geranoriškai nusiteikusieji nius kaimynus (tarp jų ir lyvių gentį). nuosmukių ir politinių suiručių. Apgaulės ausys išlenda ir p. 153–155, aprašinė- joje aptiktų daug spalvotų paveikslėlių, įdomius P. 54 rašant apie Brunono atvykimą į Lietu- P. 83 teigiama, kad Vakarų Europos „Miestai jant Boguslovą Radvilą kaip Prancūzijos karaliaus puslapius apie pasakiškus Europos viduramžius vą, nieko nepasakoma apie epochos kontekstą – viduramžių karalystėse ėmė rastis gana vėlai, laidotuvių dalyvį, tenykštį dvikovininką, bet nieko (p. 82), Žalgirio mūšį (p. 106) ir kt. Įdėmiau be- kokios tada galėjo būti lietuviškosios žemės, IX–X amžiuje“. Išties kur kas anksčiau gyvavo kiti nepasakant apie jo reikšmingą veiklą lietuviškose skaitantys ten aptiktų daug keistų dalykų. koks Vakarų pasaulis, iš kur ir kodėl atvyko miestai ir jų užuomazgos, gyvenimas tebevyko žemėse. Neva kam Lietuvos jaunimui žinios apie Vos atsivertus knygą (p. 7), spalvotoje tas misionerius. kai kuriose Romos imperijos miestų liekanose. mūsų krašto istoriją, tegu sau pasitenkina prancū- fotografijoje matome akmenyje iškaltą datą P. 71 atsiranda „didysis Lietuvos priešas Beliktų priminti Rytų Romos imperiją – Bizantiją – ziškais „Trimis muškietininkais“. „1847“, bet parašas skelbia, kad tai „1851“. Vokiečių ordinas“, neužsiminus apie tuome- su jos gausiais miestais įvairiuose Europos kraš- P. 158–159 kalbant apie katalikybę ir sta- Kaip kad mokė primirštasis Kozma Prutkovas tinę geopolitinę padėtį, Vakarų organizuotus tuose. Beje, į ispaniškas žemes veržęsi maurai taip čiatikybę, nieko nepasakoma apie Vakarų ir „Netikėk savo akimis“. Iš paaiškinimo gretimai Kryžiaus žygius į Baltijos kraštų žemes. P. 70 pat negyveno vien palapinėse. Kai kas gal tebesi- Rytų krikščionių Bažnyčias, lėmusias vėlesnius nuotraukai turime sužinoti, kad tame Priekulės teigiama, kad tas ordinas įsikūręs XIII a. ryti- vadovauja stalinizmo epochos vadovėliais – esą skirtingumus Europoje ir Lietuvoje. name gyvenęs toksai K. Grutšusas, nors tasai nėje Baltijos jūros pakrantėje, nieko nepasakius pirmieji ir vieninteliai Europos miestai tebuvę P. 170 gana teisingai paminėta Reformacija, žmogus iš tikrųjų vadinosi tiesiog K. Gručius. apie to tikrąsias aplinkybes – Mazovijos lenkų Kijevas su Didžiuoju Naugardu (tada nemėgta Prūsijos kunigaikštystė ir M. Mažvydo „Katekiz- Išties „iš didelio rašto išeinama iš krašto“ – jau kunigaikščio Konrado kvietimą kryžiuočiams prisiminti net milžiniško Konstantinopolio). mas“ (visai kitaip nusišnekant p. 76, 78 ir kituose ne kartą įrašas iš žemaitiškų raštų „Jons Lapins“ įsikurti ne kokiame pajūryje, o Pavyslyje. Nieko P. 86 kalbant apie Senuosius Trakus, nepa- puslapiuose). Atrodo, kad jaunesnysis Bum- esą sulietuvinamas taip: „Jonsas Lapinsas“. nepasakyta ir apie lenkų kryžiuočius, uoliai puo- teiktas joks tos vietovės vaizdelis (hipotetinė blauskas bent savo skyreliuose bandė išvengti Deja, tie pirmieji liapsusai įspėja apie toliau lusius savo kaimynus baltus ir daug nuveikusius rekonstrukcija ar pan.), o rodyti vien Naujieji bendraautorio pamėgtų kvailiojimų. Kita vertus, vis dažnesnes autorių ir rengėjų aplaidumo juos susilpninant. (dabartiniai) Trakai. pareigingesnis skaitytojas nebežinos, kuriame žymes, atsainų požiūrį į Lietuvos istoriją ir dar Vieną žymesnių „perliukų“ toje melagysčių P. 88–89 (8–9 pav.) niekaip nekomentuoti puslapyje rašoma tiesa, o kur sumeluota. blogesnius dalykus. ir apgaulingų žinių virtinėje atidesnis skaitytojas XV a. pradžios Vilniaus planas ir pilių maketas – Minint labai svarbius švietimo raidos Antai, p. 13 pateikta pasaulio istorijos pe- aptiks p. 76, kur rašoma „Kalbėsime apie keistą nenurodyta, kur buvo Šventaragio slėnis, dalykus (įdomius ir knygos adresatams – jau- riodizacijos lentelė, jos sąžiningai neaptariant, valstybę, tokių mūsų laikais nėra. Švenčiausio- Kreivoji pilis, vokiečių miestas ir kiti esminiai nuoliams), šokinėjama per epochas, nurodant, nepasakant, kad ten nurodytos datos tetinka sios Mergelės Marijos Vokiečių Ordinas – tai dalykai. Panaši medžiaga kartota ir vėlesniuose kaip kas buvo Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Viduržemio jūros ir vėlesnės Vakarų Europos vienuolių riterių valstybė, siekusi ginklu pa- skyriuose, klaidinant skaitytojus. kitur. O kaip buvo Lietuvoje? Beveik nieko tikro civilizacijoms. Šiandieniai gudresni vaikai gal ir krikštyti pagonių tautas prie Baltijos jūros. Daž- Stebėtina, kad autoriai gal nieko neišmano nepasakyta apie pirmųjų mokyklų atsiradimą, patys žino, kad iki naujesnių laikų istorija visai nai ji vadinama tiesiog Vokiečių Ordinu“. Išties net apie Gedimino pilį Vilniuje. Antai, p. 90 jų padėtį vėlesniais šimtmečiais. Vėl uoliai nu- kitaip klostėsi Kinijoje ar Japonijoje, Australijoje stebėtinas knygos autorių (veikiausiai, paties A. (11 pav.) rodomas „Dabartinis Gedimino pilies tylima Mažoji Lietuva, ten nuo XVI a. vidurio ar Naujajame Pasaulyje. Deja, knygoje neranda- Bumblausko, TV laidose ir viešose paskaitose vaizdas“ tėra tik vienintelis jos bokštas, o ne plėtotos lietuviškos mokyklos, vėlesni nutarimai me sąžiningo pasvarstymo apie kitokius istorijos vis pažeriančio stulbinančių nusišnekėjimų) visas Aukštutinės pilies plotas. Nepasirūpinta dėl platesnio ir visuotinio švietimo. Skelbiama, periodus lietuviškose žemėse ir mūsų regione, neišmanymas. Atrodo, kad nieko negirdėta įdėti kokį vaizdelį iš viršaus, kuris jaunuoliams kad pirmasis lietuviškasis iliustruotas elemento- kur daug vėliau kūrėsi civilizuoto gyvenimo apie Šventąją Žemę ir kryžiaus karus, anuomet – knygos skaitytojams – padėtų suprasti, kur ir rius pasirodęs tik 1824 m., ignoruojant Mažojoje pradmenys. kurtus vienuolių ordinus, apie šio Ordino veiklą kas buvo ant Gedimino kalno. Lietuvoje plėtotą lietuviškų knygų leidybą. P. 29 pateiktame žemėlapyje teigiama, kad Palestinoje ir įvairiose Europos šalyse, apie ilga- P. 93 (2 pav.) vaizduojamos Jogailaičių Kaip ir kitur, begalės kuriozų. Antai, p. 177 ra- bene visas pasaulis (išskyrus lopinėlius Afrikoje amžę to Ordino istoriją ir jo dabartį. Turbūt tik Europoje valdytos valstybės, bet nepasirūpinta šoma, kad „mergaitėms į mokyklą eiti nereikėjo“. ir Azijoje) esą kalba indoeuropietiškai (tegu retas žmogus galėtų supainioti vienuolių broliją parodyti, kur buvo nukeliavusios Gediminaičių Gretimame p. 175 (3 pav.) vaizduojamos mokyklos ir valstybinėmis kalbomis). Jaunimui didesnį (ordiną) su valstybe. Galima pašmaikštauti, kad dinastijos nuotakos – moterys, galėjusios kiek klasėje susėdusios mergaitės. Apsimelavę autoriai įspūdį paliktų visai kiti žemėlapiai (pvz., indo- nugirdusieji apie tokius Bumblauskų teiginius paveikti atokesnių šalių požiūrį į lietuviškąsias net nebando teisintis, paaiškindami, kad protes- europiečių kalbų plotelis iki 1492 m., tų kalbų Lietuvos verslininkai ims rūpintis produkcijos žemes. Tame žemėlapyje rodyta, kad Kryžiuočių tantiškoje Šveicarijoje būta kitaip – ten mergaitės vėlesnio plitimo kryptys ar pan.), parodantys eksportu į dominikonų ar pranciškonų valsty- ordino valstybę tuomet taip pat valdęs Jogailai- nebuvo atskirtos nuo mokslų. Nepaaiškinant tokių realų pasaulio sudėtingumą. bes, vizomis ir tiesioginiais lėktuvų skrydžiais į tis, bet tekste niekaip neužsimenama apie auto- svarbių dalykų, nutylint esminius momentus (nuo P. 33 teigiama: „... prūsai ir jotvingiai karmelitų ar cistersų valstybes. Beliktų pridurti, riams neįtikusį asmenį – tą valstybę likvidavusį padėties Mažojoje Lietuvoje iki tikrųjų švietimo išmirė arba susiliejo su vokiečiais“. P. 77 jau kad senų laikų mokykloje tokie neišmanėliai paskutinį Ordino magistrą Albrechtą (Albertą) sistemos raidos etapų ir pan.), knygos skaitytojams nurodoma: „Jotvingių gentis persikėlė gyventi būtų pelnę nemažai rykščių, o civilizuotose Brandenburgietį (Jogailaitės sūnų) – vieną svar- brukamas padrikas kai kurių žinučių ir melagin- į Lietuvos valstybę.“ Kokie humoristai galėtų šalyse būtų pasvarstyta, ar pelnytai jiems iš- biausių tikrosios Lietuvos istorijos figūrų. gos informacijos kratinys. šaipytis – kaip tie jotvingiai Lietuvoje susirado duoti vidurinio mokslo baigimo pažymėjimai P. 100 (5 pav.) rodoma Lietuvos valstybės tiek vokiečių, kad su tais galėjo visi susilieti. ir kitokie raštingumo liudijimai. plėtra 1252–1430 m., tačiau tame žemėlapyje Tęsinys kitame numeryje Voruta 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Lietuvos istorija „Istorijos detektyvų“ detektyvas Doc. dr. Algimantas LIEKIS, Vilnius Yra nemažai žiūrinčių gabaus žurnalisto prieš sovietinius okupantus. Skaitydamas tams“ atkurti savo nepriklausomos Lietuvos vimas labai pageidautinas. Galime tai pasiekti Virginijaus Savukyno vedamą LRT laidą tai maniau, kad taip dėstoma pagal detek- valstybės; tik jei lenkai svajojo, kaip sakyta, savo ramia ir lietuvių neerzinančia laiky- „Istorijos detektyvai“, o taip pat skaitančių tyvinį žanrą ir pabaigoje bus įrodyta, kad įjungti Lietuvą Lenkijos, tai raudonieji par- sena, pabrėždami mūsų jėgą ir anglosaksų jų atpasakojimus portalo „Delfi“ interne- tik tokia propaganda skleista, o AK siekiai... tizanai – SSRS sudėtin. galybę, pabrėždami tuos pavojus, kurie kyla tiniuose puslapiuose. Geras sumanymas. Bet kur tau, pasirodo, kad „detektyvas“ – tai Tiek AK, tiek „raudonieji banditai“ Lietu- Lietuvai iš Rusijos [...]. Jeigu viešai rodysime Detektyvus dažnas mėgsta, bent vaikystėje patys lietuviai, nepakankamai talkinę AK, voje vykdė savo valdžių iš Londono ir Mas- lietuviams savo priešiškus jausmus, apie jokį mėgo. Tai – patraukiantis skaitytojus ir neužleidę lenkams savo kaimų ir miestelių. kvos valią, buvo tų savo valdžių išlaikomi. Ir susitarimą negalės būti ir kalbos [...].“ žiūrovus žanras, kada tikimasi vieno, vie- LRT ir „Delfi“ aiškino savo žiūrovams ir tos jų „valdžios“ tarsi lenktyniavo, kuri pelnys Rytų Lietuvos lenkų AK vadai iš Varšu- nokio sprendimo, o pasirodo visai kitoks. Ir skaitytojams, kad Armija Krajova „kovojo Anglijos, JAV, Prancūzijos pritarimą praryti vos ir Londono nuolat gaudavo instrukcijas, lietuvių tautos, Lietuvos valstybės istorijoje už tokią Lietuvą, kurioje nebūtų bolševikų. Ir tokį gardų kąsnį – Lietuvą. Taip dar prieš An- kaip vykdyti prieš lietuvius diversijas, ypač daug detektyvinio pobūdžio įvykių, procesų sutikime, tai buvo mūsų, lietuvių, interesas“. trojo pasaulinio karo audrą, 1939 m. rugpjūčio ideologines. AK vadams nurodymas 1943 būta; pasirodydavo, kad klysta ne tik dėl Beje, toks teiginys yra ir J. Pilsudskio agi- 25 d. Lenkija, Anglija ir Prancūzija pasirašė m. pabaigoje dėl diversinės veiklos ir jų savo vadų, bet net ir dėl artimų ar tolimesnių taciniame lapelyje, platintame dar 1920 m. slaptą sutartį, kad bus netrukdoma Lenkijai priemonių prieš lietuvius: kaimyninių valstybių ar išsirinktų ir šlovintų rudenį jo ordoms okupuojant Vilnių ir jo paimti Lietuvą „savo įtakos zonon“, bet už tai „... 1. Per spaudą. Spausdinami ir plati- vadų. Tačiau, nors ir nenoromis, tenka lyg kraštą, veržiantis giliau į Lietuvą, tariamai Lenkija parems Angliją, jai prijungiant savo nami atsišaukimai ir proklamacijos lietuvių sutikti su tais žiūrovais ir skaitytojais, kurie gelbstint ją „nuo bolševikų pavojaus“, kaip „įtakos zonon“ Belgiją ir Olandiją. Taip pat ir lenkų kalbomis. Jų temos: proklamacijų – sako, kad tose laidose ir rašiniuose vyrauja ir 1940 m. SSRS okupuodama Lietuvą irgi buvo sutarta, kad nebus trukdoma Lenkijai išskaičiuojant visus lietuvių padarytus šiame ne „detektyvas“, o daugiausia lenkiškojo šo- skelbė, kad „gelbsti“ Lietuvos liaudį nuo sukurti Rytų Europos federacinės valstybės, į kare nusikaltimus, atskleidžiant tariamus vinizmo ar kitų didžiųjų valstybių interesų „Vakarų imperialistų jungo“, pagaliau ir kurią be Lietuvos dar būtų įjungtos Latvija, Es- vokiečių ir sovietų planus sunaikinti lietuvių gynimas ir tų interesų propaganda, men- Hitleris okupuodamas Lietuvą skelbė, kad tija, Suomija, Čekoslovakija, Rumunija. Tačiau tautą; tik lenkų kalba parašytose proklama- kinant lietuvių tautą ir jos nepriklausomą gelbsti lietuvius nuo „bolševikinio siaubo“. prasidėjęs Lenkijos ir Vokietijos karas, rytinės cijose – kviesti į bendrą kovą prieš vokiečius valstybingumą.Tad kiek prisiminkime kai Bet jei Stalinas, Hitleris, jei bolševizmas ir Lenkijos perdavimas SSRS sumaišė lenkų po- ir bolševikus; išleisti slaptų lietuviškų orga- kurias „detektyvų“ laidas bei jų aprašymus nacizmas pasmerkti, kaip ir nacių bei bol- litikų planus. Bet Lietuvos jų veikėjai ir toliau nizacijų vardu leidinius, kuriose skelbti, kad portale „Delfi“, o taip pat ir kai kurių kitų ševikų okupacijos, tai dėl lenkų šovinistų – neatsisakė. 1939 m. pabaigoje Lenkijos Vyriau- lietuviai, tik būdami glaudžioje sąjungoje su autorių, nagrinėjusių lietuvių ir lenkų san- okupantų ir lietuvių tautos naikintojų – daž- sybės vadas ir tariamasis Lietuvos patriotas lenkais, galės išlikti. tykius, kūrinius. niausiai buvo ir tebėra nutylima, arba jų V. Sikorskis iš Londono, nuvykęs į Kremlių 2. Agitacija. Visur tarp lietuvių skleisti Pirmiausia kas krenta į akis – tai minėtų pastangos prisijungti Lietuvą ir ją sulenkinti pas Staliną, bandė jį įtikinti, kad Vilniaus ir jo gandus ir nerimą apie vokiečių ir bolševikų žiniasklaidos „organų“ priekaištai lietu- vis dažniau įvardijamos kaip „lenkų broliš- krašto nereikia grąžinti Lietuvai, o paskelbti jį susitarimus sunaikinti lietuvių tautą, apie viams, kad tarsi jie per mažai myli lenkus. ka parama Lietuvai“ kovoje prieš Rusiją, lenkų tarybinės respublikos sostine, prijungus savivaldybių naikinimą ir greitą visuotinę Ne švedus, suomius, ne gimines latvius, o kaip Lietuvos gelbėjimas nuo komunizmo. prie tos naujosios tarybinės respublikos ir SSRS mobilizaciją, trėmimus, areštus ir pan. lenkus, tarsi jie būtų buvę kokie meilužiai Baudžiauninkiškas nuolankumas būdingas atitekusias rytinės Lenkijos žemes. Bet Stalinas Įkalbinėti lietuvius, kad jei jie nori išlikti, arba dvarponiai, o lietuviai tik jų bernai. net dabartiniam mūsų Seimui, dažniausiai buvo nusprendęs nesidalyti Lietuvos, kaip ir privalo nedelsdami palikti Vilnių ir jo kraštą, Štai keleto „Istorijos detektyvų“ laidų ir pritariančiam viskam, kas išgirstama iš kitų Baltijos šalių, nei su Lenkija, nei su Anglija, nes, priartėjus frontui, vokiečių ar bolševikų straipsnių portale „Delfi“ pavadinimų esmė: Briuselio, Vašingtono ar net Varšuvos. Buvęs bet V. Sikorskiui pažadėjo, kad po karo Lenki- visi būsią išžudyti ar ištremti ir t. t. J. Pilsudskis, V. Sikorskis ir kiti lenkų vadai Prezidentas V. Adamkus savo kalbose taip jai už sugrąžintas SSRS Ukrainos, Baltarusijos 3. Dezorganizacija: a) telefonu, telegrafu lietuvių turi būti tik mylimi ir šlovinami; pat šlovindavo Liublino uniją ar vadinamąją žemes „padovanos“ visą pietinę Prūsiją (apie ir paštu siųsti lietuvių organizacijoms ir įstai- Armija Krajova – tai geriausias lietuvių 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, net pirš- 70 proc.), SSRS pasiliekant tik Karaliaučiaus goms sufalsifikuotus įsakymus, potvarkius, draugas ir ji turi būti šlovinama taip pat, damas ją Europos Sąjungai kaip pavyzdį, kraštą, na, žinoma, ir Baltijos šalis. Tiems sukeliančius sąmyšius [...]; b) skelbti klaidinan- kaip ir Lietuvos partizanai, ir t. t. O portale nors iš tikrųjų tie įvykiai žymėjo tik lietuvių Stalino planams dar 1942 m. pradžioje pritarė čias žinias spaudoje, skatinti kilnoti iš vietos į „Delfi“ 2018 m. balandžio 4 d. advokatu tautos ir Lietuvos valstybės žūtį. Žinoma, ir Anglijos, JAV vadovai, nors jų radijo „lais- vietą lietuvius policininkus ir administracijos pasirašęs Karolis Jovaiša paskelbė straipsnį daugeliui ir šiandienos valdančiųjų, pakė- vės balsai“ visą laiką ir po karo iki pat SSRS pareigūnus, kiršinti juos tarpusavy ir su vo- „Lenkas yra amžinas lietuvio draugas, bet lusiems galvas nuo agurkų lysvių ar nuo žlugimo mulkino ypač lietuvius apie JAV, kiečiais; gamintis antspaudus ir naudoti juos lietuvis to nesuvokia“. Tas to advokato kū- žaidimų kompiuterių, sunku suprasti, kas Anglijos pasirengimą „po savaitės ar kitos“ tariamai vokiečių dokumentams, keliantiems rinys – tarsi ir minėtų LRT laidų „Istorijos kada ir kodėl vyko, neretai net manant, kad išvaduoti ir vėl atkurti nepriklausomą Lietuvą. lietuvių neapykantą vokiečiams ar diskredi- detektyvai“ apibendrinimas: J. Pilsudskis iki tol, iki jų, nieko rimto ir nebuvo, nors nuo Ir lietuviai tuo tikėdami daugiau nei dešim- tuojantiems lietuvius pasaulio akyse; ir kiti lenkų vadai visą laiką tik ir svajoję amžių ir sakoma, kad nesidomintis istorija, tmetį „vienų vieni“ kovojo prieš sovietinius 4. Veikti tariamai lietuvių vardu: a) palik- apie gera lietuviams, tik ta mužikų tauta lyg neatsižvelgiantis į jos pamokas, sumoka savo okupantus ir jų talkininkus, žuvo tikėdami, ti antivokiškame darbe lietuvių pėdsakus – ožiavosi, spardėsi nesileisdama gerųjų lenkų kailiu. Bet dėl tokio padlaižiškumo nesustip kad greitai JAV, Anglija išvaduos ir bus atkurta kad tai lietuvių darbas; b) skleisti lietuvių pažabojama. Bet dar baisiau: tas advokatu rės draugystė. Dabartiniams lenkams reikia nepriklausoma Lietuva. Ir nors V. Sikorskio kalba proklamacijas, raginančias sabotuoti pasirašęs pilietis nori užčiaupti ir bet kokias gerai žinoti ir tas klaidas, tuos nusikaltimus, ir jo Vyriausybės planuose Lietuva buvo jau vokiečių įstaigų darbą; c) rašyti ant sienų diskusijas tuo klausimu. Jam, kaip kokiam F. kuriuos jų tėvai ir protėviai padarė lietuvių kaip Lenkijos teritorija, LRT ir portalo „Delfi“ lietuvių kalba antivokiškus ir probolševi- Dzeržinskio įpėdiniui, atrodo, tėra tik juoda tautai ir jos valstybei. Tačiau, gaila, patys 2018 m. kovo 4 d. detektyvistas V. Savukynas kinius šūkius; ir raudona: kas ne su mumis – tas priešas; K. lietuviai pirmiausia stengiasi lenkų klaidas skelbė, kad „V. Sikorskis gynė tik Lietuvos 5. Vystyti žvalgybinę – destruktyvinę Jovaiša iš portalo „Delfi“: „... kas pasisuka ir nusikaltimus lietuvių tautai ir Lietuvai pa- interesus“... Bet tai, kad jis reikalavo skersti veiklą: a) įvesti į lietuviškas organizacijas veidu į Putiną, tas atsisuka nugara į Lenki- teisinti, lyg tebebūtų šlėktų baudžiauninkai. lietuvius Vilniaus krašte, visai pateisinama, kuo daugiau ją...