... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo

Nr. 21 (735) 2011 m. lapkričio 12 d. Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 1 Lt

Šiame numeryje 5 Habil. dr. Kazimieras GARŠVA Ar Lenkija išlaikys Berznyko egzaminą?

Nepagrįstos Lenkijos pretenzijos Lietuvai 12 Austra ZAPOLSKIENĖ

„Amžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos terotoriją, poilsio vietą. Klebonas.“ Toks įrašas pui- kuojasi ant netikėtai Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio akmens Virgilijus Povilūnas: Pradėti, siekti ir pasiekti „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 visomis prasmėmis jau seniai peržengtos. statybos darbus po nakties išdygo didžiulis metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė Taigi netoliese lietuvių kapų ėmė kilti granito obeliskas su įrašu: „Tūkstančiams 13 Dr. Pranas KNIŪKŠTA į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebo- paminklai įvairioms idėjoms, pirmiausia lenkų, nužudytų 1941–1944 metais Paneriuo- nas.“ Toks įrašas puikuojasi ant netikėtai Nemuno mūšiui, vėliau Panerių aukoms, se, netoli Vilniaus, atminti. <…> Egzekucijos Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio bei simboliniai kryželiai kilusiems iš Seinų vykdytojas buvo lietuvių specialusis sava- akmens. Beje, šios kapinės pastarąjį de- krašto lenkų inteligentams, žuvusiems kon- norių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis šimtmetį tapo tikriausiu lenkų ir lietuvių centracijos stovyklose, vėliau vieno patrioto hitlerininkų saugumo tarnyboje…“ Turint santykių veidrodžiu. Kol Vilnius ir Varšu- „Pilsudčiko dvasiai“ (jis pats tose kapinėse omeny visas aplinkybes – pastatymo laiką ir va glėbesčiavosi ir kalbėjo apie strateginę nėra palaidotas) ar šiaip lenkų visuomenei vietą, akivaizdu, kad paminklo intencija – pa- partnerystę, šiose kapinėse kaip grybai po nusipelniusiems. Aišku, vis intensyvėjant niekinti Seinų krašte gyvenančius lietuvius bei lietaus dygo paminklai. Lietuvoje gimus lietuvių paniekinimo prieskoniui. kurstyti jiems neapykantą. Jau šešerius metus idėjai tinkamai įamžinti Berznyko kapinėse 2005 metais po ilgų derinimų ir projektų stovi minėtasis obeliskas. Nors buvo kreip- palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, len- keitimo buvo gautas leidimas Lietuvos sava- tasi į galimas valstybės institucijas prašant jį kų visuomenė ėmėsi iniciatyvos neatsilikti. norių atminimą įamžinti tipiškais kryželiais pašalinti, vis gaunamas atsakymas būdavo Vaizdeliai iš darbo Dieveniškėse Taip įsibėgėjo, kad nebegali sustoti – ribos bei pastatyti Dalios Matulaitės pietą. Vykdant labai paprastas: „Tai vietos klebono reikalas.“ Nukelta į 4 p. Rytų Lietuva ir Lietuvos ir Lenkijos Poema apie tragišką mūsų 1994 m. sutarties „Dėl draugiškų giminaičių jotvingių likimą santykių ir gero kaimyninio Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius bendradarbiavimo“ grubūs pažeidimai* akyse jotvingiai – tai niekingi pagonys, be to, labai žiaurūs. Iš tikrųjų jotvingiai tik narsiai gynėsi nuo daug žiauresnių užpuolikų. Akad. prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius Kaip ir artimiems giminaičiams prūsams, davo savo nuostatas su ministru ar Seimo jotvingiams teko pirmiesiems iš baltų genčių užsienio reikalų komitetu. To nežinau. susidurti su atslinkusiais iš vakarų kryžiuočių

Derybų metu mūsų delegacija pasiūlė Jono Česnavičiaus nuotr. (prieš tai lenkų) agresoriais. Jie savo krauju sutarties preambulę, kurioje turėjo būti prilaikė šių veržimąsi į baltų krašto gilumą, nurodoma, kad Lenkijos 1920 m. įvykdytas kol mirtino pavojaus akivaizdoje spėjo kovai Suvalkų sutarties sulaužymas neturi jokių pasirengti lietuviai, sukurti galingą valstybę, teisių ir negali būti precedentu išsaugoti pajėgiančią pasipriešinti agresijai. Dėl to mes jos reliktus ar formuoti iš jos išplaukiančias išlikome, o jotvingiai – žuvo. To niekuomet naujas tendencijas. Tokiai preambulei Len- neturime pamiršti. kijos pusė nepritarė, kam esą nepagrįstai Apie jotvingius žinome palyginti nedaug. baimintis, nes Lenkija jokių aneksinių siekių Akad. Zigmas Zinkevičius Net jų apgyventas plotas nėra pakankamai neturi. Lenkai pasiūlė tai įforminti, berods, Tai poeto Roberto Keturakio knyga Jotvin- aiškus, ypač jo rytinė ir pietinė riba. Trūksta kaip atskirą sutartį. Tačiau jos rengimas giai (poema), kurią šiemet išleido Pasaulio duomenų ir apie jotvingių kalbą, kuri pri- Akad. Antanas Tyla nusikėlė ir pagaliau liko neįformintas. lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. klausė vakarų baltų kalbinei grupei, taigi Galbūt dėl to Lietuvos Respublikos ir Pažvelgsiu į ją kalbininko, tiksliau, kalbos buvo artima prūsams. Rašytinių tekstų (jeigu Lenkijos Respublikos 1994 m. balandžio istoriko baltisto akimis. Nesiimu spręsti apie tokių išvis buvo) neišliko. Sprendžiama iš tų Derybose dėl sutarties kaip referentas 26 d. sutartyje „Dėl draugiškų santykių kalbinių ypatybių, kurias rodo istorijos šalti- dalyvavau nuo pat pradžios. Posėdžiai vyko meninę poemos vertę, nes nesu literatūrolo- ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ gas. Tegu tai padaro literatūros specialistai. niuose užrašyti tikriniai vardai, daugiausia Vilniuje ir Varšuvoje. Pradėjome Vilniuje atsirado punktai, kuriuose teigiama, kad vietovardžiai (dalis iki šiol tebevartojami). ir baigėme pasirašydami Varšuvoje. Mano Pirmiausia kelios įvadinės pastabos. susitariančios valstybės, reikšdamos apgai- Istoriniuose šaltiniuose duomenys apie jo- Naujausi tyrimai rodo, kad būta nemažos padėtis buvo pusiau izoliuotas dalyvis. lestavimą dėl konfliktųtarp abiejų valstybių kalbinės diferenciacijos. Net linkstama ma- Lietuvos URM delegacijos narių į problemų tvingius labai prieštaringi. Dažniausiai į juos po Pirmojo pasaulinio karo, kai po ilgos žiūrima nepalankiai. Kitaip ir būti negalėjo, nyti buvus ne vientisos jotvingių genties, bet aptarimą ir bendrų nuostatų suformulavimą nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, genčių junginio, kuriame vyravusi gausiausia nekviet4, pozicijų neaiškino ir nederino. De- nes apie jotvingius rašė tie amžininkai, kurie nepriklausomą gyvenimą, bei smerkdamos patys naikino šią tautą. Jie juk turėjo kažkaip ir stipriausia jotvingių gentis, davusi pavadi- rybose viskas buvo sprendžiama ekspromtu, smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tar- nimą visam junginiui. Pastarųjų laikų tyrimų nors, be abejo, delegacijos vadovas derin- Nukelta į 10 p. pateisinti savo kruviną darbą. Todėl budelių Nukelta į 14 p.  2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Mažoji Lietuva Reformacijos ir Sweczio šventė Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

„Gerai, kad Reformacijos šventė pas mus jau tapo ne darbo diena“, – maždaug taip pajuo- kavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, kviesdamas vil- niečius parapijiečius pirmadienį, 2011 m. spalio 31 d., ruoštis vykti į Žemaičių Naumiestį. Reformacijos diena pažymima visose Lietuvos liuteroniškose bažnyčiose, tačiau vie- noje iš jų kasmet surengiama visos Bažnyčios šventė – atvykstant į ją ir vyskupui, ir įvairių parapijų kunigams. Šiemet Žemaičių Naumies- tis pasirinktas neatsitiktinai: būtent čia prieš 100 metų kantorius Frydrichas Megnis išleido liuteroniškąjį laikraštį „Svečias“ (Sweczias) – taigi 1911-aisiais po carine letena vis dar esančiai Lietuvai mėginant vėl (1904-aisiais atkritus prievolei spraustis į graždankos rūbą) atgauti lietuvišką „kvėpavimą“, gentainiams liudyti sava kalba, savu raštu.

