LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS BALTŲ PROISTORĖS KATEDRA
Irma Nortinkutė Istorijos specialybės II kurso magistrantė
LOKALINIAI IR REGIONINIAI XX A. LIETUVIŲ LIAUDIES MEDICINOS SAVITUMAI
(magistro darbas)
Magistrantas ______(parašas)
Leidžiama ginti: Darbo vadovas ______(parašas) IF Dekanas______prof. dr. Jonas Mardosa (parašas) prof. dr. Eugenijus Jovaiša darbo įteikimo data: ______
Registracijos numeris: ______
Vilnius, 2012
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu (patvirtiname), kad įteikiamas baigiamasis darbas (Lokaliniai ir regioniniai XX a. lietuvių liaudies medicinos savitumai):
Autoriaus (autorių) atliktas savarankiškai, jame nėra pateikta kitų autorių medţiagos kaip savos, nenurodant tikrojo šaltinio. Nebuvo to paties autoriaus (autorių) pristatytas ir gintas kitoje mokymo įstaigoje Lietuvoje ar uţsienyje. Nepateikia nuorodų į kitus darbus, jeigu jų medţiaga nėra naudota darbe. Pateikia visą naudotos literatūros sąrašą.
Irma Nortinkutė ______(studento vardas, pavardė) (parašas)
1
TURINYS
ĮVADAS ...... 3 1.GYDYMAS AUGALINĖS KILMĖS PRIEMONĖMIS ...... 11 1.1.Vaistingųjų augalų paruošimas gydymui ...... 11 1.1.1.Vaistingųjų augalų rinkimas, džiovinimas ir laikymas ...... 11 1.1.2.Vaistinių preparatų gamyba ir vartojimas ...... 14 1.2.Vaistingaisiais augalais gydomos ligos ...... 16 1.2.1.Vaistingieji augalai ligų profilaktikoje ...... 16 1.2.2.Ligų gydymas vaistingaisiais augalais ...... 19
2. GYDYMAS GYVŪNINĖS KILMĖS PRIEMONĖMIS ...... 32 2. 1. Roplių naudojimas ...... 32 2. 2. Gyvūnų ir jų produktų naudojimas ...... 36 2. 3. Paukščių naudojimas ...... 40 2. 4. Vabzdţių ir jų gaminių naudojimas...... 41
3. GYDYMAS MAGINĖMIS PRIEMONĖMIS ...... 44 3. 1. Uţkalbėjimai ...... 44 3. 1. 1. Užkalbėjimų apibūdinimas ...... 44 3. 1. 2. Užkalbėjimų atlikimo ypatumai ...... 47 3. 1. 3. Ligų gydymas užkalbėjimais...... 50 3. 2. Tikėjimas bloga akimi ...... 61 3. 2. 1. Blogos akies apibūdinimas ...... 61 3. 2. 2. Prevencinės priemonės ir gydymo būdai nuo blogos akies ...... 65
IŠVADOS ...... 70 NAUDOTŲ ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 72 SANTRAUKA ...... 78
2
ĮVADAS
Liaudies medicina, pagal Pasaulio sveikatos organizacijos medicinos ekspertų 1980 m. priimtą Ţenevoje apibrėţimą – „tai suma visų ţinių ir praktinių metodų, kaip paaiškinamų, taip ir nepaaiškinamų, kurie naudojami fizinės, psichinės ir socialinės pusiausvyros sutrikimų diagnostikai, perspėjimui ir likvidavimui ir kurie remiasi tik praktine patirtimi bei stebėjimu, kurie perduodami iš kartos į kartą kaip ţodine forma, taip ir raštu“1. Lietuvių liaudies mediciną galima apibūdinti kaip lietuvių kaimo bendruomenės ligų profilaktikos ir gydymo būdų visumą. Liaudies medicinos siūlomos priemonės ir receptai yra sukurti per daugelį amţių, pritaikant įvairių priemonių gydomąjį poveikį bei panaudojant įgytą patirtį. Šios ţinios neprarado reikšmės ir dabartyje, daugelis liaudies medicinos priemonių sėkmingai taikoma ir šiuolaikinėje medicininėje praktikoje. Liaudies medicina yra kiekvienos tautos tradicinės kultūros dalis, todėl svarbu ją tyrinėti kaip pamaţu benykstančią ţinijos dalį. Tyrinėdami lietuvių liaudies medicinos bruoţus, paţinsime ne tik praeityje gyvavusius gydymo ir profilaktikos būdus, bet ir nustatysime, kiek Lietuvos etnografiniuose regionuose yra lokalinių liaudies medicinos ypatumų ir kiek visa tai tapę universaliu reiškiniu. Liaudies medicina vyravo laikotarpyje, kai profesionaliosios gydymo priemonės buvo sunkiai prieinamos, tačiau ir vėliau neprarado savo reikšmės. XX a. Lietuvos kaime egzistavo keli gydymo lygmenys. Juos galima išskirti remiantis antropologo Arthuro‘o Kleinman‘o pateikiamu medicinos sferų modeliu, kurį sudaro visuotinė (popular), oficialioji arba profesionalioji (professional) ir liaudiškoji (folk) sferos2. Visuotinėje sferoje galimas profesionaliųjų arba liaudiškųjų gydymo būdų pasirinkimas. Profesionalioji medicina taiko mokslinius gydymo metodus, o liaudiškasis sektorius propaguoja oficialiai nepripaţintą gydymo praktiką. XX a. lietuvių liaudies mediciną analizuosime šio medicinos sferų modelio kontekste, dėmesį skirdami lokalinių ir regioninių liaudies medicinos savitumų išryškinimui. Darbo teorinė ir praktinė reikšmė. Ieškant lokalinių ir regioninių liaudies medicinos savitumo išraiškų, pasitelkiami vietovių tyrimai. I. R. Merkienė, nagrinėdama lokalinių tyrimų problematiką, akcentuoja, kad tokie tyrimai visad siejasi su tam tikra sutartine teritorija, kuri apibrėţiama ne dydţiu, o santykiu tarp tiriamojo objekto ir jo geografinio konteksto. Todėl vieno kaimo etninė kultūra bus lokalinis tyrimas visų didesnių uţ jį administracinių teritorinių padalų, o
1 Siaurusaitis, B. Gydytojo samprata ir raida Lietuvoje. Ţmogaus samprata tradicinėje kultūroje. Konferencijų ciklas Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėţiūros ir pasaulėjautos aspektai. Vilnius, 2005, p. 196. 2 Kleinman, A. Patients and Healers in the Context of Culture. An Exploration of the Borderland Between Anthropology, Medicine and Psychiatry. Berkeley, 1980, p. 50-52. 3 atskiros valstybės etnokultūriniai tyrimai – platesnio etnografinio regiono, istoriškai susiklosčiusios kultūrinės srities, atţvilgiu3. Taigi tyrinėjant tam tikrą lokalinę teritoriją, reikia atsiţvelgti į platesnį kontekstą. Todėl magistro darbe be bendrų visai Lietuvai liaudies medicinos bruoţų aptarimo, analizuojama ir lyginama tarpusavyje skirtingų vietovių liaudies medicinos praktika. Pasak I. R. Merkienės, lokaliniai tyrinėjimai, apimantys santykinai nedideles istoriškai susiformavusias teritorines padalas yra labai svarbūs. Taip galima uţčiuopti savitus reiškinius, modeliuoti jų paplitimą laike ir erdvėje bei kūrybiškai konstruoti vietinę ir regioninę specifiką4. Ilgą laiką lokalinius tyrimus Lietuvoje atstovavo kraštotyriniai darbai, kurie per vietovių aprašymus leido pamatyti lokalinę tiriamų vietovių specifiką. Tačiau lokalaus tyrimo pobūdį gali turėti ir išsamesni etnologiniai tyrinėjimai. Turėdami galvoje šią aplinkybę, galime teigti, kad magistro darbas yra vienas iš tokio tyrimo pavyzdţių. Istoriografijos ir šaltinių apžvalga. Tyrinėjamai temai atskleisti reikšmingi kai kurie teorinio pobūdţio darbai. Pirmiausia tai antropologo Arthur‘o Kleinman‘o darbas „Patients and Healers in the Context of Culture. An Exploration of the Borderland Between Anthropology, Medicine and Psychiatry“5, kuris leidţia autoriaus pateiktą medicinos sferų modelį pritaikyti ir Lietuvos kaime egzistavusios liaudies medicinos praktikos tyrimui. Lokalinio tyrimo ypatumams suprasti yra svarbūs I. R. Merkienės6 straipsniai, kuriuose autorė aptaria tokių tyrimų tematiką ir problematiką, kalba apie lokalinę kultūrą istorijos ir geografijos kontekste. Tuo tarpu liaudies medicinos tyrimus tikslingiausia aptarti chronologiniu principu. XIX a. pabaigoje, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui ir kilus susidomėjimui lietuvių etnine kultūra, buvo atkreiptas dėmesys ir į liaudies medicinos tradicijas bei pradėta rūpintis šios medţiagos rinkimu ir publikavimu. XIX a. pabaigoje, vienas iš pirmųjų autorių, darbą šia tema paskelbė J. Basanavičius. Būdamas profesionaliu gydytoju, knygoje „Medega musu tautiszkai vaistinykystai“7 pateikia Lietuvos kaime egzistavusią ligų klasifikaciją ir jų prieţasčių paaiškinimus. Autorius, nurodydamas liaudiškus ligų simptomų aiškinimus, kai kuriais atvejais aprašo ir gydymo būdus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje J. Basanavičiaus surinktus liaudies medicinos duomenis
3 Merkienė, I. R. Lokalinių etnologinių tyrimų tematika ir problematika. Etninė kultūra. Etninės kultūros globos tarybos informacinis leidinys. Vilnius, 2007, nr. 6 (2006), p. 54; Merkienė, I. R. Lokalinė kultūra istorijos ir geografijos kontekste. Lietuvos etnologija. Tapatybė erdvėje ir laike: kintantys regionai. Vilnius, 2007, t. 7 (16), p. 40. 4 Merkienė, I. R. Lokalinių etnologinių tyrimų tematika ir problematika, p. 56. 5 Kleinman, A. Patients and Healers in the Context of Culture, p. 27-70. 6 Merkienė, I. R. Lokalinių etnologinių tyrimų tematika ir problematika, p. 54-59; Merkienė, I. R. Lokalinė kultūra istorijos ir geografijos kontekste, p. 39-56. 7 Basanavičius, J. Medega musu tautiszkai vaistinykystai. Shenandoah, 1898. 4 publikavo Lietuvių tautosakos ir literatūros institutas8. „Juodojoje knygoje“ daugiausia pateikiamas magijos panaudojimas liaudies medicinoje, tačiau yra informacijos ir apie vaistingųjų augalų bei gyvulinės kilmės produktų vartojimą. XX a. pradţioje vertingų duomenų paskelbė G. Petkevičaitė- Bitė darbe „Medţiaga lietuvių liaudies medicinai“9, kuriame aprašoma su ligų prevencija ir gydymu susijusi praktika. Vėlesniais dešimtmečiais medţiaga liaudies medicinos tematika daugiausia buvo skelbiama kraštotyrinėje spaudoje. Didţioji dalis publikacijų išspausdintos ţurnale „Gimtasai kraštas“. Susirūpinus sistemingu duomenų apie liaudies mediciną rinkimu, ţurnale buvo paskelbta P. Gaidamavičiaus sudaryta „Liaudies medicinai rinkti programa“10, kurioje pateikiami klausimai, kaip renkami vaistiniai augalai, daromi vaistai ir gydoma. Kraštotyros ţurnale atspausdintoje medţiagoje atsispindi tam tikrose vietovėse taikyti naminiai gydymo būdai. Straipsnius šia tema skelbė V. Trinka11, J. Gobis12, S. Daunys13, M. Čilvinaitė14. Autoriai daugiausia pateikia gydymo vaistiniais augalais ir gyvulinės kilmės medţiagomis būdus. Gydymo maginėmis priemonėmis praktiką savo straipsniuose aprašė P. Stukėnaitė-Decikienė15 ir A. Maţiulis16. Duomenų liaudies medicinos tematika uţtinkame ir leidinyje „Medicina“, kuriame V. Tiškus17 paskelbė įvairių ligų gydymo būdus vaistaţolėmis, gyvulinės, mineralinės kilmės medţiagomis ir maginėmis priemonėmis. Tarpukaryje buvo sukauptas nemaţas reikšmingų liaudies medicinai tyrinėti šaltinių kiekis. Sukaupta Lietuvių tautosakos archyve medţiaga pateko su archyvo vadovu J. Baliu į JAV ir ten buvo paskelbta. JAV išleistame „Lietuvių tautosakos lobyno“ II-ame tome18, skirtame lietuvių liaudies magijai ir medicinai, J. Balys aptaria daugelį gydymo uţkalbėjimais pavyzdţių, skelbia uţkalbėjimų ir senosios lietuvių religijos maldelių tekstus, uţrašytus XX a. 3-4 dešimtmetyje. Kitame autoriaus darbe „Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje“19 taip pat randame nemaţai informacijos apie magiškus gydymo būdus.
8 Juodoji knyga. Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Sud. K. Aleksynas. Vilnius, 2004, t. 12. 9 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai. Literatūros istorija. Vilnius, 1968, p. 313-349. 10 Gaidamavičius, P. Liaudies medicinai rinkti programa. Gimtasai kraštas, 1934, nr. 2, p. 118-119. 11 Trinka, V. Liaudies medicinos medţiaga. Gimtasai kraštas, 1934, nr. 2, p. 116-118. 12 Gobis, J. Liaudies medicina Klovainių parapijoj (Šiaulių apskr.). Gimtasai kraštas, 1939, nr. 1, p. 552-554. 13 Daunys, S. Liaudies medicina Papilės valsčiuje. Gimtasai kraštas, 1941, nr. 1/2, p. 142-144. 14 Čilvinaitė, M. „Bobų liekarstvos“. Gimtasai kraštas, 1939, nr. 2/3, p. 650-654. 15 Stukėnaitė-Decikienė, P. Švenčionių apylinkės uţkalbėjimai. Gimtasai kraštas, 1941, nr. 1/2, p. 121-136. 16 Maţiulis, A. Uţkalbėjimai Adutiškio apylinkėje. Gimtasai kraštas, 1941, nr. 1/2, p. 159. 17 Tiškus, V. Mūsų liaudies medicina. Medicina. Kaunas, 1931, nr. 7, p. 476-479. 18 Balys, J. Liaudies magija ir medicina. Lietuvių tautosakos lobynas. Bloomington, 1951, t. 2. 19 Balys, J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga, 1966. 5
Liaudies medicinos medţiagos rinkimas ir skelbimas Lietuvoje suintensyvėjo XX a. antroje pusėje ir ypač amţiaus pabaigoje po Nepriklausomybės atkūrimo, kuomet aktyviai prasidėjo lokalūs etnografiniai tyrinėjimai. Atsirado ir išsamių tyrimų. Pirmiausia įvairių liaudies medicinos sričių tyrimuose yra nemaţai pasireiškę etnologai. P. Dundulienės vadovėliuose „Lietuvių etnografija“ ir „Lietuvos etnologija“20 pateikiama apibendrinta liaudies medicinai skirta jų dalis. Vertingos faktinės medţiagos yra darbe „Akys lietuvių pasaulėjautoje“21, kuriame P. Dundulienė pateikia plačius tyrimus apie lietuvių tikėjimus, susijusius su akimis, daugiausia apie blogos akies fenomeną, nuţiūrėjimą, apsaugos ir gydymo būdus. R. Trimakas yra paskelbęs mokslinių straipsnių22 šia tema ir tyrimus apibendrinęs monografijoje „Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai“23, kurioje analizuojama ţmogaus sveikatos samprata remiantis poţiūriu į ţmogaus kūną, ligas, jų prevenciją ir gydymą. Autorius, remdamasis lietuvių liaudies medicinos medţiaga, priede pateikia pagrindinius negalavimus, gydomus augalinės kilmės medţiagomis. Ţinių apie sakralaus inventoriaus – nuo šventintos verbos nurišto siūlo – panaudojimą prevenciniais ir gydomaisiais tikslais randame etnologo J. Mardosos monografijoje „Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos“24. Autorius aptaria įvairias raudono siūlo panaudojimo praktikas. Liaudies mediciną Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje yra tyrinėjusi V. Gribauskaitė. Magistriniame darbe25 autorė nagrinėja tiriamojo regiono liaudies kultūroje paplitusias ligos suvokimo apraiškas, gydymo būdus bei gydančių asmenų įvaizdţius. Reikšmingų ţinių randame ţurnale „Liaudies kultūra“ publikuotuose V. Gribauskaitės straipsniuose26. Juose atskleidţiama Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos moterų veiklos specifika liaudies medicinoje ir ligų etiologijos tame pačiame tiriamajame regione XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Medţiagos apie
20 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982, p. 214-223.; Dundulienė, P. Lietuvos etnologija. Vilnius, 1991, p. 191-199. 21 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius, 1992. 22 Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Anykščių ir Kupiškio rajonuose bei Dzūkijos nacionaliniame parke. Etnologiniai ir folkloristiniai tyrinėjimai. Vilnius, 1997, p. 33-38; Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Širvintų apylinkėse. Širvintos. Vilnius, 2000, p. 537-542; Trimakas, R. Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 2001, nr. 3 (78), p. 18-27. 23 Trimakas, R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai. XIX amţiaus pabaiga – XX amţiaus pirmoji pusė. Vilnius, 2008. 24 Mardosa, J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos. Liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradţioje. Vilnius, 2009, p. 262-267; 273-274. 25 Gribauskaitė, V. Liaudiškas ligos suvokimas ir gydymas Rytų Lietuvoje bei Vakarų Baltarusijoje XX a. pirmoje pusėje. Magistrinis darbas. Vilnius, 2006. M. 644. 26 Gribauskaitė, V. Moterų veiklos specifika liaudies medicinoje: Rytų Lietuva ir Vakarų Baltarusija. Liaudies kultūra, 2006, nr. 3, p. 28-32.; Gribauskaitė, V. Ligų etiologijos Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos kaime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 2008, nr. 6, p. 26-30. 6 gydymą vaistaţolėmis randame N. Marcinkevičienės straipsniuose27, kuriuose aprašomi gydymosi augalais ypatumai ir daţniau pasitaikančių ligų gydymo būdai. Nemaţa ţinių apie maginius gydymo būdus randame D. Vaitkevičienės sudarytoje knygoje „Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės“28. Leidinyje pristatoma lietuvių uţkalbėjimų problematika. Pagrindinėje knygos dalyje skelbiami gydomieji lietuvių uţkalbėjimai, taip pat fiksuojamos ir lenkų bei rusų kalbomis vartotos ţodinės formulės. Lietuvių ir rusų uţkalbėjimų tyrinėtojos M. Zavjalovos monografijoje29 analizuojamos baltų ir slavų uţkalbėjimų siuţetų paralelės. Tikėjimo bloga akimi raišką šiuolaikinėje Lietuvoje tirianti M. Balikienė30 savo straipsniuose nagrinėja blogos akies kilmę, blogaakio ţmogaus sampratą, prevencinius bei gydymo nuo blogos akies būdus. Kai kurių duomenų apie blogą akį uţtinkame ir A. Venskienės daktaro disertacijoje „Moteriškos galvos įvaizdis XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje: stereotipo poveikis visuomenei“31. Tikėjimų bloga akimi vaizdą Vilnijoje atskleidţia Ţ. Danilevič32. Gimtuvių ir krikštynų papročius tyrinėjusios R. Paukštytės-Šaknienės darbe „Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime“33 randame ţinių apie vaikų apsaugos nuo blogos akies būdus. Liaudies medicina domisi įvairių sričių specialistai. Nemaţą darbą šioje srityje yra nuveikęs provizorius T. A. Mekas. Knygoje „Senoji vaistininkystė“34 autorius pateikia informacijos apie vaistininkystės istoriją, savo pasvarstymus apie vaistą, vaistininką ir vaistinę. Provizoriaus knygoje nemaţa dalis skiriama gydymo gyvūninės kilmės medţiagomis aprašymui. Straipsnyje „Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje“35 T. A. Mekas apţvelgia liaudies medicinos receptus, kuriuose naudojamas kraujas. Svarbus liaudies medicinai paţinti yra gydytojo B. Siaurusaičio straipsnis „Gydytojo samprata ir raida Lietuvoje“36, kuriame išsamiai aprašo ne tik gydytojo atsiradimą ir raidą Lietuvoje, bet ir liaudies medicinos sampratą.
27 Marcinkevičienė, N. Augalai liaudies medicinoje. Liaudies kultūra, 1991, nr. 3, p. 31; nr. 4, p. 36; nr. 5, p. 33-34. 28 Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės. Sud. D. Vaitkevičienė. Vilnius, 2008. 29 Эавьялова, М. В. Балто-славянский заговорный текст. Москва, 2006. 30 Balikienė, M. Blogaakio ţmogaus samprata šių dienų Dzūkijoje. Liaudies kultūra, 2006, nr. 2 (107), p. 27-30; Balikienė, M. Blogos akies įveika šių dienų Dzūkijoje. Liaudies kultūra, 2007, nr. 1 (112), p. 11-16; Balikienė, M. Blogos akies kilmės ir tvermės teorijos. Liaudies kultūra, 2010, nr. 1 (130), p. 54-62. 31 Venskienė, A. Moteriškos galvos įvaizdis XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje: stereotipo poveikis visuomenei. Daktaro disertacija. Kaunas, 2000 [rankraštis]. LNBRS, f. 132-1192, p. 69-71. 32 Danilevič, Ţ. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 2004, t. 59-60, p. 149-154. 33 Paukštytė-Šaknienė, R. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime: XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius, 1999, p. 67-70. 34 Mekas, T. A. Senoji vaistininkystė. Rašytinės trejos devynerios. Kaunas, 2005. 35 Mekas, T. A. Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje. Biomedicina, t. 2, nr. 2, 2002, gruodis, p. 192-193. 36 Siaurusaitis, B. Gydytojo samprata ir raida Lietuvoje. Ţmogaus samprata tradicinėje kultūroje. Konferencijų ciklas Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėţiūros ir pasaulėjautos aspektai. Vilnius, 2005, p. 196-203. 7
Tyrinėjamai temai reikšmingi straipsniai, skelbti įvairaus lokalinio pobūdţio leidiniuose, kuriuose publikuojama kraštotyros ekspedicijose surinkta etnografinė medţiaga. Straipsniai monografijose apie Lietuvos valsčius suteikia informacijos apie augalinės ir gyvulinės kilmės medţiagomis bei maginėmis priemonėmis gydomas ligas. Svarbius tyrimus įvairiose Lietuvos vietovėse yra atlikusi ir nemaţai straipsnių šia tema paskelbusi R. Balkutė37. Savo darbuose autorė pateikia vertingų etnografinių ţinių, susijusių su nagrinėjama tema. R. Balkutė straipsnyje „Namų daiktai ir aplinka gydomojoj praktikoj“38 pateikia liaudies tyrinėjimų medţiagą apie gydyme naudojamus daiktus ir aplinką. Įdomios etnografinės medţiagos liaudies medicinos tema uţtinkame P. Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinėje „Čiulba ulba sakalas“39. Knygoje šalia tautosakos kūrinių yra skyrius, skirtas naminių gydymo būdų aprašymui. Svarbūs yra lokalinėse monografijose skelbti R. Maţeikienės40, V. Mieţutavičiūtės41, A. Vaičiulytės42, V. Gribauskaitės43, R. Gucevičiūtės44, N. Balvočiūtės45, S. Mockutės46, V. Damskytės47, L. Bikulčienės48, V. Galvėno49, P. Dundulienės50, A. Kulio51, N. Kazėnaitės52, A. Iţganaičio53, V. Besakirskienė-Mickevičiūtės54, S. Norušienės55, J. Šliavo56, L. Rulinsko, A. Rulinskienės57 straipsniai. Lokalaus tyrimo duomenų
37 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės. Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995, p. 670-673; Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina. Gelvonai. Vilnius, 2009, p. 935-945; Balkutė, R. Liaudies magija ir medicina Veprių apylinkėse. Vepriai. Vilnius, 2010, p. 1048-1064; Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina. Kruonis. Vilnius, 2012, p. 210-245 (elektroninis variantas). 38 Balkutė, R. Namų daiktai ir aplinka gydomojoj praktikoj. Ţmogus ir gyvenamoji aplinka. Konferencijų ciklas Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėţiūros ir pasaulėjautos aspektai. Vilnius, 2007, p. 177-203. 39 Čiulba ulba sakalas. Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Sud. D. Krištopaitė, N. Vėlius. Vilnius, 1983, p. 274-286. 40 Maţeikienė, R. Liaudies medicina. Plateliai. Vilnius, 1999, p. 535-557. 41 Mieţutavičiūtė, V. Liaudies medicina. Kraţiai. Vilnius, 1993, p. 314-316. 42 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina. Obeliai, Kriaunos. Vilnius, 1998, p. 538-561. 43 Gribauskaitė, V. Liaudies medicinos bruoţai. Papilė. Vilnius, 2006, t. 2-3, p. 117-123. 44 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė. Vilnius, 1986, p. 107-116; Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė. Vilnius, 1972, p. 231-247. 45 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje. Ţagarė. Vilnius, 1998, p. 734-741.; Balvočiūtė, N. Liaudies medicina Tauragnų apylinkėje XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje. Tauragnai. Vilnius, 2005, p. 964-968. 46 Mockutė, S. Liaudies medicina. Gruzdţiai. Vilnius, 1999, p. 196-201. 47 Damskytė, V. Senoji liaudies medicina. Dieveniškės. Vilnius, 1968, p. 170-176. 48 Bikulčienė, L. Iš liaudies medicinos. Širvintos. Vilnius, 2000, p. 542-544. 49 Galvėnas, V. Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse. Kraštotyra. Vilnius, 1971, p. 245-253. 50 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje. Kraštotyra. Vilnius, 1969, p. 228-234. 51 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse. Tauragnai. Vilnius, 2005, p. 968-975. 52 Kazėnaitė, N., Razgauskas, E., Šarmaitytė, I., Šveistytė, A. Ţmonių sveikata. Gaidės ir Rimšės apylinkės. Vilnius, 1969, p. 204-211. 53 Iţganaitis, A. Liaudies medicina XX a. pradţioje. Kudirkos Naumiestis. Vilnius, 1990, p. 219-225. 54 Besakirskienė-Mickevičiūtė, V. Šis tas iš liaudies medicinos. Sintautai. Ţvirgţdaičiai. Vilnius, 1996, p. 349-352. 55 Norušienė, S. Ţolelės daug ką gydo (Apie ţolininkę Sofiją Raţauskaitę). Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. Vilnius, 2005, p. 959-960. 56 Šliavas, J. Liaudies medicina. Ţeimelis. Vilnius, 2010, d. 2, p. 251-256. 57 Rulinskas, L., Rulinskienė, A. Kaip gruzdiečiai gydėsi. Gruzdţiai. Vilnius, 2010, d. 2, p. 628-652. 8 uţtinkame O. Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės knygose „Burokaraistis“58. Autorė atskleidţia dzūkų liaudies medicinos ypatumus, daug dėmesio skiria vaistingųjų augalų vartojimui. Gydymas vaistingais augalais knygoje sudaro nemaţą jos dalį. Nors paminėtų autorių darbai yra daugiau aprašomojo pobūdţio tekstai, jie naudingi pateiktos informacijos turiniu. Įvairiose vietovėse praktikuoti gydymo būdai aprašomi ţurnale „Mūsų kraštas“ skelbtuose V. Mieţutavičiūtės59, K. Bubulienės60, I. Rimkūnienės61, D. Greviškienės62 straipsniuose, taip pat J. Jaskonio63 publikacijoje. Lyginamajam aspektui pasitelkiami ir lietuvių, gyvenusių vakarų Baltarusijoje liaudies medicinos duomenys, kuriuos uţrašė R. Balkutė64, L. Kalašaitytė65, V. Morkūnaitė, O. Padegimienė66. Medţiaga surinkta iš Gervėčių krašto, lietuvių etninio regiono dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Aiškinant kai kurias sąvokas ir siekiant didesnio tikslumo jas vartojant, naudojamasi „Dabartinės lietuvių kalbos ţodynu“67. Šaltinių apţvalga. Nors nemaţą kiekį aptartų lokalaus pobūdţio straipsnių, kaip ir J. Balio darbus, galima priskirti šaltinių sričiai, pagrindinis magistro darbui parašyti informacijos šaltinis yra LEU IF istorijos specialybės studentų etnografinių praktikų metu įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose 2000-2011 metais surinkta lauko tyrimų medţiaga (vietovių ir rinkusių medţiagą studentų pavardės pateikiamos Naudotų šaltinių ir literatūros sąraše) pagal D. Gricevičiūtės ir J. Šukio sudarytą klausimyną „Liaudies medicina“68. Medţiagą šia tema rinko ir magistro darbo autorė (Miroslavas; Krokialaukis; Igliauka). Iš viso darbe panaudota apie 197 aprašai. Pateikiant lauko tyrimų medţiagos duomenis, tekste nurodomas vietovės pavadinimas. Lokalaus tyrimo duomenų uţtinkame Juozo Petrulio rankraščių fonde (f. 134) apie Kauno rajono Kampiškių kaimo ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio ir Kruonio kaimų liaudies mediciną69, saugomame Lietuvos Martyno Maţvydo bibliotekos rankraščių skyriuje.
58 Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, O. Burokaraistis. Vilnius, 2003, d. 1, p. 176-216.; Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, O. Burokaraistis. Vilnius, 2007, d. 2, p. 92-194. 59 Mieţutavičiūtė, V. Liaudies medicina Kraţių apylinkėje. Mūsų kraštas. Vilnius, 1994, nr. 1 (4), p. 76. 60 Bubulienė, K. Apie Maţėnų kaimą ir liaudies mediciną. Mūsų kraštas, 2000, nr. 12, p. 69-71. 61 Rimkūnienė, I. Liaudies medicina. Mūsų kraštas. Vilnius, 1993, nr. 1 (2), p. 111-112. 62 Greviškienė, D. Liaudies medicinos išmintis Upytėje. Mūsų kraštas. Vilnius, 1996, nr. 1 (8), p. 50-51. 63 Jaskonis, J. Kaip gydėsi mūsų senoliai. Pirmasis Dzūkijos kultūros kongresas. Alytus, 1995, p. 81-82. 64 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina. Lydos krašto lietuviai. Kaunas, 2002, t. 1, p. 354-372. 65 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės. Gervėčiai. Vilnius, 1989, p. 204-219. 66 Morkūnaitė, V., Padegimienė, O. Liaudies medicina dantų skausmui malšinti ir burnos ligoms gydyti. Gervėčiai. Vilnius, 1989, p. 219-221. 67 Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas. IV leidimas. Vilnius, 2000, t. XXIV. 68 Gricevičiūtė D., J. Šukys J. Liaudies medicina. Apie metodiką ir metodines priemones: medţiaga etnografinei praktikai. Sud. J. Mardosa. Vilnius, 2002, p. 99-102. 69 Liaudies medicina. LNBRS, f. 134. 9
Medţiagos apie liaudies mediciną yra Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ fonde (f. 169); dublikatai saugomi VU bibliotekos rankraščių skyriuje bei Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyne. Šios medţiagos didţioji dalis yra skelbta lokalinėse monografijose, todėl naudotasi publikuotais dokumentais. Tyrimo objektas – lokaliniai ir regioniniai XX a. lietuvių liaudies medicinos savitumai. Darbo tikslas – remiantis lauko tyrimų medţiaga ir moksline literatūra, nustatyti universalius ir išskirtinius liaudies medicinos priemonių ir būdų panaudojimo ligų profilaktikoje ir gydyme bruoţus. Uždaviniai: 1) aprašyti ir išanalizuoti vaistingųjų augalų paruošimą ir panaudojimą ligų profilaktikoje bei gydyme; 2) aptarti liaudies medicinoje naudotas gyvūninės kilmės priemones ir jų panaudojimą gydymo tikslais; 3) išnagrinėti gydymo uţkalbėjimais praktiką, apţvelgti tikėjimus bloga akimi ir apsisaugojimo nuo jos poveikio bei neigiamų pasekmių įveikimo būdus; 4) nustatyti universalius ir lokalinius gydymo augalinės, gyvulinės kilmės medţiagomis ir maginėmis priemonėmis bruoţus. Darbe lietuvių liaudies medicinos medţiagą analizuosime pagal vartojamas medţiagas. Nagrinėsime gydymo augalinės, gyvulinės kilmės medţiagomis ir maginėmis priemonėmis praktiką. Būtina paminėti, kad nesivadovausime literatūroje daug kur paplitusiu liaudies medicinos skirstymu į racionaliąją ir iracionaliąją. Dėmesį kreipsime į jos bruoţų etnografinėse vietovėse atskleidimą, o ne į naudingumo ar ţalingumo vertinimus. Chronologiniai darbo rėmai. Darbe apimamas XX a. Lietuvos kaimas. Tyrinėjamo laikotarpio liaudies medicinos tradicijų raidai ir pokyčiams atskleisti pasitelkiami ir XIX a. pabaigos šaltiniai bei XXI a. pradţios medţiaga. Tyrimo metodai. Lyginamasis, analitinis, istorinis, etnografinis.
