Apie Sąmonės Laisvę Ir Iliuzijų Griuvėsius / 66 Redakcijos Adresas Kalba Ir Kasdienybė

Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Herkus Kunčius. Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi / 2 Rengia Almantas SAMALAVIČIUS. Dvidešimt metų po didžiojo lūžio ir kas toliau? (2) / 8

Almantas SAMALAVIČIUS Nuomonės apie nuomones (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Manfred KLEIN. Mažosios Lietuvos enciklopedija – pageidavimai iš vokietkalbės Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61 aplinkos / 12 Kęstutis Šapoka Kūryba ir kūrėjai (dailė) 2 62 38 61 Tadas GINDRĖNAS Gintautas Iešmantas. Pakeliui į Stratfordą / 15 (dailininkas) 2 61 05 38 Herkus Kunčius. Santarvėje su pasauliu ir savimi. In memoriam Jonui Strielkūnui / 19 Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Nacionalinis komercinis teatras? Pokalbis / 21 Dalia MEČKAUSKAITĖ Kęstutis ŠAPOKA. Vidinė būsena ir apšvietimas. Ričardo Povilo Vaitiekūno kūrybos (korektorė) Irena Žaganevičienė retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje / 31 (buhalterė) 2 62 31 04 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ. Tik „Hamletas“ / 35 Redakcinė kolegija Idėjų vulkanas Kimo Arbas: „Geriausia filosofija – pagarba“ / 41

Vytautas BERENIS Vytautas Tumėnas. „Baltos kandys“: tekstilės instaliacijų magija / 43 Endre Bojtár (Vengrija) Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. Ką slepia Feliksas Jakubauskas? / 49 Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Paveldas ir paminklai Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Ona Mažeikienė. Senienų sandėliai ar istorinės atminties saugyklos? / 51 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Tomas Kiauka Istorijos puslapiai Liana RuokytĖ (Skandinavija) Liudas Truska. Ilgas kelias į Vilnių / 58 Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Retrospektyva Vita Gruodytė. Apie sąmonės laisvę ir iliuzijų griuvėsius / 66 Redakcijos adresas Kalba ir kasdienybė. Annie Epelboin pokalbis su Merabu Mamardašviliu / 67 Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Émille Faguet. Nekompetencijos kultas / 72 [email protected] Iš kultūros istorijos

Faksas: 2 62 38 61 Kristina Civinskienė. Savas ir svetimas Vaclovas Ratas-Rataiskis / 81 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Dainius Junevičius. Varšuvos fotografas Konradas Brandelis Lietuvoje / 85 Apie knygas Rūta BAGDANAVIČIŪTĖ. Praeitis be imitacijų / 88 Visai nejuokingi skaitiniai Remia Krescencija Šurkutė. Žvaigždžių griūtis Kanuose, Osle ir kitur… / 93 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų Vita Gruodytė. Muzikinės tapatybės: Mes mačos, pas mus bobos eina pačios / 94 straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine Viršelio 1 p.: Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Vyšnių raškymas Suvalkijoje. 1999. partneris. www.eurozine.com Drobė, aliejus; 81x100 4 p.: „Baltos kandys“. Instaliacijos „Mandala“ fragmentas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Herkus Kunčius

Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi

I Nuo tos akimirkos įsivaizduojamas gyvenimas ne tik Vilniuje, bet ir kamerinėje Lietuvoje – o, žinoma, ors esu linkęs manyti, kad sėslumas yra veikiau ir netrukus atsiversiančiame pasaulyje – kėsinosi virs- Nyda negu dorybė, jau keturiasdešimt penkerius ti nesibaigiančia laisvės ir laimės fiesta. Tomis praeito metus užmiegu ir prabundu vis toje pačioje vietoje, vos tūkstantmečio dienomis didžiavausi, kad esu lietu- už šimto metrų nuo pastato, kur ir gimiau, – Antakal- vis ir stoviu būtent čia, savo Vilniuje. Neįsivaizdavau, nyje, t. y. Vilniuje. kad galėčiau būti kur nors kitur – mylimoje Varšuvo- Ir nešališkai Rainių miškelyje užkalbintas, ir šališ- je, Krokuvoje ar, apsaugok, Viešpatie, Londone. Deja, kiau Aukštuosiuose Paneriuose paklaustas, ir Jeruza- praėjus vos devyniolikai metų, kai sausio 16-ąją pagal lėje visa jėga priremtas prie Raudų sienos negalėčiau Rygos pavyzdį – spėtina – svetima valia buvo sukursty- vienareikšmiškai atsakyti, ar gimti lietuviu Vilniuje yra tos „eksperimentinės“ riaušės prie Lietuvos Seimo, jau laimė, pareiga ar bausmė? Neturiu ir šiandien atsaky- svarsčiau priešingai: o kodėl gi ir ne... mo, nes kartais atrodo, kad tai nuostabiausias dalykas, Šiame regione, priklausančiame daugiau nuo pa- kuris man nutiko, o kartais, deja, „atvirkščiai“. šalinės valios ar geopolitinės konjunktūros, madinga Įsimintiniausias laikas, nesugrąžinamai pasislėpęs keisti pažiūras, išsižadėti praeities, pamiršti pažadus, už praeities horizonto, mano kartai sutapo su Sąjūdžiu, nutildyti sąžinę. Tad net ir „principingo“ požiūrio kaita su daugiatūkstantiniais ritualais Arkikatedros aikštėje, čia gyvenant yra neišvengiama, kaip, beje, ir socialiniai, balsingais mitingais Vingio parke. Ir, žinoma, su Kovo politiniai ar patriotiniai skersvėjai, kurie nuolatos pa- 11-osios stebuklu, su tragiška Sausio 13-osios naktim, vojingai praūžia per šį miestą. su viltinga Rugsėjo 23-iąja, kai džiugaus įniršio apimta Iš pažiūros nuobodžiame Vilniuje, Rytų Europos minia griovė žlugusio totalitarizmo stabus. užutėkyje, deja, retai kada tvyro darna, sakralinė ra- 1991 m. rugsėjo 23-ioji, kai „išsikvėpė“ Maskvos pu- mybė, naivesniems atvykėliams apgaulingai liudijanti, čas, man iki šiol yra šviesiausia Vilniaus diena. Vais- kad čia, tarp vėl atgijusių gotikos ir baroko bažnyčių, kaus pavakario dangaus fone, priešais niūrų KGB rūmą, gyventi saugu, patogu ir labai gera. žmonių sausakimšoje Lukiškių aikštėje, užsikoręs ant Nesileisdamas į painias istorines, spekuliatyvias klima- marmurinio pjedestalo, iškėlęs rankoje alaus butelį, su to, moralines lietuvių kaltės ir kitas priežastis, turiu pri- rūkstančia nuorūka dantyse ir iki ausų išsišiepęs tada pažinti, kad žmonės čia dažniau būna irzlūs, pikti, net ir fotografavausi „kritusio“ – tikėta, kad visiems laikams– pavojingai įniršę, negu apimti palaimos, nerūpestingi ar Lenino vietoje. geranoriški. Tokia dvasinė būsena, kurią patiri vos pravė-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Valentinas Juraitis. Paminklo V. Leninui išmontavimas. Vilnius. 1991 ręs namų langą, yra apėmusi margaspalvę vilniečių minią nekaip – nepagydomai traumuoti istorinių permainų, jau ne pirmus metus ir artimiausioje ateityje, atrodo, ne- besijaučiantys niekam, net patiems sau, nebereikalin- sikeis. gi, naujųjų sociopolitinių jėgų negailestingai nustumti į Todėl itin sunku, bet jau man, patikėti, kad ir šian- visuomenės paribį. dien Vilniaus gatvėmis vaikšto tie patys žmonės, kurių Jie, dar visai neseniai buvę gerbiami piliečiai, pastangomis prieš du dešimtmečius buvo sugriautas ypač liūdnai atrodo tada, kai atsiduria šalia „amži- totalitarizmo dvaras, anuomet dar vadintas SSRS. nai gyvų“ nomenklatūrininkų, kurie įžūliomis ma- Atrodo neįtikėtina, kad nemaža dalis tų žmonių, kurie nipuliacijomis ar tiesiog vagystėmis susikrovė ne tik stovėjo Baltijos kelyje, nuo sovietų tankų kūnais gynė Vil- materialinius turtus, bet ir išsikovojo padėtį visuo- niaus TV bokštą ir Seimą, Blokados fondui aukojo pasku- menėje, tapo tariamai neklystantys ir gavo teisę „gy- tines šeimos santaupas, per keliolika metų galėjo iš herojų venimo meno“ mokyti kitus. tapti apdriskusiais niurgzliais, nepakenčiamais bambe- Todėl nevertėtų stebėtis, kad naujausiais laikais tarp kliais, internetiniuose dienoraščiuose ar tinklalapių ko- vakarykščių bendraminčių vis dažniau pažyra neapy- mentaruose iš nevilties liejančiais tulžį ant viso pasaulio. kantos kibirkštys, o socialinę bei moralinę kovą, kaip ir Išsikovotos laisvės ir taip ilgai geistos nepriklauso- dera liberalizmą išpažįstančiame kapitalizme, neišven- mybės fone mano ir vyresnės kartos žmonės atrodo giamai pralaimi silpnesnis.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 3 Anokia čia naujiena – „kova“! Nuo seniausių laikų II šioje geografinėje platumoje žmonės neišvengdavo kaktomušos, o ir mirdavo dažniau ne savo, bet svetima Drįstu save priskirti mūsų platumose jau išmirštan- valia. čiai profesionalių rašytojų bendrijai, todėl žinau beveik Todėl čia gyvenantiems sąvokos „kartuvės“, „re- visus jos įpročius ir papročius. Vieni iš mūsų dalį laiko presijos“, „genocidas“, „mirties bausmė“ „masinės praleidžia gulėdami ant sofos – gailiai aimanuoja dėl kapavietės“, „deportacijos“ ir t. t. yra ne tik gerai, bet pasaulio neteisybių, ilgesingai žiūri į lubas arba kolek- ir seniai – nuo sukilimų ar holokausto laikų – žino- cionuoja niekam nebereikalingus sapnus. Antri atvirkš- mos, į istorinę atmintį įskiepytos, protu suvokiamos. čiai – iki pamišimo it sufijai sukasi pramogų pasaulyje, Niekas labai nenustebs, jei kurią dieną čia ir vėl bus medžioja madingesnes eterio merginas ar drumstame pabandyta jas įkūnyti. vandenyje žvejoja svetimus pinigus. Šių minčių ir nerimą keliančių nuojautų įelektrin- O treti senu Europos didmiesčių rašeivų įpročiu iki tas Vilniuje niekada nesijausi saugus. Kryžių, ap- vėlumos bastosi, slankioja po miestą, neva rinkdami mirusio geto, duslių varpų, pasvirusių senamiesčio medžiagą būsimiems kūriniams ar apmąstydami jau stogų, nebeatstatysimų sinagogų ir liguistos dvasinės turimą. Tokiems priklausau ir aš, nes tiesiog neįsivaiz- būsenos fone daug kas čia, kitaip negu kur nors kitur duoju savęs be pasivaikščiojimų po Vilnių. Europoje, ima atrodyti realu – juodžiausios mintys, Mano įprastas maršrutas, tiesa, nėra stulbinamai neįtikimiausios pranašystės, klaikiausios pamišėlių įvairus – visada tiesiai. Dvidešimt minučių einu Anta- spėlionės. kalnio gatve palei Nerį, pro Lietuvių tautosakos ir lite- Rytų Europos realybė yra kur kas „kūrybiškesnė“ ratūros institutą, pro Didžiosios Britanijos ambasadą, net už visokio plauko pranašų vaizduotę. pro kitapus gatvės esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Kelios dienos prieš žūtį kaimyninės Lenkijos prezi- tada kertu Antakalnio žiedą, žingsniuoju pro Danijos dentas Lechas Kaczyńskis lankėsi Vilniuje. Balandžio Karalystės ambasadą ir Apaštalinę nunciatūrą – čia jau 8 dieną tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis bastausi ir T. Kosciuškos gatvė, kuri atveda mane prie pat Gedimi- aš, važiavo į Lietuvos Prezidentūrą Simono Daukanto no pilies kalno papėdės, t. y. Vilniaus širdies. aikštėje, pro langą matydamas Universiteto link einan- Tačiau šiandien, balandžio 12-ąją, tenka sąmoningai čius žmones, kaip ir aš juos kasdien matau. keisti kryptį, nes Smėlio gatvelėje, už šimto metrų nuo Ir štai netrukus paradoksaliai pasikartojo Katynės mano gimtųjų namų, – Lenkijos Respublikos ambasada. tragedija. Tai buvo įtartinai panašu į 96 žmonių (ne Jaučiu liguistą trauką ten nueiti, padėti greitai nuvysian- tik karinės vadovybės, bet ir politikos, bažnyčios eli- čių gėlių, uždegti simbolinę žvakelę ir dar kartą po neby- to) ritualinę žmogžudystę. Šis protu nesuvokiamas lios maldos apmąstyti, kas atsitiko prie Smolensko. siužetas būtų buvęs palaikytas kliedesiu, jei kas nors Pasakojimų apie valstybių, tautų, pavienių žmonių būtų jį išpranašavęs ryte, kai iš Varšuvos pakilo pre- žūtį teko girdėti įvairių. Sovietmečiu vidurinėje moky- zidento lėktuvas, kuris po keleto valandų sudužo ne kloje buvo lyg tarp kitko užsimenama, kad SSRS oku- tik simbolinėje lenkams Katynės žudynių vietoje, bet puotos (tas, aišku, nebuvo sakoma) Lietuvos Respubli- ir simboliniu laiku – lygiai po 70 metų. kos prezidentas Antanas Smetona žuvo Amerikoje per Šio apokaliptinio įvykio sukrėstas nebegalėjau tą ba- lemtingai kilusį gaisrą, nes iš degančio namo neva gel- landžio 10-ąją sėdėti prie TV Polonia kanalo saugiame bėjo persišką kilimą, o ne gelbėjosi pats… savo Antakalnyje, sovietmečiu pastatytame penkia- Josifo Stalino iš SSRS ištremtas Levas Trockis Mek- aukštyje, geltonų plytų tvirtovėje, užsirakinęs ir pasislė- sikoje mirė nuo atsitiktinio smūgio lazda, kai per pa- pęs. Todėl iš anksto atsiprašau už trūkčiojančią mintį, sivaikščiojimą diskutavo su ne ką mažiau už jį patį įsi- nervingą retoriką, nes jų nepavyko išvengti. karščiavusiu oponentu.

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 SSRS kosmonautas Vladimiras Komarovas žuvo fa- dešimtis tūkstančių žmonių suvaryti į gyvulinius vago- tališkai susipainiojus kosminio laivo „Sojuz 1“ kapsulės nus ir išvežti į Sibirą, išardžius šeimas, atskyrus vaikus parašiuto lynams. nuo tėvų… Klausantis šių ir kitų istorijų, nevalingai piršosi išva- Išmokęs šią Lietuvos istorijos pamoką, visam laikui da, kad žūtį dažniau lemia ne dėsningumas, ne kieno įsikaliau į galvą: šiame regione ir aplink jį plytinčiame nors pikta valia, o atsitiktinumas. Nesvarbu, kad jis, tas pasaulyje bet kuriuo metų laiku bet kuriame tūkstan- atsitiktinumas, visada turi priežastį, už kurios neretai tmetyje yra įmanoma absoliučiai viskas, įskaitant ir stovi ne gamtos stichija ar fatališkos aplinkybės, o kon- Paskutinįjį teismą. Todėl ne tik žydams kartosis išva- kretus asmuo. rymo iš Babilono istorija, Kaino ir Abelio drama, ne- Kai į atmintį įskiepijami naratyvai su besąlygiška kaltų vaikelių žudynės ar Abraomo, aukojančio Izaoką, atsitiktinumo logikos formule, nekyla noras sulaukti ritualas. atsakymų į klausimus kas ir kodėl. Pavyzdžiui, kas ir Išvardyti, o ir kiti realybės siužetai, šimteriopai pra- kodėl sukėlė Holodomorą Ukrainoje, Šiaurės ar Antrą- nokstantys antikos dramų tragizmą, kartojasi ir karto- jį pasaulinį karą? Kodėl iki šiol nėra nustatyti kaltieji, sis turbūt amžinai. nors šimtai tūkstančių sušaudyta, nukankinta, ištremta, Todėl, stovėdamas prie Lenkijos ambasados Smėlio traumuota? Kai nėra nei atsakymų, nei kaltųjų, galima gatvėje, nevalingai galvojau ne tik apie surežisuotą Wła- net suabejoti, ar visa tai iš tikrųjų buvo… dysławo Sikorskio – Lenkijos Vyriausybės vadovo – žūtį ...O gal tai tik vaizduotės, paranojiškos fantazijos 1943 m. liepos 4 d. aviakatastrofoje prie Gibraltaro, bet padarinys? Juk, labiau pasistengus, galima ne tik tam, ir apie „pirmąsias“, o juo labiau apie ką tik įvykusias kuris gimė jau po pasibaisėtinų įvykių, bet ir gyvam „antrąsias“ Katynės žudynes. žudynių liudytojui nesunkiai įrodyti, kad jis lemtingai Kad ir kaip nenorėčiau, vis dėlto tikiu: jos vyksta ne klysta, teigdamas, jog išgyveno holokaustą ar savo vai- laisva (kad ir koks piktavalis būtų žmogus) valia, bet kų netektį. aukštesnei, mums nepavaldžiai jėgai įsikišus ir pažadi- Įsigijus reikiamų „smegenų apdorojimo“ priemonių nus pražūtingą griovimo geną. Gal kada nors, mokslui ir skyrus sočiau lėšų, galima manipuliuoti ne tik ne- ištobulėjus, chirurgai įstengs pašalinti jį iš žmonijos parankaus išsišokėlio sąmone, bet ir milijonų atminti- genų fondo, bet vilčių esama nedaug, nes blogis irgi tomi. Juk argi kartais neapima noras ištrinti iš atminties bulėja. „nepatogius“ asmeninio gyvenimo epizodus? Tada ir vėl bus galima gyventi be savigraužos, atseit su „švaria III sąžine“. Atrodytų, panašūs scenarijai įmanomi tik filmuose, Jau trečia diena – nuo balandžio 12-osios iki balan- ne itin gerbtinoje fantastinėje literatūroje, tačiau kar- džio 14-osios – po Lietuvą plaikstosi vėliavos, perrištos tais imu abejoti, ar vaizduotę maitina realybėje įvykęs gedulinėmis juostomis. Matau ir Gedimino pilies bokš- faktas, ar fantazmų apsėsta vaizduotė neatpažįstamai te trečdaliu nuleistą trispalvę. Pamenu, kai 1988-ųjų iškraipo realybę? spalį ją iškėlė, kasdien praeidamas vogčiomis dirstelda- Apimtas skausmingų dvejonių, prisimenu vieną iš vau, ar vis dar kabo. paskutinių pašnekesių su savo seneliu – Kauno, t. y. Prie nebepavojingai patvinusios Neries, žemyn nuo Lietuvos Laikinosios sostinės, senbuviu. Karaliaus Mindaugo tilto, herojiškai tebestovi vidurinio- Kai paklausiau jį apie 1941-ųjų birželio 14-ąją, su- sios kartos skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus 2009 m. glumęs atsakė, kad ir pats, būdamas tų tragiškų įvykių suvirinta Krantinės arka, interneto komentatorių liudytojas, vis tiek niekaip negalėjo patikėti, kad XX praminta „vamzdžiu“, sukėlusi, o ir toliau kelianti amžiaus viduryje civilizuotoje (!) Europoje įmanoma aistras, kurios meno reikalams, bet ne menui, jau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 5 tresnius miestiečius skatina išlieti visą savo tulžį ir išėjo gyvas. Atrodo, dabar gyvena kažkur Utenoje. abstraktų įniršį. Galvojant apie eventualų Guggenheimą-Ermitažą Į šį lokalinio kalibro geležinį „reikalą“ praeivis galėtų Vilniuje, šis personažas, atrodo, turėtų mus dominti numoti ranka, tačiau prieš metus dėl „Krantinės arkos“ mažiausiai. kilusi diskusija, vėliau virtusi isterija su reikalavimais šį Tačiau prieš keletą metų Rusijos televizija apie mi- „piktinantį“ objektą nugriauti, atskleidė, kokia vis dėlto nėtą įvykį muziejuje susuko filmą Putino laikų dvasia, „savotiška“ yra Vilniaus visuomenė, su kokiu įniršiu ji buvo kalbinamas ir Ermitažo generalinis direktorius. adoruoja ne postmodernias XXI, ne modernias XX ir Klausta, ką jis galvoja apie Maigį, dabar, praėjus keletui net ne eklektines XIX amžiaus, o kažkokias sunkiai su- dešimtmečių po įvykio. vokiamas estetines vertybes. Ir štai Rusijos Federacijos valstybinio muziejaus – Šiuo požiūriu turbūt sveikintinas miesto valdžios no- humanistinės įstaigos – generalinis direktorius pareiš- ras dešiniajame Neries krante, žemiau Nacionalinės dai- kia esąs įsitikinęs, kad už tokius „darbelius“ su silpna- lės galerijos, pastatyti Guggenheimo-Ermitažo muziejų. pročiu Maigiu pasielgta per švelniai. Ką čia slėpti – jį Jau ne pirmus metus, griebiantis demagogijos, burtų, kaip ir panašius tipus reikėtų sušaudyti. hipnozės ir kitų masinės įtaigos būdų, įrodinėjama, kad Tai išgirdęs aš, kadaise buvęs itin uolus, be to, diplo- čia vyksiančios aukščiausio lygio, stulbinamo turinio ir muotas meno istorikas, suklusau. galingo masto parodos apšvies apytamsę Lietuvos vi- Kad ir kaip gerbčiau gamtos ir kultūros paminklus, suomenę. Be to, jos kaip magnetas trauks tūkstančius, neįkainojamą pasaulio meno lobyną, man Žmogus, gal net milijonus menu besidominčių snobų iš viso priešingai negu Ermitažo generaliniam direktoriui, vis pasaulio, esą jie bet kokia kaina stengsis atsidanginti į dėlto yra aukščiau, kitaip sakant, didžiausia vertybė Vilnių, kad pamatytų čia įsikūrusį Guggenheimą-Er- yra ne kūrinys, kad ir koks jis būtų tobulas, o netobula mitažą… žmogiškoji būtybė. Man ši utopija jau seniai atrodo patraukli ir iš visos Esu šventai ir neperkalbamai įsitikinęs – jei galvoja- širdies sveikintina, tačiau tarsi kirminas graužia ir nema, svajojama ar viešai teigiama atvirkščiai, galima ir rimą kelia vienas „bet“. Šis „bet“ susijęs ne su Niujorko vėl sugrįžti į pavojingus laikus, kai efemeriška ideologi- Guggenheimu, o su Sankt Peterburgo Ermitažu. nė formulė tapdavo svarbesnė už žmogaus, tautos, tam 1985 m. birželio 15 d. tuometinio Leningrado Er- tikrų socialinių grupių teisę gyventi. mitaže, perlipęs per dekoratyvią užtvarą, niekam ne- Stovėdamas buldozerių dar neišraustoje Neries žinomas Bronius Maigys iš Kauno supjaustė peiliu ir krantinėje, svarstydamas apie fatališką Katynės da- sieros rūgštimi apliejo Rembrandto „Danają“ – XVII a. barties sampyną su praeitimi, prisimindamas Er- šedevrą. Vėliau tardomas KGB jis pareiškė, esą taip pa- mitažo generalinio direktoriaus „valstybinę“ nuos- sielgė iš keršto, kad atkreiptų pasaulio dėmesį į 45-ąsias tatą apie nusikalstamą žmogaus menkumą didžiųjų Lietuvos okupacijos metines. meno kūrinių akivaizdoje, nesunkiai įsivaizdavau ir Sunku pasakyti, ar dėl šio drastiško veiksmo pa- tokį fantasmagorinį scenarijų: štai vieną gražią die- saulis „atkreipė“ dėmesį į Lietuvos ir kitų Baltijos ną Lietuvos užsienio reikalų ministerijai pagal seną šalių okupaciją, tikėtina, kad niekas, išskyrus kagė- 1940-ųjų birželio 14-osios paprotį įteikiama tokio bistus, net ir nežinojo „Danajos“ sunaikinimo „kil- turinio nota: nių“ intencijų. Maigys SSRS teismo buvo nuteistas „Vilniuje padažnėjus kėslams pagrobti ir sunai- šešeriems metams priverstinio gydymo Černia- kinti Guggenheimui-Ermitažui priklausančius meno chovskio psichiatrinėje ligoninėje. Iš šios legendinės kūrinius, piktadariams persekiojant apsaugininkus, įstaigos, kurioje daugiausia buvo „gydomi“ disiden- komandiruotus iš Ermitažo, ir pažeidinėjant pasira- tai nuo sistemai pavojingų minčių, dailės teroristas šytas tarpvalstybines sutartis, reikalaujame:

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 1) nuteisti ir nedelsiant sušaudyti Lietuvos kultūros lioniui, mat vardas ir pavardė yra prigimtinė žmogaus ministrą ir Paminklosaugos departamento direktorių; nuosavybė, jos nedera iškraipyti ar sava valia keisti, 2) sudaryti naują vyriausybę, kuri užtikrins pasira- todėl būtina rašyti ne kaip nors kitaip, o tik Lecho Ka- šytų tarpvalstybinių sutarčių vykdymą; czyńskio gatvė. 3) įsileisti neribotą kiekį Rusijos Federacijos specia- Šiose nesibaigiančiose batalijose, stebint lingvistų liosios paskirties dalinių Guggenheimo-Ermitažo mu- argumentus ir kontrargumentus, regint norą trūks plyš ziejui, veikiančiam Vilniuje pagal tarpvalstybinę sutar- atremti priešą, atmintyje iškyla dviejų brolių, žemaičių tį, apsaugoti. iš Telšių, kalbos nublokštų į nesutaikomas stovyklas, Jei šis ultimatumas nebus priimtas per 24 valandas, į istorija. Lietuvos Respubliką įžengs Rusijos Federacijos kariuo- Pirmasis iš jų, vyresnysis, – Stanislovas Narutavičius, menė.“ teisininkas, 1918-ųjų Nepriklausomybės akto signata- ras, Lietuvos Respublikos politikas, 1932 m. gruodžio IV 31 d. nusišovė Kaune. Antrasis, jaunesnysis brolis – Gabrielius Narutowi- Bet kuris fobijų pritvinkęs postmodernistinis siuže- czius, antrosios Lenkijos Respublikos pirmasis prezi- tas, turint galvoje pastaraisiais metais įsiplieskusių kru- dentas, 1922 m. gruodžio 16-ąją, penktąją prezidenta- vinų konfliktų, net karų tikrąsias priežastis, nebeatrodo vimo dieną, buvo nušautas ant Zachęta dailės galerijos fantasmagorinis. laiptų Varšuvoje nacionalistinių pažiūrų dailininko Eu- Supriešinti, pažeminti, ilgam laikui supykdyti kai- legiuszo Niewiadomskio. mynus ir tautas gali bet kas – spalva, pašvaistė, durų Abiejų brolių savimonės, tapatybės ir ją ženklinan- slenkstis. Šių veikų priežastis – ne tik geidžiami užval- čių pavardžių virsmas, manau, iškalbingai atskleidžia, dyti gamtos turtai, bet ir papročių skirtumai, religinis kaip tragiškai trūkinėjo ir iki šiol trūkinėja Lietuvos ir antagonizmas, nesutampantys požiūriai į praeitį, net Lenkijos kultūrinė, geografinė, politinė erdvė. Naru- skyryba ir gramatika. Nuo XIX a. antrosios pusės bū- tavičių-Narutowiczių pavardės Vilniuje gyvenantiems tent gimtoji kalba supriešino lietuvius ir lenkus, dau- žmonėms galėtų priminti ir apie pavojingą trintį, kai, giau nei pusę tūkstančio metų iki tol gyvenusius „pa- sumaniai pakursčius aistras, galima tarp „č“ ir „cz“ kenčiamoje“ santarvėje. įskelti kruviną nesantaiką. Dar ir dabar santykius tarp kaimyninių valstybių šal- Kai apie tai pagalvoju, ydingai sėsliai apsistojęs savo do lotyniškų rašmenų niuansai Lietuvoje, draudžiantys Antakalnyje, nei sau, nei kitiems, nei dabar, nei kada vietinių lenkų vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nors ateityje nelinkiu karo tarp „w“ ir „v“. originalia forma. Todėl spontaniškas noras Vilniaus gatvelę, esančią Kad Islandijoje veržiasi ugnikalniai, paralyžiuodami greta Gedimino prospekto, pavadinti žuvusio Lenkijos visos Europos oro erdvę, Pono Dievo teisman dėl to ne- prezidento Lecho Kaczyńskio vardu netrukus gali virs- paduosi. Bet tikiu, labai noriu tikėti, kad kraupūs, rea- ti dar vienu karčiu nesantaikos obuoliu ir sudrumsti lybę pranokstantys geopolitiniai siužetai iš kliedinčios buvusius kaip niekada gerus – tą mėgstama priminti – sąmonės pagaliau sugrįš į jiems tinkamesnę vietą, – Lietuvos ir Lenkijos santykius. galbūt į baletą, pantomimą, dailę ar net literatūrą, nors Vos baigėsi trijų dienų gedulas, iškart vėl užvirė ais- ji mažai kam dabar reikalinga, – nes juos sugrąžinti yra tros, vėl laužomos filologinės ietys. Lietuvos įstatymai žmonių valioje. reikalauja gatvėvardžių lentelėse rašyti Lecho Kačyns- kio gatvė. Bet nuoseklūs oponentai įsikarščiavę tvirtina, kad Lecho Kačynskio gatvė – tai baustina nepagarba ve-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 7 Almantas Samalavičius

Dvidešimt metų po didžiojo lūžio ir kas toliau? (2)

esu toks radikalus, kad politinio korektiškumo ir kompartijos eiliniai, kadaise su jaunatvišku įkarščiu Ndoktriną vadinčiau „tūžminga marksizmo versi- kovoję už „vienintelės teisingos“ santvarkos „šventus“ ja“, kaip teigia Vladimiras Bukovskis, neurofiziologas, idealus, dabar oriai posėdžiauja ir turi lemiamą balsą rašytojas disidentas, 1976 m. ištremtas iš SSRS. Beje, gausiose tarybose ir komisijose, o buvę komjaunimo Šveicarijoje jis buvo iškeistas į Čilės komunistų lyderį aktyvistai be vargo įsitaiso ministrų, ambasadorių, kitų Luisą Corvaláną1. aukštų valdininkų kėdėse. Šie įprasti nomenklatūrinės Nesu ir toks naivus, kad manyčiau, neva politinio kasdienybės vaizdeliai akivaizdžiausiai liudija brandaus korektiškumo, kaip ir korektiškumo apskritai, Lietu- postkomunizmo ilgaamžiškumą ir vis dar nepajudina- voje esama pakankamai. Dauguma jo pasireiškimų yra mai tvirtas pozicijas. nusižiūrėti, mėgdžiojantys, taigi formalūs, be turinio. Žinoma, būtų pernelyg lengvabūdiška tikėtis, kad Ir tai, suprantama, yra kur kas blogiau už „turiningą“ sociokultūrinė šizofrenija, išplitusi priklausomybės de- jo perteklių. Vis dėlto kai kurie to tariamo pertekliaus šimtmečiais, kai viena buvo sakoma, kita galvojama, o aspektai jau kelia nerimą ir mums, postkomunistinės trečia daroma, ims ir be pėdsakų išnyks per keletą pir- visuomenės nariams. mųjų nepakeliamai lengvų nepriklausomybės metų… Mąstymo ir veiklos įpročiai, išsiugdyti per pusšim- Juk sunkiausia reformuoti mąstymą. tį metų trukusią sovietinę okupaciją (jei nekalbėsime „Liekamieji reiškiniai“ slegia net ir inteligentijos at- apie gerokai ilgesnę ir dar sunkesnių padarinių Lietu- stovus. Tiesa, jie beveik nepriekaištingai išmoko šiuo- vai turėjusią carinės Rusijos imperijos kolonizaciją), laikinį Vakarų pasaulio žodyną, puikiai įvaldė verba- kai visuomenė buvo spiriama prisitaikyti prie naujojo linę ekvilibristiką, didžiuodamiesi demonstruoja gilų, režimo, susitaikyti su būtinybe nuolatos per prievartą kone prigimtinį savo europietiškumą, viešai išpažįsta atgailauti už buržuazinio nacionalizmo „puikybės nuo- liberalios visuomenės vertybes: pagarbą, supratingu- dėmę“ ir kuo greičiau aklai įtikėti komunistinės ideo- mą, atjautą, pakantumą, toleranciją, pilietiškumą ir logijos vertybėmis, pamynusi tautinio orumo jausmą, pan. Tačiau, nepaisant meistriškos gražbylystės su pa- paliko daugybę randų ir nuodingų nuosėdų visuome- brėžtinai europietišku akcentu, dažnokai pasireiškia nės kolektyvinėje sąmonėje. 1989-ųjų viltys neišsipildė visiškai priešinga, su minėtomis vertybėmis prasilen- ne tik pas mus, visos postkomunistinės šalys apsiribo- kianti jų elgsena. Neatitikimą tarp žodžio ir veiksmo jo daugiausia kosmetiniais pokyčiais ir leido, kad jas, dar labiau apnuogino naujausi viešosios sferos skan- pasak Bukovskio, tankiai apraizgytų senosios nomen- dalai, kurių herojai – regis, pavyzdingai nepriekaištin- klatūros likučiai. Pasidairykime aplink: buvę partorgai gi kultūros elito atstovai, dalinę(si) ir švaistę, pavyz-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 džiui, Vilniaus – Europos kultūros sostinės ar Lietuvos konservatyvius, radikaliems veiksmams pasirengusius vardo paminėjimo tūkstantmečio programoms skirtas tradicinių vertybių saugotojus (parlamentaro Petro lėšas. Finansinį auditą atliekantys valstybės kontrolie- Gražulio šalininkai) ir „liberalius, atvirus, didžiai tole- riai, nors yra įpratę dažniau regėti tamsiąją žmogaus rantiškus, taikius žmogaus laisvių gynėjus“ – šiuos epi- prigimties pusę, vis dėlto irgi apstulbo dėl tokio vadi- tetus žiniasklaida, komentavusi „paradinius“ įvykius, namosios šviesuomenės apsukrumo ir godaus sava- skolinosi dažniausiai iš Aušrinės Marijos Pavilionienės naudiškumo. žodyno. Tokia laikysena, deja, nėra išimtis ir paremta ji bran- Prieš imantis analizuoti šią mūsų visuomenei aki- daus postkomunizmo logika, o jos pasireiškimo formų vaizdžiai opią problemą, derėtų aiškiai apibrėžti paties esama įvairių ir visos perversiškos, gluminančios men- rašančiojo poziciją. Esu įsitikinęs, kad dviejų suaugu- kai pridengtu cinizmu ir korupcija. sių ir sąmoningų (pabrėžiu – suaugusių ir sąmoningų) Sovietinės sistemos polittechnologai arba, kaip pa- žmonių intymus gyvenimas yra jų pačių reikalas, todėl sakytų Milanas Kundera, imagologai, sukūrusieji pui- turėtų būti be išlygų toleruojamas, jei nevirsta prieš kitą kią terpę sociokultūrinei šizofrenijai reikštis, vis dėlto ar kitus nukreipta prievarta. Tačiau man, švelniai ta- suvokė, kad užgniaužtos, slopinamos žmonių aistros ir riant, keista, kad individų, netradiciškai suprantančių ir emocijos kada nors vis tiek isteriškai prasiverš, todėl su- praktikuojančių lytinius santykius, reikalai eskaluojami maniai pasirūpindavo vadinamaisiais saugikliais – eg- iki kosminės svarbos reiškinio ir visiškai nustelbia ga- zistavo šiokios tokios laisvės iliuziją teikiančios simboli- lybę gyvybiškai svarbių, bet neišspręstų ir net nespren- nės erdvės. Bene svarbiausias vaidmuo čia teko sportui. džiamų socialinių problemų. Nors kai kurie radikaliai Futbolo aikštės ir krepšinio salės, kur būdavo apstu ne nusiteikę asmenys grasina parodysią gėjams, liaudiškai tik uniformuotų milicininkų, bet ir civilių rūbais vil- tariant, „kur pipirai dygsta“, tačiau tikrai neteko girdėti, kinčių saugumiečių, ypač tiko masiniam ideologiniam kad per du nepriklausomybės dešimtmečius kuris nors veiksmui atlikti, t. y. susikaupusius natūralius tautinio iš jų Lietuvoje būtų patyręs ką nors panašaus į moralinį, orumo ir patriotizmo jausmus redukuoti iki psicholo- o juo labiau fizinį, smurtą. Tai, kadeuropėjančios Lietu- giškai saugios ir valdomos kolektyvinės iškrovos. Iki vos gyventojai vienas kitą žemina, niekina, persekioja užkimimo parėkavę, nepabūgę viešai šūktelėti ir vieno ar diskriminuoja, yra apgailėtinas chaoso beveik visose kito patriotinio (sovietų valdžios supratimu – „nacio- socialinio gyvenimo srityse padarinys, bet anaiptol ne nalistinio“) šūkio, masinės socialinės terapijos seansų tikslinė prievarta kokios nors lytinės (ar etninės) mažu- dalyviai kuriam laikui jausdavosi užganėdinti, apsvaigę mos atžvilgiu ar jos „prigimtinių“ teisių uzurpavimas. nuo tariamos savo pačių drąsos… Pažvelkime į gėjų paradą iš visiškai kitos, atrodytų, Tokios manipuliacijos, regis, visiškai nedera su eu- su šia savidemonstracija niekaip nesusijusios pusės. ropietiška šiandieninės Lietuvos realybe, su taip nuo- Jis įvyko būtent tada, kai visuomenė yra emociškai širdžiai ir nesavanaudiškai deklaruojamomis ir prakti- įsiaudrinusi dėl vadinamosios Drąsiaus Kedžio bylos. kuojamomis liberalios demokratijos vertybėmis. Tačiau Neatsakingas, net nusikalstamas žiniasklaidos elgesys, ar iš tikrųjų taip yra? Ar tikrai praeitis neprimeta tam kai vieni, neturėdami jokių įrodymų, eskaluoja vienos tikrų socialinių vaidmenų? Tiesa, personažų grimas tragiško konflikto, nusinešusio jau tris gyvybes, pusės dabar yra tobulai vakarietiškas… Kokie tie vaidmenys gynybą, o kiti, irgi be faktų ir argumentų, stoja ginti ki- ir kas to marionečių teatro režisieriai? tos, sukūrė absurdišką, teisinėje valstybėje apskritai ne- Antai neseniai šalies sostinę sudrebino skandalas, įmanomą situaciją – sudarė sąlygas minios teismui. O užviręs per gay pride, arba gėjų paradą. Jame dalyva- toji minia, nesvarbu, kurią pusę ji palaikytų, gėjams au- vusi ir jį stebėjusi visuomenės dalis (pabrėžiu – dalis) tomatiškai priskiria ir pedofilus, nesigilindama į jokius suskilo į dvi nesutaikomai priešiškas stovyklas: itin sveiko proto argumentus. Ar, esant tokiam emociniam

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 9 perkaitimui, nesuvaldomam socialiniam „blūdui“, gėjų iškalbingų frazių, asmeniškai girdėtų per privačius po- paradas galėjo nesukelti masinės psichozės, ir dar to- kalbius, kai buvo aptariama minėtų negausių eitynių kios, kad pats generalinis prokuroras (tiesa, laikinasis) su gausiais žiūrovais tema. Štai kaip nuožmiai siekia- jau iš anksto išsigandęs kapituliantiškai pareiškė neį- ma užčiaupti gerkles oponentams ir netgi neutraliems stengsiąs užtikrinti viešosios tvarkos? Po to prasidėjęs pašnekovams! „Tu nesiginčiji dėl jų santykių ir seksua- spartusis (kasdien po skirtingą sprendimą!) teismų far- linės orientacijos, bet tu vis tiek nepakantusis, tu – ho- sas tapo didžiule nemokama gėjų parado reklama. mofobas. Kodėl? Todėl, kad nesutinki su jų konkrečia Šios liguistos sumaišties fone kyla fundamentalus politika šiuo klausimu.“3 klausimas – pasvarstykime, argi Vakarų visuomenė ne- Dingteli mintis, kad nauju pavidalu atgimsta dar vie- nuėjo ilgo ir skausmingo kelio, kol natūraliai išsiugdė nas niūrus sovietmečio reliktas – kas ne su mumis, tas, visapusišką toleranciją, taip pat ir gėjų atžvilgiu? Ar rei- savaime suprantama, prieš mus. kalavimas, kad Lietuva vietoj vakarietiško tolerancijos Iš kur toks įtūžis? Iš kur tokia totalinė ir, beje, abipu- maratono klusniai bėgtų rytietišką sprintą, nėra repre- sė neapykanta? Iš kur toks perdėtas jautrumas vieniems syvus? Ar tai nerodo, kad Europa netoleruoja postko- dalykams ir pasibaisėtinas abejingumas kitiems? Kalbu munistinių šalių, šiuo atveju Lietuvos, noro išsiugdyti ne vien apie tariamai nuskriaustųjų paradą, tapusį svar- toleranciją, o ne gauti ją per prievartą kaip tramdo- biausia žinia pasauliui iš Lietuvos. Pavyzdžiui, nuo til- muosius marškinius? to numesto vargšo šunelio Pipiro istorija irgi apskriejo Tačiau grįžkime prie homoseksualų. Kokios dar bė- pusę Europos, sujaudinusi daugybės europiečių širdis. dos, be „pamintos“ teisės viešai mojuoti vaivorykštės Įvyko vieša protesto akcija prie valstybinių institucijų, spalvų vėliavomis, kamuoja šį mažumų pogrupį? (Vėl surengta tų, kurie nelinkę taikstytis su keturkojams da- pacituosiu Bukovskį, kuris rašo, kad karalienė Vikto- roma skriauda. Šiam susirūpinimui dėl skriaudžiamų rija, kai buvo paklausta, ką ji mananti šiuo klausimu, gyvūnų, beje, visokeriopai pritariu. Tačiau nerimą ke- šmaikščiai atsakė: „Man nerūpi, ką jie daro, tol, kol jie lia kitkas. Kodėl jokios eitynės, jokios demonstracijos, nedaro to gatvėje ir negąsdina žirgų.“2) Stokojo tole- jokios protesto akcijos nerengiamos dėl to, kad tero- rancijos moteriškė! rizuojami, kankinami ir žudomi vienkiemiuose gyve- Bene vienintelis rimtesnis argumentas, kurį paskelbė nantys bejėgiai senukai, kad be žinios dingsta žmonės, žiniasklaida, – esą tai pačiai lyčiai potraukį jaučiantys o teisėsauga neužtikrina jų saugumo? Kodėl įvairaus asmenys Lietuvoje vis dar jaučiasi nejaukiai. Derėtų plauko aktyvistai tyli tada, kai šiukšlių konteineriuose paklausti, ar mūsų šalyje jau visai jaukiai jaučiasi, pa- aptinkami nužudytų kūdikių kūneliai, nors šalyje pa- vyzdžiui, neįgalieji arba pensininkai, arba seksualinio galiau jau ėmė veikti Gyvybės langeliai? Kodėl niekas smurto, ypač pedofilijos, aukos? Gal šių socialinių gru- neprotestuoja, kai prokurorai užčiaupia gerkles drąses- pių ar nuskriaustų asmenų jausena derėtų pasidomėti niems policijos pareigūnams, išdrįsusiems pasipriešinti bent jau sociologams? Deja, pavydėtiną profesinį ak- korumpuotiems savo viršininkams? Ar šios problemos tyvumą jie demonstruoja tik artėjant rinkimams, kai mažiau aktualios? Ar tiems mūsų europarlamentarams, besivaržančios politinės partijos ypač susirūpina savo kurie teatrališkai bjaurėjosi savo tėvyne dėl „baisios“ reitingais, todėl tampa labai dosnios šios ne pačios se- netolerancijos gėjams, neatrodo, kad minėtos proble- niausios profesijos atstovams. mos yra gyvybiškai svarbesnės? Tie, kurie skelbiasi esantys atvirumo ir tolerancijos Jau minėjau, kad nesu toks radikalus kaip Vla- pusėje, dažnai demonstruoja tokią pačią, jei ne dar dimiras Bukovskis, kuris, daugiau kaip trisdešimt didesnę, netoleranciją oponentų atžvilgiu. Idiotai, at- metų gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, neprarado silikėliai, debilai, konservatyvios padugnės, man gėda disidentinio mąstymo ir sukilo, tiesa, dabar jau ne dėl tokios Lietuvos ir dėl tokių lietuvių – tai tik keletas prieš komunistinę ideologiją, o prieš vakarietišką

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 panacėją – perdėtą politinį korektiškumą, kurį lai- feminisčių teises ginantys aktyvistai, – daro išvadą ko pavojinga ir sparčiai kaip epidemija plintančia Bukovskis, – visiškai nesirūpina savo mažumomis. cenzūra. Pasak jo, „Shakespeare’as mūsų laikais ne- Jie, kaip ir Leninas, pasinaudoja jais kaip instrumen- begalėtų rašyti, nes „Venecijos pirklys“ – tai antise- tu daryti spaudimą visuomenei ir ją kontroliuoti. Ir, mitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdy- žinoma, savoms mažumoms jie žalos ir blogio padaro mas“ – seksizmas… Net į „Romeo ir Džuljetą“ viena gerokai daugiau nei mums visiems…“5 mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareiškusi, kad Norėčiau, kad disidentas, kadaise išmainytas į ko- tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ […] Prancūzijoje munistą Corvaláną, klystų dėl didėjančios naujų uto- vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai pijų grėsmės… viešai pajuokavo homoseksualizmo tema, ir jam pritei- sė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų.“4 Esą tai visiškai atitinka vokiečių ir JAV filosofo 1 Plačiau apie tai žr. Vladimir Bukovskij, Politinis korektiškumas – blogiau už Herberto Marcuse’s idėjas. Veikale „Slopinanti tole- leninizmą? N. Židinys, 2010, nr. 3–4, p. 80. rancija“ jis aiškino, kad revoliucinė klasė yra ne prole- 2 Ten pat, p. 85. tariatas, kaip manė Marxas, o visokiausios mažumos, 3 Ten pat, p. 86. atskalūnai, patologinės asmenybės. Todėl ragino pa- 4 Ten pat, p. 84–85. tologiją paskelbti norma, o normą – patologija, nes 5 Ten pat, p. 86. tik tada pagaliau pavyks sugriauti buržuazinę visuo- menę. „Visi šie žmonės – mažumų, homoseksualų,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 11 Nuomonės apie nuomones

Manfred KLEIN

MAŽOSIOS LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA – PAGEIDAVIMAI IŠ VOKIETKALBĖS APLINKOS

okietijos ir Šveicarijos mokslinėse bibliotekose tekstas nemokantiems lietuviškai yra neprieinamas Vjau yra keturtomė Mažosios Lietuvos enciklope- dėl kalbos barjero. Todėl vienatomė enciklopedija, dija (MLE). Bet ja naudotis gali labai nedaug žmo- išleista anglų kalba, padarytų ją labiau prieinamą nių. Nors angliškai ir vokiškai yra pateiktos tiek an- pasauliui. O leidimas vokiečių kalba atitiktų dauge- traštės, tiek visų tomų įžangos, tačiau enciklopedijos lio Vokietijoje gyvenančių išeivių iš buvusios Rytų Prūsijos interesus. Tokia enciklopedija svarbi ne tik žmonėms, kurie neteko savo tėvynės prie Nemuno ir Priegliaus, bet ir jų pa- likuonims, kurie dažnai atvyksta į Kaliningrado sritį ir buvusį Klaipėdos kraštą. Vyresnieji nori vėl išvysti savo gimtąsias ir jaunystės vietas, jaunesnieji – susipažinti su vietovėmis, apie kurias pasakoja jų tėvai ir seneliai. En- ciklopedija būtų naudinga ir kitiems vokietkalbiams, besidomintiems istorija, visų pirma, žurnalistams bei mokslininkams. O štai svarbiausias argumentas vo- kiškam leidimui: žinios apie senųjų Rytprūsių etninę grupę – prūsų lietuvius – dabartinėje Vokietijoje yra nepaprastai menkos. Daugelis žmonių apskritai nieko nežino apie šios gyventojų grupės egzistavimą, jau nekalbant apie jos istoriją ir kultūrą. Čia jiems bent kiek galėtų padėti Mažosios Lietuvos enciklopedija. Juk Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje gyvena nemažai žmonių, kuriuos pagal vardus ir pavardes galima kil- dinti iš lietuviškų šaknų. Yra daug publikacijų vokiečių kalba apie tuometi- nes provincijas abipus Vyslos – Vakarų ir Rytų Prūsiją. Vien Ernsto Wermkės sudaryta didžiulė 1939–1970 m. Nidos žvejys Mikelis Engelinas (1882–1972), 1967 išleistų leidinių Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos bi- Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka bliografija (Bibliographie der Geschichte von Ost- und

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Westpreußen) apima daugiau kaip 23000 bibliografi- nių vienetų – tai straipsniai spaudos leidiniuose, an- tologijos, monografijos. Daug publikacijų, tarp jų ir populiaraus pobūdžio, susijusios su politiniais per- versmais Vidurio Rytų Europoje XX a. 9 dešimtme- tyje. Tačiau šioje literatūros gausoje vokiečių kalba iki šiol nėra regioninės enciklopedijos, tokios kaip MLE. Šis leidinys užpildytų informacijos, bent jau apie tuometinės Rytų Prūsijos šiaurės rytinės dalies, kuri Vokietijoje vadinama Prūsų Lietuva, spragas. Išleisti Mažosios Lietuvos enciklopedijos vokiškąją versiją būtų ambicingas uždavinys. MLE pasižymi nepaprasta faktinės tekstinės me- džiagos ir iliustracijų gausa. Niekur kitur nėra tiek daug glaustos informacijos apie mažiausių kaimelių, jų kapinių, bažnyčių, mokyklų istoriją ir išvaizdą, tokio detalaus daugelio vandenų, pelkių ir miškų apra- šymo. Didžiausiems Rytprūsių Lietuvos provincijos miestams – Karaliaučiui, Klaipėdai, Tilžei – paskirti ištisi skyriai su abėcėline tvarka išdėstytais straips- niais jų viduje. Pateikta nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kurie kokiu nors būdu susiję su šiuo kraštu ir su lietuvybe, biografijų. Siekiant išsamumo, neiš- vengta ir mažiau reikšmingų asmenybių aprašymo, pateiktos biogramos ir tų, apie kurių gyvenimą ne- turėta pakankamai duomenų. Šie trūkumai parodo, kokį kiekį medžiagos enciklopedijai turėjo parengti maža redakcija, dirbusi anaiptol ne idealiomis sąly- Gimnazistės Katrė ir Urtė Sprogytės su „Aidos“ choro drabužiais, 1928 gomis, disponavusi ribotais resursais. Iš Anso Sprogio šeimos albumo Negausiose recenzijose, kurios Vokietijoje buvo skirtos MLE, besąlygiškai pripažįstamas medžia- tinka tautininkų laikų ideologiją. Reikia pripažinti, gos turtingumas ir džiaugiamasi, kad pateikta gana kad, vertinant 1923-01-09 Klaipėdos sukilimą, nau- daug naujos, net ir specialistams, informacijos. Bet jausiais Lietuvos istorikų tyrimais ir išvadomis buvo aptariami ir kai kurie prieštaravimai, susiję dau- mažiausiai pasinaudota. Atrodo, kad romantizuotas giausia su viso projekto koncepcija, ypač su XX a. lietuvininkų istorijos įvaizdis nubloškė rengėjus ge- aštuoniasdešimties metų istorija. Enciklopedijos rokai atgal, į laikus, iš kurių Europos istorijos raidą idėja kilo mažlietuvių išeiviams Šiaurės Amerikoje, mato mažlietuvių išeivija, ir tai paveikė MLE kon- ją išplėtojo ir finansavo ten įkurtas Mažosios Lietu- cepciją. Bet reikėtų pridurti, kad čia kalbu tik apie I vos fondas. ir II tomų recenzijas1. Po IV tomo pasirodymo viso Vokietijoje išsakyta kritika nukreipta iš esmės į kūrinio vaizdas leidžia cum grano salis pasakyti, kad tai, kad MLE išimtinai orientuojamasi į tarpukario redakcija Vilniuje pasistengė ir tomas po tomo darė Lietuvos istoriją, o jos vertinimai dažniausiai ati- pažangą – istorinę praeitį ir jos vertinimą pateikė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 13 politiškai, todėl diktavo ir socialinei sričiai, ir kultūrai. Akultūracijos ir asimiliacijos procesai ištisus šimtme- čius nuolatos veikė lietuvių tautinės grupės raidą. Esant tokioms aplinkybėms, yra sunku, sakyčiau, neįmanoma net ir hipotetiškai jų atskirti – vienos etninės (ir kalbi- nės) grupės kultūrą atriboti nuo kitos. Kaip pavyzdį galima paminėti MLE pateikiamus lituanizmus rytprūsie- čių dialekte. Atvirkštiniam vyksmui – germanizmams, patekusiems į lietuvininkų dialektą, skiriama kur kas mažiau dėmesio. Bet juk abu šie procesai yra glaudaus skirtingų kalbinių kultūrų susipynimo ženklai. Kaip džiuginantį beveik 10 metų trukusio redakcijos tobulė- jimo rezultatą reikėtų pripažinti tai, kad krašto bikultū- riškumui pradėta skirti vis daugiau dėmesio. Tokios mintys kyla, galvojant, kuo vokietkalbiams skaitytojams galėtų būti įdomi MLE vokiškoji laida. Viena vertus, jie norėtų daugiau sužinoti apie lie- tuvininkus ir jų kultūrą, antra vertus, – taip pat ir apie jų ryšius su kaimynais vokiečiais. Šiandieninėje Vokietijoje mažlietuvių etninė grupė yra beveik už- miršta, ir tai labai liūdnas faktas. Pavyzdžiui, Mar- tyno Jankaus vardo nėra jokiame vokiškame žinyne, net Vydūnas ir jo kūryba menkai žinoma. O juk abi asmenybės, be kita ko, buvo susijusios ir su vienokia Elzė Selenis-Zaunienė, XX a. pradžia. Iš Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės ar kitokia priešprieša vokiškai aplinkai. Todėl būsi- šeimos albumo. Iliustracijos iš MLE. majame leidinyje turėtų būti pristatyti ir svarbiausi mažlietuvių asmenys. gerokai objektyviau ir daugelio bendradarbių pa- Tuometiniai regiono gyventojai ar jų palikuonys stangomis atitinkamai enciklopediškiau suredagavo. visų pirma tikėtųsi rasti kuo daugiau faktų apie pra- Tai ypač pastebima tuo atžvilgiu, kad pateikta kur rastąją savo tėvynę, jos praeitį ir gyvenimo būdą. kas daugiau vokiečių kilmės asmenybių, susijusių su Dar norėčiau paminėti, kad vokietkalbėje erdvė- kitomis Rytprūsiuose gyvenusiomis etninėmis gru- je reikėtų vartoti terminą Prūsų Lietuva, nes sąvoka pėmis. Ši aplinkybė parodo esminę problemą, kurią Mažoji Lietuva Vokietijoje nevartojama. konceptualiai įveikė MLE ir kurią svarbu atskleisti planuojamame leidinyje vokiečių kalba. Austrija, 2010-04-22 Neabejotinai yra teisėta pasirinkti vieną tautinę gru- pę, jos istoriją ir kultūrą kaip enciklopedijos objektą. Iš vokiečių kalbos išvertė Bet problema yra ta, kad Mažosios Lietuvos etninėje ir Danutė VALENTUKEVIČIENĖ geografinėje erdvėje šimtus metų gyveno dvi etninės grupės – vokiečiai ir lietuviai. Jos gyveno ne tik viena 1 Arthur Hermann in: Annaberger Annalen 12. 2004, p. 263–265. šalia kitos, bet ir viena su kita tiek mieste, tiek kaime. Klaus Fuchs in: Nordost-Archiv. Zeitschrift für Regionalgeschichte. NF 15. Situaciją komplikuoja tai, kad vokiečių tauta dominavo 2006, p. 355–361.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Kūryba ir kūrėjai

Gintautas Iešmantas

Pakeliui į Stratfordą

Scena Kaip viskas žemėj. Štai ir aš vykstu… Tačiau ne taip, kaip jie, sėkmės ištroškę. Veikiantieji asmenys Dabar skubėti man daugiau nereikia. Aš tylumos užutėkin plaukiu. Šekspyras Jau už pečių pilni vilties siekimai. Vyriškis, paskui KOriolanas – Romos kilminga- Aš pavargau nuo rūpesčių ir triukšmo, sis, Shakespeare’o to paties pavadinimo dramos veikėjas Ir nuo būties, kai murdais it dumblynėj, Balsas iš ąžuolo, vėliau Arielis – Shakespeare’o Kur daug paikų intrigų ir klastų, dramos „Audra“ veikėjas, oro dvasia, burtininko Pros- Kur viešpatauja melas ir pavydas, pero tarnas O gėris verkia, trypiamas šaltai. Prosperas – burtininkas, dramos „Audra“ veikėjas Man visko jau gana, prisižiūrėjau. Vežėjas (Staiga Šekspyro žodžius nutraukia balsas, atsklidęs iš Šekspyras, kelyje iš Londono į Stratfordą, miestą, ku- viršaus, tarsi būtų prabilęs pats ąžuolas.) riame poetas gimė ir kur gyvena jo šeima, sustoja pailsėti prie netoliese stūksančio plačiašakio ąžuolo. Čia stabte- Balsas lėdavo kiekvieną kartą, vykdamas į gimtinę. Šįkart jis visam laikui išvyksta iš Londono. Tau iš tiesų pats laikas atsigauti. Kelionė kaulus vargina labai. Šekspyras (kreipdamasis į ąžuolą) Užtat prisėsk, kamieno atsišliek. Iš jo saldi ramybė ims sruventi Štai tu ir vėl mane pasitinki, Į tavo sielą, slegiamą darbų. Šakas plačiai išskleidęs, tarsi draugas, Apglėbti rankom trokštantis bičiulį, Šekspyras (apsidairęs) Kurį seniai regėjo. Tu nuo pernai, Kai paskutinį kartą keliavau, Ką aš girdžiu? Kad ąžuolas kalbėtų… Toks pats esi, gaivus pietys žaismingai Kokia kvailystė! Nejaugi imtų man Šiurena lapų žalumą, žiema Dabar vaidentis? Juokas. Bet, teisybė, Nesužeidė viršūnės vėtrų šuorais. Prisėsti būtų gera. Nepabėgs Ir išdidžiai kaip visada žvalgaisi Mana kelionė. Bent pasigėrėsiu Aplinkui lyg sargybinis, lydi Laukų platybe, žaluma, erdvėm. Kasdien visus, kurie keliu prajoja Arba karietom pradarda skubiai. (Sėdasi, atsiremia į kamieną) Kur lekia jie, mąstai, akis išdegę? Tarsi manytų – laimę pasivys. Tikra palaima šitaip susiliesti Bet ji kaip paukštė – krykšteli ir dingsta. Ir su žeme, ir su medžiu, kuris

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 15 Nuo amžių šičia šlama toks didingas, Vyriškis Ir liudija pasaulio begalybę. O ją užmirštame buities triukšme. Ak, nepažįsti! Moki apsimesti. Ne veltui šitiek metų vaidinai, Balsas (vėl lyg iš viršūnės) Dar ir kitus vertei kitokiais dėtis. Net jei Protėjo galių tu turėtum, Ošesys lai glėbia švelniai Nepasiseks ištrūkti. Už gerklės Tavo sielą, lai ją supa Ką šia ranka aš nutveriu, tas vargiai Giedras sapnas tarsi bangos. Mane kada pažeminti norės. Trumpas mirksnis, bet koks mielas – Užliūliuoja, apsvaigina. Šekspyras

Prosperas (iš už medžio, Arieliui) Matau, esi smarkus. Ir vis dėlto Nesuprantu, ko iš manęs tau reikia. Dabar tegul pamiega jis ramiai, Esi, man regis, šičia svetimšalis, Kol saulė vėl pažadins į kelionę. Ne šių laikų žmogus…

Šekspyras (užsnūsdamas) Vyriškis

Keisti balsai! Iš kur? Bet teisūs jie: Dar vis gudrauji. Tik menkas mirksnis – žmogui duotas laikas, Be reikalo! Gerai įsižiūrėk Užsimiršti, ir štai jau lyg nebūta. Ir atpažinsi tą, kurį iškėlei Iš nebūties kadaise savo plunksna, (Staiga išvysta ateinantį Vyriškį) Tu aprašei, ne! – apšmeižei mane Ir tokį rodei scenoje pasauliui. Bet kas tenai per lauką atkinknoja? Ak ne! Jo žingsnis tvirtas, išmankštintas. Šekspyras O apranga – ne mūsų, neregėta. Lyg iš senovės, tarsi koks romėnas… Aš parašiau tiek daug, kad negalėčiau, Artėja, dairos… Ko jam čia reikėtų? Net ir panūdęs, visko čia iškloti, Tiek daug žmonių paleidau į pasaulį, Vyriškis (pamatęs Šekspyrą) Sunku net ir jų veidus atsiminti. Visi skirtingi elgsena ir bruožais, Tai va, kur tu slepiesi! Pagaliau Troškimais, ydom, siekiais ir jausmais, Pavyko man tave per ilga rasti! Žemi ir taurūs, niekšai ir klastūnai. Krašte miglotam, už kalnų, už jūrų. Jie pas mane atėjo, kokie buvo, Koktus rašeiva! Aktorius! Gal ne? Neišgalvoti. Kam gi aš turėčiau, Kaip tu sakai, juos juodinti ar šmeižti? Šekspyras (įsižeidęs) Vyriškis Ko čia draskais? Tavęs aš nepažįstu. Aš nežinau, koks buvo tavo tikslas.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Bet tavo žodžių piktas geluonis Taip pat ir žmonės. Bet tiesa išplaukia Lig pat gelmių užgavo mano širdį Tik iš vidaus, iš sielos, tai – esmė, Ir ji vis dar kraujuoja… Ji mane vedė, ja kaskart rėmiausi O dėl tavęs… Šekspyras Koriolanas Sumanei, Matau, kažką negero, kad taip plūsties, Kas dėl manęs? Sakysi, Vis apsukui, užuominom šneki. Kad tu buvai teisingas, įžvalgus? Rėžk tiesiai pagaliau, kaip vyrui dera. O ne! Esu karys, ne koks vaikėzas. Tark, ką slepi klastingai po toga. Nesilanksčiau nei priešams, nei saviems. Ne šiaip sau kūną ji, man regis, dengia. Net miestų sienos traukės man iš kelio.

