LIETUVOJE ĮGARSINTA KNYGA VISIEMS IR NIEKAM

Lietuvos muzika ir Kūrybos Laisvė: džiazas, rokas ir eksperimentai. Išpažintys, interviu, analizė ir informacija

Mindaugas Peleckis

Lietuvos Respublika, radikaliai.lt, 2016

TURINYS

Vietoje pratarmės. Ir kada gi jūs nustosite groti?

Knyga, skatinanti optimizmą: Lietuvos muzika gerėja. Ar tikrai?

Išvados

Vietoje pratarmės. Ir kada gi jūs nustosite groti?

Jei galite negroti, negrokite. Apie tuos, kurie negali, čia kalbėsime.

Knyga, skatinanti optimizmą: Lietuvos muzika gerėja. Ar tikrai?

Knyga sudaryta atsitiktinai renkantis jau parašytus tekstus. Kai kurie jų buvo publikuoti, o kiti dienos šviesos dar nematė.

Knyga kalba apie minties laisvę, kurios esminė išraiška pasaulyje ir Lietuvoje yra menas, šiuo atveju – muzika. Per džiazą, roką ir eksperimentus, skaidant ir klasifikuojant juos pagal mikroerdves bei mikroepochas, knyga leis pajusti Kūrybos Laisvę tiek, kiek tai gali leisti padaryti tekstas.

Knyga kalba apie Muziką ir tai, kas šalia jos. Teatrą, vaizdagarsį, garsų rinkimą, garso filosofiją.

Knyga man ir tau, jam ir jai, vaikams, jauniems diedams ir seniams, veteranams ir naujokams.

Knyga apie Lietuvą be garso ir su garsu. Garsų šukės, garsų kontūrai, garsų spalvos, balta muzika, garsai po smūgio, garsai be scenos, garso vaiduokliai, Lietuvos akustikai...

Knyga skirta Kūrybos Laisvei. Nors jos autorius vienas, tačiau žmonių, kuriems norisi padėkoti, labai, labai daug.

TEKSTAI

Lietuvos kultūros mikroerdvės ir mikroepochos XX–XXI a. Alytus

„Mikroerdvės ir mikroepochos“ ketina apžvelgti Lietuvos kultūros mikroerdves ir mikroepochas XX–XXI a. Dažniausiai kalba eis apie muziką, eksperimentinį meną, tačiau visko gali būti, kad nejučiom teks prisiliesti ir prie kitų kultūros aspektų. Kadangi mikroerdvės toli gražu nėra tokios mažos, kaip gali pasirodyti, pradėsiu nuo vienos vieno puikaus Lietuvos miesto grupės.

Lietuvos roko legenda „svaras 409“ išleido dvigubą albumą (video)

30-metį lapkritį švęsianti Lietuvos roko legenda iš Alytaus „svaras 409“ gegužės 13-ąją išleidžia dvigubą albumą „Nes tai Lietuva“ (Prior Musica), kuriame yra ir nauji įrašai, ir originalus, netaisytas 1987 m. juostinis aštuonių dainų debiutas „Gyvenimo Albumas“.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Gegužės 13 d., 02:50 Skaityta: 114 k. svaras 409 "Nes Tai Lietuva" HD video /Official/ svaras 409 "Poker Is Like A Life" Official video svaras 409 "Aš Žinau" HD Video svaras 409 "Aš Nieko Nenoriu" HD Video https://www.youtube.com/watch?v=kkS4PwXHU38 svaras 409 Aiskiaregys HD Video svaras 409 2015 m. albumo pristatymas svaras 409 "Dėl Tavęs" HD Video svaras 409 Būkim Kartu. HD Video svaras 409 GAL HD video Apie grupę ir jos albumus pakalbinau (2015 05 11) jos lyderį Ričardą Vymerį. Apie grupę Pradinė sudėtis: Ričardas Vymeris, Rimantas Petkevičius, Valius Bikulčius. Darbas prasidėjo 1986 m. o 1990 m. veikla nutraukta.

1987 m. studijoje MA Kaune, įrašytas juostinis aštuonių dainų albumas „Gyvenimo Albumas“. Įrašė šiuo metu gerai žinomi meistrai Giedrius Litvinas ir Gediminas Zujus.

1998–2000 R. Vymeris grupę vėl atkūrė. Sudėtis: Ričardas Vymeris, Saulius Šukys, Saulius Janciulevičius.

Buvo atkurti visi seni grupės kūriniai ir koverių – bombinė 50-ies žymiausių dainų programa.

2013 m. rudenį R. Vymeris pakvietė profesionalius muzikantus ir grupę vėl atkūrė. 2014 m. gegužės 1 d. įvyko pirma repeticija savo namuose – „svaras 409“ studijoje. 2014 m. birželio pabaigoje, Z – STAGE studijoje Rygoje su meistru Aleksandru Solovjovu įrašyti trys visiškai nauji kūriniai. 2014 m. rugsėjį toje pačioje studijoje įrašytos dar dvi naujos dainos ir perrašytos keturios 1998–2000 m. laikotarpiu sukurtos dainos. Masteringas – studijoje „Milian Mastering“ Hamburge (Vokietija).

2014 m. pavasarį, Lietuvos Bushido Federacijos Prezidento Donato Simanaičio prašymu buvo pradėtas kūrti bushido kovotojams skirtas „Himnas“.

Taip gimė 2015 m. albumas „Nes tai Lietuva“.

Grupė turi 90 min. savo kūrybos ir 50 min. geriausių roko koverių programą.

Naujausia grupės sudėtis: svaras Ričardas Vymeris – Vokalas, tekstai, gitara; prodiuseris; 4 Žygimantas Sinkevičius – Gitara, solo partijos, back vokalas; 0 Simon Naffre – mušamieji instrumentai; 9 Arūnas Ščetilnikovas – bosinė gitara, back vokalas. Didysis albumo „Nes tai Lietuva“ pristatymas vyks AKKC (Alytaus kultūros ir komunikacijos centras, http://www.akkc.lt) amfiteatre liepos 10 d. 20.00 val. „Tai bus bomba – galinga aparatūra, lazeriai, ugnis“, – sakė R. Vymeris.

Pasak jo, albumą įsigyti bus galima tik asmeniškai, jo kaina – 13 eurų. „Kas norės netikro, online, įmesim po poros savaičių į savo tinklalapį, ir bus galima atsisiųsti nemokamai.“ http://www.svaras409.com/band/nes-tai-lietuva/ Pasak R. Vymerio, grupės būgnininkas Simon Naffre, grojęs metalo grupėje Prancūzijoje, susipažino su alytiške, atvažiavo pas ją ir liko gyventi Alytuje. Meilė atvedė į Lietuvą, dabar Alytuje jis atidaro barą... „Per meilę – į roką.“

Nuorodos http://www.svaras409.com/band http://www.reverbnation.com/svaras409 https://www.pakartot.lt/#!/album/svaras-409 Koncertai 2015 m. Gegužės 16 d. „Domino“ klubas. Alytus.

Gegužės 20 d. Marijampolė. Uždaras vakaras.

Gegužės 21 d. Kybartai. Uždaras vakaras.

Birželio 19 d. Alytaus miesto šventė. Didžioji scena.

Birželio 27 d. Albumo pristatymas Šventoji.

Liepos 10 d. Albumo pristatymas AKKC amfiteatras.

Rugpjūčio 29 d. Alytaus sporto rūmai. ALDO DZIUDO.

2016 m. Rugsėjo 10 d. Visuomenės Harmonizavimo Parkas. Uždaras vakaras.

Šiek tiek dainų tekstų Tavo Vardas /1984/ Aš svajojau vaikas, pasidirbti laivą

Susirasti draugą ir išplaukt į jūrą.

Vandenyno bangą pasigavo vėjas

Pralėkė pro šalį, nubloškė į krantą.

Ant to aukšto kalno, baltas namas stovi

Ir matyt iš tolo mažas žiburys.

Tu pro langą žiūri, toli nenueisi

Gal Tau nepatinka pilkas debesys.

Tavo vardą šaukia, vėjas naktį tamsią.

Tu kažką kalbėjai mintyse.

Nes Tai Lietuva /2014/

Ringo šviesa, vėl kviečia Tave, tai kelias į kovą, tai visko pradžia.

Ringe Tu ne vienas, komandos dvasia, už Tavęs stovi visa Lietuva.

Tu lyg karys, kuris pamiršta baimę, Tu tas, kuris, kovosi už visus!

Nes tai Lietuva, nes tai Lietuva, mūsų širdys, kūnas ir kraujas,

TAI MŪSŲ JĖGA! Nes tai Lietuva, nes tai Lietuva, mūsų širdys, kūnas ir kraujas,

TAI MŪSŲ JĖGA – NES TAI LIETUVA!

Kovotojo kelias, pramintas ringe, vėl kviečia į kovą, ne tik už save.

Tai mūsų kova – vieninga kova, ringe Tu ne vienas – VISA LIETUVA!

Interviu su Ričardu Vymeriu: „Sakoma, kad esame pirmi lietuviai, pradėję groti tikrą hardroką“ Alytus – ne tik Dzūkijos sostinė, bet ir gero roko miestas. Rokas Alytuje suskambo dar 1969 m., kai pradėjo groti legendinio kompozitoriaus, dainų autoriaus, rašytojo Alvydo Jegelevičiaus suburti „Aisčiai“. Dabar Darius Mileris-Nojus („Airija“) ir grupės „Vynas“, „svaras 409“, „Heraldika“, „Laiko sala“, MOVO, „Z On A“, „Moonshine“, „Terra L“,„Til tas“, „Porfiria“, „Pessimus“, „Audi“, EX, „Roko kalvė“, „Ekonomikos pradmenys“ („Elektros saugikliai“, „Deviltone“) žinomi kiekvienam save gerbiančiam (bent jau Alytaus) melomanui. Iš 60 000 žmonių talpinančio Alytaus kilęs ir Romas Kalanta, rašytojas Jurgis Kunčinas. Alytaus garbei 1979 m. pavadintas ir krateris Alitus Marse (http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_craters_on_Mars:_A-G). 1989 m. birželio 3 d. Alytaus Dainų slėnyje vyko pirmasis Alytaus roko klubo renginys. Jis buvo skirtas vaikų gynimo dienai. Koncerte grojo „Heraldika“ (Alytus),„Hilda Blues Band“ (Vilnius) ir „svaras 409“ (Alytus). „svaras 409” – buvusiame Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate repetavusi hardroko grupė, kurioje grojo Ričardas Vymeris (muzika, tekstai, balsas, gitara) ir jam talkinę muzikantai iš Lietuvos ir Rusijos. Grupė dalyvavo ne vienoje Lietuvos roko šventėje, žygyje, išleido juostinį albumą su tokiomis tuomet pakankamai garsiomis dainomis kaip „Nežinau“, „Pakelk akis“, „Tavo vardas“. „svaras – 409” lyderis R. Vymeris neatsisakė „svaro“ vardo, svaras409.com pavadintas ir jo prižiūrimas pokerio portalas.

Apie grupę „svaras 409“ (dabar ji pristatoma kaip bendra Lietuvos ir Prancūzijos grupė „svaras – 409“) senokai nieko negirdėti. Todėl tiesiog būtina patenkinti savo ir kitų muzikos mylėtojų smalsumą.

„svaras 409“ groja hardroką, heavy rock ir savo facebook paskyroje pažymi: „NO POP!!!“. 2014 m. grupės sudėtis: Ričardas Vymeris (vokalas, tekstai, gitara), Simon Naffre (Prancūzija; būgnai), Žygimantas Sinkevičius (solo partijos, gitara), Arūnas Ščetilnikovas (bosinė gitara). Grupės „svaras – 409“ lyderis Ričardas Vymeris (gim. 1963 m.) papasakojo apie legenda tapusią grupę ir įdomias jos atsiradimo peripetijas. Tai buvo kokie 1978 metai, kiemo suoliukas, draugai, ir pilamas vanduo pro kaimynų virtuvės langą, pikti šūksniai... Grodavau ilgai... :)

1980–1982 m. grojau Alytaus Politechnikumo grupėje, rengėme geriausius šokius to meto Alytuje, per vakarą viso Alytaus pamėgtus gabalus tekdavo groti po keturis penkis kartus, o kartais tą patį gabalą grodavau gerą pusę valandos nesustodamas (taip dažniausiai būdavo tada, kai budintis dėstytojas paskelbdavo, kad tai paskutinis šokis – dažniausiai tai būdavo Suzi Quatro ir Chris Norman 1978 m. gabalas „Stumblin‘ In“ arba Donna Summer „Hot Stuff“). Mažai kas buvo girdėjęs tas dainas tuo metu, nes jos neseniai buvo pasirodžiusios, o draugas JAV turėjo brolį, kuris atsiųsdavo diskus. Disko į namus pasiimti neduodavo :) Užtat pas draugą kambaryje "nusiiminėdavau“ naujus gabalus, per naktį šlifavau juos ir jau kitiems šokiams bandžiau dainuoti nesąmoningai iškraipyta anglų kalba. Ką girdėjau, tą dainavau :)

1984 m. pavasarį grįžau iš armijos, tų pačių metų vasarą pakvietė groti geriausia tuo metu brolių Lekavičių kultūros namų grupė Alytuje. Grodavau šokiams kultūros namuose, o vasarą – miesto parke. Būtent tuo metu ir gimė pirmas mano gabalas „Tavo vardas“, dar lig šiol laikomas Alytuje vienu iš klausomiausių gabalų. Sunkiais laikais, kai žmonės pabėgę iš Lietuvos į Airiją, Angliją ar JAV ir nebegalėję grįžtį į namus, klausydami „Tavo Vardas“ verkdavo. Tokie laikai.

1985 m. gimė grupė „svaras 409“. Gimė labai įdomiai. Su akustine gitara atėjau pas draugą Rimantą Petkevičių ir pasakiau: „Darom bandą, būsi bosistu“. Žinoma, jis išsižiojo, nes gi nemokėjo groti :) Jis turėjo iš kažkur ištraukęs akustinę gitarą. Taip pradėjau mokyti jį groti bosu, pats visiškai nemokėdamas, niūniuodamas. Taip pat mokiau ir būgnininką Valių Bikulčių groti mušamaisiais pas „Petką“ (Rimantas Petkevičius) kambaryje ant pagalvių. Pamenu suplėšėm keletą Petkos mamos pagalvių :) Rėkt gavom! Štai taip gimė „svaras 409“.

Alytuje tuo metu jau muzikavo grupė „Tiltas“, vėliau pasivadinusi „Porfirija“. Jie turėjo gavę aparatūrą iš vyno gamyklos. Mums buvo šventė, kai jie kartą per savaitę leisdavo mums pagroti su tikra aparatūra. Kai pirmą kartą po akustinių instrumentų ir pagalvių daužymo užlipome jų studijoje ant scenos ir sugrojome vieną gabalą, „Tiltas“ pažiūrėjo ir pasakė: „Nekniskit proto, kad negrojat su aparatūra.“ O mes tikrai pirmą kartą tada užsimetėm elektrines gitaras, o bembačius grojo su tikrais būgnais.

Tuo metu dirbau Sporto rūmų inžinieriumi, tad gavome aparatūrą ir mes, tai buvo viena geriausių to meto aparatūrų – čekoslovakų „Tesla“, nereali. Va čia ir prasidėjo darbas. Dabar gerai nepamenu, bet atrodo, kad tą aparatūrą nupirko AENSK (Alytaus eksperimentinių namų statybos kombinatas), mums suteikė patalpas, todėl vadinomės šio kombinato roko grupe. Čia 1986-87 m. gimė ir mūsų diskas „Gyvenimo albumas“. Jį įrašėme tuo metu geriausioje studijoje Lapėse vos per dvi valandas: atvažiavome, sustojome, sugrojome ir išvažiavome. Sumokėjo už mus komjaunimo skyrius, 2200 rublių, tai nesveiko dydžio pinigai buvo tuo metu (pvz., 4 kambarių butas Alytuje tada kainavo 12000 rublių). Dabar vieną gabalą įrašo per dvi/tris dienas... O gavosi visai neblogai, tuo metu mūsų draugai „SBS“, „Orkus“, „Ramybės skveras“, „Tigro metai“ tikrai stebėjosi įrašo kokybe. Aš ir pats kartais stebiuosi, kaip tuo metu galėjome tiek ištraukti, nesuprantama. Žinoma, randu klaidų, žinau, ką pakeisčiau, bet ir randu, kur nerealu, kad taip galėjome padaryti tais laikais. Grojome trise, kas buvo taip pat keista muzikos pasaulyje. Sakoma, kad esame pirmi lietuviai, pradėję groti tikrą hardroką, ir pirmi, užgroję dviem kojomis būgnais. Nors manau, kad tikrai kažkas rūsyje kalė, gal ir trim kojom :)

Buvome pamišę, grodavome naktimis, draugai atnešdavo valgyti į studiją, bet tai davė vaisių: kvietė programa „Estrados orbitoje“, mus išrinko į tarptautinį roko festivalį „Liepojos gintaras“, kur užėmėme antrąją vietą. Vykome kartu su „Orkus“ (dabar – „Rebelheart“). Dalyvavome festivaliuose „Papūga“, Lietuvos roko festivalyje Kauno Halėje (4 vieta; pirmąsias užėmė „Veidrodis“, „Faktas“ ir „Foje“). Ekologinis maršas per Lietuvą, kur buvome pagrindine grupe, tai 14 koncertų aplink Lietuvą. Arūno Valinsko programa „10X10“ pirmą kartą pasirodėme televizijoje, kur prodiuseriai išrinko patį rokaviausią gabalą „Tavęs nėra“ Tai buvo tuo metu, kai rokas per televiziją buvo tabu... Labai nustebau, kai paprašė groti būtent šį. Su grupe „SBS“ turas per Lietuvą, 11 ar 12 koncertų.

Esame groję muzikos festivalyje Tauragėje ant Vymerio kalno, kur tapome laureatais. Kai pranešėjas paskelbė apie grupę ir jos vadovą Ričardą Vymeri, niekas nesuprato, pamanė, kad tai kažkokie „bajeriai“. O man malonu koncertuoti ant savo kalno :)

Grupė atkurta 2013 m. pabaigoje, o gegužės 1 d. AKKC įvyko pirmoji repeticija namuose – svaras 409 studijoje.

Esu savamokslis. Puseserė dirbo Kultūros namuose vadove 1980–1982 m. Vykdavo šokiai, grodavo grupės. Spoksojau ir mokiausi. Taip pat buvo ir su „Hiperbolės“ koncertu Alytuje. Sėdėjau ir akordus užsirašinėjau. Čia buvo 1984 m. ruduo. Įdomu tai, kad po 3 metų „svaras 409“ jau grojo kažkokiam festivalyje kartu su „Hiperbole“.

Muzika man patinka visokia, t. y. nuo metalo iki Alos Pugačiovos. Daug grupių, kurios man kažkuriuo gyvenimo tarpu buvo nerealios. Vienu metu, po „Hysteria“ albumo, „Def Leppard“, tada „Judas Priest“ albumas „Painkiller“, kažkada „Accept“, „U.D.O.“ ir „Metallica“. Buvo metas, kai žavėjausi „Rainbow“, „Deep Purple“ ir „Iron Maiden“. Kokiais 1999 m. užvaldė „Manowar“. Žinoma, tarp mano favoritų visada buvo ir bus „Pink Floyd“, „AC/DC“, „Rammstein“. O dabar jau ilgus metus nenugalima mano grupė senoji „Nightwish“ ir dabartiniai „Dream Theater“ bei „Kamelot“.

Lietuvoje šiuo metu yra labai daug gerų grupių, bet jų beveik niekas nežino. Anksčiau žinojau visas. Šiuo metu „Thundertale“ ir „Rebel Heart“ žinomiausios /KALBU APIE GERA ROKĄ!/ Štai todėl ir mąstau daryti muzikos festivalį, kad išlįstų iš rūsių mokančios groti grupės. Darysiu festivalį su komisija, prizais ir t. t. Reikia ieškoti talentų. Jų tikrai Lietuvoje daug.

Pats žinau iš savo kelio, kaip sunku išlįsti iš rūsio, kad Tave išgirstų. Žinoma dabar daug lengviau tai padaryti nei mums buvo, nes daug TV, o buvo tada tik viena, įvairiausių radijo stočių, FB, skype ir visokių kitų būdų, kaip save pateikti. Pagaliau aparatai, efektai kokie. Pamenu buvo bomba, kai iš Varšuvos parsivežiau firmą amerikoną ampPeavey, jau turejau japoną Yamaha gitarą, ir Boss super over drive :) Kauno sporto Halėje, per soundcheck viską susijungęs perbraukiau per stygas, būtumėt matę reakciją :) ir ne tik muzikantų, kurie tuo metu salėje buvo, bet ir pačių šviesos bei garso operatorių. tada tai buvo OHO! Dabar, atsikūrus, velniškai brangus gavosi man šis hobis!

Nesakysiu, kiek sukišau, kad išgaučiau norimą gitaros rokavą garsą :) Čia mūsų instrumentai: http://www.svaras409.com/band/instrumentai/

Ričardas Vymeris („Svaras – 409“): „Sakoma, kad esame pirmi lietuviai, pradėję groti tikrą hardroką“

Alytus – ne tik Dzūkijos sostinė, bet ir gero roko miestas. Rokas Alytuje suskambo dar 1969 m., kai pradėjo groti legendinio kompozitoriaus, dainų autoriaus, rašytojo Alvydo Jegelevičiaus suburti „Aisčiai“. Dabar Darius Mileris-Nojus („Airija“) ir grupės „Vynas“, „Svaras – 409“, „Heraldika“, „Laiko sala“, MOVO, „Z On A“, „Moonshine“, „Terra L“, „Tiltas“, „Porfiria“, „Pessimus“, „Audi“, EX, „Roko kalvė“, „Ekonomikos pradmenys“ („Elektros saugikliai“, „Deviltone“) žinomi kiekvienam save gerbiančiam (bent jau Alytaus) melomanui. Iš 60 000 žmonių talpinančio Alytaus kilęs ir Romas Kalanta, rašytojas Jurgis Kunčinas. Alytaus garbei 1979 m. pavadintas ir krateris Alitus Marse (http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_craters_on_Mars:_A-G). 1989 m. birželio 3 d. Alytaus Dainų slėnyje vyko pirmasis Alytaus roko klubo renginys. Jis buvo skirtas vaikų gynimo dienai. Koncerte grojo „Heraldika“ (Alytus), „Hilda Blues Band“ (Vilnius) ir „Svaras 409“ (Alytus).

„Svaras – 409” – buvusiame Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate repetavusi hardroko grupė, kurioje grojo Ričardas Vymeris (muzika, balsas, gitara) ir jam talkinę muzikantai iš Lietuvos ir Rusijos. Grupė dalyvavo ne vienoje Lietuvos roko šventėje, žygyje, išleido juostinį albumą su tokiomis tuomet pakankamai garsiomis dainomis, kaip „Nežinau“, „Pakelk akis“, „Tavo vardas“. Buvęs „Svaras – 409” lyderis R. Vymeris neatsisakė „Svaro“ vardo, svaras409.com pavadintas ir jo prižiūrimas pokerio portalas.

Apie grupę „Svaras 409“ (dabar ji pristatoma kaip bendra Lietuvos ir Prancūzijos grupė „Svaras – 409“) senokai nieko negirdėti. Todėl tiesiog būtina patenkinti savo ir kitų muzikos mylėtojų smalsumą.

„Reverbnation“ yra kelios naujos grupės dainos (http://www.reverbnation.com/play_now/21738134?utm_campaign=a_public_songs&utm _medium=facebook&utm_source=page_object_news_item), taigi grupė vėl gyva, ir ne tik feisbuke (nuo 2014 m. birželio 12 d.https://www.facebook.com/svaras409band), bet ir realybėje (2014 m. birželį grojo Alytaus miesto šventėje „Apkabinsiu tave, Alytau“). „Svaras – 409“ groja hardroką, heavy rock ir savo feisbuko paskyroje pažymi: „NO POP!!!“. 2014 m. grupės sudėtis: Ričardas Vymeris (vokalas, gitara), Simon Naffre (Prancūzija; būgnai), Žygimantas Sinkevičius (gitara), Arūnas Ščetilnikovas (bosinė gitara).

Grupės „Svaras – 409“ lyderis Ričardas Vymeris (gim. 1963 m.) papasakojo apie legenda tapusią grupę ir įdomias jos atsiradimo peripetijas.

Tai buvo kokie 1978 metai, kiemo suoliukas, draugai, ir pilamas vanduo pro kaimynų virtuvės langą, pikti šūksniai... Grodavau ilgokai...

1980–1982 m. grojau Alytaus Politechnikumo grupėje, rengėme geriausius šokius to meto Alytuje, per vakarą viso Alytaus pamėgtus gabalus tekdavo groti po keturis penkis kartus, o kartais tą patį gabalą grodavau gerą pusę valandos nesustodamas (taip dažniausiai būdavo tada, kai budintis dėstytojas paskelbdavo, kad tai paskutinis šokis – dažniausiai tai būdavo Suzi Quatro ir Chris Norman 1978 m. gabalas „Stumblin‘ In“). Mažai kas buvo girdėjęs tas dainas tuo metu, nes jos neseniai buvo pasirodžiusios, o draugas JAV turėjo brolį, kuris atsiųsdavo diskus. Disko į namus pasiimti neduodavo, tokie laikai... Užtat pas draugą kambaryje „nusiiminėdavau“ naujus gabalus, šlifavau juos.

1984 m. pavasarį grįžau iš armijos, tų pačių metų vasarą pakvietė groti geriausia tuo metu brolių lenkų kultūros namų grupė Alytuje. Grodavau šokiams kultūros namuose, o vasarą – miesto parke. Būtent tuo metu ir gimė pirmas mano gabalas „Tavo vardas“, dar lig šiol laikomas Alytuje vienu iš klausomiausių gabalų. Kalba žmonės, kad jį klausydami verdavo lietuviai, gyvenantys Airijoje, JAV ir, žinoma, Anglijoje. Prisiminimai, ką padarysi. Suprantu aš.

1985 m. gimė grupė „Svaras – 409“. Gimė labai įdomiai. Su akustine gitara atėjau pas draugą Rimą Petkevičių, jis taip pat turėjo iš kažkur ištraukęs gitarą, ir pradėjau mokyti jį groti bosu, pats visiškai nemokėdamas, niūniūdamas. Taip pat mokiau ir būgnininką Valių Ričkų groti ant pagalvių pas Rimą kambaryje. Štai taip gimė „Svaras – 409“.

Alytuje tuo metu jau muzikavo grupė „Tiltas“, vėliau pasivadinusi „Porfirija“. Jie turėjo gavę aparatūrą iš vyno gamyklos. Mums buvo šventė, kai jie kartą per savaitę leisdavo mums pagroti su tikra apartūra. Kai pirmą kartą po akustinių instrumentų ir pagalvių užlipome jų studijoje ant scenos ir sugrojome vieną gabalą, „Tiltas“ pažiūrėjo ir pasakė: „Nekniskit proto, kad negrojat su aparatūra.“ O mes tikrai pirmą kartą tada užsimetėm elektrines gitaras, o bembačius grojo su tikrais būgnais.

Tuo metu dirbau Sporto rūmų inžinieriumi, tad gavome aparatūrą ir mes, tai buvo viena geriausių to meto aparatūrų – čekoslovakų „Tesla“, nereali. Va čia ir prasidėjo darbas. Dabar gerai nepamenu, bet atrodo, kad tą aparatūrą nupirko AENSK (Alytaus eksperimentinių namų statybos kombinatas), todėl vadinomės šio kombinato roko grupe. Čia 1986 m. gimė ir mūsų diskas „Gyvenimo albumas“. Jį įrašėme tuo metu geriausioje studijoje Lapėse vos per dvi valandas: atvažiavome, sustojome, sugrojome ir išvažiavome. Sumokėjo už mus komjaunimo skyrius, 2200 rublių, tai nesveiko dydžio pinigai buvo tuo metu (pvz., 4 kambarių butas Alytuje tada kainavo 12000-15000 rublių). Dabar vieną gabalą įrašo per tris dienas... O gavosi visai neblogai, tuo metu mūsų draugai „Orkus“, „Ramybės skveras“, „Tigro metai“ tikrai stebėjosi įrašo kokybe. Aš ir pats kartais stebiuosi, kaip tuo metu galėjome tiek ištraukti, nesuprantama. Žinoma, randu klaidų, žinau, ką pakeisčiau, bet ir randu, kur nerealu, kad taip galėjome padaryti. Grojome trise, kas buvo taip pat keista muzikos pasaulyje. Sakoma, kad esame pirmi lietuviai, pradėję groti tikrą hardroką, ir pirmi, užgroję dviem kojomis būgnais.

Buvome pamišę, grodavome naktimis, draugai atnešdavo valgyti į studiją, bet tai davė vaisių: kvietė programa „Estrados orbitoje“, mus išrinko į tarptautinį roko festivalį „Liepojos gintaras“, kur užėmėme antrąją vietą. Vykome kartu su „Orkus“ (dabar – „Rebelheart“). Dalyvavome festivaliuose „Papūga“, Lietuvos roko festivalyje Kauno Halėje (4 vieta; pirmąsias užėmė „Veidrodis“, „Faktas“ ir „Foje“). Arūno Valinsko programa „10X10“ pirmą kartą studijoje parodė mus ir roko muzikos gabalą, vos ne patį rokiausią „Tavęs nėra“, išrinko. Net keista. Tai buvo tuo metu, kai rokas per televiziją buvo tabu...

Garso eksperimentai Lietuvoje

Kalbėdami apie Lietuvos eksperimentininkų subkultūrą, pirmiausia turime nusibrėžti gaires, ką vadinsime eksperimentininkais, o ko ne, ir kuo ši subkultūra skirtinga nuo kitų (pvz., pankų, metalistų).

Eksperimentininkas – priešingai nei konceptualistas – yra žmogus, siekiantis savo paties pastangomis išsiaiškinti, sukurti kažką naujo, nevengiantis rizikuoti, pažeisdamas kanonus. Eksperimentas – mokslinis metodas, kurio tikslas – asmeninio bandymo būdu pasirinkti vieną iš galimų variantų, hipotezių, versijų. Eksperimentininkai naudojasi jau egzistuojančiomis teorijomis tam, kad jas paneigtų arba patvirtintų. Vienas pirmųjų eksperimentinio mokslo rėmėjų anglų filosofas ir mokslininkas Francis Baconas (1561-1626) sukūrė empirinį metodą, nuo kurio pats ir mirė. Tačiau F. Bacono idėjos padėjo padaryti daug atradimų moksle, taip pat – ir garso kūrimo moksle/mene.

Eksperimentinė muzika – sudėtingas fenomenas, kurio ištakos siekia, avangardinio meno, dadaizmo, futurizmo ir triukšmų meno, konkrečiosios muzikos, elektroakustinės muzikos, elektroninės muzikos, garso meno, anti-meno, siurrealizmo, poparto ir kitų fenomenų atsiradimą. Dėl eksperimentinės muzikos įvairovės siūlau pakaitomis su šiuo apibrėžimu vartoti ir terminą postmuzika.

Dar 1932 m. kompozitorius, pianistas Vytautas Bacevičius (1905-1970) – pirmasis lietuvių muzikas eksperimentininkas – parašė simfoninį kūrinį „Elektrinė poema“. V. Bacevičius gimė Lenkijoje, studijavo filosofiją ir mokėsi skambinti fortepijonu Prancūzijoje, koncertavo Pietų Amerikoje, JAV, kur propagavo lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio) kūrybą. 1969 m. jis gavo JAV kompozitorių asociacijos premiją. Veikiamas Rytų filosofijos ir estetikos, V. Bacevičius iškėlė kosminės muzikos idėją (sukūrė poemas fortepijonui „Poème mystique“, „Poème astral“, 1927 m., kūrinį vargonams „Rayons cosmiques“, 1963 m.). Ankstyvuose jo kūriniuose jaučiamas vėlyvasis romantizmas, simbolizmas, impresionizmas, konstruktyvizmas, vėlesnėje kūryboje vengiama žanriškumo.

Vytautas Bacevičius

Nusibrėžę gaires, ką vadinsime eksperimentininkais, pereikime prie Lietuvos eksperimentinės muzikos istorijos ir muzikos eksperimentininkų subkultūros gimimo. Nuo eksperimentinės muzikos gimimo Lietuvoje (1932 m.) iki jos tapimo (iš pradžių – pogrindine) subkultūra praėjo daugiau kaip 50 metų – jei pirmaisiais eksperimentininkais laikysime vilniečius „Mind‘s Disorder“ (1973) ir jų savotišką tąsą „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ (1987) bei nuo 1982 m. eksperimentavusius Marijampolės „Pesimistus“, vėliau tapusiais grupe „Modus“, kurios pirmieji albumai įrašyti 1988- 1989 m. 1987 m. susikūrė „Žuvys“ („Zuwys“), 1988 m. – „Žalias lapas“. Muzikos eksperimentininkų subkultūra suklestėjo apie 1993-1996 m. Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Utenoje.

Tiesa, nereikėtų pamiršti unikalių ir itin profesionalių lengvosios elektronikos grupių „Argo“ (1979) ir „Solaris“ (1980), kurios kartu su latvių kolektyvu „Zodiaks“ (1980) tapo pirmosiomis tokio stiliaus grupėmis TSRS. Iki tol eksperimentais Tarybų Sąjungoje labiausiai garsėjo Eduardas Artemjevas (g. 1937), kūręs ir kuriantis muziką Andrejaus Tarkovskio, Nikitos Michalkovo, Andrejaus Končialovskio filmams. Pirmoji iš daugiau kaip šimto E. Artemjevo plokštelė „ANS – sintezator“ išleista dar 1972 m. („Melodija“). 1989 m. pasirodė 7 metus E. Artemjevo įrašinėta plokštelė „Balandis baltas. Vision. Vasara“ – muzika trims Paulio Celano ir Sigito Gedos poemoms, parašyta sopranui, smuikui ir sintezatoriams.

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus vadovaujamas ansamblis „Argo“ išleido keturis albumus ir gyvavo iki 1987-ųjų. Panašiu metu jau nebebuvo ir grupės „Solaris“, kurios nariai Gediminas Dapkevičius ir Gintaras Kizevičius gyveno skirtinguose miestuose. G. Dapkevičius kartu su taip pat šiauliete Zita Vilutyte tapo ryškiausiais holistinės muzikos kūrėjais, G. Kizevičius ėmė kurti muziką uostamiesčio teatrui. 2004 m. Z. Vilutytė įkūrė Holistinį judėjimo teatrą „S“, kuriame derinama muzika su vizualika, teatru, poezija, daile, menas sintezuojamas remiantis vientisumo (gr. holos) principu, siekiant harmonijos.

Zita Vilutytė

Atėjus Atgimimui, kai kuriose roko grupėse suskambėjo klavišiniai instrumentai. Ko gero, daugelį jų įkvėpė artroko pradininkai „Saulės laikrodis“ (1979) ir „Ad Libitum“ (1981; buv. „Piligrimas“). Roko, metalo, new wave grupės ėmė groti ir sintezatoriais, tačiau tikroji elektroninių eksperimentų era dar tik aušo. Sunku pasakyti, kas sukūrė pirmąjį postmodernų eksperimentinės muzikos kūrinį Lietuvoje. 1986-1996 metais pasirodė keliolika dėmesio vertų eksperimentininkų albumų, tapusių savo srities klasika: „Xenzolot“, „Endiche Vis.Sat“ – „Paskutinė požemių muzika“, „Her closed eyes“, „Ramybės studija“, NAJ – „Atodrėkis“ ir „Resituation Smile“, KAL – „Ornamentas ir nusikaltimas“, „Grybai In Paradise“ (vėliau – „Betoniniai Triušiai“) įrašai, vėliau išleisti kaip rinktinis albumas „Berniukas su musmire rankoje“, „Aš Myliu Axlib Dlegrab ir Rusiją“ – „Išplūšių kalbos žodelynas“, keli gitaros genijaus ir noise estetikos propaguotojo Juozo Milašiaus albumai (pirmasis pasirodė dar 1986-aisiais), „Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“ to paties pavadinimo albumas bei albumas „Greetings to Falkenhahn“, „Echidna Aukštyn“ – „Apsakyms apė pradžią ir galą pasaulės“, „Neklausomi echidnos gabalai“, „Akys“ – „Sugelti juodakmiai“, „Modus“ – „Užsikrėtę mirtimi“, „Wejdas“ – „Saulei tekant“ ir „Dykra – Die Welt ohne Rahmen“, „Donis“ – „Iki žvaigždžių“, „Sweet Energy“ – „Get in Phase“, „Girnų Giesmės“ – „Kerai“, „Sala“ – „En-trance“, N!N!N! – „Schonbells‘1996“, Kipras Mašanauskas – „Requiem“, pirmieji rinkiniai „Dark Fire Dancing“, „A Tribute to the Future“, „Eirimē“ – „Kuršjŏi“, „Akala“ – „Delicate Instruction“. Taip pat 1993-1996 m. atsirado ir dažniausiai rinkiniuose bei demo kasetėse savo pirmąsias dainas išleido (tais laikais kompaktinių plokštelių beveik niekas nebuvo išleidęs, jų era prasidėjo paskutiniojo dešimtmečio viduryje) ir „Pievos“, „Raunijas“, „Massomania“, „Caduceus“, „Laumė“, „Sovijus“, „ŠaliKĄpalikau“, „Sedu“, „Agyria“, „Coal Colour Amplifier“, „Mixcoatl“, „Thaumaturge“, „Sugyvulinos latakams“ ir kt.

NAJ

Jaras Ramūnas / Echidna Aukštyn. "Paskutinė požemių muzika" CD (1993)

Maldur Atai CD "Borgata" (2012, Autarkeia)

Grybai In Paradise, 1994 m.

Raimondo Rašpoliausko-Raymist ambient stilistikos albumo viršelis

Lietuvos eksperimentinės muzikos grando - Lauryno Jukonio - projekto "Girnų Giesmės" vieno iš daugybės albumų viršelis

Jaras Ramūnas, mėgstantis dzeniškai provokuoti sustabarėjusią visuomenę, rengia įvairias avangardines akcijas. Čia jis 2012 m. šliaužia vienu iš Kauno tiltų.

Oorchach - vienas įdomiausių eksperimentinės lietuviškos muzikos projektų, sukurtas Povilo Vaitkevičiaus-PoPo (MC, Terror.lt, 2012), dar žinomo iš grupių "Vilkduja", "Lauxna Lauksna", "Peorth", "Ugnėlakis", "Spanxti".

Lietuvos džiazo, eksperimentinės muzikos ir performansų Maestro – Vladimiras Tarasovas

Lietuvos muzikos eksperimentininkų subkultūra, kaip jau minėta, – nevienalytė. Egzistuoja tarsi nematoma skirtis, kuri laikui bėgant vis labiau nyksta (tiesa, ne taip greitai, kaip norėtųsi). Labiau „akademinės“ (postminimalistinės) eksperimentinės muzikos kūrėjai renkasi į festivalius „Jauna muzika“, „Gaida“. 2009 m. išleistas rinkinys „Loop Rituals. Lithuanian Post-minimalism“, kuriame rasime šių kūrėjų kompozicijas: Arturo Bumšteino, Ričardo Kabelio, Dariaus Čiutos, Tautvydo Bajarkevičiaus (audio_z), Antano Kučinsko, Egidijos Medekšaitės, „Twentytwentyone“, Orlando Narušio, J. Milašiaus, Antano Jasenkos, Antano Dombrovskio, Ginto K (Kraptavičiaus), Vytauto V. Jurgučio, „AVaspo“.

oro!oro! - vienas iš daugelio Lauryno Jukonio projektų (Autarkeia, CD)

"Autarkeia" organizuotas festivalis "Nordic Audio Modern" į Lietuvą sutraukė žymiausias pasaulio eksperimentines grupes ir muzikantus

Įdomu tai, kad kai kurie postminimalistai dalyvauja platesniame subkultūriniame gyvenime. Pvz., „AVaspo“ įkūrėja Gabrielė Labanauskaitė – audiopoezijos pradininkė Lietuvoje. Grupės, anksčiau vadintos audiovizualinės poezijos projektu „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ (2002; namų sąlygomis išleistas unikaliai atrodantis CD / DVD), eksperimentai balansuoja tarp postminimalistinės eksperimentinės muzikos, audiopoezijos, eksperimentinio teatro (audioteatro), performanso žanrų. Po "Apelsinų" pasirodė sekė projektai - „Jacuzzi“ (su Antanu Dombrovskiu ir Virginija Apšegaite), "Basma ir Chna" (su Aivaru Ruzgu ir Virginija Apšegaite). 2009 m. pasirodė 2008-ųjų sausį įkurtos grupės "AVaspo" (AudioVisual Asp of Poetry, www.avaspo.lt,www.soundcloud.com/avaspo) debiutinis albumas "Nėra okeano" (CD / DVD, Kitos knygos), 2010 m. - "Niagara" (CD, Eureka). Grupė koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse (Islandijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje), ją pripažįsta ir Lietuvos Kompozitorių sąjunga - "AVaspo" kūriniai įtraukti į prestižinius "NOTE Lithuania" rinkinius, skirtus populiarinti lietuviškai muzikai, nepriklausančiai popmuzikos kategorijai. "AVaspo" nariai: G. Labanauskaitė (žodžiai, balsas), Vladas Dieninis (elektronika, perkusija), Gediminas Žygus (elektronika), Simas Gineika (VJ). Šiuo metu "AVaspo" baigia parengti trečiąjį albumą.

2010 m. gimė "AVaspo" nario V. Dieninio ir kito eksperimentininko - multiinstrumentalisto Andriaus Grigorjevo drone muzikos projektas "Luumm" (www.luumm.com), grojantis originalią, kokybišką eksperimentinę muziką.

Viena talentingiausių Lietuvos eksperimentininkių - Gabrielė Labanauskaitė (AVaspo). Fotografijos autorė - Liepa April.

Audiovizualinė kūryba – sritis, kuria žavisi vis daugiau Lietuvos muzikos eksperimentininkų. Šokių aikštelių karaliai ir „rimtosios“ eksperimentinės muzikos kūrėjai vienodai mielai naudojasi VJ (vaizdo žokėjų) pagalba. Tačiau esama ir į tradicionalizmą linkusių eksperimentinės muzikos kūrėjų, kuriems bendravimas su klausytoju/žiūrovu apsiriboja sėdėjimu prie kompiuterio. Kai kurie eksperimentininkai linkę derinti naujausius elektronikos išradimus su liaudies muzika. Pavyzdžiui, „Donis“ – Klaipėdoje gyvenančio profesionalaus muzikanto Donato Bielkausko projektas (kartu su šalutiniais projektais „Wejdas“, „Gyvata“, „d.n.s.“) labai įvairialypis: išleista keliolika albumų, kuriuose eksperimentinė elektroninė muzika persipina su etnikos motyvais. Ypač įspūdingas, ko gero, labiausiai senuoju baltų tikėjimo persismelkęs D. Bielkausko ir dr. Dariaus Gerulaičio projektas – „Wejdas“. Postmoderniškiausias D. Bielkausko alter ego – „d.n.s.“, kuriame dominuoja siurrealistinės fantazijos. „Gyvata“ – etninės muzikos grupė, kurios pirmas albumas išleistas kartu su baltarusių muzikantais "Pragnavit", o antrasis - "Su vėjužiu kalbėjau" - vienas geriausių lietuviškų albumų.

Trys Lietuvos garso eksperimentų pasaulyje gerai žinomi žmonės: (iš kairės) Donatas Bielkauskas (Donis, d.n.s., Gyvata), Kristijonas Lučinskas (Driezhas, Deepinmood), Armantas Gečiauskas-Arma (Brūzgynai, Disforija, aram anam, Agharta) Kitas unikalaus daugialypio kolektyvo pavyzdys – „Sala“ menininkų kolektyvas, kurio nariai maždaug nuo 1995 metų ir muzikuoja, ir piešia, ir domisi įvairia filosofija, ir įrašinėja gamtos garsus. „Salos“ lyderis Audrius Šimkūnas su bendraminčiais grupę „Sala“ vienoje Aukštaitijos salų įkūrė, kaip teigiama, mistinėmis aplinkybėmis, o įkurtame kolektyve net narių skaičius – paslaptis. Muzikantams tai, ką jie daro, – malonumas. A.Šimkūnas šio straipsnio autoriui yra sakęs: „Aš ne iš tų, kurie negali nekurti. Ramiausiai galiu nieko nedaryti, tiesiog išeiti kur nors į pelkę, į mišką, į miestą, ir tai bus ta pati mano sala kaip ir „en/trance“ (tai – vienas įdomiausių „Salos“ albumų – M.P.). Gal net svaresnė. Galiu atsiversti kokią nors knygą, ir tai vėl bus mano sala… Galiu gulėti su visais trimis savo katinais ant sofos, ir vėl tai bus tik sala…“

Audrius Šimkūnas

„Sable Mouvant“ (pr. „slenkantis smėlis“) – tai dar vieno daugialypio kūrėjo naujausias projektas. Klaipėdoje gyvenantis buvęs pankas grupėje „Išgamos“, dabar – žinomas fotomenininkas Gytis Skudžinskas-GyS gerai žinomas kaip grupės „ŠALIkaPALIKAU“, vėliau pavadintos „Ensemble SP“ vienas kūrėjų (kitas – Darius Gerulaitis yra jau minėto projekto „Wejdas“ narys). Nuo 1994 m. šie kūrėjai į Lietuvos garso architektūros erdves atnešė daug naujo. Užsienyje jų projektas buvo įvertintas itin palankiai. Muzika – sunkiai apibūdinama, joje kompiuteriniai eksperimentai į tam tikrą ritmą įtraukia įvairius aplinkos garsus. Kai kurie jų albumai išleisti itin mažu tiražu, pvz., „Ensemble SP“ albumo „Ex.Implicit“ tiražas – vos 33 egzemplioriai. Bene įdomiausias GyS kūrinys, įrašytas kartu su D. Bielkausku ir V. Manomaičiu, yra „Skalbėjų muzika“. Šis multimedijos kūrinys 2004- aisiais buvo pristatytas Klaipėdos kruizinių laivų terminale vykusiame tarptautiniame Baltijos ir Adrijos šalių modernaus meno festivalyje. Pats GyS albumą apibūdina taip: „Rankomis tekėjo vanduo, nusinešantis su savimi visas patirtis, įkalčius ir prisiminimus, prikeldamas kūdikiškam nekaltumui ne pirmą pavasarį skaičiuojančius marškinius. Taurus vanduo ir tobulai įvaldyti mechaniški judesiai akimirksniu naikino atmintį. Menininkai pristato instaliacijos ir elekroakustinių kompozicijų projektą, kuriam panaudojami specifiniai garso ir vizualizacijos elementai – sudžiaustyti ir varvantys šlapi skalbiniai“.

Gytis Skudžinskas ir... Gytis Skudžinskas (GyS)

Kita eksperimentininkų grupė – garso architektai: kauniečiai Darius Čiuta (pradėjęs Lietuvoje groti noise muziką grupėje NAJ) , Raimundas Eimontas ir jo bei jo kolegos Ričardo Ivanausko-Skardo projektas N!N!N!, O. Narušis. Deja, daugelis jų albumų arba leidžiami tik užsienyje, arba pasiekiami internete, arba tiesiog guli kūrėjų stalčiuose. Labiau akademiniais būtų galima pavadinti eksperimentininkus Antaną Jasenką ir Arturą Bumšteiną. Jų kūriniai dažnai skamba užsienio koncertų salėse.

Vasha Dai (Vasha Dadaya, Vaidas Šadeika, Sala) leidžia ir solinius albumus

Neseniai "Driezhas" tapo duetu

Šiauliuose, kaip minėta, veikia dar viena eksperimentininkų grupė – holistinę muziką propaguojantys Gediminas Dapkevičius ir Zita Vilutytė, Klaipėdoje panašią muziką (kiek primenančią new age krypties kūrinius) kuria Gintaras Kizevičius. Visi jie susiję su teatru. J.Cage‘as klausia ir atsako: „Kur eisime toliau? Teatro link. Teatro menas labiau nei muzika primena gamtą. Mes turime akis, ne tik ausis, tad kol gyvi, žiūrėkime. O kam rašoma muzika, kokiam tikslui? Deja, turėtume šnekėti apie garsus, o ne apie tikslus.“

Unikali kasečių serija - "Pramoniniai analai" (jau išleistos 7 dalys; MC, Kankorėžinės Liaukos Ložė)

Nuo Slovakijos iki Anglijos, Suomijos, Portugalijos, Ispanijos, Meksikos, JAV ir kitų šalių – pripažįstamas marijampolietis Gintas K (G. Kraptavičius, g. 1969 m.). Jis – pirmosios Lietuvos industrial grupės „Modus“ įkūrėjas ir siela, šią grupę įkūręs kartu su Dariumi Klišiu. „Dažniausiai esu įvardijamas garso menininku, kartais kompozitoriumi. Ir vienas, ir kitas pavadinimai skamba gremėzdiškai. O kaip muzikantas esu tiesiog žmogus, kuriantis elektroninę muziką, bandantis suorganizuoti garsus į estetinį potyrį. Pankai, metalistai, gotai – tai vis dėlto šiandien kol kas yra subkultūros, o garso meno subkultūrai priskirti niekaip neišeitų. Garso meną galima traktuoti kaip naujųjų medijų meno, tarpdisciplininio meno sudėtinę dalį arba savarankišką šiuolaikinio meno šaką, kuri dažnai pristatoma šiuolaikinio meno centruose, muziejuose, galerijose, įvairiuose festivaliuose, parodose, meno mugėse. Tai, ką darau, galima pavadinti eksperimentine elektronine muzika, bet noriu pabrėžti, kad tai vartoju kaip abstraktų terminą. Elektronine eksperimentine muzika galima vadinti microsound, glitch, noise, post minimal, digital, elektroakustinę muziką, kuriamą ir atliekamą dažniausiai kompiuteriais maždaug nuo 1995 metų“, – pasakoja Gintas K.

Gintas K - vienas darbščiausių ir įdomiausių garso meno kūrėjų Lietuvoje

Kūrėjas prisimena, kaip gimė pirmoji Lietuvoje industrial subkultūrai priskirtina grupė: „Modus“ susikūrė 1987 m. Grojama muzika buvo artima elektronikai, sumišusiai su psichodeliniu new wave. Tuo metu įrašėme du albumus, kurie liko nežinomi platesnei auditorijai. Vėliau Artūrą M. pašaukė į privalomą tarnybą, o Darius Klišys išvyko į JAV. 1994 m. Dariui grįžus iš Amerikos ir parsivežus tiems laikams gan pažangią elektroninę aparatūrą, atnaujinome „Modus“, pakeitę grojimo manierą į tuo metu imponavusią industrial kryptį (industrial įvardinu viską nuo „Einstürzende Neubauten“ iki „Nine Inch Nails“, „The Young Gods“). 1996 m. įrašėme albumą „Užsikrėtę mirtimi“, kurį išleido „Dangus Productions“. 1998 m. gimė albumas „Mėgaukis tyla“, kurį išleido „Black Orchid Productions“. Per industrinį „Modus“ laikotarpį koncertų metu prisijungdavo Marijus Sagulinas. Kaune kažkokio laikraščio pristatymo metu teko koncertuoti net su Stasiu Povilaičiu. Studijose ir koncertuose pastoviai būdavo problemų su distortion (iškreipimo, deformavimo) efekto naudojimu vokalui – inžinieriai niekaip nesuprasdavo, ko aš noriu. Apskritai tai, ką tuomet darėme Lietuvoje, buvo nauja, bet Vakaruose jau egzistavo šios muzikos rinka su savais standartais. Antrąjį, paskutinį albumą įrašinėjau beveik vienas, todėl galima sakyti, kad „Modus“ ne iširo, bet palengva transformavosi į projektus Ginto K vardu. Kumyrų neturiu, tiksliau, jie keičiasi kas maždaug kas mėnesį. Prieš kokius aštuonerius metus ypač vertinau suomių duetą „Pan Sonic“, japonus Ryoji Ikeda bei Sachiko M (Sachiko Matsubara, save vadinančia „ne-muzike“, eksperimentuojančia su sinosoidinėmis bangomis)“.

Ar lietuvių kuriama eksperimentinė muzika įdomi tik užsieniečiams? Gintas K nėra pesimistas: „Aš tokio klausimo sau nekeliu. Šiais interneto laikais geografinės sąvokos tampa labai miglotos. Jei muzika leidžiama užsienio leidybinių kompanijų, dar nereiškia, kad ji neįdomi lietuviams, ir atvirkščiai – jei ji leidžiama Lietuvoje (ypač jei online leidinyje – mano manymu, online leidimams taikyti geografijos sąvokos išvis neįmanoma), dar nereiškia, jog ji būtent čia ir klausoma. Bet ne paslaptis, kad tokio pobūdžio leidybinių kompanijų Lietuvoje paprasčiausiai nėra“.

Ginto K kūrybos diapazonas – itin platus. Beveik tuzine albumų išleista muzika – įvairialypė. Kūrėjas sak „Jei gyvenčiau džiunglėse ar kitur, kur įdomi garsinė aplinka, susidomėčiau field recording‘ais, bet kol kas taip nėra… Field recording‘ai panašūs į fotografiją, tik fiksuojamas ne vietos vaizdas, o garsas. Paskui garsas arba apdorojamas skaitmeniniu būdu arba paliekamas toks, koks yra. Dabar field recording‘ai laaabai populiaru. Viename leidinyje su tokiu darbu ir aš esu dalyvavęs. Tai – Jungtinėse Valstijose leistas rinkinys „phonography.org 5“, kuriame yra mano kompozicija „Invite round for a cup of tea“.

Gintas K – profesionalas, baigęs Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą. „Į muziką aš nėjau, ji visada buvo šalia manęs arba net ne šalia, o manyje, ir aš joje. Pradėjau groti pankroką rūsiuose maždaug 1983 m. ir natūraliai priėjau prie to, ką kuriu šiandien. Muzikoje joks forsavimas neįmanomas. Tu negali priversti savęs patikėti, kad tai yra gerai, jei to nesupranti ir jeigu tau tai iš tikrųjų nėra gerai. Bet žiūrėjimas plačiau visada būtinas, kitaip nebūtų pažangos“, – aiškina kūrėjas. Pasak Ginto K, eksperimentinė muzika eina į priekį, atsiranda nauji terminai, nauji stiliai ir postiliai. „Pateiksiu kelis pavyzdžius. Granulės – tai muzikinis efektas, kai garsas išskaidomas į daugybę mikrogarsų, o microsound – palyginti naujas muzikinis terminas, reiškiantis šiuolaikinės elektroninės/elektroakustinės muzikos kryptį. Microsound, sound art, clic&cuts, glitch, post noise, minimal techno, digital, computer algorithmic (bet tik iš dalies) – tai tik burtažodžiai, juk kiekvienai naujai meno rūšiai apibūdinti reikalingi nauji terminai, nes negalima pilti jauno vyno į senus vynmaišius. Šiuo metu microsound, elektroninė (ne klubinė) muzika pasaulyje tiek paplitusi, kad kartais ji vadinama digital folk muzika. Digital folk reiškia, kad aš Lietuvoje ar žmogus Australijoje, turintis kompiuterį, tas pačias programas ir mėgstantis tuos pačius dalykus, gali panašiai groti. Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu, o pasaulis tampa globaliu kaimu tikrąja šio žodžio prasme. Devynerius metus aktyviai gyvenu internetinį gyvenimą, ir būtent tai mano kūrybą veikia beveik visu 100%. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse į muziką, kurią aš kuriu, žiūrima normaliai. Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur elektroninės muzikos tradicijos gyvuoja daugiau kaip 50 metų, nereikia įrodinėti, kas yra ir kas nėra muzika, kaip kartais vis dar nutinka Lietuvoje. Kompiuteris iš tikrųjų yra dar labai jaunas instrumentas, ir viskas jam dar ateityje. Manau, mąstant futurologiškai, turėtų atsirasti naujas muzikos raštas, nes senasis muzikos užrašymas natomis nebepajėgia atspindėti šiuolaikinės muzikos“.

Eksperimentai tęsiami toliau, kaip ir jų tyrinėjimas. Tai – ir neatkartojamas (vieną kartą įmanomas) D. Čiutos eksperimentas „Sound“ bei jo eksperimentai su tyla (muzika, tiksliau, garsas, – vos girdima), ir Juliaus Žėko vadovaujamas „Sintezijos“ judėjimas (iš esmės atkartojantis audiopoezijos ir eksperimentinio teatro idėjas), ir dar daug kas. Esminė filosofinė idėja, vienijanti eksperimentinės muzikos kūrėjus – kurti, nepaisant jokių kanonų, nors kartais vien dėl žaidimo taisyklių pasirenkama tam tikra forma.

Dariaus Čiutos ir muzika, ir vizualinis menas - minimalistiniai, einantys begalybės link

Lietuvos muzikos eksperimentininkai, kurių yra keli šimtai, savo išradingumu neatsilieka nuo užsienio bendraminčių ir kasmet džiugina naujais pasirodymais, albumais, idėjomis. Kompiuteris, tapęs folkloro instrumentu, nenužudė birbynės ir plokštelių grotuvo, o tereminas ir pirmųjų eksperimentininkų atradimai nemirė. Tiesa, (audio)poeziją kiek užgožia internetinis bitų ir baitų srautas, tačiau neabejojame, kad Lietuvos eksperimentininkai sugebės ir toliau suderinti du skirtingus polius: tradiciją ir inovacijas.

Jaro Ramūno organizuoto kultinio eksperimentinės muzikos festivalio "Didelis pasaulis!" logotipas. 2012-aisiais jis atgimė kaip "Sumirimas" ir sutraukė daugybę garso meno kūrėjų.

Lietuvoje atgimsta kasečių kultūra

Pastaraisiais metais Lietuvoje eksperimentinė, nekomercinė muzika vis dažniau pasirodo kasečių (MC) formatu. Kodėl? Daugelis, rodos, jau pamiršo, kas yra kasetės, jos dūla maišuose arba yra išdovanotos. Tačiau kai kurie muzikos leidėjai mano, jog tai – puikus formatas, kuris nė kiek ne prastesnis už kompaktinę plokštelę (CD) arba vėl išpopuliarėjusią klasikinę plokštelę (LP).

Pirmosios lietuviškos avangardinės muzikos kasetės viršelis - "Jaras", „Kontr Hobx Fo“, 1987-ieji. Asmeninio archyvo nuotr.

Bene naujausia kregždė – 2012-ųjų gegužę pasirodžiusi vieno žymiausių Lietuvos eksperimentininkų Ginto K (Ginto Kraptavičiaus) kasetė, pavadinta tiesiog „Gintas K“, išleista nepriklausomos amerikiečių leidyklos iš New Yorko „Copy For Your Records“ (http://cfyre.co/rds). Ši leidykla veikia tik nuo 2009-ųjų rugpjūčio, išleido 23 kasetes (Ginto K kol kas – naujausioji). Kasetė – pilnavertis albumas, kuriame yra penkios Ginto K improvizacijos, įrašytos 2011-ųjų vasarą. Albumas solidus, jame esama, kaip visuomet, „gintiškų“ posūkių ir garsų, tačiau galima rasti ir kažko įdomesnio, ko nerasime ankstesniuose, CD formatu išleistuose, albumuose. Intriguoja ir netikėti kūrinių pavadinimai, pvz., „Improvizas geras l perziuret2“, „Geras visaic+3-1.5db“, „Nieko geras letas+5db“. Pati kasetė – žalia, išleista 50 egz. tiražu, taigi galima konstatuoti, kad šis leidinys niekuo nenusileidžia „rimtoms“ kompaktinėms plokštelėms. Albumo trukmė – 44 minutės.

Perklausęs šią kasetę, pradėjau prisiminti, kad kasečių kultūra mūsuose nemirusi, priešingai – ji tyliai ir sėkmingai egzistuoja.

Gintas K, grodamas bene pirmojoje lietuviškoje industrial stiliaus grupėje „Modus“, buvo išleidęs dvi kasetes („Užsikrėtę mirtimi“, 1995, „Dangus Productions“ ir „Mėgaukis tyla“, 1998, slovakų „Black Orchid Productions“). Paklaustas, kodėl dabar vėl grįžo prie MC formato, jis atsakė: „Todėl, kad tai daugiau improvizacinio pobūdžio kūriniai, o ne griežtos kompozicijos, kažkaip kilo noras išsileisti jas kasetėje. Kasečių kultūros Lietuvoje beveik nėra. Šiaip MC – tai fetišas, bet kasetės gerai dėl to, kad platinti jas piratiniu būdu yra sunkiau“.

Plačiau apie Gintą K ir „Modus“ - http://gintask.dar.lt.

Leidykla „Autarkeia“ (http://www.autarkeia.org) neseniai išleido tris lietuvių postmortem projekto „Body Cargo“ kasetes: „Echoes“ (2010), „Posthum“ (2010) ir „Conspiracy of Containers“ (2011). Šių kasečių įpakavimas – unikalus, primenantis kažką tarpinio tarp karsto ir cigarečių pakelio, įpakuoto į celofaną. Estetika, kaip ir Ginto K leidinyje, čia dominuoja. Suprantama, šių kasečių tiražai nėra dideli – 100 egz.

Plačiau - www.autarkeia.org/bodycargo.

2006-2010 metais „Body Cargo“ vadinosi „Clo Goelach“ ir šiuo pavadinimu užsienio leidyklose buvo išleidusi tris kasetes. Šis projektas susijęs ir su tokiais lietuvių postmortem, power electronics, noise projektais kaip „Volksmorg“, „Pogrom“.

Labai įdomią kasečių seriją sugalvojo du žinomi Lietuvos eksperimentinės muzikos kūrėjai, pasivadinę „Kankorėžinės liaukos lože“, ir pavadino ją „Pramoniniais analais“.

2010–2011 metais išėjo net šešios šios serijos kasetės, kuriose – kelių žmonių kuriami projektai: puikiai žinomi „Maldur Atai“, „McKaras“, „Ataka“, „Dimeth Trip“, „Body Cargo“, „Sala“, „Girnų Giesmės“, „Morrigun“, „Oorchach“, „Lauxna Lauksna“, „Bruzgynai“, taip pat paslaptimis apaugę „Vario Cancer“, „Feral Waft“, „Insom Darkene“, „Ajagi“, „Liquimoly“, „CJ::TROn“, „Audio Head Cleaner“, „Coal Colour Amplifier“, „Beniunuojantnemiga“, „Plėmas“, „Įšalo Kopos“, „Toofar“, „Suicidal Future“. Iš viso – net 24 pavadinimų projektai!

Vienas „Pramoninių analų“ serijos įkūrėjų, leidybinės firmos „Moontrix“ (www.moontrix.com) vadovas, grupės „Maldur Atai“ narys Giedrius Dzencevičius teigia: „Esu bet kokio fizinio formato šalininkas, online mp3 kultūra kažkaip iki galo neveža. Mūsų egzistencijos „lėktuvas“ yra „materialus“ pagal mūsų suvokimą, todėl fizinis muzikos formatas (CD, MC, LP) neša daugiau informacijos – į pakuotes, viršelius, koncepcijas yra įdedami papildomi žmogiški resursai, pastangos. Tai atitinkamai „spinduliuoja“. Į diską sumesti mp3 failai tiesiog turi mažiau „užtaiso“, todėl manau, kad kasečių kultūra tiesiog turi likti. Kitas klausimas – ar ji išliks... Tenka pripažinti, kad LP formatui šiais laikais sekasi geriau. Kas dėl „Pramoninių analų“, jų gimimo pradžioje tiesiog sėdint prie alaus bokalo buvo impulsyviai nuspręsta, kad tai bus kasetės, nes taip greitai ir gana pigiai galima turėti produktą. Žinoma, kai pradedi judėti pirmyn ir įvertini visas aplinkybes, matai, kad gaunasi nei labai greitai, nei labai pigiai, bet tai ir yra esmė, kuri į produktą įneša tam tikrus energetinius veiksmus“.

Leidėjas Armantas Gečiauskas-Arma Lietuvoje žinomas kaip kelių pogrindinių leidyklų vadovas – prasidėjo viskas 1998 metais Jonavoje nuo „Perineum“ ir „Red Black Chimney“, vėliau Vilniuje buvo įkurta „Agharta“ (www.arma.lt). Arma taip pat yra išleidęs originaliai apipavidalintų lietuvių (pvz., „Disforija“, „Bruzgynai“) bei užsienio muzikantų kasečių. Plačiau apie jas papasakoti nėra galimybių – į interviu klausimus A. Gečiauskas neatsakė.

Kalbant apie Lietuvos kasečių kultūrą, negalima nepaminėti legendinio Dovydo Bluvšteino, firmos „Zona“ vadovo, kurio dėka daug kas Lietuvoje susipažino su alternatyvine, eksperimentine muzika.

„Zona“ išleido pirmąsias oficialias alternatyvinės muzikos kasetes Nepriklausomybės laikais: tai buvo 1993 metų leidiniai - rinkinys „Balts Bite Back!“, grupės „Bix“ albumas „Doozgle“, "Šiaurės Krypties" legendinis albumas "Netiekto" bei D.A.17 kasetė be pavadinimo (prieš tai, 1992-aisiais, "Zonoje" pasirodė skandalingasis repo projekto „Pompa“ albumas „Mallonu“ kasetės formatu).

1994 metais „Zona“ išleido du kultinius albumus - pirmosios lietuvių pankroko grupės „Sa-Sa.“ kasetę „Paskutinės dainos“ bei Dariaus Čiutos ir jo kolegų noise grupės „NAJ“ albumą „Fixthemeteronthezeroposition“.

1993-aisiais prasidėjo ir leidybinės firmos „Dangus Productions“ veikla, kurios pirmasis leidinys buvo šios kompanijos vadovo Ugniaus Liogės pankroko grupės „Varnų Vėjas“ albumas „Altorių šešėly“. Tiesa, dar 1992 m. "Riovonys Records Inc." išleido šios grupės kasetę "O dabar... mes grosim".

1994 metais „Bomba Records“ išleido legendinės grupės „Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“ kasetę be pavadinimo (įrašyta 1989-1991 m.).

Tačiau šie plačiai nuskambėję leidiniai tarsi paliko šone tikrąjį lietuviško undergroundo kasečių leidybos pradininką – Jarą Ramūną (tuomet – Ramūną Jarą). Jis kaip projektas „Jaras“ savo jėgomis dar 1987-1988 metais išleido pirmąsias Lietuvoje avangardinės muzikos kasetes: „Kontr Hobx Fo“ (1987) ir „Kontr Hobx Fo Extra“ (1988). Daug vėliau – 1993 metais – R. Jaras įkūrė grupę „Echidna Aukštyn“ ir savo jėgomis išleido pirmąją grupės kasetę „Paskutinė požemių muzika“.

Apie pirmąsias kasetes, išleistas 1987-1988 metais, leidėjas ir kompozitorius pasakoja: „Tai buvo visiškai vaikiški noise ieškojimai su ta aparatūra, kuri man tais laikais buvo pasiekiama. Įrašyta į kasetinį magnetofoną, girdėti telefono garsai, radijo triukšmai, pianino, klarneto garsai, perrašyti kelis kartus per vamzdžius. Mane suprato tik senelis, pakraipė ūsais ir blogų žodžių nepasakė. Šeima nesuprato. Tiražas buvo 5-10 egz., skirta draugams. Draugai tai atmetė, visa tai nukeliavo pas Kauno Juozo Naujalio muzikos vidurinės mokyklos pavaduotoją Tatjaną Muraško, dėl ko vos neišlėkiau iš mokyklos. Ji pasakė, kad tai - ne muzika, klaiku. Tai buvo pirmas susitikimas su nomenklatūra dėl avangardo kūrimo. Tada nunešiau į plokštelinę bei įrašų dauginimo studiją prie universiteto“.

J. Ramūnas tvirtina: „Kasetės yra gerai, tai gražu – sukasi ir groja, mechaninis veiksmas, primenantis senus laikus. Lygiai taip pat, kaip ir LP. CD – jau ne tai“.

Dar turėtume prisiminti DIY principu sukurtas lietuviško pankroko kasetes, tačiau tai buvo labiau namudinis produktas, ir apie jį čia šįkart nekalbame.

Šioje publikacijoje nenagrinėsime ir pasaulinės kasečių kultūros (tai padarysime kitąkart), tačiau būtinai paminėsime ką tik pasirodžiusią bene geriausiai ją išmanančio muzikanto eksperimentininko ir muzikologo Thomas‘o Bey William Bailey (www.tbwb.net) knygą „Unofficial Release. Self- Released and Handmade Audio in Post-Industrial Society“ (A Belsona Books publication, MMXII).

Šioje knygoje mokslininkas kalba ir apie kasečių kultūrą bei cassette revival fenomeną, kurį galime stebėti ir Lietuvoje. Kodėl visa tai vyksta? Dėl estetikos. Ir dar – „kasetės yra asmeniškos, kaip ir vinilai. Persuki jas, atsuki. Jos skleidžia garsus. Jos yra dabar, šiltos ir girdimos“ (p. 356-357). Be abejo, kaip pažymi Bailey, su kuo tenka sutikti ir man, kasetės mus traukia, nes jaučiame joms nostalgiją.

Recenzija. „Meressin“ – „Tik Kars Īr Teisībi“ (HidraArt Productions, 2014): lietuviai turi dainuoti lietuviškai, žemaičiai – žemaitiškai

„Meressin“ albumas – tai, švelniai tariant, neeilinis įvykis lietuviškos ir žemaitiškos muzikos gurmanams. Todėl „Tik Kars Īr Teisībi“ (angl. „Only the war is the truth“, į lietuvių kalbą, tikiuosi, versti nereikia) labai pradžiugino vien pačiu pasirodymo faktu. Muzika, žodžiai, apipavidalinimas – itin kokybiški, tai - juodmetalis, karo metalas (war metal), vikingų metalas (viking metal), vadinkit kaip norit, o svarbiausia man tai, jog albumas prasmingas, primenantis prieš 600 metų įvykusį niekšingą kryžiuočių antpuolį, kurio metu buvo palaužtas paskutinis Europos pagonių bastionas – Žemaitėjė.

Įdomu tai, kad „Meressin“ šįkart tėra vienas žmogus, grupės įkūrėjas Žydrūnas „Hidra“ Augulis, įrašęs visas vokalo, gitaros, bosinės gitaros partijas, užsiėmęs ir programavimu, spec. efektais, viršeliu, fotografijomis, dizainu, piešiniais, įrašinėjimu, miksavimu ir masteringu. Dailaus digipack pakuotėje – ne tik krauju aplietas Žemaitijos herbas su meška, bet ir Ž. Augulio paaiškinimas, kad šis albumas kurtas kelerius metus po to, kai grupę paliko jos nariai. „Kartais ir vienas lauke gali būti karys“, - sako Ž. Augulis.

Profesionalumas, kuriuo pasižymi šis muzikantas ir dailininkas, primena 1983-2004 m. egzistavusios juodmetalio (black metal) ir vikingų metalo pradininkės švedų grupės „Bathory“ kūrybą (jos įkūrėjas ir vienintelis narys Thomas „Ace“ Börje Forsbergas, labiau žinomas kaip Quorthon, 1966-2004, taip pat buvo multiinstrumentalistas). Tačiau „Bathory“ stilius nekopijuojamas, „Meressin“ turi savo stiprų skambesį, tikrą, žemaitišką, kurio su niekuo nesumaišysi.

Penktasis ilgagrojis „Meressin“ albumas vos 300 egz. tiražu (taip, Lietuva yra visiška skylė, kurioje darbas nevertinamas, ypač, kai jis susijęs su kultūra) su 13 kūrinių pasirodo po 14 metų nuo 2000 m. albumo „Alkis“. Naujojo albumo dainų ir kompozicijų pavadinimai kalba už save („Kara Tako“ (Intro), „Pasiutpuolkė“, „Luokė Pieda“, „Pruotieviūn Ognės“, „Joudadūšē“, „Mona Paskotėnė Aušra“ (Instrumental), „Šauklīs“, „Sendėiviūn Stabā“ (Instrumental), „Žemaitėjē“, „Po Grobounėis Žėnklo“, „Kas Pašers Mon Biera Žėrga?“, „Akmeninis“, „Krėtosīms“ (Outro).) Visas „Meressin“ dainas galima klausyti ir atskirai, ir (man taip priimtiniau) kaip vieną konceptualų albumą. Jaučiasi, kad į jį įdėta daug dūšios. Kiekvienas žemaitis ir lietuvis privalo bent kartą išgirsti šį albumą, vertą tik aukščiausio balo.

Šiek tiek grupės istorijos žemaičių kalba iš grupės tinklalapio http://www.meressin.net/ (nuo 2010 m. sausio 2 d. veikia ir feisbuko paskyra - https://www.facebook.com/meressin?fref=ts: „Grope Meressin 1993 m. ikūrė du bruolee - Žydrius "Hidra" Augulis (lead vocal / guitar) i Darius "Žaltys" Augulis (bass guitar / vocal), priš ton gruojėn Hard Rock i Heavy Metal. Pri anū prisijungė Modė Miceika (drums). Diel simpatiju senam Black Metal, bova nusprėsta korti muzika, laikont Black Metal pagrindinė gropės kryptim. Meressin lyrika itakuota mistikas i mitoluogijas. 1994 m. gropė irašė pėrma demo "Satan, Oro Te Reo, Portas Patere". Nors tas darbs vadinams demo, nes ta pėrms gropės irašas, bėndra apimtim uns prilygst pilnam albumou. 1996 m. grupie ivyka muzikontu kaita: Žydrius "Hidra" (lead vocal / guitar), Darius "Žaltys" (bass guitar / vocal), Mindaugas Vizgaudis (guitar) ir Artūras "Debesis" Dargužis (drums) - tuokė sudietim 1996 m. Meressin sukūrė i irašė albuma "The Baphomet's Call". Gropė aktyvee koncertava gyvaa (žymiausias fest's - "Death Comes"), surada nemažaa gerbieju. Gropės vadyba tvarke Sėkla. Meressin muzikas skombesie atsirada nemažaa Thrash, Heavy, Occult metala elemėntu. 1997 m. bova sukorts "Mask" albums. Tas darbs bova onkstesnės Meressin stilistikas i ideologijas tesinys. Esminee puokytee ivyka 1998 m. Grope palėka viens ėš anuos ikūrieju bosists Darius "Žaltys" i gitarists Mindaugas Vizgaudis. Sėkla tep pat palėka Meressin. Keities gropės ideoluogija i stilius. Gropė nikada nevėngė experimėntu muzikuo, dėl kuo kartaas yr prieštaringaa vertinama. Netrokus bruolee Gedas (bass guitar) i Mindė (r. guitar / vocal) Zdanavičiai prisijungė pri Meressin. Tou metu gropės stilius bova apibūdinams kap Pagan/Heavy/Black/Rock'n'roll, trumpiau – Black'n'Roll, lyrika atlėiktama Lietuviu (kartaas Žemaitiu) kalba, atsirada Folk elemėntu. Meressin ideoluogijas kertinis akmuo tapa Pagonybe, katra tor ypatinga reikšme i šindėininie gropės veikluo. 1999 m. irašyts (live) i išleists singls "Pasiutę Šunys", 2000 m. irašuoms pėlns albums "Alkis". 2001 m. vasara sukortas pėrms Meressin video klips "Ašmenys". Taas pačes metaas Meressin palėka visi naree. Lėka tik gropės ikūries Žydrius. 2002 - 2006 bova tomsiausi metaa Meressin istuorijuo. Gropė neoficialee bova išėrusi, bet darbs visgi vyka, nors i lėtaa, i nesklondžee. Meressin kartaas pasiruodydava gyvaa, padedama sesijiniu muzikontu. Bova paruošta medžiaga naujam albumou, bet ana tep i nebova irašyta diel nepastovoma i muzikontu kaituos. Galu galė diel tam tikru priežastiu gropės veikla bova ilgam sustabdyta... 2007 m. Meressin veikla po biski atnaujinama, atlėiktami onkstiesniu albumu remasteree. Albuma "The Baphomet's Call" CD formatu perleida "Inferna Profundus Rec." Nauja medžiaga tep pat ruošama i irašiniejama. 2009 m. pradžiuo gropė visiškaa atnaujinama, sudieti papėldė nauji naree. Žydrius "Hidra" Augulis (vocal /guitar), Valdas Venclova (drums), Endrius Bričkus (guitar), Audrius Magžauskas (bass guitar), Vitalijus "Šovinys" Praspaliauskas (percussion) – tuokė sudietim atgaivėnama gropė Meressin. Paruošama koncertine programa, o gropės sugryžėms ivyka "Kilkim Žaibu X" festivale metu 2009.06.13. Dabartini gropės stiliu gal apibūdinti kap "War Metal", lyrikuo vyraun karėnės temas, senūju dėivu i karžygiu ivaizdis. Vėskas atlėiktama autėntiška Žemaitiu kalba.“ 2014 m. grupė sugrojo festivalyje „Kilkim Žaibu“ (Ž. Augulis – vokalas, gitara, Endrius Bričkus - gitara, Vitalijus „Šovinys“ Praspaliauskas – bosinė gitara ir Vainius „Anomaly“ Česnauskas – būgnai).

Šiandien būsiu kiek kategoriškas: lietuviai turi dainuoti lietuviškai, žemaičiai – žemaitiškai. Ir jokių ten eurovizijų, turim savo kultūrą, kuria galime didžiuotis.

LINCHETTE MARCEL: „Esame svajojantys realistai“

Nauja lietuviško post-grunge muzikos grupė LINCHETTE MARCEL – iš tiesų ne naujokai muzikos pasaulyje. Tai rodo ir jų pirmasis vaizdo klipas, ir atliekamos muzikos kokybė.

Feisbuko paskyroje https://www.facebook.com/linchette grupė taip pristato save: „Linchette Marcel - post-grunge stilių propaguojantis kolektyvas iš Vilniaus. Grupės nuoširdumas, emocinis atvirumas sukelia skirtingų nuotaikų gamas, išlaisvina klausytojus iš šiuolaikinės rafinuotos roko muzikos gniaužtų. Linchette Marcel siūlo savo klausytojams agresyvų ir tuo pačiu melodingą skambesį, romantiškas bei melancholiškas nuotaikas, neįpareigojančias abstrakcines psichodelines keliones. Grupė išsiskiria nuoširdžiais gyvais pasirodymais, garantuoja puikią nuotaiką klausytojams. Linchette Marcel - tai alternatyvus požiūris į lietuviško roko sceną, bekompromisnis pasiūlymas kiekvienam pažvelgti giliau į save.“

Apie grupę pasakoja jos vokalistas Michail Levin, bosininkas Konstantin Knudė, būgnininkas Alex Nikolajev (dar žinomas kaip industrial / ambient grupių MALDUR ATAI, DIMETH TRIP ir GANZER MASCHINE narys) ir paslaptinga grupės narė Linchette.

Ką reiškia Jūsų grupės pavadinimas?

Pavadinimas reiškia moterišką vardą, tai savotiška pasąmonės mūza.

Kokia susidūrimo su muzika pradžia? Kaip pradėjot muzikuoti?

Kiekvienas iš mūsų savaip buvo supažindintas su muzikos pasauliu. Michailo ir Alex’o tėvai jaunystėje muzikuodavo, turėjo savo grupes. Konstantinas nuo vaikystės mokėsi muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. Mūsų visų tėvai buvo dideli melomanai, ir mums kaip jų vaikams pasisekė, kad namuose turėjome dideles plokštelių kolekcijas, kurios ir formavo mūsų muzikinį skonį. Mes užaugom klausydami The Beatles, Deep Purple, Led Zeppelin, Black Sabbath, Genesis, Pink Floyd, Bruce Springsteen ir kitus tais laikais populiarius atlikėjus bei grupes. Vėliau, 90-aisias atsirado nauji muzikiniai vėjai, kurie praktiškai ir buvo tas pagrindinis impulsas sukurti savo grupę ir pradėti kurti bei groti muziką – tai buvo alternatyvus rokas, grunge. Mes visi užaugome, galima sakyti, viename kieme. Kartu pradėjome groti būdami 16-17 metų.

Kiek dainų, kūrinių, albumų išleista?

Mes negalim pasigirti kažkokiais ypatingais leidiniais, tačiau savo laikais buvo išleisti keli singlai, kurie pateko į įvairius lietuviškos muzikos rinkinius. Pavyzdžiui, rinkinyje „Euro. lt“ (2002, Bomba) yra mūsų daina „Easy Way“. Jame vadinomės FIN DAISY.

Pristatykite savo naujausią kūrinį. Kokia jo koncepcija, kuo jis skiriasi nuo kitų?

„King and Queen“ (https://soundcloud.com/linchette-marcel) yra mūsų pirmas, kaip grupės Linchette Marcel, įrašytas ir pristatytas klausytojams kūrinis. Tai yra roko daina, kažkam tai bus panašu į alternatyvų roką, mes patys savo stilių įvardijam labiau kaip post-grunge. Mes nepretenduojame į kažkokį ypatingą originalumą, svarbu, kad mūsų dainos klausytojams skambėtų taip, kaip jos skamba mūsų galvose ir širdyse. Manome, kad tai ir suteikia grupei savo individualų veidą ir skambesį. Ką manote apie Lietuvos roką, eksperimentinę ir kitą nekomercinę muziką – ar ji patiria atgimimą, ar kaip tik ne? Ką labiausiai vertinate iš Lietuvos muzikantų, grupių?

Mūsų manymu, Lietuvoje roko kultūros kaip tokios nėra, net roko legendos ir grandai Lietuvoje nesurenka pilnų salių. Aišku, yra mėgėjų ir klausytojų, bet stipraus ir aktyvaus roko muzikos judėjimo Lietuvoje mūsų manymu nėra. Jei kalbėti apie alternatyvią muziką Lietuvoje – tai veiksmas labiau vyksta elektroninės bei indie muzikos pasauliuose. Iš Lietuvos muzikantų vertiname grupę Fusedmarc, kurie yra drąsūs, įdomūs ir turi savo veidą, Freaks On Floor, nes tai puiki „live“ grupė, Keymono už jų šiuolaikišką skambesį bei kokybę, The Perfect Pill už energiją.

Kas padarė didžiausią įtaką (muzika, filmai, literatūra, ...)?

Kiekviena meno išraiška yra įdomi ir gali įkvėpti. Jei kalbėti apie muziką – tai tikriausiai būtų Stone Temple Pilots, Soundgarden, Peter Gabriel, David Bowie, Pink Floyd, The Beatles, Led Zeppelin, Simple Minds, Tears for Fears, Depeche Mode. Filmai – neabejotinai Davido Lyncho kūryba, literatūra – H. Hesse, S. King, M. Bulgakov, E.M. Remark, E. A. Poe ir kiti puikūs rašytojai.

Kokia pasaulėvoka, religija, filosofija artimiausia?

Mūsų gyvenimo filosofijos yra skirtingos, bet eskapizmas tikrai yra vienas iš dalykų, mus siejančių - visada muzika laikėme reiškiniu, galinčių sukelti minčių klajojimą naujose gražiose pasauliuose. O šiaip, esame svajojantys realistai.

Kokie artimiausi planai?

Per šią vasarą planuojame kuo daugiau pagroti koncertų, įrašyti 4-5 dainų EP ir galbūt nufilmuoti vaizdo klipą. Stengsimės kuo dažniau pasirodyti scenoje, nes mums tikrai labai patinka gyvų pasirodymų sukeliama atmosfera, nuotaika ir emocijos.

ROMOWE RIKOITO: prūsiškas neofolkas – iš vandens, tylos, kadagių dykros

Nors istorija moko, kad dėl kryžiuočių ordino antpuolių prūsai pradėjo nykti XIII, o išnyko XVIII a. pradžioje, iš tikro prūsiškoji savimonė – gyva. Tai geriausiai įrodo šį pavasarį pasirodęs prūsiško neofolko grupės „Romowe Rikoito“ albumas „Undēina“.

Įspūdinga 28 puslapių knygele su dainų tekstais, sakraliniais žemėlapiais ir simboliais, iliustruotą 74 min. kūrinį, nukeliantį mus į Sembą, išleido pernai dvidešimtmetį atšventusi šiuolaikinės baltiškos muzikos leidykla „Dangus“.

Vakarų Baltų pasaulyje 1995 m. įkurta grupė „Romowe Rikoito“ šiemet švenčia 20-metį. Pasak „Romowe Rikoito“ (toliau – RR) įkūrėjo Glabio Niktorijaus (Glabbis Niktorius), pirmasis renginys, kuriame ši grupė pavartojo prūsų kalbą, įvyko 1997 m.

Iki šiųmetinio albumo išleisti trys neofolko kūriniai: „Narcissism“ (1996, „Dangus“, „Brudenia“), „L'Automne Éternel“ (2000, „Brudenia“), „Āustradēiwa“ (2005, „Ars Benevola Mater“). Prie ketvirtojo, itin magiško ir konceptualaus albumo „Undēina“ (2014, „Dangus“, CD, planuojama LP) dirbta ilgai, jo prūsiškojo neofolko gerbėjai laukė gana ilgai, tačiau visi lūkesčiai pasiteisino su kaupu.

Už muziką, idėją, magiją, apipavidalinimą ir prūsiškos kultūros sklaidą albumui galima rašyti aukščiausią balą iš visų įmanomų.

RR turi ir feisbuko paskyrą.

Prūsiško ir apskritai baltiško neofolko scena kol kas dar nėra didelė, tačiau itin unikali. Yra žinomos grupės „Āustras Laīwan“ (Karaliaučius), „Alnestabs“(Lenkija), „Ēnu kaleidoskops“ (Latvija). Bene geriausias lietuviško neofolko albumas – Donato Bielkausko grupės „Dónis“ „Bars Bars“ (2013, „Dangus“). Taip pat negalima nepaminėti unikalių lietuviško neofolko kolektyvų „Gyvata“,„Spanxti“, nevengiančių nerti giliau ir į baltarusių, latvių folkloro paraleles. O kur dar „Pievos“, „Liberte“, „Ženklas X“, „Keisto Folkloro Grupė“, „Saulės Broliai“ ir daugybė kitų...

Naująjį RR albumą sudaro 12 kompozicijų iš senojo aisčių archipelago Sembos. Jos padeda klausytojui, remiantis dainų žodžiais ir žemėlapiu bei simbolika patirti dvasinę kelionę per aisčių žemes (Aīsta) per Klaipėdą, Juodkrantę, Kretingą, Tvankstą, Gdanską, Alenšteiną, Romintą, Vorusnę, Varėną. Kelionėje senojo baltų tikėjimo archetipus mums suprasti padeda XVI a. prūsų žyniai Valtinas Suplitas (Waltīns Suplītis) ir Merūnas (Merūns). O albumo šerdis – paslaptingoji Undēina (Andeinė – deivė, šventovė ir galerija Dainavos girioje).

Visi albume įrašyti garsai – autentiški, surinkti kelionėse po miškus, upių pakrantes, šventvietes ir kitas vietas.

Ketvirtasis RR albumas – ypač daugiasluoksnis. Jame naudojama daugybė (tik akustinių) instrumentų – gitaros, smuikai, pianinas, perkusija, kanklės, švilpynės, violončelė ir kt. Didelė svarba teikiama vokalui.

Daugelis „Undēina“ dainų žodžių – prūsų kalba. Albumas įrašinėtas 2011–2012 m. Karaliaučiuje, Vilniuje ir Kijeve, dainų žodžius į anglų kalbą vertė Johanna Doyle.

Albumo įrašuose dalyvavo Glabbis Niktorius, Aleksas Āulaukis, Anny, Alwārmija, Tanya, Rūkas, Alnā, uGn, Sacred Winter, Aliona, prie albumo kūrimo prisidėjo D. Bielkauskas, McKaras, Vygandas Čaplikas, Marius Gal, Rāmans Pillawa, Denīs Iz Paustatāutan, Stasys Laurušonis, Linna, A. Z. Muziką kūrė Glabbis Niktorius ir Aleksas Āulaukis, beveik visus žodžius, išskyrus antro kūrinio „b“ dalį (uGn) ir 5 kūrinį (A.Z.), – Glabbis Niktorius.

Ypatinga padėka išreikšta Kaukui ir Kurkai, paukščiams (ant albumo viršelio – Glabio daryta Kauko nuotrauka, užfiksuota medyje).

Visos dainos – įspūdingos, aprašinėti jas išties nėra labai prasminga, šia muzika reikia tiesiog gyventi, sugerti į save.

Glabis paaiškino albumo koncepciją.

Rāmawa: 1) šventovė, šventykla, kurios nuolat ieškom, todėl ir yra ta nuolatinė kelionė; 2) apskritai kaip Vakarų Baltų pasaulio simbolis. Man – tai būtent šiuolaikinis pasaulis, kuriam nėra jokios istorijos, bet visada yra tik Dabar. Ten nėra jokių valstybių – Lietuvos, Latvijos ir t.t. Ten kitokia struktūra. Tai labiau sapnų teritorija. Kažkokia anomalinė erdvė, šventviečių-sapnų-ženklų koreliacija; 3) nematoma šventovė, šventykla, aptverta, ypatinga vietovė tarp pasaulių, ten galima įeiti po mirties tiems, kurie praėjo dvasinį kelią čia, nedalyvavo materialiniame gyvenime ir t. t. Paslaptys Teko dalyvauti archeologinėje ekspedicijoje 2010 m. Semboje. Pietų pertraukos metu visi žmonės ėjo valgyti, o aš eidavau į šventą mišką, kuris ten buvo netoli. Kiekvieną dieną galėjau aplankyti tik mažą miško dalį. Po savaitės supratau, kad tas miškelis – tai akmenų labirintas. Teko nemažai ten klaidžioti, kol labirinto kelias nuvedė mane į centrą. Ten kažkas keisto atsitiko. Bet vėliau ten gavau albumo supratimą. Iš pradžių buvo toks planas – tiesiog paimti daug informacijos apie mūsų keliones į Sembos šventvietes, nes buvo užrašyta daug visko iš tų kelionių. Ne viskas iš tos medžiagos buvo iki galo aišku. Tikslas buvo kuo daugiau fiksuoti tą visą sluoksnį, t. y. būtent šiuolaikinėje baltų mitologijoje patyrinėti, kas iš tų jėgų iš tikrųjų veikia dabar. Todėl norėjau kuo tiksliau įdėti į tekstus visokių žodžių, žinių ir mantrų iš sapnų, iš ženklų, iš vizijų, keistų atsitikimų... Pats maršrutas išėjo savaiminis. Jis gana archetipinis – tai naktinės saulės kelionės modelis. Jau buvo įrašyta apie pusę albumo ir staiga paaiškėjo, kad kažkas pasikeitė. Toks įspūdis, kad su visais tais dalykais (simboliais, tekstais) buvo aktyvuotas kažkoks sudėtingas mechanizmas, susijęs su chtoniniu pasauliu, ir buvo aišku, kad nebegalėsim nieko kontroliuoti, išlaikyti planą ir t. t., nes prasidėjo lyg ir kažkokia „medžioklė“. Kas liko, – tik bėgti ir kažkaip išgyventi. Tačiau aplink pakankamai daug žmonių mirė. Ir buvo matyti, kad viskas vyksta pagal mitologinį scenarijų, kuris įdėtas tuose tekstuose. Ir lyg buvo iš anksto kažkieno mums nusiųstas. Kelionės metu viskas buvo susiję su vandeniu, upėm, potvyniais ir pan. Ypač nuo 2011 m. Net kai tik pradėjom įrašinėti, vos baigėm pirmą kūrinį, ir kitą dieną studija nuskendo dėl potvynio. „Medžioklė“ prasidėjo, kai sudalyvavau vienoj apeigoj, 2012 m. vasaros pabaigoj. Ten vandens šventvietė. Draugas mane pakvietė. Aš ilgai galvojau, ar tikrai man reikia dalyvauti. Bet po to iškart visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Iškart po tos apeigos nuvažiavom į Andeinės galeriją ir šventyklą Dainavos girioje, kur irgi atsitiko keista istorija upėje. Ir rudenį jau realiam pasaulyje pradėjo realizuotis tie vandens veiksmai iš vasaros apeigų, ir atsitiko keistas dalykas – vietovėje Undenawa pakilus audrai tą naktį aš vos gyvas likau. Supratau, kad tą fragmentą jau turėjau užrašytą tekste, kuris buvo parašytas prieš metus ir tuo metu jau buvo įrašytas. Tada po kokio laiko pamačiau, kad yra tam tikra paralelė Andeinė / Undenawa – semantinė ir siužetinė. Ir taip pasirodė pas pavadinimas Undēina. Čia labai daug visokių reikšmių ir sluoksnių turiu omeny. Pagrindinės gal penkios. 1. Pirmoji – tai „vandeninis kelias, takas“, šventas, kreivas su chtonininio pasaulio aspektais. Albume visur yra vanduo ir kryptys kaip magiškos kelionės pagrindinis požymis kaip, pvz., „Stalkeryje“ jie mėtė kažką, kad sužinotų kryptį, kur eiti. Ir čia kelionė bei tas takas susijęs su vandens srovėmis ir vandens Deivės veiksmais. 2) Ta vandens Deivė - abstrakti, bet ji visada čia susijusi su vyriškos lyties dievu Kaūks, Trīmps, Patals, Paskaits (Puškaitis). Ir jų veidai kartais čia kelionėje gali pasirodyti. Ir jie visi iš esmės – įvairūs aspektai to pagrindinio chtoninio dievo, kurio tikro vardo gal nieks niekada ir nežinojo. Kaūks – tai tų didžiųjų inicijacijų „organizatorius“. Lietuviškoj medžiagoj jis yra tik kaip „Milžinas“, ypač tas žiemos laiku, kuris susijęs su chtonine saule. 3) Tai – Ēnda, t. y. „nuodai“. Tam tikri magiški Undēinos veiksmai iniciacijos-kelionės laiku. „Nuodai“ – todėl, kad visi nereikalingi žmonės turėtų išeiti, numirti. 4) Dēinawa – tai toks bendras mitologinis pasaulis, viskas, kas yra už Sembos ribų apskritai į rytus. Arba rytinė riba Vakarų Baltų pasaulio. Dēin- tai viskas susiję su rytais. O Kauko (ir mūsų) kelionės pabaiga rytuose. Natūraliai jos prototipas – tai, aišku, Dainava. Iš ten ir ėmiau pavadinimo prototipą. Tai ta galerija ir šventykla miškuose – Andeinė. Tai vasarą buvo mūsų kelionės paskutinis taškas. Ir tai tos deivės laikas, jos inkarnacija – Kurka, pagrindinė baltų deivė. Pradžioje ji buvo tiesiog Mėnulio ragų aspektas, kuris mūsų pasaulyje išreikštas kaip raguotų galvijų deivė. Paskui, po reformų – kaip javų pėdos deivė. Jos atributas – tai kr-, sakralinis kreivumas. 5) Undenawa – tai upė ir mitologinis pasaulis, kuris yra už Sembos ribų į pietus ir pietvakarius. Tai – pagrindinė chtoninė kryptis. Taip pat pietų ir pietvakarių riba Vakarų Baltų. Tos dēin- chtoninis aspektas čia kaip dān-, t. y. danų kaip chtoninio pasaulio atstovų. Dānsks, „danų miestas“, – Gdanskas. Kitas to pasaulio atributas užkoduotas kaip wī-. Kaip mūsų Vytlandas, Vysla ir t. t. Ir pernai spalį ten, Undenavoje, ir iš ten į Sembą vyko tos deivės pagrindinis veiksmas ir vyksmas. Ir tai buvo deivės Kurkos meto pabaiga. Pats misterijos pikas. Daug visokių dalykų atsitiko. Ir jie visi buvo susiję su mūsų su ta kelione vasarą. Taip ir atėjo tas pavadinimas Undēina. Viršelio idėja Sembos senoviškas žemėlapis, kur vyksta albumo kelionė. Tai mitologinė Semba - be laiko, be jokių konkrečių požymių, visiškai uždengta kopomis. Mitologinis laikas – kopos vėl keliauja, ir išvarė Baltijoje viską, kas pasaulietiška. Dabar liko tik magija, energija, dievai, dvasios ir gal keletas keliautojų. Ir čia viršelyje Semba dar uždaryta. Tas pagrindinis chtoninis dievas (Kaukas) ją paslėpė. Viršelyje tas Kaūks toks gal abstraktus ir šiuolaikinis (nors ir 100% gamtinis, būtent taip ir buvo medyje). O toliau už tų durų – jau buklete toje vietoje norėčiau pavaizduoti, kaip Kaukas buvo istoriškai pavaizduotas ir transformuotas į kitus dievus arba veikėjus. Ir ten irgi kaip Kaukas danguje atrodo – jo žvaigždynas. „Undeinos bei Kauko durys“ – tai pats tas Vandeninis Takas. Kažkoks koridorius arba tunelis per mitologinę erdvę, laiką – ten, kur reikia eiti ir sutikti Kauko veidus ir praeiti iniciaciją, tą kreivą kelią. Nuotrauka - tai durys iš Andeinės, pirties prie upės. Ir norėčiau padaryti, kad tos durys būtų iš abiejų pusių, kad tas Kauko koridorius eitų per visą plokštelę. Iš kitos pusės (arba geriau kažkur viduje) norėčiau, kad būtų kitas žemėlapis, jau atidarytas. Kad ten būtų pažymėtas kelionės maršrutas arba kryptis. Kad paslaptingos informacijos kažkokia dalis būtų bent simboliškai atidaryta. Tokiu būdu norėčiau, kad viršelyje ir toliau buklete būtų ta tikra šiuolaikinė gyva mitologija ir šiuolaikiniai vaizdai, taip pat, kad būtų ta „istorinė“ mitologija ir istoriniai vaizdai. Kad nebūtų jokio skirtumo tarp laikų, nes mitologinis pasaulis – be laiko, t. y. kaip šiandien, taip vakar. Semba - kaip sala. Aplink ją – tik užribinis pasaulis. Pagrindinė albumo tema – sakralinė geografija, prūsų toponimikos sakralinė sritis, kurios modelis – Semba – paimtas kaip viso Vakarų Baltų pasaulio modelis. Pagrindinis dvasinio kelio paradoksas – tai dykra ir jos ypatingumas. Tik ten, kur yra Nieko, tik iš ten galėsi paimti Kažką. Vakarų Baltų simbolis – kadagys, kuris Semboje visiškai išnykęs, o kadagių dykra buvo pagrindinis mitologinės erdvės požymis Semboje.

Muzika kaip Lietuvos Atgimimo matas ir priemonė

Nors šio teksto pavadinimas yra aliuzija į gerokai platesnį tyrimą nei vieno albumo recenzija, šį tyrimą pradėsime ne chronologiškai, nuo vieno albumo pristatymo.

Ne tik dėl to, kad jis susijęs su vieno šviesiausių Lietuvos žmonių – krivio Jauniaus (J. Trinkūno, 1939–2014) – išėjimu sausio 20 d. ir su vienu geriausių Lietuvos muzikantų D. Bielkausku. Didžiausią džiaugsmą kelia, kad lietuvių apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ ir D. Bielkausko projekto „Donis“ albumas „Giesmės Žemynai. Hymns to Žemyna The Earth Goddess“ (2013) neleidžia pamiršti, kas esame ir kokį turtingą tautinį paveldą turime.

„Kūlgrinda“ susibūrė 1988-aisiais, festivaliuose, koncertuose pasirodo X–XII a. stiliaus lietuviškais drabužiais, jos nariai senovinę baltų muziką atlieka pasipuošę žalvariniais papuošalais. Ir visa tai daroma iš širdies, o su D. Bielkausko pagalba – sumoderninant skambesį lengvu, bet giliu ambientprisilietimu. Dažniausiai atliekamos sutartinės, grojama kanklėmis, violončele, būgnais, dūdmaišiu, birbyne, skudučiais.

Albumas „Giesmės Žemynai“ – 9-asis „Kūlgrindos“ diskografijoje. Prieš tai pasaulį išvydo kasetė „Kūlgrinda“ (1996), kompaktinės plokštelės „Ugnies apeigos“ (2002), „Žalvarinis“ (su „Ugnėlakiu“, 2002), „Sotvaras“ (su „Doniu“, 2003), „Perkūno giesmės“ (2003), „Prūsų giesmės“ (2005), „Giesmės Saulei“ (2007), „Giesmės Valdovui Gediminui“ (2009).

Donatas Bielkauskas

„Kūlgrinda“ „Giesmėse Žemynai“ – 16 kūrinių, užburiančių melancholija ir giluma, savumu, bet kartu ir savitumu, interpretacija, nors ir nenutolstančia nuo baltiškosios tradicijos. Vis dėlto jaučiama, kad Jonas ir Inija Trinkūnai ne kartą lankėsi Indijoje, – kai kurios giesmės skamba tartum vediškosios mantros.

Jonas Trinkūnas Indijoje, Thiruvaiyaru mieste Kai kurie kūriniai jau atsidūrė ir „Youtube“. Ypač populiarus tarp baltų tikėjimą išpažįstančiųjų ir jį palaikančiųjų tapo šis klipas (tiksliau, J. Trinkūno atlikta dzūkiška giesmė „An kalno an aukštojo“ su įspūdinga jo fotografija) – tai tapo nelyginant Krivio atsisveikinimo žodžiais. Žemyna – gimdanti, auginanti ir nokinanti deivė, visų motina, tyra ir teisinga, todėl jos negalima įžeisti ar mušti, aiškinama kompaktinės plokštelės buklete. Lietuviai išsaugojo tūkstančius dainų, kuriose gerbiama žemė ir jos vaisiai. Žemyna gerbiama per daugumą švenčių, ypač per Žolinę rugpjūčio 15 d. Pastaruoju metu ypač „graibstomas“ puikus dailininkas Artūras Rožkovas, tapo ir „Giesmių Žemynai“ dailininku. Bendras įspūdis įsilinus į naująjį „Kūlgrindos“ ir „Donio“ albumą – jo muziką, žodžius, apipavidalinimą ir prasmę – itin geras, nuteikiantis optimistiškai. Tokie albumai pasirodo nedažnai, tačiau jie tampa Atgimimo šaukliais. Manytume, kad Tautos politiniam ir kultūriniam atgimimui muzika yra labai svarbi. Daugelis Atgimimo veikėjų turėjo ryšių su tautos muzika. Vieni rinko ir užrašinėjo mūsų tautos dainas ne tik kaip poetinę, bet ir kaip muzikinę liaudies literatūrą (S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, S. Daukantas, M. Valančius, L. Ivinskis, J. Basanavičius), kiti patys kūrė muziką, naudodami lietuviškų dainų motyvus, pvz., V. Kudirka. Dabar keista suvokti, kodėl K. Donelaitis lietuviškas liaudies dainas vadino „kiaulišku bliovimu“, o kitas žinomas Mažosios Lietuvos žmogus Vydūnas išleido du chorinių dainų rinkinius, kurie pasirodė anksčiau nei J. Naujalio ir M. K. Čiurlionio dainų leidiniai Didžiojoje Lietuvoje. Tačiau neabejotina, kad kuo Tauta sunkiau gyvena, tuo didesnė tikimybė, kad bus puoselėjama jos muzika. Vydūnas „Lietuvių giesmėje“ rašė: „Mes, Lietuvos vaikai, stovėsim vienširdžiai, tvirta dora, rankoj ranka visi už Lietuvą, Tėvynę Lietuvą“.

Jonas Trinkūnas

SKYDERS. Pagaliau Lietuvoje atsirado drąsių rokerių, arba Velniop oligarchus!

Jau pirmasis Skyders albumas „Atsarginė Lietuva“ (2010) parodė, kad turime drąsių rokerių grupę, nebijančią rėžti tiesos į akis, tačiau antrasis – ką tik pasirodęs – leidinys „Kiek kainuoji tu?“ (2013) pralenkė visus mano lūkesčius. Tiesa, yra maištingo roko grupė Dalyvis, tačiau jos albumo vis dar nepavyksta sulaukti, tad šiuo tekstu norėčiau parašyti nedidelę odę Skyders‘ams. Dainų albume nėra daug, ir tai gerai – jis neperkrautas. 8 kietai sukalti „šmotai“ su superiniais tekstais (tai primena geriausius Sąjūdžio laikus) – juos galite perskaityti teksto apačioje – yra tai, ko reikia norint vienu atsikvėpimu kartu su Skyders išrėkti – eikit visi velniop, jūs, suknisti kapitalistai! Baigiat nuvaryti mūsų valstybę, išparduoti žemę užsieniečiams, ir taip toliau, ir panašiai (sąrašas ilgas ir besidomintiems puikiai žinomas).

Beje, kapitalistams Skyders skyrė nedidelį tekstuką CD knygutės atvarte, kurį verta pacituoti visą: „Šio albumo dainos tėra tik mus supančių nuotaikų ledkalnio viršūnės atspindys. Kaip ir visi jauni žmonės susiduriame su ta pačia niūria dilema, kuri palieka tik dvi galimybes rinktis – tapti pigių kaštų robotu arba emigruoti. Tiesa, dar galime kurti savo verslą, bet mūsų šalyje ir skruzdėlei, ir dramblius velkamas tas pats – drambliui – patogus rūbas. Šiandieninis kapitalizmas nebeturi nieko bendro su laime, harmonija ar demokratija, o savo cinišku požiūriu į gamtą ir žmogų yra artimas totalitarinėms santvarkoms. Tad eina jis velniop...“

Ant CD – užrašas taip pat ne be prasmės: „Lietuva 2013 - ? litų“. Tai tarsi papildo albumo pavadinimą „Kiek kainuoji tu?“ Akivaizdu – vaikinukai parodė, kad karalius nuogas, nebijodami, kad juos supakuos saugumas ar niekada negaus darbo kokioje nors prezidentūroje ar ministerijoje.

Skyders – tai Tomas Šileika (balsas, dainų tekstai, muzika), Stanislovas Kropa (bosinė gitara, muzika), Paulius Geidrichis (gitara, muzika), Vytas Demenis (būgnai, muzika), Tomas Demenis (nuotraukos), Simonas Gudelis (būgnai, pritariamasis vokalas, muzika), Vytautas Lukšys (CD dizainas; beje, jis minimalistinis, bet puikus). Albumas įrašytas Biplan muzikanto Serge Grey studijoje. Dainų skambesys – puikus, atrodo, kad groja pasaulinio lygio grupė, vaikinai susigroję (kaip matote iš pastabų skliausteliuose, visi kartu kuria muziką), gitaros kietos, nors ir ne metalinės, užtat tekstai kerta iš peties.

Dainų pavadinimai kalba už save (paskaitykite tekstus, daugiau nieko nekomentuosiu).

Belieka tik parašyti pelnytą balą – 10/10. Šaunuoliai, Skyders, ir toliau kelkit roko revoliuciją, nes tie, kurie loja, kad rokas mirė ar kad nieko juo nebegalima pasakyti, neverti dėmesio. Karavanas joja toliau.

Dar 1998 metais įsikūrusių Skyders tinklalapiai - http://www.skyders.lt irhttps://www.facebook.com/pages/Skyders/126638560741074?fref=ts. Apie save kalba taip: „Skyders – laisvė, lygybė ir brolybė. Tai – ne tik roko grupė, bet ir procesas su visais juo besimėgaujančiais dalyviais“.

Dainų tekstai Kaip sakoma, mėgaukitės. Už tekstus ir kitą suteiktą informacinę pagalbą esu dėkingas Skyders, šauniems jauniems revoliucionieriams.

Oligarchai Jie save vadina liberalais,

Jie save pateikia idealais,

Pirktų diplomų intelektualais

Ir šiaip visokiai „uberalais“

Jie spjauna į žmonių valstybę, Nes turi kišeninę savo vyriausybę,

Jie investuoja į savo banalybę,

Skaičiais paverstą pompastišką tuštybę.

Bet juos vadinti reikia kanibalais,

Valstybės ir žmonių likimo kriminalais,

Laisvosios rinkos džiunglių feodalais

Ir šiaip visokiais „uberalais“.

Tik jiems mokesčių lengvatos,

Reveransai pelnui, o ne žmogui matos,

Taip nuo „vokelio“ iki „vinies lentos“,

O jie vis prašo dar po savo sėdyne vatos.

Jie spjauna į žmonių valstybę,

Nes prasega, kai reikia, savo piniginę.

Jie kontroliuoja įstatymų leidybą,

Kad tik apgintų savo tariamą teisybę.

Bet juos vadinti reikia kanibalais,

Valstybės ir žmonių likimo kriminalais,

Laisvosios rinkos džiunglių feodalais

Ir šiaip visokiais „uberalais“.

Oligarchai, Oligarchai,

Oligarchai, Oligarchai.

Jiems nusispjaut!

Sutrikęs, išsigandęs ir tylus,

Kur dingo tas pasaulis banalus,

Lengvas, nerūpestingas ir pigus,

Vos butely pasibaigė alus.

Šįvakar prie ekrano, kaip ir visados,

Jis bent akimirkai išjungs tave iš jos,

Iš baimės nulipdytos šypsenos,

Iš beprasmybės tos ruletės sumautos.

Jiems nusispjaut, kaip tu jauties,

Kad bijai dėl savo ateities...

Šįvakar dar žiūrėsi į lubas,

O jie sakys, kad privalai tenai matyt žvaigždes,

Juk rytoj ir dar viena diena su ta pačia gaida

Sistemoje, kurioj niekad niekam negana...

Jiems nusispjaut, kaip tu jauties, Kad bijai dėl savo ateities...

Jiems nusispjaut, kaip tu jauties,

Jiems nusispjaut ant tavo ateities,

Jiems nusispjaut ant tavo šalies,

Jei dreba tik dėl savo subinės.

Korporacijos

Minčių karavanai ieško oazės išdegintoje dykumoje.

Praskrido miražai, keisti jų viražai vaizduotės mūšių lauke.

Piligrimai arabai - juos veda „koranai“ ir dievas jų mintyse,

Bet tik naftos bokšteliai ir žali jų upeliai terūpi jiems vakaruose.

Bet laikrody smėlio, kaip ir to dangaus mėlio,

Nebeliko kiek buvo anksčiau...

Nevaržykite vėjo – jis nenusidėjo,

Kad dykumos plečias toliau

Azijos deive – kukli ateivė, ji tarnauja jiems nuolankiai.

Nežinom, ką jaučia (baimę ar skausmą) ir kur dabar jos namai?

Afrikos sūnūs (ten palikę kūnus) – šiandien samdomi vergai,

Bet kas mums terūpi – sočiai atsirūgti, juk svarbiausia mums – pinigai!

Bet laikrody smėlio, kaip ir to dangaus mėlio,

Nebeliko kiek buvo anksčiau...

