Albino Žukausko Poezija Sovietinėje Lietuvių Kritikoje

w -i DONATA MITAITĖ

> Albino Žukausko poezija sovietinėje lietuvių kritikoje

^ Santrauka: Skaitytojų auditorijoje Albinas Žukauskas niekada nebuvo popu- 2 liarus poetas, tačiau profesionalūs kritikai ir literatūrologai sovietmečiu apie O J! rašė gana daug. 1951 m. Jokūbo Josadės Literatūroje ir mene išspausdinta N1 Albino Žukausko eilėraščių rinkinio Mūsų frontas (1951) recenzija, kurioje ^ teigiama, kad rinkinys neatitinka skaitytojo lūkesčių, - turbūt viena iš pačių c nepalankiausių, kokią šis poetas yra nusipelnęs sovietinėje Lietuvoje. Bet £? ir šiandieniniu žvilgsniu žiūrint, tas rinkinys yra labai silpnas. Vėliau apie to. Žukauską rašė jo kolegos rašytojai (Vladas Mozūriūnas, Eugenijus Matuzevi- S , čius, Vladas Dautartas, Algimantas Baltakis, Sigitas Geda, Marcelijus Marti- g naitis), tuometiniai autoritetai kritikai (Vytautas Kubilius, Kęstutis Nastopka, H Viktorija Daujotytė, Ričadras Pakalniškis) savo disertacijose, o vėliau knygo- w se jo poeziją analizavo tada dar pradedantys literatūrologai Saulius Žukas ir Vilius Gužauskas. Žukausko knygos recenzuojamos, jo pavardė nuolat mirga straipsniuose ir knygose, skirtose šiuolaikinei poezijai, gana dažni ir paties poeto pasisakymai (žurnalo Pergalė rubrikos „Apie kūrybą ir save" pavadinimas gerai atspindi tokių rašinių esmę). Siek tiek vietos A. Žukausko kūrybai skirta abiejose sovietmečiu išleistose Lietuvių literatūros istorijose. Bendrieji brandžiosios Žukausko kūrybos bruožai sovietinės kritikos yra pastebėti. Kalbama apie Žukausko poezijos ir liaudies kūrybos ryšius, ypač pabrėžiant poetui aktualų žemąjį liaudies kūrybos stilių, apie karnavalo, dionisiškųjų vaisingumo kultų atmosferą, apie dviejų personažų - polinksmio liaudies pasakoriaus ir šių laikų poeto intonacijų dermę. Galima teigti, kad sovietinė kritika iš esmės perteikė neiškreiptą Žukausko poezijos vaizdą.

Raktiniai žodžiai: XX a. lietuvių poezija, literatūros kritika, poezijos recepcija.

Besibaigiant sovietmečiui, rašydamas straipsnį, skirtą Albino Žukausko 75-osioms gimimo metinėms. Valdas Kukulas palinkėjo daugiatomio poeto kū- rybos leidimo. Palinkėjimas kol kas neišsipildė; poezija, kritikos lyg ir supras- ta bei įvertinta, nugrimzdo į ilgai trukusį nutylėjimą, sudrumstą tik Žukausko

44 2 100-mečio proga. Tada buvo išleista ir pirmoji posovietinėje Lietuvoje solidi N. Kęstučio Nastopkos sudaryta poeto eilėraščiij rinktinė'. Tačiau Kukulo straips- > nio pavadinimas „Prisiminti ir priminti"2 labai simboliškas kalbant ne tik apie £ Žukausko poeziją, bet ir apie šj straipsnį: verta prisiminti ir rašiusius apie Žu- g kauską. Tai svarbu ne tik kritikos istorijai, bet ir tam, kad žinodami, kas jau buvo į padaryta, nepradėtume kiekvieno darbo nuo pat pradžii}, besijausdami esą visiš- o ki pirmeiviai ten, kur jau prieš keletą dešimtmečiij buvo esmingai pasidarbuota. £ Sigitas Geda, ko gera, visai pagrįstai yra parašęs: „Drįskime pasakyti: Žu- g kauskas - ne itin populiarus poetas"3. Manau, kad šiuo atveju, Geda, kuris, > sprendžiant iš jo tekstij apie Žukauską, buvo nuoširdus poeto gerbėjas, turė- Q jo galvoje ne profesionaliąją, bet skaitytojų auditoriją. Profesionalai Žukaus- kui buvo, kaip dabar iš šalies žiūrint atrodo, gana dėmesingi, nors ir jie, poeto nuomone, yra padarę nuodėmių: „...dabar, berods, esu gerokai senoviškas. Tai matyti ir iš kritikos darbų: bent per praėjusį dešimtmetį apžvalginiuose kritikų darbuose mano kūrybai neatsirado nei gero, nei blogo žodžio. Vadinasi, mo- derniajai šių dienų kritikai, jos akims - aš kaip ir neegzistuoju"*. Tai poeto parašyta 1971 metais, geru dešimtmečiu vėliau priekaištaujama jau tik papras- tiems skaitytojams: „Mokslininkas, kritikas skaito, o skaito, šiaip skaitytojas tik paskaito, dažnai vos ne vos perbėga akimis, ne viską susiurbia. Jam, ką poetas laikai svarbiausia, reikia pakartoti - dabar, rytoj, po metų, po dvidešimt metų: kartojant įkalti į galvą"5. Taigi 1987 m. Kukulas aukščiau minėtame straipsnyje tiksliai konstatavo: „Žukausko .įšventinimo į klasiką' procesas vyko iš esmės per paskutiniuosius penkiolika metų"®. Sovietmečiu Lietuvoje išspausdinta daugiau kaip 40 recenzijų apie įvairias Žukausko knygas Literatūroje ir mene, Pergalėje, Nemune, CasemcKax JIumaa, įvairiuose provincijos leidiniuose (Šilalės, Molėtų ir kt. rajonų laikraščiuose). Kubiliaus, Matuzevičiaus recenzijų buvo spausdinta Maskvos literatūrinėje spaudoje (/Įpyx6a uapodoe, JIumepamypnaE eajema,

