Kultūros Barai

Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Almantas Samalavičius. Mirtinai nusipramogavusi televizija, virtualūs politikai ir į užribį išstumta politika / 2 Rengia Problemos ir idėjos Almantas SAMALAVIČIUS Apie laiko dvasią, švelnias utopijas ir agresyvias fikcijas po nežinomybės skraiste. Su (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Borisu Kapustinu kalbasi Tomas Kavaliauskas / 6 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Europos istorijos (teatras) 2 62 38 61 Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Europiečių dilema. Kodėl būtina komunistinius Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 nusikaltimus prilyginti nacistiniams / 15 Kęstutis Šapoka Lyginti nereiškia dėti lygybės ženklo. Su istoriku, genocidų tyrinėtoju Uguru Umitu (dailė) 2 62 38 61 Ungoru kalbasi Violeta Davoliūtė / 21 Tadas GINDRĖNAS Nuomonės apie nuomones (dailininkas) 2 61 05 38 Redas Diržys. Kam reikalingas Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje? Poleminės Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 pastabos / 26 Dalia MEČKAUSKAITĖ Minidramos (korektorė) Kostas OSTRAUSKAS. Spec(tac)ulum mundi / 29 Irena Žaganevičienė Paveldas ir paminklai (buhalterė) 2 62 31 04 Leonas STEPANAUSKAS. Tolminkiemio analogija – Liucenas / 31 Redakcinė kolegija Kūryba ir kūrėjai Stasys MOSTAUSKIS. Sigitas Geda: „Aš pats žinau, ką reiškiu savo tautai“ / 33 Vytautas BERENIS Kęstutis ŠAPOKA. Polifoniniai reikšmynai, tikrosios būties ūkai ir galinė Moskvičiaus Endre Bojtár (Vengrija) sėdynė. Žilvino Kempino instaliacijų paroda „Vartų“ galerijoje / 41 Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Andrius Jevsejevas. Teatro antiutopija. Vido Bareikio „Telefonų knyga“ / 44 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Ingrida Gerbutavičiūtė. Šiuolaikinio šokio projektas keđja: žvelgiant atgal ir į priekį / 47 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Viačeslavas Ganelinas: „Tikėjimas ir meilė džiazui įveikdavo visas kliūtis ir draudimus“ / 51 Tomas Kiauka Rūta Gaidamavičiūtė. Ar pradėsime labiau vertinti sutartines / 54 Liana RuokytĖ (Skandinavija) Francese VERONA. Toiletpaper / 58 Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Retrospektyva Algirdas GRIGARAVIČIUS. Jono Basanavičiaus trakologija: impulsai ir kontekstai / 61 Redakcijos adresas Laikai ir žmonės Audronė Girdzijauskaitė. Monika Mironaitė – mažas eskizas dideliam portretui / 71 Latako g. 3, 01125 Vilnius Iš kultūros istorijos el. paštas: [email protected], [email protected] Jūratė TRILUPAITIENĖ. Menininkas istorijos verpetuose. M. K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms / 78 Faksas: 2 62 38 61 Istorijos puslapiai © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Jonas RUDOKAS. Baudžiava Lietuvoje – sąlygos, žlugimas, pamokos / 82 Apie knygas Ona MAŽEIKIENĖ. Istorijos vingė / 87 Remia SRTRF įsipareigoja Tomas KIAUKA. Aktualus balsas, ataidintis iš tolimos praeities / 92 2011 m. Kultūros Visai nejuokingi skaitiniai barų projektui Krescencija Šurkutė. Politinis poltergeistas / 94 suteikti 180 000 litų finansinę paramą. Summaries / 95 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Žilvinas Kempinas. Pokylių salė. 2010. Poliesterio plėvelė Mylar, magnetinė

Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine juostelė, ventiliatoriai, lemputės; dydžiai kintantys partneris. www.eurozine.com Iš instaliacijų parodos „Vartų“ galerijoje. Vidmanto Ilčiuko nuotraukos 4 p.: Raimundas Sližys. Triptikas. 1979. Arūno Baltėno reprodukcijos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Almantas Samalavičius

Mirtinai nusipramogavusi televizija, virtualūs politikai ir į užribį išstumta politika

Televizija yra pagrindinis mūsų kultūros savižinos būdas Neil Postman

eveik prieš dešimt metų skaitydamas pagarsė- medijų ir žiniasklaidos pokyčius, kurie įvyko Rytų Bjusią Neilo Postmano knygą „Mirtinas nusipra- Europoje. Galima drąsiai konstatuoti, kad brandaus mogavimas“, skirtą televizijos fenomenui,1 mintyse postkomunizmo sąlygomis televizija apskritai išsi- ginčijausi su kai kuriais autoriaus teiginiais, anuo- žadėjo pareigos informuoti visuomenę, analizuoti met man atrodė, kad jis pernelyg sureikšmina tele- socialinius procesus. Demonstruodama ištikimybę vizijos pramoginį vaidmenį, nuvertina ar apskritai savo prigimčiai, ji pergalingai įsuko nesustabdomą neigia jos pažintines, informacijos interpretavimo ir pramogų konvejerį. Dėl vaizdo šiokia tokia infor- analizės galias. Tada dar turėjau (prisipažinsiu – ne- macinės funkcijos regimybė yra išlaikoma, tačiau iš pagrįstų) iliuzijų, kad televizijos programų pobūdį esmės televizija virto pelninga šou industrija. Šioje ir kokybę galima koreguoti paprasčiausiai pertvar- tuštybės mugėje apsukrūs verteivos nepaliaujamai kant ir tobulinant jų turinį. Šiandien kultūrinis ir gamina vaizdinius, kurie pirštu prikišamai rodo, socialinis kontekstas tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje kokia turėtų būti visavertė vartotojų visuomenės gy- esmingai pakito ir tenka pripažinti, kad negailes- vensena, ir primygtinai kala žiūrovams į galvas pa- tinga Postmano diagnozė, nors ji visų pirma taikyta viršutinišką, banalų gero gyvenimo supratimą. Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenei, vienai di- Vis dažniau peržengiama riba tarp pramogų vers- džiausių televizijos vartotojų, yra ne tik pranašiš- lo, ideologijos ir politikos. Panašu, kad tos ribos kai tiksli, bet ir universali. Ji padeda suvokti ir tuos netrukus apskritai nebeliks, ir tai labai pavojinga

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 tendencija, turint omenyje didžiules manipuliacines ar žinučių skaičiaus. Tokia demokratijos regimybė televizijos galias. Nepaisant sparčios interneto plė- neturi nieko bendra su tikrai demokratiškomis vie- tros, televizija tebėra galingiausias manipuliavimo šosios nuomonės išreiškimo ir (in)formavimo pro- visuomene ir viešąja opinija instrumentas. Pramogų cedūromis. industrijos ir politikos sąlytis darosi vis glaudesnis Brandaus postkomunizmo epochos politikai, virtę ir netrukus bus jau sunku atskirti pramoginę politi- pramoginiais televiziniais personažais, realią poli- ką nuo politinės pramogos. tinę veiklą vis dažniau tapatina ar tiesiog painioja Visa tai jau darosi panašu į moralinį terorą... su televizijos prodiuserių jiems sukurtais, įpirštais Niekada anksčiau televizijos ekranuose nešmėža- ir jų pačių noriai atliekamais vaidmenimis: šoume- vo taip stulbinamai daug šokančių ir trepsenančių, nų, dainininkų, šokėjų, gatvės pamokslininkų, netgi dainuojančių ir ūbaujančių, pozuojančių, save pa- jaunikių… Žmogus, naiviai tikintis informacinėmis čius ir savo širdies drauges bei draugus reklamuo- ir analitinėmis televizijos priedermėmis, kas vakarą jančių Lietuvos politikų. O televizijos, konkuruoda- matydamas, kaip televizijos ekranus užplūsta politi- mos tarpusavyje, žada, kad šou programose jų šėls kai, apsimetę šou verslo „žvaigždėmis“, nebesusigau- dar daugiau… Nors visai neseniai LR Konstitucinis do, kas yra kas, kur politika, o kur šou verslas, kur Teismas išaiškino, kad dalyvavimas pramoginėse TV realybė, o kur virtualybė. Kyla net klausimas, ar šian- laidose nesuderinamas su Seimo nario veikla, tačiau dieninė Lietuvos politika apskritai nėra prasilenkusi nei pramogų verslas, nei politikai, atrodo, nelinkę su realybe, su tikruoju daiktų pasauliu? Ar ne todėl paklusti tokiam sprendimui. Matyt, bus ieškoma didėja socialinė apatija, kad politinis cinizmas jau naujų būdų, kaip užsitikrinti legalią vietą ekrane, tapo norma? Tiek politikai, tiek pretendentai į šį vis nes „mirtinas nusipramogavimas“ yra lengviausias labiau prastėjančios reputacijos luomą net neslepia, būdas kvailinti ne itin brandžią, užguitą ir sutriku- kad į televizijos ekranus veržiasi tikėdamiesi tapti sią, nepriteklių kamuojamą visuomenę. labiau žinomi. Televizinių šokių maratono dalyvis, Sovietmečiu buvome mirtinai nuvarginti niūrių, liberaliajam politinio spektro sparnui save priski- atgrasių, nusenusių kompartijos ideologų, mecha- riantis politikas Žilvinas Šilgalis viešai pareiškė su- niškai vogravusių tekstus iš rašto – teleekranas tapo tikęs dalyvauti pramoginėje laidoje todėl, kad taptų pagrindine melo tribūna, vaizdžiai tariant, tai buvo populiaresnis. Matyt, politikas mano, kad viražai ant ideologinės pudros, skirtos sociumo smegenims pu- parketo rinkėjams rūpi labiau negu apgalvoti, rim- druoti, centrinis sandėlis… Matyt, todėl kilo toks ti politiniai veiksmai, kryptinga veikla visuomenės gaivus, kūrybingas, galingas, deja, trumpas tiesos labui ir viešojo gėrio kūrimas. Tam darbui atsidėjęs sakymo proveržis perestroikos ir Sąjūdžio laikais – liksi niekam nežinomas, niekas tavęs nepastebės ir viešai, televizijos ekrane, imta svarstyti svarbiausius neįvertins. Kad ryškėja tokia visuomenės, bent jau valstybės ir visuomenės reikalus. Laisvas formatas didelės jos dalies, nuostata, irgi yra apgailėtinas pra- išliko, bet ilgainiui išblėso pilietinis turinys. Šian- moginio smegenų plovimo padarinys… dieninės televizijos „debatų“ laidos dažniausiai yra Kita vertus, žinome ne vieną atvejį, kai įgūdžiai, beprasmis ir tuščias oro drebinimas. Teatralizuoti įgyti pramogų versle, politikams pravertė – šlovės tokių „diskusijų“ spektakliai kaitina (arba slopina) spinduliuose kopti karjeros laiptais buvo lengviau. visuomenės emocijas, ir tai labai padeda manipu- JAV prezidentu tapęs aktorius Ronaldas Reaganas liuoti jos sąmone, formuoti „reikiamą“ nuomonę. net yra sakęs, kad „politika yra tokia pati kaip ir šou Įvairiausio pobūdžio televizijos laidose įsigalėjo verslas“. Arnoldas Schwarzeneggeris buvo išrinktas anoniminis balsavimas, tarsi nuomonės tvirtumas Kalifornijos gubernatoriumi greičiausiai irgi ne tiek ar pagrįstumas priklausytų nuo didesnio skambučių dėl politinių gebėjimų, kiek dėl kino aktoriaus šlo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 3 vės. Vis dėlto pramogų verslo mūza dosni ne visiems niškai atsiliepdavo į rinkėjų skambučius… Įdomu, ir ne visur. Antai ji nusigręžė nuo žinomo pramogų kad Kalifornijos gubernatoriaus poste Brownas abu verslininko, kuris labai trumpai sėdėjo vieno iš trijų kartus pakeitė šou verslo atstovus – dabar Schwar- aukščiausių Lietuvos valdžios pareigūnų kėdėje. Tai- zeneggerį, o kadaise – Reaganą. Rinkėjų simpatijas gi garsioji buvusio JAV prezidento ištarmė apie po- Brownas užkariavo ne reklaminėmis akcijomis, bet litikos ir pramogų verslo giminystę, susukusi galvas realia veikla. Pavyzdžiui, reformavo šios valstijos ne vienam šou „žvaigžde“ save laikančiam asmeniui, meno tarybą, paskirdamas jos nariais pačius meno įtikėjusiam, kad ir jis, kaip „kiekviena virėja“ (bent kūrėjus, padidino dotacijas menininkams, Kalifor- taip žadėjo proletariato vadas), galės valdyti valsty- nijos valstijoje panaikino mirties bausmę, nemažą bę, atrodo, yra klaidinga. Tiek Jungtinėse Valstijose, svarbių postų dalį skyrė moterims, sėkminga finan- tiek kitose liberaliąją demokratiją išpažįstančiose sinė ir mokesčių politika lėmė, kad jo valdymo me- šalyse tai veikiau išimtis negu taisyklė. Supranta- tais gerokai padidėjo valstijos gyventojų pajamos… ma, holivudinis Kalifornijos gubernatorius traukė Dvi kadencijas sėkmingai dirbęs gubernatoriu- visų dėmesį, buvo smalsu, ką garsusis terminatorius mi, Brownas dalyvavo rinkimuose į JAV senatą ir įstengs nuveikti politikoje... prezidento postą (išgarsėjo tuo, kad atsisakė priimti Dabartinis šios valstijos gubernatorius Jerry’s čekius su didelėmis sumomis rinkimų kampanijai Brownas viešu įvaizdžiu nė iš tolo neprilygsta savo remti), tiesa, pergalės neiškovojo. Tada išvyko į Ja- pirmtakui. Šis patyręs politikas, neseniai antrąsyk poniją, užsidarė dzen budistų vienuolyne. O šiemet grįžęs į didžiausios JAV valstijos gubernatoriaus pergalingai sugrįžo į Kalifornijos gubernatoriaus postą, reprezentuoja visai kitokį šiuolaikinio politi- postą, nors daugeliui politikos analitikų tai buvo tinio veikėjo tipą nei tas, kuriuo paaugliškai seka da- kra staigmena. lis mūsų krašto politikos prasisiekėlių, dainomis ir Pasitelkdamas šios neeilinės asmenybės pavyzdį šokiais bandančių užkariauti ne tiek publikos, kiek noriu pabrėžti vieną esminį dalyką – skirtumą tarp rinkėjų simpatijas. Jau gerą dešimtmetį domiuosi paprasčiausio noro būti žinomam, o būtent to siekia šio žinomo amerikiečių politiko veikla, nes kadaise daugelis Lietuvos politikų, įsitraukusių į pramogų mane suintrigavo keli jo biografijos epizodai. Jis bi- verslą, ir realios veiklos, kurios tikslas – visuomenės čiuliavosi su vienu radikaliausių praėjusio amžiaus gerovė. Nesakau, kad mūsų politikams derėtų iš- filosofų, įžvalgiu visuomenės kritiku Ivanu Illichu, minties semtis budistų ar krikščionių vienuolynuo- kurio veikalais iki šiol domiuosi. Būtent Brownas, se (beje, neabejoju, kad ir tai būtų paversta realybės būdamas Oklando meras, šį mąstytoją ir jo bendra- šou), noriu tik pabrėžti – net ir televizijos užvaldyta minčius sukvietė prie pagarsėjusio „Oklando aps- (ar apnuodyta) visuomenė turėtų stengtis atskirti kritojo stalo“, nors politikams tartis su intelektua- grūdus nuo pelų, t. y. įvaizdį, susikurtą TV ekrane, lais „ne prestižas“, bent jau Lietuvoje… Jaunystėje nuo veiklos, kuria siekiama visuomenės gerovės. Brownas artimai draugavo su roko „žvaigždėmis“ (Linda Ronstadt ir kt.). Vedė bendruomenės klau- Gubernatoriaus Browno tėvynainis Jerry’s Man- simams skirtą radijo laidą, balotiravosi į JAV prezi- deris, vienos garsiausių ir sėkmingiausiai veikusių dento postą ir savo varžovą Billą Clintoną nugalėjo Jungtinių Amerikos Valstijų reklamos agentūrų įkū- keturiose valstijose. Vėliau kuriam laikui pasitrau- rėjas, ilgainiui metė šį pelningą žmonių mulkinimo kė iš politikos, nes, jo žodžiais tariant, joje „sukasi verslą. Manipuliacijų technologijas gerai pažinęs pernelyg daug pinigų“… Beje, Brownas per rinki- „iš vidaus“, Manderis parašė knygą „Keturi argu- mų kampaniją kūrybiškai naudojosi naujausiomis mentai už televizijos panaikinimą“, kurioje pateikė technologijomis – mobiliuoju telefonu pats asme- gausybę įdomių ir naudingų įžvalgų apie televizijos

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 galias ir negalias. Pasak jo, pati televizija yra prekė, glaudžiai susijusi su esamojo meto realybe. Televizi- ja „tiesiogine to žodžio prasme įsibrauna į žmonių vidų, į jų namus, į protus, į kūnus, pertvarkydama jų gyvenimą iš vidaus“. Šis galingas masinio poveikio instrumentas didina ekonominį efektyvumą, nes primeta žmonėms vienodas mentalines ir fizines są- lygas. Televizijos reklaminiai vaizdiniai ar politiniai šūkiai, pritaikyti bendroms visuomenėje vyraujan- čioms nuotaikoms, neišvengiamai užvaldo ir hipno- tizuoja žmonių mąstymą, veikia visus ir kiekvieną, kad ir kaip šie stengtųsi iš jos gniaužtų ištrūkti. Kai „patirties įvairovė redukuojama iki televizijos, sau- jelė žmonių sugeba kontroliuoti visų kitų sąmonę“. Todėl šią medijų rūšį Manderis laiko patirties prie- šingybe – antipatyrimu, kuris slopina žmonių jau- trumą, temdo skaidrų ir skvarbų pasaulio suvoki- mą. Skatindama pasyvumą ir neveiklumą, televizija blokuoja žmogaus valią ir norą pačiam „susidoroti su kylančiomis problemomis“. Galiausiai televizija „sukuria bendruomenės surogatą, nes ji tampa visų ir kiekvieno patarėja, mokytoja ir vadove“. Šio įžvalgaus kritiko raginimas panaikinti tele- mąstymą ir savižiną dar taip neseniai ideologiškai viziją veikiausiai yra ir bus viso labo naivi utopija, kontroliavo totalitarinis režimas, turėtų stengtis juoba kad žmonių sukurtos ir kuriamos technologi- adekvačiau suvokti masinio poveikio instrumentų ir jos agresyviai bando perkurti juos pačius. Tačiau tai manipuliacijos prigimtį. Šių svarstymų išvada labai nereiškia, kad tiek asmuo, tiek bendruomenė negali paprasta – keiksnoti televizijos programų turinį ir sąmoningai imtis radikalių žygių, kad išvengtų pro- vis tiek spoksoti į ekraną reikštų tapti bevale vir- to pinklių, kurias spendžia vis labiau tobulėjanti ir tualybės auka. Turėtume pasirūpinti, kad tiek vidu- tiesiog proporcingai seklėjanti televizija. Neilas Pos- rinių, tiek aukštųjų mokyklų programose atsirastų tmanas papildė Manderio kritiką – pasak jo, televi- vietos komunikacijos technologijų ir medijų kriti- zija „pavertė pramogą natūraliu formatu visai patir- nėms studijoms. Atėjo laikas mokytis, kaip tinkamai, čiai atspindėti“. Kuo giliau pasineriame į televizijos t. y. kritiškai, „skaityti televiziją“. Suprantama, jei no- gaminamą virtualių pramogų pasaulį, tuo daugiau rime būti sąmoningi ir mąstantys žmonės, o ne indi- savasties ir mąstymo galių prarandame. vidai, kurių smegenis virtualiai pudruoja agresyvūs Ištikimas televizijos žiūrovas (o tokių dauguma) „mirtino nusipramogavimo“ ideologai… suirzęs ironiškai paklaus – nejau pramoga yra koks nors savaiminis blogis? Nejau šiuolaikinis pliuralis- tinis pasaulis turėtų grįžti prie visuotinai smerkia- 1 Plačiau žr. Neil Postman, Amusing Ourselves to Death. London: Methu- mų puritoniškų vertybių? Tai tokia pat utopija, kaip en, 1995. ir raginimas panaikinti televiziją. Tačiau šiuolaikinė 2 Žr. Jerry Mander. Four Arguments for the Elimination of Television. New visuomenė, o ypač ta jos dalis, kurios savarankišką York: Quill, 1978.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 5 Apie laiko dvasią, švelnias utopijas ir agresyvias fikcijas po nežinomybės skraiste

Su Rusijos mokslų akademijos Maskvos Filosofijos instituto ir Yale’o universiteto profe- soriumi Borisu Kapustinu kalbasi Tomas KAVALIAUSKAS

omas Kavaliauskas: Hegelis manė, kad istorija yra ra- kurią vėliau Rusija neva prarado? Jei tai vienintelė to laiko Tcionali – revoliucijos išreiškia konkrečios epochos dvasią dvasia, ar tai reiškia, kad turėtume nekreipti dėmesio į tuo (Geist) ir skatina politinį, teisinį, ekonominį progresą. Nie- pat metu de facto vykusį masinį nelegalų gamybos priemo- kas nenueina veltui. Istorija turi savo tikslą ir juda pirmyn, nių denacionalizavimą ir sutelkimą rankose tų, kuriuos Ja- nors ne tiese, o spirale. dwiga Staniszkis pavadino „politiniais kapitalistais“? Arba Kaip Jūs apibūdintumėte Rusijos pastarųjų dvidešimties nepaisyti komunistinės nomenklatūros ir demokratinių metų dvasią? Nuo tada, kai Andrejus Sacharovas iš aukš- jėgų atstovų tarpusavio sąmokslų, kurie paklojo pamatus čiausios tribūnos pasakė kalbą, demaskuojančią Gorbačiovo naujoms valdančiųjų klasėms postkomunistinėse šalyse? politikos dvilypumą, kai Jelcinas užlipo ant tanko Maskvoje, Lechas Walęsa 1989-aisiais sprendė dilemą: arba „mes“ stabdydamas pučistus, iki šių dienų, kai Sergejus Kovaliovas vejamės Europą, arba kuriame stiprią profsąjungą,2 ir tai gina žmogaus teises, kai Andrejus Piantkovskis kritikuo- atspindi to laiko dvasią. Galėtume dar paminėti ir beato- ja Putino režimą. Ar jų balsai išreiškia dabartinės Rusijos dairišką socialistinės gerovės valstybės išardymą – socia- Geist? lizmas, kad ir kiek trūkumų jis turėjo, milijonus žmonių vis dėlto apsaugojo nuo didžiausio skurdo. Tie milijonai Boris Kapustin: Švelniai perfrazuodamas Josephą žmonių į skurdą nugrimzdo tuoj po socializmo kracho... Schumpeterį pasakysiu, kad laiko dvasios (Zeitgeist) nėra, Neketinu menkinti demokratinių tendencijų svarbos, tai tik ideologinis konstruktas, naudojamas sudėtingai rea- verčiau pažvelkime į tai istorinės situacijos fone. lybei prispausti ir transformacijos įtampoms prislopinti.1 Demokratinių tendencijų sąveika su iškylančiu „ira- Ar toji įvykių grandinė, kurią minėjote – atmintina Sa- cionaliu kapitalizmu“ nusipelno išskirtinio dėmesio, jei charovo kalba Liaudies atstovų suvažiavime, bekompromi- darysime prielaidą, kad, Maxo Weberio žodžiais tariant, sė Jelcino laikysena, kai jis stovėjo ant tanko rugpjūčio pučo kapitalizmas tampa racionalus tada, kai racionaliai suval- dienomis, arba, leiskite man papildyti jūsų sąrašą, milžiniš- do iracionalų nežabotą turto godulį.3 Aptariamoje situa- kas mitingas Maskvos Maniežo aikštėje, kai minia, protes- cijoje jis nebuvo suvaldytas, o juo labiau pažabotas. tuodama prieš Sovietų kareivių įsiveržimą į Vilniaus televi- Rusijoje demokratija susipynė su kapitalizmu – tai buvo zijos bokštą, skandavo nuostabų internacionalinį šūkį: „Už „kapitalizmo revoliucijos“ triumfas demokratijos revoliu- jūsų ir mūsų laisvę!“ – iš tikrųjų reprezentuoja demokrati- cijos sąskaita.4 Žinoma, ne visos postkomunistinės tautos nę 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo pradžios dvasią, buvo pasmerktos tokiai negandai, bent jau niekur kitur ji

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 nepasiekė tokio lygio kaip Rusijoje. Kas lėmė, kad „iracio- gimai“, 6 paviešinantys „istoriją kuriančius“ veikėjus. Tai nalus kapitalizmas“ skirtingose postkomunistinėse šalyse sunkiausia vieta: veikėjas neina pirmiau įvykio. Veikiau jis pasuko viena ar kita kryptimi ir iškilo skirtingi kapitaliz- iškyla kaip „nuosėda“, esamų struktūrų puvimo padarinys. mo tipai? Tai išskirtinai svarbi ir įdomi socialinių tyrimų Kartais, esant tam tikrai aplinkybių sumaiščiai, tas negalė- tema. jimas įsikibti į rutiną, ta nevalinga inovacija ar išradimas, Clauso Offe’s teigimu, kuo labiau kapitalizmas, ateinan- atmieštas netikrais lūkesčiais, svetimais įsitikinimais, ima tis po socializmo, įtraukia žemesnes klases, tuo jis darosi ir susilieja su „istorijos veikėju“ ar „veikėjais“, o šis ar šie mažiau laukinis.5 Rusijos demokratinis judėjimas, deja, sugriauna status quo ir pagal neplanuotų padarinių logi- neprilygo Lenkijos Solidarność, Lietuvos Sąjūdžiui ar net ką, kurią taip iškalbingai aprašė škotų Švietimo filosofai, gerokai efemeriškesniam Vengrijos EKA. Įsigalėjo visuo- pakeičia „istorijos kryptį“. Būtent tai ir lemia, kad įvykių menę poliarizuojantis, bjaurus, ekonomiškai neefektyvus neįmanoma nuspėti. Štai keletas pavyzdžių: 1773–1774 m. ir moraliai korumpuotas „oligarchinis“ kapitalizmas. Jis vi- Amerikos kolonijos, 1789-ųjų Prancūzija, 1917-ųjų Rusija, siškai pajungė demokratiją sau ir privertė ją tarnauti vulga- tarp kitko, ir 1989-ųjų Vidurio Rytų Europa… rumui, suvešėjusiam po kraujo praliejimo 1993-iųjų spalį. Neprognozuoju Rusijos ateities, tik sakau, kad šiuo metu Demokratija Rusijoje yra politinio žaidimo įrankis naujų vykstantys neorganizuoti, lokalūs, impulsyvūs, politiškai šalies valdovų rankose. Maža to, šis įrankis netašytas ir la- kuklūs protestai irgi turės politinių padarinių, kurie gali bai negrabiai naudojamas. būti net didesni negu garsiųjų liberaliųjų vakariečių daro- Putino autoritarizmas yra tik metodas pratęsti šio keisto mas poveikis, nes šie Putino režimo kritikai perdirbinėja Rusijos darinio, vadintino postkomunistiniu kapitalizmu, gerai žinomą didžiadvasišką, bet jau nuvalkiotą, 10-ojo de- egzistenciją. Jei Putino režimas, įskaitant jo inkarnaciją, šimtmečio žmogiškumo mantrą. Vienokių ar kitokių neti- kaip alternatyva pašėlusiam ir negailestingam 10-ajam kėtumų verta laukti visada. Rusijai tai ypač tinka. dešimtmečiui nereiškia naujos Zeitgeist, tai kas tada ją iš- reiškia? Gal naujai laiko dvasiai atstovauja liberalūs Putino Johnas Rawlsas „Teisingumo teorijoje“ rašo, kad nešališ- kritikai? Deja, jiems įpučia dvasios tik jų nostalgija „pra- kas teisingumas įmanomas tada, kai žmonių status quo yra rastoms“ 10-ojo dešimtmečio vertybėms, bet jie priversti suspenduotas, nežinomas, kitaip tariant, kai kiekvienas yra savo ilgesį slėpti, nes tas laikmetis Rusijoje visiškai nepo- po „nežinomybės skraiste“. puliarus. Rawlso teisingumo teoriją Adamas Przeworskis pritaikė Tad, užuot aiškinęsi Zeitgeist, naują ar seną, verčiau su- Lenkijos apskritojo stalo fenomenui: 1989-aisiais komunistų telkime dėmesį į tuos įtrūkius, kurie vis labiau matomi net partija nenutuokė, kokia yra tikroji Solidarność galia, o So- tariamai monolitinio režimo paviršiuje. Vis plačiau sklinda lidarność nenumanė, kokie vis dar stiprūs yra komunistai. protestų prieš šalyje išsikerojusią korupciją ir nusikalsta- Ar tai reiškia, kad lenkų Apskritojo stalo diskusijos irgi vyko mumą, prieš valdžios neveiklumą žiežirbos. po „nežinomybės skraiste“? Galite sakyti, esą tie protestai yra pernelyg padriki, im- pulsyvūs, lokalūs, politiškai kuklūs, kad įvyktų pervers- Manau, lenkų 1989-ųjų Apskritojo stalo derybos ir mas, pakeičiantis šalies status quo. Tai tiesa, bet, jei atme- įtartinos jų imitacijos kitose šalyse neturi nieko bendra su tame metafizinę istorijos teleologiją, kai siekiama išpildyti Rawlso „teisingumo kaip nešališkumo“ koncepcija ir „ne- Apvaizdos planus, veržiantis (per klasių kovą arba kaip nors žinomybės skraiste“ – juo geriau Lenkijai ir visoms šalims, kitaip) technologijų, mokslo, ekonomikos pažangos link, atsikračiusioms komunizmo, galėčau pridurti. tikint modernizacija kaip suvakarietinimo eufemizmu ar Nevarginkime skaitytojų nesibaigiančiais ir ne itin vai- kuo nors panašiu, tada istorija atsiskleidžia kaip įvykių tal- singais ginčais apie Rawlso palikimą, nes „nežinomybės pykla. Įvykiai pagal savo prigimtį yra nenuspėjami, pasak skraistę“ jis išaudė taip prastai, kad joje pilna skylių. Em- Walterio Benjamino, – tai „istorijos kontinuumo spro- pirinis socialinis pažinimas, nors ir griežtai ribojamas, vis

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 7 tiek prasismelkia į totaliai angeliškų asmenų (pasak Rawe- ninkų savivaldos, kaip deklaruota Solidarność programoje, so, tai „pradinė pozicija be ankstesnės patirties“) protus. kurią priėmė Pirmasis nacionalinis kongresas.8 Kas kontroliuoja empirinį pažinimą, kas daro tokią atran- Apskritojo stalo derybos buvo meistriškai orkestruotos, ką, kokie yra kontrolės mechanizmai, Rawlsas neatsklei- įtraukiant sofistikuotus priešiškų galių – dar nenusilpusios džia, bet galima įtarti, kad tas kontrolierius turėtų būti ne senosios ir stiprėjančios naujosios – žaidimus, taikant do- mažiau galingas už Orwello Didįjį Brolį. minavimo ir išstūmimo strategijas, pasitelkiant „simbolinę Rawlso „pradinė pozicija“ visiškai netinka Lenkijos prievartą“, kad simbolinį kapitalą būtų galima pelningai Apskritojo stalo deryboms, kaip ir bet kokiam kitam konvertuoti į ekonominį ir politinį (viena veikėjų grupė) svarbiam transformatyviam politiniam fenomenui. arba atvirkščiai – turimą ekonominį kapitalą sutvirtinti Apskritojo stalo diskusija nebūtų įvykusi, o juo labiau simboliniu (kita veikėjų grupė). pasisekusi, jei jos rengėjai būtų buvę tokie kvaili, kad Tai nereiškia, kad nebuvo jokių netikėtumų. Pavyzdžiui, mėgintų Rawlso teoriją pritaikyti praktikoje. Laimė, to- kas galėjo įsivaizduoti, kad komunistų datuojamos profsą- kios fatališkos klaidos jie nepadarė. jungos (OPZZ) nusisuks nuo politiškai galingesnės Vienin- Apskritojo stalo derybos pasisekė būtent todėl, kad gosios darbininkų partijos ir taps aistringomis ouvrierismo nebuvo jokios „nežinomybės skraistės“. Užuot pasida- šalininkėmis, nors tuo pat metu Solidarność jau ėmė nuo jo vę Rawlso savikūros amnezijai, derybininkai realistiš- atsiriboti? Negalima ignoruoti ir taktinių klaidų, padarytų kai nusprendė pirmiausia susitaikyti su karčia praeities prie Apskritojo stalo skirtingais derybų etapais. Istorijoje patirtimi (Solidarność, kaip judėjimas už demokratiškus taip atsitinka nuolatos – organizuoti veiksmai duoda ir darbo santykius, iškilo 1980-aisiais ir buvo žiauriai mal- visai nelauktų rezultatų. Pavyzdžiui, kas galėjo tikėtis, kad šinamas, įvedus net karo padėtį). Tai leido nustatyti tam komunistų bosai „pakibusius“ komunizmo likučius taip tikrus sąlyčio taškus iš pradžių derybose, o vėliau ir vie- entuziastingai atiduos Solidarność, nors prieš prasidedant šose diskusijose. Apskritojo stalo diskusijai neturėta tokių lūkesčių? 9 Privatumas buvo būtina sąlyga, kad prasidėtų derybos Bet argi tokie netikėtumai, proto silpnumo pasireiški- tarp priešų – Lecho Walęsos ir generolo Kiszczako, nes mai ir netikėtos pasekmės reiškia „nežinomybės skraistę“? Solidarność ir Lenkijos vieningoji darbininkų partija tam priešinosi.7 Tad prie Apskritojo stalo buvo susėsta slapta ir Savo knygoje „Moralinis pasirinkimas politikoje“ teigiate, visiškai nedemokratiškai – juk Solidarność ir Vieningosios kad moralė negali kontroliuoti politikos arba jai vadovauti, darbininkų partijos šalininkų, skirtingai nei Rawlso gyven- net jei pasiekiamas konsensusas. Net jei visi norime laimės tojų, atseit neturinčių „išankstinės patirties“, niekas negalė- kuo didesniam žmonių skaičiui arba visi pripažįstame porei- jo priversti, kad jie prarastų istorinę atmintį. kį paklusti Kanto moraliniam imperatyvui, vis tiek kyla ne- Vidaus reikalų ministerijos vila Magdalenka pasirodė sutarimų, kaip visa tai įgyvendinti, laimės sąvoka ar paklusi- esanti puiki simbolinė vieta nedemokratiškiems susitikimo moralei prasmė taip pat skirtingai suprantama. Tokiame mams tarp komunistų ir vadinamojo demokratijos elito, kontekste, pasak Jūsų, politika yra pirmesnė už moralę. O ar taip prasidėjo naujos valdančiosios klasės kūrimas (Bil- galėtume sakyti, kad 1989-aisiais moralė buvo svarbesnė už dung). Kai tik iškildavo rimtų sunkumų viešose derybose, politiką, nes buvo keliamas teisėtas moralinis nepriklauso- elitinės Solidarność ir Vieningosios darbininkų partijos gru- mybės reikalavimas, lėmęs Sovietų Sąjungos žlugimą? Tiesa, pelės vykdavo į Magdalenką. Tokia schema leido „atvėsinti“ po didžiojo įvykio politika ir vėl nustelbė moralę… nuomones, nustatyti interesų hierarchiją ir pasiekti „kom- promisų“, apeinant darbininkus, kurie net 1989-aisiais vis Knygoje „Moralinis pasirinkimas politikoje“ neteigiu, dar klaidingai manė, kad Solidarność siekia darbo sąlygų kad politika yra pirmesnė už moralę mechanicistiniu ma- pagerinimo, socialinės lygybės (didesnio egalitarizmo nei terialistiniu požiūriu, kaip medžiaga pirmesnė už protą. tas, kuris egzistavo komunistinėje santvarkoje!) ir darbi- Jei Realpolitik suvokiame kaip paradigmą ar politiką, pa-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 grįstą išimtinai galia ir visiškai nepaisančią moralės, tada imperiją, įkurti naujas valstybes, pakeisti globalią geopo- jos priešybė yra tokia chimera kaip „morali politika“, kurią litiką. Absoliučiai gera valia yra (politiškai) visiškai impo- kontroliuoja moralė. tentiška, apie tai Kantas įžvalgiai rašė „Amžinoje taikoje“. Moralė negali būti politikos valdovė, prieš kurią politika Kad įvyktų toks stebuklas kaip 1989-ieji, šią gerą valią tu- klauptųsi ant kelių, kaip pasakytų Kantas, aptardamas „de- rėjo energizuoti interesai, kylantys iš heteronominės plo- ramą“ jų santykį. Yra priešingai – politika su jos konfliktais, tmės. Ši esminė sąjunga su interesais įveikia politinę geros įtampomis, pasipiktinimais, lūkesčiais, suardytais ir atkur- valios impotenciją, tačiau nublukina moralinį grožį, netgi tais balansais lemia moralės funkcijas konkrečiu istorijos sugriauna gerumo vienareikšmiškumą. tarpsniu (ir netgi lėmė istorinį moralės atsiradimą). Tai vie- Štai kodėl ir terminas „teisingumas“, nesvarbu, kas jį var- na iš svarbiausių pamokų, kurias gauname iš Hegelio „Pro- totų, verčia mane suklusti. Istoriškai žvelgiant, „teisuoliai“ to fenomenologijos“, Marxo „Vokiečių ideologijos“ arba yra negailestingų, arogantiškų ir įžūlių žmonių gentis – tai Nietzsche’s „Moralės genealogijos“. Būtent besikeičian- viduramžių kryžiuočiai, baltųjų imperializmo ramsčiai, tis moralės funkcionalumas, kuris pasireiškia skirtingais komunistinės revoliucijos zelotai, šiandieniniai neolibera- modusais ir istorinėmis manifestacijomis, verčia moralę lizmo fanatikai ir panašūs į juos. Tie, kurie pripažįsta, kad paklusti politikos logikai. Tačiau moralė, siejama su tam jų moralumas nėra be priekaištų, tie, kurie suvokia, kad tikromis politikos formomis/modalumais, įgyja dar svar- politikos sferoje nekaltybė yra oksimoronas, net darydami besnę funkciją. Pažvelkime į Prancūzijos revoliuciją, kuri tai, kuo šventai tiki, vykdo kur kas doresnę politiką. siekė sukurti „doros valstybę“ ir kurios neatsiejama dali- Reziumuojant galima teigti, kad nei 1989-aisiais, nei iki mi tapo teroro siautėjimas, į Gandhi įkvėptą Indijos pasi- jų ar po jų moralė nebuvo pirmesnė už politiką. Tačiau is- priešinimą Britanijos imperializmui ar į 1989-ųjų Vidurio torijos posūkiai ir 1989-ieji įtikina, kad moralė gali atlikti Rytų Europos moralinį entuziazmą, kurį lydėjo cinizmas tam tikras svarbias funkcijas ir nulemti išsilaisvinimo sė- ir nuovargis… kmę. Šios išvados tinka nacionaliniams išsivadavimo sąjū- Moralė suvaidino milžinišką vaidmenį laisvėjimo pro- džiams Baltijos regione ir kitur, prisidėjusiems prie Sovietų cese, kai siekta įrodyti sovietinio režimo (ar to, kas iš jo Sąjungos režimo ir imperijos išardymo. buvo likę 1989-aisiais) neteisėtumą, ji mobilizavo pasi- Tačiau nuoširdžiai linkiu, kad tų sąjūdžių paveldėto- priešinimo galias ir opoziciją, sutvirtino valią kovoti prieš jai, skanaujantys laisvės pergalių vaisius, atkreiptų dė- nelygias galimybes. Ji suteikė impulsą ir šlovę įkvepiančiai mesį į Schumpeterio žodžius: „Suvokti savo įsitikinimų utopijai, kuri tapo įrodymu, kad „yra dalykų, už kuriuos patikimumo reliatyvumą [pridurčiau – ir savo darbų verta kentėti“, kaip rašė prieš mirtį Janas Patočka. Nebe- vertės reliatyvumą], bet vis tiek atkakliai juos ginti, ir svarbu, kad tai utopija – tiek Lenkijos Solidarność pro- yra esminis bruožas, civilizuotą žmogų atskiriantis nuo grama, tiek Havelo „antipolitinė politika“, tiek Sacharovo barbaro.“ 11 vizija, išdėstyta Nobelio paskaitoje, taigi nė vienos iš jų įgyvendinti neįmanoma. Svarbu tai, kad revoliucijos va- 1968-aisiais sukilo abi Europos pusės, bet viena sten- rikliu tapo „pareigos moralė“, o ne utilitarizmas. Václavas gėsi išsivaduoti iš vartotojiškumo ir korporacinių intere- Havelas teisus pabrėždamas, kad, pradedant pasiprieši- sų, o kita – iš komunizmo gniaužtų. Paryžius 1968-ai- nimu komunizmui, baigiant paskutine to pasipriešinimo siais kritikavo „spektaklio visuomenę“ remdamasis stadija, vyko žaidimas „viskas arba nieko“, o juk sunku tokiais autoritetais kaip Guy Debord’as, o Prahoje tokie įsivaizduoti racionalų žmogų, kuris imtųsi tokių veiksmų disidentai kaip Václavas Havelas rizikavo asmenine lais- vien todėl, kad šiandienos pasiaukojimas galbūt atneš vai- ve, kad pasakytų tiesą apie totalitarinį režimą. Paryžius, sių rytoj, bent jau bendra padėkos forma.10 kur telkėsi vartotojų visuomenės kritikai, socializmą lai- Aš pasitikiu Kantu, todėl nemanau, kad moralė pati ga- kė alternatyva, o Praha stengėsi išsivaduoti iš prievarta lėtų daryti poveikį heteronominiam pasauliui – sugriauti primestos socializmo „alternatyvos“…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 9 Pateiksiu grynai hipotetinį klausimą: jeigu Jaltos konfe- gilino pokarinio kapitalizmo krizę, ir suteikė postūmį jam rencija 1945-aisiais būtų leidusi Vidurio Europai šlietis prie restruktūruoti. Be to, kad ir koks nepatrauklus būtų fak- Vakarų ir Varšuvos paktas nebūtų egzistavęs, ar Prahos tiškai egzistuojantis komunistinis režimas, dauguma maiš- 1968-ieji būtų niekuo nesiskyrę nuo Paryžiaus 1968-ųjų? taujančių studentų laikė jį praktine kapitalizmo status quo Kitaip tariant, jei Vidurio Europa nebūtų turėjusi karčios alternatyva. totalitarizmo patirties, gal kairuoliškas flirtas su komuniz- Istorija vis dar atrodė atviras procesas, pasiduodantis mu būtų imponavęs ir jai? Išeitų, kad politiniai įsitikinimai žmogaus protui ir pastangoms. 9-uoju ir 10-uoju dešim- ir vertybės priklauso nuo geopolitinių atsitiktinumų? tmečiais, ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo su visais to padariniais, kai dramatiškai nusileido istorijos uždanga, Labai sunku atsakyti į jūsų klausimą, supriešinantį fak- kapitalizmas buvo restruktūruotas. Ši uždanga prislopino tus. Jei Vidurio Europa nebūtų buvusi sukaustyta sovieti- etinį ir politinį kūrybingumą, pati inovatyvumo idėja buvo nio komunizmo, Vakaruose 1968-aisiais tikriausiai nebūtų redukuota iki vadybos, komercijos, mokslo ir technologi- nieko įvykę arba maišto tikslai būtų buvę visiškai kitokie. jų. Tai gilioji „istorijos pabaigos“ prasmė, kurią įšventino Maištingi Vakarų studentai 1968-aisiais išėjo į gatves, liberalizmo bardai, baigiantis „trumpam dvidešimtajam reikalaudami keisti socialinį modelį, ne todėl, kad buvo amžiui“. 13 susižavėję komunizmu ar pasiklydę jo utopijoje. Sovietų „Istorijos pabaiga“ – jei nepripažįstame idealistinio „is- komunizmas jau tada buvo beveik diskredituotas, antraip torijos iš(si)pildymo“ – reiškia, kad istorija yra pakankamai „senosios kairės“ nebūtų pakeitusi „naujoji kairė“. Kinų ko- galinga, todėl visas kitas istorines alternatyvas ji nužemi- munizmas irgi, nors maoistai sudarė vieną iš studentijos na iki „svaičiojimo“ ar „neatsakingo mąstymo“ lygmens. grupuočių ir dalį to srovių melanžo, kuris sukėlė 1968-ųjų Taigi vienintelis tikras įrodymas, kad istorija dar nesibaigė revoliuciją. arba kad ji gali tęstis po laikinos savo pabaigos, yra politi- Komunizmas buvo suvokiamas kaip potencialus dinis iššūkis tokios pabaigos status quo. Abejoju, ar kas nors džiulis pavojus Vakarams, o nuolatinės pastangos šio įtikinamai tą padarė po to, kai XX a. 9-uoju dešimtmečiu pavojaus kaip nors atsikratyti paskatino gilias kapitaliz- buvo liberaliai paskelbta „istorijos pabaiga“. Aš skeptiškai mo perversijas. Tie iškrypimai rezonavo ir siejosi su po- vertinu triukšmingus pareiškimus, kad nauja revoliucija kariniu, vadinamuoju fordistiniu, kapitalizmo modeliu, yra neišvengiama, kaip teigia Michaelas Hardtas ir Anto- kuris atrodė toks veiksmingas pirmaisiais dviem pokario nio Negris.14 dešimtmečiais. Prisiminkime dar ir Vakarų bandymus Reziumuojant tai, kas pasakyta, Vakarų 1968-ieji negali daryti poveikį Trečiojo pasaulio šalims pagal vadinamąją būti redukuojami iki protestų prieš „spektaklio visuome- „komunizmo sutramdymo“ strategiją. Ši strategija dauge- nės“ absurdą, prieš ją apėmusią vartojimo obsesiją. Bet ir liui atrodė amorali, neteisėta, reikalaujanti didelių kaštų ir Vidurio Rytų Europos 1968-ųjų negalima redukuoti iki net kelianti grėsmę žmonijai. Kento universiteto (Ohajo kovos už žmogaus orumą, politinę, o iš dalies ir pilieti- valstija) studentai 1970-aisiais surengė protestą prieš JAV nę laisvę. Prahos pavasaris aiškiai rodė poreikį imtis gilių bombardavimus Kambodžoje, bet protestuotojus nutildė struktūrinių reformų, ir kas žino, kaip jos būtų transforma- Nacionalinė gvardija. Šios žudynės sukrėtė amerikiečius ir vusios komunizmą, jei tas žiedas nebūtų buvęs sutryptas per visą šalį nusirito protestų banga. per Sovietų vadovaujamą Varšuvos pakto šalių invaziją. Man priimtina Luco Boltanskio pateikta 1968-ųjų ge- Manyčiau, tai nušviečia keletą svarbių paralelių tarp gužės sukilimo interpretacija: viena vertus, tai buvo gilios 1968-ųjų maišto Europos Vakaruose ir Vidurio Rytuose, krizės, vertusios abejoti kapitalizmo veiksnumu, išraiška, nepaisant akivaizdžių skirtumų. Kai kurie autoriai šias pa- antra vertus, tai buvo galingas postūmis kapitalizmui ra- raleles taip išpučia, kad abu fenomenus apskritai sulieja ir dikaliai transformuotis tiek struktūros, tiek erdvės, tiek vadina tai „1968-ųjų revoliucijos pasauliu“.15 Abu maištai ideologijos, tiek politikos atžvilgiu.12 Komunizmas ir pakilo, kai išsisėmė progresavusios sistemos, kurios iki tol

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 daugiau ar mažiau sėkmingai veikė tose pasaulio dalyse. To ruzalei“ – Cromwellio Anglijos revoliucijos švyturiui, kaip sukelta struktūrinė įtampa iškėlė „reformų veikėjus“, kurie prancūzų „doros respublikai“ arba Lenino „socializmui“, abiem atvejais sviro į kairę, nors skirtingais būdais, ir tikėjo, aprašytam Spalio perversmo išvakarėse. Pasirodo, prakti- kad galima tęsti išsivadavimo projektus. Abiem atvejais tie koje tai nieko nereiškia. Svarbus politinės utopijos elemen- veikėjai buvo politiškai nugalėti, nors tai padaryta skirtin- tas ir yra jos nepraktiškumas. Utopija turi daug svarbes- gais metodais, tad jų „programos“ nebuvo įvykdytos (vie- nių funkcijų, kurias bene pirmasis aiškiai apibrėžė Karlas nu atveju siekta demontuoti kapitalizmą, kitu – atsikratyti Mannheimas. neostalinizmo, nors tikrai ne socializmo kaip tokio). Utopija tampa galinga, jei sugeba „peržengti“ status quo Tuo paralelės baigiasi ir išryškėja milžiniškas skirtumas ir kritikuoti jo teisėtumą nuo jo nebėgdama, t. y. nevirs- tarp šių dviejų įvykių. Vakaruose, kaip minėjau, nepasise- dama svajingu mąstymu. Mannheimo teigimu, utopijos kusi revoliucija suteikė kapitalizmui antrą kvėpavimą, nes apglėbia „idėjas ir vertybes, kurios savyje sukaupia tas pastūmėjo radikalios transformacijos kryptimi, nors vargu nerealizuotas ir neįgyvendintas tendencijas, kurios repre- ar jis įgavo daugiau moralinio patrauklumo arba laisvės. zentuoja kiekvieno amžiaus poreikius. Tie intelektualiniai Rytuose susiklostė kitaip: revoliucijos nesėkmė16 įstū- elementai tampa sprogstamąja medžiaga, kuri griauna eg- mė komunizmą į stagnaciją, paspartino istorijos puvimo zistuojančią tvarką.“ 17 procesą, o nuosmukį padarė nebegrįžtamą. Tai dar kartą Tai rodo, kad utopijos negali sutapti su „realybe“ – jos įrodo, kad revoliucijos vertė reliatyvi, viską lemia kontrre- atspindi ne tai, kas yra, o tai, kas užspausta, ir tai, kas galė- voliucijos kokybė. tų pasireikšti (viena ar kita forma), jei status quo būtų su- Šiuo požiūriu 1968-ųjų revoliucija Vakaruose pranašes- griautas. Bet utopijos niekada nepadės įgyvendinti to, apie nė už tą, kuri vyko Rytuose. ką svajojama, nes pats realizacijos procesas reikštų, kad tai jau nėra užspausta tendencija. Pavyzdžiui, tai paaiškina Dabar aptarkime kitą lūžio datą. Praėjus dvidešimčiai prancūzų revoliucijos virsmą iš liberté, égalité, fraternité į metų po 1989-ųjų, akivaizdu, kad Havelo posakis „gyveni- aistringą Termidoro korupciją ir biurokratinį Napoleono mas tiesoje“ – arba gyvenimas demokratinėje tiesoje – yra ne imperijos monstrą. tik naivus, bet netgi klaidinantis. Pereinamuoju laikotarpiu Antra, utopijos yra galingi instrumentai ir tuo atžvil- nebuvo sukurta sąlygų „gyventi tiesoje“. Žiniasklaida žai- giu, kad padeda įkvėpti maištaujančias socialines jėgas ir džia įvaizdžiais ir kuria tiesos iliuziją, nors buvo kovojama išsikristalizuoti maištininkų sąmonei. Toji kristalizacija už gyvenimą tiesoje. Savo garsiojoje esė „Begalių galia“ Ha- dažniausiai nesusijusi, jei apskritai turi ką nors bendra su velas darė prielaidą, kad egzistenciškai kovojama už „tikrąją „deramu“ istorinės „realybės“ suvokimu ir dabarties ten- laisvę“. Šioje idealistinėje esė apie disidento kovą už laisvę ir dencijomis. „Proto gudrybė“ ir pasitelkiama tam, kad re- tiesą jis nenumatė, kad idealai gali būti iškraipomi… voliucijos veikėjai nesuprastų, už ką „objektyviai“ jie kovoja, t. y. kas realiai įvyks po herojiškų jų žygdarbių. Nemanau, kad Havelo „gyvenimas tiesoje“ vertintinas Pergalingos revoliucijos dalyviai paprastai pirmieji pa- epistemologinėmis kategorijomis (tikra versus klaidinga) tiria triumfo vaisius. Tai galioja tiek prancūzų sans-cullo- arba pagal tai, kiek toks teiginys atitinka realybę ar jos nea- tes, kurie išsikovojo sau kapitalizmo jungą, tiek bolševikų titinka. Kaip jau minėjau, Havelo „antipolitinė politika“ su Raudonosios armijos valstiečiams, kuriuos pavertė vergais „gyvenimu tiesoje“ iš esmės yra tobulas politinės utopijos Stalino kolektyvizacija. Tai galioja ir Gdansko laivų statyto- pavyzdys, kaip ir turėtų būti moralinio autentiškumo po- jams, kuriuos socialinei marginalizacijai pasmerkė jų pačių žiūriu. heroizmas. Utopijos niekada nesimaterializuoja. Maža to, jos nieka- Visa tai yra anapus apdairumo, utilitarinio išskaičiavimo da nepadeda konstruoti „naujos visuomenės“. Tai galioja ir netgi anapus savisaugos instinkto. Suspaudus iki riešuto ir Havelo „gyvenimui tiesoje“, panašiai kaip „Naujajai Je- kevalo, tai reiškia vienokią ar kitokią Martino Lutherio va-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 11 riaciją: Štai aš stoviu prieš jus. Nieko kita negaliu padaryti. Rusija ir Baltijos šalys turi Antrojo pasaulinio karo sti- Jokia didelė socialinė transformacija negali įvykti be tokios gmą, kurią vertina iš skirtingų perspektyvų, tad abi pusės nuostatos, kuri neišvengiamai palaimina nenuspėjamą kaltina viena kitą neteisingu istorijos supratimu. ateitį. Todėl Maxas Weberis ir sakė, kad žmogus nepasiek- Ar sutiktumėte, kad konfliktuojančių pusių dialogui tų to, kas įmanoma, jei nesiektų to, kas neįmanoma.18 Taigi užmegzti tiktų hermeneutinis metodas, apglėbiantis Havelo gyvenimo tiesoje siekinys atliko politinės utopijos visus mitinius klaidingumus, o gal tai irgi yra utopija? funkciją. Kitaip tariant, ar būtų vaisinga hermeneutiką taikyti at- Jūs, be abejo, teisus sakydamas, kad postkomunistinių minties interpretavimui? transformacijų rezultatai sukėlė kartų nusivylimą. Ar tą daugybę nusižengimų, nenuoseklumų, korupcijos fak- Manau, istorinių įvykių prigimtis yra tokia, kad jie eg- tų, akį rėžiančio neteisingumo pereinamuoju laikotarpiu zistuoja kaip „iš esmės besivaržantys fenomenai“, jei apta- reikėtų priskirti vien buvusių komunistų gobšumui, vel- riamam klausimui galima taikyti garsią Walterio Bryce’o niškam jų piktavališkumui, nes jie, pakeitę ideologines Gallie’o „iš esmės besivaržančių koncepcijų“20 sampratą. spalvas, pasiliko galią savo rankose? Toks postkomunis- Kai tik įvykiai liaujasi konkuravę, jie nuvysta ir virsta isto- tinių negalavimų aiškinimas yra naivus – gerai žinome, riniais faktais. kad demokratai gali tapti tokiais pačiais nepasotinamais Sakoma, kad Londoną įkūrė romėnai tuoj po savo socialiniais grobuonimis kaip ir jų partneriai/konkurentai invazijos į Britaniją 43 m. Gal tai tiesa, bet kam ji svarbi, komunistai. Politinė ir ekonominė galia skatina jos turė- išskyrus etatinius istorikus, kurie šiam teiginiui pritaria tojus elgtis korumpuotai, ir tai nesusiję su ideologinėmis arba jį atmeta? Alternatyvi Historia Regnum Britanniae jų orientacijomis, kad ir kaip nuoširdžiai jie jas teigė, kol versija Londono įkūrimą priskiria Brutui, kuris įspū- pakilo valdžios laiptais. dingai nugalėjo milžinus Gogą ir Magogą, – tai skamba Demokratijos nekuria pasišventę demokratai. Kapi- daug linksmiau. talizmo nekuria aistringi kapitalistai.19 Demokratija ir O štai „Amerikos atradimas“ 1492 m. – saugiai įtvir- „racionalus“ kapitalizmas iškyla kaip nepageidaujami ir tintas istorinis faktas. Mažai kas abejoja, kad Kristupas nelaukti kompromisai, kurie niekam nebuvo pirmasis pa- Kolumbas išsilaipino tose teritorijose, kurios vadinamos sirinkimas. Apgalvotas demokratijos ir kapitalizmo kūri- Americas. Bet daug kas, ypač intelektualai, nelaiko šio įvy- mas visada šališkai nusistatęs prieš kito interesus ir visada kio „atradimu“, greičiau okupacijos pradžia, jei ne tiesio- veikia kito sąskaita. Todėl reikia būti dvigubai budriems, giniu genocidu. Įdomu, kad tokia 1492 m. interpretacija kad išvengtume sukčiavimo. buvo išgirsta tik XX a., ypač rengiantis švęsti 500 metų at- Tačiau to budrumo stinga. Kodėl taip nekritiškai radimo/užkariavimo jubiliejų. Ar tai reiškia, kad kruvini ir priimama valdžios „demokratinė retorika“, užuot pasi- bjaurūs šio įvykio (ir jo serialų) aspektai nebuvo žinomi ar priešinus egoistiškiems jos projektams? Kas lėmė, kad deramai įvertinti iki tol? Juk svarbūs dokumentai, liudijan- gausybė postkomunistinių šalių sudarė sąlygas nevar- tys apie negirdėtas sistemiškas žudynes, įvykdytas Europos žomai kaupti kapitalą keletui parazitų? Kodėl politinė „tyrinėtojų“/užkariautojų, buvo prieinami nuo XVI a. Kuo galia taip dažnai yra susijusi su turtu? Kodėl toleruoja- tada paaiškinti, kad tai, kas egzistavo kaip tvirtas „istorijos me begėdišką atotrūkį tarp turtuolių ir vargšų? Kodėl faktas“, tik visai neseniai tapo ganėtinai nauju ir karštai ap- demokratija tokia bejėgė, kai reikia įtvirtinti teisingo tarinėjamu „istorijos įvykiu“? išteklių paskirstymo schemą? Manau, jei bandytume Tikriausiai visų pirma tuo, kad iškilo politinės jėgos, susidoroti su šiais kliuviniais, užuot visas nesėkmes kurios anksčiau buvo priverstos tylėti ir kurios nepakluso priskyrę užsilikusiai komunizmo praeičiai, užčiuoptu- valdančiosios ideologijos kanonui. Tai nėra dar viena ma- me naują „gyvenimo tiesoje“ prasmę. nipuliatyvi „politinė atmintis“ ar trivialus „istorijos perra- šymas“, istorinę „tiesą“ priderinant prie pakitusios politi-