Nevaržykite vėjo – jis nenusidėjo,

Kad dykumos plečias toliau

Korporacijos – beveidės nacijos,

Globalizacijos bankų mafijos,

Manipuliacijos, karinės akcijos,

Devalvacijos demokratijos

Imperija

Saulė leidžias Niujorke ir spindi barakas,

Krūmuose žmogelis, jam rusena Irakas,

Jis jaučia, kaip šiandien supyko Alachas,

Juk vakar jis ėjo, kaip eina „kombatas“.

Jis prismerkia ir nužvelgia dangų,

Prisidengęs akis, riebiai nusikeikia.

Dingo šūkis: „Pirk taiką – dalinkis pasauliu“,

Visą kūną taip skauda - lyg išsiurbus jį šlangu.

Oba mama, Oba mama, mumyse Amerika dega,

Oba mama, Oba mama, kas tiesa paverčia melą,

Oba mama, Oba mama, kas ištirpdo šaltą ledą, Oba mama, Oba mama, mumyse Amerika dega.

Bet bokštuos aukštai - vien šypsenų sodai,

Nes jie vis dar žino, kur slepiasi klodai,

O likęs pasaulis, kaip įraudęs pilietis,

Kovoja dėl vietos, kovoja po saulę,

Dėl vietos pasauly,

Kovoja lyg Mauglis,

Dėl vietos po saule, saule, saule...

Aerozoliai

Šalčio kupinu žvilgsniu, nudursim vienas kitą formalumu,

Mes svetimi tarp svetimų salų, savi tik tarp sienų keturių.

Mes susieti tik abonentais, na gal šiek tiek dar sentimentais,

Nes mes didžiuojamės apartamentais ir nuosavybės dokumentais.

Nes mes lengvi lyg Aerozoliai,

Nuodijam orą, kuriuo kvėpuojam,

Mes esam niekas ir išgaruojam,

Kai vien tiktai apie save galvojam...

Apie save, apie save,

Apie save galvojam!

Rytą vėl per džiungles riedam – meilę namuose palikę bėgam,

Turim daug, bet neduosim niekam, sako: “ kiekvienas savo giesmę giedam”.

Neskirstė niekas pagal cenzą, bet vis skaičiuojame kiekvieną centą,

Mes godumu vėl teikiam precedentą, tą dekadanso argumentą.

Suktukas

Aš pasimetęs savam tyliam mieste…

Visą dieną lijo ir liovės tiktai vakare.

Braidau lyg beprotis rudens balom,

Braidau ir replikas praleidžiu nugirdom.

Ir viskas buvo, kaip ir tada,

Kai pirmą kart sutikau tave,

Kai viskas nublanko aplink mane,

Tai lyg istorija juodai baltam kine.

Ar aš vienuolis be Dievo maldose,

Ar svetimkūnis tavo kūnų madose,

Kas užrakino mano protą tavo akyse,

O Deive, aš – suktuke!

Kalbuosi su savim keistu balsu,

Kodėl taip noriu, kad juo kalbėtum tu?

Užsukęs į barą paprašau įpilti du,

Ir vėl vienam teks grįžti namo autobusu.

Prekarijaus baladė

Nužydėjo jau vyšnios ir ievos

Paukščiai išgiedojo visas giesmes,

Bet mano širdis dar nežydėjo

Ir galbūt jau nebežydės...

Tarp šypsenų parduodančių negyvų,

Tarp kasdienių gladiatorių kovų

Tarp masių nykščio iliuzijos teismų,

Bet kodėl aš čia jos nerandu....

Ar aš nemoku kentėt

Ar aš nemoku tylėt

Ar aš nemoku nieko,

Gal būt tiktai tikėt,

Kad galiu mylėt....

Tarp tūkstančio neono šviesų, meilės riterių, naktinių drugių

Tarp klubų flirtų ir burbulų

Bet kodėl ir čia jos nerandu...

Sūkuriai

Net nežinau, kuo aš tikiu

Tuštybe ar nuoširdumu.

Kažko taip trūksta viduje,

O laikas bėga pro mane

Kodėl dangus toksai tylus,

O aš kažkoks toks neramus,

Kaip rasti tašką atspirties,

Kaip man ištrūkti iš tos srovės?

Galbūt ištrūksiu, nes dar galiu,

Irtis prieš srovę, kol dar tikiu,

Savim, tavim ir bičiuliu...

Nors neišvengsim sūkurių...

Ir tie šalti žmonių veidai,

Praeis ir vėl nekaltai šimtai

Atrodo, atverti visi langai,

Bet tu jautiesi sumautai

Žodžiai skaičiais paversti

Ir pamatai, kaip tu dingsti,

Pasakyti garsiai tai gali,

Tik ar liksim suprasti? Kodėl dangus toksai tylus,

O aš kažkoks toks neramus,

Kaip rasti tašką atspirties,

Kaip man ištrūkti iš tos srovės?

IRM: „Kūrinys pavyksta tik tada, jei turiu jėgų vienu metu pakirsti sau jėgas ir sugundyti save“

Kultiniam švedų post industrial projektui IRM sukakus 15 metų, 2013 m. sostinės leidykla „Autarkeia“ išleido retų kūrinių rinkinį – „Anthology“ 2CD. Jame - ankstyvieji IRM singlai ir kūriniai iš kompiliacijų, o taip pat įrašytas koncertas. Reti IRM kūriniai įpakuoti į firminę „Autarkeia“ dėžę. Leidinys susideda iš dviejų kompaktinių plokštelių, digipakuotės, kuriai apsaugoti pagamintos dvi specialios įmautės ir 20 puslapių bukleto. Leidinio tiražas - 500. Kaina – 75 Lt / 22 EUR. Plačiau - http://www.autarkeia.org/main.php?lang=lt&menu=label&ac=releases&id=1907. Pradžioje pateiksiu kūrinių sąrašą, iš kurio, kaip ir iš albumo viršelio, galima susidaryti šiokią tokią nuomonę, kas tai yra IRM.

Balto albumo track‘ai:

1. order 2. like hearts 3. purple screen 4. study for a crucifixion : 1 5. study for a crucifixion : 2 6. study for a crucifixion : 3 7. study for a crucifixion : 4 8. the cult of young man 9. kill the blind 10. strictly platonic 11. noose of silver 12. euphoria [rebirth] 13. human substance 14. inner phobia

Juodo albumo track'ai:

1. janus introduction 2. here are the young men 3. the cult of the young man 4 aktion anathem 5. medley for a hanging 6. limelight 7. stage of crucifixion 8. nigredo indicator : 2 9. order variation : 1 10. order variation : 2 11. nigredo indicator : 1 12. order variation : 4 13. sebastian

Tai nėra itin lengva muzika, nekasdieniam klausymui, taip sakant. Tačiau įsijungus CD, sustoti klausyti sunku – maloniai įtraukia. Specifinis IRM stilius – su „rėkiančiu“ vokalu ir pulsuojančiais ritmais – sunkokai prisijaukinamas, tačiau prisijaukinus taps mielas. Leidiniui ir už estetiką (tai – „Autarkeia“ vizitinė kortelė), ir už puikią muziką (bei retų įrašų „atkapstymą“) rašau 10/10. Daugiau pasakoti apie tai, kas yra IRM muzika, beveik nėra prasmės, ją tiesiog reikia klausyti.

Beje, tai – jau trečias IRM leidinys, išleistas „Autarkeia“ leidykloje. Prieš tai pasirodė „Red Album“ (2010, CD) ir „Oedipus Dethroned / An Act Of Self Mutilation Is An Act Of Freedom“ (2011, 2CD). Interviu su Martinu Bladhu IRM projekto siela – Martinas Bladhas. Jis sutiko atsakyti į klausimus.

Sveikinu Jus pasirodžius leidiniui „Anthology“. Kaip jaučiatės po 15 metų jau būdamas savo žanro klasiku? Ačiū už malonius žodžius! IRM yra greičiau žinomas vardas mikrokosmose, niekada savęs nelaikydavome klasikais. (IRM, be M. Bladho, groja Erikas Jarlas ir Mikaelis Oretoftas, - M. P.)

Sunku apibūdinti tokią muziką kaip Jūsų. IRM vadinami post industrial / power electronicsprojektu. Kaip Jūs pats vadinate savo grojamą stilių? Man tai visiškai nesvarbu. Asmeniškai klausau labai nedaug subkultūrinės muzikos ir nemanau, kad mes turime daug bendro su miriadais šiuolaikinių power electronics ar noise grupių / projektų. Labiausiai man patinka apibūdinimas post industrial. Koks buvo pirmas Jūsų perklausytas albumas? Būdamas vaikas, neklausiau muzikos, domėjausi vizualika. Muzika man visada buvo svarbi savo turiniu. Vienintelė muzika, kuri patiko, buvo filmų garso takeliai, nes jie primindavo mano mėgstamų filmų vaizdus. Taigi atsakymas į klausimą būtų – John Barry arba Ennio Morriconespaghetti western kompozicijos. Kaip pradėjote kurti muziką? Ar išliko pirmieji įrašai? Kas įkvėpė ją pradėti kurti? 1992-1993 metais rašiau dainų tekstus ekstremalaus metalo grupei (nei jie, nei įrašai neišliko). Po metų kitų prie jos prisijungė E. Jarlas ir nuo to laiko mes ėmėme kartu kurti muziką. 1995-1998 metais grojau alternatyvaus / avangardinio roko grupėje kartu su Magnusu Lindhu (pagrindiniais įkvėpėjais tapo Joy Division, Swans, ankstyvieji The Cure). Ši grupė vėliau virto mano kitu projektu – Skin Area. 1997-ųjų pabaigoje Erikas atsinešė sintezatorių su intencija groti „industrinę muziką“ ir paprašė jam padėti. Taip gimė IRM. Tuo metu klausiau tokių grupių kaip Whitehouse, Brighter Death Now, M. B., ankstyvųjų Swans.

Visi projektai, kuriuose dalyvavau, man vienodai artimi. Skiriasi tik žmonės, kurie kartu dalyvauja – Erikas ir M. Oretoftas – IRM, Magnusas – Skin Area. Daugelį įrašų pasirašau kaip Martinas Bladhas (taip, tai mano tikras vardas), taip pat esu grojęs su Bo I. Caveforsu, Peteriu Sotosu. Mano vaizdinė ir garsinė kūryba yra persipynusios. Pavyzdžiui, albume „The Island of Death“ (2012, CD, įrašytas kartu su Bo I. Caveforsu) žodžiai ir vaizdų koliažai yra tokie pat svarbūs kaip ir garsai.

Kokius savo albumus vertinate labiausiai? Šiuo metu įrašinėju ketvirtą ilgagrojį albumą, taip pat esame išleidę tris EP ir koncertinį įrašą. Skin Area išleido tris studijinius albumus ir EP. Su E. Jarlu išleistas mini-LP. Kaip Martin Bladh išleidau penkis albumus.

Mano mėgstamiausi albumai (ne eilės tvarka) – Skin Area „Rothko Field“ (2012), „The Island of Death“ ir IRM „Order⁴“ (2010).

Manau, kad bet kuris menininkas visada labiausiai vertina paskutinį savo kūrinį.

Švedija atrodo tarsi rojus tiems, kurie klauso ir kuria post industrial / power electronics / noise muziką. Kaip manote, kodėl? Nemanau, kad yra vadinamoji „Švedijos scena“. DIY kasečių kultūra man atrodo labai tolima. Joje aš nematau turinio ir nemėgstu tų, kurie kuria noise vien tam, kad pareikštų, jog kuria noise. Daug kas tai gali daryti, bet tik keliems pavyksta. Mėgstu Kristianą Olssoną (Alfarmania, Blood Ov Thee Christ, Ghoulbog, Gimla, Heid, Kadaver, Survival Unit) ir Shift. IRM nėra populiarūs Švedijoje, nes mes niekada nebuvome DIY kartos dalimi. Turime nedidelį gerbėjų ratą, kuris vis dar perka mūsų įrašus.

Kaip Jums patiko Lietuva? Jūsų pasirodymai Vilniuje buvo įspūdingi. Taip, IRM grojo Vilniuje du kartus, tai buvo labai egzotiška. Atsimenu, kad atvykome vėlai vakare ir ieškojome supermarketo, kad nusipirktume alkoholio. Tada ėjome per parką, kur 17-metis su marškinėliais (buvo šalta, žiema, daug sniego) su ginklu praėjo pro mus. Welcome to Vilnius!

Grojome, spėju, sovietinių laikų sporto arenoje, kurioje buvo išdaužtas langas ir užklijuotas juodais plastikiniais maišais. Mums pasakojo, kad dieną prieš tai vyko reivo vakarėlis ir vienas vaikinas iššoko per tą langą, susižeidė koją, kurią ligoninėje teko amputuoti.

Man Lietuva ir jos žmonės labai patiko!

Kokias grupes mėgstate labiausiai? Deja, neklausau tiek daug muzikos, kiek turbūt turėčiau... Nesivaikau madų, neieškau naujų grupių. Man pagrindinę įtaką daro dailė ir literatūra. Mėgstu Scotto Walkero vėlyvuosius albumus, „Bisch Bosch“ (2012) buvo albumas, kuris sujaudino mane. Swans vis dar yra labai geri koncertuose. Taip pat klausausi Giacinto Scelsi, Ianis‘o Xenakis‘o, Krzysztofo Pendereckio, Berndo Aloiso Zimmermanno, Jani Christou.

Kas dėl industrial muzikos, vis dar labai mėgstu Throbbing Gristle ir Whitehouse.

Kodėl IRM estetika tokia „kruvina“? Ką Jums tai reiškia? „Kraujo estetika“ buvo būdinga mūsų ankstyviesiems pasirodymams, kuriems didelę įtaką padarė Vienos akcionistai, ypač Hermannas Nitschas.

Meno kūrinys mane domina tada, kai jis susijęs su kūnu, dažniausiai – sužalotu vyrišku kūnu (mano ar kito žmogaus). Aš siekiu parodyti stiprią jausminę ir estetinę egzaltacijos formą, santykį tarp aukos ir kankintojo, meilės ir neapykantos, mazochizmo ir sadizmo, šalto skustuvo ir šilto kūno. Kūrinys pavyksta tik tada, jei turiu jėgų vienu metu pakirsti sau jėgas ir sugundyti save.

Grupės Naevus lyderis Lloyd James: „Nemanau, kad menininko darbas yra pamokslauti“

Eksperimentinio roko grupė Naevus iš Londono – viena tų, kurios skambesį sunku užmiršti. Jis – unikalus, tačiau jei jau lyginsime su kažkuo pažįstamu, balansuoja kažkur tarp Swans, Wire ir industrial bei neofolko stilistikos grupių.

Bet prieš pereidami prieš pokalbio, pristatykime grupę.

Naevus internetiniai „namai“ – https://www.facebook.com/pages/Naevus/22994751603. Čia rasite ir artimiausio turo datas. Naevus susikūrė 1998 metais Londone. Ją įkūrė Lloyd James (vokalas, akustinė gitara), Joanne Owen (bosinė gitara, akordeonas), Hunter Barr ir Arthur Shaw. Prie grupės buvo prisijungęs ir John Murphy (būgnai), viešėjęs Lietuvoje su Death In June, bei Greg Ferrari (elektrinė gitara).

Naevus yra bendradarbiavę su muzikantais iš Current 93, Sieben, Urge Within, Spiritual Front, derindami sodrų post-punk, progresyviojo roko ir neofolko skambesį.

Septintasis ilgagrojis Naevus CD „The Division of Labour“ buvo išleistas 2012-ųjų gegužę. Be jo, grupė išleido ilgagrojus „Truffles of Love“ (1999), „Soil“ (2001), „Behaviour“ (2002), „Perfection is a Process“ (2004), „Silent Life“ (2007), „Relatively Close to the Sea“ (2008), taip pat EP‘us (minialbumus) „Sail Away“ (2003), „The Body Speaks“ (2004), „Go Grow“ (2008), „Days that Go“ (2010), bendrus albumus su Womb and Leisure Hive, KnifeLadder, Spiritual Front, Rose McDowall and SonVer.

Naevus taip pat žinomi ir vadinamaisiais šalutiniais projektais Retarder, Lark Blames, Man Eat Man Eat Man.

Interviu su Lloyd James

Koks buvo Jūsų pirmasis išgirstas įrašas? Tiesą sakant, nesu visiškai tikras. Pirmoji daina, kurią pamenu, buvo The Monkees „Daydream Believer“ (1966). Pirmasis albumas, kurį nusipirkau – Queen „The Works“ (1984).

Kada pradėjote kurti muziką? Kaip tai nutiko? Kas Jus įkvėpė? Ar iki šiol turite šiuos įrašus? Būdamas vaikas, mokiausi groti įvairiais muzikos instrumentais (smuiku, pianinu, trombonu), tačiau labiausiai norėjau išmokti groti būgnais. Mano dėdė buvo džiazo būgnininkas, jis pamokė mane groti, tad grojau vaikų maršo grupėje, kuri man visiškai nepatiko.

Ankstyvoje paauglystėje su mokyklos draugais nusprendėme kurti grupę, tad pasiskolinau iš kito dėdės būgnų komplektą. Repetuodavome mokyklos muzikos kabinete per pietus ir vienas pas kitą namuose savaitgaliais. Iš to laiko dar yra išlikę įrašų. Mano būgnijimui didžiausią įtaką padarė The Cure albumas „Pornography“ (1982).

Kaip pavadintumėte Naevus muzikinį stilių? Niekaip. Per daugelį metų mes buvome vadinami įvairiai, tačiau nė vienas apibūdinimas man neatrodo visiškai teisus. Atvirai kalbant, nė nežinau, kaip jį vadinti.

Ką reiškia grupės Naevus pavadinimas? Tai – gimimo žymė. Kai buvau vaikas, man nuo rankos pašalino didelę tokią gimimo žymę. Po daugelio metų, kai galvojau, kaip pavadinti grupę, sėdėjau daktaro laukiamajame skaitinėdamas savo sveikatos istoriją. Apsistojau ties terminu Naevus, kuris pritapo. Gal ir dėl to, kad kai kurios ankstyvosios dainos buvo susijusios su medicinine tematika.

Papasakokite apie projektus, kuriuose teko dalyvauti. Kuris Jums artimiausias? Kuo skiriasi jų koncepcijos? Be abejo, artimiausias man – Naevus, nes rašau jam dainų tekstus, o tai yra mano svarbiausia veikla. Taip pat – Retarder, projektas, kuris suteikia man galimybę tyrinėti garsus ir jų struktūras, kurie nelabai susiję su Naevus dainomis. Taip pat esu dueto Lark Blames (su fotografu Marc Blackie) narys bei vienas iš trijų eksperimentinio roko grupės Man Eat Man Eat Man narių.

Kurį savo albumą vertinate labiausiai? „The Division of Labour“ (2012). Iš visų Naevus albumų jis labiausiai priartėjo to tos intencijos, kurios visą laiką grupė siekė. Nors dainos parašytos įvairiomis aplinkybėmis, jos sudėtos taip, kad albumas turi vientisą struktūrą, kuo esu labai patenkintas.

Londonas, Anglija atrodo tarsi rojus tiems, kurie mėgsta klausyti ir kurti dark ambient, eksperimentinę, neofolk muziką. Kaip manote, kodėl? Ar Londone, Anglijoje, tokia muzika kaip Jūsų, populiari? Ar Londone sunku surinkti pakankamai publikos į panašios muzikos koncertą? Londonas man neatrodo jokios muzikos rojus. Tai – labai ciniškas miestas. Bet kokia muzika, kuri nukrypsta nuo mados diktato, yra marginalizuojama. Nepaisant to, jame pakankamai daug žmonių, todėl įmanoma surengti nedidelius eksperimentinės muzikos koncertus. Man susidaro jausmas, kad kitose Europos šalyse eksperimentinė muzika puoselėjama kur kas labiau nei Anglijoje.

Ką manote apie Lietuvą ir jos žmones? Kada vėl ketinate apsilankyti mūsų šalyje? Naevus koncertavo Lietuvoje 2008 metais. Tai buvo vienas puikiausių koncertų, kokį mums teko kada nors sugroti. Publika buvo fantastika, jos požiūris – nuostabus. Buvo labai smagu, tad norėtume ir vėl apsilankyti Lietuvoje.

Kokios muzikinės grupės Jums pačios mėgstamiausios? Mano mėgstamiausia grupė – Magazine. Taip pat – Wire, Momus, kai kas iš Swans, ankstyvieji Pink Floyd, ankstyvieji The Cure, Roxy Music... Galiu tęsti, tačiau tai būti labai ilgas sąrašas.

Kokia pagrindinė žinia, kurią perduoda Naevus muzika? Ypatingos žinios, kurią Naevus muzika perduotų, nėra. Tai – daugiau bandymas atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. Nemanau, kad menininko darbas yra pamokslauti, dėstyti išvadas, priešingai – išryškinti tai, kas jau egzistuoja.

Tegyvuoja Naevus! Neleiskite mums pamiršti, kas yra Muzika. Ačiū.

Recenzija. Vidas Bareikis – „Panda“ (2012) CD: Rėkti negalima tylėti

Kalbėsiu tiesiai šviesiai (kaip Vidas Bareikis ketvirtojoje albumo dainoje „Tiesiai šviesiai“). Vido Bareikio albumas „Panda“ – kol kas geriausias, kokį teko girdėti išleistą Lietuvoje pastaraisiais (ir ne tik) metais. Jokiu būdu neišsižadu savo gerų žodžių, pasakytų daugeliui puikių grupių ir muzikantų, tačiau Vidas yra ypatingas kūrėjas, derinantis roką, neokabaretą ir dar kažką unikalaus, ko nesiryžtu įvardinti, nors žodis „bardas“ jam irgi tiktų.

Trumpas dosjė (pateiktas V. Bareikio). Gimė 1986 03 21 Vilniuje (šiandien jam – 27-eri, sveikinu!). 1992-2005 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje (fortepijono specialybė). Pirmoji grupė – Live Style, grojusi ukrainiečių grupės 5‘Nizza koverius ir rusiškas alternatyviosios muzikos dainas (2003-2005). Nuo 2006 metų grojo grupėse Suicide DJs ir Stipriai Kitaip, kurios išleido puikų bendrą dvigubą avargardinio roko CD „Animation (...) / Prastos Kokybės Nuoširdūs Įrašai“ (2008, M. P. 3). Suicide DJs – tai V. Bareikis, Ainis Storpirštis, Pranas Dapšauskas, Živilė Kazlauskaitė ir Mindaugas Balčiūnas. Stipriai Kitaip – tai grupės Suicide DJs narių akustinių dainų programa.

Beje, pilnas Suicide DJs albumo pavadinimas, kurį sudaro 156 žodžiai, yra įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje („Animation arba išsvajota kelionė mintimis tenai, kur nepripažintose erdvėse savo spindulius slepia chaoso deimantas ir skvarbus samurajaus žvilgsnis seka kiekvieną šeško judesį, o visos istorijos turi laimingą pabaigą; kaip ir ta, kai sulig paskutiniu oro gurkšniu įsmeigus pirštą į dangų buvo ištarta „Dieve, leisk pabaigt“ ir sąmonę pripildė visaapimančios harmonijos suvokimas, kuris smelkdamasis į pasaulio esmę užmigdė bei pažadino tave užliejantį prastos kokybės nuoširdžios muzikos skambesį, sumišusį su tolimų žodžių aidais, tolydžio stiprėjantį ir pavirstantį galinga bz šėšėlių lavina, sugrįžtančia į tavo sąmonę pirmu pasitaikiusiu impulsu apie tai, kad žodžiai taip pat turi pojūčius, įsiklausyk, kaip verkia skiemuo neteisingai kirčiuojamas, ir kai jau laikas išeit, pakeliui atgal į realybę tu jauti, kad viskas aplink iš tiesų priklauso tau ir atsirado dėl tavęs, ir tai yra nepakartojama, ir kad kiekviena meilė turi atsaką, todėl to jausmo didybė paskandina tave, bet prieš paskęstant tau šmėkšteli, kad visa tai galbūt tėra tik greitai besikeičiantys vaizdai, sudarantys savotišką judesio iliuziją“).

2008 m. Suicide DJs Vilniuje „apšildė“ legendinį amerikiečių duetą Sparks. Žymiausios grupės dainos - „Saugiai“, „The Samurai Song“, „Time to Leave“. Dainai „Sea Boat“ grupė su režisieriumi Tadu Vidmantu nufilmavo animacinį vaizdo klipą.

Vėliau gimė Suicide DJs kūrinys „Itališki kaprizai klasikinei gitarai“ ir solinė akustinė programa „Klounai irgi kartais verkia“, iš kurios išsirutuliojo albumas „Panda“.

Vidas prisipažįsta, jog labiausiai mėgsta rusų klasikinę muziką, rusišką roką, grupes Pink Floyd, 5‘Nizza, hip hopą, John Cage, Amy Winehouse, Jack Conte (Pomplamoose), Sergejų Babkiną, Ainį Storpirštį ir Jurgą.

Vidas – teatro judėjimo „No Theatre“ (http://www.notheatre.eu; jo motto – „Ne teatro paieškos teatre“) vadovas. Naujausio šio judėjimo spektaklio „Kovos klubas“, kurio inscenizacijos autorius ir režisierius – V. Bareikis – muziką sukūrė puiki pašėlusio džiazo trijulė Sheep Got Waxed, apie kurios garso takelį plačiau pakalbėsiu kitąkart (tiesa, verta paminėta, jog tai – puikus kūrinys). „Teatre apsijungia visi mano mėgiami dalykai. Mano specialybė – režisūra, vaidyba, antroji specialybė – muzika“, - sako Vidas.

Albumą „Pandą“, kai jis dar tik buvo ruošiamas 2011-aisiais, V. Bareikis vadina panašiu į rusišką „kvartirniką“ (pamenate Viktoro Cojaus, Boriso Grebenščikovo ir kitus panašius įrašus?): „Matyt, Maskvos įtaka“, - šypsosi menininkas, šiame didžiuliame mieste patyręs nemenką pripažinimą. Maskvoje Vidas mokėsi dvejus metus.

Trumpa impresija. „Panda“ – tai rusiško alternatyvaus šansono („Tiesiai šviesiai“), labai stipraus alternatyviojo roko („Klounai irgi kartais verkia“, „Rėkti trypiant kojom“, „Bus ramu“), nostalgijos („Super Mario“) ir dainuojamosios poezijos („Panda“, „Sėdau“, „Aš ne tai“, „Viskas bus blogai“) rinkinukas, kuriame, kaip būtų keista, visos dainos puikiai dera. Berašydamas apie šį albumą ir Vidą, albumą klausau jau bene penktą kartą ir išjungti nesinori. Viskas savo vietose – melodijos („Bus ramu“ tikriausiai įsimintiniausia), prasmingi žodžiai, originalus, savitas požiūris į muziką. Galiausiai pats albumo apipavidalinimas – itin originalus: pridėti trys tartum ranka rašyti lapeliai, leidėjais įvardyti „Koshka Riadom Records“ (neblogas pokštas; kas nesupranta rusiškai – tai reiškia „katė šalia“).

2012-ųjų spalį pristatant albumą su V. Bareikiu kartu pasirodė Joshas McClungas (būgnai) ir Tadas Dešukas (bosinė gitara, smuikas), o prie „Pandos“ kūrimo prisidėjo Rasabasa prodiuseris ir gitaristas Snorre Bergerud ir grupės Siela lyderis Aurelijus Sirgedas.

„Rėkimas tiek muzikoje, tiek teatre gali padėti išreikšti ne tik neviltį, bet ir džiaugsmą, galimybę gyventi“, - yra sakęs V. Bareikis.

10/10. Už džiaugsmą, kurį suteikia šio albumo klausymas.

Nėrius Pečiūra žada tapti A lygio žvaigžde

N. Pečiūra 2013 m. kovą pristatė satyrinę dainą „Aš tapsiu A lygio žvaigžde“. Tai smagi dainelė, išreiškianti stiprią energiją tų piliečių, kurie labai trokšta tapti įžymybėmis.

„Tiesą sakant, tai daina apie tuos pretendentus į realybės šou, kurių TV prodiuseriai taip ir neišleido į ekraną“, - juokiasi N. Pečiūra.

Dainos vaizdo klipo pagrindu tapo 1992 metais Klaipėdoje Nėriaus nufilmuota 16 milimetrų kino juosta. Ji yra savotiškas dokumentinis filmukas apie tai, kaip 1992 metų pabaigoje N. Pečiūra buvo nuvažiavęs į Klaipėdą koncertuoti Žvejų kultūros rūmų diskotekoje kartu su legendine šokių muzikos grupe „Exem“. Dainos klipas titruose konceptualiai įvardintas kaip „Pašėlę 90- tieji“. Kino juostoje užfiksuoti audringo vakarėlio pas „Exem“ narį Matisą momentai, nufilmuota garso įrašų studija, kurioje 1992 - 1993 metais savo kūrinius įrašinėjo „Exem“ lyderis Kryžius. Toje pačioje studijoje tuo metu dirbo žinomas kompozitorius bei aranžuotojas Žilvinas Liulys, kuris irgi įamžintas kino kamera.

Prieš dvidešimt metų nufilmuota kino juostelė ypatinga tuo, kad ji perfilmuota tris kartus. Trigubos ekspozicijos efektas kadrams suteika spalvingumo ir siurrealizmo. O ryškinimo brokas, kai juostos ryškalai netolygiai apdoroja šviesai jautrų paviršių, vaizdą padailina unikaliais „raštais“.

Tamsiojo kabareto atgimimas: muzika gerai kompanijai pragare

Kas yra kabaretas, lyg ir daug aiškinti nereikia – visi pamename šlovingąjį Vytauto Kernagio „Kabaretą tarp girnų“. Tačiau pats žodis siekia dar lotynų kalbą – joje camera reiškia „kambarėlis“, vėliau šis žodis keliavo per Prancūziją (camberette), Olandiją (cabret), kol tapo kūnu: 1881 metais Paryžiuje, Montmartre, buvo atidarytas pirmasis cabaret artistique, pavadintas „Juodąja kate“ (Le Chat Noir). Šis kabaretas buvo itin mėgstamas žmonių iš skirtingų pasaulių: menininkų, bankininkų, žurnalistų, aukštuomenės damų, turistų. 1889-aisiais taip pat Paryžiuje pastatytas žymusis kabaretas Mulen Ruže, 2001 metais apdainuotas to paties pavadinimo Holivudo filme. Tuo tarpu, kitaip nei prancūziškasis kabaretas, glaudžiai susijęs su parduodama „meile“, vokiškasis ir olandiškasis nuo pat pradžių buvo labiau politizuoti (prisiminkime kad ir klasika tapusį 1972-ųjų filmą „Kabaretas“ su Liza Minnelli), labiau priminė teatrą. O štai Jungtinėse Valstijose kabaretas visų pirma asocijavosi su džiazu. Tačiau šiuo atveju mus labiau domina tai, kas vadinama naujuoju, tamsiuoju, death rock arba gotikiniu kabaretu (neo-cabaret, dark cabaret, deathrock cabaret, goth cabaret, punk cabaret), kurio atgimimas prasidėjo prieš maždaug tris dešimtmečius. Lietuvoje tokio neturime. O štai pasaulyje kabareto atgimimas siejamas su muzikos atgimimu apskritai: tai alternatyva popmuzikai, tačiau nemaištaujanti kaip rokas (nebėra prieš ką?), o tiesiog suteikianti klausytojui ir žiūrovui katarsį, šoką, kokį suteikia geras spektaklis, miuziklas, opera, operetė ar kitas „rimtojo“ žanro kūrinys. Naujajame kabarete dainų tekstai užima toli gražu ne paskutinę vietą.

Kadangi neo-cabaret atlikėjų spektras labai įvairus (jų nesustatysi į vieną gretą kaip „berniukų“ ir „mergaičių“ grupių, kurios visos atrodo lyg būtų klonuotos), pristatau žymiausius atgimusio ir nemažai naujo atradusio stiliaus atstovus.

Naujasis (tamsusis) kabaretas populiariausias JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Būdingi jo bruožai – ryškus vyriškas (gali būti ir falcetas) arba moteriškas (gali būti ir altas) vokalas, daug akustinių instrumentų (pvz., akordeonas, pianinas, smuikai, violončelės). Ir, žinoma, šou. Neo-cabaret atstovai mėgsta teatrališkumą, įspūdingas fotosesijas, iš jų interneto svetainių dar daug kam reikėtų pasimokyti.

Trumpai kalbant, visos šios neo-cabaret savybės paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atgimusį stilių pasaulyje pavertė kultiniu.

Įkvėpimo naujojo kabareto atlikėjai semiasi iš daug ko: pradedant Marlene Dietrich, Aleksandru Vertinskiu, Kurtu Weilliu, Nicku Cave‘u, Nina Hagen, Roxy Music, Tomu Waitsu, Marcu Almondu, Diamanda Galás, pankroku, gotikiniu roku, folkloru ir baigiant film noir (nuo Alfredo Hitchcocko iki Davido Lyncho), taip pat burleskos ir vodevilio žanrais.

Bene pirmąja neo-cabaret daina vadinama Vokietijos Marilyn Monroe vadintos Nico (tikr. Christa Päffgen, 1938-1988), mirusios nuo dažno heroino vartojimo, 1972 metų daina „Tu pamiršti atsiliepti“ (You forget to answer), skirta jos buvusiam meilužiui Jimui Morrisonui. Dainoje Nico pasakoja, kaip bandė prisiskambinti „The Doors“ dainininkui, tačiau šis nekėlė ragelio. Kaip paaiškėjo kiek vėliau, muzikos pasaulio legenda tuo metu jau buvo miręs Paryžiaus viešbutyje.

Nico Vėliau neo-cabaret skilo į kelias atšakas. Viena jų akcentavo seksualumą (pvz., amerikiečių grupė Salon Betty, kurios narių nuotraukos puikiai tiktų erotiniam žurnalui), kita – tamsiąją gyvenimo pusę (tarkime, Rozzas Williamsas, 1963-1998, buvęs gotikinio roko legendos Christian Death lyderis, baigęs gyvenimą savižudybe; likimo ironija – pirmasis jo albumas vadinosi „Kvietimas savižudybei“). Tačiau egzistuoja ir šviesusis neo-cabaret, apie kurį šįkart labiausiai norisi pakalbėti. Nors jis ir neretai ironiškas, sarkastiškas, tačiau tai - muzika, nuteikianti optimistiškai. Pakalbėsime apie tris bene žymiausius naujojo kabareto atlikėjus – Voltaire, The Dresden Dolls ir The Tiger Lillies.

Voltaire

Su tikruoju Voltaire‘u (prancūzų mąstytoju François-Marie Arouet, 1694-1778) šis atlikėjas nelabai ką turi bendro. Nebent polinkį į filosofiją. Aurelio Voltaire Hernández 1967 metais gimė Kubos sostinėje Havanoje, vėliau emigravo į JAV. Jis – ne tik muzikantas, bet ir Niujorko vaizduojamųjų menų mokyklos profesorius, animatorius bei rašytojas.

Voltaire

1988 metais MTV įsidarbinęs Voltaire‘as pagarsėjo animaciniais „kaukoliukais“, kūrusiais ekstravagantišką muzikinio kanalo įvaizdį. Kūrėjo rankų darbas – nemažai animacinių filmukų, grafinis romanas „Deady“, knygos „Kas yra gotas?“ (joje smagiai pasišaipoma iš pasaulį tik juodai matančių gotų) bei „Nupiešk tai juodai“ (patarimai gotams, kaip savo namus paversti „gotiškais“, pavyzdžiui, išdažyti visas sienas juodai – čia irgi neapsieinama be ironijos).

Kaip muzikantą Voltaire‘ą būtų galima pavadinti multiinstrumentalistu – be stipraus vokalo, jis yra įvaldęs gitarą, smuiką, violončelę ir būgnus. Savo muziką kūrėjas vadina taip (jis nepripažįsta tokių etikečių kaip „tamsusis kabaretas“): „Tai – muzika paralelinei visatai, kurioje niekada nebuvo išrasta elektra, o Morrissey yra Anglijos karalienė“. Iš tiesų anglų dainininko Morrissey, taip pat Marco Almondo įtaka Voltaire‘o kūryboje jaučiama, tačiau ji – itin originali, papuošta smuikų ir akustinės gitaros aranžuotėmis, skambiomis melodijomis ir mąsliais, skaudžiais, o kartais linksmais ir ironiškais tekstais.

1998 metais pasirodė Voltaire‘o debiutinis albumas „The Devil‘s Bris“, kuriame blogio manifestacija šiame pasaulyje paverčiama satyra, lydima įsimintinų melodijų. Dainuojama apie prarastą meilę, ironizuojama, „kaip gera būti blogam“. Antrajame 2000-aisiais pasirodžiusiame albume „Almost Human“ Voltaire‘as tarsi virsta Liuciferiu, įvykdžiusiu pirmąjį istorijoje niekam tikusį perversmą rojuje vien dėl savo išdidumo. Netrukus turėtų pasirodyti jau dešimtasis Voltaire albumas. Voltaire‘o muzika puikiai tinka, kaip sakoma, ir prie pietų stalo, ir diskotekoje, ir tyliai meditacijai.

Profesorius iš prestižinio Niujorko universiteto savo sarkastišką požiūrį į gyvenimą jau ne kartą įrodė kad ir tokiais žodžiais (daina The Man Upstairs): „Mano kaimynas – beprotis, nors jis praleido nemažai laiko institute, bet nieko gero iš jo negavo... Prašau, užmušk jį, jei myli mane“.

The Dresden Dolls

Ši bene žymiausia Bostono grupė savo stilių vadina „brechtiškuoju pankiškuoju kabaretu“. 2000- aisiais ją sukūrė du jauni žmonės: dainininkė ir pianistė Amanda Palmer (g. 1976) bei dainininkas, būgnininkas ir gitaristas Brianas Viglione (g. 1979). Grupės pavadinimas reiškia tragediją (Dresdeno bombardavimą) ir estetiką (porcelianinės lėlės buvo tarpukario Dresdeno simbolis).

The Dresden Dolls greitai tapo kultine grupe – visus žavėjo ne tik sodrus Amandos Palmer balsas bei dramatiška muzika, bet ir teatrališki, originalūs pasirodymai, prasmingi dainų tekstai. Grupės pasirodymai primena Weimaro Respublikoje (1919-1933) veikusių kabaretų pasirodymus, vėliau uždraustus nacių. „The Dresden Dolls“ muzika – netikėta: nuo šnibždesių vaikišku balsu iki vampyriško staugimo (pamenate Diamanda Galás?).

The Dresden Dolls

The Dresden Dolls per kelerius metus išleido tris pilnametražius albumus – „A Is for Accident“ (2003), „The Dresden Dolls“ (2004) bei „Yes, Virginia“ (2006), o jų populiarumas – stulbinamas. Beje, paskutinio albumo pavadinimas turi įdomią istoriją: taip prasidėjo 1897 metais laikraštyje „New York Sun“ išspausdinta publikacija, tiksliau - redaktoriaus atsakymas aštuonmetei mergaitei, savo laiškutyje klausiusiai, ar egzistuoja Kalėdų Senelis: „Taip, Virdžinija, Santa Klausas egzistuoja“. The Dresden Dolls surengė įspūdingą šou 2005-aisiais Bostono „Paradise“ roko klube, kur „apšildė“ industrial rock žvaigždes Nine Inch Nails: iš jo „Dresdeno lėlės“ netikėtai persikėlė į miesto gatves, kuriose vyko iš anksto suplanuotas, tačiau siurprizu tapęs milžiniškas spektaklis. Jame dalyvavo iš viso pasaulio atvykę atlikėjai („gyvosios statulos“, akrobatai, ugnies rijikai ir kt.). The Dresden Dolls savo įspūdingame, skoningo dizaino tinklalapyje turi ir „dienoraštį“ – blog‘ą, kuriame galima paskaityti įvairių muzikantų minčių bei prozos kūrinių.

The Tiger Lillies

Persikelkime į Senąjį žemyną, tiksliau – Londoną. Nors šis miestas daug visko matė ir girdėjo, tačiau The Tiger Lillies – ypatinga, taip pat kultinė grupė, įkurta dar 1989-aisiais. Ji išgarsėjo surengusi turą po pasaulį su opera „Shockheaded Peter“.

Šiek tiek apie šią operą (The Tiger Lillies vėliau jos muziką išleido atskiru albumu). Kūrinį „Nevalyvas Petriukas“ (Der Struwwelpeter) 1845 metais parašė vokiečių psichiatras Heinrichas Hoffmannas (1809-1894), tyręs hiperaktyvių vaikų elgesį. Joje gana žiauriai aprašoma, kaip reikia elgtis su neklusniais, nevalyvais vaikais. „Shockheaded Peter“ spektaklis – tai ir lėlės, ir pantomima, ir gana niūrios The Tiger Lillies dainos. Visi vaikai spektaklyje miršta. „Nevalyvas Petriukas“ muzikantų kūrinyje tampa monstru. Už operą The Tiger Lillies falcetu dainuojantis, pianinu ir akordeonu grojantis bei dainų tekstus ir muziką kuriantis Martynas Jacquesas buvo apdovanotas „Olivier“ premija.

Be M. Jacques‘o, grupėje yra dar du muzikantai – Adrianas Stoutas (vokalas, muzikinis pjūklas, vadinamasis musical saw) bei Adrianas Huge‘as (būgnai, perkusija).

The Tiger Lillies stilių galima būtų pavadinti dark cabaret, jame daug ironijos, brechtiškumo (vienas grupės albumų pavadintas „Dviejų pensų opera“, Two Penny Opera, kaip užuomina į Bertoldo Brechto ir Kurto Weillio garsiąją „Trijų pensų operą“). „Tigrinių lelijų“ muzikoje – nemažai čigoniškų motyvų, tekstuose – siurrealizmo, netikėtų metaforų, susijusių su įvairiausiomis gyvenimo temomis – nuo prostitucijos iki Jėzaus Kristaus (iš jo nesityčiojama, priešingai: viename dainos tekste The Tiger Lillies pažymi, kad „prikalto Kristaus rankos vis dar kraujuoja dėl mūsų nuodėmių“). 1999 metais The Tiger Lillies muzika panaudota filme „Planketas ir Makleinas“. 2003-iaisiais grupė nominuota „Grammy“ apdovanojimui už albumą „The Gorey End“, kurį kūrė kartu su nuo 1973 metų grojančiu pasaulinio garso styginiu kvartetu „Kronos Quartet“ ir žymiu iliustratoriumi bei rašytoju Edwardu Gorey‘iu (1925-2000), deja, nesulaukusiu albumo pasirodymo. Ekscentriškoji grupė bendradarbiavo ir su žymiais rusų ska muzikantais „Leningrad“, su kuriais įrašė bendrą dainą necenzūriniu rusišku pavadinimu „Huinya“. Didžiulė The Tiger Lillies diskografija šiemet jau sulaukė papildymo – albumo „Either / Or“.

The Tiger Lillies muzikantai – neišdidūs, nors mėgstantys dėmesį, pozuojantys, dalyvaujantys gausybėje fotosesijų ir nuolat stebinantys novatoriškumu ir originalumu. 2000-2001 metais jie koncertavo Maskvoje ir Sankt Peterburge.

Prisiminkime neeilinį įvykį. 2008 metų rugsėjo 14–16 d. Lietuvos rusų dramos teatre jų koncertas ir dukart pakartotas spektaklis „Septynios mirtinos nuodėmės“ tapo festivalio „Sirenos“ pažiba. Tai – antrasis šio trio apsilankymas Lietuvoje (pirmąsyk jis „Sirenose“ koncertavo pernai). Patekti į rugsėjo 14-ąją vykusį „The Tiger Lillies“ koncertą buvo itin sudėtinga. Sausakimša salė ir balkonai rodė, kad šio renginio (spektaklio, cirko, koncerto? Iš tiesų – visko viename) tikrai laukta. Prieš nešvankiųjų britų pasirodymą teatro fojė mindžikavo daug matytų kino, teatro, muzikos pasaulio žmonių, vienas (daugiau nemačiau) liberalus politikas (jis mėgsta džiazą, kurio festivaliai dažnai vyksta Rusų dramos teatre, tad gal susipainiojo?) ir kiti. Atrodė, kad visi tikisi nežinia kokio stebuklo. Tačiau pirmosios koncerto minutės buvo nuobodžios. Ilgesinga daina, kurią traukė kastrato balsu (beje, ne tik – grupės vokalistas Martynas Jacquesas dar sugeba gergžti ir dainuoti beveik bosu, unikumas toks!), nebuvo tai, kuo įkaitina roko grupės. Tačiau vėliau prasidėjo... tikras pragaras. Visom to žodžio prasmėm. Šiurpuliukai bėgiojo kūnu – tik iš įrašų girdėtos melodijos gyvai skambėjo daug stipriau, ir nors The Tiger Lillies leido sau paimprovizuoti, vis dėlto grojo itin tiksliai ir švariai kaip šveicariškas laikrodis.

Nukrypsiu nuo temos. Stebint įspūdingą (liežuvis nesiverčia sakyti šou, bet tai buvo TIKRAS ŠOU) koncertą, turbūt ne vienam kilo klausimas, kas tos „tigrinės lelijos“? Viena versijų – tai yra nuodingiausios pasaulio gėlės (lot. Lilium tigrinum), augančios Rytų Guame, Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje. Jos užauga iki dviejų metrų aukščio. Ypač nuodingos (mirtinai) šių gėlių žiedadulkės.Kita versija. Pasak M. Jacqueso, Tigrine lelija buvo pasivadinusi viena prostitutė, su kuria jam teko bendrauti (ši išskirtinė asmenybė nemažai laiko praleido purvinuose, kapitalizmo „gėrio“ nepaliestuose Londono kvartaluose, kuriuose pragaro ratų gerokai daugiau nei paties Dante’s kūrinyje). Iš esmės jokio skirtumo – žmogystos ūgio nuodinga gėlė ar gėle pasivadinusi nuodinga žmogysta. Kuo išskirtiniai The Tiger Lillies? Šios grupės, tiksliau, trio, repertuaras itin platus – per beveik 25 metus sukurta daugiau kaip 30 albumų, apie 400 dainų (kai kurie albumai įrašyti su simfoniniais orkestrais ir kt.). O dar turint omeny muzikantų išmoningumą, sugebėjimą pasirodymus rengti su cirko, teatro, kabareto elementais, ko gero, kiekvienas „tigrinių lelijų“ koncertas – ypatingas, kitoks.

Trio arsenalas – fortepijonas, akordeonas, ukelelė ir bandžiolelė (bandžos ir ukulelės mišrūnas), lūpinė armonikėlė bei vokalas (Martynas Jacquesas yra profesionalus operos dainininkas), būgnai ir kiti mušamieji instrumentai, kaip antai dideli pripučiami plaktukai, vogravimas (Adrianas Huge’as), kontrabosas, nežinia kodėl vadinamas „dvigubu bosu“, dainuojantis pjūklas (va čia tai pragariškai smagus dalykas, verkiantis kaip katinas per morčių) ir šioks toks padainavimas (Adrianas Stoutas).

Visi trys kūrėjai atrodo lyg aktorių-multiinstrumentalistų-cirkininkų grupė, pernelyg ilgai sėdėjusi vienoje kalėjimo kameroje, tad ir išėję į laisvę nebegali vienas be kito. Todėl ir traukia šiurpias ir tuo pačiu linksmas daineles apie avis mylinčius vyrukus, mergaites su degtukais, įvairias nuodėmes, W. A. Mozarto moteris, cirko išsigimėlių gyvenimą... Jei po mirties patekčiau pragaran, jame (viename pragaro „kabakų“) tikrai skambėtų The Tiger Lillies. Kad gyvenimas ten nebūtų toks nuobodus ir pilkas. „Grupė groja turgaus aikštėj // Žmonės dėjo ant jos skersą // Vyras susitinka pačią // Žada mušti ją, pervertas // Mes visi kartu keliaujam // Pragaran visi keliaujam“.

The Tiger Lillies galima cituoti iki nukvakimo. Jų pateikiama „juodoji“ gyvenimo pusė neatrodo tokia baisi kaip faktai, kad Lietuvoje kasdien žudomi žmonės, vyksta „karas keliuose“ ir skystėja košė politikų galvose. „Lelijinių“ grupuotę (panašiai kaip „tulpinių“ iš Panevėžio) jei jau galima už ką nors pasodinti, tai tik už tai, kad nebijo drąsiai sakyti: supuvęs, draugai ir ponai, šis pasaulis. Netikėkit kiek norit, bet savęs neapgausit...

Biblijoje paminėtos septynios mirtinos nuodėmės. Trūksta dar vienos. Mėgti pragariškai gerą meną.

Ne coda Nors apie pasaulyje atgimusį kabaretą galima dar daug kalbėti (turbūt tai kiek vėliau ir padarysime), norėtųsi vienintelio, svarbiausio dalyko – kad Lietuvoje į jį nebebūtų žiūrima kaip į pigų meno žanrą, prilyginamą geriausiu atveju roko operai. Turime puikių muzikantų. Turime nuostabių teatralų. Galbūt jiems jau laikas kurti paralelinį neo-cabaret pasaulį?

Recenzija. Lainius – Širdis (Vėjas Records, 2012): Lietuviško intelligent pop kvintesencija

Kažkada neatsargiai esu prasitaręs, kad Lainių (Laimontą Dinių) laikau geriausiu lietuvišku kompozitoriumi. Pasirašau po šiais žodžiais, tik patikslinu, jog jo muzika – nors ne tos pačios erdvės kaip „rimtoji“, tačiau intelligent pop etiketė jai tinka kuo puikiausiai: tai – muzika intelektualams, protiškai ir emociškai išsivysčiusiems melomanams, melodijos ir jausmo gurmanams. [P.S. Grupių pavadinimus rašau taip, kaip tai daro pažangūs užsienio muzikologai – be kabučių; atsikratykime sovietinio paveldo.]

Terminą intelligent pop pateikė pats Lainius. Tiksliau ir neapibūdinsi. Last.fm šiuo terminu užvadina tokias grupes ir muzikantus (-es) kaip Momus, Mylène Farmer, They Might Be Giants, Genesis, Aztec Camera, Julian Cope, Chris Cornell, Seal, Midnight Oil, Pet Shop Boys, Kate Bush, Prefab Sprout, Pulp, Crowded House, Depeche Mode, Radiohead, The Kinks, The Smiths, Sigur Rós, James, Suede, Eurythmics, Kraftwerk, R. E. M. Röyksopp, Angelo Badalamenti. Kaip matome, ne pati prasčiausia kompanija. Lainius – unikalus reiškinys (taip, jį jau galima vadinti fenomenu, ne tiesiog dainininku ir kompozitoriumi) Lietuvos muzikoje, perėjęs, kaip sakoma, ugnį, vandenį ir varines triūbas.

Albumo „Širdis“ viršelis išduoda, jog Lainiaus širdyje esama ne tik romantiko, grojančio į new wavepanašią intelligent pop muziką. „Žiaurus“ širdies vaizdelis šiek tiek primena „Accept“ albumo „Metal Heart“ (1984) viršelį, todėl prieš apžvelgdami albumo dainas, pažvelkime į Lainiaus muzikinę praeitį. Apie ją jis pats tepapasakoja: „Nuo ko viskas prasidėjo? Gal nuo mokyklos berniukų choro? Ne, gal vis tik nuo „Radio Luxemburg“ ir Sevos Novgorodcevo – „Gorod London bibisi“… O dar labiau tikėtina – nuo pirmųjų LP, paimtų į rankas ir uždėtų ant to meto „superinio“ patefono „Akord 001“ - Nazareth „Loud‘n‘proud“ (neįtikėtinas likimo vingis – galimybė 1990 metais Kaune ne tik paplepėti, gurkšnojant viskį su „gyvais nazaretais“ Dan McFerrty, Pete Agnew, pasidaryti bendrų fotkių, bet ir pagrot scenoje, Rondo apšildant Nazareth…), ,, Led Zeppelin „I“, Pink Floyd „Meddle“ ir rokas… visam laikui. Paletę vėliau papildė ir išplėtojo John Mclaughlin & Mahavishnu Orchestra, Yes, Vangelis, Santana...“

Pasak tinklalapio www.lainius.lt, „Šiaulių mieste Lainius pirmiausia tapo žinomas kaip DJ vienoje populiariausių Šiaulių mieste rokinės diskotekos „Stroikė“ (Statybos tresto kultūros namai). Aktyviau muzikuot pradėta po to, kai paties išsidrožta gitara pavyko ne tik išmokti pirmąsias dešimtis akordų, bet ir nukopijavus Deep Purple „Stormbringer“ kažką pabarškint per draugo sumeistruotą stiprintuvą… Susipažinus su Gintaru Eigirdu ir Kęstučiu Vilčikausku paaiškėjo, kad gitara groti dar reiktų arba papildomai mokytis keletą metų arba… dainuoti, rašyti tekstus ir generuoti idėjas… Taip atsirado grupė „Testas“. Pradėję nuo sunkiojo ir net art roko, vėliau įsitraukėme ir į new wave eksperimentus. Iš viso šito (klausantis senus archyvinius pavyzdžius) gavosi įdomus, pralenkęs laiką stilius, tačiau apribotas skurdžių techninių galimybių. „Testas“, nors ir gyvavo kelerius metus, neįrašė daugybės dainų ir pasirodė tik keliuose koncertuose dėl dviejų priežasčių – labai aukštų tam laikotarpiui techninių reikalavimų, o muzikinis stilius tam laikui buvo per novatoriškas ir per drąsus… Žinomiausios „Testo“ dainos: „Mad from rock’n’roll“, „Vienas“, „Uola“, „Žvaigždės“, „Sielos miškas“, „Laikas“ „Valsas ateinantiems“ ir, žinoma, – „Širdis“. Lygiagrečiai Lainius tuo metu ekspromtu realizavo dar vieną, solinį projektą – „Donaldas“. O tai buvo grynų gryniausias punk su „pavažiavusiais“ tekstais… Ir „Testas“, ir „Donaldas“ buvo kažkiek žinomi Šiauliuose ir studentų bendrabučiuose (kaip, beje, ir Samo pirmasis punk projektas – kasetė „Žiurkių miestas“, iš kurio vėliau išsirutuliojo BIX). Lietuvos DJ’ėjams tiko ir patiko „Širdis“, todėl į lietuviškų dainų dešimtuką, kuris buvo renkamas diskotekų festivalio metu ir kur karaliavo Rondo, Hiperbolė ir Vairas, papuolė ir romantiškai naivi daina „Širdis“, vėliau tapusi hitu ne tik tarp studentų, bet ir grupės Rondo anšlaginiuose koncertuose. 1986 m. Alvydas ir Gintautas Tautkai pakvietė Laimontą Dinių į grupę Rondo, kur prasidėjo naujas – žinomumo ir populiarumo – etapas. Su „Rondo“ paruoštos trys koncertinės programos, koncertuojant apvažiuota visa Lietuva, ir net keliskart. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kad viena, kad ir kokia populiari bebūtų, grupė įstengtų surengti, pavyzdžiui, Alytaus sporto rūmuose šešis (!) anšlaginius koncertus per tris dienas. Ir net ne savaitgalį. Surengtas koncertinis turas Lenkijoje, koncertai Tbilisyje. Ypač įspūdingas turas vyko 1988 metais kartu su latvių legendine roko grupe Līvi, pavadinimu „Žygis į Kernavę“: 12 koncertų Lietuvoje ir „Akcija Staburags“ – 8 koncertai Latvijoje. Finaliniame koncerte Joninių naktį Kernavėje, Pajautos slėnyje, dalyvavo apie 10 000 žmonių, kelios dienos prieš Sąjūdžio mitingą Vilniuje pirmąkart Kernavėje koncerto metu buvo iškeltos trispalvės… Po 1989-1990 metų alinančio koncertinio turo į grupę trumpam grįžus Lainius ir G. Tautkus iš grupės pasitraukė. Kadangi draugiški santykiai išliko, Lainius kartais dar sudalyvaudavo su Rondo proginiuose renginiuose, jubiliejiniuose koncertuose, parašė keletą tekstų A.Ivanausko dainoms… Žinomiausios Lainiaus dainos su Rondo skirstytinos į dvi dalis: „rokinės“ – pirmiausia „Rutina“, „Greitis“, „Nesustok!“, „Durbės riterio vaiduoklis“, „Vilkas“ ir romantinės-new wave-pop: „Lėlė“, „Dervišas“(koncertų metu kažkodėl labai populiarus gabalas, kurį lenkė tik legendinė kompozicija „Tau“), „Karaimės šokis“, „Aš ateisiu“, „Tyliai, tyliau…“, „Sudiev“, „Lenktynės su vėju“, „Praraja“ ir, be abejo, – „Tau“, kuri Lietuvos rekordų agentūros „Factum“ duomenimis yra lietuviška daina, ilgiausiai išbuvusi populiariausia ir spaudos apklausose, ir radijo stočių įvairiausiuose hitparaduose. Su Lainiumi Rondo išleido dvi LP („Tau–1“ ir „Tau–2“). 1991 metais Lainius su draugais parengė teatralizuotą šou koncertą „Darkart apie laimingą žmogų“, kuriame pirmąkart nuskambėjo „Atsiprašau“, „Taip“ dar daug naujai skambančių žinomų dainų. Po koncerto Palangoje LTV surengtame festivalyje sekė 1991 m. rugpjūčio mėnesio pučas, koncertinė veikla praktiškai buvo nutraukta… 1995 išleistas albumas „Lainius – Best’ai“. Vėlesniais metais muzikinė veikla apsiribojo epizodiniais koncertais, daugiau dėmesio buvo skiriama kūrybinei, studijinei veiklai, prodiuseriniam darbui. Išleistas albumas „Šiauliai -Šiaurės Lietuvos Mančesteris – MEILĖS ISTORIJOS“ (limituotas leidimas). Kartu su Saule dalyvauta kompozitoriaus Gedimino Dapkevičiaus roko operoje „Mėlynosios ugnies paukštė“ pastatymuose, kituose teatralizuotuose pastatymuose. 2012 metais parengtas naujas, antologinis Lainiaus naujai perrašytų geriausių dainų albumas, kuriame – dainos nuo senosios, originalios „Širdies“ 1985 metų versijos iki visiškai naujų ar naujai aranžuotų dainų“.

Taigi, apie albumą ir dainas. Pirmiausia lenkiu galvą prieš dizainerį Vilmantą Dambrauską ir tuos (Lainių?), kas sugalvojo albumą išleisti DVD formatu, su stora (storesnės lietuviškame CD nesu matęs) knygute. Joje – informacija apie Lainių, nauja fotosesija, istorinės nuotraukos, atskirai apipavidalinta kiekviena daina, pateikti dainų tekstai... Žodžiu, melomano džiaugsmas, ir tiek.

Tarp 18 dainų rasime 1985, 1989-1991 metų dainų, taip pat naujai įrašytos klasikos: „Atsiprašau“, „Taip“, „Karaimės šokis“, „Dervišas“, „Neverki“ (grupės Closeau Encounters dainos koveris) ir daug kitų. Albumą galima klausyti „ant repeato“ daug kartų, jis neturi tendencijos nusibosti: dainos gerai sudėliotos, ir nors „Atsiprašau“ čia esama net trijų versijų, "Dervišo" ir "Tau" - po dvi, viskas – labai skoninga. Lainius minėjo, jog prie albumo dirbta daugiau kaip dvejus metus. Tai jaučiama – muzika kokybiška, padaryta neskubriai, ne su tikslu pasipelnyti, o tiesiog gerbėjams padaryti šventę. Pavyko.

Kartu su Lainiumi albume daug kur dainuoja Saulė, taip pat – Gytis Paškevičius, Gerda Damskytė, Gintautas Tautkus, vieną dainą („Ar žinai, ką jau žinai...“) sukūrė G. Dapkevičius. Daina „Rugiuose“ Lainius pagerbia Hiperbolę, „Ir nelieka...“ – grupę Cue. Kartu su Lainiumi albume grojo Paulius Jasiūnas, Eligijus Žilinskas, Gediminas Zujus, Laimonas Vaišvila, Arūnas Vaitkus, Zigmas Šileikis, Janina Bartkutė, Arūnas Viduolis, Audrius Jonaitis, Gintaras Šulinskas.

Vienas šviesiausiai nuteikiančių albumų, kurį dažnai klausau, kai kažkur trumpam pabėga nuotaika. Ačiū Lainiui, kad sugeba kurti tokią muziką.

10/10.

Recenzija. Trys Terror.lt kasetės: kultūrinio terorizmo link

Svaixt - LO (2012) viršelis, kuriame - paslaptingasis Mustangas

Kas yra Terror.lt ir kultūrinis terorizmas?

Terror.lt yra puikus kultūrinį terorizmą skatinantis puslapis, įkurtas tokio Levo, gerai žinomo Lietuvos pogrindžio veikėjams. Kaip tai skatinama? Kokybiškais įrašais, išleistais dabar jau kiek primirštu MC (kasetės) formatu, leistas ir zinas (žurnalas).

Kas yra kultūrinis terorizmas? Tai tam tikro šoko visuomenei sukėlimas. Kultūriniu terorizmu galėtume pavadinti ir kai kuriuos filmus, teatro spektaklius, performansus, knygas ir kitokių rūšių meno kūrinius. Šiuo atveju apsistosime ties muzika.

„Urban dictionary“ teigia, jog tai – „keisti, groteskiniai, nežinomi“ (outlandish) pareiškimai ar veiksmai, sarkastiški, o ne pikti, skirti tam, kad padarytų tam tikrą psichologinį poveikį visuomenei, apšviestų ją, išgąsdintų, papiktintų (http://www.urbandictionary.com/define.php?term=Cultural%20Terrorism). Senokai internete gulintis „Kultūrinių teroristų manifestas“ byloja, kad „kultūrinis teroristas yra ateities žudikas, moralės egzekutorius“, o „kultūrinis terorizmas – požiūris, proto būsena, o ne dogmos ar vertybių sistemos“. Pasak manifesto, kultūrinio terorizmo tikslas – individo galios išaukštinimas (http://media.hyperreal.org/zines/est/articles/ctm.html). Ir tikrai – daugelis kultūrinių teroristų (šiuo atveju - muzikantų) yra vienišiai, grojantys masinei auditorijai per „sunkią“ muziką, kažką tarpinio tarp moderniųjų kompozitorių ir visiško chaoso. Dabar neatliksime išsamios kultūrinių teroristų pasaulyje ir Lietuvoje analizės, tiesiog pagerbsime Terror.lt už nuveiktus darbus, konkrečiau – už tris įdomias ir dėmesio vertas kasetes. Plačiau apie Terror.lt leidinius (informacija nepilna, pilna ji pačiame Terror.lt puslapyje) - http://www.discogs.com/label/Terror. Lys - Klaida ir Užuojauta (2012)

Kaip teigia leidėjas, tai „pirmas šio lietuvių drone/ambient/noise meistro leidinys, išleistas ne savo rankomis. Stebint jo nuolat gerėjančius gyvus pasirodymus, buvo tiesiog neišvengiama nepaprašyti, kad Lys kažką įrašytų ir pateiktų leiblui. Ir man tai atrodo išties meistro darbas. Droniniai pasažai, susiliejantys su triukšmo sienomis. 40 minučių“. Nuo savęs pridursime, kad Lys – tai Vilius Šiaulys, gerai žinomas iš laptopų kvarteto „Twentytwentyone“, taip pat ankstesniais savo albumais „Naunuee“ (Sutemos, 2004), "Ion" (Surfaces, 2004), „...Earth Oh Soil...“ ir "Našlaičiai" (Išleista savo lėšomis, abu 2011). Pirmieji du Lys albumai buvo labiau elektroniniai, glitch, ebm, ambient stilistikos, vėliau menininkas pasuko „sunkesniu“ keliu ir „Klaida ir Užuojauta“, ko gero, yra jo geriausias darbas.

Pirmas kūrinys – beveik 25 minučių „Užuojauta“ - įtraukia giliais drone ritmais, skandina giliai ir negailestingai, antrasis – „Klaida“ (12 minučių) - pradžioje suklaidina savo ramuma, vėliau panyra beveik į noise platumas ir baigiasi lo-fi virpesiais, trečiasis – „Trys“ (9 minutės) – beveik visą laiką išlaiko tą patį hipnotizuojantį vibravimą, albumą baigdamas tolumoje pranykstančiais garsavaizdžiais. 10/10.

Oorchach – Vigilia (2012)

Vienas įdomiausių Lietuvos kūrėjų, žinomas kaip PoPo arba Povilas Vaitkevičius (grupių, kuriose yra grojęs, sąrašas ilgas, tačiau dvi esminės kultūrinio terorizmo skatintojos turbūt būtent yra jo sukurtos tvaros – Oorchach ir Vilkduja), kuria sulaužyto garso mitologiją. Kam neužteks albumo „Vigilia“, galima pratęsti pažintį adresu https://soundcloud.com/oorchach arba paklausyti leidyklos „Autarkeia“ puikiai išleistus CD „Prisimerkti“ (2006) ir „Chtonikka“ (2008) bei savo lėšomis išleistą bendrą leidinį (MC) su Pogrom (2010). Pasak leidėjo, „Oorchach - sinonimas kilpiniams juostų ritualams ir svaiginančiai kelionei gelmėn. Sukepusios lūpos nakties tamsoje dėlioja žodžius į posmus, už lango klykia paukščiai. Norisi skristi, bet glaudi prie savęs budrumo akimirką ir renkiesi likti čia. Dar vienai nakčiai. 30 min“.

„Autarkeia“ geriau apibūdina Oorchach mitologijos esmę: „Oorchach“ – tai nėra tuščias, įmantriai skambantis žodis, beprasmė sąvoka, sukurta muzikinį projektą išskirti iš daugelio kitų. „Oorchach“ sąvoka šiaurės Sibiro tautos įvardija labai specifinį ir archaišką buities artefaktą. Tai geležinis žiedas, kurį įverdavo gimusiam naminiam gyvuliui, kad jis nežįstų motinos pieno. Tai galingas archaiškas simbolis, įkūnijantis negailestingos tikrovės rūstų atvirumą ankstyvoje vaikystėje. „Oorchach“ – tai stiprus priešistorinių pasaulių reiškinys, kurį mums atnešė archaiškos, pirmapradės tautos, visų religijų proreligijos – šamanizmo puoselėtojos ir išpažintojos. Tų neatmenamais laikais išnykusių šamanistinių kultūrų ženklai ir obalsiai atgyja naujame lietuvių kūrėjo PoPo „ritual ambient/industrial“ projekte „Oorchach“. Monotoniškos galingos kilpos, „tribal“ ritmai, rupi garso kokybė, muzikos konstravimo būdas yra artimi „old school industrial/ambient“ estetikai ir generuoja stiprią, archaišką atmosferą, šamanistinių ritualų gaivališkumą ir svaigų pirmapradės, begalinės gamtos transą“ (http://www.autarkeia.org/main.php?lang=lt&menu=label). Oorchach stilistika apibūdinama kaip post industrial su niūriomis kilpomis, grubiu, purvinu lo-figarsu, tribal ritmais. „Vigilia“, kaip ir kiti Oorchach albumai, - tikras šedevras. Jis – konceptualus, kaip ir visa PoPo kūryba, nors dažnai sunku suprasti jo koncepcijos esmę. Matyt, ji kažkur anapus ar vidumi einanti.

Pirmasis kūrinys „Vigilia Nervosa“ (beveik 9 minutės) prasideda gana nuobodžia kilpa, bet netrukus įsivažiuoja ir tampa vis intensyvėjančia kelione po siaubo pasaulį, kažkieno košmarą. Išties „Nervosa“, po perkūnais. Po to sekantis „Vigilia Nostalgica“ (beveik 11 minučių) – vėlgi įveža mus į savo pasaulį (kieno tai nostalgija, tikrai ne šio pasaulio) kažkokiais surūdijusiais bėgiais tartum Andrejus Tarkovskis į Zoną. Pasiekusi kulminaciją, kelionė baigiasi hipnotizuojančia kilpa. „Vigilia Aurora“ (beveik 18 minučių) – ilgiausias ir nenuspėjamiausias kūrinys, kuriame esama ir ramybės, ir nerimo, o coda – grynas power electronics. Dar reikėtų paminėti, kad dailus kasetės viršelis, tiksliau, fotografijos – Ramunės Drat ir Tomo Urbelionio.

10/10.

Svaixt – LO (2012) Leidėjas byloja: „Juosta, kurioje ne muzika, o išgyvenimas - Lauryno ir Audriaus kelionė į Mustango karalystę Nepale. Ankstyvo ryto apeigos didingame 400 metų senumo Tsarang vienuolyne. Ertmes plečiantys ritualai, kalnus pamažu nušviečiant saulei. 5 valandos ryto apeigos Tsarang vienuolyne. Orakulo kambarys ir ant sienos pakabintos nukirstos architekto rankos – kad niekada nebesugalvotų kurti tokią didybę. Kasetėje užfiksuoti garsai iš šios kelionės, 12 p. buklete užfiksuoti atsiminimai iš jos. 40 min. Svaixt kasetė: 30Lt (kodėl? Nes jinai supakuota gražiame oranžinės spalvos maišelyje su šilkografija ir dar yra atsainiai atspausdintas 12 puslapių bukletas)“. Dėl atsainumo nesutikčiau, bukletas puikus ir informatyvus, tačiau neišduosiu jo turinio, jį būtina perskaityti pačiam (tekstą rašė profesionalus žurnalistas ir keliautojas Audrius Ožalas, šiaip jau tiesiogiai muzikinėje veikloje kaip muzikantas nedalyvaujantis), o oranžinės spalvos maišelis – na, už jį galima ir dvidešimt balų parašyti. Tai verta pamatyti.

Keturi kūriniai, kurių muziką kūrė ne bet kas, o bene geriausias Lietuvoje kultūrinis teroristas (iš muzikantų) ir puikus alpinistas Laurynas Jukonis-Liukas (kadaise – Totas, grojęs kultinėje grupėje „Anubi“ su a.a. Martynu Meškausku-Lord Ominous), puikiai žinomas iš tokių legenda tapusių projektų kaip Girnų Giesmės, oro!oro!, Nulis, Budrūs ir kt. Kaip Svaixt Laurynas anksčiau yra išleidęs ambient stilistikos albumą „Virsmė Versmė“ (Autarkeia, 2010, CD). Pirmasis kūrinys „1 Dalis. Aukštutinis Mustangas“ trunka bemaž 10 minučių ir yra tarsi pratisas sirenos kauksmas, lyg koks kvietimas į maldą. Antrajame, taip pat beveik 10 minučių kūrinyje, persikeliama į kitą erdvę ir stilistiką – field recording: „2 Dalis. Katmandu, Nepalas“ iš esmės yra tos erdvės perkėlimas į albumą „LO“. Antrojoje kasetės pusėje – „3 Dalis. Aukštutinis Mustangas“, t.y. sugrįžimas į vienuolyną, kur įvairiausi gamtos ir žmonių garsai persipina su Lauryno kūryba. Unikalus albumas, pasirodęs prieš pat naujuosius 2013-uosius. Nieko panašaus Lietuvoje dar nesu matęs ir klausęs. Rekomenduojama, kol dar yra. Beje, visų trijų kasečių tiražas – tik 100 vienetų. Ištraukas iš jų galima paklausyti čia: http://soundcloud.com/terrorlt. 10/10.

Pabaigai – klausimas pačiam sau, kurį greičiausiai pateiks ir skaitytojas. Kodėl visi albumai vertinami aukščiausiais balais. Atsakymas paprastas: jie to nusipelnė.

Recenzija. Garbanotas Bosistas – „Venera“ (2012) CD: Skraidančių miestų statytojai

„Meno kūrinio ištaka yra menas. Tačiau kas yra menas? Tikrove menas tampa kūrinyje. Todėl pirmiausia ieškosime kūrinio tikrovės. Kas ji tokia?“ (Martin Heidegger, „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius: Aidai, 2003, p. 36-37).

2013 m. sausį rašiau: ši grupė jau yra nauja žvaigždė, 2015-aisiais, pasirodžius antrajam albumui „Above Us“, prognozė pasitvirtino. Ne, sakydamas „žvaigždė“, neturiu galvoje grupelių, kurių nė pavadinimų neprisimenu, tų glamūrinių „gviazdų“, kurios teršia Lietuvos radijo, televizijos ir interneto eterį. Garbanotas Bosistas (dažnai manęs paklausia – kokia jo pavardė; tenka nuvilti – tai penkių žmonių grupė, o ar bosistas Augustinas tikrai garbanotas, atvirai kalbant, nežinau) – sprendžiant pagal debiutinį minialbumą (iš esmės jį galima laikyti pilnaverčiu – dainos gana ilgos) „Venera“ – turi didžiules perspektyvas tapti muzikos kaip Meno kūrėjais, o ne pigiais amatininkais ar „fonogramščikais“.

Grupė susikūrė 2008 metų gegužę Vilniuje. Dabar joje groja broliai Mantas (elektrinė ir akustinė gitaros) ir Šarūnas (balsas, armonika, akustinė gitara, efektas, šneka) Joneikiai, Narimantas Besakirskas (būgnai), Augustinas Čobotas (bosinė gitara), Gabrielė Tamutytė (pritariantis balsas, reikalai). Internete juos galima rasti šiais adresais: www.facebook.com/garbanotasbosistas,www.garbanotasbosistas.lt, https://soundcloud.co m/garbanotasbosistas).

Albumas, pasirodęs 2012 m. gruodžio 15 d., sulaukė daugybės gerų atsiliepimų. Nepaisant kritikos (jos šiek tiek reikia – sveika), grupė groja puikiai. Per ketverius metus puikiai susigrojo, sukūrė geras kompozicijas, perklausė galybę seno ir naujesnio roko. Ir štai – pavyzdys, kad nereikia virkauti, kaip tą mėgsta daryti nusenę „rokeriai“ ar šiaip bambekliai: Lietuvos rokas gyvas, ir dar kaip.

Juokais „garbaniai“ savo stilių vadina „muzika iš ąžuolo statinės“. Paklausti, kaip rimčiau ją patys pavadintų, kokį stilių sau priskirtų, dvejoja. Sufleruoju jiems ir jums: tai nesunkus stoner / psychedelic / post rokas + unikalus Garbanoto Bosisto skambesys. Jame – ir The Beatles (ypač Johno Lennono), ir Led Zeppelin, ir Om, SunO)))) bei daugybės kitos geros muzikos įtakos šukelės. Tačiau neplagijuojama, nekopijuojama. Dainuojama angliškai (recenzijos pabaigoje pateiksiu dainų tekstus), kas šiuo atveju yra gerai – tai kosmopolitiška muzika, GB turi prasiveržti į užsienio rinką, nes Lietuvoje jie yra „neformatas“. Trumpai apie dainas. Labai trumpai, nes visos geros, šauniai sumeistravotos, priekaištų neturiu. Man labai patinka, kad grupė nevengia ilgesnių kompozicijų – trumpiausia trunka 4, ilgiausia – vos ne 8 minutes („I Thought“). Tai išties „veža“, nes standartinės 2-4 minučių dainelės jiems tikrai netiktų. „I Thought“ – vienas iš lietuviško roko šedevrų: yra ir puiki melodija, gražiai skambanti gitara, įdomūs žodžiai, ryški bosinė linija, daina neperkrauta garsais, viskas tartum iš lėto, neskubant – lyg Jimi Hendrixas grotų, žinodamas, jog „Hey Joe“ visada liks „Hey Joe“. Ir nors nuo šios dainos, sukurtos 1965 metais, praėjo 48 metai, Garbanotas Bosistas nesigėdija groti kai kam gal jau „per seną“ muziką. „Little Sister“ – dar vienas šedevras, perspjaunantis melodika ir originalumu daugelį senų roko „grandų“, kuriuos laikas nurašyti į šiukšlyną. Taigi, senukai, pasitempkit arba eikit daržų raust, ateina nauja karta, kuri jau puikiai nusimano apie daug ką!

Beje, kodėl albumas vadinamas „Venera“, GB suspėjo sukurta savą, kiek psichodelinę legendą. Ji išdėstyta CD voke įdėtame permatomame įdomaus dizaino lapelyje. Viso teksto neperrašinėsiu, jis (jei tiksliau, tai - trys tekstai viename) gana ilgas (įsigykite CD ir perskaitysit), bet ypač patiko frazė: „Pakilus penkiasdešimt kilometrų nuo jos [Veneros, - M. P.] paviršiaus, būtų galima statyti skraidančius miestus“. Tai daryti Garbanotam Bosistui jau puikiai pavyksta.

Bravo. 10 iš 10. Nekantriai lauksiu antro albumo, nes šis jau tuoj bus mokamas mintinai panačiui.

Po dvejų metų galima parašyti postskriptumą: sulaukiau „Above Us“, ir vėl 10 iš 10. Super.

Interviu su Mantu Joneikiu.

M. Joneikis (g. 1988 08 08; grupė GB susikūrė 2008 metais, tiesa, 5-ą mėnesį) apie garso meną: „Manau, kad mokomės kalbėti, kas dieną sužinodami naujų dalykų, įgydami naujų patirčių ieškome kaip tai apibūdinti. Niekada nesibaigiantis procesas. Vertinu tai ką suprantu, kai kurių gal dar neišmokau suprasti ir vertinti. Lietuva ieško savo garso, savo kalbos, ir tai po truputį ryškėja, man tai labai patinka, tai irgi vertinu“. Apie susipažinimą su muzika: „Nuo pat mažens tėtis supažindino su muzika iš Vakarų, su ta muzika, kuri buvo jo kartai svarbi, kaip galimybė nepaklusti Sovietų sąjungai. Pasakodavo, kaip nelegaliai gaudavo vinilus iš už Atlanto gyvenančių giminaičių, kaip persipiešinėdavo vinilų viršelius ir pan. Daugiausia tai tai roko muzika, tuo ji labiausiai ir sužavėjo, daugumai suprantama kalba pasakodama apie tai, kas yra negerai ir kaip galėtų būti geriau, maištas. Vėliau vis labiau į muziką gilindamasis atradau ir daugybę kitokių jos spalvų, bet vienareikšmiškai, ji baisiai panaši į kalbą, materializuojasi garso bangomis vos sekundei ir vos spėjus suvokti pradingsta laike. Manau, kad ji ir yra tokia brangi, nes į ją susitelkus gali pajusti taip žmogui trūkstamą jausmą: „dabar ir čia“. Apie grupės ištakas: „Pradėjom groti su kiemo draugais, bet visa tai taip ir liko kieme. Vėliau grojau krikščioniškos muzikos grupėje Apaštalai. Aplinka, kurioje teko groti, ragino gerai pamąstyti, kodėl groji, kam groji, kas iš viso yra muzika ir kaip ji veikia žmones. Vėliau iš tų pačiųApaštalų išaugo Garbanotas Bosistas. Pradžioje kūrėme tik vienam ar dviems koncertams skirtus pokštus, grojome koverius, nes jautėme, kad juos grodami jaučiamės geriau, negu savo neišlavintom rankom ir ausim sudėliotus tris akordus. Atrodė nuostabu, jog galime sugroti kūrinius grupių, kurios jau senokai išnykusios. Muzika lieka. Pirmas mūsų kūrinys My Jesus - visiškai netikėtai gimusi daina. Turėjau sugalvojęs kažkokį rifelį. Tuo metu visi buvome krikščioniškos muzikos stovykloje, turėjom laisvo laiko ir vieną draugą, kuris mokėjo įrašinėti su ten buvusia aparatūra. Sako: „įrašykit ką nors iš GB“. Koverių įrašinėt nesinorėjo, tai pradėjau groti tą rifelį, brolis rado ant žemės po gospel choro repeticijos likusias natas su žodžiais, prisijungė bosistas su būginininku ir kažką išsukom. Čia taip gimė pirmas įrašiukas. Vėliau išsiaiškinau, kad tas gospel’as Little Richard’o, vieno garsiausių rock’n’rollistų pradininkų. Apie įtakas: „Labai sunku įvardinti kažką konkrečiai. Išskirčiau Led Zeppelin, kaip daug ko pradininkus, bet ypatingai dėl jų light and shade požiūrio į muzikinę kalbą. Yra be galo daug skiritingų nuostabių kūrėjų. Vienų nepakartojamos melodijos, kitų - energija, trečių - tekstai ir t. t. Žaviuosi visais, kurie nušoka. Surizikuoja neturėt ką valgyt ir kur gyvent dėl to, ko trokšta, niekuomet nesijaučia patenkinti. Lietuvoje labiausiai žavi sovietmečiu kūrusios grupės, ne tiek savo muzikine kalba, kiek stiprybe ir būtent tais dalykais, kuriuos išvardinau prieš tai. Kai buvau mažas, kokių aštuonerių metų, sėdėjau, pamenu, vakare vienas namuose ir pasileidau Led Zeppelin II kasetę. Kai grojo „Whole Lotta Love“ viduriuką, tą neaiškių garsų kratinį, pasidarė žaiuriai baisu, atrodė šviesos mirga ir šešėliai kraiposi su ta muzika. Bet neišjungiau, kažkaip jutau, kad tai tikroviška. Light and Shade“.

Grupės dainų tekstai. Ačiū Garbanotam Bosistui už puikią progą eilinį kartą suvokti, kad Lietuva turi kuo didžiuotis. Rokas gyvas!

Oh, My Brother ------

Oh, my brother, what you're gonna do today

I've heard you've missed your train, i've heard you missed your last train

Through the mountains, through the fields

Through the oceans, by the seas

Oh, my brother, oh, my brother, you will..

Oh, my brother, where you're gonna go today

I've heard now you, you are the train

Oh, my brother,where you're gonna go today

I've heard now you, you are the train

Through the mountains, through the fields

Through the oceans, by the seas

Oh, my brother, oh, my brother we will share our music scene, oh. my brother, oh, my brother, ye..

Oh, my brother, through the mountains, through the fields Through the oceans, by the seas, up in the hills..

through the mountains, through the fields

Through the oceans, by the seas, up in the hills you are the music in my ears..

Oh, my brother, Oh, my brother, where you're gonna go today

Oh, my brother, Oh, my brother, where you're gonna go

Oh, my brother, Oh, my brother, where you're gonna go today

Oh, my brother, Oh, my brother, I've heard you've missed your last train

Oh, my brother, Oh, my brother, where you're gonna go today

Oh, my brother, Oh, my brother, I've heard you've missed your last train

Through the mountains, through the fields

Through the oceans, by the seas

Oh, my brother, Oh, my brother, you are the music in my ears, up in the hills you are the music in my ears

------

I Thought

------

I thought you were a girl, who i needed all my life now I'm wrong what a pity, you're just a little girl in my mind

And I'm lost in your town in your jungle of love, oh my, my

And I'm lost in your town in your jungle of love, oh my, my

Why don't you love me like i did

I thought you were a girl, who i needed all my life

I thought you were a girl, who i needed all my life

I thought you were a girl, who i needed all my life

I thought you were a girl, who i needed all my life now I'm wrong what a pity, you're just a little girl in my mind

I thought you were a girl, who i needed all my life

Uhhh, my, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did Uhhh, girl, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did

You build me up, you knock me down, you play the fool, while i play the clown, we keep time to the beat of this old slave drum

You build me up, oh girl, you knock me down, you play the fool, while i play the clown, we keep time to the beat of this old slave drum

Why don't you love me girl, uhhh, ahhh...

Uhhh, my, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did

Uhhh, girl, why don't you love me like i did

You build me up, you knock me down, you play the fool, while i play the clown, we keep time to the beat of this old slave drum

You build me up, oh girl, you knock me down, you play the fool, while i play the clown, we keep time to the beat of this old slave drum

I thought you were a girl who i needed all my life now i'm wrong what a pity girl you're jus a little in my life

I thought you were a girl who i needed all my life

I thought you were a girl who i needed all my life, oh, ah, ah...

but i was wrong girl, you're just a little in my life

------

Little Sister ------

My little sister, what have you done, why do you hold that cold cold gun,

my little sister what have you done, why do you hold that cold cold gun

Ohh, girl, don't lie to me, ohh, girl, don't lie to me, oh, girl, dont lie to me, oh, girl..

My little sister, where have you been,

I've heard shots in my dream

my little sister, where have you been,

I've heard shots in my dream, ah, ah ah..

My little sister, where have you slept don't lie to me girl, i've found your empty bed

my little sister, where have you slept don't lie to me girl, i've found your empty bed..

Ohh, girl, don't lie to me, ohh, girl, don't lie to me, oh, girl, dont lie to me, oh, girl..

Uuuh, girl, could you hear me, my..

Uuuh, girl, could you hear me, my..

Uuuh, girl, could you hear me, my..

------

Great Expectations

------

When i was just a baby, my ma taught me a song, she said it is a good one,but you should never play to long and then i've kissed a girl in paris, just to see her smile,

uh, girl, uh, girl..

When i was just a baby, my ma taught me a song, she said it is a good one,but you should never play to long and then i've kissed a girl in paris, just to see her

la la la la la la uhh, ye

i bought her many flowers and brought them through back door she wasn't satisfied, she said: i want more and then i've brought her pearls and diamonds just to see her smile

la la la la la la uhh, ye

oohh, girl..

la la la la la la uhh, ye la la la la la la uhh, ye

uuuuuuhhhhhhh.... come on.. keep clean you lips for there's a kiss thats deeply hidden come dance with me to feel the bliss, that's always been forbidden

yeah, oh, ah, ah..

for now i choose to end this song remembering my good old ma ain't got no time to sing one more for this one's gone too far

------

Childhood Song

------

Some said we were bad boys, but I only see, we were young boys who learn how to live

I remember my childhood, when me and brother we used to go fighting for our home for our honour

I remember my childhood, when me and brother we used to ride horses, we were faster than wind

Lord, you know we were two of your birds

Lord, you know we were two of your birds

Some said we were bad boys, but I only see, we were young boys who learn how to live

I remember my childhood, when me and brother we used to go fighting, but now for the glory

We used to ride birds and fly far from home we were youg boys and this is our song we were youg boys and this is our song

'cause we were young boys who learn how to live

'cause we were young boys..

------

Artėjant albumo pristatymui „Garbanotas Bosistas“ dalinasi žvilgsniu iš viršaus ir nauju įrašu (video)

Jau kitą savaitę pristatysianti debiutinį albumą grupė „Garbanotas Bosistas“ pristato dar vieną dainą iš albumo, jo pavadinimą ir vokalisto kurtą viršelį.

Radikaliai.lt 2015 m. Balandžio 29 d., 15:26 Skaityta: 40 k.

Garbanotas Bosistas - Gėlėta Suknia

„Above Us“ (liet. „Virš mūsų“) - taip vadinsis pilnas debiutinis grupės „Garbanotas Bosistas“ albumas, kurį grupė Lietuvoje pristatys ateinančią savaitę. Albume bus aštuonios per porą pastarųjų mėnesių įrašytos dainos.

„Žiūrint iš viršaus į Vilnių, Lietuvą, Europą, žemę - viskas atrodo labai marga ir įvairialypiška, ir albumas toks skirtingas - seno garso ir naujų paieškų dėlionė – mėginimas pažvelgt į viską nekasdienėm akim ar neįprastu ritmu“, – dalinosi grupės gitaristas Mantas Joneikis.

Savo jėgomis įrašyto ir išleidžiamo albumo viršelį kūrė grupės vokalistas Šarūnas Joneikis. „Nukritau į paparčių mišką iš kurio nebegaliu sugrįžti“, - juokėsi Šarūnas, jau nuo grupės susikūrimo pradžios besirūpinantis vizualiniu jos turiniu. Internetinėje erdvėje albumas pasirodys gegužės 1 d. „Deezer“, gegužės 4 d. „Spotify“, „iTunes“ ir kitose muzikos platformose. Kompaktines plokšteles grupės gerbėjai galės įsigyti pristatymo koncertuose, kurie vyks trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: gegužės 6 d. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“, gegužės 8 d. „Meat Lovers“ Klaipėdoje ir gegužės 9 d. „Puntojazz palėpėje“ Kaune.

Naująjį albumą „Garbanotas Bosistas“ pristatys ir klausytojams už Lietuvos ribų. Gegužės 17 d. atlikėjai surengs koncertą Londone, gegužės 28 d. - Rygoje, gegužės 29 d. - Taline.

Gegužės mėnuo grupei intensyvus ir dėl to, jog vaikinai ruošiasi dalyvauti dviejuose tarptautiniuose D. Britanijos muzikos festivaliuose-mugėse: „Liverpool Sound City“, Liverpulyje bei „The Great Escape“, Braitone. Abiejuose muzikos industrijos renginiuose „Garbanotas Bosistas“ bus vieninteliai šiuolaikinės Lietuvos muzikos atstovai.

Laukdami pasirodant kompaktinės plokštelės, visi keturi grupės vaikinai studijoje energingai repetuoja ir gludina paskutinius būsimų koncertų garsus. Iki pirmojo albumo pristatymo koncerto Vilniuje likus savaitei, klausytojus „Garbanotas Bosistas“ kviečia dalindamiesi dar viena daina iš naujojo albumo. Šįkart tai - neišsenkantį grupės pozityvumą atspindintis, vienas iš trijų lietuviškų albumo kūrinių „Gėlėta suknia“.

Sekite „Garbanotą Bosistą“:

Facebook: www.facebook.com/garbanotasbosistas Youtube: www.youtube.com/user/garbanotasbosistas Instagram: http://instagram.com/garbanotasbosistas

Recenzija. Gintas K. „Slow“ (2013). Metamorfozės: elektroakustika, virtusi akustine elektronika

Lietuvoje dar nėra tradicijos (tad laikas ją pradėti) rašyti apie netrukus pasirodysiančius muzikinius albumus. Manau, kad melomanas, perskaitęs tekstą, bus ne tik gerai informuotas (interneto okeane nelengva sugaudyti visas naujienas), bet ir žinos (kad ir subjektyvią) recenzento nuomonę apie kūrinį, kitaip tariant, pasiruoš sutikti naują albumą.

Pastaba. Remdamasis dominuojančia muzikologijoje vakarietiškąja tradicija, nuo šiol grupių pavadinimus rašysiu nebe kabutėse, o didžiosiomis raidėmis pradėsiu kiekvieną jų žodį (jei jie du ar keli).

Ginto K (Kraptavičiaus, g. 1969) albumas (CD, digipack) „Slow“ išėjo 2013 m vasario 4-ąją. Jį leido nedidelė, bet labai įdomi Prancūzijos leidykla „Baskaru“ (http://baskaru.com,https://soundcloud.com/baskaru/sets/radio-baskaru) specializuojasi eksperimentinėje muzikoje. Tarp daugiau kaip 20 jos išleistų kompaktinių plokštelių yra tokie vardai ir pavadinimai kaip Francisco López, Pyo, Pirandèlo, 35 Mutant Seconds, Urkuma, ENT, (etre), Lawrence English, GoGooo, Yoshio Machida, Michael Santos, Symbiosis Orchestra, Ethan Rose, Rothkamm, Maurizio Bianchi (M. B.), Emanuela De Angelis (E. D. A.), Lugano Fell, Laura Gibson, @c, Emmanuel Mieville, Parallel 41.

Gintas K Be Ginto K „Slow“, artimiausiu metu „Baskaru“ išleis Stephan Mathieu ir Mathias Delphanque albumus.

„Slow“ – tai vienuolika kompozicijų, trunkančių 45 minutes. Labai maloni akiai albumo dizaino koncepcija – tiek svajingos nuogos moters kontūras ant viršelio, tiek minimalistinis dangaus spalvos dominavimas. Verta paminėti, kad moters piešinys – Mortos Griškevičiūtės, dizainas – Valentinos Reolon. Na, visa muzika, suprantama, Ginto K, o masteringą atliko Lawrence English (http://lawrenceenglish.com), žinomas Australijos rašytojas ir kompozitorius eksperimentininkas, minimalistas, mėgstantis ir drone, field recordings stilistiką, tad puikiai nardantis po Ginto K kūrybos labirintus.

Lawrence English

Kaip matome, greito interneto laikai leidžia greitai (Gintas K – itin produktyvus kompozitorius, tačiau nuo to jo darbų kokybė nė kiek nenukenčia) sujungti Lietuvą su Prancūzija, Australija ir gautasis produktas, pavadintas „Slow“, skamba kiek ironiškai. Tai tarsi bandymas atitrūkti (kaip tai padarė „Slow Movement“ įkūrėjai su Carlu Honoré priešakyje; plačiau apie jį ir Lėtumo judėjimą - www.radikaliai.lt/knygos/242-tebunie-paslovintas-letas-gyvenimas-garbe-letumui-pasaulinis- judejimas-meta-issuki-greicio-kultui) nuo greičio kulto, greito gyvenimo (rašydamas „greitas“, šiuo atveju turiu galvoje „skubotas“, „paviršutiniškas“).

Gintui K tai puikiai pavyksta. Grįžtant prie viršelio, „Baskaru“ CD anonse pastebėjo, kad Ginto K muzika gundo kaip ir graži moteris viršelyje. Pridėsiu nuo savęs – čia svarbios detalės: pavaizduotoji mūza (?) yra NUOGA ir MĄSTO, taigi ji – LĖTA, NATŪRALI, niekur neskubanti, gyvenanti pagal gamtos ritmą. Tai – priešingybė ant panašios muzikos albumų viršelių dažnai vaizduojamoms abstrakcijoms.

Antras svarbus dalykas – šis albumas, šiek tiek primenantis melancholiškąjį 2009 metų Ginto K „Lovely Banalities“, ir savo muzika yra kitoks. Suabejoju: ar tik nekeičia Gintas K savo pamėgtos stilistikos? Tiesa, esu beveik 100 procentų tikras, kad ne, nes kiekvienas jo albumas – skirtingas, savitas, tad tai tikriausiai – dar vienas iš daugelio jo eksperimentų. Kita vertus, tradicinėmicrosound ir elektroakustinė muzika albume „Slow“ virsta akustine elektronika. Bent kai kuriuose kūriniuose tai daugiau nei akivaizdu. Ir – sveikintina: tokio įdomaus skambesio dar neteko girdėti. Atrodo, jog klausai tą patį, gerai pažįstamą Gintą K, tačiau prasiveržia ir kitas klodas – švelnus kaip toji svajonių moteris, derinantis pasaulio priešybes ir vienijantis jas.

Štai kad ir kūrinys (o jų pavadinimai, kaip ir visuomet, „gintiški“ – pvz., „niekovv“, „galasd“, „zrtyi“, „sdg“; tačiau vėlgi esama išminčių – „Slow“ pasaulyje atsiranda paprasti, nekoduoti žodžiai: „dar“, „garsas“, „gal“, „reik“, „jau“) „garsas“ (pavadinimai CD rašomi mažąja raide), kuriame girdimi ne tik kosminių sinusoidžių dūžiai, bet ir „normali“ melodija. Atrodo, kad mikrogarsai šiame albume nusprendė surengti garso puotą (lėtą, neskubrią, be abejo) ir susirinko į vieną visumą, idant atšvęstų naujo stiliaus gimimą. Asmeniškai man neteko klausyti panašios stilistikos albumo (nesu visko pasaulyje perklausęs, nes, sako, esama apie milijardą muzikos albumų, tačiau abejoju, ar kažkas panašaus jau sukurta) – jis unikalus ir koncepcija, ir pačia muzika, ir apipavidalinimu. Malonus ausiai ir akiai, dar ir pilkosioms ląstelėms.

Yra paslaptingas septintasis kūrinys „dar“ (ketvirtasis irgi vadinasi „dar“, tačiau jis kitoks), kurio stilistiką galima būtų lyginti netgi su Donato Bielkausko projekto d.n.s., Kristijono Lučinsko grupės Driezhas kūryba, vietomis šis „dar“ (ar tai rodo naujų horizontų ilgesį?) netgi mena Vangelio kūrybą – šviesią, kiek debesuotą, bet su pragiedruliais.

Ginto K biografijos neperpasakosiu, ją ir daugybę informacijos apie jo albumus, projektus, fliuksiškus performansus galite rasti asmeniniame tinklalapyje, neseniai pakeitusiame pavadinimą į http://gintask.puslapiai.lt.

Paminėsiu tik tiek, kas itin svarbu. Ankstyvoje jaunystėje pankavęs, grojęs Marijampolės roko grupėse Pesimistai (apie 1985 metus), Modus (dar 1988 metais pradėta kūryba vėliau virto tai, kas laikoma Lietuvos industrial muzikos pradžia), Juodos Rožės ir klaipėdiečių Karo Stovis, vėliau Gintas K susidomėjo elektronine, elektroakustine muzika, microsound, glitch, click & cutstilistika, „lauko įrašais“ (field recordings), ir 1999-aisiais jo kūryba kardinaliai pasikeitė. Ėmęs tirti garso meno gelmes, per 14 metų muzikantas įrašė ir išleido (priklauso nuo to, kaip skaičiuosime) keliolika ar net keliasdešimt albumų, podcast‘ų, sukūrė performansų, dalyvavo festivaliuose ir parodose įvairiose pasaulio šalyse, o jo kompaktinės plokštelės, kasetės imtos leisti daugiausia užsienyje.

Lietuvoje, deja, tokia muzika kaip Ginto K mažai ką domina, tačiau vis dėlto esama ir malonių išimčių. Muzikanto darbai buvo palankiai įvertinti Lietuvos kompozitorių sąjungos, į kurią jis buvo priimtas 2011-aisiais. Pasak Muzikos informacijos ir leidybos centro (www.mic.lt,www.facebook.com/MILCnaujienos) Komunikacijos ir leidybos koordinatorės Veronikos Janatjevos, Gintas K – vienas darbščiausių ir įdomiausių eksperimentinės muzikos, garso meno kūrėjų Lietuvoje. Visiškai sutinku su specialistės nuomone.

Beje, Gintas K taip pat yra ir profesionalus saksofonininkas. Save kompozitorius išbandė ir kaip rašytoją. 2009 metais literatūros almanache „Varpai“ (Nr. 24; p. 127-135) publikuotas jo poetinis- eseistinis kūrinys „Posterezija. Baltasis sąsiuvinis“.

2012-ųjų rugsėjį pasirodė Ginto K sudaryta kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian Sound Art“.

Panašiu pavadinimu šiais metais, tikiuosi, pasirodys ir mano knyga apie Lietuvos garso menininkus, dėl kurios atsiradimo pirmiausia turiu asmeniškai išreikšti padėką būtent Gintui K. Tai jam 2006-ųjų lapkritį aš parašiau elektroninį laišką su beprotiška idėja – išleisti knygą apie Lietuvos muzikus eksperimentininkus. Per šešerius metus įvyko nemažai pokyčių, atsirado daug naujų įdomių grupių, projektų, muzikantų, ir tai tikrai labai džiugina.

Grįžtant prie „Slow“ CD, po kelių perklausymų drąsiai rašau 10 balų iš 10. Tai – brandaus kūrėjo solidus albumas.

Recenzija: Druskininkų Džiazo Ansamblis. „M. K. Čiurlionis KITAIP“ (2013). Iššūkis pavyko - ir dar KAIP!

Negaliu atsiklausyti šios 2013 m. pasirodžiusios kompaktinės plokštelės įrašo bei https://soundcloud.com/druskininkaijazzensemble esančių „Druskininkų Džiazo Ansamblio“ kūrinių (jie kiek skiriasi nuo CD). Šis šviežutėlis albumas – puikus siurprizas vos prasidėjus metams. Dūšiai. Duodu 10 balų užsimerkęs. Šiandien perklausiau „M. K. Čiurlionis KITAIP / Tribute to M. K Čiurlionis“ kelis kartus, vis atrasdamas kažką naujo.

Turiu prisipažinti, kad visada labiau mėgau M. K. Čiurlionį kaip dailininką ir su jo muzikine kūryba buvau pažįstamas menkai. „Miške“, „Jūra“, dar kažkas, ir viskas. Šiame CD – 10 kūrinių. Jame yra ir šeši M. K. Čiurlionio preliudai, ir „Dainelė“, ir „Styginių kvarteto allegro moderato dalies tema“, „Ekspromto fis-moll citata“, simfoninės poemos „Miške“ tema bei papildomas takelis, lietuvių liaudies daina „Tu mano seserėle“. Pastarosios aranžuotė – itin vykusi, primena kažką tarp Steve Vai ir Joe Satriani ramioje nuotaikoje. Taigi šios aranžuotės nėra vien džiazas, o ir rokas, net swingas. Nors kas šiais laikais supras, kur tos ribos...

Albumo kūrinių sąrašas: 1. Preliudas “Viešpaties angelas” (“Angelus Domini”) (Fis-dur) / Prelude “God’s Angel” (“Angelus Domini”) (in F sharp major) 3:34 2. Preliudas “Svajonėlė” (H-dur)/ Prelude “Little Dream” (in B major) 5:32 3. Preliudas F/a-moll / Prelude In F major/A minor 7:29 4. Preliudas-h-moll / Prelude In B minor 5:39 5. “Dainelė” (es-moll) / “Little Song” (In E flat minor) 3:52 6. Preliudas g-moll / Prelude In G minor 5:27 7. Styginių kvarteto Allegro Moderato dalies tema (c-moll) / String Quartet Allegro Moderato theme (In C minor) 5:33 8. Ekspromto fis-moll citata / Extract from Impromptu in F sharp minor 4:24 9. Simfoninės poemos “Miške” tema (C-dur) / Symphonic poem “In the Forest” theme (in C major) 6:42 Papildomas takelis / Bonus track: 10. “Tu mano seserėle” (lietuvių liaudies daina) / “You’re My Little Sister” (lithuanian folk song) 5:40

Albumas įrašytas ir suvestas „MAMA studijoje“, garso režisierius – Arūnas Zujus, masteringas – http://mixerlt.blogspot.com.

Projekto „M. K. Čiurlionis KITAIP“ kuratoriai – VšĮ NUJO, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas. Rėmėjai – Druskininkų „Rotary“ klubas, „Statybų iliuzija“, „J. Ruškio individuali įmonė“, „Cosmica servisas“, „Koroza“, „DT artelė“. Informaciniai rėmėjai – „Nemunas“, FM99, „Kamanė“, Bernardinai.lt, Radikaliai.lt.

Jei ne šie žmonės, unikalus, nekomercinis, bet tuo pačiu Lietuvą garsinantis projektas dienos šviesos galėjo ir neišvysti, nes įrašyti albumą kainavo gana daug, pasakoja Linas Bankauskas – pagrindinis „Druskininkų Džiazo Ansamblio“ („Druskininkai Jazz Ensemble“) žmogus, atsakingas, už aranžuotes, grojantis gitara (jo mokytojas – žymusis gitaristas ir gitaros mokytojas Stasys Daugirdas, „Gėlių vaikų“ įkūrėjas), gitariniu sintezatoriumi. Kiti DDA nariai – Tomas Čiukauskas (saksofonas), Lukas Zinkevičius (gitara), Ričardas Meškerys (bosinė gitara), Valdas Meškerys (mušamieji), Adas Gecevičius (mušamieji 9 ir 10 kūrinyje), Saulius Sakavičius (klavišiniai 1, 2, 3, 7 ir 9 kūriniuose).

Ypač esu sužavėtas beveik 7 minučių trukmės „Miške“ aranžuote. Dabar jau net pasimiršo, kaip skamba originalas, bet šis kūrinys tikrai genialus. Pasak L. Bankausko, nuo M. K. Čiurlionio kūrybos nenutolta, partitūrų griežtai laikytasi, nors, suprantama, jis pateiktas KITAIP, toks projekto užmanymas. Todėl girdime kažką panašaus į Al Di Meola‘os kūrybą. Linas gitarą valdo meistriškai, iš ritmo neiškrinta ir kiti DDA nariai – visų grojimas aukštumoj.

Ką dar galiu pasakyti subjektyvaus nuo savęs? Žinau, kad dažnokai klausysiu šį CD. Jo muzika ramina, be to, didžiuojuosi, kad ne tik M. K. Čiurlionis buvo genijus, bet atsirado žmonių po daugiau kaip 100 metų, kurie sugebėjo jį suprasti KITAIP, tuo pačiu neiškraipydami Maestro kūrybos, o savaip ją praturtindami. Galbūt konservatoriškai nusiteikę skeptikai sakys, kad negalima klasikų pergroti nei džiazo, nei roko, nei kitu stiliumi. Griežtai paprieštarausiu: daugybė roko, metalo, džiazo ir kitų stilių grupių bei muzikantų pasaulyje (ir Lietuvoje, prisimenant AC/DC, Bon Jovi ir kitus projektus) yra groję J. S. Bachą, L. van Beethoveną (vien ko vertas „Accept“ kūrinys „Metal Heart“ su „Laiško Elizai“ ištrauka), M. Musorgskį, E. Griegą ir begales kitų klasikų. Tai – puiki tradicija nepamiršti klasikos ir tuo pačiu supažindinti jos nepažįstančiuosius su ja panaudojus principą KITAIP.

Sveikinu DDA su sėkmingu projektu! Tikiuosi, tai tik pirmas KITAIP CD, ir tokių įdomių projektų dar sulauksime ne vieno.

Pabaigai – kiek formalios informacijos susidomėjusiems.

Projekto „M.K. Čiurlionis Kitaip“ idėja kilo 2010 m. pavasarį, rengiant muzikanto L. Bankausko autorinį koncertą, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Repeticijų metu kilo idėja pagerbti kompozitoriaus atminimą ir atlikti vieną jo miniatiūrą - preliudą F/a-moll. Premjera puikiai pavyko, todėl muzikantai nutarė parengti valandos trukmės M. K. Čiurlionio miniatiūrų programą pavadinimu „Čiurlionis Kitaip“. Jos metu kompozitoriaus kūrinių temos yra atliekamos džiazo stiliumi, su improvizacijomis. 2011 m., minint didžiojo lietuvių kompozitoriaus 100-ąsias metines, muzikantai suburė Druskininkų Džiazo Ansamblį, su originaliai aranžuota „Čiurlionis Kitaip“ programa. Muzikantų manymu, M. K. Čiurlionio kūrinių atlikimas jiems yra tikras iššūkis, sudėtingiausia savaip perteikti ir interpretuoti jų nuotaiką, neiškraipant pagrindinių autoriaus motyvų.

„Pradėjęs kurti aranžuotes M. K. Čiurlionio preliudams, tarsi atradau jį iš naujo, kitaip pažvelgiau į jo kūrybą, kuri mane dar labiau sudomino ir sužavėjo. Muzikavimas tapo nuolatiniu ieškojimu, kaip savitai interpretuoti didįjį kompozitorių. Pagrindinis šio projekto siekis - perteikti Čiurlionio muziką džiazo garsais, kad ji taptų artima klausytojams.“ - L. Bankauskas.

Druskininkų Džiazo Ansamblis - lakus junginys, sunku būtų nusakyti jo įsteigimo tikslią datą, bet visada atsiradus idėjai, susibūrus ties tikslu, branduolį sudaro ši ketveriukė: Linas Bankauskas/gitara, Tomas Čiukauskas/saksofonas, Valdas Meškerys/mušamieji, Ričardas Meškerys/bosinė gitara. Paskutinis darbas kurio ėmėsi DDA- ČIURLIONIS KITAIP. Jau buvo tekę šiam sąstatui atlikti vieną MKČ preliudą, o paskatinti tuometinio Druskininkų MKČ memorialinio muziejaus vadovo Dariaus Joneikos, nusprendė paruošti valandos trukmės muzikinę programą pagal MKČ kūrybos temas, bet įvilkti jas į džiazo, į swing‘o drabužį. Įsteigęs VšĮ NUJO Darius Joneika tapo DDA kuratoriumi/krikštatėviu, o L. Bankauskas užsidėjo aranžuotojo kepurę. Kodėl to buvo imtasi būtų daug galima pilstyti iš tuščio į kiaurą, šnekėt apie aukščiausius tikslus, bet pagrindinė priežastis tai vis tik yra ta, kad MKČ kūryba pasirodė artima DDA narių sieloms (beje visi DDA nariai Druskininkiečiai/dzūkai, MKČ žemiečiai, išskyrus natūralizuotą dzūką - gitaristą L. Zinkevičių, studijavusį Briuselyje) natūraliai priimtina ir atliekama/perduodama su malonumu ir švelniai užgaunanti klausytojo sielos stygas. Stengdamiesi neiškraipyti motyvų, išlaikyti dzūkišką miškų ošimo ramybę, pastelinį MKČ muzikinių paveikslų atspalvį DDA nariai patiekė/pateikė (?) MKČ kūrybą KITAIP, t.y. džiazo ritmu. Po premjeros (2011 rugpjūtis), atsiradus daugiau tikinčių DDA veikla ir prisidėjusių prie rėmimo, šalia nuolat DDA lydinčios reklamos agentūros PARTIZANAS, DDA apvažiavo su projektu visą Lietuvą, o įamžinimui materialiu pavidalu DDA išleido CD (2013 sausis).

Daugiau datų, smulkmenų - https://www.facebook.com/druskininkaijazzensemble. Trumpai apie DDA sielą L. Bankauską (g. 1974). Šis druskininkietis gitara groti pradėjo dar 1990- aisiais, kai mama padovanojo gitarą. Nuo tol mokėsi groti savarankiškai. Įtaką darė tokios grupės kaip STING, DOORS, PINK FLOYD, U2, RED HOT CHILLI PEPPERS, SANTANA, ERIC CLAPTON...

Pasak L. Bankausko, „dar neišmokus grot jau buvo suburta punk rock grupė "Šiluminis mazgas" (nariai: Edgaras Evartas- vokalas/žodžiai; Linas - gitara iš suoliuko lentų, pavogto iš pirmo devynaukščio Druskininkuose , žymiausias kūrinys - „Akiniai mano akys“), 1991 m. „Šiluminis mazgas“ mutavo į „Prieš srovę“ (nariai: L. Bankauskas, Gedas Bagdonavičius, Ramūnas Juodeška, Audrius Čebatorius, R. Meškerys, Andrey Mishin Brinevičius, Artūras Jauneika), grojančią muziką, panašią į U2, Kino, Akvarium. Tai buvo 1989-1996 metai, 1995 metais „Prieš srovę“ išleido albumą „Tumbatutumba“. Toliau grupė kažkiek laiko gyvavo be manęs kaip idėjinio lyderio. 2005-2007 metais esu grojęs dar grupėje MARK (kompozitorius - Marius Salynas)“.

