Algis Kalėda

VINCAS KUDIRKA: TARP ROMANTIZMO IR POZITYVIZMO

Jubiliejinės konferencijos programoje įrašyti įtaigūs Vytauto Kavolio žo­ džiai, jog Vincas Kudirka „savyje vienijo maironiškąją romantiką, griniš- kąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį, <.„> atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus." Savo straipsnyje aš kaip tik telksiuosi į šiuos teiginius, mėgindamas eksplikuoti ir pagvildenti esminius, kaip man atrodo, klausimus: kaip ir kodėl Kudiv- ka savyje vienijo šiuos pradus, neretai traktuojamus kaip heterogeniškus? Manyčiau, kad ši problema turi tiek sinchronišką laikotarpio dimensiją (ją pabrėžia Kavolis), tiek diachronišką tradicijos aspektą, tiek svarbias platesnių reiškinių interpretacijas, kurias iškili asmenybė savitai individua­ liai integravo. Lietuvos himno kūrėjui - jaudinančių eilių, sarkastiškų satyrinių apysakų ir liepsningos publicistikos autoriui - tinka daug apibūdinimų, rodančių tai į vieną, tai į kitą jo talentingos kūrybos ir atsidavusios tautinės veiklos aspektų. Tokį plačiašakį ir turiningą aktyvumo barą, regis, lėmė pati epocha, skatinusi lietuvių inteligentus netausoti intelekto ir dvasios ište­ klių. Galbūt todėl ne vienas iš tų kūrėjų, visuomenininkų taip anksti sudegė, nes kūnas arba dvasia (kaip, pavyzdžiui, Mikalojaus Konstantino Čiurlio­ nio), neadaikė juos draskiusių įvairiausių priešpriešinių jėgų ir neįveikiamų kolizijų. Dažnas jų sudegė, laimė, palikę tokį gausų nuveiktų datbų pamatą, kuris stiprino ir palaikė kitų, vėlesnių generacijų atsparumą ir viltis. įvairios priešpriešos neabejotinai urbė, draskė ir Kudirkos vitališką vidaus pasaulį. Net nekalbant apie asmeninio gyvenimo aplinkybes, kaip antai, apie artimą draugystę su lenke Valerija Krašcvska (Kraszc\vska), duk­ 101 terimi tautos, į kurią jis neretai žiūrėjo skeptiškai, karštai oponuodamas tiems lenkams, kurie niekindavo lietuvius ir vadino juos litvomanais. Ne­ lengvi buvo ir jo atsivertimo j lietuvybę sprendimai, ir tolesnio gyvenimo vingiai. Galima teigti, kad kone visas Kudirkos gyvenimo kelias pažymėtas rinkimosi ženklais, kuriuos gali nusakyti tiek profesiniai, tiek asmeninių siekių kelrodžiai: kunigas / gydytojas / žurnalistas / politinis veikėjas / rašytojas / satyrikas ir lyrikas / nacionalistas / tolerantiškas europietis... Pasirinkimai ne visada buvo lengvai suderinami, o nesyk pažymėti alternatyviomis intelektualinėmis, dvasinėmis paieškomis ir klampiomis ideologinėmis patirtimis (vien prisidėjimas prie lenkų socialistų „Proleta­ riato" veiklos ko vertas!). Tad neabejotina, kad šie klausimai turėtų būti gvildenami iš daugelio tyrėjų - psichologų, kultūrologų, politologų, is­ torikų ir istoriosofų - metodologinių perspektyvų. Kiekviena iš jų gali būri turininga ir vaisinga. Juolab sintetinis, daugiaaspektis požiūris leistų išsamiau ištirti ir pažinti fenomenalius lietuvybės brandos reiškinius. Tačiau mus šiuosyk domina siauresni literatūrologiniai aspektai - Kudirkos kūrybos vieta, statusas XIX a. srovių ir konvencijų kontekste. Žiūrint iš tokio literatūros istoriografo požiūrio, pirmiausia, žinoma, išky­ la jo santykis su fundamentaliomis, įtakingiausiomis ano šimtmečio srovė­ mis - romantizmu ir pozityvizmu (kurį iš dalies galima tapatinti su realiz­ mu)'. Straipsnio antraštėje įrašytas prielinksnis tarp galbūt daugeliui gali atrodyti abejotinas, kadangi jis sugestijuoja ir tam tikrą neapsisprendimo statusą. Tačiau, mano manymu, būsena tarp vis dėlto ganėtinai adekvačiai atspindi Kudirkos veiklos, literatūrinės kūrybos esminius bruožus, būtent rašytojo pasirinkimą ir apsisprendimą suvienyti romantinį polėkį, ryžrin- gą, kovojantį tautiškumą su blaiviais, racionaliais pozityvisto veiksmais. Kitaip tariant - pirmiausia su lenkų literatų iškeltu ir nuolat akcentuojamu

