1 Dalis Ankstesni Tyrimai4

Skiriu M a m a i

VILNIAUS UNIVERSITETAS

GAMTOS TYRIM Ų CENTRAS GEOLOGIJOS IR GEOGRAFIJOS INSTITUTAS

Violeta Pukelyt ė Baltr ūnien ė

GEOLOGIN ĖS STRUKT ŪROS ĮTAKA GEOMORFOLOGINI Ų RAJON Ų RAIDAI (PIET Ų LIETUVOS PAVYZDŽIU)

Daktaro disertacija Fiziniai mokslai, fizin ė geografija (06 P)

Vilnius, 2014

Disertacija rengta 2009–2012 metais Gamtos tyrimo centro Geologijos ir geografijos institute

Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Algimantas Česnulevi čius (Vilniaus universitetas, fiziniai mokslai, fizin ė geografija – 06 P).

TURINYS

ĮVADAS...... 7 1. ANKSTESNI Ų TYRIM Ų APŽVALGA...... 13 1.1. Strukt ūriniai geomorfologiniai tyrimai...... 13 1.2. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus tyrimai ir rajonavimas...... 14 1.3. Pleistoceno storym ės paleopavirši ų tyrimai...... 20 1.4. Paleogeografin ės raidos poledynmetyje tyrimai ir geomorfologinis rajonavimas...... 21

2. DARBO METODIKA...... 33 2.1. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimas...... 33 2.2. Paleo įrėži ų užpildo strukt ūros įvertinimas...... 36 2.3. Pleistoceno storym ės paleopaviršių tyrimas...... 37 2.4. Geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ūros tyrimai.....43

3. TYRIM Ų REZULTATAI...... 48 3.1. IKIKVARTERINI Ų UOLIENŲ PAVIRŠIUS IR JO PALEOGEOMORFOLOGINIS RAJONAVIMAS...... 48 3.1.1. Bendrieji ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus bruožai...... 48 3.1.2. Paleo įrėži ų paplitimas, kilm ė ir j ų užpildas...... 50 3.1.3. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleogeomorfologinis rajonavimas...... 51

3.2. KVARTERO NUOGUL Ų STORYM ĖS YPATUMAI...... 57 3.2.1. Bendrieji kvartero nuogul ų storio ir paplitimo bruožai.....57 3.2.2. Pagrindiniai pleistoceno storym ės paleopaviršiai...... 59

3.3. PIET Ų LIETUVOS PAVIRŠIAUS YPATUMAI...... 65 3.3.1. Paleogeografin ė raida poledynmetyje...... 65 3.3.2. Žemyniniai eoliniai dariniai ir j ų paplitimas...... 72 3.3.3. Geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ė strukt ūra...... 75

3.4. GEOLOGIN ĖS STRUKT ŪROS IR GEOMORFOLOGINI Ų RAJON Ų S ĄSAJOS...... 98 3.4.1. Geologin ės strukt ūros koreliacija su geomorfologini ų rajon ų erdvine sklaida...... 98 3.4.2. Geologin ės strukt ūros įtaka eolini ų darini ų paplitimui...105 3.4.3. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir kvartero storym ės įtaka geomorfologini ų rajon ų raidai...... 109

IŠVADOS...... 119 LITERAT ŪROS S ĄRAŠAS...... 121 PRIEDAI...... 141 I. Autor ės mokslo darb ų disertacijos tema s ąrašas...... 141 II. Lietuvo paviršiaus rajonavimo darb ų (1920–1940 m.) suvestin ė..146 III. Darbe naudot ų gr ęžini ų sąrašas...... 149

ĮVADAS

,,Mokslas nebuvo ir niekuomet nebus užbaigta knyga. Kiekvienas svarbus laim ėjimas iškelia nauj ų klausim ų, o visokia raida ilgainiui susiduria su naujais, kaskart vis didesniais sunkumais“

Albertas Einšteinas

Problemos formulavimas Pastaraisiais dešimtme čiais paskelbta daug duomen ų apie geologin ės strukt ūros (geofizini ų anomalij ų, tektonin ės sandaros ir jos neotektoninio aktyvumo, nuogul ų sud ėties, paleopavirši ų morfologijos ir pan.) įtak ą paviršini ų reljefo kompleks ų (morenini ų aukštum ų ir lygum ų, terasini ų lygi ų ir upi ų sl ė- ni ų, eolini ų masyv ų ir kt.) paplitimui, susidarymo s ąlygoms bei paleogeografi- nei raidai. Ta čiau specialiai tuo poži ūriu tirt ų objekt ų Lietuvoje ir tam skirt ų darb ų nėra daug. Tod ėl iki pastarojo meto išlieka problema: kiek gi ši įtaka dėsninga ir b ūdinga žemynini ų apled ėjim ų teritorijoms, kaip ir kokiais metodais ji gali b ūti įvertinama, koks geomorfologinio paveldimumo pob ūdis ir mastas.

Darbo aktualumas Nagrin ėjama problema susijusi su aktuali ų klausim ų sprendimu kasdieni- nėje praktikoje. Informacija apie konkre čių geomorfologini ų kompleks ų sąsa- jas su geologine strukt ūra padeda aiškiau suprasti ši ų kompleks ų atsiradimo priežastis, specifini ų (sm ėling ų, žvyring ų, morenini ų, kai čios sud ėties) nuogul ų storymi ų susidarym ą, geoekologines s ąlygas. Tokie duomenys labai svarb ūs teritorij ų planavimui, vietovi ų geoekologini ų s ąlyg ų vertinimui, kai kuri ų nauding ųjų iškasen ų, ypa č požeminio vandens, ištekli ų prognozavimui. Pavirši ų paleogeografin ės raidos tyrimai svarb ūs paleoekosistem ų bei paleoaplink ų raidos atk ūrimui.

Tyrimo objektas Tai Piet ų Lietuvos geomorfologiniai rajonai ir j ų gelmi ų geologin ė strukt ūra, kuri suprantama kaip Žem ės plutos strukt ūrini ų komponent ų (geofizini ų lauk ų ir j ų anomalij ų, tektonini ų zon ų, uolien ų sl ūgsojimo form ų, paleo- pavirši ų ir kt.) visuma. Tyrimui pasirinkta Lietuvos dalis pasižymi didele geomorfologini ų rajon ų įvairove ir, ko gero, didžiausiu geologiniu-geomorfologiniu ištirtumu (1 pav.).

1 pav. Tyrim ų teritorijos situacin ė schema

Darbo tikslas Šio darbo tikslas – Piet ų Lietuvos pavyzdžiu įvertinti geologin ės strukt ū- ros įtak ą paviršiaus geomorfologini ų kompleks ų (rajon ų) raidai.

Darbo uždaviniai Tikslui pasiekti reik ėjo spr ęsti šiuos uždavinius: 1. Atlikti ankstesni ų geomorfologini ų tyrim ų bei geomorfologinio ir paleogeomorfologinio rajonavimo darb ų analiz ę. 2. Atlikti nauj ą ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleogeomorfologin į rajonavim ą bei pleistoceno storym ės pagrindini ų paleopavirši ų analiz ę. 3. Įvertinti dabartinio paviršiaus geomorfologini ų rajon ų litomorfogeneti- nę strukt ūrą ir paleogeografin ę raid ą poledynmetyje. 4. Įvertinti gilumin ės geologin ės strukt ūros sąsajas su dabartini ų geomorfologini ų rajon ų sklaida. 5. Įvertinti ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir pleistoceno paleopavirši ų sąsajas su dabartini ų geomorfologini ų rajon ų sklaida.

Tyrim ų metodika Šiame darbe remiamasi kompleksini ų tyrim ų metodologija, kuri pagr įsta vienalaikiu nuogul ų kilm ės, morfologijos ir litologijos kriterij ų taikymu geomorfologini ų rajon ų homogeniškumui – litomorfogenetinei strukt ūrai – įvertin- ti. Taip pat darbe taikytas etalonini ų objekt ų tyrimo principas, leid ęs detalizuoti kai kuriuos geomorfologinius ir geologinius procesus (paleo įrėži ų užpildym ą, eolini ų masyv ų susidarym ą). Darbe buvo taikyti ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleogeomorfologinio rajonavimo, geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ūros tyrimo, paleo įrėži ų užpildo įvertinimo, morenini ų nuogul ų sud ėties santykin ės entropijos apskai čiavimo metodai, taip pat paleopavirši ų ir dabartinio paviršiaus statistinio palyginimo koreliacin ės analiz ės metodas, panaudojant Surfer ir Excel programas.

Darbo mokslinis naujumas Darbe atliktas naujas ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimas ir įvertintas pleistoceno storym ės paleopavirši ų skyrimo patikimumas bei j ų pa- našumas, taikant koreliacin ės analiz ės metod ą. Sudarytas naujas 1:200 000 mastelio litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlapis, o išskirtuose geomorfolo- giniuose rajonuose įvertinta paleogeografin ė raida poledynmetyje. Darbe pasi ūlyta reljefo geomorfologinio paveldimumo koncepcija, teigianti, kad regiono geomorfologini ų rajon ų raida yra susieta su geologine sandara, kuri ą sąly- gojo tektonin ė strukt ūra ir jos neotektoninis aktyvumas. Nustatyti koreliaciniai ryšiai tarp dabartinio paviršiaus ir ikikvarterini ų uolien ų bei pleistoceno story- mės paleopaviršių.

Darbo rezultat ų praktin ė reikšm ė Ji siejama su geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ūros nusta- tymu, išskiriant mažesnius teritorinius vienetus – mikrorajonus, įvertinant j ų sklaid ą, morfologij ą ir geologin ę sandar ą. Litomorfogenetiniai mikrorajonai yra apibr ėžtos teritorijos ekosistemos mineralinis substratas, kartu su kitomis ekosistemos sudedamosiomis dalimis sudarantis unikal ų kraštovaizd į (landšaf- tą). Geomorfologinis paveldimumas padeda aiškiau suprasti nuogul ų susidarym ą, o tai yra svarbu prognozuojant kai kuri ų nauding ųjų iškasen ų paplitim ą, vertinant vietovi ų geoekologines s ąlygas. Pavirši ų paleogeografin ės raidos tyrimai svarb ūs paleoekosistem ų raidos rekonstrukcijoms bei paleoaplink ų raidos istorijos atk ūrimui. Įvertinus tiriam ą teritorij ą dar ir ekogeologiniu poži ūriu, nusta čius joje technogeninio poveikio mast ą, gautus rezultatus galima panaudoti teritorij ų planavimui – generalini ų plan ų, rajon ų kraštotvarkos projekt ų, specializuotos veiklos vystymo schem ų sudarymui.

10 Pagrindiniai ginami teiginiai 1. Piet ų Lietuvos geomorfologiniai rajonai – stamb ūs geomorfoginiai kompleksai, suformuoti vieno ar keli ų vyraujan čių geologini ų-geomorfologini ų proces ų, pasižymi savita paleogeografine raida, amžiumi ir postgenetinio per- formavimo mastu, savo ruožtu turi nevienod ą ir savit ą litomorfogenetin ę ir gilumin ę geologinę strukt ūrą. 2. Geologin ės strukt ūros įtaka geomorfologini ų kompleks ų raidai pasi- reiškia per arealini ų ir linijini ų tektonini ų judesi ų (endogenini ų proces ų) s ąvei- ką su egzogeniniais reljef ą formuojan čiais procesais (egzaracija ir erozija, gla- cialine, akvaglacialine, eoline ir fliuvialine akumuliacija). 3. Ikikvarterini ų uolien ų ir pagrindiniai pleistoceno storym ės paleopavir- šiai, kaip endogenini ų ir egzogenini ų proces ų s ąveikos rezultatas, sudaro dabartini ų geomorfologini ų rajon ų (parajoni ų) statistiškai pagrindžiam ą strukt ū- rin į pamat ą.

Duomen ų šaltiniai Rengiant disertacij ą buvo panaudoti duomenys, sukaupti dalyvaujant Valstybinio mokslo ir studij ų fondo remtuose projektuose „Akmens amžius Piet ų Lietuvoje“ ir „Raigardas“, Lietuvos mokslo tarybos finansuotame Nacio- nalin ės mokslo programos projekte „Ciklas“. Papildomus, darbui reikalingus, duomenis disertant ė sukaup ė lauko ekspedicij ų metu, taip pat analizuodama anks čiau vykdyt ų tyrim ų rezultatus: Lietuvos geologijos tarnybos fonduose saugomas stambaus mastelio geologinio kartografavimo ir aerofotogeologinio dešifravimo darb ų ataskaitas ir žem ėlapius (Ber et al., 1997; A. Шляупа и др ., 1972, 1973, 1974 a, 1979; Битинас и др ., 1983; Саткунас и др ., 1991 a ir kt.), vidutinio mastelio kvartero geologin į ir geomorfologin į žem ėlapius (Guobyt ė, 1998, 2000), Lietuvos ekogeologinio turinio žem ėlapius, tame tarpe sudarytus Vilniaus, Trak ų, Var ėnos ir Šal činink ų rajonams M1:50 000 (Lietuvos..., 1989; Lietuvos geologinio..., 1993, 1994, 1995, 1996, 1997, 1998; Taikomųjų..., 1993; Var ėnos...,1992).

11 Darbe naudojam ų termin ų ir s ąvok ų prasm ė suprantama pagal enciklope- din į geologini ų termin ų žodyn ą (Enciklopedinis..., 2009).

Darbo rezultat ų aprobavimas Mokslini ų tyrim ų disertacijos tema rezultatai pristatyti dvylikoje tarptau- tini ų simpozium ų: Suomijoje (2006, 2011), Estijoje (2009), Vokietijoje (2010), Rusijoje (2005 – Kola, 2012 – Valdajus), Lietuvoje (2007 – Plateliai, 2013 – Trakai) (I priedas). Mokslini ų tyrim ų rezultatai disertacijos tema paskelbti 13-oje publika- cijų: 4 – leidiniuose, įrašytuose į pagrindini ų leidini ų duomen ų baz ę ( Thomson Reuters Web of Science ) ir turin čiuose citavimo rodikl į duomen ų baz ėje ( ISI WOS ); 4 – leidiniuose, įrašytuose į pagrindin ų leidini ų duomen ų baz ę ( Thom- son Reuters Master Journal List ); 5 – kituose recenzuojamuose periodiniuose, tęstiniuose ir vienkartiniuose mokslo leidiniuose ( žr. I pried ą).

Darbo apimtis ir strukt ūra Disertacin į darb ą sudaro šios dalys: įvadas, ankstesni ų tyrim ų apžvalga, darbo metodika, tyrim ų rezultatai, išvados ir literat ūros s ąrašas (318 pozicij ų). Tyrim ų rezultat ų dal į sudaro keturi skyriai ir vienuolika poskyri ų. Darbo pabaigoje pateikiami trys priedai, skirti autor ės mokslo darb ų disertacijos tema sąrašui (I priedas), Lietuvos paviršiaus rajonavimo darb ų (1920–1940 m.) są- vadui (II priedas) bei darbe naudot ų gr ęžini ų s ąrašui (III priedas). Disertacij ą sudaro 154 psl., 48 iliustracijos ir 11 lenteli ų.

P a d ė k o s Autor ė d ėkoja darbo vadovui prof., habil. dr. Algimantui Česnulevi čiui, taip pat kolegoms, skyrusiems savo laik ą ir energij ą atskirais šios disertacijos ruošimo etapais: habil. dr. Valentinui Baltr ūnui, dr. Bronislavui Karmazai, dr. K ęstu čiui Švedui, habil. dr. Sauliui Šliaupai, dr. Miglei Stan čikaitei, dr. Rimantui Petrošiui, dr. Vaidotui Kazakauskui, dr. Stasiui Paškauskui.

12 ANKSTESNI Ų TYRIM Ų APŽVALGA

Šis disertacinis darbas remiasi kompleksini ų – geologini ų ir geografini ų – tyrim ų duomenimis, tod ėl ir ankstesni ų darb ų apžvalga atlikta strukt ūrin ės geomorfologijos, ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimo, pleistoceno storym ės paleopavirši ų, paleogeografin ės raidos, šiuolaikini ų geodinamini ų proces ų, geomorfologinio kartografavimo, morfologini ų reljefo tyrim ų ir kt. kryp- tyse. 1.1. Strukt ūriniai geomorfologiniai tyrimai Pirmuosius strukt ūrin ės geomorfologijos – ryši ų tarp žem ės gelmi ų ir pa- viršiaus nustatymo – tyrimus Lietuvoje XX a. pradžioje atliko V. Karolevi čius (Karolewicz, 1928), nors jau L. Savickio darbuose užsimenama apie ryš į tarp reljefo ir geologini ų-tektonini ų strukt ūrų (Sawicki, 1909). Strukt ūrin ės geomorfologijos metod ų panaudojimo geologiniais tikslais pradininkas Lietuvoje yra V. Gudelis. Mokslininkas tyr ė ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų, ryšius tarp endogenini ų ir egzogenini ų proces ų, sprend ė konkre čius geologinius-tektoninius klausimus (Gudelis, 1955; Гуделис , 1957, 1960, 1961 a, c, 1969, 1981, 1982). Neotektonini ų jud ėjim ų įtak ą reljefo vystymuisi savo darbuose nagrin ėjo V. Čepulyt ė ( Чепулите , 1956, 1965, 1967, 1971), dom ėjo- si A. Basalykas. Jis raš ė, kad dabartin ės aukštumos, susidariusios dėl tektoni- nio teritorijos kilimo, geologin ėje praeityje tarnavo kaip upi ų vandenskyros. Ikikvarterinio paviršiaus uolienos buvo skirtingai atsparios erozijai, tod ėl pa- viršiuje formavosi nelygumai. Atsiradusiais pažem ėjimais v ėliau naudojosi slenkantys ledynai, stumdami, atpl ėšdami ir vilkdami didžiulius ikikvarterini ų uolien ų luistus (Basalykas, 1955 a, b, 1956, 1958 a, b, 1965; Басаликас , 1955, 1957 a, b, 1961). Ypa č spar čiai strukt ūriniai geomorfologiniai tyrimai prad ėti vystyti intensyvėjant naftos paieškoms. Labai reikšmingi A. Šliaupos darbai (A. Šliaupa, 1994; A. Шляупа , 1968, 1970 a, b, 1972, 1976, 1978, 1979; A. Шляупа , Философов , 1969). Mokslininkas Lietuvoje ledynin ės kilm ės rel- jefe pritaik ė labai efektyv ų V. Filosofovo morfometrin ės analiz ės metod ą geo- loginėms strukt ūroms nustatyti ( Философов , 1975; A. Šliaupa,1981).

13 1.2. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus tyrimai bei rajonavimas Jauniausio geologinio periodo – kvartero – metu susiklojusi ų darini ų storis Lietuvoje kinta nuo keli ų metr ų Šiaur ės Lietuvoje iki 200–300 m aukštumo- se (Guobyt ė et al., 2001). Didesn ėje šalies dalyje vyrauja 80–120 metr ų storis. Po šia danga esantis palaidotas paviršius literat ūroje vadinamas įvairiai – po- kvarterini ų ar prekvarterini ų uolien ų, subkvarterinis, ikiledyninis, ikipleistoce- ninis paviršius, pamatini ų, gimt ųjų uolien ų paviršius ar ,,kvartero asla” (Igna- tavi čius, 1959; Basalykas, 1965; A. Šliaupa, 1997 a; Чепулите , 1956; Гайгалас и др ., 1967; A. Шляупа , 1970 a, b; Вонсавичюс , 1972). Šiame darbe jis vadinamas ikikvarterini ų uolien ų ar nuogul ų paviršiumi (paleopaviršiu- mi). Pirmosios publikacijos apie šį pavirši ų Lietuvoje pasirod ė XX a. pradžio- je. Schematiškomis izohips ėmis ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus reljef ą pavaizdavo ir j į apraš ė visa eil ė mokslinink ų (Jentzsch, 1900; Tornquist, 1910; Lewinski, Samsonowicz, 1918 (2 b pav.); Friederichsen, 1918; Hess won Wichdorft, 1919; Hundt, 1919; Mortensen, 1926). Visos Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus žem ėlap į sudar ė J. Dalinkevi čius (Dalinkevi čius, 1930) (2 b pav.). Neotektonini ų judesi ų įtak ą šio paviršiaus reljefo vystymuisi tyr ė V. Če- pulyt ė. Sudarytoje ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus schemoje ji išskyr ė +60 ÷ +70 metr ų absoliutaus aukš čio Šiauli ų ir Rokiškio cokolius, pavaizdavo dar prieš kvartero ledynme čius susidariusias sl ėni ų atkarpas. Autor ė pabr ėžė, kad sudarant šio paviršiaus žem ėlapius b ūtina atkreipti d ėmes į į daug kur sutinka- mus perstumt ų ikikvarterini ų uolien ų luistus ( Čepulyt ė, 1959; Чепулите , 1956, 1965). Vėlesniame V. Čepulyt ės schematizuotame hipsometriniame šio pavir- šiaus žem ėlapyje labai ryškiai išsiskyr ė Šiaur ės Žemaitijos ir Ryt ų Lietuvos pakilumos, Paj ūrio pažemėjimas bei tarp j ų t įsanti, paleo įrėži ų išvagota ir pietvakari ų kryptimi palinkusi, visa likusi Lietuvos dalis, kuri ą V. Vonsavi čius vė- liau pavadino Didži ąja Lietuvos žemuma ( Чепулите , 1971) (3 C pav., 1 lente- lė). P. Vaitiek ūnas ikikvarterini ų uolienų paviršiaus žem ėlapyje, šalia min ėtų Šiauli ų ir Rokiškio cokoli ų, išskyr ė dar ir tre čią – +60 metr ų absoliutaus aukš-

čio cokol į Buivydži ų-Adutiškio rajone. Šio paviršiaus pažem ėjim ų atsiradim ą jis siejo su erozija, vykusia prieš kvartero ledynme čius bei su j ų metu vyku- siais egzaracijos procesais (Vaitiek ūnas, 1959). 1981 metais paskelbtas naujas P. Vaitiek ūno sudarytas šio paviršiaus žem ėlapis (Lietuvos..., 1981). A. Ignatavi čiaus ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus žem ėlapis labiau detali- zuotas, bet iš esm ės sutampa su V. Čepulyt ės kūriniu. Jis teigia, kad šį pavirši ų atspindi bendras tektoninis Baltijos sinekliz ės planas, kuris kartoja kai kuriuos ikiledynini ų nuogul ų paviršiaus elementus. Autorius pažymi nevienod ą šio pa- viršiaus erozin į-egzaracin į suskaidym ą – labiau suskaidytas ikiledynini ų nuogul ų paviršius Vakar ų ir Pietvakari ų Lietuvoje, kur minkštos mezozojaus uolienos buvo lengviau egzaruotos (Ignatavi čius, 1959). V. Vonsavi čiaus sudarytame ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus reljefo že- mėlapyje išskirtos – Šiaur ės Žemaitijos, Piet ų Žemaitijos, Piet ų S ūduvos ir Sambijos aukštumos, Kuršo-Pr ūsų ir Šiaur ės S ūduvos žemumos, Eržvilko-Laz- dėnų depresija (Вонсавичюс , 1965). Jo darbuose išryškint ų šio paviršiaus orografini ų rajon ų ir parajoni ų pavadinimai bei kont ūrai kito, priklausomai nuo vis gaus ėjan čių faktini ų duomen ų (Вонсавичюс , 1972, 1976). Paskutin ėje, jau pomirtin ėje, publikacijoje yra išskiriama Paj ūrio žemuma, Šiaur ės Žemaitijos aukštuma, Didžioji Lietuvos žemuma ir Didžiosios Lietuvos žemumos įduba (Kondratien ė, Vonsavičius, 1994) (3 G pav., 1 lentel ė). A. Gaigalas, S. Vaitek ūnas, A. Klimašauskas ir G. Prakapait ė, lygindami

3 pav. Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimas. A – pagal A. Šliaup ą (A. Шляупа , 1970 a); B – pagal A. Šliaup ą (A. Šliaupa, 1996, 1997); C – pagal V. Čepulyt ę ( Чепулите , 1971); D – pagal A. Gaigal ą, Melešyt ę, Vonsavi čių (Gaigalas, Melešyt ė, Vonsavi čius, 1976; Мелешите , 1976); E – pagal A. Basalyk ą ( Басаликас , 1980); F – pagal Č. Kudab ą (Kuda- ba, 1983); G – pagal V. Vonsavi čių (Kondratien ė, Vonsavi čius, 1994); H – pagal J. Paškevi čių (Paškevi čius, 1994). Paleogeomorfologini ų rajon ų pavadinimai 1 lentel ėje.

16 1 lentel ė. Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimas pagal A. Šliaup ą, V. Čepulyt ę, A. Gaigal ą, M. Melešyt ę, A. Basalyk ą, Č. Kudab ą, V. Vonsavi čių, J. Paškevi čių ( žr. 3 pav.)

savo sudaryt ą Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų reljefo žem ėlap į su geotektoni- niais duomenimis, pri ėjo išvados, kad pagrindiniai šio paviršiaus elementai Lietuvos teritorijoje susidar ė vykstant ilgalaikiam tektoniniam Piet ų Pabaltijo nuosėdin ės storym ės strukt ūros vystymosi procesui ( Гайгалас и др ., 1967). Naujo etapo ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus tyrimuose pradžia galima laikyti 1968–1969 metus, kai pasirod ė pirmieji A. Šliaupos darbai. Juose cha- rakterizuojama šio paviršiaus strukt ūra Vakar ų Lietuvoje, kur autorius išskyr ė dvi senas vandenskyras ir akcentavo Vakar ų Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus išlyginim ą (A. Шляупа , 1968). Piet ų Pabaltijo ikikvarterini ų uolie- nų paviršiaus žem ėlapyje A. Šliaupa išskyr ė du ,,ikipleistoceninius išlyginimo paviršius (paleogeno ir neogeno)“, kurie v ėliau neotektonini ų judesi ų buvo de- formuoti į skirtingo absoliutaus aukš čio paleoreljefo pakopas: Kurši ų, Salant ų, Žemaitijos, Pakruojo, Nev ėžio, Rokiškio, Sambijos, Pr ūsų, Nemuno žemupio ir

17 Alytaus-Vilniaus (A. Шляупа , 1970 a, b) (3 A pav., 1 lentel ė). V ėlesniuose darbuose, ypa č sudarius ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus žem ėlap į masteliu 1:200 000, mokslininkas detalizavo šio paviršiaus pakopų paplitim ą, nebesu- teikdamas joms geografini ų pavadinim ų. A. Šliaupa įžvelg ė, kad pakop ų hipsometrin ė pad ėtis ne visada priklauso nuo ikikvarterini ų uolien ų sluoksni ų litologijos, o paleo įrėži ų tinklo sistema turi ryš į su geologine ir tektonine gelmi ų strukt ūra (A. Šliaupa, 1996, 1997 a, b ir kt.). Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus reljefo ryšys su kristalinio pamato paviršiumi, jo sandara bei s ąsajos su geofi- ziniais laukais leido A. Šliaupai padaryti svarbi ą išvad ą apie kristalinio pamato blokinio neotektoninio jud ėjimo įtak ą šiam paleopaviršiui. V. Gudelis, pasinaudoj ęs K. Orviku, A. Kovalevskio, A. Gaigalo ir P. Vaitiekūno duomenimis, sudar ė suvestin į Pabaltijo – Estijos, Latvijos, Lie- tuvos ir Kaliningrado srities – ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus reljefo žem ėla- pį ( Гуделис , 1973). Šie pamin ėti ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus žem ėlapiai skyr ėsi nuo pirm ųjų didesniu detalumu bei geologine interpretacija. Pirm ą kart ą atlikta tektonin ės strukt ūros duomen ų, Žem ės plutos neotektonini ų ir dabartini ų judesi ų bei ikikvarterini ų uolien ų reljefo palyginamoji analiz ė, įvertinta ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus įtaka ledyninei egzaracijai ir akumuliacijai, ledynini ų nuogul ų litologijai, kvartero nuogul ų storiui ir strukt ūrai. Šie darbai leido geriau suvokti ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų, jo pažem ėjimus, kuriais, galb ūt, tek ėjo priešledynme čio up ės. Apie dabartini ų upi ų prosl ėnius savo darbuose raš ė P. Vaitiek ūnas. Jis sudar ė bendr ą Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus palaidoto upi ų tinklo žem ėlap į ( Вайтекунас , 1967). Nemuno prosl ėnio atkarpas apraš ė V. Gudelis, kurio nuomone, palaidotas Pro-Nemuno sl ėnis turi artim ą dabartiniam sl ėniui krypt į ( Гуделис , 1961 a). Detal ų Vilniaus miesto palaidoto up ės sl ėnio kont ūrą nubraiž ė L. Petrulis (Petrulis, 1958 a, b), o apie didel į sl ėnį esant į Kauno rajone raš ė V. Čepulyt ė ir A. Ignatavi čius (Ignatavi čius, 1959; Чепулите , 1965, 1975 a, b). Kauno apylinki ų ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų ir seno erozinio tinklo vystymosi bruožus bei kvartero nuogul ų stratigrafij ą charakterizavo

18 V. Kem ėšis ( Кямешис , 1968), o sen ą palaidot ą sl ėnį Nev ėžio žemupyje ir Vil- nios sl ėnio raid ą apraš ė L. Micas (Micas, 1968; Мицас , 1968). V. Pasiukevi- čius, A. Semeniuk ir kiti autoriai teig ė, kad ikikvarteriniu laiku kai kurios up ės Piet ų Lietuvoje tek ėjo į priešing ą pus ę ( Пасюкевич , Семенюк , 1967). Dabar- tini ų Šešup ės, Merkio, Nemuno aukštupio basein ų rajonuose priešledynme čio up ės tek ėjo iš ŠV-ŠR į PV-PR ir jung ėsi su senojo Dnepro baseino Pro-up ėmis. Upi ų sl ėni ų formas ir j ų raid ą su geologin ėmis strukt ūromis ir neotektoniniais judesiais siejo A. Basalykas (Басаликас , 1980). Sudarydami Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus morfologin į ir kitus teminius geologinius žem ėlapius, šį pavirši ų rajonavo A. Gaigalas ir M. Melešyt ė (Gaigalas ir kt ., 1976; Мелешите , 1976 ir kt.) (3 D pav., 1 lente- lė). Tai įdom ūs darbai, analizuojantys paleo įrėži ų santyk į su visu ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus reljefu, jo lygiais, egzaracijos laipsniu, geologiniu substratu bei paleo įrėži ų užpildu. Vis did ėjantis gr ęžini ų, pergr ęžusi ų vis ą kvartero nuogul ų storym ę, skai- čius ir sukaupti paleoreljefo tyrim ų duomenys Lietuvoje ir gretimose teritorijo- se – Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje (Karaliau čiaus sritis) ir Latvijoje, sudar ė galimyb ę ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų skaidyti į stambesnius paleoorografi- nius vienetus. A. Basalykas, remdamasis išlikusiais bent dviej ų (paleogeno ir neogeno) laikotarpi ų išlygint ų denudacini ų pavirši ų fragmentais, nevienoda j ų neotektonine deformacija šiaurrytin ėje ir pietvakarin ėje šalies dalyje, strukt ūri- niu skirtingumu, netolygia ledyn ų egzaracija, išskyr ė devynis ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus reljefo rajonus, kurie yra trijuose paleoreljefo lygiuose: žema- jame, viduriniajame ir aukštajame ( Басаликас , 1980) (3 E pav., 1 lentel ė). Remdamasis Z. Malinausko ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus žem ėlapiu (Малинаускас , 1981), šio paleoreljefo morfologiniais ypatumais, tektonine sandara ir neotektonini ų jud ėjim ų tendencijomis, š į pavirši ų rajonavo Č. Kudaba (Kudaba, 1983) (3 F pav., 1 lentel ė). Lietuvos ikikvarterini ų uolienų paviršiaus tektomorfin ės dubiosios ir tektomorfin ės iškiliosios strukt ūrų sud ė- tyje, jis išskyr ė denuduot ų, eroduot ų, egzaruot ų bei mišri ų litomorfini ų strukt ū- rų rajonus, sutampan čius su skulpt ūrin ėmis (litomorfin ėmis) IV eil ės makro-

19 formomis (Kudaba, 1983). Lietuvos paleoreljefo klasifikacij ą pagal absoliut ų aukšt į, uolien ų amži ų ir sud ėtį atliko J. Paškevi čiaus. Jis r ėmėsi V. Vonsavi čiaus ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus analize, J. Kisnieriaus sudarytu šio paviršiaus geologiniu že- mėlapiu bei A. Gaigalo 1984 m. duomenimis apie paleoreljefo aukšt į (Lietu- vos..., 1994; Paškevi čius, 1994) (3 H pav., 1 lentel ė).

1.3. Pleistoceno storym ės paleopavirši ų tyrimai Žymiai mažiau atlikta tyrim ų, skirt ų pleistoceno storym ės paleopavir- šiams. Pirmieji detalesni darbai pasirod ė apie 1958 m., kai Lietuvoje prasidėjo metodiškai sistemingas 1:200 000 mastelio geologinis kartografavimas. Dides- nis gr ęžini ų skai čius, gausus analitini ų metod ų (litologini ų, petrografini ų, pa- leobotanini ų) taikymas pad ėjo stratigrafiškai skaidyti ir gretinti tyrin ėtus pj ū- vius, identifikuoti atskir ų apled ėjim ų ir tarpledynme čių nuogulas. Bene patikimiausiai buvo skiriami du paleopaviršiai: Dainavos svitos (apled ėjimo) ir Žei- menos svitos Medinink ų posvit ės (apled ėjimo) morenini ų nuogul ų kraigas. Šiuos paleopaviršius dažniausiai skiria tirpsmo vanden ų suklostytos nuogulos (molis, aleuritas, sm ėlis, žvyras) bei ežerin ės But ėnų ( Holsteino, Lichvino ) ir Merkin ės ( Eemio, Mikulino ) tarpledynme čių nuos ėdos. B ūtent šiuos du paleo- paviršius produktyviai tyr ė V. Čepulyt ė ( Čepulyt ė, 1959, 1968, 1973; Чепу - лите , 1967, 1968, 1971, 1972, 1974). Tai buvo regioninio pob ūdžio darbai, ap- siriboj ę atskir ų storymi ų pado ir kraigo hipsometrini ų žem ėlapi ų sudarymu. Daug d ėmesio mokslinink ė skyr ė ši ų paleopavirši ų vaizdavimo metodiniams klausimams bei neotektonini ų jud ėjim ų įtakai paleogeomorfologinių form ų susidarymui ( Чепулите , 1967, 1974). Vilniaus ribose esan čius palaidotus pleistoceninius sl ėnius aprašė L. Petrulis (Petrulis, 1958 a, b), o Kauno miesto tarpledynme čių sl ėnius band ė rekonstruoti V. Kem ėšis ( Кямешис , 1968). Senaisiais kvarteriniais sl ėniais strukt ūriniu, paleogeografiniu ar paleogeomorfologiniu aspektu dom ėjosi L. Micas ( Мицас , 1968, 1974), M. Melešyt ė ( Мелешите , 1976, 1978), Z. Ma- linauskas ( Малинаускас , 1991), V. Baltr ūnas (Baltr ūnas, 1995, 2002).

20 Metodiniu aspektu įdomus M. Melešyt ės darbas ( Мелешите , 1978). Au- tor ė palygino pleistoceno paleopaviršius tarpusavyje ir su dabartiniu reljefu. Hipsometrini ų žem ėlapi ų sudarymui panaudojusi 961 gr ęžinio duomenis bei apskai čiavusi lyginam ų pavirši ų kvadratinio tinklelio koreliacijos koeficientus, ji konstatavo, kad tarp vis ų pavirši ų yra teigiami koreliaciniai ryšiai. Stipresni koreliaciniai ryšiai buvo pasteb ėti tarp ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir dabartinio reljefo bei tarp abiej ų pleistocenini ų paleopavirši ų. Kvartero stratigrafini ų schem ų neišbaigtumas ir dažnas j ų tikslinimas, taip pat vis gaus ėjantys duomenys apie komplikuot ą pleistoceno storym ės sandar ą (daugiasluoksniškumas, dislokacijos ir luist ų paplitimas), nesudar ė prie- laid ų patikimai fiksuoti kitus pleistoceno storym ės paleopaviršius (Baltr ūnas, 1995, 2002; Baltr ūnas, Gaigalas, 2004; Гайгалас 1971, 1979; Гайгалас , Мелешите , 1980 ir kt.).

1.4. Paleogeografin ės raidos poledynmetyje tyrimai ir geomorfologinis rajonavimas

Paleogeografin ės raidos poledynmetyje tyrimai. Nemaža dalis mokslinink ų, kurie dom ėjosi šiuo klausimu, pradžioje apsiribojo bendra, schematiška regiono paleogeografijos charakteristika. Tai v ėliau pasitarnavo teorine ir me- todologine baze naujai atliekamiems tyrimams (Micas, 1963, 1964; Basalykas, 1965; Vaitiek ūnas, 1968; Kudaba, 1983; Kabailien ė, 1990; Dvareckas, 1993; Gaigalas, 1995 b; Гуделис 1973; Гайгалас , 1979; Дварецкас , Дицявичене , 1984; Кондратене , 1996 ir kt.). Kita dalis studij ų buvo labiau kryptingos, nagrin ėjan čios vien ą ar kit ą objekt ą, dažnai specialiu metodu, savo fundamentin ė- mis išvadomis labai prisid ėjusios prie aptariamojo laikotarpio paleogeografinių sąlyg ų raidos pažinimo. Vis ų pirma, tai Piet ų Lietuvos ir gretim ų rajon ų paskutiniojo ledynme čio ir holoceno pj ūvi ų spor ų ir žiedadulki ų tyrimai, biostrati- grafiškai ištirt ų pj ūvi ų koreliavimas su kitais regionais (Seibutis, 1974; Kuns- kas, 1977; Stan čikaitė et al., 1998; Kabailien ė, 1998, 2001; Kabailien ė, Stan či- kait ė, 2001 ir kt.). Išsamiau paleogeografin ę aplink ą pažinti leido geochemini ų,

21 litologini ų, petrografini ų ir tekst ūrini ų tyrim ų rezultatai (Baltr ūnas, 1995, 1997 a, 2002, 2004; Akmens amžius..., 2001; Ar tikrai Raigardas..., 2001; Gai- galas, 2001; Švedas, 2001; Baltr ūnas ir kt., 2010; Микалаускас , 1985 ir kt.). Labai svarb ūs geomorfologiniai ir kvartero nuogul ų storym ės strukt ūri- niai tyrimai Lietuvoje ir kaimynin ėse šalyse, išaiškin ę morenini ų aukštum ų sandaros ypatybes ir ledynin ės egzaracijos mast ą, deglaciacijos pob ūdį, hidrografinio tinklo raid ą poledynmetyje (Ber, 1981, 2000; Marks, 2002; Вайтонене , 1976; Вознячук , Вальчик , 1978; Басаликас и др ., 1984; Kарабанов , 1987; Kомаровский , 1996 ir kt.). Kita vertus, paleogeografini ų s ąlyg ų kompleksinis įvertinimas ir tikslesnis j ų kartografinio vaizdo pateikimas nebuvo realizuoti. Kompleksiniai Piet ų Lietuvos tyrimai buvo atlikti tik vykdant Lietuvos mokslo ir studij ų fondo fi- nansuot ą program ą ,,Akmens amžius Piet ų Lietuvoje” (Akmens amžius..., 2001). Anks čiau Lietuvoje v ėlyvojo pleistoceno stratigrafini ų įvyki ų koreliacija nebuvo siejama su periglacialini ų s ąlyg ų kaita, kai tuo tarpu kitose šalyse jų reikšm ė reljefo performavime yra nuodugniai išnagrin ėta (Dylik, 1966; Jahn, 1975; French, 1976; Washburn, 1979; Brodzikowski and Van Loon, 1987, 1991; French, Gozdzik 1988; Huijzer, 1993; Vandenberghe, Pissart, 1993; Murton, French, 1994). Išsamius periglacialin ės zonos tyrimo rezultatus yra paskelb ę ir kaimynin ės Lenkijos bei Baltarusijos mokslininkai (Gozdik and Pazdur, 1987; Kozarski, 1993; Jary, 1996; Issmer, 1999; Kida, Jary, 2001; Jary et al., 2002; Kарабанов , 1987; Санко , 1987; Kомаровский , 1996 ir kt.). Jų tyrim ų duomenys yra svarb ūs tiriant Lietuvos priešpaskutinio apled ėjimo teritori- ją – Medinink ų (Ašmenos) aukštum ą ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ę, kurios nebuvo apled ėjusios Nemuno ( Weichselian ) metu. Periglacialin ės nuogulos dengia vis ą ši ą teritorij ą, kuri yra Europos lios ų ir liosišk ų nuogul ų juostoje, o išorin ė jos riba artima pleistoceno apled ėjim ų maksimalaus išplitimo ribai (Švedas ir kt., 2004; Baltr ūnas et al., 2007 a, b).

22 Žemynini ų eolini ų darini ų tyrimai. Nors šie dariniai Lietuvoje apima nemažus plotus, bet nesulauk ė tiek mokslinink ų d ėmesio, kiek paj ūrin ės kopos, tod ėl j ų tyrim ų istorija gana trumpa. Aprašomojo pob ūdžio tyrimai atsispindi M. Friederichseno, S. Lensevi čiaus, M. Prušinskio, E. Riul ės darbuose (Vaito- nien ė, 1981). Visa eil ė mokslinink ų atliko žemynini ų kop ų geomorfologinius ir paleogeografin ės raidos tyrimus. Vilnios baseino kopomis dom ėjosi L. Micas (Mi- cas, 1955), o Pietry čių sm ėlingoje (Dainavos) lygumoje plytin čias kopas pirmasis detaliai charakterizavo A. Basalykas (Basalykas, 1955 c). Jis žemynini ų kop ų ruož ą suskirst ė į R ūdnink ų, Var ėnos, Marcinkoni ų ir Ratny čios-Randa- moni ų kop ų masyvus, atskirtus Merkio, Šal čios, Ūlos ir Gr ūdos upi ų sl ėniais, apraš ė kop ų susidarym ą ir raid ą, paplitimo ypatumus, išskyr ė morfologinius kop ų tipus (Basalykas, 1955 c, 1958 a, 1965, 1969; Басаликас , 1987 ir kt.). Žemynini ų kop ų tyrimuose svarb ūs H. Kristapavi čiaus ir V. Klimavi čie- nės darbai. H. Kristapavi čius morfologiškai ir morfometriškai apib ūdino Drus- kinink ų-Merkin ės ruožo maž ąsias kopas, dom ėjosi užpustytais kop ų dirvože- miais (Kristapavi čius, 1961 a, b, 1962, 1964; Кристапавичюс , 1960). V. Klimavi čien ė pateik ė kopini ų sm ėli ų granuliometrin ę bei mineralogin ę charakteristik ą (Климавичене , 1968). Detalius Dz ūkijos kontinentini ų kop ų tyrimus 1972–1976 metais atliko V. Gudelis ir R. Vaitonienė – apib ūdino kopos sąvok ą, pagrindinius kop ų morfologinius elementus, pristat ė morfologin ę ir genetin ę-morfodinamin ę kop ų klasifikacin ę schem ą, apib ūdino jų litologij ą, hidrologines s ąlygas, nagrin ėjo kopodaros proces ą bei j į s ąlygojan čius veiksnius (Gudelis, Vaitonien ė, 1974 a, b; Vaitonien ė, 1975; Bайтонене , 1975, 1976). Daug darb ų eolinio reljefo form ų tyrimuose atliko ir iki šiol vykdo R. Mork ūnait ė (Dvareckas, Mork ūnait ė, 1996; Mork ūnait ė ir kt., 2002; Česnu- levi čius ir kt ., 2004, Mork ūnait ė, 2011). Ji Lietuvos žemynines kopas lygina su tokiomis pat kopomis kitose šalyse, gvildena eolinių darini ų tyrimo metodus bei j ų taikymo problemas (Mork ūnait ė, 2009; Izmailow, Mork ūnait ė, 2004).

23 Nemažai mokslinink ų dom ėjosi Lietuvos žemynini ų kop ų paleogeografija ir amžiumi. Apie tai savo darbuose raš ė V. Gudelis, P. Vaitiek ūnas ir E. Punin- gas, gvildeno A. Seibutis, J. Tamošaitis, R. Kunskas, J. Satk ūnas ir A. Gaiga- las, A. Bitinas (Seibutis, 1963–1964, 1974; Tamošaitis, 1965; Kunskas, 1969, 1984; Bitinas, 2004; Гуделис , 1961 b; Вайтекунас , Пуннинг , 1970; Саткунас и др ., 1991 a). Vykdant projekt ą ,,Akmens amžius Piet ų Lietuvoje“ (1994–1997 m.) Pietry čių sm ėlingosios (Dainavos) lygumos kop ų masyvuose, buvo nagrin ėti eolini ų nuogul ų paleogeografijos ir geochronologijos bei endogenini ų j ėgų įta- kos j ų formavimuisi klausimai, t. y. atlikti strukt ūriniai žemynini ų kop ų tyrimai, kuriuose dalyvavo ir disertant ė (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2001).