1994 m. L. Bankauskas nusprendė ruoštis stojimui į Vilniaus Konservatoriją. Pirmasis gitaros mokytojas - M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokytojas Olegas Bogdanovas - vienas geriausių tuometinių smuiko ir gitaros pedagogų ir džiazo muzikantų Druskininkuose ir pietų Lietuvoje. Šalia supažindinimo su muzikine notaciją Olegas pravėrė duris ir į džiazo pasaulį. 1995 m. Įstojo į Vilniaus Konservatoriją POP ir JAZZ skyriaus gitaros specialybę. Čia mokydamasis susidomėjo John Zorn, Miles Davis, John Scofield kūryba. 2001 m. baigė Vilniaus Konservatoriją. Laikotarpyje nuo 2001 iki 2009 m. teko paragauti restorano muzikanto duonos. Grojo duetu su gitaristu Saulium Antanavičiumi restoranų ir viešbučių asociacios pripažintame geriausiu restorane LA PROVENCE, sudalyvauti Roko Radzevičiaus Šiauliuose statytame miuzikle SAULĖS MIESTAS, pagroti roko grupėje MARK. Grojimo restorane metu pasitaikė proga susipažinti su keletu talentingų gitaristų, tame tarpe ir su Luku Zinkevičiumi (su pastaruoju groja iki šiol projekte M.K.Čiurlionis kitaip). 2008 m. pradėjo dalyvauti projekto „Išgirskime Druskininkus“ organizacinėje veikloje. Su šiuo projektu buvo pastatytas miuziklas AMORE MORE ORE RE, kurio premjera įvyko Druskininkų teatro festivalyje 2009 m. rugpjūčio 13 d. L. Bankauskas šiame projekte buvo muzikos aanžuotojas bei instrumentinės ansamblio grupės vadovas.

2010 m. pavasarį surengė savo autorinį koncertą, kuriame pateikė įvairios savo kūrybos: vokalinės ir instrumentinės liaudies dainų aranžuotės, autentiškos temos ir vieną didžiojo lietuvių kompozitoriaus M. K. Čiurlionio preliudą džiazo ritmu. Nuo šio preliudo vėliau išsivystė projekto "Čiurlionis KITAIP" idėja. O iš surinktų muzikantų šiam projektui susidarė DRUSKININKAI JAZZ ENSEMBLE branduolys. 2010 m. Rudenį suburiamas DRUSKININKAI JAZZ ENSEMBLE- Linas Bankauskas - vadovas/aranžuotojas/gitara, Tomas Čiukauskas - saksofonai, Lukas Zinkevičius - gitara, Ričardas Meškerys - gitara, Valdas Meškerys - mušamieji.

2011 m. rugpjūčio 20 d. - projekto "Čiurlionis KITAIP" premjera. Po jos vyko koncertai po visą Lietuvą, daugiau nei 10 pasirodymų. Projektas tebevykdomas. Planuojamos kelionės į Sankt Peterburgą, Varšuvą, Leipcigą.

Šiuo metu L.Bankausko kūrybai įtaką daro tokie muzikantai kaip Allan Holdsworth, John McLaughlin, Prasana, Jese Van Ruller, Kurt Rosenwinkel, Jim Hall, Tomasz Stanko, world musicstilius. Muzikantas bendrauja ir bendradarbiauja su Gruzijos perkusininku, grojančiu folk jazz, free jazz, domisi jaunųjų Lietuvos džiazmenų veikla, tokių kaip Liutauras Janušaitis, Dominykas Vyšniauskas, Leonardas Pilkauskas, Pranas Kentra. Kuria smooth jazz, lounge stiliaus pjeses, taip pat pjeses lietuvių liaudies muzikos motyvais.

Linas Bankauskas

Dabar L. Bankauskas dirba Lazdijų ir Druskininkų meno mokyklose gitaros mokytoju, groja DDA. „Paskutiniu metu, tiesą sakant, nesimeldžiu roko Dievams, nebent prie rokerių priskirtume John Scofield, John McLaughlin, Allan Holdsworth. Kitaip tariant, dabar mėgaujuosi džiazu, ir geresnės muzikos man už jį nėra... Nevengiu kaip ant lėkštutės patiekiamų (pristatytų į Druskininkus) ir klasikos koncertų. Labai pamėgau pučiamuosius – saksofoną, trimitą, taip pat kontraboso duslius garsus, glissando, be abejo, ir gitaristų neužmirštu: Pat Metheny, Bill Frisell, Kurt Rosenwinkel. Yra labai daug geros džiazo ir roko muzikos, bet aš dabar jau džiaze... – sako L. Bankauskas. – Dar džiazroko aranžuotės studijoms man labai daug davė „The Police“ ir Sting‘o muzika, o post- punk laikotarpyje dar labai daug klausiausi „Pink Floyd“. Iš institucinių studijų (Vilniaus Konservatorija) laikotarpio norėtųsi išskirti tuometinį džiazo ansamblio dėstytoją Saulių Didžiulį (jis daugeliui geriau žinomas kaip grupės „Pelenai“ klavišininkas ir kompozicijų bendraautorius), padėjusį man suprasti, kas yra ansamblis, ir gitaros dėstytoją S. Daugirdą, suteikusį daug džiazo harmonijos žinių“.

Valdas Meškerys

Trumpos kitų DDA muzikantų biografijos.

Valdas Meškerys pasakoja: "Gimęs Druskininkuose 1963.05.05. Dėka savo tėvo, profesionalaus muzikanto, įtakos jau vaikystėje pradėjau domėtis įvairia muzika. Besimokydamas vidurinėje mokykloje, grojau mokyklos ansamblyje. Tėvo pakalbintas, pradėjau groti miesto pučiamųjų orkestre kartu su savo broliu Ričardu. Vėliau - studijos Vilniaus politechnikume. Grįžus į Druskininkus, pradėjau groti restorane bei įvairiose miesto liaudies kapelose. Laikui bėgant, subūriau roko grupę "Palata-3", su kuria dalyvavome pirmajame Roko marše per Lietuvą. Toliau sekė bliuzroko grupė "Slam". Su šia grupe 2005 m. dalyvavau festivalyje "Bliuzo naktys" Varniuose. Pastaruoju metu groju įvairiuose muzikiniuose projektuose. Vienas iš jų - "Čiurlionis Kitaip". Laisvalaikiu mokau vaikus groti mušamaisiais instrumentais.

Tomas Čiukauskas

Tomas Čiukauskas gimė Kaune 1981 m. liepos 22 d. Vaikystėje mokėsi Druskininkų dailės mokykloje, lankė privačias muzikos pamokas Juozo Mikolainio muzikos studijoje. Profesionalios muzikos kelią pradėjo 1999 m. Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. Studijų metais aktyviai muzikavo bigbende, su kuriuo dalyvavo Lietuvos džiazo festivaliuose ("Kaunas Jazz" ir "Birštonas Jazz"). Baigęs konservatoriją, studijas tęsė Vilniuje - Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje, doc. Aleksandro Fedotovo klasikinio saksofono klasėje. Nors studijavo klasikinę muziką, visada jautė polinkį džiazo muzikai. Vilniuje subūrė savo pirmąjį jazz trio „Džemas“, su kuriuo koncertuodavo sostinės klubuose, aktyviai dalyvavo džiazo vakaruose (jam session). Studijuodamas pradejo pedagoginę veiklą Druskininkų M.K.Čiurlionio muzikos mokykloje. 2007 m. įgijęs bakalauro laipsnį, gyvena Druskininkuose. 2007m. subūrė Druskininkų muzikantus ir pradejo rengti džiazo muzikos vakarus „Druskininkai Jazz“. 2008 m. pradėjo dirbti Lazdijų meno mokykloje, dėstė saksofoną, fleitą ir muzikos istoriją. 2008 m. Tomas išleido savo pirmąjį CD albumą „Friday Alive“ („Gyvasis penktadienis“), kuriame įrašyti autoriniai saksofonisto kūriniai. 2009 m. su etnokultūrologe Lina Klimavičiūte suburiamas džiazo projektas „Leliumai“, kuriame atliekamos šiuolaikiškos dzūkų folkloro dainos. 2009 m. plenere „Druskininkų poetinis ruduo“ koncertavo kartu su legendiniu muzikantu Vladimiru Tarasovu. 2010 m. vasarą surengė koncertinį turą Jazz Duet "IT" su multiinstrumentalistu iš Gruzijos Irakli Koiava.

Lukas Zinkevičius

Lukas Zinkevičius: "Gimiau 1982 08 21 Vilniuje, domėjausi muzika nuo mažens, tačiau gitarą į rankas paėmiau tik būdamas paauglys. Gitariniai eksperimentai prasidėjo nuo roko muzikos, dar besimokydamas mokykloje ir po jos baigimo grojau roko grupėse, o džiazu susidomėjau tik įstojęs į Vilniaus kolegijos menų fakultetą mokytis gitaros specialybės. Improvizacija jau seniai man atrodė natūraliausias būdas išreikšti mintis ir emocijas, o noras sklandžiau tai daryti skatino giliau domėtis įvairiais muzikos stiliais. Internetas buvo pirmasis ir iki šios dienos liko svarbiausiu mokytoju, bet esu labai dėkingas savo mokytojams S. Daugirdui, V. Grendai, F. Degryse ir P. Hertmans. Baigęs Vilniaus kolegiją, porą metų mokytojavau J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, po to 3 metus studijavau Briuselio konservatorijoje džiazo gitarą. 2012 m. grįžau į Lietuvą, mokytojauju ir groju įvairiuose ansambliuose".

Teatgimsta M. K. Čiurlionis (1875-1911) visomis įmanomomis formomis ir tegarsina Lietuvą pasaulyje!

Ačiū Druskininkų Džiazo Ansambliui.

Lietuvių tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Recenzija: Body Cargo / Pogrom „Resistance“ CD (2012). Pasipriešinimas bet kokia kaina

Vienas įdomiausių praėjusių metų muzikinių leidinių, sukrėtęs mane nuoširdumu ir, švelniai tariant, nekomerciškumu, yra leidyklos „Terror“ (www.terror.lt) išleista kompaktinė plokštelė „Resistance“, kurioje įrašyta dviejų projektų kūryba. „Body Cargo“ – vienintelė Lietuvoje postmortem stiliumi grojanti vieno žmogaus grupė, kartu šiame albume dalyvauja ir projektas „Pogrom“, grojantis power electronics (PE) / noise stilistika.

„Resistance“ apnuogina problemą, kuri nesvetima visam pasauliui: pasipriešinimas Sistemai (pavadinkime ją „1984-aisiais“) būtinas bet kokia kaina, ir nesvarbu, ar tai vyks(ta) Lietuvoje, ar Papua Naujojoje Gvinėjoje. Apie šią šalį, beje, albume pagarbiai užsimenama, apie jos problemas liudija ir „Body Cargo“ pavadinimas. Trumpai kalbant, body cargo – tai po Antrojo pasaulinio karo vakariečių sugalvoti papuasų mulkinimui skirti sektantiški dariniai, sukūrę daiktų garbinimo kultą, kad atitrauktų senąsias tautas nuo jų papročių ir įdiegtų „demokratiją“. Nežinau, kiek misionierių suvalgė papuasų kanibalai, tačiau body cargo arba vadinamieji krovinių (kargo) kultai tebeklesti. Tiesa, jų užuomazgos stebimos dar apie 1939-uosius Vanuatu salyno Tanna saloje kilusiame „kareivio Johno Frumo“ kulte. Jie paplito visoje Melanezijoje, Mikronezijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, įvairiose Ramiojo vandenyno salose. Kargo kulto esmė – tikėjimas magiška galia vakarietiškų prekių, kurias neva sukūrė protėvių dvasios, tačiau baltieji žmonės nesąžiningai jas pasisavino. Norėdami atgauti vakarietiškas prekes, kulto nariai atlikinėja ritualus, iš kokoso riešutų, akmenų gamina oro uostų, radijo aparatų imitacijas, tikėdami, kad šie magiški daiktai pritrauks lėktuvus, pilnus krovinių. Tai – vadinamoji imitacinė magija. Per pastaruosius 65 metus daugelis kargo kultų išnyko, nors bent keli iš jų dar egzistuoja.

Kryžius Johnui Frumui Tanna saloje Vanuatu salyne. Wikipedia.org nuotr.

Šiek tiek bendros informacijos apie albumą. Oficialiai 2012-ųjų rugpjūtį pasirodęs albumas „Resistance“ išleistas 300 egzempliorių tiražu, jame – 8 puslapių bukletas, kuriame – koliažai ir Julios Gatovskajos piešiniai. Koliažuose – vaizdai iš Papua Naujosios Gvinėjos, KGB rašto kopija, partizanų nuotrauka, eilėraštis „Toks melsvas vakaras, paskendęs“. Verta pacituoti bent pirmąjį posmelį:

TOKS melsvas vakaras, paskendęs pusnyse Ir krenta sniegas - o toks lengvas, toks purus. Kur eisime šį vakarą, jaunyste mano, Jei šiam pasauly artimo jau nieko neturiu.

Šis eilėraštis – iš Jono Aisčio redaguoto ir 1962 metais Niujorke Lietuvos Nepriklausomybės Fondo išleisto rinkinio „Laisvės kovų dainos“, kuriame publikuojama Lietuvos partizanų kūryba (http://www.partizanai.org/failai/html/laisves-kovu-dainos.htm).

Galbūt daugeliui postmortem / noise stilistikos muzika atrodo nepriimtina kaip pernelyg grubi, tačiau „Resistance“ bent jau man klausosi lengvai. Galbūt tam reikalingas tam tikras nusiteikimas? Bet kuriuo atveju, kompaktinei plokštelei rašau 10 balų iš dešimties galimų. Ji – konceptuali, nenuobodi, estetiškai išleista, propaguoja teisingą idėją, bene vienintelę teisingą šiais vartotojiškos visuomenės laikais, – kovoti ir nepasiduoti. Kultūrinis terorizmas – raktas į pasipriešinimą. Tai nėra esamų kultūrinių vertybių griovimas, kaip galėtų pasirodyti prašalaičiui, priešingai – tai veikiau noras jas išsaugoti nepaliestas, kaip tas gentis, kurios dar gyvos ir yra prispaustos didžiųjų civilizacijų.

Pirmuosius šešis iš dešimties kūrinių sukūrė „Body Cargo“, dar keturis – „Pogrom“. Pavadinimai – iškalbūs: „Birth of Iron God“, „Black Smoke Obelisks“, „Gutpath“, „Sacred is all Red“, „Resistance“ (du variantai – „Survival Method“ ir „Guerilla Method“; „Body Cargo“), „Dar negimęs (Igarka)“, „Pradeginta Uniforma“, „Toks melsvas vakaras...“. „Girioj gulęs“ („Pogrom“).

Atrodytų, tokia muzika ir jos skleidžiama pasipriešinimo idėja skleidžia neviltį, bet įsiklausius galima suvokti, jog taip nėra. Ši muzika kaip tik tiesiog skleidžia žinią, kad su mūsų pasauliukažkas yra ne taip. Ir jau senokai. Kam reikia, tas supras. Albumo kūrėjai toli gražu nėra naujokai Lietuvos muzikinėje scenoje. Filosofiją studijuojantis Mykolas Jarackas (M. Linxtyx) žinomas kaip nemažai albumų išleidusio projekto „Clo Goelach“ (2006-2010) kūrėjas, vėliau gimė „Body Cargo“ bei dar vienas projektas – „Hassokk“.

Kartu su Levu ("Pogrom") jis yra išleidęs ir projekto „Volksmorg“ albumą.

Levas taip pat žinomas kaip daugybės projektų ir grupių dalyvis. Tarp jų – dark ambient projektas „Alkis Įšalusiai Aušrai“, black metal / rock‘n‘roll grupė „Pergalė“, jau minėtas „Volksmorg“, bendrasindustrial / ambient projektas su Laurynu Jukoniu (labiausiai žinomu kaip žmogumi, kuriančiu „Girnų Giesmes“ ir „Oro!Oro!“) „Budrūs“, black metal grupės „Svartthron“ ir "Andaja", drone / doom metalo grupė "Delchia", noise projektas "Lapot", grindcore grupė "Faršas". Levas dalyvavo ir neofolko grupės „Spanxti“ įrašuose. Kokia yra postmortem stilistika? Pasak žinovų, tai – sena, pradinė noise forma, kurią grojo visi pirmieji power electronics flagmanai nuo maždaug 1980-1982 metų. Muzikantai, neturėję geros aparatūros, XX a. 9-ajame dešimtmetyje kūrė lo-fi įrašus. Postmortem sąmoningai tęsia šią tradiciją, tad šios stilistikos įrašuose ignoruojama garso kokybė, tačiau labai svarbi sukuriamos atmosferos kokybė. Postmortem stilistikos estezė – tai lo-fi garsas, persunktas B kategorijos filmų ir kitokiais semplais. „Body Cargo“ galima pagirti, jog jiems pavyksta sukurti ypatingą atmosferą. Beje, tai – pirmasis šio projekto leidinys kompaktinėje plokštelėje, iki tol ypatingose, karstelius primenančiose pakuotėse leidybinė firma „Autarkeia“ išleido kelias „Body Cargo“ kasetes (http://autarkeia.org/bodycargo): „Echoes“ (2010), „Posthum“ (2010), „Conspiracy of Containers“ (2011). Taip pat „Autarkeia“ išleido ir du „Body Cargo“ vinilus: „Flesh Waste / Recycling“ (2011) ir „Logistics of Religion“ (2011). Dar du albumus „Body Cargo“ išleido užsienio firmose. „Clo Goelach“ sąskaitoje – 11 albumų, taip pat išleistų užsienyje. „Hassokk“ albumas „Betono Gniaužtai“ kasetės pavidalu 2012 metais pasirodė JAV miesto Mineapolio leidykloje „Phage Tapes“. „Pogrom“ savo lėšomis arba užsienio leidyklose, be „Resistance“, yra išleidę keturis albumus.

Grįžtant prie postmortem stilistikos, susidomėjusiam, bet dar ne itin pažįstamam su šia unikalia muzika skaitytojui galima būtų pasiūlyti paklausyti šių grupių: britus „The Grey Wolves“ ir „Consumer Electronics“ (tai - legendinių „Whitehouse“, 1980 metais pirmųjų pradėjusių grotipower electronics, šalutinis projektas), italus „Mauthausen Orchestra“ (šio projekto kūrėjas Pierpaolo Zoppo mirė 2012-aisiais) ir ankstyvąjį Maurizio Bianchi, belgus „Club Moral“, švedus „Alfarmania“ ir „Survival Unit“ (po kelis šių grupių albumus Lietuvoje yra išleidusi „Autarkeia“). Linkiu gero ir nesunkaus „Resistance“ klausymo ir naujų atradimų „triukšmo“ jūroje.

Vydmantui Juroniui atminti

Radikaliai.lt prašymu parašė Alius (Liuka) Tatarskis, Natanas Gitkindas, publikuota 2013 m. sausio 5 d.

Lietuva neteko Vydmanto Juronio. Deja, daugelio ši didžiulė netektis liko nepastebėta. Ko gero, daugelis net nežinojo, kas slypi po šia pavarde. O šis Žmogus - vienas tų, kurie Lietuvos kultūrai buvo svarbiausi. Be abejo, paminėjus bigbito grupės "Kertukai" pavadinimą, pasidaro aiškiau. Ir jaunoji karta, besinaudojanti "Youtube" paslaugomis, yra girdėjusi "Kertukų" dainų, kurios iki šiol kelia susižavėjimą. Deja, negyvenau tais metais, kai "Kertukai" susikūrė, tad negaliu suvokti epochinės jų svarbos savo patirtimi, tačiau tai, ką V. Juronis ir "Kertukai" paliko, yra tikra Lietuvos nacionalinė vertybė. Kol kas iki galo neįvertinta. Kol kas neperleistos "Kertukų" dainos kompaktine plokštele, nėra ir knygos apie juos. Bet tikiu, kad visa tai - tik laiko klausimas. O dabar lenkiu galvą prieš Maestro ir liūdžiu, jog išties daug praradome. [Mindaugas Peleckis, knygos "Lietuvos rokas: ištakos ir raida" (2011) autorius]

Alius (Liuka) Tatarskis Grupės „Kertukai“ būgnininkas Tel-Avivas, Izraelis 2013.

2012 m. guodžio 13 dieną, per savo gimtadienį, netekau gero draugo, muzikos bendraminčio, ir mūsų grupės "Kertukai" gitaristo Vydmanto Juronio. Mudu su Vydmantu vieninteliai iš muzikantų, kurie dalyvavo grupėje nuo pat jos susikūrimo dienos iki pat išsiskirstymo. Su Vydmantu mes susipažinome 1966 m. man įstojus į KPI mašinų gamybos fakultetą. Tuo metu 8-tuose rūmuose šokiams grojantis ansamblis iširo. Kadangi aš neblogai grojau būgnais ir dar būdamas moksleivis kartais pakeisdavau ten grojantį būgnininką, tai ir prisijungiau prie išlikusių muzikantų, kurių tarpe buvo gitaristas Vydmantas Juronis. Mes labai greitai tapome ne tik gerais draugais, bet ir Big Bito muzikos bendraminčiais. Su Vydmantu buvo malonu bendrauti, jis buvo gero charakterio, sentimentalus, mėgo gerą muziką ir poeziją. Labai domėjosi elektronikos naujovėmis. Jis ir ansamblyje grojo savo rankomis pagamintu stiprintuvu. Su Vydmantu mes galėjome valandomis kalbėti apie muziką, atlikimo manieras, dainų tekstus. Tarp kitko, visoms be išimties užsienio dainoms, kurias mes grojome, lietuviškus žodžius parašė Vydmantas. Nors mūsų 8-tų rūmų aktų salė visada būdavo perpildyta ir ansamblis buvo labai populiarus, mes supratome, kad taip ir liksime šokiams grojanti grupė, be savo veido. Tada pradėjome aranžuoti lietuvių liaudies dainas, suteikdami joms naują ritmą, harmoniją ir skambėjimą. 1968 metais, pasivadinusi „Kertukais“, grupė laimėjo „Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje „Muzikinis pavasaris“.

„Kertukai“. Festivalis „Muzikinis Pavasaris“, Kaunas, 1968. Vydmantas Juronis - vidurinis tarp trijų gitaristų. Mums atsivėrė durys į plačiąją sceną ir ansamblis pradėjo koncertuoti. Salės visada būdavo perpildytos. Į vieną iš repeticijų Vydmantas atnešė dainas „Mes ne Bitlai“ ir „Lopšinė“ ir jas mums sudainavo, tada mes bendromis jėgomis, pakeitę keletą akordų ir ritmą, po dviejų repeticių jas jau atlikome koncerte. Pasisekimas buvo stulbinantis. Mes po du kartus kartojome abi dainas. Po to Vydmantas parašė dainas „Nemune, Nemune“ ir „Lietuva“.

Tais metais į Kauną atvažiavo legendinė, vos ne amžina SSSR kultūros ministrė (1960-1974) Jekaterina Furceva (1910-1974). Vakarą jos garbei miesto valdžia surengė Kauno naktiniame bare- kavinėje „Orbita“. "Kertukai" buvo pakviesti dalyvauti programoje. Po kelių dainų visi vakaro svečiai jau nesėdėjo savo kėdėse, o Vydmantas, pasiėmęs raudoną rožę tarp dantų, kaip filme „Džiaze tik merginos“, priėjo prie J. Furcevos, o ji padėkojusi paėmė gėlę ir šoko su juo. Visi vakaro dalyviai ilgai stovėdami mums plojo. Po kelių mėnesių į Kauną atvyko radio stoties „Junost“ korespondentė ir apie „Kertukus“ sukūrė laidą, kurią transliavo per visą SSSR. Į institutą pasipylė laiškų srautas is visos sąjungos. Ant vokų dažniausiai buvo parasyti tik trys žodžiai: Lietuva, KPI, „Kertukai“.

Pasirodymas kultūros ministrės E. Furcevos garbei. „Orbitos“ baras, Kaunas. Iš kairės į dešinę: A.Tatarskis, S.Lukošius, V.Juronis ir G.Jurgilas. Po to buvo dar vienas „Muzikinis pavasaris“, ir vėl I-oji vieta, buvo festivalis Latvijoje - „Liepājas dzintars”, kuriame tapome diplomantais, koncertai Lietuvoje ir už jos ribų. Įrašėme muziką filmui ‚Ave Vita‘. 1971 metais, daugumai muzikantų baigus mokslus, grupė „Kertukai“ išsiskirstė. 1972 metais aš išvažiavau į Izraelį. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo mes atnaujinome ryšį ir karts nuo karto pasišnekėdavome telefonu. Su Vydmantu vėl susitikome 2008 metais man svečiuojantis Lietuvoje. Lyg ir nebuvo tų prašuoliavusių 36 metų, tik abu pražilome, sėdėjome kavineje, gėrėme kavą, prisiminėme Anapilin iškeliavusius grupes narius Gediminą Jurgilą, Gintarą Gudonį ir planavome gal dar ir pagroti drauge.

Susitikimas po daugelio metų, Vilnius, 2008. Tačiau gyvenimas nesulaikomai bėga pirmyn ir nebuvo lemta išsipildyti mūsų planams. Gaila.

Vydmantas mano atmintyje liks kaip nuoširdus, geras draugas, tikras bendramintis, stovintis ant scenos su gitara rankoje ir prisiglaudęs prie mikrofono – tikras „Kertukas“.

Natanas Gitkindas Grupės „Raganiai“ būgnininkas Jeruzalė, Izraelis 2013.

„Gintarėliai“, „Gėlės“, „Raganiai“, „Dainiai“, „Meteorai“, „Nenuoramos“, „Mes“ – tai antroji roko grupių banga Kaune. Pirmeiviai tai – „Kertukai“, „Aitvarai“ ir „Bočiai“ (neskaitant mažiau žinomos grupės „The We“), o visi kiti, pasirodę scenoje jiems iš paskos, iš tų pirmeivių mokėsi, net jeigu kai kam „Kertukų“ ar „Aitvarų“ muzikinis stilius jau atrodė nepakankamai pažangus.

„Lopšinė“, „Nemune, Nemune“, „Mes ne Bitlai“, parašytos Vydmanto Juronio, visiems kitiems akivaizdžiai parodė, jog ir mes visi, apsupti visiško nebylumo, kurtumo ir aklumo sienų galime ir privalome sukurti savų kūrinių, kartais nė kiek neatsiliekančių nuo prasisunkusių iš „priešiškų“ Vakarų ar „broliškų“ Lenkijos, Čekijos ar Vengrijos. Manyčiau, kad galima laikyti Vydmantą Juronį krikštatėviu legendinėmis tapusioms dainoms: "Gintarėlių" „Stebis tėtis ir mama", "Žemės gaudesys“, „Mes dar susitiksim“, "Gėlių" „Žydi gėlės laukuose“ ir „Ateis vasara, ateis“, "Raganių" „Ištirpęs sniegas“ ir „Saulės slėnis“, "Meteorų" „Mupirk man lėlę mėlynom akim“ ar Vytauto Petrušonio „Aš neisiu ta gatve“. Žvelgiant atgal, visi turėtų būti dėkingi Vydmantui už prakirstą kelią susivaržymo ir susidrovėjimo ledyne, už drasą parodyti savo kūrybinius sugebėjimus ir pastangas kiek įmanoma nesinaudoti peršamomis per prievartą, cenzūros rėtį praėjusiomis sovietinių kompozitorių dainomis.

Ir štai Vydmanto nebėra. Gavęs žinutę nenorėjau tuom patikėti, pradėjau naršyti po internetą bandydamas surasti kokios nors informacijos, kitą dieną prie paieškų prisijungęs „Kertukų“ būgninkas Alius (Liuka) Tatarskis kažkaip aplinkiniais keliais aptiko „Glūkoiduose“ straipsnelį, nepalikusį jokios vilties nepatikėti gauta informacija.

Kalbėjomės Skype'u su Kęstučiu Lušu prieš keletą dienų ir palietę pasitikėjimo kolegomis klausimą priėjome išvados, kad nepaisant visko dar yra Lietuvoje muzikantų (nors ir nedaug), kurie groja ar dainuoja pirmiausia iš meilės muzikai ir neišblėsiusio entuziazmo, kviečiami prisistato dalyvauti projektuose netgi žinodami iš anksto, jog tai neatneš jokios naudos ar uždarbio. Visi žino, jog vienas iš nedaugelio tokių žmonių buvo Vydmantas Juronis, kuris atvykdavo į visus festivalius, kur vienas didvyriškai atstovaudavo „Kertukus“.

Vydmantas Juronis, Druskininkų Lietuvos Big Bito 45-čio festivalyje, 2010.

Vydmantas nedvejodamas galėjo atvažiuoti iš Vilniaus į MA studiją Lapėse prie Kauno vien tik tam, kad įdainuotų vos vieną eilutę „Raganių“ projekte „Vaikai ant palangės“, kur visas tekstas po eilutę buvo padalintas tarp Kauno roko ir pop legendų.

„Raganių“ projektas „Vaikai ant palangės“, dalis dalyvių, MA studija, Lapės, 2006. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: Aleksandras (Fara) Ivanauskas – „Rondo“, Rūta Morozovaitė – „Aitvarai“, Nijolė Makarevičiūtė – „Aida band“, Natanas Gitkindas – „Raganiai“. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: Vydmantas Juronis – „Kertukai“, Alius Varnagiris - „Aida band“, Ričardas Kolaitis – „Mechanikai“ ir Darius Mickus – „Rebelheart“.

„Raganių“ projektas „Vaikai ant palangės“, MA studija, Lapės, 2006. Iš kairės į dešinę: Natanas Gitkindas – „Raganiai“, Romas Proscevičius – „Gėlės“ ir Vydmantas Juronis – „Kertukai“.

Manyčiau, kad Vydmantui patiktų, jei „Raganiai“ jį kaip seną bičiulį ir kolegą išlydėtų į begalinę kelionę keliomis eilutėmis iš dainos „Always look on the bright side of life“, nuskambėjusios filmeMonthy Python‘s Life of Brian: Žodžiai ir muzika: Eric Idle

....

Gyvenimas tai juokas, o mirtis - juokai, ir tai tiesa Music and lyrics: Eric Idle

Matysi, visa tai yra tik šou ….

Te tęsia juoktis jie kada tu išeini Life's a laugh and death's a joke, it's true

Tik atsimink, kad sąmojį galinį tu sakai You'll see it's all a show Keep 'em laughing as you go

Just remember that the last laugh is on you Tad visad žvelk į šviesias būties puses... And always look on the bright side of life... (Vertimas N.G.) * Nuotraukos iš asmeninių Aliaus (Liukos) Tatarskio ir Natano Gitkindo archyvų.

Tautinių mažumų dainos – gyvybės muzika

Daugiakultūrėje Lietuvoje tautinėms mažumoms priklauso kas šeštas žmogus, tačiau jų atliekama muzika retai vertinama. Kodėl? Pasaulyje pastebima priešinga tendencija: vis labiau populiarėja žydų, čigonų, afrikiečių, įvairių kitų kultūrų, tautų muzika, kuri, derinama su roku ir džiazu, tampa sprogstamuoju mišiniu. Jį galėtume pavadinti gyvybės muzika, nes neskatina žudytis, liūdėti (nebent mąsliai), kaip įvairūs kiti muzikos stiliai.

2011 m. kovo 1 d. Lietuvoje gyveno 154 tautybių gyventojai: 84,2 proc. lietuvių, 6,6 proc. lenkų, 5,8 proc. rusų, 1,2 proc. baltarusių, 0,5 proc. ukrainiečių ir 0,6 proc. kitų tautybių gyventojų.

Lietuvoje tautinės mažumos 2011 m. sudarė apie 481 000 žmonių (2001 m. – 575 000).

Išties nėra Europoje tokios valstybės, kuri nuo seno turėtų tiek tautinių turtų kaip Lietuva. Didžiojo kunigaikščio Vytauto dėka musulmonai totoriai čia kaip svečiai atkeliavo 1397 metais. Maždaug tuo metu atsikėlė ir karaimai. Ne vieną šimtą metų Lietuvoje gyvena ir žydai (litvakai). Čigonai (pats žodis savaime nėra įžeidžiantis – taip romus vadina, tarkime, vengrai – cigány; patys čigonai save vadina rromane dźene; kitos tautos juos vadina „žitanais, džipsiais“, t. y. egiptiečiais), kaip teigia mažumų teisių žinovas Yves’as Plasseraud, oficialiuose Lietuvos dokumentuose pirmą kartą paminėti 1501 metais.

Visos tautinės mažumos – lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, karaimai, totoriai, latviai, čigonai, armėnai ir dar apie 100 tautybių – turi savitą muziką.

Tačiau nors slapčia ar viešai žavimės čigonų (tai liudija Radži fenomenas), žydų, totorių, karaimų ir kitų tautinių mažumų muzika, Lietuvoje ja vis dar domisi... mažuma (melomanų). Tuo tarpu pasaulyje, pavargusiame nuo depresijos, „prozako kartos“, gotikinio roko, paaugliškos savižudiškos emo muzikos bei desperaciją ir agresiją keliančių įvairių muzikinių stilių, pamažu iškilo naujoji gyvybės muzikos banga. Kadangi ji postmodernistiškai sudėtinga, pamėginsime trumpai apžvelgti pagrindinius gyvybės muzikos komponentus.

Pankrokas pasauliui davė daug daugiau gerų dalykų nei dažnai manoma. Vadinamasis punk attitude, pankiškas anarchistinis požiūris į gyvenimą, susiformavęs apie 1977-uosius, kai Didžiosios Britanijos karalienę „The Sex Pistols“ viešai išvadino fašiste, turi ir kitą pusę. Pankroko vitališkumas sugėrė be galo daug stilių ir muzikinių tradicijų. Beje, įdomu, kad ir niūrioji muzika (gothic rock ir šios muzikos vediniai) kilo iš pankroko.

Taigi maždaug prieš tris dešimtmečius muzikinis pasaulis skilo į dvi dalis: šiuolaikinė roko muzika ėmė sukti skirtingais keliais. Peteris Gabrielis (g. 1950) 1989 m. įkūrė įrašų kompaniją „Real World Records“ ir pasauliui atskleidė daug įvairiatautės muzikos šedevrų. Jo dėka žinome armėniškojo klarneto duduk meistrą Djivaną Gasparyaną (g. 1928; jo pirmasias albumas, įrašytas, kai maestro buvo 70-ies, vadinasi „Nebūsiu liūdnas šiame pasaulyje“), khmerų (Kambodžos) muzikos propaguotojus „Dengue Fever“ (JAV, groja nuo 2001 m.), islamo mistikų sufijų sakralinės muzikos qawwali meistrą pakistanietį Nusratą Fatehą Ali Khaną (1948–1997) ir daugelį kitų. P. Gabrielis sujungė punk/post-punk energiją su įvairių pasaulio tautų muzika, sąlyginai pavadinta world music.

Tačiau palikime puikiąją world music kiek nuošalyje. Mus domina dviejų, atrodo, nesuderinamų stilių – (pank)roko ir įvairių tautų tradicinės muzikos – derinimas. Ar jis tikrai įmanomas?

Atsakymas – vienintelis: žinoma! Visų stilių, gautų derinant roko ir čigoniškąją, žydiškąją bei kitų tautų muziką, nė neišvardysi. Terminu „neo-Balkan“ dažnai vadinama indie rock/gypsy punkmuzika, kilusi iš Rytų Europos, kurioje pasitelkiami įvairiausi akustiniai instrumentai – pianinas, būgneliai, variniai pučiamieji, gitaros, klarnetai, saksofonai ir kiti.

Emiras Kusturica ir jo kultinė grupė "Zabranjeno Pušenje" ("Rūkyti draudžiama") - itin populiarūs ir tėvynėje, ir užsienyje

Nors daugelis mūsų „neo-Balkan“ skambesį pajuto, žiūrėdami bosnio Emiro Kusturicos filmus bei klausydami jo ir jo kraštiečio iš Sarajevo Gorano Bregovičiaus muzikos (E. Kusturicos „The No Smoking Orchestra“, anksčiau - "Zabranjeno Pušenje", ir G. Bregovičiaus „Weddings and Funerals Orchestra“), iš tikrųjų „neo-Balkan“ muzikos spektras – labai platus. Tarp žymiausių „neo-Balkan“ stiliaus grojančių grupių – „Balkan Beat Box“, „Beirut“, „Kočani Orkestar“, „DeVotchKa“, „Gogol Bordello“, „Kultur Shock“, „A Hawk and a Hacksaw“, „Kalyi Jag“, „Parno Graszt“ ir daugybė kitų. Labiau į roką linkusias grupes įprasta vadinti „čigonais pankais“ – gypsy punk. Taip apibūdinti galima 1999 m. Niujorke įsikūrusį daugiatautį kolektyvą „Gogol Bordello“ (jis lankėsi Lietuvoje), derinantį „The Clash“ ir „The Pogues“ energiją su Rytų Europos instrumentuote. Iki šiol tiksliai neaišku, kas pirmasis pavartojo terminą „gypsy punk“, bet 2005 m. pasirodęs „Gogol Bordello“ albumas „Gypsy Punks: Underdog World Strike“ jį neabejotinai įtvirtino.

Alamaailman Vasarat

Neo-cabaret, folk punk, anarcho-punk, avangardiniam džiazui artima muzika, susijungusi su čigonų ir žydų muzikinėmis tradicijomis, duoda netikėčiausių rezultatų. Jau nebestebina energingieji suomiai „Apocalyptica“ bei jų tautiečių grupė „Loituma“, išgarsėjusi 1995 m. perdirbta karelų daina „Ievos polka“ (Ievan Polkka). Tačiau ar daugeliui teko girdėti grupę „Alamaailman Vasarat“ („Požeminio pasaulio kūjai“) iš Suomijos? Šis sekstetas nuo 1997 m. groja muziką, kurią apibūdinti sunku: rokas, metalas, avangardas, džiazas, klezmer. O save jie vadina „kebab-kosher-jazz-film-traffic-punk-music“ grupe. Jos 2003 m. kompozicija „Lentävä mato“ („Skraidantis kilimas“) galutinai paneigia mitą, neva suomiai – lėti, flegmatiški žmonės. Kiek pakalbėję apie čigonus ir suomius, stabtelkime ties klezmer, žyminčiu pasaulietišką žydų muziką. Klezmer (hebr. kley – instrumentas, zemer – daina) muzika atsirado XV a., o dainuojama čia jidiš kalba. Šis muzikinis stilius dar vadinamas Freilech. Tiesa, klezmer šaknys – Biblijoje: kai po Antrosios šventyklos sugriovimo 70 m. daugelis rabinų liepė nebenaudoti muzikos instrumentų, kai kurie muzikantai (klezmorim) tuštumą užpildė savo muzika. Pirmasis žinomas klezmer muzikantas – II a. gyvenęs Jakobijus ben Jakobijus.

Klezmer muzika susijusi su čigoniškąja: žydai muzikantai keliaudavo kartu su muzikuojančiais čigonais (rum. lăutari). Jie vieni iš kitų skolindavosi muzikinės ir lingvistinės kalbos fragmentus. Paminėtina, kad dabar klezmer muziką populiarina avangardinio džiazo genijus Johnas Zornas (g. 1953), žinomas kaip projektų „Masada“, „Naked City“, „Painkiller“, „Weird Little Boy“ lyderis, nenuilstantis eksperimentų meistras. Šiuolaikinis pankroko ir klezmer mišinys neretai įtraukia ir jamaikietišką ska elementą; dažnai dainuojama keliomis kalbomis (įprasta, kad tarp jų būna kuri nors slavų kalba, taip pat – jidiš, romų kalbos). Lietuvių muzikantas IJO (Audrius Vaitiekūnas) tokį energija trykštantį mišinį vadina tiesiog „žydišku ska“. 2002 m. susikūrė dabar „žydiško ska“ klasika tapusios klezmer punk arba klezmercore grupės „Streetlight Manifesto“ (JAV) ir „Kruzenshtern i Parohod“ (Izraelis). Tai – naujoji klezmer ir roko muzikos banga.

Lietuvoje turime "Baltic Balkan", "Banda Dzeta", Saulių Petreikį ir "Saulės Brolius", kurie puikiai reprezentuoja klezmer/gypsy/punk/world muziką.

Saulius Petreikis - vienas unikaliausių Lietuvos muzikantų

Interviu su „Amsterdam Klezmer Band“: „Kad klausydamiesi mūsų muzikos žmonės taptų laimingi“

Viena žymiausių pasaulyje klezmer ir Balkanų muziką grojančių grupių – 1996 m. susikūrusi „Amsterdam Klezmer Band“ (AKB, www.amsterdamklezmerband.nl). Ši grupė pasauliui įrodė, kad klezmer muzika tinkama ne tik ramiai klausytis koncertų salėse, bet pagal ją galima ir smagiai pašėlti. AKB, išleidusi 13 albumų, apkeliavo kone visą pasaulį ir smagiu klezmer virusu užkrėtė ne vieną tūkstantį melomanų. Grupės muzikoje gausu motyvų iš Rusijos, Turkijos, Serbijos, Rumunijos, Makedonijos, taip pat – ir savos kūrybos. AKB groja septyni muzikantai: vokalistas iš Odesos Alecas Kopytas, iš Nyderlandų kilę Jasperas de Beeras (bosinė gitara, gitarinė bandža, vokalas), Jobas Chajesas (altinis saksofonas, vokalas), Gijsas Leveltas (trimitas), Janfie’s van Strienas (klarnetas, vokalas), Theo van Tolas (akordeonas) ir Joopas van der Lindenas (trombonas, perkusija). AKB diskografija: "Mokum" (2012), "Katla" (2011), „Zaraza“ (2008), „Remixed“ (2006), „Son“ (2005), „Man Bites Dog eats AKB“ (2004), „Katakofti“ (2003), „De Amsterdam Klezmer Band Met Bob Fosko“ (2003), „Limonchiki“ (2001), „Malaloka“ (2000), „De Amsterdam Klezmer Band“ (1999), „Leib in de Pijp“ (1997), „Mesjogge“ (1996).

Amsterdam Klezmer Band

Pakalbinau „Amsterdam Klezmer Band“ narį Joopą van der Lindeną.

Kas Jums yra klezmer muzika?

Klezmer visada buvo įvairių stilių mišinys. Tačiau panašiai ir džiazas, rokenrolas ar net J. S. Bachas! Todėl, manau, kad klezmer yra gyvas muzikos stilius, kurį mes kuriame pagal klezmer tradiciją, bet pridedame prieskonių iš to, ką girdime aplink, kaip darė ir kiti klezmer muzikantai. Taigi mums klezmer nėra nebemadingas stilius, kurį stengiamės tik atkartoti. Priešingai – stengiamės įsilieti į dabartį, todėl rašome savo pačių repertuarą. Mūsų dainose galite išgirsti visko, nes esame septyni skirtingi žmonės. Muzikoje – klezmer aidai, daug Balkanų muzikos, džiazo, roko ir kt.

Kiek suprantu, daugelis Jūsų – olandai, nors dažnai dainuojate rusiškai (pvz., vienoje dainoje yra frazė „rodilsia ja v rubaške...“).

Esame šeši olandai ir odesietis iš Ukrainos, kuris dainuoja, dainas rašo ir jas atlieka rusiškai, taip pat – jidiš kalba. Kitas mūsų dainininkas – Jobas – repuoja olandiškai, įterpdamas jidiš žodžių. Jūsų muzika nepaprastai graži – joje susipina laimė ir vienatvė, šokis ir transas. Kas Jums yra muzika?

Ačiū, tai labai malonus komplimentas. Nėra lengva apibūdinti savo muziką aštuoniais žodžiais, jos filosofijai apibendrinti prireikia viso gyvenimo. Tačiau pamėginsiu atsakyti. Manau, kad muzika, kurios klausaisi, leidžia tau įžvelgti, kokie yra ją sukūrę žmonės. Turiu galvoje, jei žmonės muziką kuria sąžiningai, jei jiems pavyksta joje atsikratyti savo ego, tada jauti jų džiaugsmą, liūdesį ar kitus jausmus.

Su kuria kultūrine, religine tradicija labiau susieta Jūsų muzika?

Be abejo, klezmer turi žydiškas šaknis. Kai kurie mūsų yra žydai, taigi toks ir ryšys. Tačiau manau, kad mūsų muzika yra labai olandiška. Olandija visada buvo ta vieta, kurioje bendraudavo įvairios kultūros, tai galima išgirsti ir mūsų muzikoje. Negaliu įsivaizduoti grupės, atliekančios tokią muziką, pavyzdžiui, iš Prancūzijos.

Tiesa, Olandijoje klezmer muzikos atlikėjų nėra daug, tik kelios grupės. Žinome įvairių klezmer grupių iš kitų šalių, bet nelabai su jomis bendraujame, nes daugelis tiesiog atkartoja senamadį klezmer. O mes to nedarome. Mano mėgstama klezmer (jei jie tikrai groja klezmer) grupė – ukrainiečiai „Konsonans Retro“ (daugiau informacijos apie šią grupę – www.konsonans.com, – M. P.).

Kuriuos savo albumus laikytumėte labiausiai pavykusiais? Spėju, kad albumas „Remixed“, kuriame Jūsų muzika susipina su dub, pritraukė daug šokių muzikos gerbėjų.

Labai mėgstu albumą „Zaraza“, taip pat „Son“ ir „Katakofti“, kuriame labai dera mūsų ir Turkijos čigonų muzika. „Remixed“ išties mus labai išgarsino, praplėtė auditoriją, ir tai mums buvo labai svarbu.

Kas yra Jūsų gerbėjai?

Turime jų įvairių. Tai – šokių muzikos, alternatyvaus roko, world music gerbėjai, žydai ir kt. Mums patinka groti ir roko, ir džiazo festivaliuose, nes juose – skirtinga auditorija. Taip pat jaučiamės kaip namie teatre, kur susirenka vėlgi kitokie žmonės. Ir mums labai patinka groti vestuvėse!

Kokie Jūsų artimiausi planai? Atrasti pasaulį su savo muzika. „Kad klausydamiesi mūsų muzikos žmonės taptų laimingi.“ Sukurti dar daug albumų, taip pat ir akustinių, remiksų, koncertuoti su kitais muzikantais.

Dank Je wel (ol. labai ačiū).

Buvo malonu.

MERLIN grįžo! Albumas „12 mėnuo“

Mistinę datą - 2012 12 12 (daugiau tokios nebus gana ilgai...), 19.00 val., klube "Tamsta" Vilniuje pristatomas naujas roko grupės MERLIN albumas "12 mėnuo". Po to - 20.30 val. - koncertas. Pasak grupės gitaristo ir vokalisto Felikso Kutkos, albumas pavadintas "12 mėnuo", nes jis visas skiriamas buvusio grupės nario Rodiono Kolomino (1971-2009), mirusio sausio mėnesį, atminimui. Beje, R. Kolominui bei kitiems išėjusiems muzikantams ir muzikos kritikams skirta ir vienintelė bei pirmoji Lietuvoje roko enciklopedija "Lietuvos rokas: ištakos ir raida" (2011). Feliksas juokauja: "Albumo pristatymą sąmoningai pasirinkome 12-ai dienai, kad iki pasaulio pabaigos 21 dieną žmonės dar suspėtų paklausyti mūsų naujų dainų".

Naujasis "Merlin" albumas - puikaus, kokybiško lietuviško roko pavyzdys. Iš 12 dainų tik 4 atliekamos anglų kalba. Prasmingi dainų tekstai, šauniai susigrojusių muzikantų sukurtas skambesys rodo mums, kad ne tik "Merlin" nemirė (kažkas jau bandė šią puikią grupę laidoti), bet ir lietuviškas rokas tampa vis įvairesnis ir įdomesnis. Taigi tie, kam artimas melodingas rokas, nenusivils. 10 balų iš 10.

Kadangi apie grupę "Merlin" pastaruoju metu kalbama, taigi ir žinoma mažokai, pateiksime jos istoriją.

„Merlin“ – Lietuvos roko grupė, kuri buvo suburta Vilniuje 1993 m. gitaristo ir dainų autoriaus Rodiono, dar žinomo kaip „Rod K“, pagrindinio dainininko ir gitaristo Felikso Kutkos, būgnininko Lino Šilževičiaus ir bosisto Sergė Grėjaus.

Grupės muzika tuo metu galėjo būti vertinama kaip rock/pop, alternatyvusis rokas (indie), dažnai pagrįstas minorinių tonacijų kompozicijomis. Dainų žodžiai apima socialines, romantiškas meilės ir net politines temas. Jie dažnai parašyti kartu su įvairiais draugais, tokiais kaip garsus jaunosios kartos poetas Rimvydas Stankevičius, grupės gerbėjas ir bendradarbis iš Islandijos Óðinnas Albertsonas, rašytoja Darija Šerlat ir Evaldas Aleksaitis. ANKSTYVASIS LAIKOTARPIS (1993-1996)

Pirmasis grupės darbas buvo daina „New Town“ – ryškus alternatyvus kūrinys su garsiais gitarų garsais ir išraiškingu vokalu. Singlas buvo įtrauktas į 1993 m. „Bomba records“ išleistą dainų rinkinį. Minėtina, kad 1992 metais „Merlin“ dalyvavo ir laimėjo pirmąją vietą „Pačių blogiausių grupių festivalio“ konkurse. Tai - konkursas, kuris būdavo skirtas naujoms muzikos grupėms. Dalyvaujančios grupės buvo atrenkamos po jų nesibaigiančių pasirodymų vietiniuose klubuose, baruose ir Lietuvos muzikos festivaliuose. Renginį organizavo garsus Lietuvos muzikos prodiuseris Dovydas Bluvšteinas.

Apie 1995-uosius grupė "Merlin“ dažnai galėjo būti matoma ir girdima legendiniame Vilniaus meninės muzikos klube „Langas“, kuriame Feliksas, Rodionas, Sergė ir Linas susilaukė daug gerbėjų, sutiko muzikos vadybininkų ir muzikantų (beje, būgnininkas Linas per vieną iš tokių koncertų „Lange“ susipažino su būsima savo žmona). Kitame vietiniame klube vaikinai susipažino su tarptautine gerbėjų grupe, kai islandų pora Óðinnas ir Helga išreiškė norą pamatyti indiegrupės, apie kurią buvo daug girdėję Vilniuje, koncertą. Deja, pasirodymas buvo atšauktas, kai gitaristą Rodioną per garso aparatūros patikrinimą smarkiai nukrėtė elektros srovė. Tačiau grupės vaikinai ir jų nauji draugai iš Islandijos maloniai praleido naktį, linksmindamiesi ir kalbėdami apie muziką. Laikui bėgant, Óðinnas ir „Merlin“ toliau bendravo ir bendradarbiavo, nes islandas prisidėjo prie kai kurių grupės dainų kūrimo.

Pirmieji „Merlin“ įrašai buvo padaryti sename „Yamaha“ garso aparatūros parduotuvės sandėlyje su garso operatoriumi Valdu Karpuška. Grupė, siekdama savito garso ir stiliaus, eksperimentavo, maišydama klasikinį poproką su stipriais indie/britpop ir grunge elementais. Rodiono grojimo gitara stilius buvo originalus ir ganėtinai skyrėsi nuo kitų Lietuvos roko muzikantų. Vienas Rodiono skiriamasis požymis, kurį vėliau panaudojo ir kitos Lietuvos grupės, buvo individualus ir išsiskiriantis sus2 ir sus4 akordų naudojimas.

1994 m. „Merlin“ pasirašė sutartį su leidybine firma „Zona records“, kuri išleido jų pirmą mini albumą (EP) „Young Lions“. Svarbiausiam EP garso takeliui „Stupid dance“ buvo suteikta transliavimo galimybė – kūrinys buvo leidžiamas per radijo stotis. Grupė buvo pakviesta groti tarptautiniame festivalyje „Euro Rock 1995“ Duisburge (Vokietija) su kitomis roko grupėmis iš Nyderlandų, Vokietijos, Anglijos ir Šveicarijos.

Per tą laiką kolektyvo sudėtis pasikeitė. Prie jos prisijungė bosistas Vidas Kyburys. 1995 metų vasarą „Merlin“ pasirodė Duisburgo muzikos klube „Backstage“, taip pat vieno miestelio parke ir pagaliau garsiausiame Vokietijos muzikos festivalyje „Rock Im Park 1995“, kuriame pasirodymą ir interviu su grupe nufilmavo ir parodė muzikos kanalas „VIVA2“. Neilgai trukus Rodionas pradėjo bendradarbiauti su gitaristu Ronu iš Olandijos punk grupės „FuzzBrats“. Kartu jie savo grupėms suorganizavo sėkmingas minigastroles po Lietuvą ir Nyderlandus.

Grįžę „Merlin“ su garso operatoriumi Artūru Šidlausku įrašė porą naujų dainų „Tango“ studijoje, esančioje Lapėse. Dainos „Monday“ ir „Lose it all“, kuriose jungiami tradicinio sunkiojo roko ir grunge elementai, buvo išleistos „Zona records“ studijoje 1996 m. Toliau rengė jie gyvus pasirodymus Lietuvos klubuose ir festivaliuose, „Sinepes un Medus 1996“ roko festivalyje Madonoje (Latvija). Netrukus grupės sudėtis vėl kito – prie jos prisijungė naujas bosistas Tomas.

DEŠIMTMEČIO PABAIGA (1997-1999)

1997 m. „Merlin“ su garso operatoriumi Arvydu Skernevičiumi įrašė naują muzikinę medžiagą Vilniaus studijoje „Tamsta“. Tuo metu jie dar bendradarbiavo su tokiais žodžių autoriais kaip Gintautas Banys ir Aras Vėberis. Vėliau grupė pasirašė kontraktą su leidybine firma „Bomba records“ – tuo metu pagrindine Lietuvos įrašų kompanija. Netrukus buvo išleistas jų pirmasis pilnas (LP) albumas „FeO“. Šis albumas išsiskyrė nauju skambesiu. Nuo to laiko įrašuose prie grunge stiliaus buvo galima išgirsti ir melodingesnių traktuočių. Kai kurios dainos iš albumo „FeO“ įvertintos itin palankiai, pavyzdžiui: „Keistas vėjas“, „Sustojęs laikas“, „Neieškok“ ir „Leisk“. Jos pateko į geriausių dainų dvidešimtuką („Top-20“) didžiausioje Lietuvos radijo stotyje „Radiocentras“. Reklaminiai šių dainų vaizdo klipai buvo rodomi per visus lietuvių muzikinius televizijos kanalus.

Tobulėjimas leido augti „Merlin“ populiarumui Tėvynėje. 1997 m. vasarą „Merlin“ dalyvavo dideliame Lietuvos roko festivalyje „Roko maršas“ ir didžiausiame roko festivalyje Baltijos valstybėse „Rock summer“ Taline (Estija) greta šimtų grupių iš viso pasaulio. Tuo metu grupės narių skaičius didėjo: prie grupės prisijungė du nauji nariai – Aldas „Litovcas“ (boso gitara) ir Darius Uscila (klavišiniai), tačiau bosistas Tomas grupę paliko. Darija Šerlat įsitraukė į „Merlin“ veiklą kaip vadybininkė ir būsimo albumo žodžių bendraautorė. Periodas pasižymėjo nesibaigiančiais pasirodymais ir festivaliais Baltijos regione. Vaikinai laimėjo 2-ąją vietą Latvijoje vykusiame festivalyje „Liepajas Dzintars“.

Rodionas, pagrindinis „Merlin“ dainų autorius, sutelkė dėmesį į melodingesnių poproko dainų rašymą, neįtraukdamas ryškių, galingų, triukšmingų ir trankių gitarų skambesio, kad užleistų vietą stipresnėms klavišinių instrumentų aranžuotėms, kompozicijoms. Naująjį albumą „Tolyn“ išleido „LNK records“ 1998 m. rudenį. Daugiausia populiarumo sulaukė dainos „Metai“, „Laikrodis“ ir „Paklausk manęs“. Visos trys buvo mėgstamos klausytojų ir įtrauktos į Lietuvos radijo stočių populiariausių dainų sąrašus, o kūrinio „Laikrodis“ vaizdo klipas dažnai rodomas per Lietuvos muzikos kanalus. Grupė „Merlin“ buvo nominuota daugeliui skirtingų Lietuvos muzikos apdovanojimų, pavyzdžiui, kaip geriausia roko grupė.

1999 m. grupės sudėtis keitėsi – Darius, Aldas ir vadybininkė Darija paliko grupę, o Sergė, pirmasis „Merlin“ bosistas, prisijungė vėl. Kartu vyriškiai įrašė naują muzikinę medžiagą studijoje „JAM records“ Vilniuje su garso operatoriumi Arūnu Baužiu, dainų žodžių kūrėju R. Stankevičiumi ir laikinai prisijungusiu būgnininku Mariumi Savicku. Albumas pavadintas „Galvodamas apie tave“. Jame skamba melodingas gitarinis rokas ir švelnios baladės. Trys disko hitai „Andželina“, „Žvakės“ ir „Švintant“ būdavo dažnai leidžiami per visas Lietuvos radijo stotis. Po albumo išleidimo „Merlin“ surengė daug gyvų pasirodymų vietiniuose klubuose ir festivaliuose.

1999 m. rudenį Sergejų pakeitė naujas bosistas Genadijus Radiul. Spalį „Merlin“ dalyvavo Reikjavike (Islandija) vykusiame festivalyje „Nordpop festival“. Renginys organizuotas Šiaurės Europos Asociacijos. Islandijos sostinėje grupė surengė papildomą koncertą legendiniame „Gaukur á Stöng“ roko klube.

XXI ŠIMTMETIS (2000 - 2004)

2000 m. „Merlin“ sudėtį pakeitė prisijungęs gitaristas Mykolas Tuita. Kolektyvas įrašė naujų dainų „Tembro“ garso įrašų studijoje, esančioje Vilniuje, bendradarbiaudami su prodiuseriu Dariumi Janušoniu ir dainų autoriumi Rimvydu Stankevičiumi. Albumą, pavadintą „Gyvena ten“, grupės nariai išleido savarankiškai. Titulinis įrašas „Gyvena ten“ įsiveržė į Lietuvos radijo stočių ir televizijos populiariausių dainų sąrašus.

2001 m. bosistas Genadijus Radiul paliko ne tik grupę, bet ir Tėvynę, ir išsikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagrindinis vokalistas Feliksas perėmė bosisto pareigas. Taigi grupės nariai atliko tokias partijas: Feliksas – vokalas ir boso gitara, Rodionas – gitaros, Linas – būgnai. Tuo pačiu metu „JAM records“ išleido „Merlin“ geriausių dainų albumą, į kurį buvo įtrauktos visos svarbiausios nuo įsikūrimo pradžios sukurtos grupės dainos. Neilgai trukus „Merlin“ įrašė ne vieną radijo singlą, bendradarbiaudami su žinomomis Lietuvos popmuzikos žvaigždėmis.

Kitas žingsnis grupės raidoje – grįžimas prie savo „šaknų“, kuris pasižymėjo garsiomis gitaromis ir energingu vokalu. Prie „Merlin“ laikinai prisijungė gitaristas Michailas Levinas ir grupė įrašė naujų dainų „Lituanikos“ studijoje (Vilnius) su garso operatoriumi Eugenijumi Motiejūnu. Deja, naujais „Merlin“ įrašais nebuvo susidomėta, taigi kūrybinė avantiūra privedė prie finansinės krizės ir kompaktinis diskas liko gulėti ant Rodiono lentynos. Tuo metu Linas, vienas iš grupės įkūrėjų ir būgnininkas, paliko grupę, kad daugiau laiko praleistų su šeima ir pasižymėtų ugniagesio darbe.

2002 m. Rodionas ir Feliksas parašė naujų dainų ir pakeitė muzikos stilių, kuris krypo link melodingo pop atspalvio ir roko. Greitai naujos dainos buvo įrašytos su jaunu prodiuseriu Seržu Finu jo namuose Vilniuje esančioje studijoje. Kadangi tuo metu grupėje nebuvo būgnininko, visos būgnų partijos buvo įrašytos su muzikos programa. Gyviems pasirodymams „Merlin“ kviesdavosi garsų Lietuvos būgnininką Gintą Gascevičių. Nors nauji įrašai skambėjo naujai, šviežiai ir energingai, tačiau įrašų kompanijos nenorėjo pasirašyti kontrakto „Merlin“ albumo išleidimui.

Vis dėlto du singlai „Linksma kompanija“ ir „Man ne vis vien“ tapo hitais ir dažnai buvo leidžiami vietos televizijose ir radijo stotyse. „Merlin“ ir toliau tęsė savo gyvus pasirodymus, o 2003 m. vasarą dalyvavo naujame Lietuvos roko festivalyje „Roko naktys“ Plateliuose. Šiek tiek vėliau „Merlin“ įrašė naują dainą „Gal tai tu“ ir anglišką jos versiją „How about you“ su jauna dainininke Taja. Abi šios poproko stiliaus dainos pateko į radijo stoties „Radiocentras“ geriausių dainų „TOP-20“ ir buvo išleistos „Koja records“ studijoje.

2004 m. „Merlin“ dalyvavo festivalyje „Wioslo Jacvinga“ Suvalkuose (Lenkija). Tai kurį laiką turėjo būti paskutinis grupės pasirodymas. Greitai po to grupės gitaristas ir dainų autorius Rodionas kartu su pagrindiniu dainininku ir bosistu Feliksu nusprendė padaryti pertrauką ir palaukti…

PERTRAUKA (2004 - 2008)

2004 m. pagrindinis „Merlin“ dainininkas, bosistas ir gitaristas Feliksas pradėjo dirbti vadybininku „Top club“ muzikos klube Vilniuje, kur organizavo daug koncertų ir renginių, pristatančių jaunas Lietuvos grupes ir menininkus, mėgavosi tėvyste (turi sūnų Modestą). 2005 m. Feliksas vadovavo albumo „Greitkelis“, kurį „globojo“ „Prior records“, išleidimui. Albumas realizavo visas neišleistas „Merlin“ dainas, parašytas per 2001-2003 m. laikotarpį.

2007 m. lapkritį „Merlin“ su poetu Rimvydu Stankevičiumi įrašė tik vieną išskirtinę dainą „Vienatvės pirmoji“. Daina buvo sudainuota ypatinga proga – pagerbti frype.lt interneto svetainės atidarymą. Koncertas buvo surengtas Vilniaus muzikos klube „New York“. „Merlin“ grojo padedami roko grupės „Land“ muzikantų. 2008 m. liepą Feliksas ir Lietuvos dainininkė Taja dalyvavo konkurse „Baltic Song Contest“ Karlshamne (Švedija), kuriame atliko dvi dainas „Without you“ ir „How about you“, parašytas Rodiono ir Michailo Levino.

Nuo 2004 m. „Merlin“ pagrindinis dainų autorius ir gitaristas Rodionas, naudodamas slapyvardį „Rod K“, pradėjo savo solo projektą su poproko grupe „Land“ (www.myspace.com/landbandnetarba www.landband.net). Tą vasarą grupė „Land“ dalyvavo latvių festivalyje „Liepajas Dzintars“. Netrukus „Land“ paruošė naujos muzikos medžiagos ir 2005 m. liepą išleido debiutinį albumą „You take the waters“ Lietuvos įrašų kompanijoje „Prior records“.

Keista, tačiau pirmasis singlas „You take the waters“ tapo hitu ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje šalyje Latvijoje. Daina pateko į Latvijos geriausių dainų sąrašus „SWH – 20“ ir tapo labai žinoma. Tuo metu Rodionas užsiėmė pedagogine veikla – pradėjo dirbti privačioje Vilniaus muzikos mokykloje „Glorija“, kurioje tapo akustinės gitaros mokytoju. Rodionas taip pat dirbo prodiuserio asistentu muzikiniame projekte, skirtame jauniems menininkams ir naujoms grupėms, pavadintu „Baltic new music chart“.

2007 m. „Land“ dirbo su tarptautinio trio daina, pavadinta „Advent of angels“. Projektas buvo inicijuotas Rodiono, kuris parašė žodžius ir muziką. Jis pakvietė du populiarius dainininkus bendradarbiauti. Idėja buvo ta, kad jų balsai ir charakteris būtų sujungti dainoje greta „Land“ dainininko vokalo. Visi trys projekto dalyviai (be lietuvio – islandas Fridrikas Omaras, malaizietis Izaokas Limas) niekada nesusitiko asmeniškai – jie bendravo internetu. „Advent of angels“ buvo pirmasis tarptautinis poproko trio projektas, kada nors vykęs Lietuvoje. Daina skleidžia moralinę ir antikarinę žinią. Ji pateko į didžiausios Latvijos radijo stoties „SWH“ geriausių dainų dvidešimtuką, buvo paleista Estijos „RAADIO-2“ radijo stotyje, ilgą laiką laikėsi Lietuvos „Radiocentro“ stoties „Lietuvos TOP-20“ sąraše ir net pasiekė 1 vietą FM99 „Top – 33“! Reklaminis vaizdo klipas buvo nufilmuotas ir transliuotas per Lietuvos muzikinius televizijos kanalus.

Svarbiausi gyvi grupės pasirodymai iki šiol buvo:

2004 m. rugpjūčio 6-8 d. festivalis „Liepajas Dzintars“, Liepoja (Latvija).

2004 m. rugsėjis - 2005 m. gegužė „Priekšnams TV“ („Baltic new music chart contest“), Ryga (Latvija).

2005 m. sausio 9 d. „Radio SWH TOP-40 concert“, Ryga (Latvija).

2005 m. birželio 4 d. „Priekšnams TV“, „Baltic new music chart contest“ paskutinis koncertas, Ryga (Latvija).

2005 m. liepos 22 d. „Jūros šventė“, Klaipėda (Lietuva).

2005 m. liepos 30 d. „Horn grand prix 1003 km“, Palanga (Lietuva).

2005 m. lapkričio 26 „Rudens Veju Rock'n'Roll Festival“, Liepoja (Latvija).

2006 m. liepos 22 d. „Baltic beach party 2006“, Liepoja (Latvija).

2006 m. liepos 28 d. „Horn grand prix 1003 km“, Palanga (Lietuva).

2006 m. rugsėjo 28 d. VGTU 50-ečio sukaktis, „Siemens“ arena, Vilnius (Lietuva).

2007 m. lapkričio 9 d. „FRYPE rock party“, klubas „New York“ Vilnius (Lietuva).

2007 m. gruodžio 13 d. „Baltic new music chart“, klubas „Tamsta“ Vilnius (Lietuva).

2008 m. birželio 1-ąją „Land“ pasirašė sutartį su „Universal Music Publishing Group Turkey“ (www.umusictaxim.com) dėl singlų „Advent of angels“ ir „You take the waters“ platinimo!

2008 m. vasarą „Land“ dalyvavo vienuose iš didžiausių muzikos festivalių Baltijos valstybėse: „BE2GETHER“ (Lietuva), „POSITIVUS AB“ (Latvija) ir „FONTAINE FESTIVAL“ (Latvija). Tarp dalyvių buvo daugiau kaip šimtas grupių iš Europos ir JAV, tarp jų: „MANIC STREET PREACHERS“, „TRAVIS“, „FATBOY SLIM“, „TRICKY“, „FOOLS GARDEN“, „CLINIC“ ir kiti.

SUSIJUNGIMAS (2008)

2008 m. rugsėjo pabaigoje prasidėjo įvykių virtinė, kai Feliksas ir Rodionas susitiko vienoje senamiesčio rajone esančioje „Užupio“ kavinėje. Po geroko laiko tarpo, bekalbant apie senus laikus ir gurkšnojant alų, prie bičiulių prisijungė keli Felikso draugai, besinešantys akustines gitaras. Vienas įvykis sekė po kito ir likusi nakties dalis buvo praleista geroje kompanijoje, iš naujo prisimenant senas ir garsias „Merlin“ dainas. Susirinkę kavinės lankytojai įvertino senų numylėtinių dainų versijas ir plojo vyrams už atlikimą.

Po spontaniško susitikimo „Užupio“ kavinėje, Rodionas Feliksui atnešė naujų dainų, parašytų antrajam Rodiono soliniam albumui. Feliksui dainos patiko ir jie nusprendė dirbti su nauja medžiaga ir atgaivinti „Merlin“. Groti būgnais jie pakvietė jauną ir talentingą muzikantą Eduardą Ločerį, kuris buvo grupės gerų senų dainų gerbėjas.

GRUPĖS SUDĖTIS nuo 2011 metų:

Feliksas Kutka – vokalas ,gitara. Romas Rainys – gitaros.

Paulius Jaskūnas – boso gitara

Vytis Vainilaitis – bugnai.

ANKSTESNI NARIAI (aktyvios veiklos grupėje metai):

Linas Šilževičius (1993-2001);

Sergėjus Grėjus (1993-1995 ir 1999);

Vidas Kiburys (1995-1997);

Aldas "Litovcas" (1997-1999);

Darius Uscila (1998-1999);

Mykolas Tuita (2000-2001);

Genadijus Radiul (1999-2001);

Gintautas Gascevičius (2001-2004).

ĮRAŠŲ SĄRAŠAS:

1993 m. „Naujas miestas“ – singlas („Bomba records“)

1994 m. „Young lions“ – EP („Zona records“)

1996 m. „Pirmadienį“ – singlas („Zona records“)

1997 m. „FeO“ – LP („Bomba records“); 1998 m. „Tolyn“ – LP („LNK records“);

1999 m. „Klajūnas“ – singlas („Bomba records“);

1999 m. „Galvodamas apie tave“ – LP („JAM records“);

2000 m. „Gyvena ten“ – LP (savarankiškai);

2001 m. „Geriausios dainos“ – rinkinys („JAM records“);

2005 m. „Greitkelis“ – rinkinys („Prior records“).

APDOVANOJIMAI

1993 m. „Pačių blogiausių grupių festivalis“ (Lietuva) 1-oji vieta;

1998 m. „Liepajas Dzintars“ festivalis (Latvija) – 2-oji vieta;

Per visą karjerą „Merlin“ daug kartų buvo nominuota kaip „Geriausia roko grupė“ arba „Geriausias pasirodymas“ skirtingose Lietuvos apdovanojimo ceremonijose.

Gypsy Zen stiliumi grojantis ARANOS: „Privalome palaikyti kiekvienas savo šalies muzikantus ir grupes“

Kultinis čekų kilmės smuikininkas, multiinstrumentalistas ARANOS (tariama „Aranjoš“) gyvena Airijoje. Jį pažįsta visas eksperimentinės muzikos pasaulis, ypač tie, kam artimi tokie pavadinimai kaip „Current 93“, „Nurse with Wound“ – su šių projektų įkūrėjais Aranos kartu groja. Sovietinius laikus gerai menantis muzikantas, kurio tikrasis vardas – Petras Vaštlas, sutiko duoti išskirtinį interviu.

Iš tiesų apie Aranos informacijos internete esama labai mažai, daugiausia – www.brainwashed.com/aranos, www.aranos.org). Aranos muzika – avangardo, folko, eksperimentų, Tomo Waitso kriokimo, intelektualių, pacifistinių tekstų mišinys, kurio ašis – nepakartojamas P. Vaštlo smuiko garsas.

Reikėtų pažymėti, kad Aranos – itin produktyvus muzikantas. Jo visą diskografiją vardyti kažin, ar verta, tačiau paminėsiu „Archarcha“ (2010), "In Snow On Ice Cabbage Dances" (2011) ir "Winter Solstice" (2011). "Archarcha" mitologine spirale besisukantis pavadinimas ir apipavidalintas taip, lyg jo tikslas būtų parodyti, jog mūsų pasaulis – viena didelė besisukanti spiralė. Dar įdomiau – albumas gyvai įrašytas 2010 metų balandį Prahoje, pastate su didžiuliais spiraliniais laiptais. Jame – keturi kūriniai, kurių stilius sunkiai su kuo nors palyginamas. "Winter Solstice" - nuostabus žiemiškas ambientas.

2010 metų pradžioje pasirodęs albumas „Crow Eye Hint“ – kiek kitoks, drone stilistikos. Kaip šių eilučių autoriui sakė pats Aranos: „Tai – vienas kūrinys, kuriame naudojamas pianino triukšmas ir rezonansas, spaudant pedalą. Pasiekusi viršūnę, nata kartojasi, tada pakyla pustoniu ir toliau vystosi. Iš permutacijos gelmių pradinė tema grįžta su papildomais elementais, kol natūraliai pati pasibaigia po 54 minučių ir kelių sekundžių.“

Neseniai kapoeiros seminarą Madride lankęs Aranos – žmogus, kuriam, atrodo, niekada nepritrūks naujų idėjų. Tai liudija ir tokie skirtingi albumai kaip „Surrounded by Hermits“ (2009), „Alone Vimalakirti Blinks“ (2008), „Samadhi“ (2008), „Koryak Mistress Stakes Golden Sky“ (2008), „Mother of Moons Bathing“ (2007), „Tax“ ir dar bent keliolika kitų.

Beje, pasak Aranos, jo vardas vengriškai (iš tikro jį davė čekų muzikos platintojas, nemokėjęs gerai vengriškai) turėtų būti rašomas Aranyos ir reiškia auksą arba žmogų, kuris parodo netikėtą kilnumą.

Esate vienas iš nedaugelio, kurie tiesiogiai susiję su postmuzikos ištakomis, metų metus dirbote kartu su daugybe žymiausių menininkų. Su kuriais Jums groti buvo įdomiausia, svarbiausia ir kodėl?

Taip, teisybė, buvau šalia tų ištakų. Grojau su įvairiais žmonėmis, kūrusiais įvairių stilių muziką – viskas vyko visiškai atsitiktinai. Pavyzdžiui, labai susidraugavau su Clive’u Palmeriu (g. 1943) iš grupės „Incredible String Band“ (tai – psichodelinio folko pradininkai iš Škotijos, groję 1965–1974 m. ir padarę milžinišką įtaką britų kontrkultūrai, – M. P.) ir dirbau su juo įvairiuose projektuose, nes grodavau folko klubuose. Tik vėliau supratau, kokie svarbūs tie žmonės, su kuriais teko groti.

Kai mokiau jogos Tibeto centre Škotijoje, teko susitikti (ir mokyti) įvairių žmonių, kai kurie iš jų – žymūs, pavyzdžiui, Leonardas Cohenas (kanadiečių dainininkas ir rašytojas, – M. P.). Tačiau būti žymiu man nėra vertybė. Sutikau daug žymių muzikantų, menininkų, kuriuos mieliau vadinu „gerais“ ar „geresniais“, o ne žymiais.

Vienas pačių įdomiausių sutiktų menininkų buvo Stevenas Stapletonas (g. 1957, siurrealistinės muzikos kūrėjas, pasivadinęs „Nurse with Wound“, kuriantis šiuo pseudonimu jau daugiau kaip 30 metų, – M. P.). Su juo išleidome ne vieną albumą (pvz., 1997 m. „Acts of Senseless Beauty“, – M. P.), nemažai mūsų bendrų įrašų kol kas neišleista ir guli mano studijoje…

Kitas žmogus, kurį puikiai prisimenu, yra El Monte (Nickas Mottas) iš grupės „Volcano the Bear“ (tai 1995 m. susibūrusi britų eksperimentinės/improvizacinės muzikos grupė, – M. P.). Su juo išleidau albumą „Allied Cooking but not as You Know It!“ (2003). Man patiko dirbti su El Monte, ir pasiekėme gerų rezultatų. Beje, Nicką sutikau tik tada, kai atvyko į studiją su daugybe instrumentų. Pradėjome kartu įrašinėti spontaniškai – be jokios repeticijos. Liovėmės maždaug po pusvalandžio, tada jis pasakė: „Buvo gerai, dabar pagrokime lėčiau.“ Taigi vėl grojome, apsikeitę instrumentais, dar apie 20 minučių, taip gimė antrasis albumo kūrinys. Tada Nickas pasakė man, kaip jis gali išgauti garsą iš vandenin panardintų gongų. Turiu kelis didelius kiniškus gongus. Taigi pripildėme vonią vandens, įtaisėme vonios kambaryje gerą mikrofoną, taip gimė dar vienas kūrinys. Ir taip toliau… Tada viską perklausėme gerdami arbatą, padarėme šiokį tokį „mikšeravimą“, ir jau vakare viskas buvo beveik baigta. Kitą dieną Nicką ir jo merginą (dabar – žmoną) pavežiojau po įspūdingas Airijos vietas. Jie užsiminė, kad norėtų, jog aš šiame mūsų bendrame albume padainuočiau. Kol važinėjome, sukūriau dainą, kurią tąvakar įrašėme. Kitą dieną baigėme ir smagiai padirbėjome prie kompaktinės plokštelės apipavidalinimo. Turėjau padaręs nuotraukų mūsų įrašinėjimo sesijos metu, jas naktį išryškinau (name turiu tamsųjį kambarį), o Nickas visą laiką, net gerdamas arbatą, nuostabiai piešė.

Taigi ketvirtą dieną liko sudėti paskutinius štrichus. Nicko draugė Jayne parašė labai gerą eilėraštį. Kurti albumą mums buvo didelė šventė, ir pats albumas man patiko. Vienas apžvalgininkas parašė, kad jis buvo pernelyg greitai įrašytas, tačiau tai šlamštas, o ne nuomonė.

Beje, kai kurie mano įrašai su S. Stapletonu daromi labai greitai, pavyzdžiui, kūrinys „Generally Regarded as Safe“ (iš 2001 m. albumo „Santoor Lena Bicycle“, – M. P.) buvo įrašytas vieną popietę, nors iš tiesų jis – sudėtingas, pinklus.

Su El Monte dirbti taip pat buvo labai smagu, nes abu galime groti įvairiausiais instrumentais ir taip pagyvinti muziką. Manau, kad ilgai „šlifuojamas“ muzikos kūrinys nebūtinai yra geresnės kokybės. Rengiuosi išleisti naują albumą „Alone Vimalakirti Blinks“. Paskutinę jo dainą išgirdau sapne, atsikėliau trečią nakties, įrašiau ir vėl nuėjau miegoti. Vėliau bandžiau ją tobulinti, bet niekada ji nebebuvo tokia „teisinga“ kaip pirmoji, susapnuotoji versija.

Garsas – magija. Tai įrodėte savo kūryba. Tačiau kas bus, kai nebeliks garso? Ar baigsis ir muzika?

Garsas yra visada. Bent jau kol esame gyvi. Absoliučioje tyloje yra jūsų kūno garsas, širdies plakimas, kraujo kūneliai, dainuojantys jūsų ausyse, arba mano atveju – mintyse besisukantys dainų, melodijų, muzikos sluoksniai.

Nemanau, kad galime egzistuoti be garso, be muzikos. Tikiu, kad menas apskritai ir muzika konkrečiai – svarbiausia žmonijos dalis. Būtent tai palaiko žmonijos egzistenciją ir vadovauja jai, o gal ir visam pasauliui. (Ar pasaulis egzistuotų be žmonių? Žinoma, bet ar tada būtų muzika?) Ne politika, mokslas, karai ir kita, tik menas, o ypač muzika, yra abstrakčiausias ir subtiliausias mediumas. Tikiu, kad nėra svarbu, jei ją girdi nedaug žmonių, o gal išvis niekas negirdi. (Aranos albumų tiražai dažniausiai siekia vos 500 egzempliorių, bet jis vadinamas vienu įtakingiausių muzikantų ir muzikos filosofų, žinomas visame pasaulyje, – M. P.).

Kaip apibūdintumėte savo kuriamą muziką? Beje, ką manote apie santykį tarp senojo meno ir naujojo, kompiuterinio? Ar juos įmanoma suderinti?

Muziką, kurią groju, vadinu čigoniškuoju zenbudizmu (Gypsy Zen). Didžiausią įtaką man, kaip muzikantui, padarė čigoniška muzika. Daugelis net nesupranta, kas ji yra iš tikrųjų. O iš tikrųjų čigoniška muzika – tai didžiulis vidinis arsenalas, leidžiantis išreikšti save. Tai – ugnis. Tada ne groji, o pats esi muzika.

Praktikuoju zenbudizmą apie 40 metų, o gal dar daugiau, ir pamažu supratau, kad jis prasiskverbia į viską, ką darau, nors nesinaudoju juo kaip religine dogma judėjų ir krikščionių pavyzdžiu – jų mąstymo būdas nepriimtinas, nuo jo kenčia daug vakariečių. Stengiuosi elgtis kaip medžiotojas- rinkėjas: pasiimu tai, ko man reikia, ir ne daugiau, žinodamas, kad visada man visko pakaks.

Nesakau, kad čigoniškas požiūris į muziką vienintelis ar tobuliausias. Kartais stebinu pasakydamas, jog labai mėgstu, kai kas nors „paprastai“ groja smuiku. Žmonės apsimeta, kad labai vertina šį mano požiūrį, nes smuiku groju gana virtuoziškai, todėl neva negalėčiau mėgti, jei kas nors grotų primityviai. Groju visąlaik, kai tik galiu. Beje, pirmąsyk smuiką į rankas paėmiau būdamas 40-ties. Ir iš karto pavyko. Stengiuosi nežiūrėti į muziką ir meną kaip į piramidę, kurios viršuje – tobulybė, o apačioje – šiukšlynas. Tai nereiškia, jog manau, kad visi groja vienodai puikiai, bet kyla pavojus labai lengvai nuvertinti, apjuodinti kai kuriuos muzikantus.

Kompiuteris – tiesiog dar vienas instrumentas, būdas išreikšti save. Nemanau, kad jį galima naudoti kaip balsą ar tradicinį instrumentą (smuiką, trimitą ar fleitą), kai garsas kuriamas tiesiogiai, atspindint savastį. Kitas žingsnis naikinti tiesioginį ryšį tarp jūsų proto ir garso – tokie instrumentai kaip klavesinas, fortepijonas, vargonai, kur mechanika įsiterpia tarp proto ir garso. Taigi tada aukojate savo ekspresiją ir tiesioginį ryšį su garsu tam, kad galėtumėte groti daugeliu tonų iš karto, sukurdami polifoniją ir harmoniją. Tolesnis žingsnis – kompiuteris. Tada aukojate dar daugiau tiesioginės ekspresijos (pabrėžiu – tiesioginės, nesakau, kad kompiuteris negali būti ekspresyvus) ir galite sukurti platesnį triukšmų spektrą. Fortepijonu galite išgauti 88 triukšmus (na, čia viską kiek supaprastinu), o kompiuteriu – beveik begalybę.

Manau, kompiuteris – puikus dalykas, todėl nematau didžiulio skirtumo tarp „senojo meno“ ir „kompiuterinio meno“. Visi klasikiniai įrašai dabar redaguojami, tvarkomi kompiuteriu, nors jiems – šimtai metų. Bachas, Mozartas, Beethovenas nieko nežinojo apie šiuolaikines technologijas, jie rašė muziką, skirtą groti „gyvai“, todėl galima būtų sakyti, kad įrašinėti jų muziką – tai pažeisti šių kūrėjų intencijas. Tačiau tai jau būtų beprotiškas dogmatizmas, ar ne?

Daugelis muzikantų, taip pat ir aš, naudojasi ir kompiuteriu, ir „tradiciniais“ instrumentais, ir šie du pasauliai vienas kitą puikiai papildo. Taigi senasis menas ir kompiuterinis menas puikiai suderinami. Kartais juos net sunku atskirti. Dažnai mano albumų apžvalgininkai spėlioja, kaip išgautas vienas ar kitas garsas. Pavyzdžiui, kūrinys „Spitting Revivalist Dream of Everlasting Pain“ iš albumo „No Religion“: visi muzikologai manė, kad jame – subtiliai apdorotas kompiuterinis garsas, o iš tikrųjų ten – dainuojantis tibetietiškas dubuo ir jokio kompiuterio. Tai – mano požiūris į muziką.

Ką manote apie tūkstančius neofolko, industrial, ambient, tribal, electroacoustic, avangardo grupių, projektų? Ar tai tampa dar viena mada, ar yra tiesiog tendencija, rodanti, jog muzika tobulėja?

Manau, nuostabu, kad yra daug žmonių, kurie kuria muziką, nesvarbu, kokio žanro ji būtų. Ir nemanau, kad yra tiek daug naujų madų, kaip mums gali pasirodyti. Visada buvo daug avangardinės muzikos, tiesiog ji niekada nebuvo viešinama taip kaip mainstream menas. Štai pažvelkite į tokius XX a. septintojo dešimtmečio muzikantus kaip Rolandas Rahsaanas Kirkas (1936–1977) ar Sun Ra (1914–1993). Turime jų įrašus, filmus apie juos. Tačiau neturime futuristų, pvz., Lougi Russolo triukšmo orkestro, specialiai sukonstruotų instrumentų intonarumori, automobilių garso signalų, lėktuvų propelerių įrašų. Tada pažvelkite į XVI a. Prahos dailininkų kūrybą (kai valdė karalius Rudolfas) ir pamatysite jų paveiksluose tai, ką kūrė L. Russolo arba Salvadoras Dali. Taigi spėju, kad ir tada buvo avangardinės muzikos scena. Jei ją turėjo dailė, kodėl negalėjo turėti ir muzika? Ar yra tendencija, rodanti, jog muzika tobulėja? Kas yra geresnė, tobulesnė muzika? Iš tiesų sukuriame daug puikios muzikos. Taip pat, žinoma, ir daug beprasmio šlamšto (tik paklausykite popso…), bet manau, jog taip buvo visada. Dėl jūsų minėtų stilių – manyčiau, jog jie tėra tolesnis etapas to, kas buvo sukurta anksčiau. Būtent todėl paminėjau „Incredible String Band“. Daugelis neofolko ir elektroakustikos grupių ėmė šios grupės (arba kitų tos eros grupių) kūrinius ir juos savaip perdirbo. Net ambient ir tribal, kurie, atrodo, įmanomi kurti tik su šiuolaikine elektronika, iš tikrųjų tėra ankstesnės muzikos tąsa. Pavyzdžiui, septintajame dešimtmetyje buvo žmonių, grojusių būgnais, gongais, burdonais arba ištisas valandas giedojusių. Tačiau nė vienas jų neišleido jokio albumo. Tačiau tai nemažina jų originalumo! Labai domiuosi įvairia etnine muzika ir visada būnu priblokštas, kokie viso pasaulio žmonės yra kūrybingi. Visa nauja muzika tokia pat. Gaunu kompaktinių plokštelių iš viso pasaulio ir kai kurios jų – tiesiog pribloškiamai geros.

Papasakokite apie savo čekišką kilmę.

Gimiau miestelyje – Ūstyje prie Labės, kuris yra Bohemijos vakarinėje dalyje. Mano giminės šaknys – iš pietinės Bohemijos, tačiau laikui bėgant ji persikraustė į vakarinę.

Kai man buvo treji, persikėlėme į Karlovy Varus. Mama mokė mane dainuoti – daugiausia liaudies dainas ir klasikinę muziką. Iš tiesų tarp šių dviejų muzikos rūšių nėra didelio skirtumo, kaip mano daugelis. Visi turėtų mokytis savo krašto ar kitų kraštų liaudies dainų. Tai smagu. Nuo penkerių ar šešerių mane mokė skambinti pianinu. Mane visada supo muzika: dainuodavau bažnyčioje sekmadieniais, grodavau nedideliuose fortepijono koncertuose, dainuodavau teatruose, vėliau grojau džiazbenduose, tuo pat metu pats mokiausi groti gitara, būgnais ir kitais instrumentais. Tada atėjo roko laikai. Buvo sunku gauti plokštelių iš Vakarų, kai Čekoslovakiją valdė komunistai, bet žmonės vis tiek jų gaudavo. Eidavau pas draugus klausytis Ray’aus Charleso (1930–1994) ar Erico Dolphy’o (1928–1964). Ištisas naktis nemiegodavau, klausydamasis Vakarų radijo stočių, kurias draudė ir triukšmais slopino komunistai. Dieną per radiją klausydavausi vengrų, rumunų, bulgarų ir kitų tautų muzikos. Bohemijoje buvo labai mėgstamas džiazas. Dirbau su keliais disidentų teatrais, vaidinau, rašiau muziką. Net dabar ji galėtų pasirodyti avangardinė, nors nemanėme, kad laužome užtvaras. Aplink sklandė inovacijų dvasia, nemaža dalis dabartinės „eksperimentinės“ roko muzikos atrodo lyg devintas vanduo nuo kisieliaus, turint galvoje, kad kisielius buvo tai, ką mes ir daugybė kitų grupių darė prieš daugelį metų. Įtariu, panašiai buvo ir Lietuvoje. Sovietų Sąjungoje buvo nemaža puikių grupių aštuntajame dešimtmetyje, bent jau taip sprendžiu pagal įrašus, kuriuos teko girdėti. Sakyčiau, jos buvo daug geresnės nei bet kas, ką sukūrė Vakaruose.

Kaip vertinate daugelio „eksperimentininkų“ polinkį į mistiką?

Daugelis vadinamųjų mistikų – šarlatanai, o jei ir turi tam tikrų „galių“, naudoja jas, kad pakenktų kitiems. Bohemijos, Moravijos, Slovakijos giriose iki šiol gyvena žiniuonių, kurie iš tiesų sugeba gydyti. Ir niekas nedaro sensacijos. Niekas jų nevadina magais, raganiais ar kokia kita nesąmone. Tiesiog jie turi ypatingų sugebėjimų, o jūs turite kitokių. Jūs galite parašyti knygą, o jie galbūt ne. Čekijoje ir Slovakijoje, jei tau skauda nugarą ir chirurgai nepadeda, eini pas žmogų, kuris skausmus išgydo per penkias minutes, o tada ramiai eina sau karvių melžt.

Vienąsyk netyčia buvau aptikęs, kad turiu tam tikrų „jėgų“, bet nesu linkęs jų demonstruoti. Ir taip jau žmonėms atrodau keistas.

Toliau rašau ir groju muziką, noriu daugiau groti „gyvai“, rengti ilgesnius koncertus. Sukurti grupę, kuri ne tik grotų, bet ir šoktų. Noriu priversti savo smuiką dainuoti taip, kad kiekviena nata talpintų ištisus pasaulius, visatas.

Kaip palygintumėte JAV ir Europos eksperimentinės muzikos mokyklas? Esate vienas svarbiausių eksperimentininkų Europoje.

Vienintelis privalumas, kalbant apie JAV (ir Jungtinę Karalystę), yra tas, kad jie turi gerai išsuktą reklamą ir pinigus. Tikrai ne kūrybingumą!

Palaikykite kiekvienas savo šalies muzikantus ir grupes. Jauskitės komfortabiliai savo tradicijoje. Taip jau išėjo, kad turėjau mokytis antros kultūros – angliškosios. Galiu sąžiningai pasakyti, kad Centrinė Europa yra kur kas kultūriškai turtingesnė. Manau, tą patį galima pasakyti apie Baltijos šalis. Netgi sovietų okupacija davė jums kažką unikalaus – sugebėjimą improvizuoti, kurti, išgyventi priespaudos metais.

Recenzija. DRIEZHAS – „Gonija“ (2012): Atsinaujinančios genties dainos

Ir tiems, kas gerai žino projekto „Driezhas“ kūrybą, ir pirmąsyk ją išgirdusiems, tai – puikus šventinis siurprizas. Projekto „Driezhas“ sumanytojas Kristijonas Lučinskas ilgai ir kruopščiai, daugiau kaip ketveris metus ruošė naująjį albumą „Gonija“. Nusivilti neįmanoma.

Audiovizualinis „projektas gurmanams“ „Driezhas“ įkurtas Klaipėdoje 1998 metais (plačiau - http://www.soundprovocation.com/driezhas.html, https://www.facebook.com/driezhas). Tais pačiais metais pasirodė pirmoji mažakalbio žemaičio iš Plungės Kristijono Lučinsko (g. 1978) sukurtas pirmasis albumas „Demo #1“, po to – „Ten, kur skubam aš ir tu“ (2002); tai – multimediaalbumas, kaip ir po to sekęs multimedia DVD „Sekmadienio rytui“, singlas „Serbento pasaka“ (2005), „Split‘as“ (bendras albumas) su "Doniu" ir kitas bendras albumas „20.00.00000“ su „Inconnu“ ir „Doniu“ (2002 ir 2003).

2008 metais pasirodė albumas „Tolumoje“, išleistas paties Kristijono sukurtoje įrašų studijoje „Soundprovocation“, veikiančioje nuo 2008-ųjų.

Naujajame albume „Gonija“ „Driezhas“ tapo duetu. 2009-2012 metais vykusiuose „Gonijos“ įrašuose dalyvavo Ieva Astromskaitė (g. 1992), kuri parašė ir daugelio dainų (tiksliau, visų, išskyrus penktąją – „Okasore“, kurios tekstą sukūrė Kristijonas) eiles.

Ieva Astromskaitė.

Kristijonas Lučinskas. „Gonijos“ kūrinių pavadinimai, kaip ir pati muzika, kvepia nepigia metafizika, poetika, man, kaip gyvenančiam Vilniuje, atrodo, jog tai – „muzika nuo jūros“ (gal ir ilgesingas albumo viršelis įaudrina fantaziją). „Gonijoje“ yra 9 kūriniai: „Iduna“ (Iðunn - nemirtingumo, jaunystės deivė skandinavų mitologijoje), „Žiežulos“, „Vandeny“, „Ataka“, „Okasore“ (žodžių žaismas "o kas ore" išreiškia, anot Kristijono, "rūpestį dėl Tėvynės"), „Miraklis“, „Gonija“, „Linijos“ ir „Numina Vagantia“ (lot. "klajojanti dievybė").

Iðunn. Už visą muzikinį albumo išpildymą nuo iki atsakingas Kristijonas, grojęs ir sempleriais, ir sintezatoriais, ir būgnų mašina, ir birbyne, kurios mokslus yra baigęs Klaipėdos universiteto liaudies muzikos katedroje. Kristijonas groja daugeliu instrumentų (barokine fleita, įvairiais liaudiškais instrumentais, „viskuo, kas skleidžia garsą“, kaip pats yra sakęs).

Jei „Tolumoje“ buvo melodinga elektroninė muzika, švelni ir darkwave‘inė, tai „Gonijoje“ atsirado tirštesnių jūros spalvų ir garsų, moteriškų raganiškų šūkčiojimų, ekspresijos. Albumą klausant tarsi jaučiama vyriško ir moteriško pradų kova – „minkštesni“, bet stiprūs sintezatoriaus garsiai susilieja su pirmykšte motinos gamtos energija.

Albumas „susiklauso“ labai greitai, nors pirmosios dvi trys kompozicijos – sunkėliau, reikia nuotaikos, norint įsivažiuoti į paslaptingą „Driezhas“ pasaulį. Sunku išskirti kurį nors kūrinį. „Okasore“ pažįstamas iš anksčiau, tad buvo malonu jį čia girdėti, „Iduna“ taip pat jau buvo klausytas, nors naujame kontekste – solidžiame, baltame kaip tam tikros rūšies kompiuteriai ir panaši technika – digipack‘e viskas kitaip. Čia labai tinka tarp šešėlių ir šviesos esanti nuotraukų erdvė, įdomiai sukurta į viršų lyg mongolų, japonų ar kinų vertikalės atverčiama knygutė, kurioje rasime kūrinių tekstus. Jaučiama, kad juos rašė poetės duonos ragavęs žmogus. Gerą įspūdį palieka štai kad ir tokios frazės: „kasomis išsipins vanduo“, „lekiančiom skiedrom medinio dievo / tik pelenų debesys ir liepose bitės užsnūdę“, „žemės nuo dangaus / savęs nuo žvėries neatskirsi“, „mano saulė į jūrą panirusi / sugrįžtu paskutiniu jos ilgesiu“. Akivaizdu, kad senojo tikėjimo, žmogaus ir gamtos vienybės motyvai čia labai svarbūs.

Visus albumo "Gonija" dainų tekstus galima rasti čia: http://www.soundprovocation.com/outputs/Driezhas/driezhas-gonija-lyrics.html.

Tai patvirtino ir Kristijonas. Jis atsakė į kelis klausimus.

Kokia albumo koncepcija? Jis atrodo esąs poetinis-mitologinis. Naujajame albume „Gonija“ vyrauja mistiniai, mitologiniai tekstai, siurrealistiniai siužetai.

Kaip supratau, daugelis eilių - naujos kolegės. Pristatyk ją. Ieva Astromskaitė yra įvairiapusė menininkė: smuikininkė, baigusi džiazo vokalo studijas Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. 2011 m. išleido debiutinę poezijos knygą „Dulkėm ir žiedlapiais“. Šiuo metu Ieva studijuoja Vilniaus universitete kultūros istoriją ir antropologiją. Projekte „Driezhas“ ji atsiskleidžia kaip tekstų autorė ir vokalistė.

Ar dabar „Driezhas“ bus duetas, ar jį vis dar galima vadinti soliniu projektu? „Driezhas“ nuo 2011 metų oficialiai paskelbtas duetu.

Kas apipavidalino albumą, kieno nuotraukos? Viskas išties estetiška ir solidu. Viršelio dizaineris - Lukas Ruškys. Fotografijų autoriai - Justas Žekonis ir Vytautas Juozėnas.

Kokių jau sulaukei atsiliepimų? Kur platinamas albumas? Nors albumas ką tik pasirodė, bet jau sulaukėme gerų atsiliepimų. CD tiražas yra 500 vienetų. Galima įsigyti ir elektroninę versiją Mp3, Apple Lossless bei FLAC formatais, kuri yra neriboto tiražo. Albumas platinamas visame pasaulyje, pradedant savo tinklapiu (www.driezhas.lt), baigiantAmazon.com ir iTunes parduotuvėmis.

Kaip pavadintumei dabartinio albumo stilių? Bendras skambesys: ethno-electro, ritualiniai ritmai, melodijų pynės, nostalgiškos lo-fi elektronikos pasažai, papildantys šiuolaikiškų tembrų faktūras. Aplinkos garsai iš miestų, patalpų. Birbynė, fortepijonas, perkusija ir kita. Geriausia išgirsti pačiam ir savaip įvertinti stilistiką. [Mano kuklia nuomone, „Driezhas“ per tuziną metų jau turi savą stilių, kurį sunku supainioti su kita grupe ar projektu; asmeniškai pavadinčiau tai eksperimentiniu, poetiniu, mitologiniu ambientu, - M. P.]

Kas yra „Gonija“? Ar yra ryšys su žodžiu „agonija“? Diskutuodami, tyrinėdami, žaisdami žodžiais, pasirinkome pavadinimą „Gonija“. Graikų kalbaγονή, γόνος reiškia „gimdymą, gimimą, giminę, gentį, įsčias, vaisių, vaiką, kilmę“. „Gonys“ lietuviškai reiškia salamandrą - tai gyvybingumo, augimo, atsinaujinimo, dvasingumo, sąmoningumo simbolis. Dar yra sąsajų su slavišku „гон“, kuris reiškia veržimąsi. [Tai - dar vienos savęs tapatybės paieškos, nes iš dalies artėjama prie „driežo“ reikšmės: LKŽ byloja – gonỹs sm. (3) [K], BŽ498, NdŽ; R, MŽ zool. salamandra: Gonỹs an driežlą panašus, tik uodega platesnė Pl.– M. P.] Kodėl „Driezhas“? Dėl šio gyvūno simbolikos bei toteminės reikšmės sąsajų su intuicija, išmintimi.

Iš kur Tau ateina įkvėpimas? Įkvėpimas subręsta iš išgyvenimų, apmąstymų. Kartais užsiplieskia netikėtai, kartais atsėlina lėtai :)

Kaip juda kito Tavo jazz-funky-lounge muzikos projekto – „Deepinmood“ – reikalai? Ar greitai sulauksime albumo? Vienas naujas kūrinys – jau į pabaigą (http://soundcloud.com/deepinmood/deepinmood- downtown-river-v08). Įrašyti keturi kūriniai – „Breeze“ (2008; mergina kalba išgalvota kalba), „Jazzymood“ (2009; kartu su „Saulius Šiaučiulis Jazz Trio“), „Beautiful Day in Tokyo“ (2010; pagal teremino solo Japonijos orų prognozę specialiai projektui „Deepinmood“ skaito Naito Yumiko) ir „Dark Moon Swing“ (2011; saksofonas – Laimonas Urbikas). Visus juos galima rasti čia:http://soundcloud.com/deepinmood. Artimiausi planai: koncertai, albumo pristatymas? Artimiausi pristatymo koncertai planuojami Vilniuje, Kaune ir Rygoje sausio mėnesį.

Ačiū. Gero vėjo.

Recenzija. „Driezhas“ – „7“ (Soundprovocation, 2015)

2015 m. balandžio 2 d. pasirodė vienos įdomiausių Lietuvos electro/ethno/synthpop/ambient grupių „Driezhas“ naujas albumas „7“. Šios grupės (anksčiau – vieno žmogaus, Kristijono Lučinsko, projekto) įrašai visada pasižymėjo kokybe. Naujasis albumas – dar vienas lietuviškos postmuzikos šedevras.

Nuorodos: http://www.soundprovocation.com/driezhas.html http://driezhas.bandcamp.com http://www.discogs.com/artist/515017-Driezhas https://www.facebook.com/driezhas?fref=ts Apie 28 minutes trunkančio albumo kūrinių sąrašas: 1.Baltosios saknyš 03:43

2.Aevi 04:21

3.Mėsijas 04:12

4.Liudnos̄ liudnos̄ akys 04:36

5.Svitǒ 03:58

6.Kregždės 04:11

7.Burtas 03:24

Grupė: K. Lučinskas: muzika (birbynė solo, sintezatoriai, ritmų mašinos, semplavimas, programavimas), suvedimas, masteringas.

Ieva Astromskaitė: vokalo melodijos, dainų tekstai.

Viršelio nuotrauka: Justas Žekonis ir Vytautas Juozėnas

K. Lučinskas sutiko trumpai, stoiškai, beveik zenbudistiškai papasakoti apie albumą (2015 04 02): Nesinori nieko šį kartą pasakot, brėžt gaires. Pavadinimą, konceptą tegu kiekvienas savaip interpretuoja. CD nebus. Daug variantų pergalvojom, galiausiai likom prie tokio. Albumas platinamas aukštos kokybės 24 bit 48 kHz formatu (siunčiantis FLAC arba Apple Lossless). Labai trumpa recenzija (ne iš tingėjimo, kalba pati muzika): Kodėl albumas vadinasi „7“, sunku pasakyti. Galbūt todėl, kad, neskaitant demo įrašo, tai septintasis albumas? O gal skaičių magija reiškia kažką daugiau?

Palikime muziką muzikai. Tiesiog atsiduokime jai.

***

2015 m. išleistas ir K. Lučinsko projekto „Deepinmood“ singlų rinkinys.

Kosminio amžiaus muzika: draudžiama, dievinama Populiaru kalbėti apie krizę, ir kokia ji baisi. Geriau pakalbėkime apie tai, ką gero galime gauti iš jos ir kaip krizės išvengti. Atsakau nedvejodamas – muzika mums visiems labai padės. Tik ne bet kokia (kaip sakė Juozas Erlickas, rimtosios muzikos klausosi tie, kas lengvai gyvena), o lengvoji. Tiksliau, tai, kas apibūdinama paslaptingu terminu „space age pop“, kuris, nors ir verčiamas kaip kosminio amžiaus popmuzika, yra kas kita nei popsas pagal šiuolaikinį suvokimą.

Space age popmuzika turi daug atmainų ir yra susijusi su daugeliu kitų stilių. Pakalbėkime apie pagrindinius.

Exotica. Pagrindinė šio stiliaus figūra – Lesas Baxteris (1922–1996), kurio 1947 m. albume „Music out of the Moon“ buvo grojama tereminu; tai – tikroji „kosminės“ muzikos pradžia. Ypač įtakingas jo 1951 m. albumas „Ritual of the Savage“.

1950 m. jis sukūrė muziką pirmajam ir žymiausiam iš Peru kilusios dainininkės Ymos Sumac (1922– 2008) albumui „Voice of the Xtabay“ (1950). Tikrasis šios keturias ar net penkias oktavas išdainuodavusios dainininkės vardas – Zoila Augusta Emperatriz Chávarri del Castillo. Kečua kalba Ima Shumaq reiškia „kaip gražu!“

Ko gero, apie visą space age pop muziką galėtume pasakyti „kaip gražu!“ Nes iš tiesų su popmuzika, kokią girdime dabar, auksiniai „kosminės“, lengvosios, psichodelinės muzikos laikai neturi nieko bendra. Nebent tiek, kad daug kas bando kopijuoti pradininkus, tačiau radijo stotys Lietuvoje lyg susitarusios šios muzikos netransliuoja. Vienas žymiausių radijo žmonių (dabar jau miręs) Lietuvoje yra pasakęs, kad senesnė nei 1970 m. nereikalinga, nes niekas jai neva neturi sentimentų. Tačiau tai tik pablogina Lietuvos muzikinę situaciją…

Tęsiame ekskursiją. Nuo polinezietiškų, afrokaribietiškų, Pietų Amerikos, havajietiškos muzikos ritmų pereikime prie Byrono Wernerio frazės space age pop. Tai – trumpinys iš „space-age bachelor pad music“, – šiuo terminu bandyta apibūdinti muziką, kurtą maždaug nuo 1955 metų.

Vienas žymiausių space age pop kūrėjų – iš Meksikos kilęs Juanas Garcia Esquivelis (1918–2002). Space age pop karaliumi vadinamas J. G. Esquivelis prieš mirtį pripažino: „Mano muzika netiko anam laikui, žmonės jai nebuvo pasirengę. Dabar jie priprato prie garsų ir technikos.“ J. G. Esquivelio dėka sužinojome, kas yra stereomuzika.

Laiką gerokai aplenkė ir tikri space age pop „dievai“ – duetas „Perrey & Kingsley“. Tiksliau – elektroninės muzikos pionieriai Jeanas Jacquesas Perrey’s (g. 1929) ir Gershonas Kingsley’s (g. 1922), savo istorinį duetą sukūrę 1965 metais. Iki tol elektroninė muzika buvo priskiriama tik „rimtajai“, avangardinei sričiai. Tačiau šie menininkai neapsikentė ir sukūrė džiaugsmą keliančią elektroninę muziką, skirtą visiems. Tai buvo instrumentinė muzika, kurią kopijavo ir tebekopijuoja tūkstančiai. Smagiausia, kad „Perrey & Kingsley“ kūriniai (pvz. „Electronic Can-Can“) – absoliutūs šedevrai, iki šio tebekeliantys nuotaiką net blogiausiomis dienomis.

Beje, muziką jie kūrė šiuolaikinio sintezatoriaus „seneliu“ – ondiolinu, išrastu 1941 m. prancūzo Georges’o Jenny, su kuriuo Paryžiuje 1952 m. netyčia susitiko J. J. Perrey’s. Instrumentas jam padarė tokį įspūdį, kad jaunuolis metė medicinos studijas ir atsidėjo muzikai. Beje, ondiolinas išgauna daugybę garsų, sukuria vibrato, perkusijos efektus, yra nedidelis. Šiuo metu pasaulyje tėra vos 20 ondiolinų. J. J. Perrey’s iki šiol juo groja. O dėkingi už tai turime būti Prancūzijos lakštingalai Édith Piaf (1915–1963), kuri tapo pirmųjų J. J. Perrey’o įrašų rėmėja. Dueto „Perrey & Kingsley“, suderinusio avangardisto, musique concrète pionieriaus, muzikos filosofo prancūzo Pierre’o Schaefferio (1910–1995) išradimus su lengvomis G. Kingsley’o melodijomis, albumas „The in Sound from Way Out!“ (1966) – vienas svarbiausių šiuolaikinėje muzikoje.

Be to, kūrinyje „Visa to the Stars“ girdėti paslaptingo „Andy Badale“ melodija. Tai – vienas pirmųjų žymiojo italų kilmės kompozitoriaus Angelo Badalamenti, išgarsėjusio muzika serialui „Twin Peaks“, kūrinių.

Kiti stiliai – jet set pop, the Now Sound, coctail, incredibly strange music, outsider music – verti atskiro aptarimo ir tiesiogiai susiję su space age pop.

1993 m. avangardinis leidinys „Re/Search“, išleistas San Franciske, priminė pasauliui šiuos stilius. Roko, neofolko (acid folk, apocalyptic folk), elektroninės muzikos, shoegaze, indie rock, garagerock kūrėjai iš to, kas buvo sukurta prieš kelis dešimtmečius, išmoko labai daug.

Žurnalistas, muzikologas Irwinas Chusidas terminą outsider music („pašaliečių muzika“) pavartojo 1996 metais. Tada žurnale „Pulse“ jis rašė, jog taip derėtų vadinti „beprotišką ir vizionierišką muziką, kurios visi keliai veda į vieną vietą – už ribos“. Autsaideriai – tai tie muzikantai, kuriuos įprasta vadinti „neformatu“, tie, kurie yra politiškai nekorektiški, nekuria mainstream muzikos, vadinamos popsu.

2000 m. knygoje „Songs in the Key of Z: the Curious Universe of Outsider Music“ I. Chusidas apžvelgė 20 tokių autsaiderių, tarp kurių yra labiau žinomi kūrėjai (Captainas Beefheartas, Sydas Barrettas, Tiny’s Timas) ir beveik niekam nežinomi žmonės (švedų „Elvis“ Eilertas Pilarmas, Joe Meekas, „The Shaggs“, Danielis Johnstonas, Wesley’s Willisas, Jandekas ir kt.).

Dabar mažai kas domisi muzikos stiliais, kurie padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam rokui ir dėl kurių rokas neliko tik rokenrolu, bet priartėjo prie elektroninės, psichodelinės, folko, lounge muzikos. Tarp šių stilių – sunshine pop („The Mamas & The Papas“, „The Beach Boys“, „The Association“), bubblegum pop (žymiausieji – „The Monkees“, „The Yellow Balloon“), soft pop/soft rock („The Free Design“, Bergen White), baroque pop („The Beach Boys“ 1966–1968 m., „The Left Banke“, „Montage“), psychedelic pop („The Millenium“, „Sagittarius“, „Strawberry Alarm Clock“), easy listening (Dave’as Grusinas, Herbertas Alpertas), surf music („The Beach Boys“ 1962–1965 m., „The Rip Chords“, „The Fantastic Baggys“).

Taip pat turėtume nepamiršti ir psych (psychedelic) folk arba acid folk. Šis įtakingas stilius susiformavo XX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai atsirado tokios grupės ir atlikėjai kaip „The Charlatans“, „Pearls Before Swine“, „Jefferson Airplane“, „Love“, Phillipsas Leitchas Donovanas, „The Incredible String Band“, „Tyrannosaurus Rex“ (ankstyvoji kūryba), „The Fugs“. Jų dėka dabar turime „Cocorosie“, „Hecuba“, Devendra Banhartas, „Akron/Family“, kuriuos dažnai apibūdina kaip freak folk atlikėjus. Egzistuoja ir antifolk judėjimas, iš kurio geriausiai žinomas Beckas Hansenas, taip pat „Dufus“, „Soft Black“, „The Moldy Peaches“, „Paleface“.