Vyriškis Šekspyras

Bent tiek smagu – atpažinai drabužį. Aš kaip tik tokį nupiešiau tave, Tuoj atsibus, matyt, ir atmintis Tiesa, kai ką pagražinau. Gal pyksi, O ji pašauks mane tikru vardu. Parodytas tarp nuoširdžių bičiulių, Bet nesivargink, pats aš tau padėsiu. Kurie tave ir vertina, ir sergsti, Juk ne slėpynių žaisti atkilau. O artimieji myli? Ir nejau Esu iš Romos. Aš – Koriolanas! Kareivis gali būti tik atšiaurus, Dabar pažįsti? O, net sudrebėjai. Tik užsisklendęs, vienišas, iš aukšto Į minią žvelgiantis ir sau Šekspyras Užtraukiantis nelaimę? Atžarumas, Nenuolaidumas atstumia ir žlugdo. Ko man drebėti? Nieko blogo tau Parodžiau aš tave ir žmogiškesnį, Nepadariau, neapšmeižiau, iškilnų Ir šiltesnį. Sakysi, kad ne tai Tave žmonėms parodžiau, kaip ir dera. Padėjo tau nežengti pikto žingsnio, O tu mane čia plūsti, grasini… Kai ištremtas buvai ir savo priešams Kodėl? Už ką? Be to, aš tik poetas, Veržeis tarnauti – volskams rodei kelią? Kuris neturi niekam pataikauti, Nebent tik menui, aukštinančiam tiesą Koriolanas Ir žmoguje, ir žemėje – visur. Tik motinos maldavimai padėjo, Koriolanas Tiktai dėl jos nusprendžiau atitraukti Pulkus nuo Romos sienų, vien dėl jos Labai gražu! Bet tai vien žodžiai, žodžiai. Širdy užgniaužiau šiurkštų įžeidimą, Argi ne taip ir pats esi kalbėjęs? Kurį man bloškė miestas, nejaučiąs Nei pagarbos, nei dėkingumo narsai. Šekspyras Juk ar ne aš jį gyniau, kai reikėjo? Na, bet užteks! Ne tam čia atėjau, Galbūt. Pasaulis turi daug veidų. Kad įteiklių šnekų tuščiai klausyčiaus.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 17 Neišsisuksi – teks atsiskaityti, PROSPERAS (sau) Krauju nuplausiu gėdą, kad mane Prieš kvailą minią privertei vaipytis. Nenumaniau, kad taip keistai nutiktų.

(Išsitraukia durklą) Arielis (Prosperui)

Šekspyras (sunerimęs) Liepei, ir jis iš mūsų laiko dingo. Dabar aš būsiu laisvas? Taip sakei. Jei man kiti grasintų, koks nors Jagas Arba kraupusis Ričardas, vaikų Prosperas Krauju rankas niekšingai susitepęs, Tai dar suprasčiau, jie – piktadariai. Aš visada laikausi duoto žodžio. Bet tu? Juk pagerbiau, išgyriau. Įvykdei mano paskutinę valią Ir nuo šiol daugiau nebetarnausi. Koriolanas

Jie be garbės, jiems svetimas toks jausmas, Arielis O mums, anų laikų žmonėms, ji – viskas. Tad atpildą priimti pasirenk. Dėkoju, pone. Bet, jei tik pašauksi, Ir laisvas tapęs su džiaugsmu padėsiu. (Artinasi, grėsmingai keldamas durklą) (Prosperas ir Arielis pasitraukia už ąžuolo) Šekspyras Šekspyras (pabusdamas) Nedrįsk! Poeto kraujo nepraliesi. Kur aš? Kas buvo čia? Nejau tik sapnas? Prosperas (išeina iš už ąžuolo) Ir toks ryškus! Tikresnis už tikrovę.

Skubėk padėti meistrui, Arieli! Vežėjas (nekantriai) Kerštautojas lai dingsta iš akių. Jau laikas, pone. Reikia paskubėti. Arielis (iš ąžuolo) Lig vakaro nespėsim nuvažiuoti.

Tuoj pat, valdove. Šekspyras (atsistodamas)

(Stoja tarp Šekspyro ir Koriolano) Tikrai!

Iš miglos atėjęs (Dar vis dairydamasis) Į ją ir grįžk. Ne tavo šis pasaulis. Bet iš tiesų ar tai vien sapnas? (Koriolanas, apgaubtas miglos, pranyksta) 2010-04-02/16

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 In memoriam

Herkus Kunčius

Santarvėje su pasauliu ir savimi

Jonas Strielkūnas (1939–2010)

O gal nebuvo nei to, anei šito, lo, įsispraudusio tarp Antano Martinaičio „Karna- Tik saulės ranka ant akmens parašyta, valo“ ir Vytauto Klemkos akvarelės. Lyg norėdamas Kad šičia ilsėjosi tas arba ta. gauti patvirtinimą, kad gimtųjų namų dvasia tebėra Gale teįžiūrima paukščiui data. gyva, visada pasitikrinu, ar savo vietoje tos aštuo- nios Poeto eilutės, ar žodžiai paveiksle neišbluko, ar Ir niekas tų datų nei žino, nei mini, kokia nors raidė nedingo, nes tai lemtingai pakeistų Tik jaučia, kad akmenio vardas Tėvynė. savastimi virtusio eilėraščio prasmę. Ateina, pasėdi ant šito akmens O tada turbūt šimtąjį, jei ne tūkstantąjį, kartą it Ir miršta, ir tiki, kad amžiams gyvens. maldą perskaitau tai, ką moku atmintinai:

Anuomet, 1985-aisiais, tėvų namuose atsirado Ateina, pasėdi ant šito akmens gan didelis grafikos darbas – paveikslą jubiliejaus Ir miršta ir tiki, kad amžiams gyvens. proga mano tėvui dovanojo dailininkas Romualdas Čarna. Žalsvame fone iš dangaus aukštybių tamsos Didis Lietuvos Poetas, Nacionalinės premijos vinguriuoja sidabrinis upelis – Ratnyčėlė, iš visų pu- laureatas, vertėjas Jonas Strielkūnas mirė 2010 m. sių apsupta Jono Strielkūno poezijos. gegužės 9-ąją, palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapi- Niekada specialiai nesidomėjau, iš kurio poezi- nėse. Su juo man teko ne tik garbė susipažinti, bet ir jos rinkinio paimti šie posmai. Virtę neatsiejama tų laimė ne vienerius metus drauge dirbti savaitraščio namų būties dalimi, jie įsismelkė į mano ir man ar- Literatūra ir menas redakcijoje. timiausių žmonių sąmonę. Susirandu lentynoje Jono Strielkūno poezijos Iki šiol, kai ten, deja, vis rečiau apsilankau, žvilgs- rinktinę „Tamsos varpai, šviesos varpai“, kurią jis nis nevalingai užkliūva už žalsvai sidabrinio paveiks- man padovanojo 1998 metais su įrašu „ ... gražios

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 19 dienos – gegužės 20-osios proga…“ Praėjus kelioms dienoms po netekties bandau prisiminti ir visiems Jonas Strielkūnas laikams „įsiamžinti“ tą „gražią gegužės 20-ąją“. Tada Literatūros ir meno redakcija buvo seno- jo Alumnato trečiajame aukšte, Jonas Strielkūnas sėdėjo galiniame kabinete, prie „kraštinio“ darbo Tamsybių sodas stalo, palinkęs po skliautais, apsikrovęs šūsnimis rankraščių, bet, atrodytų, niekur neskubantis, vi- Tamsybių sodo prastas vardas. sada visiems randantis laiko, ramus, santarvėje su Tamsybių sodo juodas veidas. pasauliu ir savimi. Vidurnakčiais ten katės ardos. Abu rūkydavome Alumnato balkone, kantriai, ap- Ir ožkos bastosi palaidos. sidegindami pirštus, gesindavome nuorūkas skardi- nėje. Siurbčiodavome kavą lauko kavinėje, po saule, Naktim durnaropės želia: o ne arkadų pavėsyje. Tądien, 1998-aisiais, pakviesti Iš vieno kelmo kelios kojos naują rinkinį išleidusio Nacionalinės premijos lau- Aukštyn sijoną žalią kelia - reato, mes, litmenininkai, mobilia grupele ėjome jo Visai begėdiškai šakojas. šešėlyje pasidžiaugti ne tik knyga, bet ir gyvenimu. Niekur neskubėdami, slapčiomis nedirsčiodami į Tenai prie durų sėdi kaukas laikrodžius, klausėmės, kaip jis skaito tuomet iro- Ir savo kreivą pypkę rūko. niškai, o dabar, deja, lemtingai skambantį „Būties Ten ragana baisiausiai raukos aštuoneilį“: Neradus džinsų užtrauktuko.

Neamžini ir amžių mitai. Ten žvairas kipšas, susirietęs Sudyla skeptrai ir kardai, Ant savo suolo, ant rakščiuoto, Nutyla pergalių trimitai, Vis aiškina, kad jis – gerietis, Išblunka žėrintys vardai. Blogiečiai – slepiasi už sodo.

Visi pavirsime į nieką. Bet gūdy požemio gilaus Juodas angelas Gal atpažins dar sliekas slieką Ir tartum brolis prisiglaus. Gal jau mirsim? O gal dar ne... Juodas angelas stovi kalne. Šiandien tiksliai jau nebepamenu, gal taip, o gal kitaip tą gražią gegužės 20-ąją Vilniuje nutiko. Bet Juodas angelas saugo kapus. esu tikras dėl vieno – Jonas Strielkūnas tądien, kaip O gal tuos, kurie dar pabus? ir visada, nardė po prasmingų žodžių upę. Todėl jis buvo, yra ir bus Poetas, nes vieni, atmintinai išmokę Gal gyvensim dar šiaip ar taip - jo eiles, dar ilgai jas kartos, o kiti jų mokysis, kad Paprastai, gražiai, prakeiktai neprarastų ne tik gyvenimo džiaugsmo, bet ir skausmingo pojūčio, kokie laikini esame. Toj pagairėj amžiaus žvarbaus. Juodas angelas gins mus ar baus?

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Nacionalinis komercinis teatras?

Pokalbis apie idealų modelį, publikos srautus ir neblėstantį kičo grožį

rena Aleksaitė: Teatras gyvena sunkius laikus, net scenos meno kūrinius“? Žinoma, čia apibrėžtas idealus Ivalstybiniams teatrams smarkiai sumažintos lėšos modelis, suformuluoti aukščiausi tikslai, bet teatras, iš biudžeto. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad laiku vienintelis iš visų valstybinių turintis nacionalinio sta- nebuvo pertvarkyta jų struktūra. Iškart po Nepriklau- tusą, gauna ir pačius aukščiausius įgaliojimus, ir, žino- somybės atkūrimo teatralai aktyviai svarstė, kaip rei- ma, riebiausią finansinę „eilutę“ iš biudžeto. kėtų reformuoti teatrą, ir buvo iškelta nemažai įdomių Tad pasvarstykime, ar Nacionalinis dramos teatras idėjų. Vieną iš tokių pateikė režisierius Jonas Vaitkus, laikosi, ar bent stengiasi laikytis to idealaus modelio. bet daug kam ji atrodė pernelyg radikali. Kaip vis dėlto Audronė Girdzijauskaitė: Prieš dabartinės Nacio- keistina teatro struktūra, kuri dabar yra jau visiškai at- nalinio dramos teatro situacijos svarstymą norėčiau iš- gyvenusi? Kritikai apie tai daug rašo, antai teatrologas kelti keletą bendresnių klausimų. Ar šiandienos teatrui Audronis Liuga straipsnyje, išspausdintame Kultūros apskritai rūpi jo garbė ir orumas? Ar jo vadovai galėtų barų antrajame numeryje, išsamiai aptarė teatrus ap- apibrėžti savo veiklos kryptį, kūrybos programą? Aiš- ėmusios krizės priežastis. ku, kai teikė paraiškas postui užimti, jie tas programas Vis dėlto vienas teatras yra išskirtinis – jam 1998 m. buvo suformulavę. Neabejoju, kad jas, išguldytas po- buvo suteiktas nacionalinio statusas. Koks išskirtinu- pieriuje, ir dabar turi Kultūros ministerija. Bet jos taip mas susijęs su tuo statusu? Nacionalinio dramos teatro ir liko tik popieriuje, o ne įsikūnijo scenoje. nuostatuose suformuluoti kriterijai šiandien, man re- Nacionalinis dramos teatras, kuris galėjo pretenduo- gis, skamba pernelyg idealistiškai ir netgi keistai, mat ti į Lietuvos teatrų lyderio ar „skėčio“, kaip sakė režisie- didžiulis šio teatro laivas, plaukdamas be kompaso, jau rius Rimas Tuminas, vaidmenį, šiandien tenkina pačios atsidūrė ant seklumos. Ar Nacionalinis dramos tea- nereikliausios publikos poreikius. Publikos, kuri tingiai tras atlieka tų nuostatų apibrėžtas funkcijas, kaip antai čepsėdama žiūri visokias banalybes – „Bambą“, „Meilę „aukščiausiu meniniu lygiu pristatyti iškiliausius nacio- pagal grafiką“, „Grobį“ ir t. t. Jeigu šiandieninio Naci- nalinės meninės kūrybos laimėjimus, puoselėti, plėtoti onalinio dramos teatro spektaklius – visą tą nešvan- ir skleisti Lietuvos kultūrą, kūrybiškai interpretuoti ir kybių paradą – pamatytų, tarkime, Bertoltas Brechtas, perteikti pasaulio kultūros laimėjimus, kurti šiuolai- neišvengiamai turėtų pripažinti, kad įnirtingą kovą su kinio meno tradicijas, meniniu lygiu, formų ir žanrų miesčionišku teatru jis, deja, pralaimėjo. Miesčioniš- įvairove formuoti ir tenkinti visuomenės poreikį pro- kumo bacila, lengvo pasitenkinimo recepcija ir per- fesionaliajam scenos menui, sudaryti sąlygas talentin- cepcija yra velniškai gaji. O liūdniausia, kad Naciona- giems jauniems ir pripažintiems Lietuvos ir pasaulio linio dramos teatro publika net nežino, kokiame ji yra meno kūrėjams bei atlikėjams dalyvauti teatro kūrybi- teatre, – tiesiog kritika per mažai apie tai kalba plates- nėje veikloje, pristatyti iškiliausius Lietuvos ir užsienio niame kontekste, neaiškina, kokie galėtų ir turėtų būti

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 21 šio teatro siekiai, jo santykiai su žiūrovais. Todėl salės riaus Henriko Kurausko inicijuotą kreipimąsi į Prezi- beveik visada pilnos, bet žiūrovai net nesupranta, ką jie dentą, Vyriausybę ir kultūros ministrą: „Teatras, sun- vartoja. Reikalas dar ir tas, kad madinga postmoder- kiausiais tautinės priespaudos metais kėlęs žmonių nizmo iškaba šiandienos teatruose leidžia pasireikšti dvasią, atsidūrė gyvenimo paraštėse. Šiandien scenoje negabiems cinikams, vadinantiems save režisieriais. dominuoja neigimas, griovimas, žemiausios aistros – Rasa Vasinauskaitė: Norėčiau grįžti prie Naciona- tokiam „pasauliui“ sukurti nebereikalinga aukštesnioji linio dramos teatro statuso. Dėl jo apibrėžimo karštai dramaturgija ir režisūra. Lietuvos teatrus palieka žino- diskutuota nuo 1994 m. iki 1998 m., bet taip ir nebu- miausi aktoriai ir režisieriai. Teatras merdi, jis vos be- vo aiškiai sutarta. Po nepriklausomybės atgavimo at- spėja atspindėti antrarūšį gyvenimą, ieško trumpalai- sirado poreikis apibrėžti lietuvių teatrą nauju raidos kių komercinių struktūrų paramos. Scenose vis rečiau etapu. Nacionalinio teatro samprata susijusi su XIX a. pasirodo spektakliai ir vis dažniau džiazo festivaliai, pab.–XX a. pr. nacionaliniu atgimimu ir rėmėsi labai madų šou, turtingų firmų prezentacijos. [...] Kultū- paprastais kriterijais – tai nacionalinė dramaturgija, rai reikia teatro, kur po vienu stogu tarptų geriausios tautos tradicijos ir, žinoma, istorinis pastatas, kuris nacionalinės dramaturgijos tradicijos. Kiekviena save galėtų tapti valstybingumo ar tautos istorijos simbo- gerbianti tauta tokį valstybės išlaikomą teatrą turi. To- liu. Naujaisiais laikais nacionalinio teatro idėja nebu- kio teatro užuomazgos buvo sukurtos Vilniaus akade- vo deramai išdiskutuota. Akademinis dramos teatras miniame ir Kauno dramos teatruose, nors ideologinis tokiam vaidmeniui pasirinktas tiesiog todėl, kad yra ir politinis klimatas neleido joms iki galo išsiskleisti. sostinėje, be to, jis palyginti didelis ir siejamas su Ro- Valstybė ir keičiantis valdžioms turėtų vienodai gerbti, mualdo Juknevičiaus 1939 m. sukurtu teatru. Ir nors pasitikėti ir finansiškai išlaikyti gyvąjį tautinės dvasios šiame teatre 10-ajame dešimtmetyje buvo susitelku- žodį, nepavaldų ūkio ir politikos vėjams...“ sios stiprios vyresnės kartos aktorių pajėgos, sukurta Brandinti „nacionalinės institucijos idėją“ šiame tam tikra vaidybos ir režisūros tradicija, sukauptas ro- teatre pradėta ne tiek dėl jos pačios, kiek ieškant, kas mantinės krypties repertuaras, vis dėlto nebuvo aiškiai galėtų stoti prie teatro vairo ir pabaigti arba nutraukti atsakyta į klausimą, kodėl būtent šiam teatrui reikė- Jono Vaitkaus reformą, kuri tuometinei teatro trupei tų suteikti nacionalinio statusą, kodėl, pavyzdžiui, ne atrodė pernelyg griežta. Iš to išaugo ir šiek tiek utopiš- Kauno dramos teatrui. kas sumanymas, kad šio teatro aktoriai arba čia atei- Žinoma, viską kaip visada lėmė asmenybės. Kita siantys nauji žmonės galės nešti ir Nacionalinio teatro vertus, Rimas Tuminas, tuo metu vadovavęs Akademi- vėliavą. Juk 1994-aisiais ir Tuminas viename interviu niam dramos teatrui, turėjęs savo viziją, galbūt ir buvo kalbėjo: „Tai turėtų būti stiprių ir įdomių menininkų tas asmuo, kuris galėjo plėtoti Nacionalinio teatro centras, kuriam nereikalingas lyderio vaidmuo. Pats idėją. Bet ar tuo metu, 1998-aisiais, šis teatras galėjo teatras turi tapti lyderis. Įsivaizduoju, kad jame dirbs tenkinti(s) kalbos, nacionalinės dramaturgijos, tautos Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus ir kiti režisieriai. tradicijų puoselėjimu, t. y. plėtoti principą, kuris api- Man norėtųsi matyti būsimajame teatre kokybiškai brėžia nacionalinį teatrą? naujus namus, kur svarbi kiekviena dalelytė...“ Audronė Girdzijauskaitė: Manyčiau, mūsų nacio- Jau čia, šio teatro ištakų ir įsitvirtinimo istorijoje, nalinė dramaturgija nėra pakankama, kad iš jos būtų galima įžvelgti tam tikrą painiavą, kuri daugiau kaip galima sudaryti gyvybingą nacionalinį repertuarą. Bet dešimtmetį persekioja tiek Nacionalinio dramos tea- juk yra neišsemiamas klasikinės dramaturgijos aruo- tro statusą, tiek jo idėją. Kyla klausimas, ar tas asmuo, das! kuris stoja prie šio teatro vairo, gali sukurti ir tam tikrą Rasa Vasinauskaitė: Taip. Vertėtų prisiminti 1994 m. jo raidos programą? Kurausko inicijuotame kreipimesi Dienos laikraštyje paskelbtą šviesaus atminimo akto- buvo pabrėžiama, kad šis teatras turėtų būti finansuo-

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 jamas atskira „eilute“ kaip nacionalinė vertybė, kaip vienintelis Lietuvoje vei- kiantis nacionalinis teatras, pristatantis pirmiausia nacionalinę dramaturgiją, skatinantis jos atsiradimą, sudarantis są- lygas jos brandai, jei ji apskritai dar gali turėti įtakos šiandienos teatrui. Aš jau nekalbu apie pasaulinę dramaturgiją... Vaidas Jauniškis: Rasa gražiai istoriš- kai apžvelgė, kokia Nacionalinio teatro misija. Bet, man regis, jis atsirado visiškai neatsižvelgiant į istoriją, o inertiškai – pagal sovietinę logiką. Net nesvarstyta, kad Nacionalinis dramos teatras galėtų būti ir ne sostinėje. Akademinis dramos teatras tapo Nacionaliniu todėl, kad iš Vilniu- je veikusių teatrų tokiu nepavadinsi nei „Lėlės“, nei Rusų dramos, nei Jaunimo teatro, į kurį sovietiniu papratimu žiūrė- ta kaip į „jaunojo žiūrovo“ teatrą. Be to, kad tokį statusą gautum, reikėjo turėti politinį užnugarį. Tiek tada, tiek dabar tai yra natūralu, bet neturi nieko bendra su meninėmis ambicijomis ir programomis. Teatrą „perkrikštijant“ svarbiausia buvo išsirūpinti atskirą biudžeto eilutę. O jau gerokai vėliau, 2005-aisiais, atsirado ir privalomi Nacionalinio dramos teatro nuostatai. Ironiškai žiūrint, jie yra įvykdyti 100 „Grobis“. Režisierius – Adolfas Večerskis procentų. Jeigu Nacionalinis dramos teatras turi atspindėti tautos kultūrą, tai šiuo atveju ją jis ir niai duomenys, t. y. vienintelis atsiskaitymo matmuo atspindi – tik klausimas, kokių tos visuomenės sluoks- yra finansinis. Apie kokybę net nediskutuojama. nių. Deja, ne tų, kurių išprusimo „cenzas“ bent kiek Šarūnė Trinkūnaitė: Nors Nacionalinio teatro sam- aukštesnis. Negalima paneigti ir to, kad Nacionalinis prata šiais laikais, kaip sakė Rasa, yra komplikuota, dramos teatras pristato iškiliausius kūrėjus – juk kartą nors mūsų NDT atsirado, kaip teigia Vaidas, inertiš- per pusmetį čia rodomi Eimunto Nekrošiaus, Oskaro kai ir mechaniškai, tačiau šis statusas vis tiek reiškia Koršunovo spektakliai… Kitaip sakant, pagal raidę, o išskirtinės svarbos teatrą. Net jei iki galo nežinome, ne pagal dvasią, nuostatai pavyzdingai vykdomi. Taip, koks jis turėtų būti… Mūsų Nacionalinis dramos tea- juose yra įrašyti epitetai „aukščiausi“, „iškiliausi“, bet tras savo svarbumą suvokia kaip teisę į savivalę, nes jis teatro atskaitomybės ministerijai tvarka kokybės nerei- uždirbinėja pinigus išsižadėdamas teatro meno, kelia- kalauja. Ministerijai svarbiausi statistiniai ir buhalteri- klupsčiaudamas prieš publikos lūkesčius. Šiuo – įžū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 23 laus cinizmo – požiūriu bene iškalbingiausias yra dar savo statuso niekaip nepagrindžia. Jis tiesiog yra vienas visai neseniai Nacionalinio dramos teatro repertuarą iš tų valstybinių teatrų, į kuriuos žiūrima atlaidžiai, nes „puošęs“ spektaklis „Grobis“, kuriame išsityčiota iš vis- visi supranta, kokia sudėtinga jų situacija. Tačiau kartu ko, kas sudaro scenos meno esmę – iš dramaturgijos, jis yra ir vienas iš komercinių teatrų, kurie turi par- iš režisūros, iš scenografijos, iš vaidybos. Kitaip sakant, duoti sukurtą produktą, kad užsidirbtų pinigų. Teatro nacionalinį statusą turintis teatras net nemėgina puo- tinklalapyje pateikta teatro vykdomų programų lente- selėti teatrinės kultūros, jis apskritai yra atsidūręs už lė. Viena iš jų – lankomumo skatinimas, tam skiriama kultūros ribų. nemažai pinigų, beje, manyčiau, tai ir paskatino taip Rasa Vasinauskaitė: Ir čia vėl iškyla Audronės mi- žvėriškai sudarkyti teatro interjerą. Matyt, NDT va- nėta asociacija su Brechtu. Juk iš tikrųjų režisieriai, dovams atrodo, kad tokie interjero pokyčiai labai pa- bent jau vyresniosios kartos, visada siekė, kad teatras trauklūs žiūrovams. Taigi teatras, turintis nacionalinio atsilaikytų prieš publikos arba masinės kultūros spau- statusą, atlieka komercinio teatro funkciją. dimą. O Nacionalinis dramos teatras ramiausiai tenki- Vaidas Jauniškis: Net simbolinis ženklas – laivelis na nereikliausios publikos dalies poreikius, vadinasi, iš šio teatro uždangos dingo. Irena Aleksaitė: Dėl to laivelio ypač skaudu, nes jis susijęs su lietuvių teatro iškiliu režisieriumi Romualdu Juknevičiumi, kuris dar prieš karą subūrė anuo metu itin stiprų meninį kolektyvą. Išpūsta jūros bangų svai- domo laivelio burė iš Juknevičiaus sukurto nuostabaus spektaklio „Viltis“ pagal Hermanno Heijermanso pjesę „Vilties“ žuvimas“ tapo nuolatinio veržimosi pirmyn simboliu, scenos meno vertybių ženklu. Matyt, NDT vadovai nei su tokiu veržimusi, nei su scenos meno vertybėmis savęs nesieja… Grįždama prie šiandieninių šio teatro problemų, iš- skirčiau svarbiausią – tai režisūra. Argi neparadoksalu, kad režisūrinio teatro laikais apskritai kyla toks klausimas? Mano giliu įsitikinimu, daugumoje valstybinių teatrų įvyko tylus perversmas. Aktoriai paėmė valdžią į savo rankas ir eliminavo iš teatrų režisierius. Tik keliuose valstybiniuose teatruose dar likę vyriausieji režisieriai: Klaipėdos dramos teatre – Povilas Gaidys, Vilniaus Mažajame – Rimas Tuminas, kuris, kaip žino- me, triūsia ir Maskvos J. Vachtangovo teatre, Vilniaus rusų dramos teatrui neseniai pradėjo vadovauti Jonas Vaitkus… Ir viskas! Kituose valstybiniuose teatruose vyriausieji režisieriai (generaliniai direktoriai, meno vadovai ir kt.) yra aktoriai. Jie turi formuoti teatro me- ninę kryptį, repertuarą, spręsti trupės problemas. Kaip jiems sekasi, rodo akivaizdžiai smukęs daugumos vals- tybinių teatrų meninis lygis. Aktoriams, ko gero, atro- „Gaidukas“. Režisierius – Jurijus Smoriginas do, kad pagaliau atėjo jų interesus ginsiantis „savas“

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 žmogus. Kol kas neteko girdėti, kad kuris nors ką nors lę“. Austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio pjesė va- būtų apgynęs. dinasi „Ratelis“, joje rodoma XIX a. austrų visuomenė, Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius įsisukusi į šeimyninių apgavysčių, neištikimybės, melo, Adolfas Večerskis plačiai atvėrė duris visiems akto- veidmainysčių sūkurį… Čia veikia prostitutės, neištiki- riams, norintiems režisuoti, pirmiausia – pačiam sau. mos žmonos, neištikimi vyrai, „paslaugios“ viešbučio Yra pastatęs jau tris spektaklius, jie rodomi didžiojoje kambarinės… Būtent apie tokį „meilės“ supratimą kalba scenoje ir sutraukia atitinkamo lygio televizijos šou ir dramaturgas… Režisierė sutelkė dėmesį į keistą saloninį muilo operų išugdytus žiūrovus. „Bamba“, „Grobis“, personažų „manieringumą“, jų judesiai sulėtinti, orūs, „Meilė pagal grafiką“ – tai generalinė NDT generalinio iškilmingi. Neliko vietos svarbiausiam dalykui – aštriai direktoriaus „linija“, kryptis, nuostata. Schnitzlerio ironijai, kai pasityčiojimas pateikiamas Neapsieita ir be „mistifikacijų“. Antai spektaklio kaip komplimentas, o veidmainiškumas, melas ir ap- „Gaidukas“ programėlėje parašyta, kad jį režisavo cho- gaulė – kaip nuoširdus „tiesos“ žodis… reografas Jurijus Smoriginas, tačiau nė menkiausių Audronė Girdzijauskaitė: Režisierius Cezaris režisūros žymių ar pėdsakų čia ir su žiburiu nerasi… Graužinis neranda prieglobsčio Lietuvoje, o tuščiažie- Kokie kriterijai lėmė, kad šis leisgyvis anoniminis keis- dė Ross režisūra rado. tų istorijėlių kratinys apie gaidelio seksualinę brandą Irena Aleksaitė: Taip, Yana Ross Nacionaliniame ir tapsmą gaidžiu atsirado Nacionalinio dramos teatro dramos teatre pastatė jau 4 spektaklius, nors kiekvie- afišoje? Mažiems vaikeliams pasakoti šią istoriją lyg ir nas iš jų sukėlė daugybę abejonių dėl režisūrinės ko- per anksti, paaugliai šiandien seksualiai labiau išprusę kybės, o Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis, pagaliau negu „Gaiduko“ autorė Ema Ashley, bet „vidutiniai“ toks profesionalus režisierius kaip Algirdas Pociūnas žiūrovai užkimba, o „masalu“, deja, tampa Marius negali užimti jokios vietos šitoje struktūroje. Aišku, Jampolskis. Čia tvyro tokia vaidybinė monotonija, kad gal jie nenori. Ir jeigu nenori, tai aišku kodėl. Bet, kiek net šis gabus aktorius nepajėgia jos įveikti. žinau, jie niekada net nebuvo kviečiami į šį teatrą. Algirdui Dainavičiui, režisavusiam spektaklį „Pla- Audronė Girdzijauskaitė: Reikia pasakyti, kad neta“, koją pakišo pjesės autorius Jevgenijus Griškove- Nacionaliniame dramos teatre yra du teatrai. Antra- cas. Jis pats taip puikiai skaito savo tekstus, kad publika leipsta iš juoko, bet kito aktoriaus lūpose tie sąmojingi pasakojimai tarsi netenka prieskonių. Dainavičius pasakoja jautriai, subtiliai, o žiūrovai tyliai ramiai viso to klausosi. Matyt, ir šiuo atveju būtų pravertęs režisie- riaus įsikišimas… Nemažai spektaklių Nacionaliniame dramos teatre yra pastačiusi Yana Ross. Šalia jos pavardės skliauste- liuose parašyta – JAV. Ką tai reiškia? Ar tai amerikietiš- ka režisūra? Deja, ji neatlaiko jokios kritikos. Štai Ma- žojoje scenoje Ross pastatė Henriko Ibseno „Meistrą Solnesą“ – tokio „nugenėto“ norvegų klasiko dar neteko regėti. Svarbiausi dalykai – pjesės filosofija, menininko kūrybinės kančios, sudėtinga simbolika, – viskas elimi- nuota, pasakojama apie energingą vyruką Solnesą, kuris nežinia kodėl ir nežinia kuo nepatenkintas… Naujausias Yanos Ross režisūrinis opusas – „10 dialogų apie mei- „10 dialogų apie meilę“. Režisierė – Yana Ross

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 25 sis – tai Valentino Masalskio teatras, kuris egzistuoja torius yra absoliučiai vienvaldis teatro šeimininkas. O kaip teatras teatre. Gerokai anksčiau susovietintame, tai diskutuotina. Jo veikla turėtų būti labiau susijusi su nutautintame Vilniaus akademiniame dramos teatre teatro administravimu, meno sritį galėtų kuruoti kas panašiai egzistavo nacionalinis Kazimieros Kymantai- nors kitas. Visuose, bent jau Europos, nacionaliniuose tės teatras. Paskui iš kasdienybės falšo bandė išsiveržti teatruose yra išlikusios teatro direktoriaus kaip admi- Rimo Tumino teatras teatre. Tačiau, kad ir koks būtų nistratoriaus ir meno vadovo pareigybės. Suplakti jas į iniciatyvus, talentingas artistas, apšvietėjas, stalius ar vieną buvo labai neatsakingas žingsnis. Generalinis di- scenografas, jis negali pakeisti režisieriaus. Ar dažnai rektorius negali būti atsakingas už meninę teatro pro- orkestrantai pretenduoja į dirigento kėdę? Natūralu, gramą ir spektaklių kryptį. Nacionaliniame dramos kad tiems aktorių spektakliams, kurie buriasi aplink teatre ši problema dar akivaizdesnė, nes jame apskritai Masalskio teatrą, trūksta būtent režisūros, net jei ak- nėra režisieriaus pareigybės, todėl režisuoti gali bet toriai vaidina neblogai. Šio „mažojo“ teatro vaidmuo kas. Ne režisieriai (iš lietuvių teatro režisierių šiame „didžiajame“ teatre apskritai yra įdomus. Visų pirma, teatre spektaklius kartais stato tik Jonas Vaitkus), o bet jis priklauso Masalskiui, iš dalies Birutei Mar, čia sta- kas, net pats generalinis direktorius. tomi spektakliai tarsi pridengia didžiosios scenos be- Audronė Girdzijauskaitė: Norėčiau paklausti, ar gėdiškumą, kurį Večerskis teisina žiūrovų antplūdžiu. galima Nacionalinio dramos teatro nuopelnams pri- Bet jeigu, tarkime, Katedros aikštėje sekmadienių ry- skirti tai, kad jame kartais vaidinami Nekrošiaus ar tais po Mišių kas nors kapotų rankas vagims, prie gė- Tumino spektakliai? dos stulpo ar Gedimino arklio kojos rištų paleistuves, Rasa Vasinauskaitė: Žinoma, ne. Juk jie – kitų tea- tai Katedros aikštė irgi būtų pilnutėlė. Juk nuo Romos trų produkcija. laikų publika niekaip nepasisotina krauju, egzekucijo- Audronė Girdzijauskaitė: Juo labiau kad Naciona- mis ir nešvankiais žaidimais. Taigi žiūrovų antplūdis linis dramos teatras ima iš jų nuomą. nieko nereiškia ir nėra – negali būti – joks pasiteisi- Irena Aleksaitė: Aš turiu oficialų patvirtintą Na- nimas. Džiaugtis ir teisinti savo broką perpildytomis cionalinio dramos teatro repertuarą, į kurį įeina Va- salėmis gali tik komerciniai teatrai. Visais režisūrinio lentino Masalskio, Birutės Mar spektakliai, yra dar ir teatro etapais kiekvienas teatro lyderis ieškojo naujų šokio spektaklis, kažkoks improvizacijų reviu, neaišku, būdų, kaip prabilti į publiką, sužadinti jos smalsumą kieno pastatytas. Tai rinktinė kitų kolektyvų komanda, ir meilę kūrybos procesui. Būtent šito noro – kurti te- formuojanti Nacionalinio dramos teatro repertuarą. Iš atrą, kuris skirtųsi nuo kitų, turėtų savo braižą, kryptį, pirmo žvilgsnio repertuaras atrodo labai įvairus, aprė- – labiausiai stinga. Didžiuma Nacionalinio dramos te- piantis įvairias šakas – ir šokį, ir reviu, ir monoteatrą. atro spektaklių ne žadina, bet bukina žiūrovus. Teatras O iš esmės tai yra visiškas kratinys. tampa eiline komercine įstaiga. O teatro vadovas Ve- Vaidas Jauniškis: Prisiminkime, kaip tampama tea- čerskis, būdamas protingas žmogus, bet cinikas, darosi tro vadovu. Procedūra tokia: ateina žmogus į Kultūros vis panašesnis į „Žaldokynės“ Sidabrą. Skirtumas tik ministeriją ir komisijai, kurioje sėdi funkcionieriai ar tas, kad Boriso Dauguviečio pjesės herojus pavogė kol- sekretoriai, kartoja vis tą pačią „keturių komponentų“ chozo avelę, o čia veikiama nacionaliniu mastu. Takeliai maldelę – teatras statys klasikinę, šiuolaikinę užsie- nuo teatro vadovo kabineto veda į jo atžvilgiu palankiai nio, taip pat lietuvių dramaturgiją ir spektaklius vai- nusiteikusią Kultūros ministeriją, į visiškai subyrėjusią, kams. Nacionalinio dramos teatro repertuaras rodo, išparceliuotą Teatro sąjungą, į parlamentą – į ne pačių kad programa vykdoma tiesiog pavyzdingai – čia yra padoriausių Seimo narių kabinetus. ir Fiodoro Dostojevskio, Henriko Ibseno, Arthuro Rasa Vasinauskaitė: Problema ta, kad Nacionali- Schnitzlerio, Thomaso Bernhardo, Slawomiro Mro- niam dramos teatrui vadovaujantis generalinis direk- žeko pavardės, ir nacionalinė dramaturgija – Borisas

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Dauguvietis, Antanas Škėma… Perskaitęs dramaturgų tik neugdo dramaturgijos, bet ir yra tapęs atvira teatro vardus ne tik ministerijos atstovas galėtų sakyti, kad flirto su politikais erdve – politikai kviečiami į festivalį tai yra labai geras repertuaras. Tol, kol niekas nekels kaip garbės svečiai, bet sveikindami aktorius nesugeba kokybės klausimo. Aišku, šedevrų nesuplanuosi, ta- net jų pavardžių teisingai ištarti. Nacionalinis dramos čiau tokios pastangos turėtų būti dedamos! Juk kiti teatras visiškai sukompromitavo nacionalinės drama- šalies teatrai bent bando ieškoti kažko naujo. Kauno turgijos ugdymo ir reprezentavimo idėją, nors būtent teatras, nors šiuo metu neturi pagrindinės salės, pra- ja, regis, paprasčiausia pagrįsti nacionalinio teatro dėjo intensyviai kviesti žmones iš šalies, Šiaulių tea- vardą. Čia galima minėti ir Ramunės Kudzmanaitės tre režisuoja Albertas Vidžiūnas, Paulius Ignatavičius, režisuotas Antano Škėmos „Saulėtas dienas“, kurios į kurio spektaklis iš karto buvo nominuotas Auksiniam šiandieninį teatro repertuarą įsiterpia kaip lietuvių kryžiui. Nacionalinis dramos teatras nepanaudoja dramaturgiją reprezentuojantis spektaklis šalia tebe- savo garsiausių aktorių – žiūrovus masina ne jų var- rodomos Juliaus Dautarto „Pasdendusios vasaros“ ir dais, o prastomis komedijomis. Čia nevykdoma jokia Sigito Račkio „Duburio“ pagal Romualdą Granauską. edukacija, nėra jokios laboratorijos, nors NDT nuos- Aišku, „Saulėtos dienos“ priklauso minėtam alternaty- tatuose ir strateginiame plane tai, beje, numatyta („... viam teatrui teatre ir, ko gero, atsirado tam, kad bent atskleisti ir ugdyti scenos meno talentus“). „Versmės“ kiek pridengtų pramoginį repertuarą. Tai ypač vaiz- festivalis yra absoliučiai „blefinis“. Jis tikrai neugdo na- džiai liudija Nacionalinio dramos teatro visišką abe- cionalinės dramaturgijos, tiesiog gauna pinigus, juos jingumą lietuvių dramaturgijai – „kompensaciniams“ padalija ir pravalgo tiesiogine (furšetuose) ir perkel- spektakliams skiriamos silpniausios pajėgos, į juos tine prasme, nes viskas čia vyksta tuščiai, be atsako ir žiūrima visiškai nesuinteresuotai, kaip į antraeilės ar tolesnio pjesės tobulinimo, vien dėl „paukščiuko“. Per trečiaeilės svarbos dalykus. festivalį kūrybiškai nebendraujama su dramaturgais, Irena Aleksaitė: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pir- nekuriamos mokymosi laboratorijos. Su savo pjesių mame Nacionalinio dramos teatro nuostatų punkte yra pastatymais dramaturgai susiduria tik per jų skaitymą, pabrėžta: „vadovaujantis sezoninėmis ir perspektyvi- po to išsiskiria gražiuoju arba ne, ir tik nuo konkretaus nėmis kūrybinės veiklos programomis, savarankiškai režisieriaus priklauso, ar jis dar bendraus su konkrečiu sudaryti repertuarą“. Generalinis direktorius išsikovo- autoriumi. Beje, tai vienintelė edukacinė Nacionalinio jo teisę „savarankiškai sudaryti repertuarą“… dramos teatro programa. Rasa Vasinauskaitė: Taip, jis yra išsikovojęs vi- Kiekvieną mėnesį čia vaidinami vidutiniškai 4 pa- sas teises vadovauti šitam teatrui, kuriame nebėra ką ties Večerskio spektakliai – iš 15–16 apskritai vaidi- veikti nei profesionaliems režisieriams, nei aktoriams. namų (vadinasi, maždaug ketvirtadalis). Dėl skonio, Matyt, būtent todėl beveik visi Nacionalinio teatro ak- žinoma, nesiginčysime. Aš ne prieš tokią estetiką, jei toriai užsiima kuo nors kitu, dalyvauja įvairiuose pro- ji būtų – o ir yra – komerciniuose teatruose. Bet, kai jektuose ir t. t., kur jie bent jau gali būti aktoriais ir kičas klesti valstybiniame ir dar nacionaliniame tea- pasirodyti publikai. Didžioji dalis „etatinių“ aktorių, tre, kyla klausimas, kodėl su jo vadovais „nesiginčija“ vaidinančių Večerskio spektakliuose arba tuose, ku- ministerija, kuri už tą teatrą atsakinga, todėl turėtų ne riuose jiems „leidžiama“ vaidinti, tiesiog negauna jo- tik tvirtinti vadovus, bet ir vertinti jų darbą? Kadangi kios profesinės satisfakcijos. O režisierių šiame teatre to nedaroma, prastas skonis tiesiog primetamas – jis nėra todėl, kad vietoj jų pasirenkami žmonės, tiesiog klesti ir publika jam pasiduoda. palaikantys vadovybės nubrėžtą kryptį. Šarūnė Trinkūnaitė: „Versmės“ festivalį, ko gero, Vaidas Jauniškis: Aktorių egzistavimas NDT yra galima laikyti Nacionalinio dramos teatro cinizmo problemiškas, nors mes, aišku, negalime žinoti, kaip viršūne. Šis kilniais lozungais „apkaišytas“ festivalis ne jie iš tikrųjų jaučiasi. Akivaizdu kitkas – Nacionalinia-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 27 me dramos teatre įteisinta tokia sistema, kad aktoriai vaidybos „klišių“, bet statytojas jų arba nemato, arba galėtų užsidirbti iš šalies – televizijoje ar kur kitur. Su- jas toleruoja. Ir vėl paradoksas: Adolfas Večerskis yra prantu, atlyginimai yra nusikalstamai maži, ir tai ne puikus aktorius, įvairiausių spalvingų – ir komedijos, vien teatrų, o visos šalies kultūros problema. Tačiau ir dramos – personažų sumanus atlikėjas, o jo reži- Nacionalinis dramos teatras, taip pat ir Mažasis dabar suotuose spektakliuose aktorių vaidyba abiem kojom yra, galima sakyti, komercinių televizijų filialai, ir tai „šluba“… kelia nerimą. Dar viena NDT „repertuaro vinis“ – komedija Irena Aleksaitė: Norėčiau aptarti esmines NDT „Meilė pagal grafiką“. Ray’aus Cooney’o pjesė yra tipiš- trupės problemas. Šiuo metu Nacionaliniame dramos ka situacijų komedija, joje apstu tikrai juokingų nuoty- teatre yra 36 aktoriai, bet jeigu reikėtų juos išvardyti, kių, kurie nuolat nutinka personažams, visa tai reikėtų vargu ar įstengčiau paminėti bent dešimt, nes kiti labai tiesiog šmaikščiai, bet rimtai ir meistriškai, suvaidinti. retai pasirodo scenoje… Užtat gana dažnai šmėžuoja Deja, vos du aktoriai – Vytautas Rumšas (vyresnysis) visiškai nepažįstami veidai. Kas jie, iš kur? Tai dabarti- ir Marius Jampolskis šiame spektaklyje prisimena, nės teatro vadovybės politikos padarinys. Daug metų ko juos mokė teatro mokykloje, visi kiti, vaidindami trupe nebuvo deramai rūpinamasi, ji iškriko. Nebėra juokingus pjesės keistuolius, maivosi išsproginę akis, kartų pusiausvyros, taigi netrukus jauniems aktoriams kalba siaubingai nenatūraliais balsais… Žiūri į tą bala- teks klijuotis barzdas ir ūsus, maukšlintis ant galvų ži- ganą ir norisi ne juoktis, o verkti. lus perukus… Audronė Girdzijauskaitė: Taip yra todėl, kad Na- Bet yra ir dar opesnių dalykų, apie kuriuos net ne- cionalinio dramos teatro aktoriai desperatiškai vykdo jauku garsiai kalbėti. Daugelis spektaklių yra gyvas keistas negabių režisierių užduotis. Tiesą sakant, į juos įrodymas, kaip smuko vaidybos lygis. Čia ir vėl para- scenoje truputį gėda žiūrėti. Ir kartu gaila, kad jie šitaip doksas – atrodytų, jei režisuoja aktorius, tai vaidyba pasidavė! Juk tuos, kurie šiandien vaidina Večerskio turėtų ypač gerai atsiskleisti, juk jis išmano savo profe- ar Ross pastatymuose, esame matę Vaitkaus, Tumino, sijos dalykus. Deja, režisuojančių aktorių spektakliuo- Koršunovo spektakliuose ir jie puikiai vaidino. Aps- se ji dažniausiai būna visai sekli. Matyt, pasinėręs į re- kritai įvertinti Nacionalinio dramos teatro trupę yra žisavimą, koncepcijos, formos, stiliaus paieškas, toks sunku, nes neaišku, kas jai priklauso, iš kur tie žmonės spektaklio „dirigentas“ tiesiog nemato scenoje besi- ten yra atsiradę. blaškančių savo kolegų arba leidžia jiems patiems ieš- Vaidas Jauniškis: Šiuo atveju net nekalbame apie koti savo personažo spalvų… Tokią vaidybos sumaištį, tokį dalyką kaip ansambliškumas. besiribojančią su lėkštu mėgėjiškumu, klaikių grimasų Rasa Vasinauskaitė: O juk valstybiniai teatrai re- panoptikumą matėme Večerskio spektaklyje „Grobis“. formas atmetė pirmiausia todėl, kad tikėjosi išsaugoti Pasijutau tarsi atsidūrusi sovietmečio teatre, kuris sa- stacionarią trupę, kuri išties yra brangintina, nes už- vais „metodais“ vaizduodavo „kapitalistinio pasaulio tikrina tradicijų tęstinumą, perimamumą ir t. t. Tokia ryklius“, monstrus, galvažudžius… Generalinis direk- trupė yra tiesiog dovana, juo labiau Nacionaliniam torius režisavo ir populiarų miuziklą „Žmogus iš La dramos teatrui, kuriame ir kiti režisieriai galėtų turė- Mančos“. Šįsyk nustebino ypač agresyvi kai kurių akto- ti kūrybinę erdvę ir dirbtų su iš tikrųjų puikiais akto- rių vaidyba, tarsi po sceną siautėtų piktadariai iš istori- riais. Visų šalių nacionaliniai teatrai turi stacionarias nių kronikų… Tai ir varovų vadas Evaldas Jaras, ir visi trupes, o jų meno vadovai privalo užtikrinti galimybę „grėsmingi“ įsiutę varovai, ir Jono Korenkos hercogas, puoselėti senas scenos meno tradicijas ir kurti nau- ir tarsi furija siautėjanti Ingos Jankauskaitės Dulsinė- jas. Naujų tradicijų kūrimas yra susijęs su darbu čia, ja… Visi charakteriai vienodo „sukirpimo“, vienos – savo teatro scenoje, bet jis turi būti daug kūrybiškesnis primityviausios – spalvos, pritvinkę sceninių štampų, negu paskiri projektai, o juo labiau televizijos laidos.