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 nės konjunktūros. Verčiau tai kyla iš simbolinių ir politinių tuo ryšiu ji negalės pasigirti. Rusija švartuojasi prie Gegu- praeities išteklių, kurie istorinius įvykius transformuoja žės 9-osios fikcijos, nes tai vienintelis didingas netolimos pagal šiandienos tikslus. praeities darbas, užtikrinantis, pagrindžiantis šlovę, nepai- Kai kurie aspektai, laikyti neaiškiais arba iki tol „už- sančią laiko ribų. Kaip žinome, o neseniai Derrida ir vėl tą mirštais“ (Nietzsche’s požiūriu), yra iš naujo nušviečiami, o priminė, kiekviena tauta yra pagrįsta performative-consta- naujų prasmių jiems suteikia jungtis su beatsiskleidžiančia tive fikcija. Tos fikcijos gali maskuotis, smurtą imama va- dabartimi, taip, pasak Walterio Benjamino, atsiranda ryšys dinti užmirštu/perkeistu proto veiksmu, kad būtų sukurta tarp praeities ir dabarties. Vienintelis būdas atgauti praeitį, teisingumo ir racionalumo aura.21 „atstatyti“ dingusį pasaulį ir sustabdyti triumfuojančių lai- Vėlyvoji sovietų/posovietų Gegužės 9-oji, kaip visos mėtojų procesiją yra iš naujo inkorporuoti „praeities“ įvykį žmonijos laisvės ir nesavanaudiško sovietinių žmonių į „dabarties“ realijas ir naujai jį apibrėžti. Jei 1492-aisiais heroizmo lydinys, yra itin agresyvi fikcija, nepajėgianti įvyko ne „atradimas“, bet buvo įvykdytas „užkariavimas“, nuslėpti priespaudos ir imperialistinių kėslų. Pergalingas tai griauna metafizinį ir nepajudinamą „atradimo“ pobūdį sovietinių žmonių veržlumas buvo institucionalizuotas ir paverčia šį įvykį grynai politiniu veiksmu. Lotynų Ame- pagal stalinistinę formą. Karo veteranai, tokie kaip Vasi- rikos išsivadavimas suvokiamas kaip praktinė politinė ver- lijus Grossmanas ir Aleksandras Solženycinas, giliausiai govės, to, kas, anot minimo naratyvo, buvo primesta nuo ir iškalbingiausiai aprašė kruviną Gegužės 9-osios tamsą, 1492 m., „dekonstrukcija“. nors daugelis kitų, tarp jų ir ne rusai iš užkariautų tautų, Tai rodo, kad istorinė tiesa visada yra interpretacinė, ji nuolankiai atsisakė kvestionuoti šios datos prasmę. Šian- visada pateikiama iš kieno nors „perspektyvos“ ir nieka- dieninė Rusija savo išsilaisvinimą turėtų pradėti nuo pri- da nepajėgsime pakilti virš „perspektyvizmo“, net jei mūsų pažinimo, kad didžiąją Gegužės 9-osios pergalę sutepė „perspektyva“ įgautų Kanto/Arendt sensus communis pro- stalinizmas, bet tai sunkiai įsivaizduojama, kol normaty- porcijas. Tai galite vadinti „hermeneutine prieitimi“, ir aš viniai ištekliai yra autoritarinių konservatorių, kurie valdo su jumis sutiksiu, bet paisydamas tam tikro atsargumo. Tai Rusijos politiką, rankose. politinių kovų, o ne Gadamerio, Ricoeuro, Vattimo ar kie- Leiskite man nekomentuoti naujo Baltijos šalių demo- no kito, galinčio artikuliuoti fundamentalų hermeneutikos kratijos projekto, kuris padėtų naujai interpretuoti Gegu- praxis, hermeneutika. žės 9-ąją. Manau, būdamas rusas, turiu susitelkti ties Ru- Štai kodėl aš netikiu, kad hermeneutiškai interpre- sijos negerovėmis, o kitką palikti kitų nuožiūrai. Antraip tuodami 1945-ųjų gegužės 9-ąją, t. y. bandydami sutai- kaipgi atskirsime patriotizmą nuo nacionalinio kvailumo kyti priešingus požiūrius, atvėsinsime perkaitusius de- ir trumparegystės? Tačiau ar iš tikrųjų Rusija ir Baltijos ša- batus, vykstančius „racionaliu pagrindu“, ar juos labiau lys Gegužės 9-ąją skirtingai traktuoja todėl, kad rusams tai subalansuosime. Šiuo atžvilgiu turime daryti, ką gali- pergalės prieš fašizmą diena, o Baltijos šalims – antrosios me, bet istorinis suderinamumas tarp Rusijos ir Baltijos komunistų okupacijos pradžia? Neaptarinėsiu, koks rusų valstybių, panašus į tą, koks atsirado tarp Prancūzijos ir procentas giria (Stalino) komunizmą ir kodėl jis tapo toks Vokietijos ar tarp JAV ir Japonijos, nebus įmanomas, populiarus po 10-ajame dešimtmetyje šalį nusiaubusio li- kol 1945-ųjų gegužės 9-osios neintegruosime į iš esmės beralaus kapitalizmo. Man įdomu, ar minėta antitezė, in- naują nacionalinį politinį ir ideologinį projektą, kurį terpretuojant Gegužės 9-ąją, reiškia, kad žvelgiant iš Balti- ateityje tęstų abi pusės. Jau anksčiau, sekdamas Ben- jos šalių perspektyvos fašizmas nėra blogis? jaminu, tą pavadinau dabarties ryšio su praeitimi re- konfigūracija. Trumpai paaiškinsiu, ką turiu omenyje, Patikslinsiu: Baltijos šalims fašizmas be išlygų yra blo- susiedamas tai su mūsų aptariamu klausimu. gis. Lietuva pripažino kolaboravusi su naciais, vykdant Tol, kol Rusija bus socialiai ir kultūriškai kenksminga Holokaustą, per kurį nužudyta apie 220 000 žydų Lietu- šalis, kurioje klesti korumpuotos oligarchijos kapitalizmas, vos teritorijoje. Prezidentas Algirdas Brazauskas, nuvy-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 13 kęs į Izraelį, atsiprašė už tai visos žydų tautos, dabartinis 3 M. Weber, The Protestant Ethic and the Spirit of Capitalism, tr. T. Parsons. L-NY: premjeras Andrius Kubilius pažadėjo 141 milijono litų Routledge, 1992, p. xxxi. finansinę kompensaciją žydų bendruomenėms. O kad 4 A. Åslund, Russia’s Capitalist Revolution. Why Market Freedom Succeeded and Baltijos šalyse Gegužės 9-oji neturi tokios pačios perga- Democracy Failed. Washington, DC: Peterson Institute for International Econo- lės prasmės kaip Rusijoje, lėmė tragiška trijų okupacijų mics, 2007, especially p. 277–307. patirtis. Štai kodėl kalbu apie hermeneutines pastangas, 5 C. Offe, “Capitalism by Democratic Design?” in Social Research 58 (Winter 1991): kurios padėtų jautriai suvokti skirtingas Gegužės 9-osios 865–892. perspektyvas ir istorinės atminties prielaidas. Manyčiau, 6 W. Benjamin, “Theses on the Philosophy of History”, in Illuminations, ed. kaip Kristupo Kolumbo išsilaipinimas vieniems buvo at- H. Arendt. NY: Schocken Books, 1978, p. 261 ff. radimas, o kitiems užkariavimo pradžia, taip ir Gegužės 7 W. Osiatynski, “The Roundtable Talks in Poland”, in The Roundtable Talks and the 9-oji, deja, ne visiems, net ir išvaduotiems, atnešė perga- Breakdown of Communism, ed. J. Elster. Chicago: University of Chicago Press, lės džiaugsmą… 1996, p. 29. 8 C.E. Zirakzadeh, Social Movements in Politics. NY: Palgrave-Macmillan, Supratau: nors daugelis buvusių Baltijos Waffen-SS 2006, p. 114–116. narių, jų gynėjų ir advokatų fašizmo nelaiko blogiu, tai 9 W. Osiatynski, Ibid, p. 67, note 56. neatspindi Baltijos šalių oficialaus požiūrio, nes Lietu- 10 V. Havel, et al., The Power of the Powerless, ed. J. Keane. Armonk, NY: M.E. Sharpe, va oficialiai pripažino kaltę dėl kolaboravimo su naciais 1985, p. 45. naikinant žydus. Jei taip, tada kodėl Gegužės 9-oji vien- 11 J. A. Schumpeter, Capitalism, Socialism and Democracy. NY: Harper, 1976, pusiškai matoma išimtinai kaip okupacijos emblema p. 243. ir kaip skausmo šaltinis, tarsi nebūtų nieko pagirtina 12 L. Boltanski, and E. Chiapello, The New Spirit of Capitalism. L-NY: Verso, tame, ką ši pergalė simbolizuoja? 2005, p. 168 ff (and the whole of chapter 3). Nejau nieko pagirtina ir tuo atžvilgiu, kad Lietuva 13 E. Hobsbawm, The Age of Extremes: The Short Twentieth Century, 1914-1991. atgavo Vilnių 1939 m. spalio 10 d. ir tas atgavimas is- L.: Michael Joseph, 1994. toriškai buvo užantspauduotas 1945-ųjų gegužės 9-ąją? 14 M. Hardt, and A. Negri, Commonwealth. Cambridge (MA): Belknap Press, 2009, Ką ši vienpusė Gegužės 9-osios interpretacija reiškia Part 6. Baltijos regiono projektui, kuriant nacionalinę valstybę, 15 I. Wallerstein, “New Revolts Against the System”, in New Left Review, No. 18, Nov.- o ypač įtvirtinant legitimuotas fikcijas (čia prisiminčiau Dec. 2002, p. 33 ankstesnę pastabą apie Derrida fikcijų koncepciją ir tai, 16 With the Prague Spring in mind, some would say “revolution from above”. kaip Rusija tą koncepciją naudoja Gegužės 9-ajai)? Ar 17 K. Mannheim, Ideology and Utopia. NY: Harcourt, Brace and Co, 1949, p. 179. tai nėra taip pat apgailėtinai vienpusiška? 18 M. Weber, “Politics as Vocation”, in From Max Weber, ed. H.H. Gerth and C. Wright Apibendrindami klauskime: ar nacionalinės valstybės Mills, NY: Oxford University Press, 1946, p. 128. kūrimą grindžiant prancūziška formule vienas ir nedalo- 19 Democracy without Democrats? Ed. G. Salamé. L-NY: I.B. Tauris, 2001, particular- mas pavyks išvengti trinties multikultūralizmo ir globali- ly Introduction and Part I and I. Szelenyi, et al, Making Capitalism without Capi- zacijos amžiuje? talists. L-NY; Verso, 2001. 20 W.B. Gallie, “Essentially Contested Concepts”, in W.B. Gallie, Philosophy and the Dėkoju už pokalbį. Historical Understanding. L.: Chatto and Windus, 1964. 21 J. Derrida, “The Laws of Reflection: Nelson Mandela, in Admiration”, in For Nelson Mandela, ed. J. Derrida and M. Tlili, NY: Seaver Books, 1987; J. Derrida, “Decla- 1 J. A. Schumpeter, Imperialism and Social Classes, ed. P.M. Sweezy. NY: Augustus rations of Independence”, in Negotiations: Interventions and Interviews, 1971- M. Kelley, 1989, p. 144–145. 2001, ed. E. Rottenberg. Stanford (CA): Stanford University Press, 2002. 2 D. Ost, The Defeat of Solidarity: Anger and Politics in Postcommunist Europe. Ithaca, NY: Cornell University Press, 2005, p. 37.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Europos istorijos

Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Europiečių dilema*

Kodėl būtina komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams

Teisių lygybės idėja ir Romos Statutas reikšmiškai įtraukia ir socialinę kilmę, ir politinę ar nepolitinę nuomonę kaip dalykus, kurių pagrindu dis- Pirmoje straipsnio dalyje jau aptariau, kad 1948-ai- kriminacija yra nepateisinama, nėra logiška teigti, kad siais apibrėžta genocido sąvoka yra pernelyg siaura. smerktinas sistemiškas susidorojimas tik su tam tikra Dabar pasvarstykime, ar yra juridinis pagrindas ją at- žmonių grupe, o dėl kitos žmonių grupės naikinimo mesti. Dalykas tas, kad Romos Statutas nėra atskiras nusikaltėlius galima visiškai ar bent iš dalies išteisinti. dokumentas, jis priklauso Jungtinių Tautų chartijos Jungtinių Tautų teisinė matrica pateikia nuorodą į tai, dokumentų visumai. Jau preambulėje Romos Statutas kad žmogaus teisių redukavimas, motyvuojant socialine nurodo, kad jo principai ir tikslai atitinka Jungtinių jo kilme ar politine pozicija, yra priešingas Visuotinės Tautų chartijoje apibrėžtus principus ir tikslus. Visuo- deklaracijos idėjai. Jau pats bandymas diskriminaciją tinė žmogaus teisių deklaracija (1948) yra vienas iš ker- nacionaliniu ar religiniu pagrindu išskirti kaip didesnį tinių aktų, į kuriuos nurodo daugelis Jungtinių Tautų moralinį blogį negu diskriminacija socialinės kilmės ar dokumentų. Ir suprantama kodėl. Tautų teisė, kaip ir asmens nuomonės pagrindu prieštarautų pamatinėms filosofiniai jos šaltiniai, visada rėmėsi žmogaus teisėmis šios deklaracijos, taigi ir pamatinėms Jungtinių Tautų, ir argumentavo nuorodomis į jas. Visuotinės žmogaus vertybėms. teisių deklaracijos įžangoje primenama, kad Jungtinių Gal kas paprieštaraus, girdi, jau pats žodis „genoci- Tautų chartija (1945) – o ji yra Romos Statuto (1998) das“ nurodo į naikinimą rasiniu, etniniu ar nacionali- pamatas – gina fundamentaliąsias žmogaus teises. niu pagrindu, tad plėsti jo prasmę lyg ir prieštarautų Taigi, remiantis vienu pagrindinių (antruoju) „Vi- lingvistiniams principams. Bet šį priekaištą nesunku suotinės žmogaus teisių deklaracijos“ straipsniu, „kie- atremti. Pirmiausia, lotyniško ar graikiško žodžio ge- kvienas žmogus turi tas pačias teises ir laisves, pripa- nus prasmių spektras yra labai platus, todėl žodis „ge- žintas šioje deklaracijoje, nepriklausomai nuo jokių tą nocidas“ gali aprėpti ne tik nacionalinės ar rasinės pri- žmogų išskiriančių savybių, tokių kaip jo rasė, odos klausomybės, bet ir socialinės kilmės aspektus. Antra, spalva, lytis, kalba, religija, nacionalinė ar socialinė kil- dabartinis genocido apibrėžimas įtraukia naikinimą mė, politinė ar kitokia nuomonė, jo nuosavybė (kursyvas religiniu pagrindu, nors religija menkai susijusi su lo- mano – E. W.-M.), gimimo statusas ar kitas statusas“. tyniška žodžio genus etimologija. Trečia, jeigu žodis Kadangi Visuotinė žmogaus teisių deklaracija viena- genocidas atrodo pernelyg siauras, tada, etimologų ramybės dėlei, būtų galima vartoti tokias sąvokas kaip * Tęsinys iš KB nr. 2. Pabaiga sociocidas ar classicidas – jos tiktų apibrėžti tiems atve-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 15 jams, kai bendruomenė ar jos dalis sistemiškai naikina- Bet pabandykime diskusijos dėlei priimti genocido ma dėl savo socialinės kilmės ir klasinės priklausomy- apibrėžimą tokį, koks jis yra dabar, ir pasvarstykime, bės. Taip pat galima būtų įvesti ir opinioncido sąvoką, ar, remiantis šia gana siaura sąvoka, tikrai negalima kai bendruomenė ar jos dalis sistemiškai naikinama dėl apkaltinti genocidu komunistinio režimo. Ar tikrai yra to, kad laikosi tam tikrų nuostatų ir pažiūrų. Reikėtų pagrindas sakyti, kad bolševikų organizuotas Lietuvos tik nurodyti, kad sociocidas, classicidas ir opinioncidas žmonių naikinimas vyko ne pagal nacionalinį principą, yra genocidui prilygstančios kategorijos ir kad visi šie kaip teigia tie, kuriems nepriimtina nusikaltimų sulygi- nusikaltimai teisės ir moralės požiūriu vertintini vie- nimo idėja? nodai. Dėl lingvistinių dalykų nevertėtų mesti už borto Pradėkime nuo to, kad represuodami ir naikinda- moralinių principų. mi Lietuvos žmones sovietai klasinį atrankos princi- Teiginys, kad genocidas yra sunkesnis nusikaltimas pą taikė nenuosekliai, nes tarp represuotų asmenų už sociocidą prieštarauja pagrindinei Visuotinės žmo- esama visų klasių atstovų. Manyčiau, pats bolševikų gaus teisių deklaracijos idėjai, kad žmogaus teisių ir sta- abejingumas atrankos tikslumui rodo, kad klasinis tuso negalima atmesti jokiu to žmogaus specifiškumo aspektas jiems buvo ne pagrindinis, o antrinis. Su- pagrindu, nes visi žmonės turi lygias teises vien todėl, prantama, nebūtų neteisinga sakyti, kad nusitaikyta kad yra žmonės. Teisių lygybės idėja yra žmogaus teisių pirmiausia į tuos sluoksnius, kurie, klasikinio mark- diskurso pamatas nuo tada, kai šis diskursas atsirado. Į sizmo supratimu, yra „liaudies priešai“, – tai turtingi ją nurodo ne vienas Jungtinių Tautų dokumentas. Ga- žmonės, inteligentija, ūkininkai, valstybės tarnauto- lima sakyti, kad žmonių lygybės idėja yra fundamenta- jai ir dvasininkija. Panašu, kad toji „liaudies priešų“ lesnė už žmogaus teisių idėją, nes žmogaus teisių teori- kategorija yra identiška „imperijos priešų“ kategorijai. jos pradininkai rėmėsi prigimtine individų lygybe. Tad Juk šviesuomenė, dvasininkija, laisvi verslo ir ūkio at- jeigu vienu pagrindu padarytą žmogaus teisių laužymą stovai yra kiekvienos tautos struktūrinis stuburas, taigi vertinsime griežčiau už kitu pagrindu padarytą tų pa- atranka nebūtinai buvo klasinė. Oponentai galėtų ir vėl čių teisių laužymą, nusižengsime lygybės idėjai, be ku- paprieštarauti, esą visiškai nesvarbu, ar buvo atrenkama rios nėra ką kalbėti ir apie žmogaus teises. Todėl geno- pagal priešiškumą proletariatui, ar pagal priešiškumą cido sąvoka, kaip ją šiandien apibrėžia Romos Statutas, Rusijos imperijai, nes genocido sąvoka vis tiek taiky- prieštarauja esminiams Jungtinių Tautų principams, tina tik tuo atveju, jei lietuviai būtų buvę represuojami vadinasi, ir paties Romos Statuto prasmei. Kad būtų iš- vien dėl to, kad jie yra lietuviai. Iš tokio prieštaravimo saugotas JT politikos nuoseklumas, reikia arba išplėsti logiškai sektų: jeigu atranka vykdoma kokiu nors kitu genocido sąvoką, orientuojantis į Visuotinės žmogaus principu nei nacionalumas, tai jau automatiškai panei- teisių deklaracijos antrąjį straipsnį, arba Romos Statu- gia atranką pagal tautinę priklausomybę. Ar tokia prie- te išvardytų tarptautinių nusikaltimų sąrašą papildyti laida teisinga? Tarkim, bolševikai būtų nusprendę, kad kitais, analogiškais, kurių sunkumas būtų prilygintas reikia naikinti tik lietuves moteris, nes jos mažiau spy- genocidui. riojasi, o tautos gyvybingumas vis tiek bus neabejotinai Jau dabar aišku, kad tarptautinė teisė nėra nusiteikusi pakirstas, – argi iš to darytina išvada, kad naikinimas žūtbūt „kabintis“ į esamą genocido straipsnio formu- vyko lyties, o ne nacionaliniu pagrindu? Aišku, kad ne. luotę. Pavyzdžiui, Tarptautinis Baudžiamasis Tribunolas Antrinis atrankos aspektas nepaneigia, kad egzistuoja pripažino, kad masiniai grupiniai moterų išprievartavi- ir kitas – pirminis. Tai labai lengva pailiustruoti bui- mai Ruandoje yra esminis šioje šalyje vykdyta genocido tiniu pavyzdžiu: tarkime, nusprendėme atskirti bulves elementas (Metinė JT ataskaita, 1999, §16), nors seksu- nuo morkų ir imamės jų atrankos. Morkas paliekam, alinė prievarta neįrašyta tarp penkių veiksmų, kuriuos bulves paimam, bet, kadangi neturime galimybės pa- Romos Statutas pripažįsta kaip genocidą. imti visų bulvių, nusprendžiam atrinkti tik sveikas ir

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 dideles. Jeigu bulvės atrenkamos pagal sveikumą ir akivaizdžią tiesą: Sovietų Sąjungos vykdytas genocidas dydį, ar iš to jau seka, kad bulvės nuo morkų buvo at- prieš Lietuvos gyventojus negali prilygti nacių vykdytam skirtos ne todėl, kad jos yra bulvės? Manau, sutiksite, Holokaustui.“ kad tokios išvados daryti negalima. O tokiu atveju vi- Priekaištą Lietuvos visuomenei, kuri yra išsilavinusi, sas argumentas netenka svorio. Lietuvių naikinimas bet „moraliai nejautri“, Bielskis, regis, bando pagrįsti klasiniu pagrindu logiškai nepaneigia, kad buvo vyk- tokiu sakiniu: „Nacistinė Vokietija siekė fiziškai sunai- domas lituanocidas, t. y. lietuvių naikinimas todėl, kad kinti visus Europos žydus vien dėl to, kad jie buvo žy- jie yra lietuviai. dai.“ Iš to lyg ir išeitų, kad, Bielskio manymu, žydų ho- Ruandoje vyrų nužudyta kur kas daugiau negu mo- lokaustas buvo nepalyginamai didesnis nusikaltimas už terų, ypač pradinėje genocido fazėje. Vyrai ir berniukai bolševikų vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą todėl, buvo nuosekliai atskiriami nuo moterų ir nužudomi, kad naciai planavo pilną genocidą, o bolševikai apsiri- nes juos laikė potencialiais priešų rekrutais. Tačiau bojo daliniu genocidu. Tarptautinio Tribunolo teisėjai, susipažinę su tokiais liudytojų parodymais, nepadarė išvados, kad tai ne Kodėl yra būtina sulyginti genocidas, bet gendercidas – žudymas lyties pagrindu. komunizmo ir nacizmo nusikaltimus Tribunolas nepaneigė, kad vykdytas genocidas, nors kai kurios aukos buvo atrinktos pagal politinę nuomo- Iki šiol mūsų diskusija sukosi apie patį komunizmo nę. Hutų etninės daugumos radikalai ne tik sistemiškai ir nacizmo nusikaltimų sulyginimą, tokio sulyginimo naikino tutsių mažumos vyrus, bet ir prievartavo mo- pagrįstumą. Išdėsčiau poziciją, kad nėra jokio objekty- teris. Žudė ir tuos hutų, t. y. savo genties, vyrus, kurie vaus moralinio ar teisinio pagrindo, kad tie nusikalti- buvo laikomi nuosaikiaisiais, prievartavo panašios po- mai nebūtų sulyginti ir pasmerkti kaip vienodai krau- litinės orientacijos moteris. pūs. Dabar norėčiau pasvarstyti, kodėl mums, Lietuvai Tad kyla klausimas: kodėl Lietuvos gyventojų ar lie- ir visai Europai, toks sulyginimas yra būtinas ir netgi tuvių tautos genocidas turėtų būti paneigtas, argumen- esminis žingsnis bendros Europos vizijos link. tuojant tuo, kad atranka buvo vykdoma pagal sociali- Veikale „Baudžiamojo kodekso permąstymai“ (Ret- nę, klasinę priklausomybę ir politinę nuomonę, jeigu hinking Criminal Law) George’as P. Fletcheris, vienas Ruandos gyventojų genocidas nebuvo paneigtas, ne- įtakingiausių teisės teoretikų, teigia: jeigu norime su- paisant to fakto, kad atranka vyko pagal lytį ir politinę vokti teisę, ypač tą jos dalį, kuri apibrėžia ir aprašo laikyseną? nusikaltimus, pirmiausia turime suprasti svarbiausią Kitas argumentas tų, kurie neigia lituanocido tapa- šios teisinės srities aspektą – tai bausmė ir nusikaltėlio tumą genocidui, yra toks: net jeigu bolševikai ir naiki- nubaudimo procesas.5 Pasak Fletcherio, JAV teisės su- no lietuvius nacionaliniu pagrindu, vis dėlto lituanoci- pratimas yra toks: jeigu reikalaujama bausmės, visada das nebuvo toks baisus kaip holokaustas, nes bolševikai implikuojama, kad padarytas nusikaltimas, kita vertus, bent jau nebandė sunaikinti visų lietuvių, o naciai siekė jeigu koks nors veiksmas įvardijamas kaip nusikalti- sunaikinti visus žydus. Antai filosofas Andrius Bielskis,1 mas, iš to visada išplaukia ir teisė siekti, kad nusikaltėlis „moraliniu nejautrumu“ apkaltinęs visus, kurie siekia būtų nubaustas. komunistinius nusikaltimus sulyginti su nacistiniais, Įdomu, kad pati lietuvių kalba pabrėžia bausmės ryšį rašo: „Nejau Lietuvos išsilavinusi visuomenė yra tiek su nusikaltimu. Anglakalbiai turi „nusikaltimų kodek- moraliai nejautri, kad nesuvokia, kokio masto nusikal- są“ (criminal law), o lietuviai – „baudžiamąjį kodeksą“. timas buvo Holokaustas? Iš kur mūsų pažiūrose yra tiek Nusikaltimo ir bausmės neatsiejamumą patvirtina ir daug savo skaudžių žaizdų sureikšminimo, jog neran- vokiečių kalba (Strafrecht). Taigi, nors reikalauti nusi- dame jėgų vienareikšmiškai ir be jokių „bet“ pripažinti kaltimų sulyginimo ir reikalauti (vienodos) bausmės

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 17 yra du skirtingi dalykai, vis dėlto pats nusikaltimų su- ralios mirties atveju.8 Pasak Fletcherio, biblinė bausmės lyginimas – dėl nusikaltimo sąvokos fundamentalaus prasmė atspindi senovinę archajišką bausmės funkci- ryšio su bausme – būtų tolygus pripažinimui, kad pa- jos supratimo tradiciją, kurios išeities taškas yra aukos našių nusikaltėlių aukos turi teisę reikalauti panašių kančia, o bausmė – atpildas už ją. Iš biblinės bausmės bausmių. logikos seka ir tai, kad bendruomenė, kurios pareiga Vis dėlto, nors pati nusikaltimų sulyginimo prasmė nubausti žudiką, to nepadariusi pati tampa kalta, nes yra susijusi su bausmės prasme, mūsų svarstomu atveju sutrukdė „išlaisvinti aukos kraują“. Pasak Fletcherio, būtent bausmė, tiksliau, klasikinė jos funkcija, neatro- šis vaizdinys, pagal kurį nusikaltimas yra aukos krau- do pati svarbiausia. Modernūs teisiniai ir filosofiniai jo kontrolė, šiandien galėtų būti interpretuojamas kaip diskursai išskiria dvi bausmės funkcijas – tai atpildas metafora – nusikaltėlis užvaldo auką ir aukos šeimą: už padarytus veiksmus (desert) ir tolesnių nusikaltimų „Nusikalstamas elgesys įtvirtina nusikaltėlio pranašumą prevencija (deterrence). Prevenciją galima suprasti dve- jo aukos ir aukos šeimos, jei nusikaltimas yra žmogžu- jopai: kaip nukreiptą į tuos, kurie nusikaltimą jau pada- dystė, atžvilgiu.“9 Bausmė panaikina aukos ir jos šeimos rė, ir reikia užkirsti kelią, kad tai nesikartotų, arba kaip „užvaldymą“, atstato lygybę tarp aukos ir nusikaltėlio, nukreiptą į galimus nusikaltėlius, nes reikia „atbaidyti“ versdama nusikaltėlį iškęsti tokias pačias kančias, ko- juos nuo noro peržengti normas. Akivaizdu, kad di- kias patyrė jo auka. Fletcherio teigimu, viena iš baus- džioji dauguma komunizmo nusikaltėlių nesulauks at- mės funkcijų yra išreikšti solidarumą su auka ir jos šei- pildo, kaip ir jų aukos – teisingumo, nes ir vienų, ir kitų ma, vienas iš būdų pasakyti: „Jūs ne vieni. Mes stojame mažai bėra tarp gyvųjų. Be to, bausmėms įvykdyti rei- jūsų pusėn prieš nusikaltėlį.“ Fletcheris daro išvadą: kėtų Rusijos sutikimo bendradarbiauti, o ši šalis, SSRS biblinė metafora šiandien aktuali tuo atžvilgiu, kad vi- paveldo perėmėja, per artimiausius dešimtmečius, net suomenė, kuri neatlieka pareigos nubausti kaltuosius, jei to reikalautų Europos Sąjunga, vargu ar imsis kokių tampa nusikaltėlių bendrininke. Tokiu būdu ji išsižada nors atgailos veiksmų. Išskyrus vieną kitą atvejį, baus- aukų ir įtvirtina nusikaltėlio dominavimą.10 O bausmės mė ateitų per vėlai, taigi atpildas nėra įmanomas. Tuo taikymas išreiškia bendruomenės solidarumą su auka. nenoriu pasakyti, kad nusikaltimų sulyginimo procesas Būtent šiame kontekste Fletcheris pateikia Rytų euro- neturi svarbios praktinės ir dvasinės prasmės. Tiesa, piečių siekimą nubausti komunistinius nusikaltėlius, prasmė šiuo atveju yra labiau susijusi su nusikaltimų kad pelnyta bausmė sustiprintų bendruomenės solida- pasmerkimu kaip simboliu negu su realia bausme. rumą. O kodėl nusikaltimų sulyginimas turėtų būti reikš- Tokio pobūdžio samprotavimai šiuolaikinės teisės mingas Vakarų Europai? teorijos diskursuose yra itin reti. Bausmės kaip atpildo Čia vėl norėčiau grįžti prie Fletcherio, kuris apmąsto supratimas apskritai darosi nepopuliarus, jau nekalbant įvairias bausmės funkcijas, tarp jų ir tą, kurią įvardija apie bausmės interpretaciją per Biblijos prizmę. Vyrau- kaip koreguojančią (corrective).6 Bausmė, kaip nusikal- ja pragmatiškos bausmės tikslo koncepcijos, susijusios timo koregavimas, siekia, kad nusikaltėlis kentėtų taip, su visuomenės apsaugojimo idėjomis, su vadinamąja kaip kentėjo jo auka arba aukos šeima.7 Fletcheris nu- „socialine higiena“ (H. L. A. Harto terminas).11 Tuo rodo, kad ši koreguojanti bausmės funkcija yra tiesio- svarbiau, kad tokias mintis išsako asmenybė, kurios giai susijusi su bibliniu bausmės funkcijos supratimu. reputacija tarp šiuolaikinių anglakalbių teisės teoretikų Remdamasis žymaus hebrajų, romėnų ir biblinės teisės yra jau vos ne kultinė. Ir būtent šios Fletcherio mintys, tyrinėtojo Davido Daube’o darbais, Fletcheris rašo, kad man atrodo, adresuotinos Vakarų Europai. Prasminga biblinės kultūros požiūriu „žmogžudys kontroliuoja sulyginti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus, nes tai aukos kraują“, todėl jis turi būti nužudytas, kad aukos sustiprintų Europos solidarumą. Kol Vakarų Europos kraujas galėtų grįžti pas Dievą, kaip tai esą įvyktų natū- valstybės nesutiks žengti šio žingsnio, tol jos iš esmės

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 vertins Rytų Europos valstybes kaip nepriklausančias bausmes, kurios substancialiojo teisingumo požiū- ES bendruomenei. Pasak Fletcherio, atmesdama ko- riu yra visiškai neadekvačios. Bet, jeigu tos bausmės munizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimo idėją, yra taikomos visiems be išimties už tokį patį nusi- Vakarų Europa nesisolidarizuoja su Rytų Europa, ne- kaltimą, tada jos vis tiek yra teisingos, žvelgiant iš stoja jos aukų pusėn ir tokiu būdu netgi tampa simbo- procedūrinio teisingumo pozicijų. Pavyzdžiui, dau- line nusikaltimų bendrininke. Vakarai, priešindamiesi gumai iš mūsų turbūt atrodys, kad pakarti žmogų už nusikaltimų sulyginimo idėjai, kartu parodo, kad Rytų tai, kad jis pavogė dešimt litų, yra neteisinga. Bet, Europos prisijungimas jiems reiškia ne ką daugiau negu jeigu mirties bausmė taikoma be išimties visiems, naują rinką savo prekėms parduoti. kas sąmoningai ir piktybiškai pavogė dešimt litų, vis Europiečiams reikėtų kada nors išmokti pamoką, tiek galima tvirtinti, kad procedūriškai tokia teisinė kad kiekviena pozityvi idėja turi savo negatyviąją pusę, sistema yra teisinga. net pats moraliausias tikslas gali pasiekti momentą, kai Teisinės valstybės pagrindams procedūrinis tei- jo vardu imama trypti žmogaus teises. Nuo to momen- singumas yra, ko gero, svarbesnis už substancialųjį to, kai toks lūžis įvyksta, gera idėja virsta savo priešy- teisingumą. Ten, kur nėra procedūrinio teisingumo, be. Svarbu suvokti ir tai, kad idėjas koreguoja, galimą visuomenės struktūra yra paremta fundamentalia tragišką jų lūžį paskatina dar ir skirtingas istorinis piliečių nelygybe. Nors ši teisingumo rūšis negaran- kontekstas, ir skirtingi asmenys, kurie toms idėjoms tuoja visų humanistinių principų, ji garantuoja pilie- atstovauja. Ir atsitinka taip, kad vienoje pasaulio pusėje čių lygybę prieš įstatymą. Tai ir yra svarbiausia prie- tam tikra politinė jėga sukyla prieš magnatų diktatą, o žastis, kodėl būtina sulyginti komunizmo ir nacizmo kitoje – tokio pat pavadinimo politinė jėga tarnauja pi- nusikaltimus – tai lems Rytų Europos valstybių ateitį niguočių interesams… Europos Sąjungoje. Pagal procedūrinio teisingumo logiką vieno nusikaltimo auka jausis pažeminta, O ką komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulygini- jei kito nusikaltimo auka, kurios patirtoji skriauda mas reikštų Rytų Europai? Savaime suprantama, mums atitinka tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį, bus jis yra dar reikšmingesnis, be to, labai įvairiais aspek- labiau ginama, o jos skriaudikas labiau smerkiamas. tais, ypač išskirčiau vieną, susijusį su vadinamuoju pro- Atmetusi komunizmo ir nacizmo nusikaltimų suly- cedūriniu teisingumu. ginimą, ateities Europa bus pasmerkta tapti dviejų Filosofai ir teisės teoretikai išskiria dvi teisingu- rūšių piliečių visuomene – įstatymas vienus gins ma- mo formas – tai substancialusis (substantial justi- žiau, o kitus daugiau. Net jei bus pasiekta lygiateisiš- ce) ir procedūrinis teisingumas (procedural justice). kumo kitose srityse, bet nebus tolygaus komunizmo Procedūriniam teisingumui priskiriami, be kita ko, ir nacizmo nusikaltimų pasmerkimo, Rytų europie- ir tokie dalykai kaip nešališkas teismas, teisė būti čiai jausis antrarūšiai, morališkai mažiau vertingi išklausytam ir ginamam advokato, būti teisiamam subjektai. pagal pripažintus standartus. Tipišku procedūrinio Mykolo Romerio universiteto docentas, Vilniaus neteisingumo pavyzdžiu yra laikoma Franzo Kafkos universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės romane „Procesas“ aprašyta situacija: herojus išgy- instituto direktorius Dainius Žalimas apeliuoja bū- vena tikrą košmarą žinodamas, kad yra teisiamas, tent į procedūrinį teisingumą teigdamas: „Teisingumo bet jis nežino, kuo yra kaltinamas, ir neturi gali- principas reikalauja vienodai traktuoti nusikaltimus, mybių to išsiaiškinti. Procedūrinio teisingumo aki- kurie vienodai teisiškai kvalifikuojami (neatmetant mis, teisingos gali būti net „drakoniškos bausmės“ to, kad faktinės šių nusikaltimų aplinkybės ir priežas- ar kitokie nepamatuoti ir morališkai neproporcingi tys, žinoma, skiriasi), t. y. būtina vienodai moraliniu sprendimai. Tarkim, valstybė praktikuoja žiaurias ir teisiniu požiūriu pasmerkti, vertinti ir traktuoti vi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 19 sus genocido nusikaltimus, žmoniškumo nusikaltimus skverbimosi, o vėliau lituanocido. Esant tokiai situ- ir karo nusikaltimus, kad ir koks režimas būtų už juos acijai, glaudesnis bendradarbiavimas su ES institu- atsakingas, ir nepaisant to, kas yra konkretūs nusikal- cijomis ir bendros iniciatyvos su kitomis Rytų Euro- timų vykdytojai ir kokia ideologija šių nusikaltimų pos valstybėmis galėtų būti vienintelis (paskutinis?) vykdymas buvo grindžiamas.“12 Žalimas taip pat at- kelias sustabdyti lėtinę Lietuvos valstybės destruk- kreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad aukos statusas ir ciją. jos teisė į teisingumą nesikeičia, priklausomai nuo to, ar ji buvo genocido, nusikaltimų žmoniškumui, nusikaltimų prieš taiką ar tiesiog karo nusikaltimų 1 Andrius Bielskis, Nepripažinę Holokausto neprisiimsime atsakomybės už auka: „Bet kokia skirtingų totalitarinių režimų aukų šią tragediją, www.delfi.lt, 2010 gruodžio mėn. 10 d. Kiti Bielskio teiginiai diskriminacija yra nepriimtina demokratinėje visuo- taip pat paimti iš šio straipsnio. menėje ir nesuderinama su europinėmis teisingumo, 2 Eglė Samoškaitė, Emanuelis Zingeris: Komunizmo nusikaltimai nepasmerk- žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos verti, nes sovietai nesijautė nugalėti, www.delfi.lt, 2009 kovo mėn. 24 d. tybėmis.“ 3 Tiems, kurie nori geriau suprasti, kaip tam tikri iš pažiūros prožydiški veiks- Kalbant specifiškai apie Lietuvą, dar reikėtų pa- mai ir teiginiai gali būti antisemitiniai pagal savo prasmę ir logiką, siūlyčiau brėžti, kad, šalia procedūrinio teisingumo, komuniz- perskaityti žymaus žydų kilmės kanadiečio, filosofijos profesoriaus Michae- mo nusikaltimų pasmerkimas, oficialus moralinis ir lo Neumanno knygą The Case Against Israel (2005). teisinis jų kaip tolygių nacizmo nusikaltimams, įver- 4 Ramūnas Bogdanas, Drambliai porceliano parduotuvėje, arba Dar kartą tinimas suteiktų nors ir nedidelę, bet vis dėlto ga- apie P. Stankerą, www.delfi.lt, 2010 m. gruodžio mėn. 15 d.; Monika Gar- limybę, kad prasidės bent jau šiokia tokia Lietuvos bačiauskaitė-Budrienė, Pasiklydę vertybėse (atsakymas A. Bielskiui), www. desovietizacija. Žalimas rašo: „Niurnbergo principų delfi.lt, 2010 gruodžio mėn. 13 d. universalumas taip pat implikuoja tų pačių teisinių 5 George P. Fletcher, Rethinking Criminal Law, Boston, Toronto, Little, Brown standartų taikymą sprendžiant susijusius su totali- and Company, 1978, p. 409. tarinių režimų nusikaltimais klausimus; tuo pačiu ir 6 George P. Fletcher, Punishment versus Treatment, In: Basic Concepts of Cri- komunistinių režimų nusikaltimų neigimas neturėtų minal Law, New York, Oxford: Oxford University Press, 1998, p. 25–42. būti toleruojamas, kai netoleruojamas nacistinių re- 7 Ten pat, p. 37. žimų nusikaltimų neigimas.“ 8 Ten pat, p. 37. (The view in biblical culture, as one leading scholar argues, was Pražiopsota desovietizacija leido įsigalėti kairie- that a manslayer acquired control over the victim’s blood; the slayer had to be siems ir atvedė prie to, kad nepriklausomoje Lietu- executed in order to release the blood, permitting it to return to God as in the voje labai išplito fenomenas, kuriam tinka žodis litu- case of a natural death.) anofobija – ji pasireiškia kaip lietuvių patirtų kančių 9 Ten pat, p. 37. (Criminal conduct establishes the supremacy of the criminal ir represijų neigimas, tyčiojimasis iš pasipriešinimo over the victim and, in the case of homicide, the victim’s family.) kovų, iš Lietuvos istorijos apskritai. Lietuva, regis, 10 Ten pat, p. 38. (When we fail to prosecute and punish a known violent of- tampa vienintele Europos Sąjungos šalimi, kurioje fender, we all become complicitous in maintaining the victim’s state of sub- lituanofobija yra nebaudžiama. Bet kur kitur tokį el- servience.) gesį būtų galima apskųsti pagal straipsnį, draudžian- 11 Hartas turėjo omeny tokius plačiai paplitusius šiuolaikinės teisėsaugos tį praktikuoti ksenofobiją. Bet lietuviai lietuviams veiksmus kaip „sandoriai“ su nusikaltėliais, siūlant jiems laisvę mainais už Lietuvoje juk nėra „svetimi“, tad lituanofobų traukti vertingą informaciją apie jų sėbrus. (Herbert Lionel Adolphus Hart. Pu- baudžiamojon atsakomybėn kaip ir neišeina... nishment and Responsibility. Essays in the Philosophy of Law Oxford Universi- Panašu, kad Lietuva neranda savyje jėgų užkirsti ty Press 1973.) kelio agresyviai brukamai lituanofobijai, kaip ir ka- 12 Dainius Žalimas, Lietuva – ne vieniša, siekdama vienodo totalitarizmo nusi- daise nebuvo pajėgi sustabdyti iš pradžių bolševikų kaltimų traktavimo, www.delfi.lt, 2011 sausio mėn. 6 d.

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 skverbimosi, o vėliau lituanocido. Esant tokiai situ- acijai, glaudesnis bendradarbiavimas su ES institu- Lyginti nereiškia dėti lygybės ženklo cijomis ir bendros iniciatyvos su kitomis Rytų Euro- pos valstybėmis galėtų būti vienintelis (paskutinis?) Su istoriku, genocidų tyrinėtoju Uguru Umitu Ungoru kalbasi Violeta Davoliūtė kelias sustabdyti lėtinę Lietuvos valstybės destruk- ciją.

1 Andrius Bielskis, Nepripažinę Holokausto neprisiimsime atsakomybės už šią tragediją, www.delfi.lt, 2010 gruodžio mėn. 10 d. Kiti Bielskio teiginiai taip pat paimti iš šio straipsnio. landijos Utrechto universiteto istorijos profeso- 2 Eglė Samoškaitė, Emanuelis Zingeris: Komunizmo nusikaltimai nepasmerk- Orius, knygos apie armėnų genocidą (Mass Violen- ti, nes sovietai nesijautė nugalėti, www.delfi.lt, 2009 kovo mėn. 24 d. ce and the Nation State in Eastern Turkey, 1913–1950, 3 Tiems, kurie nori geriau suprasti, kaip tam tikri iš pažiūros prožydiški veiks- Oxford University Press, 2011) autorius Uguras Umitas mai ir teiginiai gali būti antisemitiniai pagal savo prasmę ir logiką, siūlyčiau Ungoras priklauso naujajai genocido tyrinėtojų kartai. perskaityti žymaus žydų kilmės kanadiečio, filosofijos profesoriaus Michae- Jauną turkų kilmės olandą galima vadinti klasikiniu lo Neumanno knygą The Case Against Israel (2005). kosmopolitu – studijavo Holokausto ir genocidų istori- 4 Ramūnas Bogdanas, Drambliai porceliano parduotuvėje, arba Dar kartą ją Olandijos ir Kanados universitetuose, dėstė Anglijoje, apie P. Stankerą, www.delfi.lt, 2010 m. gruodžio mėn. 15 d.; Monika Gar- puikiai moka dešimt kalbų (tarp jų – armėnų, rusų ir bačiauskaitė-Budrienė, Pasiklydę vertybėse (atsakymas A. Bielskiui), www. lenkų), jaučiasi priklausantis kelioms skirtingoms kultū- delfi.lt, 2010 gruodžio mėn. 13 d. roms ir visuomenėms. Pasak istoriko, toks daugialypis ta- 5 George P. Fletcher, Rethinking Criminal Law, Boston, Toronto, Little, Brown patumas gali padėti pažvelgti į genocido reiškinį plačiau, Ugur Umit Ungor and Company, 1978, p. 409. neužsidarant vienos etninės bendruomenės kiaute. Apie 6 George P. Fletcher, Punishment versus Treatment, In: Basic Concepts of Cri- tai šnekučiavomės studentų pamėgtoje Amsterdamo ka- nesuvoksime šių istorinių procesų įvairiapusišku- minal Law, New York, Oxford: Oxford University Press, 1998, p. 25–42. vinukėje netoli Europos genocido simboliu tapusio gar- mo, jiems būdingų bendrų ypatybių. 7 Ten pat, p. 37. siojo Annos Frank namo-muziejaus. 8 Ten pat, p. 37. (The view in biblical culture, as one leading scholar argues, was Esate turkų kilmės, pirmąją knygą parašėte apie armė- that a manslayer acquired control over the victim’s blood; the slayer had to be Violeta Davoliūtė: Genocido tyrimai yra sudėtinga ir nų genocidą. Tyrinėjote Holokaustą, Gulagą, kitas masines executed in order to release the blood, permitting it to return to God as in the labai politizuota tyrimų sritis. Įvairios bendruomenės skir- žudynes. Kodėl ėmėtės tyrinėti būtent šią sritį? case of a natural death.) tingai interpretuoja istorines traumas ir dažnai nesutaria Iš smalsumo. Galima sakyti, kad armėnų genocido ty- 9 Ten pat, p. 37. (Criminal conduct establishes the supremacy of the criminal net dėl genocido apibrėžimo. Ar įmanoma tyrinėti šį reiški- rimus pasirinkau atsitiktinai – tiesiog mokėjau tam rei- over the victim and, in the case of homicide, the victim’s family.) nį, neįsiveliant į politines ar ideologines batalijas? kiamas kalbas. Būčiau rinkęsis ir Ruandos genocidą ar 10 Ten pat, p. 38. (When we fail to prosecute and punish a known violent of- Ugur Umit Ungor: Manau, akademinius tyrimus tu- smurtą Kambodžoje, bet tada būtų reikėję mokytis dar fender, we all become complicitous in maintaining the victim’s state of sub- rėtų motyvuoti noras suprasti masinio smurto priežastis, daugiau kalbų. servience.) dinamiką, santykį su kitais istorijos procesais, o ne siekis Mane visada domino kitos kultūros, santykiai tarp 11 Hartas turėjo omeny tokius plačiai paplitusius šiuolaikinės teisėsaugos sustiprinti savo priklausomybę kuriai nors bendruome- bendruomenių. Gal tai yra natūralus kiekvieno imigran- veiksmus kaip „sandoriai“ su nusikaltėliais, siūlant jiems laisvę mainais už nei ar atlikti ideologinį kryžiaus žygį. to bruožas… Gimiau Turkijoje, dar būdamas kūdikis at- vertingą informaciją apie jų sėbrus. (Herbert Lionel Adolphus Hart. Pu- Be to, svarbu neapsiriboti kurio nors vieno geno- sidūriau Olandijoje. Visada gyvenau tarp trijų ar daugiau nishment and Responsibility. Essays in the Philosophy of Law Oxford Universi- cido tyrimais, reikia ieškoti bendrų sisteminių šio kalbų ir kultūrų – olandų, turkų, anglų, vėliau vokiečių, ty Press 1973.) reiškinio bruožų. Tada atsiras tam tikra distancija prancūzų. Mano karta Olandijoje augo su CNN, MTV ir 12 Dainius Žalimas, Lietuva – ne vieniša, siekdama vienodo totalitarizmo nusi- ir matysime platesnę perspektyvą. Kitaip tariant, jei kitais amerikiečių kultūros atributais, tad galima sakyti, kaltimų traktavimo, www.delfi.lt, 2011 sausio mėn. 6 d. tyrinėsime tik armėnų genocidą ar tik Holokaustą, kad esu ir amerikietiškos kultūros produktas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 21 Ar priklausymas kelioms bendruomenėms iš tikrųjų gali Be to, išaugo nauja genocido tyrinėtojų karta. Daugu- padėti išlaikyti tam tikrą distanciją, tyrinėjant įvairių ben- ma iš jų nėra asmeniškai patyrę istorinių traumų. Nepa- druomenių istorines traumas? mirškime, kad pirmieji armėnų genocido ar Holokausto Manau, kad taip, tačiau, žinoma, kalbu tik už save. tyrinėtojai buvo patys nukentėjusieji. Pavyzdžiui, garsusis Nors esu kelių skirtingų bendruomenių narys, natūra- Holokausto istorikas Jehuda Baueris, taip pat Saulas Frie- liai nepriklausau nė vienam nacionalistiniam projektui: dlanderis, Ellie’s Wieselis. Jie siekė liudyti pasauliui savo olandų nacionalistai mane atmestų todėl, kad esu turkas, etninių bendruomenių kančias ir nuveikė didžiulį darbą. turkų nacionalistai laikytų mane olandu. Vidurio Euro- Kas kitas būtų tai padaręs? poje yra tekę išgirsti antisemitinių komentarų, nes mane palaikė žydu – štai Lenkijoje viena dama tiesiog prekybos Jūs į genocido apibrėžimą įtraukiate ne tik etninių, bet ir centre apdovanojo mane pikantišku epitetu jebany żyd. socialinių grupių masinį naikinimą, nors šiuo metu galio- Gal tokia patirtis iš tikrųjų padeda atmesti pačias nacio- jantis teisinis genocido apibrėžimas neapima smurto, vyk- nalizmo prielaidas ir išlaikyti tam tikrą atstumą, tyrinė- dyto socialinių grupių atžvilgiu. jant su etninių grupių tapatumu susijusius reiškinius. Genocido konvencija, parengta 1948 m., yra derybų Be to, pastebėjau, kad labai stiprų lojalumo kuriai nors tarp Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos rezultatas. tautai jausmą turintiems žmonėms, tarp jų ir mokslinin- Pats genocido sąvokos autorius Rafalis Lemkinas norėjo kams, sunku pajusti užuojautą kitų tautų kančioms, nes įtraukti socialines klases, tačiau sovietai spaudė Jungtines labai griežtai nubrėžiama linija – čia mūsų kančia, o čia Tautas, kad toks siūlymas būtų atmestas – greičiausiai to- kitų kančios ir mes jomis nesidomime. Konferencijose dėl, kad žinojo vykdę socialinių grupių genocidą. Jiems dažnai tenka susidurti su stipriai tautiškai angažuotais pasisekė pasiekti savo, ir socialinių grupių masinis naiki- tyrėjais ir jiems visiems būdingas vienas bruožas – jie do- nimas nebuvo įtrauktas į šią konvenciją. misi tik savo tautos kančiomis. Tačiau šiandien dauguma tyrinėtojų sutaria, kad genocidas buvo vykdomas ne tik etninių, bet ir įvairių Kaip keitėsi genocido tyrimų sritis per pastaruosius de- socialinių grupių atžvilgiu – pavyzdžiui, visuomenės in- šimt penkiolika metų? telektualinio elito, valstiečių ir kt. Kitaip tariant, naikin- Ji labai išsiplėtė. Išaugus Europos Sąjungai, įvai- ta remiantis tam tikrais bendrais grupės bruožais, o ne rūs genocidai įgavo didesnę reikšmę. Imkime Gulago baudžiant už kokius nors individualius veiksmus. Pavyz- temą – maždaug prieš penkiolika metų čia, Vakarų Eu- džiui, Kambodžoje buvo žudomi akiniuoti žmonės, nes ropoje, apie šį reiškinį žinota labai mažai. Buvo neįprasta manyta, kad visi jie yra intelektualai ir bendradarbiauja lyginti stalinizmą ir nacizmą – du nusikalstamus režimus su Vakarais. Tai ne kas kita, o konkrečios socialinės gru- ar jų vykdytus genocidus. Kai Vidurio Europos šalys įsto- pės – intelektualų – naikinimo pavyzdys. Taigi teisinis ir jo į Europos Sąjungą, o Ukraina išreiškė norą tapti šios sociologinis genocido apibrėžimai skiriasi. bendruomenės nare, Gulago temai imta skirti gerokai daugiau dėmesio, atsirado daugiau lyginamųjų tyrimų. Lietuvoje priimtas genocido apibrėžimas taip pat apima Kitas svarbus dalykas – buvo atverti archyvai, pavyz- socialinių grupių naikinimą, tačiau esama nemažai tokio džiui, sovietiniai. Anksčiau būta įvairių svarstymų, kas sprendimo kritikų. nužudė 22 tūkstančius lenkų karininkų, o dabar turime Toks genocido apibrėžimas man atrodo pagrįstas – nepaneigiamą įrodymą – jų masines žudynes įrodantį kaip minėjau, jį naudoja dauguma genocido tyrinėtojų. dokumentą. Yra ir čečėnų, Krymo totorių, kitų tautinių Tačiau svarbu nepamiršti: kai į diskusijas apie genocidą grupių tremtį įrodantys dokumentai. Ši informacija su- ima veltis valstybė, dažniausiai siekiama ne visapusiškai teikia daugiau pagrindo lyginti įvairius genocidus, o tai suvokti šį procesą, o pasinaudoti vienu ar kitu apibrėžimu leidžia naujai pažvelgti į šį sudėtingą reiškinį. kolektyviniam tapatumui pagrįsti. Visai nesvarbu, ar tai

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 daro Lietuva, ar kokia kita šalis. Nemanau, kad valstybei Tačiau lyginti nereiškia dėti lygybės ženklo. Ieškant derėtų kištis į genocido apibrėžimų formulavimą, nes tai paralelių, jokiu būdu negalima išleisti iš akių skirtumų, yra per daug susiję su politinėmis manipuliacijomis ir sa- kiekvieną atvejį būtina tyrinėti atskirai. Geras pavyzdys vanaudiškais tikslais. yra Baltarusija. Kai nacių Vokietija okupavo šią šalį, buvo Apskritai šiuo metu genocido terminas yra eksploatuo- sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė – vyko klaikios jamas kaip grynai lobistinė sąvoka. Jis tapo politinių tarpu- masinės žudynės. Kai SSRS atgavo Baltarusijos teritoriją, savio rietenų įrankiu – kampfbegriff, kaip sako vokiečiai. prasidėjo trėmimai – vokiečių kolaborantų, sovietinio Pavyzdžiui, per Rusijos ir Gruzijos karą abi pusės be jokių režimo priešų, prieš sovietus kovojusių partizanų. Aki- tyrimų tuoj pat apkaltino viena kitą genocidu. Beje, šią są- vaizdu, kad šie trėmimai ir Baltarusijos žydų genocidas voką eksploatuoja ne tik valstybės, o ir pačių įvairiausių nėra lygintini, nes pernelyg skiriasi šių reiškinių mastai politinių tikslų siekiančios lobistų grupės – kovotojai prieš ir specifika. Tačiau bendrus Stalino veiksmus baltarusių AIDS, prieš kolonializmą, prieš abortus ir t. t. atžvilgiu galima vadinti genocidiniais. Jei genocido sąvoką taikysime tik kokiam nors vienam Tačiau ar platus sąvokos „genocidas“ apibrėžimas ne- specifiniam masinio smurto pasireiškimui, nesugebėsime kelia pavojaus, kad taip bus vadinamas bet koks masinio įžvelgti struktūrinių paralelių, t. y. nesuvoksime, kad tas smurto proveržis? pats procesas gali būti vykdomas ne tik naudojant lagerių Toks pavojus nekils, jei remsimės ne politinėmis spe- sistemą, bet ir kitais būdais – pavyzdžiui, mačetėmis ar kuliacijomis, o empirine medžiaga. Tiesiog reikia atidžiai rengiant vadinamuosius „mirties žygius“. tyrinėti, kokie veiksmai buvo atliekami kiekvienu kon- krečiu atveju, ar kokia nors grupė buvo masiškai naikina- Esate lyginamosios perspektyvos šalininkas. Tačiau ar ma dėl kolektyvinio jos tapatumo, kokie to smurto mastai lygindami įvairius genocidus nesumenkiname istorinio jų ir panašiai. išskirtinumo? Štai Europoje jau kuris laikas verda ginčai Genocidą galima vykdyti įvairiais būdais. Net Stalino dėl to, ar Stalino režimo vykdytą masinį smurtą įvairių veiksmai Rytų Europoje buvo daugialypiai – egzekucijos, grupių atžvilgiu lygindami su nacių Vokietijos vykdytu tautinės ir klasinės deportacijos, masinės žudynės. Visi žydų naikinimu nesumenkiname Holokausto atminimo, šie veiksmai turi savo specifiką, skirtingą struktūrą ir šiuo istorinio jo unikalumo. atžvilgiu yra unikalūs. Štai Normanas M. Naimarkas pui- Manau, gana paprasta atskirti, kada siekiama sumen- kioje knygoje „Stalino genocidai“ kalba apie šešias ar net kinti Holokaustą, o kada tiesiog bandoma genocidų ty- septynias skirtingas genocido rūšis. Pavyzdžiui, 1932– rimus papildyti naujais faktais, parodyti, kad modernioji 1933 m. buvo badu numarinti 4,5–5 milijonai ukrainie- žmonijos istorija yra dar brutalesnė, negu manyta iki šiol. čių. Dar anksčiau vyko akcija raskulačivanije – skaičiai Jei kas nors sako, kad Aušvice nebuvo taip jau blogai, rodo, kad tai irgi buvo genocidas. 1937–1938 m. – va- o „mes irgi kentėjome“, tai galima laikyti Holokausto dinamoji ježovščina. Dar 1920 m. prasidėjęs ir 1937 m. menkinimu ir gal net genocido neigimu. Tačiau jei tei- pasiekęs viršūnę Baltarusijos inteligentijos naikinimas. giama, kad Holokaustas – bene brutaliausias genocidas Būtent todėl kalbama apie įvairius genocidus. Įsidėmėti- Europos istorijoje, bet esama dar ir kitų genocidų, aki- na, kad jie buvo vykdomi taikos metu. vaizdu, kad masinio smurto suvokimą siekiama praplės- Nacistinėje Vokietijoje taip pat buvo vykdomi keli ge- ti naujais faktais. nocidai – žydų, sintų ir romų. Buvo sunaikinta maždaug Jau sakiau, kad lyginti nereiškia dėti lygybės ženklo. trys milijonai lenkų – tai didžiulė šios bendruomenės ne- Be to, visada būtina aiškiai apibrėžti, ką ir kokiu aspektu tektis. Dar viena grupė – Rusijos karo belaisviai. Juos na- lyginame. ciai tiesiog sugrūdo į vieną teritoriją ir paliko mirti bado Struktūriškai, ideologiškai ir net grynai statistiškai sta- kančiose. linizmo, nacizmo ar kitų nusikalstamų režimų vykdytus