Be abejo, be pamirštųjų stilių ir tokių grupių kaip „The Incredible String Band“, „Comus“, „Changes“, kurios grojo 7-ajame dešimtmetyje, nebūtų ir neofolko (apokaliptinio folko, dark folk, pagan folk, folk noir): „Current 93“, „Death In June“, „Sol Invictus“, „Fire + Ice“. Beje, debiutinį vos kelerius metus egzistavusios grupės „Comus“ albumą „First Utterance“, sukurtą 1970-aisiais, 1988 m. tarsi pratęsė „Current 93“ albumas „Earth Covers Earth“, kuris kartais vadinamas „Second Utterance“. Dar vienas istorijos pasikartojimas – 1954 m. buvo išleistas albumas „Music, Martinis and Memories“, kurį sukūrė genialus kompozitorius, aktorius, visą gyvenimą tikėjęs ateiviais iš kosmoso, amerikietis Jackie’s Gleasonas (1916–1987). Jo muzika – vadinamosios mood music, „nuotaikos muzikos“, easy listening, lounge pradžia. Praėjus 36 metams, 1990-aisiais, pasirodė albumas „Music, Martinis and Misanthropy“, kuriame apokaliptinį folką su „Death in June“, „Sol Invictus“, „Strawberry Switchblade“ ir „Blood Axis“ muzikantais groja žymusis mizantropas Boydas Rice’as (2007 m. jis lankėsi Vilniuje). Jis – vienas noise stiliaus pradininkų, sugebantis dėstyti savo „socialinio darvinizmo“ teoriją ramiu balsu, fone grojant mood music.

Vienas įdomiausių faktų, susijusių su space age pop, slypi Sovietų Sąjungos istorijoje. Nors roko muzika sovietmečiu buvo draudžiama, egzistavo „lengvoji, estradinė“ muzika. Tai buvo nebloga niša gabiems kompozitoriams sukurti tikrų tikriausią easy listening, kurią kažkas pavadino „muzika be sparnų, bet su auksinėmis sagomis“.

Kompozitorius Aleksejus Mažukovas (g. 1936) 1969 m. išleido plokštelę „Muzyka dlia otdycha“ („Music for recreation“), kuri buvo skirta eksportui. Tiesa, Sovietų Sąjungoje buvo galima gauti plokštelės monoversiją, tačiau užsieniečiai galėjo klausytis stereoversijos, papuoštos anglišku voku ir netgi celofanuotos.

A. Mažukovas šios plokštelės idėją sumanė 1966 metais. Jis teigė nusprendęs pakeisti sovietinį požiūrį į lengvąją muziką, todėl vietoje karinių maršų sukūrė lyrines pjeses. Čiuvašijoje gimęs kompozitorius po „Muzikos poilsiui“ sovietijoje išgarsėjo ir ėmė kurti dainas Alai Pugačiovai, Sofijai Rotaru, Muslimui Magomajevui, Olegui Uchnalevui, Ninai Brodskajai.

Vis dėlto žymiausias Sovietų Sąjungos space age pop kūrėjas – Viačeslavas Meščerinas (1923–1995), išgarsėjęs ne tik kaip puikus kompozitorius, bet ir vienu kuriozu – užsienyje per klaidą jo vadovaujamą lengvosios muzikos orkestrą daug kur pristatydavo kaip „Vyacheslav Orchestra Mescherin“. V. Meščerino muzika sovietiniais laikais dažnai skambėdavo per televiziją, taip pat 1957 m. paleistam „Sputnikui“ skirtoje komunistų „Internacionalo“ melodijoje. Kompozitorius sukūrė daugiau kaip 1000 melodijų – nuo Sibiro folkloro iki komunistų propagandinių dainų. Vakaruose jis pristatytas kaip „Easy USSR“ atstovas, „sovietinio space age Nr. 1 brangakmenių“ kūrėjas, „tikra sovietine elektronikos egzotika“. Kompaktinėje plokštelėje, skirtoje Vakarams, V. Meščerinas pristatytas kaip „Sovietų Sąjungos atsakymas Esquiveliui, Martinui Denny’ui, Joe Meekui ir kitiems garso tyrinėtojams“. Žymiausius kūrinius V. Meščerinas sukūrė 1964–1980 metais.

Lietuvoje turėjome savo easy listening orkestrą – Lietuvos estradinio orkestro pagrindu suburtas „Estradines melodijas“, kurioms nuo 1966 m. vadovavo Juozas Tiškus (1929–2006).

Apie kosminio amžiaus muziką, draustą, draudžiamą, bet jaudinančią daugelio protus, galima šnekėti daug. Tačiau svarbiausia nepamiršti, jog space age pop – tai ir literatūros revoliucija, tiksliau, menas, suartinęs šiuolaikinę muziką su literatūra. Ant kiekvienos kosminio amžiaus muzikos plokštelės būdavo užrašyta „žinia“ (message), vadinamoji „įdėklų proza“ (liner notes prose). Šią tradiciją perėmė neofolko ir kai kurių kitų stilių grupės. „Sakoma, ateitis priklauso nuo mūsų. Mes sakome – ateitis bus smagi“, – 1966 m. pranašavo duetas „Perrey & Kingsley“ ant savo debiutinės plokštelės įdėklo. Pažiūrėsime, kaip ten bus. Lengvo klausymo!

2012-ųjų lapkritis. Jaro Ramūno festivalis „Sumirimas“ atgimsta!

Tai buvo niūrus 1996-ųjų metų ruduo, kai Lietuva krapštėsi iš sovietinio laikotarpio, ekonomika buvo grįsta kioskeliais, o kioskeliuose siautėjo reketininkai; viskas skendo skurde, apatijoje ir nežinomybėje. Lietuva svajojo apie Europą ir dūsavo, kad niekas ten lietuvių nelaukia, o į Angliją nusitaikę tautiečiai sunkiai prasiskverbdavo pro jos sieną, be garantijos, kad pasiliks rojuje bent kiek ilgiau: jie visada galėjo gauti milžinišką spaudą pase, reiškiantį, kad Anglijos pasieniečiai niekada jų pro sieną neįleis.

Pirmasis "Sumirimas", 1996-ieji. Jaras.lt archyvo nuotr.

Būtent tada Jaras Ramūnas sumanė rengti avangardinės muzikos festivalį „Sumirimas“. Tai bent kontekstas, tai bent proga pasireikšti šiuolaikiniam menui. Tarsi tuo metu avangardas kam nors rūpėjo, kultūra vis dar skendėjo saldžiuose atsiminimuose apie socrealizmą, „rimtoji“ muzika buvo suprantama tik kaip atliekama pučiamaisiais arba styginiais instrumentais. Egzistavo, žinoma, ir alternatyva - žiauri pop muzika, „stumiama“ visagalio, dabar jau greičiausiai neegzistuojančio „Pop centro“.

Pats Jaras Ramūnas irgi naudojosi „Pop centru“, tačiau tik jo profesionalia įrašų studija, kad įrašytų ir išleistų savo avangardinius kūrinius, pvz., albumą „Paskutinė požemių muzika“ (1993 m.), taip užmegzdamas kontaktus su keliomis Lietuvoje egzistuojančiomis „keistesnės“ muzikos grupėmis. O paskui atėjo ir revoliucinė mintis surengti visų šių grupių festivalį. Terminas „paranormalus“ buvo sugalvotas, norint apibrėžti visus „keistus“ stilius, kuriuos šiais laikais jau įvardino šiuolaikinio meno vartotojai ir gamintojai. „Garso menas“, „triukšmo (noise)", "ambientinė muzika“ yra šie pavadinimai.

Jaras nerado (o gal neieškojo) festivaliui rengėjų bendraminčių. Nusprendęs, „kad taip atliks dvasinę praktiką“, jis festivalį rengė visiškai vienas pats – nuo skrajukių platinimo gatvėse iki grupių įgarsinimo aparatūros sujungimo. Jis minėjo, kad tuo metu jis lakstė taupydamas kiekvieną sekundę, dažnai viso festivalio vyksmo metu apsieidamas be maisto (kad negaištų energijos virškinimui).

Nuo 1996 m. kas metai rengiamas festivalis „Sumirimas“, kaip paaiškėjo, publikai buvo reikalingas. Pasirodo, į jį suvažiuodavo iš visų Lietuvos kampelių. O dėl festivalio prasidėjo naujų avangardinių grupių genezė. Festivalio daug kas nekentė (žr. žemiau) ir minėjo, kad jo nereikia, jis esą nieko neduoda.

Taip pat „Sumirimas“ padarė įtaką ir performanso meno suaktyvėjimui – Jaras pats su grupe kiekvienais metais festivalyje atlikdavo po performansą, o ką kalbėti apie grupės I.V.T.K.Y.G.Y.G. scenoje atliekamas akcijas. Neretai tai buvo kraštutiniai performansai, susiję su tuo metu nepakenčiamu atlikėjo apsinuoginimu, pvz., „Sumirimo“ metu Artūras Barysas-Baras sėdėjo scenoje be kelnių ant iš Vilniaus atsigabento unitazo, žymus Kauno poetas, dalyvavęs Jaro performanse, scenoje nusivilko marškinius, nusimovė kelnes ir dar apatinius (tuo iššaukdamas žmonos reakciją – ji apie tai išspausdino eilėraštį).

Kaunas pamažu tapo tuo, kuo Jaras ir svajojo, kad jis virs – Lietuvos avangardo sostine.

Tačiau tai buvo malonūs dalykai, apie kuriuos paprastai atvirai nekalbama – kova dėl festivalio išlikimo vyko užkulisuose. Jarui teko kautis su „vykdančiaisiais miesto organais“, biurokratais ir žurnalistais. Spaudoje Jaro Ramūno veikla buvo niekinama, jam buvo klijuojami tokie epitetai kaip „šūdsvaidys“, „socialistinė liekana“, „kvepiantis festivalis“, o valdininkai kūrė sunkesnes sąlygas festivalio egzistavimui. Kodėl? Matyt todėl, kad tai buvo nauja, o mes prie naujienų priprantame labai iš lėto. O gal dėl to, kad Jaras iki šiol viešai (pvz., savo interneto puslapyje) deklaruoja savo nepriklausymą mafijoms.

Ir tai tęsėsi ilgai: kiekvienais metais Jaras rengdavo po festivalį, nešiodavo skelbimus po bendrabučius, klijuodavo juos leistinose vietose (nes Facebook‘o tais laikais dar nebuvo). 1999 m. Jaras nusprendė savo festivalį perpavadinti į „Didelį pasaulį“, taip sukeldamas protestuojančius fanų atsiliepimus. Jaras nepateikia aiškesnių priežasčių, kodėl taip padarė. Galbūt todėl, kad jis tuo metu grįžo studijuoti į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją ir prie festivalio ėmė jungti taip pat ir klasikinės muzikos kūrinius – pvz., savo sonatą klarnetui ir fortepijonui arba Schoenbergo „Mėnulio Pjero“. Beje, 2003 m. į festivalį jis pirmą kartą pakvietė LMTA kompozicijos katedros studentus, taip reabilituodamas „nesubrendusių“ studentų kūrybą ir leisdamas jai skambėti viešai, ką dabar sėkmingai daro šiuolaikinės klasikinės muzikos festivaliai. O galbūt jis perpavadino festivalį taip todėl, kad tuo metu giliai paniro į meditacijos studijas. Taip jis sukūrė teoriją, kad geriausia avangardinės muzikos klausytis užsimerkus ir leisti jai įeiti į sąmonės vidų. Galimai jį įtakojo S. Richterio polinkis koncertuotis tamsoje, apšvietus fortepijono klaviatūrą tik dviem lempomis.

Festivalis kuriam laikui padarė pauzę. Tuo metu Jaras Ramūnas niekur nesireklamuodamas kas metus leido įvairius albumus. 2008 m. pasirodė apsakymų knyga „Dzen dzen“ su kompaktine plokštele (leidykla "Kitos knygos"). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, plačioji publika ėmė kitaip žiūrėti į šiuolaikinį meną, pasigirdo balsų, kad festivalis vis tik (pasirodo) buvo kažko vertas.

2012 m. festivalis atgimė kaip „Sumirimas“, nes šis pavadinimas publikai mielesnis. Festivalyje gros rinktiniai ir labiausiai Lietuvos avangardo pasaulyje pasižymėję atlikėjai - grupės I.V.T.K.Y.G.Y.G., Gintas Gascevičius (ex-BIX), „Rumunija“, „Betoniniai Triušiai“ ir t. t. (plačiau - http://www.jaras.lt/sumirimas).

Specialiai festivaliui atgimė legendinė grupė „Žuwys“ su Pauliumi Arlausku. Jaras Ramūnas nepamiršo pakviesti ir performanso meno atlikėjų Redo Diržio, Beno Šarkos, o taip pat – ir savo performanso klasės geriausių mokinių (Jaras dirba performanso mokytoju).

"Les Stagnateurs": „Multikai valdys Respubliką!“

„Mikismauzas ir Tomas ent Džeris kartais žudo, nes jie tuo gėrisi... Jeigu dar kelis sukursim, multikai valdys Respubliką!“ – dainuoja Lietuvos roko chuliganai „Les Stagnateurs“, vadovaujami charizmatiškojo vokalisto ir dainų autoriaus Remigijaus „Raivo“ (Raivo Kirviekniemmi, Rusla, Funkit) Ruokio.

„Les Stagnateurs“ atsirado kaip „Stagnatai“ kartu su Sąjūdžiu 1988-aisiais. Jų stilių sunku nusakyti. Bendrai vadinant juos roko grupe, lygiai taip pat galime pasakyti, kad ir pop (tačiau į popsą žvelgianti per ironijos prizę kaip „The Residents“), džiazas, elektronika, fankas, net disko. Ironiški tekstai ir visiškai nestagnaciška muzika kažkuo mena „Antį“, tačiau turi savo skonį.

"Stagnatai" 1988-aisiais. Naujoje grupės kompaktinėje plokštelėje „Ex Pasimatymas“ yra kūriniai, įrašinėti nuo pat 1988-ųjų. Joje – ir Teisučio Makačino „Pasimatymo“ koveris (kurį išgarsino Nelly Paltinienė), ir Balio Dvariono „Žvaigždutė“, ir ironiška daina „Izraelis“, kurioje dainuojama apie šalį, kurioje „čiurlena mažas vieversėlis“.

Be šių dainų, yra ir garsusis „Atgimimas“ (pamenate „Atgimimą skaitau...“?), ir naujos dainos – „Jaunuolis“, „Atomas“, „Noriu būti tavo siuvėju“, „Internetas“, „Mikimauzas ir Tomas ent Džeris“, „Meilužė“, „Lietuviški dvyniai“, „Skenduolis“ etc. Ypatingo dėmesio verta Ryčio Cicino dainų parodija „Tu ir aš“.

Nauja kompaktinė plokštelė Šis albumas – nuostabiai tinkantis pakelti nuotaiką, jį galima klausyti ir klausyti. Tai kiek lengvesnė muzika nei vieno iš kelių R. Ruokio projektų – „Dalyvis“, kuris taip pat nevengia ironijos, tačiau labiau orientuojasi į metalinį skambesį.

„Les Stagnateurs“ – unikalus reiškinys Lietuvos muzikoje. Save jie vadina „klaikiausių pusiau gyvų pasirodymų“ specialistais. „Les Stagnateurs“ mėgsta tyčia nusidainuoti, nors yra muzikos profesionalai. Jų muzika kelia malonumą intelektualams, kaimo žmonėms, darbininkijai bei verslo arbūzams. Daugiau informacijos – www.atomas.lt, http://sama.lt/#/?p=671.

Grupės lyderis R. Ruokis papasakojo apie save. Pasirodo, jis atsirado pasaulyje 1964 01 01 Klaipėdos mieste, gimdymo namuose. Muzikos mokykloje baigė akordeono specialybę, dainavo berniukų chore „Gintarėlis“. Pirmąją dainą sukūrė 1982 metais Sigito Gedos eilėms „Ajero žiedas“.

Grojo gausybėje studentiškų projektų, dainuojamosios poezijos duete su gitaristu ir dainininku Linu Taraškevičiumi (1984-1985), grupėse „Vizitas“ (1987-1988), VIA „Stagnatai“ (1988-1989), E. Petrovo grupėje (alternative, progressive rock, 1988-1989), „Žuwys“ (1990-1991, alternative, avantguarde), „Shekit“ (1990-1993, metalinis repas, sukurtas hitas „Zbignievai, kelkis“), „Gin‘Gas“ (nuo 1991, funk, soul, superhitai „Vynelio“, „Jons dėjo“), „Les Stagnateurs“ (nuo 2001), „Dalyvis“ (nuo 2009, metalinis repas, superhitai „Ar tu matei“, „Statistiniai duomenys“, ‚Šūdinai puikiai“), sukurti bendri kūriniai su Broo, Yga.

„Darbui užveda socialinė neteisybė visose srityse, žmonių savanaudiškumas, ypač gobšumas, trumparegiškumas, neišsilavinimas, valstybės griovimas ir Tėvynės niekinimas aukščiausiu lygiu... korupcija... Mano protėviai nesulaukė tokios laisvos Lietuvos, jiems gal būtų ir nepatikę“, - sako R. Ruokis.

Pasak R. Ruokio, mes labai nevertiname savo turto. „Lietuvoje mano mokytojas – Stepas Januška, mėgstu daug talentingų atlikėjų, o paminėsiu nepelnytai neminimus: Kristina Svolkinaitė - tikriausiai labiausiai tituluota džiazo vokalistė, Kristina Jatautaitė, Vytautė Pupšytė, Rūta, Violeta Riaubiškytė, Jazzu, Giedrė Kilčiauskų, gaila, tik vienas bernas Karolis Vaitiekūnas, Mantas, iš roko, Jūs patys žinote, kiek jų yra, neįvertintų... Mažų tautų muzikai didžiuojasi dainuodami savo kalba... kitose šalyse... O kas vyksta dabar Lietuvoje? Čia ne testamentas, čia šiokios tokios įžvalgos... Mes pirmieji Lietuvoje su „Gin‘Gas“ pradėjome dainuoti apie emigraciją dar 1998 metais, tada kažkas juokėsi, dabar patys sėdi svetur... ANE? A GYRDI? Kuo ilgiau tylėsim, tuo ilgiau mus ***...“

Žemutinėj Pily šiandien šventė. Recenzija J. Žitkausko knygai „Tai – aš. Bardų istorija. Pirmasis Tarptautinis festivalis“

Ir mano namuose, ir Žemutinėj Pily šiandien šventė: 2012 m. spalį pasirodė ilgai laukta Juozo Žitkausko knyga, skirta Lietuvos bardų istorijai: „Tai – aš. Bardų istorija. Pirmasis Tarptautinis festivalis“ (Vilniaus Mokytojų namai / Žuvėdra, 2012). Žemutinėj Pily – nes Lietuvos bardų krikštatėviu knygoje pelnytai vadinamas Vytautas Kernagis, kurio daina pradedamas leidinio gardėsis – dvi kompaktinės plokštelės. Jų sudarytojas - aktorius, bardas Gediminas Storpirštis.

Knygos viršelis - Mariaus Žalneravičiaus.

Tai nėra išsami bardų enciklopedija, apie tai puikiai supranta ir knygos autorius. J. Žitkauskas rašo: „Kad ir kiek apie dainuojamąją poeziją, jos atlikėjus ar festivalius būtų prirašyta knygų, vis tiek bus negana. Visko iki galo neišsakysi, neapsakysi. Toks jau tas žanras: pasėjantis daugiau klaustukų, mįslių, o atsakymas – vos vienas kitas. Ir tai su daug daugtaškių...“

Kiekviena knyga apie mūsų šalies muziką, išleista lietuviškai, džiugina. Apie bardus tokios išsamios knygos nėra buvę, tačiau apie juos galime skaityti knygose „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011), Rūtos Oginskaitės „Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“ (2010), Andriaus Kulikausko „Pašėlusiame vėjyje“ (2008), Gedimino Storpirščio sudarytuose leidiniuose „Bardų knyga“ (2008) ir „Stebuklų pilnas kambarys“ (2007), Algirdo Klovos „JAV fidlerių melodijos“ (2000) ir „JAV vaikų dainos“ (2000).

Andrius Kaniava. Ši ir kitos nuotraukos - festivalio archyvo.

Vis dėlto „Tai – aš“ – išskirtinė knyga. Pirmiausia ji koncentruojasi ties didžiausiu Lietuvoje rengiamu Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivaliu „Tai – aš“ (http://www.bardai.lt/node/202, https://www.facebook.com/festivalis.tai.as?fref=ts). Knygos autorius Juozas Žitkauskas – ilgametis festivalio vadovas, poetas, puikiai išmanantis muzikinius reikalus, parengęs išties solidų leidinį. 40 dainų (2 CD), daugybė fotografijų. Knyga solidi (daugiau kaip 300 puslapių), turi išsamius – anglišką ir rusišką – pristatymus. Joje apžvelgiama dešimties metų (2003–2012) festivalio „Tai – aš“ istorija, pateikiami pokalbiai su muzikantais, jų atsakymai į anketinius klausimus, įvairūs straipsniai apie Lietuvos bardus. Net bandoma išaiškinti, kas yra bardas, kokios šio žodžio keltiškosios šaknys ir kuo jos siejasi su lietuviška dainuojamąja poezija.

Neda ir Olegas Ditkovskis.

Kaip visuomet preciziškai Lietuvos bardų istoriją nusako maestro Virgis Stakėnas. Jis ją skirsto į keturis etapus-bangas: 1) 1971–1976 m.: Vytautas Kernagis, Vytautas Babravičius-Simas ir grupė „Deficitai“ (1978–983), Alfredas Kukaitis, Romas Gižys, Zita Povilėnaitė, Marijus Šnaras, Virgis Stakėnas, Kostas Smoriginas; 2) 1979–1985 m.: Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis, Romas Lileikis, Vytautas V. Landsbergis, Vygantas Kazlauskas; 3) 1990–1996 m.: Andrius Kulikauskas, Domantas Razauskas, Giedrius Arbačiauskas, Jonas Baltokas; 4) nuo 2000 m.: „Atika“, „Liūdni Slibinai“, „Stipriai Kitaip“, „Atviras Ratas“, Toma Pupinis, Algirdas Svidinskas ir grupė „Vitražai“, Vygantas Zmejauskas, Ovidijus Jucys, Ričardas Mikalajūnas, Ieva Narkutė.

Net rimtame festivalyje surimtėjęs Rolandas Kazlas neprarado Dievo dovanos - būti išskirtiniu komiku.

Be abejo, Lietuvos bardų (dainuojamosios poezijos atstovų) yra gerokai daugiau. Šiame V. Stakėno sąraše pasigedau (tiesa, apie daugelį jų knygoje paršyta; vardiju atsitiktine tvarka) Andriaus Kaniavos ir sunkiosios muzikos orkestro „Musė“, Sauliaus Petreikio („Saulės Broliai“), Mindaugo Briedžio ir jo „Bestiariumo“, Laimio Vilkončiaus, Alinos Orlovos (tiesa, ji teigia nesanti bardė), Dmitrijaus ir Romano Timofejevų („Timohi“), Andriaus Zalieskos-Zala, Aurimo Driuko, Alvydo Jegelevičiaus, Alberto Antanavičiaus-Šekspyro, Aido Giniočio („Užsitęsusios Vaikystės Ruduo“, „Keistuolių Teatras“, „Medikai“, „Rokas ir jo Broliai“, „Paskutiniai Brėmeno Muzikantai“), Aleksandro Makejevo, Sauliaus Mykolaičio, Algirdo Klovos, Daliaus Skamarako, Nojaus (Dariaus Milerio), Daivos Steponavičienės- Rugiaveidės, Ilonos Papečkytės, Gyčio Ambrazevičiaus, grupės „Kukumbaliai“, Vido Bareikio, „Antikvarinių Kašpirovskio Dantų“, Rolando Kazlo, Gyčio Paškevičiaus, Nedos Malūnavičiūtės, Martyno Valiaus, Kristinos Cibulskės, Sigito Žukausko. Taip pat paminėtini ir šie muzikantai: grupė „Ora“ (Vygantas Šimkus, Arūnas Kūgauda, Inga Urbonavičiūtė), Justinas Narvidas, Gabrielė Malinauskaitė, Gytis Laskovas, Austėja Lašinskaitė, Vytautas Kairys, Ieva Prūsaitė, Eglė Ancevičiūtė, grupė „Midula“, Jurij Buldakov, Vidmantas Plėta, Aušra Motekaitienė, Tomas Lučiūnas, Gintarė Juknaitė ir Petras Šimonis, Jelena Skupienė, Ieva ir Justė Ancevičiūtės, Rūta Kotryna Činčytė, „Journey of Mintyria“, Jonas Talandis, Justas Tertelis, Dominyka Čiplytė ir Gintė Marija, Indrė Kazakauskaitė, „Prerijų Mustangai“, Edvinas Jurelė, Emilija Pakalnytė ir Danielė Zavadskytė, „Riedanti Saulė“, Akvilė Vervečkaitė, Mindaugas Ancevičius, Indrė Dirgėlaitė, Ainis Storpirštis, Artūras Dubaka, Dominyka Adomaitytė, Gytis Ambrazevičius ir Tomas Usovas, Valerijus Šerelis, Artūras Minalga, Augustė Bartkevičiūtė, Agnė Lukošiūnaitė, Juozapas Liaugaudas ir Eglė Gelažiūtė, Rokas Petrauskas, Jokūbas Bareikis, Gintaras Šulinskas, Povilas Girdenis, Mindaugas Valiukas, Raimondas Rašpoliauskas, Joris Diplomatas, Arnoldas Jalaniauskas, Jonas Krivickas-Kreivas ir Raimonda Papečkytė, Eglė Sirvydytė, grupės „23-as ąžuolas“, „Ilgumos“, „Tris kart Patrikas“, „Trys mūzos“, „Tulpės“, „Jarunda“, „Vyngria“, „WLK“, „Baltasis kiras“, „Trupė Liūdi“, „Aktorių Trio“, „Lempa“, „Arbata“, „Adios“, „Čia gimę“, „Upė“, „Teatriukas“, „Arklystu“, „Kaip nors“, „Kas suvalgė kurmio dešrą?“, „Trys žalios mūzos“, „SomethingSomething“ ir kiti. Paminėtinas ir poetas, filosofas Liutauras Degėsys – neretas svečias festivalyje „Tai – aš“. Apdovanojimą festivalyje pelnė ir dainuojantis gyvasis klasikas Juozas Erlickas.

Augustė Bartkevičiūtė

Kalbant apie bardų istoriją Lietuvoje, reikėtų pabrėžti, kad pirmieji dainuojamosios poezijos festivaliai mūsų šalyje pradėti rengti kompozitoriaus, maestro Giedriaus Kuprevičiaus iniciatyva. Tai – „Politinės dainos“ vakarai, nuo 1976 m. rengti per „Kauno muzikinę savaitę“ Profsąjungų kultūros rūmuose. Be privalomų dainų šiuose vakaruose sausakimšai salei dainavo pirmieji lietuvių bardai. 1978 m. prestižiniame festivalyje „Baltijos jaunystė“ Palangoje pasirodė V. Kernagis, V. Stakėnas, V. Babravičius, Gintarė Jautakaitė. Tais pačiais 1978 m. pasirodė ir pirmasis Vytauto Kernagio albumas, perleistas 2006 m., pavadintas „Akustiniu“.

"Ilgumos". Be festivalio „Tai – aš“, Lietuvoje dainuojamosios poezijos gerbėjai galėjo ir gali apsilankyti renginiuose „Bardak’as“, „Dainuojamosios poezijos palėpė“, „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“, „Pilies aidas“, „Senamiesčio žiogas“, dainuojamosios poezijos vakaruose Nidoje, Bardų žygiuose per Lietuvos miestus 2007–2009 m. Vis dėlto didžiausias Lietuvoje yra tarptautinis bardų festivalis „Tai – aš“. Jam solidumo priduoda ir tai, kad festivalyje dalyvauja daugybė muzikantų iš užsienio (jų dainos taip pat skamba kompaktinėse plokštelėse, esančiose prie knygos).

Knygos autorius Juozas Žitkauskas. Mėgstantieji poezijos ir muzikos derinį šią knygą tiesiog privalo turėti ir atsiversti kartas nuo karto (o gal perskaityti visą išsyk).

Juozas Erlickas.

Nors A. Makejevas yra (tikriausiai juokais) pasakęs, kad „Lietuvoje nėra tikrų bardų, vien žliumbiantys dainuojamosios poezijos atlikėjai“, J. Žitkausko knyga ir 40 kruopščiai atrinktų dainų, tarp kurių 15 – lietuviškos (gerai, kad leista susipažinti su užsieniečių kūryba ir palyginti ją su lietuviškąja), mane įtikina, jog kol Lietuvoje nemirė muzika ir poezija (ir puikus jų derinys – dainuojamoji poezija), mūsų šalis dar gyva.

Saulius Petreikis.

Nuo tradicinio roko ar kompiuterinių eksperimentų, tiksliau, stilių, kurie yra labiausiai patyrę globalizacijos poveikį, dainuojamoji poezija skiriasi tuo, kad išsaugo unikalią tautos dvasią.

Gediminas Storpirštis.

Festivalio „Tai – aš“ kūrybos vadovo G. Storpirščio, D. Razausko ir Juliano Dawsono sukurtame renginio himne „Tai – aš. This is me“ dainuojama: „We speak a different language/ We come from different lands / But when i hear you singing / Somehow I understand / There’s magic in the music / Just listen to your heart/ A song can change the world, my friend, and we all can play our part / (...) / Ir viskas, broli, mes dabar / Naujos dainos pradžia“.

Andrius Kulikauskas. 10 balų iš 10, žinoma. Lietuvos melomanai turėtų didžiuotis tais, kurie jų nepamiršta.

Dėl lietuviškos muzikos atsilikimo „Monkey Tank“ kaltina šalį užgniaužusį klasikinį roką

Lietuvoje užgimė nauja alternatyvaus roko grupė „Monkey Tank“– atgaiva tiems, kurie su nuoboduliu žiūri į mūsų šalį užvaldžiusį devintojo dešimtmečio klasikinį roką. „Metam senimą nuo scenos“, – tvirtina vilniečių trijulė.

"Monkey Tank" logotipas. Autorė - Virginija Jatkauskaitė. „Monkey Tank“ koncertuoti pradėjo tik 2012 metų vasarą. Grupę sudaro buvęs grupės „Moondust“ vokalistas Mantas (dabar kartu ir grojantis gitara), Alanas (bosinė gitara) prieš tai dalyvavo „Part Time P0rn“ veikloje, o būgnininkas Vytas yra dalyvavęs keliuose, pasak jo, nereikšminguose projektuose, pavyzdžiui, „Kiaurame Kibire“.

Šnekinu visus tris „Monkey Tank“ narius. Ar mintis apie „Monkey Tank“kilo gyvuojant „Moondust“‘ams, ar išsiskirsčius? Mantas: Kilo jau išsiskirsčius. Iš pradžių tai buvo tiesiog pabandymas, iniciatyva padaryti kažką kitokio visiškai neįsipareigojant. Pasiūliau vaikystės draugui Vytui pabandyti ką nors kartu ir, laimė, jis sutiko. Alanas: Na, o aš pats pasisiūliau. Mantas: Supratus, kad gali pavykti sukurti daugiau nei projektą, ėmėm komplektuoti pilną sudėtį. Alanas prisijungė greitai, o gitaristų perklausėm keliolika. Alanas: Galiausiai nusprendėm, kad ketvirto nario nereikia. Mantas: Pirmą kontrolinį išbandymą turėjom „Lofte“ vykusiame „Nirvanos“ tribute, po kurio rimtai pradėjom mąstyt apie pavadinimą, programą ir tolimesnius planus. Alanas: Tada dar vadinomės „Playground Project“. Mantui teko į rankas griebti gitarą. Ar tai kompromisinė išeitis, ar seniai apie tai svajojai? Mantas: Gitara rankose nebuvo naujiena. Ja grojau senesnėse (dar paauglystėje) grupėse, o, pasikeitus „Moondust“ sudėčiai, paskutiniais metais taip pat buvau vienas iš dviejų gitaristų. Kompromisą radome visi tryse, kada, išbandę labai nemažai kitų gitaristų, su kiekviena repeticija vis jaukiau jausdavomės tryse. Nusprendėm nebeieškoti kitų ir pasistengti kuo daugiau išspausti iš savęs minimaliom sąlygom.

Gerai grojantį gitaristą rasti ne taip ir sunku, bet pasirodė labai sunku rasti gitaristą, gebantį atsiriboti nuo stereotipų ir klasikinių gitaros mokyklų („AC/DC“, „Metallica“ stilių) ir norintį bei nebijantį eksperimentuoti.

Dėl Manto aišku, tačiau kiti grupės nariai, - kokia jūsų muzikinė patirtis iki šiol? Mantas: Prieš ateinant groti į „Monkey Tank“, grojau grupėje „Part Time P0rn“. Alanas: Teko groti daugelyje skirtingų žanrų grupių. Manau, daugelis muzikantų praeina nemažą kelią, kol susiranda sau tinkamą vietą. Vytas: Dalyvavau visokiuose visuotinai nereikšminguose muzikiniuose projektuose. Kiekviena patirtis man suteikė naują perspktyvą ir formavo požiūrį į tai, ką darau. Tiesa, su Mantu kartu grojame jau ne pirmame kolektyve.

Ką ydingo jaunimas išmoksta muzikos mokyklose? Ar geriau mokytis savarankiškai? Mantas: Ydingai paplitęs klasikinis rokas. (Juokiasi.) Kaip žanras, jis nėra blogas, ir gerbiu visas tuos stabus, bet ydinga užsidaryti dėžutėse, apriboti savo potencialą ties vienodais žanrais ir manierom. Kaip patartumėt jaunimui rasti alternatyvesnę šiuolaikiškesnę muziką? Alanas: Padės internetas. Kiekviena jauna grupė galiausiai atsiranda kokiam Facebook‘e ar Youtube. Mantas: Pradžiai kokios „Roko naktys“ galėtų pagaliau persiverst iš 80-ųjų į 90-uosius. (Juokiasi.) Taip pamažu gal ir prisivysim (šiuolaikinę muziką. – A. B.), o jei ne, tai ir toliau tris kartus didesnę auditoriją surinks ne „The Subways“, o „AC/DC“ projektai… Alanas: Žodžiu, metam visą senimą nuo scenų. (Juokiasi.) Savo stilių apibūdinate kaip šokių roką. Kas tai yra? Alanas: Tai disco ir sunkesni rifai. Mantas: Pirminė idėja buvo tokia, bet patys matom, kaip viskas evoliucionuoja. Alanas: Dabar skambesys palinko į postroką. Mantas: Sunku save visą laiką rėminti, ypač, kai kiekviena daina įneša kažką naujo ir verčia stumtis į priekį. Muzika tuo ir yra žavi, kad niekada nežinai, į kokius vandenis įplauksi. Jei reiktų apibūdinti dabartinį stilių žmogiškesniais terminais, būtų sunku. Kažkas link indie/modern/alternative roko su grandžo (grunge) vaiduokliais aplinkui. Todėl ir naudojam keistus terminus, kaip „sweaty monkey disco“, kad paskatintumėm klausytoją susidomėti ir ateiti paklausyti, kas ir apie ką tai. „Pogo“ baro gimtadienio koncerte apie jus sužinojo dar daugiau žmonių. Ar laikote jį sėkmingiausiu savo koncertu? Alanas: Man tas koncertas patiko, tik vienas minusas, kad ten velniškai karšta. (Juokiasi.) Bet žmonių buvo tikrai nemažai. Mantas: Manau, koncertas „Metro“ pasirodė sėkmingesnis. (Šypsosi.) Kaltas mentalitetas ir „aparatas“, kuris bukina visuomenę ir neskatina domėtis

Esate patyrusi kompanija, jums nereikia daryti kai kurių jaunoms pradedančioms grupės priskiriamų dalykų. Ką patartumėt daryti karjerą pradėjusiems, esantiems ant aukštesnio nei pirmasis laiptelis? Alanas: Supažindinti žmones su muzika. Mantas: O kokie yra kitoms jaunoms grupėms priskiriami dalykai? Mano manymu, mes ant to pačio pirmo laiptelio, tik skirtumas, jog turim šiokį tokį suvokimą, kaip kas vyksta aplinkui. Alanas: Mums reikia tiek pat daug koncertų, kaip ir kiekvienai pradedančiai grupei. Mantas: O planas universalus visoms pradedančioms grupėms: daug darbo, repeticijų, širdies ir tuomet pamažu į sceną. (Šypsosi.) Kaip jūs žiūrite į tokį paradoksą: laukiama, kad lietuviška muzika susilauktų sėkmės užsienio rinkose, tačiau patys lietuviai savo muzikos nevertina? Manau, kad kūrybinga šiuolaikinė muzika, t.y. Lietuvos andergraundas Lietuvoje nevertinamas, o vertinamas popsas, kuris neskirtas užsieniui. Mantas: Viskas atsiremia į tai, kad yra visiškai skirtingos rinkos. Pasaulinio lygio grupių Lietuvoje yra labai nedaug, bet jos ir nelabai telpa į mūsų šalies rėmus, būna neįdomios (ir net nepriklausomai nuo kalbos, kuria dainuoja). Lietuvoje tiesiog per maža paklausa, ir labai siauras muzikos spektras gali rasti savo vietą po saule. Juolab, kai didžiają dalį Lietuvos, o ypač provincijas valdo komerciniai kanalai. Viskas, kas netinka šokiams – neįdomu… Taigi kaltas mentalitetas ir „aparatas“, kuris bukina visuomenę ir neskatina domėtis. O gal pamažu situacija keičiasi? Susidraugavote su „Summer Five“, turėjote ne vieną bendrą koncertą. Ar yra kitų lietuviškų grupių, su kuriomis būtų malonu sugroti? Alanas: Su „Attitude“ būtų tikrai malonu sugroti. Mantas: Visada labai smagu groti su žmonėmis, su kuriais gerai sutari, kartais nepaisant net didelio stilių skirtumo. Deja, dar neturėjom daug koncertų, kad galėtume girtis, suo kuo grojom ir su kuo dar negrojom. Bet draugai visuomet tinkamiausias variantas. (Šypsosi.) Alanas: Koncertavome su draugais „Karma“. Tądien stipriai lijo ir aparatūra vos nesušlapo, nors „Deeper Upper“‘iams tikriausiai kažkas ir sumirko.

Kokių turite vizijų dėl grupės saviraiškos priemonių: leidybos, filmavimo? Mantas: Apie leidybą intensyviai dar nemąstom, kol kas stengiamės pasiekti kuo daugiau klausytojų internetinėje erdvėje. Esam nufilmavę pora gyvų pasirodymų ir kol kas tai visai pasiteisino, žmonės noriai žiūri. Įrašais dalinamės nemokamai. O vizijų, žinoma, daug. Tarp jų - kelios rimtam vaizdo klipui.

Netolimoje ateityje norėtume įgyvendinti ir kokį bent minimalią atributikos seriją, t. y. marškinėliai, lipdukai su grupės logotipu ir panašiai. Viskas priklausys nuo paklausos. www.facebook.com/MonkeyTank

„The Perfect Pill“ – „The Wake“ EP: muzika gurmanams

Belaukiant pavasario, kai pasirodys „The Perfect Pill“ ilgagrojis CD, esame lepinami šios puikios grupės 5 dainų EP (minialbumu). Vienu sakiniu: profesionalu, originalu, skoninga, sukelia muzikinę priklausomybę. Albumas pasirodė 2012 m. spalio 7 d. - nuo tos dienos buvo galima jį nemokamai atsisiųsti iš theperfectpill.lt. Pradžiuginti bus ir audio gurmanai - CD taip pat galima bus įsigyti.

Taip, tikrai, šį albumą perklausiau jau kokius septynis kartus iš eilės. Dainos sudėliotos taip puikiai (sunkesnė, lengvesnė, baladė, vėl sunkesnė ir pan.), kad užkabina ir nepastebi, kada penktoji pasibaigia.

Pirmoji – tikras progressive rock šedevras „Mekong Delta“ menančiu pavadinimu „Après moi, le déluge (The Good & Honest Neighbourhood Butcher)“. Žinia, šią frazę („Po manęs, kad ir tvanas“) sukūrė Prancūzijos karaliaus Louis XV (1710-1774) meilužė ir valstybės veikėja Madame de Pompadour (Jeanne Antoinette Poisson, 1721-1764). Istorinis ekskursas „The Perfect Pill“ kūryboje nėra būtinas, čia istorinė realybė perkeliama į vidinę, išgyvenimus: „Everything is not enough for you“. Ko gero, daina skirta merginoms, kurioms niekada negana vyriško dėmesio, o dar labiau – pinigų. Žinoma, tai tik mano spėjimas.

Antroji daina prasideda stipria būgnų ir gitaros partija ir kala pritariant „Dream Theater“ menančiu vokalu tiesiai į smegenis. „Roar like a bear“, - riaumoja Germanas Skoris (o gal jo kolega Joshua McClung? kol kas nė vienas neprisipažino). Antrasis kūrinys „To All the Ruskins“ tiek pat paslaptinga, kiek ir vežanti – norėsis kartoti, ir kartoti. Po to ateina šioks toks atokvėpio metas: liūdna „Emigrant‘s Song“, kurioje (visiškai kitokioje nuotaikoje nei, tarkime, "Led Zeppelin" "Immigrant Song") siūloma susipakuoti visus savo daiktus, sudeginti tiltus ir bėgti... Nuostabi baladė ir muzikine prasme, ir savo tekstu, atspindinčiu Lietuvos realybę. Tai – dabartinės kartos, gyvenančios tai Londone, tai Niujorke, tai (šiek tiek) Lietuvoje, emigracijos himnas. Jame daug skausmo ir nevilties.

Ketvirtoji daina – „Delusions of Grandeur“ – puiki stipraus roko dozė vietoje kavos puodelio. Jos tekstas taip pat blaivina nuo iliuzijų, kuriomis kasdien gyvename, vis ieškodami kažko nesamo – meilės, laimės, sėkmės, taip ir nesuvokdami, jog visa tai neegzistuoja, o tiksliau - egzistuoja mūsų prote, vaizduotėje.

Paskutinis minialbumo kūrinys – titulinis „The Wake“ – labiau elektroninis, mąslus, menantis islandišką, melancholišką roką. Gera pabaiga albumui.

10 balų ir 10. Mažiau parašyti neleistų sąžinė ir muzikinė klausa.

G. Skoris man taip pakomentavo šio minialbumo konceptą: „Manau, kad „The Wake“ puikiai pristato „The Perfect Pill“ esmę: stilistiškai jis labai įvairus – nuo sunkių gitaros roko rifų iki polifoninio kanoninio dainavimo, nuo avangardo iki dubstepo ir t. t. Labai kokybiškas albumas, tokių Lietuvoje reta – savotiškas „Audio Gourmet“. Tai – naujas mūsų etapas, dar vienas žingsnis į priekį, ir spyris judėti toliau“.

Nekuklu, bet teisybė, todėl pasirašau po kiekvienu Germano žodžiu. Išties, tai – muzika gurmanams. Gurmanams – ir nedidelis priminimas: anksčiau „The Perfect Pill“ buvo žinomi kaip IR (2003-2012), kurie taip pat sėkmingai žaidė su roku ir elektronine muzika, laimėjo galybę apdovanojimų, daug kur koncertavo, neseniai sukūrė penkių klipų seriją (jie nufilmuoti gyvaioperatorių Simono Glinskio ir Narvydo Naujalio), tačiau „nepasikėlė“, o metodiškai ėjo ir tebeeina toliau. Rock eclecktronica duetas "The Perfect Pill" egzistuoja tik nuo 2012 metų vasario 2 dienos. Iš jų galima imti pavyzdį, kaip nereikia verkšlenti, ir savo darbu galima pasiekti puikių rezultatų. Interviu su ką tik susikūrusia grupe rasite čia: http://www.radikaliai.lt/garsas/693-kiekviena-daina-turi-buti-tarsi- tobula-piliule. Plačiau – www.theperfectpill.lt, https://www.facebook.com/ThePerfectPill.

Viačeslavas Ganelinas: „Tikėjimas ir meilė džiazui įveikdavo visas kliūtis ir draudimus“

– (Вячеслав Шевелевич Ганелин, g. 1944 m. Maskvoje ,גנלין סלבה) Viačeslavas „Slava“ Ganelinas TSRS, Lietuvos ir Izraelio pianistas, kompozitorius, džiazo muzikantas, pedagogas, 1951 m. apsigyvenęs Vilniuje (1987 m. persikėlė į Izraelį). 1961 m. debiutavo kaip pianistas. Nuo 1967 m. su kartu į Vilnių iš Archangelsko persikėlusiu būgnininku, perkusininku Vladimiru Tarasovu ir bosininku G.Talasu grojo džiazo kavinėje „Neringa“ Vilniuje. 1971 m. gimė pasaulinio garso džiazo trio GTČ, prie V.Ganelino ir V.Tarasovo prisijungus saksofonininkui Vladimirui Čekasinui.

Viačeslavas Ganelinas. Visos nuotraukos - iš V. Ganelino asmeninio archyvo, Dima Brickman.com.

GTČ (1971-1987) buvo oficialus Lietuvos filharmonijos džiazo ansamblis, grojęs savo pačių kūrinius, aplankęs visą Europą, išskyrus Albaniją, JAV, Kanadą, Didžiąją Britaniją, Kubą, Indiją. GTČ buvo pirmoji TSRS grupė, kuri užkariavo vakarų pasaulį, neimituodama amerikietiškojo džiazo. GTČ amerikiečių muzikologas, žurnalistas, džiazo muzikantas (soprano saksofoninikas), kompozitorius Chris Kelsey (g. 1961) pavadino „geriausiu pasaulyje free jazz ansambliu 8-9 dešimtmečiais“[1].

Izraelyje V.Ganelinas kartu su Petru Vyšniausku ir Klausu Kugeliu groja grupėje „The Ganelin Trio Priority“. Kompozitorius parašė tris operas, muziką daugiau nei 30 spektaklių, 6 miuziklus, per 50 dainų, muziką daugiau kaip 60 filmų. V.Ganelino muzika skamba Arūno Žebriūno „Gražuolėje“ ir „Riešutų duonoje“, žymiojoje roko operoje „Velnio nuotaka“. V.Ganelino diskografijoje – keliasdešimt albumų. „Velnio“ nuotaka – pirmoji lietuviška roko opera, 1973-1976 statyta Lietuvos kino studijoje. Joje dainavo ir Vytautas Kernagis. Pasirodęs ekranuose filmas susilaukė didelio publikos dėmesio. 1976 metais išleista „Velnio nuotakos“ plokštelė.

Viačeslavas Ganelinas atsako į klausimus. Gerbiamas Maestro, Jus Lietuvoje geriausiai žino kaip „Velnio nuotakos“ kūrėją ir legendinio džiazo trio GTČ (Ganelin-Tarasov-Čekasin) muzikantą. Tačiau, be šių nuopelnų, Jūsų diskografija – didžiulė ir įvairi. Ką kuriate dabar? Paskutinis iki šiol sukurtas darbas – keturių dalių „Partita“ – siuita styginių orkestrui...

2009-2010 metais parašiau nemažai kūrinių, kai kurie jų jau atlikti... Tai – kantata „Tylos šauksmas“ (skaitovui, chorui ir kameriniam orkestrui), kūriniai fortepijonui, duetas smuikui ir violončelei, trio smuikui, bosiniam klarnetui ir fortepijonui bei kiti kūriniai...

Kantata (resisim – ivrito kalba tai reiškia „duženos“) „Tylos šauksmas“ buvo puikiai atlikta 2009 metais Vilniuje diriguojant Donatui Katkui (chorui vadovavo Gintautas Venislovas, tekstą skaitė aktorius Michailas Jevdokimovas).

Sakykite, kaip vertinate ginčus, kas iš tikro yra „Velnio nuotaka“ – roko opera ar roko miuziklas? 1971 m. Lietuvoje buvo pastatyta roko opera „Jesus Christ Superstar“. Kiti kritikai sako, jog vienintelė roko opera – tai „The Who“ kūrinys „Tommy“, o kitkas – miuziklai. Ginčus apie didelės apimties muzikinius kūrinius – roko operas ir miuziklus – palieku teoretikams ir kritikams, tai jų darbas... Žinoma, turiu savo poziciją, tačiau šiuo atveju galiu pasakyti ją tik apie „Velnio nuotaką“ – tai – ritmo opera (taip šį žanrą pavadinau dar kurdamas ją).

Mąsčiau apie laisvą formą, be jokių klišių... Akcentas – ritminiai posūkiai tam tikrose dramatiškose scenose – ir apibrėžė šią laisvę...

Operoje galima išgirsti įvairių ritmų – nuo roko (to laikmečio...), džiazo, klasikinės muzikos ritmų iki paprastų liaudies ritmų, pvz., polkos...

Svarbiausia man buvo (ir visada išlieka) – logika muzikoje, kurią rašau. Logika, o ne eklektika.

Atrodo, kad ši užduotis davė savo rezultatus... Nors ritmų buvo ištisa įvairovė, jie gerai susigyveno tarpusavyje, padėdami vienas kitam...

Bet tai mano pajūčiai, o kritikai gali ginčytis – čia jų duona...

Kokiuose projektuose, grupėse Jums teko groti, neskaitant GTČ? Jau daugiau kaip 20 metų gyvenu Izraelyje. Visus šiuos metus dalyvavau ir dalyvauju įvairiuose kūrybiniuose kolektyvuose. Dažniausiai tai – duetai ir trio (neskaitant solo koncertų...), taip pat – koncertai su baleto šokėjais ir dailininkais.

Duetai – su saksofonininku iš Niujorko Nedu Rothenbergu, su Geršonu Vaiserfireru (mušamieji, trombonas, perkusijas, įvairi elektronika), Moti Šmidtu (smuikas), klasikine pianiste Ira Berkovič, kontrabosininku Vladimiru Volkovu, dainininke ir šokėja Esti Ofri-Kenan, šokėja iš Graikijos Anastasija Lira, dailininku Aleksu Krameriu ir daugybe kitų kūrybos žmonių...

Iš trio norėčiau paminėti trys ansamblius: tai trio su Viktoriu Fonariovu (kontabosas) ir Mika Markovičiumi (mušamieji), trio su saksofinininku Petru Vyšniausku ir Arkadijumi Gotesmanu (mušamieji; Lietuva), ir trio su daugelio metų stažu ir plačia koncertine geografija – su tuo pačiu P. Vyšniausku ir būgnininku iš Vokietijos Klausu Kugeliu.

Su daugeliu iš minėtų muzikantų per tuos metus išleisti CD ir DVD albumai.

Jei neklystu, Jūs Vilniuje džiazą groti pradėjote dar 1961-aisiais. Kokie tai buvo laikai, ar sunku tuomet buvo groti laisvės muziką - džiazą? Apie tą laikmetį galima parašyti ne vieną knygą... Joks interviu neleis pajausti tų jausmų ir apmąstymų, tos atmosferos, kurioje gimė mūsų džiazas.

Dabar tai atrodo romantiniu „heroizmu“... Tiesiog tikėjimas ir meilė šiai meno sričiai – džiazui - įveikdavo visas kliūtis ir draudimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuo metu Lietuvoje buvo kur kas lengviau (bent jau taip atrodė) kūrybos žmonėms nei Maskvoje ir Leningrade...

Kokius savo kūrinius Jūs pavadintumėte geriausiais? Kūrybos procesas įdomus tuo, kad kūrimo momentu turi absoliučiai tikėti tuo, ką darai, kitaip niekada nepabaigsi kūrinio... Ir tik po kažkiek laiko galima „objektyviai“ pamatyti jo trūkumus ir privalumus...

O apskritai... Argi galima mylėti arba nemylėti savo vaikų, žinant apie juos VISKĄ...???!!! Tuomet DIEVAS turėtų būti labai nusivylęs...!!!

Kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką? Kokia muzika Jums padarė didžiausią įtaką? Gana įprastai... Gyveno kartą berniukas, kuris mylėjo muziką. Mama norėjo, kad jos vaikai išmoktų skambinti fortepijonu. Vyresnioji sesuo jau atlikdavo pjeses, kurių vakarais klausydavo visa šeima, ir staiga mažam berniukui, kuriam tebuvo ketveri, užsinorėjo taip pat groti. Jam patiko žaisti su juodais ir baltais klavišais ir nuo tada jis ir žaidžia, ir žaidžia, ir žaidžia...

O vėliau jis taip pamilo klausytis muzikos, kad ėmė klausyti absoliučiai viską, ką buvo galima gauti arba išgirsti per radijo aparatą (net jei „blogieji“ dėdės labai stengėsi programų metų smarkiai „dūgzti“).

Ir šiandien jis negali tiksliai pasakyti, kas konkrečiai padarė jam įtaką... Tiesiog garsų pasaulis – toks be galo turtingas... Svarbiausia – mokėti jį išgirsti...!!!

Ar neplanuojate atvykti į Lietuvą? Beveik kasmet būnu Lietuvoje, kartais netgi po kelis kartus...

Kartais atlieka mano kūrinius, kartais pats dalyvauju koncertuose kaip atlikėjas, kartais mane kviečia studentams suteikti meistriškumo pamoką. Tikiuosi ir toliau reguliariai atvykti į Lietuvą, kurioje be gerų kūrybinių kontaktų turiu daug artimų senų jaunystės draugų...

Kaip Jūs vertinate Lietuvos muziką – džiazą, roką, lyginant, tarkime, su Izraeliu, Vakarais? Kokią muziką pavadintumėte geriausia Lietuvoje? Manau, kad kiekvienoje šalyje kūrybinė inteligentija visada stengėsi pasiekti tokio originalumo, kuris visada galėtų palikti gilų pėdsaką pasaulinėje istorijoje...

O vertinimo teisingumas visada patikrinamas laiku...

Todėl bet kokie sulyginimai – beprasmiai...

Artimai žinodamas įvairių žanrų kelių kartų Lietuvos kompozitorių kūrybą, nenorėčiau akcentuoti vienas pavardes, atsitiktinai praleisdamas kitas, ne mažiau vertas to...

Visos žinomos Lietuvos kompozitorių ir atlikėjų pavardės jau seniai skamba už jos ribų. Gana dažnai girdžiu rimčiausios Izraelyje muzikinės radijo stoties laidos Lietuvos kompozitorių kūrinius. Ir tarsi siela šnibžda: o tu juk juos pažįsti...

[1] http://chriskelsey.com/blog/, http://allmusic.com/artist/ganelin-trio-p6553/biography.

Ritualinio ambiento kūrėjas Videl: „Mano mintys sutelktos prieš modernųjį pasaulį“

Vienas įdomiausių Lietuvos eksperimentinės muzikos, tiksliau – ritual ambient – kūrėjų, pasivadinęs Videl slapyvardžiu, pasižymi nemenku produktyvumu. Videl kūrybos galime rasti tinklalapyje videlvelsmord.com. Videl muziką lygintina su geriausiais tamsaus ambiento darbais pasaulyje.

Be pavadinimo. Visos iliustracijos – Videl

Interviu darytas 2012 m.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidūrei su muzika? Pirmąsyk susidūriau su muzika kaip kūrybos procesu 2006 metų rudenį, kai pajutau būtinybę tolimesniuose savęs pažinimo tyrinėjimuose ir troškimą plėsti saviraiškos būdus. Taip įkūriau muzikinį projektą Videl.

Pirmieji įrašai buvo improvizaciniai eksperimentiniai garsai. „Demo 2006“ užbaigiau per savaitę. Tęsiau darbus su improvizacijomis, kuomet palaipsniui pradėjo ryškėti detalesni bruožai muzikoje – taip įkūriau papildomus projektus („Dreams of Falling Tears“, „Loneliness of the Universe Eternal“ bei kitus) ir juos vienijanti konceptą, pavadinimu „Spirit In Eternal Sorrow“.

Plačiau papasakok apie savo kaip kūrėjo kelią. Nuo ko jis prasidėjo, per kur ėjo? Kūrybos kelias prasidėjo 2005 metais, tuomet įstojęs į vieną iš Staffordshire‘o dailės ir dizaino mokyklų, gavau priėjimą prie reikiamų įrankių bei turėjau galimybę išmokti naujų technikų. Tarp viso akademinio šlamšto atsirinkau sau naudingą sukauptą patirtį ir tobulinau įgūdžius.

Palaipsniui pradėjau jausti, jog skylu į dvi dalis: tai – socialinis gyvenimas ir žemiški poreikiai bei alternatyvus vidinis mano pasaulis, dominuojamas iliuzijų ir emocijų, įtakotas išgyvenimų ir sukauptos patirties – manojo vidinio „Aš“ konceptas ir jo glaudi sąsaja su kūryba. Tarytum dvi skirtingos asmenybės manyje, dirbančios savo keliais. Todėl sukūriau santrumpą V.D.W.V. (Videl D. W. Velsmord), skirtą pasirašyti po savo asmeniniais darbais, kurie nėra priklausomi nuo komercijos, bendruomenių, žiniasklaidos ar globaliniu problemų.

Kiek albumų esi įrašęs? Ar juos išleido tik Lietuvos leidyklos? Kokiuose projektuose esi dalyvavęs? Šiuo metu yra 15 albumų, įskaitant 3 demo ir du privačius leidinius, bei vienas split‘as.

Lietuvos leidykloms, manau, nebūtų pelninga leisti mano muziką profesionalių CD albumų tiražais. Nepriklausomos leidybos sumetimais esu įkūręs „Lirexilium“, tuo pačiu palikdamas sau teisę spontaniškai nulemti tokius aspektus kaip tiražas ar apipavidalinimas. „Lirexilium“ taipogi naudoju kaip ženklą kai kuriems savo vizualiniams darbams. Esu įkūręs papildomus projektus su savitais konceptais, kurių pagrindiniai – „Loneliness of the Universe Eternal“ bei „Ūžesių potencialai skaldo visumoje“. Šiuo metu taip pat vyksta bendradarbiavimas su Belgijos triukšmadariu Deha (jis žinomas projektuose „Khel“, „Yhdarl“, S.L.O.W. ir kt.), split‘as su ispanu ritualistu „Gate To Void“, ir triguba kolaboracija su „Ignis Divine & Seance 13“. Visi paminėti split‘ai turėtų pasirodyti ritualinio meno namuose „Section XIII•.•COMA“.

Kokias idėjas propaguoji? Destrukciją, Pirmykštį Chaosą, Apokalipsę. Masinį naikinimą – nusistovėjusių tendencijų, religijų, sukurtų ribų, skirtų valdyti ir nulemti žmonių žingsnius.

Mano mintys sutelktos prieš modernųjį pasaulį. Muzikoje tyrinėju garsų įvairovės poveikį žmogaus dvasinei būklei bei organizmui. Nesu linkęs apibrėžti savo pagrindinio projekto konkrečiais muzikiniais žanrais, nes tai būtų pasenę duomenys. Kiekvieno leidinio koncepcija yra unikali ir žanrai neturi įtakos mano kūrybai. Visi mano darbai yra sukaupto negatyvumo perteikimas į kūrybinę formą. Kūryba kaip negatyvumo neutralizacija. Kurį albumą vertini labiausiai? Kurį buvo kurti lengviausia/sunkiausia? Labiausiai vertinu savo privačius leidinius – produktus mirusių akimirkų, nepavaldžius laikui, kontekstui, kritikai. Iki šiol ilgiausiai laiko truko antrojo akto „Nulio teritorijos“ leidinys. Pats „Nulio teritorijos“ konceptas nesibaigia vien antruoju aktu – tai dokumentacija tam tikros siurrealistines vietovės, dominuojamos iliuzija ir grotesku. Tai prilygsta abstrakčiai komos būsenai. Kai aš įrašinėju, izoliuoju save, esu „ne ryšio zonoje“ nuo išorinio pasaulio Mediniame kambaryje esančioje „Nulio teritorijoje“.

Lengviausia kurti buvo demo irašus ir improvizacijas su garsais bei vokalu.

Iš ko semiesi įkvėpimo? Mano įkvėpimas yra visuma. Garsai, vaizdai, įvykiai, visas informacijos srautas, pasiekiantis mane, patirtis ir išgyvenimai, nenustojančios vystytis idėjos bei vizijos. Knygos… Literatūrą atradau kaip gerą įkvėpimo šaltinį. Nesu linkęs vadinti savęs kokių nors konkrečių atlikėjų ar grupių gerbėju. Sarašas mano pamėgtos muzikos ir veikėjų, kuriu darbais žaviuosi, būtų nepaliaujamai ilgas. Galiausiai viskas sueina į tašką, kuomet muzika atspindi mano emocijas, įvykius, atitinka mano išgyvenamą atmosferą, ir tokia muzika man patinka. Jaučiuosi dėkingas šiuolaikiniams pianino klasikams, atnešusiems daugiau gaivos ir žaismingumo skambesiui. Reiškiu pagarbą pogrindžio veikėjams, spjovusiems į žiniasklaidą ir visuomenę. Visokeriopai remiu siurrealizmą, ritualinių improvizacijų išraiškas, musique concrète, garso psichologiją ir simbolizmą muzikoje.

Kokiais instrumentais groji? Tai – programinių įrangų įvairovė, analoginis sintezatorius giliai atmosferai ir ambientiniams pasažams, mano balsas, tam tikru aplinkų garsai (field recordings). Jei ne paslaptis, kokį tikėjimą išpažįsti, kas yra Tavo filosofija, religija? Religijos – tai klaida. Negaliu savęs priskirti kažkokiai religijai ir neišpažįstu jokių konkrečių tikėjimų. Religijos sukurtos manipuliacijai. Vergovei ir vadovavimui. Užuot išpažinti religijų siūlomas iliuzijas, esu linkęs susitelkti ties savęs pažinimu, o tuo pačiu – savo požiūriu ir idėjų plėtimu. Mano „religija“ galima vadinti rinkinį labiausiai mane atitinkančių tikėjimų ir mokymų. Esu mirties entuziastas, nihilistas iš savo natūros. Matau dieviškumą visatoje, bet labiau linkstu prie chaosofijos, kas vėlgi yra priešprieša panteizmui. Man artimos telemos (Aleisterio Crowley sukurtos thelema filosofijos, – M. P.) idėjos, domiuosi Chaoso magija. Kas dėl filosofinės literatūros, niekada nuoširdžiai neturėjau laiko tam.

Kur randi prieglobstį? Kapinaitės (Vingio Parko karių kapinės) – ypatinga vieta, sugėrusi mane daugiau nei kas kitas. Taipogi Žalieji ežerai netoli Vilniaus – brangi man vietovė su savo turininga gamta, nešančia būties gaivą, praturtinančią mano laiką Lietuvoje. Mano juodai baltą fotografiją, susijusią su kelionėmis ir keliones, susijusias su fotografija. Mėgstu keliauti, bet visur kitur Žemėje jaučiuosi kaip „lankytojas prie naujų eksponatų“.

Koks Tavo požiūris į holistinę muziką bei holistinę filosofiją? Ką manai apie sufizmą, budizmą? Terminas „holistinė muzika“ naudojamas ne taip dažnai. Mano požiūriu, visumos garsas egzistavo nuo senovės laikų, kai žmonių dar nebuvo Žemėje. Galbūt tai ne visai muzika, kiek atmosfera. Kažkas įdomaus studijuoti, bet asmeniškai man tikrai ne kasdieniniam klausymui. Holizmo ir vienybės koncepcija, manau, yra utopija moderniame pasaulyje. Žmonės vengia viso ko neigiamo taip stipriai, kad pamiršta savąjį teigiamą „aš“, yra nepajėgūs atrasti ir pažinti tai, kas slypi anapus visąlaik jiems buvusio „blogo“ , „tamsaus“ ir negatyvaus. Užsiskleisti, apriboti save nuo pažinimo, nemąstyti, nereaguoti, nesuprasti – kol tai bus traktuojama‚ „normalumu“ moderniame pasaulyje, tol aš neturiu problemų pripažinti, jog esu „nenormalus“. Visuma niekada nebuvo vien neigiama ar teigiama: mirtis nėra blogesnė už gimimą, būtis nėra geresnė už nebūtį. Tokiu būdu, ribodami save, žmonės negali vadintis aukščiausia intelekto rase. Kolektyvinis rasės intelektas yra naikinamas idiotiškumu ir pramogomis, bet ne savo rasės gerinimu ir tobulinimu.

Dabartinė žmonija… Nematau jai jokios ateities, ir apokaliptinės vizijos taip pat gali būti jaučiamos mano darbuose. Šia visuomenę aš suprantu kaip ligotą, ir nuoširdžiai tikiuosi, jog ne už kalnų tas laikas, kai ji skils. Aš džiaugčiausi stebėdamas išnaikinimo procesą, kadangi matyčiau jame naują pradžią – naujos, stipresnės ir teisingesnės tvarkos pradą.

Tai Tavo didžiausia svajonė? Turiu nemažai svajonių. Kai kurios jų – gana asmeniškos, kitos per daug ambicingos. Norėčiau, jog menas atsiribotų nuo sąvokos „pramoga“ ir taptų įrankiu patiems kūrėjams. Mano menas žengė giliau nei kritika ir toliau nei audiencija. Aš matau meną kaip žingsnį anapus savęs. Mano produktai yra mirusių akimirkų produktai, dominuojami iliuzijų, sulipdyti iš savo bei savo artimųjų sugerto skausmo. Jie prilygsta sėkloms, žemei, kuri sugeria lietaus drėgmę, kad vėliau iš jų išaugtų vaisiai. Mūsų skausmas neišblėstantis – tai energija, įgaunanti savitą pavidalą. Viena iš mano svajonių yra mokyti išlieti visa, kas neigiama savyje, į kūrimą naujos formos, o ne naikinimą jau esančių; neutralizuoti negatyvumą, o ne skatinti, ir pažaboti jį.

Te išmoks likę po mūsų paversti neigiamą teigiamu. Lai taps tai nauja tvarka, ir te atneš ateities kartoms ji gaivą būties.

Kaip vertini dabartinę Lietuvos muzikos situaciją (ir pop, TV šou, ir eksperimentinės)? Ką išskirtum iš mūsų šalies muzikantų, kompozitorių? Nesidomiu nei lietuviška šiuolaikine pop scena, nei pasaulio estrada ar hitais. Muziką klausau atitinkančią mano akimirkas, nuotaikas ir atmosferą. Be atmosferos muzika yra slamštas.

Lietuvoje yra įdomių ambientinių veikėjų, ypač paminėti norėčiau Lauryno Jukonio darbus „Girnų Giesmės“ bei „Oro!Oro!“, projekto Driezhas (Kristijono Lučinsko) muziką. Lietuvos pogrindyje dominuoja stipri Baltijos kraštų etnika, ryšys su pagonybe. Pagirtini projekto „Beprasmybė“ ūžesiai, ir tuo pačiu gaila, jog to Lietuvoje yra mažiausiai. Kita vertus, buvo Danielius Dolskis, kurio dainos žavi mane savo stipria galia perkelti į XX amžiaus pradžią…

Ar dar užsiimi kokiu nors menu be muzikos? Taip, tai – tapyba-dailė, fotografija, vizualieji menai bei grafinis dizainas, kaligrafija. Esant ypatingam įkvėpimui rašau.

Kokie Tavo artimiausi planai? Užbaigtas bendradarbiavimas su Deha – ritualinis ūžesių ambiento albumas. Split‘as su „Gate To Void“ ir kitos kolaboracijos.

Taip pat – 13 trumpų mano rašytų istorijų knyga „The System of Nothingness: I. Layers of Illusion“. 2010 metais – „Loneliness of the Universe Eternal“ trečias albumas „•Void O•“. Trumpi išgyvenimai abstrakčioje komoje išvydo pasaulį profesionaliai spausdintoje knygoje su pridėtu CD „Nulio Teritorija: Abišalinė Zona“ 2010-ųjų rudenį. Nuo 2009 metu daug mano darbai gerokai pasikeitė, naujos idėjos ir konceptai įgavo materialų pavidalą. Pavyzdžiui, nesenai uzbaigtas pilnai realizuotas projekto :Gulaggh: (www.discogs.com/artist/Gulaggh) ploksteles "Vorkuta" konceptas. Ties jo gamyba dirbau 9 mėnesius.

Brolių gudų muzikos štrichai

Muzika ir politika beveik visada glaudžiai siejasi ir viena kitą veikia. Įprasta manyti, kad „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusijos Respublika – nedraugiška šalis, kurioje cenzūra tiek įsikerojusi, kad niekas nedrįsta nė cyptelėti. Šiuo stereotipu vadovavausi ir aš. Tačiau tik iki tol, kol nesužinojau, kokia turtinga baltarusių muzika.

Ляпис Трубецкой koncertų žemėlapis. www.lyapis.com nuotr.

Dabar 9,85 mln. gyventojų turinti Baltarusija, kaip daugelis žinome iš istorijos, anksčiau buvo vadinama Gudija. VII–VI a. pr. Kr., pasak archeologės ir mitologės Marijos Gimbutienės, pietų Baltarusijos teritorijoje susiformavo baltiška Milogrado kultūra (kiti tyrinėtojai ją laiko slaviška). VIII–IX a. susiformavo baltarusių etnoso pagrindas – krivičių, dregovičių, radimičių gentys, atsikėlusios į baltų (jotvingių, Dniepro baltų) žemes. IX–XII a. susiformavo ir išaugo faktiškai nuo Kijevo Rusios nepriklausoma Polocko kunigaikštystė. Nuo XII a. pab. iki XVIII a. pab. ištisus 600 metų egzistavusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) apėmė ir visą dabartinę Baltarusiją. Rusinų gyvenamos teritorijos užėmė didžiąją dalį valstybės, todėl Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė vadintis ir Rusios valdovais. Iki 1569 m. didžioji dalis LKD oficialių dokumentų buvo rašoma gudų kalba. 1795 m. Rusija galutinai atėmė beveik visas baltarusiškas žemes (išskyrus Balstogę, kuri atiteko Prūsijai) ir uždraudė lotynišką raidyną. Tačiau baltarusiai broliškai dalyvavo 1863 m. sukilime, o 1905 m. kartu su lietuviais atgavo galimybę kalbėti ir rašyti savo kalba. 1918 m. kovo 25 d. Visos Baltarusijos kongresas paskelbė nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką (ji nebuvo komunistinė, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo), kuri egzistavo tik iki 1919 m. sausio 5 d. sovietinės okupacijos. Vasario 27 d. įkurta Lietuvos ir Baltarusijos SSR, arba Litbelas, egzistavęs iki 1920 metų. 1922 m. Baltarusija tapo Sovietų Sąjungos dalimi. 1991 m. rugpjūčio 25 d. atkurta Baltarusijos Respublika. Nuo 1994 m. liepos Baltarusijai vadovauja A. Lukašenka.

Beje, baltarusių (gudų) kalba (белару̃ская мо̃ва) – viena iš trijų rytų slavų (rusų, ukrainiečių, baltarusių) kalbų (tiesa, yra dar rusinų kalba, kai kurių tyrinėtojų laikoma ukrainiečių kalbos tarme). Ja kalba apie 9 milijonai žmonių. Iš visų slavų kalbų baltarusių kalba turi daugiausia lituanizmų ir kitų baltų kalbų skolinių. Anksčiau buvo naudojama lotyniška abėcėlė lacinka (лацінка), kurioje buvo lietuvių ir lenkų rašto elementų; vėliau ji pakeista kirilica. Lacinką kartais naudoja išeivijos baltarusiai. Gudais (kildinama iš indoeuropiečių prokalbės žodžio *ghudos) lietuviai baltarusius vadina nuo seno. Simonas Daukantas, vėliau – Kazimieras Būga, Zigmas Zinkevičius siejo gudų etnonimo kilmę su gotais, šį savivardį vartojusiais bent iki IV–V amžiaus.

Baltarusių muzika turi gilias tradicijas. Jos siekia LDK laikus. Beje, dabar LDK muziką atkuria 1999 m. Homelio (Gomelio) mieste susibūręs viduramžių folk (medieval folk) kolektyvas „Stary Olsa“ („Стары Ольса“), pavadintas Mahiliovo (Mogiliovo) srityje esančios Olsos upės vardu. Šios grupės nariai save vadina litvinais, šlovina LDK, ypač gerbia Vytautą Didįjį, yra sukūrę ne vieną jam skirtą dainą, lankėsi Lietuvoje. „Senoji muzika turi tokios energijos, kokią labai retai aptiksi šiuolaikinėje popmuzikoje, – pokalbyje su šio straipsnio autoriumi yra sakęs vienas grupės narių Alesas Čiumakovas. – „Stary Olsa“ muziką atlieka originaliais, senoviniais instrumentais, kai kurie jų yra pasigaminti mūsų pačių, kiti – pirkti. Dabartinės valstybės Baltarusija ir Lietuva – istoriškai bei geografiškai priklauso vienam arealui. Baltarusijoje gyveno vien baltų gentys, kol neatėjo slavai. Ir daugelis tradicinės baltarusių bei lietuvių kultūros bruožų – absoliučiai identiški. Tai galima pastebėti, analizuodami baltarusių ir lietuvių baladžių temas. Palyginti su kitomis tautomis, baltarusių ir lietuvių folkloras yra labiausiai panašus. Vienintelis dalykas, kuris mus skiria, yra skirtingas istorinis pastarųjų dviejų šimtmečių kelias. Taigi turime bendrą praeitį, bendrą ateitį ir skirtingą dabartį.“

Nuo 2005 m. A. Lukašenkos įsakymu 75 proc. visos per Baltarusijos radijo stotis transliuojamos muzikos turi būti baltarusiška. Sovietiniais laikais bene geriausiai žinoma baltarusių grupė buvo 1969 m. įkurta „Pesniary“ (1969–1970 m. ji vadinosi „Liavony“, paskui – „Pesniary“). Šis estradinės muzikos kolektyvas iširo 2003 m., mirus jo įkūrėjui Uladzimirui (Vladimirui) Muliavinui. Iš senųjų estradinės muzikos grupių dar gerai žinomos „Verasy“ (įkurta 1971 m.), „Siabry“ (1974). Roko muzika Baltarusijoje atsirado 1980–1990 m. Jos pradininkės – grupės „Mroja“ (1981; 1994 m. pervardinta į N.R.M., „Niezaležnaja Respublika Mroja“, vadinama populiariausia šalyje roko grupe; jos tekstai – dažnai politiniai, nesutampantys su A. Lukašenkos pozicija), „Žygimont Vaza“ (1987), „Miascovy Čas“ (1987), „Ulis“ (1988), „Neuro Dubel“ (1989), „Krama“ (1991), „Novaje Nieba“ (1991), „Palac“ (1992). Taip pat žinomos baltarusiško roko grupės „TT-34“, „Little Blues Band“, „The Stoks“, „Tornado“, „5 Diez“, „BeZ bileta“ ir kt.

Be abejo, negalima nepaminėti ir Baltarusijoje gimusio dainininko Boriso Moisejevo, dabar Rusijoje gyvenančios kultinės roko grupės „Bi-2“ (1988 m. ji įkurta Babruiske), nenustygstančių vietoje ska- punk dievukų „Lyapis Trubetskoy“ (1990 m. įkurta Minske), oi! stiliaus pankų „Mister X“ (2002), neofolko kūrėjų „Kriwi“ (1996), žymiausių reperių „Udar Bandy“ ir Ё.Б.Т.В.О.Ю.М.А.Т.Ь. (1995), Lietuvoje gerai žinomų metalistų „Gods Tower“ (1989).

1990 m. liepos 13–15 d. Lenkijos teritorijoje, netoli Baltarusijos sienos esančiame Borako miške prie Gródeko miestelio surengtas pirmasis Baltarusijoje roko festivalis „Basóvišča“, vykstantis iki šiol. 2006 m. jame pirmąsyk apsilankė lietuvių rokeriai IR. 2007 m. rugpjūtį Norviliškėse, šalia Baltarusijos sienos, Lietuva surengė pirmąjį tarptautinį muzikos festivalį „B2gether“. Nuo 2004 m. Baltarusija dalyvauja „Eurovizijoje“ (nuo 2003 m. – „Vaikų Eurovizijoje“). Dar 1992 m. rusų dainininkės Alos Pugačiovos iniciatyva Vitebske pradėtas rengti festivalis „Slavianski Bazar“, kurio nugalėtoju 2008 m. tapo Donatas Montvidas.

Tiesa, dėl laisvės apribojimų daugelis baltarusiško roko grupių savo dainas įrašo Rusijoje ar kitose užsienio šalyse. Muzikologai Maya Medich ir Lemezas Lovas pareiškė, kad „nepriklausomos muzikos kūrimas Baltarusijoje – vis pavojingesnis, rizikingesnis dėl Baltarusijos vyriausybės spaudimo „neoficialiems“ muzikantams“. Vis dėlto nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai kūrybos laisvė brolių gudų žemėje taip varžoma.

Daugelis Baltarusijos grupių Vakaruose nežinomos

Bene geriausiai į šį ir kitus klausimus, susijusius su Baltarusijos muzika, galėtų atsakyti žymus šios šalies menininkas – itin produktyvus elektroninės ir eksperimentinės muzikos kūrėjas, renginių organizatorius VLADISLAVAS BUBENAS (www.buben-info.narod.ru). Papasakokite apie Baltarusijos muzikinę sceną. Kokia ji? Gana įvairi. Yra įvairiausių muzikinių stilių ir krypčių. Deja, daugelis Baltarusijos grupių nežinomos Vakaruose, nes jos gana pasyviai reklamuojasi. Tiesa, kai kurios grupės dabar tai daro internete, pasitelkdamos mp3. Dar visai neseniai Baltarusijoje buvo populiari metalo muzika. Buvo rengiama daug jos koncertų, atvykdavo koncertuoti žymios metalo grupės iš užsienio. Apie metalą buvo leidžiami keli žurnalai, rengiamos radijo laidos. Dabar situacija pasikeitė. Daugelis metalo muzikantų susidomėjo kitais žanrais: jie pradėjo domėtis gotikine ir industrial muzika. Baltarusijoje taip pat populiarūs ir šie stiliai: techno, house, easy listening, d’n’b’, break beat, ambient, jungle, synthpop ir kiti. Kokios grupės dabar populiariausios Baltarusijoje? Kaip ir daugelyje šalių, tai – įvairių rūšių popmuzika. Turime ir grupių, kurios kuria tikrai originalią alternatyviojo roko muziką. Metalo scenoje žymiausi – „Gods Tower“. Deja, ši grupė nebegroja. Mirė vienas jos narys. (Dėl grupės dainų kompozitoriaus, nesugebėjusio kovoti su alkoholizmu, gitaristo Aleksandro Urakovo mirties grupė iširo 2002 m.; A. Urakovas mirė 2003-iaisiais, – M. P.) Ši grupė kūrė tikrai įdomią muziką. „Gods Tower“ populiarūs ne tik Baltarusijoje, bet ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Taip pat populiari ir etninės muzikos grupė „Troica“, 1996 m. įkurta multiinstrumentalisto Ivano Kirčiuko.

Įdomiausios Baltarusijos industrial ir postindustrial muzikos grupės – „Satans Braten“, „StereoN“, „Alex Coostoff“, „Roomdark“, „Spit it out“, eksperimentinės, ambient – „I-dex“, „Plesk“, „Pavel“, improvizacinės – „Knyaz Myshkin“, „Drum Ecstasy“, „Sun & Flowers“, „Barfly’s Dreams“, „Nagual“, gothic rock – „Prophetic Dream“, „Dromos“, synthpop – „Valik Grishko“, „Strik Kot“, „Logika Metro“, „Anonimka“, techno – „Energan“, „Minor Scene“, field recordings (eksperimentinės muzikos rūšis, kai naudojami įvairūs aplinkos garsai, – M. P.) – „Aortha“. Taip pat yra grupių, kurios jau seniai groja tradicinį roką – N.R.M., „Krama“, „Ulis“, „Žygimont Vaza“. Įvairūs žmonės mėgsta įvairią muziką. Popmuzikos vakarėliuose karaliauja minimal techno, r’n’b, techno, house ir kt. Paaugliai mėgsta emo, metalą, repą. Studentai – elektroninę muziką (d’n’b, break beat, jungle), taip pat labiau eksperimentinį techno. Yra ir auditorija, mėgstanti industrial, break core, gothic rock. Tačiau eksperimentine muzika Baltarusijoje domisi išties nedaug žmonių.

Ar alternatyviosios muzikos grupės susibūrusios daugiausia Minske, ar ir mažesniuose miestuose? Įdomių grupių esama įvairiuose Baltarusijos regionuose. Ypač – Gomelio, Polocko, Vitebsko, Mogiliovo, Bresto, Grodno miestuose. Bėda ta, kad mažuose miestuose, kuriuose irgi yra muzikantų, nėra galimybės normaliai reklamuotis per radiją ir televiziją. Tačiau dabar kai kurie aktyvūs žmonės bando sukurti internetinius resursus, skirtus vietinėms grupėms. Rengiami koncertai, festivaliai. Jų kokybė vis gerėja, renginiai tampa profesionalesni. Neseniai Baltarusijoje surengtas eksperimentinės muzikos festivalis, kuriame dalyvavo ir užsienio svečiai. Lietuvoje buvo skelbiama, kad tai – pirmasis tokio tipo renginys. Tikrai ne. Baltarusijos eksperimentinės muzikos, poezijos ir performansų festivalis, pavadintas „Neformat“, rengiamas nuo 1999 metų. Taip pat rengiami festivaliai „In Touch“ ir „Unsound“. Pastarasis neseniai vyko įvairiuose Minsko klubuose. Jame dalyvavo muzikantai iš Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Čekijos, Švedijos, JAV, Austrijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Italijos.

Papasakokite apie savo muziką. Esate žinomas daugybe slapyvardžių – Buben, Prus, Zeroism, Donald Dark, Ego, Zhraja, Manstappz, Kein, Shamaniac, Over Voltage, Bolshevik, Perpetual Deathic, Skvarka, Criminal Chromosome, I Me Mine, Bachus, Panie Kahanku ir kt. Jūsų diskografijoje – dešimtys įvairiausių albumų! Jau seniai kuriu muziką underground scenoje. Pradėjau punk-hardcore grupėje „Barfly’s Dreams“ 1995 metais. Sugrojome daug koncertų, sukūrėme du albumus. Tada dalyvavau projektuose „Fat Not Dead“ (electro industrial), „Bachus“ (post-black, gothic rock), „I Me Mine“, „Shamaniac“, „Overvoltage“, „Panie Kahanku“, „Ego“, „Donald Dark“. Šiuose projektuose kūriau įvairiausių stilių muziką – industrial, noise, break core, ambient, E.B.M. ir kt. Pradėjau dirbti prie solo projekto „Buben“. Kas labiausiai Jus įkvepia kurti? Muzika, kaip ir kita kūryba, – socialinis dalykas. Viskas, kas supa mane, daro įtaką. Man svarbu bendrauti su įdomiais žmonėmis, svarbios ir kelionės. Esu koncertavęs Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Moldovoje. Tai labai praplėtė mano akiratį.

Kokia Jūsų kuriamos, tokios įvairialypės muzikos filosofija? Kiekvienas naujas albumas – naujas mano gyvenimo ir darbo periodas. Kiekviena kompozicija susijusi su mano subjektyviomis emocijomis. Mano muzika – visiškai individuali, tai – aktualioji muzika. Kai kuriuose projektuose ir albumuose reaguoju į politinius, socialinius įvykius.

Vietinėje muzikos televizijoje MTV vedu laidą apie alternatyviąją elektroninę muziką „Kvietėte elektrikus?“ Septynerius metus vedžiau pirmąją radijo laidą Baltarusijoje, skirtą alternatyviajai muzikai, pavadintą „Prarastasis pasaulis“ („Lost World“). Tuo pačiu pavadinimu esu įkūręs ir internetinį žurnalą bei leidyklą. Mano albumus yra išleidusios Jungtinės Karalystės, JAV, Australijos, Norvegijos, Prancūzijos, Lenkijos, Kanados, Nyderlandų, Vengrijos, Singapūro, Rusijos, Čekijos, Ukrainos ir Baltarusijos leidyklos.

Recenzija: „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“

Keistokas, bet smagus įvykis: Kultūros ministerijos bei LATGA-A paremta, 2012 m. rugsėjį pasirodė eksperimentinės muzikos kompaktinė plokštelė „Lietuvos garso menas / Lithuanian sound art“, skirta ne pardavimui, o reprezentacijai. Teigiama, kad jos išleistas net 1001 egzempliorius (daugelio eksperimentinės muzikos leidinių tiražai neviršija 50-300 egz.). Ar tai reiškia, kad kadaise undergroundine buvusi eksperimentinė muzika tapo valstybės pripažinta?

Pradėti reikėtų nuo gerų žodžių, o baigti kritika. Manau, taip elgtis būtų padoru. Taigi vardijam kompaktinės plokštelės nuopelnus: estetiška (digipack), jos fotografija su katinu pasirūpino vienas iš CD bendraautorių Audrius Šimkūnas (SALA), dizainą kūrė Donatas Juodišius, tekstus apie muzikantus rašė Jurijus Dobriakovas, o idėjos autorius ir leidinio sudarytojas – gintas k (Gintas Kraptavičius). Visi šie vardai, besidomintiems "garso meno" (galime vadinti tai eksperimentine, elektroakustine muzika, field recordings‘ais – lauko įrašais) raida Lietuvoje, pažįstami. Rinkinyje – dešimt kūrinių, kuriuos sukūrė dešimt autorių. Tai – jau minėti gintas k ir A. Šimkūnas, taip pat (vardiju nuo leidinio pradžios) Andrius Rugys (PB8), Antanas Dombrovskij („Betoniniai Triušiai“), audio_z (Tautvydas Bajarkevičius), Vytautas V. Jurgutis, Lina Lapelytė, Arturas Bumšteinas, Antanas Jasenka, ad_OS (Tomas Grunskis). Kompozicijų trukmė labai skirtinga: asmeniškai man norėjosi kur kas ilgesnės SALA kompozicijos „fermentacija“, kuri truko vos 2 minutes. A. Šimkūnas pastaruosius kelerius metus išsiskiria Lietuvoje (žinomas ir užsienyje) savo įdomiais gamtos ir kitokių garsų įrašinėjamais, savita garso ekologija. SALA kadaise, prieš 20 metų ir vėliau, grojo ritualinę, industrial, dark ambient muziką, dabar žaidžiama su kontaktiniais mikrofonais.

Ilgiausias kūrinys – audio_z „bits pieces and so far beyond“, trunkantis 12 minučių, pasirodo besąs tik kažkokio didesnio kūrinio ištrauka ir, atvirai kalbant, pabosta. Į ausis krenta tai, kad albumas darosi vis įdomesnis, kuo toliau klausai. Po pirmų trijų kūrinių kompaktinę plokštelę kartais norisi išjungti. A. Rugio (jo kūrinyje įdomu tai, kad jis įrašytas valtyje, kurią irkluoja Rytis Saladžius) ir A. Dombrovskij bei T. Bajarkevičiaus eksperimentai šaižūs, įdomūs nebent jiems patiems. Tačiau jau nuo ketvirtos kompozicijos darosi įdomiau: nenuostabu – nenuspėjamas akademinį išsilavinimą turintis V. V. Jurgutis savo 8 minučių „Hi Fi“ priveda klausytoją iki ekstazės, grodamas kažką artimo noise stilistikai. Darosi įdomu, atmosfera kaista: L. Lapelytė (kūrinys paremtas įrašais, darytais Pietų Afrikos Respublikoje) bei A. Bumšteinas (fiktyvi radijo laida, sergantiems nemiga) irgi neatsilieka savo išradingumu. Gintas K (čia prisistatantis kaip gintas k) įkomponavo savo kūrinį „Blind man tales2“, laimėjusį pagrindinį 2010 m. Ispanijoje vykusio 2-ojo tarptautinio garso meno konkurso „Broadcasting Art“ apdovanojimą. Gal sudarytojui ir nederėtų pačiam afišuotis, tačiau kompozicija verta grieko, tai – kelionė aklo žmogaus pasakojimais. A. Jasenkos pirmosios elektroninės kompozicijos sukurtos dar 1992 metais su paprasta įranga, nuo 2000-ųjų imtos naudoti cut-off ir mix-up technikos. Tai – unikalus menininkas, kurio tokios muzikos mėgėjams pristatinėti plačiau nereikia. Albumą užbaigia beveik 10 minučių kompozicija „Analog underWAVE“ (T. Grunskis arba ad_OS – architektas, plėtojantis audiorecycling koncepciją) ir jau minėtas SALA kūrinys „fermentacija“, kuris, mano nuomone, yra brandžiausias rinkinyje. Bendra išvada: leidinys geras, reikalingas, įdomus, skaniai klausosi, nors iš pradžių įsivažiuoti į jį sunkoka ir nuobodoka.

Kokia šio rinkinio koncepcija? Iš esmės, kaip pripažino pats G. Kraptavičius, tai – jo asmeninis požiūris į Lietuvos garso meną.

Žiupsnis kritikos ar tiesiog pastabų. Pripažįstu, jog subjektyvumas yra gerai, ypač mene, tačiau skambus pavadinimas „Lietuvos garso muzika“ neatspindi tikrovės. Tai – „Lietuvos garso muzika pagal Gintą Kraptavičių“ (beje, visai neblogas pavadinimas būtų gavęsis). Pasigedau Dariaus Čiutos („NAJ“) kūrinio, tokių žinomų eksperimentininkų kaip Jaras Ramūnas („Echidna Aukštyn“, „Endiche Vis.Sat“), „Maldur Atai“, „Girnų Giesmės“ kūrybos. Galbūt tam tikra priklausomybė nuo kultmino įpareigojo G. Kraptavičių rinktis būtent šiuos autorius? Kai paklausiau jo, ar buvo kažkoks konkursas, kurio metu jis kaip sudarytojas pasirinko dešimt, jo manymu, geriausių kūrinių, sudarytojas tai paneigė. Ką gi, tai jo valia. Dar norėčiau prisikabinti prie paties termino „garso menas“, kurio koncepciją bandyta išaiškinti ant paskutiniojo leidinio viršelio (kiek nusikalbėta - prie ko čia "plačiai atverti langai"?). Iš esmės nesuprantu, ką jis reiškia. Jei spiriu koja į varpą ir jis (ne ji) gaudžia, o paskui šio garso įrašą panaudoju apdorodamas visokiausiomis ultramoderniomis mašinomis, - ar tai „garso menas“? A. Šimkūnas įrašinėja tik gyvus garsus (čia – giros fermentacijos procesą), galbūt paskui kiek juos pakoreguodamas, tačiau ne itin nutoldamas nuo realybės. Kai kurie kūrėjai naudoja sintezę tarp įvairiausių – kompiuterinių ir gyvų - garsų, kiti „groja“ tik kompiuterinėmis programomis. Ar visa tai turi bendrą vardiklį?

8 balai iš 10. Antroji dalis, kuri, tikėkimės, bus, turi kur pasitempti.

Smogiamoji jėga iš Lietuvos – „Maldur Atai“

Vienas labiausiai lauktų albumų šiemet. „Maldur Atai“ sugeba maloniai nustebinti. Nors grupės nariai kratosi bet kokio mistikos šydo, bet koks toks kratymasis juos padaro tik dar labiau mistiškesniais. 7-ajame (tiksliau, ketvirtajame CD, be kurio 2010-2012 metais – grupė produktyvi - dar išleistos trys plokštelės) albume „Borgata“ matome ne tik, kaip visuomet, estetišką „Autarkeia“ dizainą (iškilioji grafika, įdomūs viršeliai, golden CD), bet ir itin brandžią muziką.

„Maldur Atai“ jau pasiekė pasaulinį lygį. Tiesą sakant, tą patį sakiau sau išgirdęs ir pirmąjį jų albumą, tačiau dabar branda akivaizdi. Melomanams priminsiu, kad „Autarkeia“ išleido tris MA plokšteles – „Holy Grief“, „Patrols of Paradise“ ir „Alarm / Valhalla“ (visos 2010 m.) bei keturis CD – „Vermin“ (2010), „Checkpoint“ (2010), „Verger“ (2011), o ką tik pasirodė „Borgata“. Tiražas – tik 300 egzempliorių.

Kaip visuomet, kūrėjai nestokoja fantazijos (istoriją apie albumo sukūrimą žiūrėkite kiek žemiau). Kas džiugina – naudojama daugiau semplų, kuriuose kalba žmonės (įvairiomis kalbomis – anglų, italų etc.). Vietomis semplai primena King Diamond kūrybą (tai tikriausiai semplai iš filmo „Omen“). Tačiau albumas semplais neperkrautas. Tai – tikras industrial, dark ambient šedevras, kurį ne tik negėda pristatyti kaip „Lietuvos muzikantų darbą“, bet ir galima drąsiai eksponuoti pasaulinėse industrialistų mugėse.

Kas dar įsiminė? Albumas konceptualus ne tik idėja (pažvelkite į kūrinių pavadinimus – jų net 14). Muzika stipri, vežanti, smogianti per makaulę ir turinti labai galingo potencialo. Keletą kartų perklausiau, o man negana. Su manimi retai taip būna.

Tiesiog imkit ir klausykit. Ir mėgaukitės kiekvienu garsu.

**

Kaina: 40 Lt / 12 EUR 1975-ųjų lapkričio 2 dieną, prie Romos, Ostijos paplūdimyje, buvo įvykdyta šiurpi žmogžudystė. Automobilis pervažiavo vyrą, po to grižęs pervažiavo jį antrą kartą. Vyro vardas ir pavardė - Pier Paolo Pasolini. Žudikas buvo surastas ir savo kaltę pripažino, tačiau vėliau pareiškė, jog prisipažinti buvo priverstas, nes jam buvo grasinama, kad neprisipažinus bus išžudyta jo šeima. Grasino, žinoma, policininkai, bet kadangi viskas viešumon iškilo tik po kelerių metų, byla atnaujinta nebuvo, o daugelis garsaus visuomenininko, poeto, eseisto, kino režisieriaus mirtį susiejo su jo pastatytu šokiruojančiu filmu „Salo, arba 120 Sodomos dienų”. Vienas Pier Paolo draugas pareiškė, kad į Ostijos paplūdimį Pier Paolo nuvažiavo susitikti su nepažįstamaisiais, kurie buvo pavogę filmo „Salo“ scenarijaus fragmentus. Kruvini scenarijaus fragmentai buvo rasti nužudyto režisieriaus švarko kišenėje. Tiksliau, tai buvo scenarijaus aplankas ir keli sukruvinti puslapiai. Bylą tyrė trijų seklių komanda. Tyrimo metu atsitiko keistas dalykas. Vienas iš seklių tyrė visiškai kitokią nužudymo versiją nei kiti du. Jis apie tai prasitarė žurnalistams. Jo ištarta frazė buvo tokia: „Viskas gerokai painiau, nei kažkas tai bando pateikti“. Už informacijos paskleidimą vadovybė jį nušalino nuo tyrimo, o vėliau tyrėjas dingo be žinios. Po to ši istorija viešojoje erdvėje nutilo. Po penkiolikos metų režisieriaus draugas Sergio Citti vienam biografui, žurnalistui prasitarė, jog niekas, išskyrus jį, negali atskleisti tikrų režisieriaus mirties aplinkybių. Jis prasitarė, jog po Paolo mirties jį aplankė nepažįstamasis ir prisistatė žmogumi, kuris tyrė režisieriaus žmogžudystę. Jis buvo labai sunerimęs, perdavė kažkokius užrašus ir pasakė, kad čia yra apie tai, dėl ko Paolo buvo nužudytas. Daugiau nieko nepasakęs, vyras jį paliko. Sergio po to matė žinių laidoje to vyro nuotrauką. Buvo pranešimas, jog dingo policijos karininkas. Sergio išsigandęs perskaitė užrašus. Tai buvo iš dienoraščio išplėšti puslapiai, kuriuose nepažįstamasis prisistatė kaip specialios komisijos, tyrusios režisieriaus Pasolini mirties aplinkybes, pareigūnas. Jis buvo iškviestas apžiūrėti kūno įvykio vietoje. Paolo švarko kišenėje jis rado aplanką. Dalis puslapių buvo įšplėšta, dalis permirkę krauju. Ant aplanko didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Fatimos trečioji paslaptis“. Aplanko viduryje buvo įskaitomas teksto fragmentas: „Atneškite man vyno, La Popessa. Tuojau, mano pone“. Vėliau tekstą nutraukia kraujo dėmė, ištepusi pusę puslapio su neperskaitomomis raidėmis. Po to vėl matosi teksto fragmentas: „Popiežius Pijus XII pasijunta blogai. Jam pradeda trūkti oro. Jis bando sėstis, nuleidžia kojas iš lovos ant grindų, bet atsistoti jam pritrūksta jėgų. La Popessa užpučia žvakes ir išeidama iš popiežiaus miegamojo uždaro duris“. Toliau matėsi, jog buvo išplėšta daug puslapių. Po to - dar vienas teksto fragmentas. Scena Nr. 57. „Popiežiaus mirties vietoje buvo siaubinga smarvė, o popiežiaus veidas buvo siaubingai praradęs gyvumo spalvą. Aš, būdamas gydytojas, atpažinau klasikinius Borgios taurės simptomus“. Daugiau teksto nebuvo. Kiti puslapiai buvo išplėšti, paliktas tik paskutinis. PASKUTINIS puslapis buvo tuščias. Įvykio vietoje, atsimenu, pagalvojau, jog kažkas labai skubėjo ir kažkam labai rūpėjo, kad niekas to aplanko turinio nepamatytų. Sergio perskaitė visą detektyvo dienoraštį. Jis suprato, apie kokį aplanką buvo rašoma. Paolo buvo užsiminęs, kad šokas, kurį sukėlė filmas „Salo“, yra visiški niekai, palyginus su tuo šoku, kurį sukels naujas jo filmas. To naujo filmo pavadinimas buvo „Trečioji Fatimos paslaptis“. Jis dar prasitarė, kad filmo scenarijus apima ne tik praeitį, bet ir ateitį. O tai, kas filme vaizduojama kaip praeitis, įvyko tikrovėje, tačiau pagal tai žiūrovai supras, koks siaubas jų visų laukia ateityje. Sergio užsiminė, jog Paolo, kai Sergio jį matė paskutinį kartą, važiavo su kažkuo į labai svarbų susitikimą ir prieš užtrenkdmas duris mirktelėjęs pasakė keistą frazę: „Atsimink, šėtonas atsisėdo į Vatikano sostą 1972-aisiais“. Kitą dieną Sergio’iui paskambino iš policijos ir pranešė siaubingą naujieną. Paolo žiauriai nužudytas. Paprašė atvykti atpažinti kūną. Tai buvo Paolo. Po to jo klausinėjo, kada paskutinį kartą matė Paolo ir apie paskutinio susitikimo detales. Sergio taip pat papasakojo biografui žurnalistui kitas dingusio detektyvo dienoraščio puslapių detales ir tai, ką atsiminė iš reportažų per televiziją. Buvo sakoma, jog detektyvo namuose nieko neįprasto rasta nebuvo. Daiktai buvo savo vietose. Rūbai buvo spintose ir stalčiuose, taip pat rasta pinigų, tad buvo daroma prielaida, jog detektyvas niekur nėra išvykęs. Vienintelė keista aplinkybė - ant staliuko atverstas jo dienoraštis. Visi puslapiai buvo išplėšti, išskyrus paskutinį, kuris buvo tuščias. Šalia dienoraščio buvo išpilta stiklinė vandens, kas galbūt išdavė susijaudinimo ar dramos sceną. Sergio įtarė, jog nepažįstamasis ir buvo detektyvas, o padriki puslapiai yra būtent iš to dienoraščio. Išplėštuose puslapiuose detektyvas fiksavo savo pastebėjimus ir prielaidas, o taip pat kitas įdomias ir svarbias bylos tyrimo detales. Jis rašė, jog užsikabino už režisieriaus švarko kišenėje rasto scenarijaus pavadinimo „Trečioji Fatimos paslaptis“. Jis tyrė, ar žmogžudystė yra kažkaip susijusi su scenarijumi. Pagalbos jis kreipėsi į Vatikano kuriją. Didžiuliame oficialiame rašte paprašė suteikti daugiau informacijos apie trečiąjį Fatimos stebuklą, nes jis įtarė, jog tai gali būti susiję su garsaus režisieriaus žmogžudyste. Oficialus atsakymas buvo trumpas. „Labai užjaučiame dėl garsaus režisieriaus mirties, bet komentuoti apvaizdos paslapčių nesame kompetetingi. Tai aukštesnė tikrovė, nepavaldi mirtingiesiems“. Pasirašė Vatikano kurijos galva, trečias žmogus pagal rangą Vatikane - Paulius Marcinkus. Vėliau detektyvas gavo anoniminį laišką nuo neprisistačiusio žmogaus iš Vatikano. Ant blanko buvo Vatikano vandens ženklai. Jame buvo parašyta: „Man yra žinoma apie jūsų dokumentą. Jei norite sužinoti daugiau, atvykite į nurodytą apleistą bažnyčią nurodytu laiku“. Detektyvas nuvyko į susitikimo vietą, tamsioje apleisto kaimo vietovėje, vynuogynų apsuptyje. Bažnyčioje nebuvo išorinių durų, tik akmeninė arka, ir ji atrodė apleista ar restauruojama. Tyliai atėjęs prie dulkių nugultos sakyklos, jis paklausė, ar čia kas nors yra? Iš sakyklos jį tyliai pakvietė prieiti arčiau. Žmogus, buvęs joje, iškėlė sąlygą, jog atskleis jam žinomą informaciją tik tokiu atveju, jei detektyvas neprašys atskleisti jo tapatybės. Detektyvas sutiko. Tada žmogus sakykloje jam atskleidė įdomių dalykų, kurie jam buvo žinomi apie trečiąją Fatimos paslaptį. Pasaulyje yra labai galinga jėga, interesų grupė, kuri žino senąją Tibeto pranašystę apie maldur atai kulto sugrįžimą. Jie nenori, kad kultas sugrįžtų ir su juo būtų atverta tiesa. Tos jėgos sukūrė slaptą planą, kaip užimti Vatikaną ir užbėgti už akių Mesijo atėjimui. Tai apėmė ilgalaikę strategiją, eliminuojant baltuosius popiežius, pakeičiant juos juodaisiais iš jėzuitų ordino generolų tarpo. Ypač slaptame dokumente buvo pranešta, jog į žemę yra atsiustas labai galingas gaivalas - vaikas, kuris turės užimti ypatingą vietą įtakos sferose, ir jis koordinuos bei valdys visos planetos politines, karines ir šešėlines jėgas, besipriešinančias išlaisvinančio Mesijo atėjimui. Tos slaptos įtakos sferos agentai kaip galimą Mesiją laiko maldur atai kultą, apie kurį bylojo Nepalo legenda. Yra manoma, jog trečiajame Fatimos apreiškime buvo regimas vyras su balta popiežiaus sutana. Vaikai, Fatimoje regėję viziją, buvo labai išsigandę. Jie pasakė, jog vizijoje buvo dar vienas juodai apsirengęs vyras, labai didelis, kaip gorila. Vyras su balta sutana buvo su labai baltu veidu. Jis nieko nepasakė. Jam iš burnos bėgo putos. Juodasis didysis vyras vizijoje vaikams ištarė: „Aš įžengsiu kaip mažas vaikas lygiai po penkerių metų, nuimsiu šventus antspaudus ir paruošiu pasaulį žvėries atėjimui. Ir atvykęs pas jus pelnysiu pasaulio galingiausiųjų pasitikėjimą“. Vaikai stėro nuo didžiojo vyro veido kraupumo. Jie jį pavadino „Gorila“. Dar daug metų po vizijos vaikai sapnavo tą baisų vyrą ir per miegus šaukdavo „Gorila“, „Gorila“, „Gorila“. Vyras sakykloje pasakė, kad tikėtina, jog maldur atai kulto adeptai atsiuntė pavojaus ženklą iš kitos dimensijos. Tikėtina, jog Fatimos trečioji paslaptis buvo žmonijos kraupaus scenarijaus įspėjimas. Žmogus taip pat pasakė, jog, stebint kas vyksta Vatikane per paskutinius dešimtmečius, galima atrasti labai daug to, kas buvo pranešta Fatimoje. Lemtingi visam šventajam sostui buvo 1972–ieji. Jis nekomentavo, kas būtent atsitiko ir patarė paskaityti spaudą. Tų įvykių buvo pilni laikraščiai. Kalba sukosi apie kelis žmones, susijusius su iliuminatais, mafija, Vatikanu, NATO, sionistais, kokainu, bankais. Biografas žurnalistas paklausė Sergio ar jis įtaria, jog Paolo buvo nužudytas, nes iš kažkur gavo informacijos apie antgamtinių jėgų pranašautą pasaulinį sąmokslą ir jo pagrindu parašė scenarijų filmui? Sergio pasakė, jog Paolo visada slėpdavo tiek savo kūrybinius sumanymus, tiek savo meilužius, kurių tarpe, tikėtina, buvo ir religinių veikėjų, priklausiusių Vatikanui. Tačiau akivaizdu, jog viskas tikrai įvyko ne dėl filmo „Salo“, ir kad Paolo nebuvo nuoširdus su juo iki galo – pasiskundė Sergio. Visa tai kažkaip susiję su jo nauju filmu, kurio jis nepradėjo filmuoti ir kurio pavadinimas buvo „Trečioji Fatimos paslaptis“. Aš tik perskaitęs detektyvo dienoraščio fragmentus į tai atkreipiau dėmesį ir supratau, ką turėjo galvoje Paolo eidamas susitikti su nepažįstamaisiais. Be to, kodėl taip slepiama, jog pasikėsinta į popiežių buvo Fatimoje, o žmogus, atskleidęs pasikėsinimą, buvo pravardžiuojamas „Gorila“? Paolo biografas Sergio’iui pasakė, jog yra domėjęsis maldur atai kultu ir jam pasirodė keista, o gal tik sutapimas, jog tiek Paolo švarke atrastame aplankale paskutinis puslapis, tiek detektyvo namuose rasto dienoraščio likučiuose paskutinis puslapis buvo tušti. Tokie patys tušti puslapiai būdavo randami maldur atai dingusių be žinios adeptų celėse Nepale. Bent jau tokios legendos sklido tarp vietinių žmonių. Sergio atsakė: „Tiesa, tai labai keistas sutapimas“. Vėliau nedideliu tiražu buvo išleista Paolo biografo žurnalisto knyga, kurioje jis atskleidžia savo surinktą medžiagą apie režisieriaus Pier Paolo Pasolini mirtį. Knyga vadinosi „Borgata“, bet didesnio populiarumo nesusilaukė, nors anonsai ir antraštės garsiai skelbė, jog joje yra neatskleistos režisieriaus Pier Paolo Pasolini mirties aplinkybės, kad mirties priežastis ne „Salo“, o „Trečioji Fatimos paslaptis“, kad nenufilmuotą filmą aplenkė tiktrovė, ir kas nužudė Pier Paolo Pasolini, – visi atsakymai atsidūrė šioje knygoje.

Ketvirtasis Maldur Atai pilnametražis albumas „Borgata“ yra apie įvykius, aprašomus toje nepopuliarioje knygoje.

Albumo „track‘ai“:

1. signal 2. secret intruder 3. borgata - enter the area of game 4. special child 5. prophet of evil 6. hiding shadows 7. initiation killing [children with the razors] 8. the years of triumph and nightmares 9. vatican witchhammer 10. operation otan 11. devil caporegime 12. vendetta [campaign of honour / no surrender] 13. the lion heart is comming back to coffin 14. italian knot

Baltic Guitar Quartet: keturios gitaros – viena siela

Baltijos gitarų kvartetas (Baltic Guitar Quartet, BGQ, https://www.facebook.com/pages/Baltic- Guitar-Quartet/214437180623, www.bgq.lt) gimė 2004 metais. Baltijos Gitarų Kvartetą subūrė jaunosios kartos lietuvių gitaristai. Jau dabar BGQ užsienyje pristatomas kaip lyderiaujantis gitarų ansamblis Baltijos šalyse. 2008 metais belgų gitaristas Chris Ruebens persikėlė gyventi į Vilnių, tapo nuolatiniu ansamblio nariu. Visi keturi gitaristai - Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S. Lipčius ir Chris Ruebens – įvairių konkursų laureatai, aktyvūs solistai, daug koncertuojantys Lietuvoje bei užsienyje. Kvarteto grojimas pasižymi jautrumu, spalvingu ir kongenialiu ansambliškumu, subtiliu, tačiau nepretenzingu muzikavimu. "Keturios gitaros - viena siela", - taip kvartetą apibūdino Vokietijos leidinys "Oberbayerisches Volksblatt" (www.ovb-online.de, 2007 11 18).

Baltijos gitarų kvartetas. Visos nuotraukos - iš www.bgq.lt. Ansamblis tobulinosi pas pasaulinio garso muzikantus bei ansamblius, tarp kurių: Los Andželo Gitarų Kvartetas, Oscar Ghiglia, Pepe Romero, Roland Dyens, David Russell, Laura Young, Petras Kunca ir Bandini Chiacchiaretta Duetas.

REPERTUARAS

Baltijos gitarų kvarteto programą sudaro įvairūs kūriniai nuo renesanso iki šiuolaikinės muzikos. Ieškodami savito skambesio bei naujų, tokios sudėties ansamblių neatliekamų opusų, muzikantai į programą įtraukė savas Bacho, Rosinio, De Faljos, balkanų muzikos bei roko kūrinių aranžuotes. Chris Ruebens nuolat papildo ansamblio repertuarą savos kūrybos kompozicijomis. Naujausias kvarteto darbas - itališkų ir lietuviškų dainų aranžuotės apjungtos į užburiančią ir šiltą programą su tenoru Edmundu Seiliumi. Specialiai šiam ansambliui kūrinius yra dedikavęs Nacionalinės premijos laureatas Jurgis Juozapaitis, bei žinomas lietuvių kompozitorius Jonas Tamulionis.

KONCERTINĖ VEIKLA

Baltijos gitarų kvartetas aktyviai koncertuoja pagrindinėse Lietuvos miestų salėse, svarbiausiuose šalies festivaliuose, Lietuvos Nacionalinės filharmonijos organizuojamuose koncertuose, bei populiarina šios neįprastos sudėties ansamblio muziką. 2006 metais, kvartetas debiutavo užsienyje , kur atliko rečitalį Talino miesto rotušėje. Nuo tada muzikantai nuolat kviečiame į užsienio koncertų sales bei festivalius ir yra pasirodę Iserlohn Gitarų Simpoziume '07, '08, '09, '11 (Vokietija), Bad Aibling "Seitensprünge" festivalyje '07, '08 (Vokietija), taip pat Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Čekijoje, Danijoje, Italijoje, Japonijoje, Makedonijoje, Moldovoje, Rusijoje, Turkijoje bei Ukrainoje. 2010 metų gruodį, Baltijos gitarų kvartetas debiutavo prestižinėje Berlyno filharmonijos koncertų salėje, kur dalį savos programos atliko kartu su kontraboso virtuozu Guy D. Tuneh.

