Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Herkus KUNČIUS. Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi / 2 Rengia Almantas SAMALAVIČIUS. Dvidešimt metų po didžiojo lūžio ir kas toliau? (2) / 8 Almantas SAMALAVIČIUS Nuomonės apie nuomones (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Manfred KLEIN. Mažosios Lietuvos enciklopedija – pageidavimai iš vokietkalbės Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61 aplinkos / 12 Kęstutis Šapoka Kūryba ir kūrėjai (dailė) 2 62 38 61 Tadas GINDRĖNAS Gintautas Iešmantas. Pakeliui į Stratfordą / 15 (dailininkas) 2 61 05 38 Herkus Kunčius. Santarvėje su pasauliu ir savimi. In memoriam Jonui Strielkūnui / 19 Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Nacionalinis komercinis teatras? Pokalbis / 21 Dalia MEČKAUSKAITĖ Kęstutis ŠAPOKA. Vidinė būsena ir apšvietimas. Ričardo Povilo Vaitiekūno kūrybos (korektorė) Irena Žaganevičienė retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje / 31 (buhalterė) 2 62 31 04 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ. Tik „Hamletas“ / 35 Redakcinė kolegija Idėjų vulkanas Kimo Arbas: „Geriausia filosofija – pagarba“ / 41 Vytautas BERENIS Vytautas TUMĖNAS. „Baltos kandys“: tekstilės instaliacijų magija / 43 Endre BOJTÁR (Vengrija) Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. Ką slepia Feliksas Jakubauskas? / 49 Alfredas Bumblauskas Pietro U. DINI (Italija) Paveldas ir paminklai Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Ona MAŽEIKIENĖ. Senienų sandėliai ar istorinės atminties saugyklos? / 51 Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Tomas Kiauka Istorijos puslapiai Liana RuokytĖ (Skandinavija) Liudas Truska. Ilgas kelias į Vilnių / 58 Vygantas VAREIKIS Kazys VARNELIS jr. (JAV) Retrospektyva Vita Gruodytė. Apie sąmonės laisvę ir iliuzijų griuvėsius / 66 Redakcijos adresas Kalba ir kasdienybė. Annie Epelboin pokalbis su Merabu Mamardašviliu / 67 Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Émille Faguet. Nekompetencijos kultas / 72 [email protected] Iš kultūros istorijos Faksas: 2 62 38 61 Kristina CIVINSKIENĖ. Savas ir svetimas Vaclovas Ratas-Rataiskis / 81 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Dainius Junevičius. Varšuvos fotografas Konradas Brandelis Lietuvoje / 85 Apie knygas Rūta BAGDANAVIČIŪTĖ. Praeitis be imitacijų / 88 Visai nejuokingi skaitiniai Remia Krescencija Šurkutė. Žvaigždžių griūtis Kanuose, Osle ir kitur… / 93 Redakcija nereika lau­­ja, kad spaus di na mų Vita Gruodytė. Muzikinės tapatybės: Mes mačos, pas mus bobos eina pačios / 94 straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine Viršelio 1 p.: Ričardas Povilas VAITIEKūnaS. Vyšnių raškymas Suvalkijoje. 1999. partneris. www.eurozine.com Drobė, aliejus; 81x100 4 p.: „Baltos kandys“. Instaliacijos „Mandala“ fragmentas K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai Herkus KUNČIUS ApIe atsitiktinUmO LOgIKą IR TeISę gyvenTI I Nuo tos akimirkos įsivaizduojamas gyvenimas ne tik Vilniuje, bet ir kamerinėje Lietuvoje – o, žinoma, ors esu linkęs manyti, kad sėslumas yra veikiau ir netrukus atsiversiančiame pasaulyje – kėsinosi virs- Nyda negu dorybė, jau keturiasdešimt penkerius ti nesibaigiančia laisvės ir laimės