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 23 genocidus galima ir reikia lyginti – tai neatsiejama jų su- Kas, Jūsų nuomone, skatina tokius palyginimus? vokimo dalis. Bendruomenės dažnai pasitelkia istorines traumas, Stalino ir Hitlerio režimai turi daug skirtumų, tačiau kad išryškintų savo unikalumą, pagrįstų išskirtinumą. Ši- tarp jų esama ir panašumų. Pavyzdžiui, abu stengėsi įgy- taip siekiama konsoliduoti bendruomenę. Tai vadinamo- vendinti utopiją. Jos formos skyrėsi, nes stalinizmas sie- ji tapatumo politika – ji dažniausiai būna nacionalistinių kė realizuoti klasinę, o nacizmas – rasinę utopiją, tačiau projektų dalis. struktūriškai abi ideologijos yra labai panašios. Be to, kova dėl genocidų unikalumo ar vertingumo Grynai statistiškai, demografiškai Stalino režimas grei- glaudžiai siejasi su kova dėl moralinio imuniteto. Tei- čiausiai sunaikino daugiau žmonių. Tačiau, jei lyginsime ginys, kad „mūsų“ genocidas buvo „unikalesnis“ negu genocidų vykdymo mechanizmus, pamatysime daugybę „jūsų“ iš esmės reiškia: mes turime moralinį imunitetą ir skirtumų. Esminis skirtumas tas, kad naciai steigė mirties jūs negalite mūsų kritikuoti. stovyklas, o sovietinių lagerių sistemoje nieko panašaus Yra ir konkretus politinis aspektas: aukos statusas gali į Treblinką ar Belzeką nebuvo. Net baisiausiose Stalino būti naudingas politiškai. Jei esi auka, sulauki atjautos, o koncentracijos ir priverstinio darbo stovyklose buvo vyk- ta atjauta gali suteikti galimybę formuoti tokią ideologiją doma ir kitokia veikla – ne vien žudomi žmonės. Šiuo ar vykdyti tokią politiką, kuri būtų sunkiau pateisinama, atžvilgiu genocido mechanizmai skiriasi. jei jos vykdytojai nebūtų laikomi aukomis. Kita vertus, patyrinėję stalinizmą rastume unikalių aspektų – tai būtų, pavyzdžiui, sunkiai įsivaizduojamo Kodėl kolektyvinės aukos statusas šiuo metu yra toks masto smurtas prieš savo pačių visuomenę, net prieš pageidaujamas? Kodėl būtent jis suteikia bendruomenėms savo politinės partijos narius. Kiekvienas buvo įtariama- minėtą moralinį imunitetą? sis, potencialus „liaudies priešas“, kiekvieno gyvenimas Manau, tai glaudžiai siejasi su tarptautiniu žmogaus akimirksniu galėjo būti baigtas masinėje kapavietėje ar teisių judėjimu. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų niekas ne- Gulago lageriuose. Toks paranojos laipsnis ir toks smurto būtų teigęs: „Aš esu auka, todėl privalote mane gerbti.“ mastas, kai bet kuris asmuo bet kada gali tapti priešu ir Tai nebūtų suteikę didesnės pagarbos, nes anuomet ga- auka, yra unikalus. liojo stipriojo teisė: turi būti stiprus, nugalėti priešus ir Tačiau tokie palyginimai nereiškia, kad kuris nors pasiimti tai, ko sieki. Kova už žmogaus teises, ypač Vaka- vienas genocidas yra „geresnis“ ar „blogesnis“, „uni- ruose, iškėlė atjautos svarbą. kalesnis“ ar „mažiau unikalus“. Manau, svarbu pri- Tai teigiamas dalykas, tačiau reikia pripažinti faktą, pažinti, kad kiekvienos masinės žudynės turi savo kad bendruomenės patirta istorinė trauma vėliau gali specifiką, struktūrą, taigi šiuo atžvilgiu yra unikalios. atsiskleisti per agresiją ir matome tokią naujų konfliktų Tokiems istoriniams reiškiniams apskritai nederėtų dinamiką, kur aukos statusą turinti grupė pati imasi nu- taikyti moralinių lyginimo kriterijų, nes tai nepadeda sikalstamų veiksmų. Taip yra todėl, kad istorinę traumą suvokti jų esmės. patyrusi bendruomenė yra įgijusi kolektyvinio nesaugu- Deja, tokių lyginimų netrūksta. Pavyzdžiui, Danielis mo jausmą. Pavyzdžių esama pakankamai – armėnai, iz- Goldhagenas naują savo knygą apie genocidus pavadi- raeliečiai, serbai, tutsiai ir kiti. no „Blogiau nei karas“. Blogiau nei karas? Tikrai? Tai Tarkime, jei Europos žydai nebūtų patyrę ypač bruta- jei aš rašysiu apie beprasmišką milijonų žmonių žūtį laus genocido, tarptautinė bendruomenė šiandien stipriau per karą ir apie kitus baisius karo padarinius, gal derėtų ir vieningiau smerktų Izraelį už kai kuriuos kontrover- knygą pavadinti „Geriau nei genocidas“? Tai, žinoma, siškus veiksmus savo šalies gyventojų atžvilgiu. Armėnai absurdas. Nemanau, kad prasminga ar etiška smurtą savo okupacinius veiksmus taip pat aiškina kolektyvinės lyginti iš moralinės perspektyvos, svarstant geresnis jis aukos statusu. Štai per konfliktą Kalnų Karabache buvo ar blogesnis. naudojami tokie argumentai: „Jei mes nesiimsime akty-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 vių veiksmų, įvyks antrasis armėnų genocidas, todėl tu- Juk visose Sovietų Sąjungos respublikose smurto prieš rime būti karingi, aktyvūs, pirmieji smogti azerams, kad savo šalies žmones akcijose dalyvavo vietiniai. Žinoma, apsisaugotume.“ Panašiai elgiasi ir tutsiai: šiuo metu Ru- galios centras buvo Maskvoje ir, jei nebūtų atsiradę vieti- andoje jie įvedė diktatūrą ir vykdo okupacinius veiksmus nių, iš centro būtų buvę atsiųsti kiti. Bet vis dėlto negali- Kongo teritorijoje. Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. me paneigti fakto, kad vietinių atsirado visur ir jie dažnai buvo tiesioginiai smurto vykdytojai – sudarinėjo sąrašus, Ar galima išvengti tokių istorinės traumos pasekmių? tempė žmones iš namų, grūdo į sunkvežimius. Ukraino- Mums visiems svarbu suvokti, kad konsoliduoti ben- je smurtą ukrainiečių atžvilgiu vykdė patys ukrainiečiai, druomenę istorinės traumos pagrindu yra pavojinga. Tai Baltarusijoje – baltarusių komunistai, panašiai ir Baltijos nepadeda užmegzti dialogo. šalyse. Manau, šiandien didžiausia diskurso apie istorines Būtent todėl genocido tyrimas yra toks sudėtingas ir traumas problema yra tai, kad stokojama atjautos ir so- skausmingas. Ypač tais atvejais, kai kalbame apie vadina- lidarumo tarp aukų grupių. Kai galvojama tik apie savo muosius autogenocidus, t. y. kai tos pačios bendruome- kančias, nebelieka atjautos kitiems. Atjautą užgožia kon- nės nariai persekioja vieni kitus. Žinoma, tai labai skaldo kurencija dėl pripažinimo ir savo etninio vertingumo už- visuomenę. tikrinimo. Tai iš tikrųjų pavojinga, nes įvairiausi galios centrai Atrodo, kad istorinės traumos dar ilgai kankins eu- egoistiškai varžosi tarpusavyje. Pavyzdžiui, jei lankėtės ropiečius… Budapešte, turbūt matėte vieną gražiausių Europos si- Manau, kad taip. Apskritai po Antrojo pasaulinio karo, nagogų. Greta jos yra Holokausto muziejus, o visai ne- kai buvo sakoma: „Tai niekada nebepasikartos“, pasaulyje toliese – vadinamieji Teroro namai, kur anksčiau buvo įvykdytas jau ne vienas genocidas. Apie kai kuriuos iš jų įsikūręs Gestapas, vėliau NKVD. Pasivaikščioję po Teroro dauguma europiečių net nėra girdėję. Tenka pripažinti, namus, įsitikinsite, kad aukos daugiausia buvo vengrai, o kad šis reiškinys niekur nedingo – tai yra moderniosios tiesioginiai nusikaltimų vykdytojai – taip pat vengrai, dir- istorijos dalis. bę NKVD. Šias dvi atminties vietas skiria vos kelios ga- Jei Europos Sąjunga dar labiau plėsis – pirma į ry- tvės, bet apžiūrėjus abi ekspozicijas susidaro įspūdis, kad tus, o po to į pietryčių Europą – diskusijų apie įvairius tai dviejų skirtingų šalių istorinė patirtis. Jokio dialogo – masinio žudymo atvejus dar padaugės. Juk ir Turki- greičiau konkurencija. joje, ir Balkanuose buvo vykdomi gana dideli genocidai. Pavyzdžiui, Srebrenicos žudynės, praėjus pusei Kas, Jūsų manymu, padėtų sukurti sveikesnę atmosferą? amžiaus po Antrojo pasaulinio karo, XX a. pabaigo- Aktyvesnės pastangos prisiminti ne tik pačių patirtas, je, vyko pačioje Europos širdyje. Niekas nepajėgė to bet ir kitiems suteiktas kančias. Kiek žinau, tik Vokietija sustabdyti – ir Jungtinės Tautos, ir Europos Sąjunga šiandien vykdo tokią politiką, kai vienos bendruomenės buvo tik stebėtojos. istorinė atmintis yra neatsiejama nuo kitos bendruome- Turkijos vyriausybė, kaip žinote, iki šiol neigia geno- nės kančių atminimo. Kitos valstybės mieliau prisimena cido veiksmus prieš armėnus ir, jei Turkija įstos į ES, ar- savo kančias, o ne kitiems padarytą blogį. mėnų genocidas taps bendra visų europiečių problema. Manau, ir Vidurio Europos šalims reikėtų Kuo labiau ES plėsis, tuo aktualesnis bus įvairių istorinių dar nemažai nuveikti, kad Holokausto tragedija traumų palikimas, nes teks derinti skirtingą istorinės at- taptų neatsiejama jų istorinės atminties dalimi. minties ir tapatumo politiką. Nepakenktų atidžiau patyrinėti savo bendruomenės narių dalyvavimą ne tik Holokauste, bet ir SSRS Dėkoju už pokalbį. vykdytuose naikinimo procesuose.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 25 Nuomonės apie nuomones

Redas Diržys

Kam reikalingas Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje?

iemet 54-oji Venecijos bienalė ketina siekti ypatin- sirinko strategiją, begėdiškai prisitaikančią prie parodos Šgo sąlyčio tarp nacionalinių paviljonų ir tarptautinės kuratorės suformuluotų postulatų? Argi ne tokio prisitai- parodos, kurios direktorė Bice Curiger šią ambicingą kon- kymo jau du dešimtmečius moko neoliberalaus kapitaliz- cepciją žaismingai pavadino ILLUMInations. Ankstesnė- mo brukama projektinė strategija, spėjusi išauklėti bent se bienalėse, pasak Curiger, minėtas sąlytis arba santykis kelias „projektiniu mąstymu“ apsikrėtusias kartas? Taigi, dažniausiai pasireikšdavo anachronistiškai. Naujos kon- reikia bet kokia kaina prisitaikyti prie kriterijų, prie naujų cepcijos pamatus sustiprina tokiems megalomaniškiems tendencijų ir madų, operatyviai atsižvelgti net į menkiau- projektams jau įprasti pareiškimai, kuriais saistomasi su sias galios struktūrų daromas užuominas, nes tik pataikū- ilgamete bienalės tradicija, su pasauline meno istorija nai gauna grantus, yra įvertinami ir gali pasigirti naciona- (šįkart tai Renesanso tapytojas venecijietis Tintoretto), linėje aplinkoje: „Esame svarbūs pasauliui – mus truputį su šviesa ir netgi ekstaze (sic!), taip pat su elitine audito- pagyrė...“ Argi ne tai buvo eskaluojama po kiekvieno Lie- rija ir šiandieninių meno hierarchijos viršūnių palanku- tuvos pasirodymo Venecijos bienalėje? mu. Atrodytų, argi blogai, jei pasaulinis meno Olimpas, Paanalizuokime, kaip Lietuva ketina prisistatyti šie- kurio atitikmuo yra „šviesa ir tiesa“, sukirs rankomis su met. Idėjų dizaineriu pasivadinęs, beje, anksčiau save nacionalinėmis „šviesomis ir tiesomis“? Bet gal ne viskas laikęs „koncepcijų menininku“, Darius Mikšys naciona- čia taip šviesu, kaip atrodo iš pirmo – „apšviestųjų nacijų“ linę vaizduojamojo meno kolekciją pasišovė sudaryti iš (ILLUMInations) apakinto – žvilgsnio? valstybinę stipendiją gavusių autorių darbų, kurie buvo Savo kuruojamos parodos struktūrai apibrėžti direkto- sukurti stipendijos gavimo laikotarpiu. Tie darbai nebus rė neatsitiktinai pasirinko pastaruoju metu pasaulyje ak- eksponuojami, idėjų dizaineris sako laikysiąs juos stelaže, tualią tendenciją – menininkų būrimąsi į lokalius kolekty- o konkretų „objektą“ parodys konkrečiam žiūrovui, jeigu vus. Curiger nesivargina atskleisti platesnio tokių grupių šis to pareikalaus. radimosi konteksto, akivaizdu, kad jai jis nenaudingas, Vadovaujantis reklaminiais rinkos principais, padary- nes tokių „menininkų grupių“ radimasis – tai sąmoningas ta viskas, kad kūrinių niekas nepamatytų. Tai labiausiai ir radikalių anarchistinių autonominių grupuočių veiklos skaudina didžiąją dalį Lietuvos dailininkų, bet jie nedrįsta rekuperavimas į „saugų“ (t. y. meninį) formatą. Šis proce- prieštarauti, nes žodis „Venecija“ daugeliui yra svajonių sas labai tendencingai skatinamas nuo 8-ojo dešimtmečio viršūnė. Mikšys gundo dailininkus „šviesa ir tiesa“, o kartu pradžios, jį dosniai remia stambusis kapitalas ir Vakarų taiko į paklausos formatą, kuris (sėkmės atveju) garantuos supervalstybės. žalią šviesą tolesnei jo paties karjerai. Venecijos bienalės kuratorės cinizmas peržengia ribas, Svarbi detalė – Mikšio projektas paremtas iš esmės fa- kai naujo sukirpimo menininkų „bendruomenes“ ji de- šistine ideologija (lot. fascio – kuokštas, ryšulys), kuri neti- monstratyviai atsainiai (pasak jos, „metaforiškai“) įvardi- kėtai sulaukė plataus dailininkų ir fotomenininkų sąjun- ja kaip „mažas nacijas“. Ar reikėtų stebėtis, kad Lietuvos gų, pasižyminčių tiek atvirai „kuokštinėmis“ pažiūromis paviljono rengėjas ir jam talkinantys ŠMC kuratoriai pa- (ypač tautos ir hierarchijos, estetikos ir valstybės atžvil-

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 giu), tiek disciplinuota struktūra, pritarimo. Kadaise minėtasis Enwezoras... Šis reiškinys turi ir konkretų pava- Benito Mussolinis mokė: „Fašizmas – tai ne tik įstaty- dinimą – tai neokolonializmas. mų leidimas ir institucijų steigimas, bet ir dvasinio gyve- Kuo įdėmiau analizuojame jau antrą dešimtmetį besi- nimo mokymas bei jo propagavimas. Jo tikslas – ne tik iš tęsiantį projektą „Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje“, naujo įvertinti gyvenimo formas, bet ir pertvarkyti patį tuo geriau atsiskleidžia jo beprasmybė: kad ir kas vyktų, jų turinį – žmogų, jo charakterį ir tikėjimą. Kad tai pa- kad ir kas kabėtų ar kaip nors kitaip būtų eksponuojama siektų, fašizmas, pasitelkęs valdžią ir discipliną, įsiskver- tam tikroje fizinėje erdvėje, vis tiek tai yra tik užpildas, nes bia į sielą ir ten nevaržomai šeimininkauja“ („Fašizmo šios didžiulės parodos tikslas – sukurti globalumo iliuzi- doktrina“, 1932 m.). ją. Panašius, tik kuklesnius užmojus puoselėjo ir garsusis VEKS… Čia kaip ir su demokratija – nesvarbu, už ką bal- Taigi Mikšys bando labai tiksliai atkartoti Bice Curiger suosi (net jei nebalsuosi), vis tiek valdys tie patys. pasiūlytą modelį: menininkų (jie patys atnešė savo darbus) Jeigu Lietuvos paviljono Venecijoje projektas žlugtų, kolektyvas, suburtas taikant valstybės biurokratų sudarytą nesvarbu, dėl kokios priežasties – ar atsisakytų dalyvauti vardinį sąrašą, ir yra toji maža „apšviestoji nacija“, pagal menininkai, ar netikėtai persigalvotų kuratorius, ar būtų direktorės metaforą… Kad tai nėra atsitiktinė analogija, nutrauktas finansavimas, ar dar kas nors atsitiktų, – toks patvirtina ir labai konkreti Lietuvos paviljono projekto au- scenarijus vis tiek būtų kur kas atraktyvesnis nei bet kuris torių užuomina į pirmąją lietuvių dailės parodą: „Įdomu, vietinės „rimtosios kultūros“ propagavimo piaras. Tačiau kaip atrodytų pirmoji tautinė 1907-ųjų metų lietuvių dailės nuo mūsų apsisprendimo apskritai niekas nepriklauso – paroda, jei ji būtų surengta šiandien? 1907-aisiais lietuvių Venecijos bienalės mašina riedės kaip riedėjusi, o už glo- dailininkai kūrė skirtinguose geografiniuose kontekstuose, balumo efektą, kuriamą nacionalinių paviljonų ir juos tačiau juos jungė siekis formuoti naujos nacionalinės kul- pristatančių valstybių sąskaita, bus apmokėta simboline tūros pagrindus. Ar šiandien panašus tikslas galėtų sutelkti „garbe“ dalyvauti svarbiame įvykyje. Stambusis kapitalas menininkus, gyvenančius toje pačioje geografinėje plotmėje, savo ruožtu susišluos pelną, bet šito niekas neafišuos, nes tačiau priklausančius skirtingiems kultūriniams konteks- visas abejones užgoš auksinių liūtų spindesys. tams? Pirmosios lietuviškos parodos įspūdžius aprašinėję Nacionalinės valstybės ir korporacinio kapitalo santy- kritikai dailės kūriniuose įžvelgė ne vien naujas lietuvių kius panagrinėkime istoriniame Venecijos bienalės kon- dailės galimybes, menines vertes, bet ir simbolinę tautinę tekste. Nuo 1930 m. iki Antrojo pasaulinio karo bienalės prasmę, labai svarbią tame laikmetyje...“ valdymą buvo perėmusi fašistinė Italijos vyriausybė, akty- Nacionalizmo korta visada ima viršų – ir XX a. pra- viai siekusi savo tikslų: nacionalinė valstybė yra aukščiau džioje, ir šiandien. O projekto autorius įsiteikinėja valdžios už viską, o jos pasirinkta pagrindinė ekonomikos organi- struktūroms ir glosto menininkų savimeilę: „Lietuvos vals- zavimo forma – korporacija – besąlygiškai pavaldi valsty- tybės dėmesys menui ir menininkams leidžia manyti, kad bės valdymo struktūroms. Įdomu, kad 1930 m. nacionali- meno ir menininko funkcija visuomenėje yra svarbi...“ nį paviljoną Venecijoje įrengė net ir JAV. Pastaraisiais metais Lietuvoje ryškėja liberalistinė šiuo- Po Antrojo pasaulinio karo atsinaujinusioje Veneci- laikinio meno tendencija, kurią Afrikoje įkūnijo Okwui jos bienalėje 1948 m. JAV propagandos mašina, atrodo, Enwezoras, vadinamas „meno brokeriu“. Tai toks ypatin- susprogdino dar vieną atominę (meninio liberalizmo) gas reiškinys, kai virtuoziškai žongliruojama šiuolaikinio bombą, t. y. 79 abstraktaus ekspresionizmo atstovai pra- meno terminais, nesuteikiant jiems jokios prasmės, ir de- nešė pasauliui gerąją žinią, kad liberalizmas – tai laisvė. monstruojama begalinė arogancija tautiečių, t. y. iš Afri- Nuosekliai kalama į galvas, nors ir neišvengusi krizės 7–8 kos kilusių menininkų, atžvilgiu. Taigi Mikšys yra ne koks dešimtmečių sandūroje, liberalistinė „doktrina“ suvešėjo nors paprastas išsišokėlis, o globalaus reiškinio epigonas. 1980 m., iškilus tokiems meno pasaulio veikėjams kaip Įdomi detalė – jis taiko net į tokį patį aprangos kodą kaip Achille Bonito Oliva, Haraldas Szeemannas ir daugybei

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 27 kitų „žvaigždžių“, sugebėjusių amerikinį liberalizmo mo- Statusas yra kultūros produkto brendas, leidžiantis kon- delį išplėtoti Europoje. Šiandien gyvuoja kažkas panašaus kuruoti rinkoje, – tai ekonominė reikalo pusė. Sociopoli- į apverstą fašistinį modelį – nacionalinės valstybės besąly- tiniu požiūriu kultūrinė produkcija yra tuščiagarbiškas giškai paklūsta globaliam korporaciniam kapitalui. buržuazinis ritualas. Griežtai tariant, kultūra neolibera- listinio kapitalizmo sąlygomis padeda ritualizuoti soci- Viename iš lietuviškojo Venecijos projekto aptarimų alinius santykius ir kaupti pelną. Tai ypač akivaizdu, kai Skaidra Trilupaitytė ir Laima Kreivytė iškėlė meninei vi- panagrinėji nacionalinių valstybių finansus, kurie nuteka į suomenei skaudžią diskriminacinę problemą – kodėl iš korporacinio kapitalo žabtus: nacionaliniai muziejai, viso- pakviestųjų dalyvauti projekte (o ir iš vizualiojo meno kie LNOBT’ai, guggenheimai ir bene genialiausias praeito sampratos apskritai) išbraukti taikomojo meno specialy- šimtmečio išradimas – bienalizacija jau senokai įsišaknijo bes baigę menininkai? Dailėtyrininkės išsamiai argumen- kaip globalus reiškinys. tavo, kad „taikomasis menas“ šiandien yra netgi labiau Kalbėdamas apie ritualizaciją, tiesiog privalau sugrįžti vaizduojamasis, o toks primityvus skirstymas yra seniai prie Mikšio projekto, kuris traktuoja žiūrovus kaip meną atgyvenęs sovietinis reliktas (juolab kad pati Venecijos vartojančius robotus. Jiems bus sudarytos sąlygos tik labai bienalė, kai ją pradėta rengti 1895 m., ketino rodyti būtent konkretiems veiksmams atlikti: apžiūrėti meno kūrinius dekoratyviuosius menus). kataloge, užsisakyti meno kūrinį prie užsakymų stalo ir at- Problema čia gilesnė, jos esmė – hierarchija. „Objekty- sisėdus kėdėje (arba stoviniuojant šalia jos) laukti, kol bus vių“ kriterijų mene nėra, bet žmones vis tiek reikia suskirs- atneštas meno kūrinys, o tada jį apžiūrinėti ir kontempliuo- tyti į vartotojus ir kūrėjus, o šiuos savo ruožtu – į mėgėjus ti. Šis scenarijus labai primena liberalistinės demokratijos ir profesionalus, kurie toliau skirstomi pagal specializaci- spektaklį, paprastai vadinamą valdžios rinkimais. Mikšiui jas ir kiekviena iš jų pasistato savo piramidę, į šios viršūnę pavyko sukurti socialinio kultūros vaidmens pastišą: meno iškeldama vis daugiau „apdovanotųjų“. Taigi piramidė ne vieta sandėlyje, žiūrovų pareiga mokėti mokesčius, o kura- tik išliko, bet ir sutvirtėjo. Taikomųjų menų diskriminaci- torių privilegija – gauti atlygį... Ir mechanizmas veikia. jos faktas – tai tik pretekstas parodyti, kad ne jie „pakilo“ Šis projektas akivaizdžiau negu kuris nors kitas per iki vaizduojamojo meno lygio, bet vaizduojamasis menas pastaruosius porą dešimtmečių demonstruoja, kad va- nusileido iš butaforinių aukštumų. dinamasis meno ir menininkų vaidmuo mūsų visuome- Tokio skirstymo tarsi savaime suprantamas pagrin- nėje – tai viso labo eilinė kapitalistinė kanalizacija, kuri das buvo tai, kad „vaizduojamieji“ menai kuria prasmes, pridėtinę vertę nudrenuoja privilegijuotiems sluoksniams. o „taikomieji“ jas viso labo apipavidalina. Ar nevertėtų Projektas apnuogina valstybės remiamų menininkų kuria- susimąstyti, kokias gi prasmes sukūrė „vaizduojamieji“ mo produkto perteklinį statusą, o juk nerealizuotus pro- menai per pastaruosius 20 metų? O per pastaruosius 70 duktus kapitalizmas vadina šiukšlėmis. Taigi sveiki atvykę metų? O per pastarąjį šimtmetį? Ar menininkų veiklo- į šiukšlių kultūrą. „Mazefakeris“ Benas Morea jau 7-ajame je buvo kas nors daugiau, išskyrus sąmoningą ar nesą- dešimtmetyje konstatavo: „Bachais užsikimšę ausis, nebe- moningą tarnystę valstybinei ideologijai ir propagan- girdime šiukšlių gaminimo garso...“ dai (tautinei, komunistinei, neoliberaliajai)? Ar jie ką Deja, nei Lietuvos paviljono idėjos autorius, nei jo tal- nors padarė, kad sumažintų skurdą ir apgintų paprastus kininkai nenori pripažinti kontrkultūrinės savo projekto žmones nuo niekada neišnykusios prievartos, taip pat ir vertės ir bando jį supakuoti į patrauklų konceptualizmo kultūrinės? Kai kurie menininkai desperatiškai stengėsi formatą pagal tarptautinės rinkos standartus – užuot ge- užsitikrinti kūrybos laisvę asmeninės autonomijos sąly- neravę autonomiškas prasmes, atlieka saugų jau suformu- gomis, bet dauguma vis dėlto labiau rūpinosi hierarchi- luotos prasmės užpildo vaidmenį. Labiausiai šioje istorijo- nės piramidės stabilumu, nes tai sėkmingos karjeros ir/ar je liūdina menininkų naivumas, nes jie sutinka, kad būtų kultūrinio statuso garantas. ciniškai manipuliuojama jų vardais ir jų kūriniais.

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Minidramos

Kostas Ostrauskas

SPEC(TAC)ULUM MUNDI

Jaunystė – kvailystė * Pažink save SENATVĖ. Ak, sugrįžki, kvailyste. – Nepatartina, – ko gero, išsigąsi. * Tarp kvailystės ir išminties * Reikalinga kaip vežimui penktas ratas – Kvailyste, kur tavo išminties ribos? ŠUO (nustebęs). Ne kaip man penkta koja? * Optimistas * Štai kur šuo pakastas – Viena koja jau grabe, o pas dantistą bėga. TAS PATS ŠUO (apsidairo). Kur? * Gyvenimas – amžina kova * Palaida bala – Nebent tam, kuris amžinai nori kautis. – Kartais geriau palaida bala, negu per didelė tvarka. * Visi už vieną… * Vis tą pačią giesmę gieda TAS VIENAS. …bet tik jau ne aš vienas už visus. – Matyt, neranda geresnės. * Credo * Tyla – gera byla NETIKĖLIS. Tikiu, kad netikiu. – Ypač kai neturi ką pasakyti. * Atiduok, kas Dievo – Dievui, * o kas ciesoriaus – ciesoriui Kas gimė, tas ir mirs

– Geriau neduok nei vienam, – KAS ir TAS. Nejaugi? jiedu jau ir taip per daug turi.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 29 YRA ŠALIS… Pragaras

– Pasirodo, yra šalis, kuri Down Under vadinas… DANTĖ. Kaip tu manai: koks skirtumas tarp pragaro ir peklos? – Taip, Australija. MILTONAS. Nebuvau – nežinau. – …ir net šalis vardu Under Down Under. DANTĖ. Tas pats velnias. – O kaipgi, Tasmanija. MILTONAS (nusikvatoja). Ačiū Dievui. – Tolimos šalys. P o s t s c r i p t u m – Tačiau yra šalis net ir visai Under Down. MILTONAS. O kur dangus? – Nejaugi? Kur? DANTĖ. Man jis buvo per aukštai. – Po velėna. PASKUTINIS DIALOGAS DIEVIŠKOJI KOMEDIJA (su savimi) Rojus – Kas dar? DANTĖ. O! Paradiso! – Nieko. MILTONAS. Alas, Paradise lost. – Nieko? Skaistykla – Nieko daugiau. MILTONAS. Kaip ilgai teks čia tupėti? – Viskas? DANTĖ. Kol ateis laiks. – Tobulai. MILTONAS. O kada? Trumpa tyla. DANTĖ. Tada. – Tačiau vis dėlto… Tyla. – Jau nebeliko jokio „vis dėlto“. MILTONAS. Kad nors būtų kas skaityti. – Net ir „bet“? DANTĖ. Čia ne skaitykla. – Deja.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Paveldas ir paminklai

Leonas STEPANAUSKAS

Tolminkiemio analogija – Liucenas

aksonijos miestelis Liucenas (vok. Lützen) nuo- beveik keturiasdešimt metų klebonavo, pastatydino Slat minimas istorikų raštuose, mat šioje neto- mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją ir li Leipcigo esančioje vietovėje per Trisdešimties bažnyčią, o svarbiausia – parašė poemą „Metai“, ku- metų karą, 1632-aisiais, kautynėse žuvo skandina- rioje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių vams brangus karvedys karalius Gustavas II Adol- gyvenimas. Rusijos valdžios noras, nors ir atidėtas, fas iš Vazų dinastijos. Tai istorinė vieta visų pirma Donelaičio memorialinį muziejų, įrengtą buvusioje švedams. Čia ir paminklas pastatytas, ir muziejus evangelikų liuteronų bažnyčioje, perleisti Stačiati- įrengtas. Kai vokiečių baltistai praėjusių metų ru- kių cerkvės žinion, kelia grėsmę, kad didžiojo poeto denį konferencijoje Berlyne, Humboldtų universi- pėdsakų Karaliaučiaus žemėje ilgainiui nebeliks… tete, išgirdo apie lietuvių rūpesčius dėl Kristijono Na, bet grįžkime į Liuceną ir istorijos laiptais leis- Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemyje kimės į praeitį. Religinių aistrų įžiebtame Trisde- (Čistyje Prudy – taip užkariautojai pavadino istorinį šimties metų kare Šv. Romos imperijos interesus gi- Rytprūsių žemės lopinėlį) išsaugojimo, iškart buvo nanti kariuomenė, kuriai vadovavo žymus karvedys prisimintas Liucenas. Valenrodas, 1632-aisiais stojo į mūšį su karaliaus Šių eilučių autoriui jau anksčiau teko Liucene lan- Gustavo II Adolfo vadovaujamais švedų ir kitais an- kytis, vienas išsilavinęs gidas net pajuokavo, esą tai... tihabsburginės koalicijos daliniais. Švedų valdovas „švedų anklavas“, suprask – Švedijos įsigyta teritori- parodė išskirtinę drąsą – ištaręs žodžius „Melskitės ja. Vietos gyventojai kartais irgi taip sako, tačiau be už mane!“ jis kovėsi pirmose karių gretose. Pasak le- menkiausio apmaudo. Liuceno meras, plačiai šypso- gendos, karalius šventai tikėjo, kad yra nepažeidžia- damasis, paaiškino, kad Vokietija niekada nepardavė mas. Vis dėlto jį, narsų raitelį, pakirto kulka. Kara- šių žemių, o Švedija nieko panašaus ir nesiūlė. Tai liaus žūtis mūšio lauke tapo daugelio meno kūrinių tik „moderni legenda“, kurią sukūrė ilgas, gražus ir siužetu. Šalia kovęsis karys, pats sunkiai sužeistas, kūrybingas dviejų šalių bendradarbiavimas. Ši le- gerai įsiminė, kur visa tai įvyko. Išsigydęs žaizdas, genda padėjo vokiečių-saksų bažnytkaimiui tapti sugrįžo ir, padedamas vietinių žemdirbių, pažen- turistų mielai lankomu miestu. Suprantama, tai ža- klino istorinę vietą dideliu granito akmeniu. Ant jo dina smalsumą, bet kartu tampa ir pavyzdžiu, kaip iškalė raides „G. A. 1632“. Tai buvo pirmas ir vie- vaisingai plėtoti tarptautinius kultūros ryšius. Tai nintelis paminklas žuvusiam valdovui ir karvedžiui aktualu, ypač mums, dabar svarstantiems, kaip iš- iki pat 1832-ųjų (karaliaus palaikai amžino poilsio saugoti Kristijono Donelaičio atminimą ten, kur jis iškart buvo nuvežti į Švediją). Paminėti karaliaus žū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 31 ties 200 metų sukaktį atvažiavę švedai kartu su vietos Silvija. Ne vienas liuceniškis didžiuojasi fotoaparatu gyventojais nutarė apgaubti „švedų akmenį“ žalumy- įamžinęs karališkosios poros pašnekesius su miesto nais, o istorinę vietą gražia alėja sujungti su Liucenu, gyventojais prie namų ar tiesiog gatvėje. Juolab kad kurį metraštininkai mini jau nuo 1269 m. vasarą išeiti pasivaikščioti po gėlynuose skendintį Taip užsimezgė švedų ryšys su jiems brangia „at- Liuceną – tikra atgaiva. O muziejuje galima pamaty- minties vieta“ svetimos valstybės teritorijoje ir su ten ti ir tos tolimos praeities atspindžius – antai senaja- gyvenančiais žmonėmis. Sumanyta aplink kuklų pame Trisdešimties metų karo lauke grumiasi pusšešto minklą – granito akmenį – pasodinti parką. Jis buvo tūkstančio (!) alavinių kareivėlių, kuriuos pagamino padidintas, kai praėjusio šimtmečio pradžioje vienas mokiniai. ūkininkas testamentu skyrė papildomą žemės skly- Smalsu, kaip visa tai vertina vietiniai žmonės. pą. 1904 m. iš Švedijos, iš ypač miškingos Dalarmos Kalbėjausi su Liuceno gimnazijos direktore Dietlin- provincijos prie Siljanzės ežero, buvo atvežta ir pa- de Bahr. Ji dabar jau pensininkė, bet ir toliau laisvą sodinta ąžuolų, bukų, berželių… Švedijos karaliaus laiką skiria kraštotyrai, sudarė gražiai išleistą kny- Oskaro II nurodymu visa tai vykdė šalies Žemės gą „Lützen“. Patyrusi pedagogė sako, kad praeities ūkio ministerija. pažinimas, o šiuo atveju gilinamasi dar ir į Baltijos Visą šią atminimo įamžinimo programą švedai kaimynų istorinius ir kultūrinius jausmus, – labai (tarp jų ir aukščiausi valdžios atstovai) vykdė ir vyk- praturtina liuceniečius. Daug kas net ėmė mokytis do glaudžiai bendradarbiaudami su atitinkamomis švedų kalbos (mieste esama tokių kursų), susidomėjo vokiečių įstaigomis ir kultūros organizacijomis. Tai skandinavų literatūra. Draugauja įvairios vokiečių ir vyksta sklandžiai: 1837 m. rudenį istorinis „švedų švedų kultūros organizacijos. Išgirdusi apie lietuvių akmuo“ su iškaltais ženklais buvo pašventintas. Vė- susirūpinimą dėl didžiojo poeto Kristijono Donelai- liau virš akmens buvo pastatytas 10 metrų aukščio čio memorialinio muziejaus kaimynų žemėje likimo, metalinis baldakimas. Puošnaus stogelio viršų su iš- Dietlinde sakė, kad tik neblėstantis poeto tautiečių gręžtomis žvaigždelėmis papuošė karališkosios Vazų aktyvumas gali įpūsti bendrumo ir pasitikėjimo dva- dinastijos herbas. Dar aukščiau – kryžius. Paminklo sią. Jei jau esama muziejaus, tai jis turėtų būti įvairių priekyje aukso raidėmis įrašyta: „Čia 1632 metų lap- renginių vieta, o pats nuolatos papildomas ir atnau- kričio 6 dieną žuvo karalius Gustavas II Adolfas.“ jinamas. Bendradarbiauti su vietos ir apylinkių žmo- 1907 m. lapkričio 6-ąją buvo pašventinta karaliaus nėmis būtina kuo glaudžiau. Aišku, labai svarbu, kad karvedžio atminimo koplyčia, pastatyta šalia. Jos kuo dažniau ten lankytųsi suinteresuotos šalies au- bokšte istorinę dieną suskamba varpas, išliedintas toritetai (rašytojai, menininkai ir pan.). Ne mažiau Stokholme. Plazda Švedijos vėliavos. Vietovę – bent svarbus valstybės vadovų nuolatinis dėmesys, bet jau simboliškai – tada tikrai galima vadinti švedų jie turi ten pasirodyti ne kaip altoriaus šventieji, o „anklavu“. Į iškilmes atvyksta Švedijos delegacija ir kaip savo kultūrą mylintys ir puoselėjantys papras- daugybė turistų. Tai galima net vadinti tikru turistų ti piliečiai. Būtent tokia švedų laikysena užkariavo iš Skandinavijos antplūdžiu, beje, prisidėjusiu prie liuceniečių širdis, – teigia pedagogė, kraštotyrininkė seno vokiečių provincijos miestelio suklestėjimo... ponia Bahr ir priduria, kad tokiam nuoširdžiam ry- Kas tie žmonės, nuolat kurstantys kultūrų suar- šiui rastis reikia laiko. Pašnekovė pacitavo vokiečių tėjimo ugnį? Iš Švedijos pusės – daugiausia jauni- filosofo Friedricho Nietzsche’s, beje, gimusio, o ir mas. Bet esama ir visai netikėtų akcentų. Dažnai per amžino poilsio vietą radusio Röcken kaimelyje ne- „atostogas“, taigi privačiai, atvyksta Skandinavijos toli Liuceno, žodžius: „Jei nori pagimdyti žaibą, turi valstybių galvos, Liuceną ypač pamėgo dabartinis ilgai būti debesiu.“ Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas su karaliene

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Kūryba ir kūrėjai

Stasys Mostauskis

Sigitas Geda: „Aš pats žinau, ką reiškiu savo tautai“

ai skaitau Sigito Gedos kūrybai skirtus interpretaci- prata herojui suteikia tam tikrą galią, kurią jis panaudoja Knius tekstus – pirmiausia savo paties – apima keistas siekdamas tikslo. Ši galia ir didis tikslas disonuoja su jos jausmas, nes atrodo, kad poeto kūryba netenka sunkiai ap- turėtojo „antiherojiškumu“ – beveik visada tai mažytis, čiuopiamo, tačiau labai svarbaus, gal net esminio matmens, silpnas, „neįspūdingas“ gyvis, pirmiausia, žinoma, paukš- tarsi interpretavimas ją beviltiškai skurdintų ar „desakrali- tukas. Tačiau šis „neįspūdingumas“ neturi menkinamojo zuotų“. Daug kas atsakys, esą tokį jausmą patiria kiekvie- atspalvio, atvirkščiai – paryškina paukštuko galią. Kokia tai nas tyrinėtojas, susiduriantis su didžiųjų kūryba, kai staiga galia? Nei daug, nei mažai – išjudinti, pažadinti pasaulį: apima nesąmoningas, bet, žinoma, nepateisinamas noras, kad interpretacija prilygtų interpretuojamam tekstui, tarsi Įsiūbuot bando gamtą paukštelis, tai būtų sulyginami dydžiai. Stengsiuosi to išvengti. apmirusią žemę, o ir tai, kas po žemėm sugulę, ir Šis straipsnis nepretenduoja visapusiškai apžvelgti poeto mane tenai kūrybos, sąmoningai apsiribojau prieš ketvertą metų išleis- gulintį, gulsiantį. Viso labo kokios trys natos, bet vis vien tu poezijos rinkiniu „Miegantis Teodendronas“, nors šiek nori viską suvienyt balsu. Paukštis žadina žemę! tiek remiuosi ir kitais vėlyvaisiais Gedos eilių rinkiniais. Tarsi pirmą Tekste nėra nuorodų į poeto dienoraščius, straipsnius, kartą sakyčiau. Vos vos kelia ne pagal pečius žemės interviu, pasisakymus, kurie neabejotinai svarbūs „intelek- ir dangaus nešulį.1 tinės biografijos“ supratimui. Atspindimi tik psichologinio ir kūrybinio „portreto apmatai“, įskaitomi poezijos ekrane. Galbūt toks mažųjų herojizavimas kildintinas iš krikš- čioniškų šaknų, juk ir Dievo didybė pasireiškia kaip auka Tragiškasis mažųjų optimizmas ir nusižeminimas? Matyt, taip, nes „Miegančiame Teoden- drone“ Viešpaties paveikslas artimesnis silpnųjų Užtarėjo, Geda pabrėžtinai vengė bet kokios didingumo re- gerojo Piemens, o ne Pantokrato ar Kristaus Teisėjo figūrai. torikos – taip pabrėžtinai, kad galima kalbėti net apie Kita vertus, mažųjų aukštinime galima įžvelgti specifinį „atvirkščią“ įvaizdį, kai trapūs, lengvai pažeidžiami ir silpni lietuvių mentaliteto bruožą, kartais vadinamą „aukos sin- paverčiami tvirtais ir valingais. Tradicinė heroizmo sam- dromu“. Gedos pasaulėžiūrai būdingas fatalizmas. Tikriau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 33 siai todėl ir jo herojus nepažįsta sėkmės, pergalės skonio, Atrodo, buvau padarytas tvartelyje. tačiau kovodamas su jėgomis, kurių neįmanoma įveikti, jis Dar visai nepraaušus. vis tiek nepasiduoda, nesijaučia esąs nugalėtas ir tai sutei- Kuomet tėvas sugrįžo patikrinęs gyvulius, kia jam išskirtinio taurumo. Tai silpnumas, neatsiejamas gaidžiai jau buvo atgiedoję. nuo dvasinės galios, artimas, beje, Nietzsche’s tragiškojo Lakštingalų jokių nebuvo. optimizmo koncepcijai: Vienas Veršis švietė danguj, nulėmęs tolesnį gyvenimą.3 Toks mažas, stipinkojis, o taip narsiai, net nenujausdamas, Geda nenori apsisiausti mantija didybės, kuri įrašyta koks mažas, silpnas, lyginant su vėtra, su žadamu ne tik poezijoje, bet ir ant kaktos (juk „didžiųjų“ gimimą sniegu, tiesiog privalo lydėti pranašiški ženklai), tačiau tai anaiptol su nebūties verpetais, net nesumodamas jis sukos nereiškia, kad jis nuvertina save kaip poetą. Apie ką Geda vilkeliu. kalba šiame eilėraštyje? Jis tarsi nori pasakyti, kad jo nuo [...] To viso labo gali pat pradžios nelydėjo jokios išskirtinės aplinkybės, t. y. ir nebūti, seniai galėjo, o – yra.2 kalba apie tai, ko nebuvo: nebuvo nieko dieviška, lakš- tingalos nečiulbėjo, trys išminčiai nenešė dovanų. Tie- Grįžkime prie paukščio metaforos, pasiskolintos iš mi- sa, buvo ir tvartelis, ir gyvuliai jame, buvo naktis, viena tinio mąstymo klodų. Akivaizdu, kad ji slepia poeto figūrą. žvaigždė švietė danguje, ir ne bet kokia, o galinti nulemti Gedai poetas – „strazdelis“, vos pastebimas paukštukas pa- likimą. Ar tai nieko neprimena? Nenuostabu, kad šis eilė- vasario arimų fone. Bet jis apdovanotas didžiule galia – tai raštis pavadintas „Ir pagaliau: nė jokio dieviškumo“. Geda giesmė, kelianti iš snaudulio apmirusias būties jėgas, pri- griežtai atsiriboja, tačiau nuo ko? Nuo dievažmogio gimi- pildanti jas gyvybės. mo istorijos. Šis atsiribojimas yra akivaizdžiausia, nors ir Žadinimo galia itin svarbi lietuvių mentalitetui – iš negatyvi nuoroda į Dievą. miego pažadintas etninis substratas gebėjo virsti moder- Šis motyvas – priešpriešinti save tiems, kurie maudosi nia tauta. Žinoma, toks „etniškai politinis“ prabudimas tariamos didybės spinduliuose, ir kartu „negatyviai ly- netapatus ciklinio žadinimo ir prisikėlimo logikai, kuria giuotis“ į Dievą – kartojasi ir kituose eilėraščiuose: paremtas mitinis mąstymas, tačiau Geda nepretenduoja nei į mitinio, nei į „politinio“ žadinimo teisę. Atrodo, kad TIEMS, kurie giriasi, neva dideli, poeto / paukštuko misiją jis sieja su šių dienų tautos žadi- Neva kalbasi su žvaigždėm, – nimu iš „kasdienybės miego“, – ir net ne tautos, o tų, kurių Tikros žvaigždės – šaltos kaip deimantas dvasia norėtų nubusti. Čia tarsi slypi ciklinė mito logika: (sakė siras, poetas), žadinimas nėra vienkartinis veiksmas, tai nuolatinės be- Karštos žvaigždės nereikalingos. maž ritualinės pastangos, kurių efektyvumas matuojamas žadintojo kartojamomis mantromis. Bet Geda akivaiz- Esu vėjo nešiojamas šiaudas, džiai nusivylęs – pernelyg daug esama kurčių poeto gies- Gimęs mei, pilkšvas ir tuščias Lietuvos peizažas. Dievo nuosilpio dieną.4

Jokio dieviškumo Ar tai nėra paradoksalios „mažųjų herojų“ logikos at- kartojimas? Viena vertus, poetas deklaruoja „savo“ trapu- Kuris poetas, kuris žmogus neužduoda (bent sau pa- mą ir silpnumą, antra vertus, užsimena, kad jis ne toks, čiam) klausimo, kodėl jis toks, o ne kitoks? Geda savo kaip tie, kuriems „tikros žvaigždės – šaltos kaip deiman- herojaus lūpomis į jį atsako pabrėžtinai „žemiškai“: tas“.

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Žydintis nasturtas Atverto žiedo motyvas apglėbia visus šiuos turinius, tarsi žydėjimas sutelktų visą istoriją savyje, nepaisydamas Kas yra žydėjimas, kas yra žiedo atvirumas, kurį taip linijinio laiko, tarsi jame koncentruotųsi visa atmintis, per- dažnai apdainuoja Geda? Tai sklaidos, plėtros ir gausėji- smelkta amžino geismo: mo motyvas, atkartojantis ciklinę žydėjimo logiką. Besi- skleidžiantis žiedas gražus, bet ne pats savaime, o dėl savo Ten žydėjo senovinis, kaip prie Julės trobos, galios skleistis, atsiverti, aktualizuoti vaisingumo potenciją. jazminas, panašus kiek į Žygimanto Augusto Gamta nepripažįsta bergždžio žydėjimo – žiedo atvirumas Penį, ir geltonų lelijų paplaukusios privalomai nurodo į vaisiaus užmezgimo galią, gyvybinio akys man labiausiai bylojo apie Radvilaitės gaivalo ir atsinaujinimo tvarkos dermę: sėdynę. Daugėliausia atsimena augalai.7 tai daugiau nei tikrovė, svaja arba sapnas, o mergaite, o moterie, o sesuo, iš kurios gimsta motina, o palaimingas Mažmožių metafizika ŠEŠĖLI, slenkąs nuo krūtų linkui strėnų, pilvo, šlaunų, dar PAKELIUI Į ŠEŠIAS DEŠIMTIS METŲ – vis dažniau žemiau, vėl kelies ir dabar jau aukštyn, per kulkšnis iki pagauni save, jog didžiosios gyvenimo šakumo, tarpvietės, iki savo šaknų ir šakų, šakelyčių bei mįslės: lapų, – esi ŽYDINTIS DIEVO NASTURTAS.5 Dievas, Egzistencija, Mirtis ir Niekas vis labiau blėsta; Žiedo grožis spinduliuoja geismą, kuris nustelbia indi- vis dažniau galvoji apie levažandį, vidualumą su visa jo palyda – skoniu, etinėmis normomis, šlamutį, prigludusį prie trobos, kompleksais ir pan. Tai geismas par excellence – ne fiziolo- smulkiai margintą dievo karvytės drabužį.8 gijos grynumu, ne intensyvumu, bet tapatumu atsinauji- nančiai gamtai: Ką byloja šie Gedos žodžiai? Jis tarsi teigia, kad didžio- sios būties mįslės, įvilktos į teorinių universalijų rūbą, yra Dievui paklūsta žolė, moters linkiai ir augalas, mažiau reikšmingos, nei esame įpratę manyti, todėl poeto dar neišsprogęs.6 žvilgsnis krypsta į konkrečius aplinkos mažmožius. Poeti- nės minties slinktis konkretybių link tarsi liudija, kad ne- Mitinei sąmonei svarbus ne geismo raiškos individua- bepasitikima universalumą aukštinančiu racionalumu. Vis lumas, bet jo gebėjimas paklusti ciklo logikai, t. y. atkartoti dėlto kažin ar ši slinktis reiškia priešpriešą. Geda neatsisa- Pirminį įvykį, įžiebusį gyvybės gaivalą. Mito požiūriu kie- ko universalijų, bet atsakymų į jų keliamus klausimus ieško kvienas žiedas – tai Pirminio žydėjimo atgimimas, užtikri- atskirybėse, jis, kaip ir daoizmo, dzen adeptai, tiki, kad tarp nantis gyvybės tąsą. Būtent todėl mitas gyvybės gausėjimą bendrybės ir konkretybės nėra pamatinio skirtumo, kad suvokia kaip ciklinį atsikartojimą, o ne linijinę raidą. mažas žiedelis, kaip ir bet kuris kitas mažmožis, prasklei- Dabarties požiūriu geismo raiškos formas nulemia džia visatos paslapties skraistę. Tai daugiau nei grakštus meilė kaip sociopsichologinis fenomenas ir/arba ins- reveransas klasikinei kinų ir japonų poezijai. Geda – kaip tinktas kaip fiziologijos apraiška. Gedos poezija gaivina ir Li Bo, Saigyo, Basho – kreipia žvilgsnį į universalijas per alternatyvų – mitinį geismo pateisinimą. Mitinė sąmonė išraiškingą detalę, per intymų gilinimąsi į mažmožius. nepažįsta individualaus, savyje užsivėrusio geismo, pagal ją Geda tiki, o gal tik nori tikėti, kad pasaulis žmonėms geisti – tai peržengti individualumą ir atsiverti viršesnėms atviras kaip žiedas, net sudėtingiausių problemų svorį iš- galioms, įsilieti į kosminę tvarką palaikantį procesą. tirpdo intymus mažmožių lipšnumas. Atmerkime akis,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 35 įtempkime ausis ir mus supanti tikrovė, jos fenomenai pra- Visi šie teiginiai paremti prielaida, kad autoriaus ir jo bils į mus. herojaus siunčiamos žinios nėra tapačios struktūriniu po- Gal taip nuo refleksijos pereinama prie intuityvaus žiūriu – herojaus siunčiamas pranešimas visada seklesnis suvokimo? Keista: kai sakomi žodžiai būtis, amžinybė, ir mažiau informatyvus, o autorius atstovauja fundamen- mirtis – tarsi žinome, kurlink krypsta kalba, bet kai išgirs- talesniam struktūros lygmeniui. tame plukė, prasikalusi pro pašalą, ar pražydęs šlamutis – Ką „Gyvenime kaip sunkiai suvytoje virvėje“10 iškart suklūstame: ką tuo norėta pasakyti? mums praneša Gedos herojus? Kad jis stiprus, bet Ar ne Plotinas teigė, kad pasaulis – tai iš Dievo sėklos vienišas, kad jam sunku, bet jis iš nieko nelaukia nei išsiskleidęs pumpuras? gailesčio, nei supratimo. Herojus panašiai byloja ir iš kai kurių kitų eilėraščių tribūnos. Būtent žinios atsi- Autorius ir jo herojus kartojimas, jos variacijos atskleidžia autoriaus porei- kį kalbėti, norą prisipažinti, kad toks stoicizmas jam Poetas ir jo herojus, žinoma, nėra tas pats, net ir tais nėra savaime suprantamas, kad tai labiau primesta nei atvejais, kai autorius primygtinai deklaruoja jų tapatumą, pasirinkta laikysena. Ką tuo norima pasakyti? Kad už verčia herojų kalbėti pirmuoju asmeniu. Pažvelkime, kur herojaus „stojiškos nejautros“ slypi atsiribojimas, il- jie susitinka: gas ir anaiptol negiedras, su visomis jį paskatinusio- mis priežastimis. Būtent tokią išplėstinę perspektyvą ...buvo labai sunku, o gyvenau: bent akimirksnį aprėpia autoriaus siunčiama žinia, ir būtent į ją ap- GYVENAU. [...] eliuoja interpretatorius, klausdamas: ar už herojaus SUNKIAI, BEVILTIŠKAI.9 pareiškimų neslypi poeto nusivylimas, situacijos tra- gizmo suvokimas? Tai tragiškojo optimizmo poezija, nes tik tragiška patirtis gali suteikti tikrumą ir didybę. Dėl tos pačios priežasties Universalijos ir konkretybės ji yra ir optimistinė. Žinoma, čia herojus turi vienintelį ke- lią – ridenti savo akmenį aukštyn į kalną. Todėl kopiančiojo Kiekvienas poetas susiduria su universalijų proble- optimizmas paveldėtas iš Sizifo. Gedos herojus nesiskun- ma – ar įmanoma, kad koks nors vienas žodis galėtų ap- džia, neieško paguodos, tik bando parodyti, kad būtent čia rėpti būties reiškinių įvairovę? Kaip tą sprendžia Geda? rado savo galios šaltinį, savo būties pateisinimą – tai prie- Žodis Viešpats jo poezijoje tikrai dažnas. Kuo jis išskirti- dermė ar privilegija niekada nepasiduoti. nis? Tai žodis, peržengiantis visus kitus žodžius, aprėpiantis Kas kita autorius – jis netelpa herojaus kailyje, ne- ir harmonizuojantis tai, ką šie simbolizuoja. Tai itin talpus telpa poetinėje jo istorijoje. Poezijos herojus niekuo žodis – nėra nieko, ko jis neaprėptų. Galima ištarti vieną nesiskundžia, nieko neprašo ir dėl nieko nesigaili, jo žodį ir atsiskleis visa „smulkmės“ įvairovė, o galima tą žodį didybė grindžiama faktu, kad jis kovoja vienas, yra paslėpti po knibždančia gyvastimi ir kalbėti: niekam nežinomas ir niekieno nesuprastas. Apie au- torių to pasakyti negalime – jis pasakoja mums šią isto- Apie visokias rūšis vabalų, varlių lupimą, žiogų riją, nes nori būti išgirstas ir suprastas. Jei tai ne skundas, sparnelių tai bent poreikis būti pastebėtam ar įvertintam. draskymą. Žąsų pešimą. Vištų galvų kapojimą (kai Poetui, kaip ir bet kurios kitos srities menininkui, skrenda neįmanoma išvengti tam tikro ekshibicionizmo. Kol viskas be galvų, tarsi pas Alighierį), – posmai varnų poezijos vertė siejama su poeto patirties išskirtinumu, tuntais. tol autorius slaptai ar atvirai, tačiau neišvengiamai ap- Pūgžlių, kilbukų, gluodenų, virbukų ir kirbukų, bibukų, nuoginamas. buožgalvių kankinimus užanty.11

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Geda nuo universalijas apibrėžiančių žodžių tarsi bėga Poezija – tai individualios juslinės patirties ir ref- prie konkretybių, nuo refleksyvių apibendrinimų – prie leksyvios galios, žaidžiančios bendrybėmis, derinimas. smulkmeniškos juslinės patirties, tarsi bendrybės jam at- Gedos poezija – ne išimtis. Tai apibendrinimo galios rodytų pernelyg abstrakčios, pernelyg nutolusios nuo to, manifestacija, kai bendrybės apvelkamos konkretybių kuo persisunkusi kasdienybė: apdarais. Pedantiškai (ir panteistiškai) vardydamas smulkiausius gyvius, ilga veiksmažodžių seka kartoda- Visos šventraščių kalbos tėra mas jų keliamą triukšmą, dar kita veiksmažodžių virti- gražūs palyginimai, ne atskleisdamas su jais susijusį minties darbą, poetas o tikrovė – žalesnė, pilnesnė. tarsi klausia: ar ne Tavo akys, Viešpatie, žvelgia į mane ir lydi kiekvieną mano žingsnį? Ar ne Tavo žvilgsnis Ką aš dar galėčiau pasakyt apie upę, įprasmina kiekvieną, net pačią nereikšmingiausią pa- karklo žiedus, aukšliukes tirtį, kiekvieną mažmožį? arba moteris? Žmogui dažnai keista, jeigu pagalvoja, Kad žiūrėjimas be alegorijų Kad kaži kas krebžda, pučia, šnabžda, ūkia, daug įstabesnis.12 Ypač kai apžvelgia, sudeda, sumoja, atrenka Ir surenka savo ūkį.15 Ar tai reiškia, kad poetas nusivylęs refleksijos galia? Kad jis renkasi svaigų ir gilų pasinėrimą empirikon? Žinoma, Tačiau vargu ar galima tai vadinti kasdieninės patirties ne, juk poezija iš prigimties yra apibendrinimų (vadinasi, sakralizavimu, darant prielaidą, kad viena puse žmogus at- ir refleksijos) menas, o Geda kaip poetas yra tiesiog apsės- sigręžęs į sekuliariąją būties plotmę, o kita – į sakraliąją. Jei tas apibendrinimų manijos. Tiesioginė juslinė patirtis jam jau kalbame apie sakralumą, tai turime jį suvokti be prieš- svarbi, jis mėgaujasi detalėmis, bet jos čia vis dėlto nėra pa- priešos, panteistiškai, t. y. kaip viską persmelkiantį. čios svarbiausios: Tačiau toks viską apimantis ir visur esantis sakralumas neatsiveria savaime, nėra savaime patiriamas. Pats žmogus (Visi akmenys tėra vieno Dievo kūno likučiai, turi stengtis, kad išmoktų stebėtis pačiais paprasčiausiais ir kraujas, kaulai, mėsa susigėrė į šitas kasdieniškiausiais dalykais – tai ta išmintis, be kurios kas- išnaras...)13 dienybėje neįmanomas sąlytis su Viešpačiu. Atrodo, kad nuostaba yra vienintelė sakralumo pajautos Bitės, vapsvos, kurmiai ir t. t. – tai kitas Viešpaties var- prielaida ir kartu – tos pajautos turinys. Nuostaba pakylėja das, ištirpęs ar suskilęs į nesuskaičiuojamą mažų padarė- virš kasdieninio suvokimo, ji siūlo kitą perspektyvą (taip lių gausybę. Išvardyti šiuos padarėlius – tai nurodyti juos ir norisi pavadinti ją estetine). Tai yra žingsnis refleksijos siejančią seką ir šios sekos ribą, universaliją, nusakomą link, nes refleksija ir yra patirties galia susikurti distanciją Viešpaties vardu. Visuma išskleidžiama nesuskaičiuojamo savo pačios atžvilgiu, pažvelgti į save iš šalies. Tačiau Geda daugio mozaikoje, o kelios daugio atplaišėlės išdidžiai nu- kalba apie nuostabą, neperaugančią į refleksiją. Nuostaba rodo susaistančią vienio galią: iš refleksijos skolinasi tik galimybę nesutapti su kasdienine patirtimi. Gedos herojus, puoselėjantis nuostabos dovaną, Viešpats yra miglos dieną ūkanotą, yra pabrėžtinai nerefleksyvus ir stengiasi pamiršti refleksi- Galgi net ne Viešpats, o ženkleliai smulkūs, jos primestus apibendrinimus. Jam stebėtis – tai reiškia dar Bitės, vapsvos, kurmiai, nieko nežinoti apie priešpriešą tarp sacrum ir profanum, su kuriais gyventa.14 nenumanyti, kas turi būti išskirta, o kas neišskiriama. Ste- bėtis – tai matyti tuos pačius dalykus, bet jau kitaip, jausti,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 37 kad tie kasdieniniai dalykai praneša kai ką daugiau negu Taigi „susigrąžinti“ vaikystės laimę įmanoma tik su vai- patys yra, tačiau tokiai pajautai neteikiamas joks teologiš- kystės netekties sąlyga. kai ar filosofiškai artikuliuotas turinys: Vaikystės prisiminimai – tai praeities vaizdinys, refleksijos perkurtas pagal dabarties poreikius. Eskapizmas, kaip Nebėr jokios išvados, kad, girdi, tai šventa, pasinėrimas į atmintį, į „prarasto rojaus“ paieškas, geriau- Kad kokia liturgija ar teologija. siai išryškina nepasitenkinimą dabartimi ir suteikia utopi- Žmogui dažnai keista, jeigu pagalvoja.16 nę tokio nepasitenkinimo įveikos galimybę. Grįžimas į vaikystę, refleksyvus atotrūkis nuo dabar- Geda čia deklaruoja „bėgimą nuo knygos“ – nuo specifi- ties – seniai pramintas takas, juo eita iki Gedos, bus eina- nės terminijos, abstrakčių teorinių konstruktų ir, svarbiau- ma ir po jo. Jis svarbus tuo, kad parodo tapatybės paieškų sia, nuo refleksijai būtino atsiribojimo. Žinoma, tai utopija: kryptį. Tai nėra pasinėrimas į vaikystę, tai grįžimas į prisi- tik refleksyvus protas gali kasdienybės patirtį priešpriešinti minimus apie vaikystę. Tam būtinos mažiausiai dvi prie- nuostabai ir net siūlyti „atsisakyti savęs“, atliekant sudėtin- laidos: pirma, turi kilti nepasitenkinimas tuo, kas šiandien gą pasirinkimo ir atmetimo veiksmą. yra, antra, praeityje turi būti tai, ko stokoja dabartis.