Saulius S. Lipčius (www.lipcius.com) yra jau ketvirtos kartos muzikantas savo šeimoje. Nuolat augęs muzikinėje aplinkoje, gitara susidomėjo būdamas 12 metų. Iki tol jis mokėsi "Ąžuoliuko" muzikos mokykloje fortepijono bei chorinio dainavimo. 2008 m. vedamas doc. Juliaus Kurausko baigė magistro studijas Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje. Saulius yra įvairių tarptautinių bei šalies konkursų laureatas. Gitaristas aktyviai koncertuoja kartu su įvairiais muzikantais, aktoriais, ansambliais. Nuo 1998m. muzikuoja su tėvu - violončelininku iš M.K.Čiurlionio styginių kvarteto. 2007 m. Saulius S. Lipčius kartu su žymia lietuvių aktore Virginija Kochanskyte išleido poetinės- muzikinės meditacijos CD "Romansero bėgančiam laikui", o 2011 m. pirmąją solinę kompaktinę plokštelę „Guitar temptations“. Nuo 1999 m. atlikėjas koncertavo svarbiausiose Lietuvos salėse, bei su koncertinėmis programomis lankėsi Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Danijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Estijoje. Būdamas vos 19 metų debiutavo prestižinėje Londono Royal Festival Hall salėje, kur atliko dviejų dalių rečitalį. Saulius S. Lipčius aktyviai dalyvauja ir šalies festivaliuose : "Biržai", "Pažaislio", "Didysis muzikų paradas", "Tytuvėnų vasaros festivalis", "Kristupo vasaros festivalis", "Jauna muzika", Palangos vasara", "Muzikos Ruduo", "Vilniaus Rotušės Gitarų festivalis", "Gaidos Festivalis" ir kt. Gitaristas dažnai kviečiamas į įvairių respublikinių bei tarptautinių konkursų žiūri, bei pasirenkamas atlikti kompozitorių kūrinių premjeras, jo įrašai skamba ir per Lietuvos radiją.

Nuo 2004 m. Saulius taip pat yra aktyvus gitaros pedagogas - jo mokiniai respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatai. 2008 m. gitaristas pakviestas dėstyti Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje.

Zigmas Čepulėnas gimė 1981 m. Ignalinoje. Gitara susidomėjo būdamas 14 metų ir pradėjo mokytis Ignalinos muzikos mokykloje pas mokytoją Vytautą Panavą. 1999m. įstojo į Vilniaus Konservatoriją (dėst. Algimanto Pauliukevičiaus klasė), o po 2 metų gitaros studijas tęsė Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje ( doc.Juliaus Kurausko klasė) kurią 2005m. sėkmingai baigė. Vėliau LMTA tęsė kamerinės muzikos magistro studijas pas ilgametį Valstybinio Vilniaus styginių kvarteto narį, smuikininką, prof. Petrą Kuncą. Studijų metais tobulinosi meistriškumo kursuose pas Aleksandr Frauči, Antonio Gonsalves, Jose Maria Gallardo del Rey, Reinbert Evers bei Corona Guitar Quartet narius. Zigmas taip pat aktyviai domisi ir flamenko gitara bei kultūra. Į šio stiliaus subtilybes gilinosi kursuose pas žymųjį Paco Serrano.

Zigmas yra Lietuvos klasikinės gitaros festivalių bei konkursų laureatas. Kaip solistas aktyviai koncertavo su Vilniaus Universiteto kameriniu orkestru Lietuvoje ir Prancūzijoje. Taip pat grojo Latvijos, Estijos, Vokietijos koncertų salėse. Grodamas Vilniaus Konservatorijos studentų gitarų kvartete įrašė kūrinių Lietuvos Radijo fondams. Gitaristas intensyviai plečia klasikinės gitaros kvarteto koncertinį repertuarą, papildydamas jį savo aranžuotėmis nuo simfoninės iki roko muzikos.

Nuo 2002 m. Zigmas Čepulėnas aktyviai dirba pedagoginį darbą. Jo mokiniai yra tapę konkursų laureatais. Gitaristas kviečiamas į konkursų žiuri Lietuvoje bei užsienyje.

Sergej Krinicin gimė 1977 m. Breste (Baltarusija). Būdamas 14 metų pradėjo gitaros mokslus pas Lietuvos klasikinės gitaros mokyklos įkūrėją Jurgį Rimkevičių. 1994-1996 m. tęsė studijas Kauno J.Gruodžio konservatorijoje. 1996 m. įstojo i Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją, docento J.Kurausko gitaros klasę, kurią sėkmingai baigė 2003 metais, įgijęs magistro laipsnį. 2000-2002 m. stažavosi Maskvoje pas garsų rusų gitaristą ir pedagogą Aleksandrą Frauči. Sergejus yra Lietuvos klasikinės gitaros festivalių bei konkursų laureatas. 2000-2001 m. surengė koncertinį turą Rusijoje bei Vokietijoje. 2002 m. grįžęs į Lietuvą muzikas pradėjo aktyvią koncertinę veiklą savo šalyje ir už jos ribų. Gitaristas yra atlikęs koncertus su Lietuvos (diriguojant prof. S.Sondeckiui), Kauno, LMTA, Klaipėdos kameriniais orkestrais bei Kauno simfoniniu orkestru. Neretai Sergejų galima pamatyti scenoje su žymia mūsų šalies dainininke Judita Leitaite, su kuria atlikėjas yra išleidęs Rusų romansų kompaktinę plokštelę. Nuo 2010 metų gitaristas kartu su garsiu smuikininku Vilhelmu Čepinskiu įkūrė aktyviai koncertuojantį ansamblį "Džentelmenų detas".

Sergejus taip pat yra aktyvus pedagogas - 2001 metais įkūręs gitaros klasę Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje, išugdė ne vieną respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatą. Nuo 2011 metų gitaristas pakviestas dėstyti Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos Akademijoje.

2005 m. gitaristas sulaukė puikių įvertinimų po savo rečitalio prestižiniame A.Segiovijos tarptautiniame gitaros festivalyje Ispanijoje. "J.S.Bacho Čakona d-moll ir Fracisco Tarregos "Venecijos karnavalas" interpretacija tiek formos aiškumu, tiek skambinimo stiliaus grynumu buvo gimininga Andres Segovia manierai. Atlikėjo išraiška bei elegancija priminė didžiojo maestro Linareso kūrybą. Susirinkę į A.Segovia namą-muziejų klausytojai rečitalio metu pajuto visus nuostabiai muzikalaus atlikėjo sugebėjimus, kurie jausmingai ir karštai buvo publikos įvertinti." - rašė Ch.Parrilla "Diario jaen" 2005 11 22 (Ispanija) straipsnyje "Nuostabus Sergejaus Krinicino koncertas".

Chris Ruebens gimė 1975 m. Eeklo, Belgijoje. Gitara susidomėjo būdamas 9 metų. Vedamas Peter Gykiere ir Wim Van Holderbeke jis 1994 metais aukščiausiu įvertinimu baigė Eeklo muzikos mokyklą. Tuo pačiu metu jis dalyvavo teatro kursuose, mokėsi groti fliugelhornu bei bariton ragu ir 17 metų šiais instrumentais grojo varinių instrumentų ansamblyje. Profesionalias gitaros studijas tęsė Leuven mieste esančiame "Lemmensinstitute" (Belgija), kur 1999 baigęs Peter Pieters gitaros klasę įgijo magistro laipsnį. Sekančius du metus muzikantas tęsė aukštesnės pakopos studijas pas Godelieve Monden ir įgijo šiuolaikinės bei postmoderniosios muzikos specializaciją. Studijas baigęs aukščiausiu įvertinimu, tais pačiais metais gavo ir kamerinės muzikos magistro diplomą.

Nuo 17 metų Chris grojo ir dainavo keliose bliuzo, roko, pop ir disko grupėse. Jį taip pat domina įvairios muzikos ir teatro kombinacijos. Studijų metais gitaristas įkūrė Koa Gitarų Kvartetą kartų su keliais tos pačios mokyklos bendraminčiais: Antoon Vandeborght, Stefan Gaelens ir Maarten Stragier. Šis ansamblis 2005 metais išleido pirmąją kompaktinę plokštelę “KOA”. Šiuo metu Chris yra trio Luz de luna narys, kurį įkūrė kartu su dviem belgų jazz'o muzikantais: Peter Verhelst (gitara, oud) ir Yves Peeters (perkusija). Jų muziką galima apibūdinti kaip gerai subalansuotą world-music, klasikos, jazz'o mišinį, kur dominuoja jų pačių kompozicijos, kartais aranžuotės, tačiau visą laiką persmelktos plačiomis erdvėmis improvizacijai. 2010 metais trio išleido CD pavadinimu “Moods”. 2008 metais Chris'as buvo pakviestas gyventi į Vilnių ir tapo nuolatiniu Baltijos Gitarų Kvarteto nariu.

Chris taip pat aktyvus pedagogas, mėgstantis mokiniams perduoti savo aistrą gitarai ir muzikai. Be klasikinės muzikos, gitaristas domisi įvairiais kitais stiliais. Vis daugiau įvertinimų atlikėjas sulaukia už savo kūrybos kompozicijas, kurias nuolat papildo ne tik pedagoginiu, bet ir koncertiniu repertuaru solo gitarai bei gitarų kvartetui. Jo kūrybos stilių galima apibūdinti kaip eklektišką ir kartais improvizacinį, bet visada su stipriu formos ir vystymo pojučiu. Saulius S. Lipčius atsakė į klausimus (2012 m.).

Kokia Jūsų susidūrimo su muzika pradžia? Kaip pradėjot muzikuoti? Kaip susibūrė Jūsų kvartetas? Kiekvienas mūsų kvartete turi savitą susidūrimo su muzika istoriją – vieniems šį kelią lėmė meilė, kitiems aplinka ar likimas, tačiau kaip ansamblis susibūrėme studijų Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje metais.

Buvome aktyvūs studentai, besireiškiantys ne tik privalomuose renginiuose, tačiau turėjome ir nemažai užsidegimo nuveikti kažką kitokio. Kadangi tuo metu ne tik Lietuvoje, tačiau ir Baltijos šalyse nebuvo jokio gitarų kvarteto, o mus jau kurį laiką žavėjo šis žanras, bei negausus būrys pasaulinio lygio kvartetų, nusprendėme jog tai gali tapti puiki išraiškos priemonė mums.

Ir nors pradžia buvo tikrai nelengva – pirmais metais reikėjo ganėtinai daug dirbti pačios idėjos vardan, buvome iš skirtingų miestų, tad ir repetuoti nebuvo taip paprasta, taip pat prabėgus vos metams turėjo keistis vienas ansamblio narys ir susigrojimą teko pradėti iš naujo...

Tačiau buvome kantrūs ir žinojome, ko norime, tad po truputį pavyko pasiekti tikslą, o galiausiai ir tikrai aktyvią tarptautinę karjerą.

Prabėgus keleriems metams, ansamblyje įvyko dar vienas pokytis – iš Belgijos pakvietėme prisijungti mūsų kolegą, puikų gitaristą Chris Ruebens, kuris nedelsdamas atvyko ir jau ketvirti metai gyvena Vilniuje. Taigi šiuo metu jaučiamės pilnai susiformavęs ansamblis, turintis pakankamai savitą ir atpažįstamą veidą klasikinės gitaros mylėtojų akyse.

Kiek dainų, kūrinių, albumų išleista? Esate daug kur koncertavę, kokia publika Jums mieliausia ir kodėl?

Šiuo metu esame išleidę du CD albumus: „Live“, kuris yra gyvo koncerto Šiauliuose, vykusiame Frenkelių rūmų festivalyje, įrašas bei „Dancing with guitar“, kur sudėjome įvairių epochų bei stilių šokius.

O su koncertinėmis programomis esame aplankę daugiau nei 15 pasaulio šalių, kuriose dalyvome įvairiuose muzikos festivaliuose bei grojome koncertinėse salėse – tokiose kaip Berlyno Filharmonija, Londono Karalienės Elžbietos Purcell Room ar Varšuvos Karalių Rūmai.

Šiuo metu ruošiamės spalio mėnesį vyksiančiam koncertiniam turui po Kiniją, kurioje lankysimės pirmą kartą.

O atsiminimai apie publiką iš visų koncertų brangūs, kadangi kiekvienas pasirodymas – tai savita istorija, nepakartojami išgyvenimai. Tiesiog neįmanoma išskirti ar palyginti, jog viena publika garsiau plojo ar šaukė, kita eilę kartų bisavo, o trečia buvo tiek įsiklausius į subtilią klasikinės gitaros muziką, jog tapo pačio pasirodymo dalimi. Pristatykite savo būsimą albumą. Kokia jo koncepcija, kuo jis skiriasi nuo kitų?

Šiuo metu aktyviai dirbame ruošdami programą naujam albumui, kurį tikimės pristatyti jau ateinančių metų pirmoje pusėje.

Iki šiol mūsų CD programas sudarydavo įvairūs kūriniai nuo renesanso muzikos iki šiuolaikinių kompozitorių opusų, o būsimasis CD bus daugiausia XX-XXI amžiaus muzika, kuri iš vienos pusės moderni, tačiau iš kitos - turinti stiprų ryšį su tradicija. Taip pat albumas pasižymės didesniu nei įprasta kiekiu kvarteto narių kūrybos bei mūsų pačių aranžuočių.

Ką manote apie Lietuvos roką, eksperimentinę ir kitą nekomercinę muziką – ar ji patiria atgimimą, ar kaip tik ne? Ką labiausiai vertinate iš Lietuvos muzikantų, grupių ir, žinoma, gitaristų? Esate puikus pavyzdys jauniems gitaristams, kurie Jus tiesiog dievina. Kaip pasirenkate repertuarą, ar kuriate ir patys?

Manau, jog šiais laikais, kai beveik kiekvienas žmogus turi neribotas galimybes saviraiškai bei auditorijai – turiu omeny interneto teikiamas galimybes – daug daugiau talentų atranda savo kelią ir klausytoją. Suprantama, jog su kiekiu šiek tiek atsiskiedžia ir kokybė, tačiau galutiniame variante klausytojai vis dėlto atsirenka. Taip pat aktualu ir tai, jog patys atlikėjai dabar gerokai lengviau gali mokytis, semtis įkvėpimo iš gausybės informacijos ir jų mėgstamų atlikėjų bei judėjimų. Manau šie reiškiniai ypač reikšmingi eksperimentinės ar nekomercinės muzikos atlikėjams, nes apjungia iki tol sunkiai pasiekiamas žmonių grupes.

O vertiname tikrai nemažą būrį Lietuvos kolegų. Būtent tų, kurie turi savo veidą, žino, ko siekia savo kūryba, bei, kiek leidžia galimybės, nepataikauja masėms.

Menininko užduotis - ne nusileisti iki klausytojo, vien tam kad daugiau žmonių ateitų į koncertus ar pirktų daugiau albumų, o pakelti jį virš kasdienybės, lavinti skonį bei šviesti sąmonę. Tuomet visai nesvarbu, kokiame stiluje žmogus specializuojasi, jei jis kelia ir sau, ir klausytojui aukštus reikalavimus – jis vertas pagarbos.

Būtent dėl to ir mūsų kvartetas stengiasi bendrauti su publika koncertų metu, kažką įdomesnio papasakoti apie atliekamą muziką. Taip pat ir repertuarą renkamės tokį, kuris ne tik būtų įdomus vien publikai, ar vien mums, tačiau turėtų kažkokį išliekamąjį efektą. Tai galima pasakyti ir apie kūrinius, kuriuos patys parenkame aranžuotėms, bei, žinoma, savai kūrybai.

Kas Jums padarė didžiausią įtaką (muzika, filmai, literatūra, ...)?

Labai sunku apibrėžti, kas iš tiesų padarė didžiausią įtaką mūsų kvartetui. Pirmiausia turbūt tai, jog kiekvienas ansamblio narys yra skirtinga asmenybė, skirtingas muzikantas, nors ir grojantis tuo pačiu instrumentu. Vienas didžiausių kamerinės muzikos stebuklų ir yra tai, jog jei kiekvienas narys įneša į ansamblį kažką savito bei stipraus, laukia ypatingas ir dažnai net neprognozuojamas rezultatas.

Taip pat didžiulę įtaką padarė koncertinės kelionės po pasaulį ir pažintys su pasaulinio lygio atlikėjais. Ne kartą esame užsienyje dalyvavę festivaliuose, kuriuose po koncertų dar kelias dienas būdavo galimybė pabendrauti, padiskutuoti su iki tol tik iš CD albumų ar žurnalų puslapių pažįstamais muzikantais. Ir būtent jų paprastumas, požiūris į muziką bei pasaulį bei atmosfera, kuri atsiranda būnant tokioje kompanijoje gerokai atvėrė akis.

Kokia pasaulėvoka, religija, filosofija Jums artimiausia?

Iš Rytų šalių kol kas esame koncertavę tik Japonijoje bei Rusijoje, taigi dar nebuvome nei Indijoje, nei panašiose valstybėse, iš kurių tampa ypač populiaru, jog grižę menininkai išgyvena perversmą savyje ir tampa budistais ar kitų prabudimų herojais. Galbūt mūsų tokia dvasinė kelionė dar tik laukia ateityje.

Kokie artimiausi BGQ planai?

Artimiausi mūsų planai - tai išskirtinis koncertas Šv.Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo orkestru, kur atliksime ne tik Lietuvoje pirmą kartą skambėsiantį Patrick Roux koncertą gitarų kvartetui ir styginiams, tačiau ir specialiai rašomą puikaus lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus opusą. Po šio koncerto, kaip jau minėjau, išvyksime į 10 dienų turą po Kinijos koncertų bei teatrų sales, o toliau laukia gastrolės Belgijoje, Olandijoje, Rusijoje, Latvijoje, Austrijoje, na ir, žinoma, Lietuvoje.

7

Karalių pilis, Varšuva. Baltic Guitar Quartet groja Johanneso Brahmso "Vengrų šokį Nr. 5". 2012 metai.

„Chris Ruebens Ensemble": Chris Ruebens, Saulius Petreikis, Vytautas Bikus, Andrius Kairys. 2012 08 07, Šv.Kotrynos bažnyčia, Vilnius. Video - Laimonas Staniulionis.

California Guitar Trio: „Gera muzika turi vieną balsą, jos neapriboja stiliai ar kultūros“

1991 metais susibūrusi „California Guitar Trio“ (CGT; www.cgtrio.com) vadinama geriausia pasaulyje akustine grupe, kurioje groja trys gitaros virtuozai. Visi jie – skirtingų tautybių (belgas iš Briuselio Bertas Lamsas, iš Jutos kilęs amerikietis Paulas Richardsas ir Hideyo Moriya iš Japonijos sostinės Tokijo). Trio unikalumas ir tame, kad atliekamame repertuare – įvairūs muzikos stiliai ir įvairių epochų kompozitoriai: nuo J.S.Bacho iki surf muzikos, roko, bliuzo, džiazo, world muzikos, progresyviojo roko ir kt.

''California Guitar Trio'' - unikalus muzikantų iš trijų skirtingų žemynų kolektyvas. www.cgtrio.com nuotr. CGT muzika skambėjo ne tik per 2000 m. Sidnėjaus Olimpines žaidynes ir įvairias TV programas, „Grammy“ apdovanojimus, bet ir... kosmose: NASA kosminio laivo „Endeavor“ ekipažas vietoje žadintuvo įsijungdavo garsiojo trio muziką.

Ši ir kitos nuotraukos - iš grupės tinklalapio bei Facebook'o paskyros. CGT yra groję su tokiomis įžymybėmis kaip „King Crimson“, Jonas Andersonas, Rickas Wakemanas, Jonhnas McLaughlinas, Davidas Sylvianas ir kt. Juos mokė pats Robertas Frippas. CGT išleido 14 albumų – septynis studijinius su jų pačių kūryba bei daugybe klasikos (J.S.Bacho, L. Van Beethoveno kūriniais), keturis koncertinius įrašus, taip pat kalėdinių (žinomų ir mažiau žinomų) dainų kompaktinę plokštelę.

Vienas GTC narių, Bertas Lamsas, 2012 m. atsakė į klausimus.

Bert Lams.

Kaip atsirado toks netradicinis trio kaip Jūsų? Kokia pagrindinė Jūsų propaguojama idėja?

Mūsų trijulė susitiko 1987 m. gitaros meistriškumo kursuose „Guitar Craft Course“, kuriems vadovavo anglų gitaristas Robertas Frippas iš legendinės grupės „King Crimson“. Studijavome gitaros meną su juo kelerius metus ir buvome grupės „Robert Fripp and the League of Crafty Guitarists“ dalis.

1990 m. „lyga“ nustojo koncertuoti, persikėliau į Los Andželą ir pakviečiau Paulą bei Hideyo, kad toliau grotume kartu. 1991 m. pasivadinome „California Guitar Trio“.

Pagrindinė mūsų atliekamos muzikos idėja tokia: norime skambėti kaip vienas instrumentas, o ne kaip trys skirtingi muzikantai.

Grojate įvairią muziką – nuo senovinės iki naujausios. Ar tai įmanoma suderinti?

Svarbiausia, jei norime groti gerai, reikia išmokti klausytis. Ansamblio muzika „spindės“, jei klausysiuosi visumos, o ne savo paties grojimo. Mums labai pasisekė, kad tarp grupės narių – gera „chemija“, t.y. puikūs asmeniniai santykiai.

Muzika kalba sielai, todėl nesvarbu, ar ji senovinė, ar moderni. Tikiu, kad Steve‘o Reicho (g. 1936; JAV kompozitorius minimalistas) kūrinys gali būti tokios pat kokybės kaip, tarkime, J.S.Bacho.

Grojimo paslaptis – momento nekaltumas. Kaskart, kai kažką groji, atkuri muziką tokią, kokia ji turėjo būti sugroti pirmą kartą. Tam labai padeda supratinga auditorija.

Ką manote apie daugybę naujų stilių, muzikinių grupių, atsiradusių pastaraisiais metais? Ar tai nauja mada, ar ženklas, kad muzika tampa kokybiškesnė?

Vienas svarbiausių dalykų mūsų trio – tai, kad klausomės daug skirtingos muzikos ir grojame įvairiais stiliais. Hideyo yra iš Japonijos, aš – iš Belgijos, o Paulas – amerikietis. Visi mes augome skirtingose kultūrose ir klausėmės skirtingos muzikos.

Tačiau iš esmės gera muzika turi vieną balsą, jos neapriboja stiliai ar kultūros. Gera muzika padės jums jaustis taip, kaip dar niekada nesijautėte, ir padės nukeliauti į vietas, kuriose dar nebuvote.

Papasakokite apie Jūsų santykius su legendiniais „King Crimson“ ir Robertu Frippu.

1995-1996 m. CGT buvo pakviestas „apšildyti“ net 130 „King Crimson“ koncertų, tai truko beveik dvejus metus. Tuo laikotarpiu labai gerai susidraugavome su „King Crimson“ nariais ir tapome stiprūs kaip grupė.

Mes iki šiol labai dažnai koncertuojame su ypatingu svečiu Tony Levinu („King Crimson“ ir Peterio Gabrielio bosininkas) bei Pat Mastelotto (daugelio žymių grupių būgnininkas). Praėjusį mėnesį koncertavome Kanadoje, Kvebeke, su šiais dviem vyrukais ir Adrianu Belew („King Crimson“ gitaristas ir vokalistas) kaip „Crimson King draugai“.

Kas Jums daro didžiausią įtaką?

Būdamas paauglys, klausiausi daug bliuzo gitaristų. Man labai patiko Johno Fogerty iš „Creedence Clearwater Revival“ grojimas. Mokiausi groti gitara, imituodamas jo solo iš dainų „I heard it through the grapevine“ ir „Susie Q“.

Vėliau buvau priblokštas Jimio Hendrixo muzikos, ypač jo grojimo „Woodstocko“ festivalyje 1969- aisiais, taip pat jo suburtos „Band of Gypsies“ atliekamos dainos „Machine Gun“.

Po kelerių metų daug klausiausi „Mahavishnu Orchestra“ (tai – legendinė niujorkiečio Johno McLaughlino sukurta jazz-rock fusion grupė) albumo „Birds of Fire“ (1972 m.).

Taip pat mėgstu klasikinę muziką: britų gitaristą, liutnininką Julianą Breamą, lenką Krzysztofą Pendereckį, estą Arvo Pärtą.

Pernai buvau amerikiečių gitaristo Billo Frisello ir jo trio koncerte – tiesiog nepaprasta! Jis groja eklektišką muziką, apimančią įvairius stilius.

Vieni mėgiamiausių mano filmų - „The Third Man“ (su Orsonu Wellsu), „Koyaanisqatsi“ (su Philipo Glasso muzika), „Unforgiven“ (su Clintu Eastwoodu).

Kokie Jūsų planai, svajonės?

Nukeliauti į tokius muzikos kraštus, kuriuose dar nebuvau.

Sergejus Letovas: „Esminė problema tame, kad publika į muziką pirmiausia žiūri kaip į poilsio priemonę“

Brolių Letovų kūrybinis duetas buvo tikra atgaiva nuo raudonosios propagandos pavargusiai sovietijai. Deja, Igorio (Jegoro) Letovo (1964-2008) jau nebėra, tačiau jo brolis Sergejus (g. 1956) – vienas žymiausių pasaulio džiazo, avangardo, roko muzikantų – neretai lyginamas su Franku Zappa. Jis tęsia menines brolių dueto tradicijas.

Sergejus Letovas. Visos nuotraukos - Sergejaus Letovo asmeninio archyvo ir Wikipedia.org nuotr.

Prieš 2012 m. kalbindamas Sergejų Letovą, sutikusį maloniai pasikalbėti, pristatysiu abu brolius.

„Graždanskaja Oborona“, „Kommunizm“, Janka ir nenuorama Jegoras

Igoris (Jegoras) Letovas (1964-2008) gimė ir mirė Rusijos gilumoje, Omske. Jis – rusiško pankroko tėvas, grojęs ir post punk, psichodelinio, garažinio, noise roko stiliais, poetas, dailininkas. Labiausiai žinomos Jegoro sukurtos grupės „Graždanskaja Oborona“ (prieš du dešimtmečius ir daugiau klausyta pogrindyje ir Lietuvoje, vadinta tiesiog „Graždanke“), „Kommunizm“, taip pat – „Jegor i Opizdenevšije“ (nepaisant gruboko pavadinimo, tai – gilus poetinis, psichodelinis rokas), „Posev“, „Vrag Naroda“, „Adolf Hitler“, „Pik i Klakson“, „P.O.G.O.“, „Čiornyj Lukič“, „Spički Menta“, „Anarchija“, „Armija Vlasova“, „Cyganiata i Ja s Iljičia“, „Velikije Oktiabri“, „Christosy na paperti“, „Instrukcija po vyžyvaniju“, „Zapad“, „Janka“.

Apie Janką (Janą Diagilevą, 1966-1991) verta užsiminti kiek plačiau. Ji buvo ne tik J. Letovo draugė, bet ir viena pagrindinių Sibiro muzikinio pogrindžio 9-ajame dešimtmetyje lyderių – poetė, dainininkė, bardė. Jai didžiausią įtaką padarė Jegoro ir Aleksandro Bašlačiovo (1960-1988) įtaka. Jegoro pagalba Janka greitai išgarsėjo, buvo išleisti neoficialūs jos albumai „Ne položeno“ (1988), „Deklassirovannym elementam“ (1988), „Prodano!” (1989). Apie Janką niekada nerašė laikraščiai, ji atstūmė „Melodijos“ pasiūlymą leisti plokštelę, televizijoje nesifilmavo. J. Diagileva niekada nesiekė populiarumo. Tiksli Jankos mirties data ir priežastis – neaiškios. 1991 m. gegužės 9 d. ji išėjo iš namų prie Novosibirsko ir negrįžo. Po aštuonių dienų žvejys upėje rado Jankos kūną. Laidotuvėse dalyvavo per tūkstantį žmonių. Tardytojai taip ir nenustatė, ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas. Sprendžiant pagal dainų tekstų aštrumą, neramioje 1991-ųjų Rusijoje galėjo visko būti… J. Letovas apie nužudymo versiją yra užsiminęs (jos pakaušis buvo sulaužytas, o plaučiuose nebuvo vandens – vadinasi, mergina nužudyta iki patekimo į vandenį). 2008 metais amerikiečių dainininkė Alina Simone išleido Jankos dainų albumą „Everyone is Crying Out to Me Beware“. Janka Rusijoje tapo bardės simboliu.

Simboliu tapo ir Jegoras. Dar gūdžiais 1984-aisiais Omske jis kartu su Konstantinu Riabinovu (Kuzia Uo, g. 1964) įkūrė grupę „Graždanskaja Oborona“. Tai buvo viena pirmųjų pankroko grupių Tarybų Sąjungoje. Pirmoji – taip pat jau mirusio Andrejaus Panovo-Svino (1960-1998) 1979 metais įkurta „Avtomatičeskije udovletvoriteli“. Tiesa, iki „Graždankės“ dar buvo J. Letovo grupė „Posev“ (1982).

„GrOb“ tapo populiaria grupe ne tik Sibire, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Represijų ilgai laukti nereikėjo. 1985 m. rudenį Jegoras buvo įkištas į psichiatrijos ligoninę, kur gulėjo kelerius mėnesius tarp disidentų, „maitinamas“ neuroleptikais. 1986 metais išleistas „ligonis“ suvokė: kad neišprotėtų, turi kurti. 1987-1989 m. buvo itin aktyvus Jegoro kūrybos periodas, kurio metų sukurta keliolika albumų. Energingos, šmaikštaus, grubaus žodžio nestokojančios, tačiau subtilios poezijos J. Letovo dainos tapo pasipriešinimo sistemai simboliu.

1990-1992 m. su psichodeline grupe „Jegor i Opizdenevšije“ J. Letovas įrašė du bene geriausius savo albumus „Pryg-skok“ (1990) ir „Sto let odinočestva“ (1992).

1994 m. J. Letovas tapo vienu socialinio muzikinio judėjimo „Russkij proryv“ lyderių. Jam priklausė ir Eduardas Limonovas, Aleksandras Duginas, kiti daugiau ar mažiau žinomi žmonės, prieštaravę Boriso Jelcino valdymui. 2004 m. Jegoras oficialiai atsižegnojo nuo bet kokios politinės veiklos.

2007 m. išleistas bene stipriausias J. Letovo albumas „Začem sniatsia sny?“, tapęs paskutiniu.

Interviu su Sergejumi Letovu

Vyresnysis Jegoro brolis dažnai grodavo su juo, tačiau ėjo kiek kitokiu, nors taip pat aštriu keliu. Sergejus Letovas (g. 1956 m. Semipalatinske, Kazachstanas) – saksofonininkas, klarnetininkas, fleitininkas, grojantis dar daugybe instrumentų, avangardistas. Yra grojęs su begale žymių muzikantų – tarp jų su kultiniu Sergejumi Kuriochinu (1954-1996) ir jo „Pop-mechanika“ bei Maskvoje gyvenančiu lietuviu Ričardu Norvila.

S. Letovas baigė chemijos mokslus, dirbo prie šatlo „Buranas“, tuo pat metu savarankiškai ėmė mokytis muzikos. 1975 m. persikėlė į Maskvą, pirmąsyk viešai grojo 1982 m. su Marko Pekarskio (g. 1940) ansambliu. 1982-1993 m. grojo su S. Kuriochinu, dainininke Valentina Ponomariova.

1985 m. S. Letovas įkūrė pučiamųjų ansamblį „Tri „O“, kuriame grojo ir tokie muzikantai kaip Arkadijos Šilkloperis (valtorna), Arkadijus Kiričenko (tūba, eufoniumas, bosinė trūba, vokalas), Aleksandras Aleksandrovas (fagotas), Jurijus Parfionovas (trūba, alt hornas). „Tri „O“ koncertavo beveik visuose džiazo festivaliuose, vykusiuose TSRS, Europoje ir JAV.

Nuo 1984 m. S. Letovas įsirašinėjo su grupėmis „Akvarium“, „Centr“, „DK“, „Alisa“, „DDT“, „Nočnoj prospekt“, „Umka i Bronevičiok“, „Rada i Ternovnik“, Olegu Garkuša, Fiodoru Čistiakovu. 1998 m. įkūrė savo leidybinę kompaniją „Pentagramma“. 1999 m. Kiolne radijo stoties „West-Deutsche Rundfunk“ grojo kartu su legendiniu Blixa Bargeldu. Publicistas, nuo 2004 m. dėsto apie šiuolaikinę muziką Maskvos žurnalistikos ir literatūrinės kūrybos institute (IŽLT). S. Letovas yra grojęs su daugybe pasaulinių įžymybių bei Lietuvos muzikantų, iš kurių paminėtini japonai SXQ, „New Jungle Orchestra“, Saincho Namčilak, Vytautas Pilibavičius, „Sax-Mafija“ ir begale kitų.

Perskaitęs Jūsų biografiją internete, buvau apstulbęs… Tiek visko daug, kai kas pažįstama, kai kas ne… Gal galėtumėte prisiminti, kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką? Grojau muzikos studijoje Omske, keliose muzikos mokyklos klasėse (4 ar 5-iose), tada ją tiesiog uždarė. Na, paliūdėjau, tačiau užsiėmiau fizika ir chemija ir išvažiavauį Novosibirską, į fizikos- matematikos mokyklą internatą. Ten buvo muzikos mėgėjų klubas, kuriam vadovavo Nikolajus Filipovičius Lukaniovas, karo invalidas. Iš jo, pavyzdžiui, sužinojau apie Mahlerį, apie Michailą Bulgakovą (Nikolajus Filipovičius vienu metu dirbu mokykloje kartu su M. Bulgakovo seserimi Varvara Afanasjevna, kuri buvo ištremta į Novosibirską 1938 m.). Tada, 9-10 klasėse, daug klausiau muzikos. Novosibirske buvo plokštelių gamykla, buvo labai daug klasikinės muzikos. Ten susipažinau ir su roko muzika. Pirkdavau plokšteles, su draugais jas perrašinėdavome į juostas. Tuo metu TSRS tai buvo laikoma ideologine diversija, todėl 1974 m. balandį mane už viešus romano „Meistras ir Margarita“ skaitymus ir buržuazinės muzikos propagandą išmetė iš mokyklos ir teko grįžti į Omską. Po mokyklos stoti į Novosibirską jau nebegalėjau, ir išvažiavau kuo toliau nuo Sibiro – į Maskvą. Novosibirsko mokyklos komjaunimo sekretorius man pažadėjo, kad į Maskvos, Leningrado ir Novosibirsko universitetus nusiųs laiškus, kad manęs jokiu būdu nepriimtų. Galiausiai baigiau chemijos institutą ir pradėjau dirbti pagal specialybę Maskvoje. Laisvalaikiu ėmiau groti saksofonu. Vienu pagrindinių kumyrų man buvo Vladimiras Nikolajevičius Čekasinas (Lietuvoje kartu su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Tarasovu sukūręs kultinį džiazo trio GTČ, – M. P.).

Kokia buvo Jūsų pirmoji grupė? Pirmoji – Оркестр Нелегкой Музыки Михаила Жукова (pavadinimą sugalvojau aš). Tai buvo free jazz ansamblis su saksofonininkais, perkusininkais-būgnininkais. Ten grojo ir mano jaunesnysis brolis.

Kas Jums kaip meno žmogui padarė didžiausią įtaką? Kompozitorė Sofja Azgatovna Gubaidulina, maskvietis konceptualistas Andrejus Monastyrskis, Leningrado muzikos filosofas Efimas Semionovičius Barbanas (dabar jis gyvena Londone) ir Sergejus Kuriochinas.

Lietuvoje gerai žinomas Jūsų šviesaus atminimo brolis Jegoras Letovas. Papasakokite apie jį plačiau. Ar tiesa, kad jis buvo nužudytas dėl politiškai nekorektiškų dainų? Brolis buvo muzikalus nuo pat ankstyvos vaikystės, gitara grojo dar būdamas vaikas. Jis visą gyvenimą pragyveno Omske, tiksliau, jo pakraštyje – siaubingame Čkalovo kaime. Brolis trumpam buvo atvykęs į Maskvą – gyveno pas mane 9 deš. pradžioje, tačiau Maskva jam pasirodė pernelyg triukšminga. Be to, jis norėjo muzikuoti savarankiškai, o ne būti antru po manęs. Aš jo kūrybos ilgai nepriėmiau rimtai. 9 deš. viduryje jį persekiojo KGB, kaip ir mano buvusią žmoną, jį paguldė į psichiatrijos ligoninę 1986-aisiais. 1987 m., laimė, išleido. Mes tuo metu daug susirašinėjome, aš jam rašiau apie maskvos konceptualistus, grupę DK, kurioje grojau. Manau, kad tai padarė tam tikrą įtaką jo kūrybai, ypač jo projektui „Kommunizm“ (nepainiokime su ta grupe, kurioje dabar groja jo buvę kolegos Riabinovas ir Sudakovas). 10 deš. pabaigoje, po Kuriochino mirties, norėjau sukurti didelį projektą ir pakviesti brolį. Mes susitikome, pakalbėjome ir iš pradžių jis pakvietė mane pagroti su jo „Graždanskaja Oborona“. Tai truko 5-6 metus… Man tuo metu tai buvo vienas iš daugelio projektų. Kartais grodavome duetu, galvojome apie projektą su Leonidu Soibelmanu, Lionia Fiodorovu (kvartetas, įkvėptas rusiško futurizmo), tačiau manau, kad Natašai Čiumakovai, jo žmonai, visa tai labai nepatiko. Todėl mūsų bendradarbiavimas nutrūko 2004-ųjų pavasarį.

Kas dėl Igorio mirties, ten daug neaiškaus. Aš su oficialia versija (sustojo širdis dėl alkoholio, – M. P.) nesutinku. Turiu rimtų priežasčių ja netikėti.

Ar esate buvęs Lietuvoje? Ką vertinate iš Lietuvos muzikantų? Taip, daug kartų esu buvęs Lietuvoje. Iš pradžių kaip chemikas atvykdavau į komandiruotes į Kauną. Manęs klausdavo, ar tik nėra lietuviai mano protėviai. Tada sakydavau, kad ne, o dabar suabejojau. Esmė tame, kad Rusijoje, Maskvos ir Kalugos srityse, iki atvykstant slavams, gyveno lietuvių galindų gentys. Jos ilgai nesutiko krikštytis, išlaikė pagonybę ir savo kalbę. Kolonizavę šias žemes slavai vadino juos „gluchije“, pagal analogiją „nemyje“ – „nemcy“ (vokiečiai“, arba „летва некрещеная” (ne Lietuva, o летва). Dėl slavų kolonizacijos jie pasitraukė į gūdžius miškus arba į Rytus… Dalis galindų XIII a. persikėlė į Prūsiją. Maskvos srityje yra daug toponimų, susijusių su šiomis gentimis. Dažniausiai – Летово/Глухово-Глухино (Лет/ГЛХ), o XVIII a. dar buvo upelė Litvunia (Литвуня), Летовская волость. Mano tėvas kilęs iš Goluchino kaimo, kuriame pusė gyventojų turėjo Letovų pavardę. Tai buvo Permės srities Ordino rajone, slavai atėjo ten ir šias žemes kolonizuoti ėmė tik XV a. Kaimas buvo labai toli nuo kelių, magistralinių komunikacijų…

Va tokia istorija. O Lietuvoje turiu daug draugų. Dar 9 deš. susipažinau su Petru Vyšniausku, net grojau jo saksofonu koncerte su Kuriochinu ir Grebenščikovu 1985 metais, atrodo, Leningrade. Labai didelį įspūdį man padarė P. Vyšniausko ansamblio gitaristas, grojęs Archangelske – Juozas Milašius. Vėliau teko su juo groti Vilniuje. 10 deš. pr. susidraugavau su Vytautu Pilibavičiumi (trombonas, ragas), kartu mes netgi vykome į gastroles Vokietijoje. Daug kartu matėmės, bendravome su Vytautu Labučiu, Olegu Šinkarenko, Gediminu Laurinavičiumi, Antanu Gusčiu, Valerijumi Anosovu. Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas ir Viačeslavas Ganelinas, žinoma, yra nepasiekiama improvizacinio džiazo viršūnė. Su V. Čekasovo dukterimi Anna pastoviai groju duetu.

Vilniuje esu grojęs su savo ansambliu „Tri „O“ su dainininke Saincho, su Rusijos-Ukrainos projekto, „Sax-Mafija“, „Orkestr Moskovskich kompozitorov“, festivalyje „Regeneratorius“ buvau su grupe „Rada i Ternovnik“.

Jūsų diskografija didžiulė. Kokie albumai brangiausia? Brangiausias man albumas „Tainoje učenije“, kurį išleido „ХОР Рекордс“. Manau, kad tai geriausias mano diskas, jis įrašytas duetu su trimitininku Jurijumi Parfionovu. Neblogas diskas – „Simulated Prison“, tai – duetas su amžinątilsį Ivanu Sokolovskiu, dabar jį sunku rasti, tai ambient / acid jazz/ trip hop muzika.

Kas Jūs labiau – roko muzikantas, džiazmenas, avangardistas? Grojote ir su Vera Sažina, ir su vakarų pasaulio įžymybėmis. Kurios jų įdomiausios? Manau, kad ryškiausias projektas – trio su Matthew Shipp ir Joe Morris (JAV). Ko gero, išleisime albumą. Labai įdomus projektas buvo 2010-aisiais – World Kaibutsu Sextet – tai Tristan Honsinger (JAV), Louis Moholo (Pietų Afrikos Respublika), Tobias Delius (Nyderlandai), Yoriyuki Harada ir Isao Suzuki (Japonija). Taip pat 2010-ųjų vasarą grojau su Akira Sakata (žymus japonų muzikantas, – M. P.)… Apskritai man labai pasisekė, daug įdomaus gyvenime buvo!

2000-aisiais Kiolne radijo stotyje „West-Deutsche Rundfunk“ grupė „Tri „O“ grojo ir įsirašinėjo su jau mirusiais Jeanne Lee, Mal Waldron (jis buvo Billy Holliday akompaniatorius!), Blixa Bargeldu…

Taip pat labai patiko čekų saksofonininkas, dainininkas ir disidentas Mikalošas Hadima.

Kokia dabar situacija su gera, pogrindine, avangardine muzika Rusijoje? Situacija labai bloga. Žinoma, būna ir blogiau… Tačiau esminė problema tame, kad publika į muziką pirmiausia žiūri kaip į poilsio priemonę, kuri lengvai turi paliksminti, kaip fonas. Mane gelbsti tai, kad dalyvauju daugybėje skirtingų projektų – teatras, elektroninė muzika, free jazz, pankrokas, begarsių filmų įgarsinimas (pernai gavau prezidento grantą) ir kt.

Džiugina tai, kad provincijoje yra jaunimo, kuris stengiasi groti improvizacinę muziką. Paminėčiau grupę FA’ATA iš Nižnij Novgorodo, įdomią roko grupę „Grenade Surround“ iš Tulos (dainuoja angliškai)…

Ačiū Jums.

Grupė „Karma“ 2012 m. suklestėjo: naujas albumas, singlas ir klipas

Kaip pranešė populiarios sostinės akustinio roko grupės „Karma“ atstovai, liepą atšventę trečiąjį gyvavimo gimtadienį bei pristatę puikų limituoto tiražo mini albumą „Kitaip“, muzikantai rengiasi derlingam rudeniui. Rugsėjį grupė žada pilną studijinį albumą, kurį lydės radijo singlas „Vaidmuo“ bei specialiai jam nufilmuotas vaizdo klipas. Klipo filmavimo darbai, trukę dvi dienas, vyko praeitą savaitę. Bendradarbiavimui "Karma" pasirinko neseniai debiutavusią „Step Draw“ kūrybinę grupę, kuri jau spėjo nufilmuoti klipą ir Marko Palubenkos dainai „God is in the rain“.

Filmuojamas grupės "Karma" klipas. Gedimino Volko nuotr.

„Vaidmens“ filmavimai vyko būsimoje lazerinės technikos laboratorijoje, Vilniuje bei viename įspūdingiausių Lietuvos gamtos paminklų – Negyvosiose kopose, plytinčiose tarp Pervalkos ir Preilos. „Tai, matyt, viena gražiausių vietų, kurią man yra tekę matyti Lietuvoje. Kažkoks nepaprastas jausmas apima tave, kai esi apsuptas vandens iš visų pusių. Lyg būtum tolimoje saloje, o iš tiesų esi net neišvykęs iš savo gimtosios šalies. Tai buvo pati tinkamiausia erdvė, kurioje norėjome filmuoti dainos „Vaidmuo“ epizodus. Kartais būnant tokiose atvirose erdvėse, kur iš tiesų jokios ribos mūsų nesuvaržo, mes galime pradėti kurti savo vaidmenį šiame pasaulyje. Kartais tiesiog norisi išsirėkti ir tikėti, kad tokiu būdu išgirsi savo tikrąjį balsą ir pagaliau niekas jo neužgoš“ – teigė „Karma“ lyderis Kazimieras Likša.

Klipo režisierius bei „Step Draw“ kūrybinės grupės operatorius Dalius Kederys pasakojo, jog šiame vaizdo klipe svarbi rolė skirta lokacijoms. „Išvydus Negyvąsias kopas, darbas tiesiog pats liejosi savaime. Nors nebuvo lengva beveik kilometrą smėliu nešti visą filmavimo įrangą bei rekvizitą, ši vietovė mus tiesiog įkvėpė kūrybiniams sprendimams. Po dviejų dienų darbo jau turime net keturių valandų trukmės vaizdo medžiagą, iš kurios tikimės sukurti visapusiškai dainos nuotaiką atspindintį klipą“.

Primename, kad pirmasis grupės „Karma“ singlas „Pasitrauk“, pasirodęs šių metų pavasarį, sulaukė 27 000 perklausų YouTube portale bei septynias savaites išsilaikė pirmoje pozicijoje Alytaus radijo stoties tope. Paskutinį vasaros vakarą (rugpjūčio 31 d.) „Karma“ palydės sostinės Lukiškių aikštėje, kur klausytojams dovanos nemokamą koncertą, įtrauktą į „Vilnius Music Week“ renginių programą.

Andrew Liles: "I especially enjoy working with Steven Stapleton"

2012 m. lapkričio 10 dd. Anykščių kultūros centre įvyko renginys The Machine Started To Flow Into A Vein (Vol. 3), kuriame koncertavo kultinis surrealistinės elektroninės muzikos projektas Nurse With Wound kartu su legendiniu muzikantu Andrew Liles (Current 93) iš Didžiosios Britanijos, taip pat du projektai iš Lietuvos – Skeldos ir Dimeth Trip.

Andrew Liles 2012 m. sutiko atsakyti į klausimus. Interviu pateikiame anglų kalba.

Andrew Liles and Steven Stapleton. All photos - from A.Liles' Facebook page. Could You please remember Your first encounters with music?

The first record I owned when I was a small child was ‘Do you Wanna Touch’ by Gary Glitter. I still love the song. My father played a lot of classical music and instrumental music, but I think the first piece of music that my father played and I really liked was ‘Tubular Bells’ by Mike Oldfield. Then when I was 12 I was very much into Heavy Rock and Heavy Metal, which I still love. In my teenage years I began to discover alternative and experimental music.

When did You begin to create Your music? What was the first piece?

I started making tape cut ups when I was about 13. I would record spoken word from the radio then edit those recordings on a tape-to-tape machine. Some of those experiments can be heard on ‘Miscellany Deluxe’. Notably ‘Find a New Husband’ - http://andrewliles.com/discography/miscellany.php.

You work(ed) in lots of bands and projects. Could You name those? With what band/project Your work as a composer is the most interesting?

I have worked with a lot of bands, too many to mention. You can find those out on my website in the discography section - http://andrewliles.com/discography/index.php.

I don’t find working with one band better than working with any other band. I invest the same time, dedication and enthusiasm on every piece of music on which I work. They are all fun and different and have their own induvidual challenges. I especially enjoy working with Steven Stapleton in the studio, we have a great working relationship.

You are one of the main Current 93 musicians. How is it to play in this cult band? How did You begin Your playing in Current 93?

I love playing and working with C93, I have always been a fan so it seemed a natural progression to work with them. I have known David for a fairly long time, and from working with him live at Nurse With Wound shows we became good friends, and from that we began to work on C93 projects.

What inspires Your?

Anything and everything. People, places, books, films, jokes, concepts, philosophies, food, death, life, disaster, animals, insects, art, food, music…everything.

Could You tell a little bit about Your philosophy, religion?

I don’t believe in a god or higher being. I understand people’s need for it in their lives, to answer questions but it is not for me. I think the big three religions Islam, Christianity and Judaism to be divisive, invariably misogynist and homophobic. I think ALL other belief systems to oppose any form of rational thought. I think every individual is accountable for his or her actions and religion gives people a banner to hide behind and not think for themselves. The sooner people learn to look after themselves, the people around them, their environment and stop living their lives by ludicrous medieval ideologies we can progress, until such time we will carry on living in the dark ages, a superstitious cul-de-sac based on fear.

What do You think about possible “end of the world”, apocalypse? Will it happen? When? How? Is now WWIII beginning?

I think the human condition likes to think it has everything worked out. We want to quantify everything and the ‘apocalypse’ is a part of this. People want an end chapter, an ending to the story; people want a ‘comic book’ ending, a great explosive catastrophe. They have watched too many disaster movies, read too many newspapers and believe too much media hysteria.

No, I don’t think we are in the ‘end times’, many environmental disasters and wars have happened on earth for hundreds of years and it has not ended yet.

Human life on earth will come to end at some point, it is an inevitability as all species become extinct, but I can’t see it happening just now.

But if the bombs do start dropping tomorrow there is not a lot I can do or say to prevent them, I will just open a beer and watch it all melt before my very eyes, I live high up on a hill so I will have a pretty good view.

Your future plans?

More releases in my monster series, which I am quite obsessed with at the moment…. http://andrewliles.com/discography/monster_products.php. www.andrewliles.com

Steven Stapleton, Andrew Liles & Paul Beauchamp live at Ear We Are festival, Biel / Bienne 04.02.2011.

Jonas Čiurlionis („The Skys“): „Mus groja šimtai radijo stočių užsienyje, bet negroja Lietuvoje“

Klasikinio / progresyviojo roko (vietomis – metalo) grupė „The Skys“ (www.theskys.com, www.facebook.com/wwwtheskyscom) puikiai pažįstama kokybiškos muzikos gerbėjams pasaulyje. Su ja bendrauja ir įsirašinėja „Roger Waters Band“, „Scorpions“, „Eurythmics“, „Cutting Crew“ bei kitų žymių grupių muzikantai. Tačiau Lietuvoje ši unikalaus skambesio grupė, regis, niekam nereikalinga, išskyrus muzikos gurmanus.

Visos nuotraukos - "The Skys" nuosavybė, išskyrus, kur nurodyta kitaip.

Naujausias „The Skys“ albumas "Colours of the Desert", kurį galima vadinti vienu geriausiu kada nors pasirodžiusiu Lietuvos roko muzikos albumu, buvo įrašytas Vilniuje („Mamas Studio“) bei Londone (garsiojoje „Liscombe Park Studios“, kur įsirašinėjo „Uriah Heep“ ir „Asia“). Garso režisierius – Steve Rispin (Tina Turner, „Asia“, „Tankard“ etc.).

„The Skys“ susikūrė 1995 m. lapkričio 10 d. Ją, kartu su „The Earth Confession“ (anksčiau – „Goetheanum“, „Spellbound“), galima būtų pavadinti viena geriausių Lietuvos progressive rockgrupių.

Grupės sudėtis tokia:  Jonas Čiurlionis– vokalas, solo gitara  Aleksandr Liutvinskij– ritmo gitara  Justinas Tamaševičius– bosinė gitara  Božena Buinicka– klavišiniai, vokalas  Ilja Molodcov- mušamieji

"The Skys". Rolando Pociaus nuotr.

Grupei talkina pagalbiniai vokalistai bei įvairūs muzikantai. „The Skys“ grojo nemažai solo koncertų bei dalyvavo įvairiuose bendruose pasirodymuose, festivaliuose nuo Prienų iki Estijos, Vokietijos, JAV, Rusijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Lenkijos etc.

Išleisti keturi albumai: „Civilised“ (1997; 2001 m. Jaunimo teatre surengtas to paties pavadinimo muzikinis spektaklis), „Dreams“ (EP, 1999), „Postmodern Game“ (2004) ir „Colours of the Desert“ (Cinderella Records ir Out of the Box Rec., 2011). Naujausias albumas Austrijoje buvo paskelbtas savaitės albumu, Norvegijoje pateko į prioritetinį sąrašą. 2004 metais grupė pelnė prestižinį apdovanojimą kaip „Best International Group“ iš „New York International Music Festival“. 2006 m. The Skys laimėjo Makato Artist of the Year Award (II vieta). 2011 m. pelnyta II vieta (iš 100 grupių) festivalyje Rockowe Andrzejki.

2015 m. rudenį grupė ruošiasi švęsti dvidešimtmetį ir jo proga pristatyti naują albumą.

Apie šią grupę galima kalbėti ir perskaityti (daugiausia užsienio spaudoje) daug, bet geriausia būtų sužinoti, ką apie pačius save mano muzikantai.

Jonas Čiurlionis. Renatos Drukteinytės (fotogriausmas.lt) nuotr. **

Jonas Čiurlionis atsako į klausimus (2012 m.).

Davėte jau turbūt keliasdešimt interviu solidiems užsienio leidiniams, buvote jų gerai įvertinti, o pasak vieno spaudos pranešimo, tapote pasaulinio garso grupe. Atšventėte 16-ąjį kūrybos jubiliejų, pristatėte naują albumą, ir vis dėlto Lietuvoje Jus žino nedaugelis. Kodėl? Ar populiarumas (bent Lietuvoje) nėra Jūsų tikslas? Aš nelabai pamenu, kad būtų pasirodęs pranešimas, jog esame pasaulinio garso grupė. Tai, kad esame viena iš labiausiai žinomų lietuvių roko grupių užsienyje – tikriausiai tikėtina. Kalbant apie populiarumą, nei Lietuvoje, nei už jos ribų tai nėra mūsų tikslas. Vilniuje esame surengę ne vieną anšlaginį koncertą didžiausiuose klubuose, tad klausytojų turime. Kita vertus, klausimas „kodėl?“ turėtų būti peradresuojamas, nes aš irgi nežinau, kodėl apie mus rašo „Classic Rock Magazine“, kuris net pavartoja lietuvišką žodį „Nuostabus“, apibūdindamas mūsų albumą, bet nerašo „Lietuvos Rytas“ ar „Delfi“; kodėl mus kviečia Lenkijos, Anglijos ar Švedijos festivaliai, bet nekviečia net ir daug mažesni Lietuvos festivaliai; kodėl per pastarąjį pusmeti vien iš Lenkijos mes parsivežėm 5 – 6 apdovanojimus, o nei vienuose Lietuvos apdovanojimuose nei karto nebuvome nominuoti; kodėl mus groja šimtai radijo stočių užsienyje, kviečia gyvai groti eteryje koncertus, bet negroja Lietuvoje; Keista vienok, ane? :)

Kaip vertinate savo naująjį albumą? Kiek suprantu, į jį įdėta daug darbo. Ar jam ko nors trūksta? Kažkas mestelėjo, jog viršelio dizainas prastas (man asmeniškai neužkliuvo neiblur‘as apačioje, nei gėlė, kuri atrodo tarsi iš fotošopo, bet tikriausiai taip nėra?). Nemėgstu vertinti viešai savo darbų – tai muzikos kritikų ir klausytojų reikalas. Galiu pasakyti, kad užsienyje šis albumas sulaukė labai pozityvaus įvertinimo. Keletos muzikinių leidinių redaktorių Prancūzijoje ir Olandijoje jį paskelbė geriausiu 2011 metų albumu, Austrijos vienoje radijo stočių jis tapo savaitės albumu. Aš nežinau to kažko, kas ten ką „mestelėjo“, nei argumentų, kuo užkliuvo viršelis. Galiausiai, de gustibus non disputandum est :) Galiu pasakyti, kad gėlė nėra apdirbta su fotošopu. Ar tiesa, kad buvote Afrikos valstybėje Džibutyje ir dykumos nuotrauka iš ten? O gal Džibutis – tam tikras simbolis? Jei taip, ką jis reiškia? Kalbant konkrečiai apie viršelio nuotrauką, tai ji nėra daryta Džibutyje. Na, simbolikos Džibutyje aš per daug neieškočiau, aš jį labiau geografiškai traktuoju :)

Kaip pavyko „prisivilioti“ į naujojo albumo įrašus tiek daug garsių muzikantų? Mano nuomone, albumas – itin vykęs, su tuo neįmanoma ginčytis, jis, švelniai tariant, tikras balzamas sielai. Džiugu, jei albumas patinka ir yra „balzamas sielai“ :). Dėl muzikantų – jau daug metų dirbame ir bendradarbiaujame su įvairiais, tame tarpe ir labai garsiais muzikantais, vadybininkais, prodiuseriais, nemaža dalis iš jų yra ir geri draugai, tad albume grojantys muzikantai yra mūsų bičiuliai, mielai sutikę padirbėti kartu.

Ko trūksta šiuolaikinei lietuviškai roko muzikai? Ką išskirtumėte iš lietuviškų Jums artimų stilistika grupių (progressive rock, metal)? Dėl įtempto grafiko nelabai turiu laiko domėtis lietuviškos muzikos padange. Dažnai savaitgaliai prabėga užsienyje, tad į koncertus neišeina nueiti. Nelabai galiu ką pasakyti :) O šiaip tai, jei muzikantai mažiau rietusi ir keiktusi visokiuose socialiniuose tinklapiuose, o daugiau repetuotų, gal būtų daugiau naudos? :)

Kodėl grupės pavadinimas angliškas? Ką Jums reiškia „Dangūs“? Jūs esate filosofas, mokslų daktaras, tad įdomu, kokią metaforą turėjote galvoje, galvodamas grupei šį pavadinimą? Kad „The Skys“ nereiškia „dangūs“, atrodo. Čia lyg naujadaras, o tokio žodžio žodyne kaip ir nėra. Nežinau, traktuoti galima labai įvairiai – sunku pasakyti, ką reiškia neegzistuojantis žodis, tiesa? Tokį grupės pavadinimą galvojom visi dar 1995 metais, net nelabai pamenu, kas iš mūsų jį pasiūlė.

Ar neturite ketinimų perleisti ankstesnių albumų ar išleisti kokio „besto“ arba „live‘o“? Juk ankstesni albumai turbūt prieinami tik kolekcininkams. Tikiuosi perrašyti „Civilized“, nes man pačiam jis mielas kaip pirmasis grupės darbas. Būtų įdomu, kaip jis dabar naujai suskambėtų. „Dreams“ perleisti neplanuojam, o „Postmodern Game“ gal kada nors.

Kokie artimiausi „The Skys“ planai – koncertai ir pan.? Kur ir kada jus bus galima girdėti ir matyti? Lietuvoje, kol kas koncertų neplanuojame, artimiausi planai - šį svaitgalįvienas festivalis Lenkijoje, kitą savaitgalį – du, viename iš jų dalyvauja ir pankų „tėvai“ "The Exploited" – bus smagu pasipogint :)

Kas Jums artimiau – „Van Der Graaf Generator“ ar „Gong“, „Pink Floyd“ ar „Pavlov‘s Dog“, o gal „Porcupine Tree“ arba net „The Residents“? Kokios progressive rock / metal grupės artimiausios grupės „The Skys“ muzikai? Na, čia aš mielai disjunkciją pakeisčiau konjunkcija, tad Van Der Graafai ir Gongai, Pinkai ir "Pavlov‘s Dog", ir Porcupainai, ir visa kita gera muzika :) Kas artimiausia skaisams? Hm, mus lygina su daug kuo: „Pink Floyd“, „Eloy“, „Fish“, „Arena“, „Alan Parsons Project“, „Genesis“, „Hawkwind“. Tokia gausa palyginimų parodo, kad mes sėkmingai suformavom savo stilių, kaip pastebėjo ne vienas iš užsienio kritikų. Įsiminė lenkų legendos „Breakout“ koveris, kurį esate atlikę. Kokių grupių dainas dar yra tekę perdainuoti? „Breakout“ koverį ruošėme jų vokalistės vardo festivaliui, kuriame gavome specialų apdovanojimą. Šiaip koverių nedarome. Kažkada, dar senais laikais, grojome keleta kartų „Bitlomanijoje“, tai atlikome keletą bitlų dainų. Ačiū už atsakymus. Ačiū už interviu.

63 albumų autorius Karolis Buržinskas-Kafka: "Tik Lietuvoje esu niekam negirdėtas pogrindinis muzikantas"

Žinomas eksperimentinės muzikos kūrėjas, produktyvusis Karolis Buržinskas-Kafka išleido audio knygą "Metropolis" (2012). Joje galime jausti aliuzijų į legendinį filmą "Metropolis" (1927), nors kūrėjas tvirtina dar jo nematęs. Mokslinės fantastikos, nuotykių kūrinys internete tapo labai populiarus. Pristatome šį kūrinį, K. Buržinskas taip pat atsakė į kelis klausimus ir pateikė itin plačią savo diskografiją (2012 m. duomenys).

„2011 metų, kovo mėnesio pabaigoje, septynios dienos buvo tarsi ištrintos iš mano gyvenimo, o naktys dovanojo vaizdus, kurių prieš tai dar nebuvau matęs. Tai, ką jaučiau sapnuodamas, pasistengiau įamžinti savo muzikoje ir prabėgus beveik metams, pagaliau išdrįsau pirmą kart apie tai prabilti. Septynios naktys iš eilės, septyni sapnai kurie rodytųsi, kad tarpusavyje neturi jokio ryšio, išskyrus tai, kad tai vyko viename ir tame pačiame, didžiuliame mieste, kurį pavadinau - Metropoliu“, - pasakoja Karolis Buržinskas.

Audio knygos trukmė - beveik 36 minutės.

Projekto „Metropolis“ kūrybinė grupė:

Kompozitorius, sintezatorių operatorius, teksto autorius, skaitovas ir projekto vadovas - Karolis Buržinskas;

Redaktorė - Dalia Barkauskaitė;

Vizualinės kūrinio prezentacijos autorius - Jurijus Azanovas;

Garso takelis buvo įrašinėjamas garso dizaino studijoje - Alexis Soundtracks;

Balso įrašai ir korekcija, buvo atliekama studijoje - Rokrokas Records;

Asistavo - Rokas Petkūnas.

Šią audio knygą nemokamai galima parsisiųsti iš tinklalapio http://karolis.bandcamp.com.

K. Buržinskas šiuo metu dirba angliakasiu viename iš Kauno fabrikų. Kaip pats save pristato - "juodadarbis, kuris laisvalaikiu sugeba sėsti ir kurti".

"Metropolyje" skamba jo muzika, tekstas ir jo paties balsas. K.Buržinskas kuria naujus standartus lietuviškų audio knygų scenoje. "Dauguma lietuviškų audio knygų skamba tiesiog apgailėtinai", - sako K.Buržinskas.

Interviu su K.Buržinsku.

Kokia susidūrimo su muzika pradžia? Kaip pradėjai muzikuoti?

Pradžia buvo tikriausiai tada, kai dar nebuvau gimęs. Mano mama - Dalia Barkauskaitė - dovanojo genus, kurie nusprendė mano likimą už mane patį. Pasirinkimo nėra. Bėgant laikui tik atsigręžiu atgalios ir reziumuoju savo nuveiktus darbus.

(Karolio mamos tėčio brolis - kompozitorius Vytautas Barkauskas (g. 1931), sukūręs operą, oratorijų, simfonijų, koncertų, sonatų, ciklų fortepijonui, vargonams, kūrinių įvairiems kameriniams ansambliams, dramos spektaklių, kino filmų muzikos. Kūrybai būdinga įvairių komponavimo technikų derinimas, konstruktyvizmas. Cikle fortepijonui „Poezija“ (1964) jis vienas pirmųjų Lietuvoje pavartojo dodekafoninę techniką. 1972 m. V.Barkauskas apdovanotas LTSR valstybine premija, 2003 m. - Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2004 m. - Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. - M.P.)

Kiek dainų, kūrinių, albumų išleista?

Daug albumų, dainų ir pasakų. Jeigu skaičiuotume su produkcijai skirtais albumais, kuriuose yra įtraukta mano muzika, tai bus, hmm, 63, jei neklystu... Labai daug, sunku pačiam susigaudyti.

Lietuvoje esu niekam negirdėtas pogrindinis muzikantas, bet karts nuo karto kokiam Tokijuje ar New Yorke tenka sutviksti žiniasklaidoje. Kadangi muziką visada dalinu dykai, nemažai ir siunčiasi žmonės, bet Lietuvoje kažkaip viskas vangiai... Nesakau, kad Kaune nesijaučiu svarbus ar mylimas, bet trūksta kažko, nežinau ko… bet čia tikriausiai visiems menininkams taip, ar ne? Net jeigu iki kioskelio ar parduotuves neštų mane ant rankų – vis tiek kažko trūktų.

Pristatyk savo naujausią kūrinį (albumą). „Metropolis“ - tai mano didžiausias turtas. Prieš tai buvau išsileidęs kelias audio knygeles, bet ši knyga tai tarsi naujas skyrius mano gyvenime. Esu labai dėkingas Jurijui Azanovui, kuris be galo mane palaiko ir kuria viršelius. Labai dėkingas ir savo mamai Daliai, kuri redaguoja tekstus, audio knygoje „Toli Toli“ galima išgirsti jos balsą.

Ką manai apie Lietuvos roką, eksperimentinę ir kitą nekomercinę muziką – ar ji patiria atgimimą, ar kaip tik ne? Ką labiausiai vertini iš Lietuvos muzikantų, grupių? Lietuviai kaip beždžioniukai, stengiasi viską atkartot ar pakartot, labai retai kada sutinku egocentriškų žmonių, kurie pasiryžę būtų bet kokia kaina užkariauti pasaulį savo talentu, bet yra tokių. Labai myliu šiuos veikėjus: tai - Linas Strockis, Alina Orlova, Jokūbas Dargis, Žygimantas Kudirka, Donatas Medzevičius, Tadas Greičiūnas, Gintaras Reklaitis ir, žinoma, Giedrius Kuprevičius. Yra dar kelios personos, kurių šiuo metu neprisimenu, bet žinau kad jie tikrai yra!

Kas padarė didžiausią įtaką? Mane įkvėpė moterys, knygos, geri filmai, narkotikai, kompiuteriniai žaidimai, alkoholis, noras nusižudyti ir noras kam nors duoti į liūlį. Dar mane įkvėpė ir gražūs dalykai, bet šiuo metu negaliu prisiminti nė vieno iš jų, man depresija.

Kokia pasaulėvoka, religija, filosofija artimiausia? Nesu labai religingas. Bet šiaip aš esu tarp kataliko ir pagonio. Tikėti yra labai svarbu, nes kai žmogus netikintis į nieką, tai jis dažnai praranda ribas ir gyvena tarp dangaus ir žemės, taip ir nepajausdamas visiškos žemiškos pilnatvės.

Kodėl Tave vadina Kafka? Dar senais Linfeng laikais kazkas mane pramine Kafka :) Nežinau, kodėl:)) Esu perskaites kelias jo knygas, patinka jo stilistika ir vaibas, bet nesu didžiulis jo fanas:) Kokie artimiausi planai? Pastarieji metai buvo labai įtempti ir sunkūs. Nors esu pasirašęs kontraktus su tikrai didelėm ir įtakingom kompanijom, vis dar turiu dirbti ir paprastus, purvinus darbus. Nesiskundžiu, viskas yra gerai, tiksliau, būtų gerai jeigu nesijausčiau užknisinėjamas dėl to, kad nesu milijonierius. Didžiausi priekaištai būna iš visiškų liaušių, kurie išvis nieko nesugeba. Manau kad šią problemą išgyvena didesnė dalis Lietuvos. :)

Karolio Buržinsko ir jo projektų diskografija:

Linfeng - Nieko Panašaus (2002) - album

Linfeng - Žodžiai (2003) - album

Linfeng - Live in Austria (2003) - album

Linfeng - Revolution (2003) - single

Linfeng - Starless (2004) - single

Linfeng - Philosophy (2004) - album

SBOT - End Of Everything (2004) - album

SBOT - Promised - (2004) - ep

Karolis Buržinskas - Perliukas (2005) - soundtrack Karolis Buržinskas - Neištikimybė (2005) - soundtrack Radioshock - Cum Deo (2006) - album

Jupiter Makes Me Scream - Too Short to be Missed (2007) - ep Jupiter Makes Me Scream - Almost Everything I Want To Say (2007) - album Jupiter Makes Me Scream - Converge (2008) - album Jupiter Makes Me Scream - Tuesday Morning Huricane (2008) - ep

VA - Kunigunda Lunaria Songs vol.7 (2008) - compilation

The Boys Cult - She.Is.Us (2008) - album Karolis Buržinskas - Aušra (2009) - tale/soundtrack Karolis Buržinskas - Pūkelis (2009) - tale/soundtrack Karolis Buržinskas - Recca (2009) - tale/soundtrack Karolis Buržinskas - I Care, I Have A Heart (2009) - ep Karolis Buržinskas - Ragana (2010) tale/soundtrack Karolis Buržinskas - Toli Toli (2010) tale/soundtrack Karolis Buržinskas - Cows Don't Fly (2010) soundtrack/fx

Meilės Teroristai - 1961 (2010) - album Meilės Teroristai - Spurgų Manija (2010) - album Meiles Teroristai - Amour, sexe pour la variete (2010) - single

VA - Bezdna Radio Esentials vol17 (2010) - compilation VA - Bezdna Radio Esentials vol19 (2010) - compilation

Karolis Buržinskas - ROZA (2010) - album Karolis Buržinskas ir Migloko - Mergaitė ir Aksolotlis (2011) - tale/soundtrack Karolis Buržinskas - Original Soundtracks (2011) - sampler Karolis Buržinskas - We Have Issues (2011) - album Karolis Buržinskas - METROPOLIS sampler (2011) - sampler/album

Jupiter Makes Me Scream - Fuck Yeah! (2011) - ep Jupiter Makes Me Scream - BANZAI (2012) - ep

We Left The Sun - Noise (2012) - album

Karolis Buržinskas - Metropolis (2012) audio book TV produkcijai skirti albumai:  Movie Moods - Monsters In the Basement  Children - Silly Songs  Documentary - Global Warming  TV Series - Fight Scenes  Chart Music - Melancholy and Love  Movie Moods - Deep Space  Reality - Lost In The City  Tour De France Selected  Nature Documentary  Far Away/Fantasy  Metropolis  Trailer Music - Epic  Trailer Music - Sports  Winter Crystal Landscape  Drifting On The Highway  Powerful Positive Beats  Ambient Piano  Dark Mysterious Weather  Travel - Piano Landscape  Travel - Landscape  Sound Design - Electric Current  Health and Mind - Misty Garden  Easy Listening - Melancholy Lane  Easy Listening - Infomercial  Hypnotizing Autumn Air

Karolis Buržinskas. Igno Šileikio nuotr.

„Moontrix“: eksperimentinis menas tiems, kas nebijo naujovių

Eksperimentinio garso, vaizdo ir dizaino sostinės bendraminčių komanda, pasivadinusi organizacija „Moontrix“ (Organization „Moontrix“ – Experimental Audiovisual Research), - unikali. Ji leidžia kompaktines plokšteles, kasetes, organizuoja renginius, kuria klipus ir net filmus.

Naujausias 2002-ųjų spalio 9-ąją įkurtos organizacijos „Moontrix“ (http://www.“Moontrix“.com,https://www.facebook.com/pages/“Moontrix“/101054026662848?f ref=ts, http://www.“Moontrix“.tv) pranešimas pasirodė visai neseniai – 2013 m. kovo 17-ąją. Jame teigiama: „Moontrix“ komanda, įveikusi daug iššūkių ir išbandymų, pradeda nuosekliai įgyvendinti 2013 metų planus. Praėjusių metų veikla, o ypač lapkričio mėnesį ivykęs trečiasis „The Machine Started To Flow Into A Vein“ ciklo renginys, atnešė daug pokyčių ir reformų. Tačiau šiai dienai didžiausias „Moontrix“ organizuotas renginys dar labiau dvasiškai sustiprino, įkvėpė ir dar kartą įrodė, kad nuoširdžios pastangos ir pozityvumo siekis yra pagrindinis gyvenimo variklis. Tolimuose planuose – ketvirtoji renginio „The Machine Started To Flow Into A Vein“ dalis turėtų įvykti 2014 metų lapkričio mėnesį, Anykščiuose. 2014 metų lapkritį minėsime 10-ąsias Jhonn Balance mirties metines. Artimuose – 2013 metų – planuose numatome keletą muzikinių leidinų bei renginių. Pirmasis šių metų leidinys bus Maldur Atai remiksuotų kompozicijų rinkinys. Artimiausiu metu pasirodysiančiame kompaktiniame diske, klausytojai išgirs atlikėjų iš Lietuvos – Oorchach, Skeldos, Pogrom bei užsieniečių Deutsch Nepal ir Voice Of Eye interpretacijas. Norime padėkoti visiems, kurie palaiko, skatina ir įkvepia. Tik kartu galima efektyviai keisti save ir aplinką, kuri mus supa.“

Recenzija. „The Machine Started To Flow Into A Vein“ (Vol. 3) – 2012 11 10 (CD) O kol nepasirodė žadami leidiniai, verta plačiau pakalbėti apie puikią kompaktinę plokštelę, kuri buvo išleista to paties pavadinimo renginiui anonsuoti. Nors renginyje nebuvau, tačiau, liudininkų teigimu, jis buvo įspūdingas. Ką reiškia vien tokie vardai ir pavadinimai kaip Andrew Liles, Colin Potter, Nurse With Wound, The Hafler Trio! Ir visi šie muzikantai grojo Anykščiuose!

Kompaktinėje plokštelėje rasime šešis kūrinius – po vieną iš kiekvieno dalyvavusio šiame koncerte, be to, dar dvi lietuvių kompozicijas: „Moontrix“ komandos projekto Dimeth Trip kūrinį „Variation Plane“ (10 balų) ir vilniečio Skeldos (Vytenis Eitminavičius) kompoziciją „Priliesti“ (10 balų). Abu Lietuvos muzikantų kūriniai, švelniai tariant, nepadarė gėdos rinkiniui, – drįstu pasakyti, kad jie man netgi labiau patiko už kai kuriuos užsienio svečių kūrinius. Jei tiksliau, nelabai patiko tik paskutinysis – The Hafler Trio (Andrew McKenzie) – kūrinys, tiksliau, spoken word atkarpa „Jealousy“, kurią klausyti reikia kantrybės (tai – prancūzų rašytojo, filmų kūrėjo Alain Robbe-Grillet, 1922-2008, 1957 m. romano „La Jalousie“ ištrauka; šis romanas vadinamas „naujojo romano“ – nouveau roman – klasika). Andrew Liles, Colin Potter ir puikusis Steven Stapleton (NWW) parodė klasę, kaip ir reikia tikėtis. Sunkiausia, žinoma, suvokti, NWW siurrealistinius pasažus, o štai pirmieji du muzikantai pateikė išties puikius, išskirtinius kūrinius, kuriuos, kartu su Dimeth Trip ir Skeldos, galima klausyti dažnai ir maloniai (10 balų visiems, žinoma). CD išleistas malonaus digipack pavidalu, pilkas, su Juodąja Saule, paminint legendinės grupės Coil kūrėjų atminimą (Jhonn Balance, 1962-2004 ir Peter Christopherson, 1955-2010). Būtent jų muzika bei ankstyva mirtis ir inspiravo renginio „The Machine Started To Flow Into A Vein“ pavadinimą bei precedentą. Išleista 300 šio CD kopijų. 10/10 – nors, mano galva, The Hafler Trio spoken word‘as kiek sugadino bendrą leidinio koncepciją, vis dėlto negalima nenulenkti galvos prieš legendinį muzikantą.

Pirmasis „Moontrix“ muzikos įrašas – 2007 metais pasirodęs lietuvių tamsios elektroninės (industrial / breakcore) muzikos projekto McKaras albumas „Life Started To Flow Into A Vein“, įrašytas gyvai pirmajame renginyje, skirtame Jhonn Balance atminimui, 2006 m. lapkričio 11 d. Profesionaliai išleistas 40 minučių CDr pasirodė 111 egz. tiražu. Tie, kas susipažinę su McKaro (taip pat jo projektų Ataka, Drama) kūryba ir ją mėgsta, albumą įvertins aukščiausiu balu.

2010 metais įrašytas ir 2011-ųjų sausį pasirodė kol kas vienintelis Dimeth Trip(http://www.dimeth- trip.org) CD – „Instructions From Konstantin Lopushansky“. Unikalus tamsaus ambiento albumas – konceptualus: jis skirtas puikiam Ukrainoje gimusiam rusų režisieriui Konstantinui Lopušanskiui (g. 1947), kartu su Borisu Strugackiu (1933-2012) sukūrusiam stulbinančią postapokaliptinę antiutopiją „Mirusio žmogaus laiškai“ (1986). Dimeth Trip debiutinį albumą, kuriame yra sample‘ų iš šio ir kitų K. Lopušanskio filmų, galime laikyti vienu sėkmingiausių lietuviškos eksperimentinės muzikos kūrinių. CD digipack tiražas – 200 egz. Beje, šis diskas – bendras dviejų nepriklausomų leidyklų „Moontrix“ ir "Autarkeia" projektas. Albumo autoriai – industrial / ambient grupės Maldur Atai nariai Geid ir Dega. Albumo masterį darė tikras meistras – Peter Andersson (Raison d'être).

Morrigun (http://www.morrigun.org,https://www.facebook.com/pages/MORRIGUN/13648393 3095488) albumas „Marvelė“ (jame – vienas beveik 38 minučių kūrinys) – puikus post- industrial pavyzdys. Įdomu tai, kad jo vairininkė – mergina. CDr išleistas vos 50 egz. tiražu, taigi yra gana didelis raritetas, tačiau vertas dėmesio. Albumas įrašytas koncerte Anykščiuose 2011 m. liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną. Marvelė – ypatinga vieta Kaune, kur teka Marvelės upelis, stūkso Marvelės piliakalnis, o svarbiausia – ten yra didžiausias Baltijos šalyse Marvelės kapinynas. Žmonės čia laidoti II-XII a. Aptikta apie 1500 kapaviečių, kai kurios jų turi aukojimo židinius, archeologai rado ir nemažai ritualinių apeigų vietų, juvelyrinių dirbinių, pagamintų dar II a. Atkasta apie 300 žirgų kapų. Tai – ir didžiausias žirgų kapinynas Lietuvoje. Dr. Audrius Astrauskas savo disertacijoje „Marvelės bendruomenė II a. pabaigoje – V a.“ teigia, kad tikėtina, jog į Centrinę Lietuvą „atsikėlė dalis vakarų baltų – galindų ar sūduvių, kurie atsinešė ne tik savo papuošalus, bet ir laidojimo papročius“ (1998). Marvelėje rastas seges ir kitus artefaktus nagrinėjo ir akad. prof. Eugenijus Jovaiša („Aisčiai. Kilmė“, 2012, „Lietuvos edukologijos universiteto leidykla“), Mindaugas Bertašius.

Dar vienas svarbus „Moontrix“ leidinys – šįkart ne lietuvių kūrėjo – Jarl albumas „Minus One – Neutral“ (2012, CD digipack, 298 egz.). Jarl – tai žymus švedų eksperimentinio ambiento kūrėjo Eriko Jarlo pseudonimas (tiksliau, pavardė). Kelis Jarl albumus (daugiausia CD, taip pat ir MC pavidalais) yra išleidęs lietuvių label‘as „Autarkeia“. „Minus One – Neutral“ – puiki muzika, norinčiam susipažinti su geru ambientu, kuris nėra nei per lengvas, nei per sunkus, tad tinka klausyti ir važiuojant automobilyje, ir ilsintis namuose. Beje, šio albumo masterį darė jau minėtas Peter Andersson (Raison d'être). Jarl albumas „Minus One – Neutral“ primena krautroko eros Vokietijoje muzikos dvasią, ankstyvąją Maurizio Bianchi kūrybą. Viršelio fotografė – Karolina Urbaniak (http://karolinaurbaniak.com).

„Pramoniniai analai“ Tai – dar vienas „Moontrix“ projektas. Vienas „Pramoninių analų“ serijos įkūrėjų (kartu su McKaru), grupės Maldur Atai narys Geid teigia: „Esu bet kokio fizinio formato šalininkas, online mp3 kultūra kažkaip iki galo neveža. Mūsų egzistencijos „lėktuvas“ yra „materialus“ pagal mūsų suvokimą, todėl fizinis muzikos formatas (CD, MC, LP) neša daugiau informacijos – į pakuotes, viršelius, koncepcijas yra įdedami papildomi žmogiški resursai, pastangos. Tai atitinkamai „spinduliuoja“. Į diską sumesti mp3 failai tiesiog turi mažiau „užtaiso“, todėl manau, kad kasečių kultūra tiesiog turi likti. Kitas klausimas – ar ji išliks... Tenka pripažinti, kad LP formatui šiais laikais sekasi geriau. Kas dėl „Pramoninių analų“, jų gimimo pradžioje tiesiog sėdint prie alaus bokalo buvo impulsyviai nuspręsta, kad tai bus kasetės, nes taip greitai ir gana pigiai galima turėti produktą. Žinoma, kai pradedi judėti pirmyn ir įvertini visas aplinkybes, matai, kad gaunasi nei labai greitai, nei labai pigiai, bet tai ir yra esmė, kuri į produktą įneša tam tikrus energetinius veiksmus“.

„Pramoninių analų“ seriją sugalvoję muzikantai pasivadino „Kankorėžinės liaukos lože“. 2010-2012 metais išėjo net septynios šios serijos kasetės, kuriose – kelių žmonių kuriami projektai: puikiai žinomi Maldur Atai, McKaras, Ataka, Dimeth Trip, Body Cargo, Sala, Girnų Giesmės, Morrigun, Oorchach, Lauxna Lauksna, Bruzgynai, taip pat paslaptimis apaugę Vario Cancer, Feral Waft, Insom Darkene, Ajagi, Liquimoly, CJ::TROn, Audio Head Cleaner, Coal Colour Amplifier, Beniunuojantnemiga (V. Eitminavičiaus projektas), Plėmas, Įšalo Kopos, Toofar, Suicidal Future, Absorption, Concrete Vibrations, Lys, Vasha Dadaya. Iš viso – net 28 pavadinimų projektai!

Neabejoju, kad išradingieji „Moontrix“ dar daug kuo nustebins savo gerbėjus, raitau jiems 10/10 už įdomią ir naudingą kultūrinę veiklą ir laukiu naujienų.

Jurga Šeduikytė: „Atiduodu visas dainas – kurkit vaizdą, naudokit šokiams ar kinui. Man tai būtų dovana“

Jau 2014 m. rugsėjis, tad pradžiugino po mėnesio atkeliavę šilti Jurgos Šeduikytės (anksčiau – LMTA bigbendas, „Media Luna“, „El Quadro“, „Muscat“) atsakymai į rūpimus klausimus apie muziką, gyvenimą, tai, kas svarbiausia. Jais noriu ir pasidalinti. Taip pat dar norėčiau paminėti, kad, įvykus permainoms, naujausi du Jurgos albumai – „MetroNomes“ (2011, self-released) ir „Breaking the Line“ (2013, Creative Industries) – leidžiami nebe kompanijoje M.P.3, kuri atsakinga už albumų „Aukso pieva“ (2005), „Instrukcija“ (2007), „+37° (Goal Of Science)“ (2009), „Prie žalio vandens“ (2010, rinkinys), singlų „5th Season“ (2007) ir „Sandman‘s Child“ (2008) pasirodymą.

Nesinorėtų, kad šis interviu būtų tradicinis, nors turbūt beveik visi įmanomi klausimai menininkams jau yra sugalvoti. Pabandysiu pradėti paprastai, juk už lango net Vilniuje – didžiulis karštis, liepos 30-oji. Ko Jurga Šeduikytė klausosi šiandien, kokios muzikos? Galbūt ir Jūs pati kažką šiandien kuriate? Pastaruoju metu daugiausiai klausausi James Blake, Lianne La Havas. Namie labai dažnai klausau Lietuvos radijo programos „Klasika“. Klasikinės muzikos klausymas – vienintelis stabilus dalykas mano suveltam gyvenime.

Kažkur teko skaityti tartum priekaištą, neva ėmėte kurti kitokią muziką nei anksčiau. Kokią? Ilgą laiką (apie dešimtmetį?) dirbote su agentūra M.P.3, vėliau Jūsų keliai, berods, išsiskyrė? Kodėl, jei ne paslaptis? Ar tai galimai susiję su tuo, kad pasukote į intravertiškesnę, mistiškesnę, mažiau komercinę (nors ir ankstesnė nebuvo komercinė blogąja žodžio prasme) muziką? Sunkus klausimas. Matyt, keičiuosi aš gal net ir mažiau, nei norėčiau, kita vertus, ne man apie tai spręsti, o publikai. Aš galiu tik pasistengti pagauti ir dainoje patalpinti tai, kas tvyro ore ar tūno viduj. Žinau tik, kad nenoriu būti „vienos dainos Nebijok atlikėja“. Kurti man – vidinis poreikis, naujos temos ar formos, menų sintezė yra būtinybė. Kitu atveju jaučiuosi stovinti vienoj vietoj. M.P.3 agentūrą miniu vien geru žodžiu, liksiu Vaidui ir Laurai visą gyvenimą dėkinga už puikią pradžią. O keliai kartais išsiskiria – ir tai viso gyvenimo projektui, kas man yra muzika, yra normalu. Norėčiau pasitikslinti, kiek vaizdo klipų esate sukūrusi, tiksliau, kiek buvo sukurta jų pagal Jūsų dainas? Nufilmuotasis Afganistane savo laiku privertė išsižioti iš nuostabos, ir visa Lietuva nuo to laiko žino Jurgą Šeduikytę tiesiog kaip Jurgą (kaip Vaivą Mainelytę po „Velnio nuotakos“ visi vadino Jurga). Pabandysiu prisimint: „Fifth Season“, „Smėlio žmonės“, „All I Have“, „So Blue“, „Trys Kanados“, „Running“, „The Night is Waiting“, „Instrukcija“, „I Wonder“, „The Longest Day“. Dar dainai „Seniai“ sukurtas gražus animuotas klipas. Taip pat internete mačiau šokio kompiliaciją, kur skamba „Soft Explosion“ kūrinys.

Iš tikro, atiduodu visas dainas – kurkit vaizdą, naudokit šokiams ar kinui. Man tai būtų dovana. Senas, baisus klausimas, bet būtinas, nes smalsu: ką kuriate, ką planuojate (nebūtinai muzikos srityje)? Kada laukti naujo albumo, ar kuriamos dainos? Planavau naują albumą rudeniui, bet nusprendžiau neskubėti. Manau, albumas pasirodys 2015 m. pavasarį. Bus išsėdėtas, apgalvotas ir labai lauktas. Jau visai netrukus turėtų pasirodyti pirmas singlas iš būsimo albumo.

Dar spalio 24 d. visuose Lietuvos kinuose startuoja pirmas lietuviškas psichologinis siaubo filmas „Rūsys“ (https://www.facebook.com/filmasrusys), kuriame debiutuosiu kaip kino aktorė. Labai laukiu premjeros. Ir džiugu, ir baugu, nes jau nebegaliu įvertinti savo darbo iš šono.

Menas nesvetimas Jums įvairiomis formomis. Su vyru teatralu, muzikantu Vidu Bareikiu pamatėte, kas yra teatras ir pateikėte savo „MetroNomus“ kaip kažką unikalaus (nelabai yra su kuo sulyginti, gal nebent su nenuspėjamąja Björk?). Rašyta ir apie kitus Jūsų talentus. Kuo save laikote „labiausiai“: dainininke, poete, muzikante, ...? Nenoriu ir negaliu susiskirstyti ir pasidalinti – yra dalykai, apie kuriuos svajojau (dainuoti, kurti muziką kinui ir teatrui, šokti), – yra vidinis poreikis pastudijuoti ir išplėsti savo ribas (aktoriaus patirtis), yra ir poreikis taupiu žodžiu nusakyti esmę, įvardinti surastas tiesas (poezija). Viskas sudaro visumą, stumiančią pirmyn.

Kokie muzikiniai kūriniai Jums pačiai yra Jums artimiausi? (Ir savo, ir kitų kūrybos.) A. Pärto muzika apskritai, J. S. Bacho didybė ir paprastumas, M. Callas atlikimo laisvė, atpažįstamos M. K. Čiurlionio vizijos ir dar daug dalykų. Kūriniais neišeitų įvardint.

Esate fotogeniška, ar sutiktumėte ir toliau filmuotis vaidybiniuose filmuose, gal net TV seriale? Filme vaidinti svajojau nuo vaikystės. Tikėjau pasakomis, kad reikia vaikščioti gatve su protingai romantiška išraiška veide, ir tave vieną dieną būtinai pastebės koks žymus režisierius:) Tiesa ta, kad norint pasiekti savo svajonę, reikia ties ja pačiam gerokai padirbėti.

Labai tikiuosi, kad filmų mano gyvenime bus daugiau. Ir labai džiaugiuosi, kad debiutinis vaidmuo buvo kuriamas visiškų maksimalistų kompanijoje. Tokiais atvejais sakoma jau ne „labai“, o „žiauriai“ patiko. Kinas keičia gyvenimą – dėl to jis mane ir traukia:)

Kokią savo gyvenimo filosofiją turite susikūrusi, jei trumpai apie ją? Kokios religijos, filosofijos, mokslo šakos artimiausios? Patinka nesuderinamų dalykų derinys: religija, astronomija ir filosofija. Manau, tai – tiesiog skirtingi keliai, kuriais žmogus bando suprasti, kam jis atėjo į žemę. Neišvengiamai juntama pabaiga neleidžia tingėti nė minutės – man tai ir atrodo prasmingiausia, ką mes galime nuveikti. Dabar turbūt madinga klausti – Jūs už Ukrainą, ar už Rusiją. O aš paklausiu tai, kas arčiausia „dūšios“: kokią Lietuvą įsivaizduojate po 10–20 metų? Išsivažinės? Nuskurs? Parvažiuos? Taps turtingesnė? Viskas liks taip pat? Lietuva yra stipri savo trauka lietuviams. Sugrįš tie, kuriems svarbu turėti tėvynę. O Rusija ar Ukraina... Su siaubu stebiu įvykius ir vis pagalvoju, ką galėtumėm nuveikti norėdami apsaugoti savo šalį. ES yra faktinė sąjunga. Baltijos šalimis Latvija, Lietuva ir Estija vadinamos irgi kažkaip teoriškai. Tam, kad atsirastų tikrasis vieni kitų palaikymas, reikia daugiau, ne sutarčių ar politinių santykių. Mes turim norėt pažinti vieni kitus, dėti pastangas, kad tai įvyktų ir megzti emocinę draugystę. Kultūra yra geriausia plotmė draugystės pradžiai, dėl to labai džiaugiuosi savo dalyvavimu Latvijos teatro projekte apie Šengeno zonos privalumus ir trūkumus.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams? Linkiu atskirti sau svarbią tiesą ir ją ginti nuo sarkazmo bei cinizmo. Būti nuoširdžiam yra būtina tiek pačiam žmogui, tiek jo aplinkai.

Išskirtinis interviu su išskirtiniu žmogumi Michael Nine (MK9 aka „Death Squad“): „Atvirai sakant, nemanau, kad smurtas kada nors baigsis, ir dėl to man labai liūdna“

2014 m. spalio 4 d. „Avalanche“ organizacija grįžo su antruoju ekstremalios elektroninės muzikos rudeniniu meniu.

Spalio 4 d., šeštadienį, pristatoma antroji industrial ambient muzikos festivalio dalis – OCT-HERNIA Vol. 2. Avalanche stengiasi laikytis aukščiausių veiklos standartų, nuolat bendradarbiauja su garsiomis muzikos leidyklomis, todėl festivalyje gros pagrindiniai operatoriai iš Vokietijos –Tesco Organisation, Danijos – Posh Isolation, Autarkeia smogikai. OCT-HERNIA Vol. 2 taip pat yra ir viena iš stotelių, skirtų MK9 (aka Death Squad, http://www.mk9.org) turui po Vakarų pasaulį, 2014 metams.

Koncentruotas ir išgrynintas renginys (https://www.facebook.com/events/685055494919245/?fref=ts) stengiasi laikytis savo linijos (pirmoji jo dalis vyko 2013 m. rugsėjo 5 d. –http://radikaliai.lt/radikaliai/1722-industrial- ambient-festivalis-oct-hernia-vol-1 bei pažadų, todėl nebijodamas pristato šiuos unikalius projektus:

KE/HIL (Tesco Organisation / DE) http://bit.ly/1pKkD0Z Elitinis duetas, ir tik 2010 m. užgimęs naujas jų sumanymas jau spėjo įsiminti šalia kitų, jų gamintų industrial perlų – Genocide Organ, Anenzephalia. Brigant Moloch ir Wilhelm Herich perteikia savo konceptualų požiūrį į juos supančią tamsią gyvenimo realybę. Muzikine prasme Ke/Hil niekur nepabėga nuo savo stiliaus, kuris varijuoja tarp analoginio old school industrial ir power electronics. Unikalios video projekcijos sustiprina iki maksimumo šį garso košmarą. Vokiška analoginio garso precizika koncerte išsiskleis visu gražumu.

DEATH SQUAD (Spastik Soniks / USA) http://bit.ly/1kUaVc5 Jau 20 metų kuriantis noise muzikos atlikėjas iš San Francisko. Michael Nine ir jo projektas MK9 šiais metais surengė turą po pasaulį (nuo JAV iki Škotijos, Anglijos, Suomijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, Serbijos) tačiau Vilnius bus išskirtinis tuo, jog atlikėjas šiam ypatingam vizitui prikels savo numarintą projektą Death Squad. 2012 metais lietuviška leidykla Autarkeiaperleido net 13 šio projekto albumų. Visą tai bus galima išgirsti gyvai dar kartą. Death Squad pasirodymai nuolatos pasižymėjo kontroversija ir konfrontacija. Michael Nine visuomet provokavo žmogaus emocijas, todėl lieka visiška paslaptimi, ką atlikėjas surengs šio koncerto metu. VANITY PRODUCTIONS (Posh Isolation / DK) http://bit.ly/1qpemnz Tai vienas iš solo projektų, už kurio vairo stovi Christian Stadsgaard. Šis atlikėjas buvo vienas iš tų pagrindinių aktyvių vienetų paskutinius 15 metų Kopenhagos noise scenoje, kurioje dominavo kaip muzikantas, renginių organizatorius ir leidyklos vadovas. Paskutinius 5-ius metus Christian Stadsgaard didžiausią dėmėsį skyrė savo leidyklai Posh Isolation bei kitam industrial duetui Damien Dubrovnik. Šiuo metu atlikėjas sugrįžta su savo solo projektu ir nauju muzikiniu amplua, kuriame kontrolę ima virpantys trikdžių garsai, sunkūs drone pasažai ir nerimą kelianti atmosfera.

HASSOKK (Phage Tapes / LT) http://bit.ly/1vgp7gt Dar viena gyva retenybė festivalio scenoje. Mykolas ir Body Cargo su žaliu džiunglių pragaru neturi analogų nei Lietuvos, nei pasaulio industrial scenoje. Tuo metu kitas jo projektas Hassokk orientuotas į pilką ir dvokiančią urban bedugnę. Tiek industrial, tiek post-mortem koncentratas ir yra tas pagrindinis Hassokk arkliukas, kuriuo ir nuodijami ypatingomis progomis susirinkę klausytojai.

VELEMARA (Autarkeia / LT) http://bit.ly/1sU4fNU

Pirmame festivalyje stipriai debiutavęs atlikėjas sugrįžta į OCT-HERNIA Vol. 2 su nauja programa ir nauja jėga. Šį kartą black industrial adeptas pristatys savo garso medžiagą, skirtą Diatlovo perėjos mistiškajam incidentui. Tikėtina, kad jūs išgirsite būsimąjį albumą.

Renginio metu veiks merchandise prekyba su atlikėjų įrašais bei atributika.

Pertraukų metu įtampą nuims DJ setai.

///

Kultūros baras Kablys, Kauno g. 5, Vilnius, LT. Renginio pradžia - 19.00. Bilieto kaina - 40 lt. Prieš renginį radikaliai.lt pakalbino Michael Nine – unikalų žmogų. Interviu Nr. 1. 2004 m. – prieš pirmąjį apsilankymą Lietuvoje Savo biografijoje Michael Nine nurodo (http://mk9.org/unknown/bioinfo/), kad naujausias jo projektas MK9 pradėtas 2001 m. antroje pusėje po to, kai nustojo egzistuoti „Death Squad“. „MK9 inicijuoja naują psichologinio veikimo lygmenį – per vaizdo projekcijas, garso konstrukcijas ir performansą MK9 toliau tyrinėja žmogaus ir socialinės psyche aspektus“, – sakoma tinklalapyje. 1992 m. Michael Nine įkūrė įrašų firmą Spastik Kommunikations, leidusią „Death Squad“ ir kitų projektų darbus. Vėliau atsirado nauja firma – Neural Operations. Kadaise, 2004 m., Michael Nine pasakojo apie save (http://www.autarkeia.org/main.php?lang=lt&menu=propaganda&ac=articles&id=9, pagal publikaciją dienraštyje „Respublika“). Tuomet jis šokiravo apie šimtą vilniečių, susirinkusių sostinės klube „Intro“. Power electronicsprojekto MK9 pasirodymas Vilniuje tuomet truko lygiai 19 minučių ir 30 sekundžių. Pasirodymo metu Michael Nine aiškiai pareiškė savo poziciją – amerikiečių kariai Irake yra žudikai. Susirinkusiems į koncertą melomanams buvo pademonstruotas beveik 20 minučių filmas, kuriame rodyta, kaip amerikiečiai naktį iš malūnsparnio su specialia aparatūra šaudo civilius irakiečius (apie „WikiLeaks“ pasaulis dar nežinojo), vėliau, kaip cinkuotuose karstuose JAV kariai parvežami namo. Vidury pasirodymo Michael Nine bėgiojo tarp žiūrovų ir stengėsi kiekvienam iš jų išrėkti į veidą: „Štai kokia supista demokratija, pažiūrėkite! Jūs būsite kitos jos aukos!“

MK9 – vienas Michael Nine projektų, pradėtas kurti 2001-aisiais. Jis tyrinėja ir atskleidžia žmogaus emocijas ekstremalioje būsenoje. Nuo 1990 m. menininkas pavadinimais „Trucido“, „Death Squad“, „Unit MK9“, „Off World Kick Death Squad“ ir MK9 yra išleidęs per 50 garso ir vaizdo įrašų. Nuo 1995 m. Michael Nine pradėjo keliauti po pasaulį ir per kelerius metus surengė apie 300 koncertų. Lietuvoje jis lankėsi 2004 (balandžio 22 d. klube „Intro“), 2005 (klube „Vault“ gruodžio 3 d.) ir 2010 (festivalyje „Icetodiron 2010“ gruodžio 11 d. klube „Moulin Rouge“) metais.

Prieš ekstremalųjį perfomansą Vilniuje 2004 m. Michael Nine atsakė į klausimus. Kas Jus atvedė į Lietuvą? Prieš tai koncertavau Slovėnijoje. Labai draugiški žmonės ten gyvena, itin šilti. Todėl pagalvojau, kad reikėtų aplankyti ir kitas Rytų Europos šalis, taip pat nusprendžiau užsukti į Lietuvą, Latviją (Latvijoje koncertas neįvyko). Tiesa, koncertas Kaune buvo atšauktas - nesusikalbėjome su organizatoriais, paskutinę dieną jie apsigalvojo, išsigandę, kad mano pasirodymas bus itin ekstremalus.

Kuo ekstremalūs jūsų pasirodymai? Atrodote kaip paprastas žmogus. Mikrofonu trankau sau per galvą, kartais scenoje susipjaustau venas. O po vieno pasirodymo Amerikoje 1999-aisiais, kurio metu žiūrovui į smilkinį įrėmiau pistoletą (tiesa, be kulkų - negalėčiau sužeisti žmogaus), buvau uždraustas. Po to išleidau albumą „Fucked in the USA“ („Išdulkintas Amerikoje“). Manyje labai daug skausmo. Neseniai nusižudė mano geriausias draugas. Ir apskritai JAV labai daug nevilties.

Ar Nine – tikroji Jūsų pavardė? Ne. Tikroji mano pavardė – Michael Contreras. Tėvas – meksikietis, motina – švedė. Ateityje svajoju persikelti gyventi į Prahą, nes nebegaliu gyventi toje sušiktoje Amerikoje.

Kodėl? Žmonės ten visko nuolat bijo. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris balsavo už Džordžą Bušą, bent jau mano aplinka jo nekenčia. Turiu savo nuomonę apie invaziją į Iraką ir kitus JAV karinius veiksmus, ji nesutampa su oficialia šalies politika.

Kaip apibūdintumėte savo kuriamą garsyną? Ar tai muzika, ar triukšmas, protesto forma? Tai „post-sound“ – kūrinys iš visų įmanomų garsų. Nemėgstu apibūdinimo „power electronics“. Mano muzika kiekvienam turėtų atverti akis. Tačiau kiekvienas turėtų tai padaryti individualiai. Stilius, kurį groju, nors ir turi daugybę sekėjų pasaulyje, iki šiol tebėra „underground“ judėjimo, t.y. kultūrinio pogrindžio, dalis. Mano grojama muzika, priešingai nei daugelis mano, propaguoja gėrį, o ne destrukciją. Pseudonimo „Death Squad“ („Mirties būrys“) mintis paprasta: visame pasaulyje egzistuoja ne tik „McDonalds“ tinklas, bet ir didžiulis žudikų būrių voratinklis.

Jums 35. Ką esate studijavęs, ką dirbate, kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite šeimą? Studijavau vaizduojamuosius menus, fotografiją. Apie 20 metų rašau poeziją, bet bent jau kol kas neketinu jos leisti. Mano darbas - koreguoti fotografijas, mokyti dizainerius dirbti su jomis. Šeimos neturiu. Jei užsimanyčiau turėti, įsivaikinčiau ką nors iš vaikų namų.

Interviu Nr. 2. Prieš naują apsilankymą Lietuvoje, neseniai pasirodžius istoriniam leidiniui – lietuviškos leidyklos Autarkeia perleistiems net 13 Michael Nine albumų (tai sudaro net 14 CD). Autarkeia profesionaliai (kaip visada) perleido „Death Squad“ / „Trucido“ klasikinius įrašus – raritetai virto CD, išleistais 150 egz. tiražu su storomis knygutėmis, numeruoti ranka. death squad / trucido - split 1994 death squad - Messiah 1994 death squad - Shoko Messiah 1995 death squad - Acoustic Isolation 1995 death squad - Porcelain Fuck Machine 1995 death squad - Radium 1995 death squad - Stammheim 1995 death squad - Death Boxed 1996 death squad - Death Textures 1996 death squad - Hypocenter 1996 death squad - Sarin 1996 death squad - VX 1996 trucido - Salvation 1996 death squad - Fuck You (2 cds + booklet) 1997 Naujausi Michael Nine albumai – tai MK9 leidiniai CD „Nothingness Exist“ (2012) ir trijų mini CDr albumas su 72 puslapių bukletu "Anhedonic Ideations" (2014). Pastarajame įrašinėti garsai iš kiekvienos pirmosios 2014 m. pusės dienos. Konceptualiame albume – apie 180 ištraukų, kurias dėl disko apimties teko sutalpinti į 26 kūrinius. Du iš trijų CDr'ų – juodame voke, kurį norint atidaryti, reikia sunaikinti stygą ir sagą, kurios gaubia voką. Taip pat 2014 m. Michael Nine išleido 2004 m. įrašą "Placebo Object 6", kuriame nėra elektroninių garsų, daugiausia – spoken word. Sveiki, Michael, darsyk, po maždaug dešimtmečio. Yra gerų naujienų – 14 CD leidinys ir Jūsų artėjantis apsilankymas. Kaip jaučiatės? Labai apsidžiaugiau, kai mano kasetes buvo nuspręsta leisti CD formatu. Su leidėju susitikome per pirmąjį koncertą Lietuvoje 2004 m., anksčiau jau buvome matęsi festivalyje „Cosumer Electronics“ Berlyne.

Nemažai laiko praėjo, kol atsiunčiau visą medžiagą – kasetes reikėjo skaitmenizuoti, tai gana ilgas ir sudėtingas procesas. Maniau, kad tai beprotiška idėja, tačiau galutiniu produktu esu labai patenkintas. Prisidėjau prie jo maketavimo, dizaino kūrimo.

Netrukus grosite Vilniuje. Ką išgirs lietuvių klausytojai? Vilniuje esu jau grojęs tris kartus. 2012-aisiais apsilankiau Lietuvoje, kad pasimėgaučiau jos sostine. Man čia patinka.

Kas pasikeitė nuo to laiko, kai sukūrėte pirmąjį savo muzikinį projektą? Pirmieji mano įrašai buvo padaryti 1990 m. su Dan Kandell, o projektas vadinosi „Off World Kick Death Squad“. Mes grojome draugų gimtadienio vakarėlyje ir įrašėme šiek tiek savo muzikos. Tuo pat metu gimė ir „Trucido“, kuris buvo trumpalaikis projektas, nes nusprendžiau, kad jo pavadinimas pernelyg niūrus (lotyniškai trucido reiškia žudymą, luošinimą). Pajutau, kad noriu daugiau nei gali reprezentuoti šis žodis. Tada kitą projektą pavadinau „Death Squad“. Eilutė „Off World Kick Death Squad“ paimta iš filmo „Blade Runner“, o aš esu didžiulis šio filmo, kaip ir Philipo K. Dicko, pagal kurio knygą jis sukurtas, gerbėjas. Jei tiksliau, šiame filme sakoma: „Off World Kick Murder Squad“. Matyt, nenugirdau dialogo tiksliai, tačiau gavosi neblogai.

Nuo tų laikų labai pasikeitė technologijos. Beveik visa „Death Squad“ muzika įrašyta realiuoju laiku beveik be jokio montažo. Naudojausi paprasčiausia įranga: mikrofonus atstojo ausinės, nepanaudota neliko ir mano stereogrotuvo sistema ir juostų ritės. Kiekvienąsyk, kai įrašinėdavau, visąlaik viskas būdavo atliekama skirtingai, ir jau nebebus niekada tai pakartota. Namuose įsikūręs studiją, tol kūriau muziką, kol medžiagos užteko pilnai kasetei.

Dar kas pasikeitė per tiek metų, tai mano energija, vidinė frustracija, priešiškumas. Dabar matau, kad tomis dienomis buvau labai piktas, tartum kitas žmogus. Viskas pasikeitė 1999 m. Čikagoje, kai ligoninėje patekau į komą. Nuo to laiko mano pyktis nuslopo, tarsi katinui būtų apkarpyti nagai. Dabar suvokiu, kad visas tas pyktis transformavosi į kantrybę, pozityvesnę kuriamąją energiją.

Šiuo metu dirbu prie vieno filmo, kurį montuoju po daugybės metų. Tai bus pilno metro filmas. Jis ilgai gyveno mano kompiuterio atmintyje ir yra paremtas „Death Squad“ pasirodymu 1999 m., pavadintu „Enacted Hostage Sequence“. Filmas sukurtas 2001 m., tačiau galbūt vis dar įdomus.

Taip pat dirbu prie kelių kolaboracijų, kurias sukurti vis vėluoju. Turbūt prireiks dar vieno ar dviejų albumų, kad galėčiau sukaupti energiją ir įkvėpimą šioms kolaboracijoms.

Praėjus dešimtmečiui po mūsų pokalbio, pasaulyje reikalai negerėja. Kaip manote, kurlink einame? Kokia mūsų ateitis? Ar jau atkeliavo supista apokalipsė? Viskas labai greitai progresuoja negatyvios pabaigos link. Aš taip pat tikiu, kad viskas vyksta dar greičiau nei anksčiau. Kartais gali pasirodyti, kad pasaulyje viskas blogėja. Vis dėlto visąlaik vyko tai, kas vyksta dabar, tiesiog buvo mažiau komunikacijos, be to, kai kurios šalys stengiasi blokuoti priėjimą prie informacijos.

Tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, man yra visiškai nepriimtina ir neatleistina. Tačiau sunku sustabdyti godumo ir galios mašiną, kokia ji būtų. Todėl vienas dalykų, kurį darau keliaudamas, yra pokalbiai su žmonėmis, apsikeitimas informacija įvairiuose pasaulio kampeliuose. Tada galime pasijusti nors truputį mažiau vieniši. Mes visi susiję ir turime panašius išgyvenimus ir jausmus. Dalijimasis idėjomis – galingiausias įrankis. Atvirai sakant, nemanau, kad smurtas kada nors baigsis, ir dėl to man labai liūdna.

Rašote poeziją. Gal ketinate išleisti eilių knygą? Rašau nuo paauglystės, taigi apie 30 metų. Kai kas panaudojama „Death Squad“ kūryboje.

Kai „Death Squad“ projektas merdėjo (2000–2001 m.), pradėjau kurti 4 x 6 colių dydžio kortas su fotografijomis, kuriose buvo išreikštos atsitiktinės mintys. Tuomet dirbau fotolaboratorijoje, todėl tokias kortas galėjau gaminti be didelių vargų. Siuntinėju jas laiškuose, kartais miestuose palieku atsitiktinėse vietose.

2010 m. išleista kompiliacijos pirmoji dalis „MK9 / Michael Nine – Discography and Video, 2001– 2006“ yra su vaizdų galerija, kurioje yra visos mano minėtos kortos.

Savo muziką vadinate post-sound. Kas tai? Šį terminą labai seniai pasiskolinau iš artimo draugo Russ Kent, grojusio įvairiose grupėse ir turinčio savo radijo laidą stotyje KPFA Berklyje, Kalifornijoje, kuri vadinasi „The No Other Radio Network“. Kartą mes su juo kalbėjomės apie noise, ir jis man paminėjo šį terminą. Pritaikiau šią frazę sau. Ji netgi nereiškia to, kas atsiranda po garso. Iš pradžių maniau, kad post- sound yra tai, kas atsiranda po garso, tačiau tai iš tikrųjų priklauso nuo kiekvieno žmogaus lūkesčių. Man nepatiko generalizuotos frazės, kuriomis žmonės mėgsta apibūdinti garso žanrą, kaip antai noise. Todėl reikėjo kito termino. Dabar vėl keisčiau šį terminą, atnaujinčiau jį ir vadinčiau savo muziką tiesiog Sound arba Audio, iš kurių išplauktų Audio (Sound) Presentation arba Audio (Sound) Performance. Ar tebeatliekate performansus? „Death Squad“ nustojo egzistuoti apie 2001 m., tuomet prasidėjo MK9 era. Europoje ir Jungtinėje Karalystėje 2002 m. turavau kaip Michael Nine su Randy Yau ir Scott Arford. Naudojausi tuo pavadinimu tik tam, kad jis surištų mane su kitais dviem žmonėmis. Supratau, kad lengviau būtų, jei visi grotume savo pavardėmis, o ne kaip MK9. Tuomet 2004, 2005, 2010 ir 2012 m. Europoje vyko MK9 turai. 2014 m. rugsėjo 18 – spalio 22 d. turai vyks JAV ir Europoje.