“ Išeitų, kad nebuvo jokio lenkinimo, kad Stengiasi pūsti tą pačią triūbą, kaip ir lenkų nes jis siekęs ir įrodyti, kad „čia, prie Vilniaus, lenkų ar prolenkiškai nusiteikusių na- net Liublino unijos pasirašymo metu lenkai šovinistai, šlovinantys savo J. Pilsudskį, baigiasi bolševikų įtaka, kad [...] Lietuva negali rių; b) kurstyti nepasitikėjimą tarp lietuvių neužgrobė pusės Lietuvos Didžiosios Kuni- V. Sikorskį ar kitą vadą. Bet grįžkime prie priklausyti Sovietų Sąjungai […]. Sikorskis, organizacijų vadų ir griauti pasitikėjimą jais gaikštystės žemių (visą dabartinę Ukrainą), AK vokiečių okupacijos metais. Kaip ir dėl kaip ir Pilsudskis, norėjo sukurti didelę ir tvirtą lietuviškoje visuomenėje; kad nebuvo Rytų Lietuvos okupacijos, ko tada kovojo, kokių tikslų siekė lenkų AK valstybę […]“. Na, ir argumentai! Tai juk iš 6. Registracija: a) surašyti visus antilen- aneksijos ir lenkų Armijos Krajovos vykdytų „Istorijos detektyvuose“ ir portalo „Delfi“ esmės to paties siekė ir J. Stalinas, A. Hitleris, kiškai nusiteikusius lietuviškus elementus; masinių lietuvių žudynių, ir t. t. Ir lenkai – tai straipsniuose nekalbėta. Tad kiek prisimin- tik vienas sukurti galingą komunistinę SSRS, b) registruoti bet kokius neigiamus atve- angeliukai ir tik patys lietuviai kalti, kad kime. o kitas – „vieningą nacių valdomą Europą, o jus lietuvių policijoje, įstaigose ir t. t. nesileido savęs lenkams mylėti taip, kaip Nors Lietuva ir didžioji Lenkijos dalis gal ir pasaulį. Ir sunkiausiais Lenkijai Antrojo 7. Vykdyti polonizacijos veiklą: a) sti- jiems patinka. Beje, panaši nuostata trykšta Antrojo pasaulinio karo metais buvo oku- pasaulinio karo metais, tik Londone gavusi printi lenkišką propagandą tarp lietuvių; ir iš kitų lenkų mylėtojų straipsnių portale puota tos pačios nacių Vokietijos, tačiau jei vietelę prisiglausti, jos Vyriausybė, neatsi- leisti kuo daugiau lietuviams lenkų kalba „Delfi“, o taip pat iš LRT „Istorijos detekty- Lenkijai didžiausiu priešu buvo Vokietija, tai sakė J. Pilsudskio invazinių planų. Kuriuos laikraščių, kuriuose būtų propaguojami vų“ laidų, iš kurių lyg ištrinama visa, kas Lietuvai dar ir SSRS. Jei Lenkijos draugais toliau vykdė pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkų bendradarbiavimo šūkiai.“ primintų lietuviams ir juoduosius bendravi- buvo SSRS ir jos sąjungininkės – Anglija, banditų – Armijos Krajovos – gaujos. Joms 1944 m. balandį vokiečių valdžia Vilniuje mo su lenkais ir Lenkija istorijos puslapius: JAV, Prancūzija, tai Lietuvos pogrindininkai iš Londono teikta parama ne tik ginklais ir surado didelę lenkų AK spaustuvę su daugybe LDK „prarijimą“, lietuvių tautos pavertimą neturėjo kuo remtis, nes ir buvusi okupantė – pinigais, bet detaliomis instrukcijomis, kaip ir įvairių lietuvių organizacijų, savivaldybių blan- beteise, jos nustūmimą ant pražūties ribos, SSRS – kovojo ir prieš Vakarų valstybės ką žudyti, kad „parengus“ bent tą kraštą, jei kų, prievolių kvitų, areštų orderių, taip pat su lenkų vykdytas okupacijas, aneksijas ir t. t. priešą – nacių Vokietiją. Tad tuo požiūriu ne visą Lietuvą, įjungimui po karo Lenkijos atspausdintų tariamai lietuvių organizacijų pro- Žinoma, negerai būtų visą laiką prikaišioti V. Savukynas teisus: lietuviams kovoje dėl sudėtin. Tos instrukcijos spausdintos ir lenkiš- klamacijų ir daug kitų spaudinių. Ir daug ants- kaimynui dėl jo padarytų tėvų ar protėvių Laisvės ir Nepriklausomybės vieninteliais koje pogrindžio spaudoje, skelbtos ir kai kurių paudų, naudotų ar numatomų naudoti lietuvių niekšybių, bet dar negeriau jas užglaityti ir bendražygiais galėjo būti lenkų pogrin- lenkų kunigų iš bažnyčių sakyklų. Štai 1942 m. ir Lietuvos kompromitacijai, daug parengtų lyg kokioms prostitutėms „mylėtis“ toliau, dininkai, jų AK. Tačiau taip nebuvo, kaip vasaros instrukcija iš Londono AK vadams išgabenimui į užsienį tariamų dokumentų iš šlovinti laikus, kai Lietuva buvo tik Lenki- bandoma įrodyti; lenkai ir ta jų AK buvo nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvoje: gestapo, policijos ir kitų okupantų represinių jos provincija, o lietuvių tauta taip pat jau lietuviams, ypač Rytų Lietuvoje, kraugeriais „Taktika: įstaigų, tariamai paliudijančių lietuvių bendra- vadinta „lenkų“. Kiek prisiminkime ypač ir ir banditais, nuožmesniais už okupantus a) propaganda lietuvių tarpe. Nepro- darbiavimą su okupantais, kad ateityje Taikos lenkų šovinistų bernų minimus J. Pilsudskio, vokiečius ar iš SSRS siunčiamas vadinamųjų paguoti kol kas lenkų–lietuvių susitarimo. konferencijoje būtų galima pateikti „įrodymų“, V. Sikorskio, Armijos Krajovos (toliau – AK) raudonųjų partizanų gaujas. Tie vadinamieji Daryti taip, kad iniciatyva eitų iš lietuvių jog Lietuva, kaip nacių Vokietijos talkininkė, „žygdarbius“. lenkų kovotojai kovojo ne tiek prieš vokie- pusės, bet tik pabrėžti, kad ir mums toks turi būti perduota Lenkijos globai. Tačiau, jei čius ar teroristus iš SSRS, o prieš lietuvius, susitarimas rūpi, bet tik taip, kad toks su- daug KGB ir kitos SSRS archyvų dokumentų AK „meilė“ lietuviams ypač inteligentus, kovojo, kad po karo sitarimas pirmiausia pačių lietuvių labui; tyrėjų jau aklai nebetiki, kas juose parašyta, tai lietuvių nebeliktų Rytų, o vėliau ir visoje nevesti jokių kalbų dėl Lietuvos–Lenkijos vokiečių okupacijos metų tyrėjai, ypač holo- Su siaubu daugelis Rytų Lietuvos lie- Lietuvoje, kad prie Lenkijos galima būtų sienų (savo nieko neatiduosime); nepažeisti kausto, kiekvieną rastą dokumentą dažniausiai tuvių prisimindavo vokiečių ir pirmaisiais prijungti tą „lietuvių gyventą teritoriją“, lietuvių ambicijų. Tegu sau kalba apie savo garsina kaip „nepaneigiamą įrodymą“, nors jis SSRS okupacijos metais siautusias jų žo- vadinamą Lietuva. Archyviniai dokumentai garbingą praeitį. Nuolat pabrėžti, kad Len- ir sukurtas tik lietuvių priešų. Ne tik lenkai, jų džiais lenkų banditų – AK – gaujas. Tačiau liudija, kad AK, kaip ir kitos lenkų pogrin- kija niekuomet nemanė ir nemano apie kokią AK užsiėmė „reikalingų įrodymų“ kūrimu, bet „Istorijos detektyvų“ laidoje ir 2018 m. kovo dinės organizacijos, rėmė vokiečių gestapas, nors lietuvių asimiliaciją [...]; ir vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma kelias- 4 d. portale „Delfi“ paskelbtame didžiuliame aprūpindavo Ašmenos ir kitų rajonų AK b) propaganda lenkų tarpe. Kietai, bet dešimt jos sukurtų ir platintų krašte tariamai V. Savukyno straipsnyje (parengtas pagal gaujas ginklais, rašomosiomis mašinėlėmis, ramiai rašyti ir kalbėti apie mūsų žemių in- VLIK’o, net ir Birželio sukilėlių sudarytosios jo paties „Istorijos detektyvų“ LRT laidą) teikė kitą paramą, nes AK paralyžiavo lietu- tegralumą; atsisakyti patriotiškų šūkavimų – Laikinosios Lietuvos Vyriausybės deklaracijų, bandoma įrodyti, kad Antrojo pasaulinio vių antinacinio pogrindžio veiklą; AK buvo tai ne jėga, o isterija. Vilniaus lenkų kančios atsišaukimų, net įsakymų, nukreiptų prieš karo metais Armija Krajova buvusi tik vie- reikalinga vokiečiams ir kovai prieš SSRS yra žinomos ir Londone, ir Varšuvoje. Mūsų žydus ar lenkus, prieš pačius lietuvius, neno- ninteliu „mūsų draugu“, gynusi lietuvius partizanų gaujas. AK nekovojo prieš jas, o politinis tikslas ir propagandos taktika nėra rinčius paklusti okupantams ir pan. ir Lietuvą, už tai ir lietuviai turį ją gerbti dažniausiai tik bičiuliaudavosi su jomis, nes identiški dalykai. Atsižvelgiant į dabartinę Tęsinys kitame numeryje kaip ir Lietuvos partizanus, kovojusius jų tikslai sutapo: neleisti „lietuvių nacionalis- padėtį, lenkų ir lietuvių santykių suregulia- 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta Lietuvos vietinės rinktinės istorija Lietuvos vietinės rinktinės Lazdijų apskrities komendantūra 1944 m. Dr. Arūnas BUBNYS, Vilnius
Lietuvos vietinės rinktinės vado 1944 m. kuopos vadas visus kareivius paleido ir pats vasario 16 d. įsakymu Nr. 1 LVR apskričių išvažiavo iš Lazdijų į Marijampolės apskritį, komendantais buvo paskirti 25 karininkai. savo gimtinėn. Komendantūra liko be kareivių. Lazdijų apskrities komendantu buvo pa- Netgi raštininkai nuo birželio 1 dienos dingo, skirtas plk. ltn. Jonas Kazitėnas-Kaziutis į darbą jau neatėjo. Komendantas pulkininkas (1944 m. pasitraukė į Vokietiją)1. LVR Kaziutėnas birželio mėnesio 21 dieną parašė Lazdijų (Seinų) apskrities komendantūra paskutinį įsakymą, kuriuo buvo skelbiama, kad buvo suformuota 1944 m. kovo mėnesį. puskarininkis Truska, raštininkas Vailionis ir Komendanto pavaduotoju (padėjėju) ir ūkio vertėjas Palionis, kaip nustoję eiti savo pareigas, vedėju tarnavo majoras Stasys Vladas Asevi- išbraukiami iš komendantūros sudėties nuo š. m. 16 čius (1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1972 m. birželio mėnesio 1 dienos. mirė Kanadoje)2. Komendantūroje taip pat Vis dėlto kai kurie Lazdijų plechavičiukai tarnavo leitenantai Kazys Batūra (1944 m. buvo išvežti į Vokietiją. Taip likimas lėmė pasitraukė į Vokietiją) ir Juozas Krakauskas Juliui Kaleininkui (g. 1925 m., kitur rašoma, (būrio vadas)3. Pagal LVR štabo nurodymus kad gimęs 1927 m.) iš Rudaminos valsčiaus apskričių komendantūrose turėjo tarnauti Būdviečių kaimo. 1944 m. gegužės mėnesį komendantas, žinių karininkas, ūkio vedė- jis buvo išvežtas į Berlyną ir dirbo šachtoje jas-raštvedys, 2 raštininkai, 1 puskarininkis šoferiu. 1947 m. J. Kaleininkas iš amerikiečių ūkio reikalams ir vertėjas4. Yra žinoma, kad okupacinės zonos (Štutgarto) per Gardino 17 Lazdijų komendantūroje raštininku tarnavo filtravimo punktą sugrįžo į Lietuvą . Kai ku- Zanas Šarka iš Leipalingio5. Z. Šarka (gim. rie į Vokietiją išvežti plechavičiukai pasiliko 1923 m. Seinų apskrities Kučiūnų valsčiaus Vakaruose ir į sovietų užimtą Lietuvą negrį- Miškinių kaime) buvo kilęs iš patriotiškai LVR Lazdijų apskrities komendanto pavaduoto- LVR Lazdijų apskrities komendantas plk. ltn. žo. Juozas Krikščiūnas šitaip aprašo savo lietuviškoje veikloje pasižymėjusios šeimos. jas majoras Stasys Asevičius Jonas Kazitėnas-Kaziutis gyvenimą karo pabaigoje ir pokario metais: Jo senelis buvo knygnešys ir daraktorius – [...] 1944 m. gegužio mėn. Lazdijų komendan- caro laikais lietuvių vaikus mokė slaptose apskrities komendantūroje kaip ūkio viršininkas. mėnesį Leipalingio apylinkėse. Joje daly- tūros kuopą likvidavo, mane išvežė į Vokietiją mokyklose. Z. Šarkos tėvas Antanas Šarka Didelio darbo nebuvo, nes iš vokiečių nieko vavo apie 20 karių grupė, kuriai vadovavo darbams, teko kasti apkasus. Frontui artėjant, buvo savanoris, 1919–1920 m. kovojo su negalėjom gauti. Iš buvusios komendantūros Jonas Pinkevičius. Į operaciją plechavičiukai teko trauktis toliau į Vokietijos gilumą. Po didelių lenkais dėl Suvalkų ir Seinų, įsteigė Kučiūnų darbuotojų niekas negrįžo. Reikėjo pasitenkinti važiuodavo sunkvežimiu. Abiejų operacijų kančių ir išgyvenimų, tik atsitiktinumo dėka, šaulių būrį. 1941 m. birželio 14 d. trėmimo visai naujais raštininkais, netgi netarnavusiais metu Lazdijų komendantūros dalinys su patekau į Tiubingeną ir čia gerų žmonių dėka metu abu Z. Šarkos tėvai, du broliai ir se- kariuomenėje. Kovo 18-ąją buvo priimti du ei- partizanais nesusidūrė ir nuostolių nepaty- patekau į universitetą. Nuo 1945 m. universitete suo buvo ištremti prie Laptevų jūros. Pats liniai – kaip sargai. Reikėjo saugoti kareivines, rė13. Pagal kitus šaltinius 1944 m. gegužės studijavau filosofijos fakultete. Z. Šarka nebuvo ištremtas tik laimingo atsi- numatytas formuojamai kuopai prie komendan- mėnesį grupė J. Krakausko būrio karių buvo 1949 m. pabėgėliai buvo verbuojami į tiktinumo dėka – tuomet jis mokėsi Alytuje tūros. Su kuopos formavimu nesiskubinta, nes, išsiųsta į Šulnelių mišką (12 km nuo Lazdijų) Australiją. Tokiu būdu atsidūriau jau su šeima 18 ir trėmimo metu nebuvo namuose. 1943 m. kaip minėjau, nebuvo galima gauti nei ginklų, nei kirsti malkų. Miške plechavičiukai netikėtai Australijoje. [...] . Z. Šarka baigė Alytaus mokytojų seminariją ir apmundiravimo. Nors savanorių atsirado gana susidūrė su grupe sovietinių partizanų. Su- Kai kurie buvę Lazdijų komendantūros buvo paskirtas mokytojauti į Leipalingio vals- daug ir jie buvo priimami, bet tą pačią dieną ir sišaudymo metu plechavičiukams pavyko kariai, sugrįžus sovietams, buvo suimti ir čiaus Vilkininkų pradžios mokyklą. 1944 m. paleidžiami atostogų ligi atskiro pašaukimo. Tik paimti į nelaisvę vieną ginkluotą sovietinį nuteisti. NKVD kariuomenės karo tribunolas Z. Šarka įstojo į LVR Lazdijuose6. Komen- balandžio mėnesį buvo gauta šiek tiek aprangos partizaną. Šis, lenkų tautybės partizanas, Marijampolėje 1946 m. liepos 9 d. Z. Šarką 19 dantūros žinių karininkas savo darbo srityje ir šautuvų, tad nuo balandžio 1 dienos ir kuopos gyvenęs Alnų dvare, tos pačios dienos vaka- nuteisė 10-ies metų lagerio bausme . buvo pavaldus LVR štabo II-ojo skyriaus organizavimas pagyvėjo. Tos kuopos vadu buvo re buvo pristatytas į LVR Lazdijų apskrities viršininkui. Pagal LVR štabo nurodymus paskirtas gimnazijos inspektorius, atsargos ka- komendantūrą tardymui. Tolesnis jo likimas žinių karininkai privalėjo neatidėliotinai pitonas Jurkšas. [...]10. nežinomas14. Buvusio LVR Lazdijų kuopos 1 Vietinės rinktinės vado 1944 m. vasario 16 d. įsakymas Nr. 1, užmegzti ryšius su vietine saugumo policijos Prie LVR apskričių komendantūrų buvo kario Juozo Krikščiūno (g. 1924 m.) teigimu, į LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 4, l. 3. įstaiga ir su viešosios policijos pareigūnais, steigiami kariniai daliniai. Į šiuos dalinius LVR jis įstojęs 1944 m. kovo mėnesį iš Lazdijų 2 Balio Kisieliaus 1946 m. vasario 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4906/3, l. 17. kad vykdyti netinkamo elemento (politine ir savanoriais stojo jaunuoliai iš apskričių gimnazijos 8-os klasės. Kartą kuopos kariai 3 Juozo Krakausko 1944 m. spalio 25 d. tardymo protokolas, LYA, kriminaline prasme) atranką iš stojančių į VR miestelių ir kaimų. Prie Lazdijų komendan- kartu su policininkais buvo išvykę į Žaliosios f. K-1, ap. 58, b. P-11803, t. 1, l. 8 a. p. 7 4 LVR štabo viršininko 1944 m. kovo 20 d. nurodymai apskričių savanorių tarpo . Žinių karininkai privalėjo tūros taip pat buvo įsteigta LVR kuopa, kurią mišką gaudyti sovietinių partizanų. Plecha- komendantūroms, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 2, l. 23. rinkti informaciją apie savo ir gretimose aps- sudarė trys būriai. Kuopoje esą tarnavo 112 vičiukai tos operacijos metu esą sulaikė kelis 5 B. Kisieliaus 1946 m. vasario 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. 15 K-1, ap. 58, b. 4906/3, l. 17 a. p. krityse veikiančius banditus [partizanus – karių, jie buvo apginkluoti 9 lengvaisiais partizanus . 6 8 11 Zano Šarkos 1997 m. lapkričio 17 d. gyvenimo aprašymas, LG- aut. pastaba] . Lazdijų komendantūros pašto kulkosvaidžiais ir 103 šautuvais . Į Lazdijų Naciams likviduojant LVR dauguma GRTC archyvas, b. Š-143, lapas nenumeruotas. dėžutės numeris buvo 19. komendantūrai pavaldų dalinį įstojo Balys Lazdijų komendantūros ir kuopos karių, 7 LVR štabo 1944 m. vasario 23 d. nurodymai dėl žinių karininkų, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 4, l. 4. Stasys Asevičius (1895–1972) savo atsimi- Černiauskas (g. 1917 m.). Lazdijų apskrities vietos vadų nurodymu, išsivaikščiojo ir vo- 8 Ibid. nimų knygelėje šitaip prisiminė LVR Lazdijų komendantūros dalinyje jis tarnavo nuo kiečių nebuvo suimti. S. Asevičius prisimena 9 A. Martinionis, Vietinė rinktinė, Vilnius, 1998, p. 78. 10 S. Asevičius, Praeitin atsigręžus, p. 118. apskrities komendantūros formavimą: 1944 1944 m. balandžio 1 d. iki gegužės 15 d. paskutines LVR Lazdijų apskrities komen- 11 J. Krakausko 1944 m. lapkričio 9 d. tardymo protokolas, LYA, f. metų pradžioje, vasario mėnesį, gavau telegramą Pagrindinė jo tarnybos užduotis buvo patru- dantūros dienas: Apie gegužės mėnesio vidurį K-1, ap. 58, b. P-11803, t. 1, l. 9. iš generolo Plechavičiaus: skubiai atvykti į Kauną liavimas mieste ir komendantūros apsauga12. kažkurią dieną atsirado Lazdijuose dvi vokiečių 12 Balio Černiausko 1945 m. liepos 25 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-2612, l. 11 a. p. apskričių komendantų pasitariman, nes esu ski- Plechavičiukai dėvėjo vokiškas uniformas ir tanketės ir vienas sunkvežimis su SS kareiviais. 13 B. Kisieliaus 1946 m. vasario 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. riamas Lazdijų apskrities komendantu. Komen- buvo ginkluoti prancūziškais šautuvais. Yra Netgi nesustoję, tik pasivažinėję po Lazdijus, K-1, ap. 58, b. 4906/3, l. 18. 14 J. Krakausko 1945 m. sausio 9 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, dantų pasitarime generolas Plechavičius pasakė žinių, kad Lazdijų komendantūros dalinys vėl išvyko. Pradėjo sklisti gandai, kad vokiečiai ap. 58, b. P-11803, t. 1, l. 10 a. p. man, kad aš skiriamas padėjėju, o komendantu – du kartus buvo išvykęs ieškoti partizanų. lietuvių rinktinę likviduoja. Skambinom į Kau- 15 Juozo Krikščiūno gyvenimo aprašymas, LGGRTC archyvas, b. ną, nieko neprisišaukėm. Pradėjom nerimauti, K-1430, lapas nenumeruotas. pulkininkas leitenantas Kaziutėnas. Jeigu su šiuo Pirmą kartą apytikriai 1944 m. balandžio ir 16 S. Asevičius, Praeitin atsigręžus, p. 118–119. paskyrimu nesutinku, tuomet skirtų kurio nors gegužės mėnesių sandūroje apie 20 karių ypač kuopos vadas, kuris tarp kareivių kėlė tikrą 17 Juliaus Kaleininko 1947 m. rugpjūčio 16 d. užpildyta anketa, LYA, bataliono vadu, bet reikėtų išvykti. Pagalvojęs grupė, vadovaujama ltn. Juozo Krakausko, paniką. Paskiau sužinojome, kad Marijampolėje f. K-1, ap. 59, b. 53618, l. 2–3 a. p. 18 J. Krikščiūno gyvenimo aprašymas, LGGRTC archyvas, b. K-1430, sutikau, nes nenorėjau keltis toliau nuo savo šukavo miškus Kapčiamiesčio apylinkėse, stovintis batalionas buvo nuginkluotas, dau- lapas nenumeruotas. ūkio ir skirtis su šeima. Taip nuo 1944 metų bet partizanų nesurado. Antroji operacija gumas žmonių išsibėgiojo, kiti gi susodinti į 19 Z. Šarkos 1997 m. lapkričio 17 d. gyvenimo aprašymas, LGGRTC vasario mėnesio 25 dienos pradėjau dirbti Lazdijų prieš partizanus buvo surengta gegužės sunkvežimius ir išvežti. Po šios žinios ir mūsų archyvas, b. Š-143, lapas nenumeruotas.
Vorutos prenumeratorių dėmesiui Lietuvos paštuose priimama laikraščio Voruta prenumerata 2018 metams.