Geomorfologinio rajonavimo darbai. Pirmieji Lietuvos paviršiaus rajonavimo darbai pasirod ė XX amžiaus pradžioje ir yra susij ę su tuo metu prad ė- tais geomorfologiniais tyrimais. Kadangi šalies gamtinis ištirtumas buvo men- kas, tai ir rajonavimo darbai labai paviršutiniški. Atsižvelg ęs į teritorijos morfologinius bei genetinius skirtumus, s ąlygotus sud ėting ų epigenetini ų veiksni ų, istorin ėje Lietuvos teritorijoje teritorinius gamtinius vienetus – provincijas – išskyr ė S. Volosovi čius (Wołłosowich, 1920) (4 A pav., II priedas). Remdama- sis nevienoda kraštovaizdži ų raida, nulemta skirting ų geologin ės praeities įvy- ki ų, detaliau Lietuvos pavirši ų rajonavo H. Mortensenas. Jis išskyr ė 10 krašto- vaizdži ų (Mortensen, 1926) (4 B pav., II priedas). A. Vireli ūnas Lietuvos pavirši ų suvok ė kaip atskir ų upi ų basein ų – nuo- takum ų arba nuotak ų – visum ą ir išskyr ė tris stambius teritorinius vienetus: Že- mai čių aukšt ę (aukštum ą) sudaryt ą iš 10 dali ų, Aukštai čių aukšt ę (aukštum ą) – iš 8 dali ų ir Pabalt ės sl ėnį (žemum ą) – iš 3 dali ų (Vireli ūnas, 1926) (4 C pav., II priedas). Daug gilesni P. Šink ūno krašto pažinimo darbai: ,,Lietuvos geografijoje” jis išskyr ė 15 teritorini ų vienet ų, o vadov ėlyje ,,Lietuva“ – 12 dali ų (Šink ūnas, 1935) (4 D, E pav., II priedas). S. Tarvydas keturias stambias sritis – Aukštai- čių, S ūduvos, Vidurio lygumos ir Žemai čių – dalino į žem ėvaizdžius (Tarvy-

4 pav. Lietuvos paviršiaus rajonavimas

A – pagal S. Volosovi čių (Wołłosowicz, 1920); B – pagal H. Mortensen ą (Mortensen, 1926); C – pagal A. Vireli ūną (Vireli ūnas, 1926); D – pagal P. Šink ūną (Šink ūnas, 1931); E –pagal P. Šink ūną (Šinkūnas, 1935); F – pagal S. Tarvyd ą (Tarvydas, 1937), G – pagal E. Baronien ę (Baronien ė, 1937); H – pagal A. Klim ą (Klimas, 1938). 1 – pirmo rango teritoriniai vienetai; 2 – antro rango teritoriniai vienetai; 3 – tre čio rango teritoriniai vienetai; 4 – Lietuvos valstybin ė siena. Rajonavimo vienet ų pavadinimai – II priede

25 das, 1937) (4 F pav., II priedas). E. Baronien ė, atsižvelgdama į ,,paviršiaus ir klimato įvairum ą, augal ų ir gyvuli ų atmainas bei nevienodumus žmoni ų gyve- nime ir kult ūroje ” Lietuvoje išskyr ė penkias sritis (Baronienė, 1937) (4 G pav., II priedas). Panašias, savitumu pasižymin čias sritis, išskyrė A. Klimas (Klimas, 1938) (4 H pav., II priedas). Daug išsamesni pokario laikotarpio darbai, kada Lietuvoje prasid ėjo intensyv ūs geomorfologiniai tyrimai. V. Čepulyt ė ištyr ė ir apib ūdino Lietuvos kvartero storym ės sandar ą ir sudar ė Lietuvos geomorfologin į bei pleistoceno paleopavirši ų žem ėlapius M1:500 000 (Čepulyt ė, 1953, 1956 a, b, 1957; Чепулите , 1953, 1957, 1958, 1959 a, b). Autor ė, remdamasi reljefo element ų kilme, morfologija, morfometrija, litologine sud ėtimi, Lietuvos pavirši ų suskirst ė į 12 morfogenetini ų reljefo tip ų. V. Čepulyt ė teig ė, kad ši morfogeneti- nė reljefo element ų ir j ų kompleks ų klasifikacija yra žymiai detalesn ė nei geomorfologinis rajonavimas, nors ji išskyr ė ir 8 stambius teritorinius vienetus, pavadindama juos geomorfologiniais rajonais ( Čepulyt ė, 1958) (5 a pav.). S. Tarvydas pagrindiniu teritorijos rajonavimo vienetu laik ė geografin ę srit į, kuri ą ,,jungia vystymosi istorijos bendrumas ir visai sričiai bendri geografiniai elementai” (Tarvydas, 1955). Jis pasi ūlė toki ą taksonomin ę gradacij ą: geografin ė sritis →zona →pozon ė→ rajonas →porajonis →kraštovaizdis (land- šaftas) →kraštovaizdin ė (landšaftin ė) zona (sritis) →kraštovaizdinis (landšafti- nis, gamtinis) rajonas →kraštovaizdis →vietovaizdis (mikrolandšaftas). Auto- rius išskyr ė 3 kraštovaizdines zonas ir 15 fizini ų-geografini ų (gamtini ų) rajon ų. Pokarin ė VU geolog ų ir geograf ų absolvent ų karta 7-ajame dešimtmetyje pradeda nauj ą, modern ųjį geomorfologini ų tyrim ų laikotarp į, pakelia juos į naują lygį (Česnulevi čius, 2010). Tai geografin ės geomorfologijos aukso am- žius (Galvydyt ė, Kavaliauskas, 2003). Kadangi tuo metu jau buvo atlikta daug speciali ųjų tyrim ų ir sudaryti atskir ų geografin ės aplinkos komponent ų – dir- vožemio, augalijos, mišk ų, nuot ėkio, reljefo ir kiti žem ėlapiai, tai pasirod ė ir komponentinio turinio specialieji rajonavimo žem ėlapiai (dirvožemio dangos, agroklimatinis, geobotaninis, geomorfologinis). S. Tarvydas, remdamasis visa turima medžiaga apie Lietuvos ,, didži ąsias reljefo formas, klimat ą, dirvože-

5 pav. Lietuvos paviršiaus rajonavimas: a – autor ė V. Čepulyt ė (Čepulyt ė, 1958); b – autorius S. Tarvydas (Lietuvos..., 1958) mius, vandenis, augalij ą ir atsižvelgdamas į j ų s ąveik ą”, Lietuvoje išskyrė tris didžiuosius gamtinius kompleksus, kuriuos pavadino fizin ėmis-geografin ėmis sritimis ir 12 fizini ų-geografini ų (gamtini ų) rajon ų (Tarvydas, 1958). Ypa č reikšmingas buvo 1958 met ų kompleksinis darbas – ,,Lietuvos TSR fizin ė geografija. I tomas” – išsamiai apibendrinantis vis ą turim ą medžiag ą apie Lietuvos gamt ą (Lietuvos..., 1958). Šioje monografijoje A. Basalykas pateik ė genetin į Lietuvos tipizavim ą, ir išskyr ė 22 reljefo tipus, pavadindamas juos geomorfologiniais kraštovaizdžiais. Tipologiniu poži ūriu autorius krašto- vaizd į dar suskirst ė į 300 vietovaizdži ų, kuriuos laik ė svarbiausiais tipologi- niais geografin ės aplinkos skaidymo vienetais. Jo nuomone, šalia tipologinio, gali b ūti naudojamas ir regioninis paviršiaus skaidymo principas, nes kiekvienas išskirtasis geomorfologinis kraštovaizdis įgyja tam tikrai teritorijai b ūding ų bruož ų. A. Basalykas išskyr ė 9 regioninius geomorfologinius teritorinius vienetus, kurie tarpusavyje skyr ėsi savo raida kvartero metu. Tai geomorfologiniai rajonai, kurie jungiami į stambesnius regioninius vienetus – geomorfologines sritis (Lietuvos..., 1958). Šioje knygoje paskelbta S. Tarvydo Lietuvos fizinio- geografinio rajonavimo schema. Autorius išskyr ė tris fizin ės-geografin ės sritis ir 12 fizini ų-geografini ų rajon ų (Lietuvos..., 1958) (5 b pav.). Septintasis pra ėjusio amžiaus dešimtmetis vadinamas įvairi ų reljefo tyrimo kryp čių – strukt ūrin ės geomorfologijos, glacigenini ų reljefo form ų, fliu- vioglacialinio, limnoglacialinio, fliuvialinio, eolinio, periglacialinio, marininio

27 – formavimosi laikotarpiu (Vaitiek ūnas, 1959; Kudaba, 1962, 1964, 1968 a, b; Čepulyt ė, 1962; Чепулите , 1961, 1963; Басаликас , 1957 a, b, 1962, 1965, 1968, 1969, 1972, 1977; Вайтекунас , 1965, 1969; Ky даба , 1965, 1969, 1974, 1976, 1979; Гайгалас , 1971, 1979; Гайгалас и др ., 1974). 1965 metais Lietu- vos fizin į-geografin į rajonavim ą, kur į laik ė svarbiausiu fizin ės geografijos už- daviniu, atliko A. Basalykas (Basalykas, 1965) (6 pav.). Mokslininkas laik ėsi šios teritorini ų vienet ų skyrimo sekos: kontinentai ir vandenynai →fizin ės- geografin ės juostos →fizinės-geografin ės provincijos →fizin ės-geografin ės zonos bei pozoniai →fizin ės-geografin ės sritys →fiziniai-geografiniai rajonai →mikrorajonai →apyrub ės→landšaftin ės facijos (Lietuvos..., 1958; Basalykas, 1960).

6 pav. Lietuvos fizinis-geografinis rajonavimas (Basalykas, 1965)

A. Basalykas išskyr ė 6 fizines-geografines sritis ir 22 fizinius-geogra- finius rajonus, pasižymin čius kraštovaizdžio geologinio-geomorfologinio pamato skirtumais bei vieninga paleogeografine raida (6 pav.). Ši ų rajon ų dalys, kuri ų kilm ę ir performavim ą įtakojo įvair ūs reljef ą kuriantys veiksniai, pasi- žymi genetiniais ir morfometriniais skirtumais. Jie sudaro jau žemesnio rango vienetus – mikrorajonus. J ų A. Basalykas išskyr ė 250 (Basalykas, 1965). Pasta- rųjų skai čius v ėlesniuose mokslininko darbuose keit ėsi: 1969 metais j ų išskirta 242, o 1981 – 237 (Basalykas, 1969, Lietuvos..., 1981). A. Basalykas, kaip ir daugelis kit ų mokslinink ų, geologin į-geomorfologin į teritorijos pamat ą (reljefo pob ūdį, jo genez ę, litologij ą), pasižymint į su-

28 dėtinga paleogeografine raida, laik ė svarbiausiu rajonavimo veiksniu. D ėl šios priežasties 1981 met ų darbe jo išskirt ų geomorfologini ų rajon ų ribos sutampa su fizini ų-geografini ų rajon ų ribomis, nors pastarieji buvo išskirti atsižvelgiant ir į kitas gamtin ės aplinkos komponentes (Basalykas, 1965, 1969; Lietuvos..., 1981). Ankstesnius Lietuvos paviršiaus rajonavimo darbus tobulino Č. Kuda- ba, bet planuoto geomorfologinio rajonavimo žem ėlapio sudaryti nebesp ėjo (Galvydyt ė, Kavaliauskas, 2003). Pra ėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje, šalia gamtin ės geografijos tyri- mų, stipr ėjo visuomenin ės geografijos, žmogaus įtakos gamtinei aplinkai tyrimai. Buvo rengiami šalies kraštotvarkos projektai, vykdomas Lietuvos teritorijos ekologinis vertinimas, sukuriama nauja – landšaftin ė – rajonavimo metodikos koncepsija (Basalykas, 1977, 1981, 1984, 1986; Басаликас , 1976). Rem- damasis Č. Kudabos atliktais paviršiaus glaciomorfologiniais tyrimo darbais, Lietuvos landšaftin ę rajonavimo schem ą sudar ė P. Kavaliauskas. Jis išskyr ė 18 landšaftini ų sri čių, 45 rajonus bei 108 parajonius, o sritis orografiniu-juostiniu pagrindu sujung ė į 8 landšaftinius ruožus (Galvydyt ė, Kavaliauskas 2003; Каваляускас , 1986). P. Kavaliauskas daug met ų k ūrė metodologinius kraštotvarkos pagrindus, tobulino nauj ą teritorijos rajonavimo metodik ą (Kavaliauskas, 1971, 1974, 1976, 1978, 1980, 1982, 1985, 1992, 1993, 1994, 1995, 1996 ir kt.). Jis krašto- vaizd į traktavo kaip teritorijos gamtin į-technogenin į kompleks ą, kur svarbi ą viet ą užima technogenin ė komponent ė. V ėlesn ėje ,,Lietuvos geomorfologinio rajonavimo“ schemoje P. Kavaliauskas išskyr ė 24 geomorfologines sritis, 44 rajonus, 132 mikrorajonus bei devynis, sritis apjungiančius, geomorfologinius ruožus (Galvydyt ė, Kavaliauskas, 2003) (7 pav.). Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų bendrojo plano sudarymui, Geologijos institute buvo rengiami ekogeologinio turinio kartografiniai modeliai – vidutinio mastelio (1:200 000) žem ėlapi ų komplektai. J ų tarpe buvo ir litomorfogenetinio (geologinio-geomorfologinio) rajonavimo žem ėlapiai su rašytin ėmis charakteristikomis, kuri ų sudaryme aktyviai dalyvavo ir disertant ė (Lietuvos geologinio..., 1993–1998).

7 pav. Lietuvos geomorfologinis rajonavimas (Galvydyt ė, Kavaliauskas, 2003)

Naujas etapas paviršiaus rajonavimo darbuose – anksčiau sukurt ų žem ė- lapi ų turinio revizija ir korekcija. Lietuvos geologijos tarnyboje vadovaujant R. Guobytei buvo perži ūrėti anks čiau sudaryti žem ėlapiai ir įskaitmenintas j ų turinys: 1998 metais – Lietuvos kvartero geologinis (M1:200 000), o 2000 metais – Lietuvos geomorfologinis (M1:200 000) žem ėlapiai. V ėliau R. Guobyt ė, taikydama įvairius geologinio-geomorfologinio kartografavimo metodus, iš kuri ų svarbiausias buvo stereoskopinis aeronuotrauk ų dešifravimas, atliko Lietu- vos geomorfologin į rajonavimą ir išskyr ė 6 sritis, 24 rajonus, 13 parajoni ų, 467 mikrorajonus (Guobyt ė, 2001 a, b) (8 pav.). Ši ų darb ų pagrindu, vykdant Na- cionalin ę mokslo program ą ,,Litosfera”, buvo sudarytas Lietuvos litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlapis (autoriai: R. Guobyt ė, A. Česnulevi čius ir V. Barzdžiuvien ė) (Lietuvos Žemės..., 2004). Paskutiniai spaudoje pasirod ė R. Guobyt ės ir P. Kavaliausko bei A. Čes- nulevi čiaus geomorfologinio rajonavimo darbai. R. Guobyt ės ir P. Kavaliausko darbe ,,Geomorfologin ės sritys ir rajonai“, išskirta 15 geomorfologini ų sričių, 37 rajonai, 33 parajoniai (Visuotin ė..., 2007) (9 pav.). A. Česnulevi čiaus geomorfologinio rajonavimo schemoje išskirtos septynios sritys ir trisdešimt rajo- nų (Česnulevičius, 2010).

30 Apibendrinant galima pasakyti, kad: 1. Turima literat ūrin ė medžiaga liudija apie gana detal ų Piet ų Lietuvos iš- tyrim ą strukt ūrin ės geomorfologijos, ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus, pleistoceno storym ės, paleogeografin ės raidos poledynmetyje, geomorfologini ų tyri- mų (tame tarpe ir eolini ų nuogul ų) poži ūriu. 2. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimo schem ų įvairov ė yra dide- lė, o atskir ų autori ų išskirt ų rajon ų skai čius bei j ų ribos tarpusavyje nesutampa, neži ūrint vienod ų ar labai panaši ų pavadinim ų. Dažnai beveik tie patys paleogeomorfologiniai rajonai vadinami skirtingais pavadinimais. Pavyzdžiui, paj ū- ryje išskirtas rajonas vien ų autori ų vadinamas Paj ūrio žemuma , kit ų – paj ūrio nuolaiduma, Pr ūsų pakopa, Baltijos egzaracine depresija , Paj ūrio nuolaiduma ir pan. (1 lentel ė, 3 pav.). Toki ą situacij ą l ėmė kelios priežastys: 1) skirtingo mastelio, įvairiais principais, metodais, ir metais, įvairi ų autori ų sudaryti paleoreljefo hipsometriniai žem ėlapiai; 2) skirtingi rajonavimo tikslai, principai ir kriterijai (paleopaviršiaus hipsometrija, išlyginimo paviršiai bei paleoreljefo lygiai (pakopos), neotektonini ų judesi ų tendencijos bei litomorfini ų skulpt ūrų pob ūdis, ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus geologinis amžius bei sud ėtis); 3) sudaryt ų žem ėlapi ų paskirties neapibr ėžtumas, įvairiai juos vadinant ir tuo pa čiu išvengiant griežtesn ės j ų turinio reglamentacijos (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 1998). 3. Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų bendrojo plano sudarymui, Geologijos institute buvo rengiami ekogeologinio turinio kartografiniai modeliai – vidutinio mastelio žem ėlapi ų komplektai. J ų tarpe buvo ir litomorfogenetinio (geologinio-geomorfologinio) rajonavimo žem ėlapiai su rašytinė- mis charakteristikomis. 4. Eolini ų darini ų tyrimai buvo išsam ūs genetinio identifikavimo ir kartografavimo, kop ų morfologijos ir klasifikacijos poži ūriu. Tačiau paleogeografijos, geochronologijos ir endogenini ų j ėgų įtakos jiems klausimai yra labiau diskutuotini ir neišbaigti. 5. Lietuvos paviršiaus rajonavimo darbai buvo įdom ūs ir rezultatyv ūs, bet iki šiol išlieka rajonavimo taksonomini ų vienet ų neapibr ėžtumo, j ų daugialy-

31 piškumo bei skirting ų kriterij ų taikymo problema. Taip pat akivaizdu, kad per mažai buvo skirta d ėmesio geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ū- ros įvertinimui, gr ęžimo duomen ų panaudojimui, kompleksiniam kilm ės, morfologijos ir litologijos kriterij ų taikymui.

8 pav. Lietuvos geomorfologinio rajonavimo žem ėlapis (Guobyt ė, 2000)

9 pav. Lietuvos geomorfologin ės sritys ir rajonai. Sudar ė R. Guobyt ė ir P. Kavaliauskas (Visuotinė..., 2007)

32 2. DARBO METODIKA

Tyrimams buvo pasirinkta Piet ų Lietuva (1 pav.), pasižyminti didele reljefo amžiaus, kilm ės ir sandaros įvairove bei geru geologiniu-geomorfologiniu ištirtumu lyginant su kitais Lietuvos regionais. Šioje teritorijoje stambaus mastelio geologinio kartografavimo (M1:50 000) ir aerofotogeologinio dešifravi- mo darbus atliko V. Baltr ūnas, A. Bitinas, A. Jusien ė, A. Juškevi čiūtė, R. Guobyt ė, B. Karmaza, D. Karmazien ė, J. Satk ūnas, A. Šliaupa, A. Veršic- kien ė ir kiti (Ber et al., 1997; Guobyt ė, 1998, 2000; A. Шляупа и др ., 1972, 1973, 1974, 1979; Битинас и др ., 1983; Саткунас и др ., 1991 b ir kt.). Ši ų darb ų rezultatai, ypa č gr ęžimo duomenys, buvo labai svarb ūs siekiant įvertinti geologin ės strukt ūros įtak ą paviršini ų reljefo kompleks ų raidai bei geomorfologinio paveldimumo reiškin į Piet ų Lietuvoje (10 pav., III priedas). Tod ėl tiriamos teritorijos šiaurin ė riba yra susijusi su čia atlikt ų stambaus mastelio geologinio kartografavimo darb ų plotais. Tyrim ų teritorija apima 1942 m. koordina čių sistemos M1:200 000 šiuos topografinius lapus: N-34-XVII, N-34- XVIII, N-34-XXIV, N-35-XIII, N-35-XIV, N-35-XIX) (1 pav.). Kvartero nuogul ų stratigrafiniam suskaidymui ir identifikavimui buvo pritakyta Lietuvos geologijos tarnyboje naudojama Lietuvos kvartero stratigrafin ė schema (Satk ūnas ir kt ., 2007) (11 pav.). Paviršini ų geomorfologini ų kompleks ų stratigrafinis suskirstymas atliktas pagal daug met ų naudojam ą paskutiniojo apled ėjimo deglaciacijos stadij ų ir fazi ų schem ą (Gaigalas, 2001) (12 pav.).

2.1. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimas Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršius rajonuotas remiantis paleoreljefo kilme, amžiumi ir morfologija. Toks istorinis-genetinis tyrim ų principas yra taikomas jau senokai ir turi didel ę teorin ę bei praktin ę reikšm ę palaidoto reljefo paleogeomorfologini ų schem ų ir žem ėlapi ų sudarymui ( Чемеков , Галиц - кий , 1974; Веклич , 1989 ir kt.).

11 pav. Lietuvos kvartero stratigrafin ė schema (Satkūnas ir kt ., 2007)

12 pav. V ėlyvojo ledynme čio stadijos, faz ės ir osciliacijos Piet ų Lietuvoje (Gaigalas, 2001)

35 Ikikvarterini ų uolienų paviršiaus paleogeomorfologinio rajonavimo eiga: 1. Lietuvos ir gretim ų rajon ų ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus analiz ė: V. Vonsavi čiaus (Вонсавичюс , 1972, 1976) ir A. Šliaupos (A. Šliaupa, 2004 b) sudaryt ų žem ėlapi ų panaudojimas, papildant juos stambaus mastelio geologinio kartografavimo duomenimis (Guobyt ė, 1998, 2000; A. Шляупа и др ., 1972, 1973, 1974 a, 1979; Битинас и др ., 1983; Саткунас и др ., 1991 b ir kt.) bei preliminari ų paleogeomorfologini ų rajon ų išskyrimas, remiantis absoliu čiu aukščiu ir paleoreljefo erozinio-egzaracinio suskaidymo pob ūdžiu. 2. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus įvairiaamži ų geologinių kompleks ų bei tektonin ės sandaros (l ūži ų paplitimo) palyginamoji analiz ė, panaudojant Pabaltijo (Baltijos šali ų) geologin į, strukt ūrin į-formacin į ir tektonin į žem ėla- pius (Геологическая ..., 1980; Тектоническая ..., 1980; Структурно ..., 1982). 3. Kvartero storym ės apatin ės dalies analiz ė, nustatant ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus pakilumas (paleotakoskyras) dengian čių nuogul ų amži ų ir kil- mę, o taip pat paleo įrėžius užpildan čių storymi ų genetin į ir stratigrafin į identi- fikavim ą bei tipizavim ą. Paleopavirši ų dengian čių nuogul ų amžius ir kilm ė tuo pa čiu liudija dengiamo paleopaviršiaus amži ų ir kilmę. 4. Išskirt ų paleogeomorfologini ų rajon ų apibendrintos litomorfogenetin ės ir stratigrafin ės charakteristikos suformulavimas, schemos sudarymas.

2.2. Paleo įrėži ų užpildo strukt ūros įvertinimas Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleo įrėži ų užpildo analiz ė, apimanti pj ūvio suskirstym ą į genetines-litologines grupes, leido daugumai paleogeomorfologini ų rajon ų sudaryti apibendrintas vyraujan čių pj ūvi ų skritulines diagramas pagal Danijoje pla čiai taikom ą metodik ą (Geological..., 1993) (13 pav.). Diagramos išorinis žiedas rodo kvartero nuogul ų sud ėtį nuo –200 m iki 0 (j ūros lygio), o vidinis – nuo 0 (j ūros lygio) iki +200 m. absoliutaus aukš- čio. Spalvomis parodoma nuogul ų kilm ė.

13 pav. Paleo įrėži ų užpildo skritulin ės diagramos a – sudarymo modelis; b – diagrama su užpildu: 1 – Dz ūkijos morena; 2 – Dai- navos morena; 3 – Žemaitijos morena; 4 – Medinink ų morena; 5 – fliuvioglacialin ės nuogulos; 6 – aliuvin ės-limnin ės nuogulos; 7 – limnoglacialin ės nuogulos

2.3. Pleistoceno storym ės paleopavirši ų tyrimas Pleistoceno storym ės paleopavirši ų tyrime teko spr ęsti dvi problemas: paleopavirši ų skyrimo patikimumo ir paleopavirši ų panašumo įvertinimo.

Pleistoceno storym ės paleopavirši ų skyrimo patikimumo įvertini- mas. Piet ų Lietuvos kvartero nuogulos yra identifikuotos ir charakterizuotos pagal j ų susidarymo laik ą ir kilm ę, panaudojant glacialini ų nuogul ų (moren ų) granuliometrin ės, mineralin ės (frakcijose 0,25–0,1 ir 0,1–0,05 mm), petrogra- fin ės (frakcijoje 30–10, 10–5 ir 5–2 mm) ir geocheminės (frakcijoje <1 mm) sud ėties, tarpledynme čių nuos ėdų paleobotanin ės analiz ės rezultatus, taip pat organin ės medžiagos absoliutaus amžiaus nustatym ą pagal 14 C (Baltr ūnas, 1995, 2002; Ar tikrai Raigardas..., 2001; Gaigalas, 1995 a, 2001; Gaigalas, Melešyt ė, 2001, Кондратене , 1996 ir kt.). Pleistoceno storym ės stratigrafinis suskaidymas, tuo pa čiu pasirinkt ų Dainavos ir Žeimenos svit ų paleopavirši ų skyrimas atliktas prisilaikant Lietuvos geologijos tarnyboje naudojamos stratigrafin ės schemos (Satk ūnas ir kt ., 2007) (11 pav). Pasirinkt ų paleopavirši ų nustatymas yra komplikuotas, ypa č moren ų daugiasluoksniškumo atvejais, nes

37 absoliuti dauguma kvartero storym ės pj ūvi ų nepasižymi identifikuotais tarpledynme čių sluoksniais. Moren ų daugiasluoksn ės strukt ūros reiškinys prelimina- riai nustatomas makroskopiškai ir pagal archyvines diagrafijos kreives . Darbo metu išbandytas morenini ų nuogul ų granuliometrin ės sud ėties santykin ės entropijos, kaip nuogul ų sąmaišos rodiklio, nustatymas. Santykin ės entropijos metodas geomoksluose naudojamas seniai (Baltr ūnas, 1995). Entropija H, kaip b ūsenos funkcija, yra išreiškiama:

H= -Σpi log p i , kur pi i–tosios komponent ės dalis sistemoje, o Σpi=1 . Naudojama santykin ė entropija išreiškia stebimos sistemos entropijos santyk į su maksimalia sistemos entropija:

S = H r / H m Pastaroji išraiška yra patogi skirting ų sistem ų (moren ų) palyginimui bei grafi- niam pavaizdavimui. Detaliam tyrimui buvo pasirinkti plotai su pilniausiais ir stratigrafiškai patikimiausiai identifikuotais pleistoceno storym ės pj ūviais Trak ų rajone (į PV nuo Vilniaus) (Baltr ūnas et al., 2008) (14 pav.) bei plotai Daug ų ir Var ėnos apylink ėse (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2003) (15 pav.). Trak ų ploto tektonin ė strukt ūra ir kvartero storym ės ypatumai yra išsa- miai aptarti A. Šliaupos ir A. Bitino publikacijoje, kuria remiantis buvo taikyta stratigrafin ė interpretacija (A. Шляупа , Битинас , 1986). Dz ūkijos ir Dainavos morenini ų kompleks ų stratigrafin ė priklausomyb ė, ši ų morenini ų kompleks ų daugiasluoksn ės strukt ūros ypatyb ės bei granuliometrin ės sud ėties santykin ės entropijos kitimo pob ūdis patvirtino šio metodo pritaikomum ą. Trij ų gr ęžini ų (663, 669, 677), kurie išsid ėst ę trikampiu, pj ūviai (atstumas tarp pj ūvi ų – 10– 15 km) sudarė galimyb ę įvertinti morenin ės medžiagos kitim ą šiaur ės-piet ų ir šiaur ės vakar ų-pietry čių kryptimis (14 pav.). Iš vis ų trij ų gr ęžini ų kerno granu- liometrinei analizei buvo paimti 54 m ėginiai: 24 iš Dz ūkijos ir 30 iš Dainavos morenos. Išskirtos šios frakcijos (mm): 5,0–2,0; 2,0–1,0; 1,0–0,5; 0,5–0,25; 0,25–0,1; 0,1–0,05; 0,05–0,01; 0,01–0,005; 0,005–0,001; <0,001. Visoms 10

14 pav. Detali ų tyrim ų plotas Trak ų 15 pav. Pleistoceno moren ų sud ėties rajone (Baltr ūnas et al., 2008) entropijos tyrim ų plotas Daug ų ir Va- rėnos apylink ėse. 1 – tirtas gr ęžinys ir geologinio pj ūvio linija; 2 – ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleo- įrėžiai pagal A. Šliaup ą (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2003) frakcij ų bei 8 frakcijoms (smulkiausias daleles sujungus į vien ą frakciją <0,01 mm) buvo apskai čiuota santykin ė entropija. Jos įvertinimo bei interpretavimo klausimai yra aptarti spaudoje (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2003; Baltr ūnas, Gaigalas, 2004; Baltr ūnas et al., 2005). Gana gerai ištirtame 1200 km 2 Daug ų ir Var ėnos plote, tyrimo objektu buvo pasirinktas pilniausias ir stratigrafiškai patikimiausiai identifikuotas pleistoceno storym ės pj ūvis (15 pav.). Storym ės stratigrafinis suskaidymas ir koreliacija atlikti remiantis regioniniais biostratigrafiniais ir litostratigrafiniais kriterijais (Baltr ūnas, 1995, 2002; Gaigalas, 1995 a, 2001; Гайгалас , 1979; Кондратене , 1996). Moren ų granuliometrin ės sud ėties santykin ės entropijos (S) kitimas, leid ęs sugrupuoti dažnus sluoksnius, įvertintas pagal atskir ų stra- tigrafiškai identifikuot ų moren ų sluoksni ų granuliometrin ės sud ėties vidurki- nius rodiklius. Granuliometrin ės sud ėties santykin ė entropija buvo skai čiuoja- ma t ų pa čių m ėgini ų trims granuliometrini ų frakcij ų grupėms (mm): 1) 5–2; 2–

39 1; 1–0,5; 0,5–0,25; 0,25–0,1; 0,1–0,05; 0,05–0,01; 0,01–0,005; < 0,005; 2) 5– 1; 1–0,1; 0,1–0,05; < 0,05; 3) 5–1; 1–0,1; 0,1–0,01; < 0,01) (Baltr ūnas, Pukely- tė, 2003) (2 lentelė).

2 lentel ė. Pleistoceno moren ų granuliometrin ės sud ėties santykin ės entropijos (S) kitimas gr ęžiniuose Nr. 459, 467, 475 ir 478

S 9 frakcijoms S 5 frakcijoms S 5 frakcijoms (I variantas) (II variantas) (III variantas) Indek- 459 467 475 478 459 467 475 478 459 467 475 478 sas bl 0,83 0,88 0,87 - 0,87 0,88 0,86 - 0,91 0,87 0,85 - gr 0,88 0,88 0,87 0,91 0,87 0,78 0,85 0,89 0,87 0,85 0,85 0,90 vr 0,86 0,85 - 0,89 0,82 0,79 - 0,83 0,86 0,86 - 0,89 0,88 0,86 md 0,89 0,90 0,88 0,89 0,86 0,88 0,87 0,89 0,87 0,88 0,87 0,88 0,89 0,89 žm 0,85 0,89 0,76 0,89 0,89 0,88 0,66 0,89 0,85 0,85 0,71 0,90 0,90

dn 2 0,83 - - - 0,86 - - - 0,84 - - -

dn 1 - 0,88 0,87 0,78 - 0,87 0,87 0,66 - 0,86 0,86 0,79 0,90 0,89 0,88

dz 2 - 0,89 0,89 - - 0,89 0,86 - - 0,88 0,88 -

Pleistoceno paleopavirši ų panašumo įvertinimas. Paleopavirši ų analizei ir j ų tarpusavio panašumo palyginimui buvo panaudoti 256 geologinio kartografavimo gr ęžiniai, pergr ęžę vis ą kvartero nuogul ų storym ę ir turintys patikim ą stratigrafin į pj ūvi ų suskirstym ą prisilaikant Lietuvos geologijos tarnyboje naudojamos kvartero stratigrafin ės schemos (Satk ūnas ir kt ., 2007) (10, 11 pav., III priedas). Kadangi 256 gr ęžiniuose lyginam ų paleopavirši ų absoliutaus aukš čio reikšm ėms yra b ūdingas stochastinis ryšys, t. y. ryšys tarp atsitiktini ų dydžių, tod ėl statistiniam dviej ų lyginam ų paleopavirši ų koreliacinio ry- šio nustatymui panaudotas porini ų koreliacijos koeficientų ( r) skai čiavimas.

N ( − )× ( − ) ∑ xi x yi y i=1 = , kur –1 ≤ r ≤ +1; (xi , yi ) , (i=1, …, N ) – po- r xy N N ()− 2 × ()− 2 ∑xi x ∑ yi y i=1i = 1

40 riniai matavimai, N – porini ų matavim ų (xi , yi ) skai čius, x – atsitiktinio dy- džio X vidurkis, y – atsitiktinio dydžio Y vidurkis. Koreliacijos koeficient ų reikšmingumas buvo nustatomas pagal B. Smirnovo formul ę: 2 1/2 |||rααα||| = t ααα, f / (t ααα, f + N - 2) , kur

N – m ėgini ų skai čius, ααα – reikšmingumo lygmuo , t ααα, f – Stjudento pasiskirstymo su f = N – 2 laisv ės laipsni ų skai čiumi kritin ė reikšm ė (Смирнов , 1981). Statistiškai reikšmingi koreliacijos koeficientai buvo identifikuojami, lyginant juos su apskai čiuot ąja koeficiento ribine reikšme |||rααα|||. Atliekant statis- tin ę analiz ę svarbus yra statistinio reikšmingumo nustatymas (α). Geomoksl ų tyrimuose dažniausiai pasirenkamos α reikšm ės yra 0,05, 0,01 ir 0,001. Diser- taciniame darbe ryšio tarp atsitiktini ų dydži ų vertinimui irgi naudoti šie trys reikšmingumo lygmenys. Statistiškai reikšmingais laikomi rezultatai, kai α < 0,05. Tai reiškia, kad tikrinant hipotez ę, jog koreliacijos koeficientas lygus nuliui, egzistuoja mažesn ė nei 0,05 tikimyb ė atmesti ši ą hipotez ę, jei ji iš tikr ų- jų teisinga. Visais atvejais lyginam ų pavirši ų koreliacijos koeficientai yra sta- tistiškai reikšmingi ir realiai atspindi j ų tarpusavio priklausomybę. Surfer programa, taikant ,,Cringing“ interpoliavimo b ūdą – geostatinį gardeli ų suk ūrimo metod ą – buvo apibendrinti 256 geologinio kartografavimo gr ęžini ų, kirtusi ų vis ą kvartero storym ę, duomenys ir sudaryti paleopavirši ų hipsometriniai reljefo modeliai (16, 18, 26, 27 pav.). Tam tikras statistinio palyginimo sąlygotumas yra susij ęs su trij ų paleo- pavirši ų ir dabartinio žem ės paviršiaus lyginimu. Pastarasis gal ėjo b ūti lygina- mas tik 256 gr ęžini ų žio čių absoliutinio aukš čio reikšm ėms, kurios real ų dabartin į reljef ą atspind ėjo tik pagrindiniais bruožais, ta čiau pakankamai objek- tyviai (16 pav.). Analizuojant paleopaviršius pasitaik ė atvej ų, kai pj ūviuose nebuvo išlikusios Dainavos ar Žeimenos svitos glacialin ės nuogulos. Tais atvejais ši ų menam ų paleopavirši ų absoliutaus aukš čio reikšm ėmis buvo paimti se- nesni ų nuogul ų aukš čiai.

42 2.4. Geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ūros tyrimas Poži ūris į teritorijos gamtin į rajonavim ą niekada nebuvo vienareikšmiš- kas (Basalykas, 1958 a). Nemažai Vakar ų Europos ir kit ų krašt ų mokslinink ų nepripaž įsta teritorini ų vienet ų skyrimo, kiti – atvirkš čiai, teigia, kad tai yra gamtin ės geografijos tikslas. Rajonavimo principai ir metodikos, j ų taikymas skirtingose šalyse, atskirais laikotarpiais, buvo ir yra labai nevienodas. Prakti- koje pla čiai taikytas pagrindinio faktoriaus metodas, kai atsižvelgiama į svar- biausi ą, labiausiai kitus veikiant į gamtos komponent ą. N. Solncevas išskiria pagrindinius (pastovius, inertiškus) ir j ų veikiamus (kai čius, prie pirm ųjų prisi- taikan čius) komponentus, kuriuos pagal svarb ą išd ėsto taip: geologin ė sandara-litologin ė sud ėtis-reljefas-klimatas-vandenys-dirvožemiai-augalija-gyv ūnija (Солнцев , 1958, 1960). Jo nuomone, išskiriant bet kokio rango fizinius-geo- grafinius teritorinius vienetus, reikia remtis geologiniu-geomorfologiniu kraš- tovaizdžio pamatu. F. Milkovas ir V. Lidovas mano, kad kiekviena rajonavimo pakopa turi sav ą pagrindin į faktori ų, nes rajonavimui vienodai svarb ūs tiek vi- diniai, tiek išoriniai teritorij ą veikiantys procesai (Лидов , 1954; Мильков , 1959). Panašios nuomon ės D. Armandas teigiantis, kad geografin ė sfera išsi- skaidžiusi tiek zoniniais, tiek nezoniniais teritoriniais vienetais ( Арманд , 1952). Zonin ę taksonomin ę sistem ą sudaro juosta-zona-pozonis-ruožas-poruo- žis, o nezonin ę – kontinentai ar vandenynai-provincija ar j ūra-poprovinci- ja-sritis-posritis. Abiejose rajonavimo sistemose dar žemesnio rango teritorinis vienetas yra tas pats – fizinis-geografinis rajonas. Kitokios nuomon ės apie pagrindinio faktoriaus rajonavimo metod ą buvo A. Isa čenka bei N. Michailovas (Исаченко , 1953; Михайлов, 1956). Pirmasis teigia, kad nereikia išskirti pagrindinio faktoriaus, nes jis, iš esm ės, yra tik ryškiausias geografinio komplekso strukt ūros ir raidos atspindys. N. Michailovas mano, kad šis metodas prieštarauja gamtos savitarpio ryšiams, o fizin į-geografin į rajonavim ą paver čia komponentiniu ( Михайлов , 1956). Disertaciniame darbe tiriamoje teritorijoje buvo išskiriami santykinai vienaly čiai plotai (mikrorajonai), ypating ą d ėmes į atkreipiant į reljefo morfo-

43 logij ą, kilm ę, amži ų, geologin ę sandar ą, litologin ę sud ėtį, gruntinio vandens gyl į. Toks rajonavimas yra geologinis-geomorfologinis arba litomorfogeneti- nis. Litomorfogenetiniai mikrorajonai, apjungiantys vienos vyraujan čios kil- mės ar kelis genetiškai panašius litologinius kompleksus yra stambesnio rango teritorini ų vienet ų – geomorfologini ų rajon ų – dalimi. Juos papildžius duomenimis apie kitus gamtos komponentus (specifinius vykstan čius geologinius ir geocheminius procesus, b ūding ą augmenij ą, gyv ūnij ą, vyraujan čią žmogaus ūkin ę veikl ą), skiriami fiziniai-geografiniai rajonai, o šie jungiasi į dar stambesnius teritorinius vienetus – sritis. Geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ūros tyrimas turi tiksl ą atskleisti ši ų rajon ų nehomogeniškumo pob ūdį bei j ų išskyrimo strukt ūrin į pagr įstum ą. Sudarant 1:200 000 mastelio Piet ų Lietuvos litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlap į naudotas toks kartografinis pagrindas: 1. Įvairi ų met ų 1:200 000 mastelio revizuoti ir naujai sudaryti geologinio kartografavimo žem ėlapiai (Guobytė, 1998, 2000; Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2001); 2. 1:50 000 mastelio geologinio kartografavimo ir aerofotogeologinio de- šifravimo darb ų žem ėlapiai (A. Шляупа и др ., 1972, 1973, 1974 a, 1979; Битинас и др ., 1983; Саткунас и др ., 1991 a). 3. 1:200 000 mastelio Lietuvos-Lenkijos pasienio kvartero nuogul ų geologiniai ir geomorfologiniai žem ėlapiai (Ber et al., 1997). 4. A. Basalyko Lietuvos paviršiaus rajonavimo darbai (Basalykas 1965, 1969; Lietuvos..., 1981). 5. P. Kavaliausko ir R. Guobyt ės Lietuvos paviršiaus rajonavimo darbai (Guobyt ė, 2000; Galvydyt ė, Kavaliauskas, 2003; Visuotin ė..., 2007; Кава - ляускас , 1986). 6. 1:200 000 mastelio Lietuvos geologijos tarnybos užsakymu parengti litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlapiai (Lietuvos geologinio... , 1993–1998). Stambaus ir vidutinio mastelio litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlapio sudarymo metodika realizuojama tokia seka (Lietuvos geologinio..., 1993– 1998):

44 1. Žem ėlapis sudaromas kvartero geologinio ir geomorfologinio žem ėla- pio pagrindu. 2. Litomorfogenetiniai (geologiniai-geomorfologiniai) mikrorajonai išski- riami jungiant vyraujan čios genez ės (ledyno, pelki ų ir t. t.) ir litologin ės sud ė- ties (priemolio, žvyro ir t. t.) plotus, pasižymin čius vienoda geomorfologine iš- raiška (zandrin ės lygumos, morenin ės kalvos, kopos ir t. t.), artimu absoliu čiu aukš čiu, kitais požymiais (eoliniais, periglacialiniais ir kt.). 3. Nuogul ų kilm ė žem ėlapyje rodoma spalvomis, amžius – spalvos at- spalviais, reljefas – rudais ar juodais geomorfologiniais ženklais, o litologija – juodais sutartiniais ženklais (stambaus mastelio žem ėlapiuose). 4. Paviršinio sluoksnio (molio, sm ėlio ir pan.) storis bei gruntinio vandens gylis rodomi apibendrintomis formul ėmis atskiriems plotams ar mikrora- jonams, o vyraujantis absoliutus aukštis virš j ūros lygio – skai čiais. 5. Rašytin ėje charakteristikoje (lentel ėse) nurodomi mikrorajono pavadinimas ir indeksas, trumpa litologin ė, geologin ė-geomorfologin ė ir kita charakteristika. Skaitmeniniais indeksais lentel ėje gali b ūti pateikiami galimi pavo- jingi geologiniai procesai (erozija, defliacija, teršal ų infiltracija ir kt.), atsiradę nat ūraliai arba sukelti žmogaus ūkin ės veiklos, remiantis Lietuvos inžinerinio- geologinio žem ėlapio M1:500 000 legenda (Marcinkevi čius ir kt., 1997), Detalesn ė informacija apie litomorfogenetinius mikrorajonus yra skaito- ma žem ėlapyje, pasinaudojant jo legenda (17 pav.). Visa mikrorajonus charakterizuojanti medžiaga buvo gauta iš įvairaus mastelio geologini ų ir geomorfologini ų žem ėlapi ų, kartografuojan čių, paieški- ni ų ir žvalgybini ų gr ęžini ų pj ūvi ų, duomen ų, surinkt ų kontrolini ų maršrutų per karjerus ir atodangas metu (Lietuvos geologinio..., 1993–1998). Disertaciniame darbe pateikiamas generalizuotas smulkaus mastelio Piet ų Lietuvos litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlapis (33 pav.). Paleogeografin ės raidos tyrimas. Piet ų Lietuvos paleogeografin ės raidos v ėlyvajame ledynmetyje ir holocene tyrimai buvo atlikti siekiant paleo- geografiškai išryškinti geomorfologini ų rajon ų ir j ų litomorfogenetin ės strukt ū- ros susidarym ą. Paleogeografini ų žem ėlapi ų M1:200 000 pagrindu buvo pa-

17 pav. Iškarpa iš Piet ų Lietuvos litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlapio M1:200 000. Centre – Vilkokšnio-Tolkiški ų mikrorajonas (Vl-Tl), kurio detalesn ė charakteristika pateikiama 7 lentel ėje (eil. Nr. 35). (Lietuvos geologinio..., 1993–1994) naudoti kvartero nuogul ų geologinis ir geomorfologinis žem ėlapiai (Guobytė, 1998, 2000; Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2001; A. Шляупа и др ., 1972, 1973, 1974 a, 1979; Битинас и др ., 1983; Саткунас и др ., 1991 a ir kt.). Jie sudaryti pagal originali ą metodik ą bei legend ą, kuri yra skelbta spaudoje (Baltrūnas, 1997 a; Baltr ūnas et al., 2007 a, b, 2010; Švedas ir kt., 2004). Disertacijoje paleogeog- rafiniai žem ėlapiai pateikiami supaprastint ų schem ų pavidalu. Jos sudarytos atskiriems paleogeografin ės raidos etapams: V ėlyvojo Nemuno apled ėjimo at- sitraukimo Žiogeli ų faz ės, Baltijos stadijos ir jos Piet ų Lietuvos faz ės etapams bei ankstyvojo holoceno (borealio) laikotarpiui (Švedas ir kt., 2004). Žemynini ų eolini ų darini ų tyrimas. Atliekant Piet ų Lietuvos geomorfologini ų rajonų litomorfogenetin ės strukt ūros tyrimus, svarbi ą viet ą užima eoliniai dariniai. Jie tiriamoje teritorijoje pla čiai paplit ę, be to yra labai dinamiški, reaguojantys į tokius svarbius aplinkos veiksnius kaip genetinis-litologinis pagrindas, klimatin ės s ąlygos ir v ėjo intensyvumas, gelmi ų strukt ūra ir neotekto-

46 niniai judesiai. Piet ų Lietuvos kop ų masyvuose buvo parinkta 11 mažesni ų tyrimo arealų. Tai R ūdnink ų, Bar čių, Var ėnos, Palkabalio, Lynežerio, Marcinkoni ų, Mus- teikos, Katros, Randamoni ų, Dubo ir Latežerio eoliniai plotai (31 pav.). Mor- fometriniai 966 stambesni ų kop ų rodikliai (kop ų pap ėdės ir virš ūnės absoliutus aukštis, kop ų santykinis aukštis ir pagrindin ės keteros ilgis ir kt.) buvo skai- čiuoti iš topografini ų M1:25 000 žem ėlapi ų (3 lentel ė) (Baltr ūnas ir kt., 1998; Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2001) . Po to buvo atliktas parametr ų statistinis apibendri- nimas ir koreliacin ė analiz ė – skai čiuoti poriniai koreliacijos ir Spirmeno bei Kendalo ranginiai koeficientai (Справочник , 1983) tiek visam eoliniam ruožui (966 kopoms), tiek ir atskiriems eoliniams plotams. Eolini ų darini ų paplitimo s ąsaj ų su geologine ir tektonine gelmi ų sandara nustatymui buvo analizuojami ir gretinami gravimetriniai, magnetometriniai, tektoniniai, strukt ūriniai ir kitokie žem ėlapiai. Lokali ų strukt ūrų išryškinimui buvo naudojama liekanini ų anomalij ų metodika (S. Šliaupa, 1997; Baltr ūnas ir kt ., 1998). Pastaroji paremta plokštuminio trendo skai čiavimu, t. y. eliminuojant grimzdimo fon ą. Lokalios strukt ūros nustatomos pagal liekanines altitu- džių reikšmes, rodan čias skirtum ą tarp faktin ės sluoksnio altitud ės ir plokštu- mos altitud ės. Tokiu b ūdu buvo sudarytas Piet ų Lietuvos kristalinio pamato paviršiaus pirmos eil ės liekanini ų strukt ūrini ų anomalij ų žem ėlapis (Baltr ūnas ir kt ., 1998).

