Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI
Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Virgilijus Čepaitis. Gal jau laikas „perkrauti“ lietuvių ir lenkų santykius? / 2 Rengia Problemos ir idėjos Rita Repšienė. Šventoji ideoteka, tautiniai naratyvai ir pasirinkimo laisvė / 7 Almantas SAMALAVIČIUS Paveldas ir paminklai (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Vasilijus Safronovas. Kodėl Rusijos stačiatikių cerkvei prireikė buvusių Rytų Prūsijos Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61 pilių ir bažnyčių? / 16 Rūta Gaidamavičiūtė Anna Karpenko. Socialiniai ir kultūriniai konflikto aspektai. Kuo gresia simboliškai (muzika) 2 62 38 61 reikšmingo Kaliningrado srities kultūros paveldo perdavimas Rusijos Stačiatikių cerkvei / 18 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Skaidra Trilupaitytė. Žinia. Apie statomus ir griaunamus paminklus / 21 Tadas GINDRĖNAS Nuomonės apie nuomones (dailininkas) 2 61 05 38 Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Kultūros paveldas ar tautos pasirinkimas? Diskusija Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 dėl Žaliojo tilto skulptūrų / 24 Dalia MEČKAUSKAITĖ Kūryba ir kūrėjai (korektorė) Almis Grybauskas. Exegi monumentum / 28 Irena Žaganevičienė Helmutas Šabasevičius. Nuo Kopelijos iki Olimpijos / 31 (buhalterė) 2 62 31 04 Gražina Mareckaitė. Sutrikusios pažiūros / 34 Redakcinė kolegija Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Arkangelo gatvė / 40 Apie dienos sapnus, tradicijų inerciją ir lokalumo aurą. Anketa kompozitoriams / 48 Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Herkus Kunčius. Eskizas apie žydinčias Gruzijos vynuoges / 57 Alfredas Bumblauskas Ramunė Marcinkevičiūtė. „Matėme per televizorių, kaip artinasi mūsų mirtis“. Pietro U. Dini (Italija) Įspūdžiai iš Tbilisio tarptautinio teatro festivalio / 64 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Almantas Samalavičius. Santūrus japonų kultūros spindesys. Pastabos 76-ojo Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Tomas Kiauka Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse / 69 Liana RuokytĖ (Skandinavija) Stasys Goštautas. Mario Vargas Llosa – rašytojas ir politikas / 76 Vygantas Vareikis Rima Cicėnienė. Vladas Drėma – LDK rankraštinių ir spausdintų knygų meno Kazys Varnelis jr. (JAV) tyrinėtojas / 79 Redakcijos adresas Pažinti naujaip Daniel Miller. Apie postmiestą / 84 Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Dalia Leinartė. Naujasis intymumas prieš susvetimėjimą ir agresiją. Aleksandros [email protected] Kašubienės susirašinėjimas su Algirdu Julium Greimu / 91 Iš kultūros istorijos Faksas: 2 62 38 61 Ernestas VASILIAUSKAS. Surastas naujas XVIII a. pradžios Joniškio istorijos šaltinis / 95 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Apie knygas Asta Deksnytė. Kalbų varžybos vaizdingame idėjų peizaže / 99 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Kuždesių šalis / 102 Metinis turinys / 103 Remia Summaries / 111
Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Léo Delibes. Kopelija. Spektaklio scena. Choreografas Kirilas Simonovas, kostiumų dailininkas Michailas Šemiakinas. LNOBT. Martyno Aleksos nuotr. Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Eglė Kuckaitė. Play boy? Iš parodos „Sutrikusios pažiūros“ galerijoje „Meno niša“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai
Virgilijus Čepaitis
GAL JAU LAIKAS „PERKRAUTI“ LIETUVIŲ IR LENKŲ SANTYKIUS?
„Na Litwie“ ar „w Litwie“? Ar tai susiję tik su politiniu korektiškumu, ar reiš- kia ir pasikeitusios tikrovės pripažinimą, atskleidžia Pradėsiu nuo filologinių pasvarstymų. Lenkai, kaip panaši prielinksnių „v“ ir „na“ vartojimo istorija ki- ir daugelis kitų slavų, vietą, kurioje vyksta veiksmas, toje slavų kalboje. Rusai nuo seno sako „na Ukraine“ nurodo ne vietininko linksniu, kaip įprasta lietuvių (beje, ir pats vietovardis kilęs iš rusų kalbos žodžio kalboje, o prielinksniais, kurių yra du. „Na“ daugiau „okraina“, reiškiančio pakraštį). Tai vienintelis atve- pažymi veiksmo kryptį, tačiau šis prielinksnis rodo jis rusų kalboje, kai veiksmo, vykstančio užsienio ir tam tikrą tos vietos priklausomybę nuo kalban- valstybėje, vietai nurodyti vartojamas prielinksnis čiojo ar rašančiojo. Vartojamas vietovės ar valstybės „na“. Kitais atvejais sakoma „vo Franciji“, „v Germa- atžvilgiu, jis paprastai nurodo, kad kalbama apie niji“, „v Litve“ ir t. t. Viktorui Juščenkai pavyko iš- šalies, pavyzdžiui, Lenkijos, regioną („na Mazow- sireikalauti, kad Rusija Ukrainos atžvilgiu oficialiai szu“ – Mazovijoje, „na Podlasiu“ – Palenkėje). Kitas vartotų užsienio valstybėms taikomą prielinksnį. Jau prielinksnis – „w“ – yra neutralus, neturi papildomų buvo nusistovėjęs žodžių derinys „v Ukraine“. Taip prasmių ir žymi tik veiksmo vietą. Rusija kalbos lygmeniu pripažino, kad Ukraina – Pagal seną lenkų kalbos tradiciją, jei veiksmas atskira valstybė. Dabar, atrodo, rusai ir vėl vartoja vyksta Lietuvoje, sakoma ir rašoma: „na Litwie“, „na Ukraine“. tarsi parodant, kad Lietuva yra Lenkijos regionas. O grįžtant prie lietuvių ir lenkų santykių – tai kaip Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, po 1990-ųjų vis dėlto yra: „w Litwie“ ar „na Litwie“? imta politiškai korektiškai rašyti: „w Litwie“, taip lyg ir pabrėžiant, kad Lietuva yra nepriklausoma vals- 1793 m. gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva tybė, nesusijusi su Lenkija. Juk lenkai nesako: „na Niemczech“ arba „na Francji“. Tačiau pastaruoju Prieš daugiau kaip du šimtus metų Abiejų Tautų metu, atrodo, net ir į oficialių Lenkijos atstovų lūpas Respublika priėmė pirmąją Europoje konstituciją grįžta priešdėlis „na“. Gal politinis korektiškumas (tuo lenkai labai didžiuojasi) – gegužės 5 d. ji įrašyta tapo nebemadingas? į teismų knygas kaip „Valdymo įstatymas“. Tiesą sa-
2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 kant, palyginti su maždaug tuo pat metu priimtomis „Vyresniojo brolio“ sindromas? JAV ir Prancūzijos konstitucijomis, tai buvo luomi- nės valstybės konstitucija. Joje, nors valstybė ir vadi- Šiandien Lenkija dešimt kartų didesnė už Lietuvą. nama respublika, daugiausia vietos skirta karaliaus Kartais atrodo, kad lenkų politikai Lietuvos len- vaidmeniui, jo rinkimų tvarkai, net jo vaikų auklė- kus traktuoja kaip Lenkijos lenkus. Tarsi mes vis dar jimui. Visi sprendimai ir toliau liko bajorų rankose. gyventume vienoje valstybėje, kurioje jie dominuoja. Lenkų tautai pagal tą konstituciją atstovavo bajorai, Panašus požiūris buvo jaučiamas ir 1989 m. gruo- miestiečiams pagaliau buvo suteikta savivaldos teisė, džio pabaigoje, kai Sąjūdžio delegacija Varšuvoje o valstiečiai buvo paimti „įstatymo ir krašto valdy- susitiko su Solidarność, ką tik laimėjusio rinkimus į mo globon“. Apie tai, kad visi žmonės yra lygūs, kaip Lenkijos Seimą, atstovais. Buvo gana sunku įrodyti apibrėžia JAV ar Prancūzijos konstitucijos, „Valdy- bičiuliams lenkams, kad autonomijos lenkų mažu- mo įstatymas“ nekalba. Žinoma, tai buvo vis dėlto mai suteikimas nėra pirmasis žingsnis, kurį būtinai gerokas žingsnis tolyn nuo anarchijos ir savivalės. turime žengti, siekdami Lietuvos nepriklausomybės. Lenkijoje gegužės 3-ioji yra valstybinė šventė. Da- Vis dėlto tada juos įtikinome. bartiniais laikais būta pasiūlymų padaryti ją ir Lie- Lenkams, matyt, vis dar sunku suprasti, kad jie tuvos švente. Juk 1793 m. gegužės 3 d. oficialiai dar nebeturi kažkokių ypatingų teisių į Lietuvą, nes tai egzistavo Abiejų Tautų Respublika. O gal egzistavo dvi atskiros valstybės. Tas nesupratimas kadaise bai- tik Respublika – Žečpospolita? Konstitucijoje neat- gėsi generolo Żeligowskio žygiu į Vilnių. Bet dabar sirado vietos žodžiams „lietuviai“ ir „Lietuva“, mat, kiti laikai. Jėga ir gyventojų skaičius ne taip jau daug nepaisant Lietuvos bajorų pastangų, valstybė vis la- lemia. biau unifikavosi. Turbūt todėl tokio didelio pasiprie- Kai kurie lenkai, man atrodo, vis dar laiko save šinimo Lietuvoje sulaukė bandymas gegužės 3-iąją „vyresniaisiais lietuvių broliais“. Kai Lenkijos užsie- pripažinti valstybine švente. nio reikalų ministras sako nevažiuosiąs į Lietuvą tol, Redagavau 1793 m. gegužės 3 d. konstitucijos ver- kol neleisime pasuose lenkiškų pavardžių rašyti su timą į lietuvių kalbą, todėl jos tekstą žinau neblogai. „ł“, „ś“, „ć“, „ż“ ir t. t., jis turbūt tiki, kad kovoja už Pagal ją karalius Stanislovas Augustas atstovauja tik lenkybę, nors, mano nuomone, tik kelia įtampą ir lenkų tautai. O šalis, kurioje turėtų veikti ši konsti- didina atotrūkį tarp dviejų broliškų tautų. Tasai „vy- tucija, yra Lenkija. resniojo brolio“ sindromas turbūt išliko nuo tų laikų, Ne kartą pagalvodavau, kodėl, padalijus Žečpos- kai Abiejų Tautų Respublikos sinonimas buvo tiesiog politą, Lietuva tapo eiline Rusijos Šiaurės vakarų Lenkija. krašto gubernija, o plotams aplink buvusios valsty- Vyresnysis brolis jaučiasi turintis teisę visus reika- bės sostinę Varšuvą vėliau, po Napoleono karų, buvo lus tvarkyti savo nuožiūra. Ne taip seniai kitas oficia- suteikta net šiokia tokia autonomija? Gal tai susiję ir lus apsišaukėlis kišosi į visas mūsų, lietuvių, gyveni- su 1793 m. gegužės 3 d. konstitucija? Rusijos impe- mo sritis. Gal todėl taip skausmingai reaguojame, kai rija trečiuoju padalijimu sunaikino Žečpospolitos kas nors vėl nori apsiskelbti „vyresniuoju broliu“ ir Seimo patvirtintame „Valdymo įstatyme“ įteisintą mums nurodinėti. unitarinę valstybę – Lenkiją. Lietuvos ir Lietuvos Atsimenu, Lenkija savo vadovų lūpomis žadėjo, Didžiosios Kunigaikštystės kaip atskiro politinio kad bus mūsų advokatė, kai stosime į Europos Są- vieneto pagal tą konstituciją tiesiog nebuvo. Kai ku- jungą. Abi šalys įstojo tą pačią dieną, tad neaišku, rių Lietuvos didikų desperatiškomis pastangomis kas buvo kieno advokatas. Europos Sąjungoje abiejų 1793 m. spalio 22 d. į teismų knygas įrašytas „Abiejų balsai turi vienodą vertę, pavyzdžiui, Europos Komi- tautų tarpusavio įsipareigojimas“ ne daug ką tereiškė. sijoje ir Lenkija, ir Lietuva turi po vieną komisarą.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 3 „Jaunesniojo brolio“ sindromas? lotyniškai. Kam juos atiduoti? Vatikanui? Mūsų is- torija yra tų žmonių, kurie gyveno čia, Lietuvoje, Šiandien Lietuva dešimt kartų mažesnė už Lenkiją. istorija. Esame nelabai didelė valstybė. Europos Sąjungoje pa- Du su puse šimtmečio (po Liublino unijos) buvo- gal gyventojų skaičių už mus mažesnės tik Latvija, Esti- me bendra valstybė su Lenkija. Per tuos šimtmečius ja, Slovėnija ir Liuksemburgas. O pagal teritoriją – dar netekome dalies teritorijos, praradome savo elitą, ir Belgija, Olandija, Danija. Tačiau valstybės reikšmę kuris palaipsniui sulenkėjo. Vienas pirmųjų žings- lemia ne vien jos dydis, bet ir tai, ką naujo ji gali pa- nių, kurį ryžtingai žengė mūsų tautinio atgimimo siūlyti pasaulio bendrijai. veikėjai XIX a. pabaigoje, buvo „w“ atsisakymas. Svarbu patiems nesijausti maža valstybe, nevadinti Stengtasi nutolti nuo anksčiau vartoto lotyniškos Lietuvos, kaip dažnai girdime net per radiją, mažybi- abėcėlės lenkiško varianto, todėl įvestos „ž“, „č“, „š“ niu žodžiu „Lietuvėlė“. Taip elgdamiesi užmirštame ir kitos panašios raidės. Tai buvo vienas pirmųjų ne tik Vytautą Didįjį ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikš- mūsų tautinės nepriklausomybės veiksmų. tystę, bet ir nesenus laikus, kai, būdama dabartinio Nors praėjo daugiau kaip šimtas metų, Lietuvoje dydžio, Lietuva atliko didelius darbus, iš kurių svar- vis dar galioja lenko dvarininko, lenko pono stereo- biausias – kad sugebėjo be karo ištrūkti iš vienos ga- tipas, ypač sumaniai populiarintas sovietmečiu, gal lingiausių pasaulio imperijų lagerio. todėl toks gajus. Turbūt jis ir lemia, kad lenkams Taigi santykiuose su kitomis šalimis, tarp jų ir su Lietuvoje taip sunkiai sekasi derinti savo interesus Lenkija, reikėtų atsikratyti „jaunesniojo brolio“ sin- su lietuviais, nes šiems prieš akis iškart iškyla len- dromo. Argi taip svarbu, kad Lietuva dešimt kartų kas ponas, kuris ir vėl nurodinės, ką lietuvis turi mažesnė už Lenkiją? Pamenu, Sąjūdžio laikais Len- daryti. Daugelyje Europos Sąjungos šalių mišriuose kijoje su Solidarność vadovais stengėmės šnekėti len- pasienio rajonuose esama dvikalbių užrašų, tačiau kiškai, kad jie geriau suprastų mūsų idėjas, kad būtų jie atsirado tos valstybės ir jos visuomenės valia, o lengviau suderinti veiksmus. Bet mes atstovavome ne ne primygtiniu „vyresniojo brolio“ reikalavimu. Jau- valstybei, o tik Sąjūdžiui ir sau patiems. Dabar mūsų nesnysis brolis visada priešinsis vyresniojo brolio vadovai per oficialius vizitus, man regis, atstovauja spaudimui. Lietuvai, kurios valstybinė kalba – lietuvių. Gal aš Bet šįsyk norėčiau lietuvių paklausti, kas mes klystu taip manydamas apie tuos mūsų valstybės va- esame: lenkų broliai ar lenkakalbio dvarponio bau- dovus, kurie per oficialius susitikimus šneka lenkiš- džiauninkai? O gal apskritai jaučiamės velkantys kai? Beje, lietuviškai neprabilo dar nė vienas lenkų lažą – anksčiau Maskvos, dabar Briuselio? Ar kada politikas… Tarp kitko, ar mūsų valstybės vadovai nors pasijusime laisvi piliečiai? kada nors Latvijoje pasakė kalbą latviškai? Gal jau laikas lietuviams įveikti savo agresiją, ku- Kartais istorikai šnabždasi: „Ar lenkai mums rią skatina „jaunesniojo brolio“ nevisavertiškumo leis?“ Mat kalbama apie kokią nors istorinę asme- kompleksas? Argi visa tai, kas šimtmečius vyko čia, nybę, gyvenusią Vilniuje, bet šnekėjusią lenkiškai. Lietuvoje, nėra Lietuvos istorija? Laikas ramiai de- Dažniausias tokio susidvejinimo pavyzdys – po- rinti reikalus tarp šalių, jaučiant pagarbą ir nepra- žiūris į Adomą Mickevičių. Žinoma, jis yra lenkų randant savigarbos. poetas. Bet studijavo Vilniuje, mokytojavo Kaune, o garsiausią savo poemą pradėjo žodžiais „Litwo, Tautinių mažumų likimas ojczyzno moja“. Todėl drąsiai galima jį priskirti ir Lietuvos istorijai, nors rašė lenkiškai, o palaidotas Lietuviai už dabartinių Lietuvos sienų nuo seno Vavelyje. Nemažai poetų, gyvenusių Vilniuje, rašė gyvena Baltarusijoje, Latvijoje, žinoma, ir Lenkijo-
4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 je. Lenkai už Lenkijos sienų gyvena Lietuvoje, Bal- mas vizas į Lenkiją, galėtų nemokamai studijuoti tarusijoje, Ukrainoje. Slovėnai už Slovėnijos sienų Lenkijoje ir t. t. Lenko kortas dalydami ir Lietuvos gyvena Austrijoje, Italijoje. Nei vieni, nei kiti patys lenkams, Lenkijos įstatymų leidėjai, atrodo, pamir- iš vietos nepajudėjo, tiesiog keitėsi valstybių sienos. šo, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė, gal net Sienas vienoje ar kitoje vietoje braižė praeities poli- mano, kad Lietuva iki šiol yra buvusios SSRS įtakos tikai ir praeities politika. Mums dabar belieka būti zonoje. Juk kažkodėl panašiai nesirūpinama lenkais, savosiose vietose, gerbti valstybę, kurioje gyvena- gyvenančiais JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, me, ir mažumų teises į savo kalbą, savo kultūrą. Čia Vokietijoje… Nejaugi mūsų kaimynai būtų pamiršę nekalbu apie tuos, kurie emigravo į kitas šalis laisva ir tai, kad Europos Sąjunga ypač aktyviai rūpinasi jai valia. priklausančių valstybių tautinėmis mažumomis? Tačiau nemažai valstybių savo tautines mažumas Europos Sąjungą sudaro daug valstybių, ir jos at- naudoja politiniams tikslams pasiekti. Gerai pame- sinešė su savimi aibę įvairiausių iki galo neišspręstų name, kaip Sovietų Sąjunga bandė Rytų Lietuvoje tautinių mažumų problemų. Gal todėl ES tokia jau- steigti sovietines autonomijas (panašias, kaip įsteigė tri tautinių mažumų reikalams. Daug vokiečių nuo Moldovoje, Gruzijoje). Mažai kas žino, kad tuo pat seno gyvena Rumunijoje, Prancūzijoje, JAV, taip pat metu, kai bandyta steigti lenkų autonomiją Lietuvo- ir Lenkijoje, bet neteko girdėti, kad Vokietijos vy- je, komunistinė Lenkijos valdžia staiga pasiūlė auto- riausybė dalytų jiems Vokiečio kortą. Perdėtas rūpi- nomiją Lenkijos lietuviams. Žinodami, kokį smūgį nimasis savo tautiečiais kartais kvepia XIX amžiumi, tai suduotų Lietuvai, kovojančiai už nepriklausomy- kai valstybės dar nebuvo priėmusios tiek daug įsta- bę, Lenkijos lietuviai autonomijos atsisakė. Kai Lie- tymų, reglamentuojančių tautinių mažumų teises. tuva jau paskelbė nepriklausomybę, Lietuvos lenkai Dabar, ypač Europos Sąjungoje, tautinių mažumų (žinoma, Maskvos nurodymu) įkūrė „Šalčininkų klausimai svarbūs visiems – tiek bendratautiečiams, lenkišką nacionalinį-teritorinį Lietuvos Sovietų So- tiek ir bendrapiliečiams. cialistinės Respublikos rajoną“, o Vilnijos visų lygių Šiandien Europos Sąjungoje turbūt dažniausiai deputatų suvažiavimas išrinko koordinacinę tarybą šnekama apie tautinių mažumų integraciją į valsty- ir priėmė kreipimąsi į Michailą Gorbačiovą, reika- bės, kurioje jie gyvena, visuomenę. Lenkai kol kas laudamas paskelbti Vilniaus kraštą atskiru admi- nėra skatinami integruotis į Lietuvos visuomenę. O, nistraciniu vienetu. Nieko iš to neišėjo. Sugriuvo ne pavyzdžiui, Latvijoje, turinčioje kur kas gausesnę Lietuva, o SSRS. rusų tautinę mažumą, rusų mokyklos palaipsniui Valstybės paprastai rūpinasi savo tautiečiais, gy- pereina prie mokymo valstybine latvių kalba. O venančiais už šalies ribų. Graikija suteikia pilietybę ar lengva integruotis lenkams, kuriems lenkiškose visiems be išimties graikams, net tiems, kurie yra Lietuvos mokyklose visi dalykai dėstomi jų gimtąja tapę kitos šalies piliečiais. Turkija savo tautiečiams kalba? Palyginkime – lietuvių mokyklose Lenkijo- stato mečetes visame pasaulyje. Kartais tas rūpestis je dauguma dalykų dėstoma lenkiškai ir tai pade- būna ypatingas. Antai Vengrija išduoda pasus vi- da Seinų, Punsko lietuviams integruotis į Lenkijos siems Slovakijoje gyvenantiems vengrams, o Lenkija gyvenimą. Daugelyje Europos šalių priimami net įsteigė Lenko kortą. Dokumentais įrodęs savo kilmę, specialūs įstatymai, skatinantys tautinių mažumų pretendentas į Lenko kortą gauna oficialų Lenkijos integraciją. Ar Lietuva tokius turi? ambasados patvirtinimą, kad priklauso lenkų tautai. Ar iš vienos, ar iš kitos pusės žiūrėsime, vis tiek Įdomu, kad Lenko korta dalijama tik tiems lenkams, nėra pagrindo sakyti, kad lenkai Lietuvoje diskrimi- kurie gyvena buvusioje SSRS teritorijoje, – kad puo- nuojami. Jie tvarkosi tose savivaldybėse, kur sudaro selėtų lenkų kalbą, nenutautėtų, gautų nemoka- daugumą, išsirenka atstovus į Seimą, turi net lenką
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 5 europarlamentarą. Bet ar lenkai yra pasirengę gerbti Žygimanto Augusto testamentas Lietuvos valstybę? Negi jie vis dar jaučiasi gyvenan- tys SSRS? Lietuvos lenkai visų pirma yra Lietuvos Paskutinis Jogailaitis, Lenkijos ir Lietuvos kara- piliečiai. Kai tą priminė popiežius Jonas Paulius II, lius Žygimantas Augustas, kuris mirė praėjus tre- Lenkijos spaudoje pasigirdo daugybė nepritarimo jiems metams po Liublino unijos pasirašymo, savo balsų. Taigi, Lietuva ir Lenkija – ar esame atskiros testamente nurodė: „Be to, mūsų testamentu abiem valstybės? valstybėms, Lenkijos Karūnai ir Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei, suteikiame, dovanojame, palieka- „Nenorim pirkti sau sąjungininkų“ me meilę, santarvę, vienybę, kurią mūsų protėviai lotyniškai pavadino unija ir stipriais parašais, pa- Pamenu, iškart po nepriklausomybės paskelbi- tvirtintais bendra abiejų valstybių piliečių priesai- mo, 1990 m. kovo pabaigoje, į Aukščiausiąją Tarybą ka, įtvirtino amžiams.“ Jis dar pridūrė, kad tebūnie buvo atvykusi Lenkijos Seimo delegacija, vadovau- prakeiktas „tas, kas sėja tarp brolių nesantaiką“. jama Bronisławo Geremeko. Tarp pažadų tučtuojau Taigi, daugiau kaip prieš keturis šimtus metų pa- pripažinti Lietuvą de jure pasigirdo ir reikalavimų rašytame testamente Žygimantas Augustas nieko leisti laikyti Mišias lenkų kalba Vilniaus arkikate- neužsiminė apie tai, kad vienas iš brolių yra vyres- droje, o Konstituciją pakeisti taip, kad įstaigose būtų nysis, su visomis iš to išplaukiančiomis privilegijo- privaloma ir mažumos kalba. Deputatas Vidmantas mis, o kitas – jaunesnysis. Be to, lenkų ir lietuvių Povilionis tada pasakė: „Nenorim dabar pirkti sau – brolių, ne kartą paminėtų paskutiniojo Jogailaičio sąjungininkų.“ 1990 m. kovą, kai valstybė kabojo testamente, – keliai išsiskyrė tada, kai tautos savo ant plauko, atrodytų, gal ir reikėjo ką nors pažadė- likimą ėmė spręsti demokratiškai. ti mainais už Lietuvos pripažinimą. Tačiau minėtas Prieš šešis šimtus su trupučiu metų, kai Lietuvos pokalbis tuo tada ir baigėsi. Lenkijos Seimo dele- didysis kunigaikštis Jogaila vedė Lenkijos sosto pa- gacijos garbei reikia pasakyti, kad per tą susitikimą veldėtoją Vengrijos karaliaus Liudviko I dukterį Ja- reikalavimai keisti Konstituciją daugiau nebuvo ke- dvygą, Lietuva buvo vos ne tris kartus didesnė už liami. Lenkiją. Niekas negalėtų pasakyti, kokia bus Lenki- Lenkijos valdžia dažnai kaltina lietuvius, esą jie ja, kokia bus Lietuva, kiek bus lenkų, kiek bus lietu- nesilaiko žodžio, – prezidentai, premjerai, kokie vių, kai praeis dar keturi ar šeši šimtai metų. Jeigu nors ministrai ne kartą yra žadėję sutvarkyti pavar- apskritai bus. džių rašybą, bet pažado netesi. Lenkų bulvariniai Tai, apie ką čia gal ir ne itin sklandžiai rašau, yra leidiniai dar priduria, neva lietuviai nuo seno gar- gana rimtas reikalas. Ne per seniausiai Lenkijos pre- sėja klastingumu... Neabejoju, kad tokius pažadus zidentas įteikė Lietuvos prezidentei lietuvių prasi- kažkada kažkas iš tikrųjų buvo davęs ir, matyt, „vy- kaltimų lenkams katalogą, kuriame surašyta, regis, resniajam broliui“ gerokai primygus. Be to, pažadų kelios dešimtys punktų. Įdomu, kiek punktų būtų dalytojams turbūt atrodė, kad pavardžių rašyba – tai panašiame lietuvių sudarytame kataloge, jei kas tokia nereikšminga smulkmena, kurią galima kai- nors išdrįstų jį pateikti „vyresniajam broliui“? Bet pmat sutvarkyti. Taigi pažadėjo, bet ištesėti nesi- ar apskritai verta sudarinėti tokius katalogus? Negi seka, nes gyvename demokratinėje valstybėje, kur spręsti rimtus dviejų tautų sugyvenimo klausimus tokius dalykus lemia visuomenės narių ilgos disku- pradėsime nuo būtų ir nebūtų nuodėmių sąrašo? sijos ir balsavimas parlamente, kurį renka žmonės, Gal reikėtų, kaip dabar madingai sakoma, „per- todėl parlamentarai paprastai stengiasi paisyti jų krauti“ lietuvių ir lenkų santykius? nuomonės.
6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Problemos ir idėjos
Rita Repšienė
Šventoji ideoteka, tautiniai naratyvai ir pasirinkimo laisvė
Idėjos ir vaizduotė yra kur kas galingesnės negu fizinė galia, kurią suteikia pinigai, negu policija ar karinė jėga. Visos jos bejėgės prieš idėjų galią. Jim Jarmusch
iuolaikinės masinio visuomenės informavimo, grimzdo į praeitį, regimi tik blyškūs jų atšvaitai. O Štiksliau tariant, jos opinijos ir sąmonės formavi- ateities prognozės kaip visada siejamos su pasaulio mo technologijos, perėmusios rafinuotus retorikos, pabaiga arba kaip pastaruosius du šimtus metų – su situacijų valdymo, psichologinio poveikio ir įtaigos ekonomikos nuosmukiu, rezignacija, suirute, depre- metodus, pavertė įtikinėjimo meną galinga ideolo- sija, net su globalizacija. Savąjį tapatumą siekiama gine mašina, kuri savo ratais traiško ramią, įprastą, išreikšti išskirtinumu, savitumu, reikšmingumu, tradicinę miestiečių ir žemdirbių gyvenseną. Užka- brėžiant tariamas paraleles tarp nepažintos praeities riavusi viešąją erdvę, ji manipuliuoja socialine są- ir sumaištingos dabarties. Kokie buvome, esame ir mone, istorine patirtimi, vertybėmis ir kultūrinėmis kokie norime būti? Štai klausimai, į kuriuos niekas nuostatomis. Sukuriamas „realusis“ pasaulis dažnai nepasufleruos vienintelio teisingo atsakymo. Kas neturi jokių autentiškumo ženklų, o amžinas cei- mes – pagoniškas Europos pakraštys? Lygiateisiai tnotas tarsi kaukė slepia ir pateisina savasties pra- bendrijos nariai? Civilizuota XXI a. valstybė, turinti radimą, iš po kojų vis sparčiau slystant tautiniam, savo istoriją, vertybes ir tradicijas, kurias gerbiame istoriniam, kalbiniam pagrindui. Sveika ironija, ir puoselėjame? kuri Baliui Sruogai buvo „ne tik stiliaus bruožas, Nacionalumo akiračiai neapsiriboja vien mūsų bet ir savotiškas ginklas, galimybė išlikti, išsaugoti pačių patirtimi. Europa atvira naujam tapatumo žmogiškąjį orumą“1, dar pridurčiau – gelbstinčia iš suvokimui ir atradimams, todėl skatina vis iš naujo nevilties spąstų, yra apdovanotas, deja, nedaugelis, peržvelgti nacionalinius naratyvus, paveldo kons- o plačiąsias mases pančiojanti kasdienybės rutina trukcijas, reikšmingiausius įvykius, įvertinti savo po truputį tarsi rūdys graužia menkus tapatumo li- didžiavyrius ir herojus. Nors ir žinome, kad nepa- kučius, todėl žmonės tampa tikrenybę imituojančių prasti herojai dažniausiai turi kriminalinę praeitį, žaidimų alaviniais kareivėliais. o istorinių asmenų didybę, spindesį ar skurdą ne- „Didžiųjų pasakojimų“, didingų istorinių asmeny- aiškiais, gal net savanaudiškais tikslais gana dažnai bių, nepaprastų herojų, pranašiškų įvykių laikai nu- sukuria arba svetimšaliai, arba savi suinteresuoti
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 7 asmenys, net viešųjų ryšių agentūros, gudriai mani- būti“3. Legendos apie lietuvių kilmę − svarbi idea- puliuojančios visuomenės troškimais ir poreikiais, lizuoto tautos pasaulio dalis. Kaip „tikras dalykas“ vis tiek nesiliaujame ilgėjęsi nepaprastumo, heroiz- buvo pateikiama istorija, neva lietuviai kilę iš ro- mo, idealybės. Tai slypi pačioje žmogaus prigimtyje, mėnų, atkeliavusių iš Romos. Esą Nerono valdymo todėl taip lengvai pasiduodame net efemeriškoms ar laikais Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, tapatumą diskriminuojančioms iliuzijoms. Supran- slėpdamasis nuo persekiotojų, pasivadino Palemonu tama, tautos savivoka yra nepalyginamai platesnė ir, pasiekęs Baltijos jūrą, Nemunu atplaukė į Lietuvą. teigastis negu individualios tapatumo projekcijos. Čia apsigyvenęs ir sulaukęs palikuonių, Palemonas Mitinė lietuvių tapatybė per šimtmečius irgi buvo davė pradžią lietuvių giminei. Lietuvoje gimusių Pa- grindžiama praeities didybės vaizdiniais. Istorinė lemono sūnų ir giminaičių − lietuvių kunigaikščių – sąmonė puoselėjo ir iš kartos į kartą perduodavo varduose atsispindi lietuviški vietovardžiai: Borkus, išskirtinumo vizijas, siekdama išaukštinti etnocen- Kunas, Kernius, Utenis. Taigi iš keturių kilmingų tristinę laikyseną, bet neprarasdama ir europietiš- romėnų giminių kilę visi Lietuvos bajorai. kos orientacijos. Kilmės istorijos nėra atsitiktinės laiko liudytojos. O kurlink einame šiandien? Ar vis ritamės žemyn, Senoji raštija puikiai atskleidžia, kaip metraščių kū- kaip mitinis Sizifo akmuo, nekritiškai priimdami rimo laikais stengtasi „aukštinti ir idealizuoti Lietu- mokyklos suole diegiamas tiesas, jomis įtikėdami vos kunigaikščius, ypač Vytautą“4, bandyta „politiš- ir aklai jas garbindami, ar bandome įsiklausyti ir į kai atsiriboti nuo maskvėnų ir lenkų“5. Romėniškoji kitokią nuomonę, pripažinti nuomonių, požiūrių ir lietuvių kilmės teorija buvo ypač populiari XVI a., interpretacijų įvairovę? pirmoji Lietuvos istorija, Motiejaus Stryjkovskio Užsidarydami tariamos didybės bokšte arba brai- paskelbta lenkų kalba, dar laikosi šio požiūrio. Bet dydami po beprasmės saviniekos dumblą, atsisako- ir XVII a. Alberto Vijūko-Kojalavičiaus lotynų kal- me galimybės būti įdomūs patys sau ir kitiems. At- ba parašytoje, Gdanske išleistoje Lietuvos istorijoje siverdami pasauliui neprarasime savitumo, tiesiog pasirinktos tos pačios chronologinės ribos – rašoma pripažinsime, kad „mūsų amžiaus problema yra ne apie lietuvių praeitį prieš italams atvykstant į Lie- dievų dingimas, kaip tvirtintų Heideggeris, o išraiš- tuvą ir po jų atvykimo, kai Lietuvą valdė Palemono kos matmenų išnykimo grėsmė“2. šeima.6 Vaizduotė, kaip svarbus saviraiškos ir kūrybingumo Kitaip nei dauguma metraščių istorijų, kilmės le- sandas, tampa didžiausia vertybe, nes nacionalumo gendos atlieka ideologinio teksto funkcijas. Algir- projekcijoms ji gali suteikti prasmingų inovacijų. das Julius Greimas rašė: „Užuot buvus dirbtine tikrų Europa tyrinėja didžiųjų ir mažųjų šalių naratyvus, vardų sąvarta, gali, priešingai, turėti mitinį matme- ieškodama šiuolaikiškos savo tapatybės, bet steng- nį ir, kitaip tariant, pateikti savotišką mitinę istoriją, damasi nesugriauti ir savojo kilmės mito. kuri tuo pat metu gali būti ir melaginga, ir tikra.“7 Laikui bėgant riba tarp to, kas tikra ir kas išgalvo- Fantazija apie kilmę ta, niveliuojasi, kilmės legendos virsta tautos, kuri romantizuoja savo kilmę ir ieško tapatumo saitų su „Lietuviškosios giminės pradžią“ bandė atsekti Europos kultūra, istorijos preliudija. jau pirmieji Lietuvos metraštininkai. Istorinių įvy- kių, faktų interpretacijos buvo siejamos su legendo- Pirmieji paminėjimai: pasirinkimo galimybės mis, padavimais ir tikėjimais, su tikrove ir įsivaizda- vimais. Lietuvos realybės literatūriniai atspindžiai Oficialiai pripažinta, kad Lietuvos (Lituae) vardo „turėjo padėti įrodyti, kad taip buvo, yra ir turi pirmojo paminėjimo data – 1009 m. kovo 9-oji, kai
8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Kvedlinburgo analuose buvo aprašyta šv. Brunono ma, diegiama, eksploatuojama vadovėliuose, tai iš- žūtis. Vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Ru- augs viena, antra, trečia estų karta, kuri jau neabejos, sios ir Lietuvos pasienyje jis su aštuoniolika saviškių kad laikas švęsti antrojo Estijos mileniumo jubiliejų. buvo pagonių nužudytas ir nukeliavo į dangų. Išeitų, Estijos istorija yra beveik du kartus ilgesnė Kodėl buvo pasirinkta būtent ši data, vainikuo- nei Lietuvos?“13 – regis, ironiškai klausia istorikas janti lietuvių drąsą, klastą ar karingumą? Kas lėmė Arūnas Vyšniauskas, nes lietuvių ir estų tūkstan- tokį pasirinkimą? tmečius iš tikrųjų skiria tik geras šimtas metų, be to, Ši idėja buvo iškelta atkuriamajame Lietuvos is- rimtų abejonių kelia bendrosios „aistiškosios“ tapa- torikų draugijos suvažiavime 1988-ųjų rudenį – ti- tybės pasisavinimas. kėtasi, kad „Lietuvos tūkstantmetis“ prisidės „prie O štai latviai atsilieka nuo mūsų – pirmąjį Latvi- tautos vienijimosi“8. jos paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose jie sieja su Lenkija krikšto ir valstybės tūkstantmetį (Sacrum Henriko Latvio 1225/1226 m. kronika, papildyta Poloniae Millennium) minėjo 1966 m. – Piastų di- 1227-aisiais. Joje rašoma, kad augustinų vienuolis nastijos atstovas ir Lenkijos valstybės įkūrėjas Meš- Meinhardas 1196 m. kartu su kryžiuočiais ir pir- ka I (Mieszko) 966-aisiais vedė Čekijos princesę kliais iš Vokietijos nuplaukė iki Dauguvos ir pradėjo Dobravą ir apsikrikštijo kartu su pagoniška lenkų krikštyti baltų gentis. Tiesa, kaip skelbia „Eiliuotoji tauta. Livonijos kronika“, brolis Meinhardas tais pačiais Lietuva tūkstantmetį ėmė skaičiuoti nuo priešta- metais ir mirė, bet ši tema neplėtojama ir nesiejama ringo ir kontroversiško įvykio, kuris labiau išreiškia su pirmuoju Latvijos vardo paminėjimu.14 „laukinę“, pagonišką dvasią, negu „taikų“, konsoli- Pasirinkimo laisvė, atsieta nuo vertybinės orien- duojantį dialogą su Europa, nesama ir europietiškai tacijos, tampa ideologine našta, fikcija, nes etniš- valstybei būdingų evangelizacijos signatūrų. kumą siekiama sureikšminti bet kokia kaina, atsiri- Šis Lietuvos „tūkstantmetis“ neturi deramų ver- bojant nuo europietiškų vizijų ir pasirenkant siaurą tybinių konotacijų. Todėl oficialioji patetika neįti- „istorinę“ apibrėžtį. kina, o teiginys, kad „Millennium – tai slenkstis, ant Etninis nacionalizmas yra politinė idėja, jo sėkmė kurio laukiama Paskutinio Teismo“9, verčia suabe- arba nesėkmė priklauso nuo to, ką tauta pasiren- joti tūkstantmečio vertybėmis. „Jeigu lygintume šį ka.15 Pasiduodami vien skaičių magijai, taip ir lik- jubiliejų su 600 krikšto metų ar kitomis datomis, sime jų tarnais. Prieš daugiau kaip trisdešimt metų tai lietuviams, matyt, ši skaičių magija suveikė labai Algirdas Julius Greimas pranašiškai rašė: „Šiandien smarkiai: tas tūkstantmetis pats savaime buvo svar- visi didieji, iškėlę vertybes–švyturius, jau mirę. Tai besnis ne savo turiniu, o savo tūkstančiu.“10 Ar tau- vertybių krizės metas, visuomenė jau nebemoka for- tos vertybės priklauso nuo senumo? O gal senumas muluoti savo madų...“16 yra vertybė savaime? Tada derėtų pasimokyti iš estų – prezidentas Le- Alternatyvos ieškojimai: nartas Meris per vizitą Vokietijoje 1998 m. oficialiai Pilėnų tragedija ir jos atgarsiai pareiškė, kad Tacito veikale, parašytame I a. pabai- goje, minima Aestiorum gentes yra pirmasis Estijos Pirmieji liudijimai apie Pilėnų tragediją pasiro- paminėjimas istorijos šaltiniuose.11 Ši žinia jau pla- dė XIV a. svetimšalių raštuose. Kryžiuočių ordino čiai sklando po virtualią erdvę, net ir oficialiai Estiją heroldas Prūsijoje Vygandas Marburgietis Naujoje pristatančiuose tinklalapiuose.12 Prūsijos kronikoje aprašo 1336 m. vasario 25 d. vy- „Iki 2098-ųjų dar nemažai laiko, ir, jeigu mintis kusį Pilėnų pilies Trapėnų žemėje antpuolį. Pasak apie estų gentis, neva paminėtas Tacito, bus plėtoja- jo, lietuviai, pamatę „kariuomenę, labai išsigando,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 9 nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį svarbą. Legendinis žemaičių kunigaikštis, Pilėnų be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad gynėjas Margiris tapo lietuviškumo forpostu, atsva- ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o ra katalikybei, „tikrojo lietuviškumo“ propaguotoju. vėliau ir pati galvą susiskaldė“17. Įrodinėjama, kad „Pilėnų gynėjų žygdarbis toli gra- Remdamasis Vygando Marburgiečio aprašytu žu nebuvo beprasmis“22, kad „Pilėnų gynimas – di- įvykiu, Königsbergo universiteto poezijos profeso- džiulė moralinė visos Lietuvos pergalė“.23 Siekiama rius Casparas Schützas XVI a. išplėtojo Pilėnų pi- gana primityviai apibendrinti mokslines interpre- lies įvykio versiją. Jis aprašė, kaip moterys ir vaikai tacijas – esą istorikai bando pažeminti Margirį ir buvo pasmaugti ir sumesti į ugnį, o vyrai žudė vieni Pilėnų gynėjus, net įrodinėjama, kad tai dar vienas kitus. Paminėjo ir seną stabmeldę (eine alte keidin- propagandinis katalikų žingsnis.24 ne), kirviu nukirtusią apie šimtą žmonių, paskui tuo Istoriniai tyrinėjimai pagrindžia kitokią Pilėnų pačiu kirviu susiskaldžiusią sau galvą. Margirio ir jo versiją: pilies gynėjai nesipriešino – pamatę prie- žmonos žūtį profesorius pavaizdavo taip: „Galiau- šą iškart puolė žudytis, o mūšis, jei jis ir buvo, tai siai, kada jis jau nebegalėjo laikytis, šoko paskubom nebent tarp norinčiųjų pabėgti ir senutės pagonės, į tamsų rūsį ar olą, kur buvo paslėpęs savo žmoną, kuri kapojo jiems galvas. Tada kyla klausimas: ko- ją vienu kalavijo smūgiu perkirto, po to pats sau tą dėl Pilėnų gynimas laikomas lietuvių karinės narsos patį kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, ir apraiška, jei „garbingos kovos vyras prieš vyrą ne- krito šalia žmonos ir nelaimingai mirė.“18 buvo“? Lietuvių „istorinė mitologija“ kupina keiste- Virtualus pasaulis kaip lakmuso popierėlis paro- nybių: „švenčiami pralaimėjimai ir nesėkmės arba do temų aktualumą ir komplikuotumą. Antai prieš herojais laikomi pergalėmis nepasižymėję asmenys“, pusantrų metų, 2009 m. balandžio 28 d., lrytas.lt pa- tokie kaip Margiris arba Kęstutis, nepelnęs nė vieno skelbė Tomo Vaisietos pokalbį su istoriku Dariumi mūšio prieš kryžiuočius, arba Vytautas, nesugebėjęs Baronu „Lietuvos tūkstantmetis: XIV amžius. Pilė- karūnuotis.25 nų gynėjai žudėsi apimti panikos, o Margiris – ne Virtualioje erdvėje vykusi diskusija atskleidė ir didvyris, tik pralaimėtojas“. Tai sukėlė didžiulį vi- kitą nuomonę, kuri nepaiso mokslinių argumentų, suomenės susidomėjimą, komentarų, replikų ir ver- mieliau remiasi emocijomis ir patetika: „Sunku būtų tinimų buvo daugiau kaip aštuoni šimtai. paaiškinti žmogui, kurio supratimas apie vertybes Tikroji Pilėnų vieta nežinoma, iš tradicijos mano- apsiriboja reklaminiu lozungu „mus vienija alus ir ma, kad tai buvęs Punios piliakalnis Pietų Lietuvoje, pergalės“, kuo vertingas pasiaukojimas dėl Tėvynės, tačiau naujausi tyrinėjimai sieja šią vietovę su Že- kuo svarbus siekis pratęsti tai, ko nepavyko padaryti maitija. Istoriografinę Pilėnų interpretaciją nemažai praeities kartoms, kuo vertinga net didžiausių ne- autorių irgi vertina skeptiškai, nes Vygando Marbur- sėkmių metu nepalūžusi laisvės dvasia“.26 „Lietuva giečio „lotyniškame kronikos vertime šio pasakoji- toliau priešinosi, kol pasiekė pergalę ir apgynė savo mo nėra, o originalas dingęs. Vadinasi, jis žinomas laisvę. Pilėnų gynėjai žuvo, bet žuvo kaip laisvi žmo- tik per K. Šiucą“.19 Nepaisant to, ši legendomis, tikė- nės – jie netapo vergais“.27 jimais ir mistika apipinta istorija yra labai populiari Tinklalapis www.sarmatija.lt sukūrė trijų dalių ir laikoma tautinio sąmoningumo apoteoze. serialą „Pilėnų reikšmė lietuvių tautai“.28 Parengtas Iškeliami arba deklaratyvūs argumentai, kaip an- ir šviečiamojo pobūdžio gausiai iliustruotas leidinys tai „Pilėnų gynėjai vietoj vergijos pasirinko mirtį“,20 (Vydas Astas, Pilėnai: sakmė, Vilnius: Kronta, 2009, arba sprendžiamos istorinės dilemos, klausiant „Pi- 128 p.) „Tai nuostabi sakmė apie legendinius Pilėnus lėnai: mūsų protėviai − didvyriai ar savižudžiai?“21 ir jų didvyrius, kurie verčiau pasirinko mirtį, o ne Apeliuojama į tautinės savimonės ir savigarbos vergovę. Įspūdingos, unikalios iliustracijos su be-
10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 veik tūkstančiu lėlių. Skirta jaunesniojo mokyklinio atsidūrę sunkioje padėtyje, yra linkę nusižudyti. amžiaus vaikams.“29 Simono Grunau aprašomame prūsų teisyne yra Mirties pasirinkimą traktuojant kaip herojišką, punktas, kad ligoti, prislėgti žmonės turi teisę susi- sektiną poelgį, kuriamas lemtingasis mirties kori- deginti ar sudeginti kenčiančius savo gimines.33 dorius. Ar tai nėra trauminės patirties propagavi- Lietuvių tautosaka išsaugojo nemažai padavi- mas? Ar ritualinių savižudybių atgarsiai neformuoja mų apie besivaidenančius savižudžius, esą jie turi egzistencinės pasmerktumo nuostatos? Kodėl mir- vaidentis tol, kol „ateina tikroji mirties valanda“.34 ties pasirinkimas yra tokia patraukli tema tautinei Mirties diena nepasirenkama, nes nevalia trumpinti didaktikai ir patriotinei moralei? Mirusiųjų pasaulis laiko, kuris skirtas gyvam kentėti. nepavaldus gyvųjų valiai ir norams, mirtis atveria Lietuvių tradicijos puoselėja pagarbą mirčiai, nedera kitas – lemties, neišvengiamybės, atskirties – duris. jos pasirinkti savo noru, nes ji valdo žmogaus laiką. Ir ji neįveikiama. Pagal savižudybių skaičių pirmaujanti Lietuva iš- ties turėtų apie ką susimąstyti. Kaip žmonių sąmonę Mirtis, tradicijos ir ritualinės savižudybės veikia „tautinio didvyriškumo“ projekcijos į XIV a. įvykusią Pilėnų tragediją? Ar mokykliniai vadovė- Tikėjimai, ritualai, papročiai – neatsiejama tauti- liai, apdainuojantys Pilėnų gynėjų narsą, neskatina nės savimonės dalis. Jie, perduodami iš kartos į kar- dvasinės rezignacijos, ar nemistifikuoja patriotizmo tą, atspindi ir formuoja vertybinius orientyrus, gy- kaip aukos? vensenos pagrindus, esmines tapatumo nuostatas. Pilėnai priklauso pasaulio ritualinių savižudybių Europos istorijoje ritualinės savižudybės nebuvo dešimtukui. paplitusios. Viduramžių kronikose aprašomas bal- tų polinkis į savižudybę išskiria lietuvius iš slavų ir Tautiniai mitai, didvyriai ir verifikacijos problema germanų tautų. Henrikas Latvis Livonijos kronikoje rašo: 50 lietuvių moterų 1205 m. pasikorė, sužinoju- Patriotinės nuostatos, nacionaliniai jausmai, ta- sios, kad nesėkmingame karo žygyje jų vyrai žuvo: patumo paieškos − visa tai skatina tautinių mitų at- „suprantama, jos tikėjosi veikiai gyvensiančios su siradimą, juos puoselėja ir įtvirtina. Siūlomos sche- jais kitame gyvenime“.30 mos, nuo mokyklos laikų diegiamos tiesos tampa Aprašydamas Vokiečių ordino karų istoriją, Pe- neatsiejama savimonės dalimi. tras Dusburgietis Prūsijos žemės kronikoje mini lie- Tautinių mitų verifikavimas yra sudėtinga pro- tuvių dvasios silpnumą: 1311 m. balandžio 8 d. su- blema. Kaip ir vertinant didvyrius, čia galioja savi sirėmę su didžiuoju komtūru Henriku de Ploczke, dėsniai, reikšmingos ir svarbios tampa mentalinės „lietuviai nukovė šešiasdešimt krikščionių, tačiau nuostatos. Palyginkime požiūrį į Pilėnus su kitos is- netrukus, kai jie išvydo iš paskos atžygiuojančius torijos apie didvyriškai pasirinktą mirtį vertinimu. brolius su savo vėliava bei galybe ginkluotų vyrų, Artimuosiuose Rytuose legendinė Masados tvir- juos pagavo tokia baimė ir taip jiems sukrupo šir- tovė yra žydų pasipriešinimo romėnams simbolis – dys, kad nebeturėjo jėgų daugiau priešintis; dėl to čia 73 m. po Kristaus 960 žydų bendruomenės narių vienu akies mirksniu metė ginklus ir apsigręžę šoko sikarijų nusižudė, kad romėnai jų neužkariautų ir bėgti. Tada broliai, leidęsi pavymui su savo žmo- nepavergtų. Kiekvienas vyras nužudė savo žmoną nėmis, juos tiesiog kapote iškapojo, kurie ne kurie ir vaikus, tada mesdami burtus žudė vienas kitą, o prigėrė, kai kurie išmirė dyklose badu ar iš sielvar- paskutinysis nusižudė pats.11 to pasikorė“.31 Pagal Petrą Dusburgietį tai kanoni- Masada šiandien yra vienas didžiausių žydų tau- nė lietuvių elgesio formulė.32 Jis rašo, kad ir prūsai, tos simbolių. Izraelio kareiviai, duodami priesaiką,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 11 sako: „Masada daugiau nepasikartos.“35 Kaip ir dau- Patriotinė retorika, be abejonės, glaudžiai susijusi guma politinių mitų, Masada grindžiama dramatiš- su kardų žvangesiu, kovos ir pergalės patosu, nuga- ku istoriniu įvykiu, kuris suteikia laikui ypatingą lėtojų optimizmu. reikšmę ir praeitis tarsi perkeliama į dabartį.36 Kai teigiame, esą „Žalgirio mūšio sureikšmini- Lietuviams būdinga ne tik susitapatinti su praeiti- mas prasidėjo sovietmečiu“ – taip buvo skatinamas mi, bet ir gyventi ja. Tautinė sąmonė yra traumuoja- didžiavalstybinis (SSRS) patriotizmas ir (ypač) an- ma ir negali išsivaduoti iš praeities šmėklų, iš pavel- tivokiškumas41, ar nevirstame praeities dėl praei- dėtų ritualų. Baltų tapatumui tai pražūtinga lemtis. ties puoselėtojais? O dvejodami dėl sumanaus stra- Dramatiškas Pilėnų gynėjų poelgis perdavė dabar- teginio manevro, lėmusio Žalgirio mūšio pergalę, čiai viktimologinės mąstysenos pagrindus, praeitis ar netampame savo nevisavertiškumo kompleksų virto suicidiniu tautos prakeiksmu. įkaitais, pamiršę, kokia didžiulė buvo Žalgirio mū- „Kultūros istorijoje reikalinga, gausėjant žinioms šio kaina – pasak švedų istoriko Sveno Ekdahlio, ir keičiantis analitinio galvojimo kategorijoms, atskleidusio Jano Długoszo pateiktos informaci- nuolat iš naujo persvarstyti politikos (t. y. galios jos netikslumus ir tendencingumą, ten vyko „tikra pratybų) ir kultūros (t. y. tikėjimo apraiškų) santy- kraujo puota.“42 kius“, – yra pabrėžęs Vytautas Kavolis.37 Mes vis dar vaduojamės iš trauminių patirčių. Jör- Tautos didvyriai, mitai, jų verifikacijos ir istori- no Rüseno klausimas „Ar vakardiena gali tapti ge- nė tiesa tampa ideologinių žaidimų labirintais. Taigi resnė?“ nuskamba tarsi būtų adresuotas konkrečiai iškyla būtinybė keisti patriotinės retorikos klišes, mums, istorijoje ieškantiems stiprių orientyrų − di- ieškant naujų aktualių prasminių akcentų dabartyje, džiųjų pasakojimų, kurie telktų, įkvėptų ir drąsintų, vertybinių nuorodų, ženklų, pozityviai pertvarkan- vadinamųjų „sėkmės istorijų“.43 čių atminties viešpatiją. Žalgirio mūšis, vadinamas tautų mūšiu, lėmęs valstybės ateitį, vainikavęs Europos karų istoriją Žalgirio mūšis: istorinė tiesa ir manipuliacijos XV a., vadintinas vienu iš esminių Lietuvos istori- praeitimi jos posūkių. Viliuosi, kad edukacinės programos Vytauto Di- Didžiausio spaudos ir televizijos susidomėjimo džiojo karo muziejuje „Kelyje į Žalgirį. Lietuvos Di- šiemet sulaukė istorinis Žalgirio mūšis – XV a. tai džiosios Kunigaikštystės kariuomenė XIV a. vid. – buvo ordino karų su Lenkija ir Lietuva kulminacija, XV a. pr.“ ir „Žalgirio mūšio įamžinimas“, skirtos o dabar tapo tautinės savivokos apogėjumi. vyresniųjų klasių moksleiviams ir kėlusios aktualius Ar dabarties vaizduotė sugebės istorinius įvykius klausimus apie didžiąją legendą, kuri aukso raidė- susieti „su žmogiškaisiais išgyvenimais, kad praei- mis įrašyta į mūsų istoriją, padės rasti naujus pras- čiai suteiktų šiuolaikinio jausmingumo“38? Kaip ak- mės taškus nacionaliniame pavelde. tualizuoti ir parodyti karinę didybę, narsą ir stra- Svenas Ekdahlis sako: „Įdomu, kad Enėjas Silvijus tegiją šiandienos karų fone? Ar kūrybiškas siužeto Pikolominis (Enea Silvio Piccolomini, 1405–1464), pritaikymas „vis naujoms dabarties problemoms“39 tapęs popiežiumi Pijumi II, savo 1458 m. raštuose skatina tautinį sąmoningumą? Apžvelgdami isto- apie Livoniją ir Prūsiją į Žalgirio mūšio užkulisius rinę tradiciją, pripažindami, kad Žalgirio mūšis pažvelgė remdamasis ne lenkiškais šaltiniais, todėl neatsiejamas ne tik nuo istorinės savimonės, bet ir pateikė nuo J. Dlugošo nepriklausomą Žalgirio mū- nuo lietuvių mentaliteto apskritai, kai kurie istori- šio taktikos ir eigos vaizdą.“44 Tai nuteikia naujiems kai pabrėžia: „Aišku, prie to daugiausiai prisidėjo tyrinėjimams. sportinės pergalės iš vėlesnių laikų…“40
12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Valdovų rūmai: šiuolaikinės ideologijos padarinys ar vertė ginčytina (Nerijus Šepetys), o ypač abejotina, naujos retorikos užuomazgos? ar pavyks „pastatyti [rūmus] lietuvių širdyse“ (Rim- vydas Valatka), statybos tęsiamos, „nes tai yra nacio- Sekant geriausiomis lietuviškomis „įsipamin- nalinis turtas“ (Kęstutis Glaveckas). klinimo“ tradicijomis − paminklų niekada nebūna Gana naivu tikėtis, kad Valdovų rūmų iš tikrųjų per daug, – buvo pradėtas grandiozinis patriotinius „laukia puiki ateitis“, kaip sako Krescencijus Stoš- jausmus gaivinantis ir lietuvių dvasią keliantis pro- kus, kurio manymu, „jau dabar jie ne tik simbo- jektas „Valdovų rūmai“. lizuoja mūsų tautos civilizuotumo istoriją, bet ir The Washington Post apžvalgininkas Craigas Whi- stiprina orumo jausmą bei pasitikėjimą savo pačių tlockas rašo: „Iš pradžių buvo manyta, kad, statyda- galimybėmis“47. mi Valdovų rūmus, lietuviai atgaivins šios mažytės Ironizuojant galima sakyti, kad išeitis įmanoma šalies istorinę praeitį. Bet dabar rūmai tapo tautos nebent prikėlus Liudviko Jakimavičiaus planą, siū- drama: tarsi didelis baltas dramblys jie stūkso juodo lytą Tūkstantmečio projektui. Pasinaudoję likimo ekonomikos košmaro fone.“45 siųsta dovana, mat Holivudas sukūrė už Frankenš- Nors nesu linkusi taip smarkiai dramatizuoti pa- teino Drakulą „nė kiek ne mažiau spalvingą per- dėties, vis dėlto akivaizdu, kad papuolėme į spąstus, sonažą“ – tai žmogėdra lietuvis Hanibalas Lechte- kuriuos patys sau paspendėme, todėl vaduotis iš jų ris, galėtume „Valdovų rūmus pervadinti Hanibalo galima nebent ieškant neordinarių sprendimų. Kol Lechterio pilimi, atitinkamai apipavidalinti vidaus kas jų nerasta, išskyrus pareiškimus, kad dabar Lie- interjerus ir milijonai plaukte plauktų į skylėtą vals- tuva negali rūmų nei atsisakyti, nors ir abejojama to tybės ir kultūros biudžetą.“48 statinio išliekamąja verte, nei baigti jų statybos, nes Koks masalas turistams! O čia dar Eurostatas kaip krizė nualino biudžetą (Ingrida Šimonytė). Tačiau tyčia paskelbė, kad Vilnius – žudikų sostinė, esą iš nebūna padėties be išeities. Todėl juokinga mani- 100 000 žmonių čia kasmet nužudomi net 8,28… puliuoti neišvengiamybe ir remtis mistifikacijomis. XXI a. utopija? Be abejo, esame didžiosios utopijos * * * realizacijos liudytojai. Prieš dvi dešimtis metų Lietuvos dailės istorijos Kokias alternatyvas galima pasiūlyti šventai istori- patriarchas Vladas Drėma (1910−1995), aptarda- nei atminčiai? Ar kada nors išaugsime iš provincia- mas Valdovų rūmų atstatymo galimybes, straipsnyje laus susireikšminimo? Ar įveiksime saviniekos sin- „Ad Fontes, cives!“ net tris kartus pakartojo ir juo- dromą? Ar išmoksime, kaip ir Europa, save „vertinti du šriftu išskyrė „vieną ir tą patį teiginį − Valdovų ne vien pagal nesėkmes, bet ir pagal jos klaidžius rūmų atstatymas yra utopija“, reikalaudamas „pir- idealus“49? miausia surasti M. Knakfuso 1794 m. rūmų revizi- Istorinė beprasmybė įtraukia nepastebimai tarsi jos aktą, architekto Rossio 1793 m. pilies piešinius pelkė. Nekeista, kad istorijos mokytojas, susidūręs ir istorinius dokumentus iš buvusios Chreptavičių su kitokia Pilėnų interpretacija, klausia: „Ką dabar bibliotekos Ščorsuose.“ Aiškino, kad trūksta ir „is- mokytojams daryti? Juk jis vesdavęsis mokinius ant torinių dokumentų apie rūmų statybas, rekonstruk- piliakalnio, pasakodavęs šią istoriją. Šis mitas bu- cijas, remontus ir naudojimą“46. vęs vienas iš svarbesnių senosios istorijos vaizdinių, Nepaisant pagrįstų abejonių ir tvirtų argumen- vienas iš patriotinio lavinimo elementų. Todėl kyla tų, kad atstatyti Valdovų rūmai bus tik padirbinys, natūralus klausimas: kuo šią tuštumą pakeisti?“50 Disney’aus pasaulis, nes niekas gerai nežino, kaip jie Ką galėtų į tai atsakyti mūsų istorikai? Juk „sugriau- iš tikrųjų atrodė (Artūras Račas), todėl istorinė jų ti mitus tikriausiai lengviau nei sukurti ir įdiegti
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 13 naujus“51. Tik bendros pastangos suteiks viltį, kad 1 Balys Sruoga. Gyvenimas. Kūryba. Dievų miškas, http://www.pakalbe- įmanoma prasminga dabartis, kai žvelgiama į ateitį, kim.lt/4663 [2010-11-22] nepamirštant praeities ir nenuilstamai ieškant naujų 2 Algis Mickūnas, Erosas ir mitas. Iš rankraščio anglų kalba vertė Alvydas idėjų, naujų išeičių. Bausys, Baltos lankos: tekstai ir interpretacijos, 7, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 26. Ideologiniai žaidimai ar išeičių paieškos: 3 Jurgis Lebedys, Senoji lietuvių literatūra. Paruošė Juozas Girdzijauskas, patriotizmas šiandien Vilnius: Mokslas, 1977, p. 20. 4 Ten pat, p. 21. Per Latvijos nepriklausomybės 92-ųjų metinių 5 Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas, Lietuvos istorija: XIII−XIV amžius, iškilmes prezidentas Valdis Zatleras retoriškai už- Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 72. davė aktualų klausimą ir pats į jį atsakė: „Kas yra 6 Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, pirma ir antra dalis. Iš lo- patriotizmas? Patriotizmas – tai mūsų jautimas, tynų kalbos vertė Leonas Valkūnas, Kaunas: Šviesa, 1989. kam mes priklausome, atsakomybė ir bendradar- 7 Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, F 245-98. Cit. iš: biavimas. Jautimas, kam priklausome – savo šeimai, Kęstutis Nastopka, Mitų archeologija, In Algirdas Julius Greimas, Lietu- miestui, tautai ir šaliai – paveldėtas iš mūsų protė- vių mitologijos studijos. Sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, vių, iš mūsų tėvynės istorijos.“52 2005, p. 745. Kokias šiuolaikines patriotizmo formas galime 8 http://www.akiraciai.lt/Akiraciai/Tema/Tukstantmecio-keliais-ir-klyst- pasiūlyti mes? „Laisvės kelią“, sumūrytą iš vardinių keliais tuštybės plytų, nors visas pasaulis jau trečią dešim- 9 Prof. dr. Alfredas Bumblauskas, Lietuvos Tūkstantmetis, In Lietuvos tūks- tį metų sienas griauna (Pink Floyd siena išardyta tantmečio tinklalapis http://lietuva1000.lt/lietuvos-istorija/tukstan- 1982 m., Berlyno siena – 1989 m. ir t. t.)? „Valdovų tmetis/fulltext rūmus“, kaip vietą, tinkamą mistifikuoti istorijai ir 10 http://www.akiraciai.lt/Akiraciai/Tema/Tukstantmecio-keliais-ir-klyst- „kurti“ utopijas? O gal pagaliau blaiviai pažvelgsi- keliais me į Žalgirio mūšio realybę su kraujo upėmis, užuot 11 Staats präsident Lennart Meri. Das andere Mittelmeer, Braunschweig manę, kad tai tiesiog dar vienas pergalingas „Žalgi- den 20. November 1998. URL:
14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Valkūnas, In Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1: Nuo seniausių laikų 40 Rimvydas Petrauskas, Istorikas: pergalė prieš Ordiną buvo neišvengiama, iki XV amžiaus pabaigos. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir en- http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/zalgirio-musis/istorikas-perga- ciklopedijų leidykla, 1996, p. 464. le-pries-ordina-buvo-neisvengiama-251-106954 [2010-11-19] 18 Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika. Vertė Vytautas Balai- 41 http://www.lrytas.lt/-12791247361278734205-istorikas-d-staliūnas- šis, In Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV žalgirio-mūšio-sureikšminimas-prasidėjo-sovietmečiu.htm amžiaus pabaigos, p. 465. 42 Istorikams netrūksta darbo, aiškinantis Žalgirio mūšio peripetijas, 19 Ambraziejus Jonynas, Lietuvių folkloristika: Iki XIX a. Vilnius: Vaga, 1984, Mokslo Lietuva, 2010 m. lapkričio 4 d., Nr. 19 (441), http://193.219.47.10/ p. 55. mokslo-lietuva/node/3134 [2010-11-21] 20 http://lietuvos.istorija.net/publicistika/pilenai.htm [2010-03-13] 43 Jörnas Rüsenas, Istorika: Istorikos darbų rinktinė. Sudarytojas ir moks- 21 http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/pilenai-musu-proteviai-didvy- linis redaktorius Zenonas Norkus. Iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Jan- riai-ar-savizudziai-iii-215995[2010-03-13] kauskas. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 456. 22 http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php?data=20090701 [2010-03-14] 44 Istorikams netrūksta darbo, aiškinantis Žalgirio mūšio peripetijas, ten pat. 23 Ten pat. 45 Craigas Whitlockas, The Washington Post: Valdovų rūmai – Lietuvos 24 Ten pat. ekonominis košmaras, http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/ 25 Darius Baronas, Pilėnai: skaudaus pralaimėjimo jubiliejus, Veidas, 2006, the-washington-post-valdovu-rumai-lietuvos-ekonominis-kosma- nr. 8, p. 42–44. ras-56-73340 [2010-11-22] 26 http://lietuvos.istorija.net/publicistika/pilenai.htm [2010-03-13] 46 Rimvydas Valatka, Auksiniai Valdovų rūmai ir vimdanti kolektyvinė at- 27 Ten pat. sakomybė, 28 http://www.youtube.com/watch?v=C7aunq7tIW0 http://www.lrytas.lt/-12849073731283227112-auksiniai-valdovų-rūmai- 29 http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=9258E2A176AA11D ir-vimdanti-kolektyvinė-atsakomybė.htm [2010-11-22] EBE12746164617373&inlanguage=lt[2010-03-13] 47 Krescencijus Stoškus: Valdovų rūmų laukia puiki ateitis http://www. 30 Henrikas Latvis. Senoji Livonijos kronika, 1225–1227. Vertė Leonas Val- balsas.lt/naujiena/511289/krescencijus-stoskus-valdovu-rumu-laukia- kūnas, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I, p. 286. puiki-ateitis/1 [2010-11-22] 31 Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, 1326. Vertė Leonas Valkū- 48 Liudvikas Jakimavičius, Karnavalas, http://www.bernardinai.lt/ nas. Ten pat, p. 351. straipsnis/2009-12-31-liudvikas-jakimavicius-karnavalas/37789/com- 32 Ten pat, p. 349. ments [2010-11-22] 33 Simonas Grunau. Prūsijos kronika, 1529, In Baltų religijos ir mitologijos 49 Gerard Delanty, Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė. Iš anglų šaltiniai, II: XVI amžius. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enci- kalbos vertė Almantas Samalavičius. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos klopedijų leidykla, 2001, p. 93, 115, 120. leidykla, 2002, p. 212. 34 Jonas Balys, Mirtis ir laidotuvės: Lietuvių liaudies tradicijos, In Raštai, V. 50 Rūstis Kamuntavičius, Antrasis Lietuvos istorikų suvažiavimas, http:// Vilnius: LLTI, 2004, p. 196−197. istorija.vdu.lt/lnik/ii_suvaziavimas/ii_suvaziavimas.htm [2011-11-22] 35 http://www.jewishvirtuallibrary.org/jsource/Judaism/masada.html 51 Ten pat. [2010-03-24] 52 Patriotizmo negalima išmokti iš vadovėlių, teigia Latvijos prezidentas, 36 Baila R. Shargel, The Evolution of the Masada Myth, Judaism, 1979, http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/patriotizmo-negali- Summer, Vol. 28, Issue 3, p. 357−358. ma-ismokti-is-vadoveliu-teigia-latvijos-prezidentas-57-125086 [2010- 37 Vytautas Kavolis, Epochų signatūros, Chicago: Algimanto Mackaus kny- 11-22] gų leidimo fondas, 1991, p. 15. 53 Gilbert K. Chesterton, Ortodoksija. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdaus- 38 Maggie Fergusson, „Vilko dvaro“ efektas, Intelligent Life, 2010, Nr. 3(5), kienė, Vilnius: Aidai, 1998, p. 79−80. p. 73. 39 Rimvydas Petrauskas, Žalgirio mūšis ir lietuvių istorinė tradicija, Aidai, 2010, Nr. 7/8, p. 225, www.aidai.lt/db/get_file_nza_article.php?id=1549 [2010-11-19]
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 15 Paveldas ir paminklai
Vasilijus Safronovas
Kodėl Rusijos stačiatikių cerkvei prireikė buvusių Rytų Prūsijos pilių ir bažnyčių?