1 Sių sąvokų koreliacija aptariama labai jvairiai, neretai ji priklauso nuo tautinės literatūrologijos tra­ dicijų, vaizdavimo būdų identifikavimo ir pan. Nesigilinant j i5ties plačius literatūros, estetikos ir filosofijos barus, straipsnyje pasirinktas pozityvizmo terminas 15 dalies dėl to, kad Kudirka studijavo Varšuvoje (lenkų pozityvistų pagrindiniame centre ir buvo artimai susijęs su lenkų pozityvizmo idėjomis), i5 dalies dėl to, kad 103 pozityvizmo s

2 Borkowska, Gražyna, Pozytywto'/mn/, Warszawa: PWN, 1999, s. 53. das su realistiniu (pozityvistiniu) Lietuvos kelio j valstybingumą regėjimu. Dar daugiau - tokios nuostatos buvo vyraujančios. Neketinu plačiau gvildenti atskirų atvejų, tačiau pabrėžčiau keletą reikšmingų pavyzdžių. Antai juk Maironis, kurio programiniai kūrybos pamatai buvo klojami pagal istorinio patriorizmo principus, be išlygų iš­ reiškiančia romantizmo pasaulėjautą, aiškiai regėjo ir akcentavo pozity­ vaus darbo svarbą, sutelktus bendruomenės veiksmus atkuriant naujovišką Lietuvą („paimkim arklą, knygą, lyrą."). Jaunojoje Lietuvoje sudvasintas romantiškas pakilumas išryškina visuomeniškumą. Kaip pastebi Vanda Zaborskaitė, poema „išsako emocijas, kurias bet kuriuo metu žmogui suke­ lia santykis su gimtuoju kraštu ir savo tauta; šlovindama žmones visa esybe atsidavusius kilniam visuomeniniam tikslui, ji aukština tai, kas visuomet yra pagarbos ir pasigėrėjimo verta!'' Labai svarbi jam buvo ir kita tema - to meto lietuvių šviesuoliams toks aktualus lietuvybės brandinimo kelias. Poemose Tarp skausmų į garbę (Jaunosios Lietuvos pirminiame variante), Raseinių Magdėje bei lenkiškai parašytoje ZnadBiruty, kituose kūriniuose kovos už lietuvybę, nutautusios bajorijos praregėjimo ir atsivertimo tema plėtojama, viena vertus, pagal konkrečios veiklos, antra vertus - pagal romantizmo kelrodžius. Apie tai liudija ir konkretūs diskurso plėtros se­ gmentai. Jo struktūroje ryškus stilistinis ir fabulinis dviplaniškumas: poeti­ niai patriotizmo šūkiai, individualių pasišventėlių portretai bei jausmingi kreipiniai ir apeliavimai j tautinę savigarbą, yra papildoma konkrečiais vei­ klos ir sąmoningo tautinio triūso pavyzdžiais. Beje, pastarieji kartkartėmis turi pozityvizmui būdingų didaktizmo atspalvių. Kitas iškalbingas ir iškilus atvejis - tai Vaižganto pasirinkimo ir pro­ graminio apsisprendimo būsena. Jo publicistikoje, istoriografiniuose vei­ kaluose, o ypač Pragiedruliuose kone ekstaziškai reiškiama tėvynės meilės tema susipina su įsakmiu ir įtaigiu darbo poetizavimu. Netgi iškalbingas pavadinimas leidinio, su kuriuo rašytojas buvo bene artimiausiai susijęs - „Tėvynės sargas" - liudija apie dviejų sandų, patriotizmo ir sergėjimo 105