Grįžimas vaikystėn Malda

Poetas, vertėjas, eruditas, žodžiu, knygos žmogus dekla- Intymiai kreiptis į Viešpatį – maldos žanro privilegija. ruoja grįžimą į pamatinius savo patirties klodus – vaikystę Šiuo požiūriu Geda neabejotinai „tikintis“: ne religingas, gamtos apsuptyje, prie Veisiejų ežerynų. Iš knygos pasaulio ne išpažįstantis privalomas dogmas, bet intymiai bendrau- jis persikelia į vaikystės pasaulį – iš pasąmonės gelmių iš- jantis su Visagaliu. Žinoma, malda čia neskirta (ar nebū- plaukiantys vaizdai tampa poezijos metaforų pamatu. Vai- tinai skirta) aukštinti konkrečios konfesijos Dievui. Mal- kas nieko nežino apie besiskleidžiančio žiedo simboliką, da – tai individualios patirties, lūkesčių ir juos saistančios bet žiedas dėl to jam netampa mažiau slėpiningas. realybės sampyna. Nuolankumas, susitaikymas, būtinybės Kita vertus, toks grįžimas vaikystėn yra kupinas vidinių suvokimas čia nėra žmogaus menkumo ar veidmainystės prieštarų, utopinis ir iš esmės neįmanomas. atspindys – tai valios ir vilties išraiška akistatoje su Vieš- Sugrįžti į vaikystę – tai nuklysti į atmintį, į tam tikrą pačiu, meluoti ar apsimetinėti stebimam „viską reginčios refleksijos režimą. Tačiau bėgti nuo knygos išugdytos pa- akies“ akivaizdoje apskritai neįmanoma. tirties į naiviai giedrą vaikystės patirtį – tai labiau bėgti Jei maldos aktą suvoksime kaip intymią akistatą su aukš- nuo, negu bėgti į, nes tarp vaikystės patirties ir jos vaiz- tesnėmis galiomis, kaip neformalų (konfesiškai neartiku- dinio, kurį iškelia atmintis, jau atsivėrusi praraja. Vaikys- liuotą) būdą savo lūkesčius derinti su realybe, tada poeti- tė ir sugrįžimas į vaikystę – du visiškai skirtingi dalykai. nius Gedos kreipinius į Viešpatį galėsime skirstyti į grupes: Svarbiausias atmintyje atkurtos vaikystės privalumas yra kasdieninės patirties išskirtinumo suvokimas, o tai neį- a) Dievo ir jo tvarinių garbinimas: manoma būnant vaiku. Vaikas nežino, kad jo džiaugs- mai ir netektys Snaigyno, Teiraus ir kitų ežerų apsuptyje Už šitą galvą, linkstančią prie žemės, yra „autentiški“, o kai tą sužino, jis jau nėra vaikas. Kitaip Išaugusią iš žemės, o dabar tariant, jis sužino ne turintis, bet turėjęs. Šiuo požiūriu Žinau, kad žemė jos labiau nežemins, – vaikystė yra tai, su kuo žmogus niekada nesusitinka, net Už viską, Viešpatie, dabar dėkoju tau.17 būdamas vaikas. Branda čia suteikia pranašumą – grą- žina vaikystę, nors ir netekties forma, ir žinią apie vaiko b) priešprieša ir neviltis: kasdienybės išskirtinumą.

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Dainavo visos upės ir ąžuolai. tačiau jis apdovanotas stebuklinga galia „atkartoti“ būtį Bet aš jais netikėjau, aš jau netikėjau, Viešpatie, verbaliniais pavidalais. niekuo...18 Galbūt Gedos poezija, apeliuodama į maldos retori- ką, iš esmės apeliuoja į išskirtinę maldos žodžio galią? c) susitaikymas, savo ydos – puikybės pripažinimas: Mums norisi tikėti, kad ši galia kadaise plazdėjo seno- viniuose burtažodžiuose, užkeikimuose, ikikrikščio- Daiktai, Viešpaties sukurtieji, niškose baltų „maldose“. Kokios jos? Mes nežinome. nusižeminę, romūs, meta savo šešėlius, Be abejo, įmanoma rekonstruoti išskirtinę žodžių ga- lenkiasi dešinėn ir kairėn savo dievui lią, remiantis ankstyvaisiais raštais, turtingu folkloru, dėkodami, plevėsuodami […] lingvistinių tyrimų medžiaga, tačiau vis tiek tai bus neregima savo dvasia šlovina Viešpatį, – tik hipotetiniai vaizdiniai, tiksliau, negausios kalbinės nuotrupos, kurias įdedame į pagonių lūpas ir hipote- ko nemokėjome mes, tiškai siejame su senaisiais burtažodžiais. Kontekstas, tai, ko aš nemokėjau, graužiamas tokiems žodžiams teikęs gyvybės, seniai nugrimzdo kvailos išminties užmarštin, ir net tobuliausia mokslinė rekonstruk- bei piktumo.19 cija nesuteiks jiems nė lašelio turėtos energijos. Visa tai tiesa, bet mes, kaip ir Geda, tuos burtų žodžius d) atvirumas ir pasitikėjimas: rekonstravome ir rekonstruosime, profesionaliai ir mėgėjiškai, moksliškai ir poetiškai, nes lietuvių tauta, Virpėjau nuo galvos ligi kojų modernus etnolingvistinis projektas, savo pamatus iš- Su topolių ūgliais, grindė tikėjimu, kad giliai mumyse tebėra gyva senolių Bėgau nuo didelių nuodėmių, dvasia, snaudžiantis etninis substratas, krikščionybės pilnas smulkiųjų prasikaltimų, prislopinta, bet nesunaikinta pagoniška jausena ir pan. Sklidinas dievobaimystės, – Tikime, kad ši paveldo visuma ir sudaro baltiškosios Ką turėčiau dar slėpt, tapatybės šerdį. Argi svarbu, kad pats terminas baltai mano didelis Dieve!? 20 tėra mokslinis naujadaras, kurį nukalė svetimų šalių akademiniai sluoksniai? Lietuva pabudo, prisikėlė, nes Tokių „poetinės maldos“ pavyzdžių „Miegančiame buvo pažadinta jos snaudžianti dvasia, ir būtent toji Teodendrone“ yra gerokai daugiau, čia pateikti kla- dvasia įkvėpė politinius sprendimus, kurie de jure at- sifikacijos apmatai jokiu būdu visų neaprėpia. Tačiau gaivino „vienos kalbos“ tautą, o ne atvirkščiai. Tačiau jų pakanka įrodyti, kad malda Gedos poezijoje atlieka liaukimės ironizavę. Šiandien pripažįstama, kad požiū- įvairialypes funkcijas. ris „atvirkščiai“, nors grindžiamas ne tokiais emociškai Gal poetas maldos retoriką renkasi todėl, kad jam pakiliais argumentais, gali būti ne mažiau įtikinamas, kaip vertėjui imponuoja formalūs estetiniai maldos vis dėlto tai anaiptol nepaneigia mitologizuoto tikėjimo žanro ypatumai? Vis dėlto atrodytų, kad čia svarbesnė mūsų paveldo galia nuolat žadinti tautą. Viešpaties kaip legitimuojančios galios funkcija – poeto Geda, pasirinkęs poetinį tautinės tapatybės paieškų žodis ne tiek įgauna tradicijos nuspalvinto patrauklu- kelią, „Miegančiame Teodendrone“ deklaruoja siekį mo, kiek įtvirtina tradicijos patikrintą žodžio autentiš- savo kukliomis pastangomis žadinti „andainykštę, pir- kumą. „Poetinė“ malda – tai poeto žodžio išaukštini- mykštę, gamtinę bei laukinę „substanciją“. Gal todėl mas, jo tikrumo garantija. O koks žodis yra „tikras“? jis dažnai apeliuoja į ankstyvuosius sakytinės tradici- Toks, kuris užtikrina sąsajas su būties tvarka, jos pro- jos turtus, bandydamas sukurti savotiškus „pagoniškų cesais ir pan. Žodis, net pats „tikriausias“, nėra būtis, burtažodžių“ atitikmenis:

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 39 Geležie, geležie, …o daina jo: „Ir palaidojo į Nemunėlį. Jie man gailėjo ką įleidai, išimk. Jeigu ne, tai paimsiu už ugnį ir mesiu žemės šaltos…“ ant Mano daina, nors joks partizanas.23 akmenio, uždegsiu kalnus, pakalnes ir klonius…21 Poetinis herojus čia slepiasi už citatos, už kito žmogaus Tokių eksperimentų-užkeikimų esama ir daugiau. patirties, už jo žodžių, už jo likimo ir nusimeta kaukę tik Žinoma, jie nėra autentiškų burtažodžių rekonstrukci- pačioje pabaigoje, deklaratyviai pritardamas svetimiems jos – tai gryniausia poetinė išmonė. Kita vertus, ar tokia žodžiams. Tai ne atsitiktinumas. Geda tarsi stengiasi su- išmonė nepasiekia savo tikslo, jei apie ją kalbame kaip švelninti „pretenziją“ – kažkas kitas jau yra ištaręs žodžius, apie „burtažodžius“? Kas lemia poetinio žodžio prana- kuriems jo herojus pritaria: šumą „paprasto“ žodžio atžvilgiu? Gal poezija kildin- tina ne tik iš galios saugoti mitinę pasaulio sąrangos Olafas Gūtmanis iš Liepojos […] paslaptį? Gal poezijos galia – jos gebėjimas prisiliesti „Aš pats žinau, ką reiškiu savo tautai.“ prie pamirštų žodžių-užkeikimų? Gal poezijos žodis iš Ir aš.24 prigimties yra burtažodis? Skaitant Gedą, tokio įspū- džio atsikratyti nelengva. 1 S. Geda, Miegantis Teodendronas. Senieji jotvingių eilėraščiai, Warszawa– Aš ir Kiti Vilnius, 2006, p. 181. 2 Ten pat, p. 109. Senatvė vis sparčiau artina mirties horizontą. Gedos 3 Ten pat, p. 187. „Lopšinė“ – tai lopšinė prie kapo duobės. Apie ką ji? Apie 4 Ten pat, p. 143. poetinį herojų, kuris ramiai pasitinka neišvengiamybę: 5 Ten pat, p. 97. 6 S. Geda, Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis, Vilnius, Dieną rūsčią neverk ir nekrūpčiok 2003, p. 57. Atsikelk ir išeik kuo toliau 7 Ten pat, p. 64 . Nuo žmonių ir varlių, tegu gūžčios 8 S. Geda, Miegantis Teodendronas, p. 135. Kad išėjo nėra pagaliau22 9 Ten pat, p. 105. 10 Ten pat, p. 105. Gedai artima „stojiška“ kinų intelektualų, japonų dzen 11 Ten pat, p. 85. adeptų, Nietzsche’s laikysena. Kita vertus, toji įtaka nėra 12 S. Geda, Po aštuoniolikos metų… p. 65. tiesioginė. Poetas pabrėžia susvetimėjimą, priešpriešą, 13 Ten pat, p. 17. sąlyčio taškų su Kitais stoką ir už viso to slypintį klausi- 14 S. Geda, Miegantis Teodendronas, p. 11. mą – ko vertos visos mano pastangos? 15 Ten pat, p. 11. Geda nekalba apie baimę išeiti, tačiau mirties dvelksmas 16 Ten pat, p. 11. verčia jį užduoti klausimą, kas liks po jo. Kokie jo misijos 17 Ten pat, p. 103. vaisiai? Kas įvertino jo Žodį? 18 S. Geda, Po aštuoniolikos metų… p. 45. Mirties artėjimas jo nesutaiko su Kitais: 19 S. Geda, Miegantis Teodendronas, p. 197. 20 Ten pat, p. 17. ...ir kai: numirsiu, labiausiai man pritiktų žodžiai, 21 Ten pat, p. 73. kuriuos 22 Ten pat, p. 115. sakydavo vienas žmogus, 32-jus išsislapstęs ant kluono: 23 Ten pat, p. 105. „Paimk už kojų, nutrauk ir užkask. Kad nieks nematytų.“ 24 Ten pat, p. 151.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Kęstutis ŠAPOKA

POLIFONINIAI REIKŠMYNAI, TIKROSIOS BŪTIES ŪKAI IR GALINĖ MOSKVIČIAUS SĖDYNĖ

Žilvino Kempino instaliacijos „Vartų“ galerijoje

žsukęs į Žilvino Kempino kūrinių parodą, pasi- rymo pobūvių, kur susirenka visuomenės grietinėlei Ujunti taip, tarsi būtum atsidūręs savotiškame Pla- priklausančios ponios ir jų ponai. Kempino menas tono olos efektą atkartojančiame fabrikėlyje. Objektai kaip tik joms ir jiems: instaliacijose apstu „polifo- ir materialūs jų pavidalai čia „distiliuojami“ į apčiuo- ninių reikšmynų“, galima mėgautis skaitant „erdvės piamas, bet mažiau materialias formas – tai oras, er- poeziją“, atsiveria nuostabūs tikrosios būties ir kito- dvė, tūris, garsas, spalva, judesys ir t. t. Tada praside- kie metafiziniai žvaigždynai. da švarinimas (mentalinis), filtravimas, kol lieka tik Tačiau, jei esate eilinis, pilkas, piktas ir alkanas pilie- „grynosios idėjos“, kurias ir turime kontempliuoti. tis (-ė), vakarais perpildytame autobuse besikratanti(s) Taigi Kempinas rodo mums daiktus, jų santykius, o į kokį miegamąjį zombių rajoną, ten, kur „padorūs tų daiktų (ne)utilitarines funkcijas aktualizuoja taip, žmonės“ ar „tikri intelektualai“ bijo net koją įkelti, arba kad žiūrovai mąstytų ne apie jas, bet apie būties dau- atvykote iš šiaip kokio Lietuvos užkampio, tai paben- giasluoksniškumą, semantinį kontekstualumą ir pa- dravęs su išskirtinai subtiliomis Kempino instaliaci- našius dalykus. Šis universalus kūrėjas ne šiaip ma- jomis didelio malonumo, rafinuotų metafizinių pries- nipuliuoja įvairiais daiktais, objektais, erdvės tūriais konių, magiško meno poveikio galite ir nepajusti, mat ir mūsų suvokimu, o diskutuoja su daugiaprasme ir jūsų siela pernelyg surambėjusi. Žinoma, gali nutikti daugiasluoksne kultūra. ir taip, kad atsidūrę instaliacijų apsuptyje vis tiek ap- Tokiais arba panašiais žodžiais galėtų svariai ir sivalysite, nuskaidrėsite, susimąstysite apie tikrąją būtį, drąsiai byloti kiekvienas, priklausantis tvirtai ant bet, ko gero, tik tuo atveju, jei esate koks VDA pirmų- kojų stovinčiam viduriniajam sluoksniui, kuris gy- jų kursų studentas (-ė) ar šiaip naivuolis (-ė), šventai vena sočiai, šiltai ir patogiai, yra pernelyg išlepęs, tikinti(s) „dailės istorijos“ pasakėlėmis. kad tikėtų nekintamomis, universaliomis vertybė- Kolonos iš videojuostelių padarytos išradingai, ven- mis ar pradėtų domėtis joga, o gyvenimo išminties tiliatoriai, kurių pučiamas oras priverčia šokti besiblaš- dažniausiai semiasi iš „gyvenimo būdo“ žurnalų. kančias juostelių atraižas, taip pat sudėlioti ir suregu- Vietiniai glamūriniai savaitraščiai, beje, mielai deda liuoti meistriškai. Įvairiomis spalvomis tviska judantis ir paties menininko nuotraukas iš jo parodų atida- „stebuklų kambarys“, viliojamai primenantis vaikystėje

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 41 Žilvinas Kempinas. Serpantinas. 2010. Magnetinė juostelė, ventiliatorius; dydžiai kintantys vasaromis lankytus čekų atrakcionus Vingio parke… Septintajame dešimtmetyje gimusiai kartai (ar ke- Parodoje yra ir kelionės po didmiestį vaizdo įrašas, ko lioms šiame dešimtmetyje išsitenkančioms kartoms) gero, nieko kita, išskyrus kelionės įspūdžius, ir nereiš- teko dramatiškas permainų, revoliucijų, svajonių kiantis, tačiau aukštas menininko reitingas ir garsi jam (ne)įgyvendinimo išbandymas. Anot latvių socio- atstovaujančio galerininko pavardė verste verčia many- logo Tālio Tisenkopfso, „vaikystėje juos susupdavo ti, kad už viso to slypi „kažkas daugiau“. į lengvus triušio arba sunkius avies kailinukus, su- Žodžiu, Kempino menas pakankamai išradingas sodindavo kaip kokius pyragiukus ant „Moskvičiaus ir linksmas, kad patiktų daugeliui. Saikingai pavir- 401 ar 407“ užpakalinės sėdynės ir veždavo į ambu- šutiniškas, tačiau tuo pat metu sugestyvus, kad jam latoriją arba artimiausią ligoninę skiepyti nuo tymų. būtų galima prikabinti kokias nors (arba bet kokias) […] Jie jau vaikystėje sudarė pagrindinę sutartį – „filosofines“ potekstes. Ir toks profesionalus, kad į tvirtą svajonių ir priedermių tarpusavio jungtį. […] jį negalėtų numoti ranka net skeptikai. Kita vertus, Jie buvo pirmoji karta, savo gyvenimą įsivaizdavusi Kempino instaliacijų scenografijai labai praverstų kaip judėjimą. Laisvė – tai tokia substancija, kuri ne- keleto aktorių spektaklis ar bent jau tarp kolonų be- turi nuolatinės gyvenamosios vietos, šiai sąvokai jie sisukiojantys modeliai. priskyrė naują turinį“1. Jei menininkas eksponuoja ventiliatorių, ratu besi- Imperijos žlugimo nuojauta, permainų dvelksmas sukančią spalvotą lemputę ir atsitiktinį vaizdo įrašą, kurstė jų „laisvės“ pojūtį, svaigino ir skatino veik- o visi aplink ploja katučių, žavisi „štrichais“ erdvėje ti. Žilvinas Kempinas priklauso bene pirmajai tokių ir „diskusija su kultūra“, ko gero, už viso to iš tikrųjų idealistų grupei – „Gerų blogybių“ kursui, kurio at- slypi „kažkas daugiau“, bent jau preciziškai kruopš- stovai (-ės), matyt, įkvėpti Kęstučio Zapkaus, kuris tus darbas ir kone religinis menininko tikėjimas savo jiems dėstė ir padarė didžiulę įtaką, svajojo pakeisti sėkmės vizija. O tai verta pagarbos. pasaulį.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Bet kokiu atveju būtent šiems menininkams (-ėms) prasmes ir apdainuojantys pavydėtinas „sėkmės is- buvo lemta išgyventi svaigulio ir staigaus (iš)blaivė- torijas“, dažnai atveria ir slepiamą nepasitikėjimą sa- jimo būsenas. Karta, norėjusi nuversti kalnus, buvusi vimi ir/ar (egzistencinio) nesaugumo jausmą. priešakinėse VDA revoliucijos pozicijose, labai grei- Ko gero, daugelio 7-ojo dešimtmečio kartos (kartų) tai įsitikino, kad daugelis jų iškeltos naujos akademi- atstov(i)ų drama susijusi su tuo, kad teko suvokti ir įsi- nės nomenklatūros atstovų yra lygiai taip pat, jei ne sąmoninti skaudžią tiesą – vėlyvuoju sovietmečiu puo- dar labiau, sugedę ir korumpuoti negu nuverstieji so- selėtos „laisvės“ vaizdiniai ir svajonių išsipildymas tėra vietiniai konformistai. Tai karta, kuriai teko žaibiškai fikcija, tokią regimybę galima susikurti nebent dirbti- įsisąmoninti, kad į „svajonių išsipildymą“ veda tikrai nai, o tada stilizuotos pasakos pavidalu pateikti bulva- ne idealizmo vieškelis, nes reikia, kaip ir sovietme- rinių žurnalų skaitytojams ar stumti kaip pridėtinę kū- čiu, įsiteikinėti įtakingiems asmenims, tapatintis su rinių vertę. Nepaisant to, daugelis tos kartos atstov(i)ų (naujomis) galios grupėmis, paisyti klano interesų. vis tiek desperatiškai, nesvarbu – legaliai ar nelegaliai, Jie jautėsi esantys revoliucionieriai ir pranašai, ku- moraliai ar amoraliai, siekė ir tebesiekia pripažini- riuos išsirinko Likimas ar Istorija, nors ir suprato, mo, atkakliai, dažnai net maniakiškai vaidindami kad tiesiog kopijuoja seniai parašytus vakarietiškos sėkmės kūdikius, kuriems pavyko įgyvendinti svajo- dailės istorijos skyrelius. Ir vis dėlto „geriausi iš jų, nes, puoselėtas eižėjant imperijos pamatams. jeigu taip galima sakyti, – ir jie neprieštarautų, – gy- Tai dramatiška karta, kuri pasmerkta blaškytis tarp veno apsvaigę, siekdami kuo daugiau naudos, slo- idealizmo ir cinizmo, nes ją pančioja paviršutiniškai pindami kitus gyvenimo sandus. Skrydžio aukštyn solidus ir tuo pat metu trapus tarsi kiaušinio lukštas svaigulys iškreipė regėjimo zoną: nusilpo žvilgsnis iš „revoliucinės“, „unikalios“ kartos įvaizdis. Vėlesnei šono arba principai, prapuolė gebėjimas žvelgti atgal kartai, į pasaulį žvelgiančiai pasyvaus nihilizmo aki- arba refleksija, išliko tiktai žvilgsnis į priekį arba in- mis, nes ji taip skaudžiai ir aštriai jau nebeišgyveno teresai. Jie jautėsi taip, tarsi būtų įlipę į tą vaikystės idealų žlugimo, obsesinis pripažinimo ir galios sieki- traukinį be „stopkrano“. Bet ir tie, kurių nebuvo tarp mas neretai kelia keistą nuostabą. Nepaisant pelnytų laimingųjų keleivių, iš tikrųjų troško to paties.“2 reitingų ar revoliucinio apvalkalo, tos 7-ojo dešim- Taigi, vieni, galbūt dar genami idealizmo likučių, iš- tmečio pabaigoje gimusiųjų kartos, kurios jaunystė vyko tikėdamiesi įgyvendinti savo svajones už Atlan- sutapo su svaigiu sąjūdietišku atgimimu, nuveikti ir to, o pasilikusieji (ir keleriais metais vėliau debiuta- nenuveikti darbai, realizuotos ir nerealizuotos sva- vusi vadinamoji Soroso arba copy-paste karta) dažnai jonės, persekiojančios fobijos ir kompleksai vis dar buvo pasmerkti karjeros dėlei leistis į kompromisus su laukia tikros, adekvačios, išsamios (meno) sociologų sąžine, su morale. Jų idealizmą negailestingai aptaškė ir psichologų analizės. O patys sėkmės (apgauti ar tikrovės cinizmo purvas. Žinoma, taip atrodo galbūt apgaulingai lepinami) kūdikiai, anot minėto latvių todėl, kad išvykusieji svetur neatskleidžia visų savo sociologo, ko gero, vis dar viliasi, kad „kas nors ateis, „tikrosios istorijos“ detalių, apie juos mažiau žinome, vėl susups juos į lengvus triušio arba sunkius avies todėl juos labiau poetizuojame, idealizuojame. kailinukus, pasodins ant užpakalinės sėdynės ir jie Vis dėlto kai kurių minėtos meninink(i)ų kartos vėl galės stebėti jų pasitikti lekiantį gyvenimą“3. (super-) žvaigždžių, tokių kaip Deimantas Narkevi- čius, Žilvinas Kempinas, Aidas Bareikis, Gediminas Urbonas ir kt. kūryba, kaip ir kai kurių tos pačios 1 Tālis Tisenkopfs, Ak, laimingieji. Septintojo dešimtmečio kartai, kurios lū- kartos menotyros atstov(i)ų, iki dantų apsiginklavu- kesčiai pripildė pasaulį, In: Kultūros barai, 2004, nr. 4, p. 56–57. sių „autoritetų“ citatomis, solidūs tekstai, primyg- 2 Ten pat, p. 59. tinai peršantys „didingo meno“ gilias metafizines 3 Ten pat, p. 59.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 43 Andrius JEVSEJEVAS

TEATRO ANTIUTOPIJA

ikriausiai neatsitiktinai režisieriaus Gintaro Var- realybe, bet ir su kurso vadovu Varnu, su jo išpažįstamu Tno su teatru Utopia pastatyta Federico García teatru ir pasaulėjauta. Lorcos „Publika“ ir jo studento Vido Bareikio No Varno „Publikoje“ teatras yra puošnus, grakščių kla- Theatre režisuotas spektaklis „Telefonų knyga“ Menų sikinių formų, čia juntamas tik šioks toks bachtiniško- spaustuvės sceną pasiekė beveik kartu, paskutiniai- jo karnavalinio grotesko prieskonis, o Bareikis išveda į siais praėjusių metų mėnesiais. sceną susikūprinusias, persikreipusias, nerangias žmo- Jau patys pavadinimai – teatras Utopia ir judėji- gystas su juodais nutampytais triko – „Publikos“ Trys mas No Theatre – vienas kitą savaip neigia ir papildo: balti arkliai (Dovydas Stončius, Marius Repšys ir Ainis pirmasis išreiškia fanatišką tikėjimą teatru, o antra- Storpirštis) „Telefonų knygoje“ tampa trim juodais, jei sis tarytum kalba apie tikėjimą tuo, kas slypi už ar dar nesudegusio, tai tuoj sudegsiančio teatro klounais. bent šalia tradicinio teatro ribų. Panašu, kad būtent Repšiui jaunasis režisierius dar prilipdo ir į viršų riestus taip bendrais bruožais galima įvardyti esminį skir- ūsiukus à la Dalí – su panašiais aktorius Dainius Kaz- tumą tarp dviejų teatro įvaizdžių. „Publika“, nors iki lauskas vaidino pirmojoje Varno „Publikoje“ prieš ketu- šiol parodyta vos keletas spektaklių, neabejotinai yra riolika metų. meninis įvykis, o „Telefonų knygą“, nesistengdamas Antrojoje savo „Publikoje“ Varnas mistifikuoja, o Ba- sumenkinti, greičiau priešingai, pavadinčiau meni- reikis „Telefonų knygoje“ dekonstruoja teatrą. „Publi- niu veiksmu. Įvykį galima priimti arba atmesti, gė- kos“ veikėjai žeria García Lorcos pasažus, iki maksimu- rėtis juo arba piktintis, o veiksmas, kaip žinome, yra mo prisodrintus poetinių įvaizdžių, gyvenimas iš esmės lygus atoveiksmiui. prasideda ir baigiasi scenoje, o žiūrovai – tik savotiškas Abu iš esmės artikuliuoja tą pačią temą – teatras, filosofinių apmąstymų objektas. Finale, kai vieni su ki- kūrėjas, atsidūręs egzistencinio pasirinkimo kryž- tais pasikeičia vietomis, prožektorių spinduliai vis tiek kelėje. Bet tuo visas panašumas ir baigiasi. Teatras, apšviečia ne publiką, atsidūrusią ant scenos, o tuščioje menas ir kūrėjas kaip apibendrintos sąvokos, o spek- žiūrovų salėje stovinčius aktorius, tad neįvyksta net ir taklis kaip konkretus kūrinys Varnui yra ideali (ar formalus pasikeitimas vaidmenimis, jei, žinoma, jo buvo idealistinė, nors kartu turbūt ir utopinė), išbaigta es- siekiama. O No Theatre spektaklių personažai kalba per- tetinė ir ideologinė struktūra, o Bareikis su No The- nelyg kasdieniškai, bet taikliai ir aiškiai. Bareikiui kol kas atre vėliava, galima sakyti, kuria antiutopiją – chu- ne taip svarbu, koks turėtų būti teatras arba kokį teatrą liganišką, provokuojančią, abejojančią ir verčiančią jis norėtų kurti, šis režisierius tarsi klausia: ar kurti teatrą abejoti, diskutuojančią ne tik su šiandienos teatro pagal tradicinį suvokimą apskritai prasminga?

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Bareikio spektakliuose (visų pirma turiu omeny teatralizuotą koncer- tą No Concert ir „Telefonų knygą“, apie lengvabūdišką ir, mano galva, ne itin pavykusį bandymą režisuoti ir suvaidinti Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ šįsyk nekalbėsiu) kur kas daugiau nei jo paties ir jo mo- kytojo Gintaro Varno kartu sudėjus esama… Oskaro Koršunovo įtakos. Apstu citatų, intertekstinių nuorodų į tam tikras „Roberto Zucco“, „Vasarvidžio nakties sapno“, „Vaidinant auką“, „Meistro ir Margaritos“, kitų spekta- klių scenas ir šiaip panašumų. Iš pradžių tai trikdo, bet reikia pripažinti, kad tada, kai No Concert įsibėgėja, iš Koršunovo pastatymų „pasiskolintus“ meninius įvaiz- džius ir režisūrines įžvalgas pamažu ištirpdo žaisminga neokabuki miuziklo estetika, o „Telefonų knygoje“ visi „skoliniai“ taip organiškai įsilieja į bendrą audinį, kad tikrai nebado akių. Konkrečios nuorodos į minėtus OKT spektaklius gal ir nesuteikia pakankamo pagrindo „ieškoti du tekstus jungiančių saitų, teminių palyginimų ir galimybių pra- plėsti perskaitymo horizontus“,1 nes labiau primena bra- vūrišką žaidimą citatomis, bet, pasak Bulgakovo, „plyta šiaip sau niekam ir niekad ant galvos nenukrinta“. Kodėl po dviejų, regis, pakankamai intensyvių Lietuvos scenos meno raidos dešimtmečių jaunimą vėl patraukė bufo- nada, klounada, kabaretas, hepeningas, dadaistiniai žai- dimai? Beje, naujojo tūkstantmečio pirmaisiais metais panašiai efektingai ėmė reikštis Agnius Jankevičius, bet „Telefonų knyga“. Režisierius Vidas Bareikis. Spektaklio scena tai truko neilgai. Ar per dvi dešimtis metų teatrinė ir visuomeninė Kelio atgal, ypač po „Telefonų knygos“, nebeturi ir No mintis nepasistūmėjo nė per žingsnį aukštyn ar gilyn? Theatre. Nors spektaklis dar toli gražu netobulas, akivaiz- Teatras ir toliau sėkmingai išsisukinėja nuo bet kokių du, kad jauniesiems „(anti)utopistams“ pavyko rasti savo aštresnių klausimų analizės, todėl, teatrologo Audronio kūrybos terpę, savus žiūrovus ir savitą teatrinę kalbą. Liugos žodžiais tariant, „darosi panašus į dramblio kau- „Telefonų knygos“ naratyvinė konstrukcija ir fabu- lo bokštą, kuriame gyvenimas vyksta pagal universalius los kūrimo strategija iš tikrųjų savaip primena kai ku- dėsnius, nepriklausančius nuo jį supančio pasaulio, laiko riuos ankstyvuosius antiutopistų – Aldouso Huxley’o, kaitos“.2 George’o Orwello ar Karelo Čapeko – tekstus, kai žmo- Koršunovas ir anksčiau suprato, ir dabar supranta gus, norėdamas stumtelėti kultūrą keliais evoliucijos būtinybę permąstyti kūrėjo ir žiūrovų santykį – bent jau laipteliais aukštyn, sukuria naują monstrą, kuris paver- apie tai byloja spektaklis-laboratorija „Dugne“. Many- gia ir sunaikina civilizaciją. Spektaklyje ta pavergiančia čiau, tai etapinis kūrinys, nes po jo grįžti prie ankstesnių ir naikinančia jėga tampa „paprastas“ žmogus iš salės ieškojimų nebeįmanoma. (Darius Miniotas). Neištvėręs beždžionėmis apsirengu-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 45 sių aktorių atliekamo „superintelektualaus“ etiudo-ritu- Nors Vido Bareikio spektaklyje nuolat keliama vai- alo su telefonų knyga, trunkančio bene dešimt minučių, dybos ir nevaidybos dilema, manyčiau, „Telefonų jis ryžtingai atsistoja, išrėžia prakalbą apie kūrybos esmę knygoje“ ne ji svarbiausia. Pastaruoju metu vėl suin- bei prasmę ir pareiškia, kad sieks menininkų atsakomy- tensyvėjo mėginimai kurti teatrinę erdvę, vienijan- bės už viešai pristatomus kūrinius. Vienas iš vaidintojų čią abi rampos puses. Deja, dažniausiai nesėkmingi. (Ainis Storpirštis), naivus, šiek tiek sutrikęs, besišnekan- O No theatre sukurtas spektaklis pažėrė kelias tikro, tis su scena, atgyjančia po repeticijų, paprašo, kad ši iš- nesumeluoto, „neteatriško“ diskomforto akimirkas. pildytų „nepatenkinto žiūrovo“ norą. O tada prasideda Kalbu apie fizinio, emocinio ir intelektualinio neri- velniava: Minioto vaidinamas „žiūrovas“ tampa Adolfu mo jausmą, apimantį ne dėl kokio nors konkretaus, Klišė – diktatoriumi, kuris baudžia teatralus laisvės atė- tikslingai atliekamo išorinio veiksmo, ne todėl, kad mimu, fizinėmis bausmėmis ir tremtimi už melą sceno- aktorius baksnoja žiūrovą vamzdžiu, sėdasi jam ant je. „Beždžionių teatras“ nusprendžia, kad vaidyba – tai ir kelių ar išsišiepęs ir išsproginęs akis mėgina „paimti“ yra melas, todėl imasi „nevaidybos“... Ir kapituliuoja. Po publiką suvaidintu „nuoširdumu“. Mokiniui, skirtin- vieną, po du, kol lieka vienintelis aktorius, scena ir dau- gai negu jo mokytojui, net nereikia sukeisti vietomis gybė butaforijos… Pats Klišė, pasirodo, irgi yra savotiška scenos su žiūrovų sale, kad priverstų publiką suabejoti dekoracija, dūlinti scenos kampe. savo neliečiamybe ir saugumu. Pakanka paprasčiausio Režisieriui Bareikiui ir pjesės/scenarijaus bendra- skambučio (ne)laimingam nepažįstamajam (aktoriai, autoriui Mariui Macevičiui pavyko į sceninį „Telefonų „išsinėrę“ iš vaidmenų, mobiliuoju telefonu skambina knygos“ mechanizmą, veikiantį be didesnių trūkčio- atsitiktiniais numeriais iš telefonų knygos ir tų, kurie jimų, įtraukti miuziklą, pantomimą, klounadą, keletą atsiliepia, ima klausinėti elementarių dalykų apie tea- intermedinių parodijų (teatro vaikams scena su ge- trą), kad kūnas nueitų pagaugais ir pradėtum nervin- rokai įkaušusiu meksikiečiu Vilku ir priekvaiše Rau- gai dirsčioti į šalis: o ką, jei manęs irgi tiesiai šviesiai donkepuraite, šiuolaikinio šokio epizodas su visoje paklaus, kas yra teatras? Ar teatras reikalingas apskri- Europoje pagarsėjusiomis „vienakojėmis Lietuvos šo- tai? Ką reiškia žodis „teatras“? kėjomis lesbietėmis“) ir bent keturias dramaturgines Jauniesiems „Telefonų knygos“ autoriams, panašu, linijas, kurios neleidžia žiūrovams prarasti budrumo. dar nepavyko nei patiems sau, nei žiūrovams atsaky- Dauguma aktorių kuria vaidmenis, visiškai priešingus ti į šiuos tarytum savaime kylančius klausimus. Dar negu anksčiau vaidino teatre Utopia. Pasižiūrėjęs „Te- per anksti, o gal apskritai neverta klausti, kas ir koks lefonų knygą“, įsitikini, kad Ainis Storpirštis gali būti yra „ne teatras“? Esu dėkingas „antiutopistams“ už ne tik sportiškas, nenustygstantis vietoje ir žodžio tai, kad jie dar sykį patvirtino: teatras neprasideda kišenėje neieškantis šaunuolis, bet ir jautrus, netgi nuo kasos, kaip mėgo sakyti buvęs Nacionalinio dra- melancholiškas (dialogai su kalbančia Scena), Marius mos teatro Adolfas, jis prasideda ir ne nuo rūbinės, Repšys – ne tik labai plastiškas, organiškas, muzikalus kaip kadaise sakė Maskvos Dailės teatro Konstanti- aktorius, bet ir įdomus komikas, galintis laikyti savo nas Sergejevičius. No theatre savo spektakliais ir išra- rankose spektaklio vadžias, o Dovydas Stončius, lig dingomis flash-mob akcijomis tarytum teigia: teatras šiol sunkiai įveikdavęs emocinę ir psichologinę įtam- apskritai nuo nieko neprasideda... pą, todėl „Žvaigždžių krušoje“ ar „Publikoje“ bandęs Jau vien todėl, kad jis niekada nesibaigia. išlaisvinti savo talentą aktyviais fiziniais veiksmais, „Telefonų knygoje“ tiesiog pražydo. Finalinis etiudas, kai Adolfas Klišė siūlo jam įtikinamai nusišauti bu- 1 Patrice Pavis, Dictionary of the Theatre, Toronto and Buffalo, University taforiniu pistoletu, – bene įsimintiniausias spektaklio of Toronto press, 1998, p. 189. epizodas. 2 Audronis Liuga, Laiko sužeistas teatras, Vilnius, Baltos lankos, 2008, p. 15.

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Ingrida Gerbutavičiūtė

Šiuolaikinio šokio projektas keđja: žvelgiant atgal ir į priekį

okios yra Lietuvos šiuolaikinio šokio perspekty- darytina, kad šiuolaikiniam šokiui būtų sukurtos kuo Kvos? Koks jis Skandinavijos šalyse? Kokių geogra- palankesnės sąlygos visame regione. Islandiškas žodis finių ar istorinių panašumų ir kokių meninių, politinių keđja, panašiai skambantis visomis Šiaurės šalių kal- ar finansinių skirtumų esama tarp baltų ir šiauriečių? bomis, reiškia grandinę – taip metaforiškai pavadintas Šiaurės ir Baltijos šalių projektas keđja, rengiamas tik projektas apjuosė penkias Šiaurės ir tris Baltijos šalis, trejus metus, bet jau galima tvirtinti, kad jis padėjo tiesa, iš šių trijų tik Lietuva yra visateisė partnerė. šiam regionui savąjį šokio „veidą“ išryškinti Europoje ir pasaulyje. Kalbu ne vien apie menininkų tinklą, drau- Lietuvos grandis giją ar bendruomenę, bet ir apie savotišką Šiaurės šalių tapatumą, nors vienareikšmiškai jo apibūdinti neįma- Pirmasis projekto, kurį remia Europos Komisijos Švie- noma. Kultūros forume, kuris pernai įvyko Berlyne, timo ir kultūros departamentas kartu su Šiaurės kultūros Švedijos Intercult vadovas Chrisas Torchas sakė, kad fondu, susitikimas 2008 m. gegužę buvo surengtas Vilniu- kultūrinis Šiaurės tapatumas primena Pero Giunto svo- je. Lietuvos šiuolaikiniam šokiui tai buvo savotiškas grand gūną – vienas ant kito gula patirties lukštai, tačiau šer- écart – vadinamasis didysis šuolis ar „špagatas“ tarp itin dies nerandame, nes jos paprasčiausiai nėra. Toks dau- kuklių šiuolaikinio šokio sklaidos galimybių ir bandymo giasluoksniškumas formuoja bendrą Šiaurės ir Baltijos lygiuotis į scenos menų finansavimo modelius, jau seniai šalių tapatumą, kuris, pasak Torcho, laisvai dreifuoja įsitvirtinusius Europoje. Į seminarus, paskaitas ir disku- po kultūrinį kraštovaizdį, todėl sunku apsispręsti, kada sijas buvo sukviesti ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir kitų apsiriboti tik Šiaurės šalių regionu, kada ir kodėl verta scenos menų prodiuseriai, trupių vadybininkai. Vertinga įtraukti Baltijos valstybes, gal reikėtų aprėpti ir Baltijos patirtimi, kaip skatinti mobilumą, kokie yra rezidencinių jūros skalaujamas Vokietiją su Lenkija? O kur dar ne- programų ir gastrolių ypatumai, kuo valstybės parama didukė Kaliningrado sritis? Visa tai priklauso nuo kon- skiriasi nuo privataus finansavimo, dalijosi daugiausia teksto, nuo ilgalaikių tikslų, nuo konkrečios valstybės svečiai iš Šiaurės, kalbėję apie šokio festivalių, platformų ar Europos Sąjungos finansuojamų kultūros programų ir suvažiavimų svarbą, būtinybę pažinti vieniems kitus, o ir, žinoma, nuo vyraujančios kultūros politikos. šeimininkai savo ruožtu gyvai pristatė Lietuvos šiuolaiki- Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklo nį šokį. Pasak Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadovės keđja priešistorė siekia 2002 m., kai neformalūs Šiaurės Birutės Letukaitės, keđja tinklo nariai susidarė nuomonę šokio susitikimai (Nordic Dance Meeting) buvo rengia- apie Lietuvos šiuolaikinį šokį, nes „parodėme, ką turime ir mi Malmėje ir Kopenhagoje. Vėliau šešios infrastruk- ką galime“. „Iš visų šešių suvažiavimų naudingiausias Lie- tūrinės šokio organizacijos (Suomijos, Norvegijos, Da- tuvai buvo vilniškis“, – pritaria ir choreografė, Klaipėdos nijos ir Lietuvos šokio informacijos centrai, Islandijos menininkų grupės „Žuvies akis“ vadovė Agnija Šeiko. Jos nacionalinė šokio trupė ir Stokholmo modernaus šokio manymu, tai ne tik gera šalies reklama, bet ir šansas sutvir- teatras kartu su šios šalies ITI šokio komitetu) ryžosi tinti savo poziciją tarp kolegų iš užsienio, geriau suvokti surengti šešių susitikimų ciklą, skirtą svarstymams, kas patiems save.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 47 Lietuvos šokio informacijos centro direktorius Au- jelę. Aktorių-šokėjų bakalauro kursas (vadovė Anželika dronis Imbrasas įžvelgia ne tik tiesioginę suvažiavimo Cholina) pirmą kartą buvo surinktas 1998 m. Lietuvos naudą: „Per pirmąjį susitikimą Lietuvoje lankėsi pusan- muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), 2003 m. pradė- tro šimto profesionalų ne tik iš šio regiono, bet ir iš JAV, jo studijuoti antrasis kursas (vadovė Aira Naginevičiūtė), Japonijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Portugalijos, kitų tačiau abu blynai šiek tiek prisvilo, nes studijos nukrypo valstybių. Galima sakyti, kad tomis dienomis buvome į choreografijos lankas, tarsi užmiršus, kad kurso esmė – tapę viena iš Europos šokio sostinių, pirmąkart į mūsų praktiniai aktoriaus-šokėjo įgūdžiai. Studentai buvo pri- šalį atvyko tiek daug užsienio šokio profesionalų ir iki versti blaškytis tarp aktorystės ir šokio. šiol Vilnių jie mini geru žodžiu – nuolat su tuo susidu- Dar visai neseniai LMTA Teatro fakultetas siekė, kad riu.“ Taigi toks „tinklinis“ bendravimas naudingas ne tik šokio programa būtų atskirta nuo teatro, tačiau dabar- menininkams, šalies kultūrai, bet ir turizmo industrijai. tinė studijų struktūra byloja, kad pasirinktas atvirkšti- Anot Imbraso, po pirmojo suvažiavimo Vilniuje pa- nis modelis. Kaip aiškina Studijų skyriaus vedėja Esta siektas ir vienas svarbiausių strateginių tikslų, susijusių Urbonavičienė, įstojusieji 2009 m. dar gaus atitinkamos su kultūros finansavimu Šiaurės ir Baltijos šalyse. Tinklo pakopos – bakalauro arba magistro – laipsnį ir profesi- keđja aktyvumas ir efektyvumas paskatino pozityvius šio nę choreografo kvalifikaciją. O pagal naująjį programų regiono kultūros politikos poslinkius. Lietuvos šokio kū- ir laipsnių klasifikatorių tiems, kurie, įstoję 2010 m. ir rėjams kaip ir kolegoms šiauriečiams atsirado galimybė vėliau, sėkmingai baigs vieną ar kitą studijų programą, naudotis menininkų mobilumo programomis, nors trijų bus suteikiamas tik muzikos, teatro, kino, menotyros Baltijos šalių indėlis į jas esąs gerokai mažesnis. Šiaurės ir pan. bakalauro arba magistro laipsnis, išsilavinimo kultūros fondas norden (www.kknord.org) viso regiono dokumentuose profesinė kvalifikacija (aktoriaus arba menininkams dabar siūlo tiek mobilumo, tiek rezidenci- šokėjo, kompozitoriaus arba dirigento) nebus nurodo- nes programas, finansuoja kultūros projektus. ma, specializacijos teks ieškoti diplomo priedėlyje. Tai- gi šiuolaikiniam šokiui, vos pradėjusiam savąjį „solo“ Studijos: choreografai, šokėjai, atlikėjai numerį, tenka tylomis kulniuoti atgal į užkulisius. Stu- dijų programos, glaudžiančios šokį po teatro sparnu, Per antrąjį keđja susitikimą Kopenhagoje diskutuo- neleis jam tinkamai reprezentuoti savęs kaip atskiros ta apie choreografijos įgūdžius ir išsimokslinimą, apie meno šakos, juk, pasak Urbonavičienės, „tokios kva- aukštųjų ar aukštesniųjų šokio mokyklų, akademijų ir lifikacijos kaip šokėjas iš viso nėra“. Nuo šiol aukštąjį universitetų bendrą situaciją, šokio meno bakalauro ir išsilavinimą gaus tik choreografai, o šokėjus teks ugdyti magistro kvalifikacinių laipsnių skirtumus, siekį Šiau- „namudiniu“ būdu, kaip tą daro Kauno „Aura“... rės ir Baltijos šalyse sukurti vienodas ar bent panašias Šiuolaikinis šokis klaidžioja po performatyvių menų šokėjų ir choreografų rengimo programas. skalę, jo vieta neapibrėžta ne tik Lietuvoje. Antai Suo- Choreografė Birutė Banevičiūtė, dalyvavusi visuose mijos kultūros politikos tyrimų fondo direktorė Ritva šešiuose keđja suvažiavimuose, tvirtina, kad susitikimas Mitchell apgailestavo, kad ir šioje šalyje nepriklauso- Kopenhagoje buvęs ypač įsimintinas. Jai pritaria ir Aira mos šokio trupės yra menkai finansuojamos, nes daž- Naginevičiūtė – pasak jos, antras suvažiavimas buvęs niausiai atsiduria kultūros politikos paraštėse. vienas iš giliausių ir įdomiausių turinio atžvilgiu. Šo- kio kaip kosmopolitinio meno kūrėjams būtina nuolat Šiuolaikinis šokis darželiuose ir mokyklose keistis patirtimi. „Reikia atviro santykio ir atviro nervo, antraip jausiesi nei gavęs, nei davęs“, – sako choreografė. Lietuvos aukštosiose mokyklose šokis, kaip minė- Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjai profesionalai daž- ta, vis dar negali „išlįsti“ iš po teatro sparno, o ben- niausiai „tampa“ choreografais, o atlikėjų turime tik sau- drojo lavinimo mokyklose jis „spraudžiamas“ prie

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 fizinio lavinimo pamokų. Ir tai nėra toks jau nekaltas riama, kas vyksta scenoje. 2009 m. šiam festivaliui buvo dalykas. sukurtas „Visiškas dvynys“, kurio idėją choreografėms Bi- Trečiasis keđja suvažiavimas Kuopio mieste (Suomi- rutei Banevičiūtei ir Claire Parsons iš Švedijos pasufleravo ja) kaip tik ir nagrinėjo panašaus pobūdžio problemas. pirmasis keđja susitikimas Vilniuje. Šokio spektaklis, kurį Pasirodo, ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Šiaurės šalių atlieka du šokėjai – lietuvis Tautvilas Gurevičius ir švedas šiuolaikinio šokio pasiūla vaikams ir paaugliams apgai- Niklas Valenti – 2009 m. parodytas ir „Salto!“ festivalyje lėtinai kukli, jis laikomas viena iš laisvalaikio pramogų, Švedijoje, tai tapo puikiu Šiaurės ir Baltijos šalių bendra- o ne visaverte meno rūšimi. darbiavimo, puoselėjant šiuolaikinį šokį, pavyzdžiu. Danijos karališkosios bibliotekininkystės ir informacijos mokyklos profesorė Beth Juncker pabrėžė, kad as- Technologijos ir kūrybinis procesas menybės tapatumui daro poveikį estetinė ir simbolinė patirtis, kultūrinių įspūdžių įvairovė – tai rimai, ritmai, Kokį poveikį šokiui daro technologijos, diskutuo- garsai, judesiai, skaičiai, žodžiai, pasakojimai, žaidimai, ta Osle, kur aukštųjų (high-tech) ir žemųjų (low-tech) metrinės struktūros ir t. t. Svarbu nepamiršti, kad vai- technologijų naujoves, jų įvairovę ir galimybes demons- kai pirmiausia įvaldo judesį, todėl šokis, kuris atlieka ir travo menininkai, bandantys išplėsti scenos kaip „juo- socializacijos funkciją, yra ypač svarbus bendravimo ir dosios dėžės“ ribas: virtualūs šokėjai šoka greta „gyvų“ saviraiškos instrumentas. atlikėjų, virtualūs vaizdai leidžia kurti „nesumeluotą“ Vakarų Europoje šokis mokyklų programose jau scenografiją, atsiranda net virtuali scena… Mūsų šalies seniai įsitvirtinęs. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, choreografams naudoti įmantresnes technologijas, deja, Nyderlanduose, Vokietijoje pradinukai šokti mokosi neleidžia kišenė. Tiesa, Kauno šokio teatras „Aura“ yra per fizinio lavinimo pamokas, bet vyresnėms klasėms sukūręs nemažai tarpdisciplininių projektų, kuriuose jis jau dėstomas kaip viena iš scenos menų disciplinų. Galima laikyti net šokio egzaminą, kurio įvertinimas įrašomas į brandos atestatą. Specialiai mokykloms rengiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai šokių projektai, kuriamos bandomosios studijos. Vyksta šiuo- laikinio šokio festivaliai vaikams ir jaunimui, antai Švedija tokį festivalį „Salto!“ rengia jau 13 metų ir jis yra vienas didžiausių Europoje. Remdamasi švedų patirtimi, nevy- riausybinė organizacija „db PROJEK- TAI“ kartu su choreografe Birute Bane- vičiūte ir Švedijos ambasada Lietuvoje prieš trejus metus mažiesiems žiūrovams pradėjo rengti festivalį „Dansema“. Čia ne tik rodomi mūsų šalies ir užsienio choreografų darbai, bet ir kviečiama iš arčiau susipažinti su šiuolaikiniu šokiu, „išbandyti“ jį, kartu su žiūrovais apta- „Dansema“ – šokis vaikams ir jaunimui