1 Albinas Žukauskas, Būtoji - grįžtamoji, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos insitutas, 2012. 447 p. 2 Valdas Kukulas, „Prisiminti ir priminti", Pergalė, 1987, Nr. 1, p. 154-160. 3 Sigitas Geda, Ežys ir Grigo ratai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 66. 4 Albinas Žukauskas, „Kas ta poezija? Kam ji?", in:Ibezi jos pavasaris'?!, Vilnius: Vaga, 1971, p. 39. 5 „Ieškoti, kur neieškota: Pokalbis su Albinu Žukausku", in: Pokalbiai apie poezijq, Vilnius: Vaga, 1985, p. 147. 6 Valdas Kukulas, op. cit., p. 156. tu H t-

> KniDKHoe o6o3penue)t Irinos Maliarovos - žurnale Heea, kuris buvo leidžiamas " tuometiniame Leningrade. Recenzuotos, nors nepalyginamai kukliau, ne tik > Žukausko poezijos, bet ir prozos knygos, leidiniai vaikams. •£ Kaip ir ne vieno kito rašytojo, ypač atėjusio dar iš prieškario Lietuvos, Žu- > kausko poezijos recepcija sovietinėje Lietuvoje prasidėjo dramatiškai. 1951 m. > Jokūbas fosadė Literatūroje ir mene išspausdino Žukausko eilėraščių rinkinio > Musų frontas (1951) recenziją, kuri yra turbūt viena iš pačių nepalankiausių, 2 kokią šis poetas yra nusipelnęs sovietinėje Lietuvoje. Recenzijoje pagal visas ano O laiko viešojo diskurso taisykles tiesiogiai apeliuojama į tariamus darbo žmogaus Q poreikius: „Po įvairios ir džiaugsmingos darbo dienos skaitytojas atsiverčia tik > dabar išėjusį A. Žukausko eilėraščių rinkinį Mūsų frontas. Jis iš anksto pasi- ją ruošia šiltam, nuoširdžiam pasikalbėjimui su poetu". Žukausko knyga, Josadės ° nuomone, skaitytojo lūkesčius apvilia, recenzija baigiama: „Žukausko knyga g, Mūsų frontas neatitinka išaugusių mūsų liaudies poreikių, ji žemina, tempia g atgal išaugusį mūsų liaudies estetinį skonį"*. Iš tiesų tas rinkinys neatitiko nei H kritiko, nei skaitytojų skonio ir buvo visiškai nepanašus į dabar iš poros eilučių atpažįstamą Žukauską:

Virš Kremliaus vėliava negęstančia kovų ugnim liepsnoja. Aukštybėse ją plaiksto vėjo sūkuriai į keturias šalis. Pasaulis Kremliaus šviesomis gyvena, apie jį svajoja. Jis žėri mums - šviesus taikos ir komunizmo švyturys.'

Poetui akivaizdžiai nesisekė kurti „ideologines imitacijas"'", kaip tokius kū- rinius yra pavadinęs Marcelijus Martinaitis. Po gero dešimtmečio Algimantas Baltakis, rašydamas apie Žukausko poezijos rinkinį Ilgosios varsnos, savąją re- cenziją pavadino labai pakiliai „Antrasis poeto gimimas" (tai Boriso Pasternako eilėraščių rinkinio pavadinimo Bmopoe poxdeuue parafrazė; ne tik poezija, bet ir nesena Nobelio premijos istorija, mirtis I960 m. rusų poetą literatūrinėje

7 Jokūbas Josadė, „Neveiksminga poezija", in: Tarybinė lieluvių literatūros kritika 1940-1956, red. Vytautas Galinis, Vilnius: Vaga, 1980, p. 364 (visa rcc. p. 364-368). 8 Ibid., p. 368. 9 Albinas Žukauskas, Mūsi/ frontas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951, p. 14. 10 Marcelijus Martinaitis, „Dešimtmečių sąvartoje", in: Naujausioji lietuvių literatūra, Vilnius: Alma liUera, 2003. p. 15. sąmonėje buvo itin aktualizavusi). „Antrąjį gimimą" Baltakis aiškino ne asme- N. ninėmis, kaip Pasternako atveju, ar literatūrinėmis, bet politinėmis priežastimis, > pasikeitimais, „kurie įvyko mūsų gyvenime po Partijos XX suvažiavimo [...] £ Žukauskas buvo vienas iš tų poetų, kuriems ypatingai daug žalos padarė asme- g nybės kulto laikais įsigalėjusi pompastika, tuščiažodžiavimas"". Ne kartą apie v Žukauską rašęs Baltakis itin akcentavo poeto ištakas (jis būtent Vilniaus krašto poetas), reikalavo nepamiršti pirmojo dar prieškariu jį įvertinusio Jono Karoso12, Apie Žukauską rašė ir kiti jo kolegos rašytojai; Vladas Mozūriūnas, Eugeni- jus Matuzevičius, Vladas Dautartas, Sigitas Geda; tuometiniai literatūrologijos ir kritikos autoritetai Vytautas Kubilius, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė, Ričardas Pakalniškis, disertacijose ir pirmosiose knygose jo poeziją analizavo Saulius Žukas ir Vilius Gužauskas. Bene tris recenzijas apie Žukausko knygas JAV išspausdino Rimvydas Šilbajoris13 (tai, aišku, ne sovietinės Lietuvos, bet, šiaip ar taip, būtent tuo laiku rašęs kritikas). Beveik rituališkai paburbėjes dėl socialistinio realizmo apraiškų sovietinėje lietuvių poezijoje, kritikas gėrisi daiktiš- ka Žukausko meile žemei, teigia, kad poetui „įdomu, kas darosi gyvenimo upės pakraščiuose, drėgnuose užkampiuose, kur akylam stebėtojui pojūčių tikrovė persismelkia poezija, o leisgyvės rūdynų viksvos auga ant užmaršties slenksčio, kaip praeities palėpėse užmesti svyravimai tarp seno tikėjimo ir naujų ieškojimų, tarp abuojumo ir sąžinės, vilties ir pykčio"14. Šilbajoris paieškojo ir paralelių Žukauskui lietuvių literatūroje abipus Atlanto:

Mintin ateina Donelaitis su savo sudvasintu žemišku ir grubiu, turtingu kaimo žody- nu (o iš prozos - Žemaitė, Valančius), paskui Sigitas Geda (dalinai, kaip pav. Straz- delyje), gi antroj pusėj Atlanto - Jonas Mekas {Semeniskių idilės, kai kurie filmai), Vladas Šlaitas (savo „nepoetiškumu"), net Bradūnas, kada būna ypač „žemiškas"."

11 Algimantas Baltakis, „Antrasis poeto gimimas". Pergalė, 1962, Nr. 11, p. 163. 12 Žr. idem, „Vilniaus krašto pagimdytas poetas". Pergalė, 1969, Nr. 11, p. 130-140; idem, „Kai išsipildo pranašystė". Pergalė, 1984, Nr. 3, p. 156-161. 13 Rimvydas Šilbajoris, „Albinas Žukauskas, Geri akmenys". Books Abroad, 48, Nr. 3, 1974, p. 611; idem, „Žemės ir daiktų poezija. Žukausko Atabradai", Akiračiai, 1977, rugsėjis, p. 6-7; idem, „Albinas Žukauskas, Benamė tneilė". World Literature Today, t. 58, Nr. 4, 1984, p. 640-641. 14 Idem, „Žemės ir daiktų poezija", p. 6. 15 I bid., p. 7.

47 m H r v > Žukausko knygos būdavo recenzuojamos, jo pavardė nuolat mirgėjo straips- - niuose ir knygose, skirtose šiuolaikinei poezijai, gana dažni ir paties poeto > pasisakymai {Pergalės rubrikos „Apie kūrybą ir save" pavadinimas gerai atspin- & di tokių rašinių esmę). Bendruosius Žukausko brandžiosios kūrybos bruožus > pastebi visi rimtai (turiu galvoje, ne tik pavardę po kablelio su kitomis straips- > nyje parašę) jo poeziją analizavę kritikai. Kubilius, Areška, kaip ir vėliau įžan- > gos straipsnį Rinktiniams raštams rašęs Martinaitis, rinkosi ne kokj nors vieną 2 požiūrio } Žukausko kūrybą aspektą, bet stengėsi aprašyti visuminį Žukausko o poezijos pasaulio vaizdą. Jie apie Žukausko kūrybą sovietmečiu rašė turbūt iš- C' samiausiai. Kubilius parašė straipsnius, skirtus to meto poezijai, abiejose sovie- > tmečiu išleistose Lietuvių literatūros istorijose. Aišku, tai, kiek kuriam poetui ^ turi būti skirta eilučių, spausdinama ar nespausdinama jo nuotrauka ir kokio ji ° formato, sprendė ne Kubilius (beje, 1982 m. ir viena, ir kita rodė, kad oficialiai g, Žukauskas jau laikomas svarbiu, nors ir ne pirmaeiliu poetu sovietinėje lietuvių S literatūroje). Žukausko kūrybos vertinimas priklausė ir nuo poeto jau išleistų H knygų, ir nuo to meto konjunktūros. Pirmojoje Literatūros istorijoje kritikas, be kita ko, dar rašė, kaip poetas atskleidžia „komunizmo statybas, klasių kovą Lietuvos kaime, kolūkius, gamtos pertvarkymą"'*, tačiau reziumuodamas Žu- kausko portretą jau pastebėjo ir tai, kas vėliau taps esminiais buožais: „origi- nalus poetas, jungiąs savyje donelaitiškos epikos, liaudiško humoro, natūralaus gamtos pajautimo ir sodraus žodžio elementus"17. 1982 m. autorių kolektyvo parašytoje literatūros istorijoje ir 1995 m., leisdamas autorinę literatūros is- toriją, Kubilius Žukauskui paskyrė iš esmės tą patį savo tekstą, tik autorinėje knygoje jį šiek tiek sutrumpino, vis dėlto palikdamas nemažai tų pačių pasažų; išliko ir identiškas apibendrinantis sakinys „Žukausko kūryboje įsigalėjusi pro- ziška sakinio sandara, intonacinio verlibro judrumas, asociatyviniai vaizdų ry- šiai, išsišakojusi sakytinio pasakojimo kompozicija, sugriautas lyrinio eilėraščio kameriškumas formavo naują dekoncentruotos poetinės kalbos kultūrą, kuri ypač imponavo jaunajai kartai"'*. Plačių interesų literatūrologas savo veikaluose buvo atidus ir įvairiems Žukausko kūrybos kontekstams. Kubiliui labai svarbios atrodė Žukausko ir Walto Whitmano poezijos paralelės. Poezijoje įteisinti Sne-

16 Lietuvių literatūros istorija, t. IV, Vilnius: Mintis, 1968, p. 454. 17 Ibhi, p. 454. 18 Lietuvių literatūros istorija, t. 2, Vilnius: Vaga, 1982, p. 426; Vytautas Kubilius, A'X amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littcra, 1995, p. 561.