aimyninėje Kaliningrado srityje šiemet, 2010-ai- tatai Kaliningrado srityje būtų perduoti jos nuosavy- Ksiais, daugiau kaip 50 buvusių bažnyčių, pri- bėn. Rusijos stačiatikių cerkvės Kaliningrado eparchija klausiusių įvairioms šioje teritorijoje iki karo gyve- šiemet lapkričio 2 d. oficialiai paaiškino: aktyvius jos nusioms konfesijoms, pilių ir net jų griuvėsių buvo veiksmus inicijuoti nuosavybės perėmimą Kaliningra- perduota Rusijos stačiatikių cerkvės nuosavybėn. Ofi- do srityje lėmė tai, kad daugumą gyventojų esą sudaro cialus motyvas – Cerkvės inicijuotas, 2009 m. vasarį stačiatikiai, tad jų teisės būtų pažeistos, jei senosios sri- Rusijos Federacijos ekonomikos plėtros ministerijos ties bažnyčios būtų sugrąžintos kitoms konfesijoms. parengtas, iki šiol nepriimtas, bet nuo 2011 m. sau- Dar 2009 m. kovo 31 d. Rusijos stačiatikių cerkvės sio 1 d. esą turėsiantis įsigalioti įstatymas, pagal kurį Švenčiausiasis sinodas nutarė iš buvusios Smolens- religinėms konfesijoms anksčiau priklausiusi nuosa- ko–Kaliningrado eparchijos išskirti savarankišką vybė, Rusijoje nacionalizuota po bolševikų pervers- Kaliningrado eparchiją, kuriai vadovauti ėmėsi pats mo 1917 m., turi būti grąžinta buvusiems jos savi- Cerkvės patriarchas Kirilas. 2009 m. gegužę patriar- ninkams. Kai kurių analitikų manymu, šio įstatymo chas kreipėsi į Rusijos ministrą pirmininką Vladimi- įgyvendinimas Stačiatikių cerkvę pavers didžiausiu rą Putiną, prašydamas perduoti Cerkvės nuosavybėn nevalstybiniu Rusijos žemvaldžiu. Kaliningrado sri- senąją Karaliaučiaus katedrą. Tuo pat metu srities tyje jau nuo 2009 m. pradėta rengtis vykdyti šį dar administracija gavo eparchijos prašymus dėl Alnavos nepriimtą įstatymą. Iki 1945 m. absoliuti dauguma (Porečje), Alnos (Družba), Dumnavos (Domnovo), religinės paskirties pastatų dabartinėje šios srities Apušvangio (Tišino), Taravos (Vladimirovo), Kumė- teritorijoje priklausė evangelikų liuteronų konfesi- nų (Kumačiovo) ir Šventapilės (Ušakovo) bažnyčių, jai, nedidelė dalis – Romos katalikų bažnyčiai, vieti- išlikusių nuo ordino laikų, perdavimo Cerkvės nuo- nėms žydų bendruomenėms. Tad visiškai aišku, kad savybėn. 2009 m. liepą eparchijos atstovai kreipėsi į federacijos lygmens įstatymas šio regiono specifikai atitinkamas Rusijos instancijas prašydami perduoti nebuvo pritaikytas. Ką reikėtų daryti, jei liuteronų, Cerkvės nuosavybėn ir kai kurias ordino laikais pa- katalikų ar judėjų konfesijos pradėtų reikšti preten- statytas pilis, esančias Kaliningrado srities teritorijo- zijas į buvusią savo nuosavybę? Jei nuosavybė joms je (Georgenburgo, Žiokų pilys). Tų pat metų rude- ir būtų grąžinta, ar šios konfesijos norėtų ir ar pa- nį prašyta, kad vietinė administracija išspręstų kitų jėgtų ją išlaikyti? objektų perdavimo Cerkvei klausimus. Tarp jų – Ka- Panašu, kad tokios dvejonės ir paskatino Rusijos sta- liningrado srities filharmonijos naudojamą buvusią čiatikių cerkvę imtis žygių, kad buvusių bažnyčių pas- Šv. Šeimynos Romos katalikų bažnyčią su kunigo
16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 namu ir Karalienės Luizės atminimo bažnyčią (šiuo nės karo“ kasmetinis minėjimas. „Didysis tėvynės metu joje įsikūręs Kaliningrado lėlių teatras). karas“ buvo ir tebėra pagrindinis visą Rusiją vieni- Federacijos lygmens pavaldumo pastatai – Georgen- jantis siužetas, kurio simboliai dar sovietmečiu (ypač burgo pilis netoli Įsruties, buvusi Kryžiaus bažnyčia vėlyvojoje Leonido Brežnevo epochoje) buvo įtvirti- Ratshofe (dab. Kaliningradas), Taravos, Alnos, Kvede- nami kaip vieni iš pagrindinių vertybinių, sovietinį navos bažnyčios ir kt. – iš viso apie 40 objektų jau nuo patriotizmą sutvirtinančių akcentų. Kaliningrado 2010 m. vasario mėn. Rusijos centrinės valdžios spren- srityje šio karo atminimas, o ypač nuolatinis per- dimais yra perduodami Stačiatikių cerkvei. Šis procesas galės ir išvadavimo siužetų aktualizavimas, pavertė tebesitęsia – naujas Vladimiro Putino įsakas pasirodė tuos siužetus dalimi vietinio kilmės mito – sakrali- rugsėjo 16 d. Vietinio pavaldumo pastatų perdavimą zuoto pasakojimo, kuris paaiškina ir įteisina poli- Cerkvei Kaliningrado srities Dūma pirmą kartą svars- tinę ir socialinę krašto tvarką. Tai įvyko sovietme- tė spalio mėnesį. Pasiūlyta perleisti Cerkvei 16 pasta- čiu, o po 1990-ųjų šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė. tų, tarp jų ir buvusią Tolminkiemio bažnyčią (lietuvių Tačiau pastaruoju dešimtmečiu ryškėja ir kita ten- grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio dencija – anklavo gyventojų priklausomybės Rusijai muziejų). jausmą sutvirtinti pasitelkiant religiją ir Stačiatikių Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirminin- cerkvę. Simbolinėje plotmėje šis pokytis ypač išryš- kas Emanuelis Zingeris laiške Kaliningrado srities Dū- kėjo, kai, artėjant Karaliaučiaus įkūrimo 750-me- mos pirmininkui išreiškė dėl to susirūpinimą, atitinka- čiui, buvo rekonstruojama viena pagrindinių miesto mos iniciatyvos ėmėsi Lietuvos Respublikos generalinis erdvių – Pergalės aikštė. 46 metus jos dominante konsulas Kaliningrado srityje Vaclavas Stankevičius. buvusią Lenino statulą perkėlė į kitą vietą, o aikštė- Spalio 28 d. vykusiame Dūmos posėdyje gubernato- je atsirado du nauji akcentai: pergalei „Didžiajame rius Nikolajus Cukanovas pasiūlė iš pateikto sąrašo iš- tėvynės kare“ skirta triumfo kolona ir Kristaus Išga- braukti Tolminkiemio bažnyčią, tačiau jos perdavimo nytojo stačiatikių soboras. Du „iš viršaus“ nuleisti Cerkvei klausimas tebėra „atidėtas neribotam laikui“.* simboliai jau 2005 m. pranašavo, kokie prasminiai Nuspręsta Cerkvės nuosavybėn atiduoti 15 objektų: 14 akcentai bus stiprinami, siekiant kaliningradiečius bažnyčių ir pilių (tarp jų Šv. Šeimynos katalikų bažny- glaudžiau susieti su Rusija. Sparčiai didėjantis sta- čią ir buvusį kunigo namą, Karalienės Luizės atminimo čiatikių cerkvių skaičius Kaliningrado srityje liudija bažnyčią Kaliningrade, Neuhauseno, Toplaukio, Lab- tą patį. Vien 2009 m. pabaigoje palyginti nedidelėje guvos, Įsruties pilis, Kaimės, Ragainės, Girdavos pilių teritorijoje buvo statomos aštuonios naujos cerkvės, griuvėsius) ir Arnavos bažnyčią, dėl kurios perdavimo penkios iš jų – pačiame Kaliningrade. buvo priimtas atskiras nutarimas. Stačiatikių cerkvių tinklo plėtra ir pastebimai di- Pasvarstykime, kodėl Rusijos stačiatikių cerkvei prireikė dėjanti įtaka Kaliningrado srityje pretenduoja pa- buvusių Vokiečių ordino pilių ir Rytų Prūsijos bažnyčių? keisti tam tikras istoriškai susiklosčiusias paveldo Iki šiol kaliningradiečius su „didžiąja žeme“ siejo objektų reikšmes. Antai iki 2006–2007 m. Kalinin- Kaliningrado srityje ypač išplėtotas „Didžiojo tėvy- gradas turėjo vienintelę katedrą, kuria daugelis ka- liningradiečių labai didžiavosi – ne tik kaip vienu iš * Redakcijos prierašas: Po to, kai dėl Kristijono Donelaičio memorialinio mu- nedaugelio mieste išlikusių XIV a. gotikinės archi- ziejaus Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) likimo Lietuvos Prezidentė Dalia Gry- tektūros pavyzdžių, bet ir dėl sąsajų su Immanueliu bauskaitė kreipėsi į Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą, o Seimo Pirmi- Kantu, kurio kapas prigludęs prie katedros šiauri- ninkė – į Rusijos Dūmos pirmininką Borisą Gryzlovą, Dūmos užsienio reikalų nės sienos. Dabar tuo, kas vadinama „Kaliningrado komiteto pirmininkas oficialiai pranešė, kad Kristijono Donelaičio muziejus katedra“ pretenduoja tapti prieš kelerius metus pa- išbrauktas iš sąrašo objektų, kuriuos numatyta atiduoti Stačiatikių cerkvei. šventintas Kristaus Išganytojo stačiatikių soboras Pergalės
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 17 Anna Karpenko
Socialiniai ir kultūriniai konflikto aspektai
Kuo gresia simboliškai reikšmingo Kaliningrado srities kultūros paveldo perdavimas Rusijos Stačiatikių cerkvės nuosavybėn Tolminkiemio bažnyčia su memorialiniu Kristijono Donelaičio muziejumi aikštėje. Nors planų senąją Karaliaučiaus katedrą perduoti Stačiatikių cerkvės nuosavybėn buvo atsisakyta (tam tu- rėjo įtakos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbis su Vladimiru Putinu), „vokiškojo“ paveldo – ne tik senųjų iena svarbiausių pamokų iš sovietinės praeities bažnyčių, bet ir pilių – masinis perėmimas Cerkvės glo- VKaliningrado srityje yra tai, kad žlugo „tapatybės bon iš esmės daro įspūdį, kad šia kampanija yra bando- politika“, pagrįsta požiūriu, neva persikėlėlių sąmonė – ma konvertuoti reikšmes, t. y. Kaliningrade vyraujančias, tai kempinė, be jokios refleksijos sugerianti oficialias daugeliui miesto gyventojų tapusias svarbiomis vokiečių istorijos interpretacijas. Valdžia ilgą laiką gyveno iliuzi- paveldo vertybes pakeisti rusų paveldo vertybėmis. Sta- jomis, kurias palaikė vienpusė komunikacija „iš viršaus čiatikių religija, kaip žinome, yra ypač tvirta šio paveldo į apačią“. Domėtis ikikarine praeitimi buvo uždrausta, dalis. Gal tai – prevencinės priemonės prieš nujaučiamą ją vertinti leista arba išskirtinai negatyviai, arba nutylė- kaliningradiečių partikuliarizmą? ti. Manyta, kad „labiausiai į Vakarus nutolusios sovie- Svarstymus „iš šalies“ lengva apkaltinti subjektyvu- tinės įgulos“ žemutiniai sluoksniai automatiškai arba mu. 2010 m. lapkričio 3 d., reaguodami į minėtą Dūmos taikant nesudėtingas ideologines klišes apsikrės įtariu sprendimą, 50 Kaliningrado srities kultūros institucijų priešiškumu tiek išoriniam „Vakarų“ pasauliui, tiek ir darbuotojų, visuomenininkų, mokslininkų parašė atvirą vokiškajai praeičiai. Vis dėlto monumentalių ideolo- laišką Rusijos valstybės ir Stačiatikių cerkvės vadovams. ginių sluoksnių pašonėje – tose tuštumose ir nišose, Laiške išreikštas susirūpinimas dėl vykstančio proceso ir kurios jautėsi laisvesnės nuo išorinės kontrolės, radosi prašoma jį stabdyti. Viena iš pasirašiusiųjų – Anna Kar- kažkas ypatinga. Naujieji gyventojai perėmė vietinės penko, 2008 m. Maskvoje apgynusi daktaro disertaciją, kultūrinės tradicijos „mažąsias formas“, įsijautė į ar- kurioje tyrinėjo Kaliningrado gyventojų tapatybę, po to chitektūrinę aplinką, į buvusios Rytų Prūsijos gam- metus dirbusi Humboldtų universitete Berlyne, šiuo metu tovaizdį ir ėmė kurti savitą, skirtingą nei oficialioji, dirbanti Kaliningrade kaip nepriklausoma tyrinėtoja. Jos gyvenseną, kaupė simbolinį ir kultūrinį kapitalą, kuris įžvalgas, parašytas iškart po Kaliningrado srities Dūmos padėjo jiems ne tik priprasti prie kitokių gyvenimo są- spalio 28 d. sprendimo, siūlome kaip nuomonę šiuo klau- lygų, bet ir įnešti į jas kai ką individualaus. Kultūrinė simu, pateiktą „iš vidaus“. ir materialioji aplinka, sukurta čia gyvenusių vokiečių,
18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 kurie buvo deportuoti iš srities 1948 m., atkilėliams banti savitai įsisąmoninti gyvenimo Europos šalių kai- pamažu tapo sava. mynystėje patirtį. Regioninės sąmonės atvirumas leidžia Žinoma, daug ikikarinio palikimo objektų buvo su- būti kaliningradiečiais ir tiems, kurie gimė ne čia, tačiau griauta. Tam turėjo įtakos įvairūs veiksniai. Tačiau bū- pajuto savo lemties ir šio regiono artumą. Net išvykstan- tent todėl kaliningradiečių kontaktai su kitų kultūrų tieji iš šio krašto nenustoja būti kaliningradiečiais. tradicijomis arba procesai, lėmę, kad Rytprūsių praei- Regiono visuomenė turi didelį Rusijos ir Europos čiai buvo suteikiamos naujos prasmės ir reikšmės, tam- kultūrų integravimo potencialą, tad ji geba išbandyti pa dar svarbesni, jei norime suvokti, kas apskritai yra naujus socialinės ir kultūrinės sąveikos būdus pačiais kaliningradiečiai. Sąmoningas santykis su šios žemės įvairiausiais lygmenimis, nuo aukštojo iki kasdieniš- praeitimi, kaip rodo Jurijaus Kostiašovo ir kitų Kali- kojo. Kaliningradiečiai turi ką pasiūlyti ir Rusijai, ir ningrado istorikų tyrimai, ėmė rastis jau pirmaisiais Europai ne vien gamtos ar architektūros požiūriu. sovietinės srities formavimo metais. Gali būti, kad Vietinė visuomenė jaučia savitą, kaliningradietišką persikėlėliai buvo kiek drąsesni ir smalsesni, kiek perspektyvą. Specifinė srities atmosfera galėtų tapti didesni individualistai ir netgi avantiūristai už savo išeities tašku, kūrybiškai plėtojant regioną. Naujovės tėvynainius, likusius „didžiojoje žemėje“. Gerokai visų pirma pasireiškia socialinių santykių lygmenyje. vėliau, „brandžiuoju“ sovietmečiu, jūrininkų ir žve- Jos atsiranda aplinkoje, kurios pagrindinis bruožas jų, kurie grįždavo iš užjūrio plaukiojimų, įspūdžiai, yra ne „gyventojų“ konformizmas, bet piliečių indi- „laisvadienių kelionės“ pas „Pabaltijo kaimynus“, vidualumas, atvirumas ir smalsumas. Diskusija apie tada dar neatsitvėrusius Šengeno siena, kaliningra- praeitį tokiame regione gali tapti dialogo arena, plė- diečių gyvenimui suteikdavo papildomą koloritą, jų tros šaltiniu, o ne antagonizmo ir agresijos terpe. kontaktus su „svetima kultūra“ paversdami dar su- Ideologinės schemos Šaltojo karo metais įpratino dėtingesne mozaika. supaprastinti sudėtingas gyvenimo formas abipus Turėjo praeiti gana daug laiko, kol kaliningradiečiai geležinės uždangos. Reikėjo dešimtmečių, kupinų susivokė esantys nuolatiniai, o ne laikini šio krašto gy- politinių ir kultūrinių įvykių, mokslinės veiklos ir ventojai, todėl turintys priedermę ne šiaip sau domėtis intensyvių kontaktų tam, kad susiklostytų kalba, lei- šios žemės praeitimi – ikikarine, karine ar pokarine, bet džianti kiek įmanoma tiksliau suvokti ir adekvačiau nuolatos šią praeitį patirti ir aktualizuoti dabartyje. Daug aprašyti socialinę realybę ir procesus, vykstančius kas pasikeitė XX a. paskutiniuoju ir XXI a. pirmuoju šiame Rusijos kampelyje, apsuptame naujosios Eu- dešimtmečiais, kai sritis atsivėrė išoriniam pasauliui, o ropos. Nepaisant esminių pokyčių, senoji leksika te- kaliningradiečiai galėjo praktiškai, kasdienybės santykių bėra nepaprastai gaji, stereotipų ir klišių rinkiniais ji lygmenyje, susipažinti su kitokia gyvenimo sąranga ir pa- vis blokuoja protinę veiklą, skatinančią refleksijas. Ban- saulėžiūra, pirmiausia Lenkijoje, Vokietijoje, Lietuvoje, dymai neigti kaliningradiečių kaip socialinės grupės kitose Baltijos jūros regiono šalyse. Taigi per daugiau kaip unikalumą, traktuojant juos „kaip ir visus“, susiduria su šešiasdešimt metų, kai egzistuoja Kaliningrado sritis, su- pasipriešinimu, troškimu apginti savo orumą ir išsau- sikūrė aplinka, kurioje erdvė ir laikas suvokiami savaip, goti dešimtmečiais kurtą gyvenamąją aplinką. Vienas unikaliu, į nieką nepanašiu būdu. Kaliningradiečio neį- iš naujausių simbolinės politikos konfliktų kilo dėl Ka- manoma apibūdinti, priskiriant jį vienai ar kitai etninei liningrado srities Dūmos neseniai priimto sprendimo ar religinei grupei. Žmones, gyvenančius šiame Rusijos daugelį istorijos ir kultūros „objektų“, turinčių didelę anklave, vienija pasisavinimo ir kontakto su kitomis kul- reikšmę vietos visuomenei, perduoti Rusijos stačiatikių tūromis patirtis. Kaliningradiečiai suvokia esantys savita cerkvės nuosavybėn. Rusijos visuomenės dalis, kuri nori būti atvira pasauliui, Debatuose dėl „objektų“ perdavimo valdžia, Rusijos dėmesinga ir jautri tam, kas vyksta už srities ribų, suge- stačiatikių cerkvė ir viešojo informavimo priemonės vėl
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 19 atgaivino senąjį pasaulio suvokimo būdą, kuris parem- bažnyčioje, Filharmonijos koncertų salė su vargonais tas įtarumu, nepasitikėjimu ir uždarumu. Pagrindinis Šv. Šeimynos bažnyčioje, Įsruties (Insterburgo) pilis, argumentas, kurį viešai vartoja sprendimo perduo- Arnavos bažnyčia – su kiekvienu iš išvardytų objek- ti bažnyčias ir pilis šalininkai, yra pavojaus tikimybė. tų yra susijusios asmeninės istorijos, gilūs jausmai, Kaliningradiečiai turėtų išsigąsti, kad ateis „revanšis- nepakartojama patirtis, ryškūs daugelio srities gy- tai“, prisidengę liuteronų ir katalikų kaukėmis, ir viską ventojų ir svečių prisiminimai. Sprendimas perduoti atims. Todėl būtina patiems kuo greičiau visa tai įfor- juos Rusijos stačiatikių cerkvei buvo priimtas pasku- minti kaip Rusijos stačiatikių cerkvės nuosavybę, kad bomis, vienu sąrašu, neaptarus kiekvieno konkretaus būtų dar sykį įtvirtinta srities priklausomybė Rusijai. atvejo ir iš anksto viešai to neapsvarsčius. Maža to, Panašus paniką keliantis tonas, sudarantis įspūdį, kad sprendimas buvo priimamas visiškai nesiskaitant su gyvename kone apgulties sąlygomis, leidžia suintere- tuo, kad šis paveldas turi simbolinę reikšmę ne vien suotiems asmenims skubiai priimti regioninį įstatymą, kaliningradiečiams, bet ir mūsų kaimynams Europo- išvengiant platesnės viešos diskusijos. Be to, paskubo- je. Į daugybę kaliningradiečiams natūraliai kylančių mis išspręstas klausimas padeda išvengti ir viešų svars- klausimų, susijusių su kiekvieno konkretaus objekto tymų apie tai, kaip gautus „objektus“ ketina eksploatuo- likimu, lieka neatsakyta, o tai kelia nereikalingą įtam- ti naujasis savininkas. Tuos, kurie kelia klausimą, kokia pą ir nesuteikia aiškumo bendrajai padėčiai. ateitis laukia įstaigų, įsikūrusių šiuose „pastatuose“, Suprantama, masišką paveldo objektų, kurie yra kaip bus rekonstruojami paveldo objektai, valdžia ban- visų piliečių turtas, perdavimą vienintelei religinei do įtikinti, kad iš esmės jokių pokyčių nenumatoma. organizacijai, kuri su šiais „objektais“ niekaip – nei is- Tuos, kurie ir toliau teiraujasi, kam apskritai reikėjo toriniu, nei kultūriniu, nei socialiniu požiūriu – nėra perduoti nuosavybę, jei jokių pokyčių nebus, apšaukia susijusi, galima lengvai ir legaliai įforminti, priėmus „vokiečių agentais“. Tiesą sakant, tokiame mąstymo regioninį įstatymą. Vis dėlto šio sprendimo atveju lauke, kuriame išorės pasaulis iš anksto suvokiamas krinta į akis, kad trūksta teisėtumo, t. y. visuomenės kaip priešiškas, visi abejojantys nė negali tikėtis ki- sutikimo, paramos ir suvokimo. Tai, kad buvo atsisa- tokio įvertinimo. „Didžiavalstybinio patriotizmo“ kyta suteikti regiono visuomenei galimybę savaran- diskurse jiems lemta būti marginalais, ginančiais esą kiškai ir viešai apsispręsti, kokią tolesnę šių objektų asmeninius, daugumai neaktualius dalykus. ateitį ji norėtų regėti, dar kartą skaudžiai užgavo ka- Tačiau nuosavybės savininko pasikeitimas turi liningradiečių orumą. Nesena praeitis rodo: jei val- didžiulę socialinę reikšmę ir darys įtaką visai regio- džios priimamiems sprendimams trūksta visuomenės no visuomenei, susiformavusiai toli gražu ne vienos paramos, gali kilti rimtas socialinis nepasitenkinimas etninės ar religinės tapatybės pagrindu. Konfliktas [turimi omenyje pernai žiemą Kaliningrade ir Černia- yra susijęs ne vien su pavienių organizacijų, šiuo chovske vykę tūkstantiniai mitingai – vertėjo pastaba]. metu įsikūrusių „objektuose“, likimu. Penkiolika bu- Ir šiuo atveju nereikėtų manyti, kad visuomenė dėl vusios Rytų Prūsijos bažnyčių ir pilių Kaliningrado šių objektų likimo laikysis vieningos, konsoliduotos srityje, Dūmos perduotų Rusijos stačiatikių cerkvei, nuomonės. Veikiau susidursime su problemos su- yra ne vien nuosavybė. Dar sudėtingiau jas būtų pri- vokimo skirtumais ir jos sprendimo būdų įvairove. skirti „religinės reikšmės objektams“. Savininko pa- Tačiau turi būti leista šią įvairovę viešai artikuliuoti, sikeitimas reiškia ne tik sienų ar pastatų perdavimą. nes būtent tai suteikia atviro interesų derinimo gali- Kyla pavojus, kad nutrūks daugelis unikalių kultūri- mybę. nių ir socialinių praktikų, kurios susiformavo atsi- radus kaliningradiečių sąveikai su šiais simboliškai reikšmingais objektais. Lėlių teatras Luizės atminimo Iš rusų kalbos vertė Vasilijus Safronovas
20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Skaidra Trilupaitytė
ŽINIA
asak žiniasklaidos pranešimų, Vilniuje, priešais Nėra reikalo toliau samprotauti apie gerokai pa- PNacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, jau senusią „Žinios“ estetiką – apie panašius dalykus, gruodžio mėnesį bus pastatyta Juozo Kęstučio Pa- nors ir kitomis progomis, daug sykių kalbėjo meni- tamsio (1939–2007) skulptūra „Žinia“ iš betono ir ninkai, menotyrininkai, dailės istorikai, o argumen- skardos. 8 m aukščio paminklas vaizduoja ant nu- tai, ginantys šiuolaikiškesnes meno mieste formas, skeltos kolonos stovinčią moterį, kuri šauna į dangų seniai išūžė ausis įvairių diskusijų dalyviams. Čia strėlę – esą siunčia žinią apie Lietuvos nepriklauso- nesirengiu deklaruoti ir simpatijų kūrybai tų LDS mybę. Skulptūros, skirtos Nepriklausomybės dvide- narių skulptorių, kurie išreiškė savo nuomonę apie šimtmečio sukakčiai paminėti, statymas suderintas „Žinią“, neteigiu, kad minimoje vietoje būtinai turė- su Nepriklausomybės aikštės renovacijos plano ren- tų atsirasti kažkieno kito kūrinys. Nesu iš principo gėjais architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, nusistačiusi prieš „nacionalinės svarbos“ paminklus, taip pat su Vilniaus savivaldybe. Pranešama, kad nors, prisipažįstu, – nepritariu užmojams iškilmin- Vyriausybė paminklui jau skyrė 360, 6 tūkst. litų – gomis progomis centrinėse miesto aikštėse statyti dalis tų pinigų atiteks dabartiniam skulptūros savi- pseudorealistinius kūrinius. Skeptikų argumentai, ninkui verslininkui Vincui Gustainiui, už kitus bus kad Patamsio skulptūra kadaise buvo siūlyta Snieč- atnaujintas kūrinys ir sutvarkyta aplinka. kui, Elektrėnams ar Palangai (esą visi šie miestai jos Paminklo statymo iniciatorė – Lietuvos laisvės atsisakė), šiuo atveju irgi nėra patys svarbiausi – ne- kovotojų sąjunga, glaudžiai susijusi su LR Seimu ketinu įrodinėti, kad tik „specifinei vietai“ sukurtas (žr. LLKS internetinį puslapį). Į ginčus dėl meninės projektas yra tinkamas būdas įprasminti konkrečią vertės įsivėlę Lietuvos dailininkų sąjungos ekspertai erdvę. „Žinios“ statymo aplinkybes norėčiau aptarti būsimąjį paminklą apibūdino neigiamai. Skulptūrą platesniame – kultūros politikos – kontekste. kiek anksčiau siūlyta pirkti Lietuvos Sąjūdžiui, ku- Tiek „istorinių“ paminklų statymo vajus, tiek ir ris ir paprašė, kad profesionalūs skulptoriai pateiktų lygiagrečiai vykstantys atvirkštiniai procesai rodo, savo išvadas, o jos buvo negailestingos – paminklas kad viešosios erdvės vis dažniau tampa valdžios arba yra moraliai pasenęs, jo ikonografija atspindi gūdų galios erdve. Šįsyk aptarsiu ne kintančios istorinės sovietmetį, simbolika tinka nebent kapinėms, o atli- atminties diskursus, bet konkretų dalyką – kodėl kimo technika – „pasibaisėtina“. Skulptoriai piktinosi Vilniuje iš prekybos centro „Justiniškės“ prieigų din- ir tuo, kad Vyriausybė paramą skyrė be jokio konkur- go skulptoriaus Vytauto Šerio (1931–2006) kūrinys so. Atsakomybės dėl paminklo ar jo (ko)finansavimo „Sveikas, pavasari!“ (suvirinto vario skardos skulp- Sąjūdis galiausiai neprisiėmė, todėl LLKS liko bene tūra sukurta 1986 m., architektas – Arūnas Paslai- vienintelė projekto propaguotoja. tis). Tiek Šerio, tiek Patamsio skulptūros sukurtos
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 21 likimą pasiteirautume Kultūros ministerijos, beveik garantuotai gau- tume atsakymą, kad KM tokio pobūdžio klausi- mų nesprendžia, mat ji nėra atsakinga už viešą- sias erdves, taigi ir jose esančius meno kūrinius. Šerio atveju greičiausiai ne kažin ką pasakytų ir autorių teises ginančios institucijos – nepaisant to, kad kūrinio nebeli- ko, autorystė formaliai tarsi nepažeista. Vis dėlto mėginant išnarplioti atsakomybės klausimus nereikėtų iš- kart pasiduoti skeptiš- kiems teiginiams apie teisiškai pernelyg sudė- tingai susipynusias ri- bas tarp viešosios ir pri- vačios erdvės (prekybos centro statusas nejučia sufleruoja, kad jo priei- gų tvarkymas – privatus reikalas). Viską, kas su- siję su miesto erdvėmis, Vytautas ŠERYS. Sveikas, pavasari! 1986 tradiciškai turėtų pagal kompetenciją kuruoti maždaug tuo pat metu, abu dailininkai yra mirę, todėl miesto savivaldybė. Deja, informaciniuose jos pus- autorinių teisių, nuosavybės ir atsakomybės klausimai lapiuose itin šykštu žinių apie miesto skulptūras. Kol tampa dar dviprasmiškesni, tiesiog „pakimba ore“. kas, pvz., nepaskelbta, kokiu pagrindu savivaldybė Tiek Šerio kūrinio dingimas, tiek Patamsio skulptūros (o galbūt ir kitos „kompetentingos institucijos“?) statymas mane domina būtent iš kultūros politikos parūpino leidimus ir skyrė žemės plotą Patamsio pusės, todėl faktas, kad Šerys – Nacionalinės kultūros skulptūrai priešais M. Mažvydo biblioteką statyti. ir meno premijos laureatas, yra gana svarbus. Kita Pasidomėję greičiausiai išgirstume, kad skubotą (o vertus, kultūros politiką šiandien „daro“ ne vien gal kaip tik gerai apgalvotą) leidimą savivaldybė yra valstybinės institucijos (taigi ir minėtas faktas ne išdavusi ne be Vyriausybės žinios. Trumpai tariant, visiems atrodys vertas dėmesio). Jei apie skulptūrų tam tikrais atvejais visų galios institucijų sprendi-
22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 mai neįtikėtinai darniai sutampa su kai kurių vi- tiek ir su atsinaujinti siekiančios ES valstybės kul- suomenės grupių interesais. O juk toks sutapimas tūrinėmis aspiracijomis. galiausiai ir lemia ryžtingą kultūros politiką, pade- Kultūros strategai, be abejo, žino, kad su viešosio- da įgyvendinti užsibrėžtus tikslus! Patamsio skulp- mis erdvėmis susiję sprendimai turi būti priimami tūros atveju netgi galėtume sušukti – argi ne puikus demokratiškai, todėl juos kone pagal visas „euro- susitelkimo ir prioritetų pasirinkimo pavyzdys!? pinės praktikos“ taisykles dažniausiai „palaimina“ Deja, pernelyg naivu būtų svaičioti apie visiems pačios bendruomenės (ne vien kokie nors elitinės vienodai priimtinas kultūros formas ar naciona- kultūros ekspertai!). Tačiau neapsirikime dėl są- linę bendruomenę sutelkiančią viešąją (taip pat ir vokų bendruomenė ar visuomenė prasmės. Šerio kultūros) politiką. Politinis šalies gyvenimas – tai skulptūros likimą visuomenės vardu lėmė pernelyg nenuilstama interesų kova, o prioritetai, kaip įpras- abstrakti jėga (gal turėtume sakyti „nauji istorijos ta, skandinami tarpusavio konfrontacijos, kurią tik vėjai“?), bet tai jėgai atstovavo ne Justiniškių gy- nežymiai pridengia ideologinė retorika, katile. ventojai, o didžiojo verslo subjektas. Savo ruožtu, Reikia pripažinti, kad kai kurie kultūros daly- kaip rodo Patamsio skulptūros atvejis (ir kiti pavyz- kai nėra pavaldūs vien teisiniams ar netgi „teisin- džiai Vilniaus centre), kompetencijos ir atsakomy- gumo“ principams. Kultūrinė vaizduotė paprastai bės perdavimas „žmonėms“ galimas nebent tada, itin jautriai reflektuoja „centro“ ir „periferijos“ są- kai „sutvarkyti“ viešąją erdvę siekiančios grupės vokas. Tai, kas pagal urbanistinės antropomorfijos gauna nedviprasmišką politikų paramą. Deja, poli- logiką įvardijama kaip miesto širdis ar smegenys, tikai ryžtasi „globoti“ tik tas skulptūras, kurios yra visada kelia kur kas didesnes visuomenės aistras, iliustratyvios, dažniausiai – realistinės savo forma negu tai, kas vyksta kažkur „pakraščiuose“. Būtent ir nacionalinės pagal savo misiją. Visais kitais atve- dėl to Šerio skulptūros dingimas visiškai nesudo- jais valdininkija tampa neįtikėtinai tvirtu stabdžiu, mino žiniasklaidos – semantiniu požiūriu „miega- nepramušamu anoniminio nuosprendžio skydu, masis“ mikrorajonas nė iš tolo neprilygsta aikštei sukaltu iš daugybės (neretai sunkiai gaunamų) lei- netoli Seimo. Būtent dėl to pernelyg keistai atrodo dimų, iš (tariamo) pinigų stygiaus, iš nuolatinių pa- ir metaforiniame patamsyje glūdinčios, t. y. nevie- žadų ir kitų retorinių vingrybių. šinamos, Patamsio paminklo statymo aplinkybės. Ateityje minėsime dar ne vieną jubiliejų, istori- Vieną iš centrinių miesto aikščių netrukus papuo- ja nuolat pažers naujų reikšmingų įvykių ar pavar- šiančią skulptūrą gaubia informacinė migla – stato- džių. Atsiras ir ne vienas entuziastas, norintis šiuos mos „Žinios“, žurnalistų teigimu, neleidžiama net dalykus „tinkamai“ įamžinti „tinkamoje“ vietoje. nufotografuoti. Gaila, kad klausimai, kuriuos pilietinė visuomenė Šerio skulptūros ankstesnėje vietoje nebeišvysi- paprastai sprendžia viešose diskusijose, Vilniuje me, o Patamsio skulptūrą greičiausiai pamatysime dažniausiai priklauso nuo politinės galios (ją įgau- tik tada, kai ji bus galutinai pastatydinta. Šie du pa- na ir viešąsias erdves privatizavę stambieji versli- vyzdžiai siunčia nedviprasmišką žinią apie naciona- ninkai). Siūlyčiau pilkąją galios zoną aiškiai atskir- linę (šalies ir miesto) kultūros politiką. Viena ver- ti nuo oficialiai skelbiamų kultūrinės demokratijos tus, oficialusis kultūros politikos lygmuo kupinas siekių. Tai privalu padaryti bent jau tam, kad nemaža optimistinių lūkesčių ir strategijų, siūlančių „šiuo- kultūrai dar neabejingos visuomenės dalis (ta, kuri laikiškus“ (ir neabejotinai itin plačiai suvokiamus) pasigenda šiuolaikiškesnių meno mieste formų) ne- kultūrinės plėtros modelius. Antra vertus, praktika puoselėtų tuščių iliuzijų, – esant šiokiam tokiam aiš- rodo, kad meno kūrinių „įkurdinimas“ reprezenta- kumui nekiltų ir nereikalingų klausimų. cinėse aikštėse mažai ką bendro turi tiek su miesto,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 23 Nuomonės apie nuomones
Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ
KULTŪROS PAVELDAS AR TAUTOS PASIRINKIMAS?
Diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų1
iskusija, kurią norėčiau pakomentuoti, prasidėjo nuo išskirtinai gražūs, įdomūs ir turi ekspertų pripažintą me- DLinos Žigelytės straipsnio „Kultūros atminties politi- ninę vertę. Pavyzdžiui, jei Lietuva už paskutinius pinigus ka ir Žaliojo tilto balvonai“. Autorė kritiškai vertina „pasta- įsigytų Michelangelo Dovydą ir pastatytų šią skulptūrą rųjų metų“ „kultūros atminties politiką“ Lietuvoje. Jos tei- stikliniam kupole Vilniaus centre, tai būtų idealiausias es- gimu, kultūros paveldą pradėta cenzūruoti, t. y. bandoma tetiniais principais paremtas sprendimas. Tačiau akivaiz- iškelti vienus šalies istorijos bruožus ir pamiršti kitus. Kad du – estetiniai ar meniniai principai, kad ir kokie svarbūs pateiktų tokios cenzūros pavyzdį, ji priešpriešina Vilniaus jie būtų, vis dėlto niekur nėra svarbiausi. Kiekviena šalis centre neseniai pastatytą paminklą Vincui Kudirkai su Ža- ar miestas ieško pirmiausia tokių akcentų, kurie svarbūs liojo tilto skulptūromis, į kurias esą nepalankiai šnairuoja- jų praeičiai ar atspindi jų kultūrą. Žigelytės pateiktos al- ma. Šis ir kiti Žigelytės minimi pavyzdžiai, jos teigimu, at- ternatyvos lyg ir rodytų, kad mums reikia pasirinkti vieną skleidžia „nebūtinai šviesiausių protų“ vykdomą „Lietuvos iš dviejų principų – politizuotą arba nepolitizuotą požiū- praeities monumentalizavimo praktiką“, kuri „turėtų būti rį į kultūrą. Politizuoti kultūriniai sprendimai būtų tokie, laikoma spjūviu į brandų santykį su kultūros atmintimi“. kurie vykdo atranką, skirstydami praeitį į pageidaujamus Anot straipsnio autorės, „Kultūros atmintis – tai ne vien ir nepageidaujamus elementus, aukštindami pageidauja- memorialinės lentos ar lazeriais apšviestas himnas. Kultū- mas (tautines) vertybes ir atmesdami nepageidaujamas, ros atmintis – tai ir apeinami naratyvai...“ Be to, autorė tei- nors irgi neatsiejamas nuo Lietuvos istorinės patirties. gia, kad Žaliojo tilto skulptūros „kelia žymiai įdomesnius Žigelytė agituoja už nepolitizuotą ir „brandų“ santykį su ir svarbesnius klausimus apie lietuviškumą nūdienos kon- kultūra – tada niekas nėra atmetama, nemalonūs dalykai tekste“ nei tokia „anachronistinė tautiškumo simbolika“ „neapeinami“, tikriausiai nesiimama rūšiuoti ir vertybių. kaip monumentalus paminklas Vincui Kudirkai. Jeigu remsimės tokiu principu, viskas, ką Lietuva patyrė, Manyčiau, problema slypi kur kas giliau ir yra susijusi ką lietuvių tauta išgyveno ir ką jos piliečiai išreiškė savo ne vien su konkrečiais sprendimais statyti ar griauti vieną kūriniais, turėtų būti mums brangios kultūros dalis, todėl ar kitą paminklą. Jos esmė ta, kad visuomenė nėra susi- čia nevalia daryti „kratos“. Tai skamba maloniai ir toleran- tarusi dėl pačių principų, kuriais remdamasi ji atmestų tiškai. Vienintelė problema būtų ta, kad tokiu atveju tektų arba priimtų tokio pobūdžio sprendimus. Kokie principai pripažinti – nuvertę Lenino paminklą Lukiškių aikštėje turėtų lemti savivaldos pasirinkimus, kaip derėtų puošti pasielgėme labai „nebrandžiai“. savo miestą? Estetiniai, politiniai ar bendrakultūriniai? Vis dėlto Žigelytės pozicija yra kiek sudėtingesnė, ne- Pirmuoju atveju reikėtų atrinkti tokius objektus, kurie yra galima jos priskirti tiesiog depolitizuotam kultūrininkų
24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 požiūriui. Juk ji teigia, esą Žaliojo tilto skulptūros „kelia ideologija, kurios įrankis buvo tos vaizdinės priemonės, žymiai įdomesnius ir svarbesnius klausimus apie lietuviš- yra atsakinga „už milijonų žmonių mirtis ir kančias bei kumą nūdienos kontekste“ negu paminklas Vincui Ku- Lietuvos valstybingumo ir dalies tautos fizinį sunaikini- dirkai. Taigi straipsnio autorė nėra absoliučiai nusiteikusi mą“. Laučius piktinasi, kad „budelių pastatytą ir, deja, už- prieš akcentų dėliojimą. Jai tik atrodo, kad akcentai turėtų silikusią bjaurastį“ Žigelytė priskiria mūsų tautos kultūros būti dėliojami pagal objektų gebėjimą iškelti „įdomius“ paveldui. Jis primena, kad tos skulptūros buvo „sovietų klausimus apie lietuviškumą, o ne byloti apie tokį „viena- indoktrinacijos įrankiai“, tad pagarba joms demonstruoja planį“ dalyką kaip Lietuvos atgimimo skatinimas. Išties tam tikrą „politinės pasaulėžiūros idealą“ – toleranciją bu- sutikčiau su Žigelyte, kad Kudirkos monumentas kelia vusiems vergvaldžiams. Laučius kandžiai siūlo Žigelytei, mažiau klausimų apie lietuviškumą nei Žaliojo tilto skulp- „kaip kadaise Salomėjai Nėriai“ važiuoti į Maskvą „saulės“ tūros. Žvelgdamas į Žaliojo tilto skulptūras (ir apmąstyda- parvežti. Kritišką požiūrį į lietuvių toleranciją okupaci- mas tą faktą, kad jos ten vis dar stovi) imi, žmogus, ir su- jos padariniams straipsnio autorius pateikia platesniame simąstai apie fantastišką lietuvių gebėjimą prisitaikyti prie kontekste, kritikuodamas ir Europos toleranciją nenorin- visokiausių gyvenimo aplinkybių. Juk be tokio gebėjimo tiems integruotis atvykėliams – „čigonams“, turkams ir t. t. kažin ar taip sėkmingai jaustumės ir emigracijoje? Laučiaus samprotavimai apie Europos imigrantus skamba Mintis išties skvarbi ir svarbi. Žinoma, tai būtų įdomi kaip neadekvatus kriminalizavimas, todėl sulaukė nema- alternatyva – puošti miestus ne objektais, kurie prime- žai teisingos kritikos. Tačiau šio straipsnio tema visai kita, na tokias vertybes kaip tautinis atgimimas, bet objektais, todėl svarstymų apie Europos imigracijos ir integracijos kurie yra multidimensionalūs kultūriniu požiūriu arba politiką plačiau nekomentuosiu. Šįkart svarbesnis toks keliantys „įdomius“ klausimus apie tai, kas mes esame. Laučiaus straipsnyje keliamas klausimas: kokiais prin- Problema tik ta, kad jeigu, tarkime, vokiečiai puoštų savo cipais turėtų būti grindžiama Lietuvos miestų kultūrinė miestus remdamiesi tokiu kultūrinės atrankos principu, reprezentacija? Arba pagal ką sudėlioti akcentus? Dėlioti tai fiurerį matytume turbūt ties kiekvienos gatvės kam- juos ar ne? Be to, ar apskritai įmanoma jų nedėlioti? Juk ar pu, nes doriems vokiečiams šiandien niekas nesukelia paliksim skulptūras ant Žaliojo tilto, ar jas nugriausim, ak- tiek daug vidinių savirefleksijų kaip faktas, kad didžioji centai vis tiek bus sudėlioti. Jeigu paliksim, rodysim savo dauguma jų senelių prijautė nacionalsocialistams. Į šią toleranciją (arba abejingumą) okupacijai. Jei nugriausim, diskusiją įsitraukęs Laisvosios Europos radijo žurnalistas rodysim savo nepakantumą okupacijai. Kad ir kaip apsi- Valentinas Mitė žvelgia plačiau ir sako: „Lietuvai tarybi- spręstume, tai vis tiek bus vienoks ar kitoks istorijos ver- nė okupacija padarė ne mažesnę žalą nei fašizmas. Todėl tinimas. Tačiau tai nereiškia, kad istorijos nepriimame verta pažvelgti, kaip multikultūrinė Vakarų Europa saugo tokios, kokia ji yra. nacių simbolius. Atsakymas paprastas – nesaugo, o viską, Tokie svarstymai kreipia diskusiją nauja linkme. Pir- kas turi kokį nors ryšį su nacistine Vokietija, rauna iš pa- miausia, Laučius atkreipia dėmesį, kad kultūrinė tautos šaknų. Fašistinę Vokietiją primena tik memorialai teroro atmintis, apie kurią kalba Žigelytė, iš esmės yra ne mūsų aukoms bei buvę konclageriai, primenantys, jog fašizmas kultūros, bet mums primestos kultūros dalis. Žinoma, pri- reiškia milijonus aukų, kurių atminimas negali būti už- mestoji kultūra irgi tapo mūsų istorijos dalimi, o kai kurie mirštas. Nežinau Europoje nei vienos vietos, kur stovėtų lietuviai jautėsi net gana jaukiai naujomis sąlygomis. Bet paminklas II Pasaulinio karo vermachto ar SS kariams bei vis dėlto reikėtų įžvelgti skirtumą tarp kultūros, kuri at- nacistinės Vokietijos vadovams.“2 siranda iš laisvos kūrybinės žmonių valios, ir tos raiškos, kurią tarsi kalinio uniformą tenka apsivilkti prieš savo va- Vladimiras Laučius, polemizuodamas su Žigelyte, pri- lią. Jeigu žmogus yra neteisėtai verčiamas ką nors daryti, mena, kad „Žaliojo tilto skulptūros tarnavo išskirtinai kaip tai tie veiksmai, nors ir tampa neatsiejama jo biografijos okupantų primestos ideologijos vaizdinė priemonė“ ir kad dalimi, vis tiek netampa jo asmenybės išraiška. Panašiai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 25 atsitinka ir su tautos kultūra. Gyvenimo formos, kuriose Tokiems priekaištams būtų galima pritarti, bet juk rei- tautas brutaliai įkalina raumeningi jų kaimynai, nors ir kia matyti skirtumą tarp mokslinės perspektyvos ir repre- tampa neatsiejama jų istorijos dalimi, vis tiek nėra auten- zentacinės miestodailos krypties. Tie Vakarų „tyrinėtojai“, tiška dvasinių jų vertybių išraiška. kurie pasinėrė į tamsius Vakarų istorijos puslapius, gal ir Kitas itin svarbus dalykas, į kurį Laučius atkreipia dė- neleidžia praeities gražinti. Bet nė vienam iš jų nešauna į mesį, yra tai, kad kurdamos savo kultūrines reprezentaci- galvą siūlyti, kad gal reikėtų tiems tamsiems puslapiams jas ir dėliodamos memorialinius akcentus tautos demons- kokį paminklą pastatyti. Memorialinės lentos prikalamos truoja savo pasirinkimą. Kitaip tariant, jeigu toleruojame atminti aukoms, o ne budeliams. Jos išreiškia atgailą. Va- „sovietų indoktrinacijos įrankius“, tai tikriausiai ir to, kas karų „brandžiam“ (nepagražintam) istorijos suvokimui mums nutiko, nebesuvokiame kaip blogio. O jeigu Sovie- yra svarbu, kad jame atsispindėtų vertybės, moralinis tų tų Sąjungos okupacijos nelaikome blogiu, tai gal ir savęs tamsių dėmių įvertinimas. Taigi Vakarų (tiek „tyrinėtojų“, nebesuvokiame kaip suverenios tautos? Jeigu nesuvokia- tiek kultūros reprezentantų) santykis su tamsiais istori- me savęs kaip suverenios valstybės, tai kas tada esame? jos užkaboriais yra kiek subtilesnis, negu mano Žigelytė Laučius pabrėžia, kad dėliodamos akcentus, reprezentuo- su Davoliūte-Opgenorth. Jis jokiu būdu nėra išsemiamas damos savo istoriją ir kultūrą (svarbus vaidmuo čia ten- paviršutinišku konstatavimu, kad štai Vakarų tyrinėtojai ka paminklams ir memorialiniams simboliams) tautos nebando „apeiti ar ištrinti tų faktų ir ženklų, kurie pri- atsirenka savo vertybes, savo idealus, su kuriais jos nori mena skausmingus ar ne tokius šlovingus šalies istorijos tapatintis. Pasitelkia kultūrinę atmintį, kad sukurtų savo momentus“. Vienas dalykas yra kalbėti apie blogybes, bet ateities viziją. Butuose juk irgi kabiname tuos paveikslus visai kitas – įtraukti jas į tautos vertybių katalogą, brangin- ir nuotraukas, kurie mums yra brangūs ir vertingi, kurie ti, puoselėti ir naudoti reprezentacijai. parodo, kas mes esame, kas mums svarbu, apie ką sva- Be to, derėtų prisiminti, kad blogybė blogybei nelygu. jojame. Nekabiname ant sienos, pvz., svetimos valstybės Štai vokiečiai po karo atstatė visą sugriautą Berlyną, bet prezidento portreto ar šalies, kuri buvo mus okupavusi, paliko neatstatytą vieną bažnyčią miesto centre (Kaiser- vėliavos teigdami neva tai irgi yra mūsų istorinės atmin- Wilhelm-Gedächtnis-Kirche), kad ji primintų karo bai- ties dalis ir manydami, kad demonstruojame „brandų“ sumus, destrukciją ir vokiečių atsakomybę. Tai nebuvo santykį su savo praeitimi. šiaip sau priėmimas blogybės tokios, kokia ji yra. Tai buvo tautos pasirinkimas, tuo sprendimu ji pasakė: taip, mes Žigelytės pusėn stojusi Violeta Davoliūtė-Opgenorth suvokiame, ką padarėme, gailimės ir stengsimės niekada teigia, kad Vakarų „tyrinėtojai“ seniai nebebando skaus- nepamiršti, koks siaubas yra karas. Vis dėlto kiekvienos mingų faktų išmesti iš istorijos. Ji kaltina Laučių moksli- blogybės ir jos paliktų artefaktų kontekstas yra vis kitoks. niu atsilikimu, nebrandžiu bandymu iškirpti „bjaurastį“ iš Primestos kultūros artefaktų kontekstas irgi specifinis. Iš kultūrinės atminties, paliekant jos saugyklose vien tai, ką principo gal ir įmanoma, kad Žaliojo tilto „bjaurastis“ norima matyti. Priekaištauja, esą šis nenori girdėti Vinco būtų perfigūruota į tautos moralinį pasirinkimą, kuris Kudirkos ksenofobinių intonacijų, pabrėžia tik jo reikšmę nukreiptas į ateitį. Bet filosofiniai „perfigūravimai“ kartais Lietuvos atgimimui ir reprezentuoja kaip absoliučiai tobulą būna tokie sudėtingi ir mažai kam suvokiami, kad geriau- asmenį. Pasak Davoliūtės-Opgenorth, Kudirkos pavyzdys sia išeitis, jei norime išvengti dviprasmybių, yra seną arte- rodo, kad „ideologinės ikonos“ neprivalo būti „sterilios“. Ši faktą pakeisti nauju. autorė kritikuoja Laučių dėl sveiko moralinio reliatyvizmo Moralinio reliatyvizmo argumentai (turiu omeny stokos („jam apskritai nepriimtinas perspektyvų daugia- moralinio reliatyvizmo pamėgtas klišes, tokias kaip „ne- lypiškumas“), dėl mąstymo dichotomijomis („jis mieliau skirstykime visko į juoda ir balta“), reikia pripažinti, dar viską grupuoja į dvinares opozicijas: gėris–blogis, teršalai– neįstengė visiškai išklibinti moralinių normų, ypač tų, ku- švara, tamsuma–šviesuma, bjaurastis–grožis ir t. t.“). rios apibrėžia nusikaltimo ir nekaltumo sampratas, jos yra
26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 išlikusios stabilios ir šiandien. Žmogžudystė, okupacija, kus. Liktų, žinoma, pluoštelis feministinės literatūros, ku- agresija yra teisės institucijų visuotinai pripažintos nusi- rioje tų -izmų kur kas mažiau. Bet ir moterų pasisakymai kaltimais, balink juos nebalinęs. Galima kalbėti apie di- ir poelgiai ne visada tobuli. Štai imkim kad ir Emmeline desnius ar mažesnius nusikaltimus, galima smarkiau arba Punkhurst – garsiąją anglų politinę veikėją ir kovotoją už ne taip smarkiai smerkti juos padariusius asmenis, galima moterų balso teisę, daug kartų kalintą ir net maitintą per į visa tai pažvelgti iš paties nusikaltėlio pozicijų, o kartais prievartą. Kai jos duktė atsisakė tekėti už savo kūdikio jį netgi užjausti, bet negalima reliatyvinti pačios nusikal- tėvo, argumentuodama tuo, kad santuokos institucija yra timo sampratos, atmesti kitų esminių moralės kategorijų, priešiška moterų teisėms, motina visiems laikams jos išsi- argumentuojant egzistencijos reliatyvumu. žadėjo. Nors Punkhurst pasielgė visiškai antifeministiškai, paminklas Vestminsteryje už nuopelnus ginant moterų Į diskusiją įsitraukusi Nida Vasiliauskaitė be ceremoni- teises jai vis tiek pastatytas, o britų feministės visai neke- jų pareiškė nusivylusi, kad Laučius sugrįžo į „ultratautinių tina jo nuversti. Ir suprantama kodėl – todėl, kad mūsų talibų“ gretas, o jo prisirišimą prie moralinių normų pava- mąstymas negali peržengti visų laikmečio ribų. Moralinio dino stačiai infantilizmu (atseit, jeigu nėra grynojo gėrio reliatyvizmo apologetėms tai turėtų būti ypač aišku, juk ir grynojo blogio, tad kam dar apskritai tą gėrį skirti nuo jos teigia, kad nereikia gražinti istorijos faktų. blogio?). Anot jos, lietuvių tautiniai „talibai“, visur prisista- Tada kyla klausimas, kodėl gi Kudirkos antisemitizmas tę Gedimino ir Mindaugo paminklų, nė nenutuokia, kad (realus ar tariamas) Vasiliauskaitę „žeidžia labiau“? Atsa- „Gediminas ar Mindaugas niekaip nėra susiję su tautiš- kymas paprastas – ją žeidžia ne Kudirkos ksenofobija, o kumu ir lietuvybe“ (sic!). Vasiliauskaitė cituoja antisemiti- pats Kudirka, ypač jo vaidmuo tautiniame lietuvių atgi- nius Vinco Kudirkos pasisakymus3 ir rašo, kad Kudirkos mime. Žmogui, kuris tautinę „ideologiją“ prilygina sovie- paminklas ją kur kas labiau „žeidžia“. Įsikarščiavusi teigia, tinei stalinistinei, tautos šauklys, savaime suprantama, yra esą Kudirkai, Gediminui ir Mindaugui paminklus statan- atgrasus. tys lietuvių ultranacionalistiniai „talibai“ „laisvo mąstymo Iš to aiškėja, kad tikroji Žaliojo tilto skulptūrų problema nekenčia ne ką mažiau, nei represijų simbolio Stalino (o yra ne konfliktas tarp infantilaus ir brandaus kultūros su- gal net labiau)“ ir kad tautinė jų „ideologija“ prilygsta so- vokimo, tarp skirtingų istorinio ir reprezentacinio miestų vietinei stalinistinei. Vasiliauskaitė mato miestą kaip „ide- puoselėjimo principų, bet tarp skirtingai suvokiamų ir pa- ologijų susidūrimo vietą“, aiškina, kad labai gerai, kai ide- sirenkamų vertybių. ologijoms leidžiama koegzistuoti ir nebandoma jų pakeisti „vienintele ideologija“, ypač jeigu ji ultranacionalistinė. Kalbant apie Kudirkos antisemitinius pasisakymus rei- 1 Lina Žigelytė, Kultūros atminties politika ir Žaliojo tilto balvonai (2010-11-12, kėtų pabrėžti, kad, jeigu antisemitiniai pasisakymai yra www.delfi.lt), Vladimiras Laučius, Žaliojo tilto skulptūros – Maskvos, čigonų kriterijus atmesti žmogaus nuopelnus kultūrai, tada, ilgai ir gėjų labui? (2010-11-15, www.delfi.lt), Violeta Davoliūtė-Opgenorth, Apie negalvojant, reikėtų atmesti ir didesnę dalį Vakarų kultū- istorinės atminties teršalus ir sterilias tautines ikonas (2010-11-18, www.delfi. ros. Bet, pavyzdžiui, vokiečiams, kurie šiaip jau antisemi- lt), Nida Vasiliauskaitė, Apie Žaliąjį tiltą, „rakštis“ įvairiose vietose ir propa- tizmo temai yra ypač jautrūs, nė į galvą nešauna išbraukti gandines klišes (atsakymas V. Laučiui) (2010-11-22, www.delfi.lt). Vanda Za- Friedricho Nietzsche’s iš studijų programų, jau nekalbant borskaitė, Nepagrįstas supriešinimas (2010-11-22, bernardinai.lt); Valentinas apie anglus, kurie niekada neatsisakys savo empiristų vei- Mitė, Žaliojo tilto skulptūros – išplautos istorinės atminties simbolis (2010-11-22, kalų. O jeigu atmesime knygas, kuriose esama antisemi- www.delfi.lt). tizmo užuominų, tai nebūsim nuoseklūs, neatmesdami ir 2 Šį argumentą nuodugniau išplėtojo Valentinas Mitė, žr. Žaliojo tilto skulptū- tų knygų, kuriose kyšo kitokie -izmai, bet tada visai neliks ros… (2010-11-22, www.delfi.lt). ką skaityti. Senovės graikų argumentai, pateisinantys ver- 3 Vinco Kudirkos kaip ksenofobo interpretaciją atmeta Vanda Zaborskaitė, žr. govę, tikrai nedaro jų geresnių už Vakarų Europos klasi- Nepagrįstas supriešinimas (2010-11-22, bernardinai.lt).