* * * Žemaičių Naumiesčio ev. liuteronų bažnyčios choristai su vadovu Frydrichu Megniu. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje. Astridos Petraitytės archyvo nuotr. Tokia ypatinga proga mes, vilniečiai liute- ronai, išties subruzdome – gi mūsų parapijietis o kas (ir aš tarp jų, nes ne šiose, o mažose kai- * * * „rėdytojis“ gavo nurodyti ir rusiškai: „Kantor Algirdas Žemaitaitis, pasiaukojęs liuteroniškos miškose kapinaitėse atgulę maniškiai) – ieškoti F. Megne, M. Aleksnadrovskoje [taip, tai tuo- spaudos ir visos istorijos tyrimams, „Svečio“ kunigo diakono F. Megnio kapo, pastovėti prie O pamaldos buvo išties iškilmingos, paki- metinis Naumiestis, tiesa, vietiniai gyventojai, svarbą jau buvo spėjęs viešai paliudyti. Bažny- kuklaus jo paminklėlio. lios – juk įprastinę liturgiją papildė „Svečio“ lei- regis, vartojo lietuviškąjį vardą – A. P.] Kovens- čios paskatinti ir paremti, tą ankstyvą pirma- Nors „Svečio“ leidėjo pagerbimas kapinėse dėjo pagerbimas ir žodžiu, ir muzika, ir daina! koj gub. Ross.u.“ 1913-aisiais Tilžėje F. Megnis dienio rytą į patogų autobusėlį susėdome kone buvo numatytas po iškilmingų pamaldų, bet Vyskupo vedama į pilnutėlaitę bažnyčią išspausdino „Raktelį“, elementorių, arba, kaip dvidešimt žmonių. Tiesa, galėjome džiaugtis vėliau paaiškėjo, kad neapsigavome tai padarę įžengė kunigų procesija – buvo proga pasi- pats tikslino: „Pradžiamokslį evangeliškiems ir mes svečių turintys – kartu vyko ne tik ak- iš anksto – juk mūsų rūpestingasis parapijietis džiaugti, kad jų turime gausų būrį, ir garbaus lietuvių vaikams.“ 1914–ųjų pabaigoje jam teko tyvi reformatė, laikraščio „Vilniaus reformatų p. Algirdas, kaupiantis ne tik žinias, bet ir ma- amžiaus, bet daugiausia – jaunų, beskleidžian- ypatingi išbandymai: įskųstas, rusų valdžios žinios“ redaktorė Dalija Gudliauskienė, bet ir terialius anų laikų liudijimus, galima sakyti, čių sparnus, kaupiančių savąją bei perimančių apkaltintas šnipinėjimu vokiečiams, karo lau- Lydos liuteroniškos parapijos kunigas Sergejus portfelyje atsivežė parodėlę, kurios ekspona- vyresniųjų išmintį. Sveikinimo žodžiu – primin- ko teismo nuteistas sušaudyti – tik paskutiniu Heilas. Taigi visą ne taip artimą kelią turėjome tus – nuotraukas, „Svečio“ kopijų komplektus, damas ir tikėjimo atgimimo šventę, ir galimybės momentu šį nuosprendį atšaukus, ištremtas į progos ne tik pro langus žvelgti į vis dar gražiai vieną net autentišką jo egzempliorių, teminių gimtuoju žodžiu šlovinti Viešpatį prasmę – pa- Jakutiją. 1921-aisiais grįžo į jau nepriklausomą rudenišką Lietuvos gamtą. Pasitelkdami mikro- publikacijų iškarpas – išdėstė ant stalų senojoje maldas pradėjo Žemaičių Naumiesčio parapijos Lietuvą, įvairiose vis to paties Paprūsės krašto foną, mūsų išprusimo spragas lopė: delegacijos medinėje, jau varganoje klebonijoje, tad, kas kunigas Mindaugas Žilinskis. Šventinę liturgiją parapijose dirbo vadinamuoju vidaus misijų vadovas Kęstutis Pulokas, supažindinęs su norėjome, ir apžiūrėjome, ir išklausėme rengėjo su jos tradiciniais elementais – Dievo žodžio diakonu (tik negalėdamas tuokti ir teikti Šven- dienotvarke, A. Žemaitaitis, perteikęs sodrių paaiškinimų. Bet tai jau buvo po pamaldų, ki- skaitymais, malda, Vyskupo sakomu pamokslu, tosios Vakarienės sakramento). Nuo 1932-ųjų anuometinio gyvenimo atspindžių iš „Svečio“ tiems patraukus į kapines, nes atvykti į bažnyčią Šventosios Vakarienės sakramentu, – supran- keletą metų vėl buvo Žemaičių Naumiesčio puslapių, Vytautas Gocentas, suteikęs reikšmės spėjome kaip tik laiku – pusvalandis iki 12 val. tama, skambėjo giesmė, ir choro, garbingai kantorius, čia vėl grįžo – prieš karą dar pasidar- pravažiuojamiems miestams ir miesteliams, numatytų iškilmių, o juk žmonių, ir vietinių, ir pratęsiančio kantoriaus F. Megnio tradiciją, ir bavęs Laugalių senelių ir našlaičių prieglaudoje, ir svečias iš Baltarusijos, trumpai apsakęs liu- atvykėlių, jau gausiai rinkosi... Beje, važiuodami visos bažnyčios iš širdies giedama. karo metais patyręs įvairių negandų – 1945-ųjų teroniškos Bažnyčios susikūrimo kadaise bei dar ir baiminomės – ar išvis sutilpsime mažoje O prieš baigiamąją giesmę – be abejo, pavasarį. Daugumai kunigų ir iš Klaipėdos atsikūrimo dabar peripetijas. Na taip, buvo Žemaičių Naumiesčio bažnytėlėje, gal iš Tau- šįkart giedota Reformacijos himnu laikoma krašto, ir iš Paprūsės pasitraukus į Vakarus, puiki proga prisiminti LDK istorijos puslapius, ragės, Klaipėdos bus priplūdę... Bet, ko gero, Martyno Liuterio „Tvirčiausia apsaugos pilis“ 1947-aisiais ordinuotas kunigu diakonu. Neilgai Lietuvos rašytus neatsiejamai nuo dabartinės buvome gausiausia delegacija, iš kitų parapijų – turėjome dar tai, ką Žemaičių Naumiesčio begalėjo pilnavertiškai patarnauti savo parapi- Baltarusijos (ir netgi – ne lietuvių kalba) – S. matėsi daugiausia pavieniai atstovai; tad, nors seniūnas Jonas Budreckas (dabartiniu „Svečiu“ jiečiams – 1950-ųjų spalio 9-ąją atgulė, matyt, Heilas vis akcentavo: mūsų ir jūsų bažnyčios gana glaudžiai ir balkoną užėmę, sutilpo visi. besirūpinąs), sveikindamas ir dėkodamas, įvar- jau savu tapusio miestelio kapinėse. ištakos bendros. Beje, visų žvilgsniams jau iš Taigi vaikštinėti, dairytis, domėtis bažnyčia, dijo kaip „beveik konferenciją“. Po Vyskupo Kalbėtojai ne vien sausus faktus minėjo. tolo krypstant į Žemaičių Naumiestį, kuriame neseniai po remonto išdailėjusią, atsinaujinusią, pamokslo į sakyklą pakilęs savaitraščio leidėjo Štai, tarsi susiedamas šiandieną su nutolusiais kadaise, anot A. Žemaitaičio, sugyveno ir kata- nebuvo kada. Akis galėjai ganyti tik žvelgdamas F. Megnio veiklą apžvelgė kunigas dr. Darius laikais, A. Žemaitaitis paliudijo: „Kunigo Me- likų žemaičių, ir liuteronų lietuvininkų, ir žydų į neįprastą interjero sprendimą: sakyklą virš Petkūnas, jo nuopelnus pažymėjo iš Klaipėdos gnio ranka yra ir mano kaktą lietusi“ (t. y. jo bendruomenės, šį Paprūsės miestelį galėjome altoriaus; tiesa, ją lyg langelį įrėminančios deko- universiteto atvykusi dr. Janina Janavičienė, krikštytas). O dr. D. Petkūnas priminė pokario pajausti ir per asmeninius mūsų bendrakeleivių ratyvinės sienelės puošybą su ištapytomis kolo- savo sukauptomis žiniomis pasidalijo Algirdas „prižiūrėtojų“ pastangas užverbuoti kunigą išgyvenimus – keletas iš jų, gausios, Gardame nomis sau įvardijau kaip „liaudiškai gražią“... Žemaitaitis. Taigi išryškėjo ir šio sulietuvėjusio F. Megnį ir šio atsaką: „Esu senas, blogai matau įsišaknijusios Žemaitaičių giminės atstovų, Dar galėjome pavartyti ir šeimininkų maloniai latvio gyvenimo kelias, ir kai kurios asmenybės ir girdžiu, o ir tai, ką išgirstu, tuoj pamirštu...“ galėjo paliudyti: čia esame krikštyti, įšventinti, dovanotąjį naująjį (2011 m. rugsėjo) „Svečią“, detalės. Gimęs 1873-aisiais latvių ūkininkų šei- Dr. J. Janavičienė emocingai kėlė būtinybę, čia lankėme mokyklą... Beje, ir man, vis į Mažąją dabar kartą per metus „Žemaičių Naumiesčio moje, mokėsi Karalienės mokytojų seminarijoje, įveikus visus biurokratinius barjerus, pritvirtinti Lietuvą, Klaipėdos kraštą žvilgsnį kreipiančiai, krašto žmonėms“ leidžiamą, iškart pranešantį: 1896 m. tapo Batakių vargonininku bei kanto- prie senosios klebonijos lentą F. Megnio atmi- buvo proga prisiminti, kad viena šeimos linija Žemaičių Naumiesčiui šie metai ypatingi. Sukanka riumi, o 1899 m. atvykęs į Žemaičių Naumiestį, nimui – žinia, pirma pačią kleboniją prikėlus ateina būtent iš čia, iš Paprūsės, Žemaičių Nau- 450 metų, kai rašytiniuose šaltiniuose paminėta nors dažnai ir pareigos šaukiamas, ir negandų naujam gyvenimui. miesčio – netolimame kaime augęs Tėvas jo Žemaičių Naumiesčio vietovė, 90 metų sukanka, kai iš čia ištraukiamas, tapo su šiuo miesteliu, jo O visų susirinkusiųjų širdis atsiverti – ir liuteroniškoje bažnytėlėje buvo ir krikštytas, ir įsteigta mokykla, 100 metų, kai 1911 m. Žemaičių parapija, konfesiniu bei kultūriniu gyvenimu Dievui, ir Tėvynei Lietuvai – kvietė dainininkas, konfirmuotas. Savo bendrakeleiviams galėjau Naumiestyje pradėtas leisti savaitraštis „Svečias“ neatskiriamai susijęs. Net ir neturėdamas šio krašto žmogus Liudas Mikalauskas. Jo šiai pasigirti iš Tėvo gavusi ir tiesiogiai su mūsų (Sweczias). teologinio išsilavinimo, buvo uolus liuteroniš- progai parinktosios dainos išties į šventę įpynė kelionės tikslu susijusią nuotrauką – Ž. Nau- Taigi būtume galėję ir daugiau progų pažy- kosios bažnyčios talkininkas. Ž. Naumiestyje dar vieną dvasingo lietuviškumo giją: po baž- miesčio bažnyčios choras su vadovu kunigu mėti, na, bet užteko ir šių – Reformacijos dienos jis iškart suorganizavo vokiečių, o netrukus ir nyčios skliautais nuskambėjo „Viešpaties lelija“, diakonu F. Megniu, tarp choristų, jo liudijimu, (grįžimo prie krikščioniškų ištakų, Biblijos, kaip lietuvių bažnytinius chorus. Spaudos draudimo „Dieve, laimink Lietuvą“, „Šaukiu aš tautą“... ir Žemaitaičiai esą... (žr. nuotrauką). vienintelio Viešpaties pažinimo šaltinio), kurios laiku slapta mokė konfirmantus ne tik tikybos Svetingų šeimininkų pavaišinti, kupini Tad jau pravažiavę Tauragę, Vainutą, ir 500 metų jubiliejus ne už kalnų (2017 m.) bei tiesų, bet ir lietuviško rašto. Matyt, ryškiausiai įspūdžių ir pakilios nuotaikos, nemaža patyrę pasiekę Žemaičių Naumiestį, pirmiausia su- Žemaičių Naumiesčio parapijoje pradėto leisti įrašyti istorijoje ir išliks jo nuopelnai liuteroniš- bei sužinoję, vėl leidomės į kelią – į Vilnių, į stojome prie miestelio pakraštyje įsikūrusių evangelikų liuteronų savaitraščio „Svečias“ kai – ir visai lietuviškai – spaudai: 1911-aisiais namus, ne vienam išaugusiam iš istorinės šio kapinių – kas skubėjo prie savo giminės kapų, šimtmečio. „Evangeliško tikėjimo lietuvininkams“ imtas krašto gelmės. leisti laikraštis „Svečias“ (Sweczias), kurio adresą 2011 m. jubiliejai ir įsimintinos datos. Lapkritis 1966 11 01 Raseinių r. gimė buv. katalikų kun. čios Taryba“, vadovaujama kun. J. Paupero. Vėliau atnaujintas 1924 08 01), o 1913 10 01 įsteigta parapija. 1636 11 23 pastatyta pirmoji Biržų evangelikų Arvydas Malinauskas, 2006 06 06 paskirtas Biržų reformatai nuo šio sinodo atsiskyrė, atstatydami savo Po karo parapija įregistruota 1948 08 27. liuteronų bažnyčia, kuri sudegė 1667 03 30. ev. liut. par. kunigu administratoriumi. Dabar ap- sinodo ir kolegijos Lietuvoje tęstinumą. 1831 11 12 Papelkiuose mirė Johanas Frydrichas 1891 11 26 Tilžėje gimė Endrius Borhertas (mirė tarnauja Kėdainius ir Panevėžį. 1996 11 09 Hamburge diak. Ričardas Baliulis Glogau (gimė 1773 06 05 Žabynuose (Darkiemio 1957 01 09 Karagandoje (Kazachstanas), žymus Klai- 1856 11 04 Aleknaičiuose (Pakalnės aps.) (gimė 1940 10 20 Lietuvoje) įšventintas kunigu. aps.), Maž. Lietuvos raštijos veikėjas, kunigas. Išleido pėdos krašto visuomenės veikėjas, tremtinys. gimė Jurgis Lapinas (mirė 1932 05 09 Senuosiuose 1876 11 10 Martinuose prie Klaipėdos gimė An- knygelę apie M. Liuterio gyvenimą (1818 ir 1882). 1936 11 27 Laukžemiuose (Klaipėdos aps.) gimė Vainotuose (Tilžės aps.), visuomenės ir spaudos sas Bruožis (slp. Prabočių Anūkas, A.B. Klaipėdiškis) 1886 11 20 Smeltėje (Klaipėda) gimė Martynas Kurtas Moras (mirė 1993 04 17 Klaipėdoje. Palaidotas darbuotojas. (mirė 1928 12 27 Klaipėdoje), literatūros istorikas, Glažė (mirė 1946 04 20 Regensburge (Vokietija), Anaičių kapinėse), 1976 11 14 Šilutėje įvestas Klaipė- 1691 11 07 Būdviečiuose (Ragainės aps.) mirė bibliografas. Dirbo Kauno, Tilžės, Klaipėdos spaus- visuomenės veikėjas, spaustuvininkas, žurnalis- dos diakonu, 1978 V 9 Tauragėje įšventintas kunigu Teodoras Lepneris (gimė 1633 11 07 Mühlhause- tuvėse, tarnavo Klaipėdos krašto Gubernatūroje. tas, leidėjas, redagavo Klaipėdoje leistą laikraštį diakonu, 1978 m. Klaipėdoje – kunigu. ne (Ylavos aps.), Maž. Lietuvos lietuvių kultūros Parašė ir išleido 13 faktografinio pobūdžio knygų „Darželis“. 1666 11 28 Tilžėje mirė Danielius Kleinas (gimė tyrinėtojas, kunigas. Parašė knygą „Der Preusche („Prūsų lietuvių raštija \: trumpa Prūsų lietuvių 1896 11 21 Unguroje gimė dr. Valteris Didžys 1609 05 30 ten pat), poetas, kalbininkas. Baigęs Ka- Littauer...“ („Prūsų lietuvis“; išsp. 1744 ir 1848). knygų, kalendorių ir laikraščių apžvalga“ (1913), (mirė 1977 10 21 Melburne (Australija), Tilžės Akto raliaučiaus universitetą, kunigavo Tilžėje. Išleido 1866 11 07 pašventinta mūrinė Vyžių bažnyčia. istoriografinį veikalą „Mažosios Lietuvos buvysiejie signataras, gydytojas, visuomenės veikėjas. lotyniškai parašytą lietuvių kalbos gramatiką (1653), 1857 10 01 įkurta parapija. rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai“ 1966 11 21 Raseiniuose gimė Ridas Jonas Tamu- vokišką jos kompendiumą (1654), giesmyną „Naujos 1948 08 22 įregistruota ev. liut. parapija. 1993 05 (1920) ir kt.), paskelbė straipsnių lietuvių kultūros lis, 1992 02 14 įvestas diakono tarnystei Tauragėje, giesmių knygos“ (1666) ir maldaknygę „Naujos... 29 pirmosios atkurtos parapijos pamaldos atgautoje ir tautinių teisių klausimais. 1993 I 10 Šilutėje ordinuotas kunigu diakonu, 2009 maldų knygelės“ (1666), rankraščiu paliko vokie- bažnyčioje, kuriai 1865 05 21 padėtas kampinis 1926 11 10 pašventinta puošniausia Klaipėdos 09 27 Pagėgiuose įteiktas sidabrinis kryžius – tapo čių–lietuvių kalbų žodyną. akmuo. krašto bažnyčia – mūrinė Šilutės Martyno Liuterio kunigu. 11 30 – Mažosios Lietuvos prisijungimo prie 1946 11 09 Lebenstedt mieste (Vokietijoje) įvyko ev. liut. bažnyčia su 50 m aukščio bokštu su laikro- 1981 11 21 Korschenbroiche (VFR) mirė Vilius Didžiosios Lietuvos akto diena, kurią LR Seimas Pirmasis išeivijos evangelikų sinodas, kuriame džiu ir 3 varpais, kurios kampinis akmuo padėtas Banšėrius (gimė 1909 m. Voveriškiuose (Klaipėdos 1998 06 25 paskelbė atmintina diena. buvo išrinkta „Lietuvių evangelikų Vyriausia Bažny- 1913 06 16 (šaltiniuose nurodoma 13 d. – neteisinga, aps.), Pašyšių kun. Parengė Algirdas ŽEMAITAITIS, Vilnius Voruta 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735)  Mažoji Lietuva Prieš šimtą metų pasirodė savaitraštis „Svečias“* Algirdas ŽEMAITAITIS, Vilnius Brangūs naumiestiškiai, Visiems žinoma, kad tik 1904 metais mano namiškiai! buvo panaikintas lietuviškos spaudos drau- Manau, kad galiu taip kreiptis į jus, nors dimas lotyniškomis raidėmis. Anais tolimais gimiau ir užaugau Gardame, bet čia mano laikais, 1911 metais, dar prieš Pirmąjį pasau- gimtoji parapija, čia prieš 50 metų baigiau linį karą, visoje carinės Rusijos imperijos te- vidurinę mokyklą. ritorijoje lietuviški laikraščiai buvo leidžiami Šioje istorinėje vietoje ir bažnyčioje, kaip tik penkiose vietovėse – Vilniuje, Kaune, sakydavo ilgametis šios parapijos klebonas Seinuose, Rygoje ir Naumiestyje. „Svečias“ Jonas Armonaitis, aš viešai kalbėsiu tik buvo ne tik pirmasis liuteronų laikraštis antrą kartą savo gyvenime. Pirmąjį kartą, o Lietuvoje, bet ir pirmasis periodinis leidinys tai buvo per mano įžegnojimą (konfirmaciją) visoje Žemaitijoje. 1958 metais, padaviau jam ranką ir tariau Savaitraštis iš pradžių buvo spausdi- giesmės žodžius: „Taigi imk mano ranką nams „užrubežyje“ – Tilžėje pas E. Jagomas- ir vesk mane, kol amžias čion patenka ir tą, bet tai sudarė labai daug nepatogumų, danguje“. gaišaties... Beje, esu ir tiesiogiai susijęs su Frydrichu Tuomet F. Megnis per didelius vargus Megniu, nes jo ranka lietė mano kaktą, kai ir kelias keliones į gubernijos centrą Kaune mane krikštijo per Antrąjį pasaulinį karą ir kitus miestus tik po kelių mėsnesių atka- 1943 m. spalio 12 d. Tada jis paklausė mano klaus veikimo gavo leidimą spausdinti ir Mamytės: „Ar žinai kas tave krikštijo?“ Nes įsigijo rankinę spausdinimo mašiną, o apie jis krikštijo ir ją 1907 metais. F. Megnis turėjo šv. Joną išspausdino svaitraščio tik septintą labai gerą atmintį, kad kartais išrašydamas numerį (yra Žemaičių Naumiesčio muzie- kokią pažymą iš bažnytinių knygų, jų net juje), smarkiai atsilikdamas nuo leidybos neatsiversdavo. grafiko (kitų savaitraščių jau buvo išleista Sveikinu garbius svečius ir visus, suva- 25 numeriai). Būdamas labai sąžiningas, žiavusius iš tolimiausių Lietuvos kampelių, tą įsiskolinimą jis likvidavo tik 1914 metų kuriems brangi tėviškės istorija, jos kultūros pradžioje, sausio 3 (16) dieną, kai išėjo tų paveldas. metų pirmasis numeris. Šiandien minime gražų 100-to metų sa- Reikia tik stebėtis F. Megnio darbštumu vaitraščio „Svečias“ pasirodymo jubiliejų. (kurio būtų pakakę ir penkiems darbštuo- Šiame Paprūsės miestelyje ir jo apylin- liams), atkaklumu ir drąsa vienam leisti kėse, kuriose nuo seno gyveno senieji šio laikraštį. Jis pats rašė straipsnius ir žinutes, krašto šeimininkai žemaičiai katalikai ir jas rinko iš 26 laikraščių (rusų, vokiečių, evangelikai liuteronai (lietuvininkai ir vokie- latvių ir lietuvių kalbomis). Redagavo, čiai), tap pat ir žydai, vyko aktyvi prekyba, skaitė korektūras (esu pastebėję tik vieną tiek legali, tiek ir kontrabandinė (kaip ir klaidelę išlikusiuose numeriuose iš 184 šiais laikais), tuo metu vadinta „šmugeliu“. išspausdintų), siuntinėjo prenumeratoriams Čia maišėsi kalbos, tikybos, taipogi vyko ir kt. Padėdavo ir būsimi konfirmantai. Šioje tarpusavio bendravimas, tam tikra kultūrinė bažnyčioje šiandien yra mano pusbrolis švietėjiška veikla. Vytautas Gocentas iš Vilniaus. Jo tėvui Jonui Ypač pasižymėjo Naumiesčio (tuomet Jurgiui Gocentui, būsimajam advokatui, be- oficialiai vadinto „Aleksandrovskoje“ caro sirengiant įžegnojimui 1913 metais, teko sukti garbei, kuris priklausė Raseinių apskričiai, spausdinimo mašiną ir rankomis nuimti evangelikų liuteronų bažnyčios kantorius atspausdintus lapus. (mokytojas), Lietuvos latvis Frydrichas F. Megnis puikiai tvarkėsi ir bažnyčioje, Megnis (1873–1950), kuris pradėjo leisti atlikdavo visas būtinas pareigas – laikyda- savaitraštį „Svečias“ gotišku šriftu, skirta vo pamaldas, mokė vaikus tikybos, rengė Didžiosios Lietuvos lietuvininkams (tiražas konfirmantus, krikštijo kūdikius, laidojo, 600 egz.). vedė bažnyčios registracijos knygas ir 2011 m. jubiliejinis „Svečias“ pan. 1900 m. atkūrė ir vadovavo vokiškam reklaminių skelbimų ir t. t. chorui, o po trejų metų subūrė ir lietuvišką Savaitraštis „Svečias“ (1911–1914 m.) chorą, kuris ir šiandien džiugina savo gies- suvaidino svarbų kultūrinį ir tautinio susi- mėmis. Tai seniausias toks veikiantis choras pratimo ugdymo vaidmenį, plėtė tuometinio Lietuvoje! lietuvininko dvasinį akiratį, ragino leisti Tauragės kunigas Augustas Wymeris į vaikus į mokyklas (nors ir rusiškas), pratino savo vieną iš šešių filiją, į Naumiestį (apie evangelikus prie bendrinės lietuvių kalbos 50 km), atvykdavo tik šešis kartus per me- (prie naujų lietuviškų žodžių skliausteliuos tus ir atlikdavo jaunuolių konfirmaciją bei nurodydavo nevartotinus rusiškus ar vo- sutuokdavo jaunavedžių poras. Kantorius kiškus), atspindėjo katalikų ir evangelikų šių dalykų neturėjo teisės atlikti. tikybinius santykius ir kt. Ragino skaityti Taip pat F. Megnis puikiai tvarkė para- tik geras knygas ir laikraščius (tai svarbu ir pijos (filijos) ūkinius reikalus. 1911 metais šiais laikais). nuo pat pamatų perstatė kanteriją (dab. Reikia pastebėti, kad savaitraštis (tokiu kleboniją), iš dviejų pusių baigę apmūryti prasmingu pavadinimu!) „Svečias“ lankė skaldytais akmenimis šventoriaus geleži- ne tik lietuvininkų namus Didžiojoje Lie- nius vartus, nupirko gabalą sklypo kapinių tuvoje, bet užsukdavo ir į Mažąją Lietuvą, padidinimui. Taipogi palei Tauragės gatvę kuri priklausė Vokietijai, perplaukęs Atlantą išmūrijo akmeninę kapinių tvorą su vartais pasiekdavo net JAV bei Kanadą. ir varteliais, kurie ir šiandien džiugina akį. Graudu žiūrėti į nykstančią kleboniją, Bet dižiausias F. Megnio nuopelnas yra kuriai kaip jau minėjau taip pat šiemet „Svečio“ leidimas. Jame buvo pateikiama sukako 100 metų. Šis istorinis statinys, pa- medžiaga ne tik iš krikščioniško gyvenimo statytas F. Megnio rūpesčiu, kuriame buvo ar „pasiuntinystės“ (misijos) darbų pagonių leidžiamas ir spausdinamas ne tik savaitraš- kraštuose, bet ir pasaulio šalių įvykių kroni- tis „Svečias“. Jame taipogi F. Megnis parašė ka ir naujienos, pristatomos naujos knygos ir 1913 metų pabaigoje Tilžėje išspausdino ir giesmės, kuriomis jis taip pat prekiavo. metodiškai brandų, pirmąjį Paprūsėje lietu- Leidėjas rašė: „Podraug „Swezcias“ savo vių kalbos vadovėlį (elementorių) „Raktelis“ skaitytojams praneš visas svarbesnęses ži- lietuvininkų vaikams, iš kurio mokėsi ne nias–žinutes, kas naudinga, arba reikalinga viena jų karta ne tik Lietuvoje, bet ir Mažo- šioje gadynėje žinoti, o butent wislab bus joje Lietuvoje. rašyta trumpai, aiškey ir teisingay.“ Tai labai Norisi tikėti, kad vietos parapija, se- aktualu ir šiandieninei spaudai. niūnijos ir rajono savivaldybės valdžia Didelę istorinę ir išliekamąją vertę turi ir ras galimybių ir lėšų istorinės klebonijos kasdienė Naumiesčio, Vainuto ir Sartininkų atnaujinimui, kurią papuoštų ir atminimo valsčių (priklausė Naumiesčio parapijai) lenta ar koks akmuo su įrašu apie čia vei- gyvenimo kronika. Juk be „Svečio“ mes kusią redakciją ir spaustuvę, kuri išgarsino nežinotume daug įdomių, kitur niekur ne- dabartinio Žemaičių Naumiesčio vard1 ne užfiksuotų dalykų, pvz., kaip buvo įsteigta tik Lietuvoje. vieša skaitykla, kaip miestelio ponai švęsda- vo Velykas, organizavo labdarą vargšamas, *Kalba pasakyta Žemaičių Naumiesčio apie mokyklų steigimą ir jų veiklą, Gardamo evangelikų liuteronų bažnyčioje 2011 10 31, medinės bažnyčios gaisrą, kovą už blaivybę švenčiant Reformacijos dieną ir minint sa- (1908 m. birželio 6 d. F. Megnis įsteigė „Blai- vaitraščio „Svečias“ pasirodymo 100-to metų vystės arba mėlynojo kryžiaus draugystę“), jubiliejų. 1911 m. „Svečias“ Nr. 1, p. 1  2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Rytų Lietuva Pasėta lietuvybė augina vaisius Šalčininkų krašte* Vidmantas ŽILIUS, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Praėjo 20 metų, yra ramiau. Nieko panašaus, sūkuryje yra demiko Zigmo Zinkevičiaus, nuopelnas. Seimas, nė vienos politinės jėgos neišskiriu, kai buvo sukurta baisu ir žiauru. Kur prasmė, kam tos mokyklos buvo žengė labai drąsų žingsnį. Kai žiūrime iš Valstybinė komisija Vis dėl to pastarąjį laikmetį reikėtų ver- steigiamos? Jeigu šiandien jų neturėtume, šono, sulaukiame daug priekaištų, bet kita Rytų Lietuvos pro- tinti dvejopai. Negalėtume keikti Lietuvos kokia liūdna situacija vyrautų Vilnijoje – tai vertus, Lietuva, žengusi į priekį, dairosi ir blemoms nagrinėti, valstybės ir savęs, kad nieko nepadarėme, būtų dar tamsesnis kraštas, o vieni su kitais žvelgia zuikio žvilgsniu, ką pasakys mums iškilus didelei grės- viskas yra blogai, stovime vietoje. Šio krašto lietuviškai nesusikalbėtume. Nepriklau- kaimynai, ar mes gerai padarėme. Šios bai- mei Lietuvos valsty- kontekste matome ir teigiamų poslinkių. somybės pradžioje Šalčininkuose lietuvių mės turime atsikratyti, ir Lietuva turi drąsiai bei. Iš šio laiko nuo- Ką matėme prieš 20 metų Šalčininkų ir kalbos nesigirdėdavo, o dabar ausiai ma- eiti į priekį. tolio norisi apžvelgti Vilniaus krašte? Viena kita lietuviška moky- lonu, kai gatvėse kalbama lietuviškai, kai Pastarojo laiko įvykiai su Lenkija yra gana jos veiklos reikšmę kla, sakykime, Šalčininkų rajone – Poškonių tarpusavyje įvairiatautis jaunimas bendrauja nemalonūs. Susimąstai: ar iš tikrųjų Europa ir įtakos pėdsakus pagrindinė mokykla, o Vilniaus rajone – Ma- lietuvių kalba. yra sumanyta pasidalyti? Ar vėl prasidėjo da- šiandien. rijampolio mokykla, ir viskas. Atkūrus To pasiekta lietuviškų mokyklų iniciaty- lybos, kam atiteks Lietuva? Visi, kurie esame Vidmantas Žilius Visus šiuos metus nepriklausomą valstybę, įkūrus Valstybinę va. Tiek lietuviškų, tiek lenkiškų mokyklų čia, kurie mylime Lietuvą, turime galvoti, ar gyvenau Šalčininkų komisiją Rytų Lietuvai, švietimas buvo tas jaunimas puikiausiai randa bendrą kalbą neatsitiks taip, kad mus pasidalins. krašte, nes 1989 metais su šeima atsikėlėme tikslas, kurį reikėjo atkurti šiame krašte. įvairiomis – ir rusų, ir lenkų, ir lietuvių Valstybės Prezidentė drąsiai pareiškė ir, galima sakyti, šiame krašte nuo sovietinės Reikėjo įgaliotiems vyriausybės atstovams kalbomis. Jie neturi bendravimo problemos. poziciją, ką turime daryti, todėl mums, santvarkos žlugimo iki dabartinės autono- sutikti į save nukreiptą ugnį ir jie sugebėjo tai Tačiau kur kas didesnė bėda su vyresniais piliečiams, reikia to laikytis, o visa kita yra mijos įkūrimo (ji nėra įteisinta, bet faktiškai padaryti. Buvo atkurtos lietuviškos mokyklos žmonėmis, su kuriais ir dabar lietuviškai numatyta ir pasakyta valstybės politikoje. veikia), teko matyti, kaip vystėsi šis kraštas, Dieveniškėse, Eišiškėse, Jašiūnuose, Turge- susikalbėti neįmanoma. Į tai valstybė ir kokia linkme tai vyko, kokia buvo raida. Per liuose, Baltojoje Vokėje. Tai buvo padaryta ir atkreipia dėmesį. Sveikintina, kad Seimas *Kalba pasakyta 2011 09 21 Lietuvos Respu- šį laiką jaučiau krašte gyvenančių žmonių valstybės įgaliotinio Šalčininkų rajone Arūno priėmė naująjį Švietimo įstatymą. Vis dėlto, blikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai rūpestį, visus skausmus. Pats esu šiame sūku- Eigirdo dėka. Svarbiausia, kad buvo pasėtas jei šis įstatymas neįsigalios dabar, tai šį kraštą valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir ryje. Gal iš šalies atrodo, kad tas viesulas yra lietuviškų mokyklų tinklas šiame krašte, o tai nublokšime atgal į lietuvių kalbos užmiršimą. šiandien“, skirtoje Pietryčių Lietuvos problemoms baisus, matosi, kaip jis viską šluoja, o viduje didžiausias tuomečio švietimo ministro, aka- Pastarasis įstatymas labai reikalingas – šis aptarti. Ar Lenkija išlaikys Berznyko egzaminą? Irena GASPERAVIČIŪTĖ, Punskas

