Algis Kalėda VINCAS KUDIRKA
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Algis Kalėda VINCAS KUDIRKA: TARP ROMANTIZMO IR POZITYVIZMO Jubiliejinės konferencijos programoje įrašyti įtaigūs Vytauto Kavolio žo džiai, jog Vincas Kudirka „savyje vienijo maironiškąją romantiką, griniš- kąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį, <.„> atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus." Savo straipsnyje aš kaip tik telksiuosi į šiuos teiginius, mėgindamas eksplikuoti ir pagvildenti esminius, kaip man atrodo, klausimus: kaip ir kodėl Kudiv- ka savyje vienijo šiuos pradus, neretai traktuojamus kaip heterogeniškus? Manyčiau, kad ši problema turi tiek sinchronišką laikotarpio dimensiją (ją pabrėžia Kavolis), tiek diachronišką tradicijos aspektą, tiek svarbias platesnių reiškinių interpretacijas, kurias iškili asmenybė savitai individua liai integravo. Lietuvos himno kūrėjui - jaudinančių eilių, sarkastiškų satyrinių apysakų ir liepsningos publicistikos autoriui - tinka daug apibūdinimų, rodančių tai į vieną, tai į kitą jo talentingos kūrybos ir atsidavusios tautinės veiklos aspektų. Tokį plačiašakį ir turiningą aktyvumo barą, regis, lėmė pati epocha, skatinusi lietuvių inteligentus netausoti intelekto ir dvasios ište klių. Galbūt todėl ne vienas iš tų kūrėjų, visuomenininkų taip anksti sudegė, nes kūnas arba dvasia (kaip, pavyzdžiui, Mikalojaus Konstantino Čiurlio nio), neadaikė juos draskiusių įvairiausių priešpriešinių jėgų ir neįveikiamų kolizijų. Dažnas jų sudegė, laimė, palikę tokį gausų nuveiktų datbų pamatą, kuris stiprino ir palaikė kitų, vėlesnių generacijų atsparumą ir viltis. įvairios priešpriešos neabejotinai urbė, draskė ir Kudirkos vitališką vidaus pasaulį. Net nekalbant apie asmeninio gyvenimo aplinkybes, kaip antai, apie artimą draugystę su lenke Valerija Krašcvska (Kraszc\vska), duk 101 terimi tautos, į kurią jis neretai žiūrėjo skeptiškai, karštai oponuodamas tiems lenkams, kurie niekindavo lietuvius ir vadino juos litvomanais. Ne lengvi buvo ir jo atsivertimo j lietuvybę sprendimai, ir tolesnio gyvenimo vingiai. Galima teigti, kad kone visas Kudirkos gyvenimo kelias pažymėtas rinkimosi ženklais, kuriuos gali nusakyti tiek profesiniai, tiek asmeninių siekių kelrodžiai: kunigas / gydytojas / žurnalistas / politinis veikėjas / rašytojas / satyrikas ir lyrikas / nacionalistas / tolerantiškas europietis... Pasirinkimai ne visada buvo lengvai suderinami, o nesyk pažymėti alternatyviomis intelektualinėmis, dvasinėmis paieškomis ir klampiomis ideologinėmis patirtimis (vien prisidėjimas prie lenkų socialistų „Proleta riato" veiklos ko vertas!). Tad neabejotina, kad šie klausimai turėtų būti gvildenami iš daugelio tyrėjų - psichologų, kultūrologų, politologų, is torikų ir istoriosofų - metodologinių perspektyvų. Kiekviena iš jų gali būri turininga ir vaisinga. Juolab sintetinis, daugiaaspektis požiūris leistų išsamiau ištirti ir pažinti fenomenalius lietuvybės brandos reiškinius. Tačiau mus šiuosyk domina siauresni literatūrologiniai aspektai - Kudirkos kūrybos vieta, statusas XIX a. srovių ir konvencijų kontekste. Žiūrint iš tokio literatūros istoriografo požiūrio, pirmiausia, žinoma, išky la jo santykis su fundamentaliomis, įtakingiausiomis