Kas Jus labiausiai įkvepia? Kokios muzikos klausotės? Ilgą laiką energijos suteikdavo ir įkvėpdavo įvairūs konfliktai, susiję su manimi. Iš pradžių tai tebuvo gryna terapija, padedanti muzikos dėka nuimti didžiulį spaudimą ir neigiamas emocijas, kurias jaučiau. Garsas galėdavo apimti mano mintis ir smegenis ir nunešti jas į aukštesnius ramybės lygmenis, tai buvo tartum meditacija. Vėlyvesnė „Death Squad“ kūryba yra būtent tokios saviterapijos produktas.

MK9 tęsė šią tradiciją, tačiau pagilino ją, nes ėmiau domėtis ne tik identitetu, vidiniu konfliktu, bet ir pasaulio įvykiais.

Per pastaruosiuos kelerius metus daugiausiai klausau atmosferinių ir drone garsų. Tampa vis sunkiau klausytis sunkesio noise, nes jis sukelia daug streso. Klausausi eksperimentinės muzikos pionierių, kuriais visada domėjausi. Visada stengiuosi atsekti viso dabartinio garsyno šaknis. Taip pat klausau daug džiazo, eksperimentinės ir klasikinės muzikos. Kokia Jūsų muzikos pagrindinė žinia? Sunku prie savo projektų ar savęs pridėti kokią nors vieną žinią. Vis dėlto viena pagrindinių, besitęsiančių temų yra ekstremali žmogiškojo konflikto prigimtis, tai, kaip mes kaip rūšis sugebame pasišvęsti nesibaigiančiam smurtui vienas prieš kitą. Milžiniška apatija, godumas ir nesutarimai, atrodo, niekada nesibaigs. Tai nuolat matau ir jaučiu aplink save. Žmonės nenori suprasti, jie yra egoistai, savanaudžiai.

Kadangi esu iš šalies, kuri nuolat kariauja ar bent eksportuoja karą, sunku patikėti, kad esu jos dalis ar netgi kad esu žmogus iš šios planetos.

„Death Squad“ esminis konceptas buvo panaudoti smurto idėjas ir mechanizmus prieš pačią smurto sistemą. „Death Squad“ buvo labai nihilistiškas projektas, o MK9 – labiau kūrybiškas, įnešantis daugiau aiškumo, paimantis daugiau asmeninės patirties ir perteikiantis ją kitiems.

Grupės „Ūkanose“ kūryba – vartai tarp realybės ir anapus esančių slėpinių

Grupė „Ūkanose“, grojanti itin kokybišką folk roką / metalą, 2014 m. sutiko duoti interviu.

Sveikinu pasirodžius pirmajai dainai radijo eteryje! Nepamenu, kada teko girdėti tokį brandų lietuvišką folk metalą. Papasakokite apie grupės pavadinimą, atsiradimą.

Sveiki, ačiū už sveikinimus ir jūsų įvertinimą. Mūsų grupės stilistiką būtų sunku apibūdinti vienu žodžiu, nes kiekvienas grupės narys į mūsų kuriamą muziką įneša savitumo. Tačiau šiuo metu mes prisistatome kaip folk roko, folk metalo grupė. Oficialiai grupė susikūrė 2012 metų vasario pradžioje. Iki tol Tadas ir Linas intensyviai planavo grupės veiklą, kurios užuomazgos jau buvo matomos 2011 metų pabaigoje. Netrukus prie grupės prisijungė keli muzikalūs bendraminčiai ir taip mes pradėjome savo muzikinę veiklą. Mūsų pavadinimas „Ūkanose“ – užsklanda, pro kurią galime įžvelgti mistinių figūrų kontūrus, vartai tarp realybės ir anapus esančių slėpinių. Taip ir pati grupė derina šiuolaikinę instrumentiką su senuoju folkloru.

Dalyvavote festivalyje „Margos pievos“, Vasario 16-osios koncerte „Iš kartos į kartą“, kokiuose dar renginiuose teko groti, kokiuose Jūsų galima laukti artimiausiu metu?

Grupė debiutavo 2012 metų vasarą Trakuose vykusiame „Perkūno Rykščių“ festivalyje. O be jau jūsų minėtų renginių, šiais metais dalyvavome Vasaknų dvaro alaus festivalyje, „Žalio velnio takais“ organizuotame renginyje minint Oršos mūšio sukaktį. Pavasarį buvo surengtas mažas turas Kaunas– Vilnius–Alytus, jo metu pasirodėme kartu su melodingojo metalo grupe „Berserker“. Rudenį planuojame groti keliuose Lietuvos miestuose. Apie būsimus koncertus pranešime savofacebook paskyroje https://www.facebook.com/Ukanose.

Ar jau kuriate, gal net įrašinėjate debiutinį albumą? Kada jis galėtų pasirodyti?

Albumo idėja jau kurį laiką kirba muzikantų galvose. Jau turime ir albumo koncepciją. Stengsimės jį paruošti kiek įmanoma greičiau, tačiau norint sukurti kokybišką ir tikrai gerą produktą reikia laiko.

Pristatykite grupės muzikantus. Kiek suprantu, jie – profesionalai, groję ir grojantys ne vienoje grupėje, projekte. Kokiuose? Linas (gitara), grojantis ir grupėje „Gyvata“; Tadas (akordeonas), pradėjęs muzikinę karjerą pankroko grupėje „Palata Nr. 11“, vėliau grojęs neofolko grupėje „Brėkšta“; Vilius (būgnai), grojantis grupėje „Pragaro Garažas“; vokalai – Simona ir Vaidas, dainuojantys folkloro ansambliuose „Verdena“ ir „Kūlgrinda“. Naujausias mūsų grupės narys – bosistas Julius. Nelaikome savęs profesionaliais muzikantais, tačiau tobulinamės ir to siekiame. Grupei susibūrus kiekvienas atsinešė savo muzikos žanro patirtį, todėl ne visada lengva surasti visiems tinkantį skambesį, tačiau galutinis rezultatas pasiekiamas savitas ir įdomus. Esame dėkingi žmonėms, kurie prisideda prie mūsų tobulėjimo, dalinasi patarimais ir savo patirtimi.

Ar, be sunkesnės stilistikos dainų, žadate groti ir neofolką, kaip kad rašoma Jūsųfacebook paskyroje?

Mūsų grupės akimis, neofolkas yra visas folkloras, kuris nėra atliekamas archajiškai, todėl savo kūrybą galime įvardinti ir kaip neofolką. Tai kaip viršžanrinis darinys, aprėpiantis tiek folk roką, tiekfolk metalą ar net patį jazz folką. Žmonėms, dalyvavusiems mūsų koncertuose, teko išgirsti ir kiek lyriškesnių mūsų dainų. Kokią muziką mėgsta grupės nariai? Kas jiems padarė didžiausią įtaką? Tai labai labai platus klausimas. Mes esame skirtingi ir tuo pačiu metu panašūs savo klausoma muzika. Labiausiai mus vienija lietuvių liaudies dainos. Žinoma, klausome ir trankaus roko bei sodraus metalo. Nevengiame ir lyriškesnės muzikos. Kiekvieno mūsų klausoma muzika netelpa į jokius rėmus, svarbiausia, kad tai būtų kokybiški ir idėjiniai kūriniai.

Ką labiausiai vertinate muzikoje? Kokius užsienio ir Lietuvos muzikantus vadintumėte labiausiai įkvepiančiais? Kaip jau minėjome, labiausiai muzikoje vertiname kokybę. Nenorėdami išsiplėsti galime paminėti keletą grupių, labiausiai įkvėpusių mūsų grupės narius: „Zpoan Vtenz“, „Metallica“, „Pink Floyd“, „Kontrabanda“, „Nile“, „Skyforger“, „Troll Bends Fir“. Ar dainuotumėte angliškai tam, kad pavyktų išgarsėti užsienyje? Nemanome, kad išgarsėjimui būtina anglų kalba. Mūsų prioritetas yra skleisti lietuvišką folklorą ir kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Todėl jokia kita kalba mes negalėtume perteikti savo kūrinių. Kokią pasaulėžiūrą išpažįsta grupės nariai? Lietuviška pirmykštė bendruomeninė . O jei rimtai, tai tiek savo gyvenimuose, tiek kūryboje puoselėjame pagarbą gamtai, protėvių palikimui ir kultūrai.

Legendary Helge S. Moune (Screaming Corpses, Maeror Tri, 1000SCHOEN, VIBRÆ): „Hate is never a solution“

Helge S. Moune (Helge Siehl) speaks. Evening of the 1st of August, 2014.

Could You remember what was the first LP / CD / MC You’ve heard? ABBA was my very first Group I loved as boy of 6 years. I do not remember, wich Record it was of them. In the Direction of experimental music my first record I ´ve ever heard was BERLIN ATONAL 2 with Psychic TV. My first own Record was Einstürzende Neubauten – Halber Mensch.

How and when did You begin to create music? Who / what inspired You? Do You still have those recordings? Well, Einstürzende Neubauten inspired me. Also Joy Division, SPK, Throbbing Gristle, Birthday Party, Zoviet France and much more. STEFAN, MARTIN (MAEROR TRI, TROUM) and me started early to make noise-sound. We grew up in the same city. Leer it calls. It´s in the very high North-West of Germany. The Duch border is nearby. Together we often drove to Groningen. There was a very nice small Recordshop. It was filled up with all great stuff of industrial music. It was in 1987. All my TG records are from this shop. And much more.

Before MAEROR TRI we made our fist steps of noise music as SCREAMING CORPSES. We had no room for playing in the first time. So we started in a bike-tunnel. We decided to use metall tonnes as drums and instruments. I remember our absolut first track we made. The track name was `The Beginning´. Recorded with a simple taperecorder.

How do You call Your music style? MAEROR TRI was drone and industrial-noise, mixed with ritual behave. 1000SCHOEN music I would say, is ritual ambient, dark ambient and partly industrial.

Tell us about Your projects in which You’ve participated. Which one is the closest to You? How do they differ in concept? MAEROR TRI and 1000SCHOEN are my main projects. There is one more subproject call VIBRÆ. MAEROR TRI was our starting into the world of experimental music. After 10 years of playing, touring and producing together, we wanted a split of it.

Long years mainly I worked as a painter. But I founded my solo project 1000SCHOEN in 1997. At first I wanted to find my own way of music. Sark and rhytmic noise and nearby-melodies.

MT was often harsh and raw. 1000SCHOEN more melancholic.

Last year my good friend MELVIN NEWMAN and me started with VIBRÆ. Of course, we all like dark and hypnotic sound. But every different player brings allways different new aspects into the sound. So it´s very interesting, to have more brains and ears in different groups.

Which album(s) of Yours do You evaluate most? My newest stuff. 1000SCHOEN – Paintings at the Nightsky (on NITKIE RECORDS) and my split release AB INTRA and 1000SCHOEN on ZOHARUM. But also listen to my other and older cd´s. They are also in the dark.

Would You like to visit Lithuania again? What do You know about Lithuanian neofolk / experimental scene? How did You like Your visit in 2013, Kaunas? It was a very nice experience to play in Kaunas at `CREATURE Live Art Festival´. And of course I want to come back again to your beautyfull country to play. Neo Folk for itself I not knowing so much. BRUT and ARMA AGHARTA are two artist, I know and prefer.

What bands would You evaluate by 10/10? Very very much. Mostly darkambient and dronebands.

What is the main message behind Your music? Everything is a wonder. A deep and cryptic miracle. Of getting birth and going to die. I believe to the big abstraction of the human senses. Next to my abstact paintings my music stands.

Tell us please more about Your point of view about the world, belief, religion. The Brain and the feelings are my beliefe. A gallaxy of 1000 billions of dynamic synapses. Religions are creation of humans. I never follow this kind of dogma.

I would like to remember my first encounter with Your music. It was Maeror Tri album “Multiple Personality Disorder” (1993) some 12 or so years ago. I was astonished by the sound, only later I encountered with other Maeror Tri / Troum albums, and only now – mea culpa – with 1000SCHOEN. Could You please describe Your journey through the Music, how it changed You, and how You changed it? It would be interesting to know details behind names and ideas of 1000SCHOEN, Maeror Tri, Troum. 1000SCHOEN is a plant. In absolut correct German: Tausendschönchen. But over that I see a combination of two symbols. The number 1000 for Rationality and Structure, and the German word Schoen (Beauty) as a symbol of the Feeling and Inspiration. I believe to the dualism view into all themes in life. MAEROR TRI is a latin artic word-combination. The three Boys they are in the grieve to the world of the world. What made You to start 1000SCHOEN? STEFAN, MARTIN and me are still friends. But we wanted to go different ways. After 10 years to playing together we felt, there must come a quit. When the ideas and inspirations are gone.

You’ve recently released the new album of 1000SCHOEN “Paintings At The Nightsky”. It is interesting that You’ve released it in February in Russia, when the world is already (at least in Lithuania) “divided” by those who hate Russia and those who don’t. What do You think about Russia and its politics concerning Ukraine? Which side You are on? Does politics matter to You / Your music at all? For me as a German who look to the the German history, hate is never a solution. And I am very happy, that your country is free now to create a peacefull colourful future.

What Music lack is felt most of all now? There are lot´s of music styles i´m feeling home. Mostly dark and experimental. I don´t miss any music. Thats great.

Thank You very much for Your answers.

VIBRÆ at the `New Industries Festival´ Dortmund 10 11 2013

Recenzija. „Maldur Atai“ atgimimas: Vienoje vietoje pakilusi saulė reiškia kitoje vietoje nusileidusią saulę

Naujasis industrial / ambient kūrėjų, gyvenančių tarp Vilniaus, Anykščių ir bet kurios įmanomos žemės vietos, „Maldur Atai“ albumas, oficialiai pasirodęs 2014 m. liepos 2-ąją, „Umbra Nihili I“ (2014, Moontrix), – ir siurprizas, ir mįslė, kaip ir grupės (save ji vadina „spiečiumi“) pavadinimas ir tai, kas slypi jos perduodamose žiniose. Neabejotinai mistiškiausias paslaptingiausios grupės albumas Lietuvoje, rengtas paslaptingomis aplinkybėmis kelerius metus, o jo galutinį masteringą atliko pats Colin Potter.

Pradėkime nuo vardų – ir garsių, ir paslaptingų. Colin Potter daugiau kaip du dešimtmečius žinomas kaip vienas įdomiausių garso menininkų, dirbusių ir dirbančių su „Nurse With Wound“, Andrew Liles, „Current 93“, Jonathan Coleclough, „Ora“.

Naujasis „Maldur Atai“ albumas savyje slepia ir dar ne vieną garsią pavardę bei pavadinimą. Iš tikro „Umbra Nihili I“, pasirodęs po dviejų metų pertraukos, yra nuo 2010 m. kurtas retrospektyvinių remiksų albumas, prie kurio atsiradimo prisidėjo ne tik grupės nariai Dega, Doktor ir Geid (taip pat žinomi iš „Dimeth Trip“, „Ganzer Maschine“). Grupės kūrinių remiksus sukūrė kultiniai amerikiečiai „Voice Of Eye“ ir Švedijos legenda „Deutsch Nepal“, taip pat žinomų Lietuvos projektų „Oorchach“, „Skeldos“ ir „Pogrom“ kūrėjai. Puikus digipack kompaktinės plokštelės dizainas – Opera Dreamhouse rankų darbas.

Tai – pirmasis „Maldur Atai“ įrašas, išleidžiamas po eksperimentinio garso, vaizdo ir dizaino organizacijos „Moontrix“ vėliava. Ši organizacija pakvietė koncertuoti į Lietuvą „Nurse With Wound“ (Steven Stapleton), „The Hafler Trio“ (Andrew McKenzie), Andrew Liles, išleido rinkinį „The Machine Started To Flow Into A Vein (Vol. 3)“ (2012), švedų projekto „Jarl“ albumą „Minus One – Neutral“ (2012), lietuvių kūrėjos „Morrigun“ CDr‘ą „Marvelė“ (2011), „Dimeth Trip“ albumą „Instructions From Konstantin Lopushansky“ (2011; kartu su „Autarkeia“), projekto „McKaras“ (atlikėjas Tomas Makaryčevas, pristatomas kaip „Lietuvos undergroundinės scenos rezistentas“) CDr‘ą „Life Started To Flow Into A Vein“ (2007) bei įsimintino festivalio „Nordic Audio Modern 2004 03 06“ CD-ROM‘ą (2004).

Be šių projektų, „Moontrix“ nariai susiję ir su įdomios eksperimentinės muzikos kasečių serijos „Pramoniniai analai“ leidyba. 2010-2012 metais išėjo septynios šios serijos kasetės, kuriose – net 28 pavadinimų projektai, grupės, spiečiai: „Maldur Atai“, „McKaras“, „Ataka“, „Dimeth Trip“, „Body Cargo“, „Sala“, „Vasha Dadaya“, „Girnų Giesmės“, „Morrigun“, „Oorchach“, „Lauxna Lauksna“, „Bruzgynai“, „Lys“, „Concrete Vibrations“, taip pat paslaptimis apaugę „Vario Cancer“, „Feral Waft“, „Insom Darkene“, „Ajagi“, „Liquimoly“, „CJ::TROn“, „Audio Head Cleaner“, „Coal Colour Amplifier“, „Beniunuojantnemiga“, „Plėmas“, „Įšalo Kopos“, „Toofar“, „Suicidal Future“, „Absorption“. (http://radikaliai.lt/radikaliai/1100-lietuvoje-atgimsta-kaseciu-kultura) Savitą mitologiją turinti „Moontrix“ apie „Umbra Nihili I“ kalba taip: „Maldur Atai“ garsynas – skirtingų požiūrių ir juos kuriančių energetinių vienetų integracijos rezultatas. „Umbra Nihili“ albumų serijos koncepciją įprasmino ir suformulavo suvokimas, kad kiekvienas realybės aspektas yra skaidomas į dvi puses tik tol, kol neišspręstas Nepalo mistikų šventyklose naudotas mėnulio formos mechaninis galvosūkis. Tai pokyčio momentas ir pastangos iš naujo įvertinti praeitų etapų pakilimus, nuosmukius ir pradėti naują ciklą bei dar viena galimybė pabandyti įminti paskutinio, tuščio puslapio mįslę. Projektuojant remiksų albumą Umbra Nihili I, buvo siekta įtraukti kuo daugiau faktorių, įtakosiančių galutinio rezultato formą.“ (http://www.moontrix.com/lt/blogas/maldur-atai-umbra- nihili-i-cd-digipak-2014-isankstine-prekyba)

Nuo 2010 m. įrašų leidykloje „Autarkeia“ grupė „Maldur Atai“ išleido keturis CD („Vermin“, „Checkpoint“, „Verger“ ir „Borgata“) bei tris LP („Holy Grief“, „Patrols Of Paradise“, „Alarm / Valhala“).

Naujajame albume rasime 9 kūrinius, remiksuotus „Maldur Atai“ narių bei kitų muzikantų: „Umbra Nihili I“ (puikus pradinis kūrinys, įvežantis į „Maldur Atai“ bėgius), „Obsession“ („Pogrom“ remiksas – gana šiurkštus, kaip ir to buvo galima tikėtis iš šio projekto kūrėjo), „Radiant Dawn Of Infinite Grief“ (meistriškas „Voice Of Eye“ darbas), „Streamline“, „Fatal Dawn“ („Deutsch Nepal“ remiksas skamba geriau nei pats „Deutsch Nepal“...), „Pliušinė Karūna / The Plush Crown“ („Oorchach“ remiksas, kuriame neapsisprendžiama, ar „triukšmauti“, ar išlikti ramiems), „Attempt“, „Beprasiskleidžiančios / Unfolding“ („Skeldos“ remiksas; apie šį puikų projektą, sukurtą Vytenio Eitminavičiaus, ir 2014 m. leidykloje „Terror“ išleidusio MC „Įspaudai“, kalbėsiu kitąkart – jis taip pat vertas ypatingo dėmesio; o pats remiksas – puikus dark ambient, galima sakyti, tobulas kūrinys, albumo karūna, ne pliušinė; jis trunka beveik pusdevintos minutės) ir „Hole Horizon“ (vos minutės ir septynių sekundžių kūrinys, puikiai veikiantis kaip mantros žiedinės kompozicijos „pabaiga“). Nemėgstu rašyti balų, nors tenka (tad 10 su didžiuliu pliusu – už gerą koncepciją, puikią muziką, už tai, kad atgimė, už originalumą, su viltimi, kad atgimimas nebus laikinas). Nemėgstu miglotų mitologijų, bet argi būna kitokių (tad pateiksiu tik savąją versiją, kurios niekas nei paneigė, nei patvirtino, ką reiškia „Maldur Atai“ pavadinimas: „Maldų Ratai“).

P. S. Albumo ir paties CD viršelyje rasite įvairių sluoksnių ir stilistikų vaizdinių užuominų. Gėrėkitės „Umbra Nihili I“ – tai Meno kūrinys, kurį reikia klausyti, žiūrėti, skaityti, suvokti klausant ne vieną kartą. Džiaugiuosi, kad mano bene mėgstamiausia postindustrinės muzikos grupė „Maldur Atai“ tęsia kelionę. ॐ https://soundcloud.com/moontrix http://www.moontrix.com/market/lt/moontrix-leidiniai/48-maldur-atai-umbra-nihili-i-cd- digipak-2014.html http://www.moontrix.com/lt/atlikejai-projektai/maldur-atai

Apie kultūrą ir „chaltūrą“

Lietuvos kultūros tarybos 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1LKT-59(2.1) trečiajame atrankos konkurse 637 kultūros ir meno projektams paskirstyta daugiau nei 10 mln. litų. Iš Kultūros rėmimo fondo (KRF) prašomų lėšų poreikis sudarė daugiau nei 51 mln. litų, tuo metu bendra pateiktų projektų įgyvendinimui reikalinga suma viršijo 81 milijoną. Liepos 16-ąją paskelbti trečiojo 2014 m. kultūros ir meno projektų finansavimo atrankos konkurso rezultatai (http://www.ltkt.lt/userfiles/III konkurso finansavimo atrankos rezultatai.pdf), kuriuose galime pamatyti daug įdomių dalykų. Kaip savo feisbuko paskyroje taikliai pastebėjo Andrius Tapinas, „įsivaizduoju, kas būtų, jeigu kas nors prasieitų su padidinamuoju stiklu per projektus – nuo dešimčių tūkstančių litų kalėdinėms mišioms, neįvardintiems forumams, kūrybinėms laboratorijoms ir inkubatoriams, Kėdainių aukso amžiaus sapnams (čia turbūt paroda apie Viktorą). Bet visi šitie projektai kartu sudėjus neprilygtų dviems geriausiems: Evaldo Janso studija - Komiksų tapyba „Man pagirios, jai mėnesinės“ – 15 000 Lt. Kalnelio kaimo bendruomenė – Sidabrės miesto sudeginimas – 10 000 Lt.“

Be pavadinimo. access-info.org nuotr.

637 finansuotus projektus išnarstyti po kaulelį – išties nemenkas (ir gana smagus, tuo pačiu liūdininantis) darbas. Tačiau šįsyk – vos keli pastebėjimai, kurie man, norinčiam, kad Lietuvoje būtų puoselėjama kultūra, tiesiog privalomi.

1.Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursams (https://www.facebook.com/events/659677210793694/?fref=ts) skirti vos 5 000 Lt. Įspūdingas kelių dienų kursų dalyvių sąrašas, tačiau tų, kas skirsto pinigus, jis nesudomino. 2.Lietuviškos world muzikos stiliaus pristatymui „Saulės muzika“ pasaulinio garso renginyje „Womex2014“ skirti vos 5 000 Lt. Lietuviška muzika – kokybiška, tačiau ar kam viršuje tai rūpi? 3.Savaitraščiui „Nemunas“ skirti vos 5 000 Lt. Ką gali per metus už juos nuveikti savaitraštis?

4.Magistrinio trumpametražio filmo „Rytas“ („In Script“) kūrimui skirta 12 000 Lt. Savo magistro darbą parašiau savarankiškai, tuo pat metu dirbdamas.

5-7.Spektaklio „Borisas Godunovas“ pastatymui, spektaklio „Didvyrių aikštė“ pastatymo parengiamiesiems darbams ir teatro „Spragtukas“ pastatymui iš viso skirta 340 000 Lt (eilės tvarka – po 120, 100 ir 120 tūkst. Lt; Lietuvos nacionalinis dramos teatras, dar kartą Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Be komentarų...

8. Ivan Vyrypajev „Girti“ spektaklio pastatymui (Klaipėdos dramos teatras) skirta 40 000 Lt. Nemažai butelių galima nupirkti... 9.Alternatyvios muzikos festivaliui Anykščiuose „The Machine Started To Flow A Vein" („Moontrix“) skirti vos 5 000 Lt. Įspūdingas festivalis (apie „Moontrix“ veiklą – plačiau atskirame skyriuje) nusimato, „Moontrix“ yra pasikvietę ir tokias įžymybes kaip „The Hafler Trio“, „Nurse With Wound“, išleidę puikių muzikos įrašų (apie tai – atskiroje publikacijoje), tačiau...

10.Renginiui „Katiliškio kūrybos šviesoje“ (Joniškio literatų klubas „Audruvė“) skirta vos 2 500 Lt. Be komentarų...

Po tokio „Top 10“ (greičiau „Makabriškoji Lietuva, Top 10“) belieka susimąstyti apie kultūrą ir chaltūrą.

Recenzija. „Sunkūs metai: 2013. Lietuvos sunkiosios muzikos scenos įvykių apžvalga“. (Ne)paprastai geniali knyga, kelianti daug minčių

Yra knygų, kurios keičia istoriją, pasaulį, ištisas civilizacijas (šventraščiai, epai, genijų kūryba). Yra knygų, kurios tinka „tualetiniam skaitymui“ (Danas Brownas ir pan.; tai jokiu būdu nereiškia, jog tai blogos knygos, tiesiog joms skirti daugiau laiko gaila). Yra „būtinųjų“ knygų: vadovėlių, enciklopedijų, patarimų rinkinių, žodynų, be kurių turbūt niekaip neišgyventume tam tikrose situacijose. O yra tokių knygų, kurios sukelia daug minčių, praturtina (Albert‘as Camus, Franzas Kafka, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Viktorija Daujotytė... sąrašas labai ilgas ir, laimė, beveik begalinis).

Neišvengiami pamąstymai (1) „Sunkūs metai: 2013. Lietuvos sunkiosios muzikos scenos įvykių apžvalga“ (toliau – „Sunkūs metai: 2013“) yra tokia knyga, kuri sukelia daug minčių, praturtina, tuo pačiu yra (ne)paprastai geniali, nes generuoja kelias puikias (nežinia, ar įgyvendinamas čia ir dabar) idėjas, būdama tartum visai paprasta, bet paprastume, kaip žinome, ir slypi genialumas.

Knygos laukiau kaip kažko unikalaus (unikalaus leidinio ir sulaukiau). Ne todėl, kad 2013 m. gruodžio 8 d. netikėtai gavau knygos sudarytojo Povilo Jarmalos (www.hardrock.lt) laišką, kuris pradžiugino, kad rengiama knyga apie 2013 m. sunkiosios muzikos įvykius Lietuvoje. Ir ne dėl to, kad leidinyje yra du mano tekstai (interviu su Povilu Meškėla ir grupės „Devlsy“ gitaristu Giedriumi Gudaičiu) bei interviu su manimi kaip knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011) autoriumi (nors, reikia pripažinti, man garbė būti vienu knygos bendraautorių). Labiausiai prasmagino nuotaiką pats faktas, kad kažkas vyksta. Lietuvos muzikos tyrinėjimų pasaulyje egzistuoja bemaž vienetiniai atvejai, kai pasirodo kažkas tikrai vertingo. Apie chaltūrą jau esu rašęs (http://www.ekspertai.eu/kaipchalturinamalietuvos-muzikos-istorija/), tačiau esama išskirtinių atvejų, tokių kaip Rimos Povilionienės monografija „Musica Mathematica. Tradicijos ir inovacijos šiuolaikinėje muzikoje“ (apie ją plačiau – kitą kartą; ši unikali knyga reikalauja nemenko atsidėjimo skaitant), Šarūno Nako internetinis naujosios muzikos žurnalas modus-radio.com bei jo klasika tapusi knyga „Šiuolaikinė muzika“ (pirmasis leidimas – 2001 m.), nepriklausomas internetinis šiuolaikinės muzikos ir meno žurnalas „Secret Thirteen“, Viktoro Gerulaičio, Donato Katkaus, Artūro Tereškino knygos. Prikeliamas legendinio muzikologo Liudo Šaltenio palikimas, pasirodė Bronislovo Sauliaus Tarabildos ir Žilvino Skačkausko knyga apie grupę „Vairas“ („Legendinį „Vairą“ mačiau iš arti: klubo vedėjo užrašai“, 2013).

Silpnokas, nors iš pradžių suintrigavęs Romano Andriuškevičiaus į CD suguldytas tekstas, skambiai pavadintas „Pop ir roko muzikos istorija 1950-1970 m. Metodinė priemonė“ (Šiaulių universitetas, 2013). Kur kas įdomesnės Algirdo Klovos, Aleksandro Belkino knygos (deja, jos nedidukės).

Kur kas rimtesne „metodine priemone“ (iš tikro – labai neprasta knyga) galime laikyti istorijos studijas Vilniaus universitete baigusio grupės „Skylė“ muzikanto Roko Radzevičiaus knygą „Lietuvos roko pionieriai“ (2012; parengta ir kiek papildyta pagal 2000 metais šia tema Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgintą magistro darbą, iki tol prieinamą tik CD-ROM formatu).

Turbūt būtų galima surasti ir dar vieną kitą akademinį darbą, tyrinėjantį šiuolaikinę lietuvišką muziką, neatmetu šios galimybės, kad toks egzistuoja, yra rašomas ir pasirodys.

Rimčiausias ir labiausiai užmirštas akademinis darbas, skirtas lietuviškai muzikai, neabejotinai yra Romualdo Apanavičiaus „Etninė muzika: Teorijos klausimai“ (2009) bei kiti jo veikalai.

Paminėtinos ir Gedimino Kajėno (puiki jo sudaryta knyga apie Artūrą Barysą-Barą), Tomo Pabedinsko ir Rasos Pranskevičiūtės bei Egidijos Ramanauskaitės (subkultūrų tyrinėjimas), Kęstučio Šiaulio, Rūtos Oginskaitės, Edmundo Žalpio, Redos Šatūnienės, Margaritos Starkevičiūtės, Dariaus Užkuraičio, Nėriaus Pečiūros, Birutės Kuklytės, Tautvydo Bajarkevičiaus ir kitų autorių mokslo darbai bei knygos, skirtos lietuviškam rokui, džiazui, eksperimentinei muzikai ir estradai. Filosofas Gintautas Mažeikis yra nemažai dėmesio skyręs šiuolaikinei kultūrai. Pasaulis būtų nuobodesnis be Dovydo Bluvšteino, Andriaus Sudiko įžvalgų.

Atsiprašau, jei ką ne iš piktos valios pamiršau. Įdomių žmonių, tyrinėjančių muziką Lietuvoje, netrūksta, melomanų daug.

Tačiau iš esmės Lietuvoje karaliauja kičas. Kičiniai „valdovų rūmai“ (pažiūrėkit bent į Sultono rūmus Džogdžakartoje ir suprasite, kas yra valdovų rūmai), kičinės „miestą reprezentuojančios“ skulptūros (nuvažiuokit bent į Kutaisį, pamatysit, kas yra tikrai miestą reprezentuojančios skulptūros), kičiniai, bet gerai finansuojami leidiniai, gaunantys paramą iš Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos fondų, ministerijų.

O štai gilias tradicijas turinti „Naujoji Romuva“ (ėjo 1931-1940, atnaujinta 1994 m.) negavusi finansavimo buvo praspirta iš patalpų, dabar galas žino, kur glaudžiasi, bando leisti šį puikų žurnalą susimetę po litą kitą. O juk šį leidinį redagavo tokie žmonės, kurių pavardės kultūros visuomenei turėtų daug reikšti: Juozas Keliuotis (1902-1983), Vaidotas Daunys (1958-1995), Arvydas Juozaitis, nuo 2000 m. – Andrius Konickis. Ar bereikia lietuviškai skaitantiems aiškinti apie „švogerių respubliką“, tai, kad be tam tikrų ryšių Lietuvoje jau beveik neįmanoma nieko išleisti, nebent esi genijus?

Vienas išmintingas žmogus neseniai prasitarė: prasta ta situacija Lietuvos leidybiniame gyvenime. Arba bendraminčiai susimeta ir išleidžia nedideliu tiražu leidinį (knyga „Sunkūs metai: 2013“ išleista 300 egz. tiražu), arba... nieko. Tai nereiškia, kad gerų knygų niekas nebeleidžia. Leidžia, ir dar kiek. Galiu vardyti daugybę leidyklų (iš esmės – visas), kurių knygos – puikios, tačiau ne itin perkamos. Žmonės nebeskaito, nes užsiima kažkuo kitu, sakė man tas išmintingas žmogus. Kuo? Dėl Lietuvos nelabai galiu atsakyti į šį klausimą, nors spėju, kad situacija panaši į Romą, tą „pasaulio centrą“, kurio metro vagonuose žmonės ne su knygomis rankose sėdi, o su vis didesnio ekrano mobiliaisiais telefonais ir žaidžia jais idiotiškus žaidimus.

Labai geras pavyzdys Lietuvai galėtų būti latviškasis „Rīgas Laiks“, nuo 1993 m. leidžiamas pasaulinio lygio kultūros žurnalas (latvių ir rusų kalbomis, http://www.rigaslaiks.lv). Deja, nors Lietuvoje kultūrinių leidinių ne tiek jau mažai, jie susiskaldę į atskiras „sekcijas“, kiekvienas tikriausiai turi savo kranelį ar vamzdį, iš kurio geria. Nikolajus Rerichas – Kultūros Pakto autorius – yra sakęs, kad Kultūra – tai šviesos nešimas, „Uro kultas“, t.y. Šviesos garbinimas. Koks procentas Lietuvos gyventojų domisi tuo „Uro kultu“? Bene didžiausią knygyną apėjau vakar („Pegasą“ Vilniaus „Akropolyje“) – knygų begalė, labai gerų knygų labai daug, nors imk ir susipirk visas, kad tik loterijoje aukso puodą prieš tai pavyktų laimėt...

Neišvengiama recenzija Jaučiu, kad skaitytojas tuoj virtualiai duos man į marmūzę, jei nepristatysiu minėtos knygos, dėl kurios, taip sakant, čia ir susirinkome.

Taigi, knyga. Sudarytojas ir idėjos autorius – puikus muzikos žinovas, iš Veisiejų (žr. P.S.) kilęs P. Jarmala (www.hardrock.lt), išleido vilniečių bendrovė „Dizaino meistrai“ (knygos dizainas tikrai puikus, nors kartais raudonas raideles juodame fone skaityti sunkoka). Be sunkių (taip, sunkumas čia konceptualus – gerąja prasme, žinoma), kokybiškų puslapių yra ir CD, kuriame – 12 dainų (grupės „Metal Messiah“, „Confession“, „Dereliction“, „Dark Presence“, „Chasing The Rise“, „La Chudra“, „Perfection Theory“, „Spiralè“, „Diktatūra“, „Vital Wound“, „Berserker“ ir „Viscornal“). Dainos – šviežutėlės, daug kam negirdėtos, o „Diktatūra“, su kuria knygoje yra ir interviu (p. 15-19, pridedamas ir visų renginių „Rokas prieš komunizmą“ ir „Tėvynei“ sąrašas net iki pat 2014 m.), pateikė dar nepublikuotą dainos „1941 (Gyvai Rudaminoje, Lazdijų raj.)“ įrašą, darytą per Mindaugo karūnavimo šventę ant Rudaminos piliakalnio. Knyga ir CD viename, – tai, kas, mano galva, turėtų būti visur, kur kalbama apie muziką.

Pasak knygos leidėjų, šioje knygoje „aprašomi vieneri kalendoriai metai, 2013-ųjų sausio 1 dieną buvo pradėtas akylai stebėti Lietuvos sunkiosios muzikos gyvenimas, o prabėgus metams reikšmingiausi įvykiai įamžinti knygoje „Sunkūs metai: 2013“. 200 puslapių leidinyje rasite pernai išleistų albumų recenzijas, įsimintiniausių koncertų reportažus, pokalbius su muzikantais, leidėjais, žiniasklaidos atstovais ar kitais asmenimis, susijusiais su metalinės muzikos judėjimu Lietuvoje. Dvylika muzikos kolektyvų šiam leidiniui dovanojo po kūrinį, kuriuos galėsite išgirsti kartu su knyga „Sunkūs metai: 2013“ platiname kompaktiniame diske. Leidinio turinį, tekstų ir fotografijų autorius galite rasti http://www.hardrokas.net/turinys.pdf. Norintys įsigyti knygą, kreipkitės el. paš[email protected] arba susisiekite su mumis per Facebook paskyrą (www.facebook.com/Hardrock.lt). Leidinio kaina – 30 Lt (ne Vilniaus metalistams +9 Lt už pašto paslaugas).“ Taip, vos dešimt eurų... O darbo įdėta tikrai daug. Kokybiško, nuoširdaus. Produktas – nenuviliantis.

Knyga puikiai subalansuota ir tiems, kas klauso ne tik metalo. Gero roko čia yra daug, daugelis grupių – bent man naujos, mažai girdėtos arba negirdėtos (tai labai džiugina, pasikartosiu, neskažkas vyksta). Knyga suskirstyta į Pratarmę ir 12 skyrių mėnesių pavadinimais, kuriuose – daugiau kaip 70 tekstų. Tarp knygos bendraautorių – singapūrietis Hong Rui (Heavymetaltribune.com), amerikietis Rickas Gebhardtas (Decoymusic.com), graikas xDemoNx (Orthodoxblackmetal.com), lenkas Wojciechas Chamrykas (Metalzine.pl) ir 11 atstovų iš Lietuvos, tarp kurių yra Hardrock.lt, Ferrum.lt, Radikaliai.lt, Heavymetal.lt, Kult.lt, Music.lt, Ilgius.blogas.lt ir kt. žurnalų autorių. Naudojamasi 8 fotografų autorių kūryba. Tekstus skaičiusiam Mariui Janulevičiui norėtųsi paploti per petį, kad juos skaitė kokybiškai, nes, mano galva, apie muziką skaityti tekstus gali tik apie ją suprantantis žmogus. Gaila, kad neišvengta apmaudžios klaidelės („Rotting Christ“ virto „Rotting Chist“), bet tai – bene vienintelis priekaištas šiai knygai. Kas nedirba, tas neklysta. Neišvengiami pamąstymai (2) O kokių dar minčių sugeneravo jos atsiradimas? Pamačius puikią skiltį „Mėnesio sukaktis“, pameditavus ties viršeliu (ypač skaičiais 2013), kilo mintis: o kodėl Lietuvoje negalėjo, negali, o gal net ir negalės eiti toks roko, metalo (ir kitų stilių) metraštis? Kokybiškas, įvairialypis, su CD, rengtas profesionalų iš penkių šalių. Tokių leidinių pasirodymas vargiai įmanomas Lietuvoje, nors nesiryžčiau sakyti, kad žinau vieną atsakymą sau. Maža rinka? Supopsėjimas? Žmonių sukvailėjimas? Roko, metalo nepopuliarumas (atmetu išsyk – knygoje gausu puikių, pasaulinio garso grupių koncertų aprašymų; Lietuva nebėra provincija, į kurią važiuoja „nukaršusios“ grupės; lietuviška muzika – taip pat kokybiška)?

Atsakymo nežinau, todėl mąstau toliau. Labai norėtųsi po šios publikacijos sulaukti daug ir ypač piktų komentarų. Maždaug tokių, kokių apie savo parengtą „Lietuvos roką“ iš vieno gero žmogaus sužinojau vakar: knyga – šūdas (tiesiai nepasakyta, bet beveik nereikėjo skaityti tarp eilučių), ne lygis, klaidų begalės (argi ne Konstitucinio Teismo darbuotoja, laisvalaikiu redagavusi knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“, atsakinga už klaidas?), geriau jau nebūtų atsiradusi, leidykla visiems sako, kad niekas knygos neperka, todėl išpardavinėja vos už 42 Lt (netiesa, perka ir už 110 Lt įvairiuose knygynuose) ir pan. Nesiteisinsiu prieš savo kritikus, jie mane tik sustiprino, o iš klaidų mokytis išmokau. Ir nekreipti dėmesio į lojančius šunis irgi. Todėl P. Jarmalai ir visam „sunkiajam“ kolektyvui, rengusiam knygą „Sunkūs metai: 2013“, linkiu atlaikyti „sunkią“ kritiką ir toliau dirbti savo darbą. Sėkmės tiems, kas stengiasi ir nebijo savo entuziazmu pasiekti norimų rezultatų.

Reikia balų (kaip tai tapo įprasta)? Aukščiausias, žinoma, 10/10. Pagarba dirbantiems sunkiajame fronte! P.S. Ši knyga gimė Veisiejuose, miestelyje, kur 1990 m. vasarą, lygiai prieš 24 metus, išleistas pirmojo lietuviško „metalinio“ zino „Metal ‘Em All“ numeris.

Recenzija: Gyvata „Su vėjužiu kalbėjau“ (2012) – sėkminga nemirštančios tautos tradicijos tąsa

Dvejus metus kruopščiai įrašinėtas postfolkloro grupės iš pajūrio „Gyvata“ albumas „Su vėjužiu kalbėjau“ – tai, kuo gali didžiuotis bet kuris lietuvišką muziką mylintis žmogus, o ir užsieniečiui padovanoti šį CD – švelniai tariant, nebus gėda, - tai aukščiausio lygio muzika, prikelianti tūkstantmetę mūsų tautos tradiciją.

2011 metais „Gyvatos“ daina (albume ji – antra) „Pavasario dienelė“ Klaipėdos muzikiniuose apdovanojimuose tituluota metų kūriniu. Visi dešimt albumo „Su vėjužiu kalbėjau“ (2012, CD, Dangus, www.dangus.net) kūrinių – devynios dainos ir instrumentinė kompozicija „Šokis“ – įstabūs, vientiso skambesio, kupini ir jaunatviško entuziazmo, ir profesionalumo.

Albumą (beje, jo kūrinių pavadinimai išversti į anglų kalbą, tad nesunkiai sudomins užsienietį) pradeda svajinga, užliūliuojanti daina „Ei auga auga“, tęsia tranki „Pavasario dienelę“, melancholiška „Vai ūžkit gauskit“, mistinio skambesio ir liūdesio kupina, smuiko bei dambrelio garsais papuošta „Eina našlaitėlė“, smagus, taip pat be dambrelio neapsieinantis „Šokis“, įtraukianti į gelmes „Šašos sesulės“, lopšinę menanti meilės ir karo daina-rauda (be dirbtinio liūdesio – tai milžiniškas nuoširdžiųjų „gyvatukų“ pliusas) „O jau mano mielas“, užburianti harmonija ir melodika „Tai skraidžiojo paukštelė“, folkrokinė „Ganiau palšius jautelius“. Albumocoda – aštuonių minučių lyriška daina „Vai auga auga“: „Žaliuok, žalia rūtele...“ Perklausiau CD ir iš karto ėmiau klausyti antrąkart – ši muzika turi daugiau gelmės, nei gali pasirodyti iš pirmo karto.

Albumo „Su vėjužiu kalbėjau“ trukmė – beveik 48 minutės. Subtilų digipack CD dizainą (jame tilpo ir dainų tekstai) kūrė Gediminas Banaitis-Skrandis. Nors man asmeniškai labiau patikdavo Ugniaus Liogės kurto dizaino kompaktinės plokštelės, tačiau ir ši atrodo puikiai. Beje, pirmajame viršelio variante turėjo matytis „Gyvatos“ vokalistės Deimos Eitmontaitės veidas, tačiau vėliau kažkodėl šio meninio sprendimo atsisakyta.

, Donatas Bielkauskas. Visos nuotraukos - iš D.Bielkausko ir "Gyvatos" asmeninio archyvo.

„Gyvata“ – naujas reiškinys Lietuvos post folkloro (patys savo muziką jie vadina seaside folk – pajūrio folku) muzikoje: tai gyvybės kupina kūryba, kurioje yra ir liūdesio, ir linksmumo, ir susimąstymo, tačiau nėra pykčio, pagiežos, nevilties. Grupė susikūrė 2009 metų vasarį, o jau spėjo išleisti ne tik šį puikų 10 dainų albumą, bet ir bendrą albumą su baltarusių dark ambient / military / modern classical / neofolk grupe „Pragnavit“ – „Broliai karelin jojo / Ad gloriam“ (2010, Crivia Records). Šiame įraše – penkios Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtos „Gyvatos“ dainos („Lydžiu laide“, „Dolijuta“, „O jau mano mielas“, „Bernužėli kareivėli“, „Verpsiu verpsiu“).

Tais pačiais 2010 metais „Donis“ išleido taip pat Žalgirio mūšiui skirtų karinių dainų albumą „Kas tave šaukia...“

Itin populiaria tapo kol kas jokiame albume neišleista „Gyvatos“ per 2011 m. Kalėdas internete paskelbta daina „Kam tavo vilkeli“. Ši smagi ir melodinga daina – ne vienintelė, kuri galėtų taptiradio friendly muzika mūsų šalyje, jei joje nekaraliautų beviltiškas popsas. Mano pajauta, būtent tokia muzika, kurią kuria Donatas ir jo bendraminčiai (o jų ne tiek jau mažai), turi pamažu užkariauti topus, primindama mūsų šaknis ir rodydama, kad jas atkurti įmanoma, ir ne bet kaip, o itin kokybiškai.

Šio albumo kūrinių žodžiai ir muzika – liaudies, tačiau be profesionalaus liaudies muzikos specialisto (jis Klaipėdos Universitete 2000 metais baigė studijas pagal Liaudies muzikos studijų programą, įgijo aukštąjį mokslą ir jam suteiktos liaudiškos muzikos kolektyvo vadovo, instrumento pedagogo (birbynė), solisto, orkestro ir ansamblio artisto kvalifikacijos) Donato Bielkausko rankos ji nebūtų tapusi tokia, kokia yra dabar.

Albumas „Su vėjužiu kalbėjau“ įrašytas 2010-2012 metais D. Bielkausko mobilioje etninės muzikos įrašų studijoje (www.donis.lt/studija/Site/studija.html). Ją reikėtų paminėti atskirai, nes tai – nuostabi Donato iniciatyva įrašinėti liaudies muzikantų kūrybą. 1994-2007 metais D. Bielkauskas daugiausia įrašinėdavo savo ir savo draugų muziką soliniuose („Donis“, d.n.s.) ir bendruose („Wejdas“, „Kūlgrinda“, „Eirimė“, „Notanga“, „W“, „Dobile“, „Ha Lela“, „Atalyja“, „SM“; įsimintini irsplit‘ai bei bendri kūriniai su grupėsmis / projektais / muzikantais „Nulis“, „Echidna Aukštyn“, „Bruzgynai“, „GyS“, „Inconnu“, „Driezhas“) albumuose.

„Donio“ muzika skamba ir dokumentiniuose filmuose „Minija – gyva upė“ (2011), „Kelionė per Lietuvą“ (2010), „1009“ (2009), „Misija Sibiras“, „Dabar ir mūsų mirties valandą“ (2004), „Nieko nepraranda vaikai“ (2004, rež. Šarūnas Bartas), taip pat – spektakliuose „A-PA-PA“ (2010, Klaipėdos lėlių teatras, rež. Gintarė Radvilavičiūtė), „Kario daina“ (2006, Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos folkloro teatras „Aitvaras“, rež. Jonas Kavaliauskas; sukurta pagal Pauliaus Širvio kūrybą ir lietuvių liaudies tautosaką), „Slėptuvė“ (2000, Kretingos kultūros namai, rež. Nėrius Gedminas), „Kapinių angelas“ (2000, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto mokomasis teatras, rež. Lina Beržienienė), „Meilės katalogas“ (1999, Kauno mažasis teatras, rež. Audrius Baniūnas). Apie naujausią projekto „Donis“ albumą „Ein Saulelė aplink dangų“ (2011) ir įvairialypę D. Bielkausko kūrybą dar kalbėsime atskirai, tačiau čia paminėtinas labai svarbus jo kūrybos etapas, prasidėjęs 2007- ųjų pabaigoje, kai ėmė veikti mobili etninės muzikos įrašų studija, kuri specializuojasi folklorinės, liaudiškos, neofolklorinės ir elektroninės muzikos įrašuose. Šios studijos darbų sąrašas – neįtikėtinai platus: tai - muzika Gargždų krašto muziejaus dokumentiniam filmui „Riba“ (2007), grupės „Dobile“ albumas „Giesmės Nalšios žemės“ (2007), muzika Klaipėdos lėlių teatro vaidinimui „Ožkelė Melagėlė“ (2007, rež. Gintarė Radvilavičiūtė), Antano Mončio namuose-muziejuje kartu su Daiva Bielkauskiene pravesta edukacinė programa moksleiviams „Moliniai švilpiai ir liaudiška muzikavimo tradicija“ (2007 rugpjūčio 11-12 d.), „Giedružės“ albumai „Iš trijų rytų vėjužis pūtė“ (2008), „Ten ant maračių“ (2011), „Lažupio“ albumai „Žemaitiškos vestuvės“ (2007), „Pamario žemaičių krikštynos“ (2009), „Žemaičių Kalvarijos kalnai“ (2010), „Kai aš buvau mažutėlis“ (2011), o dabar „Lažupis“ rengiasi išleisti romansų albumą; 2007 metais doc. Irenos Nakienės iniciatyva išleista liaudies muzikanto ir smuikų meistro Stanislovo Berenio (1924-2007) instrumentinės muzikos rinktinė (su kompaktine plokštele, kurioje yra autentiški smuikininko įrašai ir keli jo paties komentarai), kurioje be muzikos (natų) galima rasti autobiografijos ištrauką, keletą straipsnių apie smuikdirbystę ir kitus darbus; įrašyti šių grupių albumai – „Joldija“ - „Yra laimė šiam pasauly“ (2008), „Atalyja“ - „Žemaitiu ruoks“ (2008, CD, EP; vienos kompozicijos autorius – D. Bielkauskas), Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos tautinės muzikos ir šokių kolektyvo „Žemaitukas“ įrašai (2009), Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventės ansamblių vakaro „METAI…“ „Prologo“ introdukcijos ir finalo įrašai (muziką atlieka valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, apeiginio folkloro kolektyvas „Kūlgrinda“, vokalistė Rasa Serra, folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“), atliktos dviejų Gyčio Skudžinsko-GyS projekto „Sable Mouvant“ albumų, kuriuos išleido leidykla „Autarkeia“, garso korekcijos. D. Bielkausko mobilioje etninės muzikos įrašų studijoje Dovilų etninės kultūros centro (www.etnodovilai.lt) patalpose įrašyta ir Andrejaus Sutugino bei Rimos Lavrinovič grupės „Audja Slalu“ garso terapijos kompaktinė plokštelė „Gongo garsas – mano tiesa“ (www.gong.lt), „Dagilėlio“ albumas „Iš mūsų kraštą“ (2010), kompozicija „Pinavija“ (2010) pagal Stanislovo Buteliausko sukurtą naujo tipo sankryžą, „Klasikos“ albumas „Muzikai“ (2010), CD „Mylimos dainos“ (2010), leidinys „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“ (2010, knyga ir CD, rengti kartu su Klaipėdos Universiteto Baltistikos centru), liaudiškos muzikos kapelos „Vėtra“ albumas „Subatvakaris“ (2011), grupės „Kuršiukai“ kūriniai (2011), Merkinės jaunimo etnokultūros klubo „Kukumbalis“ CD „Dainuoja Kukumbalis“ (2011), kolektyvo „Aušrinė“ albumas „Jau aušt aušružė“ (2011), CD „Dieveniškių krašto liaudies dainos“ (2011), „Pabiržės Žemynos“ albumas „Sutartinės, dainos, muzika ir pasakojimai“ (2012), „Kuršių ainių“ albumas (2012), Šiauduvos krašto giedorių (2012), Politinių kalinių ir tremtinių kolektyvo „Viltis“ (2012) kompaktinės plokštelės ir dar daug kitų puikių leidinių bei iniciatyvų.

Grįžtant prie „Gyvatos“, norisi akcentuoti, kad ši iniciatyva – tai konceptuali grupė, gimusi iš tiesiai iš Vydūno žodžių ir dvasios. Kolektyvo pavadinimas parinktas pagal šiuos išminčiaus žodžius: „Tautos gyvata yra gyvas psichinis pasaulis. Tasai turi turtėti, turi svarbėti, turi daugiau veikti žmonijoj ir visame pasaulyje. Eina šišion kalba apie kultūrą, apie kalbą, kalbos turtus, apie tautos žmonių įpročius ir būdus, apie jų sielos apsireiškimus, apie žmoniškumo antspaudą tautos gyvenimo skritulyj. (...) Tautos gyvata yra sau pasaulis. Yra ypatingas gyvybės skritulys. Nėra jis ko nors padarytas, nors ir daug čia reiškia žmonių noras, kurs kartais, rodos, ir kitaip galėtų eiti, negu eina. Tik atsiminkime to, kaip žmonės pasirenka sau gyvenimo draugą. Bet, apskritai žiūrint, tautos gyvatoj pastebimos gamtos, tiesioginės kūrybos galios. (...) Kalbos yra tautų giesmės, yra jų himnai. Ir su kalba tiktai tautos išlieka gyvata. O kaip kalbos neša savo žymius su savim, taip ir kiekvienos kalbos turtai, būtent dainos, patarlės, priežodžiai, pasakėčios, pasakos, apysakos ir t. t. Visa tai parodo tą, kas yra vienas svarbiausias tautos pažymys, būtent kaip ji žvelgia į visą pasaulį, kaip ji jį ir visą gyvenimą supranta.“

Grupės „Gyvata“ nariai: Elena Trečiokaitė (smuikas, vokalas), Tomas Norvilas (bosinė gitara, vokalas), Simonas Ingelevičius (dūdmaišis, vokalas, būgnas), Kęstutis Peseckas (el. ir klasikinė gitara, akordeonas), Dovilė Salytė (vokalas), Dovilė Kričinskaitė (vokalas), Deima Eitmontaitė (vokalas), Donatas Bielkauskas (klavišiniai instrumentai, dūdmaišis, lumzdelis, būgnas, autentiškų melodijų aranžavimas), Vidas Andziulis (akustinė gitara), Gintarė Daunoravičiūtė (smuikas,vokalas), Audrius Giedraitis (akustinė gitara), Vitalija Butkutė-Lunarijan – vokalas. Albumo rėmėjas – UAB „Delta Nova“.

Internete „Gyvata“ randama šiais adresais: http://www.donis.lt/msc/em_studija/Gyvata.html,http://www.frype.lt/gyvata, http://ww w.last.fm/music/Gyvata, https://www.facebook.com/Gyvata.

Mari Boine: „There are too many words in the world already“

Mari Boine (previously known as Mari Boine Persen, née Mari Boine Olsen, born in Norway, Gámehisnjárga village near Kárášjohka) is the most famous Sami musician in the world, Professor of musicology at Nesna University College (Norway). As a journalist i had a dream to talk to her one day, and the dream is real now. As my dream to visit Sami lands (Sápmi) in Finland and Norway also was realized in summer of 2014.

Excerpt from http://www.mariboine.no/biography.html: It began at the border, in Gámehisnjárga, in an environment of deep pietistic religious rules, where renouncing music and dance were absolutes. And, of course, rebellion was pending. At first, in the form of Radio Luxembourg (“Doris Day was my first heroine”, says Mari), then through a record by Otis Redding, introduced by her music teacher Einar Eriksen when she was ten. "The little Sami girl was sold!" she exclaims. He went further, trying to convince her father to let her attend school plays and concerts, aiming to make him aware of her talent in the field. "Out of the question!" was his response. But the devil hasn’t got all the best music. The hymns and the psalms were there, in the chapel. In the back of the room, the ladies congregated, singing and swaying to the music. While some of the congregation thought this behavior unseemly, this was the part of the service that attracted Mari the most (it was actually the only part of the service that attracted her), because it reminded her, on an unconscious level, of something forgotten, something deep, something shamanistic. There is a political awakening in Sápmi in the 70s. Mari is no part of that. On the contrary, she is ashamed of being Sami, she evens speaks Norwegian to her first child. But there was a guitar hanging on the wall in her parents' home, that she was not allowed to play. So, when she leaves home to start her education to become a teacher, she picks up the guitar. Then she starts reading. Or, she wants to, but the problem is, there is nothing to read. Not a single book about the Sami, about the history of her people! The rage that builds up inside Mari, and the music coming out of it, is nothing like any artist from Norway has ever demonstrated before or since. Still today, there is nothing as ground breaking and intense ever coming out of the Norwegian music scene. Mari translates John Lennon’s “Working Class Hero” to Sami. Nothing less will do. The album is called “Jaskatvuođa Maŋŋá (After The Silence)” – and is not referring to the silenced Sami people, but the silence of Mari herself. It´s a thunderous rebellion from a silently voiced, almost meek, Mari Boine, finally finding the tool necessary to express what rages inside her. So there she is: Mari Boine, the artist. At the same time, she's really getting attention inside Sapmi. She´s commissioned to make music for a theatre play by the newly formed Beaivváš Sámi Našunálateáhter (the National theatre of the Sami people), and is hooked up with a young guitarist, Roger Ludvigsen, who´s background from harder part of the rock scene makes a most strange musical bed companion to the still silently singing Mari Boine. He, from liberal, almost free upbringing, and she, from the strictest of backgrounds. Together - a companionship that would create a totally new direction in music. It´s 1989, they release the music commissioned for theatre, calls the monster "Gula Gula - Hear the voices of the tribal mothers" (there is, obviously, a feminist message in here) - and is on tour with Norway´s other giant, Jan Garbarek, exposing the world to Mari Boine for the first time. The world takes notice. Most noticeably, Peter Gabriel, the great champion of "world music" at the time. He obtains the rights to release "Gula Gula" at his Real World label, which at the time is the most important label in the world (the same year, a few months prior, he releases Pakistan´s giant, Nusrat Fateh Ali Khan, and his ground breaking "Musst Musst"). Now the world really takes notice. "Gula Gula" receives Spellemannprisen (Norwegian Grammy) for 1989, and the title track becomes the anthem for Sapmi. Suddenly Mari Boine is Norway´s most famous music export article (after A-ha, that is, but they had already started to fade at the time). "Gula Gula" makes Mari the icon for the Sami, and she receives the Sami council's honorable prize of 1992. Then, she releases the next album "Goaskinviellja - Eagle brother" (1993) on her own Lean label. Now she runs her own company, makes the music she wants, continues her working relationship with Roger Ludvigsen, and makes her best album so far. Here´s something special. Every time Mari Boine releases an album, it´s better than the last one. And she's always on the move, sometimes in new directions, sometimes deepening the path she started out the last time, but it´s always better. She´s restless, researching new approaches, new attitudes and new technologies. She follows her own path, but at the same time, Mari Boine is struggling at the end of the century. "Gâvcci Jahkejuogu - Eight seasons" (2002) is a total break. She more or less dismantles her band, and invites Bugge Wesseltoft as producer. A few years earlier, he did "New Conceptions Of Jazz", the most ground breaking jazz album in Norway since Garbarek´s debut back in ´66. His (actually new) concept of jazz is that jazz has its roots in dance music, and he teams up with the emerging (and highly potent) Norwegian techno/house scene for a totally new approach to jazz. So this is the guy that Mari chooses when she - finally - lets someone other than herself take control. Now she´s finally confident enough to let loose, to let go. She even lets her fellow musicians in on the composing side. And the producer Bugge changes everything you´ve come to expect from Mari Boine. The sound of "Gavcci Jahkejuogu – Eight Seasons” is clearly electronic, so cool it´s almost chic, and, at the same time, it´s unmistakably a Mari Boine record. She also invites in some of the techno/house artists and let them do reworks of her songs. It works wonders too. In 2003 she receives the highly prestigious Nordic Music Award by the Nordic Council. The money following the price is spent on a traditional long riverboat. "No journalist will ever enter it!" she says. Damned! But she's definitely inside now, an established artist in Norway, a celebrated star. So, it's time for a change again! On beautiful "Idjagiedas" (2006), she returns to the more organic, earthy sound that was Mari Boine's trademark - it's almost like a consolidation before entering new territories. You could hear the gimbre, the kora and the mbira on "Idjagiedas", and the next move is to go to Africa, to South Africa, no less, and make her best album to date, "Čuovgga Áirras/Sterna Paradisea" (2009), both produced by Svein Schultz. Here, she makes some rather amazing collaboration with South African singers that, with their husky, rough voices, seem to make the perfect contrast to Mari´s pristine clarity. The songs, some of them almost hymns, are among Mari´s best ever. Same year, she is also appointed knight, first class in the Royal Norwegian Order of St. Olav for her artistic diversity. One can only anticipate what will be happening next, it will surely be even better music coming out of the Boine camp up ahead. But this, this is the story so far. ** Sápmi (also known as Sábme, Saemie, Sameland, Lapland) is the name of the cultural region traditionally inhabited by the Sami people, it stretches over Finland, Norway, Russia and Sweden. There are several Sami languages and dialects: Eastern – Inari Sami, Skolt Sami, Kildin Sami, Ter Sami (also extinct Kemi Sami and Akkal Sami), Western – Southern Sami, Ume Sami, Pite Sami, Lule Sami, Northern Sami. Almost all Sami languages are on the verge of extinction. It is thought that Proto-Samic language formed in Gulf of Finland between 1000 B.C. to 700 A.D. In other article i will tell more about Samis and their interesting life, mythology, religion, languages etc. Now, i would like to present the interview with an unofficial Sami cultural ambassador, Maestro Mari Boine (http://www.mariboine.no).

You‘ve been around since the early days of world music and has worked with a plethora of artists and labels over the years. What collaborations were / are the most interesting and important to You and why? The collaboration with Jan Garbarek, first of all... and then the participation in the Real World’s recording weeks. It’s strengthen my belief in the fact that I was on the right track with my music, too dear to be different and not mainstream.

And of course also the collaboration with my bands, it inspired me and allowed me to find my way as a singer and musician.

How could You describe Your art? What do You think about relations between the old art and computer art? Are they compatible? I don’t like to describe my art, it speaks for itself. There are too many words in the world already.

I love to combine the old and the modern. That’s where the great challenge is, and I like to meet that challenge. That is one of the main challenges of the world today, how to combine these two things. What do You think about thousands of world music projects? Is it a kind of trend, o just a tendention forwards better music? Some of it is just a kind of trend and some has a real soul and heart, like in every other genre.

What is the situation of Sápmi peoples now in the world? Could you please ask this from a Sámi politician?

Is it true, that only Sápmis and Inuits never had been involved in any war? If so, why? There is violence and aggression also in the Sámi society, so I think we should kill the old myth about Sámis being non-violent. I guess we didn’t have the money to start wars.

Sápmi mythology and languages reminds Lithuanian very much. The same sounds č, ž, š, uo, ie, ending –as and lots of other things. Do You have any theories about relations between our nations? There is a relation, but I don’t know the theory. When I was there and did my last concert in your country we found a lot of similar words in our two languages, like the word for little bird: we saycizaš and they told me you say something that is very close to it. I am sure we have the same source… maybe we came from the east via Hungary, then some chose to stay there and in tha Baltic area and then the stubborn ones went all the way up north?

What are Your plans and dreams? My plans and dreams are to continue making music, to do concerts, to be in this wonderful music and to fly with my audience until I have no breath left.

My new CD now will be in English and be more pop / folk / rock. That has been my dream to do the last ten years, but I certainly will continue singing in my language, too.

To be continued.

Diawara

Kernagis

Latėnas

Nauji albumai

MILC

Mano intervai

NOTE

Hiphopas

Ba Lietuvos eksperimentinė muzika. 2015-ieji (video, interviu, mįslė)

Darius Čiuta kaip visada teisingai papriekaištautų man: nėra jokios eksperimentinės muzikos, nėra jokio garso meno, yra tik garsas. O gal tai yra postmuzika, po-muzika, garsavaizdžiai, audiopoetinis spengsmas, galimi garso pasauliai, lauko įrašai, mikrogarsai. Kadangi laikas neturi jokios prasmės, kai kalbame apie Muziką (tik tada, kai kalbame apie muziką), tiesiog priminsiu, kad dabar 2015-ieji, o minėtas (vienintelis) interviu su D. Čiuta darytas 2008 m. rugsėjį.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Sausio 19 d., 13:48 Skaityta: 133 k.

ZIQQURATU-3 (2012) by Šarūnas Nakas, Alla Zagaykevych, Benas Šarka and Aurelija Maknytė (demo)

DONIS "Bars bars" [retro_mix]

Driezhas – Švito

Maldur Atai - Help Us To Save What's Left (2011)

IVALO 2008 gintas k (audio) + juodo (visuals) Kada ir kokiomis aplinkybėmis muzika tapo Tavo gyvenimo dalimi? Maždaug apie tryliktus–keturioliktus metus. Vidurinėje mokykloje. Manau, kaip ir daugeliui (klausantiems-ieškantiems), tuo metu trūko kitokio garso/muzikos. Tas trūkumas ir paskatino imtis veiksmų 1988–1989 metais.

Girdėjau, kad savo įrašus skaičiuoji ne albumais, o įrašytomis valandomis. Kiek jų? Esu įrašęs apie du mėnesius nenutrūkstamo garso. Tiksliai suskaičiuoti nėra galimybių, nes fiksuojami visi prisėdimai. Išliko tikrai ne viskas. Apgailestauju, bet archyvavimas, kaupimas – ne man.

Lietuvoje yra išleisti du darbai – Dovydo Bluvšteino leidykloje „Tundra“ ir Lashishos leidykloje „Autarkeia“. Visi kiti leidiniai mažais tiražais – tik draugams nuliūdinti ar pralinksminti. Užsienyje – dviejose JAV leidyklose, taip pat dviejose Japonijos, Anglijos. (Naujausiais duomenimis, albumų yra kur kas daugiau, žr. kad ir http://www.discogs.com/artist/240877-Darius-Ciuta). Kokį savo albumą vertini labiausiai? Paskutinį.

(Čia praėjus keleriems metams įsikišiu ir pasidžiaugsiu, kad D. Čiuta – pirmasis Lietuvos eksperimentininkas (atleisk, Dariau, tenka etiketes klijuot), 2015 m. (tiksliau, sausio 9 d.) išleidęs albumą „c/d“ (http://plustimbre.bandcamp.com/album/c-d) kartu su graikų kūrėju Χριστόφορος Τριανταφυλλόπουλος. Albumas – įspūdingas. Toks, kaip visada, čiutiškai lyg niekuo neypatingas, tylus, tačiau tokios gelmės beveik jokiam Lietuvos muzikantui pasiekti nepavyko.) Iš kur semiesi idėjų? Iš aplinkos. Autoritetai – visi, su kuriais buvau susitikęs. Su keletu iš jų užteko net vieno karto. Apie savo idėjų propagavimą pasakyti nieko negaliu, gal tiesiog vertinu tik tas, kurios yra ekologiškos.

Kokiais instrumentais groji? Garsą išgaunu bet kuriuo, muzikos – nė su vienu.

Ar dažnai keliauji? Kur randi prieglobstį? Kokiu atstumu turi būti du objektai, kad galėtume juos įvardyti kaip du?

Kokia Tavo didžiausia svajonė? Geltona.

Kaip vertini dabartinę Lietuvos muzikos situaciją? Vertinu Raimundą Eimontą su Gintu K. Jie šį tą sukūrė, ir niekas to dar negirdėjo. Sėkmės jiems.

Ačiū. P.S. vietoje Klausykite tik geros lietuviškos eksperimentinės (tebūnie šis terminas...) muzikos, pvz. (ne kokios nors eilės tvarka, tiesiog atsitiktinai), tokios, kokią kuria: Šarūnas Nakas (http://www.mic.lt/nakas), „Driezhas“ (http://driezhas.bandcamp.com), „Sala“ (http://alas23.blogspot.com, https://soundcloud.com/alas23), „Maltur Atai“ (http://www.radikaliai.lt/radikaliai/1071-smogiamoji-jega-is-lietuvos-maldur- atai,http://www.discogs.com/artist/1759026-Maldur-Atai ir kt.), „Girnų Giesmės“ (http://girnugiesmes.bandcamp.com), Gintas K (http://gintask.bandcamp.com), „Donis“ (http://www.donis.lt), Ramūnas Jaras (http://www.jaras.lt), Raimundas Eimontas (http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2326-raimundas-eimontas-zmogus-isrades-daug-stiliu- video) ir daugybė kitų! Mįslė eksperimentinės muzikos žinovams Šio rašinio pabaigai – mįslė: ištrauka iš zino „Dominion Of Terror“ Nr. 3 (6; 1994 m. vasara): „Paklausius šią kasėtę man galutinai nuvažiavo stogas. O juk galima ir išprotėti. Psichodėlinė muzika, kokios dar paieškoti reikėtų, įvarys jus į tokį transą, kad ir daktarai nepadės. Ši muzika labai tiktų siaubo filmams, arba gasdinti kaimynus naktį. Beje, jeigu kas nors matė, kur nuvažiavo mano stogas, prašom pranešti, atsilyginsiu.“

Apie kokią grupę kalbama jos „kasėtės“ recenzijoje? Atspėjusysis bus apdovanotas Tyla.

Unikalaus trigubo albumo autorius OMERTA: „Muzika ir menas yra pati geriausia komunikacija tarp žmonių“ (video)

Unikalų, kietą ir bekompromisį rap / trap / hiphop stilistikos albumą išleidęs kolektyvas „Omerta“, tiksliau, jo lyderis Julius pasakoja apie tai, kaip viskas buvo, yra ir galbūt bus (2015 06 05).

Mindaugas Peleckis 2015 m. Birželio 05 d., 15:36 Skaityta: 21 k.

Esu Julius P., gim. 1984 m. rugsėjo 3 d. Prienuose.

Kūryba į mano gyvenimą atėjo per smalsumą ir labai didelį norą išbandyti bei išreikšti save. Tai buvo mano virsmas iš kažko į kažką, kas įgavo mano gyvenime prasmę, vertę ir pakėlė mano savivertę. O, mano giliu įsitikinimu, nėra nieko svarbiau už žmogaus kaip asmenybės, augimą, tobulėjimą ir nuolatinę vidinę evoliuciją. Galiausiai pati kūryba pradėjo įkvėpti kūrybai ir tapo natūraliu bei savaime suprantamu mano gyvenime procesu.

Pats domėjimasis muzika gimė mokykloje, tada daugiau užsiėmiau publicistine veikla hip- hop.ltportalui, rašiau ir iš užsienio kalbų verčiau straipsnius. Paraleliai rašiau tekstus, bet pirmą įrašą padariau tik baiginėdamas irmą kursą. Tada ir gimė Omerta, kaip grupė. Ilgą laiką mes buvome duetas, bet 2014 m. atėjo tas momentas, kai reikėjo apsispręsti, kas mes esam ir kur mes einam, ir po ganėtinai sunkių sprendimų likau vienas. Pirmą albumą išleidom 2008 m., vėliau buvo ilgų pertraukų, atsirado svarbesnių prioritetų, o 2012 m. vėl pradėjom įrašinėt, taip neseniai gimė trigubas albumas „Alibi“, kurį išleido PRIOR MUSICA.

Per pastaruosius metus turėjau labai daug pasirodymų, ir kiekvienas koncertas savaip įsiminė. Labai didelį įspaudą mano atmintyje paliko bendras koncertas kartu su G&G Sindikatu Galapagų festivalyje, ir ne todėl, kad tai G&G, o todėl, kad pagaliau vėl pasijautė šios kultūros bendrumas ir vienybė. Labai smagų koncertą turėjau Londone, koncertuoti savo žmonėms už tūkstančių kilometrų nuo namų – neapsakomas jausmas.

Mano kūryboje atsispindi mano tikrasis aš su aibėm priešingybių. Tad man kaip asmenybei įtaką daro labai daug veiksnių: tai ir darbas, kasdienybė, rutina, buitis, šeima, vaikai, namai, knygos, filmai, muzika, kažkokie nauji potyriai ir visa tai susilipdo į tas neapčiuopamas dvasines ir psichologines vidines materijas.

Šiai dienai kitų atlikėjų muzikos perklausymui skiriu labai mažai laiko, nes jo tiesiog fiziškaipritrūksta. Bet labai vertinu profesionalius atlikėjus, tokius atlikėjus, kurie yra tikrąja to žodžio prasme – asmenybės. Geras atlikėjas – tai visuma to žmogaus kompetencijų.

Kalbant apie eksperimentinį meną, mManau, kad fluxus sustiprina pojūčius ir potyrius, padeda labiau įsigilinti ir priimti meną, todėl tai vertinu labai teigiamai ir ateityje pats labai norėčiau judėti ta linkme ir eksperimentuoti. Kartais žmonės simuliuoja pašaukimu. Kartais labai nesmagu stebėti, kaip talentingi žmonės per savo tingumą ir ydas neišnaudoja savo galimybių. Aš savęs nelaikau menininku, manau, įtakos tam turi mano inžinerinis išsilavinimas ir pagrindinis dirbas pagal specialybę.

Gyvenime buvo daug įdomių atsitikimų, vienas tokių nutiko Kaune. Vienoje strateginės reikšmės teritorijoje norėjome filmuot vaizdo klipą. Perlipom per tvorą, filmavom, ir prisistatė kariškis, kuris gražiai mus iš ten išprašė. Ir vėliau, po poros valandų, gaunu žinutę nuo nepažįstamo žmogaus (priimto į feisbuko draugus prieš 2 mėnesius), kuris apgailestavo, kad negalėjo mums leisti filmuoti vaizdo klipo, nes turėjo vykdyt savo pareigą. Tai buvo tas pats kariškis, ir aš dar kartą įsitikinau, kad muzika ir menas yra pati geriausia komunikacija tarp žmonių.

Biografija: OMERTA – tai daugiau nei tik terminas, kilęs iš Sicilijos priemiesčių, kuris simbolizuoja tam tikrą kodeksą tarp organizuoto nusikalstamo susivienijimo narių. OMERTA – repo atlikėjas iš Lietuvos, palikęs svarų pėdsaką Lietuviškos repo scenos metraščiuose.

OMERTA kūrybinis kelias prasidėjo 2005 m., debiutinis kūrinys „Važiuojam per gyvenimą“ pateko į lietuviško repo rinkinį „Ultimatumas 3“, o jau 2007 m. OMERTA išleido debiutinį albumą „OMERTA EP“. Išleistas vos 100 egz. tiražu albumas tapo tikru raritetu.

2007 m. pasirodė ir pirmasis OMERTA radijo singlas „Žodžių magija“, kuris iškart tapo hitu, o radijo stoties ZIP FM metų grojamiausių dainų TOP-100 užėmė garbingą 13 vietą. Tais pačiais metais „Žodžių magija“ buvo išleistas ir radijo stoties ZIP FM rinkinyje „Zip Gatvė“, o kūrinys „Šis Tas“ pateko į lietuviško repo rinkinį „Ultimatumas 4“.

2008 m. OMERTA išleidžia debiutinį vaizdo klipą kūriniui „Saugok tai, ką turi šiandien“. Daina taip pat tapu hitu ir keletą mėnesių figūravo pirmoje radijo stoties ZIP FM topų viršūnėje. Tų pačių metų pabaigoje kūrinys buvo išleistas ZIP FM rinkinyje „Zip Gatvė 2“. Tais pačiais metais OMERTA kviečiami apšildyti Švedijos repo scenos pasididžiavimą Prop Dylan ir legendinio susivienijimo WU- Tang Clan šeimos narį Killah Priest. 2012 m., po ilgokos tylos, OMERTA grįžo su video kvietimu „L.F.K.S.“ į renginį „Live From Kaunas Streets 2012“. O jau balandžio 1 d. išleido video klipą dainai „Pulsas“. Vėliau seka bendros kolaboracijos ir internetiniai hitai kaip „Dinamitas“ ir „Greitai“.

Tais pačiais metais OMERTA apšildo tokius atlikėjus ir hiphopo kultūros ikonas, kaip Grandmaster Flash, Dj Premier and Bumpy Knuckles ir Bacta. Tarp isimintiniausių koncertų dar galima paminėti ir alternatyvios muzikos apdovanojimus „T.Ė.T.Ė“ bei pagrindinės scenos atidarymą festivalyje „Galapagai ́12“.

2013 m. kaip virusas pradeda plisti naujausias OMERTA kūrinys „Alibi“, kuris iškart tapo internetiniu hitu.

Nesuskaičiuojamas kiekis koncertų, kuriuos vainikuoja bendras koncertas kartu su G&G Sindikatu ir Yga & Broo festivalyje „Galapagai“, palikęs neišdildomą įspūdį tiek patiems atlikėjams tiek daugiau nei 3000 žmonių miniai.

Tais pačiais metais grupę pastebėjo ir Lietuvos muzikos asociacijos metų apdovanojimų komisija „M.A.M.A.“ bei nominavo „metų hip-hop grupės/atlikėjo“ nominacijoje.

2014 m. 50 egz. tiražu bei išskirtiniu pavidalu OMERTA išleido minisinglą „Savi“ bei daug prieštaringų vertinimų susilaukusį vaizdo klipą su „S“ ženklu.

Netrukus radijo stotyse pradėtas groti ir bendras kūrinys „Problema“, įrašytas kartu su Kastetu.

Tais pačiais metais apkeliavęs didžiąją dalį Lietuvos, OMERTA kartu su IronVytu bei Yga & Broo išvyko vienam koncertui į Londoną.

Prie albumo „Alibi“ įrašymo prisidėjo tokie atlikėjai ir beatmakeriai kaip Innomine, KSHK, Raudė, Ade, WTK, Svaras, Kastetas, Pushaz, Morda MC, FRGMNTS, Garazhe nerūkoma, Domas, Kidigi Karma, Medonas, Gralis, Ra, Beeta, LaikJack, NoName, Regis, Alhi, Ema, Paškius, Tiux, Justina, Erika L. ir kt.

Diskografija 2005: „Ultimatumas 3“, kūrinys „Važiuojam Per Gyvenimą“;

2007: „Omerta EP“;

2007: „Ultimatumas 4“, kūrinys „Šis tas“;

2007: „ZIP Gatvė“, kūrinys „Žodžių magija“;

2007: „Repas Gurmanams vol. 1“, kūrinys „Muzika“;

2008: „ZIP Gatvė 2“, kūrinys „Saugok, tai ką turi šiandien“;

2008: Kshysiakas/Marko – „KARMA“, kūrinys „Saugok, tai ką turi šiandien“;

2008: Q – „Post Scriptum“, kūrinys „Fragmentai“;

2011: Artem – „Muzika neįkainojama“, kūrinys „Noriu“;

2014: Singlas „Savi“; 2015: Omerta – „Alibi“ (3CD).

Nuorodos: https://www.facebook.com/Omerta.lt https://www.pakartot.lt/#!/alias/omerta https://vimeo.com/39576911 https://soundcloud.com/mitasomerta https://instagram.com/realomerta

OMERTA

Stulbinančios naujienos iš Lietuvos hiphopo stovyklos: „Prior Musica“ išleido pirmą šalies repo istorijoje trigubą OMERTA albumą „Alibi“ (video)

36 kūriniai, daugiau nei 10 000 žodžių tekstuose, per 350 valandų darbo studijoje, 25 įrašuose dalyvavę atlikėjai, 11 skirtingų prodiuserių, 4 populiarumo sulaukę radijo singlai iki albumo išleidimo ir apie 3 milijonus perklausų ir peržiūrų internetinėse muzikos platformose – tai faktai apie ilgai lauktą repo atlikėjo OMERTA albumą „Alibi“.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 21 d., 11:43 Skaityta: 43 k.

Omerta - Lubos (feat. Slam Sounds) [Prod. By. Raudė]

OMERTA - SPARTA (FEAT. INNOMINE, HUGIS)

OMERTA - PULSAS (FEAT. SLAM SOUNDS, PUSHAZ)

Omerta - Alibi 3CD jau prekyboje!!! Lietuvos hiphopo gerbėjų sluoksniuose OMERTA – gerai žinomas kūrėjas, šiandien iškelta galva neša žinią apie pirmąjį Lietuvos repo istorijoje dvigubą albumą su dosnia dovana gerbėjams – trečiu kompaktiniu disku, kuriame – geriausios albumo „Alibi“ instrumentinės kompozicijos.

„Mintis leisti dvigubą ar, netgi galima sakyti, trigubą albumą susidėjo iš labai daug atsitiktinumų, kartu norėjosi išjudinti dabartinę lietuviško hiphopo sceną ir įrodyti sau, kad aš galiu tai padaryti. Labai džiaugiuosi pagaliau užbaigęs šį kūrybinį etapą, kuris buvo permainingas ir įvairus – aš užaugau su šiuo albumu ir kaip atlikėjas, ir kaip asmenybė“, – prisipažįsta Julius-Omerta.

Reperis itin džiaugiasi galėjęs bendradarbiauti su skirtingo žanro atlikėjais, muzikantais ir prodiuseriais: lietuviško hiphopo krikštatėvių „G&G Sindikatas“ visi nariai, reperiai Yga, Morda MC, Medonas, RA, Alhi, roko grupės „Anbo“ vokalistas Paškius, vokalistės Gabrielė Senkevičiūtė, Erika Latvaitytė ir daugelis kitų. Didžiąją dalį albumo prodiusavo jauni bei perspektyvūs savo kartos bytų ir garsų meistrai Frgmnts, Raudė, Innomine ir kiti. Visi šie kūrėjai turi savo rolę ir didelį indelį naujajame albume. „Man tai buvo neįkainojama patirtis, tuo pačiu neįkainojama ir pačiam albumui“, – apie bendradarbiavimą su skirtingais atlikėjais atvirauja OMERTA.

Į dizainerio Antano Laukai šrichais papuoštą albumą OMERTA sudėjo net 36 kūrinius, kurtus viso muzikinio kelio metu.

„Kurdamas kovoju ir draugauju su savo įsitikinimais, kompleksais ir priešingybėmis. Viskas, ką kuriu, yra išgyventa ir išjausta, galbūt dėl to kitas žmogus klausydamas neretai atranda ar atpažįsta save“, – rankose laikydamas dar spaustuvės dažais kvepiantį trijų kompaktų rinkinį sako atlikėjas.

Reperis neslepia, kad jau turi naujų kūrybinių tikslų ir išsikeltų lūkesčių. OMERTA rengia albumo „Alibi“ pristatymo koncertus ir nekantraudamas laukia susitikimų su gerbėjais daugelyje šalies miestų, o artimiausiuose planuose – ne vienas muzikinis vaizdo klipas.

Muzika turi būti skirta protestams ir manifestams. Interviu su YGA: „Mąstyk pozityviai, nemalk š...“ (video)

2012 m. „Prior Musica“ išleistas penkerius metus brandintas BROO AND YGA albumas „Žanro fanatikai“ tiems, kas domisi hiphopu, reiškia daug.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Birželio 03 d., 11:48 Skaityta: 113 k.

Yga & Damany feat. Pushaz - Nėra vietos senukams (Official HD video)

Yga, Pushaz, Broo - Netikri Pranašai

YGA - Ką tu renkiesi?

Yga - Muzika Skirta Protestams (OFFICIAL VIDEO)

Diskoholikai - Greitai ft. Yga, IronVytas, Omerta, Ganjaman & ReWritable (OFFICIAL) „Muzika skirta protestams“ – viena geriausių lietuviškų dainų, kaip ir kartu su Remigijumi Ruokiu sudainuotas „Šansas sugrįžti“. Ypač stiprus kūrinys „Netikri pranašai“. Po tokios kietos muzikos seno sukirpimo rokas ima atrodyti pernelyg senas ir impotentiškas...

BROLI LIETUVI, ATSIMERK, TAVE MULKINA... AR NEMATAI: JIEMŪSŲ ŠALĮ DULKINA... Yga (Igoris Ragozinas) ir Broo (Donatas Zacharovas) randami kompaktiniame diske, feisbuke (https://www.facebook.com/pages/YGA-BROO/120638107968490?sk=timeline) ir studijoje, kurioje jau rudenį Yga žada sukurti albumą (http://www.radikaliai.lt/garsas/2730-reperis-yga- pristato-nauja-muzikini-klipa-dainai-ka-tu-renkiesi). YGA radikaliai.lt papasakojo apie save (2015 06 03). Esu Igor Ragozin, gim. 1983-07-27 Zarasuose.

Muzika domėjausi nuo vaikystės, kaip pirmą pažintį įvardinčiau dieną, kai tėvas į namus atnešė magnetolą su juostinėm „babinom“. Man buvo 6–7 metai, bet jau tada pradėjau stipriau domėtis muziką, perrašinėti kasetės ir pan.

Pirma, grupė, kurioje teko groti, buvo „Da Manifest“, susibūrėm 2001 m. Tais pačiais metais įrašėme pirmus kūrinius. 2003 m. išleidome debiutinį albumą „Manifestacija“. Albumas buvo išleistas Rusijoje, leidybinėje kompanijoje „Rap Land“. Turbūt reikia paminėti kad repavome rusų kalba. 2006 m. išleidome antrą albumą „Energetika“.

Antra grupė, kurioje grojau, vadinosi „Legato“. Susikūrėme 2005 m., tais pačiais metais išleidome albumą „Po viena saule“, 2009 m. albumą „Eteris“. Šis albumas padėjo tašką grupės istorijoje. Kitas projektas ir žingsnis – tandemas su reperiu iš Šiaulių Broo (JBC). Kartu įrašėme bendrą albumą „Žanro fanatikai“ 2012 m. Tuo metu aktyviai koncertavome, nufilmavote du vaizdo klipus. Visus metus talkinau Pushui jo soliniuose projektuose.

Vienas kiečiausių muzikos albumų, kuriuos apskritai teko klausyti. Asmeninė Mindaugo Peleckio nuomonė. 2014 m. dalyvavome su „Da Manifest“ jubiliejiniame tarptautiniame hiphopo festivalyje „Rap Music 2004“, kuris vyko Maskvoje. Turbūt tai buvo tam tikras įvertinimas, nes tik 10 komandų patenka į festivalį, o norinčiųjų sąrašas labai didelis. Kelerius metus bandėme ten patekti, ir tik iš trečio karto pavyko. Iš tikro įsimintinu koncertų sugrojome daug, tiek Lietuvoje didžiuosiuose festivaliuose, tiek hiphopo vakarėliuose. 2014 m. gegužės 28 d. turėjome puikų koncertą Londone.

Dabar koncertuoju su Pushu, beveik užbaigiau solinį albumą. Numatytas relizas šį rudenį. Galiu papasakoti, kaip pradėjome įrašinėti pirmą albumą. Man penkiolika metų tada buvo, gyvenau Zarasuose pas tėvus o kiti grupės nariai gyveno Visagine, tai nėra didelis atstumas. Reguliariai keliaudavau į Visaginą, sėdėdavome prie naujų dainų kūrimo kiauras paras, diskutuodavom, planuodavom. Iš sutaupytų dienpinigių keliaudavome į Vilnių, į įrašų studiją Porno Sound. Pinigų vos užtekdavo susimokėti už traukinio bilietus ir studiją, todėl kartais visą naktį bastydavomės per naktinį Vilnių, jei pasisekdavo, nakvodavom kur nors nelegaliai bendrabuty ar tuoj pačioj studijoj ant žemės. Ačiū Donciavui, kad mus priimdavo. Šaunūs laikai būdavo. Didžiausią įtaką padarė Wu Tang Clan, Nas, Talb Kweli, Jay Z, Onyx, MOP, Roots Manuva, Loop Troop ir daugybė kitų. Dabar klausau Action Bronsono, J Cole, Joe Bada$$.

Tikiu, kad pašaukimas yra, manau, kitaip ir būti negali. Galbūt tu dar nežinai, per kokią prizmę, bet ankščiau vėliau išsiaiškinsi. Jei pašaukimo nėra, tai tik eilinis būdas išsiskirti iš minios. Tokie žmonės ilgai netempia, jiems tiesiog nusibosta, ir jie nutraukia savo veiklą. Tokia mano nuomonė. Aš sakyčiau, kad 30 proc. talento ir 70 proc. darbo.

Aš visada buvau už stilių bei žanrų maišymą, tokios sintezės dažniausia atveria duris į kitas erdves, nišas. Reikalas tas, kad ne visi mes turime galimybę ir uoslę keliauti koją į koją su laiku, todėl kartais praeina metai ar du, kol tokius eksperimentus publika pradeda vertinti, suprasti.

Reperis Yga pristato naują muzikinį klipą dainai „Ką tu renkiesi?“

Dažnai bendruose projektuose su kitais hiphopo scenos atstovais dalyvaujantis reperis Yga pristato solinį savo darbą – vaizdo klipą kūriniui „Ką tu renkiesi?“.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 29 d., 11:05 Skaityta: 18 k.

YGA - Ką tu renkiesi?

Tekstų rimavimo virtuozo Ygos repo karjerai – beveik penkiolika metų, savo kūryba plačiajai visuomenei jis žinomas iš praeityje garsių grupių „Da Manifest“, „Legato“ ir tandemo su Broo. Yga nuo 2003 metų iki šių dienų scenoje ir už jos ribų nuolat talkina „G&G Sindikatas“ nario Pusho solinėje veikloje.

Pastaruoju metu reperis intensyviai varsto kelių šalies garso įrašų studijų duris ir teigia pribrendęs solinei karjerai. „Daug laiko praleidžiu darbuodamasis studijoje prie debiutinio savo albumo. Tikiuos, kad ilgai brandinamas muzikinis produktas dienos šviesą išvys jau šį rudenį“, – mintimis dalinasi atlikėjas.

Būsimojo albumo puošmena – kūrinys su vaizdo klipu „Ką tu renkiesi?“. Muzikinė kompozicija priklauso jaunam ir talentingam bytų meistrui FRGMNTS, o vaizdinės medžiagos realizavimas – profesionaliam operatoriui Filmik.

Vaizdo klipe taip pat dalyvavo hiphopo muzikos maestro DJ Swix iš grupės „Tie Geresni“, grupės „Colours of Bubbles“ būgnininkas Simas Olechnavičius bei reperis ir muzikos kūrėjas Alhi. „Visi šie vyrai vienaip ar kitaip prisideda prie naujo mano albumo“, – užuominas žarsto Yga.

„Ši daina – apie seną kaip pasaulis tiesą, kad mūsų poelgiai atspindi mus pačius. Apie kitus žmones sprendžiame pradedant jų apranga, pomėgiais ir baigiant užimamomis pareigomis darbe ar visuomenėje“, – apie naujausią savo darbą kalba ir jį įvertinti siūlo Yga.

O kol singlas keliauja į radijo stočių etrerį, atlikėjas kviečia „Ką tu renkiesi?“ klausytis muzikos platformose „Deezer“, „Spotify“ ir „iTunes“. Lilas ir Innomine pristato pirmąjį singlą iš naujo albumo (video)

Po ilgos pertraukos viena populiariausių Lietuvos hiphopo grupių Lilas ir Innomine turi naujienų savo gerbėjams. Rudenį duetas žada išleisti naują albumą ir šiandien pristato pirmąją dainą iš jo – „Karina“. „Daina yra apie gyvenimišką ironiją ir absurdą“ – teigia grupės nariai.

Radikaliai.lt 2015 m. Birželio 02 d., 10:29 Skaityta: 21 k.

Lilas ir Innomine - Karina

„Ši daina yra apie tai, kaip mes matome situaciją iš šalies ir kaip jaučiamės patys ten atsidūrę. Kaip keičiasi mūsų požiūris, elgesys bei mąstymas kintant aplinkybėms. Norėdami tai perteikti, mes sugalvojome vargšę mergaitę vardu Karina, sukūrėme jai šlykščių dalykų kupiną istoriją ir panaudojome ją kaip instrumentą tai perteikti“ – pasakoja kūrinio autoriai.

Paklausti, kaip patys įsivaizduoja šį personažą, Lilas ir Innomine atsako: „Karina yra jauna, graži, charizmatiška bei kiek pasipūtusi ketvirto kurso studentė. Juodaplaukė. Taisyklingų veido bruožų. Turinti nemažai žalingų įpročių. Jeigu ji įžengtų į barą – tu įtrauktum pilvą. Žiūrint iš šalies atrodytų, jog problemų ji neturi. Geriausiu atveju ji pati problema – tau. Visgi jai grįžus namo, į mažą kambarį penktame aukšte, viskas pasikeičia. Pasirodo ji žmogus.“

Grupės nariai žada, jog trečiojo jų albumo klausytojai sulauks rudenį. Jau žinomas ir jo pavadinimas – „Tu – naktis“. Pasak Lilo ir Innomine, tai bus „naktinis“, daugiau skirtas klausytis vienam, albumas. „Tobulos aplinkybės klausymui – senamiesčio palėpė, kava, cigaretė, naktis. Žinoma, tekstai bus kuriami mūsų stiliumi – gan grubiu ir buitišku. Toli nuo jo nebėgsime.“ – mintimis apie naująjį albumą dalijasi Lilas ir Innomine.

„Subliminal Messages“: „Gyvas koncertas turi būti daugiau nei šiaip sau pagrojimas. Turi būti visas performansas“ (video)

Kauno instrumentinio progressive / post-rock grupė „Subliminal Messages“ – viena įdomiausių šio stiliaus grupių. Energija, kosminis skambesys, peraugantis į noise stilistiką. Sakysite, nieko naujo? „Subliminal Messages“ turi savo kelią, apie kurį interviu sutiko papasakoti (2015 05 24).

Mindaugas Peleckis 2015 m. Gegužės 31 d., 15:31 Skaityta: 83 k.

Subliminal Messages - As Rainfall Cries Bliss live

Subliminal Messages - Claustrophobic live

Subliminal messages @ Underground pub, Kaunas, 2015.01.16

Subliminal messages 2 @ Underground pub, Kaunas, 2015.01.16

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate? Ieškojimas kažko naujo vietoje jau patikrintų formulių naudojimo dažniausiai yra gerai. Visgi to dėka muzika ir tobulėja. Skirtingų sferų maišymas tik prisideda prie to. Gyvas koncertas turi būti daugiau nei šiaip sau pagrojimas. Turi būti visas performansas. To priemonės gali būti įvairios. Mes, kaip papildus prie muzikos, renkamės semplus ir vizualizacijas, kad geriau perteiktume idėjas gyvo pasirodymo metu. Lietuvoje šiuo klausimu dauguma atlikėjų ir grupių vis dar yra konservatyvūs, o nevisada ir galimybių yra tai padaryti. Bet kuriuo atveju, reikėtų nepamiršti, kad muzika čia visada bus svarbiausia. Gerą grupę malonu stebėti ir be šou elementų, o prastos muzikos neišgelbės niekas.

Papasakokite apie save. Kaip pradėjote groti? Jonas Stanevičius (elektrinė gitara), 1989, Kaunas. Nuo pat vaikystės mane supo tokių grupių kaip Black Sabbath, Pink Floyd, The Beatles bei Jimmy Hendrix muzika, todėl turėčiau dėkoti savo tėvams, jie taip pat ir gitara groti pasiūlė, galiausiai man tai prilipo ir tapo gyvenimo dalimi.

Kadangi pirmi susibūrimai liko be pavadinimų tai neverta jų ir vardinti, svarbiausia dabartinė grupė.

Egidijus Kalasūnas (elektrinė gitara), 1991, Garliava. Muzika gyvenime atsirado anksti. Jau būnant 8 metų, muzikinis skonis formavosi žiūrint senamadišką rokiška MTV kartu su Beaviu ir Tešlagalviu. O ir tobulejant technologijoms panašią muziką tapo apčiuopti vis paprasčiau, walkmanus pakeičiant mptrioškėm rock'n'roll'as tapo kasdien pasiekiamas visur... O gitara rankose atsirado visai netyčia, kaimynas užrodęs savo gitarą nustebo mano perdėtu susidomėjimu ir pasiūlė pasiskolinti gitarą ir šiek tiek pasimokinti savarankiškai, o tai privedė prie pasirinkimo nusipirkti savo pirmąjį instrumsentą 15 metų.

Kol kas kitų projektų neturiu, nors yra svajonė sukurti post-punk grupę ateityje. Subliminal Messages esu nuo pačios pradžios, 2013 m. rudens. Arnas Langaitis (bosinė gitara), 1994, Kybartai. Turbūt kokiais gūdžiais 2006-aisiais, kai man buvo 12, pusbrolis užrodė visokius Linkin Park, Slipknot, Papa Roach (nuo ko, turbūt, dauguma pradėjom savo odisėją į undergroundinę muziką). Po to pats pradėjau ieškot daugiau panašios muzikos ir taip ir įsišaknijo visa tai pasąmonėj. 14 metų gavau tokią supuvusią, neskambančią akustinę gitarą, bet netrūko noro grot. Tokia ir buvo ta pradžia.

Nuo susikūrimo esu su Subliminal Messages. Bet be šitos kompanijos prioritetuose turiu dar vieną besikuriančią gan agresyvaus ir sudėtingo progresyvaus metalo grupę ir taip pat besikuriantįdeath/doom projektą. Na, ir, aišku, jau minėtas solo projektas, kurio apleist nesinori. Dar daug ką noriu grot. Tikiuosi, kad visos idėjos, besisukančios mano galvoj, kadanors pasieks dienos šviesą. Kajus Šeštokas (būgnai), 1989, Klaipėda. Nors muzika žavėjo nuo vaikystės, šiek tiek vėliau ypač įdomūs tapo perkusiniai instrumentai. Groti būgnais pradėjau septyniolikos, kai pradėjau lankyti būgnų pamokas privačiai.

Grojau su nemažai grupių – vargu, ar pavyktų visas išvardinti. Teko groti įvairių stilių, nuo pankroko iki džiazo. Visgi esama grupė yra svarbiausias mano projektas.

Kaip gimė bendra grupė? Jonas: Keli pirmi bandymai suburti grupę greitai subliuško, nes vis kažko pritrūkdavo. Iš studijos ar gatvės taip ir niekur neišėjau, tačiau groti teko nemažai skirtingų žanrų nuo primityvaus bliuzo iki akustinio instrumental, vėliau alternative roko. Mėgstu žanrų maišymą, o daugiausiai kurti įkvepia žmonės su kuriais tuo metu bendradarbiauju. Egis: Subliminal Messages yra mano pirma rimta grupė, su kuria pradėjau groti. Nors buvo bandyta gvildenti kelis projektus ir prieš ją, bet nieko rimto iš to neišėjo. Arnas: Nelabai ten Kybartuose prigrosi su kažkuo. Taip ir gimė toks solo progresyvaus metalo projektas vienam sėdint kambary su gitara. S/M – man pirma grupė. Kajus: Pirmose grupėse daugiausiai grojau energingą ir greitą roko muziką, kuri dabar man atrodytų ne tokia subtili. Tačiau būgnai man asociavosi su energija ir išsikrovimu. Kokia dabartinė Subliminal Messages veikla? Atsako visa grupė. Šiuo metu šlifuojam savo kūrinius. Pasibaigus netikėtam koncertų anšlagui planuojam pradėt įrašinėt demo, o gal net ir EP. Tai bus pirmas mūsų išleistas muzikos rinkinys. Labai laukiam to. muzikos pasauly kaip grupė mes vis dar esam maži vaikai. Viskas įdomu, smalsu, norisi visur dalyvaut, visur grot, viską išbandyt. Esam sugroję jau 5 koncertuose, iš kurių kiekvienas paliko savotiškus įspūdžius ir davė skirtingos patirties.

Kas daro pagrindinę įtaką? Atsako visa grupė. Visi gan skirtingi esam, visų skoniai skiriasi. Visi turim skirtingus grojimo stilius, tai visų jų aspektus sumaišius gaunam melodingą, atmosferinę, nevengiančią netradicinių struktūrų muziką. Arba tiesiog Subliminal Messages. Kaip grupę, mus skatina kurti fantastinės koncepcijos ir viskas kas yra aplink: gamta, dangus, oras, kosmosas, fizikiniai dėsniai. Viską, ką galim pamatyt ir pajaust verčiam tuo, ką kiti gali išgirst.

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės. Jonas: Gėda pripažinti, tačiau beveik nesidomiu Lietuvos muzikos scena. Iš užsienio grupiu man didžiausią įtaką padarė Pink Floyd kūryba. Mėgstu klasikinį roką ir bliuzą, iš labiau šiuolaikinių grupių paminėčiau Jeff Buckley, Radiohead, Katatonia, Agalloch, Tiamat, Scott Walker, Nick Cave, Akira Yamaoka kūrybą. Iš būtent post-roko klausausi tokių grupių kaip Sigur sRós, 65 Days of Static, Solkiry. Egis: Lietuvos – Sraigės Efektas, Nrcssst, Obšrr, Vilkduja, BA. Užsienis – God is an Astronaut, Godspeed You! Black Emperor, Carbon Based Lifeforms, Neurosis, Be Forest, Depeche Mode, Tool, Radiohead. Arnas: Deftones, SikTh, Intronaut, Cloudkicker, Uneven Structure. Čia gal toks top 5 mano. Lietuvos scenoj irgi daug turim gerų, savitų grupių, bet lengviausiai galėčiau išskirt N R C S S S T, No Real Pioneers ir kol kas kiek mažiau žinomą, bet tikrai vertą dėmesio ir daug žadantį Martyną Eidukevičių. Kajus: Vertinu ir mėgstu lietuvių tamsios elektronikos/roko sceną, paminėčiau OBŠRR, Sovijus, Lauxna Lauksna, Mano Juodoji Sesuo. Jei žiūrėti į užsienį, tai didelę įtaką man, kaip muzikantui, padarė naujų laikų progressive grupės, tokios kaip Tool, The Mars Volta, Porcupine Tree (ir visa kita Steven Wilson kūryba). Taip pat žaviuosi post-roko grupėmis, tokiomis kaip Sigur Rós, God is an Astronaut, Russian Circles, Explosions in the Sky. Jei jūsų grupė būtų vienas asmuo, kas būtumėte labiau, kokių nuotaikų inspiruotas – (kino, teatro) aktorius, muzikantas (galima sakyti, bardas?), „keistuolis“, ...? Save galėtume personifikuoti kaip keliautoją, išėjusį ieškoti savęs. Galbūt kiek panašiai kaip H. Hesse‘s Sidharta. Mums visa tai yra daugiau, negu grojimas, daugiau, negu muzika, daugiau, negu grupė. Mums tai yra kelionė, kurioje nors ir patys nežinom ko ieškom, nemažai jau radom.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a.a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“? Pirmiausia turi būti pašaukimas. Niekas turbūt šiaip sau nesusigalvoja iš niekur pradėt kurt muziką, arba išreikšti save kitokiu būdu. Na bet aišku, kai atranti tą nišą, kurioje gali atsiskleisti – tada reikia įdėti begales pastangų. Instrumentui įvaldyti ir klausai išlavinti reikalingi ne vieneri metai. Muzikos teorija nuobodi, neiškart įkertama, bet reikalinga. Tie patys instrumentai iš dangaus nenukrenta. Negana to, visad norisi papildyti savo įrangos arsenalą. Ar be kažkokios jėgos, vedančios mus į priekį, visa tai būtų įmanoma? Mes taip nemanom. Kad ir koks kiekis laiko ir finansų būtų įdėtas į muziką – rezultatas mums yra to vertas. Nepaisant sunkumų, nepaisant visko, mes visvien judam tolyn. Nežinom, kas turėtų nutikt, kad šita mūsų kelionė nutruktų. Būtent tai ir yra tas pašaukimas.

Visa kita, ko nepaklausiau – tarkime, kažkokie linksmi/liūdni/įdomūs nutikimai, susiję su muzikavimu ir pan. Oi, šitų tai netrūksta. Praktiškai kiekvieną koncertą kažkas atsitinka. Neveikia laidai, užsibugina pedalai, dėl mistinių priežasčių neveikia, arba fonuoja kubai. Vieną kartą per soundchecką Kajui nukrito ir sulūžo lėkštės stovas. Kitąkart, koncerto dieną Jonui teko keistis stygas ir grifą susitvarkyt tiesiog važiuojant pakeliui į Vilnių, o Arnas tik išvažiuojant iš Vilniaus prisiminė, kad nepasiėmė boso galvos. Dar buvo atvejis, kai jam straplockas neatlaikė, tai gal likus valandai iki koncerto superklijais šita problema buvo išspręsta. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Niekada negali žinot, kad atsitiks, čia tinka ta banali, bet teisinga mintis, kad reikia tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam. https://soundcloud.com/subliminal-messages-1 https://www.facebook.com/subliminalmessageslt

KIRLIAN CAMERA: „Our music comes from such a stranger universe, that shouldn’t be labeled as „alien“ but it is, on this world, at the moment” (video)

KIRLIAN CAMERA is coming to Lithuania. And that‘s quite a news!!! According to the official band Facebook page, the band is going to perform a special „best of“ show in Skinderiškis Park island, late August 2015!

Mindaugas Peleckis 2015 m. Gegužės 30 d., 11:15 Skaityta: 77 k.

Kirlian Camera - Blue Room

Kirlian Camera - No one remained

Kirlian Camera - Black August

Kirlian Camera - Nefertiti one

Kirlian Camera - The Fountain Of Clouds

Kirlian Camera - The Unreachable One

Kirlian Camera - K-Pax

Kirlian Camera - Nightglory

Kirlian Camera - Odyssey Europe (Premiere Version)

Kirlian Camera - Eclipse

Kirlian Camera - Elena Alice Fossi - Eclipse Live - Extended Version

Interview by Mindaugas Peleckis, 2015 05 30. What collaborations were/are the most interesting and important to You and why? Angelo Bergamini: Many have been important, friendly and cool. As for the past, I regret not having had a chance to collaborate with Nico (Velvet Underground) as she died some months after our first meeting, when we planned a possible recording session, likely a single or mini-album. I think she was really ill and had problems with drugs and such problems soon caused her accidental death… so, that dream couldn’t become true. A couple years later I really like to remember a funny dinner with the Human League, with whom we released a promotional split single. As for today goes, I think that working with Covenant and John Fryer is just the most intriguing experience. What are the main ideas are behind Your music? Angelo Bergamini: Elena Alice and myself are the writing hands and minds behind our productions since 15 years, now. Basically, our sound is just the soundtrack of our lives, so deeply immersed into an “invisible front”. We’re quite reserved people, so we don’t have frequent meetings, parties and such stories. We live into kind of a bunker along with our ghosts, or we go out with tons of photocameras. We always try to intercept and stop dangerous entities. Uneasy to explain. Our music comes from such a stranger universe, that shouldn’t be labeled as “alien” but it is, on this world, at the moment. My favourite albums of Kirlian Camera are likely “Nightglory”, “Black Summer Choirs”, “Still Air” and Invisible Front. 2005”. Favourite songs “K-Pax”, “Nightglory”, “Odyssey Europa”, “The Unreachable One”, “The Fountain of Clouds pt.2”, “Nefertiti One”, “Black August”, “No One Remained”, “Blue Room”, “Eclipse” (new live version), etc… Elena Alice Fossi: I go crazy for electronic sounds. That kind of sounds can literally touch my strings. And I like to combine electronic sound with dark landscape in music. As for me a sound has to get the power to strike senses, like a vision, like a movie. This is the reason why I think my biggest inspiration comes not by simple musicians, but specially by creators of musical scores. My favorite musicians are Ennio Morricone, Angelo Badalamenti, Zbigniew Preisner. But, all in all, I also need a large part of glamorous music, something like Muse, Ultravox, Goldfrapp, Kraftwerk / Karl Bartos. Now I’m preparing the new SPECTRA*paris album, so my mood is pretty glamour and filled with sparkles, and yet, spiced by some gloomy disturbance. I’m working with sounds that are a real combination between futuristic and retro ones, much more electronic and vocoder-like than before. What ends, when there‘s no sound? Angelo Bergamini: no real answer. Then, what is sound art? Angelo Bergamini: Art of sound is just that ability to turn real feelings into music notes. The problem is that humanity has no feeling, or… their feelings are too simple to create real music or either any real love. This is my questionable opinion, humanity. Is computer art compatible with feelings? Elena Alice Fossi: Imagination keeps on being a pulsing heart and many are the ways to direct it, but… artificial intelligence shortly might turn out to be a serious issue. One wonders: “Well, is our brain so poor-equipped that we should fear a small machine?”. The answer is that our intelligent chances are practically limitless, but we aren’t so used to taking advantage of our potential, as we are using but a small area of our brain and we are using it… well, so comically bad! Future computer might use its resources to the full, instead… What do You think about thousands of neofolk/industrial/ambient/tribal/electroacoustic/avangarde etc. bands/projects? Is it a kind of trend, o just a tendency forwards better music? Angelo Bergamini: Don’t ask me about that matter, as I’d be at risk of being unelegant.So, let’s say that everyone has the right of torturing ears of people with his “avantgarde music”. Everybody feeling stupid has a right to play the intellectual, putting on eyeglasses and go, ok…?!? Some weeks ago one asked me whether I prefer Miley Cyrus or a neofolk artist and so… I had to say thanks, I decisely opt for Johnny Cash and Kraftwerk… What do You know about Lithuania? Angelo Bergamini: We’ll be landing in Lithuania pretty soon, to perform the Mėnuo Joudaragis Festival in that park, you know… seems to be a very good meeting, so we’ll have a chance to get musically acquainted with some Lithuanian artists and know more about them. We are looking forward to coming there! What inspires You most? Elena Alice Fossi: Our own life here, in this dimension. Some certain and by now evident sense of oppression. I do not mean “TV politics” but humanity in general. Anyway, our resistance in this absurd history moment unfortunately is the main inspiration. I/we don’t live an ordinary life, as many times we told. And I do not mean drugs, alcohol and everlasting hangovers… I mean we are getting increasingly far from any daily facts, although we keep on reading magazines. In spite of such a feeling we are not an elite, we are not a rich caste; on the contrary... We probably are the Enemy of those who “know so much”, those whom realize who’s right and who’s not in two seconds by having some blind political faith in a pocket or a 3D-God. Obama or Bush? Well, that’s not our cup of tea, as it is a false question, being useful to cheap history makers and social climbers… Give low-budget simple flick “K-Pax” a chance, as it tells more about us than millions useless words. ** Legendary Italian electronic darkwave band KIRLIAN CAMERA was founded in Spring 1980 by Angelo Bergamini. Since 2000, the creative core of the band consists of Angelo Bergamini and the highly charismatic, beautiful and strong-voiced singer, composer and performer Elena Alice Fossi, who is also part of the project “Stalingrad” along with Bergamini and helmed “Sideratica”, the project that has now evolved into the highly successful indie-band SPECTRA*paris, as well as header of acclaimed acoustic-orientated combo Alice Neve Fox. Members and collaborators: ELENA ALICE FOSSI : lead and backing vocals, electronics, programming, treatments, synths, keyboards, piano, moog theremin, studio sound engineering ANGELO BERGAMINI : electronics, programming, synths, male voice inputs Falk Pitschk : synths and electronic percussion on stage Kyoo Nam Rossi : electric and acoustic guitar Alessandro Comerio : bass guitar Rubens Richard Tedeschi : cello, synth on stage Maria Chiara Ugolotti : piano, synths, backing vocals on stage Andrea Artusi : bass guitar, double bass Ariel Goldberg : add. Synth Yvan Battaglia : live sound Robert Grund : live sound Links: http://www.kirliancamera.com https://www.facebook.com/kirliancamera.official http://kirliancameraofficial.tumblr.com https://soundcloud.com/black-sky-europe https://soundcloud.com/kirliancamera https://soundcloud.com/spectraparis www.myspace.com/kirliancamerafront www.myspace.com/spectraparis www.reverbnation.com/kirliancamera

Angelo Bergamini and Elena Alice Fossi

Elena Alice Fossi

Rokiškis nemiega! Birželio 6 d., Kultūros centro aištėje, jau 10-ąjį kartą vyko gyvos muzikos roko festivalis ,,Tėvo Gitara“

2006 metais, kai visur skambėjo fonograminė muzika, mintis atgaivinti ir sujungti senąją ir jaunąją kartą bei skatinti gyvą muziką kilo Jaunųjų lyderių klubo vadovei Birutei Bagdonienei. Tuomet Rokiškyje gyvavo jaunimo grupė „Paradox“, kuri pritarė šiai grandiozinei idėjai. Suvienijus jėgas, gimė gyvos muzikos festivalis „Tėvo gitara“. Pagrindine festivalio idėja tapo atgaivinti senąsias Rokiškio rajone grojusias grupes, prikelti jauniems žmonėms net nežinomus jų tėvų jaunystės hitus, suteikiant jiems naują skambesį ir naują gyvastį. Tai progai po 23 m. atsikūrė grupė „Viražas“ ir grupė „Gysliukai“. Pirmą kartą Rokiškio istorijoje, scenoje susitikę kelių kartų roko muzikantai iš visos Lietuvos, savo dainas skyrė paminėti Tėvo dienai, o jaunimas, atiduodamas pagarbą seniesiems roko vilkams, į repertuarą įtraukė jų grotas dainas. Palaikydamas roko grupių dvasią festivalį vedė BIX vokalistas Saulius Urbonavičius-Samas.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 29 d., 12:23 Skaityta: 45 k.