Prenumeratos kaina Prenumeratos kaina pensininkams, neįgaliesiems, (indeksas 0135) moksleiviams, studentams, mokytojams (indeksas 0136)
1 mėn. 1,02 € 1 mėn. 0,77 € 3 mėn. 3,06 € 3 mėn. 2,30 € 6 mėn. 6,12 € 6 mėn. 4,59 €
Prenumerata trumpesniam nei metų ar pusmečio laikotarpiui (pvz., ateinančiam mėnesiui) priimama iki einamojo mėnesio 20 dienos, jei nenurodyta kitaip. Gyventojų ir organizacijų užsakyti periodiniai leidiniai nurodytais adresais pristatomi kasdien, išskyrus sekmadienius, švenčių dienas ir – kai kuriose kaimo vietovėse – pirmadienius. Lietuvių komiteto Juliui Kaleininkui 1945 m. išduotas liudijimas Periodinius leidinius galima užsakyti ir internetu, tinklalapyje www.post.lt. Voruta 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Nuo Lietuvių konferencijos Vilniuje iki Vasario 16-osios akto Jonas Staugaitis – varpininkas, Lietuvos (lietuvių) demokratų partijos veikėjas, publicistas
Dr. Rimantas MIKNYS, Lietuvos istorijos instituto direktorius, Vilnius
Kalbant apie asmenį istorijoje, aiški- nės – grupuotės susiformavimo iniciatorius, pasakyta: „Stoti į kovą su tuo, kas yra viso nantis jo veiklos ir tos veiklos rezultatų vienas pagrindinių ideologų. Jo redaguotas pikto šaknis.“ Tiesa, Jonas Staugaitis, nors prasmes, neužtenka išvardyti tokio asmens laikraštis „Varpas“ pristatomas liberalios ir nusišalino nuo aktyvaus ginčo, demokra- gyvenimo ir veiklos faktus, bet ir iš naujo iš minties šalininkų organu. Tad neatsitiktinai tiniam principui liko ištikimas. Tai liudija savo laikmečio aktualijų pasižiūrėti į istori- V. Kudirka laikomas „Lietuviško liberaliz- jo narystė demokratų partijoje. Iš tiesų jam nę asmenybę procese, kurio tąsoje tebesame mo“ kūrėju. rūpėjo konkretus darbas, veikla, o ne vei- ir mes. O toks procesas – modernios lietuvių Čia atkreipsiu Jūsų dėmesį į liberaliz- klos strategavimas. Manė, kad strategija – tautos, modernios Lietuvos visuomenės mo tyrinėtojų diskusijos peripetijas, kai aiški. Ją – uždavusi „Lietuva“ ir „Varpas“. tapsmas: gimimas, raida ir raiška, ir galimos aiškinamasi, kur susikerta ir išsiskiria dvi Nuo 1902 m. būdamas Lietuvos / lietuvių perspektyvos. Neatsitiktinai kaip tik šis viena su kita labai susijusios XIX a. ideolo- demokratų partijos nariu ypač aktyviai procesas – yra ne tik šiandienos, bet ir visų gijos – nacionalizmas ir liberalizmas. Yra veikė nuo 1905 m. pabaigos autonomiško- šių metų bei kitų ir dar kitų mūsų tokios nuomonė, kad toks išsiskyrimas Vidurio je jos organizacijoje – Lietuvos valstiečių aktualijos centre. Šia aktualija įvardijamas Rytų Europoje neįvyko ir galima kalbėti tik sąjungoje, demokratams pavaldžioje kul- Lietuvos valstybingumo atstatymo šimtme- apie nacionalizmo raišką. Tuo metu lenkų tūrinėje „Šviesos“ draugijoje, buvo įkūręs čio minėjimas, apimantis 2017–2020 metus. liberalizmo tyrinėtojas Motiejus Janovskis pastarosios Šakių skyrių, jam vadovavo. Jonas Staugaitis. Nuotr. iš Kauno technologijos Tai yra laikotarpį nuo Vilniaus konferenci- (Maciej Janowski) teigia, jog egzistavo amžių Dėl šios veiklos buvo kalintas 5 mėnesius universiteto bibliotekos jos 1917 m. rugsėjo 21–23 d. nutarimų iki sandūroje taip vadinamas lenkiškasis libe- Rusijos valdžios. Be to, jo dėka Šakiuose 1920 m. gegužės 15 d. susirinkusio Steigia- ralizmas1. Tokio liberalizmo reiškėjais jis susikūrė ir aktyviai veikė irgi demokratų mojo Seimo pirmo posėdžio užtvirtinusio vadina Varšuvos pozityvistus su „Prawda“ žemės ūkio mokyklas, draugijas, bendroves. kuruotos struktūros Marijampolės ūkininkų tai, kas buvo padaryta valstybės atkūrimui (Aleksandras Svietochovskis (Aleksandr Be to, buvo siekiama panaikinti išpirkos draugijos Šakių skyrius. Nesišalino ir nuo per tą laikotarpį. Sutinku su tais, kurie pa- Świetochowski) priešaky, „organinio darbo“ mokesčius ir natūrines prievoles, panaikinti bendranacionalinės Lietuvių dailės drau- stebėtų, kad derėtų tokio proceso pabaigą šalininkus iš Peterburgo „Kraj“ (V. Spasovič dvarininkų privilegijas žemės santykiuose, gijos veiklos, kasmetinėms šios draugijos sieti su 1922 m. Konstitucijos priėmimu. (V. Spasowicz), Galicijos demokratus. Pasak o dvarų žemėvalda turėjo įgyti kapitalisti- parodoms parūpindamas liaudies dirbinių Kita vertus, sutinku ir su tais, kurie prie- jo, jie kaip ir tuometiniai jaunačekiai, ven- nės nuosavybės pobūdį. Buvo pasisakoma eksponatų. Visa tai dirbo, vadovaudama- kaištauja, esą minėdami Lietuvos 100-metį grų, vokiečių liberalai skelbė tautines idėjas, už dvarininkų žemių perėjimą į ūkininkų ir sis nuostata, kurią suformavo „Lietuvos“ neįvertiname iki tol vykdyto darbo svarbos. pasisakydami prieš šovinizmą, savo teori- kitokios buržuazijos rankas konkurencijos draugija ir „kudirkiškasis“ „Varpas“, – or- Akivaizdu, kad be S. Daukanto, M. Valan- jose jungė individualizmo ir kolektyvizmo būdu10. Taigi šia programa buvo siekiama ganiškas darbas modernios lietuvių tautos čiaus, knygnešių ir daraktorių, kovos už veiksnius, o modernizaciją laikė netgi aktyvinti demokratėjimo procesą Lietuvoje, pagrindams sukurti. savo bažnyčią ir tikėjimą, už sostinę Vilnių, svarbesne nei asmens laisvę2. Jis nurodo, naikinant feodalizmo liekanas, skatinti ka- Kaip tik apie tokią J. Staugaičio laiko be DVS begalėtumėm džiaugtis Lietuvos kad tai „netipinis ir keistas liberalizmas, pitalizmo raidą ir jam būdingos visuomenės tėkmės nepakeistą nuostatą liudija jo paties šimtmečio data. Tačiau mano pranešimo, jeigu jį lyginsime su angliškuoju, bet bus susiformavimą. mintys, dėstytos straipsniuose „Varpe“, kaip čia ir kitų išstosiančių pranešėjų, tiks- visiškai tipinis ir įprastas, jeigu pastatysime Jonas Staugaitis, nors ir nebūdamas „Ūkininke“ (1890–1905), „Lietuvos ūki- las yra kitas – pažvelgti į vieno iš Seimo šalia panašių to paties istorinio regiono“, – varpininkų ir demokratų avangarde, nuo ninke“, „Lietuvos žiniose“. Štai „Varpe“ jis (II-o ir III-čio) pirmininkų Jono Staugaičio Vidurio Rytų Europos. pat pradžios solidžiai dalyvavo jų veikloje. aktyviausiai reiškėsi 1890–1892 m. Turime asmenybę, daug prisidėjusį modernios Ar galima tokį požiūrį taikyti Lietuvos Pirmiausia, jis šalia V. Kudirkos ir kitų yra net aštuonis jo straipsnius. Iš esmės, daugu- Lietuvos valstybės, modernios Lietuvos vi- situacijai? Pabandysiu atsakyti, trumpai įrašytas kaip „Varpui“ davusios pradžią ma jų kalba ne apie politiką, istoriją ar pan., suomenės pagrindų dėjimui ir stiprinimui. aptardamas varpininkų, demokratų, lietu- „Lietuvos“ draugijos steigėjas. Ilgą laiką o apie praktiškus dalykus: bitininkystę, Yra gera proga – 150 metų nuo jo gimimo – viškoje istoriografijoje vadinamų liberalais, be jo neapsiėjo varpininkų organizacijos higieną ir t. t. tai padaryti ir priminti, įtvirtinti nūdienos socialines-ekonomines, socialines-poli- vadovybės suvažiavimai. Šios organizacijos Taigi charakterizuojant Joną Staugaitį atminties kultūros lauke šio asmens svarbą tines nuostatas. Minėtasis M. Janovskis, įsitvirtinimo metais – 1888–1890 m. – jis kaip varpininką, LDP veikėją ir jų aplinkoje mūsų aptariamam procesui. charakterizuodamas lenkiškąjį liberaliz- buvo nuolatinis šių suvažiavimų dalyvis. besireiškusį publicistą, būtina pažymėti Taigi, nevardydamas daug faktų nei iš mą, išskiria du jam labiausiai būdingus Tokiame suvažiavime jis dalyvavo 1888 m. jo išskirtinumą tarp bendražygių. Ir tokiu jo gyventos epochos, nei iš jo asmeninio bruožus – racionalizmą ir modernizacijos Marijampolėje, kai susirinkę studentai iš išskirtinumu įvardyčiau pasiryžimą, nepai- gyvenimo, pradėsiu Jono Staugaičio vietos siekį3. Abu jie yra būdingi ir lietuvių libe- Maskvos ir Varšuvos kartu nutarė steigti sant partinės priklausomybės, nuosekliai ir vaidmens tokiame mums aktualiame pro- ralams. Dar V. Kudirkos iniciatyva įkurtos „Varpą“ ir rūpintis lėšomis bei straips- likti ištikimam „Lietuvos“ draugijos ir cese – modernios lietuvių tautos, modernios Varšuvoje „Lietuvos“ draugijos veiklos niais, kurie padės telkti ir plėsti lietuvių „Varpo“ įvadiniame straipsnyje suformu- Lietuvos visuomenės tapsme – aptarimu. programoje buvo įrašyti „organinio darbo“ inteligentų ratą lietuviškam darbui ir Lie- luotam principui: „Tautos vienybė“, kuris Dėl laiko stokos teks pasitenkinti tik kon- teoriją atitinkantys siekiai, pagal kuriuos tuvos visuomenės švietimui, kultūriniam jam reiškė, jog tik per organinį darbą galima krečiomis pastabomis apie Joną Staugaitį buvo numatyta žadinti ir ugdyti tautinę darbui ir politiniam veikimui. Lankėsi jis pasiekti tautos laisvę ir ją užtvirtinti tokio kaip varpininką (1888–1905), Lietuvos savimonę, propaguoti tautinės kultūros Motiejaus Lozoraičio tėviškėje sukviestame darbo rezultatais. (lietuvių) demokratų partijos (1902–1915) ir ekonomikos vystymo idėjas. Jie buvo suvažiavime, kuris vyko Baltrušių kaime, veikėją, publicistą. Tokią temą išprovokavo, nukreipti į lietuvių ūkininkus-valstiečius, Griškabūdžio valsčiuje, to meto Naumiesčio Pranešimas, skaitytas 2018 m. gegužės 16 d. pirmiausia, istoriografinė nežinia apie tai, kaip būsimos modernios lietuvių tautos apskrityje. Atvyko jis ir į varpininkų veiklai apskritojo stalo diskusijoje „Seimo Pirmininkui kad lietuvių tautinio judėjimo „liberalinės“ branduolį. Pažymėtina, kad šie tikslai buvo labai svarbų pasitarimą Petro Matulaičio Jonui Staugaičiui – 150: varpininko, mediko, srovės ir iš jos išsirutuliojusios pirmosios formuluoti Varšuvos pozityvizmo įtakoje4. tėviškėje (Stebuliškių kaimas, Liudvinavo politiko kelias“, vykusioje LRS Konstitucijos partijos, drąsiai brėžusios Lietuvos visuo- Tokių uždavinių įgyvendinimo priemone valsčius, Kalvarijos apskritis). Nuo tol jo salėje. menės perspektyvą kaip nepriklausomos tapo draugijos narių iniciatyva 1889 m. pavardės suvažiavimuose kaip varpininkų valstybės, kaip demokratiniais principais pradėtas leisti laikraštis „Varpas“, nuo taip ir Lietuvių (nuo 1905 m.) jau nematyti. besitvarkančios savarankiškos politinės 1890 m. – „Ūkininkas“. Juose buvo pasi- Pažymėtina, kad nuo 1894 m. V. Kudirkos sistemos (beje, tai užfiksuota kaip tik ir sakoma už privačią nuosavybę, prekinius, pakviestas į Šakius dirbo gydytoju, rūpinosi Vasario 16 d. akte: „skelbia atstatanti piniginius santykius, pabrėžiamas bau- paties Kudirkos sveikata ir jau nebesilankė 1 M. Janowski, Polska myśl liberalna do 1918 roku, Kraków: Znak 1998, p. 7–9. nepriklausomą, demokratiniais pamatais džiavos panaikinimo teigiamas poveikis varpininkų suvažiavimuose. Kodėl? Viena 2 Ibid., p. 200–229; 270–272. sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine modernios tautos raidai5. Buvo propaguo- iš atsakymo versijų – todėl, kad jis buvo ir 3 Ibid., p. 273–274. 4 R. Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje, Vilnius, 1990, Vilniuje...“), tarp veikėjų, be tokių asmenų jamos realizavimo kooperacijos, savitarpio liko ištikimas V. Kudirkos iškeltam „tautos p. 230–247; 250–252; E. Vidmantas, „Varpo“ politinė programa“, kaip Vincas Kudirka, Juozas Adomaitis- ir vartojimo kooperacijos6. 1893 m. pasiūlyta vienybės“ principui. O nuo 1894–1895 m., in: Lituanistica, 1991, nr. 1 (15), p. 23–24. kaip žinia, varpininkų aplinkoje pastebi- 5 „Balsai lietuviszku draugyszcziu“, in: Varpas, 1889, nr. 3, p. 45; Šernas, Juozas Bagdonas, Jonas Jablonskis, steigti Ūkio banką. Dažnai buvo patariama „Perkratymas musu darbu“, in: Varpas, 1889, nr. 6, p. 81. Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Stasys daugiau kultivuoti prekines pagalbines že- mas akivaizdus lūžis į konservatyviuosius 6 Liutas P.[Leonas P.], „Apie bendroves“, in: Szviesa, 1888, nr. Matulaitis, Petras Leonas, Povilas Višinskis, mės ūkio šakas: daržininkystę, sodininkys- ir radikaliuosius. Pirmieji ramiai norėjo 1/2, p. 13–14; j-b [Beržanskis J.], „Reikalingumas ir naudingumas prekystės“, in: Varpas, 1889, nr. 7, p. 97–98. Kazys Grinius, Felicija Bortkevičienė, Er- tę, bitininkystę ir žuvininkystę. Rekomen- dirbti, nekonfrontuodami atvirai su valdžia 7 Liutas P. [Leonas P.], „Žemdirbystės reikalai“, in: Varpas, 1891, nestas Galvanauskas, Mykolas Sleževičius, duojama intensyvinti žemės ūkį, kreipiant (Jonas Jablonskis, Petras Matulaitis, pats nr. 10, p. 79; Berlinyškis [Smilgevičius J.], Pienininkystė Lietuvos ūkininkams, Tilžė, 1895 [atsišaukimas]. Albinas Rimka ir kt., visuomet šalia darba- jį nuo grūdininkystės į gyvulininkystę, ypač V. Kudirka, Jonas Kriaučiūnas, Antanas 8 Q. D. ir K [Kudirka V.], „Tėvyniszki varpai“, in: Varpas, 1890, vosi ir Jonas Staugaitis. Tad, mano tikslas – į pieninę gyvulininkystę. Raginama vers- Kriščiukaitis-Aišbė, Pranas Mašiotas, Ga- nr. 10, p. 152; Q. D. ir K [Kudirka V.], „Tėvyniszki varpai“, in: brielis Landsbergis, P. Leonas), o antrieji Varpas, 1891, nr. 6, p. 86. parodyti ir įrodyti faktais, kad tikrai taip. Ir tis prekyba javais, gyvuliais, paukščiais, 9 j-a [Adomaitis-Šernas J.], „Moksliszki musu siekimai“, in: Var- kad jo „kasdienis“ darbas buvo ne mažiau mišku, nuomoti sodus, steigti krautuves, (Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Kazys pas, 1889, nr. 8, p. 214; Gryžilas A. P. [Mašiotas P.], „Uždarbiai svarbus nei išvardytų iškilių varpininkų ir viešbučius7. Pažymėtina, kad propaguojant Grinius) manė, kad jau nebepakanka tik kul- ukįnįkų Suvalkų rėdybos ir emigracija į Ameriką“, in: Varpas, 1892, nr. 6, p. 89. demokratų partijos veikėjų. lietuvius užsiimti prekyba, gana dažnai tūriškai stiprintis, reikia ir aiškiau kelti savo 10 „Programas Lietuvių demokratų partijos (projektas)“, in: Varpas, Taigi, norint tai atskleisti, parodyti, buvo užsipuolami žydai, kurie, kaip žinia, reikalavimus Rusijos valdžiai, kaip buvo 1902, nr. 12, p. 261–263. reikia nors keliais žodžiais priminti, kas vyravo prekyboje. Ne vieną tokio pobūdžio yra tie varpininkai ir kuo jie išsiskiria to straipsnelį „Varpe“ publikavo ir V. Kudir- meto lietuvių tautiniame judėjime. Kai tik ka8. Buvo rūpinamasi ūkio intensyvinimu. pradedame mąstyti ar kalbėti apie Lietuvos Raginama naudoti geresnius padargus, idėją XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, žemės ūkio mašinas, mineralines trąšas. Martyno Jankaus muziejus norom nenorom pirmiausia atkreipiame Buvo propaguojamos agronominės žinios, Muziejaus adresas: dėmesį į „Tautiškąją giesmę“ ir jos autorių rašoma apie jų naudą. Buvo pasisakoma Vincą Kudirką. O Vinco Kudirkos asmuo už buržuazijos ir kapitalizmo stiprinimą9. Martyno Jankaus g. 5 provokuoja, ir, manau, kad dar ne kartą Svarbiausios socialinės, ekonominės libe- Bitėnai, Lumpėnų sen. ateityje provokuos aptarti liberalizmo, ralų nuostatos programiniame lygmenyje Pagėgių sav. LT-99265 demokratijos ir Lietuvos idėjų santykį bei buvo apibendrintos 1902 m. įkurtos Lietu- Muziejaus darbo laikas: raišką XIX ir XX a. sandūroje. Su Vincu vių demokratų partijos programos projekte. Antradienis–Penktadienis 8.30–17.00 Kudirka buvo ir yra siejama modernios Jame buvo reikalaujama panaikinti žemės Šeštadienis 8.30–16.00 Lietuvos, lietuvių tautos laisvės atsiradimo pirkimo suvaržymus, valstiečių teises su- El. paštas: [email protected] problema. Lietuvos politinės, socialinės ir lyginti su kitų luomų teisėmis, išskirstyti Tel. 844142736 kultūrinės minties istorijoje jis įvardijamas kaimus į vienkiemius, duoti pigų kreditą, kaip lietuvių liberalų visuomeninės – politi- organizuoti agronominę pagalbą, steigti Mob. tel. +370 6 561 5021 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta Lietuvos dvarų istorija Jogalinos dvaras prie Napoleono kepurės piliakalnio Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis
Pradžia Nr. 5 (847) ja. Po karo visi jų vaikai, išskyrus jauniausiąjį Stanislovą, gelbėdamiesi nuo sovietų repre- Bajorai Bobiatynskiai ir Vnukauskai sijų, išvyko gyventi į Lenkiją. Stanislovas, Marytės Vnukauskaitės-Žaromskienės tėvas, Kita Rossochackių duktė Vanda ištekėjo liko gyventi Jogalinos dvare ir čia sukūrė už Eugenijaus Bobiatynskio, Vilniaus bajoro, šeimą. Atėjus sovietams, Jogalinos dvarui veterinarijos gydytojo. Gyveno savo namuo- priklausė 81,26 ha žemės14, 1940 m. laiki- se Vilniuje, dab. Barboros Radvilaitės gatvė- nam naudojimui paliko 15 ha. Sovietiniame je, Nr. 3. Jiems gimė trys vaikai: Stanislovas, protokole, grafoje „Buv. savininko pavardė Eugenija ir Jadvyga. Jadvyga, gim. 1885 m., ir vardas“, įrašyta: „Vnukauskienė Jadvyga, pasak jos vaikaitės Marytės Vnukauskaitės- valdo Goštautas Vaclovas [Jadvygos žentas – Žaromskienės, mokėsi dailės Krokuvoje. dukters Marijos (1920–1940) vyras, su jų Lietuvos dailininkų žodyno 1795–1918 m. II mažamete dukra Halina, gim. 1939 m., iš- tome nenurodyti net jos gimimo metai. Mo- vykęs į Lenkiją – aut. pastaba].“ Į protokolus kėsi, anot žodyno, pas Stanislovą Jarockį. įrašydavo ne tik mirusius, bet ir seniai žemės Lietuvos dailės muziejus saugo jos 1905 m. neturinčius asmenis, svarbus buvo ne tiek nutapytą paveikslą „Vaikaitė kambaryje“12. turtas, kiek kilmė. Nepaisant XX a. vykusių visuomeninių Bobiatynskių dukra Eugenija ištekėjo kataklizmų, giminė išsaugojo kelis šios dai- už Čiagadajevo. Tėvai jiems skyrė Seniavos lininkės paveikslus. dvarelį (iki šių laikų neišlikęs), esantį šalia Jo- Jadvyga ištekėjo už agronomo ir sodi- galinos. Jie turėjo vieną dukterį, kuri mirė prieš ninko Lucijono Vnukovskio (kilęs iš Rački karą, palaidota Stakliškių bažnyčios šventoriu- (Raczki) miestelio, netoli Suvalkų, Lenkijoje). je. Nusivylę savo nedideliu dvareliu, paveikti Tėvai (Jadvygos motina Vanda Bobiatynska) dukters mirties, Čiagadajevai dar prieš karą jiems skyrė Jogalinos dvarą (dab. Prienų r., išvyko į Paryžių ir ten liko gyventi. šalia Lelionių dvaro). Ten jie įsikūrė 1914 m., Įdomi Bobiatynskių sūnaus Stanislovo, susilaukė penkių vaikų – Onos, Boleslovo, pasilikusio Vilniuje, tėvų name, biografija. Namas, esantis priešais Vilniaus katedrą, ant Vieslavo, Marijos ir Stanislovo (Marytės Vaclovas Mintautas Čižas su šeima. Nuotr. iš Stanislovas ir Jadvyga Bobiatynskiai. Nuotr. iš Vnukauskaitės tėvas). 1924 m. Jogalinos kurio šiandien kabo atminimo lenta Vladis- Marytės Vnukauskaitės-Žaromskienės asmeni- Marytės Vnukauskaitės-Žaromskienės asmeni- dvarui priklausė 147 ha13. Lucijonas pats lovui Sirokomlei, taip ir negrąžintas vaikai- įkūrė parką, dalis jo išlikusi iki šiol. Jadvyga tei. Stanislovas Bobiatynskis gimė 1887 m. nio archyvo nio archyvo ir Lucijonas mirė dar iki Antrojo pasaulinio Vilniuje, studijavo Maskvos universitete kis, visą gyvenimą kovojęs prieš bolševikus, Alytaus krašte, Žaliosios dvare. Tiesa, 1940 m. karo (Lucijonas 1936 m., Jadvyga 1940 m.), mediciną, pasižymėjo kovose su bolševikais žuvo nuo jų rankos. Anot Aleksandro Meiš- sovietų valdžios dvarams paliekamos žemės todėl sovietų valdžia jų nepalietė. Palaidoti ir buvo komunizmo priešas. Bolševikai jį tavičiaus, jis buvo internuotas karui prasidė- normos sąraše nurodoma, kad Dukiškių dvare privačiose Jogalinos kapinėse, šalia dvaro praminė krwawy major. Dalyvavo generolo jus Lietuvoje ir nuteistas sovietų... Stanevičienei Julijai Butrimonių valsčiuje nepa- pastatų, kartu su anksti mirusia dukra Mari- L. Želigovskio maište. Stanislovas Bobiatyns- liekama nei vieno hektaro iš 121,59 ha16. 1995 m. Paslaptingi bajorai Anusevičiai šių eilučių autoriui Pivašiūnų klebonas kun. Jonas Kaušyla yra pasakojęs, kad tarpukariu, Trečiosios Rossochackių dukters Anta- nežiūrint nutrauktų diplomatinių santykių ninos Juzefos palikuonių pėdsakai nuveda tarp Lietuvos ir Lenkijos, Juliją Rožę lankyda- į Užuguosčio dvarą. Ištekėjusi už Anusievi- vo sūnus Vitoldas Stanevičius. Atskrisdavo čiaus (Anusiewicz), susilaukė dukters, kuri jis lėktuvu į netoliese esantį aerodromą. Kad ištekėjo už Hoppeno. Tarp Dvylikos Vil- aukšto rango Lenkijos politikas lankydavo niaus apaštalų draugijos narių yra minimas savo mamą, patvirtina ir Vitoldo Stanevičiaus vaistininkas Anusevičius, apie kurį iki šiol kreipimasis į Trakų bažnyčios dekaną kun. nėra jokių tikslių žinių. Dvarą po Pirmojo Klemensą Maliukevičių dėl tarpininkavimo, pasaulinio karo Hoppenai Užuguostyje pir- kad jo motinai būtų leista atvykti į Valkininkus ko iš kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių. arba Vilnių. Tarpininkauti turėjo būsimasis Iki Antrojo pasaulinio karo Hoppenų šeima signataras kun. Alfonsas Petrulis17. Taigi kar- turėjo vaistinę Anykščiuose, o kunigaikščiai tais mūsų spaudoje pasirodantys pranešimai Butautai-Andžejkovičiai turėjo vaistų sandė- apie signatarų diplomatinę veiklą neatitinka lius Vilniuje. Hoppenų palikuonis Romanas tikrovės. Tiek Donato Malinausko, tiek kun. dabar gyvena Barnaule (ten pasiliko po trem- Alfonso Petrulio ryšiai buvo panaudojami ties), jis padėjo perkeliant Donato Malinaus- įvairaus pobūdžio derybose, apie kurias mažai ko ir jo šeimos narių palaikus į Lietuvą. žinome.