48 kamąją kalbą Žukauskas panoro jau prieškariu ir nepriklausomai nuo Whitma- N. no. 1959 m. lietuviškai išleisti Žolės lapai, Kubiliaus nuomone, - „tik paralelė, G ryškinanti A. Žukausko augimo kryptį ir savitumą". Literatūrologas mato ir kaip £ tos paralelės suartėja, ir kaip nutolsta: g < CD Žemiška ir šiokiadieniška tonacija nepripažino rafinuoto intelektualizmo pozų. Pa- O klusdamas jai, A. Žukauskas nesistengė būti nei filosofuojančiu intelektualu, nei gerų manierų džentelmenu kaip ir Vitmenas. Šnekamosios kalbos pavidalai, tokie skirtingi amerikiečio ir lietuvio eilėraščiuose, rėmėsi panašiomis estetinėmis premisomis. Gro- n žis — tai patys daiktai ir žmogiško buvimo formos, o ne filosofinės refleksijos."

Arba:

A. Žukausko eilėraštis turi tvirtą pasakojimo struktūrą kaip ir Vitmeno lyrinis kūrinys. Tai lyg epo fragmentas, atsiminimų novelė, ironiška apmąstymų pasakėčia, reportažas su realių vietovardžių ir istorinių įvykių išvardijimais [...] Bet realaus įvykio duome- nys Atabraduose patenka į vizinį regėjimą, ima painiotis laikai, atsitrenkia viena į kitą emocijos, užsimezga vidinio monologo pradmenys kaip ir Žolės lapuose. Tačiau kokie skirtingi šitų vizijų psichologiniai šaltiniai, medžiaginiai elementai ir linkmės! A. Žu- kauskas prisimena trisdešimtųjų metų gražuoles su džiaugsmingos erotikos ilgesiu, o V Vitmenas droviai sublimuoja homoseksualinius potroškius. A. Žukausko vizijos traukia praeitin (pokalbiai su mirusiais senoliais), o V Vitmenas kuria „triumfo dainas" dabarčiai [...] Atabradų vizijose šmėkšo globalinio kataklizmo šešėlis, o Žolės lapai skelbia mažorinę „demokratijos pergalę", „žmonių brolybės", nacionalinių valstybių susiliejimo („bus viena planetos šalis") perspektyvą. Todėl vieno poeto vizijas nutrau- kia ironijos kirčiai, o kitas lieka nuoširdžiai rimtas, pakilus, rapsodiškas.'"

Žukausko patirtį Kubilius akcentuoja ir teigiamai įvertindamas jo atliktus Oskaro Milašiaus poezijos vertimus:

A. Žukauskas, išėjęs verlibro mokyklą lenkų avangardizmo aplinkoje, pirmasis pa- gavo autentišką O. Milašiaus intonaciją, versdamas 1940 m. „Nebaigtąją simfoniją".

19 Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros priKcsas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 288. 20 Ibid., p. 289-290. > vėliau ir „Rugsėjo simfoniją", suderinęs yrant; sapno daiktiškumą su nostalgijos ir •— ekstazės balsu.21

jį Būtent vertėjo ir verčiamo poeto kūrybinės prigimties nesutapimas lėmė > Almos Lapinskienės, rašiusios apie Žukausko vertimus iš baltarusių kalbos, > skepsį (Žukauskas vertė ir baltarusių silabotoniką):

A. Žukauskas po etas - itin stipri ir savita men inė i nd ividualybė, todėl A. Žukauskas ver- O tė jas ne visada pajėgė užgožti savąjį meninį jausmą ir pakankamai įsismelkti į verčiamo £? poeto meninę mąstyseną ir jauseną. Todėl A. Žukauskui geriau sekasi versti stilistiš- > kai jo pasaulėjautai artimus, epiškus, santūrius, žodingus baltarusių poetų verlibrus."

° Labai kondensuotai, bet esmingai sovietmečiu Žukausko poeziją chrakteri- zavo Vitas Areška, knygoje Lietuvių tarybinė lyrika paskyręs jai trylika puslapiiį. Literatūrologas chronologiškai apžvelgė poeto kūrybą, pradėdamas pirmuoju jo

rinkiniu Laikai ir žmonės (1938), kuriame, kaip ir Kubilius, įžiūrėjo „ryšk[ius] globalinio katastrofizmo motyv[us], borutiško maišto dvasi[ą.], aiški[ą] ir K. Bin- kio bei V. Majakovskio įtak[ą]"", baigdamas Senmote (1981). Daugiausia dėme- sio skiriama XX a. 8-9-ojo dešimtmečių kūrybai. Areška teigia, kad Žukauskas „žengė kraštutinį žingsnį prie prozos ribos"24. Nors įvairaus lygmens tekstuose apie sovietmetį itin mėgstama cituoti atsitiktinė ir ne cituojamąja reikšme pa- vartota frazė, kad sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo, erotikos tema poezijoje ar ją analizuojant toli gražu nebuvo apeinama, nors, aišku, nebuvo ir atvirai de- monstruojama. Areška Žukausko erotiką mato bendrajame lietuvių ir Europos kultūrų kontekste:

A. Žukausko kūryboje itin stiprus erotinis motyvas, kurį galima sieti tiek su kai kurių liaudies švenčių, buitinio folkloro (blevyzgos, humoristinės dainelės), tiek su senųjų amžių literatūrine tradicija - anakreontika, renesanso menu. Kūniškumo, medžiagiškumo priešpastatymas anemiškam abstraktumui, meilės metafizikai („Tas

21 Ibid., p. 341. 22 Alma Lapinskienė, Adamas Maldzis, Lictuvių-baltarusių literatūriniai ryšiai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 205. 23 Vitas Areška, Lietuvių tarybinė lyrika, Vilnius; Vaga, 1983, p. 284. 24 Ibi d., p. 296. jaunas kūnas") A. Žukausko kūryboje yra ne tik nuobodulio ir saldaus lyrizmo, bet G ir perdėto dvasinės tikrovės suidealinimo antitezė. Erotinio vitalizmo, vaisingumo > idėja, konkrečiai realizuota išgyvenimo situacijoje, dažnai lemia pasakojimo krypti ir S strukturą. Cia nevengiama vaizduoti kūnišką meilę, liaudies žmogaus gyvybingumą, g stiprią aistrą. Daugelyje eilėraščių tai asocijuojasi su pagoniško vaisingumo kultu, 5 primena indišką archajinę erotinę skulptūrą.25 w

Žingsnį į oficialiai pripažintus klasikus Žukauskas žengė jau 1973 m,, kai ^ buvo išleistas jo kūrybos (poezijos ir prozos) dvitomis.26 Tais pačiais metais į Pergalėje Geda parašė išsamų straipsnį, recenzuodamas leidinį. Nors straipsnio n pabaigoje autorius ir išreiškė apgailestavimą, kad „Žukauskas daugiau jėgų ir širdies atidavė poezijai"27, prozą jis vertino kur kas kritiškiau ir jai skyrė gerokai mažiau dėmesio. Vėliau perspausdindamas straipsnį autorius jį redagavo ir su- sikoncentravo jau tik į poezijos apžvalgą.28 Tai, kaip Geda apibūdina Žukausko kūrybą, liudija kad jis jame matė artimą sau poetą:

A. Žukauskas operuoja dideliais laikų ir erdvių plotais, Baltijų, Pabaltijų kaubrynais, laikų ir prolaikių, užlaikių reliatyvumu [...] Daugelis anekdotiškų A. Žukausko kūry- bos fragmentų prasmę įgyja visame jo kūrybos kontekste, toje didingoje laiko ir erdvės panoramoje, kur tūkstančiai už ir prieš galynėjasi tarpusavy, sukurdami dramatišką, komišką, tragišką, kvailą ar protingą situaciją. Tai žmogaus apsivalymo misterija,29

Būdamas ne akademikas, o poetas, Geda Žukausko eilėraščio kontekstus braižo laisvai, nemotyvuodamas ir neįrodinėdamas, bet anaiptol nebūtinai bū- damas neteisus. Jis pacituoja Žukausko strofą:

Poetas tik - rėksnys, sena gvėra, - Ant pabalio nugriuvęs, užsiklojęs diendaržio tvora. Dar drasko plaukus tuos, kurių seniai neturi, h perspėja senų bergždybių, uvėrių būtybių būrį...

25 Ibid., p. 287. 26 Albinas Žukauskas, Sangrų-os, Vilnius: Vaga, 1973; Geri akmenys, Vilnius: Vaga, 1973. 27 Sigitas Geda, „Kcturiij dešimtmečių sankryžose". Pergalė, 1973, Nr. 8, p. 139. 28 Idem, Ežys ir Grigo ralai, Vilnius: Vaga, 1989. p. 52-G2. 29 Ibid., p 71-72. s ta f v > Toliau Geda ją šitaip komentuoja: „Si figūra, netinkanti j jokius poezijos £ albumus, artima D. Poškos Mužikui, P. Breigelio graviūroms ar šiuolaikinio ju- > goslavų primityvisto I. Generaličiaus paveikslams...."'" S Visuminį Žukausko poezijos paveikslą siekė sukurti ir Martinaitis, kuris > dalyvavo savotiškame poeto „įšventinime" į sovietmečio „gyvuosius klasikus". > Būtent taip galima traktuoti tuo metu išleistą Žukausko Rinktinių raštų dvitomį, > kuriam Martinaitis parašė išsamtį, gana akademišką įžanginį straipsnį. Jame, be 2 kita ko, aptariamas poeto sukurtas personažas - 2 O w toks lietuviškas triksteris, pirmą kartą mūsų poezijoje pats ėmęs pasakoti, jis gali būti p gudrus apsimetėlis su pypke arba meškere rankose, kuris apsimeta, kad nemoka ra- m syti eilėraščių, eiliuoti, dailiai pasakoti, kad ieško žodžio, saujomis žerdamas sinoni- O mus ir antonimus, susigalvotus žodžius, tyčia plepa niekus, kurie ne tokie jau niekai. " [...] Vienu metu atsiranda keli planai: pasakojimo dabartis, pabrėžiama pasakojimo į intonacija, peršokimais, taiklesnio žodžio ieškojimu (sakmės sekėjo situacija), pa- ll] stanga visą laiką būti klausytojo akiratyje ir praeitis, pasakojami įvykiai, patyrimai ir w pagaliau - pats poetas, visada gerai numanomas, veikiantis kito, susikurto, prisime- namo, taip pat autentiško poeto vardu; juo gali būti jis pats."