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Paradoksalu, bet net Comédie-Française aktoriai, kurie anksčiau negalėdavo rodytis niekur kitur, tik savo scenoje, dabar pradėjo vaidinti televizijos filmuose ir pan. Aktoriui būtina išeiti į kitas kūrybos sritis, tokia jo prigimtis. Tačiau matydama šią problemą, nes tai iš ti- krųjų problema ir apie ją diskutuoja daugelio užsienio nacionalinių teatrų vadovai, Comédie-Française ėmė skatinti, kad būtų kuo daugiau eksperimentuojama prie teatro įkurtose aikštelėse. O, pavyzdžiui, Suomijos Nacionalinis teatras, viena vertus, yra konservatyvus, antra vertus, – daugiasluoksnis, nes kviečia skirtingus avangardiniais vadinamus režisierius, beje, ir iš svetur. Kitaip sakant, nacionaliniai teatrai dirba ieškodami originalių sprendimų, tirdami, kas jų teatrui yra reikalinga, kokia jo publika, kokiais spektakliais, projektais galėtų ją, o kartu ir trupę, sudominti. Mūsų Naciona- linis dramos teatras tą irgi nuolatos deklaruoja kaip vieną iš prioritetinių savo tikslų, bet nematyti jokių „tikslingų“ rezultatų. Man atrodo, reikia iš naujo apibrėžti, kas yra nacionalinis dramos teatras ir koks jo statusas. Juk pati jo samprata, kokią žinome iš istorijos, šiandien nebe- aktuali, nes pasikeitė ne tik teatro vaidmuo visuome- nėje, bet ir nacionalinio teatro idėja. Atsiranda naujų iššūkių ir problemų, susijusių ir su tradicijomis, ir su nacionalinio teatro gebėjimu dirbti šiuolaikiškai, būti aktualiam. Apie tai praėjusį rudenį buvo kalbėta Var- „Žmogus iš La Mančos“. Režisierius – Adolfas Večerskis šuvoje vykusiame Europos nacionalinių teatrų vadovų Dmitrijaus Matvejevo nuotr. susitikime, kuriame dalyvavo ir Adolfas Večerskis, ta- čiau sunku suvokti, kokius iššūkius pasiryžęs atremti tras, vaidyba, kaip, beje, ir scenografija, yra tiesiog pri- mūsų Nacionalinio dramos teatro vadovas. versta tapti banalia ir prasta. Nevyksta kūrybinis dia- Audronė Girdzijauskaitė: Man atrodo, nacionalinis logas tarp režisieriaus ir aktorių, tarp jo ir scenografo. turėtų būti tas dramos teatras, kuris reprezentuoja šalį Pradėjusi tolti nuo buitinio teatro, scenografija kratėsi ir jos scenos meną tarptautiniu lygmeniu. daiktų ir mokėsi būti lakoniška, o dabar ji atsikrato bet Rasa Vasinauskaitė: Tai yra įrašyta į nuostatus. Ta- kokios minties, idėjos, fantazijos. Nacionalinio dramos čiau NDT visiškai praradęs gebėjimą reprezentuotis ar teatro kostiumai ir grimas kopijuoja blizgiųjų žurnalų reprezentuoti. viršelius – veržiamasi į visišką „kičą“. Vaidas Jauniškis: Jis „reprezentuojasi“, man regis, Rasa Vasinauskaitė: Toks yra, pasak Vaido, gene- tik Ukrainoje, Baltarusijoje. Tiesa, Birutės Mar monos- ralinio direktoriaus skonis. Čia vėl derėtų prisiminti pektakliai rodomi įvairiuose pasaulio festivaliuose. nacionalinių teatrų vadovų susitikimą Varšuvoje – Ve- Audronė Girdzijauskaitė: Man atrodo, kad statant čerskis, išklausęs, kaip kiti nacionaliniai teatrai bando veikalus taip, kaip juos stato Nacionalinis dramos tea- atremti globalizacijos iššūkius, kaip jie suvokia savo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 29 misiją ir jos pokyčius, pasigyrė, kad jo vadovaujamas ną, kuriuo teatras analizuotų savo poziciją, savo kaip teatras gyvena gerai, o salės lūžta nuo žiūrovų. Taigi meno institucijos reikalingumą. vienintelis šio teatro kriterijus yra publikos srautai. Bet Audronė Girdzijauskaitė: Teisybės dėlei reikėtų juk tokį tikslą sau kelia antreprizė! Vadinasi, Naciona- pripažinti, kad bendrame kūrybinio išsekimo fone Na- linis dramos teatras nė neslepia tapęs antreprize, kuri cionalinis dramos teatras nėra išimtis. Panašiai supil- siekia vien pelno. kėję ir kiti Lietuvos teatrai – Šiaulių, Panevėžio, dažnai Šarūnė Trinkūnaitė: Ir tai yra labai pavojinga. Ypač Jaunimo ir net Mažasis, dar neseniai puoselėjęs klasi- turint omenyje tuos, kurie tik pradeda lankytis teatre – ką, o pastaruoju metu nusileidęs iki „Vestonų“. po tokių grynai komercinių (kasinių) spektaklių vieni Vaidas Jauniškis: Kol teatrų vadovai bus skiriami apskritai praranda susidomėjimą juo, kiti pradeda tea- inertiškai, per daug nesigilinant, kandidatų neapta- trą tapatinti tik su tokiu scenos „menu“. riant su teatralų bendruomene, kol kiekvienais metais Vaidas Jauniškis: Žiūrėdamas „Meilę pagal grafi- nebus peržiūrima kūrybinė veikla ir jos kokybė, tol ką“ pagalvojau, kad šis teatras galėtų būti labai įdomus viskas bus taip, kaip yra. O galvojant apie Nacionali- objektas sociologams. Jis kuria pramoginius spekta- nio dramos teatro statusą, reikėtų apsvarstyti ir per- klius tai publikai, kuri į teatrą atėjo pirmą kartą arba imamumo galimybę, kai kuriose mažose šalyse, pa- jame lankosi labai retai, t. y. galbūt klysdamas pasaky- vyzdžiui, Belgijoje, tai yra įprasta. Gal iš tikrųjų būtų čiau, – žemesnei viduriniajai klasei. Ir štai tie žmonės prasmingiau, jei ta nacionalinė institucija, kuri nepa- žiūri spektaklį – iš pradžių jaučiasi sutrikę, bet ilgai- teisina savo trejų metų programos, šį garbingą vardą niui „įsijaučia“ džiaugdamiesi, kad pataikaujama jų ir finansavimą perleistų kuriai nors kitai institucijai? skoniui… Ne tik konkretaus spektaklio, bet ir apskritai Nematyčiau jokios tragedijos, o kultūros sistema tikrai Nacionalinio dramos teatro lygis yra žemiau bendro nesugriūtų, jei Nacionalinio teatro statusas pereitų, visuomenės išprusimo ir vis leidžiasi žemyn. Šiuo po- tarkime, kuriam nors kitam Vilniaus arba Kauno ar žiūriu jį būtų įdomu panagrinėti ne iš teatrologų, o iš Klaipėdos teatrui. sociologų pozicijos. Rasa Vasinauskaitė: Vaidas teisus – teatro proble- Rasa Vasinauskaitė: Kokia paklausa, tokia ir pasiū- mos susijusios su ydinga vadovų skyrimo praktika, la. Šiuo teatru patenkintų žiūrovų vis daugėja. kuri nesikeičia jau 20 metų. Juk pas mus neįmanoma Irena Aleksaitė: Manyčiau, pirmiausia turėtų būti net rotacija, kuri įteisinta, pavyzdžiui, Vokietijos tea- pasiūla, o ne paklausa. Nacionalinis dramos teatras su- truose. Neįmanoma ir vieša diskusija, nors kitose šaly- keitė vietomis šiuos du dalykus. Aiškina, neva pasiūlą se aptarti kandidatūras, teikiamas į tokio teatro vadovo lemia paklausa, bet tos paklausos NDT niekada netyrė. postą, yra visuomenės teisė ir net pareiga. Todėl čia galima kalbėti tik apie supainiotus kriterijus, Šarūnė Trinkūnaitė: Manyčiau, grėsminga teatro apie gudravimą ir pasiteisinimų ieškojimą. problemų lavina išduoda ir visuotinį abejingumą kul- Audronė Girdzijauskaitė: Tarp kitko, sociologai tūros sričiai apskritai… daugelyje šalių gilinasi į kultūros problemas. Net Irena Aleksaitė: Pabaigai norėčiau pasakyti: netu- Rusijoje, kiek žinau, speciali sociologų grupė tiria riu vilčių, kad šis pokalbis duos impulsą rimtesnėms teatro gyvenimą. Bet Lietuvoje nėra nei publikos permainoms, kad ministerija ar kitos institucijos kaip poreikių, nei teatro ir publikos santykių sociologi- nors sureaguos į mūsų nerimą dėl teatro, ne tik dėl nės analizės. NDT, ateities. Tačiau džiaugiuosi, kad mes, kritikai, Rasa Vasinauskaitė: Čia, ko gero, ne sociologų, o bent jau atlikome savo profesinę pareigą. teatro užduotis – jis pats turi imtis spektaklių reitingų tyrimo ir pan. Kalbu ne apie popierėlius su klausimais, ar patiko spektaklis, bet apie išsamesnį klausimy- Parengė Šarūnė TRINKŪNAITĖ

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Kęstutis ŠAPOKA

VIDINĖ BŪSENA IR APŠVIETIMAS

Ričardo Povilo Vaitiekūno kūrybos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje

imboliška, kad rengdamas didžiulę retrospektyvinę linėje, psichologinėje) šviesoje, kokios neaptiksime nei Ssavo kūrybos parodą buvusiame Revoliucijos mu- gamtoje, nei socialinėje tikrovėje, tačiau galime su ja ziejuje (dabar – Nacionalinė dailės galerija), Ričardas susidurti, pavyzdžiui, ikonose (turiu omenyje ne ties- Povilas Vaitiekūnas turėjo beveik tiesiogine to žodžio muką aukso spalvos naudojimą, kaip daro, pavyzdžiui, prasme kovoti dėl „savo (dienos) šviesos“ ir vis dėlto Šarūnas Sauka, bet tam tikrą šviesos idėją). Taigi kalba- privertė atidengti aklinai uždarytus stoglangius, kad me ne apie apšvietimą, bet apie kažkieno valios pastan- viso gyvenimo kūriniai simboliškai nusikratytų įkyraus gomis visur estinčią šviesą, kuri leidžia išvysti pasaulį, „Iljičiaus lemputės“ (kad ir kokia ji būtų supermoder- išnyrantį drobės kvadrate. Tai erdvė, kurioje atpažįsta- ni) apšvietimo. me konkrečius objektus, vietoves, skaitome gyvenimo Sovietmečiu tapybinio peizažo „apšvietimas“ visose istorijas, bet ne kaip fotovaizdus ar kino kadrų seką, o „broliškose respublikose“ buvo vienodas – su kruopš- kaip santykių su šiais objektais, peizažais, gyvenimo is- čiai surežisuota ir schematizuota politine scenografija, torijomis projekcijas. dažniausiai nutviekstas ryškios, dirbtinai džiaugsmin- Beje, įprastą klišę Vaitiekūno kūrybą laikyti „forma- gos, bet ilgainiui vis labiau blunkančios ir pilkėjančios listine“ apvertė Jonas Valatkevičius, pasiūlęs į jo kūri- „komunizmo saulės“ šviesos ir šiame makabriškame nius pažvelgti per gyvenimo istorijų, arba egzistencinės spektaklyje dalyvaujančių herojų (Stalino, Berijos, laikysenos, prizmę, pirmiausia akcentuojant psichoso- Chruščiovo, Brežnevo, Bartašiūno, Sniečkaus, Griške- cialinį ir sociopolitinį kūrinių turinį, kuris padiktuoja vičiaus ir t. t.) kraugeriškų arba palaižūniškų (nelygu ir atitinkamą formą1. apie kurį kalbėsime) šypsenų. Vaitiekūno paveikslų erdvę apšviečia ir objektus iš Tiesa, Lietuvos tapybiniame peizaže „komuniz- nebūties ištraukia universalesnė idėjų arba tikrųjų esamo saulė“ švietė blyškiau, lakoniškiau, buvo transfor- čių šviesa, kurioje nublanksta tiek socialinės, tiek ide- muojama į svajingą lyrinę vidinę psichologinę šviesą. ologinės reikšmės. Tačiau ir ši universali vaitiekūniška Prisiminkime Jono Švažo kūrybą – industriniuose jo šviesa turi keletą gradacijų, liudijančių aktyvų moralinį peizažuose ar Vilniaus motyvuose šviesa nebe tokia santykį su tapybiniu sovietmečio peizažu. optimistiškai tiesmuka, daug paslaptingesnė, svajinga, Prisiminkime specifinį, sunkų, slegiantį, švininį paslaptingai melancholiška. („Trečias skyrius“, 1976) arba lėkštą, šlykščiai gelsvą Ričardo Povilo Vaitiekūno kūriniuose nėra ir svajin- („Žmogus žiūri po lova“, 1977, „Persirengimo kamba- gos lyrinės švažiškos vakaro nuotaikos. Jo tapybos pa- rys“, 1977, „Palata“, 1977, „Žaliasis kambarys“, 1980, saulis tarpsta išskaidytoje, metaforiškai „sidabrinėje“, „Palata“, 1983) psichiatrinės ligoninės „apšvietimą“. Tai „auksinėje“ ar apskritai sunkiai apibrėžiamoje (menta- desperacijos, dvasinės aklavietės išraiška. Beviltiškai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 31 tokioje erdvėje, kurioje peizažas ar atpažįstami absurdiškos socialinės tikrovės objektai tampa universalių ir labiau vizualiai abstrahuotų, de- formuotų egzistencinių laiko, mirties, likimo są- vokų reprezentacijomis. Mirtis jo paveiksluose pasirodo Viešnios, Vely- kės pavidalais. Likimas, Laikas įsikūnija pačioje tapyboje, kintančiame ir tarsi pro šalį slen- kančiame potėpių „iže“. Žmogaus būtis baugia- me, nesuprantamame pasaulyje, absurdiškas juokdario vaidmuo ir gyvenimo kelionė per- sonifikuojami Piligrimo, Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Žmogus žiūri po lova. 1977 Kaliausės įvaizdžiais. Tapytojas, puikiai su- ankštoje erdvėje žmonės (potėpiai) redukuoti iki sche- prasdamas, kad jis, kaip ir kiekvienas mirtingasis, neiš- matiškų brūkšnių. Paveiksle „Pasivaikščiojimas karietų vengiamai pralaimės, vis dėlto žaidžia makabriškus žai- rate“ (1977) kompoziciškai suvaržyti, nuo visų atskir- dimus su Mirtimi – jei gerai nutapys Giltinę, galbūt ji ti žmonės-lėlės žiauriai žaidžia su tokia pat lėle kaip ir dovanos dar šiek tiek laiko. Štai piešinyje „Viešnia“ (2009) jie. Čia nebėra vietos žmogiškumui, vertybėms, laisvai speiguotą žiemos vakarą Mardasave ji stovi už sodybų valiai, čia nieko nebereiškia moralė, negalioja tiesos ir tvoros krauju pasruvusio dangaus fone. Vienos sodybos teisingumo kategorijos. lange dega šviesa (viduje – pats tapytojas), kitoje sodybo- Šio ciklo kūriniuose Vaitiekūnas yra realistas, bet tai je tamsu. Atvykėlė žiūri to tamsiojo lango pusėn… lemia ne tapybos stilius ar gamtos studijos, o psicholo- Kai kalbame apie būsenų sąsajas su universaliais įvaiz- ginė (moralinė) laikysena socialinės tikrovės atžvilgiu. džiais, svarbus yra ir ikonografinis aspektas. Kai kurių Sociopsichologiniu požiūriu tai, kad Vaitiekūnas ėmė kūrinių komentaruose neatsitiktinai užsimenama apie tapyti ir kitu teptuko galu, taip pat galima suvokti kaip sąsajas su Čiurlioniu. Žinoma, turimas omenyje ne sti- metaforą, savotišką etinį veiksmą, bylojantį apie lais- listinis panašumas ar naivus kopijavimas (prisiminkime vą valią, savotišką protestą, gebėjimą mąstyti ir veikti Kazį Šimonį), bet vidinė kūrinių sąranga, jų struktūra. priešingai, negu reikalauja primestoji ideologija, bent Vaitiekūno „Pažaislio pievoje“ (1978) „suplokštėjęs simboliškai nevykdyti ideologinio užsakymo. debesies siluetas virš laukų primena Dievo plaštakos Šviesos gradacijos kituose Vaitiekūno paveiksluose metaforą viename iš M. K. Čiurlionio „Pasaulio sutvė- nėra tokios pesimistinės, įvarančios neviltį, nes tarpsta rimo“ ciklo kūrinių“2. Daugelyje Vaitiekūno paveikslų

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Ričardas Povilas Vaitiekūnas Mėlynas avilys. 1983 Drobė, aliejus; 73x92

Ričardas Povilas Vaitiekūnas Palata. 1977 Drobė, aliejus; 65x81 Ričardas Povilas VAITIEKŪNAS Forestariumo gyventojas, 1977–1979 Kartonas, aliejus; 100x43

Iš Visvaldo Neniškio kolekcijos

Iš personalinės parodos Vilniuje Nacionalinėje dailės galerijoje

Vidmanto Ilčiuko reprod. debesis (ar ledkalnis) įkūnija aukštesnės, universales- parafrazė. Šis piešinys ir, pavyzdžiui, „Vanitas“ (2009) nės jėgos dalyvavimą pasaulio vyksme. išoriškai atrodo labiausiai čiurlioniški, nes atlikti alieji- Beprotnamio ciklas primena ankstyviausių Čiurlio- nėmis pastelėmis. Tiesa, Čiurlionio „naktinės misteri- nio kūrinių koloritą, o, pavyzdžiui, „Inkaro moterys“ jos“ (figūrinės simbolinės ir abstrakčios) dažniau bylo- (1958), „Laidotuvės Mardasave“ (1982) ir dažnai pa- ja apie tapsmą arba vyksmą, o Vaitiekūno autoportretas sikartojantys viešnios, giltinės motyvai ikonografiškai su dūmais-grybais (beje, kaip ir daugelis vėlyvųjų kū- siejasi su Čiurlionio „Laidotuvių simfonijos“ ciklu. rinių) – apie nyksmą, išėjimą. Šiame kūrinyje svarbus Fatališkai, dramatiškai į Vaitiekūno paveikslų erdvę įsi- vaidmuo tenka pasikartojančiam ranka rašytam tekstui veržianti trikampė viešnios skarelė tarsi atkartoja Čiur- „autoportretas su grybais-dūmais“ kūrinio apačioje. lionio „Liūdesio“ ciklo struktūrą ir nuotaiką. Čiurlionio Trūkčiojanti linija atrodo tarsi debesis, tarsi pamėklė kūriniuose svarbus aspektas yra gyvenimiškos istorijos, naktinio dangaus ir blyškaus mėnulio fone, simboli- tikrovės atspindžiai kaip atminties projekcija: Procesija zuoja būseną, kai pereinama iš būdravimo į sapną (iš su žvakėmis, naktį lydinti mirusįjį, be abejo, sietina su gyvenimo į mirtį). Ikonografiškai tai galime traktuoti dailininko įspūdžiais Druskininkuose, kur būta papro- kaip talpią metaforą: iš čia ir dabar, iš faktinio, istorinio čio lydėti sutemus aplink ežerą į kapinių koplyčią.3 Vai- laiko (savo gyvenimo istorijos) pereinama į čiurlioniš- tiekūno tapyboje pasikartojantį kapinaičių Dzūkijoje ką erdvę, jo kūrinių metalaiką. motyvą metaforiškai galima laikyti ta metafizine vieta, Taigi šiuo atveju turime reikalą su gilesnėmis, gal net kur susitinka laidotuvių procesijos iš abiejų dailininkų neįsisąmonintomis, Čiurlionio ir Vaitiekūno kūrybos paveikslų. Vaitiekūno tapytos Dzūkijos kapinaitės – iš- sąsajomis. Pirmiausia taip yra todėl, kad tiek Čiurlionis, gryninta erdvė, tik žemė (smėlis) ir dangus, o padri- tiek Vaitiekūnas kūryboje gilinasi į tas pačias pasaulio kais potėpiais nužymėti antkapiai atskleidžia tarpinę vyksmo ir jo nenutrūkstamumo temas4, jiems abiem būseną tarp dviejų meta- lygmenų. „Vyšnių raškymas Su- valkijoje“ (1999) konceptualiai tampa mitiniu, epiniu veiksmu, pasakojimu, erdvėje sustingusių vyšnių motyvas paradoksaliai atkartoja kai kurių kosmogoninių Čiurlio- nio ciklų (pvz., „Kibirkš- tys“ I-II-III, 1906 arba Allegro, Andante sonatų, 1908) architektoniką. „Autoportretas su grybais-dūmais“ (2009) gali būti traktuojamas ir kaip asmeninė (iš)nykimo refleksija, ir kaip netiesio- ginė Čiurlionio plastinės (konceptualios) kalbos Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Autoportretas su grybais-dūmais. 2009

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 33 kūrybos svarbiausia tema ir tikslas – žmogaus esmės, jo lio (taigi, tiesioginės reakcijos). Naujomis sąlygomis vėl paskirties savo laike ir amžinybėje apmąstymas.5 atrodė aktuali romantinė modernistinė dailininko kaip Taigi, nepaisant skirtingų epochų ir stilistinių įtakų, „moraliai nepriklausomo“, „visuomenės atskalūno“ abu menininkus sieja giminiška pasaulėjauta. O Vai- mitologija, savotiškai užsisklendžiant Ars tapybos lau- tiekūno sąsajos su Antanu Samuoliu – tai svarbus tiek ke, bandant (su)kurti socialinį, istorinį, konceptualų formaliai, tiek konceptualiai posūkis, nes formalioji, „tarpą“, išardyti ideologijai tarnaujantį deterministinį Čiurlionio pasaulėjautai artima Vaitiekūno kalba dabar pozityvistinį istorijos modelį. Ar pavyko tai padaryti, transformuojama į logiškesnę plastinę tapybos siste- vienareikšmiškai atsakyti, turbūt, neįmanoma. Vado- mą. Čia vienas iš atspirties taškų yra Samuolio tapyba vautasi Justino Vienožinskio 1936 m. suformuluotu (arba Ars tradicija, kuri taip pat susijusi su valstietiš- patriotiškumo tapyboje principu. Pasak jo, nors nema- ka pasaulėjauta, liaudies kūryba ir naujai interpretuo- tome išoriškai besireiškiančio patriotizmo, nematome vė- tais jos vaizdiniais). Ji dramatiškesnė, sarkastiškesnė ir liavų pakėlimo ir nuleidimo ceremonijų, taip pat nema- socialesnė (tai būdinga ir ankstyviesiems Vaitiekūno tome kitokio pobūdžio demonstracjų bei įvykių, tačiau darbams), bet tam tikrais pasaulėjautos aspektais irgi ar nuotaikos kupinu, įprasmintu peizažu bei reikšmingu artima Čiurlioniui.6 natiurmortu nėra galima dažnai galingiau išreikšti sielos Tiesa, ir šiuo atveju Vaitiekūno tapybinės struktūros sukrėtimą ar savo šalies, savo gražiosios gamtos meilę, samuoliški elementai pasireiškia ne tiesiogiai, o kaip kaip kraujo ar vyties vaizdu?7 transformuota filosofinė sistema. Galbūt todėl šiandien Ričardas Povilas Vaitiekūnas minėtą „socialinį tarpą“ galime kalbėti ne tik apie Samuolio, bet ir apie Vaitie- kūrė bene principingiausiai ir atkakliausiai iš visų savo kūno tapybos filosofiją (tradiciją, mokyklą ir t. t.) amžininkų tapytojų, todėl svarbi ne tik formali estetinė jo kūrybos vertė, matuojama „dažų sluoksnio storiu“ * * * ar „originalia, jautria spalvine klausa“, bet ir vertybinė etinė pozicija. Apibendrinant ir vėl reikėtų grįžti prie psichoso- cialinio konteksto arba „apšvietimo“. Ričardui Povilui Vaitiekūnui be minėtų esminių pasaulėžiūros bendru- 1 Jonas Valatkevičius. 40 punktų apie R. P. Vaitiekūną. In: Ričardas Povilas Vai- mų su mūsų meno didžiaisiais, įtaką darė ir bendra tiekūnas, Vilnius, 2003, p. 13. kultūrinė (tapybinė) laikmečio atmosfera (pvz., art in- 2 Ištrauka iš aiškinamojo teksto R. P. Vaitiekūno parodoje. formel, Franko Auerbacho, Leonido Kossofo tapyba už 3 Vytautas Landsbergis. Čiurlionio dailė, Vilnius, 1976, p. 104. geležinės uždangos), bendravimas su tais, kurie buvo 4 Ten pat, p. 22. (simboliškai arba tiesiogiai) šalia – Algimantu Julijonu 5 Ten pat, p. 18. Stankevičiumi, Antanu Martinaičiu, Kęstučiu Palioku ir 6 Samulevičius, kaip renesanso menininkai, ekspresionistai ar net neorealistai, kt. Daug lėmė, žinoma, ir santykis su „socialistiniu pei- nesišvaisto spalvomis, nedaro efektingų iliuzijų – jo spalvos spalvelės įauga į zažu“ po Sniečkaus ir jo įpėdinių „komunizmo saule“. pagrindines dėmes, tuo būdu gamindamos niuansus ir teikdamos per tai for- Ričardui Povilui Vaitiekūnui, kaip ir daugeliui jo am- mos ir plastikos pajautimą. Jo spalvinių formų charakteris – niūri gamta, koks žininkų tapytojų, sovietmečiu ir net vėliau buvo svarbi tai galingas, iškilmingas rimtumas, sudarąs monumentalistiškos, net archaiš- „retrospektyvaus“ arba „atvirkštinio progreso“ sam- kos pasakos nuotaiką. (Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, prata. Viena vertus, bandyta žengti kartu su naujausiais amžininkų atsiminimai, Vilnius, 1970, p. 75.) laikmečio reiškiniais tapyboje, vienaip ar kitaip reaguo- 7 Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsimini- ta į primestus sovietinio tapybinio peizažo kanonus, mai, Vilnius, 1970, p. 162. antra vertus, ta reakcija, tasai santykis pasireiškė ir tuo, kad paradoksaliai vengta primetamo progreso mode-

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ

Tik „Hamletas“

antastiška idėja – surengti „Hamleto“ pastatymų „Hamleto“ dienas Krajovoje, rašė: „Susitiks du žinomi Ffestivalį – buvo realizuota septintajame tarptauti- vardai, dvi režisierių kartos iš Lietuvos: garsus, isto- niame Shakespeare’o festivalyje, kuris kas dvejus metus rinis Nekrošiaus „Hamletas“ ir naujesnis, tačiau ne vyksta Rumunijos mieste Krajovoje. Festivalio steigė- mažiau svarbus Koršunovo spektaklis. Koks nuosta- jas ir direktorius Emilis Boroghină, plačiai žinomas bus gestas – šis tos pačios teatro tautos, sužavėjusios kaip didžiojo brito kūrybos nepalaužiamas gerbėjas, Europą, režisierių dialogas.“ tokį savo sumanymą pavadino išdidžiai ir skambiai – Krajovos festivalio programą praturtino „Hamleto“ „Hamleto“ konsteliacija. Shakespeare’as ir naujasis tea- pastatymų Rumunijos scenose fotoparoda, pašto žen- triškumas. klų, susijusių su Shakespeare’u ir „Hamletu“, Elžbietos I Krajova – vidutinio dydžio miestas Rumunijos ir epochos kostiumų ekspozicijos, garsaus rumunų stiklo Bulgarijos pasienyje – yra tarsi šios valstybės painios meistro Michai Topescu įspūdinga paroda „Hamletas istorijos matrica: čia galima rasti praeityje turtingos ku- ir stiklo atspindžiai“, renesansinės muzikos koncertai, o nigaikštystės liekanų, pamatyti apleistos XVIII–XIX a. svarbiausia – naujų Shakespeare’o kūrybos ir šekspyro- architektūros tragišką grožį, kurį dar labiau išryškina loginių knygų vertimų, pavyzdžiui, šiemet Niujorke iš- šalia stūksantys niūrūs pilki čaušeskinio totalitarizmo leistos knygos „Shakespeare’o „Hamletas“ Rumunijoje: epochos monolitai ir, žinoma, naujosios Europos sim- 1778–2008“, pristatymai. boliai – stikliniai bankų pastatai. Didžiulėje aikštėje prie Įvyko net dvi konferencijos. Pirmojoje „Shakespeare’o Krajovos Nacionalinio teatro „Marin Sorescu“ slankio- teatro studijos – garsieji „Hamleto“ pastatymai“, organi- ja benamių šunų rujos, o jo fasadą puošia baltos afišos, zuotoje Tarptautinės teatro kritikų asociacijos (IATC), kuriose raudonomis raidėmis įrašytas vienas pavadini- pasisakė žinomi rumunų, britų, prancūzų, kanadiečių, mas – „Hamletas“, skiriasi tik režisierių pavardės. japonų, vokiečių, lenkų teatro tyrėjai, skaičiau prane- Lietuvių režisieriai ir aktoriai jau gerokai anksčiau šimą ir aš („Du lietuviškieji „Hamletai“: ledo ir vei- pažino šį savitą miestą, kuriame keturiolika metų ren- drodžių metafizika“). Antrąją konferenciją „Pasaulyje giamas šekpyriškasis festivalis. Krajovoje savo spekta- žinomi „Hamleto“ pastatymai ir vertimai“ inicijavo Eu- klius rodė Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Os- ropos Shakespeare’o studijų asociacija (ESRA), joje da- karas Koršunovas. Ir šį kartą lietuviai buvo svarbūs: lyvavo anglų literatūros ir kalbos specialistai iš įvairių dvi savaites trukusį „Hamletų“ festivalį atidarė Oskaro šalių, o garbės svečias buvo garsus anglų šekspyrologas Koršunovo spektaklis, sulaukęs ovacijų ir garsių „Bra- Stanley’s Wellsas. vo!“, o uždarė antologiniu pastatymu vadinama Ei- Intensyvi festivalio programa kiek numalšino ap- munto Nekrošiaus Danijos princo tragedijos interpre- maudą dėl force majeure – Islandijos ugnikalnio iš- tacija, kurią taip pat lydėjo sėkmė. Juokais pamaniau: siveržimas sugriovė japonų ir brazilų planus, trupės, pats laikas ne tik Antoną Čechovą, bet ir Shakespeare’ą kurių ypač laukta, taip ir neatskrido į Krajovą, tačiau pripažinti Lietuvos „nacionaliniu“ dramaturgu! Festi- Robertas Wilsonas vis dėlto atvyko. Seniai remon- valio kataloge teatro kritikas, Sorbonos universiteto tuoto ir jau aptriušusio Krajovos Nacionalinio teatro profesorius George’as Banu, pristatydamas unikalias scenoje vienas rafinuočiausių šiuolaikinio teatro este-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 35 tų pristatė chrestomatiniu tapusio spektaklio „Hamle- galva. Dėvintis kimono. Per visą spektaklį jis sėdėjo tas: monologas“ (1995) vaizdo įrašą. Nors šio monos- scenos centre meditacine lotoso poza. Nežiūrėjo į par- pektaklio Wilsonas jau nebevaidina, tačiau jis surengė tnerius, kurie kalbėjo su juo, kreipėsi į jį, vaidindami ne mažiau įspūdingą geros valandos trukmės paskai- taip, lyg jis stovėtų šalia. Šis Hamletas į nieką nežiūri, tą-performansą (tai jau laikytina Wilsono mitologija). nors už jo, aplink jį vyksta siaubingi dalykai. Ir viską Į tuščią sceną, kurioje stovėjo tik medinė tribūna su mato geriau už kitus. Aktorius bendravo su partneriais, spalvotu Shakespeare’o atvaizdu, išėjęs žilaplaukis re- sakė Hamleto tekstus, bet jo kūnas nė nekrustelėjo, žisierius, vilkintis dalykiniu kostiumu, priminė soli- galva nė sykio nekryptelėjo sceninio veiksmo pusėn. dų verslininką. Atsistojo tribūnoje ir užsimerkė. Tyla. Minties koncentracija tiesiog užburianti. Ji atsispindėjo Tyla. Tyla. Keletą ilgiausių minučių. Salėje – dar labiau aktoriaus veide, išsiverždama galingais monologais. At- spengianti tyla… Vos pastebimas Wilsono judesys ir rodė, kad aktorius turi trečią akį pakaušyje. Pirmą kar- pasigirsta pirmieji žodžiai: „Menininkas dirba, kad tą taip aiškiai suvokiau, kokia stipri mentalinė Hamleto keltų klausimus.“ Padeklamavęs „Hamleto“ ištrauką, izoliacija. Tai ir yra tikroji jo tragedija. Spektaklio finale sako: „Šį tekstą išmokau, kai buvau dvylikos metų, Hamletas lieka vienas. Lėtai gęsta šviesos. Paskutinis dabar man šešiasdešimt aštuoneri.“ Viskas vilsoniškai spindulys dar išplėšia iš tamsos vis ta pačia poza sėdintį nuoseklu – spektakliai pradedami tyla, pirmiau išvys- Hamletą. Totali vienatvė pasaulio begalybėje. Nepake- tame judesį, tik tada ateina laikas žodžiams. Smagu liama ir neįveikiama. iš pirmų lūpų išgirsti tai, apie ką esi tiek daug skai- Kita vertus, būtent žinomas Shakespeare’o tekstas, tęs. Wilsonas pasakoja, kad jo teatro sampratai pada- pateiktas japonišku stiliumi, padėjo aiškiau suvokti vie- rė įtaką du neįgalūs vaikai – kurčnebylys Raymondas ną iš esminių No teatro taisyklių: pagrindinis persona- Andrews ir autistas Christopheris Knowlesas. Mini žas egzistuoja anapus vietos ir laiko, sąlygiškoje erdvė- George’ą Balanchine’ą, Merce’ą Cunninghamą, Joh- je, bendrinėje atmintyje. Kaip tai tinka Shakespeare’o ną Cage’ą, atskleidžia, kaip buvo konstruojami spek- Hamletui! takliai „Hamletas: monologas“ ir Heinerio Müllerio Spektaklio režisierių Yoshihiro Kuritą ir teatrą Ry- „Hamletas-mašina“ (1986). Ne tik pasakoja, bet ir iš- utopia labai vertina šekspyriškųjų festivalių rengėjai. ėjęs į avansceną rodo – sustingsta jam būdinga įman- Pavergia gebėjimas japonų tradicinio teatro forma per- tria poza, išraiškingai gestikuliuoja, skleidžia keis- teikti Shakespeare’ą taip, kad atsirastų unikalus Rytų čiausius garsus. Artistas. Narcizas iki kaulo smegenų, ir Vakarų dvasios derinys. Kurita koregavo tragedijos tačiau įtaigus kaip rafinuotumo demonas. Toks ir jo tekstą, atsisakė kai kurių personažų, įvedė naujų, pava- Hamletas. dinęs juos lėlėmis. Trys jaunos aktorės, judančios taip, Tai, apie ką kalbėjo Wilsonas, primygtinai pabrėž- kaip juda lėlės tradiciniame japonų teatre Bunraku, pa- damas, kad teatre ypač svarbi erdvė, esanti už atlikėjo sirodo kartu su vyresniu aktoriumi-naratoriumi, kuris nugaros, netikėtai atvėrė japonų No teatro Ryutopia iš groja senovišku monotoniškai skambančiu muzikos Niigatos „Hamleto“ (2007) vaizdo įrašas. Žinoma, Wil- instrumentu. Tai ir yra aktoriai, atvykę į Elsinorą. Jie sonas turėjo omenyje savo garsiuosius baltus ekranus, suvaidins ne tik Gonzago nužudymą, bet ir visas kitas o japonų teatras tą erdvę įprasmino per Rytų kultūros Shakespeare’o tragedijos žmogžudystes. Tradicinio ja- paradigmą. Net jei spektaklio įrašas itin kokybiškas, ponų teatro kanoną Kurita modernizavo – antai pia- rodomas ypač dideliame kino ekrane, jis vis tiek ne- nistė, sėdėdama prie pat scenos, gyvai atlieka specialiai prilygsta teatrui, tačiau japonų „Hamletas“, pastatytas spektakliui sukurtą muziką. Beje, kaip ir Oskaro Kor- pagal No kanoną, net ir iš ekrano skleidė ypatingą ener- šunovo spektaklyje senąjį Hamletą ir Klaudijų vaidina giją. Ypač aktorius Hirokazu Kouchi, vaidinęs Danijos tas pats aktorius. Tokį režisūrinį sprendimą pasirinko princą. Sunku bus jį užmiršti. Jaunas. Plikai nuskusta ir Thomasas Ostermeieris, ir Peteris Brookas, neseniai

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 pastatęs „Hamletą“ Bouffes du Nord teatre. Akivaizdu, kad tokios inter- pretacijos poreikis tiesiog tvyro ore. Ir yra iškalbingas: rojus ir pragaras – tai dvi medalio pusės. Kodėl Emilis Boroghină į festivalį pakvietė jaunos lenkų režisierės Mo- nikos Pęcikiewicz spektaklį, 2008 m. pastatytą Vroclavo teatre Teatr Polski, atspėti nesunku. Feministinė šeks- pyrologija jau yra įsitvirtinusi kaip savarankiška Shakespeare’o tyrimų kryptis, tačiau teatro praktika, ypač mūsų platumose, dar nėra taip toli pažengusi. Režisierė kartu su drama- turge Morzena Sadocha į „Hamletą“ pažvelgė Ofelijos akimis. Būtent nauji dramaturginiai akcentai šiame spektaklyje ir buvo įdomiausi kaip lakios „Hamletas“. Režisierius – Yoshihiro KURITA. Hamletas – Hirokazu KOUCHI vaizduotės posūkiai, nes vizualusis spektaklio kodas atitiko įprastinį šiuolaikinį teatrą su Ilczuk klausosi, o kai kurias frazes pakartoja taip, tar- privalomomis videoprojekcijomis scenos gilumoje ir si Ofelija jau seniai būtų jas suvokusi ir pavertusi savo plastikiniais scenografijos elementais. Šiame spekta- gyvenimo malda. Efekto efektas – po tipiška atsainios klyje nėra Hamleto tėvo šmėklos, brolžudystės istoriją šiuolaikinės panelės kauke slepiasi gilus ir jautrus žmo- Hamletui papasakoja Horacijus, tapęs savotišku Jago gus. Deja, nelaimingas. prototipu. Ją išgirdęs, Hamletas pats ryžtingai priima Ofelijos laidotuvės – viena įspūdingiausių spektaklio sprendimą: turiu atkeršyti. Čia Hamletas – eilinis žmo- scenų. Hamletas ir Laertas įsikabina į skenduolės kūną, gus iš gatvės, su nusmukusiais džinsais, odine striuke ir jiedu mušasi tąsydami ją po sceną. Procesijos dalyviai sportbačiais. Sužinojęs tėvo mirties tikrąją priežastį, jis bando juos išskirti, bet susiveja tikras įnirtingų grum- pajunta energijos antplūdį, nors iki tol tingiai tarsi ap- tynių kamuolys. Režisierės profesionalumą atskleidė dujęs klausėsi Klaudijaus inauguracinės kalbos, sėdėjo viena ypač iškalbinga detalė. Kai šis nežmoniškas siau- per pečius atsainiai apkabinęs Ofeliją, taip pat bukai tulys nurimsta, ant scenos lieka tysoti bejėgis Ofelijos žvelgiančią į vieną tašką. Gyvenimas netikėtai įgauna kūnas, išdraikytais plaukais, suglamžyta suknele. Kaž- nuotykio prieskonį – tą puikiai išreikš scena kapinėse, kuris iš gedėtojų prieis ir vienu staigiu judesiu pataisys kai Hamletas su Horacijum tarsi futbolo kamuolį spar- jos suknelę. Pasaulyje, kur tikrąja to žodžio prasme lie- dys Joriko kaukolę, šokinėdami per kraujo balas, telk- josi kraujas, vaikštinėjo nuogas Klaudijus, visi, kas tik šančias ant scenos grindų. Monologą „Būti ar nebūti“ nori, prievartavo Gertrūdą, o Polonijus atrodė įtartinai šis Hamletas tik pradeda sakyti, ištaręs vos kelias eilutes panašus į pedofilą, mirusios merginos nuogos kojos išeina iš scenos. Čia lieka klūpėti pusnuogė Ofelija, ką staiga tapo nepakeliamo nepadorumo ženklu. tik išgirdusi žiaurius žodžius: „Eik į vienuolyną“, panie- Ofelijos mirtis sugrąžina Gertrūdai Gertrūdą. Vargšė kinta, nesuprasta ir... pažadinta. Pasigirsta jos skaitomo moteris, įsispraudusi į aptemptą mini kostiumėlį, iki lai- garsiojo monologo „Būti ar nebūti“ įrašas. Aktorė Anna dotuvių desperatiškai demonstravo savo kūną, stengėsi

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 37 atrodyti kuo patraukliau. Jaunam savimylai Klaudijui, Vieno įdomiausių Europos teatrų – Berlyno Schau- skrupulingai puoselėjančiam savo išvaizdą, Gertrūda – bühne am Lehniner Platz – meno vadovas Thomasas tik laiptelis į gerą gyvenimą, o jai jis – paskutinis šansas Ostermeieris savo „Hamletą“ pastatė 2008 m. kaip patirti meilę, paneigti artėjančią senatvę. Į laidotuves ir Oskaras Koršunovas. Justi šių dviejų tai pačiai kar- aktorė Ewa Skibinska ateis nusivaliusi grimą, santūri ir tai priklausančių režisierių dvasinis bendrumas – nurimusi. Kuri iš moterų pasakė – sulaukusi keturias- Shakespeare’o tragediją jie interpretuoja skirtingai, dešimties, pradedu vis labiau galvoti apie Gertrūdą? tačiau atsiranda giluminis ryšys, nulemtas stipriai iš- Naujas Hamleto istorijos brėžinys jaunos lenkų re- reikšto instinkto demaskuoti veidmainišką tikrovę. žisierės spektaklyje ne iki galo tikslus, koncepcijai stin- Abiem atvejais Danijos princas iš pirmo žvilgsnio ab- ga grakštumo, be to, Ofelijos ir Gertrūdos archetipai, soliučiai nepatrauklus. atskleidžiantys moters psichologiją skirtingais amžiaus Vokiečių „Hamletas“ tarsi sugėrė iki aukštosios tea- tarpsniais, jau buvo išryškinti ne vienoje „Hamleto“ tro mados išlavintus Ostermeierio režisūros ypatumus: interpretacijoje, pavyzdžiui, garsiajame Ingmaro Ber- vartotojiškos visuomenės klinika (psichorealizmas) gmano 1986 m. pastatyme Stokholmo Karališkajame ir šių dienų medijų kalba – groteskiškai deformuotos dramos teatre. Tačiau lenkų spektaklis turi kai ką iš- optinės ir akustinės šiuolaikinio kino, televizijos, mu- skirtinio – pavadinkime pozicija. zikos citatos. Ir, žinoma, jau spėjusio išgarsėti sceno- Lietuvos „Hamletų“ istorijoje Hamleto ir Horacijaus grafo Jano Pappelbaumo tiksliai atkurtas „postburžu- draugystės nuoširdumu pirmasis suabejojo Oskaras azinis“ viduriniosios klasės anturažas. Vokiečių teatras Koršunovas, tokį režisūrinį sprendimą grindęs prielaida, ir šįkart neatsispyrė pagundai perrašyti klasikinį teks- kad šiandieniniai horacijai po hamletų mirties „darosi tą. Ostermeierio „Hamleto“ naujojo vertimo autorius sau piarą“. Performatikos kūrėjas, garsus amerikiečių te- ir spektaklio dramaturgas Marius von Mayenburgas atro režisierius ir teoretikas Richardas Schechneris taip suteikė Shakespeare’o kalbai šiuolaikinės prozos pries- pat ieškojo papildomų argumentų tokiai artimai vyrų konį. Deja, nemokantiems vokiečių kalbos šis svarbus draugystei pateisinti. Jo spektaklyje, sukurtame su Šan- aspektas neatsiskleidė ir tai trukdė adekvačiau suvokti chajaus Teatro akademijos studentais, pirmąjį Hamleto spektaklį. Tarp kitko, vokiečiai jau XVIII a. perrašinėjo susitikimą su Horacijumi paženklino ilgas bučinys, o vė- Shakespeare’ą. Aktorius ir teatro reformatorius Frie- liau jiedu nuolat laikėsi už rankų, vienas kitam reikšda- drichas Ludwigas Schröderis (1744–1816), iš naujo ir mi švelnius jausmus. Homoseksualumą išryškino ir kiti visiems laikams įtvirtinęs Shakespeare’ą vokiečių teatro režisūriniai akcentai: Hamletas, Horacijus ir Ofelija – tai repertuare, o „Hamletą“ padaręs tuo metu madingiau- trys draugai, net į susitikimą su Hamleto tėvo šmėkla jie sia pjese (net 30 Vokietijos teatrų XVIII a. aštuntuoju ir eina trise. O kartu ši vaikystėje užsimezgusi draugystė devintuoju dešimtmečiais vaidino Danijos princo tra- tampa lytinės tapatybės išbandymu. Pats spektaklis, pa- gediją), pats perdirbinėjo didžiojo brito tekstus, įvilk- lyginti su japonų „Hamletu“, išgrynintu iki skaistumo, damas juos į ašaringą prozinę miesčioniškosios dramos dvelkė skirtingų stilių kraujomaiša. Schechnerio kūrybai kalbą, prilipdydamas optimistinius finalus, kad niekas būdingi enviromentalinio teatro, performanso, medijų nedrumstų biurgeriškos publikos ramybės. elementai susipynė su demonstratyvia ir naivoka jaunų Thomasas Ostermeieris elgiasi priešingai – šiuolaiki- aktorių vaidyba, noru atrodyti „vakarietiškai“. Schechne- nių biurgerių „optiką ir akustiką“ transformuoja į atgra- ris sukūrė ypač stiprų teatro teatre efektą, pakvietęs jau- sų nešvankų pasaulį. Sukrečia šio „Hamleto“ prologas. nus Pekino operos aktorius. Pagal visus tradicinės operos Dalis scenos užpilta drėgna ir klampia žeme. Blizga pigia kanonus suvaidintas Gonzago nužudymas, turėjęs tapti prabanga dvelkianti iš auksinių grandinių sunerta už- Klaudijaus sąžinės spąstais, buvo įspūdingas inkliuzas, danga, ant kurios išryškėja žmogaus veido videoprojek- paveikus kitokios teatro estetikos įsiveržimas. cija ir pasigirsta klausimas: „Būti ar nebūti?“ Naktis. Ka-

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 pinės. Laidojamas senasis Hamletas. Iškasta kapo duobė, prie jos stovi karstas. Grupelė žmonių – vyrai su juodais kostiumais ir siaurais juodais gedulo kaklaraiščiais, blon- dinė Gertrūda su juodais akiniais nuo saulės, įsikibusi Klaudijui į parankę. Jos aukštakulniai klimpsta į žemę. Visi su skėčiais. Lyja, t. y. duobkasys gausiai laisto gedin- čiuosius, pasiėmęs guminę žarną su specialiu purkštuvu. Į slogią laidotuvių atmosferą įsimaišo tragifarso gaida, nes kitas duobkasys niekaip neįstengia nuleisti karsto į duobę, pats kelis kartus įkrinta į ją, apverčia karstą, karš- tligiškai bandydamas susidoroti su užduotimi. Ir liūdna, ir komiška. O vėliau – šiurpu. Klampi žemė įtraukia visus, jie neturi jokios atramos, kad atsilaikytų – The time is out of joint. Laidotuvių sceną keičia Klaudijaus inauguracija – ant pakylos sustumiama keletas stalų su vienkartiniais indais, su pigiais užkandžiais, su gėrimų skardinėmis. Padėta ir karaliaus karūna, paversta butaforiniu daik- tu, netekusi turėtos reikšmės. Šventei skirta pakyla atsiremia į žemę prie ką tik supilto kapo. Gertrūda pa- sidabinusi baltu nuotakos nuometu, Klaudijus kalba į mikrofoną, skamba šokių muzika – įprastas įprastų vestuvių vaizdas. Hamletas sėdi nuošaliai, šlamščia greitąjį maistą, kabindamas plastikine šakute, kuri dvikovos su Laertu scenoje iš pradžių jam atstos špa- gą. Klaudijus, išdėstęs argumentus, kaip tėvui mirus turėtų elgtis Hamletas, prieina prie jo ir nevykusiai „Hamletas“. Režisierius – Thomas OSTERMEIER. Hamletas – Lars EIDINGER pabučiuoja – po šio tariamai tėviško bučinio princas krinta veidu į žemę. Nuo šiol jis bus Hamletas žemė- anturažą atsiduriama nepatrauklios amžinybės ekrane. tu veidu. Vėliau jis voliosis ant tėvo kapo, saujomis Thomaso Ostermeierio „Hamletas“ trunka dvi su grūs žemę sau į burną, teps ja kitus. Gertrūda, kaip ir puse valandos, šeši aktoriai vaidina po du vaidmenis. dera per vestuves, skiria dainą Klaudijui – karaokės Judith Rosmair, užstalės Gertrūda, virsta hiena ar siau- stiliumi dainuoja Carlos Bruni „L’amour“. Klaudijus bo filmuose matyta piktosios dvasios apsėstąja, išsine- apsalęs. Hamletas pasiima vaizdokamerą – ji bus pa- ria iš nuometo, nusiima blondinės peruką ir štai prieš grindinė jo gelbėtoja, tarpininkė tarp jo ir pasaulio. mus – juodaplaukė Ofelija. Tik Larsas Eidingeris, vaidi- Per ją matomą vaizdą iškreipia vos vos judanti bliz- nantis Hamletą, neturi kito vaidmens. Tačiau tai netie- gioji uždanga-ekranas. sa. O trumpa akimirka, kai toji „netiesa“ išryškėja, yra Vizualiai išryškinta opozicija – laidotuvės / vestuvės, – viena prasmingiausių spektaklio scenų. atrodytų, pernelyg tiesmuka Ostermeieriui. Stipresnė ir Larso Eidingerio Hamletas – apkūnokas, pliktelėjęs, gilesnė yra žemės ir ekrano – dviejų, regis, visiškai ne- pusilgiais sulipusiais plaukais. Atstumiantis, fiziškai ne- suderinamų dalykų – jungtis. Taip ir skaitai Osterme- patrauklus. Sukyla vidinis pasipriešinimas – tai ne Da- ierio „Hamletą“: išnirus iš žemės per kasdienybės pigų nijos princas, tai apsišaukėlis. Apgailėtinas nevykėlis.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 39 džia tik akimirką. Aktorius ir vėl apsivelka specialų kūno formas darkantį kostiumą – nudribusios krūtys, pilvas, subliūškę sėdmenys. Jis vėl tampa apsileidusiu teatro princu, kurio pilvą prilaiko petnešos. Puikus Os- termeierio sprendimas – tikrasis Hamletas trumpam pasirodo tarp dviejų vaidinimų, ir tai trunka tik tiek, kiek reikia, kad vieną kostiumą pakeistum kitu.