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 27 Kūryba ir kūrėjai
Almis Grybauskas
Exegi monumentum
idinės erdvės neišvengiamai susijusios su laiku. Įsi- kios skirtingos mokyklos yra tarsi tam tikri ženklai, rodan- Vdėmėtas atminties vietas visada galime susirasti, pa- tys ne tik tas mokyklas įsteigusias visuomenes, ne tik dvi spaudę reikiamą klavišą laiko klaviatūroje. Stabtelėję prie atkarpas laiko juostoje, bet gal (dingojas man) išreiškiantys pilių arba piramidžių, prie akvedukų, vienkiemių arba vilų kone hėgelišką tezę ir antitezę, o tai jau leistų kalbėti ir apie taip pat išgirstame laiko muziką. Tačiau ji jau nebe vidinio, galimą sintezę. Literatūron linkstanti atmintis prie kuni- o išorinio, viešo ir visiems bendro laiko… gaikščio Kęstučio gretintų iš romantizmo kilusius poetus – Brazdžionį, Aistį, o cementininkas prisišaukia nebent kalvį Gyvenom Gaudžiočių kaime, erdviuose stambaus ūki- Ignotą iš Puodžiūnkiemio. Sintezuojant rastųsi gal tokia ninko namuose, kuriuos supo dar erdvesni ūkiniai pas- skulptūra: žmogus, užrakinęs duris ir užsidangstęs langus, tatai. Daržinė buvo suręsta taip, kad šieno vežimai galėtų palinkęs prie radijo, klausosi, kaip reikiamame diapazone užvažiuoti tiesiai ant lubų ir būtų lengva juos iškrauti. Nuo irzliai švokščia, parpia, stūgauja, o protarpiais laibai pyp- lubų žiemą galima mesti šieną apačion, kur už pertvarų lai- čioja velnio vargonai, ir kantriai ieško trokštamo Amerikos kydavo karves. Nuožulnus užvažiavimas ir pamatai buvo balso… sukrauti iš kone megalitinių riedulių. Sodą ir daržus šiau- Czesławas Miłoszas, prisimindamas vaikystės knygas, rės pusėje supo juodos eglės. Sodyba vis dar dvelkė ramybe mini Thomą Mayne’ą Reidą, Jamesą Fenimore’ą Cooperį. ir solidumu, nors šeimininkai tikriausiai jau seniai ilsėjosi Tuos pačius autorius vaikystėje skaičiau ir aš. Tačiau jis kal- nuo darbų kur nors Sibire. Kitur namų vietoje dunksojo ba apie XX a. pirmuosius dešimtmečius, o aš – apie 6-ąjį. vien pamatai ar jų liekanos. Rudenį mes, vaikai, siausdavo- Visuomenė (tiksliau, ją valdžiusi struktūra), įsteigusi mo- me po apleistus sodus. kyklą–kalėjimą ir bandžiusi ištrinti visus pėdsakus tos vi- Prie to paties žvyrkelio, iš Akmenės bėgančio pro Klyko- suomenės, kuri pastatė paminklą kunigaikščiui Kęstučiui, lių bažnyčią link Vadaksties, už kurios jau driekėsi Latvija, pati buvo priversta grįžti į amžiaus pradžią ir kartoti anuo- prilipę ir Alsiai. Pakelėje kiūtojo medinis namelis – buvusi met leistą vaikų klasiką. Juk jos parašyti vaikų skaitiniai tie- pradžios mokykla, kurios kieme stovėjo postamentas su siog vėlėsi burnoje. Daug kartų galėjai minėti nepaprastas kunigaikščio Kęstučio biustu, o abipus staugė du geležiniai įgimtas arba įgytąsias Volodios savybes, Pavliko Morozovo vilkai. Užrašas priminė, kad paminklą didžiam žemaičių žygdarbį, bet visa tai niekaip nelipo prie vaikų, pastangos valdovui pastatė kaimo mokiniai ir mokytojai. kvailinti buvo tokios aiškios ir bejėgiškos, kad beveik kėlė Į kitą pusę nuo Gaudžiočių dulkių debesimis dūmijo gailestį. Alsių vaikai knygų apie Kęstutį gal nė neskaitė, bet Naujosios Akmenės, kurią vietiniai vadino Karpėnais, ka- buvo dar gyva žodinė tradicija, aplink miškais pasišiaušus minai. Ką tik buvo pastatyti stalininio ampyro stiliaus kul- Žemaitija alsavo amžių energija, ir jie paliko mums papras- tūros rūmai, greit prie jų atsirado ir socrealistinė cementi- tutį, tačiau įtaigų paminklėlį. O ir mokytojai tada dar ne- ninko statula. privalėjo meluoti, paistydami, kaip „galingi Stalino pečiai Ilgokai teko vaikščioti į mokyklą senesniam kvartale, laužia vartus į saulę“. bet ji darėsi per maža, daug didesnę naująją statė kaliniai, Tačiau Imperija, perėmusi bizantišką klastą ir Oriento kuriuos joje ir laikė. Tad paskui turėjau progą lankyt mo- žiaurumą, buvo jau šiapus vartų. Įtvirtinusi save statiniais. kyklą–kalėjimą. Apčiuopiama ir neperprantama. Jai visai netiko mums mo- Šitie du atminty lig šiol stūksantys paminklai ir dvi to- kyklose į galvas kalamas principas – kuo daugiau sužinosi
28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 apie praeitį, tuo geriau suprasi dabartį, nes naujoji civiliza- Charta’77, iškart atsirado ir Anticharta, kurią pasirašė kur cija tarsi viską iškreipiančiu veidrodžiu dangstės melu. kas daugiau asmenų, nors daugelis iš jų nė akyse nebuvo Tiesus žvilgsnis atsimušdavo nuo kreivų jo paviršių, regėję Chartos’77. Taip paratekstai pradeda stelbti pirmi- skaidydavos ir lūžinėdavo. Čia reikėjo kitokios matų sis- nius autentiškus tekstus. Panašiai triukšmas tarsi sunki temos. Bet kad pačiam iškart teko taikytis prie keleto sis- antklodė užkloja muziką ir uždusina ją. Taip pat ir laiko temų. Paminklą Kęstučiui mačiau stovintį tuo pat metu muziką… kaip ir įsiręžusį cementininką. Tačiau čia, prieš akis, buvo Savo laikus Aleksandras Solženycinas pavadino Miun- tik erdviniai matmenys, paminklo kunigaikščiui tūris, o cheno šimtmečiu, nors gal dar groteskiškiau amžininkams prasminis turinys (ir laikas) priklausė jau nugrimzdusiai turėjo atrodyti Niurnbergo procesas, kai tarp Vakarų atsto- Atlantidai. vų sėdėjo Stalino prokuroras Romanas Rudenko. Pas žmones Gaudžiočiuose rasdavau knygų gražiais Pagal iškreivinto laiko logiką vieni masinių žudynių auksuotais viršeliais, bet negalėjau jų perskaityti, nes buvo organizatoriai teisė kitus, tokius pat. Žinant sovietijos nu- atspausdintos gotišku šriftu. Pavyko gauti lentelę, perve- sikaltimų mastą, išties „velniškas vodevilis“. Nesunku pati- dančią į lotyniškąjį, bet ir tai nelabai pagelbėjo, nes knygos kėti, kad jį režisavo pats Šio Pasaulio Kunigaikštis. buvo dar ir kita kalba – vokiškai – parašytos. Vis dėlto tai Be sizifiškos paniekos jam dar galėtume priešpriešinti buvo tos pačios civilizacijos (kaip ir Kęstučio paminklas) blaivų mąstymą ar bent jau sveiką protą. Tačiau ir šis nuo- kūriniai, skirtingai nuo cementininko, stūksančio už miš- lat įnirtingai kreivinamas. Jau gerokai arčiau mūsų dienų ko internacionalistiškai marmaliuojančiuose Karpėnuose. Michailas Gorbačiovas buvo apdovanotas Nobelio taikos Abi civilizacijos buvo jau atsidalijusios ir atsitvėrusios. At- premija – ir tai įvyko po (vakariečiams gal tik butaforinių?) skirtose erdvėse laikas tekėjo irgi skirtingai, atplukdyda- skerdynių Baku, kastuvėlių baliaus Tbilisyje, tankų pasiva- mas skirtingus įvykius. Tuo metu, kai „saldaininis dėdė žinėjimo Vilniuje, pašaudymo Rygoje. Argi tai ką nors reiš- Džonis“ iš padangių barstė šokoladukus užblokuoto Va- kia, palyginti su taikiu Vokietijos susivienijimu! Na nebent karų Berlyno vaikams, mes rasdavome laukuose pabertų dvejopus standartus, sujauktas sąvokas ir iškreivintą sąmo- „sidabrinių“ juostelių – retų blizgučių tais pilkais laikais. nę. Štai, pavyzdžiui, nekorektiškasis Jorge Luisas Borgesas Tik gerokai paaugęs sužinojau, kad tokiomis priemonė- taip ir negavo Nobelio premijos, nors ir suvienijo Argentiną mis nuo radarų dangstėsi pagalbą partizanams mėtantys su pasauline literatūra. O kaip nešizofreniškam protui su- lėktuvai. Medžiaginiai ir intelektualiniai apribojimai teikė derinti tą politinį korektiškumą su minties ir žodžio laisve? betgi tam tikrą pranašumą, žvilgsnį aštrinančią skurdo Kuo paverčia kultūrą multikultūriškumas? Gal vėl ji turės karūną. Tokios užsidėti juk negalėtų madinga ano meto būti „nacionalinė savo forma, internacionalinė savo turi- Paryžiaus mandarinė, kuri sakė: jeigu Sovietų Sąjungoje niu“? Tokie klausimai kyla šiandieniniame pasaulyje, kuris esama lagerių, ji sutinkanti gyventi viename iš jų. Tuo ši in- vis dažniau primena užveidrodžio karalystę. Malonu pa- telektualė primena nukirsdintą Prancūzijos karalienę, kuri, minėti, kad ir Lietuva čia yra įnešusi savo kuklų indėlį – gal išgirdusi, kad žmonės skundžiasi neturintys duonos, nusi- pirmą kartą istorijoje nekilnojamasis turtas buvo paverstas stebėjo, kodėl jie nevalgo pyragaičių. Abiejų gaila, bet čia lengvai perkeliamu. Kai koks nors komunistų nuskriaustas galima apčiuopti ir tam tikros deformacijos užuomazgas. tautietis norėdavo atsiimti jo tėvams ar seneliams priklau- Erdvės ir laiko iškreivinimas nepraeina šiaip sau, be pėd- siusius hektarus, buvusius, tarkime, derlingose Vidurio sakų, nes iškreivinama ir sąmonė. Šalia autentiškų tekstų Lietuvos lygumose, jam kartais tekdavo pasitenkinti kad ir formuojami paratekstai. Antai sovietų šalies rašytojai, kitų erdvesniais, bet skurdžiais, bangų skalaujamais smėlynais sričių menininkai, kaip ir darbininkai su valstiečiais, turėjo kur nors prie Girulių arba Karklės... vieningai pasmerkti Boriso Pasternako „Daktarą Živago“, Išties gal Algis Uždavinys buvo teisus, sakydamas, kad nors niekas ne tik nebuvo jo skaitęs, bet net rankose tu- „šiam pasauliui nepatinka proto sankcijos, todėl intelektą rėjęs. Lygiai taip pat Čekoslovakijoje, kai buvo paskelbta jis paskelbia dogmatiniu prievartos bei mažumų priespau-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 29 dos įrankiu, neleidžiančiu skleistis beprotybės gėlėms“? vietoje“ nė nebuvo, t. y. tokių frazių, kurių autorius nevar- Gal ir juokinga, kai koks nors kairuoliškas paaugėlis už- toja, bet recenzentas vis tiek žino, ką šis turėjęs galvoje… simauna marškinėlius su Che Guevaros barzda ar dabina- Senas, patikrintas metodas, kaip ir pomėgis kontroliuoti, si jo paveikslėliais. Atseit, madinga, be to, gal jam patinka ar kitų mintys yra „teisingos“… Žodžiai „mūsų tauta“ pa- Che plaukuotumas, ir visai nesvarbu, kad jo ikona po Fide- rašyti su kabutėmis, o tai turbūt reiškia, kad tolerantiški lio pergalės tapo kalėjimo viršininku Havanoje ir „likvida- ataskaitos autoriai gėdijasi jų kaip nepakankamai toleran- vo“ ten tūkstančius kubiečių, ne ką mažiau žmonių nužudė tiškų. Vertintojų išvada tokia: minėtas vadovėlio autorius Konge ir Bolivijoje. Gal profilaktiškai sveika, kai karštagal- „mėgaujasi etniniais rasiniais stereotipais, etninius lietu- viai chunveibiniškai pasiskeryčioja spaudos puslapiuose ar vius atvirai laiko vieninteliais „teisėtais“ Lietuvos Respubli- internete, patys nieko savo nesugebėdami pasakyti, nebent kos gyventojais…“ Vadovėlių žiuri konstatuoja, kad juose primindami, kad revoliucija yra intelektualų opijus… Bet apstu seksizmo, etninės ir religinės diskriminacijos, „o ho- kad dar esama marksizmą laikančių mokslu, kad Lietuvo- moseksualumas ir negalia iš viso neaptariami“. je pasirodo naujas „Kapitalo“ leidimas, nors visose biblio- Ne veltui Vladimiras Bukovskis, kalbėdamas apie po- tekose pilna tiesiogine to žodžio prasme neatskleistų tiek litkorektiškumą, priminė Herberto Marcuse’s „represy- Marxo, tiek Lenino, o kai kur dar ir Stalino tomų, – tai liu- viąją toleranciją“, kai mažumos ir patologija paskelbiamos dija ne tik leidyklos idealizmą, nepelningą pasiaukojimą, norma, o tai, kas lig šiol buvo norma, siūloma laikyti pa- bet kai ką sako ir apie intelekto galias. Antra vertus, ar nuo tologija. Tad paskaičius tokią ataskaitą vaizduotėj galėtų buvusių marksizmo-leninizmo institutų daug kuo skiriasi, iškilti toksai paminklas: laimėję Žalgirio mūšį kariai grįžta pavyzdžiui, vis pasiskardenantis Laisvosios rinkos institu- į Lietuvą. Priešaky – žinoma, ne Vytautas, despotas netole- tas, o stebuklinga rinkos ranka – nuo išmintingų vieninte- rantas, o aktyvistas homoseksualas su vaivorykštės spalvų lės Partijos direktyvų? vėliava. Netoliese vežimaičiuos darda galingi neįgalieji, taip Gęsta ir tolsta laiko muzika, iš skulptūrinių formų ryš- ir neužleidę kryžiuočiams įtvirtintų savo pozicijų... kėja kažkas panašaus į perskeltą paminklo kunigaikščiui Šiuo sarkazmu nesiekiu „represuoti“ mažumų, o juo postamentą, – tai nuo kamieno atskilęs vadinamasis eli- labiau pasityčioti iš invalidų, tiesiog noriu atkreipti dė- tas, partijomis pasivadinusios UAB ar tiesiog pusiau (?) mesį, kaip iš jų tyčiojasi minėtos ataskaitos ir panašių nusikalstamos gaujos, pakaitomis perimančios valdžių tekstų autoriai, galbūt tik iš „švento įkarščio“ primetan- (demokratijoje vartotina daugiskaita) vadžias, jungtiniai tys mums represyviąją toleranciją.Tačiau Bukovskis ten milijonierių, pedofilų ir pašlemėkų juokdarių klubai. Ne- pat nurodo, kad tasai įkarštis anaiptol nėra šventas. Tai baudžiami ir už nieką neatsakingi. Prisimenant Bertolto tiesiog karštas noras spausti visuomenę, manipuliuoti Brechto frazę, tokiai valdžiai reikėtų išsirinkti kitą tautą. Tad ja ir ją kontroliuoti. nenuostabu, kad senoji, pirminė, pamažu nyksta, traukiasi, netrukus, valdžioms dar labiau pasistengus, atsiras kokia Post scriptum: 1840 m. Prancūzijos vyskupai surašė te- nors paratauta. zes, o 1870 m. Vatikano I suvažiavimas paskelbė dogmą, Kyla tačiau ir linksmesnių paminklų. Štai Tolerantiškojo kad Dievas gali būti pažintas proto įstanga. Tiesą sakant, jaunimo asociacija (visas kitas jaunimas, matyt, netoleran- tai nebuvo jokia naujiena, nes tą patį Paulius teigė Laiške tiškas) užsakė atlikti istorijos vadovėlių tyrimą. Ir aptiko, romiečiams, parašytame apie 55 m. po Kr. Tiesiog trium- kad vieno iš jų autorius yra netinkamai aprašęs tarpukarį, fuojančio racionalumo ir spartėjančios techninės pažangos kai mūsų miestai sulietuvėjo. Esą, to „autoriaus požiūriu, laikais buvo paradoksaliai suabejota proto galiomis, o tikė- „mūsų tautai“ trūko „gyvybinės erdvės“ (nors autorius šios jimas atsietas nuo mąstymo. Gal tad ir mūsų „chaotiškų frazės ir nevartoja), kurią kitataučiai buvo iš jos atėmę“. aistrų“ Lietuvai, kuri daugelyje sričių jaučia minties seklu- Žodžiai skliaustuose yra iš ataskaitos teksto. Vadinasi, ty- mas, o valstybinio proto stygius tiesiog rėžia akį, reikėtų rinėtojai suranda netgi tokių „įkalčių“, kurių „nusikaltimo daugiau tokių įstangų.
30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Helmutas Šabasevičius
Nuo Kopelijos iki Olimpijos
eo Delibes’o baletas „Kopelija“ – ypatingas Lietuvos Hoffmanno pasakojimą apie Smėlio žmogų pavertė nuo- Lkultūros istorijai. Juo 1925 m. gruodžio 4 d. savo pro- taikinga, komiška istorija su laiminga pabaiga. Po keletą fesinę veiklą pradėjo tuomet dar menkai patyrusi Valsty- metų vaidintos Petrovo „Kopelijos“ baletą iš esmės at- bės teatro baleto trupė, vadovaujama baletmeisterio Pa- naujino Nikolajus Zverevas. Šis spektaklis buvo įtrauktas velo Petrovo, kuris atvyko iš Petrogrado ką tik pavadinto į Valstybės teatro baleto trupės gastroles Monte Karle ir Leningradu… Per 85-erius Lietuvos baleto veiklos metus Londone, vykusias 1935 m. Zverevo redakcija išsilaikė šis spektaklis statytas gana dažnai, laikytasi Arthuro Saint- gana ilgai – iš pradžių Lietuvos operos ir baleto teatre, o Leono libreto, kuris šiurpų Ernsto Theodoro Amadeus vėliau Genovaitė Sabaliauskaitė jį pastatė su M. K. Čiurlio-
Valstybės teatro baleto artistai po „Kopelijos“ spektaklio Monte Karle.1935 m.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 31 nio meno mokyklos Choreografijos skyriaus moksleiviais Kino studijoje „Sojuzmultfilm“ Šemiakinas jau keletą (pagrindinius vaidmenis atliko Antanina Bezborodova, metų kuria animacinį lėlių filmą „Hofmaniada“, nenuos- Jonas Katakinas ir Voldemaras Chlebinskas). tabu, kad Delibes’o baleto libretą jis nusprendė perkurti Beveik dvidešimt metų Lietuvos operos ir baleto teatro iš esmės, atsigręždamas į Hoffmanno pasakos siužetą ir repertuare išsilaikė Vytauto Brazdylio „Kopelijos“ (1983) veikėjus. Iš Saint-Leono libreto pažįstamus Svanildą ir redakcija – choreografas keitė libretą, išryškindamas lėlės Francą spektaklyje pakeitė Klara ir Natanaelis, o Kope- Kopelijos – Franco svajonių idealo – paveikslą, sukūrė ori- liją – Olimpija, taigi Kopelija liko tik spektaklio afišoje. ginalią baleto choreografiją. Kaip ir Hoffmanno „Smėlio žmogus“, Šemiakino „Kope- 2010-aisiais, įpusėjus 85-ajam Lietuvos baleto sezonui, lija“ mėgina pro psichoanalizės akinius pažvelgti į pasaulį „Kopeliją“ pastatė Rusijos menininkai – dailininkas Mi- ir į vaikystės prisiminimus. Spektaklio prasmei atskleisti chailas Šemiakinas ir choreografas Kirilas Simonovas. Šis svarbi mažosios Klaros figūra: prologe Smėlio žmogaus baletmeisteris Lietuvoje žinomas nuo 2005-ųjų, kai pasta- išgąsdintam Natanaeliui grąžinusi jo pamestą raudoną tė Anatolijaus Šenderovo „Dezdemoną“ – ko gero, tai pa- kamuolį, finale ji pasirodo su mirties kauke. Tokio Kla- skutinis Lietuvos kompozitoriaus sukurtas ir sceną išvydęs ros sureikšminimo Hoffmanno pasakoje nėra, tai spekta- baletas. Choreografas, gerai pažįstantis Lietuvos baleto klio kūrėjų sprendimas – arba banalus, arba neįkandamai trupę, „Kopeliją“ sukūrė būtent jai. Pastarųjų metų baleto daugiaprasmis. Spektaklyje svarbus regėjimo / neregėjimo repertuare, kuriame dominuoja klasikinio paveldo spek- motyvas, juo spektaklis ir pradedamas, ir baigiamas. Bale- taklių rekonstrukcijos (Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“ to pradžioje Natanaelį išgąsdina grėsminga neregių eisena, ir „Miegančioji gražuolė“, Ludwigo Minkaus „Bajaderė“, o finale jis pats gauna neregio lazdą. Tokius režisūrinius ir Hermanno Lovenskjoldo „Silfidė“) ar šiuolaikinių spekta- prasminius spektaklio rėmus užpildo maniakiško Nata- klių perkėlimai iš kitų teatrų (Moriso Eifmano „Raudono- naelio susižavėjimo lėle Olimpija istorija. Giedrą ir šven- ji Žizel“, „Rusiškasis Hamletas“ pagal įvairių kompozito- tišką pirmojo veiksmo nuotaiką drumsčia groteskiškas rių muziką, Rodiono Ščedrino „Ana Karenina“, pastatyta spektaklio scenovaizdis: spalvingą miesto peizažą vaini- Aleksejaus Ratmanskio), tai visiškai originalus kūrinys, kuoja kaukolę primenantys siluetai ir bauginančios akinių kurio negalima pamatyti jokiame kitame teatre. girliandos. Į energingus Klaros, Natanaelio ir jų draugų Naujosios „Kopelijos“ originalumą lėmė ne tik chore- šokius įsiterpia Kopelijus su Olimpija – tai tikrosios spek- ografo, bet ir (ko gero, pirmiausia) dailininko vaizduotė. taklio intrigos užuomazga. Antras veiksmas vyksta Na- Šemiakinas – žinomas Rusijos dailininkas, iš Sovietų Są- tanaelio kambaryje. Čia irgi apstu detalių, pabrėžiančių jungos emigravęs XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje tikro ir iškreipto, sufantazuoto vaizdo kontrastą – tai ir ir sugrįžęs po poros dešimtmečių, ne vieną Rusijos miestą scenografijos elementai, ir akiniai, kuriuos užsidėjęs Na- apdovanojęs patriotinio turinio, groteskiškų formų skulp- tanaelis mato užburiančius įvairiaspalvių šviesų srautus. tūromis. Hoffmanno kūryba jam artima ne vien todėl, kad Pirmajame veiksme Olimpija primena mechanišką, nuo- ir vieno, ir kito vaikystė (nesvarbu, kad su pusantro šim- lat gendančią lėlę, rūpestingai prižiūrimą Kopelijaus, o to metų tarpu) prabėgo Karaliaučiuje – jau pirmuosiuose antrajame ji virsta pavojinga gundytoja, iš kurios pinklių dailininko darbuose ryškėjo ekscentriškas, keistas, ven- išsivaduoti Natanaeliui nėra jokios vilties. Pabrėžtinai iš- giantis sentimentų pasaulis su ryškiais, hiperbolizuotais, ryškinamas Olimpijos seksualumas – tarp Kopelijaus bio- bauginančiais vaizdiniais. Tai būdinga ir prieš dešimtmetį robotų kordebaleto ji išsiskiria aistringai banguojančiais, sukurtam pirmajam Simonovo ir Šemiakino spektakliui gosliai kūniškais judesiais. Į ritmiškus šokius įpinti Mopsų (taip pat pagal Hoffmanną) – Piotro Čaikovskio „Spragtu- ir Jaučio – kaukėtų, apvilktų kimštais kostiumais – pasiro- kas“, sukėlęs šurmulį tarp Sankt Peterburgo Marijos teatro dymai, taip pat Dagių trio. Šiam divertismentui nereikia kūrėjų ir gerbėjų, buvo apdovanotas Rusijos teatralų ypač logiško paaiškinimo – tai fantasmagoriško pasaulio fra- vertinama „Auksine kauke“. gmentai, išnyrantys iš Natanaelio pasąmonės.
32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Léo Delibes. Kopelija. Spektaklio scena. Choreografas Kirilas Simonovas, kostiumų dailininkas Michailas Šemiakinas. LNOBT. Martyno Aleksos nuotr.
Olimpija – Olga Konošenko Olimpija – Eglė Špokaitė Olimpija – Olga Konošenko Natanaelis – Eligijus Butkus
Olimpija – Olga Konošenko Natanaelis – Eligijus Butkus Kopelijus – Voldemaras Chlebinskas Trečiajame veiksme vyksta Natanaelio ir Olimpijos ves- Premjeriniuose „Kopelijos“ spektakliuose pasirodė dvi tuvės, jose dalyvauja studentai ir visas batalionas lėlių, ku- solistų sudėtys. Natanaelio vaidmenį atliko Eligijus Butkus rios išsirikiuoja ant ilgo stalo: Kopelijaus akiniais aprūpinti ir Martynas Rimeikis, Olimpijos – Olga Konošenko ir Eglė studentai pasineria į makabrišką šokio su lėlėmis sūkurį. Špokaitė, Klaros – Anastasija Čumakova ir Inga Cibulsky- Delibes’as, pamatęs šią „Kopeliją“, nebeatpažintų savo tė, Kopelijaus-Smėlio žmogaus – Voldemaras Chlebinskas kūrinio – spektaklio autoriai sukūrė beveik naują partitū- ir Aleksandras Molodovas. Kiekvienam iš šių artistų tai rą, panaudodami ir kitų kompozitoriaus kūrinių, daugiau- svarbus kūrybos etapas, prasmingai atskleidžiantis su- sia – baleto „Silvija“ epizodus. Tai suprantama – siekdami kauptą patirtį ir brėžiantis būsimos kūrybinės biografijos hofmaniško rezultato, jie negalėjo pasitenkinti skaidria, perspektyvas. Chlebinskas, Kopelijaus vaidmenį kūręs net optimistine „Kopelijos“ muzika, ieškojo niūresnių, grės- keturiuose pastatymuose (Sabaliauskaitės pagal Zverevą, mingesnių muzikinių akcentų. Bet spektaklio choreo- dviejuose Brazdylio – 1980 ir 1983 metų, o dabar šiame), grafija ganėtinai abstrakti, plastiniame baleto audinyje kaskart sulaukdavęs komplimentų dėl organiško artistiš- nedaug pantomimos scenų (tarp jų – Natanaelio ir Ko- kumo, naujajame spektaklyje ypač stebina muzikalumu ir pelijaus epizodas antrajame veiksme) – istorija pasakoja- prasminių detalių gausa, kilstelinčia jo vaidmenį į meta- ma šokiu, kuris muzikalus ir dinamiškas, ypač pirmajame fizinį lygmenį. Eglė Špokaitė, pačioje kūrybinės karjeros veiksme. Intensyvioje šokio tėkmėje organiškai skleidžiasi pradžioje debiutavusi Svanildos vaidmeniu antrojoje Braz- duetai, solo epizodai ir bendros scenos, o choreografinei dylio „Kopelijoje“, šokdama Olimpijos partiją sutelkia ir formai būdinga laisvai perfrazuojama klasikinio šokio išspinduliuoja unikalią artistinę energiją, kurios išlydžiai, leksika su paradoksaliais akcentais, kaip antai bėgimas ris- savitai artikuliuojami šokio plastikos, prikausto ne tik tele, sukamieji galvos, kaklo, liemens, rankų, kojų judesiai. Natanaelio, bet ir žiūrovų dėmesį. Konošenko, per pasta- Pagrindinių herojų duetai taip pat muzikalūs, kartais – su ruosius keletą metų sukūrusi daug pagrindinių vaidmenų, efektingais akrobatiniais pasažais, reikalaujantys šokėjų naujausiu darbu taip pat priartėja prie įkvepiančios vai- susiklausymo, judesių darnos. dybinės kokybės. Rimeikiui Natanaelis – bene pirmasis Dirbti su choreografu, kuriančiu spektaklį pagal šo- didelis, pagrindinis vaidmuo, tačiau šokėjas išmintingai kėjų individualybes ir galinčiu čia pat redaguoti, keisti, paskirsto šokio technikos ir įtaigios, jaudinančios vaidy- taisyti savo sprendimus, buvo naudinga visiems šokė- bos išteklius. Butkui (po Džeimso „Silfidėje“) Natanae- jams – ne tik solistams, bet ir kordebaletui. Ypatinga lis – logiškas meninės raidos etapas, įdomu, kad panašios šokio energetika patraukia keturios Klaros ir Nata- dramaturginės prigimties personažams sukurti šokėjas naelio draugų poros – šie epizodai labiausiai išryškina pasitelkia skirtingas, tačiau vienodai rezultatyvias stilisti- pozityvios, sveikosios gyvenimo pusės optimizmą. Gana nes ir artistines priemones. Čumakovos Klara atitinka tą sudėtinga, sinchroniškų judesių reikalaujanti choreogra- įvaizdį, kurį per keletą darbo Vilniuje metų šokėja susikū- fija įtraukia į vidinį spektaklio veiksmą kaip ir visi kiti rė, o Cibulskytė šiuo vaidmeniu praplečia šokio technikos pirmojo paveikslo masiniai epizodai. Kopelijaus dirbtu- ir sklandžios, organiškos vaidybos galimybes. vėje pasirodančių biorobotų automatiški šokiai reikalauja Simonovo ir Šemiakino „Kopelija“ tarytum užbaigia, ypatingo susiklausymo, kuris kol kas ne visada pasiekia- apibendrina pusdevinto dešimtmečio trunkantį Lietuvos mas – norėtųsi griežtesnių, tikslesnių brėžinių, kurių fone baleto raidos etapą, patikrina dabartinę šios meno šakos scenos su organiška, minkšta, individualizuota plastika būklę, leidžia įvertinti visos trupės technines ir artistines atrodytų kontrastingiau ir įtaigiau. Būtent tokia yra pir- galimybes. Originalus spektaklio sprendimas, nors ir su mojo veiksmo pabaiga – muzikai jau nutilus, uždangai be- tam tikrais nelygumais, Lietuvos baletui turėtų tapti nauju užsiskleidžiant šokėjos vis dar ritmiškai ir vienodai juda, impulsu ieškoti savito veido, savitų temų ir savitų raiškos akompanuodamos sau dusliais į grindis kaukšinčių bate- priemonių, kurios leistų išsiskirti iš Europos šokio kultū- lių garsais. ros suvienodėjusio peizažo.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 33 Gražina Mareckaitė
SUTRIKUSIOS PAŽIŪROS*
et trijuose šio sezono rudens spektakliuose atsi- Savo prioritetus turi ir žiūrovai: jie yra pasaulyje iš- Ngręžta į Lietuvos istoriją: nuo scenos padvelkė Sibi- garsėjusių Lietuvos scenos „grandų“ karšti gerbėjai, šio ro šalčiu. Tačiau tik vienas iš jų – Jono Jurašo „Antigonė ar ano režisieriaus, aktoriaus, kolektyvo „fanai“, „Sire- Sibire“ (Kauno dramos teatras, Aušros Marijos Sluckaitės nų“ festivalio propaguojamų teatrinių madų garbinto- draminė kompozicija) – daugiasluoksne scenos kalba są- jai. Žiūrovus praprusino gausiai besilankantys užsie- moningai byloja apie neužgijusias tautos žaizdas. Praeitis nio svečiai, teatrinių madų etalonais laikomi asmenys, čia siejama su dabartimi, faktai – su mitologija, doku- kviečiami į scenos genijų tėvynę Lietuvą, kad pasidalytų mentika – su poezija. Šiandien mūsų padangėje atvirai savo tikėjimo tiesomis. Būriai jaunimo plūsta į works- pilietiškas spektaklis – tai kažkas neįtikėtina! Popso, šou hopus, seminarus, susitikimus, eksperimentinių teatrų ir skandalų apnuodyta apolitiška, ekonominės krizės sales. Ko jie čia ieško, ką randa? Sociologinių apklausų prislėgta visuomenė yra akla ir kurčia, o Lietuvos teatras, niekas nerengia, bet internetinėje erdvėje vyksta aršūs užhipnotizuotas keleto garsių vardų, nualintas postmo- žiūrovų mūšiai už ir prieš garbinamus ar nemėgstamus dernių viražų, pustomas globalizmo vėjų, visai prarado režisierius, už sezono vinis ir sezono varžtus, skelbiami ryšį su gyvenimu. Todėl kaip ir senais sovietiniais laikais nuosprendžiai, į skutus taršomi neįtikę kritikai... Taigi prireikė disidento drąsos, kad būtų išdrįsta eiti prieš sro- teatrinis gyvenimas Lietuvoje virte verda, teatrinė min- vę. Taip atsirado spektaklis „Antigonė Sibire“. Kiti du vei- tis kunkuliuoja. kalai praeities tematika – tai „Mistras“, režisieriaus Rimo Tačiau šį „teatrinį romaną“ paverčia niekais tų neva Tumino su dramaturgu Marium Ivaškevičium pastatytas išprusintų žiūrovų nekritiškumas, pasitikėjimas rekla- Vilniaus Mažajame teatre, ir „Unė“, aktorės, dramatur- mos keliamu triukšmu, tolerancija bet kokiam nieka- gės, režisierės Birutės Mar monospektaklis Nacionalinio lui ir žemiausio lygio teatriniams „eksperimentams“, dramos teatro Mažojoje scenoje. Nors šių abiejų veikalų kai baltas nebeskiriamas nuo juodo. Lietuvos žiūrovai siužeto gijos nusidriekia (visiškai atsitiktinai) iki tremties garsėja dar ir neregėtu, tiesiog pašėlusiu entuziazmu, ir prievartos žemės – Sibiro, jų statytojams rūpi visai kiti nes bet kurį, net visiškai neprofesionalų ar provokuo- dalykai, iš kurių galima spręsti ir apie dabartinio lietuvių jamai įžeidų spektaklį, kai publika apmėtoma iš scenos teatro kultūrinę, estetinę savivoką, istorinę savimonę, ir butaforiniais š..., sveikina audringais aplodismentais, o apie jo prioritetus. ploja būtinai atsistoję! Kaip vertinti šituos prieštaringus reiškinius, kur jų * Pavadinimą pasiskolinau iš dailininkės Eglės Kuckaitės, kuri taip pavadino šaknys? Kokioje dirvoje auga naujoji karta? Normalu- savo parodą, neseniai vykusią galerijoje „Meno niša“. mo ribos išsitrynė, logika, protas, saikas, santūrumas
34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 šiandien atrodo tikra ãtgyvena. Būti „apsirūkiusiam“, me nei senovinių, nei modernių išskirtinio meninio neblaiviam, apsikuitusiam ir apsivėlusiam, ypač jei esi lygio skulptūrų… Kur prapuolė sovietmečiu garsėjusi menininkas ar pretenduoji į kūrėjo statusą, – madinga „lietuviškoji architektūros mokykla“? Net vienas kitas ir normalu. Taip atrodo dauguma įvairiausių „meno pavykęs pastatas, kai jis aplipdomas įvairiais priestatais inkubatorių“ ir meno mokyklų lankytojų. Būsimieji ar- arba ištepliojamas, išmarginamas „grafitininkų“, virsta tistai neišmoksta nei gražios kalbos, nei raiškios dikci- Bruklino lūšna. Mūsų dangoraižiai – ne tobulų formų jos, nei sceninės laikysenos – šiandien jų profesijai tai „naujojo amžiaus katedros“, o kažin kokios išsiklaipiu- nereikalinga. Pakanka ir gatvės žargono. Gal iš tikrųjų sios pamėklės, ne vietoje išdygę dantys. to gana? Vilniuje nėra nė vienos gražiai sutvarkytos, harmoni- Jau seniai nužengėme į klasikinių ir kitokių esteti- ją skleidžiančios žaliosios zonos, matome tik želdinių, kos normų neigimo stadiją, į vis radikalesnę „formos kuriuos sparčiai naikina gobšūs statybos rykliai, liku- deformaciją“ (koks iškalbingas žodžių žaismas). Kalbu čius. Didžiausiomis pasiaukojusių darbuotojų pastan- ne vien apie teatrą. Visa mus supanti aplinka – tai są- gomis daug metų stengiamasi atkurti Kairėnų botani- moningai ar iš primityviausio neišmanymo bjaurojama kos sodą ir buvusio dvaro aplinką (architektė Dainora buitis, tuo tikslu pasitelkiamos ir „meninės priemonės“. Juknevičiūtė-Vaivadienė). Parko teritorijoje kuriamas Iškreiptų proporcijų, karikatūriški vaizdai, skirti pro- ir trapus japoniškas sodas. Tačiau šią žydinčią oazę, vokuoti ir erzinti, veikia žmonių savijautą, tarpusavio nelaimei, aptiko jaunieji sostinės menininkai avangar- santykius, bendravimą, jausmus ir pačią meninę kūry- distai. Kiek čia erdvės jų saviraiškai! Gražiai žaliuojan- bą. Postmoderni filosofinė ekvilibristika buities objek- čiose pievelėse jie stato fanerinius stendus su šleivomis tus prilygina menui, o meną – civilizacijos šiukšlėms keverzonėmis (graffiti!), priverčia rąstų, krauna pira- (garsusis kanalizacijos vamzdis prie Neries ar „sodas“ mides iš plastikinių atliekų (protestas prieš gamtos iš pūvančių vištų kojų). Kiekvienoje vitrinoje vaiposi teršėjus), idiliškoje salelėje susmeigia baslius ir ant šleikščiai žalsvos spalvos storulis, kažkoks Šreku vadi- virvių iškabina oranžines sportkelnes (?). Prie savo namas pabaisa. (Pinigų turėtojai stengiasi ir gyvenime „kūrinių“ įsiamžina su vardais ir pavardėmis, nes tai mėgdžioti jo išvaizdą.) Individo pastangos bet kokio- ne kokie nors barbarai, o Vilniaus dailės akademijos mis, net piktavališkomis ar beprotiškomis „saviraiškos“ auklėtiniai! Tik ar būtina brautis į retus ramybės ir priemonėmis išsiskirti iš aplinkos, atkreipti į save dė- grožio kampelius su tomis instaliacijomis ir provoka- mesį laikomos normaliu reiškiniu, yra pateisinamos. O cijomis iš pigiausios „kūrybinės medžiagos“ – buiti- juk piktybiškas aplinkos bjaurojimas, netgi naikinimas nių atliekų? ir vadinamoji postmoderni kūryba dažnai yra tos pa- Prie Neries, priešais Nacionalinį muziejų, plyti di- čios prigimties, tos pačios psichinės būsenos išraiška: džiausi „nehumanizuoti“ plotai. ŠMC turėjo tvarkingai individas, įtikėjęs savo pranašumu ar liguistai to pra- aptvertą, parodoms po atviru dangum skirtą erdvę pa- našumo siekiantis, tariasi turįs teisę, įgytą su „kūrėjo čioje senamiesčio širdyje. Daugelį metų stovėjęs tuščias, statusu“, lieti tulžį ant visų ir visko. Be to, apsirūpina ir šis kiemelis dabar paverstas nelegalia mašinų stovėjimo nuosavu teoretiku – „meno“ aiškintoju. aikštele, nuniokotas, aplaistytas degalais. „Humanizuo- Iš praeities nedaug turime meno ir kultūros pamin- kite“ šitas dykras, papuoškite Nacionalinio muziejaus ir klų – to, kuo grožėtųsi ištisos kartos, kas ir šiandien ŠMC prieigas savo menais, bet nelieskite, „nehumani- žavėtų, džiugintų, keltų žmogaus sielą Dangopi. Ne- zuokite“ sakurų kalnelio... turime puošnių kaip Versalis rūmų, renesanso par- Štai ant troleibuso stotelių stiklinių sienų reklamuo- kų, prancūziškų ar angliškų sodų, barokinių fontanų, jamos knygos. Ačiū Dievui, ne įklotai, ne pažastų sku- oranžerijų, neturime senų, tapybiškų ar technologiniu timo kremas… Ką matome? Nagi šleivakojis tipelis, tobulumu stulbinančių naujojo amžiaus tiltų, neturi- išsproginęs akis, iškišęs ilgą liežuvį, laiko iškėlęs stirtą
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 35 knygų... Groteskas, karikatūra! Kas galėtų paaiškinti, maršties žemes“. Tokie yra svarbiausi režisieriaus for- kam visa tai? Kad pirkėjai užplūstų knygynus? Ar dir- muluojami spektaklio postulatai. ginant, žeidžiant žmonių jausmus tikimasi parduoti Veikalo autoriui Mariui Ivaškevičiui imponuoja kiti daugiau knygų? dalykai. Jis nori papasakoti apie „1840-ųjų gruodį, kai Tik jau neaiškinkite apie avangardą, fluxus, instalia- pačiame Paryžiaus centre, Napoleono Bonaparto perlai- cijas, provokacijas, konceptualiuosius menus ir kitokias dojimo iškilmėse, pasirodė tas keistas vyras iš Lietuvos, madingas kryptis bei teorijas! Nejautrumas aplinkai, pasivadinęs Mistru. Paryžius pasidalijo į dvi stovyklas beribis ir betikslis sarkazmas, tyčiojimasis iš natūros ir dvi nuomones...“ Dramaturgas, vienoje iš gausybės ir iš kultūros, vis galingesnėmis bangomis išsiliejanti biografinių knygų, matyt, perskaitęs skyrių apie poeto agresija – kuo visa tai skiriasi nuo chunveibinų veiks- santykius su mistiku Andrzejum Towiańskiu šį „neįti- mų? kėtiną“, pasak jo, „fantaziją pranokstantį realybės fak- Šitoks pasaulis, jau įsigalėjęs TV ekranuose, veržiasi, tą“ paverčia pjesės ašimi. (Beje, per pastaruosius šim- smelkiasi ir į teatro sceną, o iš teatro – į gyvenimą. Ra- tmečius autoriai, rašiusieji apie Adomą Mickevičių, šią tas užsidaro. Kur prisiglausti tiesai? (Žinau, žinau, kad „sensaciją“ jau yra išnarstę po siūlelį.) Nepalyginamai tiesos nebėra, yra daugybė tiesų ir t. t.) svarbiau, ką Ivaškevičius nori mums, t. y. savo amži- ninkams, šiuo „neįtikėtinu“ faktu pasakyti, kokią tiesą Adomo Mickevičiaus biografijos faktais paremto atskleisti? spektaklio „Mistras“ režisierius sakosi ieškojęs „me- Teatrologė Ramunė Balevičiūtė, aiškindama spek- džiagos, kuri išlaisvintų, leistų rastis naujai teatro taklio koncepciją, stengiasi ją pagrįsti literatūrinėmis, kalbai“. Veikalo mintį, tinkamą visiems gyvenimo filosofinėmis analogijomis: „Tumino spektaklyje Mic- atvejams, režisierius formuluoja aptakiai: „namų, kevičius iškyla kaip faustiška asmenybė, metanti iššūkį tėvynės, laisvės, grožio ilgesys“. Pjesės personažai yra Dievui, o Mistras įkūnija amžiną ir daugybę pavidalų garsūs, literatūros istorijoje įamžinti asmenys, todėl turintį piktąjį genijų“. Spektaklis „Mistras“, pasak jos, „reikia nebijoti grubiai nukratyti nuo tų žmonių už- – tai „didinga misterija ir kartu requiem nuostabiai ir šiurpiai romantizmo epochai, kai žmogaus dvasiai buvo priskiriama magiškų galių ir tikima, jog jos gali pakeisti pasaulį“. Be to, tai „pojū- čių puota“ žiūrovams.1 Gražiai parinktas apibūdini- mas – pojūčių puota. Būtų gerai, jei daugeliui teatrinių ir paratea- trinių reginių, kurie reklamuoja- mi kaip „netradiciniai“, suprask, jau vien todėl vertingi, labiau tiktų žodis „puota“, o ne „įvaizdžių tur- gus“ ar „kičo paradas“. Teatrologė Rasa Vasinauskaitė rašo apie šių dienų teatro kalbos „teatrišką pa- viršiaus regimybę, trapų apgavys- čių rezginį“. Rimo Tumino spek- Marius Ivaškevičius. „Mistras“. Režisierius Rimas TUMINAS. Spektaklio scena taklyje, pasak jos, tai pasireiškia
36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 kaip „postmoderni pilnatvės ir tuštybės žaismė, nerim- žadą poetas-patriotas-tribūnas išrėžia neartikuliuotą tas rimtumas, sureikšminta beprasmybė, kuriama kaip prakalbą apie ateitį ir Lenkijos misiją tarp Europos tau- romantizmo pastišas“.2 Teatras įsitikinęs, kad žiūrovai tų, bet paskui vėl subliūkšta. Sceną užvaldo kiti. Galbūt ieško, laukia ir tikisi būtent šito – teatriškos paviršiaus žiūrovai įsidėmės groteskiškus personažus (grėsmin- regimybės, pojūčių, vaizdų ir įvaizdžių puotos. Todėl gus arba komiškus, nes talentingų ir populiarių aktorių jo kūrėjai lenktyniauja, kuris pateiks kuo keistesnį, kuo Mažajame teatre netrūksta), hiperbolizuoti, „socialinių efektingesnį, kuo gausiau ir vis aštresniais prieskoniais kaukių“ principu kuriami vaidmenys, įrodinėjantys (pavyzdžiui, necenzūriniais žodžiais) pagardintą sce- vienašones savo tiesas, gal daugelį palinksmins... Bet nos vyksmą akims paganyti ir juslėms padirginti. Nors kas iš tų „postmodernaus“ žmogaus juokų, žaidimų ir visuotinai žinoma, kad aštriausi pojūčiai atrandami, šmaikštavimų, jei jis nėra apmąstęs ir permąstęs esmi- deja, jau proto užribiuose.... nių savo istorijos, savo krašto (taigi ir savo paties) liki- Menkai susipažinusiems su Adomo Mickevičiaus mo klausimų? Jei jis juokiasi, nežinodamas, iš ko juo- biografija (o tokių žiūrovų dauguma), jo gyvenimas – kiasi? Išnaikinus, pasak poeto, „visą kartą“, netgi kelias tarsi baltas lapas. Ne kažin kiek yra žinančių, kad poe- kartas, nedaug turėjome laiko apmąstymams, stigo ir tas, atkentėjęs kalėjimą ir tardymus Vilniuje, gelbėjosi „žmogiškųjų resursų“… Tokia galimybė atsirado prieš nuo rusų valdžios represijų, nuo Sibiro ir kalėjimo, nuo dvi dešimtis metų. Ar tinkamai pasinaudojome ja, ar bendražygius ištikusio likimo, todėl atsidūrė egzilyje toli per tą laiką pažengėme? Paryžiuje, kur telkėsi sukilėlių likučiai. Tada, XIX a. vi- Keistas sutapimas, kad ir trečiasis spektaklis – „Unė“, duryje, žvelgdamas nuo Monmartro kalvos į paliktą (ar nors visiškai kitos rūšies ir kitus uždavinius sau išsikė- išduotą) Tėvynę, poetas rašė: lęs, sukasi apie tą pačią ašį: Paryžius – Lietuva – Sibiras. Grakščiai suvaidintas, su skoniu ir saiku sukurtas Bi- Žiūrėkite – keliu rutės Mar spektaklis atveria žavios lietuvės, Paryžiaus Vežimų virtinės, kiek užmatyt galiu – salonų viliokės, bet kartu giliai tikinčios moters artis- Visi, visi į vieną šalį. tės Unės Babickaitės-Graičiūnienės komplikuotą vidinį Tai mūs vaikai, o Visagali! pasaulį (remiamasi jos dienoraščiais). Unės gyvenime Į šiaurę tremiami visi. Už ką tokia lemtis baisi? Nejaugi leisi juos kankinti Ir visą kartą išnaikinti? 3
Su dešimteriopa jėga šie vaizdai pasikartos Lietuvos žemėje po šimto metų, tarsi poeto žodžiai būtų užkeikę mūsų istoriją. Pagal spektaklio „Mistras“ siužetą Adomas Mickevičius smagiai leidžia emigranto dienas Paryžiuje su išpro- tėjusia žmona, „tusinasi“ su bohema, o dar pusprotis „pranašas“ Towiańskis atsibeldžia iš Lietuvos, galvą poetui vi- sai susuka, meilužę senstančiam naba- gui pakiša... Vienu momentu atgavęs „Unė“. Režisierė ir atlikėja Birutė MAR. Monospektaklio scena
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 37 atsitinka tai, kas ją, vakarietę, atsidūrusią okupuotoje kotinės vizijos (ir netgi akivaizdžios kvaišalų vartojimo Lietuvoje, paverčia beteise Stalino represijų auka. Ve- pamokos) atstoja herojų svajones, paranojiški kliede- dami gimtinės ilgesio, Graičiūnai prieš pat Antrąjį pa- siai – poetinius apmąstymus. saulinį karą iš paryžietiško „saldaus gyvenimo“ grįžo Todėl visai kitokio sukirpimo spektaklis – Jono Ju- į Lietuvą. Kagėbistai juos suėmė, represavo ir ištrėmė rašo „Antigonė Sibire“, – nepiktnaudžiaujantis perver- į Sibirą, nepaisydami nei Amerikos pilietybės, ku- siškais efektais, darniai sustyguotas režisieriaus meistro rią Graičiūnai turėjo, nei tarptautinių žmogaus teisių. ranka, pagrįstas menine logika ir santūria jausmų tiesa, Skarmaluota, išbadėjusi „grožio vergė“ taigoje, spau- kalbantis apie žmogaus sielą ir egzistencijos prasmę, džiant speigui, kerta mišką... Ji negali palaidoti savo pilietiškai atviras, svarstantis apie mūsų pralaimėjimų mylimo vyro, nužudyto kažin kur Šiaurės platybėse. Šis ir pergalių priežastis, kai kam atrodo nuobodus, nepri- fatališkas herojės gyvenimo lūžis, šiurpi jos biografijos imtinas. N e p o s t m o d e r n u s. ir istorijos grimasa spektaklyje praslysta tarsi nereikš- Perkurdamas graikų mitą, Jeanas Anouilh’s pertei- mingas epizodas. Argi mums tai nebesvarbu? kė prancūzų rezistencijos bekompromisiškumą karo metais, o „Antigonės Sibire“ kūrėjai išreiškė lietuvių Ne vienam įpratusiam (ar įpratintam) prie „pojūčių rezistencijos dvasią pokariu. Buvo metas, kai visa Lie- puotos“ žiūrovui ar kritikui reikia vis naujų dirgiklių, tuva jautėsi kaip Antigonė... Tiksliai parinkti žodžiai, net tokių infantilumo pasireiškimų, kaip meškomis, įvaizdžiai, gestai ir garsai padeda pro visus kultūrinius mikimauzais, žiurkėmis, triušiais persirengę aktoriai. sluoksnius prasimušti mūsų žemės balsui. Spektaklis Klasikos (!) pastatymuose ši žaislų mada plinta tarsi byloja tuo balsu. Aktualizuotas mito herojės mintis, liga. Tokios pat užkrečiamos ir kitos ligos: ar galime dienoraščius tų šiuolaikinių jaunų žmonių, kurie jau įsivaizduoti šiuolaikišku save laikantį spektaklį be per- keletą metų važiuoja į Sibirą ir tvarko tremtinių kapus, versijų, be šoką keliančių (bet jau, regis, nebesukelian- archajiškai moderniškus rašytojos Birutės Pūkelevičiū- čių) atviro sekso, kraujomaišos, sadizmo, mazochizmo, tės tekstus, dainuojamus pagal Giedriaus Kuprevičiaus nekrofilijos temų, be tariamų pasąmonės baubų? Nar- muziką, dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė susieja
„Antigonė Sibire“. Režisierius Jonas Jurašas. Spektaklio scenos
38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 taip išmintingai ir kūrybingai, kad atsiranda giliapras- si įvairiais pavidalais ir variantais, kalba apie moralinį mės jungtys. Asketiška scenografja (dailininkės Agnė imperatyvą, net jeigu, jaunojo recenzento nuomone, Kupštytė, Lauryna Liepaitė) iš grubios faktūros detalių jis jau „seniausiai visiems atsibodęs“. (Ar tikrai atsibo- (siena su kvadratinėmis langų kiaurymėmis) pertei- dęs ir ar visiems?) Pasak režisieriaus, Antigonės mitas kia iškart kelias tikroves – senuosius Tebus, pokario „brėžia takoskyros liniją tarp tų, kurie visais gyvenimo Lietuvą, Sibirą. Praeitį su dabartimi, sceną su žiūrovų atvejais sako TAIP sistemai, vidutinybei, saugiai, pato- sale vienija aukšta tragiškai komplikuotų santykių tarp giai egzistencijai, ir tų, kurie drįsta pasakyti NE, kai pa- žmonių temperatūra – talentingi aktoriai tiesiog įelek- žeidžiami jų principai“. trina spektaklio atmosferą. Trapi, bet liepsninga Eglės Mikulionytės Antigonė stoja į žūtbūtinį mūšį su slidžiu Čia minimi Rimo Tumino, Jono Jurašo ir Birutės Mar ir daugiaveidžiu, atrodytų, neįveikiamu tarsi akmeni- spektakliai iliustruoja, kaip istorinė atmintis aktualizuo- nė tvirtovės siena Kreontu (Liubomiras Laucevičius). jama šiuolaikinio teatro scenoje. Keistas sutapimas, kad Spektaklio kontekste atsiranda daugybė psichologi- visi jie pasirodė beveik vienu metu ir visų jų siužetuose nių niuansų, paklūstančių režisūros idėjai ir tikslams. kartojasi panašios aplinkybės: herojų gyvenimai susiję ir Veiksmai, žodžiai, garsai, mizanscenos – visas daugias- su Prancūzija, ir su Lietuva, ir su šiaurės rytuose šalčiu al- luoksnis audinys nuaustas iš spektaklio kūrėjų (ir ben- suojančiu Sibiru, kuris ištisus šimtmečius buvo grėsmin- dros mūsų visų) patirties, idėjų, minčių, prisiminimų, gas tremties, nelaisvės, prievartos, mirties simbolis. emocijų... Kas galėtų būti aiškiau ir prasmingiau? Taigi, koks bus Lietuvos teatro žiūrovų atsakymas į re- Tačiau „šiuolaikiniam“ žiūrovui, kokiu tikriausiai lai- žisieriaus Jono Jurašo klausimą: „...ar šiandien teatras dar ko save spektaklio „Antigonė Sibire“ recenzentas An- pajėgus sužadinti kolektyvinę atmintį, surasti joje tai, kas drius Jevsejevas, atrodo, kad „moralinis imperatyvas – se- esminga žmogaus savimonei? Ar teatrui istorinė atmintis niausiai visiems atsibodęs“, o režisierius neišmano savo gali būti įkvėpimo šaltinis, ar teatras tebėra pajėgus pavers- amato, esą „mizanscenos dažniausiai jungiamos pavir- ti istorinę kultūrinę atmintį esamuoju laiku?“ 5 šutinišku žodinės sąsajos principu“. Jaunasis recenzentas Ar kokiu nors būdu įmanoma tą atsakymą išgirsti? moko Joną Jurašą režisūros abėcėlės, aiškindamas, kad „viena pagrindinių režisieriaus užduočių: itin atsakingai rinktis meninius įvaizdžius, atsikratyti prasminio perte- 1 Rimo Tumino, Mariaus Ivaškevičiaus, Ramunės Balevičiūtės citatos iš Vil- kliaus ir klaidingų interpretacijų. O prasmės perteklius niaus valstybinio mažojo teatro spektaklio „Mistras“ programos, 2010. dažniausiai reiškia aiškios prasmės stoką.“ 4 2 Rasa Vasinauskaitė, Dvidešimtieji teatro metai, 7 meno dienos, 2010-03-26. (Kas čia kalba apie „aiškias prasmes“? Juk vienu di- 3 Adomas Mickevičius, Eilėraščiai. Poemos, Vilnius, 1987, p. 322. džiausių šiuolaikiško spektaklio privalumų visuotinai 4 Andrius Jevsejevas, „Antigonė Sibire“: kai skausmas tampa pareiga, Menų laikomas nevaldomas reikšmių mirguliavimas, „su- faktūra, 2010-10-25. reikšminta beprasmybė“, kuri neleidžia kelti „kompro- 5 Jono Jurašo citata iš Kauno valstybinio dramos teatro spektaklio „Antigonė mituojančių“ klausimų – „kodėl“ ir „ką tai reiškia“.) Sibire“ programos, 2010. Visiškai beprasmiška būtų polemizuoti su teatri- nės klausos neturinčiu (ar netekusiu), pelų nuo grūdų Klaidos atitaisymas: Kultūros barų nr. 11, straipsnyje „Ar istorinė atmin- neskiriančiu, ne tik moralinių, bet ir aktorinio meno tis gali būti įkvėpimo šaltinis“, p. 23, padaryta absurdiška redagavimo vertybių nesuvokiančiu tendencingo rašinio autorium, klaida – Jonas Jurašas LNOBT pastatė ne Claudio Monteverdi’o „Orfėją“, o bet Jevsejevo požiūris vaizdingai atskleidžia tos mūsų Christopho Willibaldo Glucko „Orfėją ir Euridikę“. Atsiprašome teksto auto- visuomenės dalies, kuri gyvenime ir teatre ieško vien rės prof. Irenos Aleksaitės ir skaitytojų. aštrių prieskonių ar „greito“ maisto, vertybinę poziciją. Redakcija Pats Antigonės mitas, kuris žmonijos istorijoje kartoja-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 39 Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė
ARKANGELO GATVĖ
i yra istorinė, toji Arkangelo gatvė, kaip ją vadi- jį namą prikėlusios iš griuvėsių luomo prestižiškam Jnu. Nors jos grindinį, mintą vienuolių ir didikų, gyvenimui ir iš aukšto žiūrėjo į kitus gyventojus, ap- seniai dengia asfaltas, o buvusiose aklinose sienose imtus neveiklumo stingulio ar prislėgtus finansinės iškirsti dideli langai ir vartai, bet vakarais vis dar taip negalios. Viena iš jų, per pirmas vedybas įgijusi peni- pat spindi bažnyčių kryžiai, stogų karnizus nutupia cilino išradėjo pavardę, buvo ištyrusi nekilnojamojo Napoleono laikus menančių juodų varnų pulkai, pa- turto rinką ir statybinių konstrukcijų naujoves nuo vartėse šlama grėsmingi ir atleidimo maldaujantys is- Kanados iki Afrikos, gal net dar toliau, ir dabar savo torijos šešėliai. Gatvė jau kuris laikas sparčiai keičia- du butus pelningai nuomoja užsieniečiams. Antroji si, modernėja, bet kažkas joje ir nesikeičia, atkakliai Atlantė garsinosi praeityje tėvynainių labui atlikusi tūno senų namų rūsiuose, laikosi įsismelkęs į pama- daug labdaringų žygių; ji, regis, priklausė Rotari klu- tus, plinta kartu su neišnaikinamais sienų pelėsiais. bui ir, spėju, samariečių ordinui, atsidėjusiam arti- Naujieji gyventojai dedasi to nepastebintys, o gal ir mųjų ligonių slaugymui. Čia taip pat yra įsikūręs bu- nepastebi – jie atsinešė savąjį gyvenimo būdą, drąsiai vęs diplomatas, atstovavęs kraštui, kuriame nei gimė, pakeitė interjerus, o kai kur ir eksterjerus, diktuoda- nei gyveno. Jis ir dabar ignoruoja šį kraštą, nes beveik mi naujovišką tvarką. Bet tas kažkas vis tiek nenori neišeina iš buto, kuriame, jei kyla buitinių problemų, pasiduoti... sakosi irgi negyvenantis. Gretimą butą nuomoja sve- Kai antrą kartą atsikėliau čia gyventi, supratau, timos šalies karo atašė, mažą savo valstybės vėliavą kad senasis namas nenori manęs priimti. Atmeta tar- išsikėlęs balkone, kur retomis saulėtomis dienomis si svetimkūnį. Sovietmečiu butuose, suskaidytuose mėgsta sėdėti su šviesiaplauke, o kitu metų laiku – su pagal komunalinį principą, gyveno skurdi ir pilko- rusvaplauke dama. Aukštu žemiau gyvena dvi viena ka „vietinė fauna“, kaip pasakytų buvęs mano kurso kitą globojančios moterys su gyvulių ūkiu: dviem kil- draugas Z. Niekam nerūpėjo kaimynų biografijos ir mingos veislės šunimis ir plebėjiškai rainu katinu. Jos profesijos. Dabar kiekvienas namo aukštas turi reikš- taip pat retai, kaip ir buvęs diplomatas, iškelia koją iš mingą, savo svarbą jautriai jaučiantį gyventoją, tar- savosios namų tvirtovės, išeina tik pavedžioti po par- kim, kokį buvusį diplomatą, užsienio šalies karo atašė ką savo augintinių. Vienas butas – viso namo gėdai ir ar bent verslininką, kaip paaiškėjo, irgi neeilinį. Nors širdperšai – vis dar tuščias, išgriautas ir nesuremon- tų aukštų tik trys ar keturi, nelygu kaip skaičiuosi, so- tuotas. Sako, jį įsigijęs stambus, bet gal jau bankru- cialinis jų svoris prilygsta daugiabučiui. Namo kertes, tavęs, verslininkas. Virš to buto vis dar tvyro tamsi vaizdingai tariant, laikė – kol nepabodo – dvi tvirtos įtarimų migla, nes anais laikais jame gyveno moteris, moterys, nelyginant dvi Atlantės. Jos didžiavosi seną- pravardžiuojama Nuodytoja, atkelta į šį, tada buvu-