Kiek vėliau, jau išsamiai aptardamas Žukausko Rinktinius raštus, į „įšven- tintojų" gretą įsijungė dar vienas kolega poetas Kornelijus Platelis". Sovietmečiu buvo ir konkretesnių tyrinėjimų, pavyzdžiui, Žukas analizavo Žukausko poeziją, gilindamasis į poezijos ir tautosakos ryšius. Visų pirma jis pabrėžė, kad Žukausko santykis su liaudies kultūra primena donelaitiškąjį", kad šis poetas yra nuosekliausias „nelyrinės" stilistikos, apie kurią vieni pirmijjų prakalbo keturvėjininkai, atstovas"'"*. Literatūrologas teigia:

Skaitant A. Žukausko poeziją kartais atrodo, kad sąmoningai tautosaka nėra pa- naudojama, jog poetas čia tiesiog dar neatitrūko nuo liaudies kūrybos. Tai, aišku, netiesa [...] Pirmiausia klaidina ne visai įprastas tautosakos sluoksnis kuris dar nėra

30 Ibid., p. 56. 31 Marcelijus Martinaitis, „Akistatų mdlaikio poringės", in: Albinas Žukauskas. Rinktiniai raš- tai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1986, p. 14. 32 Kornelijus Platelis, „Darbai ir metai", Literatūra ir menas, 1987 02 07. 33 Saulius Žukas. Tautosaka dabartinėje lietuvių poezijoje, Vilnius: Vaga, 1983, p. 126. 34 Ibid., p. 125. t-1 OJ 3 tapęs mokslinio tyrimo objektu. Buvo minėtos K. Donelaičio Metų ir A. Žukausko N, kūrybos stilistinės paralelės. Pirmasis mūsų literatūros klasikas panaudojo (sąmonių- > gai ar nesąmoningai) tokią tautosaką, tokį liaudies kūrybos stilių, kurį pavadintume £ žemuoju. Tas pats pasakytina ir apie Žukauską, tiktai donelaitiškas kalbos sodrumas, g reljefiškas žodžio artikuliavimas čia dar papildytas gal pastoriui K. Donelaičiui kiek svetimu (ir dar labiau nepriimtinu romantiškai nusiteikusiems Metų leidėjams) va- dinamos „apačios" kultūros aktualizavimu. Šis vitališkas liaudies kultūros sluoksnis (kartais net primenantis karnavalo, dionisiškųjų vaisingumo kultų atmosferą) iki šiol laikomas nereprezentatyviu, mūsų literatūra jį beveik ignoravo [...] A. Žukauskui gana įtikinamai ir turbūt šiandien vieninteliam mūsų poetui pavyksta suderinti dvie- jų personažų - polinksmio liaudies pasakoriaus ir šių laikų poeto intonacijas."

Svarbi Žukausko poezija sovietmečiu buvo ir Nastopkai. Kritikas recen- zavo Žukausko Atodangas ir Senmotę36, nemažai apie poetą rašė savo knygose. Monografijoje Lietuvių eilėraščio poetika Žukausko pavardė atsiranda, iš pir- mo žvilgsnio netikėtame kontekste - analizuojant Vytauto Mačernio „Vizijas". Dviejij poetij sąlytį literatūrologas įžiūri lyrinio konkretumo ir susimbolinimo sintezėje, kurią gerokai anksčiau bandė plėtoti Žukauskas37. Nastopkos nuomone, geriausiuose Žukausko eilėraščiuose „dvi pasakojimo srovės - filosofiškoji ir ironiškoji - teka greta, susitikdamos ir susikryžiuodamos, suteikdamos pasa- kojimui gelmės ir reljefiškumo"'*, jie „įvardija tai, kas kitam atrodytij neverta dėmesio gyvenimo periferija, „būties atliekalai". Romantinė dvasingumo ir ma- terialumo, „viršaus" ir „apačios" priešprieša čia nuolat apverčiama"''. Vis dėlto mačerniškasis kontekstas Žukauskui nebuvo tik bendrojoje poetikos plotmėje literatūrologo įžiūrėta paralelė. Viena iš poeto poringių skirta būtent Mačerniui. Ją, recenzuodama Žukausko knygą, Daujotytė įvertino ambivalentiškai:

Poringė apie Mačernį (tragiškas poeto likimas, sakytume, su kaupu užpildo tradi- ciškai liūdno, skaudaus, susimąsčiusio poeto supratimą) ir pakiša kažkokio kipšiuko, nepabūgusio paerzinti pačią mirtį, bent jau nuimti jai nuo galvos taurumo aureolę:

35 Ibid., p. 158-159. 36 Kęstutis Nastopka, „Ironiškos poringės", Pergalė, 1972, Nr. 1, p. 165-167; idem, „Lyrinio pasakojimo poetika". Literatūra ir menas, 1982 09 04. 37 lden>. Lietuvių eilėraščio poetika, Vilnius: Vaga, 1985, p. 159. 38 Idem, Išsprūstanti prasmė, Vilnius; Vaga, 1981, p. 97. 39 Ibid.. p. 98.

