Vilniaus Lygiadieniai
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
r Vilniaus lygiadieniai Ðá kartà kalbamës apie gyvàjà XXI amþiaus tradicijà – ðiemet jau bene septynioliktà kartà Vilniuje uþdegamas rudens ir pavasario lygiadieniø ugnis. Lygiadieniai – tai ðventës, þyminèios svarbius saulës kelionës dangaus skliautu taðkus, pusiaukelæ tarp didþiøjø saulëgráþø – Kalëdø ir Rasø (Joniniø) bei rudeninæ ar pavasarinæ dienos ir nakties pusiausvyrà. Mus pasiekusiame tradiciniame lietuviø kalendoriniø ðvenèiø cikle bei kalendoriniame folk- lore nerasime nei jø apeigø apraðø, nei uþuominø apie lygiadieniø metu skambëjusias dainas. Panaðiu metu minëtos pavasarinës Gandrinës, rudená – Alutinio, Dagotuviø ðventës maþai teikia medþiagos lygiadieniø paproèiø rekonstrukcijai. Pagaliau, þemdirbiðkasis kalendorius nuosekliau remiasi ne saulës, o mënulio stebëjimu, o ðventëmis þymimi svarbieji augalø vegetacijos ciklo etapai ne visada susiejami su konkreèia data... Kita vertus, rekonstruotoje XV a. Birutës kalno stebykloje – kalendoriniø matavimø astronominiame árenginyje tarp bene 36 ðvenèiø ar ðventiniø dienø, þymimi ir lygiadieniai… Senojo ðventinio kalendoriaus studijos ir rekonstrukcijos tebevyksta, bet Vilniaus lygiadieniai jau yra – su sava tradicija, simbolika, ugnimis ir jø kûrëjais bei kurstytojais. Trijuose pokalbiuose skleisis ðios Vilniaus ðventës istorija, jos rengëjø rûpesèiai ir lûkesèiai bei vertinimai – tarsi ið ðalies… Ugnies þenklai Kalbamës su Egle PLIOPLIENE, Vilniaus etninës veiklos centro kûrëja bei ilgamete vadove, daugybës etnokultûriniø Vilniaus miesto renginiø ir reginiø iniciatore, ðiuo metu – vieðosios ástaigos „Ugnis ir kaukë“ ðeimininke, apie lietuviø kalendorines ðventes Vilniuje, jø atkûrimo ar net ákûrimo istorijà, simbolikà bei aktualumà ðiandienos þmogui. Miela Egle, kaip Jûs tapote kalendoriniø ðvenèiø ini- Metodinio kabineto vedëja, gavau labai „raudonà“ pa- ciatore ir rengëja Vilniaus mieste? talpà, pasilikau ten tik tuðèias sienas ir tarp jø pradëjau Po sovietmeèio turëjome susivokti, kas esame ir nuo rûpintis etniniais dalykais. ko pradëti statyti savo kultûros rûmà. Kertiniu jo akme- Miestui reikëjo savarankiðko etninës kultûros centro. niu visada buvo ir ðiandien yra etninë kultûra. Nuosta- Pusæ metø vyko parengiamieji darbai, centro reikalingu- bu, kad tuo metu etninës kultûros vieðinimas, këlimas ið mu abejojo Kultûros skyriaus darbuotojai… A. Petraus- pogrindþio daugeliui þmoniø buvo suprantamas kaip na- kas pasiûlë Etninës kultûros skyriø steigti Statybininkø tûralus ir tautai svarbus veiksmas. Jau 1991-aisiais at- kultûros rûmuose, bet að puikiai suvokiau, kad, bûdama kreiptas dëmesys á kalendorines ðventes kaip tradicinëje ten, nieko nepadarysiu miestui. Tuomet 1991 m. gruo- kultûroje svarbius metø taðkus... dþio trisdeðimt pirmàjà buvo pasiûlyta sausio antrà die- Kaip að atsiradau tinkamu laiku tinkamoj vietoj? Atsi- nà, devintà valandà ryto susirinkti pas tuometiná Vilniaus menu, 1991-øjø pavasará skambina man, laisvai meni- miesto merà Vytautà Bernatoná ir svarstyti, ar iðties tokio ninkei, Aldona Ragevièienë, tuomet net keliø folkloro centro reikia. ansambliø vadovë, ir sako: „Egle, tau reikia eiti dirbti á Á tà rytà vykusá