10
1.GYDYMAS AUGALINĖS KILMĖS PRIEMONĖMIS
1.1.Vaistingųjų augalų paruošimas gydymui
1.1.1.Vaistingųjų augalų rinkimas, dţiovinimas ir laikymas
Rinkimas. Vaistingųjų augalų rinkimas – tai pirmasis ţingsnis ruošiant augalines priemones gydymui, kuriam teikiama didelė reikšmė. Lauko tyrimų medţiaga rodo, jog daţniausiai vaistinius augalus rinkdavo moterys. Apie vaistinguosius augalus nusimanė ir vyrai, tačiau šios srities jie nelaikė vyrų reikalu. V. Gribauskaitė paţymi, kad vaistinių augalų rinkimas, apdorojimas, saugojimas bei vaistų paruošimas buvo laikoma netgi natūralia moters veikla. To paaiškinimas būtų toks, jog moterims, dėl giminės pratęsimo funkcijos, priskiriamas stipresnis ryšys su gamta70. Neabejotinai, veikla, susijusi su vaistingaisiais augalais (ne tik augalų rinkimas, bet ir laikymas, naudojimas gydymui) visuotinai laikoma moterų uţsiėmimu. Lietuvos kaime vaistinguosius augalus (ir gyvulinės kilmės medţiagas) daugiau uţ kitus išmanantys asmenys (daţniausiai moterys) buvo ţinomi aplinkiniams. Tokie asmenys paprastai gydė tik savo giminės narius ar artimesnius kaimynus71. Taigi ţolininkų veikla apsiribodavo lokalia erdve. Ţolininkai kokių nors specialių nerašytų reikalavimų ar taisyklių neturėjo. Ţinias jie įgydavo ne tam tikrų įgimtų ar neįprastų sugebėjimų dėka, o dėl to, kad jie tuo domėjosi, lavino kasdieninę patirtį. Jų sukauptos ţinios nebuvo laikomos paslaptimi, ir jas perimdavo tas, kuris tiesiog tuo domėjosi ar turėjo potraukį rinkti ţoleles72. Vaistingųjų augalų rinkimo laikas priklausė nuo to, kokie augalai ir kokios jų dalys (ţiedai, ţolė, lapai, šaknys ir kt.) buvo renkamos. Visuotinai teigiama, kad ţydinčias vaistaţoles geriausia rinkti ţydėjimo metu. Pumpurai renkami anksti pavasarį, kai jie dar neišsprogę arba pradeda sprogti. Uogos, vaisiai ir sėklos gydymui renkami visiškai pribrendę. Šaknines vaistaţoles geriausia kasti anksti pavasarį arba rudenį. Ţievės rinkimui tinkamas bet kuris metų laikas. Renkant vaistinguosius augalus, geriausias paros laikas – pirma dienos pusė, kai nudţiūna rasa. Tai suprantama, nes sausi augalai greičiau dţiūsta. Pasitaiko, kad į paros laiką neatsiţvelgiama arba tinkamu metu augalams rinkti laikomas pavakarys, vakaras. Manoma, kad geriau rinkti vakare, kai nėra saulės spindulių ir vaistaţolės pačios pasiruošusios miegui (Ţelva). Lauko tyrimų duomenimis kai kas renkant vaistinguosius augalus atsiţvelgdavo į mėnulio fazę – paprastai rinko per jaunatį, o kai kur
70 Gribauskaitė, V. Moterų veiklos specifika liaudies medicinoje, p. 30. 71 Trimakas, R. Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje, p. 19. 72 Ten pat, p. 19. 11 vaistaţoles rinkdavo prieš pilnatį (Gudeliai). Tačiau daţniausiai augalus rinkdavo tada, kai jie buvo tinkami rinkti, priklausomai nuo kiekvieno vaistinio augalo subrendimo, kada jis tinkamas naudoti. Pvz., šalpusnių ţiedus rinko anksti pavasarį, valerijono šaknis – rudenį, liepţiedţius – vasarą, liepos mėnesį. Veliuonos apylinkėse, taip pat ir kitur, pvz., arnyko ir ajerų šaknis, berţo pumpurus, įvairias pievų ţolių šaknis, kiaulpienes rinko pavasarį prieš ţydėjimą; oţkabarzdţius, ţibuoklių lapus ir ţiedus – balandyje ir geguţyje; berţo lapus, šv. Petro raktelius, pupalaiškius, šalavijų ir ţemuogių lapus – geguţyje ir birţelyje; kraujaţoles, ţliūgę, gysločius – nuo geguţės iki rugsėjo mėnesio; arnyko ţiedus, dilgėlių ir paparčio šaknis bei lapus, sidabraţolę, našlaites, kmynų sėklas, ramunėles, mėlynių uogas ir lapus, šaltmėtes – liepos ir rugpjūčio mėnesiais; valerijono šaknis, berţo ţievę – rugsėjo ir spalio, o bruknių lapus ir uogas – rugsėjo mėnesį. Rudenį rinko kadagio uogas ir ūglius, kasė krienų ir pienaţolių šaknis ir kt.73 Akivaizdu, jog visoje Lietuvoje yra susiformavusios bendrosios gydomųjų augalų rinkimo normos, kuomet ţmonės augalus renka atsiţvelgiant į jų vegetacijos periodą, renka toliau nuo transporto judėjimo, sveikai atrodančius (nedėmėtus, neapgrauţtus). Visoje Lietuvoje įprasta, jog vaistaţoles geriausia rinkti iki šv. Jono (birţelio 24 d.). Vaistingąsias ţoles buvo stengiamasi rinkti būtent iki šios dienos, kadangi „po tai dienai pririnktos jokios reikšmės gydymui neturi“74. Joninių diena buvo siejama ir su burtais: buvo manoma, jog ţolės netenka gydomųjų galių po birţelio 24 dienos, nes „varaţbitnikai pradeda varaţyti“75. Vaistaţolės renkamos iki Joninių dienos, kadangi tikima, jog po to jas laumės raganos apspjaudo, ir tada ţolės netinkamos naudoti (Santaika, Verebiejai). Visa tai patvirtina nuomonę, kad vaistingosios ţolės, renkamos po šios dienos, praranda gydomąjį efektą. Labai daţnai teigiama, jog vaistingosioms ţolėms rinkti tinkamiausias laikas yra šv. Jono diena, kadangi tuomet jos pačios veiksmingiausios. Kaip sakoma Obeliuose, Joninių dieną buvo einama kupoliauti: jaunimui tai pramoga, o vaistaţolių rinkėjams – tradicinė darbo diena76. Tikslingiausia šios simbolinės dienos parinkimą aiškinti tuo, kad birţelio pabaigoje baigiasi daugumos tinkamų rinkti ţolynų ţydėjimo metas. Pabrėţiamas ir ankstesnis rinkimo laikas. Gervėčiuose buvo manoma, jog vaistinguosius augalus geriausia rinkti geguţės mėnesį iki 12 valandos: „Ţolytes rinkti trečio mojaus ir lig dvylikei, kada jos gyvos, nemiega, kada visa macė eina viršun, o po dvylikei nemačija, nes ţėdna ţolelė
73 Dundulienė, P. Lietuvos etnologija, p. 194. 74 Trimakas, R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai, p. 187. 75 Ten pat. 76 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 538. 12 popiet pradeda miegot, visa eina ţemyn“77. R. Trimakas nurodo ir tokį atvejį, jog „gydomosios ţolelės daţniausiai renkamos geguţės mėnesio dešimtą dieną, kol jos neperţydėjo ir neturi sėklos“78. Šiuo atveju, matyt, daug kas priklauso nuo ţolynų rūšies ir jų vegetacijos ypatybių. Taip pat reikia turėti omenyje ir skirtumus tarp Julijaus (senojo) ir Grigaliaus (naujojo) kalendorių. Aprašydama kalendoriaus stilių kaitą, A. Vyšniauskaitė nurodo, jog tarp senojo ir naujojo kalendoriaus XIX a. buvo susidaręs 12 dienų, o XX a. – net 13 dienų nesutapimas. Nereikia pamiršti, kad mūsų seneliai ir proseneliai, palikę tautosakoje, papročiuose savo mąstysenos, buities bei patyrimo ţymių, gyveno pagal „senąjį stilių“79. Todėl, kai ţmonės prisimena XX a. pradţią (išskyrus Uţnemunę), gali mintyse turėti šį laiką. Dţiovinimas. Ne maţiau dėmesio skiriama ir augalų dţiovinimo būdams. Surinktus vaistinguosius augalus buvo skubama kuo greičiau dţiovinti, jog jie nesugestų. Jeigu augalai nebuvo iš karto naudojami gydymui, o buvo norima išlaikyti ilgesnį laiką, tada jie būdavo dţiovinami daţniausiai gyvenamojo namo palėpėje, klėtyje, malkinėje ar tiesiog lauke – ten, kur yra oro trauka, geras vėdinimas, kad augalai nešustų80. Paţymėtina, jog vaistinguosius augalus reikėjo dţiovinti saulės nepasiekiamoje vietoje: „Dţiovinti ţoles reikia pavėnėje, o ne ţibinti saulėj, bu saulė ištraukia viską, kas yra“81. Visą augalą dţiovindavo surištais pundeliais, ţiedus paberdavo ant popieriaus, švaraus audeklo, paskleisdavo plonais sluoksniais. Lauko tyrimų medţiagoje aptinkame ir magijos panaudojimo būdą – Ţelvoje buvo tikima, jog dţiūdamos ant baltos paklodės, vaistaţolės ilgiau išlaiko savo savybes. Šaknis daţniausiai dţiovindavo ant krosnies, storesnes susmulkindavo, kad greičiau išdţiūtų. Vaisius ir uogas taip pat daţniausiai dţiovindavo ant krosnies. Kiek laiko reikėdavo dţiovinti augalus, daţniausiai parodydavo patyrimas. Laikymas. Tam, kad vaistaţolės būtų naudingos, svarbu jas tinkamai laikyti. Išdţiovinti vaistingieji augalai buvo laikomi medţiaginiuose, drobiniuose arba popieriniuose maišeliuose, vėsioje patalpoje. Vaistaţoles laikė ir stiklainiuose, juos uţdengdavo popieriumi ir surišdavo gumele, kad laikytųsi. Popierių prabadydavo su adata, kad vaistaţolėms būtų oro (Šeduva).
77 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 204-205. 78 Trimakas, R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai, p. 187. 79 Vyšniauskaitė, A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993, p. 6.; A. Vyšniauskaitė akcentuoja, kad toks laiko skaičiavimo neatitikimas tarp senojo ir naujojo stiliaus kalendorių paliko pėdsakų ir mūsų kalendoriniuose papročiuose. Pavyzdţiui, dabar Jurginės – pirmoji gyvulių išginimo diena yra balandţio 23-oji. Ne kasmet tądien pievos jau būna reikiamai suţėlusios. Tačiau pridėjus pagal senąjį kalendorių 12 ar 13 dienų, paaiškėja kitados Jurgines buvus kur kas vėliau. 80 Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Širvintų apylinkėse, p. 539. 81 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 205. 13
Išdţiūvusius augalus laikė ir moliniuose induose bei pintuose krepšiuose. Įdomus atvejis, jog vaistaţoles laikydavo stalčiuje prie lovos, kad jaustų kvapą (Skiemonys). Lauko tyrimų medţiaga rodo, jog vaistinius augalus daţniausiai laikydavo ne ilgiau kaip metus. Kiekvienais metais rinkdavo naujus, o pernykščius augalus išmesdavo, nes buvo manoma, kad nuo ilgo laikymo suprastėja vaistingųjų augalų (ţiedų, lapų) gydomosios savybės. Tačiau šaknys tinkamos naudoti ir dvejus – trejus metus.
1.1.2.Vaistinių preparatų gamyba ir vartojimas
Norint, kad vaistingieji augalai gerai veiktų, juos reikėjo tinkamai paruošti. Remiantis lauko tyrimų medţiaga, galima išskirti, jog daţniausiai iš vaistingųjų augalų buvo gaminamos arbatos, nuovirai, antpilai, kompresai, tepalai ir vonios. Arbatos – tai daţniausias ir paprasčiausias vaistingųjų ţolių paruošimo būdas. Augalai (smulkinti arba nesmulkinti) uţplikomi karštu vandeniu, palaikomi keletą minučių ir geriama. Vaistaţolių arbatos ruošiamos ir iš dţiovintų, ir iš švieţiai nuskintų augalų. Vaistaţolių arbatos gaminamos iš vienos ar kelių rūšių vaistinių augalų, pasiţyminčių panašiomis gydomosiomis savybėmis. Ţolių arbatos buvo ruošiamos nestiprios. Buvo sakoma, jog labai stipri arbata nėra gerai: „kas vienam mačija, kitam gali būti blogai“82. Antpilai daugiausia gaminti įvairias augalo dalis (šaknis, lapus, ţiedus, uogas ar visą ţolę) uţpilant spiritu arba degtine. Paprastai antpilus ruošdavo nestiprius ir gerdavo lašais arba po šaukštą. Nuovirus ruošiant vaistaţolės virinamos. Kai kur gaminant nuovirus vaistingosios ţolės uţplikomos verdančiu vandeniu, palaikomos 0, 5 – 1 val., tada nukošiamos. Tokiu būdu paruoštos vaistaţolės tinkamos vartoti ilgesnį laiką. Gerdavo maţais gurkšneliais, kad ilgiau būtų burnoje (Miroslavas). Nuovirus ruošdavo nestiprius, uţpilant keletą ţolių lapelių ar šakelių stikline vandens; tokių vaistų gerdavo 3 – 4 kartus per dieną po keletą gurkšnių ar po stiklinę83. Kompresai – virintų augalų tirščiai supilami į lininius arba kitokius maišelius ir dedami ant skaudamos ar karščiuojančios vietos; pats paprasčiausias būdas – kloti nuoviruose pamirkytą medţiagos skiautę84. Tepalus gamindavo iš sutrinto augalo ir nesūdytų gyvulinių taukų, sviesto.
82 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 539. 83 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 233. 84 Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Širvintų apylinkėse, p. 539. 14
Vonias ruošiant pridėdavo vaistaţolių arba paprastai nuovirus supildavo į vandenį vonioje, ar tiesiog nuovirais apiplaudavo sergantįjį. Gydomieji augalai paprastai buvo naudojami dţiovinti, tačiau neretai juos vartojo ir švieţius. Ruošiant mišinius, ypatingos reikšmės turėjo ţolelių skaičius, turintis maginę prasmę: trys, devyni. Nuo seno lietuvių liaudies medicinoje itin vertinamas universalus vaistas – Trejos devynerios. Kaip taikliai pastebi T. A. Mekas, nors paplitęs ir tiesmukas aritmetinis aiškinimas, jog tai dvidešimt septyni ir tiek, trejos devynerios nėra vien pliki skaičiai. Ir trejetas, ir devynetas buvo mūsų sentėvių mėgiami skaičiai. Devynetas laikomas stiprybės ţenklu – devynlinkas siūlas viską atlaikydavo; kaip ir tolybės – uţ devynių girių, devynių marių jau buvo labai toli85. Gaminant mišinius, vaistaţolės parenkamos pagal jų gydomąsias savybes. Paţymėtina, kad trejų devynerių receptas yra ne tik augalinės, bet ir gyvulinės kilmės bei taikomas uţkalbant. Vaistai buvo daugiausia gaminami gyvenamose patalpose, kai kur – klėtyje (Ūdrija) arba gerai vėdinamoje tamsioje patalpoje, sandėliuke (Šeduva). Dėmesys laikui, kada namų sąlygomis ruošti vaistinguosius augalus gydymui, buvo neteikiamas. Buvo manoma, jog vaistus reikia gaminti tada, kai jų prireikia, paros metas nebūdavo svarbus. Kai kur buvo tikima, kad geriausias laikas gydyti ligas – saulėtekio arba saulėlydţio metas. „Kap saulė leidţiasi ir kap teka, tai jau, sako, geriausiai padeda“86. Tauragnuose uţrašytas įdomus faktas, jog vaistaţoles reikia gerti veidą atsukus į saulę, o sergančiam miegoti galva į rytus87. Taip pat sutinkamas tikėjimas, kad didţiausių gydomųjų galių turi pašventintos vaistaţolės88. Pagėgių apylinkėse paţymima: „Kiekviena ţolelė yra vaistai, tik reikia ţinot nuo ko. Visas arbatas reikia vis po biškį gert. Mes taip pliumpinam po pusę litro iš karto. Nieko neduoda! Reik po biškį ir valandomis“89. Gydantis iš vaistingųjų augalų paruoštomis priemonėmis, buvo svarbu jas dozuoti. Vaistinių medţiagų vartojimas buvo dozuojamas atsiţvelgiant į augalo savybes, ţmogaus organizmo stiprumą, ligą, nuo kurios būdavo gydoma90. Nemakšių gyventojai pabrėţia, jog arbatos stiprumas turi būti proporcingas ţmogaus sudėjimui. Vaikui ţolelių arbatai reikia tiek, kiek jis paima, t. y. ţiupsnelį ir atitinkamai suaugusiajam. Daţniausiai vaistų dozė buvo reguliuojama stebint konkretaus ţmogaus reakciją į gydymą arba remiantis gyvenimiška patirtimi.
85 Mekas, T. A. Senoji vaistininkystė, p. 99. 86 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 359. 87 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 969. 88 Gribauskaitė, V. Liaudiškas ligos suvokimas ir gydymas Rytų Lietuvoje bei Vakarų Baltarusijoje XX a. pirmoje pusėje, p. 27. 89 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės, p. 671-672. 90 Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Širvintų apylinkėse, p. 539. 15
Vaistai geriami 2 – 3 kartus per dieną, kartais (ypač sergant virškinamojo trakto ligomis) „ant tuščios“, bet daţnokai pabrėţiama, kad „gert gulant miegot, kada visas spakainas, nei vėjas nevaikšto, nieks nestrošija“, „kai nusiramina visi sąnariai“. Vaistus vartodavo švieţius: „ţėdnąkart reikia šutint, kad nebūtų seno“91. Jeigu gydomas ţmogus nelabai sveikdavo, Pelesos krašte buvo manoma, kad jo kraujui nelabai tinka tie vaistai, o jei ligonis sveikdavo sparčiai, tai buvo sakoma, kad „augalas moka šnekėc“, t. y. pagydyti ţmogų. Gal todėl kai kurių augalų pavadinimai rodo, kad jiems būdvo skiriama ypatingų savybių, padėdavusių greičiau ţmogui pagyti. Ţyvakastas greičiau gydydavo lūţius, snaudukai atnešdavo miegą, raguoliai išvarydavo dieglius, o poternykas nuramindavo išgąstį92. Remiantis lauko tyrimų medţiaga, randame duomenų, kad ţinios apie liaudies mediciną, vaistingųjų augalų gydomąsias savybes, buvo gaunamos ne tik tiesiogiai iš kartos į kartą, tačiau įtakos turėjo ir įvairiuose leidiniuose skelbiami patarimai liaudies medicinos tematika. Kaip ir nuo ko naudoti vaistinguosius augalus, ţmonės suţinodavo iš knygų, laikraščių, sieninių kalendorių.
1.2.Vaistingaisiais augalais gydomos ligos
1.2.1.Vaistingieji augalai ligų profilaktikoje
Ligų profilaktika kaimo ţmonėms buvo reikšmingas dalykas. Visų pirma, profilaktikos būtinumą įtakojo mišrios gamtos sąlygos (lietingas ruduo, šalta ţiema). Taip pat svarbu atsiţvelgti ir į patalpų būklę (ypatingai XX a. I pusėje), kuomet gyvenamosios patalpos buvo maţai apšildomos. Pagaliau ir apranga buvo prasta bei nepakankamai šilta, o dar ir neįvairus, negausus maistas. Galų gale, išvengti ligų ţmonės stengėsi dėl to, kad uţ gydymą pas specialistus reikėjo mokėti ir ne visada buvo uţ ką. Taigi, profilaktika reikšminga daugeliu prasmių. Kaip paţymi V. Gribauskaitė, profilaktinės priemonės veiksmingos ribotai. Sunkiai dirbdami ir prastai maitindamiesi ţmonės net ir nesulaukę senatvės rimčiau susirgdavo93. Tačiau nesant galimybės kreiptis į gydytojus, profilaktinių priemonių naudojimas buvo svarbus, juo labiau, kad vaistingieji augalai ligų prevencijoje neretai padėdavo atitolinti ligas arba bent jau persirgti lengvesne forma.
91 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 205. 92 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 365. 93 Gribauskaitė, V. Liaudies medicinos bruoţai, p. 118. 16
Prieš pradedant nagrinėti, kokios augalinės priemonės ir būdai buvo pasitelkiami norint išvengti ligų, svarbu apibrėţti sąvokas – profilaktika ir prevencija. „Dabartinės lietuvių kalbos ţodyne“ šios sąvokos aiškinamos taip: „Profilaktika – visuma priemonių ap(si)saugoti nuo ligų“94; „Prevencija – šalinimas uţbėgant uţ akių“95. Taigi darbe šios sąvokos dėl vienodos reikšmės bus vartojamos sinonimiškai. Ligų profilaktikoje vaistingieji augalai buvo plačiai naudojami. Visuose etnografiniuose regionuose daţniausiai profilaktiškai buvo geriamos vaistaţolių arbatos: ramunėlių, liepţiedţių, jonaţolių, čiobrelių, medetkų, rugiagėlių. Arbatos daţnai vartotos su medumi. Lauko tyrimų medţiagoje aptinkame, kad dzūkai grikių medų naudojo apskritai imunitetui stiprinti, o liepų – norint apsisaugoti nuo peršalimo ligų (Ūdrija). Reikšminga išskirti dilgėlių vartojimą profilaktikoje dėl šios vaistaţolės gana plačios panaudojimo srities. Sprendţiant iš lauko tyrimo duomenų, dilgėlės naudotos visuose regionuose, tačiau šiek tiek skiriasi augalo skirtingų dalių panaudojimo būdai. Visose vietovėse iš ţalių ar dţiovintų dilgėlių lapų paprastai ruošė arbatą. Nemakščiuose ir Igliaukoje virdavo dilgėlių sriubą. Ţelvoje naudojo vaistaţolių ne antţeminę dalį, o šaknis. Dilgėlių šaknys buvo iškasamos, išdţiovinamos, vėliau uţpilamos karštu vandeniu arba šaknis pavirdavo. Pivašiūnuose aptinkame visus anksčiau minėtus dilgėlių paruošimo būdus (paţymima, kad dţiovintų dilgėlių šaknų arbata stiprino raumenis). Miroslave randame perspėjimą, jog dilgėles reikia vartoti atsargiai, nes jos didina kraujo krešėjimą, dėl to seniems ţmonėms pavojinga, kad gali uţkišti kapiliarus. Galbūt tai medicininės literatūros įtaka. Dėl organizmą stiprinančių savybių XX a. pabaigoje daug kur vertinama eţiuolė. Tai gana naujas augalas, atsiradęs per profesionaliąją mediciną ir ţmonių aktyviai naudojamas ne tik ligų profilaktikai, bet ir gydymui. Paprastai vartojama dţiovintų eţiuolės ţiedų arbata. Imuninės sistemos veiklą stiprino vartodami uogas. Šios augalinės priemonės buvo vienos iš daţniausiai vartojamų visuose regionuose. Iš labiausiai vartotų uogų galima išskirti erškėtroţių, šermukšnių uogas, juoduosius, raudonuosius serbentus, mėlynes, avietes, vyšnias, spanguoles. Sezono metu jos valgomos švieţios. Norint prisiruošti atsargų, uogos dţiovinamos, uţšaldomos arba verdama uogienė. Vėliau vartojamos arbatos pavidalu. Lauko tyrimų duomenys liudija ir platesnį uogakrūmių panaudojimą. Ţemaičiai vartojo ne tik vyšnių uogas, bet ir ţiedus (ruošė arbatą), kurie buvo naudojami kaip vitaminai, pagerindavo savijautą (Nemakščiai). Aukštaičiai arbatą ruošė iš raudonųjų serbentų pumpurų (Ramygala). Arbata buvo geriama profilaktiškai, kaip stiprinanti
94 Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas, p. 623. 95 Ten pat, p. 594. 17 organizmo atsparumą ligoms. Iš to galime spręsti apie buvusį geresnį profilaktinių priemonių išmanymą šiose vietovėse. Taip pat tą galime traktuoti kaip savitumo atspindţius. Organizmą stiprino vartodami ir vaisius, iš kurių daţniausiai valgė obuolius, spaudė sultis, virė dţiovintų obuolio ţievelių arbatą. Igliaukoje profilaktiškai buvo vartojami svarainiai. Vaisiai supjaustomi gabalėliais ir dţiovinami. Išdţiūvę uţpilami karštu vandeniu, palaikomi ir geriami kaip arbata. Kaip matome, profilaktiškai vartojamos uogos ir vaisiai, turintys daug vitamino C. Akivaizdu, kad buvo gerai išmanoma, jog šis vitaminas – efektyvi prevencinė priemonė prieš ligas. Visuotinai vertinga profilaktine priemone laikytas česnakas. Aukštaičiai šį augalą dėl jo veiksmingumo netgi vadino „jaunystės eliksyru“ (Ţelva). Jo vartojimas profilaktikos tikslais regionuose maţai įvairuoja, daţnai augalas valgomas vienas. Šeduvoje teigiama, kad česnakas naudingesnis kuo labiau jį susmulkini. Viduklėje naudojo trintą česnaką su spanguolių uogomis, šitokią tyrelę valgydavo prieš maistą. Vaiguvoje darė česnakų spiritinį antpilą. Gana įdomus atvejis uţfiksuotas Marcinkonių apylinkėje, kad XX amţiaus pradţioje apsisaugoti nuo ligų po paţastimi nešiojosi česnako96. Vėlesnių laikų medţiagoje tokio dalyko niekur daugiau neaptinkame. Paţymėtina, jog česnaką daţniausiai vartojo siekiant išvengti uţkrečiamų ligų. Česnakas buvo valgomas kaip profilaktinė dantų stiprinimo priemonė, svogūnas taip pat vartotas dantų prieţiūros profilaktikai97. Organizmui stiprinti pavasarį buvo vartojamos kiaulpienės. Šis augalas yra visų regionų liaudies medicinoje, tačiau išsamų jų ruošimo būdą randame suvalkiečių praktikoje. Igliaukoje buvo spaudţiamos pienių sultys. Iškasdavo su viskuo (šaknim, lapais, ţiedais), nuplaudavo, supjaustydavo, išspausdavo sultis. 1 litrą sulčių maišydavo su 1 kg medaus. Vartojo 3 kartus per dieną po šaukštelį. Tokiu būdu stiprino organizmą, valė kraujagysles. Suvalkiečiai turėjo ir kitą receptą: pienių ţiedus uţpildavo degtine, po 30 g gerdavo ant tuščio skrandţio. Profilaktinės priemonės buvo ruošiamos ir iš medţių pumpurų. Berţų pumpurų saują uţpildavo degtine, palaikydavo 20 dienų. Gerdavo po šaukštą profilaktiškai (Igliauka). Berţo, pušų pumpurai – gerti po ligų, kad atsigautų organizmas, tvirtinti imunitetą (Nemakščiai). Nemakščiuose tam, kad organizmas atsigautų po ligų ir apskritai imuniteto stiprinimui, antpilams naudojo ne tik berţo, bet ir pušų pumpurus. Iš medţio pumpurų ruošiami antpilai buvo vartojami ir kitose Lietuvos vietose, tačiau jau nebe profilaktikos, o tam tikrų ligų gydymo tikslais, taigi šioje vietoje neaptariami.
96 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 229. 97 Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Anykščių ir Kupiškio rajonuose bei Dzūkijos nacionaliniame parke, p. 34- 35. 18
Įprasta, kad ţolių rūkymas laikomas maginiu veiksmu, tačiau literatūroje aptinkame, jog tai buvo daroma ir dezinfekciniais tikslais. XIX a. – XX a. pradţioje infekcinių ligų (tokių kaip šiltinė, raupai, dţiova, cholera) profilaktinė priemonė buvo dezinfekcija. Tuo tikslu ţolelėmis buvo rūkomos patalpos ir ţmonės98. N. Marcinkevičienė mini įdomų faktą, kad rūkyti ţolėmis galėjo moteris ar mergaitė, būtinai pirmagimė arba šeimoje paskutinė. Taip pat paţymi, jog smilkino arba prieš saulėtekį, arba prieš saulėlydį, nes kitu laiku rūkymas nepadeda99. Sąnarių ligų profilaktikai, plateliškiai į lovą pasiklodavo paparčių, kad atitolintų sąnarių skausmus100. Buvo ţinomas būdas netgi vėţio profilaktikai – Gaidės ir Rimšės apylinkėse, sakydavo, kad neprikibtų vėţys, reikia gerti takaţolės arbatą101.
