Rytų Lietuvos Ir Vakarų Baltarusijos Verbos

Jonas Mardosa

Rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos verbos

Liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje

Mokslinė monografija

| | VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS IstorIJOS FAKULTETAS Baltų proistorės katedra

Jonas Mardosa

Rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos verbos

Liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje

Mokslinė monografija

Vilnius, 2009

UDK 745(474.5+476)(091) Ma427

Monografija apsvarstyta Vilniaus pedagoginio universiteto Istori- jos fakulteto Baltų proistorės katedros posėdyje 2009 m. rugpjūčio 28 d. (protokolo Nr. 4), Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto tarybos posėdyje 2009 m. rugsėjo 7 d. (protokolo Nr. 1-27) ir rekomen- duota spausdinti.

Recenzavo: dr. Žilvytis Šaknys (Lietuvos istorijos institutas) doc. dr. kun. Algis Baniulis SJ (Vilniaus pedagoginis universitetas) prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas (Vytauto Didžiojo universitetas)

Knygos leidybą rėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija

| | Pratarmė...... 7 TurinysĮvadas...... 11 Tyrimai...... 26 Šaltiniai ir lauko medžiagos rinkimo metodika...... 36 Kai kurie liaudies religijos ir liaudiškojo religingumo klausimai (metodologiniai pasvarstymai) ...... 44 I. Verbų žaliava, turinys ir išvaizda...... 63 Gluosnio verbos...... 64 Kadagio šakelė...... 82 Sudėtinė verba (gluosnis su kadagiu)...... 88 Gluosnio arba kadagio ir kitų medžių šakelių bei žalumynų verbos....93 Gyvų medžių šakelių su dirbtinėmis gėlėmis verbos...... 104 Vilniaus (ir su dirbtiniais papuošimais) verbos...... 115 II. Verbos apeigose ir papročiuose ...... 129 Kontaktinis verbų panaudojimas...... 134 Gyvulių išginimas verba...... 134 Žmonių plakimo papročiai...... 150 Aprūkymas (smilkymas) verba...... 167 Simbolinis verbų panaudojimas...... 191 Verbų funkcijos namuose...... 191 Laikymas prie šventų paveikslų...... 194 Verbos kitose pastatų vietose...... 204 Smilkymas...... 216 Verbos ūkinėse žmonių gyvenimo srityse...... 224 Apeigų turinio kompleksiškumas...... 231 Verbų surišimas: siūlų panaudojimas ir semantika ...... 250 Siūlų žaliava ir spalva...... 250 Žmogaus juosmens rišimas...... 257 Rankos sąnario gydymas...... 262

Kitų ligų gydymas ...... 268 Gyvulių gydymas...... 269 Apsauga nuo blogos akies...... 271 Raudono siūlo panaudojimas ir prasmės...... 278 Pabaiga ...... 293 Summary...... 306 Резюме...... 318 RANKRAŠČIAI...... 331 LITERATŪRA...... 336 Vietovardžių rodyklė...... 350

| | P

Didesnei gyvenimo daliai pasilikus praeityje, nejučiomis sugrįžti į ankstyvosratarmė vaikystės dienas, kada skurdus ir pusalkanis sovietizuo- tas Lietuvos kaimas gyveno intensyvų dvasinį gyvenimą. Aidėdavo jaunimo dainos, o suvešėjus pavasarinei žalumai gimtajame kaime, Leonavičiaus ar Jančiuko „stubose“ skambėdavo „Mojinių“ – Geguži- nių litanijų giedojimas. Nepakartojami įspūdžiai pasilikę iš keliavimo į Simno bažnyčioje vykstančias vakarines Gegužines pamaldas. Nepa- mirštamas Velykų laukimas ir vakarinės Didžiosios savaitės apeigos, iš kluono Tėtės nešamo šieno glėbio vaizdinys ir jaudulys laukiant Kūčių stalo, ant kurio visad būdavo Mamos pagamintų „šaltanosių“ su aguonų įdaru. Verbų sekmadienį ant stalo smetoninių laikų vazoje su nudaužta kojele žaliuodavo kadagio verba. Savo prisiminimus pateikiu turėdamas esminį tikslą. Dar prieš ne tokį didelį laiko tarpsnį jausmais religines tiesas priimančiam vaikui, kaip ir suaugusiems kaimo žmo- nėms, nekilo mintis apie pagrindinių katalikiško gyvenimo tiesų kitokio, nei mokė Bažnyčia, supratimą. Ir nors ne visi vienodai giliai širdyje išgyveno tų dienų sakralumą ir prasmę, vargu ar daug kam kilo mintis, kad Velykos gali būti pavasario, bet ne Kristaus Prisikėlimo šventė arba Verbų sekmadienis skirtas ne Kristaus įžengimui į Jeruzalę prisiminti, bet minimas kaip gamtos atbudimo šventė. Suprantama, suaugusiems ir ypač vaikams svarbios buvo švenčių socialinės funkcijos su pasitai- kančiais spalvingais papročiais, bet nekilo abejonių dėl katalikiškos švenčių esmės. Sovietinių metų mokykla jaunimo širdyje nustūmė į šalį šventes, gerokai ar net visai išklibino religinių įsitikinimų kertinius akmenis, tačiau išsaugojo krikščionišką apeigų sampratą. Studijų metais išgirstas

| | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ir imtas diegti kitoks švenčių supratimas, grįstas požiūriu, kad mūsų liaudies kultūroje vyrauja ne krikščioniškas, o Bažnyčios saviems tikslams pajungtas liaudiškasis paprotinis ir apeiginis paveldas. Tokiame kontekste patrauklios tapo ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūros reminiscencijos. Tačiau žlugus sovietinei sistemai ir atsivėrus galimy- bėms naujai pažvelgti į liaudies dvasinį lobyną bei sukaupus didesnį lauko tyrimų medžiagos kiekį neišvengiamai teko sugrįžti prie vaikys- tėje suformuotos vertybių sistemos. Prieš keliolika metų susidomėjęs įvairiomis liaudies maldingumo formomis įsitikinau, kad netolimos praeities kaimo dvasinio gyvenimo pagrindą sudarė stiprus religinis karkasas, o liaudiškieji papročiai, maginiai veiksmai, kartais pateikia- mi kaip visuotinai išpažįstamos tautinės vertybės, yra universalūs, būdingi daugeliui tautų ir dalies žmonių gyvenimo turinį papildantys inkliuzai, iš kurių jau ne vienas šimtmetis išnykęs ikikrikščioniškasis kvapas. Pagaliau krikščioniškąjį karkasą užpildęs paprotinis turinys jo negriovė ir nenaikino pamatinių vertybių, nes atsirado ir tarpo dėl religijos įtakos. Tokios realijos formuoja ir šiandien Bažnyčios pripažįs- tamo liaudiškojo pamaldumo fenomeno funkcionavimą. Tai įdomus ir įvairus laike bei erdvėje reiškinys, deja, silpstantis šiomis dienomis. Galbūt todėl daugelyje protų nykstant krikščioniškojo pamato stabilumui atsiranda semantinė takoskyra, kai vieniems šventėse svarbiausi pasilieka sakralūs jų elementai, kitiems – nuo religijos atsietos apeigos ir papročiai. Baltarusija į tyrimo akiratį pateko atsitiktinai. Pasiryžęs Minsko bibliotekose rinkti palyginamąją medžiagą liaudies religijos tema, 2004 m. susidūriau su to meto kaimynų gyvenimo realybe. Didesniąją dviejų savaičių komandiruotės laiko dalį užėmė paso registracijos vieš- butyje formalumai, kurie, netekus pagrindinio užsieniečio dokumento, atėmė galimybę dirbti bibliotekose. Tačiau artėjanti Verbų šventės diena ir jau šalies sostinėje pastebėta prekyba spalvingomis verbomis patraukė „turisto per prievartą“ dėmesį. Iš pradžių pažintiniais tikslais keliaudamas po kraštą, be simbolio įvairovės, susidūriau su įdomiais

| | Pratarmė paprotiniais reliktais, todėl susidomėjęs ėmiausi įprastinio etnografinio darbo ir pasukau link gretimų Lietuvai Vakarų Baltarusijos rajonų. Rinkti lauko medžiagą pasitaikė palanki proga – sutapo katalikų ir stačiatikių Verbų šventė. Tokioje perspektyvoje po trejų metų tyrimą pakartojau Gardino srityje ir visą tą laiką kaupiau medžiagą Lietuvoje. Viso kelių metų darbo rezultatai neišvengiamai tapo skaitytojams pri- statomos knygos pagrindu. Darbe laikausi nuomonės, kad nors Verbų šventė ir su ja susiję liaudiški papročiai, apeigų įvairovė per simbolio panaudojimą gyve- nimiškoje praktikoje papildo žmonių gyvenimą naujomis spalvomis. Verbų sekmadienis kiekvieno tikinčiojo širdyje pirmiausia yra krikščio- niška šventė, o pašventinta medžio šakelė žmogui buvo bei yra sakralus simbolis ir šios šventės prisiminimas. Būčiau neteisus pirmiausia pats sau, o labiausiai įžeisčiau Tėvų ir nuėjusių amžinybėn daugelio kartų žmonių religinius jausmus, jeigu pirmiausia iškelčiau liaudies papročius ar maginius veiksmus. Todėl monografijoje visa tai nagri- nėju įvairiapusiškai ir plačiai, tačiau neišleidžiu iš akių, nors nebūtinai kiekvienu atveju akcentuoju krikščioniškojo apeigų ir papročių, tikė- jimų gyvavimo konteksto. Šis darbas tebūnie kuklus priminimas, kad liaudies papročiais papildytos krikščioniškosios švenčių realijos sudarė mūsų tėvų ir protėvių gyvenimo pagrindą. Jos krikščioniškų pažiūrų žmonėms esminėmis dvasinėmis vertybėmis pasiliko ir šiandien. Nenorėdamas įrodinėti ar neigti paties reiškinio tyrimo galimy- bių įvairovės, monografijoje verbas bandau analizuoti per liaudiš- kojo pamaldumo koncepto prizmę. Verbos darbe nagrinėjamos kaip visuomenės religinio gyvenimo fenomenas ir kaip įdomi liaudiškojo pamaldumo raiškos forma. Tai, manyčiau, leido krikščioniškos Verbų šventės esmės egzistavimo faktus sujungti su praeityje sudariusiomis ir iki šių dienų formos ir turinio ryšį išlaikiusiomis apeigų ir papročių liaudiškosiomis interpretacijomis. Monografijoje pasirinkęs netradicinį teritorinį vienetą – polikonfesinę ir įvairiatautę Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos aplinką bandau žengti menkai pramintu keliu, suteikian-

čiu progą tyrimą praplėsti iki tarpetninės bei tarpkonfesinės apimties ir taip praturtinti etnologinių ir etnografinių tyrinėjimų problematiką. Viliuosi, kad pasirinktas tyrimo aspektas skaitytojui padės suvokti netolimos praeities regiono žmonių religinio gyvenimo fragmento esmę, pastebėti sąsajas su mūsų dienomis, įžvelgti tapatumus ir skirtumus. Kaip pavyko atskleisti knygoje keliamus uždavinius, spręs skai- tytojas. Pratarmėje noriu padėkoti pirmiausia Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos žmonėms už suteiktą vertingą informaciją ir daug jos surinkusiems Lietuvoje talkininkams – VPU studentams istorikams. Knyga nebūtų pasirodžiusi be Baltų proistorės katedros kolektyvo bei Istorijos fakulteto tarybos rekomendacijos spaudai, taip pat ir be Lie- tuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos finansinės paramos. Dėkoju Istorijos fakulteto dekanui prof. E. Jovaišai, kuris paskatino neapsiri- boti studijos apimtimi, todėl tyrinėjimo rezultatai įgavo monografijos pavidalą. Nuoširdus ačiū recenzavusiems rankraštį ir vertingų pastabų pateikusiems prof. habil. dr. A. Motuzui, doc. dr. kun. A. Baniuliui SJ ir dr. Ž. Šakniui, kantriai knygos kalbą tobulinusiai redaktorei Redai Asakavičiūtei bei santraukos į anglų kalbą vertėjai Vaivai Aglinskaitei, reziumė rusų kalba redagavusiai L. Plygavkai, VPU leidyklai ir jos vadybininkei Jurgitai Girkantaitei-Rumšienei, viršelio dailininkei Da- liai Raicevičiūtei, maketuotojui Donaldui Petrauskui, prisidėjusiems prie sklandžios knygos leidybos. Dėkingas savo vaikams Mildai ir Jonui, kurių pagalba padėjo įveikti knygos rengimo technines kliūtis. Geranoriški kolegų etnologų žodžiai leido tobulinti tekstą ir knygą padaryti patrauklesnę skaitytojui. Mokslas įdomus tuo, kad pagrindinis tikslas – tiesos paieškos neturi baigtinės fazės. O kiek tiesos pavyksta surasti ir atskleisti, priklauso nuo kiekvieno moksle dirbančiojo suge- bėjimų, patyrimo ir galimybių. Taigi „Feci quod potui, faciant meliora potentes“ (padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau).

| 10 | | Įvadas |

Krikščioniškame pasaulyje Verbų sekmadienį šventinamos žaliuo- Įvadasjančios medžių šakelės tikintiesiems primena artėjančias Velykas. Ver- bų sekmadienis skirtas prisiminti Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Visose Evangelijose šis momentas aprašomas nevienodai. Antai Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad minios tiesė jam po kojomis drabužius, „kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas“, o Evangelijoje pagal Joną teigiama, jog žmonės Mesiją pasitiko su palmių šakomis, todėl paradigminė semantika daug kur Europoje nulėmė šventės įvardijimą tiesiogPalmių diena. Kita vertus, pagal šventinamų šakelių pobūdį yra atsiradusi tau- tinė šventės pavadinimo įvairovė. Italai per oficialiai vadinamąPalmių sekmadienį šventina alyvų šakeles, todėl šią dieną dažniausiai vadina Alyvų diena. Itališkai kalbantiems šveicarams paskutinis gavėnios sekmadienis yra žinomas Alyvų, o kalbantiesiems vokiškai – priimti- nesniu Palmių šventės pavadinimu. Lenkijoje tarp kitų vardų taip pat vartojamas ir Palmių dienos (Palmowa niedziela) pavadinimas. Neatsi-

Naujasis Testamentas. Keturios Evangelijos. Apaštalų raštai. Vilnius–Kaunas, 1972, p. 71, 252. Verbų sekmadienio procesija Bažnyčios liturgijoje yra viena iš šešių iškilmingiau- sių procesijų (žr. Čibiras K.Liturgika. Trečias pataisytas pritaikytas programai leidimas. Kaunas, 1942, p. 96, 252). Красновская Н. А. Итальянцы. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: весенние праздники (toliau – Календарные обычаи... весенние праздники). Мoсква, 1977, с. 22–23. Листова Н. М. Народы Швейцарии. Календарные обычаи... весенние праздники, c. 183. Alyvų šakelės žinomos jau IV a. procesijose (žr. Zaleski W.Rok Kościelny: Święta Pańskie, Matki Bożej, Apostołow, Świętych i Błogosławionych Polskich, oraz dni okoliczności- owe. Warszawa, 1989, s. 191). Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи... весенние праздники, c. 208; Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem. Łódzkie studia etnograficzne. T. 16. Łódź, 1974, s. 64.

| 11 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | tiktinai Užnemunės dzūkai, kur praeityje buvusi nemaža lenkų kalbos įtaka, dar ir po Pirmojo pasaulinio karo šią dieną (ypač miesteliuose) vadino Palmių sekmadieniu, nekalbant apie Rytų Lietuvą. Netgi estai šventę vadino Palmi puudepüha ir tik Pietryčių Estijoje pagal rusų ir vodų tautybės gyventojų pavyzdį vardijo Vrbepäev. Baltarusiai šven- tę vadina Вербнiца, Вербiца, Вербич, Верба, Вербное arba Пальмовое воскресение. Didžiojoje Lietuvos dalyje vartojamas iš slavų kalbų atėjęs Verbų sekmadienio pavadinimas. Verbomis slavų kraštuose yra vadinami gluosninių šeimos medžiai, todėl Lietuvoje slaviškos kilmės žodžiu dažniausiai įvardijama šventė akivaizdžiai yra kilusi iš šventės dieną šventinamo po žiemos anksti prabundančio ir tuo Kristaus prisikėlimą primenančio simbolio pavadinimo. Lietuvoje šventinamos šakelės slaviškos kilmės pavadinimu pirmą kartą paminėtos liuteronų 1573 m.

Palmių dienos pavadinimas paplitęs lenkiškai kalbančioje Rytų Lietuvos dalyje. Tve- rečiuje ši diena vadinama Palmine (Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1993, p. 114). Verba palma vadinta Južintuose (Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), f. 81, b. 1032, lap. 40). Palmių diena šalia Verbinyčios šią šventę vadino Giedraičių lenkai ir lietuviai (VUB RS, f. 87, lap. 4; f. 81, b. 342, lap. 2 (Utenos r., Grybelių k.) ir kt. 2005 m. Vilniaus rajone, Mickūnuose, per Verbų šventę pasitaikė šventės dalyvių, atsinešusių šventinti kambarinės palmės šaką. Palmės šakelė ir kalijos žiedai šiuolaikinėje kunigo verboje (Kėdainių r., Truskava) primena šventės esmę. Užventyje praeityje procesijos metu naudota kadagio šakelė su kambarinės gėlės šaka, panašia į palmę, nes tai žmonėms asocijavosi su šventine giesme apie palmes. Aliu- zija į palmes reikėtų vertinti ir Užventyje buvusias kunigų verbas iš kadagio ir povo plunksnos. Amerikos lietuviai pagal vietinę tradiciją taip pat šventina palmės šakelę, jomis puošia bažnyčias. Taigi biblinė traktuotė peržengia etninius rėmus ir šiuo atveju neturi ryšio su lenkiška aplinka. Žr. Хийемяэ. О народном календаре. Эстонские обычаи и традиции. Таллин, 1991, c. 33. Suomiai šventės dieną vadino Palmu arba Virpasunnuntai; žodis virpa kilęs nuo rusų k. žodžio verba (žr. Шлыгина Н. В. Финны. Календарные обычаи... весенние праздники, c. 126). Pеспублика Беларусь. Минск. 2006, т. 1, c. 24. Lietuvoje pasitaiko ir mažiau žinomi pavadinimai, tokie kaip Žagarinė, Verbunoji, Verbnyčia ir panašūs (Velykų rytą lelija pražydo. Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papro- čiai ir tautosaka. Parengė N. Marcinkevičienė, L. Sungailienė, A. Vakarinienė. Vilnius, 2006, p. 24). Pietiniai slavai žino mums artimus pavadinimus. Makedonai vadina Врбница (žr. Кашуба М. С. Народы Югославии. Ten pat, p. 256), bulgarai – Връбница (Колева Т. А. Болгары. Ten pat, p. 286) ir kt.

| 12 | | Įvadas | vadinamojoje Volfenbiutelio postilėje. Nors tai liaudiška etimologija grįstas pavadinimas, ilgainiui susiformavo ir religinė šventinamų ša- kelių traktuotė. Todėl egzistuoja ir toks šventinamų šakelių supratimas: „Verbos – tai Jėzaus žolės ir šakos“ (Žemaičių Kalvarija)10. Taigi pagal savo turinį ir prasmę verbos pirmiausia yra liturginė priemonė, kurią praktinėje veikloje Bažnyčia naudoja kaip savo simbolinės kalbos ele- mentą. Todėl kada tikintieji nusinešę į bažnyčią šakeles pašventina, jos pirmiausia tampa religiniu simboliu ir tik liaudies gyvenime verbos įgauna įvairias, netgi maginio atributo, prasmes. Todėl aktualia moksline problema tampa siekimas nustatyti, ar religinis šventės ir šakelių traktavimas funkcionuoja šiuolaikinėje visuomenėje, ar sakralizuotas simbolio vertinimas išlaikomas praktiškai panaudojant verbas ir su tuo susijusiuose papročiuose bei apeigose. Svarbu pasekti, kokiu mastu krikščioniškos verbos yra išlikusios ir kokiu pavidalu jų prasmės persipynusios su liaudiškomis neideologizuotomis tikėjimų formomis bei maginio turinio praktikomis. Tokiame diskurse ypač aktualia moksline problema tampa verbų, naudotų XX a., ypač antrojoje jo pusėje, nagri- nėjimas. Išskirtinis šio laikotarpio bruožas yra lūžiniai momentai visuome- nės gyvenime bei natūraliai kitusi, tiek ir prievarta naikinama liaudies kultūra, ypač religinė. Pagaliau negalima pamiršti ypač svarbaus momento, kad, kitaip nei tradicinėje kultūroje, kai Bažnyčia ir religija per institucines struktūras faktiškai veikė visas visuomenės gyvenimo sritis, moderniais laikais ji prarado socialinę kontrolę. Visa tai neabejotinai turi įtakos ir verbų situacijai šiuolaikinėje visuomenėje, kada ne-

Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. Vilnius, 1994, p. 34. Tačiau Verbų sekmadienis, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto už- mušimo diena Trakų pilyje, paminėtas J. Dlugošo „Lenkijos istorijoje“ XV a. (žr. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1. Vilnius, 1996, p. 584. 10 Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas (toliau – IIES), b. 1427, lap. 3.

| 13 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | liko politinių ir ideologinių kliuvinių laisvai švęsti Verbų sekmadienį, tačiau dalis gyventojų yra sekuliarūs. Akivaizdu, kad bet kokios su religija susijusios veiklos pagrindas yra liturgija. Bažnyčios veikime liturgija apima konkrečias simbolių ir veiklos formas, per kurias, pasak teologų, Dievas priartėja prie žmo- nių11. Taigi liturgija, kaip Bažnyčios veiklos specifinė strategija, bažnyti- nėje praktikoje pirmiausia apima vizualiai išreikštus simbolinius religinius pavidalus, kaip ir mūsų pasirinktoje Verbų sekmadienio liturginių praktikų srityje – verbų žaliavos, šakelių išvaizdos atitikties religinei tradicijai ir kitus krikščionybei aktualius klausimus. Šalia to egzistuoja ir aktyviai funkcionuoja antroji liturgiją individualiame ir kolektyviniame gyvenime lydinčių veiksmų dalis, kitaip tariant, įvairios šventintų verbų panaudojimo šventės dieną ir pošventiniu laikotarpiu praktikos, sudarančios liaudies religijos ir liaudies pamaldumo / religingumo turinį (šiuos metodologinio pobūdžio klausimus specialiai aptarsime). Pirmoji mūsų išskirta veiklos sritis yra reglamentuota įvairių teologinių ir Bažnyčios dokumentų, tačiau antroji reiškiasi kaip Bažnyčios mokymo netiesioginėje globoje esanti konkreti religijos suvokimo, pateikimo išorinėmis ir interpretacinėmis formomis išraiška, o dažnai ir tiesiog nuo situacijų, prasmių bei žmonių siekių, kuriuos jie paveda šventintų daiktų įsivaizduojamoms galioms, priklausanti priemonė. Suprantama šių abiejų sričių santykis ir kiekvienos jų svoris bažnytinėje praktikoje, sakraliame ir kasdieniame žmonių gyvenime nuolat kinta. Pagaliau visuomenei sekuliarizuojantis nemažos žmonių dalies ryšys su religija labai susilpnėja arba ir visiškai prarandamas. Tačiau nepaisant pokyčių visuomenėje tendencijų sekmadienio prieš Velykas apeigose šventi- namos medžio šakelės pirmiausia yra paskutinio Jėzaus gyvenimo tarpsnio prisiminimas ir konkretus simbolis. Todėl pašventintų šakelių

11 Plačiau žr.: Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Kaunas, 1997, p. 243; Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. Kaunas, 1998, p. 9–11 ir kt. Nors tai katalikiškasis liturgijos diskursas, tačiau traktuotė iš esmės yra universali.

| 14 | | Įvadas | tolesnis naudojimas įvairiems ūkiniams ir gyvenimiškiems tikslams yra susijęs su bendra bet kokio šventinto inventoriaus liaudiško interpretavimo, suvokimo bei naudojimo sričių visuma. Kartu per ryšius su konkretaus žmogaus siekių ir tikslų kontekstu gyventojų praktikoje verbų naudojimas įgauna savitus pavidalus. Be šių aplinkybių, verbos, kaip liturginis ir liaudiškasis šventės simbolis, artimai susijusios su krikščionybės forma, tautų etnine ir konfesine istorija, gamtine geo- grafine aplinka ir kitomis įtakomis. Neatsitiktinai konkrečioje erdvėje besikryžiuojantys kultūriniai, etniniai ir konfesiniai veiksniai verbų tematikoje suponuoja papildomą stimulą tirti įvairius jų funkcionavimo ir panaudojimo klausimus etnokultūrinių ryšių, etninių procesų, istorinių tradicijų perspektyvoje, nes nagrinėjant materialių objektų ir jų realių ar simbolinių funkcijų įvairiose apeigose ir papročiuose se- mantiką galima atskleisti tų pačių apeigų, simbolių ir daiktų paplitimo erdvines ribas. Kaip teigia C. Levi-Straussas, „daugelis papročių kilo ne iš kokios nors vidinės būtinybės ar palankaus atsitiktinumo, o vien tik norint neatsilikti nuo šalia esančios žmonių grupės, sureguliavusios kurią nors sritį, kur patiems nebūtų šovę į galvą įsivesti taisyklių. Taigi žmonių kultūrų skirtingumas neturėtų skatinti mūsų tyrinėti jas atskirai. Šie skirtumai atsirado ne tiek dėl grupių izoliacijos, kiek dėl ryšių, kurie jas sieja“12. Taip šalia aktualumo tirti verbas ir jų funkcionavimo aplinkybes papildomai atsiranda konfesinė, etninė ir etnokultūrinė dimensijos, kurios nagrinėjant šį liturginį simbolį suteikia naujų tikslų ir uždavinių bei aktualizuoja aplinkos tokiam tyrimui pasirinkimo svarbą. Šiuo požiūriu palanki dirva yra Rytų Lietuva ir greta jos esan- čios Vakarų Baltarusijos žemės, kurios realiai šiandien išlaiko specifinio istorinio, etninio ir kultūrinio regiono požymius. Tad monografijos objektas yra Verbų sekmadienį šventinamos žaliuojančios medžių šakelės – verbos ir jų panaudojimas įvairiose apeigose ir papročiuose,

12 Levi-Strauss C. Rasė ir istorija. Vilnius, 1992, p. 12.

ūkinėje veikloje bei buityje Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Rytų Lietuva ir Vakarų Baltarusija buvo pasirinktos dėl keleto esmi- nių aplinkybių. Tad iš pradžių neišvengiamai tenka pagrįsti šių regionų pasirinkimo tikslingumą. Kalbėdami apie regioną ir regioniškumą prieš akis paprastai įsivaizduojame teritoriją, kurios savitumą sudaro gamti- niai, ūkiniai, etnografiniai ir kitokie bruožai, išskiriantys ją iš tautos ar valstybės, platesnio geografinio konteksto visumos13. Etnografiniai, arba, tiksliau tariant, kultūriniai, regionai dažnai dėl istorinių priežasčių nesutampa su valstybinėmis sienomis, kurias, tyrinėjimuose besiremdami politiniu korektiškumu, ne visada bandome (o kartais tiesiog nežinome, kas už sienos dedasi) peržengti ir apsiribojame savo valstybės teritorija. Tai ne visada pagrįstas tyrimų modelis ir kryptis, ypač jei galvoje turėsime tuos atvejus, kai realios politinės sienos yra naujadaras. Toks atvejis būtų valstybinė Lietuvos siena su Baltarusija, realiai įtvirtinta tik XX a. pabaigoje. Vilnius praeityje taip pat buvo ir reikšmingas baltarusių kultūros centras, universitete mokėsi baltarusiai studentai14. Istoriškai tai yra etninių lietuvių žemių teritorija, bendros politinės istorijos požiū- riu turėjusi tęsinį ir po 1920 m., kai iki 1939 m. Pietryčių Lietuva buvo okupuota Lenkijos, todėl šio istorinio laikotarpio pasekmės yra vienos iš krašto savitumą lemiančių veiksnių15. 1939 m. atsiradusios politinės

13 Plačiau žr. Schroder I. W. Debates on Space, Community, Locality in Anthropology, and their Usefulness for Study of Region. Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2007, Nr. 7(16), p. 86. 14 Svarbu atminti, kad pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį su Sovietų Rusija didelė dalis Vakarų Baltarusijos buvo priskirta Lietuvai (žr.: Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993, p. 157; Беларусы. Вытокi i этнiчнае развiццё. Т. 4. Мiнск, 2001, c. 402–403). 15 Plačiau šie klausimai įvairiapusiškai nagrinėti: Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba. Vilnius, 1992; Lietuvos rytai: straipsnių rinkinys. Sudarė K. Garšva ir L. Grumadienė. Vilnius, 1993; Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, p. 152–180; Беларусы. T. 4, c. 421. Tiesa, kaip matome šiuose darbuose, Rytų Lietuva lietuvių mokslinėje lite- ratūroje vadinama prieškaryje Lenkijai priklausiusi Pietryčių Lietuvos dalis, tačiau savo darbe Rytų Lietuva vadinsime besitęsiančius iki Latvijos pasienio su Baltarusija Lietuvos rajonus.

| 16 | | Įvadas | sienos statusas ne kartą keitėsi, kito ir abipus sienos esančių tautų gyvenimas. Sovietizacijos prasme tempais ir mastais pasižymėjo Vakarų Baltarusija, kai ši teritorija buvo prijungta prie BTSR. Tiesa, kolūkiai, kaip tai vyko ir Lietuvoje, aktyviai kūrėsi tik po Antrojo pasaulinio karo. Antai lietuviškoje Astravo rajono Gervėčių saloje „Tėvynės“ kolūkis įsi- kūrė tik 1948 m.16 Taigi šiuo požiūriu Vakarų Baltarusija nesiskiria nuo Lietuvos. Istoriškai Vakarų Baltarusija ir Rytų Lietuva pasižymėjo aktyviais etniniais ir ypač asimiliaciniais procesais. Itin jie sparčiai vyko Rytų Lie- tuvoje, ypač pietrytinėje jos dalyje. Kalbininkų duomenimis, baltarusių (gudų) kalba Šalčininkų, Vilniaus ir Trakų rajonuose pradėjo įsigalėti XIX a. pradžioje ir jos vyravimo arealas tęsėsi iki Maišiagalos šiaurėje, o vakaruose – link Žaslių ir Vievio, ir tik tarpukaryje šioje zonoje ėmė įsigalėti lenkų kalba17. Neatsitiktinai, pirmiausia remiantis kalbininko J. Karskio medžiagos pagrindu, taip pat etnografų išvadomis, kuriantis nepriklausomai Baltarusijos valstybei 1917–1918 m. buvo grindžiamas nemažos Lietuvos su Vilniumi dalies priskyrimas baltarusių etniniam plotui. Nustatydami Baltarusijos sienas, baltarusiai didelę Pietrytinės Lietuvos dalį, įskaitant Trakus, Vievį, Varėną, buvo priskyrę Baltaru- sijos Liaudies Respublikai, Lietuvai palikdami tik šiaurinį Švenčionių apskrities kraštelį18. Tačiau kažin ar galima sutikti su N. Kasatkina ir T. Leončiku, kurie, rengdami Lietuvos etninių grupių adaptacijos konteksto bei eigos tyrimą ir skirstydami etninių grupių kategorijas, išskyrė „sienų (paribių) mažumas“ ir tokioms priskyrė Lietuvos len- kus, taip pat dalį gudų bendruomenės. Neginčydami tokios kategorijos egzistavimo ir įvardijimo prasmingumo, turime pasakyti, kad jų turinys, jei ir tinkantis kitoms Rytų Europos valstybėms, Lietuvos atveju

16 Poviliūnienė B., Kavaliauskienė V. Gervėčiai tarybų valdžios metais. Gervėčiai. Vil- nius, 1989, p. 62. 17 Čekmonas V., Grumadienė L. Kalbų paplitimas rytų Lietuvoje. Lietuvos rytai, p. 135. 18 Michaluk D. Baltarusijos Liaudies Respublikos sienų koncepcijos formavimasis 1917–1918 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 2005 metai.T. 1. Vilnius, 2006, p. 83–96.

| 17 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | nėra politiškai korektiškas, netgi kvestionuojantis esamas sienų ribas ir 1917–1918 m. užmačių pagrįstumą remiantis teiginys19. Nes, kaip žinome, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Sovietų Rusija, atvirkščiai, Lietuvai buvo priskirtos šiandien Vakarų Baltarusijai priklausančios žemės, kurių dalis istoriškai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje20. Todėl Vakarų Baltarusija ir Rytų Lietuva (Aukštai- tijos rytinė dalis su Dzūkija)21, apimanti pirmiausia valstybių pasienio rajonus, pavadinimo prasme daugiau sąlyginė, tačiau aiškius etnokul- tūrinio regiono bruožus turinti teritorija. Ypač svarbu pabrėžti, kad daugelio aplinkybių nulemta ilgalaikių etninių procesų pasekmė yra lenkų tautybės gyventojų vyravimas šiuolaikiniame Pietryčių Lietuvos savivaldybių gyventojų kontin- gente22. Ypač mūsų tiriamajame darbe svarbu atminti tą faktą, kad slaviškojo elemento plačiąja prasme invazija įPietryčių Lietuvą išaugo sovietiniais metais23. Be praeities pasekmių, prie to prisidėjo po Antrojo pasaulinio karo Rytų Lietuvoje vykusi intensyvi krašto polonizacija,

19 „Šios etninės grupės įgijo mažumos statusą dėl besikeičiančių valstybinių sienų (labai būdingas Rytų Europai atvejis). Pakitus sienoms, dalis etninės grupės atsiduria kitos valstybės teritorijoje, ir kartu kyla prielaidos rasinei, etninei ar pilietinei diskriminacijai iš daugumos visuomenės pusės“ (Kasatkina N., Leončikas T. Lietuvos etninių grupių adaptacijos kontekstas ir eiga.Tyrimo modelis. Vilnius, 2000, p. 10). 20 Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, p. 156–157 (12 pav.); Žepkaitė R. Lietuvos Rytų sienos klausimas (1920–1940 m.). Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba, p. 66–67. 21 Plačiau žr. Grumadienė L. Kokios sociolingvistinės pietryčių Lietuvos perspektyvos. Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba, p. 239. Kultūrine prasme ši teritorija patenka į Aukštaitijos ir Dzūkijos etnografinius regionus (žr. Etninės kultūros globos taryba. Lie- tuvos etnografiniai regionai. Sudarytojai D. Pivoriūnas, Ž. Šaknys. Prieiga per internetą: . 22 2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, lenkai sudarė 61,23 proc. Vilniaus rajono, o Šalčininkų savivaldybėje – 79,48 proc. (įskaitant Šalčininkus), Tra- kų – 33,18 proc. gyventojų (paskaičiuota remiantis: Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą. Vilnius, 2002, p. 192). Antai, 2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, lietuviai sudarė 22,41 proc. Vilniaus rajono, o Šalčininkų savivaldybėje – 10,4 proc. (įskaitant Šalčininkus) gyventojų (paskaičiuota remiantis: Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą, p. 192). 23 1989 m. duomenimis, Šalčininkų rajone 22,3 proc. gyventojų buvo gimę Baltarusijoje (Gudijoje), Rusijoje, Ukrainoje, o 16 proc. – vien Baltarusijoje (Eigirdas A. Migracija ir visuomenės politinės nuostatos. Lietuvos rytai, p. 329).

| 18 | | Įvadas | kai buvo aktyviai kurtos lenkiškos, netgi rusiškos mokyklos, stipriai veikusios etninių procesų tendencijas. OVakarų Baltarusijoje lenkiškos mokyklos nebuvo steigiamos24. Nepaisant to, Lietuvos lenkų tapatybei, kaip teigia D. Daukšas, lenkų kalba nėra esminis tapatumo žymuo, „o veikiau lokališkumo, teritorialumo išraiška“25. Kita vertus, mūsų tiria- mas Lietuvos regionas apima ir šiaurinę Rytų Lietuvos dalį, kurioje gy- ventojų etninė sudėtis kitokia – vyrauja lietuviai26. Todėl galime teigti, kad nors tyrimui pasirinkta teritorija yra sąlyginai apibrėžta geografinė erdvė27, tačiau daugelio politinio, ekonominio, religinio ir kultūrinio pobūdžio veiksnių suformuotas regionas28. Tad ilgaamžė tyrimui pasirinkto krašto istorija pasižymėjo aktyviais etnokultūriniais procesais29 ir pasienyje su Lietuva Vakarų Bal- tarusijoje tebevyrauja analogiškas etninis kontingentas, pripažintas

24 Gaučas P. Etnolingvistinė situacija ir bendrojo lavinimo mokyklosPietryčių Lietuvoje 1945–1991 metais. Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba, p. 147; Zinkevičius Z. Pietryčių Lietuva nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Lietuvos rytai, p. 26. 25 Daukšas D. Pase įrašyta tapatybė: Lietuvos lenkų etninio / nacionalinio tapatumo trajektorijos. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2008, Nr. 8(17), p. 65. 26 Antai Rokiškio rajone lietuviai sudaro 92,8 proc., Zarasų – 71,4 proc., Širvintų – 79,4 proc., Ignalinos – 71,9 proc. visų gyventojų (Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą, p. 192). 27 Konkrečių ribų tyrimo metu mes net nesiekėme brėžti, bet iš esmės koncentravomės į dviejų geografiškai pasienyje esančių rajonų teritoriją. Lietuvoje tai apėmė Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Širvintų, Molėtų, Švenčionių, Utenos, Ignalinos Zarasų ir Rokiškio rajonus. Baltarusijoje iš esmės aprėpė Gardino, Minsko (iki Molodečno) ir pasienio su Lietuva Polocko srities rajonus. Žinoma, atskirais atvejais šios ribos buvo peržengtos. 28 Nors regiono apibrėžimą ir erdvės supratimą galima struktūruoti (žr. Schröder I. W. Debates on Space, Community, and Locality in Anthropology, and their Usefulness for Study of Region, p. 86–87), tačiau realybėje, jeigu tai nėra įstatymiškai arba kitaip formalizuota erdvė, kiekvienu atveju išlieka interpretacijos ir apibrėžimo sąlygiškumo dimensija. 29 Lietuvoje šie procesai, ypač etniniai, vykę XX a. antrojoje pusėje, yra gana išsamiai ir argumentuotai atskleisti remiantis etnosociologinių tyrimų metu gautais rezultatais (žr. Kalnius P. Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Vilnius, 1998, p. 65–130).

| 19 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ir sovietiniais metais30. Kaip yra taikliai pastebėjusi R. Merkienė, šioje teritorijoje „kryžiavosi ir pynėsi Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje praktikuotieji papročiai“31. Tam svarios įtakos turėjo lietuvių ir balta- rusių ilgaamžio buvimo vienoje valstybėje veiksnys, praeityje vykusios reformos. Antai, be šiuolaikinių Lietuvos valstybės žemių, Naugarduko ir Brastos vaivadijose XVI a. antrojoje pusėje buvo įgyvendinta Valakų reforma, kurios pasekmių likvidavimas XX a. vyko gana vangiai32. Tai- gi daugelis aplinkybių lėmė, kad Rytų Lietuvoje substratinis aukštaičių liaudies kultūros klodas, sudarantis šiuolaikinio regiono etnografinio savitumo pagrindą, turi natūralų tęsinį Baltarusijos pasienio su Lietuva rajonuose. Gretima Baltarusijai pietinėRytų Lietuvos dalis yra Dzūkijos etnografinis regionas, kurio kultūros pėdsakai nusitęsia į Baltarusiją, nekalbant apie šioje valstybėje išlikusias vadinamąsias „lietuviškas sa- las“. Įdomu, kad 2007 m. išleistame istoriko V. Abromaičio konsultacijų pagrindu parengtame žemėlapyje „Dzūkija, Dainava ir kitos senosios Jotvingių, taip pat Nalšios žemės“33 vaizdžiai ir meniškai pavaizduota plati Pietryčių Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos teritorija (kurioje yra

30 Į šiuos klausimus, t. y. apie kultūrinių arealų objektyvų nesutapimą su politinėmis sienomis, dėmesį atkreipė to meto etnologai (Тереньтева Л. И., Шлыгина Н. В. К вoпросу о формировании этнографических границ Прибалтийского региона. Проблемы типологии в этнографии. Москва, 1979, с. 26–38). Rytinio Lietuvos pakraščio istorinės raidos ypatybės ir su tuo susiję etninės, kalbinės ir konfesinės struktūros savitumai moksliniame diskurse nagrinėti, tačiau praktinėje veikloje rengiant Pabaltijo isto- rinius-etnografinius atlasus į juos nebuvo atsižvelgiama (Историко-этнографический АТЛАС Прибалтики. Земледелие. Вильнюс, 1985, с. 5–12; Историко-этнографический АТЛАС Прибалтики. Одежда. Рига, 1986, c. 5–14). 31 Merkienė R. Kultūrų sąveikos ir tautinis tapatumas Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltaru- sijos kaime (XIX a. pab. – XX a. pirmoji pusė).Lituanistika , 1997, Nr. 4(32), p. 73. 32 Butkevičius I. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Vilnius, 1971, p. 41. 33 Dzūkija, Dainava ir kitos senosios Jotvingių, taip pat Nalšios žemės. 2007. Piešė A. Kaž- dailis. Užsakovai G. Jakavonis, R. Zujevas, V. Valentukevičius. Konsultavo V. Abro- maitis.

| 20 | | Įvadas | atliekamas mūsų tyrimas), apimanti dzūkiškos kultūros arealą34. Lygiai taip pat ir baltarusių liaudies kultūros elementai neišvengiamai sutinkami šiuolaikinėje Lietuvoje, nes, baltarusių autorių duomenimis, etni- nės kultūros ribos praeityje buvo gana labilios. Nors J. Karskio 1903 m. sudarytame Baltarusijos etnografiniame žemėlapyje kaip pagrindas imami kalbiniai duomenys, nuo Švenčionių link Kaišiadorių tęsiasi baltarusių etnokultūrinio paveldo teritorija, ir tik Šalčininkų kraštas išlieka lietuvių etninės kultūros vyravimo zonoje35. Tad Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje turime du komponen- tus, kurie tiriamajai teritorijai suteikia nemenką savitumo dozę. Tai etninės gyventojų sudėties analogijos ir kultūrinis bendrumas. Tačiau mūsų tyrimas skirtas religiniam simboliui, todėl netgi atmindami jo universalumą visoje krikščionių Bažnyčioje, turime pažvelgti į šio krašto konfesinę sudėtį, nes tradicinė kultūra neretai grindžiama konfesiniu pagrindu. Abipus Lietuvos ir Baltarusijos valstybinės sienos gyvenantys lenkai ir lietuviai yra katalikai, baltarusiai – stačiatikiai, tačiau dalis baltarusių išpažįsta katalikybę ir tai yra tradicinio konfe- sinio pasiskirstymo, fiksuoto dar 1897 m. gyventojų surašymo metu36, tęsinys. Neatsitiktinai šios teritorijos gyventojų identitetas yra gana

34 Kita vertus, žmonės pagal tautybes pasiskirstę netolygiai. Antai, 1942 m. gyventojų surašymo duomenimis, Ašmenos apskrityje vyravo lenkai – 53,9 proc., o Svyrių bal- tarusių (gudų) buvo 39,2 proc., lenkų – 35,9 proc., o Lietuvoje (Zarasų apskr.) lenkai buvo negausi mažuma – 6,4 proc. Lietuviai vyravo ir Trakų bei Švenčionių apskrityse (žr. Kairiūkštytė N. Vilniaus krašto gyventojai (1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis). Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba, p. 118–122). 35 Priedas knygoje: Карский Е. Ф. Белорусы. T. 1. Минск, 2006. Šios teritorijos dialek- tams būdingas tarminis panašumas su dzūkais дзеканне i цеканне (žr. Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1989, c. 189, 549–550). Analogiška padėtis fiksuojama ir Z. Zinkevičiaus sudarytame XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žemėlapyje (Zinkevi- čius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, p. 149 (11 pav.). 36 XX a. pradžioje Gardino gubernijoje stačiatikiai sudarė 54 proc., o katalikai – 26,5 proc. gyventojų (žr. Романовъ Е. Cоставъ населенiя губернiи. Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи. Выпускъ первый. Редактор Е. Романовъ. Вильна, 1911). Tačiau pagal atskiras apskritis, pvz., Ašmenos ar Lydos, vyravo katalikai ir tarp jų didžioji dalis buvo baltarusiai (Канфeсiйная структура насеьнiицева. 1897 г. Беларусы. Этнаграфiя. Демаграфiя. Дыяспара. Канфесii. Мiнск, 1996, c. 28).

| 21 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | painus ir problemiškas, nes baltarusiškai kalbantis katalikas save įvar- dija lenku, ir akivaizdžiai matome religinio identiteto preferencijos etniniame identitete atvejus. Todėl, kaip pastebi ne vienas tyrinėtojas, grindžiant lietuvių bei lenkų tapatumą ir bendrumą religinis veiksnys yra pozityviai instrumentalus37. Gana vaizdžiai esamą situaciją apibū- dina lenkų etnomuzikologas G. Juzala, kalbėdamas apie Baltarusijoje (Gudijoje) ypač svarbią religinę tapatybę ir Bažnyčios jai daromą įtaką. Autorius pabrėžia tą faktą, kad Gardino, Lydos kraštuose katalikų gausa atsiradusi dėl buvusio lietuviško substrato, kuris, gyventojams perėmus gudų kalbą, kalba po prostu, tačiau nepakeitė tapatybės ir liko katalikais, bet save laiko lenkais38. Toks „plaukiojantis“ identitetas, kai sovietiniais metais buvo baltarusiai, dabar – lenkai, o kalba po prostu, fiksuotas renkant medžiagą Baltarusijoje – Ašmenoje, Gardine ir daugelyje kitų vietovių. Todėl vadovaudamiesi politinio korektiškumo principu ir pripažindami, kad identitetą nulemia ne mokslinės konstrukcijos, bet žmonių savimonė ir šiandien jį lemia ne žmogaus kilmė, bet tai, kuo jis save įvardija, visgi turime sutikti, jog su minėtais veiksniais yra susijusios kultūrinės žmo- nių orientacijos: stačiatikiai jaučia bendrumą su rusų, o katalikai (netgi baltarusiai) – su lenkų Bažnyčia. Užtat pateikta, nors ir fragmentinė, su etnokonfesiniais klausimais susijusi medžiaga leidžia teigti, kad bet koks etnologinio pobūdžio tyrimas Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusi- joje neišvengiamai įgauna tarpkultūrinį ir etnokonfesinį pobūdį ir šie veiksniai dar labiau sureikšmina objekto tyrimo turinio pasirinkimo aktualumą ir mokslinį prasmingumą. Kita vertus, žvelgdami į šią teritoriją sociokultūriniu požiūriu kaip iš dalies vieningą, bet kartu ir fragmentuotą arealą, negalime išleisti

37 Savukynas V. Etnokonfesiniai santykiai Pietryčių Lietuvoje istorinės antropologijos aspektu. Kultūrologija. Kultūriniai tapatumai ir pokyčiai: straipsnių rinkinys. T. 10. Suda- rytojas V. Berenis. Vilnius, 2003, p. 83–84. 38 Lietuvos lenkiškasis paveldas: žvilgsnis iš šalies [su etnomuzikologu iš Krokuvos dr. Gustavu Juzala kalbasi Saulė Matulevičienė]. Liaudies kultūra, 2008, Nr. 2, p. 12.

| 22 | | Įvadas | iš akiračio bendrų socialinių-politinių veiksnių. Ideologija sovietiniu laikotarpiu turėjo įtakos šio regiono visuomenės gyvenimui, kuriame Verbų sekmadienis ir verbos tradiciškai buvo svarbi jo raiškos forma ir turinys. Rytų Lietuvoje, išskyrus Vilniaus miestą, bažnyčių tinklas sovietiniais metais praktiškai išsilaikė nepakitęs. Baltarusijoje religinis gyvenimas buvo griežčiau reglamentuotas, bažnyčių ir cerkvių tinklas buvo ryškiai sumenkęs. Kaip rodo lauko tyrimų medžiaga, Balta- rusijos katalikai lankydavo Lietuvos bažnyčias, nes pasienyje daug kur jos buvo uždarytos. Tad ideologinės sovietinio režimo nuostatos religijos atžvilgiu tiriamojo krašto religiniame žmonių gyvenime ir pasaulėžiūroje brėžė nevienodo gylio ribas. Nors, kaip rodo 1970 m. situacija, Vakarų Baltarusiją šie procesai buvo paveikę mažiau, gana įdomu, kad apskritai 1970 m. abiejų pagrindinių konfesijų parapijų bei cerkvių ir bažnyčių koncentracijaVakarų Baltarusijoje buvo ženklesnė, o 1994 m. kartogramos liudija net stačiatikių telkimosi didesnę apimtį mūsų tiriamajame regione39. Pasak sociologų, nuo 1993 iki 1997 m. Baltarusijoje stačiatikių parapijų skaičius išaugo 30 proc. (nuo 730 iki 1081), o katalikų – 26 proc. (nuo 310 iki 399), todėl pakito geografinis religingumo masto žemėlapis. Jei anksčiau religingumu pasižymėjo ka- talikiškoji Vakarų Baltarusija, o Rytų – stačiatikybe ir ateistiškumu, tai XX a. pabaigoje Vakaruose stačiatikių parapijų skaičius padvigubėjo ir stačiatikių bendruomenių kiekis prilygo katalikams40. XX a. devintajame dešimtmetyje Baltarusijoje stačiatikių buvo 80 proc., katalikai, kurie save identifikuoja su lenkais, kaip stačiatikiai su rusais, sudarė 14 proc. Tačiau XXI a. pradžioje abiejose bažnyčiose vietoje rusų ir lenkų ima

39 Абшчыны канфeсiй. Беларусы. Этнагеаграфiя. Демаграфiя. Дыяспара. Канфесii, c. 29, 31. 40 Новикова Л. Г. Религиозность в Беларуси на рубеже веков: тенденции и особенности проявления (социологический аспект). Минск, 2001, c. 10–11.

įsitvirtinti baltarusių kalba41. Taip nagrinėdami šiuolaikinių etnokul- tūrinių reiškinių padėtį galime pasekti ne vien ryšį su tradicijomis. Dabartinė Verbų sekmadienio ir verbų situacija minėtoje teritorijoje yra unikali, nes religinis simbolis aktualizuojamas religinėje ir gyveni- miškoje praktikoje po kelių dešimtmečių sąstingio ir natūraliai mažė- jančio religijos vaidmens sekuliarėjančioje visuomenėje. Todėl Verbų sekmadienis ir verbos Baltarusijoje yra iš dalies netgi naujas reiškinys. Pagaliau ir Lietuvoje, ypač miestuose, Verbų sekmadienio mastas ir nevaržoma ideologinių varžtų tikinčiųjų laikysena šventės metu yra savitas jų raidos etapas. Todėl monografijos objektu pasirinkdami verbas bei jų panaudojimą papročiuose ir apeigose istorinėje perspektyvoje sugebėsime pasekti verbų bendrumus ir skirtumus, nustatyti, kiek tam įtakos turėjo įvairių tautų istoriniai kontaktai, krikščioniškoji tradicija, o gal susiklosčius aplinkybėms bendražmogiški tapatūs reiškiniai ga- lėjo atsirasti savaime. Nagrinėdami verbas, kaip ir bet kokį kitą kultūros reiškinį, privalome pripažinti kultūrinio ir socialinio gyvenimo kompleksiškumą, kaip įvairių jėgų diktuojamą ir lemiamą procesą. Tiesa, iš akiračio turime neišleisti sovietiniais metais religiniame gyvenime sustiprėjusio individualizmo, nes daugelis viešo religinio gyvenimo formų buvo netoleruojamos, o religinis aspektas išeliminuotas iš liaudiškų apeigų ar papročių. Tuo metu tikintieji deklaruoti religingumo neturėjo gali- mybių, pagaliau tokie veiksmai buvo netgi socialiai pavojingi. Šiuo- laikinei religijos ir religingumo būklei gana svarbūs dėl visuomenės sekuliarizacijos procesų poveikio atsiradę požiūrio į religines šventes ir bažnyčiose šventinamą inventorių pokyčiai. Sociologų pastebėta, kad Lietuvoje labiausiai sekuliarizacijos paveikti sovietiniais metais (1956–1965 ir 1966–1975) gimę gyventojai. Ir nors atkūrus nepriklau-

41 Гура А. В. Конфессиональная структура Беларуси в этнополитических процессах конца ХХ – начала ХХ вв. Kонгресс этнографов и антропологов России. Тезисы докладов. Оренбург, 2009, c. 218–219.

| 24 | | Įvadas | somybę tarp visų gyventojų kartų stebimas religingumo atgimimas, bet jis nėra ženklus42. Kaip matome, tokios nuostatos veiksmingiausios aktyviajai (iki 50 metų) gyventojų daliai, kurios gyvenimiška ir religinė pozicija turi įtakos visuomenės religingumui ir šventintų atributų nau- dojimui. Turėdami galvoje sudėtingą ir net paradoksalią ideologinę ir kultūrinę paradigmą ir keliame tikslą: • išnagrinėti Verbų sekmadienį bažnyčiose ir cerkvėse vykstantį medžių šakelių šventinimą bei tolesnį panaudojimą apeigose ir papročiuose Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje kaip liaudiškojo pamaldumo raišką XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Darbe esminį akcentą sutelksime į laikotarpį po XX a. vidurio ir baigsime XXI a. pradžia. Tokį aspektą lemia tyrimų bazės ir dispo- nuojamų šaltinių būklė bei turinys. Suprantama, kad siekdami geriau suvokti tendencijas ir pokyčius laike nevengsime ieškoti sąsajų, pa- ralelių su ankstesniais dešimtmečiais, taip pat ir su kaimyninių tautų analogiškais papročiais bei apeigomis. Iškeltus tikslus monografijoje bandysime įgyvendinti apibendrindami lauko tyrimų medžiagą, kartu pasitelkdami archyvinius duomenis ir esamą šia tema lietuvių ir baltarusių etnologinę, tautosakinę bei kitokią mokslinę ir kraštotyrinę literatūrą. Sukonkretindami pagrindinius darbo uždavinius sieksime: • atskleisti verbų žaliavos, iš kurios jos gaminamos ir kuri šven- tinama, ypatybes Rytų Lietuvoje bei Vakarų Baltarusijoje;

42 Žiliukaitė R. Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomenėje: nuo tradicinių link sekulia- rių – racionalių vertybių. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2007, Nr. 1, p. 125. Baltarusijoje tarp jaunimo, turinčio 18–30 metų, nuo 1994 iki 1998 m. tikinčiųjų skaičius išaugo iki 34,6 proc., o tarp žmonių, kuriems sukakę daugiau nei 60 metų, – iki 70 proc. Ir svarbiausia, kad šioje grupėje tikinčiųjų išaugo nuo 44,4 proc., t. y. padaugėjo 26 proc., kai tarp kitų grupių tikinčiųjų kiekis padidėjo vos 8–9 proc. (Новикова Л. Г. Религиозность в Беларуси на рубеже веков: тенденции и особенности проявления, c. 41). Autorės nuomone, tai sietina su vyresnių žmonių religinių jausmų atgimimu po sovietinio ateisti- nio laikotarpio, kai jie buvo ateizuojami ir negalėjo išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tarp jaunimo religingumas auga laisvo pasirinkimo sąlygomis.

• išskirti regioninius, lokalius bei etnokonfesinius verbų sudėties savitumus; • nustatyti, kiek reikšmingos su dirbtiniais papuošimais ir dirb- tinės verbos liturginiame bei kasdieniame liaudies gyvenime, kokie jų regioniniai ir konfesiniai ypatumai; • išnagrinėti verbų panaudojimo gyvenimiškose ir ūkinėse srityse papročius, atskleisti verbų panaudojimo per įvairias apeigas religinius ir maginius siekius, pabandyti pasekti tiriamajame regione jų santykio pokyčius erdvėje ir laike; • aptarti verbų rišimo ir siūlų nuo verbų panaudojimo ypatybes; • remdamiesi verbos turinio ir formos analize bei jų panaudojimo pošventiniu laikotarpiu ypatybėmis, nustatyti simbolio ryšį su etniniu ir religiniu tapatumu bei atskleisti verbų vietą ir reikš- mę reiškiantis šiuolaikiniam liaudiškajam pamaldumui.

Tyrimai

Kadangi tiriama tema tiesiogiai susijusi su religija ir religiniu visuomenės gyvenimu, tyrimų būklę praeityje lėmė Lietuvoje ir Bal- tarusijoje egzistavusios politinės ir ideologinės nuostatos. Etnologijos mokslas, kaip mokslinė disciplina, Lietuvoje ėmė formuotis tik po Pirmojo pasaulinio karo, atkūrus nepriklausomą valstybę. Negau- sūs ir pavieniai mokslininkai bei kraštotyrininkai (neretai jie reiškėsi viename asmenyje) į tyrimų lauką įtraukė religijos funkcionavimo liaudies kultūros kontekste klausimus. Tačiau Katalikų bažnyčios bei krikščionybės istorijos tyrimai, prasidėję XX a. trečiajame dešimtmety- je, iš esmės apėmė filosofinį teologinį katalikybės nagrinėjimą arba ka- nonizuotą Bažnyčios bei tikinčiųjų veiklos analizę ir nebuvo susiejami su konkrečia gyvenimiška žmonių veikla. Nes katalikiškas mokslas, esant visuotinei christianizacijai, o kasdienybėje vyraujant religinėms

| 26 | | Įvadas |

šventėms ir su jomis susijusiems papročiams, nenagrinėjo santykio tarp oficialios doktrinomis pagrįstos Bažnyčios pozicijos ir jos transforma- cijų bei interpretacijų liaudiškoje religinėje elgsenoje. Tokie klausimai Bažnyčiai nebuvo aktualūs ir religinėje spaudoje buvo aptariami kaip katalikiškosios mąstysenos ir elgsenos kasdienybėje faktai. Jie aprioriš- kai liudijo gilų katalikybės suvokimą ir jos normų laikymąsi valstiečių gyvenime43. Tik pastaraisiais metais liaudies pamaldumas teoriniame ir praktiniame diskurse buvo nagrinėtas A. Motuzo44. Tiesa, negalima teigti, kad kalendorinių švenčių tematika besifor- muojančioje etnologijoje buvo apeinama. Tačiau tas buvo atliekama daugiau deklaratyvioje, neturėjusioje realios tąsos praktinėje moks- linėje perspektyvoje. Kadangi aktualiausi buvo medžiagos, arba, tiksliau tariant, tyrimų bazės, sudarymo klausimai, rekomendacijose medžiagos rinkėjams ir tyrimų programose užtinkami siekiai į liaudies papročius ir tikėjimus žvelgti per katalikiškų švenčių prizmę45. Taip etnologijoje su krikščionybe susiję klausimai patekdavo į mokslinin- kų akiratį ne kaip savarankiškas studijų objektas, bet kaip sudėtinė papročius ir tikėjimus atspindinčios žodinės liaudies kūrybos dalis. Toks požiūris neatsitiktinis, nes etnologijoje vyravusi folklorinė kryptis liaudies tikėjimus ir papročius nagrinėjo siekdama labiau atskleisti pagoniškosios pasaulėžiūros arba neideologizuotus liaudies dvasinės kultūros reiškinius46. Tokiame kontekste religinės kalendorinės šven- tės buvo nušviečiamos vien per liaudiškąją papročių prizmę, netgi apeinant krikščioniškuosius švenčių bruožus. Tik 1946 m. JAV kuni-

43 Mardosa J. Religious Ethnology and Trends in Studies of Folk Religion. Ethnology of Religion. Chapters from the European History of a Discipline. Ed. G. Barna. Budapest, 2004, p. 159 44 Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas, 2005. 45 Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programa. Sudarė P. Butėnas. Šiauliai, 1925; Tautosakos rinkimo programa. Mūsų tautosaka, 1930, t. 1, p. 154–163; Tautosakos rinkėjo vadovas. Antroji laida. Redaktorius J. Balys. Kaunas, 1940, p. 29–80. 46 Mardosa J. Etnografijos metodinių priemonių istorinė apžvalga ir metodiniai patarimai. Apie metodiką ir metodinės priemonės: medžiaga etnografinei praktikai. Vilnius, 2002, p. 19–23.

| 27 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | go K. Gečo išleistos knygos specialiame skyrelyje bendrais bruožais apžvelgiami XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje gyvavę jo vadinamieji „tradiciniai tikybiniai papročiai“47. Autorius žvelgia į juos kaip į katali- kybės suformuotą papročių sistemą, bet tų papročių nenagrinėja kaip pačios liaudies pritaikytų kasdienybei ir šventėms katalikiškų kanonų praktinės refleksijos. Analogiška padėtis anksčiau buvo konstatuota ir Baltarusijos kaime48. Minėtos kalendorinių švenčių tyrimo ypatybės lėmė verbų tematikos studijų kryptis ir esmę tarpukario Lietuvoje. Vienu ar kitu aspektu peržvelgę autorių, rašiusių apie verbas ir papročius, sąrašą ir esamas publikacijas matome, kad prieškaryje praktiškai tik B. Buračas savo etnografinio pobūdžio straipsneliuose velykinio laikotarpio ap- eigų tyrimo kontekste bandė kiek plačiau aptarti Verbų sekmadienio papročius. Iš įvairių spaudos leidinių surinkti šie straipsniai atkūrus nepriklausomybę buvo paskelbti knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“, tačiau vos vienas iš beletrizuotų rašinėlių apie Kupiškėnų verbas yra ištisai skirtas mūsų nagrinėjamai tematikai49. Tačiau minėtas tautosa- kinės medžiagos rinkimo organizavimas prisidėjo prie kalendorinių švenčių papročių fiksacijos ir kaupimo Lietuvių tautosakos archyve. Patekusi į JAV archyvo vadovo J. Balio dėka ši medžiaga tapo „Lietu- vių tautosakos lobyno“ serijos pagrindu, o XIV tomas50 buvo paskirtas kalendorinėms šventėms. Ši knyga po keliolikos metų buvo papildyta ir pakartotinai išleista nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau tas faktas, kad skyrelis „Verbų sekmadienis“ apima tik kelias dešimtis įvairiose Lietuvos vietovėse užrašytų ir į Lietuvių tautosakos archyvą patekusių

47 Gečas K. Katalikiškoji Lietuva. Chicago, 1946, p. 192–207. 48 XX a. pradžioje etnografinę medžiagą rinkę autoriai pasitenkino didelio valstiečių religingumo ir kartu nemažos prietarų bei liaudies tikėjimų dozės kasdienybėje kons- tatavimu (žr. Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 33–34). 49 Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993. 50 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Silver Spring, MD, 1978.

| 28 | | Įvadas |

įvairių papročių, tikėjimų, šventės realijų aprašymų51, rodo greičiau pa- stangas kaupti tokio pobūdžio medžiagą, bet dar ne sistemingą darbą. Su mūsų tiriamąja teritorija susijusios medžiagos užtinkame 1940 m. P. Stukėnaitės-Decikienės straipsnyje apie Vilniaus krašto pavasario papročius52, o S. Čiurlionienė-Kymantaitė dar 1931 m. pabandė aptarti Vilniaus krašto moterų meninę veiklą – verbų gamybą ir simbolio vietą Verbų sekmadienio apeigose ir papročiuose53. XX a. viduryje buriantis profesionalių tyrėjų branduoliui Istorijos institute, etnologija savaime įgavo marksistinį istorinį pavidalą. Tuo metu pradėjo kurtis mokslinės ir visuomeninės institucijos, rinkusios ir sisteminę tautosakinę, ir etnografinę medžiagą54. Tačiau su religija susiję klausimai, kaip ir dvasinės kultūros tyrimas apskritai, buvo plėtojami silpnai arba iš materialistinių pozicijų. Visa, kas susiję su religija, netgi jos funkcionavimas liaudies kultūroje, buvo vertinama negatyviai. Orientuodamas komunistinių ir kultūrinių institucijų nuostatas religijos atžvilgiu vienas iš Lietuvos kompartijos vadovų, jos ideologas L. Šepetys teigė: „Priešingai klerikalų antiistoriniams teigi- niams, religija niekada nebuvo tapus lietuvių tautinės kultūros tapaty- be ar simboliu.“55 Tokiame ideologiniame kontekste lietuvių liaudies kultūrą bandyta aiškinti kaip prieštaraujantį katalikybės kanonams fenomeną, iš dalies pripažįstant tariamą katalikiško kulto ir liaudies papročių sinkretizmą56. Kaip tikrieji ir verti tyrinėtojo dėmesio objektai

51 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. 2-asis papildytas leidimas. Atsakingasis redaktorius ir „Pabaigos žodžio“ autorius V. Čiubrinskas. Vilnius, 1993, p. 113–116. 52 Stukėnaitė-Decikienė P. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte. Gimtasai kraš- tas, 1940, Nr. 3/4, p. 297–300. 53 Čiurlionienė-Kymantaitė S. Vilniaus moterų brangusis darbelis. Šviesos keliai, 1931, Nr. 3, p. 165–166. 54 Čiubrinskas V. Sovietinė Lietuvos etnologija / etnografija: istorinio materializmo ir etnokultūrinio romantizmo susitikimas. Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Sudarė A. Bumblauskas ir N. Šepetys. Vilnius, 1999, p. 175–181. 55 Tarybinė kultūra – kultūra liaudžiai, liaudies kultūra. LKP CK sekretoriaus L. Šepečio kalba III kultūros darbuotojų suvažiavime. Tiesa, 1983 01 28, p. 2. 56 Aničas J. Senoji lietuvių kultūra ir katalikybė: medžiaga lektoriui. Vilnius, 1987, p. 8.

| 29 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | iškeliami liaudiški papročiai, nors liaudiškoje interpretacijoje religija buvo integrali apeigų ir papročių dalis ir jie funkcionavo būtent reli- ginių švenčių metu. Neatsitiktinai sovietiniais metais verbos, kaip su religija susijusi kaimo gyvenimo sritis, daugiausia buvo nagrinėjamos kalendorinių liaudies švenčių ir papročių kontekste, ideologizuotai ar net ateistiškai vertinant krikščioniškąjį jų pagrindą ir funkcionavimo kontekstą. Sovietiniais metais dėl ideologinių motyvų toks religinių švenčių traktavimas vyravo, todėl neatsitiktinai 1964 m. išleistame lei- dinyje „Lietuvių etnografijos bruožai“57 apie velykinį laikotarpį rašiusi A. Vyšniauskaitė išvis nemini Verbų sekmadienio ir tik keliais sakiniais aptaria velykinės savaitės papročius. Prie mokslinės etnologinės krypties tenka priskirti nedidelius intarpus iš P. Dundulienės pavasario švenčių tyrinėjimų58, kuriuose iš darbo į darbą pakartojamas analogiškas tekstas. Pagal turinį autorės verbų tyrinėjimai priskirtini romantiniam mitologiniam diskursui. Daugelį šios medžiagos P. Dundulienė yra pakartojusi vadovėliuo- se59 ir fragmentiškai įvairiose etnologinio pobūdžio studijose. Verbų tematika aktualizuota Atgimimo laikotarpiu, kai į tautos istorinę atmintį siekta sugrąžinti neliestas arba nepakankamai ir netgi ten- dencingai nagrinėtas su krikščionybe susijusias temas. Pirmiausia pažymėtini kompiliacinį pobūdį turintys verbų gaminimui, panaudojimui pošventiniu laikotarpiu ir kitiems aspektams skirti straipsniai ar skyreliai knygelėse60. Šaltinių ir tyrinėjimų kategorijai priskirtini

57 Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964. 58 Dundulienė P. Lietuvių pavasario šventės. Istorija, 1972, t. 12, 1 sąsiuvinis, p. 145–148; Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius, 1979, p. 64–65; Dun- dulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius, 1991, p. 93–97. 59 Dundulienė P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982, p. 295–296; Dundulienė P. Lietuvių etnologija. Vilnius, 1991, p. 255–256. 60 Kargaudienė A. Verba, tas žaliasis gyvybės medis. Liaudies kultūra, 1989 sausis, vasaris, p. 12–13; Gutautas S. Ne aš mušu, verba muša… Prisiminkime tautos papročius. Vilnius, 1989, p. 44–45; Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 1991, p. 49–53; Šorys J. Verbai sopa. Atspindžiai, 1990, Nr. 6, p. 3 ir kt.

| 30 | | Įvadas |

N. Marcinkevičienės darbai. Pirmiausia paminėtinas straipsnis61 ir 2007 m. Liaudies kultūros centro išleistoje knygoje publikuota jos studija bei pagal atskirus regionus išdėstyta gausi faktinė lauko tyrimų medžiaga62. Tai išsamiausias tyrinėjimas ir šaltinis, kuriame sukaupti pačios autorės etnografinėse ekspedicijose užrašyti žmonių pasakojimai ir susisteminti įvairiuose archyvuose esantys duomenys, perspausdinami anksčiau skelbti įvairių autorių straipsniai, skirti pavasario šventėms. Vertingas šaltinis mūsų temai knygoje yra medžiaga apie Rytų Lietuvą, taip pat kaip palyginamoji kituose etnografiniuose regionuose surinkta medžiaga. N. Marcinkevičienės studija priskirtina mokslinių etnografinio pobūdžio darbų kategorijai, kaip ir vėliau kraštotyrininkų ir etnologų paskelbti straipsniai iš Rytų Lietuvos etnografijos63, kuriuose užtinkame aprašomojo pobūdžio duomenų apie verbas. Atskirai pažymėtini originalūs etnologiniai D. Svidinskaitės ir D. Versecko straipsniai64. Tad lietuviškoje etnografijoje ir etnologijoje daugelis verbų tematikai skirtų darbų patenka į platesnį kalendorinių ar papročių, kultūri- nių realijų nagrinėjimo kontekstą ir per tai galime užtikti ryšį su Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos regionu. Pirmiausia tai padarė R. Mer-

61 Marcinkevičienė N. Pavasario šventės. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1990, p. 41–60. 62 Velykų rytą lelija pražydo, p. 24–69, 241, 265–268 ir kt. 63 Merkienė R. Gyvulių ūkis. Lokalinės kultūros universalumas ir savitumas. Musnin- kai. Kernavė. Čiobiškis. Vilnius, 2005; Klimka L., Seliukaitė I. Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse. Adutiškio kraštas. Vilnius, 2003, p. 406; Ralytė A. Verbų šventės ir papročiai. Dieveniškės, Vilnius, 1995, p. 353–356 ir kt. 64 Svidinskaitė D. „ Jau verbela... Tai nuo senovės, nuo senų senovės”: išmokti veiksmai (Trakų dekanatas. XX a.). Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 18. Vilnius, 2001, p. 191–223; Verseckas D. Lietuvių verbų papročiai Europos liaudies magijos kontekste. Darbai ir dienos, 1998, t. 6(15), p. 189–196.

| 31 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kienė65, mažesniu mastu – A. Vyšniauskaitė66. Keletas mokslinių darbų, kaip ir kraštotyrinio pobūdžio straipsniai iš Rytų Lietuvos etnografijos, suteikia vien konkrečių faktų67. XXI a. pradžioje kai kurie verbų temos aspektai, pirmiausia jų panaudojimas papročiuose, specifiniai siūlų, skirtų rišti žaliavai, bei žaliavos klausimai, remiantis minėtoje teritorijoje atliktų lauko tyrimų duomenimis, nagrinėti J. Mardosos ir skelbti Lietuvos bei Rusijos etnologiniuose leidiniuose68. Šie straipsniai tie-

65 Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė). Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius, 1981, p. 100–112; Merkienė R. Kultūrų sąveikos ir tautinis tapatumas Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltaru- sijos kaime (XIX a. pab. – XX a. pirmoji pusė). Lituanistika, 1997, Nr. 4(32), p. 66–86; Merkienė I. R. Paribio žmogaus kalendoriniai papročiai. Lydos krašto lietuviai. T. 1. Kaunas, 2002, p. 333–353. 66 Vyšniauskaitė A. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos linų sėjos papročių analogijos XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir 1976 m. Vilnius, 1977, p. 167–168. 67 Milius V. Pirmosios gyvulių išginimo dienos papročiai. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Serija A. 1962, Nr. 1(12), p. 197–208; Žumbakienė G. Gėlių darželiai. Lydos krašto lietuviai: monografija. T. 1. Kaunas, 2002, p. 243–250. 68 Mardosa J. Sodybos ir pastatų apsauga su verbomis: liaudiškojo pamaldumo raiškos formos XX a. Žmogus ir gyvenamoji aplinka: konferencijos medžiaga. Vilnius, 2007, p. 55–68; Mardosa J. Verbos Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje: šiuolaikiniai liaudiškojo pamaldumo raiškos bruožai. Etninės kultūros tradicijų tęstinumas ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje. Contituinity and Challenges of Ethnic Culture Traditions in the Modern Socie- ty. Klaipėda, 2009, p. 73–83; Мардоса Й. Освященная верба в обрядах Западной Беларуссии и Восточной Литвы. Традиционная культура. Москва, 2007, № 1, c. 43–51; Мардоса Й. Нити от верб в Западной Белоруссии и Восточной Литве: цели использования и вопросы семантики. VI конгресс этнографов и антропологов России. Санкт-Петербург, 28 июня – 2 июля 2005 г. Тезисы докладов. Санкт-Петербург, 2005, с. 270; Мардоса Й. Сырье для верб в Западной Белоруссии и Восточной Литве в конце XX – начале XXI века (этноконфессиональный аспект). Русский вопрос: история и современность. Омск, 2005, с. 98–100; Мардоса Й. Символ и вопросы религиозной идентичности в полиэтноконфессиональной среде: вербы в современной Западной Беларуси и Восточной Литве. Теоретические проблемы этнической и крос-культурной психологии. Материалы Международной научной конференции 29–30 мая 2008 г. Смоленск, 2008, c. 383–390; Мардоса Й. Вильнюсские вербы в системе народной религиозности современной юго-восточной Литвы и Западной Беларуси. Наше наследие: формирование устойчивой модели развитии народной художественной культуры в современном мире [текст]: материалы VI международного научного симпозиума 23–26 июня 2008 г. Улан–Удэ, оз. Байкал: Байкальские встречи VI. Науч. ред. Н. Б. Дашиева. Улан–Удэ, 2008, c. 120–129.

| 32 | | Įvadas | siogiai susiję su moksliniais renginiais: kongresais ir konferencijomis, kurių metu minėtomis temomis buvo perskaityti pranešimai. Atskirai reikėtų paminėti kraštotyrinio arba lokalinio pobūdžio tekstus, kurie apima vien verbų temą arba simbolis juose tampa sudėti- ne papročių komplekso nagrinėjimo arba aprašymo dalimi. Pirmiausia tematiškai mums artimas R. Merkienės straipsnis, skirtas Punsko kraš- to verboms. Jame aptariami verbų tipai, žaliavos klausimai, išryškina- mas šio krašto verbų ir papročių specifiškumas69. Punskiečių Verbų dienos šventės procesijos ir verbų tipų, žaliavos klausimai aptariami A. Vaicekauskienės straipsnyje70. Paminėtini ir dirbtinių, vadinamųjų Vilniaus, verbų tyrinėjimai. Tema traukė lietuvių tyrinėtojų dėmesį jau prieškaryje, ir, kaip mi- nėjome, pirmoji apie jas rašė 1931 m. S. Čiurlionienė-Kymantaitė. So- vietiniais metais bene pirmoji prie Vilniaus verbų temos grįžo A. Vyš- niauskaitė, savo straipsnyje aptarusi Vilniaus verbų ištakas, ypatybes, gaminimo arealus, žaliavą ir kitus klausimus71. Vilniaus verbų spalvas menotyriniame straipsnyje yra išsamiai nagrinėjusi M. Kuodienė72, o kaip unikalų etnokultūrinį reiškinį – I. Žilienė73. J. Kudirkos atliktas Vilniaus verbų tyrinėjimas iš esmės skirtas tautodailės temos analizei74. Tačiau šioje knygoje pakartojamas anksčiau paskelbtame straipsnyje ir Velykų šventei skirtoje knygelėje esantis tekstas75. Autorius konspek- tiškai pateikia krikščioniškuosius verbų kilmės aspektus, nagrinėja

69 Merkienė R. Verba muša, ne aš mušu. Aušra, 1995, Nr. 7, p. 7–8. 70 Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai. Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai. Punskas, 2006, p. 193–196. 71 Vyšniauskaitė A. Verbos. Kultūros barai, 1967, Nr. 5, p. 69. 72 Kuodienė M. Vilniaus verbų spalvos. Spalva lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1988, p. 94–97. 73 Žilienė I. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis. Liaudies kultūra, 1999, Nr. 1, p. 21–29. 74 Kudirka J. Vilniaus verbos. Vilnius, 1993. Paprotinis menotyrinis požiūris būdingas ir A. Kargaudienės straipsniui (Kargaudienė A. Verba – šventė, verba – liaudies menas. Vydija, 1993, Nr. 3, p. 6–9). 75 Kudirka J. Vilniaus verbos. Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr. 3, p. 8–10; Kudirka J. Verba plaka, verba plaka… (Verbų sekmadienis ir liaudies papročiai). Katalikų pasaulis, 1989, Nr. 4, p. 19; Kudirka J. Velykų šventės. Vilnius, 1992, p. 5–7.

| 33 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | arealinius verbų skirtumus ir tapatumus, žaliavos, Vilniaus verbų, taip pat su verbomis susijusius liaudies papročių klausimus. Mokslinių studijų stoka būdinga ir Baltarusijos etnologijai. Tačiau tenka pripažinti, kad etnografinės medžiagos rinkimas Baltarusijoje prasidėjo anksčiau nei Lietuvoje ir esama darbų, kurie išleisti dar XIX a. Ir nors jie buvo skirti platesniam baltarusių gyvenimo spektrui atskleisti, darbuose užtinkame ir faktinės medžiagos apie verbas. Vieni šių veikalų buvo išleisti Rusijoje, kiti – Gardine, pagaliau ir Vilniaus spaudoje rusų kalba buvo skelbta etnografinio turinio medžiaga. Šiuo- laikinėje Baltarusijoje dalis tokių darbų yra naujai išleidžiami faksimi- liniu būdu, kiti verčiami į baltarusių kalbą, nes carinėje Rusijoje knygos buvo atspausdintos rusų kalba. Viena tokių knygų, skirta senovės pasaulėžiūros liekanoms Baltarusijoje, parašyta A. Bogdanovičiaus76. Studijoje pirmiausia aptariami pirmykščių tikėjimų ir kultų valstietiš- koje kultūroje likučiai. Tarp jų užtinkame fragmentinių žinių apie verbas. Kiek daugiau medžiagos skelbta apie šiuolaikinei Lietuvai artimos teritorijos – Gardino gubernijos etnografiją. Tai Vilniuje išleisti (1911 ir 1912 m.), E. Romanovo redaguoti iš liaudies mokyklų mokytojų 1905 ir 1906 m. surinktos medžiagos sudaryti du tomai, skirti Gardino gubernijos etnografijai. Pirmasis tomas, kurio įvadinėje dalyje skelbiama E. Romanovo atlikta gubernijos etnogeografinė apžvalga, skirtas šios gubernijos valstiečių kultūrai. Apžvelgiami pagrindiniai materialinės kultūros bruožai, bet plačiausiai atskleidžiama dvasinės kultūros pa- norama77, kurioje švenčių ir papročių kontekste užtinkame nuotrupų verbų tematika. Tenka pastebėti, kad šios medžiagos dalis patenka į XX a. antrosios pusės baltarusių ir rusų etnologų tyrinėjimus78. Šiuolai-

76 Пережитки древняго мiросозерцанiя y бълоруссовъ. Этнографическiй очеркъ А. Е. Богдановича. Гродна, 1895. 77 Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи. Выпускъ первый. Редактор Е. Романовъ. Вильна, 1911. 78 Соколова В. К. Календарные праздники и обряды. Этнография Восточных славян. Очерки традиционной культуры. Москва, 1987, c. 380–395; Соколова В. К. Весенне- летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов. Москва, 1979.

| 34 | | Įvadas | kinių baltarusių etnologų tyrimų lauke kaip išskirtinį reikėtų vertinti V. Lobačauskajos straipsnį, skirtą Vilniaus verboms (palmėms). Jame autorė istorinėje perspektyvoje nagrinėja šių dirbtinių verbų atsiradimo ir kaitos laike klausimus, išsamiai aptaria, kaip šios verbos atsispindi ikonografijoje, apžvelgia miesto ir kaimo verbas, jų simbolines ir magines reikšmes, verbų gamybą kaip liaudies amatų sritį, nušviečia šio simbolio šiuolaikinę situaciją Lietuvoje, Lenkijoje, verbų gamybos ypatybes, panaudojimo apimtis gyvenimiškoje praktikoje79. Kaip minėjome, šiuolaikinėje baltarusių etnologinėje literatūroje pastebima tendencija pakartotinai leisti išverstus į baltarusių kalbą XIX a. ir XX a. pradžioje skelbtus etnografinio pobūdžio darbus. Tokia- me kontekste reikėtų išskirti žemdirbio kalendoriaus tematiką apiman- čius gausius straipsnius, skelbtus atskiroje knygoje bei tematiškai arti- mame jau apibendrinančio pobūdžio A. Lozkos darbe80. Straipsnių rin- kinyje užtinkame Vilniuje, Gardine ir kituose miestuose periodiniuose leidiniuose skelbtų straipsnių, kuriuose aptariami įvairūs Jurginių papročiai, tačiau bene svarbiausias yra N. Nikiforovskio (pasirašytas kriptonimu) straipsnis „Šventinta verba“81. Tačiau įžanginiuose knygos tiriamojo pobūdžio straipsniuose verbų tematika specialiai nenagrinė- ta. A. Liso parašytame pavasariui skirtame skyriuje pakartojama XIX a. E. Romanovo, P. Šeino ir J. Kračkovskio skelbta medžiaga82. Daug daugiau ir išsamesnio pobūdžio straipsnių, skirtų Verbų sekmadieniui ir verbų panaudojimui įvairių papročių bei apeigų kontekste, galime rasti

79 Лабачэÿская В. Вiленскiя пальмы. Pogranicza językớw. Pogranicza kultur. Studia ofiarowane Elžbiete Smulkowej. Warszawa, 2003, s. 231–238. 80 Земляробчы каляндар. Абряды i звыча. Miнск, 2003; Лозка A. Беларускi народны каляндар. Мiнск, 2002, c. 89–90. 81 Свянцоная вярба. Земляробчы каляндар, c. 152–155. 82 Лiс А. С. Вясна. Земляробчы каляндар, c. 48, 54; Лiс А. С. Календарна-абрядавая твор- часць беларусаў. Минск, 1998; Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Мiнск, книга 1, 2005; книга 2, 2005.

| 35 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | baltarusių enciklopediniuose leidiniuose83. Aptarti tyrinėjimai ir esama medžiaga leidžia teigti, kad XX a. pabaigoje skelbiamuose baltarusių dvasinės kultūros tyrimuose stebimas akivaizdus faktinės medžiagos stygius, nes esamose publikacijose plačiai remiamasi nuo XIX a. antrosios pusės skelbtais duomenimis, o pati medžiaga gana dažnai tiesiog kartojasi. Be to, reikia pažymėti, kad Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbų problematiką siekdami įtraukti į platesnį kultūrinį ir etninį kontekstą neišvengiamai privalome paminėti rusų autorių darbus, kuriuose išsamiai atskleisti rusų ir slavų tautų apskritai bei europiniai kalendorinių papročių, tarp jų ir verbų, tyrimai84.

Šaltiniai ir lauko medžiagos rinkimo metodika Atsižvelgiant į tai, kad mūsų nagrinėjama tema yra menkai ištirta, darbe keliamas uždavinys sukaupti kiek galima daugiau ir patikimų duomenų apie verbas Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje. Etnolo- giniuose tyrimuose dabarties kultūrų aprašymu užsiima etnografija, kurios esminis medžiagos kaupimo būdas yra lauko tyrimai85. Tiesa, apie kraštotyrininkų ir ypač studentų rinktą medžiagą užtinkama įvairių vertinimų, išsakoma ir kritiškų nuomonių dėl pernelyg didelio

83 Беларускi фальклор. Энцыклапедыя. Мiнск, часть 1, 2005; часть 2, 2006; Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1989; Беларуская мiфaлогiя. Энцыклапедычны слоўнiк. Мiнск, 2006. 84 Калдендарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: весенние праздники. Москва, 1977; Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: историчес- кие корни и развитие обычаев. Москва, 1983; Левкиевская Е. Е. Славянский оберег. Се- мантика и структура. Москва, 2002; Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография. Москва, 1992; Славянские древности. Т. 1. Москва, 1995; Полесский этно-лингвисти- ческий сборник. Москва, 1983; Славянский и балканский фольклор: этнолингвистичес- кое изучение Полесья. Москва, 1995; Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси. Русский народный православный календарь. Калининград, 1994 ir kt. 85 Haris M. Kultūrinė antropologija. Vilnius, 1998, p. 2, 14.

| 36 | | Įvadas | susižavėjimo lauko medžiagos rinkimu86, kuris sovietiniais metais (o ši medžiaga daugiausia iš šio laikotarpio) tariamai orientavo į romantinį- patriotinį tyrimų diskursą ir atitolino mokslininkus nuo reikšminges- nės etnologinės veiklos. Tačiau W. Kaschuba, apžvelgdamas etnografiją nagrinėjančių disciplinų raidą ir atskleisdamas etnologinio požiūrio būdus teigia, kad „europietiškoji etnologija pirmiausia reikalauja nustatyti būdingus ir reikšmingus skiriamuosius žmogaus būties bruožus istorinių „gyvenimo pasaulių“ sferose, vadovaujantis specifine nesu- painiojama kultūros forma, susidarančia jos laikiname ir erdviniame antspaude. Svarbiausias klausimas – tai konkrečios interpretacijos ir aiškinimai, kuriuos, pasitelkę savo simbolius ir tradicijas, mūsų nuo- žiūrai palieka patys „istorijos subjektai“87. Todėl turėdami prieš akis daugiaplanius uždavinius ir tikslus, formuluodami būtinumą nustatyti išskirtinius tiriamos kultūros bruožus ir leistis į išsamesnes interpreta- cines peripetijas, neišvengiamai susiduriame su poreikiu konkrečios medžiagos, be kurios etnologai negalėjo, negali ir negalės tinkamai atlikti tyrimo. Tiesa, tyrinėtojui neišvengiamai tenka grįžti prie esamų tyrinėjimų ir sukauptos medžiagos, ją naujai permąstyti ir interpretuoti, tačiau svarbiausia kaupti naujus duomenis apie praeities ir dabarties realijas, nes tik taip atsiranda galimybė pasekti reiškinių funkcionavimą, jų specifiškumą ir daugelį kitų klausimų istorinėje perspektyvoje. Todėl aktualu lauko tyrimų metu sukaupti etnografinę medžiagą ir atlikti jos objektyvią mokslinę analizę. Lietuvių etnografijos istoriniam keliui būdingas tas bruožas, kad sistemingi lauko tyrimai prasidėjo tik XX a. viduryje88 ir išsiplėtojo antrojoje amžiaus pusėje. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvos etnologai ir kraštotyrininkai, nors ir nenuosekliai, rinko me-

86 Čiubrinskas V. Sovietmečio iššūkiai Lietuvos etnologijai: disciplina, ideologija ir patriotizmas. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2001, Nr. 1(10), p. 113–114. 87 Kaschuba W. Dabarties istorizavimas? Praeities konstravimas ir dekonstravimas. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2003, Nr. 3(12), p. 18. 88 Mardosa J. Etnografijos metodinių priemonių istorinė apžvalga ir metodiniai patarimai. Apie metodiką ir metodinės priemonės, p. 29.

| 37 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | džiagą apie kalendorines šventes. Dauguma aprašų, kuriuose randame medžiagos verbų tematika iš visos Lietuvos, konkrečiau iš rytinės jos dalies, saugoma Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyve. Jame taip pat sukaupta gana gausi (daugiausia V. Miliaus ir J. Kudirkos pastangomis) verbų fotomedžiaga, kurios daugiausia yra iš Vilniaus. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyvas šalyje yra pagrindinė vieta, kurioje sukaupta etnografinė medžiaga – tai šio laikotarpio mokslininkų ir jų pagalbininkų veiklos rezultatas89. Archyve saugomoje medžiagoje užtinkama duomenų apie Verbų sekmadienį, verbas ir su jomis susijusius papročius. Darbe naudojama daugiausia kraštotyrininkų užrašyta informacija, kurios didelė dalis yra Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ narių ekspedicijose rinkta medžiaga. Lietuvos istorijos instituto archyve šios medžiagos dauguma bylų dubliuojasi su Vilniaus universiteto bibliotekos rankraš- tyne saugomomis bylomis. Šio Rankraštyno 169 fonde sukaupta būtent minėto klubo ekspedicijose užrašyta medžiaga. Šalia šio yra 81 fondas, kuriame patalpinti universiteto studentų istorikų etnografinėse praktikose surinkti duomenys. Gausią keliasdešimties metų laikotarpiu užrašytą medžiagą sudaro daugiau nei dvidešimt aplankų, kuriuose užtinkami lietuvių kalendorines šventes atspindintys duomenys, todėl renkant medžiagą darbui abiejuose fonduose buvo peržiūrėtos visos Rytų Lietuvą apimančios bylos. Palyginimui domėtasi ir kituose Lietu- vos etnografiniuose regionuose užrašytais duomenims. Suprasdami lauko tyrimų svarbą ir esančių darbų ribotumą, rengdami monografiją atlikome keletą metų trunkančius lauko tyrimus Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje, apklausą pradėdami Baltaru- sijos miestuose ir miesteliuose. Pirmiausia etnografinė medžiaga apie verbas pradėta kaupti 2004 m. monografijos autoriaus komandiruotės į Minską metu ir pratęsta rinkti 2007 m. Gardino srityje. Abiem atvejais

89 Čepaitienė A., Milius V., Šaknys Ž. (sud.). Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius / Lithuanian Istitute of History Ethnology Department. Vilnius, 2007, p. 4.

| 38 | | Įvadas | kaupti tokią medžiagą buvo palanki dirva, nes tais metais katalikų ir stačiatikių Verbų sekmadienis sutapo, todėl keletą dienų prieš Verbų sekmadienį turguose vyko aktyvi prekyba verbomis, o šventės dieną jos masiškai pardavinėtos prie cerkvių ir bažnyčių. Netgi Baltarusijos kaimų gyventojų dalis į bažnyčias ir cerkves dabartiniu metu mažiau nešasi pačių pasidarytas, o daugiau iš prekiautojų įsigytas verbas. Kartu šie žmonės, suteikdami žinių apie jaunystėje šventintas verbas, sudarė galimybes pasekti, kaip per keliasdešimt metų keitėsi verboms naudojama žaliava bei kaip kito su verbomis susiję papročiai. Medžia- ga 2004 m. rinkta Minske, Molodečne (Maladečinoje), Baranovičiuose bei Ašmenoje, kur apklaustieji pirmiausia atstovavo tų miestų apylin- kių kaimams, tačiau kilme buvo ir iš tolimesnių rajonų. Prekiautojai Minske buvo iš Vakarų Baltarusijos kaimų ir miestelių kilę stačiatikiai ir katalikai. Analogiški rezultatai gauti ir 2007 m., kai duomenys buvo kaupti Gardine, Skidliuje, Valkaviske, Sapackinėje, Ščiučine (Ščiutine) ir Lydoje. Buvo apklausinėjami tiek šakelėmis ir puokštelėmis prekiaujantys asmenys, tiek į bažnyčias ir cerkves šventinti verbas atsinešę tikintieji. Nedideliu mastu informacija rinkta ir tikinčiųjų namuose. Pa- stebėta, kad verbos išvaizdai ir žaliavos jai pagaminti turiniui neturėjo įtakos prekiautojų verbomis konfesinė priklausomybė, nes komercinis veiksnys ir laukiama sėkmė yra svarbiausias argumentas formuojant pasiūlą, kuri turi atitikti tikinčiųjų poreikius. Net ir šventės dieną prie cerkvių simboliais prekiavo katalikai, neretai senyvo amžiaus žmonės, dažniausiai iš tų miestų atvykusios artimos aplinkos kaimų moterys (nors, pvz., Minske prekiavo ir Vileikos r. gyventoja). Tiesa, turgaus prekiautojų charakteristikos ypač margos, nes kai kurioms gyventojų kategorijoms XXI a. pradžios ūkinėje situacijoje verbos tapo papildomu finansiniu šaltiniu. Dėl šios priežasties nemažai prekiautojų nebuvo linkę atskleisti konkrečios savo gyvenamosios vietos, nurodydami tik rajoną. Darbe pristatant baltarusišką lauko tyrimų medžiagą ji bus be detalesnio vietovės nurodymo, bus pateikiamas tik miestas, kuriame ji buvo užrašyta, ar rajono pavadinimas, nors iš esmės tokia medžiaga

| 39 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | atspindi tokio miesto artimąją geografinę erdvę. Pripažindami konkre- tumo trūkumą, turime pasakyti, kad šiuolaikinėje dinamiškoje visuo- menėje žmonės neretai keičia gyvenamąją aplinką ir pasakoja ne apie tą vietovę, kurioje gyvena, ir atvirkščiai, o konfesinė priklausomybė stabili. Kita vertus, tekste gyvenamąją vietą arba vietovę, apie kurią tiriamieji pasakoja, minėsime tik tuo atveju, kai šis veiksnys lemia reiš- kinio ar papročių savitumą. Abiejų komandiruočių trukmė buvo nuo 10 iki 12 dienų. Jų metu apklausta apie 80 vidutinio ir vyresnio amžiaus baltarusių, lenkų ir rusų tautybių asmenų. Pastarieji visi buvo stačiatikiai, lenkai save priskyrė katalikams, o baltarusiai save identifikavo su abiejomis konfesijomis. -Mi nėta jų kilmės ir šiandieninės gyvenamosios aplinkos geografija apėmė Vakarų Baltarusiją. Taip pat šventės metu cerkvėse ir bažnyčiose buvo nuosekliai atliekami stebėjimai. Taigi sukaupta medžiaga atskleidžia platų Vakarų Baltarusijos etnokonfesinį kontekstą. Dėl laiko stygiaus ir kitų (pirmiausia materialių ir politinių) aplinkybių apklausa nebuvo atliekama kaimo vietovėse, tačiau šis aspektas atsiskleidžia per interviu metu gautą informaciją. Baltarusiškos realijos dėl pačios apklausos specifikos buvo siekiamos užfiksuoti neformalizuoto interviu būdu, nes tik toks medžiagos rinkimo metodas, dažnai esant ekstremalioms me- džiagos rinkimo sąlygoms, buvo įmanomas. Antai Verbų sekmadienio metu šventoriuje arba prekyvietėje atlikti formalizuotą apklausą buvo minimalios galimybės, be to, prekiaujantieji verbomis, nors ir neblogi papročių žinovai ir dabartinės situacijos vertintojai, pagal veiklos pobū- dį – pusiau legalūs prekybininkai. Tad tiek vieni, tiek kiti negali skirti laiko ilgesniam pokalbiui. Todėl klausimai buvo tikslingi: žaliava verboms, jos turinys praeityje ir dabartyje, su verbomis susiję papročiai ir apeigos, jų savitumas, konfesinė apklausiamųjų priklausomybė. Tyrimo metu medžiagos pateikėjų teirautasi apie šiandieninę verbų situaciją, tačiau kartu kiekvienu klausimu leistasi gilyn į praeitį ir siekta išsiaiškinti, kiek užfiksuotas reiškinys yra tradicinis, kokios ir kada jame atsirado naujovės. Žinoma, lauko sąlygomis atsiranda

| 40 | | Įvadas | sunkumų chronologizuoti kultūrinius faktus ir jų kaitą, tačiau paties tyrėjo vykdoma apklausa pokalbio metu leido koreguoti jo eigą ir siekti duomenų išsamumo, o analitinėje darbo stadijoje tikrinti informacijos tikrumą, reiškinių išplitimo mastą, pildyti ir gausinti lauko medžiagą literatūroje skelbtais faktais. Kitas svarbus Baltarusijos darbų baras buvo konkretus verbų sudėties ir žaliavos aprašymas bei jų fotonuo- traukų fiksacija. Sukaupta daugiau nei šimto fotonuotraukų kolekcija gana išsamiai papildo surinktą aprašomąją medžiagą. Kadangi balta- rusių etnologų darbai plačiau atskleidžia tradicinės kultūros laikotarpį, atlikti lauko tyrimai praplečia XX a. antrosios pusės ir ypač amžiaus pabaigos situacijos suvokimą, kai religinis gyvenimasBaltarusijoje pra- dėjo atgauti veiklos galimybes. Medžiaga Baltarusijoje nebuvo rinkta archyvuose. Pirmiausia dėl to, kad, anot baltarusių etnologų, tokio pobūdžio duomenys tikslingai nebuvo kaupti. Tai patvirtina ir esami moksliniai ir kitokio pobūdžio darbai, kuriuose kartojasi iš esmės ta pati neretai iš XIX a. medžiaga. Pradėjus rinkti medžiagą Baltarusijoje buvo imtasi analogiškų tyrimų Lietuvoje. Pagal Baltarusijos pokalbių schemą buvo sudarytas darbinis dvidešimties klausimų klausimynas „Šiuolaikinės verbos“, kurį pasitelkiant medžiaga rinkta Rytų Lietuvoje. Tokią klausimyno apimtį nulėmė tyrimų Baltarusijoje tematika, nes siekta išvengti, kad būtų sukaupta skirtingais principais grįsta apklausos medžiaga. Pa- gal minėtą klausimyną etnografinių praktikų metu apklausą atliko Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) studentai neakivaizdininkai (visa lauko tyrimų medžiaga yra asmeniniame J. Mardosos archyve; taip pat medžiagą rinko monografijos autorius per etnografines stu- dentų praktikas, organizuotas Rytų Lietuvoje). Jiems, taip pat kaip ir stacionarinio skyriaus studentams, praktikų metu teko medžiagą rinkti ir pagal R. Merkienės sudarytą klausimyną90. Pastarasis klausimynas

90 Merkienė R. Verbų šventė ir papročiai. Etnografinių klausimų lapas Nr. 140. Vilnius, 1990.

| 41 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | orientuotas į medžiagos apie platų istorijos tarpsnį kaupimą (jame mūsų pasirinktais tyrimo aspektais yra tik dalis klausimų). Pagal abu klausimynus surinkta medžiaga aprėpia daugelį Aukštaitijos ir Dzū- kijos vietovių. Nors neakivaizdinio skyriaus studentai apklausą atliko savo gyvenamosiose vietose, tačiau apklaustieji asmenys pasakojo apie platesnio geografinio regiono realijas. Taip pat tokiu principu vertinga palyginamoji medžiaga rinkta ir kituose Lietuvos etnografiniuose regi- onuose91. Be to, panaudojami ir kiti ekspedicijų metu užrašyti ir temai atskleisti naudingi duomenys. Iš viso Rytų Lietuvoje 2004–2008 m. apklausta apie 200 žmonių, gyvenančių skirtinguose šios teritorijos miestuose ir kaimuose. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus tarpdalykinės diskusijos, skirtos tekstui kaip šaltiniui įvertinti įvairiais, taip pat ir patikimumo, kriterijais, metu buvo atkreiptas dėmesys į studentų rinktoje medžiagoje galinčius atsirasti kokybės riktus92. Ta- čiau manytume, kad selektyvus ir medžiagos rinkimą kontroliuojantis praktikos vadovo darbas suteikia galimybę išvengti realių tokios problemos padarinių poveikio gaunamiems rezultatams. Tyrimo autorius 2005 m. pavasarį, kada vyko abiejų konfesijų Verbų šventės (tarp jų buvo daugiau nei mėnesio skirtumas: katalikų – kovo 20 d., o stačiatikių – balandžio 24 d.), fotomedžiagą per katalikų šventę rinko Lavoriškėse, Naujojoje Vilnioje, Nemenčinėje, Vilniuje, o per stačiatikių – prie Vilniaus cerkvių, kur verbomis prekiavo ap- linkinių kaimų gyventojai, šventinti skirtą inventorių turėjo atsinešę daugiausia miesto gyventojai. Darbas buvo pakartotas 2006 m. Šv. Bal- tramiejaus baltarusiškoje parapinėje bažnyčioje bei Vilniaus bažnyčiose (padaryta apie 70 nuotraukų). Talkinant VPU studentei J. Dubovik,

91 Pvz., Akmenės rajone, Papilėje, surinkta medžiaga yra apibendrinta ir paskelbta studento T. Puidoko (žr. Puidokas T. Verbų sekmadienis ir verbų panaudojimas. Pa- pilė. II, III dalys. Vilnius, 2006, p. 98–102). 92 Tekstas kaip šaltinis: teoriniai aspektai ir tyrinėjimų praktika. Sudarytoja A. Čepai- tienė. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2003, Nr. 3(12), p. 147–148, 158–159 ir kt.

| 42 | | Įvadas | daugiau kaip 200 nuotraukų padaryta 2008–2009 m. atliekant tyrimą, kaip gaminamos Vilniaus verbos Čekoniškėse, taip pat 2009 m. Kaziu- ko mugės verbų gamintojų geografinės priklausomybės tyrimų metu. Šventoriuose ir bažnyčių bei cerkvių prieigose taip pat buvo atliekami analogiški Baltarusijai tikinčiųjų bei prekiautojų stebėjimai bei vykdoma jų apklausa. Prekiautojų parduodamų verbų žaliavos sudėties tyrimas buvo vertingas pažinti pasiūlai (kuri, kaip ir Baltarusijoje, turi įtakos paklausai). Senyvo amžiaus tikintieji taip pat suteikė žinių apie simbolio panaudojimo pošventiniu laikotarpiu aplinkybes. Kaip matyti, etnografinė medžiaga rinkta visame tiriamajame etnogeogra- finiame kontekste, todėl darbe disponuosime gausia lauko medžiaga, kuri saugoma darbo autoriaus asmeniniame archyve. Tekste prie šios medžiagos skliausteliuose nurodysime rajono ir kaimo, o jei duomenys kartojasi platesnio teritorinio vieneto mastu – tuomet gyvenvietės ar miestelio, apylinkės (valsčiaus, seniūnijos, t. y. kaip administracinį vienetą nurodo respondentas) ar rajono, miesto pavadinimą. Archy- vinės, kaip ir skelbtos įvairiuose leidiniuose, medžiagos signatūra pateikiama išnašose. Tuo atveju, kai siekiama pažymėti pasakoju- siojo asmens, medžiagos ar papročio konfesinę priklausomybę, prie vietovės pavadinimo nurodomas trumpinys – „stač.“ (stačiatikiai) ar „kat.“ (katalikai). Pagrindinė tyrimo hipotezė yra siekis nustatyti, kad verbos yra nekintančios laike ir erdvėje, taip pat kad tai mažai nuo etnokonfesi- nių veiksnių priklausantis, funkcionuojantis liaudiškojo pamaldumo erdvėje ir išreiškiantis esmines žmonių praktines religines aspiracijas liturginis simbolis. Verbos XX a. antrojoje pusėje papročiuose ir apeigose palaipsniui praranda liaudiškojo pamaldumo dimensiją ir įgauna išgrynintą sakralaus simbolio prasmę, todėl liaudiškajame pamaldume verbų semantikai nebūdingu tampa maginis praktinio panaudojimo aspektas. Tad pagrindinis metodologinis tyrimo raktas yra liaudiškasis pamaldumas / religingumas.

Kai kurie liaudies religijos ir liaudiškojo religingumo klausimai (metodologiniai pasvarstymai) Liaudies religija. Oficiali, t. y. formalizuota, religija visuomenėje funkcionuoja kaip Bažnyčios globoje esanti hierarchiška, per institucijų sistemą, doktrinas ir liturgiją suformuota ideologinė sistema, kurioje religiniai žmonių jausmai reiškiasi kanonizuotomis elgesio normomis šventenybės sankcionuotoje erdvėje. Tačiau paraleliai naudojantis tais pačiais simboliais, tikėjimo ir raiškos būdais visuomenėje funkcionuoja liaudies religija. Religijotyrininkas G. Beresnevičius bandė suformu- luoti liaudies religijos apibrėžimą. Jo nuomone, „liaudies religija“ nesutampa su oficialiąja religija; jos dogmos niekada neužrašomos, o perduodamos iš lūpų į lūpas, ji savaip sprendžia gyvenimo problemas ir nesyk peržengia oficialios religijos ribas arba visiškai nuo jos nutols- ta“93. Tačiau definicija nėra paremta lietuviškąja medžiaga, lietuvių au- torių tyrinėjimais, nes iš etnologų darbų matyti, kad praktikoje liaudis paprastai rėmėsi rašytinėmis, tik sakytine forma perduodamomis (per pamokslus, religinio mokymo sistemą ir pan.) religinėmis dogmomis. Tačiau kas kita yra tai, jog nors liaudies religijoje neužtinkame savaran- kiškos kiekvienai religijai būtinos doktrinos94, žmonės nekvestionuoja krikščioniškųjų dogmų, tačiau jas priima pagal savo suvokimo laipsnį, savitai ir pritaiko konkrečiai aplinkai, tikrovei ar situacijai. Neatsitik- tinai gana tikslus yra ispanų religijos etnologų pateikiamas liaudies religijos apibrėžimas. Pasak jų, tai yra Bažnyčios mokymo adaptavimas prie vietinių sąlygų95. Tęsiant mintį krikščioniškoje tradicijoje galima pasiremti rusų autoriais, kurie išskiria liaudies stačiatikybės, kaip specifinio antropologinės religijotyros dalyko, sąvoką96. Vatikano do-

93 Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. Vilnius, 1997, p. 211–212. 94 Religijotyros žodynas. Vilnius, 1991, p. 319–320. 95 Rodriguez-Becerra S. (ed.). Antropological studies of religion in Spain. Ethnology of Religion, p. 291. 96 Панченко A. A. Исследования в области народного православия. Древнейшие святыни Северо-Западной России. Санкт-Петербург, 1998, c. 7.

| 44 | | Įvadas | kumentuose reiškinys konkretizuojamas: „Daugelyje regionų, kuriuose gyvena sociumai, įvairiais būdais veikiami krikščioniškų elementų, atsiranda savotiška „liaudiška katalikybė“, kurioje daugiau ar mažiau darniai koegzistuoja įvairūs religinio gyvenimo, tautos kultūros ir krikščioniškojo Apreiškimo elementai.“97 Tad galima teigti, kad etno- loginis liaudies religijos diskursas pirmiausia yra ne pačios religijos studijos, bet tai, kaip ir kokiomis formomis ji įsikomponuoja liaudies kultūroje. Liaudies religijos fenomenas krikščionybėje nėra unikalus pasaulio religijų kontekste98. Tačiau tas momentas, kad liaudies religija tiesiogiai susijusi su konkrečios tautos liaudies kultūra, rodo, jog ji yra fragmen- tuota tautiniu pagrindu. Tad kalbant apie verbas galima teigti, kad nors liaudies religija remiasi krikščioniškomis universalijomis, jų reali raiška konkrečioje kultūroje nulemta etninių veiksnių. Neatsitiktinai, pasak vysk. J. Borutos, teologinėje literatūroje po Vatikano II susirinkimo dažnai vartojamas terminas inkultūracija, „kaip krikščioniškojo tikėjimo turinio išreiškimas įvairių etninių kultūrų pateikiamomis formomis“, ir „Evangelijos turinys formuoja vieno ar kito amžiaus geografinio regiono krikščionybės veidą, bet ir epochos ar geografinio regiono kultūra realios istorinės krikščionybės veidui suteikia savitus žmogiškus bruožus“99. Manytume, šį teiginį reikėtų papildyti vienu liaudies religijai funkcionuoti svarbiu aspektu ir pažymėti, kad ši religija pirmiausia egzistuoja tradicinėje kultūroje, kurioje religiniai veiksmai sudarė nemažą kiekvieno kultūrinio reiškinio dalį. Tačiau jų

97 Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas: principai ir gairės. Bažnyčios žinios, 2003, Nr. 11, p. 17. 98 Jos apraiškos, pasak belgų religijos etnologo H. Geybelso, randamos ir induizme, budizme, islame bei kitose religijose (žr. Geybels H. The present situation of popular religious research in Flanders (Belgium). Ethnology of Religion, p. 62–63). 99 Boruta J. Evangelijos inkultūracija etninėse kultūrose.Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 11. Vilnius, 1997, p. 15. Antropologai kultūrų sąveikai ir jos padariniams apibūdinti vartoja akultūraciojos terminą (Čiubrinskas V. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos: mokomoji knyga. Kaunas, 2007, p. 198–199).

| 45 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | vieta ir svoris priklausė nuo konkrečios kultūros turinio, kuriame reli- ginį dėmenį lėmė dvasiniai, socialiniai motyvai, ekonominio gyvenimo ypatybės, taip pat ir individualūs žmonių poreikiai bei polinkiai. Pvz., kaime gyvenančiam amatininkui nėra tiek aktualus gyvulių produktyvumo motyvas kiek žemdirbiui, tačiau kiekvienam svarbi gyvenamojo būsto sauga. Pagaliau, nors liaudies religija grįsti veiksmai nėra tiesiogiai siejami su konkrečiomis kasdienybės formomis, konstruodami praktinius siekius žmonės vienaip elgiasi su gyvenimiškomis universalijomis (pvz., namų, gyvulių apsauga neturi šventadienių dimensijos), kitaip – veiksmus simbolindami. Tada šventinės dienos diskurse gali atsirasti tų pačių veiksmų variantai, pvz., verba ar margutis naudojami ritualizuotoje erdvėje šventės dieną ir darbinės veiklos perspektyvoje šiokiadienyje. Taigi religinių tiesų supratimas gali būti įvairus ne tik lokaliu požiūriu, bet ir atskiros šeimos, net individo lygiu100. Nors verbos yra liturginis atributas ir šventinamos Verbų sekma- dienį, tačiau pagrindinė jų raiškos sritis yra kasdienybė. Tiesa, pasak A. Čepaitienės, tarsi „nėra prasmės išskirti kasdienybės kaip atskiros srities, nes tai yra tiesiog visa apimanti, etnologų ar antropologų tyri- nėjama etnografinė erdvė“. Tačiau reikia sutikti su autorės tolimesne mintimi, jog „ne sykį teko apčiuopti kasdienybę kaip empirinę kategori- ją, kuria pateikėjai naudojasi darydami tvarką juos supančioje aplinkoje – sistemindami reiškinius bei objektus ir apibūdindami situacijas“101. Minties tęsinį perkėlę į etnologinį liaudies religijos pažinimo diskursą galime teigti, kad individualiojoje ir kolektyvinėje žmonių praktikoje besireiškianti religinė veikla pirmiausia siejasi su kasdieniu žmonių gyvenimu, todėl kasdienybėje turi įvairių išorinių formų, kurias nulemia individualus religijos suvokimas. Neatsitiktinai „Katalikų Bažnyčios Katekizme“ teigiama: „Liaudies religingumas iš esmės sukaupia verty-

100 Mardosa J. Religious ethnology and trends in studies of folk religion in Lithuania. Ethnology of Religion, p. 161. 101 Čepaitienė A. Įvadas į kasdienybės studijas: kasdienybė kaip kultūrą tvarkanti erdvė. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2005, Nr. 5(14), p. 13.

| 46 | | Įvadas | bes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiuosius gyvenimo klausimus.“102 Kasdienėje žmonių veikloje krikščioniška pasaulėžiūra grįstų veiksmų ir simbolių galima aptikti buityje, kiekviename, ypač ūkinės žmonių veiklos, žingsnyje, kurie sakralizuoja supančią žmogaus aplinką ir jo gyvenimo turinį. Taigi nukrypdami nuo oficialiosios religijos doktrinos liaudies ti- kėjimai ir praktikos neretai iškyla kaip priešprieša oficialiam Bažnyčios mokymui, nors ir papildo pastarosios poveikio priemonių arsenalą. Paprastai liaudies religija apima siauresnius socialinius sluoksnius nei oficialioji, kuri, kita vertus, skirtingais istorijos tarpsniais funkcionuoja nevienodu mastu ir nebūtinai visoje visuomenėje. Taigi pri- pažįstant, kad kiekvienoje religijoje yra dvi tarpusavyje susijusios jos formos – neoficialioji (liaudies) ir oficialioji (formalizuota)103, turime pažymėti formalizuotos prioritetą prieš neoficialiąją, nors kiekvienu atveju krikščioniškasis mokymas yra abiejų pagrindas. Tačiau liaudies religija oficialiosios atžvilgiu yra išvestinė, reali, daugiau su praktine žmonių veikla ir kasdienybe susijusi formalizuotos religijos išraiška, todėl labiau būdinga kaimo gyventojams, nes gyvenimo būdas ir praktiniai žmonių poreikiai neišvengiamai aktualizuoja būtinumą atsirasti tuos poreikius atitinkantiems veiksmams ir tikėjimams. Kaip teigia graikų tyrinėtojas A. Papamichael-Loutroubas, netgi smulkios kasdienio gyvenimo problemos sprendžiamos pasitelkiant ritualus, ceremonijas ar maldas, taip tikintis Dievo, Kristaus, Mergelės Marijos, šventųjų pagalbos sprendžiant šiuos klausimus104. Taigi liaudies religija apimtų įvairias liaudiškas religijos dogmų, kanonų ir veiklos formų,

102 Katalikų Bažnyčios Katekizmas, p. 355. 103 Mūsų tyrimo atveju tai būtų „eilė ženklų ir veiksmų, kurie matomu būdu daugiau ar mažiau iškilmingai atliekami Dievo garbei. Tai – i š o r i n i s D i e v o k u l t a s“, kurį sudaro maldos, šventės, aukos, tikybiniai pratimai ir bendravimai (žr. Čibiras K. Liturgika, p. 6–7). Galima manyti, kad tai jau praeito teologijos raidos etapo požiūris, tačiau jis mums priimtinas, nes tyrimo paradigmos esmės ištakos siekia šį laikotarpį. 104 Papamichael-Loutroubas A. Folk religion in modern Greece. Ethnology of Religion, p. 105.

| 47 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | sakramentalijų, bažnytinių reikalavimų ir religinių tiesų interpretacijas bei laisvą, nekanonizuotą jų pritaikymą konkrečiai individo, šeimos, bendruomenės gyvenimiškajai situacijai. Dėl šios priežasties konkre- čioje visuomenėje atsiranda to paties papročio ar apeigos regioniniai ir lokaliniai savitumai. Kalbant apie krikščioniškų liaudies religijos raiškos formų ir būdų įvairovės esmę, reikia pasakyti, kad ją apibrėžia Bažnyčios dokumentai, kuriuose patikslinamos konkrečios liaudies religijos turinio pusės ir įvedamos papildomosliaudiškojo religingumo ar liaudiškojo pamaldumo sąvokos105, kurios, tiesa, nėra naujos, tačiau mūsų darbe suteikia teorinio aiškumo. Liaudiškasis pamaldumas / liaudiškasis religingumas. Vatikano Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos „Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadove“ liaudiškojo religingumo sąvoka aiškinama kaip nurodanti universalią patirtį: „Tam tikra religinė dimensija visuomet yra kiekvieno žmogaus širdyje, kiekvienos tautos kultūroje, ypač kolektyvinėse jos apraiškose.“ Ir toliau mintis gvildenama religiškai konkretizuotame diskurse: „Liaudiškasis religingumas nebūtinai remiasi vien krikš- čioniškuoju Apreiškimu.“106 O liaudiškuoju pamaldumu „nusakomos įvairios privataus ar bendruomeninio pobūdžio kultinės apraiškos, kurios, atsižvelgiant į krikščioniškojo tikėjimo kontekstą, reiškiasi visų pirma ne šventosios liturgijos formomis, bet ypatingais aspektais, pasiskolintais iš kokios nors tautos, etninės grupės ar jų kultūros“107.

