Šiuolaikinis Teatras Turi Atakuoti Žiūrovų Smegenis

Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Almantas SAMALAVIČIUS. Skaičių misticizmas ir universitetų „optimizacijos“ pinklės / 2 Marius ŠČAVINSKAS. Aukštojo mokslo reformos miražas, arba Kur dingsta svarstymai apie Rengia kokybę? / 6 Almantas SAMALAVIČIUS Problemos ir idėjos (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Andrius MARTINKUS. Pox Americana / 11 Rūta Gaidamavičiūtė Zygmunt BAUMAN. Solidarumas – žodis, ieškantis kūno / 17 (muzika) 2 62 38 61 Monika Meilutytė Kūryba ir kūrėjai (teatras) 8 614 12855 Agnė ALIJAUSKAITĖ. Eilėraščiai / 21 Kęstutis Šapoka Kenan MALIK. Žmogiška šventojo meno širdis / 23 (dailė) 2 62 38 61 Tadas GinDrėnas Arvydas GRIŠINAS. Eglės Lekevičiūtės pogrindis / 27 (dizaineris) 2 61 05 38 Aušra KAMINSKAITĖ. KITOKS iš inercijos / 29 Kristina SABUKIENĖ Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. Išsiilgusiems harmoningos klasikos. Apie Felikso Jakubausko parodą (kompiuterininkė) 2 61 05 38 „Tarp dangaus ir žemės“ / 31 Asta DEKSNYTĖ (korektorė) Simonas NORBUTAS. „Apeirono“ teatras – pieštuko ir trintuko dialektikos belaukiant / 33 Irena Žaganevičienė Šiuolaikinis teatras turi atakuoti žiūrovų smegenis. Su režisieriumi Artūru Areima kalbasi (buhalterė) 2 62 31 04 Andrius Jevsejevas / 36 Spektaklis – tai demokratijos aktas. Su režisieriumi Andro Enukidze kalbasi Arūnas Redakcinė kolegija Spraunius / 40 Ieva STEPONAVIČIŪTĖ. Fantazuoti miestą: Radiant Copenhagen projektas / 43 Endre Bojtár (Vengrija) Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Grybų kosmogonija. Įspūdžiai iš Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) parodos / 46 Stasys Eidrigevičius Mykolas KARČIAUSKAS. Iš vengriškojo dienoraščio / 49 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ. Ateities projekcija į praeitį. Nuo distopijos iki intelektualiojo romano / 57 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Roberto SALVADORI. Freudo nuogybės / 62 Algis Mickūnas (JAV) Giedrius SUBAČIUS (JAV) Herkus KUNČIUS. Muziejus ir demonai. Didžiojo valdovo karūnos vagystė / 65 Antanas Šileika (Kanada) Praeities dabartis Vygantas Vareikis Anne-Marie ROVIELLO. Paslėpta totalitarizmo prievarta / 76 Kazys Varnelis jr. (JAV) Iš kultūros istorijos Vytautas LANDSBERGIS. Čiurlionio pirštas / 80 Redakcijos adresas Laikai ir žmonės Vytautas BUDVYTIS. Jono Basanavičiaus atnašavimas prigimtai kalbai / 82 Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Paveldas ir paminklai [email protected] Regimantas PILKAUSKAS. Želdynų erdvės aklavietė. Skverų atnaujinimo patyrimai Faksas: 2 62 38 61 Raguvoje ir Vadokliuose / 89 Visai nejuokingi skaitiniai © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Krescencija ŠURKUTĖ. Tikrai gražūs kukuliai / 93 Summaries / 95

Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Feliksas JAKUBAUSKAS. Triptiko „Riksmai ir šnabždesiai“ 3-ioji dalis. 2014. Vilna, viskozinis šilkas. Mišri technika (gobelenas, audimas ruoželiu); 130 x 150 4 p.: Iš Aušros BARZDUKAITĖS-VAITKŪNIENĖS personalinės parodos Kultūros barai yra Eurozine the netma ga zine partneris. www.eurozine.com „Gamtos gurmano kabinetas“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Almantas SAMALAVIČIUS

SKAIČIŲ MISTICIZMAS IR UNIVERSITETŲ „OPTIMIZACIJOS“ PINKLĖS*

Šiandieniniai universitetai yra pačios pavojingiausios institucijos pasaulyje. Jos gamina armijas ekonomikos racionalistų, kurie žygiuoja kuo toliau nuo tikrųjų problemų. Kurdami vertybių požiūriu neutralų mokslą, jie apeina tikrąsias moralines ir dvasines problemas […] Nepaisant filantropijos dūmų uždangos, dengiančios humanitariką ir liberaliuosius menus, dideli pinigai dideliam mokslui yra didelis verslas. Sulak Sivaraksa

ukštojo mokslo problemos, persekiojančios Lietuvą bet jos turi būti tokios, kokių reikia Lietuvos valstybei ir Ajau beveik tris dešimtmečius, atsidūrė ir naujosios patiems studentams pirmiausia, o ne administracijai.“1 vyriausybės, regis, dar nė nespėjusios apšilti kojų, dar- Jei tokias mintis dėstytų kuris nors naujausiuose botvarkėje. Lyg ir turėtų džiuginti, kad aukštąjį mokslą Seimo rinkimuose daugumą gavusios partijos ideo- valstybės institucijos laiko vienu iš svarbiausių prioritetų, logas, galėtume jas interpretuoti kaip ilgesnį ar trum- tačiau kelia nerimą keistas užmojis paskubomis išspręsti pesnį laiką brandintų reformų gaires, tačiau taip kalba įsisenėjusius kazusus. Seimo nariai ir Vyriausybės atsto- asmuo, Valstiečių ir žaliųjų partijos gretose atsidūręs vai, tarsi siekdami užbėgti vieni kitiems už akių, karštli- rinkimų išvakarėse, o profesinėje veikloje labiausiai giškai pristatinėja visuomenei numatomos pertvarkos pasižymėjęs kaip autoinspektorius. Todėl nusistebėti- gaires, tik spėk skaityti spaudos pranešimus: „Lietuvos re- nai griežtas jo tonas, demonstruojant aukštojo mokslo gionuose turi išlikti kokybiškas aukštasis mokslas, tačiau problemų išmanymą, ir kai kurių sąvokų įkyrus karto- tai nebūtinai reiškia, kad turi būti išlaikytos neefektyviai jimas verčia ne juokais suklusti. dirbančios esamos aukštosios mokyklos, – sako Ministras Lietuvos aukštojo mokslo krizė taip ilgai užsitęsė todėl, Pirmininkas Saulius Skvernelis.“ kad nė viena iki šiol veikusi vyriausybė nesugebėjo rasti „Universitetinės studijos regionuose, tame tarpe ir Šiau- būdo, kaip ją įveikti. Veikiau atvirkščiai – tik dar labiau ją liuose, išliks – mes kalbame apie tai, kad jos turėtų būti pagilindavo. Antai Steponavičiaus-Putinaitės-Subačiaus visiškai kitokios kokybės. O kas galvoja, kad tai yra tapatu triumviratas įdiegė atvirai neoliberalią aukštojo mokslo su universitetų išlaikymu, tai čia yra dvi skirtingos esminės finansavimo sistemą, prioritetas teiktas privačių ban- pozicijos ir išsiskyrimas, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė kų paskoloms. Ši liūdnai pagarsėjusi pertvarka veikiai premjeras. – Mes manome, kad aukštos kokybės konku- susikompromitavo, įteisinusi „krepšelių sistemą“, kuri rencingos universitetinės studijos regionuose privalo likti, turėjo užtikrinti, kad aukštojo mokslo „verslas“ išstums silpniausias institucijas ir sustiprins lyderius. Didelis už- * Straipsnis parengtas pagal pranešimą „Lietuvos aukštojo mokslo slenks- mojis baigėsi šnipštu, nors vienas iš pagrindinių šios re- čiai: ar įveiksime juos skaičiais?“, skaitytą 2017-02-07 LMA seminare-disku- formos variklių – Gintaras Steponavičius, – iki šiol neabe- sijoje „Lietuvos mokslo ir studijų institucijų būklė“. joja, esą tai universalus vaistas nuo visų aukštojo mokslo

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 ligų, bent jau sprendžiant iš jo pasisakymų Vilniaus uni- prieš porą dešimtmečių. Apmaudu, bet Lietuva, per tą versitete, Petro Skargos jubiliejaus minėjime, 2016 m. Ši laiką įstojusi į Europos Sąjungą, įsiliejusi į kitas tarptauti- bankrutavusi reforma aukštąsias mokyklas dar labiau nes struktūras, sukaupusi lyg ir nemenką gyvenimo de- nustekeno, priverstinai įvėlė į beprotišką studijų progra- mokratijos sąlygomis patirtį, įveikti socialinės neurozės mų „meniu“ pasiutpolkę. Besivaržydamos dėl valstybės nesugebėjo. Veikiau atvirkščiai – slegianti būsena įgavo dotacijų, jos begėdiškai konkuravo net ir tose srityse, kur chronišką pobūdį, tarsi gyventume nuo vienos nesėkmės lyderiai visiškai aiškūs, taigi, čia net negalėjo būti jokios iki kitos. Kas galėtų garantuoti, kad narsūs dabartinės konkurencijos. Universitetai, užuot nuosekliai stiprinę valdžios užmojai nesibaigs dar vienu fiasko? tuos sektorius, kuriuose buvo tradiciškai stipriausi, me- Ar iš tikrųjų kiekvienas gali būti teisėjas aukštojo tėsi į paikas varžybas, siūlydami iš piršto laužtas studijų mokslo byloje? Ar visiems pakanka žinių, supratimo, programas ar tiesiog patraukliau pervadindami senąsias. kvalifikacijos narplioti sudėtingus šio sektoriaus rei- Regis, pravertė sovietmečiu subrandinta veiklos imita- kalus? Pasak Umberto Eco, „niekas nėra silpnaprotis iš vimo patirtis. Besivaržant dėl krepšelių, studijų progra- profesijos, išskyrus kai kurias išimtis, tačiau asmuo, kuris mų skaičius pasiekė rekordą – 1500. Šiuo atžvilgiu šalis yra puikus vaistininkas, puikus chirurgas, puikus banko pranoko ekonomiškai stipresnes kaimynines valstybes, tarnautojas, gali pasakyti kvailystę klausimais, kurių ne- galiausiai vajus peržengė net elementarias sveiko proto išmano arba kurių gerai neapgalvojo“. Italų rašytojas ir ribas. Suprantama, universitetus lengva kaltinti, kad jie mokslininkas taip kalbėjo apie žiniasklaidos vaidmenį tapo savo pačių entuziazmo aukomis, tačiau nepamirš- šiandieninėje globalioje medijų visuomenėje: „Tinkle re- kime, kas inicijavo ir įteisino bukaprotiškas varžybas – aguojama greitai, neturint laiko pagalvoti. Teisinga, kad tai šovė į galvą aukščiausioms valdžios institucijoms. tinklas leidžia pasireikšti ir tiems, kurie nekalba protingų Šiandien aukštasis mokslas, išvargintas nesibaigian- dalykų, tačiau kvailybių perteklius liejasi per kraštus.“2 čių, dažniausiai tik imituojamų reformų, yra rimtai pasi- Anoniminių interneto „svarstymų“ apie Lietuvos ligojęs. Negalavimų simptomai akivaizdūs, bet jų priežas- aukštojo mokslo reikalus gausa šiais tinklo visagalybės tys nėra nustatytos, taigi, negalima imtis ir veiksmingo laikais verčia politikus reaguoti net į akivaizdžiausias gydymo. Aukštojo mokslo ateitį pastaraisiais metais iš kvailystes ir patiems daryti naujas, neretai dar didesnes. delno būrė visi, kas netingi: ir politikai, ir žurnalistai, ir Anoniminių tinklo komentarų erdvėse kvailystes neretai verslininkai. Šia opia tema pasisakė net namų šeiminin- platina ir akademinės sferos atstovai, matyt, pasidavę pa- kės, net socialiai marginalizuoti sluoksniai, iš įvairiausių sąmonės srautui… šalies ir emigracijos pakampių užtvindę interneto anoni- Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad šiuo atžvilgiu ne- minių komentarų erdves paranojiškais, neurotiškais svai- same vieniši. Įvairiausiose pasaulio vietose visuomenė čiojimais, priežastis painiodami su pasekmėmis, o šias su pudruojasi, žvelgdama į globalizacijos veidrodį. Skoli- simptomais. Beje, neurozė – tai tokia būsena, kai apima nantis globalias idėjas, imituojant praktiką, importuo- nuolatinis neįveikiamas nerimas. Bandymai nuslopinti jami ir dalykai, kurie laikomi išganingais vaistais nuo neurotinę įtampą ne palengvina paciento būklę, o suke- socialinių ligų, bet iš tikrųjų tik dar labiau pagilina lia dar daugiau psichologinių problemų. Neurotikas ima neurozės būseną. Tarptautiniu mastu pripažintas Kana- painioti tikrus dalykus su menamais, įsivaizduotais ar dos mąstytojas, ugdymo ir aukštojo mokslo tyrinėtojas neteisingai suvoktais, taip įsisuka užburtas ratas, iš ku- Henry’s A. Giroux, prieš kurį laiką aptarė, kokį globalų rio išsivaduoti beveik neįmanoma. Užsitęsusi socialinė poveikį neoliberalizmas daro aukštajam mokslui: „Pla- neurozė būdinga intensyvią kaitą išgyvenančioms visuo- taus masto išpuolis prieš aukštąjį mokslą yra vykdomas menėms, kurias persekioja įkyri visuotinio nestabilumo Šiaurės Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje ir įvairiuose būsena. Postkomunizmo analitikai (pavyzdžiui, rumunų Europos kraštuose. Nors šio išpuolio prigimtis kiekvienoje mąstytojas ir politikas Andrei Plesu) tą diagnozavo jau šalyje skiriasi, egzistuoja bendras įsitikinimų ir praktikų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 3 rinkinys, verčiantis aukštąjį mokslą virsti korporacijų ga- 5–6 universitetų, taigi, ideologinis dabartinės reformos lios ir vertybių tarnu.“ Pertvarkyti aukštąjį mokslą pagal šaltinis daugiau nei akivaizdus. rinkoje veikiančių galingų korporacijų modelį jau kurį Kyla ironiška pagunda kalbėti apie tam tikrą skaičių laiką bandoma ir Lietuvoje. Neoliberalia ideologija žavi- misticizmą – jaunieji Pitagoro pasekėjai tiki skaičių visa- si skirtingiausios politinės jėgos. Ne išimtis ir premjeras galybe, todėl prioritetą teikia aritmetinėms procedūroms, Saulius Skvernelis – jau cituotame jo pareiškime apie esą „išganysiančioms“ aukštąjį mokslą. Ar universitetų aukštojo mokslo ateities gaires tarsi vaiduoklio šešėlis, stambinimas, jungimas, naikinimas gali iš esmės page- apsireiškiantis „Hamleto“ dramoje, išnyra gerai žinomi rinti aukštojo mokslo būklę, studijų ir tyrimų kokybę? „plastiški žodžiai“, iš esmės tušti ir apgaulingi verbali- Kuo pertvarkos vadybininkai grindžia įsivaizdavimą, esą niai fantomai – „konkurencingos studijos“, „efektyvu- stambesni universitetai veikia tobuliau ir efektyviau už mas“, „aukšta kokybė“ ir pan. mažesnius? Kol kas viešumoje šis abejotinas argumentas Dar gerai nenustačius, dėl kokių priežasčių – vidinių, ramstomas tik fragmentiška, iš piršto laužta statistika, išorinių, istorinių, kultūrinių ar politinių – Lietuvos uni- esą kai kuriose Vakarų šalyse universitetų susijungimas, versitetai atsidūrė tokioje nepavydėtinoje padėtyje, entu- t. y. jų skaičiaus sumažinimas jau davė teigiamų rezul- ziastingai imama taikyti „efektyvią“ terapinę programą. tatų. Kokie bus tos pertvarkos rezultatai, kol kas galima Namudiniai „užkalbėtojų ir šundaktarių“ vaistai pasili- tik spėlioti, nes rimtesnei analizei reikia tam tikros laiko gojusiam aukštajam mokslui skiriami pramaišiui su „eks- perspektyvos. Spaudimas stambinti aukštąsias moky- pertų“ ir šios srities profesionalų rekomenduojamomis klas, kad jos tarsi verslo įmonės prisišlietų prie didesnių procedūromis. Pastaruoju metu itin agresyviai peršama ir stipresnių korporacijų, jaučiamas globaliu mastu. Tai aukštųjų mokyklų tinklo „optimizacija“, primygtinai ra- rodo gana siaurą universitetų vaidmens ir funkcijų vi- ginant mažinti esą pernelyg didelį universitetų skaičių. suomenėje supratimą. Bet ar svetimomis kvailystėmis Beje, apie tokio mažinimo būtinybę pranešta gerokai būtina sekti? Poslinkiai Rytų Europoje, deja, liudija, kad anksčiau, negu Seimo ir Vyriausybės krėsluose įsitaisė griebiamasi lengviausio ir primityviausio lėkštų idėjų dabartinė dauguma. Šį stebuklingą vaistą nuo visų sek- importo, aukštąsias mokyklas modeliuojant pagal vers- toriaus ligų jau prieš gerus metus rekomendavo Mokslo lo korporacijų modelį. Drastiškai siaurinamos studijų ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA). Šiai programos, eliminuojamos tos, kurių neva menkai pa- agentūrai ne vienus metus vadovavo dabartinė švietimo sigenda dabartinė darbo rinka, nors rimti sociologai jau ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Į šios ministeri- kalba apie globaliu mastu besiformuojančią „postdarbo jos kabinetus masiškai persikraustė jauni energingi buvę visuomenę“, taigi, įprastas darbo santykių pobūdis kei- MOSTA darbuotojai, kurių didžiuma, beje, neturi jokių čiasi iš esmės. mokslo laipsnių, nėra dirbę nei pedagoginio, nei mokslo Kad ir ką manytų, kad ir kokia praktika remtųsi tiriamojo darbo. Matyt jie ir darys jaunatviškai energingą aukštųjų mokyklų tinklo „optimizatoriai“, būtina at- mokslo ir studijų tinklo „optimizaciją“. sakyti į klausimą, ar didesnis universitetas iš tikrųjų Svarstant aukštojo mokslo pertvarkos planus, vis veikia geriau, efektyviau už mažesnį? Jei taip, vadinasi, labiau ryškėja nesutarimas tarp Seimo ir Vyriausybės. geriausiais pasaulyje laikomi universitetai turėtų būti Įstatymų leidėjai kol kas tvirtina, kad jie nėra pasisakę itin stambūs. Tačiau skaičiai liudija visai ką kita. Antai ar nurodę, kokie universitetai išliks, o kuriems lemta Harvardo universitetas, globaliu mastu pirmaujantis išnykti, juo labiau nenuspręsta, kokio skaičiaus uni- jau keletą dešimtmečių, 2015 m. duomenimis turėjo versitetų Lietuvai reikia. Premjeras ir jo komanda jau tik 22 000 studentų, Stanfordo – 8 000, Princetono – 7 atvirai tvirtina, esą po numatytos pertvarkos šalyje liks 800, Jeilio – 12 000, Čikagos – 15 000, Masačiūsetso tech- ne daugiau penkių universitetų. MOSTA ekspertai jau nologijos institutas – 11 000, Kalifornijos technologijos anksčiau rekomendavo dabartinį tinklą sumažinti iki institutas – 2 200 studentų. Iš visų prestižiniais laikomų

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 JAV universitetų, kurie daug metų patenka į geriausiųjų mokyklų administratoriai, ko gero, nėra ničnieko apie tai dešimtuką, tik valstybinis Kalifornijos universitetas Los girdėję… Tada belieka biblinėmis intonacijomis sušukti – Andžele prieš porą metų turėjo 42 000 studentų. Stam- vargas, Jeruzale, tau ir tavo vaikams... būs valstybiniai universitetai, turintys daugiau kaip 50 Kai kurie politikai, net universitetų administratoriai ar 100 tūkstančių studentų smarkiai atsilieka. Pasižval- vartoja žodyną, kuriame nestinga jau minėtų „plastiškų gykime po Jungtinę Karalystę, kurios universitetai nuo žodžių“, antai pastaruoju metu šmėžuoja tokios sąvokos seno garsėja tarptautiniu mastu. Oksfordo universitete kaip „tarptautinis konkurencingumas“. Tačiau su kuo ir dėl 2015 m. studijavo 22 000, Kembridžo – 19 000 studentų.3 ko ketinama konkuruoti? Dėl užsienio studentų? Dėl vals- Palyginkime – Vilniaus universitete 2013–2014 m. studi- tybės ar Europos Sąjungos paramos? Gal dėl lėšų mokslo javo 20 500 žmonių. Tad ko iš tikrųjų siekiama, primyg- tyrimams? Jei taip, tai kokių – vietinių ar tų, kurias skirsto tinai reikalaujant stambinimo ir apsijungimo? Nejau ir administruoja tarptautinės organizacijos? Be to, iki šiol norima, kad tiek Vilniaus universitetas, tiek keletas kitų niekas nėra pagrindęs, kad aukštojo mokslo institucijų didesnių Lietuvos universitetų pagal studentų skaičių dydis tiesiogiai susijęs su didesniais lėšų srautais. Jei būtų varžytųsi su Pekino, Tokijo ar Londono metropoliniais taip, tada Londono metropolinis universitetas senų se- universitetais? Beje, pastarasis prieš keletą metų turėjęs niausiai būtų nurungęs dydžio požiūriu gerokai menkes- daugiau kaip 150 000 studentų, visose srityse smarkiai nius Oksfordą ir Kembridžą, jau nekalbant apie mažiau nusileido mažesnėms, elitinėms šalies aukštojo mokslo kaip 10 000 studentų turinčias tokias aukštojo mokslo įstaigoms. įstaigas, kaip elitinis Šv. Andrejaus universitetas ar Londo- Tad kai kurių politikų ir ekspertų tvirtinimai, esą no ekonomikos mokykla. Įdomu, ką į tai galėtų atsakyti sustambinus esamus universitetus pagerės mokslo ty- aritmetika susižavėję centro MOSTA pitagorininkai? rimų ir studijų kokybė, švelniai tariant, abejotini. Sie- Suklestėjus valstybės remiamam skaičių misticiz- kį sumažinti Lietuvos universitetų skaičių diktuoja, mui, kuris vietoj esminių tikslų teikia prioritetą mecha- matyt, visai ne tos priežastys, kurios viešai deklaruo- niškam stambinimui / jungimui, tikrąsias problemas jamos. Suomijoje, kurios aukštojo mokslo tinklą tiek dangsto simuliacijomis ir hologramomis, visuomenei Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek kai kurie mokslo ir vėl siūlomi apgaulingai paprasti sprendimai, geriau- politikai laiko pavyzdiniu, 5,5 milijono gyventojų ten- siu atveju leisiantys įsisenėjusias ir neišspręstas pro- ka 16 universitetų, nedaug didesnėje Švedijoje jų yra blemas perkelti į ateitį… Efektingai atrodanti „skaičių 17. Kodėl reikalaujama, kad Lietuvoje liktų penki ar reforma“, skubotai peršama aukštojo mokslo optimi- šeši? Iš kur šis keistas, jokiais apčiuopiamais duomeni- zacija vargu ar prisidės prie to, kad mažėtų emigracija mis nepagrįstas valstybinis fundamentalizmas? ir socialinė marginalizacija, kad pakiltų apgailėtinai Su universitetų jungimu ir stambinimu susijusi ir dar žemas intelektinis, kultūrinis šalies lygis ir su tuo susi- viena rimta problema. Nors kai kas Lietuvoje norėtų jusi gyventojų „moralinė temperatūra“… matyti vos vieną universitetą, kuris būtų stiprus mokslo Nemalonūs klausimai, į kuriuos teks ieškoti atsakymų. tyrimų požiūriu (tokios nuomonės laikosi, pavyzdžiui, Tik ar nebūsime pavėlavę? buvęs Vilniaus universiteto mokslo prorektorius profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus), derėtų paklausti, kaip tokio požiūrio šalininkai įsivaizduoja masinio ir elitinio 1 http://www.bernardinai.lt/2017-01-19-s-skvernelis-regionuose-isliks-auksta- lavinimo santykį. Ar elitinius mokslo tyrimus įmanoma sis-mokslas-o-ne-konkurencingos-mokyklos/154366 vykdyti masinio lavinimo institucijoje? O juk universite- 2 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-02-06-silpnaprociai-ir-atsakinga- tų masifikacija pastaraisiais dešimtmečiais yra viena di- spauda/155120 džiausių problemų globaliu mastu. Jai skirta šimtai ana- 3 Žr. Rimantas Želvys. The Mythology of Higher Education and Its Regional litinių studijų, bet Lietuvos mokslo politikai ir aukštųjų Context, Lituanus Vol 61: 3 (2015), p. 20.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 5 Marius ŠČAVINSKAS

AUKŠTOJO MOKSLO REFORMOS MIRAŽAS, arba KUR DINGSTA SVARSTYMAI APIE KOKYBĘ?

astaruoju metu daugybė tikrų ir tariamų eksper- miausia reikėtų optimizuoti finansinius išteklius, Ptų, specialistų, švietimo sistemos darbuotojų ir girdi, pinigų yra tiek, kiek yra, ir ne daugiau. Išties šiaip žmonių, neabejingų aukštojo mokslo likimui, „geležinis“ argumentas, nieko nei pridėsi, nei atimsi! ne juokais susirūpino dėl jo perspektyvų Lietuvoje. Kad būtų pasiektas šis tikslas, aiškina jie toliau, rei- Mat švietimo ir mokslo ministrė, buvusi Mokslo ir kia mažinti universitetų skaičių, esą daugelis dabar studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) di- egzistuojančių aukštųjų mokyklų dirba, kad dirb- rektorė Jurgita Petrauskienė pareiškė, kad ryžtingai tų (anot naujojo Ministro Pirmininko, universitetų imsis universitetų, institutų ir jiems prilygstančių administracijos dirba pačios sau, tarsi universitetą įstaigų optimizavimo. Mokslo įstaigų vadovai, aka- tik administracija ir sudarytų). Lietuvos gyventojų deminė bendruomenė kuo puikiausiai suvokia, kad skaičius dėl visiems suprantamų priežasčių mažėja ir aukštąjį mokslą būtina struktūriškai reformuoti. Vis ateityje mažės, o universitetų absolventai, ypač bai- dėlto žodžiai „optimizavimas“, „struktūrinės refor- gusieji socialinius ir humanitarinius mokslus, atseit mos“ dabar tapo tokie madingi, kad veikia lyg bur- nieko nesugeba, todėl gausina darbo biržos išlaiky- tažodžiai, kuriuos tariantis žmogus pasijunta esąs ne tinių arba emigrantų gretas. Tad po „optimizacijos“ tik išmintingas, bet ir kone stebukladarys. Tačiau tie, liks tie universitetai, kurių absolventai susiranda kurie skaitė Lymano Franko Baumo pasaką apie Ozo darbą pagal įgytą profesiją. Kitaip tariant, galės gy- šalies burtininką, žino, kad pagrindinius jos herojus vuoti vien tos aukštųjų mokyklų studijų kryptys, išmintingais, drąsiais, draugiškais pavertė anaiptol kurios yra „rentabilios“, patrauklios darbo rinkai, ne burtažodžiai... atliepia visuomenės ir valstybės poreikius, atsižvel- Kad Lietuvos aukštajam mokslui būtinos refor- gia į socialinio ir ekonominio gyvenimo realijas Lie- mos, niekas nesiginčija. Tačiau apie kokias reformas tuvoje ir kitose ES šalyse. Čia reikėtų pasakyti, kad kalbame? Pirmiausia reikia suvokti, koks turinys sly- tokių projektų, kurie atliepia politikų norą „suval- pi po magiškais žodžiais „optimizavimas“, „struktū- dyti“ visuomenę arba pateikti „reikiamą“ politinio, rinės reformos“, „mokslo kokybė“. Švietimo ir mokslo socialinio ir kultūrinio gyvenimo vaizdą, užsakovė ministerijos valdininkai net sušilę aiškina, kad pir- paprastai būna valstybė. Kitos studijų programos,

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 ypač tos, kurios surenka mažai studentų, yra atseit skamba visus užburiantis šūkis, nusakantis šviesią mažiau kokybiškos (tarsi studijų kokybę lemtų stu- Lietuvos ateitį, – „Mokslo inovacijos, verslumas ir dentų skaičius), mažiau „rentabilios“, suprask, ma- konkurencingumas!“ žiau reikalingos visuomenei, tikras akmuo po ka- Tačiau ką slepia ši graži retorika? Aiškėja, kad klu, gramzdinantis aukštąjį mokslą į nebūties liūną. verslui reikalingos tik tos studijų krypčių progra- Todėl tikslinga, rimtais veidais aiškina valdininkai, mos, kurios padeda „įvaldyti“ išmaniąsias tech- „optimizuoti“ universitetų tinklą, kad būtų racio- nologijas, parengia universalų specialistą, gebantį naliai paskirstomi negausūs finansai ir t. t., ir pan. orientuotis „visame kame“ ir dirbti „visa ką“. Skatin- Kitaip sakant, čiupt už vadžių ir vėl iš pradžių. Re- tinas tik toks mokslo ir verslo bendradarbiavimas, miantis deterministiniu mąstymu, daroma prielaida, kuris per maksimaliai trumpą laiką leidžia tikėtis kad kone vienintelė panacėja yra aukštojo mokslo įs- pelno.2 Visa kita tėra, pasak valdininkų ir versli- taigų „optimizavimas“. ninkų, akmuo po aukštojo mokslo kaklu. Dėl šios Pasitelkiant masinio informavimo priemones, priežasties universitetų „optimizavimas“ – neišven- visuomenė jau beveik įtikinta, pasak Almanto Sa- giama būtinybė, antraip nebus galima užtikrinti, malavičiaus,1 stebuklinga šios panacėjos galia, o kad studijos orientuotųsi į darbo rinką ir valstybės tie, kurie reiškia tam tikras abejones, gretinami su poreikius. Žodžiu, viską išspręs burtininkė – laisvo- reformos priešininkais, paisančiais vien siaurų sa- ji rinka, kaip ji tą daro Vakarų šalyse. Mokslo koky- vanaudiškų interesų. Vis dėlto atkreipkime dėmesį, bė verslininkams rūpi tik tiek, kiek jos reikia, kad kad valdininkai dažniausiai kalba apie finansinių galutinis visuomenei pristatomas produktas atitiktų srautų, skiriamų universitetų išlaikymui, „optimiza- minimalius kokybinius reikalavimus. vimą“, studijų programų „subalansavimą“, pritaiky- Atkreipsime dėmesį, kad ir valdininkai, ir vers- mą darbo rinkai ir valstybės poreikiams, palankes- lininkai tariasi žinantys, ko iš aukštojo mokslo rei- nę studijų kreditavimo sistemą, universitetų žinioje kia visuomenei ir valstybei, kokius mokslo tyrimus esančio turto, infrastruktūros geresnį panaudojimą tikslinga vykdyti, t. y. jie kalba tiek visuomenės (tai- ir t. t. Žodis „kokybė“, tiesa, irgi sušmėžuoja, bet, gi, ir visų mokslininkų), tiek valstybės vardu. An- panašu, vien tam, kad pridengtų finansinių srautų tai jeigu dabar Lietuvai trūksta, tarkime, 2000 IT perskirstymą. specialistų, universitetai turėtų kuo skubiau paten- Verslininkai iki užkimimo aiškina, kad universi- kinti šį poreikį, nes negailestingoje konkurencinėje tetai privalo atsiliepti į globalizacijos keliamus eko- kovoje brangi kiekviena akimirka! Atrodytų, viskas nominius iššūkius, turi rengti tuos atskirų veiklos logiška, tokie valdininkų ir verslininkų lūkesčiai šakų profesionalus, kurių reikia, norint užtikrinti yra pagrįsti, teisėti. Lietuvos konkurencingumą, darbo rinkos dinami- Priminsiu, kad prieš gerus dvidešimt metų trūko ką, tolygią visuomenės raidą (didinant darbo užmo- vadybininkų, viešojo administravimo specialistų, kestį, užtikrinant paslaugų pasiekiamumą ir kt.). Be todėl aukštosios mokyklos ir kolegijos suskubo juos to, universitetai, norintys vykdyti toli siekiančius rengti, atsiliepdamos į valstybės, kaip buvo dekla- mokslinius eksperimentinius ir fundamentinius ty- ruojama, to meto poreikius. Kai pradėjo trūkti va- rimus, privalo bendradarbiauti su verslu. Socialinių dinamųjų „darbininkiškos“ pakraipos profesionalų partnerių pritraukimas turi tapti ne siekiamybe, o (jų trūkumą, žinoma, lėmė ir įgavusi pagreitį emi- realybe, nes tai vienas iš kelių, kaip mokslo pasie- gracija), susigriebta „kepti“ šio profilio specialistus. kimus pritaikyti verslui (reikia pripažinti, kad uni- Universitetai ir kolegijos (kurių dalis vadina save versitetams to iš tikrųjų trūksta, racionalus bendra- aukštosiomis neuniversitetinėmis mokyklomis) ėmė darbiavimas būtų sveikintinas). Iš verslininkų lūpų rengti plataus profilio specialistus, o socialinių moks-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 7 lų populiarumas smuko. Socialinių ir humanitarinių mokslų kokybė universitetų padaliniuose ir mokslo mokslų absolventus, dar nebaigusius studijų, pradėta institutuose (pvz., VU Istorijos fakultete, Lietuvos vadinti būsimaisiais bedarbiais, pasmerktais emigruo- istorijos institute (LII), VDU Menų bei Filologijos ti arba tapti prekybos centrų kasininkais. Skiepijamas fakultetuose, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono nevisavertiškumo (palyginti su „išmaniosiomis tech- istorijos ir archeologijos institute (BRIAI)) yra be- nologijomis“) kompleksas anksčiau ar vėliau turėjo de- veik vienodo lygio ir atitinka aukščiausius tarptau- moralizuoti studentus ir jų tėvus, pagaliau darbdavius. tinius mokslo kokybės reikalavimus. Visos išvardy- Toks specialistų rengimo ping-pongas (t. y. primityvus tos institucijos surinko nuo 21 iki 17 balų iš galimų mokslo politikos suvokimas, „ko reikia Lietuvai“) nea- 25, o bendrame vertinime gavo 4 iš 5 suminių balų.3 bejotinai prisidėjo, kad aukštosios mokyklos, kaip stu- Kitos humanitarinių mokslų profilį turinčios insti- dijų centrai, būtų galutinai išmuštos iš pusiausvyros. tucijos ir universitetiniai padaliniai surinko mažiau Blogėjantys demografiniai rodikliai, didėjanti emigra- (kai kurie net gerokai mažiau) balų. Atsižvelgtina į cija šį disbalansą tik dar labiau pagilino. Nepaisant to, dar vieną svarbų niuansą. Ne visų mokslo instituci- valdininkai ir verslininkai, dejuojantys, kad Lietuvai jų, įvertintų 4 suminiais balais, padėtis yra vienoda dabar trūksta, tarkime, 2000 IT specialistų, tebesiūlo ne tik finansavimo, bet ir žmogiškųjų resursų atžvil- ir toliau žaisti ping-pongą, tiesa, gerokai sumažinę žai- giu, t. y. vienose mokslo institucijose (pvz., LII) dir- dėjų, t. y. universitetų, skaičių. ba gerokai daugiau mokslininkų negu kitose (pvz., Tačiau grįžkime prie aukštojo mokslo kokybės. VU Istorijos fakultete ar BRIAI).4 O tai reiškia, kad Kodėl ji dingsta iš universitetų „optimizavimo“ ir keliamus mokslo kokybės reikalavimus atitinka ir „struktūrinių reformų“ retorikos, kurią bendrais mažesnės mokslo įstaigos. Vadinasi, mokslo koky- bruožais jau aptarėme? Ne mažiau svarbus klau- bę lemia ne mokslininkų sutelkimas po vienu stogu simas, apie kokią kokybę kalbama? Ar apie moks- (daug nereiškia gerai), viliantis, kad tokiu būdu išsi- lo kokybę, ar apie studijų kokybę, ar apie mokslo spręs mokslo finansavimo problemos, bet visai kiti politikos, kuri irgi labai svarbi, kokybę? O tai nėra dalykai. Tačiau valdininkai skuba „optimizuoti“ bū- vienas ir tas pats, nors visos trys sritys tarpusavyje tent mažesnes įstaigas, nes pagal jų logiką „daug“ ir susijusios. Mokslo kokybę nusako mokslinė inte- „didelis“ reiškia „geras“. lektualinė veikla (vadinamoji pažanga), šios veiklos Jeigu, remdamiesi tarptautinių ekspertų pateiktais poveikis visuomenei ir valstybei. Studijų kokybė ne- vertinimais, padarysime išvadą, kad humanitarinių abejotinai siejasi su mokslo kokybe. Vis dėlto stu- mokslų kokybė bent jau išvardytuose universitetuose dijų kokybę nusako, kaip galima siekti mokslinės ir mokslo institucijose yra pakankamai aukšta, kils intelektualinės veiklos ir kaip šį siekį, atsižvelgiant natūralus klausimas, ko pasigendama ir kas „opti- į konkrečios epochos reikalavimus, kuo efektyviau mizuotina“, kad kokybė pasiektų 5 iš 5 balų. Tokio realizuoti. Mokslo politikos kokybę nusako akade- pobūdžio klausimai, deja, nekeliami, nors dangsto- minės bendruomenės, kitų suinteresuotų sluoksnių, masi būtent mokslo kokybės lozungu. „Geležinis“ žinoma, ir valdžios siekis iš mokslo gauti „optima- valdininkų argumentas, kad pinigų yra tik tiek, kiek lią“ naudą visuomenei. Pastaruoju metu Lietuvoje jų yra, atskleidžia norą „optimizuoti“ universitetus, mokslo politika suvokiama tik ekonominės naudos remiantis anaiptol ne mokslo kokybės kriterijais. kontekste, todėl „optimalios“ naudos grąža faktiškai Studijų kokybė, kaip minėta, susijusi su mokslo prilyginama mokslo finansavimo kaštams. Trumpai kokybe. „Optimizavimo“ šalininkai ne visada linkę apžvelkime kokybės lygmenį. įžvelgti šį ryšį, užtat jie kuo puikiausiai mato, koks 2015 m. MOSTA pristatė tarptautinių ekspertų besidubliuojančių studijų programų „grįžtamasis“ vertinimą, parodžiusį, kad Lietuvos humanitarinių ryšys visuomenėje. Reikia pripažinti, kad aukštosios

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 mokyklos, įsitraukusios į ping-pongo žaidimą, prikū- Šalia bibliometrinių rodiklių, tarptautiškumo, ku- rė begalę viena į kitą panašių programų, o reformų ris iš tikrųjų svarbus, dažnai pateikiamas dar vienas iniciatoriai neretai kaip tik ir deklaruoja siekį gerinti studijų kokybės vertinimo kriterijus – jau minėtas studijų kokybę. Šis „gerinimas“ reiškia, kad besidu- „grįžtamasis“ ryšys. A priori daroma prielaida, kad bliuojančios studijų programos bus panaikintos (ne- kokybiškos tik tos studijų programos tose aukštojo akredituotos) arba nebus leidžiama toliau veikti toms mokslo įstaigose, kurias baigę studentai įsidarbina, programoms, kurios nesurenka „reikiamo“ studentų liaudiškai tariant, „pagal diplomą“ ir dar gauna „pa- skaičiaus, atseit studentai renkasi laiko „išmėgintas“, dorų“ atlyginimą. Kuo mažesnis tokių įsidarbinusių- t. y. „geras“, „perspektyvias“ programas (žinoma, jų skaičius (arba jų gaunamas atlygis), tuo didesnis programų „gerumas“ priklauso ir nuo rinkodaros). valdininkams kyla įtarimas, kad studijų programos Programos naikinamos, remiantis jų įvertinimu, prastos, praktinių įgūdžių įgaunama nepakankamai, apimančiu tokius parametrus kaip dėstytojų kvali- universitetai rengia bedarbius, emigrantus, prekybos fikacija, studentų skaičius, absolventų įsidarbinimas centrų kasininkus. Tokie aiškinimai suplaka į vieną „pagal diplomą“, tarptautiškumas ir pan. kelis skirtingus aspektus – tai 1) darbo rinkos ga- Dėstytojų kvalifikacija vertinama pagal straips- limybės (per kelis ar keliolika metų darbo rinka iš nių gausą, pagal tai, ar jie patenka į priklausančius tikrųjų gali pasikeisti, o užmokesčio augimas, kaip ISI (Institute for Scientific Information) ir panašius rodo pačių mokslininkų atlyginimai, deja, nepri- žurnalus, į duomenų ir citavimo bazes-indeksus. klauso nuo įgyto išsilavinimo), 2) absolventų asme- Kitaip tariant, straipsnių kokybė matuojama biblio- ninio gyvenimo peripetijos (juk ir gerai studijavęs metriniais rodikliais, kurie savaime yra kiekybiniai, studentas gali nerasti darbo arba jį slegia asmeni- o ne orientuoti į mokslinių darbų turinio kokybę. nio pobūdžio problemos, nieko bendra neturinčios Kad dabartinė vertinimo sistema skatina mokslo su studijų kokybe, darbo rinka ar atlyginimų augi- darbų kiekybę, o ne kokybę, yra konstatavusi ir pati mu), 3) socialinės šalies problemos (juk emigraciją MOSTA.5 Tačiau ji nekalba apie tai, kaip dėstytojas lemia ne „prastos“ studijos aukštosiose mokyklose, dėsto, tiesiog siūlo „optimizuoti“ (t. y. mažinti) pri- atvirkščiai – kai kurių sričių specialistai randa darbą pažįstamų mokslinių žurnalų skaičių (taigi, ir toliau užsienyje būtent todėl, kad Lietuvoje įgijo pakanka- bus remiamasi kiekybiniais rodikliais). O juk studijų mai kokybišką išsilavinimą), 4) įsivaizdavimas, kas kokybė priklauso ir nuo dėstymo kokybės6 (ne vien yra universitetas (toks įsivaizdavimas, kalbant apie nuo dėstytojų parašytų mokslo tiriamųjų straipsnių aukštojo mokslo reformą ir universitetų „rentabilu- skaičiaus, nes mokslininkas, atitinkantis bibliome- mą“, yra ypač svarbus). trinius rodiklius, nebūtinai yra puikus novatoriškas Jeigu universitetą suvoksime kaip instituciją, ren- dėstytojas, ir atvirkščiai). Beje, reikia pripažinti, kad giančią konkrečios srities specialistus, absolventų, pasaulyje nėra vieningos bibliometrinių rodiklių įsidarbinusių pagal studijų programą, skaičius ga- vertinimo sistemos, taigi, prieš darant reformą, ats- lės būti tam tikras kokybės rodiklis. Tačiau, jeigu kirai derėtų aptarti vertinimo kriterijus. Studijų ko- universitetą suvoksime kaip instituciją, kuri rengia kybę smukdo ir disciplinų kiekis, skiriamas vienam kūrybingą, mąstantį, ieškoti informacijos mokantį, dėstytojui. Valdininkų „logika“ tokia: kam reika- įgytas žinias gebantį pritaikyti įvairioms gyvenimo lingi atskiras disciplinas dėstantys dėstytojai, jeigu, situacijoms, išsilavinusį žmogų, t. y. kaip tik tokį, ko- „optimizuojant“ lėšas, keliolika disciplinų gali dės- kio pasigenda šių dienų valdininkai ir verslininkai, tyti tas pats asmuo? Studijų kokybė priklauso ir nuo tada reikalavimas įsidarbinti pagal baigtą studijų pačių studentų pastangų, gebėjimų, nors neretai tas programą atkrinta, nes niekas nenagrinėjo, kokias „užmirštama“. universitete įgytas žinias, įgūdžius buvęs studentas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 9 pritaikė įvairiose gyvenimo situacijose, įsidarbinęs ir toliau remsis vien ekonominiais parametrais, le- „ne pagal diplomą“, įsitraukęs į visuomeninę ir / ar miančiais mokslo finansavimą. Tokiu atveju mokslo, pilietinę veiklą ir pan. Be to, įgytų žinių, įgūdžių studijų ir mokslo politikos kokybė yra priklausoma panaudojimas, apskritai „nauda“ visuomenei ar / ir nuo vadinamojo pramoninio-taikomojo mokslo, konkrečiam asmeniui gali išryškėti kur kas vėliau, o besivadovaujančio logika, kad „geras mokslas“ tas, ne tuoj pat, kai baigiamas universitetas. Paradoksa- kuris atneša daugiausia naudos (pirmiausia komer- lu, bet valdininkai ir verslininkai priekaištauja, esą cinės). Atsižvelgiant į tai, keltinas klausimas, ar re- universitetai neparengia plataus profilio kūrybingų, forma neturėtų prasidėti nuo valdininkų mąstymo mąstančių darbo rinkos dalyvių, nors universite- reformos, reikalaujant kokybiškai kitokios mokslo tus jie suvokia kaip įstaigas, rengiančias konkrečios politikos? Keičiant mokslo politiką, lygia greta turė- srities specialistus (iš čia kyla noras reguliuoti sto- tų būti aiškiai nustatyti kokybiniai (o ne vien kieky- jančiųjų į tam tikras studijų programas skaičių, at- biniai) mokslo ir studijų vertinimo kriterijai, kuriais sisakyti „nerentabilių“ programų, nes valdininkai ir remiantis būtų galima toliau vykdyti reformą. Tada verslininkai „žino“, kokių specialistų reikės, o kokie nedominuos iškreiptas arba primityvus valdininkų „nepageidautini“). ir verslininkų mokslo, studijų ir mokslo politikos su- Kaip tik šiuo „žinojimu“ ir grindžiama mokslo vokimas, grindžiamas vien ekonomine nauda. politika.7 Mat valdininkai ir verslininkai a priori remiasi nuostata, kad valstybės pažanga ir ekonominis konkurencingumas priklauso nuo mokslo finansavimo. Kitaip tariant, kuo labiau bus finansuojamas 1 Žr. Almantas Samalavičius. Užkalbėtojų ir šundaktarių vaistai aukštojo mokslas (tiksliau – tam tikros jo šakos), tuo greičiau mokslo negalavimams gydyti. Kultūros barai. 2015, nr. 11, p. 16–20. valstybė pasieks pažangos ir užsitikrins ekonomi- 2 Apie aukštojo mokslo komercializaciją ir jos pavojus plačiau žr. Politinė nę gerovę. Ryšys tarp mokslo ir valstybės pažangos griežtumo filosofija ir žinių falsifikacija. Su Thomas’u Docherty’u kalbasi neabejotinai yra, tačiau toji pažanga kažkodėl ver- Almantas Samalavičius. Kultūros barai. 2016, nr. 6, p. 9–13. Plg. Almantas tinama vien ekonominiais (iš dalies technologijų Samalavičius. Kokių universitetų reikia Lietuvai? Apie aukštojo mokslo „įvaldymo“) rodikliais. Tokiu būdu iškreipiama pati reformą po reformos bankroto. Kultūros barai. 2016, nr. 5, p. 3–4, 6; mokslo politika, kuri turėtų remtis ne tik ekonomi- Neoliberalaus universiteto pagundos. Su aukštojo mokslo, komunikacijų nės naudos, paklausos ir pasiūlos kriterijais. Kul- ir kultūros analitiku Henry’u A. Giroux kalbasi Almantas Samalavičius. tūrinis, socialinis gyvenimas, sveikatos apsauga, Kultūros barai. 2016, nr. 4, p. 11–14. nustatant valstybės pažangą, yra apeinami, univer- 3 Lithuania: Research Assessment Exercise. Panel H: Humanities. Vilnius. sitetų ir mokslo įstaigų „nematerialinis“ vaidmuo 2015, p. 16, 64, 72, 77. ignoruojamas, nors akivaizdu, kad valstybės pažan- 4 Kai kuriuos skaičius galima rasti MOSTOS parengtoje „Lietuvos mokslo ir ga priklauso ir nuo valstybės socialinės, kultūrinės studijų būklės apžvalgoje“. Vilnius. 2016, p. 114–115. politikos, nuo visuomenės kultūros lygio, sąmonin- 5 Ibid., p. 22–23. gumo, pilietiškumo, sveikatingumo ir daugelio kitų 6 Apie tai buvo rašoma dar 2010 m., tačiau studijų kokybė ir toliau „nematerialinių“ aspektų. vertinama, remiantis bibliometriniais ir mokslometriniais kiekybiniais Nustatyti ryšį tarp mokslo, studijų kokybės ir rodikliais, plg. Rimas Norvaiša. Požiūris į mokslą ir akademinės veiklos „nematerialiųjų“ rodiklių labai sunku. Kaip studijų vertinimas. Mokslo Lietuva. 2010, nr. 11, p. 5. „grįžtamasis“ ryšys, taip ir konkretūs rezultatai gali 7 Apie mokslo politikos kryptis ir kontroversijas plačiau – Zenonas Nor- pasirodyti ne iš karto, vos baigus universitetą, o ge- kus. Akademinis mokslas ir demokratija. Politologija. 2001, 4(24), rokai vėliau. Tačiau tai nereiškia, kad šiuos rodiklius p. 10–13, 15–17, 20–25, 28–29, 33–39. Plg. Almantas Samalavičius. reikėtų ignoruoti, nes tada Lietuvos mokslo politika Kokių universitetų..., p. 4–6.