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 49 išradingai naudojami skaitmeniniai vaizdai, kinetinė dis, kad Šiaurės šalys nebelaiko Lietuvos rimta partne- scenografija, lazerinės projekcijos, tačiau ši graži išim- re. Tačiau vienas iš keđja tinklo organizatorių Audronis tis tik patvirtina „bado dietos“ taisyklę… Šiaurės šalių Imbrasas nelinkęs dramatizuoti padėties – jis įsitikinęs, atstovai tvirtino, kad, išbandę naujųjų medijų teikiamas kad tai turbūt pirmas šokio, o gal ir visų scenos menų, galimybes, choreografai dažniausiai grįžta prie išeities projektas, kuriame Lietuva dalyvauja kaip visateisė par- taško – kinestetinės kūno raiškos, tačiau tas „sugrįži- tnerė be jokių išlygų ar lengvatų. mas“ yra jau praturtintas nauja patirtimi. Choreografė Aira Naginevičiūtė įsitikinusi, kad ne- Umėjo mieste (Švedija) Šiaurės ir Baltijos šalių šo- mažai esama ir mūsų pačių kaltės: neturime ekspertų, kio bendruomenė aptarė kūrybinių dirbtuvių svarbą analitikų ir vadybininkų, kurie galėtų tinkamai prista- choreografams, šokėjams, vadybininkams, festivalių tyti Lietuvos šokį, gerai išmanytų jo specifiką, įvertintų organizatoriams, prodiuseriams ir t. t. Būtina kuo ak- kūrybinį potencialą, būtų objektyvūs, atviri, imlūs ir rū- tyviau keistis sumanymais ir idėjomis, nes, kaip teigia pintųsi ne tik savo kiemo reikalais… „Mes, choreografai, britų menininkų grupė MAP Consortium, kūrybišku- galime tik pasidalyti idėjomis ir parodyti savo kūrybą, o mas efektyviausiai sužadinamas tada, kai ieškoma kuo visa kita yra teoretikų reikalas“, – aiškina Naginevičiū- įvairesnių kelių, vedančių meninės idėjos link. tė. Anot jos, keđja kaip vienalytis, pulsuojantis, atviras ir Dar rimtesnių diskusijų tikėtasi per suvažiavimą provokuojantis projektas yra stiprus tiek, kiek stipri sil- Reikjavike, nes jo tema „Pasiekti! Turinys ar forma?“ pniausioji jo grandis. Jei visa keđja bendruomenė laiky- buvo ypač intriguojanti. Šiandienos menas nepaiso sis šio principo, Lietuva tikrai užims tvirtas pozicijas ne žanrinio apibrėžtumo, šokis – vienas iš vitališkiausių tik šiame suvažiavime, bet ir platesniame kontekste. menų – irgi kuria naują savo veidą (ar įvaizdį). Tad Šokio teatro „Aura“ meno vadovė Birutė Letukaitė klausti, ar performatyvi forma išryškina turinį, ar jį už- norėtų gyvesnio šalių bendradarbiavimo ir viliasi, kad gožia, neatrodo banalu. Vis dėlto atsakymus į klausimą ateityje vyks aktyvesni festivalių, trupių, choreografų, „Kas pirmas – višta ar kiaušinis?“ šeštojo suvažiavimo šokėjų ir dėstytojų mainai. dalyviams teko grįsti beveik vien empirine patirtimi. Keđja 2 Grandinės rūdys versus ateities vizijos Per keđja susitikimą Reikjavike viena iš tinklo orga- Projektas vyksta jau trejus metus, todėl būtina ap- nizatorių, Danijos infrastruktūrinių šokio namų „Dan- žvelgti ir taisytinus šių suvažiavimų aspektus. Suomijo- sens Hus“ projektų vadybininkė Kamma Siegumfeldt je gyvenantis ir kuriantis choreografas Andrius Katinas sakė, kad nuo šiol tinklo suvažiavimai bus mažesnės teigia, kad keđja, viena vertus, skatina Šiaurės ir Baltijos apimties, griežčiau apibrėžto turinio, skirti konkrečiai šalių bendradarbiavimą, antra vertus, realios naudos tikslinei grupei. 2011-ųjų rugsėjį susitikimas planuoja- menininkams neduoda, nes projekto turinys yra per- mas Orhuso mieste (Danija), 2012-ųjų rugpjūtį – Ta- nelyg formalus – jis taip ir neatvėrė kelio greitesniam line, 2013-ųjų liepą – Klaipėdoje. Vyks ir smulkesni keitimuisi informacija, bendradarbiavimas tarp šių specializuoti regioniniai susitikimai, beje, pora tokių šalių menininkų irgi netapo glaudesnis. Katino nuo- kompetencijos ugdymo seminarų pernai lapkritį jau mone, nėra teisinga, kad iš Baltijos šalių tiek programų surengta Rygoje ir Taline. kuratorių, tiek pranešėjų, tiek lektorių, tiek ir dalyvių Talino seminare dalyvavusi choreografė Agnija Šei- kviečiama labai mažai, palyginti su Šiaurės šalimis. ko džiaugėsi, kad pavyko suburti naująją Lietuvos, La- Tą patvirtina ir choreografė Birutė Banevičiūtė – nuo tvijos ir Estijos šiuolaikinio šokio kartą – tai puiki gali- penktojo susitikimo Umėjo mieste lietuvių nebeliko nei mybė pradėti kurti savitą Baltijos šalių šiuolaikinį šokį, tarp pranešėjų, nei tarp kuratorių, todėl susidaro įspū- kuris būtų matomas tiek Europoje, tiek pasaulyje.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 VIAČESLAVAS GANELINAS: „Tikėjimas ir meilė džiazui įveikdavo visas kliūtis ir draudimus“

ietuvos laisvojo džiazo pradininkas 1961 m. ir Lritminės operos (kaip jis pats vadina) „Velnio nuotaka“ autorius Viačeslavas (Slava) Ganelinas Izraelyje yra puikiai žinomas džiazo metras. Jis laikomas džiazo novatoriumi, yra Jeruzalės muzikos akademijos profesorius ir iki šiol leidžia naujus albumus. ,Вячеслав Шевелевич Ганелин ,ןילנג הבלס) Ganelinas g. 1944 m. Maskvoje) Vilniuje apsigyveno 1951 m., o 1987 m. persikėlė į Izraelį. 1961 m. debiutavo kaip pia- nistas. Nuo 1967 m. kartu su būgnininku, perkusinin- ku Vladimiru Tarasovu, į Vilnių atvykusiu iš Archan- gelsko, ir bosininku Grigorijum Talasu grojo džiazą „Neringos“ kavinėje. 1971 m. prie Ganelino ir Taraso- vo prisijungė saksofonininkas Vladimiras Čekasinas – taip atsirado džiazo trio GTČ, pelniusi pasaulinio garso pripažinimą. GTČ (1971–1987) oficialiai buvo Lietuvos filharmo- nijos džiazo ansamblis, grojo savo pačių kūrinius ir ap- lankė ne tik visą Europą, nebuvo tik Albanijoje, bet ir JAV, Kanadą, Kubą, Indiją. GTČ buvo pirmoji SSRS gru- pė, užkariavusi Vakarų pasaulį, neimituodama ameri- kietiškojo džiazo. JAV muzikologas, žurnalistas, džiazo muzikantas (soprano saksofonininkas), kompozitorius Chrisas Kelsey (g. 1961) pavadino GTČ „geriausiu pa- Viačeslavas Ganelinas saulyje free jazz ansambliu 8–9 dešimtmečiais“ (http:// chriskelsey.com/blog/, http://allmusic.com/artist/gane- Kompozitorius parašė 3 operas, 6 miuziklus, daugiau lin-trio-p6553/biography. Žiūrėta 2010-12-15). kaip 50 dainų, sukūrė muziką 30 spektaklių, 60 filmų. Izraelyje Ganelinas kartu su Petru Vyšniausku ir Ganelino muzika skamba trijuose lietuviškuose filmuo- Klausu Kugeliu groja grupėje The Ganelin Trio Priority. se – Arūno Žebriūno „Gražuolėje“, „Riešutų duonoje“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 51 ir garsiojoje roko operoje „Velnio nuotaka“. Tai pirmoji Svarbiausia man buvo (ir visada yra) –muzikos, ku- lietuviška roko opera, 1976 m. pastatyta Lietuvos kino rią rašau, logika. Logika, o ne eklektika. studijoje. Joje dainavo ir šviesaus atminimo Vytautas Atrodo, kad ši užduotis davė savo rezultatus... Nors Kernagis. Filmas akimirksniu užkariavo publikos sim- ritmų buvo ištisa įvairovė, jie gerai susigyveno tarpusa- patijas, buvo išleista ir „Velnio nuotakos“ plokštelė, ta- vyje, padėdami vienas kitam... pusi nepaprastai populiari. Bet tai mano pajūčiai, o kritikai gali ginčytis – čia jų duona... Mindaugas Peleckis: Gerbiamasis Maestro, Lietuvoje Jūs geriausiai žinomas kaip „Velnio nuotakos“ kūrėjas ir Kokiuose projektuose, kokiose grupėse, išskyrus GTČ, legendinio džiazo trio GTČ (Ganelin, Tarasov, Čekasin) Jums teko groti? muzikantas. Tačiau, be šių įspūdingų nuopelnų, Jūsų Jau daugiau kaip 20 metų gyvenu Izraelyje. Visus diskografija – didžiulė ir įvairi. Ką kuriate dabar? šiuos metus dalyvavau ir dalyvauju įvairiuose kūrybi- Viačeslavas Ganelinas: Naujausias mano darbas – ke- niuose kolektyvuose. turių dalių „Partita“ – siuita styginių orkestrui... 2009– Dažniausiai tai – duetai ir trio (nekalbu apie solo 2010 metais parašiau nemažai kūrinių, kai kurie iš jų jau koncertus...), taip pat koncertai su baleto šokėjais ir buvo atlikti... Tai – kantata „Tylos šauksmas“ (skaitovui, dailininkais. chorui ir kameriniam orkestrui), kūriniai fortepijonui, Duetai – su saksofonininku iš Niujorko Nedu duetas smuikui ir violončelei, trio smuikui, bosiniam Rothenbergu, su Geršonu Vaiserfireru (mušamie- klarnetui ir fortepijonui, kiti kūriniai... ji, trombonas, perkusija, įvairi elektronika), Moti Kantata (resisim – ivrito kalba tai reiškia „duženos“) Šmidtu (smuikas), klasikine pianiste Ira Berkovič, „Tylos šauksmas“ buvo puikiai atlikta 2009 m. Vilniuje, kontrabosininku Vladimiru Volkovu, dainininke ir diriguojant Donatui Katkui (chorui vadovavo Gintau- šokėja Esti Ofri-Kenan, šokėja iš Graikijos Anas- tas Venislovas, tekstą skaitė aktorius Michailas Jevdo- tasija Lira, dailininku Aleksu Krameriu ir daugybe kimovas). kitų kūrybos žmonių... Iš trio norėčiau paminėti tris ansamblius: tai trio su Sakykite, kaip vertinate ginčus, kas iš tikrųjų yra „Vel- Viktoru Fonariovu (kontrabosas) ir Mika Markovičiu- nio nuotaka“ – roko opera ar roko miuziklas? 1971 m. mi (mušamieji), trio su saksofonininku Petru Vyšniaus- Lietuvoje buvo pastatyta roko opera „Jesus Christ Super- ku ir Arkadijumi Gotesmanu (mušamieji; Lietuva) ir star“. Kiti kritikai įrodinėja, kad vienintelė roko opera – trio, turintis daugelio metų stažą ir plačią koncertinę tai The Who kūrinys „Tommy“, o kitkas – miuziklai. geografiją, – su Vyšniausku ir būgnininku iš Vokietijos Ginčus apie didelės apimties muzikinius kūrinius – Klausu Kugeliu. roko operas ir miuziklus – palieku teoretikams ir kriti- Su daugeliu iš šių muzikantų per tuos metus buvo kams, tai jų darbas... išleisti CD ir DVD albumai. Žinoma, turiu savo nuomonę, tačiau šiuo atveju ga- liu pasakyti ją tik apie „Velnio nuotaką“ – tai ritmo ope- Jei neklystu, Vilniuje džiazą groti pradėjote 1961-aira (taip šį žanrą pavadinau dar kurdamas ją). siais. Kokie tai buvo laikai, ar Jums nedraudė groti lais- Mąsčiau apie laisvą formą, be jokių klišių... Akcentas – vės muzikos – džiazo? ritminiai posūkiai tam tikrose dramatiškose scenose – ir Apie tą laikotarpį galima parašyti ne vieną knygą... apibrėžė šią laisvę... Joks interviu neleis išreikšti tų jausmų ir apmąstymų, Operoje galima išgirsti įvairių ritmų – nuo roko (to pajusti tos atmosferos, kurioje gimė mūsų džiazas. laikotarpio...), džiazo, klasikinės muzikos ritmų iki pa- Dabar tai atrodo kaip romantinis „heroizmas“... Tie- prastų liaudies ritmų, pavyzdžiui, polkos... siog tikėjimas ir meilė šiai meno sričiai – džiazui – įveik-

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 davo visas kliūtis ir draudimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuo metu Lietu- voje kūrybos žmonėms buvo kur kas lengviau (bent jau taip atrodė) negu Maskvoje ir Leningrade...

Kokius savo kūrinius laikote geriau- siais? Kūrybos procesas įdomus tuo, kad turi absoliučiai tikėti tuo, ką darai, antraip niekada nebaigsi kūrinio... Ir tik po kurio laiko galima „objektyviai“ įvertinti jo trūkumus ir privalumus... O apskritai... Argi galima mylėti arba nemylėti savo vaikų, kai žinai apie juos VISKĄ?! Tuomet DIEVAS turėtų būti la- Viačeslavas Ganelinas, Petras Vyšniauskas ir Klausas Kugelis bai nusivylęs!!!

Kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką? Kokia muzika Tikiuosi ir toliau reguliariai lankytis Lietuvoje, kur Jums padarė didžiausią įtaką? be gerų kūrybinių kontaktų turiu daug artimų senų Gana įprastai... jaunystės draugų... Gyveno kartą berniukas, kuris mylėjo muziką. Mama norėjo, kad jos vaikai išmoktų skambinti fortepijonu. Kaip vertinate Lietuvos muziką – džiazą, roką, tarki- Vyresnioji sesuo jau atlikdavo pjeses, kurių vakarais me, Izraelio, Vakarų kontekste? Kokią muziką pavadin- klausydavosi visa šeima, ir staiga mažas berniukas, ku- tumėte geriausia Lietuvoje? riam buvo ketveri, taip pat užsinorėjo groti. Jam patiko Manau, kiekvienos šalies kūrybinė inteligentija vi- žaisti su juodais ir baltais klavišais, nuo tada jis ir žai- sada stengėsi pasiekti tokio originalumo, kuris paliktų džia, ir žaidžia, ir žaidžia... gilų pėdsaką pasaulio kultūros istorijoje... O vėliau jis taip pamėgo klausytis muzikos, kad O vertinimų teisingumą visada patikrina laikas... klausėsi absoliučiai visko, ką tik buvo galima gauti arba Todėl bet kokie palyginimai yra beprasmiai... išgirsti per radiją (nors „blogi dėdės“ labai stengėsi tas Artimai žinau keleto Lietuvos kompozitorių kartų programas trukdyti smarkiais traškesiais). įvairių žanrų kūrybą, nenorėčiau akcentuoti vienų pa- Ir šiandien jis negalėtų tiksliai pasakyti, kas konkre- vardžių, atsitiktinai praleisdamas kitas, nors jas ne ma- čiai padarė jam įtaką... Tiesiog garsų pasaulis – be galo žiau verta paminėti... turtingas... Svarbiausia – mokėti juos išgirsti! Visos žinomų Lietuvos kompozitorių ir atlikėjų pa- vardės jau seniai skamba už jos ribų. Ar neplanuojate atvykti į Lietuvą? Izraelyje rimčiausios muzikinės radijo stoties laidose Beveik kasmet būnu Lietuvoje, kartais net po kelis gana dažnai girdžiu Lietuvos kompozitorių kūrinius. Ir kartus... tarsi siela šnibžda: o tu juk juos pažįsti... Kartais atlieka mano kūrinius, kartais pats dalyvauju koncertuose kaip atlikėjas, kartais mane kviečia stu- Dėkoju už pokalbį. dentams suteikti meistriškumo pamoką.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 53 Rūta Gaidamavičiūtė

AR PRADĖSIME LABIAU VERTINTI SUTARTINES?

iekvienai šaliai didelė garbė, kai jos istorijos, kul- O gal sutartinės dažniau skambės viešojoje erdvėje, „Ktūros ar gamtos vertybės įtraukiamos į Pasaulio koreguodamos iškreiptą garsų grožio supratimą? Juk paveldo sąrašą. Tačiau tai ir didžiulė atsakomybė, tarp- sakoma, kad šios giesmės klausančiųjų dvasią išgryni- tautinis įsipareigojimas sergėti ir puoselėti tokį pasau- na panašiai kaip grigališkasis choralas… Vien jau dėl linę reikšmę turintį palikimą“, – teigė Lietuvos Respu- „dvasinės higienos“ jos turėtų skambėti kuo dažniau. blikos Prezidentas Valdas Adamkus.1 Mažai kreipiama dėmesio į tai, kad liaudies kūrybos ri- Prisimename, kaip džiaugėmės, kai į UNESCO pa- tminė sandara yra artima tos tautos žmonių vidiniam veldo sąrašą 1994 m. buvo įrašytas pirmasis kultūros ritmui (dabar visą erdvę užtvindę afrikietiškieji ritmai objektas – Vilniaus senamiestis.2 2000-aisiais buvo gal ir tonizuoja, bet toks nuolatinis dirginimas ardo vi- pripažintas Kuršių nerijos unikalumas. 2001-aisiais su dinę darną). Kad sutartinės taptų savasties dalimi, jos pirmąja nematerialiojo paveldo vertinimų banga buvo turi supti nuo mažumės – jeigu jos skambės darželiuo- įvertinta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolikos se, bus girdimos mokykloje, nereikės vėliau „netikėtai“ tradicija. Netrukus, 2003 m., šį garbingą sąrašą papil- jų atrasti. dė Dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje Jeigu to nepuoselėsime, ilgainiui atsitiks taip, kad su- ir Lietuvoje. 2004 m. liepą Pasaulio paveldo objektu tartines lietuvių kultūros tapatumo pamatu laikys visi, pripažintas Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas išskyrus mus pačius… (Kernavės archeologinė vietovė). Į sąrašą įtraukti ir trys XX a. įteisino sutartines kaip lietuvių savastį. Prie to Lietuvos teritorijoje esantys F. G. W. Struvės dienovi- daug prisidėjo ne tik autentišką tradiciją puoselėjančios dinio lanko geodeziniai punktai Meškonyse, Paliepiu- grupės, bet ir Povilo Mataičio vadovaujamas Folkloro kuose ir Gireišiuose (2005).3 O visai neseniai, 2010-ųjų teatras. pabaigoje, Tarpvyriausybinis nematerialiojo kultūros Pirmąją žinią apie šį unikalų žanrą (su dviejų su- paveldo apsaugos komitetas reprezentatyvų statusą su- tartinių nuotrupomis) 1582 m. savo „Kronikoje“ pra- teikė lietuvių polifoninėms dainoms – sutartinėms.4 nešė Motiejus Stryjkovskis. Iš XIX a. turime jau ne- Savo eilės dar laukia tradicinė lietuvių liaudies me- palyginamai daugiau žinių – jas pastebėjo ir Simonas dicina, lietuvių kalendorinės šventės, Vilniaus verbos, Stanevičius, ir Simonas Daukantas, Mykolas Miežinis, kiti unikalūs dalykai. L. Golenbiovskis, J. Goštautas. Keista, bet Česlovui Sas- Ar šis faktas ką nors pakeis mūsų sąmonėje? Ar pa- nauskui (jau XX a.) jų skambesys atrodė siaubingas.5 skatins pasididžiavimo savąja kultūra jausmus? Bet Nors vadinamos bendru vardu, sutartinės iš tikrųjų svarbiausia, ar paskatins naujus tyrinėjimus, ar sukels apima didžiulę žanrų įvairovę – tai darbo, kalendori- naują etninio sąjūdžio bangą, pavyzdžiui, mokyklose? nės, vestuvių, istorinės ir karo, šokių ir žaidimų, net hu-

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 moristinės giesmės. Senaisiais laikais giedotojos ypač gerai sutardavo, įsigiedodavo, nes būdavo kartu, galima sakyti, visą gyvenimą. Mūsų dienomis tai irgi dažniau- siai ilgalaikės giedotojų grupės. Svarbesnės būtų „Trys keturiose“ (vad. Daiva Vyčinienė), „Sasutalas“ (vad. Andrius Morkūnas), folklorinių ansamblių „Sadauja“ (vad. Edita Meškuotienė), „Vaiguva“ (vad. Diana Mar- tinaitienė) ir kt. Išleista nemažai sutartinių įrašų, pavyzdžiui, dvigubas plokštelių rinkinys „Dūno upe lylio. Su- tartinės“,6 kuriame skamba įvairių Lietuvos grupių giedamos giesmės, galima įsigyti ir ilgametės gie- Senosios rokiškietės gieda sutartines. 1930 m. dotojos, sutartinių tyrinėtojos Daivos Račiūnai- tės-Vyčinienės parengtą knygelę su garso ir vaizdo plokštele „Lino laikas“,7 ir pradžiamokslį „Kokių giedosim, kokių sutarysim?“8 Norintiems labiau pasigilinti rekomenduočiau šios autorės knygą „Su- tartinių atlikimo tradicijos“9, yra ir leidinys anglų kalba „Sutartinės Lithuanian polyphonic Songs“10. Tačiau net ir iš etninės kultūros specialistų retai kas turi garsųjį Zenono Slaviūno 1958–1959 m. išleistą sutartinių tritomį.11 Jį, žinoma, papildytą, verkiant reikėtų pakartoti. Profesorius Juozas Antanavičius jau prie 40 metų pa- grįstai klausė: „Kas žino, jei sutartinės žanras nebūtų Savučių ragų pūtėjai. 1930 m. Pirmas iš kairės – Stasys Paliulis praradęs svarumo ir mūsų dienomis, jei ne toks stiprus būtų buvęs sutartinėms pražūtingas, liaudies muziką dyti skirtingas struktūras. Sutartinės išreiškia visiškai veikęs harmoninis mąstymas, kuris paspartino homo- kitokį muzikinį mąstymą. Greičiausiai tai archajiškos foninio-akordinio stiliaus įsivyravimą, gal visai kitą po- senojo tikėjimo apeiginės giesmės. Muzika skamba ne- linkį turėtų šių dienų lietuvių profesionalioji muzikinė nutrūkstamai, giedotojai ir klausytojai patenka tarsi į kūryba.“12 magišką ratą. Dvi savarankiškos besipinančios melo- Antrojoje XX a. pusėje buvo sukurta nesuskai- dijos, garsažodžiai, vaikščiojimas ratu, pora prieš porą, čiuojama daugybė lietuvių kompozitorių kūrinių, pašlubčiojimai jas giedant, – tai vis senos kilmės argu- kuriuose daugiau ar mažiau atsekamas sutartinių mentai. Skudučiuojamos sutartinės pačios seniausios, pėdsakas. Nemaža jų dalis ir patys tapo svarbiu me- manoma, kad jos gali siekti akmens amžių. Jos mažai niniu reiškiniu. Tokių gausu Vytauto Montvilos, Ju- pakito greičiausiai todėl, kad buvo apeiginės, o apeigi- liaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Ryčio Mažulio nių keisti negalima. darbuose. Atsiranda vienas kitas elektroninės trans- Artimiausioje aplinkoje už Lietuvos ribų sutartinės formacijos atvejis (Linas Paulauskis, Linas Rimša, nėra paplitusios. Tik latvių etnomuzikologas Martinas Antanas Jasenka). Boiko rado šiokių tokių užuominų sėlių teritorijoje. O Didelė, nors jau beišnykstanti žanrų įvairovė liudija ir pačioje Lietuvoje, prieš joms išnykstant, buvo užra- stiprią mūsų protėvių kūrybinę raišką, gebėjimą įval- šomos tik Aukštaitijos pakraštyje.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 55 balsams, nesigili- nant į smulkme- nas. Bet net ir tada išgaunamas magiškas poveikis. Dalis jaunimo siūdinasi au- tentiško stiliaus drabužius, bando tapatintis su pa- goniška kultūra, su tam tikrais religiniais aspek- tais. Daiva Račiū- naitė-Vyčinienė atkreipė dėmesį, kad jos tėvų kartai sutartinės nebuvo gražios, net „Trys keturiose“ gieda sutartines Japonijoje 2010 m. nesuprantamos, nes jie augo su- Švenčionių rajone Lazdynių–Adutiškio apylinkė- pami kitokios muzikos, priskirtinos daugiau romanso se yra keletas moterų, dar mokančių kelias parugines tradicijai, o šiandien jomis daugiau domisi būtent jauni giesmes. Bet ir joms jau reikia folkloristų pagalbos. žmonės ir kiekvienas pasiima tai, kas jam artimiausia. Kaime įvykęs toks kultūrinis lūžis, kad tikėtis šios tra- Vieni „užsikabina“ už meditatyvaus poveikio, garsažo- dicijos tąsos ten nerealu. Sutartinėms gyvybės šiandien džių kartojimo, sėdi užsimerkę ir mėgaujasi ramybės, įlieja jau visai kita kultūrinė sąmonė, motyvuota ver- susikaupimo būsena, o kiti pasineria į aiškų pulsavimą, tybės unikalumo. Tolimų sąšaukų mokslininkai randa matyt, sutartinės „užsikloja“ ant tų pačių populiario- Indonezijos, Melanezijos, Japonijos etninio palikimo sios muzikos klišių, kai galima imti tą ar kitą sutartinę senuosiuose kloduose. ir didelio skirtumo nebus. Šis unikalus reiškinys, atskleidžiantis giliuosius dvasinio paveldo sluoksnius, turi būti plačiau suvokiamas Sutartinių pristatymą UNESCO komisijai rengusi ir viso lietuvių folkloro kontekste. „Ant kalno mūrai“ etnomuzikologė Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė13 nesitiki, ir „Duokim garo“ gerbėjams gal bus naujiena, kad tai kad dabar, kai sutartinės įtrauktos į Pasaulio paveldo tik vėlyvasis, paviršinis sluoksnis ir kad esama tikrų, sąrašą, greitai ir paprastai įvyks sąmonės nušvitimas, giluminių dalykų, kuriuos žinoti ar bent jau būti apie ims ir pasikeis mūsų vertybinės nuostatos. Kol kas ga- juos girdėjęs turėtų kiekvienas lietuvis. Kai kurie iš jau- lime tik svajoti, kad sutartinės taptų lietuvių kultūros nųjų atlikėjų, giedančių sutartines, bando perteikti tą pamatu, tikru etninio tapatumo simboliu. Kad taip at- buvimo mažame ratelyje ir susiklausymo įspūdį, o kiti sitiktų, sutartinių puoselėtojams reikės įdėti dar labai siekia išorinio apeigiškumo, tampa „Kūlgrindos“ pase- daug pastangų: sutartines įvairiomis formomis skleis- kėjais, kai giedama masiškai, susipinant vyrų ir moterų ti mokyklose, dainų konkursuose, rengti patrauklias

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 sutartinių mokymo stovyklas, festivalius ir pan. Bet ir Būtų puiku, jei mums, nuolatos kažkur skubantiems, to nebus gana – visų pirma reikia iš pagrindų pakeisti XXI a. pradžioje pavyktų dar kartą atsigręžti į sutar- arba iš naujo suformuoti įvairių kultūros sklaidos ins- tines, kurios užvaldo rimtimi, santūrumu, savaip keri titucijų, ypač žiniasklaidos, supratimą apie sutartines. besikartojančių garsažodžių ir ritmo formulių mono- Ką išgirdome ir pamatėme LTV „Panoramos“ reporta- tonija. Būtent ritmo monotonija, pasak M. K. Čiurlio- že apie tai, kad sutartinės įtrauktos į UNESCO sąrašą? nio, „duoda didelį, prakilnų rimtumą ir, klausydamas Ogi jaunimo būrelį, smagiai daužantį keptuves (atseit, ilgiau, pradedi justi jos gilų, mistišką būdą“.14 „keptuvių sutartinė“?), ir kažkokio neaiškaus projekto Gal amžiais besisukantis sutartinių ratas bent trum- sceną: keletas merginų kažką dainavo, atrodo, gitarų pam nustelbs pragarišką kasdienybės triukšmą?.. fone. Negi iš tokio siužeto įmanoma suvokti, kas yra tos sutartinės, kokia jų prasmė? Kodėl jos laikytos giesmė- mis, o ne paprastomis dainomis? Tie, kurie apie sutar- 1 Pasaulio paveldas ir Lietuva, http://www.unesco.lt/documents/SVIETI- tines pirmąkart išgirdo iš šio siužeto, žinoma, susidarė MAS/187-232._Pasaulio_paveldas_ir_Lietuva.pdf nuomonę, kad tai kažkoks „sutartinis“ patriukšmavi- 2 Lietuvos Respublika į UNESCO buvo priimta 1991 m., 1992 m. Lietuva pri- mas, paišdykavimas… „Tas siužetas visiškai numušė sijungė prie UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos kon- ūpą, – sako Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė, – nes supra- vencijos, o 2004 m. – prie Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos kon- tau, kiek dar mums, lietuviams (priešaky su nacionali- vencijos. Viena iš šios organizacijos veiklos sričių – pasaulio materialaus ir ne TV), reikia dvasiškai tobulėti, kad būtume verti to- dvasinio paveldo išsaugojimas ateities kartoms. http://www.kpd.lt/lt/unes- kio unikalaus savo paveldo… Su sutartinių grupe „Trys co_objektai keturiose“ tik neseniai buvome sugrįžusios iš Japonijos, 3 Vitalija Jucevičiūtė, F. G. W. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai, kur turėjome du didelius koncertus. Apstulbino japonų Pasaulio paveldas ir Lietuva, Prieiga per internetą: http://www.unesco.lt/ nepaprastai gilus sutartinių suvokimas ir pajautimas. documents/SVIETIMAS/187-232._Pasaulio_paveldas_ir_Lietuva.pdf Tokio supratimo galėtų pavydėti dažnas lietuvis…“ 4 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-16-lietuviu-sutartines-unes- Ne ką labiau nudžiugino ir internetiniai puslapiai, infor- co-paveldo-sarase/53198 muojantys apie sutartinių įtraukimą į Pasaulio paveldo są- 5 V. Landsbergis, Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai, V., Vaga, 1980, rašą. Pranešimą iliustruojančiose nuotraukose – visiškai ne p. 62. sutartinių giedotojos, ne ragų pūtėjai ar skudučiuotojai, bet 6 Kaunas, 2009, GDCD 001-002. didelės dainuojančių žmonių grupės, dažniausiai – chorai. 7 D. Račiūnaitė-Vyčinienė, Lino laikas, V., Kronta, 2008 Susidaro įspūdis, kad tie, kurie rengė minėtus puslapius, 8 D. Račiūnaitė-Vyčinienė, Kokių giedosim, kokių sutarysim? V., LMTA, 2009, taip ir nesuprato, kas tos sutartinės... p. 120 +CD Galvojant apie sutartinių sklaidos perspektyvas, ne- 9 D. Račiūnaitė-Vyčinienė, Sutartinių atlikimo tradicijos, V., Kronta, 2000, sinorėtų, kad jomis privalomai persisotintume, nevalia p. 294. jų siūlyti bet kokiame kontekste. Etnomuzikologė nuo- 10 D. Račiūnaitė-Vyčinienė, Sutartinės Lithuanian polyphonic Songs, V., Vaga, gąstauja, kad sutartinės netaptų lygiai tokiu pat pigiu 2002, p. 351. suvenyru, kaip daugeliui lietuvių tapo vienas iš tautinio 11 Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, Sudarė ir paruošė Z. Sla- tapatumo simbolių – gintaras. Į gatvėse pardavinėjamą viūnas, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, V., T. I–III, 1958–1959. gintarą jau nebesinori ir žiūrėti, nors esama ir aukšto 12 J. Antanavičius Profesinės polifonijos principų ir formų analogijos liaudies meninio lygio gintaro dirbinių. Nesinorėtų, kad kultūros sutartinėse, Liaudies kūryba, T. 1, V., Mintis, 1969, p. 31. rinką staiga užplūstų menkaverčiai projektai, finansuoti 13 Prie bylos rengimo taip pat prisidėjo Liaudies kultūros centras ir Lietuvos tik todėl, kad yra sukurti sutartinių pagrindu. Juo labiau nacionalinė UNESCO komisija. nesinorėtų, kad toks „menas“ reprezentuotų „tikrąją“ Lie- 14 M. K. Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros tuvos kultūrą užsieniuose. Tokie pavojai tikrai galimi... leidykla, 1960, p. 299.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 57 Toiletpaper

etalus scenarijus galimam dokumentiniam filmui anglų kalbos tobulinimo kursus. Stasys išlipa prie tea- Dapie pasaulinio garso menininko Maurizio Catte- tro „Rozmaitośći“ ir pėsčiomis eina Šucho gatve ŠMC lano tualetinį popierių pusėn. Jam skauda koją, bet reikia eiti – Cattelanas laukia. 1-oji scena Stasys rankoje laiko kvietimo kartoniuką, atsiųs- 4-oji scena tą Varšuvos šiuolaikinio meno centro. Mato didelėm Stasys įeina į ŠMC. Teiraujasi, kur parodos atida- raidėm parašyta: Maurizio Cattelan. Data – 2011 m. rymas. Jam atsako, kad kitame pastate, Laboratorium vasario 4 d. 18 val. Mažu šriftu informacijos neskaito. salėje. Stasys eina ten. Prie rūbinės susitinka straipsnio Stasys mano, kad tai kvietimas į garsiojo italo parodos autorę Dorotą Jarecką. Mielo pasisveikinimo scena. atidarymą. Nusprendžia į šį renginį eiti. 5-oji scena 2-oji scena Stasys mato prie įėjimo stalą, apkrautą tokiais lyg Vasario 4-oji, penktadienis. Stasys atsiverčia tos die- ir katalogais Toiletpaper. Ima į rankas, varto. Klausia, nos laikraštį Gazeta Wyborcza. Skaito straipsnį per visą kokia kaina. 40 zlotų. Svarsto, ką daryti, juk kišenėje puslapį „Žmogus, parvertęs popiežių“. (Turima omeny- turi 50 ar 60 zlotų. Jei naktį reikės grįžti taksi, kažin ar je Cattelano skulptūrinė instaliacija, vaizduojanti po- užteks. Vis dėlto nusiperka. Stasys mėgsta leidinius be piežių, prispaustą sunkaus akmens.) Straipsnio autorė teksto, kur sudėtos vien fotografijos. Kam tas tekstas, Dorota Jarecka. Stasys skaito tik straipsnio fragmentus juk darbai kalba patys. ir jau yra pasirengęs susitikti su Cattelano menu ir su juo pačiu. Prie straipsnio įdėta keletas reprodukcijų: 1) 6-oji scena L.O.V.E. – delno su iškeltu viduriniu pirštu skulptūra Pardavėja klausia, ar leidinį supakuoti? Popierinis iš balto marmuro, 2) WE (2010) – dvigubas dailininko krepšys iš pilko popieriaus. Gražus. Stasiui patinka toks autoportretas: du manekenai, lyg ką tik mirę, guli lovo- popierius. Sako – taip. je, aprengti juodais kostiumais. Primena lenkų menininko Tadeuszo Kantoro teatro sceną. O kartu ir sceną 7-oji scena iš lietuviško kaimo, 3) HIM (2001) – klūpintis Hitleris Stasys lipa laiptais į viršų. Fojė mato stalą su šimtais meldžiasi kaip vaikas bažnyčioje. tuščių taurių. Gal tai nauja Cattelano instaliacija? Bet aplinkui zuja kelneriai, vadinasi, bus vaišės. 3-ioji scena Lyja. Vėjas. Stasys su raudonu krepšiu išeina iš plau- 8-oji scena kiojimo baseino „Warszawianka“. Sėda į tramvajų, Stasys eina į salę. Iki renginio pradžios dar 20 minu- važiuoja Pulawskos gatve. Įjungia mobilųjį telefoną. čių, bet dauguma kėdžių jau užsėstos. Tos, kurios tuš- Skambina sūnus Ignacy ir praneša, kad jau užsirašė į čios, atbaido užrašais Rezervuota. Turbūt palikta užsie-

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 nio svečiams. Radęs tuščią ir nerezervuotą kėdę Sta- sys sėdasi, pagaliau ištiesia skaudamą koją. Šalia stato krepšį su Toiletpaper.

9-oji scena Stasys įdėmiai varto ką tik įsigytą leidinį su Catte- lano fotografijomis. Jose – tartum scenos iš seno filmo. Vienoje fotografijoje keturi vyrai nugrimuotais veidais tarsi klounai. Rankose laiko po baltą popieriaus lapą lyg tuščią plakatą. Stasys ieško pieštuko. Kišenėje randa net kelis. Ant tuščių plakatų piešia veidus. Dabar katalo- Stasys Eidrigevičius su savo patobulintu Maurizio Cattelano Toiletpaper gas tampa Cattelan–Stasys. tenberg. Stasys įsižiūri į jų veidus, nustemba, išvydęs 10-oji scena bendrų bruožų. Stasys dairosi po salę. Viduryje – pusapvalis stalas. Ant jo stovi ąsotėlis su vandeniu. Kompiuteris. Aplin- 14-oji scena kui – septynios kėdės. Salė jau pilna. Rezervuotas vietas Septyni kalbėtojai jau už stalo. Jiems prisegti mi- užėmė ne svečiai iš užsienio, bet varšuviečiai, šiuolaiki- krofonai. Prie Andos Rottenberg sukinėjasi vyriškis iš nio meno kūrėjai. techninio aptarnavimo. Klausia – kur jos mikrofonas, gal paslėptas po didžiuoju šaliku. Ši pasitaiso šaliką ir 11-oji scena atrėžia, kad mikrofono neturi. Technikas atneša jai sta- Salėje ieško „gero rakurso“ 4 filmavimo kameros. linį mikrofoną, su didele galva. Bet Anda ryžtingai atsi- Pilna fotoreporterių. Publika laukia įvykio. Stasys – sako juo naudotis. Ji kalba pirmoji. Balsas gan stiprus, taip pat. vyriškas, taigi ir be mikrofono girdimas pusė bėdos. Aptaria Maurizio Cattelano kūrybą, pabrėžia, kad jo 12-oji scena išraiškos priemonės tradiciškos – manekenai netikėto- Į salę įeina garsioji kuratorė Anda Rottenberg, ap- se situacijose. Užtat ir iš to leidinio nėra ko norėti per sirengusi striuke. Dingsta užkulisiuose. Po kurio laiko daug, Toiletpaper – tradiciškas žurnalas. pasirodo jau be striukės, kaklą apsivyniojusi raudonu šaliku. Sėdasi. Varto Toiletpaper. 15-oji scena Kalba Mirosławas Balka. Jam prie galvos primontuo- 13-oji scena tas mikrofonas traška. Panašūs traškesiai kadaise truk- Salėje pasirodo garsusis lenkų dailininkas Mirosła- dydavo klausytis Amerikos balso per radiją… Toiletpa- was Balka su tamsiu kostiumu. Sėdasi šalia Andos Rot- per jis vertina kritiškai. Sako, kad tos fotografijos yra

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 59 tarsi iš Buñuelio filmų, nieko nauja. Kažkodėl priduria, 22-oji scena kad jaunimas tolsta nuo popierinės spaudos, nes neiš- Stasys paima raudonojo vyno taurę. Vienišas dairosi lenda iš interneto… tarp besišnekučiuojančios publikos.

16-oji scena 23-ioji scena Kalba leidėjas Pierpaolo Ferrari, smulkus italas su Stasys įsidrąsina ir eina pasisveikinti su Fabio Ca- kepurėle. Kalba silpnai angliškai, vos girdimai. Sako vallucci, su Maurizio Cattelanu ir šalia stovinčia ponia. gatvėje klausęs praeivių nuomonės. Žmonėms Toilet- Direktorius, išgirdęs vardą „Stasys“, sako, kad čia kaž- paper esą patinka… koks nelenkiškas vardas. Stasys paaiškina: „Tas vardas lietuviškas.“ „A, from Lithuania“, – susivokia direkto- 17-oji scena rius. Salėje tarp žmonių sėdi didysis Maurizio Catte- lanas. Tyli. Atseit jis tyli visada. Gazeta Wyborcza 24-oji scena informavo, kad ir šįkart tylės. Jis net nepasisveikino Stasys grįžta prie stalo su vynu. Stiklinės taurės jau su publika. Reporteriai skuba fotografuoti to vakaro išnykusios. Atsiranda plastikinės… herojų. Vakaro, bet ne parodos. Tai jo žurnalo Toi- letpaper pristatymas. 21 fotografija per visą puslapį 25-oji scena arba per du. Publika gali vertinti jo darbus ir ekrane. Salė pamažu tuštėja. Išeina ir televizijos reporteriai Čia rodomi ir kiti Cattelano kūriniai, ne tik iš Toilet- su kameromis. Lieka tik vienas – tai Marcinas Oliva paper, tarp jų skulptūros. Salė pagyvėja, kai ekrane Soto, kilęs iš Kubos. Gyvena ir dirba Lenkijoje. Stasys pasirodo žvėrių piramidė, nes viena lenkų meninin- pasigiria jam, kad visą vakarą piešė tame Toiletpaper. kė panašių žvėrių piramidę irgi yra padariusi… Reporteris prašo parodyti.

18-oji scena 26-oji scena Tarp žiūrovų prie Cattelano sėdi ŠMC naujasis di- Stasys atverčia tą žurnalo puslapį, kur keturi klounai rektorius Fabio Cavallucci. Kai suteikiamas žodis, jis laiko plakatus, bet jau ne tuščius, o su Stasio pieštais kalba apie tai, kad lenkų menas skiriasi nuo kitų kraštų veidais. Reporteris fotografuoja. meno. Be to, atvykęs į Lenkiją pastebėjo, esą lenkų bilborduose daug teksto, o Vakarų bilborduose dominuo- 27-oji scena ja vaizdai. Stasys kalbasi su buvusio ŠMC direktoriaus Wojcie- cho Krukowskio žmona. Pasiguodžia, kad jam skauda 19-oji scena koją, todėl lankosi pas gydytojus. Ji jam sako: Anda Rottenberg nesutinka. Atseit Niujorke ji ma- – Nevaikščiok pas daktarus. Priprask gyventi su čiusi bilbordą, kur žodžiai dominavo ir buvo gana skausmu. reikšmingi.

20-oji scena Scenarijaus autorius Francese Verona Cavallucci netęsia diskusijos. 2011-02-23 21-oji scena Varšuva Salės durys atsidaro ir publika išsilieja į fojė, kur laukia taurės su raudonuoju ir baltuoju itališku vynu.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Retrospektyva

Algirdas Grigaravičius

Jono Basanavičiaus trakologija: impulsai ir kontekstai

atirtis rodo, kad grimzdami praeitin dalykai blanks- Pta, nes suglaudinami lakoniškomis vertinimų ir iš- vadų eilutėmis. Deja, tokia atminties „ekonomija“ yra savaip varžanti, ji neleidžia pažvelgti naujaip, laisvai abejoti, todėl atsiduriame susiklosčiusios tradicijos valdžioje. Kalbant apie Joną Basanavičių, tiktų pacituo- ti Juozo Jurginio 1970 m. pareikštą mintį, kad „garbė užstoja nuopelnus“, o ant kitos svarstyklių lėkštės galė- tume dėti jaunesnių kartų bandymus sukilti prieš tautos patriarcho autoritetą.

Trakologijos kontekstai

Aušros antrajame numeryje Jonas Basanavičius rašė, kad lietuvių pagonybę ištirti gebės tik mokyti lietuviai, pažįstantys Lietuvos praeitį ir senovės dvasią. Senasis tikėjimas yra didžiai svarbus, nes davė pagrindą grai- kų ir romėnų tikėjimams. Pagonybės reikšmę, tikino daktaras, pasaulis pripažins ir tai padarys netrukus. Trečiajame numeryje paskelbtą „Kelionę ežerų ir upių Lietuvos link“ jis baigia teiginiu, kad pradėjus tyrinėti garbingas lietuvių praeities liekanas bus atrasta moks- Jonas Basanavičius lui svarbių lobių (1883, p. 50, 80). Akivaizdu, kad Ba- sanavičiaus požiūris tapo optimistiškesnis, nes 1875 m. su laiku – kone visas sudeginau“). Pasiliko tik lenkų ro- rusų leidinyje Niva kritikuodamas Adomą Honorį Kir- mantiko Teofilio Lenartovičiaus (1822–1893) poemos korą dėl netikslumų lietuvių mitologijos aprašyme, Ba- „Pavasaris“ vertimą ir 1882 m. paskelbė jį Lietuviškoje sanavičius teigė, kad chaosas šioje srityje viešpataus tol, ceitungoje.2 Basanavičius autobiografijoje paskelbė ir kol tyrinėti mitų nesiims žmonės, puikiai išmanantys svarbiausią savo gyvenimo tikslą – trakologinių tyrinėji- lietuvių kalbą, papročius, padavimus, dainas, patarles.1 mų planą.3 Trakologija jis, matyt, „apsikrėtė“ studijų me- Trakologijos kontekste ypač reikšminga vaizduotės tais po pažinties su Herodoto tekstais, o gal ja domėtis galia. Autobiografijoje daktaras nurodė jau antroje gim- paskatino kelionės Dunojumi: „Kaip atminimas Duno- nazijos klasėje pradėjęs lietuviškai rašyti „nors menkas“ jaus upės musu, taip ligiai ir „Girdupės“ vardas Paduno- eiles, vėliau ir lenkų kalba („ir daug buvau priraszęs, bet jije liko isz tos žilos gadinės, kada Lietuviu tauta pagal

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 61 szitą upę gyveno, o pažindama gerai savo upę toje vie- net visai neįtikėtinose vietose. Publikuojant istorinius toje, kur ji akmeniniu loviu plaukia, davė jau vardą pri- ir literatūrinius šaltinius, su tekstais buvo elgiamasi tinkantį „girdanczios upės“. Kožnas ir tai lengvai supras laisvai, istorijos mokslas dar tik stengėsi atsiskirti nuo kokie jausmai mano szirdije pakilo, iszgirdus pirma kartą grožinės literatūros. Tačiau mokslinės kritikos lygis tą vardą lietuviszką, dar ir sziandien užsilikusį ir mina- kilo, buvo demaskuotas ir ne vienas tariamai senas vojamą taip tolimoje ir svetimoje jau sziandien dėl musu tekstas. Basanavičius irgi užkibo ant grafo Kyburgo pa- szalije [kursyvas mano – A. G.]...“4 Tai Basanavičius pa- siuntinybės aprašymo, kurį pateikė Teodoras Narbutas, rašė Vienoje 1882 m. spalio 4 d. Vėliau, 1900 m. gegužę, tačiau naujieji laikai skatino pasitikėti mokslo galiomis, kito ten parašyto straipsnio „Apie lietuvišką Trakų tau- ir daktaras kliovėsi pozityvistine nuostata. tystę“ įžangoje daktaras teisinasi, kad sunki nervų liga Pasak Gintaro Beresnevičiaus, tik romantikai galėjo pa- trukdanti jam parengti spaudai visą studiją. Atsiskleidžia siūlyti Lietuvai ideologiją, o savos mitologijos tikslas – pa- ir trakologijos įkvėpimo šaltinis – Trojos, minimos Ho- grįsti atskirą istoriją. Tai suvokė dar Teodoras Narbutas, mero „Iliadoje“, griuvėsių atradimas, įkaitinęs, autoriaus savo dešimties tomų istoriją pradėjęs nuo lietuvių mitolo- žodžiais tariant, kreipti lietuvių kilmės tyrinėjimus trakų gijos. Dionizas Poška, Teodoras Narbutas, Simonas Dau- link.5 Išnašos rodo, kad Basanavičius gerai išmanė heti- kantas sukūrė mitologinę ideologiją, kokia yra būtina tų istoriją ir nuolat sekė šios temos tyrimus mokslinėje rastis valstybei. Pozityvistai nebūtų galėję mesti iššūkio spaudoje. Hetitai ypač domino daktarą kaip tarpininkai kalbinei ir kultūrinei polonizacijai, padėti pamatų lietu- tarp Europos ir Rytų. Jo asmeninėje bibliotekoje buvo vių mitologijai ir įtvirtinti suvokimo, kad lietuvių istori- daug britų asirologijos pradininko ir lingvisto Archibal- ja nėra pasibaigusi, nes esama jos paveldėtojų. Bet kokią do Henry Sayce (1843–1933) veikalų, išleistų po 1884 m., „mitologiją“ pozityvistai laikė separatizmo pagrindu, nes tarp jų ir „Hetitai: pamiršta imperija“.6 ją atkūrus ar sukūrus įmanoma subrandinti ir puoselė- 1884 m. balandį knygelės „Žiponas ir žipone auk- ti atskirą istoriją. Lietuviai, istorinė tauta, skirtingai nuo singumas bei sidabringumas lietuviškun dainun“ estų, latvių, suomių – nevalstybinių tautų, išėjusių į istori- prakalboje Basanavičius rašė, kad 1880 m. pradžioje nę areną 1918 m., – neturėjo herojinio epo. Beresnevičius keliaudamas po Bulgariją matė pakelėse stūksančius svarstė: gal epas yra genties savastis, o Lietuvoje, genčių milžiniškus pilkapius, supiltus neatmenamais laikais, konglomerate, epai sudilo jų viduje, susidarant valstybei, ir klausė savęs, kokia nuostabi turėjo būti tauta, tokius randantis karinėms ir žygio dainoms? Kitaip nei germa- didžius amžinus paminklus savo valdovams palikusi, nų ar skandinavų mitologijoje, lietuvių vėlės tarpusavyje jos praeitis gal net piramidžių laikus siekianti, ir teigė nekariauja, todėl herojinis epas moterims neaktualus, o radęs vienintelį prideramą kelią ištirti lietuvių kilmei, ne kariams nežinomas. Lietuvių tapatumas tradiciškai nors jo dienų lietuviai yra tik menka liekana senovėje buvo tvirtinamas ir galiojo kaip išgyventas pasakojimas buvusios didžios ir galingos trakų tautos.7 apie kilmę.8 Remdamasis postmodernistine Ernesto Gel- Romantizmas irgi paskatino domėtis folkloru ir is- nerio įžvalga, kad pozityvizmas – tai kolonializmo for- torija. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pirmojoje pusėje per ma, Beresnevičius teigė: istoriškai susiformavus lenkų Europą nuvilnijo atradimų banga – atskleista daug isto- ir lietuvių dariniui XIX a. pirmojoje pusėje, lenkai tapo rinių šaltinių, naratyvinio pobūdžio istorinių kūrinių, kolonizatoriais lietuvių atžvilgiu. Romantinė sąmonės re- tačiau ne ką mažiau pateikta ir klastočių. Į garbingos voliucija privertė pajusti savo kolonijinę padėtį, lenkų tei- senovės slėpinius gilinosi kūrybingos asmenybės, imta sinamą jų skleidžiama kultūra ir civilizacija, ir tai skatina ieškoti ir vertingų autentiškų tekstų. XIX a. pirmojo- suvokti save kaip atskirą istorijos subjektą. Manyčiau, Ba- je pusėje valstybiniai archyvai buvo palyginti skurdūs, sanavičius atsižvelgė į mitologinę tradiciją, tačiau plėtojo akademinės institucijos silpnos, dokumentų ieškota ją moderniais moksliniais metodais ir tikėjo, kad ilgainiui dvaruose, vienuolynuose, asmeninėse kolekcijose ar pavyks atskleisti pasauliui lietuvių civilizacijos ištakas.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Pietro U. Dinis, pristatydamas refleksijas apie lietuvių abejojo, ar derėtų remtis skurdžiais jų paminėjimais Sena- kalbos kilmę, Renesanso laikais plitusias Vakarų Euro- jame Testamente. Pasitelkęs Amerikos pavyzdį, teigė, kad poje, aptaria vadinamąjį valakiškąjį variantą. Lietuvių ir trakai ne „skrajojo“, o emigravo į kitas vietas, kolonizuo- prūsų kalbos esančios lotynų kalbos dvigubo sugedimo dami didžiulius plotus. Pabrėžė, kad apsakymų autorius, rezultatas: dėl pirmojo sugedimo atsiradusi valakų, o dėl sekdamas Ksaveru Bogušu, Józefu Kraszewskiu, be reikalo antrojo baltų (lietuvių ir prūsų) kalbos. Tokios sampratos mini herulus, nes tokiu atveju nurodytinos visos lietuvių esmę sudaro kai kurių XVI a. humanistų įžvelgtas ryšys kilmės hipotezės. Apgailestavo, kad Maironis nežino slo- tarp Baltijos ir Dakijos-Dunojaus regionų „romėnišku- vakų ir čekų filologo Pavelo Josefo Šafaříko (1795–1861) mo“. Lingvistinę lietuvių kilmės iš romėnų teoriją vokie- ir kitų tyrinėtojų darbų. Recenzijos pabaigoje nurodė, kad čių humanistai siejo su Dakijos-Dunojaus regiono romė- pilis lietuviai nusižiūrėjo ne nuo vikingų, nes žinojo apie niškumu, o pačią Romą – su Baltijos arealu. Witenberge jas dar prieš įsikurdami Lietuvos teritorijoje, o ir pats žodis įsigalėjo požiūris, kad viena romėnų tauta iš to regiono „pilis“ labai panašus į graikų terminą „polis“.12 pasiekė Baltijos krantus. Pradėtas Philypo Melanchtono, 1902 m. pradžioje Basanavičius paskelbė kreipimąsi, toks romėnų įsitvirtinimo Baltijos areale aiškinimas pas- kad būtina įsteigti etnografinę draugiją. Lietuviai – „ža- klido Vokietijoje, bet lietuviams tai nebuvo žinoma. Pir- lia atauga didžiausios senovėje trakų tautos“ ne dėl savo mą kartą apie valakišką lietuvių kalbos kilmę užsiminta kaltės toli atsiliko nuo kitų europinių tautų, kur kas už 1569 m. paskelbtoje knygoje „Chronica Carionis“, kurios ją jaunesnių. Kad pažintų save, tautai reikia etnografinės vienas iš autorių buvo Melanchtono žentas Kasparas Peu- draugijos, jos mokslinio leidinio, nacionalinio muziejaus ceris. Klasikinė lietuvių kilmės iš romėnų teorija buvo ir bibliotekos.13 sugriauta. Janas Dlugošas, Vilniaus lotynintojai (Myko- Kokius atgarsius sukėlė Basanavičiaus pastangos įro- las Lietuvis, Augustinas Rotundas, Vaclovas Agripa) ir jų dyti garbingą lietuvių praeitį? Konstancija Skirmuntaitė šalininkai neabejojo, kad romėnai pasiekė Baltijos šalis iš antrajame papildytame veikalo „Iš seniausių laikų lietu- Viduržemio jūros arealo, o Peuceris teigė, esą jie atėjo iš vių genties“ leidime (Krokuva, 1892) pasinaudojo jo iš- Dakijos-Dunojaus regiono, tad Baltijos arealo romėnišku- vadomis ir lietuvių kilmės iš trakų hipotezę laikė turinčia mas yra ne tiesioginis, o antrinis padarinys, atsiradęs per ateitį. Basanavičius parašė knygos recenziją, džiaugdama- tarpinį Dakijos-Dunojaus regioną.9 Basanavičiaus trako- sis autorės mokėjimu lietuviškomis akimis „ant visko žiū- loginius veikalus Dinis laiko moderniųjų laikų išimtimi ir rėti“. Nesutiko su teiginiu, kad lavonų deginimo paprotys lingvistinės idėjos apie valakiškąją lietuvių kalbos kilmę į Lietuvą atneštas iš Vakarų ar Pietvakarių kraštų, prieš- užuomazga. Humanistai dar neįžvelgė skirtumų tarp tau- taravo istorikei, kad lenkų kultūros ir krikščionybės įtaką tos ir jos kalbos kilmės. Kai kuriomis Basanavičiaus įžval- apibūdinusi žodžiu „švelni“, kad „primetanti“ lietuviams gomis apie jotvingių kilmę rėmėsi ir Beresnevičius.10 vikingų kultūrą… Daktarui nepatiko ir pastaba, esą lietu- Recenzuodamas Juozo Andziulaičio-Kalnėno 1891 m. viai nesukūrė savitos atskiros civilizacijos, bet jis vis tiek iš anglų kalbos išverstą E. A. Freemano „Europos istoriją“, siūlė Skirmuntaitės tekstą išversti lietuviškai dar ir todėl, Basanavičius konstatavo: anglosaksų autorius labai trum- kad cenzūra knygelės neįsileidžia į Rusiją.14 pai ir paviršutiniškai aprašė lietuvių reikalus artimiausiais Jonas Šliūpas veikale „Lietuvystės praeitis, dabartis ir laikais, o senojoje istorijoje pamiršo minėti ne tik juos, bet ateitis“ rašė, kad senosios lietuvių kultūros liekanas Ma- ir jų protėvius trakus, kuriuos mokslas yra pripažinęs grai- žojoje Azijoje, Trojos apylinkėse, yra aptikęs daktaras kų kultūros pranokėjais. Daktaras pagyrė vertėją už tai, kad Heinrichas Schliemannas (1822–1890 m.), o daktaras tikrinius vardus šis pateikė tokius, kokie jie yra senuosiuose Basanavičius ištyrė, kad senovės trakai ir dakai buvo da- tekstuose.11 Vertindamas 1891 m. Tilžėje išleistus Zanavy- bartinių lietuvių ir latvių protėviai.15 Maironis „Apsaky- ko (Maironio) „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“, džiau- muose apie Lietuvos praeigą“ rėmėsi vandenvardžių ir gėsi, kad pateikta lietuvių kilmės iš trakų versija, tačiau vietovardžių panašumu, minėjo lietuvių protėvius prie