1.2.2.Ligų gydymas vaistingaisiais augalais
Ligos kaimo gydomojoje praktikoje diferencijuojamos gana menkai, daţniausiai vadintos gana apibendrintai. Šiame poskyryje pagal simptomus sugrupuosime daţniau pasitaikančias ligas ir analizuosime jų gydymo būdus. Kvėpavimo takų ir plaučių ligų gydymo būdai. Peršalimas. Sezoniniai pokyčiai ir šalčiai turėjo daug įtakos sveikatai. Remiantis etnografiniais duomenimis, daţniausia liga buvo peršalimas. Pajutus pirmuosius peršalimo poţymius, buvo geriamos vaistaţolių arbatos. Joms paruošti naudojo dţiovintus šalpusnius, čiobrelius, liepţiedţius, ramunėles, rugiagėles, jonaţoles, raktaţoles, šermukšnio ţiedus, apynių spurgus. Ţemaičiai ţinojo, jog geriant šermukšnių ţiedų arbatą gerai išprakaituojama, tačiau nevartodavo per daug, kad nenualintų organizmo (Nemakščiai). Vaistingųjų augalų arbatas daţnai gėrė su medumi, tikėdamiesi sulaukti geresnio poveikio, nes medus taip pat yra liaudies medicinoje vartojama veiksminga gydomoji priemonė. Persišaldţiusiems duodavo valgyti susmulkinto ir sumaišyto su medumi alijošiaus. Išvardintos vaistaţolių arbatos buvo geriamos ne tik pirmiesiems peršalimo simptomams malšinti, bet ir prasidėjus karščiavimui. Platelių apylinkėse be minėtų arbatų karščiavimui maţinti ruošė arbatą iš kraujaţolių, kurios dar kartu ir „kraują skiedţia“102. Taip pat buvo geriamos aviečių uogų (arba stiebų, šakelių su lapais, ar uogienės) arbatos. Obeliškiai ir kriauniškiai paţymi, jog nuo
98 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 107-116. 99 Marcinkevičienė, N. Augalai liaudies medicinoje, nr. 3, p. 31. 100 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 544. 101 Kazėnaitė, N., Razgauskas, E., Šarmaitytė, I., Šveistytė, A. Ţmonių sveikata, p. 209. 102 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 535. 19 to ţmogus smarkiai išprakaituodavęs ir jokios ligos nepuldavę103. O plateliškiai, kad ligonis išprakaituotų, pavirindavo aviţų grūdų ir, einant gulti, duodavo išgerti104. Karščiavimą gydydavo ir tokiu būdu – šaukštelį karklo ţievės droţlių uţpildavo verdančiu vandeniu, palaikydavo 2 valandas, tada nukošdavo ir tą skystį gerdavo (Miroslavas). Sloga. Slogai gydyti vartojo ramunėlių, medetkų, čiobrelių, liepţiedţių, jonaţolių, šalpusnių ţiedų arbatas. Naudojo ir tokį būdą – į nosį įlašindavo kelis lašelius alijošiaus sulčių. Obelių ir Kriaunų apylinkėse aprašyta, jog smarkiai sloguojantieji suvalgydavo keletą nasturtos sėklų105. Gana populiarios buvo garų vonelės. Virdavo ramunėlių, čiobrelių arbatas ir kvėpuodavo jų garais. Suvalkiečiai garų vonelėms ruošti naudojo mėtas. Išvirdavo mėtų arbatą, įdėdavo truputį sodos ir apsigaubus kvėpuodavo garais (Igliauka). Kitur kvėpuodavo šliauţiančiosios tramaţolės (liaudiškai vadintos raschodniku) arbatos garais, tokiu būdu atlaisvindavo sinusus (Ramygala). Ramunėles naudojo ne tik arbatai ar garų vonelėms. Iš ramunėlių ţiedų gamindavo miltelius ir keliolika kartų per dieną juos traukdavo į nosį106. Sloguojant buvo neapsieinama be česnako. Daţniausiai česnaką smulkiai supjaustydavo ir uostydavo arba tiesiog patrindavo česnaką po nosimi. Įdomus slogos gydymo būdas minimas aukštaičių praktikoje. Kai būdavo didelė sloga, smulkiai supjaustytą česnaką suvyniodavo į „marlę“ ir sukišdavo į ausis (Ţelva). Gydant slogą, garstyčių naudojimas aptinkamas tik Nemakščiuose. Vienu būdu garstyčių lapai (ţali) uţdedami ir palaikomi ant kaktos. Kitu būdu kojas mirkydavo karštame vandenyje su dţiovintomis garstyčiomis. Kitose vietovėse neaptinkamas garstyčių vartojimas, leidţia šį reiškinį laikyti savitu. Kosulys. Pirmas vaistas prasidėjus kosuliui buvo įvairiausios arbatos su medumi: čiobrelių, rugiagėlių, ramunėlių, jonaţolių, liepţiedţių, raktaţolių, kraujaţolių, rugiagėlių, šaltmėčių, nasturtų ţiedų. Plateliškiai paţymi, jog šv. Jono ţolės (jonaţolės) ţiedų, stiebelių nestiprią arbatą po pusę stiklinės galima gerti, kada nori107. Jonaţolė visoje Lietuvoje laikoma vaistaţole nuo „99 ligų“. Daug kur aptinkama, jog efektyviai kosulį gydė iš šalpusnio ţiedų arba lapų verdama arbata. Taip pat itin vertinga laikė ir aviečių arbatą, kurią ruošdavo iš dţiovintų šakelių su uogomis, stiebų arba uogienės. Kosuliui gydyti plačiai naudotas alijošius. Daţniausiai nuluptą ir susmulkintą alijošiaus šakelę sutrindavo su medumi, neretai alijošius buvo uţpilamas ir degtine.
103 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 540. 104 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 534. 105 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 541. 106 Marcinkevičienė, N. Augalai liaudies medicinoje, nr. 5, p. 33. 107 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 535. 20
Nuo kosulio buvo gydomasi dţiovintų bulvių ţiedų arbata. Taip pat kvėpuodavo verdamų bulvių garais; vandenyje, kuriame virė bulvės, mirkydavo kojas; karštas bulves drobiniame maišelyje dėdavo ant krūtinės. Nuo kosulio efektyvus vaistas buvo putino uogos. Nors jos vartotos gana plačiai, konkretesnį paruošimo metodą randame pas plateliškius. Remiantis jų patirtimi, šios uogos turėjo būti truputį pašalusios, todėl skindavo po pirmųjų šalnų, o jei nuskintos anksčiau, pakabindavo lauke, kad pašaltų. Putino uogų vartojimas: nuplaudavo, nusunkdavo, uţpildavo medumi, palaikydavo karštai 10 dienų (nevirdavo), kol jos susitraukia, tik sėklelės belieka. Sudėdavo į stiklainį: uogų eilė, medaus eilė. Medaus reikėdavo nemaţai. Pakaitinus uţdėdavo dangtį ir laikydavo. Labai gerai nuo sauso kosulio – „pakandai šaukštelį 3-4 dienas, tai ir padeda“108. Tauragės apskrityje išspaustas putino uogų sultis virindavo su medumi109. Plačiai vartojamos ne tik putino uogos, bet ir dţiovintų putino ţiedų arbata. Gerklės uţdegimas. Gerklės uţdegimui gydyti daugiausia gerdavo ramunėlių, šalpusnių, miškinės sidabraţolės, aviečių lapų ir stiebų arbatas (atitaiso balsą110). Šalavijų ţiedų arbatą Upytėje ne tik gerdavo, bet ir dėdavo ant kaklo joje suvilgytus kompresėlius111. Skaudant gerklei, aplink kaklą dėdavo durnaropių lapų112. Nuo gerklės skausmo obeliškiai ir kriauniškiai gerdavo pieną, kuriame virė ţalios rūtų šakelės113. Daug kur buvo gydomasi tokiu būdu, kai kaklą aprišdavo kojine, pripilta pašutintų aviţų. Skaudančiai gerklei padėdavo įvairūs gerklės skalavimai. Daţniausiai gerklę skalaudavo ramunėlių arbata. Plateliuose gerklę skalaudavo geltonos baltagalvės su druska arbata. Plateliškiai besiskundţiantiems gerklės skausmu siūlydavo pasiruošti ir tokį mišinį gerklei skalauti: kaštonus išlukštendavo iš rudo kevalo, susmulkindavo, pridėdavo ramunėlių, rūtų, uţpildavo spiritu114. Kitur gerklę skalaudavo česnako115, šalavijų arba imbiero šaknų nuoviru116. Gripas. Gripas buvo gydomas panašiomis arbatomis kaip ir nuo peršalimo: liepţiedţių, šalpusnio ţiedų, lapų, jonaţolių, kraujaţolės, aviečių stiebų, jonaţolių, čiobrelių. Susirgus gripu, valgydavo kuo daugiau česnako. Varėnos rajone valgė švieţią, keptą ar virtą su pienu ar medumi
108 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 535. 109 Čilvinaitė, M. „Bobų liekarstvos“, p. 652. 110 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 536. 111 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 109. 112 Tiškus, V. Mūsų liaudies medicina, nr. 6, p. 414. 113 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 541. 114 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 536. 115 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 735. 116 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 109. 21 svogūno galvą117. Ţagarėje gripą gydydavo kaštonų ţiedų ar vaisių antpilu su degtine, aviečių arbata su spiritu, medumi118. Kai kur gripą gydydavo ir ţibučių arbata119. Jos turėjo būti surinktos ţydėjimo metu, o arbata ruošiama kaip ir iš kitų vaistaţolių. Vartodavo po pusę stiklinės ryte ir vakare. Bronchitas. Nuo bronchito buvo vartojami švieţi pušų spurgiukai (XX a. pr.). Juos uţvirdavo, atvėsindavo ir gerdavo (Miroslavas). Plateliškiai darydavo didţiojo debesylo šaknų uţpilą, vartodavo po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną, taip pat gerdavo šermukšnio ţiedų arbatą, valgydavo putino uogas ir gerdavo jų sultis120. Sergant bronchitu valgydavo sutrintą alijošių su medumi. Bronchitą gydė ir sudėtine šalpusnių, šalavijų ir jeronimo ţolės arbata121. Plačiai paplitę virtų bulvių kompresai, dedami ant krūtinės. Plaučių uţdegimas. Plaučių uţdegimas buvo gydomas rugiagėlių, nasturtų (sėklų, ţiedų, lapų), medetkų, liepţiedţių, šalpusnio ţiedų, lapų, alyvų, šermukšnio uogų, čiobrelių, rugiagėlių ramunėlių arbatomis. Kauno ir Kaišiadorių rajonuose, karščio malšinimui, sergant plaučių uţdegimu, rugiagėlių arbata buvo verdama šlapime122. Tokio paruošto skysčio reikėdavo išgerti iki pusės stiklinės. Sergant plaučių uţdegimu darydavo įvairius mišinius, kurių receptų daugiausia pateikia ţemaičiai. Plateliškių naudoti būdai: pavirindavo kraujaţolių su aviţomis, pridėdavo kanapių sėklų, truputį medaus – gerdavo po šaukštą. Kelias dienas po 1 stiklinę 3 kartus per dieną gerdavo gailių ir liepos ţiedų mišinį. Arba – apynių spurgų, liepţiedţių ir aviţų (lygiomis dalimis) ţolių mišinius123. Gruzdţiuose nuo plaučių uţdegimo atskirai išvirdavo nasturtų arbatą, mieţius, padarydavo kanapių pieno, paimdavo maţo vaiko šlapimo. Viską lygiomis dalimis (po 1 valgomąjį šaukštą) supildavo į indą ir duodavo gerti 3 – 4 kartus per dieną124. Varnių apylinkėje sergant plaučių uţdegimu gamino tokį nuovirą: dţiovintas, smulkiai sutrintas dilgėles ir liepţiedţius suvirindavo su pienu125. Sergant plaučių uţdegimu, vaistus ruošė ir iš medţio ţievės. Buvo vartojama išdţiovinta balto berţo ţievė, kurią uţvirdavo, palaikydavo ir gerdavo. Taip nakčiai numušdavo temperatūrą (Kavarskas).
117 Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, O. Burokaraistis, d. 2, p. 163. 118 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 735. 119 Liaudies medicina. LNBRS, f. 134, l. 38. 120 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 537. 121 Mieţutavičiūtė, V. Liaudies medicina Kraţių apylinkėje, p. 76; Mieţutavičiūtė, V. Liaudies medicina, p. 315. 122 Liaudies medicina. LNBRS, f. 134, l. 47. 123 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 537. 124 Mockutė, S. Liaudies medicina, p. 199. 125 Rimkūnienė, I. Liaudies medicina, p. 111. 22
Plaučių uţdegimui gydyti išvirdavo bulves, suvyniodavo į paklodę ir kvėpuodavo. Susirgusiems plaučių uţdegimu obeliškiai, kriauniškiai duodavo svogūnų lukštų nuoviro126. Sergant šia liga, ligoniams ruošdavo karštas vonias, į kurias pripildavo pušų pumpurų nuoviro. Gydant plaučių uţdegimą daug kur naudojamas alijošius, tik jo paruošimas buvo nevienodas. Ramygaloje alijošių uţpildavo degtine ir gerdavo lašiukais. Kitur alijošius buvo kaip sudedamoji gydomojo mišinio dalis. Nuo lėtinio plaučių uţdegimo Platelių apylinkėse ruošė tokį mišinį: alijošiaus, medaus, pušies metūgių, jeronimo (kambarinė gėlė) pakaitindavo iki uţvirimo127. Upytėje alijošiaus lapai buvo kaitinami orkaitėje ligi išbėgant skysčiui. Paskui į jį pridėdavo truputį degtinės, sviesto, medaus ir duodavo gerti ligoniui po arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną128. Lauko tyrimo duomenys rodo, jog jaučiamiems diegliams plaučiuose malšinti gerai padėdavo aviţos. Aviţas sušutindavo, nusunktą skystį išgerdavo, o karštas aviţas supildavo į maišelį, pridėdavo prie skaudamos vietos, šiltai apsiklodavo, maišelį laikydavo tol, kol atvėsdavo. Tokiu būdu aviţas gydymui ruošė visoje Lietuvoje. Virškinamojo trakto ligų gydymas. Daţnai ţmonės susirgdavo įvairiomis virškinamojo trakto ligomis. Joms gydyti ţinota įvairių būdų. Apetitui gerinti buvo geriamos pelynų, puplaiškių, kraujaţolių, juodųjų serbentų, erškėtroţių vaisių arbatos. Aukštaičiai Obeliuose, Kriaunose bei Ţagarėje tiek pelynų, tiek ir pupalaiškių arbatas ruošdavo nestiprias ir gerdavo nedideliais kiekiais (iš karto – ne daugiau kaip ½ stiklinės). Manydavo, kad didesni kiekiai gali pakenkti akims arba net sukelti apsinuodijimą129. Skrandţio ligos. Skaudant skrandį buvo geriamos kmynų, pelyno, ramunėlių, krapų, kraujaţolės, petraţolių, gysločio, puplaiškio, trūkaţolės, jonaţolės, mėlynių (dţiovintų šakelių su uogomis), medetkų, ajerų šaknų arbatos. Skrandţio ligoms gydyti buvo vartojami ir antpilai. Padėdavo berţų pumpurų ir miškinės sidabraţolės šaknų antpilai su degtine. Ţagarėje vaistus ruošdavo ir taip: sudėdavo į trijų litrų puodą apynių saujelę, rūtų, puplaiškių, medaus, degtinės, pripildavo vandens ir virindavo, kol belikdavo du litrai arbatos130. Kernavėje nuo skrandţio ligų naudotas trūkaţolės, debesylo, alijošiaus, pelyno mišinio degtinės antpilas131. Valgydavo česnaką (vieną) arba uţpildavo degtine ir gerdavo po nedaug.
126 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 543. 127 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 537. 128 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 110. 129 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 544-545; Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 540. 130 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 737. 131 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 235. 23
Gruzdţiuose skrandţio uţdegimą gydė arbata iš sudţiovintų degimo (miškinė sidabraţolė) ir valerijono šaknų. Arbatą uţplikydavo taip – pusei litro vandens vienas valgomasis šaukštas sudţiovinto degimo ir valerijono šaknelių. Gerdavo tris kartus per dieną prieš valgį po pusę stiklinės132. Pagėgiuose plačiai naudojo kravauninką (kraujaţolė). Dţiovino visą ţolę ir gerdavo arbatą. Uţplikydavo, pastovėdavo ir gerdavo. Jei šaltoje vietoje laikydavo, tai gerdavo ir ryte, o jei ne, tai iš naujo plikydavo133. Skrandţio ligoms gydyti, jei skrandyje gleivių per maţai, plačiai naudojo linų sėmenis. Kanapes uţplikydavo karštu vandeniu, kad išbrinktų. Sumaldavo ir gerdavo pienelį nuo skrandţio uţdegimo (Uţventis). Tauragnų apylinkėse nuo skrandţio ligų gerdavo ţalių bulvių sunką134. Naudojo šaltalankių, šermukšnių, bruknių uogas. Bruknių uogienojų nuovirą aukštaičiai ir dzūkai gerdavo sutrikus ţarnyno veiklai135. Dzūkai šaltalankių uogas sutrindavo, nusunkdavo, sultis išgerdavo, o likusius tirščius uţpildavo saulėgrąţų aliejumi. Laikydavo vieną savaitę vis pamaišant (Ūdrija). Po to buvo valgoma, kad pagerėtų ţarnyno veikla. Skrandţio sulčių rūgštingumui didinti gerdavo arbatą iš sudţiovintų gysločio lapų arba valgydavo medų, sutrintą su alijošiaus lapo minkštąja dalimi. Ţinodavo, kad medus, jei jis vartojamas su šaltu tirpalu (pienu ar arbata), padidins skrandţio sulčių rūgštingumą, o jei su karštu – sumaţins136. Dėl per didelio skrandţio sulčių rūgštingumo daţniausiai susirgdavo skrandţio opalige. Rokiškio krašte nupjaudavo ir susmulkindavo alijošiaus šakelę, sukimšdavo ją į butelį, paskui įdėdavo truputį medaus ir uţpildavo degtine. Po vieną gurkšnį antpilo gerdavo prieš valgį137. Gervėčiuose darydavo taip: „Kai daug rūgšties skrandy, kai negera, loc vemt traukia“, reikia dţiovintas taukės šaknis „paplaut, supjaustyt rinkutėm ir virt su medum uţdengus; gert tą undenį po pusę stiklinės nevalgius“138. Varnių apylinkėse skausmus skrandyje gydydavo ir tokiu būdu: prikimšdavo butelį puplaiškių lapų ir uţpildavo degtine; kai kepdavo duoną, įdėdavo į kepalą ir pakepdavo. Kai duona iškepdavo, atšaldavo, tada išimdavo ir gerdavo lašiukais139.
132 Mockutė, S. Liaudies medicina, p. 197. 133 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės, p. 680. 134 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina Tauragnų apylinkėje XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 965. 135 Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Anykščių ir Kupiškio rajonuose bei Dzūkijos nacionaliniame parke, p. 34. 136 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 545. 137 Ten pat, p. 545-546. 138 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 210. 139 Rimkūnienė, I. Liaudies medicina, p. 111. 24
Aukščiau išvardinti vaistingieji augalai, gydantys skrandţio ligas, buvo vartojami ir esant pilvo skausmams. Pabrėţti galima pelyno naudojimą. Šis augalas buvo nupjaunamas su ţiedeliais ir uţplikomas, „bet kas yra kartybė, kad reik išgert!“140. Dėl to reikėjo uţsigerdavo vandeniu. Pelynų arbatos nepatardavo daug gerti. Nuo pilvo skausmų buvo gerai ir valerijono šaknų antpilas. Nuo pilvo skausmo plačiai naudojo mėlynes – tiek ţalias (valgant), tiek dţiovintas (ruošiant arbatą). Viduriavimas. Viduriuojant gėrė šių vaistingųjų ţolių arbatas: ramunėlių, pelyno, varnalėšų, ajero šaknų, gysločio, mėtų, ąţuolo ţievės, jonaţolių, krapų, kmynų. Dzūkai arbatą ruošė ne tik iš ąţuolo ţievės, bet ir iš dţiovintų lapų (Pivašiūnai). Iš uogų (mėlynių, ievos uogų, juodųjų serbentų) taip pat ruošė arbatas arba jas valgydavo neapdorotas. Viduriuojant gerdavo gilių kavą (išdţiovindavo, sumaldavo, ilgai pavirdavo) (Miroslavas). Toks vaistas nuo viduriavimo buvo naudojamas XX a. pr. Nuo laisvų vidurių gėrė virintas ir atšaldytas morkų sultis (Kamajai). Tauragėje nuo viduriavimo gerdavo ajerų šaknų arbatą arba sutarkuotos šaknies ant peilio galo dėdavo į burną141. Vepriuose nuo viduriavimo ruošė arbatą iš arkliarūgštės sėklų142. Vidurių uţkietėjimas. Uţkietėjus viduriams daug kur gerdavo burokėlių sultis, ramunėlių, gysločio lapų arbatą. Upytėje naudojo ne tik gysločio lapus, bet ir sėklas, kurios turi daug gleivių. Jų nuovirą gerdavo, esant vidurių uţkietėjimui143. Plateliuose tuo pačiu tikslu į stiklinę šalto vandens įpildavo šaukštą sėmenų, pakaitindavo iki virimo, bet nevirdavo. Tą tyrelę nukošdavo. Gerdavo, kol viduriai susitvarkydavo144. Šermukšnio uogas naudojo, jei uţkietėjo viduriai. Aukštaičiai šias uogas nuplaudavo, pamirkydavo, kad išeitų kartumas. Tada virdavo sirupą, kurį supildavo į butelį, uţpildavo spiritu. Gerdavo prieš valgį, kad sureguliuotų virškinamojo trakto veiklą (Kuktiškės). Upytės apylinkėse viduriams laisvinti vartojo šunobelės vaisių nuovirą145. Sergant vidurių ligomis gerdavo „trejas devynerias“, kurias ruošė iš įvairių vaistingųjų augalų. Vaistinis preparatas buvo daromas labai įvairiai. Vienas iš paruošimo būdų: pririnkdavo baltos, melsvos ir rausvos spalvos ţiedų, kiekvienos spalvos tris kartus po devynis. Surinktus ţiedus išdţiovindavo, suberdavo į butelį, į jį įleisdavo gyvatę ir uţpildavo degtine. Po to laikydavo tamsioje vietoje kelias savaites146.
140 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 539. 141 Marcinkevičienė, N. Augalai liaudies medicinoje, nr. 5, p. 34. 142 Balkutė, R. Liaudies magija ir medicina Veprių apylinkėse, p. 1059. 143 Greviškienė, D. Liaudies medicinos išmintis Upytėje, p. 50. 144 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 539. 145 Marcinkevičienė, N. Augalai liaudies medicinoje, nr. 5, p. 34. 146 Trimakas, R. Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje, p. 23; Trimakas, R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai, p. 204. 25
Gumbas. Daţniausiai ši liga identifikuota kaip pilvo skausmai apskritai arba kaip apendicitas. A. Iţganaitis nurodo, jog gumbas tai ne tik apendicitas, bet ir vėţys, gimdos uţdegimas, persileidimas147. Kaime tai buvo baisiausia liga, nuo kurios daţnai mirdavo. Nuo gumbo Upytėje, kai „ein aukštyn blogumas, spaudţia viduriuose“ gerdavo gumbaţolių, pelynų, jonaţolių, šermukšnių arbatą arba sutarkuoto juodojo ridiko sultis148. Tauragnų apylinkėse nuo šios ligos sumušdavo ţalius rūtos lapelius, sumaišydavo juos su druska ir po arbatinį šaukštelį kelis kartus per dieną valgydavo149. O Sintautuose, Ţvirgţdaičiuose virė rūtų nuovirą su druska150. Taip pat gumbui gydyti vartojo kmynus, taukių šaknis, sviestą, kopūstų rasalą, dėdavo ir šaltus kompresus bei kaitindavo151. P. Dundulienė rašo, jog nuo gumbo specialių vaistų neţinota, vartota tie patys, kaip ir nuo kitų vidurių ligų, arba buvo einama pas uţkalbėtojus152. Sąnarių ligų gydymas. Labai daţna pagyvenusių ţmonių liga – sąnarių ligos. Todėl yra išlikusių daug įvairių būdų, receptų, kaip vaistiniais augalais gydyti sąnarių skausmą. Sąnarių ligos gydytos įvairiais kompresais, arbatomis, nuovirais, antpilais, darant vonias, pačią vaistingąją ţolę pridedant prie skaudamos vietos ar išsivanojant pirtyje. Ant skaudamų sąnarių buvo dedami varnalėšų, krienų, kopūsto lapai, gysločiai, paparčiai. Ant sąnarių dėjo gysločio ar kopūsto lapus, padraskytus šakute ir apteptus medumi (Ūdrija). Gerdavo dilgėlių, juodųjų serbentų, čiobrelių arbatas skausmui malšinti. Aukštaičiai nuo reumato gerdavo varpučio šaknies arbatą, taip pat verbos šakeles uţpildavo degtine ir gerdavo (Šeduva). Kitur iš paparčių šaknų ruošė arbatą (Uţventis). Skaudamus sąnarius trindavo įvairiais antpilais. Nuo sąnarių skausmo dţiovintas musmires uţpildavo spiritu ir trindavo sąnarius. Dzūkai naudojo vilkagrybį, uţpiltą degtine trynimams (Gudeliai). Kaštonų ţiedus arba sutarkuotus branduolius apipildavo degtine ir trindavo sąnarius. Pavasarį berţo, topolio pumpurus ir maţus lapelius, vos pradėjusius sprogti, taip pat uţpildavo degtine. Iš sutarkuotos kaulaţolės šaknies taip pat ruošdavo spiritinį antpilą. Plateliuose diemedţio ūgelius apipildavo degtine, palaikydavo 2 – 3 dienas arba padėdavo šiltai, kad sukaistų. Ištrindavo sąnarius, aprišdavo šiltai nakčiai. Jei skaudėdavo, pakartodavo153. Taip pat sąnariams trinti naudojo sidabraţolės šaknis uţpiltas degtine (Ūdrija). Sąnariams gydyti buvo naudojamas toks receptas: miško kempinę uţpildavo spiritu, palaikydavo ir trindavo skaudamą vietą (Kavarskas). Maltus
147 Iţganaitis, A. Liaudies medicina XX a. pradţioje, p. 220. 148 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 110. 149 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina Tauragnų apylinkėje XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 965. 150 Besakirskienė-Mickevičiūtė, V. Šis tas iš liaudies medicinos, p. 350. 151 Iţganaitis, A. Liaudies medicina XX a. pradţioje, p. 222. 152 Dundulienė, P. Lietuvos etnologija, p. 195. 153 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 544. 26 varnalėšų arba medetkų ţiedus uţpiltus alkoholiu taip pat naudojo trynimams nuo sąnarių skausmų (Kamajai). Sąnarius trindavo dar ir tokiais antpilais: degtine arba spiritu uţpildavo bičių pikį, susmulkintą musmirę, kaštonų ţiedus arba vaisius, alijošiaus šakeles154. Sergantieji sąnarių ligomis vanodavosi pirtyje vantomis iš ąţuolo šakų, dilgėlių, gulėdavo ant patalų, į kuriuos prikimšdavo paparčio lapų. Gruzdţiuose gydydavo ir tokiu būdu: išsikaitinus pirtyje, sąnarius ištrindavo kamparo spiritu, ant viršaus uţdėdavo varnalėšos lapą ir apvyniodavo audiniu. Tose vietovėse, kai skaudėdavo sąnarius, naudodavo tarkuotas ţalias morkas arba iššutintus vantlapius. Juos dėdavo ant ūkišku muilu išmuilintų sąnarių155. Ţagarėje ant skaudančių sąnarių rišdavo kojinę, pripiltą šutintų aviţų ar sėmenų156. Ir Pelesos krašte aviţas šildė, vyniojo į medţiagą, o po to dėjo ant pusiaujo157. Kartais trynimui gamindavo tokius vaistus: lygiomis dalimis paimdavo supjaustyto česnako, acto esencijos ir sviesto, visa tai gerai išmaišydavo ir ta mase trindavo sąnarius. Kiti tiesiog ant sąnarių uţdėdavo pusiau perpjautus česnakus158. Širvintų apylinkėse skaudamus sąnarius trindavo baltojo valerijono šaknimis159. Kai sąnariai patempti, patinę, dţiovintas taukės šaknis sutarkuodavo, sumaišydavo su gyvuliniais riebalais ir dėdavo ant skaudančių sąnarių. Gervėčiuose karštį maţino ant patinusių vietų uţdėtais baltosios vandens lelijos ar šalpusnio lapais160. O Vilkijoje sutarkuodavo perstupo šaknį, dėdavo ant skaudančios vietos ir aprišdavo. Gruzdţiuose sąnarių uţdegimus gydydavo augalais, vadintais lauko ţirneliais (ţydi mėlynai kaip ţirniai). Visą augalą su šaknimis nuplikydavo karštu vandeniu ir virdavo. Išvirus supildavo į medinį kubiliuką ir dar įdėdavo pakaitintų akmenų. Ant kubiliuko uţdėdavo siaurą lentelę. Vandeniui truputį ataušus, įmerkdavo kojas. Sėdėdavo, kol atšals vanduo. Poto greitai ligonį guldydavo į lovą, storai apklodavo, kad sušiltų161. Maţojoje Lietuvoje (Pagėgiuose) ir Aukštaitijoje (Ţagarėje) nuo reumato uţpildavo spirito ant raudonųjų pipirų ir trindavo, kai skauda. Pagėgiuose nuo kojų sąnarių skausmo, kai būdavo ataugos, sutrindavo bulvių daigus, uţdėdavo ant tos vietos, kur skauda, ir aprišdavo162. Gelvonuose, sergant sąnarių ligomis, darydavo vonias iš bruknių lapų163.
154 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 548. 155 Mockutė, S. Liaudies medicina, p. 199-200. 156 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 736. 157 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 365. 158 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 548. 159 Bikulčienė, L. Iš liaudies medicinos, p. 543. 160 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 208. 161 Mockutė, S. Liaudies medicina, p. 197. 162 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės, p. 679. 163 Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina, p. 944. 27
Griţas. Griţu paprastai įvardijamas rankų sąnarių bei atsiradęs nuo uţdegimo arti šios vietos esančių raumenų skausmas. Jis daţniausiai atsirasdavo nuo rugiapjūtės darbų arba apskritai nuo sunkaus darbo. Daugiausia buvo gydomas magiškomis priemonėmis164, tačiau aptinkame griţo gydymo būdų, kuomet naudojami ir augalai. XX a. pradţios medţiagoje randame, jog prie griţo dėdavo ir švarkeliu uţrišdavo griţaţolę. Plačiau paaiškinama, kad „tai smulkutė vandeliukė, kuri auga slesnuose laukuose; ne ţalia, bet rausva ta ţolelė. Ta pusė ţolelės, kur prie ţemės, – ţalesnė, kur ant viršaus – rausvesnė“165. Kernavėje griţą daţniausiai gydydavo trindami. Uţpildavo degtine kaštonų ţiedų, alijošiaus, agavos ir trindavo. Darydavo vonias su cikorija (paprastoji trūkţolė). Pagamindavo įvairių tepalų su vaistaţolėmis sąnariams gydyti. Sutarkavus taukių šaknų, sumaišius su kiaulės taukais, trindavo arba dėdavo į skudurėlį ir aprišdavo, laikydavo visą dieną166. Širdies ir kraujagyslių ligų gydymas. Nuo širdies skausmo daugiausia vartotos širdaţolės (ţiedų ir lapų), valerijono, ajero šaknų, kraujaţolių, medetkų, krapų, vingiorykštės, pakalnučių ţiedų, takaţolių, jonaţolių, čiobrelių, mėtų, sidabraţolės arbatos. Širdaţoles Maţojoje Lietuvoje, Pagėgiuose, su visu stiebuku į butelį sudėdavo, uţpildavo degtine ir po nedaug gerdavo. Vartojo debesylą nuo širdies skausmo. Šaknis išdţiovindavo, sutarkuodavo, uţpildavo degtine (ar spiritu) arba gerdavo arbatą167. Nuo aukšto kraujo spaudimo plačiai vartotos kmynų, krapų sėklų (ir stiebų), takaţolių, rūtų arbatos. Jonaţolių arbatą gerdavo tuomet, kai norėjo pakelti kraujospūdį. Mėtų arbatą gerdavo norėdami stabilizuoti širdies ritmą. Aukštaičių praktikoje aptinkame, jog sudţiovintą mėtą nešiodavo kišenėj ir vis išsitraukus patrindavo ją tarp pirštų ir uostydavo (Ţelva). Iš valerijono ir ajero šaknų ruošė ne tik arbatas, bet ir nuovirus, spiritinius antpilus. Ajerų šaknis naudojo dar ir kitu būdu. Augalų šaknis išdţiovindavo, sutarkuodavo ir „ant peilio galelio valgydavo“ – tai reiškia, kad ajerų šaknų reikėdavo tik po truputėlį pakramtyti (Seda). Labai įdomus valerijono šaknų ruošimo būdas uţrašytas Gervėčiuose: „Sudţiovintas (šaknis) sudėdavo butelaitin, uţpildavo šaltu vandeniu, uţkimšdavo, įdėdavo kukelaitin duonos, kai kepama, ir įkišdavo pečiun – kol iškepa, pristęsia, galima vartoti“168. Tokį gaminimo principą, kai butelis su vaistaţolėmis įdedamas į kepamą duoną, aptikome ir Varnių apylinkės praktikoje, kur vaistus ruošė nuo skrandţio ligų (aprašyta skyrelyje „Skrandţio ligų gydymas“). Nuo širdies nepakankamumo padėdavo gudobelės ţiedai. Plateliuose juos ruošdavo taip: valgomąjį šaukštą dţiovintų gudobelės ţiedų uţpildavo 1 stikline vandens ir virindavo vandens
164 Mardosa, J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos, p. 262-267. 165 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 343. 166 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 239. 167 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės, p. 678. 168 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 210. 28 vonelėje 3 valandas169. Dieveniškėse vartojo „topolių bubukus – kap krūtinę sopa, no širdies“ (tuopų vyriškieji ţirgynai (bubukai)). Rinko juos pavasarį, saują dvi dėdavo į litrą vandens. Virintu vandeniu uţliedavo ir palikdavo, kol „pritįs“. Gerdavo, kai skaudėdavo, po pusę šaukšto170. Širdies skausmams maţinti ir kraujo spaudimui normalizuoti naudojo įvairias uogas. Skaudant širdţiai laukinės erškėtuogės vaisius apipildavo degtine171 arba plikydavo arbatą. Ruošdavo arbatą iš dţiovintų šermukšnio uogų. Nuo kraujo spaudimo gerdavo dţiovintų mėlynių šakelių su uogomis arbatą, valgydavo spanguoles, gerdavo spanguolių sultis. Taip pat buvo valgomos putinų, šermukšnių, juodųjų serbentų uogos (ţalios, sudţiovintos ar jų uogienė). Kadagio uogas vartojo nuo aukšto kraujo spaudimo (200 g kadagio uogų uţpildavo 0,5 l namine degtine) (Miroslavas). Skaudant širdţiai, esant aukštam kraujospūdţiui gėrė juodųjų serbentų (dţiovintų uogų arba išvirtos uogienės) arbatą Pagėgiuose gerdavo dţiovintų bruknių lapų arbatą nuo širdies skausmo172. Tam, kad sumaţintų kraujo spaudimą, dzūkai po ţiupsnelį valgydavo vieno cinamono arba jo įmaišydavo į rūgštų pieną ir gerdavo (Miroslavas). Ţemaičiai širdies skausmams malšinti naudojo raktaţoles („šv. Petro raktus“). Jų lapus valgė kaip salotas arba sudţiovintus ţiedus ar lapus uţplikydavo vandeniu ir gerdavo arbatą (Seda). Sedoje taip pat plačiai vartojo krevauninkų arbatą, kuri pasiţymi savybe, kad skaido kraują (varinėja, neduoda kalkėti). Nuo kraujagyslių kalkėjimo gėrė česnakus, uţpiltus degtine, 2 kartus per dieną (Vaiguva). Kitur česnaką, uţsigeriant pienu, valgė tam, kad sumaţėtų kraujo spaudimas (Verebiejai). Obeliuose ir Kriaunose vyresnio amţiaus ţmonės, norėdami apsisaugoti nuo kraujagyslių kalkėjimo, valgydavo nuluptus ir išvirtus kaštonų vaisius (po 1 valgomąjį šaukštą per dieną)173. Pirtyje buvo vanojamasi dilgėlių vantomis. Labiau įprasta, jog alijošių su medum, vartojo sergant kvėpavimo takų ligomis, tačiau vaiguviškiai šį receptą taikė ir nuo širdies ligų (Vaiguva). Kraujo spaudimui maţinti aptinkame ir bulvių panaudojimą. Plateliuose gėrė vandenį, kuriame virė neluptos bulvės (po 2-3 šaukštus 3 kartus per dieną)174. Pelesos krašte nulupdavo bulvę, lupenas uţplikydavo vandeniu, įdėdavo pusę šaukšto medaus į pusę stiklinės ir gerdavo175.