fiesta. Tomis praeito metus užmiegu ir prabundu vis toje pačioje vietoje, vos tūkstantmečio dienomis didžiavausi, kad esu lietu- už šimto metrų nuo pastato, kur ir gimiau, – Antakal- vis ir stoviu būtent čia, savo Vilniuje. Neįsivaizdavau, nyje, t. y. Vilniuje. kad galėčiau būti kur nors kitur – mylimoje Varšuvo- Ir nešališkai Rainių miškelyje užkalbintas, ir šališ- je, Krokuvoje ar, apsaugok, Viešpatie, Londone. Deja, kiau Aukštuosiuose Paneriuose paklaustas, ir Jeruza- praėjus vos devyniolikai metų, kai sausio 16-ąją pagal lėje visa jėga priremtas prie Raudų sienos negalėčiau Rygos pavyzdį – spėtina – svetima valia buvo sukursty- vienareikšmiškai atsakyti, ar gimti lietuviu Vilniuje yra tos „eksperimentinės“ riaušės prie Lietuvos Seimo, jau laimė, pareiga ar bausmė? Neturiu ir šiandien atsaky- svarsčiau priešingai: o kodėl gi ir ne... mo, nes kartais atrodo, kad tai nuostabiausias dalykas, Šiame regione, priklausančiame daugiau nuo pa- kuris man nutiko, o kartais, deja, „atvirkščiai“. šalinės valios ar geopolitinės konjunktūros, madinga Įsimintiniausias laikas, nesugrąžinamai pasislėpęs keisti pažiūras, išsižadėti praeities, pamiršti pažadus, už praeities horizonto, mano kartai sutapo su Sąjūdžiu, nutildyti sąžinę. Tad net ir „principingo“ požiūrio kaita su daugiatūkstantiniais ritualais Arkikatedros aikštėje, čia gyvenant yra neišvengiama, kaip, beje, ir socialiniai, balsingais mitingais Vingio parke. Ir, žinoma, su Kovo politiniai ar patriotiniai skersvėjai, kurie nuolatos pa- 11-osios stebuklu, su tragiška Sausio 13-osios naktim, vojingai praūžia per šį miestą. su viltinga Rugsėjo 23-iąja, kai džiugaus įniršio apimta Iš pažiūros nuobodžiame Vilniuje, Rytų Europos minia griovė žlugusio totalitarizmo stabus. užutėkyje, deja, retai kada tvyro darna, sakralinė ra- 1991 m. rugsėjo 23-ioji, kai „išsikvėpė“ Maskvos pu- mybė, naivesniems atvykėliams apgaulingai liudijanti, čas, man iki šiol yra šviesiausia Vilniaus diena. Vais- kad čia, tarp vėl atgijusių gotikos ir baroko bažnyčių, kaus pavakario dangaus fone, priešais niūrų KGB rūmą, gyventi saugu, patogu ir labai gera. žmonių sausakimšoje Lukiškių aikštėje, užsikoręs ant Nesileisdamas į painias istorines, spekuliatyvias klima- marmurinio pjedestalo, iškėlęs rankoje alaus butelį, su to, moralines lietuvių kaltės ir kitas priežastis, turiu pri- rūkstančia nuorūka dantyse ir iki ausų išsišiepęs tada pažinti, kad žmonės čia dažniau būna irzlūs, pikti, net ir fotografavausi „kritusio“ – tikėta, kad visiems laikams– pavojingai įniršę, negu apimti palaimos, nerūpestingi ar Lenino vietoje. geranoriški. Tokia dvasinė būsena, kurią patiri vos pravė- 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 Valentinas JURAITIS. Paminklo V. Leninui išmontavimas. Vilnius. 