Bajorai Stanevičiai (Staniewiczowie) 12 Lietuvių dailininkų žodynas, t. II: 1795–1918, sud. Jolanta Širkaitė, Paskutinioji Rossochackių dukra Julija Rožė Vilnius, 2012, p. 66–67. 13 Šimkevičius Š., „Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkiška (Julia Róża Rossochacka) ištekėjo už Cezario Au- kronika“. Prieiga per internetą –
Pradžia Nr. 5 (847) apie sakų vandens vertybes ir naudą, 1781)16 ir tarų, kurių neslegia kvailo užsispyrimo ir truojančią savo kitoniškumą ar modernumą prancūzų teologo Nikolo Bergerio (Nicolas klaidingų įsitikinimų našta. Filosofas teigia, visuomenę, suvokiančią vertybinių orienta- Į Gardine leistų pamokymų rinkinį įkom- Bergier, 1715–1790) traktatas Traktat dziejo- kad kiekvienas žmogus gali rasti begales cijų, leidžiančių susisteminti įgytas žinias, ponuojamas J. Locke‘o požiūris dėl moterų wego i dogmatycznego prawdziwej religii (Tikros įrodymų, jog paskutinę dieną Dievas savo prisiimtas nuostatas, elgesio normas, svarbą. laisvos valios priešintis įvairioms blogio religijos istorinis ir dogmatinis traktatas, 1795)17. vaikus prikels, tuo esą galima neabejoti taip, Aptartų knygų populiarumas rodo ir dar ir neteisybės apraiškoms. Tai būtų kone Norint išsiaiškinti, kokios priežastys nulėmė kaip neabejojama, kad drugelio lėliukė virsta vieną XVIII a. antros pusės LDK skaitančios vienintelis atvejis, kai moteriai suteikiama šių veikalų populiarumą, dera žvilgterėti į plaštake21. Kiek neįprasta, kad tokias mintis visuomenės ypatybę – gebėjimą rinktis. teisė nepaklusti vyrui: jų turinį ir plėtojamą tematiką. eskaluojantis veikalas tampa populiarus ir Tai – demokratiškos visuomenės bruožas, Ne vienoje Apšvietą LDK ir Lenkijos noriai skaitomas XVIII a. antroje pusėje – Apšvietos iškeltas, tačiau pradėtas įteisinti Žmona neprivalo paklusti vyrui tada, kai Karalystėje analizuojančioje studijoje pažy- laiku, kuomet vis dažniau neigiamos kiek vėliau jai oponavusios Kontrapšvietos. jis savo elgesiu nusižengia Dievo arba žmonių mima, kad intelektuali to meto visuomenė Apreiškimo dogmos bei tradicijos ir vis Kita vertus, daugkartinė pasirinktų knygų įstatymams; nei vyro įsakymai, nei jo rodomas rodė didžiulį susidomėjimą Vakarų Euro- entuziastingiau imamas šlovinti empiriz- leidyba leidžia kalbėti apie LDK visuome- piktas pavyzdys negali priversti žmonos panie- poje populiariomis švietėjų (ypač prancūzų mas (kaip vienintelis būdas pažinti tiesą), nės praktikuotą intensyvųjį skaitymą (tokį, kinti Dievo įsakymus ir padorumo taisykles; enciklopedistų) idėjomis. Įvairiuose sam- deizmas, ateistinė pasaulėžiūra. Manytina, kai tas pats tekstas skaitomas daug kartų). tokiu atveju jokio paklusnumo jam [vyrui – J. G.] būriuose buvo diskutuojama apie naujai kad veikalo populiarumą galėjo lemti kelios Intensyvaus ir ekstensyvaus (kai skaitoma neturi būti, kadangi jis pats sukelia Viešpaties pasirodžiusius švietėjų straipsnius, siūlytas priežastys: rūpestis krikščioniškos dorovės greitai ir kuo daugiau) skaitymo sąvokas ir Valdovo pyktį ir verčia savo žmoną sunkiai ir įgyvendintas reformas, aktualias epochos nuosmukiu, abejonės, kad moralė gali būti plačiau išplėtojo XVIII a. prancūzų kultūros nusidėti. (p. 14). temas gvildenančius veikalus. Visgi išliku- atskirta nuo tikybos ir galiausiai transcen- epizodus tyrinėjęs Harvardo profesorius sios, Gardino spaustuvėje leistos XVIII a. dentinio Dievo, užgožto gamtos – bedvasio Robertas Darntonas. Savo knygoje Didžio- Knygoje Prezent dla żon yra atgarsių ir verstinės knygos liudija, kad daugiau skai- mechanizmo, ilgesys. Patrauklus Apšvietos sios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros iš Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseau) romano-trak- tyta ne švietėjiška enciklopedistų literatūra dilemas gvildenančiam skaitytojui turėjo istorijos epizodai25 autorius kalba apie XVIII a. tato Émile ou de l’éducation (Emilis, arba apie (nerasta nei vieno prancūzų Enciklopedijos būti ir D. Berklio siūlymas gręžtis į antikos pabaigoje vykusią skaitymo revoliuciją – feno- auklėjimą, 1762)15, ypač iš penktosios dalies, vertimo į lenkų kalbą), bet vienaip ar kitaip laikus, kuomet žmonės, užuot kliovęsi meną, kai visi (net moterys ir vaikai) pradėjo kurioje pasakojama Emilio ir Sofijos istorija. jai oponavę Kontrapšvietos programos teks- prietarais, visais įmanomais būdais veržėsi skaityti. Tokio visuotinio skaitymo apogė- Tiek viename, tiek kitame veikale panašiai tai. Vienu iš jų buvo kelis kartus perleista Dievop, nepaisydami to, kad Evangelijos jus sietas su vokiškuoju Leselust (skaitymo suvokiamas moters gerumas: ji gera tuomet, D. Berklio Informacya a cnotach y skutkach šviesa jų kelio dar nebuvo nušvietusi. džiaugsmu), vartotojiškos visuomenės laiky- kai yra anapus politikos, ir jos gerumas wody żywiczney – neįprasto turinio ir tema- Panašios priežastys galėjo lemti ir uolaus tu liguistu užsiėmimu, manija ar apsėdimu26. būtinas, norint išsaugoti kultūros ir vyro tikos knygelė, pristatanti plataus spektro katalikybės gynėjo, enciklopedistų kritiko R. Darntonas mano, kad vadinamą skaitymo savastis. Ž. Ž. Ruso pasisako už moters, filosofinius svarstymus (pradedant pušų N. Bergerio veikalo Traktat dziejowego i do- revoliuciją sukėlė būtent ekstensyvaus skai- kaip ydų ir pagundų įkūnytojos, nuolat sakų gydomosiomis galiomis ir baigiant gmatycznego prawdziwej religii populiarumą. tymo proveržis, kuomet skirtingo pobūdžio provokuojančios vyrų paleistuvystę ir net Šv. Trejybės samprata). Informacya a cnotach Prisidėjo ir tai, kad amžininkai, neišskiriant knygos „ryte rytos“, ne tiek kreipiant dė- agresiją, pašalinimą iš politinės bendruo- y skutkach wody żywiczney galima pavadinti ir N. Bergeriui oponavusių prancūzų švie- mesį į jų turinį, kiek į perskaitytų puslapių menės. Emilio autorius kalba apie pagarbą jatrochemijos18 traktatu, aiškinančiu iki tol tėjų (Voltero (Voltaire) ar Ž. Ž Ruso), laikė skaičių27. Vertinant XVIII a. antros pusės motinai, auklėjančiai patriotiškus piliečius, nežinomą sakų vandens ruošimo metodą ir šį teologą garbingu ir vienu iš labiausiai Gardino spaustuvės leidinius, tenka grįžti tačiau toji pagarba nesuteikia jai jokių teisių pristatančiu kone stebuklingas šio gydomojo išprususių katalikybė apologetų22. prie jau išsakytos minties, kad Apšvietai įsi- būti lygiaverte vyro partnere politinėje ar produkto savybes. D. Berklis savo veikale Dvylikos tomų N. Bergerio traktatas ski- bėgėjus, LDK skaitanti visuomenė (Gardine visuomeninėje veikloje. aptaria ir kitus, tiesiogiai su pagrindine riamas katalikų religijai apginti ir pasiprie- spausdintos knygos pasiekdavo skirtingus Gardine leistuose pamokymuose žmo- (pušies sakų vandens) tema nesusijusius da- šinti tiems, kurie diskredituoja krikščionybės LDK regionus) dažniau praktikavo inten- noms atskiras dėmesys skiriamas ištiki- lykus: Romos istoriko Suetonijaus (69–122) tiesas ir vertybes. Žvelgdamas iš filosofinių, syvųjį skaitymą, Vakarų Europoje sparčiai mybei. Šios dorybės reikalaujama vien iš istorines įžvalgas, neoplatonizmo pradinin- istorinių ir teologinių perspektyvų, autorius keičiamą ekstensyviuoju. Galima daryti moterų, argumentuojant, kad moters neišti- ko Plotino (~205–~270) idėjas, olandų filoso- išsamiai aptaria, kur glūdi katalikybės sti- prielaidą, kad intensyvaus skaitymo įprotis kimybė ardo ne tik šeimos, bet ir visos visuo- fo Vilhelmo Hombergo (Wilhelm Homberg, prybė ir kaip ją derėtų saugoti. Nurodoma buvo susijęs su daugeliui įprastu kartotiniu menės pamatus. Pateikiamas ir detalesnis 1652–1715) teorines nuostatas, alkoholinių akylai stebėti, kad katalikybė nedegeneruotų religinių tekstų skaitymu. šios minties aiškinimas: vyras, abejodamas gėrimų žalą kūnui ir sielai, kosmologijos ir į deizmą. N. Bergieris įspėja, kad deizmui dėl savo vaikų tėvystės, negali tinkamai jų metafizikos klausimus. Plačiame svarstymų būdingas nepastovumas, dėl kurio jis dažnai auklėti (neturi tam teisės) ir praranda tėvišką lauke ryškėja ir pagrindinis traktato tikslas – suka ateizmo ar agnosticizmo (neigiančio ga- 15 Jean Jacques Rousseau, Emile or on Education. Prieiga per interesą materialiai juos remti. Prezent dla padėti skaitytojams išsaugoti (o praradus ir limybę pažinti objektyvią tikrovę, dažnai su- internetą –
Lietuvos Didžiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kunigaikštystės taleris, dukatas, 1664 m. 1788 m. Piešinyje: Piešinyje: Jonas aukštuomenės Kazimieras Vaza, medžioklės. senatas Jasna Gura Dail. Tautvilas 1661 m., antkapis, Rinkevičius žmona Marie Loui se Gonzaga, karai, miestai. Dail. Tautvilas Rinkevičius 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta Lietuvos istorija Tėviškės aušra Nr. 6 (39) Tautos fondo (JAV) leidinys Lietuvos mokykloms 2018 m. birželis
Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga Išvyka į Lietuvos dvasios galiūnų gimtuosius kraštus Liutgarda ČEPIENĖ, Vilniaus r. Dūkštų pagrindinės mokyklos lituanistė, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos narė
Prieš aštuonerius metus Danguolės Vilkaviškio aikštėje sukurto Jono Basanavi- Sabienės iniciatyva įkurta Rytų Lietuvos čiaus paminklo. mokytojų sąjunga (toliau – RLMS) ir toliau Diena ritosi į antrą pusę. Švelniai glostė aktyviai vykdo pažintinę auklėjamąją veiklą pavasariniai saulės spinduliai. Važiavome Rytų Lietuvos mokytojams. Šalia kitų darbų žeme, kuria vaikščiojo už Lietuvos laisvę, kiekvienais metais RLMS organizuoja pa- kalbą ir nepriklausomybę kovoję J. Basana- žintines keliones po kaimynines valstybes: vičius ir V. Kudirka – didieji Lietuvos sūnūs, Rusiją, Baltarusiją, Latviją, Lenkiją. Bet dvasios ąžuolai. pačios mieliausios kelionės yra po gimtąją Pasukome Šakių rajono link, į Kudirkos Lietuvą. O šiais metais proga pakeliauti po Naumiestį. Tėvynę ypatinga – Lietuvos 100-metis! Nors gerokai vėlavome, mus maloniai Gegužės 26 d. išvykome į Lietuvai daug sutiko Vinco Kudirkos muziejaus vedėja nusipelniusių vyrų Jono Basanavičiaus ir Irena Zinkevičienė. Ji didžiavosi įspūdingu, Vinco Kudirkos gimtuosius kraštus. Tad ne pagal architekto Audriaus Ambraso projektą veltui ir projektas pavadintas ,,Du ąžuolai 2016 m. sukurtu moderniu muziejumi, kuris nepriklausomybės ąžuolyne“. Du Suvalki- pastatytas namelio vietoje. Tame namelyje jos sūnūs – dvasios galiūnai, nepabūgę nei gyvendamas 1898 m. Vincas Kudirka sukūrė caro valdžios represijų, nei lenkų agresyvios Lietuvos himną – ,,Tautišką giesmę“. Be galo nutautinimo politikos. Jie pasiaukojamai įdomu buvo klausytis gausių pasakojimų kovojo už lietuvybę, lietuvių kalbą, tautinį apie Suvalkiją, miesto kilmę, istoriją ir jo atgimimą. Rytų Lietuvos mokytojai dėkoja pavadinimą. Buvo parodyta tradicinė XIX Tautinių mažumų departamentui prie Lie- a. zanavykų apranga, knygnešystės keliai, tuvos Respublikos Vyriausybės, finansavus eksponatai iš XIX a. antros pusės veikėjų – projektą „Du ąžuolai tautos atgimimo ąžuo- varpininkų – epochos. Išskirtinis dėme- lyne“, kurio dėka galėjome aplankyti tokias sys ekspozicijoje skiriamas V. Kudirkai – mums visiems brangias vietas. ,,Tautiškos giesmės“ autoriui, idėjiniam Kelionės tikslai – pabuvoti tautos žadin- ,,Varpo“ vedliui, prozininkui, poetui, pu- tojų gimtuosiuose kraštuose, aplankyti jų blicistui, kritikui, vertėjui, tautinio sąjūdžio vaikystės vietas, patiems pajausti tą erdvę, ideologui, gydytojui. kurioje augo, formavosi Lietuvos Nepri- Atsisveikinę su svetingąja Vinco Kudir- klausomybės kalviai, pagerbti jų atminimą, Ekskursijos po Suvalkiją, J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos gimtąjį kraštą, dalyviai kos muziejaus vedėja Irena Zinkevičiene, iš padėti gėlių prie jų paminklų. karto patraukėme prie Vinco Grybo 1934 Ankstyvas ir saulėtas šeštadienio rytas. ,,Tautiškos giesmės“ autorių Vincą Kudirką, tekstilė ir įrankiai. Vyksta edukacinės pro- m. sukurto paminklo V. Kudirkai. Mūsų Važiuojame pro istorijos įvykių paženklintus kuriam ,,Aušra“ padėjo susivokti: ,,Pasiju- gramos. Visi pastatai, pagalbinės patalpos puokštė papildė tautiečių dovanotų gėlių Trakus, legendomis apipintą Aukštadvarį. tau save didžiu, galingu: pasijutau lietuvis byloja apie turtingo ir tvarkingo ūkininko jūrą Lietuvos himno autoriui. Tose vietose dirbančios mokytojos turi ką esąs...“ Vincas Kudirka aktyviai įsijungė į gyvenimą. Saulė krypo vakarop, kai sustojome prie papasakoti kitiems keliautojams. Vis labiau patriotinę veiklą. Pagaliau 1889 m. Tilžėje Savo žaluma, gaivia ramybe ir amžinuo- Kudirkos Naumiesčio Meištų kapinaičių – artėjant prie Vilkaviškio, ekskursijos organi- suskamba jo ,,Varpas“, žadinantis ir kitus ju ošimu kviečia Lietuvos tautinio atgimimo V. Kudirkos amžinojo poilsio vietos. Ilgai zatorės – entuziastingoji RLMS pirmininkė lietuvius inteligentus keltis. ąžuolynas, kuriame šlama daugiau nei 8 ieškoti kapo nereikėjo, nes kiekvienas čia Danguolė Sabienė ir gyvoji enciklopedija Tai skambink, ,,Varpe“! Tegul 400 medžių. 39,4 ha plotas suskirstytas į 13 sutiktas iš karto tiksliai nurodydavo, kur Aldona Kuodytė – apžvelgia to meto Lie- gaudims tavo giraičių. Tai Sąjūdžio Seimo žiedas, Tautos palaidotas garsusis žemietis. Kuklus kapas, tuvos politinę padėtį – lietuvių kalba už- Išilgai skersai eina per Lietuvą! vienybės, Represijų aukų, Knygnešių, J. Ba- skęstantis gėlių žieduose, aptvertas metaline drausta, pilna koja Lietuvoje šeimininkauja Budink ir šauki graudžiu balsu sanavičiaus premijų laureatų, Baltų, Pasaulio tvorele. Ir mūsų rožių puokštė prisiglaudė caro valdininkai, o lenkų ponai žemina ir savo, lietuvių, Vasario 16-osios akto signatarų, prie didžiojo Lietuvos žadintojo kapo velė- niekina lietuvį. O tas šaukimas perniek tenežūva! Kovo 11-osios nepriklausomybės atstaty- nos. Visus apgobė vakaro iškilmingumas ir Prancūzų rašytojo Viktoro Hugo mintis, Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite... mo akto ir kitos. Tautos atgimimo giraitėje rimtis. Kapų tyloje nuvilnijo mūsų grupės kad pasaulyje nėra mažų tautų – Tautos Ir Lietuva kėlėsi... pasodinti ąžuolai Lietuvą garsinusiems iš pradžių tyliai, po to vis garsiau ir garsiau didybė visai nematuojama jos gausumu, Pro autobuso langą grožėjomės su- žmonėms: dr. Jonui Basanavičiui, Simonui skambantis Lietuvos himnas, šį kartą gieda- panašiai kaip žmogaus didybė nematuojama valkiečių sutvarkytais miesteliais, vešliai Daukantui, Antanui Poškai, Vydūnui, Lie- mas himno autoriui... Giedamas Lietuvai ir jo ūgiu – tarsi pritaikyta mažytei Lietuvai, žaliuojančiais laukais, žydinčiais sodais, tuvos Respublikos Prezidentams, kitiems kiekvienam lietuviui. Kaip meilės ir ištikimy- kurios likimas taip susiklostė, kad ji nuo dvelkiančiais pavasariu ir ramybe. žymiems žmonėms. Represijų aukų giraitėje bės priesaika dirbti Lietuvai... Gyventi taip, istorijos priešaušrio turėjo nuolat budėti ir Štai ir Vilkaviškio r. Bartninkų seniūnija. Sausio 13-osios, Medininkų aukų atminimą kaip gyveno didieji dvasios milžinai – visas grumtis dėl savo išlikimo. XV a. didžiulė Ožkabaliai... Tautos patriarcho J. Basana- ištikimai saugo galingi ąžuolai. jėgas ir gyvenimą skyrę Lietuvai. ir galinga LDK, nuolatiniais puldinėjimais, vičiaus gimtinė. Erdvus kiemas. 1991 m. Muziejaus darbuotojų supažindinti su Gyvenimo knygą skaityk laps į klasta, apgaule silpninama, tiek sumenko, atstatytas didžiulis gyvenamasis pastatas – įrengta J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą lapą, kad po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos stuba, klėtis. Atkurta karvidė, kluonas, rū- apibūdinančia ekspozicija, pasižiūrėję filmą Nestodams, kad kartais, į tinginius padalijimo XVIII a. prarado savo valstybin- sys, kiaulidės pastatas. Klojime šiltuoju metų apie J. Basanavičių, pavaikščioję jo vaikystės kliuvęs, gumą. Lietuviai jau buvo nykstanti tauta. laiku organizuojami įvairūs renginiai, mėgė- takais, paragavę gilių kavos, išvažiavome Tu nesupelytum ir neitum į kapą Būti lietuviu reikėjo drąsos. 1883 m. Jono jų teatrų bei folkloro festivaliai. Dviejų dalių į Vilkaviškį nusilenkti didžiajam patriar- Be likusio ženklo: kad žmogum Basanavičiaus ,,Aušra“ pažadino tautinį at- klėtyje su prieklėčiu eksponuojami įvairūs chui, padėti gėlių prie skulptoriaus Antano buvęs. gimimą. Pažadino ir besigėdijantį lietuvybės, buities daiktai, namų apyvokos reikmenys, Žukausko talentingai 1996 m. Centrinėje Vincas Kudirka „Labora“ Rytų Lietuvos mokyklos Šventė Vilniaus „Žaros“ gimnazijoje „Nepamirštami Lietuvos partizanų praradimai“ Danguolė SABIENĖ, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė
Kai vieną pavasario dieną į Vilniaus „Ža- zijos vokalinis ansamblis, atlikęs partizanines Mickūnų gimnazijos mokytojoms Onai ros“ gimnazijos aktų salę rinkosi mokiniai iš dainas lietuvių ir baltarusių kalbomis. Šis Avižinienei ir Vaclavai Šukštul, Kalvelių Naujosios Vilnios mikrorajono ir aplinkinių ansamblis, vadovaujamas muzikos mokytojos „Aušros“ gimnazijos – Editai Burvytei, Kal- Vilniaus rajono mokyklų mokiniai ir moky- Valentinos Kovalčuk, yra nuolatinis partiza- velių S. Moniuškos – Romuald Seniut, Ma- tojai, nebuvome labai nustebę. Žinojome, kad ninės dainos konkurso, kuris kasmet vyksta rinos Mižigurskajos privačios gimnazijos – čia vyks knygos „Žmonių likimai okupacijų Druskininkuose, dalyvis. Romualdai Jefremovai, Vilniaus „Laisvės“ metais. Prisiminimai“ pristatymas. Pristatyti Mickūnų gimnazijos lietuvių kalbos ir gimnazijos mokytojams Mariui Janulevičiui šio kūrinio atvyko knygos sudarytojas, Druski- literatūros mokytoja Ona Avižinienė, kuri čia ir Danutei Mazūrienei, Vilniaus Pavilnio ninkų Rezistencijos centro įkūrėjas, asociacijos dalyvavo su savo mokiniais, dėkodama visų pagrindinės mokyklos – Janinai Klimašaus- „Atmintis“ vadovas, didelis Lietuvos patriotas renginio dalyvių vardu ir įteikdama gėlių G. kaitei, Vilniaus P. Skorinos gimnazijos – Šventės akimirka Gintautas Kazlauskas su žmona ir šio centro Kazlauskui, pasidžiaugė jo gražiu bendradar- Valentinai Kovalčiuk ir didelei grupei „Žaros“ darbuotoja Eugenija Sidaravičiūtė. biavimu su Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga gimnazijos mokinių ir mokytojų. Džiaugiamės, kad mūsų gretos vis gau- Po išsamaus ir įdomaus G. Kazlausko ir šio krašto mokyklomis. Prasmingai šventei pasibaigus, viliamės, sėja, vis daugiau mokyklų dalyvauja mūsų pasakojimo apie knygos turinį, gimnazijos O mes, Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga, kad dalyviams ji paliko gilų įspūdį. Viliamės, organizuojamuose renginiuose ir pačios imasi skautų grupė, kuriai vadovauja mokytoja- savo ruožtu už prasmingo renginio sumanymą kad nuoširdus mokinių tarpusavio bendravi- iniciatyvos, įvairios veiklos, kurioje Rytų Lietu- skautė Leonarda Misevič, skaitė ištraukas iš ir organizavimą esame dėkingi Vilniaus „Ža- mas paskatins mokyklų bendradarbiavimą ir vos mokytojų sąjunga dalyvauja kaip socialinis pristatytos knygos. Mokinių vokalinis an- ros“ gimnazijos direktoriui Dmitrijui Popovui prasmingų švenčių organizavimą. Juk Naujo- partneris. Dėkojame G Kazlauskui ir visiems samblis atliko lietuvių liaudies dainų. Renginį ir jo komandai, į šventę atvykusiems mokyklų sios Vilnios mikrorajonas turi skaudžius mūsų kitiems už mūsų bendrą prasmingą veiklą ir labai pagyvino baltarusių P. Skorinos gimna- vadovams, mokytojams ir mokiniams – istorijos priminimus. linkime gražios vasaros. Voruta 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Lietuvos istorija Tėviškės aušra Nr. 6 (39) Tautos fondo (JAV) leidinys Lietuvos mokykloms 2018 m. birželis
Rytų Lietuvos mokyklos Dešimtieji „Vilniaus jovarai“
Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų mokiniai maloniai stebino susirinkusius žiūrovus, pristatydami Į šventę Juodšilių „Šilo“ gimnazijoje atvyko svečių (iš kairės): Jonas Vasiliauskas, dr. Laurynas sudėtingus, aukšto meninio lygio kūrinius Kasčiūnas, Algimantas Masaitis, Audronius Ažubalis, dr. Gediminas Kazėnas Sveikinimo žodį tarė ir šventės pradžią daug laiko skyrė Pietryčių Lietuvos mokyklų dieną Juodšiliuose buvo susirinkę kitokie Atkelta iš 1 p. paskelbė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ problemoms, jų reikalams ir reali materialinė vaikai, bet ir anų, ir šių, visų jų širdis traukia pirmininkas, ilgametis Vilniaus r. Marijam- pagalba joms teikiama iki šiol. tai, kas vadinama menu: daina, šokis, taip dar – visi čia skambėję muzikos, dainų gar- polio mokyklos direktorius Algimantas V. Landsbergis, kalbėdamas, kaip jis pats prasmingai skambantis lietuviškas žodis, sai, šokio sūkurys – tai preliudija į artėjančią Masaitis. Dalyvius taip pat sveikino žmonės, sakė, tokios gražios šventės proga, priminė, tautinių rūbų spalvos... visos Lietuvos dainų ir šokių šventę. besirūpinantys Pietryčių Lietuvos lietu- kad čia, Juodšiliuose, prieš daugelį metų Scenoje dainininkus keitė šokėjai, juos – Taigi, nuo ankstyvo ryto riedėjo auto- viškomis mokyklomis: Jonas Vasiliauskas, susitiko su kitokios įstaigos ir kitokio likimo poezijos skaitovai. Skambėjo dainos apie busai su šventės dalyviais į Juodšilių „Šilo“ Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo vaikais. Tai buvo paauglių berniukų pataisos Tėvynę, apie meilę. O štai iš Nemenčinės gimnaziją. Rinkosi svečiai. ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus namai, dar vadinami vaikų kolonija. Profeso- Gedimino gimnazijos atvyko 39 mokslei- Galima sakyti, dalyvavo visų lietuvių vedėjas, Danguolė Sabienė, Rytų Lietuvos rius su tais vaikais kalbėjo apie meną. Apie viai. Nemenčinės Gedimino gimnazistai ir kalba dėstomų pradinių ir pagrindinių mokytojų sąjungos pirmininkė. Šventėje M. K. Čiurlionį, jo paveikslus. Ir tie vaikai, gimnazistės atliko kompoziciją „Po gimtinės mokyklų, gimnazijų, progimnazijų ir dviejų dalyvavo ir kalbėjo Lietuvos Respublikos pažeidę kažkokius įstatymus, izoliuoti nuo dangumi“, kurioje susilieja daina, šokis, po- mišrių gimnazijų mokiniai. O jų per dvide- Seimo nariai Audroniu Ažubalis, Laurynas visuomenės, buvo prikaustyti pasakojimo, ezija. 24 merginos sudaro gimnazijos chorą. šimt. Paminėtini ir mažiausieji Mickūnų ir Kasčiūnas. norėjo sužinoti daugiau apie menininką ir Jos dalyvaus Respublikinėje dainų ir šokių Rudaminos vaikų lopšelių-darželių daini- Šventės dalyviai labai šiltai sutiko pasakojo, ką jie jautė, matydami paveikslų šventėje. Minimos gimnazijos moksleiviai ninkai ir šokėjai. Jie drąsiai žengė į sceną ir prof. Vytautą Landsbergį ir Gražiną Lands- reprodukcijas. Mintis aiški – menas žadina dėkoja savo vadovėms Miglei Matuliaus- atlikę savo numerį gražiausiomis šypseno- bergienę. Ji yra V. Lansbergio fondo valdybos protą, širdį, bendrystę. Ir nė vienas vaikas kaitei, Julijai Dombrovskai, lietuvių kalbos mis apdovanojo žiūrovus. pirmininkė. Profesorė nuoširdžiai rūpinosi ir negali būti nurašytas kaip netinkamas. Tą mokytojai Jurgai Stankevičienei. Kaip jie sako, už sunkų darbą su jais. Šios gimnazijos atstovai, kaip ir didžioji dalis dalyvių, vilkėjo tautiniais rūbais. Moksleiviai sakė, kad jiems patinka juos vilkėti, jais apsivilkę jaučiasi pakylėti, lyg būtų gerokai ūgtelėję. Kaip sakė mokyklų vadovai, šventės re- pertuaras buvo pasirenkamas savarankiškai. Tad jautėsi įvairumas, pasirinktų kūrinių skirtingumas. Kadangi ir prof. G. Landsber- gienė Juodšiliuose lankosi ne pirmus metus, paklausiau, kuo vienas nuo kito skiriasi šie kasmetiniai renginiai. Jos nuomone, labai svarbu yra tai, kas bendra – vaikai drauge lavina meninį skonį, pajunta ir pamilsta liau- dies šokį, dainą. Čia moksleiviai susitinka vieni su kitais, ir akivaizdžiai matyti išaugęs moksleivių kolektyvų meistriškumas, sce- ninė laikysena, sudėtingesnių kūrinių atli- kimas, jų interpretacija, atliekamų kūrinių pajautimas. Vaikams tai didelis išbandymas, visų metų darbo įvertinimas. Šventę skambiu akordu baigė jungtinis Rudaminos „Ryto“, Nemenčinės Gedimino ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijų cho- ras. Jie atliko Respublikinės Dainų šventės kūrinius. Paskutinis nuskambėjęs kūrinys buvo „Ąžuolėli šimtašaki!“. Visi šie chorai dalyvaus Respublikinėje dainų ir šokių šventėje. Baigėsi dešimtoji „Vilniaus jovarų“ šven- tė. Ji buvo graži ir prasminga. Tai visų Vil- niaus rajono mokytojų, kolektyvų vadovų, moksleivių nuoseklaus darbo vaisius. Po to visi šventės dalyviai valgė didžiulį tortą, kiekvienam buvo įteikta knygų, jau- nesnieji žaidė šiai šventei įrengtoje žaidimų aikštelėje. O atsisveikinant skambėjo: „Iki kitų metų „Vilniaus jovarų“!..“ Kad šventė įvyktų, daug prisidėjo or- ganizatoriai – lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Juodšilių „Šilo“ gimnazija. Rėmėjai: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Vytauto Landsbergio, Cingų, Tautos, Jarembauskų fondai, žemės ūkio UAB „Rūta“.