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 63 Dunojaus (p. 8–9), tą jis pakartojo ir „Lietuvos istorijo- riją.20 Kongreso sekretorius pažadėjo referatą atspaus- je“ (p. 6–7), kurią 1906 m. Peterburge išleido Lietuvių lai- dinti ne atskira brošiūra, o specialioje knygoje, kad su kraštis. Antanas Milukas „Rankvedžio senoviškos istorijos“ juo susipažintų daugiau skaitytojų. Tekstą paskelbė ir pirmoje dalyje, skirtoje Rytų šalims (paskelbta 1898 m.), ap- Juozo Tumo redaguotas pirmasis inteligentijai skirtas gailestavo, kad mūsų bočiai per priverstinius kraustymusis žurnalas Žinyčia.21 Tame pačiame numeryje pasirodė nepaliko nei raštų, nei istorinių paminklų, galinčių parodyti pritariantys ir papildantys Pietario straipsneliai „Se- pasauliui garbingą senovę ir nuopelnus žmonijai (p. 5), bet niausios žinios“ ir „König – Kunigas“. antroje dalyje, rašydamas apie Graikiją, įterpė, kad Trojoje Lietuvių kilmę aiškinančių romantizuotų teorijų buvo ir kariavę ir lietuvių protėviai, kurie tada trakais ir lidais buvo daugiau. Jonas Šliūpas lietuvius siejo su hetitais, o Juozas vadinami (p. 10). Pranas Klimaitis Lietuvos istorijos vado- Gabrys-Paršaitis 1944 m. Šveicarijoje net išleido veikalą vėlyje pradinėms mokykloms rašė atsargiau ir lietuvių pro- „Lietuvių ir hetitų kalbų giminystė ir priešistorė“ (Marija tėvių gyvenimą Balkanuose pavadino neįrodytu spėjimu.16 Gimbutienė neigiamai įvertino šią studiją recenzijoje Aidų Basanavičiaus studijų draugas Vincas Pietaris, remda- 1949 m. trečiame numeryje). Lenkų ir vokiečių mokslinin- masis 1893 m. Tilžėje išleistomis „Etnologiškomis smul- kų iškeltas idėjas dėl lietuvių kalbos panašumo į sanskritą kmenomis“, smerkė sulenkėjusius bajorus, kurie nelaiko plėtojo Vincas Krėvė ir Antanas Poška, bandydami įtvir- savęs Gedimino ir Vytauto lizdo ereliais, atsisako garbin- tinti indiškąjį kilmės variantą.22 Trakiškoji teorija tapo pla- gos ir senos lietuvių kultūros. Kartu išdėstė savo nuomo- čiau žinoma dėl Jono Basanavičiaus autoriteto ir atkaklių nę dėl jotvingių, cituodamas lenkų filologo slavianofilo jo pastangų pateikti tos kilmės įrodymus. Edwardo Romualdo Bogusławskio (1848–1917) veikalą, Būta ir kandžios kritikos. Socialdemokratas Augusti- apžvelgiantį „lito-venedų“ ir venedų kalnų pavadinimus nas Janulaitis parašė pamfletą „Kur lietuvių senovėje gy- ir Europos vandenvardžius.17 Juozas Adomaitis-Šernas venta? Patriotiškas vistariškai-arkeologiškas ištyrinėjimas studijoje apie etnologiją, parengtoje remiantis užsienio / parašė N. N., D. M. (t. y. D-ras baltosios ir juodosios ma- autoriais, lietuvių kilmę iš trakų vadino neįrodytu spė- gijos), prof. nesančio universiteto, sąnarys busenčios lie- jimu, pažymėjęs, kad Jonas Žilinskas-Žilius nusiteikęs tuviškos akademijos ant Marso ir Mėnesio ir t. t., ir t. t.“, protėviais laikyti germanų gentis.18 Kitokia buvo Jono kuriame išjuokė lietuvių kilmės aiškinimams naudotą lin- Jablonskio reakcija – sukritikavęs istoriniuose šaltiniuose gvistinį metodą, dažniausiai paremtą žodžių skambėjimo ir filologų tyrinėjimuose minimų tautų pavadinimų aiški- panašumu. Lietuvių „genijukams“ (kalbama apie Andrių nimą ir laikymą tiesioginiais lietuvių protėviais, parodęs Vištelį, Vincą Pietarį, Juozą Žilinską, Joną Basanavičių) filologines įrodymų spragas, jis rašė nenorintis galutinai užtenka lingvistinio metodo, antropologiniu ir etnolin- sugriauti Basanavičiaus teorijos, bet ragino autorių ateity- gvistiniu lai naudojasi užsieniečiai. Parinkti ironiški sky- je remtis tvirtesniais pamatais, ypač kad jo raštai yra iš- relių pavadinimai, kaip antai „Lietuviai užkariauna dalį skirtinai vertinami ir daro didelę įtaką bręstančiai lietuvių Amerikos, Azijos ir Europos“. Šaipomasi iš Basanavičiaus visuomenei.19 (tekste Rupkevičė) įrodinėjimų, kad graikai, trakai, ski- Romantines lietuvių kilmės teorijas neplanuotai tai buvę tikri lietuviai – taigi taip „atkariavome“ dalį Eu- pagarsino kunigo Jono Žilinsko-Žiliaus (1870–1932) ropos, ji, supelijusi ir paskendusi nedorybėse, jau dabar referatas, išverstas į prancūzų kalbą ir perskaitytas pradeda drebėti ir laukti lietuvių atpildo kaip davatka Pa- Etnografų kongrese Paryžiuje 1900 m. rugpjūčio 27 d. skutinio teismo dienos.23 Pratarmėje autorius rašo, kad Susirinko apie 30 klausytojų, nesant referato autoriaus, lietuviai chroniškai baiminasi kritikos, leidžiama peikti turėjusio išvykti į Prūsiją (tekstą perskaitė Stanislovas tik kunigus ir carinę valdžią, o vadinamieji patriotiniai Geršinskis), diskusijų dėl pateiktos teorijos nekilo, kal- moksliniai „ištyrinėjimai“ neliečiami. ba pakrypo spaudos draudimo link. Be lietuvių kilmės 1927 m. Petras Tarasenka „Vadove krašto praeities iš trakų, Žilinskas plačiai išskleidė ir gotiškąją savo teo- tyrimo darbams“ rašė, kad jam lietuvių protėvynės

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 aiškinimas trakologiniu aspektu kelia rimtų abejonių: pavarde, kuriuose yra likę senovės trakių kalbos žymės nors Mažojoje Azijoje ir aptinkama miestų tokiais ar- su lietuviškomis etimologijomis. Tuos visus vardus aš timais vardais kaip Kaunas ar Trakai, bet antai kalbi- dabar apdirbu – o jų yra šimtai: jie galės papildyti tų ninkas Kazimieras Būga lietuvių protėvių gyvenimo genčių kalbos glosas ir jie bus parama mano seniai skel- pėdsakų ten neradęs.24 biamai tezei apie lietuvių su trakiais giminystę. Trakių Amerikoje trakologijos idėjoms pritarė Vytautas Šir- varduose randame aiškius pėdsakus, kad senovėje ant vydas, 1937 m. Studentų žodyje pateikęs lietuvių pami- Balkanų pusiasalio ne tik lietuviškos būta tarmės, bet nėjimų istoriniuose šaltiniuose apžvalgą.25 ir dzūkiškos ir – latviškos, bulgarų gi asmens vardai prirodo, jog slavams V–VI šimtmetyje įsikuriant ant Mokslinės visuomenės reakcija į pagrindinius tra- pusiasalio gyventi, buvo atrasta, rodos, nemaža trakių kologijos veikalus, pasirodžiusius po 1919 m., Basana- tautos dalis – kaimiečiai dar neromanizuoti, su kuriais vičiui buvo skaudi ir sunkiai pakeliama. Vieninteliam jiems susimaišant ir trakius slavizuojant, priimta nuo trakiškosios jo teorijos šalininkui užsieniečiui – slova- jų didelė daugybė asmens vardų – tyrai lietuviškų – ku- kų kunigui Adalbertui Srbai 1924 m. gegužės 8 d. laiške riais bulgarai lig šių dienų vadinasi.“27 daktaras guodėsi: „Mano ilgam tylėjimui, rods, buvo Kiti amžininkai tokį požiūrį vertino kaip daktaro sil- dar atsiradę ir kitokių priežasčių – o tai nepasisekimas pnybę, kurią toleravo. trakologijos srityje. Man net darosi koktu, dargi gėda Basanavičius įžvalgiai numanė, kad vienintelis materi- Tamistai prisipažinti, kad Kazio Būgos recenzija Kau- alus lietuvių protėvių palikimas, regimas amžininkų, – tai no universiteto organe „Tauta ir Žodis“ mano studiją pilių liekanos ir piliakalniai. Todėl pirmasis stambus jo „Apie Trakų ir prygų tautystę“ bjauriausiu būdu išnie- darbas – apžvalginis straipsnis „Apie senovės Lietuvos kino, tiesiog į niekus pavertė, nė kokios vertės jai nepri- pilis“. Archeologas Raimundas Akavickas laiko jį vienu pažindamas. Jei šitą jo negatyvią nuomonę apie mano pirmųjų tokio pobūdžio darbų, kuriame, remiantis rašyti- darbą ir jo išvadą – trakų giminystę su lietuviais – ga- niais šaltiniais, pateiktos svarbiausios piliakalnių, senovės lima skaityti jo apakimu ar sprangumu, tuo dar nema- pilių ir įtvirtinimų charakteristikos.28 Būtų įdomu tai pa- loniau pasirodė ir prof. Gerulio elgesys su įteiktu jam lyginti su Motiejaus Valančiaus straipsniu „Apie kalniu- mano straipsniu apie „Seniausį lietuvių kalbos pamin- kus Lietuvoje“ (Lietuviškas balsas, 1888, nr. 8–10). klą“, kurį jis buvo prisižadėjęs, į vokiečių kalbą išvertęs, kokiame vok. laikraštyje patalpinti.“ Tai „buvo man di- Romantinės teorijos apie tautos kilmę neaplenkė ir džiausias smūgis, kokio aš sulaukti nesitikėjau ir kuris latvių. Kasparo Ernesto Biezbardžio (1806–1886) su- be biskio būtų paralyžavęs visą tolimesnį triūsą.“26 kurtą teoriją apie jų kilmę iš Herodoto minimų skitų 1926 m. kovo 22 d. laiške Aleksandrui Jakštui-Dam- trumpai aptarė Jonas Šliūpas veikale apie latvių judėji- brauskui irgi skaudama širdimi rašė: „Gerb. Kun. Pro- mą.29 Biezbardis 1821–1826 m. Tartu universitete stu- fesoriau! Atradęs 1925 m. „Tautoje ir žodyje“ Tamistos dijavo pedagogiką ir filosofiją, o 1832 m. papildomai kelis „verba veritatis“ velionio K. Būgos adresu dėliai išklausė matematikos, filologijos ir teologijos kursus. joje negatyvių pažvalgų į senovės trakių su lietuviais gi- Parengė pirmąjį geometrijos vadovėlį latvių kalba, kūrė minystę, aš gailiuosi, kad tie Tamistos žodžiai nebeteko latvių rašybos lotyniškomis raidėmis pagrindus.30 Pri- Būgai išgirsti, dar jam gyvam esant. Iš tikrųjų – jau kam sidėjo prie jaunalatvių sąjūdžio. Racionalizmo idėjų kam tik ne velioniui reikėjo tą klausimą be rimtos kri- skleidėjas su antikiniais autoriais susidūrė versdamas tikos pašiepti, neturint trakologijoje nė kokios kompe- jų raštus, pavyzdžiui, Tacito „Germaniją“. Septynerius tencijos ir autoriteto. Juk jis visiškai nebuvo apsipažinęs metus rašytą veikalą autorius išleido 1883 m., o pirmą nei su trakių, getų, dakų asmenų vardais ir geografijos kartą šią idėją išdėstė 1860 m. Nauja latvių kilmės teo- nomenklatūra, nei su vienu šios dienos bulgarų vardu- rija šalininkų nesulaukė. 1888 m. pasirodė Andrejaus

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 65 Pumpuro epas „Lačplėsis“, kurio autorius, dirbdamas lietuvių kilmės iš romėnų teorija, nes kiekvienas Auš- matininko padėjėju, keturiolika metų laisvalaikiu rinko ros šalininkas galėjo, panašiai kaip bajoras savo gimine, tautosaką ir gerai susipažino su latvių folkloru. Jis ne- lietuvių kultūros senumu pasigirti prieš lenkus.33 Kartu siskelbė neva radęs senovinį rankraštį ir neneigė savo išskyrė ir asmeninį kuklumą. Prezidentas Antanas Sme- autorystės. „Lačplėsis“ tapo nacionaliniu latvių epu. tona per gedulo mitingą Karo muziejaus sodelyje vasario Biezbardžio idėją atgaivino 1912 m. Rygoje įsikūrusi 21 d. Basanavičiaus romantizmą pavadino „sveiku daik- Latvių etnografijos draugija, kurios tikslas buvo kaup- tu“, nes lietuvių prosenovės jis ieškojo Mažojoje Azijoje, ti ir skelbti medžiagą, susijusią su senąja latvių istorija, kad Lietuvą galėtų atrasti Neries ir Nemuno pakrantėse siekiant parodyti, kad jie kartu su lietuviais ir senaisiais prie Baltijos jūros.34 1922 m. paskelbtuose prisimini- prūsais – sena tauta, giminiška arijams, iš kurių per tūks- muose jis rašė, kad dauguma gimnazistų nesuprato vieno tančius metų išsivystė visos Europos tautos.31 1914 m. pirmųjų trakologinių daktaro tekstų „Žiponas ir žipone Jelgavoje pasirodė J. Lecso knyga „Arijai – latviai“, kurio- auksingumas bei sidabringumas lietuviškun dainun“ je įrodinėjama, kad Latvijos teritorijoje kadaise gyveno (Tilžė, 1885), skaitė vien iš patriotizmo ir susidarydavo indiškųjų arijų gentys. Lietuvoje panašią teoriją skelbė bendrą įspūdį, kad žiloje senovėje lietuviai gyveno toli smulkių bajorų palikuonis iš Biržų Juozapas Kozakevi- Balkanuose, kad yra kilę iš labai senos giminės, o vietos, čius (1858–1940), Panevėžyje 1928 m. išleidęs knygelę iš kurių jie pasitraukė, buvo labai turtingos vario, sida- „Mūsų protėvių pėdomis (Lietuvių kilmės teorija)“. bro ir aukso. Tarpusavyje dar karščiau svarstė, kas geriau Lietuvai: ar pasitraukus į užsienį nevaržomai dirbti tau- Jiřis Polyvka (1858–1913), žymus čekų folkloristas ir tos labui, ar kaip Vincas Kudirka triūsti savam krašte.35 baltų tautosakos tyrėjas, padarė įtaką Basanavičiui dėl Laikinosios sostinės rotušėje eksprezidentas Kazys levų, minimų lietuvių pasakose. Ilja Lemeškinas, paskel- Grinius tą gedulo dieną aiškino, kad daktaras kūrė naują bęs Polyvkos ir Basanavičiaus 1907–1909 m. susirašinė- istorinę tradiciją, vienydamas praeities lietuvius su da- jimą, teigia, kad tyrinėjimą „Levai lietuvių pasakose bei bartiniais, trakologiniai veikalai, aukštindami lietuvių dainose ir prygiškai-trakiškoje dailoje“ skelbti pradėta vardą, darė poveikį jaunosios kartos sąmonei.36 Advoka- 1907 m., o baigta 1919 m. Svarstyta, iš kur, kokiu būdu ir tas O. Finkelšteinas pabrėžė, kad Basanavičius – Vakarų kokiu laiku tuos žvėris imta minėti lietuvių ir latvių pasa- žmogus, europietis, persisunkęs liberalizmo tradicijo- kose, dainose, patarlėse, ar lietuviai senovėje tuos plėšrū- mis, plačiai supratęs laisvę ir ugdęs tautiečių pilietišku- nus pažino tiesiogiai, ar galėjo apie juos sužinoti iš kaimy- mą.37 Tautininkų oficiozas Lietuvis skelbė, kad Basana- nystėje gyvenančių tautų? 32 Atsakyme Basanavičiui čekų vičiui mokslas sutapo su publicistika, lietuvių praeitis folkloristas aiškino, kad pasakų variantuose vieni žvėrys jam – šventenybė, garbinga ir didinga, daktaras žvelgė į keičiami kitais, geriau pažįstamais. Šiuo vieninteliu atveju ją romantiko akimis. Buvo populiarus, naivus, stokojo daktaras atsižvelgė į specialisto nuomonę, tačiau iki pat tvirto metodo, bet savo spėjimais, pagrįstais intuicija, mirties stengėsi užbaigti 1888 m. paskelbtą darbų planą, kėlė rimtus lituanistikos klausimus, gyvendamas tautos nekreipdamas dėmesio į skeptikus ir kritikus. idėja išsižadėjo artimų žmonių ir kaip atsiskyrėlis leido dienas tarp knygų ir raštų.38 Trakologija amžininkų akimis Vladui Nausėdai, neolituanų leisto Akademiko redak- toriui, lietuvių tautinis romantizmas – sveikų tautos jėgų Mykolas Biržiška, grįžęs iš Jono Basanavičiaus lai- sąjūdis prieš pavergėjus, skirtingai negu lenkų mesianiz- dotuvių Vilniuje, pasakodamas apie velionį karininkų mas, paremtas Lenkijos dvasine bei medžiagine nepri- Ramovėje Kaune 1927 m. kovo pradžioje, pabrėžė, kad klausomybe ir noru vadovauti kitoms tautoms.39 Stasys mokslinė trakologinių tyrinėjimų vertė nėra svarbiausias Povilavičius trakologinius tyrinėjimus aiškino Bulgarijo- dalykas ir tautos patriarcho pomėgį palygino su XVI a. je gyvenusio lietuvio patriotine nostalgija, kai panašus į

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 lietuvių kalbą garsas ar žodis atrodė tarsi kregždės ar ger- žymėjo, ką autorius stengėsi įrodyti. „Iš gyvenimo vėlių vės, atskridusios iš Lietuvos. Tad Basanavičiaus trakolo- bei velnių“ įvade apie senovės lietuvių tikėjimą vėlėmis ir gija – Tėvynės ilgesio atspindys.40 Archeologas Jonas Pu- nekrokultą parodomas lietuvių tikėjimas pomirtiniu dva- zinas tai vertino kaip Aušros laikmečio reikalavimą: kad sios gyvenimu, studija suskirstyta skyriais, atsižvelgiant į tauta išliktų gyva, istorijos mokslas pasišauna suteikti jai aplinkybes, kuriomis dvasios pasirodančios. Veikale „Iš garbingų bruožų iš praeities. Jo nuomone, toji dvasinė si- trakų ir lietuvių mitologijos smulkmenos“ aptariamas tuacija paaiškina ilgai trukusį blaškymąsi tarp patriotinio pagoniškų lietuvių dievų kaip gamtos galybių garbini- veržimosi prie „malonių tyrinėjimo išdavų“ ir mokslinių mas, ieškant bendrybių su Pietų Europos gyventojų tikė- istorinės tiesos paieškų.41 Kiek vėliau Puzinas konstatavo, jimais, skyrelyje apie kaukus pateikiama visa žinoma to kad tiek Basanavičius, tiek kiti aušrininkai buvo užsikrėtę meto literatūra, citatos iš seniausių ir iš vėliausių šaltinių. niekuo nepagrįstais etimologiniais palyginimais.42 Fol- Priminęs neigiamą Būgos nuomonę dėl Basanavičiaus kloristas Jonas Balys tuos tyrinėjimus vadino romanti- hipotezės yra lietuvių protėvynę, istorikas teigia: surink- ko patrioto pastangomis žadinti lietuvių tautą, įrodžius ti gausūs šaltiniai ir tekstai, apsunkinti smulkmenomis garbingą jos kilmę, pabrėždamas, kad Kazimierui Būgai, ir detalėmis, neleido vertinti jų kritiškai, vertė tenkintis sukritikavusiam trakologinius tyrinėjimus, mokslas buvo tik „visų faktų inventorišku žinojimu“, tačiau būta gerų svarbiau už tautos didybę ar asmens ambicijas.43 Kitokią intencijų tirti senovės lietuvių religiją tada, kai mažai kas nuomonę jis išdėstė 1926 m. pabaigoje – teigė, kad Ba- galvojo tą daryti, o sukaupta medžiaga labai pravers bū- sanavičiaus teorija turi daug nuostabių faktų, su kuriais simiems tyrinėtojams. Pagrindinis priekaištas – nekritiš- negalima nesiskaityti, ir yra tikrai rimta.44 kas XVI–XVII a. humanistų, rašiusių apie lietuvių praeitį Mykolas Krupavičius, reikšdamas ne mokslininko, o ir religiją, tekstų panaudojimas.48 politikos veikėjo nuomonę, 1927 m. kovo mėnesį pa- Prezidento Antano Smetonos sekretorius Aleksandras skelbtame memorialiniame straipsnyje retoriškai klausė, Merkelis konstatavo: Jono Basanavičiaus lietuvių kil- kas geriau susipažinęs su „lituanika“, jei ne daktaras Jo- mės teorija, plačiai žinoma trakologijos vardu, „šiandien nas Basanavičius? Ir kas galėtų įrodyti, kad kitų moksli- mokslininkų sukritikuota ir mums yra svarbi ir įdomi tik ninkų išvados teisingesnės už jo padarytąsias? 45 Pasak patriotiniu atžvilgiu“, tačiau pabrėžė, kad daktaras savo Vytauto Bičiūno, romantikams atrodė, kad Lietuvos pra- studijas didžiai vertino ir skyrė joms apie 50 metų vaisingo eitis slepia savyje tautos sielos paslaptį, o kūryba turinti darbo.49 Jaunojoje kartoje paskelbtame straipsnyje jis rašė: augti iš jos gelmių. Istorinis Basanavičiaus romantizmas ši graži ir didinga legenda apie tautos kilmę sugretino lietu- davė impulsą tautiniam atgimimui ir su juo susijusiai vius su pačiomis seniausiomis ir kultūringiausiomis tauto- literatūrai. Bičiūnas išreiškė įsitikinimą, kad trakologija mis, nors lenkai pravardžiavo lietuvius chamais, chlopais, užčiuopė ieškotiną tiesą – ryšį tarp pagoniško lietuvių žemakilmiais žmonėmis, o tamsūs kaimiečiai ar tariami ir graikų-romėnų religinių kultų.46 Pasak jo, romantikai inteligentai, tikėdami tokiais prasimanymais, lengvai išsi- atrado jausmų pasaulį. Fausto Kiršos manymu, daktaras žadėdavo savo tautybės.50 savo darbais siekė parodyti kitoms tautoms, kas yra lie- Yra ir straipsnių, pateisinančių Basanavičiaus atkaklu- tuviai ir kiek brangių dvasios turtų jie turi, o lietuviams mą. Jurgis Kutra Biržų žiniose pritarė tvirtam nusistatymui bandė atverti akis ir širdis, kad šie pagaliau suprastų, kas toliau plėtoti trakiškąją teoriją, nors to meto mokslas atme- esantys. Nors pasitelkdavo ir pasakiškus pavyzdžius, net tė tokį tautų giminiškumo ir jų kilmės įrodinėjimo būdą.51 buvo vadinamas romantiku svajotoju, tačiau svajonė Zigmas Kuzmickis oficioze Lietuva pareiškė, kad trakolo- dažnai laimi daugiau negu „tikrovės daviniai“.47 gija „savo darbą vis tiktai, reikia pasakyti, padarė“ – būtent Kitaip trakologiją vertino istorikas Zenonas Ivinskis, todėl Vilniaus lietuviai turi Lietuvių mokslo draugiją.52 1927 m. rašytame Basanavičiaus darbų apibūdinime. Juozas Tumas-Vaižgantas 1921 m. rašė: galima ne- Minėdamas konkrečius veikalus religijos tematika, pa- sutikti su Basanavičiaus ir Šliūpo „aprioristiniu“ me-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 67 todu, kai atsitiktinai pasigaunama idėja, kad lietuviai Arčiau mūsų laikų bus atkeliavę iš „tariamojo žmonijos lopšio“ – Viduri- nės Azijos slėnių per Mažąją Aziją ir Balkanų pusiasalį. Algirdas Julius Greimas knygoje „Iš arti ir iš toli“ Ba- 1926 m. pabaigoje tautos patriarchą jis vadino XIX a. sanavičių vadina vieninteliu europinio masto mitologu romantikų Teodoro Narbuto ir Simono Daukanto pa- Lietuvoje, be jo nesame turėję nei vieno lietuvio antropo- sekėju, tikinčiu mokslo galia, savo veiksmais ir darbais logo. Jis buvo Lietuvos istorijos mitų kūrėjas, o jo studijos brandinančiu patriotizmą. Basanavičius nuosekliai ėjo apie obuolių simbolizmą, kaukus ir aitvarus nepasenu- pasirinktu lietuvybės keliu, altruistiškai atsidavęs vie- sios iki šiol.59 Istorikas Zenonas Ivinskis 1960 m. rašė: nai idėjai, – visa tai darė jį „tautos konstruktoriumi“, o ilgas gyvenimas Bulgarijoje, senojoje trakų žemėje, ne vienu atveju ir „destruktoriumi“.53 Vaclovas Biržiška Basanavičių, stipriai įsigilinusį ir įsijautusį į mūsų liau- 1927 m. pavasarį rašė: per 40 metų Basanavičius surin- dies kultūrą, jos folklorą, nuteikė manyti, kad lietuvių ko gausybę duomenų, nė per plauką nenusileido hipo- tauta gilioje praeityje buvo giminiška klasikinio pasau- tezės apie lietuvių kilmę iš trakų kritikams, pasekėjais lio tautoms, būtent graikams ir romėnams.60 Tautos pa- laikė Vincą Pietarį, Joną Šliūpą, Amerikos lietuvių vei- triarchas buvęs tipiškas praeities mėgėjas romantikas, kėją ir tautosakos rinkinių leidėją Juozą Otto Širvydą, medžiagos rinkikas, kuriam stigo kritiško požiūrio ir slovakų kunigą filologą Adalbertą Srbą, prie šalininkų, metodo. Pasak istoriko, labai konkretizuota, romantiš- „berods dalinai“, priskyrė Petrą Klimą, Adomą Jakš- kai mitologizuota lietuvių praeitis su savais „dievaičiais“, tą-Dambrauską.54 Klimas tarp šalininkų bus patekęs įdomiomis legendomis ir mitais padarė didesnę įtaką dėl atsargios recenzijos „Apie trakų prygų tautystę ir lietuvių atgimimui negu kritiškos ir autentiškais faktais jų atsikėlimą Lietuvon“, paskelbtos Mūsų senovėje. Re- paremtos, bet perdėm racionaliai nublankintos moks- cenzento manymu, veikalo autorius apsidraudė nuo linės studijos. skeptiškai nusiteikusių tautiečių, teigdamas, kad savo Vaido Šeferio manymu, Basanavičius perėmė idealis- uždaviniu laiko ne lietuvių, o trakų-frygų istoriko in- tinį Simono Daukanto požiūrį į ikikrikščioniškąją Lietu- tencijas.55 Kazimieras Būga 1923 m. recenzijoje rašė, vą. Prieš vykdamas į Bulgariją jis buvo jau gerai išstudija- kad šis veikalas, jei būtų pasirodęs 1880–1890 m., ne vęs Herodoto raštus – pagrindinį trakologijos šaltinį, tuo vieną lietuvį būtų padaręs patriotu, jis pats irgi ta metu susiklostė ir jo teorija apie lietuvių ryšius su senąja teorija žavėjęsis, daktarui garbę suteikia Aušra, pasakų trakų civilizacija, neva paklojusia pamatus visai šian- ir dainų rinkiniai, tačiau „Prieraše“ kalbininkas įspėjo dieninei Europai. Taigi daktaras ieškojo ne argumentų jaunuomenę, kad aklai netikėtų lietuvių kilme iš Balka- galimiems ryšiams pagrįsti, bet „faktų“, kurie patvirtintų nų ir Mažosios Azijos, pridurdamas, esą naivu tikėtis, didingą lietuvių praeitį. Vaido Šeferio požiūris artimas jog dėl pareikštos kritikos Basanavičius atsisakys jau- Nerijos Putinaitės vertinimams, kad trakologija susijusi nystės klaidų.56 su ideologiniu panlietuvybės lauku.61 Aleksandras Radžius straipsnyje „Lietuvių tautosaka Basanavičius parašė studijų iš istorijos, archeologi- ir Basanavičiaus teorija apie lietuvių kilmę“ aptarė fol- jos, etnografijos, folkloristikos, mitologijos, kalbotyros, kloro įtaką trakiškajai teorijai rastis.57 iškėlė lietuvių kilmės iš trakų-frygų hipotezę, kurią visą Justas Paleckis 75-ųjų metinių proga sveikindamas gyvenimą stengėsi pagrįsti. Buvo didelis eruditas, ta- „atgimimo tėvą“, kuris savo hipotezėmis kėlė lietuvių čiau neturėjo pakankamo lingvistinio išsilavinimo, to- tautos savigarbą, pareiškė: „Norisi tarti: gerai, kad Tu dėl daug kur klydo, vis dėlto nemaža dalimi jo pateiktų ne su mumis, Tautos tėve, o ten, Lietuvos tikroj sostinėj, duomenų remiasi ir dabartiniai tyrinėtojai, kaip antai kurią Tu esi vertas matyti ir joje būti. Tikrai gal mes ne- Ivanas Duridanovas ir Vladimiras Toporovas.62 Zigmui verti savo sostinės, gal neturime gana širdies grynumo Zinkevičiui trakologija vertinga tuo, kad sukėlė susido- jai atvaduoti ir Tau, Tautos Tėve, į akis pažvelgti.“58 mėjimą paleobalkanų ir baltų kalbų giminyste, atkreipė

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 mokslininkų dėmesį į tų kalbų panašumus (čia Basana- Basanavičius nenukrypo į filologinius kraštutinu- vičiaus įnašas neginčytinas). Vis dėlto Zinkevičius daro mus kaip kai kurie kiti aušrininkai, jo pateikta lietu- išvadą, kad tautos patriarcho įdėtas triūsas naudingas vių kilmės teorija nenustelbė kitų hipotezių, nepaisant tik dėl faktinių duomenų.63 didžiulio jos autoriaus autoriteto. Trakologija nebuvo Lietuvos archeologai pripažįsta Basanavičiaus nuo- įrašyta į mokyklinius vadovėlius kaip neginčytina tiesa, pelnus: jis pirmasis pradėjo nuosekliau tyrinėti vėles- o amžininkai ją vertino ne tiek iš mokslo pozicijų, kiek niuosius senkapius ir antropologinius radinius juose, žvelgdami per patriotizmo prizmę. Juozo Ambrazevi- Lietuvos archeologijos akiratį praplėtė pateikęs iki tol čiaus žodžiais tariant, atgimstančios Lietuvos legendai nežinotą gausią Pietų Europos ir Vakarų Azijos arche- priderėjo jos herojus.65 ologinę medžiagą, pradėjo spręsti etnogenezės proble- Teigti, kad trakologija padarė įtaką lietuvių tapatumui, mas, pasitelkdamas archeologinius radinius.64 Bulgari- neturime pakankamo pagrindo. Kita vertus, klaidos ir jai jis nusipelnė kaip aktyvus senienų rinkėjas – 80 000 spėjimai – tai neišvengiami mokslo raidos palydovai. archeologinių radinių yra įspūdingas skaičius net ir Kūryba be idealizmo yra beprasmė. Troškimas įro- kraštui, kuris turtingas senovės vertybių, o Lietuvių dyti lietuvių kilmę iš trakų įkvėpė Joną Basanavičių ir mokslo draugijai jis perleido poros tūkstančių antiki- jis nuveikė daug daugiau, negu būtų įstengęs neturėda- nių monetų rinkinį. mas šio romantinio impulso…

Kiekvienas trakologinis darbas vertintinas atskirai, konkretizuojant Basanavičiaus darbų novatoriškumą 1 J. Basanavičius, Raštai, Antra knyga, Publicistika, recenzijos, Iš gyvenimo kronikos ir nuopelnus konkrečioms sritims. Leonardas Sauka tai ir laiškų, Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, 15 t., Vilnius, LLTI, 2004, p. 88. jau padarė „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ 2 Lietuviszkiejie rasztai ir raštininkai. Raszliaviszka peržvalga parengta Lietu- tomų pratarmėse. vos mylėtojo, Tilžė, 1890, p. 175. Bulgarijoje Basanavičius laikomas antropologijos 3 Ibid., p. 194–195. pradininku, beje, šį mokslą jis suprato labai plačiai. At- 4 J. Basanaviczius, Lietuviu „Dunojus“ ir Rimėnu „Danubius“, Aušra, 1884, siradusi medicinos, gamtos, socialinių ir humanitarinių nr. 10–11, p. 347. mokslų sandūroje, antropologija atitiko jo, kaip medi- 5 J. Basanavičius, Apie lietuvišką Trakų tautystę, Žinyčia, 1900, nr. 2, p. 6. ko ir istorijos mylėtojo erudito, interesus. Tirti tautos 6 Jono Basanavičiaus asmeninės bibliotekos katalogas, sudarė ir parengė kilmę reikėjo kompleksinių žinių nuo archeologijos ir S. Narbutas ir D. Narbutienė, Vilnius, LLTI, 2008, p. 438–439. mitologijos iki lingvistikos ir medicinos, ypač viliojo 7 J. Basanavitius, Žiponas ir žipone auksingumas bei sidabringumas lietuviš- greitai modernėjanti kultūros antropologija ir etnogra- kun dainun, Tilžė, 1885, p. 5–6. fija. Romantinės aspiracijos kaitino vaizduotę, o sparti 8 G. Beresnevičius, Lietuvių ir lenkų istoriografija apie lietuvių mitologiją XIX a. XIX a. antrosios pusės humanistikos sričių branda teikė pirmoje pusėje. Mitologinės tradicijos įtaka lietuvių identiteto formavimui- vilčių, kad ateityje laukia nemažai atradimų. Trakologi- si, Literatūra, nr. 48 (5), 2006, p. 21–27. nės studijos – aušrininkų idealų ir tautinio romantizmo 9 P. U. Dini, Dar kartą apie lietuvių romėniškosios kilmės teoriją: lingvistinė padarinys. valakiškojo varianto samprata, Archivum Lithuanicum, t. 5, 2003, p. 196–198. Pozityvistinės pažiūros, susipynusios su polinkiu į ti- Baltų kalbotyros apyaušriai. Baltų kalbų paleokomparatyvistinės sampratos riamąjį darbą, skatino Basanavičių atsidėti mokslui. Jo kalbotyros istoriografijos kontekste, ibid, t. 11, 2009, p. 445, 452–453. darbų kryptį lėmė atgimimo poreikiai – tautos sąmonės 10 G. Beresnevičius, Getų ir jotvingių religinių įvaizdžių paralelės, Liaudies kultūra, ugdytojai pirmiausia turėjo atsakyti į klausimą, kas yra 2001, nr. 4, p. 11–14; Jazygai, jutungai, jotvingiai: kariai raiteliai nuo Meotidės iki lietuviai. Basanavičius kaupė duomenis, kad pagrįstų Dunojaus: keli štrichai jotvingių genezės klausimu, ibid., 2002, nr. 2, p. 7–11. lietuvių kilmės iš trakų-frygų hipotezę, rinko tautosaką, 11 Vienybė lietuvninkų, 1891-11-04, nr. 44, p. 527–528. kad parodytų lietuvių dvasinės kultūros turtingumą. 12 Vienybė lietuvninkų, 1892-02-10, nr. 6, p. 71–71–2.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 69 13 Dr. J. Basanavičius, Ar nereikalinga mums „etnographiška“ draugystė? Var- 39 Vl. Nausėdas, Vasario 16-oji ir Basanavičius, Akademikas, 1933-02-15, nr. 3, p. 49. pas, 1902, nr. 2, p. 43–45. 40 St. Povilavičius, Basanavičius – mūsų garbės narys, ibid., p. 52. 14 J. B-s, Konstancya Skirmuntt. Z najstarshych czasow plemienia litewskiego, 41 Dr. J. Puzinas, Basanavičius lietuvių prosenovės tyrinėtojas, ibid., p. 64. Krakow, 1892, Varpas, 1893, nr. 1, p. 10–11. 42 Dr. J. Puzinas, Lietuvių prosenovė ir kalba, ibid., 1937-05-01, nr. 8, p 185–186. 15 J. Szliupas, Lietuvystes praeitis, dabartis ir ateitis, Baltimorė, 1897, p. 5. 43 Dr. J. Balys, Basanavičiaus tautosakos darbai, ibid., nr. 3, p. 61. 16 Pranas Klimaitis, Lietuvos istorija, pradedamosioms mokykloms vadovėlis, 44 J. Balys, Basanavičiaus darbai mūsų istorijai, Panevėžio balsas, 1926-11-18, Vilnius, 1912, p. 4–5. nr. 42, p. 3. 17 Isz priežasties knygelės P. D-ro Basanavicziaus „Etnologiškos smulkmenos“, 45 M. Krupavičius, A. a. Dr. Jonas Basanavičius, Židinys, 1927, nr. 3, p. 190. Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1895-04-15, nr. 8, p. 59–61. 46 V. Bičiūnas, Tarp romantizmo ir realizmo, Gaisai, 1931, nr. 4, p. 324. 18 Etnologija arba Mokslas apie Žemės tautas, pagal M. Haberlandt ir Letour- 47 F. Kirša, A. a. Dr. J. Basanavičius, Trimitas, 1927-02-24, nr. 8, p. 228. neu sutaisė Šernas, Chicago, 1903, p. 530. 48 Z. Ivinskis, Jonas Basanavičius, Soter, 1927, nr. 2, p. 158–159. 19 Varpas, 1894, nr. 2, p. 29–32. 49 A. Merkelis, Jonas Basanavičius, Mūsų Vilnius, 1937-02-15, nr. 4–5, p. 58. 20 Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 m., Vilnius, 2006, p. 72–73, 50 A. Merkelis, Mūsų tautos atgimimo patriarkas, Jaunoji karta, 1937, nr. 7, p. 128. 139–142. Jr. Jonas [J. Žilinskas-Žilius], Gudai ir lietuviai, etnografiškas pieši- 51 J. Kutra, Dr. J. Basanavičius. 75 m. amžiaus ir 50 m. literatūros darbo sukak- nėlis, 1900 m. sausis, Wilkes-Barre, 1900. tuvėms paminėti, Biržų žinios, 1926-11-28, nr. 40, p. 1. 21 Kun. J. Žilinskas, Lietuvių tautos kilmė, Žinyčia, 1902, nr. 4–5, p. 1–8. 52 Z. Kuzmickis, Dr. Jonas Basanavičius, Lietuva, 1927-02-18, nr. 39, p. 1. 22 Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XIII, Vilnius, 2008, p. 169–170. 53 Vaižgantas, Basanavičiaus darbų objektas, Sekmoji diena, 1921-11-27, 23 Kur lietuvių senovėje gyventa? Patriotiškas vistariškai-arkeologiškas ištyri- nr. 39, p. 4; Doc. J. Tumas, Jono Basanavičiaus reikšmė, Iliustruotoji Lietuva, nėjimas, Bitėnai, 1903, p. 9, 24. 1926-11-20, nr. 47, p. 374. 24 P. Tarasenka, Priešistorinė Lietuva, Vadovas krašto praeities tyrimo darbams, 54 V. Biržiška, Dr. Jonas Basanavičius. 1851.XI.22-1927.II.16., Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, p. 79, 82–83. 1927-03-04, nr. 35, p. 132–133. 25 Vyt. Širvydas, Lietuvių istorijos šaltiniai, Pirmosios tautos Europoje, Studen- 55 Mūsų senovė, 1922, nr. 3, p. 431–435. tų žodis, 1937, nr. 2, p. 33–34. 56 Tauta ir žodis, 1923, I knyga, p. 413, 417. 26 J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970, p. 857–858. 57 A. Radžius, Lietuvių tautosaka ir Basanavičiaus teorija apie lietuvių kilmę, 27 VUBRS, f. 1, s. v. D305, l. 21. Židinys, 1937, nr. 7, p. 20–35. 28 R. Akavickas, Archeologas Jonas Basanavičius, Baltų archeologija, 1994, 58 J. P. Tautos patriarchą sveikinant, Naujas žodis, 1926-11-01–30, nr. 21/22, p. 1. nr. 2, p. 20. 59 A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli, Literatūra, kultūra, grožis, Vilnius, Vaga, 1991, 29 J. Šliūpas, Latvių tauta, kitąkart ir šiądien, Plymooth, 1900, p. 204. p. 31, 77, 89, 410. 30 Lietuviškoji enciklopedija, t. 3, Kaunas, 1935, st. 351–352. 60 Z. Ivinskis, Ikišioliniai lietuvių kultūros istorijos tyrinėjimai, bibliografiškai- 31 М. Кирчанов, Zemnieki, latvieši, pilsoni идентичность, национализм и kritiška apžvalga, Aidai, 1960, nr. 1. модернизация в Латвии, Воронеж, 2009, с. 129. 61 V. Šeferis, Tautinė tapatybė lietuvių biografijose (Jonas Basanavičius, Jonas 32 I. Lemeškinas, Jiržis Polyvka ir lituanistika, arba Kaip Jono Basanavičiaus Šliūpas, Vincas Kudirka), Literatūra, 2006, Vilniaus universiteto leidykla, nr. 48 levai atsidūrė Prahoje, Tautosakos darbai, t. XXXV, Vilnius, LLTI, 2008, p. 323– (5), p. 51. 328. 62 Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos insti- 33 Prof. Biržiška apie D-rą Basanavičių ir savo kelionę į Vilnių, Vilniaus aidas, tutas, 1999, p. 80–81. 1927-03-10, nr. 28, p. 2. 63 Z. Zinkevičius, Istorijos iškraipymai, Vilnius, Katalikų akademija, 2004, p. 124; 34 A. Smetona, Rinktiniai raštai, Kaunas, 1990, p. 404. Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas, Vilnius, Lietuvių kalbos 35 A. Smetona, Dėl d-ro J. Basanavičiaus 70 metų sukaktuvių, Švietimo darbas, institutas, 2006, p. 15. 1922, nr. 3–6, p. 253–254. 64 P. Kulikauskas, G. Zabiela, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vil- 36 Gedulo diena Kaune, Lietuvos žinios, 1927-02-23, nr. 43, p. 3. nius, Diemedis, 1999, p. 163. 37 O. Finkelšteinas, Ties Basanavičiaus kapu, ibid., 1927-02-21, nr. 41, p. 1–2. 65 J. Ambrazevičius, Lietuvos legenda ir jos herojus 1918.II.16-1927.II.16-1937. 38 D-ras Jonas Basanavičius, Lietuvis, 1927-02-18, nr. 37, p. 1–2. II.16, XX amžius, 1937-02-15, nr. 37, p. 3.

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Laikai ir žmonės

Audronė Girdzijauskaitė

Monika Mironaitė – Mažas eskizas dideliam portretui

amenu, 1973-iųjų žiemą, tais man labai sunkiais Pmetais po tėvo mirties, paskambino Roma Dam- brauskaitė iš Pergalės žurnalo ir paprašė, kad parašyčiau apie Moniką Mironaitę jos 60-mečio proga. Net šiurpas nugarą nuvėrė! Rašyti aktoriaus, ypač primadonos, por- tretą labai sudėtinga, nes visi tikisi gražių, iškilmingų žo- džių, pašlovinimo be išlygų ir abejonių. Be to, reikia būti įdėmiai sekus portretuojamojo kelią, matyti kaip ant delno visus jo darbus, suvokti, kuo jis išsiskiria iš kitų, kas sudaro jo vaidybos specifiką, o svarbiausia – bandyti pa- žvelgti į vidų, perprasti vaidybos paskatas, motyvaciją… Arba reikia būti Dana Rutkute, kuri šį žanrą buvo įval- džiusi ypač puikiai. Man ta užduotis atrodė neįkandama dėl įvairių priežasčių. Viena vertus, nemokėjau, nedrįsau rašyti aktorių portretų, antra vertus, kiek mačiau Mo- nikos vaidmenų, tikrai didelį įspūdį padarė tik Luiza iš „Klastos ir meilės“ (tai spektaklis, matytas vaikystėje), gal dar keli Vilniaus dramos teatre. Rusų dramoje ji buvo jau ne tokia jauna, be to, aistringa, psichologiškai tiksli, kon- centruota jos vaidyba kirtosi su šio teatro aktorių anuo laiku kiek forsuota, „parodomąja“ vaidybos maniera. Nors ji stengėsi – Nora, Nastasja Filipovna, Gitel Moska, dar keli vaidmenys buvo tikrai verti dėmesio, – aplinka ir pati teatro estetika (partneriai, scenovaizdis, kostiumai ir kt.) aktorę savaip gramzdino... Geriausiai sekėsi, kai su tvir- tu partneriu vaidino kameriniuose spektakliuose – Stellą Patrick Campbell su Borisu Krasilnikovu, Gitel Moską su Artiomu Inozemcevu. Monika Mironaitė 1966 m.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 71 Tąsyk straipsnį pavadinau „Mažas eskizas dideliam menu vaidmenis (buvau pasinėrusi į maskvietišką gy- portretui“ ne iš apsimestinio kuklumo, o todėl, kad venimą), be to, man smalsu pažvelgti į tai, apie ką šiaip rašiau ne apie vaidmenis, bet apie pačią Moniką Miro- jau recenzijose nerašoma. Tada ji labai tvirtai ir aiškiai naitę, bandžiau suvokti, kokia tai moteris, apibūdinti pasakė: teatras – tai pamazgų duobė, į kurią įkritęs to jos esmę. Kalbėjausi su ja pačia, su daugeliu jos kolegų, purvo jau niekada nebenusiplausi. Atseit teatras ją kaip aišku, ir su Artiomu Inozemcevu, kurio emocingi pasa- žmogų supurvino ir sumenkino, nors buvusi daug kam kojimai davė bene daugiausia peno. gabi, galėjo būti dainininkė, dailininkė, muzikantė ar net filologė, tada gal tą duobę būtų aplenkusi. Bandžiau Per pertrauką tarp rytinių repeticijų ir vakarinio ją guosti, sakiau, kad visada buvo reikalinga žiūrovams, spektaklio Artiomas įbirbė į mūsų kiemą motociklu, kurie ją garbina. Tada ji, jau visiškai pabudusi, plačiai įlėkė į butą ir iš karto, lyg tęsdamas savo vidinį monolo- atmerkė akis ir sušuko skambiu balsu: „O mano kator- gą, ėmė kalbėti. Maldavau sustoti, palaukti, kol atnešiu ga? Trylika metų katorgos?!“ Apstulbau, nes apie jokią kavos ir pasiimsiu bloknotą, bet jis negalėjo liautis. At- jos tremtį nieko nebuvau girdėjusi, o čia – net trylika rodė, nemato nei manęs, nei kur yra atsidūręs, iš pra- metų! Ir staiga suvokiau: „Jūs turite galvoje savo darbą džių nenorėjo ir sėstis, tik plačiais mostais piešė vaiz- Rusų dramoj?“ – „Taip, turiu galvoje tuos metus Rusų dus, kokie jam iškyla prieš akis, kai prisimena Moniką dramoje po partinės organizacijos padu!“ Čia reikėtų užkulisiuose, scenoje, gastrolėse, privačiame gyvenime. prisiminti, kad būtent publika, daugiausia studentija, O jiems teko būti arti vienas kito ir pažinti vienas kitą kaltino Mironaitę, neva dėl jos nusižudė jaunas aktorius „kiaurai“. Panašu, kad tai buvo paskutinis toks stiprus Virginijus Ignatonis, todėl 1954 m. paskelbė jai boiko- Monikos jausmų proveržis. Ir ji man apie tai pasakojo, tą, reikalavo pasitraukti iš Vilniaus dramos teatro. Taip bet šiurkščiai, niekindama savo partnerį, negalėdama likimas ją pačiame jėgų žydėjime nubloškė į Rusų dra- atleisti jam išsiskyrimo. O Artiomo karštame, atvirame mos teatrą (1955–1968). pasakojime nebuvo nė šešėlio ko nors užgaulaus, nege- ro, dviprasmiško. Jeigu ir užsiminė apie kažką negaty- Monika po truputį, lyg bodėdamasi, pradėjo skaus- vaus, tai dažniausiai atlaidžiai, su humoru. Atrodė, kad mingai pasakoti, tarsi per jėgą išplėšdama sujaukto savo vis dar stebisi jos ištverme, vidine jėga, gebėjimu bet gyvenimo epizodus. Nedrįsau nei pertraukti jos, nei įsi- kokiomis sąlygomis susikaupti, nugalėti scenos baimę ir terpti su klausimu. Tik kartais, kai sujudėdavau, ji staiga net ligą. Ir scenos baimę kaip ligą. ironiškai klausdavo: „Norit išgirsti tai, apie ką jums jau pasakojo kiti, koks nors Zulonas ar kokia bobelė? O gal Vizitas pas Moniką buvo paskirtas 16 valandą – tokiu jums įdomu, kaip ten buvo su tuo vokiečiu? Taip, vo- metu ji paprastai keldavosi po dienos miego. Kai atėjau, kietmečiu tas kulturtrėgeris persekiojo mane. Bet ma- radau ją dar gulinčią, suniurusią, piktą, visiškai nenusi- tytumėt jį – toks ryžas, visas šlakuotas!“ – Monika net teikusią bendrauti. Atsikėlė, perbraukė ranka plaukus ir nusipurtė. piktokai manęs paklausė, apie ką čia dar galima kalbėtis, O aš nustėrau: iš tikrųjų jau buvau susitikusi su Petru ar yra kokia prasmė, sakė nežinanti, ar iš viso turi ką Zulonu, kuris man papasakojo keletą epizodų iš teatro pasakyti, o prisiminti praeities apskritai nenorėtų. Pa- gyvenimo karo metais, bandė „apšviesti“ keletą tamsių klausė, ar gerčiau kavos. Nuėjome į virtuvę, Monika virė užkaborių. Užsiminė ir apie Mironaitę, ir apie kitas ano kavą, kalbėjo apie vaikus, apie anūką Roką, sakė esanti meto primadonas, apie jų „nuodėmes“, nuslėpdamas, prastos nuotaikos ir, jeigu aš ko nors iš jos tikiuosi, tai kad ir pats būtų mielai ta nuodėme pasidalijęs... be reikalo. Geriam kavą svetainėje, abi rūkom. Matau, Visą naktį gėrėm kavą ir rūkėm, ji kalbėjo, o aš tylėjau mieguistumas dingsta, akys skaidrėja. Pasakiau, kad no- ir beveik nieko neužsirašinėjau, tiesiog klausiausi keis- rėčiau parašyti jos kūrybinį portretą, bet blankokai atsi- tos išpažinties… Kartais Monika atsistodavo, prieidavo

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 prie lango, išėjusi į koridorių kažkam skambindavo, bet Personažus charakterizuoja ir sceniniai jų kostiumai. netrukus padėdavo ragelį. Kai paklausiau, ko ji taip ne- (Sarah’os Bernhardt, Ellenos Terry, Helenos Modrze- rimauja, atsakė, kad Baltušis vėl sėdįs pas kaimynus, kur jewskos sceniniams kostiumams, kuriuos siuvo geriausi geria, lošia kortom, ir tai būna dažnai, ji pykstanti, nes siuvėjai iš autentiškų medžiagų, teatro istorijos knygose toks naktinis gyvenimas „prie gero nenuves“. Ir pridūrė: skiriami ištisi skyriai, o patys kostiumai eksponuojami kol nebuvo prie valdžios, atrodė žmogus kaip žmogus, pasaulio teatro muziejuose.) Primadonai Monikai Miro- o „ten – visai supuvo“. Nustebau, iš Monikos išgirdusi naitei likimas pašykštėjo tokios prabangos, ypač sovie- tokią charakteristiką, bet taip ir nesupratau, ar mylėjo ji tmečiu, kai apskritai nebuvo iš ko rinktis. Ant pigiausių savo vyrą, pavyduliavo jo ar nekentė? medžiagų dažais būdavo piešiami raštai, imituojamos prabangios faktūros. (Iki šiol pasakojamos legendos apie Aktoriai, ypač aktorės, stengiasi sukaupti ir išsaugoti Juozo Miltinio dažyklą ir dažymo „apeigas“.) Monika savo archyvą – afišas, spektaklių programas ir fotogra- kartais atsisakydavo vilktis jai nepatinkantį kostiumą, fijas, laiškus, sveikinimus, gerbėjų raštelius, kaspinėlius, o kartais sugadindavo jį savo pačios pridėtomis detalė- sudžiovintus gėlių žiedus. (Iš to kandžiai šaiposi Strind- mis, aksesuarais. Iš tiesų nesuvokiama: ji subtiliai jautė bergas savo antifeministiniuose romanuose.) Turėjo jų, muziką, nusimanė apie dailę, bet imdavo ir pasielgdavo nors ne per daugiausia, ir Monika Mironaitė. Keletą kar- tarsi prasto skonio miesčionė. Beje, ir gyvenime Monika tų svečiuodamasi pas ją varčiau fotoalbumus. Moterišku didesnio dėmesio savo drabužiams neskyrė. (Pame- žavesiu ypač spinduliuoja jos jaunystės nuotraukos: vei- nu, po karo ėjau su mama Gedimino gatve ir staiga das, pasak Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, buvęs ji man sako: „Žiūrėk, Audrute, anapus eina įžymi „panašus į atvaizdą kamėjoje“, bet ilgainiui šilta veido dramos artistė Monika Mironaitė.“ Mačiau ten vie- išraiška, kerintis akių spindesys išnyksta, harmoniją ir nintelę moterį – nedidelio ūgio, susigūžusią, su keistos orumą išreiškiantys bruožai buitiškėja. Tik vaidmenų formos skrybėlaite ant galvos, rankas susikišusią į kaili- nuotraukose kartais blyksteli buvusio žavesio atšvaitai. nę movą. „Ar tai šita?“ – paklausiau nustebusi.) Niekada Kas lieka iš aktoriaus vaidmenų? Mūsų laikais – garso nemačiau jos originaliai, stilingai apsirengusios. Turėjo ir vaizdo įrašai, filmuota medžiaga, fotografijos. Vartai moterų gerbėjų ir dažnai net scenoje gaubėsi, man regis, senų spektaklių nuotraukas ir supranti, kad viskas – sce- jų dovanotomis kiauraraščiu megztomis skaromis. Ne- novaizdis, vaidmenys, atmosfera – fotografo rankose. derino daiktų nei formos, nei spalvos požiūriu. Tikrasis O jeigu jis nesupranta teatro, nemėgsta jo, nesuvokia jo originalumas reiškėsi jos gebėjimu jautriai atverti per- specifikos (t. y. kertinių šios meno rūšies akmenų), tai ir sonažo sielą, žavėtis kitų sukurtu grožiu. jo fotografijos tuščios, nieko nesakančios. Archyvuose Monikos intelektas buvo sinkretiškas, ji viskuo do- saugomos šūsnys „paradinių“ portretų, „bendrų planų“, mėjosi, viską norėjo pažinti, patirti – dainavo, skambino kurie neperteikia nei režisūros pobūdžio, nei spektaklio pianinu, tapė, daug skaitė, mėgo rašyti. Lankė parodas ir stiliaus. Monikos fotografijų taip pat šedevrais nepava- koncertus. Artimai bendravo ir susirašinėjo su Tatjana dinsi. Žinoma, jos skirtingos. Ankstyvosios yra geresnės. Nikolajeva, kurios portretas kurį laiką kabėjo virš jos Sukauptu, įdėmiu žvilgsniu į mus žvelgia jaunutė prin- lovos. Žaismingai draugavo su Beatriče Grincevičiūte, cesė Kukačin, bandanti įminti pasaulio paslaptis. Ypač Rita Sakaliene (Nidoje lankiausi dailioje jos viloje ant puikios nuotraukos iš Romualdo Juknevičiaus spektaklio kopos, kartu vaikščiodavome, girdėjau, kaip bangų mū- „Nora“ – pagrindinės herojės veidas, visa figūra išreiškia šos fone visos trys dainuoja romansus). Bendravo su ir nerimą, ir ryžtą, skleidžia moterišką žavesį. Jose matyti įvairių profesijų žmonėmis, ypač su menininkais, ais- ne tik anuomet madingas grimas su išdidintomis, tamsiai tringai mėgo intelektinius žaidimus. apvedžiotomis akimis, bet ir juntama iš kino atkeliavusi Kartą birželį į savo šeimos sodą pakviečiau Vilniuje vokiečių aktorių ekspresionistinės vaidybos dvasia. gastroliavusius Kauno dramos teatro aktorius (tai buvo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 73 Vaitkaus klestėjimo laikotarpis 8-ojo dešimtmečio pa- metų rudenį, tuoj po „Noros“ premjeros. Ten susirinku- baigoje) ir dvi scenos veteranes – Kazimierą Kymantai- sioje didelėje kompanijoje buvo ir ji. Dauguma svečių tę ir Moniką Mironaitę. Sėdėjome po senomis žydin- buvo žinomi, bet man asmeniškai nepažįstami žmonės, čiomis obelimis prie ilgo stalo, vaišinomės, klausėmės daugiausia teatralai. Į subuvimo pabaigą staiga aš buvau lakštingalų, aptarinėjome ką tik matytus kauniečių paskelbtas nebeatsimenu kokio draugijinio žaidimo lai- spektaklius… Kazimiera su vyno taure rankoje spon- mėtoju, kurio dovana – pabučiuoti Norą. Visi sužiuro į taniškai atsistojo ir, pakėlusi akis į temstantį dangų su mane. Bet aš nespėjau nė išsigąsti: jinai pati priėjo prie jau patekėjusiomis žvaigždėmis, ėmė skaityti poeziją, o manęs ir taip stipriai pabučiavo, jog po to visą savaitę vėliau Monika, sėdėdama prie žvakių, lyg laumė būrėja vaikščiojau kaip girtas“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Die- užkūrė aktoriams tikrą pirtį – įkinkė į intelektinius žai- noraščio fragmentai 1978–2000, Vilnius, Baltos lankos, dimus: pavyzdžiui, dešimt klausimų pateikęs ir išgirdęs 2003, p. 604). tik „taip“ arba „ne“ turėjai atspėti, kokią įžymią personą Vėlesniais metais prie Monikos žavesio ir intuicijos ji turi omenyje. Tarp talentingo jaunimo abi artistės jau- prisidėjo neginčytinas meistriškumas, leidęs jai vaidin- tėsi pagerbtos ir laimingos. ti įvairaus žanro ir stiliaus pjesėse. Kaskart natūraliai pasinerdama į personažą, ji prikaustydavo žiūrovų dė- Mironaitei nereikėjo ilgai mindžikuoti ant pakilimo mesį. O talentas? Pasak Mironaitės, „pirmutinė talento tako – kūrybinio gyvenimo pradžia buvo netikėta ir sė- sąlyga – noras pasidalyti, nenugalimas noras pasakyti kminga. Ji pradėjo vaidinti 4-ojo dešimtmečio vidury- tai, ką nori pasakyti. Aš visada norėjau kalbėti apie roje, kai susiformavo naujoji lietuvių režisierių karta. Jie mantiškus, švarius, gražius dalykus...“ Nors konkuren- spektaklius jau ne tik „organizavo“, bet ir norėjo prabilti čių lyg ir neturėjo, vis tiek jautė didžiulę atsakomybę ir savo balsu, mąstė apie savąją epochą. Pirmieji Monikos nė akimirką negalėjo „paleisti vadžių“. Būtent šie Moni- darbai su režisieriais Borisu Dauguviečiu, Algirdu Jak- kos bruožai, šis valingas maksimalizmas leidžia vadinti ševičiumi, Romualdu Juknevičiumi atstojo jai teatrinio ją primadona. Geriausiai tą rodo vaidmenys, kuriems profilio mokyklą, kokios aktorei neteko baigti (ji buvo jos išorė visiškai netiko, kaip antai Nastasja Filipovna ar „išėjusi“ tik Vlado Fedoto-Sipavičiaus vadovaujamo Gitel Moska. Kai atsiveria uždanga ir pamatai ją, nedi- Eksperimentinio teatro studiją 1932–1934). Tuo metu delio ūgio, kresną, sunkiom rankom ir kojom, jau nebe ji buvo vienintelė universitetą baigusi aktorė. Reikli sau, jauną, persmelkia mintis, kad nieko jai neišeis. Stebi žavi ir talentinga, Monika buvo visa galva aukštesnė už žūtbūtinę aktorės kovą už vaidmenį ar su vaidmeniu ir kitus. įsitikini, kad didžiulėmis sukauptos valios pastangomis Pacituosiu Alfonso Nykos-Niliūno žodžius, kuriuos ji tą kovą beveik visada laimi. poetas parašė dienoraštyje, kai sužinojo apie Monikos Stebuklus apie aktorės dvasinės ir fizinės būklės me- Mironaitės mirtį: „[…] bandžiau prisiminti ją man la- tamorfozes, prieš jai išeinant į sceną, pasakojo ir Laimo- biausiai įstrigusiuose vaidmenyse – „Buridano asile“ ir nas Noreika: „Man teko matyti tokį vaizdą, kurio ilgai „Noroje“ […]; jos nuostabiai gražų šiek tiek įtrūkusį balsą nepamiršiu. Į grimo kambarį įėjo Mironaitė. Susirietus, ir dėl to tokį intymų ir tikrą. Aš atsimenu ją tokią perma- mažytė, tirtanti, čiaudinti, be balso... Veidas paniuręs ir tomą ir lengvą kaip drugelis, ypač šalia visų kitų teatro neišraiškingas, gal net pilkas, atrodė sušalusi, nelaimin- širšių. „Noroje“ ji buvo nepalyginama ir neprilygstama. ga, sena. Aš pagalvojau, kaip ji vaidins trisdešimties su Gerai, kad aš po Vilniaus jos niekur ir niekad nebema- viršum metų artistę, pasaulinę žvaigždę, gražią kaip ma- čiau, net nuotraukoje, laiko ir fotografų deformuotos. nekenė? Po keliolikos minučių aktorė jau buvo scenoje – ji Anekdotinė digresija. Paskutinį kartą man teko su ja vaidino Eliną Makropulos, jos kūnas buvo kupinas jėgos, būti tam pačiam kambary pas Juozą Jurginį, kur mane veidas atspindėjo visus vaidmeniui reikalingus dvasinius nusivedė Vytautas Paulauskas. Tatai atsitiko vėlyvą 1942 niuansus. Viskas ėjosi gerai.