105 Daugelio Europos tautų etnologai, nagrinėję religijos etnologijos būklę ir klausimus, pažymi definicijų, terminų ir sąvokų, apibūdinančių liaudies religingumą, įvairovę ir neapibrėžtumą (plačiau žr. Ethnology of Religion. Chapters from the European History of a Discipline. Ed. G. Barna. Budapest, 2004). Lenkams tai – liaudies religija, liaudies religingumas, liaudiškasis pamaldumas, liaudies krikščionybė, liaudies katalikybė, ir jie šių terminų įvairumą kildina iš subjektyvaus santykio su objektu, religijos padermės bei klasifika- vimo nevienalytiškumo (žr. Piwowarski W. Wprowadzenie. Religijność ludowa: ciągłość i zmiana. Praca zbiorowa pod redakcją ks. Władysława Piwowarskiego. Wrocław, 1983, p. 6–7). 106 Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas: principai ir gairės. Bažnyčios žinios, 2003, Nr. 11, p. 17. 107 Ten pat, p. 17.

| 48 | | Įvadas |

Todėl galima teigti, kad gyvenimiškoje realybėje kaip krikščionybės ir liaudies kultūros simbiozės rezultatas atsiranda regioninį savitumą turinti bei socialinei ar etninei grupei būdinga pamaldumo forma, kuri įvardijama liaudiškuoju pamaldumu (religingumu). Atsiranda ypatingos žmonių jungties su šventenybe formos, kurių konkrečios apraiškos privalo atitikti žmonių laukiamus kolektyvinius ir individualius tikslus bei poreikius. Kaip teigia A. Pančenko, antropologiškai religingumas atpažįstamas tik kasdienybės kontekste per žmogaus ir sociumo vei- klą – tai bažnytinės šventės, maldingos kelionės, pirmas gyvulių išgi- nimas į laukus, nes etnologijoje liaudies stačiatikybės tyrimo dalykas yra pats religingumas108. Taigi šiuo atveju, kaip ir Vatikano pateikto liaudiškojo religingumo ir liaudiškojo pamaldumo turinyje, galima at- rasti nežymius prasminius turinio ir jo artikuliacijos savitumus, tačiau gyvenimiškoje praktikoje kažin ar galima tai pajusti ar nustatyti. Todėl darbe liaudiškojo pamaldumo ir liaudiškojo religingumo konceptus pateiksime kaip sinonimus. Tad liaudiškąjį pamaldumą, kaip ir liau- diškąjį religingumą, vertinsime kaip lygiavertes konkrečią liaudies religijos praktinę išraišką turinčias sąvokas. Liaudiškasis religingumas išreiškia iš esmės individualų ar kolek- tyvinį žmogaus santykį su religinėmis apeigomis ir ceremonijomis, liturginėmis priemonėms. Kaip minėjome, tai nėra vien lietuviškos realybės rezultatas, o būdingas ir kitoms tautoms reiškinys. Todėl visuotinai tokie santykiai išreiškiami daugiau išorinėmis formomis, t. y. persipynę su liaudies papročiais ir žmonių gyvenimo kasdienybe, o semantiniu požiūriu liaudiškasis pamaldumas funkcionuoja Baž- nyčios sankcionuotų liturginių ir praktinių veiksmų pagrindu. Taigi liaudiškojo pamaldumo (religingumo) sąvoka yra siauresnė už liaudies religijos turinį ir apima tik praktinę sakralių veiksmų sritį. O liaudies religija įpina ir liturginius krikščionybės aspektus.

108 Панченко A. A. Исследования в области народного православия, c. 10–11.

Liaudiškojo religingumo santykis su liturgija yra savitas ir ypatingas, nes liaudies religingumo apraiškos, kaip jau minėjome, „atsi- žvelgiant į krikščioniškojo tikėjimo kontekstą, reiškiasi visų pirma ne šventosios liturgijos formomis, bet ypatingais aspektais, paskolintais iš kokios nors tautos, etninės grupės ar jų kultūros“109. Toks gana imlus ir gilus yra katalikybės santykio su įvairiais iš praeities atėjusiais, perim- tais, perkurtais, netgi ikikrikščioniškojo pasaulio pirmykštėse religijose kilusiais elementais nustatymas ir pripažinimas. Taip Evangelijai ir krikščioniškajam kultui neprieštaraujantys reiškiniai tampa priimtini Bažnyčiai ir leidžia netolimoje praeityje plačiai gyvavusias ir šiandie- ninį mūsų gyvenimą tradicijos keliu pasiekusias liaudiškąsias krikščio- nybės interpretacijas bei jų pritaikymą kasdieniame, ypač ūkiniame, gyvenime vertinti kaip krikščioniškojo žmonių gyvenimo realijas. „Vietos Bažnyčios, vadovaudamosi aiškiais pastoraciniais principais, nebijojo priimti kilusių iš pagoniškojo pasaulio tam tikrų išgrynintų, iškilmingų bei šventinių visos liaudies vertinamų elementų, gebančių sujaudinti sielą ir vaizduotę. Šiose įtrauktose į kulto slėpinio tarnystę formose neįžvelgta priešingumo Evangelijai nei autentiškam krikščio- niškajam kultui. Pasirodė, kad daugybė kultinių išraiškų, įsišaknijusių giliausiuose žmogaus religiniuose jausmuose, anksčiau priskirtų netikriems dievams ir netikriems gelbėtojams, rodo tikrą ir teisingą vietą garbinant Kristų, tikrąjį Dievą ir tikrąjį Gelbėtoją.“110 Tokiai simbiozei palankus tas faktas, kad liaudies religijoje, pasak H. Geybelso, bene svarbiausias elementas yra paprotys, kuris pastarosios požiūriu nelabai svarbu, kokioje religijoje atsirado. Todėl daugelis papročių atėję iš kitų religijų prigyja konkrečioje religijoje, ir krikščionybė yra tokia, kurioje išlikę panteizmo, senosios Romos religijos, iš mūsų protėvių patyrimo

109 Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas: principai ir gairės. Bažnyčios žinios, 2003, Nr. 11, p. 17. 110 Ten pat, p. 20.

| 50 | | Įvadas | atėjusių elementų111. Tad tiriant verbas šios autoriaus mintys yra gana svarbus argumentas grįsti požiūrį į liaudies religiją ir liaudiškąjį pamal- dumą kaip į krikščioniškoje visuomenėje egzistuojančius simbolius, apeigas ir papročius bei jų elementus, kurie, neatsižvelgiant į jų kilmę, yra konkretaus istorinio laikotarpio krikščioniškosios pasaulėžiūros liaudiškasis variantas. Dėl to būtina pabrėžti, kad negalima suplakti papročių kilmės aplinkybių su esamu laiku, kuriame įvairios liaudiš- kosios kultūros formos pagal žmonių supratimą interpretuojamos kaip sakralus krikščionybės paliudijimo kasdienybėje faktas. Kita vertus, sakralumas liaudiškajame pamaldume dažnai matuo- jamas ne religine, bet bendražmogiška prasme, pagarbiu požiūriu į žemę ir jos vaisius. Suprantama, teologinės dogmos neraštingiems arba mažaraščiams valstiečiams buvo sunkiai suvokiamos dėl objektyvių priežasčių, todėl artimesnė jiems išorinė papročių ir apeigų pusė. Tai nėra būdinga tik lietuvių valstiečiui, o greičiau yra universali realija. Žmonių santykyje su religija atsiranda esmines žmogaus fiziologines funkcijas ir žmogaus gyvybingumą apskritai užtikrinantis materialusis prakticizmas, kuris derinasi su religijos diegiamu Dievo ir jo teikiamų arba laukiamų malonių tikėjimu. Šioje dichotomijoje glūdintis materi- alaus ir dvasinio prado santykis, dėsningumas ir tarpusavio priešta- ravimai nulemti skirtingų žmonių ir Bažnyčios siekių bei tikslų, kurie iš esmės yra bendri, paremti Dievo tikėjimu, nes „Dievas yra esminis religijos dalykas, be kurio įvairios religijos apraiškos neturėtų jokios prasmės ir jokio pagrindo“112. Tik Bažnyčia dvasinius siekius įgyven- dina pasitelkdama dogmas, apeigas, pamokymus ir t. t., neorientuo- dama į apčiuopiamus materialius rezultatus. O žmogus kasdienybėje Dievo paliudijimo laukia per konkretybes: noru susilaukti geresnio derliaus, apsisaugoti nuo stichinių nelaimių, ligų ir pan. Ir tokių tikslų

111 Geybels H. The present situation of popular religious research in Flanders (Bel- gium), p. 60. 112 Maceina A. Religijos reikšmė kultūrai. Soter, Nr. 5(33): Religija ir kultūra: priedas, 2001, Nr. 1, p. 12.

| 51 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | vedinas eina prie Dievo paliudijimo paieškų (žinoma, čia neliečiame transcendentiškumo suvokimo, santykio su amžinybe, t. y. anapusiniu pasauliu). Tokie iš principo nesuderinami dalykai moksliniame diskurse metodologiškai gali būti įgyvendinti per siekius „atskleisti žmonių grupių minties ir elgesio skirtumų bei panašumų priežastis“113. Tačiau nors apeigos dažnai turi grupinį pavidalą, sakramentalijų ir šventintų daiktų panaudojimo religiniams tikslams srityje stebime individualaus diskurso vyravimą prieš kolektyvinį. Antai verbos neturi bendruome- niškumo dimensijos, jos veikia kaimo papročių sistemoje, tačiau kaip šeimos ir ūkio poreikius tenkinančių reikmių garantas. Religija, liaudiškasis pamaldumas ir liaudies kultūra. Bažnyčios ir ats- kirų jos atstovų požiūris į įvairius liaudiškojo pamaldumo būdus ir formas, funkcijas istorinėje ir etninėje perspektyvoje visuomet nebuvo vienareikšmis. Ypač atmenant tą faktą, kad liaudiškasis religingumas yra neretai atmieštas nemenka doze magijos, prietarų, sudarančių daugelio tikėjimų ir praktikų turinį. Kaip tiksliai pažymi M. Eliade, „kiekvieną žmogų sudaro jo sąmoninga veikla ir iracionalūs išgyveni- mai“114. Tokio praktinio gyvenimo dimensija istorinėje perspektyvoje turi gilias ištakas. Dar J. Lasickis, aprašydamas žemaičių santykį su dievu perkūnu, pateikė akivaizdų liaudiškojo religijos interpretavimo pavyzdį, būdingą ne tik katalikybės įsitvirtinimo laikotarpiui, bet savo principine schema turintį atitikmenų XX a. Jis rašo: „Griaudžiant danguje, žemdirbys, nešdamas per savo žemę ant pečių paltį, prašo: „Susilaikyk, Perkūne, ir mano laukui nuostolių nedaryk, o aš tau šitą paltį duosiu.“ Bet praėjus liūčiai pats tą mėsą suvalgo“115. Taigi baimės akivaizdoje, nors ir pagoniškas, dievas prašomas malonės laukams ir pačiam valstiečiui, o jai praslinkus natūraliai nukrypstama į gyve- nimiškųjų poreikių tenkinimą. Adekvačių šiam požiūriui elementų

113 Haris M. Kultūrinė antropologija, p. 286. 114 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997, p. 149. 115 Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų ir netikrų krikščionių dievus. Vilnius, 1969, p. 19.

| 52 | | Įvadas | galima užtikti ir vėlesnių laikų valstietiškoje mąstysenoje. J. Balys yra atkreipęs dėmesį į tai, kad dalis užkalbėjimų remiasi krikščioniškomis sąvokomis ir, pasak autoriaus, stabmeldiškos sąvokos dažnai yra sumi- šusios su krikščioniškomis116. Artimus prietarams tikėjimus J. Pabrėža vadina pagonybės liekanomis, burtus ir prietarus vertina kaip Dievo garbę pažeidžiančius atributus117. Šalia praeityje buvusios kategoriškos nuostatos dabartyje sutinkami ir liberalesnio pobūdžio prietarų trakta- vimai, tačiau apskritai prietarai, kaip ir magija, su krikščionybe nesu- derinami118. Pagaliau prietaras gali būti apibrėžiamas kaip „tikėjimas, pusiau tikėjimas arba veiksmas, neturintis racionalaus pagrindo“119. Šiuolaikinėje antropologijoje prietarais laikomi bet kokie iracionalūs tikėjimai ar veiksmai, tačiau jie neapibrėžiami remiantis savo pačių sukurta racionalumo sistema, šis darbas paliekamas atlikti vietiniams kontekstams120. Taigi nustatyti racionalumo ir iracionalumo santykį, o dar daugiau, kuris iš tikėjimų ar veiksmų priskirtinas vienai ar kitai paminėtai dimensijai, yra sudėtinga, nes viską lemia kontekstas. Todėl vienu atveju tas pats tikėjimas gali būti iracionalus, o kitu – racionalus, atsižvelgiant į tai, kokioje situacijoje jis funkcionuoja ir kokių rezulta- tų iš jo tikimasi. Pvz., tikėjimas raganų kerų galia atimti pieną vargu ar nepriskirtinas prietarų kategorijai. Kartu karvės ir pieno apsauga nuo išorės jėgų, kurios yra realios ir sukeliančios žalingas gyvuliui, pirmiausia jo produktyvumui, pasekmes, tegul ir prasilenkiančios su

116 Balys J. Liaudies magija ir medicina. Lietuvių tautosakos lobynas. T. 2. Bloomington, 1951, p. 10–11. 117 Gidžiūnas V. OFM. Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, p. 192–195. 118 „Atidesnis kritiškas žvilgsnis apvalo religinį gyvenimą nuo magiškojo pasaulio supratimo ir dar užsilikusių prietarų ir reikalauja, kad jis būtų gilesnio asmeninio pobūdžio“ (žr. Vatikano II susirinkimo nutarimai. Lietuvos vyskupų ordinarų kolegijos leidinys. Vilnius–Kaunas, 1968, p. 124). Reikalavimas, kuris išreiškia, mūsų nuomone, oficialiąją Bažnyčios politiką liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu ir yra svarbus vertinant šiuolaikinės Lietuvos Bažnyčios poziciją ir santykius su šiuo pamaldumu. 119 The New Encyclopedia Britanica. Vol. 11. London, 2005, p. 401. 120 Encyclopedia of social and cultural antropology. Ed. by A. Barnard and J. Spencer. Lon- don–New York, 1998, p. 624.

| 53 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | racionaliu mąstymu, yra priskirtinos racionaliam veikimui, nes įtari- mas raganoms atėmus pieną gali būti objektyvių išorės veiksnių (pvz., netinkamas pašaras) sukeltas rezultatas. Taigi su protu gali prasilenkti tikėjimas, bet ne pats rezultatas. Galiausiai tikėjimas nėra imperatyvinis atitinkamo veikimo ir rezultato laukimo siekis. Toks vengimas kategoriškumo vertinant tikėjimus yra pagrįstas, nes realybėje, juos priimdami, o religiją vertindami kaip neginčijamą tiesą, valstiečiai visa tai priderindavo prie individualaus gyvenimo poreikių, ūkinių ir bendruomeninių kaimo veiklos standartų. Todėl religines praktikas papildydavo neideologizuotomis liaudiškųjų tikėji- mų, papročių formomis, net magijos ar burtų elementais, o religiniams simboliams suteikdavo konkrečiai situacijai ar poreikiams reikalingą prasmę, nes atsiradus poreikiui sukuriamas jį tenkinantis paprotinis ar maginis pagrindas. Reikia pasakyti, kad tokį pavidalą turėjo skirtingų epochų žmonių religinė elgsena. Antai, atsiradus radijui, dėl galimybės pritraukti žaibą121 žinomas apsaugos priemonių nuo perkūno arsenalas iš karto papildytas nauju komponentu. Lygiai kaip ir įvairiais burtais bei tikėjimais, taip ir krikščioniškomis realijomis papildomas kaime tik XIX a. įsitvirtinęs bulvių auginimas122. Taigi liaudiškąjį pamaldumą galima pateikti ir kaip daugiakomponentį darinį, kuriame per apeigas ir papročius pratęsiama menama Bažnyčios poveikio kasdienybėje zona. Krikščionybė nesuteikia stebuklo perspektyvos kasdieniam žmogaus gyvenimui, būtent kuriame slypi dauguma pavojų – liga, perkūnija ar kitos negandos, nekalbant apie nederlius, ūkines nesė- kmes, neišvengiamai pasmerkiančias individus ir šeimas, o per tai ir bendruomenes ilgalaikiam fiziniam vegetavimui. Tačiau ko žmonėms nesuteikia Bažnyčia, jie siekia gauti atlikdami apeigas, nes, kaip teigia

121 Subačius A. Vilkininkų kaimas XX amžiaus verpetuose. Vilnius, 2000, p. 37. 122 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, MD, 1986, p. 74.

| 54 | | Įvadas |

A. B. Child ir I. L. Childas, ritualai turi pirmaeilę reikšmę siekiant už- sitikrinti antgamtinių jėgų, kurios yra sėkmės ir nesėkmės, sveikatos ir ligų šaltinis, pagalbą123. O kadangi magija, burtai ir tikėjimai nėra abstraktūs ir neturi religijai būdingo transcendentiškumo, neveiks- mingo žmogaus santykiuose su buitišku pasauliu ir jo keliamais klausimais, jie siejami su konkretybėmis. Todėl net giliai tikintis katalikas be magijos atsigręžia į burtus, įterpia juos į krikščioniškų tikėjimų ir praktikų sistemą bei jiems suteikia konkrečią (dažnai kintančią, nes ji priklauso nuo situacijos) funkciją. Nes, pasak H. Geybelso, burtai ir religija psichologine prasme tarpusavyje susiję, nes abiejų funkcijos yra apvalomosios (katarsinės), todėl liaudies religijoje telpa kai kurie maginiai dalykai124. Psichologų manymu, viena iš burtų funkcijų yra sumažinti nerimą ir teikti žmonėms pasitikėjimo rizikingoje veikloje125. O ūkinėje veikloje, kasdieniame gyvenime tokie pojūčiai buvo nuolatinis žmonių palydovas. Taip žmonių sąmonėje neišvengiamai atsiranda kolizija tarp visuotinės Bažnyčios reikalavimų ir prieštaraujančių jos mokymui liaudiškų tradicijų, apeigų, papročių. Ir nors Bažnyčia nesiima teisėjo vaidmens, jai visuomet iškyla klausimas, kas iš vietinių papročių yra priimtini krikščionybei ir kas turi būti atmesta. Jeigu pirmaisiais po krikščionybės įvedimo šimtmečiais neišvengiamas buvo pagonybės ir krikščionybės konfliktas, vėliau pagonybei ištirpus liaudiškuose pa- pročiuose šalia amžinai gyvuojančių maginių praktikų ikikrikščioniški tikėjimai išliko burtų, prietarų pavidalu, todėl Bažnyčiai yra aktualus santykio su jais nustatymas126. Tai ne vien Katalikų bažnyčiai iškylantis klausimas. Krikščioniškos simbolikos naudojimas maginiams tikslams,

123 Child A. B., Child I. L. Religion and Magic in the Life of Traditional Peoples. Prentlice Hall, Englewood Cliffs. New Jersy, 1993, p. 6. 124 Geybels H. The present situation of popular religious research in Flanders (Belgium), p. 61. 125 Bliumas R. Etninės psichologijos įvadas. Vilnius, 1998, p. 69. 126 Vatikano II susirinkimo nutarimai, p. 124. Tiesa, burtų, žmonėms panaudojant verbas, nepasitaiko daug, tačiau prietarai neretai įsiterpia į magines praktikas bei tikėjimus.

| 55 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kaip ir tikėjimas gydomosiomis šventinto vandens bei kitų daiktų galiomis, stebuklingais ikonų apsireiškimais, būdingas ir šiuolaikiniams rusų stačiatikiams127. Taigi Bažnyčiai teko sunkus uždavinys, kuris ne- išvengiamai išlieka ir šiandien, – kaip elgtis su tuo kultūriniu paveldu, kuris turi etninę prigimtį, ir kaip jį integruoti į krikščionybę. Akivaizdu, kad susiduriame su visuomenėje funkcionuojančiais skirtingais kultūros sklaidos būdais. Vienas liaudiškasis, paremtas tradicija, t. y. evoliucionuojantis laike ir užtikrinantis iš kartos į kartą perduodamą kultūros sklaidą, nes tradiciją galima „apibūdinti kaip „transmisiją“, paprastai žodinę, per kurią elgesio taisyklės, vertinimai ir tikėjimai perduodami iš kartos į kartą ir tokiu būdu įamžinami“128. Juk „kultūra gali išlikti tik perduodama iš kartos į kartą, ir visuomenė negali išgyventi be kultūros, kuri kolektyvinių įpročių forma įkūnija sėkmingą buvusių kartų gyvybiškų problemų sprendimo patyrimą“129. Taigi tradicijos dimensija yra užkoduota liaudies kultūroje ir praktiniuose žmonių elgesio modeliuose. Antai dar XX a. pradžioje baltarusiai fiksavo daugumos krikščioniškame kontekste gyvavusių prietarų ir burtų, tikėjimų egzistavimo aiškinimą, paremtą argumentu, kad „taip darę seneliai“ (батки такъ дъелали)130. Tiesa, liaudies religijos požiūriu svarbu pažvelgti, koks yra šiuolaikinis tradicijos teologinis traktavimas. Kunigas A. Ramonas pabrėžia šiuolaikinėje teologijoje esančius skirtumus tarp Tradicijos ir tradicijų. Tradicija „yra atėjusi iš apaštalų ir perduoda tai, ką jie yra gavę iš Kristaus mokymo bei gyvenimo“. Nuo jos skiriasi „teologinės, disciplinarinės, maldingumo, arba vadinamosios liturginės, tradicijos, kurios ilgainiui atsirado tam tikrose tautose, kultūrose ar vietinėse bažnyčiose“. Taip pat svarbu,

127 Редько М. В. Представления о православии в сознании россиян в конце ХХ века: феномен «народного православия». Русский вопрос: история и современность. Материалы VI международной научно-практической конференции (Омск, 1–2 ноября 2007 г.). Омск, 2007, c. 111. 128 Could I., Kolb W. L. Dictionary of the social Sciences. London, 1964, p. 723. 129 Murdock G. P. Kultūros prigimtis. Kultūros prigimtis. Vilnius, 1993, p. 203. 130 Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 81.

| 56 | | Įvadas | kad Tradicija negali kisti, kai tradicijos gali būti keičiamos, palaikomos arba atmetamos vadovaujantis Bažnyčios mokymu131. Prie šios minties reikėtų pridėti tai, kad patys tikintieji tradicijų atžvilgiu yra aktyvūs, formuojantys ir kuriantys, keičiantys ir atmetantys vienus ar kitus jų aspektus bei elementus Bažnyčios mokymo ribose. Bet lygiai taip pat ir neatsižvelgdami į liturginį ar teologinį, dogminį reikalavimą žmonės kuria savas liaudies religingumo tradicijas. Todėl tradicijos patenka į liaudies religingumo kategoriją ir traktuojamos laisvai, o Tradicija jų atžvilgiu yra konstanta, kuri gali būti arba priimama, arba atmetama be išlygų. Mūsų tyrimo atžvilgiu verbos, kaip Švento Rašto paliudijimu liturginėje praktikoje egzistuojanti sakramentalija, yra Tradicija, o jas supančios įvairios liaudies religingumo praktikos – laike ir erdvėje kin- tančios tradicijos. Taigi Tradicija yra antrasis kultūros sklaidos būdas, kuris paremtas dogmomis grįstu mokymu, ateinančiu per kunigus, iš vyskupijų, per duodamus nurodymus iš Vatikano ar stačiatikių Bažny- čios hierarchų, pagaliau paimama tiesiog iš Evangelijos, kas iš esmės sudaro kiekvienos religijos mokymo esmę. Kaip teigia S. Šalkauskis, „kiekvienam katalikui privalu išpažinti dogminė Katalikiškosios Baž- nyčios doktrina, kuri yra suformuluota katalikiškajame katekizme. Bet išpažinti katekizmo tiesas ir turėti katalikiškąją pasaulėžiūrą yra du skirtingi dalykai. Pirmasis dalykas yra pareiga, antrasis – uždavinys. Atskiras katalikas gali nuoširdžiai išpažinti katalikiškąjį katekizmą ir sykiu gali nesugebėti susidaryti arba tik pasisavinti katalikiškosios pasaulėžiūros“132. Tačiau nagrinėdami liaudies kultūrą matome, kad religinis mokymas kiekvienu konkrečiu atveju patenka į tradicijų ir religinių tiesų prisodrintą sudėtingą ir praktiškai kiekvieno žmogaus skirtingai su- vokiamą (taip pat ir interpretuojant religines tiesas) terpę, kurioje turi

131 Ramonas A. Tradicijos ir atlaidų teologinė reikšmė.Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 28. Vilnius, 2006, p. 221. 132 Šalkauskis S. Katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė Lietuvos ateičiai. Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis. Kaunas, 1938, p. 74.

„išaugti“ nauja bei gyvybinga ir dinamiška, kaip ir pati visuomenė, individuali pasaulėžiūra. Tad jei Tradicija besiremiančio katekizmo teigiama doktrina yra pastovi, tai liaudyje funkcionuojanti tradicija yra kintanti laike, atsižvelgiant į pačios visuomenės raidos dėsningumus, objektyvias ir subjektyvias aplinkybes ir veiksnius. Religinės dogmos ir bažnytiniai kanonai tikinčiajam yra „uždėti iš viršaus“ ir ne visada reikiamai arba tik paviršutiniškai suvokiami kaip neišvengiama bū- tinybė, besiremianti asmeniniu religiniu patyrimu, pagrįsta šeimoje ar bažnyčioje gauta katecheze ir religines tiesas skleidžiančio kunigo autoritetu. Nors religinės praktikos visuomet remiasi teorija, kuri suformuoja konkrečią praktikos veiksmų sistemą, tačiau šios teorijos kanonizuotoji išraiška, t. y. įvairūs papročiai, apeigos, ceremonijos, tikinčiųjų įsivaizduojami kaip būtina forma. „Nauda ir grožis, materi- aliniai ir dvasiniai interesai valstiečių gyvenime paprastai neatskiriami, o metinis ciklas suvokiamas ne kaip paprastas metų laikų keitimasis, bet kaip sakralių, gyvenimą ir žemės derlingumą suteikiančių jėgų apytaka133. Taigi religijos viena dalis priimama kaip dogmos, be platesnio ir visapusiškesnio suvokimo, o tai, matyt, leido perimti asmeninis išsilavinimas, individualios savybės ir patirtos katechezės apimtis. Kita dalis yra per praktinių poreikių prizmę perleista ir savaip interpretuota teologinė religijos dimensija. Nes, kaip yra pabrėžęs V. Kavolis, lietuvių „religinė patirtis irgi atrodo buvusi labiau socialinė, o ne nepakartoja- mai individuali. Nors lietuviai visuomet vaizduojami labai religingi, tačiau religinės funkcijos standartizuotos ir apribojamos simboliniais tinkamos vietos, laiko ir būsenos kriterijais“134, netgi ideologizuotai. Tačiau teisus buvo sovietinis religijotyrininkas J. Minkevičius, paste- bėjęs, kad lietuvių valstiečių „konkretus praktinis mąstymo būdas ir suvokimas suteikė abstraktiems katalikų teologijos simboliams atitin-

133 Власова М. Русские суеверия. Санкт-Петербург, 2000, c. 584. 134 Kavolis V. M. Žvilgsnis į lietuvių charakterį. Tautosakos darbai. T. 5(12). Vilnius, 1996, p. 107.

| 58 | | Įvadas | kamą formą“135. Tiesa, ši pastaba, be abejo, tinka bet kokiai valstietiškai kultūrai ir kitoms religijos formoms. Prieštaringą slavų valstiečio san- tykį su krikščionybe yra apibūdinęs D. Zeleninas: „Klaidinga manyti, kad Rytų slavų masė – nekrikščionys ir kad jie oficialiai save visiškai priešpriešina krikščionybei. Suprantama, jie netgi nesistengia įsigilinti į krikščioniškų dogmų esmę ir labai mažai jomis domisi. Atvirkščiai, krikščioniška moralė jiems labiau prieinama ir artima. Tačiau pačią didžiausią reikšmę Rytų slavų valstiečiams turi bažnytiniai religiniai papročiai. Ir tuo labiau netgi tikras krikščionis sąmoningai ar nesą- moningai prisilaiko dvitikybos principo: „Dievą mylėk, bet ir velnio nerūstink.“ Dėl šio principo jis visada pasirengęs atlikti paprotį, kurį jis vertina kaip nekrikščionišką ir netgi kenksmingą krikščionybei.“136 Tačiau nepaisant XX a. funkcionavusio iš dalies utilitaraus kaimo gy- ventojų santykio su religija, reikia sutikti su M. Juču, teigusiu, kad jau XVIII a. dauguma gyventojų buvo pamaldūs, žemaičiai gausiai rinkosi bažnyčioje ne tik šventomis, bet ir laisvomis nuo lažo dienomis, o ne- silaikančiųjų bažnyčios reikalavimų mastas, matyt, nėra buvęs gausus, nes „religinė prievarta buvo taikoma žmonių mažumai, apsileidusiai, linkusiai į raganavimą ar net saugojusiai pagoniškus reliktus“137. Taigi liaudies religija ir įvairios religingumo formos yra daugelį šimtmečių gyvenusios krikščioniškosiomis vertybėmis grįstos visuomenės tradicijos. Antai 1928 m. rugpjūčio 26 d. Žiobiškio klebono raporte Panevėžio vyskupui, apibūdinant parapijos gyventojus, išsakomi tokie žodžiai: „Yra parapijoje 5, kurie vadina save bedieviais ir nepripažįsta nieko, kas šventa, bet žmonės juos niekina ir neklauso jų kalbų.“138 Kas kita,

135 Минкявичюс Я. В. Католицизм и нация. Москва, 1971, c. 209. Apie praktiškumu grįstą baltarusių valstiečių religingumą dar XX a. pradžioje rašė etnografai (Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 33–35). 136 Зеленин В. К. Восточнославянская этнография, c. 411. 137 Jučas M. Dvasinė žmonių globa ir kova dėl religijos Lietuvoje XVII–XVIII a.Naujasis židinys-Aidai, 2004, Nr. 4, p. 188, 191. 138 Žiobiškio apylinkių istorijos šaltiniai. Parengė K. Misius. Žiobiškis. Vilnius, 2000, p. 680.

| 59 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kad XX a., ypač antrosios jo pusės, modernizacijos procesas sparčiai sekuliarizavo tradicijomis grįstą kaimo gyvenimą, o sovietinių metų ideologinės perversijos laužė praktikoje ir netgi žmonių sąmonėje gy- vavusius religinius įsitikinimus, todėl liaudiškasis pamaldumas buvo palaipsniui nustumtas į daugelio gyventojų dvasinio gyvenimo perife- riją ir netgi tikinčiųjų kasdienybėje prarado turėtas pozicijas. Tuo galima iš dalies paaiškinti tą faktą, kad XX a. pabaigos politiniai įvykiai, panaikinę ideologines pertvaras, tik laikinai suaktyvino religinį gyve- nimą. Taip pat pakitusi ūkinė situacija, gyvenimiškieji žmonių idealai, nekalbant apie visuomenės sekuliarizaciją, lėmė, kad tik iš dalies buvo aktualizuota ankstesnė viešoji liaudiškojo pamaldumo raiška, bet ne šventintų simbolių reikšmė tikinčiųjų gyvenime. Tai, kad liaudies religija ir liaudiškasis religingumas funkcionavo ir funkcionuoja kasdienybėje per įvairias žmogui reikšmingas „religinio patyrimo aktualizavimo kultūroje“139 formas, religinio veiksmo pri- sodrintoje valstiečio kasdienybėje, be apeigų, papročių, buvo svarbūs įvairūs šventinti simboliai ir daiktai, su kuriais XX a. perspektyvoje nuolat susiduriame tyrinėdami liaudies kultūrą. Katalikai tai vadina sakramentalijomis, t. y. daiktais arba veiksmais, kuriuos imituodama sakramentus Bažnyčia naudoja pasiekti tam tikrą, ypač dvasinį, efek- tą140. Joms yra priskiriami įvairūs palaiminimai, pašventinimai ir pačios apeigos (pvz., laidojimo), taip pat individualioje žmonių praktikoje naudojami įvairūs bažnyčioje šventinti daiktai141. Teologiniu požiūriu sakramentalijos, kitaip nei sakramentai, yra įsteigtos ne Kristaus, bet Bažnyčios142. Sakramentalijos įvairiomis formomis plačiai įsikompona- vusios į liaudies kultūrą, ir tais jos elementais, kurie jiems sąveikaujant su papročiais, tikėjimais, maginėmis praktikomis užima svarbią liau-

139 Панченко A. A. Исследования в области народного православия, c. 8. 140 New Catholic Encyclopedia. Second edition. Vol. 12. Detroit, 2003, p. 479. 141 Liturginis maldynas. Redaktoriai J. K. Matulionis, J. Navikas. 3 pataisyt. fotograf. leid. Kaunas, 1992, p. 74. 142 Katalikų Bažnyčios Katekizmas, p. 354.

| 60 | | Įvadas | diškojo pamaldumo turinio dalį, sudaro ypatingą ir savitą liaudies kasdienio gyvenimo pusę. Mūsų tyrimo objektas yra verbos, jos krikščio- niškoje liturgijoje priskiriamos ypatingų sakramentalijų kategorijai143. Tiesa, stačiatikiams verbos, kaip ir kiti cerkvėse pašventinti daiktai, nėra šventenybė ir pašventintos saugomos kaip simbolis. „Tai Dievo tikėjimo simbolis, ir visa, kas yra šventinta, laikoma, nes reiškia, kad Dievas su manimi ir viską jis priima. Dėl to tikinčiam stačiatikiui būti- na turėti tikėjimo simbolį“ (Ščiučinas). Gana įdomu, kad toks santykis su simboliu iš esmės atitinka ir teologinį Katalikų bažnyčios požiūrį. Ir suprantama, daugelis į liaudiškų apeigų turinį įeinančių liturginių simbolių priklauso religinių universalijų kategorijai. Kadangi verbos krikščionių liturgijoje yra konkrečią semantiką išreiškiantis religinis simbolis, neatsitiktinai Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje liturginė katalikų ir stačiatikių verbų traktuotė analogiška arba artima. Taigi liturgine prasme verbos, būdamos svarbus velykinio laikotarpio akcentas, įsikomponuoja į Didžiosios savaitės apeigų kontekstą be tolesnio panaudojimo tikimybės. Pastaroji dimensija atsiranda liau- diškojo religingumo perspektyvoje. Sakramentalijų, kaip ir apskritai visų šventintų daiktų, veikimo zona liaudiškoje traktuotėje ir jų am- plitudė apima laiko tarpsnį nuo žmogaus gimimo iki mirties (tiesa, šio laikotarpio virsmų situacijos yra sakramentų galioje), taip pat įvairias jo gyvenimiškosios būties sritis. Nors krikščionybės ženklu pažymėtų daiktų turėjimas neišsprendžia transcendentinių problemų ir nekelia poreikio paliudyti Dievo buvimą, tačiau žmonės Dievu grindžia savo lūkesčius arba tikisi jų pagalbos momentiniuose ar ilgalaikiuose ap- sauginiuose, produktyvumą skatinančiuose ar kitą prasmę ir tikslus turinčiuose reikaluose, t. y. pagal anksčiau aptartus liaudies religijos ir liaudiškojo pamaldumo kanonus. Ir šiuo atveju tikintiesiems nėra svarbu, kaip liturgiškai yra traktuojami šventinti daiktai, nes jų panau-

143 Bartkus F., Aleksa P. Dievas ir žmogus: katalikų tikėjimo tiesos, dorovės reikalavimai ir sielai pašvęsti priemonės. Roma, 1953, p. 465–466.

| 61 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | dojimą lemia konkretūs siekiai. Kita vertus, sakralizuotas inventorius religinėje liaudiškojo pamaldumo dimensijoje skiriasi tarp konfesijų, gali būti nevienodai interpretuojamas žmonių, kurie jį šventina kaip tikėjimo simbolį. Kaip yra pažymėjęs A. Motuzas, „papročiai turi ne tik bendratautinių liturginių ypatumų, bet ir savitumų, kurie atsirado apeiginius papročius veikiant atskiros tautos etninei kultūrai. Todėl liaudies pamaldumo praktikos laikytinos savitu liturginės ir apeiginės etninės kultūros <...> reiškiniu“144. Tad apeigose ir papročiuose religiniai simboliai įgauna pavidalus ir prasmes, kuriuos jiems suteikia konkrečios tautos kultūra.

144 Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje, p. 10.

I. Verbų žaliava, turinys ir

Verbosišvaizda Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje turi kelis žaliavos šaltinius. Skyriuje aptarsime pagrindines XX a. – XXI a. pradžioje funkcionuojančių verbų sudedamąsias dalis. Stengsimės išryškinti tiek pavienių medžių šakelių ir augalų specifiką, tiek iš jų pagamintų kompozicijų sudėties ypatybes. Detaliai aptarti visų verbų komponen- tų nesieksime, nes šioje srityje, be esminių tendencijų funkcionavimo, stebima ir didelė žaliavos įvairovė. Be to, tai jau darė kiti autoriai145. Mūsų tikslas ir atskaitos taškas yra pasirinktame regione dabartyje funkcionuojančios verbos bei jų sudėtis, ir nuo šios pozicijos leisimės gilyn į praeitį ir aptarsime pagrindinius žaliavos šaltinius, nušviesime per XX a. antrąją pusę įvykusius pokyčius. Atskirais atvejais nevengsime istorinės retrospektyvos, taip pat paminėsime detales bei vyrau- jantį modelį ar tendencijas atitinkančius bruožus, jei tai bus reikalinga geriau ir išsamiau atskleisti temą. Keliame tikslą aptarti pagrindinius verbų žaliavos šaltinius, puokščių sudedamąsias dalis, ištakas bei esminius raidos momentus. Kiek įmanoma ir kiek matysime tai esant tikslinga, pabandysime praskleisti pasirenkamų medžių semantikos skraistę. Tai turėtų suteikti galimybę geriau pažinti esamos situacijos padėtį ir esmę. Gamtinės tiriamojo regiono sąlygos lemia, kad šventinti naudojamos po žiemos išsprogstančios arba amžinai žaliuojančios medžių ir

145 Velykų rytą lelija pražydo, p. 24–68 ir kt.

| 63 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | krūmų šakelės, įvairi žaluma, kurių šventinimas turi liturginę ir liau- diškąją motyvaciją. Šiuolaikinei verbų situacijai mieste didelį poveikį turi ta aplinkybė, kad jos rečiau gaminamos pačių tikinčiųjų, o perkamos prie bažnyčių ir cerkvių. Nors verbos aplinkinių kaimų ir netgi miestelių bei miestų gyventojų dažnai atnešamos siekiant komercinių tikslų, prekiautojai pirmiausia stengiasi prisilaikyti esamų verbų gaminimo tendencijų. Tačiau tik pačių tikinčiųjų pagamintos verbos išlaiko konkretaus regiono ar net lokalaus vieneto tradicijas, kartu jos atitinka individualius žmonių religinius ir estetinius poreikius bei polinkius.

Gluosnio verbos Verbų sekmadienio šventės pavadinime esantis žodis „verba“ reiškia ne tik šventės dieną šventinamą simbolį, bet verba taip pat vadinama ir gluosnių atmaina, nes pasirinktoje teritorijoje išlieka įvairių gluosnio rūšių šakelių šventinimas146. P. Dundulienė tokį pasirinkimą sieja su europietiška ir lietuviška ikikrikščioniška tradicija, kada buvo garbinami anksčiausiai pavasarį gyvybės ženklus rodantys medžiai, kuriems buvo teikiama maginė galia147. Tačiau svarbiausia, kad gluosniai ir slavų kraštuose simboliui gaminti naudojamas medis vadinami verba, todėl lietuviškasis šventės ir sakramentalijos pavadinimas yra slaviškos kilmės. Taigi slaviškas gluosnio pavadinimas tapo bendriniu žodžiu, apibūdinančiu bet kokios sudėties šventinti skirtą ritualinį in- ventorių (netgi ir sausų žiedų ar augalų) – puokštę. Čia atsiskleidžia ir konfesinė traktuotės specifika. Antai stačiatikiai teigia, kad tikroji verba yra tik iš gluosnio, o katalikų ji yra su priedais (Ašmena)148, t. y. kadagio, tujos šakelėmis, namų ar miško žalumynais papildytos puokštės.

146 52,6 proc. apklaustųjų Trakų dekanate teigimu, verba ir kadagys vienodai svarbūs, o ten, kur nėra kadagių, svarbiau verba (žr. Svidinskaitė D. „Jau verbela… “, p. 197). 147 Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, p. 94; Dundulienė P. Lietu- vių etnologija. Vilnius, 1991, p. 255. 148 Alytaus, Lazdijų rajonoGervėčių apylinkėse puokštė be žilvičio, karklo ar gluosnio nelaikoma verba (žr. Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 6). Tačiau vien kadagys žinomas ir Alytaus rajone.

Taigi baltarusiai stačiatikiai aiškiai orientuojasi į žaliavos vientisumą ir konkrečios žaliavos prioritetą. Gluosnių pasirinkimas yra akumuliavęs liaudiškojo pamaldumo traktuotės įvairovę. Gluosninių medžių vegetacinio ir žydėjimo peri- odo pradžia – ankstyvas pavasaris. Kadangi šventinamos žaliuojan- čios ar po žiemos atgimstančios (turinčios aliuzijų į palmes) medžių šakelės, nagrinėjamoje teritorijoje orientuojamasi į gluosnio (verbos) medį149. Gluosninių šeimos medžių vegetacijos pradžia ankstyva – jie žydi balandžio antrą–trečią dekadą ir netgi anksčiau150. Baltarusiškas žodis verba, kaip ir lenkų wierzba reiškia įvairius medžius ir krūmynus, kurie priklauso gluosninių medžių šeimai151. V. Dalio žodyne verba taip pat vadinamas medžių, kurie priskiriami gluosninių šeimai, at- stovas152. Baltarusiškai вярба, kaip ir вярбинa, apima gluosnio, karklo, žilvičio153, t. y. visų gluosninių šeimos medžių, visumą. Rusų kalboje verba siejama su pajūriniu ir smailialapiu gluosniu, bet ne su blinde154. Tačiau šnekamojoje kalboje ir atlikdami praktinius liturginius bei liau- diškus veiksmus žmonės verba vadina gluosnio šakeles. Tik kai verba įvardija šakelę su kačiukais, pasitaiko semiotinis medžio traktavimo savitumas. Prisikėlimą simbolizuojančias ir vegetacines šakelių funkcijas atskleidžia siekis šventinti šakeles su lapeliais, kokias Minsko stačiatikiai pripažįsta tikromis. Latgalos rusai netgi nemini kadagio

149 „Lietuvių kalbos žodyne“ verba apibūdinama kaip gluosnio šakelė (žr. Lietuvių kalbos žodynas. T. 18. Vilnius, 1997, p. 739). 150 Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. Kau- nas, 2003, p. 304–308. 151 Тлумачальны слоўник беларускай мовы. Т. 1. Мiнск, 1977, c. 601; Słownik języka polskiego. Wyd. zmienione i poprovione. T. 3. Warszawa, 1992, s. 711. 152 Даль В. И. Толковый словарь живого великорусского языка. Т. 1. Москва, 1978, c. 178; Вербa. Coставитель А. К. Cкворцов. Большая советская энциклопедия. Т. 4. Москва, 1971, c. 523. 153 Белорусско-русский словарь. Pедактор К. К. Крапивы. Москва, 1962, c. 194. 154 Большая советская энциклопедия. Т. 4. Москва, 1971, c. 523.

| 65 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | verbos, nors ten gyvenantiems lietuviams kadagys nėra svetimas155. Tokia pat nuomonė vyrauja ir tarp Degučių sentikių. Galimas dalykas, tokiam požiūriui įtakos turėjo ir konfesiniai Rytų Europos ypatumai, nes rišant verbas šioje teritorijoje dažniausiai pasirenkamos gluosnio medžio šakos. Tačiau nereiškia, kad yra neįmanomi kitokie žaliavos pasirinkimo variantai ir prioritetai. Šiuo atveju mums svarbu aptarti gluosnio rykštelių pasirinkimą, o kompleksinę puokštės sudėtį aptarsime tolesniame tekste. Velykiniu laikotarpiu šie medžiai įgavo ypatingą statusą dėl įvairių priežasčių. Kaip teigia L. Solovej, gluosnis baltarusių folklore turi po- lisemantinio įvaizdžio – simbolio statusą, nes drėgna dirva leido augti įvairioms jų rūšims156. Baltarusiams verbos medis pirmasis išsprogsta saulės Jarilos šilumoje, todėl jis slavams tapo Kristaus prisikėlimo simboliu, nes pirmas pavasarį išleidžia pumpurus157. Taip pat ir lenkams tai yra gyvybės ir kasmetinio gyvenimo atsinaujinimo simbolis158. Liau- diškoje Biblijos interpretacijoje galima užtikti ir tokį gluosnio pasirinkimo aiškinimą: verbos medis pasilenkė, kai Marija ėjo į Egiptą, ji po juo pasislėpė, dėl to šis medis tapo šventas (Sapackinė – kat.)159. Valkaviske šios rūšies gluosnio verbų pasirinkimas vertinamas iš krikščioniškų pozicijų, nes tokios šakos buvo naudojamos Kristui įžengiant į Jeruzalę. Nors gluosnis yra daugiau slavų tautų velykinio laikotarpio simbolis,

155 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje. Merkienė I. R., Paukštytė-Šaknienė R., Savoniakaitė V., Šaknys Ž. B. Pietryčių Latvijos lietuviai. Vilnius, 2005, p. 106–107. 156 Беларускi фальклор. Энцыклапедия. Часть 1. Минск, 2005, с. 241, 249. 157 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 183. 158 Zadroźyńska A. Powtarzać czas początku. Część 1. O świętowaniu dorocznych świąt w Polsce. Warszawa, 1985, s. 593. 159 Panašiai, išsaugant principinę pasakojimo fabulą, Lietuvoje, kaip matysime toliau, aiškinama, kodėl verbai netinka drebulė, bet yra tinkamas lazdynas (Buračas B. Verbų šventės lietuviški papročiai. Lietuvos kaimo papročiai, p. 198–199; Velykų rytą lelija pražydo, p. 28), kaip ir kadagys (IIES, b. 1204, lap. 120 (Seirijų apyl.,Pošnios k.).

| 66 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | tačiau šakelės šventintos ir skandinavų tautose, taip pat ir vokiečių160. Verbos medžio jaunos šakelės slavų tautų liaudies kultūroje reiškia greitą augimą, sveikatą, gyvenimo jėgą, vaisingumą, pašventinta saugo nuo stichinių nelaimių, ligų ir pan., o sena yra velnių, vandenių ir kitų piktųjų jėgų vieta, jose galima „palikti“ ligas161. Senas gluosnis pra- keiktu medžiu vadintas Serbijoje, Bosnijoje, Makedonijoje ir Lenkijoje, nes neduoda vaisių, nesudaro šešėlio. Be to, pasak serbų-bosnių, yra prakeiktas, nes pūva iš vidaus. Lenkai Varmijoje ir Mozūruose teigė, kad tai piktas medis, nes pagal legendą iš verbos medžio gamintos vinys, kuriomis buvo nukryžiuotas Kristus. Už bausmę ji tapo bevaisė, supuvusi ir kreivu kamienu. Baltarusių teigimu, ant gluosnio nuo Trijų karalių iki Verbų sekmadienio sėdi velnias (iki tol jis būna vandenyje, žilvityje, o po Verbų sekmadienio – vasarojuje ir žiemkenčiuose). Arba velniai pavasarį šildosi ant verbos, o po to, kai Verbų sekmadienį pašventinamos jos šakelės, velniai puola į vandenį, ir nuo Verbų sekmadienio iki Velykų negalima gerti vandens, pasemto iš po gluosnio. Todėl velniai, anot baltarusių ir lenkų, mėgsta sausą, drevėtą gluosnį162. Baltarusiai taip pat teigia, kad iš seno verbos medžio buvo pagamintos vinys, kuriomis buvo prie kryžiaus prikaltas Kristus163. Tad iš pateiktos medžiagos matyti, kad verbos medis mitologiškai traktuojamas ambi- valentiškai. Nors gluosnis (t. y. verbos medis) pirmiausia yra slavų šventės simbolis, šventės metu išlaiko pozicijas ir rytinėje Lietuvos dalyje. Ypa- tingą vietą gluosnis užima ir lietuvių liaudies kultūroje bei papročiuo- se. Užnemunėje gluosnis (ypač šventas) prie namų yra apsisaugojimo

160 Морозова М. Н. Скандинавские народы. Календарные обычаи... весенние праздники, c. 115; Шлыгина Н. В. Финны. Ten pat, p. 126; Филимонова Т. Д. Немцы. Ten pat, p. 150. 161 Толстой Н. И. Верба. Славянские древности. Т. 1, c. 333. 162 Ten pat, p. 335; Беларуская мiфологiя, с. 106; Беларускi фальклор. Энцыклапедия. Часть 1, c. 217, 248; Zadroźyńska A. Powtarzać czas początku, s. 595. 163 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 184.

| 67 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | nuo perkūno garantas164. Neatsitiktinai XVI a. pirmą kartą paminint verbas Volfenbiutelio postilėje rašoma, kad jos gaminamos iš žagarų arba karklų ir vadinamos werbamis, o šventė – werbniczia165. Akivaizdu, kad šventės atsiradimo aplinkybės Lietuvoje susijusios su gluosnio medžio pavadinimu. M. Valančius, aprašydamas nesuprastus krikš- čioniško tikėjimo papročius, mini, kad katalikais tapę jauni žemaičiai vienas kitą raižydavo pašvęstais karklais arba žilvičiais166. Žilvitis tautosakinėje medžiagoje yra mitologizuotas dėl raudonos spalvos žievės, paverčiančios jį gyvybingu medžiu. Pasak P. Dundulienės, žil- vičio bijo piktosios dvasios, kartu žilvitis magiška galia atgaivina žemę ir suteikia vaisingumo, o žmonėms – laimės ir sveikatos. Žilvitį dėl raudonos žievės spalvos ji įvardija kaip atėjusį iš ikikrikščioniškų laikų maginį augalą167, tačiau tokiems argumentams pagrįsti lauko tyrimų medžiaga nesuteikia duomenų. Galime remtis netiesioginiais šaltiniais, kad Užnemunės dzūkai tikra laikė žilvičio raudonos spalvos verbą ir tik ji buvo vertinama kaip tinkanti šventinti168. N. Vėlius, išnagrinėjęs tautosakinę medžiagą ir medžių garbinimo joje pateikimą, karklą bei gluosnį dažniau užtinka Vidurio ir iš dalies Vakarų Lietuvos areale, kur jie dažniau siejami su velniu, žemės dievais, kas, jo požiūriu, yra dės- ningas reiškinys, kylantis iš senosios liaudies pasaulėžiūros gelmių169. Toks vertinimas atitiktų minėtą gluosnio svarbumą mitologiniame diskurse ir paplitimą papročiuose. O, anot autoriaus, žilvitis daugiau

164 Vėlius N. Senovės lietuvių pasaulėžiūra. Vilnius, 1983, p. 69; Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose. Raštai. T. 1, p. 69 (Šunskai). 165 Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, p. 34. 166 Valančius M. Žemaičių vyskupystė. Raštai. T. 2. Vilnius, 1972, p. 339. 167 Dundulienė P. Lietuvių etnologija, p. 255. 168 Dzūkai Levūnų kaime verboms naudojo iš panemunių raudonžievius žilvičius, juos laikydavo vandenyje, kol jie išleisdavo kačiukus, ir tai – gražiausia verba. Svarbiausia, kad būtų raudona, nes tik tuomet laikoma tikra (žr. Levūnų kaimo papročiai. Sudarė N. Marcinkevičienė. Vilnius, 2008, p. 125–126). Panašiai elgėsi ir raitininkiškiai (Ulčins- kas V. Raitininkų kaimas (1850–1950). Vilnius, 1995, p. 90). 169 Vėlius N. Senovės lietuvių pasaulėžiūra, p. 127.

| 68 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | būdingas Rytų Lietuvos dainoms170. Tektų daryti prielaidą, kad šiame regione turėtų būti orientuojamasi į žilvičių panaudojimą verbose. Tačiau kalbėdami apie XX a. antrąją pusę matome, kad Rytų Lietuvos ir Baltarusijos šventinėje praktikoje būtent gluosnis (verbos medis) yra naudojamas verbų gamyboje. Žilvitis dažnai patenka tarp nepriimtinų medžių, ypač stačiatikiams, ir jį dažniau šventina katalikai. Akivaizdu, kad sieti realų medžių šakelių parinkimą verboms, remiantis N. Vė- liaus teoriniu modeliu, XX a. perspektyvoje yra problemiška. Apskritai Rytų Lietuvoje žilvičio pasirinkimas verbų gamybai neturi teritorinio vientisumo ir reiškinys yra sporadinis. Aiškindamiesi verbų žaliavos klausimus, neišvengiamai susiduriame su praktinio jų panaudojimo ūkinėje ir gyvenimiškoje realybėje tikslais. Vakarų Baltarusijoje gana plačiai paplitęs gyvulių išginimas su verba. Neatsitiktinai XX a. pirmojoje pusėje toks ginimo būdas taip pat labiau būdingas Pietryčių Lietuvai, kurioje tradiciškai buvo šventinamos gluosnio šakelės (nebūtinai vienos, gali būti komplekse su kita žaluma). Kadangi teigiama, kad gluosnio ar žilvičio šakelę nešasi tie, kas ruošiasi pirmą ganiavos dieną ginti į laukus gyvulius (Širvintų apyl.), todėl pasirinkimą lemia numatomos verbos apeiginės funkcijos. Su šia funkcija ryšį turi ir šakelių ilgis – orientuojamasi į tokį ilgį, kuris būtų patogus galvijams plakti. Ilgis kartais pateikiamas ir liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje ir siejamas su Velykų šventimo laiku: jei Velykos ankstyvos ir mėsiedas trumpas – trumpa verba, o jei ilgas – ilga171. Tačiau ir Vilniuje pasitaiko iki metro ilgio žilvičio rykš- telių su kačiukais verba. Apskritai XXI a pradžios stebėjimai bei lauko tyrimų aprašai leidžia teigti, kad Rytų Lietuvoje vien gluosnio šakelės sudaro beveik pusę verbų. Remiantis tuo, kad Dusetose per šventę mušdavosi šventintomis karklų ar žilvičių šakomis172, galima manyti,

170 Vėlius N. Senovės lietuvių pasaulėžiūra, p. 126. 171 IIES, b. 1322, lap. 15 (Tverečiaus apyl., Pošiūnų k.). 172 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 114.

| 69 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kad čia šios šakelės naudotos plačiai. Gali būti, kad pasirinkimą lemia gamtinės sąlygos, ir, jei pavasaris ankstyvas, šventina žilvitį (Giedrai- čiai)173. Tačiau nepaisydami jokių aplinkybių gali šventinti vien žilvičio šakeles (Strūnaičio apyl.; Semeliškės). Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, vertingiausia yra verba, kurioje panaudota gluosnio medžio šakelė, nes po žiemos atgimstanti augmenija geriausiai išreiškia esmines šventinto inventoriaus krikš- čioniškąsias savybes. Nes „kaip tik religinio pasaulio atnaujinimo (pra- sidėjimo iš naujo, sukūrimo iš naujo) patirtis yra pirmesnė ir leidžia vertinti pavasarį kaip gamtos prisikėlimą“174. Griežčiau į tokias šakeles orientuojasi baltarusių stačiatikiai. Toks liaudiškasis požiūris akivaiz- džiai lemtas liturginės simbolio traktuotės. Analogiški atvejai fiksuoti ir XXI a. pradžioje, kai prie cerkvių tikintiesiems jų tarnautojų padeda- mos šventinti tik tokio pobūdžio, su vos besiskleidžiančiais lapeliais, gluosnio šakelės (Valkaviskas). Tokie tikinčiųjų prioritetai konkrečiai žaliavai, kaip ir gluosnio funkcionavimo praktika, turi istorines ištakas. XIX a. Gardino gubernijoje vietomis prie cerkvių atveždavo gluosnio medį su šaknimis ir jį pašventinus laužydavo rykšteles175. Sakoma, kad prieškaryje ir net vėliau tik gluosnio be priedų verbos vertintos kaip tikros: svarbiausia, kad ji būtų „gluosnio be priedų“ (Gardinas), „tik gluosnis su ilgais lapeliais“ (Ščiučinas). Netgi Minske po Verbų dienos (2004 m.) memorialo žuvusiems Afganistane koplyčioje-cerkvėje buvo išdėstytos tik gluosnio šakelės. Tai patvirtina teiginį, kad daugiau gluosnio verbas linkę šventinti stačiatikiai. Tiesa, kartais verbą vien iš gluosnio (verbos) medžio pripažįsta ir katalikai (Ščiučinas; Skidlius). Toks pasirinkimas netgi argumentuojamas iš liaudiškojo pamaldumo sampratos pozicijų. Šakos su kačiukais netinka, nes šie laikant nuby- ra, o šventinto daikto negalima išmesti (Ašmena). Valkaviske kelias

173 VUB RS, f. 81, b. 97/201, lap. 7. 174 Eliade M. Šventenybė ir pasaulietiškumas, p. 107. 175 Беларуская мiфологiя, с. 79.

| 70 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | dienas prieš šventę gluosnio virbai laikomi vandenyje, bet svarbiausia, kad neatsirastų pumpurai. Tačiau jei Baltarusijoje tai daugiau stačiatikių tradicija, Lietuvoje tik su lapeliais verba sutinkama tarp Dieveniškių katalikų. Semeliškėse kategoriškai teigiama, kad tinkama tik su besiskleidžiančiais lapeliais gluosnio šakelė. Gluosnio šakelės išlaikė vertę ir šiandienėse Vilniaus apylinkių katalikų verbose. Tie- sa, kiek skiriasi Vilniaus ir jo apylinkių bažnyčiose stebėta situacija. Vilniuje galima užtikti vien iš gluosnio paruoštų verbų ryšulėlių. Kita vertus, siūlantys tokias šakeles prekiautojai pagal pageidavimus čia pat jas komponuoja su kadagiu. Visgi stebint XXI a. pradžios Vilniaus stačiatikių verbas matyti, kad vien gluosnio šakelės sudaro mažiau nei pusę verbų. Būtina pažymėti, kad baltarusiai dažnai, neatsižvel- giant į tai, kokia jų konfesija, iš gluosninių medžių įvairovės renkasi tuos, kurie neleidžia pumpurų, o sprogdami skleidžia lapelius. Gana svarbus šakelių skaičius verboje. Pagrindinė tendencija, būdinga abiejų religijų atstovams, – būtinumas dėti nelyginį rykštelių skaičių (Molodečnas; Minskas; Vileika; Smurgainys). Tinkama „be pumpurų, tik su mažais lapeliais ir geriausia trys vytelės su lapeliais be pumpurų surištos bantu“ (Lyda – stač.). Užtinkami ir kitokio pobūdžio motyvai. Baranovičiuose kiekis siejamas su šeimos narių skaičiumi, o, kaip žinia, jis nebūtinai yra nelyginis. Gardine apskritai užfiksuotas įdomus skaičiavimas. Pageidautina, kad būtų nelyginis skaičius – 3 arba 5176. Tačiau trys atšakos gali būti ant vieno karklo koto, tada kitoje – dvi šakelės, ir bendrą sumą sudaro penkios šakelės, nors ir du kotai, arba viena dvišakė, kita – tik rykštelė. Gali būti ir kitoks nelyginis skaičius, tiek didesnis, tiek mažesnis (Minskas), o Ašmenoje tai siejama su verbų gamintojų amžiumi. Septynios šakelės, kaip ir kiti naudojami tokio skaičiaus simboliai – žvakės ir kt., yra dėl krikščio-

176 Tai vyraujantis skaičius. Baltarusiai prie upių, balų nupjovę šakeles nuo vandens rišdavo puokštes po tris, penkias vyteles (žr. Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 186).

| 71 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | niškosios 7 paslapčių sampratos. Verbos pobūdį gali lemti ir maginiai motyvai. XX a. viduryje vyresnio amžiaus maldininkai stengėsi turėti didesnį šakelių skaičių arba rinkosi su atsišakojimais, nes šventinant su dviem šakelėmis rykštelę avis atsives du ėriukus177. Panašios tendencijos stebimos ir Rytų Lietuvoje. Į verbą dedamos trys gluosnio šakelės (Šalčininkų r., Dainavos k.). Dieveniškėse vyrai, vaikai, jaunimas nešdavosi po vieną, o paprastai seniausias šeimos narys – šluotelę iš trijų, kartais iš penkių verbos šakelių. Trakų dekanate vyrų gali būti šventinamos dvi, keturios, bet ir trys, penkios ilgesnės šakelės. Trijų šakelių verba siejama su Švenčiausiąja Trejybe178. Trejy- bės idėja pasirenkant šakelių skaičių neretai fiksuojama tarp Lietuvos ir Baltarusijos stačiatikių, tačiau sentikiai, atvirkščiai, teigia, jog turi būti lyginis skaičius (Molėtų r.; Vilnius). Vienos ar trijų šakelių kiekis gali būti aiškinamas tuo, kad Dievas vienas, tačiau trijuose asmenyse (Čekoniškės). Skaičius gali priklausyti nuo įsigijimo būdų. Miestiečiai naudojasi prekeivių paslaugomis, todėl perkantysis turi mažesnes skai- čiaus pasirinkimo galimybes. Gluosninių šeimos medžiai žydi anksti pavasarį. Ypač puošni su kačiukais blindė179. Taigi turime aptarti gluosnio su pumpurais (kačiu- kais) šventinimo klausimus. Neabejotina, kad tai su praeitimi susijusi tradicija. Su išleistais kačiukais šakelės vaizduojamos XIX a. viduryje K. Rusecko paveiksle „Lietuvaitė su verbomis“180. Blindę lietuviškos tautosakos perspektyvoje P. Dundulienė vertina kaip mitologinės kil- mės medį, auginantį raudonas uogas, ir teigia, jog senovėje lietuviai šį medį laikė šventu. Be blindės, kuri pavasarį išleidžia pumpurus, t. y. kačiukus, ir turi moteriškos lyties sporas, yra žilvitis su vyriškomis

177 Rusai kai kuriose gubernijose šerdavo avis į košės rutuliukus įkeptais pumpurais, kad būtų vaisingos ir ėriukai būtų sveiki (Шангина И. И. Русский народ. Будни и праздники. Энциклопедия. Санкт-Петербург, 2003, c. 84). 178 Ralytė A. Verbų šventės ir papročiai, p. 354; Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 197. 179 Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora, p. 304–308. 180 Lietuvos tapyba. XVI–XIX a. Vilnius, 1970, p. 32.

| 72 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | sporomis181. Anksti pavasarį Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje su kačiukais būna ir karklas, o tikras verbos medis vegetacijos pradžioje jų neturi. Taigi šalia gluosnio šakų su besiskleidžiančiais lapeliais Ver- bų sekmadienį šventinamos ir šakelės su išsprogusiais blindžių bei žilvičių pumpurais, tad išeitų, kad magiškumo ir tinkamumo šventinti prasme Lietuvoje šie medžiai identiški. Baltarusių liaudies frazeologijoje sutinkami skirtingi gluosninių šeimos medžių įvardijimai.Baranovičiuose gluosnio šaka su kačiukais vadinama verbalu, o gluosnio – jau verba. Analogiškai ir Ščiučine: „Kai be kačiukų, tikroji gluosnio šakelė vadinama verba, o su kačiukais raudona žieve – verbalas. Šiuo atveju verbalu vadinamas žilvitis. Gardino apylinkių gyventojų nuomone, žilvitis nelabai tinka verbai gaminti. Valkaviske, Lydoje stačiatikiai apskritai neigia verbalo tinkamumą simbolio gamybai, tačiau pripažįsta, kad kai kas jį šventina. Jiems taip pat netinka loza, t. y. karklo vytelė (bot. Salix triandra – krantinis gluosnis), lygiai taip pat be konfesinių skirtumų kaip ir verbalas. Baltarusiškai verboloz – krūmas ar medis iš gluosninių šeimos182. Tad baltarusiškoje tradicijoje, kuri aiškinama remiantis krikščioniška pozicija, vyrauja negatyvus požiūris į kačiukus leidžiančių įvairių atmainų žilvičių ir blindės, net karklo šakas. Tiesa, pasitaiko, kai religinis aspektas, aso- cijuojantis su kraujo ir velykinio laikotarpio spalva, tampa svaresnis lyginant su oficialiąja stačiatikių pozicija, nes žilvičio šakelės su raudona žieve geriausios Skidliaus stačiatikiams. Taip pat Baltarusijoje šios šakelės matosi verbų puokštėse arba, kai vytelės puošiamos dirbtiniais žiedais, komponuojamos su žalumynais. Reikia pasakyti, kad visi gluosniai sužydi išskleisdami pumpurus, bet iš pradžių kačiukus išleidžia žilvitis, karklas, o gluosnis (verba) – lapelius. Neatsitiktinai Gardino apylinkėse teigiama, kad tikra verba yra be kačiukų, t. y. tiesiog vytelė, nes, katalikų nuomone, šventinamas verbos medis, o ne

181 Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. Vilnius, 1994, p. 88, 126. 182 Тлумачальны слоўник беларускай мовы. Т. 1, c. 479.

| 73 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kačiukai, kitaip netiks gyvuliams išginti ir jiems plakti. Šis aspektas itin svarbus, nes baltarusių literatūroje gyvulių apeiginiu plakimu iš esmės apibrėžiama pagrindinė verbos funkcija183. Kita vertus, yra nurodoma, kad XX a. pradžioje baltarusiai šventindavo su išsiskleidusiais pumpurais – kačiukais rausvos spalvos karklų šakeles184. Tačiau blindės pumpurai yra puošniausi ir suteikia šakelėms este- tinį išraiškingumą. Gražūs ir karklo kačiukai, bet tokių šakelių Minske pastebėti vienetai, o antai Baranovičiuose dažnesni, tačiau Gardino srities miestuose jie mažuma ir nesiejami su baltarusiška tradicija. Gluosnio su kačiukais šventinimo tradiciją Ščiučino apylinkėse tariamai išplatino rusų karininkai, kurie gyvendami anksčiau buvusiame kariniame dalinyje įtvirtino tokio pavidalo verbų šventinimą. Toks po- žiūris teisingas, nes pagal rusų Verbų sekmadienio tradiciją verbos su pumpurais (kačiukais) – būdingas šio meto reiškinys185. Rusai pažymi, kad gluosnis tinkamas, kai išskleidžia pumpurus, nes šie medžiai pla- čiai šioje teritorijoje naudojami maginiais tikslais186. Tiesa, katalikai kartais demonstruoja ir savitą dichotominį požiūrį. Pvz., Gardino Brigičių vienuolyno vienuolė teigė, kad tikra yra tik rykštelė. Tačiau šio vienuolyno šventoriuje vienuolės įėjimą į bažnyčią papuošė karklo šakelėmis su kačiukais, nors su šventinimu tokių verbų nesiejo. Kita vertus, ne-

183 Лозка A. Беларускi народны каляндар. Мiнск, 2002, c. 89–90; Земляробчы каляндар, c. 319, 330. Rytų slavai su verba apeidavo aplink bandą (Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 89). 184 Земляробчы каляндар, c. 152. 185 Шангина И. И. Русский народ. Будни и праздники, c. 84. Karklo vytelė su kačiukais šventinta ir latvių. Gyvybės rykštę – verbą latviai vadino pūpolzars (žr. Butkus A. Lat- viai. Kaunas, 1995, p. 90; Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 107). 186 Пропп В. Я. Русские аграрные праздники. Санкт-Петербург, 1995, c. 68. Reminis- cencinio pobūdžio duomenų apie šakelių su kačiukais šventinimą lauko tyrimų metu teko užfiksuoti įvairių Minsko srities konfesijų atstovų pasakojimuose. Nors verbose vyrauja alyvmedžio šakelė, tačiau su baltais kačiukais šventinamos rykštelės ir kalnuo- toje Bledos vietovėje Slovėnijoje (žr. Kuret N. Das festliche Jahr der Slovenen. Brauchtum im Jahreslauf. Klagenfurt–Ljubljana–Wien, 1996, S. 41). Polesėje tokias šakeles netgi specialiai išsprogdindavo (žr. Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья. Cлавянский и балканский фольклор, c. 49).

| 74 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | neigė ir simboliškumo aspekto, nes bet kokiu atveju pumpurai išreiškia prisikėlimo idėją, o kartu ir estetines funkcijas. Analogiškai irGardino stačiatikių vienuolyno šventoriuje esančiose šventinėse kompozicijose galima užtikti įvairią žalumą, įskaitant ir šakeles su kačiukais. Remiantis kultūrų sąveika sunku paaiškinti verbų su kačiukais naudojimą Lietuvoje. Kadangi žilvičio šakelė su kačiukais ir karklas puokštėje be etninių skirtumų sutinkami daugelyje Pietryčių Lietuvos vietovių – tiek tarp lenkų, tiek ir tarp lietuvių, juos šventina taip pat ir rusai. Praeityje tai buvusi populiari žaliava Rytų Lietuvoje, nes antai XIX a. viduryje M. Valančius Rokiškyje liudija buvusias blindžių ir karklų su avelėmis187, t. y. pumpurais, verbas. Neatsitiktinai išsisklei- dusius gluosnio pumpurus, dėl švelnumo ir minkštumo metaforiškai įvardijamus avelėmis, Obelių ir Kriaunų apylinkėse šventino XX a. Tokių pumpurų buvimas tiesiogiai sietas su avių tematika188. Tikėtina, kad lietuviškasis kačiukų asociatyvus ryšys su avimis yra inspiruotas rusiškosios (šiame krašte gyvena nemažai rusų sentikių) tradicijos. Be to, rusai turi legendą apie tai, kad verba su pūkuotais gražiais pumpurais atsirado, kai už gyrimąsi ir savų vaikų iškėlimą aukščiau kitų Motina Žemė nubaudė ir pavertė gluosniu motiną, o vaikai tapo pum- purais189. Tverečėnai pagal pumpurų skaičių gali pritaikyti ir būrimą. Šventinti parenka šakeles su daugiau pumpurų, nes kiek jų, tiek metų gyvensi190. Kodėl verbai yra parenkamos vytelės su lapeliais ar pumpurais, galima užtikti ir racionalaus pobūdžio aiškinimų. Tai susiję su pavasa-

187 Valančius M. Palangos Juzė. Raštai. T. 1, p. 256. 188 Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendrinių švenčių papročiai. Obeliai. Kriaunos. Vilnius, 1998, p. 451; VUB RS, f. 169, b. 256, lap. 49 (Pakriaunių k.). Asociacijos su avimis gerai žinomos ir slavų kultūroje (žr.: Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 183; Соколова В. К. Весенне-летние календарные обря- ды русских украйнцев и белорусов, c. 99–100; Лозка A. Беларускi народны каляндар, c. 89). 189 Шангина И. И. Русский народ. Будни и праздники, c. 84; Забылин М. М. Праздники, обряды и обычаи русского народа. Москва, 2007, c. 85. 190 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 115.

| 75 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | rio ankstyvumu. Jei pavasaris arba Verbų sekmadienis yra vėlyvesni, tada šventina su kačiukais. Žinoma, tokias verbas galima specialiai pa- ruošti šventės sekmadieniui. Individualiai ruošiantis šventei, gluosnio rykštelę galima palaikyti vandenyje ir palaukti, kol ji išsprogs. Lazūnų lietuviai tam tikslui skirdavo porą savaičių191. Su kačiukais verbas šventindavo, prieš šventes jas laikydami vandenyje, XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais lenkai192. Gali būti derinamos kelios nelyginio skaičiaus gluosnio šakelės, pridedant po vieną kitų medžių, įskaitant ir „kumie- čių“ – gluosnio su kačiukais šakelę193. Šios rūšies medžio šakelė komplekse su įvairia žaluma šventinta Adutiškio krašte194. Šalčininkuose į įvairios žalumos puokštę deda rykštelę su kačiukais. Degučiuose kito- kią verbą pasirinkdavo tik neturėdami rykštelės su pražydusiais ka- čiukais. Jašiūnuose blindę nešdavosi dėl puošnumo. Tačiau miestuose prekiaujantys kaimų gyventojai, paruošdami nemažą kiekį šakelių, gali pasinaudoti tik tuo, ką suteikia gamta. Be to, tokios šakelės netranspor- tabilios, nes gretai nulūžta pumpurai ir kenčia estetinis (ir prekinis) vaizdas. Užtinkame požymių, kad šakelių su kačiukais atsiradimas yra verbų modernizacijos padarinys. Joniškio apylinkėse (Molėtų r.) prieš porą dešimtmečių tradicinį gluosnį ėmė keisti žilvitis ar karklas su ka- čiukais195. Taigi aiški aliuzija į simbolio dekoratyvumo paieškas. Verbų žaliavos turinys gali priklausyti ir nuo nesutampančio skirtingų konfesijų Verbų sekmadienio laiko. Kai stačiatikių ir kata- likų šventes skiria mėnesio ir net didesnis laiko tarpas, natūralu, kad švenčiantys kovo pabaigoje katalikai verboms gali naudoti vienokios išvaizdos gluosnio šakeles, o balandžio pabaigoje šventę minintys stačiatikiai – kitokias. Tačiau tenka konstatuoti, kad XXI a. pradžioje li-

191 Maceika J. Lazūnai. Vilnius, 1998, p. 55. 192 Zadroźyńska A. Powtarzać czas początku, s. 97. Lenkų mėgstamos su baltais kačiukais šakelės (žr. Zaleski W. Rok Kościeln, s. 193). 193 Ralytė A. Verbų šventės ir papročiai, p. 354. 194 Klimka L., Seliukaitė I. Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse, p. 407; VUB RS, f. 81, b. 364, lap. 7 (Ignalinos r., Dysnų k.). 195 Velykų rytą lelija pražydo, p. 237.

| 76 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | turginis aspektas yra lemiantis. Vilniaus stačiatikiai 2005 m. kovo 24 d., taigi per prasidėjusią medžių vegetaciją, prekiavo tik su besisklei- džiančiais lapeliais šakelėmis ir tik pavieniai asmenys turėjo atsinešę pražydusias baltais kačiukais gluosnių šakeles, kaip ir daug anksčiau (2006 m. kovo 9 d.) šventę katalikai. Vilniuje stačiatikiai orientuojasi į raudonas gluosnio šakeles, nes karklo vytelė taip pat netinka. Taigi raudonai šakelės spalvai esant priimtinai, Lietuvos stačiatikiai (įskai- tant ir sentikius) atmena raudono žilvičio šventinimą, tačiau tai vertina kaip puokštės akcentą. Panašiai yra ir Lenkijoje, Lodzės apylinkėse, kur verboms (palmėms) XX a. šventindavo šakeles su mažais kačiukais. Sakoma, kad su dideliais pumpurais nėra manoma esant verba196, todėl šakelės su geltonais kačiukais vertinamos kaip katalikų tradicija. Tačiau praktikoje šventina tiek vienas, tiek kitas šakeles, nes kada puokštė perkama šalia cerkvių, pasirinkimas ne visada įmanomas. Jau minėjo- me, kad užtinkamas įdomus požiūris į kačiukus. Tiek vienos, tiek kitos rūšies gluosninių medžių šakelės leidžia pumpurus. Visi stačiatikiai (ir sentikiai) tikraisiais kačiukais pripažįsta tik trumpus ir pilkus, bet ne geltonus pumpurus. Tiesa, tokių šakelių šiuolaikinėje praktikoje vienetai (2008 m.), todėl netgi balandžio mėn. viduryje šventinti neša- si raudonas ar žalsvas gluosnio šakeles su besiskleidžiančiais lapais. Tačiau tas faktas, kad Vilniaus stačiatikiai kitaip vertina su bet kokiais pumpurais verbas ir tuo jie iš esmės skiriasi nuo Baltarusijos tikinčiųjų, galbūt nėra silpnos kultūrų difuzijos rezultatas, o greičiau tai, kad šie tikintieji yra daugiau atvykėliai iš Rusijos, o ten, kaip minėjome, ka- čiukai vertinami kaip rusų religinės kultūros požymis. Su šia tradicija ryšius išlaikę ir Vilniaus sentikiai. Gana palanki etniniams ir konfesiniams skirtumams Baltarusijoje tirti buvo sutapusi katalikų ir stačiatikių Verbų sekmadienio šventės (ji buvo 2004 ir 2007 m.) diena, leidusi išryškinti žaliavos parinkimo konfesinius ir regioninius savitumus. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad

196 Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem, s. 64.

| 77 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ir šiuo atveju svarbiausias skirtumas yra gluosnio šakelių pasirinkimo mastas. Jei Baltarusijoje stačiatikių ritualuose naudojamos verbos su lapeliais dažniau nei katalikų (nekalbame apie puokštes, kuriose šalia gluosnio komponuojamos įvairios žalumos), tai Lietuvoje XXI a. pra- džioje šalia lapelių šventinamos rykštelės su pumpurais. Verba su ka- čiukais gali būti pasirenkama ir dėl konkrečių tikslų. Neanalizuodami kačiukų panaudojimo maginiams tikslams aplinkybių, turime pasakyti, kad katalikų bažnytinėse apeigose galime rasti akivaizdžios biblinės tradicijos samplaikos su liaudies tikėjimais pavyzdžių. Pirmiausia tai savita šventinės bažnytinės procesijos interpretacija. Kadangi, pasak Šventojo Rašto, įžengiant Kristui į Jeruzalę po kojomis buvo klojamos medžių šakos, ši eisena yra inscenizuojama baž- nyčiose. Sutinkami ir tokie liaudiški biblinės istorijos interpretavimai: „Marija su Juozapu ir Jėzumi bėgo nuo žydų. Jiems teko važiuoti per raistą. Tai Juozapas kirto ir metė po asilo kojomis, ant kurio jojo Ma- rija, ėglio šakas. Vėliau pasislėpė po egle, kuri nuleido šakas ir dabar taip ji stovi.“197 Procesijos metu klojo išsprogusias gluosnio šakeles, ir gana įdomu, kad šaltiniai liudija paprotį buvus ir Žemaitijoje, kur jis siejamas su kadagiu, kambarinėmis ir netgi dirbtinėmis gėlėmis198. To- kios tradicijos buvimąRytų Lietuvoje ir, kaip matysime toliau, Vakarų Baltarusijoje papildomai galima aiškinti ir lenkų bažnytinės tradicijos įtaka. Jau XV a. Lenkijoje kurpių krašte bei Krokuvoje buvę procesijos su inscenizuotomis scenomis, vaizduojančiomis Kristaus įžengimą į

197 VUB RS, f. 81, b. 318, lap. 2–3 (Onuškis, Trakų r.). Arba sakoma, kad visiems trims jojant žmonės laužė ir metė šakeles po kojomis (ten pat, f. 169, b. 301, lap. 18 (Anykš- čių r., Sodeliškių k.). 198 Po kojomis taip pat buvo metamos gėlytės (IIES, b. 1495, lap. 21 (Žarėnai), kadagio šakelės (lap. 7 (Kartena) ar net kambarinės mirtos bei popierinės gėlės (lap. 3 (Žemai- čių Kalvarija). „Laužia savo verbų šakeles ir meta ant to kelio, kuriuo eina procesija“ (Mickevičius J. Tėvų ir protėvių žemė. 1 knyga. Vilnius, 2008, p. 406).

Jeruzalę. Krokuvoje prieš vežimaitį su Jėzumi mėtė gluosnio šakeles199. Tiesa, žinoma, kad Maskvoje XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje procesijos metu taip pat po kojomis metė verbas200. A.Vyšniauskaitės teigimu, paprotys procesijos aplink bažnyčią metu kloti kunigui po kojomis žilvičio šakeles XX a. pradžioje gyvavo Rytų Aukštaitijos bažnyčiose201. Netgi sakoma, kad taip ir Kristui po kojomis klojo kadagį arba žilvitį202. Gausesnį kiekį medžiagos, atspin- dinčios šiuolaikinę papročio padėtį, turime iš Lietuvos teritorijos.Šven - čionyse, respondentų teigimu, XXI a. pradžioje per procesiją kunigui po kojomis metami kačiukai. Toks traktavimas žinomas Prienų rajone (Pakuonyje; Prienuose). XX a. viduryje ypač Pietryčių Lietuvoje šis paprotys dažnai minimas Šalčininkų rajone, kur traktuojamas krikščio- niškai – kaip tikėjimo dalis. Antai Baltojoje Vokėje tiesiog akcentuojama verboje įsikūnijusi Kristaus prisikėlimo idėja, o kunigui po kojomis metamos šakelės skirtos prisiminti velykinę jo dramą. Svarbiausia, kad praktiškai visur šakelių metimo po kunigo kojomis tradicija siejama pirmiausia su gluosniu. Tiesa, Salake kartais neturint kitokio medžio meta ir kadagį, nors ir čia vyrauja karklas su kačiukais. Arba metamos abiejų rūšių medžio šakelės: „Moteriškės su kvietkais iš ėgliaus ir ka- čiukų eidava bažnyčian. Šituos kvietkus mesdavą kunigui po kojam ant grindų, tas aidamas apšlakstydava švintu vandeniu.“203 Kodėl šiam tikslui mažiau naudotos kadagio šakelės, matyt, lėmė jų purumas.

199 Kalendarz polski. Historia i obyczaje. Warszawa, 1997, s. 203. Palmių šventės metu įžengimo į Jeruzalę inscenizacijos Slovėnijos miestuose žinomos XVI a. (žr. Kuret N. Das festliche Jahr der Slovenen, S. 40). Jeruzalėje Verbų sekmadienio eisenos žinomos nuo IV a. (žr. Zaleski W. Rok Kościelny, s. 193) ir kitose Europos šalyse. 200 Забылин М. М. Праздники, обряды и обычаи русского народа, c. 83. 201 Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993, p. 50. 202 VUB RS, f. 169, b. 574, lap. 20 (Giedraičiai); f. 81, b. 1032, lap. 25 (Jūžintai). Tačiau medžių po kojomis klojimas liaudiškoje interpretacijoje verbai suteikia ir kitas prasmes, nes verba primena išdavystę. Alytaus rajone užfiksuotas teiginys, kad kai Kristus jojo per Jeruzalę, jam klojo palmes, o paskui tie patys žmonės jį plakė erškėčiais, vainikavo (VUB RS, f. 81, b. 339, lap. 9 (Zarasų r., Dusetos). 203 IIES, b. 493, lap. 46.

Gluosnio šakelė tiesiog patogesnė naudoti, nes žengiant netrukdo eiti, ir ypač tinkami mesti pumpurai. Tačiau gali būti ir neįvardijami religiniai motyvai (kaip matysime toliau, remiantis jais kadagys nebuvo šventinamas) bei maginės tokiu būdu pašventintos sakramentalijos savybės ir su tuo susijusios panaudojimo perspektyvos, nes kunigui po kojomis metama verbos dalelė, o procesijai praėjus jos surenkamos ir naudojamos gydyti (vaikams nuo išgąsčio)204. Tverečiaus apylinkėse bažnyčioje žmonės taikė, kad kiekvieno šakelė patektų kunigui po kojomis, „nes kitaip bus neapšvęstos“205. Kunigo su procesija pereitos mažos ėgliuko šakelės vertinamos kaip šventenybė ir dedamos į mal- daknygę (Pasvalio r., Meškalaukio k.)206. Taigi kunigas procesijoje traktuojamas kaip simbolinis Kristaus įsikūnijimas, jo alter ego. Apie šio papročio mastą istorinėje perspektyvoje sunku kalbėti, kaip ir paplitimo mastą Baltarusijoje. Neturint išsamesnių istorinių duomenų, galima teigti tik apie arealo, kuriame gyva panaši tradicija, buvimą Baltarusijoje. Rašydamas apie Apso ir Pelekų apylinkėse buvusius papročius, J. Kudirka pateikia žinių, kad, „kunigui einant per bažnyčią, tartum Kristui įžengiant į Jeruzalę, pa- rapijiečiai skabydavo puokštelių šakeles ir mesdavo jam po kojų“207. Krikščioniškoji traktuotė atsiskleidžia aiškinant veiksmų apeigas. Po kunigo kojomis klojo nešventintus kadagius, nes ir Kristus „iš girios po 40 dienų grįžo“ (Lydos apyl.)208. Rinkdami medžiagą Baltarusijoje Gardino srityje užfiksavome prisiminimą apie buvusį papročio gyvavimo faktą. Kunigui po kojomis šakeles klodavo ir Sapackinės katalikai.

204 Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės, p. 50. Metama ir Latvijos lietuvių bei lat- vių aplinkoje Alūkstoje (Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 107). 205 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 115. 206 Velykų rytą lelija pražydo, p. 51. 207 Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. Vilnius, 1997, p. 40; IIES, b. 1322(8), lap. 9 (Tverečiaus apyl.). 208 Keturiasdešimties Kristaus dienų pasninkavimo dykumoje (ne girioje) motyvas yra vienas svarbiausių baltarusių ir slavų tradicinėje kultūroje apskritai (žr. Kрук Я. Символика беларускaй народнaй культуры. Мiнск, 2000, c. 150–153).

Rytų Lietuvoje būdingas ir išlikęs paprotinis veiksmas neturi tęsinio cerkvių aplinkoje. Tą patį galima pasakyti ir apie Baltarusiją. Tai pirmiausia susiję su apeigų struktūriniais savitumais. Tiesa, reiškinys galbūt nėra vertintinas kaip tradicija, o greičiau jos liekana, siejama su kunigų asmenybėmis bei parapijiečių siekiais. Mielagėnų apylinkėse prisimenama buvus kunigą, kuris liepdavo ant tako mesti po verbos šakelę209. Gardino katedros zakristijonas paprotį prisimena buvus XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje bažnyčioje dirbusio klebono metais. Pasikeitus parapijos vadovui, atsirandančios tradicijos užuomazgos sunyko, nes naujas klebonas turėjo kitą požiūrį į tokią biblinio teksto inscenizaciją. Apibendrinant medžiagą reikia pastebėti, kad pasirenkant skirtingas gluosninių šeimos medžių šakeles akcentai dėliojami gana įvairiai. Gluosnio šakelių su pumpurais pasirinkimas verboms priklauso nuo keleto aplinkybių, kurių svarbiausioji yra religinė, kada neigiamai žiū- rima į tokių šakelių naudojimą. Todėl ir Baltarusijoje, ypač stačiatikių religinėje tradicijoje, gluosnis yra esminė žaliava verboms. Artėjant arčiau Lietuvos, šakelių su kačiukais daugėja, nes ir Rytų Lietuvoje, lauko tyrimų duomenimis, jos sutinkamos plačiau. Netgi Vilniaus krašte stačiatikiai šventina gluosnio šakeles su kačiukais. Gali būti derinamos abi gluosnio rūšys: Vilniaus rajone, Sužionių kaime, katalikai šalia verbos medžio šakelės dėdavo ir šakelę su kačiukais. Tačiau vyraujanti tendencija yra ne vien šakelės su kačiukais šventinimas.Vil - niaus ir Vilniaus krašto Verbų sekmadienio šventėje nedideliu mastu užtinkama prekyba vien iš karklo ar žilvičio paruoštomis puokštelėmis su kačiukais. Tokios verbų žaliavos pasirinkimas turi sąsajas ir su bi- blinės traktuotės savitu pritaikymu bažnytinėse apeigose ir pumpurų tolesniu panaudojimu įvairiose gyvenimiškose praktikose. Dažniausias variantas, kai šios šakelės tampa sudėtinių puokštelių su kadagiu ar kita žaluma komponentu.

209 VUB RS, f. 169, b. 385, lap. 29.

Kadagio šakelė Kadagys išplitęs didelėje Europos teritorijoje. Sukaupusio nema- žai fitoncidinių medžiagų kvapnaus ir visuomet žaliuojančios tvirtos bei lanksčios medienos medelio spygliai naudojami tiek utilitarinėms reikmėms buityje, tiek maginėse praktikose, jis užtinkamas ir mitolo- ginėje traktuotėje. Akivaizdžiai polisemantinis medelis gana dažnas Lietuvos spygliuočių miškuose, nors nevienodai plačiai paplitęs krašto teritorijoje. Tačiau vertinti panaudojimo mastus paplitimo intensyvumo aspektu nėra pakankamai argumentų. Jo naudojimo apeigose ir papročiuose savitumai gali būti lemti pirmykštėje žmonių mąstysenoje susiformavusiu mitologizuotu kadagio vertinimu. Kaip teigia mito- logai, kadagys, kedras ir kiparisas bei kiti panašūs medžiai ir augalai (plg. tuja pas lietuvius ir baltarusius) susiję su mirties simbolika ir jos įveikimu, kaip amžino gyvenimo pradžia. Nuo seno kadagio šakelės degintos laidotuvėse, jį klojo į kapus, nuo antikos laikų naudotas ap- rūkymui. Kedras apskritai – Kristaus emblema. Kadagys užtinkamas ir chtoninėje pasaulėžiūroje. Lenkijoje, kašubų krašte, kadagys vadinamas kaduk ir reiškia velnią, kaip ir baltarusių tarmėse (кадук) – piktąją dvasią, velnią210; rusiškai – кадило, кадильница, lenkiškai – kadzielnica (smilkytuvas)211. D. Verseckas, remdamasis latvių kalbininkų darbais, teigia, kad etimologijoje glūdi rūkymo prasmė, ir kadagį sieja su spe- cifiniu ritualiniu medelio šakų panaudojimu212. Udmurtams kadagys apotropėjus nuo nužiūrėjimo ir kerėtojų, todėl iki mūsų dienų prie vartų pritvirtina jo šakelę, o mariams tarp kitų apsaugos nuo blogio

210 Vaitkevičiūtė V. Lenkų–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 1979, p. 172; Беларуская мiфологiя, c. 208; Толстой Н. И. Вербное воскресенье. Славянские древности. Т. 1, c. 337; Беларускi фальклор. Энцыклапедия. Часть 1, c. 396. 211 Мифы народов мира. Энциклопедия. Редактор С. А. Токарев. Второе издание. Т. 2. Москва, 1991, c. 164; Vaitkevičiūtė V. Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, p. 172; Lyberis A. Lietuvių–rusų kalbų žodynas. Vilnius, 1971, p. 679. 212 Verseckas D. Lietuvių verbų papročiai Europos liaudies magijos kontekste, p. 190, 195.

| 82 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | priemonių jis buvo prieš blogas akis veikiantis augalas213. Taip Lietuva patenka į mitologinę ir praktinę daugiatikslę europinę kadagio semantikos erdvę. J. Kudirkos teigimu, Lietuvoje kadagys verbose vyravo Žemaitijoje ir Suvalkijoje bei Vidurio Lietuvoje214, ir toks šventinimas gyvybingu- mą išlaiko šiuolaikinėje praktikoje. Galimas dalykas, tai sena tradicija, nes, pasak XVI a. šaltinių, žemaičiai prūsų pasienyje kadagius tariamai gerbė ir augino šventame miškelyje215. Kita vertus, pirmajame verbų paminėjime kadagys neužtinkamas, kaip ir M. Valančiaus žemaičių krikščioniškų papročių aprašymuose216. Taigi istoriškai negalima kadagio arealo sieti tik su minėta teritorija, nes tikėtina, kad kadagys pritaikytas kaip sakramentalija vėliau nei gluosninių šeimos medžių šakos. Ilgainiui žmonių sąmonėje kadagys įsitvirtino kaip verbų ža- liavos šaltinis ir šiuolaikinėje praktikoje ten, kur jis panaudojamas verboms rišti, netgi verba vadinamas (Jurbarko vlsč., Panemunės k.; Baisogalos apyl.; Lančiūnava)217. Meškuičių apylinkėse (Šiaulių r.) niekas net neatmena šventiniame inventoriuje prie kadagio buvus kokių nors priedų ar kitokių šakelių. Jį net specialiai sodindavo sodybose, po langu link kaimo gatvės218. Literatūroje galima sutikti teiginį, kad Molėtų rajonas yra riba, kur susikerta Pietryčių ir Rytų Lietuvoje įsigalėjusi tradicija verbos pagrindu laikyti gluosnį ir maždaug nuo Ukmergės rajono praside-

213 Никонова Л. И., Кандрина И. А. Как лечились народы Поволжья и Приуралья. Саранск, 2005, c. 148, 151. 214 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 5. Antai Žemaitijos centre, apie Užventį, praktiškai ne- girdėtas karklo su kačiukais naudojimas verbose. 215 Vėlius N. Senovės lietuvių pasaulėžiūra, p. 123. Tačiau kažin ar kadagio mitologizuotas pateikimas tautosakoje turi įtakos jo panaudai maginiuose plakimo medelio šakelėmis veiksmuose. 216 Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, p. 34; Valan- čius M. Žemaičių vyskupystė, p. 339. 217 IIES, b. 1417, lap. 5 (Viduklės vlsč., Žilių k.; Utenos r., Grybelių k.); VUB RS, f. 81, b. 342, lap. 2. 218 Velykų rytą lelija pražydo, p. 265.

| 83 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | dantis likusią Lietuvos dalį apimantis tikėjimas, jog verbai tinkamas naudoti kadagys219. Tačiau antai dar 1866 m. M. Valančius „Palangos Juzėje“ rašydamas apie Verbų sekmadienį mini Rokiškyje matytas gana įvairias medžių ir žalumynų šakeles: kadagių, bruknių, žalių laumės šluotų, ąžuolo su pernykščiais lapais šakų220. Tarpukaryje B. Buračas, rašydamas apie gyvulių išginimo papročius Rytų Lietuvoje, mini, kad jie buvo išgenami su kadagio ar žilvičio vytele221. Taigi kadagys pagal tinkamumą verbos gamyboje buvo lygiavertis gluosniui medelis, kas kita – panaudos mastas. Todėl šiuolaikinėje praktikoje Rytų Lietuvo- je kadagio naudojimą šventinti galima vertinti kaip tradiciją: „Man patinka Verbų sekmadienį šventinti natūralią verbą: kadagio šakelę. Taip įprasta nuo vaikystės. Senesni žmonės pripažįsta tik kadagį“ (Širvintos). Baltarusijoje šventės metu vien kadagio šakelė naudojama artimesniuose Lietuvai rajonuose. Šiandieninėje praktikoje kadagio šakelės gali būti vienintelės (Molodečnas – kat.), tačiau Minske pastebimi vos vienetai tokios vienarūšės verbos atvejai, o abiejų konfesijų tikinčiųjų teritorijoje tarp Vilniaus ir Minsko (Astravo r.; Ašmenoje; Molodečne; Valažino r.; Baranovičiuose) jos komponuojamos su verbos medžiu. Reikia pastebėti, kad kadagio panaudojimo atžvilgiu Vakarų Baltarusija nėra vienalytė. Jeigu šalia rytinių Lietuvos rajonų kadagys vienas ar puokštelėje su kitais augalais daugiau ar mažiau paplitęs, tai Gardino srityje, nors gretimuose jai pietiniuose Lietuvos rajonuose kadagiai dažni, jis šventinamas tik kaip viena iš puokštės sudėtinių dalių. Padėtis argumentuojama tuo, kad Gardino apylinkėse kadagys nėra paplitęs ir miškuose jo pasigendama, todėl kai jo turima, nešama- si, bet komplekse su kitomis šakelėmis. Tačiau, matyt, jei būtų poreikis ir atsirastų pirkėjų, prekiautojai jų parūpintų. Greičiau tai priklauso nuo verbos supratimo. Kadagys nenaudojamas Valkavisko stačiatikių

219 Ten pat, p. 237. 220 Valančius M. Palangos Juzė, p 256. Kadagių verbos žinomos ir XX a. (žr. Kodienė-Da- leckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendrinių švenčių papročiai, p. 451). 221 Buračas B. Gyvulių išginimo apeigos, p. 100.

| 84 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | verbose, bet katalikai kartais šakeles deda į puokštes. Smurgainyje sta- čiatikiai teigia, kad šventinamas tik gluosnis (verba), o kadagys šiam tikslui netinka, ir pasirinkimą sieja su tolesniu simbolio panaudojimu per pirmojo pavasarinio gyvulių išginimo į ganyklas apeigas. Toks požiūris praeityje turėjo pagrindą. R. Merkienės tyrimų duomenimis, gyvulių smilkymas išginimo metu mažai sietinas su verbomis ir Rytų Lietuvai bei Vakarų Baltaru- sijai XX a. pirmojoje pusėje menkai būdingas222. Padėtis XX a. antrojoje pusėje pakito ir, kiek mena žmonių atmintis, Rytų Lietuvoje ir ypač artimesniuose Rytų Lietuvai Baltarusijos rajonuose buvęs gyvulių smilkymas verba kaip apsauginis ir apvalantysis veiksmas pasitaiko XXI a. pradžioje223. Apskritai liaudiškojo pamaldumo aspektas vyrauja norint argumentuoti bet kokios konfesijos tikinčiųjų kadagio šakelių pasirinkimą. Akcentuojamas išdžiūvusių spyglių tinkamumas smilkyti (Ašmena; Lyda), o gyvuliams išginti kaip patogesnės vertinamos gluosnio rykštelės. Matyt, derinant šias funkcijas, Adutiškio krašte kadagys tapęs lygiaverčiu karklui224. Dieveniškėse jau nuo XX a. vidurio su džiovintais ąžuolo lapais šventintos trys kadagio šakelės. XXI a. pradžioje Vilniuje ir keliose Vilniaus rajono bažnyčiose atliktų stebėjimų metu užtikta, kad tarp šventinamų žaliuojančių šakelių vyrauja kadagys, kiek rečiau vietoje sudėtinės – kadagio su gluosniu puokštelės variantas, o vien gluosnio rykštelių šventinimas gana retas. Ypač svarbu pažymėti, kad per stačiatikių Verbas Vilniuje vien kadagio šakelės buvo netgi populiaresnės už gluosnio ir tokios sudarė apie tris ketvirtadalius verbų. Galima manyti, kad nykstanti individuali gyvu- lininkystė ir su ja susiję papročiai, kaip ir visuomenės sekuliarizacija, natūraliai naikina išginimo verbomis poreikį. Tačiau įvairios smilkymo

222 Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje irVakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė), p. 102–105. 223 Мардоса Й. Освященная верба в обрядах Западной Беларуссии и Восточной Литвы, c. 48. 224 Klimka L., Seliukaitė I. Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse, p. 406–407.

| 85 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | formos sutinkamos buityje, todėl neišnyksta, o net išauga apeiginė kadagio verbos vertė. Tiesa, Baltarusijoje, kur labiau išryškinamos deko- ratyvinių verbų savybės, gluosnio šakelė puošti tinkamesnė, nors visur puokštelėse sutinkamos kadagio šakelės. Tačiau netgi aktyvių difuzinių ar konvergencinių procesų sąlygomis konfesiniai veiksniai gali užkirsti kelią kadagiui plisti tarp konkrečios religijos narių. Atsiribodami nuo katalikų, Degučių sentikiai nenaudoja kadagio, o Vilniuje šios konfesijos atstovai prie gluosnio deda tują su žvakute, ir stebėjimų metu tarp jų nefiksuotas nei vienas kadagio šakelės šventinimo atvejis. Sutinkamas tautosakinis ir liaudiškuoju pamaldumu argumentuojamas kadagio tinkamumo, kaip ir draudimo jį šventinti, aiškini- mas. Dzūkijoje kadagys dažnas verbose, tačiau artimiausiuose pietų dzūkams Gardino srities rajonuose stačiatikiai demonstruoja aiškius ir kategoriškus negatyvius nusiteikimus kadagio atžvilgiu. Tai, matyt, lemia stačiatikių cerkvėse skleidžiama šventikų pozicija. Antai Lydoje ir Gardino apylinkėse tokių vertinimų motyvus grindžia „batiuškos“ nuoroda į Jėzaus vainiko spyglius. Todėl, žmonių nuomone, kadagio verba primenami jo patirti skausmai: „Kam papildomai to skausmo, jo ir taip daug“ (Ščiučinas)225. Taigi šventindamas kadagį tarsi sukursi Jėzui papildomų kančių. Tačiau šakelės netoleravimas yra viena, o realybė gali turėti savas išraiškos formas. Todėl vien kadagys nešven- tinamas pirmiausia oficialiose cerkvinėse apeigose, bet tokias šakeles parapijiečiai deda į puokštes Lyda;( Gardinas). Pagaliau kadagys ži- nomas rusų religinėje tradicijoje ir naudotas smilkyti226. O Lietuvoje kadagio tinkamumas grindžiamas jo šventumo samprata, kuri atsiranda dėl tariamų kadagio nuopelnų Kristui. Pasakojama, kad „Kristus bekeliaudamas pavargo ir sustojo po drebule pailsėti. Bestovėdamas sušalo. Tada sustojo po kadagiu ir sušilo. Už tai jis kadagiui taręs: „Kad

225 Lietuvoje sutinkama priešinga nuomonė: kadagys būtinas, nes primena Kristaus erškėčių vainiką ir jo kančias (VUB RS, f. 169, b. 574, lap. 5 (Platelių apyl.). 226 Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси, c. 160.

| 86 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | tau ant kiekvienos šakelės būtų po kryželį.“ Nuo tada kadagio spygliai kryžiavojasi“227. Širvintose, kur kadagys simboliškai primena Jėzui ant galvos dėto vainiko spyglius, žilvitis siejamas su Jėzaus plakimu. Vilniaus ir Vilniaus krašte, netgi Varėnos rajone Verbų sekmadienio apeigose kadagio šakelės gana dažnos. Sakoma, kad nešventinto kadagio netgi dūmai nekvepia (Šalčininkų r.). Įprastinė visoje Lie- tuvoje tikinčiųjų elgsena, kai nudžiūvus spygliams juos nutrina ir laiko maišelyje, o likusios šakelės sukaišiojamos pastogėje ar tiesiog suvyniojamos popieriuje. Kadagys tikrąja verba vadintas Salako apy- linkėse, kur jo šakeles rinkdavosi su uogytėmis. Specialiai pamirkydavo verdančiame vandenyje dėl žalumo, net ant ugnies palaikydavo (Anykščių r.; Daugai). Tokiam pat su uogomis kadagiui, kuris dėl vaisių geriau smilksta, pirmenybė vietomis teikiama Aukštaitijoje ir Dzūkijoje228. Varėnos rajone, Kermušijos kaime, nulaužtą kadagio šakelę vadindavo verbele, kartais ją pasodindavo žemėn ir jei prigy- davo, augindavo dėl savos „šventos verbos“229. Kita vertus, kadagiui panaudoti verbų gamyboje atsiranda ir kitokio pobūdžio veiksniai. Antai Molėtų rajone, Joniškio apylinkėse, plintantis kadagys siejamas su dėl melioracijos poveikio nykstančiais gluosniais, ir tarp jaunesnės kartos gyventojų atsiranda tradicijų kaita230. O Lenkijos lietuviai, matyt, paveikti gamtosauginių idėjų ir stebėdami kadagių miškuose nykimo tendenciją, juos, pasak R. Merkienės, keičia kukme- džiu – cisu231. Taigi galima tvirtinti, kad XX a. antrojoje pusėje vien kadagio verboms naudojimo arealas Lietuvoje pasistūmėjo gana toli į

227 IIES, b. 1204, lap. 12 (Seirijų apyl., Pošnios k.). 228 VUB RS, f. 81, b. 301, lap. 3 (Tauragnų apyl.); b. 318, lap. 17 (Daugų apyl.); VUB RS, f. 169, b. 513, lap. 9 (Giedraičiai). Specialiai tokių kadagių ieškoma ir Žemaitijoje, kur jie su uogomis vertinami kaip vaisingesni ir geriau tinka smilkyti (IIES, b. 701, lap. 22 (Kvėdarna). 229 IIES, b. 62, lap. 22. 230 Velykų rytą lelija pražydo, p. 237–238. 231 Merkienė R. Lietuvių etninės kultūros poslinkiai Seinų ir Punsko krašte. Etninė kul- tūra atkurtoje Lietuvos Respublikoje: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997, p. 34. Lauko tyrimų medžiaga rodo, kad Užnemunės dzūkai, kaip ir suvalkiečiai, cisu vadina tują.

Rytus ir skverbiasi į Baltarusiją. Tačiau šalia vien iš gluosnio, kaip ir iš kadagio, egzistuoja ir netgi tampa vyraujančios iš sudėtinės žaliavos pagamintos verbos.

Sudėtinė verba (gluosnis su kadagiu) Anksčiau pateikta medžiaga leidžia teigti, kad tyrinėjamoje teritorijoje persipina du esminiai vienas kitą papildantys verbų puokštės komponentai – gluosnio ir kadagio šakos232. Neatsitiktinai tikintieji šventinti atneša simbolį, kurio kompozicijoje kadagys derinamas su kitu inventoriumi. Stebint prekiautojų pardavinėjamą žaliavą XXI a. matosi, kad prie bažnyčių atsinešama gana dideli krepšiai vienarūšės žaliavos, iš kurios pagal pirkėjų pageidavimus sudaromos kompozicijos. Analogiška padėtis stebima ir stačiatikių šventės Vilniuje metu, nors vien kadagio (ypač su uogomis) verbų nėra daug ir vyrauja sudė- tinės puokštės. Vienos ar kitos rūšies medžių šakelių santykis verboje nėra pastovus. Vienu atveju gali būti didesnis gluosnio, kitu – kadagio šakelių skaičius. Gana įdomios tendencijos stebimos žvelgiant į suminį šake- lių skaičių verboje. Gali pasitaikyti trys su kačiukais blindės ir ėglio šakelės (Šalčininkų r., Mištūnų k.)233. Trijų gluosnio ir vienos kadagio šakelių sudėties variantas plačiai stebimas lietuviškoje medžiagoje Vilniaus krašte, fiksuojamas netgi šiaurinėje Aukštaitijoje, vietomis – Vidurio Lietuvoje. Nemenčinės apylinkėse pastebimi atvejai, kai prie poros kadagio šakelių pridedama blindės arba karklo šakelė ir taip su- sidaro nelyginė suma. Taigi vyraujanti tendencija yra siekis pasirinkti nelyginį kiekvienos rūšies šakelių skaičių, negalvojant apie jų sumi- nę išraišką. Tačiau sutinkami ir atvirkštiniai variantai, kai siekiama sudaryti bendrą nelyginį šakelių skaičių. Tada šalia vienos pasitaiko

232 Verbomis tokią kompoziciją vadina todėl, kad tarp kadagio šakelių įdeda neporinę verbos (gluosnio) šakelę (VUB RS, f. 81, b. 318, lap. 2–3 (Onuškio apyl.). 233 Velykų rytą lelija pražydo, p. 281.

| 88 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | nelyginės dvi ar net keturios kitos rūšies šakos. Užtat kada dedama po vieną abiejų rūšių šakelę, tuomet gaunamas lyginis jų skaičius. Verba, kurią sudaro kadagys su žilvičio šakele, žinota Jiezno apylinkėse234. Tačiau tokiu atveju galvoje turimas ne suminis skaičius, bet kiekvienos rūšies šakelių kiekis. Taigi vienu atveju puokštės turinyje siekiama nelyginio kiekio, kitu – nelyginio suminio skaičiaus. Varėnos rajone, Ūtos kaime, paprastai verba būdavo komponuojama iš trijų–penkių kadagio šakelių, tačiau prie jų dėdavo dvi karklo šakeles, svarbu, kad jos būtų ilgesnės nei kadagys. Kitu atveju gluosnio šakelių būdavo dedama nuo vienos iki trijų ir jų ilgis siekdavo verboje esančių kadagio šakelių ilgį ir niekada jo neviršydavo (Vilniaus r.). Tačiau toks pavidalas nėra dominuojantis. Kadagys ir dvi verbos medžio šakelės arba dvigubai didesnės jų proporcijos žinotos ir Dubingiuose. Šakelė su kačiukais, žilvitis ir kadagys puokštelėje komponuotas Užnemunės dzūkų krašte235. Toks variantas žinomas Baltojoje Vokėje, Šalčininkų rajono Pamerkių kaime. Arba prie kadagio yra pridedama kačiukų šakelė (Pagiriai, Vilniaus r.). Aplink kadagio šakelę apdėdavo penkias–šešias gluosnio šakeles (Semeliškės). Blindė ir kadagys dedamas Baltojoje Vo- kėje ir kitose Šalčininkų rajono vietovėse, kaip ir Merkinėje – gluosnis su kačiukais ir ėgliuko šakelės. Kartais tarp gluosnio šakelių būdavo specialiai įterpiamas kadagys dėl smilkymo236. Antai sutinkamos keturios kadagio ir dvi blindės ar karklo arba dvi kadagio ir viena karklo šakelės (Vilniaus r., Ažulaukio k.), viena kadagio ir trys blindės su kačiukais (Vilniaus r., Pailgės k.). Galėdavo dėti ir po dvi šių medžių šakeles (Eišiškės). Tiriamajame Lietuvos regione pastebėtos gluosnio ir kadagio sudėtinių verbų struktūros tendencijos liudija, kad nustatyti, kurios medžių rūšies šakelių kiekis yra prioritetinis, lygiai kaip pasekti regioninius, nekalbant apie lokalinius, variantus, praktiškai neišspren-

234 IIES, b. 892, lap. 135. 235 Velykų rytą lelija pražydo, p. 292; Levūnų kaimo papročiai, p. 126. 236 IIES, b. 546, lap. 13 (Merkinė); Velykų rytą lelija pražydo, p. 238 (Molėtų r., Joniš- kio apyl.).

| 89 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | džiamas uždavinys: visoje tiriamojoje teritorijoje vyrauja struktūrinis variantiškumas. Įdomu, kad sudėtinė verba, kurioje šalia kadagio atsiranda ir gluosnio rykštelė, žinoma ir tuose Lietuvos rajonuose, kur esmines pozicijas užima kadagys. Vidurio Lietuvos ir net Žemaitijos šiaurėje taip pat kartais tarp kadagių įterpdavo šakelę su kačiukais (Pumpėnai; Papilės apyl.). Kadagio, karklo ar blindės ir beržo būda- vo dedama Prienų rajone (Ašmintos; Dvylikių bei Pakuonio k.). Šiuo atveju pagrindas yra gluosnis, o kadagys jau tik priedas, ir tai tiesiogiai susiję su buvusiu gluosnio vyravimu tiriamajame regione. Gluosnio ir kadagio šakeles verboje komponuodavo Punsko237, o karklo šakelę su kačiukais bei kadagį – Latvijos lietuviai238. Kalbant apie baltarusiškas tokių verbų darymo tradicijas galima pastebėti analogiškas Lietuvai puokščių formavimo kryptis. Balta- rusijoje vietomis (Ašmena; Sapackinė) svarbiausia, kad puokštelėje būtų nelyginis vienos rūšies šakelių skaičius, kitur apie vieną gluosnio rykštę dedama trys ar kitokios nelyginio skaičiaus kadagio šakelės. Praeityje Lazūnų apylinkėse verbos būdavo komponuojamos iš keleto karklų rykštelių su aplink sudėtomis kadagio šakelėmis239. Gluosnio su kačiukais ir kadagio verbas į bažnyčią nešdavosi Apso ir Pelekų gyven- tojai240. Apklausos metu tokios verbos užfiksuotos buvę esančios ir tarp Ašmenos bei Minsko katalikų. XXI a. pradžioje pasitaiko variantų, kai pavienė kadagio šakelė dedama prie gluosnio rykštelės. Gluosnio su kadagiu šakelės derinamos ir Gardino srities katalikų maldininkų (Sa- packinė; Gardinas). Tačiau stebėjimų metu kitose Vakarų Baltarusijos vietovėse tokių atvejų neužtikta. Galbūt tai anksčiau plačiau gyvavęs verbų rišimo variantas. Nors baltarusių religinėje praktikoje šventinant

237 Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai. Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai: straipsnių rinkinys. Punskas, 2006, p. 196. 238 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 107; Levūnų kaimo papročiai, p. 126. 239 Kudirka J. Lietuviškoji Lazūnų kultūra. Etnografija: metraštis, 2001, Nr. 11, p. 185. 240 Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra, p. 40.

| 90 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | pirktines puokštes neužtinkami akivaizdūs konfesiniai skirtumai, visgi galima teigti, kad į gluosnio su kadagiu kompozicijas labiau orientuojasi šio krašto katalikai. Tad pateikta medžiaga tiriamojoje teritorijoje nerodo bendros tendencijos tarp skirtingos rūšies medžių šakelių santykio, kaip ir tarp jų kiekio. Svarbiausias Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje visgi yra nelyginis maginis (jis gali atsirasti iš bendros šakelių sumos ir atskirai tarp kiekvienos rūšies) skaičius ir tik retais atvejais į šį veiksnį nekrei- piama dėmesio. Tačiau gana įdomu, kad daugeliu atvejų tokioje sudėti- nėje verboje pagrindine kompozicijos ašimi tampa (ne kiekiu, bet verte) gluosnis. Netgi kai dedama viena gluosnio rykštė, o aplink – kelios kadagio šakelės, lemia ne jų kiekis, o centre atsidurianti gluosnio rykš- telė, sudaranti tarsi šerdį, prie kurios glaudžiamos kitos šakelės. Nors tarp Baltarusijos katalikų bei stačiatikių toks verbų variantas paplitęs daugiau Gardino srityje, visiškai teisingai baltarusių autoriai kadagį vertina kaip priedą prie gluosnio šakelių241. Taigi pagrindinis akcentas yra verbos medis. Vakarų Baltarusijoje pastebėta, kad sudėtinėse verbose gluosnių šakos su kačiukais būdavo naudojamos tik tuo atveju, jei jie gamtoje pražįsta natūraliai. Apibendrindami šias pastabas galime daryti prielaidą, kad tiriamojoje teritorijoje egzistuoja semantinis ir realusis gluosnio medžio prioritetas. Tai galima vertinti kaip buvusios tradicijos – šventintų gluosnio šakelių praktinių siekių liekanos ir vizualinės tokios šakelės kokybės pripažinimo simbiozę. Semantinis ekvivalentiškumas išsau- gomas tik tuo atveju, kai imama po vieną šakelę. Tačiau kai dedamos ir kitokių medžių ar augalų rūšys, gėlių priedai, jų kiekiui neteikiama reikšmės. Lauko tyrimų medžiaga rodo, kad tiek praeityje, tiek XXI a. pradžioje Vilniaus ir Vilniaus krašto katalikų verbose gluosnio ir kadagio derinys yra vyraujantis sakramentalijų tipas. Galima manyti, kad tai tradicijos, kai renkamasi gluosnis ir kai kada šakelės su kačiukais,

241 Лабачэÿская В. Вiленскiя пальмы, c. 232.

| 91 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | bei naujos tendencijos, kada į Rytų Lietuvą skverbiasi kadagio naudojimas, rezultatas, todėl abiejų medžių žaliavos komponavimas verboje jungia praeities ir dabarties tradicijas. Tačiau bet kokiu atveju vizualiai verbose vyrauja kadagys bei gluosnio rykštelės. Reikia pastebėti, kad komponavimas turi ryšį su puokštės gaminimo aplinkybėmis. Į miestelių bažnyčias verbas atsineša dažniau patys pasigaminę tikintieji. Pagaliau ir žaliava randama žmonių gyvenamojoje aplinkoje. O Vilniuje miestiečiams paruoštas arba vietoje kompo- nuojamas verbas siūlo gana daug prekiautojų verbomis (tik, kitaip nei Baltarusijoje, čia prekyba nevyksta prekyvietėse, kai iki šventės lieka kelios dienos). Todėl prekiautojams pagaminti kompoziciją iš dviejų rūšių šakelių lengviau, pagaliau tokios verbos turi paklausą, nes tai artimiausios tradicijai ir krikščioniškai sampratai verbos. Rinktis tokios sudėties verbas skatina religinių įsitikinimų gilumas. Šiuo požiūriu skiriasi vyresnės kartos žmonių ir jaunesnių asmenų religingumo laipsnis, ir galima daryti prielaidą, kad tai nulemia vyresnės kartos žmonių orientavimasis į verbas iš tradicinės žaliavos. O jaunesniesiems svarbesnis pats simbolis, todėl jų pasirenkamos vizualiai patrauklios sudėties ir netgi liturginiams reikalavimams prieštaraujančios dirbtinės verbos. Analogiška katalikams paprotinė situacija stebima Vilniuje stačiatikių šventės metu. Verbos iš kadagio puokštelės su pridėta gluosnio šakele sudaro vyraujantį Lietuvos stačiatikių simbolio tipą. Aptariant gluosnio ir kadagio šakelių šventinimą būtina pabrėžti, kad verbų sudėties ir medelių rūšių panaudojimo santykiui įtakos turi verbos ryšio su buitiniu ir ūkiniu žmonių gyvenimu nykimas. Esame pastebėję, kad poreikio turėti gluosnio rykščių gyvuliams ginti nėra, o kadagio naudojimas įvairiems smilkymams išlikęs, bet jo apimtis palaipsniui mažėja ir prarandamas tradicinėse verbose buvęs funkci- nis bei semantinis dualizmas. Pasak I. Šved, tyrinėjusios spygliuočių medžių įvaizdžius baltarusių folklore, lapiniai medžiai simbolizuoja ciklinį gyvenimo atsinaujinimą, o spygliuočiai – gyvenimo pastovu-

| 92 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | mą242. Taigi galime daryti prielaidą, kad šios abi sampratos, susijusios su pašventintomis šakelėmis, iš esmės neprieštarauja Verbų sekmadienio liturginei idėjai. Gluosniai velykinėje Kristaus prisikėlimo šventėje išreiškia kasmet pasikartojantį simbolinį jo cikliškumą, o spygliuočiai – Kristaus nemirtingumą. Taip liaudiškojo pamaldumo požiūriu verba vieniems akumuliuoja religinius ir buitinius gaminimo bei šventinimo tikslus, kitiems yra tik privalomas šventės simbolis. Todėl pašventintos verbos namuose saugomos kaip velykinio laikotarpio atributas. Tokias pačias prasmes išreiškia ir kita grupė verbų, kuriose šalia gluosnio ir kadagio šakų dedama įvairi žaluma.