40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 sį „manevrinį“, plotą iš gyvsidabriu apnuodyto buto gal ir balnais ar kitokiais odos dirbiniais. Namo gy- Žvėryne. Ėjo kalbos, kad tyčia ar netyčia išsipylęs ventojai nesidžiaugė, kai čia įsikūrė verslo biuras, gyvsidabris padėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu pasi- bet ilgainiui su tuo apsiprato. Pro antro aukšto langą ligojusiam ir jai įgrisusiam vyrui. Ji irgi retai kada iš- nuolat matydavau, kaip prie namo vartelių privažiuo- eidavo iš „manevrinio“ buto, nei virė, nei kepė (netu- ja baltas furgonas ir du vyrai neša iš jo, persimetę per rėjo net virtuvės), bet retsykiais primindavo apie save petį, ilgas rusvas odas, susuktas į didelius rulonus ne- valsais, kuriuos skambindavo išsiderinusiu pianinu. lyginant persiškus kilimus. Laiptų aikštelėje ar tarp- „Nuodytojos“ valsai seniai nutilo, dabar jos bute per dury dažnai prasilenkdavau su jaunu šviesiaplaukiu langus, vis keičiamus ir niekaip nepakeičiamus, švil- akiniuotu vyru, kuris mandagiai linktelėdavo galva, pauja vėjai, o kartą per metus jame pasirodo rūstus ir ir tiek. Nežinojau, nei kas jis, nei kaip ta firma vadi- reiklus verslininkas. nasi (ant durų nebuvo jokio užrašo). Nelabai tuo ir Pirmas aukštas taip pat turi savo verslininkus. Jau- domėjausi, kol vieną gražią šio rudens dieną netikėtai kios, keturis vaikus auginančios šeimos galva nuolat paaiškėjo, kad firmos savininkas yra dviejų garsių po- keičia šakoto verslo pobūdį, keliauja į artimesnį ir etų ketvirtos ar penktos eilės palikuonis, į Vilnių per- tolimesnį užsienį, bet turtais nesišvaisto. Jaunėlis jo sikėlęs iš Paryžiaus. Ir kad su juo susijusi ne tik viena sūnus Lukas, vos sulaukęs šešerių metų, nustebino beveik detektyvinė literatūrinio palikimo istorija, bet sumanumu ir fantazija – sugalvojo prekiauti varnų ir keistokų sutapimų virtinė. plunksnomis. Žinoma, slapčiomis nuo tėvų. Varnos nuo seno mėgsta Arkangelo gatvę ir čia numeta ne Poeto lova ir pomirtinė kaukė vieną plunksną. Lukas ėmė už keletą centų pardavi- nėti jas gausiems senamiesčio turistams, kurie bū- Šiltą popietę rudenėjančios saulės atokaitoje sėdė- riuojasi aplink mūsų namą. Bet geriausiai jam sekėsi jau su savo bičiule Karolina Masiulyte-Paliulis Saint botanikos sodelyje, kur lenkų piligrimų grupės su Germain restorano terasoje, už keliasdešimties žings- literatūriškai iškalbinga gide nuolat stoviniuodavo nių nuo namo su užrašu „Tu mieszkał Adam Mickie- prie namo su Juliuszo Słowackio biustu ir užrašu, kad wicz“. Karolina neseniai buvo grįžusi iš Paryžiaus, čia poeto gyventa. (Kadaise šitame name buvo mano kur gimė ir užaugo. Kalbėjomės apie jos paryžietiškus sūnaus pirmasis vaikų darželis.) Kita pelninga Luko laikus, apie bendrus pažįstamus. Papasakojau jai apie plunksnų prekybos vieta buvo visai netoliese, tik iš- Adomo Mickevičiaus proanūkio J. Goreckio laiškus, nėrus pro vartus į gretimą gatvelę, prie namo Nr. 5 1959 m. rašytus iš Paryžiaus Lietuvos SSR rašytojų są- su užrašu „Tu mieszkał Adam Mickiewicz“. Nežinia, jungai, dėl „Ad. Mickevičiaus palikimo perdavimo“.1 ar svečiams iš Lenkijos, pagarbiai žvelgiantiems į šio Jis norėjo atiduoti Lietuvai savo didžiojo prosenelio istorinio namo vartus, plunksna, nors ir ne žąsies, o kolekciją – laiškus, knygas, asmeninius poeto daik- varnos, primindavo popieriuje besiliejančias poezijos tus ir t. t. Po ilgos tylos jam buvo atsainiai atsakyta, eilutes, ar juos sužavėdavo spindinčios mažojo vers- kad šis reikalas perduotas spręsti atitinkamoms so- lininko akys, bet visi noriai pirko plunksnas, tad par- vietinėms instancijoms. Tuo susirašinėjimas baigėsi, davėjui per dieną pavykdavo užsidirbti ledų porcijai. ir vertinga kolekcija išsprūdo Lietuvai iš rankų. Kur Kai gandas apie plunksnų verslą pasiekė tėvų ausis, nukeliavo visas didžiojo poeto palikimas, tikslesnių Lukui buvo paskirtas trumpas namų areštas, o preky- žinių nėra. Šią istoriją aprašė Gražina Mareckaitė, at- bą liepta nutraukti. sitiktinai radusi minėtus laiškus Literatūros ir meno Kita pirmojo aukšto savininkė, nešiojanti dvi bu- archyve. Ar neteko Karolinai girdėti apie Goreckius vusių vyrų pavardes, nuomoja savo butą mažai pran- Paryžiuje? cūzų firmai, prekiaujančiai žirgų sporto aksesuarais, 1 Gražina Mareckaitė, Kur dingo deimantinė lyra?, Kultūros barai, 2010, Nr. 10.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 41 – Goreckis? – perklausė Karolina. – Pažįstu Ro- Romanas sako žinantis, kad jo senelis ketino per- maną Goreckį-Mickevičių. Jis mano draugas ir tavo duoti Lietuvai Adomo Mickevičiaus asmeninius daik- kaimynas čia, Vilniuje. Nežinojai? Taip, taip, tos žirgų tus, relikvijas, laiškus. Kartu norėjo atgauti nusavintą sporto aksesuarų firmos savininkas iš pirmo aukšto. nekilnojamąjį šeimos turtą. Tuo reikalu rašęs ne tik Jo vizitinėje kortelėje parašyta De Facto System. Ro- į Vilnių, bet ir į Maskvą. Jerzy’o Goreckio pastangos man Gorecki-Mickiewizc. nedavė jokių rezultatų. Pavargęs galva daužyti sieną, – Tikrai parašyta Gorecki-Mickiewicz? – negalėjau jis „pardavė didžiąją dalį kolekcijos už 100 000 dole- patikėti. rių Giereko Lenkijai. Ji eksponuota Varšuvos ir Poz- – Taip, tikrai taip. Jis čia persikėlė iš Paryžiaus gal nanės muziejuose“ (iš Romano Goreckio el. laiškų šio prieš aštuonerius metus. Jo žmona Jovita – lietuvė. O teksto autorei). dukrytė Aleksija. Baltaplaukė kaip angeliukas. Virš Kiek supratau, tai įvyko 1978-aisiais, kai iš Roma- jos lovelės kabo Aušros Vartų Madonos paveikslas. no (tada dešimtmečio berniuko) atėmė lovą, kurioje Senovinė tapyba. jis miegodavęs. Didelė medinė Adomo Mickevičiaus – Aušros Vartų Madona? lova, matyt, priklausė tai privačiai poeto kolekcijai, – Romanas sako, kad tas senas paveikslas esąs iš jo kuri parduota Lenkijai. „...Aš labai supykau ant sene- prosenelių Goreckių namų. Kažkuo labai svarbus jų lio, kai lenkai atėjo lovos pasiimti“, – rašo laiške Ro- giminei. Turėsiu supažindinti tave su savo bičiuliu, – manas. Jo teigimu, ne visa kolekcija buvo parduota pridūrė Karolina. Varšuvos literatūros ar kitiems Lenkijos muziejams: Pažintis su Romanu prasidėjo elektroniniais laiškais. „1990-aisiais mano tėvelis ir dėdė dar turėjo apie 40 Paaiškėjo, kad mano kaimynas iš tikrųjų yra Jerzy’o poeto šeimos paveikslų, knygų ir daiktų. Jie siūlė tą (pranc. Georges) Goreckio anūkas. To paties J. Goreckio, likusią kolekciją padovanoti Lietuvai mainais už nu- kuris rašė laiškus į Lietuvą, siūlydamas perduoti Adomo savintas šeimos žemes. Ponas Czesławas Okinczycas, Mickevičiaus palikimą. Jerzy’o močiutė, didžiojo poeto Mickevičiaus fondo prezidentas, prašė, kad mano šei- vyriausioji duktė Marija, ištekėjo už Tadeuszo Goreckio, ma asmeniškai jam atsiųstų kolekciją be dokumentų, tapytojo portretisto, kilusio iš žymios vilniečių bajorų žadėdamas, kad po to jis pakalbės su Algirdu Bra- šeimos. Tai šeimai priklausė dideli žemės plotai netoli zausku. Šeima atsisakė siųsti jam kolekciją. Nuo to Vilniaus ir gražus namas, tebestovintis Dominikonų ga- laiko mano prašymas suteikti Lietuvos pilietybę buvo tvės pradžioje. Tadeuszo tėvas Antonijus Goreckis, gimęs du kartus atmestas Valdo Adamkaus prezidentavimo Vilniuje, buvo gana žinomas (dabar nepelnytai primirš- laikais, kai, beje, prezidento patarėjas lenkų klausi- tas) lenkų poetas, artimas Adomo Mickevičiaus bičiulis, mais buvo tas pats Okinczycas.“ turėjęs įtakos jo kūrybai. Kariavęs Napoleono karuose Kokiu pagrindu buvo atmetami Goreckio piliety- prancūzų pusėje. Sukilėlis, vėliau emigravęs į Paryžių. bės prašymai, neišsiaiškinau, nors pats faktas gerokai Ten drauge su Mickevičium buvo mistro Andrzejaus To- nustebino. Palikau tą narplioti įstatymus ir teisinius wiańskio kulto pasekėjas, vienas iš trijų „šventojo reikalo bei politinius reikalus geriau išmanantiems žurnalis- ministrų“ (vėliau tapo tovianskininkų priešu). tams. Mane, prisipažinsiu, labiau domino Mickevi- Taigi paaiškėjo, kad mano kaimynas Romanas – čiaus ir Goreckio šeimų kultūrinis palikimas. dviejų lenkų poetų, dviejų ryškių istorinių asmenybių Prieš išvykdama ilgesniam laikui iš Lietuvos, apsi- palikuonis. Ką jis žino apie Lietuvai siūlytą palikimą? lankiau Romano Goreckio namuose Bokšto gatvėje. Jo Nemažą dalį privačios kolekcijos Adomo Mickevi- butas, įrengtas namo palėpėje, man priminė paryžie- čiaus anūkas Vladislovas padovanojo memorialiniam tišką mansardą. Pro jo langus matyti įspūdinga paru- muziejui Paryžiuje. Koks kitų didžiojo poeto ar su davusių, parūdijusių skardos ir čerpių stogų mozaika. juo susijusių daiktų likimas? Kambaryje su išdėliotomis protėvių relikvijomis, ant
42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 stalo, greta storo aplanko su dokumentų ir susirašinė- jimo pilietybės reikalais kopijomis, gulėjo pomirtinė Adomo Mickevičiaus kaukė. Baltame gipse prieš pu- santro šimto metų suaušę poeto bruožai, pažįstami iš vadovėlių, portretų, paminklų, čia darė autentiško pri- silietimo įspūdį. Kaukė atrodė mažumėlę aptrupėjusi, patamsėjusi nuo laiko. – Nosies galiuką turėjome kiek pataisyti, buvo pa- juodęs nuo pirštų. Dažnas mėgsta vis nosį paliesti, – paaiškino Romano žmona Jovita. – O štai čia tasai jus sudominęs Aušros Vartų Ma- donos paveikslas. Jis visą laiką kabojo virš poeto lovos, kol ją išvežė į muziejų, – parodė Romanas tamsaus kolorito paveikslą, nukabintą iš Aleksijos kambario. Tai buvo senas tapybos darbas su lenkišku užrašu kitoje pusėje: MB [Matka Boska – aut.] Ostrobrams- ka, Wilno, 1903 m., Wincenty „Slendzin“ski. Kaip jis atsidūrė pas Goreckius Paryžiuje, nėra žinoma. Vincentas Slendzinskis – nuo Jonavos kilęs tapyto- jas, 1863 m. sukilimo dalyvis, išgyvenęs ilgą tremtį Rusijos gilumoje, palaidotas Vilniuje, Bernardinų kapinėse. Beje, jo sūnus dailininkas Liudomiras Vincentas SLENDZINSKIS. Aušros Vartų Dievo Motina. 1903. Iš Romano Slendzinskis 1930 m. nupiešė Lietuvos didžiojo ku- Goreckio privačios kolekcijos nigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro ir Barbo- ros Radvilaitės palaikus, surastus Vilniuje, – prisi- miniau, apžiūrinėdama greta Aušros Vartų paveikslo priglaustą nedidelio formato litografiją pagal Józefo Simmlerio tapybos paveikslą „Barboros Radvilaitės mirtis“ (1860). Žygimantas Augustas sėdi palinkęs prie mirštančios Barboros guolio. Dingtelėjo mintis, kad Aušros Vartų Madonos ir Barboros Radvilaitės įvaizdžiai kaip likimo ženklai nuolat pasikartoja mano kelyje. Net ir čia, ir dabar. – Įdomu, kodėl Madonos paveikslas daug metų kabojo virš Adomo Mickevičiaus lovos, kai poeto jau seniai nebebuvo? – paklausiau, stebėdama, kaip ma- žoji Aleksija, palindusi po stalu, piešia didelius spal- votus skaičius. – Jūs, be abejo, žinote, kokia svarbi Adomui Mic- kevičiui buvo Aušros Vartų Madona, – pasakė Jovita lietuviškai, o gal Romanas angliškai ar lenkiškai (kal- bėjomės trimis kalbomis iš karto). – Būsimojo poeto Adomo Mickevičiaus pomirtinė kaukė
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 43 veikė dažno vilniečio, o ir ne tik vilniečio, asmeninę biografiją… – Aušros Vartų paveikslas lemtingai pakreipė ir mudviejų su Jurašu gyvenimą. Todėl taip norėjau pamatyti dar vieną jo variantą, – prasitariau Roma- nui, nors ir neketinau pasakoti asmeninių prisimi- nimų. – Kai cenzūra uždraudė šio paveikslo kopiją rodyti „Barboros Radvilaitės“ spektaklyje, dėl to ki- lęs režisieriaus konfliktas su sovietų valdžia baigėsi mūsų emigravimu. Atsisveikinome su Vilniumi irgi Aušros Vartuose. Perfrazuodama Adomo Micke- vičiaus žodžius, galėčiau pasakyti: Išgelbėjo ir mus šventa globa Tavoji. Romanas man parodė sąrašą tų Mickevičiaus ir Goreckio relikvijų, asmeninių daiktų, kuriuos tebe- Roman Gorecki-Mickiewizc turi šeima. Surašytas angliškai, matyt, prancūzo, ne itin gerai mokėjusio anglų kalbą, jis gana ilgas – 36 motina patikėjo savo sūnų Aušros Vartų Dievo Moti- pozicijos: ne tik poeto pomirtinė kaukė, bet ir du jo nos globai, kai, būdamas kūdikis, jis sunkiai susirgo, portretai (vienas iš jų – Valentino Vankavičiaus lito- iškritęs per langą. grafija), įvairūs medaliai iš bronzos, „Konrado Va- Išties juk turėjau prisiminti „Pono Tado“ eilutę, lenrodo“ pirmojo leidimo prancūzų kalba korektū- kur kreipiamasi į Aušros Vartų Dievo Motiną: „Išgy- ra, Mickevičiaus žmonos Celinos ir dukters Marijos dė ir mane šventa globa Tavoji.“ Turėjau prisiminti portretai (tapyba), Marijos skėtis su dramblio kaulo ir keletą poeto biografijos faktų: atvykęs studijuoti į rankena, didelis medalionas, Napoleono Bonapar- Vilnių, Mickevičius, motinos prisakytas, pirmiausia to apdovanojimo raštai ir medaliai, skirti Antonijui nuėjo nusilenkti Aušros Vartų Madonai, o visiems Goreckiui, ir kt. Nejaugi ir šis, dar niekam neperduo- laikams išvykdamas iš Vilniaus 1824-aisiais, irgi pa- tas Adomo Mickevičiaus šeimos palikimo likutis ati- simeldė Aušros Vartuose. Su šiuo paveikslu susijęs ir teks ne Lietuvai? Nejaugi didžiojo poeto palikuonis, mistinis Adomo Mickevičiaus laikotarpis Paryžiuje. trokštantis įgyti Lietuvos pilietybę ir gyventi protė- Poeto bičiulio Valentino Vankavičiaus (Wankowicz) vių žemėje, negalės tapti jos piliečiu? Negera nuo- laisvai nutapyta Aušros Vartų paveikslo kopija su Lie- jauta man sakė, kad korupcijos žydėjimo laikais šie tuvos ir Lenkijos herbais viršuje ir lenkišku užrašu retoriniai klausimai taip ir liks retoriniais, atsimušę į apačioje: „O PANI! KU RATUNKOWI POSPIESZ tvirtą biurokratijos ir abejingumo sieną. SIĘ“ („O Ponia, mus gelbėti paskubėki“) 1841 m. buvo Galvojau apie tai, grįždama į savo istorinę gatvę, pakabinta Šv. Severino bažnyčioje, kurioje mistikas kuria vaikščiojo ir Adomas Mickevičius, kai studi- Towiańskis savo pasekėjams, tarp jų Mickevičiui ir javo Vilniaus universitete. Namo, kuriame gyvenu, Goreckiui, skelbė pranašystes apie tautų misiją. tada dar nebuvo (jis pastatytas XIX ir XX amžių Tądien žiūrėdama į Slendzinskio nutapytą Ma- sandūroje), bet žalia veja priešais jį gal ir tada ža- doną, nustebusi pagalvojau: kokią magišką reikšmę liavo, o trimituojančio arkangelo vėtrungė tarp Šv. šis paveikslas ir jo variantai turi įvairiais tautos ir Mykolo bažnyčios bokštų, pasisukusi į šiaurę, sau- žmogaus gyvenimo – lūžių, sąjūdžių, sukilimų, pa- lėlydžio nutvieksta, turbūt spindėjo taip pat, kaip ir sipriešinimų, emigracijų – laikotarpiais, kaip jis pa- dabar…
44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Bildukas ir vaikų poeto motina das su tautiniais raštais, bet, gudriai šypsodamasis, prisimerkęs po žvilgančiais akinių stiklais, vis tiek Sunkiai pastumiamas, senas laukujes namo duris palinkėjo laimės šiame bute. Kaip tik jos, o kartu ir man atidarė išstypęs paauglys. Tai kaimynų sūnus šilumos, čia man ypač pristigo. Lukas, buvęs paukščių plunksnų pardavėjas, jau ti- Gyvenau šiaurinėje buto pusėje neilgai, vos ke- kriausiai užmiršęs savo vaikystės verslą. Kada tai lerius metus. Palikau jį savo tėvui, kuris atsikėlė iš buvo? Prieš devynerius, dešimt metų? Laikas ne- Kauno globoti anūkų, ir seseriai Gražinai, kuri tada numaldomai skuba, palikdamas pėdsakus veiduose, jau augino Agnę, nepaprastai į ją panašią tapybiškų siluetuose, daiktuose, knygose, grindyse, namo ker- bruožų dukrytę, tarsi nežinomo dailininko nuta- tėse. pytą jos kopiją. Agnės tėvas, nenuilstantis Vilniaus Laiko pėdsakų apstu ir mano bute, padalytame į drobių tapytojas Aloyzas, stengėsi likti anonimas, dvi – šiaurės ir pietų – puses, į ankstesnį ir dabartinį lankydavo ją slapta ir retsykiais, tiesa, kai paaugo, mano gyvenimą jame. Šis butas yra tarsi dvigubas pasirodydavo dažniau. Bet tai jau pernelyg asmeniš- veidrodis, kuris, pasuktas į vieną pusę, atspindi an- ka šeimos istorija. Išvykau iš čia, sparnuotai sakant, trąją. Čia šmėžuoja ir su literatūra susijusių žmonių, vingiuotais egzilio keliais, grįžau beveik po dviejų jų giminių šešėliai. Kadaise, sovietmečiu, šiaurinę dešimtmečių, o grįžusi apsistojau jau kitoje – pieti- šio buto pusę valdžia atidavė Rašytojų sąjungai. Kai nėje – šio buto pusėje. man gimė sūnus, buvo pasiūlyta iš mažesnės „ko- munalkos“ Garelio (dabar Dominikonų) gatvėje – Turiu jus perspėti, – pasakė man buvusių šios persikelti į didesnę. Šiame komunaliniame bute tada pusės gyventojų duktė Audra. – Mes išsikėlėm, bet gyveno poetas Eugenijus Matuzevičius su žmona čia liko vienas šio buto senbuvis – bildukas. Gal Gene. Užsukau pas juos pasidairyti. Senas, smarkiai pas jus jis neužsibus, matau, krosnį perstatote. Bet apleistas namas atrodė niūrus, šaltas kaip ir pilkšvos mums pridarydavo eibių, nuversdavo gėlių vazo- šiaurės šviesos semiamas butas. Bet poetas, atrodė, nus, sudaužydavo puodukus, kartą net šviestuvą jautėsi čia jaukiai. Jis buvo malonus, šiltas žmogus, nuo lubų nutraukė, – rimtai kalbėjo ši rami inteli- mėgęs sočiai pavalgyti, tą liudijo apvalus jo stotas. gentiška dailininkė animatorė anksti žilstelėjusiais Būdamas plataus, „prieškarinio“ išsilavinimo inteli- plaukais. Dar pridūrė, kad bildukas ypač mėgdavęs gentas, poetas ir poezijos vertėjas, sovietinės litera- siausti, kai namie likdavo viena močiutė. Ji ir pabar- tūros vandenyse jis stengėsi plaukioti itin atsargiai, davo jį, ir pasikalbėdavo su juo. kad neužkliudytų kokio povandeninio rifo, tarkim, Taigi močiutė. Ji buvo poeto Kosto Kubilinsko karo metais išleisto savo eilių rinkinio. Atsargus, motina. Žemo ūgio, kresna, didele galva kaip ir vai- apsukrus jis buvo ir gyvenime. Pavaišinęs savo ga- kų poetas. Atsikėlė į šitą butą su dukros šeima, kai mybos trauktine, pasakojo, kaip smagu čia, didelėje dar gyvenau kaimynystėje. Prieš tai tame bute gy- virtuvėje, maudytis kubile. Kodėl kubile ir dar virtu- venęs kaimynas, pavarde Paukštė, kartą pasakė: čia vėje? – nusistebėjau. Matai, – atsakė, – vonia, esanti jums, rašto žmonėms, tiks į kompaniją – atsikelia anoje buto pusėje, priklauso kitiems gyventojams, kažkokio poeto, gal Baltakio ar Keturakio, sesuo. Tai o tualetas, esantis šioje, yra bendro naudojimo. Bet buvo Genė Kubilinskaitė-Kabrazinskienė su vyru, kaip jauku, kai kūrenasi senoviška koklinė krosnis su dviem dukrytėm Audra ir Rasa. Močiutė atsikėlė kambaryje! – džiaugėsi poetas, jau pakėlęs sparnus su jais. įsikurti modernesniame bute su centriniu šildymu. Ne tada (daugelio dalykų tada nežinojom), o da- Jis kiek nusivylė mano skoniu, kai atsisakiau per- bar mane persekioja mintis: ar Kosto Kubilinsko pirkti aukštus langus dengiančias drobines užuolai- motina ką nors numanė apie savo sūnaus tragiš-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 45 kas išdavystes ir jo mirtį neaiškiomis aplinkybėmis Stabteli bendrame koridoriuje, kaimynų durys pra- Malejevkoje, rašytojų kūrybos ir poilsio namuose viros ir ji girdi: močiutė Kubilinskienė garsiai skai- už Maskvos? Kai ji apsigyveno šiame name, Kosto to pasaką sutūpusioms prie jos mergaitėms – Rasai nebebuvo jau gal dešimt metų. Padūsaudavo, kad ir Agnei. Ne, neskaito – ji seka pasaką, tokia gražia sūnui kažkas atsitiko ten, tolybėje, paaimanuoda- kalba, taip sklandžiai, vaizdingai lyg skaitytų iš raš- vo, kad nelengva buvo su juo gyventi, nes reikėdavę to. Vaikų poeto motina. nuolatos valgydinti jo draugus, kurie susirinkdavo – Tikriausiai ne kas kitas, o senoji Kubilinskienė pagerti, o gerdavę smarkiai. Tiek tos kalbos apie ir apgyvendino bilduką pietinėje buto pusėje. Šiau- sūnų ir buvo. Nežinau, ar motiną pasiekdavo tais rinėje jo nebuvo, – sako mano sesuo. Ji nėra visiškai laikais sklandę įvairūs gandai, kad Kostas buvęs ka- tikra, kad bildukas – tai pramanas. Antai iškviestas gėbistų nužudytas, o gal pats nusižudęs, girdi, są- santechnikas kartą niekaip nerado priežasties, kodėl žinė užgraužusi, kad parsidavė saugumui. Parsida- vonioje telkšo vandens bala, ir paklausė: gal pas jus vė esą todėl, kad labai norėjo rašyti ir spausdintis. bildukas gyvena? O juk santechnikai yra realistai, Kokie to parsidavimo padariniai, sužinojome daug fantazijoms nepasiduoda. Nors ką gali žinoti... vėliau. Ir šiandien šiurpas nukrečia, kai pagalvoju, Man nepatinka jo vardas. Bilduku dabar pavadi- kad 1949-aisiais tada dvidešimt šešerių metų poe- namas vienas kitas vaikų darželis, kokia nors smul- tas, saugumo užverbuotas ir infiltruotas į partizanų kių įrankių ar suvenyrų krautuvėlė, o anais laikais būrį, nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą – kitą taip sulietuvintai buvo vadinami „stukačiai“. Todėl poetą Benediktą Labėną (slapyvardžiu Kariūnas) ir Bilduką vadinu Bildenbruku arba Bildenfonsu. Ko- išdavė jam žinomas partizanų slaptavietes. Jei to- dėl? Tai irgi beveik detektyvinė istorija: kai viršuti- kia kaina jis „atsipirko“ už nacių okupacijos metais nio aukšto kaimynė, nepaisydama paminklosaugos spausdintus antibolševikinius eilėraščius, tai iš šė- reikalavimų, iškėlė savo pusėje stogą, kad įsirengtų toniško sandėrio su KGB poetas laimėjo tik trylika prašmatnią palėpę, po istorinių dulkių sluoksniu ant gyvenimo metų. aukšto buvo rasta keletas senų artilerijos sviedinių Regis, ir šiandien nėra aišku, kodėl ankstyva mir- ar kitokių šaudmenų, užsilikusių nuo kažkurio karo. tis jį ištiko būtent Malejevkoje. Galvodama apie Teko kviesti išminuotojus. Iš tų laikų, spėju, galėjo poeto motiną, kalbėjausi apie tai su Jonu Juškaičiu, šiame name užsilikti ir Bildenbrukas ar Bildenfon- kuris pažinojo Kubilinską, kai dirbo Literatūroje ir sas. O kad apsigyveno pas vaikų poeto motiną, ma- mene. („Tu man primeni Benį Labėną. Toks rimtas ir tyt, turėjo savų priežasčių ar giminystės ryšių su jos liūdnas. Ar niekad negirdėjai apie Benį Labėną?“ – kaukais. Ko gero, jis ir dabar čia tebegyvena. Man klausdavęs jo Kostas, kurį partizanai vadino pravar- jo buvimą liudija naktimis staiga be priežasties pra- de Kapsas.) Juškaitis nemano, kad Kubilinsko mirtis dedantis girgždėti parketas, ne vietoj atsirandantys buvo smurtinė. Kam jį reikėtų žudyti, jis ir pats save buto raktai, kažkur pradingstantis mobilusis telefo- alkoholiu buvo pribaigęs, kepenis sunaikinęs, – sakė nas, saulės akiniai arba nudanginti seni adresai... mano bičiulis. Į trumpo gyvenimo pabaigą Kubi- Bet ne dėl Bildenbruko arba Bildenfonso kaltės linskui reikėdavo tik taurelę išgerti, ir viskas. Valia anais laikais nežinia iš kur pas mus atsirasdavo sve- buvo jau palaužta. Jeigu tuose kūrybos namuose timų daiktų, dingdavo adresų ar užrašų knygelės, prisikabino koks kagėbistas ar rašeiva, tai ir išgėrė tuščiame bute už sienos pasigirsdavo sunkūs žings- paskutinę savo taurelę vaikų poetas... niai. Kai mintimis grįžtu į buvusį komunalinį butą, – Tai kaip ten buvo su tom saugumiečių paliktom mano vaizduotėje jis pasisuka kaip dvigubas veidro- replikėm, kurias radai ant lentynos? – klausiu se- dis. Manęs ten jau nėra. Mano sesuo grįžta iš darbo. sers, prisiminusi kadaise pasakotą mikrofono įtaisy-
46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 mo istoriją. – Regis, kaimynas pasakė, kad močiutė Dar norėčiau sesers paklausti apie didžiulę juo- Kubilinskienė girdėjusi kažką jūsų bute vaikštant, dą pelėsių dėmę ant vakarinės sienos, kuri remiasi kai nieko namie nebuvo? į kitą, dar senesnį Arkangelo gatvės namą. Ar kada – Atsuktuvą radau ant lentynos. At-suk-tu-vą! – nors anksčiau ji pastebėjusi tą juodulį – milžiniš- atsiliepia po kurio laiko sesuo, įsižeidusi, kad gerai ką, prie sienos prisiplojusią gličią medūzą ar giliai neįsidėmėjau šeimą sukrėtusio įvykio detalių. Ir įsispaudusį bilduko – manojo Bildenbruko – šešė- griežtu tonu primena, kaip viskas vyko: lį? Bet nebeklausiu. Kai pirmą kartą atėjau į pieti- – Trumpai: mane privertė, kad tėvelį iškviesčiau nę buto pusę, toji dėmė smigte smigo į akis, ji buvo iš Kauno, kur jis svečiavosi. Ryte sulaikė jį gatvės drėgna, dvelkė seno rūsio kvapu. Atrodė, nori mane pradžioje, įsodino į juodą „Volgą“, nuvežė į KGB, atgrasinti, kad negrįžčiau gyventi čia. Ir kėlė keistą pralaikė visą dieną, nešiojo skaityti tavo straipsnius nerimą. Meistrai ją užtinkavo, dėmė jau daug metų ir abiejų (su Jonu) pasisakymus Vakarų spaudoje. nebeprasisunkia. Bet žiūrėdama į tą sieną dažnai Mane darbe užtrukdė iki vėlumos. Grįžusi radau pagalvoju, kad ten, po storu tinku ir keletu dažų ATSUKTUVĄ, padėtą ant lentynos, o linoleume – sluoksnių, tebetūno seni pelėsiai. Jie dauginasi, skylę į pirmą aukštą. Po metų, vasarą, vienas mano nematomi plinta po visą namą, visą gatvę, gal visą pažįstamas nukirpo tą jų laidelį pirmo aukšto kori- miestą. Seni aitrūs praeities pelėsiai. doriuje. Mudvi su Agne išvažiavome į kaimą, o pas tėvelį į darbą dailės mokykloje prisistatė pareigūnai Kai grįžtu į senovinį savo butą, saugantį skirtingą ir ėmė klausinėti, kaip jam sekasi, kaip jis gyvena. daugybės gyventojų patirtį, praradimus, prisilieti- Šis jų irgi paklausė: „Kam tą pasiklausymo apara- mus, dėmes ir nenugrandomus tinko sluoksnius, į tūrą pas mus pastatėte, atsuktuvą palikote?“ Tie su- namą su skilinėjančiomis sienomis ir laiko ardoma bruzdo: „Kas, kur? Važiuojam!“ Atvažiavo, apžiūrėjo atmintimi, žinau viena – čia viešpatauja nerimastin- savo atsuktuvą, tuo atsuktuvu išdraskė sienoje gipsą, ga praeities dvasia. Ji valdo visus, net ir tuos, ku- ištraukė kažkokį daikčiuką, pasakė, kad jis nuo tele- rie norėtų ją paneigti, jos atsikratyti. Įsigraužia į jų fono, ir skubiai įsikišo į kišenę. mintis, jų santykius ir jų sapnus, pritraukia įsikurti Mano sesuo mėgsta tikslumą. poetų palikuonius. Ji reiškiasi įvairiais pavidalais, O man atmintyje iškyla vaizdas iš ankstesnio jos skleidžia garsus ir kvapus… Tiesą pasakius, gal kaip pasakojimo: tėvas grįžta iš Kauno su krepšiu (ar tik ji ir verčia mane sugrįžti, kad skaudžiai, karčiai portfeliu) lauktuvių, veža ir didelę lėlę anūkei Agnei. ir kartu svaiginamai saldžiai, artimai tarsi antrą odą Guli ta lėlė, užmesta ant krepšio viršaus, žiūri stikli- pajusčiau savo miesto istoriją. Kad patikėčiau tuo, nėm akim į pilką dangų. Prie namų tėvą pasitinka kuo tiki vaikai, poetų motinos, svajotojai, o kartais „vyrukai“, nuveža su „Volga“ į saugumą, pasodina ir santechnikai. kabinete ir ilgam išeina. Sėdi jis su ta lėle ir laukia, Žinau, vieną naktį vėl išgirsiu, kaip be regimos verčiamas nerimauti, spėlioti, kas atsitiko, kas čia priežasties sugirgžda senas parketas. Šūktelsiu: „Ar bus, gaišti laiką, kol pagaliau pasirodo saugumietis čia tu, Bildenbrukai ar Bildenfonsai?“ Tikriausiai su popieriais... Kad ir ko klaustų, tėvas tyli. Jis mo- niekas neatsilieps, tik nukris nuo komodos sutuok- kėjo tylėti... Vėliau, kai KGB pasiklausymų planas tuvių nuotrauka, kadaise, sovietmečiu, daryta prie jau buvo žlugęs, juokaudavo: „Kad ne tie tipeliai, Aušros Vartų. Kai vidurnaktį atsikelsiu, gal vėl rasiu niekad juoda „Volga“ nebūčiau pasivažinėjęs...“ ant grindų gulinčią atverstą knygą, kaip aną pilna- Sesuo su kartėliu balse primena, kokie sunkūs tai ties naktį iškritusios iš lentynos gulėjo Adomo Mic- buvę laikai jiems visiems trims, o aš net atsuktuvą su kevičiaus „Vėlinės“, o per puslapius bėgo lauke, už replikėm supainiojau... sienos, vėjo siūbuojamo žagrenio šešėliai…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 47 Apie dienos sapnus, tradicijų inerciją ir lokalumo aurą
enininkai turi ypatingą nuojautą ir įžvalgų Vytautas Germanavičius: Nepasigendu nieko. So- Mgalią, todėl visuomenėje bręstančius pokyčius vietinės tvarkos? Juk ji dar taip ir neišnyko. dažnai diagnozuoja anksčiau nei kas nors kitas. Ta- Tomas Juzeliūnas: Pasigendu kasdienybės. Kitaip čiau svarbu patyrinėti, kaip keičiasi pačios kūrybinės tariant, ne festivalinių, o darbinių, kasdieninių – tiek bendruomenės savivoka ir savijauta. Naujojo am- klasikos, tiek šiuolaikinės muzikos – koncertų. Kultū- žiaus dvasią kiekvienas interpretuoja savaip, bet esa- ros kaip kasdieninio darbo. ma ir bendrų dominančių. Noras jas išryškinti paska- Ričardas Kabelis: Nepasigendu nieko. tino surengti šį neakivaizdinį apskritąjį stalą. Prie jo Dalia Kairaitytė: Nepasigendu jokių reiškinių, tik „susėsti“ pakviečiau viduriniosios ir vyresniųjų kartų žmonių. kompozitorius. Antanas Kučinskas: Kurį laiką trūko „Muzikinio veiksmo“ festivalio, bet šią nišą užpildė kiti renginiai, Rūta Gaidamavičiūtė: Kokių reiškinių pasigenda- tradiciniai LKS festivaliai (o iš sovietmečio nepasigen- te iš praėjusio laiko? du nieko, nes jame beveik „nebuvau“). Feliksas Bajoras: Informacijos amžiuje pasigendu Giedrius Kuprevičius: Praėjęs laikas yra miręs. būtent informacijos, muzikinių Lietuvos įvykių ir reiš- Reiškiniai miršta kartu. kinių profesionalaus vertinimo spaudoje. Teisutis Makačinas: Nieko nepasigendu, išskyrus Osvaldas Balakauskas: Viešo kalbėjimo, kritikos, Muzikos fondą, kuris aktyviai rėmė kūrinių parengimą polemikos. perklausoms. Trūksta ir Lietuvos radijo kūrėjų meni- Vytautas Barkauskas: Nieko nepasigendu. nės atsakomybės rengiant popmuzikos programas, fes- Vidmantas Bartulis: Praėjęs laikas todėl ir yra praė- tivalius (čia tik atskirais atvejais). jęs, kad daugiau negrįžtų... Reikia džiaugtis, jei sugeba- Arvydas Malcys: Stinga žmogiškumo, garbės, pado- me pasimokyti iš praeities klaidų... rumo... Zita Bružaitė: Kiekvienas laikas žavus savais reiški- Remigijus Merkelys: Naujos muzikinės kalbos niais – pabandykime perkelti juos į kitas laiko erdves paieškų – čia dar labai trūksta drąsos. Iš dalies ir profe- ir įsitikinsime, kad jie nebeteko žavesio, nes nebeaktu- sionalumo, kai dirbama su garsu, su akustika, su tech- alūs, nebereikalingi. Todėl teigčiau, kad nepasigendu nologijomis. Bet padėtis jau keičiasi į gera. nieko – nebent... Norėčiau, kad Lietuvos nacionalinio Šarūnas Nakas: Ypač pasigendu kad ir fragmentiškos, operos ir baleto teatro scenoje bent kartais nuskambėtų dažnai ne itin motyvuotos, bet prieš keletą dešimtmečių lietuviška premjera. vis dėlto egzistavusios lietuvių muzikos kritikos.
48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 R. Gaidamavičiūtė: Ką iš naujų tendencijų verti- kritiką, autoriai stengiasi įtaikyti į mainstreamą (arba nate su pliuso, o ką – su minuso ženklu? europinį, arba lietuvišką), galbūt tikėdamiesi, kad atro- F. Bajoras: Apie pliusus reikėtų ilgai galvoti ir svars- dys reikalingesni. Pliusas yra tai, kad šiek tiek pajudėjo tyti. Gal įrodinėti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą? (bet dėl krizės vėl sustojo) kultūros demonopolizacija O štai minusų labai daug. Vienas jų – nėra aiškios vals- (finansavimo, renginių ir pan.). tybinės kultūros politikos. Kultūros reikšmė visiškai G. Kuprevičius: Skonio dalykas. Žinoma, pokyčiai nuvertinta. Todėl nėra nuoširdžios pagarbos menui ir milžiniški iš abiejų (gerosios ir blogosios) pusių – kūrėjams. Net aukščiausi vadai pareigas vykdo forma- tapome atviri naujovėms, patys lakstome po pasaulį liai, nedega meile kultūrai, nors tai būtina, jei Lietuva su savo kūriniais, jie įsiterpia į ryškiausius forumus, nori būti kultūringa šalis. Išsikerojusi korupcija ir pini- tampa įvykiais, mūsų muzika girdima ir vertinama. gų plovimas smaugia kultūrą. Net vyresnės kartos kompozitoriai, prie kurių pri- O. Balakauskas: Avangardo nuopuolis yra dėsnin- skiriu ir save, nuolat gauna žinių, kad susidomėta gas ir pozityvus. Jo vieton ateina (tiesą sakant, niekada naujais ar senesniais jų kūriniais. Štai visai neseniai neišėjęs) neoklasicizmas. gavau keletą prašymų iš Prancūzijos ir Italijos atsiųsti V. Barkauskas: Kas yra naujos tendencijos? Nega- natas, CD ar nuorodas, kur galima jų nusipirkti. Gal tyviai vertinu korupciją, užsakinėjant kūrinius, Naujo- ne visada apie tai žinoma Lietuvoje, nes, kai nėra kas sios operos akciją, „Muziką į gatves!“, per didelę įvairių klausia, nėra kam ir atsakyti. Žiniasklaida rimtąja festivalių ir konkursų gausą – tai menkina jų reikšmę, kūryba nesidomi, jai rūpi nebent kūrėjų gyvenimas, devalvuoja laureatų vardus. Man nepriimtini įvairūs ypač jei jis skandalingas. Tendencijos? Jos lygiai to- „miksavimai“ ir autorystės niveliacija. Nepatinka, kai kios pat kaip ir visur Vakaruose – infantilus požiūris kuriami ne kūriniai, bet daromi projektai. Pozityviai į pasaulį, tariamas socialinių grėsmių vaizdavimas vertinu kokybę, bet tai nėra nauja tendencija. kūriniuose sureikšmintais pavadinimais (tokių turiu V. Bartulis: Labai sunku ką nors vertinti, nemanau ir aš, tarkim, „Elegija Tėvynę palikusiems“ ar miu- turįs tam teisę... ziklas „Veronika“ – čia kitaip suskamba emigracijos Z. Bružaitė: Kūrėjų mobilumas (+). Kūrinio vien- ir nutolimo temos...). Labai gajus kosmopolitizmas kartinis atlikimas (–). ir muzikinės kalbos formalizavimas, iš popklipų R. Kabelis: Teigiamai vertinu garsinės struktūros, perimtas besaikis muzikos vizualizavimas, dažnai kuri yra pagrindinis kūrinio elementas, vaidmens di- nustelbiantis jos skambesį. Pabodo ir išsemtas folklo- dėjimą. Neigiamai – dažnai pasitaikantį paviršutinišką ro eksploatavimas, dabar pereinantis į semiotinį (ne to supratimą. semantinį) lygmenį – lietuviškas skiemuo kaip gar- D. Kairaitytė: Dedu pliusą prie stilistinės ir žan- sas, bet ne kaip prasmė. Semiotikas Algirdas Julius rinės muzikos įvairovės, bet minusas kritikams, ban- Greimas mokė mus, kad tuos dalykus reikia nagrinėti dantiems vertinti kūrinius lyg „daiktus savyje“, ne- ar eksponuoti kartu, bet mene to daryti dar nemoka- matantiems, kokios yra jų galimybės komunikuoti su me. Tad pusė tikslų prarandama... Stabdau save, nes atlikėjais ir klausytojais. Minusas ir tai, kad daugelis kompozitorių filosofijos dažnai yra, anot Nietzsche’s, autorių pavadina kūrinius visokiausiomis kalbomis tik „dienos sapnai“... (kuo „blatniau“), tik ne lietuviškai. Nevisavertišku- A. Malcys: Viską reikia išbandyti, bet negalima lipti mo kompleksas! Tačiau visų didžiausias minusas – per kitų galvas ir eksperimentuoti kitų sąskaita... kultūros centralizacija. R. Merkelys: Pliuso ženklas – jaunesnės kartos A. Kučinskas: Minusas yra tai, kad vadyba ir „pro- kompozitorių bandymams ieškoti naujos muzikinės mocija“ turi viršenybę prieš kūrinio kokybę (visuose raiškos, siekiant profesinių įgūdžių, tobulinant kom- meno žanruose), viešieji ryšiai švenčia pergalę prieš pozicinę techniką. Puiku, kai kompozitoriams svarbios
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 49 ne tik naujos idėjos, bet ir gerokai profesionalesnis tų A. Kučinskas: 20 metų kontekste viskas dar gali pa- idėjų įgyvendinimas kompozicinės technikos požiūriu sirodyti trumpalaikiška. (Raminta Šerkšnytė, Vytautas Jurgutis, Justė Janulytė, G. Kuprevičius: Visi reiškiniai trumpalaikiai, išsky- Marius Baranauskas, Egidija Medekšaitė). Minuso žen- rus Dievo kūrinius, jei jų nesunaikins Jo sukurtas žmo- klas – gausėja kūrybos tiražavimo atvejų, kompozito- gus. riai (ypač vyresniosios kartos) savo kūriniuose nebesie- A. Malcys: Elektroninė lietuvių muzika provincialiai kia naujų iššūkių, dažniausiai kartoja ankstesnių savo primityvi (aišku, sprendžiu iš keleto koncertų...). Insta- kūrinių idėjas, muzikinę kalbą, kompozicinę techniką. liacijos, kuriamos siekiant pasidalyti projektui skirtus Matyt, tikisi, kad kūrinį „ištemps“, „ištrauks“ idėja ar pinigus, yra vienadienės, reikalingos tik švenčių, festi- patikrintos muzikinės struktūros... valių atidarymams... Š. Nakas: Blogiausiai vertinu muzikos gyvenimo R. Merkelys: Blogai, jei kompozitoriai lenda ne į biurokratizaciją (paraiškas, komisijas, ekspertus, limi- savo daržą, t. y. dirba jiems svetimuose kūrybos žan- tus, sąmatas, ataskaitas, dead-line’us), geriausiai – kad ruose, manydami, kad visus žanrus yra sėkmingai įval- ši nelaimė dar nepalaužė kai kurių žmonių sugebėjimo dę. Tokie „žaidimai“ dažniausiai ir būna trumpalaikiai parašyti ką nors originalaus. reiškiniai. Š. Nakas: Uolus vesternizavimasis pagal aplankytų R. Gaidamavičiūtė: Kokius šio laikotarpio reiški- vasaros kursų metodikas, stropus sakralizavimasis pa- nius jau dabar vertinate kaip trumpalaikius? gal parapines rekomendacijas, spartus technologizavi- F. Bajoras: Reiškinius, kurie yra priklausomi nuo masis pagal software-update reikalavimus. vyriausybės vykdomos kultūros politikos. O. Balakauskas: Labai menka spektralizmo per- R. Gaidamavičiūtė: Kokius praeities gyvenimo spektyva. Ultraminimalizmas, kokį kultivuoja Rytis įvykius, tendencijas pradėjote vertinti kitaip? Mažulis, bendros panoramos nekeičia. F. Bajoras: Nėra reiškinių, kuriuos vertinčiau kitaip. V. Barkauskas: Manau, atslūgs struktūralizmo ir O. Balakauskas: Fundamentalią pažiūrą, kad menas spektralizmo fetišizacija. neprogresuoja, įtvirtino tokie filosofai kaip Gadameris, V. Bartulis: Niekas negali pasakyti, kokie reiškiniai Heideggeris, Stojanova, Šliogeris... Mane tai visiškai įti- išliks, o kurie sunyks... Per lengva būtų ką nors „nura- kina. šyti“. V. Barkauskas: Mano požiūris nepasikeitė. Z. Bružaitė: Akcijas. Nesvarbu, ar jos susijusios su V. Bartulis: Bėgant metams, tampi tolerantiškesnis, technologijomis, ar su senųjų žanrų restauravimu. Jų todėl daugelis dalykų, „smerktų“ jaunystėje, rado vietą šiandieninę sėkmę užtikrina vadyba. gyvenime kaip visumos dalis. V. Germanavičius: Įvairius vienkartinius muziki- Z. Bružaitė: Svarbiausi vertinimo kriterijai nepakito: nius projektus (su nemažais biudžetais), tarp jų ir dau- kūryba kaip buvo, taip ir liko sakraliausia erdvė (nors gybę VEKS renginių. autorius gali siausti joje tarsi uraganas). T. Juzeliūnas: Įtariai žiūriu į postmodernizmą, man T. Juzeliūnas: Esu susijęs su chorų gyvenimu, todėl jis kažkaip asocijuojasi su manierizmu. Bet toks tarpi- kitaip vertinu tai, ką pats geriau pažįstu, – chorinę kul- nis etapas nuteikia ir optimistiškai – vadinasi, turi ateiti tūrą, ne tik Vilniaus, bet ir provincijos (gerąja to žodžio kažkas išties naujo (kaip po manierizmo atėjo klasiciz- prasme). mas). R. Kabelis: Daugelį reiškinių, kurie daugiau ar ma- R. Kabelis: Norėčiau, kad kuo trumpiau gyvuotų ne- žiau svarbūs. lanksti festivalių užsakymų politika, apribojanti naujų D. Kairaitytė: Kitaip (kritiškai) pradėjau vertin- (tikrąja prasme) kūrinių atsiradimą. ti bandymus, naudojantis politine konjunktūra, kopti
50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 „kūrybinės“ karjeros laiptais. Deja, tai tęsiasi ir dabar. A. Kučinskas: Ilgiuosi lietuviškos operos (profe- A. Kučinskas: Dar nieko nepradėjau vertinti kitaip. sionalios, aišku), baleto ir apskritai sceninio muzi- R. Merkelys: Skeptiškai žiūriu į ankstesnį lietu- kos žanro. vių šiuolaikinės muzikos aukštinimą, kai kurių figū- T. Makačinas: Stinga lietuviškos pagal simfodžia- rų mitologizavimą. Laikas daug ką sudėliojo į savo zo modelį sukurtos pramoginės muzikos – gelbsti vietas. užsienio produkcija. Š. Nakas: Atrandu daug įdomaus lietuvių socrea- A. Malcys: Geros muzikos, kuriai nereikia dirbti- listinėje muzikoje 1930–2010 m. (datas būtų galima nai išpūstos reklamos. patikslinti, termino – jokiu būdu), kuri padarė bene Š. Nakas: Pasigendu politinės muzikos. Jos nerei- didžiausią įtaką lietuvių muzikiniam identitetui. kėtų painioti su ankstesniais laikais rašyta patarna- vimams skirta muzika, kurioje daug deklaratyvumo, R. Gaidamavičiūtė: Kokios muzikos pasigen- bet nėra jokio realaus politinio turinio. Dabar poli- date? tinė muzika beveik nerašoma, galbūt vis dar jaučia- F. Bajoras: Originalios. Eiti į koncertą, kai žinai, ma alergija ano meto prievartai, nors manau, kad kad nieko nauja neišgirsi – laiko gaišimas. Anks- toks ignoravimas yra klaidingas požiūris. tesniais laikais taip pat būdavo panašių koncertų, Lietuvoje nėra ne tik politinės muzikos – nėra ir bet eidavome, nes mūsų nuomonė buvo reikalinga politinio kino, vizualiojo meno, gal tik vos vienas jauniems autoriams, kuriuos dažnai reikėdavo ap- kitas literatūros ir teatro kūrinys. Tokiai krypčiai ginti. Dėl Lietuvos kultūros kalbėdavome apie geras priskirčiau dalį Herkaus Kunčiaus romanų ir pjesių, ir blogas muzikos raidos tendencijas. Dabar tokios su išlygomis – Bartulio operą „Pamoka“. Bet panašu, tribūnos nebėra. Matyt, turi kažkas įvykti, kad pasi- kad mūsų muzikos kultūra tokiam politiniam iššūkiui keistų kultūros politika iš esmės. dar nepribrendo. Jei nėra politinės kūrybos artefaktų, O. Balakauskas: Pasigendu, pavyzdžiui, senosios neužmezgamas ir kontaktas su realiu pasauliu, – tik gruzinų muzikos, Hildegardos von Bingen kūri- su koncertine ir kažkokia magine „tarptautinio kon- nių... teksto“ terpe. Plūduriuojama mitinėse ir dekoratyviose V. Barkauskas: Pasigendu geros, ryškios, pras- struktūrose – tai būdinga tiek kūrybai, tiek ir jos apta- mingos, įdomios muzikos. rimams. V. Bartulis: Muzikos nepasigendu apskritai. Jos skamba aplink tiek ir tokios, kad stygių pajusti sun- R. Gaidamavičiūtė: Kaip pasikeitė aukštojo ir že- ku. Greičiau atvirkščiai – stinga gražiai skamban- mojo meno santykis? čios tylos... F. Bajoras: Gera tema tarptautinei muzikologų kon- Z. Bružaitė: Ne kokios nors „muzikos“ pasigendu, ferencijai! Gal ir pas mus atsiras nauja mokslo šaka – bet dažniausiai (ir tikrai ne visada!) konceptualiai, futurologija, ir nustosime knaisiotis tik po seniai praė- skoningai, motyvuotai sudarytos jos programos, vi- jusį klasikinį laikotarpį. sumos, profesionaliai ir kilniadvasiškai įprasminto O. Balakauskas: Aš neniekinu popso iš principo, bet kompozitoriaus žodyno. jo dominavimas nėra adekvatus jo kokybei. V. Germanavičius: Trūksta įdomių šiuolaikinės V. Barkauskas: Deja, skirtis tarp šių dviejų polių su- muzikos koncertų. mažėjo. R. Kabelis: Įdomios, paprastos, įtaigios muzikos, V. Bartulis: Santykis pasikeitė, aišku, „aukštojo“ atveriančios naujas garso raiškos galimybes. meno nenaudai, bet į tai galima žiūrėti dialektiškai. D. Kairaitytė: Nepasigendu, nes muzikos tiesiog Z. Bružaitė: Galima tik pakartoti postmodernistų per daug, neišsemiami „vandenynai“. mintis, kad šiandien aukštasis ir žemasis menas susily-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 51 dė – tarp jų nėra griežtos ribos. Susilydymo tendencijos R. Gaidamavičiūtė: Pasak Algio Mickūno, „pa- būdingos ir smulkesniems dalykams – stiliams, žan- grindinė motyvacija turi būti asmeninė, vidinė. Ko- rams (pavyzdžiui, atėjęs į džiazo fetivalį išgirsti šiuolai- dėl aš to noriu?“ Ar pasikeitė ir kaip pasikeitė jūsų kinės muzikos kūrinius ir atvirkščiai). kūrybos motyvacija? V. Germanavičius: Lietuvoje teikiamas prioritetas F. Bajoras: Dirbau norėdamas išplėsti lietuvių mu- komercinei popkultūrai, kuri neturi nieko bendra su zikinės kultūros ribas. Dabar dirbu dėl to, kad tobulin- Vakarų populiariąja kultūra, ji daugiau susijusi su Ru- čiau save. sijos žemo lygio popsu. Aukštasis menas perima „že- O. Balakauskas: Menininko motyvacija yra pašau- mojo“ meno pozicijas. kimas. T. Juzeliūnas: Kai „pasisukioji“ po įvairias Lietuvos V. Barkauskas: Vidinė motyvacija sustiprėjo. vietas – bažnyčias, mokyklas, kultūros namus ir t. t., V. Bartulis: Metams bėgant, vis labiau jaučiu moty- viską pradedi matyti plačiau. Pripažinkime, kompozito- vacijos trūkumą. riai yra gerokai „užrietę nosis“, o būtų visai neblogai, jei Z. Bružaitė: Motyvacija išliko ta pati – kurti tai, kas su policininko uniforma ir policininkų choru „Sakalas“ yra tikra (nesakau – amžina, aktualu, šokiruojama, nuvažiuotų kur nors į Šiluvą ar pan. Puikybės smarkiai nauja ar t. t., nes niekada tų siekių neturėjau ir tikriau- apmažėtų. Arba dalyvautų Dainų šventėje kaip eiliniai siai jau neturėsiu). choristai. Kartu ir gyvenimo „pauostytų“... V. Germanavičius: Motyvacija dirbti nepasikeitė, R. Kabelis: Manau, santykis nepasikeitė. tačiau pasikeitė požiūris į valstybę, kurioje gyvename, D. Kairaitytė: Kartais tos skirties tiesiog nebelieka, nes pas mus ką nors pakeisti į pozityvią pusę yra labai nes tai, kas aukštai, dažnai smenga žemyn, tik nenori sunku, ar net neįmanoma, visi teigiami pokyčiai vyksta to pripažinti. labai lėtai. A. Kučinskas: Kaip ir visada tokio sąlyčio atveju – T. Juzeliūnas: Motyvų daug, bet, ko gero, bazinis, aukštasis pažemėja, o žemasis kiek ūgteli. anot kompozitoriaus Juliaus Andrejevo, – noras ką G. Kuprevičius: Skirties tarp jų seniai nebėra. nors nauja savo rankomis sulipdyti. T. Makačinas: Aukštasis menas tapo rafinuotesnis, jei D. Kairaitytė: Niekad negalvojau apie motyvaciją. autoriui pakanka profesinės kompetencijos, o taikomoji Rašiau ir rašau, kiek noriu ir ką noriu. sritis pasidarė įvairesnė, bet kažin ar profesionalesnė? A. Kučinskas: Man asmeniškai kol kas tik didėja ta R. Merkelys: Žinoma, santykis pasikeitė ne aukštojo motyvacija (bet ne finansinė). meno naudai. Bet tai per plati tema šiam klausimynui. G. Kuprevičius: Nepasikeitė ir jau nepasikeis. Kei- Š. Nakas: Skirstymas į aukštojo ir žemojo meno čiasi tik vertinimų motyvacija, kuri labai paklusni lai- kastas kiek rizikingas, nes absoliuti dauguma šiuo- kui ir madoms. laikinių menininkų yra gana eklektiškos būtybės ir T. Makačinas: Pritariu Algiui Mickūnui – pirmiau- griežtai jų priskirti aukštojo ar žemojo meno katego- sia turi būti asmeninis noras ką nors daryti. Kūrybą su- rijoms beveik neįmanoma. Kita vertus, tokia „aukšto vokiu kaip gyvenimo būdą, kitaip ji nevisavertė. ir žemo“ opozicija labai skiriasi, kai apie ją kalba mu- A. Malcys: Man nepasikeitė – ir anksčiau, ir dabar zikologijos profesorius, simfoninio orkestro dirigen- darau tai, kas man patinka ir įdomu... tas, eksperimentinės muzikos kompozitorius, operos R. Merkelys: Motyvacija kurti nepasikeitė, bet dau- solistas, džiazo muzikantas ir laikraščio žurnalistas. gybė kitos veiklos neleidžia visavertiškai „gyventi“ kū- Jų vartojamos sąvokos nesutampa, todėl vargu ar ryba. prasminga operuoti tokia skirtimi, labiau apibrėžian- Š. Nakas: Ko gero, nepasikeitė, jei klausiama, ar poli- čia paties kalbėtojo skonius ir norus, negu kokią nors tinės pervartos pakeitė mano požiūrį į profesiją. akivaizdesnę tikrovę.
52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 R. Gaidamavičiūtė: Ar Jums aktuali nacionalinio vokos ir mąstymo požiūriu, tik galbūt kaskart naujai tapatumo kaita? buvo nusakomi tie patys dalykai, kurie rūpėjo ir prieš F. Bajoras: Ar dabar tapatumas kam nors iš tikrų- 100, 70, 50 ar 30 metų. Tą akivaizdžiai patvirtina Mi- jų aktualus? Šį aktualumą įrodant veiksmais, o ne žo- kalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Ju- džiais? Ar kas nors laukia muzikos pokyčių? Organi- liaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus tekstai ir jų kūry- zacijos, kurios turėtų rūpintis nacionalinio tapatumo ba, tiksliau sakant, sutampantys pagrindiniai akcentai. puoselėjimu, tyli. Todėl savo nuomonę pasiliksiu sau. Daugelį dalykų vėliau noriai atkartojo ir kiti kompozi- V. Barkauskas: Man toji kaita neaktuali. toriai. Žinoma, kiekvienas laikas renkasi savas formas: V. Bartulis: Visada buvo aktuali, bet rūpi ne plaka- vienu metu buvo harmonizuojamos dainos, kitu – ra- tiškasis, o vidinis tapatumas. šomos patriotinės uvertiūros, ieškoma „tautinio grūdo“, Z. Bružaitė: Nors įvairiausiais kampais mano kū- dabar stengiamasi kalbėti kuo individualesniu balsu. ryba pasvyra į skirtingas puses – tai nutoldama nuo Nors nacionalumo samprata nebūtinai aktuali kie- nacionalinių ženklų, tai vėl arčiau sugrįždama – man kvienam kompozitoriui, juolab kiekviename kūrinyje, aktuali tapatumo kaita ir jo išraiška (beje, ne plakatinė) tačiau esama ir tam tikros tradicijų inercijos, lokalumo kūryboje. Gal mokykla dėl to kalta? Juozas Gruodis – auros, kuri neišvengiamai persekioja toje vietoje gyve- Julius Juzeliūnas – Zita Bružaitė… nančius menininkus ir palieka ryškesnių ar blankesnių V. Germanavičius: Kas yra nacionalinis tapatumas? įspaudų jų kūriniuose. Kompozitoriams net nereikia Kartą vienas žymus kompozitorius, pasiklausęs mano apie tai sąmoningai mąstyti – juos neša platesnė už jų kūrinių, pasakė, kad mano muzikos estetika verčia spėti, individualią kūrybą upė. kad esu iš Šiaurės – iš Skandinavijos arba iš Baltijos šalių. T. Juzeliūnas: Viena vertus, norisi tikėti, kad dar R. Gaidamavičiūtė: Ar medijų meno laikais dar ateis nacionalumo renesansas, antra vertus, kirba ir svarbi estetinė pozicija, individualumas? skeptiška mintis, kad jau įvykę negrįžtami pokyčiai. F. Bajoras: Autorius gali turėti estetinę poziciją, bet R. Kabelis: Ne, neaktuali. Abejočiau, ar jis šiuo metu neturėti individualumo. Ar mūsų kultūrai reikalingi to- apskritai kinta. kie autoriai? Ar atradimus muzikoje nepriklausomybės D. Kairaitytė: Taip, aktuali, nors greitai to tapatumo 20-mečio proga pradėsime vertinti tik po to, kai šioje nerasime nė su žiburiu. Deja... anketoje už tai pasisakys dauguma? A. Kučinskas: Įdomi, bet nemanau, kad tai šiuolai- O. Balakauskas: Medijos yra tik fundamentaliojo kinės muzikos aktualijų smaigaly. meno paribys. G. Kuprevičius: Toji kaita yra didžiausia tautos tra- V. Barkauskas: Estetinė pozicija ir individualumas gedija. turėtų būti svarbūs, jei medijų menas nori vadintis T. Makačinas: Seku tapatumo kaitą, bet pastebiu, menu. kad lietuviškojo prado apraiškos mažai kinta, net so- V. Bartulis: Visais laikais nebuvo įmanoma ilgai norikoje... „slėptis“ už kokios nors technikos ar technologijos. A. Malcys: Kai mes, kaip akli kačiukai, mėgdžiojame Z. Bružaitė: Individualumas šių dienų kūrėjui – Vakarų tendencijas ir madas, esame niekam neįdomūs, svarbi vizitinė pripažinimo kortelė, tačiau svarbesnė nebent patys sau... (man taip atrodo) ištikimybė ne kieno nors diktuoja- R. Merkelys: Visų pirma, reikėtų susitarti, kas šian- mai ar laukiamai, o savai estetinei pozicijai, kad ir kokia dien yra nacionalinis tapatumas. Šiaip mano kūrybai jo ji būtų nepatogi, atrodytų neaktuali vieno ar kito pro- kaita nėra aktuali, nes tiesiogiai negali daryti įtakos. jekto sumanytojui. Š. Nakas: Man atrodo, kad realiai didesnė tapatumo V. Germanavičius: Man estetinė pozicija ir indivi- kaita Lietuvoje pastaruoju metu nevyko, bent jau savi- dualumas yra svarbūs, tačiau, naudojantis šių dienų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 53 technologijomis, galima kopijuoti jau esamus darbus, kameriniam ansambliui neparašysi per kelis mėnesius tai ir vyksta. ar pusę metų. R. Kabelis: Visa tai svarbu kaip niekada anksčiau. A. Kučinskas: Svorio centras liko kur buvęs, bet tai, D. Kairaitytė: Estetinė pozicija ir individualumas matyt, yra nulemta šiuolaikinės muzikos specifikos. įgauna ypatingą svarbą. D. Kairaitytė: Mano galva, kamerinė muzika iki šiol A. Kučinskas: Sklaidos instrumentai (TV, radijas ar yra stipriausia. tradicinis koncertas) tiesiogiai nelemia individualumo G. Kuprevičius: Kamerinė muzika užima lyderės ar estetinių pokyčių. pozicijas. O svorio centras yra Vilniuje. G. Kuprevičius: Tikras menas neįmanomas, jei šie T. Makačinas: Manau, kad dominuojančia taps simfo- dalykai nuo jo atsiejami. ninė muzika, jei bus tinkamai remiama, bet tam pirmiau- T. Makačinas: Viskas priklauso nuo kūrėjui suteik- sia reikia tuo gyvenančio orkestro (kol kas utopija – Ra- tos Dievo dovanos – ar ji leis pakilti virš masės ir daryti dijo simfoninis orkestras). Deja, pajėgių kūrėjų kol kas patirtį apibendrinančius sprendimus. stinga. Š. Nakas: Jei nėra estetinės pozicijos, apskritai nieko A. Malcys: Manau, ir dabar daugiausia sukuriama nelieka. kamerinės muzikos. Daug esama vienadienės – didelę dalį sudaro elektroninė, video-, medijų, instaliacijų ir R. Gaidamavičiūtė: Anksčiau bene stipriausia t. t. muzika. buvo kamerinė muzika. Kur svorio centras persikėlė R. Merkelys: Svorio centrų tiesiog atsirado daug dabar? daugiau. F. Bajoras: Svorio centras persikėlė į popsą. Ir LKS, Š. Nakas: Sakyčiau, lietuvių kamerinės muzikos suprasdama jo reikšmę, kadaise buvo labai susirūpinusi mitą suformavo ne tiek reali jos kokybė ir originalu- lengvosios muzikos plėtojimu. Laisvoji rinka šią spor- mas, kiek bendra 1975–1990 m. situacija: nacionali- to šaką jau iškėlė į aukštumas. Akademinei muzikai nio solidarumo pojūtis, artimi atlikėjų kontaktai su skirtas elgetos vaidmuo. CK šiandien nėra, taigi nėra kai kuriais kompozitoriais, šiokia tokia spausdina- kam „duoti nurodymų“, kaip pakoreguoti svorio cen- ma muzikos kritika ir prasidėję įvairesnio pobūdžio trus. Darosi neaišku, ar įvairios menininkų sąjungos po renginiai, gerokai nutolę nuo primityvios kareivinių nepriklausomybės atgavimo laikosi susibūrusios tik iš tvarkos. Vis dėlto dabar rasti tikrai gerų ir koncep- inercijos? tualių to meto kamerinių kūrinių nėra lengva. Užda- O. Balakauskas: Muzikos (kaip ir kitų menų) „svo- ra aplinka lėmė idėjų hermetiškumą, smulkmenišką ris“ negali būti objektyviai pamatuojamas. lokalumą. Atsirado gana familiari, provincijos jau- V. Barkauskas: Neturiu statistinės informacijos. kumo sklidina terpė, kurią tada daug kas pamilo ir Man vienodai svarbi ir kamerinė, ir simfoninė muzika. iki šiol jos ilgisi, bet dabar ją vis sunkiau suprasti ir V. Bartulis: Svorio centrai yra ne tiek aktualūs, svar- priimti. Manau, ano meto orkestrinei lietuvių muzi- besnė „teisinga“ orientacija neaprėpiamame informaci- kai būdinga ne mažesnė idėjų įvairovė, joje kartais jos sraute. esama netgi daugiau laiko ir aplinkos liudijimų, gilių Z. Bružaitė: Manau, svorio centras išliko tas pats – aspiracijų. Tiesa, ji ne tokia populiari ir skamba re- kamerinė muzika, o greta jos – sustiprėjusi teatrui ra- čiau negu kai kurie kameriniai kūriniai. Kalbu apie šoma muzika. Vytauto Bacevičiaus, Juliaus Gaidelio, Stasio Vainiū- V. Germanavičius: Nemanau, kad svorio centras no, Juliaus Juzeliūno, Eduardo Balsio, Vytauto Bar- kažkur persikėlė. Tiesiog prioritetas atiduotas stam- kausko, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, biems projektams, kuriuos užtenka vieną kartą pama- Onutės Narbutaitės simfoninius kūrinius, parašytus tyti ir išgirsti. Įdomaus, naujo, gero kūrinio orkestrui ar iki 1990-ųjų.