3 Zaborskaitė, Vanda, Mairon/s, Vilnius:Vaga, 1968, p. 366. (konkrečių funkcijų), vienovę. Tad Kudirka, galima daryti prielaidą, buvo vienas iš daugelio tokių ryžtingų apsisprendėlių, tarsi sustojusių j ilgą, laike besidriekiančią kovotojų ir lietuvybės gynėjų gretą. Dera pabrėžti, kad miisų žymusis visuomenės veikėjas ir talentingas literatūros kūrėjas gyveno tam tikroje idėjų, meninių ir socialinių, kovos erdvėje, kurią determinavo bendrieji sociumo procesai ir neretai priešta­ ringi siekiniai bei tikslai. Kudirkos kūryboje šie procesai itin įtaigiai atsi­ spindi pirmiausia publicistikoje, bet taip pat grožinėje kūryboje. Žvelgiant tuo akipločiu, regis, jį labiausiai dera vadinti romantiku (tarsi iš prigimties ir meilės) su pragmatiko realisto elgsenos ir veiklos programa. Tokia kūrėją apibūdinanti samplaika romantikas pozityvistas, be abejo, negali būti trak­ tuojama kaip nekvestionuojama statiška charakteristika. Ją reikia užpildyti konkrečiu individualiu turiniu, be abejo, atsižvelgiant ir į tam tikrą mūsų literatūrologijoje nubrėžtą tradiciją. Lietuvių literatūros istoriografijoje įsigalėjusi palyginti tvirta nuo­ monė apie Kudirką, kaip apie tautos žadintoją, kiek nacionalistiškai (ypač dėl žydų ir rusų) nusiteikusį korifėjų, kuris savo asmenybe, vertybine lai­ kysena ir veikla tapo savotišku kelrodžiu ir būsimoms tėvynainių kartoms. Lietuvių literatūros istorijoje]is apibūdinamas taip: „vienas iš žymiausių XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų [vėliau tekste pateikiama tuo metu autoritetinga Vinco Mickevi­ čiaus-Kapsuko nuomonė, nurodanti kad:] ir darbininkas ras sau nemaža peno ir naudos, norint Kudirka nebuvo mūsų žmogus: socializmas nuo jo atkrisdavo kaip žirniai nuo sienos. Jis - lietuvių buržuazijos ideologas*!' Taip buvo interpretuojamas rašytojo veiklos statusas, siekiant nustatyti jo vietą tarp ideologinių zonų. O kaip išrodo jo programa dabar? Kaip su­ prantama kontekstinė Himno kūrėjo laikysena XIX a. pabaigos kontekste ? Pasak dabartinių literatūros tyrėjų, „Varpas" mieliau palaikė pro­ zininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos istoriją io6 giedojusius „Aušros" poetus. <...> Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos,