Šiais metais festivalio scenoje pasirodys: MOVO – tai bliuzroko kolektyvas iš Vilniaus, savo muzikoje maišantis šiuolaikinio roko ir septintojo dešimtmečio hipių muzikos skambesius. Ryškūs ir melodingi gitariniai rifai, bei lietuviški kūrinių tekstai – išskirtinis MOVO bruožas. 2013 m. balandį grupė išleido debiutinį savo albumą “Mano Aš”.

Grupė “Solite” įkurta 2010 metais Daugpilyje. Grupė kuria savo dainas anglų bei latvių kalbomis. Pirmieji grupės koncertai įvyko klube „Banzai „ Daugpilyje. Šiuo metu grupė yra koncertavusi daugelyje Latvijos miestų. Pirmasis išleistas grupės singlas „ I‘m gonna make it „ . 2014m. rugsėjo 21 d. grupė išleido pirmą savo muzikinį klipą, o 2015m kovo 15 d. grupė išleido savo pirmąjį albumą. 2014 m. Roko grupių konkurse Daugpilyje užėmė pirmąją vietą, taip pat 2014 m. Viesitės mieste vykusiame festivalyje tarp 20 grupių užėmė 2–ąją vietą.

Grupė “Mindaugas Briedis” iš Vilniaus, suburta aplink poetą ir filosofijos daktarą Mindaugą Briedį, dabar nutolo nuo savo bardo tradicijos šaknų ir groja aštresnį indie-folk-roką. Tuo pačiu išliko dėmesys tekstų kokybei. Grupės muzikantai turi nemažą sceninę patirtį ankstesniuose arba lygiagrečiuose projektuose, muzika ir eilės orientuotos tiek į vyresnį, tiek ir į akademinį ir/ar alternatyvų jaunimą. Grupė “Linchette Marcel”. Tai post-grunge kolektyvas iš Vilniaus. Grupė susikūrė 2012 metais. Linchette Marcel siūlo savo klausytojams agresyvų ir tuo pačiu melodingą skambesį, romantiškas bei melancholiškas nuotaikas, neįpareigojančias abstrakcines psichodelines keliones. Linchette Marcel išsiskiria nuoširdžiais gyvais pasirodymais, garantuoja puikią nuotaiką sau ir klausytojams. Grupės nariai tvirtai tiki tuo ką daro, todėl koncertų metų nepalieka publikos abejingos. Klasikinio/progresyvaus roko grupė “The Skys” buvo įkurta 1995 m. ir nuo tada yra pirmaujanti Lietuvos programinės muzikos pasaulyje. Grupė „The skys“ yra koncertavusi Armėnijoje, Afrikoje bei įvairiose Europos valstybėse. „The skys“ grįžusi po 2 metų gastrolių pirmą kartą Lietuvoje koncertuos būtent „Tėvo gitaroje“. Grupė “Maze Of Sound” , kuri atvyks pas mus net iš Lenkijos. Ši grupė buvo įkurta 2012 m., kurios stilių galime klasifikuoti kaip progresyvusis rokas. “Maze Of Sound” nesnaudžia ir jau spėjo išleisti albumą “Sunray”.

Taip pat festivalyje dalyvaus grupė ,,BASI“! Grupė susikūrė 2012 metais bei atlieka lietuvišką roką, rokenrolą su dziazo bei popso motyvais.

Kokybei reikia kapitalo Organizatoriai mano, jog šis festivalis gyvas, nes rengiamas savanoriškos veiklos principu. Nelaukiama valdžios ar kokių kitų institucijų palaikymo, muzikantai iš kitų miestų ar užsienio groja be honorarų. „Daugeliui muzika besidominčių žmonių nebereikia aiškinti kas tai per festivalis, o atvykėliai visuomet žavisi, jog jį organizuoja jauni žmonės, kad susirenka daug studentų. Be to, „Tėvo gitara“ orientuota į gerą ir kokybišką garsą“, - sakė jo organizatorė Birutė Bagdonienė. Ji mano, kad festivalis, kuris vyksta pairaisiais metais, jau yra pasiekęs tokį laiptelį, jog palikti juo rūpintis tik jaunimui be jokio finansinio pagrindo, jau nebebūtų gerai. „Tėvo gitara“ gyvena iš projektinių pinigų, o norint kokybės, reikalingas pradinis kapitalas“, - sakė organizatorė. Grupė „Siela“ atskleidžia po septynerių metų pertraukos išleidžiamo albumo viršelį (video)

Gotikinio roko grupės „Siela“ gerbėjams septynerius metus reikėjo laukti, kol grupė paskelbė apie naują albumą. „Širdis. Kryžius. Pasaga“ dienos šviesą išvys pristatymo dieną, balandžio 24-ąją muzikos klube „Tamsta“. Tačiau menininkės Martynos Jovaišaitės kurtą viršelį grupė atskleidžia jau šiandien.

M.P.3 info. 2015 m. Balandžio 13 d., 13:56 Skaityta: 65 k.

Siela | 1968

„Viršelio simboliai reiškia meilę, tikėjimą ir viltį. Taip pat jie simbolizuoja pagrindines žmogaus sandaros dalis – širdį, protą ir kūną, o visa tai apjungia siela“, – apie viršelio idėją pasakojo grupės lyderis Aurelijus Sirgedas.

Šis viršelis papuoš dvyliktąjį „Sielos“ albumą grupės karjeroje. Pirmuoju „Širdis. Kryžius. Pasaga“ singlu tapo radijo stočių grojama daina „1968“.

Menininkė Martyna Jovaišaitė ne tik sukūrė „Sielos“ albumo viršelį, bet ir padarė grupės fotosesiją. Fotografė taip pat užsiima grafiniu dizainu ir meno projektais, turi savo studiją „Threesome“ bei ką tik atidarė internetinę kūrinių galeriją-parduotuvę. Anksčiau ji yra sukūrusi albumų viršelius grupėms „Kurak“ ir „Subtilu-Z“.

Dvidešimt penkerius metus gyvuojanti grupė „Siela“ paskutinį savo studijinį albumą „Euforija“ išleido 2008 metais. Naujausio „Sielos“ albumo pristatymo koncertas vyks balandžio 24 dieną muzikos klube „Tamsta“. Bilietais į naujausio „Sielos“ albumo pristatymą prekiauja Bilietai.lt. Bilietus platina: http://www.bilietai.lt/lt/event/24912. www.shownet.lt

SIELA

Impresija. SIELA „Širdis. Kryžius. Pasaga“ (M.P.3, CD, 2015)

Dažnai ginčijamasi, kaip pavadinti tai, kas virsta tekstu apie kokios nors grupės ar muzikanto (arba kitos meno šakos kūrinį) albumą – recenzija, apžvalga ar dar kaip nors. Sau renkuosi impresijos terminą, kuris reiškia mano subjektyvią nuomonę, papildytą trumpa faktografija.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Gegužės 27 d., 13:58 Skaityta: 129 k.

Sukurta vienu į/iškvėpimu, veža, pakelia, daug džiaugsmo, kitų stiprių emocijų. Išgyventa, tikra muzika, išmintingi ir originalūs žodžiai, kurių išties gana daug kaip roko albumui. Yra daina-himnas- hitas „1968“, yra filosofinė gelmė „Kam? Kam? Kam?“, gotikinė-cojiška „Ilguma. Platuma“, baladė „Karma“, elektroninės muzikos įtaką patyrusios „Protas. Širdis“ bei „Malda“ (taip pat ją galima būtų priskirti himnų-hitų kategorijai), tiesiog puikus kūrinys „Paukštelis“, dar vienas himnas-hitas „Skvotas“ ir konceptualų albumą užbaigiantis „Meteoras“, vožiantis per visas kūno ląsteles taip, kaip ir dera geram albumui. Jis pasmerktas klausytis darkart, domėtis tekstais, kas ir kodėl juos sukūrė, kas ta „Siela“ ir t. t.

„Sielos“ širdis, tikėjimas ir viltis Aurelijus tikrai turėjo ką pasakyti, ir jis pasakė. Žodžių daug, bet ne per daug. Vis dėlto didžiulis ačiū jam ir leidėjams M.P.3, kad estetiškai išleistą CD pagamino kaip knygutę, kurioje yra visi dainų tekstai. Kai kurios frazės pribloškia savo gelme (atrodytų – ką jau čia roko muzikoje beišrasi; skeptikai, šiuo atveju jūs tikrai neteisūs): „protas išjungtas – ilsis širdis, protas įjungtas – ilsis širdis“ („Protas. Širdis“), „vėjas pučia tik tiems, kurių burės aukštai iškeltos“ („Kam? Kam? Kam?“).

Ir, žinoma, albumo kertinė paslaptis-nepaslaptis „O TU?“

Nežinau, kokie lūžiai įvyko A. Sirgedo gyvenime po praėjusio albumo (interviu galima skaityti čia), bet jie tik į gera jam kaip muzikantui. 25 metus gyvuojanti Utenos / Vilniaus grupė „Siela“ yra viena tų, kurią drąsiai galima vadinti brandžia, klasikine, rimta, niekur gėdos nepadarysiančia Lietuvos roko grupe. Ačiū tiems, kas kūrė albumą: Bernardas Prušinskas (boso gitara);

Martyna Jovaišaitė (fotografija, dizainas);

Darius Juodka (būgnai);

Aurimas Driukas ir Kostas Kriaučiūnas (gitaros, programavimas, prodiusavimas);

Raimondas Jaroševičius (klavišiniai instrumentai);

M.P.3 komanda: Laura Jankauskaitė, Margiris Meilutis, Vaidas Stackevičius, Živilė Maldeikytė (vadyba ir leidyba); Aistė Česnavičiūtė (drabužių dizainas);

Aurelijus Sirgedas (žodžiai, muzika, vokalas, akustinė gitara, garso režisierius).

Visos dainos įrašytos ir paruoštos leidybai „Sielos“ studijoje Vilniuje.

Ir gotai atranda meilę. Interviu su grupės SIELA lyderiu Aurelijumi Sirgedu (video)

Visuomenėje egzistuoja stereotipas, kad gotai yra niūrūs, liūdni, nieko nemyli, mąsto tik apie mirtį ar savižudybę. Tačiau žymiausios Lietuvos gotikinio roko grupės SIELA, grojančios nuo 1990 m. kovo 1 d., lyderis Aurelijus Sirgedas bent jau dabar į niūrų gotą nepanašus – jis atrado meilę. Iš jos vos per kelis mėnesius gimė albumas, kuris balandžio 24-ąją bus pristatytas viešai. Apie gotikinį roką, meilę, gyvenimą ir dar daug ką radikaliai.lt kalbino A. Sirgedą (2015 04 16; taip pat čia panaudoti klausimai iš interviu, daryto 2011 m. spalio 6 d.). Mindaugas Peleckis 2015 m. Balandžio 21 d., 15:01 Skaityta: 221 k.

Siela | Paukštelis

Siela | 1968

Siela | Euforija

Siela - Tavęs man reikėjo

Siela - Vėjas. Žvaigždė (1995)

Praėjo nemažai metų nuo paskutinio studijinio grupės SIELA albumo „Euforija“ (2008). Tiesa, dar buvo pasirodęs tribute albumas „XX Jubiliejinis (MCMXC-MMX)“ (2010), koncertinė plokštelė „Visa matanti akis“ (2011) ir EP su BJELLE „Pasaulio kraštas“ (2013). Kiek laiko kurtas naujasis, dvyliktasis studijinis albumas „Širdis. Kryžius. Pasaga“? Jis sukurtas labai greit, per tris mėnesius sukurta, parašyta ir įrašyta. Dainas jam pradėjau rašyti 2015-ųjų sausį. Tuo požiūriu albumas rekordiškiausias. Žinoma, buvau ir anksčiau parašęs dainų, buvo bandymų įrašyti, prieš kelerius metus galvojau apie albumą, bet neradau atspirdies taško, nebuvo kūrybinio impulso. O šių metų pradžioje tiesiog visos aplinkybės suėjo, kad SIELA šiemet švenčia 25 metus, susibėgom su savo leidybine kompanija M.P.3 ir nusprendėme, kad būtų gerai paminėti šią progą. Pagalvojom – ar galim padaryti albumą. Susidėliojom, kad pavasarį pristatom albumą, o rudenį švenčiam 25-metį.

Grįžau prie dainų, kurias buvau rašęs, bet pamačiau, kad dabar esu kitur.

Ar albumas konceptualus? Taip. Devynios dainos. Dainas prodiusavau ne tik aš, bet ir kiti grupės nariai.

Albumas nėra pats linksmiausias...

O kam jis skirtas? Jis skirtas žmonėms, kurie nenori būti vieniši, kurie jaučiasi vieniši. Akcentuojamos meilės ir savęs, atspirties paieškos. Širdis, kryžius ir pasaga simbolizuoja meilę, tikėjimą ir viltį, pagrindinius gyvenimo ramsčius.

Ar Pats radai savo meilę? Taip. Radau. Tai mano žmona Rita.

Meilė atrandama iš naujo vis labiau gilinantis į save.

Pirmasis singlas iš albumo vadinasi „1968“. Tai senas geras „sieliškas“ gotikinis rokas su cojišku užtaisu. Ar visos naujojo albumo dainos tokios pat smagios, ar yra jame ir, tarkime, baladžių, lėtesnių kūrinių, instrumentinių kompozicijų? Lėtesnių dainų yra, o instrumentinių kompozicijų – ne. Kiekviena daina yra tai, kas eina iš mano vidaus. Kiekvienas žodis yra tiesa. Visos dainos yra tikros.

Stilius tebėra gotikinis rokas? Galima taip vadinti...

Bet gotai yra tie, kurie nusivylę gyvenimu... Ne, tas gotikinis, vaiduoklių ir pilių periodas nukeliavo į praeitį.

Tai niūrus gotas Aurelijus surado meilę, bet gotikinio roko neatsisakė? Ne, neatsisakiau. Visa tai niekur nedingo. Bėga laikas, keičiasi tik formos.

Mėgstu NICK CAVE, ypač iš naujo atrandu albumą „Push the Sky Away“ (2013), kuris yra tartum belaikis – galėjo būti sukurtas ir prieš keliasdešimt metų, gali būti ir po keliasdešimties, ARCADE FIRE.

Kadangi dirbu kaip prodiuseris, iš esmės tenka klausyti daug visokios muzikos.

Kokia muzika dabar „ant bangos“? Moterų atlikėjų kaip kad ALINA ORLOVA banga dar nesibaigė.

O populiaru dabar daug kas, „makalynė“. Vyksta senų stilių atgaivinimas. Man atrodo, kad dabar ieškoma ne kažko naujo, o grįžtama į praeitį, pvz., 1980-ųjų stilių, new wave. Mes su Alina albume „88“ kūrėme tokio stiliaus muziką, LEMON JOY su daina „Kažkada“ 2011 m. tai darė. Deja, negirdėjau, kad pavyktų padaryti tokį skambesį, koks buvo 1980-aisiais, vis tiek įsikiša kompiuteris. Manau, kad „88“ yra tikrai stiprus albumas. Jis kitoks, tai nėra ankstenės kūrybos kartojimas, tai nauja. Šį albumą su Alina įrašėme dviese, prie kiekvienos dainos dirbome kartu – programavau, ieškojau ritmų, garsų, Alina grojo, aranžavo.

Dabar įrašinėjame naują JURGOS ŠEDUIKYTĖS albumą, bandome grįžti pirmojo albumo „Aukso pieva“ (2005) link, kad viskas būtų lietuvių kalba, paprasčiau, suprantamiau žmonėms. Po „Sielos“ albumo pristatymo pasirodys ir JURGOS kompaktinė plokštelė.

JAZZU dabar Švedijoje įrašinėja naują, įdomų albumą. FREAKS ON FLOOR išleido tikrai neblogą albumą. Jų transformacija man pasirodė labai įdomi, juos prodiusavo LEONAS SOMOVAS, pakreipė elektronikos link. Man įdomu, kokia elektronikos ir roko muzikos sintezė.

Dirbu ir su ŠIAURĖS KRYPTIMI. Režisierius Kristijonas Vildžiūnas kuria trečiąjį savo filmą, jame skamba muzika. Įrašėme kelis naujus kūrinius, kurie dar niekur neskelbti.

[2015 04 21 radikaliai.lt K. Vildžiūnas papasakojo, kad filmas vadinsis SENEKOS DIENA ir pasirodys 2016 m.: Jame planuojame panaudoti šešias senas-naujas ŠIAURĖS KRYPTIES dainas. Ar bus CD su garso takeliu, kol kas sunku pasakyti. Būtų neblogai, jei būtų. Pažiūrėsim. Tiesa, filmas bus ne apie Seneką visai, o apie 1989-uosius, apie Lietuvos paauglystę, meilę, apsilaužymus. Labai subjektyviai. ] Šiais metais ir BIX, ir ANDRIUS MAMONTOVAS išleis naujus albumus. Neblogai užderės albumų... Ypač didelis „respektas“ BIX‘ams, kurie atsinaujino ir įrašinėja naują albumą.

Kokia muzika Pačiam mieliausia, įeina į visų laikų „topą“? DEINE LAKAIEN, NICK CAVE. Beje, susidaro jausmas, kad dabar Lietuvos muzikantai pamėgo žaisti skaičiais. Alinos Orlovos albumas vadinasi „88“, OBTEST / DISSIMULATION „77“, SIELA singlas „1968“. Kas tai? Nauja mada? 1968-ieji yra mano gimimo metai, kaip 1977-ieji yra minėtų grupių narių gimimo metai, o 1988-aisiais gimė Alina.

Čia bendras „vaibas“. Kosmosas bendras. Dainai „1968“ iš pradžių neturėjau jokio pavadinimo. Taigi jokio sąmokslo ar mados nėra...

Kaip gyvenai tuos septynerius metus iki naujo albumo? Šeima, vaikai... Žmona kosmetologė. Mes penkiolika metų kartu, ji gali daug ką patarti ne tik apie kosmetiką, labai gerai mane jaučia ir suprata, yra pirmasis grupės SIELA dainų klausytojas. Buvo dainų, kurios jai pasirodė netikros, sako: „Nėra jose tavęs“. Išmečiau tada jas, džiaugiuosi, kad nenuėjau pigesniu keliu, nemažai dainų atmečiau.

Kokiais formatais bus išleistas naujasis albumas? Vinilo kol kas neplanuojame, bus CD ir internete. Tiesa, vinilas dabar labai populiarus ir Berlyne, ir kitur pasaulyje, – visiškas atgimimas.

Kada ir kur pristatysite albumą? Albumą dabar pristatysime tik Vilniuje, balandžio 24 d. „Tamstoje“.

O rudenį galbūt leisime „bestą“ ir surengsime koncertinį albumą. Senų albumų turbūt neperleisime, galbūt „Tremtyje“ arba kaip „Sielininkai“. Senus CD perleidinėti visgi nebeaktualu, geriau jau padaryti vinilus.

Jei kažkas iš aukščiau duos, gal šiemet bus ir dar vienas naujas studijinis albumas...

Kada tiksliai gimė SIELA? Data, kada tiksliai susikūrėme, nėra tiksliai žinoma. Pirmą kartą grupės įrašą transliavo per radiją 1990 m. kovo 1 d. Tada nuskambėjo dainos „Rudenio Dievas“, „Vėjas, nešantis naktį“ ir „O, mano žvaigžde“.

Buvome pradėję groti vos porą savaičių ir pasidarę šiokius tokius įrašus dalyvavome LRT rengiamane konkurse. Buvome euforijoje girdėdami savo dainas per radiją. Tai atrodė neįmanomas dalykas, kuris tampa įmanomas tada, kada tu kuri dainas, groji, neši idėją ir darai tai kartu su grupe bendraminčių. Kai vežėme į radiją dainas, dar neturėjome pavadinimo, ir tik atiduodant dainas, kai reikėjo užrašyti grupės pavadinima, parašiau SIELA. Tiesiog iš kažkur tai atsirado mano galvoje. Pamaniau: lengvai skanduoti galima per koncertus: „Sie-la, Sie-la“. Ko daugiau reikia?

Vėliau, 1990 m. liepos 14-ąją, surengėme grupės solinį koncertą Utenos apleistuose senuose kultūros namuose, kur susirinko nemažas būrys draugų ir būsimų gerbėjų. Vėliau, rugpjūčio pradžioje, pavyko sudalyvauti pirmajame Lietuvos hipių festivalyje. Jame grojo tokie grandai kaip VETO BANK su ARINA, ODIS iš Latvijos. Nežinau, ką mes ten veikėme su savo dainomis, bet mums leido pagroti vienas iš organizatorių Raimondas Nutautas, grojęs kartu su ARINA.Viską nufilmavo Lietuvos televizija ir po mėnesio parodė per teliką dainą „O, mano žvaigžde“. Tada sekė dar viena euforijos banga ir apie SIELĄ pradėjo kalbėti kaip apie grupę. Ėmėme įrašinėti pirmąjį albumą „Vėjas, nešantis naktį“ su mūsų legendiniu garso režisieriumi Edmondu Babensku. Albumas įrašytas vos per tris dienas.

Kurias šių datų laikyti „Sielos“ gimtadieniu, nežinau. Be to, tai ir nėra svarbu. Svarbiausia, kad tai buvo 1990 metais, ir kad tai iš viso buvo. Dabar galime džiaugtis tuo.

„Siela“ patyrė nemažai transformacijų: grojo gotikinį roką, kartais kiek panėšėjo į Viktoro Cojaus kūrybą, o kai kurios baladės buvo net vadinamos popmuzika gerąja to žodžio prasme. Kokia Tau yra SIELA? Kokia jos šerdis? Taip. Natūralu, kad per tiek metų įvyksta kažkokių transformacijų. Pradejome kaip lengvas KINO šešėlis Lietuvoje, vėliau sekė gotikinis laikotarpis, prasidėjęs pažintimi su A. Mamontovu, pokalbiai, ieškojimai…. Jis įrašė muzikos, kurios tuo metu klausė, ir tai mums dave naujų impulsų pradėti judėti link gotikos. Tai buvo THE MISSION, THE SISTERS OF MERCY, FIELDS OF THE NEPHILIM albumai, jie buvo klausomi ir po truputi tolome už regėjimo lauko. Veliau buvo grįžmas prie šaknų – daugiau roko. Vėliau – vėl gotika su lengvesne muzika. Aš negalėčiau pasakyti, kad SIELA yra gotikinė 100 procentų grupė. Taip nėr. Man tai pirmiausia yra dainos, kurias aš kuriu, kurios man patinka, kurios gimsta manyje, ir kokiu būdu jos bus išreikstos – ar su gotikine grupe, ar grojant tik akustine gitara, nėra taip svarbu. Dažniausiai kiti prilipdo tau etiketę, su kuria reikia žygiuoti į priekį. Taip dažniausiai pasistengia spauda, kuri kartais net neklausydama to, kas grojama, iš senu štampų paima frazes, ir taip mes tampame gotikine grupe, grodami dainas „Euforija“ arba „Rudenio Dievas“.

Kurį savo albumą laikote brandžiausiu? Man brandžiausias albumas yra „Už regėjimo lauko“. Nuo jo apsivertė viskas, ką darėme iki tol, gavome pripažinimą Europoje, o tai grupei, išlindusiai iš rūsio, buvo didelis pasiekimas. Mus ėmė kviesti į didelius festivalius ir koncertinius turus Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje. Atrodo, jog subrendome su tuo albumu.Vėliau sekė taip pat puikūs albumai, bet „Už regėjimo lauko“ yra man iki šiol kertinis ir brangus bendras grupės darbas.

Kokias pagrindines įtakas SIELOS muzikai galėtumėte išvardyti? Ar yra grupių, muzikantų, kurių muzika ir po daugybės metų Pačiam išlieka iki šiol svarbi? Muzikos iki šiol klausausi kuo įvairiausios, visada ieškau kažko naujo... Neužsisėdžiu su senomis grupėmis ir dainomis, bet esminės grupės, kurios darė įtaką – tai KINO, NAUTILUS POMPILIUS, AKVARIUM, ALISA. Jos pastatė pamatą mano kūrybai ir vėliau tik stilistiškai įtakojo grupės THE CURE, THE SISTERS OF MERCY, NEW MODEL ARMY, U2, MIDNIGHT OIL.

Kai 1988 metais, tarnaudamas sovietų armijoje, išgirdau KINO, buvo taip keista, kad V. Cojus dainuoja apie tai, kaip jis negali užmigti ir koks vanduo is čiaupo kartus, ir nakties elektrinė šviesa akina... Visa tai yra viena būsena, apie kurią pasakoji dainoje. Supratau, kad dainuoti galima apie bet ką: apie stalą, vamzdį, jei tik surandi raktą, kad daina įgytų sielą, pradėtų gyventi. Tai buvo esminis atradimas, nuo kurio aš pradėjau kurti ir, mokėdamas vos kelis akordus, su gitara rašyti dainas. Kas, be muzikos, dar daro didžiausią įtaką? Kokie meno kūriniai svarbiausi (filmai, knygos ir kt.)? Viskas, kas mane supa, be abejonės, daro didžiulę įtaką. Pradedant žmonėmis aplink mane, gatvėm, namais, miestais, šalim ir muzikiniais atradimais. Nežinau, kaip ateina knygos pas mane, filmai, muzika, spektakliai, paveikslai... Viskas atrodo atsitiktinai, bet sunku patikėti, kad tai būtent taip.

Tikiu, kad yra kažkas aukščiau, kuris atveda tave iki vieno ar kito dalyko, kurį pradedi studijuoti nuo autoriaus asmenybės iki jo darbų. Ar verta vardinti, kokią įtaką daro Franzas Kafka, Salvadoras Dalí, Borisas Pasternakas ir daugelis kitų, kuriais domėjausi ir domiuosi. Visi mes turime savo favoritus, mokytojus.

Jei reikėtų savo ir SIELOS filosofiją išreikšti vienu sakiniu, koks jis būtų? Konfucijus yra pasakęs: kur beeitum, eik visa širdimi.

Ką be jau minėtų grupių dar yra tekę prodiusuoti? Daugiausia dirbu su Alina Orlova, tai jai ir yra didžiausi mano vertinimai. Tai, ką mums kartu pavyksta nuveikti, yra nuostabu. Įdomu dirbti ir darbo rezultatais esu patenkintas prodiusuojant MIGLOKO, JUOZO ERLICKO, HOKSHILOS, GOLDEN PARAZYTH, grupių PIEVOS, ARBATA. Visų neišvardinsi, bet jei supranti ir mėgsti savo darbą, tai kiekvienas yra brangus ir artimas, kurį darai su visu atsidavimu taip, kaip tik gali geriausiai.

Ar Lietuvos muzika kokybiškėja, nepaisant to, kad televizijoje matome visišką nekokybę? [2011 m. klausimas.] Dabar, kai visi muziką gauna už dyką, t. y. siunčiasi iš interneto, vagia ar keičiasi įrašais, – nežinia. kaip tai pavadinti, – muzika tikrai nekokybiškėja. Atlikėjų albumų beveik nebeleidžia leidybinės kompanijos – joms nebeapsimoka, nes niekas albumų neperka.

Atlikėjai nebegali sau leisti įsirašyti kokybiškai geroje, profesionalioje studijoje. Daug kas bando įsirašinėti namuose, savo studijėlėse taip, kaip moka ir supranta. O toks rezultatas dažniausiai būna apgailėtinas.

Manau, kad ne televizija kalta dėl nekokybės, o patys žmonės, kurie kiekvienas atskirai nesupranta, kad atsisiųsdami nemokamai grupės įrašų, varo jai peilį į nugarą, ir kad grupė negalės įsirašyti ir išleisti gero kokybiško albumo, jei jo niekas nepirks. Tiesiog neturės už ką tai padaryti.

Nuorodos: https://www.facebook.com/sielaband http://shownet.lt/grupes/siela http://www.last.fm/music/Siela http://www.discogs.com/artist/145751-Siela http://www.radikaliai.lt/garsas/2622-grupe-siela-atskleidzia-po-septyneriu-metu-pertraukos- isleidziamo-albumo-virseli-video http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2546-grupe-siela-pristato-nauja-singla-ir-pranesa-apie- albuma-video http://www.radikaliai.lt/garsas/1634-grupe-siela-sestadieni-vilniuje-pristatys-nauja- kompaktine-plokstele-video http://www.radikaliai.lt/radikaliai/879-emilija http://www.radikaliai.lt/zmogus-ir-kalba/756-pasakojimas-apie-zuvele-vardu-om Grupės nariai: Aurelijus Sirgedas – balsas, gitara;

Aurimas Driukas – gitara;

Kostas Kriaučiūnas – gitara;

Bernardas Prušinskas – bosinė gitara;

Raimondas Jaroševičius – klavišiniai;

Darius Juodka-Mekas – mušamieji.

Trumpa grupės istorija (pagal feisbuko paskyrą): Įkurta 1990 m. kovo 1 d. Žanras: Rock, Gothic. Gimtasis miestas: Utena/Vilnius. Įrašų studija leidykla: „Sielos studija“, M.P.3. SIELA – Lietuvos gotikinio roko pionieriai. Savo veiklą 1990 metais pradėjusi grupė tapo laisvės ir maištaujančios roko kartos simboliu. SIELA yra viena nedaugelio lietuviškų grupių, kuri nenutilo, nepaseno ir liko ištikima pasirinktam keliui. Jau 25 metus gyvuojanti grupė išleido ne vieną kultinį albumą.

Diskografija: Vėjas nešantis naktį 1990 (perleistas 2000); Prakeikimas 1991; Juodo opiumo žemė 1993 (perleistas 2004); Už regėjimo lauko 1994 (perleistas 2003); Sielininkai 1995; Tremtyje 1997; Tavęs man reikėjo 1997 (perleistas 2004); Eldorado 2000; Dali 2005; Euforija 2008; XX Jubiliejinis (MCMXC-MMX) 2010; Visa matanti akis 2011; Pasaulio kraštas 2013; Širdis. Kryžius. Pasaga 2015. 2001–2003 m. „Sielos“ lyderis Aurelijus Sirgedas buvo įkūręs kiek lengvesnės muzikos projektą „Ne Romeo“, kuris išleido vienintelį albumą „Princesė ir piemuo“ (2002). Po šio eksperimento A. Sirgedas grįžo prie tolesnių „Sielos“ dainų kūrybos.

„Siela“ yra koncertavusi Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kt. Per savo karjerą grupė surengė daugiau kaip 500 koncertų.

Aurelijus Sirgedas

Erica Jennings pristato debiutinio kūrinio vaizdo klipą (video)

Vos prieš savaitę paskelbusi apie savo solinės karjeros pradžią, šiandien Erica Jennings pristato savo debiutinio kūrinio „Old Friends“ vaizdo klipą.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 26 d., 07:59 Skaityta: 24 k.

Erica Jennings – Old Friends

Klipo filmavimui dainininkė pasirinko neįprastą erdvę – Kaune įsikūrusį Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Muziejų, kartu su filmavimo komanda, atlikėja pavertė mistine, nuo realybės nutolusia vieta, kurioje atsiskleidė charakteringa ir kitokia, nei esame įpratę matyti, Ericos Jennings pusė.

Pasakodama apie klipo idėją, atlikėja teigia, jog vaizdai, kuriuos matome klipe, yra įkvėpti „Old Friends“ dainos žodžių. „Klipe vaizduojami gyvūnai – tarsi atstumtų ir pamirštų, „senų“ draugų metafora. Taip dažnai elgiamės tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis“, – idėją aiškina E. Jennings.

Dainos žodžiai ir muzika – E. Jennings, klipą prodiusavo Bjørn Holmesland, dirbęs su grupeRasabasa. Vaizdo klipą režisavo ir nufilmavo Marla Singer, taip pat fotosesiją surengė Marla Singer. Apšvietimo autorius: Almantas Mickus. Postprodukcija: Mindaugas Bonanu. DėkojamaTado Ivanausko muziejui, Juozui Statkevičiui, Daivai Opriško, Eglei Jankauskaitei, Tomui Kauneckui, Aistei & Gretai aka DAMN GOOD. Kiekvienai veiklai, kuria užsiima, šimtu procentu atsiduodanti E. Jennings atidžiai rūpinosi kiekviena vaizdo klipo filmavimo smulkmena, o savo kūriniams muziką ir tekstus, kaip jau minėta, kuria pati.

„Viskas yra visiškai mano. Naujos dainos šiame mano kūrybos etape – turbūt labiausiai asmeniški ir man brangūs kūriniai, kuriuos labai branginu ir noriu jais su visais pasidalinti“. – pasakoja E. Jennings.

Žingsnis po žingsnio solinę karjerą pradedanti E. Jennings gyvai savo kūrinius pristatys birželio 11 d., Roisin Murphy koncerto metu ir teigia, jog geresnės progos tam padaryti nė negalėjo sugalvoti.

„Ji – viena mėgstamiausių mano atlikėjų. Žavėjausi ja dar esant Moloko sudėtyje ir žaviuosi dabar. Kartą mačiau jos pasirodymą Dubline, ir tai viršijo bet kokius lūkesčius. Nekantrauju pasirodyti ant tos pačios scenos bei išvysti ją Vilniuje, Kalnų parke – vietoje, kuri tiesiog sutverta puikiems vasaros koncertams“, – džiaugiasi muzikantė.

Erica Jennings pradeda solinę karjerą ir pristato naują dainą (video) „Solinis albumas – tai, ką visada norėjau sukurti“, – sako Erica Jennings. Gegužės 19 d. dainininkė debiutuoja kaip solo atlikėja ir pristato kūrinį „Old Friends“.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 19 d., 08:41 Skaityta: 83 k.

Erica Jennings - Old Friends

Paklausta apie sumanymą vienai stoti ant scenos, E. Jennings teigia, jog tai nebuvo spontaniškas sprendimas.

„Per visą savo muzikinės karjeros laikotarpį turėjau įvairių pasiūlymų tapti solo atlikėja. Devyniolikos sulaukiau dėmesio iš vienos didžiausių amerikiečių įrašų kompanijų, kuri siūlė tapti antrąja Britney Spears. Po kelerių metų kontraktą pasirašyti siūlė kompanija iš Švedijos, tačiau visais atvejais mano atsakymas buvo neigiamas.“

Tvirta nuomone ir preciziškumu garsėjanti atlikėja pripažįsta, jog svarbiausia – išlikti tikru prieš save.

„Visos įrašų kompanijos, siūlančios milžiniškus kontraktus, norėjo mane paversti tuo, kuo nebuvau ir nesu. O tam aš nebuvau pasiruošusi, net jei tai ir būtų garantavę tarptautinį pripažinimą. Norėjau būti patenkinta dainomis, kurias atlieku ir tuo, koks mano, kaip atlikėjos įvaizdis. Kitu atveju būčiau tiesiog išprotėjus“, – apie savo sprendimą pasakoja dainininkė.

Solinių kūrinių žodžių ir muzikos kūrimo atlikėja nepatikėjo niekam kitam.

„Viskas yra visiškai mano. Tiesa, pradėjusi kurti įrašiau keletą labai prastos kokybės dainų demo versijų ir išsiunčiau jas Bjørn Holmesland. Buvau girdėjusi keletą kūrinių, prie kurių jis buvo prisidėjęs, todėl labai norėjau išgirsti ką jis gali padaryti su mano dainomis. Muzika, kuria jis „aplipdė“ mano demo versijas buvo tai, ko ir tikėjausi,“ – apie bendradarbiavimo pradžią pasakoja E. Jennings.

Kalbėdama apie savo debiuto muzikinį stilių, atlikėja pabrėžia, kad niekuomet nejautė prieraišumo vienam žanrui, greičiau – tiesiog muzikai.

„Naujos mano dainos – turbūt labiausiai asmeniški ir man brangūs kūriniai, kuriuos kurdama pajaučiau tam tikrą laisvę, kurios nejutau anksčiau. Sukūriau jas mažoje studijoje savo namuose ir neturėjau rūpintis ar kitiems tai patiks.“

E. Jennings teigia, jog buvimas solo atlikėju ar atlikėja gerokai skiriasi nuo darbo grupėje, tačiau nepaisant to, ji jaučiasi puikiai. „Prie naujų dainų dirbu jau keletą metų, nenustatinėdama datų ir nejausdama jokio spaudimo. Tik aš ir mano mintys. Nesu tikra ar kada nors anksčiau taip gerai dėl to jaučiausi. Juk taip gimsta dainos, kurias labai branginu ir noriu jomis su visais pasidalinti.“

„Keliaujantys artistai“ TIMOHI rengia turą per Europos miestus ir įrašinėja „gyvo“ garso albumą (video) Gegužės pabaigoje broliai dvyniai Dmitrij ir Roman TIMOHI pradeda savo ekspediciją viduramžių trubadūrų pėdomis. Broliai įrašinės naują albumą Europos miestų gatvėse kelionės metu.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 25 d., 23:46 Skaityta: 39 k.

ТИМОХИ ВЕСЕННЯЯ

VIDELI NOCH KINO (cover TIMOHI) Brodvejus 2014

TIMOHI ManGerai (GALAPAGAI 2014)

PinkFloyd cover by TIMOHI GROCK 2012

TIMOHI buskers tour Nr1 (Help us in indiegogo)

TIMOHI – tai linksma roko grupė iš dviejų muzikantų (two man band). Grupę TIMOHI galima išgirsti lietuviškose radijo stotyse, televizijoje, roko festivaliuose ir kitose tikėtose ar netikėtose vietose. Grupė groja savo pagamintais instrumentais, spontaniškus pasirodymas rengia traukiniuose, laivuose, paplūdimiuose ar tiesiog gatvėse. „Mus nuo vaikystės žavėjo istorijos apie „Brėmeno muzikantus“, „Tibulo gimnastą“ ir keliaujančius cirkus. Mus visuomet viliojo idėja pasičiupti instrumentus ir keliauti, kur akys veda“, – pasakoja broliai.

Kelionės tikslas – patikrinti, ar trubadūrai vis dar aktualūs XXI a., įsitikinti, ar šiuolaikiniame pasaulyje vis dar įmanoma koncertuoti ir gyventi taip, kaip savo laiku tai darė viduramžių muzikantai. Tai kultūrinis ir socialinis eksperimentas.

„Albumas, kurį išleidome 2011 metais, nebeatspindi šiandieninės grupės kūrybos. Pasikeitė grupės sudėtis, jos skambesys ir filosofija, – teigia muzikantai. – Tikimės, kad naujas albumas leis klausytojui pajusti tą spontanišką, improvizaciją ir gyvą ryšį su publika, kas yra neatsiejama „Timohi“ koncertų dalis. Įrašę kelias studijines „Timohi“ dainų versijas nusprendėme, kad tokie įrašai yra sausi ir stokoja pasirodymų ir koncertų nuotaikos, todėl pasirinkome įrašyti originalius, gyvus pasirodymus. Naujajame albume bus dainos tiesiai iš gatvės koncertų. Kiekviena daina bus įrašyta vis kitame mieste.“

Šiuo metu broliai ruošia savo „Timohomobilį“ ilgai kelionei ir montuoja jame įrašams reikalingą garso įrašymo įrangą.

Kiekvienas galintis ir norintis padėti TIMOHI realizuoti savo svajonę gali paremti juos INDIEGOGO tinklapyje (https://www.indiegogo.com/projects/timohi-band-busker-euro-tour-and-live- album#/story). Broliai visiems prisidėsiantiems atsidėkos unikaliomis dovanomis. Radikaliai.lt 2012 m. vasarį pristatė TIMOHI debiutinį albumą, publikacijoje yra ir interviu su muzikantais: http://www.radikaliai.lt/garsas/714-broliu-saunuoliu-timohi-pokstai-ir-realizmas. Nuorodos: https://www.facebook.com/timohi.band https://www.youtube.com/user/TimohiLT/videos

Brolių šaunuolių „Timohi“ pokštai ir realizmas

2009-aisiais TV šou „Lietuvos talentai“ išgarsėjusi tarptautinė grupė „Timohi“ pagaliau išleido šaunų debiutinį albumą „Pirmas blynas“ (iki šiol buvo tik bandyminiai neoficialūs įrašai), kurio svarbiausias ir geriausias bruožas – tai optimistinis rokas su ironiškais, bet smagiais tekstais ir linksmais pokštais.

Mindaugas Kaktavičius 2012 m. Vasario 18 d., 21:21 Skaityta: 954 k.

Albumo viršelis. UAB "Prioro įrašų grupė" nuotr. „Timohi“ susikūrė 2005 metais, koncertavo įvairiuose Lietuvos alternatyviojo roko festivaliuose. Savo stilių grupė vadina eklektišku roku (eclectic rock). Išties – jų muzikoje susipina balkaniški motyvai (grupės trimitininkas, garso režisierius, klavišininkas – rumunų kilmės Mihai Sorohan), slaviškos melodijos (broliai šaunuoliai Romanas ir Dmitrijus Timofejevai dainuoja ir rusiškai; albume – Viktoro Cojaus dainos „Vosmiklassnica“ koveris, pradedamas Lady Gaga „Bad Romance“ melodijos parodija; įsimintina ir paskutinė albumo daina „Strannaja štuka“ („Keistas dalykas“), ironija ir optimizmas beveik be sarkazmo (dainoje „Thank you (very much)“ padėka angliškai skamba kaip „fuck you“).

"Timohi" koncerte Vingio parke, skirtame Viktorui Cojui. Pasitaiko ir rimtų temų, pvz., „antipatriotinė daina“ – „Tėvyne atleisk“, kuri bene labiausiai keri savo melodingumu ir tikriausiai nepatiks visiems, kas mano, jog kitataučiai Lietuvai nereikalingi. Emigrantams ši daina patiks: „Ten jau laukia draugai, Tėvyne, good bye! (...) Nuo pažadų pavargau, išeities nematau, viso labo, brolau – London, hello!“ Dainoje „Keleivių kontrolė“ „Timohi“ primena, jog yra paprasti „zuikiai“, t.y. daug laiko praleidę grodami gatvėje ir dabar nebijantys to daryti. Jei bus bloga nuotaika, įsijunkite dainas „Daug pinigų“, „Tau pavyks“, „Grąžinkit optimizmą“, „Babulia, diskoteka“, ‚Ciber-boba“, „Superman“, „Čia ir dabar (krepšinio himnas)“.

"Timohi" karikatūristo akimis. Grupės „Timohi“ muzikoje galime išgirsti vieną kitą skambesio atšvaitą iš grupių „Markscheider Kunst“, „Bi-2“, klezmer muzikos. Ypač puiki pučiamųjų sekcija, o jei tiksliau – Mihai Sorohan, grojantis trimitu, taip pat mandolina, gitara. Bosinę gitarą valdo Andrei Viazinin-Andriuxa, mušamuosius ir perkusiją – Jhony Zed (Jan Suchodolski), gitaras – Romkaka (Roman Timofejev; jis groja ir melodika) ir BlonDimka (Dmitrij Timofejev), kuris dar ir švilpuku pašvilpauja. Tarp VIP svečių albume „Pirmas blynas“ – Žygimantas Skvarcevskis (saksofonas 4 ir 10 dainose), Marijus Banaitis (chorų įrašymas 4, 5 ir 10 dainose) ir dar nemažai kitų žmonių iš Rumunijos bei Lietuvos.

"Timohi" dizainerio akimis. Kaip pastebėjote, grupėje nėra nė vieno „tikro lietuvio“. Nepaisant to, „Timohi“ dainuoja su žaviu akcentu lietuviškai (išskyrus minėtas dvi dainas rusų kalba; mano pajauta, jiems vertėtų išleisti atskirą albumą rusų kalba – tai būtų labai sėkmingas roko albumas). Kodėl? Vos susikūrusi grupė pareiškė, kad palaiko ir palaikys įvairias socialines akcijas prieš terorizmą, tautinę ir rasinę diskriminaciją, už brolybę, lygybę ir laisvę. Beje, dainoje „Daug pinigų“ dainuojama ne tik apie pinigų trūkumą, bet ir apie lietuvių kalbos neišmanymą (nepaisant akcento, broliai šaunuoliai lietuvių kalbą valdo puikiai).

"Timohi" kepa pirmąjį blyną. Dar reikėtų paminėti puikaus dizaino, šviesiai nuteikiantį CD apipavidalinimą, originalaus dizaino knygutę su dainų tekstais ir akordais bei vietą, kur galima daugiau sužinoti apie „Timohi“ – jų tinklalapį www.facebook.com/pages/TIMOHI/322898792379, kuriame yra beveik 2000 grupės gerbėjų.

"Timohi" multiinstrumentalistas Mihai Sorohan. Broliai Timofejevai nebūtų šaunuoliai, jei nesugalvotų kažko originalaus (visgi nepamirškime, kad broliai dvyniai yra dizaino studijos www.broliaishaunuoliai.lt savininkai). „Pirmas blynas“ (taiklus albumo pavadinimas) bus pristatomas tarybinės armijos dieną (kitaip – vyrų dieną; kitokios nuo tarybinių laikų neatsirado), vasario 23-iąją, 18 val. 30 min. Vilniaus Geležinkelio stotyje esančioje „Gusto blyninėje“. Ir kartu su „Timohi“ gros ne bet kas, o patys BIX! Broliai jau mokosi kepti blynus, kuriais vaišins svečius. (Čia prisiminiau pusiau tikrą, o gal ir autentišką istoriją, kaip vienas kalbininkas kompaktinę plokštelę – CD – norėjo pavadinti neįsivaizduojamo kvailumo terminublynelis-suspaustukas.)

Ką pamiršau? Kilo keli klausimai, į kuriuos negavęs atsakymų nenusiraminsiu.

Romanas Timofejevas (nuotraukoje; visos nuotraukos - grupės asmeninio archyvo) atsako į klausimus. Albumo knygelėje parašyta, kad įsirašinėjote 16-ame pagal dydį (maždaug Klaipėdos dydžio) Rumunijos mieste Tirgu Mureše (rum. Târgu Mureș, vengr. Marosvásárhely, vok. Neumarkt am Mieresch) esančioje studijoje SRRS (Small Room Recording Studio). Kodėl ten? Kaip tai nutiko? Įš tikrųjų albumas įrašytas Rumunijos studijoje, bet Vilniuje 2011-aisiais… Grupės narys ir nuostabus trimitininkas Mihai Sorohan (atvažiavęs į Lietuva dėl didelės meilės) turi visus reikalingus įrašinėjimui prečendalus ir draugų Rumunijos studijose su atitinkama aparatūra (kurie ir padarė keleto dainų masteringą). Dainos – gana skirtingos tematikos ir stilistikos. Kaip jos gimsta? Ar visas kuriate su grupe, išskyrus Viktoro Cojaus „Aštuntokę“, dainoje „Daug pinigų“ panaudotą lietuvių liaudies dainos „Dijuto kalneli“ motyvą bei, žinoma, Lady Gaga‘os „Bad Romance“ parodiją? Dainų atsiradimų istorijų daug, jos visos skirtingos. Kadangi mes visi esame dainų kūrėjai, dabar praktiškai neįmanoma nustatyti, kur buvo kieno idėja ir kokia buvo tos idėjos istorija. Yra krūva idėjų, kurios taip ir liko krūvoje. Ir tik tas, kurios jaudina visus grupės narius, mes dabar dainuojam.

Kurios emocijos aptinka Jus dažniau - pesimizmas ar visgi optimizmas, kuris trykšta iš Jūsų muzikos? Emocijos aptinka labai dažnai ir labai skirtingos (ir labai dažnai iškart visus grupiokus, bet skirtingos). Tai matoma ir iš šito „blyno“. „Gražinkit optimizmą“, po to „Man gerai“, tada norisi viską palikti ir emigruoti („Tėvyne atleisk“)... Visgi nusprendėm dar likti Lietuvoje ir padaryti, kas imanoma „čia ir dabar“.

Ką planuojat? Labai norime pavažinėti po Europą, pakoncertuoti gatvėse. Mes gana dažnai praktikuojam šį būdą Lietuvoje. Mums tai atrodo pats natūraliausias muzikavimo būdas: jeigu žmonėms įdomu, jie stovi ir klauso, jei ne, eina toliau savo reikalais. Tai - pats geriausias būdas patikrinti savo draivą. Ir dar vienas klausimas - iš kur pas Jus tiek optimizmo? Iš ko jo semiatės? Lietuviai juk labai pesimistinė tauta, ar ne? Kokį receptą jai išrašytumėt? Jokio optimizmo, mes 100% realistai!

Išleista unikali monografija „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje: XX a. 7 dešimtmetis–XXI a. pradžia“

Išėjo nauja monografija „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje: XX a. 7 dešimtmetis–XXI a. pradžia“. Knygos autoriai: Kristina Apanavičiūtė-Sulikienė ir kiti (Romualdas Apanavičius, Eglė Aleknaitė, Eglė Savickaitė-Kačerauskienė, Ingrida Šlepavičiūtė).

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 22 d., 18:25 Skaityta: 73 k.

Monografijoje, apibendrinant 2011–2015 m. tyrimo duomenis, atskleidžiamas istorinis folkloro sąjūdžių, prasidėjusių dar XIX a. pabaigoje, kelias, įvertinama tarpukario ir pokario stilizacija, šiuolaikinės jos tąsos būdai.

Daug dėmesio skiriama stilizuotos ir autentiškos etninės muzikos nuo XX a. 7 dešimtmečio gaivinimui, analizuojami dainų ir šokių ansamblių, liaudiškų kapelų, šokių kolektyvų, folkloro ansamblių judėjimo ypatumai, naujos gaivinimo formos, ištiriamos etninės ir šiuolaikinės pramoginės muzikos sąsajos.

Unikaliame leidinyje įvertinama visų judėjimo būdų organizacija ir vadyba, taip pat dalyvių vertybinės nuostatos, telkiantis į globalizacijos procesą ir jo poveikį šiuolaikinei visuomenei.

„Antis“ skelbia vienintelį „Zombiai atrieda atidunda!“ kino seansą! (video)

Muzikos kritikų įvertintas kaip įspūdingiausias lietuviškas koncertas „Anties“ šou „Zombiai atrieda atidunda!“ birželio 3 d. vienam seansui atvyksta į kino ekranus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje kino centruose „Forum Cinemas“. Lietuviškas koncertas pirmą kartą istorijoje bus parodytas specialiai jam pagamintu „Dolby Surround“ garsu, pritaikytu būtent šiems kino centrams.

M.P.3 info., radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 20 d., 17:33 Skaityta: 15 k.

ANTIS su Jazzu | Pokštas (turas „Zombiai atrieda atidunda!“, 2014)

ANTIS: Zombiai atrieda atidunda! (kino seanso treileris)

Į „Anties“ šou „Zombiai atrieda atidunda!“ kino seansą trijuose miestuose parduodama tik 1 000 bilietų, o Vilniaus „Forum Cinemas“ kino centre dalyvaus ir svečius sveikins grupės „Antis“ nariai, kviestinės koncerto žvaigždės ir visa kūrybinė komanda.

„Norėjome surengti geriausią šou šalies istorijoje!“ – iki šiol turo nuotaikas prisimena Algirdas Kaušpėdas

„Šiais koncertais „Antis“ įrodė, jog ji nepavaldi laikui. Jos dainos aktualios ir šiandien, muzikinė forma – tiesiog puiki. Šalia to – pribloškiantis vaizdas. Geresnio lietuviško šou dar neteko matyti. Muzikantų fantazija bei galimybės – neribotos“, – susižavėjimo neslėpė muzikos kritikas Darius Užkuraitis.

„To, ką per 30 metų sukūrė „Antis“, regis, turėtų būti neįmanoma „sudėti“ į vieną vakarą. Tačiau jie tai ir vėl padarė! Velniškai muzikalu, beprotiškai tikra, neįtikėtinai subtilu, iki kaulų smegenų gilu, teatrališka, tranku ir, kaip ir visus trisdešimt metų, pasakiškai konceptualu“, – pagyrų negalėjo muzikos portalas „manoMUZIKA“. „Grupė „Antis“ įsikūrė dar 1985-ųjų išvakarėse, Naujųjų metų architektų vakarėlyje. Tik po kelių mėnesių buvo paskelbta apie M. Gorbačiovo perestroiką. Taigi „Antis“ ėjo šiek tiek priešakyje“, – susižavėjimo grupe neslėpė rašytojas, pirmosios lietuviško roko enciklopedijos autorius Mindaugas Peleckis. Jubiliejiniai „Anties“ koncertai „Zombiai atrieda atidunda!“ pasižymėjo grandiozinėmis dekoracijomis, įspūdingais pirotechnikos efektais, keliomis dešimtimis choreografo Gyčio Ivanausko vadovaujamų šokėjų ir daugiau nei šimtu „LT Identity“ kurtų kostiumų. Kartu su grupe scenoje „Anties“ dainas atliko ir ypatingi svečiai: Jazzu, Merūnas ir Rafailas Karpis, o pačius koncertus režisavo vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų Lietuvos kino režisierių Emilis Vėlyvis.

Vienintelį „Anties“ seansą kino teatruose pristato muzikos agentūra M.P.3 kartu su kino centrais „Forum Cinemas“. Bilietais prekiaujama „Forum Cinemas“ kasose ir internete. Renginio metu bus pristatytas ribotu tiražu išleidžiamas „Anties“ koncertinis albumas „Zombiai atrieda atidunda!“.

Bilietus platina „Forum Cinemas“: http://www.forumcinemas.lt/Event/304523.

Pavasarį užbaigti kviečia gyvo garso muzikos festivalis „New Vilnia – 2015“ (video)

2015 m. gegužės 30 d. nuo 12 iki 22 val. vyks unikalus renginys „New Vilnia – 2015“ – jau antrus metus organizuojamas „open air“ gyvo garso muzikos festivalis, suburiantis apie 20 skirtingų stilių ir žanrų muziką atliekančių grupių.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 18 d., 07:58 Skaityta: 62 k.

Baltas Vėjas - Lenkia vėjas liepą

Markas Palubenka - Greens (live at LRT Opus Ore)

Jama&W ir Ilona Balsytė - Išjunk Televizorių

BERSERKER - Warhell (melodic metal) 2015

Wolfsome - Run

Būtent ši programos įvairovė leidžia organizatoriams patenkinti plataus žiūrovų rato poreikius – dešimt valandų trunkančioje programoje sau malonius garsus atras roko, hiphopo, džiazo, elektroninės ir net klasikinės muzikos gerbėjai. Scenoje pasirodys šiais metais „M.A.M.A.“ apdovanojimą pelnęs kolektyvas „Jama&W“, išskirtinę programą pristatys Markas Palubenka su „Draugų orkestru“.

Festivalis nemokamas visiems žiūrovams – tai viena iš renginio organizatorių nuostatų, kuria bus vadovaujamasi ir ateityje. Šiais metais šią idėją palaikė muzikos grupės „Wolfsome“, „Will'n'Ska“, „Boho“, „Berserker“, „The Wrong Note“, „Soul Magnet“, „Mankur“, „Bigsuras“, „Youngster“, „Coda“, „First Station“, „IF“, „Puls“, „Walls Ahead“, „Golfstream“, „Baltas vėjas“. Šis gausus būrys muzikantų sutiko pasirodyti festivalyje nemokamai, už tai jiems organizatoriai ypatingai dėkingi.

Festivalis „New Vilnia“ pavadintas atsižvelgiant į vietą, kurioje vyksta – Vilniaus miesto Naujosios Vilnios mikrorajonas, kultūros centro kiemelis (Pergalės g. 8/Gerovės 1, Vilnius). Atlikėjų egzotišku pramintas rajonas išsiskiria savo gamtos grožiu ir gyvybe. Tad prieš pat pasibaigiant pavasariui, gegužės 30 dieną nuo 12 iki 22 valandos čia tikimasi gražaus oro ir šaunaus būrio žiūrovų. https://www.facebook.com/events/1603406613234462 https://www.facebook.com/pages/New-Vilnia-Festival-2014/1492758944277536

Legendinė grupė SIEBEN išleido albumą LIETUVA

Legendinė britų neofolko grupė SIEBEN išleido albumą LIETUVA.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Gegužės 17 d., 21:27 Skaityta: 50 k.

Daugiau informacijos: https://sieben.bandcamp.com http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2288-matt-howden-dabar-pernelyg-daug-muzikos-kuri- trenkia-i-veida-ir-reikalauja-nuolatinio-demesio-video https://www.facebook.com/TheMightySieben?fref=ts http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2365-misle-muzikologams-ar-su-lietuva-ka-nors-bendro-turi- grupe-lithuania-video

Matt Howden: „Dabar pernelyg daug muzikos, kuri „trenkia į veidą“ ir reikalauja nuolatinio dėmesio“ (video)

Mattą Howdeną galima pavadinti nuoširdumo ir lyrikos genijumi. Šis britų smuikininkas žinomas ir kaip žymių grupių kviestinis muzikantas, ir kaip savo apokaliptinio folko grupės „Sieben“ bei kitų projektų įkūrėjas, o taip pat kaip neo- classical stiliumi grojantis kūrėjas. Pastaruoju atveju jis prisistato vardu ir pavarde. Mindaugas Peleckis 2014 m. Gruodžio 21 d., 13:49 Skaityta: 29 k.

Sieben - "Virgin In The Green" MUSIC VIDEO

7JK - "47 Words For Sheffield" music video

Keith & Matt Howden - "At Barley Top" music video

SIEBEN live-loops Love Must Wax Cold @ NCN FEST, DE 2014 rasp - music video for Dark Blue https://www.facebook.com/TheMightySieben http://www.matthowden.com http://sieben.bandcamp.com/music http://matthowden.bandcamp.com http://www.7jk.eu Didysis Septynetas Sheffielde gyvenantis M. Howdenas kaip kompozitorius, prodiuseris, sesijinis muzikantas ir dainų bei filmų muzikos kūrėjas žinomas jau nemažai metų. Be minėtų žymių neofolko projektų, jam dar teko dirbti su tokiomis grupėmis/projektais/muzikantais kaip The Raindogs (Portugalija), Sol Invictus (JK), Tony Wakeford (JK), L’Orchestra Noir (JK), L’Ame Immortelle (Austrija), Emilie Autumn (JAV), Faith & The Muse (JAV), Of The Wand And The Moon (Danija), Larsen (Italija), Chris Eckman (JAV), Spiritual Front (Italija), Shock Headed Peters (JK), Hekate (Vokietija), Job Karma (Lenkija), The Mystery School (JAV) HaWthorn (JK) ir kt. Pagrindinis Matto instrumentas – smuikas. Juo groti išmoko pats. Pasakojama, kad kai buvo 18-os, M. Howdenas dovanų gavo smuiką ir atsiskyrė nuo draugųir šeimos dviems metams, po kurių ėmė groti Newarko, Lincolno ir Granthamo gatvėse. 1986 m. Mattas persikėlė į Sheffieldą ir pradėjo dalyvauti muzikinėje scenoje su grupėmis The Glass Hammers, Pig64, Yonni, Stiki. Grupė „Sieben“ atsirado senovės kinų būrimo knygos „I czin“ dėka. Mattas nusprendė pasišvęsti solinei karjerai – tobulinti vokalo ir grojimo smuiku gebėjimus.

„Sieben“ muzika keri, tai – nepažintų pasaulių sluoksniai, kuriuose atgyja smuiko pasakojimas. Emocionali muzika sunkiai apibrėžiama, nors ją įprasta vadinti liūdnu, apokaliptiniu folku. Iš tikro tai – tiesiog kitoks, nei įprasta, pasaulis. M. Howdeno kūryba – vizuali, klausydamas jo dainų tarsi matai kitą pasaulį. Tamsios, keistos istorijos... Muzika nesukurtiems filmams...

„Vandenyne plūduriavau... Keliavau savo protu... Abi valtys plaukė panašiu keliu... (...) Jei galėčiau parplaukti namo, išdrįsti nugalėti audrą, jei tik grįžęs sulaukčiau atleidimo...“ („Donald“, daina iš 2010 m. albumo „Star Wood Brick Firmament“)

„Didysis Septynetas – Viskas yra Septynetas“, - sako M. Howdenas.

Kurdamas muziką mato peizažus Mattas Howdenas atsakė į klausimus. „Sieben“ ir kita Jūsų kuriama muzika – įstabi. Ar galime kalbėti apie (neo)folko renesansą? Tiesą sakant, net nežinau! Tiesiog darau tai, ką darau. O žmonės mano muziką vadina neofolku. Manau, kad mano darbuose yra „neofolko“ elementų, tačiau groju įvairiausio stiliaus muziką.

Kas Jums padarė didžiausią įtaką? Ne muzika, ne knygos. Gamta, peizažai, vėliau (ypač albumui „Star Wood Brick Firmament“) – istorijos, kurios palietė mano širdį.

Kai kuriu muziką, matau įvairius peizažus.

Nedaug kas groja smuiku tokiuose stiliuose kaip neofolkas, eksperimentinė muzika (be Jūsų, vienas žymiausių pavyzdžių – Aranos). Ar tai Jūsų mėgstamiausias instrumentas? Kokiais dar grojate? Man labiausiai patinka netgi ne smuikas, bet violončelė (tik nesakykite to mano smuikui, jis nusimins!). Violončele grojama panašiai, tačiau garsas kur kas gilesnis, gedulingesnis, jis man labiau patinka. Ėmiau groti bosine gitara. Šiek tiek galiu groti pianinu ir gitara. Iš daugelio daiktų galiu „išgauti garsą“.

Kokios temos Jus kaip menininką domina labiausiai? Pačios įvairiausios. 2005 m. albume „Ogham Inside the Night“ tai buvo gamta, jos ryšys su gamta, ir abiejų jų ryšys su mūsų gyvenimo prasmės ieškojimais. 2006 m. albumą „High Broad Field“ įkvėpė Viduramžių misterijos. Naująjį albumą – istorijos apie didžiulį liūdesį ir nuostabius pozityvius dalykus, pavyzdžiui, apie Roweną Cade (1893–1983). Ši nepaprasta kornų moteris sukūrė garsųjį Minacko teatrą Kornvalyje ant pakrantės akmenų.

Ką manote apie muzikos ateitį? „Sieben“ mus moko nuoširdumo. Gal tai – atsakymas į klausimą? Gal šiais laikais pernelyg daug nenuoširdžios muzikos? Gali būti, kad jūs visiškai teisus. Aš tiesiog darau, ką darau, ir kur mano širdis ir galva veda mane į muziką. Dėkui Dievui, nuoširdumas ir šiluma muzikoje dominuoja, o neseniai išmokau savo muziką kurti dar švelnesnę, kaitaliodamas dainų ramias ir garsias vietas, jų dinamiką.

Dabar pernelyg daug muzikos, kuri „trenkia į veidą“ ir reikalauja pastovaus dėmesio. Stengiuosi savo muzikoje palikti erdvės. Kurti muziką, kuri tave sugertų. Atsiliepimai patvirtina, kad einu teisingu keliu...

Ar tikite pasaulio pabaiga, apokalipse, kaip tuo tiki daugelis neofolko kūrėjų? Jei taip, ką būtent apie tai galvojate? He he, ne! Negyvenu name, kuris yra 150 metrų virš jūros lygio, jei kiltų potvynis. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mes visi kartu pakeisime pasaulio klimatą ir tai, ką darome, į gerą pusę.

Mįslė muzikologams: ar su Lietuva ką nors bendro turi grupė LITHUANIA? (video)

Su vienu draugu ne kartą esame juokavę: jei įkurtume grupę, ji grotų tikriausiai pankroką, o vadintųsi LIETUVA. Nežinia, ar egzistuoja kopiraitai ir patentai šiam sakraliam žodžiui, tačiau JAV mieste Filadelfijoje groja grupė LITHUANIA. Šiek tiek praskleisime paslapties širmą.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Sausio 16 d., 21:46 Skaityta: 211 k.

Lithuania - Domesticated Dog

Lithuania - God in Two Persons

Lithuania - Domesticated God

Grupė LITHUANIA, kaip save pristato feisbuko paskyroje (https://www.facebook.com/lithuaniabros, http://lithuaniatheband.com), yra keturi muzikantai (anksčiau buvo du), punk rock amplifiers emotional garage grupė. Ji išleido debiutinį minialbumą (EP) HEAVY HANDS (http://visitlithuania.bandcamp.com/album/heavy-hands) su Vyčiu ant viršelio 2010 m. kovo 1 d. 2014 m. gegužės 15 d. pasirodė trijų dainų 7'' DOMESTICATED GOD (http://visitlithuania.bandcamp.com/album/domesticated-god-7). Stilius kiek pasikeitė į fast noisy punk rock amplifiers emotional garage synth. Grupę prieš 10 metų, 2005-aisiais, Filadelfijoje įkūrė Dominicas Angelella (gitara, bosinė gitara, sintezatorius, vokalas) ir Ericas Slickas (būgnai, bosinė gitara, sintezatorius, vokalas).

Grupė LITHUANIA nemažai koncertavo, vėliau jos nariai dirbo su kitais projektais (Dr. Dog, DRGN King). Vėl atsinaujinusi grupė išleido minėtą 7''.

2015 m. birželio 2 d. LITHUANIA ketina išleisti pirmąjį pilno metro albumą HARDCORE FRIENDS.

Šios grupės pavadinimas papildo aukso fondą tokių grupių kaip ZIMBABVĖ, AIRIJA. Reikia tikėtis, kad greitai turėsime ir tokias grupes kaip LATVIJA, ESTIJA.

Be abejo, nepamirškime, kad egzistuoja "Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „LIETUVA“ – vienintelis Baltijos šalyse profesionalus šokėjų, tautinių instrumentų orkestro ir choro grupių jungtinis meno ansamblis, įsteigtas 1940 m. Vilniuje. Per savo ilgą kūrybinį kelią kolektyvas laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų ir pelnė užsienio publikos pripažinimą – apie tai byloja didelės sėkmės sulaukusios gastrolės beveik visose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse, o taip pat JAV, Kanadoje, Indijoje, Japonijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Čilėje, Peru, Meksikoje, Kuboje ir kitose pasaulio šalyse." (http://ansamblis-lietuva.lt/apie-mus) Trumpas interviu su E. Slicku. Kodėl pavadinote savo grupę LITHUANIA? Manėme, kad būtų smagu turėti pavadinimą, kuris būtų kur kas daugiau nei tiesiog mudu abudu. Pasivadinti šalies, turinčios daug gyventojų, vardu atrodė teisingas dalykas.

Argi vos trys milijonai gyventojų yra daug? Manau, kad taip.

Ar esate buvę Lietuvoje, ar kas nors su ja sieja? Turiu lietuvių draugų. 2008 m. lankiausi Vilniuje, man jis patiko. Buvo trūkęs raištis, todėl vaistinėje pirkau Traumeel. Solidi vieta. Ačiū už atvirumą! P.S.Už netikėtą informaciją apie LITHUANIA dėkoju bičiuliui ir bendraminčiui, kurio vardo jam pačiam pageidaujant neskelbsiu!!!

Pirmojo albumo viršelis

Tai yra LITHUANIA

Bliuzo Magui B.B. King(ui)

Literatūros, dailės, teatro, muzikos ir pan. kritika yra toks dalykas, kai kritikui reikia tik vertinti (teigiamai, neigiamai ar niekaip), ir dar gauti už tai honorarą, – rašyti, tapyti, statyti spektaklį, kurti ir atlikti muziką nereikia sugebėti. Reikia žinoti subjektyvių žodžių išdėstymo tvarką ir laiką, kada juos paskelbti. Aš taip nemoku, aš moku groti, todėl tai, ką trumpai pasakysiu apie a.a. B.B. King(ą), – daugiau muzikanto jausmas ir vidinis suvokimas. Natanas Gitkindas („Raganiai“ ir „Company“) 2015 m. Gegužės 17 d., 12:22 Skaityta: 82 k.

BB King - I Like To Live The Love - Live in Africa 1974

Blues (Bliuzas) tai skausmo, išgyvenimų, vilties (daugelyje atvejų tuščios) muzika. Kas kada nors sėdėjo nors ir pačioje paskutinėje didžiulės koncertų salės ar arenos eilėje gyvame B.B. King(o) koncerte, sutiks su manimi, jog nuo pirmo gitaros garso jį nusinešė nesulaikoma B.B.Kingo magija. Šimtai tūkstančių žmonių, ypač tokiose vietose, kur silpnai žino anglų kalbą, netgi nesuprasdami nė vieno žodžio, linguodavo, mušdavo į ritmą sau per kelį, mosikuodavo rankomis, dainuodavo kartu (netgi nežinodami teksto), šokdavo tarpueilėse. Ir taip iki paskutinio akordo, be efektų, kažkokio ypatingo apšvietimo, dūmų ir panašių aributų Kada toks reiškinys atsiras vėl, nežinia, gal niekada... Ar kas nors tai daro šiuo metu taip, kaip darė B.B. King – Jo DidenybėBlues(o) Magas? Ogi niekas, nes reikia, kaip sako show industrijoje, „to answer the demand“ (patenkinti paklausą). Dainuoti ir groti iš Meilės, matyt, netolimos praeities liekana. B.B.King „I Like To Live the Love“ B.B.King „Mėgstu Gyventi Meile“

My song is a serious matter Mano daina tai rimtas dalykas It reflects what I feel Ji atspindi, ką aš jaučiu If I say I love you, I mean it Jei sakau, kad tave aš myliu, iš tikro 'Cause in my song Nes mano dainoj Every line is for real...... Kiekviena eilutė tiesa..... Whether my tune is short or long Ar melodija mano trumpa, ar ilga Whether my lyrics are weak or strong Ar muzika mano silpna, ar tvirta

I like to live the love Mėgstu gyventi meile That I sing about in my song Tai ir dainuoju savo dainoj I like to live the love Mėgstu gyventi meile That I sing about in my song...... Tai ir dainuoju savo dainoj......

Vertimas: Natanas Gitkindas

Su ilgesiu ir skausmu. Natanas Gitkindas, Grupės „Raganiai“ būgnininkas

„Bitės“ – populiariausias lietuviškos roko grupės pavadinimas. Interviu su Marcu Lauricku (Lauručiu)

Bitė – psichopompas, ryšininkas tarp šio ir kito pasaulio, ir tai žino kiekvienas save gerbiantis mitologijos tyrinėtojas bei, žinoma, bitininkas. Sutapimas ar ne, „Bitės“ yra ir bene populiariausias (kartu su „Bočiais“) lietuviškos roko grupės pavadinimas. Apie tai ir ne tik – interviu su grupės „Bitės“ iš JAV įkūrėju Marc Laurick (Laurutis, gim. 1963 m.), kurio šaknys – Lietuvoje.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Gegužės 16 d., 20:38 Skaityta: 40 k.

Apie „Bites“ ir lietuvišką roką Pirmosios „Bitės“ grojo Vilniuje 1966–1979 m., tai buvo šešių merginų kolektyvas, įkurtas Jūratės Viktorijos Ritos Dineikaitės. Pirmasis pasirodymas surengtas 1966 m. birželio 16 d., tad dažnai ši data laikoma ir „Lietuvos roko močiutės“, „lietuviškosios Suzi Quatro“ (taip vadinama J. V. R. Dineikaitė) ir jos kolegių grojimo pradžia, nors gali būti, kad pradėta groti dar 1965-aisiais.

Antrosios „Bitės“ (https://soundcloud.com/bites_lt,https://www.facebook.com/pages/Bit%C4%97s/100739596639023) atsirado gerokai vėliau, ši nuotaikingą roką, fanką, soul, džiazą ir hiphopą derinanti grupė 2005 m. išleido pirmąjį ir kol kas vienintelį albumą „Zoom“ („Zona Records“, http://www.discogs.com/Bit%C4%97s-Zoom/release/2871707). Šios „Bitės“ susijusios su daugybe žinomų muzikinių projektų. Grupės bosininkas ir vokalistas, dainų tekstų autorius Gediminas Andriškevičius dabar groja grupėje „Makchu Pikchu“ (https://soundcloud.com/makchu- pikchu), 2000–2009 m. yra grojęs grupėje „Skylė“ (www.skyle.lt), su kuria keliai išsiskyrė. Grupės narys Laurynas Šarkinas (https://soundcloud.com/laurynas-sarkinas) groja „Saulės Klioše“ (https://soundcloud.com/sauleskliosas), kitas „bitininkas“ Alvydas Mačiulskas – „KeyMono“ (buv. „Brassbastardz“, https://soundcloud.com/keymono, https://soundcloud.com/alvydasmaciulskas,https: //www.facebook.com/brassbastardz?fref=ts), „Bičių“ muzikos autorius Deividas Nutautas – dainuojamosios poezijos / džiazo grupėje „Vagiai“ (https://soundcloud.com/vagiai).

„Bitės“ „perskrido“ į JAV ir ėmė groti krautroką Trečiosios „Bitės“ įsikūrė Sietle (Vašingtono valstija, JAV). Jų įkūrėjas – lietuvių kilmės (Laurutis) Marcas Laurickas. Grupėje, atliekančioje savos kūrybos mįslingą instrumentinę „ˈzhänrə“ stiliaus muziką (iš tikro tai greičiausiai būtų neo-krautrokas), groja ir M. Lauricko žmona Amanda Laurick, taip pat Stuartas Arentzenas, Chadas Cassady, Fritzas Marialas, Marsas Nova, Stuartas McLeodas, Barretas Wilke.

Šis muzikantas – itin kuklus, tačiau jo nuopelnų menui aprašas vikipedijoje toks tikrai nėra (http://en.wikipedia.org/wiki/Marc_Laurick). Grupės, kuriose jis grojo, bendravo su tokiomis žvaigždėmis kaip The Stranglers, Bauhaus, Psychedelic Furs, Suicide, Controlled Bleeding ir kt. M. Laurickas įkūrė savo nepriklausomą įrašų kompaniją „The China Sea Recordings“, o naujausias jo albumas „Tourbillons“ (2013) yra tikras roko šedevras. M. Laurickas atsakė į klausimus (2015 05 15). Pirmosios lietuviškos „Bitės“, įsikūrusios prieš pusšimtį metų, norėjo išskristi į JAV, tačiau dėl suprantamų priežasčių joms tai nepavyko. Kodėl Jūsų grupė pasivadino „Bitėmis“? Ar esate girdėję apie tai, kad skirtingu laikotarpiu Lietvoje egzistavo dar dvi „Bitės“? Apie nė vieną iš jų nesu girdėjęs. Gal mums pasikeisti pavadinimą, kol ne vėlu?

Tačiau ir aš, ir mano žmona turime lietuviškas šaknis, mano duktės vardas Melissa (bitutė), ir žinodamas, kokios svarbios bitės yra lietuvių mitologijai, nusprendžiau įkurti grupę „Bitės“. Jos pavadinimas panašus į angliškuosius „bites“, „bytes“, „bights“, „beats“, mėgstu homofonus ir kitokius žodinius žaidimus.

Kas įkvepia Jus groti stiliumi, kurį sunkoka apibūdinti? Pabandžiau derinti įvairius stilius, tačiau man artimiausias minimalizmas, kuris yra amerikiečių išradimas kaip ir bliugrasas, tik XXI a. ne toks griežtas. Naudojama viskas iš „primityvistų“ – nuo John Fahey iki James Murphy, Steve Reich. Tai nėra protominimalistų iš 7-ojo dešimtmečio muzika arba tai, ką kūrė ne muzikantai minimalistai Sol LeWitt arba Richard Serra. Ironiška, tačiau man primena 1970–1980 m., kai atradau jų idėjas ir tokius menininkus kaip Arthur Russell arba Glenn Branca. Tada tai buvo taisyklių laužymas, dabar mes jau ant kitos bangos. Labiausiai įkvepia Sietlo muzikantai Raica, Motrik, Pulling Out the Light, o ypač Newaxeyes (https://soundcloud.com/newaxeyes), kurie groja itin įdomią muziką. Esate žinomas muzikantas, grojote daugybėje grupių. Su kuriomis įgijote įdomiausios patirties? Ačiū, nesu labai žinomas (gal kartais?), tačiau bene geriausia buvo groti su Bunnydrums, Bush Tetras ir Certain General nedideliame Filadelfijos klube. Tai buvo vienas tų nedaugelio vakarų, kai publika susidomėjusi, garsas skamba gerai, susigrota. Tąvakar visi tiesiog degė.

Papasakokite apie Jūsų įkurtą įrašų kompaniją „The China Sea Recordings“. Man reikėjo galimybės leisti įrašus, kurie man patinka. Tolstame nuo post-punk kapinyno, priartėjome prie singer/songwriter koncepcijos. Ypač puikūs Stuart Arentzen, Stuart McLeod ir Fritz Marial („Hashima“) kūriniai. Kokia Jūsų naujausios grupės „Bitės“ koncepcija? Viskas tik ką prasidėjo, kai buvau pakviestas groti krautroko Sietle prieš porą mėnesių ir susipažinau su Barrett Wilke (iš „Kinski“, http://kinski.net/kinski), kad dekonstruotų NEU! Iki šio susitikimo „Bitės“ buvo labiau teorinė grupė. Dėl jos įsikūrimo esu dėkingas ir Michael Rother (Neu!, Harmonia, Kraftwerk, Cluster, http://www.michaelrother.de), Brian Eno, Harold Budd, Martin Bisi. Mūsų grupė dar kuria savo kalbą, eksperimentuoja. Yra grupės „Bitės“ kūrinių, kurie labiau „kvadratiniai“, kai kurie sudėtingesni, o kai kurie išvis „belaikiai“, instrumentiniai. Projektas – kolektyvinis. Kiekvienas šiame žaidime turi savo priėjimą.

Ar esate buvęs Lietuvoje, o jei ne, ar planuojate? Dar ne, bet planuoju. Kitą mėnesį skrendame į Kijotą, 2016-aisiais į Vilnių.

Mano vienas mėgstamiausių kompozitorių – Osvaldas Balakauskas, tai juk gana rimta priežastis atvykti, ar ne?

Ačiū už įdomų pokalbį! Buvo netikėtai smagu Jus atrasti. Susitiksime vienądien analoginiame pasaulyje.

Nuorodos: https://www.facebook.com/marcLaurickmusic?fref=ts https://www.facebook.com/pages/bit%C4%97s/688175787923615 https://chinasearecordings.bandcamp.com https://chinasearecordings.bandcamp.com/album/tourbillons https://soundcloud.com/ml3-1 http://stuartmcleodcomposer.com

 Kestutis Pulokas prieš maždaug dvidešimt metų buvo dar ir grupė "Bitė" (atrodo, Kretingoj)

Gegužės 17 d., 19:58 · Nepatinka · 1

 Mindaugas Peleckis O yra daugiau kokios nors info apie ją, Kestutis Pulokas?

Gegužės 17 d., 20:55 · Patinka

 Kestutis Pulokas Pamenu, kad buvo albumą kasetės pavidalu išleidę. Tuose kraštuose kas nors dar turėtų tą grupę prisiminti.

Gegužės 17 d., 21:23 · Nepatinka · 1

„Note Lithuania: pop/rock/electronica“ – pirma Nepriklausomybėje augusios populiariosios kultūros karta

„Versli Lietuva“ kartu su Lietuvos muzikos informacijos centro eksporto projektu „Music Lithuania“ organizuoja nacionalinį Lietuvos muzikos kultūros stendą tarptautinėje industrijos parodoje Kanuose (Prancūzija). Birželio 5–8 d. įvyksianti MIDEM šiemet prisistato kaip tarptautinis muzikos rinkos įvykis, skirtas muzikos ekosistemos procesų, profesionalios informacijos ir kūrybinės produkcijos apykaitai.

LMIC inf. 2015 m. Gegužės 16 d., 18:03 Skaityta: 18 k.

Viršelio dizainas: Jurgis Griškevičius

Specialiai MIDEM „Music Lithuania“ išleido šviežią populiariosios kultūros muzikos rinktinę „Note Lithuania“, kurią sudaro 18 ryškiausių pastaruoju metu įrašytų kūrinių, „nardančių“ po įvairius populiariosios kūrybos žanrus: nuo alternatyvios muzikos, stilingos popelektronikos ir tamsios kinematografinės muzikos iki neofolko, regio, nepriklausomo roko mikstūrų ir eksperimentikos popkultūros ribose.

CD brošiūros įžangoje pastebima, kad vidutinis čia pristatomų muzikantų, atlikėjų, dainų autorių ir prodiuserių amžius yra labai artimas atkurtos Lietuvos nepriklausomybės trukmei. Ne smarkiai ilgiau egzistuoja ir Lietuvos populiariosios muzikos industrija. Tad šioje „Note Lithuania“ kompiliacijoje išskleidžiama pirmoji nepriklausomoje valstybėje augusių muzikantų karta, turinti atvirą prieigą prie bet kurios muzikos, nestokojanti ambicijų ir siekių veržtis į scenas už valstybės ribų.

„Note Lithuania: pop/rock/electronic“ rinktinę sudaro muzika, sukurta ir / ar atliekama Golden Parazyth, „Leon Somov & Jazzu“, „Colours of Bubbles“, „The Bus“, Domo Strupinsko, „Kamanių šilelio“, GeraiGerai, Marko Palubenkos, Alinos Orlovos, „Garbanoto Bosisto“, „Without Letters“, „Beissoul & Einius“, „The Roop“, Alice Way, „Soul Moustache“, „KeyMono“, „Sheep Got Waxed“, „Ministry of Echology“ (feat. Eazystyle MC).

Šią muzikos sklaidos ir skatinimo seriją Lietuvos muzikos informacijos centras be pertrūkių leidžia kasmet, nuo 2005-ųjų. Iš viso išleista 20 rinktinių, skirtų populiariajai muzikai, alternatyvai, rokui, elektronikai, džiazui, (post)moderniam folklorui ir world muzikai. Šiandieną į „Note Lithuania“ kolekciją galima žvelgti ne tik kaip į naujausių tendencijų „žurnalą“, bet kaip į istorinę medžiagą, kuri galėtų bet kada sujudinti mūsų kultūrinę atmintį.

„Note Lithuania“ rinkinius Lietuvos muzikos informacijos centras platina įvairiose muzikos industrijos ir viešosios kultūrinės diplomatijos terpėse: mugėse, festivaliuose, konferencijose, atstovybėse, ambasadose, kultūros atašatuose ir tiksliniuose susitikimuose su žiniasklaida, renginių organizatoriais, leidėjais ar prodiuseriais.

Dalinį finansavimą šios rinktinės leidybai suteikė viešoji įstaiga „Versli Lietuva“, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra.

Daugiau info: – detalus „Note Lithuania“ turinys: http://www.mic.lt/lt/baze/pop-rock-urban/irasai/1301 – pranešimas apie Lietuvos muzikos pristatymą MIDEM:http://www.mic.lt/lt/ivykiai/2015/05/14/lietuvos-muzikos-kulturos-stendas-tarptautineje- pa – MIDEM tinklapis: http://www.midem.com

Jurgis Didžiulis apie antrąjį radijo singlą ir demonus (video)

Šiemet debiutinį solinį albumą „Intro/Extro“ pristatęs dainininkas Jurgis Didžiulis kartu su dviem remiksais išleidžia antrąjį radijo singlą „Do You Own Your Demons?“. Kūriniai šią savaitę pasiekė Lietuvos radijo stotis.

M.P.3 info., radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 15 d., 14:11 Skaityta: 27 k.

Jurgis Didžiulis - Do You Own Your Demons

„Do You Own Your Demons?“ – viena piktesnių dainių albume apie tai, kaip žmonės (ypač „įžymybės”) dažnai sukuria viešas personas (alter ego), kurios vėliau užvaldo tikruosius gyvenimus. Patys susikuriam savo demonus, klausimas, kas kam tarnauja – tu savo įvaizdžiui ar jis tau“, – dainos mintį atskleidė J. Didžiulis. Kartu su radijo singlu „Do You Own Your Demons?“ pristatomi du jo remiksai. Vienas jų sukurtas Kristupo Jasiulionio (Chris Metric), laimėjęs J. Didžiulio kartu su „ZIP FM“ organizuotą konkursą. Su remikso kūrėju sėkmės atveju muzikantas pažadėjo pasidalinti uždarbiu 50/50. Antrasis kūrinys yra įtaigi Justo Kulikausko (Kulifornia) violončelinė versija. Singlas „Do You Own Your Demons?“ taip pat pristatomas kartu su vaizdo įrašu, nufilmuotu J. Didžiulio albumo „Intro/Extro“ pristatyme menų fabrike „Loftas“, kurį lydėjo įspūdinga šviesų instaliacija. Pirmasis radijo singlas iš šio albumo buvo „Skin“.

J. Didžiulis teikia ypatingą reikšmę visuomeninėms idėjoms ir yra nusiteikęs paveikti vartojimo bei vertinimo sampratą. Todėl albumu „Intro/Extro“ dainininkas dalinasi nemokamai, bet ragina žmones sąmoningai už muziką atsiskaityti pagal savo norus ir galimybes. Albumą galima parsisiųsti iš interneto svetainės www.introextro.lt. J. Didžiulis taip pat groja vietose, kuriose nebūtinai finansiškai apsimoka, tačiau verta pasirodyti. Artimiausias toks koncertas vyks rytoj, Gatvės muzikos dieną Kijeve kartu su grupėmis „Skamp“ ir „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Muzika jie išreikš savo palaikymą Ukrainos žmonėms.

# Jurgis Didžiulis – Do You Own Your Demons? (radio edit):https://soundcloud.com/jurgisdidziulis/jurgis-didziulis-do-you-own-your-demons-radio- edit # Chris Metric – Do You Own Your Demons?: https://soundcloud.com/chrismetric/do-you- own-your-demons # Kulifornia – Do You Own Your Demons?: https://soundcloud.com/jurgisdidziulis/jurgis- didziulis-demons-kulifornia-remix

Nėrius Pečiūra pristato naują undergroundinį hitą apie vasarą, sveikatą ir Palangą (video)

Besibaigiant pavasariui Nėrius Pečiūra pajuto nenugalimą vasaros troškimą ir parašė nuoširdžią dainą apie tai, kaip užsiknisęs darboholikas, paliegęs žmogus, važiuoja atostogauti į Palangą.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 14 d., 08:53 Skaityta: 232 k.

Nėrius Pečiūra "Palanga ir sveikata"

Nėrius Pečiūra "Mažutė"

„Įsivaizdavau, kad tas personažas į kurortą pasiima plastmasinius tuščiavidurius hantelius ir rytais eina į pliažą daryti gimnastikos. Po to susipažįsta su garbaus amžiaus panke ar metaliste, kuri, pasipuošusi šikšnosparnio formos maudimosi kostiumėliu, vaikšto pajūriu, – savo vizijas pasakoja N. Pečiūra. – Savaime suprantama, užsimezga audringas kurortinis romanas, apie kurio pasekmes galima tik spėlioti. Romantiškai klykaujant žuvėdroms, įsimylėjelių porelei gyvenimą gadina tik uodai.“

Romantiškam vasaros hitui buvo sukurtas vaizdo klipas. Jame uodų problema išsprendžiama gana netikėtu būdu – revolverių šūviais.

Tokį undergroundinį meno kūrinį N. Pečiūrą sukurti įkvėpė keli istoriniai lietuviško pankroko kūriniai – grupės „33 % kiaulių pakeliui į Vatikaną daina“ daina „O mes pliaže“ bei WC kūrinys „Kaip gera vasarą“. Juos galima rasti čia:http://zonarecords.bandcamp.com/album/pankrokas. Dainą bus galima rasti naujame atlikėjo albume, kuris pasirodys 2015 m. rugsėjo pabaigoje.

Kūrinio koncertinė versija bus pristatyta gegužės 23 dieną N. Pečiūros rengiamame kultūros ir poilsio vakare Vilniuje, „Metro“ klube (https://www.facebook.com/events/100927223575360). Taip pat N. Pečiūra šypsodamasis žada, kad jei bus labai geras oras, singlą „Palanga ir sveikata“ gegužės 30 dieną pristatys ir Palangoje – J. Basanavičiaus gatvėje, prie keturiolikto suoliuko.

Nėrius Pečiūra Atsuktuvas savo muzikinę veiklą pradėjo 1986 metais, kai su legendiniu Varvekliu įkūrė pirmą Lietuvoje pankroko grupę. 1988-aisiais N. Pečiūra kartu su grupėmis Antis ir Bixsudalyvavo legendiniame „Roko marše per Lietuvą“. Vėliau jis grojo įvairiose grupėse, rašė memuarus, dirbo TV ir radijo laidose. Paskutinius kelis metus Nėrius Pečiūra įrašinėjo savo dainas ir Londone filmavo vaizdo klipus, kuriuos galima pasižiūrėti YouTube.

Naujos dainos, tokios kaip „Mažutė“ ir atgaivinti chrestomatiniai kūriniai, tokie kaip „Pilnas miestas narkomanų“, sulaukė nemažo pasisekimo, tad neseniai N. Pečiūra grįžo į koncertinį gyvenimą.

2015 metų gegužės 23 d. Vilniuje, undergroundo muzikos klube „Metro“ įvyks Nėriaus koncertas, kuriame – tikra lietuviško pankroko istorija. Koncerte skambės daugybė jo hitų - tokių kaip „Pilnas miestas narkomanų“, „Aš nuplikau nuo peroksido“, „Sudegė Brodvėjus“, „Vandenynai“, „Dega fakelai“, „Ėjau rūkydama“ ir daugybė kitų.

Tai bus speciali dviejų dalių programa, kurioje skambės daugiau nei dvidešimt dainų, bus pristatomas naujausias N. Pečiūros singlas „Palanga ir sveikata“. Be to, koncerte įvyks konkursas, kuriame bus galima laimėti naujausią albumą ir singlą.

2015 m. gegužės 23 d. renginio pradžia: 20:00. Koncerto pradžia: 21:00, trukmė 2 valandos. Stilius: Lithuanian classic punk rock. Įėjimas – paaukojimas 3 €. Plačiau: metroclub.lt, Pamėnkalnio g. 13, Vilnius, https://www.facebook.com/events/100927223575360.

Muzikos žvaigždės „Africa night“ Vilniuje, arba afrikietiški šokiai vadinami unikaliais, nes juose niekada negroja radijas ar magnetofonas! (video)

Prieš įžengiant į kalendorinę vasarą tikra karšta Afrikos energija užvirs Vilniuje, „Africa night“ koncerte! Gegužės 23 d. čia pirmą kartą atvyksta pasaulinės afrikietiškos muzikos žvaigždės – djembe meistrai, verti virtuozų vardo – Babara Bangoura Fakoly iš Gvinėjos ir Moussé Dramé iš Senegalo ir Malio. Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 12 d., 10:38 Skaityta: 73 k.

African dance solo Turid Dramé with Moussé Dramé 2012

Djembé -Dramé in Erasmuspark - 22 juli 2012

Moussé Dramé Show Amsterdam with his students

B. Bangoura Fakoly ir M. Dramé – šiandien vieni iš garsiausių ir labiausiai vertinamų Vakarų Afrikos muzikantų. Kiekvienas užburiantis savo grojimo technika, gebėjimu kurti šou, šiltu bendravimu su publika, aistra muzikai ir gyvenimui! Abu jie priklauso „Djembe New Style“ jaunajai kartai, kuri puikiai žino savo mokytojų perduotas tradicijas ir šiandien jas pristato pasauliui.

Pripažinti meistrai, djembe grojimo meno puoselėtojai ne taip dažnai susitinka vienoje scenoje, todėl Vilniaus laukia išskirtinė galimybė iš labai arti išvysti afrikietiškos muzikos žvaigždes grojant kartu ir drauge pajusti iš Gvinėjos, Senegalo ir Malio kilusią muziką, kurioje Afrikos tradicija susipina su šiandiena ir kurioje karaliauja ritmo bei gyvybės pilnatvė. Kartu su Moussé Dramé į Lietuvą atvyksta jo žmona, profesionali afrikietiškų šokių šokėja ir mokytoja Turid Dramé, tad „Africa night“ taps taip pat reta galimybe išvysti tradicinius, turtingus istorija ir savo prasme Vakarų Afrikos šokius. Svečiams talkins profesionalaus perkusininko Gedimino Mačiulskio vadovaujamas kolektyvas „Afrikos būgnai“.

„Africa night“ – muzika neturi ribų, neskiria odos spalvos ir yra atvira skirtingoms kultūroms!

Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje – gegužės 23 d. 20 val.

Daugiau informacijos: www.afrikosbugnai.lt. Moussé Dramé – Malio ir Senegalo muzikos tradicijos tęsėjas Moussé Dramé kilęs iš Malio griotų – Vakarų Afrikos istoriją pasakojančių muzikantų – šeimos Diabate. Vienas garsiausių Vakarų Afrikos perkusininkų užaugo aplinkoje, kurioje tėvas grojo būgnais, o mama ir teta dainavo tradicinėse Malio ceremonijose. Pats Mousse pradėjo groti dar prieš pradėdamas vaikščioti ir šiandien iš savo vaikystės puikiai prisimena kiekvieną mėnesį jų namuose vykdavusią „Djalifoli“ (griotų šventė). Muzikantų šeimos namuose buvo visi pagrindiniai griotų instrumentai: djembe, dunun būgnai, kora, kamalinkoné, bolon, xalam, kalabašas, o ypatingai vertinta ir tarsi aukso luitui prilyginta milžiniška djembe. Būtent nuo jos, paskatinus vyresniajam broliui Kissimai Diabate, prasidėjo Mousse draugystė su bene žymiausiu pasaulyje Afrikos būgnu – djembe. Šeimai emigravus į Senegalą, Mousse teko groti daugybėje ceremonijų – vestuvėse, įšventinimuose, krikštynose ir daugelyje kitų. Šiandien šį laikotarpį muzikantas pamena kaip stiprią mokyklą. Skatinamas mokytojo Cantara Sago, jau būdamas 12 metų Mousse tapo profesionaliu Malio ritmų djembe ir dunun būgnais atlikėju. Keturiolikmetį Mousse Seydou Cissokho, „Locasia“ baleto meno vadovas pakvietė tapti afrikietiško baleto – tradicinės muzikos ir šokių kolektyvo – djembe solistu. Čia Mousse išmoko groti senegalietiškais būgnais – sabar, seourouba ir nkrin. Vėliau jis tapo Joe Coly vadovaujamo baletodjembe solistu, o būdamas 15 metų pakviestas į „Rakadjou“ baletą ir išvyko į pusantrų metų turą po Europą, kur sulaukė kvietimo mokyti ir koncertuoti Šveicarijoje. 1994–1998 m. Mousse studijavo muziką ir pedagogiką Ecole Nationale des Beaux-Arts de Dakarir įgijo aukštojo mokslo diplomą. Mousse taip pat yra profesionalus ngoni, ntamani ir balafono atlikėjas. Nuo 1998 m. Mousse gyvena Nyderlanduose, Amsterdame su žmona Turid Dramé. Sutuoktiniai yra įkūrę Djembe Dramé kompaniją, Mousse penkias dienas per savaitę moko groti būgnais Amsterdame ir aplinkiniuose miestuose, taip pat veda užsiėmimus Belgijoje, Prancūzijoje, JAV, Šveicarijoje, Kinijoje, o šiemet pirmą kartą atvyksta į Lietuvą. Mousse ir Turid taip pat įkūrė Djalidonkoli fondą, kuris organizuoja kasmetinį Vakarų Afrikos būgnų ir šokių savaitgalį Nyderlandų Schiermonnikoogo saloje, be to, kas dvejus metus organizuoja stovyklą Senegale ir reguliarius Matinee Dansé Dramé renginius Amsterdame. Mousse priklauso „Djembe New Style“ jaunajai kartai, kurią garsina talentingi ir žinomi atlikėjai Babara Bangoura, Harouna Dembele, Thomas Guei, Petit Adama Diarra, Kissima Diabate, Adama Dembele ir kiti. Tai – atlikėjai, kurie puikiai žino savo mokytojų perduotas tradicijas ir šiandien jas pristato pasauliui.

Mousse svajonė ir perduodama žinia tokia: „Noriu perteikti ritmus ir savo žinias, kurias aš gavau ir išmokau iš savo meistrų mokytojų kaimuose – tiems, kurie nori jas išmokti.”.

Mousse seminaras vyks gegužės 24 d. 13 val.

Afrikos šokiui apribojimų nėra – Turid Dramé pirmą kartą Lietuvoje! Turid Dramé šoka nuo šešerių – pradžia buvusi disco ir jazz baleto stiliai, tačiau užteko vieną kartą apsilankyti Afrikos šokių užsiėmime, kad jos gyvenimas pasikeistų kardinaliai. Šiandien Juodojo žemyno šokių profesionalė yra tikra liudytoja ir pavyzdys to, kad šokti moko ne odos spalva, genai ar kiti stereotipai, o žmogaus žinios ir didelis noras. Iš Nyderlandų kilusios šokėjos biografijoje – mokslai Senegale, Burkina Fase, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose; žinios – iš geriausių mokytojų Gvinėjoje, Senegale, Malyje, Burkina Fase ir Kamerūne.

Youssouf Koumbassa, Merlin Nyakam, Marie Basse, Bebey Youla, Dioncounda Diarra, Babacar M’Baye, Malang Bayo, M’Baye N’Diaye, Ken N’Diaye, Tacou Cissokho – tai tik keli olandę inspiravę ir ją afrikietiškų šokių šokėjos karjeroje lydėję mokytojai. Už stipriausią patirtį Turid dėkinga Senegalo Nacionalinio Baleto mokytojui Issa Sow, įkūrusiam afrikiečių-olandų-belgų baletą „Mame Bambe“, kuriame Turid šoko 1994–1997 m.

Dakare (Senegalas) Turid šoko su trupe „Les Pirates de Dieupeul“ – kartu su Pape Assane Sow ir Hamet Niang. Koncertavo su vienu iš žymiausių Senegalo atlikėju Youssou N’Dour. Taip pat šoko kaip solo šokėja įvairiose trupėse Nyderlanduose.

Nuo 1994 m. Turid veda šokio užsiėmimus įmonėse, mokyklose ir įvairiuose šokio kolektyvuose. Jos specializacija – Vakarų Afrikos šokiai iš Gvinėjos bei Malio, taip pat Bougarabou šokiai,Seouraba ir Manotch iš Pietų Senegalo ir Sabaro šokiai iš Wolof etninės grupės Senegale. Turid vedami užsiėmimai neatsiejami nuo dinamikos ir smagios nuotaikos – afrikietiška atmosfera, šypsena veide ir šokis, kol gali! Būtini komponentai: smagūs apšilimai, pažintis su ritmu, judesių aranžuotės ir dainavimo mokymasis. Visa tai pasakoja apie ritmo istoriją ir yra akomponuojama tik gyvai – šokiuose groja afrikietiškos muzikos meistrai! Būtent todėl afrikietiški šokiai vadinami unikaliais – juose niekada negroja radijas ar magnetofonas. Gyva muzika, atlikėjų uždeganti energija ir neišdildomi įspūdžiai garantuoti, net jei niekada nesi nieko šokęs! Pirmą kartą Lietuvoje – gegužės 22–23 d.

Turid rengia du seminarus, kuriuose mokys šokių iš Gvinėjos ir Pietų Senegalo. Tai unikali proga įrodyti sau, kad mes, europiečiai, taip pat galime šokti temperamentingus ir uždegančius, o svarbiausia – be galo smagius afrikietiškus šokius ir neskirstyti žmonių į skirtingas rases bei spalvas!

Šokėjos Turid Dramé šokio seminarai planuojami gegužės 22 d. 18.30 val., gegužės 23 d. 11.00 val., koncertas „Africa night“ su Vakarų Afrikos muzikos žvaigždėmis Moussé Dramé ir Babara Bangoura Fakoly – gegužės 23 d. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje.

Gegužę į Lietuvą atkeliauja Afrika. Interviu su Turid Dramé Ar sugebėsite šokti, su genais neturi nieko bendra – tvirtai sako olandė Turid Dramé. Ji pati – puikus to pavyzdys: kadaise įsimylėjusi afrikietiškus šokius, įrodė, jog šokti moko ne odos spalva, genai ar kiti stereotipai, o visų pirma – didelis noras. Iš Nyderlandų kilusi šokių mokytoja, savo gyvenimą pašventusi Vakarų Afrikos muzikos tradicijai, su europiečiais dalijasi tuo, ką pati perėmė iš savo vyro – visame pasaulyje garsaus Senegalo ir Malio muzikanto, djembe meistro Moussé Dramé – Tėvynės ir kultūros. Sutuoktiniai gegužės 22–24 d. pirmą kartą viešės Lietuvoje, čia ves seminarus, koncertuos ir pristatys muzikos bei šokio tradicijas, kurios Vakarų Afrikoje vertinamos bei puoselėjamos šimtmečiais, Vakarų Europoje priimtos prieš kelis dešimtmečius, o Lietuvoje – kol kas dar naujiena. Rodos, kad Afrikos muzika kupina energijos ir džiaugsmo – ar taip yra iš tiesų? Ką reiškia muzika Vakarų Afrikos kultūroje? Muzika, dainos ir šokiai visuomet buvo svarbi Vakarų Afrikos kultūros dalis. Be tradicinių būgnų ritmų nepraeina nė vieno naujagimio pasveikinimas, nė vienų vestuvių šventimas ir nė vienos laidotuvės. Muzikantai, dainininkai ir šokėjai yra tam tikra visuomenės kasta, vadinama griotais. Pirmą kartą istorijoje griotai paminėti 1200-aisiais, bet, žinoma, jų tradicija gyvavusi ir anksčiau. Grioto vardas perduodamas iš kartos į kartą. Griotai – istorijų pasakotojai, jie žino ne tik žymių šalies žmonių, bet ir kiekvienos šeimos istoriją. Žinoma, muzikos, grojamos per laidotuves ir muzikos, grojamos gimus naujagimiui, švenčiant derliaus nuėmimą ar atvykstant šalies lyderiui, tikslai skiriasi, bet kiekvienas įvykis lydimas ritmų, dainų ir šokių.

Kokia yra tradicinių muzikos ritmų reikšmė? Įvardykite bet kurį įvykį, ir jis turės savo ritmą, dainą ir šokį. Tai gali būti skirta derliaus nuėmimui, jaunoms merginoms, senoliams, žvejams, kūdikio gimimui, vestuvėms ir taip toliau. Ritmai skirti paminėti šventę, padrąsinti, suteikti jėgų ar kažką pranešti. Kaimuose grojamų ritmų tradiciją išlaiko nacionaliniai baletai (Vakarų Afrikos muzikos ir šokių kolektyvai), miestuose tradiciniai ritmai integruojami į populiariąją muziką.

Ar kiekvienas šokis, kiekvienas judesys turi savo reikšmę? Šokis ir ritmas glaudžiai susiję: nešokama be būgnų grojamo ritmo, ir priešingai – negrojama be šokėjų. Kiekvienam ritmui priskiriami tam tikri tradiciniai judesiai su konkrečia reikšme, tačiau šiais laikais nacionaliniuose baletuose jie derinami su autorine choreografija. Šokėjas privalo išmanyti konkretiems ritmams priskiriamus judesius, tačiau visuomet turi erdvės kūrybai.

Ar įmanoma europiečiams perprasti Vakarų Afrikos muzikos tradiciją ir išmokti groti bei šokti afrikietišką muziką bei šokius? Gal mums tai pakankamai sudėtinga – juk ši muzika neužkoduota mūsų genuose? Su genais tai neturi nieko bendra – greičiau su tuo, kaip augote. Lengviau, jei gyvenimas kupinas muzikos ir ritmo. Jei būsite atviras, atidaus žvilgsnio, kantrus ir džiaugsmingas – tikrai galite pasiekti daug. Mokytis groti būgnais ir šokti nereiškia vien tik mokytis ritmo ir judesių. Tai kalbos mokymasis. Neišmoksite to per savaitę, tokios studijos trunka metų metus, ir tik tuomet išmanysite Gvinėjos ar Senegalo šokius, bet dar liks Dramblio Kaulo Kranto, Malio, Burkina Faso šokiai... Tačiau atvirumas, akylas stebėjimas ir atidus klausymasis – toks lengvesnis raktas europiečiams perprasti Vakarų Afrikos muzikos kultūrą.

Gegužės 22–24 d. pirmą kartą viešėsite Lietuvoje. Ką parodysite ir ko išmokysite lietuvius? Tikimės, kad lietuviai noriai leisis į Vakarų Afrikos su dinamiškais ritmais bei šokiais patirtį. Ir jausmas bus toks geras, tarsi visi būtume savo namuose.

Apie artėjančius renginius: http://www.afrikosbugnai.lt/abs2015 https://www.facebook.com/events/1397015370617224 https://www.facebook.com/events/1543604289249761

Turid Dramé

Moussé Dramé

Babara Bangoura Fakoly

„Colours of Bubbles“ koncertuos su „Papa Roach“ (video)

Praėjusią savaitę sudalyvavę festivalyje Krokuvoje, o Vilniuje pasirodę su viena garsiausių estų grupių „Ewert and The Two Dragons“, grupės „Colours of Bubbles“ muzikantai su gerbėjais dalijasi dar viena gera žinia. Liepos 3-iąją grupė pasirodys didžiausiame Baltarusijoje muzikos festivalyje „GreenFest“, kuriame koncertuos ir amerikiečių alternatyviojo roko grupė „Papa Roach“.

M.P.3 info., radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 11 d., 13:18 Skaityta: 28 k.

M.A.M.A. apdovanojimai 2014: Colours of Bubbles - Flags

„Atgal į rytus!” juokaudami vadiname būsimą koncertą Minske. Tai mūsų pirmasis koncertas paskutinėje Europos diktatoriaus šalyje. Be galo smalsu ten sugroti, jau seniai to norėjome! Džiaugiamės dar ir dėl to, kad grosime su pasaulinėmis nu metal žvaigždėmis „Papa Roach“, kurių klausydavau paauglystėje prieš 12 metų. Žodžiu – laukiam, bus jėga!“ – džiaugėsi „Colours of Bubbles“ vokalistas Julius Aleksovas. „GreenFest“ organizatoriai lietuvius paskelbė kartu su pagrindine festivalio žvaigžde „Papa Roach“. Prieš kelerius metus šiame festivalyje – tiesa, tuomet jis vadinosi „Most“ – grojo ir kita lietuvių grupė „Biplan“. Tai bus pirmasis „Colours of Bubbles“ koncertas Baltarusijoje.

Festvalis „GreenFest“ nestokoja ir kitų svečių, jame taip pat pasirodys estai „Elephants from Neptune“, garsūs rusų rokeriai „Lumen“ bei baltarusių grupės „Dai dorogu“, „Main-de-Gloire“. Jis įvyks Minsko pakraštyje esančiame Borovojos oro uoste.

„Colours of Bubbles“ šiuos metus pergalingai pradėjo M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose atsiimdami metų roko grupės statulėlę. Šiemet su savo koncertais „Colours of Bubbles“ jau aplankė Lenkiją ir Estiją, o paėjusiais metais koncertiniu turu pristatė savo debiutinį albumą „Inspired by a True Story“ su hitais tapusiais kūriniais „Phoenix“, „Home“, „Flags“.

Grupė „Colours of Bubbles“ (Ryčio Šeškaičio nuotr.)

„The Earth Confession“ rengiasi antrojo albumo leidybai ir skelbia naują dainą (video)

Viena įdomiausių Lietuvos grupių „The Earth Confession“, 2015 m. rugsėjį ar net anksčiau ketinanti išleisti antrąjį albumą, gegužės 1-ąją paviešino naują dainą „Groove“ („Rutina“), kurią galima vadinti revoliuciniu protesto manifestu.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Gegužės 10 d., 14:37 Skaityta: 23 k.