Gluosnio arba kadagio ir kitų medžių šakelių bei žalumynų verbos XX a. pabaigoje Vilniuje ir daug mažiau Vilniaus krašto bažnyčio- se akivaizdžiai stiprėja siekis šventinti papildytas įvairia žaluma bei dirbtinėmis ar sausomis gėlėmis kadagio ir gluosnio šakelių puokštes. Antai 2008 m. žaliavos požiūriu tai buvo vyraujantis verbų tipas. Balta- rusijoje gana paplitęs verbų variantas, kai šalia gluosnio arba karklo bei kadagio šakelių yra dedama miško žaluma arba darželio bei kambari- nių gėlių žiedai. Mažesniu mastu šiuolaikinėse šventėse toks verbos variantas sutinkamas Aukštaitijoje, nors būtent apie tokias verbas turime istorinių liudijimų iš XIX a.243 Vilniuje tokio turinio verbos svetimos net vėlyvą pavasarį Verbų šventę minėjusiems (2005 m.) stačiatikiams, kada verbų su miško ir namų žaluma pasitaikė vienetai. Tačiau šioje

242 Швед И. А. Образы хвойных деревьев в белорусском фольклоре. VII конгресс этнографов и антропологов России. Саранск 9–14 июля 2007 г. Тезисы докладов. Саранск, 2007, c. 511. 243 Kadagius, bruknes, žalias laumės šluotas, kaip ir įvairias medžių šakas, bene pirmasis rokiškėnų verbose paminėjo M. Valančius „Palangos Juzėje“ (žr. Valančius M. Palangos Juzė, p. 256). Įdomu, kad tokios sudėties verbos žinomos ir Žemaitijoje. Antai plateliškiai prie kadagio pridėdavo alksnio, beržo šakelių, papuošdavo kambarinėmis ar popierinėmis gėlėmis (žr. Rudaitytė A. Verbų, Velykų, Sekminių, Devintinių ir Žoli- nės papročiai. Plateliai. Vilnius, 1999, p. 491).

| 93 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | srityje stebima dinamika, ir pirmiausia – katalikų šventės metu. Reikia pastebėti, kad tam tikras skirtumas tarp Vilniaus ir šio krašto bažnyčių atsiranda dėl skirtingo verbų gaminimo aplinkybių. Antai 2008 m. ka- talikų Verbų sekmadienį Vilniuje prekiautojai siūlė verbų puokšteles, kuriose šalia kadagio ir gluosnio šakelių buvo pataisų bei kambarinio paparčio, buksmedžio ir žiemės šakelių priedų. Sutinkami netgi regioniniai ir etniniai savitumai. Papartis, akivaizdu, turi etninį požymį ir liudija apie aliuziją į lenkiškąjį palmių dienos pavadinimą. Analogiškai kadagio verbas buksmedžiu papildydavo Marijampolės, Alytaus ir kituose Užnemunės rajonuose. Žinoma negalima atmesti minties, kad tai tiesiog komercinės sėkmės paieškos, nors jos ieškoma esamame arba besiformuojančiame paprotiniame kontekste. Kitas bruožas tas, kad su žaluma verbos daugiau būdingos miestams, o parapinėse bažnyčiose tarp šventinamų verbų toks jų tipas ryškiai retesnis. Dažniau pasitaiko vienetiniai priedai iš kambarinių gėlių. Baltarusijoje puokščių komponavimo iš gluosnio rykštelių ir miško bei namuose auginamos žalumos tendencija nerodo lokalinių ir kon- fesinių savitumų, todėl galima kalbėti tiesiog apie reiškinį, kuris turi istorines šaknis. Lazūniškai prieškaryje verbų šakeles namuose palaikydavo pamerktas, kad jos išskleistų pumpurėlius, ir pridėdavo kadagio bei, jei gaudavo, amalo šakelių244. Netgi sutinkamas toks požiūris, kad su gluosniu tinka bet kokia žaluma, kokia tuo metu po žiemos ža- liuoja miške (Smurgainys). Tokio turinio simbolis gali būti sudaromas siekiant dekoratyvumo, patrauklios prekinės išvaizdos, taip pat ir dėl konkrečių paskatų. Antai šalia gluosnio šakelių pridedamos pataisų gijelės, skiriamos arbatai nuo inkstų ligų (Baranovičiai), – akivaizdi religinių ir maginių siekių kontaminacija. Lietuvoje kadagio žalumą paįvairina šermukšnio, žinomo apotropėjaus, kuris, žmonių manymu, tais metais šeimai turi nešti laimę, šakelėmis245.

244 Maceika J. Lazūnai, p. 55. 245 IIES, b. 1429, lap. 2 (Širvintų r., Kiauklių k.).

Lietuviškoji šio tipo verbų gaminimo praktika turi laike kintančius savitumus. Praeityje buvęs beržo ir ąžuolo šakelių dėjimas į verbas šiuo metu yra sumenkęs. Paprastai respondentai tokio turinio puokš- teles prisimena buvus pokario metais. Tiesa, XXI a. pradžioje beržo ir ąžuolo šakeles kartais pavieniai asmenys specialiai išsprogdina ir par- davinėja (Vilniaus r., Pagiriai; Vilnius). Taip per nestandartinės sudėties išvaizdžias verbas ieškoma didesnės komercinės sėkmės. Kita vertus, pasiūla neišvengiamai orientuota į paklausą. Išsprogusių beržo šakelių puokštelėse pastebėta vėlyvos šventės metu Vilniaus rajone (Sudervė; Nemenčinė), tačiau tokią sudėtį riboja praktiniai motyvai. Vilniaus rajone užtinkama teiginių, kad beržas netinkamas verboms, nes iš- sprogdintos jo šakelės greitai netenka lapų. Ąžuolo ir beržo šakelės į verbą dedamos ir Žemaitijoje Seda).( Kartais verba papildoma sprogs- tančio beržo šakele, bet tik tada, kai šventė vėlyva ir prasideda natūrali medžių vegetacija. Kas kita, kai Šalčininkuose puokštes papildo džio- vintais ąžuolo lapais. Dviejomis ąžuolo šakelėmis kadagio ir gluosnio puokštes papildo Semeliškėse. Tiesa, ąžuolo dėjimas į verbas sukelia nepatogumų. Ąžuolas pavasarį atgyja vėliau nei kiti medžiai, todėl jo šakeles visuomet specialiai tenka laikyti pamerktas šiltoje patalpoje. Beržo ir ąžuolo šakelių naudojimas baltarusių apeiginėje praktikoje nėra atsitiktinis reiškinys. Dar XIX a. pradžioje Rytų slavai šventino berželius, jiems, kaip ir verboms, priskyrė ypatingą gydomąją bei kitokią išgaunamą per aprūkymus apsauginę galią246. Specialiai beržo šakeles želdina Lenkijos lietuviai247. P. Dundulienės manymu, beržas, kaip ir žilvitis, maginių apeigų metu gali perduoti vegetacines galias augmenijai ir gyvūnijai248. Tačiau tyrimo metu pastebėta, kad verbos sudėtyje beržas turi savas pozicijas, tačiau žaliavos mitologizavimas

246 Шейн П. В. Материалы для изучения быта и языка русского населения Северо- Западного края. Т. 1, часть 1, c. 185. 247 Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai, p. 196. 248 Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje, p. 88.

| 95 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | neužtinkamas – šakelės neturi ryšio su maginėmis praktikomis ir šven- tintos beržo šakelės yra tik kaip simbolis. Pietryčių Lietuvos verbose sporadiškai užtinkamos lazdyno šakos. Pasak N. Marcinkevičienės, Vilniaus, Molėtų, Švenčionių, Širvintų krašto moterys verbai laužė ir lazdyną, o Kenos kaime gyvenanti lenkė pamini Marijos su kūdikiu slėpimosi po lazdynu nuo audros istoriją, dėl ko žmonės šventindavo tris šakeles ir vieną kišdavo po gyvenamojo namo stogu, kitą – po tvarto, trečią – po kluono stogu249. Gana įdomu, kad Marijos ir Kristaus slėpimosi po lazdynu argumentu Čekoniškėse (Vilniaus r.) grindžiamas lazdyno lazdelės naudojimas Vilniaus verbos pagrindui. Atrodytų, kad lazdyno panaudojimą pirmiausia turėtų lemti lazdelės tiesumas. Kita vertus, tokia džiovintos medienos rykštė neatitinka verboje įkūnytos gyvybės idėjos, kuri gyvai žaliavai suteikia sąsajų su krikščioniškomis vertybėmis dimensiją. Tačiau liaudiškasis prakticizmas suranda argumentų keblioje pasaulėžiūrinėje kolizijoje. Žinoma, paaiškinimų galima rasti ir lenkų religinėje kultūroje. Lenkijoje lazdynas naudotas ne tik Verbų sekmadienį, bet ir Didžiojo šeštadienio apeigose, kai lenkai ugniai šventinti kurdavo laužą iš kryžiumi sudėtų lazdyno šakelių. Sakoma, kad pelenus iš tokio laužo reikia išpilti ant lauko pirmą dieną ariant, o nuodėgulius Velykų antrą dieną dėti ant laukų ežių nuo stichinių nelaimių250. Taigi vienu ar kitu pavidalu lazdyno panaudojimą verbose papildomai galima vertinti kaip kultūrinių įtakų apraišką, nes minėto krūmo šakelės verboje atsiranda lenkiškai kalbančioje Pietryčių Lietuvos aplinkoje ir mažai fiksuotosBaltarusijoje (Ašmena – kat.). Tiesa, šiuolaikiniai verbų stebėjimai rodo, kad šakelės su lazdyno žirginiais buvo šventinamos labai retai (Vilnius).

249 Velykų rytą lelija pražydo, p. 28. Pasak N. Vėliaus, lazdynas lietuvių etiologinėse sak- mėse yra geras medis, netgi šventas, ir jo bijo velnias (Vėlius N. Senovės baltų pasaulė- žiūra, p. 119). Taigi kaišymas po stogu akivaizdžiai susijęs su liaudiškojo pamaldumo traktuote. 250 Szymanderska H. Polska Wielkanoc. Warszawa, 1990, s. 23–24.

Atskirai reikėtų aptarti pasitaikančius palmių arba aliuzijų į palmes turinčių simbolių panaudojimo atvejus Verbų sekmadienio ritualinėje praktikoje. Tai lenkiškosios palmių dienos pavadinimo replika Lietuvos religinėje kultūroje. Tačiau Lenkijos lietuviams tai natūralus, turintis liturginį įprasminimą priedas. Mišių pradžioje kunigas apeigas pradeda išeidamas už bažnyčios durų nešinas didelę palmės šaką, o vėliau Mišių metu su ja eina per bažnyčią ir šventina verbas (Seinų vlsč., Bubelių k.). Toks liturginis veiksmas, kada naudojama palmės šaka, žinomas ir Pietryčių Lietuvos lenkų bažnyčiose (Lavoriškės; Eišiškės). Liturginis apeigos modelio variantas pereina ir į liaudies kultūrą. Eišiškių apylin- kių tikintieji gamindavo ilgas palmes primenančias verbas iš kadagio su viršuje pritvirtintu kuokštu nendrių arba rugių stiebelių. Kambarinių paparčių, panašių į palmių šakeles, pasitaiko Gardino srityje, o dirbtinės žmogaus dydžio palmės liturgijoje naudojamos Baranovičiuose. Tai ne vien biblinės tradicijos puoselėjimas, bet ir akivaizdi užuomina į Balta- rusijos lenkiškoje bažnytinėje kultūroje sutinkamą šventės pavadinimą Palmių diena. Panašių nuorodų į biblinį šventės turinį yra ir lietuviško- je aplinkoje Salako (Zarasų r.) apylinkėse. Širvintose XXI a. pradžioje neretas naudoja kambarinės palmės šakelę, akivaizdžiai pabrėždamas simbolio ištakas. Ūdrijos apylinkėse Alytaus( r.) palmės imitacijai kartais pasirenkama nemaža oleandro šaka. Oleandro atsiradimas pirmiausia Užnemunės ir kartu pietinėje jos dalyje gyvenančių dzūkų verbose yra akivaizdus gyvenimo kokybės požymis, nes pietų kraštų augalas prastose šaltose patalpose neauga, todėl, lauko tyrimų duomenimis, augalas kaime atsirado XX a. viduryje. Lenkijos lietuviai šalia kadagio ir gluosnio taip pat įdeda šakelę oleandro, kuris yra įgavęs išskirtinę vietą jaunosios kartos religinėje elgsenoje251. Įdomu, kad angliškasis šventės pavadinimas Palmių diena Čikagos lietuviams nulėmė ne tik bendrą katalikams

251 Merkienė R. Lietuvių etninės kultūros poslinkiai Seinų ir Punsko krašte, p. 34. Oleandras kartu su gluosniu, kadagiu, vyšnios šakelėmis, įvairiomis gėlėmis buvo šventinamas ir slovėnų Gorenskos vietovės priekalnėse (žr. Kuret N. Das festliche Jahr der Slovenen, S. 41).

| 97 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ir Amerikos stačiatikiams tapačių palmės juostelių ar jų kompozicijų šventinimą, bet ir lietuviškosios Market parko bažnyčios altorėlių deko- ravimą kambarinių palmių šakelėmis. Tiriamojo regiono verbose užtinkamos tujos šakelės. Tujos, mūsų tyrimų duomenimis, būdingos Užnemunėje tarp šio regiono suvalkie- čių ir dzūkų. Tuja šiandien paplitusi ir Šiaurės Aukštaitijoje (Salake; Rokiškio r.). Skapiškio apylinkėse kadagio ir gluosnio su kačiukais šakelės papildomos viena–dvi tujos šakelėmis252. Gana įdomu, kad šiuolaikiniai Vilniaus sentikiai, nenaudodami kadagio, gluosnio puokštę gausiai puošia tuja. Tačiau ši tradicija sentikiams yra nauja, nes siekianti tris–keturis dešimtmečius respondentų atmintis liudija buvus tik iš gluosnio šakelių, papildytų žvakele (nes apeigų metu privaloma uždegti žvakę), verbas. Taigi puokštės turinį gali nulemti ir liturginio pobūdžio veiksniai. Gluosnis su tuja be konfesinių skirtumų aktyviai derinami ir Gardino apylinkėse. Lauko tyrimų metu tokie verbų gaminimo atvejai stebėti ir kitose vietose (Baranovičiuose, Valkaviske). Tokios sudėtinės gluosnio ir nuolat žaliuojančių medelių, krūmų puokštės be ryškesnių konfesinių savitumų įsikomponuoja į bendrąjį baltarusių apeiginių papročių kontekstą (tai gerai matyti sutapus ka- talikų ir stačiatikių šventei). Šioje teritorijoje XXI a. pradžioje akivaizdi tendencijos į dekoratyvumą kryptis. Pagaliau jose galima įžvelgti ir aliuzijų su minėta palmių išvaizda, taigi ir krikščioniškosios traktuotės pėdsakų (ypač tai būdinga verboms su dirbtiniais papuošalais, apie ką kalbėsime toliau). Rytų Lietuvoje žaluminių priedų į verbas dedama daug mažesniu mastu. XX a. antrosios pusės reiškinys, kai šventei pra- žydinamos forzitijų šakelės. Tas labiau būdingaVilniaus stačiatikiams, kai balandžio mėn. viduryje į kadagio ir gluosnio šakelių puokštes įkomponuojama žydinčios forzitijos šakelė. Užtinkami vienetiniai vyš-

252 Įdomu, kad Čikagos lietuviai tują taip pat šventina, tačiau pirmiausia tai paplitę tarp naujosios šiuolaikinių emigrantų bangos atstovų, atvykusių iš Kauno, Panevėžio, Kražių, Klaipėdos. Tačiau yra žinomi iš tėvų perimti tujos šventinimo atvejai.

| 98 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | nios dėjimo į puokšteles atvejai. Tačiau katalikų gali būti šventinamos amžinai žaliuojančios buksmedžio šakelės. Tai sutinkama nedideliu mastu visoje tiriamojoje teritorijoje253. Nors Baltarusijoje stačiatikiai nėra šio medelio šventinimo šalininkai, tačiau, įsigydami pagamintas puokšteles, jie neišvengiamai tampa papročio perėmėjais. Dar vienas iš visuomet žaliuojančių augalų yra kukmedis (cisas), plačiai naudojamas baltarusių apeiginėje, simbolinėje ir folklorinėje tradicijoje. Ir tokie veiksmai nėra atsitiktiniai, nes kukmedis, kaip amžinai žaliuojantis medis, nuo viduramžių dėl nuodingų spyglių ir sėklų žinomas kaip mirties, o kartu ir kaip prisikėlimo simbolis254. Taigi šiuo atveju kuk- medžio krikščioniškoji prasmė liturginėje simbolikoje sustiprinama pasitelkiant augalo paradigminę mistinę sampratą. Atskirą verbų grupę sudaro puokščių kompozicijos su kambarinių gėlių šakelėmis ir net žiedais. Vakarų Baltarusijoje tokios verbos spo- radiškai sutinkamos visoje tiriamojoje teritorijoje. Lietuvoje tai retesnis variantas. Dieveniškėse medžio šakelės (galėjo būti dedama po tris verbos medžio, gluosnio su kačiukais ir kadagio šakeles), kadagys papildomas mirtos žaluma (Skapiškio apyl.). Mirtų panaudojimas verbose sietinas ne vien su nuolatiniu augalo žaliavimu ir siekiu per šį aspektą išryškinti vegetacinius augalo požymius. Kaip gyvybės, amžinumo ir jaunystės simbolis mirta buvo naudojama šeimos ir ypač virsmo mo- mentą išreiškiančių švenčių papročiuose ir apeigose. Mirtos ir apelsino šakelių vainikas žinomas ankstyvaisiais krikščionybės laikais senovės Romoje255. Ji kaip tradicinio vestuvinio vainikėlio žaliava buvo paplitusi tarp lenkų, moravų, slovakų, baltarusių256. Latviai mirtos šakelę

253 Buksmedis nėra mūsų tiriamojo regiono verbų požymis, antai tokios šakelės paplitusios Bretanėje (žr. Покровская Л. В. Народы Франции. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 41). 254 Беларуская мiфологiя, с. 541–542; Becker U. Simbolių žodynas. Vilnius, 1995, p. 125. Kukmedis praeityje naudotas žemaičių verbose ir vadintas ėgliumi (Velykų rytą lelija pražydo, p. 25–26). 255 Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje, p. 269. 256 Гура А. В. Венок свадебный. Славянские древности. Т. 1, c. 322.

įpindavo į vainiką kaip amžinos meilės simbolį257. Matyt, tokioje perspektyvoje galima vertinti ir Dzūkijoje sutinkamą rūtų dėjimą į kadagio šakelių puokštę258. Baltarusijos rajonuose (tiek tarp baltarusių, tiek tarp lenkų) XX a. viduryje yra buvę mirtų naudojimo vainikėliui pinti atvejų. Baltarusijos lietuviams XX a. pirmojoje pusėje vienintele žaliava buvusios rūtos, o „mirtos nelabai seniai įėjo į madą“259. Šiuolaikinėje Pietryčių Lietuvos lenkų traktuotėje mirtos suprantamos analogiškai kaip rūtos ir naudojamos vestuvių apeigose. Tiesa, Pietryčių Lietuvoje mirta menkai susijusi su lietuviška tradicija, užtat lenkai mirtą naudoja kaip jų etninį tapatumą formuojantį komponentą260. Galima daryti prielaidą, kad mirtas į verbų sudėtį baltarusiai aktyviau įtraukia dėl žinomos mirtos šakelės simbolikos ir iš dalies taip kartu yra pasitelkiamas buvęs Lenkijos irBaltarusijos kultūrinis paveldas. Lygiai tokiu pagrindu į verbas patenka žiemė, kuri Gardino srityje dažna dekoratyvinių puokščių sudėtyje ir, nors šiandien nesutinkama jaunųjų vainikėliuose, ji buvusi tradicinė ukrainiečių, Polesės gyven-

257 Устинова М. Я. Семейные обряды латышского городского населения в ХХ в. Москва, 1980, c. 105. Latgalos baltarusiai, o kartais sentikiai vainiką pindavo iš rūtos arba mirtos (žr. Макашина Т. С. Свадебный обряд руссого населения Латгалии. Русский народный свадебный обряд. Исследования и материалы. Под редакцией К. В. Чистова и Т. А. Бернштам. Москва, 1978, с. 150–151). 258 IIES, b. 482, lap. 42 (Varėnos r., Rudnios k.). 259 Karaliūtė E. Vestuvių papročiai. Gervėčiai, p. 166. 260 Tomaševič A., Mardosa J. Jaunosios vainikėlis Pietryčių Lietuvos lenkų vestuvėse (XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje). Acta Historica Universitatis Klaipedensis XV. Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija. Karinė istorija, archeologija, etnologija. History and Culture of Baltic Region: Lithuania and Poland. Military History, Archeology, Ethnology. Klaipėda, 2007, p. 232. Tiesa, žiemė buvusi lenkų verbų komponentu (žr. Zaleski W. Rok Kościelny, s. 193).

| 100 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | tojų, kaip ir Punsko lietuvių, vestuvinio vainikėlio žaliava261. Pateikta medžiaga rodo, kad sudėtinių iš gyvos žaliavos kuriamų verbų puokš- čių sandara istoriškai turi tiesioginį ryšį ypač su baltarusių apeiginių augalų nomenklatūra, todėl dera su platesniu tradiciniu etnokultūriniu kontekstu. XX a. viduryje ypač Rytų ir Vidurio Lietuvoje puokštėje atsirado pataisų ir smilgų, kitur, Šiaurės Aukštaitijoje, – ir katpėdėlių Rokiš( - kio r., Šiurpiškių k.), vilkvuodagių (ilgi, pūkuoti augalai), rūtų, jei spėja pražysti – našlaičių, nors daugiausia prie kadagio šakelių derindavo ilgiau nevystančių kambarinių gėlių žiedus. Kartais papildomai šalia karklo rykštelės į verbą dėdavo sausiukų (Vabalninkas), o Simno apy- linkėse kadagį papuošdavo raudonai ar žaliai dažytų smilgų ir rugių bei kviečių varpų, rūtų šakelėmis. Rytų Lietuvoje (ir net plačiau) įvairių gėlių dėjimai buvo praktikuojami iki XX a. šeštojo dešimtmečio ir kurį laiką vėliau. Kitur prie kadagio būdavo dedamos trys kambarinės gė- lytės (Ūdrijos apyl.;Semeliškės), o Skapiškio apylinkėse – papartėlio ar ėgliuko iš vazono šakelė. Vilniaus rajone, Vaidotuose, XX a. pabaigoje prie kadagio pradedama dėti kambario gėlių. Antai merginos prie kadagio ir gluosnio šakelių pridėdavo kalijos žiedą (Jašiūnai; Vilniaus r., Vaidotai). XX a. viduryje prie kadagio ir gluosnio dėdavo šparago (Du- bingiai)262. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pasitaiko verbų puošimas džiovintomis kviečių varpomis. Panašių atvejų žinota ir Žemaitijoje,

261 Курочкин А. В. Растительная символика календарной обрядности украйнцев. Обряды и обрядовый фольклор. Москва, 1982, с. 145–146; Климук Ф. Д. Традиционная свадьба полесского села Симонивичи. Канун свадьбы. Венки. Полесский этно- лингвистический сборник, с. 268–269; Šidiškienė I. Lietuvių vestuvės XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje: etniškumo diskursas. Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, p. 115. Pietryčių Lietuvoje šalia kadagio ir blindės būdavo pridedama žiemė („barlynkos“), nes pavasarį ji jau žydi, o kadagys puošiamas žalčia- lunkiais (VUB RS, f. 169, b. 228, lap. 13 (Upninkai). 262 Kadagį kambarinėmis gėlėmis puošdavo ir Žemaitijoje VUB( RS, f. 169, b. 221, lap. 18 (Kvėdarnos apyl.), Šiaurės (VUB RS, f. 169, b. 493, lap. 10 (Biržų r., Papilys), Vidurio Lie- tuvoje (VUB RS, f. 169, b. 228, lap. 31), ir tai XX a. antrojoje pusėje plintantis reiškinys.

| 101 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kur Papilės apylinkėse, Beržėnų ir Baublių kaimuose, šalia kadagio šakelių XX a. viduryje būdavo dedama avižų ir kviečių varpų. Rytų Lietuvoje gana populiarios lauko ir miško žaluma papildytos šakelių verbos. Lauko tyrimų duomenys liudija, kad Vilniaus ir Šalči- ninkų rajonuose prie kadagio, blindės, gluosnio į verbas šalia žydinčių kambario bei visžalių darželio gėlių iš miško augalų naudoja pataisus, bruknienojus, džiovina ašarėles, smilgas. Aukštaitijoje,Salake, dedama bruknienojų, Degučiuose prie kadagio šakelių – mėlynių ir bruknių lapų (bruknienojų dedama ir Smurgainyje). Dieveniškėse, Čekoniškėse šalia verbos, t. y. gluosnio rykštelės, dėdavo tų augalų, kas tuo metu natūraliai žaliuodavo, ir pirmiausia – kadagio (nors, kaip matėme, tai savarankiškai funkcionuojantis augalas) bei bruknių lapų. Kitur bruknienojai pridedami tiek prie žilvičio, tiek ir prie kadagio (Senieji Trakai; Semeliškės), o jei šventė vėlyva, – ir žibučių, net raktažolių žie- dų (Trakų r., Meičiškių k.). Vilniuje 2008 m. vos vienas pardavėjas prie Kalvarijų turgaus prekiavo verbomis su pataisų, kurie plačiau žinomi Baltarusijoje (Vileika; Baranovičiai), priedais. Tenka atkreipti dėmesį į tai, kad visgi tikrąja verba laikomos medžio šakelės, o priedai seman- tiškai nėra lygiaverčiai gluosniui ar kadagiui, nes priedai po savaitės sudeginami, o kadagys paliekamas saugoti263. Išvardijome nemažą įvairių kambario ir miško augalų nomenkla- tūrą, nes bendros tendencijos negalime nustatyti: kartais minima, kad tinka tik miško ir laukų augalai, bet ne žydinčios kambarinės gėlės (Dieveniškių apyl.; Varėnos r.). Kambarinėmis gėlėmis puoštos verbos nedideliu mastu siūlomos Vilniaus bažnyčių prieigose įsikūrusių pre- keivių. Tuo atveju, kai tokias verbas gamina patys tikintieji, sudėtinių verbų turinys gana nuskursta ir šalia gluosnio bei kadagio šakelės atsiduria tik pražydintos forzitijos šakelės, žibučių žiedeliai ar kambarinio paparčio lapelis. Kai verbos ruošiamos komerciniais tikslais, jų kompozicija būna ne atsitiktinių, bet tarpusavyje suderintų žalumynų

263 IIES, b. 1204, lap. 41 (Seirijų apyl., Pošnios k.).

| 102 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | visuma, įgaunanti puošnų ir patrauklų puokštelės pavidalą. Žolynų panaudojimas verboms puošti kiek dažnesnis Rytų Lietuvoje. Baltaru- siškoje praktikoje puokštėmis su žaliuojančiais augalais prekiaujama be konfesinių skirtumų, tačiau augalų nomenklatūra šalia tradicijos šventinti vien gluosnio šakeles ir stiprėjanti kadagio pasirinkimo tendencija susijusi su žmonių meniniu skoniu ir objektyviomis aplinky- bėmis. Vakarų Baltarusijoje, nors ir nelegali, aktyvi prekyba verbomis vyksta kelias dienas prieš Verbų sekmadienį, todėl išsaugoti žydinčius gėlių žiedus sudėtinga. Tačiau kada verba rišama individualiai arba atnešama parduoti šventės dieną, ją galima papildyti žaliuojančiais augalais ir kambaryje žydinčiomis gėlėmis. Tiesa, baltarusiai teigia, kad miško žalumos naudojimas verboms priklauso nuo pavasario ir šventės laiko, nes jie specialiai augina ir pražydina tik darželio augalus, o esant vėlyvam pavasariui naudojami žydintys narcizai (Valkavisko r., Rosė; Minskas). Gana įdomiai verbas gamina ir šventina Valkavisko katalikai. Šeštadienio vakarą mama pašventina verbą, parneša į namus ir tada prie rykštės deda žalumynų, o sekmadienio apeigose tokios sudėties verbą vėl pašventina. Taigi išsaugomas paradigminis gluosnio šventinimas ir prisiderinama prie šiuolaikinių puokštės šventinimo papročių. Lietuvių žalumos dėjimo į verbas tendenciją, matyt, tikslingiausia būtų sieti su katalikais, nes Vilniuje net vėlyvą pavasarį stačiatikių Verbų sekmadienį puokščių su žaluma (miško ar namų) buvo vos vienetai. Tradicijos prisilaiko ir prekiautojai, kurie siūlo liturginiams reikalavimams artimesnius verbų variantus. Katalikams įtakos turi ir XX a. antrojoje pusėje atsiradę gėlių bei medelių nomenklatūros įvai- rovės pokyčiai, todėl pavasarį, jei tuo metu žydi snieguolės, žibutės, netgi introdukuoti augalai (krokai, žydrės), jais puošiamos verbos. Ypač augmenijos įvairove pasižymi Punsko apylinkės, kur šalia tradi- cinių šakelių – gluosnio ir kadagio – dedama vyšnia, ją kartais kartu su gluosniu vandenyje išsprogdina, kaip ir žilvičio, serbentų šake-

| 103 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | les264. Taigi išryškėja įvairios žaliuojančio augalo idėjos išreiškimo formos. Tačiau tai vertintina ne kokybiniais ir kiekybiniais poslin- kiais pasirenkant žaliavą, o labiau siekiu suteikti puokštei įvairovę ir papildomą estetinę dimensiją. Nors grožio siekis yra pastovus, tačiau XXI a. pradžioje tokiam požiūriui atsiranda papildomas stimulas. Respondentai į Verbų sekmadienį neretai pradeda žvelgti ne vien kaip į religinę tradiciją, bet iš dalies ir kaip į desakralizuotą tradicinę šventę. Dėl masinės komunikacijos priemonių poveikio jaunesnio am- žiaus respondentams Verbų sekmadienis įgauna pavasario, gamtos atgimimo šventės įvaizdį. Todėl galima konstatuoti du vyraujančių verbų komponentų atvejus: vienas – iš įvairių gluosnio rūšių ir kadagio, o kitas – kai prie minėtų šakelių pridedami augalai. Tačiau svarbu pabrėžti, kad šie priedai traktuojami tik kaip dekoratyviniai elementai, nors tyrimo metu fiksuotos reminiscencijos apie buvusią maginę papildomos žalumos vertę.

Gyvų medžių šakelių su dirbtinėmis gėlėmis verbos Analizuojant XXI a. pradžios baltarusiškas verbas, pastebimas gana gausus įvairių dirbtinių puošmenų jose kiekis. Baltarusių tyrinė- tojai teigia, kad tokios verbos yra palmių imitacija, ir simbolį sieja su katalikiška tradicija265. Su tokiu teiginiu tektų sutikti iš dalies266, be to, reikėtų patikslinti, kad pirmiausia – kilmės prasme, nes šiuolaikinėje

264 Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai, p. 196. Serbentų šakeles, N. Marcinkevičienės teigimu, šventindavo dzūkų merginos (žr. Velykų rytą lelija pražydo, p. 30). Tačiau tyrimo metu tokios šakelės verbų sudėtyje nefiksuotos. 265 Беларускi фальклор. Энцыклапедия. Часть 1, с. 249; Беларуская мiфологiя, с. 80. 266 Rusų religinės kultūros tyrinėtoja E. Bondarenko teigia, kad senovinės rusų verbos buvo naudojamos puošimui, išstatomos gatvėse, jos taip pat buvo puošiamos gėlėmis (žr. Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси, c. 156). Panašiai baltarusių elgtasi ir Polesėje, kur jie išsprogdindavo verbos šakelę vandenyje, po to puošdavo popie- rinėmis gėlėmis, sujuosdavo juostele ir nešdavo šventinti (žr. Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья. Славянский и балканский фольклор, c. 49).

| 104 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | situacijojeBaltarusijoje palmių pavidalo267 verbos paklausios tarp abie- jų konfesijų atstovų. Argumentu katalikiškos kilmės naudai būtų tai, jog Rytų Lietuvoje (daugiau lenkų gyvenamojoje teritorijoje) jos šven- tinamos (mažiau puošnios nei baltarusiškos) bažnyčiose, bet nenaudo- jamos per stačiatikių ir ypač sentikių Verbų sekmadienio apeigas. Tad būtina atidžiau pažvelgti į palmės pavidalo verbų ištakas. Tačiau iš karto reikia pastebėti, kad palmių pavidalo verbų kilmės Baltarusijoje klausimai yra mokslinė tema, neturinti tęsinio religiniame gyvenime. Verbų sekmadienį tokių verbų pasirinkimas turguose ir prie cerkvių bei bažnyčių gana didelis. Tas ypač matyti sutapus katalikų ir stačiatikių švenčių dienoms. Tokia dimensija nesvetima sakraliai ir pasaulietinei erdvei. Paprastai įvairiomis gėlėmis puoštos medžių šakos, nepaisant jų reminiscencijų su palmėmis, įvardijamos verbomis. Kita vertus, su negyvais priedais verbos neatitinka paradigminės krikščioniškos verbos sampratos. Galimi netgi konfesiniai skirtumai. Lydoje stačiatikiai teigia, kad su gėlių žiedais jau palmė ir netinka, tai katalikų simbolio variantas. Punsko lietuviams tokios verbos yra tarpinis variantas tarp krikščioniškos gyvos šakelės traktuotės ir estetinio rezultato siekio268. Reikėtų paminėti, kad Baltarusijoje, nepaisant žinomų istorinių duomenų apie dirbtiniais arba džiovintais žiedais puoštų verbų buvi- mą praeityje ir individualų jų gaminimą, šiuolaikinėje liaudies pamaldumo perspektyvoje tokios verbos gyvuoja kaip komercinė realybė. Dekoratyvių ir pirkėjui patrauklių verbų gamyba yra tapusi mažuoju verslu. Šiam tikslui geriausiai tinka gluosnio šakelė, kuri tiesi ir su ne- dideliais lapeliais bei daug mažiau kadagio šakelės. Dedant dirbtinius puošmenis mažai naudojamos šakelės su kačiukais, nes prie tokių šakelių nesiderina dirbtiniai žiedeliai, be to, juos sunkiau pritvirtinti.

267 Taip šias verbas esame pavadinę nagrinėdami, kaip verbos yra susijusios su žmo- nių religiniu ir tautiniu tapatumu (žr. Мардоса Й. Символ и вопросы религиозной идентичности в полиэтноконфессиональной среде: вербы в современной Западной Беларуси и Восточной Литве, c. 388). 268 Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai, p. 196.

Vakarų Baltarusijoje sutinkamas kiek kitoks puokštelės variantas, kai simbolio struktūroje atsiranda 3, 5, 7 ar net 9 šakelės kadagio ir dirbti- nių gėlių rinkinys (Baranovičiai; Valkavisko apyl.). Palmės pavidalo verbų yra keletas variantų. Pirmasis ryškesnis palmių pavidalo verbų variantas – tai džiovintomis gėlėmis papildytos verbos. Toks simbolio puošimas būdingesnis Rytų Lietuvai. P. Dun- dulienė paprotį verbas puošti popierinėmis ir džiovintomis gėlėmis sieja su XIX a. viduriu, kai atsirado Vilniaus verbos269. Žinant bendrą geografinę ir konfesinę erdvę tikėtina, kad Baltarusijoje sausomis gė- lėmis puoštos rykštelės atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau neatmestina ir ankstesnė kilmė, nors jų mastas daug mažesnis nei Pietryčių Lietuvoje270. Savitas variantas Lietuvoje, kai gluosnio šakelės puošiamos džiovintų gėlių žiedais, augalais, netgi ąžuolo lapais. Tokių sausų gėlių žiedų ar net šakelių naudojimas prie kadagio ar gluosnio pasitaiko prekeivių paruoštose ir prie Vilniaus bažnyčių prekiaujamose verbose ir tik retais atvejais Vilniaus ar Šalčininkų, Širvintų sakralioje aplinkoje. Jeigu turi, paima blindės su kačiukais, kadagio su uogomis ir prideda džiovintų augalų (Šalčininkų r., Dainavos k.)271. Respondentų teigimu, toks puošimo būdas išstūmė XX a. pabaigoje buvusį popieri- nių gėlių rišimą ant medžių šakelių. Baltarusijoje sausų gėlių žiedų dedama dažniausiai prie tradicinės šio krašto verbos žaliavos – gluosnio rykštelės. Šiuolaikinėje tokių ver- bų gaminimo praktikoje kadagys retai puošiamas sausų gėlių žiedais. Kita vertus, XX a. viduryje Baltarusijos pasienyje su Lietuva, Nočios apylinkėse, būdavo gaminamos iki pusės metro aukščio kadagio verbos, puoštos sausučiais, rugių varpomis. Gana įdomu, kad jei Baltarusi-

269 Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, p. 94. Kėdainių rajone, Lančiūnavoje, puokštę darydavo iš sausų gėlių, kadagio, beržo, net vyšnios medžio šakelės su kačiukais. 270 Mardosa J. Verbos Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje: šiuolaikiniai liaudiškojo pamaldumo raiškos bruožai, p. 80. 271 Velykų rytą lelija pražydo, p. 282.

| 106 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | joje pasitaikančios šios verbos šventinamos abiejų konfesijų atstovų, tai Rytų Lietuvoje tokios verbos yra katalikų religinės kultūros atributas, tačiau nesutinkamas stačiatikių ir ypač sentikių šventės apeigų metu. Tai ypač matyti sutapus katalikų ir stačiatikių švenčių dienoms. Tokios su negyvais priedais verbos nelabai atitinka biblines verbos ištakas. Ta- čiau Vilniaus krašte prie žalių šakelių dažnai pridedami artimi Vilniaus verbų žaliavai sausų gėlių žiedai, taip pat pasitaiko įvairių sausų gėlių puokščių naudojimas. Prie šakelių dėdavo džiovintų gėlių, meldų, ru- gių varpų (Šalčininkų r., Žagarinės k.). Vilniaus rajone, be sudžiūvusių gėlių, žinomos ir sudžiūvusių ąžuolo lapų kompozicijos. Džiovintomis gėlėmis puoštos verbos yra žinomas šiuolaikinis Vilniaus gyventojų katalikiškųjų sakramentalijų pavidalas. Tokios verbos pasitaiko ir kituose Lietuvos regionuose. Marijampolėje į verbas deda džiovintų miško augalų ar darželio gėlių. Pietryčių Lietuvoje šias verbas katalikų šventės metu dažniausiai atsineša nelietuvių tautybės maldininkai, tačiau jos nesvetimos ir Rytų Lietuvos lietuviams272. Tai greičiau lokalus be aliuzijos į rituališkumą verbos variantas. Tačiau kartais netgi tarp gaminančiųjų sutinkama nuomonė (pagaliau tą liudija ir orientacijų mastas), kad tai nėra tikros verbos, nes jose yra negyvos materijos, todėl savo reikšme tokia verba neprilygsta žaliai (Šalčininkų r., Pamerkių k.; Širvintos), t. y. gyvybines galias išsaugojusiai arba dėl savo išsprogusių lapelių prisikėlimą deklaruojančiai, verbai. Akivaiz- du, kad šiuolaikines iš įvairių medžio šakelių ir sausiukų gamintas verbas dera vertinti kaip dekoratyvines, naudojamas vietoje puokščių, bet, remiantis vyresnio amžiaus žmonių vertinimais, netikros verbos liudija apie tiesioginį religinio prioriteto simbolyje išsaugojimą. Toks krikš- čioniškas požiūrio aspektas sutinkamas ir Žemaitijoje, kur sakoma, kad pridėjus džiovintų gėlių verba nebus tikra, ji nepasišventins, todėl priedų dėdavo retai ir dažnai to būdavo vengiama (Seda). Puokščių su

272 VUB RS, f. 81, b. 1158, lap. 1 (Strūnaitis); b. 318, lap. 14 (Daugų apyl., Pagilės k.); f. 169, b. 385, lap. 2 (Mielagėnai).

| 107 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | dirbtinėmis arba džiovintomis gėlėmis pasirinkimas Rytų Lietuvoje nėra naujas arba papildomas liaudiškojo pamaldumo raidos etapas, bet tradicinės jo raiškos silpnėjimo požymis. Šventinama puokštė, be sakralaus simboliškumo, įgauna estetines funkcijas, taip kartu praran- dama jos, kaip sakramentalijos, prasmė. Tokia verba lieka kaip šventės prisiminimas be aiškesnių krikščioniškų siekių. Toks aspektas gali būti suteiktas tik puokštėje esančioms kadagio ar gluosnio šakelėms, tačiau gyvenime ši dimensija nepanaudojama ir sudžiūvusios verbos sudeginamos. Antras gana paplitęs puošimo variantas, kai prie gluosnio šake- lės pririšamos dirbtinės gėlytės. Molodečne netgi teigta, kad verba turi būti iš gluosnio su dirbtinėmis gėlėmis (kat.). Tai senos tradicijos transformacija. XX a. viduryje moterys gamindavo gėleles iš gofruoto popieriaus ir jas dėdavo prie verbų. Baltarusijoje tokias verbas parda- vinėja tikėjimo požiūriu mišrus kontingentas, todėl pasekti tendencijų skirtumą tarp katalikų ir stačiatikių praktiškai neįmanoma, nes jos paplitę prie visų šventyklų. Tokios dirbtinės gėlytės, rišamos prie žil- vičio, paplitusios visoje tirtoje teritorijoje, tačiau Minske teko užtikti pritvirtintas ir prie tiesios karklo su kačiukais šakelės. Vilniaus krašte pastaraisiais XXI a. metais katalikų Verbų sekmadienio iškilmėse plinta ryškiais plastmasiniais žiedeliais puoštos verbos, kurios stačiatikių šven- tės metu pasitaiko retai. Tačiau per katalikų šventę jas platina būtent stačiatikiai. Antai 2005 m. tik viena Druskininkų stačiatikė prekiavo gana dideliais plastmasiniais žiedais puoštomis gluosnio vytelėmis, nes, pasak jos, Novgorodo metropolitas įteisino ir tokią verbų formą. Lygiai tokios, tik mažažiedėmis gėlėmis puoštos, verbos cerkvėse buvo vienetinės, atsineštos iš namų. Pasitaiko ir su pridėtais paskirais raudonais žiedais ar net paukščiukais verbos, tačiau tai menką paklausą turintis mišrių su katalikais narių gaminys arba prekiaujančių katalikų pasiūla. Katalikų Verbų dieną Vilniuje (2006 m.) prie Aušros vartų prekiavusi vien plastmasiniais žiedais verbomis moteris teigė, kad perpardavinėja šeimininkės iš Maskvos atvežtus gaminius. Kadangi

Lietuvoje su dirbtinėmis gėlėmis verbos yra tiesioginis slavų kultūros invazijos pavyzdys, nors ir be aiškesnio naudojimo cerkvių aplinkoje, tačiau tokio pavidalo simbolis gerai žinomas Baltarusijoje. Tiesa, tokia žydinčios šakos imitacija ne Verbų sekmadienio kontekste gali būti tiesiog kaip namų (net kapų) puošmena. Kaip minėjome plastmasiniai žiedai verbose atsirado iš apyvartos išstūmus iš įvairiaspalvio popieriaus gamintus žiedus. Taigi priartė- jome prie popierinėmis gėlėmis puoštų verbų, kokių liturginiame XX a. pirmosios pusės ir vėlesnių dešimtmečių gyvenime būta daug. XX a. viduryje tiriamojoje teritorijoje moterys gamindavo gėleles iš spalvoto vaškuoto gofruoto popieriaus, jį vaškuodavo ir rišdavo prie gluosnio vytelių. Istorinių liudijimų apie tokių puošmenų buvimą Baltarusijoje turime nedaug, tačiau negalime dirbtinai mažinti jų buvimo fakto (iš Lietuvos, kaip matysime toliau, žinių turime gerokai daugiau). Tiesa, žinoma, kad greta Varėnos rajono esančiame Nočios kaime prie kadagio pridėdavo savo darbo popierinių gėlių, o lazūniškai lietuviai prieškaryje verbų (gluosnio) šakeles puošdavo popierinėmis gėlėmis su įvairia žaluma273. V. Sokolovos teigimu, verbų puošimas popieri- nėmis gėlėmis, juostelėmis ir pan. žinotas Rusijoje ir siekia Sibirą274. Dzūkijoje, Merkinės parapijoje, popierinėmis savadarbėmis gėlėmis puošdavo žilvičio, taip pat ir kadagio verbas275. Mardasave prie išspro- gusios verbelės pridėdavo visokių gėlių, verbą papuošdavo surišdami vilnoniais įvairių spalvų siūlais. R. Sabaliauskienės teigimu, Merkinėje prisipirkusios spalvoto popieriaus Puvočių merginos šeštadienio vakare gėlėmis puošdavo mažesnį už metrą žilvitėlį, pridėdavo ėglio

273 Maceika J. Lazūnai, p. 55. 274 Žr. Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и бело- русов, c. 97–98. 275 Ulčinskas V. Raitininkų kaimas (1850–1950). Vilnius, 1995, p. 90; Levūnų kaimo papro- čiai, p. 125.

šakelių ir surišdavo spalvota gijele276. Dieveniškėse popierinėmis gėlė- mis pagražintos verbos atsirado apie 1932 m. ir jomis puošdavo netgi rykštelės viršūnę, priraišiodavo kaspinėlių. Tam tikslui imdavo vieną gluosnio šakelę, prie jos su vielute tvirtindavo popierines, o kartais džiovintas gėleles, galiausiai, kotelį apsukdami spalvotu popieriumi, paslėpdavo vielutes277. Kupiškėnai puošdavo spalvoto popieriaus „ratilaliais, kukolaliais ir kt.“, merginos, be dirbtinių gėlių, pridėdavo ir žibulinių juostų, kuriomis pamergės puošdavo galvų gaubtus. Spal- votais popieriais puošdavo biržėnų merginos ir kt.278 Popieriniais žie- dais puoštos verbos turi sąsajų su Lenkija. R. Merkienės nuomone, dėl miesto ir lenkų kultūros įtakos XX a. viduryje verbų gamyboje tampa aktualus estetinis pradas ir tarp Lenkijos lietuvių ima plisti dirbtinės verbos, gaminamos iš gluosnio šakelių, apipinamų visžaliais lapuočiais augalais, papuoštais žibančiomis popierinėmis gėlėmis279. Gaminamos ir įmantrios formos verbos, kai prie žalių šakelių rišamos spalvotos sausos arba iš popieriaus ar siūlų padarytos gėlės280, ir taip jų išvaizda priartinama prie palmių pavidalo. Kaip pastebėjome, puoštos popierinėmis gėlėmis verbos nevienodu mastu paplitusios Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tokia padėtis susi- klosčiusi dėl šių verbų ryšių su skirtinga konfesine ir tautine aplinka. Teiginiui patvirtinančių duomenų pateikia J. Kudirka, pastebėjęs, kad Vilniaus lenkai dar neseniai nacionalinėmis laikė verbas iš popierinių gėlių281. Tačiau teigdamas apie tariamai jas aprašiusį O. Kolbergą, kaip

276 Atbėga elnias devyniaragis: Rožės Sabaliauskienės tautosakos ir etnografijos rinktinė. Sudarė ir parengė P. Jokimaitienė, N. Vėlius. Vilnius, 1986, p. 361; Čiulba ulba sakalas: Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Sudarė ir parengė D. Krištopaitė, N. Vėlius. Vilnius, 1983, p. 253. 277 Ralytė A. Verbų šventės ir papročiai, p. 355. 278 Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai, p. 201–202. Akmenės rajone, Papilės apylinkėse, kai kurie prie verbos šakelių pritvirtindavo laukinį obuoliuką ar spalvotų gofruoto popieriaus gėlių. 279 Merkienė R. Lietuvių etninės kultūros poslinkiai Seinų ir Punsko krašte, p. 34. 280 Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai, p. 196. 281 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 8.

| 110 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | ir kiti autoriai, J. Kudirka nėra preciziškas. O. Kolbergas rašydamas liudija apie miestietiškas dirbtines ir kaimietiškas verbas, pagamintas iš įvairių gėlių, net tų, kurios iš po sniego išauga, ir augalų, įskai- tant gluosnį282. Taigi jis vienu atveju (apie kaimietiškas) kalba apie gaminamas iš gyvos žaliavos verbas, o kitu (apie miesto) kaip apie dirbtines, nekonkretindamas žaliavos. Akivaizdu, kad O. Kolbergo minimos dirbtinės verbos gali būti tiek popierinės, tiek ir iš džiovin- tų žiedų. Tyrimo medžiaga leidžia daryti prielaidą, kad popierinės gėlės verbose yra kaimo kultūros bruožas. Sukaupusi gausią faktinę medžiagą N. Marcinkevičienė nurodo, kad popieriniai žiedai prieš Antrąjį pasaulinį karą verbas puošė apie Uteną, Molėtus, Ukmergę, ir dažna moteris prisimena buvus tokio pavidalo simbolį283. Tačiau tai nėra vien Rytų Lietuvos verbų variantas, nes Padubysio valsčiuje kadagius prieškaryje puošdavo iš įvairiaspalvių popierių padirbtais „bukietais“284. Popierinių gėlių prie ėgliaus, gluosnio šakelių (galėjo dėti tris šakeles) dėdavo daugelyje Rytų Lietuvos vietovių285. Tačiau ankstesnis mūsų pateiktas paminėjimas apie šventinimą ir prekiavi- mą Vilniuje dirbtinėmis verbomis yra svarbus liudijimas, kad įvairios dirbtinės verbos, kaip miestietiškos kultūros ir aplinkos (mieste kyla žolynų problema) lemtas reiškinys, turi gilesnes istorines ištakas. Visgi popierines verbas Lietuvoje tikslinga nagrinėti Vilniaus verbų funkcionavimo kontekste. XX a. iš spalvotų popierių gėlių popierinės verbos kurį laiką gyvavo greta Vilniaus verbų, dažnai prie jų dėdavo tris kadagio šakeles. Kaip teigia Čekoniškių Vilniaus verbų pynėja, dar apie 1960 m. pagrindine čia gaminamų dirbtinių verbų forma buvo popieriniai iš spalvoto gofruoto popieriaus pagaminti žiedai. Popie-

282 Kolberg O. Dziela wszystkie. Litwa. Wroclaw, 1966, t. 53, s. 146. 283 IIES, b. 1184, lap. 2, 20 (Mielagėnai); Velykų rytą lelija pražydo, p. 43, 282. 284 Čilvinaitė M. Sodaliukų kaimo ir žmonių praeitis (Padubysio vlsč., Šiaulių apskr.). Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 2, p. 154. 285 IIES, b. 948, lap. 2, 31; VUB RS, f. 81, b. 318, lap. 14 (Daugų apyl.); b. 97, lap. 4 (Giedraičiai); f. 169, b. 385, lap. 2 (Mielagėnai); f. 169, b. 589, lap. 1, 3, 5, 7 (net Platelių apyl.).

| 111 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | rinių gėlyčių gamyba nėra paprasta. Pirmiausia iš spalvoto ar balto popieriaus pagaminami gėlių žiedai. Tada jie dedami į ištirpintą para- finą ir tie žiedeliai pritvirtinami prie kotelių, pagaminamų iš spalvotu popieriumi apsuktos vielos. Į gėlyčių žiedus būdavo įdedami parafine pamirkyti vatos rutuliukai. Naudodavo ir parafine mirkytus siūlus, po to – pavoliotus manų kruopose (Vilniaus r., Parudaminys). Vien popieriniais žiedais verbos buvę Semeliškių, Strūnaičio apylinkėse. Dieveniš- kių apylinkėse, Naujųjų Kalvių kaime, dar XX a. antrojoje pusėje būda- vę vien iš popierinių gėlių verbų. Vietomis pavienius popierinių gėlių žiedus jaunimas dėdavo prie kadagių šakelių (Degučiai; Nemenčinė; Semeliškės), o Salake daugiau prie karklo vytelės. Adutiškio apylin- kėse verba gaminta iš kadagio ir karklo su kačiukais, uogienojų, netgi ąžuolo lapų ir popieriaus gėlyčių papuošalais. Kadagio (ėgliaus) šaku- tes popierinėmis gėlėmis puošdavo tverečėnai286. Merkinėje gluosnis su kačiukais ir ėgliuko šakelės taip pat puoštos raudonais, žaliais, baltais ir kitų spalvų popieriniais „bukietėliais“287. Tokias popierines gėles jaunimas dėdavo prie kadagių šakelių ir Degučiuose, Salake, nors prie karklo dažniau dėdavo popierines gėles. Pietryčių Lietuvoje verboms papuošti gamindavo „kukardukes“, gėleles iš spalvoto popieriaus, prie verbos medžio, kaip ir kadagio, šakelės rišdavo net sausiukų. Verbas popierinėmis gėlėmis puošdavo ir Užnemunės dzūkės288. Taigi XX a. pirmojoje pusėje į nešamas šventinti verbas imta žiūrėti iš estetinių pozicijų, ir moterys jų puošnumo siekdavo derindamos sakralinius ir estetinius siekius. Pietryčių Lietuvoje dažnas verbų variantas buvo gluosnis, kadagys ir sudžiovintos gėlės. Tradicijos pėdsakai išlieka šioje teritorijoje įsitvirtinus iš įvairaus plastiko gamintoms gėlėms. Netgi XXI a. pradžioje Sudervėje teko matyti vienetus gluosnio ir kadagio

286 IIES, b. 1322, lap. 15 (Tverečiaus apyl., Pošiūnų k.). 287 IIES, b. 546, lap. 13 (Merkinė). 288 Velykų rytą lelija pražydo, p. 238, 282, 292.

šakelių, prie kurių pritvirtintos iš spalvoto popieriaus pagamintos žie- delių imitacijos. Nepaisant išlikusių pavyzdžių, verbų puošimas popieriniais žiedais įgavo dvi tolesnio tęsinio kryptis. Viena – tai Vilniaus verbos, o kita – pal- mių pavidalo verbos, kurios yra gaminamos iš gluosnio rykštelės (rečiau kadagio), puoštos dirbtinėmis plastikinėmis ar iš siūlelių bei kitokių dirbtinių papuošimų gėlytėmis. Toks simbolis XXI a. pradžioje gana populiarus Baltarusijoje ir mažiau būdingas Lietuvoje. Netgi jei šias verbas būtų galima nagrinėti kaip katalikiškos kultūros paveldą, tenka pripažinti jų be konfesinių skirtumų tolygų paplitimą XXI a. pradžio- je. Tačiau Lietuvoje tarpkonfesiniai difuziniai procesai nevyksta arba reiškiasi minimaliai, nes Vilniuje stačiatikiai tokių simbolių nešventina. Gana įdomu, kad Pietryčių Lietuvoje gyvenantys lietuviai puoštų (net su plastikinėmis gėlytėmis) verbų laipsnišką invaziją į vilnietišką tradiciją vertina kaip stačiatikių religinės kultūros plitimą katalikiškoje aplinkoje. Toks požiūris motyvuojamas dirbtinių gėlių gabenimu į katalikų šventę iš Rusijos. Paradoksalu, nes, kaip minėjome, patiems Vilniaus rusams tai nėra būdingas simbolis. Šiuo atveju, tikėtina, juos veikia akivaizdžios palmės pavidalo verbų paralelės su Vilniaus verbomis, o pastarosios Lietuvos stačiatikių religinei kultūrai yra svetimos, nes prieštarauja religinei verbų semantikai. Taip susiduriame su tam tikru Lietuvos rusų paradigminiu religiniu konservatizmu. Ir nors katalikybei dirbtiniai žiedai liturgine prasme nėra visaverčiai simboliai, pagal šventinamų verbų sudėtį ir išvaizdą dvasiškių požiūris Lietuvoje artimas baltaru- sių vertinimams ir tolerancijai. Taip pat galima daryti prielaidą, kad jei Lietuvoje tokios verbos yra tradicijos pasekmė, tai Baltarusijoje palmių pavidalo verbų plitimas be konfesinių skirtumų masiškai formavosi po- sovietiniu laikotarpiu krikščionybei atgavus pozicijas visuomeniniame ir religiniame gyvenime. Grįžtant prie verbų su dirbtiniais papuošimais kilmės, reikėtų pasakyti, kad nors jų ištakos siekia XIX a. ir joms būdingi akivaizdūs estetinių liaudies siekių požymiai, šiuolaikiniame gyvenime tokios

| 113 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | verbos yra daugiau miestietiškos kultūros realija. Baltarusijoje, kaip ir rytinėje Lietuvos dalyje, mažų dirbtinių gėlyčių rišimas prie verbos lenkams – galbūt iš mozūrų perimtas paprotys289. Kita vertus, toks verbų puošimas žinomas ir suomių krašte290. Tačiau Lietuvoje prie kadagių nėra plačiai rišamos iš popieriaus, siūlų ar plastikinės gėlytės, kas bū- dinga Baltarusijai ir, kaip minėjome, Lenkijos lietuviams. Trečiasis variantas būtų Baltarusijoje, ypač jos teritorijoje tarpMins - ko ir Lietuvos, vietomis užtinkamos verbos su per jų ilgį išdėstytais iš siūlų suformuotais žiedeliais. Lietuvoje toks verbos puošimo variantas užtinkamas visoje Rytų Lietuvoje, nors arealas išsiplečia į vakarinę dalį. Gaminant tokias verbas prie rykštės kilpute pririšami įvairias- palviai siūleliai. Kilputę perkirpus ir patrumpinus siūlus, išgaunamas žiedelis. Rišant skirtingus siūlus, panaudojus įvairų jų spalvų derinį, išgaunamos įvairiaspalvės, netgi nepasikartojančios arba simetriškai pasikartojančios gėlytės. Tokio pavyzdžio verbos žinomos dzūkams291. Kitur taip pat prie gluosnio šakelės iš siūlų tvirtindavo gėlytes (Prie- nų r., Pakuonio k.). Gėlytes iš spalvotų siūlų taip pat gamindavo Šalči- ninkų rajono gyventojai (Dainavos k.; Baltoji Vokė). Apie XX a. vidurį prie verbų pradėjo rišti įvairius kaspinus (Dubingiai). Trakų rajone, Ūtos kaime, žaliais, mėlynais, raudonais siūlais surišdavo verbą dėl grožio, iš siūlų dėl puošnumo būdavo daromi „bantukai“. Galimi netgi lokaliniai tokių puošmenų variantai, nes yra tiesioginė priklausomybė nuo gamintojų išmonės ir meninio skonio. Taip vienose verbose gali būti daugiau žalumos, kitose vyrauja dekoratyviniai priedai. Tas pasakytina ir apie gėlytes, kai vienos gali būti didesnės, kitos mažesnės, pagamintos iš siūlų ar įvairios medžiagos. Taigi vienoje verboje gali būti skirtingos medžiagos ir pavidalo žaliava.

289 Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи... весенние праздники, c. 208. 290 Žr. Шлыгина Н. В. Финны. Ten pat, p. 126. 291 Mardosa J. Verbos Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje: šiuolaikiniai liaudiškojo pamaldumo raiškos bruožai, p. 81.

Apibendrinus pateiktą medžiagą galima pastebėti, kad XX a. antrojoje pusėje mažėjant visuomenės religingumui ir šventinto inventoriaus panaudojimui sakralioje ir maginėje praktikoje išryškėjo tendencija, kai verboms imami taikyti grožio kriterijai (nors tam poreikis visada nebuvo svetimas). Moterys, siekdamos simbolio puošnumo, pirmiausia pradėjo derinti sakralius ir estetinius žmonių siekius. Nors poreikis puošti verbas nėra XX a. požymis, amžiaus pabaigoje komercializavus verbų gamybą tokio pobūdžio produkcija įgavo pasiūlą ir paklausą. Todėl puoštų verbų funkcionavimas yra greičiau nuo krikščioniškos verbos esmės tolstantis, taip pat ją naujomis prasmėmis papildantis ir religinį simbolizmą išryškinantis verbų gyvavimo etapas. Dar toliau nuo krikščioniškos verbos esmės yra nutolusios Vilniaus verbos.

Vilniaus (ir su dirbtiniais papuošimais) verbos Anksčiau minėti O. Kolbergo teiginiai apie dirbtines Vilniaus verbas yra svarbūs, aiškinantis, kaip miestietiškos kultūros ir aplinkos lemtas reiškinys – įvairios dirbtinės verbos – praeityje funkcionavo Vilniaus krašto religinėje kultūroje ir tautodailėje. Nors autorius nemini, kokius žolynus turi galvoje, bet tikėtina, kad šių verbų tolesnis raidos etapas yra Vilniaus verbos. Vilniaus verbomis tyrinėtojai vadina iš sausų augalų XIX a. pirmojoje pusėje Vilniaus apylinkėse pradėtas gaminti verbas, kurias jie priskiria liaudies meno kategorijai292. Tai, kad lietuviškoje religinėje kultūroje ir liturginėje praktikoje paskutinis gavėnios sekmadienis vadinamas Verbų sekmadieniu, šiems liaudies meno kūriniams pagal paplitimo regioną prigijo Vilniaus verbų pavadinimas. Tačiau jos pradėtos gaminti ir iki XX a. paskutiniųjų dešimtmečių buvo lenkiškai kalbančių Vilniaus apylinkių gyventojų kūrybos rezultatas, todėl gamintojų aplinkoje išlaiko Vilniaus palmių

292 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 5; Kudirka J. Velykų šventės, p. 8.

| 115 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | pavadinimą293. Gana įdomu, kad liaudyje egzistuoja dichotominis ver- bų simbolikos aiškinimas ir yra skiriama šių verbų dekoratyvinė bei sakrali simbolika. Todėl verba vadinama nešventintas, dekoratyvinis simbolio variantas (pvz., parduodamos Kaziuko mugėje), o palme įvardijama bažnyčioje pašventinta Vilniaus verbų forma (Vilniaus r., Čekoniškės). Tai įdomus traktavimo vingis, nes Pietryčių Lietuvoje verbos terminas yra gyvybingas religinėje ir liaudiškojo pamaldumo praktikoje kaip Verbų sekmadienį šventinamo simbolio pavadinimas. Kas kita, kad liturginius reikalavimus atitinka ir gyventojų tikromis pripažįstamos gyvos medžių šakelės, kurios per Verbų sekmadienio apeigas yra šventinamos kaip Kristaus įžengimo į Jeruzalę atminimas. Kalbant apie Vilniaus verbas jas reikia traktuoti kaip gyvybės ir kartu krikščioniškosios prisikėlimo idėjos neišreiškiančio simbolio. Baltarusių tyrinėtojai į Vilniaus verbas žvelgia kaip į lietuvių ir baltarusių pasienio liaudies meno pavyzdį, nevengiama aliuzijos jas vertinti kaip LDK paveldo išraišką294. Tačiau ne vieno autoriaus atlikti lauko tyrimai neleidžia kalbėti apie jų gaminimą apylinkėse greta Baltarusijos, nors būta tokių bandymų gaminimo arealą apibrėžti 30–50 km spinduliu apie Vilnių295. J. Kudirka jų pynimo tradicijos iš- takas sukonkretina ir sieja su Vilniaus rajono Buivydiškių ir Sudervės apylinkėmis296. 2009 m. Kaziuko mugės metu apėjus ir apklausus prak- tiškai visus prekiaujančius verbų gamintojus, nepasitaikė prekiautojų, gyvenančių link Baltarusijos sienos esančiose apylinkėse. Taigi yra išlikusi minėta tradicinė gamybos teritorija, ir akivaizdu, kad Vilniaus verbų sieti su baltarusių liaudies kūryba nėra pakankamo pagrindo. Tą liudija ir šventės metu esantis šių simbolių minimalus funkcionavimas

293 Netgi J. Kudirka knygos reziumė tekste verčia pagal lenkišką tradiciją „Wileńskie palmy“ (žr. Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 23–24). Vilniaus palmėmis šias verbas vadina ir baltarusiai (žr. Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя, c. 107). 294 Лабачэÿская В. Вiленскiя пальмы, c. 236–237. 295 Vyšniauskaitė A. Verbos, p. 69. 296 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 7.

Vilniaus baltarusių katalikų bažnyčios (Šv. Baltramiejaus) aplinkoje ir rišimo tradicijų nebuvimas tarp šios tautybės atstovų. Pasitaikantys vienetiniai Baltarusijos lenkų gaminimo pavyzdžiai savo ištakomis siekia XX a. pabaigą. J. Kudirka taip pat pastebi, kad link XX a. pabaigos arealas kiek išsiplėtė į Vilnių bei kitas Lietuvos vietas, net Čikagą297. Vis dėlto reikia pasakyti, kad bent Market parko teritorijoje šventės metu Čikagoje funkcionuoja vienetai iš Lenkijos atvežtų Vilniaus verbų. Gana įdomu tai, kad Švč. Panelės Marijos gimimo bažnyčios Čikagoje altorius buvo papuoštas tokiomis pat lenkų gamybos Vilniaus verbomis, nes vietiniai jų negamina. Kaip ir Lemonte, respondentų teigimu, per Kaziuko mugę parduodamos lenkiškos kilmės verbos, kurias taip pat gamina išeiviai iš Lietuvos arba jų palikuonys. Išsamiau nenagrinėdami Vilniaus verbų genezės ir raidos klausi- mų, turime pasakyti, kad daugiatautėje Vilniaus apylinkių aplinkoje susiformavęs religinis aiškias menines ypatybes turintis simbolis pirmiausia kilo Vilniaus regione ir yra šio regiono katalikiškosios kultūros pavyzdys. J. Kudirka teigia, kad jau XX a. jos prarado apeiginę paskirtį ir tapo dekoratyviniu Verbų sekmadienio atributu298. Tačiau toks verbų traktavimas nėra pakankamai tikslus, nes ši verba išlaiko ryšį su Verbų sekmadienio apeigomis. Tiesa, Vilniaus verbų meniškumu ir estetine išvaizda besirūpinantys gamintojai taikosi prie rinkos tendencijų ir šių verbų grožis lėmė, kad XX a. jos iš Verbų sekmadienio apeiginio perėjo į platesnį pasaulietinį kontekstą bei dėl savo meninių savybių palaipsniui ėmė plisti ne tik per Verbų sekmadienio apeigas, taip pat ir Kaziuko mugėje. Dėl to prisidėjo ir sovietiniais metais atsiradę drau- dimai jomis aktyviai prekiauti Vilniaus bažnyčių prieigose. Sovietinė valdžia oficialiai vėl jomis prekiauti leido tik apie 1970–1971 m.299 Taigi prekyba verbomis prasidėjo Kaziuko mugės metu ir verbos palaipsniui

297 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 7. 298 Kudirka J. Vilniaus verbos. Mokslas ir gyvenimas, p. 8. 299 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 19.

įsitvirtino pavasarinėse sakralaus ir pasaulietinio pobūdžio apeigose bei apeiginiame gyvenime. Dar vienas svarbus aspektas, kad Vilniaus verbų apeiginę funkciją susilpnino jau minėtas simbolio komerciali- zavimas, kurio ištakos – XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurys, kada Kaziuko mugė įgavo tautinę reikšmę Lenkijos valstybėje300. Sovietiniais metais Kaziuko mugę palaipsniui pavertus Kalvarijų (Dzeržinskio) turgaus dalimi, Vilniaus verbos buvo esminiu ryškiausiu ir natūralią funkcionavimo tėkmę pratęsusiu šventės akcentu ir net pačios mugės simboliu. Kartu Vilniaus verbos savaime tapo pavasarinio laikotarpio komercinės (pirmiausia Vilniaus apylinkių gyventojų) ir meninės raiškos forma, be Kaziuko mugės, susikoncentravusia ir Verbų sekmadienio iškilmėse. Tiesa, verbų gaminimo mastas istoriškai nebuvo vienodas ir tolygus. Antai Vilniaus verbų pynimo centre Čekoniškėse dirbtinės volelinės verbos įsitvirtino tik septintajame dešimtmetyje, kai galutinai buvo išstumti popieriniais žiedais puošti simboliai. Tokių pat žinių, kad Vilniuje tuo metu aktyviai buvo pardavinėjamos tokio pavidalo verbos, autoriui yra pateikusi etnologė R. Merkienė301. Pokaryje sovietinė valdžia ideologizavo Vilniaus verbas. Tą neabejotinai lėmė paradigminis verbų kilmės aspektas, nes jos radosi ir funkcionavo Verbų sekmadienio religinių praktikų erdvėje. Tai patvir- tintų J. Kudirkos nuomonę, kad Vilniaus verbų atsiradimą lėmė bibli- nis siužetas ir liaudies meninis pasaulėvaizdis302, nors jau V. Mažiulis gerokai anksčiau jų atsiradimo aplinkybes siejo su Vilniaus amatininkų cechų kultūra303. A. Vyšniauskaitė yra pastebėjusi analogijų tarp Vil- niaus verbų ir dirbtinių gėlių rykščių pavasarinio karnavalo Silezijoje

300 Žilienė I. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis. Liaudies kultūra, 1999, Nr. 1, p. 28. 301 M. Čilvinaitė 1940 m. Kaziuko mugės metu matė prekiaujant nuo seno dirbamas popierines, skiedrines, audeklines ir šiaudinukų gėles (Čilvinaitė M. 1940 metų Ka- ziuko mugė Vilniuje. Mūsų kraštas, 1998, Nr. 10, p. 103). Išskyrus popierines, kitokių dirbtinių gėlių Kaziuko mugės metu bei per Verbų sekmadienio mugę galima užtikti ir šiandien. 302 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 7. 303 Lietuvių enciklopedija. T. 33. Bostonas, 1965, p. 407.

| 118 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | ir Vokietijoje metu ir neatmeta galimybės šių įtakos vilnietiškoms verboms atsirasti304. Gana įdomu, kad aprašydama 1940 m. Kaziuko mugę M. Čilvinaitė Vilniaus verbų pavidalo grožį sieja su F. Ruščico atliktu verbų pynėjų apmokymu, kai šis, susidomėjęs verbomis, surado būdų gėlėms dažyti, džiovinti ir konservuoti. Pynėjos patobulino ornamenti- ką ir verboms puošti panaudojo juostų raštus305. Dėl verbose glūdinčios liaudies meninės gaminio vertės sovietiniais metais jų globą perėmė muziejininkai. Nuo 1985 m. verbos pradėtos eksponuoti liaudies meno parodose, nors jau 1930 m. į Prancūziją ir Lenkiją buvo išvežta apie 200 tūkst. verbų306, o šiuolaikiniai jų pynėjai didžią produkcijos dalį Verbų sekmadieniui išveža į Lenkiją, pirmiausia, įVaršuvą, jų eksportą remia Lenkų kultūros rūmai Vilniuje, Čekoniškėse veikiančio verbų pynėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ narės. Nesunku suvokti, kad tas taip pat turėjo reikšmės joms desakralizuoti ir visuomenėje bei literatū- roje įsitvirtinti jų, kaip liaudies meno, sampratai. Kita vertus, Lenkijoje prekiaujama dėl sentimentų lenkiškosios Vilnijos meniniam paveldui, tačiau jos per Verbų sekmadienio šventę plinta kaip religinis simbolis. Akivaizdu, kad politiniai motyvai ir etnokultūrinio pobūdžio procesai lėmė dalinę Vilniaus verbų desakralizaciją, o kartu padėjo atsirasti liaudies meno pavyzdžio traktuotei307. Tokiu būdu Vilniaus verbos palaipsniui sekuliarioje opinijoje tapo pavasarinio laikotarpioVilniaus apylinkių gyventojų meninės raiškos forma. Svarbu pažymėti, kad sovietinis draudimas prekiauti verbomis rodė, jog ideologiniame diskurse jos nebuvo vertinamos kaip pasaulietinės kultūros pavyzdys. Taigi egzistavo reali Vilniaus verbų liaudiškojo pamaldumo traktuotė. Ga-

304 Vyšniauskaitė A. Verbos, p. 69. 305 Čilvinaitė M. 1940 metų Kaziuko mugė Vilniuje, p. 103. 306 Kudirka J. Vilniaus verbos, p. 19; Čiurlionienė-Kymantaitė S. Vilniaus moterų brangusis darbelis, p. 166. Tiesa, S. Čiurlionienei-Kymantaitei pateikti vilnietės duomenys kelia abejonių dėl skaičių dydžių. 307 Мардоса Й. Вильнюсские вербы в системе народной религиозности современной юго-восточной Литвы и Западной Беларуси, c. 124

| 119 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | liausiai gaminančių Vilniaus apylinkių lenkų gyventojų pastangomis šis apeiginis simbolis išsaugojo Verbų sekmadienio atributo prasmę. Šiuolaikinėje perspektyvoje dalis tikinčiųjų dirbtines verbas neša į bažnyčią ir šventina, nors tai nėra naujo liaudiškojo pamaldumo raiškos vingis. Nesiorientuojantys į tradicinę krikščioniškąją semantiką – atgi- mimą ir vegetacines savybes išreiškiančias verbų prasmes – miestiečiai Vilniaus verbas taip pat vertina kaip Verbų dienos simbolį. Pašventinta iš negyvos medžiagos nupinta verba įgauna sakralaus inventoriaus pa- vidalą ir namuose saugoma kaip šventės atminimas (žinoma, to negalima sakyti apie Kaziuko mugėje įsigytas verbas). Todėl galima manyti, kad tai grįžimas prie ankstesnio papročio. Kaip ir anksčiau aptartos, šiuolaikinės puoštos dirbtinėmis ir natūraliomis gėlytėmis vilnietiškos verbos iš pradžių buvo šventinamos, tačiau ilgainiui tokios jų funkcijos sumenko. Kas kita yra bažnytinis jų traktavimas, kai jos neįsiterpia (arba labai ribotai) į bažnytines šventės apeigas. Tačiau iš gluosnio ar kadagio pagamintoms verboms liaudies tikėjimuose palaipsniui pra- randant ritualinį aspektą ir nesiejant jų su maginiais tikslais, miestiečiai ir Vilniaus verbas ima traktuoti kaip Verbų dienos simbolį, todėl jų akyse negyva verba įgauna sakramentalijos pavidalą. Dirbtinei verbai suteikta sakralumo dimensija ir jos, kaip šventės atminimo, saugojimas namuose atitinka Vatikano liaudiškojo pamaldumo traktavimo esmę308. Apskritai kartais dirbtinių verbų esmė netgi tyrinėtojų traktuojama netiksliai. Antai I. Žilienė teigia, kad „Vilniaus verbos neturi ir neatlieka tų funkcijų, kurios yra būdingos tradicinėms verboms: kadagiui, žilvičiui, karklo šakoms. Vilniaus verbos neturi maginės, apeiginės paskirties“309. Kaip jau sakėme, medžių šakelės per

308 Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas (ištrauka).Bažnyčios žinios, 2004, Nr. 2, p. 18. 309 Žilienė I. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis, p. 24. Tačiau autorė teisingai pažymi, kad šios verbos yra integralus Verbų sekmadienio sakralus atributas, jos šventinamos kartu su tradicinėmis verbomis (plačiau žr. ten pat, p. 24–27). Taigi krikščioniškoje perspektyvoje verba yra šventės simbolis, nors ir neatitinkantis velykinio atgimimo ir gyvybingumo supratimo, todėl kartu šventinamos ir žaliuojančios šakelės.

Verbų sekmadienio apeigas yra šventinamos kaip Kristaus įžengimo į Jeruzalę atminimas, todėl liturginė apeiginė prasmė akivaizdi. Katali- kams tokios verbos įgavusios sakramentalijos, o stačiatikiams – šven- tinto inventoriaus pavidalą, šakelės maginiu ir apeiginiu atributu tapdavo tik liaudiškoje traktuotėje jas pašventinus bažnyčioje ar cer- kvėje. Netgi žinomas plakimas jomis prieš jas pašventinant bažnyčioje funkcionavo sakralizuotoje Verbų sekmadienio paprotinėje erdvėje. Tačiau pagrindinė mums žinoma ir XX a. pabaigą pasiekusi tradicija rodo, kad maginę ir apeiginę paskirtį verba įgauna ne dėl šventinamų medžių, pirmiausia gluosnių ar kadagių, panaudojimo (jie tik atitinka krikščioniškąją prisikėlimo idėją), bet dėl to, jog pašventinimo apei- gų metu šakelės įgyja sakralių savybių. Taip pat negalime sutikti su A. Vyšniauskaite, kuri į verbą žvelgia kaip į plakimo priemonę, dėl ko šios priedermės neatlikimas, pasak autorės, Vilniaus verbas paverčia meno kūriniu310. Išeitų, tarsi kadagio ar kitokios šakelės buvo šventi- namos dėl gyvulių plakimo ar kitų maginių veiksmų. Greičiau tokia ideologizuota etnologės mintis atsirado dėl sovietiniais metais buvu- sių reikalavimų, kada verba pagal to meto ideologinius standartus buvo sąmoningai desakralizuota. Lauko tyrimų medžiaga rodo, kad visuomet bet kokios žaliavos šakelės buvo šventinamos dėl religinių paskatų, o jų būsimą panaudojimą įvairiose gyvenimiškose situacijose nulėmė pagrindinės simbolio funkcijos. Taigi žmonės iš šventintų rykštelių tikėjosi Dievo pagalbos ir globos. Vilniaus verbomis nebuvo plakamasi, nes, viena, simbolis gamintas kaip meninė vertybė, o kita, Rytų Lietuvoje funkcionavo žmonių plakimas, kaip ir plakimas šven- tintu inventoriumi išgenant gyvulius. Be to, liaudiškame pamaldume funkcionavo semantinis dualizmas, kai derinama vegetacines galias turinti ir biblinę tradiciją simbolizuojanti, t. y. įgavusi sakramentalijos prasmę, šakelės reikšmė. Todėl nešventinama bažnyčioje Vilniaus verba savaime negalėjo būti panaudojama apeigose ir papročiuose.

310 Vyšniauskaitė A. Verbos, p. 69.

Tačiau situacija keičiasi ir, tyrimo duomenimis, pintos verbos šiandien šventinamos bažnyčioje Vilniuje ir Vilniaus krašto kaimuose. Pošventiniu laikotarpiu šios verbos tampa atitinkančios liaudies pamaldumo esmę šventės simboliu. Tuo atveju, kai sakramentalijai norima suteikti liaudiškąją apeiginę perspektyvą, tada šalia pridedama gluosnio ar kadagio šakelė (Vilniaus r., Parudaminys; Šalčininkų r., Baltoji Vokė; Sudervė; Vilnius)311, nes apskritai tikromis laikomos su blindės ar kadagio šakelėmis, o Vilniaus tokiomis nepripažįstamos (Trakų r., Gruožnin- kų k.). Gana įdomi liaudiškuoju pamaldumu grįsta mintis užfiksuota Gardine, kur teigta, kad prie Vilniaus verbų reikia pridėti tris gluosnio virbus ir tada dirbtinis gaminys atitiks apeiginius reikalavimus. Tokią rekomendaciją puokštės komplekse galima suvokti kaip žaliuojančių šakų religinės funkcijos perdavimą negyvoms šakelėms. Taip pat tikintiesiems pripažįstant, kad Vilniaus verbos neatitinka krikščioniškos simbolio esmės, šalia pridėtos žaliuojančios ar lapelius išleidžiančios medžių šakelės, kurios šventinamai puokštei suteikia sakramentalijos kanonus. Įgavusios atitinkančią paradigminę krikščioniškąją prasmę šios verbos jau vadinamos palminėmis (Nemenčinė), palmėmis (Čekoniškės). Nors Šalčininkų rajone palmėmis vadina ir tokias verbas, kuriose šalia kadagio ar gluosnio pridedama džiovintų augalų ar gėlių, netgi specialiai dažomų žiedų. Dėl maginių paskatų Vilniaus rajone prie Vilniaus verbų deda javų varpų (Dūkštos), o Geisiškių kaime pokaryje toks rinkinys šventintas dėl geresnio javų derliaus. Reikia pažymėti, kad jeigu Vilniuje ir Vilniaus rajono bažnyčiose šiandien dirbtinės verbos, kaip ir įvairios sausos gėlės puokštėse, gana dažnos, toliau nuo Vilniaus tokių verbų šventinimas nėra populiarus. Tiesa, Dieveniškėse nusinešama šventinti ir Vilniaus verbų, bet svar- besnėmis laikomos savos, sukomponuotos iš įvairių augalų, taip pat ir sausų. Toks verbų pavidalas atskleidžia biblinę verbos sampratą,

311 Netgi vėžioniškiai kartais pasigamindavo dirbtinę verbą, tačiau prie jos privalėjo pridėti kadagio ar žilvičio šakelę (IIES, b. 892, lap. 135).

| 122 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | kai Kristui po kojomis buvo klojamos žaliuojančios palmių šakos. Ne- atsitiktinai verbos, kaip gyvybės simbolio traktuotė, lemia neigiamą Punsko kunigų požiūrį vien į sausas verbas, tačiau tikintieji atsineša šventinti turguje pirktų dirbtinių vilnietiškų verbų, taip pat ir pačių pa- sigamintų, išmokus amato meno mokykloje312. Čia galime įžvelgti įdo- mų semantinį diskursą. Vilniaus verbos Lenkijos lietuvių suvokiamos kaip lietuvių etninės kultūros apraiška ir per šį aspektą išryškinamas etninis tapatumas, nors simbolio kilmė yra lenkiškai kalbanti Vilnijos aplinka. Kiek kitas, tačiau analogiškas aspektas stebimas Gardino katedroje. Bažnyčiai pripažįstant, kad dirbtinės verbos yra netikros ir neatitinka biblinės tradicijos, įsileidžiamos kelių metrų aukščio verbos kaip dekoratyvinis akcentas, tuo veiksmu pabrėžiant sąsajas su lenkiš- kąja religine kultūra. Panaši, tik mažesnių gabaritų, dekoratyvinė verba kaip parduotuvės puošmena pastebėta Skidliuje313. Panašiai ir 2008 m. Sudervės bažnyčioje masyviomis keturiomis Vilniaus verbomis buvo papuoštas bažnyčios altoriaus viršus, taip pat jomis dekoruota šven- tovės balkono baliustrada. Tokiu atveju atsiranda tautinės tradicijos interpretacija, kai Vilniaus verbos lenkų pabrėžiamos esančios šio krašto lenkų liaudies religinės kultūros elementu. Todėl jie, norėdami išryškinti šias sąsajas, dirbtines dekoratyvines verbas įsileidžia į baž- nyčią kaip Verbų sekmadienio ir Vilniaus krašto specifikos pavyzdį (nors jų pynimas, kaip šio krašto etnokultūros palikimas, perduodamas lietuviškose Vilniaus rajono mokyklose). Tokioje etnokultūrinėje koli-

312 Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai, p. 196 313 Vilniaus palmės, kaip jos yra vadinamos Lenkijoje, pasirodė XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais, vėliau plito per liaudies dirbinių prekybos tinklą „Cepe- lija“, pasirodė per Verbų sekmadienio šventę Varšuvoje kaip šios šventės simbolis (žr. Лабачэÿская В. Вiленскiя пальмы, c. 236–237). Lenkijoje šalia įprastinių žinomos nuo 1,5 iki 6 m aukščio verbos, puoštos medžių ir krūmų šakelėmis (Ганцкая О. А. По- ляки. Календарные обычаи... весенние праздники, c. 208; Zadroźyńska A. Powtarzać czas początku, s. 97). Iš Lenkijos įBaltarusiją vienuoliai atveža ir žmogaus ūgio per pamaldas bažnyčioje (Baranovičiai) naudojamų dirbtinių palmių. Iki kelių metrų aukščio (nuo 2 iki 8 m) dirbtinės verbos buvę Slovėnijoje, Karintijos regione, jos būdavo paruošiamos penktadienį (žr. Kuret N. Das festliche Jahr der Slovenen, S. 42).

| 123 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | zijoje suprantamas faktas, kadSemeliškių lenkai, o kiti gyventojai tarsi su jais konkuruojantys XX a. pabaigoje pradėjo rišti Vilniaus verbas. 2009 m. Kaziuko mugės metu fiksuoti prekiaujantys verbų pynėjai, atvykę iš Valkininkų, Ukmergės, pora iš Rykantų ir netgi iš Telšių rajono bei viena iš Varšuvos. Taigi galima teigti, kad tokiu būdu siekiama išryškinti pirmiausia etninį identitetą ir jį papildyti religinio identiteto bruožais314. Tektų pastebėti, kad per Kaziuko mugę įsigytas verbas kai kurie katalikai tikisi šventinti Verbų sekmadienį. Tačiau to nesiekia stačia- tikiai (arba rusai apskritai), kurie perka Vilniaus verbas kaip dekora- tyvinį gaminį, nes Vilniaus stačiatikiai, išskyrus vienetinius atvejus, joms nejaučia poreikio, ir vienetinį šventinimą liudija tas faktas, kad Vilniaus verbos nepardavinėjamos šios konfesijos Verbų sekmadienio metu, nes prekiautojai nesitiki komercinės sėkmės. Toje pačioje geografinėje erdvėje su Rytų Lietuva esanti Vakarų Baltarusija atrodytų šiandien etnokultūriniu požiūriu turėtų būti artima Lietuvai. Atmenant Vilniaus verbų kilmę (sąlyginiu vardu vadinsime patį tipą, nes Baltarusijoje platinamos taip pat gamintos ir Lenkijoje) lenkiškai kalbančiose į vakarus nuo Vilniaus esančiose apylinkėse jos tarsi privalėtų būti nesvetimos bent katalikiškai Balta- rusijos visuomenei. Tačiau galima daryti išvadą, kad visgi Lietuvos religinė kultūra menkai veikia baltarusius. Katalikiškame Vilniaus krašto lietuvių ir lenkų kultūros kontekste šios verbos funkcionuoja ir tarp Vilniaus rusų bei baltarusių. Tik dirbtinės gėlės, plačiai paplitusios Baltarusijoje, verbose pasitaiko dažniau Rytų Lietuvoje ir tampa jungiamąja kaimyninių kraštų kultūros grandimi. Vilniaus verbos Vakarų Baltarusijoje dažniau pasirodė XX a. viduryje. Smurgainio gyventojos teigimu, tas įvyko apie 1950 m., kai

314 Мардоса Й. Символ и вопросы религиозной идентичности в полиэтнокофес- сиональной среде: вербы в современной Западной Беларуси и Восточной Литве, c. 390.

šventės dieną pradėjo rastis atvežamų iš Vilniaus. Ašmenoje XXI a. pradžioje bažnyčios prieigose pasitaiko prekiaujančių pagaminto- mis Vilniaus apylinkėse, bet tikromis katalikai pripažįsta iš gyvos augmenijos komponuotos puokštes. Šventės metu Baranovičiuose, Valkaviske, Gardine parduodama nedidelis kiekis atvežtų iš Lenkijos (daugiausia iš Balstogės ir kitų pasienio vietovių) Vilniaus verbų. Tą, matyt, lemia šių rajonų artimumas Lenkijai. Netgi atsiranda įdomus iš gyvų ir džiovintų augalų pintų verbų variantas (Gardinas). Tradicinių Lietuvoje gamintų verbų spalvinė gama gana įvairi ir kintanti laike. Antai, pasak M. Kuodienės, XX a. septintajame–aštunta- jame dešimtmečiais plito blankesnių spalvų verbos, o į XX a. pabaigą „pilkų spalvų gamą pakeitė violetiniai, avietiniai, tamsiai mėlyni, rudi, oranžiniai tonai ir jų deriniai“315. Gana įdomu, kad 2009 m. Kaziuko mugėje vietinių lenkų gamintos verbos yra spalvingesnės (nekalbant apie Varšuvos pynėjų gaminius), nors yra ir natūralių arba neryškių spalvų, nes pirmiausia tai lietuvių iš tolimesnių apylinkių atvežamos verbos. Tiesa, Vilniaus apylinkių dalies gyventojų grįžimą prie natū- ralių spalvų tenka aiškinti ne prioritetų pokyčiais spalvinėje gamoje, o labiau galimybėmis įsigyti dažų (sovietiniais metais ir kurį laiką vėliau jie būdavo išnešami iš tekstilės fabrikų ir parduodami). Tačiau Ukmergės prekiautojai siūlė gana spalvingas verbas, bet tą orientaciją motyvavo siekiu prisitaikyti prie vilnietiškos rinkos poreikių. Lenkijoje pagamintos verbos pasižymi spalvingumu, nors, kaip minėjome, XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ryškesnis koloritas atsiranda ir tarp Vilniaus apylinkėse sukurtų verbų. Artimesnė natūraliai gamtinei spalvinė gama pastebėta tarp šiuolaikinių pardavinėjamų Gardine pintų verbų, kurias riša vietiniai arba Lydos apylinkių gyventojai. Tai dažniausiai kilme turinčios ryšius su Vilniaus apylinkėmis katalikės arba iš konfesiniu atžvilgiu mišrių šeimų kilusios meistrės.

315 Kuodienė M. Vilniaus verbų spalvos. Spalva lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1988, p. 96–97.

Vilniaus verbos Baltarusijoje paprastai pastebimos Katalikų bažnyčių aplinkoje (nors, pvz., Gardino turguje prieinamos be konfesinių skir- tumų) ir, kaip ir Lietuvoje, tiesiogiai siejamos su katalikiška tradicija. Šį aspektą visuomenės akyse sustiprina lenkiška parduodamų verbų gamybos aplinka. Tačiau dirbtinių verbų paklausa menka ir, pasak gamintojų, nors tai katalikiškas simbolis, jų poreikis tokioms verboms nedidelis ir pynimo perspektyvos miglotos. Lauko tyrimų medžiaga leistų daryti prielaidą, kad šiandien Baltarusijoje savitu tarpininku tarp vietinių gluosnio ir pasitaikančių kadagio verbų tampa anksčiau aptartos dirbtiniais ir sausais gėlių žie- dais puoštos žalios medžių šakelės, turinčios aiškią nuorodą į palmes. Ypač tokių požymių užtinkame verbų puokštėse, kuriose šalia žalių verbos šakelių įdedama sausų gėlių ir augalų šluotelių (Minskas), pa- sitaikančių ir Vilniuje. Vilniuje tokia simbolio transformacijos forma tampa į palmes orientuojamos neskoningos spalvotos šluotelės, kurios neišreiškia ne tik paradigminės verbų prasmės ir formos idėjos, bet ir yra svetimos liaudiškojo pamaldumo traktuotei. Neatsitiktinai tokios verbos tarp katalikų nėra populiarios, nes dažniau pasirenkamos Vilniaus verbos ir atgimstančią gamtą simbolizuojančios ar amžinai žaliuojančios medžių šakelės. Galimas dalykas šiuolaikinėje verbų gaminimo praktikoje Lietuvoje, kai prie kadagio dedama sausų gėlių žiedų, atsiranda tarpinis arba artimas Vilniaus verboms sakramen- talijų variantas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad tai nėra naujas reiški- nys. Kaip matyti iš K. Rusecko paveikslo „Lietuvaitė su verbomis“316, XIX a. viduryje buvusios tokios džiovintų augalų šluotelinės verbos. XXI a. pradžioje Vilniuje pardavinėjami ir velykinį laikotarpį įvairiais simboliais išreiškiantys gaminiai (kiaušiniai, paukšteliai ir pan.), kaip aiški Vakarų Europos Verbų sekmadienio tradicijų replika. Dirbtiniai Verbų šventės parasimboliai sutikti 2008 m. prie stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno, kur gaminys atkeliavęs iš mišrios lietuvių-rusų šeimos, o

316 Lietuvos tapyba. XVI–XIX a., p. 32.

| 126 | | I skyrius | Verbų žaliava, turinys ir išvaizda | lietuvė autorė bandė rinkos perspektyvą stačiatikių aplinkoje, tačiau nesulaukė didesnės paklausos. Lauko tyrimų duomenimis, dirbtinės verbos respondentų traktuojamos kaip katalikiškojo Vilniaus krašto verbų gaminimo tradicija, turinti lenkų ir lietuvių meninės raiškos formą. Ši tendencija traktuojant dirbtines verbas stebima ir Baltarusijoje, tačiau jos nesiejamos su lietu- viais. Į Lenkiją Vilniaus verbos patenka per perpirkėjus. Lenkijoje jos gaminamos po Antrojo pasaulinio karo iš Vilniaus apylinkių repatria- vusių lenkų. Šiems žmonėms Vilniaus verbos yra ir politinės atminties simbolis, išryškinantis jų sąsajas su Lenkijos ir jos pakraščių kultūriniu paveldu317. Taigi dirbtinės Vilniaus verbos pirmiausia atskleidžia ne tautinį, bet regioninį žmonių identitetą ir ne toks svarbus tampa verba- liniu pavidalu neformalizuojamas tautinio identiteto esminis bruožas, t. y. lenkiška šio simbolio kilmė ir šiuolaikinis funkcionavimas. Todėl net jei vertinsime Vilniaus verbas kaip nuo paradigminio krikščioniš- kumo nutolusį simbolį, jos vis tiek yra savita, paraleliai gyvuojanti ir ryšį su dirbtinėmis plastmasinėmis, popierinėmis ar džiovintomis gėlėmis puoštomis verbomis išlaikiusi apeiginio inventoriaus forma. Šiuo aspektu Vilniaus verbos įsikomponuoja į baltarusių bei Pietryčių Lietuvos lietuvių ir lenkų religinės kultūros ir liaudiškojo pamaldumo kontekstą. Apibendrinus pateiktą medžiagą galima teigti, kad dirbtinės Vil- niaus verbos nefunkcionuoja vien kaip liaudies meno rūšis, bet siejasi ir su Verbų sekmadienio tradicijomis Vilniuje ir su jo apylinkėmis, o iš dalies ir su Baltarusija kaip šios dienos atminimas. Tokioms verboms XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais imama suteikti apeiginė prasmė, išryškinant simbolinį desakralizuotą rituališkumą, nes krikščionišką prasmę turi Kristaus įžengimo į Jeruzalę ir prisikėlimo idėją išreiškian-

317 Мардоса Й. Символ и вопросы религиозной идентичности в полиэтнокофес- сиональной среде: вербы в современной Западной Беларуси и Восточной Литве, c. 390.

čios gyvos arba po žiemos atgimstančios medžių šakelės. Liaudiškojo pamaldumo kontekste verboje akcentuojamos vegetacinės gyvų augalų galios, o apsauginiai ir kitokie maginiai lūkesčiai įgyvendinami per laisvai interpretuojamas krikščioniškas šventinto inventoriaus prasmes. Tačiau kalbant apie verbas visgi akivaizdi paradigminė gyvų me- džių šakų idėja, ir pašventintos dirbtinės verbos netampa lygiaverčiu tradicinėms verboms sakraliu atributu. Kita vertus, kinta ir tradicinės verbos semantika. XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, kaip matysime kituose darbo skyriuose, verbose apeiginiai aspektai silpnėja, nors išlieka magiškumo poreikis. Tai nėra netikėtas verbų panaudojimo pošventiniu laikotarpiu posūkis, nes visuomet šventintos šakeles pirmiausia buvo sakramentalijos arba stačiatikių aplinkoje sakralizuotas inventorius. Liaudies pamaldumo paradigmoje apeiginių ir maginių bruožų verbose atsiranda tik tuomet, kai jos pašventinamos bažnyčioje ar cerkvėje. Netgi tuo atveju, kai vegetacinių ir apsauginių tikslų buvo siekiama naudojant dar ne- pašventintas šakeles, kaip antai, plakimasis ankstyvą Verbų sekmadienio rytą, toks veiksmas funkcionavo religinės šventės perspektyvoje. Todėl dabartyje, nors šventės metu vyrauja religinis pradas, tradicijos, estetinių siekių, netgi mados įtaka išlieka svarbi parenkant verbų žalia- vą. Nepaisant to, religingi tiriamosios teritorijos gyventojai visuotinai pripažįsta, kad tikros yra ką tik išsprogusios arba žaliuojančios medžių šakelės. Sakralumo požiūriu vertinant verbos žaliavos tradiciškumą paradigminis krikščioniškumas akivaizdesnis stačiatikių (ypač Rytų Lietuvos) religinėje kultūroje, kurioje net pakitus ideologinėms ir kul- tūrinėms nuostatoms Verbų dieną mažiau fiksuojamas dirbtinių verbų šventinimas, netgi tokiu atveju, kai sutampa katalikų ir stačiatikių Verbų šventės diena.

II. Verbos apeigose ir papročiuose

Šventintos šakelės yra funkcionalios, tačiau funkcionalumas Baž- nyčios ir liaudies suprantamas skirtingai. Bažnyčios požiūris šiuo klausimu išdėstomas šiuolaikiniame „Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadove“ įtvirtintoje nuostatoje, kuri Bažnyčiai visuomet buvo svarbi: „Šių šakelių nedera saugoti kaip amuletų, naudoti turint vien gydomuosius ar maginius tikslus, siekiant išvaryti piktąsias dvasias ar norint apsaugoti namus ar laukus nuo jų daromos žalos, – tokios nuostatos, be abejo, reikštų prietarus.“318 Tai yra sakralus požiūris, kurį nulėmė ilgaamžė kanonizuota Bažnyčios veikla, todėl ir liturgijoje naudojami simboliai akumuliuoja per šimtmečius susiklosčiusią se- mantiką319. Tokia pat per šimtmečius nusistovėjusi semantika ir simbo- lių panaudojimo liaudiška praktika stebima su verbomis susijusiuose papročiuose. Antai jau XVI a. pirmą kartą paminint verbas Volfenbiu- telio postilėje aprašomas būrimas su verbomis. Žmonės iš jų darydavo kryžių, t. y. sukryžiuotas šakeles kaišydavo virš durų, langų, vartų320. Šie paliudijimai rodo, kad šventintas inventorius akivaizdžiai funkcionavo maginiame diskurse. Toks šventinto inventoriaus panaudojimo aspektas, pasižymintis variantų įvairove, būdingas krikščionybėje užtinkamam sakramentalijų ir šventintų daiktų traktavimui apskritai.

318 Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas. Bažnyčios žinios, 2004, Nr. 2, p. 18. 319 Kaip teigia G. Barna, „liturgijoje vartojama simbolinė apeigų ir ritualų elementų kalba“ (žr. Barna G. Senses and Religion. Introductory Thoughts. Traditiones, 2007, No. 36/1, p. 11). 320 Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, p. 34.

Todėl temą susiaurinant iki verbų pritaikymo žmonių gyvenime ir ūkinėje veikloje amplitudės analizės, galime teigti, kad jų sakralumas ir magiškumas nuolat derinamas su konkrečiais žmonių lūkesčiais ir tikslais, kurie gali būti pastovūs ir kintantys laike arba priklausantys nuo situacijos. Tradicinėje kultūroje tokie verbų panaudojimo papročiai buvo realus veiksmas, būdingas daugeliui Europos tautų321. Tad balansavimas tarp krikščioniškosios verbų sampratos ir magijos, prietarų, pastariesiems neretai suteikiant prioritetą, nėra konkrečios tautos liaudies kultūros bruožas, nes visoms tradicinėms kultūroms būdinga ypatybė yra ta, kad „religija priklauso jų gyvenimo būdui“322. Kas kita, kad dėl įvairių aplinkybių ypač XX a. verbos, jas panaudojant apeigose ir papročiuose, patyrė esminius pokyčius, transformavosi, o nemažai jų išnyko. Nepaisant to, Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje verbos, be liturginės prasmės, iki mūsų dienų liaudies žinijoje išliko kaip svarbus liaudies dvasinio gyvenimo aspektas, kaip valstietiškos kultūros realija323, atradusi natūralų tęsinį ir miestiečių gyvenime. Verbos konceptas apima papročių, vaizdinių, asociacijų, simbolio turinio ir prasmių, kurios reprezentuoja konkrečios tautos ar jos dalies

321 Tikėjimai ir maginiai veiksmai su verbomis etnologų aprašyti Lenkijoje. Įvairiais variantais (ypač katalikiškuose Europos kraštuose) verbos kaip apotropėjus žinomos tarp protestantų, todėl būdingos Nyderlandų tautoms, paplitusios ir buvusioje Jugoslavijo- je (plačiau žr.: Решина М. И. Народы Белгии и Нидерландов. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 77; Ганцкая О. А. Поляки. Ten pat, p. 208–209; Кашуба М. С. Народы Югославии. Ten pat, p. 255–256). Principinė, ypač apsauginė, verbų panaudojimo šventės dieną ir ūkinėje bei gyvenimiškoje praktikoje schema artima minėtiems atvejams ir Slovėnijoje (plačiau žr. Kuret N. Das festliche Jahr der Slovenen, S. 40–50). Specialiai papročio, kaip ir apeigos, ritualo ir kitų terminų sampratos mes neapibūdi- name. Tai jau ne kartą darė etnologai. Pvz.: Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės: bendruomeninės kalendorinio ciklo apeigos XIX a. pab. – XX a. pr. Kaunas, 2005, p. 11–12; Šidiškienė I. Simboliniai veiksmai lietuvių XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės vestuvių apeigose. Kartografinis tyrimas.Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2003, Nr. 3(12), p. 34–36 ir kt. 322 Child A. B., Child I. L. Religion and Magic in the Life of Traditional Peoples, p. 6. 323 Realija – daikto, veiksmo ir idėjos etnokultūrinis suvokimas (žr. Merkienė R. Auga- lai XX a. lietuvių pasaulėjautoje: realija simbolių sistemoje. Augalų ir gyvūnų simboliai. Vilnius, 1999, p. 207).

| 130 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, kompleksą. Taigi verba nėra „daiktas savyje“, t. y. vien liturginis simbolis, bet per papročius ir apeigas, kuriuose ji yra viena iš centrinių „veikėjų“, įgauna konkrečius liaudiškus siekius įgyvendinančios priemonės pavidalą. Šventinto inventoriaus panaudojimo būdų ir motyvų analizė leidžia teigti, kad šiuolaikinėje visuomenėje liturginė prasmė ir verbos sakralios funkcijos neelimi- nuoja verbų liaudiško supratimo bei gyvenimiškų žmonių lūkesčių. Todėl praktinė jų panaudojimo amplitudė akivaizdžiai balansuoja tarp krikščioniško ir maginio jų supratimo, pastarajam neretai suteikiant prioritetą, neatmetamas ir prietarų pavidalas. Tokia koegzistencija susijusi su liaudies pamaldumui būdingų formų ir vaizdinių visuma, kurioje krikščionybė istoriškai dažnai sugyveno nekonfliktuodama su maginiais tikėjimais. Antai, kaip rodo europietiškų pavasario apeigų ir papročių tyrimai, pvz., dauguma pastatų apsaugos būdų paplitę ne vien indoeuropietiškos kilmės Europos tautose. Lietuvoje žinomi verbų laikymo pastogėje, taip pat ir naudojimo gyvulininkystėje bei kitose ūkinio gyvenimo srityse papročiai paplitę ir tarp suomių324. Tai rodo, kad tokie veiksmai Europos tautų religinėje ir liaudies kultūroje išplito su krikščionybe ir suomių papročių ištakų negalima ieškoti indoeuropietiškoje priešistorėje, nes tai su indoeuropiečiais genetiškai neturinti ryšio tauta. J. Balys tikėjimą magiška žalios šakelės galia sieja su augalų kulto liekana325. Tačiau nepaisant pasaulio tautoms būdingo medžių kulto ir su juo susijusių elementų galimo perėjimo į kitas, tarp jų ir krikščioniškas, tradicijas, matyt, teisi T. Diomiotr, teigdama, kad iš pradžių verba buvo bažnytinio ritualo dalimi, o vėliau žmonės jai

324 Шлыгина Н. В. Фины. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 127. Kaip matysime toliau, lietuviškoji medžiaga turi analogijų kituose Europos kraštuose. 325 Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. Tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga, 1966, p. 65–66.

| 131 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | suteikė maginę prasmę ir ėmė naudoti pavasarinėse apeigose326, taigi ji tik vėliau įgavo aiškius liaudiškojo pamaldumo kontūrus. Taigi, nors verba yra sekmadienio, skirto Jėzui prisiminti, simbolis, pirmiausia Rytų Europoje ji sietina su gluosnio (verbos) medžiu, kurio vardą perėmė ir pati šventė. Tačiau liaudies kultūra unikali tuo, kad krikščioniškosios universalijos liaudies gyvenime įgauna įvairius – tiek pastovius, tiek kintančius erdvėje ir laike bei priklausančius nuo situacijos – pavidalus. Lygiai taip pat ir verbos funkcionuoja savarankiškai kaip svarbus sakralus inventorius, o kasdienybėje įsikomponuoja į įvairias žmogiškosios būties sritis. Kartu būtina pažymėti, kad krikš- čionybė šventintiems daiktams, tarp jų ir verboms, nesuteikia stebuklo tikimybės, ir katalikų teologai perspėja, kad reikia saugotis „staigių iš- gijimų ar šiaip kokios nepaprastos pagalbos, ypač žemiškojo gyvenimo reikaluose,“327 vilties. Taigi jei religiniame gyvenime verbos tikintiesiems yra krikščio- niškos neverbalinės semiotikos, paplitusios gyvenimiškoje praktikoje, žmogui ypač svarbiose srityse, rūšis, tai derintos su įvairiomis magi- nėmis praktikomis papročiuose įgauna maginio inventoriaus pavidalą. Tokią verbų (ir kitų šventintų daiktų) naudojimo dimensiją gana taikliai paaiškina B. Malinovskio teiginys, kad „magijos paskirtis ritualizuoti žmogiškąjį optimizmą, sustiprinti jo tikėjimą viltimi įveikti baimę“328, kurios ypač gamtos stichijų ar nenuspėjamais gamybiniais rezultatais pasižyminčios ūkinės veiklos akivaizdoje XX a. kaimo gyventojams buvo pakankamai, o asmeniniame gyvenime magijos poreikis išliko iki mūsų dienų. Tokiame diskurse atsiranda teologinės ir liaudiškosios religijos traktuotės kolizija, kai liturginis simbolis sekuliarioje erdvėje imamas vertinti praktinių siekių požiūriu. Kita vertus, įvairių šventintų

326 Демëтр Т. Венгры Календарные обычаи… весенние праздники, c. 195. Reikėtų pasakyti, kad taip verbos naudojamos ne tik per pavasario apeigas. 327 Bartkus F., Aleksa P. Dievas ir žmogus, p. 467. 328 Малиновский Б. Магия, наука и религия (фрагменты из книги). Этнографическое обозрение, 1992, № 6, c. 113.

| 132 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | daiktų yra keletas ir kiekvienas jų tikinčiųjų akyse yra sakralus, o toli- mesnis jo likimas individualus, tiesa, nebūtinai įgaunantis liaudiškosios kultūros simbolio dimensiją. Antai duona, vanduo, žvakės ir kiti daiktai liturginėje praktikoje tam skirtų švenčių metu šventinami ir mūsų dienomis, tačiau šių sakralių simbolių perėjimo į gyvenimišką praktiką mastas nedidelis ir taikomasis jų pobūdis yra nežymus. Galima daryti prielaidą, kad Verbų sekmadieniui ir jo simboliams liturginiame ir ti- kinčiųjų gyvenime sovietiniais metais ir sekuliarėjančioje visuomenėje padėjo išlikti šios šventės ir verbų liturginis reikšmingumas. Verbų sekmadieniu prasideda didžiausios krikščionių šventės – velykinio laikotarpio – svarbiausias baigiamasis etapas ir tai, matyt, leido šven- tinimo poreikiui nesunykti sovietiniais metais, išlaikyti svarbią verbų vietą religiniame visuomenės gyvenime. Todėl nors šventintų šakelių pritaikymas įvairiose gyvenimiškose situacijose ir patyrė transforma- cijas dinamiškoje ir sekuliarėjančioje šiuolaikinėje visuomenėje, bet išliko. Dar daugiau, liaudiškasis verbos konceptas yra tiesiogiai susijęs su krikščioniška šakelių traktuote, ir tai, galimas dalykas, nulėmė ver- bų sąsajos su paradigminiu krikščioniškumu. Katalikiškoje liturginėje praktikoje verbos yra bene vienintelis (nekalbant apie kryžių) šventas objektas, kurio ištakos paremtos Naujojo Testamento paliudijimais, be to, verbos yra vienas iš pagrindinių velykinio laikotarpio liturginių akcentų. Toks Verbų sekmadienio ir verbos traktavimas neišvengiamai suponuoja atidžios jų mokslinės analizės perspektyvumą. Analizuojant verbų panaudojimą apeigose ir papročiuose galima išskirti du svarbiausius būdus: kontaktinį ir simbolinį. Kontaktinis verbos poveikis užtikrinamas tiesiogiai šventintam inventoriui liečiantis su veikiamuoju objektu (pvz., plakimas su verba) arba per tarpininką (verbos dūmai tampa mediumu, sujungiančiu šventintą inventorių su smilkomu objektu). Antrasis, simbolinis, kada verbos fizinis buvimas konkrečioje aplinkoje yra praėjusios šventės priminimas, kartu ir ap- sauginę ar kitas funkcijas atliekanti priemonė. Žinoma, toks skirstymas yra sąlyginis, nes priklauso nuo konkrečių poreikių, žmonių tikėjimo

| 133 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | gilumo, lūkesčių ir įvairių subjektyvaus bei individualaus pobūdžio aplinkybių. Pagaliau ir kontaktinis veiksmas gali turėti tik simbolinę prasmę, kada šventinto inventoriaus ir kokio nors objekto kontaktas nesiejamas su jokiu turiniu, o tai tik tradicija pagrįsto papročio išsau- gojimo siekis. Ypač apsauginėje perspektyvoje verbos turi ilgalaikį, skirtą užtikrinti verbos poveikį metus, ir momentinį (situacinį), taikomą atsiradus realiam pavojui, panaudojimo tikslus329. Verba gali būti kaip sudėtinis papročio elementas, kuris per apeigas panaudojamas kartu su kitokiu šventintu inventoriumi. Todėl nagrinėdami konkrečius klausimus neišvengiamai užsiminsime apie apeigų kompleksiškumą, nors tam darbe skirsime specialų poskyrį.