Ką liudija Krajovoje matyti Shakespeare’o „Hamle- tai“? Gal tai, kad Danijos princo istoriją gali papasakoti kiekvienas? O gal tai, kad „Hamleto“ matrica atlaiko bet kokias teatrines formas ir režisūrines interpreta- cijas? Į naująjį teatriškumą nemirtingasis Hamletas žvelgia su atviru stipresniojo smalsumu: na, ką dar jūs išdrįsite, išrasite, kokį mane parodysite? Deheroizuotą iki šleikštulio, atsisakiusį net svarstyti būti ar nebūti? Pavartę teatro istorijos vadovėlius, rastume dar įdo- mesnių dalykų. Iš Krajovos išsivežiau Hirokazu Kouchi Hamletą – stoiką su išlavintu vidiniu matymu, ir pri- siminimus apie 1997-ųjų Andriaus Mamontovo jauną Hamletą, kuris basomis kojomis, plikomis rankomis, net dantimis tirpdė į ledo luitą įšalusį keršto peilį. Tai primena paskutinį rusų poeto ir aktoriaus Vladimiro Vysockio eilėraštį: Ir apačioj, ir viršuj – vien ledas. /Ar gręžt viršuj, ar apačią pralaužt? O juk anuo metu pa- ralelė tarp Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ ir 1971 m. „Hamletas“. Režisierius – Thomas OSTERMEIER. Hamletas – Lars EIDINGER Maskvos Tagankos teatre galingai išrėkto Jurijaus Liu- Nuotr. iš festivalio archyvo bimovo legendinio „Hamleto“ su Vladimiru Vysockiu atrodė pernelyg paviršutiniška. 1980 m. Maskvoje, dėl Ateina laikas teatro teatre scenai. Žudiką dėdę ir geidu- Olimpiados apvalytoje nuo „asocialių elementų“ ir už- lingą karalienę vaidina pats Hamletas, apsimetęs trans- darytoje nepageidaujamiems užsieniečiams, Vysockis, vestitu – jis pusnuogis, avi aukštakulniais, užsimaukš- likus kelioms dienoms iki mirties, paskutinį kartą vai- linęs blondinės peruką, užsidėjęs tamsius akinius nuo dino Hamletą. Leisgyvis, iškankintas ir išsikankinęs, saulės. Jam talkina aktorius, atvykęs į Elsinorą, taip pat užkulisiuose budint greitosios pagalbos gydytojams. pusnuogis, barzdotas ir akinuotas. Hamletas apvynioja Tai buvo paskutinis jo pasirodymas. Skubiai iškviestas jį polietileno plėvele ir pila į užantį pieną, kečupą, tarsi pažįstamas ir patikimas gydytojas reanimatologas tea- nuodus į ausį senajam Hamletui. Atgrasu. Trash! Visiš- tro grimerinėje suleido jam dar vieną narkotikų dozę. kas šlamštas. Vysockis, kai vaidindavo Hamletą, netekdavo keleto Tada ateina ta svarbioji „Hamleto“ pagal Osterme- kilogramų. Ne sykį užkulisiuose spjaudėsi krauju. Ir ierį tiesos akimirka: Larsas Eidingeris nusiima peruką, rašė eiles „Mano Hamletas“ (1972) apie tuos, kurie nusiauna auštakulnius, nusirengia. Prieš mus – jaunas, siūlo suktus atsakymus, bet neįstengia rasti esminio gražus ir lieknas kūnas. Bet tikrasis Hamletas atsisklei- klausimo.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 IDĖJŲ VULKANAS KIMO ARBAS: „GERIAUSIA FILOSOFIJA – PAGARBA“

arp Amerikos ir Lietuvos gyvenantis žymios poe- mi dideles spalvotas sienas, – Ultramagnetic MCs, Public Ttės Alės Rūtos (Elenos Nakaitės-Arbačiauskienės, Enemy, Eric B and Rakim, Beastie Boys. Mes improvizuo- g. 1915) ir architekto, dailininko Edmundo Arbo-Ar- davome jų įkvėpti. V16 [Vasario 16-osios gimnazija, – bačiausko (1915–2004) vaikaitis, neurobiologo, neuro- M. P.] laikais suvokiau, kad galiu ir pats dainuoti. Už tai mokslų profesoriaus Edmundo Arimanto Arbo (1950– esu dėkingas chorvedžiui Putrimui. 1995, tragiškai žuvusio Meksikoje) sūnus Kimo Arbas Kaip pradėjai kurti? gerai žinomas abiejose šalyse. Profesionalus muzikantas Buvau „namie užrakintas vaikas“, taigi turėjau daug ir režisierius yra itin produktyvus, kuria įvairią muziką gražaus laiko augdamas vienas su dirbančia vieniša mo- (nuo noise’o iki hiphopo), stebindamas net visko girdė- tina. Havajai – labai dvasinga vieta, daug kuo jie prime- jusius melomanus. Havajuose gimęs ir devynerius metus na Lietuvą, nes turi tokias pat gilias šaknis ir tradicijas, ten gyvenęs Kimo vėliau persikėlė į Los Andželą, o dabar kaip ir baltų prigimtinis tikėjimas. Turbūt pirmieji mano gyvena Vilniuje. Čia diplomuotas menininkas, filmų kū- kūriniai buvo pokalbiai su audromis ir stipriais vėjais. rėjas, dailininkas, muzikantas netgi tapo baltų tikėjimo Žinoma, baladojau būgnelius ir dainavau savo šuniui. bendruomenės „Romuva“ vaidila ir turi teisę pagal se- Vėliau susikoncentravau ties graffiti, o nuo 7 iki 12 klasės novinius baltų papročius krikštyti, sutuokti, atlikti laido- svajojau tapti aeronautikos inžinieriumi. tuvių apeigas. Kiek albumų esi įrašęs? Su Kimo ARBU kalbasi Mindaugas Peleckis. Daug. Juos platinau tik undergroundo DIY [do it your- self – nekomercinis požiūris į leidybą ir gyvenimą aps- Mindaugas Peleckis: Kada ir kokiomis aplinkybėmis kritai, – M. P.] būdu. Tai buvo Los Andžele. Vienintelis susidūrei su muzika? albumas Lietuvoje – 1994 m. leidyklos Zona išleistas Kimo Arbas: Muzika mano gyvenime atsirado, kai „Baltic Tribe Project (K984 and Sexual Giant)“. Tiesa, aš buvau dar kūdikis, tada su mama ir krikštamote gyvenau su jo leidyba neturėjau nieko bendra, niekada nesu krei- Havajuose. Krikštamotė turėjo savo grupę, gerai pamenu pęsis į tą leidyklą, kad išleistų mano darbus. Esu tai daręs klasikinio roko koncertus deimantinėje Waikiki vulkano keletą kartų Los Andžele, tačiau visada bijau, kad teks eiti viršūnėje. į kompromisą su pardavėjais. Todėl dabar noriu dirbti su Man patikdavo dainuoti lietuvių chore šeštadieninėje gera leidykla (label), kuriai rūpi darbo meniškumas, o ne mokykloje. Klausydavausi mamos įrašų – Janis Joplin, tik tai, kiek egzempliorių bus parduota. Žinoma, perse- Jimi Hendrix ir kt. Vėliau, jau būdamas graffiti meninin- kioti leidyklų, jei jos norės užsidirbti iš mano kūrybos, kas, ėmiau klausytis Black Sabbath, Metallica (kai ji dar neketinu. negrojo popso), Bad Brains, Agnostic Front, klasikinės Kuris iš projektų Tau mieliausias? muzikos ir hiphopo, kurį grojo mano kolegos, paišyda- Man jie visi mieli. Kiekvieną kompaktinę plokštelę

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 41 nuo 1999 metų leidžiu su papildomais vaizdo klipais, Jei ne paslaptis, kokį tikėjimą išpažįsti, kokia yra Tavo todėl juose visada yra įdėta daug darbo. Viską darau filosofija? pats – visą techninį darbą, masteringą, taigi tai yra ne tik Religija – baltų tikėjimas. Geriausia filosofija – pagar- paprasta muzikinė kompaktinė plokštelė, įdėta į kom- ba. piuterį ji rodo klipus, įvairius kitus dalykus. Norint tai Ar dažnai keliauji? Kur randi prieglobstį? padaryti, reikia kantrybės, kartais tai ilgokai užtrunka, Geriausiai jaučiuosi Lietuvoje, Los Andžele ir Hava- ypač jei trūksta lėšų. juose. Keliauju daug, pastaruoju metu koncertavau Niu- Sunkiausia buvo įrašinėti metalo projektą „Iron- jorke, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, Gruzijoje, Ukraino- Wolf13“. Jo skambesys – lyg būtų susitikę ankstyvieji je ir kt. Black Sabbath su Neurosis ir Emperor. JAV žinau klasiki- Kokia Tavo didžiausia svajonė? nio metalo muzikantų, kurie gerbia mano kūrybą (ypač Įgyvendinti ambicingiausius savo projektus ir kad jie vokalą ir pačias dainas), norėtų su manimi įsirašinėti, padėtų išgydyti Lietuvą ir pasaulį. tačiau sunku suderinti laiką, – būdami labai geri muzi- Kaip vertini dabartinę Lietuvos muzikos (tiek pop, TV kantai, jie nuolatos turi groti su grupėmis, kurios moka šou, tiek eksperimentinės) situaciją? Ką išskirtum iš mūsų gerus pinigus, be to, daugelis dėsto grojimą universite- šalies muzikantų, kompozitorių? tuose ir pan. Šiame pinigų pasaulyje sunku rasti vietą, Išties liūdna, kad televizija turi beveik absoliutų šlamš- kur normaliai galėtum repetuoti ir įrašinėti muziką, – jei to monopolį, kuris smarkiai pažeidžia visos šalies, ypač pinigų nėra, tai gali užtrukti metų metus. Norėjau įraši- jaunų žmonių, mentalitetą. Tai viena iš pagrindinių prie- nėti „IronWolf13“ su lietuvių ir latvių muzikantais, nes žasčių, kodėl Lietuvoje įsigalėjęs toks provincialus mąs- grupės koncepcija apima baltiškas šaknis, tačiau iškilo ta tymas. Dabar kiekvienas nori tapti „žvaigžde“, bet vien pati problema – geriausieji, kurie nori groti su manimi, todėl, kad jį taip vadintų. Niekas nenori dirbti taip, kad groja penkiose skirtingose grupėse arba rašo lazerinės fi- išsiskirtų iš milijonų panašių žmonių. Tai labai nesveikas zikos, genetikos ar dar kokių nors mokslų daktaro diser- požiūris, todėl tos dirbtinės „žvaigždės“ tiesiog pritvin- tacijas. Tačiau kompaktinė plokštelė vis dėlto bus įrašyta kusios neapykantos ir sarkazmo. Didžioji dalis popu- – su lietuviais, latviais, amerikiečiais ir kolumbiečiais. liariosios muzikos Lietuvoje yra visiškas šlamštas arba Kas labiausiai įkvepia? tiesiog Vakarų ar Rytų muzikos pigios kopijos. Tačiau Heroizmas, didvyriškumas, žygdarbiai, kovos už lais- yra puikus undergroundas – tai vienintelė padori muzika vę, už teisybę, baltų mitologija ir baltiškoji pasaulėžiūra, šioje šalyje. Man patinka tie, kurie kuria tik dėl dvasinių olimpinio stiliaus pasirengimas mene. ar moralinių įsitikinimų. Mėgstu skaityti George’o Orwello romaną „1984-ieji“, Friedrichą Nietzsche, Jono Trinkūno ir kitų knygas apie Ar užsiimi dar kokiu nors menu, išskyrus muziką? baltų tikybą ir dar daug ką… Esu transmedia menininkas: kuriu filmus, konceptu- Iš grupių man labiausiai patinka Black Sabbath, Jimi alųjį meną, instaliacijas, vaizdo meną, garso meną, per- Hendrix, The Doors, Napalm Death, Agnostic Front, Bad formansus, kartais vis dar paišau graffiti. Beje, pirmasis Brains, Diamanda Galás, Edgar Varèse, Alfred Newman, hiphopo graffiti, atsiradęs Lietuvoje 1993-iųjų sausį, buvo Poccolus, Skyforger, Atalyja, lietuviškas folkloras „Trys mano darbas. Į Lietuvą pirmąsyk atvažiavau 1987-aisiais. keturiose“, Emperor, Dilated Peoples, Kool Kieth, Mf Nuo tada esu didelis Lietuvos patriotas. Nuo 1998 m. tu- Doom ir kt. riu ne tik JAV, bet ir Lietuvos pilietybę. Kokiais instrumentais groji? Kokie artimiausi Tavo planai? Balsu, žodžiais, sempleriais, kompiuteriais, mikrofo- Noriu baigti trumpo metražo filmą su garso takeliu nais, vaizdo kameromis, purškiamais dažais, riedlentė- „Echofade Reflect Infinate“. mis, būgneliais... Viskuo...

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Vytautas Tumėnas

„Baltos kandys“: tekstilės instaliacijų magija

rupinė kūryba palyginti retas reiškinys mūsų dailė- ir didžiulio technologinio meistriškumo tekstilės tradiciją. Gje. Tokia savita veikla išsiskiria 1998 m. susibūrusi Dailininkių kūrybos pasaulėjauta kupina švelnumo (tą tekstilininkių grupė „Baltos kandys“, jai priklauso šešios išreiškia, pvz., gėlės, saldumynai, vaišės, vaistažolės, miško veltinio tekstilės puoselėtojos – Miglė Lebednykaitė, paklotas), o performansuose dalyvauja tik jaunos moterys Laura Pavilonytė, Karolina Kunčinaitė, Julija Vosyliūtė, (vyrų čia neišvysime), tačiau autorės nelinkusios pabrėžti Rasa Leonavičiūtė, Austė Jurgelionytė, kartu studijavu- kokios nors specifinės moteriškumo estetikos ir pasaulė- sios tekstilę Vilniaus dailės akademijoje (1995–2001). jautos. Grupė rengia tarptautinius veltinio simpoziumus, edu- Karolina: Mes spinduliuojame nuolat besikeičiančią mo- kacinius seminarus, grupines parodas, realizuoja meni- terišką energiją. Tai subtilu, intuityvu ir konkrečiai neįvar- nius projektus ne tik šalyje, bet ir užsienyje – Paryžiuje, dijama. Saint Tropeze (Prancūzija), Maskvoje (Rusija), Rovine Laura: Esame moterys, neišvengiamai mąstome ir jau- (Kroatija), Diuseldorfe (Vokietija), Rygoje (Latvija), čiame moteriškai, bet nesistengiame to pabrėžti – mums Hogane (Švedija), Buenos Airėse (Argentina), Kijeve rūpi bendražmogiškos vertybės ir idėjos. (Ukraina) ir kt. – Ar turite ir ar jaučiate kokį nors ryšį su feminizmu? Jų grupinių projektų „Skūra“ (2000 m.), „Mandala“ Laura: Anaiptol, mylim vyrus ir puoselėjam moteriš- (2003 m.), „Spiros“ (2005 m.), „Šventė“ (2006 m.) ryškūs kumą. vienijantys bruožai yra moteriškasis kūrybinis pradas, Karolina: Feministės pačios siekia tapti vyrais, su jais ryšys su gamta, harmonijos pojūtis, artimas tautodailės konkuruoja ir kovoja, skelbia, esą stiprioji lytis joms nerei- tradicijai, ir švelni ironija, rafinuotas šelmiškumas, tikro- kalinga. Mes esame moterys, kurioms patinka, kai vyrai ati- viškumo iliuzija. Net jų naudojama medžiaga yra minkš- daro duris, dovanoja gėles, sumoka restorane ir t. t. Džiau- ta, natūrali, gyvūninės kilmės, o technologija ekologiška, giamės savo moteriškumu gyvenime ir kūryboje, gerbiam ir tausojanti aplinką… Nors moteriškumas – ryški jų kūry- mylim tikrus vyrus, kurie nesiekia tapti moterimis. bos savybė, tačiau jis netampa arogantiška priešprieša vy- „Baltų kandžių“ kūrybinę veiklą pastaraisiais metais riškumui. Meninei „kandžių“ pasaulėjautai nusakyti tiktų praturtino bendradarbiavimas su latvių fotomenininku švelniojo feminizmo terminas. Dailininkėms, moteriškojo Kasparu Lielgalviu. Projektas „Miškan“, susiejantis veltinio prado puoselėtojoms, svetimas daugelį menininkų apėmęs tekstilę ir fotografiją, tapo jų bendros kūrybos vaisiumi. susireikšminimas, socialinis (ar koks nors kitoks) protes- Pirmą kartą jis buvo parodytas 2009 m. Argentinoje, Bu- tas, kovingumas, kandus sarkazmas, idealų dekonstravi- enos Airių ir Rosario miestų šiuolaikinio meno galerijose. mas, jų neigimas… Lietuvoje pirmą kartą eksponuotas Lietuvos šiuolaikinės Naujasis projektas „Miškan“ (2009 m.) gvildena „Baltų dailės II kvadrienalėje, kuri vyko Litexpo parodų centre kandžių“ pamėgtą žmogaus ir gamtos ryšio idėją, naujo- 2009 m., antrą kartą – šiemet sausį Pamėnkalnio galerijoje viškai, netikėtai, provokatyviai tęsia harmoningos estetikos Vilniuje.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 43 – Anksčiau jūs, kurdamos projektus, kviesdavote pa- Julija: Nenorime apsiriboti vien tekstile. Projektas tęsėsi galbininkus, o dabar atradote bendraautorį. Koks Kasparo trejus metus, ilgai svarstėme, kas kaip turi atrodyti. Keti- Lielgalvio vaidmuo? nome išvirti uogienės ir eksponuoti stiklainiuose, pastatyti Miglė: Su Kasparu susipažinome per pirmąjį tarptautinį spintą su džiovintomis žolėmis, grybais, šaknimis ir t. t. Kad Veltinio simpoziumą 1998 m. Anykščiuose. būtų fluxus variantas. Iš pradžių veltinio lakštai buvo ma- Julija: Tarp „Kandžių“ ir Lielgalvio vyksta šiek tiek „kon- žesni su visokiausiomis faktūromis. Bet atsisakėm, nes pa- kurencinis“ gerąja prasme bendravimas, nes Kasparas Latvi- matėm, kad visuma nedera. joje, panašiai kaip mes Lietuvoje, organizavo veltinio simpo- Karolina: Jau seniai savo grupinių projektų nebelaiko- ziumą, sakė, kuo mes blogesni? Jam irgi rūpi miško tema, jis me vien tik tekstiliniais kūriniais, tai šiuolaikinio meno ins- mums labai padėjo įgyvendinti kūrinį. taliacijos. Siekdamos didesnės įtaigos, naudojame įvairias Laura: Kasparui, kaip ir mums, ekologinės idėjos svar- medijas – fotografiją, videoprojekcijas, garsą, tačiau kūrinio bios ir aktualios, todėl jis įsiliejo į procesą kaip lygiavertis pagrindą, esminę jo dalį sukuriame naudodamos meninio partneris. veltinio technologijas. Labai vertiname rankų darbą, tai Karolina: Kasparas baigęs tekstilę Rygoje, bet dirba ir suteikia meno kūriniui ypatingos energijos, jis tampa tarsi medijų srityje. Kai ėmėmės kurti „Miškan”, kilo mintis miš- gyvas. ko paklotą iš veltinio derinti su fotografijomis. Pasiūlėme tai Instaliacija „Miškan“ netikėtai nukelia į „egzotišką“, Kasparui. kosmopolitiniam miestiečių mentalitetui neįprastą erdvę, Instaliacijos „Miškan“ pagrindiniai tekstilės objektai iš persmelktą baltų pasaulėjautos. Justi gamtos dvelksmas, tolo panašūs į grindų kilimą. Tačiau iš tikrųjų tai nedidelio susipina archajiškos ir naujoviškos meno technologijos. formato veltinio technika atlikti kilimėliai, lyg grindinio Kūrinys „paperka“ nuoširdumo ir intelektualumo derme, plokštės glaudžiai išdėlioti ant ekspozicijos grindų. Stichiš- atskleidžia, kaip glaudžiai tekstilė susijusi su šalies gamta kas natūralių, prislopintų spalvų margumynas asocijuojasi ir jos estetika, su archajiškais burtais ir apeigomis, skatina su baltų regiono miškų koloritu. Autorės meistriškai „žai- miestiečius atplėšti žvilgsnį nuo grindinio ir pažvelgti į ža- džia“ kietų grindų ir minkštų veltinio kilimėlių, primenan- lias tolumas. čių miško paklotą, kontrastais ir asociacijomis. Karolina: Miškas dvasinga ir dvasių apgyventa vieta. Kai Meninę idėją papildo performanso medžiaga: autentiš- įžengi į jį, atsiduri tarsi sulėtėjusio laiko karalijoje. Žinoma, kos „portretinės“ autorių nuotraukos peizaže – miškuose, jis gyvas ir be paliovos keičiasi, tačiau, norint patirti tuos pamiškėse, pelkėse, pievose… Buvo fotografuojamos ilgai pasikeitimus, reikėtų miške gyventi. Tad fotografija, sustab- trukusios klajonės po įspūdingus Latvijos ir Lietuvos gam- danti akimirką, labiau tiko mūsų „Miškan“, nei dinamiš- tos rezervatus, žoliavimas, uogavimas, grybavimas Molėtų kasis video, kurį naudojome darbuose „Mandala“, „Spiros“, rajone ir Alantos apylinkėse prie Rasos sodybos. Gamtos „Šventė“. apsuptyje dailininkės išnyra tarsi laumės ar kitos mitinės Miglė: Fotografiją pasitelkėme kaip vieną iš raiškiausių būtybės. Nuotraukose matome, kaip per Jonines atvažia- priemonių fiksuoti gamtos sakralumą. Kasparas „dokumen- vusios į kaimo sodybą Aukštaitijoje jos rinko pievų žoles, tavo“ mūsų kraštuose iki šių dienų išlikusias uogų, grybų rin- miškų augalus, virė natūralius dažus savo veltiniams „lakš- kimo tradicijas, bekraščius raistų ir pelkių tolius, viliojančias tams“, „burtininkavo“, gamino valgį, melžė karves. „Doku- miško properšas… Rankiojome ne tik uogas, bet ir įvairius mentinė“ realybės iliuzija jau ne tekstilės kalba perteikia žolynus, medžių lapus, veltinį dažėme augaliniais dažais, kūrinio koncepciją, praplečia susiliejimo su gamta idėją. kurių spalvos vaiskiausios iki Joninių, kai augalai dar skli- Dėl ribotos ekspozicinės erdvės visų kūrinio kompo- dini gyvybės syvų. Laukinės pievos, upių pakrantės tiesiog nentų vienu metu neįmanoma eksponuoti – skirtingose nuskandina vešliuose žolynuose. Per Joninių pilnatį išėjusios parodose rodomos vis kitokios nuotraukos. Taigi išlieka į pievas rankioti augalų, pakliuvome į fotografo kadrą. Taip naujumo ir įvairovės intriga. atsirado trijų portretų ciklas.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 – Ar kolektyviniai „Baltų kandžių“ kūriniai susiję su as- Realumo, šiuolaikiškumo, dabarties akimirkos tikrumo meniniais jausmais, jūsų gyvenimo būdu? iliuzija ir moteriškasis pradas ypač sustiprėja, kai pačios Julija: Kūriniai atskleidžia mūsų jausmus, požiūrius ir autorės „dalyvauja“ instaliacijose/performansuose („Man- pasaulėžiūrą, nes jie – mūsų gyvenimas. Kurti meną šiais dala“, „Šventė“) arba kai tampa aktorėmis videofilmuo- kultūros „genocido“ laikais yra tikras iššūkis. Dirbame dar- se, pozuoja nuotraukoms („Mandala“, „Spiros“, „Šventė“, bą, už kurį pačios dažnai ir sumokam, kad tik mums leistų „Miškan“). Tai nėra psichologiniai dailininkių portretai, jį dirbti. atskleidžiantys jų temperamentą, dvasią, psichologinį indi- Mūsų santykis su mišku kitoks negu tipiško miestiečio. vidualumą. Iš Lielgalvio nuotraukų dvelkia klasikinė har- Kalbu apie tikrą mišką, o ne apie Vingio parką, kuriame už monija, jos primena Renesanso tapybos portretus, kuriuo- kiekvieno krūmo randi šiukšlių krūvą ar kebabų kioskelį. se laikas „sustingęs“, o žmogus sureikšmintas. Kita vertus, Tai miškas, kuriame dar yra įvairių rūšių augalų, paukščių, jos išreiškia šiuolaikinio žmogaus darną su neaprėpiama vabzdžių. Vienas belgas, gyvenantis Lietuvoje, pasakojo, gamta. Konkretus portretinis asmeniškumas transformuo- kad pas juos esama tik uodų, todėl apstulbo dėl tokios mūsų jamas į teatralizuotą veiksmą, mitopoetinį įvaizdį. Tipizuo- vabzdžių įvairovės. tos dvasiškai su gamta susiliejusios jaunos moterys suteikia Laura: Savo meniniais ritualais stengiamės atkurti (nu- kūriniui stipresnį moteriško santykio su mišku, su gamta pūsti dulkes) ir atgaivinti baltų tradicijas, tai, kas dar gyva pojūtį. Greta estetiškumo ir mitiškumo neįprastai deri- jei ne kasdieniniame gyvenime, tai bent kraujyje. namas dokumentalumas su idėjiškumu, artimu reklamai, - Ar šis kūrinys susijęs su jūsų svajonėmis apie idealų kartais blyksteli ir švelnus humoras, kai atvirai reiškiamos gyvenimą? simpatijos kaimiškam lietuvių gyvenimo būdui. Miglė: Gyvenu mieste, parkų ir kalvų apsuptyje, šalia - Ar ten vaizduojate save pačias? O gal jūsų videofil- Vilnelės. Kai tik yra galimybė, pasineriu į gamtos teikiamus muose ir fotografijose matome tipizuotus jaunų moterų malonumus. Džiaugiuosi, kad gyvenu šalyje, kur yra skirtin- portretus? gi metų laikai... Laura: Vaizduojame savo gyvenimą, pačias save, nes Julija: Su šeima gyvenu prie miško. Bet nesirengiame kviestinių aktorių sukurta inscenizacija būtų dirbtinė. Jeigu bėgti nuo civilizacijos. Tiesiog sąmoningai renkamės, pavyktų nufilmuoti atitinkantį temą tikrą gyvenimo epizodą kiek laiko norim praleisti „mieste“ ir kiek „miške“. Miš- su nepažįstamais dalyviais, tai irgi galėtų tapti kurio nors kas mums yra lyg savasties, laisvės (taip pat ir nuo civi- kūrinio dalimi. lizacijos) sinonimas. Julija: Mūsų „dalyvavimas“ fotografijose ar video-, tai

„Baltos kandys“. Instaliacijos „Miškan“ bendras vaizdas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 45 tarsi parašas po darbu, prisiimta „atsakomybė“ už jį. Mes džiagų, bet maksimaliai išsaugodamos panašumo įspūdį, stengėmės „ištirpti“ miške. „Baltos kandys“ aktualizuoja tikrovės objektų grožio vertę. Miglė: Fotografijų ciklą sudaro etiudai. Darbas „Miškan“ Skirtingai nuo dadaizmo tradicijos, tekstilininkės nekuria yra dar kūrybos procese. Viena iš serijų – portretai žolėse per daiktų meno ar instaliacijų iš surastų objektų. Jos tarsi tęsia Joninių pilnatį. Kitoje serijoje vaizduojami miško ir pievų klasikinę tradiciją, kai realybės artefaktus dailininkai in- gėrybių rankiojimo papročiai (fotografuota Latvijos span- terpretuoja, atvaizduoja pasitelkdami kitą medžiagą, šiuo guolynų raistuose). Dar kitą seriją sudaro miško tankmės, atveju – dažytą veltinį. proskynos, pagoniški šventi ąžuolynai… Kiekvieną kartą „Baltų kandžių“ tiek grupinė, tiek kiekvienos dailininkės nuotraukos gali būti įvairiai komponuojamos su miško pa- asmeninė kūryba sklidina žaismingų interpretacijų, per- klotą vaizduojančiais objektais iš veltinio. kūrimų, imitacijų, savotiškų tikrovės „simuliacijų“. Tačiau Nuotraukos suteikia instaliacijai „Miškan“ performanso instaliacija „Miškan“ nutolsta nuo tiesioginio imitavimo ir bruožų ir sustiprina miško artumo pojūtį. Panašiai ir ki- byloja vien asociatyvia metaforų kalba. tuose „Baltų kandžių“ kūriniuose išnyksta riba tarp tikro- – Jūsų ankstesni darbai žaismingi, ryškūs, o „Miškan“ vės ir meninės iliuzijos. Pavyzdžiui, instaliacijoje „Manda- vyrauja žemės tonai, fotografijos nespalvotos arba jų spal- la“ tarp dirbtinių gėlių žiedų iš spalvoto veltinio matėme vos prislopintos. Kodėl toks ryškus kontrastas? dailininkių veidus. Tai sustiprino gėlių gyvumo iliuziją. Miglė: Po egzotiškai ryškiaspalvės „Mandalos“ atsirado Siekdamos iliuzinio efekto, dailininkės su humoru derina „Spiros“ su monochromiškais Lietuvos dirvožemio (ar šoko- miesčioniškos, kičo ar poparto estetikos elementus, ku- lado, ar žvėrelių spiručių) spalviniais deriniais. Kurdamos riuos meistriškai transformuoja į šiuolaikinę meninę kal- „Šventę“ vėl grįžome prie spalvų. O instaliacijai „Miškan“ bą. Antai „Šventėje“, tartum tęsdamos praėjusių šimtme- parinkome beržo lapų, varnalėšų, dilgėlių, vasaros pievų, čių tradiciją, kai atėjo į madą porcelianiniai tortai, vaisiai, karvių mėšlo, baltiškos spalvinės tradicijos koloritą... daržovės ir kitokie šventinio stalo atributai, ar žaismingai – Kas skatina ne vien vaizduoti, bet ir tarsi imituoti, pvz., pašiepdamos dabartinį vaisių iš plastiko ar vaško dizainą, juvelyriką, skulptūrą, kulinariją, dabar – mišką? „Baltos kandys“ šventinį lietuvišką stalą serviravo objek- Laura: „Imitacija“ reikalinga tam, kad sukurtume atitin- tais, meistriškai nuveltais iš veltinio. Reprezentuojama na- kamą būseną, į kurią galėtų pasinerti kasdienybės rutinoje cionalinė virtuvė (drauge su arbūzais ir egzotiškais suši), besisukantys žiūrovai, atmosferą, kuri nuteiktų mąstyti apie užstalės papročiai. Tai papildo videofilmas, kuriame prie bendrystę, pvz., susėdus už stalo (vieniems su kitais, su pro- stalo susėdusios autorės, apsirėdžiusios baltais drobiniais tėviais, su dievais...), bendrystę su gamta ir t. t. marškiniais, susidaužia taurėmis, užkandžiauja. Kitame Miglė: „Šventėje“ su humoru, žaismingai žvelgėme į kuli- kūrinyje į dėžutę sudėtos dailios, apskritos tarsi šokoladi- narijos stebuklus ir stengėmės kuo tiksliau viską pavaizduoti. niai saldainiai avių spiros iš veltinio – taip „Baltos kandys“ Kitaip yra instaliacijoje „Miškan“. Čia nesiekėme realistiškai šaiposi iš reklamos visagalybės vartotojiškoje visuomenėje imituoti samanėlių su spygliukais ir konkorėžiukais. Miško ir iš postmodernizmą apėmusio potraukio antiestetikai. Be paklotas – veltos plytelės – tai metafora. Kokias mintis ir to, atkreipia dėmesį į lietuviškos gamtos ryškių „margina- emocijas sukelia miškas? Vis dar sklindantys natūralių dažų linių objektų“ grožį – tiems, kurie nežino žodžio „spira“ kvapai – nelyginant tolimi miško atgarsiai. reikšmės, kažin ar sukeltų pasibjaurėjimą tokia „patrau- Karolina: Mūsų erdviniai objektai iš tikrųjų panašūs kli“ dovana. Taigi „Baltų kandžių“ sarkazmas švelnus, o į skulptūras. Argi jos būtinai turi būti iš molio, metalo ar humoras visai ne juodas. Tai verčia susimąstyti apie senus akmens? Kodėl ne iš veltinio? Kurdamos „Šventę“, kurioje ir naujus būdus, kaip dailininkai bando objektyvią tikrovę vaizduojamas vaišių stalas, siekėme maksimaliai įtaigaus paversti menu, apie „mimezės“ principą, aptartą jau se- įspūdžio, ir tai pavyko. O naujausiame darbe miško ne- novės graikų. Konceptualiai ir estetizuotai perteikdamos imituojame, jį vaizduojame, kuriame jo nuotaiką, dva- tikrovės „kopiją“ netradicine „kalba“ ir iš neįprastų me- sią, pabrėžiame gamtos grynumą, archajiškumą. Šį kartą

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 nėra jokio realizmo, bet kaip visada daug rankų darbo. Veltinis vaizduoja miško paklotą, o fotografijos – tai žvilgsnis į amžinąją gamtą. Mes tik naudojamės imitacijos galimybėmis: gėlės, vaisiai, avių spiros, vaišių stalas iš veltinio – tai žaidimas su realybe, ir viskas iš tikrų, natūralių medžiagų. Baisiausios imitacijos – kai iš sintetinių medžiagų tiesmukai imituojami atseit tikri daiktai. – Ar jaučiate ryšį su dadaizmu ar daiktų, objektų instaliavimo menu? Laura: Formaliai gal ir yra panašumo su re- ady-made estetika, bet mūsų kelias kitoks – mes nenaudojame masinės gamybos daiktų, mums svarbus rankų darbas kaip energijos įkrova, o veltinis sugeba ilgai ją išlaikyti ir ja spinduliuoja, nes jis turi kažką gaivališko ir magiško. Karolina: Dada tai protestas, jis ironizavo visą iki tol sukurtą meną, niekino miesčioniš- kumą ir t. t. Mes niekada neteigėme, kad prieš ką nors protestuojame, šis veiksmas pats savaime yra agresyvus, o mes – pozityvaus meno „Baltos kandys“. Instaliacijos „Miškan“ fragmentas. Kasparo LIELGALVIO nuotrauka atstovės. Šiais laikais neagresyvus menas yra kontrastas šiuolaikinio meno pagrindinei srovei ir tary- „aukso ir sidabro“ ji imituoja sultingus vaisius karališkam tum savaime virsta protestu prieš ją. stalui, Viduržemio jūros kriaukles. Sakyčiau, tai meistriška „Baltos kandys“ kūrinyje „Miškan“ netikėtai aktualizuo- „pietietiško“ emocinio santykio su pasauliu simuliacija. ja miško ne tik kaip nevaržomos laisvės, bet ir kaip lietuvių – Kodėl „Baltoms kandims“ miškas yra egzotiška vie- ar visų baltų tapatybės simbolį. Šiuo projektu menininkės ta? Kodėl ne miestas, ne dykuma, ne jūra, ne pelkė? Ar tai tarsi kviečia atsigręžti į mišką ne tik kaip į gyvybiškai būti- koks nors ypatingas miškas? O gal tiesiog miškas miestie- ną šiuolaikinio žmogaus dvasios ekologijos, atokvėpio nuo čio akimis? civilizacijos oazę, bet ir kaip į baltų stiprybės šaltinį. Laura: Gamta yra tobula be žmogaus įsikišimo. Miškas – Šio projekto problematika nėra dirbtinai išgalvota, madų tai ne parkas su tvenkiniais ir tilteliais. ar kovų su jomis įkvėpta – tai intymus ir nuoširdus dar- Miglė: Man miškas yra vieta, kur gerai jaučiuosi. Miškų bas, tiesiogiai susijęs su asmeninėmis autorių patirtimis, jų tankmėse prie telkšančių ežerų praleisdavau visas vasaras gyvenimo būdu. Šioje instaliacijoje „egzotiška“, neįprasta, nuo mažumės, rinkti uogas, grybus man taip įprasta, kad netikėta ir viliojamai patrauklu tampa tai, kas yra visai šalia nesuprantu, kaip galima neskirti grybų rūšių ar nepažinti mūsų. Interpretuojamo objekto geografinis artumas, kūri- uogų, nemokėti išvirti ar sutrinti šviežių uogų uogienės. Lie- nio estetikos ir meninės kalbos ryšys su konkrečia vieta, tuva yra prie jūros, bet, jei manęs kas nors paklausia, visada atlikimo medžiagos tradiciškumas ir archajiškumas byloja pirmiausia pasakoju apie miškus, upes ir ežerus… apie autentiškus potyrius. Šiuo požiūriu „Baltų kandžių“ Julija: Ieškojome „tikro“ miško, kokiame uogaudavo, gry- projektai yra kontrastas tekstilininkės Loretos Švaikaus- baudavo mūsų močiutės, kuriame ir mes galėtume tą dary- kienės gamtą šlovinančių darbų „egzotikai“, kuri dvelkia ti. Susipažinom su senolėmis iš Dzūkijos, kurios kiekvieną jausminga Italijos manierizmo ar baroko meno dvasia. Iš rugsėjį dainuodamos eina spanguoliauti – tai buvo tikrų ti-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 47 kriausia mūsų kūrinio variacija. Ir stipri gamtos pajauta, ir „monstriškas“, bet mes nebėgame, kur jau čia pabėgsi... Tai moteriška bendrystė. krypties pasirinkimas, todėl ir stengiamės prisiminti archaji- Karolina: Europoje daugelis jau prarado ryšį su miškais, nes tradicijas, kaip būti darnoje su gamta, o ne gyventi gam- baravykus yra matę tik prekybos centre… tai skolon – vartoti, vartoti ir vartoti. – Argi ne įdomiau būtų kurti Sibire arba Amazonės džiunglėse? Kalbant apie naujausiąjį „Baltų kandžių“ kūrinį, galima Laura: Buvau Sibire, miškai ten tikrai įspūdingesni, vien prisiminti Algirdo Patacko iškeltą mintį, kad baltų pasau- todėl, kad yra plotų, kur visagalis šeimininkas – lokys. Bet lėjauta neatsiejama nuo miškų krašto gyvenimo būdo. mes kalbame visų pirma apie tai, kas mus supa, džiaugia- Neatsitiktinai miškų kirtimą „Anykščių šilelyje“ Antanas mės, kad dar turime „mišką“, ir baiminamės, kad nebūtų Baranauskas simboliškai siejo su lietuvių valstybinės ir taip, kaip Olandijoje, kur likę tik „parkai“. Todėl ir raginame asmeninės laisvės bei savasties praradimu. Šventoji gi- susimąstyti, ar gamta yra vertybė? ria – dievų buveinė, ji ir Herkui Mantui buvo paskutinė Baltiškasis miškas pasirinktas sąmoningai. Siekiame pa- laisvės sala prieš žūtį nuo kryžiuočių. Ir visai neseniai – rodyti, kad senoji dvasia dar gyva, tradicijos išlaikytos, esa- pokariu – miškai buvo ne tik geografinis Lietuvos rezisten- ma dar neiškirstų ąžuolynų, nenusausintų pelkių ir raistų, tų prieglobstis, bet ir Nepriklausomybės, laisvės ir maišto kur veši spanguolynai… simbolis ar sinonimas. Karolina: Gal į Sibiro miškus ir važiuotume, bet kaip į Naujausias „Baltų kandžių“ kūrinys intriguoja savo kelionę laiku – pasižiūrėti, kaip atrodė ir kvepėjo pirmapra- rimtimi, paslaptingumu, neįprastomis realizmo ir abs- dė gamta, kai ją sutvėrė pirmasis pasaulio kūrėjas ir meni- trakcijos, konkretumo ir simboliškumo, modernumo ir ninkas. Amazonės džiunglėse, manau, irgi galima būtų tai archajiškumo jungtimis, nuoširdumo, jausmingumo ir patirti, bet mums arčiau širdies baltiškasis miškas su jo bil- intelektualumo derme. Instaliacijos „Miškan“ kompozi- dukais ir dvasiomis, kurios mus pažįsta ir gal net saugo. cinė sandara ir idėjos šiuolaikinės Lietuvos dailės kon- Julija: Baltiškas miškas siejasi su savasties branginimu. tekste bene artimiausios Artūro Railos projektui „Že- Ne tiek miško, kiek mūsų tautos šaknų, baltų kultūros savi- mės galia. Mitologinis Vilnius“, rodytam ŠMC 2008 m. tumo Europos ar pasaulio atžvilgiu. Jį taip pat sudarė horizontalus žemės lygmuo (Vilniaus – Kodėl jums rūpi ekologija, o ne rūdys, technika, san- žemėlapis ant grindų) ir gamtos erdvė – mistiškų Lie- technika, sintetika, chemikalai, atmatos – tai, kuo dabar tuvos peizažų nuotraukos su žmonėmis, atliekančiais taip žavisi daugelis šiuolaikinių menininkų? pagoniškus ritualus. Railos projektas konkretesnis, ma- Laura: Šiuolaikinis menas domisi ne vien tuo, daug kū- nifestuojantis lietuvių tapatumą, pagrįstą archaizacijos, rinių yra socialūs ir gvildena tokias pačias problemas kaip antimodernumo, ikikrikščioniško ar „pagoniško“ savi- žiniasklaida, tik kitomis formomis. Man regis, menas tam tumo susidūrimu su šiuolaikinėmis realijomis, kosmo- tikru atžvilgiu atsakingas už vertybių sistemą. Jei galvojame, politinėmis dizaino ir medijų technologijomis, naujau- kokį indų ploviklį perkame, kaip galime negalvoti, kokias siomis geomantijos ir parapsichologijos žiniomis. Nuo idėjas skleidžiame savo menu? pabrėžtinai intelektualaus Railos projekto „Baltų kan- Karolina: Menas yra dvasios maistas, jis leidžia pajusti džių“ braižas stiliaus ir pasaulėjautos požiūriu skiriasi nematomo, bet esamo pasaulio prisilietimą. Nežinau, kodėl moteriško jausmingumo, švelnumo, humoro saikinga dalis šiuolaikinių menininkų kuria ir eksponuoja „pagedusį“ derme. Tekstilininkėms būdingas stipresnis jausminių dvasios maistą, kuriuo neišvengiamai apsinuodijama, nors patirčių ir būsenų asociatyvumas, iškalbingi nutylėji- ir ne visi iškart tai pajunta. Ekomenas rūpinasi ne vien gam- mai, meilė tradicinėms rankų darbo technologijoms. ta, bet ir mąstymo, ir jausmų kultūra. Klostosi ryški ir savita dailės kryptis – šiuolaikiškai ir – Ar šis darbas – tai bėgimas nuo civilizacijos? įtaigiai iškeliama dvasios ekologijos svarba ir jos ryšys Laura: Mūsų civilizuotumas gamtos atžvilgiu tikrai su vietos tradicija.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 „Baltos kandys“. Instaliacijos „Miškan“ fragmentas. Kasparo Lielgalvio nuotraukos

„Baltos kandys“. instaliacija „Šventė“ Feliksas Jakubauskas Įspūdis.Naktis Diena (diptikas). 2009 Mišri technika, vilna, viskozė; 130 x 340

Feliksas Jakubauskas Tenai ir čia. 2008 Mišri technika, vilna viskozė; 130 x 180 Lijana ŠATAVIČIŪTĖ

KĄ SLEPIA FELIKSAS JAKUBAUSKAS?

aslėpta–atskleista“ – taip pavadintą naujausių istorinių analogų1. Ieškojimų drąsa ir gyvybingumu „PFelikso Jakubausko gobelenų kolekciją matėme Vengrijos tekstilė anuomet prilygo Europos tekstilės Vilniuje, „Artifex“ galerijoje. Kaune balandžio 28 d. avangardui. Jakubauskas daug pasisėmė iš vengriš- atidaryta ta pati, tik papildyta paroda. Išpuoselėta kosios tradicijos, bet sugebėjo išsaugoti lietuvišką galerijos „Balta“ erdvė ypač tiko jo kūrinių stilistikai, savastį. išryškino rafinuotą jų estetiką. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis aktyviau Feliksas Jakubauskas jau beveik tris dešimtmečius nei daugelis dailininkų pasinaudojo laisvos šalies demonstruoja neabejotiną profesinį sąžiningumą ir privalumais – galimybe keliauti, bendrauti, rody- išskirtinę meninę kokybę, tarsi gyventų tik kūrybos ti savo kūrybą, siekti pripažinimo ne tik namuose, dvasia, tarsi jį būtų aplenkusi ekonominė krizė, bui- bet ir svetur. Dabar jis garsina Lietuvos vardą visame tiniai ar biurokratiniai vargai. Profesionalumas yra pasaulyje, apdovanojimų yra pelnęs ir Europoje, ir jo vizitinė kortelė nuo tų laikų, kai baigė tekstilės Azijoje, ir Amerikoje. Kad Jakubausko kūriniai turi mokslus Vengrijoje. Devintojo dešimtmečio pra- pasisekimą ne tik tarp lietuvių (Nacionalinė premi- džioje grįžęs į Lietuvą, menininkas stebino neįprasta ja, 1998), rodo aukšti prestižinių tarptautinių Lodzės stilistika ir vakarietiška kūrinių elegancija. (Lenkija), Pitsbergo (JAV), Cheongju (Pietų Korėja) Jo kūrybinis kelias netipiškas sovietiniams lai- tekstilės parodų įvertinimai. Dailininkas jau surengė kams. Dvejus metus pasimokęs Lietuvos dailės insti- keliolika asmeninių, dalyvavo daugiau kaip 170 gru- tuto Dailiosios tekstilės katedroje, studijas tęsė Buda- pinių ekspozicijų, jo darbų esama Lietuvos ir Ven- pešto dailės akademijoje, specializacija – gobelenas. grijos, Graco (Austrija), Šaržos (JAE) muziejuose, Tuo metu Vengrijoje buvo tikras tekstilės meno pa- jie puošia Lietuvos ir Norvegijos (Rogalandas, 1993) kilimas. Gobeleno techniką XIX–XX a. sandūroje interjerus, Pasaulio banką Vašingtone (1996). atgaivino Gedelės mieste (netoli Budapešto) veikusi Iš pradžių Feliksas Jakubauskas garsėjo preciziš- dailininkų kolonija. Tokie sambūriai, įkvėpti dailės kai išaustomis miniatiūromis ir figūrinėmis kom- ir amatų sąjūdžio, remiami verslininkų ir mecena- pozicijomis, sukurtomis ekspresionistine maniera. tų, tuo metu veikė Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Primenantys nebaigtą piešinį, balsvi tuščios erdvės Prancūzijoje, Rusijoje. Gobeleno tradicija Vengrijoje plotai, baltų ir juodų dėmių kontrastai bylojo apie nenutrūko ir po Antrojo pasaulinio karo. Septinta- Rytų estetikos įtaką. Net ir dabar, praslinkus dau- jame dešimtmetyje, ypač po vengrų tekstilės paro- giau nei dviem dešimtmečiams, gobelenai „Baltas, dos, surengtos 1968 m. Budapešte, prabilta apie šios ženklinantis – prisiminimui“ (1984, kartu su Dalia šalies „gyvąją tekstilę“, kuri kardinaliai skyrėsi nuo Kasčiūnaite), „Stiklo karoliukų žaidimas“ (1985),

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 49 „Virš mano slėnio juodas debesis“ (1987) veikia tarsi Parodoje išvydome ir pažįstamą, ir anksčiau ne- gaivaus oro gurkšnis, atskleidžia, koks savitas šio au- matytą Jakubauską. Atpažįstame jį iš švarios kompo- toriaus mąstymas. zicijos, vaizdo estetikos, iš preciziško atlikimo, me- Ilgainiui dailininko kūryba darėsi abstraktesnė, ditacinės nuotaikos, idėjos perteikimo specifinėmis siužetinį pasakojimą keitė poetiškos metaforos. Spe- tekstilės priemonėmis. Čia nėra atsitiktinių detalių, cifinis audimas, ypač tradicinės lietuviškų audinių nejusti vidinės sumaišties, ramiai sklinda subtili struktūros – ruoželio – plotai, vertikaliai ir horizon- šviesa, vyrauja begalinė „kosminė“ harmonija. Ir at- taliai besidriekiantys per plokštumą, susiliejantys su rodo, kad jie sukurti vienu prisėdimu, lengva ran- fonu ar išsiskiriantys kontrastinga spalva, tapo bene ka. Koks apgaulingas tasai lengvumas! Juk jis slepia būdingiausiu jo stiliaus bruožu. Atsisakęs realistinių metų metus kantraus juodo darbo, kol pasiekiamas vaizdų, dailininkas rėmėsi balsvų fonų, primenančių toks profesionalumo lygis, kai pakanka kartono lape rytiečių tapybą arba pilkšvą lietuvišką drobę, įtaiga. pieštuku brūkštelėti kelias linijas, užsirašyti spalvų Tradicijos ir modernumo dermė, iškalbingas mini- pavadinimus, ir jau gali austi. Tada lengva improvi- malizmas lėmė, kad jo gobelenų neužgožė net mar- zuoti, vienus spalvų derinius keisti kitais – įausti ką gaspalvė, rėksminga šiuolaikinės dailės raiška. Teks- tik nudažytas vilnos, šilko ir sintetinio pluošto gijas, tilininko kūryba remiasi gamta ir kosmosu, poezija ir bet gobelenas vis tiek nepraras racionaliai apgalvo- mitologija, tautodailės paveldu ir pasaulinėmis dai- tos, tvirtai suręstos struktūros. lės tendencijomis. Iš tos daugybės pavidalų ir impul- Diptikas „Sušalęs dangus“ su ryškiai mėlynu ruo- sų išsikristalizuoja nepaprastai išraiškinga visuma. želiu pilkšvame fone yra jau anksčiau išbandytų Pasak Ramintos Jurėnaitės, šio dailininko kūryboje („Paliesk tą pilką debesį“) meninių ieškojimų tąsa. nėra griežtos takoskyros tarp peizažo ir abstrakcijos, O kiti parodos gobelenai tapybiškesni, dinamiškesni, tarp siužetinio ir sąlygiško vaizdo – gamtovaizdžiai persmelkti vidinio nerimo – tai byloja, kad autorius įgauna abstraktumo, abstrakčios formos asocijuojasi nebijo suardyti jam įprastos emocinės darnos. Gai- su gamtos, kosmoso ir kitokiais pavidalais2. vališkai prasiveržia jausminis improvizacinis pra- Dailininkas atkakliai eksperimentuoja su spalvo- das, bet tvirta meistro ranka jį suvaldo ir paverčia mis ir formomis, kad išgautų kuo įvairesnius jaus- skaidriomis konstrukcijomis. Šiuo požiūriu įdomus mų niuansus. Mėgsta lakius, metaforiškus pavadi- gobelenas „Virpesiai“. Tradicinį kilimą primenančių nimus. Kiekviename jo darbe vis kitaip suskamba fono juostų ritmas ir laisvai, tarsi teptuku brūkštelė- geometriniai motyvai – trikampis, stačiakampis, tos spiralės, neišbaigtos formos sukuria nuotaikingą kolona, – pabirę po neutralią, dažniausiai balsvą kontrastą. „Virpesiuose“ tautinis paveldas susilieja gobeleno plokštumą. Specifinis vaiskaus mėlio ir su postmodernistiniu neišbaigtumo principu, kuris balsvo fono derinys, kurį tekstilininkas bene pirmą simboliškai susieja praeitį su dabartimi, neigdamas kartą išbandė triptikuose „Paliesk tą pilką debesį“ konvencionalumą ir sąstingį. (1997), „Linų laukas danguje“ (2000), skleidžia me- lancholišką, tačiau ne slogią, o pakilią nuotaiką. Paroda gavo 2005 m. sukurto gobeleno „Paslėpta– 1 T. Wehner, Hungarian Tapestry Revisited, Kárpit. Tapestry. International atskleista“ pavadinimą. Ką žiūrovams atskleidžia ir ką Millennial Contemporary Exhibition, Budapest, 2001, p. 26. nuo jų slepia Feliksas Jakubauskas? Poetiški pavadini- 2 Feliksas Jakubauskas, įž.str. aut. R. Jurėnaitė, Vilnius, 2005, p. 13. mai („Saulė lede“, „Sušalęs dangus“, „Virpesiai“, „Šokiai sutemose“) rodo, kad dailininkas įkvėpimo semiasi iš poezijos ir gamtos, siekia perteikti įspūdžius, kuriuos sukelia nenuspėjama gamtos didybė, jos būsenų kaita.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Paveldas ir paminklai

Ona Mažeikienė

Senienų sandėliai ar istorinės atminties saugyklos?

asmet gegužę švenčiame Tarptautinę muziejų supranta istorijos, meno, kultūros paveldo reikšmę, ku- Kdieną. Regis, visi žino, kad tai, ką graikai vadi- rie rinko ir renka eksponatus, sudaro vertybių kolekcijas no mūzų šventove (museion), yra daiktinės atminties ir jas deramai saugo. saugykla – kultūros įstaiga, renkanti, restauruojan- Lietuvoje seniausią viešą Senienų muziejų grafas ti, sauganti, tirianti ir eksponuojanti materialines ir Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) įsteigė Vilniu- dvasines kultūros, istorijos, gamtos, vertybes. Todėl je 1855 m. Jo rinkinius sudarė kolekcininkų Eusta- keista, kai ne tik visuomenė, kuri gali nežinoti spe- chijaus ir Konstantino Tiškevičių, Adomo Kirkoro, cifikos, bet ir kolegos muziejininkai piktinasi: „Mu- Teodoro Narbuto, Liudviko Sirokomlės, Kazimiero ziejus dar neveikia, o jau priimta daug darbuotojų!“ Vilčinskio ir daugelio kitų dovanoti eksponatai. Įsi- Bepigu tiems, kurie ateina dirbti į jau veikiantį mu- kūręs uždaryto Vilniaus universiteto patalpose, jau po ziejų – su įrengta ekspozicija, turtingais rinkiniais, o metų, 1856-aisiais, P. Smuglevičiaus salėje jis atidarė ir vėliau nedaug vargo, jei eksponatai atkeliauja, pa- pirmąją savo ekspoziciją. Deja, šis muziejus veikė vos vyzdžiui, iš uždarytų muziejų. Bet kai reikia pradėti septynerius metus, jį ištiko toks pat likimas, kaip ir nuo nulio, pagrindinis ir svarbiausias muziejininkų Vilniaus universitetą, kuris po pralaimėto 1832 m. darbas būna eksponatų paieškos, jų kaupimas, aps- sukilimo buvo uždarytas, o jo sukauptos vertybės iš- kaita, saugojimas ir priežiūra, konservavimas ir res- sklaidytos po Rusijos imperiją. Senienų muziejus po tauravimas. 1863 m. sukilimo irgi buvo uždarytas, vertingiausi li- Esu klasikinio muziejaus šalininkė ir laikausi nuomo- tuanistiniai eksponatai (apie 3000) išvežti į Maskvos nės, kad jis prasideda nuo eksponatų. Žinoma, svarbus N. Rumiancevo muziejų. Kiti atiteko Vilniaus viešajai ne vien skaičius, bet ir istorinė, meninė, memorialinė jų bibliotekai. Keturiasdešimt metų (1864–1904) truko vertė. lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis drau- Kultūros, meno vertybių kolekcijos nuo seno buvo dimas, tik po jo panaikinimo kultūrinis gyvenimas kaupiamos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje pamažu atgijo. Pradėtas leisti (1904 m.) pirmasis lie- (Vilniaus Žemutinėje pilyje), bažnyčiose, vienuolijose, tuviškas dienraštis Vilniaus žinios, nuo 1907 m. ėmė Vilniaus universitete, garsių giminių – Radvilų, Sapiegų, steigtis kultūros draugijos: Lietuvių mokslo draugija, Pacų, Tiškevičių ir daugelio kitų didikų dvaruose. Lie- Lietuvių dailės draugija, Mokslo ir meno muziejaus tuva, būdama ant didžiojo kelio tarp Europos Rytų ir draugija (Towarzystwo muzeum nauki i sztuki), Vil- Vakarų, patyrė ne vieną svetimšalių invaziją ir daug ko niaus mokslo bičiulių draugija (Towarzystwo przyja- neteko. Per karus, gaisrus ir ištikus kitoms negandoms ciół nauk w Wilnie). Jos turėjo savo muziejus, kaupė, vertybės išgrobstomos, sunaikinamos, tenka kaskart iš tyrinėjo mokslo, meno, kultūros palikimą. naujo pradėti jų paieškas ir, deja, jau daug ko nepavyksta Kultūros vertybės ir vėl smarkiai nukentėjo per Pir- rasti. Todėl verti pagarbos tie žmonės, kurie suprato ir mąjį pasaulinį karą. Sovietmečiu buvo pabrėžiama, kad

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 51 iškart po karo, 1919 m., Vinco Mickevičiaus-Kapsuko binių. Lankytasi miesteliuose, bažnyčiose, išdraskytuo- vadovaujama Laikinoji revoliucinė darbininkų ir vals- se dvaruose, ieškant istorijos, meno, kultūros, miesto ir tiečių vyriausybė įsteigė Istorijos ir etnografijos muzie- dvarų buities, amatų atspindžių. Žilėnas puikiai suprato, jų, kurio direktoriumi paskyrė dr. Joną Basanavičių. Bet kad etnografiniais muziejais galima tenkintis tik ten, kur tada Vilnius ėjo iš rankų į rankas, vyko atkakli kova dėl nebūta valstybingumo. O Lietuva buvo didelė ir turtinga Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo ir muziejui veik- valstybė, jos istoriją privalu pažinti. ti tikrai nebuvo jokių galimybių. Reikėjo skubėti, delsti nebuvo kada, nes kultūros ver- Tarpukario Lietuvoje muziejus steigė kultūrai pasiau- tybės sparčiai nyko – buvo plėšiamos, naikinamos, va- koję įvairių profesijų žmonės: gamtininkai, gydytojai, giamos. Žilėnui pavyko iš draskomų bažnyčių, dvarų, mokytojai, teisininkai, kunigai ir kiti inteligentai, kurie ištremtų ūkininkų sodybų išgelbėti nemažai istorijos, būrėsi į kraštotyrininkų draugijas, negailėdami nei laiko, meno, kultūros vertybių, jos atsidūrė muziejuje, pratur- nei lėšų kaupė eksponatus, steigė muziejus. Paminėsiu tino jo rinkinius. Žilėnas, paveldėjęs apie 15 tūkst., išei- keletą iš jų: gamtininko Tado Ivanausko (1882–1970) damas paliko 234 224 vertingus eksponatus. iniciatyva Kaune įsteigtas Zoologijos muziejus (1919); 1963 m. muziejų iš MA perėmė Lietuvos SSR kultū- Kauno karo muziejus įsteigtas (1921) gen. Vlado Nagevi- ros ministerija. Lietuvos istorijos ir etnografijos muzie- čiaus (1881–1954) rūpesčiu; M. K. Čiurlionio muziejaus juje tada buvo trys pagrindiniai skyriai: archeologijos, (1921) iniciatorius – dail. Paulius Galaunė (1890–1988); etnografijos ir istorijos. 1967 m. įsteigtas Numizmatikos Pedagoginį muziejų Kaune įsteigė (1922) mokytojas skyrius, o po metų – Ikonografijos sektorius. Tiesa, dar Vincas Ruzgas (1890–1972); Kėdainių apskrities mu- buvo ir Tarybinis skyrius, turėjęs beveik tiek pat darbuo- ziejų įkūrė (1922) valdybos pirmininkas Vladas Rybelis, tojų, kiek visi kiti kartu sudėjus. Archeologijos skyrius padovanojęs apie 1000 eksponatų; Šiaulių „Aušros“ mu- nemažai eksponatų paveldėjo iš Senienų muziejaus, gavo ziejaus (1923) įkūrėjas – teisininkas Feliksas Bugailiškis iš Mokslų akademijos Istorijos instituto, Vilniaus univer- (1883–1965); Klaipėdos krašto muziejaus (1924) organi- siteto, vėliau rinkinį papildė ir radiniai iš paties muzie- zatorius – visuomenininkas, dailininkas Adomas Brakas jaus vykdomų archeologinių kasinėjimų. Etnografijos (1886–1952); Alytaus kraštotyros muziejaus steigėjai skyrius eksponatus rinko ekspedicijose, labai energingai kraštotyrininkai – gydytojas Simas Janavičius, kunigas dirbo šio skyriaus vedėja Stasė Bernotienė, suradusi ir įsi- Konstantinas Paulavičius, mokytojas Simonas Slavėnas gijusi tūkstančius etnokultūros vertybių. Numizmatikos (1928); Telšių „Alkos“ (1932) muziejaus pradininkas – rinkiniai buvo paveldėti iš Senienų muziejaus, pasipildė poetas, mokytojas Pranas Genys (1902–1952)… iš Lietuvoje rastų lobių, o daugiausia – iš kolekcininkų. Po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje prie Lietuvos Kaupti eksponatus buvo sunkiausia Istorijos skyriui, mokslų akademijos pradėjo veikti du muziejai: Istorijos nes istorinis paveldas sovietmečiu ypač nukentėjo. Vis (direktorius Juozas Petrulis) ir Etnografijos (direktorius dėlto Žilėnui pavyko įsigyti vertingų eksponatų, atspin- Vladas Drėma, nuo 1947 iki 1973 m. – Vincas Žilėnas). dinčių svarbiausius Lietuvos politikos, ekonomikos, kul- 1952 m. abu muziejai buvo sujungti ir atsirado Lietuvos tūros įvykius. Surasta ir įsigyta valstybės veikėjų portre- mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos muziejus. tų, istorinės tematikos raižinių, dokumentų, žemėlapių, Nuo 1948 m. etnografinių eksponatų paieškoms kas- fotografijų, autentiškų daiktų. met rengtos ekspedicijos trukdavo po 2 ar net 3 mėne- Vincas Žilėnas (1907–1982), vilnietis, patyręs ke- sius, o trumpalaikės išvykos turimais adresais vyko nuo- lias okupacijas, nepaprastai mylėjo Lietuvą. Iki Antrojo latos. Po Lietuvą važinėta atviru sunkvežimiu, benzino pasaulinio karo jis dirbo žurnalistu okupuoto Vilniaus skirdavo tik nuvykti į tam tikrą vietą ir sugrįžti atgal, o lietuvių spaudoje. Buvo tolerantiškas visų tautybių ir re- po apylinkes vaikščiota pėsčiomis. Skersai išilgai išvaikš- ligijų žmonėms. Turėjo didelį autoritetą ne tik tarp lietu- čioti kaimai, surinkta daug buities ir liaudies meno dir- vių, bet ir tarp lenkų, kitų tautybių inteligentų, o muzie-