54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Dabar padėtis visai kitokia. Lietuvių muzika neturi A. Kučinskas: Veikia taip, kaip ir prekių gausa pre- jokio aiškaus žanrinio centro, ji labai įvairialypė. Anais kybos centre: jei žinai, ko nori, greitai rasi kokybišką laikais apie tokius dalykus buvo galima tik pasvajoti. produktą, jei nesiorientuoji – prisipirksi visokio šlam- Tačiau tai nėra savaiminis procesas, nulemtas kompo- što. zitorių pasirenkamų prioritetų. Tokią padėtį didžiąja G. Kuprevičius: Jos reikia ieškoti. Ne gausos, o in- dalimi lemia festivalių repertuarinė strategija, kai pasi- formacijos. Mūsų padangėje ji labai skurdi. renkamos konkrečios autorių grupės ir jos tarsi įdarbi- A. Malcys: Viena vertus, tai puiki galimybė tobulėti, namos vienoje ar kitoje srityje. patenkinti smalsumą, kita vertus, ta informacija truk- Santykiai su atlikėjų kolektyvais tapo institucio- do... Pasaulyje juk yra tiek daug visko, ko visai nebūtina nalizuoti ir nebe tokie familiarūs, išnyko šiuolaikinės žinoti... muzikos ansambliai. Bet dar daugiau reikšmės turėjo R. Merkelys: Informacijos poveikis ir teigiamas, ir elektronikos ir multimedijos, taip pat su jomis susiju- neigiamas. sių eksperimentinių teatro formų, kurios patrauklios Š. Nakas: Informacijos gausa visuomet geriau už jos daugumai jaunų kompozitorių, atsiradimas ir sukles- badą. Bet, man regis, muzikos kūrybai tai turi dažniausiai tėjimas. tik antraeilę reikšmę, nes daugelis kompozitorių labiau Kad ir kaip būtų, visose srityse dirba gana nedidelės rūpinasi asmenine muzikos kalba ir estetika, negu ban- kompozitorių grupės, be to, kompozitoriai dažniau- dymais ją kaip nors adaptuoti ir priartinti prie svetimų siai priklauso iškart kelioms grupėms, todėl negalima standartų. Keletas „vijimosi“ laikotarpių lietuvių muziko- teigti, kad kuri nors iš jų yra svarbiausia arba laikytina je buvo – apie 1930-uosius ir apie 1965 metus. Užsienio svorio centru. informacija ir patirtis tada buvo tikrai reikšminga, bet dabar tai jau tolima praeitis. Po 1990-ųjų lietuvių kūryba R. Gaidamavičiūtė: Kokį poveikį jums daro infor- kito labai nežymiai, ją šiek tiek paveikė nauji festivaliniai macijos gausa? vėjai ir atsivėrusios sienos, tačiau tie pokyčiai nebuvo ko- F. Bajoras: Jei klausiate apie informaciją mene, tai kio nors informacinio bumo padarinys. muzikos įvykiai yra aptakiai ir neobjektyviai reklamuo- jami, kaip paprasta prekė, kurią reikia kuo pelningiau parduoti. Po to – tyla. Tokia informacija visiškai nevei- R. Gaidamavičiūtė: Ar tai, kad pakito kūrėjo vieta kia. visuomenėje, daro įtaką jūsų santykiui su kūryba? O. Balakauskas: Ji verčia stropiai atskirti grūdus F. Bajoras: Žinoma. Nebėra nuoširdžios pagarbos nuo pelų... menui ir kūrėjams. V. Barkauskas: Mokausi atsirinkti. O. Balakauskas: Aš nejaučiu „vietos visuomenėje“, V. Bartulis: Informacija mane veikia atvirkščiai pro- aš jaučiuosi laisvas ir kaip pilietis, ir kaip muzikas. porcingai. V. Barkauskas: Mano kūrybai įtakos nedaro, bet kei- Z. Bružaitė: Informacija papildo žinojimą, stimu- čiasi mano požiūris į Kultūros ministeriją ir kultūros liuoja kūrybinius impulsus, tačiau, kad rastum tai, kas politiką, kuri lemia, kad naujas simfoninis mano kū- reikalinga, kas tikra, reikia perrūšiuoti daug informa- rinys, įtrauktas į Filharmonijos koncertinę programą, cinių šiukšlių. buvo įvertintas 0 centų. V. Germanavičius: Verčia atsirinkti tai, kas naudin- V. Bartulis: Visiškai ne, nors dėmesys kaip ir kie- ga ir aktualu. kvienam normaliam žmogui yra svarbus. R. Kabelis: Sugebančius atsirinkti veikia teigiamai. V. Germanavičius: Mano asmeninio santykio su kū- D. Kairaitytė: Neigiamai. Bandau atsiriboti, kad ne- ryba tai nekeičia, bet jei keistų, tai galėtų atsispindėti tapčiau eiline informacijos manipuliacijų auka. tik kūryboje.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 55 T. Juzeliūnas: Tai, kad esame išgyvenę Sąjūdį, kad R. Gaidamavičiūtė: Ar pervertinate tuos savo dar- priklausėme idealistinei tų (sovietinių) laikų meninin- bus, kuriuos sukūrėte iki nepriklausomybės? kų bendruomenei, daro mus ir laimingus, ir nelaimin- F. Bajoras: Man jie neegzistuoja. gus. Juk dabartinėms kartoms yra gerokai lengviau, nes O. Balakauskas: Kai kuriuos kūrinius peržiūriu, tai- joms paprasčiausiai niekada neteko svajoti apie tai, kad sau, bet nepriklausomybė čia nieko dėta. gyvenimas galėtų būti geras, prasmingas, ir dėl to ne- V. Barkauskas: Mano požiūris į mano kūrinius ne- suka sau galvos. pasikeitė. Jaučiu atsakomybę už juos visus. R. Kabelis: Nemanau, kad kūrėjo vieta keitėsi ar kei- V. Bartulis: Nemanau, kad reikėtų ką nors slėpti. Vi- čiasi, o juo labiau kad tai daro kokią nors įtaką kūrybai, sada stengiausi būti sąžiningas. kuri turi išliekamąją vertę. Z. Bružaitė: Kūrinių esu sukūrusi ir iki 1989 ųjų, A. Kučinskas: Aš asmeniškai nepajutau to pokyčio, tačiau kūryba jau pagal šių dienų suvokimą, prasideda nes savarankišką veiklą pradėjau tada, kai kūrėjai jau nuo1989-ųjų, tad, galima sakyti, su nepriklausomybės nebebuvo nei ideologiniai (bent finansavimo atžvilgiu) atkūrimu. Paskleistos kūrybos pervertinimas yra susi- darbuotojai, nei asmenys, kažkodėl esantys aukščiau už jęs ne tik su autoriumi, bet ir su ją atliekančiais (kaip kitų profesijų žmones. dažnai?) ir jos klausančiais žmonėmis. G. Kuprevičius: Kūrėjo vieta visuomenėje nesikeičia V. Germanavičius: Dauguma mano kūrinių sukurti per amžius. Keičiasi visuomenės požiūris į kūrėją. Ka- nepriklausomybės laikotarpiu, tik keletas „perestroi- dangi tai – ne kūrėjo problema, todėl kūrybai toji kaita kos“ laikais. įtakos nedaro. T. Juzeliūnas: Į ankstyvuosius kūrinius žiūriu kaip į T. Makačinas: Problema sudėtinga, įvairialypė, nes studentiškus pratimus, bet kartais pasiklausyti, pagroti sovietinis palikimas nevertinti intelektualinio darbo vis juos būna labai smagu – idėjų laukas tada buvo labai dar lemia menininko poziciją visuomenėje – jis, būda- stiprus, iki šiol likęs prisiminimas, kad kurti yra labai mas visuomenės veidas, yra paverstas apgailėtinu pra- „karšta“... šinėtoju ar linksmintoju. Kita vertus, kūrybinės mano R. Kabelis: Peržiūriu ne tik juos, bet ir vėlesnius. erdvės tai neveikia. D. Kairaitytė: Niekada apie tai negalvojau. Viską A. Malcys: Ne. Mano santykio tai nekeičia. įvertins laikas. R. Merkelys: Man įtakos nedaro, tačiau dabartinė A. Kučinskas: Iki nepriklausomybės studijavau, jei (pastarųjų 1–2 metų) padėtis, susidariusi kultūros srityje, kas pervertino, tai nebent pedagogai. dėl neišmanymo (o gal dėl specialaus kenkimo) visiems G. Kuprevičius: Kokia nepriklausomybė? Mes visą kūrėjams neabejotinai daro didelę žalą, kokią – pamaty- laiką gyvename kolonijoje. Tokia ir kūryba. Koloniji- sime labai greitai. nė. Š. Nakas: Kaip keičiasi kūrėjo vieta visuomenėje, T. Makačinas: Nekūriau atviros propagandos, apie pas mus, Lietuvoje, priklauso išimtinai nuo valdininki- leninus nerašiau, tad nėra ko gėdytis, kelis instrumen- jos užgaidų ir sprendimų. Menininkų kūryba, estetika tinius kūrinėlius perkomponavau. ir ideologija nedaro tam nė mažiausios įtakos ir neturi A. Malcys: Ne. Nedarau to. jokios reikšmės. Kultūros visuomenė stumiama į ak- R. Merkelys: Tai kad nedaug tų darbų buvo... tyvaus gyvenimo užribį, varžoma jos veikimo laisvė ir Š. Nakas: „Iki nepriklausomybės“ sukūriau labai ne- erdvė. Tai daroma užneriant juridinius ir ekonominius daug darbų, ir jie beveik nesiskiria nuo to, ką dariau apynasrius, iš kurių beveik neįmanoma ištrūkti, nes vėliau. menininkai nėra įpratę imtis aktyvesnių socialinių ir politinių veiksmų. Lietuvos politikai laiko menininkus balastu ir simuliantais.
56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Herkus Kunčius
Eskizas apie žydinčias Gruzijos vynuoges
1 bet išmaniau ir sovietinio Kaukazo papročius. Dar Lie- tuvoje mane perspėjo, kad parduotuvėse tuščias reikalas Pirmą kartą Gruzijoje apsilankiau 1989-aisiais. At- laukti grąžos, o rūkymo laisvė (net autobusuose ir me- simenu, Vilniaus–Tbilisio reisą vis atkėlinėjo dėl blogų tro) ten neribojama. Įsitikinau, kad tuose žodžiuose būta oro sąlygų, skridome per Zaporožę. tiesos. Todėl grąžos nelaukdavau ir įžūliai nereikalavau, Apie Gruziją jau buvau šiek tiek girdėjęs. Sovietinėje tačiau su pasimėgavimu rūkydavau ne tik parduotuvėse armijoje teko drauge tarnauti su gruzinais, tad išmokau ar visuomeninėse vietose, bet ir viešajame transporte. ne tik „ara, ara, ara...“, bet ir „kamor džoba“, „chače- Anuo metu ne tik Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje, bet puri“, „chvančchara“, „saperavi“ ir pan. Be to, mačiau ir Gruzijoje tvyrojo revoliucinės permainų nuotaikos. Avsentijaus Cagarelio muzikinę komediją „Chanuma“, Gruzinai, itin atidūs savo raštui, kalbai, kultūriniam Bertolto Brechto „Kaukazo kreidos ratą“, buvau šį tą gir- tapatumui, didžiuodamiesi aprodė kalnuose pasislėpu- dėjęs apie karalienę Tamarą ir apie sovietinės Gruzijos sį VIII a. krikščionių vienuolyną. Jis, tariamai gera va- rašytoją Nadarą Dumbadzę (1928–1984), o Konstantino lia išsinešdinus sovietų kariniam daliniui, tapo visiems Gamsachurdijos (1893–1975) romaną „Vynuogės žydi“ „prieinamas“. Tad Gruzijoje pirmą kartą gyvenime pa- netgi buvau skaitęs. Šį tą žinojau ir apie gruzinų sava- mačiau kalnuose iškaltą miestą-šventyklą su labirintais, mokslį dailininką Niko Pirosmanašvilį (1862–1918), kurie jungia kriptas, celes ir kitos paskirties erdves. Tai mat sovietų kariuomenės dalinio knygynėlyje nusipirkta buvo šiek tiek netikėta, mat iki tol pasipūtėliškai įsivaiz- romantinė monografija apie jį „Elnio pasivaikščiojimas“ davau, neva mes, lietuviai, esame uoliausi krikščionys (su blausiomis iliustracijomis) ištisus metus buvo mano Sovietų Sąjungoje. „stalinė“ knyga. Ir tai suprantama, mat be Fiodoro Dos- 1989 m. į Gruziją mane atvedė estetiniai reikalai – tojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“, „SSRS Konstitucijos“ kaip Lietuvos SSR atstovas dalyvavau Sąjunginėje stu- ir „Karinio statuto“, 1984–1986 m. tarnaudamas sovietų dentų estetikos olimpiadoje (vykdavo ir tokia). Tačiau, kariuomenėje, neturėjau daugiau ką skaityti. Beje, šiek užtrukęs vos valandėlę ir parašęs rusų kalba provokaty- tiek vėliau, prieš 1989-uosius, nusipirkau ir perskaičiau vų darbą imanentinių estetikos „modelių“ tema, į finalą Šota Rustavelio „Karžygį tigro kailyje“, išverstą į lietuvių Tbilisio teatro ir kino institute nepatekau (to ir reikėjo kalbą, nors šis literatūros paminklas su 1989-ųjų Gruzija tikėtis). Tad, antraip nei kiti jaunieji estetikai marksistai, turėjo nedaug ką bendra, bent man tada taip atrodė. turėjau apsčiai laiko sau. Taigi, tą ankstyvą pavasarį atvykau į Gruziją šiek tiek Į džinsinės striukės atlapą įsisegęs savadarbį ženklelį pasikaustęs. Žinojau ne tik šūsnį anekdotų apie gruzinus, su Lietuvos trispalve, be rūpesčių vaikštinėjau po mies-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 57 apie Kalnų Karabachą. O ką aš manau?.. Nedaug mąstydamas atsakiau, kad šiame kariniame konflikte mano simpatijos yra armėnų pusėje. Vos baigiau šią ištartį, nedelsiant bu- vau apdovanotas sklidina taure konjako, nes šeimininkas, pasirodo, esąs Gruzijos armėnas. Kaip mano likimas būtų susi- klostęs, jei būčiau burbtelėjęs priešingai, nesunku atspėti. Tai buvo pamoka, kurią iki šiol prisimenu, – kur du nepažįstami pešasi, trečiam verčiau patylėti. Slankiodamas po Tbilisį, kad ir kaip valdžiausi, negalėjau atitraukti akių nuo gruzinių. Skirtingai nei anuomet mūsų platumose, čia moterys vaikščiojo ne puošnios, bet išpuoštos. Ant juodų apdarų Tbilisio senamiestis žėrėjo brangakmeniai, auksai ir sidabrai, merginas paverčiantys princesėmis, o mo- tą. Iš pradžių Šota Rustavelio prospektu, vėliau ir nuo- teris – karalienėmis Tamaromis. Antras dalykas, kritęs į šalesnėmis gatvelėmis. Atsimenu, kai nusileidau į pirmą akis, – visos buvo labai išdidžios, neprieinamos, šiukštu pasitaikiusį barą pusrūsyje, gruzinai sužiuro į mane ir tokią net užkalbinti. Jos labiau priminė judančias ikonas akimirksniu reikliai įvertino. Netrukus buvau pripažin- negu gyvus, jausmais apdovanotus žmones. Tik vėliau tas savu, todėl man be ceremonijų įdavė alaus bokalą, už supratau, kad jos išties buvo ne tiek moterys, kiek inves- kurį, žinoma, neturėjau pats susimokėti. ticijos, bylojančios apie investuotojų sėkmę, ar talisma- Greičiausiai tada pirmąkart patyriau nacionalinio ir nai, kuriais, kaip ir automobiliais, mėgsta pasipuikuoti politinio solidarumo jausmą. 1989-ųjų Tbilisyje, skirtin- Kaukazo vyrai. gai nei Leningrade, Minske ar Maskvoje, gruzinams ne- Tačiau anuomet dairinėjausi ne tik į draudžiamus pa- reikėjo nieko aiškinti nei apie Lietuvą, nei apie okupaciją šalius. Savo kailiu pažinęs gruzinų būdą ir legendinį jų ar rezistenciją. Viskas buvo savaime aišku – priežastys, svetingumą, Nacionaliniame dailės muziejuje susipaži- nuoskaudos, tikslai. Nebepamenu dabar to žmogaus, nau su Gruzijos genijaus Niko Pirosmanašvilio paveiks- vaišinusio mane alumi. Neatsimenu ir apie ką konkre- lų ekspozicija. Lankytojų muziejuje nebuvo, po sales čiai kalbėjomės. Svarbiausia – susikalbėjome. Ir nevar- išdidžiai vaikščiojau vienas, palaimingai patirdamas iš žė baimė leptelėti ką nors ne taip, nors iki šiol ją jaučiu paveikslų sklindantį džiugesį. Jaučiausi tarsi pats daly- lankydamasis politiškai korektiškoje Vakarų Europoje ar vaučiau nesibaigiančioje gyvenimo puotoje tarp Kauka- nebenuspėjamoje Azijoje. zo kalnų, po saugaus dangaus stogu, kur už stalų susėdę Tęsdamas daugiadienę odisėją po „viešąsias“ Tbilisio vyrai netrukus tau pakiš ragą, kurį turėsi – pasaulio san- vietas, kartą vos nenusvilau. Užsukęs į anuomet atro- tarvės dėlei – iki dugno ištuštinti. džiusią prašmatnią suklestėjusio kooperatininko kavinę, Tačiau anuomet Tbilisis, panašiai kaip ir Vilnius, bet buvau nesaugioje prietemoje pasodintas tarp šviečiančių skirtingai negu Niko Pirosmanašvilio paveikslų miestas, akvariumų ir sunkiai įvardijamų dirbtinių gėlių, o priėjęs buvo stipriai nervingas. Šota Rustavelio prospekte, prie- šeimininkas paklausė, ką aš – Tbilisio svečias – manau šais sovietinės valdžios rūmą, „įžūliai“ plaikstėsi menše-
58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 vikinės (1918–1921) vėliavos, tamsiai bordinės, su juo- dai apvedžiotu baltu stačiakampiu kairėje. Nuo pat ryto aikštėje vis gausiau rinkdavosi žmonės. Tačiau, skirtingai nei pas mus, niekas čia nedainavo, daugiabalse negiedo- jo religinių giesmių, iš tribūnos nesakė audringų kalbų. Žmonės tiesiog sėdėjo ant grindinio nebylūs, o kas kiek laiko sutartinai pašokdavo ir kažką garsiai skanduodavo. Tada vėl atsisėsdavo. Neatsispyręs pagundai – solidarumo įkvėptas – prisėdau ir aš. Gėda prisipažinti, tačiau ištvė- riau neilgai, mėšlungis tąkart pasirodė stipresnis už valią. Pavakary, toldamas nuo įsiskandavusios minios, įko- piau į kalną. Sėdėjau sau vienas, žiūrėjau į miesto pano- ramą ir negalėjau nė įsivaizduoti, kad Šota Rustavelio prospekte besibūriuojančius žmones, nepraėjus ir mėne- siui – 1989 m. balandžio 9 dieną, puls sovietų kariuo- menė. Nuo desantininkų kastuvėlių žus 20 žmonių, bus tūkstančiai sužeistų, apnuodytų „čeriomucha“, suluošin- tų visam gyvenimui. Į naujosios Gruzijos istoriją tai bus įrašyta kaip „kas-tu-vėlių“ naktis.
2
Naujaisiais laikais Gruzijoje apsilankiau 2005-ųjų pa- vasarį. Per tą laiką šalyje būta ir perversmų, ir revoliu- Sovietinės valdžios rūmas Šota Rustavelio prospekte cijų, ir ginkluotos priešpriešos. 1993-iaisiais žuvo buvęs disidentas, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija mekeno, nerišliai murmėjo. Šalia sukinėjosi kelios mo- (1939–1993), rašytojo Kanstantino Gamsachurdijos sū- terys, matyt, pasirengusios ir po vidurnakčio vykdyti bet nus. Į valdžią vėl sugrįžęs SSKP nomenklatūrininkas ir kokį jo įgeidį. Supratau, kad tai labai svarbus šiose apy- kagėbistas Eduardas Ševarnadzė (g. 1928) valdė 10 metų. linkėse asmuo. Neapsirikau – tai buvo „bato“ Karama- Po „Rožių“ revoliucijos 2003 m. jį pakeitė provakarietiš- nas, tapytojas ir šių namų direktorius. kasis Michailas Saakašvilis (g. 1967)... Garikulos vilą, nors kalnuose jau ir nebešaudoma, Tokiame politiniame fone kelionė į Garikulos kūrybos saugojo geras tuzinas jaunuolių. Durų čia nėra, todėl vie- namus Kaukaze atrodė kažkaip keistai. Šią būseną pagi- ni kiaurą parą akmeniniais veidais, nebylūs trypčiodavo lino ir kalnuose atsitiktinai sutiktas azerų piemuo, prasi- tarpduriuose, o į kitus, esant reikalui, galėjome kreiptis taręs, kad vos metai, kai šiose apylinkėse nebešaudoma, techninės pagalbos. Su trečiais netgi pasikalbėdavome an- todėl dabar jam ramiau ganyti savo šimto avių bandą. gliškai. Ketvirtus „bato“ Karamanas kartais kviesdavo atsi- Garikulos kūrybos namuose, įkurtuose lenkų inžinie- sėsti prie stalo, kai vakarais viloje vykdavo puota. Akivaiz- riaus viloje, pastatytoje 1865 m., elektrą gamino benzini- du, kad vieni užėmė aukštesnį, kiti – žemesnį hierarchijos nis generatorius. Tad šviesa būdavo ne visada. laiptelį. Vėliau sužinojau, kad visi jie – „bato“ Karamano Pirmą naktį tamsoje klaidžiodamas po Garikulos vilą, mokiniai, tapybos studentai. menėje, atstojančioje valgyklą ir pobūvių salę, išvydau Tada Garikuloje, kai su lietuvių, gruzinų ir olandų svirduliuojantį tipą. Senyvas pilko veido žmogus kažką menininkais tarsi kokie tituluoti nabobai sėdėdavome
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 59 prie nesaikingai gausaus pusryčių, pietų ir vakarienės prezidentas Georgas Bushas (jaunesnysis) sostinėje, stalo, keistai jaučiausi, matydamas, kaip kantriai mums Laisvės aikštėje, sakė kalbą, o kažkoks V. Aratiunia- patarnauja suvargusios kaimo moterys. Buvo nesmagu, nas metė jo pusėn į skarą suvyniotą granatą. Laimei, nors paryčiais, besibaigiant užsitęsusiai puotai, gruzinai ši nesprogo, ir kraujo praliejimo tąkart Tbilisyje iš- nepamiršdavo pakelti tosto ir joms padėkoti. vengta. 2005-aisiais gruzinams buvo sunkūs laikai. Nebe- Kai viskas laimingai baigėsi, JAV prezidentas, pasak pamenu, kiek dolerių vidutiniškai jie uždirbdavo per Laisvės aikštėje žiopsojusių draugų gruzinų, apimtas pašė- mėnesį, tačiau žinau, kad labai nedaug. Todėl kartais lusio džiaugsmo, kartu su gruzinų šokėjais trypė jų nacio- pritrūkdavo vyno. Gruzinams tai net ne pažemini- nalinį šokį… mas, o nacionalinė katastrofa! Svečiams neturi nieko Deja, tąkart Gruzijoje būta ne tik laimingų pabaigų. Kai trūkti! sugrįžome į Tbilisį ir rengėmės dramos teatro scenoje pa- Vieną vakarą teko ilgai įkalbinėti „bato“ Karamaną, rodyti Garikuloje sugalvotą performansą pagal Šota Rusta- kad nuvežtų mus į kitą kaimą, ten mes – balsingi lietu- velio „Karžygį tigro kailyje“, netikėtai tiesiog gatvėje mirė viai – patys nupirktume sau ir kitiems pritrūkusio vy- tapytojas Arūnas Vaitkūnas – šios kelionės draugas, vos nuoginio „gyvybės vandens“. „Bato“ per kalnus vairavo prieš keletą dienų Kaukazo kalnuose laidęs ten pat sukurtą stipriai įkaušęs ir gerokai supykęs. Automobilis, kuriame gigantišką aitvarą, kurį vadino „skraidančia tapyba“. susigrūdę sėdėjome, priminė veikiau ne pikapą, o įsti- Tai buvo šokas visiems. Ne tik performansų, bet ir klinto balkono ir žoliapjovės hibridą. absoliučiai nieko nebeįstengėme daryti. Šių eilučių auto- Sutemus prie tvoros mus pasitiko raišas vienaakis – rius lemtingai pamiršo, kad turėtų bent jau grąžinti Šota namų ir vynuogyno savininkas. Naktį kalnuose jis Rustavelio knygą, trumpam pasiskolintą iš vienos mo- atrodė panašus į siaubo filmų personažą. Aprodęs ters Garikulos kaime… tamsoje vos įžiūrimą vynuogyną, pakvietė į paslap- Šio tragiško įvykio fone pirmąkart susidūriau su tingą raganos trobelę, kur pasodino visus už stalo, Gruzijos policija. Į Arūno mirties vietą ji, kaip ir dera papjaustė sūrio, atvilko keletą litrų čiačios ir vyno. Rytuose, atvyko demonstratyviai neskubėdama. Jau- Prasidėjo tostai: „Už tautų draugystę“, „Už kaimy- ni iki dantų ginkluoti vyrai buvo nešnekūs. Lijo lie- nystę“, „Už Lietuvą“, „Už Gruziją“, „Už vaikus“, „Už moti- tus. Visi buvo peršlapę ir suglumo, kad vienam iš jų nas“, „Už profsąjungų solidarumą“... Tostams vis liejantis, teks rašyti protokolą. Permirkusiame lape pusvalandį norimą įsigyti produkciją „degustavome“ ne mažiau kaip kažką keverzojo, kol šalia stovinti gruzinų rašytojo trejetą valandų. Ir tik po to buvome įleisti į rūsį – žemėn Nadaro Dumbadzės dukra išplėšė lapą pareigūnui iš įkastuose ąsočiuose ten laikoma ne mažiau kaip tūkstan- rankų ir pati ėmė rašyti, kad tą protokolą skaitysiantys tis litrų vyno. suprastų, kas vis dėlto čia įvyko: ŽMOGUS MIRĖ. Vė- Toks buvo šio „apsipirkimo“ ritualas – nebesuvokiant, liau ji mums paaiškino, kad policininkai yra iš kaimų, kur dangus, kur Kaukazo kalnai, o kur Lietuvos žemė. visiški beraščiai… Kitą dieną, susodinti į sunkvežimio kėbulą, vykome 2005-ųjų gegužės 15-ąją išvykdamas iš Gruzijos abe- apžiūrėti senųjų Gruzijos vienuolynų ir cerkvių. „Bato“ jojau, ar dar kada nors norėsiu čia sugrįžti. Karamanas pažadėjo, kad „ant štai to kalno“ parodys „Giotto lygio freską“, bet išlipęs iš sunkvežimio stačia 3 galva nusirito šlaitu žemyn, o atsigavęs prarado ūpą ieš- koti to stebuklo… 2008-ųjų rugpjūčio 14-ąją tarp Rusijos ir Gruzijos kilo Tada, kai mes nerūpestingai bastėmės po Kaukazo trumpas karas su ilgalaikiais padariniais: Gruzija neteko kalnus, Tbilisyje vyko svarbūs dalykai. 2005 m. gegu- Pietų Osetijos ir Abchazijos, t. y. dešimtadalio šalies te- žės 10 d į Gruziją atvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų ritorijos.
60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Tą dieną, kai per radiją ir TV buvo pranešta, kad Ru- 4 sijos kariuomenė, peržengusi suverenios Gruzijos sieną, artinasi prie Tbilisio, buvau Vilniuje. Bandžiau įtikinti ko- 2010 m. spalio pabaigoje Tbilisyje buvo ne mažiau kaip legas rašytojus, kad turėtume „oficialiai“ reaguoti į šiuos 25 laipsniai šilumos. Todėl pasitaikiusi proga dar kartą ap- įvykius, bet palaikymo nesulaukiau. Neryžtingai gūžčio- silankyti Gruzijoje ir sugrįžti į Lietuvoje jau pasibaigusią dami pečiais, jie stebėjosi, kam daryti tai, kas vis tiek nie- vasarą man atrodė tarsi nepelnyta likimo dovana. ko nepakeis… Nusprendžiau eiti prie Rusijos ambasados Gilią naktį atvykęs į Tbilisį, nuo ankstaus ryto patrau- Vilniuje, kur dar buvo galima – kaip Lietuvos Respubli- kiau į miestą. Nesunkiai atpažinau Šota Rustavelio pros- kos piliečiui – pademonstruoti kuklų savo nepritarimą pektą, mačiau, kaip atsidarinėja pirmosios parduotuvės, šios valstybės vykdomai agresijai prieš kitą šalį. kaip gatvės prekeiviai dėlioja ant šaligatvių parduoti keti- Žvėryne į skelbtą mitingą, palaikantį karo apimtą namą „turtą“: avikailius, kalstyto metalo dirbinius, kepu- Gruziją, susirinko daugiausia jaunimas. Žmonės stovėjo res, suvenyrinius durklus, bižuteriją, kitokius niekniekius. pagarbiu atstumu atskirti nuo Rusijos ambasados tvoros. Vaikštinėdamas po atbundantį miestą, kiek nustebau, Tačiau kalbėjo ne jie, o, kaip visada tokiais atvejais nu- kad šalutinių gatvių pavadinimai iki šiol užrašyti dviem tinka, jau gerokai pabodę vietiniai politikai. Posėdžiuose kalbomis – gruzinų ir rusų. Pasijutau tarsi sugrįžęs į pri- išlavintais balsais žėrė banalybes, seniai žinomas tiesas, mirštą sovietinę – privalomai dvikalbę – praeitį. net apėmė jausmas, kad jiems svarbu ne protestas prieš Sovietinės valdžios rūmas, prie kurio anuomet, karą, prieš grėsmę Gruzijos nepriklausomybei, o būti pa- 1989-aisiais, Tbilisyje vyko mitingai ir kur taikius žmones rodytiems per televiziją. Nors žmonių į mitingą susirinko nelabai daug, tačiau filmavimo kamerų buvo apsčiai. Vieni „beveidžiai“ ope- ratoriai filmavo, užsikėlę kameras ant pečių, kiti – nuo juosmens, nuo klubo ar iš po skverno. Atrodė, kad jų net daugiau negu mitingo dalyvių. Atidžiau apsidairęs susivokiau, kad didžiausia dalis iš jų – ne Lietuvos, ne Europos Sąjungos ar Gruzijos tele- vizijų žurnalistai, kuriems pagal pareigas derėtų domėtis kalbomis „nuo statinės“. Šie buvo susitelkę ne į kalbėto- jus, o į klausytojus. Kuo arčiau priėję, įžūliai filmavo kie- kvieną mitingo dalyvį – norėjo turėti kiekvieno, atėjusio palaikyti Gruzijos, „portretą“. Persmelkė keista nuojauta, tarsi visa tai vyktų ne Lie- tuvos Respublikoje, o Lietuvos SSR kokiais 1987 m., tar- kim, rugpjūčio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus pa- minklo Vilniuje. Staiga suvokiau, kad gausūs čia susigrūdę filmuotojai anaiptol nėra mūsų sąjungininkai, atvirkščiai – tai sve- timos šalies pareigūnai, vykdantys specialiųjų tarnybų užduotis. Tą akimirką, stovėdamas Vilniuje prie Rusijos amba- sados, įsitikinau: tai, kas paraleliai vyko ir vyksta Gruzi- joje, vieną dieną Lietuvoje gali būti pakartota taip pat. Tbilisio senamiesčio kiemas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 61 Neseniai suremontuota, viduje steriliai išbalinta, ši vaistinė yra pažymėta memo- rialine lenta, kurioje gruzinų ir lietuvių kalbomis iškalta, kad čia išties kurį laiką dirbo rašytojas Antanas Vienuolis. Įėjęs vidun į vaistinę, iki šiol veikiančią Leonidzės g. 8, išvydau, kad be pagarbiai sudėliotų sauskelnių krūvų, šiuolaikinių stelažų su šampūnais, naujagimių veži- mėlių ir įvairiausių higienos reikmenų tebestovi ir senieji vaistinės baldai, turbūt menantys Antaną Vienuolį. Apsauginin- kui sutikus, juos nufotografavau, kad ga- lėčiau ne tik prisiminti, bet ir kitiems pa- rodyti, koks „raudonmedžio rojus“ supo mūsų klasiką Tbilisyje. Nesusigundęs nei teatrais, nei den- Vaistinė, kurioje 1903–1905 m. dirbo Antanas Vienuolis-Žukauskas drologijos, lėlių, kino istorijos ar sporto muziejais ir nelauktai greitai išsėmęs kul- užgriuvo kraupi „kastuvėlių“ naktis, dabar stūksojo tuš- tūros piligrimo programą, likusią dienos dalį be tikslo čias, simboliškai aptvertas dekoratyvinėmis tvorelėmis. klaidžiojau po Tbilisį. Žmonės gatvėse šįkart man atrodė Galbūt todėl, kad buvo ankstus rytas ir dulkė pilkas lietus, labai susirūpinę, net sostinės moterys, deja, nebe tokios namas priminė milžinišką trumpam užsnūdusį vaiduo- puošnios kaip anuomet, kai pirmą kartą lankiausi Tbi- klį… lisyje. Šalutinėse Tbilisio gatvelėse, kurių labirintu ėjau Lais- Tačiau tai buvo klaidingas įspūdis. Vakarėjant viskas vės aikštės link, viskas atrodė sukrypę, sutręšę. staiga pasikeitė. Miestas atgijo, pražydo, nesaikingai su- Bespalviame Nacionaliniame muziejuje, kur buvau žaižaravo šviesomis ir atrodė pavydėtinai nerūpestingas. ankstyviausias, vienintelis ir ne itin lauktas lankytojas, Skverus, gatves ir gatveles užliejo žmonių minios. Visi mane pasitiko ne Gruzijos dailės kolekcija, ne Niko Pi- ėjo linksmintis, klegėjo, godžiai bendravo, lyg norėtų rosmanašvilio tapyba, bet tuščios, apleistos salės. Vienoje patvirtinti, kad Tbilisis – ne dienos, o išskirtinai nakties iš jų kabojo kažkokio beviltiško šiuolaikinio primityvisto miestas. parodėlė, o kitose dviejose – apgailėtinai pajuodę Gruzi- Dažnoje kavinėje, kur rinkosi nė kiek ne agresyvus, jos tapytojų „Persijos laikotarpio“ paveikslai ir dulkini, greičiau lyriškai ar melancholiškai nusiteikęs jaunimas, čiaudulį keliantys kilimai. tyliai grojo gyva muzika. Visur stovėjo jei ne „Petroff“ Šiuos turtus apžiūrėjęs per penkiolika minučių, fortepijonai, tai antikvariniai ir, beje, suderinti pianinai. nuėjau į Vaizduojamojo meno muziejų, bet teko nu- Muzikos čia, skirtingai nei pas mus, Vilniuje, buvo pil- sivilti, nes jis jau kuris laikas uždarytas remontui. na visur, ir niekas nereikalavo nei bilieto, nei papildomo Neliko nieko kito, kaip susirasti šalia Laisvės aikštės mokesčio už šią pramogą ausims ir sielai. buvusią Oteno vaistinę. Joje 1903–1905 m. vaistinin- Vienoje itin šaunioje Tbilisio vietelėje, apspista šešių ko padėjėju dirbo mūsų literatūros klasikas, „Kauka- ar septynių gerbėjų, prie fortepijono liejo meilės ilgesį zo legendų“ autorius Antanas Vienuolis-Žukauskas nuostabaus grožio dainininkė. Vėl ir vėl įsiteikiančiųjų (1882–1957). prašoma, aksominio balso tamsiaakė dainavo gruzinų
62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 romansus, užburdama ne tik prisiekusius gerbėjus, bet ir atsitiktinius kavinės sve- čius. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai mane užvaldė mintis važiuoti ir nedel- siant susirasti Sergejaus Paradžanovo (1924–1990) gimtąjį namą. Tam paskati- no ne paikas įgeidis ar snobiškas smalsu- mas, bet poreikis būtent šiąnakt pasinerti į Tbilisio praeitį, atsidurti ten, kur prasi- dėjo nepranokstamos „Granato spalvos“ (1969), „Suramo tvirtovės legendos“ (1984), „Arabeskų Pirosmanio tema“ (1986) ir nebaigtos „Išpažinties“ (1990) autoriaus kelias. Nustebau, kad keistai nekalbus Tbili- sio taksistas puikiai žinojo gatvę, kurioje užaugo armėnų kilmės kino režisierius Laisvės aikštė Autoriaus nuotraukos Sergejus Paradžanovas. Privežė prie pat namo, pažymėto memorialine lenta. Ir tada, šventės įkarštyje, pasidingojo, kad nebūta nei Išlipęs iš automobilio, leidausi tamsoje klaidžioti po Rusijos–Gruzijos karo, kad nėra čia nei pabėgėlių, nei itin varganos gatvelės kiemus, landžiojau po pamėkliš- skurdo, nebūta aukų ir tragiškų netekčių… O pilkuma, kus užkaborius, apšnerkštas laiptines (prisiminiau ne- tvyrojusi Tbilisyje tą rytmetį, kai be tikslo vaikščiojau prilygstamą laiptinių „istoriką“ Arūną Vaitkūną, savo Šota Rustavelio prospektu, visiems laikams atsitraukė iš drobėse pavaizdavusį ne tik jas, jų praeities šešėlius, bet šito miesto ir dabar jis žėrės ryškiausiomis Pirosmanio ir jų kvapus). Jaučiau ir čia puvėsių, degėsių, kačių šlapi- drobių spalvomis, bylosiančiomis ne liūdesį dėl to, kas mo ir dar velniai žino ko tvaiką. Kaip tik tą akimirką, kai prarasta, o džiaugsmą, kokį galima patirti tik po Gruzi- atsidūriau veik kosmoso juodosios skylės tyloje, Tbilisis jos dangumi. atsiskleidė toks, koks visada liks mano vaizduotėje – pa- vojingai nelygių kampų, išdaužyto grindinio, trupantis P. S. Gruzijoje tąkart atlikau ir tai, ką seniai turėjau at- ir nesupainiojamas su jokiu kitu daugiataučiu pasaulio likti – atvežiau grąžinti prieš penketą metų pasiskolintą miestu. Šota Rustavelio „Karžygį tigro kailyje“. Ir nors iki Gari- Rytą Tbilisis įsisiūbavo. Prisipildė nevaržomo šėlsmo. kulos nenusigavau, draugai mane patikino, kad būtinai Pastvėręs ir mane, stačia galva panardino į miesto šven- knygą grąžins, nes savininkės vardas ir pavardė užrašyti tę. Ant specialiai sukaltos pakylos, avėdami privalomais pirmajame grąžintinos knygos puslapyje. purvabridžiais, slidinėdami, beveik valandą mynėme Noriu tikėti, todėl spjaunu triskart per petį, kad vynuoges. O vėliau išdidžiai paskelbėme, kad nuo šiol, kalnų kaimelio moteriškei, kurią prisimenu ryšinčią be garsiųjų „kindzmarauli“ ir „saperavi“, Gruzija turės juoda skara, per tą laiką nieko blogo nenutiko, skir- Vilniaus ir Kauno vynų rūšis… Niekas tuo nesistebėjo, tingai negu Gruzijai, o gal – kaip ir Gruzijai, juk ši mat jau visą savaitę nuo spalio 18-osios Gruzijoje vyko šalis vis dėlto nėra paklupdyta ant kelių, jeigu moka Lietuvos dienos, todėl „lietuviškasis pėdsakas“ buvo taip giedrai džiaugtis? ypač ryškus…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 63 Ramunė Marcinkevičiūtė
„Matėme per televizorių, kaip artinasi mūsų mirtis“
Įspūdžiai iš Tbilisio tarptautinio teatro festivalio
bilisio tarptautinis teatro festivalis jau antrą kartą stulbino spektaklių gausa – net 28 per keturias dienas. Tpristatė šiuolaikinį Gruzijos teatrą. Kai gavau Visų jų nepajėgė aprėpti nė vienas į festivalį atvykęs kvietimą atvykti ir peržvelgiau atsiųstą programą, ap- užsienio svečias. Ko gero, programos rengėjams ne tik rūpėjo parodyti kuo platesnę gruzinų teatro panoramą, bet ir suteikti galimybę dalyvauti patiems teatro me- nininkams, suvažiavusiems į Tbilisį iš visos Gruzijos. Ir tai buvo ryški ypatybė, išskyrusi gruzinų festivalio vadinamąjį showcase iš panašaus pobūdžio renginių ki- tose šalyse, kur remiamasi griežta atranka ir rodomi tik geriausi sezono spektakliai. Išsiskyrė jis ir nuoširdžiu rengėjų dėmesingumu, neapsakomu vaišingumu, noru plėsti teatrinius mainus ir bendrauti. Iš tos neaprėpiamos gausos į atmintį įstrigo du man nauji vardai – vidurini- osios kartos režisierius Davidas Dojašvilis, kurio efek- tingas, jaunų gražių aktorių suvaidintas „Makbetas“ iš kitų matytų spektaklių išsiskyrė šiuolaikinės teatro ka- lbos ir gruzinų teatro tradicijų meistriška jungtimi, ir palyginti dar jaunas Royal district theatre, kurį 1997 m. Tbilisio senamiestyje įsteigė garsios Gruzijos aktorių dinastijos nariai, o dabar jam vadovauja jauniausias jos atstovas – režisierius Data Tavadzė. Pirmas įspūdis, kai lėktuvas naktį nusileido ryškiai apšviestame Tbilisyje, buvo stulbinantis – atrodė, kad atsidūrėme klestinčioje Vakarų Europos sostinėje. Kitą dieną jaunai festivalio komandos narei pasakiau, kad Vilnius, palyginti su Tbilisiu, skendi tamsoje, ir mane pribloškė jos reakcija: „O ar žinote, kad šitoje gatvėje vyko karas? Mes ilgai gyvenome be elektros, be van- „Makbetas“. Režisierius Davidas Dojašvilis. Spektaklio scena dens.“ Supratau, kad neturėdama vedlio net nepriartėsiu
64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 prie šiuolaikinės Gruzijos paslapties. Tokiu vedliu man parašė pjesių šia tema ir mes surengėme jų skaitymus, tapo Laša Bugadzė – populiarus Gruzijos rašytojas, Tbili- nes visi norėjo apie tai kalbėti: ir dramaturgai, ir reži- sio Mardžanišvilio dramos teatro dramaturgas. Jo apsaky- sieriai, ir žiūrovai. Labai daug žmonių atėjo tų pjesių mas „Pirmasis rusas“ sukėlė vos ne tarptautinį skandalą – pažiūrėti, nors skaitymai – gana specifinis dalykas, pa- autorius buvo pasmerktas Gruzijos cerkvės patriarchų, prastai juose lankosi daugiausia teatralai. Ir tada sugal- apsvarstytas Gruzijos parlamento, kuris reikalavo net vojome, kad reikia sudėti viską į vientisą spektaklį, tokį įvesti cenzūrą. Jaunas rašytojas, išstudijavęs istorijos non stop, kuris vyktų ištisą dieną, nes pjesių daug, ir metraščius, drąsiai interpretavo karalienės Tamaros ir žiūrovai galėtų visą dieną praleisti teatre, mąstydami, jos pirmojo vyro Jurijaus Bogoliubskio dvejus metus kas su mumis visais atsitiko. Atsirado daug režisierių, trukusių vedybų istoriją. Pasipiktinimą sukėlė ne tiek norinčių tas pjeses statyti. Būtų puiku įtraukti ir ab- išryškinti Bogoliubskio seksualiniai iškrypimai (zoo- chazų autorius. Turiu ryšių su abchazų rašytojais, bet filija), kiek, anot autoriaus, pasikėsinimas į Tamaros jiems sunku dėl politinių priežasčių (mes su jais galime įvaizdį, „kuris yra šventas, neliečiamas, kaip ir didžioji kontaktuoti, o jie su mumis – ne). Taip pat norėtume Gruzijos istorijos dalis“. Laša Bugadzė, vadinamas ab- įtraukti rusų ir kitų tautų dramaturgus. surdo dramos tęsėju, kuria trumpas pjeses (skečus), Michailas Ugarovas, puikus rusų dramaturgas ir re- juokingas ir paradoksalias šiuolaikinę kasdienybę žisierius, pagal mano pjeses pastatė spektaklį „Sukrėsta atspindinčias istorijas. Festivalyje rodytas spektaklis, Tatjana“ – tai trumpos pjesės, skečai, jų parašiau dau- pastatytas M. Tumanišvilio Kino aktorių studijos teatre, giau kaip trisdešimt, o jis pastatė tik septynias. Ugaro- taip ir vadinasi „7 trumpos pjesės“. vas ir dar keletas rusų autorių taip pat norėjo dalyvauti non stop projekte, nes tai ne tik pjesių skaitymas, bet ir Pradėjęs dirbti Mardžanišvilio teatro dramaturgu, or- savotiška akcija. Manau, būtų puiku, jei scenoje susitik- ganizavote naujų pjesių apie karą skaitymus. Festivalio tų gruzinų ir rusų aktoriai ir autoriai. Pažiūrėsime, kas programoje ši tema taip pat dominuoja tuose spekta- iš to išeis. Svarbiausia, kad jau yra keletas įdomių teks- kliuose, kurie sukurti pagal šiuolaikinių gruzinų autorių tų apie šį karą – be patoso, be gruzinams įprastų tostų. tekstus. 2008-ųjų rugpjūtis dar taip arti, o teatras jau Pastaraisiais metais parašyta kūrinių ir apie Abchazijos interpretuoja to meto įvykius! karą, ir apie vadinamąjį pilietinį karą Tbilisyje, bet, są- Laisvos Gruzijos, t. y. Gruzijos po 1991-ųjų, istorija, žiningai vertinant, visi jie yra pseudopatriotinė chaltū- deja, yra karų istorija. Mes, gyvenantys Gruzijoje, savo ra. O pastarasis karas sukėlė tokį psichosocialinį šoką, akimis nematėme tų karų, kurie vyko praėjusio amžiaus kad visi pradėjo nuoširdžiai kalbėti apie tai, ką matė, ką paskutiniajame dešimtmetyje – Abchazijos, Osetijos karo. išgyveno – be politinio anturažo, be dirbtinumo. Atsimenu Tbilisio karą, kai buvo sukilta prieš preziden- tą Zviadą Gamsachurdiją, tai vadinama pilietiniu karu, Sukrėtė teatro iš Gori miesto kuklus spektaklis „Karš- bet manau, kad istorikai turėtų rasti tikslesnius terminus tas rugpjūtis“, o ypač – žiūrovų reakcija. Salėje sėdėjo tiems įvykiams įvardyti. O karas, vykęs 2008-aisiais, su- šeimos su mažais vaikais, o tvyrojo rūsti tyla, sakytum, kėlė visuotinį šoką, nes jame dalyvavo visi, gyvenantys gedulas. Žiūrovų susikaupimas, jų – karą išgyvenusių Gruzijoje. Tai buvo baisus sukrėtimas ir jo sukeltas ref- žmonių – nebylus dalyvavimas tapo pagrindiniu spek- leksas tūno visur – galbūt iš šalies to nematyti arba sun- taklio sandu. Tai reta patirtis šiuolaikiniame teatre. ku tą suprasti, bet mes visi esame šoko paveikti. Reikėjo Beje, Lietuvos rašytojai ir dramaturgai laikosi nuosta- kaip nors tas emocijas išlieti, pirmiausia teatre, drama- tos, kad vertinti aktualius šiuolaikinės istorijos įvykius turgijoje, literatūroje. Apie šitą karą jau parašyta keletas galima tik atsiradus tam tikrai laiko distancijai. Gru- romanų. Manau, tai labai svarbu, nes atsiveria tikroji zijos menininkai elgiasi visiškai priešingai – reaguoja žmogaus istorija karo fone. Keletas jaunų dramaturgų žaibiškai…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 65 Gruzijoje visada buvo politinio teatro tradicija, sce- kurį irgi lėmė, manyčiau, psichologinis refleksas. Nie- nos menas visada daugiau ar mažiau operatyviai rea- kas nebenorėjo nei kalbėti, nei galvoti apie politiką. guodavo į aktualijas. Taip buvo ir sovietmečiu – turiu Teatras tapo sala, kur politiką reikia pamiršti ir pasi- galvoje dvidešimties metų senumo įvykius, akcijas, ma- justi atsidūrus tarsi pasakoje. Toji pasaka vėliau virto nifestacijas. Negalėčiau pasakyti, kad visada pavyksta, nesąmone, nes tokių „salų“ atsirado tiek daug, kad visa bet visada rašomos „karštos“ pjesės ir statomi spekta- tai irgi tapo tam tikra tendencija. O dabar vėl grįžo po- kliai pagal jas. Dramaturgai ir režisieriai reaguoja į lai- reikis teatrui ir žiūrovams kalbėtis viena kalba. Teatras ko iššūkius. Ir 9-ojo dešimtmečio geriausi spektakliai Gruzijoje dabar tapo daug socialesnis. Tai nereiškia, (dabar šis laikotarpis gruzinų teatre vadinamas auksi- kad jis klesti, greičiau jau išgyvena krizę, ir tai akivaiz- niu) – tai politinis teatras. Taip, tai buvo metaforinis, du, tačiau tam tikros optimistinės gaidos jau pasigirsta alegorinis, ezopinės kalbos teatras, kaip ir visoje Sovie- kritikų straipsniuose, keletas šiemet pastatytų spekta- tų Sąjungoje. Vėliau iš jo atsirado kita, mano manymu, klių yra tikrai įdomūs, bet šiaip jau gruzinų teatras vis bloga tendencija – teatras atprato mąstyti ir kalbėti ne dar yra tarsi kitoje planetoje. perkeltine, o tiesiogine prasme. Socialinis teatras mirė, o juk norisi kartais išgirsti ir pamatyti, kaip viskas iš- Kokiu atžvilgiu? reiškiama tiesiai šviesiai. Po to prasidėjo kitas etapas, Intelektualiniu. Be to, jis vis dar nesurado šiuo- laikiškos kalbos ir inertiškai bando tęsti gero gruzinų teatro (praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio, tokių klasikų kaip Robertas Sturua, Mi- chailas Tumanišvilis) tradicijas. Yra ir jaunasis teatras, kuris ieško, ieško, ieško. Jau dvidešimt metų ieško, taigi darosi ne toks ir jaunas. Manyčiau, teatras gauna impulsus iš literatūros. Man taip atrodo, kiti turbūt mano kitaip. Jeigu Gruzijos kultūros sferoje atsiranda šis tas įdo- maus, tai pirmiausia literatūros teks- tuose. Kova, vykusi tarp režisierių ir dramaturgų (tam tikru metu režisie- riai statė tik klasiką, o šiuolaikines pjeses ignoravo), rodos, jau baigėsi, be to, ir žiūrovai mieliau lanko spek- taklius, kurie kalba apie šiandienines aktualijas. Žinoma, tos šiuolaikinės pjesės ne visada labai kokybiškos, bet ir ne beviltiškos, teatrai vaidina jas mėnesį ar du ir ieško naujų.
Jūsų „7 trumpos pjesės“ tarsi iš- Prie įėjimo į teatrą – režisieriaus Michailo Tumanišvilio paminklas krinta iš šiuolaikinės gruzinų dra-
66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 maturgijos teminio konteksto. Tačiau po tariamai nieko neveikia. Mano kolega paklausė: kodėl jūs dirba- lengva jų forma taip pat slypi aktualioji kasdienybė. te dvidešimt tris valandas per parą, o jie dinderį muša? Kas išprovokavo rašyti trumpas pjeses? Jie negali dirbti, – atsakė moterys, – nebeturi tam jėgų. Režisierius Robertas Sturua kartą pasiūlė parašyti keletą pjesių socialinio arba politinio kabareto stiliumi. Ar Jūsų pjesės populiarios? Ne iš karto supratau, ką jis nori tuo pasakyti, bet ėmiau Jas jau pastatė keletas Gruzijos teatrų, jos rodomos galvoti apie Daniilą Charmsą ir trumpas jo pjeses, apie Maskvoje ir keliuose kituose Rusijos miestuose, nes da- Eugène’ą Ionesco ir absurdo teatrą. Kai kurie kritikai lyvavau tarptautiniuose naujosios dramaturgijos festi- mano pjeses priskyrė gruziniškam absurdui. Bet aš taip valiuose. Turiu puikią vertėją, gyvenančią Maskvoje, ji nemanau, turbūt ir didieji absurdo autoriai taip nema- labai gerai pjeses išvertė ir padėjo dirbti režisieriams, nė: jie visada sakė, kad jų pjesės yra visiškai realistinės, nes jiems ne iškart pasidarė aišku, kas jose vyksta. Tai o terminą absurdas prikabino kritikai. Mažosios mano problema – gruzinų, o ir apskritai mažų tautų, literatū- pjesės yra paimtos iš mūsų gyvenimo. Pradėjęs rašyti, ros temos lokalios, mąstymo „geografija“ siauroka. Tu- nebegalėjau sustoti, o mano draugas, taip pat rašytojas, rime kompleksą: to, kas suprantama mums, kiti nesu- paaiškino kodėl: „Jis negali miegoti, nes jam baisu [aš pras. Kaip parašyti tokį universalų tekstą, kad visi jame tada gyvenau prie kapinių], todėl ir rašo.“ pamatytų save? Dabar yra toks laikotarpis, kai gruzinų teatras neži- Pjesėje „Batuotas katinas“ tarsi demaskuojate šiuolai- no, kaip vaidinti šiuolaikines pjeses. Toks žinojimas pa- kinius Gruzijos vyrus. Sunku patikėti, kad gruzinų vyrai mažu atsiranda, kaip ir daugelis kitų dalykų. Sakoma, nusilpo! kad Gruzija – labai sena šalis. Taip, šalis sena, turinti Tai faktas. 10-ajame dešimtmetyje Gruzijos vyrai ilgą istoriją, tačiau iš tikrųjų tai šaliai vos devyniolika dingo. Arba neatlaikė įvykių griūties ir viską prarado, metų, tai šalis paauglė. arba pasislėpė namuose, arba atgulė į ligos patalą, arba pasidavė depresijai, arba mirė, arba tapo morfinistais. O kaipgi Tengizo Abuladzės „Atgailos“ Gruzija? Moterys labai greitai emancipavosi. Man tai patinka, Tai Gruzija, kurios nebėra. Sovietų Sąjunga galuti- bet viskas vyko pernelyg greitai, pernelyg isteriškai, ir, nai subyrėjo 1991 m., bet tas byrėjimas matyti jau ir bent jau toje pjesėje taip yra, kad moteris užmuša vyro Abuladzės filmuose, ir Sturua, ir Eimunto Nekrošiaus, vyriškumą. ir kitų spektakliuose – tos metastazės, pranašaujančios agoniją. Bet dabartinė Gruzija jau kitokia. Į ką ši paau- Ar tik moterys dėl to kaltos? O gal juos pakirto naujo- glė išaugs, sunku prognozuoti. Ji buvo sunkus vaikas, ji realybė? Pavyzdžiui, daugelį Lietuvos vyrų sugniuždė 10-ajame dešimtmetyje susidūrė su gausybe problemų, beatodairiška būtinybė „kalti“ pinigus, užimti svarbią nes jos tėvai buvo labai blogi. poziciją. Tiesiog įvyko tragedija – visa karta vyrų (mūsų tė- Gal tai ir yra raktas į Jūsų trumpąsias pjeses? Tėvai ir vai) sugniužo. O moterys pasirodė stipresnės. Neseniai vaikai, regis, pagrindiniai jų personažai. buvau Atėnuose, ten gyvena didelė gruzinų diaspora. Vienas mano kolega sako, kad tai ne tėvų ir vai- Vyko mano kolegos ir mano kūrybos vakaras, kalbė- kų, o senelių ir anūkų konfliktas. Turbūt taip ir yra, jom apie literatūrą, tačiau pokalbis, žinoma, pakrypo nes mūsų tėvai – tai prarastoji karta. Mano mama politikos ir kasdienybės link. Sužinojome, kad labai klausia: kur dingo pastarieji dvidešimt metų, ką aš daug gruzinių dirba, o jų vyrai, kuriuos tos moterys per juos nuveikiau? Žiūrėjau į Gruziją per televizo- atsivežė, sėdi namuose, žaidžia nardais, kiauras dienas rių, vaikščiojau į mitingus – ir viskas? O seneliai, vaikšto su pižamomis ar sportine apranga, žodžiu, – priešingai, buvo labai aktyvūs žmonės. Ir neadekva-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 67 tūs, galėčiau pasakyti. Nenoriu visos kaltės suversti apkenčiame tų karų! Kam gi patinka karas? Juk tai liga, jiems, tačiau didelė dalis tų įvykių, tragiškų, nepa- kurios kamuojami gyvename. taisomų dramų įvyko dėl jų klaidų. Mes nesitapati- name su tais konfliktais, kalbu visiškai sąžiningai. O kasdieniniame gyvenime, ar jaučiate karą šalia? Mano karta nesupranta, kodėl jaunas abchazas ne- Žinoma, ir tai lengva pamatyti, nes gruzinai – labai galėtų susikalbėti su jaunu gruzinu. Mums tai ne- paprasti, atviri, viskas atsispindi paviršiuje. Bet turbūt suvokiama, neturime dėl ko su jais nesutarti. Ar su reikia čia gyventi, kad tai pajustum. Mes esame žmo- kitais, pavyzdžiui, su rusais. Mes užaugome tarp nės, matę, kaip atvažiuoja rusų tankai, vyksta kraupūs žmonių, kurie mokė, kokie turi būti gruzinai. Bet dalykai, kuriems neturime jokios įtakos, negalime jų pasirodė, kad visas tas mokymas – gryna nesąmonė, sustabdyti – per televizorių matėme, kaip artinasi mūsų štai kur problema. mirtis. Norime tai užmiršti, bet užmiršti negalima, nes tada taip ir nesuvoksime, kas su mumis atsitiko, neiš- Vienoje spektaklio „7 trumpos pjesės“ istorijoje veikia siaiškinsime savo klaidų. Dabar, po 2008-ųjų karo, jau anūkas ir senelė, kurios gražus emocingas monologas pradėjome gilintis į visa tai. Pradėjome rašyti, mąstyti, virsta isteriška baime, kaip šiuolaikiniame pasaulyje gy- kalbėti apie savo klaidas. Anksčiau tai buvo tabu. Ne vens jos mylimas berniukas. oficiozinis, o psichologinis tabu – turiu galvoje 10-ojo Gruzijos, kaip ir viso pasaulio, močiutes apima iste- dešimtmečio įvykius. Buvo tylima arba sakomi skam- rija, vos vaikui kas nors atsitinka, kad ir visai menkas būs tostai apie didžiąją Gruziją ir panašiai. Dvidešimt dalykas. Mudu su močiute sėdėjome prie televizoriaus, metų negalėjome artikuliuotai papasakoti, kas su mu- o televizorius Gruzijoje – šventas dalykas! Nors dabar mis atsitiko. Buvo daug emocijų, bet nebuvo istorijos. gal jau ne taip, kaip anksčiau, bet vis tiek: mūsų istori- O po rugpjūčio įvykių visi prabilo apie tai, ką matė ir ja – tai televizoriaus istorija. Aš ėmiau ir nusičiaudėjau, išgyveno. Ir apie savo klaidas, o tai svarbiausia. Dabar o mano močiutė poetiškai, visiškai rimtai, su įkarščiu jau pradėta pasakoti ir tų dvidešimties metų istorija. pradėjo ilgą prakalbą nuo „būk sveikas“ iki to, kad aš Bet ne istorikai tą daro, o rašytojai. privalau turėti daug pinigų, kad man reikės geros žmo- Tokia retrospektyva, psichologinių, ne tik išorinių įvy- nos, – viską pasakė. Na, ji kalbėjo ne tiek laiko, kaip kių kronika yra Akos Morčiladzės proza. Tai puikus, gerai pjesėje, bet tikrai ilgai, dėstė lyg maldą kokią. O finale žinomas ir mums labai svarbus rašytojas. Dabar jam tru- tai jau ne mano, bet viso 10-ojo dešimtmečio močiu- putį daugiau negu keturiasdešimt, rašyti pradėjo 10-aja- tė. Ir kalbėjo ji to dešimtmečio anūkams, kurie buvo me dešimtmetyje. Gruzijos istoriją nuo 1990-ųjų iki šių tarsi vilkai, slankiojantys gatvėmis. Tai jau ne prarastoji dienų galėčiau pasakoti pagal jo knygas. Zaza Burčula- karta, o karta, ieškanti, kur išlieti agresiją. Bandžiau at- dzė, kurio romanas „Abibas“ išleistas lygiai prieš metus, skleisti viso to parodiją, tiksliau, komentarą: nereikia taip pat pasakoja apie rugpjūčio karą tarp rusų ir gruzinų. stebėtis, kodėl jis, mano anūkas, toks, nes jis iš ten. Tai psichologinis to karo pjūvis. Kartą turguje Zaza Bur- Nenorėčiau, kad mano pjesės būtų statomos didak- čuladzė rado drabužį su užrašu „abibas“ vietoj „adidas“. tiškai, tačiau tas baisus agresijos akcentas turi išlikti, Ar tai buvo klaida, ar simuliacija, ar idiotizmas, nežinau. nes šiuose tekstuose (nors kai kada jie iš tikrųjų juo- Konceptualiai jo romanas irgi yra simuliacija: karo, isto- kingi) girdimas isteriškas 10-ojo dešimtmečio balsas. rijos, tapatybės, tradicijos ir taip toliau. Manau, šis tekstas Ir ne tik mano, o visos mano kartos tekstuose. Prieš būtų įdomus ir lietuvių skaitytojams, ne tik gruzinams. O septynerius ar aštuonerius metus viename festivalyje, tai didelis jo privalumas. kur buvo rodomos mano ir keleto kitų autorių pjesės, vienas kritikas pasakė: tai pjesės apie karą, girdžiu jose Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi, kad kultūriniai mainai karo aidą. Bet jose nekalbama apie karą, mes tiesiog ne- tarp Lietuvos ir Gruzijos taps intensyvesni.