Dalios Matulaitės paminklas Lietuvos Paminklas Nemuno mūšiui Panerių kryžius ir obeliskas Memorialinė lenta Berznyko kapinėse savanoriams, palaidotiems Berznyko kapinėse Atkelta iš 1 p. Žodžiu, vietos klebonai šioje valstybėje yra itin palaidoti.“ (mgr. Waldemar Forgacz) ar Lenkijos valstybė pasiruošusi garbingai nėra teisinių mechanizmų išlaikyti lietuviškas galingi. Pasirodo, kad jie gali net formuoti len- Įdomu, kokių konvencijų, tradicijų ir pa- apginti savo bendrapiliečius nuo paniekini- mokyklas, o randama teisinių mechanizmų, kų ir lietuvių santykius. Nenuostabu, kad jie pročių laikosi šios dienos Berznyko klebonas, mo. Nes iš esmės ne tik mums, lietuviams, kaip po 1000 zlotų paremti kiekvieną šeimą tuo ir naudojasi. Šį kartą ant naujai išdygusio nesigėdydamas tyčiotis iš pralaimėjusiųjų? reikia sielotis dėl situacijos Berznyke. Tai, Lietuvoje, leidžiančią savo pirmoką į lenkišką paminklo net ir pasirašyta „klebonas“. „Šito paminklo pastatymas niekuo nesiski- visų pirma, lenkų problema ir gėda. Jeigu mokyklą. Taigi taip ir gyvename. ria nuo Jedvabno memorialo išniekinimo, jį atsiranda norinčiųjų niekinti prieš šimtmetį Pateikiame keletą komentarų iš „Kurier Apie žuvusiųjų laidojimo ir aptepliojant ir užrašant „Nie przepraszam za žuvusius karius, tai liudija apie etinį, moralinį, Wileński“ po straipsniu „Lietuviai pasipiktinę Jedwabne“ ir „Byli łatwopalni“. Tai akivaizdu. krikščioniškąjį ir intelektualinį tų žmonių ne- dėl lenkiškų paminklų Berznyke“. Jie liudija, vietų įamžinimo kultūrą Gal forma kiek rafinuotesnė, bet tikslas juk tas įgalumą. O jeigu valstybė nepajėgi susidoroti kaip formuojamas priešiškumas lietuviams. pats“, – sakė vienas Punsko lietuvis. su tokiais reiškiniais, tai liudija apie valstybės „robert: Kodėl kai kurie yra tokie menta- „Nuo viduramžių žūstančius kovose Pasak Lietuvos radijo korespondentės silpnumą. Tikiu, kad vis dėlto dauguma lenkų lūs vergai? Klebonas parašė TIESĄ, nežaidė karius laidota arti mūšio vietų. Galiojo šventa Varšuvoje Nijolės Druto, kuri kreipėsi į Len- tautos žmonių gėdijasi dėl tokių „didvyriškų“ pagražinimais, nesisielojo dėl LT tautelės karo teisė, įpareigojanti nugalėtoją garbingai kų tautos kovų ir kančių atminimo tarybą savo tautiečių žygdarbių, tačiau juk valstybėje nusiteikimo. Pastatė pagal Jono Pauliaus II palaidoti ne tik žuvusius savus, bet ir priešus. bei Palenkės vaivadijos įstaigą dėl netikėtai veikia visa sistema, kad būtų užkirstas kelias nurodymus – „tiesa jus išlaisvins”. O jūs čia <…> To reikalavo garbingas riterių kodeksas Berznyke išdygusio Lietuvos savanorių nesantaikos kurstymui ir kokios nors tautos, savo „oi, LT užpyks ir ką, ir šuo ją…“ Seniai ir jį laužyti būdavo niekinga anuometinio atminimą niekinančio paminklo, atsakymas juolab žuvusiųjų atminimo, niekinimui. Inici- reikia padaryti tvarką su ta „imperija”. Gerai, pasaulinio elito akyse. Karalius Jogaila, būda- gautas vienareikšmis ir vienodas – Berznyko atorių ir organizatorių akcijų Berznyke galime kad pagaliau pradėta valyti melą nuo istorijos. mas atkaklus krikščionių neofitas, po Žalgirio kapinės yra parapijos nuosavybė, tai yra tik pagailėti. Be naujojo paminklo pastatymo Valio klebonui. O mūsų broliai nėra ir niekada mūšio pasiliko mūšio lauke tris dienas, kad klebono kompetencija. Jeigu paminklas žei- šiais metais atliktas dar vienas darbas – prie nebuvo. Išdavė Žečpospolitą, t. y. ir Karūną, palaidotų visus žuvusiuosius. Dėl to prarado džia kieno nors jausmus, siūloma kreiptis į kiekvieno lietuvių savanorio kapo kryželio ir LDK. galimybę užimti kryžiuočių sostinę Magde- teismą. Beje, po dienos minėtajai žurnalistei nuo Nemuno mūšiui skirto paminklo pusės Piotrek Trybunalski: Lietuviai tiesą vadi- burgą. XX amžiuje atlikti kasinėjimai rodo, paskambino Palenkės vaivadijos įgaliotinis pasodinta po tują, kad jos užaugusios uždeng- na antausiu, o aš manau, kad klebonas gerai kad laidota su visais krikščionių liturgijos tautinių mažumų klausimais, kuris pranešė, tų tuos nelemtus lietuvių kapus. Iš kur tiek padarė, lai toks paminklas būna informacija elementais. <…> kad vaivada kreipsis į IPN (Tautos atminties neapykantos? Nejaugi praėjus daugiau kaip nežinantiems, kad sužinotų, su kuo lietuviai Kaip elgtis su žuvusiųjų ar nuo sužaloji- institutą), prašydamas išaiškinti istorines 90 metų lenkai vis dar netiki, kad tą kovą lai- įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Žinoma, lietu- mų mirusiųjų kūnais, reguliuoja 1907 metų Berznyko kovų aplinkybes. mėjo? Tai kam kovoti su praeities šmėklomis? viams tai neskanu. Jie norėtų ir toliau apsime- Hagos konvencijos nuostatai, patvirtinti ir O aš manyčiau, kad net nesikreipiant O gal taip ir nepasijunta tikraisiais šios žemės tinėti, bet gal jau pakaks žaisti su jais. sunorminti 1949 m. rugpjūčio 12 d. I, II, III į jokias išminties monopolį turinčias ins- šeimininkais, todėl visąlaik tai įrodinėja? O gal Bohdan: Išvada, kad lietuviai ėmėsi pa- ir IV Ženevos konvencijose. <…> Atskiri tų titucijas ir taip aiški paminklo (paminklų) jaučiasi nesaugūs? Nežinia, kuris atsakymas minklų kovos ir istorijos falsifikavimo. Gė- konvencijų straipsniai sako, kad konfliktuo- pastatymo intencija – išniekinti lietuvių karių teisingas, viena aišku – juos kamuoja kom- dijasi, kad kovojo su lenkais kolaboruodami jančios šalys įpareigojamos palaidoti žuvusių atminimą. Lietuvos kariuomenė 1920 metais pleksai. O neapykantos lietuviams proveržiai su bolševikais, o ar gėdijasi žudynių, kurias karių kūnus garbingai ir pagal galimybes nekolaboravo ar nėjo kartu su bolševikais, – tų kompleksų išraiška. vykdė kartu su hitlerininkais? Šita atmintis užtikrinant religines apeigas pagal žuvusiojo nes Raudonosios armijos Seinijoje nebuvo, o Kol vyksta tokie reiškiniai, jie liudija vie- privalo išlikti, privalo savo vaikus mokyti tikėjimą, o jų kapai privalo būti pažymėti lietuviai savanoriai kovojo dėl savo etninių na – kad kol kas vis žaidžiama demokratijos tiesos, o ne meluoti į gyvas akis. Kareiviai iš ir gerbiami bei sugrupuoti pagal žuvusiųjų žemių. Įrašas naujame paminkle yra tiesiog žaidimą, kai tam tikri standartai pačioje vals- kapų nesikels, kad apgintų savo garbę, bet tautybę (pilietybę). <…> Toks elgesys su žu- istorijos klastojimas, o „paminklo“ pastatymas tybėje taikomi pagal tautinį priklausomumą. gyvi, visų pirma mūsų vadai – būtinai.“ vusiaisiais siejamas dar su XIX amžiaus idėja, „lietuviams kariams“ yra „pagerbimas“ juos Pavyzdys ne tik Berznykas. To žaidimo esmę Belieka paklausti – kur link einama? kad kiekvienas karys turėtų būti sąmoningas, pažeminant. puikiai iliustruoja lietuviškų mokyklų finan- jog žuvus kovoje jo palaikai bus garbingai Manau, kad artimiausiu metu paaiškės, savimo situacija, kai lietuviams teigiama, kad Šaltinis: „Aušra“, 2011 Nr. 19 (596) Voruta 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735)  „Vilnijos“ draugijos puslapis Nuolaidos lenkams negerina santykių su Lietuvos piliečiais* Habil. dr. Kazimieras GARŠVA, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas

valstybinių institucijų protestai, europarla- Delfi straipsniukas: „Jei įstatymai neleidžia prieš pačius mokinius. Sugadinta nemažai mentarų parašų rinkimas, mitingų, piketų rašyti „w“, tai galima juos pakeisti.“ Kaip ir gyvenimų, nes yra pakankamai neišlai- organizavimas. aš sakiau, po 20 nuolaidų reikia dar 50 nuo- kiusių, neįstojusių į aukštąsias mokyklas, Kadangi Tusko ir Sikorskio yra nurodyta, laidų, kad jau būtų teritorinė autonomija jiems teko daug išgyventi. Tiesiog nereikia jog santykiai su Lietuva bus tokie, kokie bus Lietuvos Respublikoje, ir tada iš tikrųjų skriausti savo mokinių. Lietuvos santykiai su tautine mažuma, o Lie- gyvenimas kai kam pagerėtų. Bet iš tikrųjų Apie vietovardžius. Lietuvos Respublika tuvos lenkų padėtis yra geriausia pasaulyje, problema nebūtų išspręsta. O dėl tos vienos atkurta lietuvių etninėse žemėse. Visi auten- tai kodėl labiausiai Lenkija skundžiasi dėl raidės, apie kurią rašė Sirutavičius ir kiti tiški vietovardžiai nustatyti 1944 metais ir Lietuvos, aš 10 metų galvojau. žyniais apsiskelbę kalbėtojai (dar toks Savu- nereikia drumsti vandens. Kaip tik po karo Sprendžiu, kad V. Tomaševskio partija kynas per radiją ir TV nesąmonių skelbia), tai išsiaiškinta, kokios formos buvo autentiš- nustos verkti tada, kai Vilniuje bus kaip Len- reikėtų ne vienos, o 140-ties, ir nė vienas iš kos, ir mes jas turime. Lenkų rinkimų akcija kijoje, tai yra toks pat gyvenimas. Ką mūsų čia esančių ir nesančių nemokėtų tų raidžių neklausia tų dalykų ir galvoja, kad parašys valstybė bedarytų – sakysime, padarė 20 nei ištarti, nei parašyti. Ir būtų dar blogiau, „Nemenčyn“, tai bus senoviška autentiška lengvatų, tai dėl to tik blogiau. Pavyzdžiui, nes dar ir brangiai kainuotų. forma. Dar prieš 100 metų vienas poetas įkūrė Balstogės universiteto filialą, ko nėra Pirmiau viską reikia rimtai aptarti, ar rašė: „O koks durnas Nemenčynas, kas pri- Habil. dr. Kazimieras Garšva nė vienoje valstybėje, mokinio krepšelį 21 tai reikalinga. O lenkai turėjo tą rašybą jau gimtos kalbos ginas.“ Visos tos formos yra proc. pridėjo, S. Vidtmanną kultūros vice- 60 metų, pavardės yra nusistovėjusios ir aš, seniai nustatytos ir nereikia juokinti žmonių Dabartines problemas suskirsčiau į 10 ministru paskyrė. kaip kalbininkas, nematau reikalo jų keisti. ir skelbti netiesą. dalių. Pirmoji būtų Lenkijos santykiai su O kaip jie atsidėkoja? Iš karto du mitin- Buvau nelietuviškų mokyklų komisijos prie Tas pats yra dėl baltiško paveldo Lenki- Lietuvos Respublika. Kadangi strateginis gai, piketai. Nors dar nebuvo pasibaigusios Švietimo ministerijos pirmininkas ir prieš 15 joje. Tas plotas sudaro maždaug ketvirtadalį partneris nepripažįsta okupacijos, kišasi į derybos Varšuvoje, jau tas mitingas paskir- metų siūliau mokytis valstybinės kalbos, bet Lenkijos teritorijos, kur gyveno lietuviai, Respublikos reikalus, panašiai kaip prie rusų, tas. Nieko blogo nebūtų, jei būtų galima eiti niekas neklausė ir dar keikėsi. O dabar jie jotvingiai ir prūsai. Mes nekeliame abso- trečia, turi net programą Rytų Lietuvai ir nori į jį demokratiškai, bet jeigu prievarta įkiša ir sako, va, reikia 11 metų, kad mes galėtume liučiai jokių pretenzijų nei dėl užrašų, nors integruoti gyventojus, bent dalį, į Lenkiją ir dar prižiūri, o kai kuriuos iš tų, kurie į rug- tą programą išeiti. Žinoma, tiek laiko reikia, reikėtų autentiškų, neskiriame pinigų jo- trukdo integruotis į Lietuvą. sėjo 2-osios dienos mitingą nevažiavo, net iš jei buvo apsileista, bet dabar būtų didžiulė kioms mokykloms, užrašams ir kokių nors Jeigu nueitumėte į kurią nors lenkišką mokyklos išmetė. Tai labai nedemokratiška. neteisybė palikti du skirtingus egzaminus organizacijų veiklai organizuoti. Net kai mokyklą, pamatytumėte ant sienos šūkį, kurį Mes demokratizuojame Baltarusiją, o čia yra būtent dėl lenkų. Juk pusė lenkų eina į moky- Lenkijoje uždažė tas lenteles, nepateikėme aš ir dabar regiu. Valstybine kalba jis skam- baudžiava Šalčininkų, Vilniaus rajonuose, klas valstybine kalba, o eina dėl to, kad nori notos ir A. Kubilius nevažiavo aiškintis Nors bėtų taip: „Gimiau Lietuvoje, myliu Lenkiją.“ ir reikėtų taip pat vietiniams gyventojams išmokti valstybinę kalbą. Jeigu „Vspulnota čia Lenkijos garbės reikalas, bet jie iki šiol Žinoma, niekas nedraudžia mylėti ką nori, padėti, kadangi yra atleidinėjama iš darbo, Polska“ turėtų proto, ji kaip tik palaikytų neišsiaiškino ir nenorės išsiaiškinti, deja. Bet bet kas yra Tėvynė, kieno pilietis esi, per prievarta verčiama net eiti į lenkišką moky- tą Švietimo įstatymo punktą, nes jei bus čia jų problema. 20 metų vertėtų žinoti. Kokia gimtoji kalba, klą, konkrečiai, Mickūnuose, ir atleidžiami iš sustiprintas valstybinės kalbos mokymas Ką siūlytume? Yra tikslinga parengti pro- taip pat vertėtų žinoti, nes būna ir gyventojų darbo, kurie neperveda vaikų į kitą darželį. valstybinėse mokyklose, jie ir pasiliks lenkiš- gramą Rytų Lietuvai, partijų sutartį. Turi būti surašymas. Mūsų broliai lenkai daugiausia Tai negirdėtas dalykas Europos Sąjungoje, kose mokyklose. O tai yra didžiausias lenkų institucija, į kurią vertėtų kreiptis, ir ji turėtų yra vietiniai, tik pakeitė ir gimtąją kalbą, ir galbūt europarlamentarai imsis kada nors bendruomenės ir V. Tomaševskio partijos įgaliojimus. Ne taip, kaip dabar, kai Meliano tautybę. Niekas jiems neprikaišioja, Lietuvos padėti būtent skriaudžiamiems lenkams ir noras. Jie ir šito nesupranta. ar Vidtmanno pajuokai skiriami pinigai ir ir Lenkijos sutartis garantuoja visas laisves „Vilnijos“ draugija tai daro. Skirtingai egzaminuojant skriaudžiami dar daroma žala. Reikėtų, atnaujinant sutartį pasirinkti ir tautybę, ir kalbą, bet Konstitucija Lietuvos lenkų rinkimų akcija dezinfor- patys lenkai. Vienas brolis eina į lenkišką su Lenkija, įvertinti lietuvių etninių žemių reikalauja nekenkti savo Tėvynei ir valstybei, muoja, kad mes norime lenkus sulietuvinti, mokyklą, o kitas – į lietuvišką. Būtent lietu- okupaciją, atkurti Regioninių ir etninių kurioje gyveni. tai yra didžiausia nesąmonė, skleidžiama 20 viškoje mokykloje žymiai daugiau reikalau- reikalų komisiją, departamentą bei paremti Dauguma lenkų nori ramiai dirbti, už- metų. Man baisiausias dalykas, jei Valdema- jama. Tą skirtumą būtų galima palikti tik tuo „Vorutos“ laikraščio priedą lenkų kalba. dirbti ir kad niekas jiems netrukdytų, bet ras Tomaševskis užsirašytų kaip lietuvis, atveju, jeigu iš tikrųjų laikomas lengvesnis Rimtų problemų tarp Lietuvos Respu- būtent Valdemaro Tomaševskio partija ir nes mes ir taip turime pakankamai nelojalių egzaminas, o skirtumą nurodyti balais. Jei, blikos piliečių nėra. Gaila, kad jas kursto kursto prieš Tėvynę ir „gina“ juos, kadangi piliečių. Tai supranta net gimnazistai, nes į sakysime, mokinys lenkiškoje mokykloje užsienio piliečiai. reikia, kad piliečiai balsuotų už tą partiją. rugsėjo 2-osios piketą atsisakė eiti 15 proc. gauna 10 balų, tai iš tikrųjų reikėtų rašyti 8 Tam, kad ji būtų reikalinga, tai ji turi ką nors Jono Pauliaus II gimnazijos gimnazistų ir 14 ir dar papildomai egzaminuoti. Turime būti *Kalba pasakyta rugsėjo 21 d. Lietuvos ginti ir „gerus“ darbus daryti, bent kad jai proc. A. Mickevičiaus gimnazijos mokinių. teisingi, nes kitaip yra korupcija. Vienoje mo- Respublikos Seime vykusioje konferencijoje taip atrodytų. Tai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos duome- kykloje reikia atsakinėti lengviau, duoda ir „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt Strateginio partnerio poveikio priemo- nys, galbūt jų buvo ir daugiau. žodynų, o jei mokinys yra iš kitos mokyklos, metų ir šiandien“, skirtoje Pietryčių Lietuvos Kaip tas problemas spręsti? Buvo toks jam yra kiti reikalavimai. Tai nusikaltimas problemoms aptarti. nės yra dezinformacija spaudoje, Lenkijos Užs. Nr. 28 Nepagrįstos Lenkijos pretenzijos Lietuvai Kazimieras GARŠVA, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas

Lietuvos ir Lenkijos derybų komisijos nesilaiko Švietimo įstatymo. Jų kurstomi 2. Vilniuje ir kitur mokymosi sąlygos mo- leista rengtis valstybinės kalbos egzaminui, dėl kultūros dalykų iki galo negalės susitarti mokiniai kartojo V. Tomaševskio žodžius, kyklose valstybine kalba yra blogesnės – jos naudotis žodynais ir t. t. Mokinius ir jų tėvus tol, kol Lenkija nepripažins, kad 1) Vilnija ir pasakytus prieš 2 metus, apie Vžesnią yra perpildytos, kartais turi mokytis antroje nelygybė labai traumuotų, nes kartais tos Seinų kraštas – tos pačios lietuvių ir Lietuvos (miestelis Krokuvos apskrityje). Kartojami pamainoje (plg. Antakalnio vidurinė mo- pačios šeimos vienas vaikas eina į lenkišką (ne Lenkijos) etninės bei istorinės žemės, įstatymus pažeidžiantys autonomininkų kykla ir kitos), o švietimui vadovaujantys mokyklą, kitas – į lietuvišką mokyklą. lenkai ir kitos tautinės mažumos čia nėra reikalavimai dėl „pagalbinės“ kalbos, vardų Lenkų rinkimų akcijos nariai trukdo spręsti 6. Į pietus nuo Vilniaus lenkų gimtosios autochtonai (senbuviai), 2) ne Lietuva, o ir pavardžių, gatvių pavadinimų, vietovar- švietimo problemas. kalbos dabar yra trys: gudų, rusų ir lenkų. Lenkija tas žemes 1920 m. prievarta okupavo džių rašybos. 3. Norinčių pakliūti į darželį Vilniuje ir Lenkų rinkimų akcijos reikalavimu lenkiško- ir nutautino ir 3) kad dabartinis Lenkijos Priešvalstybinę veiklą daugiausia orga- Vilniaus rajone (pvz., Avižieniuose) kartais se mokyklose įvedus privalomą baigiamąjį nuolatinis kišimasis į Lietuvos Respubli- nizavo valstybės išlaikomi asmenys. Lenkų yra 100 vaikų ir didesnė eilė, todėl mišrių lenkų kalbos egzaminą, gudiškai ir rusiškai kos reikalus, kai kaimynė bando valdyti, rinkimų akcijos padalinys Maciež školna ir šeimų vaikams siūloma pareiti į lenkiškus namie kalbantys lenkai turėtų nelygias gali- finansuoti ir auklėti Lietuvai nelojalius pi- kiti jų aktyvistai su Lenkijos pagalba orga- darželius, kur eilės nėra. Už LR Konstitu- mybes laikyti naują privalomą egzaminą. liečius per savo ambasadą, konsulatą bei nizavo prieškonstitucinius mitingus. Jiems cijos laikymąsi Vilniaus rajone persekiotos 7. Lenkų rinkimų akcijos rekomenduoti Lenkų rinkimų akciją, pažeidžia Lietuvos pritarė Kultūros viceministro – atsakingo už Kalvelių, Buivydžių, Maišiagalos ir kitų dar- lenkai į Balstogės universiteto Vilniaus teritorijos vientisumą, tarptautines, dvišales tautines bendrijas – S. Vidtmanno žmona Re- želių vedėjos, Šalčininkų rajone – Poškonių filialą laiko lengvesnį stojamąjį egzaminą sutartis, Lietuvos Respublikos Konstituciją nata, per A. Kubiliaus patarėjo Č. Okinčico darželio vedėja. (ten reikia surinkti 16,5 balo, o į Vilniaus ir įstatymus. radiją Znad Wilii pareiškusi: jeigu valstybi- 4. Lenkų rinkimų akcija ir Lenkijos URM universitetą – 19,4 balo), mažiau turi mokėti Lenkijos švietimo ministerija nepanei- nės kalbos pažymys jos tautiečiams būtų perka pirmokus lenkiškoms mokykloms už mokslą ir gauna daugiau materialinių pa- gė 2011-10-27 Fidelio atminimo ir kresų per mažas, bus „žmogaus teisių pažeidimas – už 972 vaikus Lenkijos konsulatas už- skatinimų, taip pat Semper Polonia stipendiją, organizacijų teiginių, esą Kauno Lietuva ir tokia byla galėtų būti Strasbūre“ (Delfi, mokėjo po 1000 zlotų, vengiant mokesčių. t. y. studentų galimybės yra nevienodos ne užėmė „svetimos valstybės teritoriją prieš 2011-08-08). R. Sikorskis užsiminė, kad ir tai gali padėti dėl jų kaltės. vietinių gyventojų valią. Nuo tol prasidėjo Balstogės universiteto filialui išvilio- Lenkų rinkimų akcijai pereiti trūkstamą 0,2 8. Toje pačioje ES esančiame Seinų krašte lenkų švietimo spaudimas iki šiol“. Lenkijos jus VPU stojančiuosius į polonistiką, tos % barjerą po metų vyksiančiuose Seimo mokyklų tinklas retesnis: iš 12 lietuviškų švietimo ministerijos sekretorius spaudoje katedros vedėjas R. Narunecas apkaltino rinkimuose. mokyklų per dešimtmetį liko 5, iš jų dar 2 skelbė, jog Lietuvos piliečius reikia integruo- Lietuvos valstybę: „Visuotinis lenkų per- 5. Vilniaus rajone maždaug pusė lenkų norima uždaryti, kadangi Lenkija pakan- ti į Lenkiją. Televizijos Polonia apmokama sekiojimas, naujasis Švietimo įstatymas iš vaikų mokosi mokyklose valstybine kalba, kamai nefinansuoja. Į pradinę mokyklą kai žurnalistė Edita Maksimovič ir kiti Lenkų pagrindų naikina lenkų švietimą“ (Delfi, o kita pusė – mokyklose dėstomąja lenkų kuriems vaikams kasdien tektų važiuoti į rinkimų akcijos aktyvistai, prisidengę lenkų ten pat). kalba, bet valstybinės kalbos egzaminas iki abi puses iki 40 kilometrų. mokyklų tėvų komitetu, organizavo mitin- Lygių galimybių principas Pietryčių šiol jiems buvo skirtingas. Šalčininkų rajono Lietuva tautinių mažumų mokyklas rea- gus prieš įstatymus ir kurstė mokinius prieš Lietuvoje pažeidžiamas šiais atvejais: lietuviškose mokyklose daugiausia mokosi liai finansuoja 120 %, o Lenkija – apie 60 %. savo Tėvynę. 1. Valstybine kalba nėra galimybės įgyti lenkai, bet tik lenkiškų mokyklų baigiamasis Seinų krašto lietuviškoms mokykloms iki Lenkų rinkimų akcijos atstovai J. Min- priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ar valstybinės kalbos egzaminas bus taikomas šiol trūksta net vadovėlių, o mokosi dažnai cevičius, R. Markevič teigė, kad jų valdo- vidurinio mokslo daugiau kaip 60 Lietuvos prie jų lygio, ko gero, tik jiems 21 % bus padi- iš lenkiškų. mos Vilniaus, Šalčininkų rajonų mokyklos Respublikos švietimo įstaigų. dintas mokinio krepšelis, valanda ilgiau bus Užs. Nr. 29  2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Lietuva–Lenkija Savaitraščio „Przegląd“ redakcijai. Tai ne pokyčiai, tai tęsinys Ryšardas MACEIKIANECAS, Vilnius priesakai“ pirmininką Antonijų Jundo – kaip cijos centru asmenims su antivalstybinėmis lių draugiško bendradarbiavimo pavyzdžiu. aiškiai nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris po nuotaikomis ir prosovietiniais polinkiais. Lietuvos, kurios pilietis jis yra, trispalve vėlia- Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio * * * va niekada nestos, bet tik po baltai raudona. pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika Portalas Delfi publikavo išverstą į lietuvių Nors tai jam nesutrukdė pasinaudoti užima- dienų jis viešai televizijoje pareiškė, kad prie kalbą Tadeušo Bujnickio pasisakymą to pa- ma padėtimi ir šalies įstatymais bei supirkti iš sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo ties „Przegląd” puslapiuose, susijusį su Jano buvusių pavergtų pavaldinių sklypus bei tapti į Europarlamentą dirbti savo patarėju priėmė Vidackio publikacija „Iš Galicijos. Lietuviški kelių tūkstančių hektarų žemės savininku. buvusį KGB majorą pensijoje. premjero Tusko spąstai“. Ir nors Tadeušas Panašiai negeranoriškai apie Lietuvą Tačiau nepaisant to, kad būtent dirbant Bujnickis jau įžangoje visiškai sutinka su Jano „Rzeczpospolita” puslapiuose pastaruoju ambasadoriumi Janui Vidackiui buvo imtasi Vidackio tezėmis, vis dėlto, mūsų nuomone, metu rašo ir Jerzy Haszczyński. Pavyzdžių praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, turi labiau perspektyvų supratimą, kokiu galima pateikti daug. tai dar nebuvo blogiausi laikai. Nes Varšu- būdu pakeisti situaciją į gerąją pusę. Deja, Ir gal nevertėtų grįžti prie tų nutolusių vos „Wspólnota” bei kitų įstaigų čiuptuvai susidarė įspūdis, jog apie kai kurias temas, Ryšardas Maceikianecas laikų, jei Janas Vidackis iki šiol nesilaikytų nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti paliestas T.Bujnickio, dera kalbėti jau būtuoju klaidingos koncepcijos, jog turi teisę Lietuvai į Lietuvos lenkų aplinką. Todėl kūrėsi vis laiku. „Przegląd“ Nr. 38 pasirodė Jano Vidackio pasakinėti ir pamokyti, nors ir turėdamas vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado Pavyzdžiui, polonistikos būklei Vilniaus publikacija, pavadinta Iš Galicijos. Lietuviški prastesnį suvokimą apie dabartines Lietuvos įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, universitete ir Pedagoginiame universitete ne- premjero Tusko spąstai. realijas. Nes Lietuva yra Europos Sąjungos teikdami viltį, kad lenkų bendruomenė galėjo neturėti įtakos jaunimo orientavimasis ir NATO narė, kas garantuoja, jog nenori ir natūraliu būdu suformuluos savo vertybes studijuoti Lenkijoje ir atsiradimas Lietuvoje Jano Vidackio tezių išeities taškas yra tei- negali imtis kokių nors nekonvencionalių ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Balstogės universiteto filialo, kuris pritraukia ginys, kad paskutinysis, be Lietuvos valdžios veiksmų, ribojančių savo piliečių ar tautinių Lietuvos realybėje. jaunimą ne žinių lygiu, o mažu mokesčiu už kvietimo, Donaldo Tusko vizitas mūsų šalyje mažumų teises, jog elgsis pagal savo teisines Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 mokslą, kompensuojamu iš lenkų mokesčių ir jo nediplomatiškas pasisakymas per mišias normas, tarptautines praktikas ir nuostatas metų, kai Varšuvos „Wspólnota”, siekdama mokėtojo kišenės. Tačiau ir patys polonistai Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje deda kryžių bei savo šalies piliečių valią. Todėl šiandien nuslėpti daugiamilijoninius finansinius nesuprato savo misijos, kuri galėtų pasireikšti ant ligšiolinės teisingos Lenkijos politikos vertėtų susilaikyti nuo vienokių ar kitokių iššvaistymus statant Vilniaus lenkų namus, tarnavimu Lietuvos kultūrai tiriamuoju darbu Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų atžvilgiu. lietuvių atžvilgiu sugestijų. Jos yra triukš- tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akciji- ir lenkakalbių Lietuvos rašytojų kūrybos pro- Ir kad Janas Vidackis buvo vienas iš minėto mingos Rinkimų Akcijos kampanijos vaisius, nių“ grupę, kad ji atakuotų tuos, kurie tuos pagavimu. O jie apsiribojo tarpininkų vaidme- Lenkijos premjero vizito Vilniuje koncepcijos ir ramiai imtis gilesnės analizės. Nes per namus statė ir siekė sutvarkyti lėšų apskaitą. niu skirstydami mokyklinėms programoms architektų. daugiau nei šešiolika metų šios organizacijos atsidėkodami Akcijos lyderis imamas kelti Lenkijos rašytojus, dažniausiai – Lenkijos Laikas kaip tik tinkamas diskutuoti šiomis su jos dabartiniu lyderiu veikla, oficialiai į padebesius, o kai 2001 metais jis Lenkijos liaudies respublikos laikų, nenorėdami net temomis. Nes manome, kad tai, kaip elgiasi vykdoma po partijos pavadinimu, labiau prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir girdėti apie gimtinės kūrėjus, o juo labiau Lietuvos ir Lietuvos lenkų atžvilgiu dabar- primena organizuotą nusikalstamą grupę, atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietu- – apie garsius vilniečius emigracijoje. tinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių o ne partiją (kavinės sunaikinimas, žmonių vos santykių vystymą“, matyt, manydamas, Kai praėjusiais metais vyko diskusijos priešrinkiminės propagandos tikslams, yra užpuolimai, redakcijos užpuolimai, kitokią kad apdovanojimas turi būti aukštesnio dėl naujų mokyklinių programų, naudoja- tik rafinuotas tęsinys to, kas praktiškai vyko nuomonę turinčių žmonių persekiojimas, laipsnio, Aleksandras Kvasnievskis veikiai mų nuo dabartinių mokslo metų, pateikėme nuo pirmojo Lenkijos ambasadoriaus Lietu- trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklauso- pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijai voje Jano Vidackio laikų. Kadangi, be mūsų moms nuo Rinkimų akcijos organizacijoms, įteikia V.Tomaševskiui, kuris galiausiai jį ma- pasiūlymą įtraukti į gimtosios kalbos ir litera- klydimų, nežinojimo, pasidavimo spaudos informacinis teroras). Be abejonės, tai jau yra loningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tūros programas kūrinius tokių autorių, kaip psichozei leidinyje „Czerwony Sztandar“, naujas reiškinys, neturintis nieko bendro su tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių V. Syrokomlė, Juzefas Mackievičius, Michalas kuriam vadovavo sovietinių tarnybų ben- sukompromituota autonomijos idėja. Tai grei- laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas K. Pavlikovskis, K. Vendziagolskis ir daug dradarbiai, viena iš svarbiausių mūsų prastų čiau demokratinėmis pasivadinusių struktūrų gali pagimdyti tik nusikaltimą, ir su šia žyme kitų, kurių kūryba, pasirodžiusi laikotarpiu santykių su tuometine mūsų krašto valdžia panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant pradėta veikla kitaip vystytis negali. nuo Adomo Mickevičiaus iki Česlavo Milošo, priežasčių buvo tai, kad ji toleravo Lenkijos to pagrindu okupuoti teritoriją, atimti iš Eu- Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus nebuvo įtraukta, nepaisant jos fenomenalumo ambasadoriaus elgesį, kuris absoliučiai netiko ropos centre gyvenančių žmonių pagrindines 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza ir svarbos, kuri be abejonės, prisidėtų ugdant svetimos šalies atstovo postui. teises ir laisves. Taip viskas atrodo iš Vilniaus, Gazeta” redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų tarp jaunų Lietuvos lenkų pilietiškumo nuos- Grįžtant mintimis į tuos laikus, nėra o iš tolimos Galicijos vaizdas gali būti mažiau nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplin- tatas, ryšius su savo Tėvyne ir gyvenama ko stebėtis, kad Lietuvai, atkuriančiai ne- įžiūrimas. kos vystymosi procesas, o kuriant Lietuvos ir šalimi. Juo labiau, kad kalbama apie gimtąją priklausomybę, buvo svarbus kiekvienas Geresnio įsižiūrėjimo reikia ir į patį turinį Lenkijos santykius ėmė dalyvauti nusikalsta- literatūrą, tai yra susietą su gimtąja šalimi. geranoriškas žodis ir gestas, todėl ji ir turėjo sampratos, kas yra Lietuvos lenkų tautinė mas elementas. Atsakymas į mūsų pasiūlymą buvo kolek- toleruoti pasisakymus ir veiksmus Lenkijos mažuma, kuri nepagrįstai tapatinama su Rin- Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas tyvinis polonistų iš abiejų universitetų (?!) ambasadoriaus, kuris tartum remia jos sie- kimų akcija ir jos lyderiu. Nes minėtos triukš- iš esmės pakartojo mūsų baimes ir abejones laiškas ministerijai, niekinantis mūsų, kaip kius, bet tuo pat metu viešai negaili pastabų mingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtam- neišmanėlių nepolonistų, siūlymą, priski- ir kritikos Lietuvos gyventojams, įskaitant pirmoji ar antroji karta gyvena Lietuvoje, užė- pų ir antivalstybinių elgesių situacija buvo iš riantis Juzefą Mackievičių, V. Syrokomlę ir ir Seimo narius, kuris sukviečia Lietuvos musi vietą tų, kurie dėl masinės vadinamosios anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietuvos likusius prie antrarūšių ir trečiarūšių rašeivų, žmones ir duoda jiems nurodymus, tartum repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti netinkančių, kad jų literatūrinė kūryba būtų būtų gubernatorius dominijoje, o ne amba- nuo sovietų „rojaus“ – į kitas šalis. Kartu su kita valstybė. įtraukta į programas mokyklų, kuriose dės- sadorius nepriklausomoje šalyje. Ir šitaip šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji toma lenkų kalba. jau liko iki mūsų dienų, išskyrus trumpą struktūrų atstovai bei individai iš socialinio polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fias- Deja, neturime žinių, ar kas nors panašaus Eufemijos Teichman darbo laikotarpį. Ga- dugno. O jiems faktiškai priklauso ne daugiau ko yra tai, jog dabartinę lenkų antikultūros, galėtų atsitikti kitoje valstybėje ar kitame kon- liausiai atsipalaidavimo akimirkomis „Kurier teisių nei lenkams Vokietijoje. įskaitant ir politinę, paramą ir propagavimą tinente, kad grupė inteligentų prieštarautų Wilenski“ („Czerwony Sztandar“) redakcijoje Tipišku minėtos grupės atstovu yra da- prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. tam, jog būtų propaguojami garsių, gimtųjų, ambasadorius neslėpdavo, kad tas jo viešas bartinis ilgametis Lietuvos Lenkų Sąjungos Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos tos pačios tautinės grupės atstovų kūryba. geranoriškumas Lietuvai nekyla iš širdies, o „prezidentas“, Maskvos politikos akademijos lenkų likimams. Mūsų manymu, tai buvo nepaprastai iškal- tikroji ambasadoriaus pozicija iš tiesų buvo prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir bingas faktas. ir Lietuvos, kaip silpnesnės kaimynės, ir jos leidinio „Czerwony Sztandar” partijos sekre- minėtomis sąlygomis ne savo tautos klaidų nepriklausomybės menkinimas. torius, žmogus, nuskriaustas savo kilmės ir ar fobijų ieškojimas, teigimai, ką lietuviai *** Kad toks geranoriškumas buvo tik paro- todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti turi daryti, o ko ne, prie nieko neveda. Todėl Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyven- dymui, liudija, be kitko, ir dabartinė pozicija lenkų bendruomenei Lietuvoje pagal princi- ragintumėm Janą Vidackį, kaip teisininką vietėje stebėjau, kaip vėlų vakarą visai dar jo tuometinės aplinkos, kurią tarpusavyje pą, kažkada pasakytą Mariano Krzaklewskio ir diplomatą, taip pat visus, kurie Lietuvai maži vaikai, su ponia direktore priešakyje, vadindavome „Vidackio dvaru“. – „O dabar mes, k... m!.. Galiausiai tai žmogus, linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją grįžta iš eilinės išvykos į Vilnių, kur „protes- Taip po eilinio ginčo minėtomis temomis labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš tavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai Lenkijos ambasada Vilniuje surinko 42 Lietu- garsenybių, kurioms, kartu su draugija į save valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies vos gyventojų parašus ir 1994 metų lapkričio panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkišku- teise bei palankumu kaimyninėms valstybėms kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos man 26 dieną išplatino jų pareiškimą apie tai, kad mo puoselėjimą“. ir tautoms. nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt Jano Vidackio veikla gerai pasitarnauja lenkų Nuo tada, kai 2000 metais Rinkimų akcija Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, metų praleistų istorinių galimybių ir šansų bendruomenės Lietuvoje interesams (?!) ir Lenkijos nusikalstamai ir jėga perėmė Lietuvos Lenkų pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus bei Lietuvos suartėjimui. Pamirštant faktą, kad Sąjungos vardą ir turtą, be kurių būtų tik par- kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lie- sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto didžioji to pareiškimo signatarų dalis galėtų tijėlė kaip daugelis kitų, taip iki šiol atkakliai, tuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, būti atiduota liustracijos procesui, šiandien, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi apie tariamą priklausymą lenkų tautai yra kuriems nuo mažens skiepijamas nepalanku- kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra dirbtinai įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja gryniausia provokacija (taip pat skaitykite: mas savo Tėvynei ir bendrapiliečiams. Ir kad įtempti, jų balsų ginant demokratiją ir apsau- visai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės Michał Romer. „Dwie teorie o Polakach štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks gant kaimynes šalis nuo nutolimo nesigirdi, yra tik atvykėlių baltarusių, pastaruoju metu litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr. 106. eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik pilietinės pozicijos nesimato. Dar blogiau – jie intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų Rok 1993, Paryż), o Lenkijos Senato dosnus tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar yra stovykloje tų, kurie tą įtampą didina. ir vietinio „liumpenproletariato“ darinys. biudžeto lėšų dalinimas prieštarauja Lenkijos galėtų būti prie valdžios ir tyčiotis iš bejėgių Panašiai elgiasi žurnalistai iš Lenkijos, Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos len- Konstitucijai. Tuo labiau, kad šiais galingais žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė. kurie tais laikais priklausė artimiausiai am- kai skambiose minėtos triukšmingos gaujos finansiniais srautais siekiama Lietuvos lenkų Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi basadoriaus aplinkai ir kurie praneša apie veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vien- retoriniam klausimui – kam išvis yra polo- įvykius Lietuvoje. Pavyzdžiui, visai neseniai ir minimaliai. Tai įtikinamai liudija rinkimų pusiškos negatyvios informacijos, skleidžia- nistikos centras ir mokyklos, jei neišugdo Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną rezultatai, rodantys, kad atskirose savival- mos lenkų gyventojams Lietuvoje per postko- Žmogaus ir Piliečio, o tik vadinamąjį lenką, moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje apie dybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai munistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros Lietuvos istoriografiją kritiškai įvertinusią mažiau nei pusė ten gyvenančių Lietuvos „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas Želigovskio Vilniaus užgrobimą, palygino su lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei mokėtojų pinigus, pripažįstamus Senato, turi tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes pusė, nes 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos visus informacinio teroro bruožus. remiamai oficialiosios Lenkijos. ji, kaip ir minėtasis pionierius, išdavė „saviš- naudai nesikeičia. Todėl neatsitiktinai Akcijos Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausi- kius“. Anksčiau ta pati žurnalistė reportaže iš veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi į rusų rėžiančių temų, dėl kurių Lenkijos politikams mas, į kurį laikas duos atsakymus. Prienų kaimo Švenčionių rajone šlovino Rin- ir baltarusių prosovietiškai nusiteikusį elekto- ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti, ypač kimų akcijos veikėją, buvusį kolūkio „Lenino ratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine šiandien, kai Lenkija pirmininkauja Europos Šaltinis: www.pogon.lt, 2011 10 04 ir politine Lenkijos parama tampa akumulia- Sąjungoje ir turi būti teisės laikymosi ir ES ša- Iš lenkų kalbos vertė Robertas Čuta Voruta 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735)  Pro memoria Signataras Bronislovas Lubys (1938 10 08 – 2011 10 23) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Aukščiausioje Taryboje – Bronislovas ir aš. vyko atsilaikyti prieš ekonomikos virsmo iš Tarybos veiklos laikotarpyje po 1990 m. Ne partijų, o apygardose balsavusiųjų už socialistinės į kapitalistinę, kad ir liberaliąją, Kovo 11 d., Lietuvos valstybingumo įtvir- mus žmonių remiami ir išrinkti. Dažnai kar- griaunamąją jėgą. tinimo pagrindų ir politine, ir ekonomine tais iki išnaktų bendraudami, ieškodavome Džiaugiuosi Bronislovo Lubio pasiektais prasmėmis laikmečiu, ilgam – visam gyveni- sprendimų variantų priešinfarktinės būklės ekonomikos ir verslo plėtojimo rezultatais, mui – įsiminiau man brangias, neįkainojamą ištiktai, blokados krizės dusinamai Lietuvos didžiuojuosi galėjęs su šiuo puikiu Žmogu- reikšmę turėjusias asmenybes. Tai – eko- pramonei, iki tol pirmavusiai posovietinėje mi bendrauti. Esu tikras: Jo reikalų pasekėjai nomistas, revoliucionierius Kazimieras erdvėje, kaip išgyventi, tūkstantinius dirban- ir paveldėtojai puoselės Bronislovo nenuils- Antanavičius, ekonomistas pragmatikas čiųjų kolektyvus pramaitinti. Ir beveik kas tama energija sukurto gėrio išsaugojimą ir akademikas Eduardas Vilkas, Jo Ekscelencija vakarą, kad ir vėlyvą, sugrįždavome į savo plėtojimą. Algirdas Mykolas Brazauskas ir nelauktai kolektyvus – žmones nuramindavo, darbui netikėtai Anapilin iškeliavęs Nepriklauso- įkvėpdavo tokie pasirodymai cechuose. Nuoširdžiai, mybės akto signataras Bronislovas Lubys. Deja, daugeliui pramoninio-gamybinio Romualdas RUDZYS, LR Nepriklausomy- Buvome du gamyklų direktoriai LR potencialo objektų Lietuvos valstybėje nepa- bės akto signataras Bronislovas Lubys Nuomonės, diskusijos, komentarai Mero tankas varo ir per „Mersedesą“, ir per mokyklas Aušra PETRAUSKAITĖ, Vilnius kaip ir jo kolegos, džiūgaudamas dėl pasiekto Vilniaus meras Artūras Zuokas negali piketas dėl vilkinamos mokyklų pertvarkos. kompromiso. atsidžiaugti plačiai nuskambėjusia socialine Š. Biručio nuomone, pavykus „įkelti koją“, provokacija su šarvuočiu, traiškančiu ne vie- Kam palankus kompromisas? užsikabinus, yra prielaidų grįžti prie gimnazi- toje pastatytą automobilį. Regis, tanką meras jos įkūrimo. vairuoja ir spręsdamas sostinės mokyklų Deja, į piketo organizatorių – mokyklos problemas. bendruomenės bei asociacijos „Antakalniečių Sprendimą skųs teismui bendruomenė“ reikalavimą jungti dvi moky- Lietuviškai mokyklai klas, o vienos jų atlaisvintas patalpas perduoti Visiškai priešingos nuomonės Vilniaus patalpų nėra gimnazijai, nebuvo atsižvelgta. savivaldybės narys Povilas Tamošauskas. Priimtas tarybos sprendimas esą turėjo Prieš mokyklų pertvarkos sprendimą balsavęs politikas atvirai piktinosi: Spalio 2-ąją Vilniaus savivaldybės taryba tenkinti abi puses. Tarybos nariai nutarė abi „Pagal savivaldybės tarybos bendrojo lavi- svarstė, kaip pertvarkyti Antakalnio, Joachi- lenkiškąsias mokyklas jungti (bet jose tęsti ug- nimo mokyklų pertvarkos planą, J. Lelevelio ir mo Lelevelio vidurines bei Antano Vivulskio dymą), o vieną J. Lelevelio mokyklos korpusą A. Vivulskio mokyklos turėjo būti sujungtos. pagrindinę mokyklas. Šis svarstymas sulaukė skirti Antakalnio vidurinei mokyklai. Visi šių mokyklų mokiniai tilptų A. Vivulskio didelio visuomenės susidomėjimo, tarybos „Kaip atrodytų, jeigu uždarytume J. Lele- mokykloje ir ji būtų visiškai sukomplektuota. narių ginčų ir piketo prie savivaldybės. Kodėl velio mokyklą, kurioje mokėsi ir kurią baigė Į J. Lelevelio mokyklos pastatus būtų įkelta lie- toks svarbus šis klausimas? Nobelio premiją gavęs poetas Česlovas Milo- tuviška progimnazija, o Antakalnio vidurinėje Esmė ta, kad jau nuo 2006 m. Antakalnio šas? Deja, kai kurie tarybos nariai įgyvendinant mokykloje įsikurtų gimnazija. Tačiau šis planas vidurinė mokykla atkakliai siekia gimnazijos šią pertvarką pernelyg politikuoja“, – tvirtino nevykdomas, nes jis neparankus LLR politikie- vardo, tačiau didžiausia problema jį įgyti – pa- meras A. Zuokas, pridūręs, kad dabar priim- riams. Vilniaus meras yra jų įkaitas.“ talpų stygius. Ledai turėjo pajudėti, kai moky- tas kompromisinis sprendimas – Antakalnyje Pasak P. Tamošausko, Antakalnio gimna- kla šių metų gegužę gimnazijos vardui buvo atsiras gimnazija, išspręsta ir tautinių mažumų Vilniaus miesto savivaldybės pastatas zija taryboje prisiminta tik todėl, kad mokyklos akredituota. Tačiau patalpų įkurti Antakalnio mokyklų problema. ir „Antkalniečių bendruomenės“ nariai ėmė gimnazijai, progimnazijai bei pradinėms kla- Visiškai aišku, kad lenkų ir rusų kalba ug- pabandėme išgirsti iš pačių tarybos narių. (Prii- kovoti dėl savo teisių. Politikas mano, kad sėms taip ir neatsirado. dymas toliau vyks apytuštėse abiejose moky- mant vadinamąjį kompromisinį sprendimą, už priimant sprendimą padaryta procedūrinių Taigi keistai užstrigo tarybos dar 2010 m. klose, tačiau ar atsiras gimnazija, jai reikiamos jį balsavo 26, prieš – 14 ir susilaikė 7 Vilniaus pažeidimų, todėl dėl jo teisėtumo ketina kreip- gegužės 12 d. sprendimu patvirtintas Vilniaus patalpos, tenka stipriai abejoti. savivaldybės tarybos nariai) tis į Administracinį teismą. bendrojo lavinimo mokyklų 2010–2012 m. O jei kalbėtume apie Nobelio premijos lau- Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, „Šis sprendimas buvo visiškai neparengtas, pertvarkos planas. Jis numato visas mokyklas reatą Č. Milošą, tai jis niekaip negalėjo mokytis balsavusio už priimtą sprendimą, žodžiais, neatsižvelgta į Antakalnio vidurinės moky- pertvarkyti į pradines, pagrindines, progimna- sovietmečiu statytoje J. Lelevelio mokykloje, pasiektas konsensusas. Jis tvirtino, kad turime klos, bendruomenės interesus“, – tvirtino P. zijas ir gimnazijas. Pertvarka vykdoma paisant nes tarpukariu mokėsi Žygimanto Augusto būti realistai, nes didelė Vilniaus bendruome- Tomašauskas. kriterijų, kuriose mokyklose mažėja mokinių, gimnazijoje. Beje, šiemet, birželio 8 dieną, prie nės narių dalis yra ne lietuviai. „Nieko gero iš šio sprendimo nelaukiu, čia ar tolygiai jie pasiskirsto, ar pakanka mokinio buvusio gimnazijos pastato, pažymėto 7-uoju „Turime tartis vieni su kitais, nes kitaip slypi kažkoks išskaičiavimas. LLR vadai nenu- krepšelio lėšų. K. Kalinausko gatvės numeriu, buvo atidengta mieste prasidės judėjimai. Yra susiklosčiusios rims. Tačiau vienos mokyklos negali gyventi Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pagal Č. Milošo atminimui skirta lenta. Ir ją atidengė tam tikros tradicijos, o šioje situacijoje tai kitų sąskaita“, – tvirtino prieš kompromisinį numatytą planą šių metų rugsėjo 1-ąją turėjo ne kas kitas, o Vilniaus meras A. Zuokas. žingsnis į priekį. Be šio žingsnio neįmanomi mokyklų pertvarkos sprendimą balsavusi būti sujungtos J. Lelevelio bei A. Vivulskio kiti“, – tvirtino R. Adomavičius, o į klausimą, ir Vilniaus savivaldybės tarybos narė Birutė mokyklos, kuriose mokoma lenkų ir rusų Mokykla pati kontroliuos kur garantija, kad gimnazija bus įkurta, atšovė, Galinienė. kalbomis, mat jos dirba labai mažu pajėgumu. pertvarką kad garantuoti galįs tik Dievas. Ji apgailestavo, kad susiklosčiusi situacija Į atlaisvintas greta esančias J. Lelevelio mo- Jam antrino ir mero A. Zuoko ištikima nėra gera nei lietuviškai Antakalnio, nei len- kyklos patalpas planuota iškelti perpildytos „Dvejopai vertinu šį sprendimą. Vis dėlto bendražygė tarybos narė Rūta Vanagaitė, taip kiškoms-rusiškoms J. Lelevelio ir A. Vivuls- Antakalnio vidurinės mokyklos mokinius. tai šviesa tunelio gale. Jau dabar pradinukai pat atidavusi balsą už priimtą sprendimą. Jos kio mokykloms. Politikė pastebėjo, kad tik Tačiau to padaryta nebuvo. mokomi J. Lelevelio mokykloje, o po šios nuomone, pasiektas kompromisas. sujudus lietuviškos mokyklos bei Antkalnio pertvarkos įsikels ir penktųjų klasių mokiniai. „Vilnius nuo senų laikų buvo daugiatau- rajono gyventojų bendruomenėms, išgirsti jų Šoka pagal LLR muziką Svarbu, kad pereinamasis laikotarpis neuž- tis. Dar prieš 50 metų Vilniuje lietuvių beveik lūkesčiai, o kad jie pildytųsi, būtina pilietiška truktų“, – savo mintimis dalijosi Antakalnio nebuvo. Su lenkų kultūros žmonėmis sieja ir tvirta laikysena. 2010-2011 m. mokslo metais A. Vivulskio vidurinės mokyklos direktorė Vita Kirkilienė. ne ne tik ekonominiai, bet kultūros ryšiai. Šis mokykloje mokėsi tik 218 mokinių, t. y. ji Paklausta, kokiomis sąlygomis mokosi sprendimas niekam nepakenkė“, – sakė R. Va- dirbo tik 48 proc. pajėgumu, o J. Lelevelio patys mažieji, mokyklos vadovė tik atsiduso. nagaitė. Netiki sostinės mero pažadais mokykloje – 225 mokiniai, o tai sudaro 36 proc. J. Lelevelio mokykloje pradinių klasių moky- Paklausta dėl gimnazijos įkūrimo R. Vana- „Tokių juodų laikų švietimui Vilniuje dar pajėgumo. Tuo tarpu Antkalnio mokykloje tojos neturi telefono, todėl priverstos naudoti gaitė užtikrino, kad meras davė tvirtą pažadą, nebuvo. Akivaizdu, kad lenkų politikai stumia vietoje 784 mokėsi 1219 mokinių ir „perkrova“ asmeninius telefonus darbo reikalams. Pasta- kuris, kaip ir kiti jo duoti tvirti pažadai, bus savo reikalus. Jei esi politikas, turi ginti visų siekia net 155 proc. ruoju metu stipriai stringa ir interneto ryšys. įgyvendintas. tautų piliečių interesus, o ne vienos grupės Akivaizdu, kad mažėjant mokinių skai- Be to, perkėlus daugiau mokinių, prireiks ar partijos. Apie konstitucinį lygybės principą čiui, juos mokant jungtinėse klasėse, prastėja ir technologijų kabineto, kurio čia nėra. Oponentus išvadino stručiais netenka net kalbėti. Viešojo administravimo ugdymo kokybė, apribojamos galimybės kelti O svarbiausia, kad viename J. Lelevelio srityje taip pat daromi prasti sprendimai“, – mokytojų kvalifikaciją ir visiškai logiškas, gy- korpuse visa progimnazija netilps. Vadinasi, Tam, kad būtų priimtas sprendimas, praė- konstatavo asociacijos „Antkalniečių ben- venimo padiktuotas sprendimas – mokyklas dalis jos turės glaustis po tuo pačiu stogu su jusią savaitę posėdžiavusi taryba turėjo surinkti druomenė“ tarybos narys teisininkas Tomas jungti. gimnazija. Tačiau tokiu atveju neįmanoma būtinus 24 balsus. Balsuojant dėl mokyklų Bakučionis, patikinęs, kad kilus abejonių dėl Tačiau tai, kas akivaizdu, yra neįtikėtina dviejų atskirų mokymo įstaigų teisinė regis- pertvarkos, jų surinkta 26. Tačiau savotiškai sostinės mokyklų pertvarkos sprendimo tei- Vilniaus valdžiai, nes čia švietimo politikos tracija. stebina, kad balsuodami susilaikė net 7 tarybos sėtumo ketina kreiptis į Vyriausybės atstovą „muziką užsako“ Lietuvos lenkų rinkimų „Jaučiame didelį nerimą dėl ateities. Ar nariai. Kaip jie aiškina savo poziciją? Vilniaus apskrityje. akcijos atstovai, pradedant vicemeru Jaroslavu bus patraukli mokiniams ir mokinių tėvams Tarybos narys Kazys Zulonas, buvęs Prieš- „Antrą kartą sugrįžęs į mero pareigas Kaminskiu ir baigiant eiliniais LLR politikais tokia progimnazija ir gimnazija?“, – nerimavo gaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento A. Zuokas atsidūrė jau kitoje situacijoje. Dabar bei deleguotais valdininkais. Jungti tuštėjan- mokyklos vadovė. vadovas, nebuvo kalbus. Jis teigė, kad spren- miesto bendruomenės yra labiau organizuo- čių lenkiškų mokyklų LLR atstovai anaiptol V. Kirkilienė neslėpė, kad mokyklos taryba, dimo projektas buvo pakoreguotas, numatyta tos ir vedžioti jas už nosies vargu ar pavyks. nepanoro. mokytojai, mokiniai nelauks pokyčių sudėję įkurti gimnaziją, todėl jis ir susilaikęs. Vilniaus meras moka daug ir gražiai žadė- Nežinia, kokį sprendimą būtų priėmusi rankas. Žymiai kalbesnis buvo buvęs europarla- ti – pradedant tramvajumi ir baigiant 6 tūkst. sostinės savivaldybės taryba, jei ne Antakal- „Sudarysime iniciatyvinę grupę, kuri mentaras tarybos narys Šarūnas Birutis, beje, litų atlyginimu“, – sakė T. Bakučionis, kritiškai nio vidurinės mokyklos mokinių, mokytojų, kontroliuos žadamą pertvarką“ – tvirtino V. pats gyvenantis Antakalnyje. vertindamas vadinamąjį mero tvirtą pažadą mokyklos tarybos ir asociacijos „Antakalniečių Kirkilienė. „Politika – tai kompromisų menas. Galima pagaliau įsteigti gimnaziją Antkalnyje. bendruomenė“ pasipriešinimas. elgtis kaip stručiui ir nieko nematyti, bet tai ne Ar gimnazija bus įsteigta, vargu ar pakaks Dar vasarą šios mokyklos atstovai pasi- Vicemeras išsigando judėjimų išeitis. Taip elgiasi nepatyrę politikai. Matėsi, pasiekto kompromiso, kuriuo taip smarkiai beldė į mero A. Zuoko duris ir išdėstė savo kad neužteks balsų, todėl balsas „prieš“ nieko džiaugėsi A. Zuoko vadovaujama valdančioji nuogąstavimus, spalį jį aplankė ir moksleivių Antakalnio vidurinės mokyklos ateitis iš nebūtų nulėmęs. Kas iš to garsaus šaukimo? dauguma. Antakalnio vidurinės mokyklos delegacija. O praėjusią savaitę besirenkančius tikrųjų skendi miglose, nes ligi šiol neaišku, ar Politika – ne kraštutinumai. Šis kelias veda bendruomenė, asociacija „Antakalniečių ben- posėdžiauti tarybos narius pasitiko visuomenės ji pagaliau taps gimnazija. Todėl šį atsakymą į niekur“, – savo nuomonę dėstė Š.Birutis, druomenė“ neketina nuleisti rankų.  2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta

Muziejus laikraštyje Nr. 40 (197) Aukštadvario mokyklos 1918-1940 m. Aukštadvario miestelis rašytiniuose šal- kurios mokė mokykloje buvo universali gyventojams, sil- tiniuose minimas nuo XV a. XVI a. I ketv. namų šeimininkė. Šeimininkes ruošė du pnai mokantiems pastatyta bažnyčia, o prie jos ir pirmoji metus. Pirmoji Aukštadvario Žemesnio- lietuvių kalbą, vei- mokykla. 1629 m. Vilniaus pakamorė Jonas sios žemės ūkio mokyklos vadovė – Kotry- kė progimnazijoje Alfonsas Liackis fundavo 12 vietų domi- na Pauliulytė, vėliau tarpukariu mokyklai 1923 metais. nikonų vienuolyną. Statybas buvo numa- vadovavo Paulina Juozalinavičiūtė. Tačiau dalis miestelio žmonių buvo ne- tyta užbaigti per 20 metų. Šio vienuolyno Tarpukario laikotarpiu Aukštadvaryje patenkinta didėjančia lietuvių kalbos svar- pastatas, smarkiai nukentėjęs per karus ir veikė ir kita mokykla. Patriotiškai nusitei- ba, bandė priešintis lietuvių valdžios spren- tarpuvaldžius, vis tik išliko ir yra vienas kusių žmonių grupė, į kurią įėjo Lietuvos dimams. Todėl būtų neteisinga nepaminėti svarbiausių miestelių akcentų ir šiandien. Tarybos narys, Pivašiūnų klebonas kun. dar vienos mokyklos, kurį laiką veikusios Tarpukario Lietuvoje vienuolyno pasta- A. Petrulis (1873-1928), Kašonių dvaro Aukštadvaryje. Šią mokyklą vietiniai va- te veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. savininkas K. Steikūnas, Jiezno klebonas dino „pochodnia“- „deglu“. Tai – tipiška 1923 m. gegužės 15 d. Vilniaus vyskupas Galaunia, Trakų dekanas K. Maliukevi- lietuvių spaudos draudimo laikotarpio S.Matulevičius buvusį Aukštadvario do- čius, Aukštadvario klebonas St. Šlamas, mokykla, veikusi slapta tai vienoje tai kito- minikonų vienuolyną pavedė Lietuvos miestelio vaistininkas J. Juodelis ir dvaro je miestelio troboje, skirtumas tik tas, kad neviešosios vienuolijos moterų kultūros savininkas Vl. Mongirdas (1877-1960) 1918 šioje mokykloje buvo mokoma lenkų kal- draugijai (Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių m. lapkričio 11 d. įsteigė lietuvišką preky- ba. kongregacijai), kuri tais pačiais metais ati- binę 4 klasių progimnaziją. Progimnazija Mokytojų rengimo kursų dalyviai Aukštadvaryje. 1929 m. Mokyklos gyveno įprastą gyvenimą, darė Žemesniąją žemės ūkio mokyklą su įsikūrė dar 1912 m. caro valdžios statytame su savo šventėmis ir kasdienybe. Dalis šio bendrabučiu. Šios draugijos narės dirbo dviejų aukštų mūrinėje mokykloje. 1932 gyvenimo fragmentų užfi ksuota vietos fo- ne tik mokykloje, bet ir vaikų darželyje bei m. progimnazija įsikėlė į naujas patalpas rius metus buvo išleistos 4 mokytojų laidos. vių organizacijos, matematikos, Raudonojo tografo S.Vaismano nuotraukose. Nemažai prieglaudoje, įkurtoje Tamošavos ūkyje – naują pagal tipinį projektą pastatytą mo- Šiuos kursus baigė ir žymūs Aukštadvario kryžiaus, Jaunųjų ūkininkų būreliai. jų saugoma Trakų istorijos muziejuje, pri- netoli Aukštadvario. Tamošava kažkada kyklą. Iki sovietų okupacijos 1940 m. spėta pedagogai, nusipelnę Lietuvos mokytojai: Ne paslaptis, kad Aukštadvaryje mažai vačiose kolekcijose. Keletą šių nuotraukų irgi priklausė vienuoliams dominikonams. išleisti trylika laidų. Joana Stankevičienė ir Motiejus Venzlaus- kas kalbėjo lietuviškai. Beveik pusę mieste- pristatome plačiajai visuomenei. Pagrindinis šios mokyklos uždavinys buvo 1923–1927 m. miestelyje veikė dvimečiai kas (1905–1980). Pastarasis pokario metais lio gyventojų sudarė žydai, kitą didelę dalį auklėti mergaites katalikiška dvasia, ruoš- mokytojų bendrojo lavinimo kursai. Pir- buvo įkūręs kraštotyros muziejų, kuriame – lenkiškai kalbantys žmonės, todėl jaunai Trakų istorijos muziejaus ti jas būti geromis motinomis, žmonomis, maisiais metais juos lankė 45 klausytojai, o saugota virš 2000 eksponatų. Progimnazi- respublikai teko organizuoti lietuvių kal- direktoriaus pavaduotojas mokslui šeimininkėmis, todėl pagrindinė profesija, 1924 m. – 76 būsimi mokytojai. Per kele- joje veikė skautų, Ateitininkų, Jaunalietu- bos kursus. Vakariniai kursai vietiniams Vydas Narvidas

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10-18, trečiadienis-sekmadienis.

Muziejus laikraštyje Nr. 41 (198) Tarptautinės kolonijų parodos medalis Po Didžiųjų geografi nių atradimų ne ir 1 mln. užsieniečių. Vien moksleivių kairėje pusėje – viena Europos valstybė įsijungė į kovą parodoje pabuvojo virš 10 tūkst. Būtent į L.BAZOR. 1930– dėl kolonijų visame pasaulyje. XVI a. jaunąją kartą buvo orientuotas pagrindi- 1958 m. L.Bazo šioje kovoje pirmavo aktyviausios jūrų nis parodos šūkis: „Stok į kolonijinę ar- buvo pagrindinis valstybės Ispanija ir Portugalija, tačiau miją ir pamatysi visą pasaulį!“ Sunku pa- Paryžiaus monetų XVII a. į kolonijinių imperijų kūrimą įsi- sakyti kiek paveikė toks lozungas, tačiau, kalyklos graveris. Jis geriausiai yra ži- jungė ir kitos Senojo Pasaulio valstybės. kaip vėliau juokavo pirmasis juodaodis nomas dėl 1933 m. laidos vario – nike- Viena jų – Prancūzija, sukūrusi milžiniš- Prancūzijos parlamento deputatas sene- lio 5 frankų monetos dizaino. Tačiau ši ką imperiją, turėjusi kolonijų visame pa- galietis Blezas Dianis, paroda „išmokė nedidelė moneta neprigijo apyvartoje ir saulyje. Per kelis karų šimtmečius karų vaikus skirti negrą nuo žirafos“. buvo pakeista kito graverio didesne mo- kolonijinė Prancūzijos imperija aptirpo Juokai juokais, o parodos organiza- neta. L.Bazo yra sukūręs ir auksinės 100 (prarastos didžiulės valdos, pirmiausia vimui buvo skirtos tikrai rimtos sumos: frankų vertės monetą, kuri apyvartoje Amerikoje – Luiziana ir Kanada), tačiau Prancūzijos vyriausybė skyrė 80 mln. necirkuliavo, tačiau buvo patogi kaupti vis dar liko milžiniška ir stipri. frankų, Paryžiaus merija pridėjo dar 15 aukso atsargas. L.Bazo taip pat yra sukū- Medalis. Tarptautinė kolonijų paroda. Paryžius, 1931 m. O.Ševeliovo nuotr. 1931 m. Paryžiuje buvo organizuota mln., 50 įvairių fi nansinių grupių taip ręs Kambodžos, Pusiaujo Afrikos, Laoso, Tarptautinė kolonijų paroda, kurios tiks- pat prisidėjo savo piniginėmis aukomis. Madagaskaro, Naujosios Kaledonijos, las – parodyti visą Prancūzijos koloni- Parodos ekspozicijos užėmė 202 ha plo- vėti pačia paroda ir jos mastais. Derenas, ir išore, ir vidumi kopija); apačioje – už- Vietnamo ir kitų prancūzų kolonijinių jinės imperijos galybę. Paroda atidaryta tą. Modiljanis, Matisas, Apolineras, Kokto rašas: EXPOSITION COLONIALE IN- valdų monetų dizainą. 1931 m. gegužės 6 d. Ją atidarė tuome- Dalyvauti parodoje buvo kviečiamos ir eilė kitų rašė parodai skirtus eilėraš- TERNATIONALE. PARIS 1931 (Tarp- Šis medalis, tai ne tik istorinio įvykio tinis Prancūzijos prezidentas Gastonas ir kitos šalys, tačiau joje savo paviljonus čius, tapė paveikslus, inspiruotus matytų tautinė kolonijų paroda. Paryžius, 1931). liudytojas, bet ir plonytis siūlelis, sie- Dumergas (Gaston Doumergue, 1863- turėjo tik penkios Europos šalys: Danija, vaizdų. Kitoje pusėje pavaizduota indėno galva jantis mus su spalio 12-ja – Amerikos 1937). Parodos vadovu buvo paskirtas Belgija, Italija, Olandija ir Portugalija. Po Parodos proga buvo išleista serija at- su plunksnų karūna, o apačioje užrašyta atradimo diena, kuri minima daugelyje buvęs Karo reikalų ministras maršalas ilgų derybų Didžioji Britanija galų gale minimo medalių. Vienas jų saugomas AMERIQUE (Amerika). Medalis paga- Lotynų Amerikos šalių, Jungtinėse Ame- Luji Hubertas Liote (Louis Hubert Lyau- sutiko pastatyti nedidelį savo stendą, nes Trakų istorijos muziejaus fonduose. mintas iš bronzos, sveria 19,7 g, skers- rikos Valstijose, Ispanijoje. tey). Paroda tęsėsi pusę metų. Nors pran- daugiau neišgalinti dėl krizės ekonomi- Vienoje šio medalio pusėje pavaizduo- muo 32 mm. cūzų komunistai ragino boikotuoti paro- koje. Jungtinės Amerikos Valstijos irgi tas JAV paviljonas, kuriame parodos Šio medalio autorius – graveris Lius- Trakų istorijos muziejaus dą ir joje nesilankyti, vis tik per pusmetį turėjo savo paviljoną. metu stovėjo 1743 m. statyto Džordžo jenas Bazo (Lucien Georges Bazor (1889- direktoriaus pavaduotojas mokslui parodoje apsilankė apie 7 mln. prancūzų Prancūzijos intelektualai buvo suža- Vašingtono namo rekonstrukcija (tiksli 1974)), apie ką liudija ir įrašas reverso Vydas Narvidas

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10-18, trečiadienis-sekmadienis.