3. TYRIM Ų REZULTATAI

3.1. IKIKVARTERINI Ų UOLIEN Ų PAVIRŠIUS IR JO PALEOGEOMOFOLOGINIS RAJONAVIMAS

3.1.1. Bendrieji ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus bruožai Piet ų Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų tyrin ėjo daug autori ų, sudarydami jo hipsometrinius žem ėlapius (Lewinski, Samsonowicz, 1918; Dalin- kevi čius, 1930; Čepulyt ė, 1959; Ignatavi čius, 1959; Vaitiek ūnas, 1959; A. Šliaupa, 1996, 1997 a, b; Чепулите , 1956, 1965; Вонсавичюс , 1965, 1972, 1976; Гайгалас и др ., 1967; A. Шляупа , 1968, 1970 a, b). Žem ėlapi ų sudarymui ilg ą laik ą naudotas interpoliacijos metodas, tod ėl tiriamoje teritorijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, šis paleoreljefas buvo suskaidytas į izoliuotas pakilumas ir dubumas. Disertaciniame darbe, panaudojus 256 geologinio kartografavimo gr ęžinius, šio paleopaviršiaus žem ėlapis buvo sudarytas interpoliacijos metodu panaudojant Surfer program ą (18 pav.). Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus vaizdas tapo žymiai objektyvesnis, kai ypatingai žemos (anomalin ės) reikšm ės prad ėtos jungti į sistemas. Tokiu b ūdu išryšk ėjo palaidoti paleo įrėžiai (paleosl ėniai) ir tarp j ų esantys išlyginti paleotakoskyr ų paviršiai. Šiuo metodu A. Šliaupos sudarytas ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus žem ėlapis yra naujausias Lietuvoje (A. Šliaupa, 2004 a, b) (19 pav.). Smulkus jo mastelis neleidžia detaliai charakterizuoti pavaizduoto paleoreljefo, ta čiau rajonuojant galima išryškinti pagrindinius šio paleopaviršiaus bruožus. Tai padeda kryptingai orientuoti tyrimus, ypa č atkuriant sud ėting ą ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus raid ą. Paleotakoskyr ų formavimo pabaig ą fiksuoja dide- liame plote paplitusios vienodos dengian čios nuogulos, o paleo įrėži ų – juos užpildan čios nuogulos. J ų analiz ė rodo, kad paleosl ėni ų užpildai yra įvairios kilm ės ir skirtingo amžiaus. Piet ų Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paleopaviršiaus absoliutus aukštis kinta nuo +100 ÷ +80 m virš j ūros lygio šiaur ės rytuose iki 0 ÷ –20 m žemiau jūros lygio vakarin ėje dalyje (A. Šliaupa, 2004 a, b). Tuo tarpu paleo įrėži ų

19 pav. Piet ų Lietuvos ikikvarterini ų uolienų paviršiaus žem ėlapis. Sudar ė A. Šliaupa (A. Šliaupa, 2004 a, b) dugnai yra nugrimzd ę iki –160 ÷ –140 m vakarin ėje dalyje, o vidutinis j ų gylis yra –70 ÷ –120 m žemiau jūros lygio (19 pav.). Piet ų Lietuvoje paleopavirši ų sudaro įvairi ų geologini ų sistem ų uolienos. Tirtoje teritorijoje pla čiausiai papli- tę kreidos (kreida, kreidos mergelis, mergelis), pietvakarin ėje jos dalyje – paleogeno sistemos (sm ėlis, aleuritas, molis, mergelis, opoka), o pietrytin ėje – sm ėlingos neogeno sistemos nuogulos (Lietuvos..., 1994; Lietuvos..., 2004). Šiaur ės rytiniame teritorijos pakraštyje kai kur ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų sudaro devono, permo ir triaso sistem ų nuogulos, kurios kitose vietose aptinkamos paleo įrėži ų šlaituose ar dugne.

3.1.2. Paleo įrėži ų paplitimas, kilm ė ir j ų užpildas Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleo įrėžiai Piet ų Lietuvoje yra pasiskirst ę netolygiai (A. Šliaupa, 2004 a, b) (19 pav.). Rytin ėje dalyje jie negil ūs ir reti, o vakarin ėje – gil ūs ir sudaro tank ų tinkl ą. Rytin ėje ir centrin ėje dalyje paleo įrėži ų tįsa artima dabartiniams Merkio ir Nemuno vidurupi ų sl ėniams. Vakarin ėje dalyje paleo įrėžiai orientuoti šiaur ės ryt ų-pietvakari ų kryptimi, ką lėmė hidrografinio tinklo raida kvartero pirmoje pus ėje. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus pakopos, j ų šlaitai ir paleo įrėžiai yra įvairios kilm ės ir skirtingo am- žiaus (Bitinas, 1999 a, b, 2011). Pagrindini ų paleo įrėži ų ir j ų pakop ų susidary-

mą didele dalimi lėmė neotektonin ės strukt ūros. Ikikvarterini ų uolien ų pavir- šiaus įrėži ų tinklo pagrindu buvo paleoupi ų sl ėniai, kurie v ėliau įvairiu laipsniu buvo paveikti ar pakeisti egzaracijos bei ledo tirpsmo vanden ų (Satk ūnas, 2000). Kvartero metu susidar ė ir nauji šio tinklo elementai bei pagilintos kai kuri ų įrėži ų atkarpos. Vidutinis ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus įrėži ų gylis siekia 30–80 m (A. Šliaupa, 2004 a, b). Jų dugno gylis gali b ūti susij ęs su pasaulinio vandenyno lygio svyravimu (Baltr ūnas, 1997 b). Remiantis paleo įrėži ų glacialinių ir akvalinių nuogul ų užpildu skiriami trys j ų tipai: 1. Užpildai sudaryti iš glacialini ų ir akvalini ų persisluoksniuojan čių nuogul ų, kuri ų kiekvienos apimtis 25–75 %. Glacialin ės nuogulos (moreniniai priemoliai ir priesm ėliai) gali b ūti susitelk ę paleo įrėži ų viršutin ėje, vidurin ėje ar apatin ėje dalyje. 2. Užpildai, kuriuose vyrauja glacialin ės kilm ės nuogulos. Jos gali b ūti vienaamž ės ir įvairiaamž ės ir liudija galutin į paleo įrėži ų užpildymo laikotarp į. 3. Užpildai, kuriuose vyrauja akvalin ės (fliuvioglacialin ės, limnoglacialin ės, aliuvin ės, limnin ės) nuogulos. Šiuo atveju didžiausi ą dal į sudaro tekan čių tirpsmo vanden ų nuogulos (sm ėlis, žvirgždingas sm ėlis, žvyras) arba prieledy- nini ų (patvenktini ų) basein ų nuogulos (molis, aleuritas, smulkutis sm ėlis) (20 pav.).

3.1.3. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleogeomorfologinis rajonavimas Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus rajonavimo patirtis, paleo įrėžius užpil- dan čių ir paleotakoskyras dengian čių nuogul ų tyrimas ir identifikavimas, bei patikslinti paleoreljefo hipsometrinio vaizdo duomenys sudar ė prielaidas sudaryti Lietuvos 1:500 000 mastelio paleogeomorfologinę schem ą. Joje, remiantis litomorfogenetin ėmis charakteristikomis, išskirti paleogeomorfologiniai rajonai. Sudarant schem ą vadovautasi šiomis principin ėmis nuostatomis (Baltr ū- nas, Pukelyt ė, 1998): 1. Aktualizmo principu, teigian čiu, kad dabartinio paviršiaus geologin ės ir geomorfologin ės s ąlygos yra raktas tiek tiriant esam ą paleopavirši ų, tiek ir

20 pav. Pj ūviai su paleo įrėžiais pagal V. Baltr ūną (Baltr ūnas, 1995) a – Vaikantonys; b – Prienlaukis; c – Lavysas. 1 – molis; 2 – aleuritas; 3 – smulkiagr ūdis sm ėlis; 4 – vidutingr ūdis sm ėlis; 5 – įvairiagr ūdis sm ėlis; 6 – stambiagr ūdis sm ėlis; 7 – žvirgždas; 8 – gargždas; 9 – rieduliai; 10 – morena; 11 – durp ė (10 pav., III priedas) rekonstruojant jo buvusias ypatybes. 2. Metodologiniu principu, teigian čiu, kad ikikvarterini ų uolien ų kilm ė, sud ėtis ir savyb ės gali b ūti geomorfologini ų charakteristik ų nustatymo prielai- da (pvz., karbonatin ės uolienos gali liudyti sukarst ėjus į reljef ą). 3. Dinaminiu principu, teigian čiu, kad stambios neigiamos šio paleorelje-

fo formos dažniausiai sudaro atviras erozines bei erozines-egzaracines sistemas. 4. Evoliuciniu principu, teigian čiu, kad dabar egzistuojantis ikikvarterini ų uolien ų paviršius yra paleogeno ir neogeno laikotarpi ų denudacinio ir akumu- liacinio išlyginimo, kvartero laikotarpio erozini ų, egzaracini ų ir neotektonini ų proces ų veiklos pasekmė. 5. Paleogeografiniu principu, teigian čiu, kad ikikvarterini ų uolien ų pavir- šiaus ir jo stambi ųjų makroform ų atsiradim ą bei raid ą įtakojo vietovi ų geologi- nė sandara ir tektonin ės s ąlygos, ypa č neotektoniniu laikotarpiu. Visoje Lietuvoje buvo išskirti devyni paleogeomorfologiniai rajonai, kuri ų keturi, daugiau ar mažiau, yra tiriamos Piet ų Lietuvos teritorijos ribose (21, 22 pav.). Žemiau pateikiamas pastar ųjų aprašymas: 1. Didžioji Lietuvos žemuma (II a, II b) – tai sm ėlinga ir molinga, karbonatinga (vakarin ėje ir pietvakarin ėje dalyje), giliai sl ėniuota, erozin ė-egzaracin ė žemuma, kuri ą dengia viduriniojo pleistoceno Žeimenos (II a, II b) laikme čio banguotos ir terasuotos takoskyros, vakarin ėje dalyje suskaidytos kuestinio tipo sl ėniais. 2. Ryt ų Aukštai čių plynaukšt ė (VII b) – tai sm ėlinga ir molinga (pietin ėje dalyje tik sm ėlinga), karbonatinga, negiliai sl ėniuota (šiaurin ėje dalyje nesl ė- niuota) denudacin ė plynaukšt ė, kuri ą dengia viduriniojo pleistoceno Dainavos laikme čio banguotos ir smulkiai kalvotos takoskyros. 3. Šventosios nuolaiduma (VIII) – tai sm ėlinga, molinga, vietomis karbonatinga, giliai sl ėniuota, erozin ė-egzaracin ė pietvakari ų krypties nuolaiduma, kuri ą dengia viduriniojo pleistoceno Dainavos laikme čio banguotos ir smulkiai kalvotos, terasuotos takoskyros, suskaidytos kuestinio tipo paleo įrėžiais. 4. Piet ų Lietuvos lyguma (IX) – tai sm ėlinga, molinga ir karbonatinga, giliai sl ėniuota, erozin ė-egzaracin ė lyguma, kuri ą dengia viduriniojo pleistoceno Žeimenos (vakaruose) ir Dainavos (rytuose) laikme čių banguotos ir smulkiai kalvotos, terasuotos takoskyros, rytin ėje dalyje suraižytos kuestinio tipo paleo- įrėžiais.

21 pav. Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleogeomorfologinio rajonavimo schema (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 1998)

1 – paleogeomorfologinio rajono riba ir numeris: I – Paj ūrio dubuma; II – Di- džioji Lietuvos žemuma; III (III a, III b) – Vidurio Žemai čių nuolaiduma; IV – Šiaur ės Žemai čių plynaukšt ė; V – Vidurio Lietuvos lyguma; VI – Šiaur ės Aukštai čių aukštuma; VII (VII a, VII b) – Ryt ų Aukštai čių plynaukšt ė; VIII – Šventosios nuolaida; IX – Piet ų Lietuvos lyguma; 2 – parajonio riba; 3 – pa- leotakoskyros morfoskulpt ūros amžius (pvz., viduriniojo pleistoceno Dainavos laikotarpis). Reljefo morfoskulpt ūra : 4 – banguotas; 5 – kalvotas; 6 – terasuotas; 7 – kuestinis; 8– karstinis; 9 – uol ėtas

22 pav. Piet ų Lietuvos paleogeomorfologiniai rajonai paleo įrėži ų kontekste (pagrindas – A. Šliaupos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus žem ėlapis (A. Šliau- pa, 2004)) bei vyraujan čios paleo įrėži ų užpild ų skritulin ės diagramos

II (II a, II b) – Didžioji Lietuvos žemuma; VIII – Šventosios nuolaiduma; VII b – Ryt ų Aukštai čių plynaukšt ė; IX – Piet ų Lietuvos lyguma. 1 – Dz ūkijos morena; 2 – Dainavos morena; 3 – Žeimenos morenos; 4 – fliuvioglacialinės nuogulos; 5 – limnoglacialin ės nuogulos; 6 – aliuvin ės-limnin ės nuogulos; 7 – skritulin ės diagramos metmenys

Lyginant paleogeomorfologinio rajonavimo schem ą su A. Šliaupos sudaryt ąja ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus pakop ų schema , pastebimas dalies rib ų nesutapimas (A. Šliaupa, 1997 a, b). Tai susij ę su skirtingo pob ūdžio duomenų naudojimu, o dalis nesutapim ų yra nat ūral ūs ir paaiškinami kompleksinio geomorfologinio (litomorfogenetinio) kriterijaus panaudojimu paleoreljefo skulp- tūros charakteristikai. Ateityje šio paleoreljefo pakopos kartu su gilesne paleo- įrėži ų analiz ės medžiaga prisid ės prie Lietuvos ir gretim ų teritorij ų ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus detalesnio paleogeomorfologinio rajonavimo. Šiame darbe tirt ų Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleo įrėži ų užpildo analiz ė leido daugumai paleogeomorfologini ų rajon ų sudaryti apibendrintas vyraujan čių pj ūvi ų skritulines diagramas (22 pav.). Kai kurie rajonai pasižymi savitu glacialini ų, akvaglacialini ų ir kitokios kilm ės nuogul ų paleo į- rėži ų užpildu. Pavyzdžiui, išryšk ėjo skirtingi paleoįrėži ų užpildai šiaurin ėje (II a) ir pietin ėje (II b) Didžiosios Lietuvos žemumos rajono dalyse.

Tokio pob ūdžio informacija apibendrina paleo įrėži ų užpildo genetin ę, litologin ę ir stratigrafin ę įvairov ę, atspindi paleogeomorfologini ų rajon ų ir j ų ribose esan čios dalies paleo įrėži ų nevienod ą paleogeografin ę raid ą.

Apibendrinant šio skyriaus tyrim ų rezultatus, galima pasakyti, kad: 1. Išskirtieji paleogeomorfologiniai rajonai pasižymi nevienodu absoliu- čiu aukš čiu, turi pakopišk ą s ąrang ą, skiriasi uolien ų sud ėtimi, strukt ūra ir am- žiumi. 2. Paleogeomorfologini ų rajon ų takoskyras dengian čių nuogul ų kilm ė, sud ėtis ir amžius, kvartero metu vykusi ų kai kuri ų egzogenini ų (egzaracini ų, erozini ų ir kt.) proces ų masto įvertinimas parod ė, kad vyrauja viduriniojo pleistoceno morfoskulptūrin ės takoskyros. 3. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleo įrėži ų dugno absoliutus aukštis ir užpildas rodo, kad senasis hidrografinis tinklas buvo stipriai modifikuotas neotektonini ų, egzaracini ų ir erozini ų proces ų, o v ėliau kvartero ledynme čių ir tarpledynme čių metu patyr ė dalines regeneracijas. 4. Kai kuri ų paleogeomorfologini ų rajon ų rib ų sutapimas su geologin ėmis ir tektonin ėmis strukt ūromis rodo endogenini ų faktori ų įtak ą šio paviršiaus susidarymui.

3.2. KVARTERO NUOGUL Ų STORYMĖS YPATUMAI

3.2.1. Bendrieji kvartero nuogul ų storio ir paplitimo bruožai Piet ų Lietuvos kvartero nuogul ų storym ė yra labai kaiti. Kai kur upi ų sl ėniuose j ų visai n ėra arba vos 10–15 m storio (prie Alytaus, Pelekoni ų že- miau Birštono ir kitur). Didžiausia kvartero nuogulų storym ė yra ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleo įrėžiuose arba dabartin ėse aukštumose, ypa č jiems su- tampant (pvz., 305 gr ęž. (Prienlaukis) Prien ų rajone, 475 gr ęž. (Vaikantonys) Alytaus rajone, 568 gr ęž. (Komor ūnai) Var ėnos rajone) (10 pav., III priedas). Kvartero nuogul ų storym ė savo parametrais (storiu, sluoksniavimosi pob ūdžiu) ne visada liudija tiesiogines s ąsajas su gelmi ų struktūra. Smulkaus mastelio kvartero nuogul ų storym ės žem ėlapiuose, sudary- tuose interpoliacijos metodu, kvartero storym ės ypatyb ės yra apibendrintos, t. y. labiau tinka regioninio pob ūdžio charakteristikai. Jie sudaromi br ėžiant izolinijas tarp žinom ų kiekybini ų reikšmi ų gr ęžiniuose ar atodangose ir rodo, kad Piet ų Lietuvoje vyrauja 30–200 m, o dažniausiai – 100–160 m kvartero nuogul ų storis (Aleksa, 2007) (23 pav.). Tiktai Višty čio ežero ir Var ėnos apylink ėse, Dz ūkų ir Medinink ų aukštumose bei kitose gana lokaliose vietose storis viršija 200 m. Stambaus mastelio geologinio kartografavimo darbuose arba specialiuose lokaliuose tyrimuose lengviau realizuojami žem ėlapiai, sudaryti: 1) panaudojus tą pat į interpoliacijos metod ą, bet eliminuojant ir tarpusavyje į sistemas jungiant anomaliai dideles storio reikšmes; 2) pasinaudojus ikikvarterini ų uolien ų ir dabartinio paviršiaus hipsometriniais žem ėlapiais, kai izolinij ų susikirtimo vietose fiksuojamas absoliutaus aukš čio skirtumas, t. y. kvartero nuogul ų storis. Tokio tipo žem ėlapyje savaime išryšk ėja ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus įtaka kvartero storymei (Baltr ūnas, 1995) (24 pav.). Lietuvos geologijos tarnyboje vertinant kvartero nuogul ų t ūrį, buvo sudaryti glacialini ų (morenini ų) ar akvaglacialini ų (tarpmorenini ų ir kt.) nuogul ų procentinės dalies pasiskirstymo žem ėlapiai (Putys ir kt ., 2010) (25 pav.). Jie ypa č gerai išryškina rib ą tarp Dz ūkų aukštumos morenini ų kalvyn ų ir Nemuno

23 pav. Kvartero nuogul ų dangos storis. Tamsiai m ėlyna – iki 20 m storio, m ė- lyna – iki 30 m, geltona – iki 160 m, raudona – iki 200 m, tamsiai raudona – 200 ir daugiau m. (Aleksa, 2007)

24 pav. Kvartero nuogul ų storio schema, sudaryta Var ėnos-Daug ų plotui hipsometrini ų žem ėlapi ų aukš čių skirtumo metodu. Sudarė I. Norvaišas (Baltr ūnas, 1995). 1 – nuogul ų storio izolinija; 2 – gr ęžinio vieta: skaitiklyje – gr ęžinio numeris, vardiklyje – kvartero nuogu- lų storis (m)

vidurupio limnoglacialin ės plynaukšt ės. Tuo tarpu Pietry čių (Dainavos) fliuvioglacialini ų lygum ų sritis, Medinink ų (Ašmenos) aukštuma ir Eišiški ų (Ly- dos) plynaukšt ė pagal šiuos duomenis neišryšk ėja.

25 pav. Glacialini ų nuogul ų procentin ės dalies pasiskirstymas Piet ų Lietuvos kvartero storym ėje (Putys ir kt ., 2010)

3.2.2. Pagrindiniai pleistoceno storym ės paleopaviršiai Pleistoceno storym ė sl ūgso ant labai raižyto ikikvarterini ų uolien ų pavir- šiaus (A. Šliaupa, 2004 a, b). Šios storym ės strukt ūros įtakos Piet ų Lietuvos geomorfologiams rajonams vertinimui, buvo nagrin ėjami du gerai identifikuojami markiruojantys paleopaviršiai. Vienas j ų – tai viduriniojo pleistoceno Dai- navos svitos (morenos) kraigo paviršius, kuris buvo geologiniu pagrindu il- giausiam But ėnų ( Holsteino ) tarpledynme čio kraštovaizdžiui (Satk ūnas ir kt., 2007) (11 pav.). Kitas – viduriniojo pleistoceno Žeimenos svitos Medinink ų posvit ės (morenos) kraigo paviršius, kuris buvo geologiniu pagrindu Merkin ės (Eemio ) tarpledynme čio kraštovaizdžiui. Medinink ų morena šiuo metu sudaro Medinink ų (Ašmenos) aukštumos bei Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės pavirši ų. Tyrin ėjant šiuos paleopaviršius paprastai iškyla j ų tikslaus identifikavimo problema, ypa č jei tarp j ų n ėra tarpledynme čio nuogul ų ar aiškiai išreikštos tarpledynme čio d ūlėjimo plutos. Pad ėtį dar komplikuoja morenini ų kompleks ų daugiasluoksniškumas bei neryšk ūs morenini ų nuogul ų litologiniai ir petrogra-

finiai skirtumai. Tod ėl b ūtina detalesn ė ši ų kompleks ų analiz ė (Baltr ūnas, Pu- kelyt ė, 2005). Dainavos svita ir jos paleopaviršius. Šios svitos kompleks ą sudaro Dainavos apled ėjimo morenin ės nuogulos, kuri ų sandara ir sud ėtis liudija apie mažiausiai dviej ų ledyno stadij ų antslinkius (Baltr ūnas, 1995; Satk ūnas ir kt., 2007). Makroskopiškai homogeniškos Dainavos morenos pasižymi ritmiška daugiasluoksne strukt ūra, kuri ą gerai fiksuoja gr ęžini ų diagrafijos (karotažo) ir granuliometrin ės analiz ės duomenys. Nuogul ų ritmišk ą kaitum ą iš dalies paro- do vertikalaus nuogul ų pj ūvio granuliometrin ės sud ėties santykin ės entropijos kitimas. Santykin ė entropija, rodanti medžiagos išmaišymo laipsn į, leido verti- kaliame moren ų pj ūvyje išskirti keturias geresnio išmaišymo zonas. Staigus santykin ės entropijos padid ėjimas liudija naujo sedimentacinio ciklo (apled ė- jimo) pradži ą. Šios zonos gerai koreliuojamos tarp nutolusi ų pj ūvi ų (Baltr ūnas et al., 2008). Apibendrinus 256 geologinio kartografavimo gr ęžini ų, pergr ęžusi ų vis ą kvartero storym ę, duomenis ir Surfer programa sudarius hipsometrinius mode- lius, matyti, kad Dainavos svitos (morenos) kraigo paleopaviršiaus takoskyrini ų teritorij ų absoliutus aukštis d ėsningai žem ėja iš ryt ų į vakarus: Medinink ų aukštumoje nuo +123 ÷ +100 m virš j ūros lygio, Prien ų-Marijampol ės-Kybart ų ruože (šiaur ės vakariniame regiono pakraštyje) nuo –20 ÷ –40 m ir iki –136 m žemiau j ūros lygio. Didžiausias santykinis pažemėjimas siekia 260 m, o ne- skaitant gausi ų anomali ų paleo įrėži ų (paleodaub ų) – sudaro apie 100–160 m (26 a, b pav.). Druskinink ų, Birštono, Var ėnos-Daug ų ir Elektr ėnų-Vilniaus plotuose nustatyti paleopaviršiaus aukš čio skirtingumai ver čia galvoti, kad panaši situacija yra visoje Piet ų Lietuvoje. Interpoliuojant paleopaviršius gaunamos stambios, uždaros, neigiamos reljefo formos, kurios glacigeniniame akumuliaci- niame-eroziniame paviršiuje tur ėtų b ūti kitokios – tur ėtų jungtis į sl ėni ų sistemas. Tikslesnis paleogeomorfologini ų žem ėlapi ų sudarymas įmanomas tik stambaus mastelio geologinio kartografavimo arba detali ų lokali ų tyrim ų plotuose (Baltr ūnas, 1995).

Žeimenos svita ir jos paleopaviršius. Žeimenos svitos kompleks ą sudaro Žemaitijos ir Medinink ų posvi čių morenin ės ir tarpmorenin ės nuogulos, kuri ų sandara ir sud ėtis liudija taip pat dviej ų apled ėjim ų antslinkius. Ši ų posvi čių morenin ės nuogulos yra homogeniškos ir makroskopiškai mažai skiriasi. Tik Medinink ų morena daugiau dolomitinga ir mažiau prisotinta mezozojaus nuo- trupine medžiaga (Baltr ūnas, 1995; Гайгалас , 1979). Pastarosios morenos kraigas patikimai identifikuojamas, jeigu ant jos b ūna išlikusi tarpledynme čio d ūlė- jimo pluta, aprašyta Nemuno vidurupio ir jo intak ų atodangose, taip pat kai kuriuose gr ęžiniuose. Problema kyla, kai ant rudo dolomitingo Medinink ų priemolio tiesiogiai sl ūgso panašus paskutiniojo (Nemuno) apled ėjimo moreninis priemolis. Tai gali b ūti interpretuota, kaip Medinink ų moreninio komplekso daugiasluoksniškumo pasireiškimas. Tokiu atveju, paleopavirši ų identifikuoti padeda analitiniai tyrimai, taip pat granuliometrinės sud ėties entropijos kitimo palyginimas. Medinink ų morenos (posvit ės) kraigas yra dvejopo tipo: palaidotas po paskutinio apled ėjimo nuogulomis ir atsidengiantis Medinink ų (Ašmenos) aukštumos ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės paviršiuje. Gr ęžini ų duomenys rodo, kad Žeimenos svitos (Medinink ų morenos) kraigo paleopaviršiaus takoskyrini ų plot ų absoliutus aukštis žem ėja iš ryt ų į vakarus. Medinink ų (Ašmenos) aukštumoje jis kinta nuo +290 ÷ +260 m virš jūros lygio kalv ų virš ūnėse iki +220 ÷ +180 m tarpukalv ėse, o vakariniame regiono pakraštyje nukrenta iki +10 ÷ –10 m žemiau j ūros lygio (27 a, b pav.). Paleo įrėžiuose (paleoduburiuose) šios morenos kraigas pažemėja iki –66 ÷ – 53 m žemiau j ūros lygio. Maksimalus santykinis pažem ėjimas sudaro apie 300–350 m, o vyraujantis siekia 160–180 m. Eliminavus iš šio vertinimo Medinink ų (Ašmenos) ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės skaitines reikšmes, matyti, kad likusioje Piet ų Lietuvos teritorijoje absoliutaus ir santykinio aukš čio svyravimas gerokai mažesnis – nuo +120 m iki 0 m (vyraujantis 0 ÷ +30 m) vakarin ėje dalyje bei +50 ÷ +100 m rytin ėje dalyje. Išsiskiria Medinink ų morenos kraigo lokali pakiluma ties Višty čio-Gra-

žiški ų aukštuma (iki +80 m), taip pat pakilimas ties Dz ūkų aukštumos šiaurine dalimi (iki +80 ÷ +100 m), kuris pietry čių kryptimi palaipsniui aukšt ėja iki +130 ÷ +160 m dar prieš Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ę (27 a, b pav.).

Pleistoceno storym ės ir jos pagrindini ų paleopavirši ų tyrimas leidžia padaryti tokius apibendrinimus : 1. Piet ų Lietuvoje vyrauja 30–200 m, o dažniausiai – 100–160 m kvartero nuogul ų storis (Aleksa, 2007). Tiktai Višty čio ežero ir Var ėnos apylink ėse, Dz ūkų ir Medinink ų aukštumose bei kitose gana lokaliose vietose storis viršija 200 m. 2. Sudaryti glacialini ų (morenini ų) ar akvaglacialini ų (tarpmorenini ų ir kt.) nuogul ų procentin ės dalies pasiskirstymo žem ėlapiai (Putys ir kt., 2010) gerai išryškina rib ą tarp Dz ūkų aukštumos ir Nemuno vidurupio limnoglaciali- nės plynaukšt ės. Pietry čių (Dainavos) fliuvioglacialini ų lygum ų sritis, Medi- nink ų (Ašmenos) aukštuma ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ė pagal šiuos duomenis neišryšk ėja. 3. Piet ų Lietuvos pleistoceno storym ėje patikimiausiai identifikuojami du paleopaviršiai: Dainavos svitos (morenos) kraigas ir Žeimenos svitos (Medi- nink ų morenos) kraigas, kurie buvo But ėnų ( Holsteino ) ir Merkin ės ( Eemio ) tarpledynme čių kraštovaizdžio geologiniu pagrindu. 4. Dainavos svitos (morenos) kraigui b ūdingas didelis nuolydis vakar ų kryptimi bei dažnas ir didelis santykinio aukš čio svyravimas, liudijantis apie labai raižyt ą ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų. Rytin ėje dalyje esan čią pakilum ą paveld ėjo dabartin ė Medinink ų aukštuma. 5. Storos Žeimenos svitos kraigui būdingas didelis nuolydis vakar ų kryptimi, ta čiau santykinio aukš čio svyravimai mažesni, ypa č paskutiniojo apled ė- jimo teritorijoje. Šis, kažkada labiau raižytas paleopaviršius, buvo gerokai ap- lygintas. Žeimenos svita savo storyme išlygino senesn į, žemiau sl ūgsant į pa- leopavirši ų. Atskiras paleoreljefo pakilumas paveld ėjo dabartinio paviršiaus aukštumos (Dz ūkų, Višty čio-Gražiški ų), o ŠR kryptimi orientuot ų įdaub ų vir- tin ę – Pietry čių (Dainavos) lyguma.

3.3. PIET Ų LIETUVOS PAVIRŠIAUS YPATUMAI

3.3.1. Paleogeografin ė raida poledynmetyje Piet ų Lietuvos paviršius savo amžiumi, kilme ir sud ėtimi yra labai nevie- nalytis, susij ęs su keli ų ledynme čių, tarpledynme čio bei poledynmetyje vyku- siais geomorfologiniais ir geologiniais procesais, skirtinga paleogeografine raida (Gaigalas, 2001; Gaigalas, Melešyt ė, 2001; Švedas ir kt., 2004; Baltr ūnas et al., 2007 a, b) (28, 29, 30 pav.). Skirtinga teritorij ą dengian čių nuogul ų sud ėtis, sandara ir paplitimas lemia skirting ą gruntinio vandens gyl į ir paplitimą, upeli ų vandeningum ą, augalijos ir gyv ūnijos pob ūdį miškuose, kai kuri ų žmogui reikaling ų žaliav ų (titnago, kreidos, molio, rieduli ų ir kt.) paplitim ą atskirose tiriamos teritorijos dalyse. Anks čiausiai susidariusios nuogulos patyr ė v ėlesni ų posedimentacini ų proces ų įtak ą: kriogenez ę, solifliukcij ą, termokarst ą, erozij ą, defliacij ą, pelk ėjim ą ir kita.

28 pav. Piet ų Lietuvos teritorija paskutiniojo (Nemuno, Weichselian ) apledėjimo deglaciacijos kontekste pagal A. Gaigal ą (Gaigalas, 2001): G – Gr ūdos stadija; Ž – Žiogeli ų faz ė; B (EL) – Baltijos stadija (Ryt ų Lietuvos faz ė); SL – Piet ų Lietuvos faz ė, ML – Vidurio Lietuvos faz ė; NL – Šiaur ės Lietuvos fazė

Piet ų Lietuvos paleogeografija priešpaskutiniojo apled ėjimo zonoje. Priešpaskutiniojo apled ėjimo glacigeniniai dariniai paplit ę pietrytin ėje tiriamos teritorijos dalyje – Medinink ų (Ašmenos) aukštumoje ir Eišiški ų (Lydos) plyn- aukšt ėje. Tai seniausios paviršiaus nuogulos Lietuvoje (Kudaba, 1983; Gaiga- las, Satk ūnas, 1994; Кондратене , 1996 ir kt.) (28, 29 pav.). Paskutinio apled ėjimo ledynin ės plaštakos apsupo Ašmenos (Medinink ų)

aukštum ą iš šiaur ės ryt ų, šiaur ės bei vakar ų ir paliko neryškius Gr ūdos ( Bran- denburgo) stadijos pakraštini ų morenini ų darini ų ruožus, kuriuos v ėliau ledyno tirpsmo vandenys nuplov ė arba palaidojo po sm ėli ų storyme. Pati aukštuma, atsid ūrusi periglacialin ėse s ąlygose, buvo veikiama solifliukcijos, periglacialin ės erozijos, mechaninio d ūlėjimo ir kit ų proces ų, kurie gerokai pakeitė jos pavirši ų. Kalvos buvo aplygintos, daubos ir tarpg ūbriai užnešti s ąnašomis, kai kur, d ėl erozijos, atsirado antrinis kalvotumas bei daugybė periglacialini ų ragu- vų. Panaši ą raidos istorij ą tur ėjo į pietry čius esanti Lydos (Eišiški ų) plynaukš- tė, pasižyminti žemesniu ir mažiau raižytu paviršiumi. Priešpaskutiniojo apled ėjimo zonoje pavirši ų dengia storas iki 5–7 metr ų priesmėlio ir dulkiškos medžiagos sluoksnis. Detali ų lauko ir laboratorini ų tyri- mų metu pavyko jame išskirti tris, o kai kur ir keturis litokompleksus, kurie skiriasi medžiagos sud ėtimi, spalva, geležies ir karbonat ų sankaupomis bei juose esančiomis kriogenin ėmis strukt ūromis (Švedas ir kt., 2004; Baltr ūnas et al., 2007 a, b). Paviršini ų dengiam ųjų darini ų strukt ūros ir litologijos kaita didele dalimi atspindi klimato s ąlyg ų kait ą. Medinink ų ledynme čio pabaigos ir Merkin ės tarpledynme čio laikotarp į, pagal nuos ėdų sud ėtį, galima suskirstyti į tris dalis. Pirmoji sutampa su Medinink ų ( Saalian) ledynmečio pabaiga ir Merkin ės (Eemian ) tarpledynme čio pradžia. Antroji atitinka tarpledynme čio klimato s ą- lyg ų optimum ą, o tre čioji – atspindi tarpledynme čio pabaig ą ir Nemuno (Weichselian ) apled ėjimo pradži ą (Švedas, 2001; Švedas ir kt ., 2004 ; Baltr ūnas et al., 2007 a, b).

Piet ų Lietuvos paleogeografija paskutiniojo apled ėjimo zonoje. Po Merkinės ( Eemian ) tarpledynme čio buvo sud ėtingas Nemuno ( Weichselian) laikotarpis. V ėlyvojo Nemuno metu susidariusios nuogulos ir reljefo formos paplit ę visoje tiriamoje teritorijoje, išskyrus anks čiau min ėtas Medinink ų (Aš- menos) aukštum ą ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ę. Remiantis įvairaus pob ūdžio tyrimais, šiuo metu traktuojama, kad Piet ų Lietuvos paviršiuje yra pasku-

tiniojo ( Nemuno, Weichselian ) apled ėjimo dviej ų stadij ų – Gr ūdos ir Baltijos – bei j ų suaktyv ėjimo fazi ų, dariniai (Gaigalas, 2001 ir kt.) (28 pav.). Vėlyvojo Nemuno metu didel ė Piet ų Lietuvos dalis buvo padengta iš šiaur ės vakar ų atslinkusio ledyno, kurio pakraštys maksimalios Gr ūdos ( Bran- derburgo, Late Weichselian ) stadijos metu ėjo Medinink ų (Ašmenos) aukštu- mos ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės vakarin ėmis pap ėdėmis (28, 29 pav.). Gr ūdos stadijos ledyno tirpsmo vandenys pasitvenk ė tarp nykstan čio ledyno ir pie čiau esan čios morenin ės aukštumos ir plynaukšt ės. Ši ų priele- dyninių mari ų vandens lygis siek ė 180–160 m virš dabartinio j ūros lygio. Išil- gai buvusio ledyno pakraščio Vilnios, Merkio vidurupio ir Merkio žemupio- Katros limnoglacialiniai vandens baseinai sudar ė savotišk ą kaskadin ę sistem ą. Vanduo ištek ėdavo piet ų link žemiausiais tarpg ūbriniais kloniais ties Verseka, Ditva, Juodupe (Basalykas, 1969; Басаликас , 1987). Nauja ir ryški ledyno stov ėjimo Žiogeli ų ( Frankfurto ) faz ė paliko gerai kartografuojamus kraštinius moreninius darinius dešiniakrant ėje Merkio pus ė- je, sl ūgsan čius ant limnoglacialin ės kilm ės smulkaus ir smulku čio Gr ūdos (Brandenburgo ) stadijos sm ėlio (28, 29, 30 a pav.). Žiogeli ų ( Frankfurto) faz ės metu ledyno pakraš čio stabilizacija ties Kap čiamies čiu, Leipalingiu, Liškiava, Nedinge, Matuizom, Onuškiu ir Trakais susijusi su trumpalaikiu klimato atšali- mu, kuris savo ruožtu suaktyvino morenin ės medžiagos prietak ą į marginalin ę (b ūsimo g ūbrio) ledyno zon ą. Tuo metu Merkio vidurupio zonoje atsirado Merkio sensl ėnio užuomazga. Fliuvioglacialini ų (zandr ų ir zandrini ų delt ų) nuogul ų paviršiaus absoliutus aukštis einant iš ŠR į PV palaipsniui žem ėja: nuo +160 m ties Senaisiais Trakais iki +130 ÷ +125 ties Kap čiamies čiu. Tai rodo j ų raidos ryš į su limnoglacialini ų basein ų raida. Tiriamos teritorijos paleogeografija Baltijos (Pomeranijos ) stadijos metu susijusi su iš šiaur ės atslinkusia Nemuno vidurupio ledyno plaštaka (28, 29, 30 b pav.). Remiantis geologiniais ir geomorfologiniais duomenimis, šios stadijos ledynas Piet ų Lietuvoje buvo plonas ir nepaj ėgė įveikti Žiogeli ų fazei charakteringo aukšto moreninio g ūbrio. Jeigu ledyno antslinkio ir stabilizacijos metu ties Veisiejais, Merkine, Dusmenimis ir Semelišk ėmis anks čiau sufor-

Piet ų Lietuvos kvartero geologinio žem ėlapio (29 pav.) sutartiniai ženklai

Ledyn ų išplitimas: 1 – Gr ūdos (Bar čių) stadijos riba; 2 – Žiogeli ų faz ės riba; 3 – Baltijos stadijos riba; 4 – Piet ų Lietuvos faz ės riba muotas reljefas patyr ė kriogenin į performavim ą, tai prasid ėjusi ą jo degradacij ą lyd ėjo solifliukcijos, erozijos, o kai kur ir abrazijos reiškiniai (30 b pav.). Ne- muno vidurupio ledyno plaštakos tirpsmo vanden ų nuot ėkis vyko Žiogeli ų morenin į ir zandrin į reljef ą skrodžian čiais kloniais. Jie atsiv ėrė į ekstraglacialin į vandens basein ą Nemuno zonoje aukš čiau Merkin ės ir plat ų aliuvin į (fliuvio- glacialinį) lateralin į sensl ėnį Vok ės-Merkio zonoje. Pastaruoju, iš Žeimenos ir Vilnios basein ų, pl ūstantys tirpsmo vandenys klost ė į pietus žem ėjant į pavirši ų: nuo +135 m Vok ės žemupyje iki +125 m ties Kabeliais, kur į formavo mean- druojantys, dažnai patvinstantys ir vag ą kei čiantys vandens srautai (30 b pav.). Piet ų Lietuvos faz ė pasižym ėjo recesinio pob ūdžio stabtel ėjimu šiek tiek pie čiau Virbalio ir Marijampol ės, ties Igliauka ir Prienais. Tarp ledyno ir Viš- ty čio aukštumos, padengtos tirpstan čio negyvo moreningo ledo danga, egzistavo ežeringas klonis, atsiveriantis į didel į Simno-Balbieriškio-Stakliški ų limnoglacialin į basein ą (28, 29, 30 c pav.). Pietin į ir rytin į šio baseino krant ą suda-

rė Dz ūkų ir S ūduvos aukštumos vietomis padengtos negyvo moreningo ledo danga. Tarp j ų esan čiu pla čiu pažem ėjimu iš baseino piet ų link pl ūdo tirpsmo vandens perteklius. B ūtent tuo metu iš šiaurinio (Simno-Balbieriškio- Stakliški ų) baseino į pietin į (Baltosios An čios) basein ą tekantys vandens srautai prad ėjo formuoti Nemuno vidurupio – Merkin ės-Punios sensl ėnio atkarp ą. Pradžioje basein ų vandens lygis buvo +125 ir +120 m, ta čiau, ledynui degra- duojant, šiaurinio baseino vandens lygis žem ėjo iki +115 m, o Vidurio Lietu- vos faz ės metu – iki +110 m. Su šiuo laikotarpiu susij ęs ir Prien ų zandrin ės deltos susiformavimas, kurios viršutin ė dalis klost ėsi baseino vandens lygyje (+125 m). Tuo tarpu pietinio baseino lygis buvo stabilesnis, nes j į pastoviai ir intensyviai papildydavo lateraliniu sensl ėniu pl ūstantys tirpsmo vandenys iš Rytų Lietuvos. Su šiuo laikotarpiu siejama vandens tek ėjimo krypties inversija Nemuno sensl ėnyje, kai pietinio baseino vandens perteklius ne tik persiliedavo Valkušankos up ės sl ėniu į Bebžos basein ą, bet prad ėjo tek ėti ir Merkin ės- Punios atkarpa į nusl ūgus į šiaurinį basein ą. Tai taip pat įtakojo prasid ėjęs Lie- tuvos pietini ų pakraš čių glacioizostazinis kilimas, sutap ęs su kai kuri ų strukt ū- rų neotektoniniu kilimu (Šliaupa, 2004 b). Pasitraukus iš Piet ų Lietuvos ledynams ir ištek ėjus prieledynin ėms ma- rioms, buvo suformuotas regiono geologinis ir geomorfologinis pagrindas, kuris v ėliau įvairi ų geologini ų proces ų vienaip ar kitaip buvo performuojamas. Ankstyvojo holoceno, ypa č borealio , laikotarpis pasižym ėjo intensyviais reljef ą formuojan čiais procesais (glaciokarstiniais, eoliniais, eroziniais, abraziniais, pelk ėjimo, dirvodaros ir kt.). Borealyje atsinaujino ir didžiausia dalimi užsibaig ė glaciokarsto ir dubakloni ų (rin ų) regeneravimo reiškiniai (Kudaba, 1983; Kabailien ė, 2001 ir kt.) (30 d pav.). Tai vyko visoje paskutiniojo apled ėjimo zonoje ir paliet ė beveik visus genetinius reljefo tipus. Kitas reikšmingas buvo eolinis procesas, kuris vyko išdžiūvusiuose smulkaus sm ėlio plotuose, didžiausia dalimi limnoglacialiniuose, kiek mažiau – aliuviniuose ir fliuvioglacialiniuose (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2001).