susirinkimà pavyko sukviesti iniciaty- savivaldybæ, rytoj pat eik pas Antanà Petrauskà (tuome- vinæ grupæ – á pasitarimà atëjo Norbertas Vëlius, Eugeni- tiná Vilniaus savivaldybës Kultûros skyriaus vadovà)… Gal jus Jovaiða, Libertas Klimka, Jonas Trinkûnas. Tuo metu reikëtø steigti etninës kultûros centrà…“ Kità dienà ma- savivaldybëje naujos idëjos daug kam këlë nerimà – ne iðties ádarbino Vilniaus savivaldybës Kultûros skyriaus sunku pasiryþti permainoms, atsisakyti áprasto gyvenimo 1 l bûdo, tad nelabai ásivaizduoju, kaip viskas bûtø susiklos- m.), tad svarstymuose dalyvavo iðties daug þmoniø, neap- tæ, jeigu ne mitologo Norberto Vëliaus autoritetas. Jis bu- sieita be ginèø, iðgirsdavome ir kritikos... Valdininkai ne- vo svarbiausias etninës kultûros pokyèius lemianèiø da- siryþo trukdyti, nors ir negelbëjo – o ar galëjo, juk patys lykø iniciatorius ir didþiausias bebaimis, tàdien vienin- nenutuokë, kur ir kà reikëtø daryti... Tylos metas. Ásiklau- telá laisvà rytà ir teturëjæs – kasdien vaþiuodavo á Kauno symas á politikà, kur, su kuo ir kaip. Vytauto didþiojo universitetà skaityti paskaitø. Per de- Puikiai suvokiau: jeigu ðventes taip ar kitaip rengsi- ðimt minuèiø ugninga kalba miesto meras buvo átikintas me sostinëje, tai darys visa respublika, tad kokius ak- ir netrukus Vilniaus miesto taryboje, kuriai pirmininkavo centus mes sudësime, taip ir bus. Tai, kas vykdavo Vil- Arûnas Grumadas, patvirtinti centro steigimo dokumen- niuje, skelbdavo visa þiniasklaida, rodydavo ir nacio- tai. Tvirtinimà lëmë ir tai, kad dar neásteigtas centras jau nalinë televizija... turëjo savo patalpas. Pamëginote miesto erdvëje ákurdinti tradicines kalen- O buvo taip: vienà graþià dienà man paskambino Ri- dorines ðventes, taip pat pradëjote ðvæsti rudens ir pava- mantas Matulis ir pasiteiravo, ar nenorëèiau kartu su Lie- sario lygiadienius – tradiciniame kalendoriuje nefiksuo- tuvos kultûros fondu ir kitomis paþangiomis organizaci- tas, bet per porà deðimtmeèiø Vilniuje puikiai prigiju- jomis gauti patalpø Jakðto g. 9. Greitai uþpildþiau man sias, savas tradicijas jau ágijusias miesto ðventes? duotos paraiðkos eilutæ, ir su tuometinio premjero Gedi- Nebuvo sunku susigràþinti Kalëdas, jas ðvenèia visas mino Vagnoriaus paraðu gavome 70 kvadratiniø metrø pasaulis. Su Rasos ðvente buvo daugiau problemø, o grei- patalpø. Savivaldybëje visi galvojo, kad turiu „baisø“ uþ- èiausiai prigijo Uþgavënës. Jos Þemaièiø draugijos pa- nugará, niekas nesuprato, kad tai buvo þmoniø, suvoku- stangomis ðvæstos Vilniuje prie Seimo rûmø, Mokytojø siø etninës kultûros reikðmæ, pastangos bei daug laimin- namø kiemelyje. Ne tik festivalio „Skamba skamba kan- gø atsitiktinumø... Vilniaus etninës veiklos centras pra- kliai“, bet ir ðio renginio ugná kurstë tuo metu Vilniaus dejo dirbti 1992 metø vasario 17-à dienà (Vasario 16-oji savivaldybës Kultûros skyriuje dirbusi Ona Ðaltytë. Uþ- buvo iðeiginë). Prisimenu tuðèius, erdvius kambarius, tuo- gavëniø judëjimas buvo nedidelis. Taèiau þemaièiø pro- metinio Pieno centro dykai atiduotus baldelius ir tikëji- gramas parengæ miesto folkloro ansambliai iðmanë ir kaip mà, kad tai, kà darai, yra svarbu. atrodyti, ir kà dainuoti. Todël nebuvo sunku parengti teo- Susiformavo pirmas