Kontaktinis verbų panaudojimas

Gyvulių išginimas verba

Vienas iš kontaktinių verbos panaudojimo būdų yra gyvulių ir žmonių plakimas. Etnologų teigimu, kalendorinių švenčių metu plakimas „gyvybės rykšte“, šermukšnio ar kita šakele, šventinta verba turėjo pirmapradę gyvybinių augalo jėgų perdavimo idėją ir žinomas daugeliui Europos tautų330. Pirmiausia toks kontaktinis verbos panaudojimas atsiskleidžia plakimo pavasarį išgenant gyvulius į ganyklas papročiuose. Plakimas verba yra apsauginis, kartu gyvuliui gyvybi- nių jėgų suteikiantis veiksmas. Toks veiksmas gali būti papildomai sustiprinamas tariant žodines formules ir panaudojant įvairų maginį inventorių. E. Levkijevskajos, tyrinėjusios slavų apotropėjų semantiką, nuomone, plakimu siekiama užkirsti kelią padaryti žalą ar apsaugoti

329 Мардоса Й. Освященная верба в обрядах Западной Беларуссии и Восточной Литвы, c. 46–49. 330 Токарев С. А. Филимонова Т. Д. Обряды и обычаи, связанные с растительнос- тью. Календарные обычаи… Исторические корни и развитие обычаев, c. 155, 387.

| 134 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | nuo blogio331. Vakarų Baltarusijoje tai gana plačiai paplitęs gyvulių iš- ginimo apeigų struktūrinis elementas332. Neatsitiktinai XX a. pirmojoje pusėje toks ginimas daugiau būdingas Rytų Lietuvai333. Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje skiriasi tokio papročio funkcionavimo ir nykimo laikas. Labiausiai tam įtakos turėjo politinės ir ekonominės raidos tendencijos, lėmusios kiek skirtingas Lietuvos ir Baltarusijos žemės ūkio ir dvasinės raidos kryptis. Jeigu di- džiojoje Baltarusijos dalyje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo įvyk- dyta žemės ūkio kolektyvizacija ir sunaikintas privatus ūkis, vykdyta aktyvi ateistinė politika, tai šios valstybės vakarinė dalis, kaip ir Pietry- čių Lietuva, buvo inkorporuota į Lenkijos valstybę ir sovietinės politi- nės sistemos įtaką pajuto keliais ar net keliolika metų vėliau. Pagaliau sovietų valdžios politika, kiek prisimena respondentai, individualaus ūkio atžvilgiu, netgi gyvulių bandos dydis ir jos sudėtis kaimiečio ūkyje (dalis kaimo inteligentijos apskritai atsisakė individualaus ūkio), kito atsižvelgiant į tai, kokie pokyčiai vyko kompartijos viršūnėje ir koks buvo požiūris į įvairius ūkinius bei ideologinius valstybės raidos klausimus. Sovietiniais metais skyrėsi valdžios politika religijos atžvilgiu. Kaip esame minėję, Lietuvoje ir Baltarusijoje nevienodai buvo suardyta parapinių bažnyčių ir cerkvių sistema. Taigi aišku, kad objektyviai ir dėl vykdytos ateizacijos politikos reiškęsi sekuliarizaciniai procesai visuomenėje buvo skirtingai intensyvūs kaimyninėse valstybėse ir netgi atskirose jų dalyse. Taigi ir galimybės turėti šventintą inventorių nevienodos (ir tai pasakytina apie visas verbos panaudojimo praeityje sritis). Lauko tyrimų duomenimis, Baltarusijoje apie gyvulių išginimą

331 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 73, 172. 332 Лозка A. Беларускi народны каляндар, c. 89–90; Земляробчы каляндар, c. 319, 330. Jame dera ir simbolinis veiksmas. Rytų slavai su verba apeidavo aplink bandą (žr. Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 89). 333 Plačiau žr. Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė), p. 105.

| 135 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | paprastai kalbama būtuoju laiku ir apie jo atgimimo daigus perestroi- kos laiku. Lietuvoje šis paprotys nyko palaipsniui ir XXI a. pradžioje iš- liko vos vienetiniai atvejai ir nefiksuojami papročių atgijimo požymiai. Tačiau nagrinėdami turimą medžiagą gyvulių išginimo ir kitais klausimais orientuosimės išryškindami esamas tendencijas, jų nesiedami su socialinėmis, ekonominėmis ar ideologinėmis individo ir visuomenės charakteristikomis. Pirmą kartą gyvuliai pavasarį gali būti išgenami dvejopu laiku. Tai galima padaryti per tradicinę Europos tautų gyvulių išginimo šven- tę – Jurgines, t. y. balandžio 23 d., kai kontaktinis verbos panaudojimas yra daugiau simbolinis, arba realios ganiavos pradžioje, kada išginimo laikas dėl meteorologinių sąlygų gali daugiau ar mažiau nutolti nuo simbolinės dienos334. Toks išginimo laikas ir būdas universalus, tačiau, tyrimo duomenimis, labiau būdingesnis stačiatikiams, nes antai prisimenama, kad XX a. viduryje Baltarusijoje,Svyrių apylinkėse, katalikai verba (nebūtinai gluosnio, galėjo būti sudėtinė su kadagiu) gyvulius gindavo per pirmą realią ganiavos dieną, o stačiatikiai – per Jurgines, nes ši šventė (ir šventasis) pastariesiems svarbesnė, tuo jie demonstruoja labiau išgrynintą religinį požiūrį. Stačiatikiai, kurie ir šiandien liturginėje praktikoje naudojasi Julijaus kalendoriumi, Jurgines daž- niau švenčia pavasarinės ganiavos pradžioje, nes pagal Grigaliaus kalendorių yra gegužės 6 d.335 Neatsitiktinai rusai, kurie akivaizdžiai orientuojasi į šią dieną, praeityje atlikdavo kompleksines religines

334 Šiuo atveju reikia paminėti, kad, leisdamiesi į istorinę retrospektyvą, turime atminti, jog laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo Jurginių kalendorinis laikas dėl skir- tingų kalendorių naudojimo skiriasi 12 arba 13 dienų (žr. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės, p. 6), todėl įvairavo ganiavos sąlygos ir apskritai galimybės ganyti pavasarį. Be to, tai krikščioniškos kilmės ir esmės šventė, nebūdinga greta gyvenantiems kitų religijų išpažinėjams. Antai Graikijoje tai žinoma tarp krikščionių kaip gyvulininkų šventė, tačiau nesutinkama tarp greta gyvenančių budistų (žr. Papamichael-Loutrou- bas A. Folk religion in modern Greece. Ethnology of Religion, 2004, p. 111). 335 Лозка A. Беларускi народны каляндар, c. 107. Tiesa, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje, Rytų Lietuvoje katalikų ir stačiatikių Jurginės sutapo (žr. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės, p. 6).

| 136 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | apeigas336. XIX a. pabaigoje Baltarusijoje per Jurgines prieš patekant saulei kiekvienas ūkininkas su verba gyvulius išgindavo į „Jurgio rasą“. Dažnai su savimi šeimininkas į laukus paimdavo šventintą kiaušinį, druskos, kaulus nuo Velykų stalo, o iš namų židinio – anglių. Visa tai užkasdavo keturiuose lauko kampuose nuo krušos, sausros ir kitų negandų337. Baltarusijos lietuviai pirmą kartą gindami į ganyklas karves per Jurgines jas paplakdavo su šventinta verba, prieš tai jas dar pašlakstydavo šventintu vandeniu338. Rusijoje gyvulius per Jurgines gindavo su pernykšte verba339. Kadangi lauko tyrimų metu buvo apklausinėjami kaimo gyventojai arba kilę iš kaimo miestiečiai, išginimo paprotį jie prisimena, todėl galima daryti prielaidą, kad Baltarusijoje XX a. viduryje ir kurį laiką vėliau gyvulių plakimas verba buvęs gyva tradicija. Tačiau artimiau susiję su kaimo gyvenimu respondentai pažymi, kad nors šis paprotys anksčiau išginimo metu buvo praktikuojamas abiejų konfesijų atstovų, mūsų dienomis aptariamame regione jis atliekamas daugiau ne viešai bendruomenėje, bet atskirai šeimos rate ir plačiau sutinkamas tarp stačiatikių. Antai vyresnio amžiaus žmonių praktikuojamas plakimas pirmą ganiavos dieną XXI a. pradžioje Ščiučino ir Valkavisko apylin- kėse. XX a. pabaigoje sutinkamas toks papročio variantas, kai išgenant per Jurgines simboliškai nuplakamos karvės (Skidliaus apyl.). Todėl

336 Rusai suvarydavo kaimo gyvulius į aikštę prie koplyčios, kur vykdavo vandens šventinimo apeigos. Pašventintu vandeniu apšlakstyta banda būdavo genama į kaimo ganyklas su šventinta verba, nepaisant to, ar palankus ganiavai oras. Be to, atlikdami šią apeigą naudodavo duoną ir druską, o piemuo bandą apeidavo su šv. Jurgio paveikslu (žr. Mаксимов С. И. Нечистая, неведомая и крестная сила. Вера и верования русского народа. Москва, 2003, с. 224–225). Lietuvoje apeigos Jurginių metu taip pat nėra atsitiktinės, nes, anot N. Laurinkienės, šv. Jurgis asocijavosi su perkūnu, todėl apeigos per Jurgines išgenant gyvulius yra skirtos apsaugoti nuo velnio ir kitų piktųjų jėgų (Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas. Vilnius, 1996, p. 201). 337 Пережитки древняго мiросозерцанiя у Бeлоруссовъ, c. 109. Rusai išgindavo su išlai- kyta iki Jurginių pernykšte verba. Žr. Pусский народ. Его обычаи, обряды, предания, суеверия и поэзия, Москва, 2002. c. 44 (1880 m. M. Zabylino knygos variantas). 338 Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra, p. 44. 339 Забылин М. М. Праздники, обряды и обычаи русского народа, c. 53.

Vakarų Baltarusijoje Verbų sekmadienį rengiantis šventinti verbą didelis dėmesys buvo teikiamas verbų šakelių išvaizdai, nes pirmiausia tai buvo siejama su maginiais būsimos verbos panaudojimo išgenant gyvulius tikslais. Netgi gluosnio šakos dydžiui taikomas specifinis reikalavimas. Baranovičiuose teko užrašyti teiginį, kad verba turi būti ilga ir stipri, nes tokia sudavus gyvuliui jis bus stipresnis. Minske tikėta, kad panaudojus didelę verbą bus geresnė gyvulio sveikata. Apskritai baltarusiai Verbų sekmadienį verbomis dažnai suduodavo žmonėms bei gyvuliams dėl sveikatos340. Todėl 2004 m. Minske prie cerkvės pardavinėtos iki pusės metro ir netgi ilgesnės gluosnio šakelės. Tai ne pats ilgiausias simbolis. Valkaviske sutiktas maždaug metro ilgio šaką pašventinęs stačiatikis, o, respondentų teigimu, link Ukrainos gluosnio verbos ilgėja ir vakarinėje jos dalyje užtinkamos gana didelės, nes tokiomis patogiau išginti į ganyklas gyvulius. Taigi žaliavos parinkimas verboms turi akivaizdų ryšį su tolesnėmis šakelių panaudojimo perspektyvomis. Dėl didesnio gluosnio tinkamumo gyvuliams plakti, tikėtina, išlikęs šios rūšies šakelės šventinimo gyvybingumas per Verbų šventę. Galima manyti, kad suduodant rykštele ne tik tikėta šventin- to inventoriaus galia, bet taip yra išlaikomas ryšys su vegetacinėmis šakelių savybėmis. Astravo rajone, Ramaškonių apylinkėse, lietuviai parinkdavo šakelę su dviem atžalomis dėl prieaugio gausos (Daina- vos k.)341. Rytų slavai, kada per Jurgines į ganyklas gindavo gyvulius, šeimininkės, rečiau piemenys juos plakdavo prie vartų, „kad duotų gerą prieauglį“342. Verbos plačiai naudotos per gyvulių išginimo apeigas ir Lietuvoje. D. Svidinskaitės tyrimai rodo, kad Trakų dekanate XX a. pirmojoje

340 Соколова В. К. Календарные праздники и обряды. Этнография Восточных славян, c. 387. Pasak J. Balio, plakimas magiška žalia šakele suteikia žmogui ar gyvuliui augumo ir gyvybės jėgą, apsaugo nuo ligų (žr. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 115), tačiau koncentruodamas dėmesį į maginę šakelės galią autorius iš akių išleidžia sakramentalijos prasmę. 341 Kudirka J. Jurginės. Kaunas, 1997, p. 18. 342 Морозов И. А., Толстой Н. И. Бить. Славянские древности. T. 1, c. 178.

| 138 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | pusėje daugiau nei 80 proc. gyventojų su jomis išgindavo gyvulius343. Kadangi Rytų Lietuva yra Baltarusijai gretima teritorija, įprastinis išginimo inventorius joje buvo gluosnio ar net žilvičio šakelė. Įdomu, kad ir Lietuvoje ginimas pirmiausia siejamas su gluosniu, todėl kai šventindavo kadagio su gluosniu puokštę, pastarąjį specialiai dėda- vo dėl išginimo344. Užtinkama, kad šiam tikslui komponuojama visa puokštė – paimama viena kadagio ir dvi gluosnio šakelės (Baltoji Vokė). Taigi šiuo atveju orientuojamasi ne vien į verbą, bet ir į maginį skaičių. Tačiau Rytų Lietuvoje užfiksuoti atvejai, kai gyvuliai išgena- mi ir su kadagio šakele. Vilniaus rajone, Malūnų kaime, plakdavo tik karves, kad jos duotų daugiau pieno ir kartu būtų apsaugotos nuo ligų ir blogos akies. Gana įdomu, kad minėta baltarusiška utilitarinės ir maginės verbos funkcijų simbiozė, kai simbolio dydis siejamas su gyvulio stiprumu, užtinkama ir Lietuvoje, nes pasitaikydavusios gyvulių išginimo tikslais šventintos iki 1,5 m ilgio karklo šakos (Ūdrija)345. O žilvičiui išginimo apeigose taikyti specifiniai tikslai. Norėdami apsaugoti gyvulius nuo vilkų, juos suplakdavo žilvičio rykštele346. Verbų sekmadienį šventintas rykšteles taip pat dėdavo į girdyklas ligotoms karvėms ar veršeliams347. Krikščioniškumo pradas paprotyje XX a. antrojoje pusėje neretai persipynęs su magiškumu. Tokios praktikos paprastai būdingos kompleksinėms apeigoms. Dubingiuose pirmo ginimo į ganyklas metu piemuo gyvulius varydavo blindės šakele, o šeimininkas tuo metu melsdavosi. Tačiau piemenų dalyvavimas apeigoje akivaizdžiai atskleidžia ikikolūkinio laikotarpio papročių klodus. Kitur pirmiausia peržegnodavo su verba genamus gyvulius ir po to juos suplakdavo

343 Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 196, 210. 344 IIES, b. 948, lap. 21 (Upninkų vlsč., Liudvikiškių k.). 345 Kai kuriose Skandinavijos vietose šventindavo iki 2 m ilgio gluosnio šaką, skirtą pir- mam kartui išginti gyvulius į ganyklą (žr. Морозова М. Н. Скандинавские народы. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 115). 346 VUB RS, f. 169, b. 414, lap. 45 (Lazdijų r., Bukaučių k.). 347 Pусский народ. Его обычаи, обряды, предания, суеверия и поэзия, c. 44.

| 139 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | rykštele (Dieveniškės). Panašaus pobūdžio christianizuotos apeigos žinotos plačiau. Rusai per Jurgines verbą pamirkydavo šventintame vandenyje ir ja plakdavo gyvulius, prašydami Dievo jiems sveikatos. Švęstu vandeniu šlakstydavo gyvulius išgenant su verba ir Lietuvoje348. Kitais atvejais katalikai sakramentaliją traktuoja vien krikščioniškai. Vilniaus rajone, Dūkštose, užtinkama samprata, kad verbų gyvuliams plakti negalima naudoti, nes jas Jėzui po kojomis klojo, todėl verbos esančios šventos ir jas reikia gerbti. Išginimo su verba procedūros pagrindą sudaro sudavimas su verba gyvuliui jį išvarant iš tvarto. Tokie veiksmai būdingi tiek Jurginėms, tiek ir pirmai išginimo dienai apskritai. Be kontaktinio veiksmo, pasitelkiamas ir verbalinės magijos arsenalas. Pirmiausia tai gero palinkėjimas, turintis kelias prasmes. Vil- niaus rajone, Vėlybniškės kaime, žmonės išgindami į laukus gyvulius sakydavo: „Eik į laukus“ arba „Laimingo kelio.“ Per Jurgines karvę išgindama baltarusių šeimininkė jai suduodama per šonus sakydavo: „Verba šventa – nauja vasara, verba pašventinta į lauką ginė.“ O kad gyvuliai būtų krūvoje, neišsivaikščiotų, piemenys verbą įkišdavo į didelio skruzdėlyno centrą. Apsisaugant nuo vilkų miške ar ganykloje tiek mėtydavo verbos gabaliukų, kiek yra karvių349. XX a. viduryje baltarusiai išlaikė dar P. Šeino XIX a. aprašytą atvejį: Bresto, Gardino gubernijose parneštą į namus po išginimo verbą laužydavo į tiek gabaliukų, kiek yra gyvulių, ir mėtydavo į tvartą350. Analizuodami tradicinį išginimo modelį, lietuvių ir baltarusių tyrinėtojai apeigoje pažymi piemens, kurio rankose

348 IIES, b. 1322, lap. 5 (Tverečiaus apyl.). 349 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 192. Panašiai, tik tvarto erdvėje, problemas spręsdavo Anykščių rajono Jovarų kaimo gyventojai, kur po apeigos verbą pakasdavo po tvarto slenksčiu, kad iš jo gyvuliai neišeitų, neįlystų miško žvėrys, ypač vilkai (VUB RS, f. 81, b. 301, lap. 33). 350 Шейн П. В. Материалы для изучения быта и языка русского населения Северо- Западного края. Т. 1, часть 1, c. 167–168.

| 140 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | būdavo verba ir kitas maginis inventorius, vaidmens prioritetą351. Tačiau tyrimo metu pastebėta, kad kada kalbama apie XX a. antrąją pusę, išgi- nimo apeigoje pažymima šeimininkės veiksmų svarba. Tai, matyt, susiję su tuo, kad XX a. antrojoje pusėje ganyboje tradicinis piemenukas jau nefigūruoja, nes pakito ganymo sistema ir piemens funkcijas atliko jau suaugęs asmuo. Tiriamojoje teritorijoje sakralus magiškumas pasireiškia ir tuo, kad išginimo metu gyvuliai sušeriami tris kartus. Verbos šakele baltarusiai tiek kartų sukirsdavo kiekvieną gyvulį, palinkėdami jam sveikatos352. Arba, sudavę tris kartus gyvuliui, papildomai jį peržegnodavo, padė- kodami Dievui (Vileika). Polesėje, plakdami gyvulį, jį apeidavo aplink, kartu su verba naudodavo verbalinės magijos priemones – tardami palinkėjimą kiekviename kaime sakydavo skirtingus žodžius353. Lazū- nų krašte išvarydamos karves šeimininkės su verba jas apšlakstydavo švęstu vandeniu, taip pat užkirsdavo tris kartus354. Kitur su viena verbos šakele gindavo tik karves, joms suduodami tris kartus (Sapackinė – kat.), tačiau kartais gluosnio šakelėmis tris kartus, be karvių, sušerdavo ir kitiems gyvuliams. Gervėčių apylinkėse per Jurgines gindavo su verba per du prie slenksčio padėtus kiaušinius, prašant karvei svei-

351 V. Miliaus teigimu, verba suduodavo piemuo. Apie tą patį kalba ir XX a. pradžioje rašę baltarusių autoriai (žr.: Milius V. Pirmosios gyvulių išginimo dienos papročiai, p. 199; Земляробчы каляндар, c. 154; Лiс А. С. Календарна-абрядавая творчасць бела- русаў, с. 58). 352 Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 76. Serbai karves plakdavo, kad jos geriau augtų (Плотникова А. А. Выгон скота. Славянские древности. Т. 1, c. 469–470). 353 Pvz.: „Duok Dieve, kad sveika vaikščiotum, kad ėstum dirvoną, kad daug pieno duotum“ (žr. Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья. Славянский и балканский фольклор: этнолингвистическое изучение Полесья, c. 52). 354 Kudirka J. Lietuviškoji Lazūnų kultūra, p. 187. Išgindami karvę ją pasmilkydavo iš priekio ir tris kartus suduodavo su žilvičiu (VUB RS, f. 169, b. 513, lap. 13 (Giedraičiai).

| 141 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | katos ir gausaus pieno bei išsakant kitus palinkėjimus355. Lydos krašto lietuviai, karves gindami per vartus, joms palinkėdavo laimingai išeiti ir sugrįžti arba tarp tvarto durų apšlakstydavo švęstu vandeniu ir pra- šydavo šventojo pagalbos: „Duokdie, kad šv. Jurgis išganyt laimingai mano karvę (karveles).“356 Tokiais tikslais apeigas atlikdavo ir su ką tik pašventinta verba. Analogiški baltarusiškiems papročiams sutinkami ir Vilniaus rajone, kur taip pat užfiksuotas varymas suduodant tris kartus su verba, po to ją įkišant į tvarto staktą. Musninkų apylinkėje, Rudei- kiškių kaime, karves ir avis gindavo su dviem šakelėmis ir kiekvienam gyvuliui suduodavo po tris kartus. Su dviejomis šakelėmis priimdavo ir pargintą bandą. Tai, jų įsitikinimu, apsaugo nuo vilkų, o karves – nuo zyliojimo. Kernaviškiai sudavę tris kartus su verba tikėjosi avis apsaugoti nuo vilkų, o karves atpratinti nuo zyliojimo357. Tikėjimas verbos produktyvumą teikiančiomis, vegetacinėmis ir kitokiomis galiomis šiame veiksme (kaip ir jomis rūkant) pastebėtas daugelio autorių358. Ypač svarbi verbos apsauginė funkcija, dėl kurios

355 Kudirka J. Jurginės, p. 18. Polesės baltarusiai išgindami karvę sakydavo: „Ver- ba muša. Ne aš mušu. Verba muša. – Kokia? – Šventa“ (Вэрба бье. Не я бью. Вэрба бье. – Якая? – Святая) arba „Nebijok nieko: nei žmonių blogų, nei žvėrių plėšrių. Švari būk kaip plienas, tvirta kaip geležis“ (Не бойся никога: ни людей лихих, ни звяроу лютых. Чиста будь, як сталь, крепка, як железа). Žr. Гура А. В., Терновская О. А., Толстая С. М. Материалы к полесскому этнолингвистическому атласу. Полесский этно-лингвистический сборник, с. 87. 356 Merkienė I. R. Paribio žmogaus kalendoriniai papročiai, p. 341–342. 357 Merkienė I. R. Gyvulių ūkis. Lokalinės kultūros universalumas ir savitumas, p. 875; Merkienė R. Gyvuliai ir jų priežiūra XVIII a. pab. – XX a. Kernavė. Vilnius, 1972. p. 103. 358 Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės, p. 54; Balys J. Raštai. T. 1, p. 68–69; Milius V. Pirmosios gyvulių išginimo dienos papročiai, p. 203; Balys J. Lietuvių kalendoriniai papročiai, p. 174, 178; Kudirka J. Jurginės, p. 17–18; Kalendoriniai papročiai. Jurginės. Uliūnai. Vilnius, 1993, p. 305–306; Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė), p. 105–106; Ralytė A. Verbų šventė ir papročiai, p. 356; Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra, p. 41. Analogiškos priemonės tarp baltarusių, rusų, ukrainiečių buvo naudojamos gyvulių bandai nuo perkūno apsaugoti, taip pat verba skirta žemės derlingumui padidinti (žr.: Соколова В. К. Календарные праздники и обряды. Этнография Восточных славян, c. 99–100, 161, 166; Пропп В. Я. Русские аграрные праздники, c. 69; Зеленин Д. К. Восточнославянская этнoграфия, c. 89).

| 142 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | ganiavos metu gyvuliams suteikiama menama apsauga nuo vilkų. Tai gana įdomi Jurginių papročių semantika. Pirmiausia vilkai yra šv. Jur- gio kurtai359, t. y. jo globojami ir tarsi esantys šventojo valioje. Tačiau vilkai yra pagrindiniai gyvulių priešai, kartais valstiečiams padaryda- vę neįkainojamą žalą, ypač jei žūdavo jų vienintelis turimas gyvulys. Todėl siekiant išvengti šios nelaimės apsaugos priemonių arsenale360 Verbų sekmadienio papročiuose sutinkama įvairių veiksmų, bet pa- grindiniu apotropėjumi verba tapdavo per Jurgines ar realią pirmą ganiavos dieną. Per gyvulių išginimo ir pirmos ganiavos dienos apeigas greta globos bei saugos nuo plėšrūnų siekių gana svarbi buvo prevencinių priemonių nuo gyvačių įkandimo sankaupa. Tai liaudiškoje praktikoje ir tikėjimuose nėra atsitiktinis veikimas. Bendros kaimų ganyklos paprastai nepasižymėjo geromis sąlygomis. Dažnai vasarą banda būdavo ganoma kemsynuose, drėgnose ir prastose pievose, pagaliau dėl vasaros tvankumo gyvuliai natūraliai stengdavosi slėptis krūmy- nuose, kuriuose vilkų ir gyvačių pavojus buvo visiškai realus. Dėl šios priežasties išvarydami gyvulius iš tvarto su beržo šakele tris kartus suduodavo arkliui ir karvei, o ganykloje verbą numesdavo į raistą, kad iš jo išnyktų gyvatės (Šalčininkų r., Pamerkių k.). Plėtojant temą ir ją mitologizuojant gana įdomus yra N. Vėliaus pastebėjimas, kad „lietuvių liaudies tikėjimuose gyvatė laikoma velnio padaru, velnias

359 Kudirka J. Jurginės, p. 20–21. 360 Krikščioniška maginių priemonių nuo vilkų traktuotė būdinga ir estams (žr. Хийемяе М. О народном календаре, c. 35), todėl sunku kalbėti apie šio apsaugos būdo etnines ištakas, nes turinčios analogiškus apsaugos metodus negiminingos tautos yra akivaizdžiai paveiktos šv. Jurgio hagiografinio vaizdinio ir šventajam teikiamų galių traktuotės.

| 143 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ją globoja“361. N. Laurinkienė, išanalizavusi lietuvišką tautosaką, priei- na prie išvados, kad velniui priklauso gyvuliai ir tą velnią persekioja perkūnas362. Šie lietuviška tautosakine medžiaga grįsti pastebėjimai susisieja su indoeuropiečių mitologijoje žinomu perkūno ir velnio prieš- taravimų ir nuolatinės kovos naratyvu363. Kadangi gyvulių apsaugai nuo gyvatės pavojaus ginimo metu naudojama verba, šie apotropėjai išginimo apeigose gali turėti ir apsaugos nuo velnio prasmę, nes į šią chtoniškąją būtybę taikosi perkūnas. Velnias gali ne tik prisigretinti prie gyvulių, jis taip pat susijęs su vandeniu, medžiais, gyvūnais364. Neatsitiktinai ir P. Dundulienė, remdamasi tautosakine medžiaga, gy- vulių pavasarinio išginimo ir Jurginių bei šventės apeigų ryšių prasmę lietuvių ir kitų Europos tautų ūkinėje praktikoje įžvelgia šv. Jurgio kovos su slibinais ir gyvatėmis kontekste. Slibinai ir gyvatės taip pat suprantami kaip audringų debesų, krušų ir vėtrų sukėlėjai365. Taigi, be nuolatinio gyvuliams gresiančio pavojaus, ganiavos metu atsiranda ir audros, keliančios pavojų ūkiui, pastatams ir žmonėms, motyvas.

361 Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, p. 137. Latvių tautosakiniuose tekstuose bėgdamas nuo perkūno velnias pasiverčia įvairiais gyvūnais, įskaitant ir gyvatę (žr. Meisterė B. Perkūno funkcijos latvių folklore.Dangaus ir žemės simboliai. Vilnius, 1995, p. 72). Griaustinio kova su gyvate mitologijoje užtinkama didžiulėje Europos ir Azijos zonoje, kurioje anksčiau galbūt gyveno indoeuropiečiai (Иванов В. В., Топоров В. Н. Исследования в области славянских древностей. Москва, 1974, с. 164). 362 Laurinkienė N. Perkūno ir velnio nesantaikos priežastys. Liaudies kultūra, 1994, Nr. 1, p. 10. 363 Šios kovos požiūriu įdomi V. Ivanovo ir V. Toporovo remarka apie baltarusių tautosakoje sutinkamas gyvatės, kuri taip pat yra perkūno priešininkė, sąsajas su gyvu- liais (žr. Иванов В. В. Топоров В. Н. Исследование в области славянских древностей, c. 38–39). Kadangi gyvulių apsaugai nuo gyvatės pirmojo ginimo metu naudojama verba, šiam apotropėjui kartu gali būti suteikiama ir saugos nuo perkūno prasmė, nes į šią ne tik gyvuliui pavojingą būtybę taip pat taikosi perkūnas. 364 Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, p. 66, 72. Pelkės, raistai (raistuose tradiciniuose kaimuose neretai būdavo ganomi gyvuliai) dažnai vadinami velnio vardu. Pagaliau Rytų Lietuvoje tokių vietovardžių, susijusių su velnio ir perkūno (ypač pastarojo) vardu, yra gausiausia (žr. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra, p. 170–172). Taigi, atsižvelgiant į Vakarų Baltarusijos sąsajas su baltų žemėmis, šios analogiškai turėtų būti tiesioginiame tokių mitologinių pasakojimų kontekste. 365 Dundulienė P. Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje. Vilnius, 1996, p. 82.

Taigi žinomą apsaugos priemonių sistemą, kai gyvulių išginimo metu verbos naudojamos apsaugai nuo raistuose tūnančių gyvačių, galima suprasti plačiau – kaip realia patirtimi grįstą veiksmą ir kaip reakciją į gyvuliams iškylančius aiškiai mitologinio pobūdžio pavojus. Taip velnio ir gamtos elementų ryšys gyvuliams tampa pavojingas, ir tautosakinį kontekstą galima pateikti kaip bandos saugojimą nuo perkūno ir kaip galimybę išvengti jo kovos su velniu (pavirtusiu gyvate, pasislėpusiu vandenyje ar medžiuose) pasekmių. Neatsitikti- nai Lietuvoje gyvulius kartais gindavo su kadagiu, nes „velnias bijosi kadagio“366. Gana įdomu, kad žinotas su gyvulių sėkme susijęs draudimas neduoti nusilaužti ėglio šakelės jo neturinčiajam. Sakoma, jei duosi nusilaužti šakelę, atimsi gyvulių laimę (Giedraičiai)367. Pagaliau ir tvarte po balkiu laikoma verba yra plačiai paplitusios apsaugos nuo perkūnijos ir jos sukeltų nelaimių priemonė. Esant pastate velniui į jį gali trenkti perkūnas, o ganiavos metu dėl šio gaivalo kovos su gyvatė- mis gali nukentėti ir gyvuliai. Pagaliau ir po tvarto slenksčiu numesta verba yra saugos nuo galimo į patalpas patekti įvairaus blogio, įskai- tant ir šliužus, priemonė (Ūdrija). Egzistencine prasme galvijai valstiečių ūkyje yra pagrindiniai gyvuliai. Jų ganiava pamiškėse, krūmynuose, pagaliau ir atviruose laukuose buvo susijusi su įvairiomis nelaimėmis, realiais bei menamais priešais. Todėl pirmos gyvulių išginimo dienos papročiuose vyrauja rūpesčiai dėl galvijų būklės ganiavos, kaip ir kitu, laiku. Verbas, kaip apeiginę priemonę, panaudodavo ir kitiems gyvuliams, pirmiausia avims, plakti, nes tikėta, kad gyvuliams sušėrus verba pirmą kartą išleidžiant iš tvarto ganykloje jie neišsilakstys. Paprastai „šventinimo“ darbą atlikdavo maži piemenėliai, kurie ganydavo avis ir kiaules368.

366 IIES, b. 1495 (8), lap. 5 (Plungės r., Gandinga). Namus smilkydavo todėl, kad velnias neitų (ten pat, b. (5), lap. 3). 367 VUB RS, f. 169, b. 513, lap. 9. 368 IIES, b. 190, lap. 62 (Lazdijų r., Kučiūnų k.). Imperatyvas išginti avis su verba žino- mas Varėnos rajono Levūnų kaime (žr. Velykų rytą lelija pražydo, p. 292).

Vilniaus rajone, Paberžėje, avims per nugarą perbraukdavo verba nuo vilkų369. Nors avims plakti specialiai nesiorientavo į gluosnio su išsiskleidusiais pumpurais šakeles, tačiau baltarusiai, rusai, kaip ir lietuviai, kačiukus vadino avelėmis arba avinėliais370. Plakimo verba su kačiukais veiksmas kaip imperatyvus avims buvo taikomas Merkinės apylinkėse371, todėl kačiukai verbose tampa papildomu maginiu argumentu. Tiesa, Baltarusijos lietuviai, gindami karves ir avis, joms tris kartus sušerdavo kadagio šakele, o Girių apylinkėse (Pelegrindos k.) su verba gindavo kiaules372. Pelesiškiai pirmą kartą varomiems gyvuliams suduodavo nuo burtų, svarbiausia, avims, kitaip jos lauke suksis ir parvirs. Tačiau baltarusiai kartais neplakdavo arklių, nes šie, pasak jų, nešventinti. Be to, arkliai pirmą kartą būdavo išgenami naktigonei ge- gužės 9 d.373 Kitur suplakdavo per pavasario Mykolines (gegužės 22 d.) pirmą kartą į laukus gindami arklius naktigonei374. Lenkai Verbų sek- madienį plakdavo karves dėl gausesnio pieno375. Gyvulių plakimas su verba pirmiausia išreiškia inicialinę prasmę. Nors išginimo apeigoje verba tarsi baigia savo pagrindines funkcijas ir dažnai sudeginama, tačiau neretai taip panaudotas šventintas inventorius slavų kraštuose turi maginį tęsinį ir tai susiję su ganiavos sėkme, gyvulių gerove. Gyvuliai su verba išginti į ganyklas neretai su ja pirmą dieną ganomi, o vakare atlikusi funkcijas rykštelė sudeginama ir kar-

369 VUB RS, f. 81, b. 342, lap. 6. 370 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 183; Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 99–100; Лозка A. Беларускi народ- ны каляндар, c. 89. „Avelės“, kaip minėjome, liudytos M. Valančiaus (žr.: Valančius M. Palangos Juzė, p. 256; VUB RS, f. 169, b. 256 (Rokiškio r., Pakriaunių k.). 371 Levūnų kaimo papročiai, p. 126. 372 Kudirka J. Jurginės, p. 18. 373 Žumbakienė G. Gėlių darželiai. Lydos krašto lietuviai, p. 248; Земляробчы каляндар, c. 154. Arklių neginė ir Vilniaus rajone, Genių kaime; Seirijų apylinkėse (žr. VUB RS, f. 169, b. 414, lap. 45). 374 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 192. 375 Морозов И. А., Толстой Н. И. Бить. Славянские древности. T. 1, c. 179; Соколова B. K. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 98–99.

| 146 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | tais įkišama į tvarto pastogę (Nočios apyl.). Apskritai slavų kraštuose apeigoje panaudota verba paprastai kišama į tvarto duris, nes tai, slavų įsitikinimu, sulaikys gyvulius namuose, juos saugos nuo blogos akies ar gaisro376. Verbos rykštę su savimi nešiodavo visą pirmą ganiavos dieną, tikėdami, kad pametus ją neteksi karvės (Brestas). Sutinkama papročių įvairovė. Vienur grįžę į namus vakare verbą įkišdavo į vartus taip, kad jos nebūtų galima pasiekti, nes tada gyvuliai neužsuks į kitus kiemus (Gardinas), netgi dėdavo į namo pamatus, kad gyvuliai sugrįžtų į namus (Černigovas). Kitur dažniausiai dėl šios priežasties įkišdavo po tvarto balkiu ar durų stakta (baltarusiai, ukrainiečiai). Ru- sijoje verbą mesdavo į upę prašydami pieno. Rykštę rusai ir baltarusiai dažnai palikdavo ganykloje, įsmeigdavo į krūmą įsakydami ganyti karves, įmesdavo į vandenį arba įbesdavo į ežią ar ganyklą377. XIX a. Baltarusijoje, Pružanų apskrityje, piemuo ganymo metu sudavęs verba kiekvienam gyvuliui tris kartus, vakare ją sulaužęs įkišdavo į kiekvie- ną tvarto skyrių, nes tikėta, kad įkišta į sieną ar stogą verba gali padėti gyvuliams kasdien sugrįžti į tvartą378. Kai kur Baltarusijoje ir Rusijoje piemuo paimdavo šventintos verbos galiuką ir laužydavo į tiek dalelių, kiek bandoje buvo karvių, ir po to tuos šakelės galiukus mėtydavo po lauką tam, kad karvės neišsivaikščiotų ir jų nepultų laukiniai žvėrys379. Ukrainiečiai į karvių tvartą su verba įkišdavo ir žvakes, tikėdamiesi nu-

376 Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси, c. 156. Плотникова А. А. Пер- вый выгон скота в Полесье. Славянский и балканский фольклор: этнолингвистическое изучение Полесья, c. 133. 377 Соколова В. К. Календарные праздники и обряды. Этнография Восточных славян, 386; Соколова B. K. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 162; Гура А. В., Терновская О. А., Толстая С. М. Материалы к полес- скому этнолингвистическому атласу. Полесский этно-лингвистический сборник, с. 103. 378 Шейн П. В. Материалы для изучения быта и языка русского населения Северо- Западного края. Т. 1, часть 1, c. 168. 379 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 2, c. 280–281. Gluosnio šakele išginti gyvuliai gali būti apsaugoti nuo vilkų (VUB RS, f. 169, b. 228, lap. 21 (Upninkų apyl.).

| 147 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | vyti piktąsias jėgas, raganas ir kt.380 Verba ne tik suduodavo gyvuliams, ją Verbų sekmadienį rusai gyvuliams duodavo ir ėsti, kad visus metus apsaugotų jų gyvastį381. Baltarusijoje Verbų sekmadienį šeimininkas apeidavo visus pastatus, kur yra gyvulių, ir kiekvienam jų suduodavo po tris kartus, o po to verbą įkišdavo į sieną, kad karvės būtų sveikos ir duotų daug pieno. Kartais žmonės plakdavo visus gyvulius, netgi šunis ir kates, bei avilius, tris kartus vaismedžius. Taip pat, suplakę gyvulius tris kartus, su šakele eidavo namo, į daržą, po to į laukus ir ten, suplakę dirvą tris kartus, šakelę įkišdavo į žemę (Slanimo r.). Rytų Lietuvoje verba taip pat būdavo įkišama virš tvarto durų382. Galimas dalykas, kad tai dėl slaviškos kultūros poveikio atsiradęs veiksmas, nes panašiai su kadagio verba elgtasi pirmiausia Lietuvos pasienyje su Baltarusija. Pietryčių Lietuvoje ganymo su verba ir jos įkišimo į tvarto pastogę vakare paprotys fiksuotas sovietiniais metais (Turgelių apyl.). Praeityje tai, galimas dalykas, gausiau paplitęs veiksmas, nes žinoma, kad Dieveniškėse ir Mardasave per Jurginių šventės išginimo apeigas kartu su verba būdavo naudojami kiaušiniai, o gyvuliai su verba ganomi ir vakare parvaromi į namus383. Arba verba tiesiog paliekama tvarte, o verboje esantis lazdynėlis saugo tvartą nuo griaustinio, be to, šis medis turi ypatingų galių (Strūnaičio apyl.)384. Tiesa, tvartuose esantys gyvuliai kartu su pastatais simboliškai saugomi jau nuo Verbų šventės, kai tvarte už balkio kaišomos verbos. Antai iš bažnyčios ar cerkvės parnešta verba įkišama į tvarto kampą ir laikoma iki kitų metų, kada ją pakeičia naujai pašventinta, o senoji

380 Соколова B. K. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 161–162 . 381 Пропп В. Я. Русские аграрные праздники, c. 69; Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 99–100. 382 Buračas B. Gyvulių išginimo apeigos, Gimtasai kraštas, p. 100. 383 Ralytė A. Verbų šventė ir papročiai, p. 356. Mardasave atliekant šią apeigą dar bū- davo naudojama duona, spyna, meldžiamasi į šv. Jurgį, su verba gyvuliai būdavo ir pargenami (žr. Čiulba ulba sakalas, p. 255–256). 384 VUB RS, f. 81, b. 1158, lap. 12.

| 148 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | sudeginama (Vilniaus r.). Tačiau pirmiausia orientuojamasi į nesaugią zoną patenkančių gyvulių apsaugą. Vilniaus rajone, Pailgės kaime, išgenamiems į laukus gyvuliams tris kartus suduodavo kadagiu ar karklo šakele linkėdami sveikatos ir pieno, o vakare verbą palikdami tvarte, tikėdami jos apsauga, simboliškai Dievo globai pavesdavo likusius bei tvarte nakvojančius gyvulius. Tad galime matyti, kad apeigą sudaro keli maginiai veiksmai. Pirmiausia išginimo metu suplakami gyvuliai, po to ganant ir su verba vaikščiojant apie bandą sudaromas apsauginio rato įvaizdis ir pagaliau parnešta į tvartą ar čia nuo šventės dienos saugoma verba, kaip apotropėjus, užtikrina gyvulių saugą. Tie- sa, galime pastebėti, kad išginimo su verba paprotyje rykštelei vargu ar visuomet suteikiamos vegetacinės funkcijos. Tuo metu verba savaime gali būti išdžiūvusi, pagaliau Adutiškio apylinkėse gyvuliams išginti naudodavo seną, metus troboje išlaikytą, verbą, kurią pakeitus nauja išnešdavo į tvartą ir su ja pirmąkart gindavo į ganyklą gyvulius385. Tai- gi tokiu atveju susiduriame su sakraliu simbolizmu grįsta liaudiškojo pamaldumo apraiška. Tačiau tokie tikėjimai arba konkretūs veiksmai liudija tradicinę ganiavą bandomis, ir galime konstatuoti faktą, kad iš- nykus bendruomeninio gyvenimo tradicijoms į individualų ūkininka- vimą ankstesnių laikų papročiai ir apeigos menkai pateko arba patekę greitai išnyko, nes pirmiausia jų tikslas buvo fizinė gyvulių apsauga juos ganant bandomis. Todėl išginimo dienos priderinimas prie šventės ir apsaugos prie- monių nuo įvairiausių pavojų, pradedant ligomis, susižalojimais ir su- žalojimais, baigiant perkūnu, vilkais ir gyvatėmis, tikslai įsilieja į sudė- tingą, plačiomis mitologinėmis prasmėmis ir apskritai tautosakinėmis realijomis bei ūkinėmis praktikomis grįstą apeigų ir papročių, tikėjimų bei prietarų kontekstą. Tačiau gyvenimo modernėjimas, žmonių pasau- lėžiūros pokyčiai bei žemės ūkio raidos (privataus ūkio sunaikinimas) tendencijos yra tos priežastys, už kurių „užkliuvę“ papročiai ir apeigos

385 Klimka L., Seliukaitė I. Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse, p. 406.

XXI a. pradžioje yra pasilikę tiesiog kaip be konkretaus pritaikymo pri- siminimai, kaip vyresnės kartos žmonių atmintyje išsaugota liaudies žinijos dalis. Pateikta medžiaga rodo, kad pirmosios gyvulių išginimo dienos papročių ir maginio inventoriaus naudojimo paletėje netolimoje praeityje svarbiausias akcentas Baltarusijoje buvo gluosnio šaka ir šalia jos mažesniu mastu Lietuvoje taikytas kadagys. J. Balio teigimu, verbų panaudojimas keitė tikėjimo žalia šakele praktiką, nes prieš tai buvo naudojama šermukšninė (žinomos jo apsauginės galios) vytis386. Visgi XX a. antrosios pusės ūkinėje praktikoje vyraujanti idėja yra tikėjimas magine verbos galia ir šventinto inventoriaus reikšme apskritai, nes išginimo metu tokia verba dažnai jau būna nudžiūvusi, be to, yra tipiška ritualinė elgsena, kai naudojama praėjusių metų verba. Todėl paradigminė semantika šiuolaikiniame liaudiškajame pamaldume nėra tokia svarbi ir yra likusi kaip tradicija (kitaip naudotų žaliuojančią ar bent sprogstančiais lapeliais šakelę). Kita vertus, nors viešai ir nede- klaruojama, pirmiausia iš šventintos šakelės tikimasi Dievo globos ir saugos nuo įvairaus blogio – ligų, blogų akių, vilkų, gyvačių poveikio, prašoma gyvulių produktyvumo bei siekiama kitų konkrečių arba api- bendrintai suvokiamų tikslų.

Žmonių plakimo papročiai Plakimo papročiuose naudojamas dviejų skirtingų komunikacijos formų – verbalinės ir neverbalinės – derinys. Atliekant plakimo veiks- mą taip pat derinami du skirtingi magijos tipai – kontaktinė ir verbalinė magija, bet abiejų panaudojimo galutinis tikslas yra panašus – siekiama apsaugoti gyvulius, žmogui linkima sveikatos, gerovės ir įvairių gėry- bių, skiriasi tik veiksmo išraiškos forma. Per kontaktą simboliniu veiksmu išreiškiama latentinė jo prasmė ir tikslas, o verbalinėje formulėje tikslai yra viešai deklaruojami ir tiksliau išreiškiami bei konkretizuoja-

386 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 210.

| 150 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | mi per įvairias žodžių kombinacijas. Tačiau bet kokiu atveju rezultato siekiama per verba plakantį (kaip ir išgenant gyvulius) asmenį, kuris šioje apeigoje arba žaidime tampa ne tik trečiuoju verbą su plakamuoju jungiančiu asmeniu, bet ir veiksmą materializuojančia (per verbą) dalimi. Verbalinėje formulėje plakantysis atstovauja simboliui ir tarsi kalba jo vardu: „Ne aš mušu, verba muša…“ Tokia verbalinės išraiškos pra- džia paplitusi plačioje geografinėje erdvėje, neatsižvelgiant į kalbinę ir tautinę žmonių priklausomybę, ir yra standartinė387, o plakimo tikslai ir linkėjimai atsiskleidžia antrojoje teksto dalyje. Nors plakimas žmogui ne visada yra malonus veiksmas, XX a. pasitaikanti nuplaktojo padėka leidžia kalbėti apie suvoktą ne vien simbolinę, bet ir maginę veiksmo prasmę. Neatsitiktinai žemaičių vyskupas M. Valančius, kalbėdamas apie žemaičių „įsidėjimus“, kilusius iš nesuprasto krikščioniško tikėji- mo, kaip pagoniškos kilmės ir prieštaraujančius krikščionybei elgesio pavyzdžius388 pamini plakimąsi verbomis. Tiesa, bet kuriuo atveju verba yra mediatorius tarp naudojančio sakralų inventorių žmogaus ir konkretaus objekto, kuriam skirtas jos poveikis. Be to, veiksme abi pusės – plakančioji ir plakamoji – užima aktyvią poziciją. Plakimo metu dažniausios ir visuotinai paplitusios verbalinės for- mulės turinys yra artėjančių Velykų priminimas. Ir nors tekstuose akcentuojama religinė tematika, bet žodžių turinys, kaip ir plakimo paradigma, yra maginis. Tiriamojoje teritorijoje didesnių lokalinių skirtumų tekstuose nėra, nors kai kada vienoje ar kitoje apylinkėje galima matyti paplitusius įvairesnius jų variantus. Tiesa, tenka pastebėti, kad plakimo verbomis būklė priklauso nuo visuomenės raidos tendencijų. Šiandie- ninis plakimasis Lietuvoje fiksuojamas tarp vyresnio amžiaus žmonių, kurie šią tradiciją degraduojančia apeigos forma perduoda anūkams. O Čikagos senbuviams tokia šventės priminimo forma praktiškai

387Antai Mazovijoje sakydavo tuos pačius žodžius: „Ne aš plaku, verba plaka“ (Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 209). Estai XX a. iš visų papročių praktikavo tik plakimą (žr. Хийемяэ M. О народном календаре, c. 34). 388 Valančius M. Žemaičių vyskupystė, p. 339.

| 151 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | jau prarasta. Baltarusijoje tarp katalikų simboliniai plakimai fiksuoti 2007 m. Verbų šventės metu šventoriuose ir net autobusų stotelėse tarp pažįstamų žmonių (iš esmės moterų). Tačiau, pasak P. Dundulienės, kai kada XX a. pradžioje žemaičiai medžio šakelėmis plakdavosi ne tik per Verbų sekmadienį, bet ir pirmą Velykų dieną389. Tradiciškai plakimasis verbomis paplitęs tarp bendraamžių arba gretutinės kartos asmenų (pvz., tėvų ir vaikų). Šiandien Rytų Lietuvo- je, kaip minėjome, dažniausiai seneliai, tik grįžę iš bažnyčios ir rečiau anksti ryte, suduoda anūkams. Tokį kultūros perdavimo mechanizmą C. Lemee-Goncalves vadina atminties perdavimu „peršokant per kartą“390, t. y. funkcionuoja senelių religinio patyrimo perdavimas vaikaičiams. Senelių siekimas prisiminti ir perduoti tradiciją iš dalies rodo jos išlikimą ne tik atmintyje, bet ir gyvybingumą. Tačiau kartu tai yra papročio nykimo rodiklis, nes šiuolaikinėse verbalinėse formulėse yra išlikusi išgryninta Velykų tematika arba suplakama tik simboliš- kai. Toks papročio raidos vingis yra įdomus, nes daugelyje Europos tautų, etnografų nuomone, XIX a. pabaigoje plakimas liko tik kaip vaikų žaidimas – siekis suduoti tėvams, o tiems už tai atsilyginti391. Taigi degraduojantis paprotys gali krypti link naudos paieškų (ateityje pastebėsime, kad toks aspektas buvęs būdingas ir jaunimui). Galbūt todėl N. Marcinkevičienė išlikusius vaikų plakimus vertina pernelyg siaurai – kaip žaidybinius. Konstatuodama papročio nykimo didžiojoje

389 Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje, p. 90. Kitur autorė teigia, kad žemaičiai antrą Velykų dieną, atėję vieni kitų lankyti, plakdavosi žilvičio, išsprogusio beržo ar kadagio šakelėmis (žr. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius, 1991, p. 96). Ž. B. Šaknio duomenimis, toks velykinis plakimas tarpukaryje buvęs Žemaitijoje (žr. Šaknys Ž. B.Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje: jaunimo vakarėliai. Vilnius, 2001, p. 57–58). Kretingos rajone šis paprotys išliko iki mūsų dienų (dėkingas Ž. B. Šakniui už suteiktą informaciją). 390 Lemee-Goncalves C. Atminties perdavimai „peršokant per kartą“ ir jos įtvirtinimo procesai, p. 61, 70. 391 Токарев С. А., Филимонова Т. Д. Обряды и обычаи, связанные с растительнос- тью. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы. Исторические корни и развитие обычае, c. 155, 387.

Lietuvos dalyje faktą, ji teigia, kad nuo XX a. vidurio jau neplakama šventoriuje392. Remiantis etnografiniais duomenimis, plaka seneliai ir taip per netgi žaidybinę papročio formą vaikų istorinėje atmintyje aktualizuojamos liaudies apeiginės kultūros vertybės. Papročio „peršo- kimo per kartą“ forma Verbų sekmadienį funkcionuoja ir Baltarusijoje, tačiau praktikoje sutinkami ir simboliniai vyresnės kartos bendraamžių plakimai. Baltarusijoje išsaugota plakimo suduodant tris kartus vaikams tradicija, arba „ką sutinka, tą ir plaka“, be to, ir verboje turi būti išlaikytas maginis trijų rykštelių skaičius (Baranovičiai). Daugiausia žmonių atmintyje išlikusių verbalinių formulių pa- vyzdžių užtinkama Pietryčių Lietuvoje ir didelė jų dalis yra lenkiškos. Tekstuose išsiskiria keletas temų, bet pagrindinis yra artėjančių Velykų motyvas. Nedaug skiriasi formulių teksto turinys. Antai Šalčininkų rajone plakimo metu dažnesni šventę primenantys ar ją konstatuojan- tys žodžiai: „Verba plaka, neužplaka, po šešių dienų, po šešių naktų sulauksime Velykų“ (Wierzba bije, nie zabije, za sześć dni, za sześć nocy doczekamy Wielkanocy). Tarp Vilniaus rajono Maišiagalos, Dūkštų, Nemenčinės apylinkių kaimo gyventojų paplitęs daugiau konstatuo- jamojo pobūdžio posakis: „Verba plaka, neužplaka, po šešių naktų Velykos“ (Wierzba bije, nie zabije, za sześć noc Wielkanoc), nors sakydavo ir ,,po šešių dienų“, ir ,,po septynių dienų“; „Ne aš mušu, verba muša, patol muš, kol sulūš, už nedėlios bus Velykos.“393 Šalčininkų rajone sutinkami ir sudėtingesni, perkeltinę prasmę turintys žodžiai: „Ne aš mušu, verba muša, ne tau sopa – verbai sopa, už nedėlios bus Velykos.“ Analogiški tekstai ištariami ir Baltarusijoje (Vileikos r.), kur būdavo

392 Velykų rytą lelija pražydo, p. 56. Tačiau VPU studentų apklausa leidžia kalbėti apie jų šeimose prieš dešimtį ar net mažiau metų praktikuotą plakimą verbomis, kai grįžę iš bažnyčios vaikus plakdavo seneliai. 393 Šešių dienų paminėjimas būdingesnis lenkams ir baltarusiams, o lietuviams – savai- tė (žr. Мардоса Й. Освященная верба в обрядах Западной Беларуссии и Восточной Литвы, c. 48).

| 153 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | sakoma panašiai: „Verba muša, už savaitės Velykos“ (Вярба бьется, за тыдзень – Вялик Дзень). Dažnai suplakimo metu skaičiuojami kirčių skaičiai. Vietomis, pvz., Semeliškėse, pabrėžiama, kad būtini trys, o Jašiūnuose – septyni plakimo kartai. Jeigu pirmuoju atveju trys yra visuotinai paplitęs maginis skaičius, tai septyni, be šios reikšmės, turi neabejotiną ryšį su magine formule ir kartu primena po savaitės artėjančias Velykas. Gana įdomi Lietuvoje užfiksuota krikščioniška veiksmo interpretacija. Kadangi plakama su sakramentalija, išlaikomas sudavimas tris kartus, tokį plakimą grindžiant krikščioniškais motyvais. Pirmą kartą suduodama dėl tikėjimo, antrą – kad eitų į bažnyčią, trečią – dėl laimės394. Kitur plakdavo tris kartus todėl, kad kai „Dievą kryžiavojo“, jis buvo tris kartus puolęs (Vilniaus r., Dūkštos). Tuo atveju, kai šventindavo gluosnio ir kadagio šakeles, sakydavo: „Verba plaka, ėglis duria, lig Velykų dar nedėlia.“395 Baltarusijos lietuviai Lazūnų apylinkėse grįžę iš bažnyčios plakdavo vaikus jiems, be Velykų šventės džiugesio, pri- mindami ir pasninko pabaigos faktą: „Kunigas sakė naujieną, kad kitą savaitę valgysim kiaulieną, po savaitės ir Velykos.“396 XX a. viduryje ir kurį laiką vėliau tarp jaunimo, be artėjančios šventės priminimo fakto, gana svarbus buvęs ir palinkėjimų, dažyto kiaušinio prašymas, o kartais papildomai pabrėžiama pageidaujama velykinė jo semantika – raudonos spalvos velykaitis: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol sulūš. Už savaitės visą dieną tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?“ (Šalčininkų r., Pamerkių k.; Trakų r., Ūtos k.); „Ne aš plaku, verba plaka. Ar žadi vely- kaitį?“ (Trakų r., Bražuolės k.). Ir taip plakdavo, kol būdavo pažadamas kiaušinis (Siesikai). Taip pat plakant būdavo sakoma: „Verba plaka, verba neplaka, už nedėlės bus Velykos, bus raudonas kiaušinėlis“, o

394 IIES, b. 1495 (13), lap. 17 (Panevėžys). 395 Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendorinių švenčių papročiai. Obeliai. Kriaunos, p. 450. 396 Kudirka J. Lietuviškoji Lazūnų kultūra, p. 185.

| 154 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | gulinčius plakdavo tol, kol jie pažadėdavo gražų margutį ir už plakimą padėkodavo (Salos). Kamajų apylinkėse plakdavo tik ryte dar gulinčius ir prašydavo raudonų kiaušinių397. Gana ilga ir įdomi formulė atmena- ma Šalčininkų rajone, Naujųjų Kalvių kaime: „Verba muša, ne aš mušu, neužmuša. Paskelbė kunigas naujieną, už savaitės Didžioji diena, už šešių naktų Velykos. Atėjo krikšto motina, atnešė raudoną kiaušinį. At- ėjo „bermavonės“ motina, atnešė margutį (vertimas iš lenkų kalbos)“. Sutinkami du plakimo verba variantai. Pirmas, kai plaka tėvai, tada primenamas būsimas krikštamotės atnešamas kiaušinis, nors dažniau pas krikštamotes kiaušiniauti eidavo patys vaikai. Dieveniškėse plakdami kalbėdavo: „Verba muša, ne aš mušu, po 7 dienų ateis Velykos, krikštamotė atneš raudoną margutį“398 (tekstas lenkiškas). Tokie pat tikslai yra užfiksuoti Žemaitijoje, kai Velykų rytą plakdavo su sprogs- tančia beržo šaka prašydami kiaušinių399. Plakdami vaikus dažnai pri- mindavo būsimą raudonos, kartais žalios spalvos kiaušinių valgymą. Vaikai ypač laukdavo skanaus velykinio maisto, nes paprastą dieną tokio maisto negaudavo, be to, jie nuo pasninko išsekdavo. Žinomas tėvų ir vaikų plakimo variantas, kai prašydami kiaušinio tėvą plakdavo vaikai. Pasvalio rajone tėvas gulėdavo ilgiau, kad atėjusiems jo plakti vaikams pažadėtų margutį400. Taigi margučių pažadėjimas vaikams buvo tarsi atpildas už plakimą. Kita jau degraduojančio papročio forma, kai vaikinai šiuo tikslu plakdavo merginas. Vaikinai dar XX a. viduryje kartais eidavo plakti merginų net į kitą kaimą, o merginos juos lauke susitikusios tiesiog

397 Taip pat sakydavo Vidurio Lietuvoje (VUB RS, f. 169, b. 228, lap. 38 (Jonavos r., Bajo- riškių k.) arba tiesiog prašydavo kiaušinių (VUB RS, f. 81, b. 335, lap. 27 (Perloja) ir kt. 398 Tai gana plačiai paplitusi margučių spalva (žr. Ramonienė F. Margučių spalvos. Spal- va lietuvių liaudies mene: straipsnių rinkinys. Sudarė J. Kudirka. Vilnius, 1988, p. 90). 399 IIES, b. 1495 (3), lap. 2 (Židikai). 400 Plačiau žr. Kudirka J. Velykų šventės, p. 5.

| 155 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | simboliškai žaisdavo (Dubingiai)401. Obelių ir Kriaunų apylinkėse anksti ryte, be gulinčių namiškių, taip pat plakdavo kaimynus402. XX a. pirmojoje pusėje išryškėja tendencija, kai maginis diskursas egzistuoja, bet dar daugiau jaunuolių santykiuose akcentuojamas erotinis žaidybinis momentas, išreiškiamas (kaip ir aprašytu atveju) dichotomijos principu: aš suduodu verba, tu man dovanoji velykinį kiaušinį. Ypač šį veiksmą mėgo samdiniai, norėdami pagerinti maistą, o ir kiti jaunuoliai, plakdami miegančias merginas, verbalinėje formulėje, be artėjančių švenčių priminimo fakto, pabrėždavo, kad laukia margučio. Šventės dieną paprastai stengiamasi ateiti ir pasiimti pažadėtą margutį. Tačiau toks savitikslis plakimas nėra nei krikščioniškas, nei maginis veiksmas, o geriausiu atveju užmiršta ar transformavusi tokios sampratos forma. Paprotyje gana akivaizdžiai išreikštas komunikacinis aspektas. Kas kita, kai plakimą lydi atviras linkėjimas arba verbaline forma neišreikštas turinys, kuris yra išsakomas renkančiam medžiagą tyrėjui. Bet nepaisant to, kokia forma toks turinys išreiškiamas, jame, be krikščioniškos prisikėlimo ir sakramentalijos galios idėjos, glūdi vegetacinė pavasarį atbundančios arba nuolat žaliuojančios šakos poveikio žmogui reikšmė. Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje paplitęs plakimasis su šven- tinta verba. Tačiau Rytų Lietuvoje žinotas ir vietomis išlikęs plakimasis nešventintomis verbomis, todėl ne visai teisi N. Marcinkevičienė, tokį plakimo būdą priskirdama Žemaitijai bei Suvalkijai, kur su kadagiu jaunimas anksti ryte eidavo pas kaimynus, net pas merginas į kitus kaimus. Nes ir M. Valančiaus teigimu, senovėje Verbų sekmadienį jauni žemaičiai „kits kitą raižydavo pašvęstais karklais arba žilvičiais, linkė-

401 VUB RS, f. 169, b. 256, lap. 50 (Rokiškio r., Pakriaunių k.). Merginas aktyviai plakdavo Vilkaviškio rajono Gižų parapijoje VUB( RS, f. 169, b. 319, lap. 92), taip pat Perlojos apylinkėse (VUB RS, f. 81, b. 335, lap. 27) ir kt. 402 Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendrinių švenčių papročiai. Obeliai. Kriaunos, p. 450.

| 156 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | dami tarsi laimingo sulaukimo ateinančių Velykų“403. Kita vertus, nors pats plakimas funkcionavo šventės kontekste, gana įdomu, kad tokios šakos Žemaitijoje ir Suvalkijoje nevertintos kaip verba ir jomis nuplakę šias šakas numesdavo prie „kuknios“, o į bažnyčią nešdavosi kitas, vešlesnes404. Taigi tokiu atveju pabrėžiamos augalo vegetacinės savy- bės (nors jas akivaizdžiai išreiškia ir šventinta verba), o ne sakralumas. Tame pačiame diskurse funkcionavo kaimynų plakimas prie bažnyčios su nešventinta šakele, nes pašventinus tai būtų verbos išniekinimas405. Gana įdomus požiūris užfiksuotasPrienų rajono Ašmintos kaime, kur plakimas per nuogą kūną šventės kontekste turi funkcionuojantį ma- ginį tikslą. Per apnuogintą kūno vietą anksti ryte plakdavo miegančius vaikus bei senelius, ir tai akivaizdžiai rodo, jog šiuo veiksmu buvo siekiama suteikti sveikatos ir vaikus skatinti augti. Verbų sekmadienio plakimo paprotyje vyrauja daugiau ar mažiau išreikšta ritualinė maginė motyvacija. Per simbolinį sudavimą siekiama skatinti augimą, maginiu principu perteikti sveikatą ir sužadinti gyvybines žmogaus jėgas. Taip derinamas kontaktinės ir verbalinės magijos principas. Tik jeigu pirmasis aspektas nėra išreiškiamas žodžiais, antrasis tiesiogiai išsakomas per maginę formulę: linkima užaugti kaip verba, būti sveikam ir kiti aktualūs žmogui klausimai. Išsakant linkėjimą dalyvauja dvi pusės ir šiuo metu vyksta apsikeitimas vertybėmis. Per- teikiant materialias, kaip ir simbolines, vertybes linkima gerovės arba magijos principu tikimasi pasiekti norimą rezultatą. Dažnai suaugusieji vaikus plaka, kad jie greičiau užaugtų ir būtų sveiki. Tais atvejais,

403 Valančius M. Žemaičių vyskupystė, p. 339. 404 Velykų rytą lelija pražydo, p. 305, 322. Plakimasis šventintu inventoriumi buvęs ir Žemaitijoje (žr. Valančius M. Žemaičių vyskupystė, p. 339). Raseiniuose plakdavo per galvą su pašventinta verba (žr. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 114). 405 Panaši nuomonė žinoma Kvėdarnos apylinkėse, kur teigta, jog plakimas su šventinta verba negalimas, nes žmonės katalikai (VUB RS, f. 169, b. 221, lap. 34), t. y. pabrėžiamas verbos sakralumas. Ir tas yra suprantama, nes Žemaitijoje vyravo plakimas su nešven- tinta verba ir toks tikinčiųjų veiksmas – plakimas su šventinta verba – traktuojamas kaip nekrikščioniškas.

| 157 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kai Verbų sekmadienį su kadagio šakele keldavo miegančiuosius406, mintyse turėdavo jų budrumą, veiklumą, darbštumą ir kitus žmogui gyvenime svarbius aspektus, kurie tiesiogiai priklauso nuo jų sveikatos. Vilniaus rajono Geišiškių gyventoja stačiatikė dar XX a. pabaigoje ištardavo tokius žodžius: „Verba muša, ne aš mušu, būk sveika ir nuo- voki kaip bitė“ (Верба бье, не я бью, будь здорова и сметка как пчела); netgi tokius: „Nesirk, nemirk, netoli Velykos“; „Nemirk, nemirk, už savaitės bus Velykos“ (Kėdainių r., Lipliūnų k.; Šėtos apyl.). Kauno rajono gyventojai neretai pridėdavo: ,,Nesirk, nemirk, sulauk (šventų) Velykų.“ Kitur būdavo linkima sveikatos, būti apsaugotam nuo ligų, ir šis kiekvienam žmogui aktualus palinkėjimas plačiai žinomas407. Artimas sveikatingumo palinkėjimui yra ligonio šlakstymas su verba švęstu vandeniu408. Sveikatos linkėjimai verbalinėse formulėse turi senas tradicijas. Apie tokį paprotį, buvusį tarp vaikų, liudija M. Valančius, kadaRokiš - kyje vaikai po Mišių plakdavosi žilvičiais ir šalia šventinių linkėjimų tardavo: „Būk toks, kaip buvęs. Būk sveikas kaip žuvis.“409 XX a. viduryje žinomas plakimas kaip platesnio ritualo dalis. Ryte plakdavo su nešventinta šakele dėl sveikatos, nuo ligų ir mirties, o išeidami į baž- nyčią atsisveikindavo su pasiliekančiaisiais namuose, jų atsiprašydavo už padarytas nuoskaudas ir bažnyčioje atlikdavo velykinę išpažintį (Kėdainių r., Lančiūnava). Tikėjimas gydomosiomis ne tik sakralizuo- tos šakelės, bet ir pačios šventės galiomis atsiskleidžia ir bažnytinėje traktuotėje. P. Dundulienės teigimu, Anykščių apskrityje (matyt, apy-

406 Arlauskas R. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose. Vilnius, 2005, p. 233. 407 VUB RS, f. 81, b. 1032, lap. 17 (Rokiškio r., Bajoriškių k.); f. 169, b. 301, lap. 16 (Pakruo- jo r., Pašvitinys). Žeimelio apylinkėse net sakydavo, kad nepaplakus visus metus sirgsi. O samdinį pataikūną kartais taip išplakdavo, kad jis kelias dienas gulėdavo (Šliavas J. Žeimelio apylinkės. Kaunas, 1985, p. 79). 408 VUB RS, f. 81, b. 1032, lap. 17 (Vyžuonos). 409 Valančius M. Palangos Juzė, p. 256.

| 158 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | linkėse) Verbų sekmadienį į bažnyčią veždavo ligonius, paliegėlius. Ten kunigas juos pašlakstydavo su verba ir šie pasveikdavo410. Sveikatingumo ir augimo, gausumo idėja įgyvendinama plakimo būdais. Veiksmo turinyje akivaizdus tikėjimas kontaktinės magijos poveikiu nuplaktajam. Todėl plakama per galvą arba nepridengtą kūno vietą. Tokiam veiksmui yra tinkamiausias ryto metas, kai vaikai dar miega, nes sekmadienį jie paprastai ilgiau užtrunka lovoje. Per nuogą kūną, ypač per kojas, būdavo suduodama miegantiesiems Mo- lėtų rajone, Dubingiuose, bei Anykščių rajone, Kurkliuose, o Vilniaus rajone, Nemenčinės apylinkėse, be kojų, nugaros, dažniau suplakdavo per galvą, o nuplakti ištardavo: „Ačiū, kad mus plakė.“ Tačiau lauko tyrimų, kaip ir archyvinė medžiaga, rodo, kad egzistavo tendencija miegančiuosius plakti per kojas ir nesakralizuotomis šakelėmis, tarsi pabrėžiant veiksmo buitišką magiškumą411, nes plakama per kojas ir apskritai per žemutinę kūno dalį. Simptomiška tokio požiūrio traktuo- tė Mielagėnų apylinkėse, kur sakoma, kad su šventinta verba negerai plakti, nes vaikų kūnas nuogas. O su šventinta verba tris kartus suduodama per galvą. Tokie plakimai pasižymi motyvacijos įvairove. Vai- kams primenant artėjančią šventę, siekiant sveikatingumo, jiems kartu linkima būti geresniems, norima iš jų „išplakti“ blogį (Vyžuonos), o sudavimas per galvą reiškė apsaugą nuo piktųjų dvasių (Siesikų apyl.). Taip siekta padėti nervingiems vaikams (Mielagėnų apyl., Gilutų k.). Tokiu veiksmu skatintas ir vaikų žvalumas, varytas mieguistumas (Utenos r., Grybelių k.)412. Galimas dalykas, kad praeityje Rytų Lietuvoje dažniau plakdavosi su nešventinta šakele. Be minėtų ankstyvo ryto plakimų Obelių ir Kriaunų apylinkėse, XX a. viduryje verbomis plakdavo prieš eidami

410 Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje, p. 90. 411 Tiesa, Vidurio Lietuvoje kaimynų susibūrimo šventės metu plakdavo moteris per grynas kojas jau šventintomis verbomis (IIES, b. 1495 (11), lap. 11 (Šiaulėnų apyl.). 412 VUB RS, f. 81, b. 1158, lap. 17; f. 81, b. 425, lap. 28; f. 169, b. 385, lap. 7, 37; f. 81, b. 342, lap. 2; f. 81, b. 1032, lap. 17.

| 159 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | jas šventinti ir Zarasų krašte (Salako apyl.), tačiau XX a. pabaigoje toks būdas neužtinkamas. Šiandieniniai veiksmai su šventinta verba grindžiami dabarties sąlygų lemtais motyvais. Pagrindinė priežastis yra verbų įsigijimo aplinkybės – verbos dabar perkamos ir todėl jomis galima plakti tik grįžus į namus arba pakeliui sutiktą kaimyną (Baltoji Vokė). Tokių papročių atsiradimas nėra senas, ir nors retais atvejais buvo paplakami pramiegoję ir nebuvę bažnyčioje žmonės, tačiau XX a. antrosios pusės praktikoje, lauko tyrimų duomenimis, šis paprotys Rytų Lietuvoje yra vyraujantis. Ankstyvo ryto plakimas paplitęs tarp Rytų Lietuvai artimų Latvijos lietuvių413. Tačiau apskritai, nors Rytų Lietuvoje vyrauja plakimas su šventinta verba grįžus iš bažnyčios, akivaizdi ir maginė šios sakramentalijos semantika. Dėl vegetacinio pobūdžio motyvų Semeliškėse (Trakų r.) pa- puoštų popierinėmis gėlėmis verbų nenaudojo plakimui, o tam tikslui rinkosi tik žaliuojančias kadagio ar gluosnio šakeles. Plakant galima ir veiksmo įvairovė. Vilniaus rajone, Pailgės kaime, būtinai plakama per galvą ar nuogą kūną 2–3 kartus, Raseiniuose per galvą plaka tuos, kurie buvo namie, sakydami: „Liga lauk! Sveikata į vidų!“ Netgi žydai laukdavo, kad jiems suduotų per galvą dėl verslo sėkmės (Liškiava)414. Su nešventinta verba plakdavo tas, kas pirmas atsikeldavo (Kamajų sen.; Salos). Panašiai ir Šalčininkų rajone, Pamerkių kaime, gulinčiajam galėdavo sušerti per petį ar nuogą nugarą, o atsikėlusiajam – per gal- vą. Šioje vietovėje sakydavo, kad paliestieji su verba visus metus bus darbštūs ir judrūs. Širvintose primindamos apie po savaitės ateinančias Velykas iš bažnyčios grįžusios motinos plakdavo nebuvusius bažnyčio- je namiškius bet kur per kūną, bet kartais ir per galvą. Šiandieninėje praktikoje Vilniaus, Šalčininkų rajonuose ir kitose Pietryčių Lietuvos vietovėse jau nesutinkamas plakimas su nešventinta verba, todėl vyrauja nebuvusiųjų bažnyčioje plakimas. Jaunesni plaka-

413 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 107. 414 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 114–115.

| 160 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | mi per kojas, o senesnio amžiaus – jau per petį (Vilniaus r.), arba tik per petį plaka grįžę į namus, o vaikinai – būtinai pakeliui patinkančiai mer- ginai. Kartais grįžęs iš bažnyčios suplaka vaikus tėvas, reikalaudamas jiems būti geriems (Dieveniškių apyl.). Taip pat suduoda miegantiems ir bažnyčioje nebuvusiems šeimos nariams, ypač vaikams (Vilniaus r., Čekoniškės). Apskritai taikant sakralų inventorių Vilniaus, Trakų rajonuose būdingiausias plakimas tris kartus per petį ar nugarą. Kaip rodo Baltarusijoje, Gardino srityje, atlikti lauko tyrimai, toks plakimas tris kartus per petį išlikęs XXI a. pradžioje. Nors yra teiginių, kad tai daugiau stačiatikių tradicija (tiesa, tai atliekama taip pat su šventin- tomis verbomis), tačiau užfiksuoti atvejai vyko būtent tarp katalikų. Taigi šventintas inventorius vienareikšmiai vertinamas iš krikščioniš- kų pozicijų, atsižvelgiant į šventinto inventoriaus reikšmę religiniame Bažnyčios ir žmogaus gyvenime . Šiaurės Aukštaitijoje dar XX a. viduryje sutinkamos originalios ver- balinės plakimo formulės, kuriose matome ganiavos motyvą. Plakant būdavo sakoma: „Paganyk telyčią, nepamesk trinyčių“415; „Verba plaka, ne aš plaku. Paganyk telyčią, nepamesk trinyčių. Nuo metų lig metų būk sveikas“416; „Verba plaka, ne aš plaku. Paganyk telyčią, nepamesk trinyčių! Būk sveikas per vasarą, lupk šašus su plaštaka.“417 Rokiškio

415 Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendrinių švenčių papročiai, p. 450. Tiesa, P. Dundulienė, vietoje Rokiškio parašydama Radviliškio rajono Obelių apylinkes, pratęsia formulės funkcionavimo ribas į Vidurio Lietuvą. Tačiau Obeliai yra Rokiškio rajone, todėl šie linkėjimai yra Šiaurės Aukštaitijos paprotys (žr. Dundulie- nė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje, p. 90). 416 IIES, b. 1493 (1), lap. 15 (Biržų r., Brigiškių k.); b. 1495 (1), lap. 1 (Biržai); VUB RS, f. 169, b. 493, lap. 3 (Biržų r., Kučgalis). 417 Velykų rytą lelija pražydo, p. 445 (Aukštaitija). Ten pat autorės pateikiama panašaus turinio formulė iš Biržų rajono, taip pat Pakruojo rajono Bubėnų kaimo, kur būdavo sakoma: „Ne aš plaku, verba, šašai nubyrės, taukai užsidės“ (VUB RS, f. 169, b. 301, lap. 16).

| 161 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | apylinkėse tiesiogiai šie žodžiai siejami su piemenų plakimu418. Tokios verbalinės formulės gerai žinomos ir Biržų krašte tarp kalvinistų. Iš- plakdavo šeimininkas netgi pataikūną samdinį, kad tas kelias dienas gulėdavo419. Gana įdomu, kad piemenų plakimo ryte sakant specifinę formulę paprotys žinotas ir Gardino apylinkėse: „Ne aš mušu, verba muša. Kelkis anksti ryte jaučių ginti, nepamiršk botagų paimti“, nes priesakas paimti botagus taikytas piemenims, nors įrankis reikalingas ir artojams. Piemenų kaip vienintelio socialinio sluoksnio išskyrimas papročiuose, matyt, susijęs su anksčiau aptartu gyvulių plakimu, taip pat su tuo, jog verba turi ryšį su ganiavos tematika, nes piemenų gero- vė ir ganiavos kokybė yra tarpusavyje susiję kintamieji. Aptarti plakimo verba papročiai Lietuvoje yra plataus paprotinio arealo dalis. Ir jeigu Lietuvoje matome skirtumus tarp jos vakarinės ir rytinės dalių, tai natūralu, kad rytinė jos dalis artimai susijusi su Vakarų Baltarusija. Tai, kad baltarusiams yra įprastinis rytų slavams tipiškas šeimynykščių plakimas su šventinta verba420, galima manyti, kad Rytų Lietuvos paprotiniams veiksmams turėjo įtakos slavų Verbų šventės liaudiškojo pamaldumo ypatybės. Lauko tyrimų medžiaga rodo (tai ypač akcentuojama Gardino sr.), kad plakdavo ir plakama tik šventintomis verbomis. Iš literatūros galima spręsti apie nuo XX a. pradžios vyravusias tokias tradicijas421. Neatsitiktinai baltarusių ver- balinėje plakimo formulėje sutinkamas sakralizuoto inventoriaus pa-

418 Sakoma, piemenėlių specialiai nežadindavo, kad kerdžius juos galėtų pažadinti. Anot B. Buračo, toks ėjimas ir plakimas buvo savotiška rinkliava ir papildoma atlygio kaimo kerdžiui už darbą forma bei galimybė surengti velykines vaišes (žr.: Buračas B. Verbų šventės lietuviški papročiai. Lietuvos kaimo papročiai, p. 199; Buračas B. Ten pat, p. 201). P. Dundulienės teigimu, skerdžius plakdavo piemenis, arkliaganius, kad šie per Velykas būtų budrūs ir sveiki (žr. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, p. 96). 419 IIES, b. 340, lap. 13 (Žeimelio apyl.). 420 Соколова B. K. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 98. Tiesa, slavai kartais taip pat plakdavo su nešventinta šakele (Морозов И. А., Толстой Н. И. Бить. Славянские древности. T. 1, c. 179). 421 Беларусы. T. 4, c. 346.

| 162 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | sitelkimo veiksmui aspektas: „Verba kryžius, plak iki ašarų…“ (Вярба крэст, б’е да слез…)422. Todėl kaimynai plakdavosi išėję iš bažnyčios, o šeimos nariams verba suduodavo grįžę į namus (Sapackinė – kat.). Baltarusijoje iki mūsų dienų išliko paprotys sekmadienį, pašventinus verbą, susitikus ką kelyje per petį paplakti sakant: „Verba muša“ (Verba bije). Suduodama ir grįžus į namus vaikams (Ščiučinas; Lyda – stač.; Valkavisko r., Rosė – kat.). Taigi galima konstatuoti, kad šiandien Rytų Lietuvoje ir Baltarusijoje krikščioniškas plakimo aspektas, kai grįžus iš bažnyčios plakami šeimos nariai, išlieka nepakitęs. O be konfesinių ir tautinių skirtumų paplitęs plakimas per petį yra regioninis Gardino srities papročio variantas. Plakama ir per nugarą linkint sveikatos (Skidlius – stač.). Baltarusių verbalinėse plakimo formulėse, be plačiai ir lietuviams žinomų priminimų apie artėjančias Velykas, taip pat gana dažnai akcentuojamas sveikatos motyvas423, užtinkami netgi gana ilgi poetiniai tekstai424. Polesėje, jei vaikas blogai augdavo, jis būdavo sodinamas ant žemės darže ir plakamas verba425. Baltarusių tekstuose vaikams nu- skamba palinkėjimas ir paklusnumo motyvas: „Klausyk tėvo ir motinos“ (Слухай батька и матэры)426. Panašiai Velykų rytą plakė ir latviai, sakydami: „Sveikata vidun, negalia laukan“, arba linkėdami: „Apvalus

422 Земляробчы каляндар, c. 153. 423 „Liga į mišką ant viržių, o sveikata į kaulus“ (Хвора у лес на верас, а здороўe у косци); „Būk sveikas kaip vanduo, o auk kaip verba. Būk sveikas ištisus metus“ (Будь здороў як вода, а расци, як верба, Будь здороў на весь год); „Būk sveikas visus metus kaip ka- lėdinis ledas“ (Будь здароў увесь год, як каледны лед) ir pan. (plačiau žr.: Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1. 2005, c. 186; Толстой Н. И. Вербное воскресенье. Славянские древности. T. 1, c. 337; Беларускi фальклор. Энцыклапедия. Часть 1, с. 241; Пропп В. Я. Русские аграрные праздники, c. 69). 424 Швед І. «Вярба б’е – не я б’ю...». Вярба як сімвал усходнеславянскага традыцыйнага фальклору. Роднае слова, 1999, № 2, c. 175–184. 425 Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья. Славянский и балканский фольклор: этнолингвистическое изучение Полесья, c. 49. 426 Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 61. Polesėje ypač svarbus sveikatos, o plakant vaikus – imperatyvinis klusnumo palinkėjimas, tarp jaunimo išryški- namas raudono kiaušinio motyvas, paplitęs ir Lietuvoje (žr. Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья, c. 53).

| 163 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kaip spurgas, lankstus kaip vytelė.“427 Latvijos lietuvių428 bei estų429 plakimo palinkėjimuose taip pat akcentuojama sveikatos, augimo perspektyva. Polesėje, Ukrainoje, Baltarusijoje,Rusijoje, kur paprotys siekia net už Uralo esančius kraštus, dar nešventintomis verbomis šventės išvakarėse arba jau Verbų sekmadienį plakdavo suaugusiuosius ir ypač vaikus, tardami: „Būk turtingas kaip žemė, sveikas kaip vanduo ir auk kaip verba“ bei panašiais žodžiais. Juodkalnijoje ir Hercegovinoje nuo ryto tėvai verbos medžio šakele plakdavo vaikus, sakydami: „Auk kaip verba ir storėk kaip kiaulė.“ O dieną vaikai plakdavo vieni kitus kaip ir Verbų sekmadienį430. Čekijoje taip pat vaikinai plakdavo merginas, o kašubų šeimininkas, nešinas verba su kačiukais, su įvairiais palinkėji- mais eidavo pas kaimyną431. Baltarusijoje praeityje Verbų diena, panaudojus verbų plakimo paprotį, įgaudavo bendruomeninės šventės pobūdį. Sugrįžę iš bažny- čios maldininkai padengdavo stalą, nors ir pasninko metu, į namus kviesdavo gimines, kaimynus, o vaikai lakstydavo gatvėmis, žaisdavo ir plakdavosi verbomis. Arba Verbų rytą grįžę iš bažnyčios kviesdavo kaimynus išgerti alaus ir degtinės432. Tokio visuotinio šventiškumo momentų galima užtikti ir kituose slavų kraštuose. Slavonijoje katalikų jaunuoliai ir merginos trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį išeidami iš bažnyčios bėgiodavo gatvėmis ir plakdavo vieni kitus, o bažnyčioje per sienas, grindis ir suolus – ražais, kol šie sulūždavo433. Italijoje Ver-

427 Butkus A. Latviai, p. 91. Latviai plakdavosi Velykų rytą atėję kiaušiniauti, už juos galėdavo išsipirkti (ten pat, p. 91). 428 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 107. 429 Хийемяэ M. О народном календаре, c. 34. 430 Морозов И. А., Толстой Н. И. Бить. Славянские древности, c. 179; Соколова B. K. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 98–99. 431 Толстой Н. И. Вербное воскресенье. Славянские древности. Т. 1, c. 337. 432 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 187. Toks pat šventės modelis žinotas ir Vidurio Lietuvoje (IIES, b. 1495 (11), lap. 11 (Šiaulėnų apyl.). 433 Морозов И. А., Толстой Н. И. Бить. Славянские древности. T. 1, c. 178.

| 164 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | bų sekmadienį alyvos šakele būdavo lengvai paliečiami ar suduodami draugai ir pažįstami434. Pateikta medžiaga rodo, kad plakimo paprotyje, artėjant link XX a. pabaigos, išryškėja tendencija veiksmą ir jo turinį pateikti krikščioniš- kame diskurse. Nors konkrečios medžiagos daugiau turime iš Lietu- vos, netiesioginiai duomenys liudija, kad toks požiūris sutinkamas visoje tiriamojoje teritorijoje, kur išreiškiamos asociacijos su Kristaus kančiomis. Antai plakimas verbomis reiškė Kristaus plakimą verbomis, kai jį žydai „kotavojo“ su verbomis435, arba būdavo sakoma, kad toks veiksmas kartojamas ir plakamasi todėl, kad Kristų žydai nuplakė436, taip susiedami Kristaus įžengimo į Jeruzalę faktą su jo priešmirtinėmis kančiomis. Neatsitiktinai R. Merkienė, neneigdama maginės plakimo prasmės, atkreipia dėmesį į krikščioniškąjį veiksmo aspektą ir jį vertina kaip krikščioniško papročio liekaną, nes „plakimas verba yra liekana senovinio krikščioniško papročio, kai žmonės Kristaus kančios atminimui per Didžiąją Velykų savaitę marindavo ir plakdavo savo kūną, taip stengdamiesi parodyti jam savo meilę ir atsidavimą“437. Neatsitiktinai atsisakymas plakti senus ir ligotus žmones susijęs su bibline tradicija, veiksmą siejant su Kristaus kančia: „Jėzų Kristų karūnavojo erškėčiais, todėl plaka kitus.“438 Gana įdomi krikščioniška plakimo interpretacija užfiksuota Papilės valsčiuje. Vieni respondentai įžvelgė dygaus kadagio asociaciją su Kristui uždėtu erškėčių vainiku, kiti miegančiųjų pla- kimą siejo su Kristaus plakimu, treti tai suprato kaip galimybę veikti jų gyvenimus gydančiai ir visokeriopą palaimą nešančiai Dievo jėgai.

434 Красновская Н. А. Итальянцы. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 23. 435 IIES, b. 1495 (9), lap. 7 (Joniškio r., Mielaičių k.); b. (11), lap. 12 (Kėdainių r., De- vynduoniai). Lenkų vaikinai ir merginos Didįjį penktadienį iki ryto plakdavo vieni kitus Kristaus žaizdoms atminti (žr. Морозов И. А., Толстой Н. И. Бить. Cлавянские древности. T. 1, c. 178). 436 IIES, b. 854, lap. 2 (Rokiškio r., Salų apyl.). 437 Merkienė R. Verba muša, ne aš mušu, p. 7. 438 IIES, b. 1495 (12), lap. 13 (Šiaulėnų apyl.).

Baltarusijos stačiatikiai išreiškia negatyvų požiūrį į tai, kad pa- šventintos šakelės, nors ir religiniais argumentais, būtų naudojamos plakimo tikslais kitokiame kontekste. Toks požiūris grindžiamas teiginiu: ,,Juk šakelės pašventintos ir tai nepagarba Prisikėlusiajam Jėzui“ (Lyda). Tokio požiūrio liekanų užtikta tarp Zarasų rajono katalikų, kai vengiama įtraukti į buitišką akciją (ypač kai suduodama per žemutinę kūno dalį) šventintą inventorių. Gana aiškiai nenorą viešai plaktis ar- gumentuoja sentikiai, nes netyčia galima suduoti kito tikėjimo žmogui, o tai sentikiams yra neleistina (Vilnius). Paminėti atvejai rodo, kad liau- diškajame pamaldume akivaizdžiai dominuoja krikščioniškas požiūris, kurį paliudija plakimas su šventinta verba. Iš dalies sakralaus inventoriaus panaudojimas vertintinas kaip labiau religingos visuomenės požymis, nes negalima kalbėti apie mažesnį vakarinės Lietuvos, kurioje plakimasis su nešventinta verba vyrauja, religingumo laipsnį. Todėl, matyt, tenka kalbėti tiek apie tradiciją, tiek apie religinius, maginius ir kitus motyvus, padalijusius Lietuvos teritoriją į dvi dalis – rytinę, kurioje dėl slavų religinės kultūros įtakos vyrauja šventinto inventoriaus naudojimas, ir likusią, kur paplitęs plakimasis nešventintomis verbomis. Tačiau neatsižvelgiant į tai, koks inventorius panaudojamas, žmonių plakimo verba tematikoje akivaizdžiai vyrauja krikščioniškasis pradas. Vienu atveju jis užima svarbiausią poziciją, kitu – tiesiogiai neišreiškiamas. Pagaliau visuomet bet koks veiksmas vyksta Verbų sekmadienio semantinėje erdvėje. Regioniniai skirtumai tarp Vakarų Baltarusijos irRytų Lietuvos nėra esminiai ir jų pagrindas yra daugiau religinis, susijęs su savita katalikų ir stačiatikių verbų žaliavos (apie tai mes kalbėjome aptardami verbų žaliavą) ir jų panaudojimo traktuote, kuri XX a. pabaigoje nykstant liaudiškų tikėjimų ir šventinto inventoriaus apimčiai tampa bene vienintele skiriamąja žmonių plakimo verbomis riba.

Aprūkymas (smilkymas) verba Gana plati šventintos verbos kontaktinio panaudojimo sritis yra įvairiatikslis jos dūmų panaudojimas ūkinėje ir buitinėje srityje. Smilkalai naudojami daugelio tautų kulto reikmėms ir tarp daugelio funkcijų į viršų kylantys dūmai alegoriškai išreiškia maldas, o kvapas turėtų nuvaryti piktąsias jėgas ir nedorus kėslus439. Neatsitiktinai pate- kę į liaudies kultūrą dūmai jau ne alegoriškai, bet tiesiogiai yra susiję su esminiais žmogaus lūkesčiais. Pasak E. Levkijevskajos, aprūkymo, kaip apvalančiojo maginio veiksmo, prasmė – užtikrinti profilaktinius ar gydymo tikslus. Ir nors ritualine prasme liturginėje praktikoje verbos nėra tas objektas, kurio dūmai atlieka pagrindinę apvalančiąją ir apsauginę paskirtį, liaudies religijos požiūriu tai yra įprastiniai inventoriaus panaudojimo siekiai. Aprūkoma siekiant iš saugomos erdvės išvaryti blogio jėgas, tai erdvei suteikti ritualinę švarą, kuri apsaugotų nuo pavojų440. Tiesa, verba nėra visuotinai paplitusi liaudiškuose ritualuose. Antai aprūkymą dūmais, kaip būdą apsisaugoti nuo epideminio pobūdžio ir kitokių ligų, taip pat ir žmonių bei gyvulių gydymą (pvz., po nužiūrėjimo ar esant nervinio pobūdžio susirgimams) jais nagrinėja R. Trimakas, tačiau sukonkretinęs smilkalų kilmę, verbų į šį arsenalą neįtraukia441. Panašiai ir slavų gyvulių išginimo papročiuose verba neminima tarp įvairaus smilkymo tikslais naudojamo inventoriaus, o kalbama tik apie kitų švenčių metu šventintus žolynus442. Galbūt mi- nėtame kontekste XIX a., kaip nurodo A. Bogdanovičius, aprūkymas, kaip gydomoji priemonė, baltarusiams buvo labai būdinga443. Aptardama augalų, ypač kiečio bei kadagio, deginimą ir jų dū- mams suteikiamą audros debesų išsklaidymo funkciją, R. I. Merkienė

439 Becker U. Simbolių žodynas, p. 240. 440 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 8, 164. 441 Trimakas R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai. XIX a. pab. – XX a. pirmoji pusė. Vilnius, 2008, p. 122–123. 442 Плотникова А. А. Выгон скота. Славянские древности. Т. 1, c. 470. 443 Пережитки древняго мiросозерцанiя y бълоруссовъ, c. 165.

| 167 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | pateikia tokią sakramentalijų esmės interpretaciją: „Jų prasmę XX a. įtvirtina katalikiškomis apeigomis atliekamas augalų šventinimas, paverčiantis augalus ir jų produktus, ypač duoną, sakramentalijomis, turinčiomis apsaugoti žmogų nuo visų galimų nelaimių.“444 Tačiau tai nėra iki galo sakramentalijų esmę atskleidžianti pozicija. Įvairaus inventoriaus šventinimas ir jo tapimas sakramentalijomis yra ne XX a. padarinys. Kas kita, kaip esame minėję, yra šiuolaikinė Bažnyčia, kuri netgi pripažindama liaudiškojo pamaldumo egzistavimo dimensiją, jokioms sakramentalijoms nesuteikia maginės (pvz., debesų išsklai- dymo) galios. Tokias galias šventintam inventoriui suteikia jų panaudojimo apsauginei funkcijai skirta liaudiškoji intencija. Žmonės tuo tikslu ne vien degina augalus, bet taip pat juos laiko pastogėje ir kitose pastatų bei sodybų vietose, tikėdamiesi apsaugos nuo įvairių negandų. Apie tai kalbama jau pirmą kartą paminint verbų panaudojimą lietuvių liaudies gyvenime445. Įprastinis kadagio dūmų sklaidos tikslas yra erdvės maginis apvalymas arba konkretaus objekto ar jo dalies smilkymas. Dažnai objektą apeinant aplink sukuriamas apsauginio rato įvaizdis. Šias mintis reikia papildyti dar vienu gana svarbiu aspektu. Jei smilkoma ne Verbų sek- madienį, verba būna išdžiūvusi, dažnai deginami tik sausi jos spygliai. Taigi deginama jau negyva materija, todėl spygliai yra praradę verbos, kaip atgimimą bei prisikėlimą išreiškiančio simbolio, prasmę ir iš es- mės nutolstama nuo paradigminės jos semantikos. Todėl veiksme įtvir- tinama krikščioniškoji dimensija. Vienareikšmiai smilkoma sakraliu inventoriumi ir šiuo veiksmu siekiama įvairių maginių tikslų, tad taip šios dvi opozicijos integruojamos į liaudiškojo pamaldumo kontekstą. Plačiausiai aprūkymui naudojamas kadagys, tiksliau tariant, jo spygliai, kurie į smilkytuvą suberiami paimti nuo išdžiūvusios šakelės.

444 Merkienė R. Augalai XX a. lietuvių pasaulėjautoje: realija simbolių sistemoje, p. 207. 445 Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, p. 34.

Bet dažniausiai, verbai išdžiūvus, spygliai suberiami į drobinį maišelį, kartais pašventinta šakelė laikoma maišelyje arba suvyniota popieriuje. Tai įprastinis liaudiškasis smilkalų laikymo būdas. Tik kada verba deginama Verbų sekmadienio metu, ant žarijų užmetamos arba uždegamos šventintos žalios šakelės. Nors, etnologų nuomone, slavų kultūroje rūkymas kadagiu nėra viena iš svarbesnių priemonių saugant objektą ar erdvę446, Baltarusijoje pastebėti atvejai, kai išdžiūvę spygliai gali būti naudojami tokiems tikslams, ir tai yra neabejotinas šiuolaikinio kadagio skverbimosi į baltarusių Verbų sekmadienio apeigas rezultatas. Kartais spygliai deginami tik po metų keičiant verbas. Neturėdami kadagio gali rūkyti tujos lapeliais, nes verbos (gluosnio) medis tam netinka (Baranovičiai). Tačiau tikrovėje gluosnio ar žilvičio rykštelės yra deginamos, tik neaišku, kokiu mastu. Reikia paminėti, kad kartu su verbų spygliais ar šakelėmis gali būti deginamos šventintos žolės ir įvairus maginis inventorius. Tačiau nors verba nėra vienintelis smilkyti skirtas sakralizuotas inventorius, praktinėje žmonių veikloje jis dažnai tampa išskirtinis.

Gyvulių smilkymas Pirmiausia verbomis aprūkomi gyvuliai. J. Balio teigimu, smilkymo paprotys visoje Lietuvoje paplitęs pirmo gyvulių išginimo apeigose. Rūkymui naudojamos verbos šakelės, rečiau „devyndrekis“ („velnio mėšlas“), ir tokios nuo visų nelaimių gyvulius saugančios priemonės pakeitė ankstesnį maginį inventorių: ruginius miltus, degančią „ka- čergą“, puodkilį ar skudurą, net dzūkų naudotus pirmo rugių pėdo šiaudus447. Taigi išeitų, kad šventintos verbos krikščioniška prasmė „padengė“ anksčiau buvusius apsauginio dūmo išgavimo būdus, ir taip implikuojant maginį ir krikščionišką aspektus buvo formuojama liaudiškuoju pamaldumu grįsto smilkymo prasmė ir tikslai. Tačiau

446 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 181. 447 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 210–211.

šiuo atveju, matyt, verba praktiniuose veiksmuose įsitvirtino dėl žmonių religinių papročių ir didesnio tikėjimo Dievo pagalba apskritai. Neatmestina ir ta aplinkybė, kad dėl krikščionybės poveikio sumažėjo tikėjimas vien maginiu inventoriumi ir krikščioniška prasme papildytas veiksmas žmonėms suteikė didesnį pasitikėjimą naudojant skirtingos prigimties priemones, o gauti tokios simbiozės rezultatai atitiko žmonių lūkesčius. Tačiau šiandien tai nėra visuotinis reiškinys, o regioninius savitumus turintis veiksmas. Tyrinėdama gyvulių išginimo ritualus Lietuvoje ir Vakarų Baltaru- sijoje, R. Merkienė yra nustačiusi, kad gyvulių smilkymas XX a. buvo paplitęs Vakarų ir Vidurio Lietuvoje ir tiriamojoje teritorijoje mažai sietinas su verbomis448. Tiesa, E. Levkijevskajos nuomone, slavai karves nuo kerų smilkė kadagiu449. Tačiau mūsų atlikto tyrimo duomenys rodo Rytų Lietuvoje iki mūsų dienų išlikusią rūkymo verba ritualinę praktiką, o XX a. antrojoje pusėje paprotys fiksuotas ir Vakarų Balta- rusijoje. Tai, kad gyvulių rūkymas XX a. palaipsniui plėtėsi į Rytus ir smelkėsi į baltarusių ūkinę kultūrą, jį galima vertinti kaip katalikiškojo lietuvių žemių agrarinės kultūros elemento skverbimosi į slavų apei- ginę terpę išraišką. Gyvulininkystėje verbos naudojamos dviem pagrindiniais atvejais: ilgalaikiam (profilaktiniam) ir situaciniam (momentiniam) aprūkymui. Profilaktiniais tikslais gyvuliai aprūkomi Verbų sekmadienį arba ganiavos pradžioje (tai gali sutapti su Jurginėmis arba pirmu išginimu į ganyklas apskritai), ir tai turi užtikrinti ilgalaikį dūmų poveikį. Pa- pildomai blindės šakele aprūkomi pirmą dieną iš ganyklos sugrįžę galvijai Dubingiai).( Netgi išvežus mėšlą iš tvarto, prieš leidžiant į jį gy-

448 Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje irVakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė), p. 104–105. 449 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 78. Iš XIX a. pradžios apie tokį smilkymą liudijimų yra palikęs P. Šeinas (žr. Шейн П. В.Материалы для изучения быта и языка русского населения Северо-Западного края. Т. 1, часть 1, c. 185).

| 170 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | vulius, erdvė gerai pasmilkoma su verbomis450. Momentinis (situacinis) rūkymas yra susijęs su tokiam veiksmui atsiradusiu skubiu poreikiu ir yra papildantis profilaktinį, o jei išginimo metu gyvuliai nebuvo smilkyti – tai vienintelis sakralizuotas maginis veiksmas. Pagrindinis ritualas buvo gyvulių, pirmiausia karvių, simbolinės išginimo į ganiavą datos – Jurginių arba realios ganymo pradžios metu. Tradicinėje kultūroje rūkymas verba (ir kitomis šventintomis žolėmis) buvo vienas tokios gyvulių išginimo dienos apeigos struktū- rinių elementų, apeigai suteikęs liaudiškuoju pamaldumu paženklintų bruožų. Taip pat tokiose praktikose buvo naudojamas religinių apeigų metu nesakralizuotas inventorius451. Pirmo pavasarinio išginimo metu (gali būti ir per Jurgines) būdavo dažnai atliekama kompleksinė apeiga – gyvuliai aprūkomi, kartu juos sušeriant verba. Antai pirmą dieną išgenant gyvulius iš pradžių juos suplakdavo verba, o po to ja aprū- kydavo (Dieveniškės). Tačiau dūmų apsauginė funkcija yra išreikšta ryškiau ir apeigoje sukuriamas transcendentiškumo įspūdis. Galime pastebėti, kad XX a. pabaigoje, akivaizdžiai nyksta nešventinto inventoriaus tiriamojoje teritorijoje panaudojimas ir kompleksinėje apeigoje išauga krikščioniškumo (maldos) reikšmė. Tačiau mus pirmiausia domina gyvulių smilkymas išginimo metu kaip tam tikras apeiginis fenomenas nesigilinant į išginimo laiką ar apeigos kompleksiškumą. Lietuvoje smilkydavo dvejopai – tvarte ir kieme prie tvarto durų. Pastarasis būdas plačiau paplitęs, nes tvarte kartais būdavo rūkoma Verbų sekmadienį parnešta šakele (Vilniaus r., Uosininkų k.). Gardino srityje veiksmą atlikdavo Verbų sekmadienį tvarte nauja keičiant seną verbą, kuria, prieš ją sudeginant krosnyje, būdavo aprūkomi gyvuliai. Gana įdomu, kad tokį apeigos variantą baltarusių katalikai sieja su stačiatikiais, o pastarieji – su katalikais.

450 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 132. 451 Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos be arealai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė), p. 102–105.

Galimas dalykas, kad suvokta krikščioniškoji verbos esmė žmonėms neleidžia pripažinti, jog tarp savos konfesijos atstovų egzistuoja tikė- jimui prieštaraujantys papročiai, ir pastarieji siejami su kita religija. Tokia įdomi savo–svetimo dichotomijos samprata dabartyje įvairiose liaudiško pamaldumo situacijose žinoma ir Lietuvoje, tik tarp savų tokios „pagonybės“ apraiškos priskiriamos kaimynų atstovams452. Išskirti regioninius ar lokalius apeigų variantus, remiantis XXI a. pradžioje rinkta medžiaga, nepakanka duomenų. Turima medžiaga lei- džia teigti, kad apeigų struktūra per Jurgines ar pirmą realią išginimo dieną tapati, tik įvairiose vietose skiriasi apeiginių veiksmų apimtis ir atskirų elementų atlikimo eiliškumas. Apeigą vienijantis bruožas yra įvairių smilkytuvų, arba, tiksliau tariant, smilkymo rykų, naudojimas. Gali būti smilkoma į puodą su žarijomis, ant lėkštės ar skardos gabalo užpylus žarijų ir ant jų užmetus verbos gabaliuką ar spyglių. Žinomas variantas, kai smilkoma medžiaga įdedama į žarijinį lygintuvą. Smil- kydavo uždegtu verbos koteliu ar balanėle iš verbos, pasidarydavo net specialų smilkytuvą – iš dėžutės ar tiesiog iš kibiro. Kadangi šie rykai, be galvijų ir kitų gyvulių, naudojami ir žmonėms bei pastatams aprūkyti, be specialių prietaisų galima pasirinkti tinkančią priemonę, atsižvelgiant į aprūkomą objektą (pvz., vaiko negalima aprūkyti su žarijų kibiru, todėl smilkalas deginamas ant lėkštutės ir pan.). Smilkymo eigos įvairumą ir savitumą lemia tikslai, kurių siekiama veiksmo metu, taip pat ir individualūs žmonių poreikiai, įtakos turi ir gyvulio sveikatos būklė ir pan. Smilkymo subjektu gali būti paskiras gyvulys ir visa banda. Antai Jurginių metu į tvartą atsinešdavo kibirą ar puodą su įmestomis žarijomis, ant kurių pabarstydavo kadagio

452 Tokia samprata atitiko opozicijos savas–svetimas pateikimo tradicinėje kultūroje modelio principinę schemą (plačiau žr. Anglickienė L. Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius, 2006, p. 60–83). Magija, burtais ir panašia veikla Gruzdžių apylinkėse užsi- imdavo ne lietuviai, bet latviai elgetos (žr. Mardosa J. Religinis gyvenimas. Gruzdžiai. Vilnius, 1999, p. 163). Papilės apylinkėse latviai mokėdavo nužiūrėti bei kerėti karves (Gribauskaitė V. Liaudies medicinos bruožai. Papilė. II, III dalys, p. 125–123).

| 172 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | spyglių ir pakišdavo smilkytuvą kiekvienam gyvuliui panosėn (Rokiš- kio r., Ažubalių k.) arba aplink gyvulį apeidavo (Vilniaus r., Pailgės k.; Šalčininkų r., Pamerkių k.). Kitur su smilkstančiu lygintuvu apeidavo gyvulį kieme (Skapiškio vlsč.) arba uždegta rūkstančia kadagio šakele apeidavo aplink gyvulį (Salako apyl.). Kartais suvarydavo gyvulius į krūvą ir pirmą ganiavos dieną apeidami aplink bandą ją pasmilkydavo (Šėta). Baltarusiai (Valažino r.; Baranovičių apyl.), lietuviai Nočioje, taip pat Eišiškėse smilkstančią kadagio šakelę aplink gyvulį apnešdavo tris kartus. Tokiu atveju rūkymo funkcija derinama su maginiu apsauginiu ratu, kada aplink gyvulį arba bandą apeinama kartą arba papildomai tris kartus, akcentuojant maginį apeigos pobūdį (neatmestina ir minėta krikščioniška veiksmo prasmė). Apsauginio maginio rato idėja įgyven- dinama atliekant ir sudėtingesnį apeiginį veiksmą. Gyvulius smilkydavo per Jurgines verbos gabaliuką uždėję ant „pečiadangtės aidami prieš dziegoriaus rodymų“, taip sustabdomas laikas ir „geriau mačija“ (Varėnos r., Mančiagirė). Į tokį veiksmą, kai gydymo metu grįžtama į pirmapradės būsenos padėtį, buvusią iki žmogui susergant, dėmesį yra atkreipusi R. Merkienė453. Įdomi apeiga buvusi Giedraičiuose, kur žmonės, prieš gyvulius išgindami iš tvarto, po slenksčiu iškasdavo duobutę, į kurią įbėrę žarijų užmesdavo kadagio šakelę. Tuomet per dūmus pervarydavo gyvulius, tikėdami, kad tai juos apsaugos nuo vilkų, blogų akių, ligų ir vagių454. Prevenciniais tikslais, išginus iš tvarto gyvulius, gluosnio verbą dėdavo į griovelį po tvarto slenksčiu nuo nu- žiūrėjimo bloga akimi (Ašmena – kat.). Ypač svarbu apsaugoti karves nuo išmelžiančių pieną raganų bei vilkų, dėl to Josvainių apylinkėse per Jurgines išgindami gyvulius šventajam į bažnyčią nešdavo auką. Kadangi šventasis saugo karves, jam būtinai aukodavo sūrio, nes jis

453 Merkienė I. R. Gyvulių ūkis. Lokalinės kultūros universalumas ir savitumas, p. 876. 454 VUB RS, f. 81, b. 97/201, lap. 7.

| 173 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | gaminamas iš pieno455. O Jonavos rajone, Bajoriškių kaime, be karvių, būtinai pasmilkydavo ėriukus, kad geriau ganytųsi456. Be apsauginio rato, kuris yra prevencinis tikslas, užtinkami ir kitokie specifiniai smilkymo eigos variantai. Išgenamiems gyvuliams pasmilkydavo papilvę, linkėdavo Dievo saugos nuo ligų, nelaimių, blogos akies, kad į gyvulį netrenktų perkūnas. Karvei dūmų duodavo ir pauostyti, svarbu, kad dūmai patektų ant karvės. Sistemos šiame veiksme nebuvo, kiek siekia respondentų atmintis, kontaktinės ka- tarsinės magijos principas panaudojamas atsižvelgiant į tai, kokie yra žmogaus norai ir siekiai, todėl, be minėtų aprūkymo variantų, pasmilkydavo po gyvulio pilvu, po kaklu ir galva, prie nosies, po tešmeniu, t. y. tose vietose, kurios yra labiausiai jautrios kerams arba funkciškai reikšmingiausios gyvuliui457. Sutinkami smilkymai nėra vien gyvulius į pavojingą erdvę pa- lydintys abstraktūs profilaktiniai veiksmai. Dažnai smilkymo metu intencija konkretizuojama. Degučiuose, Salake po Antrojo pasaulinio karo karves rūkydavo dėl sveikatos, o Ignalinos rajone, Janavo kaime, – dėl pieningumo. Krakių valsčiuje karves smilkydavo nuo vilkų, kad būtų sveikos ir duotų daugiau pieno. Gyvulius taip pat smilkydavo nuo nelaimių, piktų akių arba nužiūrėjimo (Šalčininkų r., Rūdninkų k.; Baltoji Vokė; Salako apyl.). Kitur pirmą kartą išgindami gyvulius į ganiavą juos rūkydavo verbų ėgliais, kaip ir Žolinės žolėmis,

455 VUB RS, f. 81, b. 459, lap. 24, 45. 456 VUB RS, f. 169, b. 228, lap. 38. Kriaunose pasmilkydavo avis su kačiukais, kad geriau „eitų“, taigi maginis veiksmas Rokiškio krašte aiškiai orientuotas į kačiukų pavadinimą „avelėmis“ (VUB RS, f. 169, b. 256, lap. 11). 457 Мардоса Й. Освященная верба в обрядах Западной беларуссии и Восточной Литвы, c. 48. Toks aprūkymo būdas yra tradicinis (Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje irVakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė), p. 104). Taigi galima kalbėti apie tradicijos tęstinumo požymius kurį laiką ir XX a. antrojoje pusėje (VUB RS, f. 169, b. 91, lap. 36 (Utenos r., Šeimaties k.); Merkienė I. R. Gyvulių ūkis. Lokalinės kultūros universalumas ir savitumas, p. 876).

| 174 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | nuo blogos akies, nuo „čerauninkų“ nužiūrėjimo458. Nuo raganų kerų ir nužiūrėjimo pirmą išginimo dieną gyvulius rūkydavo šventinta verba ir žolėmis459. Gyvulius žarijiniu lygintuvu rūkydavo dėl augimo ir nuo ligų460. Gana įdomus variantas, kai gyvulius ėgliumi smilkydavo ne tik nuo nelaimių, bet ir nuo galimos galvijų padarytos žalos461. Baltarusiai, be gyvulių apsaugos, nuo ligų taip pat „aprūkindavo telingą karvę“462. Kalbėdamas apie karvių apsaugą Europos pavasario ceremonijų kontekste D. Verseckas teisingai pastebi: „Manau, kad apsauga, suteikiama tapšnojant karves šakelėmis Europos tradicijose pavasarinių ceremo- nijų metu, iš tikrųjų nebuvo bendra apsauga nuo bet kokio blogio, o veikiau tik viena varžybų dėl tų karvių teikiamų produktų pusė, nes ir „bloga linkintis asmuo“, ir šeimininkas buvo suinteresuoti karvių pro- duktyvumu, vienintelis klausimas čia buvo, kas juo pasinaudos.“463 Gyvuliai smilkomi ne tik profilaktiškai. Verbos dūmai panaudojami ir gyvuliams realiai susirgus ar įtarus negatyvų kenkėjo poveikį. Daugiausia žinių apie tokių momentinių praktikų buvimą užtinkama archyvinėje medžiagoje, taip pat tą liudija lauko tyrimų metu vakari- nėje ir mažiau rytinėje Lietuvos dalyje surinkti duomenys. Remiantis tokiais tikėjimais galima spręsti, kad nužiūrėti gyvuliai nustoja ėsti, neduoda pieno ar tiesiog sunyksta464. Baltarusijoje, kaip ir Rytų Lietu- voje, tokių atvejų užfiksuota mažiau. Apie gydomųjų priemonių mastą etnologinėje literatūroje pateikta medžiaga gana skurdi, tačiau lauko tyrimų metu buvo užfiksuota, kad XX a. antrojoje pusėje buvo gajus paprotys smilkyti karves nuo blogos akies.