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Problemos ir idėjos

Andrius MARTINKUS

POX AMERICANA

rakulas, prieš ketvirtį amžiaus paskelbęs ištar- Šiemet palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas Omę apie „istorijos pabaigą“ ir prasidėjusią pax Teofilius Matulionis (1873–1962). Tai pirmasis lietu- Americana epochą, po Donaldo Trumpo pergalės JAV vis kankinys, kurį Romos Katalikų bažnyčia iškels prezidento rinkimuose pavadino Jungtines Valstijas į altoriaus garbę. Komunizmo kankinys. Lietuvos „žlugusia valstybe“.1 O pagrindinis pasaulio komunis- valstybingumo atkūrimo šimto metų jubiliejus, kurį, tas per kapitalistų internacionalo tarybos susirinkimą tikėkimės, švęsime ateinančiais metais, Rusijos per- Davose pasisiūlė tapti neoliberalios globalizacijos ly- versmo šimtmetis vėlų šių metų rudenį, ir lietuvio deriu.2 Taip linksmai prasidėjo 2017 m., kuriais mi- beatifikacija suteikia progą į dabartinius Lietuvos ir nėsime Rusijos perversmo šimtmetį ir Reformacijos, Rusijos santykius pažvelgti komunizmo nusikaltimų vadintinos didžiąja Vakarų krikščionijos revoliu- kontekste. Deja, tenka konstatuoti, kad vietoj komu- cija, penkių šimtų metų sukaktį. Prieš šimtą metų nistų atėję neoliberalai padarė viską, kad istorinė JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą, pradėdamos atmintis apie kančias, patirtas totalitarinio režimo istorinį savo kaip globalios politinės, ekonominės ir laikais, užuot tapusi vienu iš tiltų, siejančių lietu- karinės galios žygį. Lietuvos esminės transforma- vių ir rusų tautas, kurstytų abipusį nepasitikėjimą, cijos per pastaruosius pustrečio šimtmečio – vals- netgi priešiškumą. Kad globali neoliberali pasaulio tybingumo praradimas (1793–1795 m. ir 1940 m.), tvarka yra nusikalstama, įsitikinę ne tik komunistai, jo atgavimas (1918 m. ir 1990–1991 m.) – chrono- anarchistai, kitokio plauko „kairieji“, bet ir katalikai logiškai sutampa su labai svarbiais įvykiais Rusijos tradicionalistai, kaip antai vokiečių filosofo, katalikų ir JAV istorijoje. Tadas Kosciuška, 1794 m. sukilimo teologo Dietricho von Hildebrando (1889–1977), kurį vadas, buvo vienas iš JAV nepriklausomybės karo popiežius Pijus XII pavadino „XX amžiaus Bažnyčios didvyrių. Lietuvos ir Rusijos valstybingumo trans- daktaru“, mokinys Johnas Rao (g. 1951 m.), Niujor- formacijų praėjusiame amžiuje ryšys akivaizdus. ko Šv. Jono universiteto istorijos profesorius, D. von Šiame kontekste Reformacijos penkių šimtų metų Hildebrando instituto vadovas, kasmetinio Romos jubiliejus svarbus ne tik dėl Martyno Mažvydo, kitų forumo4 organizatorius. Kai 2006 m. Prahoje Rao Lietuvos kultūrai reikšmingų vardų, bet ir todėl, skaitė paskaitą, pavadintą „Naujoji pasaulio tvarka kad reformuota krikščionybė stovi prie JAV valsty- ir karas su terorizmu“, Prahos arkivyskupas priki- bės atsiradimo ištakų. šo jam „ekstremizmą“. Pagrindiniame JAV katalikų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 11 tradicionalistų leidinyje The Remnant paskelbtame Tai reiškia, kad Dievo ir Gamtos vardu iš kiekvie- viešame laiške oponentui Rao rašė: „Modernusis nos tautos, kultūros ir individo įsakmiai reikalauja- nacionalizmas nuo Giuseppe’s Mazzini’o iki Geor- ma palaikyti tai, kas Jungtinėse Valstijose apsimeta ge’o Busho pagarbos vertą meilę šaliai paverčia ne- patriotizmu. Vienintelis bet kur šioje planetoje lei- priimtina pseudoreliginio pobūdžio ideologija. Mano džiamas „patriotizmas“ yra nacionalistinės ameri- argumentas Prahoje buvo tas, kad amerikietiškasis kanizmo ir pliuralizmo ideologijos, pseudoreligijos nacionalizmas šiuolaikiniame pasaulyje yra ryškiau- garbinimas. Tie, kurie nepriklausomybės ir kultūri- sias ir pavojingiausias šios ideologinės pseudoreligijos nio integralumo dėlei drįsta rimtai priešintis tokiam pavyzdys, keliantis grėsmę visame pasaulyje tiek kitų stabui, laikomi Dievo ir Gamtos priešais. Dabarti- šalių teisėtiems patriotiškiems nepriklausomybės sie- niame kontekste jie laikomi „teroristais“. Kas, jei ne kiams ir kultūriniam integralumui, tiek tikros religi- „teroristas“, gali fiziškai priešintis palaimingiausiai jos interesams. ir neklystamiausiai iš visų istorijai žinomų Dievo ir Savo kalboje Prahoje aiškinau, kad nacionaliz- Proto dovanų, suteikiančių laimės pilnatvę?“ mas Jungtinėse Valstijose – tai politinė filosofija, ku- Atsakydamas į priekaištą dėl simpatijų „islamiz- rią kartą pavadinau „amerikanizmu“, bet pasaulyje mui“, Rao pabrėžia: „Man nelabai aišku, ką reiškia ji plačiau žinoma kaip „pliuralizmas“. Ši neteisėta šitas terminas, kai kalbama apie taip smarkiai susi- nacionalistinė politinė filosofija skelbia, kad Ame- skaldžiusį islamo pasaulį, išskyrus tai, kad jis var- rika ir amerikietiška sistema sukūrė naują, unika- tojamas apibūdinti musulmonams, kurie priešinasi lų ir neklystamą mechanizmą, kuris laiduoja laisvę George’o Busho ir jo sąjungininkų reikalavimams. ir laimę visoms bet kurios visuomenės grupėms ir Savo kalboje aš iš tikrųjų pabrėžiau, kad jaučiu tam individams, užtikrina taikų, demokratišką jų ben- tikrą simpatiją musulmonams, kurie priešinasi įsa- dradarbiavimą. Šią ideologiją nekvestionuojamai kymui prieš jų valią priimti Naująją pasaulio tvar- priimti, pseudoreligiją dievinti reikalaujama iš visų ką, dievinančią stipriausiojo valios triumfą, o kartu amerikiečių – čia jų lojalumo tautai įrodymas. Tai griaunančią amžių senumo vietines kultūras, vietines viešai dėstoma, iškeliama per politines ceremonijas. ekonomikas. Naujoji pasaulio tvarka visus, besiprie- Užtenka paskaityti George’o Busho ir kitų kalbas, šinančius jai labiau negu vien samprotavimai salo- pasakytas tokiomis progomis, kad suprastume sa- nuose, vadina „teroristais“. [...] Aš matau siaubingas kralinį tų keistų liturgijų, priešiškų tikrojo ameri- islamo ydas, mutatis mutandis sėjančias blogybes, kiečių patriotizmo dvasiai, pobūdį. analogiškas toms, kurias sukelia amerikanizmo ir Amerikanizmas ir pliuralizmas Jungtines Valstijas pliuralizmo pseudoreligija. Man kelia nerimą abiejų ir jų gyvenimo būdą laiko pasaulio istoriją keičiančia šių jėgų globalus evangelizmas, tačiau taip jau yra, jėga, kurios misija universalesnė ir labiau atperkanti kad šiuo metu galingiausia Naujoji pasaulio tvarka.“5 negu Įsikūnijimas. Šią globalią misiją esą palaiminęs Reikia tik priminti, kad tai buvo pasakyta 2006 m., Dievas, nes į Naująjį pasaulį atvedė puritonus, kad kai situacija Artimuosiuose Rytuose ir visame pa- šie pastatytų „Miestą ant kalvos“ kaip pavyzdį visai saulyje buvo visai kitokia negu dabar. žmonijai. Tačiau Amerikos, kurios istorinė raida to- 1954 m. išleistoje esė „Naujasis Babelio bokštas“ kia ypatinga, visuomenė šį tikslą supranta kaip pa- von Hildebrandas tvirtino, kad didysis ginčas tarp ko- grįstą „akivaizdžiais sveiko proto ir gamtos dėsniais“. munizmo ir demokratijos yra vienas iš daug gilesnės Naujojo pasaulio puritonai, jau praradę antgamtinį problemos aspektų: „Realus konfliktas yra prieštara- tikėjimą, to išmoko iš Apšvietos sekuliaristų. Antgam- vimas tarp krikščionybės iš vienos pusės ir absoliučiai tinis tikėjimas buvo pakeistas nauja politine ideologi- antikrikščioniškos gyvenimo koncepcijos – iš kitos.“ ja, reikalaujančia fanatiškai įsipareigoti. Šios antikrikščioniškos gyvenimo koncepcijos šerdis

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 yra žmogaus kūriniškumo neigimas, pasireiškiantis kolapsas Jungtinėse Valstijose“.8 Ligos pradžią jis dviem pagrindiniais pavidalais – tai demokratiniuose įžvelgia „iškankintoje Amerikos sieloje“, kuri neleido Vakaruose dominuojantis individualistinis savipakan- Jungtinėse Valstijose susiformuoti „tautai“ tikrąja kamumas ir komunistiniuose Rytuose įsiviešpatavęs šio žodžio prasme ir tikram patriotizmui – vietoj jo kolektyvistinis antipersonalizmas. Už išorinio ir, at- atsirado „amerikanizmas“, ilgainiui savo įkaitu pa- rodytų, nesutaikomo šių nuostatų antagonizmo slypi vertęs visą pasaulį. Pati Amerikos „siela“ susiforma- bendros dvasinės jų šaknys – žmogaus prigimties kaip vo, veikiama daugybės veiksnių, iš kurių bene svar- sukurtosios tikrovės atmetimas. Abiejų nuostatų pa- biausiais Rao vadina anglosaksišką konservatizmą grindas – ateistinio egzistencializmo dogma (nuose- ir puritonišką protestantizmą. Apie pirmąjį pasako kliausiai išplėtota Jeano Paulio Sartre’o filosofijoje). nemažai teigiamų žodžių, tačiau antrasis „buvo mo- Pagal ją, žmogus yra tik tai, kuo jis pats save padaro. kytojas, kuris taip mažai nusimanė apie žmogaus Abiejų nuostatų adeptai – naujojo Babelio bokšto sta- prigimtį, kad neišvengiamai užnuodydavo bet ką, kas tytojai, pamynę Kūrėjo ir transcendencijos teises. Tos tik prie jo prisiliesdavo“. Viena iš pagrindinių puri- pragariškos tikrovės, kuriai pasmerkia visuomenę tonizmo dogmų skelbė visišką žmogaus sugedimą totalitarinis režimas, fone pavojus, kurį kelia pirmoji po pirmosios nuodėmės. Išsigelbėti žmogus galįs tik nuostata, darosi mažiau akivaizdus. Von Hildebran- individualiu tikėjimo aktu kreipdamasis į Dievą, ku- das, neneigdamas būtinybės priešintis komunizmui, ris jį, nepataisomai sugedusią pabaisą, nori išgelbėti. savo esė baigia taip: „Grėsmei, kurią kelia Sovietų Ru- Pasak puritoniškosios predestinacijos (nulemtumo) sija, be totalitarizmo siaubo įkūnijanti dar ir absoliutų doktrinos, jokie – nei geri, nei blogi – žmogaus veiks- materializmą bei kraštutinę antikrikščionybę, būtina mai negali pakeisti amžinojo likimo, kurį dar prieš priešintis karine jėga, užtikrinant visišką parengtį. jam gimstant numatė Dievas. Tačiau pripažindami, kaip aktualu užkirsti kelią šiai Tokia religinė pasaulėžiūra turėjo daugiariopas blogiausiai iš žmonijos pavergimo formų, aiškiai su- pasekmes. Bedugnė, atsivėrusi tarp Adomo ir Ievos vokdami didžią ir kilnią misiją, tenkančią Jungtinėms palikuonių, visiškai sugadintų jų nuodėmės, ir to- Valstijoms, – gelbėti pasaulį nuo šios baisios grėsmės, bulo Dievo, nepalieka erdvės visuomeniniam darbui neturime pamiršti, kad galutinis žmonijos pasirinki- kaip Apvaizdos plano daliai. Visi tikintieji yra tarsi mas toje kryžkelėje, kurioje ji šiandien stovi, numa- atomai Dievo akivaizdoje, absoliučiai vieniši santy- no daugiau negu vien pergalė prieš komunizmą. Jis kyje su Juo. „Atomizmą“ Rao laiko bene svarbiausia numano, kad bus atsisakyta perdėto mūsų žemiškos socialine puritonizmo yda. Bendruomenę, valdžią, egzistencijos vertinimo, bus įveikti bandymai atmes- autoritetą, pačią Bažnyčią, kaip keliaujančiųjų į iš- ti mūsų kūriniškumą. Jis numano visišką perkeitimą ganymą bendruomenę, puritonizmas paženklino Kristuje.“6 nepasitikėjimu ir įtarumu. „Bažnyčia“ toleruojama Dietricho von Hildebrando mokinys Rao gyvena tik tiek, kiek ji reikalinga tam tikroms simbolinėms epochoje, kurioje „naujojo Babelio bokšto“ – Naujo- funkcijoms atlikti ir maldos susirinkimams, – tai tik sios pasaulio tvarkos – globalus architektas yra Jung- instrumentas, laiduojantis „demokratinį“ atomizuo- tinės Valstijos, diegiančios „amerikanizmo“ ir „pliu- tų tikinčiųjų susibūrimą. Nors žmogus buvo sukur- ralizmo“ pseudoreligiją. Rao nesusižavėjo Franciso tas „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (t. y. kaip kū- Fukuyamos iškart po komunizmo žlugimo paskelbta rėjas), tačiau pirmoji nuodėmė tą žmogaus paveikslą pax Americana – „Amerikos taikos“ – tikrove, kurią nepataisomai subjaurojo, todėl kūrybinės pastangos jis pavadino pox Americana7 – „Amerikos raupais“. transformuoti pasaulį religijos požiūriu tampa be- Tokia pasaulio po 1991 m. diagnozė. Šios ligos isto- vertės. Vertės netenka muzika, dailė, architektūra, riją Rao aprašė tekste „Amerikanizmas ir Bažnyčios kiti menai, o Europa su jos miestuose žydinčia kul-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 13 tūra, globojama Katalikų bažnyčios, yra apokalipti- „Sekuliarus puritonas“ išlaiko puritonišką santykį nė „didžioji ištvirkėlė“ (Apr 17, 1), beviltiškai deka- su pasauliu. Rao nurodė tris religinės puritonizmo dentiška, išganymui pavojinga, gal net visiškai su juo pasaulėžiūros aspektus, mūsų laikais pasiekusius lo- nesuderinama vieta. Tačiau anapus vandenyno, ačiū gišką baigtį. Dievui, plyti Naujasis pasaulis, žmogaus tuštybės Pirmiausia sekuliarus puritonas ir toliau suvo- dar nesugadinta vieta, kurioje galima sukurti saugią kia žmones kaip atomus – tai asmenys, neskiriantys aplinką sielos išganymui, Naująją Jeruzalę, „Miestą visuomenei reikšmingo vaidmens. Kaip kadaise jo ant kalvos“. Rao pažymi, kad puritonai, vykdami į protėviai kreipdavosi į Dievą per privatų tikėjimo Naująjį pasaulį, neturėjo intencijos pakeisti „tautos“ aktą, taip dabar jis privačiai tiki nuosavais „tikslais“, ir „patriotizmo“ sąvokų. Jie buvo anglai ir paveldė- kurių siekia, nepaisydamas kaimynų. Kaip kadaise jo Anglijos „sielai“ būdingą sveiką konservatizmą. jo protėviai privačiai skaitė ir aiškinosi Šv. Raštą, Kita vertus, destruktyvias revoliucines puritonų idė- taip dabar jis savo žemiškoje kelionėje pasitiki vien jas kurį laiką stabdė socialinio gyvenimo tradicijos, pačiu savimi. Kaip kadaise jo protėviai Bažnyčią su kurias Katalikų bažnyčia diegė daugelį amžių. Vis jos hierarchija laikė nepageidaujama įsibrovėle tarp dėlto pati puritoniško protestantizmo logika vertė individo ir Dievo, taip dabar jis įtariai vertina visas transformuoti patriotizmo sampratą. Amerikoje šį pasaulietines institucijas. Valstybė, šeima, tradici- procesą ypač paskatino Apšvieta ir jos nešama seku- jos suvokiamos kaip kažkas, per prievartą prime- liarizacija. Pačios Jungtinės Valstijos yra Apšvietos tamas iš išorės, kaip šio pasaulio blogis. Jas galima epochos kūdikis. toleruoti tik tiek, kiek individas laisvai jas priima Puritoniško protestantizmo idėjų branduolyje sly- ir kontroliuoja, pasitelkdamas demokratines struk- pėjo trys veiksniai, iš vidaus skatinę puritoniškos tūras pagal analogiją su puritonų kongregacijomis. aplinkos sekuliarizaciją. Pirmiausia pačios pagrindi- Dabartinis puolimas prieš visus autoritetus, ypač nės puritonizmo dogmos (visiškas žmogaus sugedi- suaktyvėjęs nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, tiesiogiai mas po pirmosios nuodėmės ir tai, kad iš anksto nu- sietinas su šia nuostata ir negali būti be jos supras- matoma žmogų arba išganyti, arba pasmerkti) vertė tas. Sekuliarizuotas puritonizmas ir autoritetas yra su siaubu nusigręžti nuo Dievo. Antras veiksnys – mirtini priešai. puritonizmo religinė pasaulėžiūra, lėmusi, kad tarp Antrasis puritonizmo religinės pasaulėžiūros as- žmogaus ir Dievo atsivėrė bedugnė, skatinanti abejo- pektas – kūrybinių pastangų transformuoti pasaulį ti Kristaus misijos prasmingumu, neigti Įsikūnijimo menkinimas. Tą rodo didžiosios dalies amerikie- galimybę, o dieviškumą lokalizuoti anapus žmogiš- čių požiūris į Vakarų „aukštąją kultūrą“. Kaip ir jų kosios patirties ribų. Pasaulis nuvertintas, atsisakyta protėviai, dauguma sekuliarių puritonų ją tiesiog kūrybinių žmogaus pastangų religinio įprasminimo, niekina. Pradedant architektūra ir muzika, baigiant taigi, liko vienas žingsnis iki visiško gamtos atskyri- apranga ir maisto gaminimu – viską, kas tik pakyla mo nuo Dievo. Sparti puritoniškos aplinkos sekulia- virš vidutinybės lygio, jie laiko kvailystėmis ir tuščiu rizacija, tikėjimo transcendentine tikrove nykimas laiko švaistymu. Tie sekuliarūs puritonai, kurie vis dažnai būdavo sunkiai pastebimas būtent dėl anglo- dėlto jaučia poreikį išsiskirti iš pilkos masės, daž- saksiško konservatizmo įtakos. Apeliavimas į Dievą, niausiai nesugeba suvirškinti tikrosios, rimtosios krikščioniškos terminologijos vartojimas ilgą laiką Vakarų kultūros, įsišaknijusios antikinėje ir kata- nuo pačių puritonų slėpė, kaip smarkiai jie nutolę likiškoje tradicijoje, vaisių, todėl stačia galva neria nuo autentiškų religinių šaknų. į biologines bei psichologines perversijas. Vieni se- Tačiau sekuliarizuotas žmogus negali visiškai iš- kuliarūs puritonai aukščiausiu žmonijos pasiekimu silaisvinti nuo religinių idėjų, formavusių jo kultūrą. laiko Big Mac, kiti – homoseksualaus menininko su-

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 kurtą, keliais milijonais dolerių įvertintą sulaužyto mas“, išvaduojantis nuo visų šių suvaržymų. Šitas dantų krapštuko skulptūrą. naujasis „patriotizmas“ reikalauja valstybines JAV Be to, sekuliarus puritonas tebėra įsitikinęs, kad institucijas ginti ne todėl, kad jos teisėtai valdo šalį, JAV – tai Dievo išskirtinai globojama Naujoji Jeru- bet pirmiausia todėl, kad jos yra įrankiai, padedan- zalė, šventųjų, pabėgusių iš Babilono, buveinė. Net tys griauti patį autoriteto principą ir tradicijas. Nau- jei nebetiki į Biblijos Dievą, tebėra įsitikinęs, kad jasis „patriotizmas“ reikalauja „Miesto ant kalvos“ kažkokia dieviška jėga veda JAV, įsteigsiančias že- sienas ginti ne todėl, kad jos juosia „tautos namus“, mėje dangaus karalystę. Dieviškas Amerikos išskir- o todėl, kad jos saugo antiautoritarinius ir antitra- tinumas dabar siejamas su demokratinėmis šios ša- dicinius principus – sekuliarizuotą „laisvę“. Jeigu lies institucijomis, su geografine jos izoliacija nuo dėl kokių nors priežasčių JAV atsisakytų Naujosios dekadentiškų Europos kultūrų ir su pliuralizmu, Jeruzalės – žmonijos laisvinimo – misijos, naujasis laiduojančiu taikią atomizuotų individų koegzis- „patriotizmas“ iš savo adeptų bematant pareikalautų tenciją. Transcendentinį tikėjimą Dievu ir dangumi to, ką tikri patriotai visame pasaulyje ir visais lai- praradęs sekuliarizuotas puritonizmas siekia žemiš- kais vadina patriotizmo priešybe. Jis pareikalautų su ko rojaus, kuriame gyventų autonomiški, į dievus panieka nusigręžti nuo Jungtinių Valstijų ir prisiekti panašūs, atomizuoti individai, veikiantys demokra- bet kuriai kitai pasaulio šaliai, perėmusiai žmonijos tinėse visuomenėse, sukurtose „pagal Amerikos pa- išlaisvinimo misiją. Kitaip tariant, naujasis „patrio- veikslą ir panašumą“. tizmas“ pareikalautų to, ką tikri patriotai visame Šioje vietoje, pasak Rao, priartėjame prie ameri- pasaulyje ir visais laikais vadina išdavyste. Todėl kietiško patriotizmo esmės. Jeigu net sekuliarizuotas naujasis „patriotizmas“ nėra tikras patriotizmas, o puritonizmas mano, kad Amerika – tai „Miestas ant amerikiečiai, Rao požiūriu, vis dar nėra tikra „tauta“. kalvos“, vadinasi, ji yra kažko, ką verta ginti, „na- Amerikanizmas – taip Rao vadina naująjį „patri- mai“. Tačiau tas „kažkas“ nėra „tauta“ tradicine šio otizmą“ – „yra religija, kuri garbina Jungtines Vals- žodžio prasme, nes ji irgi reikalauja pagarbos auto- tijas kaip sekuliarizuotos puritoniškos rojaus vizijos ritetui – institucijoms, papročiams, tradicijoms, o įsikūnijimą“. Amerikanizmas yra erezija, Amerikos sekuliarizuotas puritonizmas yra mirtinas jų prie- „sielos“ liga, kuri suvešėjo, veikiama tiek anglosak- šas. Tikras patriotas turi būti pasiryžęs atomistinę siško konservatizmo, tiek revoliucinio puritoniško savo laisvę paaukoti dėl šalies gerovės. Kraštutiniu protestantizmo. Ši liga paūmėjo su Apšvietos atnešta atveju jis turi būti pasiryžęs paaukoti gyvybę, ginda- sekuliarizacija. Revoliucinis sekuliarizuoto purito- mas savo tautą. Tačiau sekuliarizuoto puritonizmo nizmo pradas vis labiau nustelbdavo anglosaksiško požiūriu tai per didelė kaina. Sekuliariam puritonui konservatizmo pradą, kuris – Jungtinių Valstijų ir „tauta“ tradicine prasme yra per daug „autoritarinė“ viso pasaulio nelaimei – atliko priedangos funkciją tikrovė, kurioje jis regi pavojingą Bažnyčios, kadaise ir neleido teisingai diagnozuoti ligos. Amerikaniz- bandžiusios įsiterpti tarp jo protėvių ir Dievo, šešėlį. mas yra toks pat dogmatiškas ir kartu toks pat revo- Patriotizmo problemą sekuliarizuotas puritonizmas liucinis sekuliarus kultas kaip ir marksizmas, tačiau sprendžia, pasak Rao, skelbdamas, kad Jungtinės anglosaksiško konservatizmo priedanga leido jam Valstijos – „Miestas ant kalvos“ – yra ne „tautos“ tra- pateikti save pasauliui kaip vien praktinį metodą dicine prasme „namai“, o antiautoritarinių principų siekti „gero gyvenimo“. Po senamadiško britų džen- buveinė. Patriotizmas, kuris primena žmogui jo ryšį telmeno kauke slėpėsi žiaurus gangsteris, mirtinas su gimtąja žeme, su miestu, su kalba, su kitais pi- bet kokio autoriteto ir tradicijos priešas, piktybinis liečiais, su praeities ir ateities kartomis, atmetamas auglys, iš savo židinio metastazė po metastazės plin- kaip „despotiškas“. Vietoj jo atsiranda „patriotiz- tantis po žmonijos kūną.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 15 Jau garsioji Jameso Monroe doktrina (1823 m.), būklę (aišku, vertėtų klausti, ar po Adomo ir Ievos Rao teigimu, buvo ne tiek JAV nacionalinių interesų nuopuolio žmonija apskritai kada nors buvo „svei- išraiška, kiek amerikanizmo dvasios manifestacija, ka“, bet čia jau kita tema). Pagrindinė revoliucinė ir Vakarų pusrutulio paskelbimas „tikrosios laisvės“ antitradicinė globali jėga yra Jungtinės Valstijos. Ne- zona. Visą XIX a. Jungtinėse Valstijose vyko įnir- apykanta išrinktajam JAV prezidentui kyla iš „ame- tinga amerikanizmo kova su Katalikų bažnyčia. (Ve- rikanizmo“ adeptų visame pasaulyje baimės, kad dami nuoširdaus noro būti JAV patriotais, dauguma „Miestas ant kalvos“ išduos savąją pasaulio „laisvi- katalikų, patys to nesuvokdami, tapo amerikanizmo nimo“ misiją (laisvosios rinkos utopija ir globaliz- erezijos aukomis. Šiuo atžvilgiu ypač nukentėjo ai- mas, be abejo, yra neatsiejama šios misijos dalis). riai, pabėgę nuo anglų priespaudos istorinėje tėvy- Todėl susirinkusieji Davose, pax Americana orakulo nėje, o jausdami dėkingumą JAV už įgytą „laisvę“, lūpomis išvadinę JAV „žlugusia valstybe“, jau dairo- įkliuvo į amerikanizmo, kuris yra jų skriaudėjų an- si, kas galėtų pakeisti JAV. Pagrindinis pasaulio ko- glų dvasios kūrinys, spąstus. Aišku, tarp airių ka- munistas pasiūlė Kinijos kandidatūrą. Bet ar šitiekos talikų buvo tikinčiųjų, atpažinusių amerikanizmo socialinės inžinerijos eksperimentų iškankinta Kini- erezijos melą. Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių Rao jos „siela“ pajėgs perimti „Amerikos raupų“ estafetę? nurodo Šv. Patriko bataliono karius – per JAV ir Neoliberali Lietuvos valstybės propaganda susirūpi- Meksikos karą 1846–1848 m. jie palaikė katalikišką nusi, kad pax Americana laisvinimo epocha priėjo Meksiką, tapusią pirmąja amerikanizmo auka tarp- liepto galą. Šio teksto autorius, kuriam akivaizdu, tautinėje arenoje, ir krito už ją.9) kad Lietuvos „išlaisvinimas“ nuo beveik milijono jos 1917 m. Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į Pirmąjį gyventojų yra tiesioginė pox Americana pasekmė, jo- pasaulinį karą, amerikanizmas peržengė Naujojo pa- kios užuojautos šiam užkratui nejaučia. saulio ribas, o po 1945 m. prasidėjo dar intensyvesnė jo ekspansija. Rao neneigia Vatikano II susirinkimo teisėtumo, tačiau tvirtina, kad nebent aklas nepaste- bėtų, kaip, įvykus šiam susirinkimui, amerikanizmo 1 Francis Fukuyama. „America: the failed state“, www.prospectmagazine. dvasia suvešėjo Bažnyčioje. Kalbėdamas apie „mark- co.uk/magazine/america-the-failed-state-donald-trump sistinių, kapitalistinių, feministinių ir homoseksu- 2 Davosas: 5 pagrindinės šių metų temos, www.bns.lt/topic/1912/ alistinių idėjų“ intervenciją į Bažnyčią po Vatikano news/51773197/ II susirinkimo, Rao tvirtina, kad tai „ryškūs ame- 3 Andrius Martinkus. „Rusijos revoliuciją prisimenant“. Šiaurės Atėnai. 2017 m. rikanizmo spaudimo ženklai“. Tiems kritikams „iš sausio 27 d. Nr. 2 (1258). dešinės“, kurie visų pagrindinių dabartinės Vakarų 4 www.romanforum.org visuomenės problemų priežastimi laiko kultūrinį 5 John Rao. „An Open Letter to Miroslav Cardinal Vlk“, http://jcrao.freeshell. marksizmą, kapitalizmo kaimynystė su marksizmu, org/Cardinal%20Vlk.html feminizmu, homoseksualizmu atrodys įtartina. Ta- 6 Dietrich von Hildebrand. The New Tower of Babel: Modern Man’s Flight čiau tų, kurie pritaria, kad „liberalus kapitalizmas ir from God. Sophia Inst Pr (1994). socializmas iš tikrųjų yra kraujo broliai, turintys tas 7 John Rao. „Pox Americana“, http://jcrao.freeshell.org/PoxAmericana.html pačias atomistines ir natūralistines Apšvietos šaknis“, 8 John Rao. „Americanism and the Collapse of the Church in the United o socializmo doktrinų intelektualinis pagrindas yra States“, http://jcrao.freeshell.org/Americanism.html „liberalių kapitalistų argumentai“,10 tokia kaimynys- 9 John Rao. „Visions of Western and European Order“, http://jcrao.freeshell. tė neturėtų stebinti. org/MexicoApril2016.html Rao tekstai rodo, kaip, remiantis kitokiu sąvokų 10 John Rao. „An Introductory Anti-Capitalist Manifesto“, http://jcrao. rinkiniu, galima aprašyti dabartinę ligotą pasaulio freeshell.org/Capitalism.html

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Zygmunt BAUMAN

SOLIDARUMAS – ŽODIS, IEŠKANTIS KŪNO

ūti solidariam reiškia, kad mąstymas ir veiksmai re- žmonėms. Volstrito „okupantai“ laikė save šio socia- Bmiasi priesaku vienas už visus, visi už vieną. 1765 m. linio sąjūdžio broliais, nes Solidarność sugebėjo su- prancūzų Encyclopédie tokią tarpusavio atsakomybę telkti Lenkijos piliečius, kad šie pasipriešintų politi- (grupės individui, o individo grupei) pavadino solida- nei galiai, trypiančiai žmonių teises, ignoruojančiai rité. Šis žodis kyla iš solidaire, reiškiančio „vienas nuo jų valią. Volstrito priešai panašiu būdu ketino įveikti kito priklausomas“, „išbaigtas“, „visas“. Na, o pats bū- klasinius, etninius, politinius, ideologinius nesuta- dvardis kildinamas iš solide, kuris verstinas kaip vien- rimus, skaldančius Amerikos visuomenę. Visuotinį tisumas, išbaigtumas, masyvumas, pastovumas. susipriešinimą skatina abejingumas, egoizmas, go- Grupė, kurios nariai laikosi solidaraus požiūrio, dumas, asmeninės naudos vaikymasis. „Okupantų“ linkusi į pastovumą, yra atspari sunkumams, kuriuos akyse visas šias ydas įkūnijo Volstrito bankininkai. sukelia plačiai paplitusios ydos – pavydas, nepasitikė- Aktyvistai teigė atstovaujantys 99 proc. amerikie- jimas vienas kitu, įtarumas, interesų konfliktai, prana- čių. Šios „okupacijos“ šalininkai negalėjo nežinoti, kad šumo demonstravimas… Solidarus elgesys sėkmingai į Zuccotti parką atvyko margo plauko minia iš įvai- užkerta kelią priešpriešai tarp privačių interesų ir ben- riausių užkampių, garsėjančių nuolatiniais vaidais ir drojo gėrio, pavienius individus paverčia bendruome- tarpusavio priešiškumu. Ko gero, jie tikėjosi, kad visi ne, puoselėjančia jų tarpusavio priklausomybę, o ben- nesutarimai laikinai bus primiršti, kalbėjimo tonas drai fizinei egzistencijai suteikia moralumo matmenį. taps nuosaikesnis, juk siekiama bendro tikslo – iš- Na, bent jau taip viltingai buvo kalbama XVIII a., kai sklaidyti košmarą, kuris persekioja beveik visus ame- pradėjo griūti ancien régime ir kai atrodė, kad atverstas rikiečius (taip, kaip komunistinė diktatūra persekiojo naujas – solidarumo, kurį pradėta aukštinti, vertinti ir lenkus, Mubarako tironija – egiptiečius, o Qaddafis ugdyti, – puslapis. terorizavo Libijos gyventojus). Vengta užsiminti apie tarpusavio antagonizmą ir Solidarumo sprogimas akivaizdžius skirtumus, ypač stengtasi vengti disku- sijų apie tai, kokia būtų Amerika, jei vienas procen- Stichiškai susibūrusios grupuotės „Okupuok Volstri- tas turtingiausių amerikiečių nebevaldytų 93 proc. tą“ viena iš pirmųjų iniciatyvų buvo į Zuccotti parką privataus šalies kapitalo. „Okupantai“ gyrėsi žur- Manhatane pasikviesti legendinį lenkų Solidarność nalistams, kad spontaniškas jų judėjimas iš tikrųjų lyderį Lechą Walensą ir perimti iš jo estafetę, vaiz- labai populiarus, be to, niekas juo nemanipuliuoja, džiai tariant, stoti į kovą, kad galia būtų perleista atseit tą įrodo faktas, kad nesama konkrečių lyde-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 17 rių, suteikiančių kryptį bendriems veiksmams. Jie Nuvertinimas iš tikrųjų neturėjo jokio lyderio. Net negalėjo turėti. Nes lyderis jau vien pagal apibrėžimą yra žmogus, Pasaulyje, bent jau toje jo dalyje, kurioje gyvename, turintis viziją ir veiksmų planą, o šio judėjimo vi- nuobodi kasdienybė nėra svetinga solidarumui. Vis sos nuostatos, vizijos, net programa buvo sukurptos dėlto taip buvo ne visada – moderniosios eros išva- Zuccotti parke. Problemos, kurias anksčiau jie slėpė, karėse visuomenė buvo iš tikrųjų solidari. Tą lėmė atidėdavo, sąmoningai nutylėdavo, galiausiai išniro glaudūs ir stiprūs socialiniai ryšiai, akivaizdi žmonių į paviršių, kilo aršūs tarpusavio konfliktai, kuriuos tarpusavio priklausomybė. Daugybė šiuolaikinės eg- ne taip lengva užglaistyti. Palapinių miestelis staiga zistencijos aspektų irgi moko solidarumo, skatina netapo vaiduoklių miestu, kaip jau buvo nutikę Kijevo paisyti rangų, eiti išvien su visais. Gausius darbininkų nepriklausomybės ar Kairo išsivadavimo aikštėse. būrius gamyklose sieja bendra rutiniška darbotvarkė, Stiprus milijonų žmonių judėjimas, siekęs suvienyti reguliuojama laikrodžių ir gamybos linijų, įkyri viską susipriešinusias stovyklas, akimirksniu iširo, dingo aprėpianti priežiūra, standartizuoti, visiems vienodi ir visos priežastys, dėl kurių ši laikina sąjunga galėtų reikalavimai. Tačiau diametraliai priešingi abiejų kla- toliau gyvuoti. sių – valdytojų ir pavaldinių – įsitikinimai, viena ver- „Okupuok Volstritą“ kaip ir kiti „pasipiktinimo ju- tus, ir neišvengiama tarpusavio priklausomybė, antra dėjimai“ buvo tam tikras „solidarumo sprogimas“. O vertus, neleidžia jų santykiams pakilti į aukštesnį evo- sprogimai, kaip žinome, yra ne tik staigūs, šokiruojan- liucijos lygmenį. Tad logiška ieškoti nuolatinio modus tys, bet ir trunka labai trumpai. Kartais tokie judėjimai covivendi, stipriai save apribojant, kaip to reikalauja primena „solidarumo karnavalus“. Pasak rusų filosofo sunkiai pasiektas kompromisas. Michailo Bachtino, karnavalai sudrumsčia kasdieny- Solidarumo privalumus pabrėžia ir profsąjungos, ir bės monotoniją, laikinai palengvina slegiančią rutinos kooperatyvai, vartotojų, nuomininkų ir kitokios ben- naštą. Jie parodo sustabarėjusios tvarkos beprasmybę, druomenės. Valstybės valdymo forma, kai nacionalinė paskelbia ją negaliojančia bent jau tol, kol vyks festiva- valdžia pripažįsta vietinės valdžios savarankiškumą, lis. Tačiau, kai triumfo poezija atslūgsta, visi vėl grįžta palanki solidarumui. Bendruomenišką žmonių koeg- prie banalios kasdienybės prozos. zistencijos prigimtį, žinoma, rodo ir socialinės rūpybos Rutinai reikia tokių periodiškai vykstančių kar- (Sozialstaat, état providence) nors lėta, bet užtikrinta navalų, nes jie išsklaido susikaupusią įtampą. Emo- plėtra, grindžiama solidarumo idealais ir patirtimi. cijas būtina išlieti, kad jos nekeltų pavojaus, sugedusį „Vėlyvojo moderno“ (nors šis apibrėžimas nepa- kraują nuleisti, atsikratyti pasibjaurėjimo kasdienybe grįstas*) giliai individualistinė vartotojų visuomenė ir antipatijos rutinai. Tačiau viskas daroma tam, kad nusistačiusi prieš solidarumą – taip elgtis skatina tar- įkyrėjusi sekinanti ir varžanti tvarka vėliau būtų vėl pusavio nepasitikėjimas, įtarumas ir nuolatinė konku- atkurta. Trumpai tariant, karnavalinį solidarumą le- rencija. Šių veiksnių šalutinis efektas labai dažnai yra mia ne tiek tos šventės aistros ir erzelynė, kiek tyla solidarumo atsisakymas, tenkinant asmeninius norus, ir ramybė, apimanti, ištrūkus iš bejausmės rutinos. siekiant savanaudiškų tikslų. Viena iš solidarumo nu- Trokštate solidarumo? Jei taip, tada stokite į akista- vertinimo priežasčių yra abejingumas – vis mažiau tą su nuobodžia kasdienybės tvarka, o atsidūrę jos kam rūpi tiek bendrasis gėris, tiek visuomenės, ku- gniaužtuose, perpraskite jos logiką, jos beprasmiš- riai individas priklauso, kokybė. Kaip teigia įžvalgus kumą, jos reikalavimų, nurodymų, draudimų galią.

Ir pasverkite savo jėgas, atsižvelgdami į kasdieninius * Apibrėžti „vėlyvąją stadiją“ galima tik tada, kai daugybę stadijų turėjusi veiksmus žmonių, kurie, veikiami istorijos, sugebėjo epocha jau yra pasibaigusi. O šiuolaikinė epocha dar toli gražu nėra iš esmės pertvarkyti gyvenimą. tapusi praeitimi.

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 šiuolaikinės kultūros transformacijų tyrėjas Ulrichas valdymo filosofija atsakomybę už finansinius rezul- Beckas, individualistinė asmens prigimtis skatina pa- tatus perkelia ant pečių pavaldiniams, todėl visi yra vieniui grumtis dėl savo tapatybės, užuot siekus suta- priversti konkuruoti su visais. rimo su visuomene. Toks yra šiuolaikinis paieškų ir Tokia filosofija reikalauja, kad darbuotojas būtų ver- atradimų leitmotyvas. Pasikliaujant ribotais asmeni- tinamas pagal jo indėlį į kompanijos pelningumą. Kie- niais resursais, ieškoma individualaus sprendimo, kaip kvienas yra priverstas iš paskutiniųjų konkuruoti su susidoroti su problemomis, kurias „sukėlė visuomenė“ visa komanda, kad išgyventų iki kito atleidimų raun- (efektyvumo požiūriu tokia laikysena pagal savo ab- do. Ši prievarta politiškai korektiškai pridengiama gra- surdiškumą prilygsta pastangoms statydintis asmeninį žiais pavadinimais: „rangos sutartys “, „užsakomosios bunkerį atominio karo atvejui). paslaugos“. Susiklosčius tokiai padėčiai, o ji be išeities, Priešingai negu anksčiau, kai visuomenė imdavosi lengviau gyventi nepadės nei kvalifikacinių kategorijų „žaidimo arbitrės“ (prisiimdama atsakomybę už so- įvedimas, nei jų atsisakymas, nes viskas darosi pavo- cialinės tvarkos modelį ir jo apsaugą) ar „sodinin- jingai panašu į savižudišką elgesį. Dar grėsmingiau kės“ (saugodama vertingą bendrąjį paveldą, patikėtą tai, kad anksčiau jaustą solidarumą tarp valdytojų ir žmonių globai) vaidmens, šiandien intensyviai ir ne- pavaldinių su iš to kylančia tarpusavio atsakomybe ir permaldaujamai diegiamas „medžiotojo“ konceptas – vienodu darbų krūvio pasiskirstymu, viena pusė (tur- pagal tokį požiūrį svarbiausias yra trofėjų skaičius, jų būt nereikia sakyti kuri) paprasčiausiai atšaukė. dydis ir medžioklės krepšio talpa. Medžiotojas nesi- Potencialiems darbuotojams darosi sunku nuolatos jaučia įpareigotas pasirūpinti, kad gyvūnų nepristig- kraustytis iš vienos vietos į kitą, o potencialūs darbda- tų ateities medžioklėms. Vartotojų visuomenė, kuri viai gali perkelti gamybą bet kada ir bet kur be dide- laiko pasaulį tiesiog potencialių vartojimo objektų lio vargo. Todėl „santuoka“ tarp vadovų ir pavaldinių saugykla, rekomenduoja štai tokią išgyvenimo stra- labai netvari – toji pusė, kurios interesų nepaisoma, tegiją – viešojoje erdvėje tiesiog reikia susirasti pato- gali ryžtis skyryboms. Apie solidarumą kaip duotybę gią ir saugią nišą, skirtą privačiam naudojimui. Toks neverta nė kalbėti – naivu tikėtis solidarių veiksmų, požiūris nesuteikia svetingumo vilties, ugdo abejin- kai ryšiai vis labiau trūkinėja, yra palaidi, lengvai iš- gumą kitiems žmonėms, jų vargams ir nelaimėms, o ardomi, o atsakomybė pernelyg trapi. Darbo vietų bet savisaugos tikslais verčia spęsti spąstus, pinti kvailus kurią akimirką gali nelikti, vadovai ar savininkai gali žabangus galimiems priešams. Tokiame pasaulyje so- dingti, nesumokėję atlygio net ištikimiausiems, nau- lidarumui vietos nėra. dingiausiems ir labiausiai vertintiems darbuotojams. Tokiomis sąlygomis neverta net stengtis sukurti abiem Naujos tiesos pusėms patrauklų ilgalaikį modus covivendi. Šias naujas tiesas gyvai iliustruoja ir skiepija po- Mažėjant nusiteikimui rūpintis bendruoju gėriu, o, puliarūs televizijos realybės šou. Žiniasklaida skelbia, svarbiausia, pačios visuomenės kokybe, nyksta ir kad tų šou dalyviai yra vieni kitų priešai – net gerus tradiciniai solidarumo veiksniai, pavyzdžiui, ins- dalykus jie daro kaimynų sąskaita, ką jau kalbėti apie titucijos, puoselėjančios solidarų požiūrį. Sunku pastangas išlikti bet kokia kaina. Visų pradinis tikslas pasakyti, kokios to nykimo priežastys, o juo labiau yra nertis iš kailio, kad pirmiau už juos būtų išmesti numatyti, kokie bus padariniai. „Darbo rinkos per- kiti dalyviai, tarsi siūlant analogiškai elgtis ir žiūro- tvarkymas“ lėmė, kad bendruomenės, kurias sieja vams. Visos koalicijos ar sąjungos sudaromos ad hoc, darbo vieta, tapo nepastovios. Prarandant stabilu- jos laikinos, paremtos savo interesų gynimu ir kenki- mą, vis menkiau saugomą įstatymų, darosi sudėtin- mu kitiems, niekas čia nežada ištikimybės ir niekas ne- ga užmegzti glaudesnius ryšius su kolegomis. Tokia prisiima ilgalaikės (apie nuolatinę neverta net kalbėti)

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 19 atsakomybės. Iš tokių šou kas nors išvaromas beveik patvirtina, kad grėsmė reali, o baimė, apimanti susi- kasdien – tai geležinė taisyklė. Vienintelis nežinomasis dūrus su „nepažįstamaisiais“, turi pagrindą. Kuo su- yra, kas ką gudriau apgaus, o kam teks būti gėdingai dėtingesnės spynos ir grandinės kabinamos dieną, tuo išmestam. Tokie dalykai kaip bendrasis gėris ar užuo- baisesni įsilaužimų ir persekiojimų košmarai vaidenasi jauta kitiems čia būtų viešai išjuokti, nes kiekvienas naktį. Darosi dar sudėtingiau bendrauti su tais, kurie kaunasi tik pats už save. Atrodytų, visi TV šou autoriai už durų, o užvis baisiausia jas atidaryti. Gilėja fizinė ir prodiuseriai susitarė rasti kuo daugiau argumentų, ir psichologinė atskirtis, prarandama bendra kalba ir pagrindžiančių liūdną Sigmundo Freudo išvadą, kad iš tarpusavio supratimas – šiems procesams nebereikia visų Dievo įsakymų sunkiausia yra „mylėti savo artimą šalutinių stimulų, jie tarsi patys save kursto, judėdami kaip patį save“, būtent jo pasekmės rizikingiausios. iš inercijos, patys save maitina pagal principą „pasida- ryk pats“. Tikriausiai tai pirmasis perpetuum mobile, Žalingos intencijos kurį žmonijai pavyko sukurti. Taigi, susikaupė daugybė įrodymų (kur kas daugiau Šiuolaikinis miesto gyvenimas, sklidinas pavojų, er- negu čia aptariau), kad pasaulyje, kuriame gyvename dvinės atskirties ir izoliacijos, nėra palankus solida- ir kurį savo veiksmais kasdien – sąmoningai ar nesą- rumui. Ginkluoti apsaugininkai stebi biurų pastatus, moningai – keičiame, solidarumas nėra labai didelis. sergsti „atsitvėrusias bendruomenes“, kurios už vartų Tačiau lygiai taip pat netrūksta įrodymų, kad pasauly- randa (labai brangią) užuovėją nuo pavojų, knibždan- je, kurį žudo susvetimėjimas, dar neišnykusi solidaru- čių mieste. Kai kas gali sau tą leisti, tarp jų ir tie, kurie mo dvasia, nepradingęs jo troškimas. diktuoja miesto raidos kryptį. Atsiranda vis daugiau Kartkartėmis, tylomis bet gana užtikrintai ši dvasia ir daugiau architektūrinių sprendimų, kurie, užuot bando sugrįžti iš užmaršties. Tą patvirtina faktas, kad palengvinę, apsunkina žmonių galimybę judėti, lais- vienur arba kitur staiga ima ir sėkmingai prasiveržia vai jaustis. Stebėjimo kameros stiklinėmis akimis ste- „solidarumo sprogimas“, o dar dažnesni „solidarumo bi visus ties kiekvienu kampu ar įėjimu, tarsi žvelgtų karnavalai“ (švenčiame tai, ko taip stipriai ir skaus- iš panoptikumo bokštelio. (Panoptikumas – Jeremy’o mingai pasiilgstame, nuvarginti nuobodžios kasdieny- Benthamo išradimas, kurį Michelis Foucault pasitel- bės). Kaip grybai po lietaus dygsta vietinės iniciatyvos, kė kaip moderniųjų technologijų jėgos archetipą. Tai grindžiamos kooperacija, bendradarbiavimu, nesvar- architektūrinis sprendimas, tinkamas tiems, kurie bu, kad dažniausiai jos kuklios, neretai efemeriškos. nori kontroliuoti kiekvieną savo pavaldinių žingsnį.) Daugeliu atžvilgių žodis „solidarumas“ ieško kūno, Tačiau dabar praeiviai stebimi ne tam, kad „nepabėg- kad galėtų realizuotis. Ir nesiliaus aistringai, nekan- tų“, o tam, kad „neįeitų“. Sakyčiau, toks instrumentas triai ieškojęs, kol jam pagaliau pavyks. turėtų vadintis ne panoptikumas, bet banoptikumas, Šių kūno paieškų kontekste mes, XXI a. gyvento- kuris uždraudžia nepageidaujamiems asmenims ar- jai, esame ir ieškotojai, ir ieškojimų objektas. Esame ir tintis prie „atsitvėrusios bendruomenės“ per saugų (te- išvykimo, ir atvykimo į tikslą taškuose tuo pat metu. oriškai) atstumą, kad ši išvengtų piktadarybių, kurių Esame keleiviai, einantys keliu, bet ir brėžiantys jo tra- (pagal apibrėžimą) tikimasi iš kitų. są, palikdami savo pėdsakus. Kelias bus nutiestas, kai Kiekvienas nepažįstamasis (o miestuose, ypač me- atsispaus mūsų pėdsakai, tačiau, kol tai dar nėra įvykę, galopoliuose, visi, išskyrus keletą išimčių, esame ne- negalime jo tiksliai nubrėžti žemėlapyje. Nepaisant to, pažįstami) atrodo įtartinas. Prieš tai minėti būdai, sunku atsispirti pagundai, kad toks žemėlapis, kurio kaip bandoma užkirsti kelią tikroms ar įsivaizduoja- eskizų jau nubraižyta begalės, pagaliau būtų sukurtas. moms grėsmėms, kurios kyla patiems žmonėms ar jų Vienas eskizas iš tų, kuriuos žinau, ypač pabrėžia žodį nuosavybei, nenuslopina baimės, priešingai – kaip tik solidarumas, nes šis „kartografas“ kur kas geriau negu

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Kūryba ir kūrėjai kiti žemėlapių kūrėjai nuspėja istorijos posūkius. Vie- Agnė ALIJAUSKAITĖ nas šviesiausių dabarties protų, sociologas Richardas Sennettas vietoj žemėlapio, kuriame sužymėti neži- nomi takai, pateikė rinkinį instrukcijų, kaip nutiesti kelią, kuriuo bus einama ateityje. Sennetto heuristinė formulė (kurią jis apibūdina kaip „šiuolaikinio humanizmo formą“ – tai humanizmas, neatsiejamas nuo solidarumo) yra trisluoksnė: „neformalumas, neišbaigtumas, bendradarbiavimas“. Kiekvienas sluoksnis čia vienodai svarbus. „Neforma- lumas“ ragina prisidėti prie bendrų veiksmų be jokios Jeigu išankstinės darbotvarkės ar elgesio normų – leiski- me joms atsirasti palaipsniui, išsikristalizuoti koope- jeigu galėčiau, ruojantis. „Neišbaigtumas“ rodo, kad savo požiūrio atiduočiau tau pusę nelaikome vieninteliu teisingu, pripažįstame klaidos savo jaunystės – galimybę. Nekeliame sau tikslo visos naštos užkrauti tada tu gyventum ateičiai – nebandysime primesti savo nuomonės, įti- ilgiau, kinėdami, kas teisinga, o kas klaidinga. Turėtume ir ilgiau nenumirtum mokyti, ir mokytis tuo pat metu, susiedami tiek mo- ir pasaulis būtų mažiau kytojo, tiek mokinio vaidmenis. Kad paaiškintų šią pasiilgęs sąveiką, Sennettas vietoj dialogo ar derybų renkasi bendradarbiavimo sąvoką, pabrėždamas, kad ji nėra susijusi su būtinybe nustatyti, kieno argumentai nuga- Iš eilės li, o kieno pralaimi. „Neformalus neišbaigtas bendradarbiavimas“ kaip kiekvienam po atskirą ir bendruomenė, kurią saisto solidarumas, neskirsto Leviatano slankstelį – žmonių į nugalėtojus ir pralaimėjusiuosius. „Neforma- žibantį, naują, lus neišbaigtas bendradarbiavimas“ kaip ir pastangos išklydusį iš kelio užmegzti solidarų ryšį kiekvienam suteikia daugiau vis rodantį, išminties, visi tampa turtingesni, išradingesni negu kaip reikia neklysti buvo anksčiau. Kiekvienas žino daugiau, gali daugiau, kaip būti surikiuotam įveikia ambicingesnes, svarbesnes užduotis. Kad ir ką iš eilės, sakytume apie „neformalų neišbaigtą bendradarbiavi- o ne prieš mą“, jis tikrai neverčia, įgyjant vieną vertybę, būtinai eilę prarasti kitą, – taigi, vilties dar yra. keistų sutapimų, kurių nepaaiškina fizika – Vertė Elena PALECKYTĖ štai ir viskas, su fizika baigta © Zygmunt Bauman / New Eastern Europe / European Solidarity Centre duokit mums naują, © Eurozine. 2014 žibančią ir nieko nerodančią

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 21 Kryptys Vilnius niekada nebuvo Jeruzalė, užtemimas yra tada, bet Marijos žemės vardą kai tavo planeta apsivilkdavo taip pat pridengia mano dažnai kaip laukimą kiti miestai kai tą nutyli senovės mitų tik dabar pamažu sakytojai nusivelka

ir visos kortos krinta 3. kaip mes vabalo kiautas nugarėlėm į viršų apgaubęs Vilniaus gatvėm saulės įšildytus aukštyn tiltus net ir nepučiant vėjui vieną kitą mitas pridengia gulbę miestą sunkią švininę, beveik ir ne baltą raudonų plytų Miestai pilių Praha mon amour 1. atėjo laikas 4. kai miestas pats sako žmonės dabar nustato žmogaus ten rengia iškylas, kainą giminės šventes

doleris įdomu kurį jau būtų beveik gimtadienį per daug geriausia švęsti daugiau verta Aušvice viena Šekspyro eilutė apie Alepą 5. nes dabar viskas gerai, kad raštai apsiginkluoja Disneilendo lemputėm išlieka ilgiau prieš nuobodaus miesto negu žmonės pilką asfaltą vietom sugriautą, 2. bet žibantį negerai, kad žibantį