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 jininkui tai ypač svarbu. Pažinojęs daug senųjų vilniečių, žymių ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos kolekcininkų (sovietmečiu jie buvo laikomi vos ne „liaudies priešais“), Žilėnas su daugeliu iš jų arba su jų giminėmis artimai bendravo, jie juo pasitikėjo ir perdavė muziejui vertingų originalių eksponatų. Už tai kai kurie nemokšos IEM di- rektorių dar ir apšmeižė. Vincas Žilėnas parašė straipsnių apie žymiuosius Lietuvos kolekcininkus: Antaną (1733–1785) ir kitus Tyzenhauzus, Juozą Antaną (1772/3–1842) ir kitus Ko- sakovskius, Joną Kazimierą Vilčinskį (1806–1885), Jur- gį, Marijoną ir kitus Broel Pliaterius, Romaną Švainickį (1845–1915), Igną Korviną Milevskį (1845–1926), An- taną Zaborskį (1850–1906), Antaną Šutiną (1851–1922), Juozą Stankevičių (1866–1958), Liucijoną Uzemblą (1874–1942), Mykolą Brenšteiną (1874–1938), Antaną Bradauską (1875–1945), Konstantiną Stašį (1880–1943), Euzebijų Lopacinskį (1882–1961), Povilą Karaziją (1887–1955), Zigmą Toliušį (1889–1971), Vincentą Ste- ponavičių (1899–1958). Rašė ir apie senuosius Vilniaus muziejus: Senienų, Muravjovo, Mokslo ir dailės draugijos, Lenkų mokslo mylėtojų draugijos, Gudų J. Lucke- vičiaus, Šiuolaikinės dailės, Vilniaus miesto, Universi- teto (gamtos, archeologijos, etnografijos, meno kūrinių rinkinius), Vrublevskio bibliotekos ir Lietuvių mokslo draugijos muziejines vertybes. Svarbi jo studija „Diplo- matinės pastangos dėl išvežtų muziejinių vertybių grą- Vincas Žilėnas apie 1972 m. žinimo“. Žilėnas aprašė ir savo puoselėtą IEM ir kitus muziejus Vilniuje pokario metais. neužstrigs. Deja, ir vėl kartojosi ta pati istorija... Knygą Nors straipsniuose surinkta nepaprastai vertinga ir su Vinco Žilėno tekstais ir žmonių atsiminimais apie nesenstanti istorinė medžiaga, deja, Vinco Žilėno teks- šį iškilų muziejininką žadėta išleisti 100-ųjų jo gimimo tams nelemta išvysti dienos šviesos. Sovietmečiu jie „ne- metinių proga, bet pažadas netesėtas. Vilniečių ainių tiko“, tiesa, keletą straipsnių apie kolekcininkus (1983), iniciatyva 2008 m. sausio 9 d. Lietuvos nacionaliniame o vėliau, jau nepriklausomybės laikais, ir apie vertybes, muziejuje buvo surengtas Vinco Žilėno minėjimas, di- išvežtas iš Lietuvos, išspausdino Kultūros barai. Išleisti rektorė Birutė Kulnytė tada viešai pažadėjo, kad knyga Vinco Žilėno tekstų rinkinį žadėjo Antano Staponkaus bus išleista 2008-aisiais iki lapkričio mėnesio, kai bus leidykla Kultūra. Mane, kaip buvusią Lietuvos istorijos minimas šio muziejaus pirmosios ekspozicijos 40-metis. ir etnografijos muziejaus darbuotoją, jis paprašė atrinkti Knygos nėra iki šiol. šiai knygai iliustracijas, parašyti anotacijas. Su džiaugs- Nemanau, kad dabartinei muziejaus direktorei reikėtų mu tą padariau. Išleisti žadėta, bet netesėta. Nesulaukę baimintis, neva ją užgoš buvusio ilgamečio direktoriaus knygos, artimieji tekstus atsiėmė ir perdavė Lietuvos Vinco Žilėno didžiuliai nuopelnai ir autoritetas. Nors nacionaliniam muziejui, tikėdamiesi, kad šįkart leidyba esu pastebėjusi, kad ji, duodama interviu žiniasklaidai,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 53 Dabar juokinga ir graudu prisiminti, bet, prieš pradė- dama eksponatų paieškas, pirmiausia gilinausi į Lie- tuvos nepriklausomybės istoriją, nes universitete jos nemokė. 1969 m. pasidariau 52 mašinraščio puslapių „1918–1940 m. istoriniams eksponatams rinkti atminti- nę“. Į ją susirašiau valstybės valdžios institucijas ir vei- kėjų pavardes: prezidentai, ministrai pirmininkai, Stei- giamojo ir kitų seimų nariai, ministerijų departamentų vadovai, kariuomenės pul- kų vadai, bankų, teismų, pramonės įmonių, prekybos įstaigų, aukštųjų mokyklų, senienų muziejaus pirmoji paroda 1856 m. švietimo, kultūros įstaigų, įvairių draugijų, organizaci- Žilėno darbus nutyli, mėgsta pabrėžti, esą būsimo Na- jų darbuotojai… Labai pravertė 1938 m. Kauno miesto cionalinio muziejaus pamatus padėjo dr. Jonas Basana- telefonų knyga, kurioje radau reikiamų adresų. vičius, kai 1919 m. buvo paskirtas IEM direktoriumi. Eksponatų ieškojome po visą Lietuvą, bet daugiausia Niekas neabejoja dr. Basanavičiaus nuopelnais Lietuvai, jų buvo, suprantama, Laikinojoje sostinėje. Rinkti istori- bet per keletą mėnesių ir dar tokiais sumaištingais laikais nę „buržuazinę“ medžiagą sovietmečiu nebuvo papras- jis vargu ar galėjo ką nors apčiuopiamo nuveikti. Lietu- ta. Įgąsdinti žmonės visko bijojo. Pirmiausia reikėdavo vos istorijos ir etnografijos muziejaus tvirtus pamatus įgyti pasitikėjimą. Vis dėlto kai pasisakydavome, iš kur padėjo būtent direktorius Vincas Žilėnas. Jis kalbėjo ir esame, ko ieškome, įtarumas pamažu išsisklaidydavo. apie nacionalinio muziejaus statusą, deja, įgyvendinti tai Istorijos ir etnografijos muziejus buvo labai vertinamas, buvo dar ne laikas... jo ekspozicija jau veikė ir daug kas buvo ją matęs. Žmo- Žilėnas kaip niekas kitas suprato tikrąją daiktų vertę, nės duodavo ir daiktų, ir adresų, net kitiems pasakydavo, žinojo, kur ieškoti eksponatų, ir mokėjo tą daryti. Jis ir kad žadame ateiti, ragindavo nebijoti atvirai kalbėtis ir, savo darbuotojams įkvėpė meilę muziejui kaip atminties ką galės, perleisti muziejui. saugyklai, pagarbą muziejininko profesijai. Direktorius Lietuvos nepriklausomybės veikėjai pokariu buvo iš- pavedė man, Istorijos skyriaus, kuris apėmė laikotarpį blaškyti: daug jų žuvo Laisvės kovose, nemažai pasitrau- nuo XIII a. iki 1940 m., vedėjai, ieškoti Lietuvos nepri- kė į užsienį, dar daugiau atsidūrė Sibire, iš kur sugrįžo tik klausomybės (1918–1940) laikotarpio daiktinių liudiji- vienas kitas. Su kai kuriais iš jų turėjau laimės susitikti, mų. Šį priesaką mes, trys Istorijos skyriaus darbuotojos ir bet jokių to laikotarpio daiktų jie patys jau nebeturėjo. Ikonografijos sektoriaus vedėja Zofija Budrytė, vykdėme Kai ką išsaugojo jų artimieji, pvz., iš Aleksandro Stul- labai stropiai ir gana sėkmingai, ypač 8–9 dešimtmečiais. ginskio dukterėčios gavome Prezidento fraką, stalo įran-

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 kių su monogramomis, jo daiktų, parsivežtų iš Sibiro pinigų, o trečių rūstūs pareiškimai išduoda pavydą ir as- ir pan. Per du gerus dešimtmečius surinkome nemažai meninius interesus. Kodėl šį darbą daro kažkas kitas, o eksponatų, atspindinčių nepriklausomos Lietuvos poli- ne aš?! Jeigu daro kiti, vadinasi, tai jau savaime blogai! tinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Įgyta tūkstančiai Nesuprantu, kodėl esame tokie pavydūs bambekliai ir dokumentų, spaudos leidinių, meno kūrinių, buities ir nemokame ar nenorime pasidžiaugti, kad Vilniaus šir- memorialinių daiktų, ypač daug fotografijų, atvirukų. dyje atgimė Žemutinės pilies rūmai? Prisimenu šurmulį, Kartu buvo renkami ir ankstyvesnių laikotarpių daiktai. kilusį restauruojant Trakų pilį. Tada irgi panašiai kalbė- Sutikome žmonių, kuriems pavyko išvengti gulago, ta: „Kam šito reikia, ką ten rodysime?“ Bet Trakų salos jie turėjo daug ką išsaugoję ir norėjo padovanoti muzie- pilis entuziastų buvo restauruota, atkurti jos kazematai, jui. Vienas iš tokių – inžinierius architektas dr. Valeri- įkurtas muziejus ir ji tapo vienu iš labiausiai lankomų jonas Verbickas (1885–1978), turėjęs vertingas istorijos objektų. ir meno (tapybos paveikslų, graviūrų, taikomojo meno, Žemutinės pilies teritorijoje archeologai ir restaura- senų žemėlapių, knygų, istorinių dokumentų) kolekcijas. toriai tyrėjai aptiko šimtus tūkstančių vertingų radinių. Siūlė paimti juos į muziejų ir žmonėms parodyti. Deja, Pagal juos rūmai ir buvo restauruojami ir atkuriami – Žilėno IEM jau nebebuvo (jis jau dirbo Mokslo muzie- išklotos grindys, atkurtos architektūros detalės. Pavyz- juje), naujosios vadovybės požiūris į kolekcininkus buvo džiui, iš koklių duženų atkurta 10 krosnių. Buvo surinkta neigiamas, o mes pagal subordinaciją nieko pažadėti nemažai ikonografinės medžiagos. Dėl rūmų atkūrimo negalėjome. Tolesnis tų vertingų rinkinių likimas man konsultuotasi su Lenkijos ir kitų Europos šalių specialis- nežinomas. tais, surengta keletas tarptautinių konferencijų. Eksponatų paieškos yra be galo įdomus, azartiškas ir Muziejininkai savo ruožtu pagal archyvinius duo- svarbus darbas. Pamenu, kaip džiaugdavosi Žilėnas re- menis, ikonografiją, analogijas stengiasi įgyti įvairiems tais radiniais. Materialistai negalėdavo to suprasti! Eks- amžiams ir meno stiliams priskirtinų tokių pačių, nes pedicijose bendraudavome su daugybe įdomių žmonių. autentiškų jau nebėra, daiktų: baldų, gobelenų, paveiks- Gaila, bet sovietmečiu negalėjome nieko užsirašyti ir ne lų ir kt. tik todėl, kad neturėjome jokios technikos, bet svarbiau- Žinoma, visi norėtume muziejuose matyti tik origina- sia dėl to, kad pokariu žmonės nenorėjo, kad kas nors lius XIII–XVIII a. daiktus. Bet ar galime pateikti kokias būtų fiksuojama, masonų žodžiais tariant, „bijojo [savo nors sąskaitas istorijai, kad netekome pilių, dvarų rūmų, gyvenimą] patikėti plunksnai“. o kartu žuvo (nekalbu apie žmones) tūkstančiai istorijos, Kolekcininkai davė pradžią ne tik Senienų muziejui, meno, kultūros vertybių? Būtina saugoti tai, kas išliko, jų surinktos vertybės praturtino daugelio Lietuvos mu- tačiau praeities paveikslą reikia, kiek įstengsime, papil- ziejų rinkinius. Naujasis Lietuvos nacionalinis muziejus dyti atitikmenimis, prarastų daiktinių istorijos liudyto- LDK Valdovų rūmai 2003–2009 m. iš kolekcininkų me- jų analogais. Galime pasidžiaugti – Lietuvos Didžiosios cenatų įgijo 30 vertingų eksponatų, kurių bendra vertė Kunigaikštystės Valdovų rūmai jau stovi, greitai jų me- yra apie 2,2 mln. litų. Šiemet šis muziejus jau gavo ketu- nėse matysime vertingas ekspozicijas, čia vyks prasmin- rias vertingas dovanas. gi renginiai. Tikiu, kad tada ir pagieža pagaliau atslūgs. Kurti naują muziejų tuščioje vietoje apskritai yra sun- Internete skaičiau piktų straipsnių, neva „neišmanėliai ku, o ypač tada, kai svaidomasi nepagrįstais kaltinimais. muziejininkai“ perka visokius niekniekius, bet neįsigyja Jau keletą metų visi, kas netingi, priekaištauja Naciona- „Vytauto diržo“, esančio kažkur Baltarusijoje. Iš praktikos linio muziejaus LDK Valdovų rūmų ir juos globojančio žinau, kad, atsiradus paklausai, atsiranda ir didelė padir- Lietuvos dailės muziejaus darbuotojams. Vieni kritikai, binių pasiūla. Kai dirbau muziejuje, esu gavusi ne vieną ko gero, nelabai išmano, ką Valdovų rūmai reiškia Lie- pasiūlymą įsigyti esą XII–XV a. „vertybių“. Atidžiau jas tuvos istorijai, kitiems rūpi tik suskaičiuoti, kiek išleista apžiūrėjus, paaiškėdavo, kad tai XIX ar net XX a. fabri-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 55 kiniai gaminiai. Spėju, kad siūlomas „Vytauto diržas“ yra bas, reikalaujantis ne tik išmanymo, pasiaukojimo, bet ir panašus atvejis. Mačiau jį tik straipsnio iliustracijoje, bet neapsakomos kantrybės. Pabandykime įsivaizduoti, kaip man jis pasirodė panašus į XVIII –XIX a. kaukazietišką iš duženų sudėliojami kokliai, stikliniai ar molio indai, diržą. Juk nėra jokių duomenų, kad tai Vytauto diržas. restauruojami ištrupėję, keletą kartų pertapyti paveiks- Išskirtinai svarbus muziejininkų darbo baras – eks- lai, sutrūniję dokumentai arba sunykę, skylėti, lopyti di- ponatų apskaita. Be jos radinys tarsi neegzistuoja. Būti- džiuliai gobelenai, atkuriami sulūžusių baldų drožiniai na pateikti kiek įmanoma tikslesnę daikto charakteris- ar ištrupėjusios inkrustacijos ir t. t. Dažnai vienas ekspo- tiką – nurodyti pavadinimą, autorių, jeigu jis žinomas, natas restauruojamas ne kelis mėnesius, o keletą metų. išsiaiškinti kilmę, kada tas daiktas sukurtas, kas ir kada Muziejaus vizitinė kortelė – jo ekspozicija. Kokia ji, juo naudojosi ir pan. Pirminė tikra (nesufantazuota) in- tokia ir visuomenės nuomonė apie šią atminties saugy- formacija yra labai svarbi. klą. Ir tai visiškai natūralu, nes žmonės vertina pirmiau- Eksponatai į muziejus patenka įvairiais keliais ir apie sia tai, ką mato. daugelį jų, ypač senųjų, pirminės informacijos turima Priminsiu, kad Lietuvos istorijos ir etnografijos mu- nedaug. Muziejininkams tenka juos kruopščiai tyrinėti. ziejus beveik 20 metų neturėjo savo vietos, etnografijos Kuo daugiau apie daiktą sužinoma, tuo didesnė jo vertė. ir istorijos eksponatai glaudėsi seniai neremontuotose Eksponatai yra daugiareikšmiai: jie atspindi ir auto- Universiteto patalpose, o archeologiniai radiniai buvo rių, ir asmenį, kuriam priklausė, ir įvykį, su kuriuo yra saugomi Istorijos institute, Vileišių namuose. Apie nuo- susiję, ir epochą, ir meno stilių… Kad radiniai nevirstų latinę ekspoziciją ar parodas negalėjo būti nė kalbos. tik daiktų krūva, muziejininkai kiekvienam iš jų turi iš- Kad bent kiek supažindintų visuomenę su savo darbo duoti „pasą“. rezultatais, IEM rengė konferencijas ir per jas rodydavo, Muziejai saugo vertingą, dažnai unikalų dailės, arche- ką yra surinkęs – daiktai būdavo išdėstomi tose pačiose ologijos, istorijos, meno, liaudies kultūros kilnojamąjį saugyklose. paveldą ir yra už jį atsakingi. Archeologinių kasinėjimų Iki 1955 m. Gedimino kalno papėdėje esančiuose rū- radiniai, daiktai, įsigyti etnografinėse ekspedicijose, daž- muose buvo rusų kareivinės. Kai jos išsikėlė, pastatai buvo niausiai būna sunykę, surūdiję, aplamdyti, skylėti, todėl perduoti Mokslų akademijai. Vienus iš jų nugriovė, mažes- jiems reikia skubios pagalbos – konservavimo, o dažnai nius suremontavo, o didieji laukė remonto. 1965 m. turėjo ir „ilgalaikio gydymo“ – restauravimo. Seniau pirmąją būti parengta sovietinės santvarkos Lietuvoje 25-mečiui pagalbą eksponatams suteikdavo patys muziejininkai, skirta paroda „Liaudies ūkio ir kultūros laimėjimai“. Tuo vėliau dauguma muziejų, ypač didesnieji, jau turėdavo ir pretekstu paspartėjo Naujojo arsenalo (Vrublevskio g. 1) keletą restauratorių. remontas. Ne viską suspėta sutvarkyti, bet paroda įvyko. 1968 m. dailininkas, profesionalus restauratorius, 1967 m. jau ir muziejaus eksponatai atsidūrė Naujajame Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas arsenale. (1919–1979) įkūrė Konservavimo-restauravimo skyrių. 1968 m. lapkričio 5 d. buvo atidaryta pirmoji Lietuvos Per dešimtį metų skyrius išsiplėtė ir tapo Respubliki- istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicija, aprėpianti niu muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo laikotarpį nuo pirmųjų žmonių pėdsakų Lietuvos terito- centru, kuris vėliau pavadintas jo įkūrėjo vardu. Da- rijoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Pirmosios nepriklau- bartiniame Prano Gudyno restauravimo centre dirba somybės (1918–1940) laikų ji neapėmė, nes muziejus aukščiausios kategorijos specialistai, jie konservuoja ir tada dar neturėjo sukaupęs eksponatų. Septyniose salėse restauruoja tapybą, grafiką, skulptūrą, pergamentus, buvo vientisa teminė chronologinė ekspozicija (viena drabužius, gobelenus, baldus – žodžiu, viską. salė skirta archeologijos, po tris sales etnografijos ir isto- Laiko ir netinkamų laikymo sąlygų paveiktus ekspo- rijos eksponatams. Sovietiniam laikotarpiui „atskleisti“ natus prikelti naujam gyvenimui yra be galo sunkus dar- po ilgų derybų pagaliau apsiribota viena sale, o ir joje

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 buvo rodomas daugiausia liaudies menas). Ekspoziciją parodų parengė Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų sudarė beveik vien originalūs eksponatai, todėl ji nepa- rūmų darbuotojai. Bet šie rūmai dar nebaigti, todėl jos seno ir su mažais papildymais veikė iki 2003 metų. Dėl buvo eksponuojamos Taikomosios dailės muziejuje. jos turinio nebuvo gėda ir po Nepriklausomybės atkū- Labai svarbus muziejininkų darbo baras yra leidyba. rimo. Kad tais laikais pavyko apginti istoriškai teisingą Net sovietmečiu, kai varžė tiek cenzūra, tiek menkos ekspoziciją, didžiulis Vinco Žilėno nuopelnas. Visuome- poligrafinės galimybės, Vincas Žilėnas skatino rengti nė ją irgi labai gerai vertino, netrukus žmonės pradėjo teminius ir eksponatų grupių katalogus. Pirmieji kuklūs vadinti IEM tiesiog Žilėno muziejumi. leidiniai išėjo, kai jis buvo jau atleistas iš IEM. Galima Žinoma, vyresni muziejininkai dar nepamiršo pri- sakyti, tai buvo tik autoriaus ar sudarytojo iniciatyva, valomų ideologinių sovietmečio parodų, skirtų spalio teko apsieiti be redaktoriaus, be korektoriaus, net be dai- revoliucijos metinėms, „išvadavimo“ sukaktims ir pana- lininko. šiems įvykiams paminėti. Jos „smaugė“ muziejininkus ir Anais laikais rengiant katalogus būta kvailų apriboji- atbaidydavo lankytojus. Istorines parodas žmonės labai mų, pavyzdžiui, neleista papasakoti daiktų istorijos, net mėgo, bet jas surengti trukdė vadinamosios „pliusinės“ – vadinti jų tikraisiais vardais. Antai Liudos Gaigalienės stigo ir laiko, ir vietos. Muziejininkams (ypač istorikams) puikiame kataloge „XVI–XIX a. siuviniai“ visi ekspona- buvo nelengva, nes ideologiniams cenzoriams daug kas tai pavadinti siuviniais – uždrausta rašyti, kad tai bažny- „netiko“. Pirmiausia tekdavo sukti galvą, kokį parodos tiniai rūbai, vėliavos… Po ilgų ginčų ir įrodinėjimų išsi- pavadinimą sugalvoti, kad prievaizdams neužkliūtų. derėta, kad eksponatų pavadinimai liktų bent „antrame Vienas iš kuriozų įvyko 1973 m., kai rengėme parodą, plane“. regis, visiškai nekaltu pavadinimu „XVI–XIX a. amati- Muziejų leidyba ypač suintensyvėjo pastarąjį dvide- ninkų ir manufaktūrų audiniai ir siuviniai“. Eksponatus šimtmetį. Išleidžiama daug vertingų albumų, mono- išdėstėme pagal laikotarpius, stilius, atlikimo technikas, grafijų, katalogų, skirtų parodoms, eksponatų grupėms, bet daugumą jų sudarė bažnytiniai rūbai, todėl neleista istorinėms asmenybėms, dailininkams, kultūrai nusi- parodos atidaryti. Tada ryžomės arnotus, dalmatikas, ka- pelniusiems žmonėms. Paminėsiu tik porą LDM leidi- pas „paslėpti“ po vatmano lakštais – palikome tik „lan- nių – tai albumas „Vilniaus katedros lobynas“ su išsamia gelį“ audinio ar siuvinio raportui. Kol smaigstėme ada- istorine apžvalga (sudarytojai Romualdas Budrys ir Vy- tėlėmis vatmaną prie storo aksomo, brokato ar damasto, das Dolinskas, 2002) ir kapitalinis katalogas „Lietuvos iki kraujo susibadėme pirštus, bet džiaugiamės, kad ga- sakralinė dailė. Krikščionybė Lietuvos mene“ (V tomai, lėsime parodyti informatyvią pažintinę parodą. Ji buvo 6 knygos, 2003–2008). gausiai lankoma, Literatūra ir menas paskelbė puikią jos recenziją, bet vis tiek netrukus įsakyta ją uždaryti. Šio straipsnio tikslas – papasakoti apie muziejų vei- Dabar ideologinių suvaržymų nebėra. Galima im- klą, priminti, kad tai, kas rodoma ekspozicijų salėse, yra tis bet kokios temos, jei tik muziejus turi pakankamai tik aisbergo viršūnė, didžioji muziejininkų darbo dalis eksponatų, kad ją atskleistų. Viskas priklauso tik nuo viešumoje nematoma, bet būtent tas kruopštus triūsas muziejininkų noro ir išradingumo, nes neribotos tech- sutvirtina tautos, jos kultūros ir valstybingumo pamatus. ninės galimybės leidžia rengti išsamias, originalias ir pa- Todėl nesmagu, kai jis visiškai nepagrįstai nuvertinamas, trauklias parodas. Net jeigu turimų reikiamos tematikos o ypač nejauku klausytis samprotavimų, neva ši neįkai- eksponatų nepakanka, ne bėda – jų galima pasiskolinti nojama atminties saugykla – jau praeities reliktas, esą iš kitų muziejų, archyvų, bibliotekų, ir ne vien Lietuvo- šiuolaikiniai žmonės gali apsieiti be jos… je. Galimybė rengti tarptautines parodas atsirado tik po Nepriklausomybės atkūrimo. Pastaraisiais metais keletą reikšmingų tarptautinių

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 57 Istorijos puslapiai

Liudas Truska

Ilgas kelias į Vilnių*

ai 1939 m. spalio 28 d. Vilnius buvo atsiimtas, Lie- save laiką pareigūnai.“47 Vokiečių ir sovietų užimtose Ktuvos valdžia toleravo ir net finansiškai rėmė lenkų Lenkijos žemėse nieko panašaus nebuvo. švietimo ir kultūros įstaigas. 1940 m. kovo 8 d. Lietuvos Remiantis 1939 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Seimo aidas rašė: „Lietuva šiuo metu pasaulyje yra vienintelė priimtu Universitetų įstatymu, vietoj lenkiškojo Stepono valstybė, kurioje ne itin gausi lenkų mažuma turi net Batoro universiteto gruodžio 15 d. buvo atidarytas lietu- tris dienraščius, valstybės išlaikomas arba remiamas viškasis Vilniaus universitetas, kurį kol kas sudarė iš Kau- aštuonias gimnazijas, keliasdešimt kitų mokyklų, pen- no atkelti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių kis teatrus, keliolika įvairių organizacijų, kad net val- mokslų ir Teisės fakultetai. Be to, lapkričio pabaigoje iš dinėse įstaigose toleruojami lenkiškai kalbą ir lenkais Panevėžio į Vilnių buvo perkeltas Pedagoginis institu- tas (iki 1939 m. pavasario veikęs Klaipėdoje). Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos gera- noriškumą vertino toli gražu ne visi Vilniaus lenkai. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač jaunimas, laikė lietuvius tokiais pat okupantais kaip vokiečiai ar sovie- tai, tiktai silpnesniais, todėl elgėsi itin įžūliai. Jau spalio 29 d., vyks- tant miesto perėmimo iškilmėms, Pilies gatvė- je mėgino demonstruoti apie 800 lenkų būrys48. Spalio 31 d. įsisiautėjusi minia pradėjo mušti žy-

Vilniaus miesto vaizdas apie 1545 m. iš G. Brauno, F. Hogenbergo „Civitas orbis terrarium…“ Kelnas. 1581 * Tęsinys iš nr. 4.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 dus, daužyti jų namų langus, plėšti parduotuves. Prie 23-iąją Respublikos Prezidentas aplankys Vilnių ir vie- miesto savivaldybės demonstrantai šaukė „Tegyvuoja šės jame dvi dienas. Tačiau to padaryti jis nespėjo – bir- Lenkija!“, „Šalin lietuvius!“ Lietuvos policija, iš pradžių želio 15-ąją Lietuva buvo okupuota. veikusi neryžtingai, vėliau jau nepajėgė riaušių numal- Nors Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba 1940 m. šinti. Minia išsiskirstė tik tada, kai į gatves išvažiavo rugpjūčio 25 d. priėmė nutarimą dėl Vyriausybės ir sovietų tankai. Neramumai, daugiausia Rasų kapinėse, valdžios įstaigų perkėlimo į Vilnių iki 1941 m. gegužės vyko ir lapkričio pirmosiomis dienomis49. 1 d., tačiau iki karo pradžios į Vilnių buvo perkelta tik Pradėjusio kurtis lenkų pogrindžio dalyviai buvo įvai- dalis antraeilės svarbos liaudies komisariatų (ministeri- rūs: pradedant kraštutiniais radikalais, net teroristais, jų). Svarbiausios respublikinės valdžios įstaigos – LKP baigiant liberalais. Tačiau visų jų tikslas buvo bendras: at- Centro komitetas, Liaudies komisarų taryba ir kt. liko kurti Lenkijos valstybę su 1939 m. rugsėjo 1 d. sienomis. Kaune. Kraštą užėmus vokiečiams 1941 m. vasarą, Lie- Lapkričio pirmosiomis dienomis Lietuvos atstovai tuvos Laikinoji vyriausybė, Lietuvos generalinės srities perėmė iš raudonarmiečių reprezentacinius rūmus, komisaras Adreanas fon Rentelnas ir lietuvių genera- kuriuose Rusijos valdymo laikais rezidavo generalgu- liniai tarėjai (ministrai) taip pat rezidavo Kaune. Taigi bernatorius, o Lenkijos – Vilniaus vaivada. Dabar jie Kaunas išsaugojo Lietuvos sostinės de facto statusą net tapo LR Prezidentūra. Vidury rūmų aikštės ant stiebo iki 1944 m. vasaros. iškilo Lietuvos vėliava, o prie paradinio įėjimo pra- 1944 m. vasarą, traukiantis vokiečių kariuomenei, Vil- dėjo eiti sargybą Lietuvos kariai. Tačiau nei Respu- nijoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje veikusi blikos Prezidentas, nei kitos centrinės valdžios įstai- Lenkijos emigracinei vyriausybei pavaldi Armia Krajowa gos į Vilnių keltis neskubėjo. Prezidento sekretorius (AK) planavo užimti Vilnių, Balstogę, Lvovą ir paskelbti Aleksandras Merkelis atkreipė Smetonos dėmesį, kad pasauliui, kad atstatė prieškarines Lenkijos sienas rytuo- vyriausybės delsimą keltis į sostinę visuomenė vertina se. AK Vilniaus apygardos komendantas Aleksandras nepalankiai: Krzyźanowskis (slapyvardis Wilk) Vilniaus apylinkėse „ – Jūsų, pone Prezidente, visokeriopos veiklos di- sutelkė 10 tūkst. ginkluotų vyrų, kurie, priartėjus Sovietų džioji dalis yra glaudžiai susijusi su Vilniumi. Jūs jį kariuomenei, turėjo 1 para anksčiau už raudonarmiečius skelbėte esant Lietuvos širdimi […]. Jums pirmajam įžengti į Vilnių (operacija „Ostra Brama“)51. Tačiau AK derėtų keltis į senąją Lietuvos sostinę, kur Prezidento bandymas naktį į liepos 7-ąją užimti miestą nepavyko. laukia tokie šaunūs rūmai... Vokiečiai nesunkiai atrėmė lenkų puolimą. – Iš Sovietų Sąjungos tokia kaina priimtas Vilnius Liepos 7-osios vakarą Vilnių pasiekė RA III Balta- man nemielas, – skausmo slegiamu balsu Respublikos rusijos fronto, kuriam vadovavo generolas Ivanas Čer- Prezidentas nutraukė mano kalbą. niachovskis, kariuomenė. Gatvių mūšiai truko 5 paras. – Tai suprantama. Bet Vilniaus, kaip Lietuvos sosti- Paskui sovietų kariuomenę į miestą skverbėsi AK ka- nės, grąžinimas yra jau įvykęs faktas ir jis verčia daryti riai. Liepos 13-osios rytą akovcai iškėlė Lenkijos vėliavą su juo susietus žygius. Gedimino bokšte, tačiau raudonarmiečiai ją nuplėšė ir – Aš į bolševikų klastingai grąžintą Vilnių nesikelsiu. iškėlė raudonąją, kuri tuomet buvo ir SSRS, ir Lietuvos Ten kaip Respublikos Prezidentas įsikūręs, bolševikams SSR valstybinė vėliava52. Liepos 13 d. Vyriausiasis SSRS okupuojant Lietuvą negalėčiau pasitraukti […]“50 kariuomenės vadas Josifas Stalinas paskelbė pasauliui, Taigi Respublikos Prezidentas, Vyriausiasis kariuo- kad „3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė šiandien, menės vadas, tautininkų paskelbtas Tautos vadu, galvo- liepos 13 dieną […] išvadavo Lietuvos Sovietų Socialis- jo ne apie tai, kad agresijos atveju reikės valstybę ginti tinės Respublikos sostinę iš fašistinių grobikų“. ginklu, kaip nutarė Gynybos Taryba, o apie pabėgimą. Iš Maskvos grįžtančios LSSR valdžios įstaigos – LKP (b) 1940 m. birželio 5 d. spauda pranešė, kad birželio Centro komitetas, Liaudies komisarų taryba, Aukš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 59 čiausiosios tarybos prezidiumas – į Kauną jau nevyko, Ar galėjo Lietuvai būti palankūs referendumo Vilnijoje o įsikūrė Vilniuje. rezultatai? Ir ar norėjo lietuviai laisvos Lietuvos be Vil- Dar prieš tai, liepos 9 d., Antanas Sniečkus, Mečislo- niaus? 1946 m. kovo 5 d. savo kalboje Sultone (JAV), vas Gedvilas ir LSSR NKGB liaudies komisaro pavaduo- žymėjusioje Šaltojo karo pradžią, Winstonas Churchil- tojas E. Rudakovas išsiuntė VKP (b) CK, SSRS NKVD lis išvardijo visas už geležinės uždangos atsidūrusių Vi- ir SSRS NKGB vadovams telefonogramą, kurioje buvo durio ir Rytų Europos šalių sostines. Nepaminėjo tiktai sakoma: „Vilniaus apskrities miškuose yra nemažai Vilniaus, Rygos ir Talino. Baltams beliko pasikliauti tik lenkų teritorinės armijos, ginkluotos vokiečių ginklais, savimi. būrių, vadovaujamų pulkininko Vilko. Jie primygtinai Per Antrąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais pokario me- siūlosi Raudonosios armijos dalims, kovojančioms dėl tais įvykę Vilniaus gyventojų pokyčiai buvo didžiausi Vilniaus, veikti kartu. Galima numanyti, kad lenkų na- per visą daugiaamžę miesto istoriją. Naciai ir jų talki- cionalistai bandys kurti savo valdžios organus Vilniuje. ninkai nužudė apie 70 tūkst. vilniečių, daugiausia žydų. Mūsų nuomone, pulkininko Vilko lenkų dalinius reikia Dar 12 tūkst. miesto gyventojų buvo išvežta darbams į nuginkluoti ir išsiųsti į užnugarį jų nukreipimo į Lenki- Vokietiją, pasibaigus karui, dauguma jų negrįžo. Apie jos armiją pretekstu.“53 30 tūkst. vilniečių dėl įvairių priežasčių išsikėlė iš mies- AK operacijos „Ostra Brama“ epilogas buvo toks: lie- to55. 1944 m. pabaigoje mieste buvo likę apie 110 tūkst. pos 17-osios popietę Kosciuškos gatvės 16 name apsistojęs gyventojų – du kartus mažiau negu prieš karą. generolas Černiachovskis pakvietė papulkininkį Wilką ir 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lietuvos SSR Liaudies jo štabo viršininką pasikalbėti. Vos atvykę, jie buvo areš- komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir tuoti, o po kelių valandų buvo suimta dar daugiau kaip Lenkijos Tautinio išsivadavimo komiteto (Lenkijos ko- 20 AK karininkų. Vilniaus apylinkėse sukoncentruoti munistinės vyriausybės) pirmininkas Edwardas Osób- AK daliniai buvo apsupti, nuginkluoti ir išsiųsti į Lenki- ka-Morawskis pasirašė susitarimą dėl lietuvių evakavi- jos komunistinės valdžios kariuomenę (Armia Ludowa). mo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių evakavimo Aukštesnieji karininkai atsidūrė gulaguose. Vakarų vals- iš Lietuvos SSR teritorijos. Faktiškai evakuacija arba tybės nė žodžiu neužtarė savo sąjungininkės Lenkijos. repatriacija buvo vienpusė – iš LSSR į Lenkiją. Pagal Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį karą Vidurio susitarimą galėjo išvykti visi lenkai ir žydai, kurie buvo Europos valstybių sienas pastūmė į vakarus. Iš to lai- Lenkijos piliečiai iki 1939 m. rugsėjo 17 d. ir gyveno mėjo Čekoslovakija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva ir, Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Zarasų, Alytaus bei kitose žinoma, Rusija (Rytprūsius). Lenkijai prarastąją terito- Lietuvos apskrityse. „Evakuacija yra savanoriška, ir to- riją rytuose kompensavo istorinėmis jos žemėmis va- dėl prievarta negali būti taikoma nei tiesioginė, nei ne- karuose. Labai nukentėjo Vokietija, bet juk ji sukėlė du tiesioginė“, – skelbė susitarimo 1 str.56 Evakuaciją buvo pasaulinius karus ir juos pralaimėjo. numatyta baigti iki 1945 m. balandžio 1 d., tačiau vėliau Pokario metais ir partizanai, ir daugelis taikių gy- ji buvo keletą kartų pratęsta ir baigėsi tik 1948 m.57 ventojų Lietuvos valstybingumo atkūrimo viltis siejo Lenkų antisovietinio pogrindžio požiūris į repatri- su Atlanto chartija, kurios 3-iasis punktas skelbė, kad aciją nebuvo vienareikšmis. Pasak Vitalijos Stravins- ją pripažinusios šalys (prie chartijos prisijungė ir So- kienės, iš pradžių, kol buvo vilčių, kad Lenkija turės vietų Sąjunga) „gerbia tautų teisę pasirinkti valdymo prieškarines sienas, gyventojai buvo raginami pasilikti. formą ir sieks, kad ši teisė būtų atkurta toms, iš kurių ji Vėliau, blėstant viltims dėl Vilniaus priklausomybės ir buvo atimta“. Tačiau lietuviai, matyt, nebuvo girdėję, o stiprėjant NKVD – NKGB represijoms (1944–1945 m. gal nenorėjo nieko žinoti apie tos chartijos 2-ąjį punk- buvo suimta per 12 tūkst. lenkų), požiūris keitėsi58. tą: jai pritarusios šalys „nenori jokių teritorinių poky- Susidaro įspūdis, kad Lietuvos SSR valdžia, ypač res- čių be laisvai išreikštos tų teritorijų gyventojų valios“54. publikinės optacijos komisijos, reguliavusios lenkų išvy-

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 kimą, pirmininko pavaduotojas Albertas Knyva (pirmi- darbingo amžiaus asmenų: 4,6 tūkst. kitų Lietuvos ninkas – Vladas Niunka), skatino lenkus išvykti, tačiau vietovių įmonių ir įstaigų darbuotojų, 5,3 tūkst. mo- varžė lietuvių tautybės asmenų išvažiavimą į Lenkiją su kyklų absolventų, o daugiausia – 20 tūkst. buvo mo- repatriacijos priedanga59. Knyva 1946-04-05 pranešime bilizacine tvarka surinkti šalies miestuose, mieste- Sniečkui ir Gedvilui rašė, kad Kauno, Kėdainių ir Ukmer- liuose ir kaimuose63. Kiekvienai Lietuvos apskričiai gės evakuaciniuose rajonuose išvykti į Lenkiją užsirašė buvo nurodytas konkretus mobilizuotinų asmenų 14,7 tūkst. asmenų, tačiau gavo teisę evakuotis ir išvyko skaičius. Aiškėjant, kad šio nutarimo nepavyks įgy- tik 809 asmenys. Milicijai įsakyta atimti iš kitų asmenų vendinti, 1945 m. balandžio 26 d. valdžia priėmė nu- evakuacijos lapus. Pirmosiomis balandžio dienomis eva- tarimą „Apie miestų dirbančiųjų ir kaimų gyventojų kuacijos punktai Kaune, Kėdainiuose ir Ukmergėje buvo mobilizaciją darbams į Vilniaus miesto komisariatų uždaryti. 1945 m. gegužės 30 d. LKP CK ir LKT nutarime ir žinybos įmones“, pagal kurį turėjo būti mobilizuo- „Apie lenkų tautybės piliečių evakuacijos į Lenkiją eigą“ ta 11,9 tūkst. asmenų64, t. y. gerokai mažiau, negu konstatuota, kad „lenkų nacionalistai“ sabotuoja repa- buvo numatyta prieš du mėnesius. Gedvilas prašė triaciją. Milicijos valdyba, Vilniaus miesto ir apskričių Staliną, kad leistų į Vilnijoje paliktus 8 tūkst. žemės vykdomieji komitetai buvo įpareigoti „ryžtingai susti- ūkių atkeldinti valstiečius iš kitų Lietuvos apskričių, printi kovą su […] evakuacijos sabotuotojais, organizuo- bet leidimo negavo65. ti vengiančių evakuacijos lenkų dokumentų tikrinimus, 1945 m. valdžios atstovai, net aukšti pareigūnai, užkirsti kelią fiktyvių poliklinikų bei ligoninių pažymų važinėjo po Lietuvą ir ragino gyventojus keltis gy- apie tariamą susirgimą išdavimui, užtikrinti, kad išvyki- venti į Vilnių66. Vien agitacija nebuvo apsiribojama. mą sabotuojantys asmenys netektų maisto kortelių, teisės 1945 m. gegužės 23 d. Utenos apskrities vykdomasis naudotis komunaliniais butais ir pan.“60 1945 m. vasarą komitetas nutarė: birželio ir liepos mėnesiais iš Ute- Vilniaus milicija iš užsirašiusių evakuotis asmenų reika- nos miesto nedirbančių ir apskrities kaimo gyvento- lavo raštiško įsipareigojimo, kad jie išvyks iš Lietuvos per jų mobilizuoti 800 žmonių darbui Vilniaus įmonėse; 10 dienų, o žodžiu juos dar įspėdavo, esą priešingu atveju įpareigoti apskrities miestų ir valsčių vykdomųjų ko- bus išsiųsti į SSRS rytines sritis61. mitetų pirmininkus sudaryti bylas vengiantiems mo- Lenkijos valdžios patikslintais duomenimis (įskai- bilizacijos asmenims ir perduoti jas Utenos apskrities čiuoti ir tie, kurie atvyko nelegaliai), 1945−1948 m. iš prokurorui; prašyti apskrities prokurorą nedelsiant Vilniaus į Lenkiją atvyko 107,6 tūkst. (96,1 tūkst. lenkų, traukti teismo atsakomybėn visus asmenis, vengian- 10,5 tūkst. žydų, 1 tūkst. kitų), o iš visos Lietuvos – apie čius mobilizacijos67. Panašius nutarimus priėmė ir 197,2 tūkst. asmenų62. kitų apskričių valdžia68. Beveik visų Vilniaus ir bent pusės Vilnijos lenkų, ir Tačiau nei valdžios agitacija, nei prievarta apčiuo- ne bet kokių, o daugiausia miestiečių inteligentų, t. y. piamų rezultatų nedavė. Norinčių gyventi Vilniuje tautiškai sąmoningiausios dalies, išvykimas buvo isto- buvo nedaug. 1945 m. liepos 31 d. Lietuvos SSR LKT rijos (turint galvoje išvykstančiųjų vargus ir kančias, konstatavo, kad balandžio 26 d. nutarimas įvykdytas žodis „Dievo“ čia netinka) dovana, sudariusi palankias tik 2,7 proc.69 Profsąjungos vadovybės sudaryta bri- sąlygas lietuviams įsitvirtinti Vilniuje ir Vilnijoje. Kaip gada, 1945 m. birželio pradžioje tikrinusi mobilizuotų ja buvo pasinaudota? darbininkų darbo ir buities sąlygas Vilniaus įmonėse, 1945 m. vasario 23 d. Lietuvos SSR Liaudies komi- pranešė, kad iš kovo–gegužės mėnesiais mobilizuotų sarų taryba ir LKP (b) Centro komitetas priėmė nuta- 803 asmenų net 247, daugiau kaip 30 proc., jau „dingo“, rimą „Dėl Vilniaus miesto apgyvendinimo, ryšium su t. y. pabėgo iš Vilniaus70. lenkų repatriacija ir miesto įmonių bei įstaigų aprū- Priežasčių, kodėl Lietuvos kaimiečiai nenorėjo gy- pinimo kadrais“, numačiusį perkelti į Vilnių 30 tūkst. venti sostinėje, buvo daug.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 61 Lietuviai, ypač kaimiečiai, Vilniuje jautėsi atsidūrę rinkimo punktą neatvyko nė vienas. Gavę mobilizacijos svetimame mieste: svetima kalba, svetima, net priešiška pranešimus, vieni išėjo į mišką, o kitus partizanai įspėjo, aplinka. Pasak liudytojų, dažnas lenkas 1945 m. pava- kad, jeigu jie išvyks į Vilnių, bus išžudytos jų šeimos. Du sarį „atvykėliams“ lietuviams tėkšdavo į akis: „Be reika- Joniškėlio valsčiaus apylinkių tarybų pirmininkai, įteikę lo jūs čia atvažiavote. Jūsų tėvynė čia niekada nebus. Jūs mobilizacinius pranešimus, buvo nužudyti. Todėl kiti galvojate, kad atėjo rusas, tai ir viskas. Prisiminkite – apylinkių pirmininkai dabar bijo tą daryti75. mūsų ranka stipri. Mes čia dar ateisime, tada jūs mums 1945 m. liepos 5 d. Biržų apskrities vykdomasis ir bučiuosite rankas ir kojas.“71 partinis komitetai nutarė prašyti LSSR vadovybę, kad Pagal korteles, galiojusias iki 1947 m. gruodžio, mies- ji imtųsi priemonių kuo greičiau Biržų apskrityje likvi- tų gyventojams skiriama maisto produktų norma buvo duoti „banditizmą“, nes dėl jo nevykdoma žemės ūkio skurdi, o Lietuvos kaime duonos, ir ne tik jos, nieka- produktų paruoša, miško kirtimo darbai, darbininkų da netrūko. Minėtoji profsąjungų brigada mobilizuotų Vilniui mobilizacija. Pagal vasario 23 ir balandžio 26 d. darbininkų bėgimą iš Vilniaus aiškino ir labai blogomis LKT ir LKP (b) CK nutarimus Biržų apskrityje reikėjo buities sąlygomis, ypač bendrabučiuose, kuriuose buvo mobilizuoti darbams Vilniuje 925 asmenis, o mobili- apgyvendinami viengungiai, mažu darbo užmokesčiu, zuota tik 35. „Banditai, radę pas piliečius mobilizaci- prastu maistu valgyklose72. nius šaukimus arba kitokius pranešimus [žemės ūkio Pokario metais net atokiose nuo Vilniaus vietovėse produktų prievolių, miško kirtimo ir išvežimo – L. T.], buvo pasakojama apie naktimis „kniaukiančius Vil- juos sudrasko ir ginklu prigrasina jokių valdžios įsaky- niaus katinus“, esą, pravėrė žmogus duris, o ten jau lau- mų nevykdyti. Įbauginti valstiečiai vieni iš geros, o kiti kia banditai. Kriminogeninė padėtis sostinėje iš tikrųjų iš blogos valios nevykdo įsakymų.“76 buvo gąsdinanti. Vidaus reikalų ministerijos toli gražu Partizanus nesunku suprasti: didžiausias viltis dėda- nepilnais (ne visi nusikaltimai patekdavo į apskaitą) mi į greitą „anglų ir amerikonų atėjimą“, laikydami save duomenimis, Vilniuje buvo tokia nusikaltimų dinami- vienintele teisėta valdžia, jie reikalavo, kad kaimiečiai ka: 1944 X−XII – 159, 1945 m.– 636, 1946 m.– 936, nevykdytų sovietų valdžios įsakymų, nesvarbu, kokie 1947 m.– 1178, 1948 m.– 486.73 tie įsakymai būtų. Kad 1946−1947 m. nusikalstamumas taip smarkiai Galutinį tašką planingo Vilniaus apgyvendinimo išaugo, ministerija aiškino Pavolgį ir kitus SSRS regio- istorijoje padėjo LSSR prokuroras M. Baliasnikovas, nus ištikusia sausra ir nederliumi. Iš rytinių sričių į Vil- 1945 m. rudenį viename iš LKP (b) CK biuro posėdžių nių plūdo ne tik išbadėję duoneliautojai (iš Vilniaus jie pareiškęs, kad karas jau baigėsi, todėl negalima taikyti pasklisdavo po visą Lietuvą), bet ir vagys, recidyvistai. mobilizacinių metodų77. Tokių „svečių“ skaičius siekdavo net 38−40 tūkst. per Ištuštėjusio Vilniaus apgyvendinimas vyko gaiva- 1931 XII 9 1944 XI 30 1959 I 15 1989 I 2001 IV 6 Tautybė dieną74. Po to, kai 1947 m. gruodį buvo įvykdyta pini- liškai, čia atsikėlė nemažai ne tik Lietuvos, bet ir Bal- tūkst. % tūkst. % tūkst. % tūkst. % tūkst. % gų reforma ir panaikintos kortelės maisto produktams, tarusijos, Rusijos, kitų sovietinių respublikų gyven- Lietuviai 1,6 0,8 8,0 7,5 79,4 33,6 291,5 50,5 318,5 57,8 nusikalstamumas sumažėjo. tojų. Pirmaisiais pokario metais į Kaliningrado sritį Lenkai 128,6 65,9 85,0 79,7 47,2 20,0 108,2 18,8 104,4 18,7 Rusai 7,4 3,8 8,9 8,4 69,4 29,5 116,6 20,2 77,7 14,0 Svarbus veiksnys buvo Lietuvos partizanų požiūris į (buvusius Rytprūsius) buvo perkeliami Oriolo, Kurs- Baltarusiai 1,7 0,9 2,1 2,0 14,7 6,5 30,3 5,3 22,5 4,0 darbo jėgos Vilniaus įmonėms mobilizaciją. Komunalinio ko, Smolensko ir kitų per karą ypač nukentėjusių Ru- Ukrainiečiai ...... 0,5 0,4 6,6 2,8 11,5 2,0 7,2 1,3 ūkio liaudies komisaras Astafjevas 1945 m. birželio 11 d. sijos Šiaurės Vakarų sričių gyventojai. Kolonistų eše- Žydai 54,6 28,0 1,7 1,6 16,3 7,0 9,1 1,6 2,8 0,5 pranešė LSSR LKT pirmininkui Gedvilui: Kauno ir Biržų lonai riedėjo per Vilnių. Rusakalbiai Vilniaus įmonių Kiti 1,2 0,6 0,4 0,4 2,5 0,6 9,5 1,6 20,8* 3,7 apskričių vykdomieji komitetai turi mobilizuoti 1,7 tūkst. vadovai nesunkiai įkalbėdavo savo tautiečius neva- Iš viso 195,1 100,0 106,6 100,0 236,1 100,0 576,7 100,0 553,9 100,0 asmenų komunalinio ūkio įmonėms Vilniuje, tačiau dėl žiuoti į „Germaniją“, o likti čia, sovietiniame Vilniuje „banditizmo“ Biržų apskrities valdžios pastangos lygios (dalis kolonistų nusėsdavo ir Kaune, Klaipėdoje), kur nuliui. Gegužės 5 d. iš mobilizuojamų 275 asmenų į su- jų laukia darbas ir ištuštėję butai. Vilniaus įmonių pa-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 siuntiniai irgi buvo siunčiami į minėtas Rusijos sritis (21,1 %) lenkų, 59,7 tūkst. (33,3 %) rusų, 12,6 tūkst. telkti darbo jėgos. (7,0 %) baltarusių, 7,2 tūkst. (4,0 %) ukrainiečių, 5,5 Kita naujųjų vilniečių kategorija – demobilizuoti so- tūkst. (3,1 %) žydų, 1,3 tūkst. (0,7 %) kitų. vietinės armijos kariai. 1945−1947 m. Vilniuje įsikūrė Pirmaisiais pokario metais maždaug pusę Vilniaus beveik 7 tūkstančiai demobilizuotų kareivių ir karinin- gyventojų mechaninio prieaugio sudarė Lietuvos, pusę – kų78, kurių absoliuti dauguma buvo rusai. Visi buvo ap- kitų sovietinių respublikų, daugiausia Rusijos Šiaurės rūpinti butais ir darbu: buvę karininkai dirbo įstaigose, Vakarų sričių ir Baltarusijos, gyventojai. Vėlesniaisiais o eiliniai kareiviai – pramonės įmonėse, transporte, metais tarp „naujųjų vilniečių“ nuolatos didėjo Lietuvos statybose. Į Vilnių kėlėsi gyventi ir Vakarų Baltarusi- gyventojų lyginamasis svoris. Miesto milicijos valdybos jos gyventojai, daugiausia tenykščiai lenkai. Senųjų, pasų skyriaus duomenimis, 1952−1957 m. atvykėliai iš prieškarinių vilniečių mieste liko ne daugiau kaip 10 Lietuvos sudarė 60 proc. o 1963−1965 m. net 73 proc. tūkst., t. y. maždaug 5 proc. Dėl migrantų srauto sos- viso Vilniaus gyventojų mechaninio prieaugio82. tinės gyventojų skaičius didėjo ir 1946 m. rudenį sie- Savo ruožtu atvykėlių iš Lietuvos geografinė kilmė kė 124 tūkst., o 1950 m. pradžioje – apie 155 tūkst.79 1965 m. buvo tokia: 49,5 proc. – iš Rytų Lietuvos (Vil- „Vilnius – čia vyksta lemtingas lietuvių mūšis: būti niaus, Eišiškių, Trakų, Širvintų, Švenčionių ir kt. rajo- ar nebūti, – 1963 m. dienoraštyje rašė literatūros kri- nų), 24,1 proc. – iš Pietų Lietuvos, 16,5 proc. – iš Šiau- tikas ir vertėjas, 4-ajame dešimtmetyje – komunistas, rės Lietuvos ir 9,9 proc. – iš Vakarų Lietuvos83. 40 proc. o pokariu – gulagų kalinys Valys Drazdauskas. – Jei- visų tais metais į Vilnių atvykusių asmenų buvo stu- gu pavyks, kad šiame mieste po 10−15 metų gyvens dentai ir specialiųjų vidurinių mokyklų moksleiviai (88 51 procentas lietuvių, kova bus laimėta. Aš tikiu, kad proc. jų – iš Lietuvos, daugelis, baigę mokslus, likdavo ji bus laimėta.“80 dirbti Vilniuje), 30,5 proc. – darbininkai ir tarnautojai Lietuviai masiškiau kėlėsi gyventi į Vilnių nuo (72,5 proc. jų – iš Lietuvos), kiti – pensininkai, namų 1948 m., kai prasidėjo prievartinė žemės ūkio kolekty- šeimininkės ir pan.84 vizacija, nutraukusi kaimiečių ryšius su žeme ir prišau- Kaip rodo 1 lentelėje pateikti duomenys, 1959 m. kusi bado šmėklą. pradžioje Vilnius kartu su Naująja Vilnia, kuri prie Vilniaus miesto milicijos pasų skyriaus duomeni- sostinės buvo prijungta 1957 m. pabaigoje, turėjo jau mis, 1951 m. gruodžio 1 d. sostinė turėjo 179 tūkst. 236 tūkst. gyventojų, trečdalis jų buvo lietuviai. Sovie- gyventojų81: 55,3 tūkst. (30,8 %) lietuvių, 37,7 tūkst. tmečio pabaigoje, 1989 m. sausį įvykusio gyventojų su-

Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis 1931–2001 m. 1931 XII 9 1944 XI 30 1959 I 15 1989 I 2001 IV 6 Tautybė tūkst. % tūkst. % tūkst. % tūkst. % tūkst. % Lietuviai 1,6 0,8 8,0 7,5 79,4 33,6 291,5 50,5 318,5 57,8 Lenkai 128,6 65,9 85,0 79,7 47,2 20,0 108,2 18,8 104,4 18,7 Rusai 7,4 3,8 8,9 8,4 69,4 29,5 116,6 20,2 77,7 14,0 Baltarusiai 1,7 0,9 2,1 2,0 14,7 6,5 30,3 5,3 22,5 4,0 Ukrainiečiai ...... 0,5 0,4 6,6 2,8 11,5 2,0 7,2 1,3 Žydai 54,6 28,0 1,7 1,6 16,3 7,0 9,1 1,6 2,8 0,5 Kiti 1,2 0,6 0,4 0,4 2,5 0,6 9,5 1,6 20,8* 3,7 Iš viso 195,1 100,0 106,6 100,0 236,1 100,0 576,7 100,0 553,9 100,0

*Įskaičiuota 15,5 tūkst. gyventojų, kurie savo tautybės nenurodė

Šaltiniai: Rocznik statystyczny Wilna. 1938. Wilno, 1939; 1944 m. pabaigos SSRS NKVD pasų skyriaus duomenys apie gyventojų registraciją, LYA, VRM, V-102, ap. 1, b. 1. l. 1–27; 1959 metų visasąjunginio

gyventojų surašymo duomenys. Lietuvos TSR miestai ir regionai. V., 1962; 1989 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys. V., 1991; Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą (2001). V., 2002.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 63 1989 I Vilniaus miesto dirbančių gyventojų pasiskirstymas pagal užsiėmimą ir tautybę

Iš viso Lietuviai Rusai Lenkai Kiti Užsėmimas tūkst. tūkst. % tūkst. % tūkst. % tūkst. %

Visi dirbantys gyventojai 329,3 162,1 49,6 64,5 19,6 64,9 19,7 37,8 11,1

I. Dirbantys protinį darbą 152,6 93,4 61,2 28,8 18,8 15,2 10,0 15,2 10,0

Valdymo aparato ir jo struktūrinių 715 506 129 70,7 18,0 63 vnt. 8,8 17 vnt. 2,4 padalinių vadovai vnt. vnt. vnt.