Dešimtosios „Vilniaus jovarų“ šventės Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazijoje dalyviai, 2018 m. gegužė Sofijos Daubaraitės nuotr. 10 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta Nuo Lietuvių konferencijos Vilniuje iki Vasario 16-osios akto Didieji Šv. Antano atlaidai Vytautavoje ir signataras D. Malinauskas Kadangi Trakų r. Vytautavos bažnyčia turi dalyvauvo Vytautavos Šv. Antano at- signataro D. Malinausko gyvenimu Šv. Antano Paduviečio titulą, kasmet Onuškio laiduose, knygoje „1918 metų Lietuvos ir veikla. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo parapijos klebo- Nepriklausomybės Akto signataras Atlaiduose dalyvavo ir netoli Vy- nas Algimantas Gaidukevičius čia skelbia me- Donatas Malinauskas“1, kurią išleido tautavos, Pakalninkų kaime, gyvenan- tinius Didžiuosius Šv. Antano atlaidus. Kaip „Vorutos“ leidykla Trakuose 2011 m. tis Trakų karališkojo teatro režisierius redakcijai sakė birželio 17 d. į atlaidus atvykę Kaip joje rašoma, apie Vytautavos para- Vytautas Mikalauskas. Tariamasi su senieji Vytautavos parapijiečiai, šiemet kaip ir piją galvota dar 1934 m. Tada Donatas juo dėl pjesės apie D. Malinausko kiekvienais metais susirinko daug tikinčiųjų. Malinauskas parašė laišką Kaišiadorių gyvenimą ir veiklą sukūrimą ir jos Trakų rajono merė Edita Rudelienė ir Trakų vyskupui Juozapui Kuktai: Jo Ekscelen- pristatymą Rūdiškių kultūros centro rajono savivaldybės administracijos Ekono- cijai Kaišiadorių Vyskupui. Remdamasis scenoje. VšĮ „Vorutos“ fondas kartu minės analizės, finansų ir biudžeto skyriaus mano pasikalbėjimu su Jūsų Ekscelencija su D. Malinausko giminaičiais ieškotų vedėja Danė Rudelienė į Vytautavos bažny- šių metų pradžioje, turiu garbės pareikšti, lėšų pjesės autoriaus V. Mikalausko čioje vykstančius atlaidus atvyko pirmą kartą kad atsižvelgdamas į aplinkinių gyventojų atlygiui ir rengtų tokį spektaklį. Kol ir pasidžiaugė šia tarp miškų, pievų, ūkininkų reikalus, gyvenančių keliolika kilometrų nuo kas visa tai yra tiktai derinimų ir darbų dirbamų laukų stovinčia šventove, tikinčiųjų savo parapijos Onuškio bažnyčios, ir jų norą stadijoje, todėl ateityje apie projekto bendruomene. Esant galimybei Neįgaliųjų turėti nuosavą bažnyčią, pasitaręs su savo Signataro D. Malinausko giminaitis Viktoras Jencius-Butautas su eigą informuosime skaitytojus. reikalų departamento prie Socialinės apsau- šeima, nutariau naujai bažnyčiai nuosavybėn savo svečiais Sigute Eidukoniene ir Kęstučiu Eidukoniu iš JAV gos ir darbo ministerijos direktorė dr. Asta pavesti dvidešimt hektarų žemės sklypą iš Sakrali vieta ir gera aura Kandratavičienė ir Trakų neįgaliųjų užimtumo buvusio Stanislavovos palivarko, dabar pavadinto dienų. Nežinoma, kada buvo pastatyta klebo- centro direktorius Juozas Norinkevičius visada Vytautava, su sąlyga, kad visais laikais kartą per nija. Labai džiugu, kad 2009 m. bažnyčia buvo Į atlaidus beveik kasmet atvyksta ir džiaugiasi galintys dalyvauti šiuose atlaiduo- metus būtų laikomos egzekvijos su mišiomis už remontuojama, pakeistas, uždengtas skardinis aukštadvariečiai. Šį kartą pakalbinome Aukš- 2 se. Atlaiduose dalyvavo buvęs LR Seimo narys visus mano giminės mirusius narius. stogas. Dabar liko pakeisti bažnyčios grindis ir tadvario pirminės sveikatos priežiūros centro Antanas Nedzinskas, pastaruoju metu itin Kaip 1939 m. vyko laikinosios bažnyčios jos šventorių aptverti nauja tvora. gydytoją Liną Bučelienę ir Trakų r. kultūros besidomintis Trakų rajono socialiniu gyve- statyba, aprašė Onuškio klebonas Nikodemas rūmų Aukštadvario padalinio administratorę nimu, nes gyvena Samninkėliuose (Trakų r. Švogžlys-Milžinas: Vytautiečių talkos kruopščiai Mūsų valstybės šimtmetis ir signataras Liną Mikutavičienę, kurios dažnai atvyksta į Grendavės sen.). Tarp svečių – Kęstutis J. Ei- išrinko D. Malinausko dovanotą Jankovicų kluoną, Donatas Malinauskas Šv. Antano atlaidus. Jų tvirtinimu, Vytautavoje dukonis – JAV kariuomenės pulkininkas leite- nuvežė jį Vytautavon ir meistrai surentė Vytau- tvyro gera aura, čia tiesiog gera būti. Tą patį yra nantas. Kaip ir kasmet atlaidams bidoną geros tavos bažnyčią. Ji išėjo nemaža, talpi, jauki, miela Šiais metais Lietuva mini valstybingumo sakęs ir poetas Juozas Nekrošius, prieš keletą giros pagamino Jonas ir Leokadija Vaškevičiai. šventovė. Su pakiliu bokšteliu ir su varpu jame... atkūrimo 100-ąsias metines. Dvidešimt Lie- metų Vytautavoje lankęsis su šeima. 3 Atlaiduose sutinkame Ismonyse gyvenančių Vytautava tapo bažnytinis faktas. tuvos Valstybės atkūrimo aktą pasirašiusių Liudvinavičių, gausią Julijanavoje gyvenančių Reikėtų paminėti, kad 1938 m. Kaišiadorių signatarų tapo tautos didvyriais. Juos pager- Didžiųjų atlaidų programa Vaškevičių ir Karalevičių iš Rūdiškių šeimas kurija davė užsakymą inžinieriui Klaudijui biame įvairiais renginiais ir Trakų rajone. bei daug kitų parapijiečių. Dužauskui-Duž ir nurodė suprojektuoti Vasario 5 d. Žuklijų kaime (Trakų r. Gren- Kaip ir kasmet atlaidų programa rūpinosi gatves, namus, vietą Vytauto Didžiojo pa- davės sen.), Dalgedų sodybos Etnografiniame Vytautavos Šv. Antano Paduviečio parapiją Vytautavos parapijos istorijos minklui, miestelio amatininkų pastatus ir kt. name, prie duonkepės krosnies paminėta Šv. aptarnaujantis Onuškio parapijos klebonas nuotrupos statinius. Tačiau projektas nebuvo įgyvendin- Agotos diena. Šiemet jau ketvirtą kartą su- A. Gaidukevičius. Per iškilmingas, rimties tas, nes 1939 m. spalio 9 d. Vilniaus kraštas rengta šventė buvo ypatinga – susirinkusieji kupinas šv. Mišias giedojo Onuškio D. Mali- Kas beatvažiuotų pirmą kartą į atlaidus ar sugrįžo Lietuvai ir nebeliko reikalo statyti prisiminė ne tik gilias duonos kepimo tradici- nausko gimnazijos muzikos mokytojos Gra- tiesiog į Vytautavą klausia, kas yra Vytautava naujo miestelio. Beliko sutvarkyti medinę jas, bet ir pagerbė mūsų kraštietį, Lietuvių kon- žinos Kulbickienės vadovaujami Onuškio Šv. ir kaip ji atsirado. Visa tai paaiškinta Viktoro bažnyčią. Taip Šv. Antano Paduviečio vardą ferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) apaštalų Pilypo ir Jokūbo parapijos choristai, Jenciaus-Butauto, kuris šiemet, kaip ir kasmet, turinti Vytautavos bažnyčia sulaukė ir mūsų dalyvį ir Vasario 16-osios akto signatarą Do- asistavo vargonininkas Vilius Šuminas, o po natą Malinauską. Kitose rajono gyvenvietėse mišių bažnyčioje vyko solistės Juditos Leitaitės Vasario 16-ąją irgi buvo atiduota pagarba šiam pasirodymas. Dėl didelės kaitros šventoriuje signatarui. Iškilmingai jo atminimas pagerbtas šiemet jokių renginių neplanuota. Žinoma, ir Onuškio Donato Malinausko gimnazijoje. kaip ir kasmet atlaidų dalyviai pageidauja Donatui Malinauskui skirti renginiai vyko meninės programos. Ateityje tokia programa ir Vilkaviškio rajone esančiame Alvite, kuria- galėtų būti parengta. Ne taip toli nuo Vytauta- me prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1937 m. rug- vos – Rūdiškių, Onuškio kolektyvai, kultūros pjūčio 14 d., D. Malinausko šeima iš Stanislovo darbuotojai. Pvz., Rūdiškių kultūros centro Apolinaro Voičinskio nusipirko dvarą kartu su folkloro ansamblis „Diemedis“. spirito varykla. Iš čia pat 1941 m. birželio 14 d. Irma STADALNYKAITĖ, šeima buvo ištremta į Sibirą. Juozas VERCINKEVIČIUS Juozo Vercinkevičiaus nuotr. Kaip Donato Malinausko gyvenimą perkelti į sceną? Apie Donatą Malinauską yra išleistos dvi 1 Jencius-Butautas Viktoras, 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Trakai: Voruta, 2011, 360 p. knygos, abi jas išleido „Vorutos“ leidykla – 2 Ibid., p. 279. Šv. Antano atlaidų dalyviai su kleb. Algimantu Gaidukevičiumi ir emeritu kun. Ignu Kavaliausku 19974 ir 2011 m. Turėtų būti parengtas tu- 3 Ibid., p. 287. 4 Lopata Raimundas, Nepriklausomybės akto signataras Donatas Mali- nusifotografavo ilgai atminčiai ristinis maršrutas po vietas, susijusias su nauskas, Trakai–Vilnius: Voruta, 1997, 259 p. Lietuvos heraldikos istorija Varėnos krašto heraldika Laimutė CIBULSKIENĖ ir Elena GLAVICKIENĖ, Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliografės Gegužės 17 d. Varėnos r. Matuizų pagrin- baigos, po to ilgam užmirštas. Merkinės miesto sukūrė žinomas Lietuvos dailininkas, heraldikos dinėje mokykloje vyko integruota pamoka herbas buvo atkurtas. Jo etaloną, remdamasis specialistas Arvydas Každailis. Senosios Varėnos „Varėnos krašto heraldika“, kurią vedė Varėnos surinkta istorine ikonografine medžiaga, padarė herbas ir vėliava visuomenei pristatyti ir pašven- rajono savivaldybės viešosios bibliotekos biblio- dailininkas Arvydas Každailis. Heraldikos komi- tinti 2013 m. birželio 23 d. Senosios Varėnos Šv. grafės Elena Glavickienė ir Laimutė Cibulskienė. sija jį aprobavo 1996 m. sausio 25 d. Atkurtą Mer- Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Jos supažindino vyresniųjų klasių mokinius su kinės miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos E. Glavickienė supažindino moksleivius su heraldikos pagrindais. Pristatė Varėnos miesto, Prezidentas patvirtino 1996 m. vasario 20 d. Varėnos miesto, Perlojos, Valkininkų ir Dzūkijos Merkinės, Perlojos, Marcinkonių, Valkininkų, Marcinkonių herbas – sidabriniame lauke herbų sukūrimo istorija ir simbolika. Heraldi- Senosios Varėnos bei Dzūkijos herbus. Papasa- trys juodos vilkų galvos su raudonais liežuviais. kos komisijoje dar 1969 m. kelis kartus buvo kojo, kaip ir kada jie buvo sukurti, ką reiškia jų Skydo raudonoje galvoje penki auksiniai dvigubi svarstomi Varėnos herbo motyvai ir variantai. simbolika. kryžiai. Iki šiol Marcinkonys herbo neturėjo. 1970 m. dailininko Kęstučio Gvaldos parengtą Renginio pradžioje L. Cibulskienė supažindi- Svarstant jo motyvus, nutarta pavaizduoti du Varėnos miesto herbo projektą nutarta tvirtinti no su heraldikos ir herbo sąvokomis bei su Mer- simbolius. Skydo raudonoje galvoje įdėti penkis darbo tvarka. Bet sukurtas herbas, net nespėjęs kinės, Marcinkonių ir Senosios Varėnos herbais. auksinius dvigubus kryžius, kurie primintų vie- miesto gyvenime įsigalėti, buvo uždraustas. Su Merkinės herbas – mėlyname lauke sidabrinis tos gyventojų pasipriešinimą okupacinei lenkų Lietuvos atgimimu atgijo ir miestų heraldikos vienaragis su auksiniais ginklais ir raudonu liežu- valdžiai, o raudona spalva parodytų pralietą tradicijos. Naują Varėnos herbo etaloną parengė viu. Tai istorinis herbas – Merkinei Magdeburgo kraują kovose už Lietuvos laisvę. Apačioje, sidab tas pats dailininkas K. Gvalda. Varėnos herbas teises ir šį herbą 1569 m. gruodžio 7 d. suteikė riniame lauke, vaizduojamos trys juodos vilkų buvo aprobuotas Lietuvos heraldikos komisijos Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis galvos. Dailininko Arvydo Každailio sukurtą 1994 m. lapkričio 24 d., o Lietuvos Respublikos Žygimantas Augustas. Pagal to meto sampratą naują Marcinkonių herbą Lietuvos heraldikos Prezidento patvirtintas 1995 m. sausio 12 d. baltas vienaragis buvo mėnulio ir kunigaikštysčių komisija aprobavo 2004 m. gegužės 6 d. Herbas Herbe pavaizduota mėlyname lauke bitė virš atributas. Jį mėgo astrologai ir alchemikai, bene marcinkoniškiams buvo įteiktas per kaimo šventę šešių viržių žiedų simbolizuoja senas šio krašto labiausiai – Katalikų Bažnyčia. Merkinė miesto 2004 m. rugpjūčio 21 d. bitininkystės tradicijas, darbštumą. teises ir herbą gavo gruodžio 7 d., tai yra Švč. Senosios Varėnos herbas – sidabrinis ku- Kalbėdama apie Perlojos herbo atsiradimą, naikinta, herbas užmirštas. Perlojos miesto istorinis Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės nigaikščio Vytauto medžioklės ragas, aukso . Glavickienė akcentavo, kad tai istorinis herbas. Per- herbas atkurtas po 200 metų, pasinaudojus 1792 m. išvakarėse. Ši šventė galėjo paskatinti Žygimantą spalvos heraldinės gegnės raudoname fone. Rau- lojai laisvojo miesto teises ir herbą – stovintį stumbrą privilegijos duomenimis. Jį Lietuvos Respublikos Augustą Merkinės miesto herbui suteikti vieną dona spalva simbolizuoja kunigaikščių spalvą su kryžiumi tarp ragų – 1792 m. balandžio 26 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino populiariausių Švč. Mergelės Marijos palydovų – ir heraldikoje yra itin vertinama bei suteikiama suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas 1993 m. sausio 28 d. (dail. Juozas Galkus). vienaragį. Toks herbas naudotas iki XVIII a. pa- tik seniausiems Lietuvos miesteliams. Šį herbą Augustas. Tačiau po mėnesio savivalda buvo pa- Nukelta į 14 p. Voruta 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) 11 Lietuvių išeivija Jungtinėse Amerikos Valstijose JAV lietuvių parama Lietuvai 1918–1940 m.: sritys, apimtys, vertinimai Atkelta iš 1 p. lietuvių Vykdomojo komiteto taip ir liko nesugrąžinti. Tyrinėto- nebuvo palankios ir dauguma bendrovių pagrindines išeivijos paramos Lietuvai sritis: pirmininkas. Iškilmes plačiai ap- jams reikėtų pagvildenti išeivijos bankrutavo. politinę, propagandinę, finansinę, ekonominę rašė JAV spauda, pabrėždama aukas Vyriausiam Lietuvos gynimo JAV lietuvių akcinių bendrovių sunykimo (ūkinę) ir profesinę paramą. Jos visos tarpusa- tautų apsisprendimo idėją2. komitetui 1920–1922 m. ir Lietuvos priežastis galime suskirstyti į subjektyvias ir vyje turi glaudų ryšį, pildo viena kitą. Be jokios abejonės politinei Raudonajam kryžiui 1919–1923 m. objektyvias. Subjektyvios – tai organizatorių I. Politinė parama – tai JAV lietuvių veiklai priklauso ir JAV lietu- Tai aukos valstybei. kvalifikacijos trūkumas, rizikingi ir gerai ne- svarbiausių organizacijų – katalikų (Ameri- vių bandymas jau nuo 1917 m. Išeivija aukojo Lietuvos orga- pasverti sprendimai, noras pasipinigauti, taip kos lietuvių taryba) ir tautininkų (Amerikos kurti karinius dalinius, vėliau nizacijoms – tokioms kaip Šaulių pat Lietuvos valdžios paramos trūkumas, kai lietuvių tautinė taryba) – bandymas atstovauti Amerikos lietuvių brigadą, sąjunga, Vilniui vaduoti sąjunga, Vil- kurių valdininkų ir partnerių Lietuvoje nesą- Lietuvai ir jos interesams. JAV lietuviai socia kovai už Lietuvos nepriklauso- niaus geležinis fondas, Lietuvos ginklų žiningumas. Prie objektyvių priežasčių reikia listai nesijungė prie jų. Tam tikslui 1918 m. mybę. Kariniai daliniai, brigada fondas, aukota Šventosios uosto priskirti ekonomines krizes JAV ir sudėtingą kovo 13–14 d. sušauktame Amerikos lietuvių glaudžiai siejama su Lietuvos statybai ir pan. Pinigus iš JAV lietu- Lietuvos piniginę sistemą, vykdant dolerio Visuotiniame seime Niujorke yra įkuriamas pripažinimu. O pats ilgiau- vių savo poreikiams rinko Lietuvos konvertavimą, iki lito įvedimo. abiejų tarybų Vykdomasis komitetas (dar sias, nenutrūkęs JAV lietuvių politinės partijos. Ypač tai iššaukė Nepaisant to, JAV lietuvių finansinis vadinamas Pildomuoju arba Egzekutyviniu politinis veikimas – Vilniaus Knygos viršelis Lietuvos valdžios atstovų Ameri- patriotizmas nenuėjo veltui – Lietuvoje jų komitetu) Vašingtone palaikyti kontaktams klausimas ir Vilniaus grąžinimas Lietuvai. koje nepasitenkinimą, nes, anot jų, tokie atvykę dėka buvo dedami ekonominiai pagrindai, su JAV valdžios įstaigomis ir JAV prezidentu. Tai nuolat ir nuolat primenama JAV valdžiai į JAV „ubagautojai“ daro valstybei žalą – kraštas stiprino savo ūkinę padėtį, kūrė inf- Pastebimai išeivijos ypatingas dėmesys skiria- ir visuomenei. savo propaganda, juodindami oponuojan- rastruktūrą. mas jam (vėliau – po 1940 m. išeivijos platesnis II. Propagandinė veikla – glaudžiai siejasi čias partijas ir toliau skaldo išeiviją. Buvo iš XX a. 4 deš. Lietuvos tautininkų valdžia dėmesys skiriamas ir JAV senatoriams bei su politine veikla, bet labiau orientuota į JAV Lietuvos valdžios reikalaujama neleisti į JAV dėjo pastangas vėl pritraukti JAV lietuvių kongresmenams), siekiant Lietuvai išgauti visuomenę, siekiant jos palankumo. Į šią sritį politinių partijų delegatų rankioti aukų. kapitalus į Lietuvą. Taisydama valstybės pra- nepriklausomybės pripažinimą. Vykdomasis įeina išeivijos finansuojamųInformacijos biurų Didžiuliai pinigų srautai iš JAV liejosi džioje padarytas klaidas santykiuose su JAV komitetas 1918–1919 m. koordinuoja visus Vašingtone, Niujorke veikla ir jų bandymas giminėms Lietuvoje: piniginės perlaidos, ku- lietuviais, padarė Lietuvoje esminių nuolaidų pagrindinius JAV lietuvių veiksmus – ne tik prasiskverbti į didžiąją JAV spaudą; JAV rios galėjo siekti daugiau nei 400 mln. litų per ir palankių išeivijai sprendimų. Pačius JAV rengiant rezoliucijas, organizuojant delegacijas lietuvių masinės demonstracijos su gausia 1918–1940 m.; tikėtina, kad milijoninės sumos lietuvių verslininkus ir profesionalus bandė pas prezidentą, bet ir demonstracijas, mitingus; propagandine medžiaga (plakatai, vėliavos, buvo atsiunčiamos laiškuose; nemaži kiekiai telkti į tam specialiai įkurtą Amerikos lietuvių kaupia informacija, atlieka ir propagandinį teatriniai epizodai, tautinė atributika, liaudies pinigų buvo giminaičiams atvežama JAV lie- ekonominį centrą, ekonominių ryšių su Lietuva darbą informuojant JAV valdžios įstaigas bei dainos, sakomos patriotinės kalbos ir pan.) tuvių, kurie atvykdavo pasisvečiuoti į Lietuvą. palaikymui6. Tačiau siekiamų rezultatų taip ir kitų šalių ambasadas Vašingtone. 1918 m. pa- Amerikos didžiuosiuose miestuose 1918–1919 JAV turistai nemažas sumas (manoma, kad nepavyko sulaukti. Pritrūko laiko (1940 m. Lie- baigoje Lietuvos valdžia Komitetą pripažino ir 1930 m. Taip pat jau minėtas 1 mln. parašų vidutiniškai iki 1 000 dol.) palikdavo Lietuvoje tuvos okupacija), o ir išeivija jau buvo atsarges- kaip savo atstovybę Vašingtone. Atvykus pir- rinkimas 1919 m. – akcija truko apie pusę metų. už transportą, viešbučius, maistą, pramogas, nė. Be to, pas JAV lietuvius didesnių kapitalų, mam Lietuvos atstovui Jonui Vileišiui, 1920 m. Parašai rinkti trisdešimt vienoje JAV valstijoje, suvenyrus ir dovanas (vidutiniškai 1 mln. dol. reikalingų platesniam verslui, nebuvo. pradžioje komitetas buvo įjungtas į jau oficialią Kolumbijos apygardoje ir Kanadoje. Parašai per metus). O jeigu imsime vidutiniškai per V. Profesinė parama – tai atvykusių į Lie- Lietuvos atstovybę. renkami ir iš nelietuvių, plačiai aiškinant pa- metus 1 500–2 000 turistų iš JAV, tai per 20 tuvą gyventi ir čia dirbti JAV lietuvių indėlis. JAV lietuvių delegacijos lanko prezi- rašų rinkimo tikslą. metų galėjo Lietuvą aplankyti iki 35–40 tūkst. Deja, reikia pažymėti, kad ši parama (jei ne ta dentus. 