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Kenan MALIK

ŽMOGIŠKA ŠVENTOJO MENO ŠIRDIS

arilynne Robinson romano „Gileada“ pagrindi- gražiausias formas“. Robinson ir Darwino susižavėjimo Mnis veikėjas pastorius Johnas Amesas, eidamas pobūdis skiriasi. Bet ji irgi įžvelgia visko, su kuo susidu- bažnyčios link, pastebi jauną porą, žingsniuojančią ga- ria, net mažiausių kasdienybės smulkmenų ar didžiausių tve priešais jį: moralinių egzistencijos dilemų, didybę. Pati Robinson „Pasibaigus smarkiam lietui, švytėdama išniro saulė, tikriausiai sakytų, kad taip atskleidžiamas pasaulio die- medžiai buvo šlapi ir žaižaruojamai žibėjo. Pagautas viškumas. Tačiau atsiveria ir kai kas labai žmogiška – ge- kažkokio impulso, manau, paprasčiausiai išliedamas bėjimas atrasti poeziją, transcendentalumą ne religijoje, o energiją, vaikinas pašoko ir sujudino vieną iš aplytų pačiame žmoguje. šakų – pasipylė švytintis lietaus vanduo. Juokdamiesi Žinoma, nereikia būti tikinčiam, kad gebėtum žavėtis abu pradėjo bėgti, mergina šluostėsi plaukus ir suknelę, religiniu menu. Netikintys žmonės vis vien gali klausy- tarsi jai būtų kiek nemalonu, nors taip tikrai nebuvo. tis Mozarto Requiem ar Nusrat Fateh Ali Khans qawwli, Visa tai atrodė gražu tarsi koks mitologinis pasakojimas. žvelgti į Michelangelo Adomą ar Sheikh Lotfollah meče- Nežinau, kodėl pagalvojau apie tai dabar, tačiau tokio- tės raštus Irako Isfahane, skaityti Dante’s „Dieviškąją komis akimirkomis lengva patikėti, kad vanduo skirtas pir- mediją“ ar Lao Zi „Daode Jing“ ir visu tuo žavėtis, apimti miausia laiminti, o tik paskui lieti daržovėms ar praustis. nuostabos ir jausdami pagarbą. Vis dėlto nemažai tikin- Norėčiau būti tam skyręs daugiau dėmesio.“ čiųjų abejoja, kad netikintieji galėtų adekvačiai suvokti Ši nuostabi, įkvepianti ištrauka rodo nepaprastą Ro- religinio meno prasmę. Tačiau šį klausimą galima apversti binson gebėjimą įžvelgti poeziją kasdieniškiausiuose da- ir klausti, kas sakraliniam menui suteikia šventumo? Ti- lykuose. Robinson yra krikščionė, beje, kalvinistė (kad kintiesiems sakralumas mene ir ne tik mene visada asoci- ir kaip neįtikėtina, Jeaną Calviną ji mato labiau kaip hu- juojasi su šventumu, dieviškumu. Neseniai (2013) miręs manistą, panašų į Erazmą, negu kaip ugnį kurstantį pa- kompozitorius Johnas Taveneris buvo vienas iškiliausių mokslininką, griežtai baudusį žmoniją, kurią laikė niek- modernios religinės muzikos autorių. Šio giliai religingo šybėmis knibždančiu maišu). Marilynne’os gyvenimas, vyro, atsivertusio į rusų ortodoksų bažnyčią, tikėjimas ir jos raštai užlieti gilaus religinio tikėjimo. Visa Robinson mistikos pajauta giliai persmelkusi visą jo muziką. Tave- kūryba turi asketiško grožio, „protestantiško nuogumo“, neriui ir daugeliui šiuolaikinių žmonių šventasis menas pasak kritiko Jameso Woodo,1 ji primena anglų poetą istoriškai neatsiejamas nuo religijos. George’ą Herbertą ir „Amerikos religinę dvasią, kūrusią Tačiau yra ir kitoks požiūris. Galbūt paradoksalu, bet kongregacionizmą, XIX a. transcendentalizmą su veržliais į sakralųjį meną galima žvelgti ne kaip į dieviškumo iš- religiniais raiteliais – Emersonu, Thoreau ir Melville’u“. raišką, o labiau kaip į bandymą suvokti, ką reiškia būti Akivaizdu, kad Robinson kūrinių dvasinė galia, ky- žmogumi. Ne tik fiziškai, ne tiesiogiai patirti, ką reiškia lanti iš gilaus religinio tikėjimo, nėra ne vien religinė. būti žmogumi čia ir dabar, o labiau transcendentiškai. „Tai gyvybės didybė“, – rašė Darwinas veikale „Rūšių at- Viso to prasmę sunku apibrėžti vien teiginiais, todėl siradimas“ (Origin of species), išreikšdamas susižavėjimą bandome tai daryti, pasitelkdami dailę, muziką ar poe- gamtos gebėjimu kurti „neišsenkamas nuostabiausias ir ziją. Transcendentalumas nebūtinai yra religinis, susie-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 23 tas su dieviškumo konceptu. Tai labiau suvokimas, kad žemiškąją egzistenciją – tai, kas asmeniška žmoguje, kuo žmogiškumas pasireiškia ne tik individo dvasiniame bei ypatingas jo likimas, rūpestingai išsaugoma.“ Pagrin- fiziniame gyvenime, bet ir bendroje socialinių būtybių dinis „Dieviškosios komedijos“ veikėjas yra žmogus, egzistencijoje. Tą rodo mūsų, bendraujančių būtybių, o krikščioniškoji mintis dar nebuvo su tuo susidūrusi. gebėjimas pakilti aukščiau savo fizinio kūno ir suvokti Dante tartum laukė Renesanso, vėlesnių epochų poetų save kaip didesnio projekto dalį, įsilieti į pasaulį, puose- ir dailininkų, Michelangelo Dovydo ir Adomo, Botti- lėti žmogiškumą, siekiant prasmės ir tikslo, kuris egzis- celli’o Veneros, Shakespeare’o Hamleto ir Falstafo… tuoja tik tada, kai mes, žmonės, jį sukuriame. Prabėgus 100 metų nuo tada, kai buvo parašyta Šitoks transcendentalumo suvokimas laikui bėgant „Dieviškoji komedija“, olandų menininkas Diericas keitėsi. Prieš moderniuosius amžius buvo sunku įsivaiz- Boutsas nutapė „Laidojimą“. Tarp kitų Renesanso še- duoti tikslą ir prasmę, nesusijusią su dievais, su Dievu ar devrų, esančių Londono nacionalinės galerijos Sains- su pačia visata (nors bandymų būta – jau senovės Grai- bury sparne – Bellini’o, Botticelli’o, Raphaelio, da Vin- kijos, Indijos, Kinijos filosofija stengėsi prasmę bei tikslą ci’o kūrinių, – Boutso darbai gal ir neišsiskiria. Tačiau suvokti vien iš žmogaus pozicijų). Vis dėlto transcenden- tokių paveikių, šventumo sąvokos raidą taip gerai ilius- talumas neišvengiamai buvo matomas religinėje švieso- truojančių kūrinių yra nedaug. „Laidojimas“, baigtas je. Tačiau, pasauliui modernėjant, imta vis labiau tikėti, apie 1450 m. ir tikriausiai turėjęs tapti altoriaus dalimi, kad prasmė ir tikslas – tai žmogaus kūriniai. Prancūzų vaizduoja tradicinę sceną – Kristaus laidojimą po nu- filosofas Denis Diderot tikino: „Jei atsikratome žmogaus, kryžiavimo. Į kapą leidžiamą Kristų laiko Juozapas Ari- tada būties mąstymas, kontempliavimas, žvelgiant nuo matietis, pagarbiai liečiantis jo kūną per lininį drabužį. žemės paviršiaus, šis judantis ir taurus gamtos spektaklis, Juozapui iš šono, už Kristaus, stovi trys Marijos – Marija nieko nebereiškia, tai tiesiog liūdna ir nebyli scena.“ Tik Salomė, Marija Klopietė ir Mergelė Marija. Boutsas vieną „žmogaus buvimas padaro būtį prasmingą“. nutapė iš priekio, antrą iš kairės, trečią iš dešinės. Pirmoji Diderot – viena svarbiausių Apšvietos asmenybių. Ta- šluostosi ašaras, kita prisidengusi burną, o Mergelė Ma- čiau į Vakarų dailę ir muziką naujasis suvokimas pradė- rija švelniai laiko Kristaus ranką, padėdama jam atgulti jo smelktis ne XVIII a., bet gerokai anksčiau. Pradedant į kapą. Motiną prilaiko Jonas, kurio sielvartingas veidas vėlyvaisiais viduramžiais, „šventasis“ menas vis labiau skleidžia išgąstį ir nerimą. Nikodemas, užsislaptinęs humaniškėjo. Vokiečių kritikas Erichas Auerbachas Kristaus garbintojas, leidžia į žemę jo pėdas. Klūpanti ir savo garsiojoje studijoje pavadino Dantę „sekuliaraus atgailaujanti nusidėjėlė Marija Magdalietė žvelgia į Kris- pasaulio poetu“.2 „Dieviškoji komedija“, nors remiasi taus veidą, ji – vienintelė moteris, pakėlusi aukštyn akis. amžinais ir nekintamais rojaus ir pragaro vaizdiniais, Paveikslas ne tik pasakoja Kristaus laidojimo istoriją, iš esmės yra labai žmogiškas bandymas suprasti pasaulį. bet ir atskleidžia dailininko pastangas suteikti istorijai Dante, pasak Auerbacho, ryžosi visiškai kitaip pa- gyvumo. Kristus su gedėtojais pavaizduoti ne tik kaip žvelgti į rojų ir pragarą, negu drįsdavo ankstesni kūrė- tam tikros istorijos veikėjai, bet ir kaip realūs žmonės, jai. Jų vizijose mirusieji arba panirdavo į „dalinę egzis- emociškai ir religiškai artimi žiūrovams. Boutsas nori tenciją šešėlių karalystėje, kurioje individuali asmenybė jiems sukelti tuos pačius gedulo, nuolankumo, nuosta- sunaikinta, bent jau susilpninta“, arba gerieji ir išgelbė- bos jausmus, kokie apėmę nutapytus asmenis. Gedėtojai tieji būdavo atskiriami nuo nedorėlių ir prakeiktųjų, apsirengę to meto drabužiais, melsvi ir žalsvi atspalviai „grynai moralizuojant, panaikinant visus žemiškuosius atspindi jų sielvartą. Juozapo, Jono, Nikodemo ir visų ryšius“. Dante’s rojuje ir pragare sielos išlaiko savo pa- keturių Marijų nesupa liūdesio simboliai – gedėtojai iš saulietiškąsias formas ir mintis, troškimus, nuodėmes ir tikrųjų jaučia netekties skausmą. Palyginti su kitais reli- vertybes. Auerbachas teigia: „Jų egzistencija anapusinia- giniais Renesanso paveikslais, Boutso personažų gestai me pasaulyje tik pratęsia, sustiprina, galutinai įtvirtina gali atrodyti nerangūs, stilizuoti, emocijos statiškos. Vis

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 dėlto šis griežtumas nenustelbia akivaizdžių pastangų pavaizduoti gedėtojus kaip gyvus žmones. Humanistiniai impulsai, atskleisti Dante’s ir Boutso, ilgainiui pakeitė Vakarų meno pobūdį. Kita vertus, vė- lesniais amžiais atrastos naujos galimybės meno trans- cendentyvumą atskirti nuo religinių jo šaknų sutapo su augančiu nepasitikėjimu pačia transcendencijos idėja. Tai tapo ypač akivaizdu po Apšvietos epochos. Dauge- liui idėja, kad transcendentalumo šaknys slypi religinia- me tikėjime, atrodė nepatogus konceptas. Norą mesti iššūkį religijai sustiprino noras patikrinti žmogaus iš- skirtinumo idėją, jo patirties transcendentalumą. Tuo pat metu įsigalėjo daug niūresnis suvokimas, ką reiškia būti žmogumi. Ankstesnis humanizmui būdin- gas optimizmas dėl žmogaus galimybių pradėjo slūgti. Vėlyvajame XIX a. ištiko ne vien tikėjimo krizė, kurią Nietzsche pavadino Dievo mirtimi, bet ir tai, kas vadina- ma prasmės, priežasties krize. Iš jos kildintos tendenci- jos, reikšmingos XXI a., – Apšvietos optimizmo erozija, nusivylimas progreso idėjomis, nepasitikėjimas tiesos konceptais. XX a. istorija – du pasauliniai karai, depre- sijos metai, Holokaustas, Aušvicas, gulagai, klimato kai- Dieric Bouts. „Laidojimas“.1450 ta, etniniai valymai – dar labiau padidino nusivylimą žmogaus galimybėmis, lėmė optimizmo atoslūgį. žmonių emocijas. […] Tie, kurie verkia, žiūrėdami į mano XX a. menininkai rado naujų būdų, kaip atvaizduoti paveikslus, pasisemia tokios pačios religinės patirties, ko- žmogų. Modernaus mąstymo iškilimas, konvencinių vaiz- kią patyriau aš, juos tapydamas“, – yra sakęs Rothko. davimo formų, senų, fiksuotų, linijinių pasaulio vaizdinių „Religiniu potyriu“ dailininkas vadina ne tai, ką tra- lūžis, sąmoningai suskaldyta, disonansinė, abstraktesnė, diciškai juo vadintume, o greičiau pastangas suvokti daugiasluoksnė savivoka paskatino rašytojus, dailininkus, žmogiškumą ne tik per tiesioginį sąlytį, ne tik per fi- kompozitorius gilintis į žmogaus būsenas. Rezultatas – au- ziškumą, bet apofatiniu, pasiskolinant religinį termi- ganti įtampa tarp naujų meno galimybių ir vis niūresnio ną, t. y. neigimo būdu. žmogaus lemties suvokimo. Šią įtampą išreiškia kai kurie Žinoma, ši istorija yra kur kas gilesnė, turi gerokai pribloškiantys kūriniai, pavyzdžiui, Olivier Messiaeno daugiau niuansų, negu čia paviršutiniškai nupasakojau. Kvartetas laiko pabaigai, Marko Rothko paveikslai, Bar- Šis eskizas visų pirma susijęs su Vakarų tradicijomis. Jei baros Hepworth figūros, Pablo Nerudos odės… kalbėtume ne apie jas, istorija būtų visiškai kitokia. Ir Nėra pagrindo tokius kūrinius vadinti sakraliais. Ta- vis dėlto pasakojimas, kylantis iš humanistinio impul- čiau su Boutso „Laidojimu“ ar Dante’s „Dieviškąja ko- so, iš koncepto, apibrėžiančio nereliginį transcendenta- medija“ juos sieja transcendentalus būties suvokimas. lumą, turi daug universalesnę reikšmę. „Man įdomūs pagrindinių žmogaus emocijų – tragedijos, Istoriškai religija buvo ypač svarbi todėl, kad ji sten- ekstazės, tikėjimo ir taip toliau – išraiškos būdai. Tai, kad gėsi suteikti daugiau orumo kasdieninei žmogaus egzis- daug žmonių, atsistoję prieš mano paveikslus, susijaudi- tencijai, įžvelgdama jos prasmę, užmegzdama ryšį tarp na, nesulaiko ašarų, rodo, kad galiu atskleisti pagrindines pasaulietiškumo ir sakralumo. Klostantis civilizuotam

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 25 gyvenimui, jos vaidmuo tapo gyvybiškai svarbus, nes vus, gebančius veiksmais keisti save ir pasaulį. Taip yra leido tikėti, kad būtis yra kur kas daugiau nei gyvuliška todėl, rašė René Descartes’as, kad žmonės turi laisvą valią, egzistencija. Bet sakralumas varžė transcendentalumą. o tai „kilniausia, ką galima turėti, nes ji tam tikru atžvilgiu Religija, tikina lenkas Leszekas Kołakowskis, iš krikš- prilygina mus Dievui, leidžia pasijusti ne vien jo subjek- čionio tapęs marksistu, „yra žmogaus būdas pripažinti, tais“. Šis tvirtinimas ypač svarbus, nes priklauso tokiam kad gyvenimas – tai neišvengiamas pralaimėjimas“. Šis pamaldžiam žmogui, koks buvo Descartes’as. Ilgainiui tai tragiškas žmogaus padėties vertinimas tarsi teigia, kad tapo įprastu požiūriu, vis labiau stiprinusiu žmogaus savi- šventumo paskirtis – apsaugoti mus nuo mūsų pačių vertę, įkvėpusiu filosofiją, politiką, kultūrą. netobulumo. Pasak Kołakowskio, „atsisakyti šventumo, Humanistinis impulsas, transcendentalumą išlaisvinęs reiškia įveikti savo paties ribotumą. […] Šventoji tvarka iš sakralumo pančių, pakeitė pačią transcendencijos idėją. niekada nesiliovė sąmoningai ar nesąmoningai įtikinėju- Ji jau nebuvo glaudžiai susijusi su dieviškumu, žmonės iš- si: „Štai taip yra ir kitaip negali būti.“ pildydavo savo troškimus ne vien sąjungoje su Dievu. Jie Šiuo atžvilgiu šventumas yra labiau draudimai negu jautėsi sąmoningesni, galintys suvokti save per savo pačių transcendentalumas. Sakralioji sfera, kaip pabrėžė pran- kūrinius, pajėgūs keisti save ir pasaulį, kuriame gyvena. cūzų sociologas Émile’is Durkheimas, – tai socialinė Pastaraisiais dešimtmečiais įsitikinimas, kad žmonės erdvė, atskirta ir nuo suteršimo apsaugota taisyklėmis, suvokia save per savo pačių kūrinius, pradėjo silpnėti. papročiais, kurių negalima kvestionuoti. Taigi, saugoma Apėmė nusivylimas savo galimybėmis keisti išorinį pa- ne dangaus karalystė, o žemiškoji citadelė. Šventumas, saulį, atsiranda vis daugiau melancholijos, abejonių dėl aiškina Kołakowskis, „paprasčiausiai dar kartą patvir- žmogaus santykio su pačiu savimi, – šie jausmai neiš- tina ir stabilizuoja visuomenės struktūrą – jos formas ir vengiamai daro poveikį rašytojų, dailininkų, kompozi- pasidalijimo sistemas su visomis neteisybėmis, privilegi- torių laikysenai. „Manęs nedomina dalykai, kurie kyla jomis ir instituciniais priespaudos instrumentais“. aukštyn, – teigė amerikiečių skulptorius Mike’as Kelly’s, Humanistinis impulsas svarbus tuo, kad padėjo su- kurio „nešvari estetika“ buvo labai įtakinga, – man įdo- traukyti šventumo pančius, sugebėdamas išsaugoti mesni tie dalykai, kurie grimzta žemyn.“ Tai netikinčio transcendentalumo pojūtį. Krikščionybė iškėlė žmogų žmogaus Kryčio konceptas. į visatos centrą, tačiau dviprasmiškai vertino jo, atsidū- Kad transcendencijos idėja šiandien tapo nepatogi, rusio tame centre, vaidmenį. Žmonės yra nusidėjėliai, kad daugelis apskritai ją atmeta, o kiti randa tik religi- kuriems neišdildomą žymę uždėjo žinių troškimas, su- niame kontekste, tikriausiai lėmė žmogiškumo nuver- menkinęs moralinius jų gebėjimus, atėmęs valią daryti tinimas. Būtent todėl taip svarbu skaityti Marilynne ką nors gera savo vardu, todėl žemiškoji jų egzistencija Robinson knygas, žvelgti į Rothko paveikslus, klausytis kupina liūdesio ir korupcijos. Pagal krikščionių teologi- Olivier Messiaeno muzikos… Kai kuriems tai prilygsta ją tikrasis visatos centras yra ne žemė, o pragaras. religiniam potyriui. O kartu paradoksaliai primena, kas Vėlyvaisiais viduramžiais susiklosčius naujam huma- būtent yra žmogiška žmoguje. nistiniam, natūralistiniam požiūriui, žmonija prarado šį privilegijuotą sostą. Pagal Koperniko heliocentrinę siste- Vertė Elena PALECKYTĖ mą pasikeitė ne tik žemės pozicija visatoje, bet ir žmonija tapo tartum periferine, nebesvarbia pasaulio tvarkos dali- 1 «›Gilead›: Acts of devotion», New York Times, 28 November 2004, mi. Tačiau naujasis humanizmas vis tiek aukštino žmogų, www.nytimes.com/2004/11/28/books/review/28COVERWOOD.html kuriam suteikė iki tol nepatirtą orumo jausmą. Priešingai 2 Erich Auerbach. Dante, Poet of the Secular World. New York Review Books. 2007. krikščioniškajam pasaulio suvokimui, pagal kurį žmonės yra nusidėjėliai, negalintys darbais išpirkti savo nuodė- © Kenan Malik / New Humanist mių, humanistai matė žmones kaip save kuriančius, lais- © Eurozine

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Arvydas GRIŠINAS

EGLĖS LEKEVIČIŪTĖS POGRINDIS

urbūt dažnam, besidominčiam Lietuvos šiuo- binetas, 2016.) Galerijoje AV17 neseniai rodyta Eglės Tlaikiniu menu, pastaruoju metu buvo kilęs Lekevičiūtės paroda „Paviršius“ irgi kaip meninę prie- klausimas: „Ko čia visi pasimaišė dėl tų grindų?“ monę naudoja grindis. Tačiau jos čia reikšmingos tik Grindys pernai ir užper- nai buvo perpiešiamos, liejamos, lupamos, ant jų klojama danga ir kilimai. (Eglės Ridikaitės „Atėjai, pamatei, išėjai: Kultū- ringos grindys“ (Titani- kas, Artifex, 2016), Eglės Grėbliauskaitės „Naujos geros grindys „Titanikui“ (Titanikas, 2016), Petro Išoros ir Onos Lozurai- tytės „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ (ŠMC, 2016), Eglės Rubytės „Pa- cific water 4.18 m2“ (Kai- rė-dešinė, 2016), Justi- nos Nekrašaitės „Orange Is Hot, Red Is Extreme, Green Is Mean, Yellow Is Advancing And Pur-Ple Is Retiring. But All I Want To Talk About Is Blue.“ (Ka- Eglė LEKEVIČIŪTĖ. „Užlaikyta“. Instaliacija

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 27 Eglė LEKEVIČIŪTĖ. „Buitinė technika“. Instaliacija iš dalies, nes šiuo atveju menininkei svarbiau tai, kas tingose grindų vietose, įlinkstančiose nuo žingsnių, glūdi po paviršiumi. Parodą sudaro dvi interaktyvios pasigirsta atpažįstami, bet netikėti įvairių buiti- instaliacijos, užimančios po atskirą galerijos salę. nių prietaisų – feno, siurblio – skleidžiami garsai, Instaliacijai „Užlaikyta“ panaudotas didelis me- halogeninės lempos ūžesys, radijas groja vokalinę dinis rėmas, plastikiniai permatomi vamzdeliai, klasikinę muziką… Ant grindų atsistojus keletui grindys, primenančios pianino klavišus ar šaligatvio žmonių, pasigirsta tikras šių garsų choras. „Buitinė plyteles. Vertikaliai nuo konstrukcijos lubų kaban- technika“ atrodo jauki ir keistai paslaptinga. tys vamzdeliai, viršuje prijungti prie kieto plastiko Abi Lekevičiūtės instaliacijos kviečia dalyvauti, ak- maišelių, panašūs į lašelines, apačioje „sulenda“ į tyviai patirti tai, kas glūdi po paviršiumi, kas tiesio- grindis. Šių vamzdelių tvorelės suformuoja ketu- giai nematoma ir užklumpa netikėtai. Žiūrovas turi ris koridorius. Po kiekviena medine grindų trinkele žengti žingsnį ir leistis nustebinamas. Tačiau šiam slepiasi vamzdelis. Koridoriumi žengiantis žiūrovas nuostabos aktui šiek tiek trūksta tąsos. Parodos tema mindo šias trinkeles ir pajunta, kad po jomis yra kaž- užsimena apie neišvengiamas paviršiaus ir vidaus są- kas minkšta, lyg smėlis ar oro pagalvėlės. Nuo tolyn sajas, bet nieko daugiau apie tai nepasako. Žiūrovams koridoriumi einančio žmogaus svorio iš po trinkelių paliekama patiems spręsti, ką ši patirtis reiškia. plastikiniais vamzdeliais kyla spalvoto vandens stul- Autorė pripažįsta, kad visų pirma jai svarbi estetinė peliai. Spalvos švyti šiaip jau pritemdytoje patalpoje, išraiška, o tik tada konceptualusis klodas. Savo žais- apšviestoje ryškiomis taškinėmis šviesomis. Iš šalies minga išraiška instaliacijos švelniai komiškos, tačiau stebint vaikštantįjį, susidaro įspūdis, kad paskui jį pritemdytose galerijos AV17 salėse įgauna paslaptin- seka stulpeliais kylanti skysta vaivorykštė. gumo. Dominuoja skirtingos medžiagos – medis ir Instaliaciją „Buitinė technika“ iš pirmo žvilgsnio plastikas. Pirmoji instaliacija susijusi su vaizdu ir sudaro tik grindys ir jų kvapas. Iš nestorų nulakuo- spalva, antroji – su garsu. Norint patirti pirmosios tų, bet nešlifuotų pušinių lentučių sukalta pakyla, poveikį, reikia stebėti kitus iš šono, antroji reika- primenanti lauko kavinių terasėles, dengia visas sa- lauja tolygaus visų dalyvavimo. lės grindis. Vilniaus senamiesčio rūsyje šios lauko Nuo kitų „grindų“ projektų „Paviršius“ skiriasi terasos grindys jusliškai atrodo jaukiai ir vietoje, tuo, kad čia grindys tėra regimybė. Tikrosios kū- bet, galvojant funkciškai, trikdo. Tik ant jų užlipus rinių prasmės glūdi pogrindyje ir atsiskleidžia tik paaiškėja, kad paviršius klaidina. Atsistojus skir- tada, kai pamatomos spalvos, išgirstami garsai…

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Aušra KAMINSKAITĖ

KITOKS IŠ INERCIJOS

eptintasis teatro vaikams ir paaugliams festivalis požiūris šiek tiek dvelkia pasitenkinimu status quo – SKITOKS praėjo taip gražiai ir tvarkingai, kad, regis, festivalis turi pakankamai publikos, užtenka palai- nėra net apie ką kalbėti. Egzistuoja kritinė masė įvai- kyti esamą lygį, neverta dėti papildomų pastangų, kai raus amžiaus žmonių, kasmet nepaprastai laukiančių viskas ir taip atsiperka. Yra mokyklos ir darželiai, yra KITOKIO ir šįmet jie nenusivylė – buvo pristatyti penki kelerius metus iš eilės besilankantys žiūrovai. Beje, spektakliai skirtingoms amžiaus grupėms, visi išskir- pernai festivalio vadovė Jolita Balandytė pasidžiau- tinės formos, siūlantys įvairiausius interakcijos būdus. gė, kad nemažai tėvų su vaikais KITOKIAME lanko- Kartu vyko seminaras, paremtas forumo teatro reiški- si kasmet, vadinasi, vaikai auga su festivaliu. Po šių niu ir „jaunųjų kritikų“ programa – grupė vaikų lan- metų renginio pasakyčiau kitaip: vaikai auga ir grei- kėsi spektakliuose, o po jų diskutavo apie tai, ką matė. tai išaugs patį festivalį. Tačiau po šių metų KITOKIO, regis, nei festivalio, nei Jei norima, kad žiūrovai ir festivalis augtų kartu, ko- teatro vaikams kontekste nebuvo niekur pasistūmėta – dėl tiek mažai pristatoma spektaklių paaugliams? Juk renginys atėjo, nutiko ir dingo be jokių pėdsakų. tai galėtų būti naujas festivalio iššūkis – tarkim, pusę Ramunė Balevičiūtė straipsnyje „KITOKS’17: me- festivalio programos skirti 14–18 metų žiūrovams. Se- tas pokyčiams“ kalbėjo apie tai, kad festivalis jau įgy- niai ir gerai žinoma, kad Lietuvoje teatro repertuaro vendino pradžioje išsikeltus tikslus, taigi, laikas judėti atžvilgiu labiausiai nuskriausta amžiaus grupė yra pa- pirmyn, kelti sau naujus uždavinius. Iš tikrųjų kad ir augliai. Jie jau nėra vaikai, tačiau dar ir nepakankamai koks kokybiškas šiuo metu būtų KITOKS, jis dar nėra suaugę. Šių metų festivalyje 13–18 metų paaugliams pasiekęs jokios viršūnės net Lietuvos kontekste. O tea- buvo skirtas vienintelis pasirodymas – Norvegų centro tro vaikams kūrėjai pastaruoju metu randa įvairių dar Dansarena spektaklis „Triukšmo kontrolė“. Keistai nu- neišbandytų galimybių, kaip pritraukti jaunąją publiką. rodytas amžiaus intervalas – kodėl festivalyje, kuriam Jeigu interaktyviais netradicinės formos spektakliais ypač svarbu nustatyti tikslinės auditorijos amžiaus publika galės džiaugtis ištisus metus, nebebus reikalo ribas, trylikamečiai ir aštuoniolikmečiai priskiriami veržtis į festivalį, kad pamatytum gerą teatrą vaikams. vienai interesų grupei? Argi septintoko ir dvyliktoko Taigi, KITOKIAM gresia prarasti aktualumą. pasaulėžiūra skiriasi mažiau negu, tarkim, pirmoko ir Glumina itin skurdi šių metų festivalio sklaida – ketvirtoko? apsiribota keletu straipsnių, atsisakyta festivalio žen- „Triukšmo kontrolės“ estetika iš tikrųjų galėtų būti klų stotelėse, stenduose, troleibusuose. Tiesa, bilietus priimtina daugeliui paauglių – pastelinės spalvos, neo- žmonės perka ir be papildomos reklamos, tad plačiai ninės šviesos, vaizdo projekcijos, šiuolaikinio šokio ir viešinti renginių tarsi nebėra prasmės. Vis dėlto toks breiko judesiai... Viską atlieka jauni žmonės, skambant

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 29 elektroninei muzikai. Tvarkingas, jaunatviškas spek- sprendimo būdas, stebi 9–12 metų vaikai (dauguma taklis, atmetantis scenos-dėžutės principą, leidžian- dar net neturėję istorijos pamokų), apima abejonės, tis žiūrovams laisvai stebėti vien tai, kas jiems įdo- ar tikrai teisingai pasirinkta būtent ši amžiaus grupė. mu, kitką ignoruojant, – tai paaugliams patrauklios Stebėjau „Dirbtuvių“ publiką – berniukai viską vertino idėjos. Tačiau ir vėl nieko, kas skatintų tiek publiką, juokdamiesi, mėgaudamiesi „žudynėmis“, o dauguma tiek menininkus eiti į priekį, ieškoti, tobulėti. Po mergaičių sėdėjo susigūžusios, užsidengusios ausis. spektaklio įvykusi diskusija festivalį iš tikrųjų pagy- Nežinau, kokio amžiaus vaikai jau gali matomą smur- vino. Buvo įdomu klausytis nuo vaikystės šokančių tą įvertinti ne vien emociškai, bet ir analizuoti, kas žmonių pasakojimų apie skirtingus jų kelius, stiliaus vyksta scenoje, tačiau atrodo, kad organizatoriai būtų pasirinkimą, apie ilgas keliones iš sostinės į šiaurinę daugiau laimėję, kviesdami į šį spektaklį paauglius, provinciją. Žinoma, malonūs ir pagyrimai Lietuvos tarkime, 14–16 metų žiūrovus. Vėl nuoroda į galimą publikai, kuri labai greitai priėmė spektaklio formą ateities tikslą. ir neraginama pasklido po veiksmo erdvę. Geriausiai Kiti festivalio spektakliai sukėlė daugiau džiaugsmo nuteikė jaunesni žiūrovai, ypač „jaunieji kritikai“, – negu klausimų. Pavyzdžiui, 2–4 metų vaikams skirtas drąsos klausti tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis jiems ispanų trupės LASALA spektaklis „Nesibaigianti nak- nestigo, priešingai negu būna per suaugusiųjų disku- tis“ atliko ir šiokią tokią edukacinę funkciją tėveliams, sijas. O dėl paprasčiau suformuluotų klausimų pokal- vėliau fojė svarsčiusiems, ar tai, kur jie ką tik dalyvavo, bis netapo nei nuobodus, nei beprasmis. Prisiminus galima vadinti spektakliu. Juk tai greičiau pramoga, nes tylos lydimus susitikimus po suaugusiesiems skirtų niekas nei vaidina, nei šoka, tiesiog suteikia galimybę spektaklių, kyla klausimas, kas vėliau atsitinka žmo- patiems vaikams pažaisti, pasiausti, ramesniems – tie- nėms, jeigu iš pradžių jie būna tokie atviri, nekom- siog stebėti. Ir tai iš tikrųjų logiški pasvarstymai žmo- pleksuojantys… nių, kuriems teatras visada buvo vieta, kur susitinka Grįžtant prie teatro paaugliams (arba jaunimui, aktyvūs aktoriai su pasyviais žiūrovais. Spektakliai, kaip tą įvardija festivalio organizatoriai), manyčiau, kuriuose vaidinama visai ne taip, kaip daugeliui įpras- šiai amžiaus grupei būtų tikusios dueto iš Belgijos ta, skatina žmones eiti į teatrą nieko nesitikint ir būti TOH Theatre „Dirbtuvės“, tačiau šis spektaklis kažko- atviriems tam, ką gauna (jei, žinoma, „produktas“ ko- dėl skirtas 9–12 metų vaikams. Prisiminus jo turinį, kybiškas). Pamąstyti apie tai privertė Pauliaus Tamolės sunku suprasti, kas gi čia tokio vaikiško? Galbūt pati „Raudonkepurė“, kurios pradžioje vienas vaikas klau- forma – juk esame įpratę, kad objektų teatras skirtas sinėjo mamos, kada čia visi pradės vaidinti ir prasidės išimtinai vaikams… Kad ir kaip būtų, kažin, ar 3–6 teatras. Mama, kabindamasi už kiekvienos smulkme- klasių moksleiviai yra tinkamiausia spektaklio, kur lėlė nos, bandė paaiškinti nepatenkintam sūnui, kad čia virsta viską naikinančiu Hitleriu, o jį patį galiausiai su- jau toks teatras, jau taip čia vaidinama… naikina lėlininkės, publika. „Dirbtuvės“ pasakoja apie „Vaikai yra ne ateities, o dabarties publika“, – inter- tai, kaip kūrinys, iš pradžių paniekintas kūrėjo, vėliau viu prieš spektaklį sakė vienas iš brolių, ispanų trupės pats jį užvaldo, sužvėrėdamas iki Hitlerio žiaurumo Farrés Brothers i cia kūrėjas. Festivalis KITOKS iš ti- (fiurerio simbolika pastaruoju metu nuolat šmėžuoja krųjų gerbia vaikų auditoriją, priima juos kaip esamus, viešojoje erdvėje, nors tiek istorija, tiek šių laikų politi- o ne būsimus žiūrovus. Gal ši frazė galėtų tapti kitų ka rodo, kad gausu asmenų, padariusių / darančių dar metų festivalio šūkiu? Šie žodžiai ne tik prasmingesni didesnę žalą žmonijai). Galiausiai tikrosios kūrėjos pa- už „Įsivaizduoti paprasta“, jie neštų žinutę net ir tiems, čios griebiasi smurto ir susidoroja su įsisiautėjusia lėle. kurie nesilanko festivalyje. Bet, žinoma, tik tuo atveju, Aktuali tema, tačiau, kai smurto veiksmus, kurie čia jei organizatoriai vis dar jaučia poreikį kreiptis į žmo- pateikiami ne tik kaip pasekmė, bet ir kaip problemos nes, o ne vien į žiūrovus.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Lijana ŠATAVIČIŪTĖ

IŠSIILGUSIEMS HARMONINGOS KLASIKOS

ašyti apie Feliksą Jakubauską nėra lengva – Gal pernelyg pripratome prie elegantiškų jo gobe- Raplink jį tarsi šleifas ir neliečiamybės aura sklei- lenų ir nesugebame įvertinti to, kas kuriama čia pat, džiasi gausūs titulai ir apdovanojimai, gožiantys gyvą šalia mūsų? Intriguoja kitataučių, ypač rytiečių, verti- tekstilininko paveikslą. Jis – vienas iš trijų (jie, deja, nimai – net du kartus iš eilės dailininkas buvo apdova- tik trys!) taikomosios dailės atstovų, pelniusių Nacio- notas Kinijos tarptautinėje konkursinėje tekstilės bie- nalinę kultūros ir meno premiją (1998), daugybės gar- nalėje „Nuo Lozanos iki Pekino“, šiuo metu turinčioje sių tarptautinių tekstilės parodų prizininkas. Išleista bene didžiausią prestižą: 2014 m. Išskirtinio kūrinio (2007) solidi monografija, kurioje menotyrininkės (Exelent award) kategorijoje, o pernykštėje 9-ojoje pel- Raminta Jurėnaitė ir Rūta Pileckaitė apibūdino Jaku- nė sidabro medalį už poetišką tapiserijų triptiką „Tarp bausko tekstilės savitumą, įžvelgusios nemažai sąsajų žemės ir dangaus“ (2015). su Vasilijaus Kandinskio abstrakčiosios dailės teorija Kiekviena Jakubausko paroda – meninio gyveni- ir praktika, aptarusios Rytų literatūros ir estetikos mo įvykis. Tekstilininkas yra dalyvavęs daugiau kaip įtaką dailininko pasaulėjautai.1 Ar įmanoma pridur- dviejuose šimtuose grupinių parodų, asmenines eks- ti dar ką nors apie kūrybą, kurios stilistika nesikeičia pozicijas rengia kas keleri metai, ši – jau dvidešimt šeš- jau kelis dešimtmečius? Į galvą lenda tik neišradingų toji. Jose dailininkas pristato naujausią trejų–penkerių žodžių ir epitetų virtinės – romantinis pasaulėvaiz- metų kūrybą. Taigi, meniškai nepriekaištingi ne tik dis, žaisminga abstrakcija, vaizdo sąsajos su lyrikos gobelenai, profesinį sąžiningumą rodo net požiūris į poetika… Dailininkas yra mėgstamas, jo tekstilė turi kūrybos viešinimą. Kai kūryba tampa gyvenimo būdu, daugybę gerbėjų Lietuvoje ir pasaulyje, manyčiau, ji turi būti matoma, nuolat pristatoma parodose, o jos tarptautiniu mastu Jakubauskas, dažnai kviečiamas visada apgalvotos, turi literatūrinę potekstę, susiejan- į tekstilės parodų vertinimo komisijas, užima netgi čią kūrinius į logiškai vientisą naratyvą. Šiai parodai solidesnę poziciją negu vietinėse platumose. tekstilininkas parinko apdovanoto gobelenų triptiko

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 31 studijavo tekstilę Lietuvos dailės institute Vilniuje, 1976–1980 m. – Vengrijoje, Taikomosios dailės akade- mijoje (dab. Maholy-Nagy dailės ir dizaino universitetas). Ten baigė tekstilės studijas su gobeleno speci- alizacija. Bauhauzo tradicijomis garsėjanti Budapešto akademija skatino vidinę laisvę nuo stereotipų, savas- ties paieškas. Jakubauskas nesistengia prisišlieti prie „grynųjų“ menų, visada pabrėžia, kad jis – taikomosios dailės atstovas. Pabrė- žia pačių dailės pradmenų svarbą kūrybai. Vitražistė Filomena Ušinskaitė, dės- čiusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės techni- kume ir diegusi tarpukario Feliksas Jakubauskas. Vidurnakčio auksas. 2016 art deco principus, suteikė didelį impulsą jaunam dai- „Tarp žemės ir dangaus“ pavadinimą, apibūdinantį ir lininkui. Iš Vilniaus dailės instituto dėstytojų išski- nuolatinę menininko būseną – ne kiekvienam lemta ria tekstilininką Vladą Daujotą – imponavo platus jo sklandyti tarp realybės ir svajonių… akiratis, tolerancija, inteligentiška laikysena. Parodos architektė Gražina Pajarskaitė kilimus iš- Jau daugiau kaip tris dešimtmečius Jakubauskas dėstė taip, kad būtų išlaikyta vientisa intensyvumo garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Tarptautinį kūry- gaida, kurią įrėmina pagrindinėje salėje priešpriešiais bos pripažinimą patvirtina apdovanojimai Lodzės pakabinti du tamsaus fono triptikai. Kelis tapiserijų (Lenkija), Pitsburgo (JAV), Cheongju (Pietų Korėja), poliptikus iškabino atvirkštine tvarka, kad tą patį kū- Pekino, Budapešto, Maskvos ir kitose tarptautinėse rinį pamatytume naujai. Tikslinis apšvietimas išskiria konkursinėse tekstilės parodose. Jis ne tik Lietuvos tam tikrus gobelenų plotus ar detales, leidžia audiniui dailininkų sąjungos, bet ir Amerikos gobeleno aljan- suspindėti auksu, sukurti iliuziją, tarsi geometriniai so (American Tapestry Allance), Europos gobeleno fo- elementai pleventų ore. Parodos atidarymas vyko prie- rumo (European Tapestry Forum), kitų tarptautinių temoje, šviesos uždegtos vėliau, kad dar labiau išryškė- tekstilės asociacijų narys. tų šviesaus gobelenų fono magija. Inspiracijos. Jakubauskas semiasi įkvėpimo iš Menininko dosjė. Feliksas Jakubauskas priklauso gamtos, muzikos, literatūros… Įvairias būsenas vizu- kartai, debiutavusiai XX a. 9-ajame dešimtmetyje – lie- alizuoja abstrakčia forma, ši stilistika įsivyravo nuo tuvių tekstilės kokybinio šuolio laikais. Nuo 1974 m. XX a. paskutiniojo dešimtmečio, tokius gobelenus

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Feliksas JAKUBAUSKAS. „Žalias nakties šešėlis“. 2015. Vilna, viskozinis šilkas. Mišri technika (gobelenas, audimas ruoželiu); 130 KB_x 151 eliksas JAKUBAUSKAS. „Suverpti spinduliai. 2016. Vilna, viskozinis šilkas. Mišri technika (gobelenas, audimas ruoželiu); 130 x 134 matome ir šįkart VDA Titanike. Išskirtiniai 9-ojo de- pasitelkdavo formai perteikti. Nevienodo tankumo šimtmečio kūriniai buvo poetiški figūriniai gobelenai ir storio lygiagrečios linijos, vietomis trūkinėdamos su literatūrine potekste. Vieni alsuoja veržlia art deco punktyru, sukuria virpėjimo ir daugiasluoksniškumo dvasia („Antikinio teatro motyvais“, 1980, Vilniaus įspūdį. Lygų paviršių praturtina lietuviškiems kaimo jaunimo teatre), kiti remiasi eskiziškumo, neišbaig- audiniams būdinga nežymiai iškili ruoželio faktū- tumo principais („Virš mano slėnio juodas debesis“, ra, minkštų matinių (vilna, putlieji verpalai) ir bliz- 1987). Bandė tekstilę derinti su tapyba, kuri iki šiol gių (šilkas, viskozė) medžiagų kontrastas. Sukuriama svarbi jo kūrybai (bendras darbas su Dalia Kasčiū- niuansuota visuma, anot tekstilininko, svarbesnė nei naite „Baltas, ženklinantis – prisiminimui“, 1984), šiurkštūs, „iškapoti dalykai“, atsiranda pusiausvyra tyrinėjo rytiečiams būdingą juodo ir balto kontrastą tarp rafinuotos plastikos, žavinčios skoningu formų, („Stiklo karoliukų žaidimas“, 1985). Būtent susižavė- linijų, spalvų deriniu, ir pirmapradžiu natūralumu jęs Rytais, ėmė gilintis į nuolatinę pasaulio kaitą, me- dvelkiančio rupaus audinio. tafizinę realybę, siekti skirtingų pradų pusiausvyros, Aštrios kontrastingos formos simbolizuoja drama- meditatyvumo, branginti užuominą, suvokti, kokia tiškus dalykus. Juodas medaus lašas gobelene „Iš bičių iškalbinga yra tuščia plokštuma. gyvenimo“ (2016) – tai užuomina apie pasiaukojimą Jakubausko raiškai abstraktėjant, stiprėjo impro- dėl sunkiai surenkamo medaus. Minkštos, aptakios vizacinis pradas. Pasitelkdamas geometrinius mo- linijos dažnai atspindi gamtos formas („Debesų tan- tyvus, spalvų derinius, jis kuria gyvybingas, vidinės go“, 2014). Iškalbingoji Jakubausko monochromija energijos sklidinas vaizdines variacijas, dvelkiančias itin paveiki 4 dalių kompozicijoje „Mintys–debesys“ liūdesiu, džiaugsmu, ilgesiu, vienatve. Čia išsiskiria (2000) – kelia asociacijas su tauria lietuviško lino spal- Jakubausko ir abstrakčiosios dailės pradininko Vasi- va, sukuria lengvo prisilietimo įspūdį. lijaus Kandinskio, su kuriuo jis kartais gretinamas, Post scriptum. Vaikščiodamas po parodą „Tarp požiūriai. Kandinskis konkrečioms geometrinėms žemės ir dangaus“, pavargsti nuo rafinuoto grožio ir figūroms priskyrė apibrėžtą simboliką (spalvos atiti- neklumpančios elegancijos, net pasigendi įtampos, ko muzikos tonaciją, turėjo psichologinį krūvį), o Ja- paprastumo, grubumo (gal padarytos klaidos?)… kubauskas formomis ir spalvomis žaidžia intuityviai, Vis dėlto šiais fantasmagoriškais laikais harmonija mąstydamas ne apie konkrečias prasmes, bet kurda- ir pastovumas yra vertybė savaime. Galutinai visas mas jausminę būseną. Tai intuityvusis simbolizmas, abejones išsklaido naujausi Felikso Jakubausko kūri- kuriam nebūdingas iliustratyvus pasakojimas. Kita niai. Kuklumu ir kultūrinės atminties įprasminimu vertus, tekstilininkas patvirtina Kandinskio teiginį, išsiskiria gobelenas „Iš močiutės skrynios II“ (2016), kad sąlygiškomis priemonėmis grįstos kompozicijos išaustas kaip analogiškos stilistikos ir pavadinimo yra net paveikesnės už realistines. Sklidinos emocijų, 2013-ųjų diptiko priedas. Liaudies tradiciją prime- jos žadina vidinį susitelkimą. nantis koloritas, neįmantri kompozicija iš horizon- Technika, forma. Jakubausko kūriniai lengvai at- talių juostų, suskaidytų į kvadratėlius. Kompozicijos pažįstami. Klasikine gobeleno technika išaustos kom- „Skirtingi–panašūs“ (2016), „Vidurnakčio auksas“ pozicijos išsiskiria ypatinga švara ir tvarka, jos giliai (2016) pustonių ir šešėlių kalba byloja apie svajones, estetiškos, neperkrautos motyvais („kad būtų daugiau gyvenimo rupumą ir paslaptis… erdvės, daugiau tuščio ploto“). Tačiau tai nėra plyna plokštuma – viskas virpa, plevena, net susidaro įspū- dis, kad tie gobelenai permatomi… Dekoratyvias plokštumas papildo istoriniam gobelenui būdingas 1 Feliksas Jakubauskas. Sudarytojas Feliksas Jakubauskas, teksto autorės brūkšniavimas (pranc. hachure), kurį klasikos meistrai Raminta Jurėnaitė, Rūta Pileckaitė. Vilnius: Artseria. 2007.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 33 Simonas NORBUTAS

„APEIRONO“ TEATRAS* – PIEŠTUKO IR TRINTUKO DIALEKTIKOS BELAUKIANT

o „Apeirono“ trupės apsilankymo Vilniuje ir pa- žinto genijaus kaukę, murmi „Oooo, Dieve, jūs ir vėl Prodytų kelių spektaklių – „Nekrozė“, „Psichė“, nieko nesupratote, o juk tai taip gilu, negi nematote?“ „Žinduolių perėja“ – ėmiau įtarti, kad pasitaiko atvejų, Žinoma, galiu ir klysti. Gal nesugebu įžvelgti giliau- kai į sceną išeinama ne tam, kad kažką esmingo, pro- sių ir tyriausių meninių „Apeirono“ teatro intencijų. blemiško pasakytum žiūrovams (nes kitaip negali, nes Bet kaip jas pamatysi, kai užlieja neartikuliuotas sce- būtina!), ir net ne tam, kad kurtum estetinę, žaidybi- ninis viduriavimas? Kyla vienintelis klausimas: ar jūs nę savo viziją (nes kitaip negali, nes būtina!), o tiesiog apskritai nutuokiate, kas yra toji artikuliacija, ar suvo- todėl, kad norisi bet kokia kaina įsiveržti į Lietuvos kiate, kad net chaosas (kaip ir absurdas) mene privalo teatro olimpą, įsisegti išsvajotus medalius. Nes dėl ko turėti preciziškai tikslią, konceptualiai švarią struktū- kito išdrįstum rodyti tokius akivaizdžiai epigoniškus, rą? Gal chaotiškas neaiškumas ir yra „Apeirono“ axis išklibusius spektaklius, sudygsniuotus tik pretenzijų į mundi, jų egzistavimo dominantė, koncepcija, kurią avangardinį teatrą siūlais? Dėl ko kito naudotum sce- tarsi ir deklaruoja teatro antikinis pavadinimas „Ap- ninius vieno teatro grando elementus, laviruodamas eironas“ – beribis, neapibrėžtas. Tačiau viskas daug ties kleptomaniško plagijavimo riba (o pasiteisinti nėra paprasčiau ir liūdniau. Klaipėdiečių spektakliai reži- kaip, nes postmodernistine apropriacija čia nė nekve- sūriškai amorfiški, nes nejaučiamas nei sceninis laikas, pia)? Nes dėl ko kito išdrįstum po spektaklių rengti nei erdvė, nei ritmas. Nesuvaldomų ir akivaizdžiai ne- susitikimus-diskusijas su žiūrovais, kai neįstengdamas apmąstomų citatų iš Koršunovo pastatymų gausa tėra priimti elementariausios kritikos, užsidėjęs nepripa- tik pretenzija išoriškai imituoti modernistinę-avangar- dinę, sykiu ir postmodernistinę raišką. Juk nepatyrusi * „Apeirono“ teatras – jau keletą metų intensyviai kurianti, Klaipėdoje įsikū- akis avangarde mato vien išorinį disonansą, išorinius rusi jaunų teatro profesionalų trupė. Šio teatro spektakliai balansuoja ties alogizmus, išorinį amorfiškumą (postmodernizme – socialinio grotesko, absurdo, postdraminio ir daugybės kitų teatro stilių vien išorinę eklektiką ir „tiesiog“ žaidimą citatomis). riba. Patys kūrėjai savo kūrybos koncepciją apibrėžia kaip beribę formą, o O patyrusi suvokia, kad už viso to chaotiško, neapibrė- teatro mėgėjai ir kritikai iki šiol nesutaria, kas tai – grafomaniška pretenzija žiamo anarchistinio pasaulio glūdi labai iracionali an- į postpostmodernų teatrą ar tiesiog gyva, savo kalbos vis dar ieškanti, titvarka, griežti mundus inversus dėsniai, turintys savo eksperimentuojanti jaunų menininkų trupė. idėjinę ašį ir savitą, išvirkščiam pasauliui paklūstantį

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 tikslumą. „Apeirono“ teatre to, deja, nė su žiburiu nerasi. À la dadais- tiniuose ir à la siurrealistiniuose jų sprendimuose pokštai niekada neiššauna, laikrodžiai neišsilydo, neapmąstytas koliažas nevirsta są- moninga postmodernaus pastišo, parodijos strategija. Taip yra todėl, kad į nieką nesigilinama, pasiduo- dama vien įtakoms. Toks įspūdis, kad ant „Apeirono“ teatro kūrėjų netyčia užvirto spinta, prigrūsta teatro archyvų. Tačiau perskaityti (apie suvokimą jau nė nekalbėsime) to, kas ant jų užgriuvo, nespėta. O gal ir nepajėgta, matyt, smūgio jėga viršijo savianalizės pajėgumus. „Psichė“. Režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė. Aktorės Kristina Švenčionytė, Jei „Apeirono“ veikla – ne kar- Greta Kazlauskaitė jeros vaikymasis (tuo įžūliai apkal- tinau teksto pradžioje), vieną po kito kepant grafoma- grandai. O jūs, „apeironiečiai“, aukštai iškėlę gal- niškus pusfabrikačius, bet giliai nuoširdus, tiesa kol vas, kartu su Bruno K. Öijeriu galėsite drąsiai (nes kas desperatiškas, troškimas kurti meną (nesvarbu, motyvuotai!) visam pasauliui rėžti: „Mano trintu- koks jis būtų – avangardinis sapnas ar postmodernus kas prieš jūsų tikrovę“! karnavalas, parodijuojantis tiek esamąjį laiką, tiek pretenzingai gilų lietuvių teatrą), siūlyčiau grįžti prie pieštuko ir trintuko dialektikos: tik giliai ir tiksliai įsisavinus teatrines formas ir stilius kaip amatą, t. y. įvaldžius pieštuką, galima pereiti prie trintuko, t. y. dekonstrukcijos ir anarchijos. Nes tik iš tokio konf- likto gali rastis aiškūs, artikuliuoti kūriniai, kuriuose net kliedesio ti- rados įgauna hipnotizuojantį dio- nisišką ritmą. Tada paviršutiniš- kai isteriškas pasaulio išplūdimas taps taiklia, groteskiška socialine kritika, o pastišas skambės taip aštriai, kad iš gėdos (dėl klišėmis tapusių savo formulių) neturės „Žinduolių perėja“. Režisierė Greta Kazlauskaitė. Vaidina: Vilma Raubaitė, kur akių dėti net mūsų teatro Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Kazlauskaitė, Samanta Pinaitytė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 35 ŠIUOLAIKINIS TEATRAS TURI ATAKUOTI ŽIŪROVŲ SMEGENIS

Su režisieriumi Artūru AREIMA kalbasi Andrius JEVSEJEVAS

Andrius Jevsejevas: 2017-iesiems vos prasidėjus, nemaža Dar vienas paradoksas – iš Kultūros tarybos šie- dalis biudžetinių ir nevalstybinių šalies teatrų, kitų sce- met gavome finansavimą savo spektakliams prista- nos menų atstovų piktinosi Lietuvos Kultūros tarybos pa- tyti Avinjono festivalio „Off“ programoje – vadinasi, skelbtais kultūros ir meno projektų dalinio finansavimo esame pakankamai geri, kad reprezentuotume Lietu- programos rezultatais. AAT | Artūro Areimos teatras iš vą svarbiame tarptautiniame scenos menų festivalyje Kultūros tarybos negavo finansavimo nė vienam 2017-ųjų Prancūzijoje, tačiau nepakankamai reikšmingi ir ak- pastatymui. Kaip jaučiasi jaunas režisierius, kuriantis tualūs, kad galėtume plėtoti kūrybinę veiklą ir kurti naują teatrinį darinį, pelnantis svarbius apdovanojimus naujus spektaklius Lietuvoje. Kultūros taryba mums, Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, kai jam netiesiogiai pa- jaunam teatrui, ieškančiam savo teatrinės kalbos ir sakoma, kad biurokratams jo kūryba neįdomi? publikos, siūlo pastatyminę veiklą stabdyti mažiausiai Artūras Areima: Jaučiu, kad kalbos apie investavimą metams. Tai labai skaudu. Taip galima ir užsmaug- į jaunus žmones, apie jaunų menininkų palaikymą yra ti teatrą. Žinoma, rodysime senus AAT spektaklius, eilinis blefas. Kalbu ne tik apie AAT | Artūro Areimos kviesime žiūrovus, pardavinėsime bilietus, bet mes teatrą, įsteigtą prieš porą metų, bet apie daugelį jaunų, nesame valstybinis teatras, neturime etatinės trupės, nepriklausomų kūrėjų, kurių idėjoms, projektams fi- administracijos, nemokamų erdvių repeticijoms ir nansinio ar moralinio palaikymo ir vėl, kaip jau įprasta, spektakliams. pritrūko. Užtat paremta aibė projektų, kuriuos pristatė Paprastai tariant, drauge su daugeliu kitų „nevals- institucijos, per daugelį metų jau susikūrusios ekono- tybininkų“ esame prievarta stumiami bendradarbiauti minį, infrastruktūrinį ir politinį pagrindą, kad galėtų su valstybiniais teatrais. Bet juk nemaža dalis, jei ne saugiai kūrybiškai egzistuoti. Gal tik šiuolaikiniam šo- absoliuti dauguma, nepriklausomų trupių dėl to ir įsi- kiui, kuris Lietuvoje dar palyginti jauna scenos meno steigė, kad biudžetiniuose teatruose neatsirado vietos rūšis, parodyta kiek daugiau palankumo. Bet nepri- kūrybinėms jų idėjoms. Be to, jos norėjo būti nei eko- klausomi teatro kūrėjai, mano supratimu, šiemet buvo nomiškai, nei ideologiškai nepriklausomos nuo Kul- žiauriai nuskriausti. Man labai keista Kultūros tarybos tūros ministerijos prižiūrimų įstaigų, kurių didžiosios finansuotų projektų sąrašuose matyti lietuviškus teatro dalies veikla apsiriboja lokaliu kontekstu, vien finansi- festivalius Rokiškyje, Varėnoje, Kaune, kituose šalies nių eilučių „užpildymu“. miestuose. Manau, tokie renginiai turėtų būti remiami Dar viena keistenybė – kodėl tokios didelės lėšos savivaldybių, o ne dirbtinai maitinami lėšomis, už ku- skiriamos mėgėjų meno plėtrai? Juk jei laisvu nuo dar- rias būtų galima kurti spektaklius, potencialiai papildy- bo laiku aš mėgstu, tarkime, mėgėjiškai žaisti krepšinį, siančius tų festivalių programas. argi tam reikalingas valstybinis finansavimas?