169 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 543. 170 Damskytė, V. Senoji liaudies medicina, p. 171. 171 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 543. 172 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės, p. 678. 173 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 551. 174 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 543-544. 175 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 368. 29
Nervų sistemos ligų gydymas. Nervų ligoms gydyti plačiausiai buvo vartojama valerijono šaknų arbata arba antpilas su degtine. Susijaudinimą, nervinimąsi malšino ramunėlių, jonaţolių, mėtų, apynių spurgų, gudobelės ţiedų, pipirmėčių, jaunų berţų lapų, vingiorykštės arbatomis, pakramtydavo aguonų sėklų. Tujos nuoviru nusiprausus nebesinervinama, geriau miegodavosi (Ūdrija). Nuo nervų vakarais išsiplakdavo sausom dilgėlėm – ir miegoti būdavo ramiau176. Dzūkijoje nuo nervinių ligų, netgi paralyţiaus, vaikus girdydavo šlakinės kregţdūnės (vadintos kasočiu, nes primena kasą) šaknų nuoviru, arba juo prausdavo177. Kernavėje ir vaikams, ir suaugusiesiems nuo nervų padėdavo geltonai ţydinčių dobiliukų arbata178. Radikulitas. Nuo radikulito skausmų iš vaistingųjų augalų daţniausiai buvo naudojamos dilgėlės, kuriomis išsivanodavo pirtyje. Iš dilgėlių pasidarytomis vantomis vanodavosi esant pusiaujo skausmui. Liaudies tyrinėjimų metu yra uţrašytas įdomus pavyzdys apie radikulito gydymą pirtyje: „Kibiran galvą kaţkaip [inkiša], kad ne taip būtų karšta, a jau tadu juosmenį lupdavo [su vanta], lupdavo labai karštai. Bet tadu radikulito nieks neţinojo, vadino ramatas“179. Gerdavo dilgėlių arbatą. Radikulitui gydyti buvo naudojami kaštono ţiedai. Juos uţpildavo kamparo spiritu, palaikydavo ir prireikus trindavo skaudamas vietas. Rokiškio krašte spiritu uţpiltas juodųjų serbentų šaknis maţdaug savaitę laikydavo ant krosnies, o po to duodavo po 1 valgomąjį šaukštą sergantiems radikulitu. Ant nugaros uţdėdavo sutarkuoto juodojo ridiko180. Liaudiškojo patyrimo atskleidimas parodo, kad ţmonės gerai išmanė vaistingųjų augalų rinkimo ir laikymo ypatumus. Buvo susiformavusios tam tikros bendrosios taisyklės, kaip visa tai atlikti. Nepaisant to, kad buvo nemaţai visuotinai priimtinų dalykų, skirtingose Lietuvos vietovėse pasitaiko savitumų nevienodame augalų rinkimo laike. Visų pirma, tą galėjo lemti, jog augalų vystymosi fazės vyksta nevienodu laiku, tai priklauso nuo gamtinių aplinkos sąlygų, kurios Lietuvos etnografiniuose regionuose, nors ir neţymiai, nevienodos. Antra, reikia nepamiršti kalendoriaus skirtumų. Galiausiai, skirtingą augalų rinkimo laiką galima susieti su egzistavusiais papročiais augalus rinkti ypatingu laiku. Esama medţiaga apie liaudišką gydymo augalais praktiką rodo, jog tas pats vaistingasis augalas naudojamas kaip vaistas nuo kelių ligų. Augalai dėl suteikiamų skirtingų savybių atskiroms ligoms gydyti vartojami nevienodai. Skirtumai įţvelgiami vaistinių preparatų paruošimo būduose.
176 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 547. 177 Marcinkevičienė, N. Augalai liaudies medicinoje, nr. 4, p. 36. 178 Norušienė, S. Ţolelės daug ką gydo (Apie ţolininkę Sofiją Raţauskaitę), p. 960. 179 Balkutė, R. Namų daiktai ir aplinka gydomojoj praktikoj, p. 200. 180 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 548. 30
Vaistingieji augalai paplitę kaip regioninis reiškinys, tačiau jų paruošimo gydymui būdai turi lokalių bruoţų. Ţolininkų veikla taip pat lokalaus pobūdţio.
31
2. GYDYMAS GYVŪNINĖS KILMĖS PRIEMONĖMIS
Gydymas gyvūninės kilmės priemonėmis buvo rečiau paplitęs nei augalais, bet taip pat svarbus gydant naminiais būdais. Daţniausiai gydymo priemonės buvo ruošiamos iš roplių, gyvūnų, paukščių ir vabzdţių dalių ar jų teikiamų produktų. Skirtingai nei ankstesnėje dalyje, dabar gydymo būdus nagrinėsime pagal gyvūnus.
2. 1. Roplių naudojimas
Ropliai gydymui buvo naudojami visoje Lietuvoje. XX a. pr. medţiagoje randame patarimus: kai ţmogus jaučia, kad jam gerklę uţima, reikia, kad gertų sudţiovintą rupūţę, tai greitai pagis. Kai gerklę uţima, reikia plauti sudţiovinta ir suvirinta rupūţe. Tik jos daug negalima dėti, nes labai karti181. Iš rupūţės pagamintais vaistais buvo gydomasi per visą XX amţių. Rupūţę vartojo įvairioms ligoms gydyti. Rupūţes gaudydavo ankstyvą pavasarį, kol jos dar turėdavo savo liaukose sukaupusios nuodus. Visoje Lietuvoje iš rupūţės paprastai buvo ruošiamas spiritinis antpilas, kuomet gyvas roplys nuplaunamas, uţpilamas spiritu ir po kurio laiko geriama lašiukais nuo bronchito, gerklės uţdegimo, anginos, skrandţio ligų, vėţio arba trinami skaudantys sąnariai. Nenaudojant spirito, rupūţę paprasčiausiai uţpildavo verdančiu vandeniu ir gerdavo kaip arbatą. Ant ţaizdų, karpų tiesiog tupdydavo gyvas rupūţes, kartais įvyniodami į marlę. Rupūţę, suvyniotą į audinį, dėdavo ant gerklės sergant angina. Be šių įprastų rupūţės vartojimo receptų, būta ir kitokių roplio apdorojimo ir paruošimo gydymui būdų. Galima pastebėti tam tikrus regioninius rupūţės vartojimo skirtumus, kuriuose aptinkame ir lokalinių ypatumų. Ţemaitijoje rupūţę padurdavo ant šakos ir pakabindavo kur nors, kad išdţiūtų. Tada sutrindavo į miltus, kuriuos sumaišydavo su medumi, arba rupūţę pamaudavo ant iešmo, padegindavo ant anglių ir tada sutrindavo į miltelius (Seda). Kitur išdţiovintą prieš saulę rupūţę, sumaldavo ir tuos miltukus sausus valgydavo arba iš jų darydavo arbatą (Vaiguva). Gydant gerklės uţdegimą, anginą, išdţiovintą rupūţę virdavo piene su medumi, atvėsus gerdavo (Seda). Aptinkame, kuomet gydymui naudojama tam tikra roplio kūno dalis bei vaistingieji augalai. Gruzdţiuose anginai gydyti vartodavo sudţiovintą rupūţės koją (vienai stiklinei vandens – viena koja) su liepţiedţiais. Gerdavo visą stiklinę iš ryto. Taip pat Gruzdţiuose pagavę rupūţę uţdarydavo į dėţutę ir laikydavo vieną parą. Paskui paėmę uţ kojų tris kartus perplaudavo trijuose induose. Perplovę dėdavo į
181 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 337-338; Juodoji knyga, p. 119. 32 puslitrinį indą su spiritu ir laikydavo, kol pageltonuos skystis. Į valgomąjį šaukštą lašindavo 10–15 lašų ir gerdavo nuo vėţio182. Varnių apylinkėse gydydamiesi nuo anginos, kokliušo, paimdavo gabaliuką sudţiovintos rupūţės, pavirindavo ir duodavo gerti po šaukščiuką, o tą gabaliuką pritverdavo prie kaklo. Arba kitu būdu paruošdavo: sugautą rupūţę nuplaudavo, įdėdavo į puslitrinį stiklainį, apipildavo cukrumi ir uţdarydavo plastmasiniu dangteliu. Kai nudvėsdavo, rupūţę išmesdavo. Gerdavo po arbatinį šaukštelį įsipylę į stiklinę arbatos nuo difterito, gerklės skausmų183. Daug receptų pateikia Platelių liaudies medicina. Čia vaistus iš rupūţės ruošė tokiu būdu: rupūţę nudurdavo, sudţiovindavo, sudegindavo, sutrindavo, kartais uţpildavo spirito. Tais miltukais (arba košele, jei su spiritu) tepdavo gerklę vaikams, sergant angina. Arba: rupūţę įleisdavo į vandenį, 3 kartus vandenį pakeisdavo kas parą. Gyvą apipildavo spiritu ir laikydavo, kol spiritas papilkuoja. Gerdavo po kelis lašus to antpilo nuo anginos184. Ten pat gydydamiesi nuo vėţio, pagaudavo maţą rupūţę, kad ligonis galėtų praryti gyvą, dėdavo į pieno stiklinę ir išgerdavo185. Iš rupūţės paruoštais vaistais buvo gydomi ir kūdikiai. Plateliuose motinos, maitinančios kūdikius būdavo perspėjamos neatšalti rankų. Jei atšaldavo, to pieno jau nebuvo galima vaikui duoti, nes tuoj uţeidavo pjūtis (pilvą raiţydavo). Nuo pjūties į pieną įlašindavo rupūţės uţpilo lašiuką186. Toje pačioje apylinkėje aptinkame, jog rupūţė buvo naudojama ir smilkymams – sergant tymais, smilkydavo sudţiovinta rupūţe187. Papilėje skaudančioms vietoms tepti buvo naudojamos įpykintos rupūţės išskiriamos gleivės188. Šiaulių apskrityje į skystį, kuriame virė rupūţė, įdėdavo kiaulės taukų, ruginių miltų ir padarydavo košelę. Ja aptepdavo skarą ir dėdavo maţiems vaikams ant nugaros sergant plaučių uţdegimu. Toje pačioje vietovėje gydymui naudojo ir rupūţės kraują, kurį gerdavo lašiukais nuo nuomario189. Aukštaitija turi savus rupūţės vartojimo vaistams variantus. Upytėje vaistams gaminti naudojo rupūţės galvą. Gyvą rupūţę pakabindavo galva ţemyn, kad subėgtų į ją nuodai, dţiovindavo saulėje, paskui galvą virdavo ir duodavo sergančiam gerti190. Tam tikros rupūţės kūno dalies naudojimą gydyme sutinkame ir Vepriuose. Vaistus nuo roţės virė iš tos rupūţės dalies, kurią skaudėdavo ligoniui. Pavyzdţiui, jei roţė būdavo ant rankos ar kojos, atitinkamai vaistams virti ėmė
182 Mockutė, S. Liaudies medicina, p. 199-200. 183 Rimkūnienė, I. Liaudies medicina, p. 111. 184 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 537. 185 Ten pat, p. 542. 186 Ten pat, p. 540. 187 Ten pat, p. 552. 188 Gribauskaitė, V. Liaudies medicinos bruoţai, p. 121. 189 Trinka, V. Liaudies medicinos medţiaga, p. 116-117. 190 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 113. 33 rupūţės ranką ar koją191. Rokiškio krašte jei ţmogus susirgdavo skarlatina, tai suieškodavo rupūţę, išimdavo vidurius, o ją pačią, suvyniotą į skudurėlį, išvirdavo. Ligoniui duodavo po šaukštą nuoviro. Nuo to jis pradėdavo atsikosėti ir pasveikdavo192. Ten pat gydymui naudojo ir rupūţės kraują. Skirtingai nei ţemaičiai, aukštaičiai rupūţės kraują vartojo ne vieną, o su pienu. Jeigu ţmogus susirgdavo nuomariu, ligai įsigalėjus, ieškodavo rupūţės, ją pagavę, kryţiškai pjaudavo galvą, laikydami virš pieno stiklinės. Pieną su rupūţės krauju duodavo gerti sergančiajam193. Širvintose pleuritą gydydavo paprasta varle. Taip pat kaip rupūţę įkišdavo į stiklainį, uţpildavo stipria degtine, laikydavo kol pabals. Degtinę nusunkdavo ir duodavo gerti kasdien 3–4 kartus po valgomąjį šaukštą194. Dzūkijoje randame rupūţės ruošimo būdą naudojant cukrų kaip ir pas ţemaičius. Gyvą rupūţę įdėdavo į stiklainį, uţpildavo ją cukrum ir palaukdavo, kol ji išleis savo nuodus, ir nugaiš. Tačiau dzūkai cukrų dar sumaldavo į miltelius ir gerdavo juos nuo vėţio (Simnas). Arba pagavę rupūţę įdėdavo į stiklainį, uţpildavo cukraus, rupūţei išleidus nuodus, uţpildavo degtine. Palaikydavo savaitę ir gerdavo kasdien po kelis šaukštus taip pat nuo vėţio (Verebiejai). Dzūkų liaudiškoje praktikoje minima, kad vaistams nuo vėţio ruošti tikdavo tik „pamatinė rupūţė“ – tokia, kuri niekada neišlenda į dienos šviesą, ant saulės. Ją uţpildavo degtine ir laikydavo pusę metų, o po to gerdavo (Verebiejai). Dzūkų liaudies medicinoje „kriokšle“ vadintą difteritą, kai vaikui sutindavo kaklas ir jis dusdavo, gydydavo taip: pagaudavo rupūţę, persmeigdavo virbalu ir išdţiovindavo. Vėliau išvirdavo vandenyje ir gerdavo nuovirą (Santaika). Burokaraistyje buvo prietaras, kad šią ligą gali išgydyti tik ta rupūţė, kuri išdţiūvo, pakabinta uţ uţpakalinės (kairės) kojos ant aukšto, po gegne195. Vakarų Baltarusijoje taip pat kaip ir Lietuvoje buvo plačiai naudojami vaistai iš rupūţės. Pelesos etnografinėje medţiagoje randame, jog rupūţę reikėdavo surasti seną, nemaţą, ir tik du mėnesius ji būdavusi vaistinga. Didelę rupūţę apipildavo puslitriu spirito ir gerdavo iš pradţių po desertinį šaukštelį, o po to po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną nuo vėţio. Geriausia tinkdavo, kai rupūţė būdavusi tik atbudusi, agresyvi, putojanti, kovo – balandţio mėnesį. Tik tada ji būna vaistinga196.
191 Balkutė, R. Liaudies magija ir medicina Veprių apylinkėse, p. 1055. 192 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 543. 193 Ten pat, p. 550. 194 Bikulčienė, L. Iš liaudies medicinos, p. 544. 195 Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, O. Burokaraistis, d. 1, p. 190. 196 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 371. 34
Įdomią gydymosi patirtį ropliais randame dzūkų liaudies medicinoje. Valkininkuose Radikulitinių juosmens skausmų kankinami anksti pavasarį ligoniai eidavo ieškoti drieţo ir bijodavo sutikti varlę, nes tais metais nepasigydys ir vaikščios išsiskėtęs kaip varlė. Radęs drieţą, patiesdavo prijuostę ir per ją tris kartus pervarydavo drieţą į vieną pusę. Apsijuosęs prijuoste, ligonis ją tol nešiodavo, kol skausmai pranykdavo197. Kitas, ne maţiau vaistų gamybai naudotas roplys, buvo gyvatė. Gyvačių kultas mitologijoje lietuviams ţinomas jau iš gilios senovės. Deramą vietą ji uţėmė ir liaudies medicinoje, kur buvo laikoma universaliu vaistu. Liaudyje buvo tikima, kad gyvatės nuodai padeda nuo visų ligų. Tą matome XX a. pr. šaltiniuose: „Neuţkukuota gyvatė nuo visų ligų yra gera. Ţmonės tepa uţvilktas akis arielka, uţpilta ant tokios gyvatės198, nuo gumbo geria gyvatės uţpilą“199. Gyvatė laikoma universaliu vaistu per visą XX a. Gyvatės paruošimo gydymui principas daţnai toks pat kaip ir rupūţės – paprastai gyvas roplys uţpilamas spiritu. Gydomos ir tos pačios ligos – bronchitas, sąnarių ligos, skrandţio ligos, vėţys. Daţnai naudojama apetitui pagerinti. Praradus apetitą, gerdavo gyvatės spiritinį antpilą arba dţiovintos gyvatės sutrintus miltelius barstydavo į maistą. Gyvatė daţnai buvo naudojama sergant odos ligomis. Tai, matyt, susiję su gyvatės gebėjimu išsinerti iš savo odos, tikint, jog ir ţmogaus ligota oda taps sveika. Sergant odos ligomis, gerdavo virtos gyvatės arbatą, arba valgydavo virtą ar keptą. Ţemaitijoje tikėjo, kad gyvatė amţių ilgina, ypač raudona (Seda). Gerdami gyvatės spiritinį antpilą valydavo organizmą (Betygala). Aukštaičiai gyvatės antpilą gerdavo nuo utėlių. Taip pat gyvatės antpilą naudojo, kai dantį skaudėdavo (Kavarskas). Obeliuose, Kriaunose apakusiems duodavo valgyti išvirtos gyvatės ir gerti gyvatės sunkos, t. y. degtine uţpiltos neuţgriaustos gyvatės (pagautos prieš pirmą perkūniją)200. Gyvatę uţpildavo degtine ir maţais kiekiais gerdavo nuo tuberkuliozės (Simnas). Vaikų sveikata buvo taip pat gerinama gyvatės dėka. Keptą gyvatę vaikams duodavo, kad augtų sveiki (Simnas). Spiritinio gyvatės antpilo išgerti duodavo prastai augantiems paaugliams (Santaika). Vakarų Baltarusijoje Pelesoje sergant priepuoliu, atrodydavo, kad ţmogus numiršta, nukeliauja į aną pasaulį. Gydant šią ligą, buvo naudojama gyvatė, kuri, buvo tikima, turėjo ypatingų sugebėjimų „prisikelti“, atgimti iš naujo201.
197 Galvėnas, V. Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse, p. 250. 198 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 339. 199 Ten pat, p. 342. 200 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 552. 201 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 362. 35
2. 2. Gyvūnų ir jų produktų naudojimas
Daţniausiai iš gyvūnų produktų gydymui buvo naudojami taukai. Gyvulinius taukus vartodavo gamindami tepalus ţaizdoms, sumušimams, odos ligoms gydyti. Gamindami tepalus, sutrintus augalus sumaišydavo su sviestu ar kiaulės taukais ir jais trindavo skaudamas vietas. Ruošiant vaistus naudodavo naminių gyvulių bei laukinių ţvėrių dalis ar jų gaminamus produktus. Tauragnuose minima, kad gydantis gyvulių taukais, stengdavosi imti tokio gyvio, kurio ţiemą nebūna po stogu202. Kai kurias ligas gydydavo gyvulių išmatomis ir šlapimu. Buvo tikima, jog gyvūnų plaukais galima išgydyti išgąstį. Išsigandus gyvulio, iškirpdavo to gyvulio plaukų ir smilkydavo juos po ligonio nosimi. Gydymo galios turėjo ypatingai juodos spalvos gyvūnai. Pelesoje išgąsdinusio gyvulio plaukų kirpdavo nuo uodegos203. Neretai gydymui naudojo gyvulių kraują. Iš naminių gyvulių liaudies medicinoje daţniausiai buvo naudojamos šuns, katės, kiaulės, avies, karvės, arklio, zuikio tam tikros kūno dalys ar jų teikiami produktai. Iš laukinių – barsuko, eţio ir kurmio. Konkretūs gyvulinės kilmės medţiagų vartojimo būdai regionuose pateikiami ţemiau. XX a. pr. medţiagoje randame, jog šuns išmatas gerdavo nuo gerklės skaudėjimo204. Ir XX amţiaus vėlesniais dešimtmečiais pabalusias šuns išmatas uţpildavo karštu vandeniu ir gerdavo skaudant gerklei. Dzūkijoje (Marcinkonyse) jei gerklė uţtindavo ir ligonis negalėdavo praryti, jam duodavo išvirtų baltai išdţiūvusių šuns išmatų205. Ţemaitijoje šuns išmatas, suvyniojus į skudurą, pridėdavo prie gerklės sergant angina (Betygala). Varnių apylinkėse nuo difterito duodavo gerti pavirintų šuns išmatų. Į nuovirą įdėdavo kokių nors ţolelių dėl kvapo, pasaldindavo206. Visoje Lietuvoje paplitęs šuns taukų vartojimas. Šuns taukus naudojo nuo tuberkuliozės. Juos sulydydavo ir tuomet gerdavo. Išlydytais šuns taukais girdė ligonius sergančius dţiova. Maţojoje Lietuvoje šuns taukus gėrė nuo geltligės207. Dzūkijoje šuns taukus naudojo ausų uţdegimui gydyti (Verebiejai). Nuo išgąsčio visose vietovėse smilkydavo šuns, kuris išgąsdino, plaukais. Nuo sąnarių skausmo gydėsi skaudančias vietas aprišdami šuns vilna. Dzūkijoje nuo sąnarių ligų į kojinę įsidėdavo šuns vilnos (Miroslavas).
202 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 969. 203 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 362. 204 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 337. 205 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 230. 206 Rimkūnienė, I. Liaudies medicina, p. 111. 207 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės, p. 686. 36
Aukštaitijoje ant šuns įkąstos vietos dėdavo to šuns degintų plaukų arba, jei vaikas išsigando šuns, duodavo šuniui palakti pieno ir tada tą pieną duodavo išgerti vaikui (Vilkija). Kruonyje jei išsigąsdavo šuns, duodavo ligoniui vandens, kurį lakė šuo208. Nuo išgąsčio degindavo plaukus ir jų degėsius gerdavo su vandeniu (Vilkija). Randame duomenų, jog Dzūkijoje ypač populiari priemonė plaučių dţiovai gydyti buvo ne vyresni kaip dviejų savaičių šuniukai. Jų mėsą išvirdavo ir maitindavo ligonį209. XX a. pr. nuo roţės gydėsi juodos katės krauju, išvarvintu iš uodegos. Jei jau uodega būdavo nukirsta, tada iš ausų. Duodavo to kraujo gerti po 9 lašus210. Katės kraujas, sumaišytas su degtine, buvo taip pat vaistas roţei gydyti211. Plateliuose jei būdavo koks auglys, reikėdavo gerti juodos katės kraujo: įkirsti katei į ausį, nuleisti kraujo ir gerti po kelis lašus, įlašinus į vandenį212. Liaudies medicinoje juoda spalva laikyta kaip turinti magiškų galių. T. A. Mekas mini, jog nuomariui gydyti buvo naudojamas ne tik juodos, bet ir trijų spalvų (baltos, juodos ir rudos) katės kraujas. Jo teigimu, labiausiai buvo vertinamas trijų spalvų katės kraujas. Katei buvo įpjaunama ausis, nuleistas kraujas, skirtas vaikui gydyti, buvo maišomas su vandeniu, suaugusiam – su degtine. Juodos katės kraujas buvo naudojamas kaip profilaktinė priemonė – jį gerdavo išsigandusieji, kad išgąstis nevirstų nuomariu213. Buvo gydomasi ne tik katės krauju. XX a. pr. roţę gydė pridėdami katės išmatų214, o nuplikytą ţaizdą tepdavo katės taukais215. Ţemaitijoje (Varnių apylinkėse) vaikus nuo išgąsčio gydydavo taip: katės išmatas įdėdavo į skuduriuką ir pavirindavo (pavirinus išmesdavo), dėl kvapo įdėdavo ramunėlių, pasaldindavo medumi ir duodavo išgerti216. Unikalų gydymosi būdą, pasitelkiant katę, randame aukštaičių praktikoje. Vepriuose uţdegtos katės uodegos dūmus uostydavo nuo slogos217. Įvairioms ligoms gydyti naudojo kiaulienos produktus. Ant vočių, neatvirų ţaizdų dėdavo parūkytų lašinių gabaliuką. Iš nesūdytų kiaulies riebalų gamino tepalus. Sutarkuotomis dţiovintomis taukės šaknimis, sumaišytomis su riebalais, tepė sąnarius. Kaimo ţmonės paskerdę kiaulę, tulţį uţpildavo spiritu, vėliau tokį antpilą naudojo tepti ţaizdoms, sąnąriams, gėrė nuo skranţio, kepenų ligų, apetitui gerinti. Naudojo ir kraują: juo buvo suvilgoma duonos riekė, kuri išdţiovinta būdavo
208 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 220. 209 Jaskonis, J. Kaip gydėsi mūsų senoliai, p. 82. 210 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 334. 211 Mekas, T. A. Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje, p. 193. 212 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 542. 213 Mekas, T. A. Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje, p. 193. 214 Juodoji knyga, p. 117; Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 334. 215 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 347. 216 Rimkūnienė, I. Liaudies medicina, p. 111. 217 Balkutė, R. Liaudies magija ir medicina Veprių apylinkėse, p. 1056. 37 skiriama vidurių diegliams gydyti218. Kiaulės kraują gerdavo nuo maţakraujystės, sveikatai pagerinti. Dzūkijoje silpni, paliegę gerdavo šiltą paršiuko kraują (Pivašiūnai). Sergant pūslės uţdegimu, gerdavo vandenį, kuriame buvo išvirta sudţiūvusi kiaulės pūslė. Marcinkonyse jei vaikas liguistas, blogai augo, paimdavo pirmadėlės kiaulės pirmąjį paršelį, įdėdavo gyvą į katilą su vandeniu, uţdengdavo ir išvirdavo. Tame vandenyje maudydavo vaiką219. Kitas, kaime auginamas gyvulys, kurio produktai buvo naudojami gydymui, buvo avis. Suskilinėjusius kojų padus tepdavo avies taukais. Aukštaitijoje taukais gydydavo pragulas: paimdavo minkštos išnešiotos drobės gabalėlį, ištepdavo avies taukais (lajumi) ir dėdavo prie ţaizdų (Kavarskas). Avies vilna buvo daţnai naudojama nuo sąnarių ligų – ja aprišdavo skaudančius sąnarius. Tauragnuose skaudantį sprandą apsukdavo iš juodos avies vilnų siūlų nupinta pyne220. Juodos avies vilną dėdavo kūdikiams ant bambos – pilvo skausmams malšinti. Dzūkijoje avies vilnos „šniūrą“ dėdavo ant ţaizdos skersai, kad ištrauktų karštį (Verebiejai). Sergančiam tymais duodavo gerti avies išmatų arbatos. Kitur avies dţiovintas išmatas virdavo su pienu (Seda). Avies išmatas, uţpiltas vandeniu, gerdavo, kad varytų prakaitą (Vaiguva). Šio gyvulio išmatas naudojo ir plaučių uţdegimui gydyti. Kernavėje kai skaudėdavo šoną nuo plaučių uţdegimo, avių išmatų išvirdavo ir duodavo gerti su medumi. Išmatas ir aviţas sudėdavo į skuduriuką, virindavo ir gerdavo221. Avies išmatų kompresus dėdavo sergant reumatu, jų milteliais barstydavo nuplikytas, nudegintas vietas222. Buvo vertinamas oţkos pienas. Švieţias pienas laikytas vaistu nuo kirminų223. Dzūkijoje oţkos pieną gerdavo nuo bronchito (Santaika). Karvės produktai taip pat buvo naudojami nuo įvairių ligų. Karštą pieną su medumi gerdavo nuo peršalimo. Iš pieno produktų gydymo tikslais naudojo ir sviestą. Kruonyje jo dėdavo į skaudančią ausį: „Jei skauda ausį, paimdavo sviesto, indeda in šaukštą, kokį degtuką ar ţvakutę uţdegę pašildo, šiltą tą sviestą in ausį supila“224. Sviestą naudojo kaip sudedamąją tepalų dalį. Buvo gydomasi karvės išmatomis. XX a. pr. nuplikytą vietą reikėdavo karvės šiltais mėšlais aptverti, tuomet nesutraukia pūslės225. Aukštaitijoje (Obeliuose, Kriaunose) ţaizdas aptepdavo arklio arba karvės išmatom, sumaišytom su moliu226. Karvės išmatų kompresą dėdavo ant sumuštos vietos, kad nustotų tinimas. Karvės išmatos buvo naudojamos gydyti ir moterų ligas. Moterims, pradėjusioms
218 Mekas, T. A. Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje, p. 192. 219 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 233. 220 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 971. 221 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 240. 222 Mekas, T. A. Senoji vaistininkystė, p. 133. 223 Tiškus, V. Mūsų liaudies medicina, nr. 6, p. 416. 224 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 236. 225 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 347. 226 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 551. 38 po gimdymo kraujuoti, prie pilvo ir strėnų pririšdavo į drobę įvynioto švieţio karvės mėšlo. Nuo plaučių uţdegimo ligoniui duodavo gerti perkošto per marlę švieţio mėšlo, pavirinto piene. Kernavėje karvės mėšlą tiesiog suspausdavo ir tą skystį nuo uţdegimų gerdavo227. Dzūkai gerdavo teliuko šlapimą nuo kepenų ligų, maţakraujystės (Santaika). Ant kraujuojančių ţaizdų dėdavo švieţio arklio mėšlo, suvynioto į drobinį skudurą. Nuo kokliušo, tymų, dţiovos ir plaučių uţdegimo gerdavo švieţią kumelės pieną. Dzūkijoje odos ataugas ar karpas uţrišdavo arklio uodegos plaukais (ašutais)228. Arklio šlapimo (švieţio) patardavo išgerti nuo vidurių skaudėjimo (Santaika). Naminiais būdais gydėsi naudodami kiškio šlapimą. XX a. pr. kas negirdėdavo ausimi, reikėdavo kiškio šlapimo varvinti ir uţkišti negirdimoji ausis vata229. Vėlesniais dešimtmečiais labiau vartoti taukai. Dzūkijoje nuo ausų uţdegimo naudojo kiškio taukus (patepdavo ausį) (Miroslavas). Kiškio taukais gydė odos susirgimus. Jais tepdavo, kai ţaizda uţtvinkdavo, ištraukdavo karštį, pūlius. Kiškio taukus naudojo išvaryti rakštį, taukus tepdavo iš priešingos pusės, kur įlindusi rakštis. Iš laukinių gyvūnų vertino barsuko taukus, kuriais tepė ţaizdas, kad greičiau gytų. Išlydytus taukus (kaip ir šuns) gerdavo nuo tuberkuliozės. Vaistus gamino iš eţio produktų. Aukštaičiai nuo neţinomų ligų naudojo eţio kraują (Kamajai). Dieveniškėse tuberkuliozę buvo galima esą gydyti eţio mėsa230. Dieveniškėse taip pat buvo tikima, kad vėţį galima išgydyti eţio tulţim, kurią reikia uţpilti spiritu ir gerti po keturis lašus dukart per dieną231. Aukštaičiai (Tauragnuose) nuo vėţio taip pat gėrė eţio tulţies232. Buvo naudojami ir eţio taukai, kuriais tepdavo, jei nuplikdavo ir prišašdavo galva, taip pat jei merginų ploni plaukai – taukai paimami, išvirus eţio mėsą233. XX a. pr. nuo nuomario gėrė kurmio kraują234. T. A. Meko aprašyme randame, kaip kurmis būdavo nugalabinamas: daţniausiai šakėmis arba nusmailinta lazda smogus atgalia ranka. Kraujas buvo surenkamas į lėkštelę arba ant duonos riekės ir išdţiovinamas. Prireikus – ištirpinama vandenyje ar degtinėje. Autorius pateikia ir kitą kurmio kraujo naudojimo būdą, kuris panašus į homeopatinių vaistų gamybą – kurmio krauju suvilgomas skudurėlis. Vėliau skudurėlis skalaujamas
227 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 240. 228 Jaskonis, J. Kaip gydėsi mūsų senoliai, p. 81. 229 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 344. 230 Damskytė, V. Senoji liaudies medicina, p. 172. 231 Ten pat, p. 173. 232 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 971. 233 Trimakas, R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai, p. 194. 234 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 343. 39 vandenyje, šių nuoplovų duodama gerti sergančiam nuomariu. Skudurėlis išsaugo savo galią net tada, kai ant jo nelieka kraujo nė ţymės. Kurmio krauju taip pat buvo gydomas drugys235.