ano šimtmečio srovė mis - romantizmu ir pozityvizmu (kurį iš dalies galima tapatinti su realiz mu)'. Straipsnio antraštėje įrašytas prielinksnis tarp galbūt daugeliui gali atrodyti abejotinas, kadangi jis sugestijuoja ir tam tikrą neapsisprendimo statusą. Tačiau, mano manymu, būsena tarp vis dėlto ganėtinai adekvačiai atspindi Kudirkos veiklos, literatūrinės kūrybos esminius bruožus, būtent rašytojo pasirinkimą ir apsisprendimą suvienyti romantinį polėkį, ryžrin- gą, kovojantį tautiškumą su blaiviais, racionaliais pozityvisto veiksmais. Kitaip tariant - pirmiausia su lenkų literatų iškeltu ir nuolat akcentuojamu 1 Sių sąvokų koreliacija aptariama labai jvairiai, neretai ji priklauso nuo tautinės literatūrologijos tra dicijų, vaizdavimo būdų identifikavimo ir pan. Nesigilinant j i5ties plačius literatūros, estetikos ir filosofijos barus, straipsnyje pasirinktas pozityvizmo terminas 15 dalies dėl to, kad Kudirka studijavo Varšuvoje (lenkų pozityvistų pagrindiniame centre ir buvo artimai susijęs su lenkų pozityvizmo idėjomis), i5 dalies dėl to, kad 103 pozityvizmo s<ivoka apima erdvesnius, ne tik literatūrinius, bet ir pasaulėžiūros, visuomeninės veiklos plotus. pamatiniu darbu {praca u podstaiv), kuris tarpsukiliminiu laikotarpiu (1831 ir 1863) tapo egzistencine kultūrininkij ir visuomenininkij apsis prendimo takoskyra. Kitas dalykas, kad šis prielinksnis tarp tarsi atspindi tam tikrą chro nologinį kriterijij, kai literatūros raida periodizuojama pagal atskiras epo chas ir laikotarpius. Tačiau norėčiau pabrėžti, jog siekiu sudvigubinti šiuos reiškinius, iškeldamas tezę, jog Kudirka buvo iš dalies ir romantikas, ir pozityvistas. Diachroninis aspektas mūsų literatūroje (ir kultūroje) šiuo atveju sutampa su sinchroniniu, ir tai yra vienas iš centrinių jos raidos specifinių ypatumų XIX-XX a. pradžioje. Taip susiklostė, kad meninės konvencijos formavosi ir buvo plėtojamas pagrečiui - nelygu atskirų kū rėjų individualybės, jų pomėgiai, išsilavinimas ir preferencijos. Tadkalbant apie to laikotarpio menines paradigmas, literatūros srovių sklaidą visai įmanomos ir tokios kvalifikacijos: realistas ir simbolistas, avangardistas futuristas ir neorealistas, netgi socrealistas. Beje, tokios meninės konvencinės konfigūracijos egzistuoja ne vien tik lietuvių, bet ir daugelio kitų šalių literatūrose. Antai keli lenkų literatūros kūrėjų pavyzdžiai. Jozefas Ignacas Kraszewskis ir Henrykas Sienkiewiczius dėl jų kūrybinių intencijų neretai vadinami ir romantikais, ir pozityvistais; modernistai. Jaunosios Lenkijos korifėjai Stefanas Zeromskis bei Stanisla- was Reymontas priklausytų abiem epochoms, nes greta ekspresionistinių veikalų, parašė realistine, kone klasikine poetika grindžiamų kūrinių; iški lūs XX a. kūrėjai Leopoldas Staffas, Jaroslawas Iwaszkiewczius, Jerzy An- drzejevvskis atstovavo kone visoms XX a. literatūrinėms kryprims. Juk „po zityvistai aukščiau vertino „pareigos etiką" nei „meilės etiką", tai yra buvo įsitikinę, jog moralu yra visų pirma tarnystė bendruomenės reikmėmse" Panašių pavyzdžių galima prilasioti labai daug - įvairių tautų literatūrose. Reikia pabrėžri, kad ir lietuvių literatūroje Kudirkos atvejis rikrai nėra išskirtinis, nes ne