4 Lietuvių literatūros ntorija, 1.1, Vilnius: Vaga, 1979, p. 139-141. praktiniai reikalai. Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiau ūkininkauti, kelti iš skurdo, skatinti amatus, verslą, supažindinti su mokslo ir technikos naujovėmis!' Taip rašoma fundamen­ tiniame, turbūt svarbiausiame pastarojo meto lietuvių literatūros istorijos veikale'. Negalima su tokiu apibendrinimu diskutuoti, juolab su juo ne­ sutikti, bet vis dėlto tokie teiginiai („kas jam buvo svarbiau") tik iš dalies argumentuoti ir schemiški. Derėtų juos interpretuoti plačiau, primenant, pavyzdžiui, kad Kudirka nebuvo vien švietėjas, kaip, tarkim, Petras Vilei­ šis; net į veiklos sritis, profesiją, polinkius (gydytojas, muzikas, kritikas, literatas) žiūrint galima konstatuoti itin platų jo interesų barą. Be šviečiamojo pobūdžio darbų jis įsakmiai formulavo istorinio po­ jūčio svarbą ( „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia"). Tai neabejotina romantizmo nuostata, išsikristalizavusi Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje, visų pirma - Vilniaus universiteto aplinkoje; ją savo veikaluose nuolat pa­ brėždavo ir Simonas Daukantas. Antra vertus, romantizmas nebuvo itin sutelktas, rišlus, vientisas reiškinys, sistema, kurioje vyrautų aksiomos ir invariantai. Jeigu schemiškai brėžtume romantizmo konceptualųjį kon­ tūrą, regėtume platų diapazoną kuo įvairiausių aksiologinių traktuočių ir laikysenų. Tarkim - nuo maištininko prieš Dievą iki mistiško, pasišven­ tusiu tikėjimui Mesiju herojaus; nuo kone demoniškojo, puolusio angelo iki apoteoziško metempsichozėmis ir reinkarnacijomis tikinčio angelo (J. Slovackio Karaliaus Dvasios); nuo revoliucionieriaus, kovojančio prieš socialinę priespaudą, iki kovotojo pirmiausia už savo tautos nacionalinę būtj. Todėl fakultatyvinių ar tautinių romantizmo ypatumų, individualių modifikacijų šioje srovėje išties begal daug. Kudirkai, regis, artimiausios buvo tos romantikų idėjos, kuriomis ganėtinai raiškiai buvo formuluojami kūrėjo uždaviniai sociumo atžvilgiu. Iš plataus daugiasluoksnio arealo formuluočių apie romantiko įsipareigo­ jimus bendruomenei paminėtini keli atvejai. Visų pirma dvasinis maksi­ malizmas, kuris verčia atiduoti tikslui visas jėgas - „mylėti tėvynę net iki 107