458 Kairiūkštytė-Galaunienė K. Maistas ir jo paruošimas Rokiškio rajone XX a. pirmojoje pusėje. Etnografija, Nr. 2–3, p. 83. 459 Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje. Gimtasai kraštas, 1939, Nr. 2–3, p. 638. 460 IIES, b. 869, lap. 4 (Tauragnų vlsč., Ruzgiškių k.). Karves aprūkydavo nuo ligų ir dėl pieno (IIES, b. 1254, lap. 3 (Ylakių apyl., Kodrių k.). 461 IIES, b. 869, lap. 22 (Utenos r., Spitrėnų apyl.). 462 Беларусы. Грамадскiя традыцыi. Т. 6. Минск, 2002, с. 482. 463 Verseckas D. Lietuvių verbų papročiai Europos liaudies magijos kontekste, p. 191. 464 IIES, b. 701, lap. 41 (Kvėdarna); b. 340, lap. 13 (Žeimelio apyl.; Seda).

Be galvijų ilgalaikio prevencinio smilkymo ir gydymo, verba aprū- kydavo ir kitus naminius gyvulius. Tokių veiksmų daugiau užfiksuota vakarinėje Lietuvos dalyje, bet pasitaiko ir rytinėje. Tai daugiau tauto- sakiniais tekstais grįsti tikėjimai. Antai sakoma, kad nuo velnio jodinė- jimo arkliais naktį šie ryte būna nuvargę. Trakų apskrityje prieš naktį apsaugai nuo velnių arklius rūkydavo verba, ėgliumi ar „arkliaruč- kiais“465. Arklius smilkydavo prevenciniais tikslais nuo visokio blogio (Kėdainių r., Lipliūnų k.). Prieš išgenant pirmą kartą į ganiavą, tvarte šeimininkė apeidavo aplink visus gyvulius su šventintomis žolelėmis ar verba, siekdama juos apsaugoti nuo ligų, vilkų, perkūnijos, gyvatės, o avis dėl to, kad „geriau aviukai eitų“466. Tikima, kad apsmilkytų viščiukų nepuola varnos ir kiti paukščiai. Šventintos verbos dūmai, sakoma, yra veiksmingi gydant nužiūrėtus žąsiukus, ir netgi padėtus perinti kiaušinius prevenciškai smilkydavo nuo galimos vanagų žalos467. Verbų dūmais aprūkydavo paukščių lizdą ir perinamus kiaušinius468, taip pat gyvulius smilkydavo nuo blogos akies, vištas aprūkydavo dėl geresnio dėslumo469, o pirmą kartą išleidžiant į lauką viščiukus – nuo varnų470. Su smilkstančiu lygintuvu smilkydavo išsiritusius viščiukus ir žąsiukus (Skapiškio vlsč.). Užfiksuota nemažai atvejų, kada ilgalaikiais ar dažniausiai momentiniais tikslais verbų dūmai panaudojami bitininkystėje. Tiesa, tai neprieštarauja bendrai bičių priežiūros tendencijai, nes esminis apsaugos nuo bičių įkandimo jas kopinėjant arba prižiūrint būdas – jų

465 Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje, p. 637. 466 Misiūnaitė O. Liaudies veterinarija, p. 572; Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė- Laučiškytė S. Kalendorinių švenčių papročiai. Ten pat, p. 451. 467 IIES, b. 701, lap. 41 (Kvėdarna); b. 340, lap. 13 (Žeimelio apyl.). 468 Беларусы. Грамадскiя традыцыi. Т. 6. Минск, 2002, с. 482. Verbomis smilkė vištas, kad jos geriau perėtų dedamus kiaušinius, kad vanagas nepultų viščiukų (Šliavas J. Žeimelio apylinkės, p. 79). Paprotys žinomas ir tarp baltarusių (Земляробчы каляндар, c. 55). 469 VUB RS, f. 81, b. 1062 (Utenos r., Varkujų k.). 470 VUB RS, f. 81, b. 342 (Vilniaus r., Paberžė).

| 176 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | dūmijimas471. Tačiau šventinto inventoriaus priedas dūmyti skirtoje medžiagoje suprantamas kaip papildomas sėkmės garantas bitinin- kystėje. Pasak L. Piškinaitės-Kazlauskienės, kad sektųsi laikyti bites, velnias nepristotų, dalis bitininkų šventintus kadagius naudodavo nuolat eidami prie bičių, kiti po žiemos aprūkydavo naujai pastatytus avilius, į avilį leidžiamą spiečių. Ilgą laiką, kad spiečius neišlėktų, Ve- lykų rytą smilkydavo apeidami aplink sodybą, tačiau XX a. antrojoje pusėje šis paprotys nyko472. Smilkydavo bites pradžioje, kai pavasarį apskraidydavo. Antrą kartą aprūkydavo per paskutinius Devintinių mišparus su jų metu pašventintais žolynais (Utenos r., Leliūnai)473. Kaip minėjome, nors apsauga nuo bičių pykčio jas kopinėjant yra jų dūmijimas, tačiau tikėta, kad aprūkius su šventintu inventoriumi bitės bus mažiau agresyvios, todėl prieš jas kopinėdami į dūminę įberdavo verbų spygliukų474. Smilkydavo avilius bitėms spiečiantis, net kai kas prie verbos dėdavo tabako475. Su verba būdavo smilkomi ir aviliai, kad jų nepultų pelės (Burokaraistis)476. Tokioje apsauginių ir pasekmes likviduojančių priemonių įvai- rovėje gyvulių (pirmiausia galvijų) aprūkymas išliko XX a. viduryje. Tačiau sovietinėje sistemoje nyko (net buvo specialiai naikinama) individuali gyvulininkystė, kito ganiavos pobūdis. Todėl, be visuomenės mąstymo pokyčių, gyvulių aprūkymo tiriamojoje teritorijoje papročiui

471 Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė Lietuvoje (XVI a. – XX a. pirmoji pusė). Vilnius, 1995, p. 95. 472 Piškinaitė-Kazlauskienė L. Ten pat, p. 98. 473 IIES, b. 1493 (5), lap. 18. 474 IIES, b. 701, lap. 27 (Kvėdarnos vlsč., Pagraudžio k.). Bites reikia smilkyti, nes jos šventos (ten pat, b. 1322 (21), lap. 24 (Luokės apyl.); b. 1058, lap. 13–14 (Pašvitinys). Taip pat smilkoma pirmą kartą einant kopinėti (ten pat, b. 1254, lap. 18 (Ylakių apyl.); VUB RS, f. 169, b. 319, lap. 92 (Gižai, Vilkaviškio r.). Taigi šie papročiai labiau būdingi Šiaurės Lietuvai ir Žemaitijai (IIES, b. 701, lap. 18 (Pajūralis). Bites svarbu aprūkyti kadagiu, nes tada jos nepuola (VUB RS, f. 169, b. 221, lap. 26 (Kvėdarna); f. 169, b. 301, lap. 10 (Pakruojo r., Binėnų k.). 475 IIES, b. 1322 (33), lap. 35, 42 (Skirsnemunės apyl.). 476 Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė O. Burokaraistis. Istorija, buitis, papročiai, liaudies medicina, prietarai, tautosaka. Vilnius, 2003, p. 198.

| 177 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | sumenkti įtakos turėjo visas priežasčių kompleksas. Tiesa, šis procesas buvo mažiau būdingas Lietuvai, kur verbų šventinimas sovietiniais metais išliko (nekalbame apie tuos atvejus, kai tikintieji negalėjo viešai deklaruoti savo įsitikinimų). Baltarusijoje pakitus ideologinei situacijai išnykę pavasariniai gyvulių išginimo ritualų papročiai XX a. pabaigoje kartais bandomi atkurti kaip etnokultūrinis reiškinys. Netiesioginiai duomenys liudija apie dabarties individualius gyvulių smilkymus Rytų Lietuvoje, tačiau visuomenėje, esant kritiškam požiūriui į maginius ir ypač prietarų turinčius veiksmus, tokios praktikos viešojoje erdvėje nėra deklaruojamos.

Žmonių smilkymas Žmonių smilkymas verbos dūmais atliko apsauginę ir gydomąją funkciją, tad šis veiksmas gana artimas aprašytajam. Tik, kitaip nei smilkant gyvulius, šiuo atveju dūmai labai retai siejami su konkrečia švente ar metų laiku, nes jie menkai išreiškia ilgalaikę prevencinę, kaip kad gyvulių apsaugos atveju, dimensiją. Dažniausiai stebime pasekmių likvidavimą pasitelkiant aprūkymą verbų dūmais. Šiuo atveju taip pat buvo siekiama sveikatos ir gerovės labiausiai jautriems ir mažiau nuo žalingos aplinkos ir kenkėjų poveikio apsaugotiems asmenims, todėl veiksme akivaizdus orientavimasis į vaikus. O suaugusiuosius smilkydavo kritinėje situacijoje, t. y. jiems nepagydomai susirgus ar mirties akivaizdoje. Todėl galima išskirti tris verbų dūmų naudojimo žmonių gyvenime sritis: suaugusiųjų, vaikų ir mirties atvejus. Prieš pradedant aptarti šiuos smilkymus, reikia pasakyti, kad verbos poveikis gali būti pasiektas netiesioginiu būdu. Antai jau Verbų sekmadienį smilkant patalpas pirmiausia mąstoma apie namų saugą, tačiau mintyse turimi ir jų gyventojai. Kai kurie Vilniaus stačiatikiai teigė, kad parnešta iš cerkvės kadagio verba aprūkant patalpas saugos perspektyva suteikiama ir gyventojams. Šeimos nariai gali būti profi- laktiškai aprūkomi Verbų sekmadienį grįžus iš cerkvės (Minsko apyl.)

| 178 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | arba specialių profilaktinių veiksmų programa skiriama tik vaikams smilkyti (Vilniaus r.). Žmonės apsaugą įgyja per liturginę veiklą: kai kunigas šventina verbas, kartu praeidamas šventina ir maldininkus, „todėl blogis dingsta nuo žmogaus“ (Maišiagala). Tačiau esminis pro- filaktinis ir gydomasis poveikis pasiekiamas tiesiogiai smilkant. Didžiausią poveikį verbos dūmai turi, kai deginami kadagio spygliai. Kadagys naudojamas neatsitiktinai. Pasak D. Versecko, viduram- žiais britai su prancūzais kadagį naudojo kaip epidemijų stabdytoją477. Dėl šios priežasties pastebima, kad smilkymo verbų dūmais panaudojimo mastas gydymo tikslais yra susijęs su pačia smilkalų išplitimo apimtimi. Kadagys aktyviau naudojamas gydymo tikslais Vidurio Lietuvoje ar net toliau į vakarus nutolusioje Lietuvos dalyje, kurioje pa- grindinė verbos žaliava yra kadagio šakelės. Nepaisant to, D. Svidins- kaitės teigimu, keli procentai Trakų dekanato respondentų kalbėjo apie sergančiųjų smilkymą478. Kaip ir Baltarusijoje, šeimos narius profilaktiš- kai galėdavo aprūkyti grįžusieji iš bažnyčios, neatsižvelgdami į tai, ar šie serga, ar ne (Vilniaus r., Uosininkų k.; Šalčininkų r.). Ligų, kurioms gydyti naudotos verbos, nomenklatūra nėra įvairi. Žvelgiant į ligų sąrašą, matyti, jog gana gausiai profilaktiškai ir susirgus verbų dūmų terapija taikyta esant nervinio ar net psichinio pobūdžio susirgimams. Ištikus reikalui, būdavo skubiai smilkoma nuo išgąsčio, neramaus miego. Suaugusieji Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose daug kur būdavo smilkomi nuo išgąsčio, plačiai žinotas jų gydymas verbos smilkalais nuo nužiūrėjimo, piktosios dvasios, ligonius aprūkydavo nuo ligų, net peršalimo (Baltoji Vokė). Smilkydavo patalpas, kuriose būna pasikoręs žmogus, nes tada išvaroma piktoji dvasia (Senieji Trakai), arba verbų dieną aprūkydavo nuo piktųjų dvasių (Pagiriai; Dieveniškės), taip pat įvairaus amžiaus ligonius (Trakų r., Bražuolės k.) arba tik ligotus senelius (Švenčionys). Kartais smilkydavo netgi suaugusiuosius nuo

477 Verseckas D. Lietuvių verbų papročiai Europos liaudies magijos kontekste, p. 193. 478 Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 210.

| 179 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | plaučių uždegimo ar apskritai sunkų ligonį (Varėnos r.). Sakoma, kad kadagys veiksmingas bet kokios ligos atveju, bet „ypač užėjus krūtinės sunkumui“ (Varėnos r., Levūnų k.)479. Daug plačiau nei suaugusių susirgimams verbos panaudojamos vaikams gydyti. Ir šiuo atveju gana plačiai tikima verbos galia esant nervinio ar psichinio pobūdžio negalavimams. Terapinės priemonės įvairios. Vienur vaiką uždengdavo skarele, ant lėkštutėje įbertų žarijų užpildavo kadagio spyglių ir papildomai melsdavosi esant neramiam jų miegui (Šalčininkų r., Naujieji Kalviai; Dieveniškių apyl.). Dieve- niškių apylinkėse vaikus smilkydavo nuo vaikščiojimo per miegus. Gydymo būdą, kai nemiegantis kūdikis smilkomas kadaginės verbos dūmais, yra aprašęs P. Višinskis Žemaitijoje480. Vaikui sergant nuoma- riu, užėjus priepuoliui dar XX a. viduryje smilkydavo kadagiu (Vievis). Dieveniškėse sutinkamas vaikų, ligonių smilkymas, tačiau mažiau tikintieji aprūkymo poveikiu teigia, jog smilkydavo nebent blogai akiai jautrius asmenis481, išsigandusį vaiką482. Rūkydavo paprastai visą vaiką ir tik ėgliais (Skapiškio apyl.). Sakoma, kad veiksmingesnės nuo išgąsčio tos šakelės, kurios metamos ant žemės prieš kunigui einant ir vėliau surenkamos nuo bažnyčios grindų (Salakas). Kėdainių rajone, Lančiūnavos kaime, užrašytas atvejis, kai moteris veiksmingai smil- kiusi nuo nuomario ir išgąsčio dukrą: ant grindų pastatė dubenį, į kurį įlipo mergaitė, ją apgobė su paklode ir apačioje prie kojų uždegė verbą.

479 Marcinkevičienė N. Kalendorinių švenčių apeigų atributų panaudojimas liaudies medicinoje (Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje: konferencijos medžiaga iš konferen- cijų ciklo „Būtis, gimtis, mirtis“. Sudarytoja R. Balkutė. Vilnius, 2005, p. 230). 480 Višinskis P. Antropologinė žemaičių charakteristika. Sudarytojas G. Česnys. Vilnius, 2004, p. 97. 481 Verbų sekmadienį šventinta alyvos šakelė būdavo deginta Italijoje apsmilkant nužiūrėtą asmenį (Kalabrija), o Neapolyje šalia trijų gabalėlių kito maginio inventorius į maišelį dėdavo ir tris alyvos gabaliukus ir kabindavo ant kaklo naujagimiui (žr. Красновская Н. А. Итальянцы. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 22). 482 VUB RS, f. 169, b. 493, lap. 5 (Biržų r., Garšvų k.). Kadagiu Eišiškėse smilkydavo išsigandusį vaiką.

Įdomus ir toks gydymo būdas – nuo blogos akies vaiką pastato, o kū- dikį paguldo vystykluose ir aprūko nuo galvos link kojų483. Kai vaikas labai verkdavo, po jo lova dėdavo smilkstančių šakelių ir taip tikėtasi iš ten išvyti piktąją dvasią. Apie papročio Lietuvoje visuotinumą liudija duomenys iš Žemaitijos, kur po lopšiu vaiką smilkydavo nuo blogos akies, dar žegnodavo, šlakstydavo švęstu vandeniu (Seda). Vaikų rūky- mas susirgus žinomas ir Užvenčio apylinkėse, kur dažniau smilkydavo išsigandus – nuo priemėčio. Vaikai būdavo smilkomi, kad nebijotų perkūnijos, nuo pavydžių akių, o sergančiuosius aprūkydavo, kad šie būtų stipresni prieš bet ko- kią ligą (Šalčininkų r., Dainavos k.), smilkalais apvalydavo nuo piktosios dvasios, ligonius – nuo ligų, net peršalimo, kad greičiau pasveiktų (Baltoji Vokė). Kėdainių rajone, Lančiūnavos kaime, smilkydavo nuo kaime net mirties priežastimi tampančio plaučių uždegimo. Smilky- dami vaikus, juos taip pat žegnodavo ir savais žodžiais kalbėdavo maldas. Vaikus nuo pykinimo bei užkerėjimo aprūkydavo profilak- tiškai šventės dieną. Verbų sekmadienį vaikus smilkydavo kadagiu, jį sukdami aplink galvą prieš laikrodžio rodyklę (Vilniaus r., Pailgės k.; Dubingiai), arba vaikui išsigandus jo galvą apklodavo ir ją prieš laikro- džio rodyklę apsukdavo verba (Nemenčinė). Toks pat gydymo būdas žinomas ir tarp sentikių. Jie aprūkydavo nevalgantį, blogai miegantį, nužiūrėtą ar apskritai ligotą vaiką (Vilnius). Nesvetimas gydymas verbos dūmais ir Baltarusijoje, kur užtinka- me daug paralelių su Lietuva. Kadagiu smilkomi vaikai, jiems išsigan- dus ar susirgus, net ir suaugusieji aprūkomi nuo baimės ar nervinių sutrikimų, taip pat epilepsijos priepuolio metu. Tačiau svarbu pabrėžti, kad ir šioje teritorijoje vyrauja gydymas susirgimo atveju. Lauko tyri- mų duomenimis, tai retai daryta profilaktiškai, t. y. dažniau smilkyta ne prevenciniais tikslais, o siekiant likviduoti pasekmes (retas gydymo atvejis užfiksuotasMinsko rajone, kur profilaktiškai vaikus aprūkyda-

483 VUB RS, f. 81, b. 1138, lap. 17 (Anykščių r., Ažuožeriai).

| 181 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | vo Verbų sekmadienį). Dar vienas reikšmingas aspektas yra tas, kad vyresnio amžiaus gyventojai mini, jog XXI a. tokius gydymo būdus taiko anūkams. Baltarusijoje dažniau nei Lietuvoje išliko nervinio pobūdžio sveikatos sutrikimų turinčių vaikų smilkymai. Užfiksavome atvejų, kai kadagio dūmais būdavo smilkomi išsigandę vaikai (Molodečnas) arba apskritai bet kokio amžiaus žmonės (Smurgainys). Ypač dažnai su pašventinta verba šventės dieną smilkydavo vaikus dėl sveikatos arba nuo baimės, bet tik tuo atveju, jei turi kadagio (Ščiučinas – kat.). Mažas vaikas (tik to netaikydavo suaugusiesiems) būdavo aprūkomas taip: jam duodavo įtraukti verbos dūmų nuo ligų ir blogų akių poveikio (Gardinas – kat.). Polesėje verba rūkydavo nuo blogų akių ir susir- gus484. Apskritai baltarusių šeimoje kam nors susirgus jis aprūkomas su verbos galiuku485. Verbų dieną vaikus smilkydavo nuo išgąsčio, blogų akių arba ir jau išsigandusius vaikus. V. Gribauskaitė, tyrinėjusi Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos ligų etiologijos klausimus, gana taikliai pastebi, kad liaudies medicinoje vidinius patologinius procesus „galėjo traktuoti tiek kaip ligas, tiek kaip sveikatos sutrikimų priežastis. Kar- tais sudėtinga atskirti ligos priežastį nuo jos simptomų“, nes nemiga ir panašūs požymiai gali būti suvokiami kaip nervų ligos, bet jos galėjo būti aiškinamos ir kaip kylančios nuo nervų486. Mūsų aprašytais atvejais specialiai nesiaiškinome šių niuansų, tačiau tokia traktuotė akivaizdi, kai nemiga, nervingumas ir kiti simptomai gali būti tiek liga, tiek susirgimo padarinys ir priežastis. Verbos ir verbų dūmai sutinkami marinimo ir laidojimo papro- čiuose. Mirtino ligonio smilkymas būdingas lietuviams. Tas gali būti atliekama aprūkant patį mirštantįjį arba dėl diskretiškumo – ligonio patalpas. Tačiau žinomi atvejai, kai Alytuje smilkydavo ligonį prieš mirtį, taip pat ir sunkų ligonį apskritai (Vilniaus r., Pailgės k.). Kėdai-

484 Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья, c. 52. 485 Беларусы. Грамадскiя традыцыi. Т. 6, с. 482. 486 Gribauskaitė V. Ligų etiologijos Rytų Lietuvos ir Vakarų Balatarusijos kaime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 2008, Nr. 6, p. 29.

| 182 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | nių rajone, Vilainiuose, smilkydavo mirusįjį. Mirusiuosius taip pat aprūkydavo Prienų rajone, Valatkų kaime, bei Sedoje, o Trakų rajone, Gruožninkų kaime, – mirštantįjį ir vėliau patalpas, kuriose jis mirė. Prienų rajone, Dvylikių kaime, mirus žmogui verbos šakelę įmesda- vo į degančią krosnį. Mirus namiškiui verbos galiuku pasmilkydavo namus, o likutį dėdavo į karstą. Smilkymo atvejų užfiksuota ir Suval- kijoje (Liudvinavas; Igliauka). Žemaičiai mirusįjį smilkydavo, kad jis netintų, t. y. kad ne taip greitai gestų. Galima manyti, kad ligos užkra- to baimė, namuose atsiradus sunkiam ligoniui, vertė smilkyti vaikus prevenciniais tikslais (Nemenčinė). Kadaginėmis verbomis smilkoma patalpa išnešus iš namų mirusįjį (Vilnius). Verbos naudojimas mirties ir laidotuvių tematikoje susijęs su analogiškų veiksmų, kurie atliekami su kitais šventintais žolynais, modeliu, nes mirusiuosius, be verbos, smilkydavo ir su Žolinės žaluma, kuri tradiciškai, kaip ir verba, dedama į karstą ar pagalvę (Molėtų r.; Uliūnai; Simnas; Pivašiūnai)487. Kar- tais prisimenama, kad kadagiu rūkydavo blogai besijaučiantį žmogų,

487 Mardosa J Pivašiūnų Žolinės atlaidai: 2001 metų etnologinio tyrimo duomenimis. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 2004, t. 59–60, p. 101. Tverečiaus apy- linkėse ir Gervėčiuose pagalvę numirėliui darydavo iš per Žolinę pašventintų žolių. Švęstomis žolėmis taip pat išrūkydavo kapo duobę (žr. Baltrušaitis V. Liaudies etiketo bruožai. Gervėčiai, p. 188–189). Šiose apylinkėse Žolinės žolėmis aprūkydavo kapo duobę (žr. Kudirka J. Papročiai ir kaimo kultūra. Kaunas, 1996, p. 40). Vilniaus vaivadijoje už šventų paveikslų užkištos šventintos žolės, mirus namiškiui, dėtos į karstą arba į pagalvėlę (žr. Boduen de Kurtenė-Erenkroicova C. Kelios pastabos apie Vilniaus vaivadijos etnografiją.Etnografija: metraštis, Nr. 2–3, p. 121–122). Lauko tyrimų duomenimis, Smurgainio apyl. (Baltarusija) taip pat žinomas Žolinės žolynų dėjimas po pagalve (Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, MD, 1981, p. 61; Kupole rože. Sekminių-Joninių papročiai ir tautosaka. Vilnius, 2003, p. 58–59). Su Devintinių vainikėliais, Žolinės žolynais bei verbomis rūkydavo ir karstą bei numirėlį (Čilvinai- tė M. Laidotuvių papročiai. Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 2(25), p. 163; Vaicekauskas A., Vaicekauskienė S. Laidotuvių papročiai. Plateliai, p. 512; Kodienė-Daleckaitė D., Balza- rėnienė-Laučiškytė G. Kalendorinių švenčių papročiai, p. 451; Uliūnų apyl. į pagalvę dėdavo ir tebededa Žolinės, Devintinių žolynus (žr. Šeimos papročiai. 5. Laidotuvės. Uliūnai, p. 293–294; Žumbakienė G. Gėlių darželiai. Sintautai. Žvirgždaičiai. Vilnius, 1996, p. 166). Dieveniškių apylinkėse šventintos dešimtą ketvirtadienį po Velykų dar- želio ir lauko gėlės dėtos po mirusiojo pagalve, į keturis karsto kampus (Žumbakie- nė G. Gėlių darželiai, p. 279).

| 183 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | netgi įtarus artėjančią mirtį. Be mirusiųjų smilkymo, kartais net karstą paruošdavo žmogaus mirties akivaizdoje. Tuomet ant lėkštutės degindavo verbą ir, jai ėmus rūkti, dėdavo į „grabą“ ir uždengdavo viršų488. Alytaus rajone, Spernios kaime, vaikus rūkydavo nuo epilepsijos ir iš- gąsčio. Taip pat būdavo aprūkomas karstas prieš jį uždarant ir patalpos prieš išnešant mirusįjį489. Konkretesnė maginė smilkymo prasmė užtinkama Rokiškio rajone, kur mirusiuosius smilkydavo tam, kad prie jų nepristotų piktosios dvasios490. Mirusiuosius smilkydavo ir praktiniais sumetimais, nes šventinta verba skleidžia gerą kvapą491. Sutinkami atvejai, kai išnešus iš namų mirusįjį jį smilkydavo kadagiu tariamai pasilikusiam blogam kvapui panaikinti492, dėl to rūkydavo patalpas prie ligonio laukiant kunigo493. Tokiu tikslu kadagio verba, kaip ir kiti gaivinantys patalpos orą smilkalai, naudojami daug kur Lietuvoje494. Nors smilkymo tikslas yra patalpos kvėpinimas, bet ir šiuo atveju panaudojami šventintos verbos spygliai, todėl veiksme galime įžvelgti pasąmoninę šventinto inventoriaus veiksmingumo šioje situacijoje refleksiją495. Vilniaus rajone, Dūkštose, sakydavo, kad trobą smilkyti apskritai reikia su šventinta šakele, nes tik tokia verba kvepia. Tačiau įvertinant kadagio, kaip fiton- cido ir gaivius kvapus skleidžiančio augalo, ypatybes reikėtų pabrėžti,

488 IIES, b. 1322 (8), lap. 9; b. (13), lap. 20 (Tverečiaus apyl.); Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendorinių švenčių papročiai, p. 451. Pagalvėlę prikiš- davo verbų ir šventintų žolių (Imbrasienė-Kišūnaitė B. Laidotuvių papročiai. Obeliai. Kriaunos, p. 514). 489 IIES, b. 869, lap. 12 (Tauragnų apyl., Ruzgiškių k.). 490 Kodienė-Daleckaitė D., Blazarėnienė-Laučiškytė S. Kalendrinių švenčių papročiai, p. 451. 491 VUB RS, f. 81, b. 342, lap. 2 (Vilniaus r., Paberžė). 492 Levūnų kaimo papročiai, p. 126. 493 IIES, b. 1204, lap. 12 (Seirijų apyl., Pošnios k.). 494 Vyšniauskaitė A. Laidotuvės. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius, 1995, p. 448. 495 Rusai, išnešę mirusįjį iš patalpų, ugnį užkurdavo kadagiu, taip pat kadagio lau- žus degindavo prie kaimo ribų, kad nepatektų ligos, o bulgarai siekdami apsaugoti gimdyvę kurdavo laužą prie slenksčio ir kiekvienas eidamas turėdavo jį peržengti (žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 184).

| 184 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | kad aromatizuojant orą galima rūkyti su nešventinta kadagio šakele. Tokiu atveju galima sutikti, kai dėl fitoncidinių savybių patalpos oro kokybė (pvz., esant ligoniui) gerinama uždegus ir nešventintą kadagio šakelę. Todėl šventintos verbos deginimą galima interpretuoti kaip sakramentalijos arba sakralaus inventoriaus tikslinį pasirinkimą. Ir netgi jeigu tokiame veiksme nėra išryškinama sakralumo paradigma, o pasirinkimas argumentuojamas tradicijos reikšme, veiksmo semantikoje akivaizdžiai glūdi liaudiškojo pamaldumo konceptas. Kiek nukrypdami nuo skyrelio temos, priminsime, kad rūkymas verba yra susijęs su tikėjimu laiminančia ir sielos ramybę užtikrinan- čia jos fizine galia bei verbos panaudojimu laidojimo papročiuose. Tai kontaktiniai, neretai su simboliniu panaudojimu sumišę atvejai, skirti mirusiesiems palaiminti ir palaikams bei jų „buveinėms“ sakralizuoti. Kad „dūšia“ ramiai iškeliautų, karste po pagalve pakišama šventin- ta verbos medžio šakelė (Salako sen., Avinuostos k.) arba į pagalvę dedama kadagio (Šėta; Degučiai)496. Kadagio, kaip ir gluosnio, verba dedama į mirusiojo pagalvę Vilniuje. Netgi teigiama, kad į mirusiojo pagalvę vietoje drožlių buvo dedamas šventintas kadagys ar oleandras (Ūdrija). Verbos dėdavo į mirusiojo pagalvę su skiedromis bei įvairio- mis žolelėmis, kartais ir karstą parūkydavo (Tverečius). XX a. pabaigoje, mirus vyrui, vieną kadagio šakelę dėdavo į karstą, o likusias kelių metų senumo verbas sudegindavo (Marijampolės r., Padovinio k.). Alytaus rajone, Spernios kaime, verbą dėdavo į karstą. Dažni verbos dėjimo į karstą atvejai ir Baltarusijoje. Tačiau ten įprasta, kad smilkydavo sergantįjį, bet ne mirusįjį (Minsko r.). Gardine netgi pabrėžiama, jog mirusiųjų nesmilkydavo. Karstas būdavo ap- rūkomas prieš jį uždarant, taip pat ir patalpos prieš išnešant mirusįjį, be to, verbos, kaip ir Lietuvoje, būdavo dedamos į mirusiojo pagalvę (Gardinas – kat.) arba karstą paruošdavo žmogaus mirties akivaizdoje.

496 IIES, b. 1058 (13), lap. 97 (Pašvitinys). Verbą dėdavo netgi mirusiajam po pagalve (ten pat, b. 1322 (55), lap. 64 (Daugailių vlsč.).

Į pagalvę dėdavo šventintų žolių bei verbos šakelę, kad siela lengvai patektų į dangų ir būtų apsaugota nuo velnio497. Dėjimas į karstą ži- nomas ir šiuolaikinėje Lydos katalikų praktikoje, kur verbos šakelė dedama į karstą prie mirusiojo kojų. Baltarusijoje, kam nors iš šeimos einant į kapus, įteikdavo verbą, su kuria būdavo atliekamos maginės apeigos, mirusiesiems linkima ramybės, po to verba paliekama ant kapo498. V. Labačevskajos teigimu, panaudotą per Jurgines verbą vėliau nunešdavo ant kapų per „Dzia- dus“499, t. y. per pavasarinį mirusiųjų paminėjimą. Kartais iš pradžių ja tris kartus lengvai suduodavo per artimųjų kapus ir įbesdavo į žemę500. Paminėtais atvejais būdavo siekiama ant kapų nunešti žalios materijos, tačiau baltarusių katalikai į kapines nešdavo dirbtiniais žiedais puoštos palmės pavidalo verbas501. Dažniau tokiu atveju dedamos ne greitai nudžiūstančios žalios medžių šakelės, o dirbtiniais plastikiniais žiedais puoštos verbos. Tokios šakos gali būti universalios ir kitu metu naudojamos kaip dirbtinės gėlės – populiarus slavų tautų kapų puošimo elementas. Kita vertus, XXI a. pradžioje iš respondentų teko išgirsti net neigiamą jo vertinimą, nes verbos turi saugoti gyvuosius, bet ne mirusiuosius, tačiau atlikti kapinių stebėjimai rodo, kad ant kapų verbų pasitaiko vienetai (Valkaviskas). Panašiai yra ir Lietuvoje, kaip prieškaryje rašė B. Buračas, kur „verbų rykštelės dedamos ant kapų kaip papuošalas. O gal tai turi ir kitą reikšmę“502. Šiandien vienetiniai pavasariniai kapų puošimai Vilniaus verbomis Verbų sekmadienio metu stebimi Vilniaus rajone. Čia galime įžvelgti, kad tokiu būdu kiek nutolstama nuo liaudiškojo religingumo tradicijų ir tampa svarbesnė liturginio dėmens traktuotė. Tačiau tai nėra regiono paprotinis savitu-

497 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 189–190. 498 Беларусы. Грамадскiя традыцыi. Т. 6, с. 481. Polesėje žinomi atvejai, kai verbas sodindavo kapinėse (žr. Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья, c. 52). 499 Лабачэÿская В. Вiленскiя пальмы, c. 237. 500 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 189. 501 Беларуская мiфологiя. Энцыклапедычны слоўнiк, с. 80. 502 Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai, p. 200.

| 186 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | mas, nes antai Bretanėje pašventintas buksmedžio šakeles neša į kapines arba prie žuvusiųjų dviejuose karuose, arba po Mišių kiekvienas neša į kapines prie artimųjų kapų503. Liaudies medicinoje verbos naudojamos kaip įsivaizduojamą maginį poveikį turinti priemonė. Verba galima gydyti įvairiais būdais. Be ap- rašytų smilkymų, gydoma iš šventinto inventoriaus pagamintais pre- paratais arba tikėta, kad gydomąsias galias gali įgauti verbos elementai (pumpurai, uogos). Vilnijoje nuo išgąsčio gydydavo gėrimu, gautu ant verbos užpylus karštą vandenį (verba iš kadagio arba gluosnio). Verbos užpilas padeda žmonėms, turintiems skrandžio ir šlapimo pūslės problemų (Turgeliai – stač.). Nuo karščiavimo virdavo arbatą iš verbos uogienojų504. Sakoma, kad ištikus ligai galima išgerti arbatos iš šventinto kadagio (Gardinas). Tačiau reikia pastebėti, kad gydymo tikslais verbos būdavo naudojamos tose Vakarų Baltarusijos ir Rytų Lietuvos vietose, kur buvo šventinami gluosniai, ypač su kačiukais. Baltarusijoje XIX–XX a. žinomi pumpurų valgymo papročiai, kai ypač vaikams duodavo tris kačiukus nuo karštligės. Taip pat sakoma, kad nuo dantų skausmo reikia valgyti 9 pumpurus ir kalbėti užkalbėjimą505. Verba, tikėta, galinti padėti ir esant ypatingiems atvejams. Antai norint išgydyti nuo alkoholizmo reikia paimti 9 verbos šakelės pumpurus ir, užpylus degtine, palaikyt 40 dienų, o vėliau tokį gėrimą lašais duoti gerti ligoniui506. Tokie skaičiaus variantai neatsitiktiniai, nes maginis skaičių 3, 7 ir 9 supratimas gerai žinomas ir baltarusių liaudies medici-

503 Покровская Л. В. Народы Франции. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 41. 504 Klimka L., Seliukaitė I. Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse, c. 407. 505 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 190. Arba profilaktiškai Ver- bų dieną visi suvalgydavo po pumpurą (žr. Лiцвiнка В. Святы i обряды беларуcаў. Минск, 1997, с. 67). Nuo karštligės 9 pumpurus ar kačiukus valgydavo ir rusai (žr.: Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси, c. 156; Пропп В. Я. Русские аграрные праздники, c. 68). 506 Котович O., Крук Я. Золотые правила народной культуры, с. 338.

| 187 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | noje apskritai507. Literatūroje užtinkami aprašyti buvę kačiukų valgymo atvejai, kai kur baltarusiai verbos 9 pumpurus valgydavo nuo dantų skausmo ir kad nepultų karštligė, kitur prieš valgį moterys duodavo nuo karštligės po tris pumpurus, kartais tik vieną508. Panašiai rusų moterys valgydavo pumpurus tam, kad pradėtų gimdyti, taip pat čia tikima jų gebėjimu apsaugoti nuo ligų509. Norinčios susilaukti vaikų rusės turėdavo praryti kelis verbos pumpurus, košės rutuliukais su viduje esančiais pumpurais vaišindavo vieni kitus dėl sveikatos510. Tai senų tikėjimų liekana, nes XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lenkijoje valgyti kačiukai, tikintis, kad kas nesuvalgys, tas nesulauks išsigelbėjimo. Ver- bos arba palmės taip pat naudotos gydomaisiais tikslais apskritai511, o vaikams duodavo ryti gluosnio žirginius nuo gerklės ligų512. Rumunai taip pat ištisus metus verbas naudodavo kaip gydomąją priemonę, ją dėdavo į avilius dėl medaus, derlių gausino verbas mėtydami darže ir sode513. Pinsko krašto baltarusiai, išeidami iš cerkvės, kiekvienas valgydavo po 9 verbų pumpurus, vadinamąsias žvakeles, nuo dantų skausmo ir karštligės. Ukrainoje vaikams duodavo valgyti kačiukų nuo gerklės skausmo. Baltarusijoje tai darydavo dar cerkvėje dalijant verbų šakeles

507 Мiнько Л. I. Народныя веды. Грамадскi быт i культура сельскага насельнiцтва Беларусi, c. 130. 508 Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 99–100; Лозка A. Беларускi народны каляндар, c. 89. Lenkai valgydami pumpurus tikėjo, kad gerklė neskaudės visus metus. Krokuviškiai kaimiečiai vieną pumpurą valgydavo taip pat nuo karštligės (žr. Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 208–209). O Belgijos ir Nyderlandų Šiaurės Bradanto ir Limburgo provincijose buvo tikima, jog „palmės“ padeda nuo gerklės opos (Решина М. И. На- роды Белгии и Нидерландов. Ten pat, p. 77). Rumunai ištisus metus jas vartodavo kaip vaistus nuo daugelio ligų (Салманович М. Я. Румыны. Ten pat, p. 304). 509 Пропп В. Я. Русские аграрные праздники, c. 68. 510 Шангина И. И. Русский народ. Будни и праздники, c. 84. 511 Zadroźyńska A. Powtarzać czas początku. Część 1, s. 97–98. 512 Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem, s. 64. 513 Салманович М. Я. Румыны. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 303–304 ir kt.

(Polesė)514. Rusijoje juos įkepdavo į duonos paplotėlius ir šerdavo galvijams. Kostromos srityje iš pumpurų kepdavo avelių formos sausainius. Iš verbų taip pat darydavo tepalą negyjančioms žaizdoms gydyti, gerdavo arbatą ir antpilus515, o bevaikės moterys gerdavo pumpurų nuovirą. Nuo galvos skausmo ir karštligės duodavo valgyti 9 šventintos verbos pumpurus, vaikams – nuo kirmėlių, o pašventintą šakelę statydavo į langą nuo slogučio516, gydydavo įvairaus pobūdžio susirgimus. Esama ir vien maginė gluosnio samprata. Jei susirgdavo vaikas, tai nupjaudavo verbos (gluosnio) medžio vienmetę šaką berniuko aukščio ir dėdavo ją į kars- tą, kad numirėlis pasiimtų ligą517. Griausmo metu ar ligos atveju verba būdavo naudojama vietoje „krapylo“ (Vileikos apyl.). Reikia pastebėti, kad kačiukų panaudojimas gydymui, buvęs tradicinėje baltarusių liaudies medicinoje, lauko tyrimų duomenimis, jau nefiksuotas ir apie tokį gydymą šiuolaikinėje visuomenėje yra mažai duomenų. Galbūt tai susiję su įsitvirtinančiu negatyviu požiūriu į verbos su kačiukais šventinimą. Tiesa, Šalčininkų rajone, pasienyje su Baltarusija, fiksuojami atvejai, kai XX a. antrojoje pusėje Verbų sekmadienio metu motina vaikams duodavo suvalgyti kačiuką, kad sėkmingai sulauktų Velykų. Panašiai ir Nočios apylinkėse dar XX a. viduryje vaikams duodavo suvalgyti po kačiuką dėl sveikatos ir grožio. Lietuvoje ne vien tik žmonių atmintyje, bet ir realybėje funkcionuoja paprotys ilgalaikiais profilaktiniais ir momentiniais gydomaisiais tikslais valgyti gluosnio pumpurus. Dieveniškėse kačiuką vaikams profilaktiškai duodavo šventės dieną, kitur papildomai ir tuo atveju, kai vaikui suskausta gerklė – tuomet liepiama sukramtyti žilvičio verbos pumpurą (Strūnaičio apyl.). Šalčininkų rajone, Dainavos kaime,

514 Толстой Н. И. Вербное воскресенье. Славянские древности. Т. 1, c. 337; Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 191. 515 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 192. 516 Васiлевiч У. А. Вербнiца. Беларускi фальклор. Энцыклапедия. Часть 1, с. 241, 249. 517 Гура А. В., Терновская О. А., Толстая С. М. Материалы к полесскому этнолингвистическому атласу. Полесский этно-лингвистический сборник, с. 145.

| 189 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kačiukus žmonės valgydavo, kad būtų stiprūs, o gyvuliams dėdavo į pašarą dėl apsaugos. Eišiškių apylinkėse suvalgydami šventintus ka- čiukus žmonės tikėjosi sveikatos. Švenčionių gyventojas prisiminė, kad XX a. devintajame dešimtmetyje peršalęs buvo girdomas kačiukų su kitais šventintais žolynais arbata. Įdomu pastebėti, kad Vilniaus apy- linkėse tokie papročiai praktiškai nesutinkami, galbūt tai atsitinka dėl didesnės miesto įtakos, ir tikėjimas magijos galia konkretaus susirgimo atveju silpnesnis (nors kitais atvejais ypač su bloga akimi susijusių ti- kėjimų pasitaiko nemažai). Taigi principinio skirtumo tarp baltarusių ir lietuvių gydymo verbomis nėra, o užtinkami savitumai susiję su kadagio ir šakelių su kačiukais naudojimo apimtimi. Toks maginis verbos panaudojimas žinomas ir europinėje kultūroje. Verbos Italijoje, kaip ir visose Viduržemio jūros pakrantės šalyse, saugo nuo blogio poveikio ir pirmiausia nuo blogos akies. Kalabrijoje tas, kas jaučia, kad paveikė bloga akis, sudegina šakelę alyvos ir jaučiasi apsaugotas518. Esama medžiaga rodo, kad, palyginti su likusia Lietuvos dalimi, smilkymo ir gydymo verbomis arba jų elementais Rytų Lietuvoje mastas didesnis ir tai buvo paplitę XX a. antrosios pusės pradžioje, nes Suvalkijoje tik pokaryje girdėti pasakojimai apie smilkymą apsaugai nuo dvasių, o realaus panaudojimo respondentams netekę girdėti. Ne- daug tokio pobūdžio gydymų ir Vakarų Lietuvoje, kur kartais į karštą vandenį įmesdavo kadagio šakelę ir pamirkydavo kojas nuo skausmo (Seda). Todėl galima daryti išvadą, kad rytinėje Lietuvos dalyje minėtų papročių ir tikėjimų nykimo tendencija lėtesnė. Tokie mūsų pastebė- jimai turi ryšį su skirtingų regionų gyventojų mentaliteto savitumais. Šiuo požiūriu pagal esminius verbų panaudojimo modelio bruožus Rytų Lietuva sudaro bendrą arealą su Vakarų Baltarusija. Tyrinėjęs lietuvių etninės psichologijos klausimus R. Bliumas pastebi, kad aukš- taičiai labiau siekė patenkinti saugumo poreikį, jie labiau kooperuoti, geriau socialiai adaptuoti, tačiau mažiau individualūs ir originalūs nei

518 Красновская Н. А. Итальянцы. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 22.

žemaičiai519. Todėl hipotetiškai galima teigti, kad ir greta gyvenantiems baltarusiams, kuriems kolektyvizmas buvo svarbus tradicinio gyvenimo būdo komponentas, psichologo pateiktos įžvalgos yra nesvetimos. Žinoma, tas nėra būdinga vien verbų panaudojimo žmonėms gydyti srityje. Lygiai taip saugumo poreikis reiškiasi ir simboliniame verbų panaudojimo diskurse.

Simbolinis verbų panaudojimas

Verbų funkcijos namuose

Maginiu mąstymu pagrįsta verbų traktuotė atsiskleidžia per jų įvairovės ir pirmiausia simbolinių funkcijų analizę. Tiesa, iš karto bū- tina pabrėžti, kad nors verba namuose saugoma kaip simbolis, tačiau svarbiausias ir galutinis jos tikslas yra ilgalaikis apsauginių funkcijų užtikrinimas. Ilgalaikę apsauginę funkciją užtikrina šventintos gluosnio ar kadagio šakelės buvimas konkrečioje erdvėje. Realių šventinto inventoriaus panaudojimo būdų ir motyvų tyrimas rodo, kad XX a., be verbos liturginės prasmės ir sakralių funkcijų, ji pagal liaudišką su- pratimą kartu atitiko ir gyvenimiškus žmonių lūkesčius. Todėl verbas laikant namuose ir panaudojant sodybų bei pastatų apsaugai, kaip ir kitose jų (šventinto inventoriaus apskritai) pritaikymo srityse, akivaiz- džiai balansuojama tarp krikščioniško ir maginio jų vertinimo, pastarajam neretai suteikiant prioritetą. Tokia koegzistencija yra susijusi su formų ir vaizdinių, būdingų liaudies pamaldumui, visuma, kurioje krikščionybė dažnai nekonfliktuoja su magija. Verbos laikymo vieta iš dalies priklauso nuo žmonių tikslų ir siekių, nors kartais pažymima, kad tam tinka tik gyvenamasis namas, nes šventinto daikto negalima laikyti bet kur (Vilniaus r.).

519 Bliumas R. Etninės psichologijos įvadas, p. 111.

Sienos, sodybų ribos kaip savotiškas apvalkalas saugo minėtus objektus nuo išorinio ir svetimo, o kartu ir pavojingo pasaulio. Funk- ciškai minėtos ribos taip pat gali būti sutapatinamos su drabužiu520, utilitariniu atributu, kurio pirminė ir svarbiausia paskirtis yra fiziolo- ginė – apsaugoti kūną nuo šalčio ir kitokių atmosferos poveikio jėgų. Todėl, kaip ir vilkint drabužį, kai egzistuoja matomas ir nematomas (daugiau psichologinis) ryšys su jį nešiojančiu žmogumi, taip ir namų sienos, net sodybų ribos tampa tais tarpininkais, kurie jungia vidinį ir išorinį pasaulį, o per tai individą, šeimą ir bendruomenę sieja su kultū- ra, ir taip neišvengiamai suponuojama sociokultūrinė verbų dimensija. Tokioje perspektyvoje dėl verbų funkcijų įvairovės iš religinio simbolio jos tampa kultūros reiškiniu. Nes, A. Maceinos teigimu, „apimdama kultūrą, religija darosi ir kultūriniu dalyku“521. Dėl šios priežasties krikščioniškos paskirties simbolis liaudiškoje interpretacijoje tampa kultūros reiškiniu, o daiktas laikomas kultūros faktu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka ir praktinius, ir simbolinius reikalavimus522. Taigi bet kokių šventintų simbolių (mūsų atveju – verbų) naudojimas praktiniams ir simboliniams tikslams akivaizdus, nors kartais tampa svarbesnis jų simbolinis aspektas, tačiau liaudiškajame pamaldume šis verbų dualizmo panaudojimas priklauso nuo to, kokių tikslų yra siekiama konkrečiu atveju.

520 „Drabužis, atskleidžiantis žmogiškojo kūno ribą, priklauso vidinei ir išorinei erdvei ir kartu nepriklauso nei vienam, nei kitam. Jis reiškiasi kaip mediatorius, linija, kur vi- dinis pereina į išorinį (vidus į išorę), fiziologija ir kūniškumas – į kultūrą ir socialumą“ (žr. Топорков А. Л. Символика и ритуальные фунуции предметов материальной культуры. Этнографическое изучение знаковых средств культуры. Ленинград, 1989, c. 98). Kartu drabužiai yra kultūros sričiai priskirtinas objektas, kuris per gaminimo technologijas, madą, estetines funkcijas, grožio supratimą susijęs su gamybine kultūra, istorine epocha ir todėl kintantis laike. Taip pat juose atsispindi kiekvienos tautos ar jos dalies kultūros, tradicijų ir papročių įvairovė. 521 Maceina A. Religijos reikšmė kultūrai, p. 23, 26. 522 Байбурин А. К. Семиотические аспекты функционирования вещей. Этногра- фическое изучение знаковых средств культуры, с. 78.

Neatsitiktinai šventintų šakelių ir žolynų naudojimo apimtis gana plati. Ypač tai pasakytina apie medžių šakeles, kurių pirmiausia buvo griebiamasi perkūnijos metu, tikintis Dievo globos namams. Verbų panaudojimo gyvenamosiose patalpose papročiai su išlaikyta principine jų schema ir detalių įvairove paplitę plačiame geografiniame ir kultūriniame kontekste. Kaip rodo kaimyninių kraštų pavasario apeigų papročių tyrimai, dauguma apsauginių pastatų būdų (ir kitose ūkinėse bei gyvenimiškose srityse) būdingi ne tik indoeuropietiškos kilmės Europos tautoms. Antai ir suomiai verbą slėpdavo po tvarto stogu523. Akivaizdu, kad toks įvairus verbų panaudojimas, kai šventintam simboliui suteikiama maginė prasmė, po Europą išplito kartu su krikščio- nybe. Apotropėjumi verba tampa atsidūrusi, žmogaus manymu, tam reikalui tinkamoje vietoje, o kaip papildomi argumentai pasitelkiami dėjimo laiko ir saugojimo trukmės motyvai. Dėl savo kaip apotropėjaus funkcijų verbos naudojamos siekiant ilgalaikių ir momentinių (situaci- nių) tikslų. Siekiant ypač ilgalaikių tikslų yra reikšmingas Verbų sekmadienis. Parneštos į namus pašventintos verbos į įvairias pastatų vietas pirmiausia būdavo kaišomos išorinėje lauko durų pusėje, virš langų, pastogėje nuo perkūno. Jas atsargai padėdavo krikštasuolėje ar prie šventų paveikslų apskritai, kabindavo ant krosnies. Lauko tyrimų duomenys liudija, kad XX a. antrojoje pusėje gyvenamosiose patalpose jos būdavo saugomos ištisus metus. Šiuo atveju apsauginės verbų funkcijos prasideda ir trunka visą šį laiką. Verbas pakeitus naujomis, ši verbų priedermė atitenka atnaujintam inventoriui. Kitas variantas, kai verbos iki Velykų ar, kol nudžiūsta, laikomos kaip liturginis simbolis, o vėliau pernešamos į kitą vietą, atsižvelgiant į tai, kokio tikslo siekiama, ir taip išreiškiami jau maginiai siekiai. Tiesa, tokiu atveju, kai verbos gyvenamosiose patalpose saugomos kaip sakralus inventorius, jų ga-

523 Шлыгина Н. В. Финны. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 127. Kaip matysime toliau, lietuviškoji medžiaga turi analogijų kituose Europos kraštuose.

| 193 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | lia vertintina Dievo globos požiūriu, o kai jos pernešamos į pastogę ar žmogaus valia atsiduria buitiškoje erdvėje, jau derinami abu – religinis ir maginis – aspektai, t. y. tampa būdinga liaudiškojo pamaldumo traktuotė.

Laikymas prie šventų paveikslų Tarp verbų laikymo namuose būdų bene svarbiausias yra verbos, kaip krikščioniškos relikvijos, saugojimas. Verba padedama garbingiau- sioje gyvenamosios patalpos vietoje – užstalės kerčioje arba užkišama už sieninių šventų paveikslų. Tokia pozicija neatsitiktinė. Svarbiausias gyvenamojo interjero akcentas krikščioniškuose kraštuose buvo šventi paveikslai, kurie iš dalies buvo interjero dekoratyviniai, o svarbiausia – religiniai atributai. Lietuvoje tai nėra ilgalaikės tradicijos požymis, ir tai suprantama. Dūminėje pirkioje vargu ar galėjo būti plačiau naudojami sakralūs simboliai, nes pati gyvenamosios patalpos erdvė nebuvo tam palanki. Todėl galime teigti, kad yra neabejotinas ryšys tarp pokyčių pastatų interjere bei statyboje apskritai ir šventų paveikslų atsiradimo bei jų plitimo. Lietuvoje įvairia technika nutapyti šventi paveikslai pradėjo plisti XIX a.524 Tačiau XIX a. antrojoje pusėje paveikslų sklaidą sustabdė politinė priespauda. Antai spaudos draudimo metais Žemai- tijoje medžio raižiniai, kuriuos raižytojai („bogomazai“) parduodavo škaplierininkams ir šie juos platino (ypač Žemaičių Kalvarijos atlaiduo- se) kartu su devocionalijomis, buvo caro valdininkų akiratyje. Atlaidų metu buvo tikrinamos škaplierininkų prekės, atiminėjami gaminiai su

524 Kameronas apie 1860 m. rašė, kad žemaičiai skuba į Šiluvą pirmiausia pasimelsti, po to pasimatyti su pažįstamais, atvykstančiais iš tolimų vietovių, įsigyti namams reika- lingų pirkinių, šventų paveikslėlių vaikams ir namiškiams, nes čia rasi būdelių su įvai- riausiomis prekėmis, tarp jų minimi ir žemaitiški bažnytiniai paveikslai (žr. Pamiętniki pana Kamerona, Poznan, 1869; cit. pgl. Perkovskis J. Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika. Vilnius, 1999, p. 79).

| 194 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | lietuviškais užrašais525. Tačiau paveikslai per atlaidininkus, taip pat per nuklysdavusius į Šiaurės Aukštaitiją škaplierininkus sklido mūsų tyrinėjamos teritorijos katalikų gyvenamuosiuose namuose. Paveikslams patalpose plisti XIX a. antrojoje pusėje rytinėje Lietu- vos dalyje klostėsi palanki situacija. Amžiaus pirmojoje pusėje dūminė pirkia buvo vyraujantis aukštaičių gyvenamojo būsto tipas. Kita vertus, tokios dūminės pirkios Dzūkijoje ir iš dalies Aukštaitijoje būdavo ren- čiamos netgi XX a. trečiajame dešimtmetyje526, todėl pasiekė sovietinius laikus. Taigi Rytų lietuvių ir baltarusių tradicinė pirkia su dūmtraukiu formavosi dūminės pirkios pagrindu, įrengiant trečią patalpą – kama- rą, o turtingesnių valstiečių namuose – seklyčią. Kadangi tokiame name gyvenamoji patalpa tapdavo švari ir šviesi, joje įrengdavo šviesiausią ir garbingiausią užstalės kampą527, vadinamąją krikštasuolę. Savitam šeimos altorėliui įrengti XX a. pradžioje pagelbėjo atsiradę litografijos ir „oleodrukai“528. Paveikslai puošė ir švaresnių gyvenamųjų patalpų užstalės sienas, todėl šia technika nutapyti šventi paveikslai skverbėsi į kaimą. Galima teigti, kad lietuviškoje situacijoje šventų paveikslų kabinimo ant sienų, kaip ir krikštasuolės, raida tiesiogiai susijusi su

525 Rūkštelė A. Pastabos apie mūsų liaudies medžio raižinius. Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 1, p. 96–97. Spaudos draudimo laikais tai buvo rizikingas ir sudėtingas verslas, nes, be minėtų raižinių, paveikslų, škaplierininkai pardavinėjo ir lietuviškas knygas (žr. Čerbulėnas K. Medžiaga apie lietuvių liaudies raižinius bei jų platintojus – škaplie- rininkus Žemaitijoje. Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1–2, p. 72–77). 526 Boduen de Kurtenė-Erenkroicova C. Kelios pastabos apie Vilniaus vaivadijos etnografiją, p. 121. Baltarusiai teigia, kad dūminės pirkios buvo visuotinai paplitusios 1860–1880 m., o XX a. pradžioje jos išliko tik Polesėje (žr. Этнаграфiя Беларусi, c. 223, 281). Taigi tarsi XX a. nepatektų į mūsų tiriamąją teritoriją. Tačiau šiuo atveju reikėtų kalbėti apie tendencijų pobūdį. Kaip vyraujantis tipas dūminės pirkios baigia gyvuoti XIX a., bet varginguose ūkiuose išlieka ir XX a. Tačiau dar vis vyrauja šiaudiniai stogai. O atmenant, kad bet kokios maginės praktikos turi tiesioginį ryšį su ekonominiais ir bui- tiniais veiksniais, šie ir kiti veiksmai mūsų tyrimo požiūriu yra gana informatyvūs. 527 Žilėnas V. Lietuvių liaudies tradicinių gyvenamųjų namų susiformavimas. Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 1. Vilnius, 1958, p. 154–155; Butkevičius I. Tradiciniai lietuvių vals- tiečių gyvenamieji namai. Ten pat, p. 160–161. 528 Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Vilnius, 1988, p. 247.

| 195 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | tradicinių gyvenamųjų namų statyba, nes vargu ar galima įsivaizduoti tamsioje dūminėje pirkioje tokią kerčią. Tiesa, baltarusiai krikštasuolę mini buvus ir dūminėse pirkiose529. Tas tikėtina, nes stačiatikių kultū- roje religiniai interjero akcentai asocijuojasi su daugelio amžių tradiciją turinčiu ikonų kultu, o paveikslai koncentruojami pačiame kampe530 ir tradiciškai jais būdavo nukabinėta visa nuo krikštasuolės einanti ir pirmiausia galinė gyvenamųjų patalpų siena531. Kita vertus, Vakarų Baltarusija – taip pat katalikiškas kraštas. Kadangi Vakarų Baltarusija carinės Rusijos laikais įėjo į Vilniaus gubernijos sudėtį, pagal tokius pastatus nesudarė atskiro arealo. Taigi galima teigti, kad verbų atsira- dimą garbingoje namų aplinkoje tiesiogiai nulėmė gyvenamojo namo interjero raidos tendencijos. Tad gerosios trobos, ypač seklyčių, sienos buvo puošiamos šventais paveikslais, tačiau pagrindinė ir centrinė patalpos sakrali vieta buvo kampinė lentynėlė, kur buvo dedami šventi paveikslai ir kitoks šventintas inventorius. Rytų Lietuvoje krikštasuolė (vadinama ir kampine lentynėle) tradi- cinėse pirkiose išliko XX a. antrojoje pusėje ir turi tiesiogines sąsajas su baltarusių raudonuoju kampu (чырвоны кут)532. Krikštasuolė ir vieta prie šventų paveikslų ar ikonų Lietuvoje ir dažnai Baltarusijoje nurodoma kaip verbų saugojimo vieta533. XX a. antrojoje pusėje kampinė lenty- nėlė su šventais paveikslais ir švęstu inventoriumi nėra svetimas reiš- kinys įvairiose Pietrytinės Lietuvos vietose. Jai puošti naudoti meniški

529 Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя, c. 281. 530 Крук Я. Сiмволiка беларускай народной культуры, c. 296–297; Boduen de Kurtenė- Erenkroicova C. Kelios pastabos apie Vilniaus vaivadijos etnografiją, p. 121. 531 Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 22. 532 Baltarusių autoriai šį kampą ir jo semantiką prilygina bažnyčios altoriui (žr. Крук Я. Сiмволiка беларускай народной культуры, c. 296–297). Ir toks požiūris pagrįstas, nes pagal įrengimą ir funkcijas krikštasuolė sakralumu prilygsta šiai liturginei vietai. 533 Netgi žinoma Polesėje, kad verbą sodindavo prie gyvenamojo namo toje vietoje, kur buvo raudonasis kampas (žr. Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья, c. 52).

| 196 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | gaminiai534. Įprasta, kad prie šventų paveikslų ant kampinės lentynėlės nuolat stovėdavo kryželis, čia būdavo laikoma šventinta duona, žvakės ir žolynai. Labai tiksliai ir charakteringai krikštasuolę ir jos reikšmę šeimos gyvenime apibūdina C. Boduen de Kurtenė-Erenkroicova. Jos teigimu, „krikštasuolė kartu su joje ar šalia pakabintais paveikslais yra vieta, į kurią kreipiama malda, kurioje susitelkia visų namo gyventojų mintys. Su ja atsisveikina tėvų namus paliekantys jaunavedžiai, joje atitekėdama kabina iš savo namų atsineštą paveikslą. Taip pat kampe statomas ne tik javų pėdas – diedas, derliaus globėjas, apeiginiais val- giais vaišinami mirusieji, bet ir laikomi įvairūs talismanai, kurie saugo nuo blogio ir nelaimių. Už paveikslų užkišamos šventintos žolės, mirus vienam iš namiškių, dedamos į karstą arba į pagalvėlę, taip pat jos įme- tamos į vandenį, kai pirmą kartą maudomas naujagimis. Po paveikslais pakabinamos velykinės verbos, saugančios nuo gyvulius kerinčių burtininkų, nuo audros, krušos ir gaisro. Pagaliau kampe už stalo yra sudaromos įvairios svarbios sutartys, švenčiamos sužieduotuvės ir sutuoktuvės, per Kalėdas samdomi samdiniai, sutvirtinama draugys- tė“535. Taigi minėtą erdvę, kurios vienu iš esminių akcentų buvo verba, galima įvardyti sakralia. Be to, reikia atminti, kad bendroje centrinėje patalpos erdvėje šalia šventintų atsirasdavo ir nešventinti daiktai, kurie liaudišku supratimu tapdavo sakralizuoti. Neatsitiktinai po rugiapjūtės į namus parneštas pirmas javų pėdas buvo statomas krikštasuolėje536. Baltarusiai dar XX a. čia statydavo ne tik pradžios, bet ir rugiapjūtės pabaigos pėdą537. Lietuviai, baltarusiai ir kitų tautų atstovai per Kūčias kerčioje statydavo javų pėdą538. Todėl esanti krikštasuolėje verba kartu

534 Mardosa J. Įdomus liaudies meno rinkinys. Kraštotyra, 1984, Nr. 17, p. 51–53; Kuli- kauskienė V. Pirkių interjeras. Dieveniškės. Vilnius, 1968, p. 124. 535 Boduen de Kurtenė-Erenkroicova C. Kelios pastabos apie Vilniaus vaivadijos etno- grafiją, p. 121–122. 536 Plačiau žr. Mardosa J. Žemdirbystės įvairenybės. Adutiškio kraštas, p. 376; Petrulis J. Rugiapjūtės papročiai. Mūsų tautosaka, 1934, t. 8, p. 114. 537 Белорусы, c. 400. 538 Kudirka J. Lietuviškosios Kūčios ir Kalėdos. Vilnius, 1993, p. 57–58.

| 197 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | su kitais šventintais žolynais simboliškai suteikia Dievo palaimą ir po rugiapjūtės čia atsiduriantiems javams, iš kurių per Žolinę pašventinti varpų arba vainiko (kartu su žolynais) grūdai išberiami į dirvą sėjos metu539. Paskutinis pėdas, kaip mirusio derliaus simbolis, kuris tik ateityje taps naujo prielaida, ritualizuojamas. Jis, pasak N. Veleckajos, baltarusių liaudies tradicijoje turi antropomorfinį pavidalą ir priskiriamas laidotuvių motyvui540. Logiška, kad baltarusiai šventintą verbą nešdavosi eidami arti vasarojaus lauką ar plėšinį541. Pateikta medžiaga leidžia teigti, kad krikštasuolė tampa tarsi mediumu, sujungiančiu sakralius simbolius su būsimo derliaus gausos ir sėkmės idėja savo prigimtimi buitiškos praktikos metu. Akivaizdu, kad patekusios į krikštasuolę ar už šventų paveikslų verbos atlieka religi- nę funkciją, o kartu su buvusiais krikštasuolėje ir šventintais grūdais tampa laukų ir derliaus apotropėjumi, atlieka vegetacines funkcijas, kartu stimuliuoja laukų derlingumą. Taip užstalės kerčia įgauna namų altorius įvaizdį ir kartu atlieka pagrindinę apeiginės ir sakralios namų erdvės formavimo funkciją. Kita situacija klostosi, kai kinta tradicinis apeiginis ir maginis šventintų daiktų funkcionavimo kontekstas. An- tai šiandieninėje praktikoje, pvz., per Žolinės šventę, Rytų Lietuvoje (ir kituose regionuose) stebėjimų metu nustatėme, kad žolynų dažnai nešamasi einant į bažnyčią. Nors Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dan- gų šventės metu žolynų šventinimas yra viena liturgijos dominančių, praktiniai maginiai šventintų žolynų tikslai yra tik žmonių atmintyje gyvuojantis reliktas. Nacionalinę reikšmę turinčių Pivašiūnų Žolinės

539 Mardosa J. Krikščionybės elementai lietuvių talkose XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 11. Vilnius, 1997, p. 131; Pūtys T. Iš dzūkų papročių lobyno. Mūsų kraštas, 1998, Nr. 10, p. 107. Šventintus vainiko grūdus sėdavo ir lenkai (žr. Fischer A. Etnografja Slowianska. Zeszyt trzeci. Polacy. Lwow–Warszawa, 1934, s. 192). Baltarusiai pirmo pėdo grūdus šventindavo rugpjūčio 6 arba 15 d. (žr. Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 60). 540 Велецкая Н. Н. Языческая символика славянских архаических pитуалов. Москва, 1978, с. 107–108. Mirusysis paprastai šarvojamas minėtoje pastato erdvėje. 541 Толстой Н. И. Верба. Славянские древности. Т. 1, c. 335.

| 198 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | atlaidų metu žolynų šventinimas yra krikščioniškuoju simbolizmu grįsta tradicija, nes perspektyvoje neturima ūkinių ir maginių intenci- jų542. Tokią liturginių praktikų transformaciją lėmė tai, jog palaipsniui nyko jų praktinio pritaikymo tradicinėse (pirmiausia apsauginėse) srityse mastas, o žolynai įgauna vien simbolinę vertę ir krikštasuolė praktiškai neminima tarp galimų jų saugojimo vietų. O verbų šven- tinimo mastas artimas dalyvaujančiųjų šventėje apimčiai (nebent jei apeigose dalyvauja ne vienas šeimos narys, tad verbą nešasi vienas iš jų). Šventės metu šakelės šventinamos kaip svarbus liturginis atributas, ir šis bruožas liudija, jog taip išryškinami krikščioniški aspektai. Tiesa, šiuolaikinėje praktikoje tik stačiatikiai didesniu mastu išlaikė krikštasuolės įrengimo idėją ir naujos statybos namuose. Katalikams kampinė lentynėlė XX a. antrojoje pusėje transformavosi į šventų pa- veikslų kabinimo ant sienų paprotį, ir verba paprastai užtinkama prie šių paveikslų. Tolesnėje perspektyvoje verba įgauna simbolio reikšmę, o kartu liaudiškojo pamaldumo kontekste išlieka ir dalies žmonių namuose kaip tradicija ir apotropėjus. Tokiu atveju, kai verba iš pradžių saugoma kaip šventės atminimas, o išnešta į pastogę toliau atlieka vien namo apsauginę funkciją, yra akivaizdus šiuolaikinio krikščioniškojo verbos traktavimo atskyrimo nuo maginės jos paskirties pavyzdys. Verbų laikymo variantas, kai jos gyvenamosiose patalpose prie šventų paveikslų atlieka ilgalaikę apsauginę funkciją, čia yra laikomos ištisus metus ir tik po to išnešamos į pastogę ar sudeginamos (tiesa, deginti gali būti nešamos į bažnyčią Pelenų dieną), yra tradicinis ir plačiausiai paplitęs Vakarų Baltarusijoje ir Rytų Lietuvoje. Gana įdomu, kad net verbų laikymo patalpoje būdas gali padėti spręsti aktualius gyveni- miškus reikalus. Laikydavo surištas, kad avys neišlakstytų543. Todėl pagrindinis verbų saugojimo patalpose argumentas yra šventinto daikto

542 Mardosa J. Pivašiūnų Žolinės atlaidai: 2001 m. etnologinio tyrimo duomenimis, p. 101. 543 VUB RS, f. 81, b. 97/201, lap. 5 (Giedraičiai).

| 199 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | buvimo konkrečioje erdvėje svarba. XX a. antrojoje pusėje verba būda- vo pamerkiama į vazą, kur ji ilgiau išlieka žaliuojanti, o kartais vazoje, pastatytoje garbingoje vietoje, paliekama sausa iki kitų metų Verbų sekmadienio (Eišiškių, Širvintų apylinkės). Panašiai būdavo daroma ir Dieveniškėse, kur parneštas verbas iš pradžių dėdavo ant spintos ar tik už šventų paveikslų. Jos buvo laikomos namuose prie Švč. Mer- gelės Marijos paveikslo, o po to sudeginamos krosnyje. Kadagys už šventų paveikslų skirtas apsaugai nuo bet kokio blogio, lygiai kaip ir per Verbų sekmadienį deginta šakelė saugo ištisus metus (Širvintos; Eišiškių apyl.). Vaidotuose (Vilniaus r.) iš pradžių būdavo laikoma vazoje, o po to perkeliama už paveikslų. Dieveniškėse parneštas verbas iš pradžių dėdavo ant spintos šalia šventų paveikslų. Sudžiūvusias suvyniodavo į baltą drobę ir užkišdavo už ikonos Vilniaus sentikiai. Vilniaus rajone, Pailgės kaime, gluosnio rykšteles iš pradžių dėdavo už šventų paveikslų, o po pirmos perkūnijos jos būdavo išnešamos į pastogę už grebėsto, taip tikintis apsisaugoti nuo gaisro, o kadagys būdavo paliekamas už paveikslų. Apskritai po Velykų iš gyvenamosios patalpos į pastato pastogę ar už grebėsto verbos būdavo pernešamos daug kur Rytų Lietuvoje. XX a. pabaigoje užtinkama verbų puokščių įvairovė, todėl toles- niam simbolio likimui įtakos turėjo ir jo turinys, ir išvaizda. Antai jei šventinamas tik kadagys, tuomet jis būdavo laikomas už balkio, o jei puošnios verbos – dėdavo prie šventų paveikslų (Trakų r., Bražuolės k.). Gluosnio šakelės būdavo laikomos už paveikslo, o kadagys maišelyje (Vilniaus r., Ažulaukio k.; Nemenčinė). Didįjį penktadienį kadagys bū- davo sutrumpinamas, jo stiebas sudeginamas, o visa kita laikoma mai- šelyje nuo perkūno544. Taip pat būdavo laikoma už šventų „abrozų“,

544 IIES, b. 1322, lap. 23 (Tverečiaus apyl.). Panašūs būdai buvę XX a. pirmojoje pusėje ar net viduryje. Turėdami didesnį šakelių kiekį išdėstydavo už „abrozų“, palėpėje, pastogės plyšiuose (VUB RS, f. 81, b. 301, lap. 4 (Anykščių r., Jovarų k.) arba parneštas kasmet dėdavo į specialų krepšį, iš kur imdavo iškilus momentiniam poreikiui (VUB RS, f. 81, b. 339, lap. 10 (Marijampolės r., Liudvinavo apyl.).

| 200 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | kad visi šeimos nariai būtų sveiki, taip pat kad tai apsaugotų namus nuo nelaimių (Šalčininkų r., Parudaminys). Verbas laikydavo ant kam- pinės lentynėlės namuose, prie jų padėdavo kryželį (Širvintos). Verbų laikymas šalia arba užkišus už šventų paveikslų plačiausiai paplitęs laikymo būdas dabartyje. Degučiuose verbų laikymas už paveikslo, taip pat ir už balkio skirtas saugoti nuo perkūnijos. Šiuolaikinėje situacijoje Vilniaus baltarusiai verbas linkę laikyti prie šventų paveikslų metus ir po to sudeginti. Toks paprotys sutinkamas ir tarp lenkų. Panašiai elgiasi ir Latvijos lietuviai, kurie dažniausiai kadagį laiko kambaryje už šventų paveikslų ir kasmet jį pakeičia nauju. Seną (netgi XX a. pabaigoje) perkelia ant aukšto už grebėsto apsaugai nuo perkūno545 arba po savaitės patalpina pastogėje (Šalčininkų r., Naujieji Kalviai), kiša už Švč. Mergelės Marijos ar kitų šventų paveikslų (Vilniaus r., Riešė; Varėnos r.)546, laiko ant stalo ar prie ikonų (Vilniaus r., Uosininkų k.). Pamiršus maginius siekius gali būti tiesiog išlaikyta tradicijos tąsa. Vilniaus stačiatikai teigė, kad parnešus šventintą gluosnio šakelę ją tiesiog reikia užkišti virš durų ir laikyti. Verbos namuose laikomos ir momentiniais tikslais – puokšteles perkūnijos metu galima sudėti ant palangės (Šiaulėnai; Biržų r., Čypiškio k.; Pelesos apyl., Kargau- dų k.)547. Vilniaus rajone, Čekoniškėse, užfiksuota po gegnėmis užkišta šventinta Vilniaus verba, kuriai teikiamos analogiškos kaip ir iš gyvos žaliavos pagamintoms verboms funkcijos. Taigi šventinto inventoriaus laikymas už paveikslų siekiant apsisaugoti nuo perkūnijos yra gyva tradicija. Kartu sodybų gyvenamuosiuose namuose verbų buvimas prie šventų paveikslų siejamas su pastatų, o gyvenvietėse esančiuose butuose – su gyvenamosios erdvės (o kartu ir gyventojų) visapusiška

545 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p 106–107. 546 Tradicijos ištakos siekia XIX a., nes O. Kolbergas rašo (tikriausiai mintyse turėdamas Vilniaus kraštą), kad pašventintas verbas kabina po Aušros Vartų Motinos paveikslu (žr. Kolberg O. Dziela wszystkie. Litwa, s. 147). 547 Čepienė I. Etninis religinis auklėjimas šeimoje (XX a. pirmoji pusė). Šiaulėnai. Vilnius, 2004, p. 361; Merkienė R. Paribio žmogaus kalendoriniai papročiai, p. 348.

| 201 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | apsauga (Vilniaus r., Pagiriai). Apskritai už švento paveikslo laikoma verba yra laimės ir turtų namams garantas (Alytaus r., Verebiejai). Kitas šiandien tirtoje teritorijoje įprastinis verbų laikymo būdas – jų laikymas ant palangės vazoje arba prie šventų paveikslų, vėliau jas už šių paveikslų užkišant. Remdamiesi etnografiniais duomenimis, galime pasakyti, kad Lie- tuvoje maginis verbų traktavimas silpniau išreikštas nei Baltarusijoje, kur šventintos šakelės saugomos skirtingų konfesijų atstovų namuose. Nedaug turime šaltinių apie papročių funkcionavimą praeityje, tačiau šiuolaikinių tyrimų duomenys rodo akivaizdų verbos ir ikonų ryšį ir leidžia kalbėti apie tradicijos tęstinumą. Kambaryje už ikonos užkišta verba saugo nuo audros ištisus metus (Baranovičiai) arba laikoma vazoje prie ikonos gelbsti namus nuo visokio blogio. Lauko tyrimų duomenimis, Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje paprotys laikyti verbas krikštasuolėje, už paveikslų turi senas ir šioje teritorijoje iki XXI a. pradžios išlikusias tradicijas548. Paprastai, kaip ir užkištos už šventų paveikslų (kintant interjero įrangai, tam tikslui gali būti naudojami baldai ir pan.), verbos saugojamos iki kitų metų Verbų sekmadienio. Tiesa, XX a. antrosios pusės statybos namuose (sovietiniais metais dėl ideologinių motyvų dalis netgi tikinčių gyventojų negalėjo įrenginėti tokių namų altorėlių) išnykus šiam interjero įrenginiui, verbas pradėta laikyti ant drabužinės spintos ar kitų baldų, ant kurių sustatyti paveikslai. Valkaviske, Sapackinėje užfiksuoti atvejai, kai verba laikoma priebutyje prie veidrodžio įrengto savito altorėlio, o stačiatikių vienuo- lės Gardine šventei iš verbų išpuošė vienuolyno kiemo altaną (2007 m.). Visa tai tiesiogiai išryškina verbų simbolinį sakralumą, leidžia kalbėti apie tolesnį jų panaudojimą ir žmonių lūkesčius gauti laukiamus re-

548 Lenkai taip pat palmę laikydavo prie šventų paveikslų (žr. Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem, s. 64). Prie ikonų verbą laikydavo rusai (žr. Пропп В. Я. Русские аграрные праздники, c. 69).

| 202 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | zultatus. Punsko valsčiuje verba padedama ant kampinės lentynėlės, papuošiama bruknių ir pataisų vainikėliais. Baranovičiuose užfiksuotas pasakojimas, kad verba savaitę bū- davo laikoma vazoje, o kai pradėdavo džiūti, ją perkeldavo prie ikonos. Tokiu pat tikslu baltarusiai Verbų dieną parnešta į namus šakele pirmiausia peržegnodavo langus ir duris, o po to ją padėdavo prie ikonų (Vileika). Kadagio verba būdavo įkišama į plastikinį maišelį (kad spygliai nebyrėtų), uždedama ant spintos šalia šventų paveikslų (Ašmena). Stačiatikiai (visur) ypač mėgdavo verbą laikyti prie ikonos, kol ji išdžiūdavo, ir po to ją išnešdavo į kitus pastatus ar pastogę. Bara- novičiuose verba apie mėnesį galėdavo būti laikoma prie ikonos, tada sudeginama. Lydoje už paveikslo būdavo laikoma tik kadagio verba, kitur verbos medžio rykštelę laikydavo prie šventų paveikslų metus (Ščiučinas; Gardinas; Skidlius). Skidliuje verbą metus laikydavo prie ikonostaso, o jei jo nebūdavo, tuomet stalelį statydavo prie ikonos ir ten laikydavo. Baltarusiai gluosnio šakeles naudodavo ir kaip kitokią įtaką šei- mos nariams turintį maginį inventorių. Verbų sekmadienį pasilaužtas gluosnio šakeles moterys dėdavo už šventų paveikslų, sakydamos, kad „iki to laiko, kol verba gulės už ikonos, mane vyras mylės ir gerbs“549. Prie šio pavyzdžio dera ir kiti moterų siekimai išsaugoti šeimos židinį: „Kad vyras pamilt, reikia verbos palaužyt prieš sekmadienį, sukalbėt maldą ir padovanoti jam sekmadienį.“550 Į sutuoktinio pagalvę šventin- ta šakelė įkišama tam, kad vyras pas kitas neitų (Sapackinė). Šiandien slaviškoje kultūroje gerai žinomas interjero elementas – ant sienos pakabintas kilimas. Kilimai puošia sienas šalia lovų ir kitų gultų, ant jų kabinami šventi paveikslai551. Tikima, kad už šių paveikslų

549 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 142. 550 Котович O., Крук Я. Золотые правила народной культуры. Минск, 2007, с. 337, 339. 551 Dar O. Kolbergas rašė apie verbų kabinimą virš lovų (žr. Kolberg O. Dziela wszystkie. Litwa, s. 147).

| 203 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | užkišta verba dėl abiejų sakralių atributų suteiks ramų miegą, globos poilsio metu, o kartu taip bus sakralizuota namų erdvė. Užkišti šakeles už sieninio kilimo yra naujas reiškinys (Molodečnas; Smurgainys), fiksuotas ir Šalčininkų rajone. Paprotys prie lovos ar sofos kabinti kilimus atsirado sovietiniais metais, tačiau už jų užkištoms šakelėms suteikiama maginė dimensija, tiesa, turinti pėdsakų tradicinėje kultūroje, nors ir suteikianti papročiui naujas prasmes – saugo miegą ar tiesiog žmones. Panašiai ir prancūzai verbas pritvirtindavo prie lovos galvūgalio, šalia židinio552. Šio apotropėjaus galių perkėlimas apsaugai nuo blogos akies užfiksuotas Baltarusijoje, kai verba užkišama už šventų paveikslų, pa- kabintų ant kilimo lovos galvūgaly, šone arba prie sofos-lovos. Tačiau daugeliu atvejų nėra išryškinami prevenciniai tikslai, o atributas pade- damas laikantis tradicijų. Dabartiniu metu tokias funkcijas turi vazoje ant stalo laikoma verba. Pirmiausia ji saugoma kaip šventės atminimas, o tradicinis erdvės sakralizavimo, apsaugos aspektas atsiskleidžia verbą laikant kitose namų vietose, taigi ir toliau verba atlieka tikslinę apsau- ginę funkciją. Dėl šios priežasties verba gali būti kambaryje saugoma ir trumpesnį laiką. Tačiau padėta kaip krikščioniškas simbolis ji gana greitai (ypač kadagio šakelė) praranda savo fizinę būseną. Todėl tik pašven- tinti kadagiai įdedami į maišelį, susukami į laikraštį ar drobės gabalą ir tik tokiu pavidalu laikomi krikštasuolėje, o spintų, sekcijų stalčiuose ar ant šių baldų – situaciniam poreikiui patenkinti. XX a. viduryje likusią nuo šventų paveikslų verbų dalį iš karto (retkarčiais vyniodavo į drobę ar laikraštį) kišdavo į pasirinktą pastato vietą dėl apsaugos.

Verbos kitose pastatų vietose Akivaizdu, kad patalpų kaišymo verbomis pagrindinis tikslas, kaip ir laikymo krikštasuolėje, yra ilgalaikė namų globa ir apsauga bei vi-

552 Красновская Н. А. Итальянцы. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 22; Покровская Л. В. Народы Франции. Ten pat, p. 41. Daug verbų panaudojimo būdų žino lenkai (Ганцкая О. А. Поляки. Ten pat, p. 208–209).

| 204 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | daus erdvės sakralus ir maginis apvalymas (nors tai taip pat saugumą užtikrinantis tikslas). Tačiau, etnografinių tyrimų duomenimis, XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje stebimos kiek silpnesnės nei Baltarusijoje papročio kaišioti verbas įvairiose pastatų vietose tendencijos.Baltarusi - joje respondentų apklausa rodo kiek dažnesnį tokį verbų laikymo būdą vyresnio amžiaus žmonių namuose. XXI a. pradžioje Baranovičiuose verba užkišama netgi daugiabučiame name virš įėjimo į butą arba virš individualaus namo durų. Sakoma, kad jei į namus užsuka žmogus su blogomis mintimis, verba jas atbaido ir apsaugo namus nuo slypinčio blogio. Esanti už balkio ir šventų paveikslų (Varanavas), kaip ir vė- liau patalpinta pastogėje (Valkaviskas), verba yra svarus argumentas žmogaus gyvenimo saugai užtikrinti. Kitas, sutinkamas Baltarusijoje (Minskas; Molodečnas), šiuolaikinis verbos naudojimo ilgalaikiais apsauginiais tikslais variantas, kai išdžiūvusios (ar net po metų pakeistos naujomis) senos verbos talpinamos į garažą ar į sodo vasarnamio pas- togę. Lietuvoje toks verbų panaudojimo būdas nėra fiksuotas, tačiau užuominos, kad, neatsižvelgiant į verbos buvimo vietą, ji užtikrina pastatų apsaugą, yra sutinkamos pietrytinėje jos dalyje, todėl tokiame veiksme galime įžvelgti akivaizdžias sąsajas su slaviška kultūra. Ypatingas dabarties bruožas tas, kad verbos gana dažnos šiuolaikinių miestiečių interjere. Toks papročių su verbomis modelis, kai akcentuojamas šakelių krikščioniškasis pradas, skverbiasi į kaimus. Povelykiniu laikotarpiu su išdžiūvusiomis verbomis pasielgiama kaip su bet kokiu atlikusiu savo funkcijas šventintu inventoriumi – jos sudeginamos, nes atbuvę savo laiką ar praradę formą bet kokie šventinti daiktai yra sudeginami. Tiksliai verbos semantiką yra apibrėžę lenkai, teigdami, kad palmės galią atskleidžia tai, jog tai pirmasis pavasario pašventintas daiktas, todėl jis laikomas, kol išdžiūsta, o tuomet sudeginamas553. Negyvenamosiose patalpose laikomos verbos tiesiogine prasme mažiau siejamos su žmonių gyvenimu, nes jų svarbiausia paskir-

553 Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem, s. 64.

| 205 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | tis – gyvenamąjį būstą ir kitus pastatus, inventorių ir turtą apsaugoti nuo žaibo ir perkūnijos, gaisro pavojaus apskritai. Remiantis turima etnografine medžiaga, tai nėra rudimentiniai pavyzdžiai, o nemažos gyventojų dalies reali religinė elgsena. Įdomu, kad genetiškai toks elgesio modelis atitinka XVI a. apeiginę struktūrą, kokia ji nurodoma pirmą kartą paminint verbų panaudojimą papročiuose. Liuteronai 1573 m. rašo apie jų kaišymą virš durų, langų, vartų554. Keliamas per- kūnijos pavojus nebuvo vien prietaringų senovės gyventojų bruožas. Stichijos keliama grėsmė vertė prisiminti galimą žalos pavojų dvasiš- kius ir traktuoti reiškinį liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje. Kun. P. Bieliauskas knygoje apie Valkininkų bažnyčią ir vienuolyną pateikia miestelio gyventojo lenko F. Kochanskio pasakojimą apie poetą S. Gim- žauską, kuris nuo 1884 iki 1893 m. klebonavęs Valkininkuose daug nusipelnė lietuvindamas kraštą. Mat S. Gimžauskas, įvedęs lietuvių kalbą bažnyčioje, vertęs parapijiečius kalbėti poterius ir giedoti gies- mes lietuviškai. Pasak P. Bieliausko, poetas bardamas neklusnius tikin- čiuosius iš sakyklos rėkė ant žmonių ir „vis perkunavał i perkunavał“ (perkūnavo). Autorius, vertindamas tokį poeto elgesį, knygoje rašo: „Man atrodo, kad kun. Gimžauskas negerai darė, kam jam reikėjo per- kūnuoti iš sakyklos. Vėliau pats to gailėjosi ir graužėsi, kai vieną gražią dieną iš kažkur atslinko debesėlis, sugriaudžiojo ir trenkė perkūnas į jo svirną. Sudegė svirnas, arklidė ir pora arklių. Nuo to momento jis daugiau neperkūnavo. Net ir manęs per išpažintį paklausė, ar aš ne- perkūnuotu.“ Iš tiesų, gaisras 1885 m. gegužės 28 d. sudegino oficiną, kluoną, rūsį, ant jo pastatytą vežiminę, visus tvartus, arklidę, malkinę ir nemažai bažnytinio turto555. Taigi net Dievo valia pasitikintis kunigas, pajutęs nežabotą perkūnijos galią, tapo bejėgis ir įtikėjo religijos esmei prieštaraujančių prietarų veiksmingumu, ką bekalbėti apie valstiečius, kurie stichijos akivaizdoje imdavosi maginių veiksmų, įtraukdami į

554 Žr. Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, p. 34 555 Bieliauskas P. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas. 1555–1957. Trakai, 2004, p. 103, 106.

| 206 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | apsauginių priemonių arsenalą šventintą inventorių. Stichijos naiki- nantis šėlsmas, kai po gaisro nelikdavo didesnės kaimo dalies ar net viso kaimo, žmonėms kėlė nuolatinę baimę ir skatino imtis apsaugos priemonių, neatsižvelgiant į tai, kokiai konfesijai jie priklausytų. Antai reformatai, kurie nepripažįsta sakramentalijų, o kalba tik apie šventintų daiktų simboliškumą, ištikti nelaimės taip pat griebdavosi tokio inventoriaus. Pasakojama, kad kai užsidegė kaimyninis namas, tai reformatė su verba apibėgo aplink savo namą ir ugnis nepersimetė (Biržų r., Juodžionių k.). Anksčiau, aptardami, kur patalpose žmonės laikydavo verbas, minėjome, kad atlikusios savo paskirtį jos perkeliamos į kitas erdves. Tačiau jau Verbų sekmadienio metu, vos parėjus iš bažnyčios, verbos kaišomos į įvairias pastatų vietas. Tai dažnesnis XX a. pirmojoje pusėje verbų panaudojimo apsauginiais tikslais variantas. Reikalingą saugoti ir sakralizuoti erdvę galėjo sudaryti sodyba, bet paprastai – atskiros jos struktūrinės dalys. Todėl grįžę iš bažnyčios žmonės jas kaišiodavo į gyvenamojo namo kerčias, tvarto pastogėje po grebėstu nuo vėjo, perkūnijos. XX a. pirmojoje pusėje kaišiodavo ir į stogą, įsprausdavo į kūlius (Eišiškės). Arba parnešę į namus kadagį jį pasmilkydavo, o likusias šakeles pakišdavo po gegne ar pastogėje (Senieji Trakai). Su- vieke užkišdavo už kyšančio pastogėje gyvenamojo namo balkio. Taip pat kadagio šaką įkišdavo į tvarto plyšį nuo perkūnijos556. Nuo audros dėdavo ant šiaurinio lango, o po balkiu – ėgliaus ir gluosnio su kačiu- kais557. Remiantis žmonių tikėjimais, apsauginiais tikslais ypač tinka naudoti verboje esantį ir daug galių turintį šermukšnį558. Parėjus iš bažnyčios verbos būdavo kaišiojamos į gyvenamąjį namą, tvartą nuo vėjo, perkūnijos, tiesiog po grebėstu. Įsmeigta į stogą ties tvarto durimis, rečiau į staktą ar sienos plyšį dėl gyvulių apsaugos

556 IIES, b.1322 (26), lap. 28 (Biržuvėnai). 557 IIES, b. 1322 (43), lap. 57 (Tverečiaus apyl.). 558 Kartais kiša į tvartą nuo piktųjų dvasių (IIES, b. 1495, lap. 1 (Židikai).

| 207 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | būdavo laikoma per visą vasarą559. Apskritai pastogėje verba saugo nuo gaisro (Trakai; Šalčininkų r., Papiškių k.; Dūkštos). O Vilniaus rajone, Geisiškių kaime, verbas kaišiodavo visur, tik vengė pirties, mat tai – ne- švarus pastatas. Tai įdomu, nes pirtis gaisro požiūriu gana pavojingas objektas, tačiau šiuo atveju siekiama apsaugoti pastatus ne nuo gaisro apskritai, bet nuo sukeltos žaibo iškrovos. Be pastogės, pirmiausia sakralizuojama vidinė pastato erdvė. Netgi sakydavo, kad nuo perkūno reikia į visus keturis trobos kampus įkišti po truputį verbos (Keturva- lakiai). Tačiau liaudiškoje praktikoje, kaip minėjome, verbų apsauginės galios persipynusios su krikščioniška prasme. Taip pat pažymėtina, kad tuo atveju, kai verbos laikomos gyvenamosiose patalpose kaip sakramentalijos, jos atlieka krikščioniško apotropėjaus funkciją. Nors dabartyje verbų panaudojimo aspektai dažnai reiškiasi krikščioniška- me diskurse, tačiau sutinkami atvejai, kai žmonės, neturėdami šventų paveikslų, sakramentalijas perkelia į nešventinamą erdvę. AntaiKama - juose anksčiau, parnešę verbą, ją kišdavo už paveikslų, dabar dažniau įspraudžia už balkio, tik ne tvarte ar kluone, nes verba yra šventintas daiktas. Taigi mažėjant ūkinės veiklos mastui, verboms priskiriamos apsauginės funkcijos susiaurinamos iki gyvenamųjų namų globos. Gyvenamųjų pastatų apsauga tradiciškai būdavo užtikrinama verbas laikant palubėje už balkių. Pastogėje būdavo kaupiamos kelių metų verbos, nes čia, pašelmenėje ar po grebėstais, be kaišomų, par- neštų šventės dieną, būdavo patalpinamos atbuvę savo laiką troboje. Taip pat vienas iš būdų – iškasdavo duobutę, sudėdavo verbų ir kitų žolių, ant viršaus uždėdavo akmenuką, tikintis, kad tai nuo sodybos išsklaidys debesis560. Tokių verbų spygliai ar šakelių gabaliukai taip pat būdavo panaudojami patalpoms smilkyti iškilus audros pavojui. Kaip pavojingo žmogui objekto – krosnies, nuo kurios neretai kildavo gaisrai, pereinama prie analogo – lauko virtuvės (Pakuonio sen.). Sta-

559 Milius V. Pirmosios gyvulių išginimo dienos papročiai, p. 201. 560 VUB RS, f. 81, b. 301, lap. 4 (Anykščių r., Jovarų k.).

čiatikiai mėgsta laikyti verbą prie ikonos, po to ją išneša į kitus pastatus ar pastogę arba sudegina. Lietuvoje, kai su verba patalpos smilkomos šventės dieną, už balkio perkeliami jos likučiai, t. y. nuo smilkymo likusios kadagio vytelės. Teigiama, kad neatsižvelgiant į verbos pavidalą, pats šventinto daikto buvimas patalpose yra apsaugos nuo bet kokio pavojaus garantas (Vilniaus apyl.). Toks požiūris aiškiai rodo, kad orientuojamasi į verbos krikščionišką prasmę. Tačiau reikia pastebėti, kad kartais nutrinti verbų likučiai nevertinami kaip sakramentalija, o pažymimos menamos maginės jų savybės. Dažniausiai juos saugant derinami ilgalaikis ir momentinis apsaugos tikslai, nes pastaruoju atveju, kaip matysime toliau, Rytų Lietuvoje paprastai būdavo smilkoma kadagio spygliukais. Su apsauginėmis sakramentalijos funkcijomis pirmiausia susijęs vietos parinkimas verboms, pasibaigus šventei, ir jų laikymo trukmė. Šėtos valsčiuje verba būdavo paliekama prieangyje arba padedama ant palangės. Tai gana plačiai paplitusi simbolinė ir prevencinė prie- monė. Lietuvoje taip pat sutinkamas tradicinis saugojimo variantas, kai išdžiūvę spygliukai būdavo surenkami į maišelį, o likusi rykštelė užkišama už trobos, kitų pastatų gegnių ar grebėstų, pakraigėje arba už balkio561. Kartais rinkdami spygliukus su jais burdavo. Pradėjus byrėti kadagio spygliams, jie nutrinami į maišelį, o pagal tai, kaip greitai juos pavykdavo nutrinti, spręsdavo, ar greitai bus nudirbtas metų darbas, ir tik tada stiebelius be spyglių užkišdavo už namo sijos562. Parneštas verbas galėjo specialiai dėti ant krosnies (tai kartu ir prevencinė nuo gaisro priemonė) iki jos išdžius. Surinkę byrančius spygliukus, patalpoje verbą laikydavo trumpą laiką, tačiau perkelta į kitą erdvę ji (arba jos dalis) atlikdavo tą pačią apsauginę funkciją. Neretai pasenusias verbas perkeldavo į nešventinamą aplinką: virš tvarto durų (Šalčininkų r.,

561 Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose. T. 1, p. 69–70. 562 Rudaitytė A. Verbų, Velykų, Sekminių, Devintinių ir Žolinių papročiai. Plateliai, p. 491. Nudžiūvusius kotus pakišdavo po stogu, spyglius laikydavo maišelyje ant „pečiaus“, kad darbus visada atliktų (IIES, b. 1495 (6), lap. 3 (Kulių vlsč.).

Dainavos k.), į patvartę, pakluonę (Pakuonio sen.). Netgi buvo tikima, kad neišdžiovinus ir nenukūlus verbos spyglių iki Velykų, žmogus nesuspės laiku atlikti būtinų darbų (Šalčininkų apyl.). Ilgalaikiai prevenciniai siekiai, nukreipti į pastatų apsaugą ištisus metus, užfiksuoti ir šiuolaikinėje Vakarų Baltarusijoje. Baltarusiai, be laikymo už ikonos, taip pat tradiciškai šventės dieną verbas kaišiodavo į sienas ar po balkiu nuo gaisro, žaibo, potvynio ir nuo blogų akių563. Tokie papročių variantai sutinkami ir XXI a. pradžioje, kai išnešta į kitus pastatus verba laikoma apsisaugant nuo blogio ir audrų (Ščiu- činas; Skidlius). Įprasta, kad gluosnio ar karklo, rečiau kadagio verba pakišama po pastato stogu iš vidaus ir saugo nuo perkūnijos, gaisro (Molodečnas). Įdomu, kad naujoje lokalioje aplinkoje tradicinius verbų panaudojimo apsauginiais tikslais papročius yra išlaikę Latvijos lietuviai. XX a. pabaigoje senas verbas po metų perkeldavo ant aukšto už grebėsto apsaugai nuo perkūno564. Gardino apskrityje, Zablocės kaime, prisimenama, kad verbas kaišydavo tik į gyvenamąjį namą, nes verba – šventintas daiktas ir jos negalima laikyti bet kur. Verbų sekmadie- nį gluosnio ar karklo verba, pakišta po pastato stogu iš vidaus, saugo nuo perkūnijos Ašmena).( Tokie tikėjimai būdingi ne vien lietuviams ar baltarusiams, bet plačiai žinoti ir Europos tautoms565. Patalpinta tvarte

563 Šiaurės vakarų Polesėje į raudonąjį kampą už ikonų kišdavo gyvulių išginimo apeigoje naudotą verbą (Плотникова А. А. Первый выгон скота в Полесье. Славянский и балканский фольклор: этнолингвистическое изучение Полесья, c. 133). 564 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 106–107. 565 Ukrainiečiai tikėjo, kad į trobą, kurioje patalpinta verba, netrenks perkūnas (žr. Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 100). Rumunai parneštas šakeles įkišdavo į stogą arba pritvirtindavo virš durų, bet nenešdavo į gyvenamąjį namą, nes tikėjo, kad tuo atveju kas nors mirs. Jos saugojo nuo krušos, audros, griausmo ir žaibo (žr. Салманович М. Я. Румыны. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 303–304). Slėpdavo verbą po tvarto stogu ir suomiai (žr. Шлыгина Н. В. Финны. Ten pat, p. 127). Anglai jomis tiesiog puošdavo namus, o tokiu atveju verba jau tarsi praranda savo magines funkcijas ir išryškinama jau tik kaip sakralus simbolis (žr. Гроздова И. Н. Народы британских островов. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 95). Tokie tikėjimai būdingi ir rusams (Пропп В. Я. Русские аграрные праздники, c. 69).

| 210 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | gluosnio ar karklo, rečiau kadagio verba gyvulius saugo nuo ligų (Mo- lodečnas)566. Katalikai, dažniau šventindami kadagius, kaip ir Lietu- voje, spygliukus perkeldavo į kitą vietą dėl galinčio atsirasti situacinio poreikio. Reikia pastebėti, kad tokiu atveju nėra akcentuojamas verbos liekanų krikščioniškasis sakralumas. Ilgesnį laiką patalpoje nesuvynio- tos paprastai saugomos gluosnio, tačiau pasitaiko ir kadagio šakelės. Dažniausiai tokiu saugojimo būdu siekiama tiek ilgalaikių apsauginių, tiek ir momentinių tikslų, nes pastaruoju atveju, kaip matysime toliau, paprastai smilkoma kadagio spygliukais. Tokiu atveju, kai verba iš pradžių saugoma kaip šventės atminimas, apsaugine prasme ji atlieka inicialines magines funkcijas, kurios tolimesnėje perspektyvoje tampa ilgalaikės, bet jau kitoje, nešventin- toje, aplinkoje. Išnešta į pastogę verba toliau atlieka namo apsauginę funkciją, kurioje persipina šiuolaikinis krikščioniškas verbos traktavimas su magine perspektyva. Dėl šių priežasčių trumpėja jų saugojimo kambaryje laikas. Nėra aiškaus dėsningumo, tačiau galima teigti, kad verbos paskirtis priklauso nuo jos vietos aplinkoje. Gardino apylinkėse verba gyvulių apsaugai būdavo kišama tik į tvarto sienas, o į pastogę nešama nuo audros. Baltarusių kultūroje slenkstis yra mirties zona, dėl to prie jo negalima liestis, per jį pernešami jaunieji567, galbūt todėl ir verba neretai saugo įėjimą, nors lango, kaip ir durų, mitologema ži- noma ir Lietuvoje568. Panašiai ir Lenkijoje, Slovakijoje daugelyje namų verbos būdavo užkišamos po stogu virš įėjimo į priemenę, dedamos

566 Toks pat laikymo būdas, kai verba įsmeigiama į stogą ties durimis, rečiau į staktą ar sienos plyšį ir laikoma per visą vasarą, žinomas ir Lietuvoje (žr. Milius V. Pirmosios gyvulių išginimo dienos papročiai, p. 201). 567 Крук Я. Традиционная белорусская свадьба. Неман, 2000, № 8, c. 219. 568 Plačiau žr. Klimka L. Lietuviškojo namo vidaus mitologemos. Žmogus ir gyvenamoji aplinka, p. 143–144, 150–152.

į langus, siekiant apsisaugoti nuo perkūnijos, audros debesų ir kitų negandų569. Pateiktos medžiagos visuma leidžia teigti, kad aprašyti veiksmai su kadagio verba būdingesni Rytų Lietuvos rajonams, kur plačiau vyrauja kadagių naudojimas šventinimui, tačiau tokie veiksmai taip pat žinomi Baltarusijoje ir, kaip pastebėjome, buvo nukreipti į ateitį, nesieti su konkrečiomis aplinkybėmis. Be tokių verbos laikymo būdų, vietomis pasitaiko ir šakelių naudojimas momentiniams tikslams – atsiradus ūkiui ar žmonių saugumui pavojingai situacijai, artėjant audros debe- siui ir pan. Šiandien panašūs maginiai veiksmai žmonių vertinami kaip prietarai, todėl dažniau prisipažįstama žinant tokius atvejus, tačiau apie asmeninį verbų naudojimą apsauginiais tikslais paprastai nutyli- ma. Tačiau, neatsižvelgiant į tai, kokiais būdais siekiama apsaugos nuo gamtos stichijos, sutinkamas pačios stichijos siejimas su perkūnu kaip mitologine būtybe ir jo priešininku velniu. Kai kurie gyvulių apsaugos nuo velnio klausimai buvo aptarti anksčiau, tačiau būtina išsamiau panagrinėti mitologinio velnio ir jo ryšio su perkūnu temą, kuri leistų suvokti ne tik realius siekius išveng- ti žaibo iškrovos ir gaisro, bet padėtų geriau atskleisti verbos pozicijų pastatuose klausimus. Tautosakoje chtoniškoji mitinė būtybė velnias vaizduojamas esantis antagonistiniuose santykiuose su perkūnu, kuris

569 Verbos apsauginėmis galiomis, gebėjimu apsaugoti ištisus metus nuo perkūnijos tikėta ypač Belgijos bei Nyderlandų Šiaurės Brabanto ir Limburgo provincijų katalikų (žr. Решина М. И. Народы Белгии и Нидерландов. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 77). Tačiau antai rumunai verbos nenešdavo į gyvenamuosius namus, nes tikėjo, kad kas nors iš tų namų mirs, todėl pritvirtindavo iš lauko pusės virš durų arba pastogėje nuo gamtos stichijos ir kitų negandų (Саллманович М. Я. Ten pat, p. 304–305; Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem, s. 64; Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 155).

| 212 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | nuolat jį persekioja570. Pasak N. Laurinkienės, perkūnija lietuvių tautosakoje suvokiama ir kaip griaustinio dievo ir velnio ginčas571. Neatsi- tiktinai beveik visur slavų kraštuose yra buvęs tikėjimas, kad Dievas ir pranašas Ilja persekioja velnią. Pasak serbų, su kiekvienu perkūno griaudėjimu žūsta vienas velnias. Jis gali slėptis po medžiu, akme- niu, žmogumi ar vandenyje. Rusai ir bulgarai tiki, kad per griausmą negalima leisti į namus šuns, nes jame taip pat slepiasi velnias, į kurį taikosi perkūnas. Todėl beveik visi slavai, saugodamiesi nuo perkūno, tikėjo įsmeigtos į lauką (dažnai į keturis kampus) švęstos jaunos verbos (gluosnio) medžio šakelės magine galia572. Karpatuose audros metu šakeles degindavo krosnyje nuo griausmo ir audros ir kad velnias ne- sislėptų kamine573. Taigi baiminamasi ne perkūno, bet siekiama išvengti velnio, su kuriuo kovoja perkūnas574. Perkūnas trenkia ir ten kur sėdi ragana, o ji nesiartina prie šventintos verbos575. Neatsitiktinai tokie pat tikėjimai būdingi ir lietuviams. Nuo velnio, kaip ir kitų keliančių pavojų chtoninių būtybių, pirmiausia ilgalaikiais tikslais išvalomas naujai pastatyto trobesio vidus, o iškilus reikalui veiksmai papildomi atliekant momentinę apeigą.

570 Indoeuropietiškoje tautosakoje gerai žinomas velnio kovos su perkūnu ir apsaugos nuo šių būtybių motyvas, kuris nuosekliai nagrinėtas ir lietuvių tautosakininkų (žr. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, p. 126–139; Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя, c. 35–41, 54, 62–76 ir kt.). Persikūnijimo ir kovos su velniu motyvas, anot J. Balio, žinomas visame Baltoskandijos areale (žr. Balys J. Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje, p. 106–258), t. y. chtoninės būtybės vaizdinys gyvybingas ir finų tautų tautosakoje. 571 Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas, p. 165. 572 Толстой Н. И. Гром. Славянские древности. Т. 1, c. 558. Lietuviai tikėjo, kad į keturis trobos kampus įkišus po truputį šventintos verbos apsisaugosi nuo perkūno (Keturvalakiai). Žr. Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, p. 69. 573 Толстой Н. И. Вербa. Славянские древности. Т. 1, c. 334. Ispanijoje tikėta, kad alyvos šakelė, prikalta prie durų, apsaugos namus nuo velnio (Серов С. Я. Народы Пиренейского полуострава. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 63). 574 Apsaugos nuo velnio tikėjimai būdingi ir ukrainiečiams (žr. Соколова В. К. Весенне- летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 100). 575 Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 208; Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 40; Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 100.

Tokios apeigos poreikis atsiranda artėjant audrai, nes tada velnias nuo perkūno nemalonės slepiasi troboje (Keturvalakiai)576. Kad to neatsitiktų, pastačius namą iš kampų piktosios dvasios, vaiduokliai ir pan. buvo išvaikomi šventintų žolynų, verbų dūmais577. Gruzdžių apy- linkėse tikėta, kad į verbomis ir berželiais iškaišytas trobas netrenkia perkūnas, nes ten neįeina velnias. Kitur sakoma, kad į namus, kurių nesaugo šis inventorius, patenka velnias, jis tupi pastogėje ir dievas perkūnas į jį trenkia578, o į namus, kuriuose laikoma verba, neateis velnias (Tverečiaus apyl.)579. Taigi, be tiesioginės žaibo iškrovos ir jos padarinių, saugojamasi ir griausmo, kuris lydi žaibą580. Išnagrinėjęs J. Balio parengtas baltoskandiškas griaustinio ir velnio studijas bei tautosakinius tekstus, J. Jurginis teigia, kad sakmėse, susijusiose su žaibu ir griaustiniu, perkūnas veikia ne kaip pagoniškas dievas, o kaip „krikščioniško dievo įrankis, persekiojantis velnią“581. Tikėtina, kad platesnė apsaugos nuo perkūno priemonių ir sakramentalijų panaudojimo sistema namų statybos pradžios papročiuose buvo pritaikoma apsaugai nuo velnių, kurie gali įsiveisti name be šventintų žolių, kryželio, iškirsto gerojo kampo rąstų sankirtoje, nes nepašventintas namas sie-

576 Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, p. 68, 70. 577 Čiubrinskas V. Tradicinių valstietiškų trobesių statybos (įkurtuvių) papročiai. Lietu- vių liaudies papročiai. Vilnius, 1991, p. 64. 578 Dundulienė P. Lietuvių pavasario šventės. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija.T. 12. 1 sąsiuvinis. Vilnius, 1972, p. 148. 579 IIES, b. 1322, lap. 8. Žiobiškio apylinkėse netgi apie nesinešantįjį į bažnyčią kadagio ar žilvičio šakelių sakydavo: „Jei verbos nesineši, tai velnias sėdi užantyje“ (žr. Čer- niauskaitė J. Kalendoriniai papročiai nuo Velykų iki Advento, p. 876). 580 Tiesa, baltų religijos išpažinėjai smilkymą spygliais traktuoja kaip smilkymą per- kūnui (žr. Trinkūnas J. Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. Vilnius, 2000, p. 58), o ne apsaugos nuo jo padarinių priemonę. Nesiekdami kvestio- nuoti tokios nuomonės, turime pasakyti, kad toks požiūris tiktų ikikrikščioniškam ir krikščionybės įsigalėjimo laikotarpiui. Mūsų nagrinėjamam metui tokie tikslai galėjo būti vienetiniai, nes visuotinai akcentuojama verbos, kaip apotropėjaus, vertė. 581 Jurginis J. Raganų gaudymo šimtmetis. Vilnius, 1984, p. 116–117.

| 214 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | jamas su velnių buveine582. Neatsitiktinai apeigoms, kurios atliekamos apgyvendinant naujo namo erdvę, būdingi papročiai, skirti apvalyti patalpas nuo pavojų ir kartu velnio. Verba šiose apeigose yra tik kaip viena iš svarbesnių momentinių apsauginių, erdvę apvalančių sakralių atributų. Gyventojai, prieš įsikraustydami į namą, jo vidų aprūkydavo šventintais žolynais, verba, pašlakstydavo šventu vandeniu. Pirmą kar- tą naujame name įkūrus krosnį, joje degindavo ir šventus žolynus nuo velnio583. Nesunku pastebėti, kad sutinkamuose tikėjimuose vyrauja apsaugos nuo velnio motyvas. Remiantis tautosakine medžiaga, buvo tikima, kad į naminius gyvūnus taip pat gali įsikūnyti ar jais pasiversti velnias, todėl namus audros metu saugodavo nuo gyvūnų, pirmiausia katės bei šuns (tokio tikėjimo analogai žinomi ir tarp slavų)584, nes juose gali slėptis velnias, griaudžiant juos išvarydavo į lauką, o patalpas aprūkydavo verba585. Sutinkami tikėjimai atskleidžia akivaizdų siekį pasinaudojant apsaugos nuo velnio priemonių kompleksu išvengti perkūno sukeltų padarinių, nors liaudiškojoje traktuotėje perkūnija yra tarsi savaran- kiškai veikianti stichija, kuri svaidydamasi žaibais kovoja su perkūno priešininku. Tokie tikėjimai būdingi baltarusiams ir ukrainiečiams, tik perkūno priešininkų nomenklatūra praplečiama. Tikėta, kad griausmas naikina piktąsias jėgas, dvasias ir taiko ten, kur jos slepiasi. Reikia pasakyti, kad sakralių daiktų pasitelkimas apsaugai yra krikščioniško maginio inventoriaus naudojimo tikslų transformacija. Paradigminis veiksmas buvo maginis, nes tautosakoje sutinkama sudėtinga apsaugos

582 Čiubrinskas V. Valstiečių trobesių statybos papročiai XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Dieveniškės, 1995, p. 263, 264, 265. Tokioje perspektyvoje galima įžvelgti apsaugą nuo šios būtybės keliamų problemų ir pirmiausia siekį išvengti perkūno. Iš kadaginės verbos šakelės darydavo kryžiukus, skirtus visoms trobų sąsparoms, o iš lauko pusės geležine vinimi prikaldavo nulupto karklo kryželį (Užventis). 583 Čiubrinskas V. Lietuvių valstiečių trobesių statybos apeigų struktūra ir funkcijos. Lituanistica, 1990, Nr. 4, p. 33, 36–37; Balys J. Ugnis ir jos gerbimas. Raštai. T. 1, p. 18 (Baltarusija, Nočios k.). 584 Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, p. 39–40. 585 IIES, b. 854, lap. 36 (Skapiškio apyl.); lap. 57 (Kupiškio apyl.).

| 215 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | priemonių nuo velnio patekimo į trobą ir išvijimo iš jos veiksmų sistema artėjant perkūnijai. Velniui iš namų vyti naudodavo šermukšnio brūklį, o nuo savęs jį gindavo šventintais daiktais, žegnojimusi, nes ten, kur jis sustoja, trenkia perkūnas. Taigi mitinių būtybių ir jų kova krikš- čioniškoje perspektyvoje įgauna naują dimensiją. Tad egzistuojantis platus verbų panaudojimo apsaugai nuo griausmo ir perkūnijos būdų arsenalas yra ne vien šių stichijų sukeltų nelaimių baimės išraiška. Viena, verbos naudojamos kaip priemonė apsisaugoti nuo tiesioginių žaibo iškrovos sukeltų padarinių, o kartu siekiant išvengti pražūtingų perkūno ir velnio antagonizmo pasekmių. Pateikta medžiaga rodo platų verbos naudojimą pastatų apsaugai nuo žaibo iškrovos ir, suprantama, jo pasekmių – gaisro. Tai prevencinis naudojimas, tikintis pastatų apsaugos ištisus metus. O verbų kaip krikščioniško simbolio laikymas patalpose turi aiškias koreliacines sąsajas su Vatikano požiūriu į verbų saugojimo prasmes ir tikslus. Kaip teigiama „Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadove“, „palmių ar alyvmedžių šakelės namuose laikomos kaip tikėjimo mesijiniu kara- liumi Jėzumi Kristumi ir jo Velykų pergalės liudijimai“586. Toks požiūris, nors ir viešai nedeklaruojamas, visgi latentine forma labiau išreikštas stačiatikių verbų laikymo tradicijoje, kur atsisakymas nuo liaudiškosios jų traktuotės ir krikščioniškosios prasmės akcentavimas stipresnis tarp tikinčios Baltarusijos visuomenės dalies. Tačiau kasdienėje praktikoje verbų krikščioniškoji prasmė persipina su apsauginių galių, kurios joms suteikiamos, perspektyva ir išreiškia ilgalaikius apsauginius tikslus.