68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Almantas Samalavičius
Santūrus japonų kultūros spindesys*
Pastabos 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse
alphas Adamsas Cramas, XIX a. pabaigoje–XX a. pir- šventoves galima atpažinti iš torii – tradicinių vartų, Rmojoje pusėje garsėjęs kaip gotikos atgimimo šau- kurie simboliškai atskiria šventąjį pasaulį nuo pasaulie- klys, buvo bene pirmasis Jungtinių Valstijų architektas, tinio. Manoma, kad Japonijoje pirmieji torii, iškalti iš tyrinėjęs tradicinę Japonijos architektūrą. 1898-aisiais akmens, atsirado XII a., o mediniai ryobu torii gerokai jis aplankė daugybę budizmo ir šintoizmo šventyklų vėliau – XVI a. Naujai pastatytų šventovių vartai būna su pieštuku ir bloknotu rankose, kruopščiai fiksuoda- iš vario, metalo, net iš betono. Beje, jie visada statomi mas įvairių epochų vizualinius ženklus. Vėliau parašė atgręžti į pietų pusę. knygą, kurioje, būdamas tikras savojo amžiaus žmogus, Dažnai yra net keletas vartų, nudažytų ryškiai raudo- tvirtino, kad vakariečiams nelemta perprasti Rytų me- na ar kokia kita spalva. Manoma, kad įtaką tam padarė tafizikos – nei esminių budizmo ypatybių, nei juo labiau „Dievų kelio“. Nors toks požiūris primena garsiąją an- glų literatūros klasiko Rudyardo Kiplingo ištarmę, esą Rytai su Vakarais „niekada nesusitiks“, Cramo įžvalgos apie japonų religijos ir architektūros sąveiką net ir šian- dien atrodo pavydėtinai tikslios. Aprašydamas japonų šventyklas ir šventas vietas jis teigė: „Japonija yra dvie- jų religijų – šintoizmo ir budizmo lopšys. Šintoizmas yra iš tų gentinių ar etninių religijos formų, kurios pa- grįstos gamtos ir protėvių garbinimu, o budizmas yra labiausiai egzaltuota dvasinės filosofijos atmaina, gal- būt aukščiausia iš visų, kurias žmogui pavyko pasiekti. Dominuojant šintoizmui, Japonijos archipelago gyven- tojai pasiekė nedaug, bet jis parengė juos gyvybingos budizmo ugnies suplazdėjimui, pamatai buvo padėti, sėkla subrandinta.“ Šiuos amerikiečių architekto žodžius veikiai patvir- tino realūs vaizdai. Tiek Tokijyje (kadaise vadintame Edo), tiek kituose senuosiuose Japonijos miestuose – Kiote ir Naroje – nemažai šintoistinių šventovių glau- džiasi budistinių maldos namų pašonėje. Šintoistines
* Tęsinys iš nr. 11. Pabaiga. Stupa Ueno parke. Tokijas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 69 sinkretinį pamatą, pasitelkęs budizmą ir konfucianiz- mą. O filosofas ezoterikas Urabe Kanetomo kūrė teo- rijas, pagrindžiančias, kad apreiškimas žmonėms buvo tiesiogiai perteiktas dievų. Maldininkų šiose gamtos šventovėse nė kiek ne ma- žiau negu budistinėse šventyklose, nes, aplankę vieną, pamaldūs japonai dažniausiai neaplenkia ir kitos. Tai pavydėtina religinė santarvė šiandieniniame pasauly- je, besiblaškančiame tarp religinio fundamentalizmo ir priverstinės demokratizacijos… Plačiai paplitusi nuomonė, kad ši šalis yra tarsi gyva religijų ir tikėjimų saugykla, kurioje užtenka vietos ir šamanizmui, ir šin- toizmui, ir religiniam taoizmui, ir budizmui, ir dzenui, ir įvairiausioms sinkretizmo atmainoms. Ką jau kalbėti Aukso paviljonas. Kiotas apie šaknis įleidusią krikščionybę, nors kadaise net kele- tą šimtmečių Japonijoje ji buvo draudžiama. Vakariečiui, korėjietiškų dzenbudizmo vartų – hongsalmun struktūra net ir pajutusiam šios kultūros religinę toleranciją, ne- ir spalvos, juk budizmas į Japoniją sklido ne tik iš Ki- lengva suprasti, kaip čia gali būti, kad 90 procentų japo- nijos, bet ir iš Korėjos. Gyvuoja ir kita versija – galbūt nų teigia esantys budistai, o 80 procentų – šintoistai… tai Kinijos ir Tailando religinės architektūros atgarsiai. Aplankęs dar kelias Asakusos rajono šventyklas Su- Mačiau nemažai budistinių Tailando šventyklų, ir man midos upės pakrantėje, ties sankryža išvydau miniatiū- ši versija neatrodo labai pagrįsta. Juo labiau kad nesama rinę šventyklėlę, skirtą… eismo dievui. Klaidžiodamas jokios priešpriešos tarp šių dviejų religijų – tuo pat metu mažesnėmis Asakusos gatvelėmis, kur gausu įdomios ir galima praktikuoti ir šintoizmą, ir budizmą. Šintoizmas originalios šiuolaikinės architektūros, pastebėjau pra- yra seniausia Japonijos salų religija, atspindinti žemdirbių vertus vartelius į nedidelę lauko erdvę, tankiai apstatytą pasaulėjautą ir itin glaudų ryšį su gamta. Stulbina garbi- nedideliais akmeniniais objektais. Stabteliu. Matau ke- namų dievų arba dvasių (japoniškai kami) gausa – jų yra letą triūsiančių senyvų japonių, užuodžiu salsvą smil- beveik aštuoni milijonai. Šintoizmo tradicija nesirėmė kalų kvapą, nors akivaizdu, kad ši vieta – ne šventykla. jokiu šventraščiu, ji buvo glaudžiai susijusi su patriar- Pasirodo, tai miniatiūrinės kapinaitės pačiame gyve- chalinės šeimos kultu, su politinėmis vertybėmis ir su namųjų namų kvartalo centre, jose vienas šalia kito senąja labai griežta ir nelanksčia socialine struktūra. glaudžiasi maži akmeniniai paminklėliai su urnomis. Didžiulė reikšmė buvo teikiama on arba palaiminimui, Prabangūs dviaukščiai namai – gyvųjų pasaulis, regis, kurį suteikdavo tiek antgamtinės jėgos, tiek vyresnieji. nė kiek nedrumsčia mirusiųjų ramybės. Ho on reikalavo atsidėkoti už suteiktą palaiminimą. Ja- Antras taškas mano „mentaliniame žemėlapyje“ – ponų kami nereiškia Aukščiausiojo ar Visagalio, kaip Ueno rajonas. Nuo pat ryto pliaupia lietus, sunkiai sekasi dievybę suvokia daugelis kitų religijų, pavyzdžiui, krikš- rasti pasirinktą vietą, bet klaidžiojimas atsiperka – ne- čionybė. Tai dievai, veikiantys savo sferose, tačiau pa- tikėtai aptinku nedidelę šintoistinę šventovę, pasislėpu- valdūs saviems vyresniesiems. XV a. šintoizmas, iki tol sią tarp namų. Ueno parke prieš akis atsiveria didžiulis buvęs paprasčiausia žemdirbių religija, įgavo filosofinį tvenkinys, jo krantas tankiai apaugęs didžiuliais poros pagrindą. Pagal vadinamąsias „Penkias šintoizmo kny- metrų aukščio augalais, primenančiais varnalėšas. Iš jų gas“ (shinto go busho), sukurtas ankstesniame amžiuje, tankmės išnyra mažytė budistinė Bentendo šventykla. mąstytojas Ichijo Kaneyoshi bandė suteikti šintoizmui Parke ant kalno gausu budistinių šventyklų. Į vieną iš
70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 jų vedantis grįstas kelias yra nužymėtas žmogaus ūgio Trapaus paveldo didybė akmeniniais švyturiais. Šis Budos mokymo šviesą sim- bolizuojantis atributas čia, kaip ir Pietų Korėjoje, neat- Tarptautinio PEN klubo kongresui pasibaigus, kartu siejamas nuo architektūrinės šventyklų sąrangos. su grupele rašytojų išvykau į Kiotą. Traukinys skriejo Budizmas Japoniją pasiekė VI a., kai Shotoku Taishi kulkos greičiu, patogiai įsitaisęs krėsle užsnūdau. Neti- pavertė ją centralizuota valstybe. Gilus, išminties kupinas kėtai pažadino triukšmas – vagono keleiviai klegėjo, ža- tikėjimas, įveikęs vandenis, kurie skiria salas nuo konti- vėdamiesi horizonte atsivėrusiu reginiu. Pažvelgęs pro nento, taikiai įsikūrė šintoizmo garbintojų pašonėje ir pla- langą, pamačiau kerinčia didybe spinduliuojantį Fudzi čiai atvėrė jiems savo glėbį. Vadinamuoju Hejano laiko- kalną, iki pusės padengtą akinamai baltu sniegu. tarpiu (794–1185) budizmas persmelkė visus socialinius Kiote, senojoje šalies sostinėje (ja šis miestas tapo sluoksnius ir tapo svarbiausia šalies religija. Šventieji 784–794 m., „atėmęs“ titulą iš Naros ir pradėdamas va- vyrai (hirii) mokė savo gentainius budizmo išminties dinamąją Hejano erą), esama bene daugiausia tradici- pagrindų. Kurį laiką vyravo viena iš budizmo atmainų nės japonų kultūros paveldo. Kinkaku-ji šventyklą, dar ar mokyklų – mahayana, o dzenbudizmas pasiekė salas vadinamą Aukso paviljonu, nors jis sudaro tik dalį viso gerokai vėliau. Susikūrė keletas šio naujesnio religinio komplekso (tikrasis šių maldos namų pavadinimas – Ro- mokymo sektų: rinzai ir soto, atsirado Nichereno pa- kuojn-ji) pastatė Ašikagos dinastijai arba klanui (1338– sekėjai, o netrukus susiformavo ir reformatoriška jodo 1573) priklausęs šogūnas Yoshimitsu, 1394 m. atsisakęs sekta – kai kurie budizmo istorijos tyrinėtojai lygina ją valdžios ir nusprendęs šį nuostabų ir ramų gamtos prie- su Martino Lutherio reformacija krikščionybės tradi- globstį paversti meno šedevru. Šogūnui mirus, vykdant cijoje. Tokugawos šogūnato laikotarpiu (1603–1867) paskutinę jo valią, pastatų kompleksas buvo atiduotas visas budizmo šventyklas ir vienuolynus griežtai kon- budistų vienuolynui. Deja, nė vienas originalus pasta- troliavo dinastinis režimas, iš imperatoriaus perėmęs tas, išskyrus Aukso paviljoną (Kinkaku), iki šių dienų politinę ir karinę galią. neišliko. Vis dėlto pavyko išsaugoti nė kiek nepakitusį
Ninomaru rūmai. Kiotas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 71 įspūdingą sodą. Tai, kad prieš akis – tas pats gamtos girdėję apie šią paslaptimis dvelkiančią šalį, yra gry- originalas, kuriuo buvo žavimasi ir prieš 500 metų, niausia tiesa. Egzilyje gyvenantis vietnamietis rašyto- sunkiai suvokiama europiečiui, įpratusiam prie nuola- jas nušvitusiu veidu šūktelėjo: būtinai įpinsiu šią frazę į tinio drastiško aplinkos keitimo. savo būsimą knygą! Kinkaku-ji šventyklos architektūra unikali trijų skir- Už Ninomaru rūmų driekiasi išpuoselėtas sodas, po tingų stilių deriniu – apatinė pastato dalis yra aristo- jį ir pasklidome, grožėdamiesi iki smulkmenų apgalvo- kratiškų rūmų, aukštesnioji – samurajų gyvenamojo tomis detalėmis. Prisiminiau, kokį neišdildomą įspūdį namo, o aukščiausioji – dzenbudizmo šventyklos for- padarė pirmąsyk natūroje pamatytas japoniškas sodas, mų… Aplink tyvuliuojantis tvenkinio vanduo tarsi vei- nors tai įvyko kadaise lankantis Monrealyje. Įdomu, drodis atspindi ir dar labiau išryškina Aukso paviljono kad tos dienos vakarą, pasaulio rašytojams surengta- grožį. Matyt, todėl tvenkinys ir vadinamas Veidrodi- me priėmime, kuriame dalyvavo ir Kioto prefektūros niu. Sakoma, kad kvapą gniaužia ir šventyklos interjero vadovai, buvau supažindintas su garsiausios Japonijoje grožis, deja, ji atveriama ypač retai ir tik aukščiausiems sodininkų dinastijos atstovu. Santūrumu, taupiais ju- užsienio valstybių vadovams. Nesu vienas iš jų. desiais, ramia ir giedra veido išraiška neaukštas pusam- Lankantis senojoje šalies sostinėje nevalia aplenkti žis sodininkas ir pats priminė japonišką sodą – atrodė, Nijo arba Antrosios gatvės pilies, kurioje, Ashigawos visoje jo povyzoje atsispindi taurus amatas, kuriuo ver- klanui perėmus valdžią iš imperatoriaus, įsikūrė šo- tėsi keliolika šios dinastijos kartų… gūnai. Tvenkinio ir įspūdingos sienos apjuosta pilis Kiote japonų PEN klubas surengė diskusiją „Azija išsyk primena klasikinius japonų filmus – pasirodo, ekrane“, joje dalyvavo keletas gerai žinomų kūrėjų: ja- paauglystėje regėtų filmų apie samurajus vaizdai įsirėžę ponų kino režisierius Masahiro Shinoda, sukūręs tris- į pasąmonę giliau negu galima tikėtis. Vos įžengi pro dešimt keturias kino juostas, 1991 m. pelnęs Japonijos vartus, atsiveria puikios, nors ir asketiškos, architektū- kino akademijos premiją, garsiausia Indonezijos kino ros Ninomaru rūmai – garsioji šogūnato rezidencija. aktorė Christine Hakim, pripažinta geriausia Azijos Po rūmus lankytojai vaikšto basi. Statydamas pėdą ant Ramiojo vandenyno kino festivalyje, indų rašytojas ir medinių grindų išgirstu vos girdimą, tačiau nemalo- diplomatas Vikas Swarupas, ypač pagarsėjęs, kai pagal niai, it ultragarsas perveriantį ausis cyptelėjimą. Kadai- jo romaną buvo sukurtas daugybę Oskarų pelnęs fil- se tai buvo galinga signalizacija, kurią įsirengė šogūnai, mas „Lūšnynų milijonierius“ (netikslus angliško pa- bijodami, kad nakčia bus užklupti ir nužudyti. Gailus vadinimo Slumdog millionaire vertimas). Diskusiją grindų cypčiojimas neleido nė gyvai dvasiai prasmukti moderavo šiemetinis Japonų fondo laureatas kino į rūmus nepastebėtai. Dieną, kai šogūnas savo menėje kritikas ir žurnalistas Tadao Sato. Buvo kalbama priimdavo interesantus, už plonų ir lengvai atsiverian- apie įvairius dalykus: apie aplinkosaugą (beje, nau- čių durų budėjo būrys ginkluotų samurajų. Lankytojus jausiuose Shinodos filmuose ryškus apokaliptinis susodindavo ant grindų taip, kad nė vienas nespėtų pri- aspektas – vaizduojamas žemės sunaikinimas), apie artėti prie valdovo anksčiau už sargybinius ir nekeltų pilietinę žmonių ir kūrėjų atsakomybę, apie Azijos grėsmės jo gyvybei. Naktimis šogūno ramybę sergė- kultūrinio tapatumo (ypač kuriamo ekrane) kaitą… davo gerai treniruotos moterys, kurios nakvodavo jo Šalia kitų dalykų į atmintį įsirėžė įdomūs Viko Swa- miegamajame, po ranka pasidėjusios kardą… Fizinis rupo svarstymai apie jo kūrinio adaptaciją kine. Kas artumas, matyt, kaitino valdovų kraują, tad kai kurios matė šį filmą, tikriausiai prisimena, kad pagrindinis jo iš jų tapo šogūnų sugulovėmis. Niekados, regis, nežino- motyvas – paradoksali žmogaus lemtis, tačiau romane jau šių faktų, o čia jie atrodė lyg ir žinomi, lyg ir girdėti. jo nebuvo – rašytojas kalbėjo apie sėkmę ir atsitikti- Kiek vėliau besišnekučiuodamas su keletu bendrakelei- numą. Paklaustas, kaip vertina filmą, rašytojas, pagal vių pasakiau, kad visi mitai, kuriuos kada nors esame kurio romaną jis sukurtas, pašmaikštavo: „Rašytojo
72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 santykis su filmu toks pat, kaip su tolimu giminaičiu. Jei filmas prastas, gali apsimesti, kad jo nė nepažįsti, jei nusisekęs – gali drąsiai visus laurus prisiskirti sau.“ Japonijoje šis filmas turėjo didelį pasisekimą, todėl, dis- kusijai pasibaigus, būrelis žurnalistų dar ilgai nepaleido Swarupo. O aš išskubėjau tęsti pažinties su tradicine sa- kraline japonų architektūra, kuri vis labiau hipnotizavo mano sąmonę...
Tūkstantis ir vienas stebuklas
Esu nemažai keliavęs po Rytų šalis, bet Kioto medinė architektūra nepaliaujamai stebina. Štai Sanjusangen- do – vos įžengus pro vartus atsiveria masyvių gabaritų (150 m ilgio) tamsiai dažytas statinys. Santūri budistinės Sanjusangendo šventyklos išorė slepia neįkainojamą lobyną – tūkstantį ir vieną Bodhisatvos statulą. Jos, išdrožtos iš medžio ir povyzos kelia nerimą ar net siaubą. Tačiau ir kai ku- padengtos auksu, rikiuojasi ant altoriaus 33 tarpų menė- rios iš pažiūros nuožmios dievybės gina tikinčiuosius je (tiek tarpų yra tarp lubas remiančių piliorių). Skaičius nuo blogio jėgų. Aukščiau, ant altoriaus pakylos, išri- 33 yra simbolinis – manoma, kad Kannon Bodhisatva kiuoti šimtai gailestingumo statulų, spinduliuojančių gelbsti žmoniją, persikūnijusi į 33 skirtingus asmenis. taiką ir ramybę. Šis būsenų kontrastas daro neišdil- Kita vertus, šis skaičius budizme ir šiaip reikšmingas, domą įspūdį, suprantama, jei nesi tingus, visko persi- nes yra žinomos 33 Budos formos, susijusios su visomis sotinęs, dvasiniams dalykams abejingas turistas… gyvomis būtybėmis. Tūkstantis – taip pat simbolinis Kadaise mane sužavėjo anglų skulptoriaus Antony’o skaičius, reiškiantis amžinybę. Pagrindinė statula – Gormley’o molinių skulptūrėlių armija – autoriui, spėju, Kannon su vienuolika mažyčių veidų, aplipusių galvą, padarė įtaką Rytų šventyklose matyta gausybė vienodų su keturiasdešimčia rankų, kurios simbolizuoja visą Budos pavidalų. Tačiau apsilankęs Sanjusangen-do su- jų tūkstantį, nes tikima, kad kiekviena ranka gelbs- pranti, ką menui reiškia sakralinė dimensija, tikėjimas, ti dvidešimt penkis pasaulius. Statulą išdrožė vienas begalinis atsidavimas darbui ir meistriškumas. Ne veltui garsiausių Kamakuros periodo skulptorių – Tankei, anglų meno istorikas Herbertas Readas sakė, kad me- jau būdamas garbaus aštuoniasdešimt dvejų metų ninis jautrumas vargu ar įmanomas be gilaus religinio amžiaus, kitaip tariant, jį galima sugretinti su Miche- jausmo. Imi suvokti ir ketvirtajame amžiuje prieš Kris- langelu, kuris, būdamas panašaus amžiaus, sukūrė taus gimimą Chuang Tzu papasakotos istorijos prasmę. Siksto koplyčią. Be paties mokytojo skulptūras drožė Tai istorija apie meistrą, padariusį kinų imperatoriui daugiau nei septyniasdešimt meistrų, o darbas truko baldą, kuriuo šis be galo žavėjosi. Imperatoriaus pa- penkiolika metų. Stulbina begalinis kruopščiai mo- klaustas, kokia jo meno paslaptis, meistras paaiškinęs, deliuotų skulptūrų panašumas. Priešais Bodhisatvas kad neturi jokių paslapčių, tiesiog imdamasis darbo jis ritmingai surikiuotos įvairių dievybių figūros, tarp jų viską išmeta iš galvos – jam nerūpi nei atlygis, nei šlovė, esama nemažai nuožmių ir piktų tipažų. Kiekviena o tada, kai protą apleidžia bet kokios pašalinės mintys, skulptūra personifikuoja konkrečiomis savybėmis visi įgūdžiai susitelkia į vieną tikslą ir sąmonėje nušvin- pasižymintį dievą, bet ne kiekvienas iš jų yra taikus, ta būsimojo kūrinio forma… Deja, paviršutiniškiems, ramus ir gailestingas. Veikiau atvirkščiai – daugelio jų neretai ciniškiems „šiuolaikinio“ meno adeptams ši se-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 73 šventovės, yra medinė, o kai kurie stogo si- luetai kelia keistas asociacijas su lietuvių tra- dicine architektūra. Kadaise toks atradimas būtų mane šokiravęs. Dabar nebestebina. Ir, regis, jau suprantu, kodėl būrelis žinomų japonų architektų, tarp jų tokios iškilios as- menybės kaip Fumihiko Maki, Chiaki Arai, Tetsuo Furuitchi, kai prieš dešimt metų lankėsi Lietuvoje, labiausiai susižavėjo ne gotikos ar baroko paminklais, bet senąja liaudies architektūra… Kad ir kaip būtų liūdna, mūsų krašte ji, nepaisant pakilių Kiyomizu dera. Vartai ir pagoda deklaracijų, nėra nei tinkamai saugoma, nei rūpestingai globojama. novinė išmintis jau seniai, atrodo, yra neįkandama… Šventyklos akmeninė stupa labai skiriasi nuo matytų Birmoje ar Korėjoje. Apžvelgęs visą šventyklos kompleksą, Šventyklų ir gamtos trauka didingai stūksantį ant kalvos, įsitikinu, kad japonai buvo puikiai įvaldę geomantijos žinias (šio pobūdžio praktiką Kiyomizu Dera – Tyro vandens šventyklą pastatė Toku- kinai vadina feng shui, korėjiečiai – pung su), kai ieškoma gawos klano trečiasis šogūnas Yeomitsu XVII a. viduryje, dermės, atitikmens tarp gamtos ir architektūros formų, bet ir gerokai anksčiau, jau 775 m., čia būta budizmo šven- erdvių, siluetų, vertikalių ir horizontalių. Šiuo atžvilgiu tyklos. Lipdamas į viršų stačia gatvele su daugybe suve- senovės kultūra gerokai pranoksta šiuolaikinę – tokią nyrų ir arbatos parduotuvėlių, matau, kad ant kalno, šalia drąsią, įžūlią ir tokią beatodairišką, kad ji nepaiso nieko, didingos šventyklos, knibždėte knibžda žmonių (Kiotą išskyrus pačią save... kasmet aplanko apie 50 milijonų turistų). Žvilgsnis stabte- Prie Kiyomizu glaudžiasi ir šintoistiniai maldos na- li ties grakščiu pagodos siluetu ir įspūdingų gabaritų rau- mai – Jishu, pastatyti meilės ir vedybų dievui, garbina- donos spalvos vartais. Kiyomizu Dera, kaip ir visos japonų mam jau daugiau nei tūkstantį tris šimtus metų. Šią pui- kios architektūros šventovę, kaip ir budistų šventyklą, pastatė tas pats asmuo – Toku- gawa Yeomitsu. „Yra tik viena, žmonių, rasė, nors tau- tų – begalė. Kukliai pasimelskime šiam dievui, jei trokštame meilės. Jishu šven- tovės dievas, Japonijos Kupidonas, gali suteikti žmonėms beribę meilę, išmintį ir laimę“, – sakoma atvykstantiems į šią vie- tą, kur daugiausia mačiau jaunų veidų… Japonai turi be galo turtingą paveldą ir gilias tradicijas, bet modernybė visur nuož- mi ir negailestinga praeičiai. Tiesa, Kiote dedamos rimtos pastangos, kad kultūros Kiyomizu dera. Pagrindinė menė paveldas būtų išsaugotas. Senojoje šalies
74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Nazenji vartai Japoniškas sodas. Autoriaus nuotraukos sostinėje draudžiama statyti aukštesnius nei 38 m pasta- apsiplauna rankas, išsiskalauja burną, kad apsivaly- tus, kad būtų išsaugotos tradiciškai architektūroje ir rel- tų nuo pasaulietinio purvo, kuriuo susitepame kas- jefe dominavusios horizontalės. Vienas XVI a. kinų im- dienybėje. Tik tada galima įžengti į sakralią erdvę. peratorius, kai jam buvo parodyti aukštyn besistiebiantys Raudonos spalvos šventykla buvo pastatyta Kioto Europos miestai, labai nustebo ir padarė išvadą: matyt, tūkstantmečiui paminėti. Už šventyklos driekiasi skurdžiai gyvena tie europiečiai, jeigu jiems reikia statyti nepaprastai vaizdingas, o kartu asketiškas sodas, – tokius aukštus trobesius… tokiais garsėja visos senosios japonų šventyklos. Ar- Kiote apstu literatūros renginių, nors čia atvyko tik nedi- chitektas Ralphas Adamsas Cramas apie šiuos unika- delė dalis PEN klubo kongrese dalyvavusių rašytojų – vieni lius gamtos ir žmogaus rankų kūrinius kadaise rašė: iškart po kongreso išvyko namo, kiti pasirinko maršrutus „Japonų sodininkas gali kurti iš visko arba beveik iš į Hirošimą ir Nagasakį, treti pasklido po įvairius šalies nieko. Girdėjau legendą apie karališkąjį sodą, kurį universitetus skaityti paskaitų ar savo kūrybos. Programa prieš daugybę metų sukūrė žmogus, tam atidavęs de- patraukli ir labai įvairi, bet neatsispiriu senovės traukai šimt gyvenimo metų ir pusę didžiulio savo turto. Taip ir anksti rytą iškeliauju į Nazenji – milžinišką šventyklos radosi sodas, atliepiantis kiekvieną kintančią sielos kompleksą, kurį XIII a. imperatorius pastatė savo motinai. emociją, ir suskambėjo kaip didinga simfonija, nors Įžengiu į šventyklos teritoriją pro didžiulius dviejų aukštų čia buvo panaudota tik tai, ką davė ši žemė, – tai buvo vartus, pastatytus 1628 m. ir skirtus pagerbti japonams, žu- tik uola, tik ji.“ vusiems pilietiniame kare… Gėrėdamasis vaizdingais, kvapą gniaužiančiais šven- tyklų ir rūmų sodais, pagalvojau – gal sodų estetikoje Prieš išvykdamas iš senosios sostinės, apsilankau ir slypi tikroji japonų pasaulėjautos, jų kultūros paslap- Hei An Jin Gu – taikai ir ramybei skirtoje šintoistinėje tis? šventovėje. Prieš įžengdami į jos teritoriją, lankytojai Kita vertus, gal tai tik mano iliuzija.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 75 Stasys Goštautas
Mario Vargas Llosa – rašytojas ir politikas
isi Lotynų Amerikos rašytojai, kurie tapo Nobelio bet ne išskirtinai geri rašytojai, nes jų (kaip ir daugybės Vpremijos laureatais, yra pasižymėję kuo nors ypatin- kitų) kūrybos laikas nepagailėjo… gu, visi verti pagarbos ir amžinybės. To negalėčiau pasaky- Gal ir gerai, kad Nobelio premija skiriama tik gyviems ti apie kai kuriuos kitų kraštų nobelistus, kurių pavardės rašytojams, išskyrus vos keletą išimčių, antai švedų poetas ir kūryba gana greitai ima ir nugrimzta į užmarštį. Mario Erikas Axelis Karlfeldtas (1931) buvo premijuotas jau po Vargas Llosa iš Peru yra šeštas Lotynų Amerikos rašyto- mirties… jas, gavęs Nobelio premiją. Pirmoji buvo apdovanota ne- Šių metų laureatas Mario Vargas Llosa studijų Limos paprastai talentinga poetė Gabriela Mistral iš Čilės (1945), San Marco universitete laikais buvo komunistų partijos vėliau – majų poetinės prozos virtuozas Miguelis Ángelis narys (1953), bet vėliau, kai jau tapo rimtas rašytojas, sto- Asturias iš Gvatemalos (1967), nepamirštamasis Pablo jo prieš bet kokią totalitarinę diktatūrą, nesvarbu, kokios ji Neruda iš Čilės (1971), fantastiškasis pasakotojas Gabrielis spalvos, ir visą gyvenimą kovoja už laisvę. Iš pradžių buvęs García Márquezas iš Kolumbijos (1982) ir poetinės ero- Fidelio Castro rėmėjas, netrukus tapo didžiausiu karinių tikos meistras Octavio Pazas iš Meksikos (1990). Aišku, diktatūrų ir diktatorių, kaip antai Dominikos Respubli- daug kam (ir man) sunku suprasti, kodėl Nobelio premijos kos tirono Rafaelio L. Trujillo, priešu. Po daugelio metų negavo Jorge Luisas Borgesas, Carlosas Fuentesas ar Alejo jis pavaizdavo Trujillo kandžiame savo romane La fiesta Carpentieras, bet tai jau kita tema. del chivo (2000 m. lietuviškai išvertus – „Ožio šventė“), o Mario Vargasą Llosą pažįstu daug metų, bet, prisipa- rašytojo pusbrolis Luisas Llosa šią knygą sėkmingai ekra- žinsiu, nemaniau, o ir jis pats, ko gero, nesitikėjo, kad nizavo. Nenustebčiau, jeigu kada nors Mario parašytų – gal premijos skirstytojai ras jį vertą Nobelio, ypač kai šis jau rašo – knygą apie Venesuelos pajacą Hugo Chavezą. rašytojas iš politinės kairės ryžtingai pasuko į dešinę. Vargas Llosa drąsiai kritikavo Sovietų Sąjungą, gynė nuo Kaip žinome, žiuri, išrenkanti kandidatą, yra daugiau- persekiojimų intelektualus ir rašytojus. Ne kartą asmeniškai, sia švedų liberalų rankose, o jų liberalumas ganėtinai ypač kai buvo Tarptautinio PEN klubo prezidentas, savo netolerantiškas – jie ištisus dešimtmečius blokavo Bor- autoritetu užtarė ir lietuvių disidentus, ištremtus sovietų geso kandidatūrą, Ingmaras Bergmanas irgi negavo valdžios. Pavyzdžiui, 1979 m. PEN klubo kongrese Rio de šios premijos, nors buvo pristatytas. Kita vertus, No- Žaneire jis parašė ir išsiuntė daugybę telegramų, palaikan- belis garantuoja vietą enciklopedijose, bet negali jos čių Viktorą Petkų, kitus persekiojamus rašytojus ir žurnalis- užtikrinti skaitytojų širdyse. Su malonumu skaitome tus. PEN klubo vardu siuntė telegramas Gustavui Husakui Marcelį Proustą, Jamesą Joyce’ą, Borgesą, Césarą Val- reikalaudamas išlaisvinti Václavą Havelą ir jo draugus. lejo, Julio Cortázarą, daugybę kitų puikių, bet nepre- Tame PEN kongrese buvo pristatyta Tomo Venclovos mijuotų rašytojų, o kai kuriuos Nobelio laureatus jau parašyta, į anglų ir portugalų kalbas išversta (Tautos Fon- pamiršome. Pavyzdžiui, mažai kas prisimena prancūzą do finansuota, 400 egz. tiražu išleista) 16 puslapių brošiū- Frédéricą Mistralį (1904), ispaną José Echegaray’ų y ra apie lietuvių literatūrą. Joje išspausdintas ir režisieriaus Eizaguirre’ą (1904) ar net lenką Henryką Sienkiewiczių Jono Jurašo 1972 m. rugpjūčio 16 d. parašytas protesto (1905), kurio tėvas esą buvo Lietuvos totorius. Jie geri, laiškas prieš cenzūros savivalę Sovietų Sąjungoje, ir Tomo
76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Venclovos 1975 m. gegužės 9 d. atviras laiškas Lietuvos ko- tigrai“), Manuelio Puigo La traición de Rita Hayworth munistų partijos centro komitetui – poetas prašė leidimo (1968 m., liet. būtų „Ritos Heivort išdavystė“), na ir, aišku, emigruoti į Vakarus. Kaip žinome, po to abiejų meninin- Mario Vargaso Llosos La ciudad y los perros (1963 m., liet. kų veikla okupuotoje Lietuvoje buvo uždrausta, abu turėjo „Miestas ir šunys“, 1969), La casa verde (1965 m., liet. „Žali emigruoti be teisės kada nors grįžti. Tomas Venclova turė- namai“, 1973). jo pats dalyvauti tame PEN klubo kongrese, dabar jau nė Vien dėl nepaprasto tų romanų kiekio kritikai šį reiš- neatsimenu, kodėl tąsyk jis paprašė mane, kad pristatyčiau kinį praminė anglišku sunkiai išverčiamu žodžiu boom puikų jo tekstą. (proveržis, griaudėjimas, sensacija). Jis neliko nepastebėtas Prieš septynerius metus, kai PEN klubo kongresas vyko ir okupuotoje Lietuvoje – pasipylė vertimai, gaila, iš rusų Meksikoje, jame dalyvavo beveik visų Lotynų Amerikos kalbos, bet jie vis tiek davė šviežio oro sustingusiai mūsų kraštų atstovai ir vienbalsiai pažadėjo remti Tomo Venclo- literatūrai. Aišku, yra ir truputį ankstesnių leidinių, kurie vos kandidatūrą Nobelio premijai gauti. Tai rodo, kiek daug atvedė prie to boom – tai Borgeso Ficciones (1944 m., liet. gerų draugų turime ispaniškai kalbančiame pasaulyje. „Fikcijos“, 2000), Asturiaso El señor Presidente (1946 m., liet. būtų „Ponas Prezidentas“), Leopoldo Marechalio Adán Vargas Llosa neprasilenkia su Lotynų Amerikos tradi- Buenos-Aires (1948 m., liet. būtų „Adanas Buenos Airės“). cija, kuri literatūrą laiko neatsiejama politikos dalimi. Lo- Nobelio žiuri šiemet dar kartą patvirtino Lotynų Amerikos tynų kraštų rašytojai ir intelektualai dažnai tampa ambasa- romano gyvastingumą pasirinkdama Mario Vargaso Llo- doriais ir ministrais, kandidatuoja net į prezidentus. Vargas sos kandidatūrą. Llosa nėra išimtis. Juokaudamas, kad jam, buvusiam PEN Literatūros istorikai sako, kad pirmieji rašytojų romanai klubo prezidentui, bus nesunku valdyti ir Peru, 1990 m. dažniausiai būna autobiografiniai. Vargas Llosa tai patvirti- varžėsi su Albertu Fujimori ir Vladimiru Montesina šalies no mažiausiai du kartus – kai rašė „Miestą ir šunis“ (1963) prezidento rinkimuose, deja, o gal ačiū Dievui, pralaimėjo. ir vieną geriausių savo romanų La tía Julia y el escribidor 1980–1985 m. jis rėmė konservatorių prezidentą Fernando (1977), neseniai išverstą ir į lietuvių kalbą. Einantis 14 me- Belaúnde Terry, bet nesutiko būti ministru pirmininku. tus, jis buvo atiduotas į kadetų mokyklą Limoje, kur gavo Vargas Llosa yra vienas iš keturių žymiausių naujojo pirmąsias literatūros pamokas, pradėjo rašyti į laikraščius. romano kūrėjų Lotynų Amerikoje ir antras iš jų įvertintas Nebaigęs karo mokyklos, persikėlė į civilių gimnaziją Piu- Nobelio premija (pirmas 1982 m. ją gavo buvęs jo draugas ros mieste, kartu dirbo dienraštyje La industria. Tuo at- Gabrielis García Márquezas). Tai primena, kokia svarbi ši žvilgiu jis yra panašus į kitus to meto rašytojus – jie visi rašytojų karta ispaniškai kalbančiam pasauliui, koks nuos- pradėjo savo karjerą nuo žurnalistikos ir jos niekada neap- tabus buvo 6-asis dešimtmetis, kai staiga iškilo Lotynų leido. Prisiminkime Pablo Nerudą arba García Márquezą. Amerikos romanas ir dar su tokia jėga, kad nustebino visą Laikraštyje El Espectador, kur ir man teko pradėti rašyti pasaulį. Ypač lemtingas sutapimas, kad prancūzai kaip tik ispaniškai apie literatūrą ir meną, García Márquezas rašė tada įsivažiavo trimituoti apie romano mirtį! apie filmus. Vargaso Llosos „Miestas ir šunys“ turėjo ne- Buvo parašyti tokie monumentalūs veikalai kaip Alejo paprastai didelį pasisekimą, o aprašė jis savo asmeninę pa- Carpentiero El siglo de las luces (1962 m., liet. „Švietimo tirtį kadetų mokykloje, kurioje pirmokai pravardžiuojami amžius“, 1969), Carloso Fuenteso La muerte de Artemio „šunimis“. Iš to ir kilo romano pavadinimas. Autorius taip Cruz (1962 m., liet. „Artemijo Kruso mirtis“, 1969), Ju- puikiai atskleidė žiaurią karo mokyklos savivalę, kad šiai lio Cortázaro Rayuela (1963 m., liet. „Žaidžiame klases“, mokymo įstaigai teko užsidaryti, tiesa, prieš tai ji pasisten- 1978 ir 1993), Lezamos Limos Paradiso (1966 m., liet. būtų gė, kad būtų sudeginta didelė knygos tiražo dalis. Tai dar „Rojus“), Gabrielio García Márquezo Cien años de soledad kartą patvirtina, kad literatūra turi šiokią tokią galią. (1967 m., liet. „Šimtas metų vienatvės“, 1972), Cabreros Kitas biografinis romanas La tía Julia y el escribidor Infante Tres tristes tigres (1967 m., liet. būtų „Trys liūdni (1977 m., liet. „Tetulė Chulija ir rašeiva“, 2007, Alma littera,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 77 iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė). Tai pirmosios jo sukasi aplink tą atogrąžų „laukinę“ Bonifaciją iš Amazoni- meilės istorijos parodija, persmelkta nepaprastu humoro jos, iš žaliųjų namų. jausmu. Būdamas devyniolikos, Vargas Llosa vedė savo Ketvirtas romanas, neseniai pasirodęs lietuviškai, yra politinę tetą Julią Urquidi Illanes, 13 metų už save vyresnę. Travesuras de la niña mala (2006 m., liet. „Bjaurios mergio- Romane aštuoniolikmetis studentas irgi atsiduria 32 metų tės išdaigos“, 2008, Alma littera, iš ispanų k. vertė Zigmantas tetos glėbyje. Sutapimas? Ne, Llosa pasitelkia savo atsimi- Ardickas). Deja, nesu jo skaitęs, todėl negaliu komentuoti. nimus, kad sukurtų įvairiaspalvį pasaulį, perteikdamas tai Ką tik išėjo naujausias šio rašytojo romanas El sueño del muilo operos (ispanai jas vadina telenovela) stiliumi. Tarp celta (2010), lietuviškai išvertus „Keltų svajonė“, kuriame kitko, escribidor nėra rašeiva, tai komentarų, radijo progra- pasakojama konsulo Roger Casement’o istorija, smerkia- mų tekstų, scenarijų autorius… mas kolonializmas, vergija ir išnaudojimas. Iškart po skyrybų Vargas Llosa vedė Be romanų, novelių ir dramų, Vargas (1965) savo pusseserę Patricią Llosą, Llosa yra parašęs daugiau kaip dvidešimt su kuria susilaukė trijų vaikų – Alvaras esė, politikos, žurnalistikos ir literatūros Vargas Llosa (1966) yra rašytojas ir re- kritikos knygų. Žymiausia iš jų – García daktorius; Gonzalas (1967) – verslinin- Márquez. Historia de un deicidio (1971), kas, Morgana (1974) – fotografė. Pir- lietuviškai būtų „García Márquezas. Die- mojo sūnaus krikšto tėvas buvo García važudžio istorija“. Tai fantastiška studija, Márquezas, deja, šių didžių rašytojų parašyta praėjus ketveriems metams po draugystė išblėso 1976 m., kai Vargas to, kai išėjo romanas „Šimtas metų vie- Llosa politiškai pasuko į centrą, netgi, natvės“ ir jo autorių užgriuvo šlovė. Tai sakyčiau, į dešinę. O galutinai susipy- buvo literatūros profesoriaus paskaitos ko su savo geriausiu draugu, kai trenkė studentams, rodos, Puerto Riko univer- jam per veidą, tiesa, ne dėl politikos, Tarptautinio PEN klubo prezidentas sitete ir Londono karališkojoje kolegi- kaip visi manė, o gindamas moters Mario Vargas Llosa (dešinėje) varto joje. Įtariu, kad Vargasui Llosai ši knyga garbę, kaip įprasta ispanams. Tai įvyko Stasio Goštauto įteiktus dviejų jo sukėlė problemų – išleist išleido, bet pats Meksikoje, kur abu rašytojai dalyvavo knygų vertimus į lietuvių kalbą. Rio niekur apie ją nekalbėjo. filmo Don Pantaleón y las visitadoras de Žaneiras. 1979 Nežinau, kodėl sąraše, kuriame nuro- („Ponas Pantaleonas ir jo lankytojos“) dytos kalbos, į kurias išversti Mario Var- premjeroje – 1973 m. išleisto Vargaso Llosos romano gaso Llosos romanai, paminėti ir latviai, ir estai, bet nėra ekranizacijoje. Beje, šiam Peru rašytojui daug geriau se- lietuvių. Pirmus rašytojo romanus, išleistus lietuviškai, kasi bendradarbiauti su kino kūrėjais negu kolumbiečiui pats įteikiau jam PEN kongrese Rio de Žaneire 1979 m. García Márquezui, kuris niekada neslėpė ambicijų rašyti (žr. nuotrauką). Jis nustebo pamatęs savo knygas, išleistas filmų scenarijus ir režisuoti. lietuviškai, nes nieko apie tai nežinojo. Tą patį man sakė Antras Vargaso Llosos romanas, irgi išverstas į lietuvių Carlosas Fuentesas ir Julio Cortazaras, mat Sovietų Lietu- kalbą, buvo La casa verde (1965 m., liet. „Žali namai“, 1973, voje užsienio rašytojų knygas dažniausiai tekdavo versti iš rusų k. vertė J. Žemaitis). Romane pasakojama apie jau- iš rusų kalbos, ir, žinoma, niekas neprašydavo autoriaus no rašytojo patirtį Piura mieste, kur jis baigė gimnaziją po leidimo. Nemanyčiau, kad estams su latviais sovietmečiu to, kai išėjo iš karo mokyklos. Tame mieste žaliais namais būtų sekęsi elgtis labiau civilizuotai… Dabar, ačiū Dievui, buvo vadinamas perkamos ir parduodamos meilės rajonas, padėtis visai kitokia, jau turime vertimų iš originalo, taigi daręs didelę įtaką visam miestui. Svarbiausias personažas, lauksim naujojo Nobelio premijos laureato naujų dar neiš- jeigu taip galima pasakyti, yra Bonifacija, kuri iš kandida- verstų (arba verstų ne iš originalo) ir, žinoma, autoriaus dar tės į vienuoles pasidarė garsiausia meilės pardavėja. Viskas parašysimų romanų pasirodymo lietuviškai.
78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Rima Cicėnienė
Vladas Drėma – LDK rankraštinių ir spausdintų knygų meno tyrinėtojas
iemet gruodį sukanka 100 metų, kai gimė Vla- mėgiamajame mokslinio tyrimo ir muziejiniame Šdas Drėma (1910–1995) – dailininkas, muzie- darbe, kur galėjau atnaujinti savo darbą ir Lietuvos jininkas, pedagogas, dailės istorikas, Lietuvos Di- dailės istorijos srityse“3. Drėma rūpinosi dokumen- džiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo tyrėjas, tais ir biblioteka. Kai vokiečių valdžia įsakė „eva- Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kuoti“ rinkinius į Vokietijos gilumą, jis įtikino mu- pirmasis Vilniaus garbės pilietis. Tai buvo asmeny- ziejaus direktorių, kad rankraščius reikia paslėpti bė, suderinusi menininko polėkį su mokslininko Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje. Tai padaryti padė- tikslumu ir pagarba archyviniams šaltiniams. jo kunigas Adomas Stankevičius.4 Frontui artėjant 2001 m. žurnalas Lietuvos archyvai išspausdino prie Vilniaus, Drėma saugojo, kad muziejaus rinki- Janinos Žiemytės straipsnį1 apie Vlado Drėmos as- niai nebūtų sunaikinti ar išgrobstyti. Šie faktai pa- meninį fondą, 1992–1997 m. sukomplektuotą Lie- skatino atidžiau pažvelgti ir į Gudų muziejaus do- tuvos literatūros ir meno archyve.2 Apžvelgdama kumentus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių archyvinę medžiagą, autorė pirmą kartą paminėjo bibliotekoje.5 Antrojo pasaulinio karo metais menotyrininko su- Tarp asmeninių Vlado Drėmos dokumentų yra rinktą įvairialypę medžiagą, susijusią su LDK kny- du prašymai, kurie tiksliau paaiškina, kaip atsi- gos istorija. Lietuvos knygotyros istoriografija Vla- rado rankraštis apie knygos istoriją. 1944 m. rug- do Drėmos pavardės iki tol nebuvo minėjusi. Tai ir pjūčio 20 d. Drėma prašė priimti jį dirbti Mokslų paskatino išsiaiškinti, kokį knygos istorijai skirtą akademijos bibliotekos Rankraščių arba Senosios rankraštį paliko menotyrininkas. knygos skyriuje, nes rašo „didesnį mokslinį darbą 1941–1944 m. Vladas Drėma dirbo fondų sau- apie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos rankrašti- gotoju Ivano Luckevičiaus Gudų muziejuje Vil- nės ir spausdintos knygos meną pradedant esmi- niuje. Atsiradus laisvai muziejininko vietai, dirbti nai 16 amžiumi, bet kiek turima medžiaga leidžia jį pakvietė muziejaus direktorius Janka Šutovičius. ir ankstyvesniais laikais“6. Po pusmečio vėl prašė Menotyrininkas tvarkė fondus, juos inventorizavo, padėti įsidarbinti Lietuvos mokslų akademijos bi- rengė ekspozicijas. „Naujos pareigos leido dirbti bliotekoje arba Vilniaus dailės muziejuje moksliniu
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 79 darbuotoju, kad turėtų sąlygas rašyti pradėtą Lie- ciją iš knygų ir straipsnių apie katalikų ir stačiatikių tuvos Didžiosios kunigaikštystės rankraštinės ir bažnyčių, vienuolynų istoriją, apie dailininkus, me- spausdintos knygos istoriją: „Šis mano užsimotas cenatus, knygų įrišimo būdus. Skaitė literatūrą lie- mokslinis darbas būtų labai įdomus ir aktualus jį tuvių, rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių, vokiečių išleisti 1947 m., kuomet sueina lygiai 400 metų nuo ir prancūzų kalbomis, t. y. viską, kas buvo išleista ir pirmos lietuviškos knygos išleidimo.“7 Tad ką pavy- tuo metu prieinama Vilniuje. Pagrindinį dėmesį su- ko nuveikti Vladui Drėmai, tyrinėjant rankraštinės telkė į rašto ir šriftų (spaudmenų) istoriją, knygos ir senosios spausdintos knygos istoriją? gamybos procesą, pirmuosius LDK spaustuvininkus Asmeniniame archyve saugomi du stori doku- ir spaustuves. Drėma kruopščiai lygino skirtinguo- mentų aplankai, kuriems fondo apyraše suteikti se šaltiniuose rastą informaciją, žymėjo kylančius sąlyginiai pavadinimai: „Lietuvos Didžiosios Ku- klausimus, rašė pastabas ir sudarinėjo reikiamos li- nigaikštystės rankraštinės ir senosios spausdintos teratūros sąrašą. Tuo pat metu jis studijavo Eufemi- knygos istorija“8 ir „Vienos sumanytos studijos jaus Karskio knygą apie slaviškąją kirilinę paleogra- fragmentas“.9 Tai išrašai, piešiniai, eskizai, fotogra- fiją.11 Informacijos atranka ir studijuotoji literatūra fijos ir tekstai. Beveik visi išlikę Drėmos piešiniai leidžia manyti, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštys- ir išrašai datuoti, todėl nesunku nustatyti chrono- tę Drėma suprato kaip valstybę su XVI a. teritorija, logines tyrinėjimo ribas. Pirmas žinomas likęs šio o chronologinėmis tyrimo ribomis laikė laikotarpį knygos istorijos tyrimo rezultatas – tai rankraštinis nuo X a. iki XVIII a. pabaigos. senųjų spausdintų knygų, saugomų Gudų muziejuje, Empirinis darbo etapas buvo kur kas sudėtinges- vandenženklių katalogas, šiuo metu esantis Vrublevs- nis. Didžiausia surinktos informacijos dalis – tai kių bibliotekoje10. Drėma sudarė jį 1943 m. pabaigoje. knygų aprašai su perpieštais inicialais, rašto, įriši- Dviejuose dideliuose sąsiuviniuose užregistruota mo, knygų puošybos pavyzdžiais. Vertėtų priminti, 411 knygų, spausdintų tiek LDK teritorijoje, tiek kad karo metais buvo ypač sunku peržiūrėti senųjų užsienyje, nuo XV a. pabaigos iki XVIII a. Kata- knygų egzempliorius de visu, juolab kad tuo metu logas pradedamas „Pentekasterionu“ („Триодь Lietuvoje buvo likusios vos kelios LDK rankrašti- цветная“), publikuotu 1493 m. Krokuvoje. Be nės knygos.12 Trūkstamą informaciją Drėma rinko įprastų bibliografinių aprašų kataloge yra 857 van- iš turimų spausdintų katalogų, albumų su litografi- denženkliai, perpiešti iš knygų, trumpai aprašytas jomis, monografijų ir straipsnių. Remdamasis Va- ezempliorių įrišimas, jų apkaustai, knygos lankų clovo Lastauskio knyga13 sudarė preliminarų anks- skaičius ir jų numeravimo būdas, popieriaus koky- tyviausių LDK rankraščių sąrašą (tai X a. Supraslio bė, naudoti rašmenys. Pastebėjęs vandenženklio ar rankraštis, kunigaikščių Gedimino ir Kęstučio laiš- šrifto sutapimus, panašumus, juos būtinai pažymė- kai, Laurušavo evangelija). Iš Flavijano Dobrians- davo. Šio katalogo sudarymas buvo tarsi praktika, kio,14 Ilariono Svencickio,15 G. Bugoslavskio,16 postūmis dirbti toliau. kitų autorių sudarytų katalogų Drėma išrašinėjo Per vienus metus (nuo 1944 m. pavasario iki knygų su meniškais elementais aprašus. Iš albumų 1945 m. pavasario) Drėma, galima sakyti, įveikė vi- „Памятники русской старины“17 ir „Сборник sus mokslinio darbo etapus: išstudijavo teoriją, su- палеографических снимков с древних грамот и rinko empirinę medžiagą ir pradėjo rašyti studijos актов, хранящихся в Виленском центральном tekstą. Išlikę išrašai rodo, kad teorinė darbo dalis архиве и Виленской публичной библиотеке“18 skirta visuotinei knygos ir knygos meno istorijai, išrinko ne tik rankraštinių ir senųjų knygų aprašus, knygų leidybos, ypač Bizantijoje ir Rusioje, ir kny- bet ir perpiešė inicialines litografijų raides, tituli- gų spausdinimo studijoms. Drėma rinko informa- nius puslapius, jais papildė F. Dobrianskio suda-
80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Šv. Jono Evangelijos pradžios atvartas su miniatiūra iš Žuchovičų Evangelijos Vlado Drėmos piešta kopija
Šv. Mato evangelijos pradžios atvartas su miniatiūra iš Melišavo Evangelijos Vlado Drėmos piešta kopija Vladas Drėma. Dailininkas (fragmentas). 1930. Iš Vlado Drėmos kūrinių parodos Vilniaus paveikslų galerijoje
Melišavo Evangelijos įrišimas Vlado Drėmos piešta kopija rytus knygų aprašus. Pirmųjų spaustuvių ir spaus- tuvininkų tyrimo pagrindinis šaltinis – Ludwiko Abramowicziaus Czteri weki drukarstwa w Wilnie (1925) ir Piotro Vladimirovo Доктор Франциск Скорина, его переводы, издания и язык (1888). Gudų muziejuje tuo metu buvo saugoma daugiau kaip 14 000 tomų biblioteka su didžiausiu rankraš- tinių knygų rinkiniu. Trumpame to meto invento- riuje19 nurodoma, kad 1944 m. muziejuje saugoti 62 rankraščiai, rašyti nuo XV iki XIX a. Tarp jų ir dienoraščiai, vadinamieji štambuchai – prisimi- nimų knygelės. Drėma de visu spėjo peržiūrėti 14 rankraštinių knygų: 11 seniausių egzempliorių iki XVI a. ir kai kurias meniškai apipavidalintas XVII– XVIII a. knygas. Kiekvieną rankraštį Drėma studijavo pirmiausia kaip dailininkas: darė viršelių eskizus, kopijavo ini- cialines raides, kai kada net visą teksto eilutę, kolo- fonus, vandenženklius. Jei tekstas puslapyje prade- damas atsklanda, nukopijuodavo visą puslapį. Greta piešinių dažnai rašydavo komentarus apie spalvas, formas, įrišimo odos spalvą ir kokybę. 1944 m. lie- pos 17 d. fotografas Z. Zdanauskas visas rankraš- Melišavo Evangelijos įrišimas 1944 m. Fotografavo Z. Zdanauskas tines knygas nufotografavo. Rankraščių skyriuje radome 148 fotografijas iš mikrofilmų,20 o evange- De visu Drėma aprašė 55 senųjų leidinių egzem- listus vaizduojančių miniatiūrų ir kai kurių įrišimų pliorius. Visi jie spausdinti XVI a., beveik visi – Vil- fotokopijos saugomos Drėmos asmeniniame archy- niuje, bet skirtingose spaustuvėse. Tarp atrinktų ir ve. (Beje, ten pat saugomos ir kopijos, kuriomis aprašytų knygų nėra nė vienos lotynų kalba. Galbūt naudojosi V. Lastauskis.) Tyrėją ypač sudomino 2 todėl, kad tuo metu labai trūko informacijos apie rankraštinės knygos: evangelijos iš Žuchovičų21 ir išlikusius egzempliorius. Tačiau lemiamas kriteri- Melišavo22 (XV a. pab.–XVI a. pr.). Jos abi puoštos jus Drėmai buvo knygos meniškumas. Patyrinėjus šv. evangelistų miniatiūromis, turtingomis atsklan- senųjų spaudinių katalogus, akivaizdu, kad visos domis, spalvingais inicialais. Melišavo evangelijos knygos, kurias peržiūrėjo Drėma, buvo saugomos įrišimas papuoštas sidabriniais apkaustais su Nu- Gudų muziejuje arba Vilniaus universiteto biblio- kryžiavimo scena ir 4 evangelistais. Matyt, daili- tekoje (kita versija – ten jos pateko po karo). Deja, ninko prigimtis paskatino Drėmą padaryti tikslias kol kas nepavyko identifikuoti visų menotyrininko knygų atvartų su miniatiūromis kopijas. Šiuo metu tyrinėtų egzempliorių. bibliotekoje saugomi 9 tokie piešiniai, autoriaus da- Surinkti spaudinių aprašai liudija spartų Drė- tuoti nuo 1943 m. lapkričio 9 d. iki 1944 m. sausio mos, kaip knygų kultūros tyrinėtojo, tobulėjimą. Tai 27 d.23 Visas dailininko aprašytas knygas pavyko rodo aprašų struktūra, aprėpianti svarbiausius me- identifikuoti – šiuo metu jos saugomos bibliotekos ninio knygų apipavidalinimo elementus – tai trum- rankraštyne. pas bibliografinis aprašas, titulinio lapo, „raidžių“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 81 (taip Drėma vadino šriftą), puslapio kompozicijos, Vientisiausias teksto gabalas pavadintas „Vilniaus inicialų, vinječių, atsklandų, užsklandų, spaudos, knygos menas“.24 Tai 25 nedideli puslapiai. Teksto pra- graviūrų, lankų ir vandenženklių detalus apibūdi- džioje autorius aptaria knygos vietą mene. Jo many- nimas, dekoratyvinių detalių perpiešimas. Apra- mu, knygos menas klestėjo nuo IX a. iki XV a., t. y. šydamas šriftą, Drėma kreipė dėmesį į visą raidės iki visuotinai ėmusios plisti spaudos. Knygos meniš- spaudmenį, pavyzdžiui, nurodydavo, net kiek nusi- kumas priklauso nuo trijų tarpusavyje glaudžiai su- dėvėjusi raidės akelė. Pažymėdavo popieriaus storį, sijusių dalykų: pirmasis yra materialus (pergamen- spalvą ir tvirtumą. Lapo kompoziciją vertino pagal tas, popierius, dažai); antrasis – techninis (knygos teksto ir laukų santykį, eilutės ritmiškumą, gilinosi, spausdinimo būdas ir įrengimai); trečiasis – meninis keliais ir kokiais stulpeliais surinktas tekstas (ypač (šriftas, apipavidalinimas). Po to autorius trumpai jei tai poema). Kartais teksto kompoziciją Drėma aptaria visuotinę Europos knygos formos ir ga- schematiškai perpiešdavo. Aprašydamas graviūras mybos istoriją nuo Romos laikų iki XVI a. pabai- tyrėjas pažymėdavo, kiek jų esama leidinyje, atpa- gos, akcentuodamas puslapio kompoziciją, teksto sakodavo siužetą, apibūdindavo piešinio formą ir ir iliustracijų vienovę, technikos tobulėjimo įtaką linijas. Pažymėdavo atsklandos arba inicialo dėme- knygų apipavidalinimui. Toliau numatė analizuoti nis ir matmenis. Kreipė dėmesį į spaudos ryškumą, „vieningus knygų ansamblio elementus“: popierių, spalvingumą. Kartais nurodydavo išskirtinius kny- dažus, šriftą, inicialus, puslapio kompoziciją, įriši- gos požymius: pvz., punktuaciją (skyrybą): „vietoj mą. Pabrėžė, kad gaminant popierių iliustracijoms taško – raudonas graikiškas kryžius“ ir pan. Ypač labai svarbus tinkamas medžiagos parinkimas ir ga- kruopščiai Drėma tyrinėjo 1588 m. Lietuvos Sta- myba, aiškinosi iliustracijoms naudotų dažų chemi- tutą, išspausdintą Mamoničių spaustuvėje, Brastos nę sudėtį ir patvarumą. Tačiau, Drėmos nuomone, Bibliją (1563 m.) ir Ostrogo Bibliją, kurią 1581 m. svarbiausias meniškos knygos elementas yra šriftas, išspausdino Ivanas Fiodorovas. tiek grafiškai, tiek emociškai perteikiantis knygos Šalia meninių charakteristikų pateikdavo ir savo turinį. Prie jo turėtų būti derinami visi kiti knygos įvertinimą: „puiki kompozicija“, „spauda – prasta“ elementai. ir pan. Knygotyrinė terminija tekstuose dar nenu- Vinjetėms ir atsklandoms skirtų skyrelių užrašy- sistovėjusi, įvairuojanti. Įdomu, kad remdamasis ti tik pavadinimai, tačiau pavienių žinių apie šiuos spaudos, dekoratyvinių elementų panašumu Drėma elementus galima rasti tose teksto dalyse, kur apta- bandė nustatyti knygos spausdinimo laiką ir vietą, riamos knygų iliustracijos25 ir įrišimas.26 Ypač išsa- jeigu jie nebuvo nurodyti tituliniame lape. Jo spėji- miai Drėma aptarė miniatiūras nuo pat Bizantijos mus palyginę su šiuo metu jau turimais katalogais, laikų, daug dėmesio skyrė knygų puošybai Rusioje, įsitikinsime, kad Drėma gana tiksliai nustatydavo pabrėžė antikos ir Rytų kultūros įtaką. Jo nuomo- spaustuvę ir su vos kelerių metų paklaida nurody- ne, Bizantijos menas didelę įtaką padarė ir Vakarų davo knygos išleidimo datą. Europos knygos menui. Jau tuo metu Drėma rašė Paskutinis mokslinio darbo etapas – apibendri- apie sakralią miniatiūros reikšmę, vadindamas ją namasis tyrimo tekstas. Deja, tarp tyrėjo dokumen- „sutrumpinta grafine teksto stenograma“. tų, rastų išrašų ir piešinių pavyko rasti tik atskirus Tyrinėdamas įrišimus, ypač domėjosi jų puo- teksto fragmentus, surašytus smulkiu raštu. Šie šyba: atlikimo technika, ornamentais, apkaustais. lapai išsiskiria numeravimu: jie pažymėti ne skai- Analizuodamas Vilniaus universiteto bibliotekoje čiais, bet raidėmis (kaip ir senosiose LDK knygose). saugotų XVI a. LDK teritorijoje surašytų inventorių Matyt, tai pirminis teksto variantas, nes jame gausu viršelius, Drėma padarė išvadą, kad tos knygos ga- pataisymų, papildymų, vietomis pažymėtos citatos. lėjo priklausyti Žygimanto Augusto bibliotekai.