1918 m. gegužės 3 d. JAV lietuvių O štai garsusis simbolinis Laisvės varpas, amerikiečių, kurie, tikėtina, paliko Lietuvoje nepalanki teisinė, finansinė padėtis Lietuvo- delegatus priėmė V. Vilsonas. Priėmimą išeivių padovanotas Lietuvai. Kol jis buvo ne mažiau nei 30 mln. dolerių. je) galėjo būti žymiai stipresnė. Savo patogų išrūpino advokatas Balys Mastauskas. At- Amerikoje, buvo siekiama propagandinės ir Atsiųstų ir paliktų Lietuvoje pinigų reikš- gyvenimą JAV iškeitė į be įprastų patogumų sineštą memorandumą perskaitė kunigas finansinės naudos. Kad aukos būtų gausesnės, mę patvirtina lito „tėvas“, bankininkas prof. karo nualintoje Lietuvoje tik keletas šimtų Jonas J. Jakaitis, primindamas, jog per amžius nuo 1919 m. rugpjūčio 24 d. Laisvės varpas visus Vladas Jurgutis, pažymėdamas, jog „siunčia- mūsų tautiečių. Kitiems pasilikti ir įsitvirtinti Lietuva siekė būti nepriklausoma, bet per metus buvo vežiojamas po lietuvių kolonijas. mais iš Amerikos lietuvių doleriais ir gauna- Lietuvoje nepavyko dėl anksčiau minėtų amžius ji „buvo malama tarp dviejų girnų – Kolonijose varpo viešas demonstravimas mais už išvežamas prekes užsienio pinigais priežasčių. Rusijos ir Vokietijos“. Jis prašė JAV Vyriau- pritraukė ir nelietuvių dėmesį. Be to, varpu galėjome sudaryti [...] valiutos atsargas. Mūsų Jaunoje Lietuvos valstybėje, kurioje la- sybės remti Lietuvos siekius ir tai įjungti į 14 galėjo paskambinti kiekvienas, sumokėjęs 5 biudžetas tvarkėsi, prekybos balansas pradėjo bai trūko inteligentijos ir įvairių profesijų punktų programą. Prezidentas šešių minučių dolerius. Iš viso aukų pavyko surinkti 16 290 aktyvėti“4. Lito stabilumą pavyko išlaikyti ir specialistų, ir tie keli šimtai buvo didžiulė kalboje išreiškė savo užuojautą lietuvių dol. ir 96 ct. Iš šios sumos 8 526 dol. ir 65 ct buvo JAV dolerio dėka. parama. Tai žmonės, gavę išsilavinimą JAV reikalams ir jų viltims, tačiau nieko aiškaus pasiųsta į Paryžių Lietuvos delegacijos Taikos Niekas dar nesuskaičiavo, kiek lietuvių tuo universitetuose, mokantys keletą vakarų nepažadėjo. Sunku paaiškinti prezidento konferencijoje veiklai finansuoti3. metu grįžo iš JAV užsidirbę pinigų ir nusipirko kalbų, turintys profesinės veiklos patirties, motyvus, kuriais vadovaudamasis jis sutiko JAV lietuviai aktyviai dalyvauja pasauli- žemės. Tokių buvo šimtai, jei ne tūkstančiai. ryšių su amerikiečiais. Atvykę įsijungė į šalies priimti JAV lietuvių delegatus. Aišku viena, nėse parodose JAV: 1926 m. Filadelfijoje, 1933 Kokie kiekiai žemės (ha) ir už kiek buvo nu- politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. jog JAV valdantiems demokratų sluoksniams m. Čikagoje ir 1939–1940 m. Niujorke. Tik pirkta? Manytina, kad taip pat galima kalbėti Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, švieti- lietuvių organizacijų palankumas buvo nau- parodoje Niujorke oficialiai dalyvauja Lietuva apie milijonus litų. mo, medicinos, teisės srityse. Keli jų – Julius dingas vidaus politikos sumetimais. Būtina ir tai tik politiniais sumetimais. O štai išeivija Savo keliu JAV lietuviai katalikai rėmė Kaupas ir Leonardas Šimutis – tapo Lietuvos priskirti ir 1921 m. gegužės 31 d. JAV lietuvių savo iniciatyva ir savo lėšomis, siekdama Lietuvos Bažnyčią – buvo suaukojama 100 000 Seimo nariais. Jų visų indėlį sunku išmatuoti, delegacijos per savo šalininkus respublikonų garsinti Lietuvą ir save, t. y. JAV lietuvius, dol. jos poreikiams – bažnyčių ir vienuolynų nebent akcentuojant jų atvežtą vakarietišką partijoje išsirūpintą susitikimą su naujuoju parodė aktyvumą. Lietuvai tiesiogiai neda- statyboms bei remontui; laikraščių, žurnalų ir mentalitetą, pareigos jausmą savo valstybei JAV prezidentu Vorenu G. Hardingu (Warren lyvaujant, JAV lietuviai vis dėlto pasiruošė knygų leidybai; kunigų seminarijų reikalams ir darbui, ryškų patriotizmą, kuris ėmė viršų G. Harding), norėdami jam įteikti milijoną pa- parodoms – surengė parodose Lietuvių dienas, ir pan. Be to, katalikiškas Tautos fondas nuo prieš tuometinį skurdą, buitinius sunkumus. rašų, reikalaujančių nepriklausomos Lietuvos kuriose dalyvavo 10-tys tūkst. JAV lietuvių. 1918 m. skyrė stipendijas – po keletą tūkstan- Jie buvo ir savotiškas tiltas tarp Lietuvos ir pripažinimo. Pats parašų rinkimas priklauso Pavyzdžiui, Čikagoje, JAV lietuvių spaudos čių dol. per metus – Lietuvos studentams ir JAV lietuvių. propagandos sričiai. duomenimis, dalyvavo apie 80 tūkst. lietuvių moksleiviams. Jau ir anksčiau istorikai bandė paskaičiuoti Dr. Jono Šliūpo, kandidato į JAV lietuvių iš visų kolonijų. Lietuvių dienų tikslas – parodyti Reikėtų įtraukti į pelną Lietuvai ir išeivių išeivijos naudą Lietuvai. JAV lietuvių istorikas Vykdomąjį komitetą, iniciatyva JAV Senato pasauliui lietuvišką meną ir papročius. Buvo atvežtus 1920–1923 m., bet prarastus savo Vincas Liulevičius, tiesa, neturėdamas galimy- posėdžio protokole 1918 m. rugpjūčio 29 d. šokami tautiniai šokiai, dainuojamos tautinės kapitalus dėl nestabilios tuo metų Lietuvoje bių pasinaudoti Lietuvos archyvuose sukaupta buvo išspausdintas jo parengtas Memoran- dainos, eksponuojami rankdarbiai ir panašiai. finansinės būklės, dėl ūkio padėties nežinoji- dokumentika, spėjo, kad 1918–1940 m. JAV dumas su senatoriaus Henrio Keboto Lodžo Pavyzdžiui parodoje Niujorke lietuviškas mo, dėl savo naivumo, dėl vietinių apgaulės ir lietuviai paskolino ar padovanojo Lietuvai (Henry Cabot Lodge) įvadine kalba. Memorandu- iškilmes stebėjo daugiau kaip 100 000 žmonių, nesąžiningų valdininkų. Tais metais į Lietuvą daugiau kaip 53 mln. dolerių, skaičiuojant to mo turinys – reikalavimas nepriklausomybės o per radiją lietuvių programą girdėjo keli atvyko 20 000 JAV lietuvių, iš jų 15 000 nuolati- laikotarpio pinigais arba apie 1 milijardą do- lietuvių ir latvių tautoms. J. Šliūpas įrodinėjo, milijonai amerikiečių. niam gyvenimui. Praktiškai didžioji dauguma, lerių (1975–1980 m. vertė)7. Šiandien atliekant kad Lietuva yra pribrendusi nepriklausomam Lietuvos garsinimas – tai ir Dariaus ir nusivylę Lietuva, apsisuko ir grįžo į JAV. Jų detalesnį tyrimą jau matyti, kad ta nurodyta gyvenimui, atkreipdamas dėmesį į pastaruoju Girėno 1933 m., Felikso Vaitkaus 1935 m. praradimai – tai ne vienas milijonas dolerių. suma didėja ir didėja net keletą kartų. O kur laikotarpiu pagyvėjusį lietuvių tautos sąjūdį, skrydžiai per Atlantą, taip pat JAV lietuvių IV. Ekonominė (ūkinė) parama, kurios dar neapskaičiuojama pinigais JAV lietuvių kultūrinį pakilimą. Su šiuo Memorandumu, kaip sportininkų – krepšininkų, plaukikų, boksinin- esmė JAV lietuvių įvairių bendrovių kūrimas, politinė ir propagandinė veikla, dalyvavimas pažymi aušrininko biografas dr. Juozas Jakš- kų, imtynininkų – pasiekimų reklamavimas siekiant jų veiklą vykdyti Lietuvoje. (Tai bene renginiuose, išeivių „profesinė auka“ už ma- tas, J. Šliūpas „buvo pirmas lietuvis, įsiterpęs ne tik lietuviškoje, bet ir JAV bei kitų pasaulio plačiausiai yra aptarta istorinėje literatūro- žesnius atlyginimus Lietuvoje nei Amerikoje ir į Amerikos senatą ir iš jo tribūnos per surastą šalių žiniasklaidoje. je). Raginimai JAV lietuviams kurti akcines pan. Taigi, JAV lietuvių įnašas Lietuvos valsty- tarpininką iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės Išeivijos propagandinė veikla aktyvesnė, bendroves, įsitraukti į prekybą su Lietuva ir bei ir jos gyventojams 1918–1940 m. yra reikš- reikalą“1. ilgiau išsilaikiusi nei politinė veikla, kuri sti- čia užsiimti verslais ateidavo iš Lietuvos, jos mingas pirmiausia ekonomine prasme (gau- Politinės veiklos sričiai priklauso ir JAV priausiai reiškėsi, ir tai suprantama, Lietuvos veikėjų. 1919–1921 m. JAV ir Lietuvoje steigėsi nant ir tikintis gauti piniginės bei materialinės lietuvių pastangos kelti bendrus reikalavimus valstybės kūrimosi pradžioje ir valstybės pa- nemažai bendrovių su JAV lietuvių kapitalu. paramos); o taip pat ir moraline – didelė viltis su JAV latviais, estais ir ukrainiečiais. Puikiai baigoje – 1939–1940 m. Ir viena, ir kita lemiamo Vienos iš ryškesnių – tai Lietuvos atstatymo ben- dėl išeivių veiklos sulaukti JAV politinio prita- suprantant kolektyvinio tautų veikimo įtaką poveikio negalėjo turėti, bet buvo nuolatinis drovė ir Amerikos lietuvių prekybos bendrovė, su- rimo ir užtarimo. Taip buvo, yra ir po 1990 m., JAV valdžios sluoksniams. Tam pradžią pa- priminimas JAV valdžiai ir visuomenei, kad rinkusios iš įvairių fondų maždaug po 350 000 ir ko gero taip bus ateityje. darė 1918 m. Vinco F. Jankausko iniciatyva yra Lietuvos valstybė su savo problemomis, dolerių. Kaip nurodo Kazys Gineitis, iš viso sukurta Estų, Latvių, Lietuvių ir Ukrainiečių kurias reikia spręsti, kurių sprendimui gali prekybos ir pramonės įstaigoms Lietuvoje Sąjunga padėti Amerika. kurti JAV lietuviai sutelkė apie 2 mln. dolerių. 1 Jakštas J., Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla: Fotografuo- , kuri veikė iki 1922 m. V. F. Jankauskas tinis leidinys, Šiauliai: Saulės delta, 1996, p. 232–233. išrenkamas sąjungos prezidentu. Ši sąjunga III. Finansinė parama – labiausiai ap- Alfonso Eidinto skaičiavimu 1920–1925 m. 2 Amerikos lietuvių istorija, red. dr. Antanas Kučas, Boston: Lie- įėjo į Vidurio Europos tautų demokratinę sąjungą, čiuopiama ir konkretesnė paramos forma. Tai Lietuvoje įsikūrė septyniolika JAV lietuvių or- tuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 364. pirmoji iš užsienio piniginė parama Lietuvos ganizuotų akcinių bendrovių, kurių pagrindą 3 Liulevičius V., Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo vadovaujamą čekų lyderio Tomo Masaryko. darbe, Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1981, p. 52; Skirius J., Lietuvių Sąjunga vainikavo savo veiklą spalio 26 d. valstybės pradžioje. Be galo svarbi. Jos dėka – sudarė 18 mln. auksinų. Tai buvo viena iš pa- visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): Tėvynei dovanotais pinigais – buvo galima išlaikyti Lie- kankamai svarbių JAV lietuvių paramos Lie- paaukotas gyvenimas, Vilnius: Vaga, 2001, p. 154. surengusi Filadelfijoje, Nepriklausomybės 4 5 Jurgutis V., Pinigai, Vilnius: Mintis, 1996, p. 271. salėje (Independence Hall), kur 1776 m. buvo pa- tuvos atstovybes užsienio šalyse, finansuoti Lie- tuvai krypčių . Bendrovių veikla Lietuvoje – 5 „Svarbiausi dalykai“, in: Prekyba, 1920 m. liepa, vol. 2, nr. 3, p. sirašytas JAV nepriklausomybės paskelbimo tuvos delegaciją Taikos konferencijoje Paryžiuje įsigijo fabrikus, statė elektrines, atidarinėjo 4–5; „Lietuvos Atstatymo Bendrovė“, in: Lietuvių enciklopedija, Boston: 1919 m. Nors nepilnai nusisekusi Lietuvos lais- parduotuves ir sandėlius, garažus ir remonto LEL, 1958, t. 16, p. 96–97; Eidintas A., Lietuvių Kolumbai: Lietuvių emi- dokumentas, kongresą. Jame kiekvienos tau- gracijos istorijos apybraiža, Vilnius: Mintis, 1993, p. 61–63. tos, iš dalyvavusių vienuolikos, atstovai išdėstė vės paskola, išplatinta išeivijoje 1920–1922 m., – dirbtuves, prekiavo automobiliais, trakto- 6 Plačiau žr.: Skirius J., Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais pasiskolinti iki 2 mln. dolerių – turėjo svarios riais ir žemės ūkio mašinomis, eksploatavo 1926–1940 metais: Suartėjimo kelių paieškos, Vilnius: Lietuvos edu- savo programą ir pasirašė bendrą deklaraciją kologijos universiteto leidykla, 2016, p. 159–214. už visų mažųjų tautų laisvę. Lietuvių vardu reikšmės 1922 m. įvedant savo pinigą – litą. durpynus, gamino audinius, aliejus ir pan. 7 Liulevičius V., Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo pasirašė Tomas Norus-Naruševičius, JAV Tuo labiau, kad dalis pasiskolintų dolerių Tiesa, sąlygos JAV lietuvių verslininkams darbe, Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1981, p. 276. 12 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta Lietuvos kunigaikščių istorija Videniškiuose amžino poilsio atgulė XXI kartos kunigaikščio Mykolo Jono Henriko Giedraičio palaikai
Atkelta iš 1 p.
žmonai. Šis brangakmenis yra neįkainojama šeimos vertybė, kuri drauge su Giedraičių gi- mine keliavo per Sibirą ir nepražuvo. Apeigi- nė taurė, iš kurios tądien buvo aukojamos šv. Mišios, taip pat papuošta Mykolo ir Rozmari inicialais, jų santuokos data. Šv. Mišių metu prisimintas ir kitas Mykolas Giedraitis – vie- nas garsiausių šios giminės atstovų, žmonių vadintas Palaimintuoju, XV a. gimęs Videniš- kiuose. Jį dar šiemet ketinama beatifikuoti, o jo beatifikacijos procesą visokeriopai remia Giedraičių giminės palikuonys. Iškilmių metu atsisveikinimo žodį tarė istorikas, Vilniaus universiteto prof. dr. Rimvydas Petrauskas, prisiminęs svarbiausius mirusiojo gyvenimo faktus, nuveiktus darbus: Jo vaikystė, greičiau- siai, buvusi tipiška XX a. pirmosios pusės lenkų ir lietuvių aristokratams, prabėgo tarp mirusių giminaičių portretų ir spalvingos dvaro gyventojų įvairovės, tarp skroblų alėjos ir dvaro pastatų. Gimė velionis Lenkijos Respublikos senatoriaus teisininko Tadeušo Giedraičio (Giedroyć) ir Anos Šostakovskos šeimoje. Mykolo tėvai 1919 m. Paskutinė mirusiojo valia buvo grįžti prie savo Urna su XXI kartos kunigaikščio pelenais į Šv. Lauryno bažnyčią Videniškiuose atvežta susituokė Vilniaus katedroje, sostinėje kurį laiką giminės šaknų iš Didžiosios Britanijos ir gyveno. Mykolo tėvo karjeros vingiai lėmė tai, kad šeimai teko gyventi ir palenkės Balstogėje, ir Ukrainos Lucke. Jis turėjo galimybę iš arti pajausti ir į save sugerti daugiakultūrę tų žemių patirtį ir tradiciją. Mykolo Jono Henriko Giedraičio paau- glystė sutapo su Antrojo pasaulinio karo metais, kuriuos jis jautriai ir įtaigiai aprašė atsiminimų knygoje, išverstoje į kelias kalbas, tarp jų ir į lietuvių – „Ant kraterio krašto“. Netoli sienos su Sovietų sąjunga stovėję jo vaikystės namai – dvaras, nuo žemės paviršiaus nušluotas sovietų artilerijos, sugriautas ne tik šeimos, bet ir apylin- kės dvaro bendruomenės gyvenimas, nužudytas tėvas. Atėjo, Mykolo Giedraičio žodžiais tariant, senosios tvarkos pabaiga, o naują gyvenimą jam teko kurti emigracijoje – Didžiojoje Britanijoje. Tačiau dar prieš tai buvo šaltis Sibire ir karštis Irane, improvizacinės išgyvenimo pamokos ir ka- detų mokyklos disciplina. Nors išaugo kaip tikras aristokratas, kuriam žirgas buvo natūraliausias žmogaus palydovas, beje, jo pirmojo vaikystės žirgo vardas buvo labai lietuviškas – Perkūnas, o arklidės buvo svarbiausias dvaro pastatas, bet Mykolo žmona Rozmari (priekyje, dešinėje) ir dukra Anna Mykolas ir Rosy Giedraičiai savo auksinių ilgainiui nuo kavalerijos jis pasuko prie lėktuvų. vestuvių šventėje Po karo Londono universitete jis baigė aviacijos valią įvykdžiusiems asmenims dėkojo su- Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka inžinerijos studijas ir projektavo orlaivius. Kiek tuoktinė Rozmari Giedroyc, kuri vylėsi, kad ir bibliotekos atstovai. Parodoje sužinota, kad išleido jos vertimą į lietuvių kalbą, pavadintą vėliau keliavo po pasaulį konsultuodamas įvairių pati paskutiniam poilsiui atguls prie vyro, kur M. Giedraitis nuo jaunystės domėjosi istorija, „Ant kraterio krašto“. Parodą puošia LMA šalių vyriausybes ir bendroves. jos palaikai, kaip ir Mykolo, bus atvežti ru- gilinosi į giminės genealogiją. 1979 m. jis su Vrublevskių bibliotekoje saugomas latvių Šiuo ramesniu gyvenimo tarpsniu Mykolas doje dėžutėje. Taip pat sutuoktinė prisiminė šeima persikėlė į Oksfordą, tapo Oksfordo dailininkės Jolantos Danenbergs 2002 m. labai susidomėjo giminės šaknimis ir šis jo pomėgis pirmąją judviejų su Mykolu kelionę į Lietuvą universiteto Orielo koledžo nariu ir kaip ne- nutapytas M. Giedraičio portretas, vietą čia virto tikra gyvenimo aistra. Ir tai geriausiai paaiš- 1990 m., kuri Mykolui buvo kupina įvairių priklausomas mokslininkas, glaudžiai susijęs rado M. Giedraičio herbas ir Anglijos, Velso kina, kodėl šiandien mes esame čia, Videniškiuose – išbandymų, o jai paliko neišdildomą įspūdį ir su universitetu, atsidėjo istorijos studijoms. bei Šiaurės Airijos Herbų kolegijos oficialaus senojoje kunigaikščių Giedraičių tėvonijoje. ji tuoj pat įsimylėjo Lietuvą, o jos sutuoktinis Jo mokslinių straipsnių paskelbta Anglijos, rašto, patvirtinančio M. Giedraičio kilmę ir Taip pat palaikų perlaidojimo ceremonijos nuo to laiko į Lietuvą atvykdavo kasmet, čia Lenkijos ir Lietuvos mokslinėje spaudoje. herbą, kopijos, M. Giedraičio sudarytas Gie- metu buvo prisiminta, kad Mykolas nemažai ieškodamas trūkstamų istorijos faktų. M. Giedraitis Lietuvos mokslų akademi- draičių giminės genealoginis medis. prisidėjo prie giminės įamžinimo Lietuvoje – Rozmari pasidžiaugė, kad Lietuvą aplan- jos Vrublevskių bibliotekai perdavė asmeninę Taip pat eksponuojama dalis dokumentų, finansavo archeologinius tyrimus ir istorinių ko ne tik jų vaikai, bet ir vaikaičiai, o vienas knygų kolekciją ir turtingą Giedraičių šeimos liudijančių jo gyvenimo kelią bei giminės paminklų restauravimą Giedraičiuose, taip jų šiemet kovo mėnesį Lietuvoje šventė archyvą. Dauguma kolekcijos knygų – istoriją. Vienas iš įdomiausių eksponatų – pat vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalo- medaus mėnesį. Vėliau burtasi Videniškių su žymių istorijos asmenų autografais ir M. Giedraičio LMA Vrublevskių bibliotekai jaus Daukšos paminklo statybą Varniuose. vienuolyno muziejuje, kur atidaryta 2017 m. dovanojimo įrašais. Jo knygų kolekcija ir padovanotas jo dėdei Henrikui Šostakovskiui Rozmari ir Mykolas Giedraičiai Lietuvos kul- Videniškiuose vykusio tapybos plenero archyvas ypač domina Lietuvos istorikus. Už (Henryk Szostakowski, 1890–1955) priklausęs tūros ir mokslo žmonėms svetingai atverdavo „Videniškiai“ darbų paroda, kurią pristatė nuopelnus Lietuvai M. Giedraitis apdovano- kariškas puodelis, dekoruotas šeimos draugo savo namų Oksforde duris, sudarydavo jiems plenero kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė tas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Stanislovo Romerio (Stanisław Romer) išraižy- sąlygas padirbėti Anglijos bibliotekose bei ir vienas iš plenero dalyvių Vidas Poškus. 4-ojo laipsnio ordinu (1995). M. Giedraitis tais piešiniais. Puodelis buvo išraižytas, kai archyvuose ir kitaip juos remdavo. Parodoje taip pat eksponuojami tapytojų Min- yra paskelbęs prisiminimų knygą „Crater’s S. Romeris su H. Šostakovskiu 1940 m. rusų Šv. Mišias už šį iškilų žmogų aukojo mons. daugo Skudučio ir Arvydo Brazdžiūno-Dusės Edge“ (Londonas, 2010). Joje pasakojama apie kariuomenės buvo įkalinti netoli Katynės, teol. dr. Algirdas Jurevičius, mons. Kęstutis darbai. O baigiamuoju minėjimo akcentu jų šeimos deportaciją į Sibirą ir emigraciją į viename iš buvusių vienuolynų. Kazlauskas, kun. Algirdas Akelaitis ir kt. tapo paroda „In memoriam Mykolas Jonas Iraną, o vėliau – į Jungtinę Karalystę. Knyga Ceremonijoje dalyvavo sutuoktinė Rozmari Henrikas Giedraitis“, kurią pristatė rengėjai – išversta į kelias kalbas. 2013 m. Lietuvos Monikos Rybelienės nuotr. Giedroyć, sūnus Michal Graham Dowmont Giedroyć, dukros Anna Catherine Astrid Loui- se Parham, Melanie Clare Sophie, vaikaičiai, kiti giminės ir artimieji. Šv. Mišių metu, skam- bant iškilmingoms giesmėms, urna su Mykolo Jono Henriko Giedraičio palaikais amžino poilsio atgulė Giedraičių koplyčios kriptoje. Urna buvo uždengta Mykolo Jono Henriko Giedraičio herbu: Lelija, Kentauras ir šūkis: In Vero Princeps („tikras kunigaikštis“). Urną į paskutinę kelionę lydėjo visi cere- monijoje dalyvavę giminaičiai, o kiek vėliau paskutinį kartą pagarbą atiduoti XXI kartos kunigaikščiui galėjo visi norintys. Po iškilmių burtasi Videniškių kultūros namuose, kur buvo pristatytas Giedraičių giminės genea- loginio medžio projektas, vyko mirusiojo pa- gerbimo popietė. Šviesaus atminimo Mykolui Jonui Henrikui Giedraičiui skirtą popietę Videniškių kultūros namuose moderavo aktorius Rimantas Giedraitis. Mykolo Giedraičio vaikai (priekyje, iš kairės) – dukros Anna, Šeimos vardu kalbėjo ir visiems prie vyro Senelio atminimą pagerbė jo vaikaičiai pagerbimo prisidėjusiems bei jo paskutinę Melanie ir sūnus Michal Voruta 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) 13 Lietuvos istorija Užpalių mūšis – ankstyvo kalavijuočių veržimosi į Lietuvą liudytojas Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, Kaunas Pradžia Nr. 5 (847) lavijuočių įsiveržimo pro 1274 m. pastatytą Daugpilio tvirtovę. Kalavijuočiai Šeimyniškių Pasirodžius T. Narbuto „Lietuvių tau- pilies papilį sudeginę 1373 m., o pačią pilį – tos istorijos“ IV tomui /15/ su minėtuoju 1433 m., bet pilis buvusi greitai atstatyta. Užpalių mūšio aprašymu, autorius gavęs jo Įspūdingas piliakalnis skatino tolesnę gerbėjų laiškų. Tarp jų įdomiausias buvęs paiešką. Jau minėtame stende radome nuo- Juozapo Pomarneckio, Ukmergės apskrities rodą apie netoli Šeimyniškių esantį Degėsių bajoro 1838 m. lapkričio 18 d. rašytas laiš- piliakalnį. Užsukę į Degėsių gyvenvietę, su- kas /15/. Jis rašęs apie Daugilių palivarką žinojome, kokiu keliu galima jį pasiekti. Pir- [rašyta „Daugailių“ gal dėl vertėjų klaidos – miausia radome Degėsių pilkapį už 1–1,5 km B. J. pastaba], kuris anksčiau buvęs „ponų nuo Šeimyniškių piliakalnio. Tai apylygiame Strutinskų nuosavybė, Ukmergės apskrity- lauke, ūkininko ganykloje, esanti neaukšta, je“. Penkiasdešimt trejus metus tą palivarką galbūt žmonių supilta kalvelė. Prie jos rado- nuomoję Pomarneckio tėvai, o nuo 1795 m. – me nugriuvusią rodyklinę lentą su užrašu ir jis pats su savo šeima. Minėtas palivarkas „Degėsių pilkapis“. Netoliese apžiūrėjome esąs kairiajame Šventosios upės krante, per kitą didesnę, ovalią, medžiais ir krūmais pusę mylios nuo Užpalių miestelio ir dvaro. apaugusią kalvą. Prie jos neradome jokios Ūkiniai buvusio Daugilių palivarko pastatai, Utenos r. Sudeikių sen. Visi šie vardai esą labai archaiški, ir „drįstu nuorodos; spėjome, gal tai buvo Degėsių spėti, jog turėtų turėti ryšį su minėtu mūšiu piliakalnis, kuris be platesnio aprašymo prie Užpalių“. Toliau J. Pomarneckis rašė, paminėtas ir Andros Simniškytės Užpalių kad netoli minėto palivarko yra Alksno eže- pilkapynams skirtame straipsnyje /18/. De- ras, nuo kurio „pietų link nusidriekusi nen- gėsių pilkapis tame straipsnyje neaprašytas drėmis apaugusi pelkė – daugiau nei varstas arba kitaip pavadintas. ilgio ir apie tūkstantis uolekčių pločio. [...] Apžiūrinėjant minėtas kalvas, sustojo Tos pelkės viduryje yra keleto šimtų uolek- pro šalį važiavęs vietinis gyventojas. Apie čių ilgio ir daugiau nei šimto uolekčių pločio mus dominusius objektus jis nieko konkre- pusiasalis. To pusiasalio gale stūkso ratu, per čiau nežinojo, bet patarė, kaip nuvažiuoti keletą uolekčių virš žemės paviršiaus supil- prie Alksno ežero ir į šalia jo esantį Daugilių tas pylimas, apaugęs velėnomis ir laukiniais kaimą. Ten radome prie kaimo sodybos dir- medžiais. Pačiame jo viduryje kai kur galima bančius statybininkus. Paklausus, ar remon- pamatyti akmeninę [...] sieną [...].