Smilkymas Tradicinio kaimo gyventojai, o ir šiuolaikinių pastatų savininkai jaučia pavojų užėjus audrai, kurią lydi šiaudinius stogus naikinanti vėtra. Taip pat ir perkūnija sunaikina gyvulius, užmuša žmones. Tad, nors egzistuoja praktinių veiksmų modelio principinė schema, bet ji

586 Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas (ištrauka), p. 18.

| 216 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | individuali, priklausianti nuo asmeninių žmogaus savybių, tikėjimo tokių veiksmų prasmingumu laipsnio, inventoriaus, kurį reikia saugoti ir globoti, ypatybių ir daugelio kitų aplinkybių. Smilkymas iš esmės atitinka anksčiau aptarto verbų saugojimo pastatuose modelį, tik jei laikant verbas vyrauja ilgalaikiai prevenciniai siekiai, smilkymo veiksme dažnai akcentuojami momentiniai poreikiai, kartu siekiant ir ilgalaikio dūmų veikimo. O pati veiksmo semantika gali būti įvairi, ir Verbų sek- madienį deginta šakelė saugo ištisus metus (Širvintos). Rūkymo metu patalpos veikiamos dūmais, o kartu ir erdvė apvaloma nuo galinčio joje būti perkūniją pritraukiančio blogio. Žinomi keli pastatų smilkymo variantai. Pirmasis, kai šventės dieną verba aprūkomi pastatai ir patalpos. Ši maginė akcija atlieka ilgalaikę apsauginę funkciją ir savo turiniu yra artima nuolatiniam verbos laikymui patalpose. Skirtumas tas, kad šventės dieną (arba ir vėliau) padėtos šakelės saugą užtikrina nuolatiniu buvimu, o dūmų poveikis yra inicialinis, t. y. momentiniu veiksmu patalpoms ir gyventojams suteikiama ilgalaikė saugos perspektyva. Pats veiksmas neturi bendros sistemos. Imbrade (Zarasų r.) pabaigus apeigą pelenai ir likusieji stagarai būdavo sumetami į krosnį ir kylantys dūmtraukiu dūmai galutinai įtvirtindavo veiksmo esmę. Kitur Lietuvoje namus apsmilkydavo su šventinta kadagio šakele, kurią uždegdavo Didįjį šeštadienį šventintais degtukais (Papilės apyl.; Kėdainių apyl.), bet dažniau – tą dieną šventinta ugnimi. Ją parsineš- davo kaip įprasta kempinėje ir šia ugnimi uždegę verbą ja smilkydavo trobą nuo piktųjų dvasių, gaisro ir perkūnijos. Tikslai gana įvairūs ir individualūs. Gyvenamąsias patalpas per Velykas smilkydavo nuo blogos akies, dažniausiai tai darydavo kadagio spyglių dūmais norė- dami išvaryti piktąsias dvasias (Trakų, Simno apyl.), apsisaugoti nuo nelaimių (Dūkštos). Tačiau pagrindiniai veiksmai būdavo atliekami Verbų sekmadienio metu. Verbų dieną kiekvieną kambarį rūkydavo kadagiu nuo galimų įvairaus pobūdžio nelaimių ir netikėtumų (Šalči- ninkų r., Žagarinės k.), o nuo piktųjų dvasių jau veiksmo metu būdavo išvalomi namai ištisiems metams (Varėnos r., Rudnios k.). Tikėta, jog

| 217 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | rūkymas gali atnešti namams laimę (Varėnos r., Pamerkių k.). Kėdainių rajone dar XX a. viduryje žinomi atvejai, kai su smilkstančia verbos šakele Verbų dieną apeidavo aplink sodybą. Taigi atliekant tokį ritualą ne tik išvaloma vidinė gyvenamojo namo erdvė, bet kartu su švęstu inventoriumi sukuriama apsauginio maginio rato iliuzija. Vietomis nuo perkūnijos švęstomis žolėmis užkurdavo naujai apgyvendinto namo krosnį, iš lauko už lango užkišdavo verbas, o troboje verba užkūrę ugnį apsaugodavo namus nuo gaisro587. Įvairiai būdavo elgiamasi ir su verbų likučiais. Be jau minėto jų sudeginimo krosnyje, likusias nuo rūkymo verbų žarijas užkasdavo po obelimis, kad į jas netrenktų per- kūnas (Dubingiai). Kiek mena respondentų atmintis, šventės dieną būta pastatų smilkymo iš lauko pusės atvejų (Jašiūnai), tačiau XX a. viduryje dažnesnis išlieka vidinės namų erdvės smilkymas. Verbų dieną degindavo kada- gį namo viduje ir veiksmą pakartodavo Velykų rytą (Ūdrija). Atskiri atvejai išlikę ir vėlesniais dešimtmečiais. Netgi veiksmą pakartodavo per pirmą perkūniją, kai aprūkydavo gyvenamuosius namus, o audros metu kiekvieną jų kampą (Trakų r., Gruožninkų k.). Kitur šią dieną smilkydavo namus nuo piktųjų dvasių (Vilnius – sent.). Įdomus apeigos variantas užfiksuotas Vilniaus rajone, Sužionių kaime, kur apsauginiais tikslais visus sodybos pastatus šventindavo Verbų sekmadienį ir tą veiksmą pakartodavo Kalėdų metu. Nuo nelaimių verba sodybos pastatus smilkydavo ir per Sekmines (Marijampolės r., Gudelių k.). Visuotinai pažymima, kad Verbų sekmadienį namų ir ūkinių pastatų smilkymas vietomis išliko ir XX a. antrojoje pusėje. Smilkymo eiga ir tvarka įvairuoja. Tai gali būti vien simbolinis veiksmas, kada patalpos viduje uždegami smilkalai, bet lygiai taip pat galimos ir sudėtingesnės struktūros apeigos. Paprasčiausias variantas, kai reikalui esant spygliai pilami ant žarijų krosnyje ir uždaromas krosnies kaištis. Patekę į patalpas dūmai sakralizuoja erdvę ir pagal

587 Kulys A. Minčiakampio vienkiemis. Tauragnai, Vilnius, 2005, p. 785.

| 218 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | maginę sampratą jai suteikia apsaugos perspektyvą. Krosnyje būdavo deginamos senos verbos ne tik kaip savo paskirtį atlikęs šventintas inventorius, bet kartu ir siekiant apsisaugoti nuo gaisro, nes dūmai kartu palaimina namus (Trakų r., Bražuolė). Smilkstanti verba būdavo metama į krosnį daugelyje, pirmiausia Pietryčių Lietuvos, vietovių. Taip pat buvęs paprotys į indą įberti žarijų iš krosnies, ant jų užpilti spygliukų ir jais aprūkyti namą iš išorės arba spygliukus užpilti ant krosnyje ru- senančių žarijų ir atidaryti kamino kaiščius, kad dūmai išeitų į lauką, o po to uždarius „jušką“ dūmų prileisti į namo vidų. Nors patalpoje saugoma verba, o dūmais prevenciškai apvalyta erdvė, netgi kaskart perkūnijai artėjant verbas įmesdavo į ugnį ir stengdavosi, kad dūmai išeitų per kaminą, o smilkstančias sumesdavo į duonkepę krosnį (Kėdainių r.). Šiuo veiksmu apeigai suteikdami platesnes, su krosnimi susijusias, prasmes – veiksmas nukreipiamas į kepamos duonos kokybę, tačiau kartu sakralizuojama ir apvaloma patalpa bei dūmtraukis, per kurį gali patekti žaibo iškrova. Pagaliau per kaminą gali patekti perkūniją pritraukiantis velnias. Todėl rūkymas šventintu inventoriumi kartais nukreipiamas velniui iš namų išvaryti kylant audros debesims (Panemunėlio apyl.)588. Namą rūkydavo, kai jame pradėdavo kažkas cypti, nes būdavo manoma, kad įsimetė vel- nias589, arba girdėdami cypimą imdavo iš už balkio pakištą verbą ir pradėdavo rūkyti590, taip tarsi pripažindami, kad šventinto simbolio buvimas patalpoje dar nėra apsaugos nuo velnio garantas. Momentinis (situacinis) tikslas atsiskleidžia, kai kadagys už- degamas atėjus audrai, nes tokiu būdu norima atitolinti nelaimę ir sušvelninti galimas pasekmes, o dūmams patekus į visus kampus verbos likučiai įmetami į krosnį, kad išeitų per dūmtraukį (Vilniaus r., Vaidotai). Užėjus audrai smilkytuvą ruošdavo iš lėkštės, į kurią pilda-

588 IIES, b. 854, lap. 57 (Panemunėlio apyl.). Višinskis P. Antropologinė žemaičių charakteristika, p. 83. 589 IIES, b. 1058 (40), lap. 97 (Pašvitinys). 590 VUB RS, f. 169, b. 319, lap. 40 (Vilkaviškio r., Opšrūtų k.).

| 219 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | vo žarijas, o ant jų dėdavo kadagio verbos šakelę (Naujasis Strūnaitis; Dūkštos), perkūnijos metu aprūkydavo netgi visus pastatus Prienų( r., Ašmintos k.; Dieveniškės). Skapiškio valsčiuje gyvenamąjį namą per audrą smilkydavo su ėglio šakele, kartu tuo pačiu metu skambindavo nemažu, iki 10 cm aukščio, žalvariniu varpeliu. Arba XX a. pabaigoje tik uždegdavo verbą, pastatydavo ant lango, o anksčiau ir patalpas apeidavo (Vilniaus r., Ažulaukio k.). Kadangi kadagio verbos spyglių viena iš pagrindinių funkcijų yra panaudojimas pastatams smilkyti, ją galėjo net specialiai laikyti iki pirmos perkūnijos ir smilkyti patalpas bei ūkinius pastatus, ypač tvartus (Kėdainių r., Lipliūnų k.). Perkūni- jos metu netgi bėgdavo su degančia verba aplink gyvenamąjį namą591. Arba verbą palikdavo ant palangės tame kambario šone, iš kurios pu- sės slinkdavo audra, o aplink pastatą papildomai apeidavo su degan- čia šakele (Jašiūnai). Kadagio šakele kambarys būdavo pasmilkomas matant bekylantį audros debesį, o šakelė baigiama deginti po krosnimi (Kėdainių r.). Gana įdomu, kad vyraujantys apsisaugojimo nuo žaibo iškrovos pasekmių būdai, kada prieš gaisrą kovojama su degančia ar tiesiog smilkstančia verba, gali turėti įdomias interpretacijas. Artėjant audrai, su verba aprūkydavo tik namo vidų, nes buvo tabu ugnį rodyti prieš debesį592. Taigi akivaizdžiai stebime retą neigiamą similinės magijos, kai ugnis gali sukelti gaisrą, sampratos pavyzdį. Dažniausiai būdavo deginama kadagio šakelės ar spygliai. Smil- kydavo ir verbos kačiuku, netgi padegindavo gluosnio šakelės galiuką (Degučių apyl., Protkūnavo k.)593, kuris šiais tikslais naudotas kartais tik Rytų Lietuvoje. Griaudžiant perkūnui, verba smilkydavo trobą, ūki- nius pastatus, net tvartus. Šiaurės aukštaičiai dažniau rūkydavo trobą,

591 IIES, b. 1058 (25), lap. 97 (Pašvitinys). 592 IIES, b. 1493 (12), lap. 12–13 (Kupiškio r., Juodėnų k.). Tačiau Suvieke (Zarasų r.) kadagį degindavo audros metu. 593 Panašiai elgdavosi ir rumunai, kurie per perkūniją mesdavo verbos pumpurus į ugnį, nes tai, jų manymu, turėjo nuvyti nelaimę nuo namų (žr. Cалманович М. Я. Румыны. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 303).

ūkinius pastatus iš vidaus arba per perkūniją šeimininkas apeidavo aplink pastatus. Taigi veiksmo logika labai aiški: iš pradžių sakralizuojama artimiausia žmogui gyvenamųjų patalpų erdvė, toliau ribos praplečiamos iki kitų pastatų ir taip pasitelkiant apotropėjų saugos iliuzija suteikiama visai sodybai. Kai to nesiekiama, rūkoma pasirink- tinai ir svarbiausius pastatus. Esame minėję, kad Pietryčių Lietuvos lenkai nesmilkydavo pirties, nes tai nešvarus pastatas. Nors žinomas atvejis, kai moteris smilkė „vazaunę“, kur saugomi vežimai (Turge- liai). Nuo blogio jėgų apvalyta gyvenamųjų patalpų erdvė žmogui gali padėti ir specifinėse bei gyvenimiškose situacijose. Antai smilkydavo, jei būdavo sapnuojami blogi sapnai (Panemunėlio apyl.) ar velnias ap- sėsdavo žmogų (Utenos r., Grybelių k.)594. Sakramentalijų naudojimas momentiniais tikslais, susidarius ūkiui ar žmonių saugumui pavojingai situacijai, pasitaiko vietomis XXI a. Išlaikoma tradicinė apeigos struk- tūra ir veiksmų seka. Antai ir XXI a. pradžioje pamačius kylant debesį, su verba būdavo pasmilkomas kambarys ir ji baigiama deginti krosnyje (Krakių vlsč.). Imbrade (Zarasų r.) pabaigus apeigą pelenus ir likusius stagarus sumesdavo į krosnį, nes šventinti daiktai neišmetami. Kitais atvejais sutinkami ir supaprastinti veiksmai. Artėjant audrai, kartais verbos ir nerūkydavo, o tik iš už paveikslų perkeldavo ant palangės (Vilniaus r., Vaigeliškių k.). Vilniaus apylinkių lenkai prieš audrą su verba apeidavo aplink pastatą. Tačiau panašūs maginiai veiksmai šiandien žmonių vertinami kaip prietarai, todėl dažniau prisipažįs- tama žinant tokius tikėjimus, tačiau apie asmeninį verbų naudojimą apsauginiais tikslais paprastai kalbėti vengiama. Visgi remiantis iš- likusiais žmonių lūkesčiais galima teigti, kad, be krikščioniškosios verbų prasmės, egzistuoja ir tradicinis tikėjimas maginėmis šventinto inventoriaus galiomis. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad pastatų ir patalpų smilkymas labiau būdingas Lietuvai, kur ir kitose gyvenimiškose situacijose šis

594 IIES, b. 854, lap. 57; VUB RS, f. 81, b. 342, lap. 6.

| 221 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | veiksmas yra gana svarbus kaip apsauginių priemonių arsenalo komponentas. Gana nedaug duomenų turime iš Vakarų Baltarusijos, tačiau esama negausi faktinė medžiaga liudija, kad pastatų smilkymas buvo būdingas ir čia, tik negalime konkrečiau kalbėti apie šio reiškinio mas- tą ir būdų įvairovę. Tačiau remdamiesi netiesioginiais duomenimis apie tokių priemonių realų arba mentalinį išlikimą galime kalbėti apie reiškinio funkcionalumą ir paralelių tarp analogiškų baltarusių bei lietuvių papročių egzistavimą. Pasitaikantys atvejai atitinka apeigos modelio Lietuvoje esminius bruožus. Antai Varanave namai būdavo smilkomi Verbų dieną. Gana įdomus atvejis, kai ilgalaikiai dūmų prevenciniai tikslai derinami su tikėjimu apsauginėmis pačios verbos galiomis, užfiksuotas Ašmenoje. Čia šventės dieną nuo perkūnijos būdavo aprūkomi namai, o likusi nesudegusi (paprastai taip saugoma nepanaudota apeigoje verbos dalis) kadagio dalis išdžiovinama ir nuo gaisro pakišama pastogėje. Dauguma apklaustųjų Gardino srities len- kų nesmilkydavo ūkinių pastatų, nebent Verbų sekmadienį gyvenamą- sias patalpas aprūkydavo kadagiu, kartais gluosnio šakelės gabaliuku. Šventės dieną smilkydavo namus, o verbos likutį padėdavo tvarte prie gyvulių. Arba Verbų sekmadienį nauja verba keičiant seną kartais aprūkydavo apeidami aplink namus ir kartu gyventojus. Ilgalaikiam apsauginiam poveikiui užtikrinti Verbų dieną kadagiu pasmilkydavo patalpas Lydos katalikai. Sutinkami negausūs momentinio smilkymo iškilus pavojui atvejai. Pelesos lietuviai užėjus audrai su perkūnija ant žarijų dėdavo kadagį ir jo dūmais pasmilkydavo namus ar bent uždeg- davo verbą595. Svyrių apylinkėse kylant audrai gyvenamąsias patalpas smilkydavo XX a. viduryje. Ašmenos apylinkėse kadagiu namus aprū- kydavo užėjus vėtrai ir XXI a. pradžioje. XX a. penktajame–šeštajame dešimtmečiais tipiška Lietuvai apeigos forma buvusi, kai audros metu nuo šventų paveikslų paimami smilkalai ir ant stalo indelyje uždegami. Apeigą atlikusi motina likučius sumesdavo į krosnį, stengdamasi jų

595 Merkienė R. Paribio žmogaus kalendoriniai papročiai, p. 348.

įmesti tiek, kad susidarytų didesnis dūmų kiekis ir jų pakaktų pereiti per visas krosnies ir kamino angas (Gardino apskr., Zablocės k.). Rusai troboje kadagį degindavo Didžiojo ketvirtadienio rytą siekdami išva- lyti patalpas nuo ligų ir nuodėmių596. Taigi nors negausi medžiaga iš Baltarusijos atskleidžia, kad čia egzistuoja analogiški Lietuvai tikėjimai. Kaip papildomą svarų argumentą, kad toks reiškinys buvo Baltarusi- joje, galime nurodyti tipinio apeigos modelio buvimą kitose Europos tautų apsauginėse praktikose. Antai Italijoje verbos laikomos prie lovos galvūgalio, bei prie nukryžiuotojo, o esant blogam orui gabaliukas deginamas ant slenksčio ir ant vieno iš langų. Ispanai taip pat verbą po truputį degina griausmo metu nuo žaibo597. Užklupus audrai verba namus pasmilko ir Latvijos lietuviai598. Deginimas paplitęs pasaulinėje kultūroje, nes „sudeginimas yra sakralus veiksmas, perkeičiant šven- tenybes ugnimi į kitą substanciją“599. Galimas dalykas tikėjimų ir papročių mastas Vakarų Baltarusijoje buvęs mažesnės apimties ir dėl konfesinių aplinkybių. Nors Gardine nusinešama kadagio į cerkvę ir grįžus smilkomos gyvenamosios patalpos, tačiau religingesni gyventojai liudija apie tarp stačiatikių esantį draudimą naudoti verbą smilkymo tikslais, nes bet koks šventinto daikto dėjimas į ugnį ar smilkymas juo liturgine prasme nemotyvuotas. Tiesa, Vakarų Baltarusijoje verbos dūmai yra panaudojami kompleksi- nėse apeigose, tačiau tokioje situacijoje sakralus inventorius yra vienas iš šventintų komponentų. Taigi remiantis paminėtais žmonių lūkesčiais teigtina, kad inicialinis pradas smilkymo veiksme išreiškia ilgalaikį maginį poveikį, o momentinis aprūkymas iškilus pavojui nėra vienetinis ir gali pasikartoti

596 Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси, c. 160. 597 Žr. Красновская Н. А. Итальянцы. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 24; Серов С. Я. Народы Пиренейского полуострава. Ten pat, p. 63 ir kt. 598 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 107. 599 Patackas A., Žarskus A. Vestuvės ir virsmas: martavimas ir vestuvės. Prienai, 1993, p. 106.

| 223 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | tiek kartų, kiek, žmogaus manymu, būtina suteikti saugos perspektyvą turtui pavojaus akivaizdoje. Šiuo atveju atlikus tokį prevencinį aktą turintys ilgalaikę apsaugą pastatai ar sodybos papildomai sakralizuojami susiklosčius atitinkamai situacijai. Veiksmu tarsi parodomas nepasi- tikėjimas ilgalaike verbos apsaugine galia ir maginių tikslų siekiama naudojant ugnies stichijai pasipriešinančias simbolines priemones. Žinant gaisro sukeltos nelaimės mastą, kaip ir nuo kitų nelaimių, kaip antai: audrų metu šiaudinio stogo šelmens suniokojimas, žmonių ir gyvulių žūtis nuo perkūno ir pan., realaus ir nenuspėjamo pavojaus akivaizdoje tokie maginiai veiksmai yra motyvuoti ir nors atitinka esminius prietarų bruožus, bet jiems nepriskirtini, nes šiose praktikose vyrauja akivaizdi liaudiškojo pamaldumo dimensija. Kita vertus, nors šiuolaikinis žmogus nėra visiškai bejėgis prieš gamtos stichiją, tačiau poreikis išvengti nelaimių pasitelkiant tradicines apsaugos priemones išlieka.

Verbos ūkinėse žmonių gyvenimo srityse Kiek sodyboms ir žmonėms baimę kėlė audra ir perkūnija, galinti sunaikinti visą turtą, tiek javų laukams pavojinga yra vėtra ir kruša. Todėl verbos panaudojimas laukų ir derliaus apsaugai praktiniu ir gyvenimiškuoju požiūriais yra visiškai motyvuotas ir suprantamas. Neatsitiktinai tokius siekius valstiečiai imdavo įgyvendinti dar per pa- čią šventę, nevengdavo verbą panaudoti ir konkrečių švenčių bei darbų metu, pasitelkdavo netgi mitologizuotus krikščioniškus tikslus. Kaip ir anksčiau aptartoje namų ūkio apsaugos priemonių sistemoje, taip ir ūkinėje praktikoje verbos atlikdavo konkrečias ilgalaikes funkcijas ir tiems tikslams įgyvendinti būdavo pasitelkiamos gluosnio šakelės. Buvo sakoma, kad Velykų naktį javų lauke reikia pastatyti verbą, nes ji apsaugos nuo audrų (Salakas)600. Taip pat tikėta, jog karklo šakelės,

600 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 142.

| 224 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | prismaigstytos laukų kerčiose, atitolins liūtis su ledais nuo pasėlių601. Vilniaus rajone gyvenanti stačiatikė yra įsitikinusi, kad užėjus audrai būtina išnešti smaigstyti į laukus verbų nuo audros padarinių. Taip pat manyta, kad apsėtus laukus apsodinus (J. Balio nuomone, galbūt nuženklinus apkaišant) verbų šakelėmis, kruša nemuš laukų, arba jei abiejuose upės krantuose bus pasodinta po verbą, tai pasaulio pabaigoje nelikus vandens „toj vietoj vis bus švarus vanduo“ (Liškiava)602. Prie šulinio šventintą verbą sodindavo Simno apylinkėse, kur, žmonių manymu, ji gerai vešės. Šventintą žilvitį vėžioniškiai sodindavo prie namų, kur išaugęs į medį jis saugos namus nuo perkūno, žaibo, lygiai kaip ir jam esant pirkioje po balkiu603. Kitur netgi apsodindavo sodą šventintais medžiais, t. y. šventintomis šakelėmis604. Taip pat manyta, kad suvežus į svirną javus, kad jų neėstų pelės, į urvus reikia įpilti truputį javų ir pasmilkyti Verbų žolynais (Balbieriškis)605. Baltarusiai verbos šakelę dėdavo į krosnį, kai ją kurdavo Velykų pyragui kepti606. Nagrinėdami negausią tokios tematikos medžiagą galime prieiti prie išvados, kad paminėtiems verbų panaudojimo atvejams Lietuvoje įtakos turėjo slavų liaudiškoji religinė kultūra. Verbų panaudojimas laukų apsaugai plačiai žinomas slavų kraštuose, nors sutinkamas ir europiniame kontekste. Neabejotina, kad papročiai ir tikėjimai susiję su plačiai šiame regione paplitusiu gluosnio šakelių šventinimu, nes siekiant apsaugoti laukus orientuojamasi būtent į šią žaliavą. Etnolo- ginėje literatūroje užtinkami aprašyti tarp baltarusių buvę similinės magijos pavyzdžiai, kai pumpurai būdavo suvokiami kaip krušos le- dai. Neatsitiktinai krušos metu ant palangės būdavo dedami šventinti

601 Merkienė I. R. Atmosferos „valdymo“ būdai Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje. Etninė kultūra ir tapatumo išraiškos, p. 212. 602 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 116. 603 IIES, b. 892, lap. 228 (Vėžionys). Merkinės parapijoje, Mižonių kaime, tikėta, kad šventintas žilvitis išaugs į šventą medį (žr. Levūnų kaimo papročiai, p. 126). 604 Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė Lietuvoje, p. 129, 131. 605 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 126. 606 Беларусы. Грамадскiя традыцыi. Т. 6, 481.

| 225 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | verbos pumpurai (Vitebsko sr.)607, o per Jurgines laukų šonuose nuo krušos ir kitų negandų smaigstydavo verbas608. Žinomas ir šventinto inventoriaus naudojimas kartu su sakralizuotu maginiu inventoriumi. Polesėje per Jurgines valstiečiai, apeidami rugių lauką, į jo kampus kartu su kaulais nuo Velykų stalo kaišiodavo verbos gabaliukus609. Rusijos pietinėse srityse gyventojai, norėdami apsisaugoti nuo krušos, verbas kapodavo į gabaliukus ir mėtydavo po lauką. Lenkai iš verbų gamindavo kryželius, kuriuos kaišiodavo į laukus nuo krušos610. Gardino apylinkių baltarusiai ir šiandien teigia, kad dėl laukų apsaugos Verbų šventės dieną sulaužius gluosnio verbas su kačiukais reikia užkasti į dirvą. Ukrainoje, Žytomyro srities šiaurėje, žinomi atvejai, kai audros metu, siekdami apsaugoti laukus ir daržus nuo krušos, ten išmesdavo šventintą verbą. Taip pat su verba kryžiuodavo įvairų maginį inven- torių – kastuvą, kirvį ar „kačergą“. Tyrinėję šiuos klausimus rusų fol- kloristai mano, kad tokiu atveju verba sustiprina minėto inventoriaus veiklos galias611. Vakarų Baltarusijos gyventojai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prieš sėdami linus, be maginio inventoriaus bei maldos panaudojimo, į dirvą įsmeigdavo verbos šakelę, kurią, baigus darbą, parnešdavo į namus ir užkišdavo už šventų paveikslų612. Ypač didelę žalą javams padaro kovai, kurie išrauna dygstan- čius daigus. Sakoma, kad apsaugai nuo kovų po sėjos reikia į lauką įsmeigti verbą (Gardinas – kat.). Panaudodami verbą laukus saugojo

607 Толстой Н. И. Вербa. Славянские древности. Т. 1, c. 334. 608 Белорусы, c. 396. 609 Мiнько Л. I. Земляробчы каляндар. Грамадскi быт i культура сельскага насельнiцтва Беларусi, c. 96. 610 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 155. 611 Толстые Н. И. и С. М. Заметки по славянскому язычеству. 3. Первый гром в Полесье. 4. Защита от града в Полесье. Обряды и обрядовый фолклор. Мocква, 1982, c. 56. 612 Vyšniauskaitė A. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos linų sėjos papročių analogijos XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje, p. 167–168. Lenkai pirmą orės dieną palmės gabaliukus dėdavo į pirmąją vagą, o į statines ir rūsius – nuo pelių (žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, p. 155).

| 226 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | slavai. Antai nuo krušos per Jurgines (serbai, bulgarai, makedonai ir kiti pietų slavai) į lauką įsmeigdavo šventintas verbas613. Taip pat pietų slavai nuo krušos ant savo laukų ribos statydavo gluosnio arba lazdyno šakeles614. Lenkai iš verbos darydavo kryželius ir juos kaišydavo į dirvą, taip siekdami apsisaugoti nuo vabzdžių, kurmių ir tikėdamiesi gausaus derliaus615. Tikėjimą verbos galiomis apsisaugoti nuo kurmių žino ir baltarusiai, teigdami, kad tuo tikslu reikia vasarą įkišti verbą į žemę (Ščiučinas). Baltarusių nuomone, iš bažnyčios parnešta verba prie namo sienos užmušus gyvatę galima apsisaugoti nuo jos baimės616. Slovėnijoje per Verbų sekmadienį su išdažyta šakele daužydavo į namų duris, kad gyvatės arčiau namų neprieitų per tokį atstumą, per kurį girdėti stuksenimas617. Verba naudota ir produktyvioms dirvos galioms stiprinti. Tuo tikslu šventės dieną arba vėliau šeimininkė su smilkstančia kadagio šakele apeidavo laukus dėl geresnio javų augumo ir derėjimo (Žadeikių k., Kupiškio r.; Kupreliškio apyl., Biržų r.). Visoje Lietuvoje gerai žinomi atvejai, kada verbomis, žolynais būdavo smilkoma artojas, jaučiai ir arkliai dėl sveikatos bei siekiant apsaugoti augančius javus nuo gamtos stichijų, raganų kerų, kitų piktųjų jėgų, taip pat dėl darbų sėkmės ir saugos618. Kupreliškio apylinkėse simboliškai su smilkstančia kadagio šakele apeidavo laukus, kad augtų javai, būtų geras derlius. Taip apva- lomąją funkciją išreiškiantys sakramentalijos dūmai, padarant maginį ratą, žmonių tikėjimu, gali sukurti reikiamą rezultatą. Tiesa, tai galima pasakyti apie įvairias verbų (taip pat ir kitų žolynų) dūmų naudojimo sritis. Karvėms, avims duodavo verbos Polesėje, be to, baltarusiai ne tik

613 Толстой Н. И. Град. Славянские древности. T. 1, c. 536; Агапкина Т. А., Левкиевская Е. Е. Втыкать. Ten pat, p. 459. 614 Толстой Н. И. Граница. Славянские древности. T. 1, c. 540. 615 Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 209. 616 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 192. 617 Толстой Н. И. Граница, c. 540. 618 Plačiau žr. Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 2–3; Dundulienė P. Lietuvių etnologija, p. 294.

| 227 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ją dėdavo į pašarą, bet ir iš jos virdavo nuovirą gyvuliams619. Zarasų apy- linkėse spiečiui išlaikyti, be kitų sakramentalijų, į avilį dėdavo ir verbų šakelių. Su verba būdavo smilkomi aviliai nuo pelių (Burokaraistis)620. Tačiau Rytų Lietuvos teritorijoje verbų panaudojimas specifinės paskirties uždaviniams spręsti nėra platus. Daugiau iš etnologinės literatūros žinomi žemdirbystės papročiai susisieja su bendru europiniu tikėjimų apsaugine sakramentalijos galia kontekstu. Verbą siekdami ūkinės naudos pasitelkdavo ir čekų valstiečiai, kurie Didįjį Velykų pirmadienį laukuose prikaišiodavo kuo ilgesnių karklo vytelių su kačiukais, kad javai aukšti išaugtų621. Baltarusiai vietomis, eidami sėti, pasiimdavo ir verbą, o Užkarpatėje sėdami kanapes į burną imdavo verbos gabaliuką, kad augalai gerai augtų622. Rusai seną verbą arba paleisdavo upėje pasroviui, arba kišdavo į lauką623. Panašiai valstiečiai praeityje elgdavosi Belgijoje ir Nyderlanduose. Šiaurės Brabante bei Limburge verbų šakeles įsmeigda- vo keturiuose lauko kampuose žemės derlingumui padidinti624. Krikščioniškame diskurse verbos funkcijos baigiasi bažnyčioje atliekant Pelenų dienos apeigas, kada pirmąją gavėnios dieną, trečiadie- nį, bažnyčioje per pamaldas šventinami iš sudegintų verbų likę pelenai, kurie barstomi ant žmonių galvų, tariant iš Pradžios knygos Adomui išsakytus Dievo žodžius: „<…> nes dulkė esi ir dulke pavirsi.“625 Šiais pelenais buvo barstomos tikinčiųjų galvos, primenant gyvenimo tra- pumą. Daug kur tiriamojoje teritorijoje verbas specialiai laikydavo iki

619 Гура А. В., Терновская О. А., Толстая С. М. Материалы к полесскому этнолингвистическому атласу. Полесский этно-лингвистический сборник, с. 87; Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 192. 620 Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė O. Burokaraistis, p. 198. 621 Jindřich J. Chodsko. Praha, 1956, s. 98. 622 Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и белорусов, c. 148 623 Забылин М. М. Праздники, обряды и обычаи русского народа, c. 85. 624 Решина М. И. Народы Белгии и Нидерландов. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 77. 625 Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje, p. 139; Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. Pradžios knyga (3.19). Vilnius, 1990, p. 10.

| 228 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | kitų metų Pelenų dienos ir nešdavo deginti į bažnyčią. Tikintieji, grįžę iš apeigų, parsinešdavo šventintų pelenų, kuriais barstydavo nedalyva- vusių apeigose namiškių galvas. Rytų Lietuvoje užfiksuoti atvejai, kai tuo tikslu verbos šakeles degindavo namuose ir pabarstydavo pelenais šeimos narių galvas. Taigi šiuo atveju tikėta, kad jau Verbų sekma- dienį šakelė įgauna sakralų pavidalą, todėl nebūtina jos pakartotinai panaudoti liturgijoje. Tačiau pelenai pritaikomi ne vien simboliniais sakraliais tikslais, bet ir ūkinėje veikloje, tikintis, kad švęstų daiktų dul- kės atbaidys nuo kopūstų kirmėles626. Sudegintų verbų pelenai būdavo išberiami kolektyviniame sode (Vilnius). Baltarusiai verbos pelenais naujagimiui pabarstydavo bambagyslės nupjovimo vietą627, taip pat verbą degindavo prieššventinę dieną, o pelenus pildavo ant lysvių, kur neidavo nei karvės, nei arklys. Sakoma, kad nesvarbu, ar bus sausra, ar lietus, vis tiek gerai augs agurkai. Netgi numetus ar išleidus ant že- mės šventintos verbos gabaliuką, tuoj pat ją reikia sudeginti628. Įdomu, kad lietuviškoje medžiagoje verbų pelenų panaudojimas fiksuojamas daugiau reminiscencijomis grįstuose pasakojimuose, kada Vakarų Baltarusijoje užtinkami gyvosios tradicijos faktai, turintys liaudiškojo pamaldumo bruožų. Apskritai baltarusiai demonstruoja gana pagar- bų požiūrį į verbą, teigdami, kad ją būtina saugoti, nes numetus ar išleidus ant žemės šventintos verbos gabaliuką galima užsitraukti pra- keiksmą, todėl ją reikia sudeginti629. Imituojančias palmes, kaip ir kitas netinkančias laikyti verbas bei jų likučius, artėjant žiemai, baltarusiai katalikai mesdavo į ugnį630, kaip kad tikintieji elgiasi su bet kokiu šven- tintu inventoriumi. Anot baltarusių, palmės galia ta, kad tai pirmasis pavasario pašventintas daiktas, todėl ji laikoma, kol išdžiūsta, ir tada

626 Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės, p. 37. 627 Беларуская мiфологiя. Энцыклапедычны слоўнiк, с. 79. 628 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 191–192. 629 Ten pat. 630 Беларуская мiфологiя. Энцыклапедычны слоўнiк, с. 80.

| 229 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | sudeginama631. Sakoma, kad gali padėti ir verbos pelenai. Teigiama, kad verba tinka viskam ir visokiais būdais gali būti naudojama, nes svarbiausia yra tikėjimas (Gardinas – kat.). Vakarų Baltarusijos teritorijoje verbos Pelenų dieną be konfesinių skirtumų deginamos namuose. Ypač vertinga informacija, kuri liudija, kad praktiniais sumetimais deginamos verbos ir liaudiškojo pamaldumo kontekste panaudojami pelenai nėra vien valstietiškosios religinės kultūros pavyzdžiai, o paprotys įgavo naują erdvinį pavidalą ir nesiejamas su kaimo aplinka. Tokių papročio transformacijos pavyzdžių užfiksuota Baltarusijoje, kur verbos deginamos miestiečių namuose, ir svarbiausia – dėl ūkinės naudos. Tiesa, veiksmas ritualizuojamas mies- tiečių, genetiškai buvusių kaimo gyventojais. Tačiau naujoje aplinkoje ir realybėje savo veiksmų jie nesekuliarizavo, o atvirkščiai – žinomoms praktikoms suteikė naują šiuolaikinį liaudiškojo pamaldumo matmenį ir pritaikė netgi kolektyviniams sodams. Nors iš sudegintų namuose verbų gauti pelenai nėra papildomai šventinami bažnyčioje, bet jų ištakos yra šventinta medžiaga. Žmonių vertinimu, tokie pelenai taip pat tinkami barstyti namiškių galvas, kaip ir išpilti ant daržo siekiant jo produktyvumo (Smurgainys; Molodečnas). Panašiais tikslais panaudoti galima ir senų namuose sudegintų (kai po metų keičiamos naujomis) verbų pelenus (Skidlius – stač.), arba šakelės specialiai deginamos kolektyvinio sodo darže (Valkaviskas). Sudegintus pelenus išberia kolektyviniame sode ir lietuviai (Vilnius – kat.). Tokie akivaizdžiai priešta- raujantys liturginei šventintų šakelių traktuotei veiksmai neatsitiktinai susilaukia negatyvaus stačiatikių šventikų vertinimo. Valkaviske sta- čiatikė teigė, kad jie verbą metus laiko prie ikonų, po to seną sudegina ir pelenus beria darže po gėlėmis, medžiais, „tačiau už tokius prietarus batiuška bara“. Suprantama, taip naudojamų verbų pelenų pagrindinė funkcija XX a. antrojoje pusėje yra jau ne krikščioniška simbolinė (kaip kad barstant ant galvos), bet praktiškumu grįsta bei gyvenimiškuoju

631 Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem, s. 64.

| 230 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | racionalumu papildyta liaudiškojo pamaldumo apraiška. Tokiu būdu verbos papročiuose kaip atskiras sakralus vienetas įsikomponuoja į tikėjimų šventintu inventoriumi kompleksą ir gali būti tiek sudėtine apeigų dalimi, tiek naudojamos savarankiškai.

Apeigų turinio kompleksiškumas Apeigų kompleksiškumu tikslinga įvardyti vienalaikį skirtingo šventinto inventoriaus panaudojimą konkretiems tikslams pasiekti. Ne vieną tokią kompleksiškumo raiškos formą aptarėme anksčiau, tačiau, norėdami struktūruoti medžiagą, šiame skyrelyje ją pabandysime pateikti kaip savarankišką tyrimo objektą. Tokiame komplekse kiekvieno elemento paskirtis analogiška arba jų visuma sudaro kon- centruotą krikščioniškų galių derinį, kuris, žmonių manymu, turėtų padėti pasiekti laukiamus tikslus. Tokiu atveju galimi keli apeigų turinio variantai: 1) kai naudojamas vien šventintas inventorius ir 2) be šventinto inventoriaus, pasitelkiamos ir maginę paskirtį turinčios prie- monės632. Tai būdinga ir kitoms liaudies religingumo formoms. Antai maldose į jauną mėnulį (jos, J. Balio nuomone, yra ikikrikščioniškos) iš pradžių yra persižegnojama, sukalbama trys „Sveika, Marija“ arba persižegnojus kreipiamasi malda į mėnulį ir pan.633 Žinomos ir tariamai ikikriščioniškos kilmės maldelių formos, kai, pvz., Žemaitijoje, Papilėje, prisimenamas neseniai buvęs kreipinys „Perkūne, dievaiti, nemuški žemaitį“634. XX a. antrojoje pusėje tokie veiksmai ir jų turinys stipriai pakito. Antai tradiciniam pavasariniam gyvulių išginimui buvo būdingos kompleksinės apeigos, kuriose verba yra viena iš sudėtinių jų dalių. Tačiau amžiaus pabaigoje verbos iš esmės pasiliko kaip vie-

632 Šiuo atveju nekalbame apie tas kompleksines apeigas, kai šalia verbos maginiais tikslais naudojamas sakralus ir nešventintas inventorius. Baltarusijos lietuviai per Jurgines prieš išgindami piemeniui galėdavo įdėti kiaušinį ir gyvulius išginti su verba, kad jie būtų riebūs, lygūs (Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra, p. 44). 633 Balys J. Liaudies magija ir medicina, p. 17–23 634 Plačiau žr. Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, p. 75.

| 231 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | nintelis šventintas atributas, išlaikęs buvusio statuso pėdsakų. O namų apsaugos priemonių turiniui buvo būdingas kompleksiškumas, tačiau išlieka šventinto inventoriaus prioritetas. Verba konkrečiame komplekse yra lygiavertis kitam šventintam inventoriui sakralus atributas. Todėl gana sunku ar netgi neįmanoma apeigos struktūroje nustatyti kiekvieno iš jos struktūrinių elemen- tų panaudojimo eiliškumo, pagaliau tas netgi neturi reikšmės, nes tvarką nulemia konkretūs siekiai ar diktuoja situacija. Todėl apeigos struktūra kiekvienu atveju yra individuali ir kolektyvinio vaizdinio užčiuopti nėra galimybės: jis priklauso nuo galutinio tikslo, todėl verbos vieta komplekse nėra stabili. Pasakyti panaudojimo seką arba, kuris inventorius konkrečioje situacijoje reikšmingesnis, yra neįma- noma ir dėl tos priežasties, kad, renkant medžiagą, prisiminimus pateikę žmonės kaip reikšmingesnį nurodo tą sakralų inventorių, apie kurį klausiama. Kitokioje situacijoje gali būti atvirkštinis variantas. Todėl tikslingiau būtų kalbėti apie apeigos struktūros ypatybes, neieškant joje atskiro šventinto inventoriaus panaudojimo prioritetų. Tai medžiagos kaupimo požiūriu gana labili situacija, kada atsaky- mai priklauso tiek nuo atminties nulemto subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, tiek nuo klausimo formuluotės ir pateikimo formos. Pateikiamuose verbaliniuose medžiagos pavyzdžiuose pasekti prio- ritetus sudėtinga, ir komplekso struktūros pavidalas tampa pernelyg hipotetinis. Be to, komplekse skirtingas inventorius dažnai naudojamas sinchronizuotai, nes atliekantiesiems veiksmus svarbiausia yra galutinis rezultatas. Žinoma, negalima atmesti ir galimo fiksuotos tvarkos buvimo fakto. Todėl nagrinėdami apeigų kompleksiškumą tekste pirmoje vietoje pateiksime verbą, nes mūsų tyrimas konkrečiai apima verbų panaudojimo klausimus. Lietuvoje plačiausiai kartu su verba naudojami krikščioniški simboliai, kurių liaudiškosios intencijos skirtos pirmiausia apsaugai nuo žaibo iškrovos ir perkūnijos padarinių, tai – žegnojimasis ir

| 232 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | malda635. Šiuos krikščionybės esmę išreiškiančius simbolius kartu su verbomis sudėtinėse apeigose užtinkame momentinių apsauginių priemonių komplekse. Smilkymo metu, žegnodami pasirinktą objektą ar žegnodamiesi ir kalbėdami maldelę, žmonės apsaugą nuo perkūni- jos pavesdavo Dievo globai. Veiksmo forma ir turinys neturėjo bendros sistemos. Antai smilkydami verba kambarius, juos šakele žegnodavo ir tardavo žodžius: „Saugok, Dieve, nuo nelaimių“ (Varėnos r.). Dot- nuvos apylinkėse rūkydami namą sakydavo: „Dieve, apsaugok mūsų namus.“ Kitur užėjus perkūnijai vidury kambario degindavo verbos šakelę, sakydami: „Dieve Karaliau, atitolink lietų, dovanok pagadą“636, arba ją smilkydavo kalbėdami tokią maldelę: „Kodėl nusigandot, o mintys įeina į širdis jūsų? O štai aš su jumis esmi, per visas dienas, iki pabaigos pasaulio“ (Raseiniai)637. Etninę specifiką turi Vilniaus kraš- to maldelės. Respondentai prisimena, kad smilkymo metu būdavo kalbamos „Ojcze nasz“ (,,Tėve mūsų“), „Zdrowaś, Maryjo“ (,,Sveika, Marija“), „Pod Twoją obroną“ („Tavo globa“) maldos arba lietuviškieji jų analogai. Dieveniškių apylinkėse perkūnijos metu smilkydavo patalpas kadagiu ir kalbėdavo maldelę, o artėjant audrai kalbėdami maldą žegnodavo debesis, patys persižegnodavo ir peržegnoję verbą smilkydavo šluotele tvartus, vieną ar net visus kambarius, netgi išeidavo į lauką, o užgesintos verbos likučius padėdavo atgal – už stogo ar švento paveikslo638. Suvieko (Zarasų r.) apylinkėse su lėkštutėje smilkstančia verba iš pradžių aprūkydavo gyvenamąjį namo, po to kitų pastatų vidų, o audros metu – ir jų išorę, net peržegnodavo debesį, nes ramiu

635 Malda įeina į liturginių veiksmų sudėtį, o kryžiaus ženklas yra vienas esminių tikė- jimo išpažinimo simbolių (plačiau žr. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje, p. 22–23, 34–35). 636 IIES, b. 1493 (7), lap. 26 (Tauragnai). Tai akivaizdi nuoroda į Kryžiaus dienų giesmę „Pone Karaliau“, kurios giedojimo intencijose bene svarbiausias buvo stichijų atitolini- mo motyvas (plačiau žr. Mardosa J. Kryžiaus dienos XX a.: krikščioniška ir žemdirbiška tradicija. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis.T. 21. Vilnius, 2002, p. 98–100). 637 Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, p. 76. 638 Ralytė A. Verbų šventė ir papročiai, p. 355–356.

| 233 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | metu nuo audros, vėjo ir perkūnijos apsauginę funkciją verbos atlieka užkištos už balkio. Apeigą vienais atvejais atlikdavo vienas žmogus, kitais būdavo pasitelkiami ir šeimos nariai. Kartais šeimyninėje apeigoje kalbėdamas poterius žegnodavosi tik pats atliekantis apeigą šeimos narys, kuris per- kūnijos metu atlauždavo kadagio šakelių ir aprūkymo metu vaikščioda- vo, žegnodavosi, kalbėdavo poterius (Kėdainių r., Rudžių k.; Rokiškio r., Šiurpiškių k.). Netgi užėjus griausmui ant lango būdavo dedama šventa knyga „Šaltinis“ su tuo puslapiu, kur yra maldos nuo perkūnijos639. Šiuo atveju stebime tam tikrą apeigos struktūros pastovumą. Tais atvejais, kai apeigoje dalyvaudavo keli šeimos nariai, namų smilkymo metu į akciją įtraukiami vaikai privalėdavo melstis ir prašyti Dievo apsaugoti nuo žaibo (Kėdainių r., Rudžių k.). Pietryčių Lietuvos lietuviai ir lenkai momentines praktikas atlikdavo Verbų dieną, bet kartais apeiga būdavo pakartojama per Kalėdas, Jonines, netgi Šv. Jurgio dieną (Šalčininkų r.). Apeiginiai veiksmai su žegnojimusi turi gilias ištakas. Žemaičiai, pasak P. Višinskio, žegnone norėdavo nuvaryti nuo žmogaus galinčią prisigretinti piktąją dvasią, kuri bijo kryžiaus ženklo, ir taip išvengiama perkū- no640. Tiriamojoje teritorijoje XX a. antrojoje pusėje maldelėse neužtinka- mas nekrikščioniškas diskursas, nors, kaip anksčiau matėme iš J. Balio pateiktos medžiagos (ypač žemaitiškos), tokių maldelių būta. Vakarų Baltarusijos gyventojai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje linų sėjos metu šalia verbos naudodavo maginį inventorių ir maldas641. Bet pats faktas, kai malda Rytų Lietuvoje naudojama kaip verbalinės magijos priemonė, rodo, kad bet kokia forma ir turiniu atliekama apeiga pirmiausia yra skirta iškilus realiam pavojui momentiniams siekiams įgyvendinti ir tik retais atvejais – viliantis ilgalaikio poveikio rezultatų.

639 IIES, b. 1322, lap. 22 (Tverečiaus apyl.). 640 Višinskis P. Antropologinė žemaičių charakteristika, p. 82. 641 Vyšniauskaitė A. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos linų sėjos papročių analogijos XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje, p. 167–168.

Gana įdomi kompleksinė apeiga, naudojant verbos kačiuką, buvusi tarp Vilniaus stačiatikių ir skirta kitai intencijai – žmonių sveikatin- gumui. Kačiuką reikia suvalgyti ryte, užgerti švęstu vandeniu ir sakyti: „Šventąja verba Povilas nugijo nuo manęs kitų ligas. Kaip tiesa, kad Verbų sekmadienį švenčia, taip ir tiesa, kad kitų ligos prie manęs ne- lenda.“ Verbos šalia kitų maginę paskirtį turinčių atributų naudotos ir Lietuvos sentikių, gydant vaikus nuo išgąsčio arba blogo miego. Gana ilga apeiga pradedama iš krosnies ištraukiant nebaigtus degti angliu- kus, kurie dedami į puodą. Ant angliukų užmetama kipariso (tujos) ar verbos medžio šakelė ir šventinta žvakė. Taip būdavęs padaromas panašus į „kodylą“ (smilkytuvą) prietaisas ir užkalbėtoja sukalbėdavo maldelę. Kūdikis paimamas ant rankų ir laikomas veidu žemyn. Iš viršaus uždengdavo vaiką medžiaga, kad tas įkvėptų dūmų. Laikyda- ma rankose „kodylą“ ar puodą, užkalbėtoja tris kartus peržegnodavo kūdikį, o po to tokiu pat būdu šventindavo vaiko lovytę (Jonavos r., Rimkų k.)642. Vilniaus rajone, Genių kaime, kaip ir Induros apylinkėse (Baltarusija) katalikai su gluosnio verba gydydavo rožę, sakramentaliją apvesdami aplink ligos židinį ir kalbėdami maldą. Veiksmą atlikdavo dvejopai: verbą apvesdavo ratu į abi puses arba kryžmai. Baltarusi- joje negausiai, tačiau tokie kompleksiniai gydymo faktai yra patekę į etnologinę literatūrą. Kaip antai, Verbų sekmadienio ankstyvą rytą kiekvienam reikia suvalgyti tris verbos pumpurus ir užgerti šventintu vandeniu ir dar kalbėti maldą ar užkalbėjimą nuo ligų643. Apeiginiame veiksme akivaizdi krikščioniškų ir maginių sie- kių simbiozė. Antai prevenciniais tikslais verbos dūmais būdavo sudaromas kryžius ir taip palaiminami išgenami pavasarį gyvuliai (Panevėžio r., Pukių k.). Arba kryžiaus ženklas sudaromas tradiciniu būdu – ranka. Taip Verbų sekmadienį smilkydavo vaikščiodami po

642 Cholopovas D. Tradiciniai Lietuvos sentikių gimimo, krikštynų, laidotuvių ir miru- siųjų paminėjimo papročiai. Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 1996–1997. Vilnius, 1998, p. 103. 643 Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1, c. 191.

| 235 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kambarius ir žegnodavo atlikdami krikščionišką veiksmą, o likusius pelenus pakasdavo po kryžiumi (Zarasų r., Pratkūnų k.; Šalčininkų r.). Degučiuose pirmiausia peržegnodavo prieš perkūniją paruoštą deginti verbą, taip pat smilkydami naudodavo kryžiaus ženklą. Respondentai nurodo, kad padėjus kadagio šakelės gabaliuką į geležinį indelį arba ant lėkštutės, šiuo prietaisu būdavo smilkomi namai ir žegnojami debe- sys (Vilniaus r.). Kitur audros metu paimta kadagio šakele žegnodami ir keldami ją link artėjančių audros debesų smilkydavo kambarius (Simnas). Šalia verbos dūmų būdavo naudojamas ir šventintas vanduo, perkūnijos ir audros metu juo kryžmai šlakstant gyvenamąsias patalpas (Salako vlsč., Vyželių k.). Paminėti apeigų variantai kiek skiriasi nuo žemaitiškų. Ten žinomas kryžiaus ženklo naudojimo variantas, kai iškilus pavojui, dažniausiai užėjus audrai ar perkūnijai, palangės būdavo pabarstomos spygliukais, jais ant palangės išpildavo vieną arba tris kryželius (Užvenčio apyl.)644. Taip pat nurodoma, kad artėjant perkūnijai reikia „kieme, kur nors patvoryje ar paparkanyj, kryžiškai paberti žiupsnelį verbų skujų, kad Perkūnas į trobesius neįtrenktų“645 (Plateliai). Reikia pastebėti, kad atliekant kompleksines apeigas žegno- nė nebūtinai yra sudėtinė jų dalis, bet tai ir įprastinis daugeliu atvejų pradiniams veiksmams būdingas ritualinis elementas, todėl prieš smilkydami verbą žmonės persižegnodavo. Taigi susiduriame su reiškiniu,

644 Anot R. Merkienės, toks paprotys vietomis žinomas ir Vidurio Lietuvoje. Barsty- mai, kaip ir verbų padėjimas ant palangės bei kitų šventintų žolių deginimas artėjant perkūnijai, „gali būti laikomi viena iš krikščioniškoje sąmonėje transformuotų aukų Perkūnui“ (žr. Merkienė I. R. Atmosferos „valdymo“ būdai Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje: etnokultūrinio tapatumo savybės, p. 218). Tokia interpretacija būtų priimtina, jei apsauga nuo žaibo būtų vienintelė verbų panaudojimo sritis, tačiau jų taikymo amplitudė gana plati. Neprieštaraudami tokiai nuomonei, turime pasakyti, kad esama medžiaga nesuponuoja tokio hipotetinio vertinimo, nes verbos, kaip ir kryžiukai, yra krikščioniškos sampratos nulemti simboliai. Jų tikslas – apsisaugoti nuo perkūno. Be to, nuo perkūnijos ir žaibo iškrovos naudojamos šventintos žvakės, duona, druska, vanduo – taigi įvairios sakramentalijos, kurių apsauginės funkcijos pasireiškia daugelyje gyvenimo sričių. Taigi, matyt, liaudiškoje interpretacijoje tai yra tiesiog viena iš šventinto daikto veikimo raiškos formų. 645 Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, p. 69.

| 236 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | kai, be atliekančio apeigą asmens žegnojimosi poveikio, veiksmas naudojant šventintą inventorių sustiprinamas kryžiaus ženklu. Tokie apeiginiai veiksmai gerai žinomi Lietuvos teritorijoje. Jeigu Rytų Lietuvoje kompleksinių apeigų, kuriose su verba naudojamas žegnojimasis bei maldos, užtinkame nemažai, tai vakarų Baltarusijoje, remdamiesi disponuojama medžiaga, negalime kalbėti apie didesnį tokios struktūros apeigos paplitimo mastą. Šiuo požiūriu aktyvesni Vileikos katalikai, kurie Verbų sekmadienį simboliu peržeg- nodavo langus ir duris, t. y. ritualine ir mitologine prasme jautriausias gyvenamo būsto vietas, taip pat momentiniais tikslais simboliškai peržegnodavo tuos sodybos objektus, kuriems gresia pavojus. Lenkai iš verbos darydavo kryželius ir juos kaišydavo laukuose į dirvą kaip apsaugą nuo vabzdžių, kurmių ir dėl geresnio derliaus 646. Kaip matysime toliau, žegnojimasis ir maldos būdingos ir sudėtingesnės struktūros apeigoms. Kompleksinėse apeigose šalia verbos gana svarbią reikšmę turi šventinta žvakė. Labiausiai vertinama graudulinė žvakė, liaudiškoje tradicijoje vadinama „grabnyčia“. Šventintos žvakės panaudojimas yra tiesiogiai susijęs su krikščioniška jos prasme – Grabnyčių žvakė yra priskirta negausiai ypatingų sakramentalijų kategorijai647. Bažnyčioje šventintos žvakės plačiai naudotos liaudies papročiuose ir buityje. Jos šventinamos vasario 2 d. Grabnyčių šventės metu. Liturginis, t. y. tikrasis, šios šventės pavadinimas Kristaus paaukojimo diena, o nuo VIII a. vidurio vadinama Marijos įvesdinimo švente, kai pagal Senojo Testamento nuorodą Marija, praėjus 40 dienų po Kristaus gimimo, atliko įvesdinimo apeigą. Žvakės primena tą faktą, „kai senelis Simeonas Jeruzalės bažnyčion atneštą vaikelį Jėzų pavadino „pasaulio šviesa“648. Lietuvių krikščioniškoje tradicijoje ankstyviausias šventės paminėjimas

646 Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 209. 647 Bartkus F., Aleksa P. Dievas ir žmogus, p. 466. 648 Vaišnora J. Mic. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma. 1958, p. 43; Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje, p. 147–148; Čibiras K. Liturgika, p. 85–86.

| 237 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | sietinas su M. Mažvydo lotynišku šventės paminėjimu tarp svarbiausių bažnytinių švenčių 1551 m.649 Vietomis Rytų Lietuvoje taip pat sutinkamas Gromnicos šventės pavadinimas650. Su pagonišku dievu Gramauni- ku (Perunu) šią dieną sieja baltarusiai651. Gromnicos, arba Dievo Motinos Gramnyčios dienos (w Dniu Matki Boskiej Gromnicznej), kaip ir Lenkijoje, vardu šventę įvardija, žinoma, ir Lietuvos lenkai. Čekai, slovakai, baltarusiai šį šventės pavadinimą sieja su perkūnu, todėl tyrinėtojai ieško šventės sąsajų su pagoniškojo pasaulio kultais652. Rusijoje tarp stačia- tikių ypač vertintos žvakės, kurios vasario 2 d. uždegamos paeiliui 12 metų. D. Zelenino nuomone, šią dieną šventintos katalikiškos žvakės į Baltarusiją atneštos unitų653. Pateikti pavyzdžiai liudytų, kad ir lietuvių gromnicos pavadinimas akivaizdžiai perimtas iš slavų kraštų (pagaliau tą rodo jo paplitimas rytiniuose krašto rajonuose). Tačiau esantys su šia diena ir žvakėmis susiję papročiai (taikomi saugotis nuo perkūnijos, ligų ir kt.) daugeliui Europos tautų, netgi suomiams (ugrofinams bei liuteronams), žinomi „žvakių dienos“ pavadinimu654, leidžia manyti, kad tai ne indoeuropietiškos kilmės diena, bet krikščioniška (pripa- žįstant krikščionių perėmimo iš ankstesnių laikų faktą ir šiuo aspektu

649 Mažvydas M. Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, 1974, p. 278. Grabnyčios europietiškoje tradicijoje turi apsivalymo, Marijos, Marijos su žvakėmis, žvakių šventės ir kt. pavadinimus (žr. Гроздова И. Н., Токарев С. А. Введение. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 9). 650 Klimka L. Po Grabnyčių zylė pradeda žagres kalti. Lietuvos aidas, 2000 02 02; Dundu- lienė P. Lietuvių etnografija, p. 250. 651 Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя, c. 158; Землеробчы каляндар, c. 135. Nors baltarusiai turi ir krikščioniškus dienos pavadinimus (žr. Лозка А. Беларускi народны каляндар, c. 58). 652 Fischer A. Etnografja Slowianska. Zeszyttrzeci. Polacy, s. 196; Narkowicz L. Alleluja biją dzvony… Tradycje i obyczaje Wilenszczyzny w pracy pozalekcyjnej. Wilno, 1998, s. 25. Galbūt tai tiesioginis etninės Lenkijos papročių ir pavadinimų perėmimas (žr. Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 207; Грацианская Н. Н. Чехи и словаки. Ten pat, p. 221). 653 Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 402–403; Землеробчы каляндар, c. 139; Лозка А. Беларускi народны каляндар, c. 58–59. 654 Шлыгина Н. В. Финны. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 122; Лукьянченко Т. В., Морозова М. Н. Скандинавские народы. Ten pat, p. 140 ir kt.

| 238 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | artimą indoeuropietiškajam pasauliui šventinimą655). J. Balio teigimu, krikščioniškame pasaulyje per Grabnyčias pašventinta žvakė laikoma gera apsaugos nuo piktųjų dvasių, įskaitant ir nuo perkūno, kuris trenkia į besislapstančias trobesiuose piktąsias dvasias, priemone656. Lygiai kaip ir baltarusių „gromnicos“, kurios įteikiamos mirštančiajam į rankas, deginamos per audrą ar siekiant kitų, ypač apsauginių, tikslų657. Baltarusių požiūriu, „grabnyčia“ ir verba yra lygiaverčiai simboliai, todėl verba namie būtina kaip ir „grabnyčia“658. Dėl teisybės reikia paminėti, kad apsaugos priemonių nuo galimo gaisro komplekse žvakė dažnai turi prioritetą prieš kitą šventintą inventorių, nes šiuo atveju paradigminiai jų aspektai apeigose netgi maginėje perspektyvoje įgauna ypatingą reikšmę659. Kompleksinėje apeigoje apsaugos priemonių nuo perkūnijos sistemoje ugnies motyvas panaudojamas gaisro prevencijai, todėl šalia verbų kartu derinamas ir „grabnyčios“ („gromnicos“) deginimas, nes, žmonių manymu, tai efek- tinga ir esminė apsaugos nuo gaisro krikščioniškos kilmės priemonė. Tačiau liaudiškuoju pamaldumu grįsto maginio instrumento (ugnies) įtraukimas į kompleksinę apeigą neturi vientiso traktavimo ir sutinkama daug jos eigos variantų. Antai pasmilkius su verba langus, juos tris kartus peržegnodavo, o su degančia „grabnyčia“ tėvas per perkūniją

655 Teologai pripažįsta, kad žvakės mirusiųjų apeigose veikiausiai pirmųjų krikščionių buvo perimtos iš romėnų papročių (žr. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje, p. 53). Prancū- zai, Pirėnų tautos iš žvakių tikėjosi tokios pat saugos, įskaitant ir nuo perkūnijos, kaip ir lietuviai. Tačiau kai kurie argumentai liudytų ikikrikščioniškų archetipų naudai, nes, pvz., austrai netgi turėjo pagal formą ir spalvą skirtingas žvakes, skirtas nuo audrų ir mirusiųjų atminimui (žr.: Покровская Л. В. Народы Франции. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 30; Серов С. Я. Народы Пирейского полуострава. Ten pat, p. 49; Листова Н. М. Австрийцы. Ten pat, p. 164). Čekai dar XIX a. viduryje per per- kūniją degindavo žvakutes (žr. Nemcova B. Močiutė, Vilnius, 1972, p. 211). 656 Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, p. 16. 657 Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 207. Analo- giški pavadinimai ir tikslai būdingi čekams ir slovakams (Грацианская Н. Н. Чехи и словаки. Ten pat, p. 221). 658 Беларусы, с. 481. 659 O. Kolbergo teigimu, verbas laikydavo kartu su „grabnyčia“, per Žolinę ar Dievo Kūno šventę šventintais vainikais (Kolberg O. Dziela wszystkie, s. 147).

| 239 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | apeidavo pastatus. Arba užkištos pastogėje nuo perkūno Verbų sekma- dienį ar po savaitės ilgalaikiais tikslais, kaip ir užėjus perkūnijai, kai tik įtartinai apsiniaukia dangus, verbos uždegamos kartu su „grabnyčia“ ir smilkstančios verbos dūmais smilkomi visi kambariai, po tris kartus peržegnojami langai. Prieš deginimą ant stalo gali būti sudaroma sakrali kompozicija – prie žvakės iš šonų dedamos verbos (Šalčininkų r., Dieveniškės; Baltoji Vokė; Vilniaus r., Kalvelių k.; Dūkštos). Šalčininkų rajone užėjus perkūnijai būdavo uždegama verba, o kartais ir žvakė bei papildomai rankose laikoma šv. Agotos duona. Tokiu būdu viena iš es- minių žvakės funkcijų papildoma pasitelkiant kitą žinomą apotropėjų nuo perkūnijos ir gaisro Dainavos( k.) bei panaudojamas universalus inventorius – šalia pasidedama šventinto vandens (Šalčininkų r., Ža- garinės k.). Gana dažnai verba statoma ant palangės, ypač iš tos pusės, iš kurios matosi artėjantis audros debesis. Taigi jei verbos prevencinis uždegimas apeigos struktūroje yra trumpalaikis inicialinis veiksmas, degančios žvakės veikimas apima visą pavojaus laiką. Mielagėnuose griaudžiant ant lėkštutės degindavo verbą, o ant lango pastatydavo uždegtą Grabnyčių žvakę660. Kartais „grabnyčiai“ apeigoje būdavo suteikiamos pasyvios pozicijos: griaudžiant ant lėkštutės deginama verba, o ant lango laikoma padėta neuždegta „grabnyčia“661. Arba užėjus audrai uždegama verba, statoma ant palangės žvakė ir kalbama malda „Tėve mūsų“ (Dieveniškės). Gana įdomus ritualinis variantas užtiktas Vilniaus rajone, kur perkūnijos metu ant palangės būdavo padedama verba, uždegama žvakė ir aplink namus einama su Atgimimo laikais iš Vatikano parvežtu varpeliu (Pailgės k.). Punske lietuviai perkūnijos metu taip pat ant lango pastatydavo verbą ir uždegdavo žvakę. Pana- šiai elgdavosi ir žemaičiai, kurie perkūnijos metu degindavo verbą ir

660 IIES, b. 1184, lap. 36. 661 VUB RS, f. 169, b. 385, lap. 36 (Mielagėnai). Lietuvių tautosakos archyvas (toliau – LTA), 739 (44) (Kamajai); LTA, 828 (109) (Krosna) ir kt., be to, šiuose veiksmuose dar naudojamas ir kitas sakralus ir nešventintas inventorius.

| 240 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | uždegdavo šventintą žvakę, o neužimti apeigoje šeimos nariai kalbėda- vo rožinį (Vaiguva). Išvardyti veiksmai būdavo atliekami susiklosčius pavojingai situacijai – apsiniaukus padangei, bet toks veiksmas taip pat būdavo atliekamas ir su parnešta pašventinta verba, kai ilgalaikiais prevenciniais tikslais smilkydavo gyvenamuosius namus ir tvartus. „Grabnyčios“ („gromnicos“) galia Rytų Lietuvoje tikima iki mūsų dienų ir šis bruožas apeigines praktikas suartina su Baltarusijos gy- ventojų siekiais. Pažymėtina, kad eidami Verbų sekmadienį šventinti verbos, stačiatikiai prie šakelių prideda žvakutę ir ją šventinimo metu, o vėliau ir namuose iškilus reikalui uždega (Ščiučinas). Nors baltarusiai tokio papročio varianto negrindžia konfesiniais motyvais, tačiau tas privaloma sentikiams, kurie Vilniuje puokštelėse šventina žvakes. Tokio šventinimo tikslas – turėti tinkančio kovai su perkūnija ir žaibais inventoriaus, todėl artėjant griausmui šalia verbos uždega šią žvakę. Šiuo atveju verba nedeginama, bet simbolio buvimas patalpoje, jų teigimu, yra papildomas saugos garantas. Tačiau svarbiausia yra „grabny- čia“. Lauko tyrimų metu vakarų Baltarusijoje užfiksuoti pasakojimai, kai pakilus vėjui žvakė uždegama ant lango ir kadagiu aprūkomas langas (Ašmena; Vileikos apyl.) arba kilus gaisro pavojui pirmiausia uždegama „grabnyčia“, po to papildomai ir verba. Šalia aktyvaus rituališkumo sutinkamas pasyvusis verbos veikimo apeigoje variantas. Baltarusių liaudiškojo pamaldumo tradicijoje tokios apeigos aprašomos etnografinėje literatūroje, kada griausmo metu bū- davo imama šventinta žvakė („gromnica“) bei verbos galas ir dedama ant palangės toje pusėje, iš kurios artėja audra662. Paprotys išlikęs XXI a. pradžioje, kai Grabnyčių žvakė („gromnica“) kartu su verba pastatoma arba paguldoma ant palangės audros metu, o šalia dar pastatoma žva-

662 Крук И. И. Следам за сонцам: беларускi народны каляндар. Минск, 1998, c. 68. Polesėje kartais verbą su Grabnyčių žvake pritvirtindavo dėl gyvulių saugos prie tvarto durų. Net specialiai tam tikslui šventindavo žvakę (Плотникова А. А. Первый выгон скота в Полесье. Славянский и балканский фольклор: этнолингвистическое изучение Полесья, c. 135).

| 241 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kė (Gardino apyl.). Ant lango griaudžiant pastatoma verba, „grabny- čia“, kiti šventinti daiktai ir meldžiamasi (Sapackinė; Smurgainys – kat.). Audros metu patalpa žegnojama su verba, ji dedama ant palangės, nors ir šiaip esanti namuose saugo nuo perkūno (Ščiučino, Skidliaus, Gardi- no apyl.). Stačiatikiai artėjant audrai prie ikonos deda šventintos duonos arba verbą ir meldžiasi pranašui Iljai (Ašmena; Vileikos apyl.; Valkavis- kas; Lyda). Pasyvioje pozicijoje gali būti ir kitoks apotropėjų rinkinys – nuo audros saugo prie ikonų stovėdami verba, žvakė ir Žolinės šventėje pašventinti žiedai. Apskritai jei žvakės reikšmė stačiatikiams visuotinė ir kiek mažiau būdinga katalikams, tai realūs konfesiniai skirtumai stebimi panaudojant šventintus žolynus. Šalia žvakės ir verbos stačiatikiai aktyviai naudoja Žolinės, o katalikai – Devintinių žolynus (Valkaviskas.). Apskritai baltarusiai šiandieniniu pasyviuoju praktikų variantu neretai pasitiki kaip rituališkai vertingu ir prilygstančiu aktyviems veiksmams analogu. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje matome aktyviojo prado apeigoje dominavimą: tai gali būti smilkymas, ritualinis svarbių vietų apėjimas, netgi apsauginio rato idėjos pasitelkimas. Veiksmai, atliekami mitologine prasme jautrioje vietoje, kuri pagal tradicinę sampratą yra gyvenamojo būsto langai663, krosnis ir kaminas (apsauginiais tikslais surinkti kadagio spygliai kartais nuolat laikyti ant palangės), patalpų ir apskritai namo gerovei suteikia saugos pers- pektyvą. Taigi kompleksiniuose veiksmuose artikuliuojama keletas esminių momentų: dūmais arba spygliukais sakralizuojamas pastato vidus, ypač tos pavojingos vietos, per kur žaibas gali patekti į vidų, o apėjimas aplink pastatus ar sodybą yra akivaizdus apsauginio maginio rato pasitelkimo pavyzdys. Lietuvoje lauko tyrimų metu, kaip ir etnologinėje literatūroje, ne- fiksuojamas ližės, kitų ūkio ir buities rykų mitologinis ir netgi patrau- kiančių griausmą atributų (naudojami su ugnimi susijusiuose buities darbuose daiktai) maginis traktavimas, kuris žinomas Baltarusijoje.

663 Plačiau žr. Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai. Vilnius, 1999, p. 117–123.

Polesėje (Apie Mozyrius) saugant nuo krušos derlių, ližę ir verbą iš- mesdavo į kiemą ir laikydavo tol, kol nutils griausmas. Panašiai buvo elgiamasi ir Ukrainoje. Ternopolio srityje per griausmą dėl apsaugos nuo krušos ir griausmo kastuvą su „kačerga“ dėdavo kryžiumi ir degindavo šventintą verbą. Polesėje griausmo metu pastato kluone ar name prie šventų paveikslų degindavo verbą, o jei griausmas stiprus, šventintus daiktus (gali būti verba, kruopos ir kt.) išnešdavo į kiemą arba įkišdavo į langą664. Be paminėtų praktikų, baltarusiai tikėjo esant priemones ne tik saugotis nuo griausmo, bet ir jo išvengti. Sakoma, kad griausmo baimę galima įveikti per pirmą griausmą suvalgius verbos pumpurą, po to reikia atsigulti ant žemės ir verstis kūliu (Pastovys)665. Nuo išgąsčio verba smilkydavo vaiką, prieš tai uždegus šventintą žva- kę (Varėnos r., Levūnų k.666, Margionių k.). Aktyviai saugantis nuo griausmo naudojama šventinta žvakė (nors tokia žvakė būdavo naudojama ir kita proga) ir taip per sakralizuotą žemiškos kilmės ugnį, atliekant mitologines apeigas, sukuriama atsva- ra griausmui bei žaibui (dangiškos kilmės ugnis), jo sukeltam gaisrui. Neatsitiktinai verba naudota ir ištikus gaisrui. Šiuo atveju verba pasitelkiama kaip papildomas komponentas šalia gaisrui slopinti skirtoje apeigoje naudotos įprastinės šventintos šv. Agotos duonos667. Tokių apotropėjų veiksmingumu kilus gaisrui tikima ir XXI a. pradžioje, netgi prisimenami sėkmingai pasibaigę atvejai. Kadangi kilus gaisrui

664 Толстые Н. И. и С. М. Заметки по славянскому язычеству. 3. Первый гром в Полесье. 4. Защита от града в Полесье. Oбряды и обрядовый фолклор. Москва, 1982, c. 56. 665 Pašventintų „katinukų“ valgymas nuo perkūnijos baimės buvęsDusetose (LTA, 1032 (161). 666 Marcinkevičienė N. Kalendorinių švenčių apeigų atributų panaudojimas liaudies medicinoje. Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje, p. 230. 667 Šv. Agota bažnytinėje tradicijoje siejama su apsauga nuo gaisro. Pagal liaudiškąją traktuotę apsauga nuo gaisro atsirado todėl, kad kai III a. šv. Agotą norėjo sudeginti, vis užgesdavo ugnis, o vėliau ir kalnas, kur ją degino, kasmet vis degdavęs. Norė- dami jį užgesinti, žmonės mesdavo duoną. Ši duonos funkcija plačiai su įvairiomis variacijomis paplitusi daugelyje slavų katalikų tautų (Усачева В. В. Агата.Славянские древности. Т. 1, с. 89; Vyšniauskaitė. Mūsų metai ir šventės, p. 23).

| 243 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | svarbiausia yra neleisti išsiplėsti ugniai į gretimus pastatus ar sodybas, aktyviai panaudojama jau ne kartą minėto maginio rato idėja. Baltaru- sijoje stačiatikiai tuo tikslu šalia verbos naudoja ikoną (katalikai šventą paveikslą), su kuria tris kartus apeina gaisrą ir pakelia ugnį į viršų (Ašmena). Kartu su šventinta duona paėmę verbą arba kitus šventintus daiktus apeina aplink gaisrą, be to, papildomai su velykiniu vandeniu apšlaksto duris ir patalpų kampus bei juos aprūko verba (Vileika). Sakoma, kad deginant verbą su duona reikia apeiti tris kartus aplink gaisrą ir į šoną numesti duoną, su dešine ranka padarius kryžiaus ženklą (Valažino r. – stač.), arba apėjus į šoną numesti paveikslą ir į ten pasitrauks ugnis (Baranovičiai – kat.). Šie tikėjimai vakarų Baltarusiją išskiria iš tiriamojo regiono paprotinės visumos, nes panašių kom- pleksiškumo pavyzdžių Rytų Lietuvoje nepavyko užfiksuoti. Nors tikėjimas šventintos duonos gaisrą slopinančia galia išlikęs, tačiau į apeigą verba neįtraukiama. Kompleksiniai apeiginiai veiksmai būdin- gi ir kitoms Europos, pirmiausia slavų, tautoms. Stebime analogišką situaciją, kai apeigose naudojamas su ugnies sritimi susijęs maginis inventorius. Slovakijoje degindami verbos pumpurus užžiebdavo žva- kę. Slovėnijoje degindavo Verbų sekmadienį šventintų puoštų rykščių ryšulį arba papartį ir žoles bei kitą vien maginį inventorių668. Lenkai audros ir krušos metu debesį šlakstydavo su šventinta verba, taip pat degindavo verbas ir jas dėdavo ant lango. Tokie papročiai buvo bū- dingi ir čekams, slovakams bei pietų slavams. Kroatai mažas šakeles degindavo, o didele žegnodavo debesį, kad šis išsisklaidytų. Lenkai ir serbai iš šakelių darydavo kryžius ir juos kišdavo į dirbamą žemę apsisaugoti nuo krušos669. Lenkai tikėjo verbų, jas panaudojant su švęstu vandeniu, apsaugine galia nuo audrų su perkūnija670. Tokie pavyzdžiai yra akivaizdus liudininkas, kad apeigų kompleksiškumas nėra mūsų

668 Толстой Н. И. Гром. Cлавянские древности. Т. 1, c. 559. 669 Толстой Н. И. Вербa. Ten pat, p. 334. 670 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 155.

| 244 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | tiriamojo regiono ypatybė. Tačiau dėl papročių raiškos intensyvumo ir esančių konfesinių skirtumų principiniais požymiais bendras apeigų modelis per papročių gyvybingumą XX a. antrojoje pusėje tampa iš- skirtinis. Verba sutinkama ir žemdirbystės papročiuose, kur jos funkcijos retai turi momentinę prasmę, o dažniau nukreiptos į ateitį – siekiama derliaus produktyvumo, jo ir gyvulių apsaugos. Lietuvoje galima sutikti sudėtingų darbo pradžios apeigų. Minėtais tikslais lauką pa- šventindavo švęstu vandeniu, net pasmilkydavo verba, peržegnodavo, palinkėdami „Dievui ant garbės“ ir panašiais kreipiniais, varydami pirmą vagą ar pirmą kartą pradedantį arti jauną artoją671. Vakarų Balta- rusijos gyventojai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prieš sėdami linus, be pasitelkto maginio inventoriaus, maldos, į lauką įsmeigdavo verbos šakelę, kurią baigus darbą parnešdavo į namus ir užkišdavo už švento paveikslo672. Stebime analogišką situaciją, kai apeigose naudojamas su ugnies sritimi susijęs maginis inventorius. Kompleksiškumas pasitaiko ir gyvulininkystės papročiuose, kurie susisieja su pirmos gyvulių išginimo dienos ritualinėmis prevencinė- mis ir terapinėmis praktikomis. Rokiškio apylinkėse ir XXI a. pradžioje išgindami karvę ją apšlaksto švęstu vandeniu, kuris netgi laikomas tvarte. Po to aprūko tvarte uždėtais ant lėkštutės kadagiais. Aplink kar- vę su smilkalais neinama, tik parūkoma šalia, nes tvartas jautri gaisrui vieta. Nuo blogos akies šventinta verba su kitais žolynais tinka smilkyti gyvulio tešmenį, pilvą, galvą bei ragus, po to gyvulį reikia apšlakstyti

671 Černiauskas A. Žemdirbystės papročiai. Širvintos. Vilnius, 2000, p. 493. Žegnonės ir trumpos maldos gana plačiai žinomos visoje Lietuvoje (žr. Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 3). 672 Vyšniauskaitė A. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos linų sėjos papročių analogijos XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje, p. 167–168). Didįjį Velykų pirmadienį čekai valstiečiai laukuose prikaišiodavo kuo ilgesnių karklo vytelių su kačiukais, kad javai aukšti iš- augtų (Jindřich J. Chodsko, s. 98).

švęstu vandeniu673. Užvenčio apylinkėse karvei su šventinta žvake ant kaktos išbrėždavo kryželį ir aprūkydavo verba, kai, ją nužiūrėjus blogai akiai, atsiranda tešmens uždegimas. Kitur gyvuliai smilkomi nuo blogos akies poveikio ir papildomai peržegnojami, netgi aprūkomas ištuštėjęs tvartas ir galiausiai nuo šios blogybės, kuri gali pakenkti gyvulio sveikatai ir atimti pieną, tvarte paliekama šventų paveikslų (De- gučiai). Salake dar po Antrojo pasaulinio karo su verba gyvulių visai negindavo, o tik aprūkydavo. Į smilkytuvą kartu su kadagio spygliais kartais dėdavo šventintų Žolinės žolynų. Išgindamos į ganiavą pirmą dieną šeimininkės gyvulius smilkydavo, kai kur su senele besimelsda- mos piemenaitės apeidavo po tris kartus aplink karvę, o sudegusius pelenus suberdavo į popierių ir kitais metais Pelenų dieną jais barstydavo namiškių galvas (Vilniaus r., Genių k.). Tai gana įdomi apeigos modifikacija, kai verbos deginimas išginimo metu prilyginamas litur- giniam sudeginimui bažnyčioje, nes paprastai galvas barstydavo iš ten parneštais verbos pelenais (kaip matėme, kartais Pelenų dieną verbas degindavo namuose). Aukštaitijoje buvusi kompleksinė sudėtinga (dėl naudoto įvairaus inventorius ir atliekamų veiksmų) gyvulių visapusę saugą jų išgini- mo metu užtikrinanti apeiga, aprašyta B. Buračo. Joje dalyvaudavo šeimininkė, piemuo, būdavo naudojama „grabnyčia“ arba apeiginės žvakės, verba, švęsti Joninių žolynai, vištos kiaušiniai. Tris kartus ap- ėjus bandą, aprūkomos gyvulių galvos, tešmenys, o galiausiai žvake patrinamas karvės snukis, kaklas, strėnos, pilvas ir tešmuo. Žemaitijoje apie Kelmę verba maišoma su švęstais žolynais ir maginiu inventoriu-

673 VUB RS, f. 81, b. 1138, lap. 17 (Anykščių r., Ažuožeriai). Per Jurgines plakdavo išgin- dami gyvulius, juos šlakstydavo velykiniu vandeniu nuo perkūnijos ir ligų VUB( RS, f. 81, b. 364, lap. 12 (Dysnos apyl.).

| 246 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | mi: česnaku, krapais, „devyndrekiu“674. Trakų apskrityje išgindami į ganyklas gyvulius piemenys ar šeimos vyresnieji naudodavo šventintą verbą, kadagio ar ąžuoliuko šaką675. Baltarusijos lietuviai per Jurgines prieš išgindami karves, kad Dievas jas saugotų, paplakdavo verbos šakele, prieš tai gyvulį pašlakstę šventintu vandeniu, kartais parūky- davo ir peržegnodavo676. Išginimo metu smilkydavo karvę ir tvartą, o karvei prie rago rišdavo šv. Agotos duonos nuo gyvačių, perkūno ir burtininkų677. Taip pat būdavo panaudojamas ir įdomaus kompleksi- nio gyvulių smilkymo variantas, kai į keptuvę dedamos žarijos, ant jų metama iš kampų surinkti voratinkliai, šventintos šakelės ir tokiu rūks- tančiu mišiniu einama aplink karvę (Zarasų r., Baltriškių k.). Šie pavyz- džiai akivaizdžiai liudija, kad kompleksinėje apeigoje šalia šventinto inventoriaus panaudojamos ir kitos maginėse praktikose paplitusios tokias funkcijas atliekančios specifinės ritualinės paskirties priemonės. Maginis inventorius integruojamas į liaudiškuoju pamaldumu grįstus ritualus ir veika į sakralius tikslus nukreiptose praktikose, tikslingai praplečia liaudiškojo pamaldumo raiškos formas. Kita vertus, sampratoje nyksta riba tarp religijos ir prietarų, pastariesiems įgaunant net vyraujantį mastą. Tačiau toks verbų panaudojimo kompleksinėse apeigose pavidalas būdingas tradiciniam jų gyvavimo laikotarpiui. XX a. antrojoje pusėje padėtis kinta ir liaudiškajame pamaldume pasilieka atskiros sakramentalijos arba šventinto daikto (mūsų atveju – verbos) panaudojimas.

674 Buračas B. Gyvulių išginimo apeigos, p. 100. Žinoma, su tokia apeiga negalima prilygti guculams, kurių šeimininkas Šv. Andriejaus dienos išvakarėse iš sukurto iš verbų, šventintų devynis Verbų sekmadienius, laužo imdavo devynis anglius, devynis česnako gabalėlius, devynis karvės mėšlo gabalėlius, viską sugrūsdavo, atskiesdavo vandeniu ir tuo skysčiu aplaistydavo gyvulių patalpų sienas, sakydamas, kad kaip niekas prie šios bjaurasties neprieis, taip ir prie gyvulių neprieis (žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 123). 675 Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje, p. 638. 676 Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra, p. 44. 677 VUB RS, f. 169, b. 513, lap. 9 (Giedraičių apyl.).

Apibendrindami verbų panaudojimo apeigose ir papročiuose ana- lizę, galime pažymėti, kad verbų panaudojimas įvairiose gyvenimiš- kos ir ūkinės veiklos srityse vertintinas kaip kintantis laike sisteminis veiksmas. Verbų vaidmuo apeigose ir papročiuose liudija apie tam tikrą dialektinį tautinių ir konfesinių veiksnių tarpusavio ryšį. Kita vertus, pastebime ir verbų situacijos kitų šventintų daiktų komplekse specifiškumą. Verbos yra labiau asmeniškas ritualinis atributas. Jomis nepasidalysi kaip kitais šventintais daiktais, pvz., švęstu vandeniu ar duona, ir ypač šis bruožas stebimas dabartiniu metu. Todėl pavasarį atbudusi ar amžinai žaliuojančio medžio šakelė kurį laiką laikoma de- koratyviniais tikslais, kaip šventės atminimas. Tiktai jei XX a. pirmojoje pusėje verbas laikydavo iki kitos šventės, kartais iki Pelenų dienos ir sudegindavo, tai XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais įsigali tendencija jas laikyti namuose kaip šventės simbolį ir netgi kaip interjero puošme- ną, kol sudžiūsta. XX a. pabaigoje Lietuvoje mūsų atlikti įvairių liau- diškojo pamaldumo apraiškų tyrimai parodė, kad namuose pašven- tintas verbas laikydavo tiek 86,9 proc. kaimo, tiek ir 70,3 proc. miesto vyresnių nei 65 metų amžiaus gyventojų. Kitose amžiaus grupėse šis kiekis sumažėja iki pusės visų apklaustųjų kaime, o mieste atitinkamai taip elgdavosi 21,8 proc. 25–35 metų ir 38,5 proc. 45–55 metų amžiaus gyventojų. Tačiau dauguma vidutinio amžiaus kaimiečių vaikystėje prisimena ištisus metus tėvų namuose saugotas verbas. Miestiečiai verbų nesieja su apsaugine ar kita buvusia tradicine funkcija, vyravu- sia kaimo, arba, tiksliau sakant, valstietiškoje, kultūroje. Tačiau kaime užkištos už šventų paveikslų verbos saugo namus kaip individualus žmogaus tikėjimo simbolis, netgi tiesiogiai ar atvirai nesiejamas su realiais jų lūkesčiais. Kaip teigia M. Eliade, „simboliai žadina indivi- dualią patirtį ir paverčia ją dvasiniu aktu; metafizine pasaulėvoka“678. Ūkinėje praktikoje ar šeimyninės veiklos srityse kaime jos naudojamos tik išskirtiniais atvejais ir iš esmės šiandien verbos saugomos kaip tra-

678 Eliade M. Šventenybė ir pasaulietiškumas, p. 150–151.

| 248 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | dicija, šventintas atributas, šventės prisiminimas. R. Merkienė, atkreipusi dėmesį į šiuolaikinės jaunosios Lenkijos lietuvių verbų traktuotės pokyčius, teisingai pastebi, kad nebematomas skirtumas tarp šventinto visžalio, gyvo ir jau sudžiūvusio augalo ir „svarbiausiu dalyku tampa dekoratyvumas. Dėl to pasidarė pageidaujamos vilnietiškos iš įvairių žolių supintos verbos. Jos, kaip ir kitos tos rūšies tradicinės sakramentalijos, pagarbiai saugomos ir po kiek laiko sudeginamos. Tradicija šiuo atveju išreiškiama augalų šventinimo faktu, pagarba katalikiškai sakramentalijai ir iš pagarbos kilusiu nusenusios sakramentalijos -su naikinimo būdu“679. Taip pat verbų panaudojimo apeigose ir papročiuose analizė pa- rodė, kad kontaktinis ir simbolinis verbos ar jų elementų bei dūmų pasitelkimas įvairiose žmogaus būties srityse, taip pat ir sodybų, pastatų ir vidinės namų erdvės apsaugai ir sakralizavimui, bei noras sulaukti sėkmės žemdirbystėje ir gyvulininkystėje turi įvairius pavidalus. Žmogaus ir gyvulių sveikata jų produktyvumas, pastatų, sodybų apsauga užtikrinama naudojant šventintą inventorių, tarp jo ir verbas, ilgalaikiais ir momentiniais (situaciniais) tikslais. Konkretus verbų panaudojimas pastatų apsaugos sistemoje, žmonių ir gyvulių gerovei ir sveikatai užtikrinti tikslais ir būdais pirmiausia orientuojamas į Dievo galias apskritai. Tačiau krikščioniškoji verbų prasmė persipynusi su maginiais siekiais, kurie būdingi ir kitais šventinto inventoriaus naudojimo atvejais, todėl ši simbiozė yra pagrindinė liaudiškojo pamaldumo tiriamojoje srityje raiškos forma. Kita vertus, XX a. antrojoje pusėje iki tol buvęs ryškus apeigų turinio liaudiškasis sinkretizmas silpsta ir sti- prėja šiuolaikinė krikščioniškai sampratai artimiausia verbų traktuotė, nes parneštos į namus jos laikomos kaip šventės simbolis. Tačiau ir tokiu atveju netiesiogiai per sakralųjį simbolizmą verbos nepraranda ryšio su buvusia tradicine jų paskirtimi. Nors neretai tokia prasmė neišryškinama, tačiau verbų saugojimo patalpose tikslingumas argu-

679 Merkienė R. Lietuvių etninės kultūros poslinkiai Seinų ir Punsko krašte, p. 34.

| 249 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | mentuojamas šventinto daikto buvimo konkrečioje erdvėje svarba. Pateikta medžiaga rodo platesnį verbos naudojimą komplekse su kitomis sakraliomis priemonėmis pastatų apsaugai nuo žaibo iškrovos ir gaisro vakarų Baltarusijoje, kurioje išauga šventintų žvakių ritualinė vertė. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad apsauginiai veiksmai nesiejami vien su tikėjimu verbų apsauginėmis galiomis ir jos naudojamos kaip šventinti daiktai apskritai, nes daug jų liaudiškoje ūkinėje praktikoje atlieka panašias apsaugines funkcijas.

Verbų surišimas: siūlų panaudojimas ir semantika

Siūlų žaliava ir spalva

Nagrinėdami, kaip sudaromos verbų puokštės, matėme, kad tikintieji į bažnyčią tik retais atvejais nešasi vieną medžio šakelę, o dažniausiai yra sudaroma puokštė, kurioje šakelių koteliai surišami. Paprastai šiam tikslui anksčiau naudotas lininis, dabar medvilninis ar sintetinis siūlas, kartais įvairios juostelės. Tiesa, juostelės būdingesnės šiuolaikinėms verboms ir naudojamos netgi vienai šakelei apsukti, to- dėl pasirenkamos vienspalvės ar įvairiaspalvės iki centimetro pločio ar net platesnės dirbtinio pluošto juostelės. Lygiai taip pat gali būti rišami žali ar kitokios spalvos kolorito prie puokštės priderinti siūlai. Re- miantis tuo galima spręsti, kad siūlo arba juostelės pasirinkimą lemia dekoratyviniai tikslai – siekis puokštei arba šakelei suteikti puošnesnę išvaizdą. Tačiau Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje iki mūsų dienų išlikęs verbos rišimas raudonu vilnoniu siūlu. Šiandien toks siūlas gali būti primirštos prasmės liudininkas ir pavirtęs estetine priemone. Kar- tu tikintieji gali paminėti ir aiškiai apibrėžtas tokio siūlo funkcijas. To- dėl natūraliai kyla keletas klausimų, į kuriuos sieksime atsakyti šiame poskyryje. Tai: verbų rišimo tikslai; siūlų spalvos ir žaliavos parinkimo

| 250 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | motyvai; kokiose žmogaus ir ūkinio gyvenimo srityse panaudojami siūlai bei jų galima semantika. Etnografiniai duomenys liudija, kad verbai surišti XX a. antrojoje pusėje ypatingos reikšmės nebuvo teikiama ir pasitaikydavo nemažai tokių tikinčiųjų, kurie verbos visai nerišdavo. Atliekant lauko tyrimus Pasvalio, Alytaus, Kelmės rajonuose nebuvo užfiksuotas siūlų naudojimo faktas (tiesa, tai nereiškia, kad tokių atvejų nebūta ar nėra). Pirmiausia siūlais verbų neriša tie maldininkai, kurie nešasi šventinti vieną šakelę. Šiai maldininkų grupei priskirtini jaunuoliai ir apskritai vyrai, neretai nešantys šventinti nedidelę medžio šakelę. Tokiems asmenims spalvotas siūlas ir panašūs papuošimai dvelkia sentimentalu- mu ir prieštarauja vyriškojo racionalumo ir santūrumo idėjai. Neatmes- tinas ir dar vienas motyvas. Buvusi maginė siūlų panaudos galimybė pamiršta, todėl maldininkai verbą nešasi kaip tikėjimo simbolį. Svarbu pažymėti, kad kai siūlai naudojami puokštės stabilumui bei šakelėms sutvirtinti, jų spalvai ir žaliavai neteikiama reikšmės, ir tik norintieji pagražinti verbą panaudoja spalvotą juostelę. Baltarusijoje stačiatikiai juostelę riša vien dėl grožio. Toks dekoratyvinis ir utilitarinis simbolio rišimas siūlu arba juostele yra vyraujantis, tačiau sutinkami ir specifiniai verbų rišimo motyvai. XXI a. pradžioje Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje išlikęs verbų surišimas siūlais, kuriems suteikiama krikščioniška arba maginė reikš- mė. Abiem atvejais rišami vilnoniai ir pirmiausia raudonos spalvos siūlai. Lauko tyrimų metu nustatyta, kad toks verbų rišimas paplitęs visoje tiriamojoje teritorijoje. Baltarusijoje teigiama, kad verboms su- rišti tinka bet koks siūlas, bet geriausia vilnonis (Minskas; Smurgai- nys – kat.; Ščiučinas – stač.). Tokiu atveju kelios šakelės ar net pavienės rykštelės kotelis aprišamas apačioje. Kartais verbos puokštė surišama netgi keliose vietose. Antai Gardino apylinkėse užfiksuoti be konfesi- nių skirtumų atvejai, kai verbos vilnoniu siūlu rišamos trijose vietose. Svarbu pažymėti tai, kad verbos puokštė taip pat formuojama iš trijų šakelių. Stačiatikiai trijose vietose riša net plastmasines verbas (Ščiuči-

| 251 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | nas). Toks rišimo būdas grindžiamas religiniais ir maginiais motyvais. Pirmiausia trijose vietose dėl to, kad prisimenama Švenčiausioji Trejybė (Troica). Toks pat religinis pagrindas žinotas ir Lietuvoje. Trakų dekanate, pasak D. Svidinskaitės, trijų šakelių parinkimas verbai siejamas su Švenčiausiąja Trejybe680. Pasitaiko atvejų, kada krikščioniškasis pradas vyrauja ir tada, kai siūlo spalva nėra aktualizuojama. Pagerbiant Šven- čiausiąją Trejybę trijose vietose surišama baltu siūlu (Vileika). Kartais pasitaiko, kad krikščioniškosios paskatos yra pamirštamos ir siūlo ri- šimas trijose vietose argumentuojamas estetiniais motyvais Ašmena;( Smurgainys; Vilnius). Nors verbos rišimas trijose vietose turi sąsajų su Švenčiausiąja Trejybe, Baltarusijoje sutinkami aiškinimai, kad trijose vietose riša tik burtininkai, nes šie naudoja daug siūlo galvodami apie būsimą jo panaudojimą gydymui (Gardinas; Ščiučinas – stač.). Reikia pripažinti, kad toks požiūris teisingas, tik būtina patikslinti, jog raudoną vilnonį siūlą riša eiliniai tikintieji ir toks būdas pirmiausia skirtas individu- aliems žmonių poreikiams tenkinti. Valkaviske Verbų sekmadienio metu (2007 m.) sutikta katalikė verbą buvo gausiai aprišusi raudonu vilnoniu siūlu, nes taip vyniodama galvojo apie vaikus, kuriuos nori aprūpinti tinkamu gydyti šventintu siūlu. Molodečne ir Ašmenoje dėl maginio panaudojimo ant kadagio vilnonis raudonas siūlas rišamas verbos viršuje ir apačioje. Tokie verbos šakelių apvyniojimo būdai žinomi ir Pietryčių Lietuvoje (Šalčininkų r., Dainavos k.; Jašiūnai). Dieveniškėse raudonu siūlu pradėdavo rišti nuo apačios ir vyniodavo aukštyn per visą verbos ilgį, nes, manyta, tik toks siūlas turi gydomųjų ir apsauginių galių. Vilniuje verbos rišamos raudonu siūlu apačioje, tačiau sutikta ir surišta siūlais ties viduriu gluosnio verba. Įdomu, kad kartais tikima šventinto medvilninio siūlo gydomąja galia (Vilniaus r., Uosininkų k.; Šalčininkų r., Baltoji Vokė), bet ir toks turi būti raudonas (Akmenės r., Papilės apyl.).

680 Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 197.

Šiandieninėje praktikoje išlaikomi tradiciniai siūlų rišimo variantai, nesiekiant konkrečios aiškesnės prasmės (Vilnius; Vilniaus r. praktiškai nesutinkami). Tokia siūlo panauda būdinga prekiautojams verbomis. XXI a. pradžioje prie Vilniaus katedros užfiksuota prekyba raudonais vilnoniais siūlais, o prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios dėl puokštės stiprumo – ir raudonais kaspinais perrištomis verbomis. Pa- sitaiko, kad šilkiniais arba medvilniniais kaspinėliais rišama siekiant išryškinti tradicijos tęstinumas, tik taikomi raudoni siūlai, nors mūsų dienomis jau gali būti pasirenkami ir žalios bei baltos spalvos siūlai (Baltoji Vokė; Vilniaus r., Ažulaukio k.). Zarasų rajone, Degučiuose, XXI a. pradžioje išlikęs rišimas žalia juostele, nes tinka prie verbos ža- lumos. Remdamiesi tokiais pavyzdžiais, galime konstatuoti, kad esant nykstančiai tradicijai nesąmoningai išlaikomi principiniai jos elementai, nesuteikiant papročiui specifinės paskirties. Lietuvos mastu raudonas vilnonis siūlas nėra masinis reiškinys. Tačiau jo paplitimo intensyvumo arealas sietinas su Rytų Lietuva. D. Svidinskaitės duomenimis, Trakų dekanate naudoti bet kokie siūlai, bet pirmenybė teikta vilnoniams681. O N. Marcinkevičienės užrašytoje medžiagoje minima, kad Užnemunės dzūkai neturėjo tokio įpratimo rišti vilnoniu siūlu682. Nepaisant to, verbų rišimas vilnoniu siūlu XX a. pabaigoje užfiksuotasSeirijų apylinkėse. Todėl tikėtina, kad toks būdas buvo naudotas plačiau. Be to, XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje užtin- kame degradavusio tikėjimo šventinto raudono vilnonio siūlo galia požymių, kai jį keičia bet kokios spalvos vilnonis siūlas (šiuo atveju nekalbame apie lininio ar medvilninio siūlo funkcinį naudojimą). Šie faktai patvirtintų, kad tokie siūlai praeityje buvo naudojami plačiau. Galima manyti, kad įsigalint verbų rišimui dėl puokštės stabilumo vilnonio siūlo atsisakyta, nes jis nėra patvarus, todėl dažniau pasirenkamas lininis ar kitas patvaresnis siūlas, kartais, kaip matėme, išsaugant

681 Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 199, 205. 682 Velykų rytą lelija pražydo, p. 293.

| 253 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | buvusius rišimo motyvus. Tad galima daryti prielaidą, kad Vakarų Baltarusijoje irRytų Lietuvoje sutinkami raudoni siūlai verboms surišti yra gyvos tradicijos liekana. Išlikęs vilnonio siūlo parinkimas turi savitą interpretavimą, grįstą žaliavos, iš kurios jis susuktas, argumentais. Pasitaiko savitų krikščio- niško reiškinio sampratos interpretavimų. Vilniaus rajono gyventoja katalikė vilnonio siūlo rišimą grindė gyvybės idėja. Atseit vilnonis siū- las yra natūralus, išlaikantis ryšį su gyvuliu, nuo kurio vilna nukirpta. Pratęsiant mintį išeitų, kad lininis siūlas vejamas iš nurauto ir išdžiū- vusio, t. y. mirusio, augalo. Taigi pasirenkant vilnonį siūlą akivaizdžiai išreiškiama velykinė tematika – avis ir gyvybę simbolizuojanti vilna, kaip ir pavasarį verboms naudojami su atgimstančia gamta susiję augalai, metaforiškai išreiškia Kristaus prisikėlimo idėjos perkėlimą į kitas Dievo globos reikalingas sritis. Vilnonio siūlo pasirinkimas ir jo prasmės suvokimas liaudiškojo pamaldumo praktikoje neabejotinai inspiruotas krikščioniško turinio semantikos. Lenkai XX a. pirmojoje pusėje tarp šventinamo velykinio maisto įdėdavo ir avinėlio figūrėlę, kuri simbolizavo Jėzų Kristų, pa- aukotą ant kryžiaus už žmoniją683. Krikščionybėje avinas bei avinėlis, kaip aukojimui skirti gyvuliai, simbolizuoja Kristų ir jo pasiaukojamą mirtį684. Stačiatikių velykinio avinėlio idėja perimta iš žydų, kuriems jis yra Jėzaus Kristaus prototipas, todėl Šventajame Rašte gyvulys vadinamas Dievo avinėliu, arba Velykiniu avinėliu685. Taip vilnos simbolis per sąsajas su avimi ar ėriuku netiesiogiai išreiškia Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tokią prielaidą patvirtina stačiatikė maldininkė, nešusi

683 Szczypka J. Kalendarz polski. Warszawa, 1984, s. 84. 684 Becker U. Simbolių žodynas, p. 31. Tai ikikrikščioniškų ritualų liekana, nes Velykoms ėriuką aukodavo žydai (Eврейская энциклопедия. Т. 12. Oбычаи. Санкт-Петербург, 1912, c. 323). Neatsitiktinai avinėlio simbolis vietomis naudojamas velykiniam stalui puošti. Valgant pusryčius ant stalo statomas indelis su švęstu vandeniu, indelyje dedama sudaigintų avižų daigų ir tarp jų įdedamas pirktinis žaislinis avinėlis – Velykų simbolis (VUB RS, f. 81, b. 364, lap. 9 (Ignalinos r., Dysnos apyl.). 685 Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси, c. 162.

| 254 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | ties viduriu vilnoniu siūlu perrištas gluosnio šakeles. Pasak jos, vilno- nį siūlą pasirinko dėl jo ryšio su avimi, kuri, jos supratimu, geriausiai atitinka velykinę simboliką (Vilnius). Galimas dalykas, kad tokiu atveju krikščioniškasis supratimas „uždengia“ ankstesnę vilnonio siūlo semantiką. Vilnonio siūlo pasirinkimui įtakos turi ir maginės jo savybės. S. To- karevas teigia, kad avies vilna neretai naudojama kaip apotropėjus686. Lietuvoje maginiuose veiksmuose vilna minima XVII a. vidurio doku- mentuose687. A. Baiburinas, nagrinėdamas avies vilnos simboliką, taip pat pažymi jos prasmių, išreiškiančių turtingumo, vaisingumo idėjas, visuotinumą. Autorius atkreipia dėmesį ir į antitezės sava–svetima ritualuose buvimą bei prasmę ir kitus ritualinius-mitologinius vilnos traktavimo aspektus688. Tokiu atveju tiesiogiai susiduriame su vilnos panaudojimo liaudiškose praktikose variantais, kurie apima vilnos simbolikos ir semantikos įvairovę apskritai. Per ją vilnonis siūlas velykiniu laikotarpiu įsikomponuoja į liaudiškojo pamaldumo kontekstą. O vilnonio siūlo magiškumo prioritetas išauga tuomet, kai verbai rišti imamas ne tik vilnos, bet ir raudonos spalvos siūlas. Tuomet šventintas siūlas skiriamas naudoti konkrečioje ūkinėje ar gyvenimiškoje praktikoje. Kita vertus, magijos elementų gali atsirasti ir pačiame pradiniame siūlo panaudojimo etape. Netgi siūlo užrišimas ant verbos gali turėti tikslą – raudonu siūlu rišant verbą išsakomi norai (Baranovičiai). Vil- niaus rajone, Čekoniškėse, maginiais tikslais naudojamas siūlas ir nuo šventinamų Vilniaus verbų. Tačiau pasirenkamas tik lininis siūlas. Bet tai jau šių verbų gamybos specifikos lemta medžiaga, nes tik lininiai siūlai yra gana tvirti ir tradiciškai naudojami šioms verboms rišti.

686 Токарев С. А. Религиозные верования восточнославянских народов ХIХ начала – ХХ века. Москва-Ленинград, 1957, c. 55. 687 Raganų teismai Lietuvoje. Lietuvos teisės paminklai. II. Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. Vilnius, 1987, p. 243. 688 Байбурин A. K. Жилище в обрядах и представлениях восточных славян. Ленинград, 1983, c. 42–43.

Tačiau tais atvejais, kai utilitariniai ir dekoratyviniai aspektai nėra reikšmingi, paklausus išlieka maginę perspektyvą su krikščioniškąja prasme jungiantis arba tradiciją saugantis vilnonis raudonas siūlas. Gana reti ir funkcionuojantys tradicijos apibrėžtoje istorinėje atmintyje raudonos spalvos siūlų naudojimo faktai neišryškina konfesinių skirtumų Vilniuje. Vilniaus stačiatikiai gydomaisiais tikslais šventintų siūlų nenaudoja. Tarp tikinčiųjų toks gydymo būdas atmintyje išsau- gotas ir siejamas tiesiog su vilna, tačiau neatmestina, kad taikomasis požiūris praeityje egzistavęs. Todėl verbas rišdami raudonais ir netgi kitokiais vilnoniais siūlais šį pasirinkimą jie vertina kaip tradiciją. Kita vertus, vilnoniai pašventinti siūlai, kaip ir bet koks šventintas daiktas, yra tinkami pritaikyti konkrečiai Dievo globos reikalingai sričiai. Taip atsiranda akivaizdi krikščioniška siūlo traktuotė. Neabejotina, kad tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje miestiečiai šią tradiciją atsinešė iš anks- tesnės kaimo aplinkos. Be to, svarbu atminti, kad krikščionišką turinį Verbų sekmadienį išreiškia prisikėlimo idėja, kurią atskleidžia para- digminė simbolio gamybos esmė. Dėl to šventinami pavasarį gyvybės požymius rodantys medžiai ir tokiame kontekste siūlių rišimas netgi neturint maginių siekių per vilnos sąsajas su teologine traktuote religi- nėje žmonių elgsenoje įgauna liaudiškojo pamaldumo požymių. Nors tikslesnių duomenų apie raudonų vilnonių siūlų panaudojimo verboms rišti atsiradimo laiką neturime, tačiau remdamiesi tyrimo medžiaga galime kalbėti apie reiškinio buvimo formas nuo XIX a. pabaigos. Nors siūlų panaudojimo maginiais tikslais apimtis vėliau nuosekliai silpsta ir labiau akcentuojama krikščioniška jų samprata, išliekanti šių dviejų liaudiškojo pamaldumo dėmenų dermė nėra atsitiktinė – ji yra būdinga XX a. kasdienybėje panaudojant daugelį sakramentalijų ir šventintų daiktų. Tiesa, siūlas tiesiogiai nepriskirtinas sakramentalijai arba sakraliam inventoriui, nes juo tampa tik šventinta verba, tačiau kaip dalyvavusi apeigose integrali verbos dalis siūlas liaudiškoje sampratoje neabejotinai įgauna tokias funkcijas. Tad pašventintas bažnyčioje verbos elementas liaudiškoje traktuotėje peri-

| 256 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | ma naujas, papildomas galias ir krikščioniškumas tampa maginį siūlo poveikį sustiprinančiu argumentu, ypač atmenant tai, kad naudojamas raudonos spalvos vilnonis siūlas. Pateikta medžiaga liudija, kad raudona spalva ir tokios spalvos siūlo pasirinkimas įvairus ir tai galima sieti su jo panaudojimo pošven- tiniu laikotarpiu sričių įvairove, kuri praktinėje veikloje nebūtinai yra tikslingai orientuota. Pirmiausia tai maginis siūlo rišimas apsauginiais, gydymo arba profilaktiniais tikslais. Aprišant siūlu konkretų objektą apie jį sudaromas ratas arba apskritimas, kuris yra tiesioginis vainiko sinonimas. Lenkų etnologas K. Mošinskis yra teigęs, kad žmonių sąmonėje vainikas turi magiško apsaugos rato nuo pikto prasmę689. Todėl tradicinėse vestuvėse nuotakos vainikėlis, kaip maginio rato analogas, nuotaką globojo labiliu saugumo prasme socialinio statuso kaitos laikotarpiu. Tokiame maginiame utilitariniame diskurse galime nagrinėti šventinto vilnonio raudonos spalvos siūlo naudojimą įvai- riems aprišimams.