Muziejus laikraštyje Nr. 42 (199) Eksponatai su Abiejų Tautų Respublikos herbu Spalis – mėnuo, turtingas įvykiais, Palenkės, Mazoviją (su Varšuva). Rusijos, Meiseno manu- susijusiais su Abiejų Tautų Respublikos Austrijos ir Prūsijos įvykdyta palaipsniš- faktūros ženklas, (ATR) istorija: 20 d. – Abiejų Tautų tar- ka ATR likvidacija išliko beprecedenčiu pieštas kobaltu po pusavio įžado paskelbimo diena, kai 1791 atveju iki šių dienų. glazūra, ir naudo- m. Ketverių metų seimas priėmė Abiejų Abiejų Tautų Respublika (Žečpospo- tas tuo laikotarpiu. Tautų savitarpio garantijos įstatymą, lita, lenk. Rzeczpospolita Obojga Naro- Puodelio ir lėkštutės fi gūrinės, banguo- kuriuo nustatyta, kad bendrose ministe- dów, Rzeczpospolita Korony Polskiej i tos linijos atkartoja viena kitą. Dekoruota rijose Lietuva ir Lenkija turės po lygiai Wielkiego Księśtwa Litewskiego) – fede- polichromija, gėlių puokštėmis ir aukso narių. Tai atmintina valstybės diena pa- racinė aristokratinė monarchija, susikū- ornamentais. Puodelio aukštis 73 mm, skelbta 2008 m. gegužės 13 d. LR Seimo rusi po Liublino unijos 1569 m. valdant lėkštutės dydis 140 x 125 mm. Šie ekspo- nutarimu. 1795 m. spalio 24 d., po ATR Žygimantui Augustui, sudaryta iš Len- natai papildė Trakų istorijos muziejaus pirmojo (1772) ir antrojo (1793) padali- kijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios saugomų vertybių lituanistinį rinkinį. jimo bei nesėkmingo Tado Kosciuškos Kunigaikštystės, ir gyvavusi iki paskuti- Du vertingi savo menine ir istorine verte sukilimo (1794) agresorės Rusija, Aus- niojo šios valstybės padalijimo 1795 m. lituanistikos eksponatai – rėmas veidro- trija ir Prūsija Peterburge pasirašė III Tuo metu tai buvo viena didžiausių tiek Puodelis su lėkštute. Meisenas, Vokietija, XIX a. II p. Porcelianas. V. Neliubino nuotr. džiui bei pastatomas židinio laikrodis yra Peterburgo konvenciją dėl trečiojo – ga- pagal dydį, tiek ir pagal gyventojų skaičių eksponuojami muziejaus ekspozicijoje lutinio – Abiejų Tautų Respublikos pa- valstybė Europoje, daugiau nei du amžius bet atskiruose skyduose, o ATR laikotar- to meto amatininkų ir menininkų, žavi- Trakų salos pilyje. Abu eksponatai taip dalijimo. Teisiškai šį aktą parėmė Rusija, atlaikiusi mongolų totorių, rusų, osmanų piu ofi cialiai įteisinamas sudėtinis valsty- masi trapiu porcelianu, stiklo ir gobeleno pat pagaminti Meiseno porceliano manu- Austrija ir Prūsija 1797 m. sausio 26 d. IV bei švedų agresiją. Abiejų Tautų Respu- bės herbas – Erelis ir Vytis, pakartojami meistrų dirbiniais. faktūroje XVIII a. pab. – XIX a. pr., puoš- Peterburgo konvencijoje, kuria buvo pa- blikos politinė sistema unikali – tai buvo įstrižai keturių laukų skyde, dažniausiai Puikus to laikotarpio pavyzdys Tra- ti Abiejų Tautų Respublikos herbu. naikinti paskutinieji, daugiau formalūs, modernios federacijos pradmenys, o vals- herbo širdyje dedant valdovo giminės kų istorijos muziejaus 2010 m. pabaigoje Atsiradusios naujos technologijos, ATR valstybingumo likučiai. Trečiuoju tybės konstitucija buvo antroji pagal se- herbą. Lietuvos ir Lenkijos valstybei per- įsigytas ir saugomas komplektas – por- meistrų kvalifi kacija, rafi nuotas skonis, padalijimu Rusijai atiteko 120 tūkst. kv. numą rašytinė konstitucija pasaulyje. sonaline unija susijungus su Saksonijos celianinis arbatos puodelis su lėkštute. kultūros epochų įtaka įgalino sukurti kilometrų teritorija: iš LDK – vakarinės Liublino unijai abi šalis sujungus į kunigaikštyste, herbas pasikeičia – jo šir- Lėkštutės centre ir ant puodelio šono pa- meniškus objektus, o Abiejų Tautų Res- Baltarusijos žemės, etninė Lietuva (iš- Abiejų Tautų Respubliką, Vytis tapo dyje atsiranda kunigaikščio karūna vai- vaizduotas karūnuotas ATR herbas su publikai susijungus su Saksonija ir per gi- skyrus Užnemunę), iš Lenkijos – Vakarų jungtinio valstybės herbo fi gūra šalia nikuotas Saksonijos dviejų laukų skydas. Saksonijos Vetinų dinastijos karūnuotu minystės sąsajas, Vyčio simbolis pasiekė Voluinė, Kuršo kunigaikštystė. Austri- Lenkijos Erelio. Pasak „Lietuvos Vyčio“ Saksų valdymas susijęs su rokoko stiliaus herbu centre. Abipus herbo – po lauro ir ir kitas Vakarų Europos šalis. ja užėmė daugiausia lenkų žemes tarp autoriaus prof.. Juozo Galkaus, XV–XVI dominavimu, šis stilius kilęs iš vėlyvojo palmės šakelę. Manoma, kad šis arbatos Bugo, Vyslos ir Pilicos upių (su Liublinu a. I pusėje lenkų Erelis ir lietuvių Vytis baroko, siejamas su dvaro kultūra. Pra- komplektas gamintas Augusto III val- Istorijos skyriaus vedėja ir Krokuva), Prūsija – Užnemunę, dalį dažniausiai vaizduoti vienas šalia kito, kutusių didikų įnorius tenkino gausybė dymo, 1733-1763 m., nes dugnuose yra Alvyga Zmejevskienė

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10-18, trečiadienis-sekmadienis. Voruta 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735)  Lietuvos bažnyčios istorija Kalesninkų parapijos atgimimas Vytautas ČESNULIS, Vilnius Tęsinys. Pradžia Nr. 16 Augo 65 vaismedžiai: 51 obelis, 12 kriau- Du šuliniai betono rentiniais. Vanduo šių ir 2 baltosios slyvos. Kitų slyvų, vyšnių ir semtas velenu. Išvietė sukalta iš lentų. trešnių pasodinta patvoriais. Buvo dar kelio- Visi klebonijos statiniai apdrausti nuo lika krūmelių serbentų, agrastų ir kitų uogų. gaisro: klebonija – 1420 zlotų, namas baž- Visa sodyba apsodinta krūmais ir medžiais: nyčios tarnams – 860 zl., kluonas – 1400 zl., lanksvomis, beržais, jazminais, klevais, kaš- vežiminė – 240 zl., šeimyninė ir tvartai – 680 tonais, liepomis, tuopomis ir kt. zl., svirnas – 350 zl., rūsys – 110 zl., pirtis Pasak inventoriaus, surašyto perimant – 70 zl. bažnyčią vikarui V. Zajančkauskui 1930 m. Bažnyčia įvertinta 40190 zlotų. rugpjūčio 12 d., bažnyčios altoriai – didysis Didžiausias varpas „Šv. Mykolas“ svėrė ir abu šoniniai – dar buvo laikini. Švč. Mer- 256 kg. Bažnyčia turėjo 2 varinius antspau- gelės Marijos Nekalto Prasidėjimo statula dus ir 5 įvairius guminius spaudus. didžiajame altoriuje ir Prisikėlusiojo Kris- Įvairios metrikų knygos vestos nuo taus statulėlė – meistro Špetkovskio darbo. 1904 m. Buvusi fisharmonija. Didieji varpai svėrė: „Šv. Mykolas“ – 250 kg, mažesnysis – 40 kg. Senosios bažnyčios likimas Bažnyčia turėjo net tris relikvijorius: 1) su šv. Justino, kankinio, 2) šv. Marcelio, kankinio, 3) Rodūnios parapijiečiai 1928 m. sumanė su kankinių Felicijono, Prospero (išpažinėjo?) statytis naują mūrinę bažnyčią. Arkivyskupas ir Viktorijos relikvijomis. Sode prie klebonijos rugpjūčio 28 d. patvirtino klebono Stanislovo augo apie 40 obelų ir kriaušių. Bažnyčia buvo Ščemirskio vadovaujamą bažnyčios statybos apdrausta 40190 zlotų. komitetą (LVIA 694-5-3584). Kurija 1932 m. spalio 7 d. vikarui S. Voro- Prieš 90 metų į Rodūnią perkeltos seno- Kalesninkų bažnyčios vidus, didysis altorius. 1981 m. novičiui grąžino naują bažnyčios inventorių, sios Kalesninkų bažnyčios pageidavo dvi surašytą tų metų rugpjūčio 28 d. Invento- parapijos – Sobakencų (dabar Peršamaiskas, riui, parengtam S. Voronovičiui parapiją Kalesninkų mokyklos draugijoje ir kitose lietuviškose organizaci- Pervomaiskas) ir Valdonų (baltarusiškai Vol- jose. Lietuviška mokykla su 42 mokiniais perimant iš vikaro V. Zajančkausko, kurija daciški). Kurija 1929 m. rugsėjo 18 d. sutiko, Nuo 1907 m. (ar 1906 m.?) iki Pirmojo vaikų tėvų iniciatyva 1921 m. rudenį atida- pritarė (LVIA 694-5-1817). Šį inventorių at- kad ji būtų atiduota Sobakencų parapijai, tik pasaulinio karo Kalesninkuose buvo rusiška ryta. Lenkų policija 1922 m. sausio 10 d. mo- pasakosime išsamiau. klausimą reikėjo suderinti su civiline valdžia. dviklasė mokykla. Kun. M. Rudzis dėstė joje kyklą uždarė, o mokytoją B. Šičkaitę išvežė į Po komasacijos bažnyčiai liko 15 ha že- Pasipriešino senovės paminklų apsaugos tikybą lietuviškai ir lenkiškai. Gardiną. Netrukus paleista ji Kalesninkuose mės. Bažnyčia, kiemas ir klebonijos pastatai įstaiga: bažnyčia ir varpinė buvo architek- Užėjus vokiečiams, 1915 (ar 1916?) me- dirbo iki 1925 m. (vėliau apie 10 metų dirbo užėmė apie 2 ha. Kita prie bažnyčios buvusi tūros paminklai! Be to, griauti negalima ir tais kunigų M. Rudzio ir J. Mincevičiaus Dainavoje, dabartiniame Varėnos rajone, o žemė, apie 13 ha: 9 ha ariamos ir 4 ha gany- dėl medinių statinių būklės. Juos reikėtų rūpesčiu įsteigta lietuviška pradinė mo- 1939 m. rudenį tapo Žvėryno lietuviškos klos. Žemės rūšis – molis sumišai su smėliu konservuoti, todėl pareikalavo skirti lėšų kykla. Neva paties Vokietijos generalinio mokyklos Vilniuje pirmąja direktore). ir žvyru, gausu akmenų. varpinei apdengti. štabo viršininko Pauliaus fon Hindenburgo Po B. Šičkaitės mokytojavo Teklė Tal- Daržas ir klebonijos pastatai aptverti sta- Rodūnios klebonas S. Ščemirskis 1930 m. 1916 m. pavasarį į Kalesninkus buvo at- kačiauskaitė (ištekėjusi Kurklienė). 1926 m. tinių tvora. Augo apie 40 vaismedžių – obelų vasario 26 d. paprašė arkivyskupijos pagal- siųstas lietuvis (?) mokytojas Kissningas vasario 14 d. surengta vaikų šventė prie ir kriaušių. Visa sodyba apsodinta medžiais bos. Ši kovo 21 d. pranešė Sobakencų klebo- (anksčiau minėtos P. Bieliausko knygos p. eglutės su giesmėmis ir dainomis. Tačiau ir dekoratyviniais krūmais. nui, kad bažnyčios įsigyti jis negalėsiąs, nes 34). Vėliau lenkų valdžia lietuvišką mokyklą po metų, 1927 m. pradžioje, valdžia darė Parapijos kapinės už puskilometrio į pie- statinį teks konservuoti. Savo ruožtu Soba- kelis kartus uždarinėjo, o M. Rudzis ją atka- kliūčių Vilniaus „Ryto“ draugijos mokytojui tus nuo bažnyčios užėmė 1 ha ir aptvertos kencų klebonas Boleslovas Kornis balandžio kliai gynė. Pasak Vinco Martinkėno knygos Kalesninkuose patvirtinti. Dirbo valdžios medine statinių tvora. 25 d. prašė Naugarduko vaivados užtarimo „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir nepatvirtinta mokytoja Veronika Čibiraitė. Gyvenamasis namas medinis, pamatai ir maldavo konservatorių pakeisti savo skaityklos 1919–1939 metais“ (Vilnius, 1989, Mokykla leista 1928 m. gruodžio mėnesį, o mūro. Senoji namo dalis dengta malksnomis, nuomonę (LVIA 694-5-3605). Architektūros p. 65), iki 1920 m. Kalesninkuose mokytojavo V. Čibiraitė patvirtinta mokytoja. Anuomet o priestatas skarda. Senasis pastatas 21,3 m paminklų apsauga nusileido: bažnyčią leista Elžbieta Nedzveckaitė, Kazys Jaura, Pranas mokydavosi 40–80 vaikų. ilgio, 8,4 m pločio ir 2,8 m aukščio; priestato perkelti antrą kartą. Kvietkauskas, Zigmas Gurevičius, Kazė Vilniaus arkivyskupas gavo Kalesnin- ilgis 10,8 m, plotis 5,7 m, aukštis 2,8 m. Pries- Jau kitas Sobakencų klebonas Antonis Jas- Nedzveckaitė, Adomas Kudzma. Pastarasis kų lenkų 1926 m. spalio 27 d. kolektyvinį tatas iš vidaus netinkuotas. Visas statinys kelis 1932 m. birželio 27 d. pranešė Vosyliškių buvo ištremtas į Lietuvą. skundą. Taip atsirado Mokslų akademijos padalintas į du butus. dekanui (Sobakencai priklausė Vosyliškių Klebonas M. Rudzis rėmė neturtingus Vrublevskių bibliotekos rankraštyne esanti Pagrindiniame bute buvo 5 kambariai, dekanatui), kad už seną bažnyčią Ščemirskis mokinus. Organizavo ir rėmė parapijoje 38 lapų kunigo M. Rudzio byla dėl lietuvy- virtuvė, priebutis, prieangis ir tamsus priebu- brangiai nori – 6 tūkstančių zlotų grynais; jei kitas lietuviškas mokyklas, steigė ir globojo bės (f. 44, b. 120). tis su sandėliuku. Sienos iš vidaus tinkuotos, nepavyks jos parduoti, perdarys į pelningą lietuviškas organizacijas, platino lietuvišką Skundikai rašė, kad klebonijoje gyveno lauko pusė iš šiaurės apkalta lentomis. Butas miestelyje pastatą: mat senoji bažnyčia sto- spaudą (prieš Pirmąjį pasaulinį karą jos į jauna panelė. Su ja, madingai apsirengusia, turėjo 8 duris ir 10 dvigubų langų. Durys, vėjo prie turgavietės. parapiją ateidavo per 50 egz.). Tai buvo klebonas iki vėlyvos nakties vaikštinėjo, langai ir prieangio priekis nudažyti baltais Vosyliškių dekanas birželio 30 d. kreipėsi leidiniai „Šaltinis“, „Spindulys“, „Vienybė“, o kartais greta atsisėdęs kažkur važinėjo. aliejiniais dažais. į arkivyskupą. Rodūnia tą bažnyčią kadaise „Pavasaris“, „Garnys“ ir kiti. Pats M. Rudzis Kartais kompanijoje būdavo ir kitų žmonių. Kitas butas, priestatas, susidėjo iš 6 gavusi veltui, naudojo 90 metų, o dabar, per vėliau bendradarbiavo „Lietuvių tautoje“, Vokiečių laikais klebonijoje dažnai rinkda- kambarių, virtuvės, priebučio, paradinių ir didžiulę krizę, gviešiasi 6 tūkstančių. Rašė, „Vilniaus rytojuje“, „Jaunimo drauge“ ir ki- vosi lietuvių jaunimas. Susitikimai, pasisė- užpakalinio prieangio. Bute 11 durų ir 8 kad pats buvęs pas Ščemirskį, bet iš jo išgir- toje Vilniaus lietuvių spaudoje. Pasirašinėjo dėjimai, dainavimai su lietuviais mokytojais langai. Abiem butams 3 bendros krosnys: dvi dęs: „Man reikalingi pinigai. Nepadėjus man Žiežirbos slapyvardžiu. piktino parapijiečius. iš baltų emaliuotų koklių, viena iš paprastų ant stalo iš karto 6 tūkstančių, nėra ko kalbė- Lenkų okupacijos metais dėl klebono Be to, ligotas klebonas nevykdė savo raudonų plytų. Abiejose virtuvėse buvo po ti.“ Dekanas už bažnyčią su vienu altoriumi lietuviškos veiklos Kalesninkų klebonijoje kunigiškų pareigų: nelaikė giedotinių Mi- viryklę, be to, pirmojo namo virtuvėje stovėjo ir sakykla bei varpinę siūlęs 3 tūkst. zlotų, būdavo dažnos kratos. Tris kartus M. Rudzis šių, nesakė pamokslų, nevažiuodavo pas švediška krosnis, o antrojoje virtuvėje – ru- mokant dviem datomis – 1932 m. ir 1933 m. iškratytas dar 1919 m. balandžio ir gegužės ligonius. Dėl klebono kaltės dar 1917 m. siška krosnis. Virtuvių grindys – molinė Kurijos pareigūnai 1932 m. rugpjūčio 2 mėnesiais. Civiliais persirengusi policija špitolėje be išpažinties mirė viena ligonė, at- asla. Išvietėse grindys medinės. Sandėliuko d. nusprendė: sena Rodūnios bažnyčia – tai slaptos lietuvių mokyklos klebonijoje ieškojo vežtas sergąs vaikelis mirė nekrikštytas, nes grindys pagrindiniame pastate medinės, buvusi Kalesninkų bažnyčia; ji nėra Rodūnios 1924 m. sausio 17 d. Policijos agentai tų metų klebonas „špaciravo“. Nenorėjo M. Rudzis priestate – molinė asla. parapijos nuosavybė ir ją galima atiduoti balandžio 14 d. tardė M. Rudzį dėl „Ryto“ klausyti išpažinties, kai žmogus nemokėjo Bažnyčios tarnų namas medinis su mūro Sobakencų parapijai be jokio atlyginimo. mokyklų mokytojų Kalesninkuose, Kamo- lietuviškai, nedavė lenkams atsigerti kle- pamatais, dengtas šiaudais, 16,3 m ilgio ir Kilus komplikacijoms, būtų galima nustatyti rūnuose ir Barčiuose (du pastarieji kaimai bonijos virtuvėje, neleido lenkams giedoti 4,4 m pločio, 2,7 m aukščio. Name du butai. daugiausia 3 tūkst. kainą, pinigus mokant dabar priklauso Varėnos rajonui). lotyniškai, o lenkiškus giedojimus kritikavo Kiekviename – virtuvės krosnis ir atskiras dviem datomis. Kalesninkuose lietuviška mokykla pir- iš sakyklos... Ūkininkavo vikarai, o klebonas kaminas. Priebutis ir bendras sandėliukas. 1932 m. spalio 14 d. senosios Kalesninkų mą kartą lenkų valdžios uždaryta 1921 m. šėrė iš Vilniaus atvažiuojančius kunigus. Name 9 langai ir 3 durys. Pastatui reikėjo bažnyčios prašė Valdonų klebonas. Tačiau sausio 22 d. Uždarė Lydos apskr. mokyklų Ne geresnis ir vikaras N. Budzilas. remonto. kurija lapkričio 28 d. jam atsakė, kad arkivys- inspektorius J. Vosis (Woś). Įsteigta lenkiška Pamaldų tvarka priklausanti nuo kunigų. Kluonas medinis ant mūro pamatų. kupas nekeičia nuomonės ir sutinka bažnyčią mokykla. Lenkų mokytojas Moskvinskis, Bažnyčioje palaipsniui įvedamas lietuviškas Dengtas gontais, 22,4 m ilgio, 12,8 m pločio atiduoti Sobakencams. Rodūnioje pastačius buvęs žandaras, išvaikė lietuvių vaikus, giedojimas, o lenkams giedoti draudžiama. ir 3,5 m aukščio. Dvejos didelės ir vienos naują mūrinę bažnyčią, 1933 m. kovo 3 d. užgrobė mokyklos suolus, knygas ir kitas Giedant lenkams, altoriuje nedegamos mažesnės durys. kurija Rodūnei, Sobakencams ir Vosyliškėms mokymo priemones. Aplinkiniuose kai- žvakės. Parapijoje nėra jokių religinių orga- Vežiminė medinė su mūro pamatais, pranešė, kad 95 metus Rodūnioje išstovėjusi muose uždarydintos dar kelios lietuviškos nizacijų ir t. t. dengta šiaudais, 14,5 m ilgio, 9,2 m pločio bažnyčia be jokio atlyginimo turi būti per- mokyklos. Ištirti skundą arkivyskupas 1926 m. ir 2,2 m aukščio. Pastatas su dvejomis du- duota Sobakencams. Už lietuviškų ir lietuviškos krypties lapkričio 8 d. davė nurodymą Rodūnios rimis. Godus Rodūnios klebonas S. Ščemirskis lenkiškų laikraščių platinimą lenkų žandarai dekanui, Eišiškių klebonui Boleslovui Mo- Svirnas medinis ant mūro pamatų, deng- nieko nepešė. 1921 m. kovo 19 d. Kalesninkuose suėmė čulskiui ir Butrimonių klebonui Nikodemui tas gontais. Ilgis 8,8 m, plotis 6,8 m, aukštis 3,2 Į Rodūnią Ščemirskis buvo paskirtas Povilą Šadreiką iš Ulbinų kaimo. Apie tų Abaravičiui. Šiedu, vienas kito akivaizdoje m. Grindys ir lubos medinės. Vienos durys. 