2. 3. Paukščių naudojimas
Gydymui buvo naudojami ir laukiniai, ir naminiai paukščiai. Esama medţiaga rodo, jog XX a. pr. gydymui buvo naudojamos ţvirblio, karvelio išmatos. Kuomet akis skaudėdavo ir būdavo raudonos, ţvirblio išmatas klodavo per skepetą prie akių236. Nuo prietvaro (vidurių uţkietėjimo) ţmogui ir gyvuliams duodavo ţvirblio išmatų su sviestu, o nuo gerklės skausmo duodavo gerti karvelio (balandţio) išmatų237. Aptinkame, jog Lietuvoje iš gyvo balandţio dešiniojo sparno nuleistą kraują sumaišydavo su alumi ir šiuo vaistu stabdydavo viduriavimą. Iš gyvo karvelio nuleistu krauju valydavo naujagimio veido dėmes. Karvelio kraujas buvo naudojamas ir nuomariui gydyti – įpjaudavo jauno balandţio kojelę, nuleisdavo kraują, kurį sumaišydavo su degtine, o paukštį paleisdavo238. Nesilaikant būtinų higienos reikalavimų, esant nepakankamai sanitarijos būklei, vaikus ir paauglius daţnai kamavo ţarnyno kirminai. Jiems naikinti naudojo naminių paukščių plunksnas, kurias degindavo ir duodavo uostyti svilėsius, arba sudegintų plunksnų pelenus berdavo į vandenį ar pieną ir gerdavo arba valgydavo sausus. Ţemaičiai naudojo dar ir tokį būdą: paukščių plunksnas uţpildavo karštu vandeniu ir gerdavo tą skystį taip pat nuo kirmėlių (Viduklė). Dzūkai be smilkymo, pelenų gėrimo su vandeniu, naikinant kirmėles sudegintų plunksnų pelenais vaikams patepdavo duobutę po kaklu ir po krūtine (Ūdrija). Plunksnų smilkymu buvo gydomas ir išgąstis. Pelesoje tam naudojo juodos (nes ši spalva turinti magiškos galios) vištos uodegos (buvo tikima, kad kai kurios gyvių dalys, pvz., uodega, turi ypatingos galios) plunksnas. Plunksnas padėdavo ant ugnies, ant ţarijų, apklodavo vaiką paklode, kad uostytų svilėsių kvapą239. Aukštaičiai paukščių plunksną pasvilindavo ir duodavo pauostyti nuo slogos (Kuktiškės). Kruonyje nuo „blogų akių“ rūkė vištos išmatom240. Ir kitos ligos buvo gydomos įvairiomis vištos dalimis ir produktais. Nuo skrandţio skausmų daţnai vartojo išdţiovintą vištų skrandţių plėvę, uţpiltą spiritu. Ţemaičiai Plateliuose vaikams nuo
235 Mekas, T. A. Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje, p. 193. 236 Juodoji knyga, p. 117; Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 334. 237 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 337. 238 Mekas, T. A. Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje, p. 192-193. 239 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 362. 240 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 232. 40 alergijos maistui patardavo virtų kiaušinių lukštus išdţiovinti šiltoje vietoje (ne saulėje ir ne ant krosnies), smulkiai sutrinti. Duoti ant peilio galo tų miltukų, uţlašinus kelis lašus citrinos sulčių. Tuo pat metu nevartoti jokių kitų vaistų241. Aukštaičiai baltas vištų išmatas vartodavo sergant gelta (Kavarskas). Tauragnuose difteritą gydė vištos ţarnomis: papjaudavo vištą, ją perplėšdavo ir šiltomis ţarnomis apvyniodavo ligonio kaklą242. Obeliuose, Kriaunose dedervines gydydavo tokiu būdu: uţdegdavo kietai išvirtą kiaušinį ir, laikant jį virš dedervinės, lašindavo tekantį skystį243. Dzūkijoje, anot J. Jaskonio, labai populiarūs vaistai dţiovai gydyti buvo kiaušinių lukštai. Imdavo kelių kiaušinių lukštus, uţpildavo juos citrinos sultimis ir laukdavo iki lukštai ištirpsta. Po to įdėdavo kelis kiaušinių trynius, uţpildavo vynu, gerai išmaišydavo ir tokiu patiekalu maitindavo ligonius244. Marcinkonyse sutinus gerklei ir ligoniui negalint praryti, gerklę aprišdavo vilnone kojine ar rankove, kur būdavo pripilta sauso vištos mėšlo245. Nusideginus, nusiplikius ar nušalus veidą, rankas, kojas, tepdavo vištos arba ţąsies taukais. Ant voties klojo ţąsies pūkų, papešę iš po paţasties246. Ţemaičiai ţąsies pūkus su saldţia grietine sumaišydavo ir dėdavo ant ţaizdų (Betygala). Kitur ant pūliuojančio piršto dėjo ţąsies išmatų247. Suvalkiečiai Sintautuose, Ţvirgţdaičiuose nuo inkstų uţdegimo gerdavo ţąsų plunksnų pelenus su pienu248. Aptinkamas atvejis, kuomet Dzūkijoje gydymo tikslu naudojo gandrus. Marcinkonyse jei vaikui prasidėdavo konvulsijos, tai paimdavo iš gandro lizdo gandriukus, juos gyvus išvirdavo ir tuo vandeniu girdydavo sergantį249.
2. 4. Vabzdžių ir jų gaminių naudojimas
Iš vabzdţių plačiausiai buvo ir yra tebevartojami bičių gaminami produktai: medus, pikis, duonelė, nuodai. Jau nuo senų laikų ţmonės ţinojo, jog bičių produktai turi gydomųjų savybių. Bičių produktai vartojami ir kaip vidinis, ir kaip išorinis vaistas. Jie naudojami ne tik gydymui, bet ir profilaktikos tikslais bei kaip maistas. Bičių produktai taikomi ir šiuolaikinėje medicinos praktikoje, jų nauda ţmogaus sveikatai įrodyta moksliškai. Ir dabar labai plačiai naudojami gydantis liaudiškais
241 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 540. 242 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina Tauragnų apylinkėje XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 967. 243 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 558. 244 Jaskonis, J. Kaip gydėsi mūsų senoliai, p. 82. 245 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 230. 246 Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai, p. 334. 247 Gobis, J. Liaudies medicina Klovainių parapijoj (Šiaulių apskr.), p. 553. 248 Besakirskienė-Mickevičiūtė, V. Šis tas iš liaudies medicinos, p. 351. 249 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 232. 41 metodais. Populiariausias bičių produktas – medus. Medų dėjo į vaistaţolių arbatas, pieną ar valgė vieną profilaktiškai, nuo peršalimo. Tai pirmasis vaistas pasirodţius peršalimo simptomams. Nuo gerklės uţdegimo valgydavo medų sumaišytą su sviestu. Nieţų išbertas vietas tepdavo medumi. Sergant plaučių uţdegimu, krūtinę ištepdavo medumi (Kamajai). Bičių pikis, uţpiltas spiritu, buvo vaistas nuo kvėpavimo takų, skrandţio, virškinamojo trakto, odos ligų. Plateliuose gydydami pūlinius, bičių pikį pavirindavo su grietine 5 minutes. Palikdavo, kad sutirštėtų ir po to tepdavo pūlinį, kad pratrūktų250. Bičių pikį tepdavo ant suskilinėjusių kojų ar rankų. Tuo pačiu tikslu naudojo ir bičių vašką, kurį kaitindavo ir lašindavo ant suskilinėjusios odos. Mokėjo gydymui panaudoti ir bičių nuodus. Sergant sąnarių ligomis, ligonį duodavo sugelti bitėms – bitę pridėdavo prie skaudamos vietos. Bičių duonelę valgydavo organizmui stiprinti, sergant dţiova, duodavo silpniems vaikams. Marcinkonyse jei gerklė uţtindavo ir ligonis negalėdavo praryti, jam duodavo sudţiovintą ir sugrūstą bitę su vandeniu251. Mirusių bičių arbatos duodavo gerti sergantiems epilepsija. Vakarų Baltarusijoje Pelesoje priepuolį gydydavo taip pat negyvų bičių arbata, tikint, kad į aną pasaulį ligą gali nusinešti numirėliai252. Bičių produktai vertinami jau labai seniai, kadangi teikia sveikatos ir stiprybės. Mokėta lietuvių liaudies medicinoje panaudoti ir skruzdes. Buvo gydomasi skruzdţių rūgštimi. Įmesdavo į skruzdėlyną nosinę, kai ji sušlapdavo, paimdavo ir trindavo skaudamus sąnarius, ataugas, taip pat trindavo veidą, kad dingtų strazdanos. Gruzdţiuose strazdanotą veidą tepdavo jauno alksnio ţieve, palaikyta skruzdėlyne253. Sergantiems sąnarių ligomis darydavo vonias su skruzdţių rūgštimi. Kamuojami sąnarių skausmų, rankas ar kojas tiesiog įkišdavo į skruzdėlyną. Darydavo ir kompresus: paėmę dalį skruzdėlyno (drauge su skruzdėlėmis), išvirdavo drobiniame maišelyje ir šildydavo sąnarius254. Aukštaičiai skruzdţių rūgštį gerdavo nuo nervų lašeliais (Deltuva). Daug kur skruzdţių rūgštimi sušlapindavo nosinę ir uostydavo nuo slogos. T. A. Mekas nurodo, kad skruzdes kaitinant gautas skystis buvo vaistas regėjimui stiprinti bei trachomai gydyti255. Kernaviškiai mokėjo pasigaminti ir praktinėje medicinoje plačiai vartojamą skruzdţių spiritą. Pvz., į skruzdėlyną įdėdavo cukruotą indą, kur prilįsdavo skruzdţių; tada indą uţdengę, palaikydavo krosnyje, kol skruzdėlės ţūsta, uţpildavo spiritu ir įkasdavo į ţemę pusei metų ar net metams. Kiti į butelį įdėdavo medaus ir pastatydavo skruzdėlyne. Kai prilįsdavo skruzdţių, uţpildavo geriamu
250 Maţeikienė, R. Liaudies medicina, p. 550. 251 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 230. 252 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 362. 253 Mockutė, S. Liaudies medicina, p. 200. 254 Trimakas, R. Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje, p. 23. 255 Mekas, T. A. Senoji vaistininkystė, p. 127. 42 spiritu ar pirmo varymo namine degtine. Pirtyje šutindavosi ir tuo spiritu trindavosi256. Nuo reumato gerdavo ir arbatą, paruoštą iš skruzdėlių bei medaus257. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais ant atvirų ţaizdų, įsipjovus dėdavo voratinklius, kad sustabdytų kraujavimą. Ţemaičiai voratinklius naudojo ir karpoms gydyti. Voratinklį uţvyniodavo ant karpos, likusį galiuką padegdavo ir paspjaudydavo (Seda). Voratinklių dėjimas ant kraujuojančių ţaizdų turėjo racionalų pagrindą – ţmonės ţinojo, jog juose yra gydomųjų, dezinfekuojančių medţiagų. Voratinklius gydymui naudojo švarius, kad neuţkrėstų ţaizdos. Naudodami vorus, unikaliai gydėsi Gruzdţiuose – nuo išgąsčio gerdavo vorų arbatą258. Dzūkai gydymui naudojo ir vapsvų lizdus, kuriuos sudţiovindavo, išvirdavo ir gerdavo arbatą nuo kokliušo (Pivašiūnai). Apţvelgus lauko tyrimų, etnografinę medţiagą bei kitą literatūrą, matome, kad Lietuvos kaime gana plačiai paplitęs ligų gydymas gyvūninės kilmės medţiagomis. Buvo naudojamos įvairios roplių, gyvūnų, paukščių ir vabzdţių dalys bei jų produktai. Daugeliu jų gydoma keletas ligų. Iš kai kurių gyvių paruošti vaistai, pvz., iš gyvatės, laikyti universaliais. Kai kurie gyvuliniai produktai naudoti su augalinės kilmės priemonėmis. Lietuvos etnografiniuose regionuose naudojamos bendros gyvūninės kilmės medţiagos, bet taikomi saviti vaistinių preparatų paruošimo būdai.
256 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 240. 257 Tiškus, V. Mūsų liaudies medicina, nr. 7, p. 478. 258 Rulinskas, L., Rulinskienė, A. Kaip gruzdiečiai gydėsi, p. 628. 43
3. GYDYMAS MAGINĖMIS PRIEMONĖMIS
Pirmoje ir antroje darbo dalyje analizavome įvairias ligų gydymo priemones ir būdus plačiau neapibūdindami ligų. Nagrinėjant maginių priemonių taikymą liaudies medicinoje, svarbu išsiaiškinti ir pačią ligą, ir jos gydymo būdus. Gydymo uţkalbėjimais praktiką ir apsisaugojimo nuo blogos akies poveikio bei neigiamų pasekmių įveikimo būdus aiškumo dėlei būtina paţinti išsiaiškinant taikomų priemonių esmę bei ypatumus. Dėl to išskirsime poskyrius, kuriuose pirmiausia aptarsime uţkalbėjimus bei tikėjimą bloga akimi, ir po to analizuosime konkrečius ligų gydymo būdus.
3. 1. Užkalbėjimai
3. 1. 1. Uţkalbėjimų apibūdinimas
Iš maginių priemonių, labiausiai paplitęs uţkalbėjimų taikymas. Uţkalbėjimai – tai ţodinės formulės, turinčios maginę paskirtį, kuriomis siekiama paveikti asmenį, ligą, gyvūną, augalą, daiktą, mitinę būtybę, gamtos reiškinį ar kitą objektą. Etnologiniai lauko tyrimai rodo, jog be termino uţkalbėjimai magiškos formulės dar vadinamos ţadėjimais, vardijimais, atkalbėjimais, šnabţdėjimais. Patys uţkalbėtojai ţmonių vadinami taip pat įvairiais vardais: atkalbėtojais, (at)ţadėtojais, ţavėtojais, šnabţdėtojais, šnabţdūnais, vardytojais, iš slavų pasiskolintais pavadinimais čerauninkas, šaptūnas ir kt. Kaip matome iš termino uţkalbėjimai, pagrindinė priemonė, pasitelkiama tikslui pasiekti, yra balsu tariami ţodţiai. Uţkalbėjimuose nepaprasta magiška galia priskiriama ištartam ţodţiui, tariamai išplaukiančiam iš dievybės, kaip išminties šaltinio259. Ţodis, turintis ypatingą dvasinę galią, gali paveikti ţmones, ligas, mitines būtybes, daiktus ar gamtos reiškinius. Uţkalbėjimai taikomi daugelyje liaudies buities sričių. Lietuvoje daugiausia uţrašyta gydomųjų uţkalbėjimų, skirtų ţmogaus ligų gydymui ir profilaktikai. Ţinoma uţkalbėjimų, skirtų gyvulių gydymui bei apsaugai. Uţkalbėjimai buvo vartojami ne tik gydant, bet ir siekiant ūkinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti, paveikti gamtos stichijas. Šiame skyriuje analizuosime su ţmonių sveikata ir gydymo sritimi susijusių uţkalbėjimų taikymą.
259 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 221. 44
Uţkalbėjimo sąvoka susideda iš maginės formulės ir maginės intencijos, kuri gali būti sustiprinama maginiu veiksmu260. Maginė intencija uţkalbėjimo tekste reiškiama kaip prašymas, pageidavimas, įsakymas, nurodymas ir kt., tuo pačiu metu daţnai atliekant maginį veiksmą. Pavyzdţiui, linkint, kad karpos supūtų, uţkasamas siūlas su mazgeliais, simbolizuojančiais karpas ir kt. Uţkalbėjimai apjungia verbalinę ir neverbalinę magiją, kita vertus, jie gali gyvuoti ir visiškai savarankiškai. Ţvelgiant istoriškai, lietuvių uţkalbėjimai, būdami lietuvių folkloro ţanras ir savita liaudies magijos ir medicinos tradicija, įsijungia į bendrą tarptautinį uţkalbėjimų kontekstą; jų raidai ir ypatumams daug reikšmės turėjo bendras Europos paveldas, santykiai su kaimynais, kultūrinė krikščionybės interferencija ir kt.261 Lietuvių uţkalbėjimų visumą sudaro įvairūs ir skirtingos kilmės tekstai: dalis jų yra unikalūs lietuviški uţkalbėjimai, kitų aptinkama ir didesniame areale. Kadangi darbe remiamasi ir medţiaga iš Vakarų Baltarusijos, matome ir galime kalbėti apie bendrus baltų- slavų uţkalbėjimus (arealiniu atţvilgiu uţkalbėjimų paralelės pasitaiko ir platesnėje teritorijoje). Anot D. Vaitkevičienės, chronologijos atţvilgiu lietuvių uţkalbėjimus galima sąlygiškai dalinti į senąsias formules ir krikščioniško turinio uţkalbėjimus262. Daţnai uţkalbėjimuose matome abiejų rūšių elementų. Senosios uţkalbėjimų formulės. Senųjų lietuvių uţkalbėjimų tekstai yra neilgi, jų trumpumą atsveria kartojimas – paprastai uţkalbėjimai kartojami tris, devynis arba triskart po devynis kartus. Matyt, kuo daugiau kartų kartojami, tuo didesnę įgaudavę gydomąją galią. Senuosiuose uţkalbėjimuose vyrauja gamtos kūnų ir reiškinių aukštinimo bei garbinimo motyvai263. Senojo lietuvių tikėjimo ţymės ypač ryškios tekstuose, kuriuose minimas Perkūnas arba kreipiamasi į derliaus globėją Ţemyną, mėnulį, saulę, ugnį, Gabiją, pavyzdţiui: „Mėnuo, mėnuo, mėnulėli, dangaus šviesus dievaitėli, duok jam ratą, man sveikatą, duok jam pilnystę, man – Perkūno karalystę“. Šis uţkalbėjimas sietinas su mėnulio kultu senovės lietuvių tikėjime264. Mėnulis daţnai vadinamas dangaus šviesiu dievaičiu, karalaičiu, jaunikaičiu. Lietuvoje randama gana daug maldų, kurios kalbamos pirmą kartą pamačius jauną mėnulį, norint išprašyti sveikatos. Tos maldos aiškiai yra prieškrikščioniškos kilmės, nors kai kuriose jau randame įsibrovusias krikščioniškas sąvokas ir veiksmus (Mėnuo – Marijos sūnaitis, persiţegnojama ir pirma sukalbama trys „Sveika Marija“,
260 Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės, p. 9. 261 Ten pat, p. 13. 262 Ten pat. 263 Lietuvių tautosakos apybraiţa, p. 432. 264 Ten pat, p. 430. 45 prašoma dangaus karalystės ir nuodėmių atleidimo ir pan.)265. Maldelėmis į jauną mėnulį, ugnį ar ţemę ţmogus linki gero dievystei, ją pasveikina ir pagerbia, jai aukoja, o uţ tai, kaip paprastai santykiuose tarp ţmogaus ir dievų, prašo ir tikisi iš jų gauti tai, ko ţmogui reikia: turto, sveikatos, graţumo. Čia veikia dėsnis: „Aš tau, tai ir tu man“266. Kalbėdami maldeles, skirtas jaunam mėnuliui, greičiausiai ţmonės tikėjosi sulauksiantys sveikatos ir sėkmės visą mėnulio ciklą. Šios maldelės taip pat priklauso ţodinės magijos ţanrui ir yra artimos uţkalbėjimams. Esminis maldelių ir uţkalbėjimų skirtumas yra tas, kad maldelės išreiškia religinį santykį tarp jas sakančio asmens ir adresato, į kurį kreipiamasi, o uţkalbėjimuose vyrauja uţkalbėtojo asmeninė galia, vietoje prašymo daţnai atsiranda įsakmūs nurodymai, liepimai267 (pvz., įsakmūs uţkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo). Būdinga, kad ligos uţkalbėjimuose laikomos įasmenintomis būtybėmis, su kuriomis uţkalbėtojas kalbasi. Todėl uţkalbėjimų tikslas buvo išvaryti demoną, kuris slepiasi ţmoguje, gyvulyje ar daikte ir yra nematoma iš ten einančios blogybės prieţastis268. Senas magiško gydymo būdas buvo atspėti demono (ligos, gyvatės) vardą: jei ţinai jo vardą, tai ir jį patį turi savo valdţioje, gali jam įsakinėti. Uţtat uţkalbant gyvatės įkandimą sakydavo: „Vardus aš jūsų ţinau...“ Arba tiesiog išvardijama: „Gyvatė pilka, gyvatė marga, gyvatė ruda, atsiimk savo sopulį...“269. Krikščioniško turinio uţkalbėjimai. Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, į daugelį uţkalbėjimų, turinčių senojo tikėjimo ţymių, pateko krikščionių religijos elementų. Šių uţkalbėjimų siuţetai į Lietuvą daugiausia atėjo iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Latvijos; kai kurie galbūt yra perimti iš Lietuvoje įsikūrusių rusų sentikių. Pasak D. Vaitkevičienės, uţkalbėjimas nuo roţės „Ėjo Jėzus per pievą, rado tris roţes“ graičiausia pateko iš Latvijos, kur ţinoma daugybė jo variacijų (į Latviją šis ir jam artimi uţkalbėjimai nuo roţės atėjo kartu su vokiečių kultūra, kurioje jie buvo labai populiarūs). Tačiau didţioji krikščioniškų uţkalbėjimų banga į Lietuvą plito iš Lenkijos ir Baltarusijos; tai rodo ir gausūs tekstų slavizmai, ir paraleliai keliomis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų) egzistuojantys uţkalbėjimų variantai270. M. Zavjalova paţymi, kad dviejų tradicijų kontaktai lėmė dvišalį uţkalbėjimų skolinimąsi tiek iš lietuvių, tiek ir iš slavų (lenkų, baltarusių, rusų) pusės; taip pasireiškia kaimyninių kultūrų interferencija. Uţkalbėjimų ţanre skolinimasis vyksta visais lygiais: perimama ir verčiama į kitą kalbą pilni tekstai, pasiskolinami
265 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 17. 266 Ten pat, p. 10. 267 Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės, p. 10. 268 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 10. 269 Balys, J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje, p. 91; Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 10. 270 Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės, p. 18. 46 siuţetai ir formulės271. Pasak J. Balio, jau seniai yra pastebėta, kad ţymi uţkalbėjimų dalis yra keliaująs lobis, ir daugelis uţkalbėjimų yra tarptautiniai272. Pasitaiko uţkalbėjimų, ištisai pagrįstų krikščionių religijos motyvais. Juose panaudoti evangelijų ir šventųjų gyvenimo fragmentai bei įvaizdţiai273. Didţioji uţkalbėjimų dalis remiasi krikščioniškomis sąvokomis, Trejybe ir šventaisiais. Paprastai pradţioje yra epinė įţanga: toks buvo atsitikimas su Kristumi ar šventaisiais, jie pasakė ar padarė šitaip ir sustabdė ar išvijo blogybę, aš tą patį sakau, tad eik šalin, nelabasis, nustok kankinęs tą ar kitą ţmogų (gyvulį), bijok manęs. Aš tai darau vardan Dievo Tėvo ir t. t.274 Uţkalbėjimams naudojami ir krikščionybės simboliai: kryţiaus ţenklas, pašventintas vanduo ir ugnis, grabnyčinė ţvakė ir kt.275 Uţkalbant ţegnojama ţaizda arba popierius, kalbami poteriai, kartais atţagariai, t. y. pradedant nuo pabaigos276.