53 w •H r" > „...pasišnekėt su poetu, kur senės Jurkuvienės / Kiemely kiurkso vežimėlyje". Tačiau £ „Mačernis" lyg įstringa pusiaukelėje: įvairiakryptė madžiaga nesuauga taip tvirtai, > kaip lauki iš kažkaip savaime įpareigojančios temos. V. Mačernio gyvenimo ir kūry- ^ bos realijos lyg priešinasi kuriamam pasauliui, nėra „visumos santalkos.*0 > > Daujotytė brėžteli ir vieną iš galimų tolesnių tyrinėjimų linijų: „Poringių ir > apskritai A. Žukausko poezijos kalba turėtų būti tyrinėjama atskirai, į kai ką ir 2 kritiškiau žvilgtelint. Ne bet kam ji prieinama, nes sunkiai paklūsta taisyklėms, o kurias jau žinome"41. Ričardas Pakalniškis recenziją, skirtą Žukausko Senmotei, c pradėjęs būtent nuo kalbos („Ne iš karto patraukia racionalokas tonas, pabrėžtai > buitinis vogravimas, plūste plūstantis žodžių srautas. Vietomis susidaro įspūdis, M kad autorius eksploatuoja ne tiek vidines, kiek išorines žodžio galimybes"42), ° toliau susikoncentruoja prie Žukausko poemų analizės, Senmotę paskelbdamas g Žukausko poemų analizės,Žukauskopoemųviršūne."' 2 Aišku, sovietmečiu Žukausko pavardė atsiduria ir keistuose, bet tada priva- lomuose kontekstuose. Tarkim, leidžiama kolektyvinė knyga (turbūt vadintina dideliu, galingu perkūnsargiu) Leninas lietuvių literatūroje, ir Pakalniškis ieško Lenino paveikslo to laiko poezijoje. Tai nėra visai paprasta, ypač kalbant apie jaunesnius to laiko poetus, todėl kritikas perverčia ne tik poezijos rinkinius, bet ir periodiką ir, atkakliai dirbdamas, randa lenininį Alfonso Maldonio eilėraštį žurnale Moksleivis, o Martinaičio „dosni jaunuolio siela""" kalbasi su Leninu Komjaunimo tiesoje. Žukausko eilėraštį „Su Leninu" Pakalniškis suranda rinkiny- je Ilgosios varsnos. Literatūrologas teigia, kad Žukauskas „kreipiasi į Leniną kaip į mokytoją [...] Deja, sėkmingai atgaivinęs paminklinę Lenino figūrą, poetas vėl grįžta prie „aiškiausių", nesvarstomų tiesų ir iškilmingo tono.""' Juozas Stepšys knygoje Poezijos socialumas teigia, kad „meninių sprendimų šviežumu išsiskiria A. Žukausko politinės lyrikos modelis, atsiradęs kartu su nauja originalia „porin- gių" poetika. Sodrus laisvos meninės leninizmo traktuotės pavyzdys — eilėraštis „Nakvojo Leninas" (rink. Atodangos, 1971). Tai „iš pat vaikystės dugno", „iš pa-

40 Viktorija Daujotytė, „Plečiasi poezijos valdos". Pergalė, 1979, Nr. 1, p. 176. 41 /6W., p. 176. 42 Ričardas Pakalniškis, „Daugiabalsės giesmės". Pergalė, 1982, Nr. 9, p. 160. 43 Ibid.. p. 162. 44 Lfninas /iffuu/i/ /i'(cra(ūro/c, Vilnius: Vaga, 1970, p. 115. 45 Op. cit., p. 105.

54 •z. sąmonės miglynų" iškylanti sakmė apie tai, kaip valstiečio dzūko pirkioj nakvo- N. jo Leninas. Eilėraštyje natūraliai, laisvai derinasi liaudiško pasakoriaus humoras, > kasdieniškai paprastas valstietiškas mąstymas, buitiškas sodrus žodis, poetinė iš- | monė ir socialinės tiesos godos""®. Šį kartą, matyt, „ideologinė imitacija" pavyko. g Dabar jau komišką įspūdį kelia pačios dar mažai temutavusio socialistinio g v v O realizmo dvasia išvardijamos Žukausko poezijos temos. Štai taip Gintaras Patac- ^ kas apžvelgia Žukausko rinktinę Sangrąžos: $ T? po Cikle „Rasotas sodas" lyrinis herojus pagaliau atsikrato sunkaus ir juodo praeities £ jungo. Analizuojamos ir sprendžiamos svarbios darbo, buities kultūros problemos, g žmogiškasis „aš", jo psichologija vėl išnyra j pirmą planą. Lyrinis herojus — statybi- ninkas, skulptorius, inžinierius, kosmonautas- energingas, kupinas dvasinės poten- cijos, brandaus amžiaus žmogus. Naujai nuskamba meilės tėvynei supratimas — „jau- čiu, širdin suplūsta paatogrąžiai, ir gera daros lyg pavasario vidudienį" - prasiplečia viso pasaulio kontinentais, praturtėja tautij draugystės motyvais.'"

Tokie praėjusio laiko kuriozai. Kaip žinia, socialumo sąvoka vėlyvojo socializmo laikais ėmė prarasti ištiki- mybės partijos linijai ir socializmo idealams konotacijas, ir Valentinas Sventickas

1 8 „šviež[ią], gaiv[ų], turining[ą] pilietiškumo klodĮa]" * įžiūri Vlado Šimkaus, Sau- liaus Šaltenio, Albino Žukausko ironijoje, kuriai būdinga to meto visuomenės kritika. Būtent apie tai, be kita ko, rašė ir Gužauskas:

Kriticistinė A. Žukausko poezijos dvasia nukreipta į žmogaus gyvenimą komplikuo- jančias moralines dogmas, į subjektyvumo ir egocentrizmo apraiškas gyvenime""'. Beje, ir pats poetas save apibūdino taip: „Esu, berods, visuomeninis socialinis poetas— tokiu save laikau bene keturiasdešimt metų, toks buvau, toks, matyt, ir liksiu.