1924 m. rugpjūčio mėn. Lietuvių ėdikas, ne- metų spalio 15 d. buvo suimtas ir uždarytas prisiekę ir pasirašę, 1927 m. sausio 10 ir 11 Rūsys sumūrytas iš akmenų, o antstato atsiklausęs vyskupijos panaikino bažnyčioje į Gardino kalėjimą Kalesninkų kamendorius d. apklausė daugybę žmonių. Ginti klebono sienos medinės. Rūsio vidaus ilgis 5,5 m, lietuviškas pamaldas. (vikaras) kun. Leonas Eidimtas; paleistas atvyko daugiau kaip šimtas liudininkų. Kal- plotis 4,7 m, aukštis 1,8 m. Dengtas gontais. Pasak Jeronimo Cicėno (kn. „Vilnius tarp lapkričio 12 d. iš Vilniaus kalėjimo. tinimai užima 31 smulkiai prirašytą puslapį, Durys vienos. audrų“. Trečiasis leidimas. Vilnius, 2010, p. Nuo 1920 m. visus lietuviškų mokyklų gynyba – 17 puslapių. Tvartai mediniai ant mūro pamatų, 103–104 ), kai Vilnija 1939 m. grįžo Lietuvai, mokytojus ėmė tvirtinti lenkų valdžia. dengti šiaudais. 21,5 m ilgio, 6,6 m pločio ir Ščemirskis atbėgo į Trakus ir kurstė žmones Pirmoji tokia Kalesninkų mokytoja buvo Nuotr. iš: Bronius Kviklys, Lietuvos 2,3 m aukščio. prieš Lietuvą. Saugumas norėjo jį suimti, bet Birutė Petronėlė Šičkaitė (tik anų metų do- bažnyčios, T. 5, Vilniaus arkuvyskupija. Pirtis 3,5 m x 2,3 m medinė su akmenų užstojo arkiv. Jalbžikovskis. Lietuvio kunigo kumentuose dažniausiai rašytas vienas kuris II dalis, Chicago, 1986. pamatais, dengta šiaudais. Jos grindys me- Trakuose tuomet nebuvo (klebonavo iš Žaslių dinės. Pirtyje buvo 16 kibirų talpos ketinis mokytojos vardas ar jo raidė). Anskčiau B. P. kilęs išverstakailis Liudvikas Kliukas). Tęsinys kitame numeryje katilas. Šičkaitė veikė Vilniuje – lietuvaičių Zitiečių 10 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Rytų Lietuva Rytų Lietuva ir Lietuvos ir Lenkijos 1994 m. sutarties „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ grubūs pažeidimai* Akad. Antanas TYLA, Vilnius Atkelta iš 1 p. pusavio santykiuose, iškilmingai abipusiš- reikalus, nenaudoti prieš ją grasinimų ir Lietuvai akciją organizavo Lenkijos valdžia pažeidinėjimui. Panašus kaltinimas buvo kai patvirtindamos viena kitos dabartinių tautinės lenkų mažumos kurstymo prieš ir jos skatinama V. Tomaševskio vadovauja- suformuluotas Niurnbergo tribunole teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva Lietuvos valstybę. ma LLRA, priešindamasi švietimo įstatymo Antrojo pasaulinio karo režisieriams ir vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai Tai pasireiškė sutarties pasirašymo pataisoms, kurių tikslas sustiprinti lietuvių vykdytojams. nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje, metu ir vėliau aktyviu Lenkijos siekimu kalbos mokymą mažumų mokyklose. Lietuvoje LLRA taip pat yra prieš <...> siekdamos visapusiškai vystyti savo valdyti dalį Lietuvos piliečių, destabilizuoti Varšuvoje buvo paskelbtas Lenkijos poli- sutartį, nes kaip tautinės mažumos dele- santykius ir draugišką bendradarbiavimą, Lietuvos pilietinę visuomenę ir ardyti Lie- tikų pareiškimas, kad jie padarė viską, kad gatė nevykdo valstybės įstatymų, kursto pagrįstą geros kaimynystės principu, tuvos teritorinį vientisumą. Šios tendencijos nebūtų priimtas Lietuvos švietimo pataisų antilietuvišką isteriją. Atvirai meluodamas s u s i t a r ė : pritilo, kai Lenkijos ambasadore Lietuvoje įstatymas(!). Šią akciją Varšuva tęsia toliau, sutarties turinį iškraipo lenkų sąjungos va- buvo Eufemija Teichman. Man atrodo, grubiai pažeisdama sutartį. Lietuvoje į das E. Trusevičius. Kaip minėjau, sutarties 1 straipsnis kad tuo metu buvo plėtojami lygiateisių priešinimosi įstatymui mitingus iš mokyklų neperskaitę, demagogija užsiima Lietuvos Susitariančiosios Šalys kurs savo san- valstybių santykiai. Sutarties pažeidinėjimo buvo suvežti lenkiškų ir rusiškų mokyklų politikai, žurnalistai, politologai, istorikai, tykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, procesas ypač sustiprėjo 2006 m. gruodžio mokiniai, net nepilnamečiai. Lenkijos žinias- nepagrįstus pažadus Lenkijai žarstė iki lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, 3 d. Varšuvos merijoje, vadovaujamoje bū- klaida su pasitenkinimu, užmiršusi lojalumo šiol neišaiškinti valstybės atsakingi parei- teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o simo prezidento Lecho Kačynskio, įkūrus Tėvynei skatinimą, filmavo mitingą ir su gūnai. ypač pagarbos suverenumo, sienų neliečia- valstybės finansuojamą Pakraščių institutą patosu informavo Sutarties signatarę Lenkiją Tuo metu, kai Lenkijai remiant LLRA mumo, ginkluotos agresijos uždraudimo, (Instytut Kresowy), kurio tikslas buvo tirti apie priešinimąsi Lietuvos įstatymui, koks Vilniuje rengia lenkų mokyklų mokinių teritorinio vientisumo, nesikišimo į vidaus prieškarinės Lenkijos okupuotas teritorijas, Lenkijoje veikia jau daugelį metų. ir mokytojų protestus dėl lietuvių kalba reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių lais- tarp jų ir po Suvalkų sutarties sulaužymo Sunku suprasti ir pateisinti, kodėl abu dėstomų dalykų išplėtimo, Seinų ir Punsko vių paisymo principams. užgrobtą Rytų Lietuvą su sostine Vilniumi. paskutiniai Lenkijos prezidentai ir dabartinė krašte vyksta lietuvių tautinės mažumos Šios institucijos struktūra ir pavadinimai Lenkijos vyriausybė pažeidžia sutartyje kelis švietimo diskriminacija, neskiriamos 2 straipsnis keitėsi. Dabar jis vadinasi Pakraščių orga- kartus patvirtintą Lietuvos suverenitetą, reikalingos lėšos mokyklų išlaikymui, ne- 1. Susitariančiosios Šalys pripažįsta nizacijų federacija (Federacja Organyzacji valstybės teritorinį vientisumą, abiejų vals- leidžiami vadovėliai. Žiniasklaida skelbia, nepažeidžiama esančią tarp jų ir teritorijoje Kresowych). Ją išlaiko Lenkijos valstybė. tybių lygiateisiškumą ir savo elgsena kursto kad „septynios (lietuvių) mokyklos užda- pažymėtą sieną ir abipusiai įsipareigoja be- Instituto steigėjas Lechas Kačynskis pilietinės visuomenės teritorinį skaldymą, rytos per pastaruosius dešimt metų, dar tris sąlygiškai gerbti jų suverenumą ir teritorinį tapęs prezidentu, numojo ranka į Lietuvos supriešinimą, siekia valdyti dalį Lietuvos ruošiama uždaryti, liks vos kelios visame vientisumą. ir Lenkijos sutartį ir atvirai ėmė kištis į piliečių. Taip B. Komarovskis, pakviestas Punsko ir Seinų krašte“ (Lietuvos žinios, Lietuvos vidaus reikalus, sustiprino dalies į Vasario 16-sios minėjimą, pažeisdamas 2011 10 26, Nr. 248, p. 5). 35 mln. gyventojų 14 straipsnis Lietuvos piliečių valdymą iš Lenkijos: įsteigė elementarią diplomatijos etiką, pirmiausia turinti Lenkija nepajėgia išlaikyti Seinų Vartoti savo vardus ir pavardes pagal ir per Lenkijos ambasadą ėmė platinti „lenko slapta paryčiais susitiko su Lenkijos amba- Žiburio gimnazijos, apie 40 % reikalingų tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios kortelę“ (karta polaka). Lietuvos preziden- sados sukviestais, anarchizmą demonstruo- lėšų skiria Lietuvos valstybė, kuri savo te- pavardžių rašymo normos bus nustatytos tūros globojamas L. Kačynskis Lietuvoje, jančiais Lietuvos piliečiais Maišiagaloje. Kitą ritorijoje pilnai išlaiko vos ne 100 lenkiškų specialioje sutartyje; nenutoldamas nuo Vilniaus, lankėsi, be- kartą nekviestas į Lietuvą atvykęs premjeras įvairaus lygio mokyklų. rods, 16 kartų, žiniasklaidos užfiksuotuose D. Tuskas mūsų šventovėje Vilniuje atvirai Lietuvos valdžia yra atsakinga už 16 straipsnis susitikimuose dviprasmiškai artikuliavo kurstė tautinę nesantaiką ir anarchizmą, avantiūristų skleidžiamą antivalstybinę 2. Kiekvienas asmuo, priklausantis sąvokas tai „naše“, tai „vaše“, nežinia ką jis viešai įsipareigojo valdyti kai kuriuos Lie- antilietuvišką neapykantą, už leidimą jiems lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respu- dar veikė, tik tuo laiku staiga ir išdygo ta tuvos piliečius. ir jų grupuotei užimti valstybines pareigas blikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos „lenko kortelė“. Tuo metu pradėta žeminti Lenkijos Užsienio reikalų ministras R. Si- ir nebaudžiamumą. Mūsų valstybės teisinės Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas lietuvių tautą, niekinti Lietuvos valstybę, korskis klastodamas istoriją, nepripažįsta institucijos yra atsakingos už dabarties ir pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, lietuvių kalbą, primygtinai imta reikalauti 1920 m. Lenkijos invazijos ir dalies Lietuvos ateities stabilumą. Demokratija turi tarnauti ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pakeisti lietuvišką raidyną ir papildyti jį okupacijos, nepripažįsta, kad Lenkija buvo visos valstybės pilietinės visuomenės gero- pareigomis. lenkiškomis raidėmis, lenkiškai rašyti išvers- Lietuvos okupantė, kad smurtu vertė priimti vei, o ne grupuočių avantiūroms. tus iš lietuvių kalbos gatvių pavadinimus, 1938 m. ultimatumą, o Lietuvos okupacinių Per visų rūšių XX a. okupantų režimus Sutartis yra įregistruota Jungtinių Tautų vietovardžius. režimų (išskyrus sovietinį) ir jų kolaboran- Lietuva sudėjo tiek aukų ir pasiryžimo Organizacijos sekretoriate. Praktiškai dviejuose Pietryčių Lietuvos tų veiklą tapatina su Lietuvos valstybe. Jo valstybei atkurti, lietuvių kalbai apginti rajonuose tai buvo daroma per Lietuvos vadovaujama ministerija žemino ir terori- ir plėtoti, o dabar taip lengvabūdiškai *** lenkų rinkimų akcijos partiją, kuri tapo zavo Lietuvos ambasadorę Varšuvoje. Tuo leidžiame avantiūristams žaisti Lietuvos vienvalde Vilniaus ir Šalčininkų rajonų pat metu Lietuvą už jos vidaus politikos nepriklausomybe, jos teritoriniu vienti- Pacitavau tik kai kuriuos sutarties punk- savivaldybėse. Šios partijos atstovas, tapęs mentalitetą viešai kaltino Lenkijos URM sumu, ateities stabilumu, lietuvių kalbos tus. Dabar galime pasakyti, kas tą sutartį Šalčininkų meru, pirmiausia nuvyko į Var- pavaduotoja Gražina Bernatovič, Lenkijos saugumu. Niekas neturi teisės žaisti mūsų vykdo, kas laužo, klastoja. Ar pasitvirtino šuvą instrukcijų. Neatsitiktinai Lietuvos senato pirmininkas Borisevičius. Sutartyje sukurtu ir atkurtu valstybingumu. Kaip Lietuvos siekis įrašyti sutartyje minėtą pre- žiniasklaidoje LLRA vadinama Lenkijos akcentuotą suvereniteto abipusį gerbimą ir žinome, istorija už tai baudžia. ambulę ir Lenkijos tvirtinimas, kad jokių penktąja kolona. abiejų valstybių lygiateisiškumą, draudimą Norint užtikrinti mums reikšmingos siekių Lietuvoje ji neturi. Kaip pilietis, susijęs Tuo pat metu imta kurstyti antilietuviška vartoti grasinimus atvirai ignoruoja Lenkijos Lietuvos ir Lenkijos sutarties vykdymą, su šia sutartimi, pagal galimybes stebiu, kaip isterija, pasigirdo nepagrįsti skundai prieš prezidentas B. Komorovskis, kuris (2011 09 pirmiausia reikia Lietuvoje paleisti nelo- laikomasi sutarties, kaip vyksta šios sutarties Lietuvą ES parlamente, net už Atlanto. Var- 08) priekaištavo Lietuvai, kad nepateisino jalias visuomenines organizacijas, LLRA, Lietuvai svarbių nuostatų realizavimas, šuvoje ir kitur buvo rengiamos antilietuviš- Lenkijos vilčių ir reikalavimų, kad nesu- laikinai įvesti tiesioginį valstybės valdymą ir kas kelia susirūpinimą. Pagaliau, kaip kos manifestacijos. Melagingus kaltinimus siviliojo jos „ėdžiomis“, apgailestavo, kad labiausiai Lietuvos ir Lenkijos sutarties vyksta pačios Lenkijos delegacijos suformu- skleidė LLRA deleguotas europarlamentaras Lietuva buvo nepakankamai spaudžiama ir, vykdymui kenkiančiuose anarchistiniuose luotas kalambūrinis teiginys apie valstybių V. Tomaševskis drauge su Lenkijos europar- kaip Gorbačiovas 1991 m. grasino blokada, Vilniaus iš Šalčininkų rajonuose ir išaiškin- teritorinį vientisumą su sostinėmis Vilniumi lamentarų grupe, siekiančia valdyti Lietuvos taip Komorovskis pagąsdino, kad Lenkija ti, kas iš Lietuvos valstybės veikėjų dalino ir Varšuva. Juk Lietuva niekada neginčijo, piliečius. Lenkijos užsienio reikalų ministras be Lietuvos bus, o Lietuvai be Lenkijos savavališkus provokacinius pažadus Len- kad Varšuva yra Lenkijoje ir yra jos sostinė, o R. Sikorskis pareiškė, kad jis nelaiko okupa- bus sunku. Signataras Romualdas Ozolas kijos politikams. Išaiškinus juos patraukti tuo pačiu tai nebuvo derybų klausimas. Tuo cija 1920 m. Lenkijos karine agresija užgrob- šį Komorovskio pareiškimą pavadino ulti- atsakomybėn, o Lenkijai pranešti, kad tie tarpu Vilnių ir Rytų Lietuvą Lenkija buvo tos Lietuvos valstybės teritorijos su sostine matumu. Mūsų Vyriausybė patylėjo, anot pažadai buvo savavališki ir yra niekiniai. Ir okupavusi ir vengė tiesiai tai patvirtinti, Vilniumi. Lenkijos žiniasklaidoje pasigirdo lenkų žurnalistės, išsaugojo angelišką kan- dar kartą Lenkijai priminti, kad ji sąžiningai išsisuko nuo mūsų siūlytos preambulės. kaltinimai Lietuvai už 1918 m. vasario 16 d. trybę. Pastaruoju metu Lenkijos vyriausybė laikytųsi 1994 m. Lietuvos Respublikos Pirmame straipsnyje paminėtas Lietu- paskelbtą nepriklausomybę ir valstybės pradėjo naujos atmainos „karta polaka“ ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl vos ir Lenkijos įsipareigojimas santykius atkūrimą. Net sovietiniai čekistai šitaip ne- akciją – ėmėsi mokėti Lietuvos piliečiams, draugiškų santykių ir gero kaimyninio formuoti tarpusavio pagarbos, lygiatei- traktavo Lietuvos valstybės atkūrimo. leidžiantiems vaikus į lenkišką mokyklą, po bendradarbiavimo“. Sutartis, kaip minėjau, siškumo, o ypač pagarbos suverenumui Apie kokį lojalumą ir nesikišimą į kitos 1000 zl. (780 Lt). Pasak Lenkijos oficialios in- įregistruota JTO, todėl jos pažeidėjai turi principais, nesikišant į kitos vidaus reikalus. valstybės reikalus buvo galima kalbėti, kai formacijos, finansinę paramą gaus maždaug būti traukiami atsakomybėn. Antrame straipsnyje pakartota besąlygiškai buvo keliamas Lietuvos valstybinio raidy- tūkstantis Lietuvos lenkų šeimų. Jų sąrašą Lietuva neieško preteksto nesutari- gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį no pakeitimas ir papildymas lenkiškomis sudarė Lenkijos ambasada Vilniuje, pade- mams, nesikiša į Lenkijos vidaus reikalus, vientisumą. Trečiame straipsnyje buvo įsi- raidėmis. Nors ir keista, šitokiai muravjo- dant lenkų mokytojų draugijai „Macierz net nebando daryti įtakos, nes gerbia jos pareigota nenaudoti jėgos ir net negrasinti viškai akcijai, primenančiai XIX amžiaus Szkolna“. Šis negarbingas lenkiškų „žąsiu- suverenitetą. To negalima pasakyti apie ją panaudoti. vidurį, uoliai pritarė kai kurie pilsudskinio kų“ pirkimas yra naujas būdas valdyti, skal- Lenkiją ir jos penktąją koloną Lietuvoje. Suverenumo, lygiateisiškumo, nesikiši- imperializmo koncepcijos apologetai Lie- dyti, supriešinti Lietuvos piliečius. Gal tai Tad kam to reikia? Rusijos strategas Alek- mo į Lietuvos Respublikos reikalus, grasi- tuvoje – žurnalistai, politikai ir politologai, ir yra įgyvendinimas B. Komarovskio metų sandras Duginas veikale Geopolitinė Rusijos nimų nenaudojimo, globojamos mažumos istorikai, lituanistai, įvairių aukštųjų moky- pradžioje Lietuvai adresuoto būsimo dalies ateitis moko: „Etninė įtampa lenkų–lietuvių lojalumo rėmimo normos Lenkijos valdžios klų profesoriai, docentai ir pan. Svarstant piliečių valdymo su ultimatyviu įspėjimu: santykiuose yra ypatingos vertės elemen- dėka nukrypo nuo sutarties konteksto. Ne- šią „reformą“ Lietuvos Respublikos Seime „Svarbūs klausimai anksčiau ar vėliau turės tas, kurį reikia panaudoti ir, kiek tik įma- pastebėjau, kad Lietuvos valstybė, kuriai ats- į Vilnių atvyko ir pats Lenkijos prezidentas. būti išspręsti tautinių mažumų naudai.“ noma, gilinti.“ Gal čia ir yra to reiškinio tovauja aukščiausios valstybės institucijos, Tai buvo aiškus spaudimas ir lygiateisiš- Postkomunistinė Lenkija eina vakarie- šaknys. Reikėtų giliau paanalizuoti, kas iš būtų mėginusi pažeisti Lenkijos suverenite- kumo principo pažeidimas. Tačiau žemus tiškos demokratijos link, tačiau kelyje į ją inteligentų, panaudodami lenkų radikalų tą, jos teritorinį vientisumą ar kurstę lietuvių reitingus turintis mūsų Seimas pasirodė kaip yra nemažai šovinizmo, karingo revan- reikalavimus, iš tikrųjų pila vandenį ant tautinės mažumos anarchizmą, maištavimą aukščiausios kondicijos pilietinė institucija1. šizmo, imperinės arogancijos, nepagarbos Rusijos divide et impera malūno. prieš Lenkijos valdžią. Kaip pastebėjau, Šios rūšies Lenkijos kišimasis į Lietuvos kitoms, ypač mažesnėms, tautoms ir vals- buvo nemažai negarbingo pataikavimo. vidaus reikalus buvo sustabdytas, o pačioje tybėms duobių ir akmenų. Juos reikės paša- Tuo tarpu Lenkijos valdžia ignoruoja su- Lietuvoje ciniškas lietuvių knygnešių atmi- linti, bet dabar jie veikia politinį gyvenimą. *Pranešimas skaitytas konferencijoje-dis- tartį, pažeidinėja joje išdėstytas normas dėl nimo paniekinimas atmestas. Susidaro įspūdis, kad Lenkijoje Lietuvos kusijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš tarpvalstybinės pagarbos, lygiateisiškumo, Naują nesikišimo į Lietuvos vidaus rei- atžvilgiu valdžią paėmė nusikaltėliai, kurie dvidešimt metų ir šiandien“, vykusioje 2011 o ypač pagarbos Lietuvos suverenumui, kalus principo ir lygiateisiškumo nuostatos valstybę naudoja kaip įrankį Lietuvos ir 09 21 LR Seime. nesikišti į Lietuvos Respublikos vidaus pažeidimą, lenkų mažumos nelojalumo Lenkijos sutarties ir Lietuvos suvereniteto Voruta 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) 11 Lietuvos architektai Prisimenant Kernavės architektą Algirdą Alekną Angelė ŠARLAUSKIENĖ, Vilnius