“ T. Nar- tuojama sodyba yra Daugilių kaime, vyrai butą ypač sudominęs J. Pomarnackio laiške patarė kreiptis į sodybos šeimininkę. minėtas Užpalių apylinkių vietovardis – Buvome dvigubai nustebinti; sodybos Ringio upelis. Abu vieningai sutarę, kad tas šeimininkė Danguolė Kaladienė patvirtino, pavadinimas sietinas su mūšiui vadovavusio kad atvykome į Daugilių kaimą ir kad esame kunigaikščio Rimgaudo (Ringaudo) vardu. buvusiame Daugilių palivarke. D. Kaladie- Komentuodamas gautą laišką T. Narbutas nė atgavusi palivarką su žeme kaip teisėta rašė, kad 1838 m. Rimgaudo egzistavimu paveldėtoja. niekas neabejojęs. Abejonės iškilusios vėliau, Naujieji palivarko šeimininkai įdėmiai pasirodžius I. Danilavičiaus raštams. išklausė, ką apie tą vietovę rašė T. Narbutas Skaitant paminėtus ir dar daugiau ne- ir J. Pomarneckis. Jie paaiškino, kad pali- minėtų komentarų, kilo mintis aplankyti varko gyvenamasis namas neišlikęs; tekę Daugilio gynybinių įtvirtinimų vieta pelkės pusiasalyje šalia Alksno ežero Utenos r., Sudeikių sen. minimas vietoves ir įsitikinti, ar iki šių dienų rekonstruoti buvusią klėtį. Išlikę ir ūkiniai (dviejų nuotraukų montažas) išliko kas nors iš minėtų faktų. Žingeidumą pastatai. didino ir tai, kad apie Užpalių mūšį nepavy- Atvykdami matėme į pietus nuo Alksno archeologiniais radiniais /1/ vadinamas 6. Daukantas S., Istorija Žemaitiška [I], Vilnius, ko nieko rasti jokiame kitame šaltinyje. ežero besitęsiančią pelkėtą, krūmais ir me- Daugilio gynybiniais įtvirtinimais. Archeo- 1995. Keletas Kauno entuziastų 2016 m. rug- džiais apaugusią, žemumą. Virgilijus Kaladė logai datuoja tuos įtvirtinimus XVI–XVII a., 7. Gudavičius E., Kryžiaus karai Pabaltijyje ir pjūčio 20 d. vykome į Užpalius. Seniūnijoje patvirtino, kad su jų žeme besiribojančioje bet neatmestina ypatinga vietovės su žino- Lietuva XII amžiuje, Vilnius, 1989. 8. Gudavičius E., Lietuvos istorija. Nuo seniausių sužinojome, kad istorijos klausimais konsul- pelkėtoje lygumoje yra T. Narbuto knygoje mais piliakalniais ir gynybiniais įtvirtinimais tuoti galintis Giedrius Indrašius, bet tą dieną minima pusiasalio formos pakiluma. Jos laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999. svarba jau XIII a., o gal ir ankstesniais laikais. 9. Ivinskis Z., Lietuvos istorija: Iki Vytauto Di- jis buvo išvykęs. Apie Daugilius Užpalių gale archeologai atkasę kelių metrų aukščio Apie tai, T. Narbuto teigimu /15/, žinojo džiojo mirties, Vilnius, 1991. seniūnijoje nieko nesužinojome, nes, kaip akmenų sieną. Mūsų lankymosi metu rado- vokiečių kronikininkas Alnpekė, istorikai 10. Jankauskas B., „Kokios yra istorinės Že- vėliau paaiškėjo, Daugiliai priklauso Sudei- me tik tos sienos fragmentą, nes archeolo- Voigtas ir Hiarnas. maitijos ribos?“, in: Žemaičių Žemė, 2013, Nr. 3 kių seniūnijai. gai prakasą užkasę. Pusiasalio gale aiškiai Kauno istorikų mėgėjų 2016 m. vasarą (89), p. 4–7. Nusivylę pirminių žinių skurdumu, ap- įžiūrimas buvęs pylimas, o žemiausioje organizuota ekspedicija įtikino, kad T. Nar- 11. Latvis H., Vartbergė H., Livonijos kronikos, lankėme netoli Užpalių esantį Šeimyniškių pusiasalio vietoje ir didelis akmuo, galėjęs buto aprašytas 1233 m. Užpalių mūšis ir jo Vilnius, 1991. piliakalnį. Pirmiausiai sudomino jo pavadi- turėti ritualinį vaidmenį. talkininko Juozapo Pomarneckio detalizuota 12. Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, Vilnius, 1985. nimas; žinojome, ant panašaus pavadinimo Kiek vėliau susisiekę su minėtu Gied to mūšio vieta prie Alksno ežero Užpalių Šeimyniškėlių piliakalnio anykštėnus ruo- riumi Indrašiu, gavome 1992 m. darytų 13. Lipovka J., Žemaitų metraštis, Palanga, 2016. kaimynystėje dar yra nesunkiai atsekama. (Rankraštis iš Lipovka.com „Hidden past“/News šiantis statyti Vorutos pilį. ekspedicinių tyrimų ataskaitą /1/. Joje Galima tikėti ir T. Narbuto su J. Pomarneckiu (LT). Šeimyniškių piliakalnis – įspūdingai di- pažymėta, kad spėjamo bokšto „pamatai, išreikštu spėjimu, kad pro aprašyto mūšio 14. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, t. 3, Vil- delis su plačiu papiliu. Jis įrengtas iš dviejų krauti iš įvairaus dydžio lauko akmenų, tvir- vietą tekantis Ringio upelis pavadinimą nius, 1994. Vertimas iš Narbutt T., Dzieje starožytne pusių upeliais apribotame aukštumos kyšu- tintų moliu“ /1/. Tvirtinimas moliu reiškia gavo nuo mūšiui vadovavusio kunigaikščio narodu Litewskiego, Wilno, 1837. lyje. Piliakalnio aikštelė trapecinė apie 70 m statinio senumą. Rimgaudo (Ringaudo) vardo. 15. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, t. 4, ilgio ir 40–20 m pločio. Šlaitai statūs, 15–18 m J. Pomarneckis laiške T. Narbutui minėjo Vilnius, 1997. Vertimas iš Narbutt T., Dzieje narodu aukščio. Piliakalnis nuo papilio atskirtas gilia ir netoliese buvusius kapelius. Kapelių ne- Literatūra Litewskiego, Wilno, 1838. ir plačia perkasa. radome, bet sužinojome, kad maždaug toje 16. Pašuta Vl., Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, 1971. Vertimas iš rusiško autoriaus ran- Stende prie piliakalnio teigiama, kad tai vietoje buvęs žvyro karjeras. Galbūt tie kape- 1. Akavickas R., 1992 m. žvalgymų ir žvalgomų- kraščio. Originalas: Vladimir Terentjevič Pašuto, jų archeologinių tyrinėjimų Utenos rajone ataskaita, vienas gražiausių ir didžiausių piliakalnių liai buvo sunaikinti eksploatuojant karjerą. Obrazovanie Litovskogo gosudarstva, Moskva, 1959. Vilnius, 1993. Lietuvoje. Ant piliakalnio stovėjusi Užpalių Neradusi tų kapelių ir A. Simniškytė /18/. 17. Pichel Ch. L. T., Žemaitija, Kaunas, 1991. 2. Akuraitis J., „Lietuviški pėdsakai Latvijoje“, pilis. Tai buvusi svarbiausioji pilis, kurios Pusiasalis – su aiškiomis pylimo žymė- 18. Simniškytė A., Užpalių apylinkių pilkapynai: in: Mokslas ir gyvenimas, 1988, Nr. 8, p. 19–21. gynėjai saugoję kraštą nuo Padauguvio ka- mis, akmenų sienos liekanomis ir kai kuriais Nauji atradimai. Lietuvos lokaliniai tyrimai. Arche- 3. Baranauskas T., „Lietuvos istorijos kalendo- ologija. Lietuvos valsčiai. Užpaliai, Vilnius, 2013. rius“, in: Voruta, 2011, Nr. 13 (727). 19. Vijūkas-Kojelavičius A., Lietuvos istorija, Vil- 4. Budreckis A., An introduction to the history of nius, 1989. Vertimas iš lotynų klb. Dancige, 1650. Lithuania, Boston, 1984. 5. Daugirdaitė-Sruogienė V., Lietuvos istorija, Vilnius, 1991. Pabaiga
Rambyno regioninio parko direkcija ir Lankytojų centras
Žemiausioje Nemuno g. 4, Bitėnai, LT-99265, Pagėgių sav. Daugilio gynybinio Parko direkcija dirba I–IV Rambyno regioninio parko Lankytojų centras įtvirtinimo 8.00–17.00 val., Gegužės–rugsėjo mėn. dirba II–VI 8.00–17.00 val., vietoje V 8.00–15.45 val. V 8.00–15.45 val., kitais mėn. – įprastą darbo savaitę. esantis Tel. +370 441 40640, Tel. +370 441 42778, mob. tel. +370 614 10285, akmuo el. paštas [email protected] el. paštas [email protected] 14 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta Lietuvos baltarusių istorija Lietuvos ir Baltarusijos istorijos atspindžiai Mgr. Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Trakai
2016 m. pasirodė Gudų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – mokyklas sunaikinti, Stankevičiumi ir Miroslava kultūros draugijos Lietu- LDK) etninių bendruomenių. pateikiama Vilniaus Rusak, taip pat Pavelu Saučeku, voje pirmininko dr. Alek- LDK valdovų kanceliarijoje be lotynų kal- baltarusių gimnazijų Tatjana Skoriene, Tatjana Rai- sandro Adamkavičiaus bos iki pat XVII a. buvo įsitvirtinusi rusėnų, veikla 1921–1939 m., niene, Jurijumi Stankevičiumi, (Аляксандр Адамковіч), kurios kalbiniai bruožai būdingi dialektui, mokymo programa, Marylia Peciukievič, Tatjana ilgą laiką šalyje gyvenančio iš kurio vėliau išsivystė baltarusių kalba. Šia taip pat dirbusių dės- Saroka bei asmenimis, kurie baltarusių tautybės atstovo, kanceliarine kalba buvo sukurtas didžiulis tytojų sąrašas ir t. t. juos pažinojo. Iš jų pasakojimų, trilogijos apie Lietuvoje raštijos palikimas – Lietuvos Metrika, Lietuvos Taip pat leidinyje pa- prisiminimų matome, kad nors gyvenančius baltarusius Dr. Aleksandras valstybės teisynas, metraščiai, 1522 m. pirmoji sakojama Baltarusijos jie gyveno ne Baltarusijoje, tai trečioji dalis „Lietuvos balta- Adamkavičius spausdinta knyga LDK buvo Petro Skorinos periodinių leidinių nesutrukdė išsaugoti protėvių rusiai: vakar ir šiandien. Knyga III. Vilniaus parašyta „Mažoji kelionių knygelė“ rusėnų istorija, kurių tuo lai- kalbą, kultūrą. Baltarusija jiems baltarusių istorija asmenyse“ (Беларусы ў kalba. Baltarusiai, jų kultūra aktyviai reiškėsi kotarpiu buvo daug ir yra virtusi tam tikra atminties Лiтве: учора i сëння. Кніга III –Віленская Lietuvoje ir Naujaisiaisiais bei Naujausiaisiais daugumą jų Lenkijos vieta, tačiau brangi ir sava. беларуская гісторыя ў асоба). laikais: 1915 m. Vilniuje buvo atidarytos pir- valdžia buvo uždrau- Kaip knygos įžangoje teigia mosios baltarusių mokyklos, 1919–1944 m. dusi, taip pat aprašo- autorius, dauguma Vilniaus Apie autorių veikė Vilniaus baltarusių gimnazija, išug- ma keletas epizodų iš krašto baltarusių didžiąją savo džiusi daug iškilių Baltarusijos tautinio at- Baltarusių pasiuntinių gyvenimo dalį praleido čia, Knygos autorius gimė Zorkoje, Vitebsko gimimo veikėjų, 1918–1939 m. Vilniuje buvo klubo veiklos. Antroje tačiau sugebėjo išsaugoti savo srityje, Baltarusijoje. 1994 m. baigė Zorkos Baltarusijos mokslo draugija, 1926–1936 m. – knygos dalyje spaus- Knygos viršelis tautinį identitetą. vidurinę mokyklą. 1994–1999 m. studijavo Baltarusių ūkio ir kultūros institutas. 1991 m. dinami pokalbiai su Taip pat leidinyje gausu is- Polocko valstybiniame universitete. Vėliau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę tų pačių garsiais baltarusiais, šiuo metu vilniečiais. torinių XIX ir XX a. nuotraukų. Dauguma atvyko gyventi į Lietuvą. 2002–2008 m. metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. autorius, tęsdamas savo balta- jų susijusios su veikėjų asmeniniais gyve- tuometiniame Vilniaus pedagoginiame uni- nutarimu Vilniaus pedagoginio universiteto rusių Lietuvoje istorijos tyrinėjimus, pristatė nimais – vestuvės, laidotuvės, giminių ar versitete (dabar – Lietuvos edukologijos uni- (dabar – Lietuvos edukologijos universiteto) antrąją knygą „Lietuvos baltarusiai: vakar draugų susitikimai ir kt. – ir su visuomenine versitetas) studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Slavistikos fakultete įsteigta Baltarusių kal- ir šiandien. Ką reiškia kalbėtis su Dievu veikla, pvz., kolektyvo „Сябрыны“ koncerto vėliau magistrantūroje – slavų kalbas. 2013 bos, literatūros ir etnokultūros katedra, kuri baltarusiškai“ (Беларусы ў Лiтве: учора i akimirka ar Lietuvos ambasadoriaus Italijoje m. apgynė daktaro disertaciją „Baltų ir slavų nuo 2009 m. sausio 1 d. veikia kaip Filologijos сëння. Кніга II. З Богам па-беларуску). Antroji Romano Podagėlio ir jo šeimos susitikimas kalbų vardyno kontaktai Vitebsko srityje“. fakulteto Baltarusių kalbos, literatūros ir trilogijos dalis buvo skirta taip pat Vilniaus su Popiežiumi Jonu Pauliumi II ir t. t. Taip Nuo 2009 m. dėsto Lietuvos edukologijos etnokultūros centras, rengiantis baltarusių baltarusių švietimo raidai 1921–1939 m. pat knygoje pateikiamos įvairių dokumentų universitete baltarusių literatūrą. 2015 m. tapo kalbos ir literatūros specialistus Lietuvos Lenkijos okupuotame Lietuvos krašte, tačiau faksimilės: studento bilietas, magistro diplo- asociacijos Gudų kultūros draugijos Lietuvoje ir Baltarusijos mokykloms. Kaip matome, čia didžiausias dėmesys skiriamas baltarusių mo kopija, karinis bilietas, gimimo, santuokos pirmininku. baltarusių gyvenimas kultūrine ir švietimo gyvenimo pasakojimui, pasitelkiant religinį liudijimai ir kt. Taip pat Aleksandras Adamkavičius prasme virte verda, todėl mums, lietuviams, aspektą. Remdamasis Lietuvos valstybės Visos trys dr. Aleksandro Adamkavičiaus bendradarbiauja su Lietuvos ir Baltarusijos yra naudinga ir įdomu žinoti apie šalia mūsų centrinio archyvo medžiaga, autorius prista- knygos yra skirtos mokslininkams, dėsty- spauda. 1998–1999 m. dirbo Polocko vals- gyvenančiuosius, mūsų kaimynus, suprasti, to sudėtingą baltarusių religinio ir dvasinio tojams, studentams, kraštotyrininkams ir tybinio universiteto laikraštyje „Kanspekt“, ką galime vieni kitiems duoti. gyvenimo raidą Vilniaus krašte Lenkijos visiems, kurie domisi baltarusių gyvenimu 1999–2002 m. Dysnos krašto laikraštyje „Bac- okupacijos laikotarpiu 1921–1939 m. Knygoje už dabartinės Baltarusijos Respublikos sienų. kauščyna“. Taip pat bendradarbiavo su Šar- Trilogija apie Lietuvos baltarusius taip pat pateikiami pokalbiai su asmenimis, Vilniaus baltarusiai dalijasi savo mintimis apie kauščinos rajono laikraščio „Klič Radzimy“. kurie šiuo metu turi įtakos baltarusių religinio baltarusių kultūros, švietimo reikalus, istorinio 2008 m. keletą mėnesių buvo Trakų ra- Misijos supažindinti lietuvius su baltaru- gyvenimo vystymuisi jau atkurtoje Lietuvos paveldo, gimtosios kalbos išsaugojimo ir kitas jono laikraščio „Trakų žemė“ redaktorius, sių kultūra, istorija, gyvenimu ėmėsi Lietuvo- Respublikoje. problemas. Kaip teigė Adamas Maldis, filolo- 2008–2009 m. nacionalinio Lietuvos istorijos je gyvenantis baltarusių atstovas Aleksandras 2016 m. pasirodė trečioji Aleksandro gijos mokslų daktaras, profesorius iš Minsko, laikraščio „Voruta“ vyr. redaktoriaus pava- Adamkavičius. Žinoma, neįmanoma tiek šim- Adamkavičiaus knyga „Lietuvos baltarusiai: recenzavęs trečiąjį leidinį, knygą praturtino duotoju. tmečių Lietuvoje glūdinčią baltarusių istoriją vakar ir šiandien. Knyga III. Vilniaus balta- gyvenimiškos, kartais buitinės istorijos iš 2009 m. Aleksandras Adamkavičius pertelkti vienu leidiniu. Todėl sąmoningai ar rusių istorija asmenyse“. Visų trijų leidinių Vilniaus baltarusių gyvenimo. Tokios isto- priimtas į rašytojų ir žurnalistų sąjungos nesąmoningai plačiąją visuomenę pasiekė net redaktorė ir korektorė yra Lietuvos eduko- rijos gali paversti plačiam skaitytojų ratui – „Appia“ (Londonas) narius. trys šio autoriaus knygos, pasakojančios apie logijos universiteto Germanų, romanų, slavų nuo profesionalių istorikų iki scenaristų ir Aleksandras Adamkavičius daug metų baltarusių gyvenimą Lietuvoje iš skirtingų filologijos ir didaktikos katedros docentė dokumentinio bei meninio kino režisierių. Ga- tyrinėja Lietuvoje gyvenančių baltarusių sričių. 2010 m. pasirodė pirmoji autoriaus dr. Lilija Plygavka, o maketavimo darbus liausiai mokslininkas siūlo autoriui išleisti net gyvenimą: istoriją, veiklą, likimus. knyga „Lietuvos baltarusiai: vakar ir šiandien. atliko pats knygų autorius dr. Aleksandras atskirą specialų žinyną „Lietuvos baltarusiai“. Knyga I“ (Беларусы ў Лiтве: учора i сëння. Кніга Adamkavičius. Tai tik įrodo, kad dr. Aleksandro Adamkavi- Baltarusiai Lietuvoje I). Joje, remiantis Lietuvos valstybės centrinia- Trečiajame leidinyje yra pateikiama XX a. čiaus įdirbis yra reikšmingas, vertinamas ir me ir istorijos archyvuose saugoma medžiaga, žymių Lietuvos baltarusių veikėjų ir jų pa- pripažįstamas ne tik Lietuvos baltarusių, bet Baltarusiai yra trečioji pagal dydį Lietuvo- buvo apžvelgiamas baltarusių gyvenimas likuonių švietėjiška, mokslinė ir kultūrinė ir Baltarusijos baltarusių. je gyvenanti tautinė bendrija. Remiantis 2011 Lenkijos okupuotame krašte 1921–1939 veikla bei tų, kurie Lietuvai atkūrus Neprik Džiugu, kad šių tyrinėjimų svarbą ir m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena m. Juk daugumai žinoma, kad tuometinė lausomybę, aktyviai rėmė valstybę, bet kartu reikšmę suvokia Tautinių mažumų de- 36 227 baltarusiai. Didžiausia šios tautybės lenkų valdžia stengėsi nuslopinti bet kokį ir puoselėjo savo tautinį identitetą. Knygoje partamentas prie Lietuvos Respublikos gyventojų dalis telkiasi Vilniuje, Klaipėdoje, lietuviškumo židinį Vilniaus krašte. Panašiai skaitytojai ras interviu su baltarusių rašytojos Vyriausybės, parėmęs knygų leidybą. Taip Visagine, Kaune bei pasienio su Baltarusijos buvo ir su baltarusių tauta. Pirmoje knygos Zoskos Veras vaikaičiu Jaroslavu Vojteku, pat prie leidinių finansavimo prisidėjo ir Respublika teritorijoje. Geografinės ir isto- dalyje skaitytojams yra pristatoma baltaru- Vilniaus baltarusių gimnazijos direktoriaus Lietuvos edukologijos universiteto Filolo- rinės aplinkybės lėmė, kad jau XIII–XIV a. sių mokyklos steigimo istorija, pasakojama, sūnumi Olegu Ancukevičiumi, Vilniaus bal- gijos fakulteto Baltarusių kalbos, literatūros baltarusių protėviai tapo vieni iš pirmųjų kaip tuometinė lenkų valdžia stengėsi šias tarusių knygų pardavėjo vaikais Jaroslavu ir etnokultūros centras. Mirus dr. Laimutei KITKAUSKIENEI reiškiame Varėnos krašto heraldika nuoširdžią užuojautą dr. Napoleonui Kitkauskui, jo Atkelta iš 10 p. Ant sijos kabo sidabrinis kaspinas su mėlynų šeimai ir artimiesiems. Valkininkams laisvojo miesto teises ir herbą – raidžių deriniu: Ex gente bellicosissima populus heraldišką liūtą raudoname fone, po karaliaus laboriosus (Iš karingiausios genties darbštūs žmo- Tautos fondo ir TF Lietuvos atstovybės darbuotojai vainiku – suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos nės). Dzūkijos herbą sukūrė heraldikos specialistas didysis kunigaikštis Stanislavas Augustas Po- Arvydas Každailis. Dzūkijos krašto vėliava pirmą niatovskis 1792 m. birželio 26 d. Miestui suteiktas kartą buvo iškelta Merkinėje 2003 m. vykusiame auksinis liūtas reiškia jėgą, išmintį, išdidumą ir Antrajame Dzūkijos kultūros kongrese, Dainavos Dėl dr. Laimutės KITKAUSKIENĖS mirties nuoširdžiai kilnumą. Tai buvo 74-asis ir paskutinis Lietuvos krašto 750 metų jubiliejaus paminėjime. miestas, kuris gavo tokias teises. Dar tais pačiais Renginio metu vienuolika moksleivių – Gab užjaučiame sutuoktinį dr. Kazį Napoleoną Kitkauską, metais jos buvo panaikintos, kai nugalėjo Rusijos rielė Jakimavičiūtė, Natas Slavinskas, Eidvydas imperijos kariuomenės palaikomi Targovicos Balčius, Augustė Skliutaitė, Evelina Graževičiūtė, dukrą Austę, sūnų Mindaugą ir artimuosius. konfederatai. Oficialiai Valkininkų istorinis Kamilė Keršytė, Albertas Butrimas, Karolis Karpi- herbas buvo atkurtas po 200 metų. Jo etaloną, čius, Laurynas Talaikovskis, Aistė Ivanauskaite, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Tadas ir Jadvyga remdamasi privilegijos originalo ir Lietuvos Monika Leonovičiūtė – ir Matuizų bibliotekos Stommos, Viktoras ir Žiedūna Jenciai, „Vorutos“ redakcija Metrikos duomenimis, parengė dailininkė Tai- bibliotekininkė Vidutė Stadalnykienė pristatė da Balčiūnaitė. Jį Lietuvos heraldikos komisija savo pieštus Matuizų kaimo herbų pavyzdžius. aprobavo 1993 m. vasario 11 d., o 1993 m. kovo Kaip vaikai įsivaizduoja Matuizų herbą, ką jame 30 d. savo dekretu patvirtino Lietuvos Respubli- norėtų matyti? Dauguma moksleivių įsivaizdavo, Netekome dr. Laimutės KITKAUSKIENĖS – kos Prezidentas. Valkininkų miestelio herbas ir kad Matuizų herbe turėtų būti skruzdėlė – kaip vėliava buvo pašventinti 1995 m. lapkričio 26 d. matuiziškių darbštumo simbolis. Kiti simboliai – ilgametės Kristijono Donelaičio draugi- Valkininkų bažnyčioje. plytos, upelis, grybai, geležinkelis, žalia spalva... jos narės, knygos „Kristijono Donelaičio Aptarus šešis Varėnos krašto herbus, buvo Moksleiviai pasirodė be galo kūrybingi ir išradin- pristatytas ir Dzūkijos herbas. Lietuvos heral- gi. Visų renginio dalyvių balsavimu, buvo išrinkti memorialas Tolminkiemyje“ bendraautorės, dikos komisija 2003 m. vasario 25 d. suderino keturi geriausi herbų pavyzdžiai. Geriausiais šiai draugijai daug metų vadovavusio dr. Dzūkijos didžiojo ir mažojo herbų bei herbinių tapo moksleivių E. Graževičiūtės, K. Karpičiaus, vėliavų projektus. Mažojo herbo mėlyname lauke L. Talaikovskio ir bibliotekininkės V. Stadalny- Napoleono Kitkausko žmonos ir bendražygės. (skyde) vaizduojamas sidabrinis šarvuotas karys, kienės herbų pavyzdžiai. Besibaigiant renginiui Nuoširdi užuojauta visiems artimiesiems. laikantis dešinėje rankoje auksinę alebardą ant salėje girdėjosi šnabždesys ir išreikšta viltis: „Gal sidabrinio koto, o kaire ranka atsirėmęs į sidabrinį kada ir Matuizos turės savo herbą...