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Tačiau be darbo turbūt neliksi? Tikriausiai ir AAT perkelti į kitą kalbą ar kontekstą neįmanoma. turi planų, idėjų? Daugeliui patinka demonstruoti fasadinę meilę Lietu- Taip, 2017-ųjų pradžioje, nors ir stokodami lėšų pa- vai, dažniausiai pasireiškiančią mosavimu vėliavomis ir statymui, išskyrus minimalias pajamas, kurias gavome vienas už kitą skambesniais šūkiais, tačiau garantuoju, jei rodydami spektaklius, statysime „Antikristą“. Tai dar- paklaustume, kas yra ta Lietuva, 99 proc. pateiktų bana- binis pavadinimas. Spektaklis pasakos apie laikmetį, kai lų, šablonišką, kažkur jau girdėtą atsakymą. Tas pats ir nebeaišku, kas tikra, o kas ne, kai viskas yra net ne lie- dėl laisvės. Mums ji apskritai dažniausiai siejasi vien su kana, o liekanos liekana, kai nebėra atskaitos taško. Ar praėjusio amžiaus 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių įvykiais. tada apskritai dar galima kuo nors tikėti? O kur asmens, žodžio, mąstymo, saviraiškos laisvė? Ar Kaip aš suprantu Antikristą? Jei nori, tai Trumpas, anksčiau žmonės nebuvo laisvi? Laisvas žmogus laisvai Putinas, Merkel ir t. t. – žmonės, kurie turi poziciją, jautėsi ir sovietmečiu, o kiti taip nesijaučia net dabar. idėją ir geba uždegti ja mases, kurias valdo. Mėginsime savęs ir publikos klausti, kas yra tikėjimas. Juk taip retai Kalbėjai apie tam tikrą prasilenkimą tarp to, ką sako tą darome! Mums pakanka žinoti, kad gimėme šiame ar nori pasakyti kūrėjas, ir publikos lūkesčių. Kaip ma- kultūriniame regione, taigi, daugmaž visi iš prigimties nai, kokį vaidmenį, plėtojant menininko ir publikos dia- esame katalikai. Tačiau kodėl? Juk tai tikra tikėjimo in- logą, atlieka ar galėtų atlikti kritika? versija – mes neklausiame, nesame sąmoningai tikintys, Neapleidžia jausmas, kad visi – kūrėjai, žiūrovai, nebesidomime kitais žmonėmis, kalbame ne savo žo- kritikai – veikiame atskirai, vieni nuo kitų atsitvėrę džiais, o vien citatomis. kažkokiomis menamomis barikadomis. Nesusikalba- Mūsų tikėjimas lygiai toks pats inertiškas kaip teatri- me, nes nesikalbame. Negaliu suprasti, kodėl taip yra. nis gyvenimas. Klausimas, kas dėl to kaltas – ar kūrėjas, Man norisi nekanoninės kritikos. Tokios, kuri būtų nepakankamai rišliai išdėstęs savo idėją, ar žiūrovas, kūrybinga, individuali, entuziastinga. Manau, kriti- nepakankamai atidžiai ją „perskaitęs“, todėl nesupra- ka turėtų būti aktyvi, drąsi, ji turi teigti, šaukti savo tęs? Šiandieninis kultūros vartotojas nori, kad ir teatre poziciją. Jei reikia, net žeisti. O dabar atrodo, kad visi jam viskas būtų paduota ant lėkštutės ar bent jau taip, tekstai vienodi, kad sukeitus recenzentų pavardes ir kaip parašyta anotacijoje. Bet juk realiame gyvenime aptariamo spektaklio pavadinimą niekas nepasikeis- taip nebūna, o anotacijos rašomos vartotojams suvilioti! tų. Dažniausiai tenka skaityti fabulos aprašymą, savais Norėčiau, kad eidami į spektaklį, parodą, rinkdamiesi žodžiais perpasakotą iš spektaklio anotacijos, iš ten kino filmą ar knygą būtume kiek galima sąmoninges- pat pasiskolintą teiginį, ką norėjęs pasakyti režisierius, ni, pasirengę kitą priimti tokį, koks jis yra, net jeigu tai ir kritiko verdiktą, ar pavyko tą padaryti, ar ne. Man, o neatitinka mūsų lūkesčių. Atrodo, prisibijome net savęs, ir daugeliui žiūrovų, manau, būtų įdomiau skaityti ne savo nuomonės, savo individualumo. apie tai, ką norėjo, ko nenorėjo pasakyti režisierius, o apie tai, ką suprato pats kritikas, ką įžvelgė, koks ryšys Kaip manai, ar tai specifiškai mūsiška, ar iš Vakarų užsimezgė tarp publikos ir kūrinio. atkeliavusi laikysena? Kaip sakiau, turėtume daugiau bendrauti. Dabar gi tą Tai grynai mūsų kultūriniam regionui būdingas reiš- darome tik tada, kai pykstamės. Pasiriejam, pašaukiam, kinys. Esame kompleksuoti, įbauginti okupacijų, buvu- nurimstam ir vėl nutylam iki kito susikirtimo. Lyg bijo- sių, esamų ir, ko gero, būsimų karų. Bijome būti tokie, tume vienas kito. Net po premjerų susitikę fojė ar lauke kokie esame, mieliau renkamės būti panašūs į kitus. nudelbiame akis… Prarandame individualumą. Tai kažkas panašaus į lite- Kritiko misija, bent jau tokia, kokią vertinu ir suprantu ratūros vertimus – kaip kiekvienoje kalboje, taip ir kie- aš, yra sunki ir įvairialypė. Viena vertus, jis turėtų būti kvienoje kultūroje esama subtilybių, kurių visavertiškai tam tikras slenkstis ar tiltas tarp meno kūrinio ir visuo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 37 menės, apie kurią ir kuriai tas kūrinys kuriamas. Antra Manau, šiuolaikinis teatras turi taip bendrauti su pu- vertus, jis dar ir pats turi būti kūrybingas, kad jo teks- blika, kad jai kiltų klausimas WTF? Teatras turi nešti tą tai nebūtų šalti, sausai dalykiški, kad juos būtų įdomu ir WTF vėliavą, atakuoti žiūrovų smegenis, kad paveiktų naudinga skaityti tiek publikai, tiek analizuojamo ar ap- bent vieną ląstelę, turi liautis pataikavęs, kad galėtų kils- rašomo kūrinio autoriams. Trečia, jis turi būti autoritetas telėti publiką į aukštesnį supratimo lygmenį, tada prie etikos atžvilgiu ir, žinoma, išmanyti profesinius dalykus. spektaklio norėsis grįžti ne kartą ir ne du. Šiandien Lietuvoje tokios teatro kritikos aš nematau. „Klamo karas“, „Medėjos kambarys“, „Julijus Ceza- Skaitant vyresniųjų kolegų tekstus, įvairius prisimini- ris“, „Plėšikai“ – jų leitmotyvas yra smurtas, prievarta, mus, monografijas apie sovietmečio teatrą, atrodo, kad galios žaidimai. Bet ir tavo kuriamo teatro laikysena anuomet visiems šio trišalio pokalbio dalyviams – teatro gana agresyvi. Nebijai išgąsdinti publikos? O gal tai savo- praktikams, teoretikams ir publikai – buvo daugmaž tiškas būdas kovoti su vidiniais savo demonais? aišku, kas yra teatras, kam jo reikia, kokia jo misija, Aš nežinau, kaip galima sąžiningai kalbėti apie šiuos koks kiekvieno iš mūsų vaidmuo ir pan. Šiandien tokio fenomenus, vengiant juos parodyti. Žinoma, estetizuo- aiškumo trūksta… tai, kūrybiškai. Na taip, tada buvome okupuoti, kalbėjome slapčia, O jei kalbėsime apie vidinius demonus, taip, be abejo. pasitelkdami Ezopo kalbą. O dabar simuliacijų, simu- Manyje, neabejoju, ir daugelyje tautiečių, slypi labai daug liakrų, hipertikrovės laikmetis. Nebežinome, kas yra agresijos, pykčio, kuris prasiveržia pačiais netikėčiausiais tikra, o kas ne. Bet galime žaisti. Juk teatras – tai žaidi- gyvenimo momentais. Nežinau, kodėl taip yra, bet esa- mas, suvaidinta realybė, galinti apimti daugybę tikrovės me linkę tokius dalykus užgniaužti ir kaupti savyje. Daž- lygmenų. Be to, šiame tikrovės žaidime susitinka gyvi nai tenka girdėti, kad ir teatre nereikėtų apie tai šnekėti, žmonės. Todėl turbūt ir su kūriniu derėtų ieškoti gyvo, esą scena – tai šventovė, kurioje galima rodyti tik grožį ir tikro santykio, mėginant atsakyti į klausimą: „Kas įvy- gėrį. O po to stebimės, kad žiniasklaida kasdien prane- ko su manimi, kai žiūrėjau šį spektaklį?“ ša apie protu nesuvokiamą fizinį ir psichologinį smurtą Žiūrovas, ateidamas į teatrą pasižiūrėti scenoje ku- prieš vaikus, prieš moteris, prieš senyvus žmones, prieš riamo pasaulio, atsineša ir savąjį pasaulį. Vienintelis gyvūnus ir t. t. Taip, teatras man – dar ir saugi, kūrybiš- prasmingas šio susitikimo tikslas – tų dviejų pasaulių ka priemonė apsivalyti. Todėl ir norisi šiomis temomis susidūrimas. Tik priimdami šią koliziją, o ne bėgdami kalbėti nuo scenos – gal vis dėlto pradėsime judėti, keisti nuo jos, ne laukdami išankstinių savo lūkesčių patvir- ir keistis. tinimo, galime tobulėti, keistis, plėsti akiratį, darytis Apskritai esame labai kompleksuota, introvertiška sąmoningesni. tauta. Auginame sūnus, kasdien kartodami jiems, kad Norėčiau, kad žiūrovai būtų drąsesni, žaisminges- berniukai neverkia, kol vieną dieną kuris nors ima ir ni, galiausiai, šiuolaikiškesni. Tada galėsime atvirai pasikaria. Tada liejame graudžias ašaras, grūmodami kalbėtis apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Gal jau pa- dangui šaukiame: „Kodėl?!“ Nebendraujame, nesikal- kaks kartoti senus siužetus, bandant scenoje atkurti bame. Jei vienas nueis pas psichiatrą, kiti sakys: „Ot, įsivaizduojamą chrestomatinio literatūros kūrinio durnius, debilas“. tikrovę, kurioje saugu, šilta, nes viskas jau išbandyta ir savaime suprantama. Tada visi sėdime viską supra- Prieš pat naujuosius publikai buvo pristatytas tavo re- tę – aktoriai suprato, ką jiems sako literatūros tekstas, žisuotas „Klamo karas“ – tai mokytojo, kurio auklėtinis publika suprato, ką jai nori parodyti režisierius. Be- nusižudė, dėl blogo pažymio negavęs atestato, karas su lieka vieniems paploti, o kitiems nusilenkti. Kažkokia klase, atsitvėrusia nuo jo tylos siena. Kuo šis spektaklis tuštybės mugė arba kultūrinė masturbacija. išskirtinis tavo kūrybos kontekste?

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Aišku, sunku kalbėti apie savo kūrinį – norisi tikėti, kad viską pa- sakai scenoje. „Klamo karas“, man atrodo, išsiskiria paprastumu. Mes su komanda stengėmės nenaudo- ti jokių ypatingų teatrinių triukų, efektų ar afektų – siekėme paveik- ti publiką nepaveikumu. Karjeros pradžioje sakydavau, kad noriu pa- statyti nuobodų, bet žiūrimą, įdo- mų spektaklį. Kurdamas „Klamo karą“, pagaliau turėjau galimybę tai išbandyti. Čia publika stebi aktorius pro stiklo sieną, kuri, viena vertus, prislopina energijos tarp scenos ir salės apykaitą, antra vertus, savotiškai priartina aktorių, „Klamo karas“. Režisierius Artūras Areima Lauros Vansevičiūtės nuotrauka leidžia stebėti jį drąsiai, tyrinėjant slapčiausius psichologinius ir fizinius niuansus. Beje, nemoka pripažinti savo kaltės. Jis kolekcionuoja kitų tą patį aktoriai gali daryti su žiūrovais. Dar yra ka- ydas, o savųjų nemato. Norėčiau pridurti, kad nesu joks mera, stebinti tiek aktorius, tiek publiką, – savotiška pranašas ir į šį personažą žiūriu su tam tikra autoironija. Dievo akis. Atsinaujinti pasiryžusiame Šiaulių dramos teatre ne- Vokiečių autoriaus Kai‘aus Henselio pjesės ir tavo trukus statysi lenkų autoriaus Michało Walczako pjesę spektaklio pagrindinis personažas – vokiečių literatūros „Kasykla“. Būtent pagal šio dramaturgo pjesę prieš beveik mokytojas Klamas – akivaizdi Franzo Kafkos romano dešimtį metų statei debiutinį savo spektaklį. Kas lėmė „Pilis“ veikėjo parafrazė. Kiek „kafkiškumo“ liko tavaja- tokį sugrįžimą? me pastatyme? Sakyčiau, ir pati medžiaga, ir erdvė – teatras, miestas, Kafka rašė apie įstrigusius žmones. Tačiau jie įstrigę kuriame statysiu „Kasyklą“. Tai tekstas apie mirusį mies- ne paprasčiausiuose biurokratijos, šeimos ar buities labi- tą. Jis netekęs pagrindinio pajamų šaltinio ir apskritai vie- rintuose. Visų pirma jie yra įstrigę savyje. Pilis – anuo- nintelės prasmingos veiklos. Tokiame mieste žmonės už- metinio, beje, ir šiandieninio žmogaus vidinio pasaulio sidaro, ima gyventi vien savimi, vien su savimi. Walczako metafora. Grįžtame namo po darbo, pervargę nuo ben- tekste, beje, taip pat labai daug Kafkos – lenkų autoriaus dravimo, sėdame prie televizoriaus, pavalgome ir eina- kuriamo pasaulio gyventojai ima nebesuprasti, ar skauda me miegoti. Kartojuosi – mes nebendraujame. O mano jiems, ar skauda pačiam miestui, jo gatvėms, ar jie kalbasi spektaklio Klamas – būtent toks žmogus. Jis be galo vienas su kitu, ar su Varšuva, nes kitur juk visada viskas vienišas, idealistas, geriausiai žinantis, koks turėtų būti būna geriau, saldžiau, šilčiau negu čia. Esu kilęs iš Šiaulių, jį supantis pasaulis ir jame gyvenantys žmonės, koks savo akimis mačiau skausmingas šio miesto transforma- turėtų būti jų išsilavinimas, ką jie privalo išmanyti, kas cijas. Manau, ši pjesė yra apie Šiaulius – miestą, atsidūrusį jiems turėtų patikti ir t. t. Siekia visus paversti tokiais, ant išnykimo ribos, ant mirties slenksčio. koks yra jis. Neva tada pasaulis taps geresnis. Tipiškas šiuolaikinis mokytojas. Ir dar labai lietuviško būdo, nes Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 39 SPEKTAKLIS – TAI DEMOKRATIJOS AKTAS

Su režisieriumi Andro ENUKIDZE kalbasi Arūnas SPRAUNIUS

Vasario 24 ir 25 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras rodys premjerinius gruzino Andro Enukidzės režisuotos komedijos-vodevilio „Chanuma“ spektaklius. Muziką kūrė kompozitorius Michailas Mdina- radzė, scenografiją – jaunas dailininkas Šota Bagališvilis. „Chanuma“ (1882) – garsiausias dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus ir antreprenerio Avksentijaus Cagarelio kūrinys. Gruzijos teatrams jis išvertė 20 už- sienio autorių pjesių, bet iš kūrybos gyventi negalėjo, tarnavo Užkaukazės geležinkelyje stoties viršininku. Artimai pažinęs Tbilisio gruzinų ir armėnų bendruomenes, pjesėje pateikė gyvą jų gyvenimo paveikslą su optimizmo nestokojančiais charakteriais, kurie atsiskleidžia per nuotaikingus dialogus. Tbilisis rodomas kaip regiono didmiestis, tokiu tapęs jau XIX a. pabaigoje, sklidinas nepakartojamo kaukazietiško kolorito. Režisierius, dramaturgas Andro Enukidzė (g. 1965, Tbilisyje) yra pastatęs daugiau kaip 70 spektaklių įvairiuose Gruzijos ir kitų šalių (Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Rusijos) teatruose, Gruzijos teatro ir kino universiteto profesorius. Su garsiuoju gruzinų teatro režisieriumi Robertu Sturua įkūrė pirmąjį teatro reži- sūros fakultetą Turkijoje (Bilkento universitetas, Ankara). Nuo 2014-ųjų Enukidzė yra Batumio valstybinio Iljos Čavčavadzės teatro meno vadovas. Originaliai mąsto tiek apie teatrą, tiek apie komplikuotą šiuolaikinę tikrovę, taigi, šis pokalbis – ne tik apie premjerą Panevėžyje, bet ir apie situaciją jo tėvynėje, net ne tik joje.

Arūnas Spraunius: Kodėl Panevėžys ir kodėl būtent atras dažnai gastroliuodavo Gruzijoje, taigi, tą kultūrą „Chanuma“? gavau iš pirmų rankų. Andro Enukidzė: Statyti spektaklius Panevėžyje Kita mano darbo čia priežastis labai paprasta – šio garbė kiekvienam, kuris kaip režisierius brendo so- teatro vadovas yra mano senas bičiulis Linas Marijus vietinėje erdvėje. Praėjusio amžiaus 7-uoju ir 8-uoju Zaikauskas, su kuriuo sieja ne vien gyvenimiška, bet dešimtmečiais čia vyko absoliučiai nauji, pažangiausi ir profesinė draugystė, mūsų keliai susikirsdavo įvai- teatriniai ieškojimai. Panevėžio teatras ir jo steigėjas riose Europos teatro aikštelėse bei forumuose. Dažnai Juozas Miltinis buvo teatrinės estetikos, tapusios al- abu kurdavome spektaklius tuose pačiuose teatruose. ternatyva Sovietų Sąjungos teatrui, flagmanai. Aš kaip Ta draugystė nuo pat pradžių klostėsi abipusės pagar- režisierius irgi brendau, veikiamas šios estetikos, turiu bos pagrindu – mane visada domino tai, ką daro Linas, pagrindą laikyti ją saviške, juo labiau kad Miltinio te- tikiuosi, jam buvo įdomūs mano spektakliai. Pirmas

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 susitikimas įvyko savotiškomis aplinkybėmis – per Skaitant pjesę, neapleido įspūdis, kad tai veikalas ir Juodosios jūros regiono šalių teatro festivalį Turkijoje apie Tbilisį kaip regioninį kosmopolitinį centrą, nedidelį Zaikauskas pasiteiravo, ar aš kartais nepažįstąs gruzi- XIX a. pabaigos megalopolį... nų režisieriaus, pastačiusio spektaklį „Dostojevskij.ru“, Tikra tiesa. Tbilisis toks buvo tada, yra dabar ir liks kuris jam labai patiko. Atsakiau, kad žinau tokį gana visada. Dėl paprastos priežasties – tokia gruzinų pa- neprastai, nes tai esu aš. Nuo tada užsimezgė mūsų ry- saulėjauta. Yra tik dvi šalys pasaulyje, kur nebuvo žydų šiai ir teatre, ir už jo ribų. Beje, Linas su šeima visiškai pogromų – tai Nyderlandai ir Gruzija. Tbilisio centre atsitiktinai viešėjo mano viloje prie Juodosios jūros, viename kvadratiniame kilometre veikia Gruzijos sta- kai 2008 m. prasidėjo košmariškas karas tarp Rusijos čiatikių bažnyčios pagrindinė katedra, mečetė, sinago- ir Gruzijos, kartu išgyvenome tą siaubą. Taigi, galima ga, katalikų bažnyčia, rusų stačiatikių cerkvė. Ir nieko, sakyti, esame dar ir fronto draugai. sugyvena jau kelis šimtus metų. Kodėl „Chanuma“? Todėl, kad J. Miltinio dramos teatro vadovas pageidavo gruzinų komedijos. „Chanu- Bet vis dėlto kaip neprarasti žmogiškumo? ma“ turi sėkmingų pastatymų tradiciją visoje buvusioje Čia jau kaip kam išeina, gruzinams padeda jų nacio- sovietinėje erdvėje. [Panevėžyje 2000-aisiais šią muziki- nalinis charakteris, mentalitetas. Globalizacija nebūti- nę komediją režisavo Rimantas Teresas – A. S.] Įprasta nai ir ne visiems reiškia visuotinį nihilizmą, nors tai, vadovautis režisieriaus Georgijaus Tovstonogovo pa- kas dabar vyksta, yra labai sudėtinga ir nevienareikš- statymu 1972-aisiais Leningrade – jis pjesę perdirbo miška. Sunku neprarasti žmogiškumo, kai aplinkoje jo ir pritaikė Sovietų Sąjungos praėjusio amžiaus 8-ojo šiaip jau likę nedaug. Beje, šiuo atžvilgiu pjesę „Chanu- dešimtmečio pradžios realijoms. Mes siūlome naują ma“ galima laikyti šiuolaikiška. koncepciją, ji gerokai artimesnė originalui negu ligšio- Grįžtant prie to, kas padeda gruzinams, manyčiau, liniai „Chanumos“ pastatymai. Tikiuosi, toks klasikos mus gelbsti optimizmas. Turiu pasakyti, kad demokra- perskaitymas suteiks naują impulsą šiai dramaturgijai, tijos požiūriu situacija Gruzijoje dabar daug geresnė, publikos santykiui su spektakliu. negu buvo, valdant prezidento Michailo Saakašvilio Pjesėje kalbama apie amžinuosius dalykus, kitaip nė vadovaujamai partijai. Ekonomikos reikalai vis dar su- negali būti, jei teatras apie juos tyli, jis apskritai nereika- dėtingi, beje, ir dėl procesų, kurie vyksta aplink mus – lingas. Lietuvoje „Chanuma“ gali būti įdomi ne vien dėl karas Ukrainoje, stabilumo deficitas Turkijoje... naftos pageidautinos sceninės egzotikos iš Gruzijos, bet ir todėl, kainos kritimas smogė ne vien Azerbaidžano, bet ir Ar- kad joje labai aiškiai kalbama apie mažos tautos likimą. mėnijos, Kazachstano biudžetams. Įtampa kaimyninė- Kaip žmogui – gruzinui, armėnui, lietuviui ir kt. – išsau- se valstybėse negali nedaryti įtakos situacijai Gruzijoje. goti orumą, savigarbą. Beje, XIX a. pabaigoje Tbilisyje Vis dėlto kvėpuoti tapo lengviau. 9-erius metus (iki gyveno daug lietuvių. Mūsų tautų likimai labai panašūs, 2012-ųjų) valdžiusi prezidento Saakašvilio komanda todėl ir Gruzijoje, ir Lietuvoje teatras visada buvo šis tas padarė nemažai gero, bet realios demokratijos atžvilgiu daugiau negu vien scenos menas, jis – nacionalinės ta- priskaldė labai daug malkų. Dabar reali demokratija patybės įtvirtinimo instrumentas. Kai dirbau Lenkijoje, Gruzijoje vis dėlto veikia. vienas tenykštis aktorius mėgino duoti man „vakarietiš- Beje, jei pamenate, dabartinis JAV prezidentas Do- kumo“ pamoką. Atsakydamas į tai, tiesiog priminiau jam, naldas Trumpas su tuometiniu Gruzijos prezidentu Ba- kad mūsų abiejų seneliai yra iš ten pat – jo gyveno Lvove, tumyje 2011 m. buvo lyg ir sutaręs ręsti Trump Tower. maniškiai Tbilisyje, taigi, toje pačioje Rusijos imperijoje. Kuo viskas baigėsi, nežinau, jokios oficialios informa- Talentingos nacijos sugebėjo į priklausymo imperijai iš- cijos nėra, tik sklando gandai, kad Saakašvilio vyriau- šūkius atsakyti meno kalba, vieni pirmųjų buvo lenkai, sybė milijardieriaus atžvilgiu elgėsi nenuosekliai, ir šis lietuviai, tikiuosi, ir gruzinai. Tai negali neimponuoti. projekto atsisakė.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 41 Priminėte dabartinį Amerikos prezidentą. Pasauly- demokratiškai nusiteikusi publika tą pastebėtų ir įver- je skausmingai konstatuojamas populizmo proveržis tintų. Gruzijos teatro mokyklos pagrindinis principas ar atgimimas, tokių problemų esama ir Lietuvoje. O yra ieškoti juokingų pusių tame, kas tragiška, o trage- kaip Gruzijoje? dijos elementų – komiškose situacijose. Mes, gruzinai, Manau, kiek geriau. Gruzinams per pastarąjį ketvirtį esame taip išauklėti, joks žanras mums nėra amžina ir amžiaus teko patirti labai daug sukrėtimų. Tai gerokai nepajudinama konstanta. Be abejo, labai svarbu turėti ir prablaivė naciją, atsisakėme daugybės mitų ir iliuzijų, tai, ką vadiname teatru-laboratorija, kur galima leistis į esame gerokai labiau subalansuoti negu anksčiau. Pa- teatrinės kalbos eksperimentus. radoksalu, bet gruzinai, nusivylę tuo, kuo besąlygiškai Beje, labai dažnai ir spektakliuose, skirtuose plačiajai tikėjo, ėmė labiau pasitikėti savimi. Dabar jau žinome publikai, netrūksta reikšmingų etinių, estetinių, kul- visko kainą. Jei gruzinas nori save apgaudinėti, tarki- tūrologinių atradimų. Vaidinimą pagal Dostojevskio me, įtikėdamas kokiais nors daug žadančiais politikais, „Užrašus iš mirusiųjų namų“, kur kalbama iš esmės apie partijomis, vadinasi, jam tas naudinga, taigi, jis apsi- Rusijos imperijos koncentracijos lagerio versiją, pasta- gaudinėja sąmoningai. Kaip visais gyvenimo atvejais, čiau kaip pusiau farsą, pusiau tragikomediją... Kadaise toks būvis turi ir teigiamų pusių, ir trūkumų, tačiau atsisakiau sukti 120 dalių serialą – supratau, kad jis at- tikrovę derėtų priimti tokią, kokia ji yra. ims per daug mano laiko, kurį norėčiau skirti teatrui. Tai nereiškia, kad serialai nėra menas. Davido Lyncho Jei jau kalbame apie šiuolaikinio pasaulio realijas, visi serialai yra didelis menas. Tačiau mažoje rinkoje se- kokį matote protingą kompromisą tarp meno ir ko- rialas dėl užsakovų vizijos, biudžeto, kitų dalykų objek- mercijos? tyviai negali būti menas. Meistrai, kurdami serialus Ir apie amžinuosius dalykus negalima kalbėti nuobo- didelėms rinkoms ne tik uždirba, bet ir pelno prestižą, džiai. Teatras, ypač mūsų laikais, privalo kalbėti supran- savo kūrybą pristato pagrindiniuose planetos festiva- tama kalba, nes spektaklis – tai demokratijos aktas, jis liuose. Posovietinėje erdvėje serialais pelnyti prestižo negali gyvuoti tik pats dėl savęs ir baigiasi, kai nebelieka neįmanoma – jie čia skirti užkamšyti eterio „skylėms“. publikos. Ribas visada galima, netgi reikia peržengti, ta- čiau svarbu tą daryti skoningai, suteikti galimybę, kad Dėkoju už pokalbį.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Ieva STEPONAVIČIŪTĖ

FANTAZUOTI MIESTĄ – RADIANT COPENHAGEN PROJEKTAS

is dar netylant komentarams ir juokams apie nevy- skulptūrą laikinai, kol Kopenhagos simbolis viešės pa- Vkusias pastangas įamžinti Jono Basanavičiaus at- saulinėje EXPO parodoje Šanchajuje, pakeis skulptūra minimą sostinėje, būtų įdomu ir naudinga paklaidžioti „Didžioji kaukolė“. Bendrovė Wonderful Copenhagen po visai kitais principais suvokiamą ir kuriamą miesto (viena svarbiausių sostinės turizmo industrijos vei- erdvę. Persikelti į Spindulingąją Kopenhagą visai nesun- kėjų), kurios padaliniu skelbėsi Radiant Copenhagen, ku, ji laisvai prieinama pasauliniame interneto tinkle netrukus oficialiai šią „naujieną“ paneigė. Projekto kū- anglų, tiksliau danų-anglų kalba adresu www.radiantco- rėjų atsakas – pranešimas, kad jie nutraukia bet kokį penhagen.net. Nesu urbanistinės infrastruktūros, ar- bendradarbiavimą su Wonderful Copenhagen.1 chitektūros ar skulptūros specialistė, todėl pateiksiu Internetinėje erdvėje įsikūręs miestas, kurio kontūrus asmeninius eilinio humanitaro, kelias dienas pasivaikš- ir kai kuriuos dabarties ženklus vis dar galima atpažinti, čiojusio po virtualų miestą, įspūdžius, papildytus danų susiduria su drastiškais pokyčiais. „Pakraštys“ – Ama- spaudoje rasta ir iš projekto autorių gauta informacija. gerio sala (šiandien čia kyla ir leidžiasi lėktuvai, yra Radiant Copenhagen – tai 2009 m. pradėta kurti įsikūręs Kopenhagos universiteto Humanistikos fa- futuristinė, multimediali dabartinės Danijos sostinės kultetas) – 2056 m. išsikovoja politinę nepriklausomybę. versija, čia judama ne tik po erdvę, bet ir po ją keičiantį 2063-iaisiais ir pati Kopenhaga virsta miestu valstybe laiką (nuo 2012 iki 2198 m.). Miestas fantazuojamas, (žr. Copenhagen Independence), nuo Amagerio salos at- pasitelkiant garsus (elektroninis gaudesys čia susipina siskyrusi užkardomis (žr. The Amager Barrier), politiškai su vokaline ir instrumentine muzika, su paršų kriuk- atsiribojusi nuo senamadiškos Jutlandijos, kuri niekaip sėjimu), google maps vaizdus, pasakojimus, vieną kitą neišsižada senosios danų kalbos (žr. Old Danish, Disap- eilėraštį, grafines ir videovizualizacijas. Projekto „lan- pearance of Danish). Kopenhagoje įsivyrauja danų-anglų gai“, iš kurių kiekvienas susijęs su konkrečia Kopenha- kalba, kurią supranta tik čia gyvenantys žmonės. Vis dėlto gos vieta, sujungti į hipertekstualų tinklą, per jį keliau- nostalgija buvusiai vienybei išlieka, ypač prie Kopenhagos jama interaktyvių nuorodų takais. besišliejančioje Kiaulių saloje (žr. Pig Island), kurios pava- Virtualia erdve projektas neapsiriboja, yra perfor- dinimas įvaizdintas ir žemėlapyje. Senieji salos gyventojai matyviai integruojamas ir į fizinę Kopenhagos tikro- ją vadina danų pasididžiavimu – galima spėti, kad tai yra vę: organizuojamos ekskursijos autobusu, skaitomos savimi patenkintos tautinės valstybės vaizdinė alegorija paskaitos, rengiamos parodos, platinami fiktyvūs (šį sentimentą danams, beje, dažnai prikiša švedai). spaudos pranešimai… Didžiulį ažiotažą žiniasklaidoje Kai kurie ateities Kopenhagos pokyčiai, regis, tiesio- sukėlė 2009 m. paskelbta informacija, kad Undinėlės giai atspindi daugelyje šiuolaikinių miestų vykstančias

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 43 dimas, matyt, buvo atšauktas, nes monumentalioji skulptūra įgavo monumentaliai groteskišką mas- tą. Apie 2050-uosius Nielso Hanseno Jacobseno, kūrusio XIX–XX a. sandūroje, gerbėjai reprodu- kavo jo skulptūrą „Aušra“ (Morgenrøden), išdidinę ją iki 172 m (žr. Store Niels). Šių dienų Kopenhagos „stiklinę“ architektūrą pakeitė muilo burbulai, kuriuose gyvena žmonės, nes architektai išrado specialų muilo tirpalą, ga- lintį užtikrinti burbulams 20 metų tvarumą (žr. Bubble architecture). Užuomina į „muilo burbulo“ ekonomiką ir kosminiu greičiu mieste dygstan- čius prabangius gyvenamuosius namus? Spindulingąjį miestą keitė ir klimato, ir žmo- gaus veiklos nulemti veiksniai. Kopenhagos cu- Muilo burbulų architektūra namis (žr. Copenhagen Tsunami), kilęs 2028 m., sprogus Barsebäcko jėgainei Švedijoje, atvėrė ke- diskusijas dėl šiandieninių urbanistinės plėtros tenden- lią Voisin II projektui, pagal kurį sostinės senamiestis cijų. XXI–XXII a. sandūroje Kopenhagoje visiškai ne- turėjo būti išvalytas nuo senų pastatų ir pradėta daugia- liko viešosios erdvės (žr. The Fall of Public Transport) – aukščių, išdėstytų lygiais intervalais, statyba (Le Voisin, vyriausybė ją paprasčiausiai išpardavė. Vis dėlto miestas kaip žinome, buvo Le Corbusier sukurtas įspūdingas, ir toliau „sėkmingai“ bendradarbiauja su verslu. 2166 laimė, nerealizuotas planas, kaip ultramoderniai per- m. gaisras pasiglemžė Juodąjį deimantą (taip tikrovėje tvarkyti Paryžiaus centrą). vadinamas 1999 m. baigtas statyti modernus Karališko- Laikas įdiegė Kopenhagoje naujus papročius ir veiklas, sios bibliotekos korpusas, neblėstančios mokslo magijos keitė kopenhagiškių mentalitetą. Globalinis atšilimas pa- simbolis). Jo vietoje stambi privataus kapitalo įmonė veikė miesto reljefą, atsirado banginių draustiniai ir imta pastatė Raudonąjį rubiną (žr. Red Ruby), kurį išpuošė kovoti už juridines šių gyvūnų teises (žr. Whale Indepen- Mianmaro brangakmeniais, o veiklą griežtai reglamen- dence). Atsakas į Danijai nuolat metamus kaltinimus dėl tavo. Bibliotekos nebeliko, čia leidžiama vien rodyti ba- banginių žūklės Farerų salose? 2112 m. prie Kopenhagos letą, bet ir tai tik sukurtą iki 1911 m. krantų pastebėta nauja gyvūnų, panašių į jūrų arkliukus, Viešosiose vietose jau 2014 m. (projekto starto metu tai rūšis – andersenai, tapę mėgstamu vietos gyventojų mais- buvo artima ateitis) uždrausta statyti bet kokias skulptū- tu, o dėl originalios išvaizdos itin išpopuliarėję tarp turis- ras (žr. The Ban on Public Sculpture), o esamos skulptūros tų (prekės ženklu paversto nacionalinio klasiko likimas?). perkeltos į Bjørno Nørgaardo skulptūrų kapinyną – ar ne- Kitą „tautos tėvą“ – Nikolajų Frederiką Severiną Grundtvi- bus danų įkvėpęs lietuviškasis Grūto parkas? (Beje, „tikra- gą, „nacionalinės literatūros žinovą“, „gilaus dvasingumo“ sis“ Nørgaardas garsus tuo, kad novatorišku savo menu skleidėją – nesusipratę sekėjai pavertė Kopenhagos Seno- gynė figūratyviosios skulptūros teisę egzistuoti šiuolaiki- lių fundamentalistinės grupuotės, šlovinančios instituci- nio meno pasaulyje. Tarp žymiausių jo darbų – „Žmonių jas, vėliavnešiu (žr. Eldergroup). Užuomina į konservaty- siena“ (Menneskemuren / The Human Wall, 1982), eks- vią oficialių Danijos institucijų politiką? (Lietuviams tai ponuota Niujorko Guggenheimo muziejuje, „Genetiškai kelia lengvą šypseną.) Keliaklupsčiauti prieš institucijas, modifikuota Undinėlė“ Den( genmodificerede havfrue, regis, nėra tik keleto ekstremalų užsiėmimas – per rugsė- 2006), įsikūrusi netoli savo klasikinės sesės.) Vėliau drau- jo mėnesį vykstančią, savaitę trunkančią Happyval šventę

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 žmonės šoka, dainuoja, mylisi ir masiškai atnašauja aukas savo miestą, jo autoriams tapo provokatyvia alterna- institucijoms (žr. Adoration of the Institution). tyva tiek „nacionalinio romantizmo“, tiek „betoninių Ar šis projektas yra distopinė miesto vizija, ar visuo- pusfabrikačių“ Kopenhagai. Kaip teigia kūrėjai, šis menės fobijų ir įsivaizdavimų, o kartu esamų socialinių projektas – tai mėginimas praturtinti Kopenhagą nau- ir architektūrinių tendencijų karikatūra, vienareikšmiš- jais pasakojimais, suteikti žmonėms galimybę kitaip kai atsakyti sunku. Iliustratyvus pasakojimas ir jį lydinti pamatyti erdvę, kurioje jie fiziškai juda. Miestą, įsiti- grafika čia atausti ryškiais komizmo, grotesko, net juo- kinę jie, reikia nuolat iš naujo pasakoti ir mąstyti, ker- dojo humoro siūlais. Ko verta vien mintis apie jėgainę, tant įprastines žanrų ribas, kad jis netaptų sustingusia varomą savižudybių energija (The Quantum Suicide Po- muziejine erdve. Kaip tą daryti, yra pačių kūrėjų, o ne wer Plant). Visoje platformoje nerasi jokio paaiškinimo, meno ir kitokio plauko biurokratų prerogatyva. Labai nei koks čia projektas, nei apie ką jis. Autorių teigimu, svarbus šio projekto aspektas – iššūkis meno institucio- jie norėję palikti projektą neapibrėžtą, nepriskirtą nei nalizavimui. („Ar menininkas turi tylėti, leisdamas ins- meno, nei kuriai nors kitai sričiai.2 Žinoma, interteks- titucijoms ir kuratoriams kalbėti už jį?“) Vargu, ar kam tualiai ir intermedialiai projektas susisieja su įvairiomis nors šaus į galvą laikyti šį projektą realiai siūloma miesto meno formomis, žanrais, tradicijomis, reiškiniais. Iš jo raidos kryptimi. Autoriai juokauja, kad jei tik projektas tįsta gijos į Le Corbusier utopinį Spindulingojo miesto imtų „leisti šaknis“ tikrovėje, jie patys tuoj pat jį sukriti- (La Ville Radieuse 1930) planą, Fluxus judėjimą ir eks- kuotų ir pasiūlytų geresnę alternatyvą.3 perimentinį meną plačiąja prasme, taip pat distopinę Paklaidžiojusi po futuristinę Danijos sostinę, pa- literatūrą, mitinį pasakojimą, melagingą žiniasklaidą, maniau, kad jei šiandien galėčiau rinkti geriausią Umberto Eco „atviro kūrinio“ idėją, teritorijų planavi- Jono Basanavičiaus įamžinimo formą, balsuočiau už mą, kitas wiki pagrindu sukurtas interneto platformas, Eligijaus Railos miniatiūrą „Pomponai. Patriarchas ir vadinamuosius mashups (iš skirtingų šaltinių paimtą kiaulės“.4 Ne kaip už galutinę ir tobuliausią Patriarcho turinį suvienija ta pati grafinė sąsaja), triukšmo muziką atminimo inkarnaciją, bet kaip už mentalinį erdvų ir aibę kitų dalykų. Skirtingų sričių žinovai į šį hibridinį (ir provokatyvų) mažyčio teksto lauką, kažkuo pri- projektą galėtų pažvelgti vis kitu rakursu. menantį Spindulingosios Kopenhagos idėją. Tokiame Kopenhagos fikcijos, kurią kūrė rašytojai, architektai, lauke tautos istorinė atmintis (kaip ir ateities vizija) inžinieriai, dailininkai, muzikai, bet ne profesionalūs nebūtinai liejama iš bronzos ir apvelkama romantinio programuotojai, idėją pasiūlė menininkų duetas Ander- patoso kostiumu – ji interpretuojama anaiptol ne pagal sas Bojénas ir Kristofferis Ørumas, rašytojas Rune Grau- institucijų ir kanonų primestas taisykles. lundas. Pirminis jų sumanymas buvo atlikti savotišką eksperimentą, netgi žaidimą, apibrėžtą dviejų taisyklių. Pirma, veiksmo vieta turėjusi būti ateities Kopenhaga, techniškai kuriama google maps ir wiki platformų pa- 1 Christian Yde Frostholm. „Et virkeligt parallelunivers. Radiant Copenhagen. grindu, o antra (ir tai primena vieną iš Dogmos 95 „skais- Kunstnere, forfattere og gale videnskabsfolk skaber velgørende tsunami tybės įžadų“), autoriai privalėjo išsižadėti individualios i andedammen“, Weekendavisen, 14, 3, 2009, http://cyf.dk/klumme/etvirke- autorystės – ką vienas sukūrė, kiti projekto dalyviai ligtparal.html gali keisti savo nuožiūra. Greitai patiems kūrėjams teko 2 Anders Bojen, Kristoffer Ørum. „Radiant Copenhagen“, Cybermuseologi – pripažinti, kad pasakojimai kartais prieštarauja vieni kunst, museer og formidling i et digitalt perspektiv – en antologi, red. Ane kitiems, suvaldyti to srauto nebeįmanoma, bet juk tai Hejlskov Larsen, Aarhus Universitetsforlag, 2015, p. 295. būdinga ir tikrų miestų naratyvams. 3 Ten pat, p. 295–312. Šis projektas, kurį iš dalies inspiravo futuristo An- 4 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-25-pomponai-patriarchas-ir- tonio Saint’Elios šūkis, kad kiekviena karta turi kurti kiaules/154669

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 45 Odeta ŽUKAUSKIENĖ

GRYBŲ KOSMOGONIJA

Įspūdžiai iš Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodos

ušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės „Gamtos gur- Įstabūs grybų pavyzdžiai – ne tik graži ir akiai ma- Amano kabinete“ skleidžiasi šmaikštus patirties loni instaliacija, bet ir šiuolaikinės sporinės kultūros apmąstymų žaismas. Didelį estetinį ir intelektualinį simbolis. Argi kitaip ją nusako mūsų sudievinti pran- malonumą teikianti paroda kviečia pasinerti į gam- cūzų filosofai Gilles‘is Deleuze‘as ir Félixas Guattari totyrą, intuityviai užčiuopiant paslaptingus palygini- knygoje Mille plateaux: capitalisme et schizophrénie 2 mus ir sugretinimus, kurie regimiems ir neregimiems (Paris, Éditions de Minuit, 1980), kurios pavadinimą, fragmentams suteikia unikalią – daugiareikšmę, dau- atsižvelgiant į lietuviškąjį kontekstą, būtų galima pa- giaprasmę – struktūrą. Sumaniai kaitaliojami vaizdai keisti į „Tūkstantis grybynių: produktyvus rankioji- ir tekstai tampa hiperterpe, kurioje gausu tiesioginių mas ir išlaisvinančios haliucinacijos“. ir netiesioginių nuorodų į normalius ir paranorma- Skirtingai negu medžiai, kurie turi gilyn besi- lius reiškinius, įsivaizduojamą ir esamą tikrovę, kitus skverbiančias šaknis ir stiebiasi aukštyn į dangų, meno kūrinius ir vizionieriškas fantazijas. Atsiveria grybai – tikri gamtos hibridai – išauga iš sporų ir dau- neapibrėžta virtualybė... ginasi sporomis. Vos iškilę į paviršių, jie yra neregimo Nenuostabu, kad šioje natūrfilosofiją atgaivinan- painaus tinklo – chaosmoso – regimoji apraiška. Kai čioje parodoje vyrauja grybo metafora, šungrybio kada įgyja pasakiškai gražius pavidalus, kai kurie gali arba taškuotosios musmirės apoteozė, primenanti sukelti ryškius vaizdinius ir vizijas. Bet kokiu atveju Arvydo Šliogerio patyrimą: „Jūs nepatikėsite – aš pa- jie tikrai kitokios padermės negu medžiai – gelminės, mačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ova- įcentrintos erdvės simboliai. lo centre išvydau Viską ir netgi daugiau negu viską ir Valgomų, nuodingų, haliucinogeninių grybų rūšys akimirką – tik akimirką – tapau tikrų tikriausio Alefo ir pavadinimai (lietuviškieji – Raganų sviestas, Ašu- matytoju – bulviaregiu. Ar gali būti, kad paskutiniuoju tinis mažunis, Raudonžvynis nuosėdis, lotyniškieji – aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?..“1 Tapyto- Agaricus campestris, Murasmius androsceus...) atsklei- ją, regis, pakerėjo grybas, lyg savaime atvėręs Visatos džia nuostabų gamtos fantastiškumą ir mistiškumą. genezę ir haliucinacinį dabartiškumą. Vaizdų ir tekstų hiperterpė, sumaniai realizuota ga- Savuosius regėjimus, matymus, patirties ir nuostabos lerijos erdvėje, sužadina žiūrovų vaizduotę, skatinda- akimirkas iš sodybos ir namų Vaitkūnienė kūrybingai ma kurti įvairius asociatyvius pasakojimus. Akmuo ir perkėlė į „Meno parko“ erdvę. Piešiniai pinasi su radi- kaukolė, kailis ir vilkolakis, grybai ir vizijos, koriai ir niais, asmeniniai užrašai – su cituojamų tekstų chime- kūryba – visos užuominos ir vizualiniai elementai su- romis, viską apimančioje patirtyje skleidžiasi tiek reikš- sikerta sporinėse kombinacijose, įtraukia į mąstymo, mingi, tiek bereikšmiai santykiai su pasauliu… prisiminimų srautą, sužadinantį neapibrėžto supratimo

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 malonumą. Primena, kad realybė yra kur kas sudėtingesnė regimųjų įspūdžių ir vizijų pynė. Nedidelėje parodoje galima įžvelgti sąsajų su kunstkamerų tradicija, parodos pavadinimas įprasmina kabinetą, kuris pasirodo esąs kū- rybinga tyrinėjimų terpė. Beje, ši sena tradicija, siejanti meną su mokslu, emocinį išgy- venimą su kritiniu tyrimu, pastaruoju metu atgyja ir plėtojasi. Paroda alsuoja magiška gamtos ir ant- gamčio filosofija, labiau primenančia ne tiek įdomybių kolekcijas, būdingas XVI–XVII a. kunstkameroms, kiek natūrfilosofiją, į -ku rią XVIII–XIX a. buvo panirę rašytojai, dailininkai, derindami menines ir moksli- nes vizijas. Ši primiršta srovė, siejanti gam- tiškumą ir estetiškumą, mokslą ir meną, Aušra BARZDUKAITĖ-VAITKŪNIENĖ. Iš „Gamtos gurmano kabineto“ filosofinį mąstymą ir ezoteriką, regis, irgi atgimsta šiuolaikinėje vizualinio meno ter- Natūrfilosofijos puoselėtojas Johannas Wolfgangas pėje. Reprezentacijos ir sąvokos, abstrahuojami ir von Goethe, įsitraukęs į fizinio pasaulio tyrimus, vis gretinami vaizdiniai kūrybinės sėkmės atveju pati- dėlto ieškojo neregimų dvasios atspindžių, sielos kaip ria „trumpąjį jungimą“, kuris veiksmingai išplečia astralinio kūno pėdsakų. Literatūros klasiko metafizi- reikšmių lauką. Konkretybės perauga į abstrakcijas, nės įžvalgos išplaukė iš kruopštaus gamtos – geologijos atskleidžiančias prieštaringą realybę, nesuvokiamą, (akmenų ir mineralų), botanikos (augalų ir organinių nuolat kintančią visatos ir kūrybos skalę. „Dabar medžiagų), antropologijos (žmogaus ir gyvūnų kau- mokslininkai teigia, kad pasaulis – tai holograma“, – lų), spalvų (šviesos ir tamsos) – tyrinėjimo. Dekons- per parodos atidarymą užsiminė autorė. Esama nuo- truodamas ir rekonstruodamas įvairius fenomenus, monių, kad mūsų apskritai nėra... Argi tai neprimena šis postmodernaus meninio tyrimo pradininkas trynė haliucinacijų, kurias sukelia stebuklingi grybukai? ribas tarp regimybės ir neregimybės, tarp vaizduotės Žemišką būtį nustelbia magiškas regimybės žavesys, ir kritinio mąstymo. Pripažino, kad vizualus įspūdis, tikrovę užgožia spalvingos iliuzijos, fikcijos – kaleidos- prisiminimas, produktyvi vaizduotė, konceptai ir idė- kopiška interneto virtualybė, stebuklingas abstrak- jos turi nepaliaujamai ir visiškai laisvai sąveikauti gy- cijų, konkretybių ir smulkmenų miražas. „Psichode- vame žmogiškosios patirties procese.2 liniai grybai – tai daugiau negu galimybė pažvelgti į Pastaruoju metu vis daugiau menininkų specia- pasaulį tarsi pro kaleidoskopą. Jame esantys haliucino- lizuojasi kaip tyrėjai. Analizė ir tyrimas, būdingas genai veikia žmogaus smegenis ir leidžia jam panirti į mokslui, jau senokai įsiliejo į vizualinio meno lauką, sapno būseną. Nematomos šių grybų sporos sklando kuriamas sintetinis meninio kalbėjimo būdas, patyri- visur ir yra seniai paveikusios žmogaus protą, nors mą siejantis su tyrimu, žiūrėjimą su skaitymu, matymą gal jis to nesuvokia. Tai, ką matome Visatoje, galima su mąstymu, pažinimą su vizijomis. Tai daroma gal ne palyginti su 3D formato filmu kino teatre, nors ten ir tiek savarankiškai, kiek jaučiant naujųjų medijų įtaką. nėra tikrų hologramų“, – rašoma viename iš tekstų, Vaitkūnienės parodoje esama žaismingos ironijos iliustruojančių grybofilės surinktą kolekciją. tokio moksliškumo atžvilgiu. Kruopščiai parinktas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 47 internetines citatas, preciziškai nusakančias vieno ar drobę, sėkmingai išgyvenusią tiek nacizmo, tiek sta- kito gamtos reiškinio ypatybes, papildo netikėti min- linizmo siautėjimą Europoje, 1954 m. įsigijo žymus čių apgręžimai, tarsi dekonstruoja, negyvais moksli- prancūzų psichoanalitikas Jacques’as Lacanas, kuris niais terminais, internetinės enciklopedijos sąvokomis ją irgi laikė paslėpęs. Lacano žmona net paprašė, kad sunaikina tą paslaptingą bestiją, kuri kėsinasi praryti André Massonas sukurtų paveikslui dangtį, kurį savo pačią tikrovę. Nusakiusi tai, kas žinoma, bet plika aki- ruožtu pavadino „Erotinė žemė“. Lacanas „Pasaulio mi nematoma – dirvožemio kilmę ir mėnulio krate- pradžią“ rodydavo tik artimiausiems bičiuliams, tarp rius, – autorė pateikia nuorodą į mūsų gamtinę įsivaiz- kurių buvo Claude’as Lévi-Straussas, Margueritte duojamybę: „Neįmanoma atpažinti žmogaus, galinčio Duras, Jeanas-Bertrand’as Pontalis, Julienas Michelis pasiversti vilkolakiu.“ Leiris, Pablas Picasso, Marcelis Duchamp’as. 1991 m. Intriguojantys parodos tekstukai, kaip hiperteksto atiduota į muziejų, ši drobė tapo visiems prieinama, fragmentai, išraiškingai dera su individualaus ma- visų garbinama ir nepaprastai brangi, nors erotiškumo tymo patirtimi, estetine nuostata, apimančia ne tik prisisotinęs žvilgsnis jau abejingas bet kokiems lytiš- paviršiaus regėjimą, bet ir matymą kaip suvokimą, kumo akibrokštams. sugrąžinantį prie tapybos prigimties – juslinio daiktiš- Musmirė, pasislėpusi už užuolaidos, irgi yra efek- kumo ir atviros metaforų žaismės. tingas, garbinimo ritualų vertas objektas, simboli- Parodos kulminacija – atsigręžimas į meno istori- zuojantis haliucinacinę pabaigą. Jis sugrąžina mus į ją, suvokiant ją kaip regimo ir neregimo dermę, savo- „grybų žemę“, bylodamas apie savotišką animizmo, tišką regresą arba kultūros posūkį į chaosmosą, su- panteizmo ir pagonybės atgimimą. Sveiki atvykę į nau- grįžimą į pirmapradę nestruktūruotą stichiją, beribį ją – svaiginančių haliucinacijų – amžių. Tokias sukelia tikrovės ir vizijų okeaną. grybai, sužadinantys pojūčius, ryškius vaizdinius, pa- Dailininkė ryžtingai meta iššūkį žymiam realisti- veikiantys ne tik elgseną, bet ir įsitikinimus! nės tapybos atstovui Gustavui Courbet ir jo paveiks- Finalinis spalvingų musmirių paveikslas asocijuoja- lui „Pasaulio pradžia“ (1866), kuriame pavaizduota si su dešimtuoju M. K. Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimo“ moters vagina. Šokiruojantis vaizdinys ilgai tūnojo (1905–1906) ciklo momentu, su vizionieriškos mistikos Vakarų kultūros užkulisiuose, buvo parodytas pu- dvasia, giliai prasiskverbusia į kolektyvinę pasąmonę. blikai tik XX a. pabaigoje, kai jau prarado erotinę ir Ten visada glūdi kažkas archajiškai pradmeniško, ką fantazminę aurą. Nykstant bet kokiems kūno ir vaiz- poetiškai užčiuopė Sigitas Geda eilėraštyje „Lietinga dinių tapatumams, paveikslas, išreiškiantis vyrišką vasara“: „Grybai, pirmosios / Žemės šventyklos, / Ne- žvilgsnį, geismo malonumą ir kūrybos aistrą, prara- saugomos dievo.“ do ankstesnį paslaptingumą. Galbūt ši paroda yra viso labo gražus vasaros įspū- Kaip Courbet „Pasaulio pradžios“ apropriaciją arba džių prisiminimas, galbūt daugiau negu vien tai... repliką tapytoja pateikia savo paveikslą „Pasaulio pa- Apžiūrinėti ją yra tikras gurmaniškas malonumas, baiga“, kuris po juoda užuolaidėle slepia, nepatikėsite – nes atsiveria neįtikėtinų vizijų, viena kitą keičiančių ryškiai raudonos musmirės su baltais taškeliais (Ama- realybių ekranai… nita caesarea) atvaizdą. Efektingas akibrokštas! Greta pateiktas tekstas primena meno istorijos delyrą – Courbet paveikslą, kažkieno pavadintą „Pa- 1 Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. Iš filosofo dienoraščių. Vilnius: Apostro- saulio pradžia“ arba „Pasaulio kilmė“, 1866 m. nuta- fa. 2010, p. 7. pė turkų diplomatui, erotinių meno kūrinių kolekci- 2 Goethes naturwissenschaftliche Weltanschauung: Auswahl aus seinen ninkui Khalilui Bey’ui. Provokuojantį kūrinį šis laikė naturwissenfchaftlichen Schriften. Bielefeld: Verlag von Velhagen & paslėpęs po žalia užuolaidėle savo vonioje. Beje, šią Klafing. 1927.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Aušra BARZDUKAITĖ- VAITKŪNIENĖ. „Pasaulio pabaiga“

Iš personalinės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ Kaune, galerijoje „Meno parkas“ Aušra BARZDUKAITĖ-VAITKŪNIENĖ. Iš personalinės parodos „Gamtos gurmano kabinetas“ Kaune, galerijoje „Meno parkas“ Mykolas KARČIAUSKAS