82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Paskutinė rankraščio dalis (5 lapeliai) skirta 8 LLMA, F541, apyr. 1, b. 26, 267 lap. Pranciškui Skorinai ir pirmosioms LDK spaustu- 9 LLMA, F541, apyr. 1, b. 25, 203 lap. vėms.27 Autorius pateikė 7 knygų, atspausdintų 10 Каталог старых изданий библиотеки Белорусского музея, LMAVB Pranciškaus Skorinos, menotyrinius aprašus, ypač RS F21-2309. Pirmas sąsiuvinis datuotas 1943 m. rugpjūčio mėn. 06 d., išskirdamas 1517–1519 m. Prahoje išleistą „Rusų o antras – tų pat metų spalio 11 d. Bibliją“, ir 1522 m. Vilniuje išleistą „Mažąją kelio- 11 Е.Ф. Карский, Славянская кирилловская палеография. Ленинград, nių knygelę“. Tyrėjas analizavo lotyniško šrifto po- 1928, 494 с. veikį kirilikai, pabrėžė, kokią įtaką Skorinos „Rusų 12 Daugybė knygų iš Vilniaus viešosios bibliotekos buvo išgabenta į Rusi- Biblija“ padarė vėlesniems spaudiniams Nesvyžiuje, jos gilumą dar 1915 m. Zabludove, Vilniuje ir Vievyje. 13 В. Ластаўскї, Гiсторыя Беларускай (крыўскай) кнiгi: спроба Išnagrinėjus visą Vlado Drėmos surinktą medžia- паясьнiцельнай кнiгопiсi ад канца Х да пачатку ХIХ стагодзьдзя = gą, aprašus, piešinius, išlikusius tekstus, galima da- Gudų knygos istorija: aiškinamosios bibliografijos bandymas nuo X šim- ryti prielaidą, kad menotyrininkas ketino parengti tmečio galo ligi XIX šimtmečio pradžios. Коўна, 1926, 766 с. studiją–albumą. Pirma dalis būtų buvusi bendra, 14 Описание рукописей Виленской публичной библиотеки, церковно – istorinė, toliau būtų pateiktas knygų bibliografinių славянских и русских / сост. Ф. Добрянский. Вильна, 1882, LV, 533 c. įrašų katalogas, o paskutinę dalį būtų sudaręs ilius- 15 И. Свенцицкий, Початки книгопечатанья на землях Украины. tracijų albumas (inicialų, rašto, miniatiūrų ir pan.). Жоквіа, 1924. Tokį pradėtą, bet, deja, nebaigtą darbą, galime drą- 16 Г. К. Бугославский, Волынские рукописные евангелия и апостолы, siai vadinti pirmuoju lietuviškoje knygos istorijos In: Труды IX археол. съезда в Вильне 1893 г. Москва, 1897. Т. 2, c. 299– bibliografijoje dėl dviejų priežasčių: 302. a) Drėma pirmasis iš Lietuvos knygos istorikų tyrė 17 Памятники русской старины въ западныхъ губерніяхъ имперіи / ne tik lietuviškas, bet ir kitomis kalbomis parašytas сост. П.Н. Батюшков. Санкт-Петербург, вып. 6. 1874. LDK knygas (tiek rankraštines, tiek spausdintas); 18 Сборник палеографических снимков с древних грамот и актов, b) išlikęs rankraštis bene pirmas Lietuvoje, skir- хранящихся в Виленском центральном архиве и Виленской публичной tas LDK rankraštinių ir spausdintų knygų menui. библиотеке / издание Виленской Археографической Коммиссии. Išsamios tokio pobūdžio studijos Lietuvoje iki Вильна. Вып. 1 (1432–1548 г.г.), 1884, VIII, 45 c., XXX факс. с. šiol niekas, deja, neparengė. Tai dar viena balta 19 Spisok inventarny archivu staradaunych hramat, LMAVB RS F21–2163. dėmė LDK kultūros istorijoje, kuri kantriai laukia 20 LMAVB RS F27-127. jaunosios kartos tyrėjų. 21 LMAVB RS F21–805. 22 LMAVB RS F21–809. 23 LMAVB RS F320, s. vnt. 1275–1283. 1 Janina Žiemytė, Vlado Drėmos fondas ir kelios pastabos jo autobiogra- 24 LLMA, F541, apyr. 1, b. 24. lap. 1–15. fijos paraštėse, In Lietuvos archyvai, 2001, t. 14, p. 184–187. 25 LLMA, F541, apyr. 1, b. 26. lap. 144-154. 2 Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), F541. 26 LLMA, F541, apyr. 1, b. 26. lap. 170-173. 3 V. Drėmos autobiografija. 1955-01-15. Lietuvos mokslų akademijos 27 LLMA, F541, apyr. 1, b. 26. lap. 183-186. Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS), F221- 37, lap. 78–79: 4 Ten pat. 5 Medžiaga saugoma LMAVB RS Vilniaus baltarusių fonde (F21), Lietuvos dailininkų piešinių ir eskizų kolekcijoje (F320). 6 LLMA, F541, apyr. 1, b. 252, lap. 10–11. 7 Ten pat.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 83 Pažinti naujaip
Daniel Miller
Apie postmiestą
Zombių miestas 1954 m. romanas, jau anksčiau dusyk adaptuotas kine. Literatūros tekste Robertas Nevilis grumiasi su protin- Filme „Aš esu legenda“ (2007) karo srities moks- gais vampyrais, kol galiausiai pripažįsta, kad jį nugalėjo lininkas Robertas Nevilis yra paskutinis gyvasis ap- naujai gimusi rasė. Holivudo adaptacijoje „Omega žmo- leistame Manhatane. Jis ieško vaisto nuo pasaulinės gus“ (1971) Čarltonas Hestonas stojo prieš mensonišką zombių pandemijos ir jau kone trejus metus nematė kultą, kurį pergalėjo mirtimi. Tiek 1971 m. filme, tiek kito žmogaus. Važinėja su šunimi, iš medžioklinio knygoje genetinę mutaciją sukelia mįslingas užkratas, šautuvo pliekia elnius, nuo rūdijančio SR-71 Black- atkeliaujantis iš išorės – kaip dievų bausmė. Naujajame, bird sparno žaidžia golfą. Kartais šnekasi su mane- gana faustiškame, filme pandemiją sukelia nenumatytas kenais vietiniame vaizdo įrašų nuomos punkte. Va- šalutinis naujų vaistų nuo vėžio poveikis. karais į grotuvą iPod įsikelia naujų dainų. Žmonių civilizaciją sužlugdo mokslinės ir techno- Įprastas būdas interpretuoti siaubo filmus – fan- loginės ambicijos. Radikalios klimato kaitos laikais tastinius elementus išversti į realius. Galbūt zombiai ekologinė potekstė ypač aiški. Tai ne vien pramo- nė neegzistuoja, gal jie – tai susvetimėję žmonės, ninės taršos padariniai. Klimato pokyčiai apima ir gyvenantys uždarą gyvenimą? Technologijos tar- medijovaizdžio (mediascape) pokyčius: per pasta- si išmaniosios bombos taikosi į esaties siaubą. „Aš ruosius 30 metų peizažas labai pakito. Iki atsiran- esu legenda“ praranda dėmenį „esu“ (kaip anglų k. dant internetui, žmonės skleidė kultūrą tarpusavyje, veiksmažodis to befriend virto to friend) ir tampa susitelkę į kertinius fizinius taškus, – tai buvo įrašų iLegend – kaip iMac.* parduotuvės, barai ir kavinės, knygynai ir socialiniai Kai kurios istorijos kartojasi iki yra nušaunamos centrai. Visos šios zonos dabar nyksta – jas graužia į galvą.** iLegend šaltinis – Richardo Mathesono nematerialiojo pasaulio ekonomika. Rezultatas: viešosios erdvės – tiek mentalinės, * Čia žaidžiama žodžio befriend dėmeniu [to] be – būti. Iš filmo pavadinimo tiek tikrosios – nykimas. „Spektaklio visuomenės ko- pašalinus „buvimo“ dėmenį Am (esu), lieka I Legend, kuris sutraukiamas pa- mentaruose“ Guy Debord’as apgailestavo: „Agora, gal šiuolaikinių technologijų pavadinimų madą – „iLegend“ (pažodžiui būtų kaip bendruomenę vienijanti vieta, nebeegzistuoja „ašLegenda“). (Čia ir toliau pastabos – vertėjos.) [...] žmonės neturi kur aptarti jiems rūpimų realijų, ** Čia žaidžiama anglų k. veiksmažodžio to shoot polisemija – jis gali reikšti nes jie niekaip negali ilgesniam laikui išsivaduoti iš tiek šauti, tiek filmuoti. gniuždančios medijų diskurso esamybės.“2
84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Kai pasaulis įsikūnija vaizdinyje, kai transliuoja- aišku viena: sąsajų dažnio kreivė šovė į viršų. Prie ma vien „didžioji Išorė“, individai tampa iš vidaus tinklo prijungti informacijos prietaisai (kaip iPod ir užantspauduotomis segreguotomis realybėmis, mai- iPhone) yra tik pasaulinės medijos ledkalnio viršūnė. tinamomis informacija, kuri griežtai tikrinama ir Sulig kiekviena naujove kompleksas žengia pirmyn, skleidžiama laidais. Kiekvienas yra virtualios savo iki bus visiškai artikuliuotas. Vis sunkiau aiškiai at- paties visatos centras. Kiekvienas pavainikis – kara- skirti signalus ir kūnus, nes kiekvienas tampa itin lius. sąlygiškos pareigos nešėju. Per jūras marias vaizdas Operacinė sistema yra tapatumo modelis arba kalba vaizdui, signalas – signalui, stotis – stočiai... ideologinis įspaudas. Vis atsinaujinanti Debord’o an- Nevykėlis, pasak Enzensbergerio, yra „izoliuotas tipatija situacionizmo šmėklos įspaudui reiškia ban- individas“. Pasaulyje, kur visas gyvenimas praside- dymą pabėgti iš šio kalėjimo. Bet kur tik du ar trys da viešai (o baigiasi tokia painiava, kurios nesu- situacionistai susirinkę šiuo vardu, ten ir situacioniz- tvarkysi), izoliacija yra sintetinė būklė. Izoliacija mas yra tarp jų*. Ši savastis, ši gentis ir šis įsipareigo- ištatuiruojama. O už operaciją reikia mokėti. Fil- jimų rinkinys... me „Aš esu legenda“ veikia greitai judantys zom- Retorinės sutartys – šiboletai – užtvindė pasau- biai, paskutinįsyk matyti 2004 m. Zacko Snyderio lį, pritaikydamos jį ženklų sistemai, tarsi pati būtis „Numirėlių aušroje“ (tai George’o A. Romero filmo murmėtų reikšmes, inertiškai šnabždėdama žodžius. perdirbinys) ir Danny’o Boyle’o pateiktose Britani- Hansas Magnusas Enzensbergeris 2005 m. paskelb- jos socialinės realybės vizijose – filmuose „28 die- tame straipsnyje „Kraštutinis nevykėlis“ komen- nos po...“ Padarai įkūnija išvirkščią totalią aplinką, tuoja: „Kiekvienam apie tai susimąstančiam arabui primenančią ne tiek tikrą miestą, kiek virtualybę, jau patys objektai, nuo kurių priklauso kasdieninis atrodančią urbanistiškai. Miestas – tai susitikimų, Magribo ar Viduriniųjų Rytų gyvenimas, reiškia ne- intymių revoliucijų, staigių atsivėrimų erdvė. O vir- apsakomą pažeminimą – kiekvienas šaldytuvas, tele- tualybė – tai užšaldytas statikos pasaulis. Vartotoją pa- fonas, elektros lizdas, atsuktuvas, jau nekalbant apie nardinus į amniotinį komunikacijos technologijų glėbį, aukštąsias technologijas.“3 žadant galimybę amžinai naršyti po savo interesų lan- Šios pretenzijos, labiau psichokultūrinės negu ra- kas, galima aprėpti visą psichinių jo poreikių skalę. sinės, grąžina prie dirbtinai didinamo susvetimėjimo Poreikių hierarchijos kulminacija – troškimas, idėjos – „civilizacijų“ susidūrimas vyksta vidiniame kurio vardas Kristus: filmo „Aš esu legenda“ pabai- teatre su sparčiai besikeičiančiomis dekoracijomis. goje Nevilis lyg apsėstas aukoja savo kraują – iš jo Iš Maskvos kilęs medijų teoretikas Levas Mano- bus sintetinamas vaistas žmonijai išgydyti ir išga- vičius ateitį įsivaizduoja taip: „Kiekvienas objektas nyti. Tarp saugių asmeninio svajonių pasaulio sienų galės tapti ekranu, kuris sujungtas su Tinklu, o visa kiti vartotojai tampa kliūtimi, įgauna skandalonų sukurtoji erdvė bus tik eksponuojamų paviršių rin- pavidalą – šis graikiškas žodis reiškia kliuvinius, iš kinys.“4 Kiekvienas reginys skleis dirbtinių asmeny- jo kilęs ir šėtono vardas.5 Blogis ima kalbėtis su blo- bių libidinės pareigos krūvį. Pažeminimas patvirtina giu, o geismas nukrypsta į žudymo įrankio paieškas ankstesnį spėjimą – internalizuota (šiuo atveju ara- arba į moteriškąją šio žodžio formą skandali (grai- bo) tapatybė kategoriškai neigia ir šitaip išstumia kų kalba tai reiškia ginklo gaiduką). (išorinę) tikrovę. Prancūzas Bernard’as Stiegler, technologijų filoso- Pažeminimas + tapatybė = kraštutinis nevykėlis. fas, kadaise buvęs (bet jau persiauklėjęs) ginkluotas Nežinome, kur yra šio proceso valdymo pultas. Bet plėšikas, 2003 m. straipsnyje „Mylėti, mylėti mane, mylėti mus“ pateikė techniškesnį psichologinio ci- * Citata iš Naujojo Testamento. klo apibūdinimą. Komentuodamas 2002 m. žudy-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 85 nes Nantero rotušėje, kai vietinis veikėjas Richard’as jie vienas kitą patvirtina. Kraštutinis nevykėlis neįs- Durnas nužudė aštuonis žmones, Stiegler apibūdino tengia išsivaduoti iš šio užburto rato, o tai ir yra siau- žudiką kaip kenčiantį nuo „pirminio narcisizmo“ bingos rato galios šaltinis.“ Kartais vienintelis likęs stokos. Savivaldybės tarybą žmogžudys įsivaizdavo kelias yra atmesti bet kokias abejones ir sunaikinti kaip „realybę, kurios kitoniškumas vertė jį kankintis, grobuonis. nes ji buvo visiškai nesusijusi su juo pačiu, – todėl ją ir sunaikino“.6 Tinklų miestas Stiegler teigimu, planeta yra Durnisingas.* Joje iš- kyla „ne atskiros asmenybės ar ryšiai, o tik vienatvė Antonio Negri’s rašo: „ XIX ir XX amžių sandūro- ir panašumas“. Tai visata, kur kiekvienas individas je, Simmelio ir Weberio, Burckhardto ir Braudelio vis labiau įpainiojamas „į tylų dialogą [...] su teks- laikais, miestas vėl tapo poliu – imperiniu centru. tu-peizažu, skirtu jam ir visiems“. „Vienintelis ma- Dabar šį utopinį centralizmą naikina laikas ir er- tomas veidas, vienintelis girdimas balsas [...] yra jo dvė.“10 paties: vienatvės balsas ir veidas trikdo dar labiau, Kad ir ką vadinsime rojumi, jis yra prarastasis ro- kai suvoki, kad jis atliepia milijonus kitų.“7 Idėjinis jus. Sunku pasakyti, ar miestas kada nors apskritai visa ko pamatas yra Narcizo mitas – tą diagnozavo turėjo šį statusą. Aišku viena: šiuolaikinis pasaulis jau Marshallas McLuhanas, atsižvelgdamas į Isaa- urbanizuotas labiau nei bet kada anksčiau. Pagal sta- cą Newtoną: „hipnotizuojantis, narcisiškas tipas“, o tistiką, kurią pateikė Londono Ekonomikos mokykla vėliau tiesiogiai aptarė kultūros analitikas Christo- ir Deutsche banko Alfredo Herrhauseno bendrija, pheris Laschas, narcisizmą laikęs pirminiu sociali- kartu vykdydamos projektą „Urbanistinis amžius“, niu kapitalizmo bruožu. 1900-aisiais miestuose gyveno 10 proc. pasaulio „Blake’as teigė, kad būtina išsivaduoti iš vienos vi- žmonijos, 2000-aisiais – 50 proc., o 2050-aisiais, kaip zijos ir niutoniško sapno. Jis puikiai suvokė, kad New- manoma, miestiečiai sudarys 75 proc. pasaulio gy- tono atsakas į naują mechanistinį iššūkį buvo tiesiog ventojų.11 mechaniškas to iššūkio pakartojimas“, – konstatuoja Naujasis urbanistinis kraštovaizdis lemtingai ski- McLuhanas.8 riasi nuo iki tol buvusios urbanistinės erdvės. Di- Stiegler įspėja: „Bijau, kad tai tik ilgo ir sunkiai džiausi miestai 1900-aisiais priklausė didžiosioms įveikiamo kelio pradžia. Šiame kelyje privalu atmesti pasaulio galybėms – Londone gyveno 6 480 000, bet kokias abejones, kad įstengtume kovoti su baugia Niujorke – 4 242 000, Paryžiuje – 3 300 000, Ber- visiškos mes atomizacijos galimybe.“9 lyne – 2 707 000, Čikagoje – 1 717 000 žmonių.12 Tam tikru atžvilgiu šios programos paneigia vie- 2007-aisiais Niujorko metropolinė sritis užėmė antrą na kitą. Žudikišką Durno poelgį irgi galima vertinti vietą (17 800 000) po Tokijo-Jokohamos (33 200 000), kaip paskutinį desperatišką pasipriešinimą atomiza- o iš kitų aštuonių megalopolių, priskiriamų didžiau- cijai. „Mes“ įsipina tarp „aš“ ir „jie“, tarp niekinamo sių pasaulio miestų dešimtukui, net septyni yra Pietų (abjekt), neperprasto (inchoate) priešo ir tarp geis- pusrutulyje. mo, projektuojamo į kolektyvinę tapatybę. Enzens- Ateities miestas bus panašesnis į Lagosą negu į bergeris aprašo ydingą psichologinę grandinę: „Esu Londoną. Knygoje „Betoninės svajonės“ Markas kaltas“ – „Atsakingi kiti.“ „Šie du teiginiai, – aiškino Kingwellas, remdamasis Walteriu Benjaminu, Niu- Enzensbergeris, – nepaneigia vienas kito. Priešingai, jorką vadina XX a. sostine, nurungusia XIX a. sosti- nę Paryžių. Šviesos miestas, Imperijos sostas (taip jį ** Žodžių žaismas, susijęs su Niujorko sustiprintojo režimo kalėjimo Sing Sin- 1784 m. pavadino George’as Washingtonas), pasiekęs gas pavadinimu. klestėjimo viršūnę, įkūnijo ir simbolizavo planetos
86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 svajones. Kiekviena epocha susapnuoja būsimąją. Pa- jo subjektyviojo koreliato* – apšviestojo meistro), saulio prekybos centro sunaikinimas 2001 m. rugsėjį suklumpa po tūkstančiais nišinės rinkos kirčių, čai- nutraukė neginčytiną Niujorko urbanistinio pirma- žoma, pasak Chriso Andersono, „ilgosios uodegos“, vimo erą. Po dvejų metų miestas paniro į tamsą dėl ir suyra į gentis, veikiama Marko J. Penno „mikros- elektros tinklų North East avarijos, ir tai skambėjo rovių“. Tinklelis mutuoja į pinkles, tai, kas buvo tarsi requiem. Ekonomiką varo simbolinis autorite- imperiška/utopiška, virsta molekuline/heteroto- tas, panašiai kaip automobilį dujos. Pakako vos kele- pine struktūra. Naujoji medijų architektūra ima to valandų, kad pasaulio prekyba nusmuktų. Bokštus manipuliuoti smulkesniais vienetais. Iš griuvėsių dvynius pakeitė sprogimo išrausta duobė – taip atsi- kylančiam negatyviam centrui suduodamas coup de rado dirva naujai finansų krizei. grâce. Centras netenka suverenumo. XX a. Niujorkas įgavo specifinę urbanistinę formą – Williamas Burroughsas sako: „Geležinis diktato- tinklelį. „Dvimatė tinklo disciplina, – rašo Remas Kool- rius – praeities reliktas. Dabar įsigali naujo tipo val- haasas knygoje „Kliedintis Niujorkas“, – suteikė net dymas. Tai ne vieno žmogaus diktatas, ne aristokra- nesapnuotą laisvę trimatei anarchijai.“ Tinklelis tų ar plutokratų, o grupelių valdžia – jas, atsitiktinai suskaldė Manhataną į patogiai valdomus kvartalus, užėmusias absoliučios galios poziciją, spaudžia tiek pateikė objektyvias ir visoms suinteresuotoms pu- politiniai, tiek ekonominiai veiksniai, nepalikdami sėms iš esmės atviras gaires, kaip apgyventi miesto beveik jokios sprendimų laisvės.“15 erdvę. Emblemiškai liberalus tinklelis nutiesė tiltą Karaliavimo funkciją Hegelis apibrėžė kaip būtiny- tarp sunkiai suderinamų sąvokų laisvė ir saugumas, bę sudėlioti taškus ant i. Jokia sistema negali apsiri- sykiu nustatydamas konceptualų politinių veiksmų boti vien vidiniais savo pačios elementais. Suvereno šabloną. Patirties tinklelis, būties šablonas. Gertru- funkcija (Foucault ją vadina autoriaus funkcija) – už- da Koch, rašydama apie Walterį Benjaminą, pabrė- dėti transcendencijos antspaudą. XX a. diktatoriams žė: „Tinklelis padeda orientuotis erdvėje: jis struk- stebėjimo kameros ir telefonai tiesiog padėjo išplėsti tūruoja žemės paviršių pagal ilgį ir plotį, tačiau tos funkcijos apimtis. sykiu apima ir datų eilutes, taigi erdvinis modelis „Amžius pareikalavo savo paties iškreiptos gri- nubrėžia ir laiko ribas.“13 masos atvaizdo“, – rašė Ezra Poundas. Atsidūręs Tinklelis išduoda tikrąsias imperializmo užmačias – vertikalios hierarchijos padebesiuose, geležinis dik- tą rodo pirklių-kapitalistų braižomi užkariavimų že- tatorius perprato ir perteikė savo pasekėjų psicho- mėlapiai. Kita vertus, jis nubrėžė ir konceptualiąsias logiją – Tautos Tėvo poreikį. Tačiau Dievo mirtis, ribas – moksliniai tyrimai buvo suskirstyti pagal specia- kurią XIX a. pabaigoje konstatavo Nietzsche, kartu lybes, o konvejerio linijos – pagal specifines funkcijas. reiškė ir transcendencijos mirtį, transcendentiško Būtent tinklelį ir griežtą jo tvarką aprauda vaizdo netektį. „Ekstremalumų amžius“ išprovo- Negri’s. Geometrinis ir plokštuminis, horizonta- kavo reakciją, nukreiptą prieš Gödelio nepilnumo lus ir racionalus, nuo Malevičiaus iki Mondriano teoremą, prieš Nietzsche’s nihilizmą. Modernizmas besidriekiantis tinklelis įkūnijo modernistinį poli- buvo reakcinga ideologija, kuri į praeities formas tinį-technologinį – disciplinuotą meną. Bet draus- įskiepijo naują turinį (Raudonasis caras – tai Stali- mingoms visuomenėms virtus kontroliuojamomis nas, Raganius imperatorius – tai Hitleris) ir pakrau- visuomenėmis, „ribų, sienų, durų ir spynų archi- pusi atšlijo, kai organizmas atmetė transplantatą. tektūra užleidžia vietą slaptažodžiams, užkardoms Skaitmeninių technologijų išradimas užbaigė šį (fire walls), informacijos šifravimo (public key en- ideologinio įtūžio etapą. Peteris Wollenas rašo: „Kai cryption) ir saugumo užtikrinimo tarnyboms“14. Modernistinė kultūra, organizuojama tinklelio (ir * Aliuzija į Thomaso Stearnso Elioto „objektyvųjį koreliatą“.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 87 imta vis labiau kvestionuoti apšvietą ir modernybę Gyvatės žiedai sudėtingesni nei kurmiarausiai. Ga- (ypač po 1968-ųjų, išsisklaidžius iliuzijoms), prancū- lios subjektas virsta gyvačių kerėtoju. Voratinklio cen- zų intelektualai nuo žiniomis pagrįstų metodų pasu- tre slepiasi akių dūmimo mokslų daktaras – įvaizdžio ko humanitarikos ir dar spekuliatyvesnių sričių link. kūrėjas, operuojantis tinklais ir susigriebiantis val- Taip prisišaukė prasmės išsisėjimo (dissemination), džios teikiamus dividendus. Dabar jau ne Stalinas, įsišaknijimo (rhizome) ir molekulinių mikrostruktū- o Alistairas Campbellas valdo žiniasklaidą, pade- rų viziją.“16 damas „Dauningo gatvės tinklelių“ (Downing Street Staliną ir Hitlerį pakeitė Enterprise Systems – kom- Grids) – elektroninių lentelių, į kurias surašyti visi piuterizuotos turinio valdymo sistemos, peržengian- žiniasklaidos žingsniai. 2005-ųjų birželį laikraštis čios organizacines ribas ir aktualizuojančios tą galią, Mail on Sunday pranešė: „Ši išplėtota konstrukcija kurią kadaise turėjo panoptikonas. apėmė ne tik Baltųjų rūmų, bet ir viso pasaulio įvy- Disciplinuojanti valdžia rėmėsi baime: kaliniai kius – nuo parlamento pranešimų iki popkoncertų. niekada negalėjo būti tikri, kad jų niekas nestebi. Campbellas stengėsi taip ją panaudoti, kad vyriau- Šiandien piliečiai subjektai gali būti ramūs – kali- sybė nušvistų gražiausiomis spalvomis.“20 niai stebi vienas kitą. „Organizuojant pardavimus, – Tam „nušvitimui“ sustiprinti akių dūmimo moks- praneša Richardas Sennettas, – pardavimų vadybi- lų daktaras pasitelkė naujienų ciklus. Panašiai kaip ninkų darbą galima realiuoju laiku nužymėti namų [dar visai jaunas] Hitleris filme „Maksas“ (2002), biuro kompiuterių ekranuose.“17 Vietoj centrali- blyksint žaibams, slapčiomis pakeverzoja: „Menas + zuoto įsivaizduojamos kontrolės posto – pasklidęs politika = valdžia“. svertinių akių tinklas. Jonathanas Zittrainas kny- Dabar svarbu jau ne tiek turėti ar įkūnyti valdžią goje „Interneto ateitis“ aprašo, kaip Teksaso Šerifų („Aš – tai ne mano pasakojimas“, – užsispyręs tvirti- biuras pasinaudojo šiomis procedūromis Meksikos no Campbellas), kiek tampyti už virvučių, trumpais ir JAV sienai stebėti: kamerų filmuojamus vaizdus mirksniais transliuojant galią. transliavo viešoje interneto svetainėje ir prašė, kad žmonės perspėtų policiją, jei pamatys ką nors įtarti- Miestas kaip teminis parkas na. Per mėnesį ši interneto svetainė sulaukė bemaž 28 milijonų apsilankymų. Joje įsiregistravo dau- Marshallas McLuhanas 1967-aisiais konstatavo: giau kaip 220 tūkstančių vartotojų, kurie atsiuntė „Miestas dabar egzistuoja jau tik kaip kultūrinis vai- 13 tūkstančių el. laiškų, pranešančių apie įtartinus duoklis turistams.“21 Ši pastaba glaustai apibūdina įvykius.18 šiuolaikinėje miesto teorijoje įsitvirtinusią galingą „Architektūra, – teigė Miesas van der Rohe, – tai diadą – turistas ir teminis parkas. epochos testamentas, išverstas į erdvės kalbą.“ Naujoji Borisas Groysas straipsnyje „Miestas jo turisti- galios architektūra įsėlina į namus ir įstaigas, klakte- nio reprodukuojamumo epochoje“ sugrąžina tu- li durų spyną, kad prisijungtų prie serverio kur nors ristus iki pat Kanto „Sprendimo galios kritikos“, o Maskvoje, suskaldo savastį, nes [virtualieji – red.] tada sugretina su palydovo įvaizdžiu. Autorius tei- langai dalijasi kaip ląstelės, riba tarp to, kas vieša gia, kad teminis parkas yra dar primityvesnis: „Šių ir kas privatu, galutinai išsitrina. „Mūsų visuome- dienų miesto architektūra ėmė judėti greičiau nei nė, – apgailestauja Manuelis Castellsas, – vis labiau jos žiūrovai. Ji beveik visada pasirodo dar iki at- struktūruojama pagal dviašę Tinklo (Web) ir Savas- vykstant turistams. Turistų ir architektūros lenkty- ties (Self) opoziciją.“19 Tikrovėje Savastis ir Tinklas nėse dabar pralaimi turistai. Nors turistai suirzta, vis tvirčiau susipina į nesąmoningų pavaldumų ir tokią pačią architektūrą radę visur, kur tik nuvyktų, tarpusavio demaskavimų matricą. juos stulbina akivaizdus įrodymas, kaip sėkmingai
88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 konkrečiam architektūros tipui pasisekė išlikti įvai- kursas neįstengia suvokti, kad esminė architektūros riausiomis kultūrinėmis sąlygomis.“ paskata [...] negali būti kritiška.“23 Teminis parkas yra dar pirmesnis, nes jis nemate- Giliausia architektūros paskata yra performatyvu- rialus, – galia, kurią jis skleidžia, tapo virtuali. Vir- mas. Neseniai paskelbtame straipsnyje Mariona von tualumo galia. Osten citavo neįvardytą postkolonijinės Kasablan- Jis atvyksta greičiau ir už patį miestą. „Kliedinčia- kos gidą, pasakojusį, kaip „kruopščiai žmonės vie- me Niujorke“ Koolhaasas teigia, kad teminio parko šąsias erdves, architektūrą ir interjerus pritaikė sau“. idėja nuo pat pradžių buvo įskiepyta į manhete- „Visi mes inžinieriai, – pareiškė vyras, – visi mes ar- nizmą. Ji tekėjo anapus Rytų upės iš „embrioninio“ chitektai. Jei turime bazinę struktūrą ar žemės plotą, Koni Ailando skelbdama „fantastiškų technologijų“ imame statyti.“ erą. Tiek vienoje, tiek kitoje saloje šios technologijos Van Osten komentuoja: „Šis teiginys – visi mes turėjo apjuosti ir apriboti erdvę. architektai – apibūdina glaudų ryšį su aplinka, jau Toks yra naujųjų medijų mirties kelias. George’o beveik pamirštą Vakarų visuomenių.“24 Washingtono universiteto politikos mokslininkai Mes esame architektai aplinkos, kuri yra „įtinklin- Ericas Lawrence’as, Johnas Sidesas ir Henry’s Far- ta ekologijos, daugybės tarpusavyje susijusių aplin- rellas 2009-ųjų kovą paskelbė tiriamąjį straipsnį, kos jaukinimosi, žemės naudojimo, komunikacijos ir kuriame atskleidė, kad „tinklaraščių autoriai pa- paslaugų teikimo sistemų, [...] jas įdiegia technolo- prastai linkę nurodyti savo ideologinę bendriją, o gijos, įteisina įstatymai, koreguoja politinis spaudi- tinklaraščių skaitytojus pritraukia tie tinklaraščiai, mas, disciplinuoja aplinkos suvaržymai ir nesuskai- kurie patvirtina jų pažiūras. Abi ideologinio spek- čiuojama daugybė kitų įtampų ir geismų, susijusių su tro pusės įsitaiso atskiruose juos vienijančio paži- atsakomaisiais veiksmais.“25 nimo kokonuose, todėl lieka nedaug galimybių, kad Architektūra yra imanentinė sistema, bylojanti bus peržengtos fanatiško šališkumo ar ideologijos kūno kalba ir turinti savą slaptažodžių ir protoko- ribos.“ lų matricą su alternatyviais skatinimo ir slopinimo kanalais. Kazys Varnelis rašo: „Tinklų ekologija Internetas kuria medijų archipelagą. Pasaulis įkūnija šiandien dominuojančią organizacijos for- globalizuojasi, skaidydamasis į sferas, o erdvėje mą – tinklą, tačiau šie tinklai gali būti telematiniai, jį susaisto specifikuoti tinklo kontrolės kanalai su fiziniai ar netgi socialiniai.“26 Varnelis išskiria Los sparčiai besidauginančiomis membranomis, kurios Andželo širdyje esantį kabelių prigrūstą komunika- užtikrina, kad konkreti sfera būtų uždara savyje. cijų centrą One Wilshire kaip architektūrinį šiuo- laikinės pasaulinės matricos avatarą. „One Wilshire Tinklinės architektūros link forma neturi reikšmės, – teigia Varnelis, – svarbu, kaip ji yra užprogramuota.“ Modernizmas pasiūlė strategiją prieš teminį par- ką – tai kritika. Tačiau abejojama, ar kritika vis dar yra paveiki. Remas Koolhaasas 2008 m. savaitraščiui Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė Der Spiegel komentavo: „Tiesą sakant, nuolatinis Disney’aus fatvos sugrįžimas veikiau rodo kritinės Vakarų vaizduotės stagnaciją, negu kalba apie įlan- © Daniel Miller kos miestus.“22 © Mute 14 (2009)/Eurozine Prieš 14 metų Monrealyje Koolhaasas kalbėjo dar aiškiau: „Dominuojantis kritinis architektūros dis-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 89 1 Žurnalo Slate kino kritikė Dana Stevens 2008 m. kalbėjo: „Kiekvienas and Experience, Peter Osborne and Andrew Benjamin, eds., Manchester: technologijos patobulinimas kultūros vartotojus izoliavo vieną nuo Clinamen Press, 2000, 207. kito“. Dana Stevens, „The Year’s Best Dick Joke“, http://www.slate.com/ 14 Mark Wigley, „Network Fever“, Grey Room, Nr. 4, 2001, 2. Prieiga: http:// id/2181157/entry/2181411/. dextersinister.org/MEDIA/PDF/NetworkFever.pdf. 2 Guy Debord, „Comments on the Society of the Spectacle“, 1988, versta 15 William S. Burroughs, „No More Stalins, No More Hitlers“, per Dead City Not Bored! 19, 1991, http://www.notbored.org/comments.html. Radio, Island Records, 1990. 3 Hans Magnus Enzensberger, „The Radical Loser“, Signandsight.com, 16 Peter Wollen, „JLG“, Paris Hollywood: Writings on Film, London: Verso, 2005, http://www.signandsight.com/features/493.html. 2002, 80. 4 Lev Manovich, „The Poetics of Augmented Space: Learning from Pra- 17 Taip pat žr. Simon Head, „They’re Micromanaging Your Every Move“, New da“, 2, http://www.noemalab.org/sections/ideas/ideas_articles/pdf/ York Review of Books, 2007 m. rugpjūčio 16 d. manovich_augmented_space_pdf. Manovičius palygino internetą su 18 Jonathan Zittrain, The Future of the Internet and How to Stop It, New Ha- „komunaliniu stalinistiniu butu: jokio privatumo, visi vienas kitą šni- ven: Yale University Press, 2009, 209. pinėja, prie bendrų zonų – tualeto, virtuvės – visada eilė [sic]“. Žr. „On 19 Manuel Castells, The Rise of Network Society, London: Blackwell, 2000, 3. Totalitarian Interactivity“, http://www.manovich.net/TEXT/totalitarian. 20 „How Campbell worked his spin“, Mail on Sunday, 2005 liepos 27. Žr. html. http://www.dailymail.co.uk/news/article-303867/How-Campbell-worked- 5 „Žodžiai, nusakantys mimetines varžybas ir jų pasekmes, yra daik- spin.html#ixzz0NKT3Xo61. tavardis skandalon ir veiksmažodis skandalizein. Kaip ir pirminis he- 21 Ši koncepcija nuolat išnyra literatūroje. „Pagaliau naujoji karalystė yra brajiškas žodis skandalas, jis reiškia ne vieną iš įprastų kliūčių, kurias, simuliacijų miestas, televizijų miestas, miestas kaip teminis parkas“, – sykį į jas pakliuvę, vėliau lengvai apeiname, o paradoksalią kliūtį, nuo rašo Michaelas Sorkinas. „Nekvestionuojamo ir nekvestionuojančio ur- kurios pabėgti beveik neįmanoma: juo labiau ši kliūtis arba skanda- banistinio pranašumo laikai baigėsi, Niujorkas jau nėra svajonių inkuba- las mus atstumia, juo smarkiau įtraukia. Skandalono paveiktieji su dar torius – tai spektrinė kolonija, imperinis teminis parkas“, – rašo Markas didesniu įkarščiu leidžiasi jo žalojami, nes sykį jau buvo sužaloti.“ Žr. Kingwellas. http://girardianlectionary.net/res/skandalon.htm; taip pat žr. René Gi- 22 Rem Koolhaas, „An Obsessive Compulsion Towards the Spectacu- rard, „Are the Gospels Mythical?“, First Things: A Journal of Religion, lar“, Der Spiegel, 2008 liepos 18, http://www.spiegel.de/international/ Culture, and Public Life, 1996 m. balandis, http://www.firstthings.com/ world/0,1518,566655,00.html. article/2007/10/002-are-the-gospels-mythical-11. Skandalonu taip pat 23 Cituojama George Baird, „’Criticality’ and its Discontents“, Harvard Desi- vadinamas Lacano geismo objektas (objet a). gn Magazine #21, 2004 ruduo–2005 žiema, http://www.gsd.harvard.edu/ 6 Bernard Stiegler, Acting Out, Stanford: Standford University Press, research/publications/hdm/back/21_baird.html. 2009, 40. 24 Marion von Osten, „Architecture Without Architects – Another Anar- 7 Marc Augé, Non-Places: An Introduction to the Anthropology of Supermo- chist Approach“, E-flux #6, 2009 gegužė, http://www.e-flux.com/journal/ dernity, Translated by John Howe, London: Verso, 1995, 103. view/59. 8 Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai, vertė Daina 25 Kazys Varnelis, „Introduction“, Infrastructural City: Networked Ecologies in Valentinavičienė, Vilnius: Baltos lankos, 2003, 42. Los Angeles, ed. Kazys Varnelis, New York: Actar, 2008, 15. 9 Stiegler, op. cit., 82. 26 Ten pat. 10 Antonio Negri, „On Rem Koolhaas“, Radical Philosophy 154, 2009 m. ko- vas–balandis, 48. 11 Knygos viršelis: Robert Burdett, Deyan Sudjic, The Endless City, London: Phaidon Press, 2008. 12 Tertius Chandler, Four Thousand Years of Urban Growth: An Historical Census, Lewiston, New York: St. David‘s University Press, 1987. 13 Gertrud Koch, „Cosmos in Film: On the Concept of Space in Walter Benjamin’s ‘Work of Art’ Essay“, Walter Benjamin’s Philosophy: Destruction
90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Dalia LEINARTĖ
NAUJASIS INTYMUMAS PRIEŠ SUSVETIMĖJIMĄ IR AGRESIJĄ
eseniai Lietuvoje lankęsis lenkų kilmės sociolo- reikalavimų, lengviausia jį/ją tiesiog palikti. Taigi Ngas Zygmuntas Baumanas savo paskaitoje kal- žmonės nėra skatinami investuoti į ilgalaikius ryšius. bėjo apie vartotojiškumą kaip postmodernios visuo- Sociologas ironizuoja: „Juk kai įsigyji daiktą, nepri- menės reiškinį, kuris kelia grėsmę pačios visuomenės sieki jam amžinos meilės, neištari priesaikos: Kol egzistavimui. Vartotojiškumas nevaldomai plinta po mirtis mus išskirs, nes gerai žinai, kad rytoj pasirodys visas gyvenimo sritis, o jo skatinamas vis didėjantis geresnis daiktas ir tu išmesi šitą, o nusipirksi aną.“ energijos poreikis griauna gamtos jėgų pusiausvyrą, Vartotojiškumo schema pagrįsti santykiai kelia greitina klimato atšilimą, sukelia katastrofas. grėsmę visuomenei apskritai. Nestabili šeima ir ne- Sociologams rūpi, kaip vartotojiškumas veikia įpareigojanti partnerystė lemia, kad daugėja apleistų tarpasmeninius santykius, t. y. sritis, tradiciškai pri- vaikų, vyksta sunkios besiskiriančių porų turto da- klausančias etikai ir moralei. Baumanas turi galvoje lybos ir pan. Visa tai didina ir visuomenės nestabi- ryšių tarp žmonių komercializaciją, kai emocinį san- lumą. Baumanas primena, kad kadaise partnerystė tykį pakeičia apsikeitimas daiktais, dovanomis ir pan. buvo visuomenės gyvenimo „cementas“, todėl siūlo iš Aptaria grėsmes, kylančias romantiniams santykiams naujo permąstyti tą tarpasmeninių santykių modelį, tarp moterų ir vyrų, jei tie santykiai grindžiami ta kuris tradiciškai susiklostė ikimoderniose ir gerokai pačia vartotojiška schema, kuri egzistuoja tarp pir- vėlesnėse visuomenėse, ragina grįžti prie tradiciškai kėjo ir prekės arba tarp kliento ir paslaugos. Pasak „visam gyvenimui“ užmezgamo ryšio. Pasak jo, pa- sociologo, viskas prilyginama eiliniam apsipirkimui: tarimas patikrinti jausmus, leidžiantis į eksperimen- vyrai ir moterys yra nuolat raginami negaišti laiko ir tinius santykius, tiesiog primeta trumpalaikiškumą. „netaisyti“ nepakankamai gerai veikiančių santykių, Tik sąmoningai suvokta ir pasirinkta ilgalaikė par- verčiau užmegzti naujus, t. y. jei „prekė“ brokuota, ją tnerystė skatina ir apsisprendimą tą partnerystę nuo- reikia grąžinti ir pirkti naują. lat tobulinti, užuot keitus ją nauja. Tarpasmeninių santykių tikslas dabar yra jau ne Kalbėdamas apie vartotojiškumą, sujaukusį santy- stabilumas, o malonumo ir pasitenkinimo paieškos. kius tarp žmonių, Baumanas kritikuoja britų socio- Partneris vertinamas tik kaip komforto ir laimės šal- logą Anthony Giddensą ir jo pasiūlytą vadinamąjį tinis, jeigu jis nesugeba, nenori ar negali išpildyti šių „grynųjų santykių“ modelį, kai socialiniai ir seksua-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 91 liniai ryšiai trunka tiek laiko, kiek jie tenkina abi pu- tik demokratinėje aplinkoje. Tai greičiau siekiamybė ses.1 Baumano įsitikinimu, tai įteisina atsakomybės negu dažnas pavyzdys… vengimą ir „paviršutiniškumą“, o Giddensas tai va- dina nauja intymumo forma. Britų sociologas teigia, Būtent čia norėčiau pereiti prie Aleksandros Ka- kad „grynieji santykiai“ reikalauja ypač didelės abiejų šubienės ir Algirdo Juliaus Greimo susirašinėjimo ir partnerių atsakomybės, atvirumo ir pasitikėjimo vie- paanalizuoti jį pagal Anthony’o Giddenso siūlomą nas kitu, nes partneriai, užuot kaupę savyje nepasi- „grynųjų santykių“ modelį. Laiškai atskleidžia, kad tenkinimą, nuolatos dalijasi patirtimi, kurią teikia jų menininkės ir mokslininko ryšys buvo artimas to- tarpusavio ryšys. Nauji atsivėrimai vienas kitam, sako kiems tarpasmeniniams santykiams, apie kokius kal- Giddensas, reikalauja arba priimti vis naujus bendra- ba britų sociologas. Jo teigimu, „grynieji santykiai“ vimo iššūkius, arba išsiskirti. nusako intymų dviejų žmonių ryšį, atsirandantį iš to, Abi tarpasmeninių santykių formos iš esmės yra ką vadiname aistringa meile ir romantiniu impulsu. du skirtingi lyčių politikos privačioje erdvėje mo- Beje, tas pačias nuostatas Giddensas taiko ir hetero- deliai. Ir Giddensas, ir Baumanas sprendžia tą pačią seksualiam, ir homoseksualiam ryšiui. problemą, kuri kamuoja postmodernią visuomenę, – Aleksandra Kašubienė ir Algirdas Julius Greimas tai susvetimėjimas. Tačiau Baumanas ją sieja labiau pradėjo susirašinėti, gyvendami toli vienas nuo kito. su bendravimo komercializacija, o Giddensas – su vis Atrodo, pats pirmas laiškas nebuvo tiesiogiai padik- didėjančiu žmonių agresyvumu. tuotas aistringo romantinio impulso ar paskatintas Abiejų sociologų manymu, šią problemą išspręs- neseniai įvykusio panašaus susitikimo. Kaip sako pati ti įmanoma, vienaip ar kitaip transformuojant vy- Kašubienė, 1988 m. ji nusiuntė Greimui savo ran- raujančias seksualumo ir intymumo formas. Tačiau kraščio kopiją, nuo tada ir prasidėjo jų bendravimas. Baumanui atrodo, kad lyčių pusiausvyrą galima užti- Tačiau jaunystėje – tą byloja laiškai – jie jautė vienas krinti remiantis savotiškais „neotradiciniais“ įsiparei- kitam romantinę aistrą. Knygos įžangoje Aleksandra gojimais, o Giddensas intymumo transformaciją sieja rašo: „Kai 1944 metais, karo frontui artėjant, Greimas visų pirma su abiejų partnerių autonomija, pagarba ragino mane bėgti drauge su juo į Prancūziją, tokiam vienas kitam, kitaip tariant, su lyčių/individų lygybe žygiui buvau nepasiruošusi. Jau bendravau su skulp- ir intymių santykių demokratiškumu. Pasak jo, tada toriumi Vytautu Kašuba, mano būsimu vyru.“2 emocijos tampa gyvenimo politika, nes lygybe parem- Po keleto dešimtmečių atsinaujinęs jų bendravi- ti santykiai jau savaime atmeta agresiją, kuri yra pa- mas atitinka ir kitą Giddenso „grynųjų santykių“ grindinė šių laikų visuomenės rykštė. nuostatą – sociologo teigimu, „grynieji santykiai“ Tarpasmeninių santykių išeities tašku abu socio- kaip transformuotas intymumas apskritai yra prieš logai laiko partnerių derybas. Tačiau Baumanas jas tokią tarpasmeninių santykių formą kaip santuoka. suvokia kaip būdą užtikrinti ilgalaikius santykius, o Šiuo atžvilgiu tiek Kašubienė, tiek Greimas turėjo ki- Giddensas yra įsitikinęs, kad partnerių derybos ir su- tus oficialiai įteisintus santykius. Aleksandra dauge- sitarimai leidžia sukurti komfortabilius tarpasme- lį metų gyveno santuokoje su skulptoriumi Vytautu ninius ryšius. Nesiimu spręsti, kuris iš dviejų mode- Kašuba, o Greimas – su jauna moterimi Teresa. Jiedu lių yra priimtinesnis šiuolaikiniams žmonėms, tačiau nebuvo vedę, tačiau tai nekeičia reikalo esmės. Be to, atrodo, kad Giddenso modelis geriau atitinka lyčių Prancūzijoje gyvenančios poros paprastai sudaro va- vaidmenų pokyčius, vykstančius moderniose visuo- dinamąją PAX – merijoje patvirtintą partnerystę, kad menėse, – moterys jau nėra linkusios įsipareigoti il- sumažėtų pajamų mokesčiai ir priklausytų kitos so- galaikiams kančios santykiams. Giddensas pripažįsta, cialinės lengvatos. Nėra jokios abejonės, kad Teresa kad jo siūlomas „grynųjų santykių“ modelis galimas buvo labai svarbi Greimui iki pat jo mirties, o ir Ka-
92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 šubienei apie Teresą jis rašė vienareikšmiškai: „Ne- nesistebėčiau nė truputį, jei tiek laiko tam skirti Tave atsimenu, kad Tau būčiau kalbėjęs apie Teresą. Tai, jau dabar juokina. Neimk į galvą – mirtinų reikalų žinoma, siūlas, ant kurio užsikabinęs galėjau išlaikyti gi neturim, viską galima „atidėti“. Reikia žiūrėti, kad pastaruosius metus.“ mano adventure tau nebūtų laiko gaišinimas. Jei šir- Kita vertus, 1988 m. Greimas ir Kašubienė pradėjo dis dėl to nesidžiaugia, neskubėkime.“ bendravimą, kuris taip pat buvo emociškai intymus. Greimas į šį laišką atsakė greitai: „Mieloji, atsakau Tai atitinka dar vieną Giddenso „grynųjų santykių“ kuo skubiausiai. Aišku, kad noriu tave pamatyti, ma- nuostatą – pora nebūtinai turi apsiriboti vieninteliais tyti.“ Jis rašo, kad gali ją priimti savo namuose, kai bus santykiais. Sociologo manymu, tai irgi yra partnerių Teresa ar net kai Teresa išvyks. Bet teigia, kad į Pary- derybų, susitarimo objektas. Kašubienė laiškuose žių ar Šartrą su ja tikrai nevažiuosiąs: „Apie tai negali Greimui vis patvirtindavo: „Pastoviai džiaugiuosi, būti net kalbos.“ Kaip priežastį Greimas nurodo pras- kad gyveni ne vienas, kad Teresa su Tavimi.“ Savo tą fizinę savijautą, atseit, galįs judėti tik 200 m spindu- ruožtu Greimas rašė Aleksandrai: „Norėjau ir vėl pa- liu, nors su Teresa gana intensyviai keliavo po Europą bučiuoti, kad tu Teresą priimi natūraliai, be klaustu- ir užjūrį. Tame pačiame laiške jis vėl mini Teresą ir kų ir šauktukų.“ Santykius su moterimis semiotikas netiesiogiai dar kartą nurodo savo santykį su ja: „Aš apibūdina gidensiškai: „Hania – legali žmona, – Te- buvau įsimylėjęs – tas, sako, ir dabar matosi – ji man resa – Tu.“ Taigi Kašubienę Greimas įvardija vienodai savo buvimu davė daug džiaugsmo.“ Taigi, Greimas reikšmingai kaip ir Teresą, nors objektyviai abi mote- aiškiai apibrėžia savo seksualinės meilės teritoriją ir rys užėmė skirtingas pozicijas. siūlo Aleksandrai kitokią – transformuoto intymu- Giddenso teigimu, kai kuriais atvejais transfor- mo atmainą. Atrodo, Kašubienei šis Greimo siūlymas muotas intymumas arba „grynieji santykiai“ apskri- buvo netikėtas, nelauktas, anksčiau niekada nepatir- tai gali eliminuoti seksualinį ryšį, jeigu tai priimtina tas, todėl sunkiai priimtinas. Dėl šio nesusikalbėjimo abiem partneriams ir dėl to susitariama. Tokias dery- laiškuose ji netiesiogiai vis dar priekaištauja, esą jų bas ir susitarimą galima įžvelgti ir aptariamuosiuose susitikimas neįvyksta dėl Greimo, kuris, kaip jai atro- laiškuose. dė, nenori dėl jos aukoti savo laiko. Kašubienė užsiminė, kad norėtų susitikti su Grei- Pagaliau Greimas nedviprasmiškai ir nekoketuo- mu, entuziastingai ir gana euforiškai dėliojo tokį bū- damas pasako, kad ne laiko stoka jį varžo, bet galimai simos kelionės į Prancūziją planą, kuris leistų jiems romantinis-seksualinis jų būsimo susitikimo pobūdis keletą dienų pabūti vieniems, be kitų žmonių. Alek- jam yra nepriimtinas ir nereikalingas: „Juokas ima, sandra siūlė įvairiausius gundomai romantiškus va- kai tu rašai, kad galiu per daug ar per mažai laiko riantus ir rašė Greimui: „Jei Tau patogiausia, galėčiau skirti. Laiko marios, bet kaip jose plaukioti? Ar aš tau atsirasti pas Tave, pabūti, ir po to į Chartres. O būtų galėčiau nors kiek „džiaugsmo“ duoti? Dabartiniame tikras džiaugsmas, jei sutiktum būti mano svečiu stovyje – abejoju. Gal tik pakenkti galėčiau, laužyda- Chartres, kur ir tau kelioms dienoms paimčiau kam- mas tavo pusiausvyras. O tu ar galėtum?“ Ir čia pat barį viešbutyje. Ką tu siūlytumei, kas tau priimtina. jau atvirai siūlo Kašubienei kitokius santykius: „Vis- Patogiausia?“ Negavusi jokio konkretaus patvirtini- kas, ką tau rašiau apie praktiškas kelionės realizacijas, mo iš Greimo, ji gerokai sutrinka, jai nesmagu, kad galioja, nepasikeitė. Užtat tau apsispręsti. Laiko aš tau klaidingai suprato juos siejantį ryšį, jaučiasi kiek turiu, tik gal neturiu ką tau duoti...“ įžeista, gal nusivylusi. Su lengva ironija Aleksandra Aleksandra į tokius žodžius reagavo jautriai ir savo rašo: „Dėl galimo pasimatymo – rašiau, kad norė- atsakymą Greimui sudėliojo punktais. Ketvirtame čiau pabendrauti kelias dienas. Tą patvirtinu. Kitaip punkte ji rašo: „Kelionė į Prancūziją atpuola. Dė- man važiuoti į Tavo padangę būtų juokinga. Tačiau kinga, kad parašei atvirai, pasisakei, jog pasiūlymas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 93 vargintų.“ Iš esmės šį atsakymą galima vertinti kaip Giddensas irgi kalba apie emocinę aistrą kaip ypa- savotišką „tylią agresiją“ – Greimo siūlomų santykių, tingą atvirumą ir domėjimąsi partneriu, kai nepaso- pagrįstų transformuotu intymumu, Kašubienė nesu- tinamas potraukis nuolatos girdėti Tą Kitą yra toly- prato ir nepriėmė. Tame pačiame laiške ji lyg ir at- gus jausti jį fiziškai. Trumpa Greimo žinutė: „Laukiu sisveikino su Greimu, nes gana griežtai nukirto: „Jei laiško.“ Aleksandros atsakymas: „Tavo dviejų žodžių kada būsiu Tavo padangėje, užsuksiu.“ Ir tiek. laiškas: „Laukiu laiško“, nuskambėjo kaip „duok ran- Vis dėlto susirašinėjimas nenutrūko ir po kiek laiko ką“. Štai manoji – Tu praturtinai mano gyvenimą, Al- atgijo, nors objektyviai niekas nepasikeitė: Greimas ir girdai.“ toliau primindavo Kašubienei savo jausmus Teresai, Tradiciniuose tarpasmeniniuose santykiuose ais- nekeitė savo požiūrio į Aleksandrą ir jų ryšį. Tačiau trą ir erotizmą dažniausiai sukelia tik kūnas ir fiziniai neabejotina, kad Kašubienė tęsė susirašinėjimą, jau pojūčiai, o transformuotas intymumas atveria kitas suvokusi ir priėmusi jų tarpusavio santykių pokytį, erotiškumo plotmes – tai abipusis bendravimas ir abu laiškuose džiaugėsi, kad „susišneka“. Nemanau, pasitikėjimas vienas kitu, kai (iš)vengiama galios žai- kad jie turėjo omenyje intelektualinius profesinius dimų. Taigi, nors Greimas rašo: „Įsivaizduosiu tave pokalbius. Nors Greimas patarinėjo Kašubienei kūry- nuogą tarp kitų moterų“, o Aleksandra prisipažįsta: bos klausimais, tačiau yra abejojęs jos literatūriniais „Myliu kiekvieną Tavo pasireiškimą, apkabinu, koks bandymais ir klausė, kam ši rašanti apskritai. Tikras esi – ir atsitraukti nesinori, ir taip lieku Tavo ranko- kūrybinis ir profesinis bendradarbiavimas jį siejo bū- se“, abu supranta šią erotiką kaip dvasinį intymumą ir tent su Teresa, su kuria abu rašė žodyną, rengė ben- aistrą pažinti kitą. dras publikacijas. Vėliau, kai 1991 m. Kašubienė aplankė Greimą, Giddenso siūlomas transformuotas intymumas parašė šiltą padėkos laišką: „Tavo gaspadoj ir Tere- arba „grynieji santykiai“ nėra supaprastintas dviejų sos globoj man buvo įdomu, smagu ir miela.“ Tame žmonių ryšys, reikalaujantis tik abipusės pagarbos ar pačiame laiške Kašubienė kalba, kad jų bendravimas prievolės išklausyti vienas kitą. Tai ir/ar ne tik dviejų įgavo dar glaudesnį emocinį ryšį ir atvirumą. Ji rašė: intelektualų pašnekesiai, o veikiau sudėtinga nuola- „Išsivežiau liūdesį – atgarsius ir Tavo, ir mano esmi- tinė derybinė būsena, prasidedanti romantine aistra, nių liūdesių: ryškiai pasijuto svoriai, su kuriais tiek kuri pereina į abipusį atvirumą ir išskirtinį, nenugali- Tu, tiek aš stengiamės tą žmogišką nedalią atsverti, mą emocinį lygiaverčių partnerių poreikį bendrauti. balansuoti. Drauge su liūdesiu atkilo ir baigtinumo Panašiai atsitiko Greimui ir Kašubienei. Tai suteikia jausmas – būsim jau turbūt susipažinę. Ar ne keista, dvasinio komforto jausmą ir labai svarbų žinojimą, jog atrodo, kad tik dabar pradėsime draugauti? Nors kad „yra žmogus“. Pasak Giddenso, tai labiau ateities ir nežinau, ką tai reiškia, bet jaučiasi lyg ir kiti kanalai tarpasmeninių santykių vizija. O ateities vizijas, kaip atsivėrę.“ žinome, dažniausiai pirmieji įgyvendina menininkai Kašubienės išpažintis byloja apie likimo suteiktą ga- ir tie mokslininkai, kurie, kaip ir Greimas, yra meni- limybę ir gebėjimą atsiverti kitam žmogui, tuo pat metu ninkai. išsaugant aiškias asmeninės autonomijos ribas. Panašiai Greimas prisipažįsta Kašubienei jos dėka patyręs, ką reiškia pasitikėti kitu žmogumi ir būti su juo atviram: 1 Anthony Giddens, The Transformation of Intimacy. Sexuality, Love&Eroticism „Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man in Modern Societies, Stanford: Stanford University Press, 1992. atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyve- 2 Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, 1988–1992. Vil- nime nesu sutikęs žmogaus, kuriam galėčiau atsidėti, nius: Baltos lankos, 2008. tu vienintelė man tokį jausmą sukeli.“
94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Iš kultūros istorijos
Ernestas VASILIAUSKAS
Surastas naujas XVIII a. PRADŽIOS JONIŠKIO ISTORIJOS ŠALTINIS
010 m. dirbant Švedijos archyvuose (Karo archy- Šis piešinys – vertingas XVIII a. pradžios Joniš- 2ve ir Karo muziejuje Stokholme) atsitiktinai pa- kio miesto ikonografijos, kartografijos šaltinis, su- vyko aptikti iki tol nežinotą 1703 m. Joniškio miesto teikiantis papildomų duomenų apie miesto urba- brėžinį (autorius nenustatytas). Tai pats seniausias nistiką, architektūrą, objektų lokalizaciją, apylinkių žinomas šio miesto atvaizdas. kraštovaizdį ir kt. Šioje publikacijoje pabandysime Jo atsiradimo istorija susijusi su Šiaurės karo apžvelgti svarbiausius brėžinyje pavaizduotus mies- įvykiais Šiaurės Lietuvoje. Pasak latvių istorikės to objektus ir nustatyti, kiek patikimi jame pateikti Mārītes Jakovlevos, pirmajame Šiaurės karo etape duomenys. iki pat 1705 m. Joniškis vaidino svarbų vaidmenį Brėžinyje (žiūrint iš priekio pagal laikrodžio rody- kaip karinis štabas ir atraminis centras tiek vienai, klę) matome 5 gatves – Livonijos (Kuršo, Vokiečių), tiek kitai iš kovojančių pusių. Miestas buvo ypač Upytės, Šiaulių, Dvaro, Žagarės – ir kelius, vedančius svarbus švedų kariniams veiksmams, nukreiptiems jas atitinkančiomis kryptimis. Jų skaičius sutampa su iš Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės prieš Abiejų miesto rašytiniuose šaltiniuose XVII–XVIII a. mini- Tautų Respublikos valdovo Augusto II Stipriojo ša- momis gatvėmis. Kiek netiksliai pavaizduota Livoni- lininkus.1 jos gatvės kryptis – žiūrint iš dabartinės perspekty- Piešinio atsiradimas susijęs su konkrečiu įvykiu, vos, ji turėjo būti pažymėta kairiau ir tiesiai nuvesta kai 1703 m. vasario 1–3 d. (11–13 d. pagal naują ka- bažnyčios šiaurinės sienos vidurio link. Tokiu būdu lendorių) Helsinkio pėstininkų pulko papulkininkis iškraipyta tiek šios gatvės, tiek turgavietės komplek- Kristianas Brueckneris užėmė Joniškį. Tad brėžinys sinė perspektyva. Taip pat atrodytų, kad ši gatvė, pa- turėjo būti atliktas netrukus po šio mūšio. gal XVII a. vidurio rašytinius šaltinius ir archeolo- Brėžiniu (kaip ir analogiškais kitais) buvo įpras- ginių tyrinėjimų duomenis, turėjo būti pavaizduota minta švedų kariuomenės pergalė. Paprastai tokių gerokai ilgesnė, o Žagarės ir Dvaro gatvės – trumpes- piešinių pagrindu buvo daromi vario raižiniai, ta- nės. Tačiau visai kitokie duomenys apie sklypus yra čiau Joniškio raižinys dar neaptiktas. iš 1738, 1742 ir 1755 m. dokumentų2 – pateikiamas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 95 jų skaičius visose gatvėse beveik vienodas, o užstaty- To meto Joniškyje išryškinta keletas svarbių objek- mas atitinka brėžinio autoriaus pateiktą perspekty- tų – bažnyčia su šventoriumi, turgaus aikštė ir kele- vą. Tad galima sakyti, kad brėžinyje pateiktas vaiz- tas pastatų prie jos. das atitinka XVII–XVIII a. sandūroje buvusį miesto 1605 m. pastatyta bažnyčia nupiešta gana tiksliai – užstatymą. tuo įsitikinau, palyginęs brėžinį su tarpukario Jo- Tarp Upytės ir Livonijos gatvių pavaizduotas, palygin- niškio fotografo Jankelio Fišerio atviruko montaže ti retas, kitiems kvartalams nebūdingas, užstatymas – čia (darytas 1925 m.)4 įkomponuotu seniausiu žinomu turėjo būti XVII–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose mi- Joniškio bažnyčios atvaizdu (iki 1895–1901 m. re- nima bažnytinė valda su statiniais (jurisdika). konstrukcijos). Sutampa langų išdėstymas, kontra- Brėžinyje pavaizduota, kad lietuvių kariuomenė forsai, šventoriaus tvora ir vartai. Vienintelis aki- pasitraukė Šiaulių (tą byloja ir to meto šaltiniai)3 ir vaizdus skirtumas – bokšto stogo aukštis ir forma. Dvaro gatvėmis. Į pietryčius nuo miesto (viršutinia- Brėžinyje jis pavaizduotas gerokai aukštesnis ir me dešiniajame piešinio kampe) nupieštas dabarti- smailesnis, negu matome minėtame atviruke. Mažai nis Vilkiaušio miškas. Dalis lietuvių kariuomenės tikėtina, kad stogą galėjo paaukštinti („pagražinti“) traukėsi palei jo pakraštį Užmušės (Gruzdžių) keliu brėžinio autorius. Greičiausiai Joniškio bažnyčia (Dvaro gatvės kryptis). tuo metu būtent taip ir atrodė, nes XVII a. bažny- Kiti nedideli miškai pavaizduoti į pietus (Šiaulių čios paprastai buvo statomos su smailiais, aukštais kryptis) ir rytus (Žeimelio kryptis). Tai galėtų būti bokštų stogais. Tokių ypač gausu gretimame Kurše, dabartiniai Kepalių ir Saugėlaukio miškai. o Joniškio bažnyčia turi labai daug panašumų su Piešinyje parodytas švedų pozicijų išsidėstymas – gretimos kunigaikštystės sakralinių pastatų archi- matyti, kad miestas buvo puolamas Žagarės ir Livo- tektūra. Vėliau (kad ir XVIII a.) po gaisrų stogas nijos gatvių kryptimis. galėjo įgyti apie 1900 m. fiksuotą formą. Šventoriuje, į
Joniškio miesto 1703 m. brėžinys. AM (Švedijos karo muziejus (Stokholmas) Nr. 329
96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 pietus nuo bažnyčios, pa- vaizduoti 2 kryžiai – taip buvo pažymimos kapa- vietės. Turgaus aikštė pavaiz- duota stačiakampė (re- nesansinė) – ne tokia, kokia pasiekė mūsų die- nas (radialinė trikampio formos, siaurėjanti pietų kryptimi). Toks vaizdas galėjo susiformuoti vė- liau (XIX a.) – pietinė aikštės dalis susiaurėjo, kai pietrytinėje dalyje buvo pastatyti preky- binės ir gyvenamosios paskirties pastatai, kurie pagal to meto statybos ir religinius reikalavimus turėjo uždengti šioje da- lyje statytas sinagogas. Į dešinę (į pietus) nuo bažnyčios, tarp Upytės ir Šiaulių gatvių, prie tur- gaus aikštės, pavaizduo- tas vienaaukštis pastatas. Jis sąmoningai išryškin- Joniškio miesto 1703 m. brėžinio fragmentas tas – su langais, durimis ir kaminu, nors didžioji dalis gretimų pastatų arba Į šiaurę nuo bažnyčios, turgaus aikštės šiaurės va- trobesiai pirmajame plane yra nupiešti be šių deta- karinėje dalyje, panašiai išryškinti dar du trobesiai lių. Tai turėtų būti Joniškio rotušė (savivalda suteikta dvišlaičiais stogais – jie su kaminais, su langais. Šioje 1616 m.). Jos pamatai po (arba šalia) Baltosios sina- vietoje turėjo būti turtingų miestiečių arba miesto gogos (Miesto a. 4a) aptikti 2006 m., kai buvo vyk- pareigūnų (raštininkų, suolininkų, tarėjų) sklypai. Iš domi archeologiniai tyrinėjimai.5 Šis brėžinys sutei- XVIII a. pirmosios pusės rašytinių šaltinių matyti, kia aiškų vaizdą, kaip galėjo atrodyti rotušė – ji buvo kad didžioji dauguma turgaus aikštės sklypų priklau- vienaaukštė. Už jos pavaizduotas gana tankus užsta- sė magistrato pareigūnams – burmistrui ir kitiems.7 tymas. Urbanistikos tyrinėtojas Algimantas Miškinis Yra žinoma, kad 1703 m., užimant Joniškį, Žemai- yra nurodęs, kad Joniškio rotušė iki 1748 m. gaisro tijos seniūno, Grigaliaus Antano Oginskio sūnėno,8 buvo su bokšteliu,6 tačiau piešinyje jis nepavaizduo- štabas buvo įkurtas miesto burmistro name.9 Tad tas. Palyginkime – tuo pačiu metu nupieštos Bauskės galima manyti, kad vienas iš šių trobesių buvo bur- pilies ir miesto atvaizde rotušė yra su bokšteliu. mistro – antraip vargu ar brėžinio autorius būtų jį
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 97 paryškinęs. 1997, 2001 ir 2005 m. per archeologinius Šis 1703 m. Joniškio piešinys yra labai vertingas tyrinėjimus Miesto a. 15 kiemuose buvo aptiktas ikonografijos ir kartografijos šaltinis, papildantis XVII a. kiemo akmeninis grindinys, XVII a. antro- tiek istorinius, tiek archeologinių tyrinėjimų duo- joje pusėje nuardyta koklinė krosnis.10 Neabejotina, menis. Tokio pobūdžio dar nežinomų šaltinių apie kad vienas iš brėžinyje pavaizduotų paryškintų stati- Lietuvos vietoves, kur vyko stambesni kariniai susi- nių buvo būtent šioje (tyrinėtoje) vietoje. dūrimai, Švedijos archyvuose, reikia manyti, esama Brėžinyje Upytės g. gale pavaizduota didelė sody- ir daugiau. ba, kurios pastatai išdėstyti „U“ raidės forma arba kvadratu su uždaru kiemu. Dar viena sodyba nupieš- ta atokiau nuo miesto, prie Upytės kelio. 1 M. Jakovleva, Joniškis ir Kuršo kunigaikštystės pasienis Šiaurės karo pra- Jame taip pat matome atokią užmiesčio sodybą džioje (1700–1705 m.), Žemygala, 2006, Nr. 2(2)–2007, Nr. 1(3), p. 35. prie Šiaulių kelio. Tikėtina, kad ji, datuojama XVII a. 2 A. Miškinis, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = Vakarų Lietu- pabaiga–XIX a. pirmąja puse, buvo aptikta 2008 m. vos miestai ir miesteliai, Vilnius, 2004. t. III, kn. I, p. 134, 137, 138. per Šiaulių Senosios bei Dariaus ir Girėno g. sankry- 3 M. Jakovleva, Joniškis ir Kuršo kunigaikštystės pasienis ..., p. 32. žos archeologinius tyrinėjimus.11 4 L. Ripskytė, Joniškio krašto senieji fotografai (XIX a. pabaiga–XX a. vidu- Piešinyje pasigendama 2004–2006 m. dabartinėje rys), Žemygala, 2006, Nr. 2(2)–2007, Nr. 1(3), p. 46, pav. 18. Žemaičių g. per archeologinius tyrinėjimus aptiktos 5 E. Vasiliauskas, Kur buvo Joniškio rotušė?, Žemygala, 2006, Nr. 2(2)–2007, dvaro sodybos (tuometinės Dvaro gatvės gale)12 su Nr. 1(3), p. 15–28. paryškintu pagrindiniu pastatu. Tikėtina, kad brėži- 6 A. Miškinis, Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 133, 138. nyje dvaro sodyba buvo įkomponuota į bendrą ga- 7 A. Mickevičius, Joniškio miesto savivaldos pareigūnų turtinė padėtis XVIII a. tvės perspektyvą. I pusėje, Žemygala, 2008, Nr. 2(6)–2009, Nr. 2(8), p. 8–11, 13. Nenupieštas per miesto rytinę dalį, 145 m į pie- 8 M. Jakovleva, Joniškis ir Kuršo kunigaikštystės pasienis ..., p. 31–32. tryčius nuo rotušės, tekantis Prudencijos (Upytės) 9 Ibid, p. 32. upelis, kurį, pasak XVII a. šaltinių, dviejose vietose 10 E. Vasiliauskas, Joniškis XVI–XVIII a., Lietuvos archeologija, Vilnius, 2005, kirto Šiaulių ir Upytės gatvės. t. 27, p. 108, 110, 115; Nemickinė R., Merkevičius A., Žvalgomieji tyrinė- Brėžinys suteikia vertingų žinių ir apie miesto archi- jimai Joniškio mieste, ATL 2005 metais, Vilnius, 2006, p. 240–242. tektūrą. Pirmajame plane, centre ir kairėje pusėje, pa- 11 E. Vasiliauskas, Tyrinėjimai Joniškyje, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvo- vaizduotos sodybos su trobesiais (nuo 2 iki 4, XVIII a. je 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 304–310. pirmosios pusės turtingų miestiečių testamentuose 12 Vasiliauskas E., Joniškis XVI–XVIII a., Žemygala, 2006, Nr. 1, p. 13–14; jų minima ir daugiau),13 su tvoromis (2008 m. per Idem, Archeologinė VI–XI a. ir XVII–XIX a. Joniškio miesto medžiaga, archeologinius tyrinėjimus Dariaus ir Girėno g. 20– Lietuvos muziejų rinkiniai = Miestų kultūros paveldas muziejuose: 23 rastos dviejų pinučių tvorų liekanos), su daržais X mokslinė konferencija, 2007, Klaipėda, Nr. 6, p. 10, 15, Idem, Senoji (galbūt ir gyvulių aptvarais). Pastatų stogai – keturš- Joniškio dvarvietė, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais, laičiai ir dvišlaičiai. Dalis trobesių pavaizduota su Vilnius, 2007, p. 225–228. langais, tačiau be kaminų – dūminės (?) pirkios. Gal 13 A. Baliulis, Joniškio miestiečiai XVIII a., Lietuvos istorijos metraštis. 1993, autorius tą darė sąmoningai, nes tai buvo eskizas va- Vilnius, 1994, p. 40–41. rio raižiniui ir dėl laiko stokos jam labiau rūpėjo pa- 14 AM (Armémuseum) Nr. 4332. ryškinti svarbiausius miesto statinius? Tikėtina, kad 15 I. Lancmanis, Jelgavas pils, Rīga, 2006, pav. 4, 5, 24. dalis miesto pirkių buvo dūminės. Palyginkime – to paties laikotarpio Bauskės brėžinyje,14 Jelgavos pie- šiniuose ir vario raižinyje15 beveik visi miesto trobe- siai pavaizduoti su kaminais.