30 pav. Piet ų Lietuvos teritorijos paleogeografin ė situacija (Baltr ūnas V., Švedas K., Pukelyt ė V., 2007 a ir b). Sutartiniai ženklai – kitame puslapyje

Piet ų Lietuvos teritorijos paleogeografin ės situacijos schem ų (30 pav.) sutartiniai ženklai a – Nemuno ledynme čio Žiogeli ų (Frankfurto) faz ė; b – Nemuno ledynme čio Baltijos ( Pomeranijos ) stadija; c – Nemuno ledynme čio Piet ų Lietuvos faz ė; d – Borealis (Ankstyvasis Holocenas). 1 – aktyvus ledynas; 2 – negyvas tirps- tantis ledas; 3 – kriogenini ų ir solifliukcini ų reiškini ų paveiktas priešpaskuti- niojo ( Medinink ų, Saalian ) apled ėjimo kraštini ų darini ų kalvotas reljefas; 4 – paskutinio – Nemuno apled ėjimo kraštini ų darini ų kalvotas reljefas; 5 – lim- noglacialinis baseinas; 6 – limnoglacialin ė lyguma; 7 – besiformuojanti zandrin ė lyguma; 8 – zandrin ė lyguma; 9 – fliuvioglacialin ė delta; 10 – ežeras; 11 – besiformuojantis eolinis reljefas; 12 – pelk ės; 13 – sl ėnis, terasa ir vandens tek ėjimo kryptis; 14 – glaciokarstiniai reiškiniai; 15 – atsinaujinan čios rinos

3.3.2. Žemyniniai eoliniai dariniai ir j ų paplitimas Atliekant paleogeografin ės raidos tyrimus Piet ų Lietuvoje, ypa č išryš- kėjo didelius plotus čia užiman čios eolin ės nuogulos, plytin čios Pietry čių (Dai- navos) sm ėlingoje lygumoje, įsispraudusioje tarp skirtingo amžiaus morenini ų kalvyn ų ir besiskiriančios reljefo formomis bei j ų sklaida (Basalykas, 1965) (29, 33 pav.). Tai Rūdnink ų, Var ėnos, Marcinkoni ų ir Ratny čios-Randamoni ų žemynini ų kop ų masyvai. Kop ų koreliacin ės analiz ės rezultatai. Šio žemynini ų kop ų ruožo (pasirinkt ų 966 kop ų) morfografin ė ir morfologin ė koreliacin ė analiz ė parod ė, kad jam b ūdingi kai kurie ryšk ūs koreliaciniai ryšiai ( KR). Teigiamas ir stiprus KR tarp kop ų s ąlygini ų koordina čių rodo krypting ą kop ų formavim ąsi ir slinkim ą iš pietvakari ų į šiaur ės rytus (31, 32 pav.). Kop ų pap ėdės ir virš ūnės absoliut ūs aukš čiai taip pat turi teigiam ą stiprų KR tarpusavyje ir su s ąlygin ėmis koordinat ėmis. Tai patvirtina žinom ą regionin į d ėsningum ą – eolini ų nuogul ų absoliutaus aukš čio kilim ą šiaur ės ryt ų kryptimi. Teigiami KR tarp kop ų santykinio aukš čio, keteros ilgio ir jų šakotumo. Nustatytos neigiamas KR tarp kop ų keteros statmens krypties azimuto ir kop ų absoliutaus aukš čio bei s ąlygini ų koordina čių. Tai liudija apie dalies azimuto reikšmi ų, atspindin čių kopas pus čiusi ų vėjų vyraujan čią krypt į, kitim ą – nuo dažnos pietrytin ės iki dažnos šiaurryti- nės atskirose eolinio ruožo dalyse (Baltr ūnas et al., 1998; Baltrūnas, Pukelytė, 2001) (31 pav.).

31 pav. Piet ų Lietuvos eolinis ruožas, atskiri jo masyvai ir tirtieji plotai

Vyraujantys teigiami KR liudija sen ųjų kontinentini ų kop ų išsid ėstym ą iš pietvakari ų į šiaur ės rytus, nors jis ir ne visur ryškus (31, 32 pav.). Be abejo, tam tikros įtakos tur ėjo ir matavimui pasirinktos kopos. Pagal kop ų koordina- čių ir absoliutaus aukš čio KR , skiriamos trys plot ų grup ės: 1) R ūdnink ų, Kat- ros, Dubo, iš dalies Var ėnos ir Palkabalio su teigiamais KR ; 2) Marcinkoni ų, Latežerio, Lynežerio ir Musteikos su neryškiais teigiamais ar neigiamais KR ; 3) Bar čių ir Randamoni ų su teigiamais ir neigiamais KR . Šiuos KR galima trak- tuoti kaip perpustyto ar užpustyto pagrindo bei gruntinio vandens lygio įtak ą, taip pat ankstesnio ar v ėlyvesnio eolinio proceso požymį. Kopų santykinio aukš čio ir keteros ilgio teigiami KR rodo intensyvius eolinius procesus, kuri ų ilgesn ė trukm ė fiksuojama papildomais teigiamais KR su kop ų šakotumu bei koordinatėmis. Kop ų keteros statmens pav ėjine kryptimi azimuto nelabai stiprus, bet teigiamas KR pastebimas su kop ų šakotumu (R ūdnink ų, Palkabalio, Marcinkoni ų, Musteikos plotai), re čiau su virš ūnės (Palkabalio plotas) ir papė-

32 pav. Piet ų Lietuvos eolini ų darini ų ruožo ir tirt ų plot ų kop ų parametr ų -2 koreliaciniai ryšiai ( rxy 10 ) (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 1998)

Išryškinti reikšmingi ryšiai, kai α – 0,01 ir N – tirt ų kop ų skai čius. A – kopos pap ėdė absoliutus aukštis; B – kopos virš ūnės absoliutus aukštis; C – kopos santykinis aukštis; D – kopos keteros ilgis; E – statmens kopos keterai azimu- tas; F – azimut ų sektoriai; G – kopos atšak ų skai čius; H–I – kopos erdvin ė pa- dėtis (koordinat ės) topografinio lapo M1:200 000 r ėmuose

dės (Randamoni ų plotas) absoliu čiu aukš čiu. Dažnai šio parametro KR su kopų absoliu čiu aukščiu yra neigiami, nors ir nelabai tampr ūs (R ūdnink ų, Var ėnos, Marcinkoni ų, Katros, Dubo plotai). Tai leidžia teigti, kad šakotosios kopos, kaip ilgesnio eolinio proceso rezultatas, buvo užbaigtos formuoti ryt ų ir pietry- čių krypties v ėjų daugiausia žemesn ėse eolinio ruožo dalyse. Interpretuojant KR , pagal j ų matric ų skirtumus galima išskirti kelias tir- tų eolini ų plot ų grupes, vienaip ar kitaip susijusias su laiku. S ąlyginai trumpai eoliniai procesai formavo Rūdnink ų, Bar čių, Palkabalio, Lynežerio ir Randa- moni ų plotus, šiek tiek ilgiau – Varėnos, Marcinkoni ų, Katros ir Dubo plotus. Ilgiausiai buvo pustomi Musteikos ir Latežerio plotai. Anks čiausiai prad ėjo formuotis R ūdnink ų, Bar čių, Var ėnos, Dubo, Katros, kiek v ėliau – Palkabalio, Lynežerio, Randamoni ų, o vėliausiai – Marcinkoni ų, Musteikos ir Latežerio eoliniai plotai. Tokia sud ėtinga ir laiko atžvilgiu nevienoda eolinio ruožo raida vyko beveik vis ą poledynmet į, gerokai suintensyv ėdama sausesniais ankstyvojo, vidurinio ir v ėlyvojo driaso, preborealio ir borealio laikotarpiais (Baltr ū- nas et al., 1998; Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2001). Iš dalies toki ą išvad ą patvirtina kop ų keteros statmens pav ėjine kryptimi rož ės bei kop ų t įsos schemos, liudi- jan čios nevienodos krypties v ėjus, formavusius eolines reljefo formas (31 pav.). Panašu, kad ledynui tirpstant, vasaromis vyravo išilgai ledyno pa- kraš čio p ūtę šiaurrytin ės krypties v ėjai.

3.3.3. Geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ė strukt ūra Piet ų Lietuvoje skiriami keli stamb ūs teritoriniai vienetai – geomorfologin ės sritys, suformuotos skirting ų geologini ų-geomorfologini ų proces ų (Lietuvos..., 1981): 1. Priešpaskutiniojo apled ėjimo ledyn ų sustumt ų ir v ėlesni ų geologini ų proces ų performuotų morenini ų aukštum ų sritis: Medinink ų (Ašmenos) aukš- tuma ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ė, esan čios rytiniame regiono pakraštyje. 2. Paskutiniojo apled ėjimo pakraštini ų morenini ų aukštum ų sritis: Piet ų Lietuvos aukštuma (Dz ūkų ir S ūduvos aukštumos), nut įsusi iš šiaurės ryt ų į pietvakarius centrin ėje regiono dalyje.

3. Paskutiniojo apled ėjimo ledyn ų tirpsmo vanden ų suformuota zandrini ų lygum ų sritis: Pietry čių (Dainavos) lyguma, užimanti pietin ę-pietrytin ę regiono dal į. 4. Paskutiniojo apled ėjimo ledyn ų išgul ėta Pabaltijo žemumos sritis: Ne- muno vidurupio plynaukšt ė, esanti šiaurin ėje-šiaurvakarin ėje dalyje ir Nemuno žemupio lyguma plytinti vakarinėje dalyje. Išskirt ų žemesnio rango teritorini ų vienet ų įvairov ė yra didesn ė, bet dauguma autori ų Piet ų Lietuvoje išskyr ė panašius geomorfologinius rajonus (Ba- salykas, 1965; Lietuvos..., 1981; Guobytė, 2000; Visuotin ė..., 2007) (4–9 pav.). Daugiau skirtum ų tarp įvairi ų autori ų išskirt ų teritorini ų vienet ų mikrorajon ų lygmenyje, kurie atsiranda d ėl rajonavimo taksonomini ų vienet ų neapibr ėžtu- mo, jų daugialypiškumo bei skirting ų kriterij ų taikymo. Disertaciniame darbe tiriamoje teritorijoje buvo išskirti 69 litomorfogenetiniai mikrorajonai – plotiniai vienetai, pasižymintys geologiniu ir geomorfologiniu savitumu, genetiškai ir morfologiškai panašiais litologiniais bei geomorfologiniais kompleksais – strukt ūriškai pagrindžiantys šeši ų geomorfologini ų rajon ų ribas (33 pav.). Rašytin ėje charakteristikoje (lentel ėse) nurodo- mas mikrorajono eil ės numeris (33 pav.), indeksas, kuris taikomas stambaus ir vidutinio mastelio žem ėlapiuose (Lietuvos geologinio..., 1993–1998), pavadinimas, trumpa litologin ė, geologin ė-geomorfologin ė charakteristika, paviršini ų nuogul ų storis ir gruntinio vandens gylis. Šis darbas atliktas remiantis detalia kartografin ės medžiagos, gr ęžini ų duomen ų bei teritorijos paleogeografinės raidos analize, taikant kompleksin į teritorijos paviršiaus vertinim ą pagal kil- mės, morfologijos ir litologijos kriterijus. Šiuo geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ūros tyrimu siekta atskleisti geomorfologini ų rajon ų nehomogeniškumo pob ūdį bei strukt ūriškai pagr įsti j ų išskyrim ą. Medinink ų (Ašmenos) aukštumos geomorfologinis rajonas ( I ). Jis apima Šumsko, Grigai čių, Medinink ų bei Paškoni ų pakilumas, Paneri ų ir Taba- riški ų kalvynus, Nem ėžio ir Dieveniški ų plato bei Turgeli ų lygum ą. Tai prieš- paskutiniojo apled ėjimo ledynini ų plaštak ų s ąlytyje susidar ęs reljefas, vėliau

tarpledynmetyje ir ankstyvojo bei viduriniojo Nemuno laikotarpyje performuotas intensyvi ų erozini ų ir periglacialini ų procesų (Kudaba, 1964; Švedas ir kt ., 2004). Aukštuma, atsid ūrusi periglacialin ėse s ąlygose, buvo veikiama solifliukcijos, periglacialin ės erozijos, fizinio d ūlėjimo ir kit ų proces ų, kurie gerokai pakeit ė jos pavirši ų. Kalvos buvo aplygintos, daubos ir tarpg ūbriai užnešti s ą- našomis, kai kur, d ėl erozijos, atsirado antrinis kalvotumas bei daugybė periglacialini ų raguv ų. Rajone išskirti aštuoni mikrorajonai (I: 1–8) (33 pav., 4 lentel ė).

4 lentel ė. Medinink ų (Ašmenos) aukštumos litomorfogenetiniai mikrorajonai ir jų charakteristika.

Eil. Mikrorajono Mikrorajono Mikrorajono geomorfologin ė ir geologin ė Nr. indeksas pavadinimas charakteristika žem ėlapyje M1:200 000 Stambiai ir smulkiai kalvotas, sta čiašlaitis, sm ė- lingas, apskalautas, raguvotas, erozijos bei sufo- 1. Pnr Paneri ų zijos proces ų veikiamas kalvynas, esantis Medi- nink ų aukštumos šiauriniame pakraštyje. Pavirši- ni ų nuogul ų storis 0,5–18,0 m (vyrauja 9 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–13,7 m (vyrauja 10 m) Banguota, sm ėlinga ir priesm ėlinga, aplyginta, negiliai sl ėniuota, raguvota, veikiama plokštumi- nės erozijos, o kai kur pelk ėjimo ir defliacijos 2. Nmž Nem ėžio proces ų, plynaukšt ė Medinink ų aukštumos šiau- rės vakariniame pakraštyje. Paviršinių nuogul ų storis 0,5–18,0 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 14,8–73,0 m (vyr. 10 m) Stambiai kalvotas ir l ėkštašlaitis, g ūbriuotas, priesm ėlingas, re čiau sm ėlingas, sl ėniuotas ir raguvotas, veikiamas erozijos, vietomis užpelk ė- 3. Grg Grigai čių jęs Medinink ų aukštumos šiaur ės vakarinis masyvas. Paviršini ų nuogul ų storis 0,3–16,2 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 3,2–37,8 m (vyr. 5 m) Stambiai kalvota, l ėkštašlait ė, sm ėlinga ir žvirgž- dinga, re čiau priesm ėlinga ir molinga, sl ėniuota, labai raguvota, veikiama erozijos proces ų, kai 4. Šms Šumsko kur užpelk ėjusi, Medinink ų aukštumos centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–17,8 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–17,3 m (vyr. 3 m) Stambiai kalvota, l ėkštašlait ė, g ūbriuota, rytin ėje

dalyje banguota, sm ėlinga, žvirgždinga, ir priesm ėlinga, sl ėniuota ir raguvota, veikiama erozi- 5. Pk – Ak Piktakoni ų – jos bei pelk ėjimo proces ų Medinink ų aukštumos Akmenyn ės centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 1,5– 21,5 m (vyr. 5 m), o gruntinio vandens gylis 0,3– 13,0 m (vyr. 6 m) Stambiai kalvota, l ėkštašlait ė, g ūbriuota, aukštai iškilusi, priesm ėlinga, re čiau molinga, sm ėlinga ir žvirgždinga, sl ėniuota ir raguvota, veikiama 6. Mdn Medinink ų erozijos, kai kur užpelk ėjusi Medinink ų aukštu- mos centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 2,2– 29,0 m (vyr. 7 m), o gruntinio vandens gylis 0,3– 14,0 m (vyr. 2 m) Stambiai banguota ir l ėkštai g ūbriuota, sm ėlinga, vietomis priesm ėlinga, sl ėniuota ir raguvota, vei- 7. Pš–Gr Paškoni ų – kiama erozijos, o kai kur ir defliacijos proces ų, Girdži ūnų Medinink ų aukštumos pietvakarin ė dalis. Paviršini ų nuogulų storis 1,1–14,0 m (vyr. 4 m), o gruntinio vandens gylis 0,2–17,7 m (vyr. 6 m) Stambiai kalvotas ir l ėkštašlaitis g ūbrys, į vakarus ir rytus pereinantis į banguot ą, dažnai užpel- kėjusi ą lygum ą, sm ėlingas, re čiau priesm ėlingas, 8. Dvn Dieveniški ų raguvotas, veikiamas erozijos, o vietomis defliacijos proces ų, Medinink ų aukštumos vakarinis pakraštys. Paviršini ų nuogul ų storis 1,1–8,7 m (vyr. 3 m), o gruntinio vandens gylis 0,1–6,0 m (vyr. 1,5 m)

Aukštumoje paplitusios stambios lėkštašlait ės kalvos, g ūbriai, kuriuos va- goja raguvos ir užpelk ėję sl ėniai (Šumsko, Piktakoni ų-Akmenyn ės, Medinink ų, Grigai čių mikrorajonai). Savitumu išsiskiria Paneri ų erozinis kalvynas, esantis rajono šiaurin ėje dalyje, nes čia vyrauja sta čiašlait ės kalvos. Prie jo iš pietų pri- sišliejusioje Nem ėžio plynaukšt ėje vyrauja stambios bangos, negilūs, pelk ėti sl ėniai. Panašus reljefas paplit ęs ir centrin ėje rajono dalyje ties Turgeliais bei rajono pietry čiuose esan čiame Paškoni ų-Girdži ūnų mikrorajone. Medinink ų aukštumoje dideli ų upi ų sl ėni ų nėra – didžiausia čia tekanti up ė – Merkys. Ilg ą laik ą Medinink ų aukštumai buvo priskiriamos Rukaini ų ir Kalveli ų apylink ės, esan čios tiriamos teritorijos ŠR pakraštyje. Detalesni tyrimai paro- dė, kad jos priklauso paskutiniojo apled ėjimo geomorfologiniam kompleksui, esan čiam už tiriamos teritorijos rib ų. Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės geomorfologinis rajonas ( II ). Tai regiono pietrytiniame pakraštyje esantis, aplygint ą pavirši ų turintis rajonas, kur į sudaro Šal činink ų-Jaši ūnų, Eišiški ų bei Kalesnink ų pakilumos. Jas suformavo prieš-

Piet ų Lietuvos litomorfogenetinio rajonavimo žem ėlapio (33 pav.) sutartiniai ženklai

I – Medinink ų (Ašmenos) aukštuma : 1 – Paneri ų; 2 – Nem ėžio; 3 – Grigai- čių; 4 – Šumsko; 5 – Piktakoni ų-Akmenyn ės; 6 – Medinink ų; 7 – Paškoni ų- Girdži ūnų; 8 – Dieveniški ų; II – Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ė: 9 – Šal činink ų- Jaši ūnų; 10 – Eišiški ų; 11 – Kalesnink ų; III – Pietry čių (Dainavos) lyguma : 12 – R ūdiški ų-Sen ųjų Trak ų; 13 – Paluknio-Lieponi ų; 14 – Pagiri ų- Liudvinavo; 15 – Juodšili ų; 16 – Valkinink ų; 17 – Zigmontiški ų; 18 – Visin- čios; 19 – Var ėnos-Perlojos; 20 – Zervyn ų; 21 – Dubi čių-Rudnios; 22 – Mus- teikos-Čepkeli ų; 23 – Marcinkoni ų-Kabeli ų; 24 – Randamoni ų-Jaskoni ų; 25 – Ratny čios; 26 – Druskinink ų-Merkin ės (Nemuno sl ėnis); 27 – Vilkiautinio- Liškiavos; 28 – Leipalingio-Kap čiamies čio; 29 – Didžiasalio; IV – Piet ų Lie- tuvos aukštuma: IV a – Dz ūkų aukštuma : 30 – Kruonio-Užuguos čio; 31 – Semeliški ų-Daini ų; 32 – Juodeli ų-Lei čių; 33 – Aukštadvario-Beižoni ų; 34 – Trak ų-Bagdanoni ų; 35 – Vilkokšnio-Tolkiški ų; 36 – Alaburdiški ų-Pivaši ūnų; 37 – Onuškio-Dusmen ų; 38 – Žilin ų; 39 – Domantoni ų-Ge čialaukio; 40 – Daug ų; 41 – Saviloni ų-Ilginink ų; 42 – Tolk ūnų; 43 – Punios-Nemunai čio (Nemuno sl ėnis); IV b – S ūduvos aukštumos : 44 – Radži ūnų; 45 – Mirosla- vo-Javaišoni ų; 46 – Bar čių; 47 – Šlavanto-Seirijo; 48 – Verstamin ų; 49 – San- gr ūdos-Rudaminos; 50 – Trak ėnų-Salaparaugio; 51 – Liubavo-Kalvarijos; 52 – Višty čio-Gra-žiški ų; 53 – Pagramd ų-Šeštok ų; 54 – Meteli ų; V – Nemuno vidurupio plynaukšt ė: 55 – Sasnavos; 56 – Stuomen ų; 57 – Padovini ų- Ingavangio; 58 – Prien ų; 59 – Malinavos; 60 – Birštono-Dars ūniškio (Nemuno sl ėnis); 61 – Vil ūnų-Jiezno; 62 – V ėžioni ų-Stakliški ų; 63 – Verkn ės sl ėnio; 64 – Balbieriškio-Simno; 65 – Daukši ų; VI – Nemuno žemupio lyguma : 66 – Kybart ų; 67 – Virbalio-Keturvalakio; 68 – Vilkaviškio; 69 – Šešup ės sl ėnio. Orografija: 1 – aukštumos; 2 – pakilumos ir g ūbriai; 3 – plynaukšt ės; 4 – nuo- laidumos; 5 – lygumos; 6 – sl ėniai; 7 – eroziniai kalvynai. Reljefas: 8 – stambiai kalvotas; 9 – vidutiniškai kalvotas; 10 – smulkiai kalvotas; 11 – banguotas; 12 – eroduotas; 13 – apskalautas; 14 – geomorfologinio rajono riba ir numeris; 15 – litomorfogenetinio mikrorajono riba ir numeris. paskutiniojo apled ėjimo ledynai, o v ėlesni procesai performavo. Paskutinysis apled ėjimas nebebuvo toks galingas ir šie moreniniai dariniai tapo kli ūtimi iš šiaur ės ir vakar ų atslinkusioms ledyn ėms plaštakoms. Jos sustojo ties ply- naukštės pakraš čiu, palikdamos čia neryškius moreninius darinius, kuriuos v ė- liau ard ė ir lygino solifliukcijos, erozijos, fizinio d ūlėjimo ir kiti procesai. Il- gainiui j ų šlaitai sul ėkšt ėjo, tarpg ūbriai prisipild ė s ąnaš ų, o daugelis morenini ų ruož ų buvo užkloti tirpsmo vanden ų suneštais zandriniais sm ėliais. Ties Jaši ū- nais, Bar čiais, Kalesninkais susidar ė ištisin ės zandrin ės lygumos, išvagotos raguv ų.

Dabartinis Eišiški ų plynaukšt ės paviršius gana vienalytis, tod ėl čia išskir- ti tik trys litomorfogenetiniai mikrorajonai, kuriems b ūdingos stambios, riedulingos bangos bei plat ūs, pelk ėti, l ėkštašlai čiai sl ėniai (I: 9-11) (33 pav., 5 lentel ė).

5 lentel ė. Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės litomorfogenetiniai mikrorajonai ir j ų charakteristika

Eil. Mikrorajono Mikrorajono Mikrorajono geologin ė ir geomorfologinė Nr. indeksas pavadinimas charakteristika žem ėlapyje M1:200 000 Stambiai banguotas, sm ėlingas, žvirgždingas ir priesm ėlingas, sl ėniuotas ir raguvotas, veikiamas erozijos, o kai kur ir defliacijos proce- 9. Šl – Jš Šal činink ų – sų, vietomis užpelk ėjęs, Eišiški ų plynaukšt ės Jaši ūnų šiaurrytinis pakraštys. Paviršini ų nuogul ų storis 2,3–12,0 m (vyrauja 5 m), o gruntinio vandens gylis 0,3–11,3 m (vyrauja 3,5 m) Banguota ir smulkiai kalvota, l ėkštai g ūb- riuota, priemolinga, žvirgždinga ir sm ėlinga, 10. Ešš Eišiški ų sl ėniuota ir raguvota, veikiama erozijos bei defliacijos, dažnai užpelk ėjusi, Eišiški ų ply- naukšt ės centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 1,4–12,0 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 0,1–13,2 m (vyr. 2 m) Banguota ir smulkiai kalvota, l ėkštašlait ė, sm ėlinga, žvirgždinga ir priemolinga, sl ėniuo- 11. Kls Kalesnink ų ta ir raguvota, veikiama erozijos kai kur defliacijos proces ų, dažnai užpelk ėjusi, Lydos plynaukšt ės vakarin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–13,3 m (vyr. 6,5 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–11,9 m (vyr. 6 m)

Paviršius suskaidytas daugyb ės raguv ų, atsiverian čių į sl ėnius (Šal činink ų- Jaši ūnų mikrorajonas). Centrin ėje ir pietvakarin ėje rajono dalyje plyti jaunesnis reljefas, suformuotas fliuvioglacialini ų sraut ų paskutinio apled ėjimo metu. Čia vyrauja smulkios, l ėkštašlait ės kalvos, smulkios bangos, kurias skiria raguvos, sl ėniai (Eišiški ų ir Kalesnink ų mikrorajon ų šiaurin ės dalys). Eišiški ų ply- naukšt ės upi ų – Ditvos, Versekos, Rod ūnės, No čios sl ėniai pelk ėti, salpos daž- nai uždurp ėjusios. Tek ėdamos plynaukšt ės pakraš čiais, kur paplit ęs jaunesnis reljefas, up ės giliai įsigraužia, suformuodamos terasini ų sl ėni ų atkarpas.

Pietry čių (Dainavos) lygumos geomorfologinis rajonas ( III ). Jis ap- juosia aprašyt ąjį senojo reljefo ruož ą iš vakar ų. Tai paskutiniojo apled ėjimo ledyn ų ir j ų tirpsmo vanden ų suformuotos Vok ės, Merkio ir Katros sl ėni ų lygumos. Paskutiniojo apled ėjimo Merkio vidurupio ledynin ė plaštaka, dengusi šiaurin ę, o Merkio žemupio-Katros – pietin ę rajono dal į, suformavo neryškius pakraštinius moreninius darinius, prišlietus prie Lydos plynaukšt ės (Basaly- kas, 1965). Pietin ė plaštaka patvenk ė urštromu tek ėjus į Pro-Nemun ą, kurio vandenys išsiliejo laisvoje nuo ledo lygumoje sudarydami prieledynin į basein ą (dabartinis Katros žemupys). Ledynui tirpstant plaštakin ės dubumos buvo už- klotos dugnin ės morenos sluoksniu, o kai kur ir recesiniais pakraštiniais more- niniais dariniais. Juos v ėliau užklojo limnoglacialin ės nuos ėdos, nes ledyno išgul ėtose dubumose tvenk ėsi ledo tirpsmo vandenys, sudarydami įvairaus gy- lio prieledyninius baseinus. Antrinio ledyno antslinkio metu jo tirpsmo vandenys skalavo galines morenas, o vietomis jas visiškai užklojo velkamais neš- menimis. Nusl ūgus vandeniui, atsiv ėrusiuose sm ėlinguose plotuose, sm ėlius lengvai nešiojo ir pust ė stipr ūs v ėjai – susidar ė palankios s ąlygos formuotis kopoms. Pietry čių lygumoje išskirta aštuoniolika litomorfogenetini ų mikrorajon ų, kuriuos sudaro skirtingo amžiaus glacigenin ės ir akumuliacin ės nuogulos (III: 12–29) (33 pav., 6 lentel ė).

6 lentel ė. Pietry čių (Dainavos) lygumos litomorfogenetiniai mikrorajonai ir j ų charakteristika

Eil. Mikrorajono Mikrorajono Mikrorajono geologin ė ir Nr. indeksas pavadinimas geomofologin ė charakteristika žem ėlapyje M1:200 000 Plokš čia, silpnai banguota ir banguota, sm ėlinga ir žvirgždinga, apskalauta, sl ė- niuota ir raguvota, ežeringa, veikiama 12. Rd – Sn Rūdiški ų – plokštumin ės erozijos, vietomis užpelk ė- Sen ųjų Trakų jusi, aukš čiausiai iškilusi Dainavos lygumos šiaurin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–18,0 m (vyrauja 10 m), o gruntinio vandens gylis 13,6–17,4 m (vyrauja 6,5 m) Plokš čia, silpnai banguota ir banguota, 13. Pl – Lp Paluknio – Lieponi ų sm ėlinga ir žvirgždinga, apskalauta, sl ė- niuota ir raguvota, veikiama erozijos ir

defliacijos proces ų, dažnai užpelk ėjusi, Dainavos lygumos šiaur ės vakarin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 2,6–18,0 m (vyr. 3,5 m), o gruntinio vandens gylis 0,3– 3,2 m (vyr. 3 m) Terasuota, sm ėlinga ir žvirgždinga, su nuošliauž ų, erozijos bei sufozijos veikiamais griovotais ir raguvotais šlaitais, kai 14. Pg – Ld Pagiri ų – Liudvinavo kur perpustyta, labai užpelk ėjusi, Vok ės sensl ėnio dalis Dainavos lygumos rytin ėje dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,3– 14,0 m (vyr. 2,5 m), o gruntinio vandens gylis 2,3–22,6 m (vyr. 2 m) Silpnai banguotas, pietin ėje dalyje kauburiuotas, sm ėlingas, re čiau priesm ėlingas, apskalautas, sl ėniuotas, veikiamas upi ų 5. Jdš Juodšili ų erozijos, dažnai užpelk ėjęs, Dainavos lygumos šiaurrytinis pakraštys. Paviršini ų nuogul ų storis 4,5–15,0 m (vyr. 3,5 m), o gruntinio vandens gylis 0,4–14,7 m (vyr. 1,5 m) Terasuota ir plokš čia, pietin ėje dalyje silpnai banguota ir kauburiuota, sl ėniuota, kai kur perpustyta, veikiama erozijos bei 16. Vlk Valkinink ų sufozijos proces ų, labai užpelk ėjusi, Mer- kio plataus sensl ėnio dalis, labai susiaur ė- jusi ties Pamerkiais ir Valkininkais Dai- navos lygumos centrin ėje dalyje. Pavirši- ni ų nuogul ų storis 0,2–8,7 m (vyr. 5 m), o gruntinio vandens gylis 1,8–14,0 m (vyr. 5 m) Smulki ų ir vidutini ų kop ų masyvas, sm ė- lingas, vietomis pereinantis į plokščią ir 17. Zgm Zigmontiški ų silpnai banguot ą lygum ą, pietin ėje dalyje dažnai užpelk ėjęs, veikiamas plokštumi- nės erozijos bei defliacijos proces ų, miš- kingas, esantis Dainavos lygumos centri- nėje-rytin ėje dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,3–15,8 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 0,2–16,0 m (vyr. 5,5 m) Banguotas ir plokš čias, sm ėlingas, rytin ė- je dalyje kai kur perpustytas, sl ėniuotas ir 18. Vsn Visin čios kloniuotas, veikiamas erozijos bei defliacijos proces ų, dažnai užpelk ėjęs, Daina- vos lygumos rytinis pakraštys. Paviršini ų nuogul ų storis 1,0–8,7 m (vyr. 2 m), o gruntinio vandens gylis 0,2–16,0 m (vyr. 5,5 m) Terasuota ir plokš čia, sm ėlinga, sl ėniuota ir kloniuota, veikiama erozijos, sufozijos, vietomis užpelk ėjusi su retais dideliais 19. Vr – Pr Var ėnos – Perlojos ežerais, dažnai perpustyta ir pereinanti į smulkias kopas, miškinga, labai praplat ė- jusi Merkio sensl ėnio dalis tarp Pamerki ų

ir Merkin ės Dainavos lygumos centrin ėje dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5– 15,6 m (vyr. 7,5 m), o gruntinio vandens gylis 1,0–15,0 m (vyr. 5 m) Vidutini ų ir stambi ų kop ų masyvas, g ūb- riuotas, vietomis pereinantis į plokš čius ir banguotus plotus, sm ėlingas, veikiamas erozijos, sufozijos bei defliacijos proces ų, 20. Zrv Zervyn ų kai kur užpelk ėjęs, skrodžiamas Ūlos sl ė- nio ir esantis Dainavos lygumos pietryti- nėje dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,4– 14,0 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 1,8–15,4 m (vyr. 5 m) Plokš čias, silpnai banguotas ir banguotas, vietomis kauburiuotas ir pereinantis į smulkias kopas, sm ėlingas, sl ėniuotas ir 21. Db – Rd Dubi čių – Rudnios raguvotas, smulkiai ežeringas ir pelk ėtas, veikiamas erozijos, sufozijos bei defliacijos proces ų Dainavos lygumos pietrytinis pakraštys. Paviršini ų nuogulų storis 0,2– 8,5 m (vyr. 5 m), o gruntinio vandens gylis 1,0–11,0 m (vyr. 4 m) Aukštapelk ės tipo raistas, pietin ėje dalyje pereinantis į sm ėling ą lygum ą, iš pietry čių ribojamas Katros sl ėnio, su sm ėlingomis 22. Ms – Čp Musteikos – Čepkeli ų salomis ir ežer ėli ų duburiais, esantis Dai- navos lygumos pietin ėje dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0–2,3 m (vyr. 1,5 m), o gruntinio vandens gylis 0,1–2,0 m (vyr. 1 m) Plokš čia ir banguota, vietomis kauburiuota, pereinanti į smulkias kopas, sl ėniuota ir kloniuota, veikiama erozijos ir defliaci- 23. Mr – Kb Marcinkoni ų – jos proces ų, kai kur užpelk ėjusi, perskros- Kabeli ų ta Gr ūdos sl ėnio Dainavos lygumos pieti- nė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,4– 16,3 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 1,8–14,2 m (vyr. 4,5 m) Vidutini ų ir stambi ų žemynini ų kop ų masyvas, vietomis pereinantis į nesupustytos plokš čios ir banguotos lygumos plotus, sm ėlingas, veikiamas erozijos bei deflia- 24. Rd – Js Randamoni ų cijos proces ų, kai kur užpelk ėjęs, per- – Jaskoni ų skrostas Skroblaus ir Ratny čios sl ėni ų, esantis Dainavos lygumos pietin ėje dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,3–10,4 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 2– 15,0 m (vyr. 5 m). Banguota ir plokš čia, sm ėlinga, apskalauta Dainavos lygumos pietin ė dalis, dažnai pereinanti į kauburiuot ą, perpustyt ą relje- 25. Rtn Ratny čios fą bei vidutines ir smulkias kopas, sl ė- niuota, kloniuota ir raguvota, veikiama erozijos ir defliacijos proces ų, kai kur už-

pelk ėjusi. Paviršini ų nuogul ų storis 0,2– 12,0 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–14,0 m (vyr. 5 m) Terasuota, kauburiuota, sm ėlinga ir žvirgždinga, dažnai užpelk ėjusi, perpustyta, su erozijos, sufozijos bei nuošliauž ų 26. Dr – Mr Druskinink ų – veikiamais, raguv ų ir griov ų suskaidytais Merkinės šlaitais, veikiama defliacijos, vingiuota (Nemuno sl ėnis ) Nemuno sl ėnio dalis tarp Raigardo ir Krikštoni ų pietvakarin ėje Dainavos lygumos dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,3–8,5 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 1,0–13,4 m (vyr. 5 m) Smulkiai ir vidutiniškai kalvotas, silpnai banguotas, priemolingas, re čiau sm ėlin- gas, apskalautas, kloniuotas ir ežeringas, 27. Vl – Lš Vilkiautinio – raguvotas ir griovotas, veikiamas erozijos, Liškiavos vietomis užpelk ėjęs, Dainavos lygumos pietvakarinis pakraštys. Paviršini ų nuogu- lų storis 0,6–5,8 m (vyr. 1,5 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–39 m (vyr. 3 m) Banguota, vietomis plokš čia ir smulkiai kalvota, sm ėlinga, re čiau žvyringa ir priesm ėlinga, šiauriniame pakraštyje riedulin- 28. Lp – Kp Leipalingio – ga, eroduota, išvagota dubakloni ų, vieto- Kap čiamies čio mis perpustyta, Dainavos lygumos pietvakarin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 1,5–20,0 m (vyr. 12 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–14,0 m (vyr. 6 m) Plokš čia, silpnai banguota, išvagota dubakloni ų, eroduota, vietomis perpustyta Ne- 29. Ddž Didžiasalio muno sensl ėnio terasin ė lyguma Dainavos lygumos pietiniame pakraštyje. Paviršini ų nuogul ų storis 1,3–5,0 m (vyr. 3 m), o gruntinio vandens gylis 1,6–8,0 m (vyr. 6 m)

Šiaurin ėje rajono dalyje, kalvoto reljefo vietoje, susidar ė banguotas zandras, kuriame daug pašlapusi ų sl ėni ų, raguv ų, daub ų. Kai kur sutinkamos riedulingos kalvos, palei kurias dažnai nusit ęsia didel ės įlom ės (Paluknio- Lieponi ų, R ūdiški ų-Sen ųjų Trak ų mikrorajonai). Piet ų link zandras siaur ėja ir žem ėja. Čia vyrauja kauburiai, smulkios, riedulingos kalvos, atskirtos raguv ų bei sl ėni ų. Užnemun ėje zandras v ėl sud ėtingesnis, išraižytas daugyb ės rin ų, kuriose dabar tyvuliuoja Veis ėjo, Avirio, Ilgio, An čios, Vilkinio ir kiti ežerai (Leipalingio-Kap čiamies čio mikrorajonas). Zandras, kai kur ryškia pakopa, kai kur palaipsniui, pereina į sensl ėnį, kurio paviršius lygus, tik vietomis banguotas, kauburiuotas. Šiaurin ėje rajono dalyje jis labai užpelk ėjęs (Pagiri ų-Liudvi-

navo, Valkinink ų mikrorajonai), o pie čiau Var ėnės sl ėnio yra daug sud ėtin- gesnis. Čia plyti ištisinis žemynini ų kop ų ruožas, upi ų sl ėni ų suskaidytas į atskirus masyvus (Basalykas, 1965). Rajonui b ūdingas banguotas, kauburiuotas paviršius, kuriame daug sl ėni ų, raguv ų, kloni ų, glaciokarstini ų duburi ų. Jose dabar telkšo Gl ūko, Glebo, Lavyso ežerai (Var ėnos-Perlojos, Dubi čių-Rudnios, Zervyn ų, Ratny čios mikrorajonai). Seniausiai limnoglacialinei lygumai b ūdin- gas lygus paviršius, pa įvairintas pavieni ų bang ų, raguv ų, sl ėni ų, kloni ų (Visin- čios mikrorajonas). Piet ų Lietuvos aukštumos geomorfologinis rajonas ( IV a ir IV b ). Jis yra tiriamo regiono centrin ėje (Dz ūkų aukštuma) ir pietvakarin ėje (S ūduvos aukštuma) dalyse. Dz ūkų ir S ūduvos aukštumas (parajonius) skiria Nemunas. Šį aukštum ų ruož ą formavo paskutiniojo apled ėjimo dviej ų stadij ų – Gr ūdos ir jos Žiogeli ų fazės bei Baltijos – ledynai. Atskir ų ledynini ų liežuvi ų s ąlytyje susidar ė Aukštadvario-Beižon ų (aukš čiausia Dz ūkų aukštumos dalis), Piva- ši ūnų, Daug ų-Žemait ėli ų, Dušnioni ų, Miroslavo, Teiz ų-Verstamin ų, Rudami- nos, Radišk ės, Salaparaugio-Trak ėnų moreniniai masyvai. Didžiausia kli ūtis ledynui buvo aukštai iškil ęs paviršius Gražiški ų ir Višty čio ežero apylink ėse, ta čiau ir čia aiškiai matoma ledyno veikla – palei visas šias morenines gran- dines formavosi dideli rininiai tarpgūbriai (Basalykas, 1965). Ledynui tirpstant paviršius buvo plaunamas ledo tirpsmo vanden ų, kurie vėliau nebenutek ėjo, o tvenk ėsi į prieledyninius baseinus. J ų dugne klojosi limnoglacialin ės nuogulos. Baseinams ištek ėjus, teritorijoje ilg ą laik ą vyko pe- riglacialiniai procesai – solifliukcija, erozija, fizinis d ūlėjimas. Klimatui atši- lus, prasid ėjo glaciokarstiniai procesai, formavosi rinos, įlom ėse atsirado eže- rai, o duburiuose vyko pelk ėjimas. Iš viso rajone išskirti net dvidešimt penki litomorfogenetiniai mikrorajonai (IV: 30–54) (33 pav., 7 lentel ė). Dabartiniu metu Piet ų Lietuvos aukštumos rajone vyrauja kalvotas reljefas. Pagal absoliut ų aukšt į tiek Dz ūkų, tiek S ūduvos aukštumos turi ir aukštes- nę, ir žemesn ę dalis. Trak ų ir Aukštadvario aukštumos yra aukštesnioji Dz ūkų aukštumos (parajonio) ( IV a ) dalis. Jos paviršiui b ūdingi moreniniai dariniai, atskirti gili ų tarpg ūbrini ų ir glaciokarstini ų ežering ų duburi ų, rin ų, užpel-

7 lentel ė. Piet ų Lietuvos aukštumos litomorfogenetiniai mikrorajonai ir j ų charakteristika