IŠ VENGRIŠKOJO DIENORAŠČIO

1. vus, ištikimiausius paniekinti. Tai lengviausia… 2016 m. spalis Lenkijos lietuvių poetui, vertėjui, publicistui Si- gitui Birgeliui papasakojau, kad yra išlikusių dieno- Spalio dangus liūdnas, klejojantis, klajokliškas, miš- raščių, laiškų, rašytų iš Lomžos kalėjimo. Perduokit kai gaubiami purvinos miglos. Rūsti nežinia. Migloja mums, – pasiūlė, – mes atspausdinsim, Lietuvoje da- akys, kai pro autobuso langą bandau atpažinti kelią, bar tai neįmanoma. Kodėl? – nustebau. Juk nespaus- kuriuo visai neseniai, per Poezijos pavasario šventę, dinat, – atsakė. Tuo pokalbis ir baigėsi. keliavau iš Punsko į Varšuvą. Kalėjimas Lomžoje stovi kaip stovėjęs. Valdžia Lomža, – sakau kartu važiuojančiai dukrai. – kalėjimus visada griauna paskutinius. Bastilijos liki- Lomžoje kalėjo tavo senelis… mas nebesikartoja. Parodau tebestūksančius kalėjimo pastatus. Ji viską Gal nori apsilankyt? – klausia Sigitas. Ne, ačiū… žino, nes yra išlikusios nuotraukos, kalinio laiškai… Vaikystėje labai bijojau klojimo, kojos į jį nekeldavau. Mažoj atvirutėj iš Lomžos… – cituoju Algimanto Kaustė keista baimė. Galvodavau, kad klojimas ir ka- Mackaus eilutę, primenančią pirmuosius politinius lėjimas yra tas pats… Tik po to, kai stribai ir karei- kalinius, lenkams užgrobus Vilniaus kraštą. Jie buvo viai, pusdienį darbavęsi ilgais metaliniais strypais, iš Punsko. Skaičiau jų laiškus, atvirukus artimie- išėjo iš kiemo, visiems pasidarė lengviau. Net man, siems, išbraukytus lenkų cenzūros. Pirmieji politi- nors nežinojau, kodėl… Ačiū Dievui, nerado, – atsi- niai kaliniai lietuviai yra visiškai užmiršti. Jų vaikai, duso mama, nusiramino tėvas… vaikaičiai išeina Anapilin, taip ir neišgirdę gero žo- Nerado… Dabar ir aš, kai ko nors ieškodavau, ne- džio apie jiems brangius artimuosius. Nėra nei pa- rasdavau, jau nebebijodavau. Kažin ar yra kas baises- minklo, nei atminimo lentų. Sako, valdžia taip nuro- nio už baimę? Vargu… džiusi. Atseit, vis netinkama situacija. Baisus daiktas O kodėl apie tuos, kuriuos pirmuosius įkalino, valdžia, situacijoms tarnaujanti. Punske lietuviai nekalba net sovietmečio politiniai kaliniai, juk čia man guodėsi, kad sava valdžia pirmiausia skuba sa- ta pati Lietuvos laisvės byla? – vėl klausia Sigitas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 49 Nežinau, ką atsakyti. Ilgam nutylame. skonį. Niekada daugiau tokio jausmo neteko patirti… Keliavom visą parą su ilgais stabtelėjimais Var- Pakeliui į Balatonfiuredą ant medžio šakos buvo šuvoje, Krokuvoje, su trumpais pasvarstymais apie pakabintas tuščias butelis. Nuojauta neapgavo. Vos istoriją, prisiminimais apie pirmą kelionę į kalnus. įėjau į kiemą, besišypsantis vengras pakvietė prie Nušvinta akys, kai kalnuose slovakas, atpažinęs lie- stalo, be žodžių rodė baltojo, raudonojo vyno bute- tuvišką kalbą, sveikinasi ir sako: Jūs turit gerą prezi- lius. Jauno vyno gurkšnis užsiliko gomury, lyg įrašy- dentą, aš žinau – Adamkaus… Adamkus, – pataisau. tas visam laikui, – itališkas rislingas. Išsiskiriam vienas kitam dėkingi, lyg būtume seni Dabar ten nieko nėra – nei senų migdolų medžių, pažįstami. nei tos sodybos, pasislėpusios tarp medžių su išradin- Nuovargis ir palaima kartu lydi visą kelią, kol pa- ga reklama. Visur vilos, prie vartų šiepia nasrus pikti siekiam Budapeštą. šunys, dideli stendai kviečia apsistoti… Miestelio pa- kraštys lyg išmiręs. Ne sezono metas. Mažoje vyninė- *** je po riešutmedžiu matau užsimiršusią, apsinešusią porelę, vyriškis bejausmėj tyloj važegoja moteriškę, Spalio pradžia Balatone mirguliuoja pastelinėmis dienos danguje kantriai ieškančią žvaigždžių… bangų skiauterėlėmis. Kalvos pražydo pūkenio krū- Toks metas, toks tingulys, kad norisi kuo greičiau mokšnių liepsnomis, įsidegančiomis klevų galūks- iškeliaut iš rudeniškai tylios Tyhanės. Vengriškos nėmis, auksavosi beržai, liepos. Atrodė, augalija čia dvasios ieškosiu ten, kur civilizacija jos dar neužra- pradeda žydėti iš naujo, net migla, ežero dulksna kino už vartų vietoj sarginio šuns. mainėsi kelis kartus per dieną, perpiešiama skirtingais atspalviais. *** Balatonfiuredas ištuštėjęs, kai kurios kavinės, kar- čiamos, restoranai pasitinka keistais užrašais: Atida- Į Fiuredo geležinkelio stotį lydi šalta mėnesiena. Dvi roma 2017 m. gegužės mėn. dienas praleisim Budapešte, lietuviškoje salelėje su Šiemet užeigos savo jau atgyveno. Aplinkui plyti Endre Bojtáru, su Aranka ir Beatriče, jo sugundyto- didžiuliai nepjauti laukai, apsiskarmaloję kukurūzų mis mokytis lietuvių kalbos. Pasitikusi pietinėje sto- lapais, nepakartojamą, salstelėjusį gyvybės kvapą tyje, Aranka lydi mus pusryčių pas Bojtárus. skleidžia suartos žemės rėžiai. Endre Bojtáras – mokslininkas, Vidurio Europos Plikos riešutmedžio šakos vakarėjančiame dangu- literatūros tyrinėtojas, lietuvių literatūros vertėjas… je atrodo tarsi Józsefo Ripplio-Rónai’aus juodu pieš- Titulų, susijusių su Lietuva, jam galima priskirti tuku įrėžtos linijos – Endre’s Ady’o portretas (veidą daugiau negu šių dienų generolams. užstoja visžalis medis). Žiūriu ir, atrodo, girdžiu, Būtent jo, kaip dabar sakoma, projektas padėjo kaip ankstyvam liūdesy paskendęs poetas klausinė- vengrams atrasti lietuvių literatūrą, kurios pristaty- ja: Kas nužudė Abelį?.. mą Endre pradėjo nuo Kristijono Donelaičio „Metų“. Ar šiais laikais kas nors imtųsi versti genialiąją po- *** emą? Nebent lietuviškai išprotėjęs ukrainas Dmitras Čeredničenka… Bojtáro nuopelnai lietuvių litera- Tyhanėje ieškau tos priekalnės, kur prieš tris dešim- tūrai milžiniški, deja, jau primiršti, o anais laikais tmečius augo sulaukėję vaismedžiai. Skynėm nuo stengtasi jų nepastebėti (ne tuos vertė, ne pagal to medžių užsilikusius migdolus, gliaudėm ir treški- meto hierarchiją rikiavo). nom kauliukus, pasidėdami ant išverstų senų pama- Prisimenu anekdotiškus, linksmus nuotykius, kai tų, pirmąkart gyvenime jautėm burnoj vėsų migdolo su Endre keliavau po Lietuvą, pavyzdžiui, Dūkštų

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 aikštėje per rugiapjūtę eilėje prie degtinės jis mokė- tik grįžta iš CK, pareiškė, esą tas mano draugas dau- si… tuteišų kalbos. Kur kitur išgirsi taip išraiškin- giau nė kojos čia nekels, o jis pats asmeniškai netgi gai ir jausmingai besikalbančius… Eilę atstovėjom, tam pačiam lauke su tuo vengru netūptų (anksčiau o nusipirktą degtinės butelį padovanojom vietiniam tokios „malonės“ nusipelnė Vytautas Mačernis, kai kombainininkui už kalbos pamoką. Telšių mėsos pirmąkart buvo išspausdintas Poezijos pavasaryje)… parduotuvėje moterys taip garsiai ir gražiai kalbėjo- Paaiškinau, kad to ir nereikės, nes mano draugas, si žemaitiškai, kad apsidžiaugiau – čia Endre išgirs lietuvių literatūros bičiulis, yra kultūringas žmogus, gyvą žemaitišką šnektą. Bet vos priėjome, mėsos par- taigi, naudojasi tualetu… davėjos ėmė kalbėtis kaip kokios bibliotekininkės… Bekeliaujant visokios kvailos ir linksmos mintys Endre apgailestavo, kad jos, net prašomos pakalbėti lenda į galvą (anot Vlado Šimkaus, valdausi, bet juo- žemaitiškai, išsisukinėjo, atseit sarmata, vien tarp kiuos). Nors sakoma, kad kiekvienas išsiskyrimas – savęs taip šnekančios… O milicininkas, barantis ko- maža mirtis, bet štai jau laukia ir mažas prisikėlimas… lūkietį, kad blogai vadelioja arklį, nesigėdijo žemai- tiškai riebiai pamokyti pažeidėjo… *** Už ką lietuviai turėtų būti dėkingi Endre’i Bojtárui?.. Už prozos, dramaturgijos, poezijos anto- Nesimatėme ilgai. Labai ilgai. Pirmi klausimai keis- logijas, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus trilo- tai vaikiški. Atsakymus galėjau nujausti, bet jie ne- gijos, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Ka- rūpėjo. Reikėjo kažkaip atsiverti, prašokant tuos zio Sajos ir daugelio kitų autorių vertimus. dešimtmečius, kai bendravome tik laiškais, apsikeis- Bojtáras parašė „Įvadą į baltistiką“, su savo stu- davome knygomis. Būdavo smagu sulaukti voko su dentėmis parengė Lietuvių–vengrų kalbos žodyną, paskubomis užrašytu atgaliniu adresu: Endre Bojtár, sukaupė didelę lietuvių (tarp jų išeivių) grožinės ir Budapest… Jis visada skubėjo ir skubino kitus, kol mokslinės literatūros biblioteką, rūpinosi, kad Buda- gyvenimas privertė sustoti. Sunki negalia spaudė pešto universitete būtų įsteigtas baltistikos centras. prie žemės, o norėjosi pakilti ir eiti per miestą, naujų Jo „Įvadas į baltistiką“ lietuvių nesudomino. Latviai statybų skrodžiamą tarsi skalpeliu, pažinti jį iš nau- šią monografiją išsivertė. jo, vėl apsilankyti Lietuvoje, kurią taip myli… Pasižvalgyk, koks dabar Budapeštas, aš jau ketve- *** rius metus nemačiau šito miesto… Mano kelias – iš namų į ligoninę, ir tai ne sava valia, nes einu ne pats. Endre’i visada rūpėjo kalba ir literatūra, kaip svar- Endre’s žodžiuose pajutau kartėlį – atimta gali- bus tautos laisvės sandas. Todėl jis negali suprasti, mybė pačiam nueiti net pas gydytojus. Bet prie šios kas atsitiko, kad dabar niekas niekam neberūpi… temos negrįžom, jam rūpėjo atvežtos knygos, klausė, Sovietmečiu Lietuvoje net patrulis, sužinojęs, kad kas atsitiko rašytojams, kad jų nebesigirdi, kodėl taip eismo taisyklių pažeidėjas keliauja po kraštą su ven- mažai verčiama lietuviškų knygų? Nežinia, kaip jam gru, kalbančiu lietuviškai, jo nebausdavo. Esu paty- toliau darbuotis prie vengrų–lietuvių žodyno – ven- ręs tokių linksmų nutikimų. O štai kolegos, užuot grų pusė pasirengusi, bet kur ieškoti partnerių, kurie padėkoję Endre’i, kad garsina lietuvių literatūrą, suprastų, paremtų?.. anaiptol ne visi elgdavosi kolegiškai. Už kūrybingą Tu matai mane, aš blaivaus proto, galiu dirbti ir bendravimą su lietuvių išeivija, už tai, kad savo pa- dirbu kantriai, kryptingai. Slegia kita negalia – tai rengtoje poezijos antologijoje pristatė vengrams ir laisvoji literatūros rinka… Tomą Venclovą, kai kas Lietuvoje atvirai jį smerkė. Atrodė pavargęs nuo jį kankinančių klausimų, Vienas iš tokių, pasigyręs, kad viską žino, nes kaip dar labiau palinko virš darbo stalo, priekaištingai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 51 žvelgdamas didelėmis šviesiomis akimis. Ragino ką jojo ir jo moteris, į begalybės ir tuštumos pasaulį išė- nors daryti, nes reikia pagaliau prisiminti pamirš- jusi kartu su didžiąja žmonijos dalimi. Tarsi būsimo- tus įsipareigojimus. Abu liūdnai vardijom tas pačias jo epo ištrauka skambėjo teiginys, kad braška, traška bėdas – ne literatai, ne literatūrologai, ne vertėjai senas kiautas ateities: Ir vėl žodžius gimdyti reikia, / viską lemia, bet leidėjų pelnas. žodžius, kurių tyla skaudi, žodžius, kurių šešėlis kaip Laisvoji mirtis, / žodžius – žmoniją, neišsakomus žodžius, / literatūros nelaisvės žodžius visatos embriono ir mirties pasaulio… rinka. Prisiminiau 1987 m. liepą. Pakviestas su žmona ir dukrele, stovėjau šalia Bojtárų prie Juhászo namų *** slenksčio. Mus pasitiko vengrų aviganis. Lyg maži paveikslėliai mirga prieš akis trys bendraamžės mer- Norėdamas kiek pašviesinti mūsų pokalbį, paklau- gaitės, susikibusios už rankų. Jos lekia pro atviras siau, kaip gyvena, ką naujo parašė poetas Ferencas namo duris, lietuviškai ir vengriškai čiauškėdamos, Juhászas? kol dingsta jaukioje prietemoje. Ir pats Ferencas, Mirė prieš keletą mėnesių... kresnas, besišypsantis pro neklusnius ūsus, į jį švel- Ką naujo po „Gamybinio romano“ išleido Péteris niai atsirėmusi žmona, lengva, perregima, ori kaip Esterházy’s? visos vengrės, tarytum nužengusi iš tapytojo Józsefo Daug ką, bet jūs neverčiate… Mirė prieš du mėne- Ripplio-Rónai’aus paveikslų. Žiūri ir lyg nematai, bet sius… Vėžys suėdė. supranti – tavo mintys jos neaprėps, nesužinosi, kas O Dezsö Tándoris? – klausiu jau visai tyliai. Kaž- slypi už rusvos miglos, sugėrusios šypseną. kas, gal išdavikiški likimo pirštai (?) smaugia gerklę. Jaukioje virtuvėje poetas dideliu plokščiu mė- Pavėlavau du, tris dešimtmečius… sininko peiliu ima pjaustyti dar garuojantį keptą Patylėjęs Endre taria: Tándoris yra ne Vengrijos, kumpį, pietaujame ilgai, skambiai, pašnekesys bui- bet pasaulio vienas geriausių poetų. Taip, tai tiesa. tiškas, etnografiškas, viskas įdomu, net menkiausios Gyvas, dirba kaip visada… smulkmenos. Paskui aptingę ramiai sėdim salone / Didžioji lietuviškoji enciklopedija jo nemini, – sa- seklyčioje, vartydami naują knygą. Ji didelė, sunki kau, slėpdamas akis… lyg mišiolas. Trys kilogramai, – sako Ferencas ir Vengrų literatūros vertėja į prancūzų kalbą šypteli. Priimu dovaną. Dedikacija svorio nepadi- Agne Nadj-Mihaly, jau aštuonerius metus verčianti dins, tik vertę. Esterházy’o kūrybą, sužinojusi, kad Tándoris išvertė Yra ST, NT, o kaip pavadinti šį testamentą, skirtą Donelaičio „Metus“ ir nemažai kitų lietuvių rašytojų Vengrijai, tėvynei ir moteriai, – viskas čia apie meilę. kūrinių, nustebo – koks aukštas turėtų būti lietuvių Bičiuliai pasišaipydavo: aprašė, apdainavo kiekvieną literatūros lygis, jeigu ją verčia vienas didžiausių, savo moters plaukelį… įdomiausių pasaulio poetų! Beliko pasidžiaugti, kad Pradedu suprasti, kad vengras tik Vengrijoje gali šis vertimas priskiriamas vengrų verstinės literatūros būti vengras, kaip teigė nuostabus poetas Mihály’us aukso fondui. Versdamas Donelaičio „Metus“, Tándoris Babitsas (ar dabar jis dar žinomas Europoje?). Vengri- atgaivino Mihály’aus Vörösmarty’o laikų kalbą. joje jis buvo ir liko vengras. Visada budintis poetas… Ferencas Juhászas lėtai kalba apie tai, kaip tra- Tuo metu, kai verčiau Ferenco Juhászo eilėraščių giški išgyvenimai apvalo sielą. Tikroji šviesa tune- knygą „Nakties ugninė lelija“, jį ištiko tragedija – nulio pradžioje. Iš tos šviesos, – sako jis, – pasineriu į sižudė mylimoji. Poetas klajojo po kosmoso platybes, kūrybą. Nežinomybę. Tamsą. Aš noriu laisvės kaip kuriose viešpatavo tiranozaurai, – ten tuo metu kla- kūrybos. Argi tai daug? Jos noriu ne sau, o kūry-

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 bai. Bet man atšauna: tu esi laisvas, daug rašai, tave ji, reikia įamžinti valią ir darbus. Gyventi teisingai… spausdina, tačiau žinok, gerbiamasis, kad visa tai Tai svarbu dabar, o ne ateityje. Aš bijau, kad visą priklauso mums, privalai rašyti tai, ko reikia lai- mūsų politiką, visą gyvenimą persmelkęs susitaikė- kmečiui, mes užsakome tavo mintis, apmokame liškumas. Toks apsivėlęs, apykvailis žodis… Taip yra tavo norus… dabar, bet bus ir ateityje. Mane baugina liokajų, tarnų Jie, didieji anonimai, egzistuoja visais laikais, patriotizmas… net demokratiškame pasaulyje, nes tironija kaip Taip kadaise kalbėjo Ferencas Juhászas. Poetas ir naudingosios iškasenos – jei pasibaigia vienoje rašo apie Tėvynę, bet nelaiko jos privačia savo nuo- vietoje, tuoj tokių randama kitoje. Buvo laikas, kai savybe. Tai etinis įsipareigojimas. O politikai ją savi- meldžiausi: Viešpatie, apramink mano sielą… Ta- nasi, privatizuoja. pau žurnalo redaktorium. Klajojau po brūzgynus, Bojtáras sako, kad pastaraisiais metais Ferencas žvaigždynus, haliucinacijas. Meldžiausi už kie- parašė puikių eilėraščių. Nuostabi visa naujoji ven- kvieną, kuris atverdavo redakcijos duris, nešinas grų literatūra, viena stipriausių pasaulyje, – priduria rankraščiu. Mūsų, rašančių vengrų, turi būti daug. ir klausia: o kas ją žino? Panašiai juodas rūdos gabalas žybčioja auksu… Iš to sunkaus luito nelengva po vieną išrankioti auk- Poetinės Ferenco Juhászo džiunglės man primena so dulkes, kad išlydytos taptų apsodu briliantams… gruzinų poeto Nikolozo Baratašvilio mintį, kad yra Tamsoje, kurioje mes jau šiek tiek praregėjom, tos paslaptinga kalba, kuria kalbasi belyčiai padarai ir dulkės turi susirasti viena kitą, kad susilydytų į mirę daiktai, – toji kalba svarbesnė už gyvųjų kalbas. vientisą grynuolį, būtų regimos, jaučiamos. Kas Šiurpas nusmelkia kūną nuo tų žodžių, sieloj su- dabar galėtų pakelti ranką prieš Vörösmarty, prieš grikši geležis, ėdama rūdžių. Bet kitas gruzinų ge- Bélą Bartóką, prieš Csontváry… Pasimelskime už nijus – Važa Pšavela – poetine kalba atskleidė, kad juos. Bet kiek reikėjo sukaupti rūdos! Už tas aukso egzistuoja harmonija tarp gamtos ir asmenybės, tu- dulkes reikėtų melstis šimtus kartų dažniau ir karš- riu omenyje jo poemą „Gyvačių valgytojas“. Gražiai čiau. Jos pamirštamos, apspjaudomos, niekinamos, susišaukia poetų kūryba, jų mintys, bet dažniausiai nes yra pirmosios, nepakartojamos. Savo nelaimei, tai atsitinka po mirties… atsidūrusios aukščiau barikadų, jos yra apšaudomos Prisiminiau didžiuosius vokiečius, kurie rašė apie iš visų pusių. Tai klasikos lemtis… Klasiką reikia Tėvynę, prašydami jiems nepavydėti. saugoti, ginti nuo kiekvienos ateinančios kartos, Neįkainojama vengrų savybė būti ištikimiems papildančios jos aruodus. Talentingi ateinantieji sau, pamiršti blogį, puoselėjant gėrį. visada godūs, įnirtę, jie be gailesčio naikina tai, ką brangina tauta. Tai, ką tauta gina, jie vadina nacio- *** nalizmu. Ak, toji nesibaigianti patriotizmo revizija! Kaip kam patogiau… Mes prie jos pripratinti nuo Vengrijoje bandžiau apčiuopti gyvą Péterio Endre’s Ady’o laikų. Prieš gerą šimtmetį jis rašė, Esterházy’o kūrybos nervą. Kas jam buvo svarbu kad privalome eiti ten, kur viešpatauja vien tiesa – (gąsdinamai skamba tasai buvo, reikėtų sakyti yra). Gyvenimas, suteiksiantis visas teises kiekvienam Svarbiausia – menas, pastangos išsilaisvinti, atpažin- gyvenančiam, o visos nelaimės bus vadinamos nu- ti melą, purvą, dviveidžių klastą… Jis, grafų palikuo- sikaltimais. nis, jautė, kad fariziejai, šventeivos, religiniai ir mo- Apie tautą, brangenybių skrynią, reikia ne kalbėti, raliniai veidmainiai Europoje giliai suleidę šaknis, bet darbuotis jos labui, gausinti jos turtus… Reikia jų tradicijos nuolat atgyja, net mūsų dienomis tebėra statyti paminklus Gyvenimui, pasakytų mūsų didie- gyva neobarokinė veidmainystė, kurią literatūra turi

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 53 vadinti tikruoju vardu. Jis tą darė kaip patriotas ir Užsmaugia gerklę tiesa, atrodo, galima pravirkti, laisvas kūrėjas. kai kita valstybė įsakmiai reikalauja keisti abėcėlę: Birželio 16 d. savo dienoraštyje Esterházy’s rašė: jau buvo kirilika, o kokią kiriliką dabar rengiamasi viską pakeisti ir kartu, pagal galimybes, daug negal- primesti? voti apie save – manau, tai mums ypač būtina. Nejaugi vėl patikėsim, kad Dievas nesupranta lie- Tądien buvo pakartas Imre Nagy’s. tuviškai?.. Esterházy valdžia persekiojo, pats vengrų Ždano- Esterházy’s rausiasi į klodus, atveriančius šviesą. vas – Revoi’us, nuo policininko evoliucionavęs iki Žmones galima išgąsdinti ir iš baimės jie dėl visko švietimo ministro, kviesdavo jį pokalbiams… Gerai prisipažins, viską pamirš, bet kalbai nusispjaut ant žinodamas talentingo jaunuolio giminės biografiją diktatorių, ji net nesijuokia iš jų, tik stebisi, pečiais (tėvas – žurnalistas, vertėjas, ištremtas iš Budapešto, patrauko, todėl diktatoriai ne veltui stengiasi ją pa- protėviai – garsieji grafai, tautos ir valstybės kūrė- keisti. Nors raidelę. Esterházy’s tvirtina: kalba yra, jai), asmeniškai stengėsi palaužti rašytoją, parodyti, tuo viskas pasakyta. Žinoti žodžių praeitį yra ne tik koks jis menkavertis – be reikalo bando kažką rašy- profesinis rašytojo uždavinys, galima sakyti, tai pati, mąstyti. triotinė jo pareiga… Sąlyga, leidžianti bendrauti eu- Esterházy’s nepalūžo, suprato – reikia išsivaduoti ropiniu stiliumi. iš plieninio kolektyvinės baimės narvo. Tegu mąs- tančius, kuriančius išskirs ne tauta, o kastuvas ar *** skambantys varpai… Jei apie ką nors neleidžiama kalbėti, turime tylėti? Kūrybą nešioti savyje kaip Bojtáras prisimena 1979-uosius. Keletas jaunų istorikų mirtiną ligą ar akmenį ant kaklo? Tiesos ieškoji- ir literatūrologų įkūrė Meninių tekstų aiškinimo dirbtu- mas jaudina labiau negu meilės nuotykiai. Tai, kad ves, tikėdamiesi, kad pavyks sukurti bendrą literatūros grupelė žmonių kur nors kavinėje ar aklinam bute teoriją, svajojo įsteigti specialų leidinį. Benagrinėjant keiksnoja valdžią, yra niekis. Tokiems galėčiau pa- meninius tekstus, juos „užklupo“ Péterio Esterházy’o tarti: ieškokite moters, gal jos užpakaliukas baigia „Gamybinis romanas“. Tas mažasis romanas (taip atšalt, – šaiposi Esterházy’s. vengrai vadina apysaką) mus sužavėjo, – prisimena Kam svaigintis migdančiais tautiniais kokteiliais? Endre. – Kūrinys, kurio visi laukėme, neįsivaizduo- Reikia savo kūryba, savo darbais parodyti, kas yra dami, kas tai galėtų būti. Išskirtinis šiuolaikinės demokratija, kuo ji nuostabi. Atgimimas, pavasaris, vengrų literatūros įvykis. jaudulys, sarkazmas, išsilaisvinimas, poilsis po kas- Esterházy’o romanas buvo ryškus, kryptingas, dieninio sunkaus darbo… Gal kada nors žmonės su- aiškus, gerai organizuotas, tikrai vengriškas, gy- pras. Ateis toks laikas… venimiškas, sėkmingai išvengiantis iš anksto jam Jam atrėždavo: toks laikas neateis niekada, tu paspęstų spąstų. Nešvankybes pakeitė labai plataus pats ateisi prie duonos plutelės… Garbingų grafų diapazono vengriškas humoras, sarkazmas… vaikaitis tos plutelės nekaulijo, rašytojo knygos pas- Pasak vengrų literatūrologų, Esterházy’s sukūrė klido po pasaulį, žadindamos tautų sąmonę, valią, tokią erdvę, kurioje telpa tradicinis sąlygiškumas, di- ryžtą, malšindamos skausmą, nukenksmindamos džiulė erudicija ir gyvenimiška patirtis. Vyras, tėvas, neapykantos nuodus. Vengrijos laisvėjimo dienomis matematikas (jis toks ir buvo), futbolininkas (jis toks Esterházy’s galėjo išdidžiai sakyti: esu ištikimas ne ir buvo) sukalė romaną taip, kad siūlės nebraškėtų… savo Tėvynei, ne savo klasei, jeigu tokia yra, ne savo Bojtáras studijoje „Literatūros mechanizmas“, ly- šeimai, nors ji tikrai yra, o vien kalbai. Mano kom- gindamas „Gamybinį romaną“ su avangardistų kūri- panija nuostabi… niais, pabrėžia: klasikinis avangardistas Duchamp’as

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 parodoje kaip skulptūrą išstatė unitazą, o Esterházy’s Atrodo, čia visi savi, seniai pažįstami, susibėgę, pasielgė priešingai – literatūrą taip veiksmingai įter- genami rūpesčio iškelti dambravoj klimpstantį ve- pė į gyvenimą, kad ja galima remtis net realiose dis- žimą. kusijose. Vertėjų namų vadovas Peteris Racas moka svečius Tai knyga, kurioje gali nutikti bet kas, net ab- suburti bendravimui, todėl čia ne tik dirbama – ver- surdiškiausi dalykai, pavyzdžiui, romanas ima pats čiama, studijuojama, bet ir vyksta diskusijos, susiti- rašyti save. Jį galima vadinti dienoraščiu, asmenine kimai, simpoziumai, virtuvėje ar valgomajame nesi- epopėja, išpažintimi, kurioje rašytojas visą ankstes- baigia pašnekesiai apie gyvenimą, literatūrą, kultūros nį savo gyvenimą negailestingai paaukoja literatūrai. vaidmenį ir likimą… Žinau, kad pasaulyje vertėjų Tai savotiška vengrų biblija, skirta esamoms ir būsi- namų daug, vis dėlto tokių kaip Balatonfiurede, ko moms kartoms. gero, daugiau nėra. Tą lemia ne pastatas, ne aplinka, bet širdis, plakanti, kalbanti visomis kalbomis tuo *** pačiu ritmu.

Balatonfiuredo, kurį vietiniai vadina tiesiog Fiuredu, vengrų literatūros vertėjų namai paslaptingai tylūs, 2 gaubiami kerinčios ramybės. Pirmiausia į akis krinta ne pastatas, bet viską užvaldanti dvasia kaip švento- iš mažosios vengrų pornografijos vėje ar vienuolyne. Vartai visada užverti, kažkur toli (pagal Péterį Esterházy) pasigirsta skambutis, ateina besišypsanti moteris, kurios veide niekas daugiau ir netelpa, tik šypsena, atstojanti visas žinomas pasaulio kalbas. Girgžteli apie kalbos jausmą varteliai, ir patenki į rojaus kampelį: medžiai, gėly- nai, pievelė. Seni laiptai, sugėrę daugybės žingsnių ištratinus jausmą kalbos aidą, veda prie durų, už kurių prasideda gyvenimas, nėra ir nebebus tautos persmelktas literatūros. Čia apstu knygų, daugiausia žodynų… Milžiniška žodžių saugykla. Tie žodžiai pasirengę užklupti tave netikėtai, nelauktai, primyg- kraujo apytaka tinai reikalaudami, kad įsileistum juos į protą ir širdį. Pro šalį eina turkų vertėja, lengva kaip šešėlis, pri- kraujas į žemę sunkiasi mindama siauras šešėliuotas Stambulo senamiesčio visada kartu gatveles, paslaptingai tylius haremo koridorius. Ma- su neapykanta doniško veido vengriško gymio Agne Nadj-Mihaly, atvykusi iš Paryžiaus, virtuvėje verda kavą. Ji čia gyvena dažnai – jau aštuonerius metus verčia savo kas yra poezija? mylimo rašytojo Péterio Esterházy’o kūrinius. Susi- gyvenusi su visa Vengrija, jos gamta, kultūra, isto- poetas neturi rija, atveriančiomis neišsemiamus rašytojo kūrybos ką pasakyti klodus – nuo tautosakos, padavimų iki sarkastiškų ir tai jau anekdotų. yra Skambutis trumpam nutraukia malonų dairymąsi poezija po elegantiškai puošnią svetainę.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 55 nepamirštamas gyvenimo atspalvis išrenginėti reikia taip kad jai būtų kadaro socializmo guliašas smagiai malonu kremlinio atspalvio padaže o mes galėtume grožėtis kaip liemenėlė krinta kelnaitės šlepteli ant kulnų socialinė programa nemokantiems išrenginėti valdžios susiraskim tokią mėšlo krūvą patartina nekišt prie jos nagų kurioje būsime kraujo broliai verčiau moteriškaitę valdžia juk visados kvaila o pasiutus blaškytis kaltės jausmas nuogalė sutraiškys visus ateinant pavasariui geriau bus jei elgsimės taip žmogų apima džiugesys kad galėtume ja grožėtis tarytum jis pats ateitų

birželio šešioliktoji, dar apie demokratiją arba vengras kariamas iki mirties išgyvenom tą dieną iškovotą demokratiją birželio šešioliktąją ant užpakalinės vengras ėjo pergalės sėdynės vesdamas mylimą moterį prie dievo motinos mažojo altoriaus prisiekė kad mylės amžinai nesiskirs valdžios apturėjimas tą dieną Imrę Nagy kad matytų visi pakorė kaip atrodo valdžia išrengė ją nuogai lijo lietus pasiguldė ir apturėjo dabar jis mini kasmet kaip Imre Nagy’s buvo kariamas kodėl reikia grožėtis? iki mirties kritikuojama valdžia išrengiama nuogai tačiau išrenginėti negalima negrabiai

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ

ATEITIES PROJEKCIJA Į PRAEITĮ

Nuo distopijos iki intelektualiojo romano

ristatydama labiausiai dėmesį patraukusius 2016- vybe. Romano kodas puikiai Pųjų antrojoje pusėje ar pabaigoje pasirodžiusius ro- atitinka daug kartų panašiame manus, pradėsiu nuo savo mėgstamo žanro – distopijos. kontekste minėtą vaizdinį, kurį Romano „Ratas“ (į lietuvių kalbą vertė Marius Burokas, Jeanas Baudrillard’as pavadino Tyto alba) autorius – amerikietis, Šiaurės Karolinoje postmodernistine simulia- gyvenantis Dave’as Eggersas, parašęs dešimt gana ne- krine hipertikrove. Būtinybė mažo pasisekimo sulaukusių knygų, įkūręs nepriklau- nuolat gyventi virtualiame tin- somą leidybos bendrovę McSweeney’s. Jis yra ir vienas kle, intymiausias kasdieninės iš nepelno organizacijos 826 National, padedančios jau- veiklos detales paverčiant vieniems kūrėjams tobulinti savo gebėjimus, vadovų. šu, visiems prieinamu įvykiu, Kertinė romano sąvoka „ratas“ – tai operacinė siste- primena Sartre’o apibūdintą ma, aprėpianti vis daugiau gyvenimo sričių, nuo sociali- žvilgsnio fenomenologiją. Priverstinai „išviešintą“ Aš nių tinklų profilių, įvairių asmeninio gyvenimo atributų uzurpuoja Kito / Kitų žvilgsniai. Kitas reikalingas, kaip ir pomėgių iki sąskaitų apmokėjimo programų. Dviejų Aš tapsmo ir tapatinimosi galimybė, tačiau drauge Kito dalių romane pateikiamas hipertrofuotas šiuolaikinės žvilgsnis pasisavina, užgrobia Aš. Esant gyvam santykiui, technologizuotos visuomenės vaizdas, sutirštintas jos šio ryšio priešybės gali daryti teigiamą poveikį viena ki- paveikslas, distopinė ateities projekcija. Pagrindinė ro- tai, padėdamos augti ir skleistis. Tačiau šiuo atveju, kai mano herojė Mėja gauna svajonių darbą „rate“ – infor- gyvą santykį pakeičia būties simuliakras – kassekundinis macinės interneto debesijos tinkle, užklojančiame be- „mirksinimas“ ir „švilpinimas“, – prarandama galimybė veik visą pasaulį. Pats autorius, paklaustas apie romano būti ne tik autentiškai atspindėtam, bet ir įteisintam, nes genezę, teigia daug metų dėliojęs gana neapibrėžtus, be nuolatinė „didžiojo brolio“ kaimynystė, prievolė nuolat aiškios krypties apmąstymus apie technologijas, apie in- atsižymėti „Rato“ virtualybėje neleidžia pasinerti į ti- ternetą ir jų vaidmenį visuomenėje. Kilusias idėjas, net krovę anapus jo sienų, atima viltį, kad pavyks užmegzti pavienes scenas užsirašydavo. Staiga toptelėjo mintis gilesnį žmogišką ryšį. Pirmoji Mėjos reakcija, pamačius apie jauną merginą, pradedančią dirbti utopiškoje kom- didingą „Rato“ kompleksą, labai džiugi: „Dieve mano, panijoje. Autorius Mėjos akimis perteikia susirūpinimą pagalvojo Mėja. Patekau į rojų. Miestelis buvo erdvus ir dėl visagalių technologijų diktato, verčiančio aukoti pri- pakrikas, akino Ramiojo vandenyno spalvomis, bet viskas vatumą, paminti demokratijos vertybes.1 čia apgalvota iki mažiausių smulkmenų, sukurta pačiomis „Ratas“, pasitelkdamas technologijas, siekia apriboti išmaningiausiomis rankomis“ (p. 7). gyvenamojo pasaulio įvairovę, naikina intymumą, tai, Draugės Anės padedama patekusi į išsvajotą darbovie- kas asmeniška, paversdamas kolektyvine tinklo nuosa- tę, įkurtą trijų korifėjų – Tajaus, Eimono Beilio ir Tomo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 57 Stentono, pagrindinė herojė džiaugiasi puikiai sutvar- Jaunos JAV autorės (g. kyta „Rato“ infrastruktūra, maloniais bendradarbiais, 1989) Emos Cline romanas išskirtiniu dėmesiu ir vis platesniais ryšiais: „Už „Rato“ „Merginos“ (vertė Anita sienų viskas buvo triukšmas ir kova, nesėkmės ir purvas. Kapočiūtė, Baltos lankos) iš- Bet čia – čia viskas išbaigta. Geriausi pasaulyje žmonės kart sulaukė sėkmės – tapo kūrė geriausias pasaulyje sistemas, o geriausios pasaulyje bestseleriu, vertimo teises sistemos nešė pinigus, tiesiog nesuskaičiuojamas lėšas, už įsigijo 38 šalys. Prisipažin- kurias sukurta visa tai aplinkui – geriausia darbovietė siu, suintrigavo knygos ano- pasaulyje. […] Kas gi kurs utopijas, jei ne utopistai?“ (p. tacija – joje teigiama, kad 36). Romano veiksmui įsibėgėjant, atsiskleidžia vis dau- romane, paremtame tikra giau ypatumų, liudijančių, kad menama utopinė tikro- sektos, kurią subūrė vienas vė iš tikrųjų yra niūriai distopinė – kuriamas totalios žinomiausių JAV nusikaltė- nuolatinės kontrolės mechanizmas. Į postmodernųjį lių Charlesas Mansonas, istorija, autorė gvildena „tamsią- panoptikumą panašus romano erdvėlaikis vis labiau sias moteriškumo puses“. Užkimbu ir, tiesą sakant, nenu- kausto herojus, skverbiasi į intymiausias gyvenimo sri- siviliu. Pasakojama iš jau suaugusios pagrindinės herojės tis – paviešinami Mėjos santykiai su keistuoliu Frensiu, Evės Boid perspektyvos. Veikėja grįžta į 1969-ųjų vasarą kišamasi į asmeninį jos tėvų ir buvusio draugo Merse- Šiaurės Kalifornijoje, kai kartą parke pamatė merginas, rio gyvenimą. „Rato“ kūrėjų tikslas – kuo labiau išplėsti sužavėjusias ją nevaržomai laisva laikysena. Jos priklausė savo įtakos zoną. Bandydama išpirkti jai primestą kaltę, Raselo, besidedančio išskirtiniu talentu, nesuprastu geni- Mėja ryžtasi tapti „skaidri“ – filmuoja savo išgyvenimus, jumi, sektai. Evė, ypač prisirišusi prie vienos iš merginų – potyrius ir transliuoja visam „Ratui“. Kuriama Demo sambūrio sielos Siuzanos, įsitraukia į sektą ir atsiduria per Veik programa, numatanti į šį tinklą įtraukti bene visus žingsnį nuo žiauraus nusikaltimo. Romano autorė nesi- pasaulio gyventojus. Paradoksalu, bet vėliau išaiškėja, stengia tuščiai intriguoti – jau pačioje kūrinio pradžioje kad naujoji paslaptinga Mėjos simpatija yra pagrindinis esama užuominų, kad bus įvykdyta kažkas nesuvokia- kompanijos įkūrėjas, kritiškai pažvelgęs į „Rato“ siekia- mai šiurpaus: „Jie sugena visus į svetainę. Akimirksnis, mą įdiegti visuotinę minčių, jausmų, veiksmų kontrolę. kai išsigandę žmonės suvokia mielą savo gyvenimų kas- Deja, net tragedijos, ištikusios buvusį draugą Merserį, dienybę – rytinį apelsinų sulčių gurkšnį, dviračiu minamą Tajų, tėvus, Anę, nepriverčia Mėjos atsitokėti, kad su- lankstą, jau praėjęs. Jų veidai mainosi lyg prasiveriančios voktų padėties rimtumą. langinės, atsikabinančios anapus akių“ (p. 11). Iš pradžių abejojau, ar nepabos skaityti šio gana di- Cline sutelkia dėmesį į sektos psichologiją, mėgina at- delės apimties (p. 455) kūrinio, nes romano potekstė skleisti priežastis, lėmusias, kad merginos įsitraukė į pra- gana aiški, dalį įvykių galima nuspėti kaip ir distopinį gaištingą grupuotę, ypač daug dėmesio skiria Evei – tėvų istorijos moralą. Vis dėlto autorius sugeba išlaikyti skai- skyrybos, pašliję santykiai su mama pastūmėja jautrią tytojo dėmesį, pateikdamas daugybę maloniai netikėtų paauglę, pasiklydusią savo pačios mintyse ir jausmuose, staigmenų. Romano stiprybė – tankiai suaustas siuže- veltis į pavojingus santykius, įžengti į uždraustą teritoriją, tas, sodrūs veikėjų portretai, iškalbingai, įtikinamai ir viliojančią saldžia pavojaus nuojauta. Kita vertus, romano nebanaliai atskleista aktuali tema, atidumas detalėms, autorė įtaigiai parodo ne tik „kabliukus“ – šėtonišką mani- gyva, autentiška, vietomis šiurkšti herojų kalba. Prie puliacinį mechanizmą, kuriuo gudriai naudojasi grupuo- „Rato“ sėkmės prisideda, mano galva, pavykęs Mariaus tės vadeiva Raselas, – bet ir sukrečiančią tiesą, kad įvairios Buroko vertimas. Kūrinys, susijęs su mūsų kasdieny- išorinio gyvenimo aplinkybės yra nors ir svarbus, tačiau bės aktualijomis, vertas dėmesio – turėtų patikti visiems vargu ar pagrindinis veiksnys, stumiantis į nusikaltimą. distopijų ir ne tik jų gerbėjams. Veikėjų viduje seniai siaučia tamsūs gaivalai, gundantys

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 pasiduoti nevaldomam kruvinam potraukiui. Romanas mo apraiškos – santykį, apie išsiskiria teminiu platumu ir kondensuotumu – pagrindi- be priežasties baudžiantį, va- nės herojės Evės Boid pasakojimą vykusiai įrėmina nau- lią atimantį Jo paveikslą, apie jųjų laikų istorija. Toks tęstinumas sustiprina pagrindinę savotiškai iškreiptą, kanki- mintį ir psichologinį romano kodą – ir 1969-ųjų, ir šių nantį ryšį, kurio atgarsių esa- dienų paaugliams būdinga gąsdinanti dvasios ir psichi- ma ir knygos herojaus Žano kos sumaištis, kurią autorė subtiliai išryškina, lygindama istorijoje. Daktaras (taip visi įvairias kartas. Pagrindinę temą apie sektų vidaus hierar- vadina protagonisto tėvą) iš chijos formavimąsi ir funkcionavimą, nuožmų atskilusių tikrųjų stipri ir valdinga fi- narių persekiojimą papildo tėvų ir vaikų santykių, beato- gūra, pabrėžianti savo visa- dairiško paauglių žavėjimosi vadinamosiomis kultinėmis galybę, reikalaujanti visiško asmenybėmis, kūno ir dvasios brendimo, vyrų ir moterų paklusnumo neginčytinam psichologijos analizė. Štai kaip herojės lūpomis atsklei- jo autoritetui. Veikėjo prisiminimuose (tėvas juokauda- džiamas skirtingas vyrų ir moterų santykis su savimi ir mas prideda peilį prie mažojo Žano kaklo ir gąsdina jį su- kitais: „Laukiau, kad man kas nors pasakytų, kas many- valgysiąs) galima atsekti biblinį Izaoko aukojimo ritualą. je puiku. Vėliau susimąsčiau, ar tik ne tai buvo priežastis, Abu veiksmus vienija pasyvus aukos vaidmuo ir viską le- kodėl rančoje moterų buvo daug daugiau negu vyrų. Visas mianti didžiojo tėvo figūra. „Tirono“ teminė kvintesenci- tas laikas, kurį aš skyriau pasiruošimui ir straipsniams, ja – psichoterapiniai motyvai, susiję su Žano Kalmė, tris- mokantiems mane gyvenimo, iš tiesų buvo tik laukiamasis, dešimt aštuonerių metų gimnazijos mokytojo, kurį iki šiol kuriame trainiojausi, kad būčiau pastebėta, – savo ruožtu slegia tėvo galia ir autoritetas, istorija. Nors romanas pra- vaikinai tą patį laiką skyrė tapti savimi“ (p. 29). sideda nuo herojaus tėvo mirties, Žano psichika vis tiek Vis dėlto įdomiausia romane tyrinėti skirtingas įsi- neįstengia ištrūkti iš pragaištingos jų tarpusavio santykių traukimo į Raselo gaują istorijas, vienaip ar kitaip su- dialektikos. Žano Kalmė istorija atskleidžiama įvairiais sijusias su nusivylimais, su neišsipildžiusia savirealiza- rakursais ir, sakyčiau, kiek sutirštintai. Vietomis norėda- cija, troškimu tapatintis su kažkuo, kas kelia visuotinį vosi herojų papurtyti, kad atsikvošėtų, vietomis apimdavo susižavėjimą. Evė siekia užmegzti kuo artimesnį ryšį abejonės, ar destruktyvus tėvo ir sūnaus ryšys gali nuvesti su „laisvomis nerūpestingomis“ merginomis, kad ją at- taip toli, iki pat nebūties? Vis dėlto asociacijos su skaity- spindėtų ir paliudytų Kito žvilgsnis. Kad tame žvilgs- tomis psichoterapinėmis istorijomis, su Franzo Kafkos nyje slypi nuožmios prievartos geluonis, paralyžiuo- biografija, net su neseniai matytu filmu „Skilimas“ (vyras, jantis protą ir dvasią, parodo tragiškas istorijos finalas. kurį vaikystėje nuolatos traumuodavo motina, suserga di- Šveicarų literatūros klasikas Jacques’as Chessexas pri- sociacija, lemiančia psichinį procesų rišlumo sutrikimą, statomas ir kaip poetas lyrikas, ir kaip aršus visuomenės asmenybės skilimą) verčia tikėti protagonisto istorija. kritikas. Prieš imdama į rankas jo knygą „Tironas“ (iš Sūnaus ir tėvo santykiai romane atskleidžiami itin prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos ra- polifoniškai, supinant keliolika iš pirmo žvilgsnio šytojų sąjungos leidykla), sužinojau iškalbingą faktą, kad skirtingų plotmių. Manyčiau, tai romano stiprybė – už šį romaną Goncourt’ų premija pirmąkart apdovano- Žano Kalmė tragedija atskleidžiama lyriškai ir poetas rašytojas ne prancūzas. Perskaičiusi galiu paliudyti – tiškai, o drauge brutaliai apnuoginama iki didžiausio prestižinio apdovanojimo „Tironas“ tikrai vertas. galimo intymumo, braižant vidines psichinės tikrovės Keturi skyriai – „Krematoriumas“, „Dioniso dvasia“, koordinates. Tam pasitelkiami įvykiai iš herojaus pra- „Pavydas“, „Aukojimas“ – pradedami epigrafais iš Jobo eities, niūri dabarties kasdienybė, mitų, pasakų, reli- knygos. Toks citatų parinkimas nuteikia mąstyti apie gijos, istorijos, literatūros kontekstai, psichoanalizė, įtemptą biblinio Jobo ir Dievo – aukščiausiosios tėvišku- pavyzdžiui, sapnų apie viską traiškantį jautį (juo pasi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 59 vertęs Dzeusas) motyvai. Būtent todėl „Tironas“ yra ir psichinę įtampą, parodo jos išlydžius (protrūkis bare, sa- psichologinis, ir filosofinis, ir intelektualinis romanas. vižudybė). Nors protagonistas supranta tėvo jam padarytą Štai kaip išraiškingai ir kontekstualiai aiškinama ir toliau daromą žalą, kuriai pasipriešinti neturi pakanka- Žano tragedijos esmė: „Gali likti vaiku, juk Tėvas val- mai vidinių resursų, net menkus vilties blyksnius iškart do. Juk jis budi. Juk jis tau pasirodė visa savo audringa užgesina autoritarinė ranka. Protagonisto savivoka at- ir valdinga puikybe. Dzeusas! Perkūnsvaidis Jupiteris! skleidžiama, pasitelkiant mitinį Minotauro ir Krono vaiz- Tėviškos analogijos kilo iš amžių glūdumos. Sutvėrėjo dinį: „Jį, Žaną Kalmė, irgi surijo jo paties tėvas. Su visais vietininkas, Karalius Dievas, Valstybės tėvas, savo pa- dūbliais. Sunaikino. Ir jį apniko audringa neapykanta tam valdinių kunigaikštis – gausybė griežtų, baudžiančių, žmogėdrai daktarui, visiems kitiems žmogėdroms, sunai- tegu ir šiurkščiai geranoriškų, pater familias pavidalų“ kinusiems savo sūnus, savo vaikus, toms tolydžio atnauji- (p. 124). Ši citata atskleidžia ir kolektyvinius, ir asme- namoms jauno kūno – paštetų mėsos, malonumų mėsos, ninius pasąmonės konstruktus, mąstymo schemas. patrankų mėsos – duoklėms, duoklėms visos tos mėsos, Akivaizdu, kad Žanui tėvas yra jėgos, verčiančios pa- kurią jie amžių amžiais šiurpiai aukojo, kad ja maitintųsi, klusti, griežtos tvarkos, despotiškumo simbolis. Kita pramogautų, tuktų, didintų savo teritoriją“ (p. 157). vertus, tokia tėvo projekcija jam savaip netgi patogi – „Tironas“ – tai romanas apie pabaigą, mirties vaiz- galima užimti silpno, paklusnaus vaiko poziciją, užuot dinių čia iš tikrųjų daug (Daktaro mirtis, jaunos Kal- savarankiškai tvarkius gyvenimą kaip suaugusiam mė mokinės Izabelės mirtina liga, paties herojaus savi- žmogui. „Tirono“ protagonistas vengia atsakomybės, žudybė…). Atskleidžiama ir dvasinė, psichinė nebūtis, kankinamas kaltės, kad jaučia tėvui ir meilę, ir neapy- kuri protagonistą ištinka anksčiau negu nužudomas kantą vienu metu, paversdamas jį nenuvainikuojamu kūnas. Ribinių egzistencijos situacijų apmąstymas su- autoritetu ir centrine psichikos figūra. stiprina filosofinį romano matmenį, pagrindinio vei- Žano pasyvumą, išglebimą liudija ir nebrandūs san- kėjo dvasinė būsena, neviltis ir rezignacija suartina tykiai su moterimis (kūno ir dvasios impotencija pa- „Tironą“ su Sartre’o „Šleikštuliu“, Camus „Svetimu“… ženklintas ryšys su Katyte), ir autoriteto baimė (nuo- Kitas svarbus knygos aspektas, atsiskleidžiantis per laidžiavimas gimnazijos direktoriui, kuris jam primena Daktaro ir Žano konfrontaciją, – simboliu tapęs vienos tėvą). Į tekstą meistriškai įpinami iškalbingi epizodai kartos paveikslas. Esminė protagonisto bėda – nesuge- (kai Žanui pasivaidena miręs tėvas, iš pirmo žvilgsnio bėjimas jaustis laisvam, atsikratyti autoritarinės ar net nereikšminga detalė – lazdos galas – primena jo varpą), totalitarinės kontrolės ir pasitikti demokratiją, kurią liudijantys nesugebėjimą išsivaduoti iš sąmonę užval- įkūnija herojaus mokinių maištas. Didžiausia veikėjo džiusios Kito kontrolės. Žanas ir pats į save žvelgia tėvo problema – nesugebėjimas priimti laisvės duotybės. akimis – atrodo niekam tikęs, nieko verta menkysta. Ši Kartų konfliktas simboliškai atskleidžiamas, Žanui savinieka, žvelgiant per Kito prizmę, nuodija jo santykį stebint miestelio jaunuomenę, savo mokinius, palai- tiek su pačiu savimi, tiek su kitais, tiek su visu pasauliu. kant ryšį su kone dvigubai jaunesne mylimąja Katyte. Romano autorius įžvalgiai remiasi Sartre’o aptarta Romano stilius šiurpiai lyriškas. Idiliškus gamtos vaiz- žvilgsnio fenomenologija – Kitas iš tikrųjų reikalingas, dus, iš pradžių poetišką Katytės ir Žano meilės ryšį per- kad subjektas turėtų su kuo tapatintis, tačiau Kito žvilgs- traukia itin realistiški veikėjo prisiminimai, perversiškų nis uzurpuoja, savinasi, neleidžia skleistis autentiškai santykių su tėvu epizodai, paliekantys kartų prieskonį. savasčiai. Taip nutiko ir Žanui, tiek geidusiam, tiek bijo- Šios polifoniškos, įtaigios, meniškos knygos viršelis, sim- jusiam išvysti tėvo žvilgsnį. Sūnaus akyse tėvas, net prara- boliškai dekoruotas skutimosi peiliuku, puikiai perteikia dęs fizinį kūnišką pavidalą, amžinai gyvas – jam ir toliau bendrą nuotaiką ir pranašauja tragišką finalą… priklauso tiek kuriamoji galia, tiek visų kūrinių kontrolė. Johno Williamso romanas „Stouneris“ (Baltos lankos) Romano autorius nuosekliai atskleidžia Žano patiriamą pasirodė praėjusių metų pradžioje, todėl daugeliui turbūt