Įmonių ir įstaigų vadovai 11,2 7,5 67,0 1,8 16,1 0,8 7,1 1,1 9,8

Inžinieriai ir technikos specialistai 48,8 28,0 57,4 10,6 21,7 4,8 9,8 5,4 11,1

Medicinos darbuotojai 12,4 8,4 67,7 1,8 14,5 1,0 8,1 1,2 9,7

Mokslo darbuotojai, dėstytojai, 23,9 16,5 69,2 3,5 14,6 1,9 8,0 2,0 8,4 auklėtojai Literatūros ir spaudos 2,3 1,9 82,6 0,2 8,7 0,1 4,3 0,1 4,3 darbuotojai

Kultūros – švietimo darbuotojai 2,8 2,2 78,6 0,2 7,1 0,2 7,1 0,2 7,1

Meno darbuotojai 4,1 3,3 80,5 0,5 12,2 0,1 2,4 0,2 4,5

Juridinis personalas 1,2 0,8 66,7 0,2 16,7 0,1 8,3 0,1 8,3

Vidaus tvarkos ir nuosavybės 1,6 0,6 37,5 0,5 31,2 0,3 18,8 0,2 12,5 saugojimo darbuotojai

Šaltinis: 1989 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys, t. 2, V., 1991, p. 355−358. rašymo duomenimis, Vilniuje gyveno beveik 0,6 mln. Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis gerokai pasikei- gyventojų, daugiau kaip pusė jų buvo lietuviai. tė per pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį. Repatrijavus dešimtims tūkstančių rusų, baltarusių ir Dar lietuviškesnė buvo sostinės inteligentija. Kaip ukrainiečių, šių tautybių vilniečių skaičius sumažėjo ir rodo 2 lentelė, tarp visų dirbančių miesto gyventojų absoliučiai, ir santykiškai (žr. 1 lentelę). Lenkų skaičius lietuvių buvo truputį mažiau kaip pusė, o tarp dir- beveik nepakito, daugiau kaip 3 kartus sumažėjo žydų, bančių protinį darbą asmenų – net 61,2 proc. Lie- o lietuvių santykis išaugo beveik iki 58 proc. Manytina, tuviai sudarė per 70 proc. valdžios įstaigų vadovų, kad 2011 m. pradžioje įvyksiantis visuotinis gyventojų 67 proc. įmonių ir įstaigų vadovų, maždaug tiek surašymas parodys, kad lietuviai sudaro apie du trečda- pat medicinos darbuotojų, per 57 proc. inžinierių lius visų Vilniaus gyventojų. ir technikos specialistų, net 70–80 proc. mokslo, li- Niekada, net Gedimino laikais, Vilnius nebuvo toks teratūros ir meno, kultūros ir švietimo darbuotojų. lietuviškas.85 Mažiausiai inteligentijos turėjo Vilniaus lenkai: tarp Per du pasaulinius karus ir okupacijas Lietuva labai dirbančiųjų protinį darbą jų buvo santykiškai dvi- nukentėjo. Tik 22 metus buvome nepriklausomi. Ne- gubai mažiau negu tarp visų dirbančiųjų. paisant to, XX a. laikytinas lietuvių sėkmės amžiumi.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Žaizdas, net pačias didžiausias, laikas užgydo. Vilnius, 65 N. Kairiūkštytė, Vilniaus krašto gyventojų sudėties pokyčiai 1939−1946 m., Trakai, Druskininkai, Klaipėda, apie kuriuos XX a. Lietuvos Rytai, V., 1993, p. 295. pradžioje maža, galingų kaimynų apsupta tauta galėjo 66 J. Kubilius, Esminis žingsnis kelyje į nepriklausomybę, Lemties posūkis, tik svajoti, šiandien priklauso Lietuvai. O juk kur kas V., 1999, p. 116. Tą patį esu girdėjęs ir iš istoriko Jono Dobrovolsko, kurio tėvas Viktoras po karo dirbo Alytaus partkome. didesnės tautos liko be savo istorinių židinių. Vengrai 67 LCVA, R-754, ap. 13, b. 47, l. 65. ir šiandien neturi Transilvanijos, serbai – Kosovo, dar 68 Ten pat, l. 68 (slaptas 1945-05-10 Lazdijų apskrities Vykdomojo komite- neaiški ir Jeruzalės ateitis… to nutarimas). Lietuvai XX amžius buvo dosnus. 69 1945-07-31 LKT nutarimas „Apie Lietuvos TSR LKT ir LKP (b) CK nutarimo aprūpinti darbo jėga Vilniaus įmones įgyvendinimą“, LCVA, R-754, ap. 12, b. 12, l. 141−143. 47 Priešlietuviška propaganda ir mes, Lietuvos aidas, Nr. 112, p. 3. 70 Ten pat, l. 164−171. 48 R. Žepkaitė, Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940, V., 1990, p. 67. 71 N. Kairiūkštytė, Vilniaus krašto gyventojų sudėties pokyčiai 1939–1946 m., 49 Ten pat. Lietuvos Rytai, V., 1993, p. 295. 50 A. Merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė vei- 72 LCVA, R-754, ap. 12, b. 12, l. 164−171. Išsamiau apie tai žr.: N. Kairiūkšty- kla, New York, 1964, p. 567−568. tė, min. str. p. 294. 51 Išsamiau apie tai žr.: 1944 m. liepa: lenkų Armijos Krajovos operacija 73 1949-01-24 einančio vidaus reikalų ministro pareigas G. Jefremovo pa- „Ostra Brama“ ir Lietuvos TSR vadovų pozicija, Vilniaus istorijos metraš- sirašyta „Pažyma apie Lietuvos TSR MVD ir milicijos darbą nuo 1944 iki tis, T. 1 (2007), p. 249–252. Apie AK veiklą Lietuvoje žr.: J. Wolkonowski, 1949 m.“, YLA, f. 1771, ap. 52, b. 61, l. 11−12. Okręg Wilen Związku walki zbrojnej Armii Krajowej w latach 1939– 74 Ten pat, l. 7−8. 1945, Warszawa, 1996; L. Tomaszewski, Kronika Wilenska 1941–1945, 75 LCVA, R – 754, ap. 13, b. 37, l. 138. Warszawa, 1992. 76 Ten pat, b. 47, l. 72. 52 Išsamiau apie mūšį dėl Vilniaus žr.: J. Dobrovolskas, Vilniaus išvadavi- 77 Lietuva 1940−1990, Okupuotos Lietuvos istorija, V., 2005, p. 393. mas, Vilniaus miesto istorija, t. 2, V., 1972. 78 L. Truska, Lietuva 1938−1953 metais, V., 1995, p. 128−129. 53 Žr. 51 nuorodą. 79 Vilniaus miesto istorija, t. 2, p. 248. 54 Atlanto chartija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 2. 80 V. Drazdauskas, Rytoj važiuoju į Vilnių! Dienoraščio fragmentai, Kultūros 55 Vilniaus miesto istorija, T. 2, V., 1972, p. 247. barai, 2001, nr. 12, p. 77. 56 Susitarimo tekstas paskelbtas 1944 m. rugsėjo 26 d. Tiesoje ir doku- 81 Vilniaus miesto istorija, t. 2, p. 249. mentų rinkinyje Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917−1994, Vilnius, 1998, 82 Ten pat, p. 248. p. 162-169. 83 Ten pat. 57 Statistikos valdybos dokumente „Lietuvos TSR gyventojų mechaninės 84 Ten pat. kaitos 1948 m. rezultatai“ nurodyta, kad palyginti didelį 1948 m. išvy- 85 Vygando kronikoje (XIV a. pab.) rašoma apie „rusų miestą“ Vilniuje. kusių į užsienį miestų gyventojų skaičių (3,9 tūkst. asmenų) lėmė tais Rusų metraščiuose rašoma, kad 1387 m. Jogaila krikštijo pusę Vilniaus metais dar vykusi lenkų tautybės gyventojų evakuacija (Lietuvos ypa- miesto. Tai reiškia, kad kita pusė jau buvo krikščioniška – stačiatikiška, tingasis archyvas, F. 363, ap. 1, b. 593, l. 361.) XIV a. pabaigoje nusistovėjo tvarka, kad pusė miesto pareigūnų buvo 58 V. Stravinskienė, Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų repatriacija į Len- stačiatikiai, pusė – katalikai (lietuviai). Įsigalėjus krikščionybei, Vilniuje kiją (1944 pabaiga – 1947 m.), Lituanistika, 2007, nr. 1 (69). daugėjo lenkų. XV−XVI a. 50 proc. miestiečių reikalų raštų buvo rašoma 59 LYA, F. 1771, ap. 9, b. 279, l. 6. lotyniškai, 45 proc. – rusiškai ir tik 5 proc. – lenkiškai. O XVII a. viduryje 60 L. Truska, Lietuva 1938−1953 metais. V., 1995, p. 127. lenkų kalba surašyti 53 proc., rusų kalba – 10 proc. miestiečių aktų. Lie- 61 Lietuvos SSR Vyriausiojo atstovo evakuacijai A. Knyvos 1945-07-23 raš- tuvių kalba raštvedybai nebuvo vartojama. Tačiau 1551 m. nutarimas tas Vidaus reikalų komisarui Bartašiūnui (LCVA, R-841, ap. 11, b. 2, l.12). reikalavo, kad visi teismo sprendimai būtų skelbiami lenkų, lietuvių ir 62 Przemiany narodowościowe nakresach Wschodnich II Rzeczpospolitej rusų kalbomis. Tas pats nutarimas, pakartotas 1620 m., lietuvių kalbos 1931–1948. Toruń, 2004, s. 347. Plg. su minėtuoju V. Stavinskienės str. jau nemini. Nuo XVI a. pabaigos nebebuvo sakomi lietuviški pamokslai 63 Vilniaus apgyvendinimo planas 1945 m., Parengė V. Stravinskienė, Lie- miesto piliečių parapinėje Šv. Jono bažnyčioje (Vilniaus miesto istorija, tuvos istorijos metraštis, 2003, t. 2. V., 2005, p. 119−126. t. 1. V., 1968, p. 54–57). 64 LYA, F. 1771, Ap. 1771, b. 108, l. 117.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 65 Retrospektyva

Vita Gruodytė

Apie sąmonės laisvę ir iliuzijų griuvėsius

Žmogus negali iššokti iš pasaulio, bet jis gali atsistoti ant pasaulio krašto. Merab Mamardašvili

ai Merabas Mamardašvilis viešėjo Paryžiuje 1989 nėje tėvynėje, bet ir jam pačiam neabejotinai svarbus Kmetų lapkritį, France Culture radijas įrašė jo po- sugrįžimas prie dvasinių ištakų. kalbių su Annie Epelboin – vertėja, rusų literatūros Jis labai anksti atrado prancūzų kalbos ir kultūros specialiste – ciklą. 1991 m. jis išleistas atskira knyga „saiko, harmonijos ir aiškumo dvasią“, kuri jam tapo „Sukliudyta mintis“ (La pensée empêchée, Editions de priešnuodžiu sovietiniam lingvistiniam paralyžiui: l’Aube, 1991). Spausdiname vieną šios knygos skyrių „kalba, žmogaus smegenys neturi bendro mato su „Kalba ir kasdienybė“ (Langage et vie quotidienne). marksizmo-leninizmo ideologijos pagrindais. Šios są- Gruzinų kilmės, bet prancūziškos kultūros ir mąsty- vokos negali būti dėstomos, nes jos yra nesuprantamos. mo stiliaus filosofas, pradėjęs studijas nuo Montaigne’io, Marksizmo-leninizmo filosofijos vadovėlį (toks egzis- La Boétie, Montesquieu, Rousseau raštų savo jaunystės tuoja) tektų išmokti atmintinai, mechaniškai ir atkarto- Tbilisyje, Mamardašvilis Proustą ir Descartes’ą perpra- ti per egzaminą: prasmingai suvokti protu jo neįmano- to taip, kaip, sakyčiau, nesugebėjo joks XX a. prancūzų ma, nes žodžiai čia neturi jokios prasmės.“ filosofas. Nors „Psichologinė kelio topologija“ iki šiol Kalbėdamas perestroikos ir glasnost’ laikais, Mamar- nėra išleista prancūziškai, pokalbiai, įrašyti likus vos dašvilis pasakoja apie save, apie asmeninius filosofinius metams iki filosofo mirties, buvo, matyt, ne tik nieko pasirinkimus, apie prancūzų kultūros svarbą, apie ter- nestebinantis Mamardašvilio pripažinimas jo kultūri- pę, kurioje jam teko egzistuoti kaip filosofui, apie filo-

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 sofijos vaidmenį Sovietų Sąjungoje, apie minties raidą progą atsigręžti į lemtingąją XX a. pabaigą, peržvelgti Rusijos istorijoje ir, žinoma, apie tuo metu vykusius ra- ne tik istorinius įvykius, bet ir savo nueitą kelią, kad dikalius politinius ir socialinius pokyčius, į kuriuos jis suvoktume, ar atradome „fundamentalų santykį su sa- žvelgė per vienintelę – gyvybės ir gyvenimo susigrąži- vimi“, tikrai išsivadavome iš masinės (pasak filosofo, nimo – prizmę: „Reikėtų paaiškinti prancūzų auditori- „magminės“) sąmonės? jai, kuri nepažįsta šalies, kurioje aš gyvenu ... Mes dabar Mamardašvilis bene vienintelis sugebėjo taip blaiviai išgyvename labai specifinį momentą, tiesiogiai susijusį vertinti globalius procesus tuo metu, kai globalaus pa- su Mąstymu, kai milžiniška šalis, vadinama Sovietų Są- saulio dar nebuvo. Jis kvietė ne tik veikti, bet ir apmąs- junga arba Rusija, nori – arba turi – sugrįžti į gyvenimą tyti situaciją: kokia ji buvo, kokia yra ir kokios norėtu- po labai ilgo gyvybės, istorijos ir laiko nebuvimo. […] me ateityje. Utopijos visada išsipildo. Dabar svarbu sugrįžti į gyve- To meto istoriniai įvykiai ir visų mūsų patyrimas dar nimą. Kai, sekdami utopija, išėjome iš istorijos, iš laiko, tik pradeda įgauti gilesnių apibendrinimų formą ir tampa praradome normalios gyvybinių jėgų apykaitos suvo- gal net aktualesni dabar, kai atsidūrėme prie savo iliuzijų kimą... Revoliucijos apogėjuje viskas tapo nenormalu, griuvėsių. Per Kovo 11-osios iškilmes Vytautas Lands- tam tikru atžvilgiu tai buvo kolektyvinė visuomenės bergis, buvimą istorijoje ir istorinę dimensiją suvokiantis ir valstybės savižudybė... Šitoje epochoje mes matėme panašiai kaip Mamardašvilis, pasakė: „Kūrėm valstybę, mirties pėdsakus... matėme pavidalų be gyvybės eg- kuri turėjo būti kitokia“, nes jai – pratęskime – ir trūko, ir zistenciją, pavidalus be kūnų... Būti gyvam, išsaugoti tebetrūksta to visuotinio egzistencinio gyvybingumo, pojūtį, kad esi gyvas visais savo būtybės pasireiškimais, apie kurį su tokia įtaiga kalbėjo gruzinų filosofas. tuo, ką sakai, tuo, ką galvoji, tuo, ką darai, – reiškia tu- rėti tam tikrą fundamentalų santykį su pačiu savimi.“ Aktyviai dalyvavęs sistemos irimo procese, Mamar- dašvilis Gruzijoje iš tribūnos žadino dešimtmečiais Kalba ir kasdienybė žlugdytą net ne tautinę, o tiesiog žmogiškąją savimo- nę, puikiai žinodamas, kad „mąstymui reikalingos beveik antžmogiškos pastangos, jis nėra natūraliai duotas žmogui“ ir kad „jaunimo šansas pabusti dvasiniam gyvenimui yra beveik nulinis“. Turbūt todėl kai kurie jo teiginiai (pavyzdžiui, „tiesa yra aukščiau visko, net aukščiau valstybės“) tuo metu daugeliui buvo ne tik nepriimtini, bet ir nesuprantami. Nepaisant to, Mamar- nnie Epelboin: Gruzijoje Jūs bandote sukur- dašvilis kantriai dėjo vertybinius pamatus pradedamai Ati intelektualinius ir filosofinius respublikos kurti laisvai Gruzijos visuomenei: „Aš nebijau pilieti- pamatus, ir mes kalbėjome apie Platoną. Ar naujos nės mirties, aš jau gyvenau dvasiniame egzilyje. Bet aš aplinkybės dabartinėje Sovietų Sąjungoje Jums atro- priešinuosi tiems, kurie šiandien siūlo naują vergiją. Aš do palankesnės rastis piliečių visuomenei? kovoju ne už gruzinų kalbą, o už tai, kas ta kalba yra sa- Merab Mamardašvili: Taip, jei kalbėsime apie tuos koma. Aš nenoriu tikėjimo, aš noriu sąmonės laisvės.“ piliečius, kurie priėmė viešumą1, kadangi viešumas Šio išskirtinio ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose filosofo mintys apie istorinio lūžio laikotarpį neprarado ak- 1 Kalbėdamas prancūziškai, Mamardašvilis čia vartoja žodį transparence tualumo ir šiandien. Atšventėme Baltijos kelio, Berlyno (pranc. skaidrumas), kuriuo paprastai verčiama sąvoka glasnost’. Lietuviškai sienos griuvimo, Sovietų Sąjungos žlugimo, Lietuvos įprasta sakyti viešumas. Toliau autorius vartoja rusišką šio termino formą, nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečius. Turime todėl ji palikta ir originale (vert. pastaba).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 67 jau yra įgytas, bent iš dalies. Tai, ko gero, vienintelis tuacijoje, kurioje atsidūrė, tai yra ji transcenduoja – tai vadinamosios perestroikos įgijinys, bet jis yra labai pirmas specializuotas, iš akademinės filosofinės kal- svarbus ir, manau, negrįžtamas. Kaip sako anglai: bos paimtas žodis, kurį vartoju, – taigi ji transcen- The cat is out of the bag – katė išlindo iš maišo, ir, net duoja savo būtį situacijos, kurioje atsidūrė, atžvilgiu, jei ją pagautume, o tai gana sudėtinga, nebegalėtume ji transcenduoja situaciją. Antruoju savo gimimu ji jos įkišti atgal; procesas yra negrįžtamas. Dabartinė pastūmėjama į slaptą, nežinomą, niekur neegzistuo- Sovietų Sąjungos problema – suvokti, kokią įtaką jančią tėvynę, tarkime, metafizinę tėvynę. Ką ji trans- realybei turės išlaisvintas žodis. Realybė gali gana cenduoja? Esamą kultūrą, gyvenimo konvencijas, ku- ilgą laiką išsilaikyti paraleliai, kaip traukinys ant rios visos yra duotos. Ir ko link ji transcenduoja, juk gretimų bėgių, ir išlikti tokia, kokia buvo, t. y. ne- nėra transcenduojančio objekto? Simbolinės ribos link, pakitusi. Kalba čia tampa tarsi savaime pakankama o per ją, bent jau šios egzistencijos ribose, ji gali pa- sfera, kurios viduje gali būti išreiškiami sociali- matyti atsiveriantį kitą horizontą, kitas gyvenimo ga- niai skauduliai, išviešinamos ligos, diskutuojamos limybes, kitus troškimus, kitas mintis, kitaip tariant, ji karščiausios problemos, – visa tai buvo neįmanoma sukuria naujus troškimus, naują mąstymą, taigi trans- iki vadinamosios glasnost’. Taigi, galima pasiekti tam cendencijos aktas yra neatsiejama žmogaus evoliucijos, tikrą visuomenės savirefleksijos lygmenį, ir tai bus žmogiškosios būtybės dalis. Bet kultūra – ir tai yra civilizuotas lygmuo. Tačiau realybė – ekonominis, gyvybiškai būtina sąlyga – visada kovoja prieš trans- socialinis, kasdieninis gyvenimas – gali išlikti tokia, cendenciją, visada apriboja žmogiškąją būtybę, nes kokia buvo, fundamentaliai nepasikeitusi. Šiuo metu kultūra siekia tvarkos, siekia stabilumo. O žmogus – būtent tai ir vyksta, galime konstatuoti, kad realybė ir tai sąlyga, kad egzistuotų žmonijos istorija – sie- dar labiau pablogėjo, nes sistema buvo ne sugriau- kia transcendencijos. Šiuo metu statomas ant kor- ta, bet tiesiog suparalyžiuota, užšaldyta žodžiais, tos mūsų gebėjimas esamoje situacijoje pasižiūrėti išlaisvinus kalbą. Sistema buvo suparalyžiuota, į save iš šalies, ir, įvykdžius transcendencijos aktą, tačiau ji išliko, nors ji nebefunkcionuoja, bet vis tiek nesekti „bendro reikalo“ logika. Nes didysis laisvės užima vietą. Todėl blogėja, pavyzdžiui, ekonominė arba žmogaus išsilaisvinimo ir emancipacijos veiks- situacija. mas yra nutraukti saitus su bendro reikalo dėsniais, tai yra su konvencinėmis taisyklėmis, pagal kurias A. E.: Grįžtu prie Jūsų įvaizdžio: kol katė tūnojo sprendžiame tam tikroje situacijoje iškilusias pro- maiše, refleksija buvo neįmanoma. Taigi, galime tik blemas. Kai kurios situacijos siekia uždarumo, jos stebėtis, kad, nepaisant to, Jūs ir kiti vis dėlto įstengė- sudarytos amžino pasikartojimo pagrindu ir nelei- te mąstyti. Ar tai nėra keista? džia pažvelgti į save iš šalies kaip į tam tikrą dalį M. M.: O, čia galėčiau pateikti savo asmeninį pavyz- arba išdrįsti nusižengti taisyklėms. Kaip pavyzdį dį: savo gimimu aš buvau nublokštas arba pastūmėtas pacituočiau Solženyciną, kuris vieną gražią dieną į slaptą, nepažįstamą bet kurios sąmoningos būtybės nusprendė nebebūti sovietiniu rašytoju; jis atme- tėvynę, nes mes visi, kaip sąmoningos būtybės, turime tė taisykles, formavusias liberalų arba kairuolišką antrąją tėvynę, kurios piliečiai esame – kaip dvasinės (mūsų požiūriu) reikalą, ir stojo prieš įsigalėjusią būtybės, kaip žmogiškosios būtybės mes esame šios valdžią, kuri teigė: tokia kūryba kaip Solženycino tėvynės piliečiai. Tačiau norime ją atkurti savo realioje triumfuotų tik laikydamasi kovos dėsnių sistemos tėvynėje. Tai reiškia, kad tam tikru momentu kiekviena viduje. (Pavyzdžiui, Tvardovskis buvo tokios kovos sąmoninga būtybė tampa tarytum pamišusi ir tam, kad meistras.) Žiūrėdamas į šį transcendencijos tašką, į save pažvelgtų lyg iš šalies, išeina iš situacijos, kurios kurį, reikalui esant, galėtume pavadinti Dievu, tai sudedamoji dalis ji yra. Tada ji save pačią pamato si- yra kraštutiniu tašku, esančiu ties dvasios riba, jis

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 tarė: Koks tikslas? Ką sovietiniam rašytojui reiškia neįmanoma todėl, kad žmogus lieka žmogumi: ga- gauti Lenino premiją? Tai darydamas, jis sulau- lima kalbą sustruktūrinti taip, kad pati jos struktū- žo taisykles, ir šis veiksmas leidžia atrasti kitą para panaikintų galimybę jos lauke atsirasti minčiai, saulį ir sau, ir savo skaitytojams. Tas pats galioja ir filosofiniam klausimui, tačiau žmogus lieka žmo- mums: sėkmės kelias reiškia būtinybę paklusti tai- gumi, ir ženklas, kad žmogus liko žmogumi, yra syklėms. Tuo momentu, kai norime transcenduoti, miražų, vaiduoklių, bekūnių būtybių atsiradimas. atsitrenkiame į sustruktūrintą lingvistinį lauką, o Tai, sakyčiau, yra gyvenimas po mirties. Ir mes gy- jis panaikina transcendenciją. Norėdamas tiksliau venome šitą gyvenimą po mirties, mes išgyvenome paaiškinti, galėčiau savo poziciją apibrėžti taip: ji miražus, mes buvome tarsi neegzistuojančios būty- simetriškai priešinga Ludwigo Wittgensteino, vieno bės, kurios kalbėjo apie neegzistuojančius dalykus, genialiausių ir žinomiausių XX a. filosofų, pozicijai. kurios mąstė neegzistavimą. Viskas pas mus buvo Kalba yra ne tik ženklų sistema, ji yra ir gyvybės nerealu. Pavyzdžiui, dar ir dabar diskutuojame, bet forma, kurioje žmonės, kalbantys šia kalba, surado kokie mūsų diskusijų siužetai? Rinka, pinigai, ko- egzistavimo būdą, [taigi] nereikia ieškoti už kalbos mercija, pelnas; kadangi lingvistinės prielaidos nuo ženklų slypinčios absoliučios prasmės, nes tai gyve- pat pradžių klaidingos, jos susijusios su tuo, kas ne- nimo būdas. Ir viskas atsiduria savo vietoje. Žmonės egzistuoja, tai kuo labiau pasineriame į kalbą, tuo normaliai gyvena. Bet filosofas yra ligonis, nepažįs- akivaizdžiau, kad turime reikalą su pačios kalbos tantis įprastinės kalbos struktūros, ir šis kalbos, ku- išprotavimais, o ne su realybe. Imkime, pavyzdžiui, ria bendraujama su kitais, struktūros nežinojimas pinigus. Tai nėra pinigai ta prasme, kurią išreiškia verčia uždavinėti klausimus, pagimdo šias prasmės, žodis pinigai. Pas mus šis fenomenas neatitinka absoliuto, mirties, gyvenimo etc. problemas. Kai tik koncepto, nes mes nemokame skaičiuoti, negalime jis suvokia kalbos struktūros buvimą, filosofiniai suskaičiuoti. Pavyzdžiui, aš pagaminu stiklinę. Tai klausimai išnyksta, filosofas išgyja, o gijimo proce- kainuoja tam tikrą laiką, už tą laiką aš gaunu atly- sas yra filosofija, kad egzistuotum. Filosofuojama ginimą, man sumokama, kad galėčiau nusipirkti ką tam, kad pasveiktum nuo filosofinės problemos. nors kitą. Vadinasi, aš atlikau darbą, už kurį man Mano pozicija yra priešinga. Ji prasideda veiksmu. turi būti sumokėta, o už savo uždirbtus pinigus Ir aš klausiu: ar gali egzistuoti kalba, kuri iš anksto noriu ką nors nusipirkti. Pinigų konceptas reiškia panaikintų pačią mąstymo arba filosofinės proble- formos pakitimą, prekės formos ir pinigų formos, mos galimybę? taigi momentas yra nulinis. Tai atsitinka automa- tiškai. Tu turi pinigų ir keiti pinigų formą į prekės A. E.: Ir atsakymas Sovietų Sąjungoje yra teigia- formą, nėra intervalo tarp jų abiejų arba kokio nors mas? kito darbo, kurį privalėtum papildomai atlikti. Tai M. M.: Taip, tokia kalba gali egzistuoti, nes visa aksiominė prielaida, kurią realizuoja prekinės vi- sisteminė ideologija, visa ideokratija arba sistemo- suomenės kultūra. Tačiau kultūra pagal apibrėžimą kratija – o šios sistemokratijos daigai slypi socializ- turi nežinojimo aspektą, ir tai yra mūsų gebėjimas me arba komunizme kaip sistemose – juda į tašką, veikti ar atlikti tam tikrus veiksmus, nors nežinome kuriame ši sistema yra veiksminga, nepriklausomai visų sąryšių, kurie pasaulyje yra būtini, kad šiuos nuo to, kuo tiki arba netiki šiai sistemai priklau- veiksmus būtų įmanoma atlikti. Bet už penkių savo santys žmonės. Sisteminė ideologija yra veiksmin- uždirbtų rublių atitikmenį, t. y. kad išleisčiau jų ga būtent todėl, kad ji neleidžia mąstyti. Neįmano- ekvivalentą ir nusipirkčiau tai, ko man reikia, pama mąstyti paminklo papėdėje ir amžino mitingo vyzdžiui, duonos, turiu stovėti eilėje, arba norėda- aplinkoje. Bet kartu galime sakyti, kad ši kalba yra mas įsigyti kokį nors kitą daiktą, turiu jo ieškoti,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 69 įveikti dešimt arba penkiolika kilometrų mieste, kol vaizduojama, kad egzistuoja smegenys, per sekundę surasiu, kur tas daiktas yra, o jį nusipirksiu tik po to, galinčios atlikti milijonų milijonus veiksmų. Tokiu kai atstovėsiu dvi arba tris valandas eilėje... Ką tai būdu mes išsprendėme akligatvio problemą pinigų reiškia? Kokia viso to prasmė? Čia nėra pinigų kon- atžvilgiu, t. y. mums pavyko tapti pinigingiems, nors cepto. Jei norėdamas pinigų formą pakeisti į pre- neturime pinigų koncepto, nežinome, kas yra pini- kės formą privalau dar papildomai dirbti, kaip tada gai. Mums rūpi pinigai, esame psichologiškai suga- skaičiuoti? Jei kriterijus yra darbo laikas, kaip tada dinti ir korumpuoti iki pašaknų. Nėra labiau jais su- turiu skaičiuoti? Jei negalime suskaičiuoti, vadinasi, interesuotų žmonių negu sovietiniai žmonės. galvoje neturime pinigų koncepto, tačiau yra konstatuota, kad visi sovietiniai žmonės – rusai, gruzinai A. E.: Ar tikite, kad galima restauruoti kalbą ir at- trokšta pinigų. Jie tuo labai suinteresuoti. Tereikia kurti konceptus, kurie buvo iš tos kalbos pašalinti? pasižiūrėti, kaip jie elgiasi užsienyje, ir suprasime, M. M.: Žinote, aš turiu labai mažai vilties. Tokio kad pinigais jie labai suinteresuoti. Čia yra akliga- pobūdžio konceptai atsiranda tik turint už nugaros tvis: kaip, neturint pinigų koncepto, galima būti jais trijų keturių šimtų metų istoriją, tik pragyvenus suinteresuotam ir turėti psichologiją to, kuris gal- tam tikrą gyvenimą. Europiečiai tai turėjo, tarkime, voja tik apie pinigus? Būtent toks gyvenimas ir yra XIV a., kai buvo miestietiško Parlamento ir Teismo vaiduoklių gyvenimas vaiduokliškame, nerealiame rūmų gyvavimo apogėjus. Visavertiškas gyvenimas pasaulyje. Kartoju: neegzistuojančios būtybės kalba buvo tas, kurį gyveno civilinė visuomenė, egzistavu- apie neegzistuojančius dalykus, galvoja apie tai, kas si dar iki revoliucijų – jos suteikė juridinę galią jau neegzistuoja. egzistuojančioms civilinėms visuomenėms, jau įtei- sintoms, ir ji tapo piliečių nuosavybe. Jie [piliečiai] A. E.: Vertėtų paminėti, kad individai, šeimos ne- galėjo gyventi šį sudėtingą diferencijuotą gyvenimą, gali valdyti pinigų. Nėra čekių knygelių. Tokias kon- esant labai komplikuotam socialiniam audiniui, nes krečias akivaizdybes kaip ši reikia priminti, nes jos tai buvo jų galimybių, jų galių ribose. Pas mus socia- irgi lemia socialinio audinio skirtumus. linis audinys yra absoliučiai redukuotas, jis homo- M. M.: Būtent todėl žmogaus, kuris domisi vien geniškas, bet jo homogeniškumas primena magmą. pinigais, paieškų objektas yra toks iliuzinis; jo troš- Toji magma neturi struktūros, yra suglebusi ir iš- kimas yra iliuzinis, jo mentalitetas yra iliuzinis. Jo sklinda vos stumtelėta. Pavyzdžiui, vyko kampani- būklė inversiška. Pavyzdžiui, kai atsiranda prekių, ja prieš alkoholizmą. Spaudimas buvo daromas be pas mus sakoma „išmetė“ (vybrosili). Ką išmetė? jokių kliūčių, nes tarp struktūrų nėra buferio, nėra Sakoma: „davė“. Ką davė šiandien? Pinigų pasaulis stabdžių, nėra sienų. Taigi tam tikra kampanija savo nėra davimo pasaulis. Tai pasaulis, kur cirkuliuo- idiotiškomis akcijomis persmelkia visą suglebusį ja pinigai, kurie yra komunikacinis simbolis tarp sociumo kūną, ji apima viską, naikindama žmogaus skirtingų, su jais nesusijusių jėgų. Per šias jėgas orumą. Antai Gruzijoje prie restoranų buvo pasta- teka srovė, ateinanti iš pinigų, iš pinigų simbolio, tyti agentai, kad gaudytų išgėrusius žmones ir ves- o jis žmonėms nėra visiškai suprantamas, taigi ši tų juos į artimiausią milicijos skyrių. Taigi gruzinas paslaptis, kuri ir lieka paslaptimi, yra realaus gyve- sulaikomas vidury gatvės todėl, kad išgėrė vyno? nimo sąlyga. Be šito mums reikėtų viską apiman- Per amžių amžius mes tai darėme, tai neatsiejama čios, viską planuojančios sąmonės, kuri galėtų vis- gruzinų kultūros dalis, vynas yra glaudžiai susijęs ką suvaldyti. Tai paradoksas, nes neįmanoma, kad su mūsų dvasia, gruzinų kultūros dvasia. Prancū- tokia sąmonė atsirastų. Tačiau būtent tai numato zijoje tai visiems suprantama. Įsivaizduojate, kokią socialistinė-komunistinė distribucijos teorija: įsi- žalą šita kampanija padarė žmogui, jo orumui? O

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 kadangi socialiniame kūne nėra membranos, nėra A. E.: Ar manote, kad dėstydamas filosofiją dabar- kas pasakytų, kad neleistina šitaip daryti, tokia ak- tinėje Sovietų Sąjungoje dalyvaujate šiame trūksta- cija apima viską, be kliuvinių perveria šį suglebusį, mų struktūrų kūrime arba atkūrime? neturintį struktūros, nediferencijuotą kūną. Au- M. M.: Aš turiu tik šį suvokimą, apibrėžiu save dinys yra šitaip sudarytas. Kaip tą audinį padaryti tik jo šviesoje. Viena vertus, tai mano profesinis standesnį? Nežinau. Žinau tik tiek, kad turės praeiti pašaukimas, antra vertus, tai vienintelis bet kokios gal šimtas, gal du šimtai metų. Kalbant apie socia- žmogiškos egzistencijos kelias, vienintelė galimybė lines struktūras, tinkamiausias žodis yra artikulia- asmeniškai dalyvauti savo krašto ir savo tautiečių cija; įsivaizduokime anatominę artikuliaciją – tar- gyvenime. Pripažįstu, kad užsieniečiams sunku tai kime, rankos sąnariai artikuliuojami tam, kad būtų suprasti, nes jie, ypač europiečiai, ir mums taiko atliktas judesys. Judesys – sudėtingas procesas, nuo tradicinius racionalios europietiškos kalbos termi- pat pradžių jis yra kompleksiškas. Ką perteikia ana- nus. Tai nėra priekaištas, formaliai mes, be abejo, tominio lygmens artikuliacija? Paprastą judesį. Bet kalbame ta pačia kalba, vartojame terminus iš euro- artikuliacija turi būti kompleksiška, kad įvyktų tai, pietiško šaltinio – tai Montesquieu, visų teisės teo- kas yra beveik paslaptis: kokiu būdu sąmonė, t. y. retikų, prigimtinės teisės ir t. t. kalba. Bet pas mus noras judėti, sugeba atlikti judesį? tie žodžiai neturi objekto. Objektai yra kiti – jie arba Noriu pasakyti tik tai, kad mano aprašytos so- neegzistuoja, arba yra vaiduokliški, kaip rodo pini- cialinės struktūros tam tikru atžvilgiu yra antroji gų pavyzdys. Žodis yra tas pats, bet, jei neatstatome sąmonės pusė. Iš esmės kalbėjau apie vaiduoklišką konkrečios daikto realybės, kad galėtume jam pri- sąmonę, kuri yra sovietinė „kultūra“. Būtent tokios taikyti tą žodį, nieko nesuprantame. Transponuo- vaiduokliškos sąmonės išvirkščioji pusė yra sociali- dami, toliau taikydami europietišką terminologiją, nis kūnas be artikuliacijos. Taigi, reikės laiko. Socia- sovietinės realybės nesuvoksime. linė artikuliacija ir visai kitokia sąmonės struktūra yra gana ilgo žmonijos istorijos tarpsnio produktas. A. E.: O ką Jūs darote, bandydamas sugrąžinti žo- Tai ilgalaikės jėgų sąveikos, ilgos laiko tėkmės sritis, džiams realybę? kur laikas nėra chronologiškas, nėra reaktyvus, kokį M. M.: Atlieku refleksijos, suvokimo aktą. Būtent matome dabar. Nes empirinių įvykių laikas vienoks, šiuo atžvilgiu filosofija yra sudėtinė žmogiškosios o realus istorinis laikas, kai vyksta tikri įvykiai, o ne būties dalis. Kas yra filosofija? Tai pastanga, ku- įvykių imitacija, yra visai kitoks. Todėl aš dvejoju at- rios tikslas – suvokti akivaizdumą, esantį prieš akis. sakydamas į klausimą dėl ateities galimybių. Puikiai Tai nėra lengva. Žmogus stengiasi išvengti darbo suvokiu, kad erdvinė minties, sąmonės artikuliacija ir stengiasi išvengti laisvės. Filosofija – tai laisvė, neegzistuoja, muskulatūra yra silpna, ir reikės laiko, įgyvendinta per žmogų, kuris filosofuoja. Šiuo po- kad šis kūnas sutvirtėtų. Tačiau reikia pradėti eiti žiūriu bet koks žmogus, vertas vadintis žmogumi, šiuo keliu: sutinku, laikas yra nenuspėjamas, bet yra filosofas. Nekalbu apie profesionalią filosofiją. svarbu pasirinkti kelią, vedantį šio tikslo link. Jei Be to, abejoju, ar filosofija yra profesija. Tai veikiau ne, viskas prarasta. Tačiau, jei pradėsime eiti šiuo gyvenimo būdas. keliu, reikės daug kantrybės, nes tik laikas, ir gana ilgas laikas, leis bent šiek tiek diferencijuoti socia- linį audinį. Tik tokiu būdu galėsime sukurti civili- Išvertė Vita GRUODYTĖ zaciją, kultūrą, nes kultūra pagal apibrėžimą reiškia mokėjimą praktikuoti daugį ir skirtingumą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 71 Émille Faguet

NEKOMPETENCIJOS KULTAS*

VIII Taip pat manoma, kad Petras Didysis savo įstatymų reformomis iš esmės pakeitė rusų tautos papročius ir Nekompetencija kitose srityse įpročius, o gal net patį tautos būdą. Įstatymai įdiegia papročius, o papročiai – elgesio Jau minėjau, kad nekompetencijos kultas plečiasi tarsi normas. Tautos charakteris, būdas lieka toks, koks bu- riebalinė dėmė, tai iš tikrųjų greitai plintantis užkratas. vęs, – mano manymu, jo apskritai neįmanoma pakeisti Kartą pasirodęs vienoje vietoje, jis, kaip ir epidemija, jokiomis apgalvotomis priemonėmis. Bet tam tikrų po- sklinda į visas puses. O remdamasis konstitucija, kuri kyčių vis dėlto neįmanoma nepastebėti. Mat tam tikri yra valstybės centras ir ašis, kardinaliai veikia ir liau- charakterio bruožai, kurie, pavyzdžiui, iki pakeičiant dies papročius, jos būdą. Teatras mėgdžioja gyvenimą, įstatymą, buvo slopinami, ima reikštis visiškai atvirai. bet veikiausiai dar teisingiau būtų sakyti, kad gyvenimas Arba priešingai – naujas įstatymas ima slopinti tam mėgdžioja teatrą. Taip ir įstatymai – jie kyla iš papročių, tikrus tautos charakterio bruožus, tarsi būtų įsijungęs bet papročiai nė kiek ne mažiau yra veikiami įstatymų. koks nematomas mechanizmas. Tarkime, įstatymas, „Žmonių elgesį lemia daugelis dalykų, – rašo Montes- panaikinęs pirmagimystės teisę, tautos būdo nepakeitė, quieu, – klimatas, religija, įstatymai, vyriausybės at- tačiau, be jokios abejonės, pakeitė įpročius, o tai savo stovų kalbos, praeities įvykiai, būdas ir auklėjimas… ruožtu paveikė ir charakterį. Juk nuo pat vaikystės ly- Visa tai kartu formuoja tautos dvasią.“ Prie faktorių, dintis jausmas, kad turi paklusti, nors ir ne taip besą- veikiančių žmogaus elgesį, galima priskirti ir veiksmus, lygiškai kaip tėvui, kažkam, kas yra už tave viršesnis nulemtus solidarumo principo. pagal pirmagimio teisę, lemia ypatingą proto nusiteiki- Dažniausiai įstatymai, kad ir kaip būtų liūdna, pri- mą. Taip pat visiškai akivaizdu, kad šalyse, kur įprasta klauso nuo papročių, ypač demokratinėje santvarko- sudarinėti testamentus, šeimyniniai santykiai klostosi je. Montesquieu teisingai sakė: „Papročiai atspindi visiškai kitaip, negu ten, kur vaikas laikomas šeimos įstatymus, o žmonių elgesys nulemtas papročių.“ Ir turto bendrasavininkiu. dar: „Įstatymais galima bent pamėginti pagerin- O antai priėmus skyrybų įstatymą, kuris, deja, buvo ti žmonių papročius ir elgseną.“ O gal net paveikti būtinas, labai pagausėjo pareiškimų dėl sutuoktinių tautos charakterį. Romos imperijos laikų papročius gyvenimo atskirai. Nemanau, kad tai skirtumo tarp iš dalies galima paaiškinti valdžios savivale, o anglų dalinės laisvės ir visiškos nepriklausomybės problema. papročiai atspindi jų konstituciją ir įstatymus. Užsidėdami šeimos jungą, žmonės nesitiki, kad jis bus lengvas, o tam atvejui, kai jis pasidaro nepakeliamas, * Tęsinys iš nr. 4. pakanka turėti teisėtą galimybę jį kiek palengvinti, kad

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 būtų bent pakenčiamas. Esmė, ko gero, ta, kad anks- si su savo nuteistaisiais. Atrodo, jos nuosprendžiai neturi tesnis pilietinis įstatymas buvo glaudžiai susijęs su jokios moralinio pasmerkimo galios: kadangi niekam tai bažnytine dogma ir skatino žmones vertinti vedybas nerūpi, prasižengėliai gali jaustis lyg kokie pusdieviai, jų kaip ypatingą, šventą dalyką, kaip ryšį, kurį nutraukti orumas nė kiek nenukenčia, netgi atvirkščiai... Toks nuo- yra gėdinga, – tokiam žingsniui jie ryždavosi tik tada, laidžiavimas anaiptol nėra smulkmena, jis geriausiai išreiš- kai būdavo mirtinas reikalas arba versdavo dramatiš- kia demokratinės santvarkos panieką viskam, kas atrodė kos aplinkybės. Skyrybų įstatymas, mūsų tėvų akimis, svarbu tada, kai valstybė buvo kuriama. paskatino lengvabūdišką požiūrį į vedybas, panaikino O juk kadaise buvo sakoma, kad žmogus nebus pa- sąmonėje įtvirtintą gėdos jausmą. Dabar skiriamasi dorus, jeigu nuo mažens per žaidimus ir pamokas nebe didesnių sąžinės priekaištų, nebent besiskiriantieji bus pripratintas prie gražių pavyzdžių. Visa tai pamy- būtų labai religingų šeimų nariai. Skląstis buvo atšau- nęs, demokratinis režimas nesirūpina netgi tuo, kas ir tas – gėdos jausmas išguitas, nugalėjo geismas traukyti kokiais pavyzdžiais išauklėtas ateina valdyti valstybės. senus santykius ir megzti naujus. Taigi, skyrybų įstaty- Veikėjas užsitikrina pagarbą, jeigu moka įsiteikti mimas buvo ne tik naujų visuomenės nuotaikų padarinys, niai. Kas galėtų būti prakilniau už tokį abipusį palanku- bet ir paskatino naujų papročių plitimą. mą? Ir tai tik keli, tiesa, būdingiausi demokratinės san- Panašiai plečiasi ir demokratinio režimo nekompe- tvarkos bruožai, jos margumas patrauklus, bet niekaip tencija. Tai jo aistra ir būdingiausias bruožas. Graikų nesuderinamas su tinkamu valdymu. Čia klesti ypatin- filosofai labai mėgo vaizdingai pašiepti šeimyninius ir ga lygybė, sulyginanti lygius su nelygiais. O kai prie de- asmeninius papročius, kuriuos įkvėpė ir palaikė demo- mokratijos baro stoja prasti pilstytojai, laisvės ištrošku- kratinė valstybė. O dar geriau visa tai išreiškė antikinių siųjų valdžia neribotais kiekiais geria neskiestą laisvės komedijų autoriai. Antai vienas iš Ksenofonto perso- koncentratą. Tuos savo valdininkus, kurie perspėja dėl nažų sako: „Aš labai patenkintas, kad esu skurdžius. galimų pasekmių ir kaip nors varžo jos laisvę, iškart ap- Kai buvau turtingas, turėjau pataikauti šmeižikams, kaltina šlykščiomis oligarchinėmis nuotaikomis, kartais nes jie daug labiau galėjo pakenkti man, negu aš jiems. už tai ir nubaudžia... O tie valdytojai, kurie panašūs į Valstybė siurbė iš manęs pinigus, o aš niekur negalėjau savo pavaldinius, ir tie pavaldiniai, kurie panašūs į savo pabėgti nuo aibės reikalų. Skurdas man suteikė tikrą valdytojus, yra visuotinai gerbiami ir giriami... Tokioje valdžią. Niekas man nebegrasina, o aš grasinu visiems. valstybėje nuo laisvės niekur nepabėgsi, ji tiesiog ne- Galiu išvažiuoti, galiu pasilikti. Turtuoliai atsistoja, pa- išvengiama. Ji prasismelkia į kiekvienus namus: tėvas matę mane, ir užleidžia man kelią. Anksčiau aš buvau įpranta laikyti vaiką sau lygiu, o jei vaikų bent pora – tai vergas, dabar – karalius. Anksčiau aš mokėjau duoklę jie jau dauguma ir jų žodis lemiamas. Atvykėliai prily- valstybei, dabar ji mane maitina. Aš neturiu ko prarasti, ginami senbuviams, o senbuviai – atvykėliams, taip pat bet galiu gauti viską...“ ir svetimšaliams. Dėl tos pačios priežasties mokytojas Juokauja šia tema ir Platonas: „Argi tai ne geriausia bijo mokinių ir pataikauja jiems, o mokiniai niekina santvarka pasaulyje? Ji kaip spalvotas audeklas marga mokytojus ir auklėtojus. Jaunimas pradeda mėgdžioti nuo teisinės įvairovės, net akys raibsta. Demokratinės suaugusiuosius ir varžosi su jais, postringaudamas apie valstybės valdyme nėra jokio reikalo dalyvauti, net jei valstybės reikalus, o suaugusieji prisitaiko prie jaunimo, turi tam gabumų, nebūtina valdžiai ir paklusti, jeigu mėgdžiodami storžieviškas jo kalbas, kad tik nepasiro- nesi žioplys... O jeigu pasidaro nuobodu, gali eiti į val- dytų nuobodūs... Ar bereikia kalbėti apie palaidus vyrų džią arba posėdžiauti teisme. Argi ne miela matyti tokį ir moterų santykius, apie lyčių laisvę ir lygybę? O dar, gyvenimą, argi ne patrauklus vaizdelis? Ypač įspūdin- pasirodo, ir gyvūnų šeimininkai neturi teisės varžyti gas tokioje valstybėje yra kilnus požiūris į nuteistuosius savo globotinių laisvės. Pasakymas, kad šuo yra namų nusikaltėlius. Gražu žiūrėti, kaip tokia valstybė elgia- šeimininkas, jau nieko nebestebina. Žmonės traukia-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 73 si iš kelio arkliams ir asilams, o šie žengia išdidžiai ir patys yra sau įstatymas. Tas, kas pabandytų susaisty- laisvai, nes, jei kas nors neužleistų jiems kelio, tai būtų ti juos įstatymais, rizikuotų tapti pajuokos objektu. Iš palaikyta jų garbės ir orumo įžeidimu.“ Antisteno pasakėčios puikiai žinome, ką liūtas atsakė Nesimpatizuoja demokratijai ir Aristotelis, šiaip jau kiškiams, panorusiems visų žvėrių lygybės. Todėl de- dažniausiai prieštaraujantis Platonui. Tiesa, jis laikosi mokratinėse valstybėse, kurios išpažįsta lygybę, ir buvo santūriau, kartais pajuokauja, niekada neironizuoja ir įdiegtas ostrakizmas [sen. Graikijoje valstybei pavojin- nesutirština spalvų kaip Platonas, bet vis dėlto irgi yra gi piliečiai būdavo ištremiami slaptu balsavimu – red.]. negailestingas. Vos tik kas nors imdavo pranokti bendrapiliečius įtaka, Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad vergovė Aris- turtu – šalininkų skaičiumi ar politiniu svoriu, jam tuoj toteliui – savaime suprantamas dalykas, o tai, kad pritaikydavo ostrakizmą, išvarydavo iš miesto. Juk ir pilietybė buvo suteikta amatininkams, jam atrodo argonautai norėjo atsikratyti Heraklio, sakydami, kad paaiškinama tik demokratinio režimo išsigimimu ir jis per sunkus ir „Argas“ jo neišlaikys.“ korupcija. Idealus miestas amatininkams pilietybės Kai kartą Mileto tironas Trasibulas vieną iš septynių suteikti neturėtų. Graikijos išminčių – Korinto tironą Periandrą paklausė Šie antikiniai mąstytojai pripažįsta, kad demokrati- patarimo, kaip valdyti miestą, šis, užuot atsakęs, priėjo ja vis dėlto yra valdymo forma (nors ir su išlygomis). prie kviečių lauko ir ėmė skabyti aukščiau kitų išsty- „Be abejo, gali būti, kad dauguma, sudaryta iš paprastų busias varpas. „Taip verta elgtis ne tik tironams, ir ne žmonių, gali nusverti išskirtinio žmogaus poziciją, bet tik tironai taip elgiasi. Panašiai tvarkomasi ir oligarchi- tik kiekybiškai, o ne dėl asmeninių gebėjimų... Kodėl nėse, ir demokratinėse valstybėse. Visur taikomas tas dauguma galėtų geriau įvertinti muzikos ar poezijos pats ostrakizmas – iš šalies išvaromi tie, kurie pernelyg kūrinius? Gal todėl, kad vienas vertina vieną, kitas – iškyla virš bendrapiliečių.“ kitą, o visi drauge – visus?“ (Beje, čia Aristotelis kalba Tačiau demokratinėje santvarkoje tai neišvengiama, apie demokratinę valstybę, kuri nei vergų, nei amati- nes glūdi pačioje režimo prigimtyje. ninkų visateisiais piliečiais nepripažįsta.) Demokratija Demokratijoms, beje, ne visada būtina išvaryti „išsi- Aristoteliui – „pati pakenčiamiausia iš visų išsigimusių šokėlį“ iš šalies. Galima jį izoliuoti ir šalies viduje, tie- valdymo formų“, ir Platonas, tiesa, kitais sumetimais, siog reikia tam žmogui, kuris pranoksta kitus prigim- pripažįsta, kad „demokratija – pati blogiausia iš gerųjų timi, turtais, dorybėmis ar talentu, nuosekliai trukdyti, valdymo formų ir pati geriausia iš blogųjų“. Veikiausiai kad jis negalėtų užimti reikšmingos vietos visuomenė- čia esama ir kažkokio sociologinio nesusipratimo. Kaip je. Tai ne kas kita, o nepaskelbtas ostrakizmas. Sakoma, gali būti, kad miestui nenaudinga „priimti piliečiais bet kad karalių Liudviką XVI pirmoji Prancūzijos respu- ką, net ir tuo atveju, jeigu tai išties reikalingi miesto gy- blika giljotinavo už tai, kad jis mėgino palikti šalį, o jo venime žmonės“? sūnėnus antroji respublika ištrėmė už tai, kad jie norėjo Tokia taisyklė turi vieną trūkumą. Tas „bet kas“ gali likti Prancūzijoje. Tada ostrakizmas buvo taikomas at- būti neeilinio masto asmenybė. O demokratijos sąlygo- sargiai, su išlygomis. Ši praktika gyvuos dar ilgai. Nors mis, „jeigu koks nors pilietis ar piliečių grupė gerokai formaliai jos įteisinti tarsi ir neįmanoma, nėra patiki- pranoksta kitus savo padėtimi ar įtaka, šitai pažeidžia mesnio būdo, kaip neutralizuoti vieną ar kitą įtakingą visų kitų gyventojų vienybę. Neteisinga būtų laikyti asmenį, neatskleidžiant viso sistemos prievartos me- juos normaliais žmonėmis. Negalima jiems būti mieste chanizmo. Ostrakizmas, vaizdžiai tariant, – tai demo- tarsi kokiems dievams tarp žmonių. Aišku, kad įstaty- kratinio režimo įrankis, kuriuo vidutinybės susidoroja mai yra būtini tik tokiems piliečiams, kurie yra lygūs su iškiliomis asmenybėmis. Panaudodamas šį įrankį, savo prigimtimi ir asmeninėmis savybėmis. Iškilių režimas žaloja valstybę, apsieidamas be jo, rizikuoja asmenybių atžvilgiu įstatymas nieko nenumato. Jie pačiu savimi.