Eil. Mikrorajono Mikrorajono Mikrorajono geologin ė ir Nr. indeksas pavadinimas geomorfologin ė charakteristika žem ėlapyje M1:200 000 Smulkiai, vidutiniškai ir stambiai kalvotas, priemolingas, sm ėlingas ir žvirgždin- gas, tarpukalv ėse užpelk ėjęs, eroduotas, 30. Kr – Už Kruonio – Dz ūkų aukštumos šiaurvakarinis šlaitas. Užuguosčio Paviršini ų nuogul ų storis 0,6–17,8 m (vyrauja 10 m), o gruntinio vandens gylis 3,0–67,0 m (vyrauja 6 m) Vidutiniškai ir stambiai kalvota, kartais banguota, vietomis sm ėlinga, žvirgždinga, 31. Sm – Dn Semeliški ų – sl ėniuota, veikiama erozijos bei pelk ėjimo Daini ų proces ų, Dz ūkų aukštumos šiaurin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,3–14,7 m (vyr. 8 m), o gruntinio vandens gylis 1,0– 25,1 m (vyr. 23 m) Stambiai ir vidutiniškai kalvota, priemolinga, re čiau sm ėlinga, vietomis ežeringa ir užpelk ėjusi, Dz ūkų aukštumos šiaurin ė 32. Jd – L č Juodeli ų – Lai čių dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5– 13,0 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 2,4–31,0 m (vyr. 5 m) Stambiai, vidutiniškai ir smulkiai kalvota, gūbriuota, priemolinga, re čiau sm ėlinga ir žvirgždinga, sl ėniuota ir ežeringa, vei- 33. Ak – Bž Aukštadvario – kiama paviršin ės erozijos, užpelk ėjusi, Beižoni ų Dz ūkų aukštumos šiaurvakarin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–17,2 m (vyr. 9 m), o gruntinio vandens gylis 2,4– 41,0 (vyr. 5 m) Vidutiniškai ir smulkiai kalvotas, g ūb- riuotas, sm ėlingas, žvirgždingas ir priemolingas, apskalautas, su giliais ežerin- 34. Tr – Bg Trak ų – gais ir užpelk ėjusiais kloniai, veikiamas Bagdanoni ų erozijos, nuošliaužų, Dz ūkų aukštumos šiaurrytinis pakraštys. Paviršini ų nuogul ų storis 0,4–17,2 m (vyr. 8 m), o gruntinio vandens gylis 1,5–41,0 m (vyr. 5 m) Vidutiniškai ir smulkiai kalvota, sm ėlinga ir žvirgždinga, re čiau priemolinga, apskalauta, sl ėniuota ir raguvota, veikiama ero- 35. Vl – Tl Vilkokšnio – zijos, nuošliauž ų, dažnai užpelk ėjusi, eže- Tolkiški ų ringa, Dz ūkų aukštumos šiaurin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,2–13,0 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 2,1– 24,0 m (vyr. 6 m) Smulkiai, vidutiniškai, pietin ėje dalyje stambiai kalvota, priemolinga, re čiau

sm ėlinga ir molinga, sl ėniuota, veikiama 36. Al – Pv Alaburdiški ų – erozijos, su užpelk ėjusiais, Dz ūkų aukš- Pivaši ūnų tumos centrin ė dalis. Paviršini ų nuogulų storis 0,9–11,1 m (vyr. 5 m), o gruntinio vandens gylis 1,5–15,0 m (vyr. 10 m) Plokš čia, silpnai banguota ir banguota, sm ėlinga ir žvirgždinga, sl ėniuota ir eže- ringa, veikiama erozijos bei defliacijos, 37. On – Ds Onuškio – dažnai užpelk ėjusi, tarpg ūbrin ė Dz ūkų Dusmenų aukštumos centrin ė lyguma. Paviršini ų nuogul ų storis 0,4–11,8 m (vyr. 6 m), o gruntinio vandens gylis 3,8–11,1 m (vyr. 3 m) Vidutiniškai ir smulkiai kalvotas, banguotas, sm ėlingas, žvirgždingas ir priemolingas, rytiniame pakraštyje apskalautas ežeringas, veikiamas erozijos, dažnai 38. Žln Žilin ų užpelk ėjęs, pietin ėje dalyje kloniuotas Dz ūkų aukštumos rytinis pakraštys. Pavir- šini ų nuogul ų storis 0,4–13,3 m (vyr. 3 m), o gruntinio vandens gylis 2,0– 10,0 m (vyr. 5 m) Vidutiniškai ir smulkiai, šiaurin ėje dalyje

stambiai kalvotas, g ūbriuotas, vietomis

molingas ir sm ėlingas, vakariniame pa-

kraštyje apskalautas, veikiamas erozijos Domantoni ų – 39. Dm – G č bei pelk ėjimo proces ų, Dz ūkų aukštumos Ge čialaukio vakarinis pakraštys. Paviršini ų nuogul ų

storis 0,3–20,2 m (vyr. 2,7 m), o gruntinio vandens gylis 2,2–55,0 m (vyr. 4 m) Smulkiai ir vidutiniškai kalvota, priemolinga ir sm ėlinga, ežeringa, sl ėniuota, veikiama erozijos ir pelk ėjimo proces ų, 40. Dg Daug ų Dz ūkų aukštumos centrinė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,3–7,3 m (vyr. 3,5 m), o gruntinio vandens gylis 2,2–12,5 m (vyr. 7 m) Smulkiai, re čiau vidutiniškai kalvota, gūbriuota, šiaurin ėje dalyje silpnai banguota, priemolinga, molinga, sm ėlinga ir žvirgždinga, ežeringa ir sl ėniuota, vei- 41. Sv – Il Savilioni ų – kiama plokštumin ės erozijos, dažnai už- Ilgininkų pelk ėjusi, Dz ūkų aukštumos pietin ė ir centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,4–11,3 m (vyr. 2 m), o gruntinio vandens gylis 1,5–8,5 m (vyr. 4 m) Banguotas, smulkiai ir vidutiniškai kalvotas, pietrytiniame pakraštyje apskalautas, sm ėlingas ir žvirgždingas, re čiau priemolingas, kloniuotas ir raguvotas, veikiamas 42. Tlk Tolk ūnų erozijos, pelk ėjimo bei defliacijos proce- sų, Dz ūkų aukštumos pietrytinis pakraš- tys. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–15,6 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis

2,0–23,0 m (vyr. 5 m) Terasuota, sm ėlinga ir žvirgždinga, su griovotais, raguvotais ir skardingais šlai- tais, veikiama nuošliauž ų, erozijos, sufozijos, pelk ėjimo bei defliacijos proces ų, 43. Pn – Nm Punios – ištiesinta, šiaurin ėje dalyje siaur ėjanti Nemunai čio ( Ne- Nemuno sl ėnio dalis tarp Krikštoni ų ir muno sl ėnio ) Punios Dz ūkų aukštumos vakariniame pakraštyje. Paviršini ų nuogulų storis 0,5– 6,7 m (vyr. 3,5 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–6,7 m (vyr. 1,5 m) Plokš čia ir banguota, sm ėlinga ir priesm ė- linga, veikiama defliacijos, prie Nemuno sl ėnio prisišliejusi lyguma S ūduvos aukš- 44. Rdž Radži ūnų tumos rytiniame pakraštyje. Paviršini ų nuogulų storis 1,5–11,0 m (vyr. 7 m), o gruntinio vandens gylis 2,5–4,0 m (vyr. 3 m) Smulkiai ir vidutiniškai, o vakariniame pakraštyje stambiai kalvotas, g ūbriuotas, kartais sm ėlingas, eroduotas, S ūduvos 45. Mr – Jv Miroslavo – aukštumos rytinis pakraštys. Paviršini ų Javaišoni ų nuogul ų storis 6–20,0 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–10,0 m (vyr. 7 m) Smulkiai ir vidutiniškai kalvota, vietomis banguota, g ūbriuota ir daubota, sm ėlinga ir žvirgždinga, re čiau priemolinga, eže- 46. Br č Bar čiūnų ringa, eroduota, nuotaki, S ūduvos aukš- tumos pietin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 2,0–20,0 m (vyr. 9 m), o gruntinio vandens gylis 2,5–7,5 m (vyr. 4 m) Šiaurin ėje dalyje stambiai ir vidutiniškai, o pietin ėje smulkiai kalvota, vietomis banguota, g ūbriuota ir daubota, sm ėlinga ir žvyringa, re čiau priemolinga, labai eže- 47. Šl – Sr Šlavanto – Seirijo ringa, eroduota, nuotaki, S ūduvos aukš- tumos pietin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 3,0–20,0 m (vyr. 14 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–10,0 m (vyr. 8 m) Vidutiniškai ir silpnai, šiaurin ėje dalyje stambiai kalvota, g ūbriuota, priemolinga, priesm ėlinga ir sm ėlinga, veikiama erozi- 48. Vrs Verstamin ų jos, su pelk ėtomis daubomis, S ūduvos aukštumos centrin ė dalis. Paviršini ų nuo- gulų storis 2,0–16,0 m (vyr. 9 m), o gruntinio vandens gylis 3,0–15,0 m (vyr. 5 m) Stambiai, vietomis vidutiniškai kalvota, gūbriuota, priemolinga, priesm ėlinga ir sm ėlinga, veikiama erozijos, S ūduvos 49. Sn – Rd Sangr ūdos – aukštumos centrin ė-pietin ė dalis. Pavir- Rudaminos šini ų nuogul ų storis 0,5–18,0 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 3,6– 17,4 m (vyr. 6,5 m)

Stambiai ir vidutiniškai kalvota, šiaurinėje dalyje banguota, priemolinga, priesm ėlin- 50. Tr – Sl Trak ėnų – ga ir sm ėlinga, su užpelk ėjusiomis dubu- Salaparaugio momis, veikiama erozijos, Sūduvos aukš- tumos pietvakarinė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 2,0–20,0 m (vyr. 9 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–12,0 m (vyr. 8 m) Plokš čia, banguota ir silpnai banguota, vietomis vidutiniškai kalvota, sm ėlinga ir aleuritinga, vietomis priemolinga, pelk ėta, 51. Lb – Kl Liubavo – eroduojama, sl ėniuota, Šešup ės aukštupio Kalvarijos dalis vakarin ėje S ūduvos aukštumos dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 2,0–20,0 m (vyr. 8 m), o gruntinio vandens gylis 0,5– 4,0 m (vyr. 2 m). Stambiai, pakraš čiuose vidutiniškai kalvota ir banguota, priemolinga ir priesm ėlin- ga, vietomis sm ėlinga, veikiama erozijos bei pelk ėjimo proces ų, nuotaki, S ūduvos 52. Vš – Gr Višty čio – aukštumos aukš čiausia dalis vakariniame Gražiški ų jos pakraštyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–25,0 m (vyr. 8 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–15,4 m (vyr. 6,5 m) Banguota ir smulkiai kalvota, priemolinga ir sm ėlinga, re čiau aleuritinga ir molinga, 53. Pg – Šš Pagramd ų – eroduojama, nenuotaki, dažnai užpelk ėju- Šeštokų si S ūduvos aukštumos centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 1,0–7,0 m (vyr. 3 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–5,0 m (vyr. 4 m) Plokš čia, sm ėlinga, vietomis perpustyta, eroduota, ežeringa, agrarin ė dubuma S ū- duvos aukštumoje, šiaurin ėje dalyje per- 54. Mtl Meteli ų einanti į banguot ą ir silpnai kalvot ą, prie- moling ą ir sm ėling ą, morenin ę pakilum ą. Paviršini ų nuogul ų storis 2,0–10,0 m (vyr. 8 m), o gruntinio vandens gylis 1,0–4,0 m (vyr. 2 m) kėjusi ų kloni ų (Aukštadvario-Beižioni ų, Kruonio-Užuguos čio, Trak ų-Bagda- noni ų mikrorajonai). Str ėvos sl ėnis atskiria ši ą dal į nuo žemesn ės – pietvakari- nės Dz ūkų aukštumos dalies, kuri pasižymi didel ėmis plokš čiakalv ėmis, kartais smulkiomis, l ėkštomis kalvomis, g ūbriais, pla čiais tarpg ūbriais bei rininiais kloniais, sl ėniais, kurie dažnai užpelk ėję ar ežeringi (Daug ų, Domantoni ų- Ge čialaukio, Savilioni ų-Ilginink ų mikrorajonai). Čia aptinkamos ir didel ės, ledyno išgul ėtos dubumos, kuriose vyrauja plokš čias, silpnai banguotas, dažnai užpelk ėjęs paviršius, pa įvairintas sl ėni ų, ežer ų (Onuškio-Dusmen ų mikrorajo-

nas). Šiame parajonyje išskirta keturiolika litomorfogenetini ų mikrorajon ų (IV a: 30–43) (33 pav., 7 lentel ė). Sūduvos aukštumos (parajonio) ( IV b ) žemesniojoje – šiaurin ėje dalyje ir jos pietiniuose pakraš čiuose vyrauja plokš čias, silpnai banguotas pavir- šius, pa įvairintas atskir ų kalv ų, g ūbri ų, duburi ų, sl ėni ų (Liubavo-Kalvarijos, Šlavanto-Seirijo, Bar čiūnų mikrorajonai). Duburiai dažnai ežeringi, užpelk ėję. Višty čio-Gražiški ų aukštuma yra aukštesnioji S ūduvos aukštumos dalis. Relje- fas čia kalvotas, vyrauja riedulingi g ūbriai, keimin ės plokš čiakalv ės, bangos, suskaidytos dažnai užpelk ėjusi ų daub ų ir raguv ų (Višty čio-Gražiški ų, Trak ėnų- Salaparaugio, Sangrūdos-Rudaminos mikrorajonai). Giliame ir plačiame tarp- gūbryje tyvuliuoja didelis Višty čio ežeras. Upi ų tinklas rajone retas (Šešupė, Var ėnė, Verkn ė, Kirsna), bet labai daug ežer ų – Galv ės, Šlavanto, Didžiulio, Daug ų, Nedingės, Ilgio, Seirijo, Galsto, Višty čio ir kiti. Detalesni tyrimai parod ė, kad S ūduvos aukštumos parajoniui priklauso Meteli ų ir Pagramd ų-Šeštok ų litomorfogenetiniai mikrorajonai, kurie anks čiau buvo priskiriami Nemuno vidurupio plynaukšt ės rajonui (Basalykas, 1965; Lietuvos..., 1981). Iš viso šiam parajoniui priskirta vienuolika mikrorajon ų (IV b: 44–54) (33 pav., 7 lentel ė). Nemuno vidurupio plynaukšt ės geomorfologinis rajonas ( V ). Jis įsi- terp ęs tarp Baltijos aukštum ų ir Vidurio Lietuvos lygumos. Šio rajono pavirši ų formavo paskutiniojo apled ėjimo Baltijos stadijos didel ės ledynin ės Nemuno vidurupio plaštakos liežuviai, sust ūmę Piet ų Lietuvos aukštum ą (Basalykas, 1965). Šiame rajone ledyniniai liežuviai išgul ėjo dubumas: mažesnes, kur ledynas tirpo grei čiau ir apklojo pavirši ų dugnine morena, ir didesnes, kur ledynas laik ėsi ilgai ar net virto negyvo ledo laukais (Verkn ės dubuma). Susitvenk ę ledyno tirpsmo vandenys išlygino dugnin ės morenos sluoksnius duburiuose bei moreninius darinius, esan čius j ų pakraš čiuose ir apklojo pavirši ų limnoglacialin ėmis nuos ėdomis. V ėliau įslinkusi ledynin ė plaštaka jau nebeuž ėmė visos dubumos, o tirpdama paliko tris morenini ų darini ų ruožus, kurie pertv ėrė Ne- muno vidurupio plaštakin ę dubum ą. Š į reljef ą performavo vis ą dubum ą aps ė- męs didelis prieledyninis ežeras, kurio dugne klojosi limnoglacialin ės nuos ė-

dos. Vėliau, jam slūgstant, formavosi upi ų tinklas – susidar ė Nemuno viduru- pis, Peršek ės ir Verkn ės aukštupiai bei vidurupiai. Šiame rajone išskirta vienuolika litomorfogenetini ų mikrorajon ų (V: 55–65) (33 pav., 8 lentelė).

8 lentel ė. Nemuno vidurupio plynaukšt ės litomorfogenetiniai mikrorajonai ir j ų charakteristika

Eil. Mikrorajono Mikrorajono Mikrorajono geologin ė ir Nr. indeksas pavadinimas geomorfologin ė charakteristika žem ėlapyje M1:200 000 Silpnai banguotas, kai kur smulkiai kalvotas, daubotas, priesm ėlingas ir priemolingas, 1 vietomis molingas, sl ėniuotas, eroduotas 55. Ssn Sasnavos Nemuno vidurupio plynaukšt ės vakarinis pakraštys. Paviršini ų nuogul ų storis 3, 0– 12,0 m (vyrauja 8 m), o gruntinio vandens gylis 2, 0–4,0 m (vyrauja 3 m) Plokš čia, banguota ir silpnai banguota, sm ė- linga, molinga, aleuritinga ir pelk ėta, centri- 2 nėje dalyje vietomis priemolinga Nemuno 56. Stm Stuomen ų vidurupio plynaukšt ės šiaur ės vakarin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 1,0–15,0 m (vyr. 10 m), o gruntinio van-dens gylis 2,0– 10,0 m (vyr. 4 m) Silpnai banguota, vietomis smulkiai kalvota, priemolinga ir priesm ėlinga, vietomis sm ė- 3 linga ir molinga, eroduota ir negiliai sl ė- 57. Pd – In Padovini ų – niuota Nemuno vidurupio plynaukšt ės vaka- Ingavangio rin ė ir centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 10,0–22,0 m (vyr. 13 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–4,8 m (vyr. 3 m) Banguota, rytin ėje dalyje smulkiai ir viduti- niškai kalvota, sm ėlinga, pelk ėta, pietinėje 4 dalyje smarkiai eroduota ir griovota, zandri- 58. Prn Prien ų nė lyguma – Nemuno vidurupio plynaukšt ės centrin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 1,5–9,0 m (vyr. 5 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–11,4 m (vyr. 6 m) Plokš čia ir silpnai banguota, molinga, sl ė- 5 niuota ir raguvota, eroduota agrarin ė Nemu- 59. Mln Malinavos no vidurupio plynaukšt ės šiaurrytin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–8,0 m (vyr. 3 m), o gruntinio vandens gylis 1,6–13,4 m (vyr. 2 m) 6 Terasuota, sm ėlinga ir žvirgždinga, su grio- 6 votais, raguvotais ir skardingais šlaitais, 60. Br – Dr Birštono – veikiama erozijos, sufozijos, nuošliauž ų, 6 Dars ūniškio pelk ėjimo bei defliacijos procesų, vingiuota (Nemuno sl ėnis) Nemuno sl ėnio dalis tarp Punios ir Kauno. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–3,8 m (vyr.

3 m), o gruntinio vandens gylis 1,8–13,2 m (vyr. 2 m) Smulkiai kalvota ir silpnai banguota, prie- 7 molinga, sm ėlinga ir žvirgždinga, aplyginta, 61. Vl – Jz Vil ūnų – Jiezno eroduota Nemuno vidurupio plynaukšt ės 7 rytin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,4– 14,2 m (vyr. 8 m), o gruntinio vandens gylis 1,0–20,0 m (vyr. 4,5 m) Plokš čia, silpnai banguota ir banguota, molinga, vietomis sm ėlinga ir priemolinga, 8 aplyginta, sl ėniuota ir raguvota, eroduojama 62. Vž – St Vėžioni ų – Stak- Nemuno vidurupio plynaukšt ės rytin ė dalis 8 liški ų perskrosta gilaus Verkn ės sl ėnio. Paviršini ų nuogul ų storis 0,2–9,5 m (vyr. 2 m), o gruntinio van-dens gylis 2,5–14,5 m (vyr. 4,5 m) Terasuota, sm ėlinga ir žvirgždinga su griovotais ir raguvotais šlaitais žemupyje, ly- 9 gumin ė, vidurupyje užpelk ėjusi, veikiama 63. Vrk Verkn ės sl ėnio erozijos, sufozijos, defliacijos proces ų, Ver- 9 kn ės sl ėnio dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 0,2–4,0 m (vyr. 2 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–4,0 m (vyr. 2 m) Plokš čia ir silpnai banguota, molinga, re- čiau aleuritinga ir sm ėlinga, pietin ėje dalyje vietomis priemolinga, vietomis pelkin- 1 ga, nenuotaki, rytin ėje ir pietrytinėje dalyje 64. Bl – Sm Balbieriškio – eroduota ir griovota, Nemuno vidurupio Simno plynaukšt ės pietin ė dalis. Paviršini ų nuogu- lų storis 3,5–15,0 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–5,3 m (vyr. 3 m) Nemuno vidurupio plynaukšt ės pietvakarin ė dalis, kurios centrin ė dalis plokščia, labai 1 užpelk ėjusi (Žuvinto dubuma), o pakraš čiai 65. Dkš Daukši ų smulkiai, re čiau vidutiniškai kalvoti, ban- guoti, priemolingi ir priesm ėlingi, eroduoti. Paviršini ų nuogul ų storis 0–5,3 m (vyr. 3 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–4,0 m (vyr. 2 m)

Dabartiniame rajono paviršiuje galima atsekti penkis skirtingo reljefo ruožus, kurie kei čia vienas kit ą einant iš šiaur ės vakar ų į pietry čius. Rajono pa- kraš čiu praeina pirmasis pakraštini ų morenini ų darini ų ruožas – Veiveri ų g ūb- rys. Jo pietvakarin ė dalis skiria Marijampol ės ir Žuvinto dubumas. Čia vyrauja bangos, smulkios kalvos, sl ėniai, l ėkštos daubos užklotos limnoglacialin ėmis nuogulomis (Sasnavos mikrorajonas). Antr ąjį ruož ą sudaro žemesn ėje plaštaki- nėje dubumoje susiformavusios ištisin ės plokš čios, vietomis banguotos lygumos, suskaidytos tankaus užpelk ėjusi ų sl ėni ų tinklo (Stuomen ų mikrorajonas).

Sud ėtingesniu reljefu pasižymi centrin ėje rajono dalyje esantis kalvotas pakraštini ų morenini ų darini ų ruožas, užpiltas limnoglacialin ėmis nuogulomis. Čia vyrauja stambios kalvos, kai kur l ėkštos riedulingos bangos, g ūbriai, eže- ringi ir pelk ėti duburiai bei kloniai (Padovini ų-Ingavangio, Daukši ų mikrorajonai). Jei šis reljefo ruožas tik iš dalies išlygintas, tai aukštesn ės plaštakin ės dubumos ruože vyrauja labiau išlygintas, limnoglacialin ėmis nuogulomis pa- dengtas, paviršius su pasitaikan čiomis pavien ėmis bangomis. J į skaido griovos, temokarstin ės įlom ės, rinos, duburiai, kuriuose dabar telkšo ežerai ar plyti pel- kės. Š į reljef ą kerta Nemunas, Peršek ė, Verkn ė (Prien ų, Balbieriškio-Simno mikrorajonai). Dešin ėje Nemuno pus ėje paviršius ne toks lygus, labiau banguotas, o kai kur net l ėkštai kalvotas (V ėžioni ų-Stakliški ų, Vil ūnų-Jiezno mikrorajonai). Penktasis reljefo ruožas – tai liežuvini ų dubum ų lygumos, perskir- tos recesini ų pakraštini ų darini ų (Basalykas, 1965). Čia vyrauja plokš čia lyguma, kurioje aptinkamos pavien ės bangos ar l ėkštašlait ės kalvos, o paviršius iš- raižytas dažnai užpelk ėjusi ų upi ų sl ėni ų, griov ų, raguv ų (Verkn ės mikrorajonas). Nemuno vidurupio plynaukšt ės rajone gausu upi ų sl ėni ų, ežer ų bei pelki ų, kurie labai netolygiai pasiskirst ę. Labai ežeringa yra pietin ė rajono dalis – Užnemun ė. Nemuno žemupio lygumos geomorfologinis rajonas ( VI ) . Tai Vidurio Lietuvos žemumos pietin ė dalis, kurios tik mažas pietinis ruožas priklauso tiriamai teritorijai ir užima jos šiaur ės vakarin ę dal į. Čia išskirti keturi litomorfogenetiniai mikrorajonai (VI: 66–69) (33 pav., 9 lentel ė). Rajono reljef ą formavo paskutiniojo apled ėjimo Baltijos stadijos Nemuno žemupio ledynin ė plaštaka, kuri, suskilusi į atskirus liežuvius, deng ė vis ą rajo- ną. Ledyno išgul ėtose vietose dabar vyrauja žemas, lygus paviršius. Tik pietiniame pakraštyje (S ūduvos aukštumos šiauriniai šlaitai) reljefas aukštesnis su vyraujan čiomis bangomis, vietomis kalvomis, kai kur įlom ėmis (Virbalio- Ke- turvalaki ų mikrorajonas). Šiame rajone ledyninis reljefas performuotas labiausiai. T ą padar ė čia tyvuliav ęs didžiulis prieledyninis ežeras, susidar ęs pasi- tvenkus ledyno tirpsmo vandenims ir sukloj ęs storus limnoglacialini ų nuos ėdų sluoksnius. Taigi didesn ę rajono dal į sudaro išlygintos limnoglacialinės lygu-

9 lentel ė. Nemuno žemupio lygumos litomorfogenetiniai mikrorajonai ir j ų charakteristika

Eil. Mikrorajono Mikrorajono Mikrorajono geologin ė ir Nr. indeksas pavadinimas geomorfologin ė charakteristika žem ėlapyje M1:200 00 Plokš čia, vietomis banguota, priemolinga ir molinga, sl ėniuota, vietomis pelk ėta, ero- 66. Kbr Kybart ų duojama, iš pietvakari ų apribota Širvintos sl ėnio Nemuno žemupio lygumos pietin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 3,0–18,0 m (vyrauja. 10 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–3,0 m (vyrauja. 2 m) Smulkiai ir vidutiniškai kalvota, o rytiniame pakraštyje banguota, priesm ėlinga ir prie- 67. Vr – Kt Virbalio – molinga, sl ėniuota, eroduojama, pelk ėta Keturvalakio Nemuno žemupio lygumos pietin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 1,0–18,0 m (vyr. 10 m), o gruntinio vandens gylis 2,0–10,4 m (vyr. 4 m) Plokš čia, o pietvakarin ėje dalyje silpnai banguota, priemolinga, dažnai molinga, 68. Vlk Vilkaviškio aleuritinga, sm ėlinga bei pelk ėta, eroduota, Nemuno žemupio lygumos pietin ė dalis. Paviršini ų nuogul ų storis 3,0–19,0 m (vyr. 11 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–3,0 m (vyr. 2 m) Silpnai banguotas ir plokš čias, sm ėlingas, re čiau molingas, vietomis pelk ėtas, sl ėniuo- tas, raguvotas ir griovotas, eroduojamas, 69. Ššp Šešup ės sl ėnio veikiamas sufozijos, terasuotas Šešup ės sl ė- nis su apysl ėniu pietin ėje Nemuno žemupio lygumos dalyje. Paviršini ų nuogul ų storis 0,5–6,5 m (vyr. 3 m), o gruntinio vandens gylis 0,5–4,0 m (vyr. 2 m) mos, pa įvairintos pavieni ų bang ų, negili ų sl ėni ų (Kybart ų mikrorajonas). Tik Giž ų-Marijampol ės ruože paviršius aukštesnis, su didesn ėmis pavien ėmis bangomis, kalvomis ir įlom ėmis (Vilkaviškio mikrorajono pietin ė dalis, Virbalio- Keturvalakio mikrorajonas).

Apibendrinant šį skyri ų galima padaryti tokias išvadas: 1. Priešpaskutinio apled ėjimo ( Medinink ų, Saalian ) metu suformuot ų Me- dinink ų (Ašmenos) aukštumos ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės paleogeografini ų įvyki ų p ėdsakai yra užfiksuoti j ų paviršini ų nuogul ų storym ėje ir reljefo morfologijoje, kurie liudija ilgalaiki ų periglacialini ų proces ų vyksmą. 2. Paskutiniojo (Nemuno) apled ėjimo Gr ūdos stadijos Žiogeli ų faz ės glacigeniniai dariniai geriausiai išlik ę dešiniakrant ėje Merkio pusėje, į kuriuos at- sir ėmė v ėlesnis – Baltijos stadijos ledyno pakraštys. Į pietus nuo ši ų darini ų jau egzistavo tirpsmo vandens nutek ėjimo zona. 3. Baltijos stadijos ledyno deglaciacijos specifik ą l ėmė susidariusi plati (30–40 km) negyvo moreningo ledo pakiluma, tarp kurios ir jaunesnio Piet ų Lietuvos faz ės ledyno buvo pasitvenk ęs Simno-Balbieriškio-Stakliški ų limno- glacialinis baseinas. Iš jo piet ų kryptimi tek ėjęs vanduo išgrauž ė didel ę dabartinio Nemuno vidurupio dal į. Vėlesnis šio baseino sl ūgimas bei teritorijos pietinio pakraš čio glacioizostazinis kilimas lėmė pl ūstan čių vanden ų krypties pa- sikeitim ą šiaur ės link ir j ų patvank ą ties Vidurio Lietuvos ledyno faz ės pakraš- čiu netoli Kauno. 4. Vidurinioji, iš pietvakari ų į šiaur ės rytus išt įsusi, teritorijos dalis v ėly- vojo Nemuno laikotarpiu patyr ė intensyvi ą tarpstadijin ę erozij ą ir akumuliacij ą, o v ėlyvojo ledynme čio pabaigoje – daugkartin ę fliuvioglacialin ę erozij ą ir akumuliacij ą. Tai l ėmė šeštos-antros viršsalpini ų teras ų susidarym ą Nemuno vidurupyje bei Merkio žemupyje. 5. Ankstyvojo holoceno laikotarpis pasižym ėjo paskutiniais intensyviais reljef ą performuojan čiais procesais, vis ų pirma, glaciokarstiniais ir eoliniais. Borealyje visoje paskutiniojo apled ėjimo zonoje atsinaujino ir didžiausia dalimi pasibaig ė glaciokarsto ir dubakloni ų (rin ų) regeneravimo reiškiniai, paliet ę beveik visus genetinius tipus. 6. Piet ų Lietuvos eolin ės nuogulos susidar ė Pietry čių (Dainavos) sm ėlė- toje lygumoje, o j ų masyvai bei plotai liudija šios lygumos kilm ės, sud ėties ir geologin ės sandaros nevienalytiškum ą. Eoliniai dariniai yra nevienaamžiai ir

susidar ė skirtingos krypties v ėjams pustant limnoglacialinius ir fliuvio- glacialinius sm ėlius. 7. Geomorfologiniai rajonai – stamb ūs geomorfologiniai kompleksai, suformuoti vieno ar keli ų vyraujan čių geologini ų-geomorfologini ų proces ų, pasi- žymintys savita paleogeografine raida, amžiumi ir postgenetinio perfor- mavimo mastu, skiriasi savo litomorfogenetine strukt ūra. 8. Kintan čios sedimentacin ės aplinkos ledynmetyje ir poledynmetyje l ė- mė geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ę strukt ūrą bei atskir ų rajono dali ų litologin ę, morfologin ę ir genetin ę įvairov ę. 9. Litomorfogenetin ė strukt ūra leido aiškiau identifikuoti kai kuri ų vietovi ų priklausomyb ę vienam ar kitam geomorfologiniam rajonui. Pavyzdžiui, tiriamos teritorijos ŠR pakraštyje esan čios Rukaini ų ir Kalveli ų apylink ės ilg ą laiką buvo priskirtos Medinink ų aukštumai. Detalesni tyrimai parod ė, kad jos priklauso paskutiniojo apled ėjimo Šiaur ės Ryt ų lygumos geomorfologiniam kompleksui, kuris plyti į Š-ŠR už tiriamos teritorijos ribų, tod ėl į charakteri- zuojam ų mikrorajon ų tarp ą nebuvo įtrauktos. Tuo tarpu Meteli ų ir Pagramd ų- Šeštok ų litomorfogenetiniai mikrorajonai yra artimesni Piet ų Lietuvos aukštu- mos (S ūduvos aukštumos parajoniui) nei Nemuno vidurupio plynaukšt ės rajonui kaip buvo priskiriama iki šiol (Basalykas, 1965; Lietuvos..., 1981 ir kt.).

3.4. GEOLOGIN ĖS STRUKT ŪROS IR GEOMORFOLOGINI Ų RAJON Ų S ĄSAJOS

3.4.1. Geologin ės strukt ūros koreliacija su geomorfologini ų rajon ų erdvine sklaida Šiame darbe geomorfologini ų kompleks ų (rajon ų) raida suprantama kaip geologin ės strukt ūros įtakos raida geomorfologinio rajono atsiradimui per tar- pines strukt ūras (paleopaviršius). Tokios raidos pažinimas – tai bandymas įver- tinti, kaip geomorfologin į rajon ą įtakojo gelmi ų geologin ės strukt ūros, kaip keit ėsi j ų paveld ėti ,,paleokont ūrai“ – nuo geofizini ų anomalij ų per ikikvarterini ų uolien ų ir pleistoceno storym ės paleopaviršius iki dabartinio paviršiaus. Žem ės paviršiuje nustatyti geofiziniai (gravitacinis, radiacinis, šiluminis, magnetinis) laukai atspindi įvairiame gylyje esan čių skirtingos sud ėties geologini ų kūnų sukeliam ą efekt ą. Magnetines anomalijas sukelian čių geologini ų kūnų savybes lemia uolien ų mineralin ė sud ėtis, o gravitacines anomalijas – skirtingas uolien ų tankis. Gravitacinis ir magnetinis laukas geriausiai atspindi kristalin ės plutos ypatybes, nes kristalin ės (magmin ės, metamorfin ės, meta- somatin ės) uolienos yra sunkesn ės ir labiau įmagnetintos nei nuos ėdin ės dangos uolienos. Ta čiau taikant detalaus matavimo metodus ir šiuolaikines interpretacijos priemones, galima efektyviai tirti ir nuos ėdin ės dangos sandar ą. Dažniausiai tokie tyrimai atliekami sprendžiant įvairius nauding ųjų ištekli ų pa- iešk ų klausimus (Korabliova, S. Šliaupa, 2006 a). Nežymias gravitacinio lauko mikroanomalijas, dėl skirtingos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir pleistoceno storym ės litologin ės sud ėties, sukelia paleo įrėžiai. Matematinio modeliavimo priemon ėmis galima patikslinti j ų form ą, paplitim ą ir užpild ą. Neretai su paleo- įrėžiais susijusios (arba yra šalia) ryškios magnetinio lauko anomalijos, kurios gali b ūti interpretuojamos kaip tektoniniai l ūžiai, l ėmę paleo įrėži ų atsiradim ą (Korabliova, S. Šliaupa, 2006 a). Geofizini ų anomalij ų (gravitacinio, magnetinio lauko), tektonini ų jud ėji- mų, ypa č neotektoniniame etape, įtaka geomorfologini ų rajon ų raidai buvo ti- riama lyginant kartografinius duomenis. Gravitacinio lauko Bouguer anomalij ų

palyginimas su Piet ų Lietuvos geomorfologini ų rajon ų kont ūrais, rodo aki- vaizdžias, ryškias gravitacinio lauko teigiamos anomalijos sąsajas su Medi- nink ų (Ašmenos) aukštuma ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšte (34 pav.). Dalinis sutapimas fiksuojamas su Pietry čių (Dainavos) lyguma, ypa č su jos rytiniu pa- kraš čiu, taip pat su Dz ūkų aukštuma. Neigiama gravitacin ė anomalija tarp Du- sios ir Žuvinto ežer ų sutampa su S ūduvos aukštumos šiauriniu pakraš čiu.

34 pav. Piet ų Lietuvos gravitacinio lauko Bouguer anomalij ų žem ėlapis (Korabliova, Popov, 1997; Korabliova, S. Šliaupa, 2006 a)

Magnetini ų anomalij ų žem ėlapio palyginimas su geomorfologini ų rajon ų paplitimu rodo panašias s ąsajas su pietrytine tirto regiono dalimi, kur Medininkų (Ašmenos) aukštuma ir Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ė visiškai sutampa su ŠŠR kryptimi orientuotomis kai čiomis magnetinio lauko anomalijomis (35 pav.). Toks pat atitikimas, tik su didesnio intensyvumo ŠŠR krypties magnetinio lauko juosta, stebimas ir su Pietry čių (Dainavos) lyguma. Likusioje regiono dalyje magnetinis laukas yra labiau mozaikiškas, su smulkesn ėmis anomalijomis, kurios gali b ūti gretinamos su Piet ų Lietuvos litomorfogenetiniais mikrorajonais. Išimt į sudaro S ūduvos aukštumos vakarin ė dalis (Višty čio-Gražiški ų kalvynas), kur fiksuojama gana intensyvi teigiama magnetin ė anomalija.

35 pav. Piet ų Lietuvos magnetini ų anomalij ų žem ėlapis (Korabliova, Popov, 1997; Korabliova, S. Šliaupa, 2006 a). Geomorfologini ų rajon ų indeksai – 34 pav.

Lietuvos geologijos tarnyboje šiuolaikini ų paviršini ų geologini ų proces ų intensyvumui prognozuoti buvo nagrin ėta gravitacinio lauko priklausomyb ė nuo šiuolaikinio reljefo. Pagal V. Filosofovo metodik ą Lietuvos teritorijai buvo sudarytas reljefo potencin ės energijos žem ėlapis (Korabliova, S. Šliaupa, 2006 b). Kuo didesnis reljefo aukštis ir sunkio j ėga, tuo didesn ė potencin ė energija. Reljefo potencin ės energijos žem ėlapyje atsispindi paviršini ų ir gilu- mini ų proces ų s ąveika: intensyviausi paviršiniai procesai prognozuojami pietvakarin ėje, šiaurin ėje ir rytin ėje Lietuvos dalyse (Korabliova, S. Šliaupa, 2006 a). Reikia manyti, kad šis principas tinka ir Piet ų Lietuvos pleistoceno paleopaviršiams. Padidinta potencin ė energija ryški Medinink ų ir S ūduvos aukštumoms, kiek mažiau – Dz ūkų aukštumai ir Eišiški ų plynaukštei (36 pav.). Ši ų aukštum ų branduoliuose esan čios Žeimenos svitos (Medinink ų morenos) paleopaviršiaus pakilumos liudija apie padidint ą paleoreljefo potencin ės energijos dyd į, kuris buvo paveld ėtas ir paskutiniojo apled ėjimo metu. Lyginant Piet ų Lietuvos kristalinio pamato tektonin ės sandaros schem ą, kuri yra gr ęžini ų, gravitacini ų ir magnetini ų anomalij ų interpretacijos rezultatas (Motuza, 2004) su geomorfologini ų rajon ų ribomis, matyti, kad aki- vaizdži ų tiesiogini ų sutapim ų n ėra (37 pav.). Tik Nemuno žemupio lyguma ir Nemuno vidurupio plynaukšt ė yra „ įsiterpusi“ į Vidurio Lietuvos sand ūros zo- ną, o regiono pietrytin ės dalies kai kurie lineamentai (morenini ų aukštum ų ir

100

36 pav. Lietuvos reljefo potencin ės energijos žemėlapis (rodykl ės rodo masi ų jud ėjimo krypt į ir intensyvum ą) (Korabliova, S. Šliaupa, 2006 a, b)

37 pav. Piet ų Lietuvos kristalinio pamato tektonin ės sandaros schema (Motuza, 2004)

Spalvos: geltona – metanuos ėdin ės uolienos – metapsamitai; pilka – vulkani- nės r ūgš čios uolienos; žalia – vulkanin ės bazin ės uolienos; balta – orogenin ės infrakrustalin ės uolienos; raudona – intruzin ės kratonin ės uolienos; centrin ė vertikali linija – Vidurio Lietuvos sand ūros zona; raudonos linijos – tektonini ų deformacij ų zonos. paskutiniojo apled ėjimo lygumos riba, Merkio sensl ėnis) artimi kristalinio pamato tektonini ų deformacij ų zonoms. Lyginant Piet ų Lietuvos geomorfologini ų rajon ų išsid ėstym ą regiono tektonin ės sandaros kontekste, matyti, kad Medinink ų (Ašmenos) aukštuma (I) ir Eišiški ų (Lydos) (II) plynaukšt ė yra išsid ėsčiusios Moz ūrijos-Baltarusijos antekliz ėje, t. y. ties iškilusia tektonine strukt ūra, kuri kristaliniame pamate yra ypatingai suskaldyta ŠR krypties l ūži ų, taip pat VŠV krypties l ūži ų, įsiskverbu- si ų į nuos ėdin ę uolien ų dang ą (Lietuvos tektonin ė..., 2003) (38 pav.). Šie dvie- jų tip ų l ūžiai didele dalimi pereina ir į Pietry čių (Dainavos) (III) lygumos teritorij ą. Jos pietin ėje dalyje, kaip ir gretimoje Eišiški ų plynaukšt ėje, akivaizdus antekliz ės iškilimas, iš šiaur ės ribojamas Lazdij ų-Merkin ės-Pano čių krypties regioninio l ūžio, tuo pa čiu yra Baikalinio ir Herciniško kompleks ų paplitimo

101

38 pav Piet ų Lietuvos tektoninis žem ėlapis. Sudar ė P. Suveizdis (Lietuvos tektonin ė..., 2003)

Raudonomis linijomis išskirti dabartiniai geomorfologiniai rajonai: I – Medi- nink ų (Ašmenos) aukštuma; II – Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ė; III – Pietry čių (Dainavos) lyguma; IV – Piet ų Lietuvos aukštuma: IV a – Dz ūkų aukštuma; IV b – S ūduvos aukštuma; V – Nemuno vidurupio plynaukšt ė; VI – Nemuno žemupio lyguma riba. Ši Pietry čių lygumos dalis pasižymi poligenetiniu paviršiumi, fliuvioglacialini ų ir eolini ų nuogul ų paplitimu. Piet ų Lietuvos aukštumos (IV a ir IV b) rajonas, išskyrus jo vakarin į pa- krašt į, priklauso mažai iškilusiai Moz ūrijos-Baltarusijos antekliz ės šlaito zo- nai, kurios kristaliniame pamate beveik n ėra ŠR krypties l ūži ų. Nemuno vidurupio geomorfologinio rajono (V) vakarin ė dalis, Nemuno žemupio geomorfologinio rajono (VI) pietin ė dalis bei S ūduvos aukštumos parajonio (IV b) vakarin ė dalis priklauso mažai nugrimzdusiai Baltijos sinekliz ės (Lenkijos- Lietuvos įdaubos) daliai. Jos skiriamoji riba yra kristalinio pamato ŠŠR krypties l ūžio linija, einanti nuo Kauno link Lazdij ų, nepasireiškusi didesniu akty- vumu neotektoniniame etape ir nesusijusi su geomorfologini ų rajon ų kont ūrais.

102

Piet ų Lietuvos neotektoninio žem ėlapio, sudaryto ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus strukt ūrų pagrindu, palyginimas su geomorfologini ų rajon ų ribomis, rodo, kad Nemuno vidurupio plynaukšt ė didele dalimi sutampa su Kauno struktūrine terasa (A. Šliaupa, 2004 a, b) (39 pav.).

39 pav. Piet ų Lietuvos neotektoninis žem ėlapis, sudarytas ikikvarterini ų uolie- nų paviršiaus strukt ūrų pagrindu pagal A. Šliaup ą (A. Šliaupa, 2004 a)

Vilniaus strukt ūrin ė terasa ir Piet ų Lietuvos volas sudaro pagrind ą Me- dinink ų (Ašmenos) aukštumai, kiek mažiau – Eišiški ų (Lydos) plynaukštei. Piet ų Lietuvos neotektoniškai aktyvi ų linijini ų zon ų ( NAJ ) žem ėlapio palyginimas su geomorfologinių rajon ų ribomis, rodo, kad tarp gausi ų zon ų nemažai toki ų, kurios fiksuoja Pietry čių lygumos rytines, Nemuno vidurupio ply- naukšt ės pietrytines ribas (A. Šliaupa, 2004 a). Pietry čių lygumos ašin ė dalis (Merkio sensl ėnis) sutampa su PV-ŠR krypties neotektoniškai aktyvia linijine zona.

Gr ęžiniais pagr įstos geologin ės ir tektonin ės strukt ūros, taip pat Žem ės plutos l ūžiai ir j ų zonos gerai matomos geologiniuose pj ūviuose (A. Šliaupa, 2004 c; A. Шляупа , Битинас , 1986; Жейба , A. Шляупа , 1985 ir kt.). Žemiau pateikiami trys geologiniai pj ūviai, kurie iliustruoja kylan čią, l ūžiais apribot ą, neotektonin ę struktūrą pie čiau Birštono (40 pav.), tektonin į l ūžį ties morenin ės

103

aukštumos šlaitu (41 pav.) bei gr ęžiniais fiksuot ą fleks ūrą ties paskutiniojo apled ėjimo Baltijos stadijos išplitimo riba (42 pav.).

