Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Virgilijus Čepaitis. Gal jau laikas „perkrauti“ lietuvių ir lenkų santykius? / 2 Rengia Problemos ir idėjos Rita REPŠIENĖ. Šventoji ideoteka, tautiniai naratyvai ir pasirinkimo laisvė / 7 Almantas SAMALAVIČIUS Paveldas ir paminklai (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Vasilijus Safronovas. Kodėl Rusijos stačiatikių cerkvei prireikė buvusių Rytų Prūsijos Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61 pilių ir bažnyčių? / 16 Rūta GAIDamavičiūtė Anna Karpenko. Socialiniai ir kultūriniai konflikto aspektai. Kuo gresia simboliškai (muzika) 2 62 38 61 reikšmingo Kaliningrado srities kultūros paveldo perdavimas Rusijos Stačiatikių cerkvei / 18 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Skaidra Trilupaitytė. Žinia. Apie statomus ir griaunamus paminklus / 21 Tadas GINDRĖNAS Nuomonės apie nuomones (dailininkas) 2 61 05 38 Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Kultūros paveldas ar tautos pasirinkimas? Diskusija Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 dėl Žaliojo tilto skulptūrų / 24 Dalia MEČKAUSKAITĖ Kūryba ir kūrėjai (korektorė) Almis Grybauskas. Exegi monumentum / 28 Irena Žaganevičienė Helmutas Šabasevičius. Nuo Kopelijos iki Olimpijos / 31 (buhalterė) 2 62 31 04 Gražina Mareckaitė. Sutrikusios pažiūros / 34 Redakcinė kolegija Aušra Marija Sluckaitė-jURAŠIENĖ. Arkangelo gatvė / 40 Apie dienos sapnus, tradicijų inerciją ir lokalumo aurą. Anketa kompozitoriams / 48 Vytautas BERENIS Endre BOJTÁR (Vengrija) Herkus KUNČIUS. Eskizas apie žydinčias Gruzijos vynuoges / 57 Alfredas Bumblauskas Ramunė Marcinkevičiūtė. „Matėme per televizorių, kaip artinasi mūsų mirtis“. Pietro U. DINI (Italija) Įspūdžiai iš Tbilisio tarptautinio teatro festivalio / 64 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Almantas Samalavičius. Santūrus japonų kultūros spindesys. Pastabos 76-ojo Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Tomas Kiauka Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse / 69 Liana RuokytĖ (Skandinavija) Stasys Goštautas. Mario Vargas Llosa – rašytojas ir politikas / 76 Vygantas VAREIKIS Rima Cicėnienė. Vladas Drėma – LDK rankraštinių ir spausdintų knygų meno Kazys VARNELIS jr. (JAV) tyrinėtojas / 79 Redakcijos adresas Pažinti naujaip Daniel Miller. Apie postmiestą / 84 Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Dalia Leinartė. Naujasis intymumas prieš susvetimėjimą ir agresiją. Aleksandros [email protected] Kašubienės susirašinėjimas su Algirdu Julium Greimu / 91 Iš kultūros istorijos Faksas: 2 62 38 61 Ernestas VASILIAUSKAS. Surastas naujas XVIII a. pradžios Joniškio istorijos šaltinis / 95 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Apie knygas Asta Deksnytė. Kalbų varžybos vaizdingame idėjų peizaže / 99 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Kuždesių šalis / 102 Metinis turinys / 103 Remia Summaries / 111 Redakcija nereika lau­­ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Léo Delibes. Kopelija. Spektaklio scena. Choreografas Kirilas Simonovas, kostiumų dailininkas Michailas Šemiakinas. LNOBT. Martyno Aleksos nuotr. Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Eglė Kuckaitė. Play boy? Iš parodos „Sutrikusios pažiūros“ galerijoje „Meno niša“ K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai Virgilijus Čepaitis GAL JAU LAIKAS „PERKRAUTI“ LIETUVIŲ IR LENKŲ SANTYKIUS? „Na Litwie“ ar „w Litwie“? Ar tai susiję tik su politiniu korektiškumu, ar reiš- kia ir pasikeitusios tikrovės pripažinimą, atskleidžia Pradėsiu nuo filologinių pasvarstymų. Lenkai, kaip panaši prielinksnių „v“ ir „na“ vartojimo istorija ki- ir daugelis kitų slavų, vietą, kurioje vyksta veiksmas, toje slavų kalboje. Rusai nuo seno sako „na Ukraine“ nurodo ne vietininko linksniu, kaip įprasta lietuvių (beje, ir pats vietovardis kilęs iš rusų kalbos žodžio kalboje, o prielinksniais, kurių yra du. „Na“ daugiau „okraina“, reiškiančio pakraštį). Tai vienintelis atve- pažymi veiksmo kryptį, tačiau šis prielinksnis rodo jis rusų kalboje, kai veiksmo, vykstančio užsienio ir tam tikrą tos vietos priklausomybę nuo kalban- valstybėje, vietai nurodyti vartojamas prielinksnis čiojo ar rašančiojo. Vartojamas vietovės ar valstybės „na“. Kitais atvejais sakoma „vo Franciji“, „v Germa- atžvilgiu, jis paprastai nurodo, kad kalbama apie niji“, „v Litve“ ir t. t. Viktorui Juščenkai pavyko iš- šalies, pavyzdžiui, Lenkijos, regioną („na Mazow- sireikalauti, kad Rusija Ukrainos atžvilgiu oficialiai szu“ – Mazovijoje, „na Podlasiu“ – Palenkėje). Kitas vartotų užsienio valstybėms taikomą prielinksnį. Jau prielinksnis – „w“ – yra neutralus, neturi papildomų buvo nusistovėjęs žodžių derinys „v Ukraine“. Taip prasmių ir žymi tik veiksmo vietą. Rusija kalbos lygmeniu pripažino, kad Ukraina – Pagal seną lenkų kalbos tradiciją, jei veiksmas atskira valstybė. Dabar, atrodo, rusai ir vėl vartoja vyksta Lietuvoje, sakoma ir rašoma: „na Litwie“, „na Ukraine“. tarsi parodant, kad Lietuva yra Lenkijos regionas. O grįžtant prie lietuvių ir lenkų santykių – tai kaip Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, po 1990-ųjų vis dėlto yra: „w Litwie“ ar „na Litwie“? imta politiškai korektiškai rašyti: „w Litwie“, taip lyg ir pabrėžiant, kad Lietuva yra nepriklausoma vals- 1793 m. gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva tybė, nesusijusi su Lenkija. Juk lenkai nesako: „na Niemczech“ arba „na Francji“. Tačiau pastaruoju Prieš daugiau kaip du šimtus metų Abiejų Tautų metu, atrodo, net ir į oficialių Lenkijos atstovų lūpas Respublika priėmė pirmąją Europoje konstituciją grįžta priešdėlis „na“. Gal politinis korektiškumas (tuo lenkai labai didžiuojasi) – gegužės 5 d. ji įrašyta tapo nebemadingas? į teismų knygas kaip „Valdymo įstatymas“. Tiesą sa- 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 12 kant, palyginti su maždaug tuo pat metu priimtomis „Vyresniojo brolio“ sindromas? JAV ir Prancūzijos konstitucijomis, tai buvo luomi- nės valstybės konstitucija. Joje, nors valstybė ir vadi- Šiandien Lenkija dešimt kartų didesnė už Lietuvą. nama respublika, daugiausia vietos skirta karaliaus Kartais atrodo, kad lenkų politikai Lietuvos len- vaidmeniui, jo rinkimų tvarkai, net jo vaikų auklė- kus traktuoja kaip Lenkijos lenkus. Tarsi mes vis dar jimui. Visi sprendimai ir toliau liko bajorų rankose. gyventume vienoje valstybėje, kurioje jie dominuoja. Lenkų tautai pagal tą konstituciją