5 Lietuvių literatūros istorija. X/Xomi;us, Vilnius; Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p, 759. beprotybės"'. Tokia programinė nuostata įpareigoja ir tiesiog įsako kovoti su jos priešais visomis, netgi drastiškiausiomis priemonėmis, paaukojus savo asmeninį likimą, meilę, tampant keršijimo už tėvynę įrankiu (kaip A. Mickevičiaus Konrado Valenrodo ir Штщ herojai). Kudirkos t\\trasx.y]cManiemsiems girdime to įniršio tautos pavergė­ jams atbalsį: „Lietuva mano! priešini ant tavęs įnirtus, / Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus / Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta. / Išliksi tik į hidrą gyvumo pavirtus, / Nors priešins nestygsta!" Tačiau romantiko būsena - ne tik didžiausią dvasinę įtampą išreiš­ kiančios individualios emocijos, bet ir sujausminto proto elgsena, pajaus­ tos pareigos vykdymas. Mickevičius mažiau žinomame straipsnyje Apie išmintingus ir beprotiškus žmones (1833) pabrėžė, jog protas negali būti priešpriešinamas jausmams, dar daugiau - jausmai turi tapti pareiga. „To­ kiais laikais, kada išminčiai, sergantys sofistika, leidžia sau visur apie viską spręsti, žmonių genties protas slepiasi jaučiančiųjų [czujqcych] asme­ nų širdyse. Ir tų žmonių kelrodis yra pareigos jausmas'." Regis, maksimalistinis romantiškas įsipareigojimas ir buvo Tautiškos giesmės autoriui egzistencinis veiklos impulsas. Iš čia stiebėsi ir konkrečios veiklos lygmeniu reiškėsi daugelis Kudirkos siekinių. Pirmiausia - „nacio­ nalistinis" rūpestis dėl savos kalbos, tautybės gelbėjimo ir puoselėjimo. Tokia jo nekompromisinė pozicija, galbūt dabar atrodanti kaip kitų tautų niekinimas, buvo nulemta ir tuometinių sąlygų, ir žūtbūtinio asmeninio nusiteikimo. Tiesą sakant, ne visiems tokia pozicija patinka, tokios laiky­ senos, manding, neakceptuoja tyrėjai, kultūrininkai, kalbantys apie Jono Basanavičiaus, Kudirkos asmenybes, it neva atspindinčias siaurą, provin­ cialų požiūrį į tautą. Matyt, pirmiausia dėl to, kad jie nuolat pabrėždavo etninės lietuvybės, tai yra, lietuviškai kalbančios bendruomenės susikūri­ mo svarbą, stiprino savivoką asmenų, kurie linko j lietuvišką susipratimų, regėjo milžinišką tautinės savimonės, lietuvių kalbos reikšmę. io8 6 Janion, Maria, VVobecz/o, Warszawa: Verba, 1989, s. 9. 7 Шее programom romar^tyków polskich, Wroclaw: Ossolincum, 2000, s, 219. Bet juk negalime net jtarti, kad tai kilo iš provincialumo, nes ir Basa­ navičius, ir Kudirka, ir kiti anuometiniai „nacionalistai" buvo plačiausios erudicijos, puikiai Europos šalių kultiirą pažjstantys, puikiai daug kalbų mokantys asmenys. Taip pat nevengę savo asmeninius gyvenimus sieti su moterimis ir vyrais, prielankius Lietuvai, tačiau visai nemokančiais lietu­ vių kalbos. Tačiau jiems (čia, aišku, pirmiausia kalbu apie Kudirką) didžiu­ lį pasipriešinimą kėlė mįslė: kodėl tie kiti taip niekina lietuvių norą biiti savarankiškiems, kalbėti savo kalba, kodėl juos vadina keistai pejoratyvines konotacijas turinčiu žodžiu litvomanai. Kodėl tas žodis (kurį nesunku pa­ keisti visiškai aiškiu teigiamu sinonimu - litvofilai arba Lietuvos patriotai) nuo XIX a. pabaigos tapo ne vienam kaimynų šalių atstovams paniekinamu predikatu. Antai du būdingi, taikliai ano meto situaciją atspindintys Kudirkos pasisakymai. 1891 m. „Varpe" jis rašė:

Kur tik pasisuksi po Lietuvą, visur minasi po kojų mūs „lenkeliai", „puslen- kiai", „lenkpalaikiai" - žodžiu, visoki „lenkpasturgaliai", kurie, nuo lietu­ vių atstoję, o lenkų nepaviję, sukasi lygš...apas po aketę. Štai mūs inteligen­ tai, vadinantiejie lietuviais", susirinkę kalba tarp savęs lenkiškai(!); o kaip kalba! klausant jų ištarimo (nors ir gramatiškai mokėtų), vemti verčia; lietuviškai gi nepradės (na, jeibent dėl pasityčiojimo ar pasižadini- mo), nes lietuviška kalba mat paskirta tik „chlopams"; to gi nežino, kad lenkų „chlopai" kalba lenkiškai, o ne lietuviškai, ir kur kas geriaus už mūs „lenkpasturgalius"'.

Tuo tarpu kitame feljetone, paskelbtame 1893 m., p.ateikia tokį epizodą:

Prasidėjus iš tikrųjų lietuvių krutėjimui, teko man nc kartą kalbėti apie tai su lenkais, turinčiais išmintį ir autoritetą. Visi parodė savo simpatiją tam krutėjimui ir pritarė. 109

8 Kuditka, Vincas, Raimi, t. 2,Wlnius: Vaga, 1990, p. 4O6, - Dėl ko gi lenkai vaidijasi, užpuldinėja ant mūs, nekenčia, pravardžiuoja mus „litvomanais" ir dėl ko mus skundžia maskoli q valdžiai ? - klausinėjau. - Taip gali daryti tiktai kvaili žmonės, o ant kvailių nėr ką žiūrėti <...>. Kiekvienąkart, išgirdęs negražų lenkų pasielgimą su mumis, atsimenu žo­ džius anij autoritetų. Tikiu, kad tarp lenkų yra žmonių išmintingų, mūsų krutėjimo draugų'.