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Aristotelis dažnai susimąstydavo apie iškilaus žmo- Dabar pereikime prie naujųjų laikų autorių. Antai gaus problemą. Jo žodžiais tariant, iškilus žmogus ski- Rousseau atsisakė laikyti save demokratu, nes buvo ge- riasi nuo minios kaip grožis nuo bjaurumo, kaip gerai rai išstudijavęs Atėnų istoriją ir suprato, kad tiesioginis nutapytas paveikslas nuo realybės, nors realiame pa- liaudies valdymas nieko gero nežada. Knygoje „Apie vi- saulyje irgi esama grožio pėdsakų. „Nejaugi kiekvienoje suomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ Rous- tautoje santykis tarp minios ir iškilių žmonių mažumos seau gana teisingai pavaizdavo demokratinio valdymo visada toks pats? Kažin, bet ne tai svarbiausia. Reiškiasi schemą, kuri, nepaisant kai kurių prieštaringumų ir jis, žinoma, nevienodai, bet esmė lieka ta pati, ir galbūt detalių, iš esmės sutampa su šiuolaikiniu demokrati- tai padėtų atsakyti į klausimą, kokią valdžios dalį gali- jos supratimu. Apie paties Rousseau demokratiškumą ma deleguoti daugumai, liaudžiai? Ar galima jos atsto- sunku spręsti, nes jis nenurodo, ar piliečiais laiko visus vus skirti į aukščiausius valstybės postus? Kaip išvengti valstybės gyventojus, ar tik gausiausią visuomenės kla- pavojaus, kad daugumos atstovai dėl menkai išugdytų sę (be marginalinių grupių). Rousseau bene vienintelis dorybių ir valdys nedorai, o dėl menko išsilavinimo – domėjosi ne tuo, kaip demokratija veikia papročius, bet nuolat darys klaidas? Visiškai užkirtusi liaudžiai ke- tuo, ar geri papročiai apskritai suderinami su demokra- lią į valdžią, valstybė rizikuoja įsigyti daugybę vidaus tija, o demokratija – su gerais papročiais. Valstybėje, priešų. Belieka leisti tai daugumai dalyvauti valstybės kur valdo ne karalius, ne aristokratai, ne plutokratai, reikalų svarstyme... Būtent taip elgėsi Atėnų įstatymų jo manymu, galėtų viešpatauti lygybė, santūrumas, leidėjas Solonas... Bet ar kiekvienas daugumos atstovas paprastumas. Kita vertus, jeigu kuri nors tauta laiky- pajėgus sveikai mąstyti?“ tųsi lygybės, santūrumo ir paprastumo, ją valdytų ne Nuoseklią demokratiją Aristotelis prilygino tironijai, aristokratai, ne plutokratai ir ne karalius. Taigi, mylė- kurios veiksmus trumpai apibūdino taip: „Engti tuos, kite paprastumą, saiką, lygybę, ir tada galbūt galėsite kurie pranoksta daugelį bet kurioje srityje, pasmerk- gyventi demokratinėje ar beveik demokratinėje respu- ti myriop kilminguosius, uždrausti bendras puotas ir blikoje. Taip galima, mano nešališka nuomone, reziu- bendraminčių susibūrimus, uždaryti mokslo įstaigas muoti griežtas Rousseau pažiūras, nepaisant gaivališko (išskyrus valstybines), išgyvendinti papročius, kurie tų pažiūrų išreiškimo. skatina sielos prakilnumą ir žmonių pasitikėjimą, pa- Šiuo atžvilgiu Rousseau yra gerokai nuoseklesnis sirūpinti, kad būtų kuo mažiau galimybių bendrauti Montesquieu pasekėjas, negu pats prisipažintų. Mat laisvalaikiu ir kad piliečiai kuo mažiau pažintų vieni visa tai, ką prieš akimirką minėjome, rastume ir Mon- kitus.“ Iš to Aristotelis daro dvi išvadas, viena iš jų yra tesquieu raštų skyriuose apie demokratiją, ir raštų subjektyviai aristokratinė: „Ideali valstybė kelia mums dalyje apie „pagrindines valstybės dorybes“ – čia irgi vieną labai keblų klausimą – ką daryti su tais, kurie ryš- išvardijamas tas pats trejetas: lygybė, paprastumas, kiai išsiskiria iš daugumos ne tokiais savaime supran- nuosaikumas. Žodį „dorybė“ Montesquieu vartoja tai tamais dalykais kaip jėga, turtas, šalininkų gausa, o siaurąja, tai plačiąja prasme, arba suteikdamas jam po- dorybėmis? Juk negalima išvaryti žmogaus iš valstybės litinę prasmę (pilietinės pareigos supratimas, patrio- vien už jo dorybes. Tačiau jo negalima ir priversti, kad tizmas), arba paversdamas bendra sąvoka teigiamoms paklustų daugumai. Tai būtų tas pat, kaip pasikėsinti savybėms (paprastumui, nuosaikumui, pastovumui, į dievišką Jupiterio valdžią. Belieka viena – tegul visi taupumui) išreikšti. Abiem atvejais Montesquieu ir ryžtasi paklusti tokiam žmogui. Taip liepia pati daiktų Rousseau nuomonės sutampa. prigimtis. Ir tegul visi prisiekia, kad niekada neatiduos Bet Montesquieu tyrinėja dar ir demokratijos nuos- valdžios kitokiems žmonėms.“ Tačiau objektyviai tirda- mukį, kurio ji negali išvengti lygiai taip pat kaip ir kitos mas įvairiausias valstybinės valdžios formas, Aristotelis valdymo formos. Ir padaro tokias pačias išvadas kaip padarė kitokią išvadą. Apie ją pakalbėsime vėliau. ir Platonas, nors jo savo raštuose nemini. Montesquieu

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 75 rašo: „Kai liaudis užsimoja pati užimti aukščiausių pa- savybėmis vyrai ir moterys nesiskiria, todėl visuome- reigūnų vietas, ji tiesiog nustoja juos gerbusi. Senato nė, kur viskas paremta protu, sulygina vyrą ir žmoną. sprendimai netenka savo svarumo, liaujamasi gerbti Visos moterys, kurių gabumai ir pasirengimas atitinka senatorius ir apskritai senus žmones, taip pat ir tėvus. darbo pobūdį, turi būti vertinamos taip pačiai kaip ir Žmonos nebeklauso vyrų, mokiniai – mokytojų. Įsigali vyrai. Tačiau šeimoje, kaip ir įmonėje, būtini: a) dar- visuotinis pasileidimas. Darosi sunku ir valdyti, ir būti bo pasidalijimas, b) vieno iš darbuotojų pripažinimas pavaldiniu. Žmonos, vaikai, vergai nebepripažįsta nie- įmonės arba šeimos galva, o tai ir vėl priklauso nuo kieno viršenybės, dingsta geri papročiai ir meilė tvar- kompetencijos. Demokratinėje visuomenėje moterys kai, kartu nebelieka ir dorybių.“ tą dažnai pamiršta. Jos nepripažįsta darbo pasidaliji- Čia svarbu atkreipti dėmesį – kai demokratinio re- mo nei šeimoje, nei už jos ribų. Moterys pretenduoja žimo aprašyme nuo visuomenės papročių pereinama į vyriškus darbus, kuriuos tikriausiai galėtų gerai atlik- prie žmonių elgesio šeimoje, paaiškėja, kad visuome- ti, jeigu neturėtų kitų rūpesčių. Tačiau jų pečius slegia ninio ir asmeninio gyvenimo ydų prigimtis yra ta pati. daugybė specifiškai moteriškų reikalų, ir galiausiai nuo Ir tai ne kas kita, o kompetencijos nuvertinimas, nesu- to nukenčia bendras reikalas. Žmonos trokšta įgyven- pratimas, kokia apskritai svarbi gali būti kompetencija. dinti savo valią – ne tik dalyvauti šeimos gyvenime, bet Dabar tampa aišku, kodėl mokiniai niekina mokytojus, ir vienvaldiškai jam vadovauti. Kompetencijos principo jaunimas – senus žmones, žmonos – savo vyrus, atvy- pažeidimas akivaizdus. Žmona gali ne blogiau už vyrą kėliai iš svetur – kilminguosius šalies piliečius, nuteis- tvarkyti šeimos finansinius reikalus, tačiau svarbu, kad tieji – tuos, kurie juos nuteisė, o vaikai – tėvus. Taip šią sritį tvarkytų vienas asmuo, o šeimos ūkį – kitas. Jei- yra todėl, kad pati mintis apie kompetentingą požiūrį į gu tas, kuris tvarko ūkį, imsis ir finansinio to ūkio aprū- reikalus yra išguita iš visuomenės sąmonės – mokiniai pinimo, nieko iš to neišeis, nes ir šeimos galvai nelabai nebepripažįsta mokytojų pranašumo moksluose, jauni- sekasi apsipirkti turguje ar darbuotis prie viryklės. Ar mas neigia senolių gyvenimo patirtį, žmonos nevertina ne geriau pasiskirstyti pareigomis, susitarti ir laikytis praktinės vyrų nuovokos, atvykėliai niekina vietos gy- susitarimo, kuris garantuotų kompetentingą prisiimtų ventojų tautines tradicijas, nuteistieji nejaučia morali- pareigų vykdymą? Įgūdžiai ir įpročiai tokiuose darbo nio teisėjų teisumo, vaikams nedaro įspūdžio jų tėvų santykiuose garantuoja kompetenciją plačiąja prasme, žinios, patirtis, pilietinės ir etinės vertybės. o bet koks tokios tvarkos ardymas ją žlugdo ir paverčia Tačiau iš kur galėtų rastis pagarba – bent jau gili, niekais visas geras pastangas. tvirta, pastovi, – mokytojams, šeimų galvoms, seno- Būtent panieka, o ji net nebeslepiama, įgimtai ar iš- liams, tėvams, jeigu kompetencija nelaikoma valstybės ugdytai kompetencijai, nenoras pripažinti vyro šeimos pagrindu, netampa kertiniu valstybės pamatų akme- galva pamažu įpratina vaikus negerbti tėvų. Demokra- niu, jeigu nejaučiamas kompetencijos poreikis, nesiva- tija ugdo vaikų panieką ir tėvams, ir motinoms. Kaip tai dovaujama ja visuose reikaluose? nutinka, nepaisant pačių geriausių demokratijos keti- Visuomenės papročiai daro esminę įtaką piliečių el- nimų ir, atrodytų, nekaltų siekių? Iš pradžių demokra- gesiui buityje, visuomenėje, kasdieniniuose santykiuose tija atmeta tradicinį požiūrį, kad protėvių teisė galioja derinant tai, kas privatu ir kas vieša. Moralinis klimatas gyviesiems ir kreipia jų veiksmus, o paskui paaiškėja blogėja dėl to, ką sąmojingai apibūdino dar Platonas, – dėl fundamentali režimo nuostata – neturi būti jokio ryšio „lygybės, sulyginančios lygius su nelygiais“. Šeimyni- tarp senosios ir jaunosios kartos. O tada jau vaikai su- niuose santykiuose demokratija skelbia ir skatina ly- sigundo laisve nuo tėvų, su kuriais esą niekas jų nesieja, čių lygybę, tačiau jos pasekmė yra žmonos nepagarba ir netrukus ima gyventi pagal tokį nusistatymą. vyrui. Nors iš esmės toji idėja yra gera, tačiau kompe- Atrodo, pati gamta liepia vaikams nusigręžti nuo tencijos požiūriu reikalai krypsta į blogą pusę. Proto tėvų. Vaikai gali didžiuotis savo fiziniu pranašumu prieš

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 tėvus, nes akivaizdu, kad jų gyvenimas eina kylančia li- paremta dabarties pranašumu prieš praeitį. Čia yra dalis nija, o tėvų – besileidžiančia. Vaikams būdingas popu- tiesos, bet galiausiai viskas susiklosto taip, kad mokykla liariausias šiuolaikinio žmogaus prietaras – tikėjimas atakuoja tėvus, šie priešpriešina mokyklai namų tvarką, o visuotine pažanga, esą viskas, kas buvo vakar, būtinai vaikas, atsidūręs tarp kūjo ir priekalo, ima nekęsti abiejų yra blogiau už tai, kas yra šiandien. Tarsi graikų kerš- iškart. Panašiai kaip šeimoje, kur motina tikinti, o tėvas to deivė Nemezidė vis dar verstų žmones manyti, neva ateistas, todėl vaikas apskritai negauna jokių pasaulėžiū- mokslo pažanga padarys žmoniją šimtą kartų galinges- ros pagrindų. Auklėjimas iš esmės yra pagrindinių idėjų nę, jeigu vaikai, iš tėvų rankų pagriebę estafetę, pradės perdavimas iš tėvų vaikams, vykstantis šeimoje, kuri pati nuo to, kad sugriaus viską, kas tėvų pastatyta, ir tik tada parenka vaikams mokytojus, artimiausius sau pagal dva- pradės statyti patys. Galiausiai viskas vėl atsiduria pa- sią. O kaip tik šito demokratija ir nenori. matų lygyje. Kitos kartos vaikų požiūris į tėvus vėl bus Bet skaudžiausia yra demokratijos nepagarba se- panašus kaip senovės trojėnų požiūris į pranašę Kasan- niems žmonėms. Tuo būdu nušalinama ir paniekina- drą. Tikra nelaimė ta demokratijos teorija, įtikinėjanti, ma didžiulė kompetentingų žmonių grupė. Galima kad žmonių kartos viena nuo kitos visiškai nepriklauso parašyti traktatą apie senolių didybę ir panieką jiems. ir mirusiųjų patirtis gyviesiems nieko neverta. Senoliai išties neturi pagrindo džiaugtis civilizacija. Remdamasi tuo, kad viskas priklauso valstybei, de- Pirmykštėje bendruomenėje ir dar net visai neseniai mokratija kaip įmanydama stengiasi atsieti vaikus nuo ten, kur civilizacija nesiekė, visa valdžia priklausė bū- šeimos įtakos. Sokratas viename iš šmaikščių dialogų tent jiems. Gerontokratija – seniausia valdymo forma. sako: „Demokratija – tai klajojantis akrobatas, grobian- Ir tai suprantama – juk ankstyvaisiais amžiais visos tis vaikus. Pagrobusi vaiką, žaidžiantį kieme, nuvilioja žinios rėmėsi ilgalaike patirtimi. Tada senoliai atsto- jį nuo šeimos ir nebeleidžia matyti artimųjų. Išmoko jo istorinės, socialinės ir politinės informacijos banką. jį visokių triukų, sukelia sąmyšį jo galvoje, maišalynę Todėl juos gaubė visuotinė pagarba ir dėmesys, o jų jo mintyse, nugrimuoja, apvelka bjauriais skarmalais, šnekoms buvo priskiriama magiškų galių. Būtent tuos moko verstis per galvą, nesivaržyti publikos ir links- laikus turėjo omenyje Nietzsche, sakydamas: „Prakil- minti ją savo fokusais.“ nių, aristokratiškų žmonių skiriamasis bruožas yra pa- Demokratinis režimas gviešiasi vienaip ar kitaip at- garba senoliams.“ Aiškumo dėlei jis dar pridūrė: „Pa- sieti vaiką nuo šeimos, duoti jam tokį išsilavinimą, kokį garba senoliams reiškia pagarbą tradicijoms.“ […] parinko valstybė, o ne tokį, kokio norėtų tėvai, nuola- Vėliau senoliai visuomeninių reikalų valdymą pasi- tos diegia mintį, kad tėvų patarimais neverta pasitikėti. dalijo su karaliais, oligarchais arba aristokratais, tačiau Demokratija iš esmės ginčija tėvų kompetenciją, pa- jų rankose liko beveik visa teisminė valdžia. keisdama juos savimi, tarsi ji labiau nusimanytų apie Jų nuovoka apie moralę, jų gyvenimo patirtis buvo vaikų auklėjimą. labai vertinama. Amžininkams buvo aišku, kad sens- Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl demokra- tant, išblėsus aistroms, pasaulio supratimas nuskaidrė- tiniame režime pašlyja tėvų ir vaikų santykiai. ja ir tai garantuoja nešališkus sprendimus. Su amžiumi Tiesa, kai kas įrodinėja, kad šios pastangos kartais atsirandantis atkaklumas (užsispyrimas) buvo verti- atsigręžia ir prieš patį režimą, nes ta panieka, kurią dėl namas kaip bruožas, atnešantis daugiau naudos negu įvairių priežasčių vaikai ima jausti tėvams, ilgainiui nu- žalos. Senolių sprendimai atrodė mažiau priklausomi kreipiama ir į naujuosius mokytojus. nuo permainingų nuotaikų, kaprizų, įtūžio proveržių. Įžvalgi pastaba. Demokratinis režimas iš tikrųjų moko Mažiau pasiduodantys įtakai iš šalies. Reikšminga il- vaikus nepaisyti ne tik tėvų, bet ir mokytojų. Mokytojas gaamžių patirtis, per daugelį gyvenimo metų pamatyti jų akyse tampa praeities įsikūnijimu, nieko bendra netu- dalykai, atmintyje išsaugoti įvykiai, galimybė lyginti rinčiu su dabartimi, juo labiau kad pati progreso idėja yra reiškinius ir daryti išvadas senolius paversdavo vaikš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 77 čiojančiais žinynais. Kadangi istorija iš esmės kartojasi, miška figūra. Čia epinė poema neišlaiko žanro grynu- tik su nedideliais nukrypimais, o kiekvienas istorijos mo ir įgyja vadinamojo fablio bruožų. įvykis yra analogiškas kitam, ankstesniam, atrodytų, Panašiai buvo ir Renesanso epochoje, ir XVII– savaime suprantama, kad sprendimai, jau pasitvirtinę XVIII a. – senis, nors ne visada, bet labai dažnai, paro- kaip teisingi, būtų ir vėl taikomi esant panašioms aplin- domas kaip marazmatiškas juokdarys. kybėms. Tačiau taip manyta anksčiau. Molière’as, sekdamas Aristofanu, Plautu ir Teren- Senolių autoritetui smarkiai pakenkė knygos. Jose cijumi, tapo tikra senių rykšte, pliekiančia kiekvieną telpa daug daugiau teisės, istorijos žinių, negu jų tilp- nesusipratimą. Jis persekiojo senius kaip medžioklinis davo senolio atmintyje. Ir vieną gražią dieną jaunimas šuo, nedavė jiems ramybės nei poezijos, nei prozos kū- nusprendė, kad senoliai nebereikalingi – juk yra tiek riniuose. daug knygų. Čia turime įvertinti Rousseau ir jo dukters pastangas – O tai buvo lemtinga klaida. Knyginės žinios gali tik- jiedu mėgino sugrąžinti seniams prarastą orumą. Jis tai papildyti gyvą žinojimą, persunktą veiklios minties, skyrė jiems garbingą vietą savo kūriniuose, o ji – dar kuri suteikia lankstumo, patvirtina sprendimų teisin- garbingesnę vietą visuomeninėse ceremonijose ir tau- gumą. Knyga – tai tarsi paralyžiaus ištiktas mokslinin- tinėse šventėse. Tai graikų kaimynų lakedemoniečių ir kas. Gyvas mokslininkas – tai knyga, kuri vis dar mąsto Romos papročių pirmaisiais amžiais įtaka, savotiška re- ir rašo save. akcija į Liudviko XIV ir Liudviko XV laikus. Tačiau toks požiūris buvo atmestas, knygos išstūmė Bet demokratijos pergalė nustūmė senius į visiškus senolius į gyvenimo pakraštį, ir šie nustojo buvę žinių užkaborius. Demokratinis režimas praleido pro ausis taupyklėmis. Montesquieu žodžius („Įstatymai“, sk. 8), kad demo- O paskui dėl daugelio priežasčių senoliai virto pa- kratijoje „niekas taip nepalaiko gerų papročių, kaip juokos objektu. Tiesą sakant, jie ir patys duodavo tam jaunimo dėmesys senoliams. Iš to išplaukia ir jaunimo dingsčių – užsispyrimu, tiesmukumu, plepumu, prasi- santūrumas, ir senimo orumas, kurį savo ruožtu palai- manymais, įkyrumu, bambėjimu, apsileidimu... Kome- ko jaunimo pagarba.“ dijų autoriai, šaipydamiesi iš senolių trūkumų, be gailes- Demokratai nuleido šį patarimą negirdomis, nes jie čio smūgiavo į silpnąsias jų vietas. O juk teatrų publika netiki tradicijomis ir pervertina progresą. O seniai jau daugiausia buvo jaunimas, jau vien todėl, kad jaunų ir savaime yra tradicijos saugotojai ir, reikia pripažinti, šiaip yra daugiau negu senių, užtat jie ir dominuoja tarp tikrai ne patys karščiausi progreso šalininkai. Būtent teatro žiūrovų. Komedijų autoriai nesuklydo nusprendę, todėl demokratinio režimo sąlygomis senoliai galėtų kad išjuokdami senius gali tikėtis pasisekimo. O ir neto- sudaryti gerą atsvarą visuomenės apsvaigimui, kuris bulumų, kuriuos galima išjuokti, buvo per akis. pasireiškia beatodairišku praeities niekinimu ir tokiu Atėnuose, Romoje ir daug kur kitur senis buvo ko- pat beatodairišku kiekvienos permainos priskyrimu miška figūra, o tai, kaip labai tiksliai apibrėžė Rousseau, pažangai. Tačiau demokratams jokios atsvaros nereikia, iš esmės paveikė papročius. Kartą ir visiems laikams todėl seniai jiems visų pirma yra priešai. Maža to, kad tapęs komiška figūra, senas žmogus neteko visuome- jie gina tradiciją ir nedžiūgauja dėl progreso, seniai dar ninio autoriteto. Ciceronas knygoje „Senatvė“ išreiškė nori būti ir gerbiami, nori, kad būtų gerbiama religija, priešingą visuomenės nuomonei poziciją, stengėsi re- šlovingi praeities žygdarbiai, šalis ir jos istorija. Tokia abilituoti šį nelabai simpatišką personažą, rado daug pagarba demokratams yra nepakenčiama, nes giliai šir- švelninančių aplinkybių, kurios pateisina senių elgesį. dyje jie nujaučia, kad patys nėra tokios pagarbos verti. Bet tai reta išimtis. Dominuojančią tendenciją veikiau Klausiate, ko gi tie demokratai nori? atspindi tai, kad net žilabarzdis imperatorius Karolis Tikrai ne pagarbos. Jie trokšta aistros, įkarščio, mei- Didysis viduramžių epuose dažniau rodomas kaip ko- lės, atsidavimo. Kiekvienas nori, kad kiti atsilieptų į jo

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 jausmus. Minia nepajėgia jausti pagarbos, ji gali būti jančia, bet įtikinama, skvarbia kalbėsena. Sąžinė geba tik mylinti, nusivylusi, pakylėta arba sužavėta. pakeisti taktiką, užsimaukšlinti abejingumo, skepticiz- Todėl nieko nuostabaus, kad liaudis nemėgsta senių. mo kaukę, pasislėpti po diletantizmu, kad per pagun- Pati liaudis yra panaši į jaunuolį. Argi tie patys bruo- dų ir pataikavimo luobą prasimuštų išmintingas žodis. žai, kuriais Horacijus apibūdina jaunuolį, netinka ir Tada ji byloja maždaug taip: „Gal ydos ir dorybės, me- miniai? las ir tiesa, šiurkštumas ir mandagumas, palaidumas ir tyrumas yra tik skirtingos to paties dalyko apraiškos, Jaunuolis, kai nuo mokytojo priežiūros atjunksta, skirtingos to paties gyvenimo, kurio visi pasireiškimai Pamilsta žirgus ir šunis, ir žalią Marso lauką, turi prasmę, formos. O jeigu taip, tai nieko neprarasi- Jį minko tarsi vašką ydos, jis išdidus – neklauso patarimų. me, būdami garbingi žmonės, gal taip mums iš tikrųjų Jis lėtas kaupti ir švaistyti greitas, netgi geriau…“ Geismai karšti, bet greit, kas buvo miela, jam pabosta. Negerbdama savo senių, liaudis juos gadina. Seniai išsigimsta, bjaurėja. Montesquieu teisus, kai sako, kad Kad ir kaip būtų, minia linkusi ne gerbti, o gar- jausdami jaunimo pagarbą seniai pradeda ir patys save binti, todėl viešpataudama niekam nepuoselėja pa- gerbti. Netekę šios pagarbos, seniai praranda ūpą tar- garbos. Demokratijai senių draugija ne prie širdies. nauti visuomenei, nebenori daugiau patarinėti, o jeigu Čia reikėtų dar kartą priminti, kad terminas „geron- ir drįsta patarti, tai ieško aplinkinių kelių, tarsi atsi- tokratija“ kadaise reiškė priimtiną ir gerbtiną dalyką. prašinėdami už savo išmintį. Arba vaizduodami, kad Skirtingai nei buvo senovėje, dabar šis žodis tariamas pliauškia niekus, stengiasi išdėstyti nekaltą savo nuo- su pajuokos gaidele, nes pagarba senoliams painio- monę apie svarbius dalykus. Arba dar blogiau – maty- jama su senių valdžia, kuri nieko, išskyrus pašaipą, dami, kad jų vaidmuo visuomenėje vis labiau ignoruo- nenusipelno. jamas, savo noru nulipa nuo scenos. Pagarbos praradimas, apie kurį kalba Platonas, Aristotelis, Montesquieu, yra didelį nerimą keliantis IX reiškinys, vertas kuo atidžiausio nagrinėjimo. Kantas, svarstydamas apie tai, kam žmogus turėtų paklusti, Visuomenės įpročiai koks kriterijus svarbiausias, nurodo būtent pagarbą – ne meilę ar baimę, o pagarbą, kuri niekada mūsų ne- Nekompetencijos kultas sujaukė ne tik šeimyninius apgauna. santykius, tikėtina, kad ne mažiau neigiamai jis paveikė Taigi ir visuomeniniame gyvenime reikėtų pasi- ir visuomenės papročius, santykius tarp žmonių. Daž- kliauti pagarbos jausmu, paklusti tiems, kurie šį jausmą nai stebimasi, kodėl žmonės dabar ne tokie mandagūs įkvepia. Tai pagrindinis kriterijus, išskiriantis, ką reikė- kaip anksčiau. „Mes tapome demokratiškesni“, – atsa- tų puoselėti, į ką įsiklausyti, kam paklusti kūnu ir siela. koma juokais ir tai yra tiesa. Tačiau būtų gerai, jeigu Senoliai – tautos sąžinė. Net jeigu jie rūstūs, priekabūs, suvoktume šio ryšio esmę. Montesquieu pabrėžia, kad griežti, užsispyrę, skvarbūs, įkyrūs, amžinai kartojantys „gerų manierų nebesilaikoma tada, kai nebenorima vieną ir tą patį, vis tiek jie – sąžinė. pažaboti savo silpnybių“. Ir įžvalgiai palygina: „Manda- Prasminga šį palyginimą išplėtoti. Sąžinės balso ga- gumas pataikauja kitų ydoms, o geros manieros trukdo lima neklausyti, nesunku jį nuslopinti ir neteikti jam pasireikšti savosioms.“ […] Pataikavimą ydoms vargu reikšmės nustūmus į patį sąmonės dugną, tačiau neį- ar galima vadinti mandagumu – greičiau tai papras- manoma priversti, kad jis nutiltų. Sąžinė gali prabilti čiausias noras įsiteikti. Mandagumas ir gero elgesio ir kita – aistrų kalba, ne tų, žemųjų, bet vis dėlto aistrų. taisyklės yra beveik tas pat, skiriasi tik jų lygmuo. Ge- Įsakmi jos intonacija gali pavirsti įtaigia, ne pamokslau- ros manieros dvelkia šaltuku, nes jas diktuoja pagarba.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 79 Mandagumas turi apdairaus pataikavimo elementų, Geros manieros, kaip asmeninės ištikimybės pa- nes maloniai pabrėžiami kito žmogaus privalumai, o tvirtinimas, taip pat yra iš esmės antidemokratiškos. ne jo trūkumai, juo labiau ydos. Pilietis neturi būti ištikimas niekam asmeniškai – tik Geros manieros ir mandagumas reiškia gebėjimą ro- visuomenei. Labiausiai smerktina yra pareikšti, kad esi dyti dėmesio ženklus kitam ir norą, kad jis atsakytų tuo kažkieno nuolankus tarnas, išsirinkti ką nors vieną ir pačiu. Taip, tai savotiški barjerai, bet jie greičiau atra- pasižadėti jam tarnauti, pripažinti kieno nors prigim- ma, už kurios galima pasilaikyti. Jie žmones atskiria, tinį ar įgytą socialinį pranašumą, nes joks žmogus ne- tačiau jų nenutolina. gali būti pranašesnis už kitą. O jeigu prigimtis ką nors Atmetus geras manieras ir mandagumą, nustojama apdovanojo labiau už kitus, tai – gamtos klaida. Pra- slėpti ir savo trūkumus. Šiaip ar taip, mandagumas ir našumo pripažinimas veda į vasalinę priklausomybę. geros manieros grindžiamos pagarba kitiems ir savi- Demokratams tai nepriimtina. […] garba. Gerai yra pasakęs abatas Barthelemy: „Ori aukš- Mandagumas, maskuojantis mūsų trūkumus, yra ne- čiausio luomo atstovų laikysena rodo jiems būdingą pakenčiamas žmogui, aistringai trokštančiam pabrėžti savigarbą, o jų mandagumas leidžia manyti, kad jie tai, kas jam pačiam atrodo verta dėmesio ir pagarbos. gerbia kitus.“ Pascalis pabrėžia: „Mes apribojame save, Todėl demokratas paprastai net nemėgina taisyti savo kai liekame stovėti, kitiems sėdint, kai nusiimame ke- trūkumų, nes laiko juos privalumais. Būtinybė slėpti purę, kitiems to nedarant, jei tuo nesiekiame jokios savo netobulumą jam atrodo bukas ir visiškai bepras- apčiuopiamos naudos. Toks mūsų elgesys tik parodo, mis savęs kankinimas. kad esame pasirengę nepatogumams vien iš pagarbos Taigi demokratai yra giliai įtikėję dviem dalykais: kitiems žmonėms.“ pirma – visi žmonės lygūs, antra – vadinamieji trūku- Mandagumas – pagarbos ženklas ir ištikimybės pa- mai yra tiesiog skirtingi asmeniniai skirtingų žmonių tvirtinimas. bruožai. Iš to daroma išvada, esą kalbos apie trūkumus Tačiau visa tai iš esmės nedemokratiška, nes demo- yra pagrįstos prietarais, ydas sugalvojo visokio plau- kratija nepripažįsta vienų pranašumo prieš kitus, todėl ko intrigantai, šventikai, aristokratai, užgrobę valdžią, nevertina nei pagarbos, nei asmeninės ištikimybės. Juk apskritai valdantieji, kad įskiepytų žmonėms mintį apie ką nors gerbti reiškia laikyti save žemesniu. Mandagiai nuolankumą, siekdami klastingų savo tikslų. Taip, esą, elgtis su sau lygiu, tarsi laikytum jį aukštesniu, yra pa- bandoma pažaboti žmones iš vidaus. Laikydama tai- girtinas dalykas, bet jis visiškai priešingas demokrati- kiklyje oponentų sąžinę, valdžia paralyžiuoja jų valią jos dvasiai. Demokratijos požiūriu niekas negali būti priešintis, sukelia nusižeminimo jausmą ir galiausiai kuo nors pranašesnis už tave patį, o elgdamasis su sau priverčia paklusti. Iš to daroma išvada, kad pastangos lygiu kaip su aukštesniu, dvigubai veidmainiauji, nes įveikti savo trūkumus mandagumu tėra aristokratų veidmainystė reikalauja atsakomosios veidmainystės, triukas ir tironų įrankis. todėl, kai giri, pavyzdžiui, kito protą, tu iš tikrųjų lauki, Šalyje suklestėjusi demokratija prancūzus, kurie kad būtum pagirtas pats. kadaise garsėjo galantiškumu, pavertė laukinių gauja. Mandagumas atrodo smerktinas vien todėl, kad, net Būtent tokia kaina buvo įtvirtinta visuotinė lygybė ir ir nenorėdami pripažinti kieno nors pranašumo, vis paminta galimybė tobulinti žmogaus prigimtį, bent jau tiek tą pranašumą deklaruojame. Elgdamiesi su sau ly- kai kuriuos tos prigimties bruožus. Būti šiurkščiam yra giu kaip su aukštesniu, tarsi pakylėjame jį savo akyse. demokratiška. Šventa teisybė: jeigu nelygybės nebūtų, reikėtų ją sugalvoti. Mandagumu tarsi viešai pareiškiame, kad aris- tokratiškumo niekada nebūna per daug. Demokratams Tęsinys kitame numeryje tai stringa kaip ašaka gerklėje.

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Iš kultūros istorijos

Kristina CIVINSKIENĖ

SAVAS IR SVETIMAS VACLOVAS RATAS-RATAISKIS

ei išeivijos dailėje ieškotume to, ko nebuvo Lietuvoje, Jonyno galeriją, o po to ekspozicija bus rodoma Lietu- JVaclovo Rato-Rataiskio grafika būtų ypač geras pa- vos dailės muziejuje. vyzdys. Formos, estetikos akcentavimas, optimistinė Vaclovas Ratas-Rataiskis Kauno meno mokykloje nuotaika vengiant niūraus dramatizmo – išskirtinės šio mokėsi pas Adomą Galdiką, vėliau priklausė grupei autoriaus, kurį galima vadinti džiaugsmo dailininku, Ars, dalyvavo ir buvo ne kartą apdovanotas tarptauti- kūrinių savybės. nėse parodose. Jo kūryba priklauso lietuvių dailės auk- Antrajam pasauliniam karui baigiantis, Lietuvą buvo so fondui. priversti palikti daugiau kaip 100 dailininkų. Nors tikė- Apie jo kūrybą išeivijoje kiek daugiau sužinojome josi, kad netrukus grįš į Tėvynę, tačiau ne daug kam iš 1998 m. Nedidelio formato XX a. 4–5 dešimtmečių jų pavyko apsistoti bent kiek arčiau jos – Europoje. Ki- raižiniai ir vėlesnio laikotarpio spalvotos monotipijos tus likimas nubloškė į JAV, Pietų Afriką, Australiją… traukė akį, tačiau didesnio menotyrininkų susidomė- Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išeivijos dailė jimo nesukėlė. Jose atsispindi Vakarų Europos meno pradėjo grįžti. Surengta nemažai parodų, išleista ka- kryptys – abstrakcionizmas, konstruktyvizmas, tačiau talogų. Pirmiausia ieškota avangardinių meno formų, ne tų krypčių perversmas. Spalvoti, rafinuotai estetiški to, kas sovietmečiu Lietuvoje buvo užgniaužta. Vertin- ir optimistiški Australijos vaizdai atrodė įdomūs, tačiau giausia laikoma JAV ar legendinėje menų Mekoje Pa- palyginti niūrioje klimato juostoje esančiai Lietuvai ryžiuje apsistojusių menininkų kūryba. O tokia tolima gana svetimi. šalis kaip Australija, palyginti su Amerika ar Europa, Kaip ir dauguma išeivių, Vaclovas Ratas-Rataiskis atrodė tiesiog provincija, ji galėjo vilioti nebent savo sutrumpino užsieniečiams sunkiai ištariamą savo pavar- egzotika. Lietuvių dailininkų, emigravusių į Australiją, dę ir tapo tik Ratu. 1944 m. Vaclovas su žmona Regina nėra daug. Grafikai Henrikas Šalkauskas, Eva Kubbos, ir dukterimi Ramona pasitraukė į Vieną (Austrija), po Algirdas Šimkūnas, tapytojas Leonas Urbonas, portre- karo – į Augsburgą (Vokietija), 1949 m. persikėlė į Aus- tistas Vladas Meškėnas, skulptorius Teisutis Zikaras, traliją. Iš pradžių apsistojo Perte, 1954 m. išvyko į Si- keramikė Jolanta ir tapytojas Jurgis Janavičiai, Vaclovas dnėjų. Australija tapo ir Vaclovo Rato amžinojo poilsio Ratas-Rataiskis, dar keletas… vieta. Dailininkas mirė 1973 m. sausio 3 d., palaidotas Akstinas aptarti Vaclovo Rato-Rataiskio kūrybą – Sidnėjuje. 100 metų jubiliejinė retrospektyvinė dailininko paro- Ilgą laiką apie dailininko kūrybą ne daug kas buvo da Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, žinoma, išskyrus tarpukario laikotarpį. Iškart po to, kai kuris buvo viena pirmųjų Vaclovo Rato-Rataiskio dar- baigė Kauno meno mokyklą, pradėjo dalyvauti paro- boviečių. Vėliau kūriniai, tiesa, ne visi, bus perkelti į dose ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. 1935 m. muziejaus filialą Druskininkuose – Vytauto Kazimiero dalyvavo Lietuvos grafikos meno parodoje Košice, Če-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 81 koslovakijoje. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodo- Knygas iliustravo, lietuvių meną propagavo ir atsi- je „Menas ir technika moderniame gyvenime“ pelnė dūręs Australijoje. 1967 m. parengė albuminį leidinį Garbės apdovanojimą (Prix d’Honeur) už medžio rai- „Vienuolika lietuvių dailininkų Australijoje“ (Eleven Li- žinius Maironio baladei „Jūratė ir Kastytis“. Dalyvavo thuanian Artists in Australia), 1970 m. iliustravo Agnės tarptautinėje medžio raižinių ir litografijos parodoje Lukšytės novelių knygą „Kalnų velnias“ (The Mountain Čikagoje. 1937 m. dailininkas pradėjo dirbti Vytauto Devil). Didžiojo kultūros muziejaus (dabar – Nacionalinis Lietuvoje įgytas išsilavinimas, darbas muziejuje, M. K. Čiurlionio dailės muziejus) Meno skyriaus vy- sėkminga meninė veikla Vokietijoje ir Austrijoje pa- riausiuoju muziejininku. dėjo Vaclovui Ratui siekti menininko karjeros. Visi Nemažai tuometinių Kauno meno mokyklos ab- emigrantai Australijoje pirmuosius dvejus metus tu- solventų skynė laurus tarptautinėse parodose, tuo at- rėjo dirbti privalomą, dažniausiai fizinį darbą. Ratas žvilgiu Ratas nėra išskirtinis. Tačiau vertėtų atkreipti išvengė prievolės dirbti plytų fabrike, nes graikų kil- dėmesį, kad jau ankstyvojoje kūryboje dailininkas pa- mės imigrantas, įtakingas menininkas George Vou- sinėrė į intensyvias formos ir estetikos paieškas. XX a. douris (1920–1990), pastebėjęs Vaclovo talentą, pa- 4 dešimtmečio Europoje dominavo dekoratyvumas, rūpino jam darbą golfo laukuose. Egzotiškos gamtos abstraktumas, konstruktyvumas, šias meno sroves Ra- vaizdų ir garsų apsuptyje jis 6 mėnesius vaikščiojo tas adaptavo savaip. Rašydamas apie Lietuvių dailės pa- po pievas rinkdamas šiukšles ir pamestus golfo ka- rodą 1944 m. Vilniuje, Juozas Keliuotis išskyrė jį kaip muoliukus. Vėliau gavo darbą Darbyshire keramikos ieškantį savo kelio: „Vaclovas Rataiskis-Ratas ornamen- fabrike Perte, o paskui Diana keramikos fabrike Si- talus, bet jaučiąs grafikos esmę.“1 dnėjuje. Formos estetikos paieškos ir jaunatviškas maksimaliz- Keramika jam kaip dailininkui buvo naujas iššū- mas atvedė dailininką į grupę Ars, įsikūrusią 1932 m., o kis. Rato kūrybą tyrinėjusi estų kilmės dailininkė Tiiu vėliau ir į Formą, kurią 1933 m. įkūrė studentai2, su- Reissar3 teigia, kad jo sukurtos naujoviškos keramikos manę iliustruoti lietuvių rašytojų antologiją. Tačiau ne formos ir metalo glazūra buvo naujiena Australijoje. vien knygų iliustravimas vienijo grupės narius, nega- Keramikos indams jis suteikė gracingas šio žemyno lima nepastebėti formalistinės šios grupės pakraipos, paukščių formas. estetinio susitelkimo. Paukščiai, o juos vaizduoti dailininkas pradėjo dar Knygų iliustravimo įgūdžiai lietuvių dailininkams Vokietijoje („Dvylika juodvarnių“), tapo visos jo kū- labai pravertė pokario metais Vakarų Vokietijos ir Aus- rybos leitmotyvu, iš keramikos indų „perskridę“ ir į trijos pabėgėlių stovyklose. grafiką. 1944 m. emigravęs į Vokietiją, Ratas įsteigė privačią dai- Pirmosios didesnės Vaclovo Rato grafikos parodos lės mokyklą. Be to, buvo pakviestas skaityti paskaitų Tarp- Perte įvyko 1951 ir 1953 m. Jose jis rodė Vakarų Aus- tautinėje meno akademijoje Miunchene. Kūrė iliustracijas tralijos vaizdus. Rogeris Butleris Nacionalinės aus- Žiburių savaitraščiui, buvo jo dailės skyriaus redaktorius. tralų galerijos knygoje „Europiečiai“ susižavėjęs rašė Gyvendamas Vokietijoje dalyvavo tarptautinėje Grafikos apie emigranto talentą, gebėjimą taip greitai perimti ir knygos meno parodoje Belgijoje, o 1949 m. kartu su aborigenų meno motyvus ir perkelti į medžio raiži- Paulium Augium, Telesforu Valium ir Viktoru Petravi- nius. čium išleido knygą „40 medžio raižinių“. Savo kaip grafiko Grafikos spaudas Australijoje anuo metu reiškė tą iliustratoriaus talentą Ratas atskleidė daugiafigūriais vaiz- patį kaip ir reprodukcija. Todėl grafikos menas buvo dais lietuvių pasakai „Dvylika juodvarnių“ (The Twelve ne itin vertinamas, Vaclovo Rato personalinės parodos Ravens). Grafikas pasirinko anglų kalbą, argumentuoda- irgi nuskambėjo kaip šauksmas tyruose. Suvokdamas, mas žvilgsniu į ateitį ir tarptautinio konteksto svarba. kad vienas perversmo grafikos mene nepadarys, Ratas

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1954 m. Sidnėjuje įstojo į Šiuolaikinio meno sąjungą ir pradėjo burti Sidnėjaus grafikų draugiją. 1960 m. organizavo pirmąją Austra- lijos grafikos parodą, taigi padėjo pagrindus profesio- nalios grafikos plėtrai. O ir įvairios grafikos technikos Australijoje iki tol nebuvo žinomos. Novatoriškiausi Rato atspaudai padaryti ant gipso blokelių. Po parodos pirmieji 24 nariai 1961 m. vasarį įsteigė Grafikos meno draugiją (dabar šioje draugijoje yra apie 400 narių). Grafikos meno parodos tapo vienu pagrin- dinių Sidnėjaus meno įvykių, patraukė meno mylėtojų, kritikų ir meno kolekcininkų dėmesį. Buvusi Sidnėjaus grafikų draugijos prezidentė Tiiu Reissar prisimena, kad Grafikos meno draugijos įkūri- mas pranoko net paties Vaclovo Rato lūkesčius, o gebė- jimas rengti įspūdingas parodas išpopuliarino Austra- lijos grafikus. Vaclovas Ratas buvo įvertintas – 1965 m. jam įteiktas Australijos mados dizaino sidabro apdova- nojimas. Šiam lietuvių dailininkui buvo lemta atsidurti ne pasaulio kultūriniame centre, o atokesniame kampelyje, bet sąlygos realizuoti save ten buvo palankesnės. Egzo- tiškos šalies gamta, menininką supusi aplinka padikta- vo naujų motyvų. Raižiniuose, spalvingose monotipi- Vaclovas Ratas-Rataiskis dirbtuvėje jose vyrauja australietiški motyvai – gamta, paukščiai, čiabuvių gyvenimo scenos. Tai sustabdytos džiaugs- Verta pasidžiaugti, kad tolimoje šalyje lietuvių daili- mingos akimirkos. ninkas ne tik atspindėjo jos egzotišką grožį, bet ir savo 1966 m. Vaclovui Ratui buvo diagnozuota leukemi- europine patirtimi praturtino Australijos meną. ja, gydytojai neabejojo, kad gyventi jam liko vos pusė metų. Dailininko žmona Regina su dukterimi Ramona bijodamos, kad tokia žinia jį palauš, šios diagnozės taip 1 Juozas Keliuotis, Lietuvių dailės paroda Vilniuje, Kūryba, 1944 m. balandžio niekada jam ir nepasakė. Likimas lėmė, kad Vaclovas mėn. Perspausdinta: Nemunas, 2006-07-13, Nr. 27 (115–556). Ratas gyveno dar septynerius metus. Sukrėsta žinios 2 Grupei Forma priklausė P. Augius-Augustinavičius, V. Rata-Rataiskis, V. Petravi- apie tėvą užklupusią ligą, dailininko kūrybos propa- čius, A. Kučas, L. Vilimas, H. Rudzinskas, K. Šaulys, A. Dargis, ir J. Jankus. gavimu ir saugojimu ėmė rūpintis jo duktė balerina 3 Tiiu Reissar – Australijos estų kilmės menininkė ilgą laiką buvo Sidnėjaus gra- Ramona4. Ji atsisakė baleto trupės gastrolių ir 1966 m. fikų draugijos prezidentė. Jos straipsnis apie Vaclovą Ratą bene išsamiausiai surengė keletą sėkmingų Vaclovo Rato personalinių apžvelgia menininko kūrybos kelią. Australijos lietuvių informacijos centro parodų Niujorke, Čikagoje, Klyvlande, Los Andžele ir puslapis http://www.slic.org.au/ Vašingtone. 4 Vaclovo Rato duktė Ramona dažna viešnia ir Lietuvoje. Ji dovanojo tėvelio gra- Pozityvus mąstymas buvo varomoji Vaclovo Rato- fikos darbų Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejams. Rataiskio kūrybos, o gal ir gyvenimo, jėga. Turbūt ne- 1998 m. padėjo surengti Vaclovo Rato darbų parodą Vilniuje. Ji, kaip buvusi ba- atsitiktinai likimas jam buvo gana palankus. lerina, užmezgė Lietuvos baleto ir modernaus šokio ryšius su Australija.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 83 Dainius JUNEVIČIUS

VARŠUVOS FOTOGRAFAS KONRADAS BRANDELIS LIETUVOJE

Pirmoji viešnagė. 1871 m.

irmosios Vilniaus ir Kauno nuotraukos buvo pa- nelio Kaune statybą 1861 m. Tai ankstyviausios Kauno Pdarytos maždaug prieš šimtą penkiasdešimt metų. nuotraukos2. Turimą ankstyviausių Lietuvos fotovaizdų rinkinį pas- Neseniai Peterburge, Rusijos nacionalinės bibliotekos taraisiais metais papildė Peterburge, Maskvoje, Varšu- estampų skyriuje, aptikau Varšuvos fotografo Konrado voje, Madride ir Paryžiuje surastos Vilniaus fotografų Brandelio nuotraukų albumą su Liepojos geležinkelio Korzono, Sveikovskio, Zacharčiko, vengro Rohrbacho linijos, ėjusios per Lietuvą, atidarymo vaizdais3. Šio sky- nuotraukos. Malonu pranešti, kad XIX a. 8 dešimtmety- riaus vadovei, Rusijos fotografijos istorijos tyrinėtojai, je fotografuoti, kaip tiesiamas geležinkelis, buvo atvykęs meno istorijos daktarei Barchatovai esu dėkingas, kad Varšuvos fotografas Konradas Brandelis, palikęs du Lie- jau anksčiau parodė mažai žinomo Vilniaus fotografo tuvos nuotraukų aplankus. Hetzscholdo 1866 m. Vilniaus cerkvių albumą4. XIX a. viduryje geležinkeliai visuomenę domino ne Prieš atversdami Liepojos geležinkelio albumą, trum- mažiau negu atominė energetika šiais laikais. Abdonas pai apžvelkime Konrado Brandelio biografiją ir veiklą. Korzonas fotografavo, kaip tiesiamas Panerių tunelis, Fotografas gimė 1838 m. Varšuvoje. 1858 m. baigė Var- tiltas per Vilnelę ties Rokantiškėmis1, iš Vengrijos Sege- šuvos realinės gimnazijos skyrių, rengusį chemikus, do miesto atvykęs Antonas Rohrbachas įamžino tiltus pradėjo dirbti ir mokytis fotografijos pas Karolį Beyerį. per Vokę, Nerį, Jiesią ir Merkį, geležinkelio tilto ir tu- Nuo 1865 m. rugsėjo iki 1873 m. Brandelis kartu su bro- liu Vladislovu Brandeliu ir dailininku mėgėju, savaitraščio Kłosy meniniu vadovu Marcinu Olszyńskiu turėjo ateljė „Brandelis ir bendro- vė“, o 1873 m. rugpjūtį tapo vieninteliu šios ateljė savininku. 1857–1858 m. lenkų spaudoje paskelbė straipsnių fotografijos temomis. Pa- grindinė jo ateljė veiklos sritis buvo portretinė fotografija, bet vien tuo Brandelis neapsiri- bojo. Fotografavo Varšuvos vaizdus, įvykius, sudarinėjo miesto vaizdų albumus5. Labai įdomiai 1873 m. iš Karalių pilies laikrodžio bokšto nufotografavo Varšuvos panoramą (de- šimt nuotraukų). Parengė ir išleido 1866–1869 metų kalendorius, kuriuose Varšuvos kultūrinį gyvenimą iliustravo trim šimtais nuotraukų6. Konrad Brandel. Traukinys pievoje. Nuotraukos fragmentas. 1871 Varšuvos universiteto profesoriams pagamino

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 dermatologinį odos ligų ir kitų susirgimų atlasą. Brandelis buvo ir išradėjas – 1883 ar 1884 m. sukonstravo fotoaparatą su 12–24 negatyvinėmis plokštelėmis ir pavadino fo- torevolveriu. Savo nuotraukas siūlė įvairių laikraščių redakcijoms. Dalyvavo daugelyje Rusijos ir tarptautinių parodų, kur pelnė įvai- rių apdovanojimų. Keletą kartų fotografavo caro šeimą, kai ši lankėsi Lenkijoje. 1888 m. fotografijos parodoje Peterburge eksponavo caro šeimos vaizdus iš Bresto ir Spalos (šioje netoli Varšuvos esančioje vietovėje 1884 m. carui buvo įrengta medinė medžioklės re- zidencija), iš oro baliono 1886 m. darytą nuotrauką, įamžinusią karinius manevrus Belovežo apylinkėse ties Kleščeliais7. Po pusmečio, 1889 m., Maskvoje vykusioje fo- toparodoje eksponavo imperatoriaus vizito Konrad Brandel. Liepojos geležinkelio traukinys Šiaulių apylinkėse. 1871 į Varšuvą nuotraukas ir pelnė didįjį sidabro medalį (vieną iš 10)8. 15 stočių ir dvi pusstotės, ji eina per dvi gubernijas pro Aktyvią fotografo veiklą Brandelis nutraukė 1900 m. Jonavą, Kėdainius, Šiaulius, Viekšnius ir Papilę. Kauno Yra keturi Konrado Brandelio nuotraukų albumai su gubernijoje kerta 6 didesnes upes, pastatyti 34 tiltai.9 įvairių geležinkelio linijų tiesimo vaizdais. Lenkijos fo- Įamžinti iškilmingam atidarymui Liepojos geležin- tografijos istorikai, daugiausia domėjęsi jo veikla Varšu- kelio valdyba pasikvietė Varšuvos fotografą Brandelį. voje, manyčiau, skyrė jiems pernelyg mažai dėmesio. Tokį pasirinkimą lėmė Varšuvos bankininkas Janas Rusijos geležinkelių tinklas ypač sparčiai plėtėsi Blochas, stambus kapitalistas, daug investavęs į įvairias 1870–1880 m. Po ekonominės krizės, kurią sukėlė Kry- pramonės šakas, vėliau imtas vadinti Lenkijos geležin- mo karas, atsirado daugiau kapitalo, suaktyvėjo prekyba ir reikėjo geresnio susisiekimo. Vyriausybė suteikė kon- cesijas privačioms bendrovėms, kad jos tiestų geležin- kelius ir gana greitai jų bėgiai sujungė daugelį Rusijos regionų. Pagal geležinkelių tiesimą XIX–XX a. sandūro- je Rusija ėmė pirmauti Europoje. Liepojos geležinkelio linija ties Kaišiadorimis, tuo metu tai buvo mažas Juodkonių kaimelis, nutiesta 1869–1871 m. Vėliau, kai buvo nutiestas geležinkelis nuo Naujosios Vilnios iki Romnų (Ukraina), jį imta vadinti Liepojos – Romnų geležinkeliu. Liepojos gele- žinkelio linijos atidarymo proga iliustruotas Varšuvos savaitraštis Kłosy rašė: Liepojos geležinkelis ties Juodkonių kaimu atsišako- ja nuo Vilniaus – Kauno – Virbalio linijos. Linijoje yra Konrad Brandel. Laikinasis Liepojos geležinkelio tiltas per Ventą. 1871