3. 1. 2. Uţkalbėjimų atlikimo ypatumai
Uţkalbėjimo ritualas susideda iš uţkalbėjimo formulės, jos verbalinio ir gestinio atlikimo, saistomo grieţtai reglamentuotų sąlygų bei paties uţkalbėtojo maginės (ar sakralinės) galios (prigimtinės arba perduodamos iš kartos į kartą)277. Atliekant uţkalbėjimą svarbios tam tikros sąlygos – laiko ir vietos aplinkybės, gydymo priemonės parinkimas, uţkalbėjimo sakymo ypatumai. Parenkant, kada turėjo būti uţkalbama, didelė reikšmė teikta tinkamam laikui. Paprastai buvo uţkalbama saulei tekant ar leidţiantis, paisoma mėnulio padėties (daţniausiai minima delčia ir jaunatis). Toks laiko reglamentavimas yra suprantamas, kadangi nuo seno priimta, kad ir svarbiausi darbai (pvz., ūkio) atliekami saulei tekant, o uţbaigiami saulei leidţiantis. Matyt, saulės padėtis reikšminga sakant gydomuosius uţkalbėjimus ir dėlto, kad saulei tekant išnyksta blogos dvasios, demonai. Obeliuose, Kriaunose uţkalbėjimo procedūros siejimas su saule (jos patekėjimu arba nusileidimu) aiškinamas kaip turintis gilią prasmę, nes pas mus „saulė gimsta gera“278. Uţkalbant buvo svarbus ne tik laiko parinkimas, bet ir erdvė. Uţkalbama viduje, neretai pasišalinus į kitą kambarį279 arba lauke (ypač būdinga uţkalbant nuo gyvatės įkandimo). Ligonį ir
271 Эавьялова, М. В. Балто-славянский заговорный текст, с. 260. 272 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 11. 273 Lietuvių tautosakos apybraiţa, p. 431. 274 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 10. 275 Balys, J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje, p. 93. 276 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 114. 277 Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės, p. 39. 278 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 540. 279 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 364. 47 uţkalbėtoją turėdavo skirti atstumas – siena ar bent tvora280. Kiekvienas ţodis, ištartas uţkalbėtojo lūpomis, turėjo ypatingos galios, todėl uţkalbant buvo svarbu sukurti tinkamą atmosferą. Paprastai uţkalbėtojas tuo momentu susikaupdavo, pasišalindavo nuo ţmonių į tylų kampelį. Tai sukurdavo paslaptingą nuotaiką. Ne visada buvo privaloma ligoniui vykti pas uţkalbėtoją ar uţkalbėtojui pas ligonį. Tokiu atveju buvo praktikuojamas uţkalbėjimas „ant vėjo“. Daţniausiai tai darydavo, kad suteiktų ligoniui kuo greitesnę pagalbą. Tada uţkalbėtojas, ištaręs uţkalbėjimo ţodţius, atsigręţdavo į tą pusę, kur gyvena arba yra ligonis, ir pūstelėdavo tris kartus iš savo burnos orą. Šalia to uţkalbėdavo ir duoną281. Tam, kad uţkalbėjimas būtų veiksmingas, sergantysis turėjo tikėti uţkalbėtojo stebuklingąja galia282. Uţkalbant per atstumą, tikriausiai buvo manoma, kad uţkalbėtojo galia sklinda oru ir kad vėjas nuneša ją ligoniui. Uţkalbamos priemonės. Vienas iš uţkalbėjimo technikos ypatumų yra uţkalbėjimas ant kokio nors tarpinio objekto. Paprastai buvo uţkalbama ant duonos, druskos, cukraus, medaus, sviesto, vandens, vilnonio siūlo, popieriaus, ruginių miltų, grūdų. Iš augalų daţniausiai uţkalbėdavo dagilį, o Obeliuose, Kriaunose paprastai uţkalbėdavo pelyno šakutę arba jo nuovirą, kurį liepdavo sergančiajam išgerti283. Kaip matome, uţkalbamos priemonės buvo ir vidinio, ir išorinio vartojimo. Uţkalbėtus daiktus paprastai suvalgydavo arba jais aprišdavo skaudamas vietas, vandenį išgerdavo arba juo prausdavosi. Uţkalbėjimo metu buvo naudojamasi ir kitomis priemonėmis: peiliu, šluota, liţe, skujine (pušinė krosnies šluota), ţvake ir kitais daiktais. Uţkalbėjimų sakymo ypatumai. Ritualinius ţodţius paprastai buvo privaloma tarti neatsikvepiant, sulaikant kvapą. Vienu įkvėpimu tarti uţkalbėjimo ţodţius nebuvo būtina kalbant krikščioniškas maldas, kurios buvo priduriamos prie uţkalbėjimų. Sukalbėjus visą uţkalbėjimo tekstą, kvapas buvo papučiamas į ligonį (tam tikrą uţkalbamą kūno vietą) arba uţkalbamą priemonę. J. Balys daro prielaidą, jog kvapo papūtimas, greičiausiai, reiškia uţkalbėtojo sielą, kurios piktos būtybės turi bijoti. Taip pat teigia, kad mūsų uţkalbėtojai šiuo atveju elgiasi panašiai, kaip pirmykščių tautų šamanai, kurie turį savyje kelias jiems pagelbstinčias dvasias, arba sielas, o šitos jam padedančios nugalėti blogąsias. Patvirtina, jog seniausias magiško gydymo būdas yra išvarymas demono, besislepiančio ţmoguje ar gyvulyje ir esančio visos blogybės ar ligos prieţastimi284. Vadinasi, ţodţiai tariami neatsikvepiant tam, kad uţkalbėtojas neišpūstų dvasios, o kai kvapas
280 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 973. 281 Stukėnaitė-Decikienė, P. Švenčionių apylinkės uţkalbėjimai, p. 123. 282 Puzinas, J. Kaip mūsų protėviai kovojo su ligomis. Rinktiniai raštai. Chicago, 1983, t. 2, p. 445. 283 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 540. 284 Balys, J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje, p. 91. 48 galiausiai išpučiamas, kartu išleidţiama ir sukaupta gydomoji galia. Pučiama daţniausiai buvo tris kartus. Skaičius trys svarbus ne tik šiame magiškame veiksme, bet ir uţkalbėjimų kartojime. Kaip jau buvo minėta, uţkalbama buvo tris, devynis arba tris kartus po devynis kartus. Matome, kad magijoje vyrauja neporiniai skaičiai, kuriems skiriama daug reikšmės. Gestai. Uţkalbėjimų atlikimo technika pasiţymi ne tik verbaline, bet ir neverbaline komunikacija. Daţnai, sakant ţodinę formulę, derinami ir tam tikri veiksmai. Neretai atliekant uţkalbėjimą rankomis liečiama ligota kūno vieta arba atliekami judesiai – stumdoma uţkalbama duona, ţarstoma druska, rankomis sukama, vedţiojama ore ir pan. Uţkalbėjimų perdavimas. Pagrindiniai uţkalbėjimų tradicijos principai buvo slaptumas, uţdarumas ir tinkamo mokinio parinkimas. Buvo tvirtai tikima, kad uţkalbėjimų negalima atskleisti, nes, pasakius magiškas formules bei su jomis susijusius veiksmus kitam ţmogui, uţkalbėtojas praranda savo galias arba atskleistas uţkalbėjimas nebeveikia. Dėl šios prieţasties uţkalbėtojai savo ţinias daţniausiai perduodavo prieš mirtį arba tada, kai neketindavo patys jų naudoti. Asmuo, kuriam buvo atskleidţiami uţkalbėjimai, turėjo atitikti tam tikrus kriterijus. Uţkalbėjimai buvo perduodami vyriausiam arba jauniausiam šeimos nariui. Dieveniškėse sakoma, kad geriausiai sekasi uţkalbėti jauniausiam šeimos vaikui, ţinoma, jei jis iš prigimties turi tą dovaną285. Giminystės ryšiai buvo ne visada svarbūs, tačiau amţiaus kriterijus (jauniausias arba vyriausias) turėjo išlikti. Randame, kad svarbu ir lyties veiksnys: uţkalbėtojai vyrai daţniausiai išmokydavo vyriausiąjį arba jauniausiąjį sūnų, o moterys – vyriausiąją arba jauniausiąją dukterį286. Kokiomis aplinkybėmis buvo perduodami uţkalbėjimai, ţinių turima labai nedaug. Ţinoma tik viena, kad tai buvo slaptas aktas. Uţkalbėtojai, matydami, kad jau laikas perduoti ţinias, susirasdavo asmenį, kurį laikydavo vertu šio amato, ir slaptai nuo visų mokydavo (Pumpėnai). Paprastai uţkalbėjimų tekstai perduodami ţodţiu, nors kartais ir uţrašomi. Nors uţkalbėjimų tradicija buvo slapta ir uţdara, tačiau vyko natūralus tradicijos tęstinumas. Tą paliudija tai, kad uţkalbėjimų tekstai dar ţinomi ir uţrašomi ekspedicijų metu ir XXI a. Kita vertus, tai yra daugiau teorinės, ne praktinės ţinios. Atsilyginimas uţkalbėtojams. Uţkalbėtojai neprašydavo jokio uţmokesčio. Jeigu ţmogus siūlydavo pinigų, tai uţkalbėtojas patardavo juos paaukoti baţnyčioje, nes sugebėjimą uţkalbėti laikė Dievo dovana ţmogui. Daugelis uţkalbėtojų atlyginimą traktuodavo kaip religinę auką. Be to, Manyta, kad prašydamas uţmokesčio, uţkalbėtojas praras galias arba uţkalbėjimas nebus veiksmingas287. Todėl uţkalbėtojas imdavo pinigus ne dėl to, kad norėdavo uţdirbti, bet kad jo
285 Damskytė, V. Senoji liaudies medicina, p. 171. 286 Lietuvių tautosakos apybraiţa, p. 428. 287 Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės, p. 52. 49 uţkalbėjimas nenustotų gydomosios galios. Todėl daţnai ir pasiturintieji Švenčionių apylinkėse imdavo iš neturtingų bent porą skatikų. Tas mokestis buvo vadinamas „ant rankos“, tarmiškai „nu rankos“288. Nors nebuvo prašomi, daţniausiai ţmonės uţkalbėtojams atsilygindavo tuo, ką turėdavo ir galėdavo duoti. Kadangi uţkalbėtojai savo veiklą laikė sakralia (kaip suteikta Dievo dovana) ir uţ tai neprašydavo uţmokesčio, jie akivaizdţiai skyrėsi nuo burtininkų, uţsiimančių juodąja magija, kurie uţ paslaugas imdavę uţmokestį289. Svarstant lietuvių uţkalbėjimų funkcionavimą erdvėje ir laike, atkreiptinas dėmesys į tai, kad uţkalbėjimų tradicija, būdama labai jautri modernizacijos procesams, skirtinguose Lietuvos regionuose išliko labai netolygiai. Kaip ir kitų archajiškų folkloro ţanrų (kalendorinių dainų, raudų, tikėjimų ir burtų), uţkalbėjimų daugiausia uţrašyta rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje, kur ilgiausiai išliko senovinis gyvenimo būdas ir ilgai gyvavo daug archajiškos kultūros elementų290.
3. 1. 3. Ligų gydymas uţkalbėjimais
Gydomieji uţkalbėjimai buvo taikomi nuo įvairių ligų. Tyrinėtojai yra išskyrę tris pagrindinius uţkalbėjimų klasifikavimo modelius: pagal paskirtį (ekstratekstinis poţiūris – kai skirstymo pagrindu pasirenkama ne pati uţkalbėjimo formulė, o jos paskirtis), pagal struktūrinį- semantinį tipą (tipologinis klasifikavimas) ir pagal tekste dominuojantį veiksmą291. Analizuodami konkrečius gydomuosius uţkalbėjimus, remsimės tradiciškiausia klasifikacija pagal paskirtį, t. y. pagal ligas. Uţkalbėdavo paprastai tais atvejais, kuomet nepadėdavo kiti gydymo metodai, kai būdavo neaiški ligos kilmė arba jai priskirdavo magines prieţastis (pvz., nuţiūrėjimas). Siekiant efektyvaus rezultato, daţnai įvairūs gydymo būdai buvo naudojami vienu metu. Verta paţymėti, jog nuo tam tikrų ligų ar suţeidimų (gyvatės įkandimo, pasiutusio šuns įkandimo, roţės ir kt.) gydydavo specialūs uţkalbėtojai. Uţkalbėjimai nuo maţesnių negalavimų (karpų, dedervinių ir kt.) nebūdavo apsupti ypatingu paslaptingumu, tokius uţkalbėjimus mokėdavo ir prireikus atlikdavo patys ligoniai. Uţkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo. Kiekybiškai daugiausia uţkalbėjimų yra išlikusių nuo gyvatės įkandimo. Įkandus gyvatei, uţkalbėjimą atlikdavo atvirame lauke. Dieveniškėse atlikdavo tokį ritualą: išeidavo į plyną lauką, perţegnodavo duoną (tikdavusi tik apatinė pluta), padėdavo dešinę ranką ant įkąsto ţmogaus ir kalbėdavo: „Ţemė juodoji, (3 k.) kam tu paleidai (3 k.) negadną
288 Stukėnaitė-Decikienė, P. Švenčionių apylinkės uţkalbėjimai, p. 123-124. 289 Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės, p. 52. 290 Ten pat, p. 21. 291 Ten pat, p. 23. 50 daiktą.“ (3 k.) Tada sukalbėdavo tris kartus po tris „Sveika Marija“. Svarbu buvo nealsuoti. Po to duodavo gydomajam suvalgyti tą duoną292. Šeduvoje ligonį laikydavo darţinėje, nenešdavo į trobą. Neretai, kalbėdami uţkalbėjimo ţodţius, ţiūrėdavo į saulę. Uţkalbėjimo rituale daţnai naudojama priemonė buvo duona, nors galėjo būti uţkalbami ir kiti objektai (vanduo, cukrus ir kt.). Neretai uţkalbant kreipiamasi į ţemę, saulę, mėnulį, ţvaigţdes. Kreipiantis į ţemę, tardavo tokius ţodţius: „Ţeme ţeminga, mums gėrybė, jai blogybė“293. Senovinį uţkalbėjimą nuo gyvatės įkandimo, uţrašytą V. Krėvė-Mickevičiaus, pateikia P. Dundulienė. Iš jo matyti, kad su gyvatėmis buvo susijęs senovės lietuvių ţvaigţdţių dievas Švaistikas (Ţvaigţdikis). Uţkalbant sakoma: „Jojo Švaistikas per lygų lauką, per ţalią girią. Jo ţirgas koja gyvatę pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi, aplink kojas vyniojasi, aukščiau kulno ţirgą kanda, ţirgui ţaizdą daro, ţirgo kraują nuodija. Ţirgas ţvengė, šventam Švaistikui skundėsi. Švaistikas nuo ţirgo nusėdo, gyvatei kalbėjo: „Aš tave uţgavau, tu mane uţgavai. Atleisk man, dovanok man, ir aš tau atleidţiu, dovanoju“. Per Švaistiko ţodţius „dovanok“ sakomas ligonio vardas294. Uţkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo yra vieni iš meniškai įtaigiausių tekstų. Tik nedaugelio uţkalbėjimų mintis yra išreikšta grynu teiginiu, reikalavimu ar maldavimu. Uţkalbėjimuose nuo gyvatės įkandimo yra gausiai vartojami maloniniai ţodţiai, kurie sukelia atitinkamą nuotaiką bei vaizdą. Į gyvatę kreipiamasi švelniai, stengiamasi ją paveikti geruoju, ji vadinama aukseliu, sidabrėliu ir kitais graţiais ţodţiais, pavyzdţiui: „Aukseli, sidabrėli, eik namulio gulti! Eik namulio gulti“ arba „Ţemenėle, metelale, kur buvai, ten būk (Švenčionių apyl.)295. Šeduvoje į gyvatę kreipdavosi: „Graţute, pasiimk savo nuodus“. (Šeduva). Uţkalbant nuo gyvatės įkandimo, buvo laikomasi taisyklės neatsikvėpti ir uţkalbėjimo ţodţius kartoti atitinkamą kartų skaičių. Pasakius uţkalbėjimo formulę: „Auksute sidabrute, (3 k.) nei aš tau nieka padariau, (3 k.) nei tu man nieka padarei (3 k.) aik sava naman atsigulk. (3 k.),“ atsidusdavo į duoną ir vėl kartodavo ţodţius iš viso tris kartus296. Neretai uţkalbant maldaujama gyvatė: „Gelaţe, šaltauodege, aš prašau – atleisk (vardas)“297. Tačiau kituose uţkalbėjimuose reiškiamas šlykštėjimasis gyvate, pabrėţiama, kad jos nekenčia nei dangaus kūnai, nei pats uţkalbėtojas su šeima: „Nekenčia tavęs saulė, nekenčia tavęs mėnuo,
292 Damskytė, V. Senoji liaudies medicina, p. 171. 293 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 222. 294 Ten pat, p. 221-222. 295 Ten pat, p. 222. 296 Maţiulis, A. Uţkalbėjimai Adutiškio apylinkėje, p. 159. 297 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 221. 51 nekenčia tavęs ţvaigţdės, nekenčia tavęs vyras, nekenčia tavęs vaikai, nekenčia tavęs visa giminė ir aš tavęs nekenčiu“ (Merkinės apyl.)298. Gyvatei kartais grasinama: jeigu ji savo nuodų neatleisianti, pačiai teksią plyšti, su vaikais nugaišti. Vaizdingai ir įdomiai mėginama atspėti įkirtusios gyvatės spalvą. Ji vadinama kvietkine pakvietkine, auskine paauksine, sidabrine pasidabrine, skersai dryţa padryţa, išilgai dryţa padryţa ir pan. Vardindamas ţmogui įkandusios gyvatės įvairias spalvas, uţkalbėtojas tikėjosi atspėti jos vardą ir taip panaikinti nuodų galią299. Gyvatės vardą spėdavo ir taip: „Arklinė, pantinė, geleţinė, purvyninė, pušinė, kanapinė, tavo vardą ţinau“ (Tverečiaus apyl.)300. Sutinkame ir priešingą variantą, kuomet gyvatės vardas neturi būti sakomas. Kuktiškėse XXI a. pradţioje rinktoje lauko tyrimų medţiagoje randame uţkalbėjimo tekstą: „Šalta geleţie (9 k.), kąsk (9 k,), nekąsk (9 k.) (uţkalbėjimas kartojamas tris kartus). Gyvatę vadino šalta geleţimi, nes tikėjo, jog negalima sakyti priešo vardo. Paskui duodavo suvalgyti plutelę duonos su rūgusiu pienu (Kuktiškės). Tam, kad ligonis būtų išgydytas, ligą varydavo: „Išeik prakeiktas šliuţe, iš ţmogaus, nes jau suteršei jį, dabar gyveni jame, padarei dideles ronas“. Kitur į įkandusią gyvatę kreipdavosi: „Ugnine, negadink ţmonių. Tegul tavo galybę atima keturi vėjai: šiaurinis, pietinis, vakarinis ir rytinis. Tegul tavo galybę atima Mozės lazda, su kuria iš akmens padarė vandenį. Kaip išdţiovino jūrą, tegul tavo galybę atima. Saulė tegul tave nešviečia, mėnuo tegul tave nešviečia. Tegul tave iškeikia dangus, iškeikia ţemė, iškeikia vanduo, iškeikia ugnis, tegul iškeikia tave visi šventieji ir švenčiausia motina“301. Marcinkonių apylinkėje, kaip ir kitose miškingose vietose, daţnai pasitaikydavo gyvatės įkandimų, todėl XX a. pradţioje beveik kiekviename kaime buvo uţkalbėtojas nuo gyvatės, kuris mokėjo uţkalbėjimų, paveldėtų iš savo tėvų, protėvių. Įkandus gyvatei, buvo atliekamas toks ritualas: uţkalbėtoja paimdavo ţiupsnelį druskos, paberdavo ant stalo, prie jos padėdavo tris gabaliukus duonos ir, stumdydama juos, kalbėdavo: „Ne viena, ne dvi, ne trys, ne keturios, ne penkios, ne šešios, ne septynios, ne aštuonios, ne devynios. Išeik, višta, iš mano sodo, aš tavi išvarysiu, išrūkysiu ir su savo višteliais a von laukan“. Uţkalbėjimą kalbėdavo tris kartus. Po kiekvieno sukalbėjimo pūsdavo ant duonos druską. Duonos pastūmimų turėjo būti treji devyneri
298 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 222. 299 Lietuvių tautosakos apybraiţa, p. 432. 300 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 222. 301 Ten pat. 52 kartai, atsipūtimų – trys. Uţkalbėtąją duoną su druska duodavo ligoniui valgyti, ir nuo to jis pasveikdavęs302. Pastebimi su gyvate susiję ypatumai. Teigiama, kad tas, kas uţkalba, gyvatės negali uţmušti, nes uţmušus, nesuveiks uţkalbėjimas303. Kernavėje jei įkando viena gyvatė, buvo uţkalbama vienaip, jei su gyvačiukais – reikėdavo ir juos uţkalbėti304. Dieveniškėse sakoma, jei gyvatė buvo su vaikais, tai reikėdavo uţkalbėti tiek kartų, kiek buvo jos vaikų, ir kaskart vis kitam uţkalbėtojui305. Minčios apylinkėse, jei įkandusi gyvatė būdavo su vaikais, tiesiog nurodoma, kad uţkalbėjimą kartodavo daug kartų306. Uţkalbėjimai įkandus šuniui. Marcinkonių apylinkėje įkandus pasiutusiam šuniui, gydydavosi uţkalbėjimais, pasiutimo liga buvo siunčiama ant sausų medţių, ant kietų akmenų ir t. t.307 Matyt, taip buvo tikimasi, kad ten nusiųsta liga sunyks. Kernavėje paţymima, kad įkandus pasiutusiam šuniui, uţkalbėtojai reikėdavo ţinoti, koks ţmogaus vardas308. Pelesoje uţfiksuotas uţkalbėjimo tekstas nuo šuns įkandimo sakomas tokiais ţodţiais: „Ėjo Viešpats per mišką, susitiko šunį. Šuo jo nelietė, ir manęs teneliečia šunys, kaip tavęs, Viešpatie, nelietė.“ Po to reikėdavo sukalbėti vieną „Tėve mūsų“ ir vieną „Viešpatį Jėzų“309. Uţkalbėjimai nuo roţės. Uţkalbėjimai nuo roţės yra daţnai sutinkami, skirtingose vietovėse įvairiai varijuojantys. Esant roţei, uţkalbėdavo saulei tekant ir leidţiantis. Kai kur nurodoma, kad roţę sėkmingiausiai uţkalbėdavo pirmą kartą ryte, antrą kartą vakare, trečią kartą vėl ryte (Vilkija). Paprastai uţkalbėdavo duoną, ruginius miltus, vandenį, po to duoną suvalgydavo, vandenį išgerdavo, ruginius miltus dėdavo ant ţaizdos arba, uţpylus verdančiu vandeniu, išgerdavo (Pasvalio raj.). Gervėčiuose nurodoma, kad „roţė per vandenį neina“310, matyt, ten gydomojoje praktikoje nebuvo įprasta uţkalbėti vandenį. Kernavėje uţkalbant nuo roţės, be įprastai uţkalbamų produktų, į ritualą įtraukiamos ir kitos priemonės: kartais ligoniui raudona skara uţdengdavo veidą, sukdavo aplink galvą pašlapintų pakulų, paskui rašalu dėdavo kryţių311. Upytėje kartais uţkalbantieji aplink ligonio raudoną dėmę (roţę) vedţiodavo pinigą312.
302 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 234; Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 221. 303 Maţiulis, A. Uţkalbėjimai Adutiškio apylinkėje, p. 159; Šeduva. 304 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 242. 305 Damskytė, V. Senoji liaudies medicina, p. 171. 306 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 973. 307 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 234. 308 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 242. 309 Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina, p. 363. 310 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 207. 311 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 241. 312 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 114. 53
Uţkalbėjimas nuo roţės „Ėjo Jėzus <...>, rado tris roţes“ Lietuvoje yra vienas pačių populiariausių uţkalbėjimų, apyvartoje išlikęs iki šių laikų. Šis uţkalbėjimas, kaip jau buvo minėta, manoma, jog pateko iš Latvijos ir yra būdingas daugeliui Europos valstybių. Kernavėje uţkalbant nuo roţės buvo daroma taip: pasilenkus prie skaudamos vietos, ji ţegnojama ir, dvasios neįkvepiant, kalbama: „Ėjo ponas Jėzus per vandenį, turėjo rankoj tris roţes. Viena dūrė, viena iškrito, viena pati išnyko. Ir tu išnyk iš tos vietos mūsų pono Jėzaus Kristaus vardu“313. Lauko tyrimų medţiagoje iš XXI a. pradţios taip pat aptinkame uţkalbėjimų minint Jėzų ir jo randamas roţes. Uţkalbėdavo tokiais ţodţiais: „Ėjo Viešpats Kristus keliu, rankoje laikė 3 roţes. Vieną pametė, kita išnyko, o trečia, duok, Jėzau Kristau, per savo nekaltos motinos kančias ir maldas, kad išnyktų. Maloningoji panele Marija, melskis (uţ jį ar ją) ir prašyk uţtarimo savo sūnaus Jėzaus Kristaus, kad trečia roţė išnyktų. Šv. angelai ir archangelai Keruvimai ir Serafimai, angelų 9 chorai, melskitės uţ ją“. Arba kalbėdavo saulei leidţiantis ir tekant tris dienas po tris kartus tris maldas: „Sveika Marija“, „Tėve mūsų“, „Garbė Dievui Tėvui“ (Kuktiškės). Maldų ţodţiais buvo uţkalbama daugelyje vietų. Kai kur nurodoma, kad juos sukalbėti reikėdavo neatsikvepiant „vienu dūku“314. Kavarske tris kartus persiţegnodavo saulei tekant ir tris kartus sakydavo tokią formulę: „Ponas Jėzus ėjo per pievas anksti rytą, rado tris roţes. Vienu nuskynė, nienu nuvyto, kitu saulės sėdimu pati nukrito.“ Kitą rytą vėl kalbėdavo: „Vėl toliau eina pons Jėzus ir tris roţes nuskynė, numynė. Dar toliau eina per pievas, rado vėl tris roţes, tada eidams papūtė, ir viena nukrito, kita nuvyto ir trečia nukrito.“ Ir trečią rytą kalbėdavo tą patį tekstą. Kiekvieną kartą prieš uţkalbėjimo ţodţius buvo būtina tris kartus persiţegnoti bei tris kartus ţegnotis, kai sakoma, jog „rado roţes“. Pabrėţiama, kad svarbu, jog uţkalbamas ţmogus būtų krikščionis. Nurodoma, kad kai didelės ţaizdos būna, tada turi išaugti išpuvimai, o kai ţaizdų nėra, tada roţė išgyja per 2-3 valandas. Iš to galima daryti prielaidą, jog ši liga buvo sėkmingai ir efektyviai išgydoma. Į uţkalbėjimo formulę įtraukiama ir Švč. Mergelė Marija: „Ėjo Marija, motina švenčiausia, per mišką, rado devynias roţes. Visas devynias nuskynė. Iš devynių aštuonios, iš aštuonių – septynios, iš septynių – šešios, iš šešių – penkios, iš penkių – keturios, iš keturių – trys, iš trijų – dvi, iš dviejų – viena, iš vienos – nei vienos.“ Persiţegnodavo, įkvėpdavo į plaučius oro ir taip tris kartus darydavo, kad roţė išsigąstų. Pabaigus kartą kalbėti, apspjaudydavo ţaizdą tris kartus315. Šiame
313 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 242. 314 Ten pat, p. 241-242. 315 Čiulba ulba sakalas, p. 276. 54 gydymo formulės tekste matome skaičiavimą maţėjančia tvarka, kuomet roţės turi būti sunaikintos iki „nei vienos“. Taip palaipsniui skaičiuojant, matyt, tikimasi, kad ir liga palaipsniui išnyks. Tauragnų apylinkėje uţkalbėjime nuo roţės minimos trys moterys Marijos: „Buvo 3 moterys Marijos ir visos turėjo 3 roţes. Viena prigėrė, viena prapuolė, ir tu trečia išnyk“. Uţkalbėtoja šiuos ţodţius kalbėdavo tyliai, vienu atsikvėpimu316. Įdomų roţės gydymo būdą uţkalbėtu vandeniu praktikavo Ţeimelio apylinkėse. Gydant roţę, uţkalbėtojas pirštu vedţiodavo apie skaudamą vietą ir kalbėdavo burtaţodţius. Po to į šulinio vandens stiklinę įdėdavo medţio anglių ir tą vandenį tais pačiais ţodţiais uţkalbėdavo. Ligonis turėdavo tą vandenį kasdien po šaukštą gerti317. Gruzdţiuose uţfiksuotas akių roţės gydymas. Uţkalbėtoja ligonei liepė ateiti 9 kartus saulei tekant ir leidţiantis. Pradţioje ji kalbėdavusi uţkalbėjimą (kokį, neţinoma), paskui dešinės rankos maţuoju piršteliu vedţiodavo apie akį, įtraukdavo nuo roţės į save orą ir keletą kartų nuspjaudavo. Po 9 dienų liga pranyko318. Gervėčiuose manoma, kad roţės yra 12 rūšių, visas reikia uţkalbėti. „Jei roţė svaido ir svaido, reikia limoną (citriną) nešiot, kad dvylika ţmonių uţkalbėtų, po to su cukrum suvalgyti ir dvylika metų nebus roţės, nebeaugs“319. Uţkalbėjimai nuo karpų, dedervinių. Gydant šiuos odos susirgimus visoje Lietuvoje plačiai paplitę įvairūs atliekami maginiai veiksmai nebūtinai uţkalbant (pvz., uţrišti ant siūlo tiek mazgelių, kiek yra karpų, ir tą siūlą numesti šlapioje vietoje, kad supūtų ir kt.). Aiškinantis karpų, dedervinių gydymo būdus įvairiose vietovėse, dėmesį kreipsime į tą praktiką, kurios metu atliekami ne tik tam tikri veiksmai, bet ir tariamos ţodinės formulės. Maldomis į jauną mėnulį buvo prašoma ne tik sveikatos plačiąja prasme, bet ir gydomi konkretūs susirgimai. Kreipimusi į jauną mėnulį buvo naikinamos karpos. Šalia maldų buvo atliekami tam tikri karpų naikinimo veiksmai ir naudojamos tam tikros priemonės. Kas turėdavo ant rankų karpų, tai pamatęs jauną mėnulį pildavo vandenį ir sakydavo: „Kad aš būčiau toks švarus, kaip tu švarus“ (Antalieptė). Augant karpai ar navikui, reikėdavo prie savęs turėti bonkutę vandens ir, pirmąsyk pamačius jauną mėnulį, nuliet tą vietą, kur yra karpa, sukalbėti „Sveika Marija“ ir pasakyti: „Duok, Dieve, jam senatvę, o man sveikatą“ (Vilkaviškis). Jeigu turi daug karpų, tai reikia naktį ţiūrėti akių nenuleidţiant į jauną mėnulį ir kalbėti „Sveika Marija“. Tada šaukti, kad kas nors
316 Balvočiūtė, N. Liaudies medicina Tauragnų apylinkėje XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje, p. 968. 317 Šliavas, J. Liaudies medicina, p. 253. 318 Mockutė, S. Liaudies medicina, p. 198-199. 319 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 207. 55 atneštų vandens. Tuo vandeniu patrinti karpas ir jos išnyks. Nesant vandenio, galima ir su seilėmis (Marijampolė)320. Aptinkamas ir toks karpų naikinimo ritualo aprašymas: reikia nueiti naktį uţ namo per jaunatį, atsiklaupti ant kelių ir pasakyti: „Jaunas mėnuli, dangaus karalaiti, išvalyk mano nuodėmingą kūną“. Paimti ţemių, ten kur klūpėjo, ir patrinti karpas, poto mesti pro petį. Neatsigręţus nueiti (Santaika). Valkininkų apylinkėse kartais kelias ligas gydydavo tokiais pat būdais. Maldele jaunam mėnuliui: „Jaunas mėnulaici, dangaus karalaici, apčyscinai dangų, apčyscyk ir mano kūnų“321, gydydavo karpas ir mieţius. Rokiškio krašte paėmus pirmo arba paskutinio vaiko drabuţio raudoną siūlą, reikėjo rišti jame tiek mazgų, kiek yra karpų. Rišant sakyti, kam tas karpas atiduodi, pvz.: „Vilkui, šuniui, katei ir t. t.“ Tada siūlą numesti, kad supūtų322. Įdomūs ir išskirtiniai karpų gydymo būdai praktikuoti Ţeimelio apylinkėse. Gydydama karpas, uţkalbėtoja paimdavo lininį suvytą ploną siūlą, suskaičiuodavo karpas, uţmegzdavo kilpą, tą kilpą pašlakstydavo švęstu vandeniu, pridėdavo prie karpos, ant to mazgo uţmegzdavo dar kitą mazgą, patyliukais perţegnodavo ir pasakydavo: „Pūk, pūk greičiau!“ Po to dar pasakydavo, kiek karpų liko ir viską vėl pradėdavo iš naujo. Tada lininis siūlas buvo padedamas tamsesnėje vietoje ir laikomas tris dienas. Po to tą siūlą padėdavo ant lentelės ir per kiekvieną mazgą suduodavo plaktuku. Tada siūlą sudrėkindavo ir padėdavo po slenksčiu. Kai siūlas supūdavo, karpų nebelikdavo. Ţmogus turėdavo neţiūrėti į uţkalbėtojos darbą. Jei pasiţiūrėdavo, karpos negydavo. Kitas būdas: pamačius vaţiuojant dviese, reikėjo paimti pilną saują įvairiausių akmenukų ir sakyti: „Du vaţiuoja, trečias bėga iš paskos“. Kartojant šiuos ţodţius, reikėdavo akmenukais badyti karpas. Pirmiausia su vienu akmenuku pabadyti visas karpas, tada tą akmenuką mesti per galvą ir imti kitą. Tai darant, svarbiausia ţiūrėti į ţmones, kurie vaţiuoja323. Įprasta, kad daug kur karpą duodavo nukąsti ţiogui, tačiau Vepriuose tai darydami prašydavo ţiogo deguto: „Ţiogi ţiogi duok degutą, jei neduosi, nečiruosi, mesiu balon, kirsiu galvą.“ Tikėdavo, kad pasakius šiuos ţodţius, ţiogas išleisdavo nuodus324. Upytėje dedervines gydydavo taip: rytą, kai langų stiklas būdavo rasotas, su bevardţiu pirštu sukdavo aplink ratą prieš saulę, ir sakydavo: „Labs vakars, dedervine“, o vakare – „Labs ryts, dedervine“. Manė, kad taip erzinama ji greičiau pranyks325. P. Zalanskas aprašo tokią dedervinių