Be abejo, lenkų iškiliuosius žmones jis laikė savo autoritetais ir net mokytojais. „V. Kudirka (kitaip nei K. Stiklius, rašęs „Lietuva! Tėvyne mano, tu kaip sveikatėlė") sakė: „iš A. Mickevičiaus turime mokytis, kaip reiktų mums mylėti Lietuvą."" Šiuo atžvilgiu matome konkretų ir koncentruotą literatūrinio intertekstualumo atvejį. Kudirka, kaip ir daugelis romantikų (kaip pirmiausia - jo didysis patronas. Vėlinių au­ torius) garbino Lietuvos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos) praeitį, matė joje tautos ateities, tautiškumo būsimybės šaltinį. Tad įdomios ir iš­ kalbingos Tautiškos giesmės paralelės su garsiąja Mickevičiaus Pono Tado invokacija. Pastarosios centre - įvardis „aš" („Litwo, ojczyzno moja...), tuo tarpu Kudirka pabrėžia daugiskaitą („Lietuva, tėvyne mūsų"); ir taip individualistinis romantizmas išplečiamas iki pozityvistinio bendro dar­ bo užduočių. Taip jis suvokė, traktavo ir lietuvių kalbos reikšmę. Savotišką po­ lemiką su Mickevičiumi matyčiau ir jo Konrado Valenrodo komentarų išvadoje (poetas rašė, jog lietuvių tauta - „visa praeityje"). Tiesa, vėliau 1843 m. iš Sorbonos tribūnos pranašavo „tai tauta, kuri yra laukimo būse­ noje". Eilėraščio Virpąs potekstėje, regis, slypi priešpriešinė reakcija į „lau­ kimo", „snaudulio" būklę, taip pat - vidinės pareigos suponuotas impera­ tyvas. Kudirkos kūrinio lyrinis subjektas, tarsi racionaliai suvokdamas ir įvertindamas aplinkinių tautų nuomonę bei požiūrį į Lietuvą, romantišku šauksmu ragina tautąkelris; „Tai skambink, „Varpe"! tegul gaudims tavo /

IIO

9 p. 549-550. 10 Podg6rski,VVojciech imy,L'awa. Pohka.XIXiXXwieku,Wmzivj3: Interlibro, 1994, s. 61-64. Išilgai, skersai eina per Lietuvą! / Budink ir šauki graudžiu balsu savo, / O tas šaukimas perniek tenežūva! / Kelkite, kelkite, kelkite..." Šitaip modifikuojamas romantizmo konceptas Kudirkos elgsenoje, veikloje, kūryboje, įgauna naujų bruožų, artinančių jį prie pozityvizmo postulatų ir idėjų. O koks jo santykis su šios srovės kanoniškąja teorine programa? Re­ gis, Kudirkai nelabai buvo svarbios, tarkim, H. Taine estetinės nuostatos su konkrečiais determinantais (rasė, laikotarpis, klimatas, aplinkybės...) ar E Brunetiėre evoliucionizmas. Be abejo, jis buvo susipažinęs ir su A. Comte, ir su minėtųjų bei neminėtijjų pozityvizmo ideologų idėjomis bei interpre­ tacijomis. Kita vertus, neabejoju, kad Kudirkai labiausiai pažįstamos buvo lenkų pozityvistų (A. Šwictochowskio, P. Chmielowskio, viso Varšuvos sambūrio dalyvių) programinės pasiūlos. Labiausiai pažįstamos ir turbūt artimiausios, patraukliausios. Ne tik dėl to, kad su lenkų pozityvistais jį siejo ta pati aplinka, bet greičiausiai dėl panašios pavergtų, nepriklausomybės ne­ tekusių, dėl valstybingumo kovojančių abiejų tautų padėties. Kokią poziciją turi šioje situacijoje užimti kūrėjas, suvokiantis realią padėtį ? Kaip sako Giedrius Židonis, „XIX a. antrosios pusės Lietuvos visuo­ meninio ir kultūrinio gyvenimo sąsajos su pozityvizmo pasaulėžiūra ver­ tinamos gana atsargiai, tačiau jų neabejotinai yra. <„.> Visgi tuos pačius reiškinius aiškinančių sąvokų gausa - „varpinis pozityvizmas", „pozityvusis pozityvizmas", „tautinis pozityvizmas" ir kt. - tarsi rodytų, kad buvo ir yra ieškoma ir atrasti yra ką"." Pasak lenkų pozityvistų lyderio A. Š\victo- chowskio, „visuomenės gyvenimas - tai ne užkampio dalykai; jame atsiras medžiagos plačiai poemai, jeigu ją k.is nors išdainuon pajėgs, taip pat atsiras objektas satyros, kuri teiks jums gebėjimą nurodyti esminį bendruomenės blogį, o ne vien individualų nepasitenkinimą. <...> Romanų autorius ir po­ etas privalo pažinti visus savo epochos kelius ir būn jų reiškėjas"."