Žmogaus juosmens rišimas Užrištas ant juosmens siūlas simbolizuoja apsauginį ratą, todėl jam suteikiamos prevencinės apsauginės ir skausmą malšinančios funkcijos. Plačiausiai tokiais tikslais šventintas vilnonis siūlas būdavo naudojamas rugiapjūtėje. Tiesa, reikia pastebėti, kad verbų siūlas yra tik viena iš tais pačiais tikslais taikomų priemonių. Kadangi šiuo atveju mes sieksime apžvelgti žmogaus juosmens rišimą verbų siūlu, tikslinga aptarti ir priežastis, dėl kurių atsiranda toks rišimo poreikis. Tiesa, negalime plačiau kalbėti apie reiškinio buvimo Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje XX a. viduryje ir kurį laiką ilgiau mastą, nes šventinto raudono siūlo panaudojimas rugiapjūtėje nuo juosmens skausmo pirmiausia susijęs su darbo specifika. Žemaitijoje, Vidurio ir Pietvakarių Lietuvoje jau XIX–XX a. sandūroje rugius pjaudavo su dalgiu ir tik po

689 Moszynski K. Kultura ludova slovian. T. 2, część 1. Warszawa, 1967, s. 320.

Pirmojo pasaulinio karo dalgio naudojimo per rugiapjūtę riba pasislin- ko į rytus690. Todėl Rytų Lietuva, ypač pietrytinė jos dalis, bei Vakarų Baltarusija yra ta teritorija, kur iki pat susiformuojant kolūkiams (Bal- tarusijoje kaimo sovietizacija prasidėjo, kai 1939 m. jos vakarinė dalis buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, bet žemės ūkio kolektyvizacija, kaip ir Lietuvoje, iš esmės įvyko po Antrojo pasaulinio karo) vargin- gesni valstiečiai javus pjaudavo su pjautuvais. Javų pjovimas pjautuvu yra itin fiziškai sunkus darbas, ypač atmenant, kad pjautuvas visuomet buvo moterų darbo įrankis. Tik pradėjus javus kirsti su dalgiais (vyrai tokias funkcijas palaipsniui perima tik XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais691) įsigali darbas poromis. Tačiau ir tada moterims tekęs nupjautų javų ėmimas ir rišimas į pėdus reikalavo nuolatinio darbo pasilenkus. Pagaliau ir rugių kirtimas dalgiais buvo fiziškai sunkus darbas, todėl natūralus ir neišvengiamas (tik nevienodo laipsnio) yra juosmens nuovargis ir skausmas. Dar daugiau, rugiai pjaunami jau nukritus rasai ir esant geram orui, todėl vasaros kaitra buvo papildomas veiksnys, apsunkinantis ir taip fiziškai sunkų ir varginantį darbą. Neatsitiktinai tik Dzūkijoje buvusių rugiapjūtės ir ypač vakaro dainų tekstuose randami emociniai ir prasminiai akcentai apie sunkaus darbo ir nuovargio motyvus. Pasak D. Saukos, „vakaro dainos – nuovargio dainos“692. Netgi įpratusioms prie sunkių fizinių darbų, nekalbant apie turinčias somatinių negalavimų, moterims pirmiausia įskausdavo strė- nos ir juosmuo. Tik rankos jėga valdomas pjautuvas alindavo dešinę ranką ir skausmas neretai įsimesdavo į sąnarį (apie rankos skausmus kalbėsime toliau). Neatsitiktinai nuo šių fizinių negalavimų tiriamosios

690 Milius V. Javų nuėmimo ir kūlimo įrankiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžio- je. Merkienė R., Milius V. Žemės ūkio inventorius. Vilnius, 1979, p. 114; Историко- этнографический атлас Прибалтики. Земледелие, c. 68–70. 691 Milius V. Javų nuėmimo ir kūlimo įrankiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje, p. 109. 692 Sauka D. Lietuvių tautosaka. Vilnius, 1982, p. 36; Čiulba ulba sakalas, p. 74–75 ir kt.

| 258 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | teritorijos liaudies medicinoje ir tikėjimuose atsirado prevenciniai bū- dai išvengti arba siekiai sumažinti skausmą. Pirmiausia tam maginiais tikslais būdavo panaudojamas iš nupjau- to derliaus gautas inventorius. Juo tampa pirma pjovėjos supjauta rugių sauja. Iš rugių susuktą grįžtę prevenciniais tikslais panaudodavo ir ri- šėjos. Rytų Lietuvoje paplitęs tikėjimas supjovus pirmą pėdą pasidaryti ryšį ir juo susijuosti, kad per rugiapjūtę neskaudėtų pusiaujo693. Netgi buvo manoma, kad apsijuosus rugių ryšiu neskaudės pilvo Varėnos( r., Drucminai; Kaniava)694. Tokie tikėjimai būdingi daugeliui Europos, pirmiausia slavų, tautų. D. Zeleninas yra nustatęs, kad rytų slavai – rusai ir baltarusiai – nuo nugaros skausmo apsijuosdavo juosmenį pirmais rugių stiebais695. Maginio veiksmo panaudojimo paprotys nusitęsia link Vakarų Europos696. Tokios apsaugos nuo skausmo priemonės artimos slavų tikėjimams, nes jie ligas įsivaizdavo įvairių gyvūnų ir gyvų žmo- nių pavidalu. Apsisaugoti nuo vaikščiojančių po kaimus ligų galima apjuosiant kaimą specialiai išaustu rankšluosčiu ir pan. Sakoma, kad per epizootijas moterys apardavo kaimą, o Baltarusijoje per epizootiją ar epidemiją jos per naktį suverpdavo ir išausdavo kasdienį rankšluos- tį. Per kaimo gale patiestą tokį rankšluostį visi eidavo ir taip apsisau-

693 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 172; Lietuvos etnografijos bruožai, p. 76. 694 Mardosa J. Šilų ir grumtų talkos. Dubičiai, Vilnius, 1989, p. 111. 695 Зеленин Д. К. Восточнословянская этнография, c. 59. 696 Čekijoje, Stražnicėje, pjovėjai, sukirtę kelis javų stiebus, jais apsijuosdavo, kad -ne skaudėtų nugaros. Čekai turi ir kompleksinį liaudiškojo pamaldumo kontekste funk- cionuojantį paprotį. Pradėdami rugiapjūtės darbą jie persižegnodavo, peržegnodavo lauką ir maldose prašydavo, kad darbo metu neskaudėtų nugaros, todėl apsirišdavo juosmenį keliais rugių stiebais. Be to, šiuo tikslu pjovėjos skausmą įveikti stengdavosi užkalbėjimais (Bartoš Fr. Moravský lid. Telč, 1892, s. 283; Jančář J. Lidová kultura na Moravě. Brno, 2000, s. 206; Грацианская Н. Н. Чехи и словаки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 188). Tokia pat samprata sutinkama ir Lenkijoje, kur nupjautus pirmus rugių stiebus apsijuosdavo, tikėdami, kad šie pjovėją apsaugos nuo nugaros skausmo (Ганцкая О. Ф. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 179).

| 259 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | godavo nuo ligų697. Panašus paprotys buvęs ir Rytų Lietuvoje: gresiant epidemijai, tikėdamosi užkirsti kelią nelaimei, moterys per vieną dieną suverpdavo siūlus, apmesdavo ir išausdavo rankšluosčius, kuriuos pa- kabindavo ant kaimo galuose pastatytų stulpų (Tverečius; Valkininkai) arba ištempdavo aplink kaimą (Dieveniškės)698. Galima manyti, kad tokių simbolinių prasmių su apsauginiu ratu kontekste funkcionavęs šeimininkų, šeimos narių rišimas šiau- dų grįžtėmis ar net apjuosimas rugių pėdu rugiapjūtės talkų metu sutinkamas įvairiose Lietuvos vietose. Šeimininkas, o daug kur ir kiti surišti šeimos nariai turėdavo išsipirkti. Kartais rišdavo tik ranką, Žemaitijoje žinomas rišimas netgi rugiapjūtės pabaigoje. Panašiai elgdavosi ir su pašaliniais, patekusiais į pjūties lauką, ir tokio pobūdžio simboliniai papročiai yra plačiai paplitę699. Žinoma, minėti veiksmai buvo ir savitiksliai – talkininkai užsitikrindavo materialų atlygį pini- gais arba gausesnes pabaigtuvių vaišes. Tačiau vaišės yra bet kokio kolektyvinio darbo pabaigos būtina sąlyga. Vadinasi, susiduriame su degradavusio ir tapusio pramoga maginio veiksmo liekana, juo

697 Plačiau žr. Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 96–99. XIX a. viduryje Klenikų kaime, Belsko apskrityje, choleros epidemijos metu aplink kaimą ardavo dvy- nys artojas dvyniais jaučiais (žr. Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи, c. 79). Pasak L. Minko, šis paprotys labiau būdingas Vakarų Baltarusijai (žr. Минько Л. И. Знахарство. Минск, 1971, c. 82). 698 Dundulienė P. Lietuvių etnologija, p. 192. R. Trimakas apsaugas nuo personifikuotų ligų poveikio sąlygiškai įvardija „užtvara“. Lietuvių sakytinėje tautosakoje toks prevencinis motyvas, kiek galima suprasti iš konteksto, žinomas daugiau rytinėje šalies dalyje. Lygiai kaip ir minėtas baltarusių mitologizuotas arimas dvyniais jaučiais. Tačiau autorius juostų, skirtų kaimui apjuosti, nepriskiria apsauginio rato semantikai, kuri taip pat paplitusi sakmėse bei tikėjimuose (plačiau žr. Trimakas R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai, p. 116–122). 699 Mardosa J. Apie talkas. Kernavė, p. 108; Lietuvos etnografijos bruožai, p. 77. Tai ypač paplitę Suvalkijoje ir tarp pietų aukštaičių (žr.: Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 173; Petrulis J. Rugiapjūtės papročiai, p. 113–116; Земляробчы каляндар, c. 254, 268).

| 260 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | labiau kad tokio turinio papročiai žinomi ir Čekijoje, Slovakijoje bei Lenkijoje700. Taigi siūlo nuo verbos rišimas įsikomponuoja į taikomų rugiapjū- tėje simbolinių ir maginių priemonių arsenalą. Tačiau tai vien maginis veiksmas būtų tuomet, jei būtų rišama vilnoniu siūlu (toks veiksmas naudojamas ekstrasensų). Todėl šventinto vilnonio siūlo rišimas yra sakralaus inventoriaus panaudojimo gydomojoje ir prevencinėje ma- ginėje praktikoje priemonė. Liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje funkcionuojantis tokio siūlo tinkamumas juosmeniui aprišti akivaiz- džiai yra išvestinis iš vien maginės veiksmo sampratos padarinys. A. Vyšniauskaitė yra rašiusi, kad Lietuvoje raudonas vilnonis siūlas nuo verbos naudotas rugiapjūtėje rišti juosmenį, skaudamą riešą701. Lauko tyrimų duomenimis, XX a. tai būdinga rytinei šalia Baltarusijos esančiai Lietuvos teritorijai, kurioje šis paprotys atskirais atvejais išlikęs netgi XX a. antrojoje pusėje. Kalbėti apie papročio rišti raudonu siūlu juosmenį buvimą visoje Lietuvos teritorijoje nėra patikimų archyvinių duomenų, nekalbant apie tai, kiek tokių atvejų mena žmonių atmintis. Tik netiesioginiai duomenys apie rišimą javų grįžtėmis leidžia hipote- tiškai kalbėti apie galimą tokio papročio buvimą. Pirmiausia raudonas vilnonis siūlas nuo verbos rišamas prevenciniais tikslais. Tuo rūpintis pradedama jau Verbų sekmadienį. Kad

700 Čekijoje pjovėjai pirmajam pas juos į laukus atėjusiam žmogui – šeimininkui, jo šeimos nariui ar praeiviui – nupjautų rugių sauja surišdavo rankas ir kojas. Tokias tei- ses išdėstydavo specialiai sukurtose kalbose: Poníženě vítáme, my to právo máme svazati císaře i krále <…> („Nuolankiai sveikiname atėjus, mes turime teisę surišti imperatorių ir karalių“). Už tai prašo duoti na kořalku, t. y. pinigų degtinei ar alui (žr.: Zíbrt Č. Veselé chvíle v životě lidu českého: Obžinky. Sv. 5. Praha, 1910, s. 15; Грацианская Н. Н. Чехи и словаки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 188–189). Manoma, kad šis paprotys, atėjęs iš senesnių laikų, kada dar prieš pradedant rugiapjūtę šeimininkas su- rengdavo vaišes, buvo vadinamas vázati někoho a dostati za to vázaného („surišti ką nors ir gauti už jį išpirką“). Kiti aiškino, kad taip surišdami pjovėjai baudė praeivius, nes laikė juos laukų būtybėmis, bėgančiomis iš nupjautų rugių (Zíbrt Č. Veselé chvíle v životě lidu českého, s. 15; Zíbrt Č. Staročeské výroční obyčeje, pověry, slavnosti a zábavy. Praha, 1889, s. 162; Ганцкая О. Ф. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 179). 701 Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės, p. 53.

| 261 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | rugiapjūtės metu pjovėjui neskaudėtų juosmens, Verbų sekmadienį jis eidamas į bažnyčią surišdavo verbą raudonu vilnoniu siūlu ir iš jos grį- žęs apsijuosdavo juosmenį (Trakų r., Bražuolės k.). Salake (Zarasų r.), vilnonis raudonas siūlas naudotas skaudamai žmogaus vietai aprišti tris kartus, ir geriausia apsirišti tada, kai verba parnešama į namus, arba juo susijuosti darbo metu. Toks skausmo gydymo būdas būda- vo taikomas ir baltarusių rugiapjūtėje (Smurgainys). Netgi būdavo manoma, kad reikia ant verbos vynioti daug žaliavos, nes juosmeniui apsijuosti reikalingas ilgas siūlas, kad ilgam užtektų Molodečnas).( Tačiau suprantama, kad juosmens skausmo malšinimas apsijuosiant verbos siūlu yra daugiau žmonių atmintyje funkcionuojantis gydymo būdas, nes sovietinėje ūkio sistemoje pjovimas dalgiais, juo labiau su pjautuvais išnyko XX a. šeštajame–septintajame dešimtmečiais. Tiesa, Pietryčių Lietuvoje tokio veiksmo prasmingumas išliko ir esant kolū- kinei sistemai, nes šioje teritorijoje rugiai auginti sodybiniuose sklype- liuose ir vėlesniais dešimtmečiais. Analogiškoje liaudies pamaldumo perspektyvoje gyvavo ir siūlo rišimas riešo skausmui gydyti.

Rankos sąnario gydymas Gana dažnai raudonas nuo verbos siūlas naudojamas rankos są- narių skausmui, vadinamajam grižui702, atsiradusiam nuo rugiapjūtės darbų, gydyti. Kita vertus, paprastai tuo žodžiu įvardijamas rankų sąnarių bei atsiradęs nuo uždegimo arti šios vietos esančių raumenų skausmas703. Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje tarp lietuvių ir len- kų paplitę grižo gydymo būdai rodo, kad ligos pavadinimo etimologija yra slaviško žodžio lietuviškas variantas. Pasak M. Zavjalovos, grižui

702 Tiesa, sutinkamas atvejis, kai grižu vadintas ir kitokio pobūdžio susirgimas. Rokiš- kio rajone, jei mažas vaikas rėkdavo, sakydavo, kad įlindo „grizas“. Tačiau ir tada jam ant pilvuko dėdavo juodų vilnų, išmirkytų „arielkoje“ (IIES, b. 192, lap. 19 (Rokiškio r., Bagdoniškio k.). Dzūkijoje žinotos kompleksinės apeigos, kuriose taip pat naudota juodos avies vilna (žr. Atbėga elnias devyniaragis, p. 376). 703 Federowski M. Lud Białoruski na Rusi Litewskiej: Materiały do etnografii slowiańskiej. T. 1. 1897, s. 388.

| 262 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | gydyti naudojamuose užkalbėjimuose yra minimas išgraužimo motyvas (tiesa, yra žinomi užrišimo, sukapojimo, pjaustymo ir kiti motyvai), davęs pretekstą pavadinimui atsirasti, o grižo užkalbėjimas susideda iš dviejų ritualo dalyvių dialogo704. Graužimo motyvas žinomas ir lie- tuviškuose maginiuose tikėjimuose. Sakoma, kad jei nuo darbo vaikui atsiranda guzelis, reikia kad vaikas pagraužtų, pamaigyt guzelį tarp durų ir perrišti šluotos siūleliu705. Apie galimą tokio susirgimo fakto buvimą ir gydymą Lietuvoje duomenų užtinkame viduriniais amžiais. Dar M. Pretorijus rašė apie prūsų vaistažolę gryžžolę, kuri vokiškai būtų vadinama sąnarių žole – ji rišama prie skaudamų kojos ar rankos sąnarių ir yra gana veiksminga706. Taigi grižas, kaip sąnarių liga, Prū- sijoje įvardijama XVII a., o jai gydyti naudotas rišimo būdas. Ilgainiui formavosi platesnis gydyti naudojamų priemonių arsenalas. Gydant rankos sąnarį kaip labai vertingas laikytas raudonas vilnonis siūlas nuo verbos. Kad pirminis gydymo būdas, kaip ir juosmens rišimo atveju, buvęs maginis, o jį keitė sakralus inventorius, liudija etnografiniai duomenys. Tarp J. Balio paskelbtų gydymo nuo grižo priemonių randame tiesiog raudono vilnonio siūlo naudojimo atvejų, kada tokio siūlo rišimas derinamas su kitomis maginėmis priemonė- mis, pvz., kartu rišant tris ar devynis mazgelius, kalbant maldeles ar sakant žodines formules ir pan., kurios pirmiausia buvo būdingos rytinei Lietuvos daliai707. Varėnos rajone, Burokaraistyje, užrašytas toks pasakojimas: „Jei ranką per riešą skauda (užimta ranka), rišdavo grižą: paimdavo siūlą, dažnai raudoną, megzdavo, pirmą mazgelį sakydami „ne vieną“, antrą – „ne du“, trečią – „ne trys“, ketvirtą – „ne keturi“

704 Завялова М. В. Балто-славянский заговорный текст. Москва, 2006, с. 231–232. 705 VUB RS, f. 81, b. 51, lap. 10 (Ignalinos r., Gilūtų k.). Išgraužimo motyvą mini ir Pr. Stukėnaitė-Decikienė, rašydama apie Švenčionių krašte buvusį „griziaus“ gydymą užkalbėjimais (žr. Stukėnaitė-Decikienė Pr. Švenčionių apylinkės užkalbėjimai. Gimta- sai kraštas, 1941, Nr. 1–2, p. 132–133). 706 Smailys A. Matas Pretorijus apie senąją prūsų mediciną.Etnografija , Nr. 2–3, p. 109. 707 Balys J. Liaudies magija ir medicina, p. 267–268; Vaičiulytė A. Liaudies medicina, p. 559; VUB RS, f. 81, b. 318, lap. 3 (Onuškis, Trakų r.).

| 263 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ir t. t. Tokių mazgelių riša tris kartus po devynis – 27 ir jais apsuka rie- šą.“708 Grižui gydyti reikia „paimt raudoną siūlą, vyniot ant tos vietos, kur skauda, ir megzt mazgelius skaičiuojant iki 9, tik prie kiekvieno pridedant skaičiaus žodelį „ne“, ne du, ne trys… ir po devynių skaityt iš kito galo – devyni, aštuoni“. Taip skaičiuoti reikia tris kartus ir siūlą palikt ant rankos, kol pats nukris709. Švenčionių apskrityje, Jacūnų kaime, nuo grižo užkalbėdavo rišdami raudoną vilnonį siūlą 3 kartus po 9 mazgelius710. Papilės valsčiuje į rankos riešą įsimetus girgždėlei jis bū- davo aprišamas raudonu šilkiniu siūlu, sukalbama tris kartus „Sveika, Marija“, arba ant vilnonio siūlo būdavo rišami 9 mazgeliai, skaitant nuo 9 iki 1, ir juo, kaip su šilkiniais raudonais siūlais, užrišamas riešas711. Marcinkonių gyventojai, ištikus šiam reumatinio pobūdžio susirgimui, riešą įvairiais būdais „rišdavo“ – ant siūlo rišdavo įvairias mazgų kombinacijas. Kartais riešą rišdavo raudonu siūlu712. Jauniausias arba vyriausias vaikas paimdavo raudonos spalvos vilnonį siūlą, jį apriš- davo aplink sąnarį ir nešiodavo tol, kol praeidavo skausmas713. Trakų rajone, Ūtos kaime, XX a. viduryje kartais sunkiai sergančiam vaikui ant riešo užrišdavo raudoną verbos raištelį, kurį reikėdavo nešioti kelias dienas. Sąnario skausmui gydyti galėjo būti naudojami raiščiai nuo kitų šventintų daiktų. Tam tikslui tinkamas raištis nuo Grabnyčių žvakės, nes tikėta, jog juo aprišus grižą, šis prapuls (Salakas; IIES Tikė- jimų kartoteka; Varėnos r., Kabelių k.). Išvardytų liaudies medicinoje

708 Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė O. Burokaraistis, p. 178. 709 IIES, b. 192, lap. 33 (Ignalinos r., Jurkiškių k.). 710 Stukėnaitė-Decikienė Pr. Švenčionių apylinkės užkalbėjimai. Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1–2, p. 132. Lininio arba vilnonio siūlo mazgymas tris kartus po 9 mazgus, vartojant verbalinę formulę, fiksuotas ir Kernavės apylinkėse (žr. Gucevičiūtė R. Liaudies medicina. Kernavė, p. 243). Toks skaičius minimas ir užkalbėjimo tekste, kurį M. Zavjalova pateikia kalbėdama apie grižo aprišimą vilnoniu spalvotu siūlu (žr. Завялова М. В. Балто-славянский заговорный текст, с. 231–232). 711 Daunys S. Liaudies medicina Papilės valsčiuje (Šiaulių apskr.). Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1–2, p. 143. 712 Dundulienė P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradžioje. Kraštoty- ra, Vilnius, 1969, p. 230. 713 Vaičiulytė A. Liaudies medicina, p. 559.

| 264 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | išlikusių maginės praktikos refleksijų pėdsakų užtinkame XXI a. pra- džioje. Raguviškiai prisimena grižą gydę sumazgytu raudonu vilnoniu siūlu. Toks gydymo būdas žinomas ir Rusijoje. Vilniuje iš Astrachanės srities kilusi moteris teigė, jog jos motina raudoną vilnonį siūlą rišdavo ant skaudamo riešo. Šie atvejai liudija, kad toks rankų sąnarių gydymo būdas plačiai žinomas ir tai leidžia kalbėti apie su konkrečia žmogaus veikla nesusietą jo panaudojimo apimtį ir kontekstą. Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje surinkta medžiaga leidžia naujai pažvelgti į prevencines ir gydomąsias rankos sąnario skausmo gydymo priemones ir tam tikslui naudojamą nuo šventintos verbos nurištą raudoną siūlą. Antai nuo verbos vilnonis siūlas naudotas einant pjauti rugių. Juo pirmą dieną būdavo aprišama ranka nuo nupjovimo (Kalesnykai, Šalčininkų r.)714. Švęstą gijelę ant rankos rišdavo nuo įsi- pjovimo išėjus pjauti rugių Marcinkonyse715. „Kai žmogus miksterna“, per rugiapjūtę įsipjovus, siūlą užrišdavo ant rankos, kuriuo būdavo surištos šventintos verbos šluotelės (Dieveniškės)716. Mardasavo kaime verbas rišdavo įvairių spalvų vilnonėmis gijomis, kuriomis, sakoma, „reikia aprišti sutinusią rugiapjūtėje nuo pjautuvo užpjautą ranką“717, kitur – tiesiog skaudant rankos sąnarį (Švenčionys; Semeliškės). Netgi sakoma, kitą dieną ranka bus sveika. Apskritai rankos skausmui gydyti, nors dažniausiai įsimetus grižui, šie siūlai XXI a. pradžioje naudojami Širvintose. Verba būdavo rišama su vilnoniu nespalvotu ir raudonu siūlu, o sąnarių skausmui gydyti siūlas negali būti bet kokios spalvos (Tabariškės). Raudonas nuo verbų siūlas saugodavo „nuo dešinės rankos užpjovimo“, o „kairės neperėmimo“ rugiapjūtėje, o baltas – nuo įvairaus blogio (Varėnos r.). Rankos riešo skausmą su lininiu siūlu nuo šventintos Vilniaus verbos gydydavo šių verbų pynėjos (Čekoniškės).

714 IIES, b. 1417, lap. 3 715 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 173. 716 Ralytė A. Verbų šventės ir papročiai, p. 356. 717 Čiulba ulba sakalas, p. 253.

Vilnonis siūlas naudotas ištikus kitokio pobūdžio negalavimams: kai kas nors iš šeimos narių išsinerdavo koją (Strūnaitis)718, net išnirus rankos sąnariui ar lūžus kaului (Vilniaus r., Kalvelių k.; Vievis). Die- veniškėse verbos siūlu nuo skausmo būdavo gydomas išsuktas pirštas ar ranka. Vilnonis raudonas nuo verbos siūlas tinka išsisukus pirštą ar ranką, netgi bet kokiai kūno vietai aprišti. Kai suskausdavo ranką ar koją, jos būdavo rišamos bet kokiu siūlu nuo verbos (Šalčininkų r., Ža- garinės k.). Taip pat šventintu lininiu ar raudonu vilnoniu siūlu būdavo aprišama išnirusi galūnė (Baltoji Vokė). Sentikiai verbai surišti naudoja tik baltą vilnonį siūlą, nes tai nekaltybės spalva, o siūlas nuo verbos panaudojamas įvairiam skausmui malšinti (Vilnius). Kadangi šios gydomosios praktikos paplitusios ir nenaudojant raudono vilnonio siūlo, tikėtina, kad gydymo esmę sudaro apsauginė aprišimo siūlu praktika (maginis ratas), o ne atvirkščiai. Prielaidą patvirtina ir respondentų teiginiai: žmonės nuo užtinimo ligų ar patemptus raumenis gydydavo aprišdami lininiu siūlu skaudamą vietą (Šalčininkų r., Dainavos k.). Lininis baltas siūlas rištas Vilniaus rajone, Ažulaukio kaime, o Seme- liškėse iš jo gamindavo vadinamąjį „mikstį“, kuriuo aprišdavo kojos ar rankos riešą ir kurį laiką nešiodavo (Semeliškės). Taip pat juo būdavo rišamos per rugiapjūtę tinstančios rankos719. Nuo nikstelėjimo tik nebū- tinai šventintu siūlu rekomenduojama gydyti ir Girkalnio (Raseinių r.) apylinkėse720. Tokių gydymo būdų žinoma daugiau, ir tai liudija, kad šventintas raudonas siūlas nuo verbų būdavo naudojamas maginiais tikslais. Mūsų tiriamuoju laikotarpiu pašventintas siūlas taip pat naudojamas maginiais tikslais, tačiau visgi funkcionuoja liaudiškojo

718 Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 205. 719 Taip pat šis siūlas būdavo naudotas, kai suskausdavo pusiaują ar kaklą (žr. Marcin- kevičienė N. Kalendorinių švenčių apeigų atributų panaudojimas liaudies medicinoje, p. 230). 720 Balys J. Liaudies magija ir medicina, p 267–268. Jauniausias arba vyriausias vaikas paimdavo raudonos spalvos vilnonį siūlą, jį aprišdavo aplink sąnarį ir nešiodavo tol, kol skausmas praeidavo.

| 266 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | pamaldumo kontekste, nes pasirenkamas būtent šventintas raudonas verbų siūlas. Analogiškos medžiagos turime ir iš artimų Lietuvai Baltarusijos rajonų. Antai Pelesos apylinkėse pjaunant pjautuvu būdavo naudojamas dvigubas siūlas skaudamam riešui aprišti721. Tokiam susirgimui gydyti naudotą trijose vietose ant verbos rištą vilnonį siūlą prisimena Ščiučino ir Gardino apylinkių gyventojai. Taigi dažniausiai juo bū- davo apvyniojamas skaudamas rankos sąnarys. Tačiau siūlą taip pat rišdavo išsisukus ranką, koją (Smurgainys) ar tiesiog būdavo užrišama skaudama vieta (Barnovičiai). Abiejų konfesijų atstovai Valkavisko ir Gardino srityse, be sąnarių skausmo, raudoną verbos siūlą rišdavo ir ant skaudamos galvos. Baltarusijoje pastebimi tam tikri lokaliniai konfesiniai skirtumai. Antai Lydoje stačiatikiai verbas galėdavo rišti bet kokios spalvos vilnoniu siūlu trijose vietose ir vėliau tuo siūlu gydyti sąnarius. Kaip teigia Ašmenos gyventojai (stač.), lininis siūlas netinka perrišti skaudamą ranką. O katalikai, tokį būdą kartais primiršę, verbą rišdavo raudonu siūlu, bet sąnarių skausmą gydydavo tik naudodami „grabnyčios“ dūmus. Taigi akivaizdžiai matyti, kad riešo sąnario gydymas arba saugojimas nuo susirgimo yra vienas iš raudono siūlo rišimo ant verbos tikslų. Be to, šis siekis sąnariams gydyti sutinkamas ne tik Baltarusijoje, bet ir iš dalies ir Ukrainoje722. Rankos riešą ir pjautuvą su raudonu siūlu (vad. martenica, marta, vyta per kovo 1 d.) prieš pjūtį aprišdavę ir bulgarai723.

721 Žumbakienė G. Gėlių darželiai. Lydos krašto lietuviai. T. 1, p. 248. 722 Гура А. В., Терновская О. А., Толстая С. М. Материалы к полесскому этнолингвистическому атласу. Полесский этно-лингвистический сборник, с. 93. 723 Маркова Л. В. Болгары. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 228. Nespal- votą vilnonį siūlą ant autobuso vairuotojo rankos teko matyti 2005 m. Saratovo srityje, jį nuo sąnario skausmo užrišo „gydytojas“.

Kitų ligų gydymas Verbų raudonais vilnoniais siūlais būdavo gydomi ir kitokie su- sirgimai. Kartais toks vilnonis siūlas naudojamas užkalbėjimuose nuo rožės (Vievis). Apskritai rožės gydymas raudonu vilnos siūlu žinomas nuo seno. Kompleksinį tokio gydymo būdą, taikytą Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje, yra aprašęs lenkų etnografas L. Gelembiovskis. Rožę gydydavo ant jos tris kartus uždėdami iš pakulų pagamintus 9 gniu- tulėlius, vėliau ant jos paskusdavo per Tris karalius šventintos kreidos ir aprišdavo raudonu vilnoniu siūlu724. Panašūs tikėjimai vilnos ir raudonos spalvos magine galia išlikę ir XX a. Verbos siūlas tinka ir kitiems susirgimams gydyti. Šalčininkų rajone, Žižmų kaime, raudona vilnonio siūlo spalva siejama su sveikata ir taikyta kaklo skausmui gydyti, o Mištūnų kaime aprišus ranką gijele sakydavo: „Sveiki jūs nešiojį.“725 Kartais vilnoniu raudonu siūlu būdavo apvyniojamas pirštas nuo visų ligų (Trakų r.). Raudonas vilnonis verbos siūlas naudotas gydyti juo aprišant karpas (Anykščių r., Kurkliai; Vilniaus r., Rukainiai). Toks siūlo panaudojimas vertintinas kaip vienas iš plačiai sutinkamų karpų gydymo siūlu būdų, todėl šventintos verbos siūlo panaudojimo atvejai rodo alternatyvių gydymo būdų paieškas. Vilnoniu siūlu karpas simboliškai rišdavo Kelmėje, po to siūlą pamesdavo po vandens lašais, nes manyta, jog jam supuvus išnyksta karpos. Karpas gydydavo jas rišdami lininiu arba vilnoniu siūlu, ant jo užmezgant mazgus (Žeimelio apyl.)726. Kar- tais tai būdavo sudėtinga ritualinė praktika. Maginėje kultūroje veiksminga priemone buvo raudonos spalvos skudurėlio mazgymas į tiek mazgų, kiek yra karpų. Tokį skudurėlį reikėdavo numesti kryžkelėje ir sakyti: „Buvo man, dabar bus tau“, nes tikėta, kad karpos atsiras tam,

724 Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, p. 146. 725 Marcinkevičienė N. Kalendorinių švenčių apeigų atributų panaudojimas liaudies medicinoje, p. 230–231. 726 IIES, b. 340, lap. 51.

| 268 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | kas pačiupinės skudurėlį, o jį surišusiajam išnyks727. Analogiškai slavų tautose raudonas siūlas būdavo rišamas ant karpų728. Didįjį ketvirta- dienį iki saulės laidos vydavo siūlą ir jį naudodavo karpoms gydyti. Ant siūlo būdavo rišama tiek mazgų, kiek turėdavo karpų, po to siūlą užkasdavo. Žinomi įvairūs variantai, taip pat ir žodinės magijos tekstai, skirti karpoms naikinti729. Rytų slavai siūlus naudodavo ir platesniame religiniame kontekste. Būdavo manoma, kad suverpti Didįjį ketvirta- dienį siūlai apsaugo nuo ligų: juos rišdavo ant rankos ir pindavo į plau- kus730. Slavų tautose žinomi ir kitokie gydymo būdai. Numirėliui kojas rišdavo raudona juostele, o jį išnešus siūlą nurišdavo ir juo juosdavo skaudamą vietą (Polesė)731. Molodečne taip pat užfiksuotas tikėjimas, kad siūlas arba virvutė, kuriais būdavo surišamos mirusiojo kojos, jį šermenims paguldžius į karstą, naudojami gydyti skaudamas rankas ar juosmenį. Tad verbų siūlai gali būti kaip savarankiškas liaudiškojo pamaldumo praktikoje taikytas atributas, tačiau terapinių priemonių sistemoje tai yra kaip sakralumo požymių turintis arba vien kaip maginis inventorius.

Gyvulių gydymas Rytų Lietuvoje, be žmonių, žinomas ir gyvulių gydymas verbų siū- lais. Taikomas analogiškas anksčiau aprašytiems būdams jų naudojimo principas. Todėl jei gyvulys pradėdavo šlubuoti ar net susilaužydavo koją, ją aprišdavo raišteliu nuo verbos (Dubingiai). Dažniausiai vilnoniu raudonu siūlu būdavo aprišama išnirusi galvijų koja Strūnaitis( 732;

727 Vaičiulytė A. Liaudies medicina, p. 557–558. Analogiškas karpų šalinimo būdas yra aprašytas ir Kernavėje (žr. Gucevičiūtė R. Liaudies medicina, p. 243). 728 Терновская О. А. Бородавки. Славянские древности. T. 2, c. 324. 729 Гура А. В., Терновская О. А., Толстая С. М. Материалы к полесскому этнолингвистическому атласу, c. 148. 730 Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 392. 731 Гура А. В., Терновская О. А., Толстая С. М. Материалы к полесскому этнолингвистическому атласу, c. 94. 732 Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 205.

Baltoji Vokė). Arba gyvuliams ant kojos vilnonį verbos siūlą užmazgy- davo tiesiog gydymo tikslais (Dieveniškės)733. Gana įdomu, kad vilnonis siūlas (bet kokios spalvos) nuo verbos būdavo rišamas avims išsi- narinus koją ar ją suskaudus (Vilniaus r., Riešė). Nors turima medžiaga labiau būdinga pietrytinei Lietuvos daliai, tačiau gydomųjų tikslų pasitelkiant tokias magines priemones siekta ir kitose jos vietovėse, tik nebūtinai su vilnoniu ir raudonu siūlu. Skaudamą ar sužeistą gyvulio kūno vietą galėdavo aprišti bet kokiu siūlu nuo verbos (Akmenės r., Beržėnų k.). Pastarasis kiek sumenkęs tikėjimas sutinkamas ir Pietryčių Lietuvoje. Teigiama, kad karvei ant ragų užrištas netgi medvilninis siū- las (pastarasis siūlas geriausiu atveju yra XIX a. reiškinys) nuo verbos saugo gyvulį nuo ligų (Vilniaus r., Kalvelių k.). Kitur specialų lininį siūlą, vadinamą „mikstį“, užriša arkliams arba karvėms ant patempto kojos riešo (Semeliškės). Lininiu siūlu gyvulius gydydavo jiems apriš- dami skaudamą vietą (Šalčininkų r., Dainavos k.). Neabejotinai tokiais pat gydymo tikslais siūlas galėjo būti naudojamas ir Vakarų Baltarusijoje, tačiau šiuo metu disponuojama medžiaga neleidžia išsamiau kalbėti apie tokių priemonių taikymą. R. Merkienė, nagrinėjusi išginimo ritualų analogijas ir arealus Lietuvoje bei Vakarų Baltarusijoje, aprašo XIX a. antrojoje pusėjeVakarų Baltarusijoje irRytų Lietuvoje buvusį gyvulių ginimą per ratą, padarytą iš įvairaus maginio inventoriaus, kurį XX a. pradžioje keičia virvė arba kelios su verba pašventintos vilnonių siūlų gijos. Tokios apsaugos priemonės XX a. pirmojoje pusėje buvo ilgiau tiesiamos tik Pietvakarių Baltarusijoje ir pietvakariniame Lietuvos pakraštyje734. Ši remarka leistų manyti, kad analogiškų aprašytiems, kokie buvo taikomi Rytų Lietuvoje, gyvulių

733 Ralytė A. Verbų šventės ir papročiai, p. 356. 734 Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusi- joje, p. 108. Charkovo srities Kupiansko apskrityje gyvulius pirmą ganiavos dieną pergindavo per užrakintą spyna grandinę ar raudoną juostą. Tikėta: jei šie nepalies tų daiktų koja, tai jų nelies joks žvėris (žr. Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 89).

| 270 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | gydymo su verbų siūlais (taip pat ir vilnoniais) būdų Vakarinėje Bal- tarusijoje galėjo būti naudojama plačiau. Ypač žinant, kad turimi iš Lietuvos papročiai būdingi pasienio su Baltarusija vietovėms. Be to, šventintas verbos siūlas kaip apotropėjus nuo kitų negandų gyvulinin- kystėje, kaip matysime toliau, pasitelktas ir Baltarusijoje.

Apsauga nuo blogos akies

Vaikų apsauga Pasak R. Trimako, lietuvių sakytinėje tautosakoje nurodoma dvejo- pa ligų etiologija. Tai natūralios kilmės ir personifikuotos ligos, kurioms priskiriamas ir žmonių blogomis akimis poveikis, nes jų kilmės šaltinis dažniausiai yra antropomorfinio pavidalo735. Neatsitiktinai raudono verbos siūlo naudojimas apsaugai nuo blogos akies įsikomponuoja į bendrą saugos nuo šios žalingos veiklos priemonių kompleksą. Tai nėra vien tiriamojo regiono ar Lietuvos apsaugos nuo blogio priemonių arsenalo elementas. Raudoni siūlai paplitę daugelyje tautų ir yra skirti esminių gyvenimo momentų arba didelę vertę turinčių objektų, žmo- nių gyvybės ir sveikatos apsaugai. Neatsitiktinai daug būdų ir prie- monių yra skirta gimdyvių ir naujagimių apsaugai nuo blogos akies įtakos. Šiems tikslams pasitelkiami įvairūs aštrūs daiktai bei raudoni siūlai, juostelės, kokardos ar skudurėliai. Ypač slavų kraštuose tikima, jog blogos akies poveikiui itin jautrios nėščiosios. Saugai nuo blogų jėgų, nužiūrėjimo ir blogos akies užtikrinti nėščiosios visada turėdavo raudonus siūlus, skiautes, juosteles, virveles. Toks inventorius rišamas apie pirštą, ranką, kaklą, juosmenį arba nuolat turimas su savimi, taip pat nešiojamas „mirtinu mazgu“ surištas įvairiaspalvių siūlų kuokšte-

735 Trimakas R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai, p. 106.

| 271 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | lis736. Raudonu siūlu apsauginiais tikslais serbai apjuosdavo gimdyvę ir naujagimį nuo blogos akies. Rusijoje nėščiosios nuo kerų nešiodavo raudonas juostas (Briansko sr.), nes kartu raudona spalva simbolizuoja gyvenimą ir vaisingumą737. Taip pat nuo nužiūrėjimo raudona juostelė ar virvutė slavų kraštuose rišama vaikui ant rankos, gražiai mergi- nai738. Lietuvoje nuo blogos akies saugodavo pririštas raudonas skudu- riukas ar siūlas, be to, šiais tikslais, pasak P. Dundulienės, raudonas gijas įausdavo į audinius739. Pietrytinėje Lietuvoje iki šiol vietomis išli- kęs tikėjimas raudonos spalvos inventoriaus nauda apsaugai nuo vaikų nužiūrėjimo. Jis anksčiau šioje teritorijoje žinotas daug plačiau. Vienas iš būdų vaikui nuo nužiūrėjimo apsaugoti yra ant kepurės prisiūti ką nors raudona (Rukainiai). Taip pat siekdamos išvengti pavojaus jaunos mamos bando iki krikšto niekam nerodyti kūdikio, o jeigu vis dėlto laukia svečių, tai dažniausiai ant kepurytės užriša raudoną kokardą, kad kenkėjas pirmiausia pažiūrėtų ne į vaiką, o į kaspinėlį, nes, kaip manoma, dažniausiai kenkia pirmas žvilgsnis740. G. Aučiniko raudono atributo rišimas nuo blogos akies suprantamas kaip „neigiamo poveikio kanalizavimas, nukreipimas nepavojinga linkme“ nuo saugomo

736 Толстая С. М. Беременность, беременная женщина. Славянские древности. Т. 1, c. 162. 737 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 32, 35. 738 Агапкина Т. А., Левкиевская Е. Е. Веревка. Славянские древности. Т. 1, c. 339; Колева Т. А. Болгары. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 282–283. 739 Dundulienė P. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius, 1992, p. 46. 740 Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje.Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 2004, t. 59–60, p. 153. Panašiai ir Pandėlyje sakyta, kad saugant nuo nužiūrė- jimo karvę jai reikia ant kaklo užrišti „šniūrelį, tai viskas į tą daiktą sueis“ (Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 146). Udmurtai, be vaiko slėpimo nuo svetimų akių, taip pat ir nuo nužiūrėjimo ant rankos rišdavo raudoną vilnonį siūlą (žr. Никонова Л. И., Кандрина И. А. Как лечились народы Поволжья и Приуралья, c. 147). Raudona spalva derinta su maginiu inventoriumi. Rokiškyje sakyta, kad nuo blogų akių, vaiko ar gyvulio „nudyvijimo“ reikia ant kaklo į raudoną skepetaitę „įrišti devyndrekį ir nešioti“ (LTA, 13554/25).

| 272 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | objekto741. Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad įvairių nukreipiančių dėmesį objektų tikslas analogiškas. Todėl toks autoriaus požiūris pernelyg supaprastina tokį tikėjimą, nes raudona spalva, be anksčiau išvardytų prasmių, yra ir ugnies spalva. O ugnis yra blogį baidanti ir naikinanti jėga, kartu turinti ir valomąją funkciją742. Taigi raudonas siūlas, kaip ir raudona kokarda bei panašūs atributai, siekiant saugos nuo blogos akies poveikio yra liaudies tikėjimuose funkcionuojantys magijos elementai apskritai. Galimas dalykas raudono siūlo naudojimas turi sąsajų su žydų prietarais ir tikėjimais. Lietuvoje užtinkama pasakojimų, kad ant rankos nuo blogos akies raudonus siūlus rišdavo žydai (Simnas). Tik tada, kai maginis aspektas silpnėja, ima vyrauti krikščioniškumu ženklinti atributai. Pateikta medžiaga rodo kad pirminis apsaugos nuo blogos akies būdas – siūlo (raudono arba bet kokios spalvos) rišimas (Molodečne nuo blogos akies taip pat saugodavo siūlas arba virvutė, nuimta nuo numirėlio kojų). Šventintas verbos siūlas imtas naudoti stiprėjant religinio prado reikšmei šioje srityje, todėl ir tarp baltarusių tenka kalbėti ne apie raudono, bet apskritai nuo verbos nurišto siūlo panaudojimą žmonių apsaugai nuo blogos akies. Raudonas verbos siūlas būdavo naudojamas mažiems vaikams nuo nužiūrėjimo (Valkaviskas; Gardi- no r.). Sapackinėje raudoną šventintą siūlą rišdavo vaikui ant sagutės ar rankos743. Tiesa, kartais nuo nužiūrėjimo ant rankos būdavo rišami bet kokios spalvos siūlai, svarbu, kad tik jie būtų šventinti. Su vai- kais einant į svečius, jiems nuo blogos akies kartais būdavo rišamas raudonas kaspinas, tačiau šį apotropėjų keičia tikėjimas kryželio ga-

741 Aučinikas G. Blogos akys tradicinėje lietuvių kultūroje. Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje, p. 169–170. 742 Moszynski K. Kultura ludova slovian. T. 2, s. 312. 743 Literatūroje galima užtikti saugos nuo blogos akies būdo paminėjimą, kai šalia išvar- dijamų įvairių maginių daiktų ir veiksmų minima rišama ant kairės vaiko rankos raudona juostelė (žr. Religijotyros žodynas, p. 40). Galbūt tai primirštas veiksmo variantas ir kalbama apie rišimą apskritai, nes šiuo atveju apotropėjumi tampa raudonas siūlas apskritai, o ne jo buvimo ant konkrečios kūno vietos faktas.

| 273 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | lia – vaikas peržegnojamas arba jam užkabinamas kryželis (Ščiučinas). Galima daryti prielaidą, kad slavų maginės kultūros kontekstas XXI a. pradžioje turėjo įtakos tiriamojo regiono apsaugos priemonių nuo blogos akies arsenalui (tokių tikėjimų fiksuota ir Žemaitijoje; antai Papi- lės apyl. vaikui po kaklu nuo nužiūrėjimo rišdavo raudoną raištelį744). Tuo tarpu Pietryčių Lietuvoje nuo blogos akies kartais naudodavo bet kokios spalvos verbos siūlą, svarbu, kad jis būtų vilnonis. Užsirišdavo paslėptoje vietoje kur nors prie drabužių ir nuo nužiūrėjimo tokį siūlą nešiodavo suaugusieji bei vaikai (Dieveniškės; Strūnaičio apyl.). Kar- tais akcentuojama tik ypač jautrių negatyviai tokio maginio poveikio galiai vaikų apsauga panaudojant verbų siūlą (Trakų r., Bražuolės k.). Tačiau slaviškojo tokių tikėjimų ir realių panaudojimo būdų specifiką sudarytų dažnesnis nei Rytų Lietuvoje maginio raudonos spalvos inventorius apskritai rišimas ir retesnis šventintų siūlų panaudojimas. Taigi stebime kiek silpnesnę liaudiškojo pamaldumo raiškos apimtį.

Gyvulių apsauginės priemonės Kaip matėme, gydant gyvulius raudoni vilnoniai siūlai nėra plačiai pritaikomi, tačiau gyvulių apsaugai nuo blogos akies tokie siūlai yra naudojami visame tiriamajame areale. Tarp gyvulių apsaugos priemo- nių nuo galimų nelaimių ganiavos metu ir ypač nuo viešoje erdvėje glūdinčio pavojaus nužiūrėti vienas iš apotropėjų yra šventintas siū- las745. Netgi specialiai pabrėžiama, kad norint suteikti saugos nuo blogos akies perspektyvą karvei ant ragų ar arkliui prie apynasrio būtina rišti raudoną verbos siūlą (Tabariškės). Šioje vietovėje paskutiniaisiais

744 Česnauskytė D., Venclovaitė L. Gimtuvės. Papilė. II, III dalys, p. 189. 745 Tarp prevencinių priemonių naudojama ir verba. Nuo blogos akies Joniškio (Molė- tų r.) apylinkėse gyvuliai būdavo pamušami verba pirmą kartą juos išgenant į laukus (žr. Velykų rytą lelija pražydo, p. 240).

XX a. dešimtmečiais ant vilnonio siūlo rišdavo 40 mazgų746 (be maginės reikšmės, tai gali būti ir aliuzija į Kristaus buvimo dykumoje laiką, t. y. tiesiogiai susiejama su velykiniu laikotarpiu), nes tik tada toks siūlas bus veiksmingas nuo blogos akies. Kitur raudonas siūlas sumegztas trimis mazgais ir užrištas karvei ant rago gali ne tik apsaugoti, bet ir išgydyti nužiūrėtą gyvulį (Ukmergės r., Šventupės k.). Arba tiesiog profilaktiškai nuo pasitaikančio dažno karvės nužiūrėjimo ant ragų pavasarinio išginimo metu visam ganiavos laikui užrišdavo raudoną verbos siūlą (Dieveniškės). Tokios apsauginės priemonės žinomos ir Žemaitijoje, kur raudonas vilnonis siūlas saugodavo gyvulius nuo nu- žiūrėjimo (Akmenės r., Beržėnų k.). Rytų Lietuvoje sutinkami iš dalies liaudiškojo pamaldumo perspektyvoje gyvavę arba transformavęsi tikėjimo siūlų galia atvejai. Dieveniškėse teigiama, kad gydomąją ir apsauginę funkciją išreiškia pirmiausia vilnonis siūlas, todėl nuo blogų akių tinka bet kokios spalvos šios rūšies nuo verbos nurištas siūlas. Kitas variantas, kai apsaugos priemone nuo blogos akies pasitelkiama raudona juostelė arba kitas nesakralus inventorius, kuris apeigoje derinamas su šventintu. Antai Dūkštose (Vilniaus r.) karvei prie rago būdavo rišamas raudonas kaspinas, o nuo blogos akies ją aprūkydavo verba. Kita tendencija XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais stebima Vilnijoje. Kaip ir kalbant apie vaikų apsaugą, matome maginio veiksmingumo raiškos formų įvairo- vę. Kartais vietoje šventinto siūlo būdavo naudojamas kitas raudonos spalvos inventoriaus. Antai ne tik karvėms, bet ir arkliams nuo blogos akies poveikio užrišdavo raudoną apotropėjų747. Pirmą kartą į laukus

746 Nuo blogų akių, dvasių ar tiesiog susirgus, kur nors skaudant Pavolgio fino-ugrų tautose aplink žmogaus taliją rišdavo siūlą su 40 mazgų. Rišdami 40 kartų kalbėdavo spe- cialią maldą, kaip ir juosiant taliją. Tokia juosta būdavo nešiojama, kol atsiriša ar pame- tama. Taigi tai sudėtingas religijos ir magijos simbiozės pavyzdys (žr. Никонова Л. И., Кандрина И. А. Как лечились народы Поволжья и Приуралья, c. 153–154). 747 Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 152. P. Dundulienė teigia, kad XIX a. pabaigoje aukštaičiai, gimus kumeliukui, jam ant nugaros užrišdavo ką nors raudona (Dundulienė P. Akys lietuvių pasaulėjautoje, p. 46).

| 275 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | genamai karvei prie ragų rišdavo raudoną kaspiną (Tabariškės), o arkliams ir XXI a. pradžioje prie apynasrio šonuose būdavo pritvirtinami raudoni kutai ar kokardos, netgi per kaktą užrišama raudona juostelė (Švenčionys; Vilniaus r., Rastinėnai, Rukainiai; Šalčininkų r., Turgeliai; Varėnos r. – M. Navickaitės inf.). Todėl galima teigti, kad gyvulininkys- tė yra gana svarbi raudonos spalvos šventinto ir maginio inventoriaus pritaikymo sritis. Kadangi Pietryčių Lietuvoje gyvena daugiau lenkų tautybės gyventojų, analizuojant jų paprotį nuo nužiūrėjimo karvei rišti rau- doną siūlą, juostelę arba virvutę, galima įžvelgti tiesiogines reiškinio sąsajas su kitų slavų tautų papročiais748. Neatsitiktinai, kitaip nei Lietuvoje, Baltarusijoje raudonas siūlas nuo verbų aktyviai siejamas su gyvulininkyste. Minsko apylinkėse netgi pabrėžiama, kad verba raudonu siūlu specialiai rišama tam, jog jo reikia turėti karvei rišti ant ragų nuo blogos akies. Kitur teigiama, kad specialiai dvi ėgliaus ir trys gluosnio šakelės surišamos raudonu siūlu, nes tai tinkamiausias apotropėjus karvei nuo blogos akies (Ašmena) ar gyvulio apsaugai apskritai (Vileika; Naručio apyl.). Analogiški liaudiškuoju pamaldumu grįsti papročiai sutinkami ir Valkavisko bei Gardino apylinkėse. Benekainių apylinkėse ir XXI a. pradžioje senyvi žmonės įsigyja raudono siūlo nuo verbų tam, kad galėtų karvei užrišti siūlą ant ragų nuo blogos akies poveikio. Tuo tarpu Sapackinės apylinkėse karvei ant rago pritvirtina ne tik raudoną siūlą, bet ir pagamintą iš jo gėlytę. Daugeliu tokių atvejų apsauginis dėmesys fokusuojamas į karvės ragus. Arklius, kaip ir Rytų Lietuvoje, papuošia šventintu ar bent raudonu kaspinu (Valkaviskas). Šis apotropėjus, naudotas karvių ap-

748 Агапкина Т. А., Левкиевская Е. Е. Веревка. Славянские древности. Т. 1, c. 339. Toks pat raudonų siūlų rišimas prie ragų prieš pradedant karvių ganiavą būdingas ir lenkams (žr. Виноградова Л. Н., Толстая С. М. Ведьма. Славянские древности. Т. 1, c. 298–299). Lenkai verbas surišdavo su „botagu“, virvute iš kanapių ar linų ir vyte- lių. „Botagu“ piemenys pirmą ganiavos dieną gindavo gyvulius, artojai pirmą arimo dieną varydavo jaučius (žr. Ганцкая О. А. Поляки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 208).

| 276 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | saugai nuo blogos akies, sutinkamas ir Gardino srityje, kur teigiama, kad ši priemonė gali atstoti verbos siūlus. Taigi sekuliarizuojantis visuomenei šventinto inventoriaus apimtis mažėja, tačiau nenyksta ir išlieka apsauginio inventoriaus reikšmė. Kartais jis panaudojamas pirmą gyvulių išginimo į laukus dieną, tačiau dažniau kaspinai už- rišami visiems metams iki jie susinešios ar gyvuliai pames (Ašmena; Valažino r.). Tiesa, karvėms, be nekonkretizuojamos blogos akies įtakos, siūlai arba raudoni raišteliai gali būti taikomi siekiant užkirsti kelią žalingai turinčių tokią galią žmonių veiklai. Nors užfiksuoti atvejai nėra gausūs, tačiau jie priskirtini bendram slavų tautų būdin- gam tikėjimui, jog raganos gali pakenkti karvėms ir geba iš jų atimti pieną (ypač tuo praeityje tikėjo ukrainiečiai, baltarusiai ir vakarų slavai)749. Tokia prevencine priemone iš pradžių galėjo tapti raudonos spalvos nebūtinai vilnonis siūlas. Tačiau ilgainiui raudonas verbos siūlas liaudiškojo pamaldumo praktikoje pradėtas naudoti Verbų sekmadienio metu šalia kitų sakralizuotų atributų. Galima manyti, kad šiai prasmei atsirasti ir šiuo atveju reikšminga šventėje glūdinti gyvy- bės ir prisikėlimo idėja, kurią simboliškai išreiškia raudonos spalvos vilnonis siūlas, galintis apsaugoti jautrias pavojams gyvenimo sritis. Taip galima pastebėti, kad Pietryčių Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos tikėjimas verbų siūlo galia leidžia jį panaudoti įvairiose liaudiškoje praktikoje turimo maginio inventoriaus pritaikymo srityse. Neturė- dami istorinių duomenų, apibendrindami galime hipotetiškai teigti, kad liaudiškuoju pamaldumu paženklinti siūlai yra nesenas reiškinys, atsiradęs gilaus žmonių religingumo sąlygomis. Nepasitenkindami įsivaizduojamomis magijos teikiamomis galiomis, pagalbos jie ėmė kreiptis į Dievą, tačiau kartu neatsisakydami ir ankstesnių tikėjimo apraiškų, tuo kurdami originalų liaudiškojo pamaldumo variantą.

749 Виноградова Л. Н., Толстая С. М. Ведьма. Славянские древности. Т. 1, c. 298–299.

Raudono siūlo panaudojimas ir prasmės Kaip matėme, vilnonis siūlas nuo verbų funkcionuoja šventinto inventoriaus pritaikymo įvairiose žmogaus gyvenimo srityse sistemoje ir siūlai prilygsta kitiems tokio turinio ir paskirties daiktams. Siūlų pa- grindiniu, nulemiančiu jų panaudojimo bruožus aspektu tampa raudona spalva. Neatsitiktinai raudonas siūlas, kaip ir siūlo analogai, slavų kraštuose turi plačias pritaikymo sritis. Rytų slavai, pasak D. Zelenino, nenorėdami, kad našlys vestų ir ateityje jo vaikai kentėtų nuo pamotės, mirusią žmoną apjuosdavo siūlu. Moterys, norėdamos sutramdyti savo vaidingą vyrą, iš numirėlio ištraukdavo drabužių siūlą ir jį įsiūdavo į sutuoktinio drabužius, kad tas taptų ramesnis. Ukrainiečiai, mirus namų šeimininkui, išnešę iš namų numirėlį, vartus perjuosdavo raudona juosta arba rankšluosčiu, kieme barstydavo avižas, kad nami- niai gyvuliai neišeitų paskui šeimininką į kapines750. Polesėje esminis gedulo požymis yra raudona spalva, o tai taip pat galima paaiškinti remiantis velykinio laikotarpio tematika. Liaudies tikėjimuose raudona spalva yra simbolinė mirties antitezė, todėl naudojama apeigose kaip katarsinė ir profilaktinė priemonė: raudona juosta perrišamos mirusiojo rankos ir kojos, su ja ištrina nėščioms pamačius laidotuvių procesiją. Tikėta įgimtų dėmių panaikinimo galimybe jas apvedus numirėlio ranka (Polesė). Raudoną juostelę paruošdavo esant dar gyvam žmogui ir vėliau jam mirus perrišdavo ja rankas ir kojas751. Skiautės, kuriomis riša mirusiojo rankas ir kojas, slepia ir panaudoja: jei ką skauda – nu- garą, rankas, jas reikia užrišti ant nuogo kūno ir nešioti pusmetį. Jas įsiūdavo vyrams į kelnes, marškinius, kad nemuštų žmonos. Vaikinai

750 Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография, c. 350. Ukrainiečiai Velykoms baltus kiaušinius dažo raudonais geometriniais ornamentais (ten pat, p. 392). 751 Седакова О. А. Материалы к описанию полесского погребального обряда. Полесский этно-лингвистический сборник, с. 248, 250.

| 278 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | skiautes imdavo eidami į armiją, teismą, nes tikėta, kad jos apsaugos nuo užpuolimų, nusikaltimų752. Tačiau juosta, virvė ar siūlai gali tapti ir reprodukuojančiuoju veiksniu. Svarbiausia, kad tokiu atveju jie turi, nors ne visuomet, tie- sioginių sąsajų su verbomis. Antai per Jurgines serbų merginos juosda- vosi verba, kad ištekėtų ir susilauktų vaiko („kad kitais metais būt su pūzu“), juosdavo karvides dėl pieno753. Vedybiniame burtų kontekste siūlai Verbų sekmadienio metu naudoti ir Graikijoje. Ten, Rumelijos srityje, merginos susirinkdavo ant bendruomeninio kulti skirto gren- dymo ir iš vajo, t. y. gautos iš šventiko palmės, pindavo vainikus, į juos įpindamos raudoną siūlą, vėliau tuos vainikus mėtydavo į vandenį754. Raudonu siūlu ar verpalais pietiniai slavai nuo nevaisingumo apjuosdavo cerkves755. Bulgarų iš dviejų, paprastai raudonų, bet kartais raudono ir balto, vilnonių ir kartais kanapės ar medvilnės siūlų nuvytas raištelis vadintas martenica, naudotas daugelyje aprašytų atvejų ir turė- jęs daugiaprasmę reikšmę756. Pateikta medžiaga liudija, kad siūlo arba jo pakaitalo, kaip ir raudonos spalvos bei šios spalvos atributų, veikimo amplitudė gana plati ir slavams tai yra apvalančiąją, apsaugančią ir kitokią maginę galią įgavusi priemonė. Šiuolaikiniams Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos gyventojams raudono vilnonio siūlo semantika nėra aiški. Dažniausiai tokio pasirinkimas grindžiamas tradicijos motyvu. Tačiau nagrinėjant šia tema tu-

752 Седакова О. А. Материалы к описанию полесского погребального обряда. Полесский этно-лингвистический сборник, p. 256. 753 Толстой Н. И. Вербa. Славянские древности. Т. 1, c. 334. 754 Иванова Ю. В. Греки. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 330. 755 Плотникова А. А. Безплодие. Славянские древности. Т. 1, c. 168. 756 Jį sukdavo seniausia namų moteris, kuri turėdavo būti „švari“, t. y. nesirgti mė- nesinėmis (šiuo atveju mėnesinių kraujas pavojingas), neprisiliesti prie ugnies, nes kitaip martenica praras savo maginę jėgą. Paruošusi martenicą moteris turi peršokti per laužą, esantį kieme. Martenicą užrišdavo „dėl namiškių sveikatos“. Vaikams rišdavo ant dešinės rankos ar kaklo, ant dešinės kojos piršto, mergaitėms jaunamartėms – ant kaklo arba įpindavo į kasas. Taip pat būdavo rišama ir jauniems gyvuliams, ant vaisme- džių dėl vaisingumo. Naudodavo vedybiniuose burtuose (žr. Koлева Т. А. Болгары. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 282–283).

| 279 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | rimą medžiagą išryškėja maginis integravęsis į krikščioniškąsias prasmes raudono siūlo supratimas. Krikščioniškas liaudiškojo pamaldumo aspektas labiau išryškėja vertinant raudonos spalvos siūlo semantiką Vakarų Baltarusijoje, bet nesvetimas ir Rytų Lietuvai, ypač pietrytinei jos daliai. Vienu atveju prioritetas teikiamas maginiam, kitu – krikš- čioniškam siūlo vertės aspektui. Taigi tarp šių sudedamųjų liaudiškojo pamaldumo dalių nėra pusiausvyros: viską nulemia poreikiai. Tačiau tenka pripažinti, kad remiantis etnografiniais duomenimis išryškėja aiški krikščioniškoji raudonos spalvos semantikos samprata. Baltaru- siai raudonos spalvos siūlo pasirinkimą aiškina tuo, kad tai – Velykų spalva (Vileika; Valažino r.). Netgi raudoni kaspinai ant verbos koto jiems asocijuojasi su velykine tematika Gardino( apyl. – kat.). Tokia pat religinė raudonų siūlų samprata užtinkama ir Lietuvoje (Baltoji Vokė). Eišiškėse XX a. viduryje verboms rišti naudoti raudoni kaspinai aiškinami kaip velykinės spalvos jiems pritaikymas. Taigi ši spalva velykiniu laikotarpiu tiesiogiai susijusi su Kristaus kančia ir pralietu krauju, be ko nebūtų įvykęs prisikėlimas, nes, kaip nurodoma „Katali- kų Bažnyčios Katekizme“, krikščionys švenčia Velykas kaip „Kristaus mirtimi ir prisikėlimu įvykusias Velykas“757. Raudonos spalvos kaip kraujo simbolio supratimas nėra vien tiriamojo krašto krikščioniškosios mąstysenos savitumas. Raudona spalva liaudies tikėjimuose simbolizavo Kristaus kraują ir vokiečiams758. Kadangi surišti naudojamas vilnonis siūlas, simboliškai, kaip jau minėjome anksčiau, jis siejasi su avinu ar ėriuku ir netiesiogiai išreiš- kia velykinę Kristaus dramos idėją. Tokia jo semantika krikščionišką raudono siūlo svarbą tik sustiprina. Argumentų šiai pozicijai patvir- tinti užfiksuota 2005 m.Vilniuje, kai prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios verbų prekiautoja raudoną verbos siūlo ir juostelių spalvą siejo su Kristumi ir Dievo avinėliu, kuris vaizduojamas su raudonu

757 Katalikų Bažnyčios Katekizmas, p. 241. 758 Филимонова Т. Д. Немцы. Календарные обычаи… весенние праздники, c. 153.

| 280 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | kaspinu. Šie pavyzdžiai nėra vien tiesioginė aliuzija į velykiniu laikotarpiu sklandančią kančios ir mirties temą. Kraujas taip pat išreiškia ir prisikėlimo bei gyvybės idėją. Žinoma, kad Biblijoje kraujas tapatina- mas su gyvybe, jis, kaip ir gyvybė, yra išskirtinė Dievo nuosavybė759. Raudona velykinių liturginių drabužių spalva, be kitų prasmių, turi kraujo ir ugnies prasmę. Kadangi tai ir kryžiaus kančios spalva, raudoni liturginiai drabužiai dėvimi Didžiojo penktadienio pamaldose, Kryžiaus išaukštinimo šventėje ir Verbų sekmadienį760. Latgalos rusai kaip raudonos gluosnio šakelės pasirinkimo motyvą nurodo Kristaus nukryžiavimą761. Tokios spalvos verbas – rykšteles su kačiukais – pasirenka kunigas Pietryčių Lietuvoje (Šalčininkų r., Kalesnykų apyl.)762, o Sapackinėje teigiama (tiesa, tai retas šioje teritorijoje požiūris), kad stačiatikiams tinkamiausia verba yra rykštė su raudona žieve. Tačiau Lietuvoje stačiatikiai (įskaitant ir sentikius) raudoną žilvitį vertina kaip esminį puokštės akcentą ir Vilniuje nevengia raudonų medžio ar krūmo šakelių. Raudona spalva, kaip matėme, ir kitais šios šventės mo- mentais atspindi velykinę tematiką. Taigi krikščioniškoje perspektyvoje raudonos spalvos vilnonio siūlo naudojimas verboms surišti susijęs su teologine ir liturgine spalvos bei žaliavos interpretacija, todėl pasirinkimas nekelia abejonių ir yra motyvuotas. Gana įdomu, kad dar XVII a. M. Pretorijus, rašydamas apie grižui gydyti naudojamą gryžžolę, ją apibūdina kaip pereinančią nuo geltonos į raudoną spalvą763. Sunku pasakyti, kiek plačiai praeityje krikščioniška tematika buvo remiamasi pasirenkant raudonus siūlus verboms surišti. Tačiau XXI a.

759 Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Kaunas, 2003, p. 285. Raudona juosta, kuria apsauginiais tikslais apsijuosiama arba apjuosiama, iš esmės yra gyvybės ir vaisingumo simbolis (žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 32, 136). 760 Čibiras K. Liturgika, p. 38; Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje, p. 51. 761 Merkienė I. R. Kultūros tradicija šeimoje ir bendruomenėje, p. 107. 762 IIES, b. 1417, lap. 3. Merkinės parapijoje pagrindinė šventinti skirta žaliava yra būtinai raudonos žilvičio rykštelės, ir apskritai ši spalva svarbiausia (žr. Levūnų kaimo papročiai, p. 125–126). 763 Smailys A. Matas Pretorijus apie senąją prūsų mediciną, p. 109.

| 281 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | pradžioje aiškindami įvairius velykinio laikotarpio papročius šį aspek- tą ypač akcentuoja Baltarusijos stačiatikiai. Galima manyti, kad krikš- čioniška interpretacija liaudiškoje praktikoje ir sampratoje buvo tokių siūlų pasirinkimą stimuliuojantis veiksnys. Taip pat sąmoningai arba atsitiktinai per dermę su žinomomis maginėmis kraujo savybėmis sim- boline Verbų sekmadienio spalva yra tapusi raudona, kurios semantiką svariai lemia ir kiti liaudiški biblinės tradicijos aiškinimai. Pirmiausia tas būdinga argumentuojant kiaušinių dažymą raudona spalva: kiaušiniai turi būti raudonos spalvos, nes Kristus krauju atpirko pasaulį (Ščiučinas). Užtinkama ir sukonkretinta raudonos spalvos parinkimo kiaušiniams dažyti argumentavimų įvairovė. Vilniaus krašte paplitęs pasakojimas, kad šv. Magdalena Velykų sekmadienį norėjo aplankyti Kristaus kapą. Pakeliui nupirko kiaušinių apaštalams pamaitinti, bet kai sutiko prisikėlusį Kristų, pastebėjo, kad nešami kiaušiniai po jos patirto džiaugsmo paraudonavo. Nuo tada atsirado tradicija kiaušinius dažyti raudonai764. Utenos rajone, Grybelių kaime, užrašytas pasakojimas, kad kiaušiniai paraudo Pontijui Pilotui juos valgant Kristaus prisikėlimo metu765. E. Bondarenko, kalbėdama apie rusų kiaušinių spalvinę gamą, pateikia kiek tikslesnę, bet paprastesnę traktuotę. Pasak jos, Marija Magdalietė, nuvykusi pas Romos impera- torių Tiberijų, jam padovanojo raudoną kiaušinį, sakydama: „Kristus prisikėlė.“ Tad kiaušinis skelbia atgimimą, o raudona spalva – ir Jėzaus Kristaus prisikėlimą766. Ščiučine stačiatikių tikybos mokytoja vaikams netgi pateikia panašų į minėtuosius legendinį variantą, pagal kurį Mari- ja Magdalietė atėjo pas imperatorių su kiaušiniu kaip gyvybės simboliu ir paskelbė, kad „Kristus prisikėlė“ (Xpистос восскрес). Tas, nepatikėjęs stebuklu, pasakė, kad žmogus negali prisikelti. Atseit tai būtų tas pat kaip šitam kiaušiniui paraudonuoti. Imperatoriui ištarus tuos žodžius

764 Narkowicz L. Alleluja biją dzvony…, s. 85. 765 VUB RS, f. 81, b. 342, lap. 7. 766 Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси, c. 166.

įvyko stebuklas – kiaušinis paraudonavo ir paliudijo prisikėlimo stebu- klą. Todėl cerkvėje Velykų metu naudojamas raudonas kiaušinis, nors žmonės juos dažo įvairiomis spalvomis. O marginti kiaušiniai, pasak teologijos žinovės, jau yra liaudies menas ir su krikščioniška tradicija neturi ryšio. Atmenant šios konfesijos atstovų teikiamą pirmenybę rau- doniems kiaušiniams, turime visą puokštę raudonos spalvos prasmių. Polesėje raudonas kiaušinis būtinas, nes jei kas nors nuo pereitų Velykų šeimoje miršta, tuomet baltas kiaušinis, kaip ir kitokia spalva, išreiškia gedulo semantiką767. Taigi krikščioniškoje tradicijoje ir liaudiškajame pamaldume raudona spalva tiesiogiai siejama su Kristumi, krauju atpirkusiu pasaulį. Neatsitiktinai Vilniaus apylinkėse funkcionuoja raudono siūlo rišimo prasmės aiškinimas, grindžiamas raudono velykinio margučio spalva768. Pagaliau, kaip matėme, toks požiūris gyvas ir lietuviškuose plakimo verba papročiuose, kai už plakimą prašoma raudono margučio. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje raudonas siūlas turi tiesiogines sąsajas su velykiniu periodu. Norint išsiaiškinti ir suvokti raudono siūlo panaudojimo sritis ir prasmes Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje, tikslinga pabandyti pa- žvelgti į reiškinį plačiau. Simboliškai raudono siūlo semantika įsiterpia į raudonos spalvos ambivalentiškumą. Teigiama prasme tai – gyvenimo, meilės, šilumos, didžiulės aistros ir vaisingumo spalva, neigiama – karo, griaunamosios ugnies jėgos, pralieto kraujo, neapykantos spalva769. Tiesa, abi šios spalvos prasmės velykiniu laikotarpiu persipynusios. Tačiau, kaip matyti iš anksčiau pateiktų pavyzdžių, praktinėje veikloje ir tikėjimų lygmenyje bene aktyviausiai buvo propaguojama

767 Агапкина Т. А. Очерки весенней обрядности Полесья, c. 61. 768 Tai gana plačiai paplitusi ir lietuvių margučių spalva (žr. Ramonienė F. Margučių spalvos. Spalva lietuvių liaudies mene, p. 90). 769 Becker U. Simbolių žodynas, p. 211. Todėl suprantama, kodėl XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais raudona spalva buvo draudžiama naudoti Valkininkų parapijoje, nes ten ši spalva sieta su gaisru (žr. Svidinskaitė D. „Jau verbela…“, p. 199, 205). Tiesa, pasak K. Mošinskio, ugnis ne tik saugo nuo blogio, bet ir naikina blogas jėgas (Moszyński K. Kultura ludowa słowian. T. 2, s. 306–307, 326.

| 283 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | apsauginė raudonos spalvos reikšmė, ypač plačiai taikyta kaip apsaugos nuo blogos akies priemonė. Bandydami nuspėti semantikos ribas ir galimas jos ištakas, turėtu- me panagrinėti raudoną spalvą ir aptarti kraujo semantiką kitais aspektais, pirmiausia magijos požiūriu. Raudona spalva, kaip universalus simbolis, reiškėsi religinėse bei maginėse praktikose plačiame erdvės ir laiko kontekste. Kaip matėme, kraujas krikščioniškoje tradicijoje simbolizuoja velykinį laikotarpį ir tampa sudėtine jo semantikos dalimi. Tačiau pirminis kraujo panaudojimo variantas buvo maginiai tikslai, todėl Bažnyčia su tuo nuolat kovojo. XVII a. raganų teismų Lietuvoje dokumentuose tarp įvairių žmonėms, gyvūnams ir augalams kerėti naudojamų priemonių minimas kraujas. Raganos kaltinamos, kad tep- damos, laistydamos ir kitokiais būdais naudodamos kraują pražūtingai veikia žmones ir gyvulius770. Tačiau senovėje buvo tikima, kad ši spalva saugo nuo pavojų771. Užtat kraujas daugelyje kultūrų yra apvalomoji ir gydomoji jėga. Neatsitiktinai raudonas siūlas per asociatyvinius ryšius suartėja su apsauginę ir gydomąją prasmę turinčia kraujo spalva. Antai čekai tikėję, kad, norint išvengti rūdžių antplūdžio, Didįjį penktadienį reikia papjauti avinėlį ir surinkti jo kraują. Rudenį prieš sėją kraują tikslinga sumaišyti su paruoštais į dirvą berti grūdais772. Vitebsko apy- linkėse baltarusiai balto gaidžio krauju trindami gimdyvės pilvą tikėjo palengvinantys jai gimdymą773. Nedetalizuodami kraujo panaudojimo sričių ir tikslų, pastebėsime, kad kraujas paraleliai krikščioniškai sampratai liaudies tradicinėje kultūroje turi aiškias magines pozicijas. Todėl kraujas ar jo analogas liaudies medicinoje ir tikėjimuose tampa įvairiaprasmiu ir įvairiatiksliu maginiu inventoriumi. Pirmiausia tai pasakytina apie mėnesinių kraują, kuris tarp visų apsaugai bei gydymui pritaikomų priemonių kenkimo praktikose turi

770 Raganų teismai Lietuvoje, p. 177, 225, 240 ir kt. 771 Žr. Becker U. Simbolių žodynas, p. 211. 772 Nahodil O. Robek A. České lidové pověry. Praha, 1956, s. 202. 773 Толстой Н. И. Белый цвет. Славянские древности. Т. 1, c. 154.

| 284 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | aiškias pozicijas tiesiogine ar perkeltine prasme. Fiziologinių skysčių pasitelkimas įvairiais tikslais nėra atsitiktinis, nes praktiškai turėdami tokią pat reikšmę kaip ir raudoni siūlai jie pritaikomi realiose srityse. Taigi, kaip minėjome, toks pirmiausia įvairiems maginiams tikslams yra pasitelkiamas mėnesinių kraujas. Nes apskritai visa, kas išteka iš kūno, ypač menstruacijų kraujas, pasak J. P. Roux, žmogui kelia sumiši- mą ir baimę, dėl ko buvo manyta, jog mėnesinėmis sergančios moterys pavojingos aplinkiniams774. Antai slavų kraštuose mėnesinių metu moteris ne tik „nešvari“, kenkia aplinkiniams, bet kartu įgyja demoniškų savybių, tuo metu jos akys įgauna išsigimusį žvilgsnį, nuo ko suserga vaikai, nyksta augalai775. Tikėjimų mėnesinėmis sergančių moterų akių kenksmingu žvilgsniu atvejai sutinkami ir Lietuvoje (Ūdrija; Šiluva). Todėl mėnesinių kraujas nuo seniausių laikų yra interpretuojamas maginėje perspektyvoje ir įvairių tautų tikėjimuose menstruacijų metu moteriai taikyta daug draudimų776. Neišvengiamai ir Lietuvoje mėnesi- nėmis sergančios moterys savaime suponuoja tikėjimą jų pavojingumu įvairiose ūkinio gyvenimo srityse777.

774 Plačiau žr. Roux J. P. Krew. Mity, symbole, rzeczywistosc. Krakόw, 1994, s. 58, 62–65. 775 Виноградова Л. Н. Цветочное имя русалки: славянские поверья о цветении растени. Этноязыковая и этнокультурная история Восточной Европы. Москва, 1995, c. 255. 776 Čekai menstruacijų metu moteriai draudė ravėti iš javų žoles, nes manyta, kad javus gali užpulti rūdys (žr. Nahodil O. Robek A. České lidové pověry, s. 202). Baltarusiai tikėjo, kad „nešvariai“ moteriai iškepus duoną, ji nenusiseks, ir apskritai tai duonos įžeidimas (Пережитки древняго мiросозерцанiя у Блоруссовъ, c. 21). Žydai netgi Toroje kalba apie moters tomis dienomis nešvarumą (Еврейская энциклопедия. Т. 12, c. 245). Žydai ortodoksai mėnesinėmis sergančios moters vengia, su ja nekontaktuoja, netgi daiktų nepaduoda į rankas, o pasiima padėtą ant stalo (Телушкин Р. Й. Еврейский мир. Москва, 1997, с. 517 ir kt.). 777 Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 153. Ypač rytinėje Lietuvos dalyje gyvavo tikėjimas, kad sergančiai mėnesinėmis moteriai įlipus į vaisinį medį jis nudžius ar liks nevaisingas (Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 119). Tikėta, kad mėnesinėmis serganti moteris negali dalyvauti pjaunant kiaulę, nes mėsa bus su kirmėlėmis (Pumpėnai), taip pat raugti agurkų ar kopūstų, nes šie suges (Kurkliai). Sergančios moterys neidavo į daržą, nes agurkai neaugs, nesiartindavo prie bičių (Rokiškio r., Žeimių k.). O pagal šiuolaikinę interpretaciją netgi negali dažyti plaukų (Seda). Žr. Gobis J. Liaudies meteorologija ir agronomija Klovainių apylinkėjeŠiau ( - lių apskr.). Gimtasai kraštas, 1939, Nr. 1, p. 140 ir kt.

Fiziologiškai menstruacijų kraujas yra „atitarnavęs“, jau negyvas ir tokiame similinės magijos kontekste viskas, kas susiliečia su šia substancija, įgauna negyvumo, mirties simboliką. Kita vertus, nors tokio kraujo bei moterų pavojingumas menstruacijų metu plačiai žino- mas, tačiau tokios kraujo kenkimo galios gali būti nukreiptos siekiant likviduoti neigiamas jėgas, todėl jis pradedamas interpretuoti kaip apotropėjus. Anksčiau minėjome raudonos spalvos ambivalentišku- mą, kuris būdingas ir tokio kraujo sampratai. Antai Šiaurės Rusijoje aplink gaisrą su Dievo motinos ikona dažnai eidavo nuoga, nėščia ar menstruacijomis serganti moteris. Tokiu atveju, E. Levkijevskajos teigimu, moteris vertinta kaip ritualine prasme nešvari ir galinti nuvaryti pavojų, o sakralios švaros semantika, slypinti ikonoje, kaip manyta, tik sustiprina pavojų šalinančią jėgą778. Lietuvoje tikima, kad karpas reikia gydyti jas tepant menstruacijų krauju ar net trinant šviežios mėsos raumenų gabaliuku (kuris taip pat raudonas ir kraujuotas)779. Plauda- mi vandeniu su mėnesinių krauju gydydavo ir karvių spenių karpas, jas nušluostydavo sijono „padalkomis“780. Tad galime teigti, kad vienu atveju šis kraujas gali būti kaip kenkėjas, tačiau kitoje situacijoje įgauna apsaugines bei gydomąsias galias. Tokioje semantinėje perspektyvoje aiškesnis tampa žinomas tikėji- mas gydymo nušluostant nužiūrėto gyvulio snukį išvirkščia šeiminin- kės apatinių marškinių puse veiksmingumu. Ypač sėkmingai išgydyti nužiūrėtą gyvulį galima jį šluostant šeimininkės mėnesinių dienomis dėvėtais marškiniais781. Akivaizdžiai tokie kraujo pritaikymo būdai ma-

778 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 36–37. 779 Vasiliauskaitė V. Senieji raguvių tikėjimai, burtai ir prietarai. Raguva, p. 740. Rau- donos juostos kraujui stabdyti ir karpoms bei skauduliams gydyti, rišti mirusiajam naudotos ir latvių. Raudona juostelė reiškė ugnį (Vaitkevičienė D. Ugnies metaforos: lietuvių ir latvių mitologijos studija. Vilnius, 2001, p. 50). 780 Misiūnaitė O. Liaudies veterinarija, p. 565, 569. 781 Tačiau Liškiavoje žinomas ir apsaugos nuo blogų akių būdas, kai sijono „padalkomis“ šluostomos gyvulio akys (žr. Milius V. Pirmosios gyvulių išginimo dienos papro- čiai, p. 202, 204). Tačiau kitoks vilnonių siūlų, ypač raudonų, panaudojimas išginimo ritualuose autoriaus neaprašomas.

| 286 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | ginėje praktikoje grįsti similiniu principu, kai panašus sukelia panašų. Tiriamojoje teritorijoje užtinkamas blogos akies nužiūrėto vaiko gydymas mėnesinių krauju, kartu tikėta tokio vaiko apšluostymo nešvarių marškinių „padalkomis“ arba šlapimu veiksmingumu782. Apatinės marškinių dalies magiškumas turi neabejotiną ryšį su tikėjimu kraujo ir šlapimo magine galia, ir šis apsaugos nuo blogos akies motyvas turi ryšį su paplitusia slavų maginėje praktikoje tariama įvairiaprasme genitalijų įtaka783. Todėl ir Lietuvoje drabužių ar jų elementų magišku- mas vertintinas jų kontakto su genitalijomis perspektyvoje, nors tokia gydymo, kaip ir tam tikslui naudojamo šlapimo, prasmė nėra tiesiogiai išryškinama. Nužiūrėto gyvulio gydymas panaudojant šlapimą žino- mas ir Lietuvoje. Sakoma, kad veiksmingas būdas yra naudoti šlapimą to žmogaus, kurio šeimai priklauso nukentėjęs nuo blogos akies gyvu- lys784. Tikėta ir kompleksinių gydymo būdų, netgi atmiežtų liaudiškojo pamaldumo doze, veiksmingumu. Moteriai atsitūpus reikia apšlapinti ranką ir mesti skystį ant gyvulio, po to sukalbėti tris „Sveika, Marija“ (Turgeliai). Kitur Lietuvoje nužiūrėtą paršą ar kitą gyvulį gydydavo eidami atbulomis ir ant jo pildami šlapimą (Šaukėnų vlsč.). Karvės gydymą nuo raganavimo ar blogos akies atžagaria ranka ir priešinga

782 Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 151. 783 Genitalijų tiesioginis, kaip ir simbolinis, panaudojimas slavų maginėje praktikoje plačiai vertintas kaip apsaugantis nuo piktosios jėgos, nužiūrėjimo būdas, taip pat skatinanti vaisingumą ir gausą priemonė. Manyta, jog gydomųjų galių taip pat turi vyrų ir ypač moterų kūno dalys (Толстой Н. И. Гениталии. Славянские древности. Т. 1, c. 494–495). Tarp čigonų, save vadinančių „lenkų romais“, kurie yra LDK čigonų palikuonys, sijonas yra kenksmingas ir visa, kas juo paliečiama, yra išniekinama. Tokia interpretacija taip pat susijusi su apatinės moters dalies samprata, todėl viskas, kas prie jos liečiasi, tampa nešvarus (žr. Деметр Н. Г. К вопросу о современной семье у цыган Латвии. Этнокультурные традиции и современность. Вильнюс, 1989, c. 157–158). 784 Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 151. Tiesa, neatmestina prielaida, kad fiziologinės žmogaus kūno išskyros galėjo būti naudojamos ir kaip atgrasios ir atbaidančios pavojus substancijos. Mėšlas ir šlapimas kartu su žodinėmis formulėmis yra gerai žinoma apsauginė priemonė (plačiau žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 122–123).

ėjimo kryptimi I. R. Merkienė aiškina kaip tariamo padėties grąžinimo į pradinį laiką, kai karvė buvo sveika, argumentu785. Remiantis etnografiniais duomenimis, panašios kovos su nužiūrė- jimu priemonės būdingos ir Baltarusijai. Ašmenoje prisimenama, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą iš sergančios mėnesinėmis moters paimdavo skudurą ir juo trindavo nužiūrėtą gyvulį (Ašmenos r., Kodrių k.). Nužiūrėtą arklį šeimininkas gydydavo apšlapinęs išvirkščią kepurės pusę ir ja trindamas arkliui papilvę (Lydos apskr.). Tokie gydymo bū- dai aptikti ir kitose Baltarusijos vietose, bet daugiau duomenų turime iš Lietuvos – Vilniaus rajono Rukainių kaimo, kiek mažiau – iš Lavoriškių apylinkių, kurios artimos Baltarusijai. Reikia pažymėti, kad šioje teritorijoje, nesant realios sienos su Baltarusija, praeityje gyventojai maišėsi, ir Lietuvoje gyvena nemažai sovietinių laikų persikėlėlių iš Baltarusijos, kuriems praktiškai teko susidurti su blogos akies galia ir imtis panašių apsaugos priemonių786. Akivaizdu, kad tokiame maginių praktikų kontekste mėnesinių kraujas ir šlapimas bei su šiomis substancijomis susiję drabužiai ar jų elementai naudoti prevenciniais ir gydomaisiais tikslais ir buvo būdingi baltarusiams XX a. pirmojoje pusėje ir viduryje, o kaip nykstantis reiškinys fiksuoti amžiaus pabaigoje. Be blogio jėgų paveikto, žmogaus ar gyvulio gydymo, aptartų substancijų paliestas inventorius pasitelkiamas ir prevenciniais tikslais. Mūsų tiriamuoju laikotarpiu šis inventorius naudojamas ir liaudies pamaldumo kontekste, nes tarp maginių priemonių, be šventinto siū- lo, įsiterpia kita šventinta medžiaga. Tarp daugelio būdų ir priemonių siekiant apsaugoti nuo nužiūrėjimo karvę jai ant kaklo būdavo dedamas įvairus maginis inventorius, įskaitant ir į „padalką“ įsiūtus ir ant

785 Merkienė I. R. Gyvulių ūkis. Lokalinės kultūros universalumas ir savitumas, p. 847–875. 786 Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 150–153. Tikėjimai žinomi ir slavų kraštuose, kur taip pat buvo paplitęs šlapimo, kaip apotropėjaus, naudojimas. Polesėje sakyta, kad nuo nužiūrėjimo reikia gyvulį nuplauti savo šlapimu, o kroatai, nusipir- kę jaučius, nuo nužiūrėjimo juos apšlakstydavo savo šlapimu (žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 176).

| 288 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | karvės kaklo užkabintus verbos žolynus787. Apskritai moterų sijonų apačia, net prijuostėAukštaitijoje gerai žinomos kaip apatropėjus nuo kenkiančių gyvuliams blogų akių poveikio. Dėl to pavasarį ant karvių kaklo būdavo užrišama „padalkų“ atraiža. Nešamą per lauką pieno kibirą aprišdavo kelnių praskiepu, o moterys, pamačiusios ar suti- kusios įtartiną žmogų, nuo nužiūrėjimo apžergdavo pieną (Dusetos; Antalieptė). Gana įdomu, kad tokias apsaugos priemones yra naudoję ir žydai. A. Mažiulis teigia, kad lietuviai po Pirmojo pasaulinio karo jau netaikydavo tokių apsaugos priemonių, tik žydai ant karvių dėdavo „padalkas“ (Dusetos)788. Taigi sijono „padalkos“, jų atraižos, taip pat ir kelnių juosmuo naudoti įvairiuose, ne tik prevenciniuose, veiksmuose nuo nužiūrėjimo. Vilniaus krašto lenkės tuo tikslu rytais nusiprausę nusišluostydavo sijono apačia (Mickūnai). Pasak E. Levkijevskajos, tokiu nešvariu dra- bužio elementu nušluostytas veidas apsaugą įgauna dėl apotropėjaus semantikos, nes tikėta, kad jis suteikia veidui apsaugos nuo pavojų ga- limybę789. Toks šluostymas turi ir kitų prasmių. Be tikėjimo fiziologinių skysčių maginiu poveikiu, šiuo atveju gana svarbus yra sijono apačios kaip juostos įvaizdis bei realus panašaus pobūdžio daiktų ar jų deta- lių panaudojimas įvairiose praktikose. Kelnių juosmuo, „padalkos“, apžergimas ir kiti analogiški, nors kilme ir skirtingi veiksmai bei atributai turi ir apsauginio rato įvaizdį790 (verbų siūlas, kaip matėme, tokiais tikslais plačiai naudotas). D. Zeleninas pateikia rusų keliau- tojo A. Glagolevo 1823 m. Pietų Rusijoje matytą vaizdą, kai jaunos mergaitės vaikšto su raudona vilnone juosta perjuostais marškiniais ir tik 15–16 metų, atlikusios sudėtingas bendruomenines pilnametystės

787 Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 145–147. 788 Mažiulis A. „Blogosios akys“. Gimtasai kraštas, 1938, Nr. 3–4, p. 423. 789 Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c 180. 790 Juosmuo, kaip ir detalės nuo kelnių, turi vyrų seksualinės galios išraišką, o raudonos spalvos juosta yra ir gyvenimo bei vaisingumo simbolis. Todėl nėščios rusų moterys nuo blogų jėgų poveikio ir net kūdikio mirties, jei dalyvaudavo laidotuvėse, užsirišda- vo raudoną juostą (žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 32–33).

| 289 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | apeigas, pradeda vilkėti sijoną791. Tokiu atveju juosta suprantama kaip riba, tarsi siena, skirianti žmogų nuo išorinio pasaulio, ir yra universalus realus apsauginis veiksnys bei simbolis, o raudona jos spalva simbolizuoja gyvybę ir mergystę792. Taigi juostos semantikoje galima įžvelgti sąsajų su plačiai slavų kraštuose paplitusiu raudonu siūlu bei menamomis jo maginėmis reikšmėmis. Galima teigti, kad tokiame maginiame diskurse funkcionavo raudonas siūlas nuo verbos. Visais aptartais atvejais svarbiausias siūlo ir jame glūdinčių prasmių tikslas yra apsaugoti arba likviduoti blogos akies poveikio pasekmes gyvuliams, žmonėms, padėti jiems sudėtingose gyvenimo situacijose. Nors dalis disponuojamos medžiagos yra iš tolimesnių nuo tiriamosios teritorijos Rytų Europos kraštų, visgi daugiausia duomenų turime iš greta gyvenančių slavų tautų maginės kultūros, kuri, manytume, nemažai veikė ir Rytų Lietuvos gyventojų tikėjimus. Todėl natū- ralu, kad sutinkami etniniai ir teritoriniai savitumai. Žvelgiant į Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos medžiagą, be tradicijos liekanų, galime užčiuopti ir naujų tendencijų užuomazgas. Ypač tai būdinga Baltaru- sijai, kur atsiradęs polinkis į tikėjimą būrimo ir blogio jėgų poveikio galia (o su tuo susijusi ir apsauga nuo jų bei pasekmių likvidavimas), baltarusių sociologų nuomone, išaugo po sovietinės sistemos griūties. Toks reiškinys vertinamas kaip masių sąmonės pasireiškimo forma, kai buvusi ideologizuota visuomenė siekia grįžti prie ištakų ir tikėjimo. Atsiradusios iškreiptos tikėjimų formos, pasak L. Novikovos, kyla iš sociumo psichologijos ypatybių, kada sugriuvus valstybinei ideologi-

791 Зеленин Д. К. Обрядовое празднество совершеннолетия девицы у русских. Избранные труды. Статьи по духовной культуре (1901–1913). Москва, 1994, c. 184–185. Ligonio drabužių raudonas siūlas su kitu maginiu inventoriumi baškirų naudotas magų kompleksinėse apeigose likviduojant kerus (žr. Никонова Л. И., Кандрина И. А. Как лечились народы Поволжья и Приуралья, c. 165). 792 E. Levkijevskaja juostos, kaip apotropėjaus, semantiką pateikia kaip ribą tarp „savo“ ir „svetimo“, ji šiame diskurse papildoma kitais juostos semantiniais dėmenimis (žr. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег, c. 32). Išginimo ritualuose juosta taip pat suvokiama šiame maginiame kontekste (žr. Плотникова А. А. Первый выгон скота в Полесье. Cлавянский и балканский фольклор, c. 119).

| 290 | | II skyrius | Verbos apeigose ir papročiuose | jai imta remtis tipologiškai panašia besiremiančia mitu ideologija, kas būdinga tiek tikintiems ir netikintiems, tiek daug mažiau tarpinėse ti- kėjimo požiūriu gyventojų grupėse793. Tačiau toks visuomenės masinės sąmonės raiškos interpretavimas, galimas dalykas, pernelyg sureikš- mintas, nors ir nėra klaidingas. Nes sovietiniais metais, pvz., tikėjimai ir konkretūs siūlo, kaip ir raudonos spalvos inventoriaus, panaudojimo atvejai praktiniame gyvenime nebuvo išnykę. Tą liudija lauko tyrimų medžiaga. Kas kita, kad tokio pobūdžio duomenys, susiję su kasdiene žmonių sąmone, ypač su religija ir net magija, sovietiniais metais nebuvo fiksuoti. Todėl galima manyti, kad tai nėra naujų realijų atsiradimas ar atgimimas, galbūt tik masto išsiplėtimas, o apskritai bet kokiu atveju yra naujas permanentinės tradicijos vingis, nes antai tikėjimas bloga akimi, paplitęs ir tarp jaunų žmonių, iš kaimo persimeta į miestą794. Baltarusijoje ir Lietuvoje tikėjimas juosmens skausmo bei gyvulio ar grižo gydymu pasitelkiant raudoną vilnonį siūlą palaipsniui nyko praradus pritaikymo sritis, sumenkus individualiam ūkininkavimui. Tačiau tikėjimas bloga akimi išliko, o susiklosčius menamai ar tikrai pavojingai situacijai perėjo net į jaunesnio amžiaus gyventojų sąmonę ir tapo realiu praktinių veiksmų vadovu. Visgi magijos panaudojimo apimtį mažina kintanti žmonių pasaulėžiūra bei rėmimasis racionaliais biomedicininiais gydymo būdais. Todėl ir raudonas siūlas, ir jo rišimas nyksta visoje tirtoje teritorijoje, tačiau išlaiko pozicijas tiriamosios teritorijos gyventojų atmintyje kaip savitas liaudies pasaulėžiūros komponentas bei simbolis ar tiesiog liaudies žinijos dalis. Tačiau susiklosčius ekstremalioms sąlygoms konkretus asmuo ima nepasitikėti racionalio- mis poveikio aplinkai priemonėmis ar net Dievo valia ir žvilgsnį krei- pia į prietarų ar magijos sritį. Taip nebūtinai tiesiogiai (gali būti kieno nors paskatinti ar patarti) iš individualios ar kolektyvinės sąmonės iškyla vienetinių ilgalaikių prevencinių, taip pat ir situacinių maginių

793 Новикова Л. Г. Религиозность в Беларуси на рубеже веков, c. 38–40. 794 Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje, p. 154.

| 291 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | praktikų vaizdiniai, kurie tampa realių poreikių tenkinimo prielaida. Tiesa, tenka pripažinti, kad XX a. gyvavusių ir XXI a. pradžioje išli- kusių maginių ir liaudiškų papročių bei apeigų komplekse raudonas vilnonis siūlas kaip ir praeityje užima nedidelę tikėjimų ir praktinių veiksmų dalį. Tačiau raiškos formos, turinys ir galima jo semantika yra svarbūs ir įdomūs siekiant visapusiškiau pažinti verbas ir jų vietą liaudiškajame pamaldume. Taigi medžiagos analizė leidžia išskirti esmines raudono siūlo panaudojimo sritis. Pirmiausia – maginė, išgaunama aprišimo metu, t. y. sudarant apsauginį ratą. Tam pasitelkiamas vilnonis siūlas bei išlaikęs su paradigmine jo prasme ryšį fabrikinės kilmės atributas – juostelė. Maginė ir krikščioniška dimensija glūdi pasirenkant vilnonį siūlą, o liaudiškasis pamaldumas pasireiškia panaudojant šventintą siūlą. Tokia pat semantinė perspektyva būdinga raudonos spalvos interpre- tacijai. Šiame diskurse vyrauja ir maginės kraujo spalvos sampratos variacijos, nes analogišką jam prasmę turintys fiziologiniai skysčiai, kaip maginis inventorius, naudojami tais pačiais apsauginiais arba prevenciniais, netgi gydomaisiais tikslais kaip ir kraujas. Todėl siūlų nuo verbų panaudojimo amplitudę iš esmės lemia gyvenimiškos aplin- kybės ir jie naudojami jautriose ir gyvybiškai svarbiose žmogaus gyvenimo srityse. Nepaisant panaudos tikslų ir reikšmės, siūlai pritaikomi ne kaip savarankiškas inventorius, bet kaip antrinis arba išvestinis iš šventinto inventoriaus semantinio lauko dėmuo, kuris įsikomponuoja į bendrą šventinto ir maginio inventoriaus naudojimo kompleksą.

| 292 | | Pabaiga |

Verbos krikščionių liturgijoje yra konkrečią semantiką išreiškiantis Pabaigareliginis simbolis. Neatsitiktinai Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje analizuojant katalikų ir stačiatikių verbas yra reikšmingas teologinis šių šventintų daiktų vertinimas. Tačiau naudojamos gyvenimiškoje realybėje kaip krikščionybės ir liaudies kultūros simbiozės rezultatas verbos turi regioninių savitumų, tampa konfesinei ar etninei grupei būdingos pamaldumo formos, kuri įvardijama liaudiškuoju pamaldumu / religingumu, dalimi. Todėl atliktas tyrimas, kaip Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje buvo panaudojamos liaudiškojo pamaldumo kontekste, parodė, kad verbos yra kintantis laike ir erdvėje liturginės bei etninės kultūros simbolis, išliekantis vienu iš pagrindinių velykinio laikotarpio liturginių ir liaudies kultūros akcentų. Taip pat buvo nustatyta, kad verbų žaliava buvo svarbi katalikų ir stačiatikių konfesiniam tapatumui rastis, dėl ko liaudiškoje verbų rišimo praktikoje išryškėja etnokonfesiniai regioniniai simbolio išvaizdos ir turinio savitumai, turintys sąsajas su tolesne liaudiška simbolio panaudojimo perspektyva. XX a. antrojoje pusėje nusistovi du pagrindiniai žaliavos verboms šaltiniai: 1) kai akcentuojamas vegetacinis pradas, ypač tarp stačiatikių, kada daugiau orientuojamasi į gluosnio šakeles; 2) kai verbos rišamos turint tikslą ateityje jas panaudoti įvairiems objektams aprūkyti; tuomet pasirenkami kadagiai, kurių į verbas daugiausia dedama Rytų Lietuvoje, o Vakarų Baltarusi- joje jie gausiau panaudojami artimesniuose Lietuvai rajonuose. XX a. tradicinių verbų pagrindą Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusi- joje sudaro velykinio prisikėlimo idėją išreiškiančios vegetaciją prade- dančios įvairių rūšių gluosnio ir amžinai žaliuojančių kadagių šakelės.

Vakarų Baltarusijoje su gyventojų religiniu ir etniniu identiškumu ryšį turi skirtingų gluosnio rūšių šakelių šventinimas. Antai, baltarusių požiūriu, rusams būdinga gluosnių šakelių su kačiukais (pumpurais) šventinimo tradicija. Todėl baltarusiai šios rūšies šakeles mažai pasirenka verboms. Tuo tarpu Lietuvoje žydinčios gluosnių šakelės šven- tinamos, o konfesinis veiksnys svarbus tuomet, kada orientuojamasi į gluosnio su pumpurais (kačiukais) rūšį. XX a. antrojoje pusėje Rytų Lietuvoje įsitvirtinantis ir iš Lietuvos į Baltarusiją plintantis kadagio ša- kelių šventinimas be etninių skirtumų priskiriamas katalikams. Kartu išryškėja tendencija verbas komponuoti iš gluosnio ir kadagio šakelių. Iš abiejų medžių rūšių sudaromos puokštelės, kurios paįvairinamos miško ir kambario augalų žaluma. Ypač ši tendencija pasireiškia XX a. pabaigoje, kada verbos šventinamos kaip liturginis simbolis, nesiekiant jų panaudoti apeiginiais ir maginiais tikslais. XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais baltarusių šiuolaikinio religinio identiteto simboliu be etninių ir konfesinių skirtumų tampa dirbtinėmis gėlėmis puoštos palmių pavidalo verbos. Lietuvoje tokios verbos daugiau būdingos miestų katalikams. Šių verbų pagrindą sudaro gluosnio ir mažesniu mastu kadagio šakelės, kuriomis išryškina- mas paradigminis simbolio krikščioniškumas ir tradiciškumas. XXI a. pradžioje ši tendencija svarbesnė Vakarų Baltarusijoje ir mažiau Rytų Lietuvoje. Baltarusių religinėje praktikoje įsitvirtina pirmiausia gluosnio šakelių pagrindą sudarančios įvairiai puoštos verbų puokštelės, sudarančios verbų regioninį savitumą. Reiškinio atsiradimas neabejotinai susijęs su šiuolaikinėje visuomenėje didėjančiu sekuliarių jos narių kiekiu. Todėl modeliuodami religinio – sakralaus ir maginio turinio verbose ribas turime pripažinti būdingą dabarčiai bruožą, kai ypač tarp Lietuvos katalikų nuolat siaurėja maginis verbų traktavimas ir išauga religinių papročių įtaka. Verbų sudarytojos orientuojasi į tokią žaliavą ir verbų turinį, kurie išryškina biblinę šakelių traktuotės reminiscenci- ją. Akivaizdžiai pabrėžiamas krikščioniškasis inventoriaus bei šventės aspektas ir neprarandantis sąsajų su liaudiška tradicija simbolizmas.

| 294 | | Pabaiga |

Tačiau verbos su dirbtiniais papuošimais neišreiškia paradigminės krikščioniškos jų prasmės bei idėjos, todėl ženkli tikinčiųjų dalis pasirenka Kristaus prisikėlimą ir kartu pavasarį atgimstančią gamtą simbo- lizuojančias gluosnio ar nuolat žaliuojančio kadagio šakeles. Ryškesni skirtumai tarp Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos gy- ventojų nustatyti nagrinėjant jų požiūrį į dirbtines verbas. Lietuvoje paplitusias popieriniais žiedais puoštas verbas XX a. antrosios pusės viduryje pakeitė dirbtinės Vilniaus verbos, kurios išlaiko stabilų ryšį su katalikiška Vilniaus krašto lenkų ir lietuvių liaudies kultūra, todėl mažai plinta tarp Baltarusijos katalikų.Vilniaus verbos XIX a. viduryje susiformavo bei plito lenkiškai kalbančioje Vilnijos aplinkoje ir iki šių dienų gaminamos pirmiausia lenkišką savimonę turinčių gyventojų. Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, klausimo aštrumas prieškarinės len- kų okupacijos sąlygomis, o sovietiniais metais ne mitologizuotos, bet realios istorinės ir integralios tautos sostinės implikavimas į lietuvio sąmonę formavo vilnietiškos verbos, kaip lietuvių ir lenkų tautinio simbolio bei tautodailės gaminio, įvaizdį. Šiuolaikinėje traktuotėje Vil- niaus verbos Baltarusijoje katalikų ir Lietuvoje stačiatikių siejamos su Lietuvos katalikais ir dekoratyvine jų paskirtimi. Atliktas tyrimas parodė, kad liaudiškojo pamaldumo savitumai, neminint verbų žaliavos parinkimo, labiausiai atsiskleidžia panaudojant simbolį arba jo elementus įvairiose apeigose, papročiuose bei praktikose. Veiksmams su verbomis būdingi ryšį su etnokonfesiniais požymiais išlaikančių principinių apeigų ir papročių struktūriniai bendrumai. Verbos, kaip ir kitas šventintas inventorius (duona, žva- kės, vanduo ir kt.), įvairiose gyvenimiškose situacijose pasitelkiamos profilaktiškai prevenciniams arba konkretiems tikslams pasiekti. Pro- filaktiškai verbas žmonės naudoja dėl galimų nelaimių ar sunkumų asmeniniame gyvenime, ūkinės veiklos nesėkmių ir kitokios prevencijos. Antai žmogui nuolat gresia pavojus susirgti, patirti ūkines nesėkmes, pajusti gamtos išdaigų pasekmes, o gyvulių organizme yra tikimybė atsirasi somatinio pobūdžio komplikacijoms. Norėdami to išvengti

žmonės verbas profilaktiškai panaudodavo kaip daugiafunkcines krikščioniškas bei magines apsaugines, vaisingumą skatinančias ar kitus siekius išreiškiančias priemones. Taip šventintos verbos sakralioji galia liaudiškoje interpretacijoje įsiterpia į liaudiškuoju religingumu paženklintą kasdienę buitinę žmonių lūkesčių sritį. Įvairaus pobūdžio liaudiški tikslai buvę ryškūs XX a. pirmojoje pusėje, sovietiniais laikais palaipsniui prarado gyvybingumą. Todėl verbos panaudos sistema nėra pastovi laike ir erdvėje, nes ją lemia konkretūs tikslai, o svarbiausia – visuomenės raidos tendencijos, ūkiniai, socialiniai, kultūriniai bei ideologiniai veiksniai. Apibūdindami tikslus žmonės dažnai apsiriboja elementaria, bet semantiniu požiūriu labai talpia verbaline formule „nuo visokio blogio“. Ši formulė taikoma turint galvoje, be bendražmogiškų, pirmiausia savisaugos instinkto nulemtus norus apsaugoti ar gausinti egzistencinį pagrindą turinčias ūkinio gyvenimo sritis ir formas (pastatus, gyvulių sveikatą ar jų produktyvumą ir pan.). Rytų Lietuvoje ir Vakarų Balta- rusijoje sukauptos etnologinių lauko tyrimų medžiagos analizė liudija XX a. antrojoje pusėje praktikuotą verbų panaudojimą ilgalaikiais ir momentiniais (situaciniais) tikslais795. Nukreipti į ateitį ilgalaikius siekius išreiškiantys veiksmai atliekami pirmiausia Verbų šventės dieną. Pvz., verbomis plakami vaikai, aprūkomi pastatai, patalpose išdėstomos ką tik pašventintos, o pastogėje kaišomos senos verbos. Akivaizdžiais maginio pobūdžio veiksmais siekiama užsitikrinti ilgalaikį profilaktinį verbų, kaip apotropėjų, galių poveikį, o aprūkytas viščiukus perinčios vištos lizdas, manoma, apsaugos jauniklių vadą. Kartu taip išreiškiami produktyvumo siekiai. Verbos taip pat tinkamos panaudoti profilak- tiškai iškilus momentiniam tikslui. Manoma, kad su verba atliekami veiksmai užtikrins konkrečių objektų saugą iškilus pavojui, pvz., ar-

795 Kaip teigia A. Pančenko, „valstietiškas tikėjimas turi „situacinį“ charakterį, nes nenusako kokio nors bendro teksto, o sukuria keletą „reikšmių laukų“, religinių- mitinių archetipų, sudarančių visumą tik tarp atitinkamų kultūrinių institutų“ (žr. Панченко A. A. Исследования в области народного православия, c. 270–271).

| 296 | | Pabaiga | tėjant audrai. Arba maginiai veiksmai bei ritualai atliekami susidarius realiai sudėtingai situacijai (pvz., susirgus, mirties atveju). Tyrimo metu nustatyta, kad situacinis verbos panaudojimas dažnai dubliuoja ilgalaikius profilaktinius siekius. Pvz., profilaktiškai išginimo į ganiavą metu verba aprūkytas gyvulys susirgus papildomai smilkomas tikintis gydomosios dūmų pagalbos. Darbe atlikta medžiagos analizė parodė išlikusį verbų panaudojimą įvairiose tiesioginėse ir netiesioginėse apeigose. Kaip teigia A. van Genne- pas, tiesioginiai veiksmai atliekami be tarpininko, o netiesioginė apeiga reiškia tarsi postūmį, kuris nukreipia veikti autonominę arba personifi- kuotą jėgą ar jėgas reikiamam rezultatui pasiekti 796. Ir nors autorius šias sąvokas vartoja iš esmės ankstesnių epochų apeigoms charakterizuoti, ši klasifikacija mūsų tyrimo atveju tinka įvardytiems ilgalaikiams ir situaciniams (momentiniams) tikslams apibūdinti. Ilgalaikiai profilaktiniai tikslai visuomet yra netiesioginiai, nes juose išreikšta galimo pavojaus, stichijos poveikio ir derliaus sėkmės lūkesčių, norimo gyvulių produktyvumo ar panaši idėja. O tiesioginė apeiga yra situacinė (mo- mentinė). Vienu atveju atlikdami tokią apeigą ar maginius veiksmus žmonės turi galvoje tik artėjantį pavojų (griausmai ir žaibai), su kuriuo nebūtinai susidurs konkretus asmuo, kitu – ištikusią nelaimę. Tokiu atveju, kada atliekami tiesioginiai veiksmai, susiduriame su dažnai unikaliais ir plačiau už šeimos gyvenimo neišeinančiais vienetiniais ar net atsitiktiniais siekiais. Tokių siekių neįmanoma formalizuoti aiškiai apibrėžtu pavidalu, kaip neįeinančių į konkrečių apeigų sistemą veiks- mų. Atsitiktinumo aspektas atsiranda, kai Dievo pagalbos ir magijos griebiamasi susiklosčius įvardytai unikaliai vienetinei situacijai. Antai kartą nukentėjusi nuo produktyvios, tačiau aikštingos karvės eidama ją melžti šeimininkė profilaktiškai su savimi nešasi šventintos duonos, gyvulį ramina periodišku smilkymu verba (Eišiškės). Toks atvejis taip pat priskirtinas bendram sakralių simbolių panaudojimo kontekstui,

796 Ван Геннеп Ф. Обряды перехода. Москва, 1999, c. 13.

| 297 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | nes funkcionuoja religijos suformuotoje pažiūrų sistemoje, tačiau yra vienetinis. Taip maginiais tikslais naudodamas krikščioniškus simbolius žmogus tikisi Dievo pagalbos. Taigi funkcijoje atsiskleidžia apeiginis dualizmas. Verba tikslingai naudojama kaip maginis inventorius, tačiau sakralusis jos pradas išreiškia velykinio laikotarpio semantiką. Tiesa, tenka pripažinti, kad bet kokiu atveju žmonių viltys ir lūkesčiai, netgi tikint aukštesnių jėgų pagalba, liaudiškojo pamaldumo ribose neišsprendžia konkrečių žmogaus ar jo aplinkos problemų. Remiantis verbų panaudojimo apeigose ir papročiuose būdų įvai- rove, galima išskirti ir kitokio pobūdžio veiksmus. Tarp jų pastebimi dinaminiai ir statiniai (aktyvūs ir pasyvūs) veiksmai (pozicijos). Dinami- niais tikslinga įvardyti visus tuos veiksmus, kada simbolis naudojamas aktyviai. Tai gali būti plakimas, ritualinis žmonių bei gyvulių rūkymas (smilkymas), kai veiksmams būdinga aktyvi dimensija797. Tiesa, aktyvus gali būti tiek ritualo subjektas, tiek ir objektas. Pvz., plakimo metu plakamasis imasi atsakomųjų veiksmų. Tokie simboliniai žaidimai bū- dingesni jaunimo santykiams. O aprūkant pastatus, patalpas, sodybas aktyvus yra tik veiksmą atliekantis subjektas. Statinėse pozicijose verba atsiduria inventorių paliekant konkrečioje vietoje. Tačiau ir šiuo atveju užtinkame aktyvųjį aspektą. Antai už grebėsto užkišta ir ten laikoma ištisus metus (kartais jų būna ištisa sankaupa) verba yra statinėje pozicijoje, o jos nešimas, kaišymas yra aktyvus veiksmas ir ypač tada, kai jis tampa sudėtine kompleksinės apeigos dalimi. Kitaip tariant, objekto saugos požiūriu pastovioje vietoje paliktos verbos veikimo pozicija yra pasyvi, dažnai simbolinė, ir todėl iškilus pavojui situacija papildoma aktyviais momentiniais veiksmais. Gali atsitikti ir taip, kad panaudojant verbą galimos abi pozicijos, pvz., statinėje padėtyje esantis raudo-

797 Tiesa, J. Balys žmogaus pasyviu santykiu su dievybėmis ir negamtiškomis jėgomis įvardija maldas ir aukojimą, o aktyviomis priemonėmis – magiją (žr. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 5–6). Tačiau tiek malda, tiek aukojimas yra aktyvūs veiksmai, o magija implikuoja tiek aktyvųjį, tiek pasyvųjį veiksmo aspektą. Matyt, šiuo atveju reikia kalbėti apie turinio aktyvumą ir jo mastą.

| 298 | | Pabaiga | nas siūlas ant rankos jį nešiojančiajam suteikia apsaugos nuo nelaimių perspektyvą, o esant reikalui atlieka gydomąją funkciją. Tokiu atveju praktinius poreikius išreiškia dinaminė verbos pozicija, o statinė yra artimesnė simboliniams bei prevenciniams siekiams. Veiksmų trukmės požiūriu jie gali turėti tiek ilgalaikę, tiek ir momentinę išraišką. Kompleksinėse apeigose verba yra vienas iš apeigos komponentų, ypač būdinga gyvulių ganiavos pradžiai – momentui, kuris, žmonių tikėjimu, yra svarbus gyvulių apsaugai, jų reprodukcinėms ir kitoms savybėms užtikrinti. Kompleksiškumas taip pat užtinkamas kitose žmogui bei ūkiui pavojingose situacijose. Integruojančios į kompleksą šventintą ir maginį inventorių bei verbalines formules kompleksinės apeigos taip pat priskirtinos sakralių profilaktinių priemonių sistemai. Apeigos struktūrą ir eigą lemia pavojaus pobūdis. Vienoks jis yra, kai siekiama nukreipti į šalį audrą ar apsaugoti būstą nuo žaibo iškrovos, vėtros bei pan., kitoks – suvokiant ganiavos metu gresiančius pavojus. Tiesa, tokiose situacijoje nelaimės tikimybė nėra apčiuopiama, todėl profilaktiškai atliekamų kompleksinių veiksmų tikslas yra ilgalaikis prevencinis. Kas kita, kai verba pasitelkiama norint pašalinti gaisrą, ligą ar kitą nelaimę. Tada su kitu šventintu inventoriumi verba aktyviai panaudojama momentiniais tikslais, nepaisant to, kad ji galėjo būti anksčiau panaudota profilaktiškai. Tokiu būdu veiksmai, kaip ir nekompleksiškai panaudojant verbą, dubliuoja anksčiau atliktus profilaktinius veiksmus siekiant ilgalaikių tikslų. Tik jeigu pirminis prevencinis veiksmas galėjo nebūti konkretizuotas, momentinio panaudojimo metu tikslai aiškiai artikuliuojami. Monografijoje atliktas verbų panaudojimo tyrimas išryškina tokias jų funkcijas, kurias galima įvardyti intravertinėmis ir ekstravertinėmis. Intravertinė, į objekto vidų nukreipta, funkcija pasireškia tuomet, kai, pvz., valgomi verbos pumpurai, geriama iš jų išvirta arbata. Kitoks intravertiškumas atsiskleidžia nagrinėjant apsauginių verbų funkcijų įvairovę. Ypač būdingas atvejis, kai aplink saugomą objektą (karves, pastatus, žmones ir pan.) sukuriamas maginis ratas. Nurišti nuo verbos

| 299 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | ir apsukti ant rankos raudoni vilnoniai siūlai taip pat saugo žmogų nuo blogos akies ir pavojingų jėgų. Aprūkymas aplink žmogų taip pat kuria maginio rato iliuziją, nors objekto saugomos išorės požiūriu atlieka ekstravertines funkcijas. Netgi jei rūkymo metu namo patalpų dūmai paskleidžiami patalpų viduje, pagrindinis dėmesys skiriamas langams, durims, t. y. tiesioginį sąlytį su išore turinčioms ribinėms vietoms. Ly- giai taip pat, kai piemuo išginęs su verba gyvulius ir parnešęs ją įkiša į sieną dėl sėkmingo gyvulių grįžimo į tvartą, verbos galių vektorius nukreipiamas į vidų, t. y. į žmogaus veikla aktualizuotą erdvę, kartu maginis šventinto inventoriaus apsauginis skėtis saugo nuo išorėje esančių pavojų. Objekto saugos požiūriu verbos talpinamos mitologine prasme jautriose zonose, per kurias gali sklisti neigiama išorės įtaka. Tai pirmiausia įvairios angos ir reikalingo saugoti objekto išorė. Verbos funkcija tokioje pozicijoje atitinka pirmykščio žmogaus mąstymą, nes, pasak M. Eliade’s, įtvirtinimų, pylimų ir pan. pirminė paskirtis buvusi apsauginė – pasitelkiant maginį ratą siekta užkirsti ligai įsiskverbti į saugomą teritoriją798. Ypač tokia samprata grįsta žmonių apsauga liaudies medicinoje. Aprūkomą, netgi plakamą žmogaus išorę galima vertinti kaip simbolinę ribą (pastato atveju – sienos). Toks požiūris formavosi dėl tradicinėje kultūroje buvusio ligų siejimo ne su vidiniais, somatiniais, jos kilmės aiškinimais, bet svetimų išorės jėgų atnešta nelaime. Esant personifikuotai ligų sampratai apsauginio rato idėją iš- reiškiantys ekstravertiniai veiksmai liaudies pamaldumo požiūriu yra motyvuoti, kaip ir pastogėje ar ant palangės padėta verba saugo namo vidų nuo išorės jėgų poveikio. Akivaizdu, kad ekstravertinį pobūdį turinčiais veiksmais siekiama užtikrinti viduje esančių objektų saugą, tačiau aktyvioji verbos dimensija nukreipiama į išorės jėgas: perkūniją, vėtras, ligas (kai tikima magine jų kilme). Į išorę nukreiptų aktyvių verbos galių apsaugos siekis yra intravertinio pobūdžio, nes skiriamas

798 Eliade M. Šventenybė ir pasaulietiškumas, p. 35.

| 300 | | Pabaiga | viduje esančio turto ar žmonių apsaugai. Lygiai taip pat maginis ratas, būdamas užkarda išoriniam pavojui, įgauna pastato viduje esančių pavojingų jėgų išvalymo ar neutralizavimo požiūriu svarbią prasmę. Todėl pasitelkiant verbas vidinei erdvei sakralizuoti mąstoma apie išorinius pavojus. Kaip matome, kalbant apie intravertines ir ekstravertines verbų funkcijas, kiekvienu atveju iškyla aiškus erdvinis diskursas, kuriame lemiamas yra reikalingos globos savos ir svetimos, t. y. pavojingos, erd- vės sampratos egzistavimo veiksnys. Turinio prasme savo ir svetimo samprata išreiškiama per realius, įsivaizduojamus ar mitinius erdvinius priešpriešos matmenis. Riba tuomet tampa semiotine kategorija – ar tai būtų žmogaus kūno paviršius, namo sienos, sodybos ir žmogaus laukų ribos, per kurias iš išorės į saugomą erdvę gali patekti įsivaizduojamas ar realus blogis. Tuo tikslu į ribines linijas kaišomos verbos, naudojami smilkalai, rišami nuo verbos siūlai, sudarantys saugos nuo svetimos ir pavojingos beribės erdvės iliuziją. Panaudojant verbas saugomos erdvės dydis konkrečiai apibrėžiamas ir gali turėti mažesnius ar di- desnius (kaip žmogaus ar gyvulio atveju) pastato, sodybos ar rečiau pasitaikančius jo valdomų laukų dydžius, į kuriuos kėsinasi išorėje esančios blogio jėgos, tyko pavojai. Tokie skaidantys konkrečias erdves topografiniai motyvai yra svarbūs liaudies religijoje, nes dėl apsaugi- nių funkcijų aktualumo žmonių sąmonėje egzistuoja minėta tas erdves skirianti reali ar menama riba. Netgi iš dangaus ateinantis griausmo ar žaibo pavojus turi pereiti konkretaus namo stogą, langus ar duris. Todėl užkištos pastogėje, virš durų ir pan. verbos yra tas natūralus sakralus ir maginis kliuvinys, kuris atskiria vidinę erdvę nuo išorinės ir kurį reikia įveikti norint pažeisti už jos viduje esantį objektą. Pagaliau kai pasitelkiant intravertinius veiksmus įgyvendinami produktyvumo siekiai, suvokiama išorinio pavojaus derliui, gyvulių vislumui ar pieno gausai grėsmė. Iš to matyti, kad atsiranda maginė vidaus ir išorės jung- tis, artimai susijusi su savo ir svetimo priešprieša. Tokiu atveju maginis ratas tampa savo saugą nuo svetimo užtikrinančia priemone.