Reziumuojant būtų galima pasakyti, kad sovietinėje literatūros kritikoje ir literatūrologijoje Žukausko kūryba, išskyrus keletą dabar atrodančių kurioziškų

46 Juozas Stcpšys, Poezijos socialumas, Vilnius: Vaga, 1986, p. 194. 47 Gintaras Patackas, „Žmogus ir vidudieniai", Nemunas, 1973, Nr. 7, p. 25. 48 Valentinas Sventickas, Eilėraščio keliais, Vilnius: Vaga, 1978, p. 53. 49 Vilius Gužauskas, Poetinėi iuliviJualumo raiška, Vilnius; Vaga, 1982, p. 69-70. 50 Albinas Žukauskas, „Kas ta poezija? Kam ji?", in; Poezijos pavasaris'71, Vilnius: Vaga, 1971, p. 30.

55 m r1 £ atvejų, buvo vertinama daugmaž adekvačiai ir įvairiapusiškai. Jo populiarumas ™ literatūrologų darbuose ėmė slopti baigiantis sovietmečiui. Straipnių rinkiny- > je XX amžiaus lietuvių literatūra, rašytame istorinių permainų laiku ir leidyklai įj įteiktame 1991 metams baigiantis, Žukausko pavardė paminėta vos septynis kar- J>O tus, ir tik Kubilius Šiam poetui skyrė bent pastraipą, reziumuodamas, kad Zuv - o > kauskas „panaikino skiriamąją juostą, kuria romantinė tradicija buvo atitverusi > poezijos ir prozos kalbas kaip uždaras teritorijas"51. Čia galėtume pastebėti, kad 2 rašę apie Žukauską kritikai ne diskutuoja vienas su kitu, o dažniau sutaria ar ko- o kiu nors specialesniu aspektu praplečia savo pirmtakų pastebėjimus, 2009 m, iš- c leistoje enciklopedijoje 300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania52 straipsnio, > skirto Žukauskui nėra. Galbūt Žukauskas pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos ^ dešimtmečiais buvo nutylimas todėl, kad ideologizuotiems literatūros pervertin- ° tojams jis nebuvo įdomus. Sovietmečiu ypatingomis malonėmis valdžia jo ne- S» apdovanojo, taigi kovoti su juo, kaip su „sovietiku", nebuvo prasmės, disidentas s jis irgi nebuvo, be to, ir mirė dar 1987 m., apie istorines permainas Lietuvoje H nespėjęs pasakyti nei gero, nei blogo. Tokio skaitytojų pripažinimo kaip, tarkim, Justinas Marcinkevičius Žukauskas irgi nebuvo pelnęs, jį autoritetingai, bet gana santūriai įvertino ne tiek skaitytojai, kiek specialistai. Taigi nebuvo reikalo ir bandyti sumenkinti įo vietą lietuvių literatūroje, siekiant atlaisvinti erdvę ki- tiems, pervertintojų požiūriu, svarbesniems autoriams. Į Žukausko kūrybą atsi- gręžia ir atsigręš tie, kam svarbesnė ne ideologija, bet literatūra.

51 Vytautas Kubilius, „Romantizmo ir antiromantizmo priešpriešos", in: XX amžiaus lietuvių literatūra, Vilnius: Vaga, 1994, p. 296. 52 300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania, Vilnius: Institute of Lithuanian literature and folklore, 2009. DONATA MITAITĖ ° G ?! > Albinas Žukauskas's Poetry in the Mirror of Soviet | Criticism S

Summary

Albinas Žukauskas has never been a popular poet among the readers, S en but professional critics and literature specialists wrote about him quite 'į extensively in Soviet times. In 1951, Jokūbas Josadė published a review of G Albinas Žukauskas's poetry collection Mūsų frontas (Our Front) (1951) in m which he stated that the collection did not meet the reader's expectations; this was probably one of the least favorable reviews that the poet ever received in Soviet Lithuania. However, the collection does seem very week even from today's perspective. Later on Žukauskas's work was reviewed by his colleagues (Vladas Mozūriūnas, Eugenijus Matuzevičius, Vladas Dautartas, Algimantas Baltakis, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis), established literary critics (Vytautas Kubilius, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė, Ričardas Pakalniškis) and, in their dissertations as well as their subsequent books, by novice literature specialists Saulius Žukas and Vilius Gužauskas. Žukauskas's books are being reviewed, his name constantly flickers in articles and books devoted to contemporary poetry and the poet himself offers public statements rather often (rubrics such as "On Creative Work and Self" in the magazine Pergalė (Victory) reflects quite well the essence of these essays). The two editions of the history of Lithuanian literature devote a few lines to the works of Albinas Žukauskas. The general characteristics of his best works have been noted by the Soviet critics. They have noticed the relationship between Žukauskas's poetry and folklore, drawing special attention to his creative style's affinity to the down-to-earth folk art, to the atmosphere of carnival and fertility cults of Dionysus as well as an intoned harmony of the two characters - that of a somewhat merry folk storyteller and that of a contemporary poet. It can be argued that Soviet criticism did essentially manage to render an undistorted image of Žukauskas's poetry.

Keywords: the twentieth century, Lithuanian poetry, literary criticism, poetry reception.