11 Židonis, Giedrius, Pozityvizmas ir lietuvių proza. XIX amžiaus antroji pusė, : Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, p. 58-59- U Pozytywizm,VJa!Szowa: Instytut Literatury Polsl^iej, 1993, s. 338. Tačiau lenkams XIX amžiaus antroje pusėje tikrai negrėsė kalbos praradimas: itin vystėsi lenkų literatūra, buvo sukurta daug žymių kūrinių (Boleslawo Prūso, Henryko Sienkiewicziaus, Elizos Orzeszkowos, Ada- mo Asnyko...). Jie buvo gausiai verčiami j kitas kalbas ir, reikia pabrėžti, ypač į rusų. Kitaip buvo su lietuvių kalba, spauda ir literatūra. Jeigu opti­ mistiškai pasakytume, kad nemerdėjo, nes kaimuose dar laikėsi, tai tikrai buvo kamuojama dideliausių negandų. Tai Kudirka aiškiausiai matė. Tad ir pozityvistinį darbą klojant pamatus jis suprato kaip triūsą ugdant tauti­ nį susipratimą, kalbinc-nacionalinę savimonę ir savigarbą. Ar ne iš čia jo publicistikoje nuolat tiesiog su obsesiniu rūpesčiu priminimai, barimai, aiškinimai, nuogąstavimai, viltys, įtikinėjimai? Daugiausia, kaip žinoma, inteligentams. Dėl lietuvių kalbos menkinimo bažnyčiose, viešajame gy­ venime, net dėl pavardžių. Jau tada 1890 metais rašo:

O yra daug tokių ligotų lietuvių, besistengiančių kiek įmanant išsinerti iš lietuvystės. Dėl persergėjimo sveikųjų paduosiu čia žymius tos baisios ligos. Ligoniai i) lietuviškos šaknies pravardes permaino ant svetimtautiš- kų: a) užbaigiant vieton -a i t i s, -ū n s ir kt. ant -s k i c k i ir kitaip, b) nu­ metant tiesiog galą pravardės lietuviškos (iš Milininkaitis lieka Milini, iš Bijūnas - Bijun), c) dirbant visokias permainas viduryje pravardės ir gale (Raudonius - Rovdan, Šiaučiūnas - Szewczun arba Szevvczynski, Draugaitis - Drawgatt, Pirdžius - Pirdžinski) ir daug kitokių; 2) saugo­ jas! lietuviškai kalbėti arba kalba čvierydamiesi ir lyg rodydami per tai savo malonę lietuviškai kalbai; 3) užšnekinti iš netyčių lietuviškai, ypač draugystėje svetimtaučių, paraudonuoja lyg šutintas vėžys. Nurodžiau čia tikt ant stambiausių ligos žymių, o yra daug da smulkių. Lengviausiai pažinti ligą pagal paskutinį žyniį, o sunkiausiai lyg pagal pir­ mutinį, vienok kas šiek tiek numano .apie filologiją ir moka lietuviškai, tai tuojaus ir iš pirmutinio žymio pažins e x 1 i e t u v į