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 jau žinomas. Vis dėlto nesėkmių, konfrontacijos su kolega, nemalonumų dar- labai norisi aptarti šį ko- be… Protagonisto paguoda ir stiprybės šaltiniu tampa kybišką, Violetos Tau- literatūra. Iškalbingas romano epizodas, kai mirštan- ragienės išverstą kūrinį, tis Stouneris varto knygas ir aptinka savo parašytąją: tapusį tarptautiniu New „Pasuko galvą. Jo naktinis stalelis buvo apkrautas kny- York Times bestseleriu. gomis, prie kurių seniai nebuvo prisilietęs. Jis čiuopė jas Pasak literatūros apžval- ranka, stebėjosi savo pirštų plonumu, lenkiamų sąnarių gininko Timo Kreiderio, įmantrumu. Pajuto juose jėgą ir leido jiems ištraukti šis romanas „geriausias knygą iš tos didelės krūvos. Ieškojo savo knygos, ir kai Amerikoje, nors apie jį ranka ją laikė, šypsojosi tam raudonam pažįstamam nieko nesate girdėję“. Tie- viršeliui, seniai išblukusiam ir nusitrynusiam. Jam sos jo žodžiuose tikrai buvo nesvarbu, kad ta knyga jau pamiršta ir niekam yra – „Stouneris“, pirmą- nereikalinga; jam visada atrodė kone banalu svarstyti kart išleistas 1965 m., liko nepastebėtas, tačiau 2003 m. apie jos vertę. Jis neturėjo iliuzijų, kad ras save joje, tose prikeltas antram gyvenimui, pasirodė New York Books Re- blunkančiose raidėse, ir vis dėlto žinojo, kad menka jo view Classics serijoje. Beje, šis kūrinys daug populiaresnis dalelė, kurios paneigti jis negalėjo, čia yra ir čia bus“ Europoje negu gimtinėje, drįsčiau spėti, dėl savo kontem- (p. 326). Taip išreiškiama viltis ir subtiliai primenama pliatyvumo, gilaus, melancholiško egzistencializmo, sto- tęstinumo, suteikiančio gyvenimui prasmę, galimybė. jiškos ir pasyvios protagonisto laikysenos – JAV skaityto- Kitas svarbus romano lygmuo – sudėtingi tarpu- jams visa tai, matyt, ganėtinai svetima. Romano autorius savio santykiai. Konfliktas su kolega Lomaksu, tylios pelnė nemažai apdovanojimų, kūrinys išverstas į keliolika pagiežos persmelkti santykiai su žmona, jos „suorga- kalbų. Williamsas lyginamas su Williamu Faulkneriu, nizuotas“ protagonisto ryšių su dukra atšalimas at- Scotu Fitzgeraldu, Johnu O’Hara, Raymondu Carveriu… skleidžia instrumentinį, anot Martino Buberio, Aš-Tai Kiek abejodama dėl kai kurių lyginimų pagrįstumo, pri- santykių lygmenį. „Stouneris“ byloja, kaip sunku ben- pažįstu, kad „Stouneris“ – išties geras romanas. drauti, kai vadovaujamasi skirtingais principais ir nuos- Jei skaitysime tik paviršinį kūrinio lygmenį, atrodys, tatomis, kokia menka žmonių susikalbėjimo tikimybė. kad pasakojama niekuo neišsiskirianti vieno provincia- Visa tai Williamsas atskleidžia meistriškai ir įtaigiai. lo istorija. Vaikystę Misūrio fermoje praleidusį Viljamą Trečias svarbus kūrinio aspektas – herojaus susi- Stounerį, kuriam šeima buvo numačiusi agronomo kar- taikymas su kūno ir dvasios netvarumu, trapumu. jerą, pavilioja kalbos galia – sujaudintas Shakespeare’o Stouneris turi daug laiko įsižiūrėti į savo „vidinius septyniasdešimt trečiojo soneto, pasirenka akademinę kambarius“. Egzistencinio liūdesio sklidinas romanas karjerą, tampa literatūros profesoriumi. Nusivylęs žmo- neįkyriai, bet labai atkakliai kviečia visus apmąstyti na, kuri bando prieš jį nuteikti mylimą dukterį, pavargęs savo gyvenimo autentiškumą, atsikratyti būtį pančio- nuo akademinio pasaulio veidmainysčių, trumpalaikę jančių štampų ir teigia, kad verta gyventi net pasauly- paguodą randa, užmezgęs ryšį su literatūros studente, bet je, apkrėstame abejingumo bacila. Bandykime įveikti meilės neišsaugo. Galiausiai Stounerį pasiglemžia liga. savo pačių trūkumus, užplūstančias abejones, seki- Daug įdomesnis ir įtaigesnis giluminis romano ly- nančius konfliktus. Nes kitko mums tiesiog neduota. gmuo. Nors vyrauja minorinės nuotaikos, radau jame Geras, daugiasluoksnis romanas. ir kai ką itin pozityvaus – išaukštinama kalbos galia, poetinio žodžio trauka ir prasmė. Išgirdęs Shakespea- 1 http://www.laloyolan.com/arts_and_entertainment/author-dave-eg- re’o sonetu koduotą kalbos šauksmą, Stouneris ryžtasi gers-sits-down-and-talks-the-circle/article_37aedbc2-330d-11e4-88a4- iš esmės pakeisti savo gyvenimą, nepaisydamas įvairių 0017a43b2370.html

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 61 Roberto SALVADORI

FREUDO NUOGYBĖS

ksponuoti savo drobes Austrijoje Lucianas Freu- ir Clementu persikėlęs iš Berlyno į Londoną. Giminės Edas1 visada atsisakydavo. Tik atsidūręs prie mirties patriarchui irgi atėjo laikas slėptis Didžiosios Britanijos slenksčio, nusileido, spaudžiamas Kunsthistorisches sostinėje. Palikęs savo garsųjį kabinetą ir namą adresu Museum, atsižvelgdamas į jo reputaciją. Bet nuvažiuoti į Berggase 19 Vienoje, kur po anšliuso3 nebegalėjo gyven- Vieną, kad pamatytų keturiasdešimt trijų savo paveiks- ti, su žmona Martha Bernays ir dukterimi Anna birželio lų retrospektyvą, nespėjo. Kai 2013 m. spalio 8 d. vyko 6 dieną atvyko į Londoną. Nuotraukoje Lucianas sto- parodos atidarymas, dailininko jau nebebuvo tarp gyvi šalia savo senelio Sigmundo. Vilki šviesų kostiumą, vųjų, įveiktas vėžio, jis mirė prieš dvejus metus liepos balti marškiniai prasegti po kaklu. Dailus, skvarbaus 20 d. Tai buvo paskutinė personalinė dailininko paro- žvilgsnio jaunuolis su vešlių kaštoninių plaukų kupeta da, surengta su jo palaiminimu. atrodo vyresnis, nors jam dar tik penkiolika. Kodėl Lucianas Freudas vengė eksponuoti savo kū- Piešėjo talentas atsiskleidė ankstyvoje jaunystėje. rinius Austrijos sostinėje, galima tik spėlioti, bet mūsų Visi, net senelis, laikė jį nepaprastų gabumų vaiku – en- sąmonei, mūsų širdims atsakymą iškalbingiausiai suf- fant prodige. Labiausiai mėgo piešti gyvūnus. Netrukus, leruoja užrašas, kurį parodos organizatoriai padėjo po 1938–1939 m. sandūroje, dalis Luciano piešinių, tarp jų 1960–1961 m. nutapytu nėščios Bernardinos Coverley, eskizas su penkiais paukščiais, nupieštas, kai jam buvo kuri laukėsi dukters Bellos, portretu: „Paveikslas ekspo- aštuoneri, pateko į vaikų kūrybos parodą, siurrealistų nuojamas, pagerbiant Sigmundo Freudo2 seseris, kurios iniciatyva surengtą Londono Guggenheim Jeune gale- po deportacijos iš Vienos žuvo mirties stovyklose – Rosa rijoje. Gyvūnai tapo viena iš didžiųjų Luciano Freudo Aušvice, Mitzi Terezyne, Dolfi ir Paula Treblinkoje.“ aistrų ne tik meniniame gyvenime – azartiškas lošėjas Kūryba ir naikinimas. Būtent šeimos, visuomenės dideles pinigų sumas švaistydavo ne tik kazino, bet ir ar- likimas, visos epochos tragizmas sužadino Freudo klių, šunų lenktynėse. 2002 m. tapydamas nuogos Kate kūrybinę energiją, sureikšmino dvilypį, gaivališką jo Moss portretą, po pečių linija topmodeliui ištatuiravo poreikį dauginti meno kūrinius ir palikuonis (su sep- dvi kregždes. Paskutinis, nebaigtas dailininko paveiks- tyniomis moterimis turėjo keturiolika vaikų). las – jo asistento Davido Dawsono aktas su šunimi Eliu, Vienoje nuotraukoje matome jį šalia įžymiojo senelio. pavadintas „Skaliko portretas“ (Portrait of the Hound). Buvo saulėta 1938 m. vasaros diena. Sigmundas ir Lu- Sigmundui Freudui apsigyvenus Londone, Lucianas cianas nufotografuoti Maresfield Gardens 20 namo sode, turėjo galimybę nuolat susitikinėti ir gilinti ryšius su se- Hampštedo kvartale, kur psichoanalizės kūrėjas pralei- neliu, su kuriuo susipažino 1935 m. rugpjūtį, būdamas do penkiolika paskutinių savo gyvenimo mėnesių (dabar dvylikos metų. Ernstas tada nusivežė sūnų į Vieną, kad čia Sigmundo Freudo muziejus). Šią rezidenciją rado ir supažindintų su giminėmis – seneliu Sigmundu, senele perstatė Luciano tėvas Ernstas, architektas, 1933 m. kar- Martha, teta Anna, tikriausiai ir su penkiomis senelio tu su žmona Lucie Brasch, sūnumis Stephenu, Lucianu seserimis, iš kurių tik viena išvengė hitlerinių žudynių.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Per tą pirmą ir paskutinę viešnagę Vienoje Lucianas su- sižavėjo viskuo, ką išvydo Berggasse gatvės 19 name, – tai buvo antikiniai ąsočiai, egiptietiški bronziniai kūriniai, nepaprastas gultas, daugybė knygų, mumijų liekanos, Pompėjos freskų reprodukcijos. Po trejų metų beveik visi tie daiktai atsidūrė Hampštedo viloje. Sigmundo tiesioginės ar netiesioginės įtakos vai- kaičiui negalima nuvertinti. Tai jis visam gyvenimui užkrėtė Lucianą (Londone bičiuliai vadino jį Lu, Ber- lyne – Liuksu) aistra senovės Egiptui. Skulptūrų ir hieroglifų nuotraukomis iliustruota knyga Geschichte Aegyptens, kurią šešiolikmetis gavo dovanų, tapo jo mėgstamiausia – livre de chevet. Įamžino ją paveiksle „Natiurmortas su knyga“ (1993), akvarelėje „Egipto knyga“ (1994). Senelis kurstė nuo jaunumės ryškėjusį vaikaičio polinkį į meną, dovanodavo įžymių kūrinių, pavyzdžiui, Bruegelio Vyresniojo „Metų laikų“ repro- dukcijas, puošniai apipavidalintas knygas („Tūkstan- čio ir vienos nakties“ angliškas leidimas). Iki pat Sigmundo Freudo mirties 1939 m. rugsėjo 23 d., praėjus trims savaitėms po Antrojo pasaulinio karo pradžios, jiedu dažnai susitikdavo, daug kalbėda- vosi, kartu apžiūrinėdavo senovės meno kolekcijas. Dailininko kūriniuose pastebima dvejopa didžiojo senelio įtaka. Į tapybą perkeltas psichoanalizės metodas – varginantis, ilgai trunkantis pozavimas, kurio dailininkas reikalaudavo iš savo modelių, labai pa- našus į psichoanalitiko susitikimus su pacientais. O pastangos atskleisti paveikslo herojaus vidinį intymų Lucian Freud. The Brigadier. 2004 pasaulį primena psichoanalitiko bandymus žodžiais „atrakinti“ paciento pasąmonę. bet8), visais atžvilgiais suvokė originaliai. Skirtingai negu Baconas,4 kuris į savo paveikslų „Ko siekiu, tapydamas paveikslą? Kad jis stebintų, herojus žvelgė per atstumą, semdamasis inspiracijų iš keltų nerimą, viliotų, būtų įtikinamas“, – sakė daili- prisiminimų, iš nuotraukų, Freudas su jais (ir su savininkas. Kitaip tariant, Luciano Freudo realizmas nėra mi) galynėjosi fiziškai, perteikdamas tapyboje jų kū- „tikslus“, fotografinis paviršiaus atspindėjimas, bet šal- niškumą. „Negaliu tapyti to, ko neturiu prieš akis.“ Jo ta, nerimastinga deformacija, besisiejanti su vokiečių žvilgsnis skvarbus, plėšrus, su majeutikos5 požymiais, XX a. 3-iojo dešimtmečio Naujuoju daiktiškumu.9 atskleidžiantis tiesą apie modelį, apnuoginantis tikro- Prarają, kuri Freudo realizmą skiria nuo kitų daili- vės autentiškumą. Perfrazuojant Hegelį, galima būtų ninkų realizmo, išryškina labai charakteringas atvejis. tarti, kad Lucianas Freudas tapė ne efemerišką, pavir- Pietro Annigoni’s, Florencijos dailininkas iš pasirinki- šinę Realität,6 bet gilią, substancialią Wirklichkeit.7 Re- mo (gimė Milane), tarptautinės šlovės viršūnę pasiekė alizmą, kuriam buvo ištikimas (tiesiog dievino Cour- 1955 m., kai nutapė karalienės Elžbietos II portretą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 63 Tas portretas buvo toks oficialus ir toks banalus, kad dami meninę mozaiką. „Šio pasaulio jungtis esu aš, tai atsidūrė ant britų pašto ženklų. Annigoni’o paveiks- aš esu rišamoji medžiaga.“ le majestotas užgožia moteriškumą – tai visuomenės Štai ir prisikasėme iki Freudo tapybos esmės – realiz- vaizdinių apie monarchę idealizacija. mo problema čia neatsiejama nuo gyvenimo sąryšių su Kai palyginame tą portretą su Freudo 2001 m. su- menu. Šioje kertinėje vietoje derėtų pasitelkti žodžius pa- kurtu karalienės atvaizdu, iškart pastebime skirtumus. ties menininko, kuris šiuo klausimu turėjo aiškų požiūrį Dailininkas rūsčiu, negailestingu žvilgsniu tyrinėja ka- jau nuo 6-ojo dešimtmečio. Dailininko uždavinys – per rūnuotos moters veidą, kurį įamžina drobėje, neslėpda- „tikrovės intensyvinimą“ „perkelti gyvenimą į meno erdvę“. mas amžiaus išvagotų raukšlių, užimamo posto naštos, Tas perkėlimas (translate) yra tapatus psichoanalizės slegiančių nuogąstavimų ir abejonių. Lygiai taip jis žvelgė transfero (transference) procesui. Jau vien tai yra įdomu, ir į Andrew Parkerį Bowlesą, pirmąjį Camillos10 vyrą. Pa- nes liudija tiek asmenines, tiek intelektualines Luciano veiksle, pavadintame „Brigados generolas“ (The Brigadier, sąsajas su seneliu Sigmundu. Bet dar labiau stulbinančią 2004), matome nejauną vyriškį, kuris atsilošęs sėdi fotely- išvadą padarė pats dailininkas: „Būtent gyvenimo paži- je atsisagstęs mundurą, neslėpdamas nuovargio, apimtas nimas gali suteikti menui visišką nepriklausomybę nuo melancholijos. Šis portretas, kaip apibūdino pats Parkeris gyvenimo, toji nepriklausomybė būtina, todėl paveikslas, Bowlesas, „rodo britų imperijos nuosmukį“. kad sužadintų mūsų emocijas, niekada neturi apsiriboti Taigi, prieiname prie išvados, kad Freudo realiz- gyvenimo mėgdžiojimu, jis turi gyventi savo gyvenimą, mas – tai „nuogi apsirengusiųjų portretai“, paties tapytojo kad galėtų būti realaus gyvenimo atspindys.“ Taigi, pa- žodžiais tariant. Tokiu pačiu negailestingu žvilgsniu Lu- grindinis tikslas – parodyti tikrovę, išsklaidant melagin- cianas Freudas tyrinėjo ir patį save, autoportretuose išryš- gą iliuziją, kad tai, ką matome, yra tikroviška. kindamas per muštynes gautus randus, senėjimo požy- mius, senatvines odos dėmes, egzistencinį nuovargį akyse. Spausdinama autoriui maloniai sutikus. Karalienė Elžbieta II, Andrew Parkeris Bowlesas, Kate Moss – išskirtiniai užsakovai ir neeiliniai modeliai me- Vertė Kazys USCILA nininko, kuris gyvenimo pabaigoje pelnė šlovę ir visuo- Iš Zeszyty Literackie. 2016, nr. 4 (136) tinę pagarbą. Bet dažniausiai jam pozuodavo ne tiek įžy- mybės, kiek artimieji, su kuriais bendraudavo kasdien. 1 Lucianas Freudas, vokiečių kilmės anglų tapytojas. Abi žmonos, Kitty Garman ir Caroline Blackwood, kaip 2 Sigmundas Freudas, austrų psichologas, psichiatras, psichoanalizės kūrė- ir kitos iš daugelio mylėtų moterų, menininkai, su ku- jas. Luciano Freudo senelis. riais draugavo, – Francis Baconas, Frankas Auerbachas 3 Anschluss – 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas neteisėtas Austrijos prijungimas ar Davidas Hockney’s, vaikai, neretai įamžinami nuogi prie nacistinės Vokietijos. (ne tiek su svajingu Balthuso erotiškumu, kiek su per- 4 Francis Bacon – vienas žymiausių anglų XX a. dailininkų. versišku jausmingumu), asistentas Davidas Dawsonas, 5 Majeutika – Sokrato taikytas metodas, kai tiesa išaiškinama, keliant klausi- daugybė šunų ir arklių, galerijos, kurioje eksponuodavo mus ir reikalaujant trumpų logiškų atsakymų. savo kūrinius, savininkas, motina Lucie („tris šimtus 6 Realität – realybė (vok. k.). metų nuo Rembrandto laikų joks dailininkas nebuvo taip 7 Wirklichkeit – tikrovė (vok. k.). nuoširdžiai ir tiksliai pavaizdavęs savo ryšio su motina“, – 8 Gustave Courbet – prancūzų XIX a. tapytojas, vienas garsiausių realistinės teigia meno istorikė Lawrence Gowing). dailės atstovų. „Tapau tik tuos, kurie man artimi.“ Privataus gyve- 9 Naujasis daiktiškumas – Vokietijoje 1919–1930 m. kilusi pasipriešinimo nimo visata. Keletas jo vis gausėjančios šeimos narių ekspresionizmui srovė. atsirado 1983 m. paveiksle „Erdvus interjeras (Po Wat- 10 Camilla – princo Charleso sutuoktinė. teau11)“ (Large Interior W 11 (After Watteau), papildy- 11 Antoine Watteau – prancūzų XVIII a. tapytojas, rokoko pradininkas.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Herkus KUNČIUS

MUZIEJUS IR DEMONAI*

DIDŽIOJO VALDOVO KARŪNOS VAGYSTĖ

7 Šiandien muziejaus katės buvo riebios, tingios, gerokai išlepusios. Jau ne viena jų karta nebuvo mačiusi Kalbant apie muziejų, negalima nepaminėti ypatin- pelės, jūrų kiaulytės, juo labiau aštriadantės žiurkės. gos jo gyventojų grupės. Ne, tai ne tarakonai. Ne vo- Gyvenimas muziejaus rūsiuose buvo pavydėtinai ne- rai, ne musės. Ne skruzdėlės ir ne blakės. Tai katės. rūpestingas, neretai nuobodus, tačiau dvasiškai tu- Jas į šią kultūros įstaigą prieš daugelį metų sanita- riningas. riniais tikslais atvežė net iš Rusijos. Jų protėviai ne Darbuotojai šerdavo kates penkis kartus per dieną, vieną šimtmetį oriai gyveno ir dauginosi Sankt Pe- racione netrūkdavo nei proteino, nei magnio, nei kalio, terburgo (vėliau Petrogrado, Leningrado ir vėl Sankt nei kitų gyviems organizmams būtinų medžiagų. Daž- Peterburgo) Ermitaže – įsitaisę rūsiuose ne tik ištiki- niausiai pusryčiams gaudavo po keptą upėtakį arba rū- mai tarnavo, bet ir naudojosi įvairiausiomis laisvė- kytą karšį, papuoštą dailia krevete, priešpiečiams – tila- mis, socialinėmis bei politinėmis lengvatomis. Ir tai pijų ir didžiųjų Nilo ešerių, pietums – rūkytos Atlanto suprantama, nes priklausė ypatingai kačių-muzieji- menkės, troškintos Kanados lašišos arba Ramiojo ninkių kastai, kuri kultūros ir meno lobyną saugo vandenyno tuno gabalą, pavakariams – baltasnapio nuo įvairiausio plauko graužikų, kitų parazitų. Net kiaušinį ir strazdų kepenėlių, vakarienei – Indijos van- sunkiausiais laikais Ermitažo katės buvo globoja- denyno ryklio pelekų sriubos, Sibiro raudonųjų ikrų mos ir, neslėpkime, garbinamos. Antrojo pasauli- ir gardžių Orleano karpio kukulaičių, kuriuos su be- nio karo metais per blokadą, kai Sankt Peterburgas galine meile kas vakarą maldavo muziejaus direkcija. buvo vadinamas Leningradu, o mieste siautė badas, Kad nuotaika būtų pakilesnė, nepamiršdavo įvarvinti net didžiausias niekšas nepakėlė rankos, kad nusuk- valerijonų – kačių pamėgto svaigalo. tų galvą muziejaus katei, tuo būdu prasimanydamas Muziejaus katės, skirtingai nuo savo giminaičių, be- vakarienę. Tai buvo išskirtinė ypač išprususių, inte- sitrinančių aplink atliekų konteinerius, buvo labai ger- ligentiškų, išdidžių, ribotą laisvę mylinčių kačių rū- biamos. Jų niekas nebardavo, neskriausdavo, nebaus- šis. Ermitažo katės ir pačios tą žinojo, todėl neretai davo, net už akių minėdavo geruoju. Todėl jos smagiai leisdavo sau daugiau negu kiti pasaulio žinduoliai. poravosi ir veisėsi. Kartą smalsi, buhalterijai neabejin- ga muziejaus darbuotoja pabandė jas suskaičiuoti, ta- * Tęsinys iš KB nr. 1 čiau įpusėjusi trečiąjį šimtą liovėsi. Žinoma, dėl nekon-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 65 troliuojamo vislumo kildavo tam tikrų keblumų. Ypač – O aš visada tvirtinau, tvirtinu ir tvirtinsiu: neti- dėl vardų, kad galėtum vieną ar kitą prisišaukti. Tačiau kiu, netikiu, netikiu, kad kažkas egzistuoja prieš tai ir šis reikalas netrukus buvo saliamoniškai sutvarky- ar po to, – įsitraukė į diskusiją iki tol snūduriavusi tas – muziejaus direktorius Rafaelis Muzonas liepė tukli rudaplaukė Čiurna. – Ne ką daugiau tikiu ir la- visus katinus, nepriklausomai nuo amžiaus, vadinti tentine metempsichoze, tariamuoju sielos persikūni- Bicepsais, o kates – Čiurnomis. jimu. Apskritai niekuo netikiu. Esu nihilistė. Nebijau Naktimis gyvenimas muziejuje virte virė. Čia ne- prisipažinti. Ir ką jūs man padarysit? Netikiu moder- trūkdavo laukinių aistrų, balsingų kniaukčiojimų, nizmu, netikiu abstrakcionizmu, netikiu akcioniz- turiningų pasisėdėjimų, prasmingų vakaronių, siautu- mu, netikiu formalizmu... Netikiu sielų bendravimu lingų linksmybių, giliamintiškų diskusijų apie meną, ir kūno iš numirusiųjų prisikėlimu. Štai taip. dvasingumą, pasaulio sandarą. – Tu tiki realizmu! – pasišaipė ką tik pakampėje iš- Kiekvieną vakarą muziejaus rūsio šiluminis mazgas situštinęs paaugliškos išvaizdos pasišiaušęs Bicepsas. – virsdavo prašmatnia konferencijų sale. Tada ten būda- Tu tiki tuo, ko nėra. vo išties karšta. Susigrūdusios pakampėse, susispietu- – Leiskite suabejoti, – įsterpė ką tik nusiprausęs sios į grupes ir grupeles, sutūpusios ant vamzdžių ar garbaus amžiaus Bicepsas. – Mes visada turime turėti turėklų, katės audringai diskutuodavo – žarstydavosi galvoje paprastą dalyką – tai kultūrinis kontekstas. Ne aukštomis frazėmis, neretai pranokstančiomis jų pa- paslaptis, kad meno reikšmė ir įtaka ne visada būna čių suvokimą. vienoda. Ar badmečio Ermitaže laikais mūsų protė- – Prašyčiau tylos! Laikykitės nustatytos tvarkos! – viai buvo pajėgūs kontempliuoti Rembrandto „Nakties prikimęs miauksėjo riebus seminaro moderatorius. sargybą“, mažųjų olandų šedevrus? Atsakau viena- Užsikoręs ant elektros skydinės stogo, jis vadovavo reikškmiškai: ne. Ne, ir dar kartą ne. Tik būdami so- diskusijai. tūs, saugūs pajėgiame suvokti religinių karų tragizmą, – Teorija menas menui seniausiai nebeaktuali! – na- Renesanso epochą, jos meistrų didybę. Tik prikimštas gais draskydamas sienas karščiavosi vienas iš Čiur- pilvas leidžia grožėtis nemirtingu Džotu ir Kazimiru noms patrauklesnių Bicepsų. – Neturime teisės apsi- Malevičiumi, Vasia Kandinskiu, Mikalojumi Konstan- mesti, kad gyvename Mėnulyje. Tik apsidairykime, tinu Čiurlioniu. kiek aplinkui neišspręstų socialinių, ekonominių, po- – Palietėte labai svarbią temą, – įsiterpė modera- litinių klausimų, į kuriuos turi atsakyti menas. torius. – Turbūt niekas iš čia esančiųjų neprieštaraus, – Menas niekada nebuvo ir nebus instrumentiškas, – kad meno dėsniai nėra nekintami. įsikniaukė įžūliai prieštarauti viena iš Čiurnų, matyt, – Nesąmonė! – miauktelėjo kažkuri iš jaunųjų Čiurnų. senmergė. – Tai ne vandens čiaupas ar dulkių siurblys. – Kliedesys! – pritarė ant vamzdžio tupintis nesu- Meno paskirtis visai kitokia, – geidulingai pasišiaušė, brendęs Bicepsas. išlenkusi nugarą. – Menas, kaip ir jo dėsniai, negali būti pastovus, – – O kokia meno paskirtis?! Kokia?! – ironiškai murkė nekreipdamas dėmesio į replikas tingiai dėstė riebiau- prie šilumos vamzdžio prilipusi jaunų katinų porelė. sias iš visų Bicepsų. – Menas ir negali būti pastovus, – Meno uždaviniai yra grynai dvasiniai. Tik jis gali visais laikais vienodai suvokiamas, nes ir gamta, ir prisibelsti į snaudžiančias vartotojų širdis, – neketino protas kinta tiek laike, tiek erdvėje. Menas neturi ne nusileisti dar vienas rainas Bicepsas, ką tik baigęs uos- tik pastovaus turinio, bet ir pastovių formų, pastovių tinėti svetimą pasturgalį. estetinių kategorijų, apie tai dar anuomet Kaliningra- – Be meno jaučiame tuštumos baimę! – kažkas gai- de kalbėjo Imanuelis Kantas. liai užkniaukė tamsiame pakampyje. – Be meno esame – Kantas klysta! – pasišiaušė vienas iš jaunųjų Bi- akli! Be meno mes niekas! cepsų, madingai sulaižytu kailiu.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 – Kantas atgyvenęs! Seminaras, skirtas teorijai „menas menui“, virto pašė- – Kantas nepaskaitomas! – purkštavo jam pritarian- lusiai įsikniaukusių kačių orgija. čios jaunosios meno Čiurnos. – Meno kategorijos yra apriorinės tik iš dalies, – 8 varė toliau storulis, nekreipdamas dėmesio, kad vidu- riniosios kartos Bicepsų ir Čiurnų grupelė, iš kažkur Gydytinai dvasingos prigimties bei dorovės vyriausioji susiveikusi valerijonų, ėmė palaimingai kniaukti ir fondų saugotoja Roza Kuzbas savo namų neturėjo, to- vartaliotis ant grindų. – Meno etika ir estetika yra pri- dėl jau daug metų gyveno muziejuje. Ji buvo atsakinga sitaikymo prie būties rezultatas. ne tik už sukauptų vertybių saugumą, šildymą, vėdini- – O intelektas? O protas? – karščiavosi raiša Čiurna, mą, bet ir už kačių gerovę, psichinę sveikatą. Visada, garsėjanti neeiliniu jausmingumu. – O protas?! O inte- kai keturkojai įsisiautėdavo, Roza Kuzbas leisdavosi į lektas?! – šūkčiojo raitydama uodegą. rūsį daryti tvarkos. – Protas vadovaujasi ne vien intelektu, – užšokęs ant Iš pradžių, turėdama menką darbo su gyvūnais pa- turėklo ėmė kniaukti nevalyvos išvaizdos Bicepsas. – tirtį, Roza Kuzbas nevengdavo kačių griežčiau pabarti, Intelektas yra įrankis. Tiesa, ne vienintelis. sušerdavo per kuprą, patampydavo už ūsų, už uodegos. – Štai ir vėl grįžtame prie instrumentalizmo, – su- Tačiau tokia drausminimo metodika duodavo prie- šnypštė iki tol prie durų snūduriavusi rudaplaukė šingus rezultatus – suvaldyti dar labiau įsiaudrinusius Čiurna. – Instrumentalizmas man šlykštus. Nekenčiu įnamius tapdavo nebeįmanoma. Roza, atidžiai išstudi- instrumentalizmo. Instrumentalizmas mane vimdo. javusi ne vieną kačių elgesio vadovėlį, atlikusi pusme- – Menininkų vaizdiniai dažnai būna tokie pat ne- čio stažuotę Ermitaže, dabar į rūsį eidavo ne su pagaliu, apibrėžti kaip ir mokslininkų, – toliau migdančiai žarstekliu ar bizūnu, o su kanklėmis. Įžengusi pro duris, murkė diskusijos moderatorius, kurio nuomonė pas- atsisėsdavo ant šilčiausio vamzdžio ir, švelniai braukda- taruoju metu muziejuje nebuvo itin vertinama. – Bet ma pirštais per stygas, raminamai uždainuodavo: nekalbėkime apie meno bankrotą. Taip, anuomet sno- bų grupelės šlovintas Anri Bergsonas buvo iraciona- Įsibėgėjusios melodijos ir medijos listas, tačiau išpureno dirvą meno konvencionalizmui. Jau ima rodytis Jis manė, kad meno formos yra konstruktai, tačiau ne Visuomenės žyniams, kuratoriams savavališki, bet turintys pamatą daiktuose. Ir apriorinėms bei episteminėms kategorijoms – Daiktuose?! – vėl spigiai pasišiaušė dvasingumą garbinanti Čiurna. – Daiktuose?! Įgnybkite man, aš Išgirdusios paslapties kupinus žodžius, katės su- tikriausiai sapnuoju! klusdavo, liaudavosi rietis, sustingdavo it mumijos. – Kvailystė! – striktelėjo snūduriavusi katė. – Nesą- Užburiantis fondų saugotojos Rozos Kuzbas sopranas monė! Kliedesiai! toliau migdydavo klausytojus: – Kur tai matyta! Meno formų pamatas – daiktuose! – Mes to taip nepaliksime! Kas taip pasakė? Kuris? – Savirefleksija užsiplieskė grupelė Bicepsų, ką tik baigusių meilės žai- Savistaba dimus. Medialumas – Aš. Aš taip pasakiau! – kniauktelėjo raumeningas Maginiai antrininkai Bicepsas, aiškiai provokuodamas peštynes. Su dirbtiniais ūsais Netrukus Čiurnos jau draskė nagais Bicepsus, jau- Su iškilmių karūnomis nesni katinai – vyresnius, „daiktininkai“ suleido dan- Insignijos tis į „dvasininkus“, „kantininkai“ į „džotininkus“. Rodančios kilmę ir lemtį

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 67 Pasigirdus ramiam kolektyviniam murkimui, Roza laus pjedestalo, it varlė karalienė patupdyta ant pur- atsargiai padėdavo kankles ant vamzdžio ir, atsigulusi puro spalvos aksomu trauktų pagalvėlių, paslėpta po greta jaunesnių patinėlių, saldžiai užmigdavo. permatomu, bet neperšaunamu gaubtu, aptverta spy- Sapnuodavo kaskart vis tą patį sapną, kurį sapnų gliuota viela. Nukalta iš aukščiausios prabos, matyt, aiškintojai priskiria Fluxus siaubo sapnų grupei. nežemiškos medžiagos, išpuošta akinančiais brangakmeniais ir filigramomis, Didžiojo valdovo karūna net Vyriausiosios muziejaus fondų saugotojos primityviausio skonio žmonėms kėlė pačius šviesiau- Rozos Kuzbas sapnas sius estetinius jausmus. Neįkainojamą eksponatą kiaurą parą akylai stebė- Muziejininko rankos... jo muziejaus apsaugininkai. Be to, buvo sukurtas ne Tvirtos... tik specialus mikroklimatas – prie karūnos pajungta Švelnios... moderniausia signalizacija, įspėjanti ne tik muziejaus Jautrios... lankytojus, bet ir darbuotojus laikytis nuo jos atokiau. Gležnos... Naktį, kai muziejus paskęsdavo tamsoje, Didžio- Jos primena mamos rankas. Arba tėčio. jo valdovo karūna būdavo apšviečiama – panardinta Akyse tirpstančiomis vaškinėmis rankomis nežino- į pamėkliškai melsvą šviesą, atrodė paslaptinga, net mas muziejininkas skuba atrakinti geležimi kaustytas bauginanti. Antra vertus, nieko nuostabaus, juk nuo saugyklos duris. tada, kai buvo nukaldinta, daug visko matė, patyrė ir Skaisčiai raudonos vėžio žnyplės ima nuo saugyklos sukaupė. stelažo smulkintuvą, į kurį paskubomis grūda kana- letus ir breigelius, rafaelius ir mykolus angelus, džo- Didžiojo valdovo karūnos odisėja tus ir holbeinus, botičelius ir kranachus, tintoretus ir gogenus, raušenbergus ir varholus, sezanus ir mane, Po ilgų alinančių derybų pagaliau susitarus su Romos praksitelius ir lisipus, polakus ir opalkas, matejkas ir popiežiumi Martynu V, geriausi to meto Europos smuglevičius, engrus ir rodenus, maciunus ir boisus, auksakaliai ir juvelyrai – Niurnbergo meistrai, – gavę šagalus ir kandinskius, vitkacus ir vitkievičius etc. tikslius Didžiojo valdovo galvos išmatavimus, kibo į Smulkintuvas ima čiaudėti. darbą. Žinodami, kokia atsakinga ši užduotis, triūsė Staiga virtusi penkiamete pioniere, Roza išsigąsta traiš- itin kruopščiai, su didžiule meile. Po kelių mėnesių komos genijų minios aimanų ir savo vėžio žnyplių. Baikš- darbo valdovo karūna buvo nukalta. Išpuošta dei- čiai apsidairo saugykloje, ar niekas nemato. Ne, nemato, mantais, korundais, špineliais ir topazais, papildyta negirdi. Gili naktis. Muziejuje – nė gyvos dvasios. Fondų rečiausiais lazuritais, nefritais, žadeitais, rodonitais saugotoja Roza Kuzbas ką tik sumaltą tyrę susipila į Egipto ir jaspiais, ji buvo atiduota užsakovui, kad nukeliau- faraono kaukuolę ir godžiai, net užspringdama geria. tų pas tikrąjį šeimininką, kuris laukia nesulaukia, Susipylusi gerklėn stebuklingą meno istorijos nekta- kada užsidės ją ant galvos ir pagaliau taps Findosijos rą, atsiklaupia priešais direktoriaus Muzono atvaizdą. Didžiosios Kunigaikštystės karaliumi. Vėžio žnyples iškelia į dangų, karštai meldžiasi Vieš- Karūna buvo tikras juvelyrikos šedevras, neįkai- pačiui ir prašo, kad per amžius leistų tarnauti Menui. nojama meno vertybė, nenuostabu, kad į ją iškart nukrypo įvairiausių niekšų, padugnių, plėšikų, ku- 9 rių šaukte šaukiasi kartuvės, godžios akys. Nesnaudė ir kaimyninės karalystės Ponų taryba, nepritarianti Didžiojo valdovo karūna buvo išstatyta iškilmingiau- Didžiojo valdovo karūnacijai. Puoselėdama piktus sios muziejaus salės centre. Iškelta ant monumenta- kėslus, kad karūna nepasiektų valdovo ir jis niekada

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 netaptų Findosijos karaliumi, pasiuntė į Niurnbergą šimtams garbių biurgerių, turėjo triukšmingai susi- savo šnipus-diversantus. tuokti su turtingu vietos pirkliu Liudviku fon Fojer- Vilkstinei pajudėjus iš Niurnbergo, jau kitą savai- bachu. Kai „Imre Pamukas IV“, apdaužytas audrų, tę iš pasalų buvo užpulta ir išskersta vertybę lydėjusi šiaip ne taip apiplaukęs Apeninus, vargais negalais apsauga, o karūna pagrobta. Veltui Didysis valdovas praplaukęs Bretanės krantus, įvairavo į Baltijos jūrą, jos laukė. Nei jis, nei bendražygiai su artimaisiais netoli Bornholmo salos laivą užpuolė piratai. Be gai- taip ir nesužinojo, į kieno rankas karūna pateko, lesčio išskerdę beginklę įgulą ir viską, kas gyva, jie kaip susiklostė jos likimas. pagrobė vertingo juodmedžio krovinį, o kartu ir ka- Ilgus dešimtmečius apie dingusią Didžiojo val- rūną. Didžiojo valdovo karūna, jau be rodonito ir dovo karūną nieko nebuvo žinoma. Tačiau kartą lazurito, atsidūrė pas anuomet garsų Baltijos jūros Genujos plėšikai nutarė, prisidengę tamsa, išplėšti piratą Klausą Štiortebekerį. Venecijos bankininko Džiuzepės Kaltinio kapą! Ir Jūrų vilkas Klausas Štiortebekeris, nors atrodė ką manote? Rado jį sarkofage, gulintį su prašmatnia paskutinis niekšas, buvo ne tik giliai tikintis krikš- karūna! Netrukus plėšikai su visais įkalčiais buvo čionis, bet ir prietaringas žmogus. Išvydęs neapsa- sučiupti, San Marko aikštėje, griaudėjant būgnams, komo grožio karūną ir metelius kitus pasvarstęs, tuos vargšelius iškilmingai pakorė. Didžiojo valdo- pagaliau apsisprendė ir slapčiomis paliko ją prie vo karūna, praradusi keletą korundų ir špinelių, pa- Liubeko kapitulos durų. Ten ji buvo saugoma kaip teko į rankas Venecijos dožams. Tačiau sukto būdo relikvija, mat neišprusę Liubeko arkikatedros kapi- dožai, Venecijoje puoselėjantys tariamą respubliką, tuliantai klaidingai manė, kad karūna kadaise pri- karūnos užsidėti neišdrįso. Pašlijus finansiniams klausė vokiečių imperatoriui Barbarosai. reikalams, ją tiesiog pardavė. Karūną, netekusią ke- Vieną dieną karūna, netekusi keleto deimantų ir liolikos žadeitų ir trijų jaspių, įsigijo Prancūzijos ka- paskutinio topazo, paslaptingai dingo iš kapitulos. ralius Pranciškus I. Tuo metu mados Europoje jau Liubeke, Hamburge, Kelne, Tryre ir Hanoveryje buvo pasikeitusios, todėl Pranciškus I Paryžiuje ka- sklido gandai, kad ją pavogė juodieji vienuoliai iš rūnos net nepasimatavo, laikydamas ją senamadiška. Rytų Prūsijos. Kiti gandonešiai, ypač Miunchene Prancūzijos karalius tuo metu buvo beprotiškai ir Karaliaučiuje, malė liežuviais, esą ji nudaigota įsimylėjęs Tuluzos hercogienę Estelę Garonietę. tamplierių, nors šie jau seniausiai buvo prancūzų Matyt, meilė buvo abipusė, nes Pranciškus I, norė- karaliaus išžudyti. Tačiau po kelių dešimtmečių damas atsidėkoti, valandą kitą pasirausęs savo lo- Didžiojo valdovo karūna visai netyčia buvo rasta byne ir atminčiai išlupęs kelis topazus, padovanojo Gardine, pas skalbėją Helgą Trauberg, kurią domi- karūną Estelei. Ši, nedrįsdama savo ūmiam vyrui nikonai, apkaltinę raganavimu, netrukus sudegino hercogui Garsenui Ašantiečiui III prisipažinti, už ant laužo. kokias paslaugas gavo karališką dovaną, iki pat mir- Nuo to laiko apie Didžiojo valdovo karūną nieko ties slėpė ją papilvėje – ilgus metus įžūliai maustė nebuvo žinoma. Jos pėdsakai aptikti Antrojo pasau- sutuoktinį, apsimesdama, kad laukiasi palikuonio. linio karo metais, kai penki raudonieji gudų par- Po keturiasdešimties metų, klastai išaiškėjus, įsiutęs tizanai komunistai, stoję prieš karo lauko teismą, hercogas Garsenas Ašantietis III, prastos reputacijos prisipažino bunkeryje slėpę kažkokio valdovo karū- užeigoje karūną pralošė kauliukais. ną. Atseit iš NKVD štabo Maskvoje gavę keistoką Ją išlošęs Bonifratas Dudeturtras, burlaivio „Imre nurodymą – prieš kiekvieną kovinę operaciją, eida- Pamukas IV“ kapitonas ir bendrasavininkis, ketino mas nuo bėgių nuversti priešų traukinio ar į kaimus karūną padovanoti savo dukrai Mari būsimų vestu- šaudyti kolaborantų, raudonųjų partizanų vadas vių proga. Ji po kelių mėnesių Dancige, dalyvaujant užsidėdavo karūną ir minutę kitą su ja pasėdėdavo,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 69 užsitikrindamas komunistų pergalę. Senovės Romos salės lūžo nuo neįsivaizduojamo Ir štai – stebuklas! Po visų kataklizmų, karų, kiekio imperatorių, senatorių, prokuratorių ir dar marų ir kitų negandų Didžiojo valdovo karūna at- velniai žino ką gyvenime veikusių žmonių marmu- sidūrė Velso princo, Jordanijos karaliaus, vėliau rinių galvų, kurias Žizelė vadino biustais. Brunėjaus sultono kolekcijoje. Titaniškomis mūsų Viduramžių salėse, skirtose Osmanų imperijos šalies politikų ir muziejininkų pastangomis, po ilgai nugalėtai Bizantijai ir Europai, auksu tviskėjo iko- trukusių derybų su sultono viziriais, sumokėjus ne- nos su krikščionių šventaisiais ir kankiniais. įtikėtinai daug pinigų už meno vertybės draudimą, Renesanso, beje, kaip ir baroko bei klasicizmo, Didžiojo valdovo karūna pagaliau atsidūrė muzieju- epochos salėse kabėjo aliejumi tapyti paveikslai su je ir eksponuojama po neperšaunamu gaubtu. nuogais kūnais. Dar laukė italų manierizmas, vokie- čių romantizmas, prancūzų modernizmas… Kini- 10 jos, Indijos, Japonijos, Afrikos tautų, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Okeanijos menas. Pamačiusi, kokia talpi pasidarė kūdikio galva, Žize- Kai buvo apeiti visi muziejaus aukštai, išlandžioti lė nusprendė kuo greičiau prikimšti ją žinių. Ilgai slapčiausi užkaboriai, Žizelė su kūdikiu nusileido į nelaukusi, čiupo kūdikį už rankos ir nusitempė į pa- pagrindinę muziejaus salę. Joje buvo tylu ir tuščia. leolito, mezolito, neolito sales. Per valandą jas apro- Tik salės centre nervingai spingsėjo mėlyna šviesa. džiusi, nukulniavo į senovės Egiptui skirtą aukštą, Ant pakylos stovėjo apstulbęs ir sustingęs senelis kur stovėjo puošnūs sarkofagai su gausybe mielų Mustangas. Didžiojo valdovo karūnos po stikliniu niekučių: puodelių, šukų, lėkštučių, miniatiūrinių gaubtu nebuvo. katinėlių, šunelių, pusnuogių žmogeliukų. Ėmusi pasakoti apie senovės egiptiečių tikėjimą pomir- Nors senelė Žizelė su seneliu Mustangu gyveno tiniu gyvenimu, Šiaurės ir Pietų numus, faraonus, muziejuje daugybę metų, abipuse meile vienas ki- visažinius Tebų žynius, Nilą, Luksoro šventyklas, tam netryško, palaikė tik dalykinius santykius, anot mirusiųjų slėnius ir panašiai, staiga suprato, kad Voltero, sveikinosi, bet nesiglėbesčiavo. Senelė die- kūdikis jos nesiklauso, o jei ką nors ir girdi, tai ni- nomis tūnodavo rūsyje priešgaisriniame skyde, o čnieko nesupranta. Būdama iš prigimties nuovoki, senelis – elektros skydinėje. Susitikdavo tik nakti- senelė nutarė neskubėti su savo paskaitomis, tiesiog mis. nuosekliai aprodys muziejaus sales, kad mažylis ap- Kai Žizelė, paėmusi už parankės, atvedė bežadį siprastų su žinių visuomene. Mustangą į jo būstą, šis nieko doro apie dingusią ka- Apžiūrėję senovės Egipto, hetitų ir Mitanijos rin- rūną pasakyti neįstengė, tik keistai vartaliojo akis. kinius, užsuko į ne ką mažiau turtingas Mesopota- Po kurio laiko atgavęs žadą, nė neprašytas ėmė pa- mijos, Asirijos ir Babilono sales, kuriose, be kita ko, sakoti, atseit naktį išsiruošė paslankioti po muziejų. buvo rodomi milžiniški, mozaikomis išpuošti Liūtų Iš pradžių, kaip visada, apžiūrėjo mažuosius olan- ir deivės Ištar vartai. dus ir didžiuosius romėnus. Tada šnektelėjo su Judi- Tada atėjo metas etruskams ir Kretos Mikėnams ta, pasisveikino su Jonu Krikštytoju. Aplankęs tua- su įspūdingai išraizgytu Knoso labirinto maketu. Iš- letą ir nusiplovęs rankas, persimetė keliais žodžiais trūkus iš jo, ilgai vaikščiota po senovės Graikijos sa- su Pranciškumi I. Pakalbino Kromvelį. Robespjerą. les, kur greta įspūdingo Pergamono altoriaus, Atėnų Kunigaikštį Čartoryskį. Prisėdęs greta karalienės Akropolio kopijos stovėjo tobuli Apolonai, dailios Viktorijos, paklausinėjo, kaip laikosi sunegalavęs Afroditės, nuožmūs Dzeusai, karingos Nikės, kiti jos vyras – princas Albertas. Tada nusprendė pakilti antikos dievai ir pusdieviai. laiptais aukštyn ir pasveikinti – nors labai nesinorė-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 jo – su jubiliejumi Karolį Didįjį. Pakeliui, pašauktas Tačiau po akimirkos, lyg būtų virtusi šešiolikmete, Milano hercogienės karalienės Bonos, trumpam už- pašoko iš džiaugsmo. suko į Žygimanto Augusto krikštynas. Po jų, stebint – Aš žinau, kas galėjo karūną pavogti! – nesusi- apaštalams, dalyvavo triukšmingoje Švenčiausiosios valdžiusi šūktelėjo. – Numanau, kam jos galėjo pri- Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventėje. Nutaikęs reikti. Aš įtariu... – paslaptingai nutęsė ir, pastvėrusi momentą, kai Prancūzijos karalius Liudvikas XVI kūdikį, nudūmė tiesiai į savo priešgaisrinį skydą. nematė, susimirksėjo su amžinai žavia jo žmona Marija Antuanete. Ramzio, Cheopso, Tutanhamono 11 ir kitų Egipto faraonų pykčiui iki soties prisikuteno su Nefertite. Nusilenkęs imperatoriui Konstantinui Ryte, kaip visada anksčiausiai atskubėjęs į darbą, ir palinkėjęs geros kloties, skleidžiant krikščionybę, direktorius Muzonas pasibaisėjo, išvydęs, kad pra- porą riebesnių žodžių tarė carui Ivanui Rūsčiajam. puolė Didžiojo valdovo karūna. Jos vietoje ant pa- Apsilankė Jėzaus Kristaus prisikėlime Jeruzalėje ir galvėlės buvo matyti tik tamsi dėmė, kuri netrukus palydėtuvėse į aukštybes. Iš ten neskubėdamas liftu išnyko. Tai skandalas! Jo pasekmės galėjo būti įvai- nusileido į Neapolį – pas Karavadžą, kur šiek tiek riausios – pradedant lokaliniu tarptautiniu konflik- ilgiau užtruko, žaisdamas kauliukais. O tada, apie tu, baigiant pasauliniu karu. penktą ryto, pajutęs dvasinį alkį, nutarė užsukti į Direktorius Muzonas, suvokdamas nelaimės mas- pagrindinę muziejaus salę, kad pasidžiaugtų Di- tą, nedelsdamas ėmė veikti. Iš pradžių apsaugos sky- džiojo valdovo karūna. Atėjęs į salę, apstulbo, pake- riuje peržiūrėjo visas praeitos paros vaizdajuostes. rėtas jos dieviško spindesio ir paslaptingos prasmės. Deja, nieko įtartino nepastebėjo, karūna visą laiką Matyt, todėl daugiau nieko iš tos nakties ir nebepri- buvo savo vietoje, o po to tiesiog dingo. Tiesa, pary- simena. čiais dingo šviesa po gaubtuvu ir sušmėžavo minia- – Bet juk turėjai ten stovėdamas matyti, kaip ka- tiūriniai siluetai, tačiau direktoriui Muzonui jie pasi- rūna dingo. rodė mažareikšmiai. – Nieko nemačiau. Galiu prisiekti, – vapėjo Mu- Pasvėręs visus už ir prieš, direktorius Muzonas stangas. nutarė į teisėsaugą kol kas nesikreipti. Iš patirties – Didžiojo valdovo karūna ne vanduo, ji negalėjo žinojo, kad apie nelemtą įvykį iškart suuostų žinias- šiaip sau išgaruoti. klaida, kuri per visus galus triūbys, koks nusikalsta- – Taip, negalėjo, – neprieštaravo šis. mai gėdingas dalykas atsitiko muziejuje. Ir kas tada – Gal tu ją paėmei? – pati netikėdama tuo, ką bus kalčiausias? Žinoma, kalčiausias bus ilgametis sako, paklausė Žizelė. muziejaus direktorius Muzonas, revoliucinių įvykių – Ne! – išsigynė Mustangas. – Kuriam galui man Findosijoje dalyvis ir liudytojas, žmogus, artimas ta karūna! valdžiai. Tai jis tariamai neužtikrino deramos Di- – Na, tų vyrų niekada nesupaisysi. džiojo valdovo karūnos apsaugos. Vėliau, be jokios – Kuo čia dėti vyrai? – susierzino senelis. abejonės, visų pakraipų spaudoje pasirodys piktava- – Tuo ir dėti. liški straipsniūkščiai, kuriuose bus piktdžiugiškai – Nesąmonė. svarstoma, ar ne per ilgai akademikas Rafaelis Mu- – Sąmonė. zonas užsisėdėjo muziejaus direktoriaus kėdėje. Kiti Žizelė piktai dėbtelėjo į Mustangą. Tada įžūliai pavyduoliai – šimtu procentų – per kurią nors bul- įsmeigė savo tiriamą žvilgsnį į jo blyškias akis, ban- varinę TV laidą primins dviprasmišką jo daktarinės dydama aptikti nakties įvykio atspindį. Deja, nieko disertacijos temą: „Vestibiuliarinio aparato reikšmė nusikalstamo neįžvelgė. Todėl dar labiau supyko. ir įtaka muziejaus direktorių tarnyboje. Posėdžiai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 71 ir protokolai.“ Tada tarp piktavalių kultūrininkų, syviai galvojo. Pasičiupęs pieštuką, vis drožė jį, čiul- o ir tarp pašūkauti mėgstančių dešiniųjų politikų pė, kramtė, užpykęs perlauždavo. Tada imdavo kitą. kils sąjūdis peržiūrėti Muzono disertacijos gynimo Kažką nervingai rašė, paišė, braižė, trynė ir skuto. procedūrą, vėliau – be jokios abejonės – ateis eilė jo Nepatenkintas atliktu darbu, vis plėšydavo popierių. nuopelnams, valstybiniams ordinams, medaliams, Braukydavo ant naujų lapų. Lįsdavo į šiukšlių dėžę, garbės raštams, akademiko vardo suteikimo peripe- traukdavo sudraskytas skiautes, jas klijuodavo... tijoms. Po keleto valandų darbo direktorius Muzonas pa- Taigi, direktorius Muzonas nusprendė viską išsi- galiau nurimo. Pergalingai atsilošęs krėsle, dar kar- aiškinti savo jėgomis. Nedelsdamas sudarė komisiją tą pasigrožėjo rezultatu. Ant balto popieriaus lapo valdovo karūnos dingimui ištirti. Pats sau diktavęs ir dešinėje buvo kruopščiai jo ranka išvedžiota „IŠO- rašęs vienu metu, vienbalsiai pasiskyrė šios komisijos RINĖS JĖGOS“, o kairėje – gerokai didesnėmis rai- pirmininku, pavaduotoju, nariu ir sekretoriumi. Ne- dėmis – „VIDINĖS JĖGOS“. sunkiai sutilpęs į atsakingas pareigas, ėmėsi veiklos. Taigi, planas, kaip tirti valdovo karūnos dingimą Visų pirma, komisijos pirmininkas ir muziejaus ir kur jos ieškoti, buvo parengtas. direktorius Muzonas žodiniu potvarkiu nušalino nuo pareigų susikompromitavusią muziejaus apsaugą. Vi- Suvokdamas, kokią nepakeliamą atsakomybės naš- sus tą lemtingą naktį budėjusius sargus ir ilgus metus tą sau užsikrovė, Muzonas nedelsdamas ėmėsi tyri- greta valkatavusį kiemsargį uždarė rūsyje, kuriame mo. Įtariami buvo visi. jau keletą savaičių be duonos ir vandens sėdėjo, anot Į direktoriaus kabinetą, kur įkurtas „Operatyvinis direktoriaus, piktybiškai į darbą vėluojanti menotyri- Didžiojo valdovo karūnos dingimo aplinkybių tyri- ninkė Karelija Vulčigaskanauskaitytė. mo štabas“, Rafaelis Muzonas pradėjo kviesti mu- Kai šis reikalas buvo sutvarkytas, Muzonas visus ziejaus darbuotojus, kad išsiaiškintų, kur kiekvienas darbuotojus išrikiavo fojė. Trumpai, tačiau spal- buvo ir ką veikė tą lemtingą naktį. vingai nupiešęs, kas šiąnakt atsitiko, paprašė neį- Pirmasis į apklausą iškviestas muziejaus jaunes- sižeisti ir visais įmanomais būdais bendradarbiauti nysis mokslinis bendradarbis Aristidas Vaidevutis su komisija. Tada, atėmęs asmenines ryšio priemo- Derešas. Vos vos krutantis senukas su ožio barzdele nes, niekuo iš aplinkos nepasitikėdamas, kiekvie- atrodė aštuoniasdešimties, nors jau buvo priartėjęs ną kruopščiai iščiupinėjo ir apieškojo. Komisijos prie šimto. Seniausiai turėjo būti pensijoje, tačiau pirmininko tyrimas nedavė lauktų rezultatų. Tada direktorius, nežinia kokiais sumetimais, jį vis dar direktorius Muzonas, lydimas tylos įžadus davusio laikė muziejuje. personalo, iššniukštinėjo kiekvieną muziejaus kam- Į direktoriaus kabinetą Aristidas Vaidevutis įsvir- pą, nepamiršdamas ne tik ekspozicijų salių, fondų duliavo, ramstydamas sienas. Vilkėjo palopytą švar- saugyklų, archyvų, darbuotojų kabinetų, bet ir ši- ką, mūvėjo adytas kelnes, tad direktoriui Muzonui lumos mazgo, kuriame saugiai tarp katinų miegojo atrodė ne tik įtartinas, bet ir vertas paniekos nevy- vyriausioji fondų saugotoja Roza Kuzbas. kėlis. Reikia pripažinti, kad nei savo išvaizda, nei Deja, atlikus šias ilgai trukusias procedūras, Di- karjera Aristidas Vaidevutis niekada deramai nesi- džiojo valdovo karūna neatsirado. Neaptikta net jos domėjo ir artimiausioje ateityje domėtis neketino. Jį pėdsakų. visą gyvenimą traukė tik mokslas ir menai, todėl ne Demonstratyviai užrakinęs muziejų, užantspau- viena bendradarbių karta jį apibūdindavo kaip daug davęs ir įsakęs nieko iš jo neišleisti, komisijos pir- žadantį plataus profilio specialistą. mininkas, direktorius Rafaelis Muzonas užsidarė Ilgai nedelsęs direktorius Muzonas pasodintą De- savo kabinete. Čia, palinkęs prie darbo stalo, inten- rešą keliais rakursais nufotografavo savo išmaniuo-