Mitiniam mąstymui būdingas maginių galių įvaldymo ir panaudojimo siekis, kada panaudojant verbą sakralizuojamas vidus arba tam tikra riba, atitinka M. Eliade’s šventenybės ir jos priešpriešos – pa- saulietiškumo paradigmą, kai „apsigyventi kokioje nors vietovėje, vadinasi, ją galų gale pašventinti“799. Neatsitiktinai tradicinėje kultūroje sodybos pastatų erdvė visuomet yra daugiau ar mažiau sakralizuota dėl joje saugomų įvairių šventintų daiktų ir simbolių. Nepaisant to, iš- kilus realiam pavojui, kaip antai, artėjant audrai, apsauga sustiprinama papildomu apotropėjumi. Dažniausiai tam pasitelkiami papildomai apvalantys erdvę šventinto inventoriaus dūmai. Lygiai taip saugos perspektyvą gyvuliams suteikia su verbomis atliekamų specialių ritu- alų metu sakralizuota tvarto erdvė pirminio išginimo metu (arba specialiai tam reikalui yra skiriama Jurginių diena). Juose matome švento, kuris asocijuojasi su saugojamu objektu, ir pasaulietinio – pavojingo dichotomiją. Išginimo iš tvarto metu sukirtimas gyvuliui šventinta šakele arba aprūkymas, kaip ir panaudotas maginės paskirties inventorius, turi užtikrinti ilgalaikį daugiafunkcį poveikį. Todėl nors verbos naudojimo sistema modeliuojama kaip individualus aktas, jis turi aiškią hierarchinę ir semantinę struktūrą. Kiekvienas konkrečioje aplinkoje esantis objektas pirmiausia veikiamas per krikščioniškas prasmes, pasitelkiant simbolius arba simbolinius veiksmus. Šiuose veiksmuose verba yra sakralus simbolis ir ženklas, todėl atsiranda aiški semiotinė sistema, kurioje yra persipynę krikščioniški, maginiai ir tiesiog liaudiš- ki, gyvenimiškais siekiais ir žmonių lūkesčiai grįsti veiksmai, prietarų įtaka. Šioje situacijoje svarbu pažymėti, kad semiotinis verbos aspektas negali apimti ir išreikšti reiškinių esmės visumos. Antai daugelis apeigų ir papročių gali būti sudaryti iš tų pačių sakralių ar maginių simbolių sistemų, kombinacijų, kuriose skirtinga simbolių / ženklų išsidėstymo tvarka kuria panašius ar net visiškai skirtingus, nuo konteksto priklausančius apeigų modelius. Tai akivaizdžiai matyti, kai

799 Eliade M. Šventenybė ir pasaulietiškumas, p. 24.

| 302 | | Pabaiga | verbos (ir kiti šventinti daiktai) panaudojami papročiuose. Kadangi žmonių gyvenime iškyla daugybė netgi kontraversiškų situacijų, verbos jose gali būti panaudojamos diametraliai priešingais tikslais. Todėl jų taikymo modelis priklauso nuo situacijos. Antai verbos išvaizda ir turinys gali būti vyriškumą ar moteriškumą simbolizuojančiu ženklu, bet neišreikšti sakralaus ar maginio turinio. Ir atvirkščiai, turinys gali neturėti sąsajų su simbolį šventinančių žmonių lyties ir amžiaus po- žymiu. Tiesa, tenka pripažinti, kad artėjant prie XX a. pabaigos minėti verbų panaudojimo atvejai, kaip ir jų samprata, tiriamojoje teritorijoje palaipsniui tampa vienetiniai. Tyrimo metu nustatyta, kad verbas panaudojant papročiuose ir apeigose liturginiais tikslais mažiau svari etninio veiksnio reikšmė. Tačiau pradedant XX a. viduriu ypatingą svarbą įgauna laiko dimensija. Ekonominės, socialinės, kultūrinės, politinės permainos aktyvina papročių ir apeigų kaitą laike. Tą atskleidžia ir tyrimų duomenys, kuriuose išryškėja ryšį su visuomenės raida turintys verbų panaudojimo variantai. Tai atitinkamo laikotarpio ir kiekvienos epochos poreikius atitinkantys veiksmo modeliai. Pvz., atsiradus automobiliams, verbos nešamos į garažus siekiant juos apsaugoti. Nustojus auginti avis ir perinti viščiukus, XX a. pabaigoje išnyko su šia veikla susiję veiksmai. Lygiai taip pat dėl pokyčių visuomenėje ir kintant tradiciniams lyčių vaidmenims prarasta daugelis lytiškumą išreiškiančių verbų išvaizdos formavimo principų. Tačiau nepaisant sekuliarėjančios visuomenės išlieka ar net sustiprėja namų apsaugos verbomis motyvas ir religi- nė-simbolinė inventoriaus reikšmė, kuri visuomet egzistavo, tačiau kitų, ryškesnių, funkcijų komplekse pastarųjų buvo nustelbiama arba bent neiškylanti aukščiau kitų. Saugios gyvensenos poreikį kaimo gyventojams stiprina XX a. pabaigoje atsiradusios socialinio saugumo problemos. Kadangi monografijoje atliktas tyrimas apima Rytų Lietuvą ir Vakarų Baltarusiją, apibendrindami darbe pateiktą medžiagą galime teigti, kad tiriamoji teritorija XXI a. pradžioje išlieka kaip savitas etno-

| 303 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | kultūrinis regionas. Istoriniai ir etniniai procesai, ilgaamžė kultūrinė difuzija ir etnokonfesinė įvairovė, gamtinės geografinės sąlygos formavo sudėtingą etnokultūrinį regiono vaizdą. Kita vertus, XX a. pabaigoje susiklosčiusi nauja etnopolitinė situacija netapo ženklesniu verbų funkcionavimą diferencijuojančiu veiksniu. Tyrimo metu nustatyta nuo minėtų veiksnių nepriklausanti krikščioniškojo aspekto reikšmės sustiprėjimo tendencija ir simbolinių verbų prasmių artikuliavimas šiuolaikinio liaudiškojo pamaldumo kontekste. Jaunoji gyventojų karta palaipsniui praranda natūralų ryšį su liaudies papročiais ir apeigomis, kuriose verbos tradicinėje kultūroje turėjo stabilias pozicijas. Todėl XX a. antrojoje pusėje verbas panaudojant praktikoje ima reikštis jų simbolinės reikšmės bei akcentuojamas religinis turinys. Palaipsniui silpnėjo maginiai verbų panaudojimo tikslai. Netgi kai jos nešamos į pastogę ar jomis aprūkomi vaikai ir pan., mažiau tikimasi (arba neak- centuojama, vengiant sąsajų su prietarais) realių pasekmių, o tiesiog remiamasi tradicija, kurios esmė – simboliškumas. Taigi susiduriame su skirtingais liaudies pamaldumą formuojančiais kultūros sklaidos modeliais. Pirmasis – prarandantis įtaką liaudiškasis, paremtas tradicija, t. y. užtikrinantis iš kartos į kartą perduodamą kultūrinę informa- ciją modelis. Antrasis – dėl religinio mokymo ir šiuolaikinių procesų atsirandantis sakralus verbų (ir šventinto inventoriaus apskritai) traktavimas. Neatsitiktinai tyrimo metu nustatyta, kad verbos palaipsniui tampa mažai nuo etnokonfesinių veiksnių priklausančiu liturginiu simboliu. Tai sudaro verbų vietos papročiuose ir apeigose esmę bei liaudies pamaldumo turinį, atskleidžia jų ypatybes Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje. Taigi paminėti tyrimo rezultatai patvirtina darbo įvade iškeltas hipotezes. Liaudiškajame pamaldume funkcionuojančios verbos pirmiausia yra esmines žmonių praktines religines aspiracijas išreiškiantis simbolis ir verbų semantikai nebūdingas tampa maginis praktinio panaudojimo aspektas. Išpažįstantiems krikščioniškas vertybes gyventojams verbos liaudiškajame pamaldume artėja prie Bažnyčios deklaruojamos Verbų sekmadienio ir verbų interpretavimo

| 304 | | Pabaiga | pozicijos. Verbų sekmadienis, kaip nurodoma katalikiškajame „Liau- diškojo pamaldumo ir liturgijos vadove“, netgi nefokusuojamas į sim- bolį, bet akcentuojamas liturginis šventės svarbumas: „Tikintiesiems reikia tinkamai paaiškinti šių apeigų reikšmę, kad jie galėtų suvokti jų tikrąją prasmę. Jiems dera priminti, jog svarbu dalyvauti procesijoje, o ne vien gaut palmių ar alyvų šakelę.“800

800 Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas [ištrauka].Bažnyčios žinios, 2004, Nr. 2, p. 18.

Summary VERBA OF EASTERN LITHUANIA AND WESTERN BELARUS

Expressions of folk religion from the second half of the 20th century to the beginning of the 21st Palm Sunday is the Christian holiday celebrating Christ’s entrance into Jerusalem. In Christian cosmology, the blessing of sprouting tree branches during this holiday reminds believers that Easter is nearing. This study examines the symbols and rituals associated with these branches (the verba) in the historical, ethnic, and cultural region encom- passing eastern Lithuania and western Belarus, inhabited primarily by Catholics (Lithuanians, Poles, and a small percentage of Russians and Belarusians) and Orthodox Christians (Belarusians and Russians). Variations in the verba and its traditions are influenced by variations in church denomination, ethnicity, and the natural surroundings of a particular location. For Catholics, the verba blessed during the Palm Sunday Mass is transformed into a sacramental object; for Orthodox, it is considered a sacred symbol. However, the liturgical meanings and functions assigned to the verba coexist alongside a variety of folk un- derstandings of this symbol. The intersection of ecclesiastical and folk belief and practice forms the essence of folk-religion. The object of the study is the verba and its use in various rituals and ceremonies, agricultural activities, as well as in the daily lives of people

| 306 | | Summary | in eastern Lithuania and western Belarus over the second half of the 20th century through the beginning of the 21st century. This study seeks to examine how the branches are blessed in Catholic and Orthodox churches and also looks into their function after the ceremony. The primary tasks of the study are to: • Reveal the particularities regarding the choice of material for the making and blessing of the verba in Eastern Lithuania and Western Belarus. • Distinguish regional, local, and ethno-confessional particularities of the contents of the verba. • Determine the degree of significance in liturgical and everyday folk life of verba that are decorated with either synthetic or hand-made decorations in their regional and confessional particularities. • Examine the place of verba in the customs of everyday and farm life. • Identify the religious and magical purposes for using verba in rituals and determine how the relationship between these two types of purposes has changed over time. • Discuss the special uses of the string that ties the verba. • Determine the symbol’s relationship to ethnic and religious identity by analyzing the form and content of the verba as well as its usage after the holiday and also to reveal the significance and role of verba in contemporary expressions of folk piety. The methodological foundation of this study is folk piety, which is understood to be a phenomenon expressing an individual or collective relationship with religious rituals, ceremonies and liturgical objects. In folk piety, religious symbols are used in folk rituals to fulfill various needs and have ties with the national folk culture. While verba have been studied and written about, they have for the most part only been researched in the context of calendrical and ritual studies, especially in Belarus. To accomplish the set tasks above,

| 307 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | the study will look at field material gathered in eastern Lithuania and western Belarus, archival material, Lithuanian and Belarusian ethnographic, folkloric, and other academic literature concerning verba. The field research used in this study was gathered by the author around the time of Palm Sunday in western Belarus in 2004 and 2007. The material about eastern Lithuania was gathered by students of Vilnius Pedagogical University during ethnographic expeditions. From 2004 to 2008, over 200 people living in various territories, cities and villages of eastern Lithuania were interviewed. In addition, the author has com- piled a collection of photographs documenting Catholic and Orthodox celebrations of this holiday. The first part of the book, “Material of the Verba: Form and Con- tent,” mainly focuses on the choice of materials used for making the verba in eastern Lithuania and western Belarus. Data gathered during field research reveals the similarities and differences in Orthodox and Catholic Palm Sunday blessings of verba in the region. The similarities originate from common Christian rituals and customs, and explain the analogous use of verba in both traditions. During Easter, the verba symbolizes life, renewal, and resurrection. This idea is most clearly rep- resented by tree branches coming back to life after winter. Verba made from willow branches are most popular in the region being studied, and today, the use of this plant is especially prevalent in Belarus. The vital powers of the verba are accentuated when branches with sprouting leaves are blessed. For Orthodox, it is important that the verba be made from willow branches only with leaves and without buds. Wil- low branches predominate amongst Catholics of the region as well, while in Lithuania the bouquets are frequently supplemented by juniper or other garden and forest greens. However, by the end of the 20th century, the influence of confessional differences on the construction of verba began diminishing. A different situation can be observed amongst Lithuania’s Ortho- dox population, including Old Believers, who, in contrast to those

| 308 | | Summary | in Belarus accept the use of branches with buds, as do Catholics in eastern Lithuania. This is a phenomenon with historical roots: funda- mental changes in the raw material of the verba in eastern Lithuania appeared in the middle of the 20th century when juniper branches began to be blessed more widely. In the past, Lithuania was divided into two distinct areas based on the peferred vegetation for the verba that were demarcated by a line toward the eastern border of the coun- try. In the western part of Lithuania, the blessing of juniper branches was and remains more prevalent, while in the eastern part of Lithu- ania willow branches were more prevalent. In the second half of the 20th century, the use of juniper branches spread further east through Lithuania and into Belarus. At the time of research it was established that junipers in the aforementioned territory function identically to willow branches, and that the choice of material is split along de- nominational lines: juniper branches are found more often in Catholic verba and very rarely in Orthodox verba. However, in Vilnius and the surrounding territory, juniper branches are often used in verba of both confessions, not only in combination with willow branches and other materials, but also as verba made solely out of three or more juniper branches. Verba made from willow and juniper branches practically have no regional, not to mention local, variations but there are many structural possibilities. Occasionally, amongst Catholic Lithuanians in eastern Lithuania and regardless of confession or ethnicity in western Belarus, evergreen branches are added alongside willow branches. However, a very popular verba group called “palm-shaped-verba” has attained an important role in the religious life and contemporary devotional practices of the territory being studied. According to Be- larusian scholars, the attempt to imitate palms is a Catholic variation of the verba. The increased tendency to decorate verba in the second half and especially at the end of the 20th century can be attributed to the symbol taking on aesthetic dimensions. In the beginning of the 21st century in

| 309 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | southeast Lithuania such verba were more often blessed by ethnically Polish devotees, and were not encountered at all in the rituals of the Orthodox and especially Old Believers. Three basic variations of such decorated verba can be identified in the beginning of the 21st century. The first group of verba are made of juniper or willow branches decorated with dried flowers. In Belarus dried flowers are usually placed on a willow branch and these verba are blessed by priests of both (Ortho- dox and Old Believers or Orthodox and Catholic?)confessions. The second, extremely popular method of decorating verba is tying artificial flowers to the willow branches. Currently, earlier versions of artificial flowers made from colored paper have been replaced by synthetic flowers that are tied to the bundles of tree branches. Therefore the tying of synthetic blossoms to the tree branches can be directly linked to the disappearance of paper flowers. While verba with artificial flowers are popular in Lithuania only amongst Catholics, in Belarus they are blessed regardless of confessional differences. Local variations of decorations are possible and their variety and appearance is determined by the style and taste of the maker. The third group of decorated verba can be found in the territory between Minsk and Lithuania. In this variation, threads are arranged in the form of flowers all along the length of the symbolic branches. Either willow or juniper branches are used as the base of the verba. In the context of folk piety, the willow that sprouts in early spring after winter and the evergreen juniper best represent the ideas of Christian resurrection. On the other hand, Vilnius’s verba are made solely from dried materials and therefore do not represent so directly the theme of resurrection. These types of verba are Lithuanian and Polish artistic expressions reflecting the Catholic traditions of verba-making in the Vilnius region. Thus in the case of the Vilnius verba, the emphasis falls not on ethnic, but rather on regional identity. In Belarus, these verba are not associated with Lithuanian culture, but with the Polish culture of southeast Lithuania. At the end of the 20th century, these verba were

| 310 | | Summary | the types most frequently blessed in churches, and in the context of folk piety functioned as a sacred symbol of the holiday. This study shows that palm-shaped verba as well as the Vilnius verba became more popular and widespread at the end of the 20th century as the decora- tive aspects of the verba received a stronger emphasis. The second part of the book, “Verba in Rituals and Customs” examines how verba are used in various aspects of everyday life. Two forms of using the verba in folk customs and rituals are distinguished: contactual and symbolic. The contactual effect of the verba occurs when the sacred verba makes direct contact with the object being acted upon (such as in thrashing with the verba) or when the contact is made through an intermediary (burning the verba and letting the smoke contact the object). Symbolic usage occurs when verba are placed in a particular setting, passively serving as a reminder of the holiday and providing protection. Verba used for protection are kept for both long- term and situational purposes. After ritual burning, blessed juniper or willow branches expected to provide long-term protection are stored inside the house, stable, barn, or granary either wedged under the rafters or under the eaves, or along the outside walls. The place where the verba is kept depends in part on the purpose of use. In situational circumstances the verba or the smoke from the verba are used when the occasion calls for protection – whether it be when someone is sick, against an approaching storm, and the like. Rather widespread is the usage of verba for contactual means during the holiday as well as afterward, most notably in the ritual of thrashing livestock with the verba. The animals are hit with the verba on the way out to graze in the fields during St. George’s Day or on the first day of grazing. In the first half of the 20th century, such grazing traditions were specific to southeastern Lithuania and Belarus. The process involves hitting the animal as it is driven out of the stable with a willow branch (considered by the Belarusians to be the more appropriate branch for thrashing animals). This practice is based on both the belief

| 311 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | in the magic powers of the blessed symbol to protect the animal from various afflictions and on the understanding that the branches bestow vitality. Sometimes the verba was used not only to drive the livestock out of the stables, but also to tend the animals throughout the first day of grazing. Analysis of Belarusian and Lithuanian customs involving verba does not reveal differences on the confessional level. Moreover, the thrashing ritual is often accompanied by the use of various magical objects and supplemented by verbal formulas. When the ritual thrashing is applied to people, just as when livestock are driven to pasture, the ritual power of the verba is evident in the belief that powers of vitality are transferred from the tree to the recipient of the thrashing. Th- rashing of family members with the verba upon returning from Mass is a specific feature of eastern Lithuania and western Belarus. The practice of this ritual on Palm Sunday in the churchyard and on the way home from church appeared in the beginning of the 21st century in Belarus. In the past, thrashings were commonly accompanied by verbal formulas, which in the designated territory retain essential textual and semantic similarities. Besides the general reminder that Easter is nearing, the verbal formulas also express wishes for good health and luck. Using smoke from burning verba also has a contactual aspect. The ritual burning of the verba on the first day in pasture to bless livestock with its protective smoke was still practiced in some areas up to the end of the 20th century. Just as in the instance of ritual thrashing, ritual burning of the verba is performed on St. George’s Day or generally at the start of the grazing season. Belief in the protective function of the smoke is clearly demonstrated in the ritual and is supplemented by the concept of a magical circle for protection, as the performer of the ritual must walk around the animal while holding the burning branch. However, the specific actions of the ritual were not uniformly practiced, varying according to an individual’s desires and aims; thus, some chose to use the smoke on only those parts of the animal’s body most vulnerable to spells or deemed most functionally important, without

| 312 | | Summary | necessarily circling the whole animal. The spreading practice of ritual smoking in eastern Lithuania and especially in western Belarus in the second quarter of the 20th century was connected to changes in the materials used to make verba. Those made of juniper branches are used most frequently, while those made of willow branches are rarely used for this ritual. Hence, together with this custom of burning the verba spread the use of juniper from central Lithuania to eastern Lithuania and western Belarus. The verba is used in other aspects of farm life as well. In the mid- 20th century there are known instances of blessing sowing tools, work animals, and farmers themselves with smoke from the verba for protection against evil powers and to ensure the health of the livestock and farmers, as well as the success and security of the crops. All these goals clearly tie the custom to the general belief in the effectiveness of blessed objects. In the second half of the 20th century, however, when farming conditions changed, the customs lost their functional purpose and meaning. Smoke from the verba was also used to protect people; however, unlike in rituals involving livestock, the smoke is rarely associated with a certain holiday or specific time of year because it was infrequently used for preventative measures. Throughout the region, the primary aim of this ritual is situational. This is evident in cases when smoke of the verba is used on children who suffer from nervous illness, and on adults only in critical circumstances: either in the case of death or fatal illness. Analysis of the symbolic usages of the verba addresses various questions concerning the placement and function of the verba in living quarters. In this regard, the most important details concerning the sacred object’s protective functions are the placement of the verba after the holiday and the duration of time that it is kept there. For instance, placing verba throughout the buildings is rather clearly intended as a preventative measure. Palm Sunday is especially important in this

| 313 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | regard as placement of verba in various parts of the house can begin almost immediately upon returning from church services – a practice characteristic of the first half of the 20th century. It is also important to note that when verba are kept in the living quarters as a blessed and sacred object of protection, they fulfill that role in a Christian sense. Traditionally, the branches of the juniper or other trees blessed on Palm Sunday are kept tucked under the roof, or wedged behind a rafter or holy icon with various aims, most prominently as protection from thunderstorms and other dangers. In folk practices, the protective powers of the verba are merged with the symbolic Chris- tian meaning; therefore, the usual placement of verba in the house, especially amongst Orthodox, is beside holy icons and pictures. Most commonly, in both Lithuania and Belarus, verba are kept in the living quarters for an entire year before they are either taken to the attic or burned. Today, in western Belarus, willow branches are wedged along the inside of the roof immediately on Palm Sunday. From that moment on, the verba serves as an amulet protecting the house against storms and fires; when it is placed in the stable, it protects livestock against illness. In the first half of the 20th century, elderly people returned from church used the smoke of a burning verba to bless the farm buildings. In this case, the smoke of the sacred object fulfills the same aims without the direct physical presence of the verba throughout the year. Upon bringing the verba home, Belarusians used it to make the sign of the cross over windows and doorways. The verba attains great significance whenever the house is threatened by an approaching thunderstorm. In this situation, in order to protect the buildings of the farmstead, the long-term protective function of the verba is supplemented by the situational act of burning the verba for its protective smoke at the time of danger. In most cases, the preventative action seeks short-term results required for a concrete and immediate situation, on top of the long-term protective function of the verba. The concrete aims of using the verba to protect buildings

| 314 | | Summary | are first and foremost directed towards God’s divine power in general. However, the Christian understanding of the verba merges with magical intentions, a symbiosis that forms the principle expression of folk-piety in this region. Contemporary understanding of the verba is most closely linked to the Christian concepts of the approaching of Easter and resurrection, because once they are brought home, they are kept as a symbol by which to remember the holiday. On the other hand, verba retain their protective function in this practice. Although the protective function is not stressed, the fact that the verba is physi- cally kept as a holy item attests to the importance of having a concrete presence of a blessed object to ensure safety. Actions that demonstrate the long-term aims of the verba are performed on Palm Sunday. Actions of initial magic seek to fix the long-term prophylactic protective effects of the verba. Meanwhile, the protection sought in situational moments can ensure the safety of a concrete object when it is threatened by danger, for example, an approaching storm. This research has shown that such situational use of the verba adds to its long-term prophylactic aims. Retaining the principle scheme but varying in the details, customs using verba are practiced throughout all of Lithuania. In composite rituals the verba is only one component of the ritual, and is used especially at the beginning of an animal’s grazing period ensuring the safety, good reproductive heath, and other traits of the animal. Compound usage is also encountered in various situations in which there is a threat of danger either to a person or to the farm. Ritu- als integrate the blessed and magic object with various verbal formulas. Such rituals are not distinct from the long-term preventative measures practiced by peasants. The nature of the threat determines the structure and sequence of the ritual. If there is a need, the verba is used for situational aims despite the fact that it had already been used for preventative functions. Thus, if the original preventative measure was abstract in nature, the situational use of the verba clearly makes it specific. It

| 315 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos | has been determined that compound rituals are more characteristic of western Belarus. A separate theme of the chapter addresses aspects and semantics of using the thread from the verba. In the beginning of the 21st century in eastern Lithuania and western Belarus, tying the verba with string carries Christian significance and thus the thread is expected to be used in the future for specific aims. A string of red wool is used to tie the verba. Throughout Lithuania, the use of the red woolen string is not widely known, but it is popular in the territory of eastern Lithu- ania. Similar tying of the verba was practiced up until the start of the 21st century in western Belarus. First of all, tying the string around a wounded or sensitive body part symbolizes a circle of protection and thus the string takes on preventative, protective, and pain-reducing functions. Such usage of the blessed string is a clear example of using a sacred object as a means of protection and healing. Tying the string around a person’s waist or wrists during harvest-time is directly linked to a magical understanding of this action. The second most popular designation for the red string taken from the verba is for protection against the evil eye. This belief is encountered more often amongst Poles and Belarusians of the region. Most often, the red string of the verba is tied to small children to protect them from receiving the evil eye. In this chapter the analysis of the semantics of the red color clearly shows the Christian connotations of the string. Belarusians explain that the red of the string is the color of Easter. The color red and objects of that color have a wide application because of their believed efficacy. In the cases discussed here, the most important function of the thread is to protect against the evil eye or to counteract its effect on livestock or people, and to help someone in a difficult situation. Thus, the use of threads from verba is determined primarily by the circumstances of life and its appeal is hightened in critical situations. The threads in the context of work are not seen as independent objects but as a secondary

| 316 | | Summary | element of the blessed verba, and are included in the general usage of the blessed and magical object for various purposes. The conclusion puts forth the results of the study and delineates the essential sources of the material for the verba: 1. When vitality is accentuated, especially amongst the Orthodox, willow branches are used more often. 2. When verba are burned for their protective smoke, junipers are used, a practice which originated in eastern Lithuania and then spread to western Belarus. The region studied was designated as a unique ethno-cultural phenomenon at the beginning of the 21st century. Historical and ethnic processes, cultural diffusion over long periods of time, ethno-confessional diversity, and geographic features formed the complexities of this region that we witness today. The new ethno-political situation that formed at the beginning of the 21st century did not influence the functional use of verba. In the conclusion, the functions of the verba are analyzed and the essential forms of their usage and aims are differentiated. Special attention is given to the fact that in the context of contemporary folk piety verba have become a liturgical symbol not determined by ethno-confessional factors. Toward the end of the 20th century into the beginning of the 21st, verba take on the solely symbolic role of a sacred object in customs and rituals, while the magical element of the verba is fading out of practice. Thus, verba in the context of folk piety are nearing the official church inter- pretation and are primarily valued as a sacred symbol of the Easter time-period.

Vertė Vaiva Aglinskaitė

Резюме Вербы Восточной Литвы и Западной Беларуси

Bыражение народной религиозности во второй половине ХХ – начале ХХI века Вербное воскресенье возникло в честь входа Иисуса Христа в Иерусалим, во время которого народ устилал ему дорогу ветвями. Во время праздника в костелах и церквях освящаются распустив- шиеся листья или вечно зеленые ветви деревьев, напоминающие верующим о наступающей через неделю Пасхе. Для католиков освященные ветви приобретают сакральный образ, для православ- ных они являются сакральным символом. Однако наряду с опре- деленным литургическим различием в значении верб существует и их народный смысл, а также предназначение символа, на что оказывает влияние этническая среда, природные условия и другие факторы. Поэтому в монографии вербы изучаются на этнически и конфессионально смешанной территории Восточной Литвы и За- падной Беларуси. Данная территория в работе представляется как имеющий специфические особенности исторический, этнический и культурный регион. Проживающие в Восточной Литве и Запад- ной Беларуси поляки и литовцы являются католиками, белорусы и русские – православные. В некоторых местах среди белорусов преобладают католики.

| 318 | | Резюме |

Объектом и целью монографии является изучение верб и их использование в народных обрядах и обычаях, хозяйственной деятельности, быту людей, проживающих на территории Восточ- ной Литвы и Западной Беларуси во второй половине ХХ – начале ХХI века. В работе ставятся следующие задачи: • раскрыть особенности сырья для изготовления верб в Вос- точной Литве и Западной Беларуси. • выявить региональные, локальные и этноконфессиональ- ные особенности содержания вербных композиций. • установить региональные и конфессиональные особен- ности и значимость верб в литургической и повседневной жизни людей. • изучить обычаи их использования в различных областях бытовой и религиозной жизни: раскрыть религиозное и магическое значение использования верб в обрядах, уста- новить происходящие в различных религиозных и магичес- ких практиках изменения во времени и пространстве. • рассмотреть особенности изготовления верб и дальнейшего использования вербных нитей. • на основе анализа содержания и формы верб и их исполь- зования после праздников проследить связь символа с этническим и религиозным идентитетом населения изу- чаемой территории и определить место и значение верб в народной религиозности. Методологической основой проведенного в монографии ис- следования является концепт народной религиозности. В работе народная религиозность подразумевается как феномен, отражаю- щий индивидуальные и коллективные связи людей с религиозны- ми обрядами и церемониями, а также со средствами литургичес- кого назначения. Отмечается, что в народной религиозности обря- ды и обычаи приобретают образ и смысл, отражаюшие культуру конкретного народа.

Несмотря на то, что есть ряд опубликованных работ литовских и белорусских этнологов, посвящённых вербной тематике, следует отметить, что данная тематика, особенно в Беларуси, чаще всего входит в более обширный контекст изучения календарных обыча- ев. Поэтому поставленные в работе задачи реализуются на основе собранного в Восточной Литве и Западной Беларуси полевого эт- нографического материала, в который широко привлечены архи- вные данные и имеющаяся этнологическая, фольклорная и иного содержания научная и краеведческая литература. Полевой мате- риал собран автором монографии во время Вербного воскресенья в Западной Беларуси в 2004 и 2007 гг. путём опроса населения. В Восточной Литве этнографический материал собран студентами Вильнюсского педагогического университета во время этногра- фических практик, а также автором исследования в 2004-2008 г. в деревнях и небольших городах Восточной Литвы. В ходе сбора фактического материала была накоплена обширная коллекция фотоснимков. В первой главе монографии «Сырье, содержание и образ верб» основное внимание уделяется материалу, из которого в Восточной Литве и Западной Беларуси изготавливаются вербы. На основе по- левого материала, отражающего празднование Вербного воскре- сенья, выявлены различия и тождественность в народной религи- озности католиков и православных. Тождественность происходит от единого христианского происхождения обычаев и обрядов, что определяет аналогию трактовки верб у католиков и православных. Верба, в первую очередь, в Пасхальный период является символом жизни, возрождения и воскресения. Данную идею наиболее от- четливо символизируют деревья, начинающие после зимы свою вегетацию. На исследуемой территории основу материала для изготовления верб составляли ветви разных пород ивы, среди ко- торых преобладало вербное дерево. В современной Беларуси ветви именно данной породы ивы сохраняют широкое применение в

| 320 | | Резюме |

вербах. Для православных особую значимость составляют вербы, изготовленные из веток ивы без почек (котиков). Иная ситуация наблюдается у литовских православных, в том числе и старообряд- цев, которые, в отличие от беларуского православного населения, для освящения используют также ветки с котиками. Освящение цветущих веток ивы у католиков Восточной Литвы имеет глубокие исторические корни. Наряду с использованием вербного дерева католики Литвы часто в состав символа включают ветви можже- вельника, туи, а также украшают ветви деревьев домашней или лесной зеленью. В конце ХХ века у представителей разных конфес- сий начинается сближение содержания сырья, применяемого для изготовления верб. Исходным рубежом в изменении подбора материала для изготовления верб можно считать середину ХХ века, которая характеризуется началом использования для освящения мож- жевельника. В прошлом на территории Литвы существовали два ареала в использовании сырья для верб, граница которых про- ходила между Средней и Восточной Литвой. В западной части Литвы преобладал и сохранился до настоящего времени обычай освящать ветви можжевельника. На востоке Литвы существовала традиция освящать ветви разных пород ивы, однако в современ- ной религиозной практике наряду с ветками ивы равные позиции занимает можжевельник. Во второй половине ХХ века использо- вание можжевельника как сырья для верб распространяется и в Беларуси. Во время исследования установлено, что можжевельник на данной территории функционирует чаще всего в комплексе с ветками ивы. Ветви можжевельника шире используют католики, а не православные. В Вильнюсе и Вильнюсском крае представители обеих конфессий можжевельник освящают не только в компо- зициях с ветками ивы, но и с другим сырьём, а также составляют букеты верб из трёх и даже более веток можжевельника. В Запад- ной Беларуси конфессиональные и национальные различия на бу-

кетную композицию не влияют. Активнее букетики верб ветками вечно зелёных растений дополняют католики Восточной Литвы. Однако особую значимость в религиозной жизни и в современной народной религиозности на изучаемой территории имеет группа украшенных верб, которые в работе называются пальмообразными вербами. По мнению белорусских исследователей, такая имита- ция пальм является вариантом католических верб. Тенденция украшать вербы укрепилась во второй половине и особенно в конце ХХ века, когда символ стал рассматриваться преимущественно с эстетических позиций. В начале ХХI века в Юго-Восточной Литве такой образ верб чаще освящают католики польской национальности. В Западной Беларуси пальмообразные вербы одинаково широко применяются в обрядовой жизни как православных, так и католиков. В начале ХХI века отмечены три ос- новные варианта таких верб. Первый составляют из сухих цветов, украшенных прутьями вербного дерева или можжевельника. Бе- лорусы такими композициями украшают ветви вербного дерева, и эта форма символа освящается представителями обеих конфессий. Во втором варианте верб к веткам ивы привязывают искусствен- ные цветы. В настоящее время в вербах отсутствуют изготовленные из цветной бумаги цветы, поэтому традиция украшать ветки цве- точками из синтетических материалов расценивается как резуль- тат прихода в упадок изготовления бумажных цветов. Во время ис- следования установлено следующее: если вербы с искусственными цветочками распространяются на территории Восточной Литвы среди католиков, то в Западной Беларуси они освящаются без кон- фессиональных различий. Встречаются локальные варианты ук- рашений, однако это зависит от способностей и художественного вкуса изготовителей верб. Третий вариант пальмообразных верб малочисленный и наиболее распространённый среди верующих в Беларуси. В данных вербах ивовый прут прикрепляется с помо- щью цветочков, сформированных из разноцветных нитей.

| 322 | | Резюме |

Ранней весной начинающие вегетацию ветви ивы или вечно зеленый можжевельник в контексте народной религиозности тес- но связаны с идеей воскресения. В то же время Вильнюсские вербы, изготовленные из сухих цветов и не соответствующие данной идее, выступают как форма художественного производства литовцев и поляков Вильнюсского края. Таким образом в Вильнюсских вербах подчеркивается не национальный, а региональный идентитет. В Беларуси такие вербы связывают с польской культурой Юго-Вос- точной Литвы, так как они использовались как в католической религиозной жизни, так и особенно в народном творчестве данной территории. В конце ХХ века Вильнюсские вербы активнее освяща- ются в костёлах, поэтому в контексте народной религиозности они стали функционировать как сакральный символ Вербного воскре- сенья. В монографии подчеркивается, что применение пальмооб- разных и Вильнюсских верб в религиозной практике расширяется с конца ХХ века, что связано с тенденцией подчеркивания в вербах их декоративности. Во второй главе книги «Вербы в обрядах и обычаях» исследу- ется использование верб в народных обычаях и обрядах. Выделя- ются два способа использования верб: контактный и символичес- кий. Контактный способ осуществляется прямым образом через прикосновение освященного инвентаря с объектом (например, бичевание вербой) или через посредника (окуривание дымом сжигаемой вербы). Cимволически верба используется тогда, когда освященные ветви пассивно сохраняются в определённом месте как символ праздника и тем самым выполняют защитные и другие функции в определённом объекте. В апотропейной перспективе исполь- зования верб выделяются две формы действий: долгосрочная и моментальная (ситуационная). Долгосрочная апотропейная форма является основной и наблюдается в тех случаях, когда человек ис- пользует освященную вербу с целью обеспечения на протяжении

года (до следующего Вербного воскресенья) здоровья и благополу- чия скота, членов семьи и т.д., а также защиты жизненно важных объектов: жилого дома и хозяйственных построек – от влияния стихийных бедствий и других опасностей. С такой целью ветви ивы или можжевельника размещают в определённых местах: в красном уголке избы, в углах жилых или хозяйственных построек, под крышей, за стропилами, с наружной стороны дома в зависи- мости от целей и планов хозяев. Основной целью использования верб в моментальной (ситуационной) апотропейной форме являет- ся превентивное использование освященного материала перед ли- цом реальной опасности, поэтому применение дыма, благовоний для окуривания построек, людей и животных может быть как са- мостоятельным, так и дополнительным действием к долгосрочной апотропейной форме в экстремальных ситуациях – гроза, болезнь, смерть людей и т.п. Представленный в монографии материал показывает, что вер- бы часто использовались с защитными долгосрочными целями при бичевании скота. Животных вербами бичевали при первом выгоне на пастбища в день святого Георгия или в первый день выгона. В первой половине ХХ века такая форма выгона скота наиболее характерна для Юго-Восточной Литвы и Западной Бе- ларуси, но в начале второй половины ХХ века обряд постепенно потерял свою распространённость. Суть процедуры заключалась в хлестании животного при выгоне из хлева ивовой веткой, которая в Беларуси считалась наиболее пригодным для таких целей освя- щенным предметом. Действие основывалось на вере в магическую силу символа, поэтому бичевание должно было защищать живот- ных от разного рода недугов на весь сезон выгона. Хлестали коров и других животных также в продуцирующих целях. При анализе обычаев использования верб в животноводстве у белорусов и ли- товцев не обнаруживаются существенные различия на конфесси- ональной основе. Установлено, что бичевание часто сочеталось с

| 324 | | Резюме |

употреблением другого магического инвентаря, кроме того, обряд включал в себя магические вербальные формулы. Специфической чертой Восточной Литвы и Западной Белару- си является ритуальное хлестание освященной вербой всех членов семьи после возвращения из церкви. Действия игрового характера среди взрослых верующих на церковном дворе или по пути домой в Западной Беларуси зафиксированы в начале ХХI века. Ранее особенно часто при хлестании использовались различные по со- держанию вербальные формулы, которые на данной территории сохраняют основные текстуальные и смысловые тождества среди представителей разных народов и конфессий. Вербальные форму- лы напоминают о приближающемся празднике Пасхи и содержат пожелания здоровья и благополучия. Защитную долгосрочную функцию выполняет и окуривание вербами домов, животных и т.д. В первой половине ХХ века часто практиковалось окуривание скота в первый день выгона на паст- бище, единичные случаи которого сохранились до конца ХХ века. Как и в случае бичевания, окуривание приурочено к дню святого Георгия или к началу выгона. В обряде ярко выражена не только защитная функция дыма, но и заключены продуцирующие цели. Функция окуривания сочетается с прохождением магического кру- га, во время которого хозяйка с дымящейся веткой вербы обходила животное, а в некоторых случаях даже стадо. Порядок действий при обряде окуривания не имеет системы и зависит от желаний человека, поэтому кроме защитного круга могли окуривать такие места тела коров, которые наиболее поддаются колдовству или функционально наиболее значимы: вымя, голова и т. п. Шире окуривание дымом вербы распространилось в Восточной Литве и Западной Беларуси во второй четверти ХХ века, что имеет тесную связь с изменениями в номенклатуре сырья для верб. Для этих це- лей чаще используются не ветви ивы, а можжевельник.

Верба использовалась также и в других областях хозяйствен- ной жизни. В середине ХХ века имеются случаи окуривания хо- зяйственного инвентаря, животных и людей в целях защиты от злых сил и обеспечения их здоровья, а также стимулирования плодовитости зерновых. Однако в связи с переменами в услови- ях хозяйствования в советский период обычаи потеряли почву и смысл функционирования. Защитную и целительную функцию выполняло окуривание вербой людей. Однако в отличие от животных, в данном случае в связи со слабо выраженной превентивной целью дым был редко связан с конкретным праздником или временами года - чаще всего окуривание имело моментальный характер. В исследуемом регио- не особенно важным считалось окуривание детей от заболеваний на нервной почве. В то же время взрослых окуривали в конкретных ситуациях: при смерти или тяжелом заболевании. В лечебных це- лях используются также почки (котики) священной ивы. Различные вопросы функций и использования верб в обрядах и обычаях в монографии анализируются при рассмотрении спо- собов использования веток деревьев в символическом значении. С защитными функциями освященного материала, в первую очередь, связан выбор места и срок хранения верб. Содержание верб в различных помещениях имеет ярко выраженную превен- тивную цель. Особенно важным в данном отношении является Вербное воскресенье. Преобладающим способом хранения верб в символических целях выступает размещение веток в различных местах построек после возвращения из костёла или церкви. Это наиболее распространённый вариант использования верб в пер- вой половине ХХ века. Традиционно за стропилами, под крышей домов или за иконами вербы помещались в Вербное воскресенье в различных целях, среди которых основной являлась защита от грозы и молний, а также от их последствий. В народной практике защитные функции верб переплетаются с христианским симво-

| 326 | | Резюме |

лическим смыслом. Поэтому основное место размещения верб в жилых помещениях у православных (особенно среди старооб- рядцев) и католиков является красный угол. Часто вербы в Литве и Беларуси хранили в доме круглый год, а затем переносили на чердак или сжигали. В настоящее время в Западной Беларуси во время Вербного воскресенья ветви ивы также помещаются под крышей дома, где верба, по мнению жителей, охраняет здание от грозы и пожара, а находящаяся в сарае защищает животных от различных болезней. В первой половине ХХ века после освящения вербы дополнительно использовали для окуривания жилых поме- щений. Современные белорусы в праздничный день с помощью верб крестят окна и двери квартир. Важным вариантом использования верб является превентив- ное применение дыма вербы при приближении бури или грозы. В таких случаях с долгосрочной защитной функцией выступает как верба, так и дым сакрального инвентаря. Таким образом дол- госрочные защитные функции верб дополняют моментальные действия, вызванные опасностью конкретной ситуации, поэтому окуривание дублирует их долгосрочные защитные функции. Конкретные цели и способы использования вербы для охраны построек ориентированы в целом на веру в божью помощь. Одна- ко христианский смысл переплетается с практиками магического характера, и такой обрядовый симбиоз в исследуемом регионе является основной формой проявления народной религиозности. Современная трактовка верб более всего близка к христианскому пониманию святыни, в котором преобладает идея приближаю- щейся Пасхи и воскресения, поэтому освященные вербы исполь- зуются как символ праздника. С другой стороны, через данный обычай верба не теряет связь с защитной и иными функциями, хотя они и специально не подчёркиваются. Основные действия с вербами, носящие долгосрочный ха- рактер, выполняются во время Вербного воскресенья. Действия

направлены на обеспечение долгосрочных профилактических защитных свойств верб. В то же время профилактика при возни- кающей опасности может обеспечить охрану конкретных объек- тов. Во время исследования установлено, что такое использование верб свойственно и обрядам комплексного характера. В таких случаях верба является одним из компонентов обряда, что особен- но характерно для начала выгона – момента, который является исключительно значимым при защите, а также в обеспечении репродуктивности и других качеств животных. Комплексность обряда обнаруживается также и в опасных для человека ситуаци- ях. В комплексные обряды интегрирован инвентарь сакрального и магического действий, подключены различные вербальные формулы. Такого рода обряды не выпадают из системы исполь- зуемых крестьянами долгосрочных профилактических средств, а его структура и ход обрядовых действий определяется характером опасности. При необходимости обряд комплексного характера применяется в моментальных целях, несмотря на то, что такие действия были использованы в профилактических целях. Таким образом, если изначальное превентивное действие не было кон- кретизировано, то во время моментального использования верб оно явно выражено. Установлено, что комплексные обряды чаще встречаются в для Западной Беларуси. Отдельной темой в монографии является рассмотрение раз- личных аспектов нитей, используемых для связывания верб. В начале ХХI века в Восточной Литве и Западной Беларуси наблю- дается связывание верб в специфических целях нитью, чаще всего красной шерстяной, что было зафиксировано во время сбора по- левого материала. В Литве такого рода нити встречаются реже и связаны в восточной ее частью. В прошлом освященные нити от верб в основном использова- лись во время жатвы. Освященные красные шерстяные нити при- менялись в превентивных и целительных целях от боли в суставе

| 328 | | Резюме |

руки или поясницы, а также при болезни. Другая широко извест- ная сфера применения нити – защита людей от действия дурного глаза. Данное верование чаще встречается среди белорусов и поля- ков и заключается в использовании нити для охраны малолетних детей от сглаза. Предоставленный материал, характеризующий семантику красного цвета, отражает христианское понимание его смысла. Во всех ситуациях, рассматриваемых в могографии, основной целью использования красных нитей является охрана или ликвидация последствий влияния дурного глаза на животных, людей, желание им помочь в сложных жизненных ситуациях. Нити в работе расцениваются не как самостоятельный магический инвентарь, а как вторичный материал, вытекающий из семантики освященной вербы. В заключении подводятся результаты исследования. Установ- лено, что основными истоками сырья для верб являются: 1. раз- личные породы ивы, среди которых преобладают ветви вербного дерева, в ситуации, когда акцентируется вегетативное начало, осо- бенно среди православных, и отмечается ориентация на использо- вание для освящения прутьев. 2. можжевельник, который во вто- рой половине ХХ века широко использовался в Восточной Литве и проник в обрядовую жизнь Западной Беларуси, в случаях, когда вербы изготавливаются для окуривания различных объектов. В работе делается вывод, что изучаемая территория в начале ХХI века сохраняется как своеобразный этнокультурный регион, черты которого обусловлены характером происходящих в Восточ- ной Литве и Западной Беларуси исторических и этнических про- цессов, природными и географическими условиями, долголетней культурной диффузией и конфессиональной принадлежностью людей. В начале ХХI века здесь сложилась новая этнополитическая реальность, которая однако не стала важным фактором, определя- ющим различный характер функционирования верб в обрядах и обычаях.

В итоговой части монографии сделана попытка систематизи- ровать функции верб в обрядах и обычаях, а также выделить их основные формы и направления. Подчеркивается, что в контексте современной народной религиозности вербы постепенно стано- вятся литургическим символом, мало зависящим от этноконфес- сиональных факторов. Это составляет суть использования верб и своеобразие народной религиозности в Восточной Литве и Запад- ной Беларуси. Вербы во второй половине ХХ – начале ХХI века в обычаях и обрядах постепенно приобретают смысл сакрального символа и в их семантике магический практический аспект не становится доминирующим. Таким образом, вербы в народной религиозности приближаются к церковной интерпретации верб как сакрального символа пасхального периода.

| 330 | | Rankraščiai |

RANKRAŠČIAIVilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius Fondas 81

(Vilniaus universiteto studentų istorikų etnografinių praktikų metu surinkta medžiaga) 1. Šlapinskaitė V. Švenčionių r., Adutiškio apyl., surinkta medžiaga „Mais- tas ir jo paruošimas“; Ignalinos r. surinkta medžiaga „Papročiai“, „Bur- tai“. 1960 m., bylos Nr. 51/152 (toliau – b. ....). 2. Abromavičiūtė N. Kalendorinės šventės XX a. pr. Molėtų r. 1962 m., b. 97/201. 3. Lukinskaitė V. Liaudies medicina ir religija. Švenčionių r. 1962 m., b. 115/219. 4. Kišūnaitė B. Lietuvių liaudies šventės. Medžiaga rinkta Lazdijų ir Varė- nos r., Veisiejų ir Merkinės apyl. 1967 m., b. 225/378. 5. Turtvaišaitė L. Lietuvių liaudies šventiniai papročiai. Medžiaga rinkta Anykščių r. 1969 m., b. 301. 6. Juškevičiūtė R. Pavasario šventės, tautosaka. Medžiaga rinkta Alytaus r., Daugų apyl. 1970 m., b. 318. 7. Paleckis J. Liaudies dainos, pasakos, kalendorinės šventės, pastatai gyvuliams laikyti. Medžiaga rinkta Varėnos r., Perlojos ir Merkinės apyl. 1970 m., b. 335. 8. Plečkaitis V. Kalendorinės šventės, dainos. Medžiaga rinkta Kapsuko (Marijampolės) r., Liudvinavo apyl. 1969 m., b. 339. 9. Rudys G. Kalendorinės šventės, dainos. Medžiaga rinkta Vilniaus r., Paberžėje; Utenos r., Grybeliuose. 1970 m., b. 342. 10. Drobnytė L. Kalendorinės apeigos. Medžiaga rinkta Ignalinos r., Dys- nos apyl. 1971 m., b. 364.

11. Polikaitė V. Kalendorinės šventės. Medžiaga rinkta Ukmergės r., Siesikų apyl. 1972 m., b. 425. 12. Macionytė G. Kalendorinės šventės. Etnografinė medžiaga. 1969 m., b. 459. 13. Onaitytė D. Lietuvių pavasario šventės. 1977 m., b. 687. 14. Snicoriūtė A. Kalendorinės šventės. Užrašyta etnografinės ekspedicijos Rokiškio r., Južintų apyl., metu. 1985 m., b. 1032. 15. Kanašauskaitė D. Liaudies šventės. Etnografinė medžiaga surinkta ekspedicijoje Utenos r. 1986 m., b. 1062. 16. Lenkšiutė V. Kalendoriniai papročiai, prietarai, burtai. Etnografinė me- džiaga rinkta ekspedicijoje Pakruojo r. 1987 m., b. 1085. 17. Diktaraitė R. „Blogos akys“, vaikų auklėjimas, jų žaidimai ir dainos. Medžiaga rinkta etnografinės ekspedicijos Anykščių r. metu. 1989 m., b. 1138. 18. Ževžikova E. Etnografinė medžiaga (Velykų papročiai) rinkta VU etno- grafinės ekspedicijos Švenčionių r. metu. 1990 m., b. 1158.

Fondas 169 1. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė D. Daleckaitė, J. Kaniavaitė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Utenos r., Tauragnų apyl. 1977 m., b. 91. 2. Kalendoriniai papročiai. Užrašė B. Stankevičiūtė, V. Garkauskaitė, K. Sutkus. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Pasvalio r., Joniškėlio apyl. 1974 m., b. 216. 3. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė L. Baltakytė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Šilalės r., Kvėdarnos apyl. 1978 m., b. 221. 4. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė D. Daleckaitė, J. Kaniavaitė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Jonavos r. 1978 m., b. 228. 5. Kalendoriniai papročiai. Užrašė D. Daleckaitė, S. Laučiškytė. VU krašto- tyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Rokiškio r., Obelių apyl. 1980 m., b. 256. 6. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė S. Laučiškytė, R. Bikiškytė, J. Rusilaitė, A. Matulevičiūtė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Pakruojo r., Pašvitinio apyl. 1982 m., b. 301. 7. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė D. Daleckaitė, S. Laučiškytė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Vilkaviškio r., Paežerių apyl. 1981 m., b. 319.

| 332 | | Rankraščiai |

8. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė R. Globytė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Ignalinos r., Mielagėnų apyl. 1985 m., b. 385. 9. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė R. Globytė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Lazdijų r., Seirijų apyl. 1984 m., b. 414. 10. Kalendorinių švenčių papročiai. Užrašė R. Globytė, R. Babavičiūtė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Biržų r., Papilio apyl. 1988 m., b. 493. 11. Kalendoriniai papročiai. Užrašė G. Maliukaitė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Molėtų r., Giedraičių apyl. 1989 m., b. 513. 12. Kalendorinės šventės. Užrašė A. Dzingelytė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Vilkaviškio r., Gražiškių apyl. 1990 m., b. 566. 13. Verba, Velykos, Sekminės, Devintinės, Žolinė. Užrašė A. Rudaitytė. VU kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Plungės r., Platelių apyl. 1991 m., b. 574. 14. Verbų apeigos ir papročiai. Velykos. Užrašė A. Ralytė. VU kraštotyri- ninkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Plungės r., Platelių apyl. 1991 m., b. 589.

Istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas

1. Dzūkijos valstiečių papročiai. Užrašė A. Vyšniauskaitė. Pietų Dzūkija ir gretimi Baltarusijos rajonai. 1956 m., b. 62. 2. Onutės Nedzingės kronika arba dzūkų kaimas XIX–XX a. šimtmečių sąvartoje. Užrašė J. Savickis. Varėnos r., b. 190. 3. Kraštotyros draugijos Vilniaus miesto skyriaus 1963 m. ekspedicijos Zervynose ir Mančiagirėje medžiaga. Užrašė V. Milius, b. 194. 4. Žeimelio apylinkės papročiai, liaudies medicina, meteorologija, kalendorius. Medžiagą surinko Žeimelio vidurinės mokyklos mokiniai, vadovaujami J. Šliavo. 1969 m., b. 340. 5. Gėlių darželiai. Varėnos r., Dubičių ir Slučajaus apyl., Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Vilniaus skyriaus ekspedicijoje surinko E. Stančikaitė. 1971 m., b. 482. 6. Kalendoriniai papročiai ir kita. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Vilniaus skyriaus ekspedicijos Merkinės apylinkėse medžiaga. Užrašė M. Čilvinaitė. 1967 m., b. 546.

7. Kalendorinių švenčių papročiai. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Užrašė L. Baltakytė. Šilalės r., Kvėdarna. 1976 m., b. 701. 8. Kalendorinių švenčių papročiai. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Rokiškio r., Panemunėlio apyl. Užrašė D. Daleckaitė, S. Laučiškytė. 1979 m., b. 854. 9. Kalendorinių švenčių papročiai. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Utenos r., Tauragnų apyl. Užrašė D. Da- leckaitė, J. Kaniavaitė. 1977 m., b. 869. 10. Juozapavičius P. Vėžionys. Prienų r., Jiezno apyl., b. 892. 11. Kalendorinių švenčių papročiai. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Jonavos r., Upninkų apyl. Užrašė D. Da- leckaitė, J. Kaniavaitė. 1978 m., b. 948. 12. Kalendorinių švenčių papročiai. Vilniaus universiteto kraštotyrinin- kų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Vilkaviškio r., Paežerių apyl. Užrašė D. Daleckaitė, S. Laučiškytė. 1981 m., b. 1058. 13. Kalendorinių švenčių papročiai. Vilniaus universiteto kraštotyrinin- kų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Ignalinos r., Mielagėnų apyl. Užrašė R. Globytė. 1985 m., b. 1184. 14. Kalendorinių švenčių papročiai. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Lazdjų r., Seirijų apyl. Užrašė R. Globytė. 1984 m., b. 1204. 15. Kalendorinių švenčių papročiai (pavasario ciklas). Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ ekspedicija. Skuodo r., Ylakių apyl. 1986 m., b. 1254. 16. Verbų apeigos ir papročiai Lietuvoje. Ignalinos, Telšių, Jurbarko r. A. Re- kašiaus vadovaujamoje ekspedicijoje surinko R. Babavičiūtė, L. Šer- mukšnytė, I. Čiužanskytė, P. Avižaitė. 1990 m., b. 1322. 17. Kalendorinės šventės. Alytaus, Raseinių, Lazdijų r. Surinko R. Merkienė, b. 1417. 18. Verbų šventė ir papročiai Širvintų r., Zibalų apyl. Etnografijos skyriaus korespondentai, b. 1429 (13). 19. Kalendoriniai papročiai Biržų, Kupiškio, Molėtų, Utenos r. R. Merkienės vadovaujamoje ekspedicijoje rinko A. Kaulinskaitė, b. 1493. 20. Kalendoriniai papročiai. Biržų, Jonavos, Kėdainių, Kretingos, Molė- tų, Plungės, Šiaulių r., Panevėžyje. Surinko R. Jankauskaitė. 1991 m., b. 1495.

| 334 | | Rankraščiai |

Vilniaus pedagoginio universiteto studentų etnografinėse praktikose medžiagą pagal R. Merkienės klausimyną Verbų šventė ir papročiai. Etnografinių klausimų lapas Nr. 140 (Vilnius, 1990) rinko: R. Aliancevič – Švenčionių r., Strūnaičio apyl.; D. Balčiūnaitė – Utenos r.; V. Buinovska – Vilniaus r., Pagirių apyl.; L. Černiavskaja – Šalčininkų r.; A. Černius – Biržų r., Vabalninko apyl.; J. Dubovik – Alytaus r., Ūdrijos apyl.; L. Janulionis – Alytaus r., Miroslavo apyl.; L. Jonušaitė – Anykščių r., Kavars- ko apyl.; R. Juchnevič – Kėdainių r., Šėtos apyl.; D. Kostiugova – Trakų r.; I. Novickaja – Šalčininkų r.; J. Peluritienė – Vilniaus ir Šalčininkų r.; J. Peču- ro – Vilniaus r.; O. Ruseckaja – Nemenčinės apyl.; M. Stankevičiūtė – Kai- šiadorių r., Darsūniškio apyl.; D. Švėgždaitė – Rokiškio r., Kamajų apyl.; V. Šulcas – Kėdainių r.; D. Trachanavičius – Rokiškio r., Kamajų apyl.; A. Vasi- liauskas – Šalčininkų r., Dieveniškių apyl.; O. Žemaitienė – Varėnos r., Ūtos k.; A. Žukaitė – Kelmės r., Vaiguvos apyl. Pagal J. Mardosos klausimyną Šiuolaikinės verbos apklausas atliko: D. Adomavičius – Zarasų r., Salako apyl.; A. Dembinskienė – Marijam- polės r.; E. Miškinytė – Ukmergės r., Želvos apyl.; J. Sipavičiūtė – Prienų r.; A. Žuk – Šalčininkų r.; J. Dubovik – Vilniaus r. Įvairiose Rytų Lietuvos vieto- vėse medžiagą rinko J. Mardosa.

Pastaba. Nurodomas rajonas arba miestelių ar gyvenviečių apylinkės, t. y. teritorija, kurioje rinkta medžiaga. Tačiau toje vietovėje galėjo būti apklaustas žmogus, kuris pasakojo apie kito rajono arba apylinkių papročius.

Aničas J. Senoji lietuvių kultūra ir katalikybė: medžiaga lektoriui. Vilnius, 1987. Adutiškio kraštas: straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003. LITERATŪRAAnglickienė L. Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius, 2006. Arlauskas R. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose. Vilnius, 2005. Atbėga elnias devyniaragis. Rožės Sabaliauskienės tautosakos ir etnografijos rinktinė. Sudarė ir parengė P. Jokimaitienė, N. Vėlius. Vilnius, 1986. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. 2-asis papildytas leidimas. Atsakingasis redaktorius ir „Pabaigos žodžio“ autorius V. Čiubrinskas. Vilnius, 1993. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. Tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga. 1966. Balys J. Liaudies magija ir medicina. Lietuvių tautosakos lobynas. T. 2. Blooming- ton, 1951. Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, MD, 1986. Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, MD, 1981. Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose. Raštai. T. 1. Vilnius, 1998. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai.T. 1. Vilnius, 1996. Barna G. Senses and Religion. Introductory Thoughts. Traditiones, 2007, No. 36/1. Bartkus F., Aleksa P. Dievas ir žmogus: katalikų tikėjimo tiesos, dorovės reikalavimai ir sielai pašvęsti priemonės. Roma, 1953. Bartoš Fr. Moravský lid. Telč, 1892. Becker U. Simbolių žodynas. Vilnius, 1995. Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. Vilnius, 1997 Bieliauskas P. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas. 1555–1957. Trakai, 2004. Bliumas R. Etninės psichologijos įvadas. Vilnius, 1998. Boduen de Kurtenė-Erenkroicova C. Kelios pastabos apie Vilniaus vaivadijos etnografiją. Etnografija, 1992–1993, Nr. 2–3. Boruta J. Evangelijos inkultūracija etninėse kultūrose. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis.T. 11. Vilnius, 1997. Buračas B. Gyvulių išginimo apeigos. Gimtasai kraštas, 1934, Nr. 2

| 336 | | Literatūra |

Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius, 1993. Bugailiškis P. Prietarai senovės gyvulių ūkyje. Gimtasai kraštas, 1939, Nr. 2–3. Butkevičius I. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Vilnius, 1971. Butkus A. Latviai. Kaunas, 1995. Could I., Kolb W. L. Dictionary of the social Sciences. London, 1964. Child A. B., Child I. L. Religion and Magic in the Life of Traditional Peoples. Prentlice Hall, Englewood Cliffs. New Jersy, 1993 Cholopovas D. Tradiciniai Lietuvos sentikių gimimo, krikštynų, laidotuvių ir mirusiųjų paminėjimo papročiai. Lietuvos sentikiai: duomenys ir tyrimai. 1996–1997. Vilnius, 1998. Čepaitienė A. Įvadas į kasdienybės studijas: kasdienybė kaip kultūrą tvarkanti erdvė. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2005, Nr. 5 (14). Čepienė I. Etninis religinis auklėjimas šeimoje (XX a. pirmoji pusė). Šiaulėnai. Sudarytojas ir redaktorius A. Šidlauskas. Vilnius, 2004. Čerbulėnas K. Medžiaga apie lietuvių liaudies raižinius bei jų platintojus – škaplierininkus Žemaitijoje. Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1–2. Čibiras K. Liturgika. Trečias pataisytas pritaikytas programai leidimas. Kaunas, 1942. Čilvinaitė M. Laidotuvių papročiai. Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 2(25). Čilvinaitė M. Sodaliukų kaimo ir žmonių praeitis (Padubysio vlsč., Šiau- lių apskr.). Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 2. Čilvinaitė M. 1940 metų Kaziuko mugė Vilniuje. Mūsų kraštas, 1998, Nr. 10. Čiubrinskas V. Lietuvių valstiečių trobesių statybos apeigų struktūra ir funkcijos.Lituanistica , 1990, Nr. 4. Čiubrinskas V. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos: mokomoji knyga. Kaunas, 2007. Čiubrinskas V. Sovietinė Lietuvos etnologija / etnografija: istorinio materializmo ir etnokultūrinio romantizmo susitikimas. Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Sudarė A. Bumblauskas ir N. Šepetys. Vilnius, 1999. Čiubrinskas V. 2001. Sovietmečio iššūkiai Lietuvos etnologijai: disciplina, ideologija ir patriotizmas. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2001, Nr. 1(10). Čiubrinskas V. Tradicinių valstietiškų trobesių statybos (įkurtuvių) papročiai. Lietuvių liaudies papročiai. Vilnius, 1991. Čiulba ulba sakalas. Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Sudarė ir parengė D. Krištopaitė, N. Vėlius. Vilnius, 1983.

Čiurlionienė-Kymantaitė S. Vilniaus moterų brangusis darbelis. Šviesos keliai, 1931, Nr. 3. Danilevič Ž. Tikėjimas bloga akimi Vilnijoje. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 2004, t. 49–50. Daukšas D. Pase įrašyta tapatybė: Lietuvos lenkų etninio / nacionalinio tapatumo trajektorijos.Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2008, Nr. 8(17). Daunys S. Liaudies medicina Papilės valsčiuje (Šiaulių apskr.). Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1–2. Dieveniškės. Vilnius, 1968. Dieveniškės. Sudarė V. Mačiekus. Vilnius, 1995. Dubičiai. Vilnius, 1989. Dundulienė P. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius, 1992. Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. Vilnius, 1994. Dundulienė P. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėje XX a. pradžioje. Kraštotyra. Vilnius, 1969. Dundulienė P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982. Dundulienė P. Lietuvių etnologija. Vilnius, 1991. Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius, 1979. Dundulienė P. Lietuvių pavasario šventės. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1972, t. 12, 1 sąsiuvinis. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius, 1991. Dundulienė P. Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje. Vilnius, 1996. Dzūkija, Dainava ir kitos senosios Jotvingių, taip pat Nalšios žemės. Piešė A. Kaž- dailis. Užsakovas G. Jakavonis, R. Zujevas, V. Valentukevičius. Konsul- tavo V. Abromaitis. 2007. Eliade M. Šventenybė ir pasaulietiškumas, Vilnius,1997. Encyclopedia of social and cultural antropology. Ed. by A. Barnard and J. Spencer. Routledge, London–New York, 1998. Ethnology of Religion. Chapters from the European History of a Discipline. Ed. G. Barna. Budapest, 2004. Etninė kultūra ir tapatumo išraiška: konferencijų medžiaga. Vilnius, 1999. Federowski M. Lud Białoruski na Rusi Litewskiej: Materiały do etnografii slo- wiańskiej. T. 1. Kraków, 1897. Fischer A. Etnografja Slowianska. Zeszyt trzeci. Polacy. Lwow–Warszawa, 1934. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Vil- nius, 1988. Gečas K. Katalikiškoji Lietuva. Chicago, 1946. Gervėčiai. Vilnius, 1989.

| 338 | | Literatūra |

Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą. Vilnius, 2002. Gribauskaitė V. Ligų etiologijos Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos kaime XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 2008, Nr. 6. Gidžiūnas V. OFM. Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1771–1849). Roma, 1993. Gruzdžiai. Parengė J. Dundulis, J. Pagareckienė, L. Lungienė. Vilnius, 1999. Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius, 1991. Gutautas S. Ne aš mušu, verba muša… Prisiminkime tautos papročius. Vilnius, 1989. Haris M. Kultūrinė antropologija. Vilnius, 1998. Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 1. Vilnius, 1958. Jančář J. Lidová kultura na Moravě. Brno, 2000. Jindřich J. Chodsko. Praha, 1956. Jučas M. Dvasinė žmonių globa ir kova dėl religijos Lietuvoje XVII–XVIII a. Naujasis židinys-Aidai, 2004, Nr. 4. Jurginis J. Raganų gaudymo šimtmetis. Vilnius, 1984. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. Kaunas, 1998. Kalendarz polski. Historia i obyczaje. Warszawa, 1997. Kalnius P. Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Vilnius, 1998. Kargaudienė A. Verba, tas žaliasis gyvybės medis. Liaudies kultūra, 1989, sausis, vasaris. Kasatkina N., Leončikas T. Lietuvos etninių grupių adaptacijos kontekstas ir eiga. Tyrimo modelis. Vilnius, 2000. Kaschuba W. Dabarties istorizavimas? Praeities konstravimas ir dekonstravimas. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2003, Nr. 3(12). Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Kaunas, 1997. Kavolis V. M. Žvilgsnis į lietuvių charakterį. Tautosakos darbai. T. 5(12). Vilnius, 1996. Kernavė. Vilnius, 1972. Klimka L. Po Grabnyčių zylė pradeda žagres kalti. Lietuvos aidas, 200 02 02. Kolberg O. Dziela wszystkie. Litwa. T. 53. Wroclaw, 1966. Kudirka J. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. Vilnius, 1997. Kudirka J. Jurginės. Kaunas, 1997. Kudirka J. Lietuviškoji Lazūnų kultūra. Etnografija: metraštis, 2001, Nr. 11. Kudirka J. Lietuviškosios Kūčios ir Kalėdos. Vilnius, 1993. Kudirka J. Papročiai ir kaimo kultūra. Kaunas, 1996. Kudirka J. Velykų šventės. Vilnius, 1992.

Kudirka J. Verba plaka, verba plaka (Verbų sekmadienis ir liaudies papročiai). Katalikų pasaulis, 1989, Nr. 4. Kudirka J. Vilniaus verbos. Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr. 3. Kudirka J. Vilniaus verbos. Vilnius, 1993. Kulys A. Minčiakampio vienkiemis. Tauragnai, Vilnius, 2005. Kuodienė M. Vilniaus verbų spalvos. Spalva lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1988. Kupole rože. Sekminių-Joninių papročiai ir tautosaka. Parengė N. Marcinkevičienė, L. Mukaitė, A. Vakarinienė. Vilnius, 2003 Kuret N. Das festliche Jahr der Slovenen. Brauchtum im Jahreslauf. Klagenfurt–Lju- bljana–Wien, 1996. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų ir netikrų krikščionių dievus. Vilnius, 1969. Laurinkienė N. Perkūno ir velnio nesantaikos priežastys. Liaudies kultūra, 1994, Nr. 1. Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas. Vilnius, 1996. Lechowa I. Relikty tradicyjnej obrzędowości dorocznej w Łęczckiem. Łódzkie studia etnograficzne. T. 16. Łódź, 1974. Lemee-Goncalves C. Atminties perdavimai „peršokant per kartą“ ir jos įtvir- tinimo procesai. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2003, Nr. 3(12). Levi-Strauss C. Rasė ir istorija. Vilnius, 1992. Levūnų kaimo papročiai. Sudarė N. Marcinkevičienė. Vilnius, 2008. Lyberis A. Lietuvių–rusų kalbų žodynas. Vilnius, 1971. Lydos krašto lietuviai. T. 1. Kaunas, 2002. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas: principai ir gairės. Bažnyčios žinios, 2003, Nr. 11. Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas (ištrauka).Bažnyčios žinios, 2004, Nr. 2. Lietuvių enciklopedija. T. 33. Bostonas, 1965. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964. Lietuvių kalbos žodynas. T. 18. Vilnius, 1997. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1990. Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programa. Sudarė P. Butėnas. Šiauliai, 1925. Lietuvos lenkiškasis paveldas: žvilgsnis iš šalies [su etnomuzikologu iš Kro- kuvos dr. Gustavu Juzala kalbasi Saulė Matulevičienė]. Liaudies kultūra, 2008, Nr. 2.

| 340 | | Literatūra |

Lietuvos rytai: straipsnių rinkinys. Sudarė K. Garšva ir L. Grumadienė. Vilnius, 1993. Lietuvos tapyba. XVI–XIX a. Vilnius, 1970. Liturginis maldynas. Redaktoriai J. K. Matulionis, J. Navikas. 3 pataisyt. fotograf. leidimas. Kaunas, 1992. Maceika J. Lazūnai. Vilnius, 1998. Maceina A. Religijos reikšmė kultūrai. Religija ir kultūra. Soter, Nr. 5(33): priedas, 2001, Nr. 1. Mardosa J. Etnografijos metodinių priemonių istorinė apžvalga ir metodiniai patarimai. Apie metodiką ir metodinės priemonės: medžiaga etnografinei praktikai. Vilnius, 2002. Mardosa J. Įdomus liaudies meno rinkinys. Kraštotyra, 1984, Nr. 17. Mardosa J. Kryžiaus dienos XX a.: krikščioniška ir žemdirbiška tradicija. Lietu- vių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 21. Vilnius, 2002. Mardosa J. Krikščionybės elementai lietuvių talkose XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 11. Vil- nius, 1997. Mardosa J. Pivašiūnų Žolinės atlaidai: 2001 metų etnologinio tyrimo duomenimis. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 2004, t. 49–50. Mardosa J. Verbos Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje: šiuolaikiniai liau- diškojo pamaldumo raiškos bruožai. Etninės kultūros tradicijų tęstinumas ir iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje. Contituinity and Challenges of Ethnic Culture Traditions in the Modern Society. Klaipėda, 2009. Mažiulis A. „Blogosios akys“. Gimtasai kraštas, 1938, Nr. 3–4 Mažvydas M. Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, 1974. Meisterė B. Perkūno funkcijos latvių folklore. Dangaus ir žemės simboliai. Vil- nius, 1995. Merkienė R. Augalai XX a. lietuvių pasaulėjautoje: realija simbolių sistemoje. Augalų ir gyvūnų simboliai. Vilnius, 1999. Merkienė R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakarų Bal- tarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė). Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius, 1981. Merkienė R. Kultūrų sąveikos ir tautinis tapatumas Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos kaime (XIX a. pab. – XX a. pirmoji pusė). Lituanistica, 1997, Nr. 4(32). Merkienė R. Lietuvių etninės kultūros poslinkiai Seinų ir Punsko krašte. Etni- nė kultūra atkurtoje Lietuvos Respublikoje: konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997. Merkienė R. Verba muša, ne aš mušu. Aušra, 1995, Nr. 7.

Merkienė R., Milius V. Žemės ūkio inventorius. Vilnius, 1979. Merkienė I. R., Paukštytė-Šaknienė R., Savoniakaitė., Šaknys Ž. B. Pietryčių Latvijos lietuviai. Vilnius, 2005. Michaluk D. Baltarusijos Liaudies Respublikos sienų koncepcijos formavimasis 1917–1918 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 2005 metai. T. 1. Vilnius, 2006. Mickevičius J. Tėvų ir protėvių žemė. 1 knyga. Vilnius, 2008. Milius V. Pirmosios gyvulių išginimo dienos papročiai. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai.Serija A. 1962, Nr. 1(12). Moszynski K. Kultura ludova slovian. T. 2, część 1. Warszawa, 1967. Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas, 2005. Murdock G. P. Kultūros prigimtis. Kultūros prigimtis. Vilnius, 1993. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. Sudarytojai S. Buchaveckas, J. Barbaravičienė, P. Krikščiūnas; vyriausiasis redaktorius S. Buchaveckas. Vilnius, 2005. Nahodil O. Robek A. České lidové pověry. Praha, 1956. Narkowicz L. Alleluja biją dzvony… Tradycje I obyczaje Wilensczyzny w pracy pozalkcyjnej. Wilno, 1998. Naujasis Testamentas. Keturios Evangelijos. Apaštalų raštai. Vilnius–Kaunas, 1972. Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. Kaunas, 2003. Nemcova B. Močiutė. Vilnius, 1972. New Catholic Encyclopedia. Second edition. Vol. 12. Detroit, 2003. Liturginis maldynas. Lietuva. 1992. Obeliai. Kriaunos. Vilnius, 1998. Pamiętniki pana Kamerona, Poznan, 1869. Papilė. II, III dalys. Sudarytojai V. Girininkienė, L. Rozga, R. R. Trimonienė, P. Krikščiūnas, J. Pabrėža; vyriausioji redaktorė V. Girininkienė. Vilnius, 2006. Patackas A., Žarskus A. Vestuvės ir virsmas: martavimas ir vestuvės. Prienai, 1993. Perkovskis J. Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika. Vilnius, 1999. Petrulis J. Rugiapjūtės papročiai. Mūsų tautosaka. T. 8. Kaunas, 1934. Piwowarski W. Wprowadzenie. Religijność ludowa: ciągłość i zmiana. Praca zbiorowa pod redakcją ks. Władysława Piwowarskiego. Wrocław, 1983. Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė Lietuvoje (XVI a. – XX a. pirmoji pusė). Vilnius, 1995. Plateliai. Vilnius, 1999.

| 342 | | Literatūra |

Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai. Punskas, 2006. Pūtys T. Iš dzūkų papročių lobyno. Mūsų kraštas, 1998, Nr. 10. Raganų teismai Lietuvoje. Lietuvos teisės paminklai. T. 2. Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. Vilnius, 1987. Raguva. Sudarytojai R. Samavičius, P. Krikščiūnas, V. Mačiekus; vyriausiasis redaktorius R. Samavičius. Vilnius, 2001 Ramonas A. Tradicijos ir atlaidų teologinė reikšmė. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 28. Vilnius, 2006 Ramonienė F. Margučių spalvos. Spalva lietuvių liaudies mene: straipsnių rinkinys. Sudarė J. Kudirka. Vilnius, 1988. Religijotyros žodynas. Vilnius, 1991. Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba. Vilnius, 1992. Roux J. P. Krew. Mity, symbole, rzeczywistosc. Krakόw, 1994 Rūkštelė A. Pastabos apie mūsų liaudies medžio raižinius. Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 1. Savukynas V. Etnokonfesiniai santykiai Pietryčių Lietuvoje istorinės antropologijos aspektu. Kultūrologija. Kultūriniai tapatumai ir pokyčiai: straipsnių rinkinys. T. 10. Sudarytojas V. Berenis. Vilnius, 2003. Sauka D. Lietuvių tautosaka. Vilnius, 1982. Schroder I. W. Debates on Space, Community, Locality in Anthropology, and their Usefulness for Study of Region. Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2007, Nr. 7(16). Smailys A. Matas Pretorijus apie senąją prūsų mediciną. Etnografija, 1992–1993, Nr. 2–3. Svidinskaitė D. „Jau verbela… Tai nuo senovės, nuo senų senovės“: išmokti veiksmai (Trakų dekanatas. XX a.). Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 18. Vilnius, 2001. Szymanderska H. Polska Wielkanoc. Warszawa, 1990. Stukėnaitė-Decikienė Pr. Švenčionių apylinkės užkalbėjimai. Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1. Stukėnaitė-Decikienė P. Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte. Gimtasai kraštas, 1940, Nr. 3/4. Słownik języka polskiego. Wyd. zmienione i poprovione. T. 3. Warszawa, 1992. Subačius A. Vilkininkų kaimas XX amžiaus verpetuose. Vilnius, 2000. Szczypka J. Kalendarz polski. Warszawa, 1984. Šaknys Ž. B. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje: jaunimo vakarėliai. Vilnius, 2001.

Šalkauskis S. Katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė Lietuvos ateičiai. Krikščio- nybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis. Kaunas, 1938. Širvintos. Vilnius, 2000. Šliavas J. Žeimelio apylinkės. Kaunas, 1985. Šorys J. Verbai sopa. Atspindžiai, 1990, Nr. 6. Šventasis Raštas. Naujasis Testamentas. Vilnius, 1992. Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. Pradžios knyga (3.19). Vilnius, 1990. Tautosakos rinkimo programa. Mūsų tautosaka, 1930, t. 1. Tautosakos rinkėjo vadovas. Antroji laida. Redaktorius J. Balys. Kaunas, 1940. Tekstas kaip šaltinis: teoriniai aspektai ir tyrinėjimų praktika. Sudarytoja A. Čepaitienė. Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2003, Nr. 3(12). The New Encyclopedia Britanica. Vol. 11. London, 2005. Trimakas R. Lietuvių liaudies medicina: etnografiniai ir folkloristiniai aspektai. XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė. Vilnius, 2008. Trinkūnas J. Baltų tikėjimas: lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai. Vil- nius, 2000. Tomaševič A., Mardosa J. Jaunosios vainikėlis Pietryčių Lietuvos lenkų ves- tuvėse (XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje). Acta Historica Universitatis Klaipedensis XV. Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija. Karinė istorija, archeologija, etnologija. History and Culture of Baltic Region: Lithu- ania and Poland. Military History, Archeology, Ethnology. Klaipėda, 2007. Ulčinskas V. Raitininkų kaimas (1850–1950). Vilnius, 1995. Uliūnai. Sudarytojas A. Ulys. Vilnius, 1993. Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės: bendruomeninės kalendorinio ciklo apeigos XIX a. pab. – XX a. pr. Kaunas, 2005. Vaicekauskienė A. Punskiečių kalendorinės šventės ir papročiai. Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai: straipsnių rinkinys. Punskas, 2006. Vaišnora J. Mic. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958. Vaitkevičienė D. Ugnies metaforos: lietuvių ir latvių mitologijos studija. Vilnius, 2001. Vaitkevičiūtė V. Lenkų–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 1979. Valančius M. Raštai. T. 1–2. Vilnius, 1972. Vaškelevičiūtė-Zakarauskienė O. Burokaraistis. Istorija, buitis, papročiai, liaudies medicina, prietarai, tautosaka. Vilnius, 2003. Vatikano II susirinkimo nutarimai. Vilnius–Kaunas, 1968 Verseckas D. Lietuvių verbų papročiai Europos liaudies magijos kontekste. Darbai ir dienos, 1998, t. 6(15).

| 344 | | Literatūra |

Velykų rytą lelija pražydo. Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka. Parengė N. Marcinkevičienė (papročiai, tikėjimai burtai), L. Sungailienė (dainuojamoji tautosaka), A. Vakarinienė (choreografija, folkloras). Vil- nius, 2006. Vėlius N. Senovės lietuvių pasaulėžiūra. Vilnius, 1983. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius, 1987. Višinskis P. Antropologinė žemaičių charakteristika. Sudarytojas G. Česnys. Vil- nius, 2004. Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a. – XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. Vilnius, 1994. Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai. Vilnius, 1999. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993. Vyšniauskaitė A. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos linų sėjos papročių analogijos XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir 1976 m. Vilnius, 1977. Vyšniauskaitė A. Verbos. Kultūros barai, 1967, Nr. 5. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius, 1995. Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Kaunas, 2003. Zadroźyńska A. Powtarzać czas początku. Część I. O świętowaniu dorocznych świąt w Polsce. Warszawa, 1985. Zaleski W. Rok Kościelny: Święta Pańskie, Matki Bożej, Apostołow, Świętych i Bło- gosławionych Polskich, oraz dni okolicznościowe. Warszawa, 1989. Zíbrt Č. Staročeské výroční obyčeje, pověry, slavnosti a zábavy. Praha, 1889. Zíbrt Č. Veselé chvíle v životě lidu českého: Obžinky. Sv. 5. Praha, 1910. Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993. Žilienė I. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis. Liaudies kultūra, 1999, Nr. 1. Žiliukaitė R. Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomenėje: nuo tradicinių link sekuliarių – racionalių vertybių. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2007, Nr. 1. Čiobiškis. Vilnius, 2000. Žmogus ir gyvenamoji aplinka: konferencijos medžiaga. Vilnius, 2007. Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje: konferencijos medžiaga. Vilnius, 2005. Байбурин A. K. Жилище в обрядах и представлениях восточных славян. Ле- нинград, 1983. Беларусы. Вытокi i этнiчнае развiццё. Отв. редактор В. К. Бондарчык. T. 4. Мiнск, 2001. Беларусы. Грамадскiя традыцыi. Отв. редактор В. Ф. Бацяеў. Т. 6. Мiнск, 2002. Белорусы. Отв. редактор В. К. Бондарчик, M. Ф. Пилипенко. Miнск, 1999.

Беларускi фальклор. Энцыклапедыя. Часть 1. Мiнск, 2005. Беларускi фальклор. Энцыклапедыя. Часть 2. Мiнск, 2006. Беларуская мiфологiя. Энцыклапедычны слоўнiк. Мiнск, 2006. Беларусы. Этнагеаграфiя. Демаграфiя. Дыяспара. Канфесii. Мiнск, 1996. Бондаренко Е. О. Праздники христаннской Руси: Русский народный право- славный календарь. Калининград, 1994. Белорусско-русский словарь. Редактор К. К. Крапива. Москва, 1962. Большая советская энциклопедия. Т. 4. Москва, 1971. Ван Геннеп Ф. Обряды перехода. Москва, 1999. Виноградова Л. Н. Цветочное имя русалки: славянские поверья о цвете- нии растений. Этноязыковая и этнокультурная история Восточной Европы. Москва, 1995. Велецкая Н. Н. Языческая символика славянских архаических ритуалов. Москва, 1978. Власова М. Русские суеверия. Санкт-Петербург, 2000. Гура А. В. Конфессиональная структура Беларуси в этнополитических процессах конца ХХ – начала ХХ вв. Kонгресс этнографов и антропо- логов России. Тезисы докладов. Оренбург, 1–5 июля 2009 г. Оренбург, 2009. Даль В. И. Толковый словарь живого великорусского языка. Т. 1. Москва, 1978. Деметр Н. Г. К вопросу о современной семье у цыган Латвии. Этнокуль- турные традиции и современность. Вильнюс, 1989. Eврейская энциклопедия. Oбычаи. Т. 12. Санкт-Петербург, 1912. Забылин М. М. Праздники, обряды и обычаи русского народа. Москва, 2007. Завялова М. В. Балто-славянский заговорный текст. Москва, 2006. Зеленин Д. К. Восточнославянская этнография. Москва, 1992. Зеленин Д.К. Избранные труды. Статьи по духовной культуре (1901–1913). Москва, 1994. Земляробчы каляндар. Абряды i звыча. Miнск, 2003. Иванов В. В. Топоров В. Н. Исследование в области славянских древностей. Москва, 1974. Историко-этнографический АТЛАС Прибалтики. Земледелие. Вильнюс, 1985. Историко-этнографический АТЛАС Прибалтики. Одежда. Рига, 1986. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы: весенние празд- ники. Москва, 1977. Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы. Исторические корни и развитие обычаев. Москва, 1983. Карский Е. Ф. Белорусы. Т. 1. Минск. 2006.

| 346 | | Literatūra |

Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 1. Мiнск, 2005. Котович А., Крук Я. Веснавыя святы. Книга 2. Мiнск, 2005. Котович А., Крук Я. Золотые правила народной культуры. Минск, 2007. Крук И. И. Следам за сонцам. Беларускi народны каляндар. Мiнск, 1998. Крук Я. Сiмволiка беларускай народнaй культуры. Мiнск, 2000. Крук Я. Традиционная белорусская свадьба. Неман, 2000, № 8. Курочкин А. В. Растительная символика календарной обрядности украй- нцев. Oбряды и обрядовый фольклор. Москва, 1982. Лабачэÿская В. Вiленскiя пальмы. Pogranicza językớw. Pogranicza kultur. Studia ofiarowane Elžbiete Smulkowej.Warszawa, 2003. Левкиевская Е. Е. Славянский оберег. Семантика и структура. Москва, 2002. Лiс А. С. Каляндарнa-aбрядaвая творчасць беларусаў. Мiнск, 1998. Лiс А. С. Юр’е. Структура i семантыка абряднасцi. Тыпалогiя i паэтыка юре’ўскiх песень. Каляндарна-абрядавая паэзiя. Мiнск, 2001. Лiцьвiнка В. Святы i обряды беларусаў. Мiнск, 1997. Лозка А. Беларускi народны каляндар. Мiнск, 2002. Малиновский Б. Магия, наука и религия (фрагменты из книги). Этногра- фическое обозрение, 1992, № 6. Макашина Т. С. Свадебный обряд руссого населения Латгалии. Русский народный свадебный обряд. Исследования и материалы. Под редакцией К. В. Чистова и Т. А. Бернштам. Москва, 1978. Mаксимов С. И. Нечистая, неведомая и крестная сила. Вера и верования рус- ского народа. Москва, 2003. Мардоса Й. Вильнюсские вербы в системе народной религиозности совре- менной юго-восточной Литвы и Западной Беларуси. Наше наследие: формирование устойчивой модели развитии народной художественной культуры в современном мире [текст]: материалы VI международного научного симпозиума 23–26 июня 2008 г. Улан–Удэ, оз. Байкал: Байкаль- ские встречи VI. Науч. редактор Н. Б. Дашиеваю Улан–Удэ, 2008. Мардоса Й. Нити от верб в Западной Белоруссии и Восточной Литве: цели использования и вопросы семантики. VI конгресс этнографов и антропологов России. Санкт-Петербург, 28 июня – 2 июля 2005 г. Тезисы докладов. Санкт-Петербург, 2005 Мардоса Й. Освященная верба в обрядах Западной Беларуссии и Восточ- ной Литвы. Традиционная культура. Москва, 2007, № 1. Мардоса Й. Символ и вопросы религиозной идентичности в полиэтно- кофессиональной среде: вербы в современной Западной Беларуси и Восточной Литве. Теоретические проблемы этнической и крос-куль-

турной психологии. Материалы Международной научной конференции 29–30 мая 2008 г. Смоленск, 2008 Мардоса Й. Сырье для верб в Западной Белоруссии и Восточной Литве в конце XX – начале XXI века (этноконфессиональный аспект). Рус- ский вопрос: история и современность. Омск, 2005. Матерiалы по этнографiи Гродненской губернiи. Выпускъ первый. Редактор Е. Романовъ. Вильна, 1911. Минкявичюс Я. В. Католицизм и нация. Москва, 1971. Мифы народов мира. Энциклопедия. Редактор С. А. Токарев. Второе изда- ние. Т. 2. Москва, 1991. Минько Л. И. Знахарство. Минск, 1971. Мiнько Л. I. Земляробчы каляндар. Грамадскi быт i культура сельскага насельнiцтва Беларусi. Мiнск, 1993. Никонова Л. И., Кандрина И. А. Как лечились народы Поволжья и Приура- лья. Саранск, 2005. Новикова Л. Г. Религиозность в Беларуси на рубеже веков: тенденции и особен- ности проявления (социологический аспект). Минск, 2001. Панченко A. A. Исследования в области народного православия. Древнейшие святыни Северо-Западной России. Санкт-Петербург. 1998. Пережитки древняго мiросозерцанiя у Блоруссовъ. Этнографическiй очеркъ. Гродна, 1895. Полесский этно-лингвистический сборник. Москва, 1983. Пропп В. Я. Русские аграрные праздники. Санкт-Петербург, 1995. Редько М. В. Представления о православии в сознании россиян в конце ХХ века: феномен «народного православия». Русский вопрос: история и современность: материалы VI Международной научно-практичес- кой конференции (Омск, 1–2 ноября 2007 г.). Омск, 2007. Pеспублика Беларусь. Т. 1. Минск, 2006. Pусский народ. Его обычаи, обряды, предания, суеверия и поэзия. Мocква, 2002. Славянские древности. Т. 1. Мocква, 1995. Славянский и балканский фольклор: этнолингвистическое изучение Полесья. Москва, 1995. Соколова В. К. Весенне-летние календарные обряды русских украйнцев и бе- лорусов. Мocква, 1979. Соколова В. К. Календарные праздники и обряды. Этнография Восточных славян. Очерки традиционной культуры. Мocква, 1987. Телушкин Р. Й. Еврейский мир. Мocква, 1997.

| 348 | | Literatūra |

Токарев С. А. Религиозные верования восточнославянских народов ХIХ начала ХХ века. Мocква–Ленинград, 1957. Толстые Н. И. и С. М. Заметки по славянскому язычеству. 3. Первый гром в Полесье. 4. Защита от града в Полесье. Oбряды и обрядовый фолклор. Мocква, 1982. Тереньтева Л. И., Шлыгина Н. В. К вoпросу о формировании этногра- фических границ Прибалтийского региона. Проблемы типологии в этнографии. Мocква, 1979. Тлумачальны слоўник беларускай мовы. Т. 1. Мiнск, 1977. Устинова М. Я. Семейные обряды латышского городского населения в ХХ в. Москва, 1980. Хийемяэ M. О народном календаре. Эстонские обычаи и традиции. Тал- лин, 1991. Шангина И. И. Русский народ. Будни и праздники. Энциклопедия. Санкт- Петербург. 2003. Швед І. «Вярба б’е – не я б’ю...». Вярба як сімвал усходнеславянскага тра- дыцыйнага фальклору. Роднае слова, 1999, № 2. Швед И. А. Образы хвойных деревьев в белорусском фольклоре. VII кон- гресс этнографов и антропологов России. Саранск, 9–14 июля 2007 г. Саранск, 2007. Шейн П. В. Материалы для изучения быта и языка русского населения Северо- Западного края. Т. 1, часть 1. Санкт-Петербург, 1887. Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1989. Этнографическое изучение знаковых средств культуры. Ленинград, 1989.

A AdutiškisVietovardžių 76 rodyklė Adutiškio apyl. 31, 76, 85, 112, 149, 187 Adutiškio kr. 31, 76, 85, 197 Akmenės r., Beržėnų k. 102, 270, 275 Akmenės r., Papilės apyl. 252 Alūksta 80 Alytaus r. 19, 64, 79, 94, 251 Spernios k. 184, 185 Ūdrija 139, 145, 185, 218, 285 Ūdrijos apyl. 97, 101 Verebiejai 202 Alytus 64, 182 Antalieptė 289 Anykščiai 158 Ažuožeriai 181, 246 Kurkliai 159, 268, 285 Sodeliškių k. 78 Jovarų k. 140, 200, 208 Apso ir Pelekų apyl. 80, 90, 137, 142, 231, 247 Ašmena 21, 22, 39, 64, 70, 71, 84, 85, 90, 96, 125, 173, 203, 210, 222, 241, 242, 244, 252, 267, 276, 277, 288 Ašmenos apskr. 21 Ašmenos apyl. 222 Ašmenos r., Kodrių k. 288 Astravo r. 17, 84, 138 Aukštaitija 18, 42, 79, 87, 88, 93, 98, 101, 102, 161, 195, 246, 289

| 350 | | Vietovardžių rodyklė |

B Baisogalos apyl. 83 Balbieriškis 225 Baltarusija 16, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 28, 34, 38, 39, 41, 43, 69, 71, 72, 73, 77, 78, 80, 81, 84, 85, 86, 88, 90, 91, 92, 93, 94, 96, 97, 99, 100, 102, 105, 106, 108, 109, 110, 113, 114, 116, 117, 123, 124, 126, 127, 135, 136, 137, 139, 146, 147, 148, 150, 152, 153, 154, 161, 163, 164, 166, 169, 175, 178, 179, 181, 182, 183, 185, 186, 187, 188, 189, 196, 202, 204, 205, 212, 216, 223, 230, 231, 235, 237, 238, 241, 242, 244, 245, 247, 251, 252, 256, 258, 259, 261, 267, 271, 276, 282, 288, 290, 291, 294, 295 Baltoji Vokė 79, 89, 114, 139, 160, 174, 179, 181, 240, 253, 266, 270, 280 Baranovičiai 39, 71, 73, 74, 84, 94, 97, 98, 102, 106, 123, 125, 138, 153, 169, 202, 203, 205, 244, 255 Baranovičių apyl. 173 Baublių k. 102 Belsko apskr., Klenikų k. 260 Biržai 161 Biržų kr. 162 Biržų r. 161 Brigiškių k. 161 Čypiškio k. 201 Garšvų k. 180 Juodžionių k. 207 Kučgalis 161 Kupreliškio apyl. 227 Papilys 101 Brestas 140, 147 Burokaraistis 177, 228, 263, 264

Č Čikaga 97, 98, 117, 131, 151

D Daugailiškių vlsč. 185 Daugų apyl. 87, 111 Daugų apyl., Pagilės k. 107 Degučių apyl., Protkūnavo k. 220 Dieveniškės 31, 71, 72, 85, 99, 102, 110, 122, 140, 148, 155, 171, 179, 180, 189, 197, 200, 215, 220, 240, 252, 260, 265, 266, 270, 274, 275

Dieveniškių apyl. 102, 112, 161, 180, 183, 233 Dotnuvos apyl. 233 Druskininkai 108 Dubingiai 89, 101, 114, 139, 156, 159, 170, 181, 218, 269 Dūkštos 153 Dzūkija 18, 20, 42, 86, 87, 100, 109, 195, 258, 262

E Eišiškės 89, 97, 173, 180, 207, 280, 297 Eišiškių apyl. 97, 190, 200

G Gardinas 22, 34, 35, 39, 70, 71, 74, 75, 81, 86, 90, 122, 123, 125, 126, 147, 182, 185, 187, 202, 203, 223, 226, 230, 252 Gardino apskr. 210 Zablocės k. 210, 223 Gardino apyl. 73, 84, 86, 98, 162, 211, 226, 242, 251, 267, 276, 280 Gardino gubernija 21, 34, 70, 140 Gardino kr. 22 Gardino r. 19, 273 Gardino sr. 38, 74, 80, 84, 86, 90, 91, 97, 100, 161, 162, 163, 171, 222, 267, 277 Gervėčiai 17, 64, 100, 141, 183 Giedraičiai 12, 70, 79, 87, 111, 141, 145, 173, 199, 247 Girių apyl., Pelegrindos k. 146 Gruzdžiai 172 Gruzdžių apyl. 172, 214

I Igliauka 183 Ignalinos r. 19 Dysnos apyl. 246, 254 Dysnų k. 76 Gilūtų k. 263 Janavo k. 174 Jurkiškių k. 264 Induros apyl. 235

| 352 | | Vietovardžių rodyklė |

Y Ylakių apyl. 177 Ylakių apyl., Kodrių k. 175

J Jašiūnai 76, 101, 154, 218, 220, 252 Jonavos r., Bajoriškių k. 155, 174 Rimkų k. 235 Joniškio r., Mielaičių k. 165 Jurbarko vlsč., Panemunės k. 83 Južintai 12

K Kaišiadorys 21 Kamajai 208, 240 Kamajų apyl. 155 Kamajų sen. 160 Kaniava 259 Kartena 78 Kėdainių apyl. 217 Kėdainių r. 218, 219, 220 Truskava 12 Devynduoniai 165 Lančiūnava 106, 158, 180, 181 Lipliūnų k. 158, 176, 220 Rudžių k. 234 Vilainiai 182 Kenos k. 96 Keturvalakiai 208, 213, 214 Kriaunos 75, 154, 156, 174, 184 Kriaunų apyl. 75, 156, 159 Krosna 240 Kupiškio apyl. 215 Kupiškio r., Žadeikių k. 227 Kupuškio r., Juodėnų k. 220 Kvėdarna 87, 175, 176, 177 Kvėdarnos apyl. 101, 157 Kvėdarnos vlsč., Pagraudžio k. 177

L Lančiūnava 83 Latvija 16, 66, 80, 90, 160, 164, 201, 210, 223 Lavoriškės 42, 97 Lavoriškių apyl. 288 Lazdijų r. 19, 64 Bukaučių k. 139 Kučiūnų k. 145 Lazūnai 76, 90, 94, 109, 141, 154 Lazūnų apyl. 90, 154 Liškiava 160, 225, 286 Liudvinavas 183 Luokės apyl. 177 Lyda 21, 39, 71, 73, 85, 86, 105, 163, 166, 186, 203, 222, 242, 267 Lydos apskr. 288 Lydos apyl. 80, 125 Lydos kr. 22, 32, 142, 146, 267

M Maišiagala 17, 153, 179 Marcinkonys 264, 265 Mardasavas 109, 148, 265 Marijampolė 107 Marijampolės r. 94 Gudelių k. 218 Liudvinavo apyl. 200 Padovinio k. 185 Merkinė 109, 112, 146 Merkinės parapija 281 Merkinės parapija, Mižonių k. 225 Mickūnai 12, 289 Mielagėnai 107, 111, 240 Mielagėnų apyl. 81, 159 Mielagėnų apyl., Gilutų k. 159 Minskas 38, 39, 65, 70, 71, 74, 84, 90, 103, 108, 114, 126, 138, 205, 251 Minsko apyl. 178, 276 Minsko r. 19, 181, 185 Minsko sr. 74

| 354 | | Vietovardžių rodyklė |

Molėtai 111 Molėtų kr. 96 Molėtų r. 19, 72, 76, 83, 159, 183 Molėtų r., Joniškio apyl. 87, 89, 274 Molodečnas (Maladečina) 19, 39, 71, 84, 108, 182, 204, 205, 210, 211, 230, 252, 262, 269, 273 Musninkai 31 Musninkų apyl., Rudeikiškių k. 142

N Naručio apyl. 276 Naujoji Vilnia 42 Nemenčinė 42, 95, 112, 122, 181, 183, 200 Nemenčinės apyl. 88, 153, 159 Nočios apyl. 106, 147, 189 Nočios k. 109, 173, 215

O Obeliai 75, 154, 156, 161, 184 Obelių apyl. 75, 156, 159 Onuškio apyl. 88

P Pajūralis 177 Pakruojo r., Binėnų k. 177 Pakruojo r., Bubėnų k. 161 Pakruojo r., Pašvitinys 158, 177, 185, 219, 220 Panemunėlio apyl. 219, 221 Panevėžio r., Pukių k. 235 Panevėžys 59, 98, 154 Papilė 231 Papilės apyl. 90, 102, 110, 172, 217, 274 Papilės vlsč. 165, 264 Pastovys 243 Pasvalio r. 155, 251 Meškalaukio k. 80 Pelesa 222 Pelesos apyl. 267

Pelesos apyl., Kargaudų k. 201 Perloja 155 Perlojos apyl. 156 Pietryčių Estija 12 Pietryčių Lietuva 16, 18, 19, 20, 22, 69, 75, 79, 96, 97, 100, 101, 106, 107, 112, 113, 116, 127, 135, 148, 153, 160, 219, 221, 234, 252, 262, 270, 274, 276, 277, 281 Pietvakarių Baltarusija 270 Pivašiūnai 183, 198, 199 Plateliai 93, 183, 209, 236 Platelių apyl. 86, 111 Plungės r., Gandinga 145 Polocko sr. 19 Prienai 79 Prienų r. 79, 90 Ašmintos k. 90, 157, 220 Dvylikių k. 90, 183 Pakuonio k. 79, 90, 114 Pakuonio sen. 208, 210 Valatkų k. 183 Pumpėnai 90, 285 Punskas 90, 101, 105, 123, 240 Punsko apyl. 103 Punsko kr. 33, 87, 97, 101, 110, 249 Punsko vlsč. 203 Puvočiai 109

R Ramaškonių apyl. 138 Raseiniai 157, 160, 233 Raseinių r., Girkalnio apyl. 266 Rokiškio apyl. 161, 245 Rokiškio kr. 174 Rokiškio r. 19, 98, 161, 175, 184, 262 Ažubalių k. 173 Bajoriškių k. 158 Pakriaunių k. 146, 156 Salų apyl. 165 Šiurpiškių k. 101, 234

| 356 | | Vietovardžių rodyklė |

Žeimių k. 285 Rokiškis 75, 84, 158, 272 Rusija 16, 18, 32, 34, 77, 109, 113, 136, 137, 147, 164, 189, 196, 226, 238, 265, 272, 286, 289 Rykantai 124 Rytų Lietuva 12, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 31, 32, 36, 38, 41, 42, 61, 63, 69, 72, 73, 75, 78, 81, 83, 84, 85, 91, 92, 98, 101, 102, 103, 105, 106, 107, 108, 111, 114, 121, 124, 128, 130, 135, 136, 139, 144, 148, 152, 156, 159, 160, 162, 163, 166, 170, 175, 178, 182, 187, 190, 195, 196, 198, 199, 200, 202, 209, 212, 220, 226, 228, 229, 234, 237, 238, 241, 242, 244, 245, 250, 251, 253, 254, 257, 258, 259, 260, 262, 265, 269, 270, 274, 275, 279, 280, 283, 290, 293, 294, 295, 296, 303, 304

S Salakas 79, 98, 102, 112, 174, 180, 224, 246, 262, 264 Salako apyl. 87, 97, 160, 173, 174 Salako sen., Avinuostos k. 185 Salako vlsč., Vyželių k. 236 Baltoji Vokė 122, 252 Dainavos k. 72, 106, 114, 138, 181, 189, 210, 240, 252, 266, 270 Dieveniškės 240 Kalesnykai 265 Kalesnykų apyl. 281 Mištūnų k. 88, 268 Naujųjų Kalvių k. 112, 155, 180, 201 Pamerkių k. 89, 107, 143, 154, 160, 173 Papiškių k. 208 Parudaminys 201 Rūdninkų k. 174 Turgeliai 276 Žagarinės k. 107, 217, 240, 266 Salos 155, 160 Sapackinė 39, 66, 80, 90, 141, 163, 202, 203, 242, 273, 276, 281 Seda 95, 107, 175, 181, 183, 190, 285 Seirijų apyl., Pošnios k. 66, 87, 102, 184 Seirijų apyl. 146, 253 Semeliškės 70, 71, 89, 95, 101, 102, 112, 124, 154, 160, 265, 266, 270 Semeliškių apyl. 112 Senieji Trakai 102, 179, 207

Siesikai 154 Siesikų apyl. 159 Simnas 183, 236, 273 Simno apyl. 101, 217, 225 Sintautai 183 Skapiškio apyl. 98, 99, 101, 180, 215 Skapiškio vlsč. 173, 176, 220 Skidliaus apyl. 137 Skidlius 39, 70, 73, 123, 163, 203, 210, 230, 242 Skirsnemunės apyl. 177 Slanimo r. 148 Smurgainio apyl. 183 Smurgainys 71, 85, 94, 102, 124, 182, 204, 230, 242, 251, 252, 262, 267 Strūnaičio apyl. 70, 112, 148, 189, 274 Strūnaitis 107, 220, 266, 269 Svyriai 21 Svyrių apyl. 136, 222

Š Šalčininkai 18, 76, 106 Šalčininkų r. 17, 18, 19, 79, 87, 89, 101, 102, 114, 122, 153, 160, 179, 189, 204, 236, 240 Ščiučinas (Ščiutinas) 39, 61, 70, 73, 74, 86, 137, 163, 182, 203, 210, 227, 241, 242, 251, 252, 267, 274, 282 Šėta 173, 185 Šėtos apyl. 158 Šėtos vlsč. 209 Šiaulėnai 201 Šiaulėnų apyl. 159, 164, 165 Šiauliai 27 Šiaulių apskr. 285 Šiaulių apskr., Padubysio vlsč. 111 Šiaulių apskr., Papilės vlsč. 264 Šiaulių r., Meškuičių apyl. 83 Širvintos 84, 87, 97, 106, 107, 160, 200, 201, 217, 245, 265 Širvintų apyl. 69, 200 Širvintų kr. 96 Širvintų r. 19 Kiauklių k. 94

| 358 | | Vietovardžių rodyklė |

Šunskai 68 Švenčionių apyl. 263, 264 Švenčionių apskr. 17, 21 Švenčionių apskr., Jacūnų k. 264 Švenčionių kr. 96, 263 Švenčionių r. 19 Švenčionys 21, 79, 179, 190, 265, 276

T Tabariškės 265, 274, 276 Tauragnai 233, 340 Tauragnų apyl. 87 Tauragnų apyl., Ruzgiškių k. 184 Tauragnų vlsč., Ruzgiškių k. 175 Telšių r. 124 Trakai 13, 17, 208, 217 Trakų apskr. 21, 176, 247 Trakų dekanatas 64, 72, 138, 179, 252, 253 Trakų r. 17, 18, 19, 161 Bražuolės k. 154, 179, 200, 219, 262, 274 Gruožninkų k. 122, 183, 218 Meičiškių k. 102 Onuškis 76, 78, 263 Ūtos k. 89, 114, 154, 264 Turgeliai 187, 221, 287 Turgelių apyl. 148 Tverečiaus apyl., Pošiūnų k. 69, 112 Tverečiaus apyl. 80, 140, 183, 184, 200, 207, 214, 234 Tverečius 12, 185, 260

U Ukmergė 111, 124, 125 Ukmergės r. 83 Šventupės k. 275 Ukraina 18, 138, 164, 188, 226, 243, 267 Uliūnai 142, 183 Uliūnų apyl. 183 Upninkų vlsč., Liudvikiškių k. 139

Utena 111 Utenos r. 19 Grybelių k. 12, 83, 159, 221, 282 Leliūnai 177 Šeimaties k. 174 Spitrėnų apyl. 175 Varkujų k. 176 Užnemunė 12, 67, 68, 87, 89, 94, 97, 98, 112, 253 Užvenčio apyl. 181, 236, 246 Užventis 12, 83, 215

V Vabalninkas 101 Vaiguva 241 Vakarų Baltarusija 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 31, 32, 36, 38, 39, 40, 61, 63, 69, 73, 78, 84, 85, 90, 91, 99, 103, 106, 114, 124, 130, 135, 138, 142, 144, 156, 162, 166, 170, 171, 174, 182, 187, 190, 196, 199, 202, 210, 222, 223, 226, 229, 230, 234, 237, 241, 244, 245, 250, 251, 254, 257, 258, 262, 265, 270, 271, 277, 279, 280, 283, 290, 293, 294, 295, 296, 303, 304 Valažino r. 84, 173, 244, 277, 280 Valkaviskas 39, 66, 70, 73, 84, 98, 103, 125, 138, 186, 202, 205, 230, 242, 252, 267, 273, 276 Valkavisko apyl. 106, 137 Valkavisko r., Rosė 103, 163 Valkininkai 124, 206, 260 Valkininkų kr. 158 Valkininkų parapija 283 Varanavas 205, 222 Varėna 17, 19 Varėnos r. 87, 102, 109, 180, 201, 233, 265, 276 Burokaraistis 263 Drucminai 259 Kabelių k. 264 Kermušijos k. 87 Levūnų k. 68, 89, 90, 109, 145, 146, 180, 184, 225, 243, 281 Mančiagirė 173 Margionių k. 243 Pamerkių k. 218 Rudnios k. 100, 217

| 360 | | Vietovardžių rodyklė |

Ūtos k. 89 Varšuva 119, 123, 124, 125 Vėžionys 225 Viduklės vlsč., Žilių k. 83 Vievis 17, 180, 266, 268 Vileika 71, 102, 141, 203, 237, 244, 252, 276, 280 Vileikos apyl. 189, 241, 242 Vileikos r. 39, 153 Vilkaviškio r., Gižai 177 Vilkaviškio r., Gižų parapija 156 Vilkaviškio r., Opšrūtų k. 219 Vilniaus apyl. 115, 117, 118, 119, 120, 124, 125, 127, 190, 209, 221, 283 Vilniaus gubernija 196 Vilniaus kr. 21, 29, 81, 87, 88, 91, 93, 96, 107, 108, 115, 122, 123, 124, 127, 201, 233, 282, 289, 295 Vilniaus r. 17, 18, 19, 85, 89, 95, 101, 102, 107, 122, 123, 142, 149, 159, 161, 179, 186, 191, 225, 236, 240, 254 Ažulaukio k. 89, 200, 220, 253, 266 Buivydiškių apyl. 116 Čekoniškės 43, 72, 96, 102, 111, 116, 118, 119, 122, 161, 201, 255, 265 Dūkštos 122, 140, 154, 184, 208, 217, 220, 240, 275 Geišiškės 122, 158, 208 Genių k. 146, 235, 246 Kalvelių k. 240, 266, 270 Malūnų k. 139 Paberžė 146, 176, 184 Pagiriai 89, 95, 179, 202 Pailgės k. 89, 149, 160, 173, 181, 182, 200, 240 Parudaminys 112, 122 Rastinėnai 276 Riešė 201, 270 Rukainiai 268, 272, 276, 288 Sudervė 95, 112, 122, 123 Sudervės apyl. 116 Sužionių k. 81, 218 Uosininkų k. 171, 179, 201, 252 Vaidotai 101, 200, 219 Vaigeliškių k. 221 Vilniaus regionas 117

Vilniaus vaivadija 183, 195, 196, 197 Vilnius 16, 23, 33, 34, 35, 38, 41, 42, 43, 69, 71, 72, 77, 81, 84, 85, 86, 87, 88, 91, 92, 93, 94, 95, 96, 98, 102, 103, 106, 107, 108, 110, 111, 113, 115, 116, 117, 118, 119, 120, 121, 122, 123, 124, 125, 126, 127, 166, 178, 181, 183, 185, 186, 200, 201, 218, 229, 230, 235, 241, 252, 253, 255, 256, 265, 266, 280, 281, 295 Vitebsko apyl. 284 Vitebsko sr. 226 Vyžuonos 158, 159

Z Zarasų apskr. 21 Zarasų apyl. 228 Zarasų r. 19, 166 Baltriškių k. 247 Degučiai 66, 76, 86, 102, 112, 174, 185, 201, 236, 246, 253 Dusetos 69, 79, 243, 289 Imbradas 217, 221 Pratkūnų k. 236 Salako apyl. 97, 160, 262 Suviekas 220 Suvieko apyl. 233

Ž Žagarinė 12 Žasliai 17 Žeimelio apyl. 158, 162, 175, 176, 268 Žemaičių Kalvarija 13, 78, 194 Žemaitija 78, 83, 87, 90, 93, 95, 101, 107, 152, 155, 156, 157, 177, 180, 181, 194, 195, 231, 246, 257, 260, 274, 275 Židikai 155, 207 Žiobiškio apyl. 59, 214 Žiobiškis 59 Žvirgždaičiai 183

| 362 | | 363 | | Jonas Mardosa | Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos |

Jonas Mardosa

Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos. Liaudiškojo Ma427 pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje: mokslinė monografija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009. 396 p. Bibliogr.: p. 336–349. Vietovardžių r-klė: p. 350–362.

ISBN 978-9955-20-450-3

Monografijoje nagrinėjamos Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Šis sakralus simbolis knygoje aptariamas kaip visuomenės religinio gyvenimo fenomenas ir kaip įdomi liaudiškojo pamaldumo raiškos forma. Etniškai mišrioje aplinkoje ir tarp skirtingas krikščionybės kryptis išpažįstančių regiono gyventojų surinkta etnografinė medžiaga, rašytiniai ir literatūriniai duomenys autoriui leidžia išplėsti tyrimo uždavinius iki tarpetninio ir tarpkonfesinio tyrinėjimo bei gilintis į nepakankamai etnologijoje nušviestus klausimus. Pagrindinis dėmesys skiriamas verbų žaliavos, turinio ir išvaizdos bei simbolio panaudojimo apeigose ir papročiuose analizei.

UDK 745(474.5+476)(091)

Redagavo Reda Asakavičiūtė Maketavo Donaldas Petrauskas Viršelio autorė Dalia Raicevičiūtė Nuotraukų autorius Jonas Mardosa

SL 605. 49,5 sp. l. Tir. 500 egz. Užsak. Nr. 09-091 Išleido VPU leidykla, T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius Tel. +370 5 233 3593, el. p. [email protected] www.leidykla.vpu.lt

Spausdino AB „Aušra“ Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunas Užsakymas

| 364 |