III

13 Kudirka.Vincas.op.c/r., p.4i2. Atkreiptinas dėmesys, jog autorius šiuo atveju ligos biiklę ir priežas­ tis diagnozuoja it deterministas gydytojas mokslininkas. Ir, aišku, pozity­ vistas. Tuo tarpu pats tikslas yra atėjęs iš romantinių nuostatų, kad tauta, jos kalba yra aukščiausia neginčytina vertybė, kurią reikia puoselėti. Kudirka savo individualią, kone fenomenalią simbiozinę programą vykdė daugelyje sferų, o kalbant apie literatūrą - kone visuose žanruose. Netgi ir satyrose, kurios apskritai laikomas neromatiniti žanru, centrinę vietą užima engiamos tautos skriaudos, taip pat ryški priešprieša tarp dviejų vertybinių orientacijų, kurias išpažįsta Lietuvos skriaudėjai ir jos gynėjai. Tai ryškiausiai matyti Lietuvos tilto atsiminimuose, kur personifi­ kuotos tėvynės įvaizdis įgauna simbolinę lietuvybės (atsparumo, tvermės ir žmogiškumo naikinimo) prasmę: „Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundė­ jau.."" Žinoma, tai nei romantinė, nei pozityvistinė laikysena, tiksliau pa­ sakius - tai abiejų konvencijų kudirkiška pozicija. Baigiant dera pabrėžti, kad Kudirkos ir kitų tos epochos kultūrinin­ kų kelio tęsėjų buvo ne tik jo epochoje, bet ir vėliau, lig pat mūsų dienų. Tokia fenomenali simbiozė tarp romantizmo orbitoje suformuluotų siekių ir pozityvistinės veiklos tėvynės labui susiklosto į esminę mūsų kultūros raidos „sąmoningumo trajektoriją".

113

14 Idem, Raito/, 1.1,Vilnius:Vaga, 1989, p. 142. Algis Kalėda

VINCAS KUDIRKA: BETWEEN ROMANTICISM AND POSITIVISM

The present article discusses creativity, world outlook and the system of views of Vincas Kudirka, a famous Lithuanian writer and public figure of the end of the 19''' century. Kudirka had open sense and capacious mind; he absorbed and stated relevant and important for ideas, complementing them with his personal consideration and experience. He saw Romantic ideals, freedom and democracy as examples of soul, struggle and creative inspiration. He translated works of such repre­ sentatives of Romanticism as Adam Mickiewicz, George Byron, Friedrich Schiller and Juliusz Sfowacki. Such attitude and principles also formed Kudirkas ways of acti­ vity - this is revealed in his journalistic articles and poetry. Simultaneously, Kudirkas s views were influenced by another source - a popular trend of philosophy of that time called Positivism, whose ideas Kudirka learned during his studies at the University of . Positivists pointed out the importance of the enlightenment work; they noted that only a constructive, practical activity could ensure a successful future for the nation. Kudirka used the ideas of positivism to shape the identity of the modern Lithuanian nation and sec its place in Europe. Lithuania is an equal European nation 397 having the right to live a full, science and high culture-based life. In his works, Kudirka combines particularity and the expediency of activity with passionate pathos and pathetic slogans of freedom. Article abstracts are based on analysis of Kudirkas texts and contexts. The article analyzes Kudirka's poetry and journalistic articles; it reveals the features of cultural and literary environment and highlights the conditions of Lithuanian social and cultural state of the last decades of the 19* century.

398