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Kūrybai reikalinga dvasinė įtampa, be jos turbūt nė ros lūžio kaip Juknevičiaus spektaklyje prieš septyniolika vienas menininkas nekuria. Matyt, Mironaitės talentas metų), „Bajorų gūžtos“ Liza, serganti meile, – kančių ir tuo ir reiškiasi, kad jai kurti – laimė. Kitas aktorius te- dvejonių kamuolys. Balta, trapi, tyra ir pakili – tiesiog ne- atre vargsta, teatras jį alina. Sakykim, nustatytu die- žemiška būtybė. O meilės pakaitalą laikiusi tikrąja meile nos metu – nori ar nenori – tu turi vaidinti netekimo, Gitel Moska, kokia naivi, šviesi jausmų nutvieksta, kokia praradimo kulminaciją. Ar kiekvienas galėtų? O ji galė- tyra ir švari finale. Visas pavėluoto moters brendimo pro- jo, nes kaip tik tas visų dvasinių jėgų sukaupimas ir yra cesas prabėga prieš akis. Juntama vidinė aistra, dvasios jos veiklos ir gyvenimo prasmė. Mironaitė visuomet siekė virpesiai, judesio čia tik tiek, kiek būtina, ir viskas atrodo derinti racionalųjį ir emocinį pradą, ieškojo vidurio tarp taip paprasta, lengvai pasiekiama. dioniziškojo ir apoloniškojo prado. Ji nepanaši į tuos ak- Mironaitė turėjo savo mėgstamas temas. Ryškiausia torius, kurie laukia sėkmės ar įkvėpimo. Tai, kas aktorės iš jų – viską atleidžiančios, pasiaukojamos meilės tema. vaidinama, visuomet buvo apgalvota, nušlifuota. Pagrin- Tačiau, pasak aktorės, meilė tampa versme tik tada, kai dinis darbo krūvis tekdavo repeticijoms. Jos meistrišku- ji nepasotinta. Kaip žemė pavasarį kuria nuostabius damas reiškėsi ne tiek ištobulinta kūno plastika, kiek visu lykus, taip ir meilė žmogų... Ją labiausiai jaudino iliuzijų psichofiziologiniu savęs valdymo kompleksu.“ žlugimas, kančia ir apsivalymas kenčiant. Aktorė ne tik Mironaitė nevaidindavo aistrų, bet veikė jų kursto- scenoje, bet ir gyvenime nuolatos nešiojosi tą kančią, ma. Scenoje rečiau galėjai pamatyti išorinę tempera- sielvartą, ji buvo tarsi nukryžiuota ant nepasitenkinimo mento išraišką, dažniau dėmesį prikaustydavo jos vei- kryžiaus, lengvai pažeidžiama ir beginklė. Bet tai ne- das – atviras, įkvėptas, ir, žinoma, ypatingas balsas, jo buvo pesimizmas ar pasyvumas – intensyvūs jausmai, intonacijos. Aktorės jausmų technika buvo tobulesnė dideli kūrybinės energijos ištekliai leido jai žvelgti į gy- už plastiką. Nors ji gebėjo kurti stebuklus ir savo kūnu, venimą su viltimi, filosofiškai atlaidžiai. Tuos motyvus kai to reikėdavo. Ilgametis Monikos partneris Alfonsas aktorė rasdavo visur – dramoje, prozoje, poezijoje. Tie- Radzevičius yra puikiai aprašęs nepakartojamą, legen- sa, pasiaukojamos meilės tema ėmė nykti iš repertuaro. da tapusią „kraupią ir pašėlusią“ jos pirmosios Noros Vaidybos stiliumi ir darbo metodu Mironaitė – uni- (1942) tarantelą. versali aktorė, su pasisekimu vaidinusi įvairaus žanro ir Visus Mironaitės vaidmenis reikėtų skirstyti ne pa- stiliaus vaidmenis įvairių tautų dramaturgų kūriniuose. gal kūrybos tarpsnius, o į dvi rūšis: „autobiografinius“, Bet nepasakytum, kad vaidindama Norą, Stellą, Nastasją „savus“ ir „svetimus“. Prie tų savųjų priskirtina pirmoji Filipovną ar carienę Aną ji ieškojo nacionalinių bruožų. Nora, Arbuzovo Tania iš to paties pavadinimo pjesės, Ne, nuo scenos skelbė bendražmogiškus humanistinius Liza „Bajorų gūžtoje“ pagal Turgenevą, Larisa Ostrovs- idealus, o gebėjimas perprasti ir subtiliai perteikti perso- kio „Bekraitėje“, Anisja Tolstojaus „Tamsos galybėje“, nažo charakterį leido jai pakilti virš nacionalinių ar vie- Gitel iš Gibsono pjesės „Dviese sūpuoklėse“, Nastasja tinių problemų. Daugelį vaidmenų paženklino jos asme- Filipovna Dostojevskio „Idiote“, Jerome’o Kilty „Mielojo nybės atspindžiai. Tačiau reikia pripažinti, kad Mironaitės apgaviko“ Stella Patrick Campbell ir dar keletas. Kurda- pasaulėjautai buvo ypač artimos rusų moterys – roman- ma šiuos vaidmenis aktorė, matyt, vadovavosi savo vi- tiškos ir aistringos, apdovanotos dosnia siela. Didžiąją dine tiesa, intuicija. Atrodo, jeigu ji patektų į savo per- dalį tokių personažų ji suvaidino Rusų dramos teatre, sonažų situacijas, jai kiltų tokios pat emocijos, tokios kuriame dirbo trylika metų. Jai teko patobulinti rusų ar panašios mintys. Štai pirmoji (1942) Nora – kupina kalbos mokėjimą, apsiprasti su nauju kolektyvu, kurti meilės, ji jaučiasi laiminga aukodamasi savo vyrui (Rusų vaidmenis su aktoriais, išėjusiais visiškai kitokią mo- dramos teatre 1959 m. pastatyti „Lėlių namai“ buvo ge- kyklą ir puoselėjančiais kitokias tradicijas, sunkiomis rokai sociologizuoti, meilės tema nustumta į antrą planą, sąlygomis gastroliuoti po tolimiausius Sovietų Sąjungos ir aktorei jau nepavyko suvaidinti tokio dramatiško No- pakraščius. Ir tapti šio teatro primadona.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 75 vau beįteikianti rožę, netikėtai išgirdau kupiną pasidygėjimo, žemą Monikos balsą: „Tik ne iš jūsų rankų!“ Teko apsisukti ir, visai publikai smalsiai stebint, eiti šalin. Man tas vakaras jau buvo užnuodytas... Bandžiau suvokti – už ką taip? Bet nieko negalėjau prisiminti...

Senstantį, bespalvį, rūškaną jos veidą puošė tik daili burna ir atvira, lyg vaikiška, šiek tiek valiūkiška šypsena, vis rečiau benušvintanti. Ankstesniais laikais ta šypsena puikiai de- rėjo su balsu, kuris tobulai perteikdavo visų registrų skambesį, susimąstymo, nu- Vilniaus miesto teatras (Akademinis dramos teatras). Henrik Ibsen. „Nora“. 1942-10-31. Režisierius sivylimo, vaiskaus džiugesio Romualdas Juknevičius, Nora – Monika Mironaitė. Nuotraukos iš Ltkm archyvo intonacijas – visus jausmų niuansus. Tas balsas ypač pa- Monikos aistrų, pridursime, draudžiamų ar negerų, vergdavo skambėdamas per radiją, kai netrukdė ir ne- pasaulis buvo toks stiprus ir slaptas, kad jame susikau- trikdė joks vaizdas. pusi energija prasiverždavo bauginančiomis iškrovomis. Monika buvo puiki skaitovė – nė vieno tuščio, pro- Nežaboti troškimai gali toli nuvesti – į išdavystę, konf- bėgšmais pasakyto žodžio. Ji, rodos, nekėlė sau tikslo liktą, jie apsunkina bendravimą su žmonėmis. Ilgainiui skaityti „už poetą“, bet įsijautusi tapdavo Salomėja, Monikos veide įsirėžė pikta išraiška, ji dažnai atrodyda- Marina Cvetajeva, o jeigu nesusitapatindavo, tai mąs- vo „surūgusi“, pilka, negraži. Pamenu du tokius pykčio tė, svarstė, nerimavo drauge su Kristijonu Donelai- priepuolius. Pirmą, kai Stasio Ušinsko Marionečių tea- čiu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Kaziu Binkiu ar Jonu tro 50-mečio jubiliejaus rengėjai 1986 m. pavasarį pa- Strielkūnu. Jos balso nesupainiosi su jokiu kitu. Kartą kvietė ją, vaidinusią pirmajame spektaklyje, į iškilmingą Palangoje Mironaitė turėjo skaityti Cvetajevos poezi- minėjimą Menininkų rūmuose, ji atrėžė, kad niekada ją. Dieną ėjom prie jūros, ji maudėsi, ilgai sėdėjo žiū- kojos nekels ten, kur bus „tas šlykštus tipas“ Fedotas- rėdama į tolį... Atrodė pavargusi, suirzusi, net pikta. Sipavičius. Visą gyvenimą ji negalėjo atleisti kažkokios Norėjo, kad niekas netrikdytų, nešnekintų... Tai buvo kaltės ar skriaudos pirmajam savo režisieriui. Galima tik susikaupimas, publikos baimė. Vakare atėjau į Rašy- nujausti. O antrą kartą pakviesta į kitą to paties teatro tojų vilą jos palydėti. Žiūrim – suknelė ties juosmeniu jubiliejų, jau po Fedoto-Sipavičiaus mirties, ji atvyko. įplyšusi! Čia pat ant „gyvo kūno“ teko siūti kitos spal- Žinojau, kad „Lėlės“ teatre bus dvi pirmojo vaidinimo vos siūlu, bet va – Monika užsimeta šalį ir jau einam artistės – Ona Mažeikytė ir Monika Mironaitė, todėl at- Daukanto gatve skvero link. Kurhauzo salėje susirin- sinešiau dvi ilgas kuplias rožes. Kai priėjau prie Moni- ko daugybė žmonių. Dabar ir aš ėmiau jaudintis: vasa- kos, kuri sėdėjo plačiajame take, nusilenkiau jai ir bu- rotojai – savotiška publika. Ar klausys, ar susikaups?

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Salėje daug žilų galvų – maskviečiai, leningradiečiai, aukštą lygmenį pasiekia ir jų traktuotė.“ Tie perso- per savo amžių prisiklausę puikiausių aktorių, gerai nažai netrukus tiesiog užtvindė scenas, vos nenu- išmanantys rusų poeziją. Pirmąsias dešimt minučių skandindami viso lietuvių teatro… Beje, pati Monika dar buvo girdėti šnaresys, o paskui – tylu, tylu. Lie- sovietines moteris vaidino labai nuoširdžiai, su aukš- tuvių aktorė skaito Cvetajevą jos gimtąja kalba. Pir- tu „tarybiškumo“ koeficientu – iš mano vaikiškos at- moji koncerto dalis buvo energinga, mažorinė, antro- minties iškyla prosovietinė Tatjana Gorkio „Priešuo- ji – skaudžiai jaudinanti. Skaitovės ir salės nuotaika se“, Maša „Kremliaus kurantuose“ (abu spektaklius susiliejo... režisavo Borisas Dauguvietis 1946–1947 m.). Girdėjau Mironaitę skaitančią daug kartų, bet la- Sunku patikėti, kad minėtą straipsnį parašė artistė, biausiai įstrigo vienas vakaras 8-ojo dešimtmečio neseniai vaidinusi tokius tyrus personažus kaip Kuka- pradžioje, Naujųjų metų išvakarėse. Į savo namus čin savo vyro Algirdo Jakševičiaus režisuotuose „Mar- pakviečiau Universiteto studentus, kuriems dėsčiau ko milijonuose“ pagal Eugene’ą O’Neillą (1938), Nora teatro istoriją, artimus draugus, Vilniaus kvarteto Romualdo Juknevičiaus, irgi labai artimo jai žmogaus, muzikantus ir Moniką, kuri žadėjo paskaityti čigonų garsiajame spektaklyje pagal Henriko Ibseno to paties poeziją, pačios verstą iš vokiečių kalbos. Kai atidariau pavadinimo pjesę (1942). duris, pamačiau, kad ji laiko rankoje mažytę žvakidę O kaip ją charakterizuoja kalba, išdrožta teatro susi- su degančia žvake: „Tai jums“, – pasakė. Buvau sujau- rinkime 1946-ųjų pavasarį, kai ji meistriškai susidoro- dinta tokio gesto. Klausėmės Schuberto, paskui Moni- jo su Juknevičium kaip „demoralizuoto teatro“ vadovu ka sklaidė savo rankraščius ir skaitė lėtai, paisydama ir – čia jau grynai iš „socrealizmo“ pozicijų – kaip su specifinio eilutės ritmo, įsiklausydama į savo tariamus menininku? Ne veltui po to Juknevičius ir buvo ištrem- žodžius, kartais pakartodama vieną ar kitą strofą. Lyg tas į Telšius vadovauti mėgėjų teatrui. Nejau Monika ti- klaustų savęs: ar taip gerai? Buvo nepaprastai įdomu, krai taip mąstė? Tikėjo savo žodžiais? Manė turinti teisę klausėmės nekvėpuodami, tarsi bijodami pabaidyti mesti kaltinimus žmogui, su kuriuo dar neseniai dirbo jos kūrybos dvasią… ranka rankon? O gal jautė spaudimą ir gelbėjo savo kailį? Keista, kad ji taip nesunkiai perėmė sovietmečio Monika buvo itin prieštaringa, netgi, sakyčiau, – su- įpročius, kai rašomi skundai dirbo savo bendradarbių jaukta asmenybė. Iki šiol neįmanoma suvokti, kokios ir net šeimos narių elgesio, daromi agitacinio pobūdžio buvo tikrosios jos pažiūros, išsiaiškinti jos poelgių pareiškimai, skelbiamos viešos išpažintys, atsiprašymai, motyvų, suprasti, kokie iš tikrųjų buvo jos santykiai pasižadėjimai... su artimais žmonėmis. Į dar baisesnius jos gyvenimo šabakštynus įvelia dukters – Dagnės Jakševičiūtės Šiaip ar taip, scenai – tam keistam ir negailestingam knygos apie motiną (viena iš jų sudaryta „Monika organizmui, kuris kas vakarą miršta ir kas vakarą at- Mironaitė: Apie gyvenimą, meilę, kūrybą“, 2002, o gimsta, dažnai be gailesčio užbraukdamas tai, ką sukūrė kita parašyta „Monikos Mironaitės gyvenimo roma- vakar, – Monika Mironaitė atidavė daug dvasinių jėgų ir nas“, 2008). nervų. Vien tai, kad prie jos gyvenimo ir darbų nuolat Vartau Monikos archyvą Teatro, muzikos ir kino grįžtama, kad jos kūryba svarstoma mokslinėse studijo- muziejuje. Kas vedžiojo jos ranką, kai 1948 m. rašė se, aptariama prisiminimuose, byloja – legenda tebėra straipsnį „Tarybinis personažas mūsų teatrų spekta- gyva. kliuose“, išspausdintą Literatūroje ir mene? Įdėmiai peržiūrėjusi ir išanalizavusi daugybę spektaklių, ak- torė konstatuoja: „Deja, tarybinių personažų galerija Vilnius – Nida, 2010 mūsų scenose kol kas dar labai negausi. Ne visuomet

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 77 Iš kultūros istorijos

Jūratė Trilupaitienė

MENININKAS ISTORIJOS VERPETUOSE

M. K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms

olitiniai perversmai, ekonominė suirutė, kultūri- likų bažnyčia. O žinome, kur tik įsikurdavo katalikų Pniai ir nacionaliniai iššūkiai – XIX–XX a. sandū- kunigas, ten būtinai kildavo neapykanta stačiatikių ra buvo sklidina nerimo ir įtampos. Bundančią kraš- tikėjimui ir rusų vyriausybei.“1 Straipsnyje rašoma ir to valstybingumo viltį apkartino spaudos lietuviškais apie 1861 m. Druskininkuose vykusias iškilmes, skir- rašmenimis draudimas, kilo nelengvi tautinio apsis- tas Liublino unijos 292-osioms metinėms. Kunigas prendimo, kalbos ar dvikalbystės klausimai, kurių Juzefas Majewskis tada pasakė jaudinantį pamokslą, atžvilgiu nevienareikšmišką poziciją užėmė bažnyčia, smerkdamas caro patvaldystę, perpildytoje kurorto ypač įtakinga institucija… Sudėtinga politinio ir kul- salėje visą vakarą skambėjo patriotinės dainos ir po tūrinio gyvenimo kasdienybė į įvykių sūkurį įsuko kiekvienos iš jų buvo skanduojama: „Laisvę tautoms!“ daugelį lietuvių menininkų. Tačiau ši vieša patriotizmo išraiška, turėjusi politinę Druskininkai, kur prabėgo Mikalojaus Konstan- potekstę, dar negalėjo būti siejama su lietuvių tauti- tino Čiurlionio vaikystė, nuo XIX a. garsėjo kaip niu atgimimu. populiarus mineralinių vandenų kurortas buvusios Paauglystėje Čiurlionis „patyrė tam tikrą lenkiško Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Vasarotojus viliojo patriotizmo įtaką, esant vis dar labai gyviems vyres- nuostabi gamta, rami aplinka. Čia mielai važiuodavo niųjų prisiminimams apie sukilimus ir karus. […] poilsiautojai iš Rusijos. Čiurlionis dar prieš studijas Varšuvoje skaitė ir net Bet po 1863 m. sukilimo miestelį, garsėjusį vasa- persirašinėjo kovingo bei patriotinio turinio eilėraš- ros karnavalais ir pramogomis, dauguma rusų ėmė čius apie sukilėlių kovas prieš caro kariuomenę“,2 – laikyti maištininkų centru, keliančiu grėsmę impe- rašo prof. Vytautas Landsbergis. rijai. Sukilėlių padarytų „skriaudų“ caro valdžia ne- M. K. Čiurlionis ir pats bendravo su 1863 m. su- pamiršo ilgai. Antai 1885 m. Vilenskij vestnik rašė: kilimo dalyviais. Gydytojas J. Markevičius (Markie- „Atvykėlis rusas Druskininkuose pasijaus svetimas, wicz), Druskininkuose artimai bendravęs su Čiurlio- jį lydės nemalonūs praeities prisiminimai. Mat aplin- nių šeima, rėmęs Varšuvoje studijuojantį Mikalojų kiniai miškai buvo puikus prieglobstis 1863 m. su- Konstantiną, irgi buvo sukilėlis. Smalsus jaunuolis „iš kilėliams, o pats miestelis, į kurį suplūsdavo minios pirmų kūpų“ išgirdo apie sukilėlių tikslus ir jų kovų lenkų inteligentijos tiek iš karalystės, tiek iš Rusijos kainą. šiaurės vakarų krašto, galėjo būti ir tikriausiai buvo Katalikų bažnyčia, rėmusi sukilėlius, buvo perse- viena iš revoliucinės propagandos bazių. Tai įrodyti kiojama carinio režimo ir, beje, Lietuvoje jos padėtis gali aplinkybė, kad čia nuo 1842 m. yra Romos kata- buvo gerokai sunkesnė nei Lenkijoje. Čia ji patyrė

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 kur kas didesnius suvaržymus, tačiau vis tiek neliko Lietuvių pastangos išsivaduoti iš carizmo pančių nuošalyje nuo politinio ir visuomeninio gyvenimo. turėjo tam tikrą specifinį aspektą. Po 1863 m. sukili- Caro valdžia sumaniai naudojosi auksine taisykle mo bajorai, ir ne tik jie, nebenorėjo toliau sieti savo „Skaldyk ir valdyk“, todėl visomis išgalėmis stengė- šalies (Lietuvos ar buvusios LDK) likimo su unijiniu si supriešinti, sukiršinti lietuvius su lenkais. Ir tas jai partneriu – Lenkija. Nesantaikos ženklai ryškėjo vis neblogai sekėsi, juo labiau kad stiprėjant lietuvių na- labiau. Kilo natūralus pasipriešinimas lenkų kultūros cionaliniam nusiteikimui, bažnytinė institucija užė- įtakai. Taigi Lietuvos nepriklausomybės idėją „grū- mė tam priešišką poziciją. Antai kunigas Boleslovas dino“ lietuvių ir lenkų, o ne tik lietuvių ir rusų konf- Voleiko, į Druskininkus atvykęs 1906 m., pasak Ja- liktas.5 dvygos Čiurlionytės, buvo aršus šovinistas, kėlęs sau Kas padėjo Čiurlioniui apsispręsti, kur link eiti? tikslą galutinai sulenkinti kurortą ir kaimą. Jis tuojau Kunigo Voleiko elgesys? Lenkų nacionalinis atgimi- pat kaip litvomaną iš darbo bažnyčioje atleido Čiur- mas? Varšuvos lietuviai? Dailės mokyklos bendra- lionio tėvą.3 Tai buvo skaudus smūgis. Beje, būtent iš mokslis, Lietuvos patriotas Aleksandras Paliukaitis? tėvo Čiurlionis gavo pirmąsias muzikos pamokas ir Meilė Sofijai? Tarp lietuvių ir lenkų didėjanti nesan- supratimą apie muzikos meną, susietą su bažnytinė- taika, nors pats Čiurlionis į visa tai nesivėlė? O gal mis apeigomis ir atitinkamu repertuaru. jautrios sielos menininką traukė lietuviškas peizažas, Tokių lenkintojų kaip Voleiko Lietuvos bažnyčio- lietuviškų dainų grožis, vidinis ryšys su etnografine se atsirado nemažai. Dauguma lenkų ar nutautėjusių Lietuva? lietuvių, toks buvo ir šis Druskininkų kunigas, aiški- Stiprios ilgaamžės tautinės ir kultūrinės lenkų tra- no, kad net Dievas nesupranta lietuviškų maldų. dicijos įkvėpė juos sukilti prieš caro patvaldystę, o Į politinį gyvenimą M. K. Čiurlionis įsitraukė Var- lietuviams teko dviguba našta – ne tik priešintis ca- šuvoje. Jis nujautė artėjančią revoliuciją, pritarė savo riniam režimui, bet ir atgaivinti, puoselėti lietuvybę, draugų politinėms pažiūroms. To laikotarpio laiškuo- siekiant išsilaisvinti iš lenkų kultūrinės įtakos. Atėjo se gana detaliai aprašė 1905 m. neramumus Varšuvo- lietuvių inteligentijos brandos metas. je. Bet ar sutapo Čiurlionio ir jo draugų lenkų po- O juk tada nelengva buvo net suprasti, kas yra Lie- žiūris į nacionalinius išsivaduojamuosius sąjūdžius? tuva, kur Lietuvos sienos, kur geografinės jos ribos. Ar pritarė jam artimas draugas Eugenijus Morawskis, Kur etninė Lietuva? Kodėl lietuvių kalba stumiama iš kai Čiurlionis nutarė įsilieti į lietuvių tautinį atgimi- viešojo gyvenimo? Ar lietuvių liaudies dailė, muzika mą? Ką slepia šie Čiurlionio laiško žodžiai: „Mano ras vietą inteligentų širdyse? Sunkių klausimų bun- persikėlimas yra neišvengiamas. Varšuva su savo pa- dančiai lietuvių šviesuomenei kilo daugybė ir juos mokomis man pasidarė šlykšti.“4 reikėjo spręsti nedelsiant. Neabejotina, kad „pamokų“ tautinio atgimimo Visuomenės veikėjas, teisininkas Mykolas Römeris klausimais Varšuvoje jis gavo gal net ir iš artimiausių teigė, kad istorijos raida sukūrė dvi Lietuvas – len- savo bičiulių. Ir Morawskis, ir kiti dažnai viešėdavo kišką ir lietuvišką, o tokiomis sąlygomis tautinis at- Čiurlionių namuose Druskininkuose, įdomu, kur gimimas neišvengiamas.6 Buvo net siekiama, kad ir svečiai jausdavosi atvykę – į valstybingumą prara- lenkakalbiai bajorai išmoktų lietuviškai. dusią Lietuvą ar į Lenkijos kresus? Juk lenkai siekė Pirmą kartą suabejota įsisenėjusiu dualizmu gente atkurti ne ką nors kitą, o tik lenkiškąją Abiejų Tautų lituanus – natione polonus (tautybė lietuvis – pilie- Respubliką – Žečpospolitą. Tokį tikslą kėlė lenkų in- tybė lenkas). 1906 m. Adomas Dambrauskas-Jakštas teligentai. Apie kokį nors Lietuvos atsiskyrimą nega- knygelėje „Lietuvių balsas į Lietuvoje gyvenančius lėjo būti nė kalbos, lietuvių tautinio atgimimo siekiai naujos generacijos magnatus, piliečius ir šlėktas“ jo- Lenkijos spaudoje buvo aršiai kritikuojami… kių kompromisų nepripažino ir skelbė: „Lietuvis – tai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 79 lietuvis, lenkas – tai lenkas, o dabartinė Lietuva yra dūmais, su pralietu brolių krauju į Tave kreipiuo- ten, kur lietuvių liaudies lūpose skamba lietuvių kal- si, Viešpatie). Joje piešiami žiaurūs vaizdai, kruvi- ba. Lenkas negali būti lietuviu, o lietuvis lenku.“7 nos išdavystės, kviečiama į kovą ir prašoma Dievo Antra vertus, Jakštas suprato lenkų inteligentų ir pagalbos. Giesmėje išreikštas tvirtas tikėjimas savo bajorų poziciją, kurią atspindėjo vadinamieji krajov- teisumu. cai: „Susimildami, paaiškinkite man, jei galite, kaip Choralas greitai išpopuliarėjo, įgijęs lenkų tauti- mes, ponai, galėjom nuo lietuvybės atsitraukti, jeigu nės giesmės ar himno reikšmę. „Su gaisrų dūmais“ jos dar visai nebuvo, kaip mes galėjome lietuviškų labai dažnai skambėjo ir per 1905 m. neramumus. idealų išsižadėti, jei jie vos tik vakar atsirado?“8 Tad Čiurlioniui ji buvo ne šiaip sau eilinė dainelė ar Net lietuvių valstiečiai seniai suprato, kad vien su giesmelė, kurią gieda sukilėliai, patriotiškai nusiteikę lietuvių kalba toli nenueisi. Lenkiškumas dažnam lie- bičiuliai, o gal ir jis pats. Choralas plačiai skambėjo tuviui asocijavosi su aukštuomene ir gera socialine atėjus „Tautų pavasariui“ – 1848–1849 m., kai Euro- padėtimi. poje vyko revoliucijos. Vėliau jis tapo 1861, 1863 m. Čiurlionio vidinę nuostatą atliepia 1863 m. sukili- sukilėlių himnu. mo dalyvio Otono Zavišos žodžiai – 1904 m. skauda- Mažorinė giesmės dermė, ryžtinga melodija, nema širdimi jis rašė: „Mums belieka mąstyti apie gim- sudėtinga harmonija asocijavosi su maištinga dvasia, tinę lenkiškais žodžiais, bet lietuviškomis mintimis.“9 kuri kviečia į kovą ir tiki pergale. Tai būdinga slavų Argi ne tai buvo skaudusis Čiurlionio gyvenimo lei- revoliucinėms dainoms… tmotyvas? Neabejotina, kad giesmę „Su gaisrų dūmais“ Čiur- Bet išaušo diena, kai ir žodžiai, ir mintys pradėjo lionis buvo daug kartų girdėjęs, tačiau kodėl choralas lietis lietuviškai. Tai buvo kūrybingas, laimingas ir suskambo jo kūryboje? įdomus vilnietiškasis laikotarpis. Čiurlionis preliude tiesiog pažodžiui ar panačiui Vilnius buvo apimtas nerimastingo politinių ir is- pakartojo choralo melodiją, bet jo pjesėje nėra nei torinių lūžių laukimo. Nacionalinio tapatumo, tau- patoso, nei ryžto, nei optimizmo. Yra tik slegiantis tinio atgimimo, liaudies meno (muzikos ir dailės) ilgesys, liūdesys, vidinis nerimas ir įtampa. Netgi vi- klausimais Čiurlionis nebuvo vienišas. Čia susitelkė durinėje – pragiedrėjimo dalyje girdėti skausmingos tvirtas branduolys žmonių, suprantančių tautodailę, intonacijos, gan aštrūs akordų deriniai. Šį preliudą liaudies dainų grožį ir ieškančių kelio į Lietuvos negalima traktuoti kaip Čiurlionio minčių seką, atspin- priklausomybę, kurios Čiurlionis, deja, nesulaukė. dinčią jo santykį su politiniais neramumais, vidinius Vilnietiškas Čiurlionio gyvenimo tarpsnis per- išgyvenimus ir ramų išorinį santūrumą. smelktas tautinio atgimimo vilčių, o varšuvietiškas Kai aptariamos dailės ir muzikos sąsajos, apeliuo- paženklintas politiniais įvykiais. Tad nieko nuosta- jama į Čiurlionio paveikslų muzikalumą. Į tai kreipia baus, kad politinis motyvas Čiurlionio kūryboje su- patys paveikslų pavadinimai. Chronologiškai preliu- skambėjo, kūrėjui gyvenant Varšuvoje. Ryškiausia to das artimas septynių paveikslų ciklui „Laidotuvių iliustracija – h-moll preliudas op. 11 nr. 3, parašytas simfonija“. Tad paieškokime paralelių ir palyginkime 1902 m. Atlikėjai kartais nurodo, kad jis sukurtas fortepijoninį preliudą su „Laidotuvių…“ ciklu, nors lenkų sukilėlių dainos „Su gaisrų dūmais“ tema. aiškinti muzikos kūrinius ar paveikslus – keblus už- Kompozitorius Juzefas Nikorowiczius 1846 m. su- siėmimas. kūrė pjesę fortepijonui ar vargonams, pavadinęs ją 1903 m. rugsėjį Varšuvoje Čiurlionis tapė nenu- „choralu“. Įkvėptas šios melodijos, poetas Kornelis statytą simbolinį paveikslą, vėliau ėmėsi „Laidotu- Ujejskis sukūrė poemą Z dymem pozarow, z kurcem vių simfonijos“. Mirties temą dailininkas pasirinko, krwi bratnej, Do ciebue Panie bije ten głos (su gaisrų tikėtina, ne vien todėl, kad buvo stipriai paveiktas

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Varšuvoje matytų Edvardo Muncho grafikos kūri- Maleckos, cituojant lenkiškos giesmės melodiją šio- nių. je ciklo dalyje atsiranda tam tikra teksto ir muzikos „Laidotuvių simfonijai“ artimas ir paveikslas Trwo- priešprieša.11 ga („Pavojus“, 1902 m.) Čiurlionis rašė: „Rusijoje Verčia susimąstyti keli panašumai: Musorgskio mi- artinasi audra.“ Intuicija jo neapgavo. Tą patį teigia rusiųjų maršas su karvedžiu/giltine ir Čiurlionio pro- paveikslas Trwoga. Prof. V. Landsbergis jį sieja su ar- cesija, einanti į nežinią, vedama giltinės, triumfuojan- tėjančia revoliucija – net girdi drobėje nutapyto var- čios ant karsto. Ir Musorgskis, ir Čiurlionis pasirinko tą po skambesį: „Patį pavadinimą galima laisvai versti pačią h-moll tonaciją. Ar tai tik sutapimas? „Perspėjimas“ arba „Nuojauta“, o kokio ji pobūdžio, Choralą „Su gaisrų dūmais“, kaip ryškų lenkų pa- kas nujaučiama – didelis gaisras – matyti iš paties pa- triotinės giesmės vaizdinį, 1915 m. simfoniniame pre- veikslo, kaip perspėjimas, arba nuojauta.“10 liude Polonia (op. 76) panaudojo Edvardas Elgaras, Čiurlionio „Laidotuvių simfonijoje“ nėra pačių lai- dedikavęs jį Ignacui Paderewskiui ir Emiliui Mlynars- dotuvių. Yra kažkokią žinią nerimastingai skelbian- kiui, paprašiusiam, kad kompozitorius sukurtų kūri- tis varpas ir karūna. Gal tai jai skirti varpo dūžiai, nį, paremtą lenkų nacionaline muzika. Tikėtina, kad pranašaujantys mirtį? Toliau ilga, labai ilga didelės, Paderewskis ir bus pasiūlęs kompozitoriui šį popu- beveidės minios kelionė dieną ir naktį per šviesą ir liarų choralą. Belieka priminti, kad Mlynarskis gimė tamsą. Dangus niaukiasi, tirštėja tamsa. Pilkšvi silue- Kybartuose, vedė Oną Grincevičiūtę, būsimosios dai- tai, apšviesti vilties, o gal vėlių žiburėlių, lėtai slenka nininkės Beatričės tetą, ir paveldėjo Ilguvos dvarą, gilios, baugios bedugnės pakraščiu tolyn. Kur link? kuriame lankydavosi ir jo bičiulis Paderewskis. Čia nėra kryžių, nėra kapinių, nėra kapo duobės. Tik tamsūs šešėliai, panyrantys į nežinią. M. K. Čiurlionis gyveno kūryba – tai buvo tikrasis Vienintelis laidotuvių simbolis – karstas, kuris pri- neaprėpiamai erdvus jo minčių pasaulis. O likimas klauso mirties simboliui – giltinei. Čia valdo ji. Gal lėmė jam gyventi sunkiais, lemtingais istorinių virs- tai tik nuojauta, tik mirties vizija? Gedulo procesija mų laikais ir patirti šio žemiškojo pasaulio šviesiąsias dingsta, jos nebėra. Liko tik tyla, sąstingis, skausmas, ir tamsiąsias puses… vienatvė, tamsa ir laukimas. O apie ką byloja preliudas? Melodijos potekstė aiš- ki: liejasi brolių kraujas, apima netekties sielvartas, 1 R. Griškaitė, Mineralinis miestelis, Vilnius, 2003, p. 77. vidurinėje dalyje pasigirsta vilties gaida, prošvaistė, 2 V. Landsbergis, Visas Čiurlionis, Vilnius, 2009, p. 15–16. bet ir čia sąskambiai aštrūs. Tai vienintelis žinomas 3 J. Čiurlionytė, Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį, Vilnius, 1970, p. 24. Čiurlionio fortepijoninis kūrinys, kuriame kairėje 4 M. K. Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, Vilnius, 1960, p. 204. pusėje lėtai, vienodai, atkakliai tarsi sunkūs žingsniai 5 V. Trumpa, Lietuviai XIX amžiuje, Chicago, 1989, p. 49, 61 ir kt. viena paskui kitą rikiuojasi ketvirtinės natos ir akor- 6 M. Römeris, Lietuvių-lenkų santykių problema, Naujoji Romuva, 1940, dai tyliai užgęsta tarsi gedulingos procesijos žingsnių nr. 18–19. aidas „Laidotuvių simfonijoje“. 7 [A. Dambrauskas-Jakštas], Głos Litwinów do młodej generacji magnatów, Jau minėjau, kad choralas „Su gaisrų dūmais“ grei- obywateli i szlachty na Litwie, Kowno, 1906, p. 22. tai išpopuliarėjo. Savitai šį choralą 1877 m. panaudo- 8 A. Jakštas, Trįs pašnekesiai ant Nemuno kranto: Nykėtukai. Didvyriai. Lenkai, jo rusų kompozitorius Modestas Musorgskis vokali- Kaunas, 1906, p. 47. nio ciklo „Mirties dainos ir šokiai“ paskutinėje dalyje 9 O. Zawisza, Litwini w Litwie, Wilno, 1907. „Karvedys“. Tai fatališkas garsovaizdis – žuvusiųjų 10 V. Landsbergis, Visas Čiurlionis…, p. 140. mūšio lauke maršui, kraupiai aukų eisenai vadovau- 11 T. Malecka, Słowo, obraz i dźwięk Modesta Musorskiego, Akademia muzycz- ja giltinė. Tačiau, pasak lenkų muzikologės Teresos na w Krakowie, 1996, s. 80–81.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 81 Istorijos puslapiai

Jonas Rudokas

Baudžiava Lietuvoje – sąlygos, žlugimas, pamokos

ygiai prieš 150 metų, 1861 m. kovo 3-iąją Rusijos viešpataujančios feodalų klasės teise į žemės nuo- Lcaras Aleksandras II pagaliau ryžosi panaikinti bau- savybę. Tą žemę priverstinai ir veltui turėjo dirbti džiavą – specialiu manifestu iškilmingai paskelbė, kad valstiečiai baudžiauninkai, dažniausiai neturintys „baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo jokių teisių, o ypač teisės palikti savo ponus. Tai ir gyventojų teises“.1 Aišku, Europos kontekste tai buvo buvo baudžiava. Beje, šį žodį 1590 m. pirmasis pa- smarkiai pavėluotas sprendimas, nepaisant to, jis vis tiek vartojo Mažosios Lietuvos šviesuolis Jonas Bretkū- labai svarbus, turėjęs didelę įtaką ir Rusijos imperijos, nas (1536–1602) Biblijos vertime.3 Baudžiauninkų ir Lietuvos likimui, paspartinęs ekonomikos ir kultūros padėtis nedaug skyrėsi nuo vergų padėties, ir žmo- raidą. Kad geriau suprastume ir įvertintume šio įvykio nės vietoj dabar įprastos „baudžiavos“ dažniau saky- reikšmę mūsų krašto ir tautos istorijai, nusikelkime į dar davo „vergystė“. Istorikas Simonas Daukantas šiuos tolimesnę praeitį ir trumpai aptarkime, kas gi ta baudžia- žodžius vartojo kaip sinonimus. Terminas „vergys- va, kaip iki jos panaikinimo gyveno mūsų protėviai? tė“ pavartotas ir caro manifesto vertime į lietuvių Tai ypač svarbu todėl, kad moderni lietuvių tauta kalbą, rusų valdžia vis dėlto leido jį platinti, nors ir XIX a. antrojoje pusėje atsirado beveik išimtinai iš nepripažino sąvokų Lietuva, lietuvių kalba. valstiečių, t. y. iš buvusių baudžiauninkų ir jų pali- Tikroji vergija Lietuvoje niekada nebuvo plačiai papli- kuonių. 1897 m. Rusijos gyventojų surašymo duo- tusi, senų senovėje kaimuose gyveno laisvieji valstiečiai, menimis, net 93,3 proc. visų lietuvių buvo valstie- kurie tą laisvę labai brangino. Todėl taip narsiai gynėsi čiai,2 kaimo žmonių atkaklumas lėmė, kad išliko nuo kryžiuočių ir kalavijuočių, nešusių ne tik krikštą, lietuvių kalba, tradicijos, kultūra, juk tai jie atlaikė bet ir tautinę nelaisvę, ir baudžiavą. Šią atkaklaus mūsų caro valdžios, dvaro, mokyklos, Bažnyčios užmojus protėvių priešinimosi atėjūnams priežastį akcentavo nutautinti kraštą – arba polonizuoti, arba surusinti. ir Simonas Daukantas, ir Jonas Basanavičius.4 Tačiau sėkmingai išvengę kryžiuočių jungo, Lietuvos kaimo Lietuviškojo feodalizmo ypatybės žmonės pakliuvo į savųjų ponų, bajorų priespaudą. Taigi baudžiauninkais pas mus buvo paversti ne vergai, Paprastai feodalizmas apibūdinamas kaip ekono- kaip daugelyje šalių, suteikiant jiems minimalias teises, minė visuomenės santvarka, pagrįsta monopoline o laisvieji valstiečiai – jų teises ir laisvę maksimaliai ap-

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 ribojant. Evoliucija vyko atbula kryptimi. Šį procesą ap- va, kuris visų pirma asocijuojasi su bausme, smurtu, rašė istorikas Juozas Jurginis, ištyręs, kaip atsirado bau- prievarta? džiauninkų prototipai: kaimynai, nusigyvenę valstiečių Baudžiauninkai kentė ne tik sunkų darbą ir baus- bendruomenės nariai, ir veldamai – valstiečiai, kuriuos mes – jie buvo visiškai beteisiai žmonės, ponai galėjo didysis kunigaikštis atiduodavo valdyti ir išnaudoti ba- elgtis su jais kaip panorėję. Galėjo ir negyvai užplak- jorams. Plečiantis žemės ūkio produktų rinkai, didėjant ti, atimti sūnų ar dukterį gašliems savo potraukiams jų paklausai šalies viduje ir užsienyje, baudžiauninkais tenkinti, kartais parduodavo ar išmainydavo net visą tapo ir vadinamieji karališkieji valstiečiai.5 Baudžiava kaimą. Mano lietuvių kalbos mokytojas Juozas Žiur- Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigalėjo pama- lys, studijų metais keliaudamas po Lietuvą su švedų žu – maždaug nuo XIII a. iki Valakų reformos 1557 m. mokslininkais, Žemaitijos viduryje aptiko latvių kai- Trečiasis Lietuvos Statutas, pasirodęs 1588 m., galuti- mą – pasirodo, kadaise, baudžiavos laikais, vienas nai nubrėžė ribą tarp bajorų, kilmingųjų, ir valstiečių, ponas, gyvenęs Latvijoje, visus jo gyventojus išmainė baudžiauninkų, luomų. Neišspausdintoje „Lietuvos is- į šunis...8 torijoje“ Jurginis pabrėžė, kad pas mus, skirtingai nuo Žiauriai engiamiems baudžiauninkams nebuvo kur kaimyninių šalių – Rusijos, Livonijos, baudžiavinius ieškoti teisybės ar pagalbos – valdžia paprastai palai- santykius įtvirtino savos valdžios institucijos, be dides- kydavo ponų veiksmus. Todėl vargšai galėjo tik melstis nės įtakos iš šalies.6 Taip nusistovėjo ir baudžiaunin- arba skandinti savo kančias degtinėje, tiesa, tarp jų at- kų prievolės ponams ar jų vietininkams, o jos ne visur sirasdavo drąsuolių, kurie imdavo maištauti. Didžiau- buvo vienodos. sias iš sukilimų įvyko Šiaulių ekonomijoje – valdiškame Baudžiauninkai buvo skirstomi į lažininkus ir čin- dvare 1769 m.,9 mažesni – Anykščių dvare 1545 m., šininkus. Pirmieji buvo kur kas labiau engiami, nes Užpalių dvare 1834–1840 m. ir kitur.10 Žinoma, tuos turėjo eiti lažą dvarui – dirbti jam su savo arkliais ar sukilimus žiauriai numalšindavo. jaučiais, su savo inventoriumi ir maistu nuo saulėtekio Verta paminėti dar vieną lietuviškosios baudžiavos iki saulėlydžio, po 3–5 dienas kiekvieną savaitę, o juk ypatybę: rusų, lenkų valstiečiai vergavo tegul ir pik- reikėjo prižiūrėti ir savo ūkį. Činšininkai vietoj lažo tiems, bet vis dėlto saviems ponams, o mūsiškiams tie mokėjo dvarui žemės nuomos mokestį – činšą, aišku, engėjai buvo dar ir svetimi. Tiesa, jų protėviai buvo dau- jiems gyventi buvo lengviau, bet tokių visada buvo giausia vietinės kilmės, lietuviai, bet jų ainiai vėliau, po mažuma, pavyzdžiui, 1790 m. Vilkmergės (Ukmer- Liublino unijos (1579 m.), nusprendė, kad geriau būti gės) paviete jie sudarė tik 18,4 proc. visų baudžiau- lenkais, todėl atsižadėjo savo tautos ir kalbos. Lietuvos ninkų. Be šių prievolių, dar buvo gvoltai – per darby- dvarininkai niekino, žemino tuos, kurie jiems dirbo ir metį dvarui turėjo dirbti visi darbingi šeimos nariai, krovė turtus, ne vien todėl, kad priklausė žemesniajam net žindomus kūdikius tekdavo palikti be priežiūros luomui, bet ir todėl, kad laikėsi kitokių papročių ir tra- namuose. Buvo šarvakai – tai statybos, kelių taisymo dicijų, kitaip kalbėjo. Viena vertus, tai sunkino pries- darbai, sargybos prievolė ir t. t. paudą, antra vertus, žadino tautinę sąmonę ir žmonių Šių dienų požiūriu tai ne kas kita, o priverčiamie- pasipriešinimą. ji darbai, čia vienintelis stimulas, kad būtų dirbama Nors baudžiauninkų gyvenimas buvo labai sun- daugiau ir geriau, – bausmės. Ponai ir prievaizdai kus ir LDK laikais, bet 1795 m., kai Lietuvą okupa- sugalvodavo jų įvairiausių, istorikai nustatė daugiau vo Rusija, jis dar pasunkėjo. Didėjo ponų savivalė, kaip dešimt, pradedant „paprastu“ plakimu rykštė- atsirado naujų prievolių, iš kurių pati sunkiausia – mis ir baigiant įmantriausiomis, sadistinėmis baus- privaloma tarnyba caro armijoje net 20 ar 25 metus. mėmis – tai suluošinimas, „sodinimas ant totoriškos Vien iš Kauno gubernijos 1843–1855 m. į rekrutus kumelės“ ir t. t.7 Gal todėl ir atsirado žodis baudžia- buvo paimta 24,5 tūkst. vyrų.11

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 83 Vergystė baigiasi kartais net javai laukuose likdavo nepjauti.17 Dėl to savo susirūpinimą carui pareiškė net jo žandarų va- Šiandien, ypač po Rusijos ir Vokietijos totalita- das Aleksandras Benkendorfas: „Baudžiava – tai pa- rinių režimų siaubingų eksperimentų, tikrai nebe- rako rūsys po valstybės rūmais ir tuo pavojingesnis, reikia įrodinėti, kad priverstinis darbas mažai efek- kad kariuomenė sudaryta iš valstiečių.“18 tyvus. Tačiau daugelį amžių jis laikytas normaliu, Nepaisant to, pasipriešinimas permainoms buvo teisėtu, ir tik laipsniškai, labai pamažu tarp valdan- milžiniškas – didelė Rusijos dvarininkų dalis kategoriš- čiųjų klasių ėmė rastis žmonių, suprantančių, kad kai pasisakė prieš baudžiavos panaikinimą, tiesa, Lietu- tokios prievartos reikia atsisakyti, nes tai amoralu voje tokių buvo mažiau.19 Tenka pripažinti, kad ir dalį ir, svarbiausia, – nepraktiška. Pirmieji tą įverti- valstiečių permainos baugino: jie sunkiai įsivaizdavo, no skandinavai: Norvegijoje, kur baudžiava ir taip kaip reikės gyventi be ponų – savarankiškai. buvo švelniausia, lažas išnyko jau XVII a., Anglijoje Vis dėlto šią problemą caro valdžiai teko spręsti, visi baudžiavos pėdsakai dingo 1672 m. – valstiečiai ir tą ji pradėjo daryti nuo valstybinių valstiečių, t. y. gavo laisvę, bet be žemės, Prancūzijoje feodalizmą nuo valstybės iždui priklausančių dvarų vakarinėje likvidavo 1789-ųjų revoliucija, Prūsijoje, Lenkijoje imperijos dalyje. 1839 m. gruodį Nikolajus I pasi- tą įvykdė Napoleonas 1807 m. rašė Nuostatus apie valstybinių dvarų valdymą va- Rusijoje baudžiava išsilaikė ilgiausiai – iki 1861 m. ir karinėse gubernijose ir Balstogės srityje, kuriuose net ilgiau. Tiesa, kai kuriose jos dalyse valstiečiai laisvi, buvo išdėstyta reformos tvarka.20 Taktiniu požiūriu nors ir be žemės, tapo gerokai anksčiau: mūsų kaimynus tai buvo protingas pasirinkimas: šių gubernijų že- latvius, estus valdę vokiečių bajorai jau XVIII–XIX a. mės ūkis buvo našesnis, be to, valstybinių valstiečių sandūroje suprato, kad baudžiavinis ūkis neperspekty- buvo gerokai mažiau: 1861 m. duomenimis, Vilniaus vus, todėl įrodinėjo carui, kad baudžiavą reikia panai- gubernijoje jų buvo 200 tūkstančių, o baudžiaunin- kinti. Tą padaryti jiems pavyko jau 1816–1819 metais,12 kų, priklausančių ponams, – 410 tūkstančių, Kauno ir tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl kaimynai gubernijoje atitinkamai 208 ir 235 tūkstančiai.21 gyveno geriau už mus.13 Dar anksčiau laisvę gavo mūsų Bet svarbiausia – šie valstiečiai buvo kur kas geriau Užnemunės valstiečiai – 1807 m., Napoleono viešpata- pasirengę tokiai radikaliai reformai, nes ir iki jos tu- vimo krašte laikais, tačiau tą laisvę apsunkino daugybė rėjo geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas: tik 43 proc. sąlygų ir prievolių, todėl dvarininkų galimybės išnau- valstybinių dvarų vertė valstiečius eiti lažą, kiti bau- doti valstiečius ten nesumažėjo.14 džiauninkai mokėjo činšo mokestį, o privačių dvarų Kai kurie Lietuvos dvarininkai išlaisvindavo valstie- net 62 proc. reikalavo atlikti lažą. Valstybinių dvarų čius savo iniciatyva, tokių faktų būta net XVII a.15 Vilni- valstiečiai kartais net vadinami laisvais žmonėmis, tai, jos dvarininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis, siekdamas žinoma, netiesa, jų laisvė buvo apribota, tačiau dva- suintensyvinti savo ūkį Pavlovo dvare dabartiniame Šal- rų valdytojų savivalė buvo mažesnė, o baudžiauninkų čininkų rajone, 1769 m. ėmėsi radikalaus eksperimen- prievolės, tarp jų ir činšo dydis, būdavo surašomos to: suteikė baudžiauninkams laisvę, išdalijo jiems žemę, oficialiuose dokumentuose – dvarų inventoriuose. lažą pakeitė činšo mokesčiu, leido verstis amatais, pre- Baudžiavos panaikinimas valstybiniuose dvaruose kiauti savo produkcija, negana to – įkūrė vadinamąją vyko palyginti ramiai, per keliolika metų, iki 1857-ųjų, Pavlovo respubliką su seimu, iždu, kariuomene ir net visi buvę jų baudžiauninkai tapo laisvais žmonėmis, savais pinigais. Dvaro pajamos padidėjo dvigubai.16 savo sodybų ir dirbamos žemės savininkais, tiesa, už Panaikinti baudžiavą skatino ir gana dažni valstie- tai jiems teko susimokėti. Gavę laisvę 20–30 metų čių maištai, kurie, nors būdavo žiauriai nuslopinami, anksčiau negu privačių dvarų baudžiauninkai, šie pridarydavo ponams didelių rūpesčių ir nuostolių – valstiečiai įgijo nemažą pranašumą, ne veltui iš jų

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 kilo ir daugelis nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, pa- vyzdžiui, broliai Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai, Steponas Kairys ir kiti. Baudžiavos panaikinimas privačiuose dvaruose vyko skausmingai, net dramatiškai. Caras bijojo, kad jo manifestas paskatins valstiečių neramumus, todėl iš anksto parengė kariuomenę jiems malšinti.22 Taip daug kur ir atsitiko: valstiečiai buvo nepatenkinti, kad reforma vyksta lėtai, dvarininkai ją sabotavo, pasak liudijimų, kai kurie, perskaitę caro manifestą, net alpo.23 Valstiečiai užvertė skundais valdžią dėl neteisybių, bruzdėjo, kėlė maištus. Jie vyko daugelyje dvarų,24 grafo Tiškevičiaus dvare Biržuose maiš- tas truko ištisus metus. Didelę įtaką 1861 m. reformai padarė 1863 m. sukilimas, iš pradžių – neigiamą, nes ji sustojo. Vėliau caro valdžia, kad susilpnintų pasipriešinimą, gana sėkmingai sėjo nesantaiką tarp valstiečių ir dvari- ninkų, vieniems šiek tiek pataikaudama, kitiems – dvarininkams – darydama spaudimą, nes laikė juos sukilimo organizatoriais. Antai padidino valstie- čiams skirtos žemės plotus, todėl Vilniaus, Kauno gubernijose jie gavo 16–19 proc. žemės daugiau nei valdė iki 1861 m., sumažino išpirkos už žemę ir so- dybas mokesčius. Pagerėjo ir valstybinių valstiečių Steponas Gailevičius. Ukrinų koplytstulpis baudžiavos panaiki- padėtis – jiems buvo sumažintas činšo mokestis ir nimui atminti t. t.25 Kadangi tai vyko Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo viešpatavimo laikais ir klausomos Lietuvos Steigiamasis Seimas. 1922 m. daugiausia jo iniciatyva, tai istorikas Petras Klimas priimtas Žemės reformos įstatymas galutinai likvi- rašė: „Turėsime pavadinti Muravjovą Lietuvos vals- davo feodalizmo liekanas Lietuvos kaime. tiečių vaduotoju.“26 Gal tai kiek ir perdėtas Koriku praminto generalgubernatoriaus nuopelnų įvertini- Baudžiavos ir jos panaikinimo pasekmės ir mas, tačiau sukilimas paspartino reformą, Lietuvoje pamokos valstiečiai gavo kiek geresnes sąlygas nei kitur Ru- sijoje. Sunki, mūsų krašte ilgiau nei daugelyje Europos O dvarininkams šis caro satrapas keršijo: atimi- šalių trukusi feodalizmo priespauda paliko gilius nėjo dvarus, apdėjo kontribucijomis – jie turėjo ap- randus tautos sąmonėje. Ar ne iš ten, iš baudžiavos, mokėti sukilimo malšinimo išlaidas.27 Tačiau ir po ateina perdėtas mūsų nuolankumas, paklusnumas reformos maždaug du trečdaliai geriausios žemės valdžiai – savai ir svetimai, naivus tikėjimas „gerais“ plotų liko dvarininkų rankose,28 jie išlaikė ir eko- ponais? Antra vertus, ji, žinoma, užgrūdino mūsų nominę galią. Dėl to kilo daug naujų ekonominių ir protėvius, išugdė jų ištvermę ir atsparumą vargui, socialinių problemų, kurias spręsti turėjo jau nepri- padėjo išlikti istorijos audrose.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 85 Nors 1861 m. reforma turėjo nemažai trūkumų, 1 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, V., 1965, p. 9. jos reikšmė buvo didžiulė, ypač todėl, kad kaime, 2 R. Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX amž. antroje pusėje, V., 1990, p. 93. kaip minėta, tada gyveno absoliuti tautos dauguma. 3 Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams vals- O reforma išlaisvino kaimo žmones, sudarė palan- tiečiams, V. 1960, p. 65, 85. kias sąlygas jų materialinei ir dvasinei kultūrai kil- 4 J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, V., p. 156; S. Daukantas, Darbay senuju Lie- ti, taip atsirado prielaidos tautiniam sąjūdžiui. Mat tuviu yr Žemaicziu, Kaunas, 1929, p. 15, 16. ūkininkai jau galėjo leisti vaikus į mokslus – taip 5 J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, V., 1962, p. 298–301. atsirado naujoji inteligentija, tapusi tautos žadin- 6 J. Jurginis, Lietuvos istorija (rankraštis), Lietuvos literatūros ir meno archy- toja. Žinoma, caro valdžiai tai nepatiko, ji visaip vas f. 205, ap. 1, b. 351, p. 14, 15. varžė lietuvių galimybes stoti į gimnazijas, šiek tiek 7 J. Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija, V., 1978, p. 130, 137, 173, 242. geresnes sąlygas turėjo tik Sūduvos gyventojai.29 8 Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 11, b. 279. Daugybė valdžios daromų kliūčių (spaudos, kultū- 9 Baudžiava, K., 1935, p. 28. rinių organizacijų draudimas ir kt.) privertė lietu- 10 J. Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija, p. 144. vius „grumtis dėl elementariausių tautos kultūrinio 11 K. Jablonskis, Istorija ir jos šaltiniai, V., 1979, p. 92–94; Lietuvos valstiečių ir reiškimosi teisių“.30 miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. III, V., 1968, p. 379. Ne veltui sakoma, kad istorija moko žmones ne- 12 Ю. Kахк, История Эстонской ССР Таллин, 1987, c. 231; История kartoti praeities klaidų. Deja, į tai įsiklauso ne visi. Латвийской ССР, Рига, 1971, c. 908. Antai Stalinas 1929 m. ėmė ir sugrąžino priversti- 13 Plačiau šia tema žr. J. Rudokas, Kodėl atsilikome nuo kaimynų, Fortuna Pri- nius darbus – baudžiavą kaime. Šios „reformos“ pa- vata, 2008, Nr. 5. sekmės buvo tragiškos – pražudyta daugybė darbš- 14 Baudžiava, p. 30. čių ūkininkų, o derlingų žemių šalis liko be savos 15 M. Jučas, Baudžiavos irimas Lietuvoje, V., 1972, p. 198. duonos. 16 Ten pat, p. 199–201. 1933 m. iš kelionės po SSRS grįžęs žurnalistas 17 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai... p. 379–382. Justas Paleckis vieną savo kelionės įspūdžių knygos 18 Cit. iš: J. Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija, p. 205. skyrių pavadino „Darbo entuziazmas ar baudžia- 19 M. Jučas, p. 224. va?“ Nebūdamas nei agronomas, nei ekonomistas jis 20 И. И. Koвкель и др., История Белоруссии, Минск, 2001, c. 92–94. iš karto pastebėjo, kad kolūkių sistemoje netrūksta 21 Baudžiava, p. 69. baudžiavos elementų.31 Netrukus tą teko išgyventi 22 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, p. 5–7. ir Lietuvos kaimui. 23 Baudžiava, p. 203. Manyčiau, ir XXI a. esama baudžiavinio mąstymo 24 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, p. 37. recidyvų: niekam ne paslaptis, kad daugelio mūsų 25 L. Gentvila-Bičkauskas, 1863 m. sukilimas Lietuvoje, V., 1958, p. 320, 323, verslo įmonių ir net valstybės įstaigų vadovų politika 326, 331. personalo atžvilgiu labai skiriasi nuo vakarietiškos, 26 P. Klimas, Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje, V., nes į samdomą žmogų žiūrima kaip į baudžiaunin- 1920, p. 16. ką ir niekas viršininkui nedraudžia to daryti – nei 27 P. Šležas, Muravjovo veikimas Lietuvoje (1863–1865), K., 1933, p. 8. valstybė, nei profsąjungos, kurių veiklos apskritai 28 L. Gentvila-Bičkauskas, p. 321, 335. nematyti… Įtariu, kad toks darbdavių požiūris yra 29 R. Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX amž. antroje pusėje, V., 1990, p. 165, 172. viena iš masinės emigracijos priežasčių. Antai Esti- 30 Ten pat., p. 219. jos ekonominė padėtis ne ką geresnė negu mūsų, bet 31 J. Paleckis, SSRS – mūsų akimis, K., 1933, p. 186, 205. iš ten bėga tris kartus mažiau žmonių...