1991 ręs namų langą, yra apėmusi margaspalvę vilniečių minią nekaip – nepagydomai traumuoti istorinių permainų, jau ne pirmus metus ir artimiausioje ateityje, atrodo, ne- besijaučiantys niekam, net patiems sau, nebereikalin- sikeis. gi, naujųjų sociopolitinių jėgų negailestingai nustumti į Todėl itin sunku, bet jau man, patikėti, kad ir šian- visuomenės paribį. dien Vilniaus gatvėmis vaikšto tie patys žmonės, kurių Jie, dar visai neseniai buvę gerbiami piliečiai, pastangomis prieš du dešimtmečius buvo sugriautas ypač liūdnai atrodo tada, kai atsiduria šalia „amži- totalitarizmo dvaras, anuomet dar vadintas SSRS. nai gyvų“ nomenklatūrininkų, kurie įžūliomis ma- Atrodo neįtikėtina, kad nemaža dalis tų žmonių, kurie nipuliacijomis ar tiesiog vagystėmis susikrovė ne tik stovėjo Baltijos kelyje, nuo sovietų tankų kūnais gynė Vil- materialinius turtus, bet ir išsikovojo padėtį visuo- niaus TV bokštą ir Seimą, Blokados fondui aukojo pasku- menėje, tapo tariamai neklystantys ir gavo teisę „gy- tines šeimos santaupas, per keliolika metų galėjo iš herojų venimo meno“ mokyti kitus. tapti apdriskusiais niurgzliais, nepakenčiamais bambe- Todėl nevertėtų stebėtis, kad naujausiais laikais tarp kliais, internetiniuose dienoraščiuose ar tinklalapių ko- vakarykščių bendraminčių vis dažniau pažyra neapy- mentaruose iš nevilties liejančiais tulžį ant viso pasaulio. kantos kibirkštys, o socialinę bei moralinę kovą, kaip ir Išsikovotos laisvės ir taip ilgai geistos nepriklauso- dera liberalizmą išpažįstančiame kapitalizme, neišven- mybės fone mano ir vyresnės kartos žmonės atrodo giamai pralaimi silpnesnis. K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 5 3 Anokia čia naujiena – „kova“! Nuo seniausių laikų II šioje geografinėje platumoje žmonės neišvengdavo kaktomušos, o ir mirdavo dažniau ne savo, bet svetima Drįstu save priskirti mūsų platumose jau išmirštan- valia. čiai profesionalių rašytojų bendrijai, todėl žinau beveik Todėl čia gyvenantiems sąvokos „kartuvės“, „re- visus jos įpročius ir papročius. Vieni iš mūsų dalį laiko presijos“, „genocidas“, „mirties bausmė“ „masinės praleidžia gulėdami ant sofos – gailiai aimanuoja dėl kapavietės“, „deportacijos“ ir t. t. yra ne tik gerai, bet pasaulio neteisybių, ilgesingai žiūri į lubas arba kolek- ir seniai – nuo sukilimų ar holokausto laikų – žino- cionuoja niekam nebereikalingus sapnus. Antri atvirkš- mos, į istorinę atmintį įskiepytos, protu suvokiamos. čiai – iki pamišimo it sufijai sukasi pramogų pasaulyje, Niekas labai nenustebs, jei kurią dieną čia ir vėl bus medžioja madingesnes eterio merginas ar drumstame pabandyta jas įkūnyti. vandenyje žvejoja svetimus pinigus. Šių minčių ir nerimą keliančių nuojautų įelektrin- O treti senu Europos didmiesčių rašeivų įpročiu iki tas Vilniuje niekada nesijausi saugus. Kryžių, ap- vėlumos bastosi, slankioja po miestą, neva rinkdami mirusio geto, duslių varpų, pasvirusių senamiesčio medžiagą būsimiems kūriniams ar apmąstydami jau stogų, nebeatstatysimų sinagogų ir liguistos dvasinės turimą. Tokiems priklausau ir aš, nes tiesiog neįsivaiz- būsenos fone daug kas čia, kitaip negu kur nors kitur duoju savęs be pasivaikščiojimų po Vilnių. Europoje, ima atrodyti realu – juodžiausios mintys, Mano įprastas maršrutas, tiesa, nėra stulbinamai neįtikimiausios pranašystės, klaikiausios pamišėlių įvairus – visada tiesiai. Dvidešimt minučių einu Anta- spėlionės. kalnio gatve palei Nerį, pro Lietuvių tautosakos ir lite- Rytų Europos realybė yra kur kas „kūrybiškesnė“ ratūros institutą, pro Didžiosios Britanijos ambasadą, net už visokio plauko pranašų vaizduotę. pro kitapus gatvės esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Kelios dienos prieš žūtį kaimyninės Lenkijos prezi-