40 pav. Nuos ėdin ės dangos sandara ties Birštonu. (Baltr ūnas, Pukelyt ė, 2005)

Ikikvarterin ės nuogulos: S 2 – viršutinis sil ūras; P 2 – viršutinis permas; T 1 – apa- tinis triasas; J 3 – viršutin ė jura; K 1 – ir K 2 – apatin ė ir viršutin ė kreida. Pleisto- ceno nuogulos: dz – Dz ūkijos; dn – Dainavos; md – Medinink ų; žm – Žemaiti- jos; vr – Varduvos; gr – Gr ūdos; bl – Baltijos ledynme čių morenos

41 pav. Nuos ėdin ės dangos sandara į 42 pav. Nuos ėdin ės dangos sandara šiaur ės rytus nuo Onuškio (Trak ų sa- ties Semelišk ėmis (Trak ų savivaldy- vivaldyb ė) (A. Šliaupa ir kt., 2013 a). bė) (A. Šliaupa ir kt., 2013 b)

104

3.4.2. Geologin ės strukt ūros įtaka eolini ų darini ų paplitimui Gravitacinio lauko, tektonin ės strukt ūros ir jos neotektoninio aktyvumo įtaka geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetinei strukt ūrai ryškiai atsiskleidžia per eolini ų darini ų paplitimą (Baltr ūnas ir kt ., 1998; A. Шляупа и др ., 1974 b). Jie susidar ę Ryt ų Lietuvos raukšlin ėje zonoje, o j ų sklaida sutampa su Moz ūri- jos-Baltarusijos antekliz ės (subregionin ės strukt ūros) šiauriniu šlaitu, kuriam būdingas žymiai padid ėjęs kristalinio pamato paviršiaus polinkio kampas (43 pav.). Šiaurin ė jo riba vedama išilgai Merkio l ūži ų zonos, kuri yra ir šiauri- nė eolini ų darini ų paplitimo riba Piet ų Lietuvoje. (S. Šliaupa, 1997 a).

43 pav. Kristalinio pamato paviršiaus žemėlapis pagal S. Šliaup ą (Baltr ūnas, Pukelyt ė, S. Šliaupa, 1998).

1 – stratoizohips ė; 2 – l ūžis (A-C – nurodyti l ūžiai, minimi tekste: A – Merkio, B – Druskinink ų, C – Mergežerio); 3 – Mizar ų strukt ūra, nurodytas kristalinio pamato gylis 344 gr ęžinyje. Išskirti kop ų plotai: I – R ūdnink ų; II – Var ėnos; III – Bar čių; IV – Palkabalio; V – Lynežerio; VI – Marcinkoni ų; VII – Mustei- kos; VIII – Katros; IX – Randamoni ų; X – Dubo; XI – Latežerio

Neotektoniniame žem ėlapyje kop ų paplitimas atitinka šiaur ės ryt ų krypties keliasdešimt kilometr ų plo čio Veisiej ų-Šal činink ėli ų pakilum ų zon ą, kurios santykin ė amplitud ė siekia 20–30 m (44 pav.). Ši pakilum ų zona vaidino savotiško barjero vaidmen į iš šiaur ės atslenkantiems ledynams. Neotektoninis kilimas sudar ė palankias s ąlygas eolini ų darini ų formavimuisi. Vienas iš faktori ų gal ėjo b ūti gruntinio vandens lygio kitimas besivystan čių pakilum ų zonoje (Baltr ūnas ir kt., 1998). Išimt į sudaro Marcinkoni ų, Musteikos, Katros, Dubo ir Latežerio eoliniai plotai, susiformav ę Kap čiamies čio-Kabeli ų neotektoniniame

105

44 pav. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus morfoizohipsi ų schema pagal S. Šliaup ą (Baltr ūnas, Pukelyt ė, S. Šliaupa, 1998). Pažym ėti kop ų plotai ( žr. 43 pav.)

įlinkyje, kur ikikvarterini ų uolien ų paviršius nugrimzta nuo +30 iki –50 m gy- lio (44 pav.). Eolini ų darini ų paplitimo strukt ūrin ė priklausomyb ė ypa č išryšk ėja palyginus j ų apimam ą plot ą su kristalinio pamato paviršiaus strukt ūrin ėmis liekani- nėmis anomalijomis. Esant žymiam pavirši ų polinkio kampui, lokalios strukt ū- ros yra ,,užmaskuojamos“ bendrame grimzdimo fone. Taip yra ir Piet ų Lietu- voje, nes čia kristalinio pamato polinkio kampas didelis (45 pav.).

45 pav. Piet ų Lietuvos kristalinio pamato paviršiaus pirmos eil ės liekanini ų strukt ūrini ų anomalij ų schema pagal S. Šliaup ą (Baltr ūnas, Pukelyt ė, S. Šliaupa, 1998). 1 – izoanomal ė (m); 2 – Kernavio pakiluma su nu- rodyta liekanine altitude 722 gr ęž. Pažym ėti kop ų plotai ( žr. 43 pav.)

S. Šliaupos sudarytoje kristalinio pamato paviršiaus pirmos eil ės liekanini ų strukt ūrini ų anomalij ų schemoje, į rytus-pietry čius nuo Merkio up ės iš- ryšk ėjo didel ė pakilum ų zona su stambiausiomis Gr ūto balno, Marcinkoni ų ir Valkinink ų liekanin ėmis strukt ūromis, kuri ų reikšm ės yra teigiamos, o santy-

106

kin ė amplitud ė siekia 70 m. (Baltr ūnas ir kt., 1998) (45 pav.). Eolin ės nuogulos paplitusios teigiam ų reikšmi ų strukt ūrinio kilimo zonoje. Tuo tarpu strukt ūri- nio įlinkio zonose eolini ų darini ų beveik n ėra. Min ėta pakilum ų zona dalinai sutampa su Veisiej ų-Šal činink ėli ų neotektonine zona, kurioje konstatuotas tam tikras eolini ų plot ų pasislinkimas į gretimo, pietinio Kap čiamies čio-Kabeli ų įlinkio pus ę (44 pav.). Strukt ūrin ė pad ėtis s ąlygojo eolinio reljefo kalvotumo laipsn į. Palyginus santykinius vidutinius atskir ų eolini ų plot ų kop ų aukš čius su kristalinio pamato paviršiaus liekanin ėmis altitud ėmis, buvo nustatytas labai aukštas +0,73 koreliacijos koeficientas, t. y. kuo aukštesn ė santykin ė kristalinio pamato paviršiaus struk ūrin ė pad ėtis (t. y. kuo jis labiau santykinai iškil ęs), tuo eolinis reljefas yra raižytesnis (Baltr ūnas ir kt ., 1998). Pavyzdžiui, maksimaliomis santykinio aukš čio reikšmėmis pasižymintis Lynežerio eolinis plotas (vidurkis – 5,6 m) yra aukš čiausiai iškilusio liekaninio Marcinkoni ų pakilimo (per +73 m) centri- nėje dalyje (45 pav.). Jo šlaituose, Palkabalio ir Marcinkoni ų plotuose, vidutinis santykinis kalv ų aukštis sumaž ėja iki 5 m. Beje, šie trys laukai sudaro vie- ning ą grandin ę išilgai ilgosios Marcinkoni ų strukt ūros ašies. Gr ūto liekaninio balno ribose, Randamoni ų ir Latežerio plotuose, kristalinio pamato paviršiaus liekanin ė altitud ė sumaž ėjusi iki 20–35 m. Ji koreliuojasi su ši ų plot ų sumaž ė- jusiu kalv ų aukš čiu (4,6 m). Minimalios reikšm ės (2,5–3,6 m) b ūdingos Katros ir Dubo plotams, kurie vyst ėsi Kabeli ų neotektoniniame įlinkyje. Sumažėjusi reljefo diferenciacija į rytus nuo Marcinkoni ų pakilimo, Var ėnos ir Bar čių plotuose, sutampa su žemesne santykine kristalinio pamato pad ėtimi. Labai įdomus R ūdnink ų eolinio ploto atotr ūkis nuo pagrindinio eolinio masyvo, kuris gali b ūti paaiškinamas specifin ėmis strukt ūrin ėmis s ąlygomis. Pagrindinis eolini ų darini ų paplitimo plotas rytuose atsiremia į meridianin ės krypties Valkinink ų pakilim ą, kurio plotis apie 5 km, o amplitud ė pagal kristalinio pamato pavirši ų siekia 40–50 m (45 pav.). Rūdnink ų plotas susiformavo toliau į rytus, virš lokalaus, meridianiniais l ūžiais apriboto, kristalinio pamato įlinkio. Gravimagnetini ų lauk ų žem ėlapyje šis plotas sutampa su labai ryškia gradientine zona, orientuota, kaip ir pats eolinis plotas, į šiaur ės rytus. Rytuose

107

jis lyg apsupa unikali ą Piet ų Lietuvos kristalinio pamato paviršiaus strukt ūrą – Kernavio pakilum ą, kurios amplitud ė siekia 120 m (45 pav.). Toks j ų santykis rodo šios strukt ūros aktyvum ą holoceno metu (Baltr ūnas ir kt ., 1998). Be eolinio reljefo suskaidymo laipsnio priklausomybės nuo santykin ės kristalinio pamato pad ėties, pasteb ėtas ir pastarosios s ąryšis su eolini ų g ūbri ų vidutiniais ilg ųjų aši ų ilgiais. Koreliacijos koeficientas tarp atskir ų lauk ų vidutinio g ūbri ų aši ų ilgio ir liekanini ų kristalinio pamato paviršiaus strukt ūrini ų anomalij ų siekia +0,70 ir yra artimas nustatytam raižytumo laipsniui. Eolini ų masyv ų paplitim ą, morfologij ą tiesiogiai l ėmė ne kristalinio pamato paviršiaus, padengto stora nuos ėdine danga, strukt ūriniai ypatumai, o j ų paveldimumas neotektoniniame etape. Nustatyta teigiama eolinio reljefo kalvotumo koreliacija su kristaliniu pamatu, galioja ir ikikvarterini ų uolien ų paviršiui, kuris atspindi neotektonini ų vertikali ų judesi ų amplitudes. Tiesa, koreliacijos koeficientas yra mažesnis (+0,47). Tai siejama su tuo, jog ikikvarterini ų uolien ų paviršius atspindi sumi- nius neotektoninius judesius, kuri ų kiekis neogeno-pleistoceno metu gana žy- miai kito (S. Šliaupa, 1997 a). Strukt ūrin ės s ąlygos l ėmė ne tik kalvotumo ypatumus, bet ir bendr ą eolini ų plot ų morfologij ą. Žemynini ų kop ų ruožo pietin ės dalies eolini ų darini ų orientacija yra subplatumin ė, ko n ėra šiaurin ėje dalyje. Tai siejama su platumi- nės krypties l ūži ų sistema, susidariusia tarp Moz ūrijos-Baltarusijos antekliz ės šiaurinio šlaito ir Baltarusijos masyvo, kurie sutampa su Kap čiamies čio- Kabeli ų įlinkiu ir Veisiej ų-Šal činink ėli ų pakilimo zona. Šias dvi subregionines strukt ūras skiriantis Druskinink ų l ūžis, įtakoja Randamoni ų ploto šiaurin ę dal į bei lemia Marcinkoni ų ploto morfologij ą (43 pav.). Dubo ir Randamoni ų plot ų riba sutampa su stambiu neotektoniškai akty- viu Margioni ų l ūžiu, skirian čiu Kap čiamies čio-Marcinkoni ų įlink į ir Veisiej ų- Šal činink ėli ų pakilim ų zon ą. Dubo ploto reljefo diferenciacija yra silpnesnė nei Randamoni ų. Pietuose jis atsiremia į platumin į kristalinio pamato l ūžį, atsi- spindint į magnetiniame lauke. Randamoni ų plotas atitinka platumin į, apie 4 km plo čio ir daugiau kaip 20 km ilgio pakilim ą, fiksuojam ą juros ir paleoge-

108

no nuogulose (Baltr ūnas ir kt., 1998). Matomai, jis buvo aktyvus ir poledynmetyje. Min ėtus Dubo ir Randamoni ų plotus iš vakar ų apriboja neotektoniškai aktyvi šiaur ės vakar ų krypties zona. Pagal kristalinio pamato pavirši ų jos amplitud ė siekia 10–20 m. Rytuose šie plotai remiasi į ypa č stambi ą neotektoniš- kai aktyvi ą zoną, kurios rytinis sparnas, pagal ikikvarterini ų uolien ų pavirši ų, santykinai pakeltas, ypa č pietin ėje dalyje. Ry čiau jos paplit ę eoliniai plotai taip pat neišveng ė tektonini ų struktūrų įtakos. Marcinkoni ų ir Musteikos plotus skiria jau min ėtas Margioni ų l ūžis. Musteikos plote konstatuojamas silpnesnis kalvotumas nei Marcinkoni ų plote. Šiaurėje pastarasis ribojasi su Lynežerio platuminiu eoliniu plotu, atskirtu tos pa čios krypties neotektoniškai aktyvios linijin ės zonos, išilgai kurios ikikvarterini ų uolien ų paviršiuje nustatytas gilus paleoįrėžis. Neotektoniškai aktyvus Ūlos l ūžis sutampa su 80 km ilgio gilumine, sub- regioninio rango tektonine zona. Ji yra Palkabalio eolinio ploto pietin ė riba. Pastarojo ploto vakarin ės ir šiaurinės rib ų strukt ūrin ės charakteristikos buvo detaliai ištirtos atliekant geležies r ūdos paieškas šiame rajone. Vakarin ė riba sutampa su subregionine Mergežerio l ūži ų sistema, kuri ankstyvajame pre- kambre buvo pagrindin ė geležies r ūdą akumuliuojanti zona bei viena aktyviau- si ų sistem ų platforminiame etape ir neotektoniniame laikotarpyje (S. Šliaupa, 1997) (43 pav.). Šiaurin ę Palkabalio ploto rib ą įtakoja šiaur ės vakar ų krypties 15 m amplitud ės kristalinio pamato l ūžis (43 pav.). Neotektoniniame etape amplitud ė praktiškai nepakito. Kita svarbi geležies r ūdą akumuliuojanti zona – šiaur ės ryt ų krypties ribin ė l ūži ų sistema iš šiaur ės apribojanti Bar čių ir Var ė- nos eolinius plotus.

3.4.3. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir kvartero storym ės įtaka geomorfologini ų rajon ų raidai Piet ų Lietuvos geomorfologini ų rajon ų strukt ūrines s ąsajos su ikikvarterini ų uolien ų ir pleistoceno storym ės paleopavirši ų ypatyb ėmis yra nulemtos gilumin ės strukt ūros (geofiziniai laukai, geologin ės ir tektonin ės strukt ūros,

109

lūžiai ir j ų zonos) bei kvartero metu buvusios daugkartin ės ledynin ės egzaracijos ir akumuliacijos, taip pat intensyvios fliuvialin ės erozijos ir sedimentacijos. Pastarieji procesai gal ėjo b ūti s ąlygojami geologinio pagrindo ypatybi ų, ypa č ledynams skaidantis į srautus, plaštakas ir liežuvius, storoms ledo dangoms ei- žėjant į plyši ų sistemas, fliuvioglacialiniams srautams išplaunant iš puresni ų nuogul ų sudarytas pagrindo uolienas ir pan. Ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleogeomorfologinis rajonavimas leido konstatuoti, kad sm ėlinga ir molinga, negiliai sl ėniuota, denudacin ė Ryt ų Aukštaičių plynaukšt ė (VII paleogeomorfologinis rajonas) su vyraujan čiomis Dainavos apled ėjimo amžiaus banguotomis takoskyromis, savo konfig ūracija sutampa su paviršiuje esan čia Medinink ų (Ašmenos) aukštuma ir Eišiški ų (Ly- dos) plynaukštės ŠR dalimi (Pukelyt ė, 2000, 2009) (46 pav.). Tuo tarpu sm ė- linga, molinga ir karbonatinga, pietin ėje dalyje tik sm ėlinga, negiliai sl ėniuota, denudacin ė Šventosios nuolaiduma (VIII paleogeomorfologinis rajonas) su vyraujan čiomis Dainavos apled ėjimo amžiaus banguotomis ir smulkiai kalvotomis takoskyromis apytikriai sutampa su Pietry čių (Dainavos) lygumos šiaurine dalimi. Tos pa čios lygumos pietin ė dalis kartu su Piet ų Lietuvos aukštuma ir Nemuno vidurupio plynaukšt ės pietine dalimi t įso virš pla čiai išplitusios sm ė- lingos ir molingos, vietomis karbonatingos, giliai sl ėniuotos, pietvakari ų kryptimi palinkusios, erozin ės-egzaracin ės Piet ų Lietuvos lygumos (IX paleogeomorfologinis rajonas) su vyraujan čiomis Dainavos apled ėjimo amžiaus banguotomis ir smulkiai kalvotomis, terasuotomis takoskyromis, suskaidytomis kuestinio tipo paleo įrėžiais. Šiauriau šio paleopaviršiaus t įso Didžioji Lietuvos žemuma (II paleogeomorfologinis rajonas), virš kurios šiuo metu susidariusi Nemuno vidurupio plynaukšt ė (46 pav.). Tenka pasteb ėti, kad Dainavos svitos (morenos) kraigas savo hipsometrija rodo didel į nuolyd į iš ryt ų į vakarus, taip pat didel į santykinio aukš čio svy- ravim ą, kas koreliuojasi su dabartini ų geomorfologini ų rajon ų sklaida. Iš dalies, tai liudija apie stipriai raižyto ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus įtak ą, išlai- kant bendr ą nuolyd į vakar ų kryptimi. Dėl paleo įrėžiuose ir juos skirian čiose paleotakoskyrose sl ūgsan čių nuogul ų, šios svitos moreninio komplekso kraigas

110

46 pav. Piet ų Lietuvos dabartinio paviršiaus geomorfologinio rajonavimo že- mėlapio (sutartiniai ženklai 33 pav.) palyginimas su ikikvarterini ų uolien ų pa- viršiaus paleogeomorfologiniu rajonavimu Baltos linijos ir indeksai: II – Didžioji Lietuvos žemuma; VII – Ryt ų Aukštai- čių plynaukšt ė; Piet ų Lietuvos lyguma; VIII – Šventosios nuolaiduma; IX – Piet ų Lietuvos lyguma labai raižytas. J į gerokai išlygino v ėliau slink ę Žemaitijos ir Medinink ų ledynai. Tuo tarpu Žeimenos svitos (Medinink ų morenos) kraigas mažiau raižytas, su mažesn ėmis santykinio aukš čio amplitud ėmis paskutiniojo apled ėjimo zonoje. Šio paleopaviršiaus stambesn ės lokalios pakilumos nustatytos tik ties Višty čio-Gražiški ų aukštuma, taip pat Dz ūkų aukštumos šiaurin ėje dalyje, kur Medinink ų morena sudaro dalies dabartin ės aukštumos stuomen į. Pastarasis Nemuno vidurupio, Užnemun ės ir Nemuno vidurupio plynaukšt ėje leidžiasi į žemesn į lyg į ir turi mažiau raižyt ą pavirši ų. Pietry čių kryptimi – priešingai, morenos kraigas palaipsniui kyla iki pat Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės. Paleopavirši ų ir dabartinio paviršiaus s ąsaj ų įvertinimui buvo atliktas statistinis ši ų pavirši ų koreliacijos koeficient ų skai čiavimas remiantis j ų absoliutaus aukš čio reikšm ėmis, kurios buvo nustatytos gr ęžiniuose. Gauti rezultatai nesunkiai paaiškinami ir rodo ryškias s ąsajas tarp lyginam ų pavirši ų (10 lentel ė). 256 gr ęžini ų koreliacijos koeficiento reikšm ės yra statistiškai reikšmingos, t. y. didesn ės arba lygios apskai čiuotoms kritin ėms koreliacijos koeficiento reikšmėms: |||rααα||| = 0,12 (kai reikšmingumo lygmuo ααα = 0,05), |||rααα||| =

0,16 (kai ααα = 0,01) ir |||rααα||| = 0,20 (kai ααα = 0,001).

111

10 lentel ė. Piet ų Lietuvos paleopavirši ų ir dabartinio paviršiaus sąsaj ų koreliacijos koeficientai

Kaip matyti iš 10 lentel ės, visi tirt ų paleopavirši ų poriniai koreliacijos koeficientai yra žymiai didesni už šias nustatytas kritines reikšmes. Tuo b ūdu, šis rodiklis fiksuoja realiai egzistuojan čią priklausomyb ę tarp lyginam ų pavirši ų. Visi koreliacijos koeficientai (galintys svyruoti nuo –1 iki +1) tarp lyginamų pavirši ų, 256 gr ęžini ų duomen ų pagrindu, yra teigiami ir statistiškai reikšmingi net esant 0,001 reikšmingumo lygmeniui. Tai rodo, kad dauguma absoliutinio aukščio reikšmi ų yra susij ę tiesiškai ir vieno paviršiaus reikšm ėms did ėjant ar maž ėjant, atitinkamai did ėja ar maž ėja ir kito lyginamo paviršiaus reikšm ės. Lyginam ų pavirši ų koreliacini ų ryši ų tiesin ės regresijos grafikai iliustruoja artim ą tiesinei priklausomyb ę tarp dviej ų lyginam ų pavirši ų tašk ų (47 a, b, c, d, e, f pav.). Nustatyti koreliaciniai ryšiai tarp lygint ų pavirši ų atskleid ė kelias ypatybes : 1. Dabartinio paviršiaus koreliacinis ryšys su paleopaviršiais, nors ir yra teigiamas, einant gilyn maž ėja, t. y. maž ėja su kiekvienu senesniu paleopavir- šiumi: r = 0,591 → r = 0,442 → r = 0,323. Tuo b ūdu, mažiausias koreliacinis ryšis yra su ikikvarterini ų uolien ų paviršiumi. 2. Tokia pati tendencija nustatyta ir pirmojo nuo viršaus paleopaviršiaus (Žeimenos svitos Medinink ų morenos) – koreliacinis ryšys einant gilyn maž ė- ja.

112

47 pav. Lyginam ų pavirši ų koreliacini ų ryši ų tiesin ės regresijos grafikai a – Medinink ų morenos kraigo su dabartiniu paviršiumi; b – Dainavos morenos kraigo su dabartiniu paviršiumi; c – ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus su dabartiniu paviršiumi; d – Dainavos morenos kraigo su Medininkų morenos kraigu; e – ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus su Medinink ų morenos kraigu; f – ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus su Dainavos morenos kraigu

3. Gretim ų pavirši ų koreliacijos koeficientas einant iš viršaus gilyn did ė- ja: r = 0,591 → r = 0,619 → r = 0,751. 4. Pats didžiausias koreliacijos koeficientas ( r = 0,751) nustatytas tarp ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir virš jo esan čio Lietuvos svitos Dainavos morenos kraigo paviršiaus. Tai gali b ūti sietina su didele labai raižyto ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus įtaka j į dengusiems ir performavusiems pirmiesiems pleistoceno ledynams (Dz ūkijos ir Dainavos) bei j ų nuogul ų sedimentacijai.

113

Teigiamus koreliacinius ryšius tarp vis ų lyginam ų pavirši ų savo darbe buvo nusta čiusi ir M. Melešyt ė (Мелешите , 1978) – stipriausi jie tarp ikikvarterini ų uolien ų ir dabartinio paviršiaus bei tarp abiej ų pleistocenini ų paleopa- virši ų. Disertaciniame darbe koreliacijos ryšiai buvo vertinami pagal lyginamų pavirši ų absoliutaus aukš čio reikšmes gr ęžiniuose, panaudojant Excel progra- mą. Jie M. Melešyt ės išvad ų nepatvirtino (10 lentel ė). Aukš čiau pateikti duomenys rodo Piet ų Lietuvos dabartinio paviršiaus ir tyrin ėtų paleopavirši ų generalizuot ą panašum ą ir tam tikr ą jo laipsn į (11 lente- lė, 48 a, b, c, d pav.). Deja, naudot ų gr ęžini ų tinklo netolygus tankumas neleidžia patikimai naudoti koreliacinio ryšio nustatym ą atskir ų geomorfologini ų rajon ų paleopa- viršiams. Dėl šios priežasties apsiribota įvairaus geologinio ir paleogeomorfologinio turinio žem ėlapi ų grafiniu palyginimu. Atliktas erdvinis palyginimas rodo, kad kai kurie Piet ų Lietuvos geomorfologiniai rajonai pasižymi: 1) akivaizdžiu teritoriniu atitikimu; 2) visai neturin čiu atitikimo; 3) pasitaikan čiu (daliniu) atitikimu, kai lyginami objektai sutampa tik at- skiromis dalimis ar kai kuriomis ribomis (11 lentelė, 48 pav.). Medinink ų (Ašmenos) aukštumos geomorfologinis rajonas , vienintelis iš Piet ų Lietuvos geomorfologini ų rajon ų, pasižymi akivaizdžia s ąsaja su gravitaciniu ir magnetiniu lauku, neotektonine strukt ūra, ikikvarterini ų uolien ų pa- leopaviršiumi, Lietuvos svitos Dainavos morenos ir Žeimenos svitos Medinin- kų morenos paleopaviršiais. Geofizini ų lauk ų anomalijos ir neotektonin ės strukt ūros iš esm ės liudija gelm ėse esan čias aktyvias geologines strukt ūras, kurios didele dalimi įtakojo ikikvarterini ų uolien ų ir pleistoceno storym ės paleo- paviršius, taip pat dabartin į pavirši ų formavusius egzaracinius, akumuliacinius, erozinius ir kitus procesus. Matyt, apib ūdint ų s ąsaj ų akivaizdum ą iš dalies l ė- mė tai, kad paskutiniojo apledėjimo ledynai nesiek ė dabartin ės aukštumos. Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ės geomorfologinis rajonas , geochronolo- giškai artimas Medinink ų (Ašmenos) aukštumai, pagal s ąsajas su min ėtais veiksniais nuo jos skiriasi. Jei s ąsajos su gelmi ų strukt ūromis (gravitacinio ir

114

11 lentel ė. Gelmi ų geologin ės strukt ūros sąsajos su Piet ų Lietuvos geomorfologiniais rajonais (++ – akivaizdus, + – dalinis, -- – n ėra atitikimo)

magnetinio lauko anomalijomis) akivaizdžios, o su neotektonin ėmis struktū- romis ir ikikvarterini ų uolien ų paviršiumi – dalinės, tai su senuoju moreniniu Daina-vos paleoviršiumi j ų n ėra. Tai gali liudyti mažesn į geologini ų strukt ūrų aktyvum ą kvartero metu. Pietry čių (Dainavos) lygumos geomorfologinis rajonas, nuo kit ų besi- skiriantis savo išt ęstumu ir dviem ryškiom atkarpom – kairiakrante bei deši- niakrante Merkio dalimi, pasižymi tik daliniu atitikimu geofiziniams laukams ir paleopaviršiams. Galima manyti, kad šiuo metu plytinti lyguma paskutiniojo apled ėjimo deglaciacijos metu fliuvioglacialin ės erozijos ir akumuliacijos d ėka niveliavo ir užklojo įvairias geologines strukt ūras.

115

48 pav. Lyginam ų pavirši ų 3 D modelis sukurtas Surfer programa a – dabartinis žem ės paviršius; b – Medinink ų morenos kraigas; c – Dainavos morenos kraigas; d – ikikvarterini ų uolien ų paviršius. Baltomis linijomis išskir- ti dabartiniai geomorfologiniai rajonai: I – Medinink ų (Ašmenos) aukštuma; II – Eišiški ų (Lydos) plynaukšt ė; III – Pietry čių (Dainavos) lyguma; IV – Piet ų Lietuvos aukštuma: IV a – Dz ūkų aukštuma; IV b – S ūduvos aukštuma; V – Nemuno vidurupio plynaukšt ė; VI – Nemuno žemupio lyguma

116

Piet ų Lietuvos aukšumos geomorfologinis rajonas , Nemuno sl ėnio pa- dalintas į Dz ūkų ir S ūduvos aukštumas (parajonius), pasižymi dalin ėmis s ąsa- jomis arba j ų visai neturi. Akivaizdžios tik neotektonin ės strukt ūros s ąsajos. Sūduvos aukštuma turi tik dalines s ąsajas su pleistoceno paleopaviršiais. Dz ū- kų aukštuma, turi akivaizdžias s ąsajas su Medinink ų morenos paleopaviršiumi, kuris šioje vietoje sudaro dabartin ės aukštumos stuomen į, o s ąsaj ų su Dainavos morenos paleopaviršiumi n ėra. Nemuno žemupio lygumos geomorfologinio rajono tik pietytinis pa- kraštys priklauso tiriamai teritorijai. Jis nepasižymi s ąsajomis su aptariamais veiksniais, išskyrus neotektonin ę strukt ūrą ir Dainavos svitos paleopavirši ų, su kuriais turi dalines s ąsajas. Nemuno vidurupio plynaukšt ės geomorfologinis rajonas , skirtingai nuo Nemuno žemupio lygumos, pasižymi dalin ėmis s ąsajomis su visais aptariamais veiksniais, tarp j ų ir su paleopaviršiais. Tai liudija nežymi ą geologin ės strukt ūros įtak ą, kuri ą pastoviai švelnino pasikartojantys analogiški procesai, pavyzdžiui, ledynin ė egzaracija ir akumuliacija. Ta čiau tokias išvadas gali lem- ti ir nedidelis gr ęžini ų skai čius kairiakrant ėje Nemuno pus ėje.

Apibendrinant šio skyriaus tyrimus galima pasakyti, kad: 1. Egzistuoja Piet ų Lietuvos geomorfologini ų rajon ų teritorin ės s ąsajos su gravitaciniu ir magnetiniu lauku, tektonine sandara ir neotektonine strukt ūra. Gelmi ų geologin ė strukt ūra turi ryški ą, nors ir ne visiems geomorfologiniams rajonams vienod ą įtak ą j ų raidai. Medinink ų (Ašmenos) aukštumai, iš dalies ir Eišiški ų (Lydos) plynaukštei ši įtaka yra akivaizdi, o Piet ų Lietuvos aukštumai, Pietry čių (Dainavos) lygumai, Nemuno vidurupio plynaukštei bei Nemuno žemupio lygumai – dalin ė ir nevienodai reikšminga. 2. Piet ų Lietuvos eolinis ruožas, atskiri jo masyvai ir tirtieji plotai savo paplitimu (dydžiu, orientacija ir pan.) bei sąskaida (raižytumu) (kop ų santykinis aukštis, keteros ilgis ir kt.) yra susij ę su regiono geologin ės sandaros, tektonin ės strukt ūros bei neotektoninio aktyvumo ypatyb ėmis, kurios nul ėmė palankias s ąlygas intensyviems eoliniams procesams vykti.

117

3. Dabartinio paviršiaus koreliacinis ryšys su visais paleopaviršiais yra teigiamas. Pastebimas s ąveikos tarp dabartinio paviršiaus ir paleopavirši ų ma- žėjimas gilumine kryptimi: r = 0,591 → r = 0,442 → r = 0,323. Taigi, mažiau- sias ryšys yra tarp dabartinio ir ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus (r = 0,323). Tokia pati tendencija nustatyta ir Žeimenos svitos Medinink ų morenos paleo- paviršiui – koreliacinis ryšys einant gilyn maž ėja. Gretim ų pavirši ų koreliacijos koeficientas einant gilyn did ėja: r = 0,591 → r = 0,619 → r = 0,751. 4. Pats didžiausias koreliacijos koeficientas ( r = 0,751) nustatytas tarp ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir virš jo esan čio Lietuvos svitos Dainavos morenos kraigo paviršiaus. Tai susij ę su Dz ūkijos ir Dainavos ledyn ų performuojan čiu poveikiu labai raižytam ikikvarterini ų uolien ų paviršiui bei glacigenini ų nuogul ų sedimentacijai. Deja, naudot ų gr ęžini ų tinklo netolygus tankumas teritorijoje neleidžia patikimai naudoti koreliacinio ryšio nustatym ą atskir ų geomorfologini ų rajonų paleopaviršiams.

118

IŠVADOS

Atlikti tyrimai vertinant geologin ės strukt ūros įtak ą geomorfologini ų rajon ų raidai Piet ų Lietuvoje leido padaryti šias išvadas:

1. Ankstesni ų publikuot ų tyrim ų rezultat ų Lietuvoje analiz ė parod ė didel ę geomorfologini ų ir paleogeomorfologini ų tyrimo darb ų patirt į. Skirtingi geomorfologinio ir paleogeomorfologinio rajonavimo tikslai, principai ir kriterijai lėmė, kad įvairiais metais sudaryti, dažniausiai smulkaus mastelio žem ėlapiai yra sunkiai palyginami ir suderinami.

2. Piet ų Lietuvos ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus paleogeomorfologi- niams rajonams b ūdinga nevienoda hipsometrin ė, dažnai pakopiška pad ėtis bei skirtingos sud ėties ir amžiaus paleopavirši ų sudaran čios uolienos. Paleogeo- morfologinius rajonus dengian čių nuogul ų kilm ės, sud ėties ir amžiaus bei kvartero metu vykusi ų egzaracini ų ir erozini ų proces ų masto įvertinimas rodo, kad viduriniojo pleistoceno Dainavos apled ėjimas tur ėjo didel ę įtak ą paleotakoskyr ų ir paleo įrėži ų morfoskulpt ūrai bei l ėmė geomorfologinius procesus atskiruose paleogeomorfologiniuose rajonuose.

3. Geomorfologini ų rajon ų litomorfogenetin ės strukt ūros tyrimas atsklei- dė j ų santykin į nehomogeniškum ą. Išskirti 69 litomorfogenetiniai mikrorajonai pasižymi geomorfologiniu ir geologiniu savitumu, jungia genetiškai ir morfo- logiškai panašius litologinius bei geomorfologinius kompleksus. Teritorijos paleogeografin ės raidos analiz ė išryškino skiriam ų geomorfologini ų rajon ų ir litomorfogenetini ų mikrorajon ų susidarymo aplinkybes ir etapus.

119

4. Piet ų Lietuvos eolinis ruožas ir atskiri kop ų masyvai savo erdvine sklaida (dydžiu, orientacija) bei sąskaida (raižytumu) (kop ų santykinis aukštis, keteros ilgis) yra susij ę su regiono geologin ės sandaros, tektonin ės strukt ūros bei neotektoninio aktyvumo ypatyb ėmis, kurios nul ėmė palankias s ąlygas intensyviems eoliniams procesams vykti.

5. Dabartinio paviršiaus ir kvartero paleopavirši ų koreliacinis ryšys yra teigiamas ir statistiškai reikšmingas. Jo reikšmingumas einant gilyn maž ėja. Tokia pati tendencija išryšk ėjo lyginant pirmojo (nuo viršaus) – Žeimenos svitos Medinink ų morenos – paleopaviršiaus s ąsajas su gilesniais paleopaviršiais. Nustatyta, kad gretim ų paleopavirši ų koreliacijos koeficientas einant aukštyn maž ėja ( r = 0,751 → r = 0,619 → r = 0,591), kas liudija apie palaipsniui maž ė- jan čią s ąsaj ą tarp j ų. Nustatytas dažnas lokalus paleopavirši ų geomorfologinis paveldimumas. Pats didžiausias koreliacijos koeficientas ( r = 0,751) nustatytas tarp ikikvarterini ų uolien ų paviršiaus ir virš jo esan čio Lietuvos svitos Daina- vos morenos kraigo paviršiaus.

6. Piet ų Lietuvos geomorfologiniai rajonai ar j ų dalys turi dažn ą atitikim ą su gravitaciniu ir magnetiniu lauku, tektonine sandara ir neotektonine strukt ū- ra, nors ir ne visada vienod ą. Medinink ų (Ašmenos) aukštumai, iš dalies ir Ei- šiški ų (Lydos) plynaukštei ši įtaka visiškai ar dalinai akivaizdi, o Piet ų Lietu- vos aukštumai, Pietry čių (Dainavos) lygumai, Nemuno vidurupio plynaukštei bei Nemuno žemupio lygumai – dalin ė ir nevienodai reikšminga.

7. Atlikta Piet ų Lietuvos geomorfologini ų rajon ų teritorini ų s ąsaj ų analiz ė patvirtino reikšming ą gelmi ų geologin ės strukt ūros įtakos raid ą geomorfologiniams rajonams per ikikvarterini ų uolien ų ir pagrindinius pleistoceno storym ės paleopaviršius.

120

LITERAT ŪROS S ĄRAŠAS

Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (geologijos, paleogeografijos ir archeologijos duomenimis) ( red. V. Baltr ūnas), 2001. Geologijos institutas, Vilnius. 259 p.

Aleksa P., 2007. Kvartero nuogul ų storis Lietuvoje. Geologijos akira čiai , 1. Vilnius. 64–68.

Ar tikrai Raigardas prasmego? (kompleksini ų tyrim ų duomenys) (sud. V. Baltr ūnas), 2001. VDA, Vilnius. 135 p.

Baltr ūnas V., 1995. Pleistoceno stratigrafija ir koreliacija (metodiniai klausimai). Academia, Vilnius. 180 p.

Baltr ūnas V., 1997 a. Lietuvos tarpledynme čio paleogeografini ų s ąlyg ų atk ū- rimo metodika. Litosfera, 1. Vilnius. 58–67.

Baltr ūnas V., 1997 b. Pasaulinio vandenyno lygio svyravimas kvartero metu ir jo reikšm ė paleoir ėži ų susidarymui Lietuvoje. Geologija , 22. Vilnius. 56– 60.

Baltr ūnas V., 2002. Stratigraphical subdivision and correlation of Pleistocene deposits in Lithuania (methodical problems). Vilnius. 74 p.

Baltr ūnas V., 2004. Glacialini ų nuogul ų sedimentacija ir paleogeografija. Lietu- vos Žem ės gelmi ų raida ir ištekliai. Petro ofsetas, Vilnius. 261–268.

Baltr ūnas V. , Gaigalas A., 2004. Entropy of Pleistocene till composition as an indicator of sedimentation conditions in South Lithuania. Geological Quaterly , 48 (2). Warszawa. 115–122.

Baltr ūnas V ., Karmaza B., Dundulis K., Gadeikis S., Ra čkaus- kas V., Šink ūnas P., 2005. Characteristics of till formation during the Baltija (Pomeranian) Stage of the Nemunas (Weichselian) Glaciation in Lithuania. Geological Quarterly, 49 (4). 417–428.

Baltr ūnas V., Karmaza B., Molodkov A., Šink ūnas P., Švedas K., Zinku- tė R., 2010. Structure, formation and geochronology of the late Pleisto- cene and Holocene cover deposits in South-Eastern Lithuania. Sedimen- tary Geology, 231, iss. ¾. 85–97.

Baltr ūnas V., Karmaza B., Pukelyt ė V., 2008. Multilayered structure of the Dz ūkija and Dainava tills and their correlation in South Lithuania. Geolo- gical Quarterly , 52 (1). Warszawa. 91–99.

Baltr ūnas V, Pukelyt ė V., 1998. Lietuvos pokvarterinio paviršiaus paleogeomorfologinis rajonavimas. Geologija , 26. Academia, Vilnius. 105–113.

Baltr ūnas V., Pukelyt ė, V., 2001. Eolini ų darini ų susidarymo ir paplitimo ypatybės. Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (geologijos, paleogeografijos ir archeologijos duomenimis) (red. V. Baltr ūnas). Geologijos institutas, Vil- nius. 107–114.

121

Baltr ūnas V., Pukelyt ė V., 2003. Pleistoceno moren ų granuliometrin ės sud ė- ties santykin ės entropijos kaitos ypatumai Piet ų Lietuvoje. Geologija , 42. Academia, Vilnius. 45–50.

Baltr ūnas V., Pukelyt ė V., 2005. The palaeorelief of the Pleistocene and the sedimentation of the till in Southern Lithuania. International Field Sym- posium – Quaternary geology and landforming processes . Proceedings of the International Field Symposium, Kola Peninsula, NW Rusia, Septem- ber 4–9, 2005. 10–12.

Baltr ūnas, V., Pukelyt ė, V., Šliaupa, S., 1998. Piet ų Lietuvos eolini ų nuogul ų susidarymo ir paplitimo ypatyb ės. Geologija, 23. 106–118.

Baltr ūnas V., Švedas K., Pukelyt ė V ., 2007 a. Paleogeography of South Lithuania during the last ice age. Sedimentary Geology , 193. Elsevier. 221–231.

Baltr ūnas V., Švedas K., Pukelyt ė V., 2007 b. Periglacial conditions and deglaciation process in South Lithuania during the Last Ice Age . Special Paper , 46. Geological Survey of Finland, 39–46. (Applied Quaternary research in the central part of glaciated terrain: proceedings of the INQUA Peribaltic Group Field Symposium, 2006, September 11–15, Finland. Baronien ė, 1937. Gimtasis kraštas. Geografijos vadov ėlis pradžios mokyklos 5 skyriui ir parengiamajai gimnazijos klasei . Kaunas. 105 p.

Basalykas A., 1955 a. Geomorfologin ė Nemuno upyno sl ėni ų Lietuvos TSR charakteristika. Moksliniai pranešimai, 1. 48–73.

Basalykas A. , 1955 b. Vilniaus miesto ir apylinki ų geomorfologiniai bruožai. Moksliniai pranešimai, 1. 33–47.

Basalykas A., 1955 c. Lietuvos TSR Pietry čių sm ėlėtoji lyguma (geomorfologin ė apybraiža). VU moksliniai darbai , 7. Bio., geol., geogr. moksl ų serija, 3. Vilniaus un-tas. 65–112.

Basalykas A ., 1956. Nemuno up ės paleodinamin ės faz ės Alytaus-Kauno at- karopoje ir kai kurie neotektoninio aktyvumo klausimai. LTSR MA darbai. B serija, 4. Vilnius. 55–68.

Basalykas A. , 1958 a. Kaip k ūrėsi Lietuvos upi ų tinklas. Mokslas ir gyveni- mas, 3. 8–11.

Basalykas A. , 1958 b. Lietuvos upi ų dinamini ų fazi ų interpretavimo klausimu. LTSR MA darbai. B serija, 3. 203–213.

Basalykas A ., 1960. LTSR teritorijos kompleksinio fizinio-geografinio rajonavimo klausimu. Geografijos metraštis , 3. 17–67.

Basalykas A., 1965. Lietuvos TSR fizin ė geografija, 2. Mintis, Vilnius. 496 p.

Basalykas A., 1969. Lietuvos TSR teritorijos geomorfologinis mikrora- jonavimas. Geografija ir geologija , 6. 41–60.

Basalykas A., 1977. Lietuvos TSR kraštovaizdis. Mokslas. 237 p.

122

Basalykas A., 1981. Kompleksin ė fizin ė geografija ir landšaftotyra. Geografi- nis metraštis, 19. 151–156.

Basalykas A., 1984. Keli poži ūriai į kult ūrinam ą kraštovaizd į. Mokslas ir gy- venimas, 3. 8–10.

Basalykas A., 1986. Kraštovaizdis – geosistemin ės organizac ĳos sud ėtin- gėjimo etapai. Geografijos metraštis , 21. 22–23.

Ber A., 1981. Pojezierze Suwalsko-Augustowskie. Przewodnik geologiczny . Warszawa. 192 p.

Ber A., 2000. Plejstocen Polski północno-wschjdniej w nawiaz ąniu do gł ębszego podło źa I obszarów s ąsiednich. Prace Pa ństwowego Instytutu Geologicznego , CLXX. Warszawa. 89 p.

Ber A., Bitinas A., Danielewska A., Doktor S., Graniczny M., Guobyt ė R., Krzywicki T., Satk ūnas J., Šliaupa S., 1997. Geology. Atlas Geology for environmental protection and territorial planning in the Polish- Lithuania cross-border area , 1:500 000. Warsaw. 6–33.

Bitinas A., 1999 a. Some remarks on distribution and genesis of palaeoincisions in the East Baltic area. Geological Ouaterly , 43 (2). 183–188.

Bitinas A., 1999 b. Paleo įrėži ų genez ė. Geologijos akiračiai , 1. 24–34.

Bitinas, A., 2004. The age of aeolian deposits of Lithuania. Geologija , 45. 1–5.

Bitinas A. , 2011. Paskutinysis ledynmetis rytin ės Baltijos regione. KU leidykla, Klaip ėda. 155 p.

Brodzikowski K. , Van Loon A. J., 1987. A systematic classification of glacial and periglacial environments, facies and deposits. Earth Science Re- views , 24. 297–381.

Brodzikowski K. , Van Loon A. J., 1991. Glacigenic Sediments. Development in Sedimentology, 49. Elsevier, Amsterdam. 674 p.

Čepulyt ė V., 1953. Lietuvos TSR geomorfologinis žem ėlapis su paaiškina- muoju tekstu. Vilnius. 10 p.

Čepulyt ė V., 1956 a. Lietuvos TSR reljefo morfogenez ės klausimu. Liet. TSR MA darbai , serija B, 1. Vilnius. 36–45.

Čepulyt ė V., 1956 b. Lietuvos TSR geomorfologiniai rajonai ir j ų geologin ė raida. MA GGI, Vilnius. 63 p.

Čepulyt ė V., 1957. Lietuvos žem ės paviršius. Vilnius. 100 p.