atstovavo bajorai, Panašus požiūris buvo jaučiamas ir 1989 m. gruo- miestiečiams pagaliau buvo suteikta savivaldos teisė, džio pabaigoje, kai Sąjūdžio delegacija Varšuvoje o valstiečiai buvo paimti „įstatymo ir krašto valdy- susitiko su Solidarność, ką tik laimėjusio rinkimus į mo globon“. Apie tai, kad visi žmonės yra lygūs, kaip Lenkijos Seimą, atstovais. Buvo gana sunku įrodyti apibrėžia JAV ar Prancūzijos konstitucijos, „Valdy- bičiuliams lenkams, kad autonomijos lenkų mažu- mo įstatymas“ nekalba. Žinoma, tai buvo vis dėlto mai suteikimas nėra pirmasis žingsnis, kurį būtinai gerokas žingsnis tolyn nuo anarchijos ir savivalės. turime žengti, siekdami Lietuvos nepriklausomybės. Lenkijoje gegužės 3-ioji yra valstybinė šventė. Da- Vis dėlto tada juos įtikinome. bartiniais laikais būta pasiūlymų padaryti ją ir Lie- Lenkams, matyt, vis dar sunku suprasti, kad jie tuvos švente. Juk 1793 m. gegužės 3 d. oficialiai dar nebeturi kažkokių ypatingų teisių į Lietuvą, nes tai egzistavo Abiejų Tautų Respublika. O gal egzistavo dvi atskiros valstybės. Tas nesupratimas kadaise bai- tik Respublika – Žečpospolita? Konstitucijoje neat- gėsi generolo Żeligowskio žygiu į Vilnių. Bet dabar sirado vietos žodžiams „lietuviai“ ir „Lietuva“, mat, kiti laikai. Jėga ir gyventojų skaičius ne taip jau daug nepaisant Lietuvos bajorų pastangų, valstybė vis la- lemia. biau unifikavosi. Turbūt todėl tokio didelio pasiprie- Kai kurie lenkai, man atrodo, vis dar laiko save šinimo Lietuvoje sulaukė bandymas gegužės 3-iąją „vyresniaisiais lietuvių broliais“. Kai Lenkijos užsie- pripažinti valstybine švente. nio reikalų ministras sako nevažiuosiąs į Lietuvą tol, Redagavau 1793 m. gegužės 3 d. konstitucijos ver- kol neleisime pasuose lenkiškų pavardžių rašyti su timą į lietuvių kalbą, todėl jos tekstą žinau neblogai. „ł“, „ś“, „ć“, „ż“ ir t. t., jis turbūt tiki, kad kovoja už Pagal ją karalius Stanislovas Augustas atstovauja tik lenkybę, nors, mano nuomone, tik kelia įtampą ir lenkų tautai. O šalis, kurioje turėtų veikti ši konsti- didina atotrūkį tarp dviejų broliškų tautų. Tasai „vy- tucija, yra Lenkija. resniojo brolio“ sindromas turbūt išliko nuo tų laikų, Ne kartą pagalvodavau, kodėl, padalijus Žečpos- kai Abiejų Tautų Respublikos sinonimas buvo tiesiog politą, Lietuva tapo eiline Rusijos Šiaurės vakarų Lenkija. krašto gubernija, o plotams aplink buvusios valsty- Vyresnysis brolis jaučiasi turintis teisę visus reika- bės sostinę Varšuvą vėliau, po Napoleono karų, buvo lus tvarkyti savo nuožiūra. Ne taip seniai kitas oficia- suteikta net šiokia tokia autonomija? Gal tai susiję ir lus apsišaukėlis kišosi į visas mūsų, lietuvių, gyveni- su 1793 m. gegužės 3 d. konstitucija? Rusijos impe- mo sritis. Gal todėl taip skausmingai reaguojame, kai rija trečiuoju padalijimu sunaikino Žečpospolitos kas nors vėl nori apsiskelbti „vyresniuoju broliu“ ir Seimo patvirtintame „Valdymo įstatyme“ įteisintą mums nurodinėti. unitarinę valstybę – Lenkiją. Lietuvos ir Lietuvos Atsimenu, Lenkija savo vadovų lūpomis žadėjo, Didžiosios Kunigaikštystės kaip atskiro politinio kad bus mūsų advokatė, kai stosime į Europos Są- vieneto pagal tą konstituciją tiesiog nebuvo. Kai ku- jungą. Abi šalys įstojo tą pačią dieną,