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 ju telefonu. Po to, pamirkęs į rašalinę, be ceremonijų kurias jau anksčiau buvau nupiešęs akvarele. Parašiau paėmė jo pirštų atspaudus. recenziją naujam Homero „Iliados“ vertimui. Ilgai ati- – Apie liūdnas melagingų parodymų pasekmes dėliojęs, vis dėlto pabaigiau retesnių Cicerono kalbų turbūt žinai, – lediniu balsu perspėjo Muzonas. redakciją. Iššifravau kelias šumerų piktogramas. Para- – Žinau, – išlemeno Derešas. šiau įvadus (po du autorinius lankus) netrukus pasiro- – Iškart, kolega, prisipažinsime ar vyniosime kri- dysiančioms savo monografijoms apie Fra Filipą Lipį ir minalinį reikalą į vatą? – palinkęs arčiau paklausė jo sūnų Filipiną Lipį. Atskleidžiau visuomenei – juo- Muzonas ir persmeigė Derešą žvilgsniu. kų dėlei – visai kitas Egipto hieroglifų reikšmes. Kai – Aš… Aš… – it išmesta į krantą žuvis ėmė žiop- ėmiausi fundamentalios esė apie šiuolaikinius Belgijos čioti senukas. natūralistus, laikrodis mušė penktą ryto. Atėjo metas – Rašyk. Klok visą tiesą, – pakišo popieriaus lapą iš palėpės leistis į darbą. muziejaus direktorius. – Rašyk, kaip viskas buvo, – lediniu tardytojo balsu paragino. – Tai tu, Derešai, kaip suprantu, alibi neturi, – atidžiai perskaitęs prisipažinimą, burbtelėjo direktorius Muzonas. Jaunesniojo mokslino bendradarbio – Išeina, kad neturiu, – kaltai nuleido galvą jau- Aristido Vaidevučio Derešo nesnysis mokslinis bendradarbis. – Neturi... Prisipažinimas – Tikrai neturiu. – O kada turėsi? Po prasmingo darbo muziejuje, rotušės laikrodžiui iš- – Nežinau... mušus vidurnaktį, pakilau į savo dirbtuvėlę palėpėje. – Kviesk kitą. Kas ten stovi už durų?.. – įsakė Mu- Užsikaitęs čiobrelių arbatos ir kramsnodamas sausai- zonas. nį „Gaidelis“, devynioliktąjį kartą (su malonumu) per- Vyresnioji mokslinė bendradarbė dr. Nora Azgu- skaičiau Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. Tada ridė buvo itin uoli ir labai protinga, todėl nei elegan- (dar didesniam dvasiniam malonumui) pavarčiau šiais cija, nei kerinčiu žavesiu nepasižymėjo. Tuo Rafaelis laikais tariamai senstelėjusią Zygmundo Froido „Psi- Muzonas – neabejingas grožiui – eilinį kartą įsiti- choanalizę“. Išsiviręs gilių kavos, kibau į savo darbus ir kino ją fotografuodamas. Galbūt todėl susijaudinęs atlikau vokiečių dailininko Luko Kranacho „Martino ir neatleistinai pamiršęs paimti daktarės Azguridės Liuterio“ portreto atribuciją, kur mokslinei bendruo- pirštų atspaudus, liepė nedelsiant rašyti nuoširdų menei pagaliau įrodžiau, kad šis darbas priklauso ne prisipažinimą. kam kitam, o didžiajam Memlingui. Tada atokvėpiui paskaitinėjau Džeimso Klarko Maksvelio (1831–1879) biografiją. Ten radau keletą šiurkščių klaidų, kurias Vyresniosios mokslinės bendradarbės pieštuku ištaisiau, palikęs paraštėje įrašą. Jaučiausi su- dr. Noros Azguridės sinervinęs. Iš alksnio išdrožiau Amenchotepo figūrėlę. Apkarpiau Galaunę. Palaisčiau Anatoliją. Suvalgiau Nuoširdus prisipažinimas meduolį. Sotus, pailsėjęs ir nusiraminęs, iš senosios graikų, lotynų bei hebrajų kalbų išverčiau (pažodžiui) Pakylėta, it ant šviesos angelo sparnų, šviečiant va- keliolika Šventojo Rašto skyrių. Padariau dešimt kolia- saros mėnesienai, su nepaslepiama aistra susitvar- žų (retro stiliumi ir kubistine maniera). Suredagavau kiusi savo mylimą darbo vietą, kai pasibaigė kolegės Maksimo Gorkio „Motiną“ ir parinkau jai iliustracijas, Simonos Bovari disertacijos svarstymas, iš muziejaus

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 73 išėjau lygiai vidurnaktį. Apsukusi keletą garbės ratų jininkų soduose. Man iki sodų bendrijos dviračiu aplink Jaunimo sodą, atsisėdau ant suoliuko laukti vai- važiuoti užtrunka trejetą valandų, tad, bijodamas sių ir daržovių bazės ekspeditoriaus Seriožos, kuriam pavėluoti į darbą, jau penkiolika metų lieku nakvoti pirmą valandą nakties buvau paskyrusi pasimatymą. muziejuje. Kaip visada įsitaisęs valytojos Valdonės Laukiau iki antros. Vaisių ir daržovių bazės ekspedi- (pavardės neatsimenu) sandėliuke, atsiguliau ant torius Serioža, su kuriuo susitariau pažinčių svetainėje, pašluosčių. Nepajėgdamas užmigti, įsivarvinau ke- nepasirodė. Pakilusi nuo suoliuko, pėsčiomis nuėjau lis lašus migdomųjų. Po to dar mažumėlę išgėriau. iki geležinkelio stoties, kur lygiai trečią nakties buvau Dar kartelį siurbtelėjau. Prabudau gerokai prieš še- paskyrusi pasimatymą infekcinės ligoninės sanitarui šias ir nuo tos akimirkos vėl buvau darbe. Olegui. Jo laukiau iki ketvirtos ryto. Negaišdama bran- gaus laiko, nubėgau į Poilsio ir pramogų parką, kur prie – Taip... – įtariai nužvelgė Mazepą direktorius. – karuselės buvau paskyrusi pasimatymą žvejui mėgėjui Kviesk kitą. Dimai. Žvejas mėgėjas Dima į pasimatymą irgi neatėjo, – Prisiminiau. Gal tai bus direktoriui svarbu... – nors jo laukiau net iki pusės šešių ryto. Penkias-septy- staiga tarpduryje pasigirdo Aristido Vaidevučio De- nias minutes roviausi plaukus, paskui sparčiu žingsniu rešo mekenimas. – Apkarpęs savo Galaunę, apkaus- nukulniavau į muziejų, kuriame buvau be dešimt minu- čiau šarvais mūsų muziejaus globėjo ikoną... čių šeštą, nors to niekas negali patvirtinti. – Uždaryk duris! – suriko Muzonas. – Palauk! – sustabdė jaunesnįjį mokslinį bendradarbį. – Kas per – Prasti tavo popieriai, – su užuojauta tarė direk- paukštis ta Galaunė? – susidomėjo. torius Muzonas. – Tai mano avokado medelis, – įsižeidė senukas. – Tai jau tikrai. – Ir kur tu jų prisirankioji... Rafaeliui Muzonui jau seniai taip nebuvo – diena – Internete, – atsiduso vyresnioji mokslinė ben- susimaišė su naktimi, šviesa su tamsa. Akyse ėmė dradarbė. dvejintis, sviro galva, leipo ausys. Nebesuprato, kas – Na, liaukis, Nora. Kur tavo kaip mokslininkės iš- jis ir kodėl. Tačiau direktorius, pasiraitojęs ranko- didumas? Tu juk muziejininkė. Nereikia čia man prie ves, vis kvietė į kabinetą naujus žmones ir skaitė jų stalo žliumbti, – ėmė raminti Muzonas mokslų dak- parašytus prisipažinimus. tarę Azguridę. – Pakviesk kitą. Tegul ateina Mazepa. Komisijos pirmininką ypač išsekino dideliu pro- Pusamžis muziejaus ūkvedys Gitanas Mazepa į tu neapdovanotos muziejaus budėtojos, kurios, ži- kabinetą įėjo žvalus, plačiai besišypsantis, prašma- noma, irgi neturėjo alibi, nes laisvu nuo darbo metu tniai kvepėdamas. Nespėjus direktoriui Muzonui bendraudavo tik su kaktusais ir daržovėmis. prasižioti, kad už melagingus parodymus gresia – Kasmet pavasarį pasisėju pomidorų, salotų ir baudžiamoji atsakomybė, pats save nufotografavo, agurkų, – parašiusi nuoširdų prisipažinimą nutarė paėmė pirštų atspaudus ir palinko rašyti. nuodugniau pasiaiškinti solidaus amžiaus budėto- ja Kleopa Dagilė. – Užsiauginu vazone aguročių. Žinote, direktoriau, mano namų balkono daržovės Muziejaus ūkvedžio Gitano Mazepos yra kaip maži vaikai – jomis reikia rūpintis, jas bū- tina mylėti ir auklėti. Kai naktimis grįžtu iš mu- Tarnybinis prisipažinimo raštas ziejaus, daržovės manęs laukia. Išsiilgę švelnumo ir dėmesio, pomidorai linksmai supasi ant šakelių, o Lemtingą naktį į namus nevažiavau, nes gyvenu agurkai apsimeta miegančiais. Aguročiai... Jie, šel- labai labai toli už miesto – kolektyviniuose muzie- miai, labai patiklūs, nors ir dideli tinginiai. Patiso-

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 nai, atvirkščiai, visada tau padės namų ruošoje ir nus. Atsisėdu it koks grafas prie stalo. Laukiu. Ir štai pasidomės, paklausinės, kaip praėjo diena muzieju- iš virtuvės tolybių pasirodo Mikis. Jis ant sidabri- je. Kitą kartą su jais prakalbu iki paryčių. Jie man nio padėklo iškilmingai įplukdo ištisus du mėnesius papasakoja, kas labiausiai prisirpo, o kuriam mo- slapta nuo manęs marinuotą ėriuko kulšį. Ji ką tik iš liūgui dar reikia pasistengti. Mano svogūnai... Taip, orkaitės, garuoja. Kvapnūs ėrienos debesėliai malo- nepatikėsit, mano balkone auga net karališkieji svo- niai kutena nosį. Atpjovęs gabalėlį, Mikis įdeda man gūnai, o jau jų galvos... Tik nežinau, kodėl svogūnai jį į lėkštę. Atsipjauna sau. Papilsto į taures raudono- taip nesutaria su česnakais... Šių charakteris, turiu jo vyno... pasakyti, išties bjaurus. Be to, dienos metu, kai aš – Kas tas Mikis? – pertraukė Muzonas, kai elek- budžiu muziejuje, jie įsigudrina perlipti į kaimynų trikas Liubomiras, pravarde Motorola, jau ėmė pa- balkoną, kur erzina nepilnamečius tulpių ir karde- sakoti apie „įstabų Mikio desertą“. lių svogūnėlius. Kaimynai, žinoma, pyksta, todėl – Mikis? – nustebo elektrikas Liubomiras. – Mi- rašinėja skundus į prokuratūrą. Tačiau aš esu iš pri- kis yra mano veidrodinis karpis. Įsigijau jį prekybos gimties optimistė, tad nekreipiu dėmesio. Juk čes- centre su nuolaida. Tikras padauža, sveria net dvi- nakai, direktoriau, kad ir kokie išdaigininkai būtų, dešimt tris kilogramus! Jis, be jokios abejonės, galės yra labai mieli padarėliai. Taip, sutinku su jumis, patvirtinti, kad tą naktį mudu praleidome kartu. ridikėliai irgi gali suteikti džiaugsmo, su jais visada malonu palošti kortomis, išsimaudyti vonioje, pa- Perskaitęs beveik šimtą prisipažinimų ir išklausęs lįsti po dušu. Bet jie siaubingai įžeidūs. Tik pasakysi gausybę žodinių pasiaiškinimų, Rafaelis Muzonas ką nors ne taip, įsiplieks kaip degtukai, o po to už- griebėsi už galvos. Tačiau tai buvo dar ne pabaiga. sisklęs savyje ir pratylės ištisą savaitę ar net mėne- Netrukus urmu į kabinetą suvaryti Bicepsai su Čiur- sį. Bet aš turiu patikimą būdą... – neužsičiaupdama nomis irgi turėjo ką papasakoti. Jie kelias valandas kalbėjo budėtoja Kleopa. murkė, miaukė ir kniaukė, įrodinėdami, kad nelem- Ne mažiau direktorių Muzoną išvargino ir mu- tąją naktį praleido muziejaus šiluminiame mazge, ziejaus techninio personalo paistalai. kur – kaip visada (sic!) – miegojo su vyriausiąja fon- – Mano Mikis, direktoriau, yra šimteriopai pro- dų saugotoja Roza Kuzbas, net regėjo tą patį sapną. tingesnis už žmogų, – nepraleido progos pasipasa- – Tąnakt sapnavau auksines rankas... – įsijautė koti muziejaus elektrikas Liubomiras Bonifratras, vyriausioji fondų saugotoja Roza Kuzbas. – Staiga pravarde Motorola. – Kiekvieną kartą vos grįžtu po jos virto vėžio žnyplėmis... darbo, jis mane pradžiugina. Bet vakar pranoko pats – Užteks! Liaukitės! – nebeištvėrė direktorius save. Atsirakinu duris, įeinu į kambarį – ant stalo Muzonas. – Lauk iš čia! Lauk!!! – užriko. švyti balta staltiesė, elegantiškai serviruoti indai. Įniršęs bejėgiškai nuleido rankas. Visi muzieji- Viskas blizga. Padėtos servetėlės. Stalo įrankiai. ninkai tą naktį praleido ne ten, kur doriems žmo- Dega šešios žvakės. Užuodžiu, kad virtuvėje kažkas nėms derėtų. Nė vienas – net pats direktorius – nelabai maloniai kvepia. Aš, žinoma, apsimetu, kad turėjo tvirto alibi. Tyrimas atsidūrė aklavietėje. nieko nepastebiu ir neužuodžiu. Tik akies krašteliu Muzonas ėmė nervingai vartyti popierių krūvą. stebiu savo Mikį. Matau, Mikis jaudinasi. Šelmis. Susiradęs ieškotą lapą, kryžiumi raudonai perbrau- Nusprendžiu neerzinti. Pasikabinu ant vinies kepu- kė žodžius „VIDINĖS JĖGOS“. Suprato, kad karūną rę. Nusiaunu sandalus. Nusimetu darbinį chalatą. pagrobė kažkas, priklausantis nuožmioms „IŠORI- Ta proga persivelku išeiginiu kostiumu, kurį man NĖMS JĖGOMS“. prieš keturiasdešimt penkerius metus pasiūdino tė- vai, kai iš penkto karto išlaikiau abitūros egzami- Tęsinys kitame numeryje

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 75 Praeities dabartis

Anne-Marie ROVIELLO

PASLĖPTA TOTALITARIZMO PRIEVARTA

annah Arendt knygoje „Totalitarizmo kilmė“ iš- mens erozija. Radikalus susvetimėjimas tiek pasaulio, Hdėstė gana neįprastą mintį: totalitarizmo prievarta tiek savo paties atžvilgiu vyksta lygia greta. „kur kas labiau gąsdinančiu būdu pasireiškia kontroliuo- Kad geriau suprastume Arendt teiginių svarbą, reikė- dama režimo pasekėjų kasdieninį gyvenimą, negu fiziškai tų šį pirmąjį analizės aspektą palyginti su kita knygoje naikindama jo oponentus“ (Arendt, 1979: 364). Taigi, to- „Totalitarizmo kilmė“ minima teze, kuri iš pažiūros irgi talitarinė kontrolė, nesvarbu, kokia sistemiška ji būtų, vi- atrodo paradoksali. Analizuodama totalitarizmo de- sada reiškia kur kas daugiau negu vien išorinę prievartą. monstruojamą panieką faktams ir tikrovei, Arendt tei- Tai jėga, kontroliuojanti tiek išorinį, tiek vidinį gia, kad totalitarinių režimų propaganda „visada tiek pat žmogaus gyvenimą. Žinoma, Arendt neneigia radi- nuoširdi, kiek ir melaginga“ (Arendt, 1979: 307). Totalita- kalios fizinės totalitarizmo prievartos. Jos tikslas – at- rizmo propaganda yra melaginga būtent savo nuoširdu- skleisti specifinius totalitarinio teroro bruožus, siau- mu – iš esmės ji nesiekia nuslėpti tos realybės, kurią ban- bingai nuožmų jo pobūdį. Šis teroras ypatingas tuo, do paneigti ir, atrodo, jau vien dėl to turėtų būti savaime kad gyvenamąjį pasaulį radikaliai paverčia fikcija. Tai neefektyvi. Tačiau ji yra efektyvi būtent dėl šio tariamo nuolatinė beformiškumo ir suplanuoto nestabilumo savo neefektyvumo – siaubingas jos efektyvumas pasi- būsena, savitikslis judėjimas dėl judėjimo. Tai išderin- reiškia tuo, kad paralyžiuoja gebėjimą adekvačiai vertas, aukštyn kojomis apverstas pasaulis, paklūstantis tinti tikrovę, nes atima visus tuos dalykus, kurie būtini absurdiškoms, išsigimėliškoms taisyklėms. Tai pasau- užtikrintam, ramiam ir protingam realybės vertinimui. lis, atiduotas ir pasidavęs savivalei. Totalitarizmo propaganda ne vien meluoja apie tikruo- Tikrasis gyvenimas daugiau nebepaklūsta elemen- sius totalitarinių režimų ar judėjimų tikslus bei veiksmus. tariai logikai, žmonės tokiame pasaulyje irgi verčiami Totalitarizmo propaganda remiasi tam tikrais organiza- nutraukti ryšius su „sveiku protu“, ypač kai kalbama ciniais principais, kurie leidžia realų pasaulį pakeisti taip, apie tiesą ir melą, gėrį ir blogį, – atrodo, jie yra praradę kad jis atitiktų ideologines totalitarizmo nuostatas, ne- gebėjimą suprasti šias sąvokas ar bent norą žinoti, kokia svarbu, kokios pražūtingos ir absurdiškos jos būtų. jų prasmė. Užuot dalijęsi „funkcinės realybės“ radika- Totalitarizmo melas yra prievartos forma, o ši prie- laus beprasmiškumo pojūčiu, kurį kiekvienas patiria varta efektyvi dvejopai. Tuo melu nesiekiama nuslėpti individualiai, užuot apmąstę šią beprasmybės patirtį, tikrovės, iš esmės tai „faktinis melas“, paremtas „būtent žmonės yra priversti patys dalyvauti keistoje veikloje – tuo, kad realybė, kuri melagį arba demaskuotų, arba savo elgsenos ir gyvensenos beprasmiškumą (no-sense) verstų gyventi apsimetinėjant, yra ne slepiama, bet atšau- jie nuolat maskuoja ideologiniais metaprasmės impera- kiama arba pašalinama“ (Arendt, 1979: 384). Remiantis tyvais (super-sense). Procesai, vykstantys totalitarinėse šiais prievartos mechanizmais, propagandinis melas visuomenėse, ardo paties gyvenimo pamatus, naikina yra „išverčiamas“ ir pateikiamas kaip objektyvi tikrovė tiesioginius, pasitikėjimu grindžiamus ryšius. Žmonės (Arendt, 1979: 364). Tuo būdu totalitarizmo propaganda verčiami „atsitraukti“, atsiriboti nuo normalios tarpu- ir jo aparatas verčia žmones veikti ir gyventi pagal fik- savio komunikacijos, – prasideda laipsniška vidinė as- cinio pasaulio taisykles, tuo pat metu neigiant tiek save

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 pačius, tiek spontanišką, atvirą santykį su pasauliu. ti realybės, savarankiškai priimti pagrįstų, protingų Totalitarinės visuomenės organizacinė struktūra sprendimų. Slegiantis nesaugumo, svetimumo jaus- neigia ir naikina natūralius, savaiminius žmonių tar- mas sukelia vos pastebimą, tačiau nenutrūkstamą vi- pusavio ryšius, solidarumą, bendravimą keičia nepa- dinę asmens dezintegraciją, kuri gali pasiekti beproty- sitikėjimas ir įtarinėjimai. Tam tikros socialinės ar bės laipsnį, pražūtingą tiek individui, tiek visuomenei. etninės grupės yra iš dalies sunaikinamos (tas ir vyko Paskutinė šios dezintegracijos stadija pasiekiama stalinizmo laikais). Vis dėlto esminis totalitarizmo tada, kai pačios aukos pasislepia už abejingumo sie- tikslas yra ne pati specifinės žmonių kategorijos likvi- nos. Nesavanaudiškumas, tam tikru momentu virs- dacija, kai fiziškai sunaikinami visi konkrečios grupės tantis pasiaukojimu, besąlygišku atsidavimu režimui, nariai (net jeigu kai kuriuos iš jų režimas stigmati- yra kraštutinė radikalaus susvetimėjimo išraiška, kai zuoja ir pašalina pirmiausia), bet sutraukymas būtent žmogus visiškai praranda ryšį pats su savimi. tų spontaniškų žmogiškų ryšių, kurie šių grupių eg- Tokį beviltišką savęs pačių neigimą Arendt įžvelgė, zistenciją daro įmanomą. Tikslas – sunaikinti visuo- analizuodama garsiuosius Maskvos teismus Stalino menės įvairovę ir paversti ją pavienių individų mase. laikais – teisiamieji, būdami tvirtų politinių pažiūrų, Suspenduoti kolektyvinę gyvenamojo pasaulio patirtį, besąlygiškai sutikdavo su jiems metamais kaltinimais, pakeičiant ją susvetimėjimu, kai tampi svetimas tiek net su mirties nuosprendžiu, nesvarbu, kad jis skiria- pasauliui, tiek kitiems žmonėms, tiek pačiam sau. mas už nusikaltimus, kurių jie nepadarė. Būtent tai Nuo tada viskas susilieja – išorinis stebėtojas, kad ir ir yra ekstremali savęs neigimo išraiška, ardanti psi- kaip norėtų, jau nebegali atskirti, kur yra įsitikinimais chologinį ir moralinį asmens integralumą, pačiu ele- grindžiama nuoširdi ištikimybė režimui, o kur – nuo- mentariausiu būdu griaunanti žmogiškąją įvairovę. lankumas, išgautas, griebiantis teroro, struktūrinės Maskvos teismų kaltinamieji, norėdami paneigti jiems prievartos ir indoktrinacijos. Klausimas, ar žmonių mestus kaltinimus, privalėjo „stipriai tikėti, kad atsiras entuziazmas režimo tikslų atžvilgiu yra priverstinis, ar bendrapiliečių – giminių, draugų arba kaimynų, – kurie nuoširdus, apskritai praranda prasmę. nepatikės oficialiąja ‚istorija‘ ir palaikys jų tiesos versi- Turėkime tai omenyje, kai skubame vertinti Teherano ją“ (Arendt, 1979: 353). Tačiau totalitarinėje visuome- gatvėmis zujančių islamistų ar kurios nors kitos totali- nėje bendrosios sąlygos, reikalingos atsirasti prasmei, tarinės teokratijos tarnų „fanatizmą“. Jų pasaulis nėra kad kalbėdami, bendraudami žmonės dalytųsi juos tiesiog „barbariškas“ paprasčiausia šio žodžio prasme, jų užgriuvusios beprasmybės patirtimi, yra atšaukiamos. pasaulis yra išderintas, sutrikdytas ir grėsmingai keistas. Totalitarinių visuomenių struktūrinė organizacija ir Tokiame pasaulyje iš esmės sutrikdyti ir išbalansuoti yra totalitarizmo propaganda siekia sunaikinti būtent šią patys žmonės – išorinio pasaulio barbarybę jie priima elementarią psichologinės ir etinės laisvės sąlygą. kaip natūralų dalyką, tarsi nė nenujaustų, kokie pražū- Maoistų lagerių buvę belaisviai liudija, kad pirmiau- tingi jos padariniai. Nacizmo ir stalinizmo, maoizmo, sia mirdavo tie kaliniai, kurie žinojo, kad artimieji juos Pol Poto režimo, Afganistaną kontroliuojančio Talibano, apleido, užmiršo. Bettelheimas tvirtina tą patį: lagerių Irano ajatolų aukas net ir sapnuose dažnai persekioja be- kaliniai, kurie jautėsi išorinio pasaulio užmiršti, tver- reikšmiai jiems artimų ar tik pažįstamų žmonių veidai, davo trumpiausiai. girdisi blankūs, be jokios intonacijos jų balsai. Taigi, kad žmonės gebėtų pasipriešinti neteisingiems Klaikus, šiurpus (angl. k. uncanniness, vok. k. Un- kaltinimams, neteisėtiems kankinimams, būtina ele- heimlichkeit) buvimo nejaukiame pasaulyje jausmas ir, mentari sąlyga – tai žinojimas, kad egzistuoja kiti žmo- atitinkamai, nepasitikėjimas aplinkiniais žmonėmis nės, kurie galimai atpažins siaubingą neteisybę, režimo (kartais net ir labai artimi santykiai atšąla, pasidarę primestą aukoms, ir protestuos prieš nepagrįstą jų įkali- keistai iškreipti) neleidžia individui objektyviai vertin- nimą, net žinodami, kad dėl to patys nukentės.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 77 Būseną, kai prarandamas pagrindas po kojomis, Arendt prievartą, ją prisiminti, ja domėtis, paversti ją diskusijų aprašė kaip fundamentalaus apleistumo (angl. k. deso- objektu, nes tai galėtų bent iš dalies išsklaidyti teroro lation) patirtį, kuriai savo piliečius pasmerkia totalitari- baimę, persmelkusią visus gyvenimo sluoksnius. Pro- nis režimas. Aiškus sąlytis su tikrove, tvirta pagrindas paganda, nepertraukiama ir hipnotizuojanti, tarsi trau- po kojomis leidžia žmogui veikti kaip autonomiškam in- kinio ratų bildesys, sklinda kartu su absoliučia tyla apie dividui, kuris adekvačiai viską vertina, todėl priima pa- tikrąjį totalitarinio melo tikslą. Pavyzdžiui, nacistinėje matuotus ir pagrįstus sprendimus. Dar daugiau – tai lei- Vokietijoje buvo griežtai draudžiama skleisti „gandus“ džia atsirasti individualiam „aš“ jausmui, individualiam apie koncentracijos stovyklas, o tiems, kurie nepaklus savęs suvokimui. Kai prarandamas šis pamatinis ryšys draudimams, grėsė susidorojimas. su pasauliu, asmuo praranda ir vidinį pamatą. Arendt Nesunku suprasti, kokią iškreiptą galią turi draudimas analizavo totalitarizmą, siekdama parodyti, atskleisti, kalbėti, draudimas įvardyti siaubingo masto blogį, tarps- kaip radikali egzistencinė prievarta griauna ir naikina tantį šalia mūsų. Totalitarinės indoktrinacijos iškrypėliš- bazines žmogaus buvimo žmogumi sąlygas. Tai kur kas kumas galutinį tikslą pasiekia tada, kai individai pasiduo- daugiau negu eilinis išpuolis prieš pamatines žmogaus da spaudimui ir juos ištikusį blogį, kuriame yra priversti teises – tai išpuolis prieš viską, kas būtina pamatinėms dalyvauti arba kaip aukos, arba kaip budeliai, sutinka žmogaus teisėms ir laisvėms užtikrinti. vadinti aukščiausiu gėriu ir daro tą viešai, iškilmingai. Arendt teigimu, „žmogus gali pats save suvaržyti Būtent čia slypi ultimatyvi totalitarinio režimo paveiktų ir bausti beveik taip pat stipriai, kaip kad jį suvaržo ir piliečių destrukcija, jų savigriovos jėga, nukreipta į save baudžia išorinės jėgos“ (Arendt, 1979: 470). Tai esminė pačius. Negalėdami komunikuoti nei su aplinkiniais, nei paslėptos totalitarizmo prievartos dimensija. Tai gali su savimi, žmonės priverčiami dalyvauti, kad užtikrintų būti prievarta, nukreipta prieš save patį, ir tuo pat metu to blogio, kuris juos ištiko, įgyvendinimą ir tęstinumą. Šis prievarta, nukreipta prieš kitus, arba radikalus nusigrę- aspektas vertas ne vien terapinio aptarimo, nes jis tampa žimas nuo vidinių savo kaip asmenybės imperatyvų. sudėtine asmenybės dalimi. Totalitarizmo omerta ypač Totalitarinis melas yra tam tikra iškrypimo rūšis – jis klastinga – tai kur kas daugiau negu paprasčiausia dezin- verčia individus aktyviai veržtis į pirmąsias fronto lini- formacija. Tai nėra vien tylėjimas apie totalitarizmo blogį jas, entuziastingai dalyvauti melagingame procese net ir ir nusikaltimus. Tai tylėjimas, paverstas sudedamąja šių tada, kai jų pačių gyvybė atsiduria pavojuje, t. y. patiems nusikaltimų dalimi, tapęs viena iš totalaus blogio dimen- griauti pamatines savo egzistencijos sąlygas. Totalitarinis sijų. Šis tylėjimas lemia, kad vyksta vos pastebima, tačiau teroras verčia žmones meluoti, ir jie meluoja ne tik apie iš- nuolatinė asmenybės dezintegracija. Tai pakerta ne tik orinius dalykus, išorines aplinkybes, bet ir apie esminius, tuos žmones, kurie patys vykdo ar padeda vykdyti nusi- jiems patiems svarbius, reikšmingus dalykus, iškreipda- kaltimus, bet ir tuos, kurie tampa šių nusikaltimų auko- mi savo pačių egzistencijos esmę. Žmonės verčiami akty- mis. Totalitarinis režimas tylėjimą paverčia fundamenta- viai skatinti savo pačių dezintegracijos procesą, tuo būdu lia žmogaus egzistencijos dalimi. totalitarinis režimas įgyvendina pagrindinį savo tikslą. Totalitarinis dominavimas reiškia, kad yra kontro- Be perstojo, nuolatos visur skleidžiama propaganda už- liuojamas tiek laikas, tiek erdvė. Organizuotas chaosas ima, galima sakyti, okupuoja ne tik viešąsias, bet dažnai ir griauna „savęs tęstinumo“ pojūtį laike. Totalitarinis privačias erdves, nepaliaujamas spaudimas ir dirginimas režimas atšaukia asmens teisę savarankiškai planuoti valstybės vardu sukuria nuolatinę nerimo būseną ir su- ateitį, o be jos jokia laisvė neįmanoma. Įvykiai darosi griauna paskutinę priebėgą, kur asmuo galėtų jaustis sau- visiškai nenuspėjami, galioja tik absoliuti savivalė as- gus, – tai jo vidinė, asmeninė, psichologinė, intymi erdvė. mens atžvilgiu. Tokiu būdu totalitarinis režimas pa- Galutinė ir neatšaukiama šios prievartos stadija yra ralyžiuoja žmogaus dvasią, priversdamas suvokti, kad draudimas kalbėti. Konkrečiai draudžiama kalbėti apie niekas neišvengs valstybės teroro, skirto asmeniškai

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 jam. Žmonės greitai išmoksta gyventi be ateities. kad jos susitaikytų su teroru, tarsi jam pritardamos ir Arendt teigimu, tiek Hitleris, tiek Stalinas buvo net pačios jį vykdydamos. Antra, būtina kiekvieną as- labai atidūs detalėms. Šis atidumas pasireiškia kaip menį, net jeigu jis pats yra auka, priversti, kad atsiribo- perteklinė objektų, gestų, elementariausių banalybių, tų, atsitrauktų nuo situacijos, disasocijuotųsi, – tada jis nereikšmingų situacijų kontrolė. Totaliai kontroliuo- išmoks pats represuoti tą savo asmenybės dalį, kuri vis jamas gyvenimas netenka stabilių reikšmių. Viskas dar kenčia skausmą dėl patiriamos prievartos. prasideda nuo smulkmenų, bet vis auga, plečiasi, kol Radikali egzistencinė prievarta pasireiškia tuo, kad to- galiausiai išvengti totalitarinės ideologijos imperatyvų talitarinio režimo aukos iš tos savo asmenybės dalies, kuri tampa nebeįmanoma niekur. represuota ir nuskausminta, nebegauna jokio signalo, jo- Pavyzdžiui, žaislų parduotuvėje parduodamas vaikiš- kio liudijimo apie blogį, kurį jos patiria ir kuriame pačios kas kamuolys su svastikos ženklu. Ką reiškia tokio žaislo dalyvauja. Totalitarizmo siaubas virsta košmaru, darosi atsiradimas prekyboje? Net jei nėra draudžiama pirkti ka- nerealus tarsi baisus sapnas, o kartu ir nekontroliuoja- muolį be svastikos, tėvas, pirkdamas kamuolį sūnui, bus mas, nebent vaizduotėje. Trečia sąlyga – uždrausti, kad priverstas rinktis tarp „išdavystės“ gesto, pasipriešinimo apie patirtą siaubą būtų kalbama. Visi žino apie lagerius gesto ir gesto, kuris reiškia, kad savo noru paklūstama ir koncentracijos stovyklas, žino, kokie siaubingi dalykai viskam, susitaikoma su viskuo, ką svastika reprezentuoja. ten vyksta, nes visur sklando gandai, tačiau visa tai nie- Ahmadinedjado kontroliuojamame Irane jauniems kada netaps nuoširdžių pašnekesių objektu. Kadangi apie tikintiesiems neleidžiama laisvai bėgioti gatvėmis arba šią beprasmybę negalima kalbėti, negalima jos įvardyti, universiteto laiptais, nes bėgimas sukelia „antiislamiš- apie ją diskutuoti, taigi, beprasmybė tęsiasi, prarasdama ką sėdmenų judinimą“. Talibano valdymo laikotarpiu kontūrus, prarasdama taikinį, persmelkdama absoliučiai buvo uždrausti arbatos virdulių švilpukai, pranešan- visus gyvenimo sluoksnius ir galiausiai pačią sąmonę tar- tys, kad vanduo užvirė. si įkyrus tirštas rūkas, grėsmingas, nepažįstamas tamsus Tai jau nėra paprasta autocenzūra, tai žmogui pri- vanduo, iš kurio žmonės tuščiai bando kapanotis. metama nuolatinės savikontrolės būsena, kai privalu Tai galutinė paslėptos totalitarizmo prievartos sta- varžyti viską, net smulkiausius gestus, net visiškai na- dija – individai tampa nepatikimi, grėsmingi, nesu- tūralius kūno judesius. Antai Talibanas, įsitvirtinęs prantami ir nepažįstami net patys sau. Irane, Afganistane, draudžia viešumoje juoktis. Gerai žinomi objektai laikomi įtartinais būtent to- Literatūra dėl, kad yra gerai žinomi. Žmonės verčiami nuolankiai gyventi iškrypėliško priekabiavimo sąlygomis, o jeigu Hannah Arendt. The Origins of Totalitarianism. Orlando, Fla.: Harcourt Brace ryžtasi parodyti pasitikėjimą ir atsiverti, poveikis būna and Company. 1979. visiškai priešingas negu tikėtasi. Yasmina Khadra. The Swallows of Kabul. Trans. John Cullen. New York: Tą galima palyginti su nuolatine pasala. „Mes prarado- Anchor. 2004. me bet kokį supratimą, kas yra ramybė. Tyla arba lopšinė Dominique Linhardt. Dans l‘espace du soupcon. Esprit: Terrorisme et contre- mums kelia siaubą“ (Khadra, 2004: 35–36). Dominique’as terrorisme, la guerre perpétuelle? (Août-septembre 2006): 70–80. Linhardtas, kalbėdamas apie terorizmą, teigia: „Gyveni- mas atakuojamas, nusitaikant į tuos dalykus, kurie paprastai ir yra to gyvenimo garantas“ (Linhardt, 2006: 73). Iš anglų kalbos išvertė Rasa BALOČKAITĖ Totalitarinė prievarta aukščiausią tašką pasiekia tuo momentu, kai siaubas tampa nerealus, kitaip tariant, Anne-Marie Roviello. The Hidden Violence of Totalitarianism: The Loss of the neįvardijamas, nematomas. Tam reikalingos trys sąly- Groundwork of the World. Social Research 74:3 (2007), 923–930. © 2007 The gos. Pirma, būtina priversti totalitarinio režimo aukas, New School. Reprinted with permission of John Hopkin’s University Press.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 79 Iš kultūros istorijos

Vytautas LANDSBERGIS

ČIURLIONIO PIRŠTAS

advyga Čiurlionytė 1988 m. padovanojo man keletą Neabejotina, kad tai kunigaikščio Mykolo Oginskio Jnuotraukų, vertingų ir svarbių jos brolio biografijai. orkestrantai Plungės dvaro parke. Uniforminės kepu- Unikalių tuo, kad tai tikriausiai – originalai. rės su emblemomis, gal ir kita kolektyvo apranga. Tarp Čiurlionis noriai fotografavo arba paprašydavo ką jaunų vaikinų ir pats Mikalojus Konstantinas Čiurlio- nors iš artimųjų, pats ryškindavo. Štai įdomi atminti- nis, jau kiek vyresnis, apsirėdęs kaip miesto inteligen- nė fotografija, prie kurios jis yra pridėjęs ranką, regis, tas arba menininkas, tad atvykęs aplankyti buvusių ir tiesiogine prasme. kolegų. Ta kelionė atspindėta kaip prisiminimas jo

M. K. Čiurlionis su orkestrantais Plungės dvaro parke

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 laiškuose. Ir dokumentuojančioje dėkingumo dovano- je kunigaikščiui – tai Polonezas dūdų orkestrui, išli- kusi ir kai kada atliekama partitūra, 1900 m. vasaris (juodraštis, po to perrašyta). Laikas ir būtų 1900-ųjų vasara. Galimas fotografas pagalbininkas – brolis Povilas Čiurlionis, kurio toje nuotraukoje, regis, nėra. Ryškino ir džiovino tikriausiai Mikalojus Konstantinas, drėgnos fotografijos vir- šutiniame kairiajame kampe tądien palikęs savo (kieno daugiau) plataus nykščio inkriminuojantį atspaudą. Priėmę šią hipotezę, turėtume išties unikalų asmens tapatybės dokumentą. Dabar uždavinukai. Nuotraukos jaunimas – tai bū- simi profesionalai, netrukus, po 1902 m., kai mirė ku- Trobesys ir šeši studentai

Piliakalnis ir galimai MKČ piršto atspaudas Du studentai Studentas pilies fone nigaikštis, pasklidę po Žemaitiją ir plačiau. Šiandien paskleidus jų veidus laikraščiuose arba ekrane, ar neatsi- ras, kas atpažintų savo senelį – prosenelį prieš 117 metų? Galėtų būti išėjęs amžinybėn prieš 70. Reiktų dairytis ir muziejuose, kur gal pasitaikytų saugomų ne vien dvari- ninkų šeimų nuotraukų. Į darbą, kraštotyrininkai. O ar nėra ir kodėl nėra Čiurlionio draugijos pačioje Plungėje? Nuotraukos pastatai. Ilgasis medinis – galimai „muzikantinė“, kadaise, jau sovietų laikais, nuardyta ir iškelta į rajoną kaip vietos mokykla. Patikrinki- me. Fantastinis siluetas su bokštais horizonte – lyg iš M. K. Čiurlionio paveikslų, bet juk tikrovė! Reiktų ap- vaikščioti dvaro apylinkes, tikrinti galimus rakursus. Jauniausias studentas Greta MKČ iš dešinės Viliuosi, atsiras jaunesnių talkininkų.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 81 Laikai ir žmonės

Vytautas BUDVYTIS

JONO BASANAVIČIAUS ATNAŠAVIMAS PRIGIMTAI KALBAI*

Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasia! Toks mūsų troškavimas ir noras. Jonas Basanavičius. Prakalba. Aušra. 1883, nr. 1.

ono Basanavičiaus (1851–1927) gyvenime ir veiklo- žadindamas lietuvių savimonę, tautinio atgimimo pa- Jje galima išskirti tam tikras „žvaigždžių valandas“, stangas telkdamas į vieną intelektualinį centrą. kaip yra sakęs Kovo 11-osios Akto signataras, šviesaus Basanavičius Aušrą parengė, pirmojo numerio pra- atminimo Romualdas Ozolas (1939–2015). Visų pirma, kalbą (priekalbą) parašė Prahoje. Kai 2015 m. lankiausi tai 1905 m. sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, parei- Čekijos sostinėje, mačiau vietas, susijusias su Basana- kalavęs, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija, priėmęs vičiumi. Namas šalia Jėzuitų bažnyčios Karolio aikštė- memorandumą, adresuotą Rusijos Ministrų tarybos je (ček. Karlovo náměstí), kur apsistojęs parašė garsiąją pirmininkui grafui Sergejui Vittei. 1907 m. pavasarį prakalbą, neišlikęs. Ten dabar poliklinika. Kampinis įsteigta Lietuvių mokslo draugija, kurią pats Basanavi- namas Vinohradų rajone, Balbinova gatvėje, tikslus da- čius, ko gero, laikytų reikšmingiausiu savo darbu. Na, bartinis adresas – Anglická 15 / Balbínova 1 (529), kur o viską vainikavo 1918 m. Vasario 16-oji – Nepriklau- Basanavičius gyveno kiek ilgėliau, tebestovi. Lietuvos somybės Akto pasirašymas ir dokumento vykdymas, ambasados, istoriko Vaido Šeferio ir kitų geros valios atkuriant valstybę. žmonių pastangomis ant šio pastato sienos 2013 m. buvo Dar viena „žvaigždžių valanda“ neabejotinai laiky- atidengta memorialinė lenta čekų ir lietuvių kalbomis, tinas pirmojo lietuviško laikraščio Aušra (1883–1886) įamžinusi Basanavičiaus ir Aušros atminimą Prahoje. pasirodymas – nepamirškime, kad leidinys buvo su- Verta paminėti, kad kitoje gatvės pusėje anuomet gy- manytas, rengiamas, leidžiamas ir platinamas lietuviš- veno ir būsimoji Basanavičiaus žmona, jo gyvenimo kos spaudos draudimo laikais. meilė Gabriela Eleonora Mohl (1861–1889). Aušra ne tik forma, bet ir turiniu buvo pirmas lie- Aušros žurnalo (ar laikraščio, kaip patys aušrinin- tuviškas pasaulietinis periodinis Didžiajai Lietuvai kai vadindavo) pasirodymas – svarbus įvykis Lietu- skirtas leidinys, spausdintas lotyniškomis raidėmis. vos istorijai. Apie Aušrą nemažai rašyta tarpukariu, Išskirtinis šio mėnraščio nuopelnas tas, kad jis ugdė laikraštis tyrinėtas net sovietmečiu, ypač jo pabaigo- meilę ir pagarbą gimtajai kalbai, kovojo už jos teises, je, ir dabar – atkūrus nepriklausomybę. Tačiau tam tikri aspektai tebėra išsamiau neaptarti. Istoriografi- * Parengta pagal pranešimą, skaitytą Lietuvos nacionalinio muziejaus Signa- ja pripažįsta faktą, kad Aušra žadino lietuvių tautinę tarų namuose savimonę. Tačiau kaip tas buvo daroma? Kuo remtasi,

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 į ką apeliuota? Problema abstrakti, bet moksliškai labai įdomi. Ką patys aušrininkai anuomet įsivaizdavo? Kaip jie suvokė save? Ir, svarbiausia, kaip bandė perteikti skaitytojams gimtosios kalbos reikšmę tautos sa- vimonei? Šiame straipsnyje tai ir bus aptarta, pagrin- dinį dėmesį kreipiant į Basanavičiaus indėlį. Iš esmės tai istoriografinis savęs suvokimo tyrimas. Kalbos reikšmės tautai klausimus Lietuvoje imta teoriškai nagrinėti jau XX a. pradžioje. To ėmėsi vienas pirmųjų profesionalių lietuvių filosofų Ramūnas (Romanas) Bytautas (1886–1915), kurio analitiniai šios tematikos darbai tebėra aktualūs.1 Šiandien tautinės tapatybės klausimus bene nuosekliausiai nagrinėja filosofas Bronislovas Kuzmickas.2 Apibendrinant galima teigti, kad tautą vienija bendrinė kalba, raštija ir kultūra. Gimtąją kalbą praradusi tauta tampa dalimi tos tautos, kurios kalbą perima ir prie kurios turi de- rintis. „Nebylės“ tautos dvasia neišvengiamai kinta… Tautiškumas glaudžiai susijęs ir su politiškumu – tau- Memorialinė lenta ant namo Prahoje Balbinova gatvėje sienos. 2015 m. ta yra visavertė tik turėdama savo valstybę, nes tada ji Vytauto Budvyčio nuotr. tampa istorijos subjektu. Paminėsiu keletą svarbesnių apibendrinimų ir nau- lių vargai baudžiavos laikais ryškiai įsirėžę į kultūrinę jų įžvalgų apie Basanavičiaus kilmę, jau skelbtų spau- šeimos atmintį. doje,3 pristatytų konferencijoje-minėjime daktaro Svarbus ir baudžiavos panaikinimo Užnemunėje gimtinėje Ožkabaliuose.4 faktas, į kurį pastaruoju metu atkreipė dėmesį Mažo- Pirminė idėja, impulsas iš naujo pasigilinti į Ba- sios Lietuvos istorijos tyrinėtojas dr. Martynas Pur- sanavičiaus kilmę buvo prielaida apie dvasios aristo- vinas. Užnemunėje 1807 m. buvo įvestas Prancūzijos kratiją, suformuluota Voluinės dvarininko Henriko (dar žinomas kaip Napoleono) civilinis kodeksas, gy- Ževuskio (Rzewuski, 1791–1866).5 Pasak jo, kilmin- ventojams suteikęs asmens laisvę (be žemės). Bet žmo- gumas priklauso ne vien nuo kilmės – „kraujo aristo- nių priklausomybė dvarams netrukus buvo atkurta, o kratui“ gali prilygti „dvasios aristokratas“. Kilmę at- baudžiava galutinai panaikinta tik 1864 m. Purvinas stoja išsilavinimas, tačiau jis – tai ne vien žinios, bet ir pabrėžia, kad Užnemunėje, kuri po Abiejų Tautų Res- tradicijos, moralė, patriarchalinio gyvenimo vertybių publikos padalijimų atiteko Prūsijai, prasidėjo pertvar- laikymasis.6 kymai pagal Prūsijos XVIII a. pabaigos standartus. Turimi istoriniai duomenys leidžia kelti pagrįstą Bet XIX a. pradžioje Prūsiją „apdaužė“ Napoleonas prielaidą, kad Basanavičius buvo „dvasios aristokra- Bonapartas. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III tas“. Beje, pats daktaras ne tik tyrinėjo savo kilmę, jam (valdė 1797–1840), pasitraukęs į Klaipėdą, čia sumanė apskritai būdinga gili autorefleksija.7 pertvarkyti valstybę (suteikti miestams naujas teises ir Baudžiava Suvalkijoje, kaip nurodo istorikai Jonas To- pan.), be kita ko – panaikinti baudžiavą. Dokumentus toraitis,8 Antanas Tyla,9 įvesta palyginti vėlai (XVIII a. pradėta rengti 1806 m. Bet procesas užsitęsė. 1807 m. pabaigoje). Basanavičius, kaip žinome, augo laisvųjų buvo sudaryta Tilžės taika – prancūzai sustojo ties Ne- pasiturinčių valstiečių šeimoje. Bet senelių ir prosene- munu. 1812 m. žlugo didysis Napoleono žygis į Mas-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 83 kvą. 1815 m. pagal Vienos taikos kongreso nutarimus tas aušrininkų susirašinėjimas, daugiausia iš Aušros Užnemunė atiteko Rusijai. Vis dėlto vadinamojoje leidimo laikų. Sutvarkyti laiškai dabar saugomi Vil- Lenkijos Karalystėje, į kurios sudėtį įėjo ir lietuviška niaus universiteto bibliotekoje, prof. Domas Kaunas Užnemunė, liko sava jurisdikcija – be baudžiavos! Bet, su kolegomis parengė ir išleido faksimilinę archyvo pasak Purvino, įstatymai yra viena, o realus gyveni- publikaciją.16 mas – visai kas kita. Kai kur tekdavo laukti dešimtme- Tarp kitų yra ir Basanavičiaus laiškas Jurgiui Mik- čius, kol valstietis taps ne tik laisvas, bet ir gaus žemės. šui (1862–1903), rašytas 1883 m. balandžio mėnesį, kai Taigi, Suvalkijoje (ir Ožkabaliuose) baudžiava buvo pirmasis Aušros numeris jau buvo pasirodęs. Daktaras panaikinta anksčiau negu visoje Didžiojoje Lietuvoje. ragina: „Skaistumą kalbos turi saugoti kaip savo akį, Štai kodėl, pasak Martyno Purvino, tautinis atgimi- kad in Aušrą ne inlistų koks vokiškas žodis arba slovė- mas prasidėjo būtent šioje šalies dalyje. Tokia įžvalga, niškas ir kiti germanizmai (etc. Aušra […] išguldit ant nors atrodo argumentuota, vis dėlto reikalauja išsa- mūsų liežuvio!!?)“.17 Taigi, pabrėžiama būtinybė, kad mesnių istorinių tyrimų. leidėjas stropiai prižiūrėtų Aušros kalbą, ji turinti būti kuo švaresnė. Aušros turinio analizė Reikšmingas vaidmuo, puoselėjant kalbą, skiriamas grožinei literatūrai. Nors pats Basanavičius grožinių- Basanavičius Aušroje iš viso paskelbė apie 70 dides- poetinių kūrinių, atrodo, nepaskelbė, bet vieną tekstą nės ar mažesnės apimties straipsnių. Iš jų apžvelgsime čia vis dėlto būtina paminėti – tai Stanislovo Railos tuos, kuriuose labiausiai atsispindi tautinės savimonės (1844–1918) pamfletas „Ant milžinkapių“,18 kurio pa- žadinimas, pasitelkiant kalbą. grindas – Dante’s „Dieviškosios komedijos“ siužetas. Pirmiausia paanalizuokime pirmojo numerio pra- Pamfleto pagrindinis veikėjas Dantė, iš dangaus kalbą.10 Tai tikra aušrininkų programa, kurios esmi- nusileidęs į nepažįstamą žemę, girdi bjaurius murmė- nių principų laikytasi per visą Aušros leidimo laiką. jimus ir visokias nesuprantamas kalbas. Prisimena, Basanavičius tarsi nusistebi, kad tauta, tiek amžių kaip savo mokytojo poeto Vergilijaus vedžiojamas po buvusi „paniekinta ir prispausta [...], iki šiai dienai dar pragarą sutiko pulkelį žmonių, kurie „riedamiesi tarp gyva liko!“11 Nerimaudamas dėl Lietuvos mažėjimo tiek savęs stumdosi po peklą ir savo tėvų ieško, bet jų neran- teritorijos, tiek kalbos atžvilgiu, apgailestauja: „Daugu- da, nes vieni savo tėvų kalbos nesupranta, o kitų jie pa- mas Lietuvių, parubežiuose su kitomis tautomis gyve- tys nepermano“.19 Dantė klausia Vergilijaus, iš kur tie nančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas.“12 vargšai. Šis atsako girdėjęs, „būk vieni iš jų savo vardo, Tai leidžia daryti liūdną išvadą: „Lietuva pamažėliu o kiti ir tėvų atsižadėję ant svieto, ir už tai dievas juos nyksta, nes nyksta jos kalba!“13 Basanavičius piktinasi, pakorojęs, kad aname gyvenime visiškai jie užmirštų kad lietuviai negali mokytis savo gimtąja kalba, primin- savo vardą ir amžinai neberastų savo tėvų, kurie jiems damas tautų lygybės principą: „Juk ir mes esame tokie galėtų tai priminti“.20 Tačiau iš kur yra tie Dievo pra- pat ž m o n ė s [čia ir toliau išretinta mano – V. B.], kaip keikti žmonės, Vergilijus negalėjo atsakyti. Dabar su- ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulin- tikęs paprastą žmogelį, Dantė susivokia, kad tai vieno čiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudo- iš pragare matytų nelaimingųjų sūnus: tis.“14 Aušros skaitytojai tarsi raginami siekti, kad ir juos pagaliau pripažintų atsakingais, laisvais žmonėmis.15 „Dantė. Tu žmogus? (ieško jame ženklų žmogystės). Reikėtų paminėti lietuvių tautinio atgimimo tyri- Kokios kalbos? mams ir apskritai Lietuvos istorijos mokslui reikšmin- Vyrelis (šypsodamas). Kokios ten aš kalbos? gą įvykį, kad prieš kelerius metus buvo rastas Aušros Aš kalbos nemoku, nėjau į mokslus, ot, bajorai, archyvas. Kaune, remontuojant apleistą namą, aptik- ponai, tie tai moka kalbos...