The Earth Confession - Sad Wings Of Love (2011)

The Earth Confession - Groove - 2015

„The Earth Confession“ (https://www.facebook.com/pages/The-Earth- Confession/168994909806017?ref=ts&fref=ts, http://www.earth-confession.com) yra vilniečio Sigito Vėlyvio projektas, savo stilių kukliai įvardijantis kaip modern rock. Pirmasis „The Earth Confession“ albumas „Unearthly Refrains“ pasirodė 2011 m. kovo 4 d. Savo lėšomis išleista 200 albumo egzempliorių. Taip pat ketinama leisti ir antrąjį albumą.

Anksčiau S. Vėlyvis dainavo prog/heavy grupėje „Spellbound“ (iš pradžių ji vadinosi „Art In Motion“), buvo grupių „Ruination“, „Kielwater“ vokalistas, vėliau sukūrė savo projektą „Goetheanum“, palaipsniui virtusį į „The Earth Confession“. S. Vėlyvio muzikoje galima justi šių grupių ir muzikantų įtaką: Last Crack, Jethro Tull, The Doors, VAST, The Tea Party, Dead Can Dance, Jeff Buckley, Joe Bonamassa, The Mission, Ozzy Osbourne, Black Sabbath, Anathema, Psychotic Waltz, Tribe After Tribe, Oomph!, Godspeed You Black Emperor, Mind Ox, King's X, Galactic Cowboys, The Awful Truth, Atomic Opera, Mindfunk, Spiritual Beggars, Roland Orzabal, 16 Horsepower, Opeth ir kt. 2010 m. spalį darytas interviu su S. Vėlyviu publikuojamas 2011 m. pasirodžiusioje knygoje „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (p. 443–446).

Šiame interviu muzikantas prisipažino, kad „The Earth Confession“ įkurti jį paskatino „nusivylimas tuo, kas dabar vyksta šiuolaikinėje roko/metalo muzikos scenoje. Metalo scena išsisėmusi pakankamai stipriai, visur naudojami tie patys seni šablonai, rifai, dainų struktūros, visi verda tose pačiose sultyse. Niekas nenori nieko keisti, visi nori daryti tą patį dar dvidešimt metų ir sulaukti to paties dėmesio, kaip ir anksčiau. Roko scena atrodo geriau, bet per stipriai sugadinta visokių indiegrupelių, kurios su savo primityviais rifais ir vienodais verkšlenančiais balseliais bando nustumti į užmarštį turtingą klasikinio roko praeitį su tikrais talentais ir legendomis. Roko ir ypač metalo muzikos scena turi nuolat atsinaujinti, evoliucionuoti ir stebinti savo įdomiais netikėtais kūrybiniais sprendimais tam, kad ji nenugarmėtų į užmarštį ir išliktų aktuali bei šiuolaikiška. Dabar naujų gerų grupių atsiranda labai mažai, o senieji „grandai“ sugeba pritraukti publiką į koncertus tik pagrodami savo dainas, įrašytas prieš 20–30 metų, kadangi nauja jų kūryba nelabai ką domina.“ Pasak S. Vėlyvio, pirmoji „The Earth Confession“ daina „Sad Wings Of Love“ sukurta dar 2004 m., nors pirmieji panaudoti tekstai gimė dar kokiais 1995 m. Pirmąsias savo dainas su šviesaus atminimo broliu Roku dar Sigitas pradėjo kurti dar mokyklos laikais, 1986–1987 m., pagal Pauliaus Širvio, Marcelijaus Martinaičio ir kitų poetų eiles. Mokykloje gimė ir pirmoji grupė „Empire“, 1991– 1992 m. „Art In Motion“, kuri buvo pervadinta į „Spellbound“ ir tapo tikra lietuviškos scenos žvaigžde. Po Roko Vėlyvio mirties 1997-aisiais grupė iširo.

***

GROOVE

Everyday the same parade A neurotic morning rite Atheist tribe of crusade Marching on the streets of fright And the shooting with emotions and the feelings killing knives It's a part of our devotions And our next upcoming lives

Everyday a grand messiah is declaring the new crimes Like an illness, shuttle liar is opressing global mind It is growing from the distance Coming with the speed of light Revolution of resistance Magic mystery and strike

Earth in a groove Life in a groove Love in a groove Death in a groove God in a groove

„Čia iš tikrųjų neturėjo būti gražu, labai pikta, bet vėliau gavosi į pabaigą „God In A Groove“ ta nata. Tada supratau, kad mes nieko negalim pakeisti šitam pasauly“, – paaiškino S. Vėlyvis, rekomenduojantis besiklausančius naujos dainos žmones gerai įsiskaityti į jos tekstą.

Pasak jo, naujajame albume „bus ir daugiau optimizmo, yra ir pozityvių dainų ten, bet yra ir pabaisų pora, tuo jos ir įdomios.“

Mindaugo Briedžio Grupės koncertas „Prigimtis ir Stilius“

Galerija ELYSIUM organizuoja vieno įdomiausių kompozitorių, muzikantų Mindaugo Briedžio koncertą.

Radikaliai.lt 2015 m. Gegužės 06 d., 14:50 Skaityta: 36 k.

Dalyvauja: Mindaugas Briedis (balsas, gitara, prakalbos), Kataržyna Žemoitin (smuikas), Aurimas Driukas (bosinė gitara), Laurynas Vaitulevičius (el. gitara), Mantas Tamulionis (būgnai).

Grupės kūryba gimsta iš štai šio dviprasmiškumo – viena vertus, dera rūpintis aplinka ir taupyt energiją, kita vertus, tai visai nedera prie mūsų žvilgsnių, taigi ... Vakaro metu naujai nuskambės senos dainos (ir atvirkščiai), bus paaiškintas koncerto pavadinimas ir išsakytos šmaikščios (bet ne veltui) prakalbos. Tai grupės vasaros programos pristatymas.

Daugiau apie atlikėją: http://briedismusic.com ĮĖJIMAS laisvas, bet finansinis palaikymas visada bus malonus ir priimtinas, teigiama kvietime (https://www.facebook.com/events/1577168669202333). Radikaliai.lt interviu su Mindaugu Briedžiu: http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2201-isskirtiniai- interviu-su-legendiniais-muzikantais-nr-23-mindaugas-briedis-video. Išskirtiniai interviu su legendiniais muzikantais. Nr. 23. Mindaugas Briedis (video)

Dar viena anketa – dar vienam muzikantui, pretenduojančiam tapti legenda. Filosofijos mokslų daktaras, muzikantas, indie folk rock scenos atstovas, bardas, poetas, tiesiog šaunus žmogus. Tai Mindaugas Briedis.

Mindaugas Peleckis 2014 m. Lapkričio 20 d., 18:38 Skaityta: 118 k. Mindaugas Briedis ir Grupė - Laisvanaktis (from the 1st album 'Humans. Sounds", 2009)

Mindaugas Briedis - Lietuviš kas Kaukas

Mindaugas Briedis - Pienas

GYVAS LIETUS-MINDAUGAS BRIEDIS

Mindaugas Briedis ir Grupė - Šiva (from the 2nd album "Time and Food", 2011)

P.S. (nors paprastai rašomas publikacijos pabaigoje): šie klausimai sąmoningai yra anketiniai, t. y. daugmaž vienodai pateikiami visiems muzikantams. Atsakymai, be abejo, yra gerokai skirtingi ir savo turiniu, ir forma, tai ir yra tikrasis teksto (ir muzikos, vaizdo) grožis. Grupės, kurioms tokia klausinėjimo metodika nepatinka (etikos sumetimais jų pavadinimai publikuojami nebus; tiesą sakant, kol kas buvo tik viena tokia grupė), turėtų tiesiog nesinervuoti ir toliau tęsti savo muzikinę kelionę. Nuorodos: www.youtube.com/channel/UCASkCBX4I-GHmF1tsRb2MGA (vaizdo klipai) www.briedismusic.com („Muzika tiems, kurių kaulai pasiilgo šviesos ir šilumos“) www.facebook.com/briedismusic?fref=ts (nuo 2012 05 06). Feisbuko paskyroje randame ir oficialią biografiją: Mindaugas Briedis, greta akademinių dalykų, jau daugiau nei dešimtmetį plėtoja savaip suprastą bardo žanrą, gravituojantį tarp autorinės dainos, folkroko ir alternatyvios akustinės muzikos. Pats kuria muziką, tekstus, groja gitara ir dainuoja. Keliskart dalyvavo tarptautiniame bardų festivalyje „Tai-Aš“, koncertavo įvairioms Vilniaus miesto bendruomenėms. 2009 metais su Lietuvos Kultūros ministerijos parama išleido poezijos knygelę „Ledai Priapui“ (Versus Aureus), 2010 m. lapkritį surengė autorinį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilnius), o 2011 m. gegužį Piano.lt (Vilnius) koncertų salėje su grupe pristatė albumą „Laikas ir maistas“. Tų pačių metų rudenį su pianiste Aušrine Garsonaite vyksta į koncertinį turnė į Jungtines Amerikos Valstijas, groja šešis koncertus per savaitę Čikagos ir Santa Fe miestuose, lietuvių ir amerikiečių publikoms. 2012 metų gegužį atidaroma internetinė svetainė su šešiais įvaitraus kalibro autoriaus albumais, planuojami koncertai Lietuvoje ir užsienyje. 2014 m. spalio mėnesį planuojamas septintas albumas – akustinės ir elektroninės muzikos ekvilibriumas darbiniu pavadinimu „Morgana“. Būkim kartu ;) Grupės sudėtis: „Eilė gerų draugų, muzikinė schema priklauso nuo konkretaus koncerto.“ Interviu (2014 11 03): Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta. Mindaugas Briedis, 1977, Vilnius.

Susipažinimas su muzika. Sovietiniai suaugusiųjų baliai – nuo itališkos beskonybės iki „Dire Straits“.

Pirmosios grupės, kuriose teko groti/jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai. Pakvailiojimai mokykloje subūrė grupę „The Unitazers“, buvo labai linksma ir keista daryt visas tas nesąmones. Mūsų debiutas garsiajame pankų festivalyje „Kiaulių kaimas“ (kokie 1991 m.) neįvyko dėl policijos iniciatyvos, ačiū Dievui. Tik dabar, kai klausau, pavyzdžiui, Zappos, įvertinu mūsų ankstyvąją kūrybą, ją pilnai suprantu. Iš tų metų nemažai bendrakeleivių įsikūrė garsiose Lietuvos grupėse. Taip jiems ir reikia. Kūrinių buvo labai daug, kaip ir tekstų, tiesiog tryškau kūrybos, o ir plagijavimo jėga.

Kokiose grupėse grojote? Jei neskaitytume to pirmojo etapo ir kelių neprigijusių projektų, nuo kokių 1997 m. dažniausiai prisistatydavau savo vardu, tai su „draugais“, tai su „grupe“.

Kokiuose įrašuose dalyvavote? Turiu keletą gerai įrašytų albumų, kuriais didžiuojuosi. Jie kito nuo šilto akustinio trio (kontrabosas, akordeonas, gitara – „Žmonės Garsai“, 2009), folkroko grupės („Laikas ir Maistas“ , 2011, „Pasiklydęs Urvuose“, 2012) iki pilnos roko jėgos sąstato (baigiamas kurti „Morgana”).

Visi jie čia: www.briedismusic.com. „Žmonės. Garsai“ (2009, su grupe „Bestiariumas“)

„Akustika“ (2010)

„Laikas ir Maistas“ (2011, BOD)

„Gyvai. Jaudinant Erdvę“ (2011)

„Perlaidojimas“ (2012)

„We‘ll Play It By Ear“ (2012)

„Morgana“ (2015)

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote? Kai pasirodai bardu, tenka labai įdomūs koncertai, nors tradicinio pop-rock požiūriu ir keliantys šypsenas. Pirmiausia, tinka tokios prasminės erdvės kaip virtuvės ir sodo nameliai. Antra, sutinki įvairių miesto bei šalies bendruomenių – paauglių, senelių, bibliotekininkų ar verslininkų. Be to, Vilniuje egzistuoja ir savotiška „salioninė“ snobų kultūra. Jei žiūrėtume į tradicines koncertines erdves, man brangiausi koncertai metiniuose Lietuvos bardų festivaliuose, ypač įsiminė Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ koncertas „Naktinėjimai“ Vilniuje, „Senamiesčio Žiogas“ Kaune. O išskirtinis – mano autorinis koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje. Ilgą etapą 2011 metais savotiškai karūnavo šeši nedideli koncertai JAV. Pasirodžiau su talentinga pianiste ir lietuvių bendruomenei Čikagoje, ir New Mexico valstijos poetams Santa Fe molio klubuose.

Ką kuriate dabar? Repetuoju naują programą, kurią norėčiau įrašyti vienas kartu su savo nauja „californian native“ 12- styge gitara. Dar šiais metais.

Tuo pačiu reikia užbaigti nusitęsusius albumo „Morgana“ įrašus. Apie koncertus galvoju iš lėto, bet įdomus kvietimas pradžiugintų.

Pagrindinės įtakos – nuo muzikos iki bet ko. Pirmiausia, skirtingos lingvistinės ir dalykinės kalbos – rusų, lotynų, ispanų ar filosofijos, religijos, poezijos ar kvantinės fizikos.

Antra, įvykiai ar jų trūkumas, kurį būtina nupasakoti viena ar kita forma.

Trečia, rokenrolinio gyvenimo simuliakras, ir pagaliau – noras turėti nors ką nors savo gyvenime.

Tai motyvai, o konkrečios įtakos priklauso konkretiems muzikantams. Mano kartai buvo gana išskirtina balansuoti tarp rusiško ir vakarietiško roko bangų. Kažkuriuo momentu supratau, kad pagal duomenis daugiau galiu nuveikti baro tradicijoje. Be to, ji ir savotiškai saugojo nuo roko tipo perdegimo.

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės. Į Lietuvos muzikos istoriją žiūrėjau su nepasitikėjimu, deja, per dideliu. Tik vėliau atradau tokias puikias grupes kaip „Kontrabanda“. Yra keli atlikėjai, dėl kurių neapsisprendžiu, kaip (manau) ir jie patys, pavyzdžiui, Marijonas ar Alina.

Kas esate labiau, kokių nuotaikų inspiruotas – (kino, teatro) aktorius, muzikantas (galima sakyti, bardas?), „keistuolis“, ...? Kažkas tarp Stand Up komedianto ir to, kas JAV vadinama „Drama Queen“. Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“? Man labai patinka posakis „Pirma eilutė iš Dievo (Kito, Kitos, ...), o antra parodo, ko esi vertas kaip poetas“. O gerb. Mieželaičio posakis atskleidžia daug daugiau apie mus – pavyzdžiui, kad vidinės („darbas“) ir išorinės („talentas“) perspektyvos tėra sąlyginės ne tik socialinio gyvenimo, bet ir esminės žmogaus sąrangos atžvilgiu. Bendras piešinys gerokai įdomesnis, painesnis ir ... neišsemiamas.

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate? Esu tokios filosofinės pakraipos šalininkas, kuri analizuoja daugiasluoksnę ir įvairialypę žmogiškos tikrovės patirtį, todėl negaliu nevertinti tų meno formų, kurios šias patirtis užaštrina, perpina ir suteikia aikštelę filosofiškai „pažaisti“. Kita vertus, labai įdomu stebėti, kaip technologijos (el. gitaros, sintezatoriai, kompiuteriai) keičia žmogaus raiškos galimybes, galų gale perkeisdamos ir visuomenės veidą.

Skubu pridurti, kad jei jau eksperimentuoti, tai iki galo, todėl kaip naujos garso ir vaizdo galimybės naudojamos senai simbolikai prikelti, bodžiuosi. Juo labiau tolstama nuo kalbos (kurią iki vaizdo ir garso eksperimentų talžė absurdo teatras ir pan.), juo gaivesnis turėtų būti pateikiamo fenomeno (garso, priklausymo grupei, vaizduotės žaismės, laisvės afekto, t. t.) patyrimas. Gaila, kad provokacinis teatras Lietuvoje dar labai jaunas ir jau susiduria su nepriklausomybės kartos monopolija tiek vaikams, tiek suaugusiems skirtoje kūrybos srityje.

Nelabai skaniai atrodo videoprojekcijų naudojimas gyvo garso koncertuose – tai bereikalinga ir pretenzinga. Reikia nepamiršti, kad muzikos, kino ir pan. „vartojime“ galimi paradoksai. Man gali būti skaudu ar sunku provokacijos akivaizdoje, jaučiuosi idiotas, kviečiamas darbui, nuo kurio tiek metų bėgau, tačiau tai stebuklo sąlyga. Tokiu būdu aš galiu jusliškai patirti tik kelis J. Cage‘o ar F. Zappos sąskambius, bet kūrybiškai gyventi su jais keletą dešimtmečių, vis grįžti, perklausti... beje, tokio grįžimo galimybę taip pat palaiko naujos meno formos. Tuomet pats tampi kūrėju, iš įvairialypės kasdienybės faktūros tveriančiu tai šį, tai tą. Belieka tik pridurti, kad visa tai nukarūnuoja „oficialius“ tradicijos menininkus, beplevenančius tik pseudopatriotizmo eteryje.

Tad vertinu laisvės, vaizduotės ir atsakomybės už savo pasaulį dermę.

Visa kita, ko nepaklausiau – tarkime, kažkokie linksmi/liūdni/įdomūs nutikimai, susiję su muzikavimu ir pan. Gal tiek tepasakysiu – ilgalaikis muzikavimas greta darbo tampa tarsi viso gyvenimo indikatoriumi – matai, kas kinta, o kas ne. Vieni dalykai tampa juokingi ar net atgrasūs, o kiti – svarbūs, seniai pradingę pakeleiviai staiga išnyra, įstrigusios paauglystėje eilutės nušvinta, greta prisiglaudęs žmogus grįžta iš tolių...

„U.D.O.“ Vilniuje apšildys „velniška“ lietuvių grupė „Pekla“ (video)

Jau artimiausią antradienį Lietuvoje vėl apsilankys mūsų publikai puikiai pažįstama vokiečių heavy metalo grupė „U.D.O.“ Gegužės 5 dieną ji koncertuos Vilniuje, „Forum palace“, kur pristatys savo naujausią studijinį albumą „Decadent“. Pasikeitus aplinkybėms, scenos veteranus palaikys kita nei anksčiau skelbta grupė – patrakusi lietuvių komanda „Pekla“.

RELAX Live! 2015 m. Balandžio 29 d., 14:19 Skaityta: 33 k.

PEKLA - Pikų Dama ("Speed'n'Roll", 2014)

U.D.O. - Decadent (2014) // official clip // AFM Records

Bilietus į šį renginį galima įsigyti visose „Bilietai LT“ kasose ir internete. Grupė „U.D.O.“ užgimė 1987-aisiais ir visame pasaulyje pagarsėjo su niekuo nesupainiojamo balso vokalisto Udo Dirkschneiderio dėka. O visai neseniai paaiškėjo, kad pasitempė ir jo muzikali atžala, – vokalisto sūnus Svenas Dirkschneideris nuo šiol yra pilnateisis grupės būgnininkas! Sausio 23 dieną išleistas jau 15-asis „U.D.O.“ studijinis albumas „Decadent“, kurį grupė pristato koncertiniame ture „Decadent Tour“.

Šią savaitę ture su „U.D.O.“ koncertuojanti grupė „Sister Sin“ savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė, kad negalės atvykti į Lietuvą. Esant tokiai situacijai, pagrindinei grupei teko greitai pasirinkti vietinius scenos partnerius, – tokia garbė teko lietuvių atlikėjams „Pekla“.

PEKLA Grupė „Pekla“ susikūrė 2010 metais Šiauliuose ir iškart pasirinko groti laiko patikrintą heavy/speed metalą, kurį dar paįvairino senu geru rokenrolu. Grupės įkūrėjai ir vėliau prie jų prisijungę muzikantai anksčiau grojo žinomuose lietuvių sunkiosios muzikos kolektyvuose „Argharus“, „D.A.R“, „Stranger Aeons“, „Virus“. Pasak jų, „Peklos“ susibūrimas turėjo vieną aiškų tikslą – atgaivinti senosios mokyklos sunkiosios muzikos skambesį ir įrodyti, kad rokenrolo niekada nebus per daug. Taigi įkvėpta patyrusių metalo scenos vilkų „Motörhead“, „Accept“, „Venom“, „U.D.O.“ ir kitų, „Pekla“ groja dinamišką, griežtą ir smagią muziką, turinčią rokenrolišką pradą ir metalinį apvalkalą. O dainų tekstai persmelkti senų siaubo filmų dvasios ir kandžios, bet šmaikščios socialinės kritikos.

Po metų nuo susikūrimo jau pasirodė pirmasis „Peklos“ demo įrašas, 2013 metais išleistas pilnametražis debiutinis diskas „Degsit!“, o pernai – ir antrasis albumas „Speed’n’Roll“. Dabar grupėje yra 6 nariai ir visi jie pasiruošę užkurti tikrą peklą, apšildydami vokiečių heavy metalo veteranus „U.D.O.“ ir tuo pačiu platesnei auditorijai pristatydami savo naujausią albumą.

Penktąjį kartą Lietuvoje grupė „U.D.O.“ pasirodys gegužės 5 dieną „Forum palace“ Vilniuje. Koncerte neabejotinai skambės ir laiko patikrinti žinomiausi jos hitai, ir „Accept“ laikų garsios dainos, ir geriausios naujojo darbo „Decadent“ kompozicijos. Tai šios grupės vizitine kortele tapę dinamiški kūriniai, įsimintinos vidutinio tempo dainos ir romantiškos baladės, kurių skambesį įtikinamai sutvirtina charizmatiškasis frontmenas Udo Dirkschneideris.

U.D.O.

D'mask kūryboje – laiko formulės paslaptis (video)

Alternatyviojo roko grupė „D‘mask“ šiemet į sceną sugrįžo naujos sudėties ir jau spėjo į dienos šviesą paleisti net tris naujus kūrinius. Žinomiausios internetinės televizijos TV3 Play antroje „Muzikinio cecho“ laidoje rokeriai pristato muzikinę naujieną „Ištaškom laiką“.

Radikaliai.lt 2015 m. Balandžio 18 d., 10:38 Skaityta: 214 k.

D'Mask - Seaside

D'Mask - Laikas Nelaukia (Live)

Eksperimentinis skambesys ir polėkis tobulėti Grupės vokalistė Liana Sapegina pasakoja, kad šiemet grupė pradėjo naują kūrybinį etapą. „Prieš mėnesį savo gerbėjams padovanojome „Muzikinio cecho“ komandos nufilmuotą vaizdo klipą su dainos „Laikas nelaukia“ gyvo garso atlikimu. Neseniai pristatėme dainą „Seaside“, o „Muzikinio cecho“ laidoje atlikome iki tol niekam negirdėtą kūrinį „Ištaškėm laiką“, – grupės naujienas pristato Liana. Pasak jos, žmogaus gyvenimas yra labai ribotas, todėl laikas jam turėtų būti labai svarbus. Nežinodami ko nori, žmonės dažnai pasiklysta savo svajonių labirintuose, kartais visai neturi svajonių, o po visų blaškymųsi vis vien neretai grįžta prie savo ištakų. Kaip tik dėl savo svarbos laiko sąvoka dažnai atsiduria „D‘mask“ kūrybos lauke.

Neseniai prie grupės prisijungęs Audrius Pakšys prisipažįsta, kad „D‘mask“ neturi konkrečios muzikinio stiliaus formulės. „Grupės kūryboje persipina daug įvairių stilių, tačiau pastaruoju metu įmaišėme indie ir elektronikos skambesių. Domimės naujais garsais ir nevengiame eksperimentuoti“, – teigia A. Pakšys. Jam pritaria L. Sapegina: būti lankstiems verčia aplinkybės. Pasak jos, muzikos stilius priklauso nuo to, kokie žmonės yra grupėje: „Anksčiau visą laiką kūrėme iškirtinai tik anglų kalba, tačiau dabar esame sukūrę ir lietuviškų dainų. Muzika taip pat priklauso ir nuo pačių muzikantų asmenybių, jų pomėgių, nuo muzikos, kurios klausosi. Dėl to, kartu su narių pasikeitimu, pasikeičia ir grojama muzika, nes kiekvienas žmogus įneša ką nors savo, ką nors unikalaus. Grojame tai kas esame, o būname įvairūs: ir liūdni, melancholiški, ir linksmi, pašėlę, kas atsispindi mūsų dainose.“

Kūrybos negalima uždaryti tarp keturių sienų Prieš kelerius metus „D‘mask“ įkūrusi L. Sapegina prisimena grupės kūrybos pradžią: „Kiekvienam grupės nariui buvo sunku įveikti save, nes visi atėjo iš skirtingų muzikos stilių aplinkos. Norėjome būti išgirsti, groti ne tik sau užsidarę kambaryje, bet ir kitiems, kuriems mūsų kuriama muzika galėtų patikti, todėl teko „apsišlifuoti“ ir lanksčiai vertinti vieniem kitų idėjas.“

Anot vokalistės, buvo metas, kai grupės nariai apskritai svarstė ar kurti toliau, tačiau laikui bėgant suprato, kaip vyksta kūrybinis procesas, gimsta supratimas, ką nori groti ir ką nori toliau veikti. Visus grupės narius prie bendro kūrybinio tikslo veda mintis, kad be muzikos nė vienas iš jų neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Unikalų skambesį kurianti grupė dažnai dalyvauja įvairiuose konkursuose, yra pasirodžiusi festivaliuose „Granatos Live“ ir „Ką galvoja muzika?“, grojo „Žalgirio“ arenos gimtadienyje, studentų vakarėliuose, nuolat pasirodo įvairiuose baruose ir muzikos klubuose. Šiemet net tris muzikines naujienas pristatęs ketvertukas neketina sustoti. Vasarą ketina pasirodyti įvairiuose festivaliuose ir nufilmuoti daugiau vaizdo klipų savo naujoms dainoms.

Interviu su „D‘mask“ žiūrėkite Jums patogiu laiku laidoje „Muzikinis cechas“ per TV3 Play. Nuorodos: http://play.tv3.lt/programos/muzikinis-cechas/597210?autostart=true https://www.facebook.com/pages/DMask/484241001646672?fref=ts https://soundcloud.com/dmaskofficial Grupė: Liana Sapegina – vokalas/klavišiniai;

Šarūnas Vaidachovičius – gitara;

Audrius Pakšys – boso gitara; Andrius Juciūnas – būgnai.

Recenzija. ALINA ORLOVA. 88. 2015. Creative Industries (video)

Recenzijos pavadinime subiro nemažai skaičių, tai akivaizdi ironija. Pasirodė pranešimų, neva Alina Orlova vos ne neonacė, ir skaičius 88 reiškia... Ne, geriau nesakysiu. Viskas kur kas paprasčiau. Kaip sako kartu su Alina albumą įrašęs grupės SIELA lyderis Aurelijus Sirgedas, matyt, dabar kažkoks VAIBAS sklinda, nes atsitiktinai vienu metu pasirodė albumai 88 (Alinos), 77 (DISSIMULATION / OBTEST), grupės SIELA daina 1968. Dar vienas įvadinis sakinys tiems, kas neišmanėliškai manė, mano ar ketina manyti, kad Alina Orlova yra tik SPYGAUJANTI MERGAITĖ: ne, taip nėra. Jos muzika, mintys, dainų žodžiai brandūs, visi albumai puikūs, nors ir kiek skirtingi, o naujasis yra dar vienas deimantas Lietuvos ir pasaulio muzikoje.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Balandžio 17 d., 12:37 Skaityta: 215 k.

Alina Orlova - Ramuma

Alina Orlova- paskutinio mamuto daina

LRT OPUS ORE | Alina Orlova Live | Full Performance

Alina Orlova - Salome @Manifest 31-05-14 (12)

Alina Orlova - SAILOR

Duok man meilės spindulėlį... Taip subtiliai dainuoti ir groti (nors stilius akivaizdžiai pasikeitęs 1980s link, daug elektronikos, laviruojančios tarp experimental, synth pop ir new wave) moka tik Alina Orlova. Tai ji darė ir pirmajame, ir antrajame albume, tai įvyko ir trečiajame studijiniame albume. Kai išgirdau pirmąją iš dešimties naujojo albumo dainų SAILOR, mažumėlę išsigandau (visgi nuo antrojo albumo praėjo nemažai laiko), kad trečiasis kūrinys netaptų vieno singlo albumu. Netapo.

Labai šauni antroji daina SALOME pagal Oscaro Wilde'o eilėraštį, spindinti kaip į kosmosą pasileidžiantis erdvėlaivis.

Dar dviejų dainų tekstus sukūrė žymūs poetai / filosofai: DAY žodžių autorius yra Williamas Blake'as, o pati daina tokia barokinė, aksominė, kad po jos belieka įsijungti Jimo Jarmuscho Dead Man'ą... DAY yra devilish discoteque, Meistro ir Margaritos (tiksliau, Volando) puota, kurioje šoka įvairiausios asabos. Pagal poeto / filosofo Alano Wattso žodžius (tiksliau, jo inspiruota) sukurta DRIFT užbaigia albumą. Erdvėlavis tęsia sėkmingą kelionę Alinos visatomis, atsisveikina, bet palieka viltį, kad grįš. Pabaigos garsai yra vienas albumo highlight'ų. Štai ir vėl sukasi ratu SAILOR. Tačiau dar būtina paminėti ir kitas dainas, kurios tikrai įstabios. Trečioji SPINDULĖLIS yra tokia subtili, kad galėtų siūbuotis ant banalumo ribos, jei ją dainuotų ne Alina. Jai pavyksta nužudyti trivialumą. Žudantis nuoširdumas. Duočiau šį CD klausyti bet kam, kas jaučia skausmą...

Lieka paminėti ŠVINTA (labiau ambient stilistikos kūrinys meditacijai), UTROM (jau buvau išsigandęs, kad rusų kalba šiame albume bus pamiršta; gražu, slaviškumas Alinos kūrybai tinka, jis turi savo stiprų užtaisą), SAPNAI (daina labai estetiškai kyla ir apie vidurį perauga į svajingą kokių 1985-ųjų skambesio new wave stilistikos kūrinį), GOOD NIGHT (taip, anglų kalba irgi reikalinga, šis albumas išsiveržia iš uždaros lietuviškos erdvės; vėl devilish discoteque) ir SHARE MY DISEASE (skaidru, klausykit žodžių). Pridurti galiu tik tiek, kad džiaugiuosi, jog Alina Orlova (albume, kurio muzikos ir žodžių, išskyrus paminėtus, autorė yra, ji dainuoja, groja klavišiniais, pianinu, perkusija; ji taip pat ir viena iš prodiuserių) toliau kuria ir leidžia tokius gerus albumus. Bet jos pagalbininkų / bendraminčių irgi pamiršti nevalia. Tai:

Aurelijus Sirgedas (programavimas, klavišiniai, prodiusavimas; SIELA);

Aurimas Driukas (el. gitaros 3, 5, 6, 8 ir 9 dainose; SIELA, IR, DRIUKAS);

Adas Gecevičius (būgnai 9 dainoje; SHEEP GOT WAXED).

Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos vaikų choras (vadovė Saulė Simaškienė) taip pat dainavo šiame albume.

Masteringą atliko Steve Kitch (Audiomaster Studio, Devon, UK). Vadybininkas ir leidėjas (Creative Industries) Lauras Lučiūnas (LAUMĖ, HA LELA). Įrašyta ir sumiksuota vietelėje, pavadintoje SIELOS STUDIJA, kur gimė ir gimsta daug įdomių albumų.

Nuorodos: https://www.facebook.com/pages/Alina-Orlova/109671655725765?fref=ts https://www.facebook.com/pages/Alina-Orlova/459375317460757?fref=ts https://www.facebook.com/groups/365578336792373/?fref=ts

Alina Orlova. Ado Gecevičiaus nuotr. |

Alina Orlova: „Žemėje visai įdomu – tai kas, kad kartais skauda“

Šiam interviu – daugiau kaip 7 metai, jis darytas po 2008 m. sausio 22 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvykusio debiutinio albumo „Laukinis šuo dingo“ pristatymo. 2015 m. balandžio 9 d. „Lofte“ Alina Orlova, jau žinoma dainininkė, muzikantė, pristatys ketvirtąjį savo albumą „88“. Pasinerkime į praeitį, kai Alinai buvo 19.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Kovo 29 d., 16:52 Skaityta: 314 k.

Alina Orlova po debiutinio albumo pristatymo 2008 01 22. Radikaliai.lt archyvo nuotr. Kada įžengei į Meno pasaulį? Kuri Jo šaka buvo pirmoji – muzika, dailė ar...? Į Meno pasaulį turbūt įžengi vos gimęs. Piešdavau visokias princeses, ir darželio auklytės sakydavo – „kaip dailu“. Vakarais, kol mama siūdavo, dainuodavau jai, kas tik šaudavo į galvą, o „dainų“ žodžius sudarydavo dar nelabai pažįstami ir paslaptingi itališki muzikiniai terminai iš natų knygų (andante grazioso, morenado, sotto voce, calando, al niente...). Nieko stebuklingo, tiesiog gaivališkas vaikiškas kūrybingumas, kurį pasireiškiant turbūt kiekvienas atsimename...

Augau, ir kūryba tapo šiek tiek sąmoningesnė. Princesės išnyko, žodžiai „rašėsi“ apie tai, kas skauda ir ne. Bet vėlgi – nieko labai rimta. Žinai, būna plaunu indus ir dainuoju. Va tokios dainos gražiausios.

Kaip gimė pirmoji daina? Sunku pasakyti, jų buvo daug, tų pirmųjų: pirmosios vaikiškos sapalionės, tada pirmosios paaugliškos, tada pirmosios rimtesnės...

Nebuvo man taip – „...ir tą lietingą dieną aš parašiau savo pirmąją dainą“. Dainos ėjo kartu su manimi ir pamažu keitėsi. Neseniai stalčiuje radau kokios antros klasės laikų savo eilėraštį apie žuvėdrą. Labai juokiausi.

Kas labiausiai veikia Tavo kūrybą? Kūrybai įtaką daro viskas, kas vyksta aplink mane, viskas, kas paliečia, sujaudina, įskaudina ar džiugina. Tas viskas – toks miglotas ir platus, kad net nėra prasmės apie jį kalbėti.

Kokius instrumentus, be savo nuostabaus išskirtinio balso, dar valdai?

Mano balsas nėra nuostabus. Neseniai vienas pažįstamas kalbėjo, kad jo klausytis – tai tas pats, kas atsigulti prie amžinai girgždančių ir cypiančių durų. Ir man rodos, jis buvo šiek tiek teisus. Tačiau grožis, man atrodo, turi daug pavidalų: tai – ne tik raukinukai, debesėliai ir maži pūkuoti kačiukai, tai ne tik tai, kas miela, šilta ir malonu.

Jei kažkas manęs klauso, vadinasi, kažkam to reikia. Kol kas skambinu tik pianinu, bet visai norėčiau dar kokį nors instrumentą „užkariauti“.

Sprendžiant iš dainų tekstų, lyg ir turėtumei būti pesimistė, tačiau labiau įsiklausęs pastebiu, jog yra ir švelnaus liūdesio ar net optimizmo. Kokio esi charakterio? Mielai būčiau optimistė, jei tik pasaulis dažniau suteiktų tam progą. Kai atsibosta nusivilti, kartais tiesiog imi nieko nebesitikėti. O šiaip mano nuotaikų kompaso rodyklė svyruoja nuo tamsiausios šiaurės iki gražiausių pietų.

Išgarsėjai tiesiog žaibiškai. Kaip reaguoji į tokius pokyčius gyvenime? Juk vien interneto tinklalapyje www.myspace.com/alinaorlova Tavo kūryba per 11 mėnesių domėjosi daugiau kaip 62 000 žmonių! Kai apie tai susimąstau (o tą darau itin retai), mane tai stebina, o kartais netgi šiek tiek gąsdina. Labai keista, kai tau nepažįstami žmonės apie tave kažką galvoja, tau kažką rašo, gal net kažko iš tavęs tikisi. Kartais atrodo, kad jie visi apsigauna ir vieną dieną atsibus sakydami: „O, mes dėl jos klydome!“ Bet šiaip – gera būti išgirstam. Kokia mėgstamausia Tavo pačios sukurta daina? Mėgstamiausios yra naujausios dainos. Jos turi glaudžiausią ryšį su tuo, kas tu esi dabar. Kai jos pasensta, tampa tik istorijos dalimi ir net šiek tiek susvetimėja. Šiuo metu labiausiai „veža“ viena paskutinių dainų, kuri dar net neturi pavadinimo. Sėdėjom vakare su kambario drauge Ema, ji rašė žodžius, o aš čia pat įgrodavau kažką su senu skolintu „Rolandu“. Gaila, į albumą ši daina nepateko, bet per albumo pristatymo koncertus ją būtinai atliksiu.

Kaip kuri dainas? Ar tam reikia ypatingos nuotaikos, vietos, laiko (pvz., nakties), ar žodžiai ir muzika gimsta savaime, bet kur, kad ir, tarkime, autobuse ar vaikštant? Viskas vyksta savaime, nesvarbi nei vieta, nei laikas, nei aplinka. Pirmiausia atsiranda žodžiai, „išplaukę“ ir nekonkretūs, kaip prisiminimas apie sapną, kaip kokia pamiršta vaikiška skaičiuotė. Ilgai nešioju juos galvoje, kol vieną ar kelis kartus prisėdusi nupaišau jiems kūnus ir veidus. O tada įvelku į melodiją.

Ar „Mimino“ slapyvardžiu prisidengęs kūrėjas, kurio įstabūs piešiniai publikuojami internete, – tai Tu? Kokią piešimo techniką dažniausiai naudoji? Ar jau nusprendei, kur ketini stoti, ką veiksi gyvenime? Yra toks 1977 m. Georgijaus Danelijos režisuotas filmas „Mimino“. Gaila, Lietuvoje jį tik vyresnė karta labiau atsimena. O aš su juo užaugau ir vis dar labai mėgstu. G. Danelija – puikus gruzinų režisierius („Afonia“, „Kin-Dza-Dza!“, „Ja shagaju po Moskve“, „Ne goriuj“...), jo filmai – kaip liūdnas, daug žinančio žmogaus juokas. Iš ten ir pasivogiau tą pseudonimą „Mimino“, kuris gruziniškai reiškia sakalą.

Piešdama dažniausiai naudoju mišrią techniką – akvarelę, guašą, tušą, spalvotus pieštukus ir viską, kas po ranka pakliūva.

Norėčiau pasimokyti piešimo, studijuoti meno istoriją, daug skaityti, žinoti ir mokėti. Nesėkmingai stojau į Vilniaus dailės akademijos Grafikos fakultetą, bet dėl to visai nenusiminiau. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti, o pasaulyje yra begalė vietų ir veiklos.

Kiek kartų jau teko koncertuoti? Kokie artimiausi numatyti Tavo koncertai? Kas padeda Tau koncertuose ir kokiais instrumentais groja? Paskutinius dvejus metus koncertuoti teko nemažai. Dažniausiai groju viena arba su smuikininku Simu. Tačiau naujo albumo programą planuoju atlikti su daugiau muzikantų – bus perkusijos, akordeonas, bosinė gitara, styginiai... Be pristatymo koncertų Vilniuje ir Kaune, netrukus grosiu klube „L’Amour“ ir per „A.LT“ apdovanojimus.

Kaip apibūdintumei savo stilių? Galbūt esi pirmoji Lietuvoje mergina-bardė? Ar Tau patinka bardų kūryba? Apie apibūdinimus ir įvardijimus paprastai negalvoju, todėl paklausta dažniausiai neturiu ką pasakyti. Nežinau, kokiam stiliui galima būtų priskirti mano muziką. Truputis indie, truputis folko, bet tiksliausia turbūt būtų visa tai vadinti singer/songwriter (angl. dainininkė/dainų kūrėja). Jeigu būčiau bardė (o manau, ja nesu, jų misija šiek tiek kitokia), tikrai nebūčiau pirmoji. Nepriskiriu savęs nei bardams, nei dainuojamosios poezijos atstovams. O šiaip pati labai retai klasifikuoju muziką pagal stilius, stengiuosi išgirsti, suprasti ir priimti ją tokią, kokia ji yra. David Bowie, „Cocteau Twins“, „Nine Horses“, „Arcade Fire“, „Sly & The Family Stone“, „Kino“, „Antony & The Johnsons“, „Modest Mouse“, „Laika“, „Alias“ – jie vis kitokie, bet labai savi.

Ar esi prietaringa? Tikinti? Gal Mėnulyje tikrai geriau nei Žemėje?.. Turbūt kvaila, bet juodai katei perbėgus kelią, vis dėlto nusispjaunu per kairį petį ir ieškau aplink nedažytos medienos trims pastuksenimams. Išėjusi iš namų, bet grįžusi ko nors užmiršto pasiimti, būtinai pasižiūriu į veidrodį (tai toks retesnis prietaras). Netikiu tuo sąmoningai, tai tiesiog juokingas įprotis, likęs turbūt iš vaikystės.

Tikinti labai norėčiau būti, bet su Dievu mano santykis – keistas. Kartais man atrodo, kad jis užmiršo mūsų vargšę žemę, ir visos mūsų maldos, siųstos į dangų, atsimuša į šaltas žvaigždes ir ištirpsta sau kosmose taip ir neišgirstos. Atsimenu, kai skendo „Kurskas“, aš buvau kokių dvylikos ir atsiklaupusi vidury kambario meldžiausi taip karštai, kaip niekad iki šiol: meldžiau stebuklo ir tikiu, tą darė dar daug žmonių. Viskas įvyko taip, kaip įvyko (jokių stebuklų, kaip visada), bet mano viduje kažkas lyg nutrūko, o toje vietoje iki šiol žiojėja skylė. Tikiuosi, kada nors ji kuo nors prisipildys.

Apie dainą „Mėnulyje“. Mėnulis įkūnija alternatyvų rojų, vietą, kurioje realybė – šiek tiek gražesnė. Kita vertus, Žemėje visai įdomu – tai kas, kad kartais skauda.

*** Vietoje epilogo, arba Utopijos šalies beieškant Pabandęs ištardyti Aliną, negaliu nepacituoti kelių eilučių iš jos dainų.

„Jei aš šokčiau pro langą, tai tik lapkričio mėnesį, / Kai šaligatvis klotas nukraujuojančiais lapais. / Į mane pažiūrėti subėgtų kiemo vaikai, / Aš šypsočiausi jiems, aš šypsočiausi jiems dar ilgai. / Aš sakyčiau: „Vaikučiai, nebijokite nieko: nei mirties, nei mokyklos, nei blogų pažymių.“ / Aš sakyčiau: „Vaikučiai, kad tik jūs žinotumėt, kaip visa tai nesvarbu / Nesvarbu... Nesvarbu...“ („Nesvarbu“)

„O Mėnulyje nėra mokyklų ir Mėnulyje nevyksta karas, / O Mėnuly – daug valgyklų, kur nemokamos bandelės, / O Mėnulyje gyvena elniai, jų nenumuša mašinos, / Kai jie žiūri šitaip švelniai, net vaikams nėra anginos, / O Mėnulyje nešlampa kojos ir Mėnulyje nemiršta tėčiai, / Ten kiekvienas pats sau Nojus, ten visai nereikia skėčių, / O Mėnulyje yra drakonų, juos paglostyti gali, / Bet kodėl, kodėl gi, broli, tas Mėnulis taip toli?“ („Mėnulis“)

„Tavo miestas – betoninės kaladėlės. / Kvailos varnos pergraužė laidus, / Rytas sirpsta, o lange vasario mėlis, / Išvažiuokim į pietus“. („Vasaris. Betoninės kaladėlės“)

Šios ir kitos Alinos dainos stebina nuoširdumu, kuris šiuolaikinėje pavirtusioje Lietuvos muzikos scenoje tapo retenybe. Nors jose jaučiamas jaunatviškas idealizmas, jis nėra naivus ir vaikiškas. Tai – muzika, priverčianti susimąstyti, pasvajoti, gaudyti kiekvieną dainininkės išdainuotą natą. Tai – Utopijos paieškos.

...kai gėlės krito nuo fortepijono... Kad Alina Utopijos ieško ne viena, akivaizdu iš to, koks buvo jos debiutinio albumo pristatymas: sausio 22-osios vakarą vykęs vos 45 minučių koncertas buvo vienas įspūdingiausių, kokius yra tekę matyti. Kamerinė, sakralinė Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios aplinka, sausakimša salė (apie 600 žmonių, ir sėdinčių, ir stovinčių, tarp kurių buvo ir pramogų verslo, ir politikos pasaulio atstovų, ir žymių dizainerių bei muzikantų) ir Alinos pagalbininkai sukūrė neįprastai jaukią ir itin energingą atmosferą. Nors debiutinis Alinos albumas „Laukinis šuo dingo“ – neabejotinai novatoriškiausias ir geriausias lietuviškas albumas, kokį teko girdėti pastaruoju metu, vis dėlto reikia pripažinti, kad kūrėja – „gyva“ dainininkė. Bažnyčioje ji pranoko Tori Amos skausmingas dejones ir Janis Joplin džiazines išpažintis, kurios buvo papildytos regio ritmu (ne veltui perkusija grojo Hokšila), styginių kvarteto „Amici“ (P. Biveinis, D. Suraučiūtė, T. Savickas, T. Chobotas), primenančio suomių „Apocalyptica“, jėga, puikiai smuiku griežiančio Simo Butavičiaus profesionalumu, ryškia Bernardo Prušinsko boso gitaros linija ir akordeonininko Andriaus melodijomis.

Alinos muzika – žaisminga, elegantiška, šviesi, skaidri, liūdna, vedanti į katarsį, jos charizma nepalieka abejingųjų. Pasibaigus koncertui, kūrėja atsistojusių gerbėjų buvo du kartus pakviesta bisui. Ji sugrojo į albumą nepatekusią linksmą dainą „Lietuvai“, o pabaigoje originaliai (išdainuodama kiekvieno muzikanto vardą) pristatė savo grupę.

Bažnyčios sienas drebinančiu balsu Alinai baigiant dėkoti, nuo fortepijono net nukrito gėlių puokštė. Lyg simbolizuodama tai, apie ką, kaip rašė filosofas Ludwigas Wittgensteinas, „reikia tylėti“.

Estetikos kupina ir pirmoji Alinos kompaktinė plokštelė (digipack), iliustruota keliais jos piešiniais, kurie įdėti vietoj dainų tekstų (beje, 16 dainų albumas trunka vos 34 minutes). Šie piešiniai – tai atvirukai, kuriuos kaip žinią galite išsiųsti draugams. Tiems, kurie irgi myli pasaulį ir gerą muziką. „Žeme, sukis greitai...“, – dainuoja Alina, ir ji iš tiesų ima suktis greičiau...

Alina Orlova ir kiti muzikantai debiutinio albumo pristatymo metu 2008 01 22. Radikaliai.lt archyvo nuotraukos.

Rumunija

Eksperimentinės muzikos grupė „Rumunija“ iš Baukų kaimo (Radviliškio raj.) groja keistą, savitą, įdomią muziką. Kas norite geros dozės crazy ryte, dieną, naktį ar vakare, virtualiai kelkitės į „Rumuniją“.

Radikaliai.lt 2015 m. Balandžio 17 d., 12:16 Skaityta: 52 k.

2011 m. grupės RUMUNIJA albumo viršelis. discogs.com nuotr.

2007–2010 m. „Rumunija“ leido albumus, pasidavinusi „Velniava“, „Absorption“ ir „Denaturat“. Visų grupių albumų viršeliai taip pat verti dėmesio. Deja, jau apie 8 metus gyvuojantis kolektyvas kol kas į platesnius vandenis neišėjo, net greičiausiai Rumunijos Respublikoje nėra žinomi. O gaila, nes net dviejų albumų pavadinime grupė save vadina România (rumuniškai taip vadinama ši šalis). https://soundcloud.com/rumunija https://www.pakartot.lt/#!/alias/rumunija https://www.pakartot.lt/#!/album/iii-split-with-obsrr-vilkduja (užrakinti įrašai) https://www.pakartot.lt/#!/album/aplinkybe (užrakinti įrašai) http://rumunija.blogspot.com http://www.discogs.com/artist/1981442-Rumunija

Lietuvos scenos enfant terrible Edgaras Lubys. Albumo „Tu – dalis manęs“ recenzija (video)

Protingas kaip Andrius Mamontovas, gražus kaip Alanas Chošnau, religingas, šeimyniškas ir atsidavęs Dievui savitu būdu kaip niekas kitas, grojantis begalinio grožio ir išskirtinio skambesio dainas. Toks yra Edgaras Lubys (anksčiau žinomas kaip AMBERLIFE, FERAL), ką tik leidybinėje kompanijoje „Prior Musica“ išleidęs CD „Tu – dalis manęs“. Drąsiai galima sakyti, kad po šio albumo E. Lubys nusipelnė Lietuvos scenos enfant terrible vardo.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Balandžio 17 d., 11:23 Skaityta: 172 k.

Edgaras Lubys ir ansamblis "Lietuva" - Parbėg laivelis

Edgaras Lubys - Gyvenk

Edgaras Lubys - Karnavalas baigės Edgaras Lubys - Tarp žemės ir dangaus

Edgaras Lubys - Kalėdos (turi patikėti)

Kas nežinote, ką tai reiškia, pasakysiu, kad nieko baisaus, nors iš prancūzų kalbos išvertus tai reikštų „baisų vaiką“. Nuo XIX a. vartojamas terminas dažnai taikomas daugialypėms, unikalioms asmenybėms, netelpančioms į jokius rėmus.

Toks yra ir E. Lubys (1983). Tai jis nustebina maloniais grupės AMBERLIFE įrašais, tai netikėtu projektu FERAL, o tapęs bhakta (Dievo šlovintoju pagal vaišnavizmo, dar vadinamo krišnaizmu tradiciją) ištikimai seka religijos keliu. CD dėkojama lietuviui vaišnavui Algiui Razminui (http://www.vlmedicina.lt/2012/05/18-metu-maitinesis-vien-pienu-anantara-das-pienas-pakeite- mano-gyvenima) dvasiniu vardu Anantara das (http://www.anantara.lt) ir A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupadai. Naujasis albumas, pirmąsyk išleistas vardu ir pavarde, atvirai sakant, yra turbūt bene labiausiai mane išgąsdinęs albumas. Nemėgstu siaubo filmų, reptiloidų ir keistai atsidarančių kompaktų. Vaikui tokio į rankas neduočiau. Išsiskleidžia į visas puses, veidas kaitaliojasi, suprask: čia tu jaunas, čia senas, o gal – čia tu žmogus, čia tu repliloidas... CD dizainerė – Gabrielė Rybinaitė, tačiau toks jausmas, kad viršelio ir dizaino idėja paties E. Lubio.

Visi žodžiai ir muzika E. Lubio, įrašinėjant albumą jam padėjo Alvydas Kavaliauskas (klavišiniai), Mikas Dulevičius (mušamieji), Andrius Burba (foto), Sandra Svirčinskaitė (grimas) ir jau minėta G. Rybinaitė.

Muzika ir tekstai man labai patiko. 11 verksmingų dainų su priedainiais apie žemę, dangų, kažką gražaus, naktį, begalybę, karnavalą, širdį, jausmus, gyvenimą kaip vėją laukuose, laisvą širdį, mėlyną miestą, sniego angelus, paukščius, o paskutinė daina – anglų kalba („Not Perfect“). Tobula, tobula, kam jau čia taip kuklintis.

Pats muzikantas savo stilių apibūdina kaip pop-rock. Asmeniškai man tai beveidė (kad ir kiek veido variantų būtų ant viršelio) muzika – nei pop, nei rock, kažkas drungno, balsas akivaizdžiai per silpnas, nors ir labai panašus į A. Mamontovo. Bet tokią muziką reikia mokėti sukurti! Už tai 10/10. Ir paprašysiu E. Lubio išleisti daugiau tokių albumų, kad klausytojai bukėtų. Bukas klausytojas – geras klausytojas. Nes tik tada galima suvokti, kas yra gera muzika, kai pasiklausai tokio šlamšto. NEAIŠKINK MAN NIEKO, NEREIKIA MORALŲ, AŠ PATS SAVO TIESĄ RADAU TARP PORTALŲ. (iš vienos šio albumo dainos...)

Nuorodos: http://www.edgaraslubys.lt https://soundcloud.com/edgaras-lubys https://www.facebook.com/EdgarasLubys?fref=ts https://www.facebook.com/pages/feral/345207145579874 http://feralmusic.bandcamp.com/ https://www.facebook.com/pages/Amberlife/109548695737226?fref=ts https://www.pakartot.lt/#!/alias/edgaras-lubys http://bononbon.lt/edgaras-lubys

Vaidas Šadeika

Muzikantas, poetas, vertėjas, kūrėjų visatose geriausiai žinomas kaip Vasha Dai, Vasha Dadaya, Alix. Kilęs iš Utenos, grupės/projekto SALA narys. Klajoklis. Muzika eksperimentinė, akustinė, psichodelinė, tokios daugiau nerasit.

Radikaliai.lt 2015 m. Balandžio 16 d., 07:48 Skaityta: 42 k.

By Italian artist Sandino Gazzigrow. https://soundcloud.com/vasha-dai https://vashadai.bandcamp.com/album/alix-cheminiai-skaitymai 2015 https://vashadai.bandcamp.com/album/peliuko-pasakojimas 2013 https://vashadai.bandcamp.com/album/poetai 2012 https://vashadai.bandcamp.com/album/apie-liuciferi 2010 https://www.facebook.com/pages/Vasha-Dai/234298733259894?fref=nf

Lietuvos juodmetalio klasikų dovana: DISSIMULATION / OBTEST „77“ (MCD). Interviu su Sadlave (video)

Minialbumą išleidusi kompanija LEDO TAKAS RECORDS teigia: „Reikšmingiausia metų konspiracija kodiniu pavadinimu 77 suvienija kertinius lietuviškos sunkiosios muzikos akmenis, DISSIMULATION ir OBTEST kūrybines pajėgas bendram, proginiam leidiniui. Abi grupės paruošė po visiškai naują kūrinį, o šalia to interpretavo vieni kitų muziką – rezultatas gavosi išties intriguojantis. CD leidimas super jewel dėžutėje su aštuonių puslapių bukletu yra ribotas 1000 vienetų tiražu.“

Mindaugas Peleckis 2015 m. Balandžio 15 d., 15:26 Skaityta: 104 k.

DISSIMULATION - Inferna Profundus [2015]

OBTEST - Myriop [2015]

Svarbaus leidinio pasirodymo proga radikaliai.lt pakalbino daugybės projektų dalyvį, kūrėją Sadlave (2015 04 15): 1992 m. įkurta OBTEST (ir 1993 m. įkurta DISSIMULATION) yra viena tų lietuviškų grupių, kurios albumų laukiama, ta diena, kai jie pasirodo, yra tikra šventė. Sakau be jokios ironijos, nes iš tikro nesat itin albumingi, tad norėčiau sužinoti, koks yra naujasis albumas, balandžio 18-ąją, 13 val. pristatomas Vilniuje, Rūdininkų knygyne? Ar tai akustika, kokią galima (netikėtai) girdėti LITEXPO Knygų mugėje, ar senas geras juodmetalis? Tai yra ypatingas leidinys, skirtas paminėti mūsų ir DISSIMULATION kūrybinę pradžią. Mintis kilo pernai ankstyvą rudenį, o materializavosi tikrai kosminiu greičiu: dainos buvo įrašytos žiemą, 2014/2015 m. gruodį/sausį. Plokštelėje bus tik juodmetalis, nieko daugiau.

Kas pasikeitė grupės OBTEST gyvenime per pastaruosius penkerius metus? Kokia dabar grupė, kas joje groja/nebegroja, gal atsirado naujų idėjų? Per penkis metus įvyko įvairių dalykų. Bosistą Demoną pakeitė genijus multiinstrumentalistas Karolis. Sumažėjo koncertų, o 2012 m. visai nekoncertavome. Idėjų visada pilna galva, tik šiais laikais jas sunkiau realizuoti, viskas vyksta daug lėčiau.

Papasakokit plačiau apie albumą ir koncepciją, dailininką, viską, ką turėtų žinoti melomanas, kuris nėra (ot, švancas) girdėjęs pavadinimo OBTEST, bet labai mėgsta metalą. Albumas vadinasi 77 arba dviejų dalgių albumas, nes OBTEST pradėjome tryse kaip ir DISSIMULATION, ir, pasirodo, visi esame gimę 1977 metais. Šitas faktas kažkaip sujaudino, tad pradžiai norėjome tiesiog padaryti vardinius dviejų dalgių klubo antsiuvus, o viskas po truputį išsirutuliojo į rimtą bendrą plokštelę. Viršelis buvo užsakytas pas dailininką iš Anykščių Šerną. Pagrindas paveikslui buvo anykštėnus simbolizuojantis cerberis ir mus simbolizuojantis baltas žirgas.

Kadangi leidinys proginis, nusprendėme pagerbti vieni kitus, atlikdami viens kito kūrinių interpretacijas. DISSIMULATION parašė dainą, kuriai pritaikė mūsų dainos Dvylika juodvarniųžodžius. OBTEST savo ruožtu savaip interpretavo Atiduokit mirusius. Albume iš viso penki kūriniai. Kokie dar pristatymai, koncertai numatyti grupės grafike? Artimiausias mūsų pasirodymas įvyks Čekijos Hell Fast Attack festivalyje Brno birželio 27 d., liepos 10 d. pasirodysime Zobens un Lemess Saukoje Latvijoje ir liepos 11 d. Vilniuje festivalyje True and Evil festivalyje. Rudeniui kol kas planų dar neturime. Albumo 77 akivaizdžiai galėtų būti susijęs su kažkokia simbolika, ne tik jūsų gimimo datomis. Su kokia? Alina Orlova išleido 88. Ar čia atsakas? Esu Alinos Orlovos gerbėjas. Kai pamačiau jos albumo pavadinimą, taip ir supratau, kad tai, ko gero, bus jos gimimo metai. Jeigu pasitaikys proga, pasiūlysiu jai draugiškai apsikeisti albumais :)

Nuorodos: https://www.facebook.com/Obtest http://www.obtest.lt https://www.facebook.com/Dissimulation666 http://www.ledotakas.net https://www.facebook.com/ledotakas https://ledotakas.bandcamp.com/album/77

OBTEST

DISSIMULATION

2015-ųjų festivalis „Jauna muzika” (video)

Šių metų festivalio „Jauna muzika”, vyksiančio balandžio 21–26 d., programa pristato penkis koncertus, pasižyminčius skirtinga šiuolaikinės muzikos stilistika. Kiekvienas iš jų turi aiškiai išreikštą autorinę viziją. Tokiu būdu šiandieninėje bendradarbiavimo, persipynusių kontekstų, bendrųjų tendencijų, sumišusios estetikos, dinamiškų permainų laikais festivalis bando permąstyti autoriaus vaidmenį, autorinės vizijos galimybę. Ji nebūtinai siejama su pabrėžtinu inovatyvumu ar laiko diktuojamų impulsų atspindžiu. Atvirkščiai, čia aptinkame tam tikrų autonomiškos, charakteringos, per laiką subrandintos, unikalumu ir išskirtinumu pasižyminčios kūrybos apraiškas. Tai kiek paradoksalus, bet laiko patikrintas požiūris į aktualumą: iš tiesų nauja, inovatyvu ir šiuolaikiška neretai yra tai, kas atlaiko staigių madingų antplūdžių sukeltas netikrumo nuojautas, priima jų iššūkius, pasiūlo savitą atsaką į juos ir taip atskleidžia tikruosius estetinius poreikius bei juos realizuojančias formas.

Radikaliai.lt 2015 m. Balandžio 14 d., 13:23 Skaityta: 47 k.

ZIQQURATU-3 (2012) by Šarūnas Nakas, Alla Zagaykevych, Benas Šarka and Aurelija Maknytė (demo)

Nacionalinės premijos laureato Šarūno Nako „Apolono beprotybė” (angl. Delirium of Apollo) – seansas fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams – pasiūlo savitą Antikos mitologinio siužeto apie dramatišką Apolono ir Dafnės meilės istoriją interpretaciją. Jaunesnės kartos kompozitoriaus, vieno aktyviausių ir produktyviausių tarpdisciplininės kūrybos srities menininko Arturo Bumšteino „Besileidžiantis laiptais Gamelanas” sujungia du meno istorijos motyvus: konceptualizmo pradininko Marcelio Duchampo post-kubistinę vizualios reprezentacijos studiją ir Indonezijos Gamelano orkestro vaizdinį, perteiktą autentiškų jį sudarančių instrumentų skambesiu. Unikalus, išraiškingas kompaktinių diskų grotuvų orkestras DIISSC Orchestra, kurį sudaro kompozitoriai Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis, Vytautas V. Jurgutis, Antanas Jasenka, kartu su trimitininku Algirdu Januševičiumi atliks kompozitorių Mindaugo Urbaičio, Mykolo Natalevičiaus, Ginto K kūrinius ir remiksuos šiuolaikinės muzikos klasiko Algirdo Martinaičio kūrybos fragmentus. Klasikinės kompozicijos ir eksperimentiško sceninio šou, sukuriamo pasitelkiant tokias neįprastas trechnologijas kaip CD grotuvai, chronometrai ir kt., derinys tikrai unikalus. Svečias iš Lenkijos Robertas Piotrowiczius, pasitelkdamas modulinį sintezatorių, atliks gyvą struktūrišką improvizaciją, atskleisdamas savitą šios pastaruoju metu populiarios, retro- technologijų žavesį perteikiančios muzikavimo metodikos interpretaciją. Jono Sakalausko bei choreografės Agnijos Šeiko sukurta, šokio teatro „Papi Dapi fish” ir menininkų grupės „Žuvies akis” atliekama šokio opera „Dykra” pateiks šiuolaikišką operos interpretaciją bei išplės festivalio geografiją – opera bus atlikta Klaipėdoje. Festivalį vainikuos svečio iš JAV, pasaulinės ambient muzikos žvaigždės Williamo Basinskio pasirodymas netrukus pasirodysiančių albumų „Kaskada” ir „Potvynis” pagrindu. Grakšti, trapi, skaidri, lyriška nuotaika sups klausytojus, besiklausančius vieno vienintelio fortepijono motyvo pagrindu sukurtų statiškų, palengva besiplėtojančių variacijų. Balandžio 21 d., antradienį, 18 val., Piano.lt koncertų salėje (Trakų g. 9/1, Vilnius) prieš pirmąjį festivalio koncertą įvyks festivalio spaudos konferencija. Konferencijoje dalyvaus festivalio kuratorius, kompozitorius Antanas Jasenka, kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Martynas Bialobžeskis, festivalio koordinatoriai Marija Grikevičiūtė ir Tautvydas Bajarkevičius. Kviečiame registruotis atstovo spaudai akreditacijai elektroniniu paštu [email protected] balandžio 20 d.

Pateikiame programą bei jos išsamų aprašymą.

Balandžio 21 d., antradienis, 19 val.

Koncertų salė Piano.lt Trakų g. 9/1, Vilnius

Šarūnas Nakas Apolono beprotybė / Delirium of Apollo (2015) Seansas fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams

Petras Geniušas, fortepijonas

Aistė Bružaitė, kanklės

Severija Janušauskaitė, balsas

Šarūnas Nakas, psichoakustinė koordinacija

Bilieto kaina: 10 € Bilietą galite įsigyti bilietai.lt ------Balandžio 23 d., ketvirtadienis, 19 val.

ŠMC kino salė

Vokiečių g. 2, Vilnius

Arturas Bumšteinas Besileidžiantis laiptais Gamelanas / Gamelan Descending a Staircase (2015) Gamelano instrumentų garso įrašams, trims trimitams ir videoprojekcijai

Trimitininkai:

Dominykas Vyšniauskas (Lietuva)

Kamil Szuszkiewicz (Lenkija)

Tomasz Dabrowski (Lenkija)

Bilieto kaina: 10 € Bilietą galite įsigyti bilietai.lt ------Balandžio 24 d., penktadienis, 19 val.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Gedimino pr. 22

DIISSC Orchestra (LT) Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis, Vytautas V. Jurgutis, Antanas Jasenka

Elektronika, CD grotuvai, trimitas Trimitas:

Algirdas Januševičius

Programa Mindaugas Urbaitis. Tarp šiapus ir anapus (2015)

Mykolas Natalevičius. Asistolija (2015)

Gintas K. Žinutė butelyje / Message in a Bottle (2015)

Algirdo Martinaičio kūrinių remiksai

Robert Piotrowicz (PL) Solo improvizacija

Elektronika ir analoginis modulinis sintezatorius

Bilieto kaina: 10 €

Bilietus galite įsigyti bilietai.lt ------Balandžio 26 d., sekmadienį, 18 val.

Kultūros fabrikas

Bangų g. 5 A, Klaipėda

DYKRA Šokio opera

Šokio teatras „Papi Dapi fish” ir menininkų grupė „Žuvies akis”

Kompozitorius, libreto autorius ir solistas: Jonas Sakalauskas

Choreografė: Agnija Šeiko

Atlikėjai: Petras Lisauskas, Darius Berulis, Mantas Černeckas, Jonas Sakalauskas

Bilieto kaina: 6 €

Bilietus galite įsigyti renginio vietoje

------Balandžio 26 d., sekmadienį, 19 val.

ŠMC kino salė

Vokiečių g. 2

William Basinski Kaskada. Potvynis (2015)

Garso įrašų juostos ir elektronika Bilieto kaina: 15 €

Bilietus galite įsigyti bilietai.lt Balandžio 21 d., antradienis, 19 val.

Koncertų salė Piano.lt Trakų g. 9/1

Šarūnas Nakas Apolono beprotybė / Delirium of Apollo (2015) Seansas fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams

Petras Geniušas, fortepijonas

Aistė Bružaitė, kanklės

Severija Janušauskaitė, balsas

Šarūnas Nakas, psichoakustinė koordinacija

Apolonas – saulės šviesos dievas, muzikos, poezijos globėjas, mūzų choro įkvėpėjas ir nuostabus dainininkas – įžeidė Erotą, išjuokęs jo lanką ir strėles. Erotas atkeršijo, į Apoloną paleisdamas aklos meilės medžio nimfai Dafnei strėlę, o į Dafnę – neapykantos Apolonui strėlę. Persekiojama įsimylėjusio Apolono, Dafnė prašiusi pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas.

Garsiniai ženklai – tik mėginimas prisiminti tai, kas jau vis tiek užmiršta; tekstinės haliucinacijos – tik tai, ką kažkada parašė Hölderlinas („pasaulio disonansai yra tarsi įsimylėjėlių barnis”), Masochas („lyg šuo, praradęs šeimininką, be jokio tikslo slankioju po sodą”), Rimbaud („mes tikime nuodais”) ir Artaud („žiaurumas nėra naujai mane užvaldžiusi mintis”).

----

Šarūnas Nakas (g. 1962) – kompozitorius, eseistas, multimedijų menininkas, radijo programų autorius.

Kompozitorius rašo orkestrinę, kamerinę, elektroninę, spektaklių ir filmų muziką. Jo kūrybai daro įtaką neklasikinės muzikos idėjos, technologinės naujovės, astronomijos, antropologijos, istorijos ir politikos sužadinti įspūdžiai: „Mano kūrinius tam tikru požiūriu galima lyginti su makrosistemomis – tokiomis kaip ežerai, vandenynai, upės, ūkai, spiečiai arba tiesiog milžiniški Šiaurės peizažai: čia nėra prasmės šnekėti apie pavienį garsą, motyvą ar epizodą, o bet kokie kitimai yra lėti ir vos pastebimi“.

Kompozitoriaus kūryba yra sulaukusi plataus tarptautinio pripažinimo, jo kūriniai pelnė gausius apdovanojimus. Šarūnas Nakas yra Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Informacija internete: http://www.mic.lt/en/persons/info/nakas http://lt.wikipedia.org/wiki/Šarūnas_Nakas http://www.modus-radio.com Balandžio 23 d., ketvirtadienis, 19 val.

ŠMC kino salė

Vokiečių g. 2

Arturas Bumšteinas Besileidžiantis laiptais Gamelanas / Gamelan Descending a Staircase (2015) Gamelano instrumentų garso įrašams, trims trimitams ir videoprojekcijai

Trukmė – 53 min

Trimitininkai:

Dominykas Vyšniauskas (Lietuva)

Kamil Szuszkiewicz (Lenkija)

Tomasz Dabrowski (Lenkija)

Vieną 2012-ųjų metų vasaros savaitę praleidau Berlyno Etnologijos muziejuje, tyrinėdamas jo archyvuose saugomą Malajų salyne paplitusių Gamelano orkestrų instrumentų kolekciją. Šio vizito metu įrašiau kelias dešimtis metalofonų, ksilofonų, membranofonų bei gongų, suderintų skirtingų tradicijų derinimo sistemomis. Kadangi nesu Gamelano muzikos atlikėjas, mano asmeninės interpretacijos grojant šiais tradiciniais instrumentais buvo labai individualios, tačiau sąmoningai neprieštaraujančios šių instrumentų akustinei logikai bei nelaužančios jų konstrukcijos.

Lipimo laiptais tema radosi iš 1912-ais metais nutapyto Marcelio Duchampo paveikslo „Laiptais besileidžianti nuoga moteris, nr.2”. Moters kūnas paveiksle matomas tarsi vienu metu visose leidimosi laiptais stadijose, o kūno nuogumas pridengiamas it ilgos ekspozicijos kadre susiliejusiomis formomis. Greta savo išskirtinio grožio, mane šis paveikslas domina ir kaip tik šiuo paradoksu: nors judėjimas yra pagrindinis paveikslo motyvas, būtent jis ir paslepia paveikslo objektą nuo žiūrovo.

Galbūt tai, kas vyksta kūrinyje, galėtų būti suvokta kaip orkestro-tarsi-kūno išskaidymas erdvėje, laike. Vis dėlto, atrodo, mano kūrinys artimesnis brovimuisi per džiungles nei lipimui laiptais. O kiek jame yra likę Gamelano „nuogumo”, tegul sprendžia klausytojas...

Padėka:

Albrecht Wiedmann (Ethnologisches Museum Dahlem, Berlin)

Marcus Gammel (Deutschland Radio Kultur)

Miguel Carvalhais (Cronica)

--

Arturas Bumšteinas (g. 1982) yra kompozitorius ir garso menininkas, kuriantis elektroakustinę bei instrumentinę muziką, radijo meno kūrinius, instaliacijas ir eksperimentinę elektroninę muziką. Taip pat žinomas ir kaip vizualaus meno kūrėjas. Pasak Jurijaus Dobriakovo, „Arturo Bumšteino veikla – turbūt aktyviausia ir įvairiapusiškiausia visoje lietuviškoje tarpdisciplininio ir garso meno scenoje. Dažnai jis veikia ne tik kaip garso ir vaizdo menininkas, bet ir kaip antrepreneris, inicijuodamas įvairius eksperimentinės kolektyvinės kūrybos projektus, kurdamas leidybines platformas. Bumšteino muzikinė teritorija tęsiasi nuo prasminiais žaidimais pagrįstų minimalistiniųdrone takelių ir grynųjų dažnių manipuliacijų iki kruopščiai ir subtiliai sukomponuotų elektroakustinių kompozicijų, kur akustinių instrumentų garsų fragmentai organiškai įpinami į elektroninių atmosferų, triukšmų ir ritmų faktūrą”. Puslapis internete: www.refusenik.org Balandžio 24 d., penktadienis, 19 val.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Gedimino pr. 22

DIISSC Orchestra (LT) Robert Piotrowicz (PL) ------

DIISSC Orchestra Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis, Vytautas V. Jurgutis, Antanas Jasenka

Elektronika, CD grotuvai, trimitas

Trimitas:

Algirdas Januševičius

Programa Mindaugas Urbaitis

Tarp šiapus ir anapus (2015)

Mykolas Natalevičius

Asistolija (2015)

Gintas K

Žinutė butelyje / Message in a Bottle (2015)

Algirdo Martinaičio kūrinių remiksai

Po trejų metų pertraukos DIISSC Orchestra grįžta į „Jaunos muzikos“ festivalį. Po sėkmingo pasirodymo 2012-aisiais metais (tuometė programa „Venta“ buvo pristatyta įvairiuose festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Estijoje) kolektyvas kaupė jėgas naujiems darbams. Šį kartą DIISSC Orchestra – labiau atlikėjai, nei kūrėjai. Naudodami sau įprastus CD grotuvus, „orkestrantai“ atliks specialiai jų kolektyvui sukurtus lietuvių autorių Mindaugo Urbaičio, Mykolo Natalevičiaus bei Ginto K kūrinius. DIISSC Orchestra taip pat atiduos pagarbą kompozitoriui Algirdui Martinaičiui, klausytojams pateikdami remiksuotas jo kūrinių versijas. Jiems talkins trimitininkas Algirdas Januševičius. ---

DIISSC Orchestra susibūrė 2008-aisiais. Nuo to laiko savo pasirodymais džiugino gausią Lietuvos ir užsienio festivalių publiką. Unikali kolektyvo sudėtis – keturi kompozitoriai-atlikėjai – leidžia atlikti tiek savo pačių, tiek ir pasaulyje garsių kompozitorių kūrinius, kurti gyvas videoprojekcijas, pasitelkti skirtingus CD grotuvus, laikmačius, specialias grafines partitūras, low-tech įrangą. Taip išvengiama laptopo viršenybės ir reikšmingo žiūrėjimo į jo monitoriaus ekraną. Atlikėjai atlieka! DIISSC Orchestra pristato šiuolaikinę muziką kaip patrauklų ir neprognozuojamą garsinį nuotykį. Tarsi klausytumeisi šiuolaikinės elektroninės muzikos roko koncerto atmosferoje. Informacija internete: http://diissc.info ---

Mindaugas Urbaitis

Tarp šiapus ir anapus (2015)

Elektriniams klavišiniams ir elektronikai

Kūrinys atspindi 7-ojo deš. situaciją muzikoje šiapus ir anapus „geležinės uždangos“. Elektrinių vargonų, o vėliau ir įvairių kitų elektroninių klavišinių instrumentų skambesys 7-ajame dešimtmetyje labiausia asocijavosi su roko muzika ir minimalizmu. Vakaruose paplitę instrumentai buvo praktiškai neprieinami, tad Lietuvos inžinieriai sukūrė lietuviškuosius: 1973-iaisiais metais pradėti gaminti pirmieji elektriniai vargonai „Vilnius“. Muzika, prasiskverbusi iš už „geležinės uždangos“ buvo kitokia, kitaip skambėjo ir joje skambantys elektriniai vargonai bei tuometė elektronika. Gyvenantieji šiapus „geležinės uždangos“ naujų stilių muziką bandė atlikti ir lietuviškais elektroniniais instrumentais. Kūrinys atspindi to meto gyvenimo „tarp šiapus ir anapus“ būseną bei perteikia tuometinės muzikos, ateinančios iš anapus ir klausomos šiapus, stiliaus bruožus. Mykolas Natalevičius

Asistolija (2015)

Trimitui, trims analoginiams sintezatoriams, garso procesoriams ir fonogramai

Šį kūrinį įkvėpė susidomėjimas kardiologija ir elektrokardiografija. Asistolija – tai būsena, kai nustoja susitraukinėti širdis, o kūnu nebeteka kraujas. Ši būsena kelia grėsmę gyvybei bei reikalauja skubaus medikų įsikišimo. Asistoliją indikuoja tiesi linija kardiografo ekrane bei įtaiso skleidžiamas aukšto tono signalas.

Kūrinį sudaro keli sluoksniai, besiskleidžiantys iš vieno tęsiamo garso, nuo kurio ašies atskyla bei išryškėja visa daugiau smulkių tembrinių detalių.

------

Robert Piotrowicz Solo improvizacija

Elektronika ir analoginis modulinis sintezatorius Robertas Piotrowiczius plėtoja asmeninę gyvo pasirodymo scenoje formą, kurios instrumentinis pagrindas – analoginis modulinis sintezatorius. Jo muzika sietina tiek su šiuolaikine elektroakustine kompozicija, tiek su garso menu. Roberto Piotrowicziaus koncertuose skamba prisodrintos, detalios muzikinės formos, sukurtos analoginiais sintezatoriais ir kompiuteriais, dažnai kaip pirminį garso šaltinį pasitelkiant gitarą. Jo stilių apibūdina intensyvios dinamikos garsas, besiskleidžiantis paveikiomis ir subalansuotomis struktūromis. Sodrūs tembrai, monolitinės garso masės, jų hipnotiškas skvarbumas bei architektūra laike – išskirtiniai menininko improvizacijų bruožai.

---

Robertas Piotrowiczius yra garso menininkas, kompozitorius, improvizuotojas. Jis kuria radijo dramas, garso instaliacijas, muziką teatrui, nuolat bendradarbiaudamas su kitais menininkais įgyvendina audiovizualinius performansus. Menininkas išleido kelis solo albumus bei bendradarbiavo su tokiais žinomais menininkais kaip Burkhardas Stanglis, Anna Zaradny, Jérôme'as Noetingeris, C. Spenceris Yeh, Kevinas Drummas. Pastaraisiais metais menininkas bendradarbiavo su Valerio Tricoli, Orenu Ambarchi, Martinu Klapperiu, Zbigniewu Karkowskiu, Łukaszu Szałankiewicziu, Lasse Marhaug, Johnu Hegre, Kasperu Toepltzu, Xavieru Charlesu,Tony'iu Bucku ir kt.

Menininkas dalyvavo šiuose tarptautiniuose renginiuose ir festivaliuose: In Between (Čikaga, 2001), Jazz in E. (Vokietija), Copenhagen Jazz Festival (2001), Audio Art Festival(2000/2004/2010), Muzyka z Mozgu (2000), Artgenda (2002), Horbar Festival Hamburg (2002),ALTF4, SKIFF, NPAI Pathenay, AuxPole'n, Densities (2005/2009), Ultra Hang (2007), Hapzura(2007), Club Transmediale (2008), Stimul (2008), Whatismusic? (2009), All Ears (2010), LUUF(2010) ir kituose. Jis yra vienas iš festivalio Musica Genera bei to paties pavadinimo leidybinės platformos įkūrėjų.

Informacija internete: robertpiotrowicz.net robertpiotrowicz.bandcamp.com soundcloud.com/rurokura Balandžio 26 d., sekmadienį, 18 val.

Kultūros fabrikas

Bangų g. 5 A, Klaipėda

Dykra Šokio opera

Šokio teatras „Padi Dapi fish“ ir menininkų grupė „Žuvies akis“

Kompozitorius, libreto autorius ir solistas: Jonas Sakalauskas Choreografė: Agnija Šeiko Atlikėjai: Petras Lisauskas, Darius Berulis, Mantas Černeckas, Jonas Sakalauskas

Scenografija: Sigita Šimkūnaitė, Arūnas Pašlaitis

Kostiumų dailininkė: Sandra Straukaitė Video menininkas: Rimas Sakalauskas

Rėmėjas: Kultūros rėmimo fondas

Trukmė: 40 min.

Šokio operos premjera įvyko 2011 m. festivaliuose „Naujasis Baltijos sokis“ bei „Plartforma“. Spektaklis rodytas šokio ir muzikos festivaliuose Prahoje, Arhuse, Taline, Berlyne, Potsdame.

Kūrėjus įkvėpė prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo knyga „Simuliakrai ir simuliacija“ bei režisieriaus Rodrigo Plá filmas „Vidinė dykuma“ (Meksika, 2008). Tačiau spektaklyje kūrėjai nekalba apie simuliakrus, o apie vidinę žmonių dykumą, simuliuojamus potyrius ir santykius mus supančioje informacijos, ivykių, gyvenimo gausoje. Spektaklyje choreografė Agnija Šeiko spektaklio choreografiją konstruoja iš šiuolaikinio šokio, baleto, gestų elementų, kuriuos paryškina minimalistiniai Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Spektaklyje skambanti kompozitoriaus Jono Sakalausko muzika susideda iš kelių sluoksnių: įvairios elektronikos (ambient, experimental, trip- hop), specialiais efektais apipintos romantizmo epochos muzikos, ritualinės muzikos, biuro garsų, įvairaus triukšmo, dainuojamųjų intarpų. Tekstas įgauna ritminės struktūros, triukšmo ir sakytinės kalbos formą. Balandžio 26 d., sekmadienį, 19 val.

ŠMC kino salė

Vokiečių g. 2

William Basinski Kaskada. Potvynis (2015) Garso įrašų juostos ir elektronika

Ryškus šių metų festivalio „Jauna muzika” programos akcentas – garso menininko Williamo Basinskio (JAV) koncertas. Tai kultinė figūra tarptautinėje ambient muzikos scenoje. Jo muzikos stilistika pasižymi itin subtilia, išgryninta atmosferika ir lengvu, trapiu, poetišku minimalizmu. Ji skirta mėgavimuisi monotonija apgaubtu laiku, tarsi pridengtu šilkine širma. Koncerto programos pagrindas – netrukus albumų pavidalu pasirodysiantys Williamo Basinskio kūriniai „Kaskada” (angl. Cascade) ir „Potvynis” (angl. The Deluge). Pirmajame į pratisą 40 minučių trukmės ambient tonaciją panyra kartojamas fortepijono motyvo įrašas. Tuo tarpu antrajame, įgausiančiame vinilinės plokštelės formą, įrašytos tos pačios kompozicijos variacijos gyvo pasirodymo Brooklyne metu. Cituojant patį menininką, „Kaskadoje” viena vienintelė fortepijono motyvo kasetinio įrašo kilpa neša klausytoją mozaikiška srove. „Potvynyje” ta pati kilpa patenka į skirtingos trukmės grįžtamųjų efektų seką, besiplėtojančią iki įsisukančio obertonų crescendo, galiausiai nugrimztančio į tylą”. Skaidrūs, lengvi, tarsi perregimi fortepijono garsai, skandinami atsikartojančiuose ir persipinančiuose kasetinių juostų ornamentuose, plukdo melancholiškos monotonijos sapnu. Palengva ir nepastebimai susiliedami į orkestriškus sąskambius, jie lygiai taip pat efemeriškai ištirpsta ir nutyla, palikdami kaligrafišką pėdsaką klausytojo vaizduotėje. Koncerto metu publika galės susipažinti su naujausia, dar negirdėta Williamo Basinskio kūryba, atliekama gyvai menininkui būdinga unikalia technika. ---

Williamas Basinskis yra klasikinį išsilavinimą įgijęs muzikantas ir kompozitorius, pastaruosius 30 metų dirbantis eksperimentinių medijų srityje Niujorke ir Kalifornijoje. Pasitelkdamas senąsias technologijas ir analoginių kasetinių juostų įrašų kilpas, jis kuria pagavius ir melancholiškus garsovaizdžius, tyrinėjančius gyvenimo laikinumą, atspindinčius atminties atgarsius ir laiko paslaptį. Jo epiškas 4-ių diskų šedevras „Irimo kilpos” (angl. The Disintegration Loops) susilaukė tarptautinio kritikų pripažinimo. Williamui Basinskiui bendradarbiaujant su menininku ir režisieriumi Jamesu Elaine sukurtos instaliacijos bei filmai pristatyti tarptautiniuose festivaliuose, eksponuoti muziejuose. Williamo Basinskio koncertai sulaukia gausios publikos įvairiausiose pasaulio šalyse. Muzikos režisieriaus Antony Hegarty kvietimu menininkas sukūrė garso takelį kultinio režisieriaus Roberto Wilsono operai „Marinos Abramovič gyvenimas ir mirtis” (angl. The Life and Death of Marina Abramovic), kurio pasaulinė premjera įvyko Mančesterio tarptautiniame festivalyje 2011-ųjų liepą. Vėliau opera buvo pristatyta Europos ir Šiaurės Amerikos šalių publikai. Maximo Mostono orkestrinės aranžuotės Williamo Basinskio kūriniui „Irimo kilpos” buvo atliktos Karalienės Elžbietos koncertų salėje Londone, La Batie festivalyje Ženevoje, Šveicarijoje. Šiuo metu koncertinėse gastrolėse Williamas Basinskis pristatinėja savo naujausius kūrinius „Kaskada” ir „Potvynis”, kuriuos albumų pavidalu šių metų pavasarį išleis leidybinė platforma 2062 (JAV). Puslapis internete: http://www.mmlxii.com

William Basinski 2011 m. James Elaine nuotr.

DIISSC Orchestra

Arturas Bumšteinas, Besileidziantis laiptais Gamelanas. Vidminos Stasiulytės fotografija

Dykra

Robert Piotrowicz

SKAMP atgimsta ir ruošiasi išleisti tris albumus. Išskirtinis interviu su Viktoru Diawara (video)

Nuoširdų ir malonų bei labai gabų ir kuklų žmogų Viktorą Diawarą (Victor Diawara-Vee, 1978 02 13) sutikau pačiame darbų įkarštyje. Jo vadovaujamas menų fabrikas LOFTAS (įkurtas 2009 12 31) dūzgia kaip bičių avilys, – kokybiškų ir įvairių renginių čia netrūksta: tai Alinos Orlovos naujo albumo pristatymas, tai pasaulinio garso grupė „De-Phazz“, tai unikalus pirmasis gulimas koncertas su ukrainiečių postrokeriais NOUSINTHIS, tai gresiantis hardcore gangsta hiphop legendų ONYX koncertas... Tačiau Lietuvos (ir ne tik) melomanus bene labiausiai turėtų pradžiuginti puiki naujiena, kad kurį laiką (po 2008 m. albumo „Kažką?!“) in hiatus buvusi kultinė grupė SKAMP atgimsta, ir ne bet kaip, o net trimis naujais ir visiškai skirtingos stilistikos albumais.

Mindaugas Peleckis 2015 m. Balandžio 14 d., 12:31 Skaityta: 675 k. SKAMP - A Ka Guelen

SKAMP - Weleli

SKAMP - Summer's In The Air

SKAMP - Wiseman

SKAMP - Summertime

Apie visa tai ir daugiau – išskirtinis radikaliai.lt interviu su V. Diawara (2015 04 08). Kokie dabar darbai aktualiausi? Įkarštis. Iš tikrųjų daug kas čia vyksta vienu metu: pas mane, LOFTE, SKAMP pradeda įrašinėti, turiu didžėjinių projektų.

Daugiausia laiko atima LOFTAS, birželio pradžioje atsidarys jo vasaros terasa, pernai joje per du mėnesius turėjome 78 renginius, šiemet planuojame veikti tris mėnesius ir LOFTO vasaros terasoje 2015-aisiais bus surengta kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio daug renginių. Kiekvieną ketvirtadienį bus atlikėjai iš užsienio, kiekvieną pirmadienį – iš Lietuvos, bus įvairių didžėjinių projektų. Bus labai turininga programa. Visa tai sudėlioti užtrunka daug laiko. Rugpjūčio pabaigoje bus LOFTO festivalis, kuriam deriname atlikėjus. Šių metų spalio 2–3 d. vyks tarptautinė kūrybinių industrijų konferencija „WHAT’S NEXT?“ (http://www.whatsnext.lt), 2014 m. lapkričio 6–14 d. vyko Multimedijos meno ir muzikos festivalis „Insanitus“. Mes esame ne naktinis klubas, o menų fabrikas, vyksta ir konferencijos, TEDx, architektų renginiai, įvairūs startaperiai.

Prieš trejus metus LOFTE apsilankė apie 80 000 lankytojų per metus ir apie 90 renginių. 2014 m. turėjom apie 140 000 lankytojų ir 150 renginių. 2015 m. bus dar daugiau. Dabar trys, keturi, penki renginiai per savaitę yra normalu.

LOFTĄ pradėjom prieš penkerius metus dviese su žmona Živile, o dabar jo biure įdarbinti jau 28 žmonės. Jei kas prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad viskas taip vyks, būčiau, aišku, apsidžiaugęs, bet nepatikėjęs.

Bet nesigailit? Ne, tikrai ne, nors buvo labai sunkus darbas, įdėta daug nervų, energijos, buvo labai sunkus kelias, nes žodžiai „kultūra“ ir „verslas“ Lietuvoje dar nesueina, čia požiūris į kultūros verslą dar nėra toks, koks turėtų būti, turi praeiti dar kažkiek laiko.

Mes patiriam labai daug minusų, turėjom jau kokius tris kartus bankrutuoti, tačiau esame socialiai atsakingi, savo skolas grąžiname. Jei darai festivalį, gali prarasti ir 100 000 eurų, parduoti butą, bet jei nori kažką gero daryti, turi tikėti savimi ir investuoti.

Mes niekada nebūsim Londonas, Berlynas, bet nėra dėl ko atsilikti, nes Vilnius yra Europa. Anksčiau į Lietuvą veždavo arba NAZARETH, DEEP PURPLE, arba arenas pripildančius ELTON JOHN, STING, DEPECHE MODE, LENNY KRAVITZ, METALLICA. Reikia to, kas šviežia: pas mus du kartus grojo CHINAWOMAN, MONO, rokas, hiphopas, jungle, drum‘n‘bass ir kt. stilių atlikėjai. Mūsų valstybės politika, kalbant apie kultūrą, yra tokia, kad reikėtų patylėti. Islandijai, Airijai, Skandinavijos šalims RASMUS, ABBA, BJÖRK, U2 atneša daugiau pinigų nei energetika.

Malis turi jau keturis „Grammy“ apdovanojimus, o kada „Grammy“ gaus lietuviai?

Mūsų valstybė nesupranta, kas yra šiuolaikinė kultūra. Remiamas folkloras, džiazas, klasika, visa tai gerai, bet... Pavyzdžiui, 2005 m. sausio 23–27 vyko didžiausia kasmetinęė prestižinė muzikos mugė- festivalis „Midem“ Kanuose, Prancūzijoje. Tuo metu buvo išleistas SKAMP albumas „Reach“. Kartu su mumis vyko ir Lietuvos džiazo bei klasikos atstovai „Lithuanian Jazz Trio“ (Vytautas Labutis, Leonidas Šinkarenko ir Arvydas Jofė) ir „Kremerata Baltica“. Lietuvos džiazo muzikantai buvo nuskraidinti, apgyvendinti, net gavo honorarą, viskas apmokėta. Mes važiavom su VW autobusiuku, patys sumokėjom 2000 eurų tais laikais tik tam, kad galėtume prisistatyti.

Esate buvę tokiose situacijose, kai nedaug trūko, kad būtumėte pasirašę kontraktus su pasaulinio garso firmomis. Erica gavo tris pasiūlymus: iš „Universal Records“, kai prasidėjo Britney Spears ir Christina Aguillera mada, tada, kai buvo populiari Norah Jones, dar vieną. Mums teko bendrauti su daugybe prodiuserių, bet niekada nenorėjome būti „one hit wonder“ ir groti „Mambo No. 5“.

George‘o Gershwino „Summertime“ sukūrėme rinkiniui „Saulės smūgis 3“ (1998, „Koja Records“) pagal dainą, kurią Erica dainavo dar būdama vaikas. Norėjome padaryti kažką panašaus į dainos „Killing me softly“ FUGEES versiją. Pas Algį Drėmą studijoje Lazdynuose dainą įrašėme per keturias valandas dviese su Viliumi, tada paskambinome Ericai, ji iš karto įdainavo vokalą, ir po septynių valandų nuo dainos įrašinėjimo pradžios ji jau skambėjo radijo eteryje.

Turėjom daugybę pasiūlymų, bet nebuvo tokio, kuris mums tiktų. Turim dar laiko...

Kas yra didžiausią įtaką SKAMP padariusi grupė? FAITHLESS. 1995 m. debiute „Reverence“ man kaip rokeriui buvo nuostabu, kad pirmoji dainatechno, kita hiphopas, dar viena triphopas, visos skirtingos. Tas albumas man buvo „žalia korta“, jis man parodė, kad nebūtina groti vienu stiliumi. Užaugau su RAMMSTEIN, DIE KRUPPS, MORBID ANGEL, NIRVANA, SODOM, TANKARD, death metal, DIE TOTEN HOSEN (mačiau juos septynis kartus, jų koncertai yra WOW), DIE ÄRZTE, vėliau kiek susišvelninau. Mano visi keiksmai nuo vaikystės yra vokiški. Mąstau lietuvių, prancūzų, anglų kalbomis, taip pat bambara ir vokiečių kalbomis.

Ar nesinori kartais sukurti metalo supergrupę? Pakalbam apie tai kartais su Justinu Jaručiu (FREAKS ON FLOOR).

Kokias SKAMP dainas laikote brandžiausiomis? Tas, kurios mažiausiai žinomos, mažiausiai pirktuose albumuose. Pvz., albume „Green“ esančią „Wiseman“, įrašytą su orkestru.

Su SKAMP nuo pat pradžių mums sakė, kad kažkoks angliškai vokiškai prancūziškas repas čia „nesuveiks“, niekam to nereikia. Tas pats sakyta apie per 2010 m. krizės įkarštį atidarytą LOFTĄ, „Tabami“ projektą. Laikausi požiūrio, kad niekas nieko tau nepadovanos. Neturiu turtingų tėvų. Viską esu pasiekęs savo rankomis. Nuo 14 metų pats viską užsidirbu pats. Dirbau restoranuose padėjėju, šiukšles nešiau, dažiau, dešrelių fabrikuose pačius baisiausius darbus dirbau.

Už pirmuosius įrašus, kai man buvo 18, sumokėjau savo pinigais.

Kas buvo iki SKAMP? Viskas prasidėjo 1992–1993 m. nuo V POWER (buvome trys V – Viktoras, Vilius ir dar vienas narys, Vytas), tada MIXED ATTACK (prieš tai RAP ATTACK) Vasario 16-osios gimnazijoje (Privates Litauisches Gymnasium) Vokietijoje, Hiutenfelde. Vėliau sugalvojome pavadinimą SAVAS KAMPAS, sutrumpintai – SKAMP. Jo istorija tokia, kad turėjome savo repeticijų kambarį, kuriame mūsų muzikos dėstytojas, ponas Arvydas Paltinas, Nijolės Paltinienės vyras, išmokė mane groti gitara, skolindavo instrumentus, tai ir buvo mūsų savas kampas.

Tai krikščioniška Vasario 16-osios gimnazija neprieštaravo, kad joje atsirado Jūsų SAVAS KAMPAS? Ne! Mano pirmoji rimtesnė grupė iš tikro vadinosi NEKROPHILY. Tai buvo pankroko grupė. Trys akordai, buvom trise. Buvome įrašę demo kasetę su devyniomis dainomis. Buvo ir poproko grupė B‘OP (BUNCH OF PROBLEMS). Mes 1995 m. gegužės 19 d. su ja grojome septintajame festivalyje „Pop Art‘95“ su tokiomis grupėmis kaip „Sekmadienis“, „Nars“, „16 Hz“, „Dinamika“ (ji laimėjo „Grand prix“ su daina „Padovanok man“), „Tikroji išdykėlė“ ir kt.

Išleistas albumas „Pop Art '95. Septintasis Lietuviškos Pop Muzikos Festivalis“ (1995), kuriame buvo mūsų daina „Arčiau prie tavęs“. Grojome trise: aš, Vytas ir Justas Čekuolis.

Daug kas nežino, kad SKAMP susikūrė 1993 m., o pirmasis grupės albumas „Štai mes“ išleistas 1995 m. 500 egz. tiražu „Pop centre“.

SKAMP pirmoji daina ir vadinosi „Štai mes“.

Perleisit? Tikrai ne.

Kodėl? Ten toks stilius kaip SEL, RSA, techno, country įtaka, hiphopas. Parodijavome DR. ALBAN „Sing Hallelujah“, pagal ją sukūrėme dainą „Čiūčia liūlia“. Tekstai tokie... Pirmieji buvote trise, vėliau, pasikeitus grupės nariui, tebesate trise? Taip, su Viliumi Alesiumi ir Vytu Lemke, kuris turi absoliučią klausą, yra muzikantas, likęs Vokietijoje, dirba mokytoju, aktyviai nemuzikuoja.

1995 m. susipažinome Lietuvoje su Erica.

Vadinasi, jau du dešimtmečius jūsų sudėtis nepasikeitė? Su Vilium mes nuo 1993, su Erica nuo 1997 m. Manau, kad pasieksim tą lygį, kurio nepasiekė FOJE, BIX, net ir SEL buvo trys žmonės iš pradžių, tikiu, kad išliksim kartu kaip METALLICA ar AEROSMITH. Tai Pats daugiau esat rokeris? Tai, aš pradėjau nuo roko. Gimiau Lietuvoje, bet augau Afrikoje. Girdėjau ir ten koncertų. Mano gyvenimas toks: devynis mėnesius Lietuvoje, devynerius metus Malyje, tada Europoje, Vokietijoje, iš ten grįžau į Lietuvą. Kas dvejus metus aplankydavau tėvus Malyje, nes dažniau dėl finansų nepavykdavo.

Man Afrikos kultūra padarė didelę įtaką. Yra nemažai dainų, parašytų viena mano gimtųjų kalbų, bambara, o albumo „Angata“ (1999) pavadinimas bambara kalba reiškia „Eime kartu“.

Mano tėvas rašytojas, rašo pjeses, motina – teatro režisierė. Užaugau visiškoje bohemoje, man tai įaugę į kraują. Kai pirmąsyk pamačiau gitarą, pasakiau motinai, kad noriu ja groti. Mano tėvai manimi visada pasitikėjo, išleido į pasaulį, kai buvau dešimties. Esu jiems už tai labai dėkingas, nes anksti išmokau priimti sprendimus. Mėgstu su galva daužyti į sieną, įrodyti, kad galima padaryti kitaip, ir SKAMP bei LOFTAS yra tie pavyzdžiai.

1991 m. rugpjūčio 7 d. Maince, Vokietijoje, įvyko didžiulis festivalis „Monsters of Rock“, kuriame grojo AC/DC, METALLICA, QUEENSRŸCHE, MÖTLEY CRÜE, THE BLACK CROWES. Tuo metu man buvo 13.

Aš visad labiau buvau rokeris, rap-rock mėgėjas (RAGE AGAINST THE MACHINE, CLAWFINGER). Kada laukti naujo SKAMP albumo? Nuo 2008 m. albumo išleidimo investavome pinigus į studiją, turime savo studiją. Gavome apie 30 apdovanojimų.

Vėliau man „gazas išėjo“, būdavo, ateini į studiją, paties nebeveža. Todėl nusprendžiau, kad jei neturi ką sakyti, tai nesakyk.

2014 m. žiemą atsirado toks kutenimas viduje. Dadar dirbame trimis kryptimis. Ir dabar planuojame ne vieną albumą. Gali būti, kad kaip SKAMP išleisime tris EP, nors gal ir ne vienu metu: vienas albumas bus didžėjavimo įtaką patyręs elektroninės muzikos,dubstep/trap/drum‘n‘bass/house stilistikos; kitas bus labiau oldskūlinis, seno kirpimo hiphopinis albumas (Vilius visada labiau mėgo hiphopą); trečias bus mellow, akustinis, su Ericos vokalu. 2015 m., manau, CD formatas nebeaktualus, geriausia padaryti 500 egz. plokštelių ir platinti per internetą. Jei esi SEL‘as, gali parduoti koncerte 3000 CD. Anksčiau SKAMP parduodavo 20 ar daugiau tūkstančių CD (daugiausia – „Skempinligės“, apie 25 000 egz.).

Šiemet vienas EP, elektroninis, jau bus paleistas. Spalį planuojame didelį koncertą. Eisime į areną.

Ar vadinamasis piratavimas padeda įrašų prekybai? Labai jo nemėgstu, bet priimu jį ir su juo nekovoju.

Kas dabar geriausiai groja Lietuvoje? BA., GARBANOTAS BOSISTAS, MINISTRY OF ECHOLOGY, BEISSOUL & EINIUS, MC MESIJUS.

EMPTI albumas „Estrada“ (1999) yra tas albumas, kurį galima bet kur pristatyti. Tai, kaip dainuoja Giedrė, yra pasaulinis lygis, o Paulius Kilbauskas ir Marijus Adomaitis yra geriausi prodiuseriai. Didžiuojuosi, kad teko kurti muziką grupės ANTIS naujausiam albumui „Baisiai džiugu!“

Nuorodos: LOFTAS: http://www.menufabrikas.lt SKAMP: https://www.youtube.com/user/SKAMPMUSIC/videos https://www.facebook.com/skampmusic?fref=ts http://www.skamp.lt/ http://www.discogs.com/artist/568901-Skamp Knyga „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011) – p. 327 ir kt. NO DJ's: https://soundcloud.com/no-djs

Ramūno Šiaučiulio KIKILIAI skambės gyvai (video)

Balandžio 16 d. Vilniaus klube „nArauti“ dainų autorius ir atlikėjas Ramūnas Šiaučiulis akustiškai atliks savo albumo „Negrįžtam“ dainas. Papildomai skambės naujos ir niekam negirdėtos dainos – „Minties galia“, „Aš gyvenu“, „Tu tai žinai“, „Vakare“.

Radikaliai.lt 2015 m. Balandžio 13 d., 15:47 Skaityta: 49 k.

Nėrius Pečiūra ir Ramūnas Šiaučiulis - "Kikiliai"

Koncerto metu R. Šiaučiulis kartu su Nėriumi Pečiūra pristatys dainos „Kikiliai“ lyrinę-akustinę versiją. „Tikrąją žodžio prasme – kikiliai bus tylūs ir nuoširdūs“, – atvirauja R. Šiaučiulis.

2014 m. pabaigoje R. Šiaučiulis įrašė albumą „Negrįžtam“, buvo sukurtas dainos „Atgal“ vaizdo klipas. Šiuo metu yra kuriamas dainos „Angelo akys“ vaizdo klipas.

R. Šiaučiulis pasakoja: „Šiuo metu įrašinėju antrajį albumą, kuris bus visiškai skirtingas nuo pirmojo, skambesiu ir stiliumi. Daugiau sintezatorių, elektrinių gitarų. Planuojama albumą pristatyti rugpjūčio pabaigoje gyvo garso koncertu. Nors šiuo metu tenka nemažai gyventi Anglijoje, bet man tai netrukdo užsiimti kūrybine veikla, kiekviena akimirka yra brangi ir ją išnaudoju naujų dainų kūrybai. Ar planuoju pradėti dainuoti angliškai, atsakymas – tikrai ne, bent jau artimiausiu metu, nors yra idėjų ir projektų, kuriuose bus galima tai įgyvendinti.“

Albumą „Negrįžtam“ galima rasti čia: https://soundcloud.com/ram-nas-iau-iulis. Ramūnas Šiaučiulis – akustinė gitara, vokalas. Tomas Urbonavičius - perkusija Koncerto pradžia: 21:00.

Koncerto pabaiga: 23:00.

Susijęs tekstas: http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2229-kodel-tyliai-tyliai-mylisi-kikiliai-interviu- su-ramunu-siauciuliu-video.

Kodėl „Tyliai tyliai, mylisi kikiliai“? Interviu su Ramūnu Šiaučiuliu (video)

Galbūt šio žmogaus vardas ir pavardė jums dar mažai girdėti, tačiau jo kūryba verta dėmesio. Pasiklausykime Ramūno Šiaučiulio, žinomo iš kultine tapusios dainos „Kikiliai“, kūrinių ir paskaitykime su interviu su juo.

Mindaugas Peleckis 2014 m. Lapkričio 30 d., 20:16 Skaityta: 241 k.

Bacefalai - Ėjau Rūkydama

Ramūnas Šiaučiulis - Keisti Ženklai

Nėrius Pečiūra ir Ramūnas Šiaučiulis "Kikiliai"

Šiek tiek oficialios informacijos iš feisbuko Dainų autorius ir atlikėjas Ramūnas Šiaučiulis tris kartus per savaitę mina repeticijų studijos slenkstį, kurioje suskamba jo akustinės dainos iš netrukus pasirodysiančio albumo „Negrįžtam“. Albumo dainas R. Šiaučiulis koncerte pristatys grodamas akustine gitara. Jam pritars nuostabi vokalistė Rasa ir perkusininkas Tomas. Koncerte bus galima išgirsti iš viso keturiolika lyrinių kūrinių. Tai bus jaukus vakaras su šilta arbata ir lyriška nuotaika.

Albumas pavadintas „Negrįžtam“ todėl, kad jo dainos buvo įkvėptos muzikanto asmeninių išgyvenimų, jausmų, gyvenimo etapų, emocijų, skatinančių prisiminti kiekvieną mūsų praleistą minutę šioje žemėje, džiaugtis ir vertinti tai, ką turime čia ir dabar, suprasti, kad mes gyvename tik vieną kartą. Dainose yra užkoduotas asmeninis Ramūno Angelas, kuris pasirodo tik tada, kai juo yra tikima.

Ramūno Šiaučiulio suburta grupė jau turi pavadinimą – tai „Laukinis vėjas“. Pavadinimas gimė 2014 metų pavasarį, tada, kai jis suprato, kad labai mėgsta laisvę ir nekenčia meno ir kūrybos suvaržymų.

Albumo „Negrižtam“ dainas bus galima laisvai ir nemokamai atsisiųsti internetu. Tai bus pirmas atlikėjo albumas.

Taip pat Nėrius Pečiūra ir jo muzikinės veiklos kolega, vokalistas bei gitaristas Ramūnas Šiaučiulis, pristato naują vaizdo klipą „Kikiliai“. Daina apie kikilius, kurios muziką ir žodžius sukūrė R. Šiaučiulis, yra mokslinė, apie paukščius. Tai edukacinis kūrinys, kuris galėtų būti minimas ir ornitologijos vadovėliuose. Nes tai galbūt vienintelis pasaulyje hitas, kuriame apdainuojami šeimyniniai paukščių santykiai. Ši daina plečia mūsų akiratį, skatina domėtis miško gyvūnija, sparnuočiais, turtina gimtąją leksiką. „Daina neatsitiktinai gimė Aukštaitijos miškuose. Tai paukščių meilės ir džiaugsmo apraiškos forma, kurios šiandien taip trūksta šiuolaikiniame gyvenime. Kodėl „Tyliai tyliai, mylisi kikiliai“? Todėl, kad kikiliai, aiškinasi santykius tyliai, be agresijos“, sako dainos autorius R. Šiaučiulis.

Interviu (2014 11 30): Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta. Ramūnas Šiaučiulis, 1978.02.14, Anykščiai.

Susipažinimas su muzika. Su muzika susidraugavau nuo 16 metų (1994-aisiais), parašiau 100 dainų ir eilėraščių rinkinio rankraštį, deja, jo taip ir nepavyko išsaugoti, studijų metu jis mįslingai dingo.

Pirmosios grupės, kuriose teko groti/jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai. Pirmoji grupė buvo pavadinimu „Bella“. Ją sudarė penki grupės nariai. Buvo įrašyta dainos „Su tavimi“ demo versija. Dabartinė „Su tavimi“ dainos versija skiriasi nuo ankstesnės dainos tekstu ir muzika. Dainą bus galima rasti naujajame albume „Negrįžtam“.

Kokiose grupėse grojote? 2002–2005 m. dainavau, grojau gitara ir klavišiniais grupėje „Bacefalai“. Tuo metu buvo sukurtos dainos „Kikiliai“ (1 versija), „Draugė iš kaimo“.

2002 m. su „Bacefalais“ įrašinėjau albumą „Koncertas“, 2003 m. gimė šios grupės albumas „Meilės bažnyčia“.

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote? 2002 m. LNK kalėdinis koncertas, grupė „Bacefalai“, klubas „Bravo“, Vilnius. 2003 m. „Radioshow“ gimtadienis su grupe „Bacefalai“, klubas „Bravo“, Vilnius. 2004 m. „Bikeshow in Raseiniai“ ir „Bikeshow in Anykščiai“ su Rimantu Šapausku ir grupe „Bacefalai“. 2004 m. festivalis „Velnių Malūnas“ Profsąjungų rūmuose Vilniuje.

Kur grojate, ką kuriate dabar? Groju savo suburtoje grupėje „Laukinis vėjas“. Pristatysiu naująjį albumą „Negrįžtam“ Kaune, 2014 m. gruodžio 20 d.

Taip pat groju gitara ir dainuoju projekte Nėrius Pečiūra ir Ramūnas Šiaučiulis. Šiuo metu kuriu naujas dainas savo kitam albumui. Tai bus eksperimentinė muzika, akustiniai garsai bus jungiami su gamtos, buities, ir elektronikos garsais.

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate? Garso menas – pats svarbiausias ir, beje, vienas iš pagrindinių dalykų mano gyvenime. Labai svarbu yra derinti garsą ir vaizdą, teigiamai perteikti atliekamus kūrinius. Svarbiausia – atiduoti 150 procentų savęs ir skleisti nuoširdumą, pasiekti kiekvieno klausytojo širdies gelmes, kūrinio atlikimo metu virpant skleidžiamu garsu ir išreiškiamomis emocijomis. Aš derinu akustinį garsą su perteiktu nuoširdumu ir šilta emocija. Eksperimentinė muzika būtina gyvo garso atlikimo metu, kai koncerte galima išgirsti mėgstamus kūrinius, skambančius kitaip. Jeigu atlikėjas įneš į tai dar kažkiek artistiškumo, pasirodymas taps daug kartų šviesesnis ir įdomesnis. Derinti su teatrališkumu yra būtina.

Visada žavėjausi atlikėjų atliekamais kūriniais, kuriuose skamba prasmingi žodžiai, įkvėpti gyvenimo, išgyvenimų, džiaugsmo ar skausmo, kaip, pavyzdžiui, Tracy Chapman atliekamame kūrinyje „Fast Car“.

Labiausiai vertinu profesionalumą ir gyvą garsą, atlikėjo vaidybinius sugebėjimus.

Esate artistas, bardas, muzikantas? Kas esu labiau – man sunku pasakyti. Tačiau muzikuojantys kolegos mane vadina nuoširdžiu roko muzikos atlikėju.

Kas Jums daro didžiausią įtaką? Kažką nauja gyvenime sukurti. Pagrindinė įtaka – tai nuolatos besikeičiantis pasaulis ir gyvenimas, technologijos ir žmonijos veiksmai planetoje. Labai didelę įtaką daro mūsų visatoje skriejančios planetos.

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės. „Colours of Bubbles“, Ieva Narkutė, „Depeche Mode“, „30 Seconds to Mars“.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“? Menininkas, kuris atlieka darbą ir nelaiko to darbu, kuriam kūrybinis procesas yra stebuklas, o rezultatai – stulbinantys. Tai vadinu talentu.

Darbas atsiranda kituose etapuose, kai sukurtą deimantą reikia nugludinti.

Visa kita, ko nepaklausiau – tarkime, kažkokie linksmi/liūdni/įdomūs nutikimai, susiję su muzikavimu ir pan. „Radioshow“ dešimtmečio koncerto metu atliekant kūrinį „Kikiliai“ atsisegė gitaros diržas, dainą teko atlikt vos ne atsiklaupus.