320 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 24. 321 Galvėnas, V. Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse, p. 248. 322 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 557. 323 Šliavas, J. Liaudies medicina, p. 252-253. 324 Balkutė, R. Liaudies magija ir medicina Veprių apylinkėse, p. 1051. 325 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė, p. 114. 56 naikinimo eigą. Jeigu ţmogui atsirasdavo dedervinės ant veido, ar kitoje vietoje, reikėdavo karvės mėšlo duobelėje esančiu lietaus vandeniu suvilgyti bevardį pirštą ir trinti dedervines. Trinant kalbėti vienu atsikvėpimu, neatsidusus: „Ne vienas, ne du, ne trys, ne keturi, ne penki, ne šeši, ne septyni, ne aštuoni, ne devyni, ne dešimt!“ Tuos pačius ţodţius tris kartus kalbėdavo, tą vietą vilgydavo ir trindavo. Kalbėdavo saulei netekėjus arba nusileidus326. Uţkalbėjimai nuo griţo. Skyriuje apie gydymą augalinėmis priemonėmis griţo gydymas buvo aprašomas nenaudojant magiškų priemonių, tuo tarpu čia analizuosime jo gydymą pasitelkiant maginius veiksmus. Rankų sąnarių skausmas, atsiradęs nuo rugiapjūtės ar kito sunkaus darbo, paprastai buvo gydomas maginiu ritualu. Jame vienas iš būtinų atributų buvo raudonas vilnonis siūlas. Gydant griţą buvo paimamas siūlas, ant jo rišami devyni mazgeliai skaičiuojant „ne vienas, ne du, ne trys ir t. t.“ iki devynių. Mazgelių surišdavo tris kartus po devynis (iš viso 27), tada tuo siūlu aprišdavo ranką. Toks raudono vilnonio siūlo naudojimo būdas gydymo tikslais aprašomas daugelyje šaltinių327. Nurodoma, kad jeigu, rišant ir skaičiuojant mazgelius, suklystama, tas siūlas jau nebepadės, reikia imti kitas ir pradėti viską iš naujo328. Papilės valsčiuje, kada į rankų riešus įsimesdavo griţas, reikėdavo ranką aprišti raudonu šilkiniu siūlu ir sukalbėti tris „Sveika Marija“. Arba uţrišti ant vilnonio siūlo 9 mazgelius, skaičiuojant nuo 9 iki vieno (9, 8, 7, 6...) ir aprišti kaip ir su šilkiniu siūlu329. Matome, kad būdingas skaičiavimas ir maţėjančia eilės tvarka. Tuo pačiu tikslu buvo rišamas ir šventintas raudonas vilnonis siūlas nuo verbos, kurio panaudojimą yra išsamiai išanalizavęs J. Mardosa. Etnologas aptaria, kad verbos siūlas buvo naudotas ir kitokio pobūdţio negalavimams: išsisukus pirštą, ranką, koją, išnirus rankos sąnariui ar lūţus kaului, ar netgi bet kokiai skaudamai kūno vietai aprišti330. Kernavėje darydavo vadinamuosius nykštukus. Rugių grūdelius išpjaudavo šiaudo susidūrimo vietose, skaičiuojant „nei vienas, nei du, nei trys“, dėstydavo iš eilės tris kartus po devynis, paskui eilute suvyniodavo į skuduriuką, uţsiūdavo ir pririšdavo drobiniu siūlu ant skaudamos rankos ar kojos vietos. Skudurėlis geriausiai tiko, paimtas iš rankovės paţasties. Pririšti galėjo tik pirmas arba paskutinis vaikas šeimoje. Jei sąnarys patemptas, reikėjo po to gulėti tiek laiko, kiek praėjo nuo sąnario patempimo. Rugių grūdelius dar galima buvo suverti ant lininio siūlo
326 Čiulba ulba sakalas, p. 275. 327 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 71; Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 230; Dundulienė, P. Lietuvos etnologija, p. 195; Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 243; Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, O. Burokaraistis. I d., p. 178.; Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 209.; Mardosa, J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos, p. 262-267; Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 971. 328 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 71. 329 Daunys, S. Liaudies medicina Papilės valsčiuje, p. 143. 330 Mardosa, J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos, p. 266. 57 kaip karolius, taip pat atbulai skaičiuojant, ir dėvėti, kol sudils. Į nykštukus vietoj rugių rišdavo ir ţolių bei viksvų331. Gervėčiuose ant vilnonio siūlo uţmegzdavo triskart po devynis mazgelius arba tiek pat mazgų ant gabaliuko audeklo, o į juos įrišdavo įvairių „gerų ţolelių“ (rugio „kauliuką“ arba aviţos „maţą grūdţiuką“) kartais su duonos, druskos trupinėliu ir „raţielku nuo šluotos“. Rišant skaičiuodavo su neiginiais iki devynių po tris kartus, sukalbėdavo maldą. Tada tuo siūlu ar skudurėliu apvyniodavo skaudamą vietą ir nešiodavo, kol nutrūks332. Kadangi griţas daţniausiai atsirasdavęs nuo rugiapjūtės darbų, turbūt, neatsitiktinai įrišamais augalais pasirenkami rugiai ir aviţos. Mazgeliais suraišiotą siūlą ant rankos rišo kalbėdami dialogu. Tas, kuriam rišama, klausdavo: „Ką riši?“ Rišėjas atsakydavo: „Griţą“. Ligonis toliau sakydavo: „Rišk, kad nurištum“. Surišus siūlą, siūlų galus rišėjas turėdavo nukąsti. Ligonis tada klausdavo: „Ką tu kandi?“ Rišėjas: „Griţą“. Ligonis: „Kąsk, kad nukąstum“333. Dviejų ţmonių pokalbyje, suderintame su veiksmais, matome išreikštą raginimą, įsakymą, pageidavimą. Matyt, dialogo forma išreikštas uţkalbėjimas sustiprindavo maginę galią. Kitur po siūlo rišimo ir dviejų ţmonių kalbėjimo ritualo rišantysis staiga surėkdavo, sučiupdavo uţ rankos, ir jei ligonis išsigąsdavo, reikšdavo, jog išgis (Kamajai). Kruonyje skaudančią ranką duodavo tris kartus įkąsti vyriausiam šeimos nariui arba vaikui, kuris gimęs pirmas ar paskutinis334. Reikia paminėti ir kitus, su uţkalbėjimu nuo griţo, susijusius ypatumus. Atliekant gydomąjį ritualą, atsiţvelgiama į laiko aplinkybes – tinkamiausia tai daryti buvo saulei tenkant ir leidţiantis. Sutinkame nuostatą, jog nurišti griţą galėjo tik vyriausias arba jauniausias vaikas šeimoje335. Aprištą ant sąnario siūlą nešiodavo tol, kol praeidavo skausmas, o kartais tokį siūlą įsprausdavo tarp durų lankstų336. Uţkalbėjimai nuo drugio. Šią ligą J. Basanavičius aprašo taip: „Drugių – kaip pasakoja senieji ţmonēs – esą trys devyneri, todēl jie ne vienokiai ir ţmonis kankinę. Kaip suserga, tuojaus galvą stipriai pradeda skaudēti, o paskui darosi szalta ant viso kuno, ima purtytie kokią 1-2 adyni. Tada darosi silpna, o kaip perstos krēsti, tai ligonis atsigulti, ir ima labai sziltu prakaitu prakaituoti, tarytum pamirkytu vandenije visą kuną. Ir teip kreczia ţmogų kokius kelis mēnesius ir daugiau, iki atrasi vaistų. Bet ir vēliaus dar vis laiks nuo laiko rodosi szalcziavimas, koliai visiszkai ne iszduksta
331 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 243. 332 Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės, p. 208-209. 333 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 71. Panašių dialogo forma išreikštų uţkalbėjimų pateikiama ir: Stukėnaitė- Decikienė, P. Švenčionių apylinkės uţkalbėjimai, p. 132-133; Lietuvių tautosakos apybraiţa, p. 431-432. 334 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 226. 335 Balys, J. Liaudies magija ir medicina, p. 71; Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 559. 336 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 971. 58 ta liga isz ţmogaus kuno“337. Ieškodami būdų, kaip įveikti drugį, ţmonės taikė magines priemones. P. Dundulienė paţymi, kad uţkalbėjimai nuo drugio yra paveldėti iš ţilos senovės – pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų. Ţmogus ligą – drugį – laikė lyg įasmeninta esybe, į kurią jis kreipėsi, jai įsakinėjo, reikalavo, kad paliktų ligonį. Įsigalėjus krikščionybei, prosenoviniai uţkalbėjimai buvo sujungiami su krikščioniškomis maldomis338. Apie drugio gydymą plačiausiai randame aprašymų iš dzūkų gydomosios praktikos. Nuo drugio dzūkai uţkalbėdavo saulei netekėjus. Išeidavo į kiemą, atsigręţdavo į rytus ir kalbėdavo: „Ankstų rytą kėliuos, gailią rasą prausiuos, saulę kalbinu, Dievą garbinu. Ligos pro šalį nuo manęs į sausus medţius, į gilius raistus, kur ţmonės nevaikščioja, gyvuliai nebraidţioja, paukščiai nelakioja“. Sergantį drugiu gydydavo, uţkalbėdami per Jonines kepta duona, kurią duodavo ligoniui valgyti. Uţkalbėdavo dar saulei neuţtekėjus, kalbėdami: „Saulės vardu, Perkūno vardu, griausmu tau, drugy, įsakau, tave varau nuo ţmonių, nuo gyvulių, nuo paukščių, nuo kiekvieno gyvo garo ţaliosna giriosna, klampiosna balosna, tamsiuosna raistuose, kur saulė nemato, kur ţmonės nevaikščioja, gyvuliai nebraidţioja ir paukščiai nelakioja. Jei mane nepaklausysi, tave saulės spinduliu išdţiovinsiu, saulės kaitra nukamuosiu, gailia rasa prigirdysiu, uţkerėta duona pripenėsiu. Tau liepiu, tau įsakau, kad ligonį (sakomas jo vardas) apleistum, daugiau jo nekamuotum“ (Merkinės apyl.)339. Valkininkų apylinkėse, krečiant drugiui, vienas iš namiškių su ąsočiu eidavo per kaimą ir, uţeidamas į kiekvieną pirkią, surinkdavo tą dieną virto maisto likučių po vieną valgomą šaukštą. Viską suplakęs, duodavo ligoniui valgyti. Maisto rinkėjas privalėjo prie kiekvieno stalo pasakyti „prašė drugys abiedoc“, vidurdieny – „pietuic“, vakare – „večeroc“. Be šių ţodţių toks gydymas būdavęs neveiksmingas340. Kitur į uţkalbėjimo formulę įtraukiama Švenčiausioji Trejybė. Persiţegnojus kalbama: „Dievas Tėvas yra gydytojas, Dievo sūnus – vaistai, Šventoji Dvasia – ramybė“341. Uţkalbėjimai nuo dantų skausmo. Gervėčiuose XX a. 9 deš. dar buvo senų ţmonių, mokančių uţkalbėti nuo dantų skausmo. Uţkalbėdavo vandenį, cukrų, degtinę, ir ţmogui, suvalgiusiam uţkalbėtą maistą, nustodavo skaudėti dantis. Vieno uţkalbėjimo ceremonija yra uţrašyta. Uţkalbėtojas persiţegnodavo, bet neištardavo „amen“, perţegnodavo cukrų ar kitą maisto produktą, taip pat praleisdamas „amen“, ir sukalbėdavo tokią maldelę: „Ėjo ponas Jėzus keliu ir
337 Basanavičius, J. Medega musu tautiszkai vaistinykystai, p. 8. 338 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 229. 339 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 222; Balys Buračas. Lietuvos kaimo papročiai. Sud. A. Degutis ir kt. Vilnius, 1993, p. 288. 340 Galvėnas, V. Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse, p. 249. 341 Stukėnaitė-Decikienė, P. Švenčionių apylinkės uţkalbėjimai, p. 131. 59 sutiko tris roţes: vieną baltą, kitą geltoną, trečią raudoną. Baltą paleido į vandenį, geltoną – į pievą, raudoną – į kelią. Tegul visi skausmai nuo baltų dantų eina į vandenį, nuo nesveikų dantų eina į kelią“. Po to sukalbėdavo tris „Sveika Marija“, persiţegnodavo netardamas „amen“. Uţkalbėtą maistą duodavo suvalgyti342. Matome, kad motyvas „Ėjo Jėzus<...>“ taikomas ne tik įprastiniuose uţkalbėjimuose nuo roţės, bet ir dantų skausmui malšinti. Švenčionių apylinkėje skaudant dantims prašydavo šventųjų pagalbos: Atsiųsk, Dieve, pagalbą, Motina Švenčiausia, Motina Mielaširdingiausia, pribūk tikintiems į pagalbą. Uţkalbėjus, iš burnos pūsdavo orą ant skaudančio danties343. Ţeimelio apylinkėse, jeigu skaudėdavo dantį, paimdavo mėlyno popieriaus, uţberdavo ant jo ruginių miltų ir burdavo: „Tau blogas, man geras...“ Arba uţkalbėtojas pasisodindavo ţmogų ant kietos kėdės, paimdavo mėlynos spalvos popierių ir jį visą pripaišydavo balta kreida kaţkokių kvadratų. Paskui kaţką pamurmėdavo, pamosuodavo tuo popieriumi, pridėdavo jį prie veido ir vėl kaţką pamurmėdavo, vėl pamosuodavo, ir taip po kelių minučių skausmas praeidavo. Šią gydomąją praktiką aprašęs J. Šliavas daro prielaidą, kad maginiame rituale naudotas mėlynas popierius buvo dangaus ir saulės simboliai, kurie savo magiška galia turėdavo atimti ţmogui skausmą344. Uţkalbėjimai kraujui sulaikyti. Su(si)ţeidimai, neaprūpintiems medicinos pagalba, buvo itin pavojingi, nes nubėgdavo daug kraujo, ir ţmogus daţnai mirdavo. Ţmogus, nepajėgdamas sustabdyti kraujo, jau senovėje sukūrė daugybę uţkalbėjimų. Uţkalbėjimai, perduodami iš kartos į kartą, išliko iki nesenų laikų. Varėnos rajone, kad sulaikytų kraują, buvo uţkalbama taip: „Valiuli dievuli, kraują sutūrėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju neišbėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, per aukštą ąţuolėlį, Valiuli dievuli, krauju įsakau, kraują gyslose sulaikau“345. Valkininkų apylinkėse taip pat randame keletą būdų kraujavimui sulaikyti. Čebatorių k. XX a. pr. kraujavimą sulaikydavo tokiu uţkalbėjimu: „Yra baltos marios, ant tų baltų marių stovi balta pana, ji turi baltą karūną. Tegu pasidarys toj rona kaip ta karūna“. Šiuos ţodţius kartodavo tris kartus, ir kraujavimas sustodavęs. Pučkornės bei Vaitakarčmio kaimuose kraujavimą sulaikydavo šiais ţodţiais: „Bitelė be kraujų, ponas Jėzus be vaikų, kaip sustojo vanduo ant Ardonios, kad taip sustotų kraujas kūne“346. Uţkalbėjimą irgi kartodavo tris kartus.
342 Morkūnaitė, V., Padegimienė, O. Liaudies medicina dantų skausmui malšinti ir burnos ligoms gydyti, p. 221. 343 Stukėnaitė-Decikienė, P. Švenčionių apylinkės uţkalbėjimai, p. 131. 344 Šliavas, J. Liaudies medicina, p. 253-254. 345 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 234; Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 223. 346 Galvėnas, V. Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse, p. 247. 60
Akivaizdu, kad uţkalbėjimai yra unikali lietuvių liaudies kultūros paveldo dalis. Aptarta medţiaga rodo, kad juose priskiriama nepaprasta galia ţodţiams, neretai derinamiems su atitinkamais veiksmais. Sąlygiškai išskiriamos uţkalbėjimų formulės, paremtos verbaline magija, ir formulės, kuriose yra krikščioniškų elementų; neretai uţkalbėjimuose matome abiejų rūšių bruoţų. Verbaline magija paremtose uţkalbėjimų formulėse vyrauja kreipimasis į gamtos kūnus ir reiškinius, o krikščioniškos kilmės uţkalbėjimuose pasikliaujama šventųjų valia. Gydomuosiuose uţkalbėjimuose daţniausiai kreipiamasi į ligą, nesveiką kūno dalį, ligą sukėlusią mitinę būtybę ar gyvūną. Liga suvokiama tarsi gyva būtybė, ţmogaus viduje kelianti netvarką, todėl įvairiomis ţodţių kombinacijomis ir veiksmais buvo siekiama ją iš ligonio išvaryti, atskirti, sunaikinti ir kt., o kartais ir išprašyti geruoju. Uţkalbėjimo atlikimas susideda iš daugelio dėmenų – svarbu ţodinės formulės, laiko, vietos, uţkalbamų priemonių parinkimas, tinkamas kvėpavimas uţkalbėjimo metu, kartojimas. Uţkalbėjimo tradicijose egzistuoja grieţti slaptumo ir uţdarumo reikalavimai. Ţinios perduodamos asmenims, atitinkantiems tam tikrus kriterijus. Ţvelgiant šalies mastu, daugiausiai uţkalbėjimų išlikę pietų ir rytų Lietuvoje. Gydomieji uţkalbėjimai gausiai varijuoja, kita vertus, yra ir bendrais motyvais paremtų uţkalbėjimų, būdingų ir kaimyniniuose kraštuose. Uţkalbėtojų veiklos sfera apėmė lokalią erdvę. Nors į gerą uţkalbėtoją galėjo kreiptis ţmonės ir iš aplinkinių vietovių, vis dėlto uţkalbėtojai veikė daugiau ar maţiau apibrėţtoje teritorijoje. Taigi egzistuojančios formulės yra regioninis reiškinys, o patį uţkalbėtoją galime traktuoti kaip lokalų reiškinį.
3. 2. Tikėjimas bloga akimi
3. 2. 1. Blogos akies apibūdinimas
Tikėjimas bloga akimi ir nuţiūrėjimu ţmonijai ţinomas nuo seniausių laikų. Jis paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau ne visur jam teikiama vienoda reikšmė. Taip pat bėgant laikui, pastebimas ir kintantis poţiūris į šiuos dalykus. Pasak M. Balikienės, šiuolaikinio mokslo poţiūriu, bloga akis – tai gana nuoseklus ir pastovus tikėjimų kompleksas, grindţiamas idėja, kad vyriškos ar moteriškos lyties būtybė (nebūtinai ţmogus) turi galios tyčia ar netyčia kenkti kitam individui ar jo turtui vien ţiūrėdamas į jį ar jį girdamas347. Ţmonių tikėjimu, blogos akys, pavydus ţodis gali atnešti netikėtų nelaimių, nes
347 Balikienė, M. Blogaakio ţmogaus samprata šių dienų Dzūkijoje, p. 27. 61 kiekviename pavydaus ţmogaus ţvilgsnyje yra slaptų blogybių348. Blogaakiai sargdina, marina savo aukas, iščiulpdami iš aukos gyvybės syvus349. Tikėjimo bloga akimi negalime priskirti vien tik seniems ţmonėms. Nuţiūrėjimu ir bloga akimi tiki netgi jaunimas, kuris šį tikėjimą perima iš savo tėvų, senelių. M. Balikienė, atlikusi tyrimą apie blogaakio ţmogaus sampratą šių dienų Dzūkijoje, paţymi, kad jauni asmenys tikėjimą bloga akimi vertina kaip tikrą dalyką, o ne kaip prietarą. Jie ne tik kad tiki bloga akimi, bet ir bijo būti nuţiūrėti. Taip pat pastebi tendenciją, jog seni ţmonės (maţdaug devyniasdešimtmečiai) kadaise ţinojo daug apsaugos ir gydymo nuo blogos akies priemonių, bet ilgainiui jas primiršo. Senukai primiršo jas ne todėl, kad silpo atmintis, bet greičiau todėl, kad po truputį toldami nuo šeimininkavimo, gyvulių ir vaikų prieţiūros darbų, vis maţiau rūpinosi, ar bloga akis nepakenks jų turtui, kuris, ţmogui senstant, kaip ţinia, vis labiau slysta iš rankų350. Taip pat tikėjimas bloga akimi nepriklauso nuo tikinčiojo išsilavinimo ir profesijos. Daţniausiai blogos akies kilmė aiškinama pavydo pagrindu. P. Dundulienė nurodo, kad tiek senovėje, tiek ir vėlesniais laikais ţmogus labiausiai pavydėjo maisto, kurio jis nuolat stokojo. Negalėdamas numalšinti alkio, su pavydu ţiūrėjo į valgantįjį. Jei valgančiajam kas nors atsitikdavo – paspringdavo ar susirgdavo, ţmonės manydavo, kad tai yra nuo blogų, pavydţių į jį ţiūrėjusiojo akių351. Ţvelgiant plačiau, pavydą galime suprasti, jog pavydima apskritai sėkmės ir gerovės, todėl tiems, kuriems sekasi, kenkiama. Manydavo, kad blogas akis turi tie, kurie yra labai pavydūs ir vaikščiodami nuolat dejuoja: „Kiti turi, mes neturim“352. Pavydo pagrindu iš dalies susikūrė ne tik blogų akių vaizdiniai. Su pavydu susietas pavydus pagyrimas bei piktas prakeikimas, kai priskiriama nepaprasta galia tam tikroje dvasinėje būklėje ištartam ţodţiui, kuris, ţmonių manymu, neabejotinai turėjęs išsipildyti. Tikėta, kad kaip nuo blogo ţvilgsnio, taip ir nuo blogo ţodţio ţmogus ar gyvulys susergąs, daiktai pagendą. Tai esą įvyksta tam tikru momentu, kai ţmogus pavergtas blogų minčių, iš jo akių plaukianti ar spinduliuojanti paslaptinga jėga, nešanti visokias blogybes, nelaimes ir net mirtį353. Taigi matome, kad su pavydu pasakytas pagyrimas irgi gali pakenkti taip pat, kaip ir blogos akys. Manoma, kad blogomis akimis ţmonės apsigimsta arba jas įgauna kūdikystėje. Plačiai tikima, kad jeigu motina atskiria kūdikį nuo krūties, o po to pasigailėjusi vėl jį pradeda ţindyti, tai
348 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 14. 349 Balikienė, M. Blogaakio ţmogaus samprata šių dienų Dzūkijoje, p. 28. 350 Ten pat, p. 27. 351 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 13-14. 352 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 560. 353 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 14. 62 kūdikis tampa blogaakiu. Tokie ţmonės vadinami atţindais, atţinduliais. M. Balikienė, aiškindama blogos akies kilmės teorijas, paţymi, jog šiuo atveju reikia pastebėti glūdint du svarbius su bloga akimi susijusius dalykus – skystį ir pavydą. Kūdikis atrodo grobus ir pavydus. Jis trokšta abiejų krūtų (nors uţtektų ir vienos), arba siekia būti ţindomas po atjunkymo, tokiu būdu atimdamas jaunesniam broliui ar seseriai priklausančią ribotos gėrybės (pieno) dalį. Iš vaiko, tokiu būdu gavusio daugiau pieno, išauga ţmogus, svetima sąskaita siekiantis įsigyti kitokių turtinių gėrybių. Kitaip sakant, išauga blogaakis, arba grobuonis, savanaudiškai trokštantis turėti daugiau, negu vertas, arba daugiau, negu jam reikia354. Šeduvoje aiškinama, jei motina nusprendţia nebeţindyti kūdikio, tačiau vaikui verkiant, jį vėl pradeda maitinti, vadinasi vaikas nuţiūrėjo mamą. Vaikui uţaugus jis ir kitus apţiūrės bloga akimi (Šeduva). Gelvonuose atjunkant vaiką, paprastai jis buvo perţegnojamas, pabučiuojamas ir jo atsiprašoma: „Lik su Dievuliu, būk geras“355. Sutinkame ir tokį teiginį, jog vaikas, kuris ţindomas du didţiuosius penktadienius, turi blogas akis arba, kad blogų akių buvo laikomi tie ţmonės, kurie gimdavo su dantimis356. Gelvonų apylinkėse manoma, jog blogom akim ţmogus pasidarydavo ir tada, jeigu vaiką apšviesdavo mėnulis, ypač jaunatis357. Po atjunkymo pradėti ţindyti ţmonės vadinti ne tik atţindais. Ţemaičiai ţmogų, turintį blogas akis, vadino antros rūšies raganiumi358. Vyrauja nuomonė, kad bloga akis ypač kenkia ţindančioms moterims, maţiems ir senyvo amţiaus ţmonėms. Jei blogomis akimis pasiţiūrėdavo į vaiką, suaugusį ţmogų, jam pasidarydavo neramu, jis pradėdavo be perstojo verkti359. Nuţiūrėtam ţmogui imdavo skaudėti akis, ausis, galvą, širdį, pasidarydavo labai bloga, jis net galėdavo numirti360. Manoma, kad blogaakiai gali kenkti sąmoningai ir nesąmoningai. Sąmoningai kenkia tie, kurie ţino, koks stiprus jų ţvilgsnis, ir specialiai kenkia ţiūrėdami į ţmones. Kartais asmenys ir patys neţino, turintys blogą akį. Jie ne savo noru ir valia kenkia savo ţvilgsniu. Tokie ţmonės pavojingi kaip ir pirmieji apibūdintieji, nes patys neţino, kad sugeba savo akimis pakenkti kitiems. Gali būti ir tokių, kurie ţinodami, kad jų ţvilgsnis pridaro ţalos, stengiasi nenuţiūrėti, išvengti kontaktų su kitais ţmonėmis. Buvo manoma, jog ţmogus galėjo ne iš piktos valios nuţiūrėti, tiesiog akys tokios buvo, daţnai labai ryškios (Ūdrija). Be to, pagal Lietuvos kaimo bendruomenėje gyvavusias moralines normas, blogas akis turintis ţmogus privalėjo ne tik pats saugotis, kad
354 Balikienė, M. Blogos akies kilmės ir tvermės teorijos, p. 55. 355 Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina, p. 938. 356 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 15-16. 357 Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina, p. 938. 358 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 16. 359 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 227. 360 Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina, p. 938. 63 nepakenktų kieno nors sveikatai, bet ir perspėti apie tai neţinančius aplinkinius361. Jų akys be savo noro ir valios galėjo kenkti ne tik svetimiems, bet ir savo šeimos nariams. Lytis. Blogomis akimis daugiausia buvo laikomos moterys, pavojingomis – graţios merginos ir menstruacijomis sergančios moterys. Pasak senovės ţmonių, pastarosios esančios nešvarios, todėl lengviau galinčios įpulti į demonų pinkles. Tuo laiku išspinduliuoją iš jų kenksmingi spinduliai. Kai kur blogos akys buvo priskiriamos visoms vyresnėms moterims. Todėl ţmonės, išvykdami į kelionę ar pradėdami kokį nors rimtesnį darbą, vengė susitikti su moterimi, nes ji galinti nuţiūrėti ir tuo sukelti nesėkmę arba nelaimę362. Manoma, jog blogas akis gali turėti ir vyrai, tačiau tai labiau būdinga moteriškai lyčiai. Amţius. Paprastai laikoma, kad blogą akį turi vyresnio amţiaus ţmonės. Šiandieninėje Dzūkijoje teigiama, kad visai maţi vaikai negali nuţiūrėti. Aiškinama, kad nuţiūrėti gali tik visai suaugę, vedybinio amţiaus pasiekę ţmonės363. Akys. Asmenys, turintys blogas akis, atrodė kaip ir visi normalūs ţmonės. Skirtumas tas, kad pirmieji turėjo ypatingos išvaizdos akis, kurios buvo nepaprastai gyvos, ţibančios, ugningos, baisaus ţvilgsnio, ţiaurios, ţvairos, piktos, spinduliuojančios ir t. t. Be to, dar blogomis akimis buvo laikomos nesveikos akys, nuolat paraudusios, apsiašarojusios ir apskritai negraţiai atrodančios364. Didelė reikšmė buvo skiriama akių spalvai. Anot P. Dundulienės, kiekviena tauta blogoms akims priskyrė kitokią spalvą. Paprastai bijoma tokių akių spalvos, kokių vienoje ar kitoje tautoje rečiausiai pasitaiko365. Lietuvių poţiūriu, graţiausiomis akimis laikytos mėlynos akys366. Ši spalva laikyta nuo seno lietuviams būdingu bruoţu. Tuo tarpu kitos akių spalvos vertinamos nepalankiai. Rudos ir juodos akys laikytos „stipresnėmis“ uţ kitas, todėl manyta, kad rudaakiai bei juodaakiai gali uţhipnotizuoti ţmogų. Be to tikėta, kad tokias akis rečiau skauda, jos geriau mato. Ţmonėms rudos ir juodos akys atrodė paslaptingos, neperprantamos ir keliančios baimę. Galbūt todėl juoda akių spalva sieta su chtoniškojo pasaulio atstovu kipšu. Juodaakiai laikyti velnio šalininkais ir vengiama su jais turėti kokių nors reikalų. Manyta, kad juodas ar rudas akis turintys ţmonės yra pikti, apgavikai, pavydūs, klastingi, savanaudţiai, kerštingi ir pan.367 Nuţiūrėti galėjo ir tie ţmonės, kurie mokėjo suvesti akis prie nosies (Viduklės valsč., Latakų k.). Blogų akių ţmogumi yra
361 Trimakas, R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai, p. 106. 362 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 20. 363 Balikienė, M. Blogaakio ţmogaus samprata šių dienų Dzūkijoje, p. 27. 364 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 16. 365 Ten pat, p. 19. 366 Ten pat, p. 5. 367 Venskienė, A. Moteriškos galvos įvaizdis XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje, p. 69. 64 laikomas tas, kuris turi tankius ir juodus antakius, paprastai prie nosies suaugusius368. Rukainių kaime aiškinama, kad „akys yra blogos to ţmogaus, kuris kalbėdamas ar praeidamas neţiūri kitam į akis, ir daţniausiai yra nukreiptos kaţkur į viršų, ţvilgsnis yra baisus, o akių spalva būna įvairi, bet daţniausiai tamsi“369. Vyravusi nuomonė, kad blogas akis turi juodaakiai, rudaakiai pamaţu keitėsi. A. Venskienė, remdamasi lauko tyrimų duomenimis, nurodo, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, ypač miestuose, tamsiai rudos bei juodos akys buvo madingos. Minėtos akių spalvos netgi tapo graţiausiom. Kaimo ţmonės priėmė šią naujovę su tam tikromis išlygomis. Jie pripaţino, kad tamsiaakė moteris graţi, bet tuo pačiu metu pridurdavo, kad tai blogo ţmogaus akys370. Taigi matome, jog veikiant madai, keitėsi groţio nuostatos, tačiau su bloga akimi susiję stereotipai išsilaikė ilgiau. Charakterio ypatybės. Įprastai manoma, kad blogas akis turintis asmuo pasiţymi tokiomis savybėmis kaip pavydumas, piktumas, godumas, pašaipumas, itin didelis smalsumas. Kita vertus, blogas akis gali turėti ne tik neigiamomis savybėmis pasiţymintis, bet ir geras ţmogus, ne savo noru ir valia galintis pakenkti ţvilgsniu.
3. 2. 2. Prevencinės priemonės ir gydymo būdai nuo blogos akies
Prevencinės priemonės. Vaiko apsauga. Siekiant apsisaugoti nuo neigiamo blogų akių poveikio sveikatai arba panaikinti nuţiūrėjimą, buvo taikomi įvairūs maginiai veiksmai. Kaip jau minėta, blogos akys ypač pavojingos kūdikiams, vaikams. Pats pavojingiausias laikas buvo nuo gimimo iki krikšto. R. Paukštytė-Šaknienė paţymi, kad kūdikio gyvenimas iki krikšto nėra tapatus būsenai po krikšto. Laiko tarpas nuo kūdikio gimimo iki jo krikšto ir ta erdvė, kurioje jis esti, suprantama kaip trapi, nesaugi bei pavojinga tiek kūdikiui, tiek jo artimiesiems371. Todėl nekrikštytą kūdikį lengvai gali paveikti ir bloga akis. Tuo laiku buvo stengiamasi vaiko nerodyti svetimiems, kad nenuţiūrėtų. Rokiškio krašte sakydavo, jog blogos akies labiausiai reikia vengti vaikams, gimusiems jaunam mėnesy372. Rukainiuose motinos stengdavosi kūdikio iki krikšto niekam nerodyti, o jeigu vis dėlto laukė svečių, uţrišdavo raudoną „kokardą“ ant kepurytės, kad pirmiausia blogaakis
368 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 20. 369 Danilevič, Ţ. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 150. 370 Venskienė, A. Moteriškos galvos įvaizdis XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje, p. 70. 371 Paukštytė-Šaknienė, R. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime, p. 67. 372 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 560. 65 paţiūrėtų ne į vaiką, o į kaspinėlį, kadangi manė, kad daţniausiai kenkia pirmas ţvilgsnis373. Kitur kad nenuţiūrėtų kūdikių, laikydavo špygą po paţastimi (Viduklė). Dzūkai tikėjo, jog lankant neseniai gimusį vaiką, būtina atnešti kokią nors dovanėlę ir įdėti į lopšį, kad sektųsi gyvenime. Taip pat nekrikštytam vaikui po pagalve dėdavo raudoną skarą (Ūdrija). Apsaugai kartais buvo naudojama šermukšnio šakelė, padėta netoli lopšio ar prie lango, tariamai turinti magiškos galios374. Gelvonuose, veţant krikštyti, vaikus apiprausdavo pelenais, aprengdavo išvirkščiais marškinėliais375. Motinos mokėjo nustatyti, ar vaikas susirgo nuo blogų akių. Moterys, norėdamos suţinoti, ar vaikas nuţiūrėtas, čiulpdavo jo akis. Jei akys sūrios, tai reikšdavo, kad liga nuo blogų akių. Tam, kad vaikui nekenktų blogos akys, maudydavo vonioje, padarytoje iš pirmojo supjauto rugiapjūtės pradėtuvėse pėdo, vadinamo gaspadoriumi376. Gimdyvės apsauga. Nuo blogo ţvilgsnio buvo saugomos ir gimdyvės. Tikėta, kad jeigu į gimdyvę paţiūrėsiąs ţmogus blogomis akimis, jai atsitiks kokia nors nelaimė: pienas krūtyse išdţiūsiąs, prasidės kraujoplūdis ir pan. Todėl gimdyvė paprastai būdavo apstatoma įvairiais apotropėjinę – nelaimę nukreipiančią galią turinčiais daiktais. Prie jos atliekami įvairūs magiški veiksmai, apsaugantys nuo blogų akių377. Buvo tikima, kad jei gimsta nesveikas vaikas, vadinasi nėščia moteris buvo nuţiūrėta (Kamajai). Apsaugai nuo blogos akies nuţiūrėjimo Minčios apylinkėse nešiojo įsisegę segtuką378. Kitur nuo blogos akies gelbėjo gintariniai karoliai. Taip pat apsisaugojimui nuo blogos akies, piktų dvasių ar ligų naudojo uţkalbėtus akmenis. Juos kaip amuletus nešiodavo ant kaklo (Pumpėnai). Pagėgiuose, kad nenuţiūrėtų, mintyse sakydavo: „Pabučiuok į uţpakalį“379. J. Mardosa mini, kad apsaugai nuo blogos akies naudotas šventintas nuo verbos nurištas siūlas (raudonas ar bet kokios spalvos). Pietryčių Lietuvoje nuo blogos akies kartais naudodavo bet kokios spalvos verbos siūlą, svarbu, kad jis būtų vilnonis. Uţsirišdavo paslėptoje vietoje kur nors prie drabuţių ir nuo nuţiūrėjimo tokį siūlą nešiodavo suaugusieji bei vaikai (Dieveniškės; Strūnaičio apyl.). Kartais akcentuojama tik ypač jautrių negatyviai tokio maginio poveikio galiai vaikų apsauga panaudojant verbų siūlą (Trakų r., Braţuolės k.)380.