98 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Apie knygas
Asta Deksnytė
Kalbų varžybos vaizdingame idėjų peizaže
inksmink’tės Liet’vos giminės, kun’gaikštis ateiti LDK. Kad knyga būtų prieinama ne tik Lietuvos, bet ir „LJūsų žemėsna, jamui skaityk’te triumfą“, – vėlų žie- Europos senosios literatūros istorijos tyrinėtojams, pra- mos vakarą Valdovų rūmuose aktorius Ramūnas Abuke- tarmė ir įvadas išversti į lenkų ir anglų kalbas. vičius iškilmingai skaitė 1589 metų sveikinimą karaliui „Literatūriniai sveikinimai yra reikšminga XVI–XVIII Zigmantui Vazai. Skambią, sodrią ir išraiškingą kalbą amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijos pratęsė grakštus vėlyvojo renesanso šokis. Dvasia, tvy- forma, išsaugojusi ir tęsianti Antikos žanrines tradicijas, ranti rūmų salėje, nukelia į XVI–XVIII a., kai klestėjo atskleidžianti konkrečios epochos savitumo ženklus, aktu- dvarų kultūra su jai būdingais ritualais, riterių turnyrais, alizuojanti istorinę atmintį ir jos simbolius“, – rašo Eugenija kai buvo puoselėjami ir globojami menai, ypač poezija ir Ulčinaitė. muzika… LDK valdovų rūmuose susirinkta neatsitikti- Tai, kad sveikinimai, dedikuojami valdovams ir didi- nai: kultūros horizonte pasirodė unikalus objektas – lo- kams, buvo rašomi lotynų kalba, nėra unikalus reiškinys, tyniškojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros nes tuo metu ji buvo Europos mokslo ir literatūros kalba. paveldo tyrinėtojos, Vilniaus universiteto klasikinės filo- Tačiau tie, kurie pateikiami šioje knygoje, turi labai savitą logijos katedros profesorės Eugenijos Ulčinaitės parengta bruožą – kalbų įvairovę. knyga „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- 1579-ieji Lietuvai buvo ypač svarbūs – tais metais tystės valdovų ir didikų sveikinimai“. Susibūrimo vieta, įkurtas Vilniaus universitetas, ta proga į Lietuvą at- Valdovų rūmų renesansinė audiencijų menė, pasirinkta vyko Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikš- taip pat neatsitiktinai – kadaise čia buvo sutinkami ir tis Steponas Batoras. Jam ir skirtas pirmasis sveikini- sveikinami į Vilnių atvykę didikai. Knygoje pristatoma mų rinkinys, parašytas lotynų kalba. Su šiuo valdovu išskirtinė raštijos forma – sveikinimai, skirti valdovams – „buvo siejamos didelės viltys: jis turėjo palengvinti Steponui Batorui, Zigmantui Vazai, Vladislovui Vazai ir Lietuvai rūpesčių naštą, nugalėti maskvėnus, išvyti er- vyskupui Kristupui Jonui Šembekui. Šios keturios istori- ezijas (t. y. protestantizmą) ir grąžinti senąjį tikėjimą, nės asmenybės apibrėžia chronologines tekstų sukūrimo globoti Vilniaus kolegiją – „mokslų vainiką“. Rinkinio ribas XVI–XVIII a. Kartu su vertimais iš lotynų kalbos struktūra rodo, kad jis buvo sumanytas kaip teatrinė spausdinamos ir originalių sveikinimų faksimilės. Įva- inscenizacija, kurioje veikia personifikuotos figūros: de prof. Ulčinaitė išsamiai aptaria sveikinimų tradiciją Religija, Respublika, Vilnius, Kolegija, Bajorai, Dvas-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 99 su savo antrąja žmona Liudvika Marija Gonzaga 1648 m. pava- sarį. Lotynų ir lenkų kalbomis parašytus sveikinimus papildo priedas „Kalbų varžybos“ (Cer- tamen linguarum), kuriame tekstai pateikiami net 19 kal- bų: prancūzų, hebrajų,. graikų, lotynų, sirų, italų, ispanų, vo- kiečių, belgų, bažnytine slavų, rusėnų, latvių, lenkų, vengrų, anglų, škotų, airių, čekų, lietu- vių. „Visos kalbos čia tarsi var- žosi tarpusavyje, kuri gražiau, prakilniau pasveikins karalių ir karalienę, tinkamiau išreikš Karališkosioms Didenybėms savo pagarbą ir nuolankumą“ (p. 12). Paskutinis (1729 m.) rinki- nys dedikuotas vyskupui Kris- tupui Jonui Šembekui ir pava- dintas „kalbų visetu didžiajam Knygos „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ 215 p. Palemono žemės ir miesto fragmentas su pirmuoju lietuvišku hegzametru svečiui“… Tekstai sukurti de- vyniomis kalbomis, tarp jų – ir ininkai, Senatas, Tauta, išsakydamos savo luomo lietuvių. „Kalbų viseto taiki nesantaika (concors discordia) pagarbą bei prašymus“, – pabrėžiama knygoje. vieningu širdžių troškimu prakilniausiąjį kunigaikštį ploji- Kai po dešimties metų, 1589-aisiais, Lietuvoje lankėsi mu pagerbianti“ (p. 263) yra gana lakus ir grakštus šlovi- karalius Zigmantas Vaza, buvo išleisti du sveikinimų rin- namosios retorikos pavyzdys. Matyt, todėl lietuviškajame kiniai, ir jie labai skyrėsi nuo dedikuotųjų Steponui Batorui. tekste sakoma: Žirge Palemono, tu pareini (=pralenki) jau Prie lotyniškų karaliui skirtų tekstų šįkart yra priedas sep- Pegasą šlove… tyniomis kalbomis – lenkų, prancūzų vokiečių, italų, anglų, Daugiakalbiškumu, be abejo, siekta pademonstruoti ispanų ir lietuvių. Tai ne tik pirmasis lietuviškas tekstas Lie- tekstų autorių – Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universi- tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir pirmasis lietuviškas teto auklėtinių – išprusimą, kalbų mokėjimą. O mums, hegzametras! Jis nėra tobulas, parašytas praleidžiant balses, XXI a. žmonėms, tie sveikinimai padeda atkurti tuo- nes norima sudaryti ilgųjų ir trumpųjų balsių hegzametrą. metinės kultūros, mentaliteto bruožus, atskleidžia pa- Žinoma, čia svarbiausia tai, kad lietuvių kalba atsiduria šalia pročius, etines ir estetines nuostatas. kitų Europos kalbų. Pasak literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės, dar- Trečiasis rinkinys – „Lukiškių pavasaris“, skirtas Vladis- bas, atliktas Eugenijos Ulčinaitės, ne tik kupinas staigmenų, lovui Vazai. Lukiškės – prie Vingio parko esantis dvaras, bet ir yra tarsi kultūros dėsnio patvirtinimas. Tai – penk- kurį Radvilos padovanojo jėzuitams. Ten ir viešėjo valdovas toji Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijų knyga,
100 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 vadinasi, rūmai pradeda užsipildyti iš vidaus, atstatoma jų erdvė reikalauja atkurti ir kalbą, ir istoriją. Sveikinimai yra bendras europinės kultūros žen- klas. Mums tai ypač svarbu, nes rodo, kad buvome kartu su kitais to meto Europos erdvėje. Sveikinimų tradi- cija atskleidžia aukštąją dvaro kultū- rą, nepraradusią ir sodžiaus dvasios. Savaime suprantama, kodėl Eugenija Ulčinaitė valdovų rūmų tradiciją su- siejo su universitetu, su akademine bendruomene. Gvildentas ir kitas svarbus klau- simas – ar tekstai, rašyti mokinių, o ne profesionalių poetų, yra poezija? Atsakyta paprastai: tuo metu tai buvo Nežinomas dailininkas. Nuotakos karieta su palyda, ant užpakalinės sėdynės – Konstancija proginiai kūriniai, atliekantys tam ti- Habsburgaitė (1588–1631) su motina didžiąja kunigaikštiene Marija Ona iš Bavarijos (1551– krą funkciją, bet, praėjus 400 metų, tie 1608), ant priekinės sėdynės – Konstancijos Habsburgaitės sesuo Marija Kristina (1574–1621) ir kūrinėliai, nors ir netobuli, laikytini karaliaus sesuo Švedjos karalaitė Ona Vazaitė (1568–1625), „Stokholmo ritinys“, vaizduojantis poezija. Galima palyginti – papras- iškilmingą 1605 m. gruodžio 4 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto tas daiktas, muziejuje saugomas 100 Vazos ir Konstancijos Habsburgaitės (1588–1631) vestuvininkų palydos įvažiavimą į Krokuvą. metų, irgi įgyja neįkainojamą vertę ir Krokuva, 1605–1606 m. (p. 14) prasmę. Vadinasi, ir šie tekstai jau yra tapę poezija, nes juose jaučiame pulsuojant gyvą Lietuvos džioje buvo susiformavęs kultūros elitas, pasaulį suvokian- dvasią. tis pagal europietišką simbolių sistemą ir gebantis laisvai Pasak Dariaus Kuolio, sveikinimų tekstai nutapo tais simboliais operuoti“ (p. 62). vaizdingą idėjų peizažą – jie kūrė viešąją erdvę ir brė- Eugenijos Ulčinaitės knyga yra ne tik senosios lietuvių žė ženklus, simbolius, atspindėdami pamatines LDK literatūros, bet ir akademinės jėzuitų tradicijos paminklas. idėjas. Dalis tų tekstų yra girdėti, o kiti iki šiol nebuvo Juk visus tekstus parašė Vilniaus universiteto auklėtiniai. žinomi, bet didžiausią įspūdį daro jų visuma. Proginiai Sveikinimams būdingas baroko literatūros ištobulintas žai- sveikinimai įtvirtina tai, kas buvo akcentuojama kituo- dimas prasmėmis, simboliais, alegorijomis. Tą vakarą skai- se to meto tekstuose, metraščiuose, Lietuvos istorijos tytos eilės, grakštūs šokėjų judesiai, išraiškinga mimika ir veikaluose. Sveikinimais bandoma nusakyti valdovo gestai, puošnūs drabužiai iliustravo baroko dvasią, persmel- idealą – jis turįs užtikrinti teisingumą, ginti įstatymus, kusią sveikinimų tekstus. valdyti pats save, nes tik tada galės valdyti kitus. Pabrėžia- „Kalbų varžybos“ ne tik populiarina LDK paveldą, ne tik ma, kad svarbi jo dorybė – mokslų ir menų globa. Regis, primena sveikinimus, kuriais buvo sutinkami ir pagerbia- idėjomis, gvildentomis XVI a., rėmėsi ir XVIII a. Apšvie- mi į Vilnių atvykę valdovai, bet ir pažeria daugybę mįslių, ta. Aptariamieji tekstai griauna stereotipinį supratimą kurias įminę geriau suprasime, iš kur atėjome, adekvačiau ir apie LDK vyravusią luomų sistemą. vertinsime, kokie esame, ir galbūt aiškiau įsisąmoninsime, Anot tyrėjų, „Emblemika, ikonologija akivaizdžiai rodo, kokie galėtume būti. kad Lietuvoje XVI amžiaus pabaigoje–XVII amžiaus pra-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 101 Visai nejuokingi skaitiniai
Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXXV
Kuždesių šalis
ai kuriems žmonėms Mėnulio pilnatis trunka visą me iš filmų apie Džeimsą Bondą… Jeigu ne dvi budrios Kgruodžio mėnesį. Ateina toks apdujėlis į mano bū- ir gudrios švedės, informacinis teroristas Assange’as rimo saloną Dura necéssitas ir guodžiasi pakliuvęs į keblią toliau ramiai bombarduotų pasaulio galybes išviešintų situaciją: „Avinams Naglis Šulija uždraudė šiandien pažei- ypač slaptų dokumentų bombomis. Dabar jam teks tą dinėti įstatymus, o Palmiros horoskope apie tai nepasaky- daryti neramiai, t. y. su privaloma sekimo apyranke ant ta nė žodžio. Tai kaip elgtis?!“ Avinams negalima pažei- rankos. Sekliai seklių seklį seka! Ir dėl ko? Dėl to, kad dinėti įstatymų niekada, – paaiškinu atvykėliui, – nebent kartą jis nenusipirko sargio, o kitą kartą… Na, šis atvejis jie pakeistų savo gimimo datą, lytį, orientaciją… Bet gerokai sudėtingesnis, mat antroji švedė, įsižeidusi, kad pilnaties apsėstasis nesiliauja siekęs aiškumo ir pokyčių, Assange’as labiau domisi kompiuteriu negu ja, iš pykčio todėl visas tris operacijas atlieka nedelsdamas. Ateina su užmigo, o garsusis australas, kuris, kaip ir daugelis vieni- nauju pasu, su lyties pakeitimo įrodymais ir net įstojęs į šų vyrų, buvo įpratęs parsisiųsti programą, imituojančią priešingų pažiūrų partiją negu ta, kuriai priklausė anks- miegančios moters kvėpavimą, išgirdęs gundantį minė- čiau. Ir ką manote? Jis ir vėl užduoda man tą patį klausi- tos feministės knarkimą, staiga supainiojo virtualybę su mą! Nėra jums kitos išeities, – sakau, – nuo tokio proto realybe ir ėmėsi atitinkamų veiksmų, už kuriuos jam da- užtemimo išgysite tik tuo atveju, jeigu balotiruositės į bar gresia laisvės atėmimas. Kas galėtų paneigti, kad abi Seimą, tada galėsite kasdien pažeidinėti įstatymus, ku- švedės veikė ne pagal CŽV nurodymus? Juk antai D. Bri- riuos pats ir priiminėsite. Antai švedų valdomas Swed- tanijoje veikia Rusijos šnipų tinklas, kurį sudaro dvi de- bank pats įvertina Lietuvos riziką, kurią jis, irgi pats, šimtys gražuolių rusių. Jas užverbavo iš JAV deportuota, nenuilstamai didina! Reikia mokytis iš brandžių de- Rusijos sekso simboliu jau tapusi Anna Chapman… Te- mokratijų! Anksčiau, būdavo, užeini į banką, sušunki oriškai Švedijoje tokių įžvalgių silpnosios lyties atstovių euribor ir vilibor – iškart atsiveria visos durys irgi galėjo atsirasti bent dvi… ir prisipildo sąskaitos. O dabar – nė velnio! Sako, ša- Gruodžio pilnatis aktyvizavo ne tik griaunamąjį, bet ir lies, kurioje tamsta gyvenate, rizika jau per didelė, todėl stabilizuojamąjį moterų vaidmenį politikoje – antai kelių ankstesnė marža jau per maža! italių balsai lėmė, kad garsusis mergišius Silvio neišgriu- Švedijos pėdsakas ne tik finansiniame, bet ir geopoli- vo iš premjero kėdės. O Graužinienė taip sužavėjo par- tiniame gruodžio pilnaties danguje itin ryškus. Stokhol- lamentarą Pinskų (V. Ž. duomenimis), kad šis pradėjo me, po Vita Bergo parku, 30 metrų gylyje atominėje slėp- slapčia susitikinėti su Petruška (yra toks liaudies perso- tuvėje įsikūrusi pati WikiLeaks būstinė! Kai kas, matyt, nažas), prašydamas ir jam sukurti tokį patrauklų įvaizdį, ten jau apsilankiusieji slaptieji informatoriai, sako, kad kokį sukūrė Jai. Spėjama, kad prie kalėdinės eglutės abu šio informacinio bunkerio interjerą jie yra matę viena- parlamentarai susitiks kaip in ir jang, kaip dvi to paties
102 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 medalio pusės, kaip guvūs partiniai antrininkai… Beje, apie eglutes. Pasaulis viešai pripažįsta, kad pirmąją eglutę Metinis turinys prieš 500 metų Juodgalvių riterių brolija papuošė Rygoje. Bet estai, jau apsišaukę aisčiais, ir vėl kaišioja pagalius Bendrieji kultūros klausimai į kaimynų latvių ratus, įrodinėdami neva Taline jie pa- puošė eglutę net 69 metais anksčiau. O lietuviai tyli kaip Apie nacionalumo ribas ir nykstantį prieraišumo jausmą. žuvys, nors galėtų garsiai pareikšti, kad šventė Kalėdas Postkomunistinės Rumunijos profiliai. Su politologu Cata- dar prieš apsikrikštydami… linu Avramescu ir Annette Freyberg Inan kalbasi Tomas Apskritai mes nusileidžiame visose srityse ir ne tik Kavaliauskas. Nr. 7/8, p. 15 didelėms šalims. Antai didis savo mažumu Monakas iš- Baločkaitė R. Miestas kaip komunikacinė erdvė. Istorinė traukė į dienos šviesą paties Putino Raudonojo manipu- atmintis ir ideologija Vilniaus urbanistiniame landšafte. liacijas – susekė, esą jis papirkęs Monako valdovą, kurio Nr. 4, p. 13 balsas ir lėmė, kad 2014 m. žiemos olimpiada vyktų šil- Bartninkas V. Vita activa ir politikos nuosmukis. Apie po- tajame Sočyje. O mes ar demaskavome nors vieną sveti- litinio gyvenimo erozijos priežastis. Nr. 9, p. 2 mos valstybės stambaus masto kyšininką? Gaudome tik Bot I. Europos universitetų reforma. Dešimt pasiūlymų ieš- savąjį mailių, be to, pagal atgyvenusį scenarijų kodiniu kant atsakymo. Nr. 10, p. 2 pavadinimu: „Jeigu išplaukia kokie faktai, vadinasi, kaž- Čelutka S. Globalios pilietinės visuomenės idėja jos šali- kas jau skęsta…“ O skęstančiųjų gelbėjimas, kaip žino- ninkų ir kritikų akimis. Nr. 1, p. 15 me, yra jų pačių reikalas… Ne ką geriau elgiasi ir mūsų Čelutka S. Pusiaukelėje tarp konservatizmo ir liberalizmo. tamsioji šviesuomenė. Palyginkime su kaimynais: toks Michaelo Oakeshotto fenomenas. Nr. 11, p. 9 Kirkorovas, primušęs TV režisierę, pagarbiai išgabena- Čepaitis V. Apie teisę ir tiesą. Kaip išeita į Baltijos kelią. mas pas psichiatrus net į Tel Avivą, o toks Dragūnas, no- Apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1989 m. akciją „Baltijos kautavęs iškilaus biusto advokatę, nenugabenamas net kelias“, tapusią neprievartinio pasipriešinimo okupantams į Vasaros gatvę… Kaip sumenko užmojai ir veiksmai! simboliu. Nr. 1, p. 2 Anksčiau dragūnai [pranc. dragons < lot. draco (kilm. Čepaitis V. Gal jau laikas „perkrauti“ lietuvių ir lenkų san- draconis) – drakonas, slibinas] buvo šaunioji kavalerija, tykius? Poleminės pastabos apie kaimyninių tautų sugyve- kuri kaudavosi raitųjų ir pėsčiųjų rikiuotėje, o dabar pa- nimo klausimus. Nr. 12, p. 2 vieniai jų atstovai įstengia tik pakelti ranką su stikline, Davoliūtė V. Europoje nerimsta mūšiai dėl istorijos. Apie kad užsimotų prieš neblėstantį dirbtinį grožį. tarptautinę Prahos konferenciją „Komunistinių režimų Nekeista, kad net opozicija, pasak Juliaus Veselkos, nusikaltimai“. Nr. 3, p. 4 neslepia savo impotencijos, o konservatoriai apskritai Diržys R. Suplanuota laimės ir gerovės iliuzija. Polemi- neturi ką slėpti… Nekeista, kad per gruodžio pilnatį, nės pastabos apie Lietuvos kultūros politikos kaitos gai- kai visi šaukia rėkia, seka ir demaskuoja, mes tyliai res. Nr. 6, p. 2 miegame, įsižeidę kaip toji švedė, dabar ieškanti susa- Dvilinskaitė A. Mūsų lemtingieji 1990-ieji. Esė apie dvi- pnuoto nusikaltimo įkalčių, bent jau pirštų atspaudų… dešimties nepriklausomybės metų lūkesčius ir rūpesčius. Tačiau keista, kad per miegus kuždamės apie bręstančią Nr. 3, p. 2 Viktoro U. ir Rolando P. karūnaciją merų karūnomis, Faguet É. Nekompetencijos kultas. Kaip susieti skirtingų tarsi tai būtų baisiausia Polišinelio paslaptis… visuomenės grupių valios jėgas ir sukurti sinergiją? (Ami- titia sit!). Nr. 2, p. 68; Nr. 3, p. 75; Nr. 4, p. 80; Nr. 5, p. 72; Nr. 6, p. 70; Nr. 7/8, p. 78 Tiesiai iš kuždesių šalies Grybauskas A. Exegi monumentum. Rašytojo esė apie bū- Krescencija Šurkutė tąjį ir esamąjį laiką. Nr. 12, p. 28
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 103 Gruodytė V. Apie sąmonės laisvę ir iliuzijų griuvėsius. Peleckis M. Nematomas ginklas – paslapčių sugestija. Merabo Mamardašvilio pristatymas. Kartu spausdinamas Apie XXI a. maniją – kosmines religijas ir José Silvos Annie Epelboin pokalbis su Merabu Mamardašviliu „Kal- garbintojus. Nr. 1, p. 73; Apie abraomitus ir Krajono ba ir kasdienybė“ Nr. 5, p. 66 mokymą. Nr. 2, p. 57; Socialinio aktyvumo šaukliai kvake- Hess E., Jokeit H. Neurokapitalizmas. Apie globalinio kapi- riai jau ir Lietuvoje. Nr. 4, p. 67 talizmo užmojus perimti ir kaipmat įgyvendinti komunis- Plavin Z. Apie „sveiką protą“ ir dvasinę priespaudą. Kodėl tinį mitą – suformuoti naują, geresnį žmogų. Nr. 3, p. 10 mažųjų šalių elitas keliaklupsčiauja prieš didžiųjų šalių eli- Kas taps tarpbalkaninių mainų smagračiu? Postkomunis- tą. Nr. 1, p. 24 tinės Bulgarijos profiliai. Su kultūros antropologu Ivaylo Pociūnienė L. Émile’o Faguet testas demokratijos kompe- Ditchevu kalbasi Tomas Kavaliauskas. Nr. 10, p. 5 tencijai nustatyti. Kodėl šio autoriaus studija „Nekompe- Kavaliauskas T. Negatyvi ir pozityvi Vidurio Europos lais- tencijos kultas“ tapo tokia aktuali XXI a. Nr. 7/8, p. 82 vė prieš 1989-uosius ir po jų. Ar galima politines ir morali- Prantl H. Ar laikraščiai gyvybiškai svarbūs sistemai? nes problemas redukuoti iki technologinių? Nr. 2, p. 15 Žurnalistika tarp ryto ir apyaušrio. Poleminės pasta- Kunčius H. Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi. Ra- bos. Nr. 1, p. 59 šytojo esė apie Kovo 11-osios stebuklą, sukurstytas „ekspe- Proginė istorija, arba Virtuali Netimero ir Zebedeno dvi- rimentines“ riaušes prie Seimo, lėktuvo katastrofą netoli kova. Diskutavo: Irena Vaišvilaitė, Artūras Vasiliauskas, Katynės ir geopolitinę įtampą. Nr. 5, p. 2 Rimvydas Petrauskas ir Aurimas Švedas. Nr. 1, p. 8 Kunčius H. Eskizas apie žydinčias Gruzijos vynuoges. Ra- Repšienė R. Nacionalumas XXI amžiuje: tapatumo aki- šytojo esė. Nr. 12, p. 57 brokštai, gelotofobija ir naujieji naratyvai. Apie naujuosius Kunčius H. Gotlando laikas. Rašytojo esė. Nr. 6, p. 42 įvaizdžius ir mitinį nacionalumo turinį. Nr. 2, p. 2 Kunčius H. Lietuvių pėdsakai arabų dykumos smėlyje. Repšienė R. Šventoji ideoteka, tautiniai naratyvai ir pasi- Rašytojo esė apie turistų mentalitetą. Nr. 4, p. 31 rinkimo laisvė. Apie kilmės mitą ir šiuolaikines patriotiz- Kunčius H. Stambulas: apie įsikalbėtą ilgesį ir kritiš- mo formas. Nr. 12, p. 7 kumo ribas. Kas sieja Turkiją su Adomu Mickevičiu- Samalavičius A. Apie „tylos diplomatiją“ ir „minties mo- mi. Nr. 10, p. 46 nokultūrą“. Pastabos 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kon- Kunčius H. Stambulas: apie tariamą laisvę ir pavydėti- greso paraštėse. Nr. 11, p. 32 ną vyriškumą. Adomo Mickevičiaus pėdsakai Turkijo- Samalavičius A. Du dešimtmečiai po didžiojo lūžio ir kas je. Nr. 11, p. 55 toliau? Svarstymai apie nepriklausomybės laikų klaidas ir Leinartė D. Naujasis intymumas prieš susvetimėjimą ir viltis. Nr. 4, p. 2; Nr. 5, p. 8 agresiją. Ką atskleidžia Aleksandros Kašubienės ir Algirdo Samalavičius A. Esmingai pakeitęs skaitytojų pasaulėvaiz- Juliaus Greimo susirašinėjimas. Nr. 12, p. 91 dį. In memoriam Algiui Uždaviniui. Nr. 7/8, p. 52 Mickūnas A. Vytautui Kavoliui: atskalūno padėka už Samalavičius A. Pietų Korėjos kultūriniai peizažai. Kelio- draugystę. Apie mokslinį metodą ir kūrybišką objekty- nė kaip intelektualinis nuotykis. Nr. 9, p. 66; Nr. 10, p. 65 vumą. Nr. 11, p. 27 Samalavičius A. Santūrus japonų kultūros spindesys. Pas- Miller D. Apie postmiestą. Tinklinės architektūros link. tabos 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse. Nr. 12, p. 84 Nr. 12. p. 69 Münch R. Bolonija, arba Švietimo kapitalizavimas. Apie Schwan G. Žinios nėra kastuvas. Universitetai demokratiš- Europos universitetų reformą. Nr. 9, p. 10 koje visuomenėje. Nr. 11, p. 5 Osten von M. Bolonijos paradoksas. Apie Europos univer- Sluckaitė-Jurašienė A. M. Arkangelo gatvė. Apie prarastą sitetų reformą. Nr. 9, p. 7 Adomo Mickevičiaus palikimą, apie Vilniuje apsigyvenusį Patackas A. Šv. Jokūbo apaštalo byla. Krikščionybė ir anks- poeto penktos eilės palikuonį ir apie intriguojančią vieno tyvasis islamas Ispanijoje. Nr. 3, p. 63 namo istoriją. Nr. 12, p. 40
104 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Spraunius A. Į normalumo glėbį. Esė apie globalizacijos Safronovas V. Kodėl Rusijos stačiatikių cerkvei prireikė grėsmes. Nr. 11, p. 2 buvusių Rytų Prūsijos pilių ir bažnyčių? Nr. 12, p. 16 Šikšnelis J. Vargas dėl bibliotekų. Poleminės pasta- Trilupaitytė S. Žinia. Apie statomus ir griaunamus pamin- bos. Nr. 6, p. 15 klus. Nr. 12, p. 21 Timothy Kirkhope: „Norime būti britai ar lietuviai, o ne Vail P. Immanuelio Kanto mieste. Esė apie Karaliaučiaus vien europiečiai.“ Violetos Davoliūtės interviu su Didžio- dabartį. Nr. 6, p. 51 sios Britanijos konservatorių ES parlamente vadovu, Eu- Wittig-Marcinkevičiūtė E. Kultūros paveldas ar tautos ropos konservatorių ir reformistų pirmininko pavaduotoju pasirinkimas? Diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų apž- Timothy Kirkhope’u. Nr. 3, p. 7 valga. Nr. 12, p. 24 Trilupaitytė S. Kultūros politikos tyrimai: tarp kultūros kritikos ir „skaičių gamybos“. Nr. 7/8, p. 2 Dailė, architektūra, fotografija Vareikis V. Vėjas iš Rytų: kova dėl istorinės atmin- ties Baltijos šalyse. Kodėl Maskva nesuinteresuota, „Gražiausias pasaulio muziejus“. Su Folkwango muziejaus kad rusakalbiai integruotųsi į visuomenę tos šalies, direktoriumi Hartwigu Fischeriu kalbasi Vytenė Muschik . kurioje gyvena. Nr. 2, p. 7 Nr. 9, p. 44 Vitkus H. Pergalės mito pančiai. Apie Rusijos strategiją, pa- Apie tikrovės ribas ir dailės santykį su ideologija. Dis- remtą pergalės mitu, istorijos politizavimą ir atgimstančią kutuoja: NDG direktorė Lolita Jablonskienė, dailėty- rusiškojo šovinizmo ideologiją. Nr. 4, p. 6 rininkai Linara Dovydaitytė, Viktoras Liutkus, Jolita Mulevičiūtė, Agnė Narušytė. Parengė Kęstutis Šapoka. Paveldas ir paminklai Nr. 4, p. 36 Brazauskaitė V. Paroda ekspromtu. Apie Henriko Gedgaudas E. Išnykęs Vilnius. Iš laiškų toli nuklydusiam Čerapo parodą „Kontracepcija“ galerijoje „Akade- vilniečiui. Nr. 6, p. 48 mija“. Nr. 4, p. 65 Gražulis A. Istoriniai laivai, nuskendę užmarštyje. Jūrinio Civinskienė K. Kuo Eimutis Markūnas užpildė tuštumą. paveldo apsauga: kitų šalių patirtis ir Lietuvos galimybės. Apie parodą „Tuštumos sodai“ Kauno paveikslų galerijoje. Nr. 7/8, p. 9 Nr. 11, p. 65 [Prie spalvotų reprodukcijų klaidingai nurodyta autoriaus Gražulis A. Vilniaus senamiesčio žaizdos. Pastarųjų 15 pavardė. Atsiprašome.] metų pokyčiai ir tendencijos. Nr. 3, p. 14; Nr. 4, p. 18 Civinskienė K. Tapyba kaip šachmatų partija. Apie Arūno Jakovlevas-Mateckis K. Vilniaus Sereikiškių parkas: išliki- Vaitkūno retrospektyvinę parodą Kauno paveikslų galeri- mo drama. Nr. 9, p. 19 joje. Nr. 1, p. 32 Karpenko A. Socialiniai ir kultūriniai konflikto aspektai. Diržys R. Menas yra negerai. Poleminės pastabos dėl ŠMC Kuo gresia simboliškai reikšmingo Kaliningrado srities kul- veiklos metodų. Nr. 11, p. 16 tūros paveldo perdavimas Rusijos Stačiatikių cerkvės nuo- Dovydaitytė L. „Moters laikas“ lietuviškojo feminizmo savybėn. Nr. 12, p. 18 kontekste. Apie parodą NDG. Nr. 7/8, p. 54 Mareckaitė G. Du (ne)retoriniai klausimai: Kur dingo dei- Eidrigevičius S. Plakatų imtynės Varšuvos Vilanovo mu- mantinė lyra? Kada į lietuvių sąmonę sugrįš Antano Vi- ziejuje. Apie tarptautinę plakatų bienalę. Nr. 6, p. 30 vulskio vardas? Nr. 10, p. 53 Filipavičienė Ž. Atminties nuokrypiai ir klaidingi atpaži- Mažeikienė O. Senienų sandėliai ar istorinės atmin- nimai. Apie Vilniaus tapybos trienalę „Klaidingas atpaži- ties saugyklos? Apie muziejų ir muziejininkų proble- nimas“ ŠMC. Nr. 7/8, p. 47 mas. Nr. 5, p. 51 Jean Clair: Blefas, vardu kultūra. Apie prasmių tuštumą, Pukytė P. Mokytojai su kastuvais ir šviesa atminties lan- atsivėrusią šiuolaikinėje kultūroje. Nr. 7/8, p. 28 guose. Apie paminklus ir antipaminklus. Nr. 7/8, p. 67 Jurėnaitė R. Paslaptingi Inos Budrytės vaizdiniai. Apie
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 105 tapytojos personalinę parodą Vilniuje, Moderniojo meno dėtingas ŠMC dailės dešimtmetis. Apie parodą „Lietuvos centre. Nr. 3, p. 33 dailė 2000–2010: dešimt metų“. Nr. 10, p. 31 Kaluza V. Berlinalės Forumas – talentų starto aikštelė. Po- Šapoka K. Martinaitis – disco „tėvas“. Apie Antano Marti- kalbiai su Forumo vadovu Christophu Terhechte ir kino naičio (1939–1986) tapybos parodą „Lietuvos aido“ galeri- režisieriumi Šarūnu Bartu. Nr. 3, p. 40 joje. Nr. 4, p. 49 Kanopkienė L. Non omnis móriar. Atsisveikinimas su kny- Šapoka K. Pratęsiantis mus pačius. In memoriam tapyto- gos dailininku Eugenijumi Karpavičiumi. Nr. 2, p. 51 jui Algirdui Petruliui. Nr. 2, p. 33 Lesauskas M. Tuščia estetika. Poleminės pastabos apie di- Šapoka K. Vidinė būsena ir apšvietimas. Ričardo Povilo zaino vaidmenį. Nr. 9, p. 32 Vaitiekūno kūrybos retrospektyva Nacionalinėje dailės ga- Marcinkevičiūtė R. Klaidingas, bet ne klaidinantis. Apie lerijoje. Nr. 5, p. 31 Vilniaus tapybos trienalę „Klaidingas atpažinimas“ ŠMC. Šapoka K. Zugzwang – (ne)naudingi ėjimai. Jaunųjų Bal- Nr. 7/8, p. 50 tijos šalių menininkų kūrybos paroda buvusioje duonos Marcinkevičiūtė R. Pasivaikščiojimas su Birute Žilyte pa- kepykloje. Nr. 9, p. 48 sakiškai baisiu pasaulio kraštu, arba Kraujo dėmės ant Šatavičiūtė L. Ką slepia Feliksas Jakubauskas? Apie teksti- aukso obuolio. Nr. 3, p. 47 lininko gobelenų parodą „Paslėpta – atskleista“ galerijoje Marcinkevičiūtė R. Veidai ir tipažai su šmaikščiais gy- „ Artifex“. Nr. 5, p. 49 venimo įspaudais. Apie Viktoro Simankevičiaus kūry- Trilupaitytė S. Šaltojo karo laikų modernizmo intriga. bą. Nr. 2, p. 30 Apie parodą „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir Poška L. Aloyzas Stasiulevičius: bandymas suvokti. Apie dizainas: 1945–1970“ NDG. Nr. 1, p. 69 personalinę dailininko parodą „Vilniaus paveikslas. Nuo Tumėnas V. „Baltos kandys“: tekstilės instaliacijų magija. štricho iki potėpio“ galerijoje „Arka“. Nr. 4, p. 62 Apie dailininkių, moteriškojo prado puoselėtojų, naują Poškus V. Pagiriamasis žodis salonui, arba Naujasis este- projektą „Miškan“. Nr. 5, p. 43 tizmas. Apie parodą „Disciplina vilnensis“ Adomo Micke- Vitkienė V. Diskusijos pradžia Kauno bienalėje. Apie sep- vičiaus bibliotekoje. Nr. 7/8, p. 65 tintąją tarptautinę tekstilės bienalę. Nr. 1, p. 37 Rachlevičiūtė R. Elenos Kniūkštaitės šventoji kas- Volbikaitė G. „Tai, kas nesuvokta, užgyti negali“. žydiška- dienybė. Dailininkės primityvistės kūrybos kelias. jam Kaunui at(si)minti. Tekstilinė versija. Nr. 1, p. 40 [Teks- Nr. 11, p. 63 te klaidingai nurodyta autorės pavardė. Atsiprašome.] Sluckaitė-Jurašienė A. M. Alsėdžių kunigaikštis. In Žukauskienė O. Atminties meno tradicija ir šiuolaikinės memoriam dailininkui, kolekcininkui Kaziui Varne- atminties filmogramos. Apie parodą „Kuriant atmintį: liui. Nr. 11, p. 48 keturi filmai apie architektūrą, monumentus, bendruome- Sluckaitė-Jurašienė A. M. Prano kelionė. In memoriam nes“ ŠMC. Nr. 3, p. 35 tapytojui Pranui Lapei. Nr. 2, p. 46 Žukauskienė O. Dabarties akistata su praeitimi. Apie Šapoka K. Animacinis filmukas smegenų dėžutėje. Ginta- Kęstučio Grigaliūno parodą „Mirties dienoraščiai“ ro Makarevičiaus piešinių paroda. Nr. 4, p. 60 ŠMC. Nr. 4, p. 46 Šapoka K. Apie karštą patriotinę retoriką, po kuria slypi Žukauskienė O. Subjektyvumo atodangos. Dianos Rada- šaltas finansinis išskaičiavimas. Kam vis dėlto priklauso vičiūtės paroda „Tarp gal ir jeigu“ Kauno paveikslų galeri- menas – „liaudžiai“ ar „elitui“? Nr. 7/8, p. 33 joje. Nr. 7/8, p. 63 Šapoka K. Apie metodologinę painiavą ir metodologinį nerimą. Poleminės dailės kritiko pastabos. Nr. 6, p. 33 Iš dailės, architektūros ir fotografijos istorijos Šapoka K. Ar šiandien verta maištauti? Apie Post Ars re- trospektyvą ŠMC. Nr. 1, p. 34 Civinskienė K. Savas ir svetimas Vaclovas Ratas-Rataiskis. Šapoka K. Demokratija, simuliacija ir manipuliacija – su- Apie išeivijos dailininką. Nr. 5, p 81
106 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Jankevičiūtė G. Lietuviškasis Keesas van Dongenas. Apie Interpretacijos erdvė muzikos begalybėje. Su José Antonio Bronės Mingilaitės-Uogintienės parodą Vilniaus rotušėje. Bowenu kalbasi Lina Navickaitė. Nr. 10, p. 21 Nr. 10, p. 63 Inventorizuokime kultūros politiką. Su Lietuvos naciona- Junevičius D. Kas ir kodėl liko už kadro XIX a. nuotrauko- linės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene se. Nenufotografuota miesto kronika. Nr. 7/8, p. 88 kalbasi Daiva Tamošaitytė. Nr. 2, p. 40 Junevičius D. Varšuvos fotografas Konradas Brandelis Pakarklytė A. Naujoji akademinės muzikos re-generacija. Lietuvoje. Piemoji viešnagė 1871 m. Nr. 5, p. 85 Apie jaunąją kompozitorių kartą. Nr. 1, p. 45 Junevičius D., Jucys G. Varšuvos fotografas Konradas Plavin Z. Chopino veidai. Istorinė kompozitoriaus sociolo- Brandelis Lietuvoje. Antroji viešnagė 1873 m.? Nr. 6, p. 80 gija ir dialogas su nykstančiomis jo idėjomis. Nr. 6, p. 37 Rachlevičiūtė R. Vytauto Kaušinio oparto ir minimaliz- Plavin Z. Rigoletas. Tarno psichologijos atspindžiai. mo pamokos. Apie personalinę dailininko plakatų parodą Nr. 9, p. 35 Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Nr. 3, p. 45 Rimti suaugusiųjų žaidimai. Muzikos kritikių Astos Pakar- Šapoka K. Laikas – lyg smiltys. Vytauto Valiaus (1930– klytės ir Veronikos Janatjevos pokalbis. Nr. 10, p. 13 2004) kūrybos paroda VDA „Titanike“. Nr. 9, p. 65 Už festivalinio bumo ribos. Su Mindaugu Urbaičiu ir Šarū- Šapoka K. Raktas į Fluxus kolekciją? Apie Jurgio Mačiū- nu Naku kalbasi Jūratė Katinaitė. Nr. 10, p. 16 no gimtadieniui skirtą parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre. Nr. 11, p. 40 Teatras. Šokis. Kinas. Televizija Šapoka K. Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų. Paroda „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“ NDG. Nr. 9, p. 61 Aleksaitė I. „Kai mes mirę nenubusim!“ Spektaklio „Kai mes mirę nubusim“ (režisierius Saulius Varnas) recenzija. Muzika Nr. 10, p. 28 Aleksaitė I. Ar istorinė atmintis gali būti įkvėpimo šalti- Apie dienos sapnus, tradicijų inerciją ir lokalumo nis? Režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Antigonė Sibire“. aurą. Rūtos Gaidamavičiūtės anketa kompozito- Nr. 11, p. 23 riams. Į klausimus atsako:Feliksas Bajoras, Osvaldas Braškytė A. Viens, du, trys – kai kas įvyko! Vilniaus tarp- Balakauskas, Vytautas Barkauskas, Vidmantas Bar- tautinis teatro festivalis „Sirenos’10“: užsienio programa. tulis, Zita Bružaitė, Vytautas Germanavičius, Tomas Nr. 11, p. 43 Juzeliūnas, Ričardas Kabelis, Dalia Kairaitytė, Anta- Dapšytė G. Apie pinigų kalyklos šturmą ir internetinį vi- nas Kučinskas, Giedrius Kuprevičius, Teisutis Maka- suomenės „veidą“. Įspūdžiai iš festivalio Baltic Circle. Nr. činas, Arvydas Malcys, Remigijus Merkelys, Šarūnas 1, p. 66 Nakas. Nr. 12, p. 48 Groteskas ir svaigulys. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus Gaidamavičiūtė R. Kaukaitės era nesibaigė. Apie operos debiutas teatre La Scala. Pagal italų spaudą parengė Jurgita solistę Giedrę Kaukaitę. Nr. 9, p. 50 Pociūtė. Nr. 7/8, p. 38 Gruodytė V. Muzikinės tapatybės: Mes mačos, pas mus bo- Jauniškis V. Miestų balsai ir mitai. Teatrologas aptaria tea- bos eina pačios. Nr. 5, p. 94 tro festivalius Berlyne, Bratislavoje ir Vienoje. Nr. 6, p. 22 Idėjų vulkanas Kimo Arbas: „Geriausia filosofija – pa- Jevsejevas A. Kaip tampama režisieriais. Režisieriaus Artū- garba“. Nr. 5, p. 41. [Klaidos atitaisymas: Mindaugas Peleckis, pri- ro Areimos spektaklio „Laimingi“ (pagal F. Schillerio „Klas- statydamas muzikantą ir režisierių Kimo Arbą („Idėjų vulkanas Kimo Arbas: tą ir meilę“) recenzija Nr. 1, p. 50 Geriausia filosofija – pagarba“), klaidingai nurodė jo giminystės ryšius. Neu- Jevsejevas A. Katastrofinio teatro ženklai senajame sezo- robiologas profesorius Edmundas Arimantas Arbas (1950–1995) yra ne jo ne. Teatro sezono apžvalga. Nr. 7/8, p. 41 tėvas, o dėdė, jo motinos Vijolės Arbaitės brolis. Atsiprašome visų šeimos Kalpokaitė V. Slėpynės tarpduryje. Nerastas „Idioto“ (reži- narių ir savo skaitytojų.] sierius Eimuntas Nekrošius) raktas. Nr. 4, p. 51
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 107 Kučinskaitė K. Pagrindinės „Plartformos“ formos. Apie Galinis A. Apolodoras sveikina Hipolitą. Apolodoras susi- festivalį Klaipėdoje. Nr. 11, p. 51 mąsto apie tikėjimą. Nr. 4, p. 29 Labanauskaitė G. Prisijaukinti ateities naratyvą. Įspūdžiai Iešmantas G. Pakeliui į Stratfordą. Nr. 5, p. 15 iš elektroninio meno simpoziumo ISEA 2010. Nr. 9, p. 39 Juodvalkė E. Eilėraščiai: pavasaris vasara ruduo…; tėvas Liuga A. Kas pravėdins Melpomenės rūmus? Apie krizės, du sūnūs miške…; penktadienį iš knygų miesto…; manęs apėmusios Lietuvos teatrą, priežastis. Nr. 2, p. 34 pasaulyje nėra…; teliko nuotraukos…; tik vaike gėdos man Marcinkevičiūtė R. „Matėme per televizorių, kaip artinasi nepadaryk… Nr. 10, p. 10 mūsų mirtis“. Įspūdžiai iš Tbilisio tarptautinio teatro festi- Mikelaitis J. / Mikell G. Manoji Odisėja. Atsiminimai. Iš valio. Nr. 12, p. 64 anglų k. vertė K. Šepkus. Nr. 3, p. 54 Marcinkevičiūtė R. Tik „Hamletas“. Apie „Hamleto“ pasta- Ostrauskas K. Ofelija, Hamletas ir… Veronika? Nr. 2, tymų festivalį Rumunijoje. Nr. 5, p. 35 p. 24 Mareckaitė G. Sutrikusios pažiūros. Apie spektaklius Patackas G. Eilėraščiai: Čiao; Dėkingas; Išplaukia valtys į „Mistras“ (režisierius Rimas Tuminas), „Unė“ (režisierė tenai…; Rudens buhalterija; Belaukiant Godo; Vaizdas į Birutė Mar) ir „Antigonė Sibire“ (režisierius Jonas Jura- langą; Miesto angelas. Nr. 11, p. 20 šas). Nr. 12, p. 34 Skwarczyński H. Didžiojo Šuns pasaka. „Kvailių puotos“ Mareckaitė G. Trys vakarai su šiauliečiais. Apie Šiaulių ištrauka. Iš anglų k. vertė M. Radzevičius. Nr. 7/8, p. 58 dramos teatro gastroles Vilniuje. Nr. 3, p. 49 Sluckaitė-Jurašienė A. M. Keturios miniatiūros: Mozūraitė V. Keturiolikos metų ilgio vija, atvedusi į išeities Molokai; Spindulys; Pilkieji perlai; Tie nebylūs tašką. Labiau lietuviškas nei tarptautinis Naujasis Baltijos paukščiai; Nr. 1, p. 28 šokis’10. Nr. 6, p. 17 Šurkutė K. Supervizorius. Nr. 1, p. 94; Pirmoji vilko Nacionalinis komercinis teatras? Kalbasi teatrologai: Irena žmona bus avis. Nr. 2, p. 94; Politinio drugio efektas. Aleksaitė, Audronė Girdzijauskaitė, Vaidas Jauniškis, Ša- Nr. 3, p. 93; Komedija tunikata. Nr. 4, p. 94; Žvaigž- rūnė Trinkūnaitė, Rasa Vasinauskaitė. Nr. 5, p. 21 džių griūtis Kanuose, Osle ir kitur… Nr. 5, p. 93; Apie Šabasevičius H. Nuo Kopelijos iki Olimpijos. Apie geležinį kamuolį ir Pikulo akmenį. Nr. 6, p. 93; Pa- „Kopelijos“ premjerą LNOBT, skirtą Lietuvos baleto sakėčia apie Bermudų trikampį ties Gedimino kalnu. 85-mečiui. Nr. 12, p. 31 Nr. 7/8, p. 109; Apie meilę, charizmą ir Octopusą. Nr. Trinkūnaitė Š. Suvedžioti ir laimingi. „Mistro“ (režisierius 9, p. 110; Milijonas ir viena diena jam nugvelbti. Nr. Rimas Tuminas) pranašystės. Nr. 4, p. 55 10, p. 93; Geležinės rūtos svajonės. Nr. 11, p. 94; Kuž- desių šalis. Nr. 12, p. 102 Iš teatro ir kino istorijos Tendzegolskis A. Iš laiškų draugui. Aforizmai. Nr. 3, p. 62
Driežis R. Silvestro Dūdelės „dvikova“ su Spejblu ir Hur- Filologija. Literatūra. Kalba vineku. Nr. 11, p. 68. [Klaidų atitaisymas: Straipsnio pavadinime vietoj Spejblo parašyta Spjeblas, Karelas Novakas pavadintas Navaku, klaidingai nuro- Goštautas S. Mario Vargas Llosa – rašytojas ir politikas. dyti Stasio Ušinsko studijų Paryžiuje metai – turėtų būti (1929–1931m.).] Apie Nobelio premijos 2010 m. laureatą. Nr. 12, p. 76 Harbsmeier A. Šiuolaikinis literatūrinis rezervatas. Litera- Grožinė literatūra tūrinės perspektyvos: Danija. Nr. 1, p. 55 Kasparavičius R. Mano Čerėja. Rašytojo esė. Nr. 10, p. 39 Bleizgys G. Eilėraščiai: išminuotojai; čia mano kiemas, Kiauka T. „Ilgesys plius nuodėmė lygu gyvenimas.“ Jurgos mano gyvenkiemis; jono atgailos eilėraštis; sniegas aptirps- Ivanauskaitės kelionė Dievop. Nr. 9, p. 52 ta…; saulėtekio al. 47–73; romansas; per pačią nakties juo- Kunčius H. Santarvėje su pasauliu ir savimi. In memoriam dumą… Nr. 3, p. 31 poetui Jonui Strielkūnui. Nr. 5, p. 19
108 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 Stepanauskas L. Apie lietuvių kalbos giminystę su senuoju Lozoraitis S. Keturios atmintinės, rašytos 1945–1947 m., sanskritu. Nr. 10, p. 60 ir rankraštis „Praeities šešėliai“. Nr. 11, p. 85 Zlatar A. Potrauminio streso sindromas. Literatūrinės Morkvėnas R. Diplomato Jono Budrio šifras. Apie šifrą perspektyvos: Kroatija. Nr. 2, p. 52 „Lietuva“, sukurtą susirašinėti okupuotos Lietuvos diplo- matams užsienyje, kad būtų užtikrintas informacijos slap- Iš kultūros istorijos tumas. Nr. 2, p. 78 Nove B. Debatai dėl cenzūros. 9-ojo dešimtmečio kovos už Bagdonavičius V. Žalgirio mūšio jubiliejus Vydūno aki- spaudos laisvę Vengrijoje. Nr. 9, p. 79 mis. Nr. 7/8, p. 84 Rudokas J. Baltas ir juodas metraštininkai. Apie isto- Cicėnienė R. Vladas Drėma – LDK rankraštinių ir spaus- rikų Juozo Jurginio ir Juozo Žiugždos laikyseną sovie- dintų knygų meno tyrinėtojas. Nr. 12, p. 79 tmečiu. Nr. 7/8, p. 95 Liepaitė I. Dvasios aristokratai kaip masinis reiški- Rudokas J. Kai buvę sąjungininkai tampa priešais. Apie lie- nys? Apie bibliofilų veiklą tarpukariu ir sovietme- tuvių ir lenkų santykius. Nr. 10, p. 82 čiu. Nr. 10, p. 57 Safronovas V. Apie repatriaciją ir Lietuvoje vyraujantį po- Mažeikienė O. Meno ir istorijos sintezė. Liublino unijos žiūrį į Klaipėdos krašto senbuvius. Nr. 6, p. 10 atspindžiai dailėje ir abiejų tautų – lietuvių ir lenkų – savi- Subačius L. Litvomanai kadaise ir… ateityje. Nr. 3, p. 72 monėje. Nr. 1, p. 78 Subačius L. Tremtinių iš Mažosios Lietuvos globa 1915– Urbšys A. Kaip Juozas Urbšys pokariu penkmetį „vykdė“. 1918 m. Nr. 1, p. 84 Faktas Lietuvos vertėjų istorijai. Nr. 2, p. 64 Truska L. Ilgas kelias į Vilnių. Istoriko studija apie istorinės Vasiliauskas E. Surastas naujas XVIII a. pradžios Joniškio sostinės sulietuvinimą. Nr. 4, p. 71; Nr. 5, p. 58 istorijos šaltinis. Nr. 12, p. 95 Vareikis V., Jokubauskas V. Su kuo Lietuva rengėsi kariauti tarpukariu? Apie valstybės planus, parem- Istorijos puslapiai tus karine logika, resursais, geopolitiniu išskaičiavi- mu ir mobilizacijos galimybėmis. Nr. 11, p. 77 Čepaitis V. Ar iš tikrųjų SSRS 1990 m. ketino derėtis su Vincentos Lozoraitienės laiškai pusseserei Elenai Lietuva? Nr. 10, p. 72 Matulaitytei-Dankevičienei. Susirašinėjimas at- Čepaitis V. Neoficialios derybos su SSRS 1991 m. De skleidžia Lozoraičių šeimos nuostatas, perduotas ir Burghto žmogaus teisių konferencija Hagoje. Nr. 6, p. 53 sūnums, taip pat diplomatams – Stasiui ir Kaziui. Goštautas S. Du požiūriai į 1941 m. Laikinosios vyriausy- Nr. 1, p. 86 bės vaidmenį. Poleminės pastabos. Nr. 9, p. 30 Vyšniauskas A. Kas „davė startą“ Antrajam pasauli- Gureckas A. Ar Lietuva galėjo išsigelbėti 1939–1940 m.? niam karui ir kas buvo pirmoji jo auka? Provokaci- Nr. 6, p. 7 jos Gleivice propagandiniai aspektai prieš karą ir po Jucevičius F. Istorija ir mitai. Iš knygos „Tauta tikrovės ir jo. Nr. 7/8, p. 19 mito žaisme“, 1970, Putnam. Nr. 6, p. 63 Jucevičius F. Lietuvis tarp mirties ir mito. Iš knygos Recenzijos „Tauta tikrovės ir mito žaisme“, 1970, Putnam. Nr. 9, p. 73 Bagdanavičiūtė R. Praeitis be imitacijų. Apie knygą Jucevičius F. Tauta ir išeivija šiuolaikinėje perspektyvoje. „Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis“, Sudary- Iš knygos „Tauta tikrovės ir mito žaisme“, 1970, Putnam. tojai: Carl Henrik Fredriksson ir Almantas Samala- Nr. 7/8, p. 70 vičius. Nr. 5, p. 87 Kunčius H. Sutemų atspindžio muziejus. Rašytojo esė apie Berenis V. Abiejų Tautų Respublikos paveldas ir mo- Aušvicą ir kitus lagerius. Nr. 9, p. 15 derniųjų tautų likimai. Apie Timothy Snyderio kny-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 109 gą „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, knygą „Naujųjų medijų kalba“. Iš anglų kalbos vertė Baltarusija 1569-1999“. Iš anglų kalbos vertė Riman- Tomas Čiučelis. Nr. 3, p. 82 tas Matulis. Nr. 2, p. 84 Petraitytė A. Kas vadintina Klaipėdos krašto gyventojų Berenis V. Lietuva lemtingaisiais 1939 metais. Apie Šarūno repatriacija? Pastabos dėl Mažosios Lietuvos enciklopedijos Liekio knygą „1939. The Year that Changed Everything in kai kurių teiginių. Nr. 4, p. 26 Lithuanian History“. Nr. 6, p. 90 Petraitytė A. Lietuviškasis fenomenas: Saulius Kruopis. Čiočytė D. Ar būsi pranašas savam krašte. Petro Girdzi- Apie knygą „Nida. Brücke. Ekspresionistinės tapybos ple- jausko knygos „Partizanų išrinktas Lietuvos Prezidentas“ nerų antologija“. Nr. 2, p. 20 pristatymas. Nr. 9, p. 98 Petraitytė A. Senieji Mažosios Lietuvos giesmynai – Deksnytė A. Kalbų varžybos vaizdingame idėjų pei- lietuvių raštijos lobiai. Apie Guido Michelini knygą zaže. Knygos „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios „Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ pri- Mažvydo iki XIX amžiaus pabaigos“. Nr. 6, p. 87 statymas. Nr. 12, p. 99 Repšienė R. Gundymas laisve, arba Kapitalizmas ki- Gaučys M. Įdėmus žvilgsnis į miesto kraštovaizdžio rai- taip. Apie Vytauto Rubavičiaus knygą „Postmoder- dą. Apie Konstantino Jakovlevo-Mateckio knygos „Miesto nusis kapitalizmas“. Nr. 7/8, p. 106 kraštovaizdžio architektūra“ pirmą tomą. Nr. 4, p. 92 Stepanauskas L. Albertina: tarp kultūros ir barbarų? Jankauskas A. Kodėl Lietuva tapo „vėluojančia Estija“, o Apie Helmuto Wilhelmo Schallerio knygą „Geschich- ne „vėluojančia Slovėnija“? Apie pokomunistinės transfor- te der Slawischen und Baltischen Philologie an der macijos įvairovę. Zenono Norkaus knygos „Kokia demo- Universität Königsberg“. Nr. 11, p. 90 kratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Šapoka K. Ką apie dailę ir dailininkus sužinome iš Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ re- knygų. Naujausių leidinių apžvalga. Nr. 3, p. 85 cenzija. Nr. 2, p. 81 Šikšnelis J. Nesijaudinkite, Klaipėda dar nenugrimz- Jonkus D. Erosas ir filosofija. Apie Algio Mickūno knygą do. Apie Jovitos Saulėnienės, Rasos Tarik knygą „Das „Summa Erotica“. Nr. 9, p. 106 Versunkene Memel. Nugrimzdusi Klaipėda“. Nr. 1, Jonkus D. Tarp Atėnų ir Jeruzalės. Apie Algio Mickūno ir p. 92 Arvydo Šliogerio knygą „Filosofijos likimas“. Nr. 4, p. 87 Terleckas V. Ne(pa)vykęs bandymas papasakoti Kanopkienė L. Naujas Juozo Baltušio mitas? Dėl knygos 1795–2009 m. Lietuvos istoriją. Apie Arūno Gumu- „Juozas Baltušis iš arti“. vertinimų. Nr. 3, p. 25 liausko knygą „Lietuvos istoriją (1795–2009 m.)“ Klein M. Mažosios Lietuvos enciklopedija – pageidavimai Nr. 9, p. 100 iš vokietkalbės aplinkos. Nr. 5, p. 12 Truska L. 1940 m. „revoliucija“ Lietuvoje pagal Alf- Kruopis S. Nors mėnulis ir dėmėtas, jis vis tiek švie- redą Erichą Senną. Apie A. E. Senno knygą „Lietuva čia. Atsakymas straipsnio „Lietuviškasis fenomenas: 1940. Revoliucija iš viršaus“, Vertė Rita Truskaus- Saulius Kruopis“ autorei dėl knygos „Nida. Brücke. kaitė. Nr. 9, p. 89 Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija“ verti- Vareikis V. Padalytos žemės enciklopedija. Apie Ma- nimo. Nr. 3, p. 28 žosios Lietuvos enciklopedijos ketvirtą tomą. Nr. 2, Mažeikienė O. Paslaptingas paveldo klodas atsiveria p. 90 dabarčiai. Apie albumą „Lietuvos didžiųjų kunigaikš- Žemaitaitis A. Lietuvininkų kovos. Apie straipsnių čių rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje. Istorija ir rinki- rinkinį „Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos“. Nr. 10, niai“ iš serijos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų p. 88 albumai“ (I tomas). Nr. 7/8, p. 100 Žemaitaitis A. Mažosios Lietuvos enciklopedijos Mišinytė A. Rekursiniai naujųjų medijų apibrėži- pabaigtuvės. Apie Mažosios Lietuvos enciklopedijos mai pagal Levą Manovičių. Apie Levo Manovičiaus ketvirtą tomą. Nr. 2, p. 88
110 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 kultūros barai 2010. 12 (552) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st. 3 01125 Vilnius Lithuania E-mail: [email protected] summaries Virgilijus ČEPAITIS. Perhaps the Time Has Come to Reload Lithuanian-Polish on the keyboard of time. When we stop at the castles or pyramids, Relations? Not so long ago Polish president presented Lithuanian president acqueducts or villas, we also hear the music of time. However this a catalogue of offences to Polish people, containing several dozens of music is no longer inner, it is a music of common public time. Writer’s paragraphs. It would be interesting to know how many paragrahps would essay (page 28). contain a Lithuanian equivalent of the same documment. But is there any need of such catalogues? Should we start discussing future common Helmutas ŠABASEVIČIUS. From Coppélia to Olympia. To the 85th Anniversary existence with a list of real or imaginary sins? (page 2). of Lithuanian Ballet – Léo Delibes “Coppélia”, by choreograph Kiril Simonov and scene-painter Mikhail Chemiakin (page 31). Rita REPŠIENĖ. Sacred Ideoteque, National Narratives and Freedom of Choice. Imagination as important element of self-expression and Gražina MARECKAITĖ. Confused Outlook. No less than three plays, creativity is becoming extremely valuable because it can give meaningful performed this autumn on Lithuanian stage were concerned with innovations to projections of nationalism. Europe studies narratives of big country’s history: there was a frost of Siberia on stage. However, only one and small states searching for its own identity, but trying not to destroy among the three – “Antigone in Siberia” directed by Jonas Jurašas (Kaunas the myth of its origins (page 7). Drama theatre, dramatic composition by Aušra Marija Sluckaitė) was a true reconsideration of nation’s wounds. The past in this play is related to Vasilijus SAFRONOVAS. Why Russian Orthodox Church Needs Former present, facts – to mythology, docummentary to poetry. An openly civic East Prussia Castles and Churches? As much as fifty former churches that performance today in Lithuania is something unbelievable (page 34). belonged to various religious confessions that lived in the territory of the neibhouring Kaliningrad region were given to Russian Orthodox Church Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. The Street of Archangel. History of in 2010. The author of the article discusses why Russian Orthodox Church direct relative of poet Adam Mickiewicz. J. Gorecki’s letters written from needs former castles of Crusaders and East Prussian churches (page 16). Paris to Lithuanian Soviet Writers’ Union in 1959 concerning the handing over of the legacy of Adam Mickiewicz to Lithuania (See, Kultūros barai, Anna KARPENKO. Aspects of Social and Cultural Conflict. Why Symbolically 2010, No 10) is continued by another author with historical and cultural meaningful decision to give heritage of Kaliningrad region to Russian reminiscences and meetings with the great-grandson of two great poets – Orthodox Church is dangerous and in what sense. One of the main lessons Adam Mickiewicz and Antonius Gorecki, Roman Gorecki-Mickiewicz who of the Soviet past in Kaliningrad region is that the politics of identity based moved to Vilnius from Paris (page 40). on the idea that the consciousness of new inhabitants can be changed at whim with the help of official interpretation of history has failed. A more Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. About Day-dreams, Inertia of Traditions and Aura recent past shows that when society does not support the state power of Locality. Questionnaire. Artist has a special intuition and power of a serious social discontent can surface, like it happened last winter in insight thus he or she is capabale of diagnosing future changes earlier Kaliningrad and Cherniakhovsk (page 18). than any other person. Thus it is important to register the changes in the very community of artists and their consciousness. Everyone interprets the Skaidra TRILUPAITYTĖ. News. The wave of building “historical” monuments spirit of new age in his own way, but there are common tendencies as and processes of reversed order indicate that public spaces more and well. Thus musicologist Rūta Gaidamavičiūtė arranged this virtual round more often become spaces of power. It is sad that issues that civic society table discussion joined by composers of older and middle generations ussually raises and discusses in public debates in Vilnius most often (page 48). depend on those who have political power (this power is acquired by business people who privatize public spaces) (page 21). Herkus KUNČIUS. A Sketch on Georgian Grapes in Blossom. Writer speaks about Lithuanian days held this October in Georgia and the final accord: Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ. Cultural Legacy or Choice of Nation? “And then in the very peak of the festival I had a feeling as if there was no Discussion regarding sculptures of Green Bridge. Author thinks the Russian-Georgian war, there are no refugees, nor poverty, neither vicitims problem rests somewhere deeper that a decision to erect or pull down of conflict, tragical losses… And the grey atmosphere that had overtaken one or another monument. The problem is that the society has not come avuenue of Shota Rustavelli when I was walking there in the morning had to consensus regarding the very principles according to which it could left for ever…” (page 57). agree with or reject proposals of this kind. What principles should influence municipal decisions? Aesthetic, political or cultural? (page 24). Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ. “We Saw on TV How Our Death Was Approaching”. Impressions from Tbilisi International Theatre Festival. This Almis GRYBAUSKAS. Exegi monumentum. Inner spaces are inevitably festival presents Georgian theatre for the second time and they also related to time. The places of memory can be found with the help of key provided an opportunity for theatre artists who came to Tbilisi all over
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 111 Georgia. Only the best selected stage productions were shown. Theatre critic’s insights are accompanied with an interview with popular Georgian KULT ŪROS BARAI writer, dramatist of Tbilisi Margianashvilli Drama theater who speaks why Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas literature that tells about Russian-Georgian war of 2008 is so popular in the country (page 64). Some Kultūros barai articles Almantas SAMALAVIČIUS. Moderate Shining of Japanese Culture. Notes and translations in eurozine on the 76th Congress of PEN International. The author describes legacy of traditional Japanese architecture of Tokyo and Kyoto and shares his (www.eurozine.com): impressions from the literary trip to Kyoto (page 69).
Stasys GOŠTAUTAS. Mario Vargas Llosa – Writer and Politician. “I know Ivaylo Ditchev, Tomas Kavaliauskas Mario Vargas Llosa for many years, however, I never thought (an he also Territory, identity, transformation (En) (Lt) A Baltic-Balkan comparison. Lithuania and Bulgaria: subjected to neoliberal perhaps) that he will be awarded the Nobel prize, especially after the forces of disintegration, territorial identities in the regulated zone of market writer moved from the Left to the Right. Llosa defended intellectuals and democracy that is new Europe re-pattern along altered lines of conflict. dissidents, Lithuanians among them during the Soviet era and openly Ivaylo Ditchev and Tomas Kavaliauskas share Baltic-Balkan perspectives on criticized the Soviet regime, especially when he was president of PEN the present International” (page 76). Almantas Samalavičius Rima CICĖNIENĖ. The history of the manuscript and old book in the Great Lithuania: Universities on the threshold (En) Duchy of Lithuania by Vladas Drėma. Author wrote this incomplete study A blind drive towards utility characterizes higher education policy in in 1944-1945, when worked in the museum of Belarusian in Vilnius. After Lithuania. The only remedy on offer for the ongoing brain-drain is based on revision of the collected documents, it is true to say this handwriting is the logic of the market. Lithuanian universities are steadily going the way of the rest of “common property” after independence. the first history of the manuscript and old book art in the Great Duchy in Lithuania (page 79). Tomas Venclova Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) Daniel MILLER. On the Post-City. As the ideological frenzy of modernism Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that gives way to “content management systems”, and as global megacities inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature render the urban grid and its certainties obsolete, societies of discipline makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close become societies of control. Daniel Miller cracks open the password to Prague, Trieste or Sarajevo. protected “post-city” (page 84). Violeta DavoliŪtė History and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt) Dalia LEINARTĖ. New Intimacy Against Alienation and Aggression. British Opposition to last year‘s Prague Declaration on „European Conscience and sociologist Anthony Giddens admits that “pure relationships” are closely Totalitarianism“ reveals a change of attitude on the part of western Europe attached to the environment of a developed democracy, and are thus not towards the East, writes Violeta Davoliūte. Western fears about an upsurge easy to implement in a case of its absence. This point is a good occasion to of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic turn to the correspondence of Aleksandra Kašuba, a Lithuanian-American idealism has come to an end. artist, and Algirdas Julien Greimas, a Lithuanian-born French semiotician. Kazys Varnelis I intend to go through their correspondence and try to uncover the The meaning of network culture (En) (Lt) relationships of the two as being close or even identical to the one As digital computing meshes with mobile networking technology, society described by Giddens. (page 91). is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this Ernestas VASILIAUSKAS. Unknown Historical Source of Joniškis from the mean for the democratic public sphere? XVIIIth century. While researching Swedish archives (War archive and the archive of War museum in Stockholm) a map of Joniškis made in 1703 Almantas Samalavičius Literary perspectives: Lithuania (En) (Lt) (Cz) (Et) was unexpectedly found (its author remains unknown). This is the oldest Almost normal image of the city so far (page 95). The literary field in Lithuania has established itself since independence, despite vastly smaller print runs. Today, a range of literary approaches can Asta DEKSNYTĖ. About the Book by Eugenija Ulčinaitė “Kalbų varžybos. be made out, from the social criticism of the middle generation to the more Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai” private narratives of the post-Soviet writers. (Competition of Languages. The Ceremonial Greetings of the Grand Duchy of Lithuania’s Rulers and Nobles) (page 99). Tomas Kavaliauskas Salvation fantasies (En) (Lt) No one in eastern central Europe suspected that once the fight for Krescencija ŠURKUTĖ. Shutter country. Ironical essay on Lithuania’s cultural independence was won, democracy would become a parody of itself, and political life (page 102). writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the ideals of the Baltic Way that existed before and after 1989.
Zinovy Zinik Spaudė akcinė bendrovė Spauda, History thieves (En) (Lt) Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Thirty years after leaving Russia for Israel, an “unheimliche” experience in Tiražas 2200 egz. Berlin led Zinovy Zinik to investigate the chequered past of his Russian- born grandfather. An autobiographical exploration of “assumed identity” in Kaina – 4,99 Lt twentieth-century Jewish experience.
112 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12