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 85 kelių karaliumi.10 Garsusis fotografas, atvykęs į Lietuvą autorius. Kėdainių muziejus turi šio miesto apylinkėse kelios savaitės prieš oficialų linijos atidarymą,11 padarė darytą geležinkelio tiesimo nuotrauką14, gautą iš kolek- kelias dešimtis nuotraukų. Tikėtina, kad buvo keletas cininko Henriko Grinevičiaus rinkinių. Nors Brandelio šių nuotraukų rinkinių, jos galėjo būti platinamos ir Liepojos geležinkelio albume tokios nuotraukos nėra, pavieniui, todėl dar yra vilties vieną kitą rasti. Kalba- beveik neabejotina, kad ją padarė tas pats fotografas, ma, kad prieš keletą dešimtmečių vienas Liepojos ge- kai lankėsi Lietuvoje geležinkelio atidarymo išvakarėse ležinkelio valdybos darbuotojas siūlė pirkti jo turimą 1871 m. rugsėjį. nuotraukų albumą. Čia aprašysiu Rusijos nacionalinėje bibliotekoje esantį egzempliorių. Aplanke yra 23 nuotraukos,12 su- 1 Dainius Junevičius, Józefo Czechowicziaus pirmtakai. Pirmosios Vilniaus klijuotos ant atskirų ornamentuotų kartono lapų, su nuotraukos, Baltos lankos, 1998, nr. 10, l. 108; (x) Przegląd miejscowy. Kurier parašu apačioje „Libavskaja železnaja doroga, 1871 g.“ Wileński, 1860, nr. 73, p. 780. ir apačioje dešinėje fotografo nuoroda rusiškai „foto- 2 Dainius Junevičius, Ankstyviausios Kauno fotografijos, Archiforma, 2007, graf Brandel, Varšuva 1249“. Bene septyniose nuo- nr. 2, p. 95. traukose pavaizduota Liepojos stotis ir sandėliai. Jos 3 „Либавская железная дорога. 1871“, šifras Э АлТ63жд/3-Л557, 1 inv. įdomios geležinkelių istorikams ir Latvijos praeities nr. 40933. mylėtojams. Mums svarbu, kad albume yra seniausios 4 Dainius Junevičius, Keletas XIX amžiaus 7-ojo dešimtmečio Vilniaus statybų keleto Lietuvos vietovių nuotraukos. Šiaulių apylinkėse nuotraukų, Archiforma, 2007, nr. 1, p. 92–97. Nuotraukų autoriaus pavardė nufotografuotas traukinys su tolumoje matoma miesto paaiškėjo jau paskelbus šį straipsnį, kai atsirado antras komplektas, šiuo panorama, tiltai per Obelę ties Jonava, Ventą, Gaižiūnų, metu saugomas Trakų istorijos muziejuje. Šiaulių ir Latvijos Priekulės geležinkelio stotys. Nuo- 5 Krystyna Lejko, Warszawa w obiektywie Konrada Brandla. Warszawa, traukos darytos tikriausiai tą pačią dieną, kai nemažas 1985, p. 33. keleivių būrys traukiniu važiavo per visą geležinkelio 6 Krystyna Lejko. Kalendarze fotograficzne z zakładu Konrada Brandla. Obraz liniją. Traukinys sustodavo įsimintiniausiose kelio vie- życia Warszawy w latach 60 XIX wieku. Muzeum Historyczne miasta Warsza- tose, o keleiviai – tikriausiai geležinkelio vadovai, staty- wy, Warszawa, 2009. tojai ir kitaip susiję asmenys, patekę į pirmąjį traukinį, 7 Указатель фотографической выставки, устроенной любителями этого išlipdavo apžiūrėti geležinkelio pastatų ar tiesiog pasi- искусства под высоким покровительством Великого князя Михаила vaikščioti ir atsidurdavo fotoobjektyve šalia traukinio, Михайловича. – СПб., 1888. stočių, tiltų. 8 Михаил Жур. Московская фотовыставка, 1889 г. http://photograf.rider. Minėtas savaitraščio Kłosy straipsnis iliustruotas me- com.ua/table3_3.htm, žr. 2010-03-01. džio raižiniu su penkiais vaizdais – tai Liepojos stotis, 9 Droga żelazna Libawska, Kłosy, t. XIII, nr. 328, p. 227. perkasa prie Jonavos, Šiaulių apylinkės, tiltai per Obelę 10 Ryszard Kołodziejczyk, Jan Bloch (1836–1902). Szkic do portretu „króla ir Ventą. polskich kolei“, PIW Warszawa 1983; Andrzej Żor. Figle historii, Adam Mars- Iki šiol Lietuvoje buvo tik vienos šio aplanko nuo- załek, Toruń, 2005, šio teksto santrauka http://www.bloch.org.pl/pl/, žiūrėta traukos – pro Šiaulius važiuojančio traukinio – foto- 2010 m. vasario 23 d. kopija, saugoma Šiaulių fotografijos muziejuje13. Dabar 11 Droga żelazna Libawska, Kłosy, t. XIII, nr. 328, p. 227. jau žinome ir tos nuotraukos autorių, ir fotografavimo 12 Pasak Kłosy straipsnio autoriaus, buvo sudarytas 24 vaizdų albumas. metus, ir atsiradimo aplinkybes, ir vietą, kur saugomas 13 Neg. nr. 19970. originalas. Šiaulių „Aušros“ muziejus turi visų albumo 14 Dainius Junevičius, Kėdainių vaizdai XIX amžiaus pabaigos nuotraukose, Ar- nuotraukų kopijas. chiforma, 2007, nr. 4, p. 55–58. Brandelio Liepojos geležinkelio nuotraukų albumas leidžia spėti, kas yra dar vienos anoniminės nuotraukos

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Apie knygas

Rūta Bagdanavičiūtė

Praeitis be imitacijų

„Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis“, Sudarytojai: Carl Henrik Fredriksson ir Almantas Samalavičius, Kultūros barai, Vilnius, 2010, p. 326.

is straipsnių rinkinys išleistas didelio istorinio įvy- mo rodiklis, o kartu saugiklis, kad panašios tragedijos Škio akivaizdoje – minint 20-ąsias sovietinio režimo nepasikartotų ateityje. žlugimo ir pokomunistinių šalių išsivadavimo metines, itin svarbias Vidurio Rytų Europai, kurią sovietinė Martinas M. Simecka straipsnyje „Dar nelaisvi“ tei- okupacija Geležine uždanga per prievartą atidalijo nuo gia, kad istorija po 1989-ųjų negali ir neturėtų apsiribo- laisvojo pasaulio, todėl šios žemyno dalies gyventojams ti vien mūsų pačių diagnoze: „Visi mes, kurie bent dalį marksistinė teorija virto skaudžia stalinistine (chruščio- suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant ko- vine, brežnevine ir t. t.) praktika. Knygoje ypatingas dė- munistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad mesys skiriamas būtent šiai patirčiai, svarstoma, kodėl galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo taip skirtingai ji suvokiama. Ar Europos Vakarai ir Rytai pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo apskritai nori vieni kitus išgirsti, išklausyti, kad sukurtų bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, bendrą naratyvą, puoselėdami vieningą Europos atmin- kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas ties kultūrą? Formaliai griuvus sienoms, liko nepajudin- paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. tos vidinės, sumūrytos iš sunkių skirtingos patirties ir Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi atminties akmenų. Europa nebegali ir nebenori imituoti paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau lais- nuoseklios, vienalypės istorijos. Galima kalbėti tik apie vės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei.“ istorijas (tą atspindi ir knygos pavadinimas) – skirtin- Matyt, todėl, – teigia eseistas, – pernelyg skubėjome gas, kartais net nesuderinamas, besivaržančias tarpusa- prisitaikyti ir prie didžiojo ideologinio konflikto nuga- vyje dėl galios interpretuoti praeitį, skleisti ir įtvirtinti lėtojų, mūsų politinio elito vadovėliais tapo Kopenha- savo tiesą. Svarbiausia neprarasti vilties, kad sudėlioję gos kriterijai ir Vašingtono sutartis. vientisą praeities mozaiką geriau suprasime vieni kitus. Tokios istorijos dažnai atveria nutylėtas praeities tra- Timothy Snyderis straipsnyje „Subalansuojant sąskai- gedijas. Dar ne viską žinome ir apie holokaustą, ir apie tas“ rašo: „2004 m. plėtra meta naują iššūkį – europie- lenkų žudynes Katynėje, kitus nacių ir sovietų nusikalti- čiai turi rasti būdą, kaip perrašyti istorinį naratyvą, kad mus – žiauriausius žmonių naikinimo būdus, marinimą jis aprėptų ir Rytus, ir Vakarus. Tai pareikalaus akistatos badu, okupantų prievartą... Ši atmintis yra neatsiejama su dviem esminiais Europos nesenos praeities dalykais: mūsų kolektyvinės – socialinės, kultūrinės – pasąmonės pirma, teks pripažinti, kad Antrojo pasaulinio karo kan- dalis, ji glūdi mumyse ir yra mūsų istorinio sąmoningu- čių centras buvo ne žemyno Vakaruose, o veikiau Ry-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 87 tuose, antra, reikės įsisąmoninti, kad Rytų europiečiai jūsų šaknys žydiškos? – buvo klausiama pirmuosiuose keturis dešimtmečius kentė komunistų prievartą, o ne Lenkijos žydų žurnalo Midrasz, įkurto 1997 m., nume- kaupė europinės integracijos patirtį. Nederėtų many- riuose. – Ar tai kelia jums rūpesčių? Ar tai paslaptis?“ ti, kad paprasta atremti nacių ir sovietų teroro istorinę Galbūt bijote apie tai pasakyti draugams ar kole- jėgą“ (p. 24). goms? Savo vaikams? Savo vyrui ar žmonai? Jums nerei- Dar viename sttraipsnyje, parengtame pagal Eurozine kės vieniems spręsti šių problemų, – žadėjo reklaminis konferencijoje Vilniuje skaitytą pranešimą, Snyderis pa- skelbimas. Tie, kurie grūmėsi su žydišku savo tapatumu, brėžia: „Masines žudynes įteisinusi ideologija buvo taip dabar turėjo galimybę kreiptis pagalbos telefonu. „Dis- pat ir ekonominės raidos vizija. Nepritekliaus pasaulyje, kretiškumą garantuojame“ (p. 174). kur ypač stinga maisto, abu režimai masinį žudymą de- „Žlugus komunizmui, šimtai žydų paauglių iš Jungti- rino su ekonominiu planavimu.Tą jie darė būdais, kurie nių Valstijų, Izraelio ir daugelio kitų šalių užplūdo Lenki- šiandien atrodo šiurpūs ir visiškai nepriimtini, tačiau ją. Užsisiuvę Dovydo žvaigždes, jie atvykdavo aplankyti anuo metu juos daug kas palaikė, jais tikėjo. Maisto da- mirties stovyklų, apraudoti savo mirusiųjų šalyje, kurią bar netrūksta, bent jau Vakaruose, tačiau trūksta arba laikė kapinėmis. Šios išvykos buvo vadinamos Gyvųjų žy- XXI a. pritrūks gėlo vandens, švaraus oro ir prieinamos giais ir baigdavosi Izraelyje, nes tai naujas pasaulis, nauja energijos. Klimato pokyčiai gali atnaujinti bado grėsmę. viltis, Naujojo žydo žemė. Kalbėtis su lenkų žurnalistais Jei masinių žudynių istorija duoda kokią nors bendrą jie nenorėjo – jie apskritai nenorėjo kalbėtis su lenkais. politinę pamoką, tai ji moko sergėtis to, ką galima pava- […] Šie jauni žydai norėjo išgirsti tik viena – kaip ga- dinti privilegijuota raida, t.y. valstybė bando įgyvendin- lima gyventi čia, žemėje, kuri paversta kapinėmis. Jie ti tokią ekonominės ekspansijos formą, kai nurodomos norėjo sužinoti, kodėl lenkai neišgelbėjo žydų. Jie buvo aukos ir raginama pelnytis iš mirties. Neatmestina ga- įsitikinę, kad vokiečiai neatsitiktinai pasirinko Lenkiją limybė, kad vienos grupės sunaikinimas būtų naudin- mirties stovyklų vieta. Jie nieko nežinojo apie didvyriš- gas kitai grupei ar bent jau ji galėtų to norėti. Tai tokia ką lenkų pogrindį. Nežinojo, kad Aušvice žuvo ir lenkų. politikos forma, su kuria Europa jau buvo susidūrusi ir Jie nenorėjo žinoti“ (p. 180–181). gali vėl susidurti. Vienintelis tinkamas atsakymas būtų Gyvais liudijimais paremtas pasakojimas sublimuo- toks etinis įsipareigojimas individui, kad jo gyvybė būtų ja kontroversiškus požiūrius, nuoskaudas dėl praeities, vertingesnė už jo mirtį, tada tokio pobūdžio schemos kurios įspaudai kamuoja jau trečiąją kartą. taps neįsivaizduojamos. Šių dienų Europa yra nuostabi būtent dėl gebėjimo de- Clausas Leggewie straipsnyje „Mūšio laukas – Euro- rinti klestėjimą, socialinį teisingumą ir žmogaus teises. Ji pa“ pabrėžia: „Panašu, kad Europos Sąjungos politinė galbūt labiau nei kuri kita pasaulio dalis „bent šiuo metu“ ateitis tebėra neaiški. To nepasakysi apie Europos pra- yra įgijusi imunitetą beširdiškam instrumentiniam eko- eitį. […] Ar europiečiai – daugybė milijonų ES piliečių, nominės plėtros siekiui. Vis dėlto jos atmintis turi keletą taip pat šveicarų ir ukrainų, turkų ir norvegų, kitaip ta- keistų atotrūkių nuo istorijos, nors dabar istorija reikalin- riant, sparčiai besiplečianti pasaulio „tauta in spe“, turi ga galbūt labiau nei kada nors anksčiau. Nesena Europos bendrą atmintį ir bendrą istorinę sąmonę? O reikėtų praeitis galėtų tapti nuoroda į netolimą kitos pasaulio da- turėti, jei norime susidoroti su politinėmis savo proble- lies ateitį. Tai dar viena priežastis, kodėl sąskaitas su pra- momis. Europos tautos sukūrė gausybę didžiųjų pasa- eitimi reikia suvesti labai teisingai“ (p. 97–98). kojimų ir mitų, užtikrinančių solidarumą tarp nustaty- tų savo sienų. Tačiau kokie suvienytos Europos reikalai? Marci Shore esė „Judeo-bolševizmo“ paveldas. Post- Kokiu požiūriu jos atmintis yra „padalyta“? Ar europinė komunistinės Lenkijos vaizdai“ svarsto problemą „Kaip atmintis yra padalyta tarp Europos tautų kaip „bendrai būti žydu Lenkijoje?“ Aptaria tapatumo paieškas: „Ar valdoma atmintis“? Ar vis dėlto europinė atmintis vieną

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Europos tautą atskiria nuo kitos, sukurdama „skiriamą- namus“ (p. 152–153), bet vis atsidurdavo istorijos spąs- ją atminties sieną“? tuose, tarsi Adalberto von Chamisso pasakos herojus, Nei Londone, nei Paryžiuje, nei Atėnuose, jau nekal- pardavęs velniui šešėlį, susipainiojęs neaiškiose dabar- bant apie Varšuvą, skeptikai nepasitiki antnacionaline ties sąsajose su miglota šeimos praeitimi, kai ilgesio Europos idėjos sklaida, nes mano, kad taip įsibraunama persmelkti sapnai pinasi su realybe (mistiškos sąsajos į nacionalinį ir parlamentinį valstybių narių suverenu- tarp susapnuoto ir realaus namo Berlyne). Todėl „koks mą. […] nors realus praeities objektas, susiklosčius tam tikroms Tad mano tezė tokia: tie, kam rūpi Europos visuome- aplinkybėms ir oro sąlygoms, gali išnirti tarsi vaiduo- nės politinis tapatumas, turės pripažinti, kad diskusijos klis, o gal sapnas itin jautraus asmens mintyse ir sukurti dėl ginčytinų praeities faktų ir skirtingų patirčių ne ma- jungtį su jo praeitimi“ (p. 164). žiau svarbios už ekonomines sutartis, bendrą valiutą ir Pasak jo, „visa žydų istorija visais laikais buvo kažkie- atviras sienas“ (p. 100–102). no kito istorija. Nusivylusieji savo dabartimi ieško fik- cinės praeities, kuri paaiškintų ir pateisintų dabartines Karlas Schlögelis straipsnyje „Atminties vietos ir jų nelaimes. Visi esame susidūrę su žmonėmis, kurie sluoksniai“ svarsto, kad bendra europinės atminties pavagia kieno nors praeitį, jo ar jos gyvenimo istoriją, kultūra, vieninga europinė atminties erdvė galėtų būti falsifikuodami pasus arba klastodami gimimo liudiji- įmanoma, nes Vidurio Rytų Europa jau nėra kalinė, pa- mus: jie laikomi sukčiais ir apsimetėliais, tokių neteisėtų vydžiai ir beviltiškai žvelgianti Vakarų pusėn (kaip buvo veiksmų jie griebiasi arba tam, kad išvengtų teisingumo, iki 1989-ųjų, annus mirabilis...). O vakariečiai jau, regis, arba kad praturtėtų nelegaliais būdais. Panašu, kad žy- ima labiau domėtis „kita“ – Vidurio Rytų Europos at- dai klastočių imasi be jokio išskaičiavimo – jie tą daro mintimi, kaip „patirties ir žinių vieta“ (p. 131), „kraš- kito praeitimi tikėdami taip nuoširdžiai, tarsi ji būtų jų tutinumų amžiaus“ zona, paženklinta išskirtinės dvigu- pačių praeitis, nors persirengimas svetimais drabužiais bos okupacijos patirties. Tačiau vis dar stinga gilesnio visada sukelia nepageidaujamas pasekmes. Jie nuolat įsijautimo ir tarpusavio supratimo, nes dviejų Europos bando atgauti priklausymo tam tikrai vietai jausmą. dalių patirtis ir raida, taigi ir atmintis, labai skiriasi. Šie Nors tikslai yra skirtingi, bet metodas – apgavystė arba skirtumai, pasak Schlögelio, sukuria skirtingus pers- savęs apgaudinėjimas – puikiai žinomas bet kuriam as- pektyvų centrus, lemia jautrumą skirtingoms temoms. meniui, atsidūrusiam už įstatymo ribų. Veikiausiai todėl Šių skirtingų patirčių negalima pagal pareikalavimą api- žydai – istorijos vagys – taip traukia tuos, kurie žavisi bendrinti kaip „paneuropinio naratyvo“ (p. 129). Svarbu kriminaliniais veiksmais“ (p. 145). „sukurti ne bendrą istoriją, o erdvę, kurioje nekiltų pa- vojus net skirtingiausioms istorijos interpretacijoms ir Tomas Venclova eseistinį tekstą „Vilnius kaip nostalgi- besivaržantiems nacionaliniams naratyvams“ (p. 141). jos objektas“ pradeda pasakojimu apie „vieną vilnietį“ – Eseisto nuomone, „tik tada, kai visos bevardės aukos poetą Juozą Kėkštą, kuris tikėjo komunizmo idėjomis, bus įvardytos, išklausytos, galėsime rimtai kalbėti apie bet jomis nusivylė, kovojo lenkų kariuomenėje, nors bendrą Europos atmintį“ (p. 134). buvo lietuvis, liko ištikimas Lietuvai, nors į ją niekada nebegrįžo, amžinojo poilsio norėjo atgulti Vilniuje, bet Zinovy Zinikas esė „Istorijos vagys“ biografiškai pri- to padaryti nebuvo lemta. Jo likimas tampa pokalbio simena savo išvykimą iš gimtosios Rusijos, iš sostinės apie Vilniaus tekstą atskaitos tašku. Šis tekstas yra seno- Maskvos, tapusios kalėjimu, į Izraelį. Suradęs nesa- kai plėtojamas. Vilnius Europoje jau pasirodė kaip pa- mą giminaitį užsienyje, gavo bilietą tik į vieną pusę – į slaptingas, šiek tiek magiškas, keistas, įkvepiantis kurti Vakarus. Po to vis dėliojo „savo praeities – sudužusio mitus ir poeziją, multikultūrinis, poliglotiškas miestas. laivo – liekanas, bandydamas sukurti kažką panašaus į Čia susipina daugybė kultūrinių diskursų, pasakojimų.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 89 Net vilniečio identitetas, pasak Venclovos, yra kompli- Remdamasi senovės Graikijoje galiojusia perskyra tarp kuotas – nebūtinai vienalytis, stabilus, žmogus vienu oikos (šeimos, namų) ir polio (politikos, viešųjų reikalų), metu gali priklausyti kelioms skirtingoms kultūroms: autorė moters poziciją identifikuoja kaip tradiciškai su- „Pasak Miloszo, vilnietis nėra lietuvis, lenkas, ar balta- sietą su oikos, su rūpinimusi „kūno logistika“. Laisvos rusis... Sakyčiau, tai kažkas panašaus į Kėkštą, kuris buvo Vakarų pilietės savo konfliktą tarp darbo ir namų sferos lietuvių poetas, lenkų kareivis, na ir rusų kalinys. Turbūt išsprendžia pirkdamos pigią darbo jėgą. O ta pigi darbo labiausiai Vilnių ženklina faktas, kad jis beveik visada jėga – tai emigrantės iš neturtingų šalių, paklūstančios yra nostalgijos objektas. Vilniaus tekstą paprastai kuria „bejėgiško moteriškumo“ diskursui. „Atvykėlėms pata- žmonės, atkirsti nuo savo miesto, todėl labai jautrūs jo riama, kaip rengtis, elgtis, kalbėti, ištrinamas senasis jų kasdienybės smulkmenoms – derėtų prisiminti ne tik Aš – profesiniai pasiekimai, tikslai, ambicijos, vertingos Kėkštą su neįprastais jo laiškais, bet ir didesnio kalibro patirtys. Viso to tenka išsižadėti“ (p. 77). Emigrantės (ir asmenis, net iki Miłoszo ir Mickevičiaus. Čia esama pa- emigrantai?), kurių šiandien ganėtinai gausu ir iš Lietu- našumo tarp Vilniaus ir Varšuvos, bet Varšuvos tekste vos, „sufalsifikuoja biografiją, sukuria Pelenės istoriją, su- nostalgija prasiveržia arba karo metais, kaip Tuwimui menkina asmeninius pasiekimus, akcentuoja vargą ir ne- ir Watui, arba yra praeities – prieškarinio, negrįžtamai priteklius“ (p. 78), kad tik išpeštų kuo daugiau naudos... sunaikinto miesto ilgesys. Vilniaus tekste irgi juntamas O gimtojoje šalyje toks jų gyvenimas svetur dažniausiai toks emocijų kompleksas, bet čia nostalgija dažnesnė, pateikiamas kaip sėkmės istorija... Baločkaitės nuomone, giliau suleidusi šaknis, turi daugiau sluoksnių. Ir – tai postkomunistinėje Rytų Europoje pradedamas eksploa- galbūt svarbiausia – ji kamuoja ne tik pavienius asme- tuoti moteriškumo mitas, paremtas erotizuota nelygybe, nis, bet ištisas etnines ir tautines grupes“ (p. 29–30). moteris dažnai tampa „tik kūnu. O jei tas kūnas dar turi Venclova viliasi, kad Vilniaus tekstas nesuskils „į ir smegenų, tai viliojantį savo kūniškumą moteris gali kelis ar keliolika izoliuotų ir priešiškų tekstų: jo dalys protingai ir apsukriai panaudoti, siekdama egoistinių ir, neretai sukibdavo, susimaišydavo, netgi suaugdavo – suprantama, kūniškų tikslų“ (p. 80–81). čia slypi jo galia ir grožis. Šiais sienų peržengimo ir griovimo laikais senasis vilniečio, priklausančio iškart Tomas Kavaliauskas straipsnyje „Išsivadavimo fanta- kelioms kultūroms, tipas, ko gero, gali bent kai kuriais zijos žvelgiant iš Vidurio Europos perspektyvos“ pabrė- atvejais atsikurti. Ir gal tai jau nebekels vidinių konf- žia, kad Vakarai neįstengia suprasti Vidurio Rytų Euro- liktų“ (p. 47). pos emancipacijos dėl labai paprastos priežasties, kurią atskleidžia 1968-aisiais įvykusios dvi revoliucijos – viena Rasa Baločkaitė straipsnyje „Go West... – skirtingi mo- Paryžiuje, kita Prahoje. „Vienoje Europos pusėje vyko teriškumo mitai, feminizmo utopijos Rytuose ir Vakaruo- smagios intelektualų riaušės niūriame kultūrinės revo- se“ svarsto, ką postkomunistinėms Vidurio Rytų Europos liucijos kontekste, o kitoje, atitvertoje geležine uždanga, šalims reiškė/ia eiti į Vakarus? Vakarai Rytams – bent egzistenciškai kovota už politinę laisvę, testuojant ati- iki laisvės atgavimo – buvo geresnio gyvenimo vizija. tvėrimo nuo pasaulio stiprumą. Kad geležinė uždanga Nekeista, kad pavergtoms šalims atgavus nepriklauso- nuausta ne tik iš ideologijos, patvirtino Raudonosios ar- mybę, laisvės svaigulys pasireiškė emigracijos srautais, mijos tankai Prahoje. Po to reikėjo ilgai laukti devintojo kuriuos skatino dar ir prasta ekonominė padėtis. Tačiau dešimtmečio...“ (p. 50). Vakaruose niekas išskėstomis rankomis jų nelaukė, jie Autorius cituoja Aleksandro Smolaro, politinių buvo „pigi, nekvalifikuota darbo jėga, nelegalūs, betei- mokslų profesoriaus, pirmojo Lenkijos premjero neko- siai kūnai, darbštūs ir nuolankūs, teisiškai neegzistuo- munisto Tadeuszo Mazowieckio patarėjo, žodžius, kad jantys, nematomi, viską reginčio valstybės Panoptikono „išsivadavimo fantazijos“ 1968-aisiais abiejose Europos „neužfiksuoti“ žmonės“ (p. 71)... pusėse radikaliai skyrėsi:

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 „Vakarų radikalai laisvę suvokė visiškai kitaip negu Tuskulėnų dvaro parke palaidotų žmonių bylas. Meni- jauni žmonės Lenkijoje ir Čekoslovakijoje. Mūsų lais- ninkas, tyrinėjantis fotografiją kaip institucinės galios vės samprata buvo tradicinė, liberali ir nesmurtinė, o išraišką, Ypatingajame valstybės archyve rastas 27 ka- jie bet kokį suvaržymą traktavo kaip laisvės stoką. Mes linių nuotraukas išdidino, papildė trumpomis nužudy- skyrėmės nuo Vakarų protestuotojų ir savo požiūriu į tųjų biografijomis, rastais pirštų antspaudais ir sukūrė demokratiją. Jie reikalavo „tiesioginės demokratijos“, o instaliaciją, kuri, dailėtyrininkės Odetos Žukauskienės į Vakarų demokratiją žvelgė kaip į „formalią“, laikė ją teigimu, „tarsi ištirpina laiko kontūrus ir atveria dar ne- apgavyste. Jie atmetė institucijas, kurios mums atrodė įvardytas patirtis. Meniškai surežisuota dokumentika idealas. Jie kritikavo rinką ir vartotojų visuomenę, kurių neidealizuoja ir nedramatizuoja istorijos, o tiesiog vaiz- mūsų šalyje ilgėjosi kiekvienas“ (p. 51). dais atveria dabarčiai praeities tikrovę.“ Straipsnio autorius aptaria ir Lietuvos politinę situ- aciją parodydamas, kaip pavojingai gali pasisukti be- Vygantas Vareikis trumpai pristato rašytoją Józefą atodairiška demokratijos kritika. Ar ji neturėtų tapti Mackiewiczių, kuris, 1943 m. vokiečių valdžiai pakvie- konstruktyvvesnė, labiau reflektuojanti savo pačios pa- tus, o lenkų Armijos Krajovos vadovybei Vilniuje suti- sekmes?.. kus, vyko į Katynę dalyvauti nužudytų lenkų karininkų ekshumacijoje, vėliau parengė „Baltąją knygą“ apie so- Arthuras Hermannas straipsnyje „Kolonizacija: Lie- vietų nusikaltimus Katynėje, buvo liudytojas ir eksper- tuvos vokiečių grąžinimas 1942–1944 m.“ pasakoja apie tas Katynės byloje. Ir apibendrina: „Sakoma, kad istorija vokiečių okupacinės valdžios „išsamaus plano germani- yra linkusi kartotis. Kairuoliškos pakraipos prancūzų zuoti ir kolonizuoti Rytų Europos kraštus, pirmąjį ban- laikraštis Le Monde po karo rašė, kad Katynės istoriją dymą, didysis vajus buvo atidėtas pokariui“ (p. 214). gaubia didelis melas ir kad šios žudynės slegia vokiečių Kaltė dėl to, pasak autoriaus, tenka ir vokiečiams, ir sąžinę. Po to, kai pasirodė Andrzejaus Wajdos filmas, lietuviams, ir kolonistams, mat pirmieji siekė Lietuvo- tas pats Le Monde išspausdino straipsnį, kuriame įro- je sukurti vokietinimo salas, antrieji norėjo atsikratyti dinėjama, kad Wajda yra didžiausias lenkų kino kon- nepageidaujamų mažumų, kad sulietuvintų Vilniaus formistas, pasirengęs atlikti bet kokios valdžios užsaky- kraštą, o kolonistai buvo privilegijuoti, palyginti su mą, o pats filmas yra tik „patriotinis kičas“. Šį straipsnį lietuviais. Pamažu didėjo priešprieša tarp kolonistų ir noriai persispaudino rusų leidinys Baltijskij mir, dažnai lietuvių: „1941-aisiais kaimynai nuoširdžiai apverkė re- kaltinantis Baltijos šalis „fašistinių nusikaltėlių“ garbi- patriantus, bet 1944-aisiais jiems bėgant iš Lietuvos jau nimu“ (p. 239). niekas ašarų dėl jų neliejo. […] Vertinant iš moralės po- Kartu spausdinamas sukrečiantis Józefo Mackiewi- zicijų, toks mažumos grąžinimas kolonizaciniais tiks- cziaus liudijimas „Dūmai virš Katynės“. lais laikytinas nusikaltimu tos šalies gyventojams. Visai neseniai buvę Lietuvos piliečiai, dabar kolonistai grįžo Tomas Balkelis straipsnyje „DP stovyklų palikimas: į okupuotą gimtinę turėdami ją okupavusios valstybės lietuvių karo tremtiniai Vakaruose 1944–1954 m.“ ap- pilietybę ir tarnaudami okupantams“ (p. 220). taria pabėgėlių – „perkeltųjų asmenų“ (Displaced Per- Po karo vokiečiai gėdijosi šito savo istorijos epizodo sons) stovyklas, traktuodamas jas kaip tipinę totalinę ir stengėsi kuo mažiau apie jį kalbėti. instituciją (E. Goffmanas šią sąvoką taikė kalėjimams, beprotnamiams, vienuolynams, ligoninėms), turinčią Rūta Mikšionienė interviu „Pokario partizanų tema „vidinės galios hierarchiją“. Jose buvo vykdoma centrali- vis dar „nepatogi“ kalbasi su dailininku Kęstučiu Gri- zuota pabėgėlių kontrolė, tikrinamos bėglių biografijos, galiūnu, kuris savo meninio tyrimo objektu pasirin- domėtasi jų politine praeitimi ir atliekamas „politinis ko 1944–1947 m. KGB nuteistų, nužudytų ir Vilniaus valymas“. „Spaudimą didino screeningų komisijose sė-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 91 dintys sovietų pareigūnai ir jų klausimai apie Lietuvoje čių, britų ar kitų šalių istorinėje literatūroje galima rasti pasilikusius gimines. Screeningai leido suvesti asmeni- visko, ir tada kyla klausimas, kas yra „europietiška“ ar nes ar politines sąskaitas su stovyklos kaimynais – kad „vakarietiška“ nagrinėjant XX a. totalitarinius režimus? netektum DP statuso, kartais pakakdavo anoniminio Totalitarizmo koncepcija, apibendrintai vertinanti isto- skundo UNRRA pareigūnui“ (p. 286). Todėl stovyklos rinę praeitį, galbūt turi silpnų vietų, bet juk ji atsirado buvo atviros išorinėms ir vidinėms intervencijoms, ide- taip pat vakariečių intelektualų sluoksniuose“ (p. 311). ali terpė bet kokioms indoktrinacijoms. Privati individo Vyšniauskas pripažįsta atminties „kultūrų skirtu- erdvė susitraukė, „kolektyvas pradėjo vaidinti kasdieni- mus“, ir teigia, kad nereikėtų net stengtis visko suvieno- nio gyvenimo prievaizdo vaidmenį“ (p. 284). „Dipukus“ dinti, nes nėra vienintelės „teisingos“ pozicijos. Tarkime apėmė nusivylimas, slėgė nepasitikėjimo savimi ir kitais, „aukso amžium“ ar „juodaisiais laikais“ įvairios tautos izoliuotumo, nereikalingumo jausmas. Jiems grėsė prilaiko skirtingus istorijos tarpsnius. Viskas priklauso verstinė repatriacija, kuri dažniausiai baigdavosi sovie- nuo to, kaip sudėliojami akcentai istorijos vadovėliuose, tų represijomis. Kita vertus, stovyklose labai sustiprėjo ką kalba mokytojai ir gidai, vedantys ekskursijas, kokia tautinė bendruomenės dvasia, tautinė kultūra. Pasak yra istorijos politika praeities atžvilgiu (p. 316). Balkelio, „kelerius metus gyvenę stovyklose biurokra- tinio paternalizmo sąlygomis, pabėgėliai prarado auto- Rašytojas Herkus Kunčius, likdamas ištikimas savo li- nomiją ir savarankiškumą. Tai rodė blogėjanti ir fizinė, teratūriniam braižui, pateikė ironišką literatūrinį tapaty- ir dvasinė jų būsena (ekspertai tai vadina „DP apatija“). bės eskizą „Kalibato spindulys“. Buvęs hipis, buvęs sąjū- Savo ruožtu valdžios atstovai tuo pasinaudojo, kad pa- dininkas tapo perversiškai sąžiningu eismo prižiūrėtoju, teisintų dar intensyvesnę dipukų gyvenimo kontrolę. tiesiog pareigūno etalonu, kuris per kelerius darbo metus Taigi, prisidengiant efektyvesne humanitarine pagalba, nepasigailėjo nė vieno pažeidėjo, taigi jis niekuomet „ne- pabėgėliai buvo dar labiau kontroliuojami“ (p. 300). pakęs neteisybės. Tvarka turi būti, nesvarbu, draugas, pažįstamas ar giminaitis nusikalto. Jei pažeidei para- Arūnas Vyšniauskas straipsnyje „Popierinis vadovė- grafą, atsakyk, būk vyras“ (p. 198). Jis jautė malonumą lis – istorinės sąmonės formavimo priemonė ir kultūros bausti ir šiokį tokį pavydą (nekentė ratuotų, nes pats paminklas“ mąsto apie vadovėliuose dėstomas skirtin- visada vaikščiojo pėstute)... Šis pareigūnas nepasigailė- gas istorijos versijas. Pvz., Briedžio leidyklos 2007 m. jo ir savo Atgimimo laikų draugo Edžio – užblokavo išleistame vadovėlyje 10 klasei pagrindinėmis Antrojo ratus. Tačiau šis, tikėdamasis sulygti, nusivedė Kalibatą pasaulinio karo sukėlėjomis laikomos nacistinė Vokieti- į artimiausią barą, o kai gerokai apšilo, net pakvietė bu- ja ir Sovietų Sąjunga. Toks požiūris suprantamas Vidu- vusį bičiulį dirbti į įstaigą, kuriai vadovauja: ateik, sakė, rio Rytų šalyse, Suomijoje, tačiau Vokietijoje tokia ofi- mums „trūksta sąžinės“… cialiai pateikta koncepcija sukeltų skandalą: „Vokiečių Ir šis atėjo. Įsidarbino prižiūrėtoju kalėjime. Gyvenimas spaudoje esama teiginių, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos įgijo prasmę: „atsivėrė beribis dvasinis pasaulis“ (p. 204), bandymai sovietinę okupaciją ir aneksiją prilyginti na- kurio esmė – „kontroliuoti, disciplinuoti, bausti“ cių okupacijai, remiantis totalitarizmo koncepcija ir abu (p. 205). Galiausiai jis net apsigyveno kalėjime. atvejus laikant vienodai katastrofiškais, yra nepriimtini Štai tokia tapatybės karikatūra, kuri kelia ne juoką, o Vakarų istorikams. Čia vėlgi akivaizdus vokiečių autorių greičiau sukrečia, nes parodo, kaip žiauriai ir skaudžiai noras vienokią ar kitokią savo poziciją pateikti kaip vie- represiniai režimai suluošina žmonių sielas… nintelę vakarietiškai „teisingą“. Tačiau iš tikrųjų Vakarų šalių istoriografijose nėra taip jau viskas unifikuota ver- Knyga „Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis“ tinant nacių ir sovietinės okupacijos laikotarpius, nacių savo įvairumu, įžvalgų gilumu yra leidinys, iš tikrųjų ir komunistinio režimo nusikaltimus. Prancūzų, vokie- vertas gilių studijų.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXIX

Žvaigždžių griūtis Kanuose, Osle ir kitur…

as mūsų laukia Osle? Didžiulis pasisekimas Tarantino, Woody Alleną, o antrą – jei nesutiktų arba Kar didžiulis Jurgis? – po mano būrimo sa- sutiktų tik kurį nors vieną brolį, o trečią… lono Dura necéssitas langais dieną naktį stūgauja lau- „Ar ji ne nuostabi? Koks grožis, elegancija. Ji užtem- kimo ir nežinios kančių susukti inkultiniai Lietuvos dys visas garsenybes. Daugelis manys, kad tai garsi akto- piliečiai. Tokiems fana(tika)ms tiesos sakyti nevalia, rė Scarlett Johansson“, – iš pasitenkinimo trynė rankas nes ir džiaugsmą, ir nusivylimą jie išreiškia antikons- svajonių sukirpėjas (žr. Stilius, 2010 m. gegužės 7 d.). tituciniais veiksmais – ima plūstis necenzūriniais žo- O pati aktorė iškart taikė į dar aukštesnę lygą – susi- džiais, daužo svetimus langus, užgaulioja praeivius ir jaudinusi aiškino, kad su Juozo suknele jaučiasi kaip kaimynus, skriaudžia šunis, kates ir kitus benamius… Monako kunigaikščio Renier žmona (!) Grace Kelly, o Masinį jų nerimą numalšinau tokiais visiems supranta- panaši yra į graikišką (hm? ten juk krizė!) koloną… Bet mais žodžiais: „Anam (suprask, Vakarų) pasauly visko pagrindinio patarimo, kurį visiškai veltui davė svajonių būna, tam pasauly būna visko…“ sukirpėjas, minėtoji Edita vis tiek nepaklausė, todėl Apdairiai išvengiau prievolės patvirtinti arba paneig- grįžo iš Kanų ir be Pedro, ir be brolių Joelio ir Etha- ti tai, kas ir šiaip visiems aišku. Nebent… Nebent sva- no, ir be Quentino, ir net be nusenusio Woody’o! Dėl jonių sukirpėjas Juozas būtų davęs vertingą patarimą, Monako niekas neapako, o graikiška kolona ant nieko kaip elgtis ant scenos ir šalia jos, kad bent šįkart Eu- neužgriuvo, nors buvo aiškiai pasakyta: žingsniuojant rovizijos Fortūna meiliau paflirtuotų su dainų aistros raudonuoju kilimu patartina nugriūti, tada aplinkiniai apimtais lietuviais, juk dėl jos jie pasirengę nusimauti atkreips dėmesį, o kai kurie net pasiūlys filmuotis! paskutines kelnes (tą Osle ir padarys)… Ačiū Dievui, ne visi spjauna į vertingus patarimus. Žinoma, duoti patarimą negana, reikia, kad jo dar ir Antai aš nugriuvau net du kartus tą pačią dieną. Pir- paklausytų. Antai palyginti mažai žinomai, bet jau su- miausia nuvykau į gėjų paradą ir iškilmingiausiu mo- siruošusiai Kanus priblokšti Editai svajonių sukirpėjas mentu, kai jie sveikino juos, o jos – jas su laikina gene tik pasiuvo specialias sukneles visiems kaniško gy- neraline pergale prieš laikinąjį generalinį prokurorą, venimo atvejams, pvz., vieną – jei netyčia sutiktų Pedro griuvau visu ūgiu ir smogiau veidu tiesiai į purvą. Vai- Almodovarą, brolius Joelį ir Ethaną Coenus, Quentino vorykštės spalvomis nutvisko paakiai, o tada ir jie, ir jos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 93 pakvietė mane kiekvienas į savo lygą, bet aš išdidžiai Vita Gruodytė nužingsniavau pakrante į kitą kultūrinį renginį, kur ke- tinau irgi deramai pasirodyti. Knygų mugėje po atviru dangumi, suspaustoje tarp Muzikinės tapatybės: rūkytų kumpių ir gintaro karolių, ilgai ieškojau vietos kryčiui ir ją radau, tiesa, tokio efekto, kokio tikėjau- Mes mačos, pas mus si, nesulaukiau. Tautiečiai, prisipirkę dešrų, kopūstų ir karolių, dvasiniam penui kaip visada pristigo pini- bobos eina pačios gų, todėl net po tokios skaudžios, bent man, reklamos abejingai slinko pro knygų kioskus ir pro mane. Vieni praeiviai piktinosi, kad dabar visi laisvi griuvinėti, kur ežinau nuo ko pradėti, tai pradėsiu nuo to, kaip kam patinka, kiti samprotavo, kad gal čia ir yra žadė- Nbuvo. Įsijungiu lietuvišką televizorių po labai ilgos tos „literatūrinės staigmenos“, treti aptarinėjo ne mano pertraukos. Suprantu, kad realybė visuomet sudėtingesnė horizontalią pozą, o tik kostiumą – esą akivaizdu, kad nei tai, ką matau, bet vis dėlto … jį sudygsniavo ne svajonių sukirpėjas… Savam kaime, Žiūriu, zuikučiai ant scenos. Zuikutės. Ne, ne Dainų pardon, Vilniuje, pranašas nebūsi, bet Osle, ką gali ži- dainelė. Šitos šliaužioja keturiomis, kraipo trumpikėmis noti, gal padėtų ir toks primityvus, ypač jei būtų grupi- su pūkiniu bumbulu apmautus užpakalius, dantyse įsi- nis, triukas? kandusios morkas nešioja. Pornografinis kanalas? Ne, O jeigu, įsisvajojau, visose pasaulio vietose, ant pasirodo, muzikinis. „Liuks“ vadinasi. Ne smarkiai ap- visų raudonųjų kilimų visi lietuviai vienu metu iš- sirikau, nes pavadinimas irgi ne daug ką bendro su mu- sitiestų visu ūgiu, argi ir tada mes nenustebintume zika turi. O štai ir pats Žvagulis, kuris apie gintarus taip kokio nors Holivudo ar bent Eurovizijos? Juk anam romantiškai anksčiau dainuodavo! Vaikšto tarp zuikučių (suprask, Vakarų) pasauly visko būna, daug labai kaip povas. Bizūno vat rankose trūksta (zuikutės taigi ke- keistų dalykų internete sužinai… Antai Nicolas žmo- turiomis šliaužioja, tik kartais pastriksi). Muzika tai tik na Carla, pasiguodusi Baracko žmonai Michelle, šiaip, dėl vaizdo. Žiopčioja pagal fonogramą – negyvo kad valstybės reikalai jiems trukdo mylėtis, abiejose garso koncertas. Miręs ir garsas, ir muzika, ir visa kita. Atlanto pusėse išpopuliarėjo daug labiau negu tada, Seniai numiręs koncertas... Galvoju, taigi publika sėdi. Ta kai britams davė pagrindo įtarinėti, neva tam pačiam pati, kuri Lietuvos vaikus nuo visokių seksualinių iškry- Nicolas ji įstatė ragus. Jei ten būtų ne Prancūzija, o pėlių šitaip gina, su plakatais stovi, meldžiasi klūpodama Lietuva, kokia nors Panevėžio teisėja iškart užkirs- ant kelių. Taigi katalikiška tauta. O čia vidury dienos! Ir tų kelią panašiems gandams, nes visus gandonešius net ne raudonųjų žibintų kvartale, o per televizorių. Ir dar (taip meiliai juristai vadina žurnalistus) iškart, t. y. triskart per dieną! dar prieš jiems paskleidžiant nuodingus gandus, nu- Antra daina. Tos pačios, kurios zuikučiais apsimetė, da- teistų ir ilgam pasodintų. bar iki ausų kilnoja tautinius sijonus. Tokius lietuvaitės se- Yra ko senajai Europai pasimokyti iš naujosios, tą gasi tik iškilmingomis progomis, mamos dukroms palieka Osle bandys ir, reikia manyti, nesunkiai įrodys mūsų kaip tautinį paveldą, kaip tradiciją. Tokį apsisegusi Prezi- numylėtasis, tiesa, daugiau saldžiais žodžiais negu sli- dentė į iškilmes eina, užsienio svečius priiminėja. O šitos džiais banknotais, In Culto. plevėsuoja skersai išilgai scenos. Gal kokia paslėpta mintis? – Tipo, mes čia taip dvidešimt metų po Nepriklauso- mybės laisvėjome, kad dabar jau visai atsilaisvinome. Mes Tiesiai iš Eurovizijos prieangio čia tokie atsipalaidavę, ir jūra mums iki kelių (pasakyčiau Krescencija ŠURKUTĖ rusiškai, bet redaktorė išbrauks): Ką, nipatinka? Nū i ni-

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 žiūrėk čiaa! Tačiau žiūriu, ir dar muzikologiškai žiūriu, kultūros barai ir sakau: nei kankanas, nei striptizas – žanras neaiškus, 2010. 5 (545) bet nepagarba tautiniams drabužiams „juoda“... domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art O publika sėdi. Vieni linguoja, kiti ploja, kiti tiesiog spokso. Kramto. Nei muzikos, nei idėjų, bet vis tiek sėdi. editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Nes į koncertą atėjo. Latako st. 3 Trečia daina – podružkės Starošaitės. Ispaniškais moty- 01125 Vilnius Lithuania vais. Kodėl ispaniškais? Nes vargti daug nereikia, ritmas E-mail: [email protected] uždegantis, keli akordai, melodija – koks skirtumas kokia, summaries svarbu priedainį kalti taip ilgai, kad visai publiką užkal- Herkus KUNČIUS. About the Logic of Contingency and Right to Live. tum. Nu ir labai nesivarginant efektas toks „užkaičiantis“, I could not say whether to be born a Lithuanian in Vilnius is luck, duty or erotiškas… Mes juk lietuviai! Ai, koks skirtumas, su ispa- punishment, writes the author. I have no answer to this question, though sometimes I think it is the most wonderful thing that ever happened to me. nišku ritmu babkės greičiau krenta, o lietuviško ieškok dar Anything can make people and nations enemies. And it is not only wealth čia, koks jis galėtų būti… Ir rūbai raudoni. Vat buliaus, that provokes conflict, but differences in habits, religious antagonism, attitudes toward past and even grammar. Since the 19th century the native gaila, neįleido… language made Poles and Lithuanians enemies though both peoples lived Na, galvoju, dabar jau kokią romantiką turėtų užtrauk- peacefully for ages (page 2). ti, gintarėlius kokius. Nea. „Mačos, prie kurių bobos lenda Almantas SAMALAVIČIUS. Twenty Years After the Social Change (2). pačios“ (jo, ne Mačernis). Čia jau, labai atsiprašau, nors The author continues his comments on sociopolitical developments in Lithuania during the last two decades. He tries to find out why we witness ir per garbingą atstumą nuo televizoriaus ekrano, bet ir so much public sensitivity to some things and shocking lack of sensitivity mane galutinai uždubasino. Išjungiau. Nors žiūrėjau su- to the others, why individuals who demonstrate their utmost openness and tolerance show lack of these qualities when their opinions differ from kandusi dantis, tik sociologinio tyrimo dėlei. Užtai tapo their opponents (page 8). aišku, kodėl Valinskas, atėjęs štai iš šitos terpės, bet taip Manfred KLEIN. Encyclopedia of Lithuania Minor – Request from Millieu that ir neįgavęs kritinės distancijos (su terpe), šitaip diediškai Speaks German. The author of the article reports that this encyclopedia nusišnekėjo bobų atžvilgiu… is available in German and Swiss libraries but what is badly needed – a translation of at least one concise volume in German so that these valuable O gal Lietuvos popso – kuris jau ne tik pačius pop- resources could be used by people speaking German (page 12). sininkus užkniso juodai – tokia vargana būklė ir jis to- Gintautas IEŠMANTAS. On the Way to Stratford. A part of a play (page 15). kioje akultūrinėje zonoje, kad jį belieka daryti (kepti) kaip hamburgerius – susluoksniavus kelis nesuvirškina- Herkus KUNČIUS. In Peace With the World and Himself. In memoriam poet Jonas Strielkūnas (1939–2010) (page 19). mus produktus, minimaliomis sąnaudomis pasiekti mak- simalų publikos pasitenkinimą (ne estetinį, tikrai ne) ir National Commmercial Theater? A talk about ideal model, audiences and beauty of kitch. Theater critics Irena Aleksaitė, Audronė Girdzijauskaitė, iš tokių avinų, kurie sėdi apsikabinę blondines ir kramto, Vaidas Jauniškis, Šarūnė Trinkūnaitė and Rasa Vasinauskaitė analyze the maksimaliai pasipelnyti… strange situation of National drama theater. The threatening state of this theater shows decline and indifference to culture (page 21). Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus, ir antras šito hamburgerio galas yra tautai po kaklu pakabin- Kęstutis ŠAPOKA. Inner State and Lightning. Retrospective of Povilas Ričardas Vaitiekūnas at National art gallery. The painter attempted to ta girnapusė, visos šitos šlamštkultūrės (iš žodžių demolish a deterministic positivist model serving ideology and in this „šlamštas“ ir „šlamšti“) girnapusė, kad šliaužiotų respect he was exceptional among artists of his generation, insists the art critic reviewing exhibition of Vaitiekūnas (page 31). tauta keturiomis, morką įsikandusi, toks vat mačo staipytųsi vidury lyg gaidys, kartais koja pastumda- Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ. Only Hamlet. The seventh international festival of Shakespeare in Romanian city Krajova featured only Hamlets. Lithuania was mas ar bizūnu perliedamas, ir kad neieškotų jokios represented by a play directed by Oskaras Koršunovas, staged in 2008 and estetikos, grožio, gėrio, tolerancijos, meilės, užuo- Eimuntas Nekrošius, staged in 1997. An overview of the festival (page 35). jautos… nieko, kas pilką masę paverčia savimonę Volcano of Ideas Kimo Arbas: “Respect is the Best Philosophy”. Professional turinčia tauta. musician and director is especially productive, he creates music (from noise to

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 95 hiphop). Born in Hawai and eventually moved to Los Angeles, the artist now lives and works in Vilnius. He was interviewed by Mindaugas Peleckis (page 41). KULT ŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Vytautas TUMĖNAS. “Baltos kandys” (White Moths): The Magic of Textile Installations. The group of artists founded in 1998 includes textile artists Miglė Lebednykaitė, Laura Pavilonytė, Karolina Kunčinaitė, Julija Vosyliūtė, Rasa Some Kultūros barai articles Leonavičiūtė, Austė Jurgelionytė. From the aspects of style and worldview “Baltos and translations in eurozine kandys” exhibit female sensuality, delicacy and sense of humor (page 43). (www.eurozine.com): Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. What Feliksas Jakubauskas is Hiding? Hidden-Disclosed – such is the title of textile exhibition by Feliksas Jakubauskas in Vilnius Artifex gallery, opened in April. White spaces of the gallery helped to stress the refined Rita Repšienė aesthetics of his art (page 49). In pursuit of the goddess (En) (Lt) How one woman defied the odds to restore the feminist principle Ona MAŽEIKIENĖ. Storage House of Antiquity or Treasuries of Historical Lithuanian-American archeologist Marija Gimbutas revolutionized ideas of Memory? The author discusses the activities of museums, showing that “Old Europe” and reinstated the Great Goddess in her rightful place before what is exibited in their halls is a small part of large collections, and their the onslaught of the Indo-European male ascendancy dethroned her and left women mere consorts and companions. work strengthen the foundations of nation and its culture (page 51). Ewa Hess, Hennric Jokeit Liudas TRUSKA. A Long Road to Vilnius. During two world wars and Neurocapitalism (De) (En) (Lt) occupations Lithuania suffered a lot. We were independent only 22 The fear of depression, dementia and attention deficit disorder legitimizes years in the inter-war period. Despite of that last century was extremely the boom in neuro-psychotropic drugs. In a performance-driven society successful for Lithuania. Such towns as Vilnius, Druskininkai, Klaipėda once that confronts the self with its own shortcomings, neuroscience serves an again were recovered by Lithuania and Lithuanians (page 58). expanding market. Violeta DavoliŪtė Vita GRUODYTĖ. About the Freedom of Consciousness and Ruins of History and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt) Illusions. Philosopher of Georgian descent but French style of thinking Opposition to last year‘s Prague Declaration on „European Conscience and Merab Mamardashvilli discovered “the spirit of measure, harmony and Totalitarianism“ reveals a change of attitude on the part of western Europe vividness” peculiar to French culture and language and it became an towards the East, writes Violeta Davoliūte. Western fears about an upsurge antidote to Soviet linguistic paralysis. The article introduces Mamardashvilli of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic ide- and is accompanied by his talk to Annie Epelboin (page 66). alism has come to an end.

Emille FAGUET. The Cult of Incompetence. Continued from issue no 4 Kazys Varnelis The meaning of network culture (En) (Lt) (page 72). As digital computing meshes with mobile networking technology, society is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric Kristina CIVINSKIENĖ. Our Own and Alien Vaclovas Ratas-Rataiskis. A of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this review of a restrospective exhibition of Australian-Lithuanian artist held at mean for the democratic public sphere? National art museum of M.K. Čiurlionis (page 81). Almantas Samalavičius Dainius JUNEVIČIUS. Konrad Brandel in Lithuania. Photographer Konrad Literary perspectives: Lithuania (En) (Lt) Almost normal Brandel from Warsaw was commissioned to make photos during the The literary field in Lithuania has established itself since independence, official ceremony of Liepoja railroad at Kaišiadorys. The author discusses despite vastly smaller print runs. Today, a range of literary approaches can 23 photos of that session from Russian National library (page 85). be made out, from the social criticism of the middle generation to the more private narratives of the post-Soviet writers. Rūta BAGDANAVIČIŪTĖ. About the book “Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis“ (European Histories: Eastern and Western Experiences) edited by Tomas Kavaliauskas Carl Henrik Fredriksson and Almantas Samalavičius, Vilnius: Kultūros barai, Salvation fantasies (En) (Lt) 2009 (page 88). No one in eastern central Europe suspected that once the fight for independence was won, democracy would become a parody of itself, writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the Krescencija ŠURKUTĖ. The Falling Down of Stars in Cannes, Oslo and ideals of the Baltic Way that existed before and after 1989. Elsewhere. Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 93). Zinovy Zinik Vita GRUODYTĖ. Musical Identity. Ironical essay (page 94). History thieves (En) (Lt) Thirty years after leaving Russia for Israel, an “unheimliche” experience in Berlin led Zinovy Zinik to investigate the chequered past of his Russian- born grandfather. An autobiographical exploration of “assumed identity” in twentieth-century Jewish experience.

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Tomas Venclova Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that Tiražas 2200 egz. inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova (in Polish and Lithuanian). Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural Kaina – 4,99 Lt character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo.

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5