vieno iš to meto mūsų šviesuolių kūryboje, veikloje 104 labai rišliai, kone genetiškai siejosi romantiniai polėkiai, dvasingasis pra- 2 Borkowska, Gražyna, Pozytywto'/mn/, Warszawa: PWN, 1999, s. 53. das su realistiniu (pozityvistiniu) Lietuvos kelio j valstybingumą regėjimu. Dar daugiau - tokios nuostatos buvo vyraujančios. Neketinu plačiau gvildenti atskirų atvejų, tačiau pabrėžčiau keletą reikšmingų pavyzdžių. Antai juk Maironis, kurio programiniai kūrybos pamatai buvo klojami pagal istorinio patriorizmo principus, be išlygų iš reiškiančia romantizmo pasaulėjautą, aiškiai regėjo ir akcentavo pozity vaus darbo svarbą, sutelktus bendruomenės veiksmus atkuriant naujovišką Lietuvą („paimkim arklą, knygą, lyrą."). Jaunojoje Lietuvoje sudvasintas romantiškas pakilumas išryškina visuomeniškumą. Kaip pastebi Vanda Zaborskaitė, poema „išsako emocijas, kurias bet kuriuo metu žmogui suke lia santykis su gimtuoju kraštu ir savo tauta; šlovindama žmones visa esybe atsidavusius kilniam visuomeniniam tikslui, ji aukština tai, kas visuomet yra pagarbos ir pasigėrėjimo verta!'' Labai svarbi jam buvo ir kita tema - to meto lietuvių šviesuoliams toks aktualus lietuvybės brandinimo kelias. Poemose Tarp skausmų į garbę (Jaunosios Lietuvos pirminiame variante), Raseinių Magdėje bei lenkiškai parašytoje ZnadBiruty, kituose kūriniuose kovos už lietuvybę, nutautusios bajorijos praregėjimo ir atsivertimo tema plėtojama, viena vertus, pagal konkrečios veiklos, antra vertus - pagal romantizmo kelrodžius. Apie tai liudija ir konkretūs diskurso plėtros se gmentai. Jo struktūroje ryškus stilistinis ir fabulinis dviplaniškumas: poeti niai patriotizmo šūkiai, individualių pasišventėlių portretai bei jausmingi kreipiniai ir apeliavimai j tautinę savigarbą, yra papildoma konkrečiais vei klos ir sąmoningo tautinio triūso pavyzdžiais. Beje, pastarieji kartkartėmis turi pozityvizmui būdingų didaktizmo atspalvių. Kitas iškalbingas ir iškilus atvejis - tai Vaižganto pasirinkimo ir pro graminio apsisprendimo būsena. Jo publicistikoje, istoriografiniuose vei kaluose, o ypač Pragiedruliuose kone ekstaziškai reiškiama tėvynės meilės tema susipina su įsakmiu ir įtaigiu darbo poetizavimu. Netgi iškalbingas pavadinimas leidinio, su kuriuo rašytojas buvo bene artimiausiai susijęs - „Tėvynės sargas" - liudija apie dviejų sandų, patriotizmo ir sergėjimo 105 3 Zaborskaitė, Vanda, Mairon/s, Vilnius:Vaga, 1968, p. 366. (konkrečių funkcijų), vienovę. Tad Kudirka, galima daryti prielaidą, buvo vienas iš daugelio tokių ryžtingų apsisprendėlių, tarsi sustojusių j ilgą, laike besidriekiančią kovotojų ir lietuvybės gynėjų gretą. Dera pabrėžti, kad miisų žymusis visuomenės veikėjas ir talentingas literatūros kūrėjas gyveno tam tikroje idėjų, meninių ir socialinių, kovos erdvėje, kurią determinavo bendrieji sociumo procesai ir neretai priešta ringi siekiniai bei tikslai. Kudirkos kūryboje šie procesai itin įtaigiai atsi spindi pirmiausia publicistikoje, bet taip pat grožinėje kūryboje. Žvelgiant tuo akipločiu, regis, jį labiausiai dera vadinti romantiku (tarsi iš prigimties ir meilės) su pragmatiko realisto elgsenos ir veiklos programa. Tokia kūrėją apibūdinanti samplaika romantikas pozityvistas, be abejo, negali