Čepulyt ė V., 1958. Lietuvos geomorfologinis rajonavimas ir j ų geologin ė raida. Mokslo pranešimai LTSR MA GGI, 6. 23–53.

Čepulyt ė V., 1959. Lietuvos apatinio ir vidurinio pleistoceno bei subkvarterinio reljefo bendrieji bruožai. LTSR MA Geologijos irgeografijos institutas. Moksliniai pranešimai. Geologija, Geografija, 10, s ąs. 2. 81–92.

Čepulyt ė V., 1968. Lietuvos pleistoceno strukt ūra, stratigrafija ir paleogeo-

123

morfologiniai paviršiai. Vilnius. 339 p.

Čepulyt ė V., 1973. Lietuvos morenini ų horizont ų ir subkvarterinio reljefo bendrieji bruožai. Geografinis metraštis , 12. Vilnius. 71–83.

Česnulevi čius A. , 1999. Lietuvos reljefas: morfografiniai ir morfometriniai aspektai. Geografijos institutas, Vilnius. 196 p.

Česnulevi čius A. , 2010. Geomorfologija. Vadov ėlis. VPU leid., Vilnius. 356 p.

Česnulevi čius A. , Mork ūnait ė R., Veteikis D., Narbutas V., Bagdonavi čiū- tė I., 2004. Egzogenini ų proces ų žem ėlapis (1 žem ėlapis, CD priedas). Lietuvos žem ės gelmi ų raida ir ištekliai (ats. red. V. Baltr ūnas). Vilnius. 621–624.

Česnulevi čius A., Švedas K., Mork ūnait ė R., Paškauskas S., Pukelyt ė V ., Vekeriotien ė I., Karmazien ė D., 2011. Lietuvos geomorfologijos raida XX amžiaus id ėjų kontekste . Baltica , 24 : Specialus leidinys: Geomokslai Lietuvoje: išš ūkiai ir perspektyvos. Vilnius. 19–22.

Dalinkevi čius J., 1930. Lietuvos ir jos pakraš čių pagrindinis (podiliuvinis) reljefas. Kosmos , X, Nr. 10, Kaunas. 145–154 (su žemėlapiu).

Dylik I., 1966. Problems of ice – wedge structures and frost – fissure poly- gons. Biul. Perygl ., 15. 241–291.

Dvareckas V., 1993. The development of the Lithuanian river valleys in late glacial and holocene. Geografija , 29. 13–18.

Dvareckas V., Mork ūnait ė R., 1996. Pietry čių Lietuvos sensl ėnio morfogenez ė Vok ės-Merkio vidurupyje. Geografinis metraštis , 29. 51–63.

Enciklopedinis geologijos termin ų žodynas (sud. V. Kem ėšis, A. Lin čius, J. Paškevi čius), 2009. VU leidykla, Vilnius. 645 p.

French H. M., 1976. The periglacial environment. Longman London, New York. 309 p.

French H. M., Go ździk J. S., 1988. Pleistocene epigenetic and syngenetic frost fissures, Belchatow, Poland. Canadion Yourn. Earth Sei., 25 (12). 2017– 2027.

Friederichsen M., 1918. Landschaften und stadte Polens und Litauens. Berlin. 73 p.

Gaigalas A., 1995 a. Klastini ų nuogul ų ir uolien ų granulometrin ė klasifikacija. Mokomoji priemon ė. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius. 25 p.

Gaigalas A., 1995 b. Glacial history of Lithuania. Glacial deposits in North- East Europe (eds.: J. Ehlers, S. Kozarski, Ph. Gibbard.). A. A. Balkema. Rotterdam. 127–135.

Gaigalas A., 2001. Viršutinio (v ėlyvojo) pleistoceno stratigrafija ir geo- chronologija. Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (red. V. Baltr ūnas). Vilnius. 7–24.

124

Gaigalas A., Melešyt ė M., Vonsavi čius V., 1976. Lietuvos prekvartero uolie- nų reljefo ir palaidot ų sl ėni ų tyrimai. Geografinis metraštis , 14. Vilnius. 71–81.

Gaigalas A., Melešyt ė M., 2001. Nemuno ledynme čio nuogul ų paplitimas ir sud ėtis. Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (red. V. Baltr ūnas). Vilnius. 46– 54.

Gaigalas A., Satk ūnas J., 1994. Evolution of the Quaternary stratigraphical scheme in Lithuania. Geologija , 17. Vilnius. 152–158.

Galvydyt ė D., Kavaliauskas P., 2003. Lietuvos paviršiaus deglaciacijos ir geomorfologinio rajonavimo problema. Geografija , 39 (2). 5–19.

Geological map of Denmark 1:50 000 (by P. Gravesen), 1993. Geological basic data map . Map series, 21. Copenhagen.

Go ździk J. S., Pazdur M. F., 1987. Freguency distribution of C14 dates from the territory of Poland in the time interval 12–45 BP and its paleogeographical inplication. Zesz. Nauk Politechniki šl ąnskiej, 56. Geochronometria, 4. 27– 42.

Gudelis V., 1955. Lietuvos paj ūrio neotektoninio aktyvumo klausimu. Lietu- vos MA darbai , B serija, 3. 81–98.

Gudelis V., Vaitonien ė R., 1974 a. Lietuvos žemynini ų kop ų morfologin ės klasifikacijos ir tipizacijos klausimu. Geografinis metraštis, 13. 159–168.

Gudelis V., Vaitonien ė R., 1974 b. Lietuvos žemynini ų kop ų genetin ė morfodinamin ė (evoliucin ė) klasifikacija ir kai kurie kopodaros klausimai. Geografinis metraštis, 13. 169–182.

Guobyt ė R., 1998. Kvartero geologinio žem ėlapio 1:200 000 masteliu revizija, nauja redakcija ir parengimas išleidimui. LGT. Vilnius. (LGT fondas: Nr. 4700).

Guobyt ė R., 2000. Lietuvos geomorfologinis žem ėlapis 1:200 000 masteliu. LGT. Vilnius. (LGT fondas: Nr. 5478).

Guobyt ė R. , 2001 a. Lietuvos geomorfologinis žem ėlapis. Geologijos akira- čiai , 3. 23–35.

Guobyt ė R. , 2001 b. Lietuvos geomorfologinis žem ėlapis M1:200 000. LGT 2000 met ų veiklos rezultatai: metin ė ataskaita . Vilnius. 21–32.

Guobyt ė R. , 2002. Lietuvos paviršiaus geologijos ir geomorfologijos ypatumai bei deglaciacijos eiga. Daktaro disertacija . VU, Vilnius.

Guobyt ė R., Aleksa P., Satk ūnas J., 2001. Distribution of Quaternary deposits in Lithuania according to their age, genetic types and lithological va- rieties. Geografijos metraštis , XXXIV (2). Vilnius. 57–67.

Guobyt ė R., Česnulevi čius A., Barzdžiuvien ė V., 2004. Litomorfogenetinio- rajonavimo žem ėlapis. Lietuvos žem ės gelmi ų raida ir ištekliai (ats. red. V. Baltr ūnas). Petro ofsetas, Vilnius. 199 žem ėlapis, CD priedas.

125

Hes won Wichdorft H., 1919. Die Geologie der Kurischen Nehrung. Abh. der Preuss geol. Landesantalt N. F. H. 77 p.

Huijzer A. S., 1993. Cryogenic microfabrics and macrostructures: interrelation processes and paleaoenvironmental significance. Ph. D. tiesis , Vrije Uni- versiteit Amsterdam.

Hundt R., 1919. Beitrage zur glacial geologie Litauens und Sudkurlands zwi- chen Illuxt, Dunaburg und Driswiaty-See. Naturwiss. Wochenschr , 38. 14–32.

Ignatavi čius, 1959. Lietuvos TSR pleistocenini ų darini ų s ąrangos klausimu. Geografinis metraštis , 2. Vilnius. 435–460.

Issmer K., 1999. Vistulian loess of the Dalkow Hills. Geological Quaterly , 43 (1). 113–120.

Izmailow B., Mork ūnait ė, R., 2004. The problems of continental dunes and investigation methods in Poland. Geografijos metraštis, 37 (1–2). 143– 152.

Jahn A., 1975. Problems of the Periglacial zone. PWN, Warszawa. 224 p.

Jary Z., 1996. Chronostratygrafia oraz warunki sedymen-tacji lessów Polski poludniowo-zachodniej na przykladzie Plaskowyžu Glubczyckiego i Wzgórz Trzebnickich. Acta Universitatis Wratislaviensis, 1766, Studia Geograficzne, 63 . Wrocław.

Jary Z., Kida J., Snihur M., 2002. Lessy i osady lessopochodne w poludniowo-zachodniej Polsce (Loess and loess-derived sediments in SW Po- land). Czasopismo Geografi czne, 73 (1–2). Inst. Geogr. Uniw., Wroc- law. 63–100.

Jentzch J., 1900. Preuss. geol. Landesanst., Berlin. 56 p.

Kabailien ė M., 1990. Lietuvos holocenas. Vilnius. 176 p.

Kabailien ė M. , 1998. Vegetation history and climate changes in Lithuania during the Late Glacial and Holocene, according Pollen and diatom data. PACT , 54. 13–30.

Kabailien ė M. , 2001. V ėlyvojo ledynme čio bei holoceno nuos ėdų stratigrafija. Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (red. V. Baltr ūnas). Geologijos institutas, Vilnius. 24–29.

Kabailien ė M. , Stan čikait ė M., Ūsaityt ė D., 2001. Paleoekologini ų tyrim ų rezultatai. Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (red. V. Baltr ūnas). Geologijos institutas, Vilnius. 146–167.

Karolewicz W., 1928. Paleogen na ziemiach bylego Wielkiego Ksiestwa Li- tewskiego. Pamietnik II zjazdu geografow i etnografow slowianskich. 36– 42.

Kavaliauskas P., 1971. Kraštovaizdžio rekreacinio bonitavimo principai. Geografija ir geologija, 8. 43–52.

126

Kavaliauskas P. , 1974. Kraštovaizdžio rekreacinio bonitavimo sistem ų meto- din ė apžvalga. Lietuvos TSR architekt ūros klausimai, 4. 73–87.

Kavaliauskas P., 1976. Kai kurie diskutuotini kraštovazdžio sampratos klausimai. LTSR aukšt ųjų mokykl ų darbai. Geografija ir geologija , 12. 83–92.

Kavaliauskas P., 1978. Kraštovaizdžio suvokimo teoriniai aspektai. LTSR aukšt ųjų mokykl ų mokslo darbai. Geografija ir geologija , 14. 41–49.

Kavaliauskas P., 1980. Landšaftas (kraštovaizdis). LTE , 6. 347 p.

Kavaliauskas P., 1982. Ypa č saugom ų Lietuvos TSR teritorij ų schema. 1. Metodinis pagrindimas. Ataskaita , VU. Vilnius.

Kavaliauskas P., 1985. Bendrieji metodiniai rekreacini ų ištekli ų tyrimo klausimai. Rekreacini ų ištekli ų naudojimas ir vertinimas. Vilnius. 23–42.

Kavaliauskas P., 1992. Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai . Vilnius. 32 p.

Kavaliauskas P., 1993. Taikomuju teritorijos tyrimu metodologija. Geografija, 29. 105–115.

Kavaliauskas P., 1994. Planning of the nature frame. Geografija, 30. 74–82.

Kavaliauskas P., 1995. Kraštotvarkinio zonavimo problema. Geografija, 31. 93–103.

Kavaliauskas P. , 1996. Kompleksinis teritorinis aplinkosaugos planavimas Lietuvoje (retrospektyvin ė analiz ė). Geografija, 32. 126–136.

Kida J., Jary Z., 2001. Liessy i utwory lessopodobne w poludniowo-zachodniej Polsce. Inst. Geogr. Uniw., Wroclaw. 126 p.

Klimas A., 1938. Lietuvos geografija. Priedas – Latvija ir Estija. VII-as leidi- mas. Kaunas-Marijampol ė. 160 p. Kondratien ė O., Vonsavi čius V., 1994. Kvarteras (antropogenas). Lietuvos geologija . Vilnius. 176–206.

Kopp D., Jäger K. D., 1972. Das Perstruktions und Horizont profil als Tren- nmerkural periglaziärer und extraglaziärer Oberflächen ins nord- mitteleuropäischen Tiefland. Wissenschaftliche Zeitschrift der Ernst- Moritz-Arndt Universität, 22 . Greifswald. 77–84.

Korabliova L., Popov M., 1997. Lietuvos gravimetrinio ir magnitometrinio M 1:200 000 žem ėlapių įskaitmeninimas. Lietuvos geologijos tarnybos 1997 met ų veiklos rezultatai . Metin ė ataskaita. 21–23.

Korabliova L., Šliaupa S., 2006 a. Potenciali ų Žem ės lauk ų tyrimai Lietuvoje. Geologijos akira čiai , 4. 10–17.

Korabliova L., Šliaupa S., 2006 b. Lietuvos reljefo ir potenciali ų lauk ų santykis bei jo įtaka šiuolaikiniams geodinaminiams procesams. Lietuvos geologijos tarnybos 2005 met ų veiklos rezultatai. Metin ė ataskaita. 52–54.

127

Kozarski S., 1993. Late Plenivistulian deglaciation and the expansion of the periglacial zone in NW Poland. Geologie en Mijnbouw, 72. 143–157.

Kristapavi čiaus H., 1961 a. Morfologin ė ir morfometrin ė Druskinink ų- Merkin ės ruožo kontinentini ų maž ųjų kop ų charakteristika. MA darbai, serija B, 2 (25). Vilnius. 241–250.

Kristapavi čius H., 1961 b. Kontinentini ų kop ų tyrin ėjimo klausimu. Geogra- finis metraštis, 4. Vilnius. 115–126.

Kristapavi čius H. , 1962. Kai kurie Pietry čių Lietuvos žemynini ų kop ų užpus- tyt ų dirvožemi ų tyrim ų klausimai . MA darbai, serija B, 4 (31). 107–115.

Kristapavičius H., 1964. Kontinentini ų kop ų tyrin ėjimo klausimu Geografinis metraštis , 4. 115–126.

Kudaba Č., 1962. Galini ų moren ų klausimu Trak ų aukštumose. Geografija ir geologija, 1. 81–95.

Kudaba Č., 1964. Dz ūkijos aukštum ų morfostrukt ūros klausimu. Geografija ir geologija, 3. 103–117.

Kudaba Č., 1968 a. Ledyniniai pakraštiniai dariniai Mol ėtų aukštumose. Geografija ir geologija , 5. 91–107.

Kudaba Č., 1968 b. Pastabos apie Šven čioni ų-Naro čiaus aukštum ų fizinio geografinio rajono pavirši ų. Geografinis metraštis , 9. 5–20.

Kudaba Č., 1983. Lietuvos aukštumos. Vilnius. 187 p.

Kunskas R., 1969. Paleogeografin ės pastabos apie Druskinink ų apylinkes. Geografinis metraštis, 10. Vilnius. 197–213.

Kunskas R. , 1977. Čepkeli ų raistas ir jo apylink ės. Pelk ės raidos bruožai. Geografinis metraštis , 15. 65–74.

Kunskas R., 1984. Pelkyno raida. Čepkeli ų rezervatas . Vilnius. 39–45.

Lewi ński J., Samsonowicz J., 1918. Tow. Nauk. Warsz. Prace , 31.

Lietuvos geologija (sud. A. Grigelis, V. Kad ūnas), 1994. 447 p.

Lietuvos geologinio potencialo įvertinimas ir ekogeologinio turinio žem ėlapi ų masteliu 1:200 000 sudarymas Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų generalinio plano paruošimui (ats. vykd. A. Šliaupa). Mokslinio tyrimo darbo ataskaita . GI, Vilnius, 1993. 71 p.

Lietuvos geologinio potencialo įvertinimas ir ekogeologinio turinio žem ėlapi ų masteliu 1:200 000 sudarymas Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų generalinio plano paruošimui(ats. vykd. A. Šliaupa). Mokslinio tyrimo darbo ataskaita. GI, Vilnius, 1994. 153 p.

Lietuvos geologinio potencialo įvertinimas ir ekogeologinio turinio žem ėlapi ų masteliu 1:200 000, sudarymas Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų generalinio plano paruošimui (ats. vykd. J. Vali ūnas ). Ataskaita . GI, Vilnius, 1995. 102 p.

128

Lietuvos geologinio potencialo įvertinimas ir ekogeologinio turinio žem ėlapi ų masteliu 1:200 000 sudarymas Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų generalinio plano paruošimui. (ats. vykd. J. Vali ūnas). Ataskaita . GI, Vilnius, 1996. 61 p.

Lietuvos geologinio potencialo įvertinimas ir ekogeologinio turinio žem ėlapi ų masteliu 1:200 000 sudarymas Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų generalinio plano paruošimui (ats. vykd. J. Vali ūnas). Ataskaita . GI, Vilnius, 1997. 12 p.

Lietuvos geologinio potencialo įvertinimas ir ekogeologinio turinio žem ėlapi ų masteliu 1:200 000 sudarymas Respublikos teritorijos tvarkymo iki 2010 met ų generalinio plano paruošimui“ (ats. vykd. J. Vali ūnas). Ataskaita . GI, Vilnius, 1998. 83 p.

Lietuvos tektonin ė sandara (sud. P. Suveizdis), 2003. Vilnius. 160 p.

Lietuvos TSR atlasas , 1981. Vyriausioji geodezijos ir kartografijos valdyba. Maskva. P. 36

Lietuvos TSR fizin ė geografija , 1958. T. 1 (ats. red. A. Basalykas). V., 504 p.

Lietuvos TSR Trak ų rajono racionalaus įsisavinimo ir išplanavimo schema (ekogeologinis modelis) masteliu 1:50 000 sudaryta geologini ų duomen ų pagrindu (ats. vykd. V. Baltr ūnas), 1989. Tema 037. Vilnius. 166 p.

Lietuvos Žem ės gelmi ų raida ir ištekliai (ats. red. V. Baltr ūnas), 2004. GGI, Vilnius. 700 psl.

Marcinkevi čius V. (vyr. red.), Bucevi čiūtė S., Dancevi čien ė D., 1997. Lietu- vos inžinerinio geologinio žem ėlapio mateliu 1:500 000. LGT, Vilnius.

Marks L. , 2002. Last Glacial Maximum in Poland. Quaternary Science Re- views, 21. 103–110.

Micas L. , 1955. Geomorfologiniai Vilnios up ės baseino bruožai. Moksliniai pranešimai, 1. 74–83.

Micas L., 1963. Merkio sl ėnio terasos. LTSR Moksl ų akad. darbai. Serija B, 1. 103–116.

Micas L., 1964. Merkio sl ėnio geomorfologiniai ir litologiniai bruožai. Geo- grafinis metraštis , 6–7. 43–54.

Micas L., 1968. Vilnios sl ėnio raidos pagrindin ės faz ės. Moksliniai pranešimai, 15. 91–104.

Mork ūnait ė R., 2009. Vengrijos eolini ų masyv ų ir perpustym ų palyginimai su Lietuvos kopomis. Geologijos akira čiai , 3–4. 61–66.

Mork ūnait ė R., 2011. Lietuvos paj ūrio kop ų ištirtumas istorin ėje retrospekty- voje. Baltica , 24: Specialus leidinys: Geomokslai Lietuvoje; iššūkiai ir perspektyvos. Vilnius. 143–146.

Mork ūnait ė R. , Šink ūnas P., Paškauskait ė J., Česnulevi čius A., 2002. Wydmy i cechy granulometryczne piaskow eolicznych w Kazl ų R ūda,

129

poludniowo-zachodnia czesc Litwy. Utwory i formy eoliczne. Stowarzys- zenie geomorfologow Polskich, Poznan. 31–40.

Mortensen H., 1926. Litauen. Grundzüge einer Landeskunde . Osteuropa- institut in Breslau, Hamburg. 315 p.

Motuza, G., 2004. Viršutin ės plutos (kristalinio pamato) sandara ir raida. Lie- tuvos Žem ės gelmi ų raida ir ištekliai (atsak. red. V. Baltr ūnas). GGI, V., P. 18.

Murton I., French H. M., 1994. Cryostructures in permafrost Tuktoyaktuk coast- lands, Western arctic Canada. Canadian Journal of Earth Sciences, 31. 737– 747.

Paškevi čius J ., 1994. Baltijos respublik ų geologija. Vilnius. 447 p.

Petrulis L., 1958 a. Neries sl ėnio s ąrangos Vilniaus m. rajone klausimu. Lietu- vos TSR MA Geol. ir geograf. in-to Moksliniai pranešimai , VI. 13–22.

Petrulis L., 1958 b. Vilniaus m. rajono kvarterini ų it terciarini ų nuogul ų su- vestinis stratigrafinis pj ūvis ir suvestin ė stratigrafin ė schema. Lietuvos TSR MA Geol. ir geograf. in-to Moksliniai pranešimai , VIII. 17–25.

Pukelyt ė V., 2000. Piet ų Lietuvos litomorfogenetiniai mikrorajonai ir j ų ryšys su paleoreljefu. Tezi ų rinkinys. XI Pasaulio lietuvi ų mokslo ir k ūrybos simpoziumas , 2000, birželio 21–26 d. LMS, Vilnius. P.139.

Pukelyt ė V., 2001. Reljefo įvairov ė ir geomorfologinis rajonavimas. Ak- mens amžius Piet ų Lietuvoje (red. V. Baltr ūnas). Geologijos institutas, Vilnius. 89–101.

Pukelyt ė V., 2009. Development of palaeoincisions of Sub-Quarternary surface during the Pleistocene in South Lithuania. Extent and timing of the Weichselian Glaciation southeast of the Baltic Sea. Abstracts. Interna- tional Field Symposium of the INQUA Peribaltic Working Group Tartu, September 13–17, 2009. Institute of Ecology and Earth Sciences, Tartu. P. 38.

Putys P,. Satk ūnas J., Jusien ė A., 2010. Lietuvos kvartero storym ės geologini ų strukt ūrų t ūrio įvertinimas. Geologijos akira čiai , 3–4. 20–30.

Satk ūnas J., 2000. Paleo įrėži ų formavimasis kontinentini ų apled ėjim ų aplinko- je. Ryt ų Lietuvos atvejis. Geologija , 31. 52–65.

Satk ūnas J., Grigien ė A., Bitinas A., 2007. Lietuvos kvartero stratigrafinio suskaidymo b ūkl ė. Geologijos akira čiai , 1 (65). Vilnius. 38–47.

Sawicki L., 1909. Niemen jako klucz do zrozumienia genezy ni źu pólnocnego i jego sieci hydrograficznej. Posiedzenia naukowe Warszawskiego Tow. Naukowego, Warszawa . 98 p.

Seibutis A., 1963–1964. Borealinio ledo luist ų tirpsmo p ėdsakai pelki ų šluoksnyje. Geografinis metraštis , 6–7. 317–324.

130

Seibutis A ., 1974. Ūlos interstadialini ų sluoksni ų susidarymo m įsl ė. Geografi- nis metraštis, 13. Vilnius. 23–36.

Stan čikait ė M., Šeirien ė V., Šink ūnas P., 1998. New results of Pamerkiai outcrop investigations, South Lithuania. Geologija , 23. Vilnius. 77–88.

Šink ūnas P., 1931. Lietuvos geografija. Vidurinei mokyklai ir gimnazijai . Kaunas. 175 p.

Šink ūnas P., 1935. Lietuva. Geografijos vadov ėlis 5 sk. ir parengiamajai gimnazijos kl. Kaunas. 116 p.

Šliaupa A., 1981. Strukt ūrin ė geomorfologija. Geografijos metraštis , 19. 7–11.

Šliaupa A., 1994. Lietuvos neotektonini ų dizjunktyvini ų sistem ų išskyrimas bazi- nio paviršiaus transformacij ų metodu. Gelmi ų geologinio tyrimo, nau- dojimo ir apsaugos problemos Lietuvoje. 79–81.

Šliaupa A., 1996. The steps of the sub-Quaternary relief in Lithuania and the adjacent territory. Лita сф eрa, 4. Minsk. 164–169.

Šliaupa A., 1997 a. Lietuvos prekvartero reljefas, geologin ė strukt ūra ir neo- tektonika. Geologijos akira čiai , 2. Vilnius. 79–84.

Šliaupa A., 1997 b. The sub-Quaternary relief of Lithuania and adjacent terri- tories. Litosfera, 1. Vilnius. 46–57.

Šliaupa A., 2004 a. Neotektoninis etapas. Lietuvos Žem ės gelmi ų raida ir iš- tekliai (ats. red. V. Baltr ūnas). Petro ofsetas. Vilnius. 105–110.

Šliaupa A., 2004 b. Prekvartero uolien ų paviršius. Lietuvos Žem ės gelmi ų raida ir ištekliai (ats. red. V. Baltr ūnas). Vilnius. 254–258.

Šliaupa A., 2004 c. Kvartero nuogul ų storym ė kaip edgenini ų ir egzogenini ų proces ų s ąveikos rezultatas. Lietuvos Žem ės gelmi ų raida ir ištekliai (ats. red. V. Baltr ūnas). Petro ofsetas. Vilnius. 258–260.

Šliaupa A., 2012. Kambro lokali ų strukt ūrų neotektoninis aktyvumas. Geolo- gijos akiračiai , 3 (87). Vilnius. 7–13.

Šliaupa A., Baltr ūnas V., Karmaza B., 2013 a. Onuškio apylinki ų žem ės gelmi ų sandara ir raida. Onuškis. Lietuvos lokaliniai vals čiai. Geologija. 1–10 ( http://www.versme.lt ).

Šliaupa A., Baltr ūnas V., Karmaza B., 2013 b. Semeliški ų apylinki ų geologin ė sandara (Semelišk ės)Lietuvo slokaliniai vals čiai. Geologija. 1–14 (http://www.versme.lt ).

Šliaupa S., 1997. Piet ų Lietuvos tektonika. Daktaro disertacijos santrauka . Vilnius. 40 p.

Švedas K., 2001. Medinink ų aukštumos paleogeografin ė raida v ėlyvajame Pleistocene. Geografijos metraštis, 34 (1). 95–105.

131

Švedas K., Baltr ūnas V., Pukelyt ė V., 2004. Piet ų Lietuvos paleogeografija vėlyvojo pleistoceno Nemuno (Weichselian) apled ėjimo metu. Geologija, 45. Academia, Vilnius. 6–15.

Taikom ųjų ekogeologinio turinio žem ėlapi ų 1:50 000 masteliu atramin ė legenda (ats. vykd. A. Šliaupa). Mokslinio tyrimo darbo ataskaita . GI, Vil- nius, 1993. 30 p.

Tamošaitis J. , 1965. Lietuvos TSR kopini ų daub ų pelki ų guoliai. MA darbai, serija B , 1 (40). 69–76.

Tarvydas S., 1937. Lietuvos geografija. Vadov ėlis penktam pradiniam mokyklos skyriui . Sakalas. Kaunas. 160 p.

Tarvydas S., 1955. LTSR fizinio geografinio rajonavimo klausimu. Moksl. praneš. (Geol. ir geogr. in-tas) , 1. 17–32.

Tarvydas S., 1958. Lietuvos TSR fizinis-geografinis rajonavimas. Lietuvos TSR fizin ė geografija, 1. 458–466.

Tornquist A., 1910. Geologie von Ostpreussen. Berlin. 231 p.

Vaitiek ūnas P., 1959. Lietuvos TSR kvartero (antropogeno) substrato pavir- šius, jo strukt ūra ir įtaka pleistoceno dangos pasiskirstymui. Geografinis metraštis , 2. 461–475 .

Vaitiek ūnas P., 1968. Stratigraphical problems of Neopleistocene in Lithua- nia. Kwartalnik Geologiczny , 12 (3). 246–264.

Vaitonien ė R., 1975. Dz ūkijos senosios žemynin ės kopos (geomorfologin ė analiz ė). Kandidatin ė disertacija, 1 ir 2. Vilniaus universiteto biblioteka.

Vaitonien ė R., 1981. Žemynini ų kop ų reljefas. Geografijos metraštis, 19. 41– 44.

Vandenberghe J., Pissart A., 1993. Permafrost Changes in Europe during the last glacial. Permafrost and Periglacial Processes, 4. 121–135.

Var ėnos rajono kartografinio ekogeologinio modelio M1:50 000 paruošimas geologini ų duomen ų pagrindu (ats. vykd . A. Bitinas), 1992. Tema 081/1. Vilnius. 95 p.

Vireli ūnas A., 1926. Krašto mokslo vadov ėlis. Kaunas. 151 p.

Visuotin ė Lietuvi ų enciklopedija, 2007. T. XII. LIETUVA. Vilnius. 32–33 p.

Washburn A L., 1979. Geocryology a Survey of periglacial processes and environments. Edward Arnold, London. 406 p.

Wołłosowicz S., 1920. Litwa i Białoru ś. I. Polskie towarzystwo krajoznawcze, Budowa fizyczno-geograficzna, Warszawa. 13–14, 97–101.

Арманд Д. Л., 1952. Принципы физико -географического райорирования . Известия АН СССР , серия география , 1. 37–52.

Басаликас A., 1955. Основные черты строения долины реки Немана . Известия Акад . наук СССР . Серия геогр ., 3. 45–48.

132

Басаликас A., 1957 a. Основные черты рельефа Литовской ССР . Научные сообщения , 4. 237–246.

Басаликас А., 1957 b. О развитии долинно -речной сети Южной Прибалтики в поздне - и послеледниковое время . Материалы Всесоюзного совещания по изучению четвертичного периода . Т. 2. Четвертичные отложения Европейской части СССР . М. 89–95.

Басаликас A., 1961. Некоторые вопросы развития рельефа Литвы в позднеледпиковое время . Вопросы голоцена . В. 211–232.

Басаликас A., 1962. О разновидностях конечных морен , встречаемых на территории Литвы . Труды коммисии по изучению четвертичного периода 21. 99–112.

Басаликас A., 1965. Некоторые вопросы гляциоморфологии ( в свете новых данных геоморфологического изучения территории Литвы ). Краевые образования материкового оледенения . 161–172.

Басаликас A., 1968. О дифференцированной трактовке ледникового рельефа . География и геология , 5. 41–62.

Басаликас А., 1969. Разнообразие рельефа ледниково - аккумулятивной области . Материковое оледенение и ледниковый морфогенез . 65–154.

Басаликас A., 1972. На пути к созданию классификационной схемы краевых ледниковых образований . Ледниковый морфогенез . 79–87.

Басаликас A., 1976. Антропогенизированный ландшафт – высшая сту - пень геосистемной организации . Geographia. 179–185.

Басаликас A., 1977. О геоморфологическом картографировании краевых ледниковых образований. Вопросы методики геоморфологического картирования рельефа Литовской ССР . 25–28.

Басаликас A., 1980. К морфогенетической трактовке подчетвертичного рельефа Литвы . География , 16. 74–87.

Басаликас A., 1987. Некоторые проблемы геоморфологии Варенского района . География , 23. 67–74.

Басаликас А., Дварецкас В., Дицявичене Л., 1984. Песчаная равнина юго - восточной Литвы и ее место в системе увропейских урштремов . Географический ежегодник . 7–21.

Битинас А., Гуобите Р. и др ., 1983. Отчёт о проведённой групповой геологической сьёмке масштаба 1:50 000 в Юго -Восточной Литве , на территории листов N-35–38–В, N–35–38–Г, N–35–39–В, N–35–50–А, N–35–50–Б, N–35–51–А. Комплексная геологическая экспедиция . Вильнюс . 1493 c.

Вайтекунас П. П., 1965. Стадиальность последнего оледенения в Южной Прибалтике и структурно -фациальные особенности стадиальных межстадиальных образований . Краевые образования материкового оледенения . 195–208.

133

Вайтекунас П. П., 1967. Великая латеральрая прадолина юго -восточной Литвы и ее морфологическая связь с деградацией материковых ледников . Вопросы гидрогеологии и инжинерной геологии . Вильнюс . 3–24. Вайтекунас П. П., 1969. О стратиграфическом подразделении неоплейстоцена гляциальной области ( на примере Прибалтики ). Материковые оледенения и ледниковый морфогенез . Вильнюс . 227– 271.

Вайтекунас П. П., Пуннинг Я.-М. К., 1970. Некоторые итоги исследований палеогеографии и абсолютной геохронологии позднего этапа последней ледниковой эпохи в Прибалтике . Baltica, 4. 323–349.

Вайтонене Р. П., 1975. Древние материковые дюны Дзукийского массива (геоморфологический анализ ). Автореферат дис . канд . геогр . наук . Вильнюс . 41 с.

Вайтонене Р. П., 1976. Геоморфология Дзукийского массива древнематериковых дюн . Труды АН Лит . ССР . Сер . Б. Т. 2 (13). Вильнюс . 181–190.

Веклич М. Ф., 1989. Комплексный палеогеографический метод . Киев , 80 с.

Вознячук Л. Н., Вальчик М. А., 1978. Морфология строение и история развития долины Немана в неоплейстоцене и голоцене . Минск . 211 с.

Вонсавичюс В., 1965. Дочетвертичная поверхность Юго -западной Прибалтики . Cтратиграфия четвертичных отложений и палеогеография антропогена Юго -восточной Литвы . Труды

института геологии , выпуск II. Вильнюс . 387–393. Вонсавичюс В., 1972. Субчетвертичная поверхность и ее отражение в современном рельефе и строении покрова четвертичных отложений Литвы . Региональные исследования ледниковых образований . Рига . 305–314.

Вонсавичюс В., 1976. Поверхность дочетвертичных пород . Погребенные палеоврезы поверхности дочетвертичных пород Южной Прибалтики . Вильнюс . 17–19.

Гайгалас А. И., 1971. Структура, текстура и генетические разновидности основных морен . Строение и морфогенез Средне -Литовской моренной равнины . Вильнюс . 28–87.

Гайгалас А. И., 1979. Гляциоседиментационные циклы плейстоцена Литвы . Вильнюс . 98 с.

Гайгалас А., Bайтекунас С., Климашаускас А., Пракапайте Г., 1967. Рельеф дочетвертичных пород и мощность четвертичной толщи в Литовской ССР . Тр . АН ЛитССР , серия Б. Т. 3 (50). 137–149.

134

Гайгалас А., Малинаускас З., Балтрунас В., 1974. Генетические типы межмoренных отложений Литвы и палеогеоморфологический ана - лиз . Вопросы методики геоморфологического картографирования рельефа Литовской ССР . Вильнюс . 61–65.

Гайгалас А. И., Мелешите М. Ю., 1980. Выявление плейстоценового ледникового литоморфогенеза на территории юго -восточной Литвы . Отчёт ЛИТнигри . 86–100.

Геологическая карта республик Советской Прибалтики . Масштаб 1:500 000. (гл . ред . Григялис А. А., отв . pед . Брангулис А. П.), 1980. Недра , Л.

Гуделис В. К., 1957. Неотектонические движения на территории советской Прибалтики в четвертичном (антропогенном ) периоде . Всесоюзное междуведомственное совещание по изучению четвертичного периода . Русская равнина . Москва , 16–17 мая 1957. Tезисы докладов . Москва . 30–31.

Гуделис В. К., 1960. Неотектонические движения на территории восточной Прибалтики в четвертичном периоде . Collected papers for the XXI sesion of the International gological congress. Vilnus. 205–207.

Гуделис В. К., 1961 a. Вертикальные движения земной коры на территории Юго -восточной Прибалтики по данным точных нивелировок . Неотектоника СССР . Рига .117–131.

Гуделис В. К., 1961 b. Очерк по геологии и палеогеографии четвертичного периода ( антропогена ) Литвы . Czwartorz ęd Europy Środkowej i Wschodniej , 1. Warszawa. 423–497.

Гуделис В. К., 1961 c. Неотектонические движения на територии Прибалтики в четвертичном периоде . Материалы всесоюзного совещания по изучению четвертичного периода , т. 2. Москва . 78–88.

Гуделис В. К., 1969. Основные черты геологического строения и рельефа подошвы четвертичных отложений . Последний ледниковый покров на северо западе европейской части СССР . Москва . 12–18.

Гуделис , В. К., 1973. Рельеф и четвертичные отложения Прибалтики . Минтис , Вильнюс . 264 с.

Гуделис , В. К., 1981 . Неотектонические и современные движения земной коры на територии Прибалтики ( с учетом их природы и характера движений ). Biuletyn Institutu Geologicznego , 23. 177–191.

Гуделис В. К., 1982. Новейшие и современные движения земной коры на юго -восточном побережье Балтийского моря . Baltica , 7. 179–186.

Дварецкас В., Дицявичене Л., 1984. Палеогеографические аспекты рельефа Варенского района . География , 23. 56–64.

135

Жейба С. Ю., Шляупа А. И., 1985. Литостратиграфические особенности и условия залегания девонских отложений на участке Вильнюс – Электренай . Geologija , 6. Vilnius. 41–49.

Исаченко А. Г., 1953. Основные вопросы физической географии . Ленин - град . 392 c.

Каваляускас П., 1986. Ландшафтное районирование Литвы . География , XXII. Mокслас , Вильнюс . 11–23.

Kарабанов A. K., 1987. Гродненская возвышенность: c троение , рельеф , этапы формирования . Минск . 108 c.

Климавичене В., 1968. Генетические типы четвертичных песков Литвы и их сравнительная литологическая характеристика . Автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидата географических наук . Геоморфология . ВГУ , Вильнюс . 16 c.

Kомаровский M. E., 1996. Минская и Ошмянская возвышенности . Минск . 128 с.

Комплексная схема охраны природы Литовской ССР . Ландшафтное районирование и предложения по формированию системы охраняемых територрий (сост . Каваляускас П.), 1975. Отчет НИР. Вильнюский университет , 1975. 33 с.

Кондратене О., 1996. Стратиграфия и палеогеография квартера Литвы по палеоботаническим данным . Вильнюс . 213 с.

Кристапавичюс Г., 1960. Общие черты распространения и морфологии материковых дюн Юго -Восточной Литвы . Collectanea Acta Geographica Lithuanica . B. 109–112.

Кудаба Ч., 1965. Гляпиоморфологическое строение Дзукской возвыше - нности . Краевые образования материкового оледенения , 179–187.

Кудаба Ч. П., 1969. Краевые ледниковые образования Балтийской гряды и диагностика динамика края ледника . Материковые оледенения и ледниковый морфогенез . Вильнюс . 155–226.

Кудаба Ч., 1974. Взаимосвязь краевых ледниковых и дистальных водно - ледниковых образований ( на примере Балтийских высот ). Предфрон - тальные краевые ледниковые образования . 44–59.

Кудаба Ч., 1976. Особенности гляциоморфологии строения Жямайтской возвышенности . 7–13.

Кудаба Ч., 1979. Гляциоморфология рельефа . Строение и рельеф Жямай - тийской возвышенности. 63–85.

Кямешис В., 1968. Некоторые черты развития древней эрозионной сети в окрестностях г. Каунас . Материалы 5-ой конференции геологов Прибалтики и Белоруссии . Вильнюс . 289–293.

136

Лидов В. П., 1954. О принципах физико -географического райорирования . Известия ВГО , 86, вып ., 2. 169–177.

Малинаускас З., 1981. Строение и состав межморенных комплексов плейстоцена Литвы . Автореферат канд . дис . М.

Малинаускас З., 1991. Строение и состав межморенных комплексов плейстоцена Литвы . Вильнюс . 128 с.

Мелешите М., 1976. Распростанение и генезис палеоврезов . Погребенные палеоврезы поверхности дочетвертичных пород Южной Прибал - тики . Вильнюс . 19–37.

Мелешите М., 1978. Степень соотношения палеоповерхностей плейстоцена и современного рельефа Южной Литвы . Достижения и перспективы геологического изучения Литовской ССР . 55–57.

Микалаускас А. П., 1985. Флювиогляциальные равнины Литвы . Вильнюс . 208 с.

Мильков Ф. Н., 1959. Основные проблемы физической географии . Издание Воронежског o университета . Воронеж . 174 c.

Михайлов Н. И., 1956. О типологическом физико -географическом райорировании . Вопросы географии , 36. 32–44.

Мицас Л., 1968. Геоморфологические условия и гидрогеологическое значение древнего эрозионного вреза долины реки Нявежис . Вопросы специальной гидрогеологии Южной Прибалтики . Труды ин -та геологии , 6. Вильнюс . 64–77.

Мицас Л., 1974. Антропогеновые древние долины и прадолины рек бассейна Нямунас в пределах Литовской ССР . Вильнюс . 102 с.

Пасюкевич В. И., Семенюк А. Д., 1967 . Нижнечетвертичные отложения в разрезе четвертичной толщи в районе г. Щурина Гродненской области . Нижний плейстоцен лeндниковых районов Русской равнины . Наука , М. 34–48.

Санко А. Ф., 1987. Неоплейстоцен северо -восточной Белоруссии и окруж aющих регионнов России . Минск . 174 c.

Саткунас Й. А., Гайгалас А. И., Хютт Г. И., 1991 a. Литогенез и время формирования Скярсабаляйского эолового массива . Геохроноло - гические и изотопно -геохимические исследовария в четвертичной геологии и археологии . Вильнюс . 14–26.

Саткунас Й. и др ., 1991 b. Отчёт о комплексных геолого - гидрогеологических съемочных работах M1:50 000. I - III том . Листы : N-35-39-В, Г; N-35-40-A, Б, B; N-35-51-B; N-35-52-A. Вильнюс . (Lietuvos geologijos tarnybos geologinis fondas).

Славин В. И., Ясаманов Н. А., 1982. Методы полеогеографических исследований . Москва . 255 c.

137

Смирнов Б. И., 1981. Корреляционные методы при парагенетическом анализе . Недра . Москва . 176 c.

Солнцев Н. А., 1958. О некоторых принципиальных вопросах проблемы физико -географическог o районирования . Доклады высшей школы , серия геология и география , 2. 26–45.

Солнцев Н. А., 1960. История физико -географическог o районирования европейской части СССР . Физико -географическое районирование СССР . Издание Московского университета . Москва . 147 c.

Справочник по литологии , 1983. Москва . 484–498.

Структурно -формационная карта республик Советской Прибалтики . Мaсштаб 1:500 000 ( гл . pед . Григялис А. А., отв . pед . Сувейздис П. И.), 1982. Вильнюс .

Тектоническая карта республик Советской Прибалтики . Мaсштаб 1:500 000 (гл . ред . Григялис А. А., отв . ред . Сувейздис П. И.). 1980. Недра , Л.

Философов В. П., 1975. Основы морфометрического метода поисков тектонических структур . Саратов . 232 с.

Чемеков Ю. Ф., Галицкий В. И., 1974. Погребенный рельеф платформ и методы его изучений . Ленинград . 207 с.

Чепулите В. А., 1953. Основные черты геоморфологии и стратиграфии четвертичных отложений Лит . ССР . 14 с.

Чепулите В. А., 1956. Некоторые данные о дочетвертичном рельефе Литовской ССР . Труды АН Лит . ССР , серия Б, 2. 61–72.

Чепулите В. А., 1957. Геоморфологическая карта Литовской ССР . Научные сообщения . Ин -т геол . и гсогр . Акад . наук Литов . ССР , т. 4. Труды регионального совещания по изучению четвертичных отложений Прибалтики и Белоруссии . 265–278.

Чепулите В. А., 1958. Геоморфология Лит . ССР . Bильнюс . 24 с.

Чепулите В. А., 1959 a. Геоморфология Литвы . АН Лит . ССР . B ильнюс . 228 с.

Чепулите В. А., 1959 b. Основные вопросы геоморфологии Литвы . АН Лит . ССР . Вильнюс . 246 c.

Чепулите В. А., 1961. Стратиграфическое положение межледниковых разрезов Литовской ССР . Материалы Всесоюзного совещания по изучению четвертичного периода , 2 . Четвертичные отложения Европейской части СССР . М. 106–111.

Чепулите В. А., 1963. К вопросу стратиграфического расчленения четвертичных отложений окрестностей г. Каунас . 17 c.

Чепулите В. А., 1965. Дочетвертичная поверхность и закономерности

138

распределения стратиграфических горизонтов моренных суглинков Юго -восточной Литвы . Стратиграфия четвертичных отложений и палеогеография антропогена Юго -иосточной Литвы . Вильнюс . 7– 38.

Чепулите В. А., 1967. О влиянии неотектонических движений на формирование палеогеоморфологических поверхностей плейстоцена Ошмянской и северной части Судувской возвышенности . Вопросы геологии и палеогеографии четвертичного периода Литвы . Труды ин -та геологии , 5. Вильнюс . 51–65.

Чепулите В. А., 1968. Строение , стратиграфия и палеогеоморфо - логические поверхности плейстоцена Литвы . Дисс . на соиск . Уч . степени д-ра геол . Минер . Наук . Вильнюс . 443 с.

Чепулите В. А., 1971. Дочетвертичная поверхность и распределение морен нижнеплейстоценового оледенения . Строение , литология и стратиграфия отложений нижнего плейстоцена Литвы . Вильнюс . 11–34.