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 Ona Mažeikienė

Istorijos vingiai

Vytautas Merkys, Atminties prošvaistės, Versus aureus, 2009. – 407 p., iliustr.

ytautas Merkys, apžvelgdamas savo gyvenimo kelią, partizanus. Vieno partizano sidabrinį žiedą su monograma Vpasakoja apie tėvus, gimtinę, vaikystę, mokslo metus, nutraukė su visu pirštu. Mokinius varydavo surašinėti, kiek mokytojus, profesorius, dėstytojus, darbovietes, bendra- gyvulių turi valstiečiai. Žmonės sakydavo, kad turi perpus darbius, cenzorius, „angelus sargus“, įvairius sovietmečio mažiau, negu iš tikrųjų laikė, nes bijojo, kad neatimtų. kuriozus, bet daugiausia dėmesio skiria „pragariškam“ is- 1946 m. vasarį stribai ir enkavėdistai apsupo Merkio tėvo toriko darbui. Prisiminimų knyga informatyvi, su daugybe (mama mirė 1941 m.) namą, kur buvo susirinkę pavakaroti faktų jau tapusių istorija, parašyta gyvai, vaizdžiai, lengvai. kaimynai. Enkavėdistai, pasistatę kieme kulkosvaidį, pradė- Į gimtąjį Čivų sodžių (Skapiškio vals. Rokiškio raj.) au- jo šaudyti. Tėvą nušovė iš karto, o kaimynas Petras Vaitiekū- torius žvelgia istoriko žvilgsniu – pasakoja apie valakų re- nas bėgo ir parkrito sniege. Buvo nušautas pistoletu į galvą. formą, skirstymą į vienkiemius, sėjomainą, statybas, namų Kontrolinį šūvį paleido ir į tėvą. Apiplėšė namus – pasiėmė suplanavimą, sodybą, įsimintinus kaimo žmones, buitį, važelį, pasikinkė arklį, žuvusiuosius nuvežė į Skapiškį ir papročius, istorinius įvykius. Jam įstrigo tėvo pasakojimas sumetė į pašiūrę šalia stribų būstinės. Kad „banditų“ nepa- apie Ameriką, kur šis gyveno ir dirbo 14 metų, kaimynų guldytų turgaus aikštėje, geroji pamotė (Vytautas ją vadino prisiminimai apie kitas šalis. Tai buvo tarsi pirmosios ge- mama) už krūminę ir lašinius tėvo palaikus išpirko. Kulkų ografijos pamokos. Iš pasakojimų sužinojo ir apie 1863 m. sumaitotą, žiurkių apgraužtą kūną numazgojo ir palaidojo sukilimą, ir apie revoliuciją Rusijoje, kitus istorijos įvykius. Skapiškio kapinėse „sumedėjusia“ širdimi. Kai statė pamin- Į Skapiškio pradžios mokyklą, įsikūrusią naujame ūki- klą, negalėjo įrašyti, kad tėvas „žuvęs“. ninko name, 1937 m. jis atėjo jau „rašto išmokęs“ ir buvo Baigęs Kupiškio gimnaziją (1945 m.) Merkys pasiryžo priimtas į pirmo skyriaus antrą grupę. Vaizdžiai aprašo, mokytis toliau. Svajojo studijuoti elektrotechniką Kaune, kaip prieš pamokas melsdavosi, kad „Viešpats padėtų Vilnių bet pasirinko istoriją Vilniaus universitete, nes sostinėje atvaduoti“, skaitė Skautų aidą ir kt. Pradžios mokyklą baigė jau mokėsi pusbrolis Alfonsas Merkys, taigi turėjo kur ap- 1940 m., dar nepriklausomoje Lietuvoje. Knygoje vaizdžiai sistoti. Per stojamuosius egzaminus mandatinei komisijai aprašyti mokytojai ir karo metų gimnazistų karta. labiausiai rūpėjo socialinė kilmė. Klausinėjo: kiek tėvai tu- Kai virš Kupiškio (ten Merkys mokėsi gimnazijoje) pa- rėjo žemės ar laikė samdinių? sirodė rusų lėktuvai, buvo jau aišku, kad vokiečiai neatsi- Aprašytas Vilniaus vaizdas pokariu. Vietoje apdainuo- laikys. Miestą užplūdo rusų kareiviai, daugiausia azijiečiai, tos trispalvės, kurią svajota iškelti Gedimino kalne, išvydo beveik nemokantys rusiškai. Rudenį mokykloje pradėta ant stiebo apspurusią raudoną vėliavą. Visas senamiestis mokyti rusų kalbos, o tikybos pamokos uždraustos. Kad buvo virtęs griuvėsiais ir be gailesčio griaunamas toliau. Ei- išvengtų tarnybos sovietų armijoje, daug kas ėmė klastoti damas į paskaitas matė, kaip Gedimino gatvėje nuo pastato dokumentus: vieni jauninosi, kiti sendinosi. 1944 m. bu- lynais nutempė šv. Jurgio skulptūrą. Iš apgriuvusių namų vusioje vaistinėje atsirado stribų būstinė, ten kankindavo kaliniai lupo plytas ir statė vadinamuosius Mokslininkų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 87 rūmus. Daugiausia griuvėsių buvo prie Rotušės, Vokiečių užsienio kalbų (nesusidarė grupė), nei meno istorijos, kuri gatvėje. Namai buvo ardomi Savičiaus, Latako, Bokšto ga- buvo dėstoma epizodiškai, ypač trūko paleografijos žinių. tvėse ir kitur. Studentus varė valyti griuvėsių, per mėnesį Gavo paskyrimą į Lietuvos istorijos instituto aspirantū- reikėjo dirbti po 20 valandų, o storas namų sienas griauti rą, tačiau Juozas Žiugžda pareiškė, kad jo nepriims, „nes buvo nelengva. Merkys rašo: „Deja, mes dirbome ne Vil- dar reikia įgyti visuomeninio patyrimo […] paskirti Jučas niaus atstatymo, o priešingą darbą. Ko neįveikė sugriauti ir Merkys šių reikalavimų neatitinka“. Taip pasielgta, matyt, artilerija, baigėme mes, studentai.“ Darbus organizavęs todėl, kad 1951 m. LKP (b) CK biuras apkaltino Istorijos fakulteto prodekanas Vladimiras Kostelnickis aiškino, kad institutą ideologijos stoka ir svarstė, kaip jį ideologizuoti. vietoje Vokiečių gatvės griuvėsių bus „įleista oro“ – nuties Merkys kurį laiką dėstė istoriją rusų grupei Vilniaus so- bulvarą. Šį sumanymą per radiją gyrė ir poetas Antanas dininkystės-daržininkystės technikume, vėliau įsidarbino Venclova. Tas bulvaras buvo dalis magistralės nuo Žaliojo Revoliucijos istorijos muziejuje. Iš 23 muziejaus tarnautojų tilto Minsko plento link. Laimė, plano įvykdyti nepavyko, dauguma – buvę revoliucionieriai, karo dalyviai, o „žemes- bet žaizdos senamiestyje liko. nio rango kastą sudarė universiteto auklėtiniai“. Pats nesim- 1946–1947 mokslo metais studentams dalijo ameri- patiškiausias, visur matydavęs tik „priešus“, buvo direkto- kiečių atsiųstus drabužius. Pirmiausia juos išsirinkdavo rius Leopoldas Rešeliauskas, buvęs raudonasis partizanas. komjaunuoliai, kitiems – likdavo suplyšę. Nepaisant ne- Merkys savo akimis matė, kaip Revoliucijos muziejus priteklių, stengėsi mokytis, paskaitas užsirašinėjo, lankė kūreno iš kažkur atvežtas XIX–XX pr. lituanistines Vilniaus dramos, operos teatrus. Memuarų autorius rašo: „…gy- spaustuvių knygas. Jis direktoriui pasakė: jeigu muziejui venimas Vilniuje pynėsi su mokslo troškimu, su miesto jos netinka, tai reikia perduoti Mokslų akademijos biblio- kultūra bei meno grožiu ir… politinio režimo grima- tekai. O šis liepė nešmeižti sovietų valdžios, nes atimsiąs somis“. Prisimena ir pats vos nenukentėjęs už vaikišką leidimą naudotis slaptais archyvais. 1953 m. Merkys parašė pokštą: SSKP CK politbiuro nariams, kurių nuotraukas pareiškimą išeiti iš darbo. Reikėjo gauti charakteristiką. Jos nuolat spausdino Tiesos laikraštis, pripaišė barzdas, ūsus į rankas nedavė. Tik vėliau sužinojo, kas joje parašyta: „Po- ir už tai buvo apkaltintas antisovietine veikla. Išsisuko, litiniu atžvilgiu visiško muziejus vadovybės pasitikėjimo nes teta Ona spėjo sudeginti „įkalčius.“ neturėjo ir reikalingas daug gilesnis jo patikrinimas.“ Merkys apgailestauja, kad universitete daugiau laiko Kai dar dirbo muziejuje, Merkiui teko agituoti žmones, buvo skirta ne istorijos studijoms, o pašaliniams dalykams. kad 1951 m. gruodžio 16 d. dalyvautų teisėjų rinkimuose. Vieną savaitės dieną atimdavo karinis parengimas – iš Vyko į Puvočių mokyklą, su balsadėžėmis vaikščiojo po pradžių komanduodavo dar lietuviškai, o vėliau – tik ru- kaimus, lydėjo stribai, atkišę šautuvus į pakelės krūmus. siškai. Vasarą atlikdavo praktiką Pabradės poligone ir gau- Prie mokyklos susirinko minia žmonių, nes buvo pažadėta davo leitenanto laipsnius. Didelę dalį studijų laiko užėmė atvežti cukraus. Cukraus neatvežė, bet žmonės pabalsavo. ideologinės marksizmo-leninizmo paskaitos ir dialektinis Suskaičiavus balsus, paaiškėjo, kad jų yra daugiau kaip materializmas, kurį dėstė Eugenijus Meškauskas, vėliau 100% (!), perteklių sudegino… perėmė Tiesos redaktorius Genrikas Zimanas: „Jis VKP Nuo 1953 m. rugsėjo 15 d. Merkys pradėjo dirbti Isto- (b) istoriją reikalavo mokėti lyg Talmudą.“ Pusantrų metų rijos ir teisės institute. Juozui Žiugždai sukėlė nerimą blo- klausėsi marksistinės politekonomijos, kurią dėstė tuome- ga pretendento charakteristika, todėl ėjo tartis į LKP CK tinis švietimo ministras Vladas Niunka. Turėjo nagrinėti Mokslo ir kultūros skyrių, kuriam vadovavo Stasys Lazut- Markso „Kapitalą“, Stalino raštus. Benjaminas Fogelevičius ka, bet šis neprieštaravo, kad Merkys būtų priimtas. klasikų „tiesas“ reikalavo iškalti atmintinai. Institute darbinės atmosferos nebuvo. Dienos ėjo tuš- Merkys suskaičiavo, kad jam teko išklausyti 26 ideolo- čiai, Merkys jautėsi nereikalingas. ginio ir pagalbinio pobūdžio kursus, o istorijos – tik 14. Chruščiovinio atšilimo metais imta reikalauti jau ne tik Baigdamas universitetą, jautėsi nieko gerai neišmokęs: nei ideologinių privalumų, bet ir profesinio darbo. Institute

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 kūrėsi nauji sektoriai. Merkys vadovavo Kapitalizmo isto- dėjai uždėjo „aktualią“ antraštę „Lietuvos kovos prieš kry- rijos skyriui, kuris tyrė 1861–1940 m. laikotarpį. žiuočius ir popiežiją“. Socialistinės visuomenės istorijos sektorius (vadovas Pakarklis taikė analitinį istorijos metodą, – rašo Merkys. Henrikas Šadžius) buvo tokio dydžio kaip Feodalizmo ir Tyrinėjo Prūsijos istoriją, tikėjosi išleisti Prūsijos karalių Kapitalizmo istorijos sektoriai kartu sudėjus. Daugumą jo lietuviškus ediktus (krašto istorijos ir kalbotyros šaltiniai), darbuotojų sudarė „išsitarnavę partijos arba administra- bet medžiaga ilgam buvo dingusi, tik po jo mirties dalį cijos veikėjai“, buvo keletas „liaudies gynėjų“, vienas KGB ediktų pavyko rasti pas kažkokį kolekcininką. Juos pa- dimisijos pulkininkas – Aleksandras Jefremenka. Taigi is- rengti spaudai ėmėsi pats Konstantinas Jablonskis, o jam torijos mokslas ir toliau buvo profanuojamas, o senosios talkino Petronėlė Žostautaitė, pabėgusi iš Radviliškio nuo istorijos tyrimai sąmoningai ribojami. partsekretoriaus Vytauto Petkevičiaus (vėliau rašytojo) Juozą Jurginį dėl praeities ideologinių „klaidų“ atleido priekabiavimų. Knygą praturtino „gromatų“ fotografuo- iš Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo pareigų, į jo tinės kopijos. Žiugždai netiko nei publikacija, nei jos pa- vietą paskyrė G. Koniuchovą, „lietuviškai nemokėjusį nė vadinimas „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir žodžio“. Jam patikėjo ideologinį barą. apsakymai lietuviams valstiečiams“. Tai buvo sovietmečio Nuo 1948 iki 1970 m. institutui vadovavusį Žiugždą istorikų darbų viršūnė, o funkcionieriai tą vadino politine knygos autorius apibūdino kaip susidvejinusią asmenybę: klaida. viena pusė „paradinė, oficiali, kita – senojo padoraus inte- Pakarklis, praradęs viltį išleisti ediktus ir negalėdamas ligento reliktas“. Sovietmečiu Žiugžda reiškėsi „ideologiniu gilintis į vakarinių lietuvių nutautėjimą, ėmėsi tyrinėti kovingumu ir didžiosios rusų tautos apologija“. Zimano Rytų Lietuvos slavėjimą. Vasaromis kartu su Vaciu Mi- užsakymu rašė straipsnius apie imperialistus ir dėkojo di- liumi važinėjo po Vilniaus kraštą ir užrašinėjo kalbą, dai- džiajai rusų tautai už carų laikus, smerkė genetikus, garbi- nas, pasakojimus. Nemenčinės apylinkėse ieškojo lietuvio no Staliną. Merkys laiko jį „sovietiniu įkaitu“. Žvirblio, bet niekas tokio nežinojo, tada jam šovė mintis, Knygoje aprašytas ir 1946–1948 m. Istorijos institutui kad reikia klausti Vrublevskio (lenk. wróbiel – žvirblis), ir vadovavęs istorikas, teisininkas Povilas Pakarklis, „politiš- rado – tai akivaizdus polonizacijos pavyzdys. Į asimiliaci- kai ir idėjiškai spalvinga asmenybė“. Buvęs praktikuojantis jos problemą Pakarklis gilinosi rašydamas apie karčemas katalikas, vėliau laisvamanis. 1940 m. dalyvavo Liaudies bažnytiniuose dvaruose. Daug dirbo archyvuose: skaitė vyriausybėje. Karo metais Maskvoje gavo profesoriaus var- aktų knygas, dvarų inventorius. Ašmenos, Lydos, Gardino, dą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo akademinį darbą. Merkys rašo Slanimo apskrityse rado lietuviškų pavardžių. Demaskuoti negirdėjęs jo „giedant ideologinių giesmelių“. Mokslų aka- dvasininkus sovietmečiu buvo labai priimtina, bet valdžiai demijos prezidentas Juozas Matulis nurodė institutui rink- nepatiko, kad keliamas blaivybės klausimas. Pakarklio ti ir leisti pagrindinius Lietuvos istorijos šaltinius, teisinius knyga, pavadinta „Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios aktus, materialinės kultūros paminklus. Pakarklio užsaky- padėtis Lietuvoje XV–XIX a.“ (1955 m.) buvo sumaniai mu kunigai ir kiti išvertė į lietuvių kalbą Livonijos kroni- naudojama antireliginei ateistinei propagandai. kas, Prūsų teisyną, XIII a. popiežių bules ir kt. Buvo padėtas Sovietmečiu istorija turėjo tarnauti sovietiniam pagrindas rimtoms istorijos studijoms rašyti. Bet LKP CK ateizmui, senoji istoriografija buvo laikoma „klasinių pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus už tai apkaltino jį priešų ideologine atrama, žmonių sąmonę nuodijančia apolitiškumu, atseit renka archyvinius šaltinius, užuot rūpi- antiliaudine buržuazine ideologija“. Bet koks nukrypi- nęsis marksistinio LSSR istorijos vadovėlio rašymu. mas nuo vieningos ideologijos buvo neleistinas. Sąži- Pakarkliui buvo uždrausta rašyti apie kryžiuočių valsty- ningus tyrimus teko dangstyti oficialiąja ideologija ir bę, kur gyventa mažlietuvių. Jo knygą „Kryžiuočių valsty- žongliruoti marksizmo-leninizmo citatomis. Svarbiau- bės santvarkos bruožai“ (1948 m.) Koniuchovas pavadino sia turėjo būti „pažangi“ įžanga ir išvados. Merkys pri- ideologiškai žalinga. Nustačius, kad knyga „neaktuali“, lei- sipažįsta irgi to neišvengęs.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 89 Nuo 1948 m. vyko didžiulis visų bibliotekų „valymas“, sisakyta. 1979 m. tiesiant magistralę Minsko link, kėsintasi pašalintos iki karo išleistos knygos, periodinė spauda, „po- į Rasų kapines. Mokslo ir kultūros visuomenė ėmėsi žygių, litiškai nepatikimų“ autorių leidiniai. Ypač griežtai žiūrėta, kad brutali invazija būtų sustabdyta. Senosios žydų sina- kad neliktų į Vakarus pasitraukusių mokslininkų veikalų. gogos vietoje buvo numatyta statyti požeminius garažus, Merkys daug dirbo spec. fonduose, į kuriuos patekti gali- planuota net „pašalinti Aušros Vartus, trukdančius mama tik su leidimu. Išrašų iš bylų atskirai daryti neleido, rei- gistralei į Minsko plentą nutiesti“. Jurgis Tornau ironiškai kėjo rašyti į specialius blankus, kuriuos patikrindavo spec. paklausė: „Ar būtų galima garažą po Katedra pastatyti?“ darbuotojas ir netinkamus išrašus užtepdavo. Vyko ir bar- O jam rimtai atsakė: ne, „nes rūsių įleidimas gana didelis“. bariškas „nereikalingų“ bylų naikinimas. Nemažai vertin- Knygoje aprašyta ir daugiau panašių kuriozų. gų dokumentų buvo sukūrenti. „Didelė kliūtis istorikams Cenzūra sovietmečiu buvo kelių pakopų: autocenzūra, buvo bibliotekose ir archyvuose saugomos informacijos kolektyvo redakcija (bene sunkiausia), leidyklos, spaudos dozavimas“, – rašo Merkys. Ne visada archyvų darbuotojai komiteto, CK, partinių ir administracinių įstaigų. Cen- pateikdavo fondų sąrašus, neigdavo, kad juos turi. zūros tikslas – dozuoti informaciją ir apsaugoti sovietines Mokslinius laipsnius lengviausiai gaudavo rašiusieji „vertybes“. „Keleriopa cenzūra turėjo tramdyti istorikų apie revoliucinį judėjimą ir sovietinį laikotarpį. Merkiui mokslinę mintį […] mokslo siekiančio istoriko darbas daktaro disertacijos temą teko suaktualinti, liepta rašyti ne buvo pragariškas“, – teigia Merkys. tik apie XIX a. pramonę, amatus, bet ir apie proletariato Sovietmečiu „istorikams dirbti reikėjo po „angelų sargų“ susidarymą. Užkliuvo Gedimino Rudžio disertacijos pava- sparnais“. Istorijos institutas irgi turėjo „sargą“, kuris užsuk- dinimas „Lietuvos tautininkų vyriausybės politika darbi- davo pas direktorių ar mokslinę sekretorę, kur suplaukdavo ninkų klausimu“. Mokslo tarybos narys Romas Šarmaitis informatorių pranešimai. Po Romo Kalantos susideginimo pareiškė, kad ji objektyvistinė, ideologiškai neorientuota ir direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams buvo priimtas pavadino kryptingai – „Antidarbininkiška Lietuvos fašisti- Zenonas Noreika, buvęs informatorius, – rašo knygos au- nės vyriausybės politika“. Šiai temai vadovauti galėjo Sigita torius. Prižiūrėtojas būdavo ir ekskursinėse kelionėse. Juos Noreikienė, bet ji buvo istorijos mokslų kandidatė, o reikėjo išskirti iš grupės būdavo nesunku. Prieš keliones į „kapita- daktaro, todėl šalia įrašė ir Merkį. Vadovai disertantui rašy- listines šalis“ vykdavo instruktažai, kaip elgtis, kad nesuterš- ti netrukdė. Noreikienė – Justo Paleckio duktė, o Zimanas tum sovietinio piliečio vardo. Pavieniui vaikščioti po miestą nemėgo Paleckio, todėl ir Sigitai buvo užkirstas kelias siekti vedlys neleisdavo, reikėjo eiti su visa grupe. Merkio pirmoji daktaro laipsnio. Mokslinius laipsnius gauti trukdyta daug kelionė į Skandinavijos šalis su SSRS kultūrininkų grupe kam, ypač tiems, kuriuos triuškino už „ideologines klai- (1960) jam pačiam buvo netikėta, juk jis – nepartinis ir dar das“. O Žiugžda, Šarmaitis mokslinius laipsnius gavo ir be viengungis. Pasirodo, jį rekomendavo Lietuvos kultūrinių disertacijų, – rašo Merkys. ryšių su užsienio šalimis draugija, o laidavo Juozas Jurginis. Instituto darbuotojai rengė ekskursijas savo kraštui Kelionėje į JAV Merkys vyko skaityti pranešimo Santaros– pažinti. Apie istorinius įvykius ir paminklus dažniausiai Šviesos suvažiavime. Kartu vyko rašytojas Juozas Aputis ir pasakodavo Merkys. Užsukdavo apžiūrėti bažnyčių. Tarp aktorius Vladas Bagdonas, o „sargas“ buvo KGB I skyriaus ekskursantų atsirasdavo ir KGB „padėjėjų“, kurie praneš- majoras Andrej Židko. Kelionę organizavo „Tėviškės“ drau- davo, apie ką buvo kalbama. Dėl to kai kurie žmonės yra gija. „Maniau, kad „Tėviškė“ – tai CK propagandos įstaiga, nukentėję. Planuojant nutiesti bulvarą nuo Vokiečių gatvės o iš tikrųjų buvo KGB priedangos organizacija“, – rašo aka- iki Žaliojo tilto, ketinta nugriauti visus dešiniosios Liudo demikas. Amerikos lietuviai atvykėlius svetingai priėmė. Iš Giros (dabar Vilniaus) gatvės pusės namus ir Šv. Kotrynos JAV jie grįžo su pilnu lagaminu knygų, cenzoriai konfiskavo bažnyčią. Merkys su kolegomis Mečislovu Juču ir Leonu tik žurnalą Metmenys. Po kelionės Židko išsikvietė Merkį Mulevičium ieškojo archyvinės medžiagos, sudarė tris pokalbiui į „Neringos“ viešbutį, klausinėjo, su kuo buvo su- svarbių įrodymų aplankus, kad pragaištingo plano būtų at- sitikęs, tą pokalbį įrašinėjo.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 1984 m. rudenį Merkį ištiko širdies smūgis, todėl nu- institutas aktyviai sekė ir dalyvavo visuose 1988–1991 m. sprendė ieškoti ramesnio darbo. Ekonomikos instituto di- įvykiuose. rektorius akademikas Eduardas Vilkas 1986 m. rudenį pa- Baigęs Istorijos instituto reformas, pertvarkęs jo skyrius, kvietė Merkį vadovauti Liaudies ūkio ekonominės minties Merkys pasiprašė atleidžiamas iš direktoriaus pareigų ir skyriui. Ekonomikos institute jis buvo priimtas maloniai. tapo Tautinio atgimimo ir Lietuvos Respublikos istorijos Jaunesniems bendradarbiams paskyrė temas: apie „Lietū- skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. kį“, apie Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio paskolas bei skolas. Pats manė rašyti apie XIX a. miestų reformas, Knyga baigiama skyreliu Quo vadis? Akademikas Vy- baigti kitus darbus. Bet 1987 m. spalį Merkį pasikvietė tautas Merkys rašo, kad Istorijos institute pradėjo dirbti direktorius, kartu buvo akademikas Raimundas Rajeckas nesutiktas, o išėjo kaip nevertas atsisveikinimo. ir pasakė, kad reikia pakeisti istorijos instituto direktorių Apmąsto, „kas dabar vyksta istoriografijoje ir kaip tai Bronių Vaitkevičių. Tuo metu į Istorijos institutą buvo siejasi su „praeitimi“, ateities perspektyvomis“. Džiaugiasi, „nusitaikę“ Romas Šarmaitis ir Robertas Žiugžda, norėjęs kad nuo Sąjūdžio laikų istoriografijos tematika labai išsiplė- užimti buvusią tėvo kėdę. Po pokalbio Merkį pasikvietė tė, kad leidžiama „Lietuvos metrika“, tačiau istorijos dirvo- Mokslų akademijos prezidentas Juras Požėla ir tiesiai švie- nai platūs, o daugelis nori lengvesnių arimų. Dar nežinia, siai pasakė, kad nori skirti jį direktoriumi. Merkys atsikal- kada bus parengta lokalinės istorijos – gyvenviečių – enci- binėjo, sakė esąs nepartinis, todėl pažeidžiamas. Požėla klopedija, vos pradėti socialinių grupių ir etninių mažumų pažadėjo nuo to apsaugoti. Merkiui sutikus, ėmė bruzdėti istorijos tyrimai. Istorikams labai svarbu suvokti metodo- „ideologijos sergėtojai“. Todėl Istorijos instituto direktoriu- loginius istorijos mokslo pokyčius. Pasitaiko ir cinizmo mi Merkys buvo paskirtas laikinai – iki rinkimų, kurie įvy- apraiškų, antai viena filosofė su tautiniais mitais kovoja ko po pusantro mėnesio. Merkys sakė, kad norėtų Istorijos „J. Basanavičių apšaukdama psichiniu ligoniu, o V. Ku- institutą paversti „mokslo įstaiga“, žadėjo pirmenybę teik- dirką – nevykėliu gydytoju“. Istorijos mokslas subjektyvus, ti darbams, kurie reikalauja „profesinės kompetencijos ir subjektyvūs būna ir šaltiniai, bet dėl to negalima nesiskai- personalinės erudicijos“. 1988 m. vasarį buvo „įšventintas“ tyti su istorijos mokslo palikimu, – teigia akademikas. į direktorius. Jam teko prisistatyti LKP CK sekretoriams Istorikais pasivadinę politologai, užuot tyrę dabartinę Ringaudui Songailai ir Algirdui Brazauskui. Songaila Lietuvos padėtį ir prognozavę ateitį, atsigręžia į istoriją ir nieko neklausinėjo, kalbėjo pats, tvirtino, esą Gorbačio- pataria, kaip reikėjo nedaryti klaidų tada… Pasak Merkio, vo perestroika nori pasinaudoti „antisovietiniai gaivalai“. klaidingai suvokiamas ir „ėjimas į Europą“, kai kuriems is- Brazauskas klausinėjo apie institutą. Merkys pasakojo, kad torikams įvaręs nevisavertiškumo kompleksą. Dar Sąjūdžio prikalbino Adolfą Tautavičių ir Vytautą Urbanavičių imtis laikais Vilniaus universitetas panaikino Lietuvos istorijos išsamių Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrinėji- katedrą. Sovietmečiu siekta ištirpinti lietuvių tautą sovie- mų. Brazauskas darbams pritarė ir žadėjo padėti. Merkys tinio internacionalizmo katile, o dabar stiprėja tendenci- rašo, taip tapęs „nomenklatūriniu darbuotoju“. ja laikyti Lietuvą kaimyninių tautų politinių ir kultūrinių Istorijos institutas gavo užduotį parengti naujos Lietu- interesų susidūrimo vieta, kitaip tariant, tų tautų istorijos vos SSR konstitucijos projektą. Buvo sudaryta komisija. dalimi. Žinoma, kad subręstų nauja istorikų karta, reikia Pirmininkavo Mokslų akademijos partinės organizacijos laiko. Tačiau kosmopolitizmas ir vartotojiškumas daro sekretorius Eduardas Vilkas, dalyvavo Lietuvių kalbos ir savo, ir Vasario 16-ąją jau nurungė Valentino diena… literatūros instituto direktorius Jonas Lankutis, akademi- Skaitykite šią įdomią atvirų, labai asmeniškų, o kartu vi- kas Antanas Buračas, narys korespondentas Juozas Bula- suomeniškų, istoriškai asociatyvių, aprėpiančių beveik 80 vas (pašalintas iš partijos 1959 m.). Sąjūdžiui reikalaujant, metų tarpsnį, prisiminimų knygą – ji labai padės ieškoti konstitucijos projektą ne kartą taisė, pabrėždami suve- atsakymo į amžinąjį klausimą Quo vadis? renumo teisę iki Lietuvos valstybės paskelbimo. Istorijos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 91 Apie knygas

Tomas KIAUKA

Aktualus balsas, ataidintis iš tolimos praeities

Dalia Marija Stančienė, Juozas Žilionis, Ankstyvoji scholastika: ugdymo filosofijos metmenys, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2010, p. 397

iekvieno europiečio sąmonėje susiklostęs tam mokslo, meno ir žinių centrais, kai skirtingos, kar- Ktikras Europos istorijos paveikslas, suskirstytas tais prieštaringos filosofinės ir tikėjimo tradicijos į laikmečius ir epochas, iš kurių vienos šviečia ryš- ieškojo sutarimo ir harmonijos, kai protas ir tikėji- kiai ir atrodo nepaprastai patrauklios, pavyzdžiui, mas, užuot neigę vienas kitą, siekė tarpusavio supra- Renesansas arba Švietimo epocha, o kitos tenkinasi timo, kai antikos paveldas, niekam nerūpėjęs ištisus kuklia vieta ryškiųjų šešėlyje arba netgi priskiriamos šimtmečius, vėl buvo atrastas, naujai interpretuotas prie nuopuolių, taigi vertos dėmesio nebent kontras- ir perduotas ateinančioms kartoms. Kad visa tai ne tui išryškinti. Prie tokių priklauso ir XI–XII a. laiko- tušti žodžiai, patvirtina šio laikmečio gotikinės ar- tarpis, vadinamas ankstyvosios scholastikos epocha. chitektūros katedros – vieni iš nuostabiausių žmonių Mums ji visų pirma asocijuojasi su masine nuožmia civilizacijos kada nors sukurtų kultūros paminklų. pagoniškų kraštų christianizacija, baimės persunktu Kas nežino Strasbūro, Kelno ar Šartro šventovių! religiniu primityvizmu, brutaliais Kryžiaus žygiais, „Tamsiuosius viduramžius“ akademiniuose sluoks- absurdiška kova tarp religinės ir pasaulietinės val- niuose reabilitavo jau Johanas Huizinga, parašęs džios… Visa tai įprasta vadinti „tamsiaisiais gūdžiai- garsųjį veikalą „Viduramžių ruduo“ (1919), bet lie- siais viduramžiais“. tuviškajame kontekste toks požiūris ir po 100 metų Tačiau tai tik vienas iš daugybės gajų stereotipų – dar nėra įsitvirtinęs. Šį interpretacijų prasilenkimą iš tarsi teigia ir tą teiginį įrodo scholastikos tyrinėtojų dalies galima paaiškinti rimtos mokslinės literatūros Dalios Marijos Stančienės ir Juozo Žilionio mono- stoka, taigi aptariamoji knyga pagrįstai pretenduoja grafija „Ankstyvoji scholastika: ugdymo filosofijos šią spragą bent iš dalies užpildyti. metmenys“. Knygos autoriai piešia visai kitokius šios epochos kontūrus – tai buvo metas, kai steigėsi pir- Autoriai pateikia išsamų, plataus spektro, soli- mieji universitetai, kai suklestėjo vienuolynai, tapę dų mokslinį veikalą, kuriame pristato ir analizuoja

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 svarbiausias laikmečio scholastinės filosofijos pa- be jo, nes būtent arabų mokslininkai Avicena ir Ave- radigmas, mokyklas, anuo metu keltus svarbiausius rojus buvo svarbiausi Aristotelio filosofijos mediu- klausimus, svarstytas problemas ir ginčus. Išsamiai mai tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, o žydų filosofijos aptariamos dialektinio, kontempliatyvaus, spekulia- ir mistikos suklestėjimas musulmoniškoje XI–XII a. tyvaus mąstymo metodologinės prielaidos, jų santy- Ispanijoje, glaudžiai susijęs su Biblijos teksto tradi- kis su tikėjimo doktrinomis, įnašas į Rašto egzegezę, cija, davė reikšmingų impulsų biblinės egzegezės ir įtaka mokslo ir meno raidai. biblinių komentarų plėtojimui – krikščioniškosios Monografija pradedama įvadu į to meto kultūrinį teologijos pagrindui. ir visuomeninį kontekstą, akcentuojami svarbiausi Knygoje neapsiribota vien tik mokyklų ir filoso- laikmečio bruožai, padarę įtaką ankstyvosios scho- fų pristatymu – nemažai dėmesio skiriama ir svar- lastikos ugdymo filosofijai. Universitetų steigimas ir biems intelektualiniams įvykiams, ir filosofiniams vienuolynų suklestėjimas – du svarbiausi veiksniai, ginčams. Analizuojamas Anzelmo ontologinis Dievo lėmę epochos intelektualinį ir dvasinį klimatą, bū- įrodymas, aptariamas viduramžiams svarbiausias fi- tent tada užsimezgė mokslo ir meno pumpurai, pra- losofinis universalijų ginčas, nenuslėptas ir Bernardo žydę Renesanso laikais. Prisiminkime, kad ne kur Klerviečio konfliktas su Abelardu, leidžiantis giliau kitur, o Sen Deni abatijoje atsirado ir gotikos stiliaus suvokti laikmečio tikėjimo, mąstymo ir gyvensenos užuomazgos. sampynas. Ypač gyvai ir įdomiai atpasakota drama- Kitose knygos dalyse nuosekliai pristatomos tiška legendinė Abelardo ir Eloizos meilės istorija, skirtingos įvairių vienuolynų ir ordinų puoselėtos autentiškai iškelianti jausmų ir proto, moralės įsta- teologinės mokyklos. Pradedama nuo Anzelmo ir tymo ir sąžinės pasirinkimo, meilės Dievui ir meilės Abelardo, kurie, pasitelkdami dialektikos meną, žmogui dilemas. siekė tikėjimo ir proto vienovės, nuo spekuliatyvio- Monografija baigiama ankstyvosios scholastinės sios mistikos ryškiausių atstovų – Petro Damianio minties apibendrinimu ir svarbiausių aspektų ak- ir Bernardo Klerviečio, kurie dialektikos metodui centavimu. Mokslinę knygos vertę papildo išsamus priešpriešino kontempliacijos meną, pereinama prie literatūros sąrašas, dalykų ir vardų rodyklės. Visa scholastinės Šv. Viktoro vienuolyno mokyklos ir jos medžiaga pateikiama chronologiškai ir sistemiškai atstovų – Hugo Senviktoriečio ir garsiojo sentencijų pagal temas. autoriaus Petro Lombardo, bandžiusių teologinę di- alektiką derinti su mistika. Apibendrinant galima teigti, kad ši knygoje repre- Penktoje dalyje aptariama Šartro mokykla, savi- zentuojama epocha, šalia gerai žinomų problemiškų tai interpretuojanti ir siejanti Platono metafiziką su realijų, atsiskleidžia kaip auganti, kryptinga, ieškanti Aristotelio logika, plėtojanti metafizinį pasaulio su- dialogo tarp priešybių, siekianti harmonijos ir gro- vokimą pagal neoplatoniškąją sistemą. Ant šios filo- žio. Be jos nebūtų buvę ir Renesanso, o jeigu lygintu- sofijos pamatų atsirado ir metafiziškai pagrįstas este- me su šiuolaikiniu postmodernizmo laikmečiu, tai iš tinis šviesos, spalvos ir formos suvokimas, konkretų tolimos praeities ataidintis tos epochos balsas šian- pavidalą įgavęs statant gotikines katedras, iš kurių dienos kontekste suskamba netikėtai aktualiai – ne viena įstabiausių yra pastatyta Šartre. Tai ryškus vien todėl, kad dabartinė Vakarų filosofija vėl kalba pavyzdys, kaip teorinis mokymas virsta praktiniais apie metafizikos atgimimą, bet ir todėl, kad „tam- darbais ir paveikiais dvasinės patirties fenomenais. siaisiais viduramžiais“ irgi mąstyta apie tas vertybes, Šeštoje ir septintoje knygos dalyse pristatomas ara- kurių šiandien ypač trūksta, – tai tikėjimas gėriu ir bų ir žydų filosofijos indėlis į filosofiją ir teologiją. prasmės paieškos. Ankstyvosios scholastikos mintis neįsivaizduojama

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 93 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXXVIII

Politinis poltergeistas

irštonas! Šis vardas plačiai ir toli pasklido po platųjį Vienas muša, kitas rėkia, risdamasis nuo laiptų, o atsa- Bpasaulį. Bet išgarsino jį ne mineraliniai vandenys, o kyti teks Jos Ekscelencijai, ir ne tik už Birštoną – už visos gerokai tauresni gėrimai. Pasaulio žiniasklaidos pirmieji Lietuvos (!) piktžoles justicijos* darželyje. Geležinė rūta puslapiai mirga antraštėmis: „Teisiamasis suėmė teisėją!“ net ėmė svarstyti, ar nereikėtų surengti poltergeisto** se- Ir tai visiška tiesa! Ir tai įmanoma tik Lietuvoje! O buvo anso, bet ne tik Temidės tarnų namuose, o ir Seime, ir taip: vieną rytą teisėjas Birštonas, apsivilkęs Temidės tar- Vyriausybėje, ir daug plačiau – net Europarlamente, kad no mantiją, prisėdo prie stalo ir, pasistiprinęs gyvybės išvaikytų korupcijos, šešėlinės ekonomikos, šešėlinės vandeniu, ėmėsi bylų. Tuo metu užėjo vienas teisiamasis politikos ir net šešėlinės kultūros dvasias. Bildukų išva- ir ėmė teirautis, koks likimas jo laukia. rymo vajaus nusprendė imtis nedelsdama ir jau ketino – Paskuda, eik tu n… vykti į Briuselį pasikonsultuoti, bet kaip tyčia ir ten kilo Matyt, namo leido eiti geraširdis teisėjas, kadaise iš- korupcinis skandalas. Lobistais apsimetę The Sunday Ti- laisvinęs paties Henriko sūnų Enriką (abiejų pavardė mes žurnalistai maždaug 60-čiai europarlamentarų nu- redakcijai žinoma). siuntė laiškus su nedviprasmiškais pasiūlymais. Daugelis Bet teisiamasis visiškai priešingai suprato, kur yra juos ignoravo, 14 asmenų susisiekė su tariamais lobistais, siunčiamas, be to, ir jo pavardė visai ne tokia, o pik- o 3 Briuselio kopūstai (rumunas, austras ir slovėnas) čiausia, jo teigimu, kad „teisėjas buvo jau viską išgėręs“. užkibo ant demaskuotojų kabliuko. Lietuviams, sako, Štai trys priežastys, trys banginiai, sukėlę milžinišką nieko net nebuvo siūlyta, o be reikalo – jie būtų lengvai audrą vandens stiklinėje. papirkę britų žurnalistus. Įkvepiančių pavyzdžių esama Teisiamasis iškart paskambino aštriadančiams žur- nemažai. Antai toks Evaldas, teisiamas už mėginimą nalistams, kietakakčiams policininkams, net gaisrinin- papirkti sostinės tarybos narį konservatorių Vidą, kad kams ir teisėjų garbės sargybai, o Birštonas, stengda- šis nebalsuotų už interpeliaciją tuometiniam merui masis jų visų išvengti, nugriuvo nuo laiptų. Imbierui (šiuo metu posėdžiaujančiam Briuselyje), bus Minėtų tarnybų garbei reikia pasakyti, kad policinin- Seimo narys, nes čia saugiausia slapstytis nuo teisėsau- kai į įvykio vietą vykti atsisakė. Ir štai kodėl: pasirodo, gos. Evaldas lemena, kad įsijungs į Mišrią parlamen- teisiamasis, suėmęs savo teisėją, jau porą metų yra kalti- tarų grupę, nes nori apsaugoti gerą (t. y. tvarkingą ir namas tuo, kad sulaužė policininkui kojos pirštą! Tai kaip jie vyks, jei juos kviečia pats nusikaltėlis, o jie brangina * Justicija – tai ne akantinių šeimos daugiametė žolė arba krūmas (Justicia), abiejų savo kojų pirštus? „O kaip aš galėjau tai padaryti, bet teisingumo organų sistema (Justitia). kai policininkai avi tokius tvirtus batus?“ – išsisukinėja ** Poltergeistas (vok. Poltergeist < poltern – bildėti + Geist – dvasia) – lietuviškai bil- vilnietis, pamušęs Temidei iškart abi užrištas akis. dukas, nerami namų dvasia, kuri vis baladojasi, išmėto daiktus, ypač naktimis.

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 teisingą) savo partijos vardą, o mišrūnams vis tiek jau kultūros barai niekas nebepakenks. 2011. 3 (555) Po Seimą baladojasi ir daugiau bildukų. Bet išlenda į domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art viešumą ir jų globėjai. Antai įtarimus dokumentų klas- editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: tojimu, pareikštus Jonui Šimėnui (slapti šaltiniai teigia, Latako st. 3 kad etikos sargybinis nr. 1, kitaip – Salamakinas, tam 01125 Vilnius Lithuania tikslui buvo atsinešęs net antrankius!), lengvai išsklai- E-mail: [email protected] dė jo patarėja Rasa, poną Joną uždengusi krūtine. Čia summaries jums ne Izraelis, kur eksprezidentą Moshę pavaldinės Almantas SAMALAVIČIUS. Television, Virtual Politics and Real Politics. The author of the article discusses a phenomenon that has become krūtinė be gailesčio pasodino… widespread during recent years in Lithuania: the tendency of politicians to enter the world of entertainment as well as large number of entertainers Salamakinui teko padėti antrankius į stalčių, bet who make their way into politics. Television is undoubtedly both the reflection of these tendencies and medium that plays its own role. It is jo komisija vis tiek nesėdėjo be darbo – nubaudė suggested that we need more media literacy and TV studies in order to socialdemokratą Bronių, kuris Lietuvos himną už- resist this dangerous phenomenon (page 2). traukė nepasibaigus Seimo sesijai. Dabar svarsto, About the Zeitgeist, Soft Utopias and Aggressive Fictions. Philosopher Tomas Kavaliauskas interviews Boris Kapustin, professor of Moscow ar nubausti tuos, kurie, opozicionieriui giedant, de- Institute of Philosophy and Yale University. “Democracy has become widely perceived in Russia as a plaything and a tool in the hands of the monstravo poziciją įžūliai sėdėdami, užuot pagarbiai country’s new masters. Furthermore, this is a plaything/tool which has been crudely crafted and is very unskillfully employed. And who, apart atsistoję… from the fetishists of democracy who treat it as a value-in-itself, rather than a “method” (Schumpeter) whereby certain goals may be attained, can style Taigi, kiekvienas medalis turi dvi puses, kaip ir an- this perception “irrational”, or pre- or anti-modern, or residual from the trankiai dvi rinkes. Antai Lady Gaga, mėgstanti šoki- Soviet past? Instead, it seems to be an accurate and incisive take on the actual instrumentalization of democracy by capitalism, accomplished in ruoti publiką suknelėmis iš mėsos gabalų, nemėgsta the post-communist Russia in particularly grotesque and unsophisticated forms. Putin’s “authoritarianism” is but a method to prolong the existence ledų, pagamintų iš motinų pieno ir pavadintų „Baby of this awkward creature of the Russian post-communist capitalism, which already showed its alarming fragility in the crisis of 1998,” – says Boris Gaga“, todėl Londono ledainės savininką padavė į teis- Kapustin (page 6). mą. Gaila, kad teisėjas Birštonas nugriuvo nuo laiptų, Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ. Dilemma of the Europeans. About a necessity to treat Communist crimes in the same way as the ones comitted jis būtų ieškovei tiesiai į akis pasakęs: „Paskuda, eik by Nazi. If future Europe rejects commitment to treat Nazi and Communist crimes equally it will become a society of two types of citizen: some will be tu n…“, tiesa, jos vardas ne toks, o Londonas jai – ne more protected by laws than the others. Even equality will be assured in namai, bet reikalo esmė vis tiek aiški. Vis dėlto pasau- many other spheres, eastern Europeans will feel second-class citizens and subjects that are less important from a moral point of view (page 15). lyje pilna painiavos, kai pagalvoji… Ypač su tais sve- To Compare Does Not Mean Equalizing. Violeta Davoliūtė interviews timžodžiais. Pavyzdžiui, ką reiškia „paskuda“? Gal tai Ugur Umit Ungor, professor of Utrecht University, author of the book on Armenian genocide Mass Violence and the Nation State in Eastern Turkey, toks slaptažodis, kuriuo norima pasakyti paskui dar 1913–1950 (Oxford University Press, 2011) (page 21). teks kai ką duoti? O argi neįsimintina istorija su UAB Redas DIRŽYS. Who Needs Lithuanian Pavillion at Venice Biennial? Polemical Notes. The 54th Venice Biennial that is being arranged this year „Pravalas“? Visi manė, kad tai rusicizmas, net grasi- attempts to seek special communication between national pavillions and nosi tokį makaronizmą uždrausti, o, pasirodo, – tai international exhibition, called ILLUMInations by its ambitious curator Bice Curiger. The author discusses the strategy of Darius Mikšys who makes lietuviškas Pravalo ežeras! Eisiu aš konsultuotis pas Lithuania’s pavilion (page 26). tą rusų mokyklos direktorę, kuri per viso Vilniaus (ar Kostas OSTRAUSKAS. Spec(tac)ulum mundi. Mini dramas (page 29). šalies!) anglų kalbos olimpiadą su mokiniais kalbėjosi Leonas STEPANAUSKAS. Analogy of Tolminkiemis – Lützen. When German scholars of Baltic languages during their conference in Berlin Humboldt išimtinai savo pačios gimtąja kalba. Gal ji išvers man University heard about Lithuanian troubles over Kristijonas Donelaitis museum in Tolminkiemis (Čistyje Prudy, Kaliningrad region) that was tą nelemtą teisėjo Birštono frazę angliškai, o gal net threatened, they immediately recalled Lützen. The author of the article švariai lietuviškai?! visited the place and he heard the guide joke that this is “Swedish territory”. However, this is just a contemporary legend created by collaboration between Germany and Sweden because of which a settlement in Saxony became tourist attraction. This is a good example how international cultural relations can be fruitfully developed (page 31). Tiesiai iš Birštono Stasys MOSTAUSKIS. Sigitas Geda: “I know what I mean to my country.” The Krescencija Šurkutė Depths of Eternity in the Poetry of Sigitas Geda. Attempt at Interpretation.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3 95 According to the author the poet appeals to people with the full depths of memory perhaps not always conscious, not always active, but profoundly KULT ŪROS BARAI alive – and what is even more important – such memory that can be awakened (page 33). Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Kęstutis ŠAPOKA. Polyphony of Meanings, the Mist of Real Being and the Back Seat of Moskvitch Car. The author installation of Žilvinas Kempinas Some Kultūros barai articles in Vartai Gallery. This universal artist manipulates various objects, volumes of spaces and our consciousness but through these manipulations he and translations in eurozine discusses many layers of culture and its multiple meanings (page 41). (www.eurozine.com): Andrius JEVSEJEVAS. Anti-utopia of Theatre. The review of a play “Telephone Book” staged by a young director Vidas Bareikis (page 44). Almantas Samalavicius Ingrida GERBUTAVIČIŪTĖ. The Project of Contemporary Dance Keđja: The vanishing genius loci of Vilnius (En) Looking Forward and Backward. This project of Nordic and Baltic countries ARCHITECTURE Vilnius’s Baroque and Gothic urban heritage was once was started hust three years ago but one can already conclude that it a rallying point for Lithuania’s independence movement following the enabled this region to show its “face” to Europe and the world (page 47). architectural ravages of Soviet modernism. Now it is subject to a new onslaught from local finance capital – and no one seems to care. Vyacheslav Ganelin: „Belief and love to jazz to overcome everything“. Vyacheslav Ganelin is a virtuoso, and a musician of tremendous versatility. Dalia Leinarte With musician talks Mindaugas Peleckis (page 51). On emotions (En) (Lt) The correspondence between Algirdas Julius Greimas and Aleksandra Rūta Gaidamavičiūtė. Will we value Sutartinės? Original Lithuanian Kašuba, 1988-1992 polyphonic songs, that were in 2010 included in UNESCO World Heritage The sociologist Zygmunt Bauman finds unstable families a threat to society. List. Will these findings make changes in our values (page 54). Anthony Giddens opens for negotiation and change. Dalia Leinarte finds Toiletpaper. Francese Verona detailed script for a film about Maurizio Giddens more in keeping with the times and uses the correspondence Cattelano visit to Warszaw CAC (page 58). between two Lithuanian intellectuals to illustrate her point. Algirdas GRIGARAVIČIUS. The Trakology of Jonas Basanavičius: Impulses Ivaylo Ditchev, Tomas Kavaliauskas and Contexts. We can not say that Trakology has made any impact on Territory, identity, transformation (En) (Lt) Lithuanian identity. On the other hand, mistakes and hypothesis are parts A Baltic-Balkan comparison (En) (Lt) of the development of human sciences. Inspired by an idea to prove Lithuania and Bulgaria: subjected to neoliberal forces of disintegration, origin of Lithuanians as Thracian people, Basanavičius performed many territorial identities in the regulated zone of market democracy that is new other important deeds even being mistaken about the roots of his fellow- Europe re-pattern along altered lines of conflict. Ivaylo Ditchev and Tomas countrymen (page 61). Kavaliauskas share Baltic-Balkan perspectives on the present. Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. Monika Mironaitė – a Little Sketch for a Large Portrait. Actor Monika Mironaitė spend many years on stage and gave Béla nóvé herself up to the art of acting. No wonder that she remained a legend of Talking about censorship and the lost world of samizdat (en) (lt) Lithuanian theatre to the very day, writes the theatre critic (page 71). In 1980s hungary, as in the ussr and other communist ruled countries, censorship and opposition to it was a crucial issue. A onetime dissident Jūratė TRILUPAITIENĖ. Artist in the Turbulencies of History. 100th anniversary turned historian recalls the passionate debates at the time and establishes of the death of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Čiurlionis was devoted their continuing relevance in the post-wall world. to art that was the world of composer’s and painter’s thinking. And his everyday life was complicated as he lived in the period of turbulences that enabled him to know dark and bright sides of the world (page 78). Almantas Samalavičius Lithuania: Universities on the threshold (En) Jonas RUDOKAS. Serfdom in Lithuania: Conditions, Fall and Lessons. 150 A blind drive towards utility characterizes higher education policy in years ago on March 3, 1961 Russian Tsar Alexander II finally issued a decree Lithuania. The only remedy on offer for the ongoing brain-drain is based to end serfdom. No wonder we have a saying that people hardly draw on the logic of the market. Lithuanian universities are steadily going the any lessons from history and make them again and again. How could we way of the rest of “common property” after independence. otherwise explain the fact that Josif Stalin attempted in 1929 to introduce compulsory work – a serfdom in the countryside which was called even by the Leninist theorist Nikolaj Bukharin “a military-feudal exploitation of Tomas Venclova peasants” (page 82). Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that Ona MAŽEIKIENĖ. The Turn of History. Review of Vytautas Merkys’ book of inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature memoirs “Atminties prošvaistės” (Flashes of Memory) (page 87). makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo. Tomas KIAUKA. Important Voice from the Past. Review of the book by Dalia Stančienė and Juozas Žilionis “Ankstyvoji scholastika: ugdymo filosofijos Violeta DavoliŪtė metmenys” (Early Scholasticism: Outline of Philosophy of Education) (page 92). History and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt) Opposition to last year‘s Prague Declaration on „European Conscience and Krescencija Šurkutė. Political Poltergeist. Ironical essay on Lithuania’s cul- Totalitarianism“ reveals a change of attitude on the part of western Europe tural and political life (page 94). towards the East, writes Violeta Davoliūte. Western fears about an upsurge of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic idealism has come to an end.

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Kazys Varnelis Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius The meaning of network culture (En) (Lt) As digital computing meshes with mobile networking technology, society Tiražas 2200 egz. is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this Kaina – 4,99 Lt mean for the democratic public sphere?

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 3