ir tvirtas Vilniaus etninës veiklos rinio ir praktinio mokymo programà Vilniaus miesto mo- centro kolektyvas: að, vedëja Eglë Plioplienë, etnologë kykloms. Seminaruose mokëme daryti Uþgavëniø kau- Rûta Lipðtienë, folklorininkë Aldona Bareikienë, etnolo- kes, aiðkinome, kokios jø reikðmës, kà ávairûs persona- gë ir programuotoja Erika Kaèkauskaitë ir Zigmas Ble- þai turëtø veikti. Birutei Kulnytei pradëjus vadovauti Lie- kaitis – inþinierius ir amatø meistras. tuvos nacionaliniam muziejui, buvom ásileisti á fondus, Pirmoji centro uþduotis buvo kalendoriniø ðvenèiø kur galëjome pamatyti bei pedagogams parodyti senà- gaivinimas bei paskaitos, seminarai apie tai, kaip jas rei- sias kaukes. këtø ðvæsti. Buvo visiðkai aiðku, kad tai reikia daryti, kad Vilniuje Etninës veiklos centro rengiamoje ðventëje neturime jokio kito pasirinkimo – juk negalëjom ið so- dalyvaudavo bemaþ visi miesto folkloro ansambliai. Daug vietmeèio ðvenèiø liûno iðbristi á niekur, prisiminkim: ne- kartø Uþgavënes ant Tauro kalno, Rotuðës aikðtëje, erd- buvo Kalëdø, tik Naujieji metai, nebuvo në Joniniø, juo vëje prie Sporto rûmø reþisavo muzikologë, neiðsenkan- labiau Rasø, o pavasario Lygæ, Velykø ðventæ, keitë leni- èio þemaitiðko entuziazmo kupina Zita Kelmickaitë. Uþ- ninë talka ir Geguþës pirmoji. Netoli Rudens lygiadienio gavënës palaipsniui vienaip ar kitaip pradëtos ðvæsti ne minëdavom revoliucijos dienà. Tiesa, gyvavo derliaus tik Þemaitijoje – ten ðventës tradicija nebuvo nutrûkusi, ðventës. Vis ðis tas. Dar svarbu, kad Vilniaus miesto savi- bet ir visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose, ypaè mo- valdybës Kultûros skyrius rengë tarptautiná folkloro festi- kyklose. Daug kas sakydavo: „Na ir kam gi tiems dzû- valá „Skamba skamba kankliai“. kams Uþgavënës?“, bet pasirodë, kad ir jie turi visokiø Kalendorinës ðventës nëra autoriniai kûriniai, tad joms persirengëliø tradicijos rudimentø, ir Uþgavënës ásigalë- ruoðiantis reikëjo nuolatiniø etninës kultûros specialistø jo, o jø dalyviams tai tapo kone gyvenimo bûdu. konsultacijø. Smagu buvo dirbti su Lietuviø literatûros ir Aktyviai domëjomës ir tuo, kas vyksta pasaulyje. Pa- tautosakos instituto Tautosakos skyriaus ir Lietuvos isto- vyzdþiui, Venecijos karnavalai – tai tos paèios Uþgavë- rijos instituto þmonëmis, jie padëjo ágyvendinti daug da- nës, tik labai rafinuotos, jau virtæ dvaro, rûmø tradicija, lykø: juk stalèiuose dûlëjo etninës kultûros þiniø lobiai. o jø ir mûsø ðventës ðaknys bendros – ji gali pasirodyti ir Etnografai ir istorikai vërë vartus á savà, lietuviðko gyve- primityvia, pirmaprade forma, ir labai rafinuotai. nimo bûdo pasaulá. Itin svarbus buvo Reginos Merkie- Uþgavënës skaièiuojamos nuo Velykø, o Velykos – nës ádirbis ir pagalba. Në vienas esminis centro sprendi- tai pirmas mënulio pilnaties sekmadienis po lygiadienio. mas nebuvo priimtas be N. Vëliaus konsultacijø bei pa- Lygiadieniai – labai ádomus kalendoriaus taðkas, kai stabø. Jau buvo ásteigta Etninës kultûros draugija (1989 ðaltàjá periodà keièia ðiltasis ar ðiltàjá keièia ðaltasis. Tas 2 r permainas visi jauèiame. Pastebëjau, kad per pavasario lygiadiená paprastai trumpam gráþta þiemos ðaltis, kar- tais ir dargana, o rudená – vasaros ðiluma. Tiesiog