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Dantė (nesuprasdamas). Kaipgi tu kalbi, kad sakaisi lietuviais, mylinčiais savo nuvargintą žemę, savo myli- kalbos nemokąs? mą kalbą bei reikalus mūsų savo tautos“, – tokiais žo- Vyrelis (stebėdamasis). Kalbu... ot, geradėji, koki džiais baigiamas išsamus istorinis straipsnis.24 mūsų kalba, Kadangi žinomi istoriniai šaltiniai fragmentiški ir šnekame taip sau tarp savęs; o bajorai, ponai... tendencingi, čia išsakomų idėjų, ypač susijusių su mo------derniai suprantama protėvių meile gimtajai kalbai, Dantė (pakeldamas rankas). Koks čia kraštas, koks negalime nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau svarbu, čia kraštas? kad čia atsispindi bandymas retrospektyviai įistorinti, Vyrelis. Tą kraštą mes vadiname Lietuva, bet...“21 suvalstybinti lietuvių kalbą. Juk tai, kad lietuvių kalba nebuvo laiku (ypač XVI–XVII a.) suvalstybinta, yra Šis Railos satyrinis pamfletas parodo, kad atsisakiu- bene didžiausia Lietuvos kultūros (ir ne tik) istorijos siųjų savo kalbos laukia Dievo bausmė – jie amžiams spraga. Basanavičius tą suvokė. pasmerkti klaidžioti po pragarą. Autorius, ugdydamas Straipsnyje „Iš mūsų preaigos. Kas tai yra „dai- lietuvių sąmoningumą, žadindamas tautinę jų savi- na“?“25 pabrėžiama, kad lietuvių protėviai buvę itin monę, apeliuoja į sunkias tuometinės Lietuvos tauti- aukštos kultūros, pateikiamas platus istorinis konteks- nes ir sociokultūrines realijas, netgi švelniai baugina tas, susijęs su Basanavičiaus, galima sakyti, gyvenimo skaitytojus. Aiškiai matoma ir šviečiamoji aušrininkų tema – lietuvių kilmės iš senovės trakų apmąstymais, misija, nes šis pamfletasAušros skaitytojus supažindi- aiškinama žodžio „daina“ etimologija. na su „Dieviškąja komedija“ – vienu geriausių pasaulio „Kožnam suprantama“, kad lietuvių protėvių migra- literatūros kūrinių. ciją iš Azijos ir Trakijos į Baltijos jūros pakrantę lėmė Aptarkime keletą paties Basanavičiaus tekstų, ku- svetimųjų priespauda ir kad nuo jos traukėsi ne kil- riuose atsispindi mums rūpima tematika. Straipsnyje mingieji, bet „žmonės vargingi, dėl kurių brangiausia „Apie senovės Lietuvos pilis“,22 remdamasis vokiečių yra kalba prigimta, tikyba ir liuosybė, o ant kurių pečių kronikomis ir metraščiais, iš šaltinių išrankiojęs lie- visados sunkiausios naštos užkraunamos [...].“26 Apie tuviškų pilių vardus, vaizdingai aprašė lietuvių kovas neemigravusį elitą rašoma: „Anose žemėse gyvenant su kryžiuočiais, didvyrišką Pilėnų ir Kauno pilies ir po svetimu jungu – būtent rymišku – patekus, bajo- gynimą, išryškino tauriausius senovės lietuvių būdo rai ir kunigai lietuviški pirmiausia atsižada nuo savo, bruožus: „[...] liuosybę savo tėviškės, savo tikybą (vie- o priima rymišką kalbą, taip lyginai, kaip vėlesniame rą) ir p r i g i m t ą k a l b ą apginti nuo Vokiečių buvo laike jie lenkišką prisisavino ir lygiai taip, kaip dabar, dėl mūsų prosenių dalykas šventas, taip ir pilis striunyti lietuviškose bažnyčiose lenkiškai kalbai viešpataujant, (budavoti) ir prie jų įtaisymo dirbti ėjo kiekvienas – se- daugiausiai Lietuviai į Lenkus pavirsta [...].“ 27 nas ir jaunas – su didžiausiu noru, ir iš viso pavieto Pabrėžiama, kad gimtoji kalba yra viena iš pamati- (kreizo)“.23 nių tautos kultūros vertybių, jos išlaikymas iš esmės Basanavičius pabrėžia, kad lietuvių protėviai mylė- garantuoja tautos išlikimą. Basanavičius savo mintis jo ne tik laisvę, nepriklausomybę, bet ir gimtąją kalbą. pagrindžia istoriškai. Parašyti šį straipsnį kaip ir plėto- Tuo, be abejo, skatinamas ir Aušros skaitytojų tautinis ti lietuvių kilmės iš trakų prielaidą iš dalies paskatino sąmoningumas, ugdoma jų pagarba lietuvių kalbai, o tuometinė atskirų Lietuvos gyventojų grupių socialinė tautos kultūra susiejama su politinės laisvės ir nepri- ir kultūrinė padėtis. Kita vertus, straipsnio dalies, ap- klausomybės idėja. „Atsimindami veikalus garbingų tariančios kalbą, argumentacinė logika rodo, kad siek- senelių mūsų, tą visą kraują, kursai už liuosybę mūsų tinas tautinis lietuvių sąmonėjimas grindžiamas ant- tėviškės, mūsų brangios kalbos pralietas tapė, rūpinki- laikiškumu. Antlaikiškumas čia suprantamas kaip tam mės paveizdą prabočių sekdami, visuomet būti tikrais tikri logiški pasikartojimai, tautos istorinei raidai bū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 85 dingos atgimimo bangos – tauta susiformuoja, sukuria kalbą – kur kur – ale dievo namuose! […] O tai ir ne- valstybę, nutautėja, praranda valstybę, atgimsta, atkuria divai, nes gudiški ir mozūriški kunigai, vieton sėti sėklą valstybę ir t. t. Dabar Lietuvos istoriografija tautinį at- dievo, sėja tarp lietuvių per bažnyčias lenkišką kalbą, gimimą traktuoja iš modernistinės perspektyvos. Ant- kurios nieks neprašo, o naikina lietuvių didžiausią laikiškumo konceptas Lietuvos humanitarikai žinomas, skarbą, būtent jų puikią prigimtą kalbą!“32 Jo many- bet istoriniuose tyrimuose kol kas plačiau netaikomas, mu, pamaldos bažnyčiose vyksta lenkų kalba ne tik nors ši teorinė prieitis yra moksliškai perspektyvi. siekiant sunaikinti lietuvių kalbą, bet ir norint lietu- Kai lenkų laikraštis Dziennik Poznanski užsipuolė vius vėl paversti pagonimis, nes labai sunku melstis Aušrą, dėstydamas negatyvų požiūrį į lietuvių tautą, jiems nesuprantama kalba. Ši mintis įdomi tuo, kad ji Lietuvos istoriją, tautinį sąjūdį, Basanavičius stambia- diametraliai priešinga anuomet vyravusiam lenkų po- me poleminiame straipsnyje28 ryžtingai atrėmė ten- žiūriui, esą lietuvių kalba „pagoniška“. dencingą ir nepagrįstą kritiką, patyčias, net šmeižtą, Basanavičius paneigė Dziennik Poznanski dėstomą retoriškai klausdamas: „Ar lenkai bene užmiršo jau stereotipinę nuomonę, neva Aušra, žadindama lietu- apie tą garsingąjį [Liublino – V. B.] Unijos atsišaukimą: vių meilę tėviškei, pjudo lietuvius prieš lenkus: „Mums „Valni su valnais, lygūs su lygiais?“29 Apgailestavo, kad visados rodėsi, kad kožnas teisybę mylintis ir protingas lenkai Lietuvą laiko lenkiška žeme, o lietuvius, kurie žmogus pagirtų mus už tai, kad mes savo kalbą mylime, trokšta savo gimtąją kalbą išlaikyti ir Lietuvos nepri- taip lygiai kaip tie patys lenkiški laikraščiai giria tuos pažįsta kaip lenkiškos, priima toli gražu ne broliškai, lenkus, kurie savo kalbą myli.“33 Remdamasis tvirtais nors „apie draugystę mėgsta šnekėti kur tik jiems rei- loginiais argumentais, straipsnio autorius teigia, kad kia“. Basanavičius tokiems atkerta griežtai: „Argi mes mylėti gimtąją kalbą yra protinga ir teisinga. Stebisi, turime iš „broliškos“ meilės išsižadėti savo gyvasties ir kodėl Dziennik Poznanski žurnalistams taip nepatin- duotiesi „broliams“ praryti, kad jie riebesni ir stipresni ka, kad lietuviai tarpusavyje lietuviškai šneka, nors taptų?.. Niekados!“30 lenkų kalba, pasak aušrininko, grožiu nė iš tolo ne- Į Dziennik Poznanski dėstomą nuomonę, kad būtent prilygsta lietuviškai. Į lenkų laikraščio teiginį, neva lenkų literatūros atstovai – Mickevičius, Kondratavi- žemaičių kunigai, užuot rūpinęsi išsaugoti „lenkišką“ čius, Kraševskis – iškėlė Lietuvos praeitį į literatūrines patriotizmą, yra priversti triūsti, platindami lenkystę, aukštumas, pastatydami Lietuvai paminklą, kokio ji ir dėl to lietuvių išjuokiami, atsako: „mūsų mylimi ir pati niekada nebūtų įstengusi pasistatyti, Basanavičius tikrai lietuviški kunigai tokiais niekniekiais, kaip pla- atsako: „Adomas Mickevičius, L. Kondratavičius, J. I. tinimas lenkiškystės, niekados neužsiėmė ir neužsii- Kraševskis [...] – turi lietuviškas, ne lenkiškas pravar- ma“.34 Basanavičius įžvalgiai konstatuoja, kad tokia des; yra lietuviai, paeina iš Lietuvos ir jų gyslose teka gudria taktika bandoma nuteikti prieš Aušrą lietuvių lietuviškas kraujas.“ Ir pabrėžia: „Todėliai matome, jog dvasininkiją, tačiau tikisi, kad apsišvietę lietuvių ku- ne lenkai, bet patys lietuviai, nors svetimoje kalboje ra- nigai „eis ne prieš mus, bet su mumis ir nekaltins mus, šydami, pastatė tokį savo Lietuvai paminklą, kokį patys kad mes lietuviškai kalbame ir dumojame“.35 Straipsnis lenkai neįstengė ir neįstengs sau pasistatyti.“31 baigiamas retoriniu filosofiniu klausimu pamąstymui: Ypač papiktino minėto laikraščio teiginys, esą po- „O dangiškoji teisybė, kurgi tu dingai?“36 litiniu ir tautiniu požiūriu lietuviai yra tik kitoniškai Pranešimą „Fried. Kuršaitis“37 Basanavičius prade- kalbantys lenkai, be to, istoriškai nepagrįstas lietuvių da nuo apsilankymo Karališkosios čekų mokslo drau- lyginimas su bretonais ir baskais. Į tariamą žavėjimąsi gijos sueigoje. Pasak jo, iš visų Europos tautų vieni če- lietuvių kalba ir reiškiamą susirūpinimą ja Basanavi- kai dar jaučia šiek tiek meilės ir užuojautos lietuviams. čius atšovė: „Dvasiška valdžia Vilniaus vyskupystės Stipresnės tautos visada linkusios kankinti silpnesnes, dantis sukandusi naikino iki šiol ir išnaikino lietuvišką siekdamos išnaikinti jų kalbas ir jas pačias. Pritaria

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 čekų šviesuomenės nuomonei, kad nedraugiškumą Šiuo pasakojimu siekta parodyti lietuviams gim- tarp tautų mažina švietimas ir mokslas. tosios kalbos vertę, neneigiant kitų kalbų mokėjimo Pristatęs Karaliaučiaus universiteto profesoriaus svarbos, tačiau aiškiai parodant, kad svetima kalba ne- Frydricho Kuršaičio nuopelnus mokslui, lietuvių tautai prilygsta gimtajai. Basanavičius apgailestauja, kad lie- ir kalbai, iškelia jo pastangas saugoti lietuvybę Prūsų tuviai, užuot stengęsi pažinti savo puikiosios, brangio- Lietuvoje, išvardija svarbiausius jo veikalus (žodynus, į sios tėvų kalbos didybę, patys ją niekina. Ir retoriškai lietuvių kalbą išverstas knygas ir pan.), pamini jo leis- klausia, kada gi atsiras Lietuvos Mezzofanti’s, kuris žo- tą laikraštį Keleivis ir daro išvadą: „Pavedęs visą savo džiais ir darbais įžiebtų lietuviams meilę savo kalbai... gyvenimą Lietuvai ir tyrinėjimui mūsų kalbos Kuršai- tis lietuvišką kalbą taip numylėjo, jog šiandien Lietuvoj Išvados rastumei labai mažai vyrų, kurie galėtų su juomi susily- ginti pažintyje mūsų kalbos.“38 Profesoriaus išsimoks- 1. Aušroje vyravo religinė, filosofinė, etinė, loginė, is- linimą, darbštumą ir nuopelnus lietuvybei iškelia kaip torinė argumentacija, žadinanti lietuvių tautinę savi- sektiną pavyzdį tiems prasišvietusiems lietuviams, ku- monę, grindžiamą kalba. Tautiškumo ir žmogiškumo rie skuba virsti vokiečiais ar lenkais: „p. Kuršaitis savo santykis apmąstomas abstrakčiai – paliečiami filoso- gyvenimu ir darbais aiškiai parodė, jog ir Lietuvis per finiai ir etiniai (tiesa, laisvė, dora, viltis, teisingumas, savo išmintį, gerus darbus ir t i k r ą apšvietimą gal už- išmintis, savęs pažinimas) aspektai. Remiantis tvirtais sipelnyti visame sviete garbę likdamas tikru Lietuviu ir loginiais argumentais, siekiama parodyti, kad savo mylėdamas savo kalbą ir brolius!“39 kalbą mylėti yra teisinga ir išmintinga. Kuršaičio lietuvių kalbos tyrinėjimus šiandienos 2. Žvelgiant retrospektyviai, kalba nelaikoma vienin- mokslas išties pripažįsta, juos vertina, tačiau prie lietu- tele tautinės tapatybės atrama. Neišsižadama tų lietu- vių tautinio atgimimo jis pats tiesiogiai, atrodo, nepri- vių, kurie nebekalba lietuviškai. Neneigiama svetimų sidėjo. Šiame kontekste Basanavičius pabrėžia būtent kalbų mokėjimo vertė. Tačiau parodoma, koks svarbus švietimo apskritai ir švietimo gimtąja kalba svarbą. tautos ateičiai švietimas gimtąja kalba. Svetimos kalbos nėra blogis, siektina mokėti jų kuo 3. Tai, kad lietuvių tautinė savimonė žadinama, pasitel- daugiau, bet šviestis, mokytis reikėtų gimtąja kalba. kiant gimtąją kalbą, lėmė istorinė raida. Puoselėdamas Išlikti lietuviu, neišsižadant savo kalbos, yra garbinga lietuvių kilmės iš senovės trakų teoriją, Basanavičius ir išmintinga. Straipsnis labiau skirtas jaunuomenei, bandė siektiną tautinį-kalbinį lietuvių sąmonėjimą pa- jame galima įžvelgti tam tikrų užuominų apie lietu- grįsti antlaikiškumu. viškų (daraktorinių) mokyklų palaikymą ir plėtrą. 4. Tautosaka, kalba, istorinė tautos raida siejasi laike ir Rašinyje „Mezzofanti ir prigimta kalba“40 Basanavi- erdvėje. Propaguojant kalbą, siejamą su tautos dvasia, čius atpasakoja italų kardinolo Mezzofanti’o41 ir žydų bandoma rekonstruoti senovės lietuvių etosą. poeto Dr. A. Franklo diskusiją apie gimtosios kalbos 5. Ryškus Aušros siekis vienyti, o ne skaldyti tautą. svarbą kūrybai. Kardinolas klausia poeto, kurio gim- Toks vienijimas grindžiamas gimtosios lietuvių kalbos toji kalba yra čekų, kodėl eilėraščius jis rašo daugiau- puoselėjimu, bendros tautinės kultūros ugdymu. sia vokiškai. Šis atsako klausimu: „Bet ar ne vis lygu, kokioj kalboj mes savo dūmą išreiškiame?“ Kardinolas * * * griežtai su tuo nesutinka, teigdamas, kad jam gimtoji italų kalba yra brangiausia ir mieliausia iš visų pasau- Sociopolitiškai ir etnokultūriškai užguitiems to lio kalbų, tik itališkai jis gali laisvai reikšti savo mintis. meto lietuviams Aušra siekė priminti, kad jie irgi yra Basanavičius priduria: „Taip kalbėjo žmogus, kursai žmonės su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pažinojo ir mokėjo penkiasdešimtis kalbų!“42 pareigomis. Žmogiškumo idėja ne mažiau aktuali ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 87 šiandien – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio iš- atgimimo laikų laikraštį Tėvynės sargas (1896–1904). Plačiau žr.: Zita vakarėse. Privalome to nepamiršti. Medišauskienė. Apie dvarininkų ir valstiečių santykius ne iš klasių kovos pozicijų. Dvaras modernėjančioje Lietuvoje XIX a. antra pusė – XX a. pirma pusė. Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla. 2005, p. 15–25. 1 Ramūnas Bytautas. Tauta ir tautiška sąmonė. Aušrinė. 1912, nr. 17, p. 112–115; 16 Auszros archyvas: Martyno Jankaus rinkinys (sudarė ir parengė Domas nr. 18, p. 145–149; nr. 19, p. 179–186; perspausdinta in: Ramūnas Bytautas. Kaunas, Audronė Matijošienė). Vilnius: Vilniaus universitetas. 2011. Tauta ir tautiška sąmonė (su Bronislovo Genzelio įvadu). Problemos. Vilnius. 17 Jonas Basanavičius. Laiškas J. Mikšui, 1883 m. balandis. In: Auszros archy- 1988, t. 39, p. 108–123. vas: Martyno Jankaus rinkinys (sudarė ir parengė Domas Kaunas, Audronė 2 Bronislovas Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. Vilnius: Mintis. 1989; Matijošienė). Vilnius: Vilniaus universitetas. 2011, p. 91. Bronislovas Kuzmickas, Liliana Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. 18 Stajē Szunbajoris [Stanislovas Raila]. Ant milžinkapių. Aušra. 1884, nr. 1 / 2 / 3, Vilnius: Rosma. 1996; Bronislovas Kuzmickas. Tautos tapatumo savimonė. p. 53–55. Lietuvių savimonės bruožai. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos 19 Ten pat, p. 53. centras. 2007; Bronislovas Kuzmickas. Lietuviškas tapatumas: kultūra ir 20 Ten pat. valstybė. Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos 21 Ten pat, p. 54–55. sąlygomis. Vilnius: Kronta. 2008, p. 166–183. 22 Jonas Bassanawiczius. [Jonas Basanavičius]. Apie senovės Lietuvos pilis. 3 Vytautas Budvytis. Jonas Basanavičius: kilmė mikroistoriniu žvilgsniu. Aušra. 1883, nr. 1, p. 15–18; nr. 2, p. 36–41; nr. 3, p. 61–64; nr. 4, p. 97–104; nr. Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2013, nr. 4 (6), p. 3–14. 5, p. 129–135; nr. 6, p. 163–169; nr. 8 / 9 / 10, p. 236–242; 1884, nr. 1 / 2 / 3, 4 Vytautas Budvytis. Jono Basanavičiaus kilmė mikroistoriniu žvilgsniu p. 37–52. (pranešimas). Vasario 16-osios renginys „Istoriniai-literatūriniai skaitymai“, 23 Ten pat, 1883, nr. 2, p. 38. Lietuvos nacionalinis muziejus. Jono Basanavičiaus gimtinė (Ožkabaliai). 24 Ten pat, 1884, nr. 1 / 2 / 3, p. 52. 2015 m. vasario 13 d. 25 J. Bs. [Jonas Basanavičius]. Iš mūsų praeigos. Kas tai yra „daina“? Aušra. 5 Vytautas Berenis. Aristokratijos likimas: Henriko Ževuskio metamorfozės. 1886, nr. 3, p. 65–71. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 4: Liaudis virsta tauta. Vilnius: Baltoji 26 Ten pat, p. 67. varnelė. 1993, p. 217–233. 27 Ten pat, p. 68. 6 Ten pat, p. 224. 28 Birsztonas. [Jonas Basanavičius]. Aušra ir Džienik Poznanski’s. Aušra. 1883, 7 Jonas Basanavičius. Baudžiava Lietuvoje. Bartininkų kraštas. Vilnius: nr. 7, p. 185–196. Lietuvių mokslo draugija. 1907; Jonas Basanavičius. D-ro Jono Basanavi- 29 Ten pat, p. 186. čiaus autobiografija. Vilnius: Lietuvių mokslo draugijos leidinys. 1936; Jonas 30 Ten pat. Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922. 31 Ten pat, p. 188–190. Vilnius: Baltos lankos. 1997. 32 Ten pat, p. 191. 8 Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija. I dalis. Kaunas: Vytauto 33 Ten pat, p. 194. Didžiojo un-to Teologijos Filosofijos fak-tas. 1938; perleista Jonas Totoraitis. 34 Ten pat, p. 195. Sūduvos Suvalkijos istorija. I dalis. Marijampolė, 2003. 35 Ten pat. 9 Antanas Tyla. Jono Basanavičiaus kilmė. Dr. Jonas Basanavičius, 1851–1927. 36 Ten pat, p. 196. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. 2009, p. 8–21. 37 J. Bs. [Jonas Basanavičius]. Fried. Kuršaitis. Aušra. 1883, nr. 4, p. 102–104. 10 B. [Jonas Basanavičius]. Prakalba. Aušra. 1883, nr. 1, p. 3–7. 38 Ten pat, p. 103. 11 Ten pat, p. 3. 39 Ten pat, p. 104. 12 Ten pat. 40 B. [Jonas Basanavičius]. Mezzofanti ir prigimta kalba. Aušra. 1883, nr. 7, 13 Ten pat, p. 4. p. 210–211. 14 Ten pat. 41 Giuseppe Caspar Mezzofanti (1774–1849) – italų katalikų kardinolas, 15 Siekio būti pripažintam atsakingu, laisvu ir savarankišku žmogumi atspin- žymus hyperpoliglotas. džius istorikė dr. Zita Medišauskienė įžvelgė ir tyrinėdama kitą tautinio 42 B. [Jonas Basanavičius]. Mezzofanti ir prigimta kalba..., p. 211.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Paveldas ir paminklai

Regimantas PILKAUSKAS

ŽELDYNŲ ERDVĖS AKLAVIETĖ

Skverų atnaujinimo patyrimai Raguvoje ir Vadokliuose

ietuvos miestuose ir miesteliuose daug kur remon- architektas ir seniūnai patenkinti realizuotais projektais, Ltuojamos senosios aikštės, skverai. Keičiamos su- nors daugumai renginio dalyvių aikščių pertvarkymai at- skeldėjusios, nusidėvėjusios grindinio plytelės, kai kur iš- rodė neprofesionalūs ir nesuprantami.“ Kolegės nuomonė kertami pasenę, įvairiais genėjimais sužaloti ar pasiligoję mane sudomino, tad netrukus specialiai nuvykau į Ra- medžiai, raunami nušiurę krūmai, tačiau beveik niekur guvą ir Vadoklius apžiūrėti aikščių. Po apžiūros nutariau nepertvarkomas primityvus planas, dažnai suskaldytas parašyti šių aikščių pertvarkymo recenziją. Esu LKAS skersų, išilgų ir įstrižų takų, nebandoma pagerinti aikš- Kraštovaizdžio architektūros ekspertų tarybos narys ir tės ar skvero erdvės, pritaikyti jos nūdienos poreikiams, jaučiu visuomeninę pareigą tai daryti, juolab kad retas paisant grožio reikalavimų. Atrodo, nerūpi net sumažin- panašių objektų projektuotojas sulaukia vertintojų dėme- ti išlaidas remonto darbams ir vėlesnei priežiūrai. sio. Savivaldybių administracijos, o juo labiau LR Vyriau- Europoje skverus pradėta kurti XVII a. Didžiosios sybės padaliniai, kurie finansuoja aikščių pertvarkymus, Britanijos miestuose. Tai pagražinimui ir trumpam recenzijų rašyti neskatina, tikriausiai net nepageidauja. poilsiui skirti želdynai prie visuomeninių pastatų, Raguvos senąją turgaus aikštę su paminklu Šv. Flori- aikščių, gatvių. Jie dažniausiai būdavo kvadratiniai jonui, ilgainiui virtusią skveru, galima vadinti miestelio arba stačiakampiai, užimdavo vieną iš miesto kvarta- įžymybe, vizitine kortele. Ši aikštė, kaip ir dauguma kitų lų. Jų tinklas miestą darė erdvesnį, gyventojai turėdavo aikščių Lietuvoje, pastaraisiais metais, panaudojus Eu- kur leisti laisvalaikį. ropos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšas, buvo Lietuvoje skverai paplito XX a. Dažnai jie buvo kuria- išgrįsta įvairiaspalvių akmenų ir trinkelių mozaika. At- mi buvusių turgaus aikščių vietoje, todėl iš įpročio vadi- raminėmis betono sienelėmis išryškinti žemės paviršiaus nami aikštėmis. Didžiausias – Lukiškių skveras Vilniuje aukščių skirtumai tarp aikštės ir pietryčių kampe esančių (sukurtas 1952 metais). Kiti raiškesni: Utenio – Utenoje gatvių. Vietoj buvusio nežymaus žolėto šlaitelio įtaisyti (2004), Laisvės – Saldutiškyje (1997) ir Rietave (2005). platūs laiptai, jungiantys aikštę su miestelio pastatais, at- 2016 m. rugsėjo 29–30 dienomis Panevėžyje įvyko rodo pernelyg iškilmingai. Ant pakylų padrikai pasodin- Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) ta kalninių pušų, vieta, kuri, matyt, tarnaus kaip scena tradicinis renginys Želdynų erdvė. Panevėžio rajono vyr. kalbėtojams ar dainininkams, užpilta stambiu žvyru. architektas Saulius Glinskis renginio dalyviams papasa- Aikštės šiaurės rytų kampe išrikiuoti iš mūro ir me- kojo, kad prieš porą metų architektas Andrius Uogintas džio suręsti suolai, primenantys gultus pavargėliams. iš UAB „Projektų rengimo biuras“ parengė Raguvos ir Trečdalis aikštės palikta žalumai. Pietvakarių pusėje Vadoklių aikščių tvarkymo projektus. Utenos rajono ant vejos tolygiai per visą plotą pristatyta suolų, o šiau- savivaldybės kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė rės vakarų dalyje įrengta vaikų žaidimo aikštelė, apsup- parašė savo įspūdžius: „Nuostabu buvo išgirsti, kad vyr. ta neaukštais žemių pylimėliais. Greta jos – paminklas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 89 Raguvos valsčiuje žuvusiems partizanams atminti, at- keistus atradimus, trinkelėmis margindami aikščių pa- minimo lentos Raguvos kraštui nusipelniusiems žmo- viršių, kurdami įmantrias suolų kompozicijas. nėms. Paminklas buvo pastatytas 1995 m. aikštės želdi- Vilniuje pertvarkoma Lukiškių aikštė. Vyriausybės nių fone, o dabar, tapęs vaikų žaidimo aikštelės dalimi, atstovai su Savivaldybės vadovais suvaidino viešųjų pir- prarado reikiamą pagarbą. kimų konkursus, surado projektuotojus, kurie parengė Teko girdėti, Raguvos žmonės pareikalavo, kad nebū- projektą, labai primenantį Raguvos aikštės padalijimą į tų nukirstas gražus, palyginti dar jaunas ąžuolas. Pro- dvi dalis – išgrįstą ir apsodintą želdiniais. Dailininkui jektuotojai jam augti grindinyje paliko nedidelį žemės Arvydui Každailiui „visiškai neaišku, kodėl projekte nu- lopinėlį. Palei gatvę pasodino krūmų pavidalo ginalinių matytas takų tinklas ne taisyklingas, o chaotiškas“. Bet klevų, kurie paprastai nesodinami kaip gatvės medžiai. „blogiausia, kad galutiniu projektu neigiamas jau susi- Norėjau pamatyti aikštės želdinių planą, bet rajono ar- formavęs aikštės planas ir urbanistinė aplinka: į kvadra- chitektas, nors ilgai prašomas, man jo taip ir neparodė. tinę aikštę įvedama asimetrija, valstybingumo simbolis Raguvos aikštė, užimanti palyginti mažą 0,9 ha formuojamas ne tik žemesnis už aplinką, bet ir horizon- plotą, suprojektuota panašiai kaip ir daugelis kitų Lie- talus, prigludęs prie žemės, už Aukų gatvės formuojamos tuvoje. Plataus profilio architektai, neturintys skverų ašies“ (Lietuvos žinios, 2017-01-13). projektavimo patirties, imasi griežto aikštės zonavi- Raguvos aikštės vejoje projektuotojai užsižaidė su mo, kitaip tariant, suskirsto į dalis pagal paskirtį. Brė- suolais, o Lukiškių aikštėje vejai skirtas plotas deko- žia liniją tarp grįstos aikštės dalies ir žalumos, nė ne- ruojamas takais. Vejos ploto skaidymas siauresniais pagalvodami, kad mūsų laikais didelės grįstos aikštės ar platesniais takeliais, kuriant medžio lajos piešinį, niekam nereikalingos. Automobilių statyti jose nenu- matomą iš aukštai, yra beprasmė, aikštės lankytojams matoma, turgus paprastai jau būna įsitaisęs kitur. Pa- nematoma (jie juk neskraidys, o vaikščios!), taigi, ne- grindinė skverų paskirtis yra reprezentacinė – stato- suvokiama forma, prieštaraujanti šių laikų kraštovaiz- mas paminklas, įrengiama poilsio vieta. Tokiai aikštei džio architektūros nuostatoms. Ekologija moko, kad užtektų keleto takų, o visur kitur galėtų žaliuoti veja. bet kurio želdinių ploto skaidymas yra jo naikinimas. Net ir tada, kai į aikštę susirinktų daug žmonių, jie ga- Miesto skvero veja gali būti vientisa ir mindoma. Kai lėtų stovėti arba sėdėti ant vejos kaip Vilniaus Vingio ji pavargsta, reikia tiesiog sudaryti sąlygas jai pailsėti. parke prieš dainų estradą. Vadoklių aikštė ne tokia sena kaip Raguvos mieste- Raguvos aikštės projekto autoriaus mėgėjiškumą la- lio, bet turi panašų kolonos pavidalo paminklą Vyčio biausiai išduoda suolų išdėstymas. Nebekartosiu pas- apygardos partizanams atminti, pastatytą 2006 m. Jį tabų apie neaiškios paskirties suolų masyvą viename sukūrė Vilniaus dailės akademijos profesorius, skulp- aikštės kampe ir suolus ant vejos kitame. Atkreipkime torius Gediminas Karalius, pats parinkęs vietą, pasta- dėmesį į suolus prie tako palei gatvę. Paprastai suolus tęs ir apjuosęs monumentą apskritu taku. Atėjus laikui šalia takų stato specialiose nišose, tokių yra ir šioje aikš- tvarkyti 1,37 ha dydžio aikštę, architektams pasirodė, tėje, tačiau suolai kažkodėl nukreipti į gatvės važiuoja- kad raitelis ant kolonos yra per menkas akcentas. Todėl mąją dalį ir gali būti patrauklūs nebent tiems, kurie lau- jie sukūrė ir pastatė arką, į kurią stačiais laiptais užko- kia ko nors atvykstant. Įprasta, kad sėdinčiųjų ant suolo pus, nedidelėje aikštelėje galima sakyti prakalbą arba žvilgsniai kryptų į skvero erdvę, į vejas, į medžius, Ra- dainuoti. Klausytojams panašiai kaip Raguvoje prista- guvos atveju – į Šv. Florijoną. Suolų užnugarius pravar- tyta daug masyvių suolų. Paklausiau prof. Karaliaus, tu apsodinti vidutinio aukščio krūmais, kad prisėdusieji ką reiškia ši arka, o jis atsakė vienu žodžiu: „Defansas“ jaustųsi saugesni, turėtų lyg ir atskirą poilsio vietą. Dės- (pranc. La Defense) – taip vadinamas Paryžiaus verslo tau kraštovaizdžio architektūros pradžiamokslį, kurio rajonas, kuriame ant ašies į vakarus nuo Triumfo arkos plataus profilio architektai dažnai nežino, todėl daro stovi beveik kubo formos Didžioji Arka (pranc. Gran-

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 de Arche). Vadoklių arka savo forma iš tikrųjų primena paryžietiškąją. Nuo suolų žiūrint per arką, matyti kolona su raiteliu, o už jos – skulptoriaus namas. Na ir atvirkščiai – iš skulptoriaus namų matyti kolona arkos fone. Didingas for- mų žaidimas miestelio aikštėje įvyko, bet klausimas, ar ką nors laimėjo meniš- kas paminklas partizanams, atsidūręs dekoratyvinės arkos kaimynystėje. Tą arką suprantu kaip patyčias. Paminklo Vyčio apygardos partizanams visiškai užteko, kad žmonės lankytųsi Vado- kliuose, norėdami pamatyti raitelį ant kolonos ir pagerbti partizanų atminimą. Žinoma, aikštę reikėjo sutvarkyti – nutiesti takus, želdiniais (medžiais, Raguvos aikštė su Šv. Florijono paminklu ir neaiškios paskirties suolais krūmais) suformuoti dvi erdves – vie- ną paminklui, o kitą visuomenės susibūrimams, žai- Vadoklių, kitaip nei Raguvos, aikštė ištisai trinke- dimams. Arka ir apsauginiai pylimėliai čia visiškai lėmis neužklota, tačiau manieringai vingiuojantiems nereikalingi. Neseniai palei gatvę pasodinti beržai, o takams dirbtinės dangos nepagailėta. Greta trinkelių visur kitur – kalninės pušys rodo, kad projektuotojai tako šliejasi papildomi žvyro ar skaldos takai, turintys nekreipia dėmesio, kokia derlinga šių vietų dirva. Ten, tik dekoratyvinę reikšmę, skvero lankytojams visiškai kur puikiai augtų ąžuolai ir klevai, sodinami beržai. nereikalingi. Abiejuose skveruose vyrauja grįsti pavir- Kalninės pušys į Lietuvą atkeliavo pustomiems Kuršių šiai. Krūmynų ar daugiamečių gėlių kilimų, kurie yra nerijos smėlynams apželdinti, o dabar šie nederlingų labai svarbūs kiekvieno želdyno elementai, nei Vado- žemių medeliai tariamo grožio sumetimais platinami kliuose, nei Raguvoje nemačiau. Projektuoti želdinius visoje Lietuvoje. Norėdami apriboti erdvę, architektai savivaldybių architektai nesiima. Specialisto, turinčio pila žemių pylimėlius, užuot tvėrę tvoras arba sodinę Želdynų projekto vadovo atestatą, jiems nereikia. laisvai augančių krūmų gyvatvores. Krūmynai užimtų Kraštovaizdžio architektai kritiškai vertina pla- maždaug tiek pat vietos kaip ir supilti pylimai. Skverui, taus profilio architektų pertvarkomas aikštes Lazdi- kaip želdynui, krūmų gyvatvorės būtų tinkamesnis ele- juose (Nepriklausomybės a., 2005–2006), Birštone mentas negu dirbtiniai pylimėliai. Gyvatvorė tarytum (J. Basanavičiaus a., 2007), Šiluvoje (2009), daugely- mažas miškelis teigiamai veikia savo aplinką – užstoja je kitų vietovių. Kol kas lemiamą žodį taria Lietuvos vėją, suteikia šešėlį, po savo lajomis kaupia humusą, architektų sąjungos atstovai, priklausantys įvairioms teikia prieglobstį mažiems paukščiams ir gyvūnams. projektų vertinimo komisijoms. Lukiškių aikštės Nevėžio lygumų priemolinga žemė yra derlinga, visi tvarkymo projektų konkursai parodė, kokia krypti- medžiai ir krūmai joje gerai auga. Atvežus grunto mi einama. 2010 m. jau ketvirtame konkurse iš eilės ir supylus pylimėlius, prarandama derlingos žemės pirmąją premiją laimėjo projektas, numatantis visą juosta, o augalams, pasodintiems ant pylimėlio šlaitų, Lukiškių aikštę išgrįsti lauko akmenimis. Ekspertai trūksta humuso, gruntas greitai perdžiūsta. Akis bado įvertino jį aukščiausiais balais. Tačiau grindinys su- slenkantys pylimėlių šlaitai. naikina žalumą, o per aikštę, grįstą lauko akmeni-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 91 architektai ir želdynininkai, atsižvelgdami į žemės paviršiaus formas, kuria želdynus (parkus, skverus, kapines ir kt.). LR Želdynų įstatymas įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d., taigi, veikia jau devynerius metus, bet neteko girdėti, kad kurioje nors šalies mi- nisterijoje veiktų bent mažiausias padalinys, kurio pavadinime būtų „želdynai“ arba „kraš- tovaizdžio architektūra“. Įstatymas parengtas Aplinkos ministerijos iniciatyva. Ši ministerija rengia ir kitus su želdynų tvarkymu susijusius dokumentus, organizuoja metodinės literatūros leidybą, specialistams teikia želdynų projekto vadovo atestatus, bet šį darbą atlieka padalinys, kuris vadinasi „Kraštovaizdžio skyrius“. O kraš- Paminklas Vyčio apygardos partizanams Vadoklių skvere tovaizdis reiškia visumą, bet nenurodo tokio Regimanto Pilkausko nuotr. skyriaus veiklos krypties. Aplinkos ministerijos organizuotame Lukiškių aikštės konkursinių mis, nei valstybės svečiams, nei vilniečiams nebūtų projektų vertinime nedalyvavo nė vienas Kraštovaiz- patogu vaikščioti. Aukšti valdininkai stebisi, kaip čia džio skyriaus specialistas ir šiuo klausimu nepasisakė. atsitiko, kad architektas, suprojektavęs tiek puikių Toks svarbus objektas nebuvo viešai recenzuojamas, pastatų, pasiklydo, pertvarkydamas Lukiškių aikštę. visuomenė nežino, kokie specialistai už jį laidavo ir Pasiklydo ir vertinimo komisijos nariai – valdinin- kokiu pagrindu tą darė. kai, Lietuvos architektų sąjungos atstovai, – tą pro- Želdynų įstatymo III skyriaus 10 straipsnio „Želdy- jektą taip gerai įvertinę. Visuomenei už pasirinktą nų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo valdymas variantą būtų tekę labai brangiai sumokėti, tad dabar savivaldybėse“ 2 punktas teigia: „Želdynų planavimo, ieškoma pigesnės išeities. kūrimo, apsaugos, tvarkymo ir priežiūros darbus sa- Lietuvos visuomenė, XXI a. rinkdamasi akmenimis vivaldybėje organizuoja vienas struktūrinis padalinys grįstą aikštę, iš esmės sugrįžta į XIX a. vidurį, taigi, arba atsakingas savivaldybės tarnautojas.“ Yra viena skverų tvarkymo srityje jokios pažangos nematyti. O kita savivaldybė, pavyzdžiui, Utenos, kur specialistai juk miestų aikštės yra ne vien tam, kad jas kuo grei- dirba iš asmeninio pasišventimo, tačiau jų pareigos čiau pereitume. Tai mažas gamtos lopinėlis, kuriame nėra reglamentuotos pagal Želdynų įstatymą, jie neva- žemė sugeria kritulius, žaliuojantys augalai kvėpuoja dinami nei želdynininkais, nei kraštovaizdžio archi- ir gaivina orą. Skverai yra poilsio vietos, suteikiančios tektais. Želdynus kuruoja bent keli savivaldybės pada- galimybę pabūti gamtoje, pasigrožėti ja, prisėsti ant liniai, kuriuose dirba nebūtinai šios srities specialistai. suoliuko, susitikti ir pabendrauti. Aplinkos ministerija aiškina negalinti daryti jokios 1995 m. vasario 21 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos įtakos savivaldai. Tačiau nejaugi tie, kurie dalija lėšas kraštovaizdžio architektų sąjunga (LKAS). Prabėgo dau- aikščių pertvarkymui, negalėtų pareikalauti, kad to- giau kaip 20 metų, tačiau visuomenė iki šiol neskiria ar- mis lėšomis disponuotų tinkamai pasirengę Želdynų chitektų nuo kraštovaizdžio architektų, nors jų veiklos skyriaus specialistai? objektai visiškai skirtingi. Architektai projektuoja ir stato Želdynų įstatymo nevykdymas yra nusikaltimas, pastatus, naudoja inertines medžiagas, o kraštovaizdžio tačiau Lietuvoje už tai niekas nebaudžia.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXLVII

TIKRAI GRAŽŪS KUKULIAI

uvau kurčia ir akla, kai tave išrinkau!“ – grau- šefo pareiškimą, pataria jam tuoj pat nuleisti švelnią „Bžiasi ir priekaištauja tam tikra elektorato dalis, dūmų uždangą – įkelti kokią nors teigiamą žinutę. nepraėjus nė 100 medaus dienų po aistringos politi- Negražias ar netinkamas jo frazes meistriškai paver- nės sueities. čia tikrai gražiomis, politiškai korektiškomis. Moti- „Matai, brangioji, nuo kokių sunkių ligų aš tave niškas šios karingos supermoters būdas akivaizdžiai išgydžiau!“ – į priekaištus žvaliai atsako išrinktasis „veža“ prezidentą, o jis gal ją pačią kur nors nusiveš, Donaldas arba, pavyzdžiui, kiek mažesnio kalibro kol žmona Melania visą savo energiją išlieja kautynė- Ramūnas. se su žiniasklaida. Mat naujienų portalas Daily Mail Ir abi pusės teisios, nes teisybė yra tik požiūrio nuplėšė jai garbę ir orumą, paskleidęs gandą, kad ano reikalas, pasak šaltos kaip ledas, kietos lyg plienas amžiaus 10-ajame dešimtmetyje ji darbavosi palydo- Kellyanne Conway, kuri yra 45-ojo Amerikos prezi- ve. Todėl Melania dabar iš plėšikų nuplėš 140 mln. dento viską matančios akys, viską girdinčios ausys. eurų žalos atlyginimą, esą žiniasklaidos pranešimai Ši patarėja, 4 vaikų motina, su Donaldu, garsėjančiu pakenkė jos reputacijai. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad skandalingais karštakošiškais pareiškimais, bendrau- greičiau padėjo, juk ji tapo pirmąja prezidentiene ja kaip su mažamečiu – niekada jam neprieštarauja, tarp palydovių, o ne atvirkščiai. Ši slovėnė sugriovė neatima saldainio, nepliaukšteli per užpakalį, kad ir mitą, kurį skleidžia Putinas Raudonasai, neva visų šis nesusierzintų ir nepradėtų isteriškai keikti tiek laikų bei tautų geriausios palydovės yra rusės. Šokti priešų, tiek draugų. Socialiniame tinkle Twitter per- tango su Donaldu pasišovė ir britė Theresa, užmezgu- skaičiusi dar vieną agresyvų, pro šikšnelę šaunantį si karštus transatlantinius santykius.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 93 „Griūva melo sistema!“ – matydamas, kas dedasi, sluoksniuose! Esama netgi tikrai gražaus altruizmo! sustūgo Vaišvilkas, dar žinomas kaip svajonių signa- Įtariu, naujasis departamento vadovas viską pakeis taras Zigmas. Šią vakaro žinią paskleidęs Respublikos iš pagrindų, todėl, semdamasis patirties, nusisuks puslapiuose, ragino lietuvius pasirengti „dar vie- nuo kinų ir atsigręš į artimiausius kaimynus. „Tikras nam nenumaldomai artėjančiam nepriklausomybės kebabas pas tikrą lenką!“ – iškėlė šūkį vienas kulinaras atgavimui“. Į šį raginimą skubiai reagavo Turizmo ir nebeatsigina klientų, kurie veržte veržiasi į tautines departamentas, sukūręs koncepciją, kaip slapčio- jo užkandines. „Tikras kukulis pas tikrą lietuvį!“ – irgi mis pasisavinus Suomijos, Slovakijos ar Norvegijos galėtų būti ne tik „Marceliukės klėties“ ir Kaziuko mu- peizažus, praturtinti mūsiškį lygu- gės reklaminis šūkis… mų kraštovaizdį, nes gražu Palyginkime lenkų kebabus su yra tik tai, kas tikra. Bet lietuvių kukuliais, aišku, ne- vien grožiu sotus ne- painiodami jų su gar- būsi. Reikia mąstyti siaisiais svajonių plačiau, maitinti sukirpėjo Juo- ne vien akis, bet zo kankolais. užganėdinti ir Naujausios skrandį. Antai apklausos Aliaksandras duome- Lukašenka, n i m i s , neseniai apsi- L i e t u v ą lankęs Kinijo- savo prie- je, kur paraga- še laiko vo nepaprastai net 2 proc. skanios duonos, pilnamečių vos grįžęs namo, amerikiečių, o sumalė į miltus Lenkiją – dvigubai valdininkus, atsakin- mažiau, vos 1 proc. Ir gus, kad ir baltarusiai vėl tikri lenkai nurungė ne prasčiau gamintų. Na, bet tikrus lietuvius! Kad ir kokie kinų neapšausi – Kinijoje esama tiek visokių gražūs būtų mūsų kukuliai, tų 2 proc. egzotiškų priedų, kad galima iškepti ne tik stebuklin- priešiškai nusiteikusių amerikiečių jais neužmė- go skonio karvojų. Vieno kinų restorano vadybininkas tysime. Tai ką daryti? Gal Vaišvilkas išdėstys nuo Zhang Yangas išdavė paslaptį: „Jeigu tinkamai apdo- sveiko proto (ne)priklausomą nuomonę? rosite tigro varpą ir sumaišysite ją su kiniškomis žole- Kol mes atkakliai sprendžiame, kas tikra, o kas lėmis, gausite efektą, geresnį už viagrą. Pas mus daug gražu, WikiLeaks šiurpina Filloną ir Macroną, prote- kas užeina paragauti tigro varpos.“ Taigi, tikra gali būti guodamas Kremliaus matriošką Marine’ą. Po rinkimų ne tik gražu, bet ir naudinga, tad kodėl nepakvietus Prancūzijoje, matyt, irgi bus iškeltas tautinis šūkis „Ti- pasaulio turistų į kinų restoranus Lietuvoje, masinant kros varlių šlaunelės pas tikrą prancūzę!“ kokia nors tikrai gražaus Šanchajaus tigro nuotrauka? Turizmo departamento direktorė sakė, kad labai džiaugiasi projektu „Tikra yra gražu“, dėl kurio buvo Tiesiai iš kukulių mugės priversta atsistatydinti. Ko tik nepasitaiko valdžios Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 kultūros barai 2017. 2 (626) Sigitas NORBUTAS. “The Theater of Apeiron“. This is the name of a group of young artists, theater professionals who work in Klaipėda. The plays staged domains of culture in this theater balance between social grotesque, absurdity and the limits of THE monthly JOURNAL of culture and art postdramatic theater. Discussion of their intentions and accomplishments editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ (page 35). editorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania Contemporary theater Should Storm the Brains of the Audience. Andrius E-mail: [email protected] Jevsejevas interviews director Arūnas Areima (page 36).

A Staged Play – an Act of Democracy. Arūnas Spraunius interviews director summaries Andro Enukidze (born 1965 in Tbilisi) about the premiere of “Chanuma” or “Matchmaker tricks” in Panevėžys (page 40). Almantas SAMALAVIČIUS. Mysticism of Numbers and “Optimisation“ of Universities. The author overviews recent suggestions to cut down the Ieva STEPONAVIČIŪTĖ. To Fantasize the City. Project Radiant Copenhagen. number of Lithuania‘s universities that is suggested as a sort of therapy for While the results of the contest of commemorating Jonas Basanavičius problems burdening higher education. He argues that before remedies are still being discussed, the authors suggests to wander in a city space are offered a serious diagnosis should be made first otherwise it might created using different principles. Radiant Copenhagen can be found on happen that remedies are offered for a wrong illness. Mysticism of num- www.radiantcopenhaged.net (page 43). bers obviously is most unhelpful in this case (page 2). Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Cosmogony of Mushrooms. Impressions from the Marius ŠČIAVINSKAS. Mirage of a Reform of Higher Education or Where exhibition of Aušra Barzdukaitė-Vatkūnienė. The exhibition provides a Discussions about Quality Dissapear? It is very difficult to establish relation great intellectual and aesthetic pleasure suggesting to give up to the re- between research, quality of studies and non-material factors. Perhaps a research of a landscape and arrive at deep level of meanings (page 46). form should start from reforming the the thinking of civil servants first of all demanding a new type of science and education policy. While reshifting this Mykolas KARČIAUSKAS. From the Hungarian Diary. There are many transla- policy qualitative criteria should be established, claims the author (page 6). tor‘s centers all over the world but atmosphere in Balatonfuerde is exceptional for numerous reasons, not only the building and its atmosphere. Writ- Andrius MARTINKUS. Pox Americana According to John Rao. An oracle er discusses literary relations between Hungary and Lithuania (page 49). who once mused on the “end of history“ and an epoch of Pax Americana that followed called US a „failed state“ after the victory of Donald Trump, Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ. Projection of Future into the Past. From dystopia to meanwhile the most essential communist of the globe offered himseld to intellectual novel. The author of the article discusses the most exceptional be appointed a leader of neoliberal globalization in recent Davos meeting. foreign novels published in Lithuania 2016 (page 57). But whether the “soul“ of China is able to take over the phenomenon of Pox Americana, asks the author (page 11). Roberto SALVATORI. Nudity of Freud. According to the author of the essay the essence of painting of Lucian Freud is that it presents a problem of Zygmunt BAUMAN. Solidarity: A word in search of flesh. Who will outsmart realism and its relation to life and art (page 62). who, and who will be kicked out first?T his is the job market, and probably society at large, reduced to the level of a TV reality show, writes Bauman. Herkus KUNČIUS. Museum and Demons. Part two of the novel (page 65). However, though the spirit of solidarity is in exile, it would be premature to give up on the prospect of its return just yet (page 17). Anne-Marie ROVIELLO. The Hidden Violence of Totalitarianism: The Loss of the Groundwork of the World. Social Research 74:3 (2007), 923-930. © 2007 Agnė ALIJAUSKAITĖ. Poems (page 21). The New School. Reprinted with permission of John Hopkins University Press. Translated by Rasa Baločkaitė (page 76). Kenan MALIK. The Human Heart of Sacred Art. The humanist impulse not only liberated the sense of transcendence from the shackles of the sacred, Vytautas LANDSBERGIS. Čiurlionis‘ Finger. Jadvyga Čiurlionytė gave a few it also transformed the idea of transcendence itself. Kenan Malik on the hu- photos to the author that are important to the biography of renowned manization of the transcendent in art and literature, from Dante to Rothko artist. These are most probably originals and that makes them even more (page 23). exceptional (page 80).

Arvydas GRIŠINAS. The Underground of Eglė Lekevičiūtė. Her exhibition of Vytautas BUDVYTIS. Jonas Basanavičius’ Tribute to Language. Basanavičius installations on the floor differs from other as the floor is only imagined. published more than 70 articles in Aušra newspaper. The author reflects The real meanings are deeply rooted underground (page 27). on those that are related to the Lithuanian language (page 82).

Aušra KAMINSKAITĖ. Festival Different Because of Inertia. “Children group Regimantas PILKAUSKAS. The Dead-end of Green Space. Experience of re- are the audience not of the future but of present,” claimed one of the newed squares in Raguva and Vadokliai. A number of squares are being re- brothers from Spanish group called Farrés Brothers i cia“. Festival Different furbished in Lithuanian towns. Outdated materials are renewed, however, the acknowledges children as present not future audience (page 29). old primitive plan of these squares remains the same and that is extremely surprising, notes the author, an experienced landscape architect (page 89). Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. For Those Longing for Harmonious Classics. About Feliksas Jakubauskas exhibition Between Heaven and Earth in Titanikas Krescencija ŠURKUTĖ. Really Beautiful Dumpling. Ironical essay on Lithu- gallery (page 31). ania‘s cultural and political life (page 93).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2 95 KULTŪROS BARAI SRTR fondas Kultūros barų Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas projektams 2017 m. skyrė Some Kultūros barai articles 60 000 eurų finansinę paramą and translations in eurozine (www.eurozine.com): SRTR fondas remia rubrikas: Rūpesčiai ir lūkesčiai, Problemos ir idėjos (iš dalies), Kūryba ir kūrėjai (iš dalies), Paveldas ir paminklai Adam ZAGAJEWSKI A defence of ardour (De) (En) (No) (Lt) In honour of Adam Zagajewski receiving the Jean Améry Prize for European essay writing, we publish Zagajewski’s defence of ardour. That is, true ardour, which doesn’t divide but unifies; and leads neither to fanaticism nor to fundamentalism. Ana HOFMAN, Almantas SAMALAVIČIUS Neoliberalism and higher education in Central Europe (En) (Lt) A conversation with ethnomusicologist Ana Hofman www.eurozine.com Recent cuts in higher education spending fuels the commodification of knowledge, the precarization of academic work, and de-solidarization within the scienitific community. Slovenian ethnomusicologist Ana Hof- man in conversation with the Lithuanian journal Kulturos barai. Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Henry GIROUX, Almantas SAMALAVIČIUS Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Higher education and neoliberal temptation (En) (Lt) A conversation with Henry Giroux interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. If the university is to survive, faculty are going to have to rethink their roles as public intellectuals, connect their scholarship to broader social issues and learn how to write for and speak to a broader public. Of this much, the Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais cultural critic Henry Giroux is convinced. Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis Tomas Kavaliauskas, Ullrich Kockel jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei An enlightened localism (En) (Lt) In a wide-ranging discussion of European identity and regional separat- asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. isms, scholar of European ethnology Ullrich Kockel considers how compet- ing memories need not lead to conflict but can be turned into a creative force through cultural engagement based on mutual respect. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Sofi Oksanen Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis A lion in a cage (En) (Lt) On the Finlandization of Europe kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- In the aftermath of World War II, Finland pursued a policy of remaining niam bendravimui ir diskusijoms. on good terms with the Soviet Union with a view to safeguarding Finnish sovereignty. This strategy became known as „Finlandization“. A strategy that now haunts Europe, writes Sofi Oksanen, as Russia continues to focus on expanding its sphere of influence. Geriausi straipsniai iš visos Europos Bronislovas Kuzmickas From a distance (En) (Lt) Postmodern identity in an increasingly postmodern reality Why is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithu- anian citizens once felt to their country has weakened considerably? Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to state identity? Bronislovas Kuzmickas reports. Antanas Šileika Long ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt) Baltic stories in a global context What’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Baltic history aimed at a North American audience. Giedrius Subacius The death of a language (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com It is often said that every two weeks a language dies. But the statement Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or Tiražas 2500 egz. simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. Kaina – 1,45 Eur

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 7 · 2