Чепулите В. А., 1972. Палеогеоморфологическая основа орографических районов современного рельефа Литвы . Материалы IV всес . Межвед . совещания по изучению краевых образований материкового оледенения . Рига . 292–304.

Чепулите В., 1974. Некоторые вопросы составления карт рельефа палеогеоморфологических поверхностей плейстоцена Литвы . Вопросы изучения четвертичных отложений Литвы . Литнигри , Труды , 27 . Вильнюс . 33–53.

Чепулите В., 1975 a. О происхождении палеодолин . Новейшие результа - ты исследований по геологии Литовской ССР . Вильнюс . 23 c.

Чепулите В., 1975 b. Комплексное геолгическое изучение погребенных речных долин и ложбин выпахивания и размыва на территории Южной Прибалтики ( заключительный отчет ). ЛитНИГРИ , Вильнюс . 193 c.

Шляупа А. И., 1968. Поиски територических структур морфомет - рическим методом . Материалы научной конференции молодых ученых геологов Литвы . Вильнюс . 14 c.

Шляупа А., 1970 a. Структурно -морфометрические исследования Южной Прибалтики при поисках нефтеносных структур . Автореферат дис . канд . геол .-минер . наук . Саратов . 30 с.

Шляупа А. И., 1970 b. Соотношение структуры кристалического фундамента , подчетвертичного и современного рельефов приосевой части Балтийской синеклизы . Нефтипоисковые критерии Прибалтики и методы их изучения . Труды Ин -та геологии Вильнюс , 8. Вильнюс . 79–87.

139

Шляупа А. И., 1972. Неотектонические движения на территории Западной Литвы . Труды по геодезии , 6. 52–60.

Шляупа А., 1976. Связь речно -долинной сети Литвы с геологно - тектоническими структурами . 35–37.

Шляупа А. И., 1978. Связь современого рельефа и гидрографической сети Южной Прибалтики с геолого -тектоническим строением . География и геология , 14. 103–110.

Шляупа А. И., 1979. О связи релефа и грудистых структур . Строение и рельеф Жямайтской возвишенности . 5–17.

Шляупа А., Балтрунас В., Гурявичене Г., Першин И., 1974 a. Отчёт о комплексных геолого -гидрогеологических съемочных работах M1:50 000 на территории листов N-34-60-Б-б; N-34-60-Б-г; N-35-49-А-а; N- 35-49-А-в проведённых в 1972–1973 г. г. (Бирштонский объект ) Комплексная геологическая экспедиция . Вильнюс . 1974 (Lietuvos geologijos tarnybos geologinis fondas).

Шляупа А., Балтрунас В., Имбрасайте Г., 1972. Отчёт о комплексных геолого -гидрогеологических съемочных работах M1:50 000 на территории листов N-34-72-Г-г; N-34-84-Б-б; N-35-61-B-в; N-35-73- А-а проведённых в 1970-1972 г. г. Комплексная геологическая экспе - диция . Вильнюс . 782 c. I-III том . (Lietuvos geologijos tarnybos geologinis fondas).

Шляупа А., Балтрунас В., Юшкявичюте А., Норвайшас И. 1979. Отчёт о проведенной групповой съёмке масштаба 1:50 000 в Юго - Восточной Литве , на территории листов N-35-49-Г, N-35-50-В, N-35- 61-Б, N-35-62-А. Вильнюс . 782 c.

Шляупа А. И., Битинас А. К., 1986. Тектоническая структура и строение четвертичной толщи в районе г. Вильнюс -Тракай -Электренай . Исследо -вание ледниковых образований Прибалтики . Вильнюс . 104– 113.

Шляупа А., Mотуза Г., Скрипкина Т., Балтрунас В., Гурявичене Г., 1973. Отчёт о параметрическом бурении в Юго -Восточной Литве , проведённом в 1971–1973 г. г. (Дубичяйский объект ). Вильнюс (Lietuvos geologijos tarnybos geologinis fondas).

Шляупа А., Стонкус П., Балтрунас В., 1974 b. Соотношение эоловых массивов Литвы с гравитационным полем . Вопросы методики геоморфологического картографирования рельефа Литовской ССР . Вильнюс . 91–93.

Шляупа А. И., Философов В. П., 1969. Связь остаточного рельефа с тектоническими структурами в переделах Балтийской синеклизы . Структурно -геоморфологические исследования при нефтегазо - поисковых работах , 199–202.

140

PRIEDAI I PRIEDAS: AUTOR ĖS MOKSLO DARB Ų DISERTACIJOS TEMA SĄRAŠAS

1. Mokslo straipsniai publikuoti recenzuojamuose moksliniuose periodiniuose leidiniuose Mokslin ės informacijos instituto ( Institute for Scientific Information – ISI ) įrašytuose į Thomson Reuters Web of Science ( ISI WOS ) duomen ų baz ę ir turintys citavimo rodikl į ( Impact factor ) Journal citation Reports duomen ų bazėje: • Česnulevi čius A., Švedas K., Mork ūnait ė R., Paškauskas S., Pukely- tė V., Vekeriotien ė I., Karmazien ė D., 2011. Lietuvos geomorfologijos raida XX amžiaus id ėjų kontekste . Baltica , 24: Special Issue. Vilnius. 19–22. ISSN 0067-3064. IF – 0,607. • Pukelyt ė V., 2011 . Sen ųjų žemynini ų kop ų tyrimai Lietuvoje . Balti- ca , 24: Special Issue. Vilnius. 147–150. ISSN 0067-3064. IF – 0,607. • Baltr ūnas V., Karmaza B. and Pukelyt ė V., 2008 . Multilayered structure of the Dz ūkija and Dainava tills and their correlation in South Lithuania. Geological Quarterly , 52 (1). Warszawa. 91–99. ISSN 1641-7291. IF – 0,892. • Baltr ūnas V., Švedas K., Pukelyt ė V., 2007. Paleogeography of South Lithuania during the last ice age. Sedimentary Geology , 193. 221–231. ISSN 0037-0738. IF – 1,757.

2. Mokslo straipsniai publikuoti recenzuojamuose moksliniuose periodiniuose leidiniuose Mokslin ės informacijos instituto ( Institute for Scientific In- formation – ISI ) įrašytuose į pagrindin ų leidini ų s ąraš ą – Thomson Reuters Master Journal List duomenų baz ėje: • Švedas K., Baltr ūnas V., Pukelyt ė V., 2004. Piet ų Lietuvos paleogeografija v ėlyvojo pleistoceno Nemuno (Weichselian) apled ėjimo metu. Geologija, 45. Vilnius. 6–15. ISSN 1392-110X. • Baltr ūnas V., Pukelyt ė V., 2003. Pleistoceno moren ų granuliometrin ės sud ėties santykin ės entropijos kaitos ypatumai Piet ų Lietu- voje. Geologija , 42. Vilnius. 45–50. ISSN 1392-110X.

141

• Baltr ūnas V., Pukelyt ė V. , Šliaupa S., 1998 . Piet ų Lietuvos eolini ų nuogul ų susidarymo ir paplitimo ypatyb ės. Geologija, 23. Acade- mia, Vilnius. 106–118. ISSN 1392-110X. • Baltr ūnas V, Pukelyt ė V., 1998 . Lietuvos pokvarterinio paviršiaus paleogeomorfologinis rajonavimas. Geologija , 26. Academia, Vil- nius. 105–113. ISSN 1392-110X.

3. Mokslo straipsniai publikuoti kituose recenzuojamuose periodiniuose, t ęs- tiniuose ir vienkartiniuose mokslo leidiniuose: 3.1. Mokslini ų konferencijų leidiniuose: ••• Valentinas Baltr ūnas, K ęstutis Švedas &Violeta Pukelyt ė, 2007. Pe- riglacial conditions and deglaciation process in South Lithuania during the Last Ice Age . Special Paper , 46. Geological Survey of Finland, 39–46. ISSN 0782-8535 (Applied Quaternary research in the central part of glaciated terrain: proceedings of the INQUA Peri- baltic Group Field Symposium, 2006, September 11–15, Finland. ISBN 978-952-217-006-4).

3.2. Periodiniuose mokslo leidiniuose: • Baltr ūnas V., Karmaza B., Pukelyt ė V., 2003 . Nemuno kilp ų Regio- ninio parko geologinis pagrindas. Geologijos akira čiai, 2. Vilnius. 41–46. ISBN 1392-0006. 3.3. Monografijose: • Pukelyt ė V., 2001. Reljefo įvairov ė ir geomorfologinis rajonavimas. Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (geologijos, paleogeografijos ir archeologijos duomenimis) (red. V. Baltr ūnas). GI, Vilnius. 89–101. ISBN 9986-615-28-3. • Baltr ūnas V., Pukelyt ė V., 2001 . Eolini ų darini ų susidarymo ir paplitimo ypatyb ės. Akmens amžius Piet ų Lietuvoje (geologijos, paleogeografijos ir archeologijos duomenimis) (red. V. Baltr ūnas). GI, Vilnius. 107–114. ISBN 9986-615-28-3.

142

• Baltr ūnas V., Pukelyt ė V. , Karmaza B., 2001 . Paviršiaus genetin ė, litologin ė ir geomorfologin ė įvairov ė. Ar tikrai Raigardas prasmego? (kompleksini ų tyrim ų duomenys) (sud. V. Baltr ūnas). VDA, Vilnius. 16–23. ISBN 9986-571-65-0.

4. Tez ės publikuotos recenzuojamuose mokslini ų konferencij ų leidiniuose: • Pukelyt ė V., Baltr ūnas V., 2013. Palaeogeomorphology of intergla- cials in Lower Merkys area, South Lithuania. Palaeolandscapes from Saalian to Weichselian, South Eastern Lithuania. Abstracts of the INQUA Peribaltic Working Group Internaltional Field Sympo- sium. June 25–30, 2013, Vilnius-Trakai, Lithuania. Lithuanian Geo- logical Survey, Vilnius. 80–81. • Karmaza B., Pukelyt ė V., Zinkut ė R., Katinas V., Baltr ūnas V., 2012. Palaeoenvironmental changes, cyclicity and dynamics during Quaternary warm periods in Lithuania. Geomorphology and palaeogeography of polar regions : proceeding of the Joint International Conference “Geomorphology and palaeogeography of polar regions”, Symposium “Leopoldina” and the INQUA Peribaltic working group Workshop. Saint-Petersburg, September, 2012 (eds. A. Zhirov, V. Kuznetsov, D. Subetto, J. Thiede). Saint-Petersburg, State University, p. 432. ISBN 978-5-4391-0029-3. • Pukelyt ė V., 2011. Palaeogeographical development of geomorpho- logical districts in South Lithuania. Late Pleistocene Glacigenic De- posits from the Central Part of the Scandinavian Ice Sheet to Youn- ger Dryas End Moraine Zone : excursion guide and abstracts INQUA Peribaltic Working Group Meeting and Excursion Northern Finland, Rovaniemi, 12–17 June, 2011. Geological Survey of Fin- land, Rovaniemi. 126–127. ISBN 978-952-217-163-4. • Česnulevi čius A., Švedas K., Pukelyt ė, V. and Kulbickas, D., 2011 . Post-glacial relief evolution of South-East Lithuania glaciolacustrine

143

basins and moraine uplands. Late Pleistocene Glacigenic Deposits from the Central Part of the Scandinavian Ice Sheet to Younger Dryas End Moraine Zone : excursion guide and abstracts . INQUA Peribaltic Working Group Meeting and Excursion Northern Finland, Rovaniemi, 12–17 June, 2011. Geological Survey of Finland, Rova- niemi. 83–85. ISBN 978-952-217-163-4. • Pukelyt ė V., 2010 . Geological structure and distribution of aeolian relief in South Lithuania. Ice, water, humans – Quaternary land- scape evolution in the Peribaltic Region: 35th Bi-annual conference of the Deutsche Quartärvereinigung DEUQUA e.V. and annual Conference of the INQUA PeriBaltic Working Group: conference proceedings , Greifswald, September 13–17, 2010. University of Greifswald, Greifswald, p. 148. • Pukelyt ė V., 2009 . Development of palaeoincisions of Sub-Quarter- nary surface during the Pleistocene in South Lithuania. Extent and timing of the Weichselian Glaciation southeast of the Baltic Sea: In- ternational Field Symposium of the INQUA Peribaltic Working Group: abstracts , Tartu, September 13–17, 2009. Institute of Ecolo- gy and Earth Sciences, Tartu, p. 38. ISBN 978-9949-19-218-2. • Baltr ūnas V., Švedas K. and Pukelyt ė V., 2006 . Periglacial conditions and deglaciation process in South Lithuania during the last Ice Age. Late Pleistocene glacigenic deposits in the central part of the Scandinavian ice sheet : The INQUA Peribaltic Group Field Sym- posium in Finland : abstracts , September 11–15, 2006. Geological Survey of Finland, Rovaniemi, p. 7. ISBN 951-690-961-2.

• Baltr ūnas V., Pukelyt ė V., 2005 . The palaeorelief of the Pleistocene and the sedimentation of the till in Southern Lithuania. Quaternary geology and landforming processes : proceedings of the Interna- tional Field Symposium, Kola Peninsula, NW Russia, September 4– 9, 2005. Apatity: Kola Science Centre RAS, 2005. 10–12.

144

• Baltr ūnas V., Karmaza B ., Pukelyt ė V., Širmulis A., Andriušyt ė-Žu-

kien ė R., Vaitkevi čius V., Ostrauskas T., Kvizikevi čius L., 2000 . Raigardo sl ėnio – unikalaus kult ūros ir gamtos paminklo – raida ir vaidmuo dvasin ėje kult ūroje. XI Pasaulio lietuvi ų mokslo ir k ūrybos simpoziumas: tezi ų rinkinys , 2000 birželio 21–26 d. LMS, Vilnius. P. 59. • Pukelyt ė V., 2000 . Piet ų Lietuvos litomorfogenetiniai mikrorajonai ir j ų ryšys su paleoreljefu. XI Pasaulio lietuvi ų mokslo ir k ūrybos simpoziumas: tezi ų rinkinys , 2000 birželio 21–26 d. LMS, Vilnius. P.139. • Pukelyt ė V., Baltr ūnas V., 1995 . Litomorfogenetinio rajonavimo vieta ir turinys ekogeologijoje. IX Pasaulio lietuvi ų mokslo ir k ūry- bos simpoziumas: tezi ų rinkinys , 1995 lapkri čio 22–25 d. Lietuvos mokslinink ų s ąjunga, Vilnius. P. 239. ISBN 9986-9007-1-9.

5. Mokslo populiarinimo darbai: • Pukelyt ė V., 2013. INQUA Baltijos šali ų lauko simpoziumas Lietu- voje. Geologijos akira čiai , 3. LGT, Vilnius. 54–57. ISSN 1392- 0006. • Pukelyt ė V., 2011. Ten, kur baltosios naktys… Geologijos akira- čiai , 3/4. LGT, Vilnius. 68–70. ISSN 1392-0006.

145

II PRIEDAS: LIETUVOS PAVIRŠIAUS RAJONAVIMO DARB Ų (1920–

1940) SUVESTIN Ė

RAJONAVI- AUTO- MO 1 RANGAS 2 RANGAS RIAI SCHEMOS PAVADINI- MAS PROVINCIJOS – 5 S. VOLO- Kraštovaiz- A – Šiaurin ė SOVI ČIUS džio provinci- (,,Połnocna“) (Wołłosowicz, jos 1920) B – Vidurin ė (,, Środkowa”) C – Pietin ė (,,Południowa”) D – Poles ė (,,Poleska”) E – Žemaitijos-Lietuvos (,, Źmudzko-Litewska“) SRITYS – 3 LANDŠAFTAI - 9 H. MORTEN- Lietuvos land- A – Ryt ų Lietuvos AI – ŠR ežering ųjų Baltijos SENAS šaftai aukštum ų (Mortensen, AII – Ryt ų Lietuvos (Pakraštini ų 1926) ežeruot ų aukštum ų) B – Vidurio žemumos BIII – L ėvenio-Mūšos baseino BIV – Nev ėžio baseino BV – Užnemun ės (Vakar ų Ne- muno-,,West Memell“) C – Žemaitijos CVI – Šiaur ės Žemaitijos CVII – Aukštosios Žemaitijos CVIII – Ryt ų Žemaitijos C IX – PV Žemaitijos: CIX1 – Piet ų Žemaitijos CIX 2 – Vakar ų Žemaitijos DALYS – 3 NUOTAKAI - 26 A. VIRELI Ū- Lietuva ir jos A – Aukštai čių aukšt ė AI – Šventosios (Pašventys) NAS dalys AII – Neries (Panerys) (Vireli ūnas, AIII – Berž ūnos 1926) AIV – Š čiaros AV – Merkio (Pamerkys) AVI – Nemuno (Panemunys) AVII – Juodosios An čios AVIII – Šešup ės (Pašešupys) (iš dalies) AIX – Nev ėžio (iš dalies, tik aukštupis) B – Pabalt ės sl ėnis BX – L ėvenio-Mūšos ir Nemu- nėlio BXI – M ūšos (Pam ūšis) BIX – Nev ėžio BVIII – Šešup ės (Pašešupys) (iš dalies) BXII – Priegliaus (Priegos) inta- kų BXIII – ? BXIV – Nemuno intak ų (iš da-

146

lies) BXV – Nemuno (Nemuno ša- kymo sl ėnio) BXVI – N ėrijos BXVII – Šventosios ir Akmenos žemupi ų CXVIII – Bartuvos (Pabartuvys) C – Žemai čių aukšt ė CXIX – Ventos (Paventys) CXX – Paven čio ežeryno CIX – Nev ėžio (iš dalies) CXI – M ūšos (iš dalies, tik aukš- tupis) CXXI – Dubysos (Padubysys) CXXII – Mituvos (Pamituvys) CXXIII – J ūros (Paj ūrys) CXIV – Nemuno intak ų (iš dalies) CXXIV – Minijos (Paminijys) CXXV – Akmenos (Paakmenys) CXXVI – Šventosios (Žemaičių pašventys) DALYS – 15 P. ŠINK Ū- Lietuva ir jos A – Ežeruot ų aukštum ų NAS dalys sritis (Šink ūnas, B – Pietry čių sritis 1931) C – Neris CI – Neries vidupys (iki Vil- niaus) CII – Neries žemupys (iki žočių) D – M ūšos-Lėvenio nuo- DIII – M ūša takas DIV – Nemun ėlis

E – Nev ėžio nuotakas F – Nemunas FV – Nemuno aukštupys FVI – Nemuno vidupys FVII – Nemuno žemupys FVIII – Nemuno delta G – Nemuno vidupio vakar ų sritis H – Dubysos nuotakas I – Šiaur ės (,,Žiemi ų“) Žemai čiai J – Aukštieji Žemai čiai

K – Piet ų Žemai čiai

L – Vakar ų Žemai čiai M – Kurši ų mar ės N – Baltijos j ūra O – Kurši ų N ėrija DALYS – 12 P. ŠINK Ū- Lietuvos dalys A – Ežeruot ų aukštum ų NAS kraštas (Šink ūnas, B – Vilnija 1935) C – Nemunas CI – Aukštupys CII – Vidupys CIII – Žemupys CIV – Delta D – M ūšos-Nemun ėlio

147

nuotakas E – Nev ėžio nuotakas F – Suvalkija G – Dubysos nuotakas H – Žemai čiai I – Klaip ėdos kraštas J – Kurši ų mar ės K – Baltijos j ūra L – Neringa SRITYS – 7 VIETOVAIZDŽIAI arba S. TARVY- Lietuvos vie- ŽEM ĖVAIZDŽIAI - 8 DAS tovaizdžiai A – Aukštai čių aukštumos AI – Aukštai čių ežeryno (Tarvydas, AII – Pietry čių Lietuvos 1937) B – Vidurio lygumos BIII – M ūšos – L ėvens ir Nemu- nėlio nuotako BIV – Nev ėžio nuotako C – S ūduvos D – Žemai čių DV – Šiaur ės Žemai čių DVI – Žemai čių aukštumos DVII – Piet ų Žemai čių DVIII – Vakar ų Žemai čių 5. Kurši ų mari ų 6. Baltijos j ūros 7. Užmario (Kop ų) SRITYS – 5 E. BARO- Lietuvos kraš- A – Ryt ų Lietuvos NIEN Ė tovaizdžiai (Aukštai čių aukštumos) (Baronien ė, 1937) B – Piet ų Lietuvos

C – Vidurio Lietuvos (žemumos) D – Vakar ų Lietuvos (Žemaitijos) E – Mažosio Lietuvos (Klaipėdos krašto arba Paj ūrio žemumos) SRITYS - 5 VIETOVAIZDŽIAI – 7 A. KLIMAS Lietuvos vie- A – Aukštai čių AI – Rytin ės Lietuvos (Klimas, 1938) tovaizdžiai AII – Pietrytin ės Lietuvos AIII – Pietin ės Lietuvos B – Suvalkijos (S ūdu- vos) C – Lietuvos vidurio CIV – Nev ėžio, M ūšos, Nemu- lygumos nėlio nuotak ų CV – Neries žemupio D – Žemai čių (,,žiemi ų- DVI – Šiaur ės-šiaur ės vakar ų vakar ų“) (,,žiemi ų-žiemvakari ų“) DVII – Piet ų-pietry čių DVIII – Klaip ėdos kraštas E – Okupuotosios Lietuvos (Vilniaus krašto)

148

III PRIEDAS: DARBE NAUDOT Ų GR ĘŽINIŲ S ĄRAŠAS

Eil. Gr ęžinio Md, Dn, ikiQ, Nr. Gr. Nr. pavadinimas X Y NN, m m m m 1 1 Kibyšiai 547058.9 6019456.4 125 80.0 37.0 12.0 2 2 Kukiškiai 549634.8 6021303.1 125 46.6 -15.0 -15.0 3 3 Janonys 507550.9 6001909.0 132 80.0 42.8 42.8 4 4 Janonys 508241.1 6002316.0 82 58.2 53.0 22.9 5 4 Margionys 518583.5 5982901.3 136.55 87.2 35.5 -10.5 6 4 Neravai 500224.8 5987963.6 98.69 34.2 34.2 34.2 7 5 Maksimonys 508484.8 6002848.3 95 64.6 49.1 39.2 8 6 Marcinkonys 526895.8 5989805.1 131.99 23.7 23.7 23.8 9 6 Netiesos 504021.2 6005389.4 90.9 72.7 64.9 31.3 10 17 Alytus 504303.4 6026536.9 95 75.3 52.5 52.5 11 14 Trakai 559371.7 6056231.4 159.24 40.0 0.1 -0.1 12 13 Veci ūnai 502359.0 5993030.4 90.51 -66.1 -66.1 -66.1 13 33 Furmoniškiai 511582.9 6046675.9 98.27 50.3 38.3 -52.9 14 34 Gripišk ės 522980.3 6045137.6 114.88 74.5 32.5 32.5 15 44 Neci ūnai 542626.6 6056239.0 166.4 39.8 39.8 -22.2 16 45 Senieji Trakai 563273.7 6052910.6 158.75 56.1 56.2 5.7 17 46 Raugava 532128.6 6048090.4 134.97 86.6 35.7 -1.3 18 47 Panošišk ės 546390.2 6044308.2 150.67 55.0 -29.9 -29.9 19 48 Žalioji 522496.8 6041972.1 130.6 76.9 46.9 42.2 20 49 Tren čionys 539181.3 6036668.2 144.62 31.8 14.6 3.9 21 50 Dargužiai 557381.9 6027734.3 122.87 84.5 -34.6 -34.6 22 51 Jurkionys 506086.6 6031465.5 133.64 75.0 69.3 33.0 23 52 Kan čė nai 524238.6 6028334.6 133.76 31.5 31.5 31.5 24 53 Puodžiai 540992.0 6024324.9 140.19 64.2 -7.0 -7.1 25 54 Ilgai 513023.4 6016266.6 127.1 73.2 59.7 20.1 26 55 Savilionys 503441.2 6011616.8 135.58 72.5 57.4 54.6 27 56 Riaubišk ės 561992.7 6004264.5 142.44 45.9 45.9 45.8 28 57 Pašiling ė 510738.6 5999130.2 86.54 69.2 46.8 3.8 29 58 Gl ūkas 535176.8 6016704.6 114.51 51.0 -37.4 -37.5 30 59 Paversekiai 553666.0 6014937.9 132.03 61.3 53.8 53.8 31 60 Perloja 526215.5 6007925.4 96.48 40.5 40.5 34.7 32 61 Bar čiai 544493.4 6005924.2 159.79 45.8 36.2 -5.4 33 62 Gudo šalis 530897.2 5991453.5 130.09 52.9 -0.4 -0.4 34 63 Drucminai 547999.5 5992396.8 146.45 69.1 39.1 21.5 35 269 Jackonys 502022.6 5982215.4 110 27.3 27.3 22.5 36 268 Varlinis 503661.5 5987363.3 107.38 -9.0 -8.4 -8.9 37 271 Naujasodis 503078.5 5983607.0 104 18.0 18.0 17.9 38 277 Latas 507020.3 5978912.8 120 60.0 59.9 -51.6 39 274 Latežeris 506558.2 5983332.4 111.86 60.1 60.1 26.1 40 303 Gr ūda 519619.4 5979196.1 124 37.4 15.8 -47.6 41 304 Kalviai 554442.1 5987989.2 137.59 59.2 59.2 -82.7 42 306 Bagr ėnas 500719.0 6058040.2 94.92 36.2 -9.2 -9.2 43 307 Kisielišk ės 507140.3 6052657.2 88.28 54.8 27.3 27.3 44 308 Birštonas 502157.6 6052750.1 47.59 16.5 -9.8 -9.8 45 310 Kampiškiai 503553.0 6052485.0 55.71 32.1 -121 -120. 46 313 Geleži ūnai 504838.3 6048651.2 102.37 63.1 46.7 -24.1 47 315 Punios šilas 503615.4 6045528.9 63.44 48.9 38.3 23.3

149

48 317 Panemuninkai 502206.1 6040965.3 112.15 20.0 20.0 19.2 49 347 Žeimiai 506771.3 5993678.6 96.63 -54.9 -54.9 -55.0 50 348 Glukelis 538308.5 6016281.8 110.14 47.1 -33.9 -33.9 Skaista- 51 351 medžiai 527983.4 5996123.4 132.6 62.6 29.6 29.6 52 353 Palkabalis 537502.4 6000697.5 135.51 67.6 67.5 31.5 53 354 Grybaulia 523512.0 5985392.1 116.2 23.2 23.2 -17.8 54 358 St ėgalios 531641.9 5992256.2 129.72 67.8 36.8 36.7 55 402 Inkl ėrišk ės 559446.8 6035179.4 139.86 93.9 -20.2 -20.1 56 421 Smalnykai 538490.4 6015121.6 115.45 -2.7 -2.7 -2.8 57 459 Butrimonys 516742.7 6039022.0 122.5 74.4 48.5 34.0 58 460 Sudvarišk ės 526458.2 6035554.9 145 80.4 -34.5 -34.5 59 461 Vaickišk ės 528532.6 6037457.0 142 85.0 31.6 20.0 60 462 Rezny čia 535912.8 6039888.5 139 96.9 48.0 32.0 61 463 Samnykai 542281.9 6038193.5 162.5 103.5 -0.8 -0.8 62 464 Mešku čiai 532993.9 6026919.7 125.5 34.5 10.5 10.5 63 465 Spenglininkai 546503.2 6034609.3 138 65.0 -8.2 -8.2 64 466 Pabeznikis 537522.8 6024617.2 137 0.0 4.1 -2.6 65 467 Sibirišk ė 520317.0 6034767.7 151 73.5 56.6 -33.5 66 468 Burokaraistis 519601.2 6008214.3 136 67.0 62.5 -55.6 67 469 Einoronys 526259.8 6032782.6 139 72.0 34.0 25.0 68 470 Dusmenys 532948.9 6033161.8 135 76.9 21.6 18.0 69 471 Kaniukai 543826.5 6030523.8 137 32.7 -18.2 -70.0 70 472 Ūta 533685.4 6030227.9 135 26.0 25.0 25.0 71 473 Migu čionys 536102.6 6028510.8 155.5 62.0 44.7 44.7 72 474 Paru čiai 537788.4 6021932.0 128 50.0 6.0 6.0 73 475 Vaikantonys 526931.3 6027999.8 131 81.0 -89.0 -89.0 74 476 Daugai 525157.4 6025218.4 130 71.0 71.0 31.3 75 477 Vaitakar čmis 547657.4 6026726.9 129 46.6 -46.0 -46.0 76 478 Gailiai 531119.8 6020370.4 140 66.3 -42.0 -42.0 77 479 Kukliai 544410.0 6021977.3 140 38.6 38.5 38.5 78 480 Akmuo 540700.3 6018443.8 107 80.0 -1.5 -1.5 79 481 Baronas 544720.4 6013652.4 128 53.0 53.0 -84.0 80 482 Girežeris 538912.8 6014397.3 120.6 65.0 64.8 36.3 81 483 Tolk ūnai 526001.2 6015328.0 140 61.0 36.0 10.0 82 484 Nedzingis 520084.9 6015956.1 128 74.0 51.0 42.5 83 485 Vartavalakis 523800.9 6010585.4 115 53.1 43.0 43.0 84 486 Ilgis 532752.8 6008485.1 111 66.0 27.0 18.5 85 487 Eglynas 543393.1 6008209.1 142.5 62.0 61.9 41.5 86 488 Kaibu čiai 523112.2 6004675.7 89 6.1 6.0 6.0 87 489 Derežny čia 527975.0 6006998.0 115 66.0 46.7 3.0 88 490 Lavysas 530678.0 6004887.8 121 68.0 -140 -141. 89 491 Ramonai 543642.3 6004670.4 172.5 61.0 48.0 31.4 90 562 Glebas 532503.6 6013241.9 115 53.0 52.7 -0.8 91 563 Druck ūnai 530352.1 6017216.1 137 42.6 1.0 -2.5 92 564 Arci ūnai 522592.3 6019690.7 127 73.8 65.2 13.0 93 565 Želni ūnai 527786.2 6019201.3 160 46.9 -8.3 -10.0 94 566 Mitrauka 536079.2 6011421.1 113 55.2 55.1 42.5 95 567 Pupabriedis 535762.4 6004112.6 127 36.8 -43.0 -43.0 96 568 Komor ūnai 548470.8 6007951.7 182.5 -53.0 -54.0 -54.3 97 614 Prudžonys 545572.1 6057583.5 127 69.0 39.6 -21.8 98 641 Dailidukas 538680.1 6055251.9 175 39.0 -47.8 -99.8

150

99 642 Rudel ė 541183.7 6058465.3 150 42.0 41.2 -29.0 100 643 Naujalaukis-4 533686.9 6057031.7 170 85.0 48.1 -15.0 101 645 Nork ūnai 537433.6 6058012.8 158 33.0 12.0 -104 102 646 Pamišk ė 533064.8 6054563.6 195 89.0 32.0 5.5 103 647 Čiži ūnai 537430.1 6051546.1 146 34.6 34.6 -18.5 104 648 Granapolis 545610.9 6053720.5 135 82.0 -49.0 -49.0 105 649 Klanukas 541078.6 6052795.4 172.5 71.5 41.7 -36.8 106 650 Šamukas 540407.5 6049822.0 150 -60.0 -63.0 -63.0 107 651 Aukštadvaris 534078.3 6050358.0 152.5 83.5 40.1 22.5 108 652 Spindžius 545946.7 6048670.9 172 97.0 40.0 -33.5 109 653 Cegeln ė 550466.6 6049726.7 167 32.5 32.5 25.6 110 654 Zbarauskai 534262.3 6046734.2 111 64.0 26.0 14.8 111 655 Sena 538326.3 6048278.3 122 20.0 20.0 3.4 112 656 Lazgeniai 543775.5 6046241.9 171 40.0 15.9 -92.7 113 657 Pasamovis 534350.5 6042591.8 147.5 90.5 42.5 30.5 114 658 Tolkišk ės 541157.2 6045685.6 130 67.0 -19.0 -64.5 115 659 Kęstu čiai 540466.6 6041564.3 165 91.5 25.0 3.0 116 660 Nupronys 537040.4 6043438.7 155 89.5 45.0 8.0 117 661 Žuklijai 543830.5 6042015.4 142.5 43.5 12.9 -52.8 118 662 Salkininkai 552455.1 6055180.2 151 77.0 47.0 -22.0 119 663 Moniai 548766.1 6056818.9 152 70.0 50.9 -46.7 120 664 Akmena 556214.9 6058388.8 153 93.1 40.0 -8.2 121 665 Alsakis 555340.2 6055480.5 155 86.0 61.0 -8.5 122 666 Lebedžiai 550031.5 6054299.0 154 65.5 42.4 -21.0 123 667 Katyšius 549783.2 6052280.7 147 -16.0 -17.0 -17.0 124 668 Margis 554906.1 6052549.7 151 105.5 32.0 -20.0 125 669 Zaizdriai 559038.4 6054505.2 165 67.9 25.7 -7.0 126 670 Serafinišk ės 563120.9 6054686.2 160 43.0 42.5 3.8 127 671 Strakišk ės 563201.7 6049899.9 151 78.0 -12.0 -12.0 128 672 Miškiniai 557595.0 6050483.3 161 106.0 32.0 17.5 129 673 Slabada 556188.5 6049023.9 149 -18.0 -19.0 -19.0 130 674 Poponys 553060.3 6047222.6 160 78.0 47.0 16.0 131 675 Vizgirdai 549994.2 6046040.1 165 89.6 28.5 11.0 132 676 Lukna 561410.6 6046431.7 140.5 69.5 56.0 -13.5 133 677 Rūdišk ės 557339.7 6044740.9 155 70.0 51.0 -25.9 134 678 Rūdišk ės 554661.1 6043308.1 152 83.6 -36.0 -36.9 135 679 Ažuolijai 549986.1 6041574.8 159 64.2 29.8 22.0 136 680 Bakierišk ės 560947.5 6042674.1 136.5 81.2 -14.0 -14.5 137 681 Rop ėja 564136.5 6044229.7 151 -12.0 -13.0 -13.0 138 701 Didžialaukis 580403.4 6042370.4 136 77.0 77.0 44.0 139 13 Gulbinai 597039.5 6046962.0 237 174.5 116.2 57.6 140 16 Kena II 605235.2 6057907.0 222 220.0 109.3 52.9 141 692 Naujakiemis 573932.0 6053083.1 123.5 32.5 19.0 19.0 142 70 Skerdimai 580113.9 6028079.6 159.09 159.0 84.9 55.0 143 68 Vilkiškiai 591835.5 6037576.8 174.46 174.0 82.0 46.0 144 694 40 totori ų 576247.1 6048823.3 168 150.0 15.0 15.0 145 1 Nem ėžis 587158.0 6056039.0 192.58 180.0 78.1 55.9 146 3 A.Paneriai 573140.4 6057646.6 136.9 130.0 66.9 15.9 147 693 B.Vok ė 577933.0 6052129.6 142.5 103.5 59.0 58.5 148 686 Danilišk ės 572649.3 6051361.7 149.5 86.1 16.2 16.2 149 699 Dvaras 575241.2 6042282.2 132.5 60.0 59.5 0.5 150 77 Gudakampiai 576121.0 6007604.4 165.72 160.0 75.5 45.2

151

151 725 Jundelišk ės 585690.2 6027160.2 160.04 113.0 94.0 58.9 152 700 Kaišialakiai 577789.0 6044798.7 139 105.2 44.5 44.4 153 74 Karalinava 588990.1 6017111.4 166.17 80.5 60.8 41.3 Keturiasdešim 154 711 totori ų 575356.4 6047215.3 147.72 50.0 49.0 20.5 155 683 Kulokišk ės 571663.7 6058055.9 138 104.0 10.0 9.8 156 682 Lentvaris 566538.9 6059090.9 148 102.8 51.5 51.3 157 684 Lentvaris 569419.9 6057062.5 163 95.0 95.0 19.1 158 52 Maciu čiai 607985.5 6003385.6 180.47 113.0 113.0 112 159 2 Medininkai 607128.2 6046075.0 246.22 246.0 99.8 87.9 160 691 Meduvys 565170.2 6047043.2 141 75.0 58.8 39.3 161 697 Melekonys 579834.2 6048142.7 127.5 21.1 2.5 2.5 162 4 Meškonys 595025.4 6055578.6 198.3 107.1 74.7 59.5 163 724 Naujasodis 591913.2 6029229.1 189.28 107.0 106.6 44.7 164 1 A.Paneriai 573140.4 6057646.6 139.7 139.0 67.2 16.2 165 639 Paneriai 575776.2 6056576.7 143 20.0 19.0 19.0 166 688 Pilialaukis 566029.4 6052219.2 157 -2.0 -3.0 -3.0 167 717 Pr ūdišk ės 583320.5 6047154.0 143.6 58.0 57.0 56.6 168 687 Raisteliai 579524.0 6054569.1 186 103.5 43.5 43.5 169 685 Ra čkūnai 566708.8 6054857.3 164 61.5 52.5 15.5 170 713 Rudamina 587251.9 6051154.9 159.14 128.8 98.2 36.0 171 30 Rūdninkai 574384.5 6033022.9 140.3 80.0 79.3 57.2 172 14 Salininkai 581031.4 6054564.8 168 168.0 33.0 32.7 173 17 Senasalis 598197.6 6043275.9 223 134.3 103.7 38.0 174 4 Skaidišk ės 595015.5 6055592.1 198.3 198.0 112.2 51.8 175 696 Skurbut ėnai 571136.7 6044751.7 147.6 60.8 49.0 48.6 176 695 Tarn ėnai 574532.9 6045981.1 144 57.0 54.0 41.0 177 726 Viktorin ė 596933.3 6031635.1 222 131.0 91.9 46.4 178 51 Viktorovas 597477.9 6032312.9 207.44 127.1 117.9 74.4 179 11 Šatrininkai 595726.4 6058067.3 198 120.3 114.7 40.2 180 12 Šumskas 611459.3 6054251.5 193 159.1 123.5 50.9 181 689 Šventininkai 568760.8 6049662.4 153 24.0 23.0 23.0 182 15 Žemait ėliai 601310.7 6048910.8 227 129.2 113.0 45.7 183 698 Žvirgžda 566982.1 6042369.7 146 -25.0 -26.0 -26.0 184 690 Azdra 571655.7 6048625.4 147 90.8 8.5 8.5 185 443 Būdvie čiai 427729.0 6044646.0 101.7 -38.0 -38.5 -101 186 447 Totorkiemis 416841.0 6039265.0 195.71 -11.5 -18.0 -18.9 187 5 Prienai 497849.0 6057057.0 57.26 33.2 -16.0 -16.2 188 25 Simnas 476666.0 6026943.0 98.98 8.3 8.2 8.2 189 2 Pamargiai 473846.0 6047946.0 122.16 38.2 6.1 6.0 190 29 Seirijai 482225.0 6003609.0 148.38 25.2 25.2 25.2 191 8 Rudamina 462808.0 6016522.0 187.52 18.7 18.7 18.6 192 4 Veisiejai 482616.0 5996621.0 119.71 22.4 21.0 20.9 193 1 Sūkuriai 487885.0 6038567.0 80.93 44.9 -1.8 -1.8 194 264 Snaigupis 498854.0 5991550.0 112.05 80.0 60.0 28.8 195 267 Baltaišišk ės 498908.0 5986573.0 87.7 21.9 21.9 23.2 196 263 Veršiai 494400.0 5992728.0 119.63 70.0 -42.0 -42.8 197 276 Ratny čė lė 498908.0 5986572.0 96 -104 -112 -112 198 270 Druskininkai 496722.0 5985152.0 97.37 52.0 51.7 -17.9 199 275 Meiles sala 497597.0 5987439.0 92 48.0 47.0 24.4 200 311 Žemaitkiemis 498976.0 6048091.0 71.04 55.0 -8.8 -8.8 201 450 Miroslavas 493499.0 6023673.0 122.77 56.2 -87.0 -87.6

152

202 446 Peršek ė 487029.0 6034816.0 69.57 47.3 11.0 10.6 203 452 Akuo čiai 485886.0 6014416.0 108.23 46.8 46.5 42.0 204 440 Utalinka 470958.0 6057149.0 81.07 28.7 -136 -177 205 441 Kuktiškiai 459060.0 6049821.0 58.27 -9.8 -100 -100 206 445 Varnupiai 468680.0 6038615.0 102.04 33.0 11.1 11.0 207 444 Valavi čiai 448181.0 6040657.0 102.85 10.5 10.6 10.6 208 451 Salaperaugis 443635.0 6022160.0 180.78 -2.7 -14.0 -14.4 209 449 Zapalimai 456712.0 6029438.0 131.64 19.1 10.1 10.3 210 448 Girkantai 438365.0 6033358.0 184.24 2.7 -15.0 -15.6 211 5 Virbalis 422942.0 6054787.0 67.7 2.7 2.7 -27.3 212 14 Kybartai 419269.0 6055710.0 63.4 -9.8 -9.8 -13.2 213 17 Vištytis 419404.0 6032185.0 178.1 90 20 -46.6 214 5 Meil ūnai 429712.0 6039065.0 206.1 80 5 -23.7 215 18 Ano čka 403179.0 60592249. 59.8 -18.2 -40 -41.7 216 447 Totrkiemis 416712.0 6041122.0 195.7 -11.5 -18 -18.9 217 22h Vai člaukis 434231.0 6053192.0 64.9 2.4 -23 -23.1 218 25 Kalinino 404481.0 6033475.0 162.3 28.1 28.1 28.6 219 1 Marijampol ė 458135.0 6047080.0 61.4 9.4 -62 -84 220 2 Kalvarija 448288.0 6030762.0 116.8 10.4 2.7 2.7 221 27 Šeštokai 418942.0 6054153.0 117.5 14 14 15.5 222 34 Kap čiamiesti 480731.0 5985849.0 110 13.6 13.6 -19 223 4 Veisiejai 480212.0 5995891.0 119.7 22.4 21 20.9 224 8 Rudamina 462904.0 6016485.0 187.5 19 19 18.6 225 263 Veršiai 494365.0 5992765.0 119.6 39.7 -42 -42.8 226 273 Gerdašiai 492096.0 5979852.0 93.3 70 40 -44 227 265 Žiogeliai 506904.0 5991903.0 91 82 60 30 228 266 Kunabalis 502288.0 5980313.0 127.8 77 50 -64 229 350 Čepkeliai 534442.0 5982062.0 130 80 50 30 230 272 Švendubr ė 496481.0 5982120.0 85 50 40 16.5 231 302 Raigardas 496673.0 5980198.0 86.5 43 19 -50 232 305 Prienlaukis 491635.0 6057709.0 91.5 23.5 -40.5 -89 233 312 Prien ų šilas 493173.0 6051789.0 117 57 3 -0.8 234 316 Balbieriškis 493327.0 6042333.0 53 37.6 22.5 22.3 235 442 Asi ūkl ė 481404.0 6047291.0 97.6 44.6 8.7 8.6 236 453 Neravai Laz 472404.0 6004780.0 154.4 30 30 29.6 237 454 Šarkel ės 491019.0 6002102.0 121 65.9 52.5 -15 238 455 Valentai 480654.0 5985887.0 111 29 29 28.7 239 51 Jurkionys 506442.0 6032072.0 133.6 75 69 33 240 56 Riaubišk ės 561788.0 6003954.0 142.4 142.4 46 45.8 241 343 Pelekonys 506288.0 6056904.0 52 38 38 37.7 242 66 Suchodolai 617053.0 6046544.0 261 261 57 57 243 67 Pakremp ė 571495.0 6039404.0 137 137 53 38 244 69 Rūdiškiai 606976.0 6032667.0 231 231 72 49.8 245 71 Akmenyn ė 597284.0 6027170.0 204 204 93 50.8 246 73 Nevainonys 568091.0 6012505.0 133,3 133 51 50.9 247 74 Karolinišk ės 586361.0 6017676.0 166 166 60.1 41.3 248 75 Poškos 605053.0 6015484.0 190 190 73 40 249 77 Gudakampiai 575938.0 6009027.0 165.2 165 75.5 45.2 250 4 Pervalka 494764.0 5978957.0 93 74 24 -42 251 79 Žemislavlis 594361.0 6006182.0 162.4 162 43 42.2 252 80 Ra čkūnai 584361.0 6003107.0 152.1 152 74 44 253 81 Dainava 602976.0 5998187.0 177.2 177 53.4 33.5

153

254 357 Margionys 521077.0 5983530.0 137.3 75.8 8 -42.7 255 16 Černucha 506615.0 5975004.0 124 85 59 -62 256 347 Žeimiai 508154.0 5994378.0 97 79 49 49

,,...tai tiek čia to mano darbo...“ Justinas Marcinkevi čius

154