373 Danilevič, Ţ. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 153. 374 Paukštytė-Šaknienė, R. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime, p. 68. 375 Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina, p. 937. 376 Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 219-220; Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 232; Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 22. 377 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 22. 378 Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse, p. 968. 379 Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės, p. 688. 380 Mardosa, J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos, p. 274. 66
Kai kur manyta, kad praeinant pro blogaakio namus, reikia laikyti špygą (Kavarskas). Kitur, būnant šalia ţmogaus, turinčio blogą akį, sukryţiuodavo rankas ar kojas (Ūdrija). Gydymo būdai. Viena iš gydymo nuo blogos akies priemonių buvo vanduo bei seilės. Marcinkonių apylinkėje, jeigu svetimas ţmogus ateidavo į pirkią, kur yra maţas vaikas ir šis pradėdavo verkti, buvo tikima, kad jis pabijojo akių. Tada motina prisisemdavo burną vandens ir tris kartus pildavo ant durų rankenos. Tekantis vanduo buvo gaudomas ranka ir juo prausiamos vaiko akys. Po to trissyk būdavo iščiulpiamas iš vaikų akių vanduo ir trissyk nusispjaunama ant tos pačios rankenos381. Nuplaudavo vandeniu kryţiškai visus stalo kampus, tris medinius šaukštus ir durų rankeną ir tuo vandeniu vaiką nuprausdavo382. Neretai tam, kad panaikintų nuţiūrėjimą šlakstydavosi šventintu vandeniu. Kruonio apylinkėse, jei pakenkdavo blogos akys, daţniausiai prausdavo vandeniu, paimtu iš to, kuris nuţiūrėjo, ar šventu vandeniu ir nušluostydavo akis sijono atlanku: „Jei nuţiūri, reikia duoti atsigerti vandens iš to ţmogaus, kuris nudyvijo, burnos arba švento vandens“; „Jei akių paboja, reikia padalkom apšluostyt akis“383. Arba kryţelį apiplaudavo ir duodavo gerti to vandens ţmogui384. Kernavėje nuţiūrėtą vaiką prausdavo tokiu būdu: paimdavo švaraus vandens į savo burną, nunešdavo vaiką prie kampo, tada pildavo vandenį iš burnos ant delno, vieną gurkšnį per tris kartus, ir nutrindavo šlapiu delnu vaiko veidą. Arba: pastatydavo karštų anglių ant slenksčio, tris anglis mesdavo į vandenį ir nuprausdavo akis, veidą“385. Nuţiūrėjimo panaikinimo rituale daţnai buvo naudojama ir druska. Paimdavo saują druskos, apnešdavo trissyk aplink vaiką ir atgalia ranka įmesdavo į krosnį386. Nuo blogų akių vaiką prausdavo vandeniu su šventos Agotos druska ir šluostydavo sijono atlanku387. Kad apsisaugotų nuo nuţiūrėjimo, apnešdavo druska aplinkui (Pivašiūnai). Nuţiūrėtus ţmones neretai aprūkydavo. Kruonio apylinkėse nuo blogų akių rūkydavo ţolėmis, vadinamomis kerėtţolėmis, vištos mėšlu388. Marcinkonių apylinkėje jei vaikas susirgdavo nuo blogų akių, tai paimdavo purvo nuo tako, slenksčio, paskusdavo nuo stalo, sudėdavo į indą ir tą vaiką rūkydavo389. Dieveniškėse nuo nuţiūrėjimo padėdavusi ir šluota, kuria per adventą šlavė
381 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 22; Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 232; Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 219-220. 382 Vaičiulytė, A. Liaudies medicina, p. 559. 383 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 227. 384 Ten pat, p. 229. 385 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 244. 386 Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 22. 387 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 232; Dundulienė, P. Lietuvių etnografija, p. 219. 388 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 227. 389 Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje, p. 232. 67 krosnį. Prilauţydavo jos virbų į kibirą ir parūkydavo nuţiūrėtąjį. Arba sudegindavo varnalėšą, ir tais pelenais nusiprausdavo390. Jei nuţiūrėdavo vaiką, reikėdavo jį triskart „perkišti“ per pavalkus arba per priekines arklio kojas391. Nuţiūrėtam naujagimiui jo paties vystyklu nušluostydavo veidą (Ūdrija). Gydymui nuo blogos akies buvo naudojamas ir šlapimas. Tuo tikslu Maţėnuose veidą prausdavo maţo vaiko šlapimu392. Gelvonų apylinkėse nusišlapindavo ant rankos, paimdavo baltinius ir atbula ranka tris kartus perbraukdavo per vaiką393. Kernavėje sakydavo, kad nuţiūrėtam ţmogui reikia pagauti kurmį, perplėšti pusiau ir sukruvintomis rankomis tokį gyvulį glostyti394. Kurmio krauju nuo blogos akies gydė ir Maţėnuose. Kurmį uţmušdavo, perplėšdavo perpus, jo krauju išsitepdavo rankas, rankų pora dienų neplaudavo, jomis glostydavo sergantį ţmogų395. M. Balikienė, aprašydama blogos akies įveiką šių dienų Dzūkijoje, nurodo, kad į gydymo procedūrą kartais įtraukiamas ir pats nuţiūrėtojas. Tai daroma vadinamojo iškalbėjimo būdu. Iškalbėjimas, arba viešas identifikuoto blogaakio išbarimas, - tai kenkėjo ir jo aukos santalka, kuria mėginama bendromis jėgomis sunaikinti blogos akies pavidalu į aplinką prasiverţusį pavydą, pyktį ir blogį. Iškalbėjimas – tai gydymo procedūra, nors iš šalies atrodo kaip paprastas barnis. M. Balikienė paţymi ypatingą šios įveikos priemonės pobūdį: iškalbėjime dalyvaujantis blogaakis sąmoningai įsijungia į kovą prieš blogį. Maţa to, jis tokiu būdu pats kovoja su jo paties viduje glūdinčiais negerumais396. Tikėjimo bloga akimi fenomenas gyvuoja iki šių dienų, ir tai būdinga ne tik kaimiškajai bendruomenei, bet ir miestui. Blogaakis ţmogus laikomas pavojingu, jo vengiama. Iš aptartų prevencijos ir gydymo nuo blogos akies būdų matyti didelė jų įvairovė: daţniausiai praktikuotas girdymas, prausimas skysčiais (vanduo, seilės, šlapimas), akių apšluostymas sijono atlanku, apnešimas druska, aprūkymas, raudono siūlo, kaspino rišimas ir kiti maginiai veiksmai. Egzistuoja įvairios regioninės prevencinės priemonės bei nuţiūrėjimo gydymo būdai, kai kuriais atvejais su tam tikrais lokaliniais ypatumais. Platus tokios praktikos paplitimas patvirtina, kad tikėjimas bloga akimi yra aktualus, nuo kenkėjų saugomasi tradicinėmis priemonėmis.
390 Damskytė, V. Senoji liaudies medicina, p. 176. 391 Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina, p. 227. 392 Bubulienė, K. Apie Maţėnų kaimą ir liaudies mediciną, p. 70. 393 Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina, p. 939. 394 Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 244. 395 Bubulienė, K. Apie Maţėnų kaimą ir liaudies mediciną, p. 70. 396 Balikienė, M. Blogos akies įveika šių dienų Dzūkijoje, p. 12. 68
Apţvelgus lauko tyrimų bei etnografinę medţiagą, matome XX a. Lietuvos kaime vyravusias gydymo sferas. XX a. pradţioje kaimo bendruomenėje dominavo liaudiškasis sektorius. Liaudies medicinos priemonės daugiausia naudotos ekonominiais sumetimais, t. y. dėl neprieinamų oficialiosios medicinos paslaugų (brangus gydymas, tolimas atstumas iki gydytojo). Kita prieţastis, dėl kurios šiuo laikotarpiu vyravo liaudiškasis sektorius, buvo ta, jog ţmonės labiau pasitikėjo liaudies medicinos priemonėmis, išbandytomis daugelio kartų, ir asmenimis (ţolininkais, uţkalbėtojais), gydţiusiais tokiais būdais. 1940 m. įvedus Lietuvoje nemokamą gydymą, daţniau pasikliaujama profesionaliais gydymo būdais, tačiau vis dar svarbi ir tradiciškai perimama liaudiška gydomoji praktika. XX a. antroje pusėje naminiais būdais gydomos nesunkios ligos, liaudies medicinos priemonės derinamos su profesionaliosios medicinos gydymo praktika. Liaudies medicinos ţinios gerai ţinomos, nes perduodamos ir ţodiniu būdu, ir per spaudą.
69
IŠVADOS
1. Liaudies medicinos tyrinėtojai išskiria tris gydymo lygmenis: visuotinį, profesionalųjį ir liaudiškąjį. XX a. pirmoje pusėje Lietuvos kaime vyravo liaudiškasis sektorius, kurį sudaro liaudies medicinos tradicijomis paremta gydymo praktika. Liaudies medicinos priemonės taikytos ekonominiais sumetimais ir dėl to, kad ţmonės labiau pasitikėjo daugelio kartų išbandytomis naminėmis gydymosi priemonėmis bei gydţiusiais tokiais būdais ţolininkais ir uţkalbėtojais. Sovietmečiu gydymui tapus nemokamu, atsivėrė platesnės galimybės naudotis profesionaliosios medicinos taikomais gydymo būdais, tačiau tradiciškai perimama liaudies medicinos gydymo praktika kaimo bendruomenėje išliko. XX a. antroje pusėje nesudėtingais susirgimo atvejais naminiai gydymo būdai lygiagrečiai derinami su profesionaliuoju gydymu. 2. Labiausiai liaudies medicinoje paplitusi ligų prevencija ir gydymas vaistingaisiais augalais. Augalų rinkimo ir jų paruošimo gydymo tikslais tradicijos Lietuvoje per daugelio kartų patirtį įgavusios daug bendrų bruoţų. Tačiau skirtinguose etnografiniuose regionuose ir vietovėse aptinkame savitumų tiek pradiniame augalų rinkimo etape, kuomet tam skiriamas nevienodas laikas, tiek ir vaistinių preparatų gamybos būdų įvairovėje. Vienai ligai taikoma keletas gydymo priemonių, ir tas pats vaistingasis augalas naudojamas nuo daugelio ligų. Vaistingaisiais augalais gydomos ligos, turinčios aiškius simptomus, kaip pavyzdţiui, kvėpavimo takų ir plaučių, virškinamojo trakto ir kitos ligos. Augalai dėl suteikiamų skirtingų savybių profilaktikoje ir ligų gydyme vartojami nevienodai. Todėl galima kalbėti apie vaistingųjų augalų panaudojimo regioninius savitumus ir jų paruošimo gydymui būdų lokalius ypatumus. Savitumus pirmiausia lemia lokaline erdve apsiribojusi ţolininkų veikla. Vaistinių augalų panaudojimas pirmiausia profilaktinėje medicininėje praktikoje uţtikrina stabilų poreikį jiems ir ţinių apie vaistingus augalus perdavimą tarp kartų. Tačiau XX a. pabaigoje pastebima įvairios medicininės ir ţolininkų kurtos literatūros įtaka įvairių preparatų panaudojimui. 3. Lietuvos kaime plačiai paplitęs ir gydymas gyvūninės kilmės medţiagomis. Liaudies medicinoje vartojamos įvairios roplių, gyvūnų, paukščių ir vabzdţių dalys bei jų produktai. Daugeliu jų gydoma keletas ligų, neretai šie preparatai derinami su augalinės kilmės priemonėmis. Gyvūninės kilmės medţiagomis, kaip ir vaistingaisiais augalais, gydomos aiškios etiologijos ligos, kuomet jas galima gydyti konkrečia efektyvia priemone. Gyvūninės kilmės medţiagos ir jų panaudojimas gydymo tikslais turi neţymius regioninius skirtumus. 70
Taip pat atskirose vietovėse taikomi saviti vaistinių preparatų paruošimo būdai. Savitumus nulemia gyvūninės kilmės medţiagas gebančių pritaikyti medicininėje praktikoje asmenų veikla lokalinėje bendruomenėje. 4. Iš maginių gydymo būdų labiausiai taikomas gydymas uţkalbėjimais, kuriuose verbalinės formulės neretai derinamos su neverbaliniais veiksmais. Uţkalbėjimus pagal turinį galima skirstyti į vien verbaline magija paremtas formules ir krikščioniškos kilmės uţkalbėjimus, kurie būdingi ir kaimyniniuose kraštuose. Uţkalbėjimai paprastai taikomi tokiais atvejais, kai nepadeda kiti gydymo metodai, esant neaiškiai ligos kilmei arba kuomet ligai priskiriamos maginės prieţastys. Uţkalbėjimo tradicijose paisoma grieţtų slaptumo ir uţdarumo reikalavimų, todėl ţinios perduodamos tik atitinkantiems tam tikrus kriterijus asmenims. XX a. pirmoje pusėje pasitaikę daţniau, XX a. antroje pusėje ir ypač amţiaus pabaigoje uţkalbėjimai daugiausia reiškiasi kaip liaudies ţodinės kultūros dalis, o ne praktiniai veiksmai. Kiekybiškai daugiausia gydomųjų uţkalbėjimų yra išlikę pietų ir rytų Lietuvoje. Uţkalbėjimų formulės erdvėje paplitusios kaip regioninis reiškinys, o uţkalbėtojo veikla, su jam būdingais gydymo metodais, yra lokalaus pobūdţio. 5. Iki mūsų dienų išlikęs tikėjimas bloga akimi lemia įvairių prevencinių priemonių ir nuţiūrėjimo gydymo būdų egzistavimą. Esamos įvairios regioninės prevencinės priemonės bei nuţiūrėjimo gydymo būdai kai kuriais atvejais turi lokalinius ypatumus. Tikėjimo bloga akimi mastas ir tradicinių prevencinių bei gydymo būdų panaudojimas leidţia teigti, kad tai yra maţai kintanti laike liaudies tikėjimų sritis. 6. Magistro darbe pateikta medţiagos analizė leidţia teigti, kad XX a. liaudies medicinoje išryškėja dvi gydymo formos: individuali ir specialiai tuo uţsiimančių ţolininkų bei uţkalbėtojų veikla. Individualus gydymas paprastai būdingas daugeliui ţmonių ir perduodamas iš kartos į kartą. Gydymo preparatų prasme individuali forma ir ţolininkų veikla yra artimos. Ţolininkai ir uţkalbėtojai buvo daugiau uţ kitus išmanantys, kartais net profesionaliai veikę lokalioje erdvėje asmenys. Ţolininkų veikla paremta augalų vaistinių savybių paţinimu, tuo tarpu uţkalbėtojų – gebėjimu taikyti magines ir įvairias įtaigos formas. Tokiu būdu liaudies medicinos priemonės (augalinės, gyvūninės kilmės, maginės) egzistuoja kaip regioninis reiškinys, o lokaliniai savitumai labiausiai atsiskleidţia vaistinių preparatų gamybos būduose ir ţolininkų bei uţkalbėtojų veikloje.
71
NAUDOTŲ ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. ŠALTINIAI
LEU Baltų proistorės katedra: LEU IF istorijos specialybės studentai etnografinių praktikų metu surinkę medţiagą apie liaudies mediciną: 1. Abromaitytė, D. Kurkliai. 2008 m. 2. Aksionova, L. Kuktiškės. 2000 m. 3. Andziulytė, I. Ūdrija. 2007 m. 4. Balčiūnaitė, A. Gudeliai. 2010 m. 5. Gaigalaitė, G. Ramygala. 2011 m. 6. Gintutis, I. Verebiejai. 2009 m. 7. Jariomčenkaitė, R. Šeduva. 2008 m. 8. Juškelytė, S. Simnas. 2004 m. 9. Matačiūnaitė, G. Deltuva. 2000 m. 10. Matuzevičiūtė, S. Seda. 2007 m. 11. Pacevičiūtė, A. Nemakščiai. 2011 m. 12. Pagirskytė, I. Viduklė. 2010 m. 13. Paškauskaitė, R. Vaiguva. 2005 m. 14. Petreikis, T. Vilkija. 2006 m. 15. Petrulis, D. Kavarskas. 2008 m. 16. Povilaitis, T. Uţventis. 2004 m. 17. Saulis, R. Pumpėnai. 2004 m. 18. Skliaudytė, M. Igliauka. 2011 m. 19. Stonkutė, U. Betygala. 2009 m. 20. Trinkūnas, R. Santaika. 2003 m. 21. Tubaitė, A. Ţelva. 2011 m. 22. Vingelytė, A. Kamajai. 2006 m. 23. Ţivotkevičiūtė, V. Pivašiūnai. 2001 m. 24. Ţukelis, K. Skiemonys. 2010 m.
72
Magistro darbo autorės rinkta medţiaga: Miroslavas. 2008 m.; Krokialaukis. 2010 m.; Igliauka. 2011 m. Lietuvos Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius 1. F. 134. Juozo Petrulio rankraščių fondas 2. Venskienė, A. Moteriškos galvos įvaizdis XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje: stereotipo poveikis visuomenei. Daktaro disertacija. Kaunas, 2000, [rankraštis]. LNBRS, f. 132-1192, 179 p.
Lietuvos istorijos katedros metodinis kabinetas 1. Gribauskaitė, V. Liaudiškas ligos suvokimas ir gydymas Rytų Lietuvoje bei Vakarų Baltarusijoje XX a. pirmoje pusėje. Magistro darbas. Vilnius, 2006. M. 644.
Straipsniai periodiniuose moksliniuose ir kraštotyriniuose leidiniuose
1. Balikienė, M. Blogaakio ţmogaus samprata šių dienų Dzūkijoje. Liaudies kultūra, 2006, nr. 2 (107), p. 27-30. 2. Balikienė, M. Blogos akies įveika šių dienų Dzūkijoje. Liaudies kultūra, 2007, nr. 1 (112), p. 11-16. 3. Balikienė, M. Blogos akies kilmės ir tvermės teorijos. Liaudies kultūra, 2010, nr. 1 (130), p. 54-62. 4. Bubulienė, K. Apie Maţėnų kaimą ir liaudies mediciną. Mūsų kraštas, 2000, nr. 12, p. 69-71. 5. Čilvinaitė, M. „Bobų liekarstvos“. Gimtasai kraštas, 1939, nr. 2/3, p. 650-654. 6. Danilevič, Ţ. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 2004, t. 59-60, p. 149-154. 7. Daunys, S. Liaudies medicina Papilės valsčiuje. Gimtasai kraštas, 1941, nr. 1/2, p. 142-144. 8. Gaidamavičius, P. Liaudies medicinai rinkti programa. Gimtasai kraštas, 1934, nr. 2, p. 118- 119. 9. Gobis, J. Liaudies medicina Klovainių parapijoj (Šiaulių apskr.). Gimtasai kraštas, 1939, nr. 1, p. 552-554. 10. Greviškienė, D. Liaudies medicinos išmintis Upytėje. Mūsų kraštas, 1996, nr. 1 (8), p. 50- 51.
73
11. Gribauskaitė, V. Moterų veiklos specifika liaudies medicinoje: Rytų Lietuva ir Vakarų Baltarusija. Liaudies kultūra, 2006, nr. 3, p. 28-32. 12. Gribauskaitė, V. Ligų etiologijos Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos kaime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 2008, nr. 6, p. 26-30. 13. Marcinkevičienė, N. Augalai liaudies medicinoje. Liaudies kultūra, 1991, nr. 3, p. 31; nr. 4, p. 36; nr. 5, p. 33-34. 14. Maţiulis, A. Uţkalbėjimai Adutiškio apylinkėje. Gimtasai kraštas, 1941, nr. 1/2, p. 159. 15. Mekas, T. A. Kraujas, kaip vaistas lietuvių liaudies medicinoje. Biomedicina, t. 2, nr. 2, 2002, gruodis, p. 192-193. 16. Mieţutavičiūtė, V. Liaudies medicina Kraţių apylinkėje. Mūsų kraštas, 1994, nr. 1 (4), p. 76. 17. Rimkūnienė, I. Liaudies medicina. Mūsų kraštas, 1993, nr. 1 (2), p. 111-112. 18. Stukėnaitė-Decikienė, P. Švenčionių apylinkės uţkalbėjimai. Gimtasai kraštas, 1941, nr. 1/2, p. 121-136. 19. Tiškus, V. Mūsų liaudies medicina. Medicina, 1931, nr. 6, p. 412-418; nr. 7, p. 476-479. 20. Trimakas, R. Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 2001, nr. 3 (78), p. 18-27. 21. Trinka, V. Liaudies medicinos medţiaga. Gimtasai kraštas, 1934, nr. 2, p. 116-118.
2. LITERATŪRA
Mokslinės monografijos 1. Balys, J. Liaudies magija ir medicina. Lietuvių tautosakos lobynas. Bloomington, 1951, t. 2. 3. Balys, J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga: Lietuvių Tautinis Akademinis Sambūris, 1966. 4. Balys Buračas. Lietuvos kaimo papročiai. Sud. A. Degutis ir kt. Vilnius: Mintis, 1993. 5. Balkutė, R. Namų daiktai ir aplinka gydomojoj praktikoj. Ţmogus ir gyvenamoji aplinka. Konferencijų ciklas Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėţiūros ir pasaulėjautos aspektai. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2007, p. 177-203. 6. Basanavičius, J. Medega musu tautiszkai vaistinykystai. Shenandoah, 1898. 7. Čiulba ulba sakalas. Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Sud. D. Krištopaitė, N. Vėlius. Vilnius: Vaga, 1983, p. 274-286.
74
8. Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas. IV-asis leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, t. XXIV. 9. Dundulienė, P. Lietuvos etnologija. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 191-199. 10. Dundulienė, P. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982, p. 214-223. 11. Dundulienė, P. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1992. 12. Gricevičiūtė D., J. Šukys J. Liaudies medicina. Apie metodiką ir metodines priemones: medţiaga etnografinei praktikai. Sud. J. Mardosa. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2002, p. 99-102. 13. Jaskonis, J. Kaip gydėsi mūsų senoliai. Pirmasis Dzūkijos kultūros kongresas. Alytus, 1995, p. 81-82. 14. Juodoji knyga. Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Sud. K. Aleksynas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, t. 12, p. 82. 15. Kleinman, A. Patients and Healers in the Context of Culture. An Exploration of the Borderland Between Anthropology, Medicine and Psychiatry. Berkeley: Univ. of California Press, 1980, p. 24-70. 16. Lietuvių tautosakos apybraiţa. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 432. 17. Lietuvių uţkalbėjimai: gydymo formulės. Sud. D. Vaitkevičienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. 18. Mardosa, J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos. Liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradţioje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 262-267; 271-274. 19. Mekas, T. A. Senoji vaistininkystė. Rašytinės trejos devynerios. Kaunas: Kopa, 2005. 20. Paukštytė-Šaknienė, R. Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime: XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Diemedis, 1999, p. 67-70. 21. Petkevičaitė-Bitė, G. Medţiaga lietuvių liaudies medicinai. Literatūros istorija. Vilnius, 1968, p. 313-349. 22. Puzinas, J. Kaip mūsų protėviai kovojo su ligomis. Rinktiniai raštai. Chicago, 1983, t. 2, p. 439-448. 23. Siaurusaitis, B. Gydytojo samprata ir raida Lietuvoje. Ţmogaus samprata tradicinėje kultūroje. Konferencijų ciklas Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėţiūros ir pasaulėjautos aspektai. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005, p. 196-203.
75
24. Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Anykščių ir Kupiškio rajonuose bei Dzūkijos nacionaliniame parke. Etnologiniai ir folkloristiniai tyrinėjimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997, p. 33-38. 25. Trimakas, R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai. XIX amţiaus pabaiga – XX amţiaus pirmoji pusė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. 26. Vyšniauskaitė, A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa, 1993, p. 5-6. 27. Эавьялова, М. В. Балто-славянский заговорный текст. Москва: Наука, 2006. Straipsniai lokalinėse monografijose 28. Balkutė, R. Pagėgiuose surinktos liaudies gydymosi priemonės. Lietuvininkų kraštas. Kaunas: Litterae universitatis, 1995, p. 670-673. 29. Balkutė, R. Pelesos krašto liaudies medicina. Lydos krašto lietuviai. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, t. 1, p. 354-372. 30. Balkutė, R. Gelvonų apylinkių liaudies medicina. Gelvonai. Vilnius: Versmė, 2009, p. 935- 945. 31. Balkutė, R. Liaudies magija ir medicina Veprių apylinkėse. Vepriai. Vilnius: Versmė, 2010, p. 1048-1064. 32. Balkutė, R. Kruonio apylinkių liaudies medicina. Kruonis. Vilnius, 2012, p. 210-245. 33. Balvočiūtė, N. Liaudies medicina XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje. Ţagarė. Vilnius: Versmė, 1998, p. 734-741. 34. Balvočiūtė, N. Liaudies medicina Tauragnų apylinkėje XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje. Tauragnai. Vilnius: Versmė, 2005, p. 964-968. 35. Besakirskienė-Mickevičiūtė, V. Šis tas iš liaudies medicinos. Sintautai. Ţvirgţdaičiai. Vilnius, 1996, p. 349-352. 36. Bikulčienė, L. Iš liaudies medicinos. Širvintos. Vilnius: Versmė, 2000, p. 542-544. 37. Damskytė, V. Senoji liaudies medicina. Dieveniškės. Vilnius: Vaga, 1968, p. 170-176. 38. Dundulienė, P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradţioje. Kraštotyra. Vilnius, 1969, p. 228-234. 39. Galvėnas, V. Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse. Kraštotyra. Vilnius, 1971, p. 245- 253. 40. Gribauskaitė, V. Liaudies medicinos bruoţai. Papilė. Vilnius: Versmė, 2006, d. 2-3, p. 117- 123. 41. Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Kernavė. Vilnius: Vaga, 1972, p. 231-247.
76
42. Gucevičiūtė, R. Liaudies medicina. Upytė. Vilnius: Mintis, 1986, p. 107-116. 43. Iţganaitis, A. Liaudies medicina XX a. pradţioje. Kudirkos Naumiestis. Vilnius: Mintis, 1990, p. 219-225. 44. Kalašaitytė, L. Liaudies medicinos priemonės. Gervėčiai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 204-219. 45. Kazėnaitė, N., Razgauskas, E., Šarmaitytė, I., Šveistytė, A. Ţmonių sveikata. Gaidės ir Rimšės apylinkės. Vilnius: Vaga, 1969, p. 204-211. 46. Kulys, A. Liaudies medicina Minčios apylinkėse. Tauragnai. Vilnius: Versmė, 2005, p. 968- 975. 47. Maţeikienė, R. Liaudies medicina. Plateliai. Vilnius: Versmė, 1999, p. 535-557. 48. Mieţutavičiūtė, V. Liaudies medicina. Kraţiai. Vilnius, 1993, p. 314-316. 49. Mockutė, S. Liaudies medicina. Gruzdţiai. Vilnius, 1999, p. 196-201. 50. Morkūnaitė, V., Padegimienė, O. Liaudies medicina dantų skausmui malšinti ir burnos ligoms gydyti. Gervėčiai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 219-221. 51. Norušienė, S. Ţolelės daug ką gydo (Apie ţolininkę Sofiją Raţauskaitę). Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. Vilnius: Versmė, 2005, p. 959-960. 52. Rulinskas, L., Rulinskienė, A. Kaip gruzdiečiai gydėsi. Gruzdţiai. Vilnius: Versmė, 2010, d. 2, p. 628-652. 53. Šliavas, J. Liaudies medicina. Ţeimelis. Vilnius: Versmė, 2010, d. 2, p. 251-256. 54. Trimakas, R. Liaudies medicinos tradicijos Širvintų apylinkėse. Širvintos. Vilnius: Versmė, 2000, p. 537-542. 55. Vaičiulytė, A. Liaudies medicina. Obeliai, Kriaunos. Vilnius: Versmė, 1998, p. 538-561. 56. Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, O. Burokaraistis. Vilnius, Jandrija, 2003, d. 1, p. 176-216. 57. Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė, O. Burokaraistis. Vilnius, Jandrija, 2007, d. 2, p. 92-194.
77
Irma Nortinkutė Local and regional twentieth century Lithuanian folk medicine singularities
SUMMARY
Folk medicine remedies and recipes are created over many centuries, adapting the various measures of therapeutic effect through experience. This knowledge is not lost value and the present, many of the folk medical devices and successfully applied in modern medical practice. Master's thesis deals with the whole of Lithuania characteristic features of traditional medicine, as well as analysis and comparison between different areas of traditional medicine practice. Prolonged localized ethnographic research in Lithuania was represented by works in which descriptions of the areas allowed to see the specifics of the survey locations locative. However, the local nature of the investigation may have more detailed studies on ethnology. With this in mind the fact we can say that Master's thesis is one of the research samples. The objective – based on field research material and scientific literature, identify the universal and the unique folk medicine the use of means and methods of disease prevention and treatment characteristics. Objectives: 1) to describe and analyze the preparation of medicinal plants and use prophylactic and treatment of diseases, 2) to discuss the folk medicine of animal origin used tools and their use for therapeutic purposes, 3) to analyze the treatment practices incantations, evil eye beliefs to review and protection of its negative impact and Overcoming techniques, 4) to identify the universal and localized treatment of plant, animal materials and means of magical features. The research methods: Comparative, analytical, historical, ethnographic. The main conclusions are: medical treatment, researchers distinguish three levels: popular, professional and folk. In the first half of the twentieth century Lithuanian village dominated by the fokl sector, which consists of the traditions of folk medicine is based on medical practice. In Soviet times, the treatment becomes free, opening up wider access to professional medical treatments and ways, but traditionally takes over the medical practice of folk medicine in the rural community survived. In the second half of twentieth century the simple cases among poultry in parallel treatments combined with the professional treatment. Master's thesis to the material analysis suggests that the twentieth century folk medicine, there were two forms of treatment: individual and herbalist’s and whisperer’s activity. Folk medicine remedies (plant, animal, magical) exist as a regional phenomenon, local singularities visible in medicines and techniques and herbalist’s and whisperer’s activity. 78