“ baltišką skydą su paauksuotu viršutiniu apvadu Manome, kad ši pamoka moksleiviams yra Kristijono Donelaičio draugija ir paauksuotu apatiniu apvadu. Didžiajame herbe puiki pradžia geriau pažinti savo kraštą, domėtis mažąjį herbą ant sijos laiko dvi atgal atsigręžusios jo istorija. Renginys buvo skirtas Lietuvos valsty- sidabrinės lūšys su auksiniais nagais ir liežuviais. bės atkūrimo šimtmečiui. Voruta 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) 15 Lietuvos pasienio policijos istorija Linkmenyse pagerbtas Pirmosios Lietuvos Respublikos pasieniečių atminimas Vida ŠIMKAVIČIENĖ, Vilnius–Linkmenys Saulėtą ir šiltą š. m. gegužės 12 d. Linkmenų miestelis (Ignalinos r.) atgijo: Švč. Trejybės baž- nyčios link kas pėsčiomis, kas važiuoti traukė vietiniai gyventojai ir atvykę svečiai iš įvairių Lietuvos vietovių. Juos visus sukvietė organi- zuojamas Tarpukario pasieniečių palikuonių susitikimas – popietė. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Ignalinos Švč. Mer- gelės Marijos Gimimo parapijos vikaras kun. Aleksandras Gaičauskas, jam talkino reziden- tas kun. Jonas Kardelis, kilęs iš Linkmenų. Bažnyčia buvo pilna žmonių, pakiliai giedojo bažnyčios choras. Akis džiugino nemažai pa- reigūnų, jaunuolių ir merginų, vilkinčių karinę uniformą. Garbės sargyboje stovintys Lietuvos kariuomenės asociacijos „Žaibo kumštis“ iš Ignalinos uniformuoti nariai, Pasieniečių klubo ir jo skyrių atstovai laikė savo vėliavas. Kun. A. Gaičauskas pamokslo metu labai gražiai kalbėjo apie rūpestį vieni kitais – šeimoje, vals- tybėje, apie tai, kad būtume atviri padėti, ištiesti pagalbos ranką, kad nesijaustumėme viršesni už kitus. Po šv. Mišių šventinis renginys persi- kėlė į lauką prie Vasario 16-ąją, minint Lietuvos Pasieniečių palikuonys ir svečiai nepriklausomybės 100-ąsias metines, atidengto ir pašventinto paminklo (autorius Vladas Šlek- pasieniečio Mečio Medinio dukrą Nijolę Me- Pirmosios Lietuvos Respublikos pasieniečiams paminėti. Pasak A. Žilėno, knygoje daugiau- tavičius) pasieniečiams, saugojusiems demar- dinytę-Varnienę,pasieniečio Miko Rastenio atminti. siai dėmesio skirta Pietryčių Lietuvos (Utenos kacinę (administracinę) liniją su Lenkija. Ant sūnų Rimgaudą Rastenį. Šventinio renginio vedėjai priminė, kad baro) parubežio apsaugos istorijai, pasienie- paminklinio akmens užrašyta: „Jūs buvote, jūs Po to buvo pakviesti ir kiti šventės daly- ąžuolas – amžinos atminties ženklas, o lietuvis čiams, garbingai saugojusiems administracinę esate, jūs būsite garbingi Lietuvos kariai.“ viai, norintys gėlės žiedu pagerbti pasieniečių ir ąžuolas – neatskiriamai susiję, ir pakvietė liniją su Lenkija. Surinkta daug duomenų Renginys lauke prasidėjo voltornos gar- atminimą. Ignalinos rajono mero pavaduotoją L. Ragaišį bei prisiminimų apie žemiečius, saugojusius sais, po to buvo giedamas Lietuvos valstybės Po gėlių padėjimo ceremonijos vedėjai ir savivaldybės atstovus pasodinti Lietuvos sieną ne tik Utenos baro ruože, bet ir kituose himnas. Renginio vedėjai, pasipuošę tauti- pasidžiaugė, kad labai simboliška ir svarbu 100-mečiui skirtą ąžuoliuką bei pasieniečių Lietuvos pasienio baruose, apie jų likimus per niais drabužiais, – Linkmenų seniūnas Jonas atsigręžti į praeitį, bet būtina žvelgti ir į ateitį, vaikus, vaikaičius, provaikaičius pasodinti visų okupacijų metus. Knygos antroje dalyje Alekna ir Ignalinos savivaldybės politikos bei ir pristatė renginyje dalyvaujančios asociaci- ąžuoliukus jų artimųjų atminimui. Sodinant pateikti 219 pasieniečių biografiniai duome- visuomenės veikėja Gražina Mackonienė krei- jos „Žaibo kumštis“ jaunuosius patriotus ir ąžuoliukus skambėjo daina „Žemėj Lietuvos“. nys. Autorius nuoširdžiai dėkojo pasieniečių pėsi į susirinkusiuosius: „Būkit pasveikinti kapitonę Ievą Čičelytę, kuri pasveikino visus Po to visi buvo pakviesti bendrai nuotraukai vaikams ir vaikaičiams, leidusiems pasinau- visi, švenčiantys garbingą Valstybės sukaktį – susirinkusius, priminė, kad pasieniečiai pir- prie pasieniečių atminimo įamžinimo pa- doti jų šeimų relikvijomis – nuotraukomis iš Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį; būkit mieji priima iššūkius ir visada saugo mus. Po minklo. asmeninių šeimos archyvų, pasakojimais ar pasveikinti visi, šiandien susirinkę į Lin- to vyko asociacijos „Žaibo kumštis“ jaunųjų Po trumpos pertraukos visi susirinko į prisiminimais – ir perskaitė pavardes pasienio kmenis paminėti istorinės tautos praeities ir pasieniečių pasižadėjimo, kuris prilyginamas parapijos kiemelį antrajai šio renginio daliai, policininkų palikuonių, kurie išsaugojo tėvų, pagerbti tarpukario pasieniečių atminimo. priesaikai, priėmimas. Tikruosius asociacijos kur galima buvo pasivaišinti kareiviška gri- senelių, prosenelių atminimą, sąrašas buvo Ypač džiaugiamės, kad šiandien čia, pasie- narius sveikino draugai, artimieji. kių koše, pabendrauti, stabtelti prie stendo. didžiulis. A. Žilėnas dėkojo ir kraštiečiams, niečių atminimo įamžinimo vietoje, susirinko Į susirinkusius kreipėsi ir Ignalinos rajo- A. Žilėno parengtame stende „Pasienio polici- papasakojusiems apie gyvenimą parubežyje, gausus būrys tarpukario pasieniečių vaikų, no mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis. Jis jos Utenos baras iki 1939 m.“, kuriame atsispin- padėjusiems surasti bei susisiekti su pasienie- anūkų, proanūkių.“ Seniūnas priminė, kad paminėjo, kad labai svarbu prisiminti savo di pasienio policijos istorija, iš patalpintų senų čių palikuonimis ir jų giminėmis. valstybė – tai ir teritorija, kurią reikia saugoti senelius, tėvus, kurie gynė Lietuvą. Per Link nuotraukų žvelgia daugeliui artimų žmonių Renginio metu susirinkusiesiems dainavo ir ginti, o per Linkmenis kaip tik ėjo Lietuvos menis ėjusią Lietuvos demarkacinę liniją su akys. Tarp kitų prie stendo sustojo ir atvykusi Linkmenų etnografinis ansamblis „Linkme- ir Lenkijos demarkacinė linija. Koks tai buvo Lenkija saugojo ne tik linkmeniškiai, bet ir pa- iš Vilniaus Irena Kriščiūnienė su dukra Rima ir na“, sodrūs kraštiečio, buvusio miškininko, laikotarpis? Kokie žmonės saugojo Lietuvą? sieniečiai iš kitų Lietuvos vietovių. L. Ragaišis nuotraukoje susirado savo tėvą ir senelį Praną visuomenininko, kanklininko Jono Rimanto Vedėjas pristatė kraštietį, išsamiai tyrinėjusį išreiškė viltį, kad toks renginys vyktų kasmet, Brukštų, buvusį pasienietį. Klimo ir jo grupės vyrų balsai papuošė šį krašto istorinį puslapį, ir šio susitikimo kad tai taptų praeities atminimo, pagerbimo, Renginio vedėja G. Mackonienė priminė, renginį. Vienas iš šio kolektyvo vyrų grojo iniciatorių Antaną Žilėną. bendravimo vieta. kad kadaise Linkmenų kraštas buvo padaly- Labanoro dūda, kurią pagamino linkmeniškis Antanas Žilėnas pasidžiaugė matydamas Renginio vedėjai pakvietė pasisakyti Pa- tas dviem valstybėms, o šiandien Linkmenų muzikantas Juozas Kirka. J. R. Klimas ragino čia, vėliavų plazdėjime, gausiai susirinkusius sieniečių klubo atstovą Valentiną Novikovą. seniūnija, jos žmonėmis rūpinasi seniūnas šventės dalyvius kartu padainuoti patriotines savo kartos atstovus, pasieniečių vaikus, vai- Jis pažymėjo, kad visi žmonės kuria istoriją, J. Alekna, ir paprašė jo tarti žodį renginio ir tėvų dainuotas dainas. Dainas apie Lietuvą, kaičius, provaikaičius. Jo žodžiais tariant, tai ir labai svarbu, kad kažkas fiksuoja įvykius, dalyviams. Po trumpos kalbos, nes žodžių apie kylantį dūmą, kylantį į verkiantį dangų, keturių kartų susitikimas. „Susirinkę čia Lie- įamžina juos. V. Novikovas padėkojo už šį ren- jau daug pasakyta, seniūnas kartu su žmona labai jautriai padainavo svečių kolektyvas iš tuvos Valstybės jubiliejiniais metais paliekame ginį jo organizatoriams: A. Žilėnui, seniūnui Loreta sudainavo šviesios atminties mokytojos Kirdeikių. Lietuvos istorijoje žymę, kad mums brangi J. Aleknai, Linkmenų bendruomenei ir įteikė Danutės Burokienės žodžiais sukurtą dainą „Dėkojame visiems už šios dienos isto- Lietuvos, Lietuvių Tautos praeitis, kad mums, dovanas – Pasieniečių klubo atminimo ženklą apie Linkmenis. rinę ir dvasinę kelionę į tarpukario Lietuvą; mūsų vaikams ir vaikaičiams rūpi Lietuvos seniūnui Jonui Aleknai ir knygas asociacijos Vedėjai pakvietė pasisakyti kraštietį Valdą dėkojame gerbiamiems kunigams už maldą ateitis. Ženklas, kad mes vieningi ir perduo- „Žaibo kumštis“ atstovams. Kuzelį. Garbaus amžiaus žmogaus kalboje už Tėvynę Lietuvą, už valstybę saugojusių dame Lietuvos garbingą praeitį ateinančioms Renginyje dalyvavo ir Valstybės sienos įsiminė frazė, kad linkmeniškiai meldėsi ir už pasieniečių atminimą. Dėkojame renginio kartoms“, – dėkojo A. Žilėnas. apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės at- tą Linkmenų dalį, kuri priklausė Lenkijai. iniciatoriams ir organizatoriams, valdžios Kreipėsi į visus su prašymu tylos minute stovai ir vado pavaduotojas Artūras Jatulis, Žodis vėl buvo suteiktas šio renginio or- atstovams, pasieniečiams, tarpukario pasie- pagerbti Pirmosios Lietuvos Respublikos pa- kuris pasidžiaugė dalyvavęs šio paminklo ganizatoriui A. Žilėnui, parengusiam dviejų niečių artimiesiems, garbiems svečiams, kraš- sieniečių atminimą. pasieniečiams atidaryme vasario mėnesį ir dalių knygą „Parubežys ir parubežiniai“. tiečiams, vietos gyventojams už susitelkimą ir Pakvietė prie paminklo padėti simboli- dabar turintis galimybę dar kartą pagerbti A. Žilėnas trumpai pristatė savo knygą, truputį bendradarbiavimą įprasminant mūsų krašto nę keturių kartų gėlių puokštę, skirtą tėvų, pasieniečių atminimą. Pasieniečių atminimas apgailestaudamas, kad spaustuvė dėl didelio istorinę atmintį. Visi esame viena tauta, viena senelių, prosenelių atminimui: Pasienio buvo pagerbtas trimis salvėmis. darbo krūvio, susijusio su Lietuvos 100-mečiu, giminė“, – tokiais žodžiais renginio vedėjai policijos Utenos baro viršininko Antano Renginio sumanytojas ir organizatorius nespėjo laiku atspausdinti knygos, tačiau nėra kreipėsi į susirinkusiuosius ir pakvietė visiems Juodžio provaikaitį Bronių Joną Česnavičių; A. Žilėnas paaukojo penkis ąžuoliukus, ku- to blogo, kas neišeitų į gera – jis gavo dar papil- susikibti už rankų ir kartu su J. R. Klimo vyrais pasieniečio Jurgio Gečio provaikaičius Urtę ir riuos dedikavo: Lietuvai 100, Utenos apskrities domos informacijos ir medžiagos, kuria galėjo padainuoti „Ilgiausių metų“ šiam kraštui. Mantą Navalinskus ir jų mamą, Utenos aps- ilgamečio viršininko Jono Motiejūno-Vale- papildyti knygos antrą dalį. Knygą „Parubežys Lai šis susitikimas nebūna vienkartinis ir krities viršininko Jono Motiejūno-Valevičiaus vičiaus atminimui, Pasienio policijos Utenos ir parubežiniai“ A. Žilėnas skyrė Lietuvos paskutinis. Lai ši pasieniečių atminimo įamži- vaikaitę Dalią Bukelienę, pasieniečio Stasio baro viršininko Antano Juodžio atminimui, Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui nimo vieta tampa brangi kiekvienam Lietuvos Monstavičiaus vaikaitę Rūtą Chlomauskaitę, du ąžuoliukus – Pasienio policijos Utenos baro ir Pasienio policijos 95-erių metų sukakčiai istoriją gerbiančiam žmogui.
Susitikimo dalyviai (iš kairės): A. Žilėnas, L. Ragaišis, A. Jatulis, G. Mackonienė ir J. Alekna Meno kolektyvas iš Kirdeikių 16 2018 m. birželio 30 d. Nr. 6 (848) Voruta
Reportažas Sveikiname architektę Mariją PURVINIENĘ gražaus jubiliejaus proga. Dėkojame už didelę paramą „Vorutos“ laikraščiui ir „Vorutos“ fondui. Tegul jubiliejus suteikia stiprybės, sveikatos naujiems darbams ir užmojams, Jums ir Jūsų šeimai!
„Vorutos“ redakcijos darbuotojai
susipažinti, buvo tuometinis meras Vytas Kalbėdama susirinkusiesiems, M. Re- Šimonėlis. Viešnia jį prisimena kaip inteli- mienė prisiminė tą dieną, kai jos tėveliai gentišką ir atsakingą vadovą. Ji ir dabar jo nusprendė emigruoti. Nelengvas buvo jų pasiteiravo, kodėl vėl neina į merus. Buvę kelias. Ne taip kaip dabar – susikrauni la- merai viešniai dovanojo lauko gėlių puokštę gaminus ir išvyksti. Pirmu arklio tempiamu ir V. Šimonėlio bičių sunešto medaus. vežimu važiavo tėvelis, antru mamytė, kuri „Spindulio“ bendruomenės pirmininkas labai verkė, o trečiame sėdėjo visi trys Barei- Alvydas Rolis viešniai dovanojo šviežios kų vaikai – Marija su broliu ir seserimi... naminės duonos kepalą, kuriuo ji labai „Šiandien jums pirmiems atvežiau savo džiaugėsi, sakydama, kad tik tokios dova- paskutinę – septintą – knygą“, – kalbėjo nos ir laukia JAV. Audronė Janušauskienė viešnia. Ne ji parašė knygą, bet visą medžia- įteikė medaus. Marija pasidžiaugė, kad gą, nuotraukas rinko pati. Pati rūpinosi ir Marijos Remienės sutiktuvių dalyviai šalia Musninkų Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus, prie medumi pasidalins su sesute, gyvenančia pinigais. Ir knyga apie JAV lietuvių indėlį paminklo Lietuvos savanoriams vienuolyne. į Lietuvos nepriklausomybę pasiekė dienos Viešnia atsistojusi ištarė: „Aš esu mer- šviesą. Musninkiečiams knygas viešnia do- gaitė ir Musninkų.“ Po šių žodžių nuaidėjo vanojo, kitur sakėsi parduosianti. Du knygos garsūs plojimai. Nors Marija gyvena toli pristatymai numatyti Vilniuje ir Kaune. Mergaitė iš Musninkų nuo Tėviškės, tačiau ji nuolat domisi, kas Juose dalyvaus ir M. Remienė. čia vyksta. Ji nesijaučia nutolusi nuo savo Kiekvienam svečiui knygoje viešnia gimtųjų Musninkų. Ji pasakojo, kad visas parašė po palinkėjimą, kiekvieną pakalbino. gaunamas nuotraukas, vaizdo įrašus iškart Su dauguma ji susirašinėja elektroniniais viešėjo Tėviškėje siunčia ir seseriai, o tuomet abi telefonu laiškais, tad visus pažįsta. ilgai tai aptarinėja (seseris skiria tūkstantis Po nuoširdaus pokalbio Marija pakviesta mylių). Viešnia labai džiaugėsi bendruo- paragauti čia pat ant laužo virtos sriubos, Neringa TUŠKEVIČIENĖ, Širvintos menės nuveiktais darbais, gyrė pirmininką kuri jai labai patiko. Bendruomenės vyrai Alvydą, kad jis tinkamu keliu veda visą išvirė jos net 50 litrų. Čia pat grojo Musninkų „Išskridę paukščiai į namus sugrįš pa- savanoriams, prie kurio pastatymo prisidėjo bendruomenę. Ji taip pat labai džiaugėsi, jaunimo kapela. O jau kalbų kalbų… Rodėsi, vasarį saulėtą...“ – dainavo Domantas Rolis ir M. Remienė. Čia A. Petrulio gimnazijos kad Musninkai turi savo būsimą kunigą, šeima draugėn suvažiavo. sekmadienį Musninkų (Širvintų r.) varpinė- mokytojos ir mokiniai giedojo „Lietuva pirmakursį seminarijos auklėtinį Tautvy- je, kur po šv. Mišių Musninkų Švč. Trejybės brangi“. Viešnia džiaugėsi matydama būrį dą Dikčių. Viešnia nuoširdžiai sveikino jo Juozo Vercinkevičiaus nuotr. bažnytėlėje susirinko gausus būrys svečių. gimnazistų, laikančių trispalves vėliavas. Ją mamą, sakydama, kad tai didžiulė garbė Šaltinis –
Mūsų paslaugų spektrą sudaro: • Kompleksiniai ir verslo pietūs kiekvieną darbo dieną; • Specialūs pasiūlymai turistinėms grupėms ir jų gidams; • Edukacinė kibinų gaminimo pamokėlė „Paragauk istorijos“; • Parodomoji (degustacinė) „Šimtalapio“ gaminimo pamokėlė; • Autoparduotuvių „Senoji kibininė“ tinklas Vilniuje; „Senoji kibininė“ – • Išskirtiniai pasiūlymai Jūsų šventėms ir pobūviams; Karaimų g. 65, LT-21104 • Kibinų pristatymas į namus; Trakai, tel./faks. +370 5 285 5865, mob. tel. +370 659 Tad linkime akimis pamatyti, 72132, +370 659 08452, Naujausią Marijos Remienės (viduryje) iš JAV parsivežtą knygą pristatė Audronė Janušauskienė gomuriu pajusti, širdimi įsimylėti… (dešinėje) ir Steponas Mažrimas el. p. [email protected] Kitas numeris išeis 2018 m. liepos 28 d. Redakcinė kolegija: Prenumeratos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia projektą Voruta Dr. Arūnas Bubnys, prof. habil. dr. Alvydas Butkus, habil. dr. Kazimieras Garšva, Vytautas Gocentas, Nuo Lietuvių konferencijos Vilniuje iki Vasario 16-osios akto. Visos prekių ženklo teisės indeksai archit. Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Viktoras Jencius, dr. Napolenas Kitkauskas, doc. dr. Vladas Terleckas, Laiškams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, LIETUVA. Tel./faks. (8 528) 51 266, saugomos 0135, 0136 akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, doc. dr. Dalia Urbanavičienė, dr. Aldona El. paštas: [email protected], [email protected], [email protected] Vasiliauskienė, Algirdas Žemaitaitis, Juozas Vercinkevičius (vyr. redaktorius). Interneto svetainė www.voruta.lt. © Voruta, 2018. Visa medžiaga (raši © Voruta, 2018. Leidžiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimt devintieji leidimo metai. Redakcija: Vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius (el. p. [email protected], niai), pateikta laikraštyje „Voruta“, yra Rengėjas (leidėjas) – VšĮ „Vorutos“ fondas, įmonės kodas 181392738, a.s. LT025015100014000155, [email protected], tel. 8 605 11117), Irma Stadalnykaitė (redaktorė, 8 603 11117), Jolanta VšĮ „Vorutos“ fondas (įmonės kodas Trakų kredito unija, kodas 50151. Direktorė Aušra Virvičienė. Zakarevičiūtė (istorija, publicistika), Jurgita Jakienė (dizainerė, el. p. [email protected], 8 603 11 181392738, PVM mokėtojo kodas Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraštis išeina kartą per mėn. Apimtis – 4 sp. l. Redakcijos adresas: 117), Stanislava Žuravska (buhalterė, tel. 8 603 11 117, tel. / faks. (8 528) 51 266, el. p. buhalterija@voruta. LT813927314) nuosavybė. Laikraščio Naujoji g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 51 266, „Tele2“ mob. 8 605 11117. lt), Aleksandras Adamkavičius (etninės žemės), Aušra Virvičienė (publicistika, el. p. avirviciene@voruta. straipsnius kopijuojant ar platinant Vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, tel. 8 605 11 117. lt), Jonas Česnavičius (fotografija), Vytautas Valentinas Česnulis (Bažnyčios istorija), Evelina Kislych- būtina nuoroda. Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, Šiauliai. Tiražas 1000 egz. Šochienė (publicistika), Martynas Buivys (internetas).