Kernavės gražinimui paskirti gražiausi gyvenimo metai

Norėdamas tiesiogiai dalyvauti pertvar- kant Kernavės (laikomos senąja Lietuvos sostine) architektūrą A. Alekna turėjo palikti darbą Vilniuje, kuriame užėmė vadovaujan- čias pareigas, atsisakyti skaityti paskaitas iš archeologijos teorijos kaip lektorius valan- dininkas Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabartinis Gedimino technikos universitetas), ir savo gyvenimą susieti su šia provincija. 1984 m. A. Alekna dalyvavo Ker- navės gyvenvietės ir joje esančių piliakalnių ir jų prieigų sutvarkymo konkurse ir jį laimėjo. Buvo paskirtas Kernavės architektu ir visos šios pertvarkos įgyvendinimo vadovu. Taigi šiuolaikinės Kernavės architektūros veidas iš esmės yra jo veiklos rezultatas. A. Alekna džiaugėsi, kad pavyko išgelbėti, kad nebūtų nugriauti senieji klebonijos, parapijos statiniai, pasiekti, kad bažnyčios pašonėje neatsirastų Algirdui Aleknai skirtas Alfonso Čepausko Algirdas Alekna Kernavėje savo sodyboje. Juozo Vercinkevičiaus nuotr. prekybos centras. Jo nuopelnas – daugiau nei ekslibrisas per metrą pakeltas Pragarinės ežero vanduo, rekreacinėms reikmėms pritaikytas Baltasis dabartinės Kernavės veidą, jis vadovavo Akiratyje platus interesų ratas Architektūra – svarbiausias šlaitas, kuris dar vadinamas Baltuoju ar Vei- vienuolikos organizacijų darbui. gyvenimo tikslas drodiniu kalnu. Architektas išgyveno, kad Šiais metais Biržų rajone, Paskevitiškio nepavyko išsaugoti medinio vargonininko Kernavę prilygino didžiųjų kaime, valstiečių Julijos ir Petro šeimoje, gi- Svarbiausias gyvenimo tikslas – archi- namelio, pagelbėti surandant ikikrikščionišką Lietuvos valdovų miestui męs Algirdas Alekna būtų atšventęs 70-metį, tektūra, gražaus Lietuvos vardo skleidimas ir krikščionišką kultūrą atstovaujančioms bet jau aštuoneri metai, kai jo nėra gyvųjų pasaulyje ir žmonių kokybiškas gyvenimas pusėms kompromisą, parenkant Vytauto Didžiojo skulptūrai pastatyti tinkamiausią A. Alekna domėjosi Lietuvos istorija, o tarpe. Artimiesiems leidus susipažinti su pačioje Lietuvoje. Todėl neturėtų stebinti, ypač didžiaisiais jos vyrais. Jam imponavo šio architekto kūrybiniu palikimu, kuris kad tik architektūros studijas bebaigiantis vietą. Vytauto Didžiojo vardu buvo pavadinta pirmoji medinė bažnyčia, atsiradusi Kerna- istoriko Juozo Jurginio nuostata: lietuviai ne- saugomas jo namelyje, pačiame seniausiame tuometinio Kauno statybos ir projektavimo turėdami užrašyto epo, gali drąsiai prie auten- mediniame Kernavės pastate, atskleidė platų instituto architektūros studento diplominis vėje XV a. pirmoje pusėje. Bet jo skulptūra pastatyta naujų parapijos namų kieme. A. tiškų herojų priskirti Lietuvos kunigaikščius, interesų ratą. darbas buvo pastebėtas 1966 m. Visasąjungi- kūrusius istorinę valstybę. Tuomet jie nebus Pagal bazinį išsilavinimą A. Alekna nėje apžiūroje ir įvertintas pirmojo laipsnio Alekna prisidėjo ir atstatant Kernavės auten- tiką. Inicijavo senoje varpinėje skambėjusio pramanyti, kaip yra atsitikę pasižvalgius po buvo architektas. Domėjosi istorija, filo- diplomu. 1974 m. Visasąjunginėje jaunųjų ar- artimiausių kaimynų metraščius ir kai kurie, sofija, religijomis, dvasiniais judėjimais, chitektų darbų apžiūroje už Nidoje pastatytą Didžiojo Kernavės varpo, kuris buvo išmon- tuotas Pirmojo pasaulinio karo metais ir pa- neva kaip realiai egzistavę, persikelti į savąją įvairiomis mantikos rūšimis, tarologija, „Rūtos“ poilsio namų kompleksą jam skirtas istoriją. Iš dalies ir šios nuostatos paskatintas kabalistika, netradiciniais gydymo meto- antrojo laipsnio diplomas. Jo ikikernavinėje slėptas pačių kernaviškių, paieškas. Prisidėjo atstatant tarpukariu čia buvusius geležinio A. Alekna sukūrė šešiolikos didžiųjų Lietu- dais, ekologinės statybos reikalais. Jo, kaip architekto karjeroje išsiskiria ir kiti suprojek- vos herojų portretus medaliuose iš molio ir tapytojo, ankstyvieji darbai, dar 1959 m., tuoti monumentalūs statiniai. Iš tokių pami- Gedimino vilko skulptūrą ir Vytauto Didžiojo metams atminti skirtą medinį kryžių. pavadino ciklu „Lietuvos, Lenkijos ir Ker- tik baigus Liaudies kūrybos Dailės studiją nėtini Palangos vandens ir purvo gydyklos, navės didieji valdovai“. Šį darbą laikė pačiu Biržuose, buvo pastebėti ir įvertinti visos Kauno Dariaus ir Girėno stadionas su sporto Užsukantys į Kernavę nustemba pamatę prie bažnyčios besipuikuojančią roman- svarbiausiu savo kaip menininko kūryboje. Lietuvos mastu. Betgi A. Alekna daugiau sale. A. Aleknos suprojektuotų statinių gali- 2002 m. vasarą šis ciklas pristatytas Lietuvos laiko atidavė ekslibrisui. Kuris, kaip pastebi ma aptikti visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Na, tišką pilaitę – naujuosius parapijų namus su vėtrunge bokštelyje, o jos kieme išvydę mokslų akademijos bibliotekoje veikusioje Rūta Burneikaitė, labai architektūriškas. Jis o kitas jo, kaip architekto, veiklos laikotarpis parodoje „Lietuvos didieji kunigaikščiai pačiomis įvairiausiomis temomis ir apie Kernavės, siejosi su noru iš esmės pakeisti kalvaitę su šventojo miesto Jeruzalės make- tu. Toks maketas A. Aleknos išmonė. Taip dailėje“, kuria ypač susidomėjo istorikas ir lei- pačių skirtingiausių interesų žmones. Jo ir pagerinti tarybinio kaimiečio gyvenamąją dėjas Algimantas Liekis. Planuota net knygą ekslibrisai su kitų Lietuvos ekslibrininkų aplinką. Už Kaišiadorių gyvenvietės esamų paslėptas vaizdą gadinantis šiam statiniui apšildyti kurui laikyti skirtas bakas. Medinės „Lietuvos didieji kunigaikščiai dailėje“ išleisti. darbais ne kartą pristatyti užsienio šalyse, pastatų rekonstrukcijos bei gyvenvietės Šis medalių ciklas rudeniop buvo perkeltas net tokiose tolimose kaip Indija, Kinija, sutvarkymo pasiūlymus A. Alekna buvo koplytėlės, be kurios nebeįsivaizduojama Kernavė, kryžius su dviem į priešingas puses eksponuoti į Kernavės medinę koplytėlę, Japonija. A. Alekna buvo vienas iš Vilniaus apdovanotas Valstybinio statybos reikalų kurios restauracijos vadovu buvo A. Alekna. ekslibriso klubo steigėjų ir organizatorių. Jo komiteto garbės raštu. Tuomet jis darbavosi trimituojančiais angelais, taip pat A. Aleknos idėja. Kryžius sukurtas laikantis auksinio Bet jis pats nesuspėjo šios parodos atidaryti. sukurtas ekslibrisas puošė ir „Vorutos“ lai- kaip kolūkio statybos projektavimo instituto Ją išlydėjimo į amžinąją poilsio dieną atidarė kraščio pirmuosius virtualiuosius numerius. Architektūros skyriaus architektų grupės pjūvio proporcijų. Juo siekta net tik pamalo- ninti čia plūstančių turistų akis, bet tikint jo vienas iš jo sūnų. A. Aleknos kunigaikščių Beje, A. Alekna ne kartą rašė ir laikraščiui vadovas. Ypač Lietuvos kolūkinių gyvenvie- medaliai iki šiol ten eksponuojami. Ko- pačiomis aktualiomis temomis. Savo jėgas čių architektūrinio gražinimo idėja užsidegė galimybe harmonizuoti čia besilankančius ir gyvenančius žmones. Kernavei subtilaus plytėlė tapo savotišku Lietuvos, Lenkijos buvo išbandęs ir kurdamas skulptūrą. Gimė sugrįžęs iš Lvove, Ukrainoje, vykusio visos ir Kernavės didžiųjų valdovų panteonu. A. pirma ir paskutinė skulptūra, vaizduojanti Tarybų Sąjungos architektūros grandų susi- romantiškumo priduoda ir plati su stogeliu kapinių tvora, kaip ir įspūdingi vartai į jas bei Alekna, Kernavę prilyginęs Lietuvos valdo- parklupusią merginą, plaštaka užsidengusią būrimo. Be to, imponavo ir tai, kad Kerna- vų miestui, apie kažką panašaus svajojo. akį. Ši skulptūra dabar stovi jo amžinojo vės, sovietmečiu turėjusios eilinės kolūkinės netoliese panašiu stiliumi pastatyta autobusų poilsio vietoje Kernavėje. Betgi A. Aleknai, gyvenvietės statusą, pertvarkymui iš esmės stotelė. Nesvarbu, kad šių statinių autoriai kaip jis pats kalbėjo, meninė kūryba buvo žalia šviesa buvo uždegta iš aukščiau. kiti. Jų idėjoms pritarė ir jas padėjo realizuoti Tęsinys kitame numeryje tik hobis. A. Alekna. Puoselėdamas ir gražindamas

Saulės mūšio 775 metų jubiliejus Šiaulių (Saulės) mūšis: jo reikšmė, eiga ir istorinis kontekstas Tomas BARANAUSKAS, Vilnius Žiemgaliai, savo ruožtu, sunaikino Tęsinys. Pradžia Nr. 19 kalavijuočių atramos punktą Mežuotnėje ir nusikratė jų valdžios. Kaip Lietuvos są- 1238 m. tai buvo galutinai įtvirtinta jungininkai jie turbūt išsaugojo didžiausią Stenbiu sutartimi, sudaryta tarp popiežiaus savarankiškumą, o sėlių žemės taip pat tapo legato Vilhelmo Modeniečio, Livonijos priklausomos nuo Lietuvos. krašto magistro Hermano Balko ir Danijos Lietuva gavo atokvėpį iki 1244 m., kuo- karaliaus Valdemaro. met Livonijoje įsitvirtinęs Vokiečių ordinas Vokiečių ordinas neketino veltis į pro- pradėjo naują Kuršo nukariavimą. Tuokart blemas dėl šiaurinės Estijos, tuo tarpu Mindaugui jau nebepavyko sustabdyti šios sprendimas ją atiduoti Danijai sukėlė bu- ekspansijos. Tačiau atokvėpio laikotarpis vusių kalavijuočių nepasitenkinimą, nes leido Lietuvai sustiprėti. Vykdydama jie manė, kad Šiaurės Estiją užkariavo savo sėkmingus antpuolius į tuo metu mon- krauju ir neprivalo jos atiduoti. Naujojoje golų nuniokotą Rusią, Mindaugo Lietuva Vokiečių ordino Livonijos provincijoje kilo išplėtė savo įtaką Rusioje, prie Lietuvos vidaus neramumai, dėl kurių Hermanas Medalis, skirtas Saulės mūšio 770 metų jubiliejui. Autorius skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas buvo prijungta Naugarduko žemė. Tai dėjo Balkas jau 1238 m. išvyko į Vokietiją. Tad pagrindus didesnei valstybei, kuri vėliau kurį laiką Livonija buvo paralyžiuota, ir Tuo tarpu lietuviai skubėjo naudotis kumo sumušė Kuršo vyskupo Engelberto bei sugebės sėkmingai atsilaikyti prieš dar pu- negalėjo nei tęsti ekspansijos į Lietuvą, nei Šiaulių pergalės suteiktu pranašumu. Jau kalavijuočių kariuomenę. Vyskupas žuvo, o santro šimtmečio truksiančius kryžiuočių apginti savo užkariavimų į pietus ir vakarus 1236 m. pabaigoje ar 1237 m. pradžioje lietu- Kuršas, išskyrus pačią šiauriausią Vanemos antpuolius. nuo Dauguvos. vių kariuomenė įsiveržė į Kuršą ir netoli Tu- žemę, pateko į Lietuvos įtakos sferą. Pabaiga 12 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Lietuvos muziejų istorija Pradėti, siekti ir pasiekti Austra ZAPOLSKIENĖ, Trakai

Virgilijus Poviliūnas spaudos konferencijoje Trakų rajono savivaldybės meras Virgilijus Poviliūnas Medininkų pilyje su Pasaulio ir Amerikos lietuvių Tarptautinės muziejų dienos proga Trakų salos Vincas Kapočius sveikina Virgilijų inžinierių ir architektų sąjungos nariais 2010 m. rudenį pilyje 2009 05 18 Poviliūną 2009 05 18 Lemtingas apsilankymas muziejuje darius sienas“, turistai iš plačiosios Rusijos ir Trakų pusiasalio ir Medininkų suomeninės veiklos, yra paprastas, nuoširdus, buvusių sovietinių respublikų negalėjo laisvai visiems prieinamas, dažną sutinkantis su len- Mes visi ateiname iš vaikystės. Bet metams atvykti pas mus. Užsienio turistams buvome pilių pritaikymas turizmo rei- gvu humoru. Jo sėkmės garantas buvo ir yra: bėgant prisimename ją vis rečiau ir rečiau. Tik nežinoma žemė. Juos prisivilioti buvo itin kmėms pasitikėjimas savimi ir kolegomis, mokėjimas ne Trakų istorijos muziejaus (toliau – TIM) sunku. Teko sukti galvas, tartis, ieškoti naujų efektyviai paskirstyti darbus, vertinti savo dar- direktorius Virgilijus Poviliūnas. Svarbiausias idėjų, kitokių veiklos formų, taikyti pažangias V. Poviliūnui vadovaujant, Pusiasalio pi- buotojus, teisingai su visais elgtis. Šiame žmo- įvykis, nulėmęs jo profesijos ir gyvenimo kelio technologijas, kad lankytojas atėjęs į muziejų lies teritorijoje jei ir nebuvo rekonstruojamas guje puikiai dera svarbiausi gero muziejininko pasirinkimą, atsitiko vaikystėje. Atvažiavęs į rastų atsakymus į jam rūpimus klausimus, koks muziejui priklausantis objektas, tai vis bruožai: darbštumas, kruopštumas, kantrybė, Vilnių ir apsilankęs tuometiniame Istorijos ir išeitų ne pavargęs, o patenkintas, norėtų čia tiek nuolat dirbo statybininkai. Jie sutvarkė gera atmintis, pastabumas su esminėmis lyde- etnografijos muziejuje (dabar LNM), pajuto grįžti dar kartą. pusiasalio pilį juosiančių ežerų pakrantes, rio savybėmis: protingas, atkaklus, ryžtingas, neapsakomą trauką. Nors po kelių ekskursijų Kruopštus ir kantrus darbas, pasitikėjimas sutvirtinto irstančias pilies gynybines sienas, sugebantis greitai spręsti svarbius klausimus mintinai žinojo, kur yra koksai eksponatas, bet savo paties bei visų muziejaus darbuotojų atstatė bokštus. bei numatantis ateities darbus. į muziejų grįždavo vėl ir vėl. gebėjimais, išradingumas nenuėjo veltui. Dar 2002 m. TIM direktoriaus iniciatyva Kai toji visa savybių įvairovė sutelpa viena- Virgilijus užaugo apsuptas tėvų meilės ir Nuo 2001 m. vėl prasidėjo lankytojų srauto sudaryta ekspertų grupė nustatė, jog Dominin- me žmoguje, matome iškilią didelio ir svarbaus augimas. Jau keleri metai TIM aplanko per senelių globos. Senelis Mykolas (tėčio tėtis) jau- konų vienuolyno bokštų liekanos yra avarinės Lietuvai muziejaus vadovo asmenybę. 300 tūkst. turistų. 2011 m. pabaigoje, tikiuosi, nystėje buvo išplaukęs į Ameriką uždarbiauti. būklės. Prastai atrodė ir Medininkų pilis, kuri kad TIM pelnytai teks lankomiausio Lietuvos Grįžęs nusipirko žemės. Okupavus rusams, už muziejaus titulas. muziejui buvo perduota 2004 m. Nuspręsta Trumpa akimirka tai buvo ištremtas į Sibirą. Pertvarkant muziejų siekta, kad jis nebūtų ieškoti lėšų, kad visi vienuolyno pastatai bei Pasakojimai apie garbingą Lietuvos praeitį, vien senų (nors ir labai vertingų) daiktų buvei- Medininkų pilis būtų restauruoti, pritaikyti Istorija skaičiuoja šimtmečius, žmogus jos didžiavyrius, apie tremtyje patirtus vargus nė, kurioje tvyro tyla bei ramybė. Norėjosi, kad turizmo reikmėms. dienas, mėnesius, metus. Penkiasdešimt metų, ir Tėvynės ilgesį nuolat lydėjo Virgilijų. Ne pilies menėse ir kiemuose, tarsi senais gerais Tai buvo beveik fantastiškiausias direk- palyginti su Amžinybe, tik trumpa akimirka. vien žodžiai ar pamokymai, kiek asmeninis laikais, kai valdė Lietuvos didysis kunigaikštis toriaus užmojis. Pasaulinės krizės metu, kai Ir nuo paties žmogaus daug priklauso, ar jo artimųjų pavyzdys įkvėpė jam noro ir ryžto, Vytautas, gyvenimas virte virtų, vyktų puotos, aplinkui visi kartoja „nėra pinigų, nėra pinigų“, gyvenimo galulaukėje švytės Išmintis ir Meilė, pradėjus siekti ir pasiekti tikslą. riterių kautynės, skambėtų muzika ir dainos. prašyti ir gauti per 15 milijonų litų – vertė abe- ar sups vien darganos ir tamsa. Taip prieš 12 metų Pusiasalio pilies teritorijoje joti net didžiausius optimistus. O V. Poviliūnas Viena vertus, liūdnoka, kad artėja atšiau- Misija organizuota kelias dienas trunkanti gyvosios ryžosi. Varstė ministerijų ir departamentų resnis metas, kita vertus, stabtelėjęs ir atsi- istorijos „Viduramžių šventė“, jau 6 metai duris, mynė jų slenksčius, beldėsi tol, kol buvo gręžęs atgal bei pamatęs, kiek daug prisidėta Kiekvienas žmogus žemėje atlieka savo Salos pilyje vyksta „Senųjų amatų dienos“, 5 išgirstas, suprastas ir palaikytas. Iš Europos prie muziejaus augimo, kaitos bei plėtros, gali misiją. Jeigu jis atviras, nori tobulėti ir turi metai vykdomas tarptautinės Muziejų asociaci- sąjungos 2007–2013 m. sanglaudos skatinimo nuoširdžiai pasidžiaugti. Metų našta sulėtino vidinės energijos, keliauja pirmyn ir veda jos iniciatyva paskatintas populiarus renginys veiksmų programos gautas finansavimas „apsisukimus“, pridėjo lašelį liūdesio, bet ne paskui save kitus. „Naktis muziejuje“, operų spektakliai, kame- „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo nuobodulio. Dar tiek darbų laukia! Trakų istorijos muziejaus pagrindinė misija rinės muzikos koncertai. objektų kompleksiško pritaikymo turizmo (tikslas): rinkti muziejines vertybes, jas tyrinėti, reikmėms“. Sakykime gerus žodžius aprašyti, restauruoti, pristatyti visuomenei ir Negalėjo žiūrėti į griūvančius Dabar ne tik direktorius, bet visas kolekty- perduoti ateities kartoms. vas gali džiaugtis, kad Domininkonų vienuo- Taip prašė ir ragino mus visus poetas „Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų, nors istorinius pastatus lyno ir Medininkų pilies remontas bei rekons- Justinas Marcinkevičius. Pasitinkant auksinį ir ne vienodu mastu, savo egzistenciją siejame trukcija vyksta sparčiai. Abiejų projektų veiklų Virgilijaus Poviliūno jubiliejų klausiau mu- su žmonijos praeities istorija ir su ateitimi. Tai 1992 m. buvo restauruotas Pusiasalio pilies įgyvendinimas numatytas 2012 m. pavasarį. ziejaus darbuotojų, ką jie mano apie savo šefą. itin tinka mums, muziejininkams“, – sako teritorijoje esančio buvusio Domininkonų Įsisavinta daugiau kaip pusė tam skirtų lėšų. Štai jų atsakymai: V. Poviliūnas. vienuolyno vienas korpusas, jame įsikūrė Šį kartą viskas vyksta sklandžiai, nes tam buvo „Jis negali nustygti vietoje. Jam reikia naujų Trakų istorijos muziejaus direktoriumi TIM administracija, Naujai paskirtam direk- iš anksto pasiruošta. Kita vertus, finansavimas iššūkių, veiklos. Pilis sutvarkyta, išblizginta, buvo paskirtas 1993 m. pradžioje ir jau turėjo toriui teko jaukus kabinetas su šv. Dominyko iš Europos sąjungos sanglaudos fondų, o taip veikia lyg šveicariškas laikrodis. Turistai patirties muziejiniame darbe bei kituose baruo- freska puoštomis lubomis. Regis, tik dirbk ir pat iš mūsų biudžeto nebuvo sutrikęs. plaukia tarsi maldininkai į Meką, o jis dar se. Tada jam buvo trisdešimt vieneri. džiaukis. Bet V. Poviliūnas nerimo. Kasdien ėmėsi Medininkų ir Dominikonų vienuolyno Sugebėjimas vadovauti yra paveldimas matyti šalia griūvančias sienas, byrančias stogų Direktorius – ne specialybė atstatymo.“ „Santūrus ir nekalbus, sugebantis asmens bruožas. Turintys jį tampa lyderiais, skiedras jis negalėjo. Tad nusprendė, jog reikia susitvardyti.“ „Originalaus proto, uždaro o neturintys... V. Poviliūnas turi ir išsaugojo tvarkyti dokumentus, ieškoti finansavimo ir Dirbant laikraščių redakcijose („Spar- būdo.“ „Patinka jo devizas: ką darai – daryk iki šiol esmines vadovo charakterio savybes: restauruoti kitus vienuolyno ir likusius pilies tuolis“, „Galvė“, „Vilnijos kronika“) teko gerai, arba nedaryk iš viso.“ „Turi gerą skonį energingas, sugeba organizuoti, vertina kitų pastatus. Reikėjo gelbėti vienuolyną, kol jis dar bendrauti su įvairių įmonių vadovais. Dažnai bei tikrų vertybių supratimą.“ „Įvairių projek- pastangas, moka išklausyti įvairias nuomones, nesugriuvo. Pasak V. Poviliūno, sunaikinti tai, pagalvodavau, kad didžiuliame Trakų rajone, tų, tarptautinio bendradarbiavimo ir parodų noriai mokosi iš kitų patirties, turi humoro kas vertinga, yra labai lengva, bet labai sunku kol jis dar nebuvo padalintas, yra daug lyde- sumanytojas, nuolat ieškantis naujovių ir jas jausmą. atkurti. rių, bet tik penki „tikri“ direktoriai: Pranas pritaikantis muziejuje.“ „Geraširdis. Jo labai Pasidalinęs sumanymu su Trakų parapijos Noreika (Lietuvos elektrinė), apie jį buvo gražios rankos.“ „Tokio kito direktoriaus net Neramūs laikai klebonu dekanu Vytautu Rūku ir tuometiniu kuriamos legendos; Česlovas Jakonis („Vievio dieną su žiburiu ieškodami nerasit.“ meru Kęstučiu Vaitukaičiu, sulaukė jų pritari- paukštynas“), Česlovas Žukauskas (Lentvaris), Galiu pridurti, V. Poviliūnas nemėgsta „Kas pasakytų, kada Lietuvoje per pasta- mo. 1996 m. pasirašytas koplyčios restauravi- Vytautas Kavoliūnas ( Trakų Higienos centras) sentimentalumo. Bet kaip, sulaukus auksinio ruosius dvidešimt metų buvo ramu. Nepri- mo protokolas, ruošiami dokumentai, ieškoma ir Virgilijus Poviliūnas (TIM). jubiliejaus, nepasakyti: „Gerbiamasis, Ačiū, klausomybės pradžioje jei ne ekonominė blo- lėšų, kaupiami eksponatai. Lėšas skyrė Kultū- Visi jie, kaip sakoma, buvo praėję „ugnį, kad Jums vis dar reikia muziejaus, grožio kada, tai Rusijos krizė. Kai šiek tie atsitiesėme, ros ministerija bei Lietuvos pilių direkcija. Deja, vandenį ir varines dūdas“. Buvo ne tik su- ir mūsų visų. Ačiū už buvimą drauge, už pradėjome geriau gyventi, atūžė pasaulinė geidžiamų rezultatų teko laukti ilgai (trūko manūs, įsimylėję savo darbą, žinantys savo subtilų vadovavimą, bet labiausiai – kad Jūs finansinė krizė. Jei nėra krizių, vyksta rinkimai. lėšų, vėlavo finansavimas, atsirasdavo projekte siekius vadovai, bet ir labai patrauklūs, inte- toksai esate!“ Ir taip be atvangos visose srityse“, – mintijo nenumatytų darbų). „Kol svajonė tapo realybe, ligentiški, laisvai bendraujantys, nepasipūtę V. Poviliūnas. prabėgo devyneri metai“, – prisipažino muzie- žmonės. Viktoro Neliubino nuotr. Pasak jo, direktoriumi tapo ne muziejaus jaus direktorius. Deja, skubantis laikas viską tvarko savaip. klestėjimo metais, o tada, kai jau buvo pasiek- Per tą laiką vyko ir kitų muziejaus pastatų Vieni iškyla, kiti krenta, treti iškeliauja Anapi- Nuo redakcijos: Prisidedame prie visų sveikini- tas dugnas. XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje TIM atnaujinimas.1995–1997 m. vyko pastato, ku- lin. Iš tų šauniųjų direktorių penketuko liko mų pirmojo jubiliejaus proga. Linkime gerbiamam aplankydavo per 700 tūkstančių turistų. 1993 riame anksčiau buvo muziejaus administracija tik Virgilijus Poviliūnas. Virgilijui Poviliūnui ir toliau garsinti Trakus ir m. jų atvyko vos 112 tūkstančių. Taip atsitiko ir veikė Karaimų etnografinė paroda, rekons- Direktorius – ne specialybė. Direktorius yra garbingąsias Lietuvos pilis, nestokoti entuziazmo visai ne dėl muziejaus darbuotojų kaltės ar trukcija. 1997 m. birželio 28 d., švenčiant ka- atsakomybė, prisiimta savo noru arba patikėta. ir meilės prasmingam darbui. Ilgų, gražių, sėkmingų prasto vadovavimo, o dėl subjektyvių priežas- raimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias V. Poviliūnas, nepaisant didelės atsakomybės metų. čių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir „už- metines, ekspozicija vėl buvo atidaryta. už sklandų TIM darbą, administracinės ir vi- Voruta 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) 13 Rytų Lietuva Vaizdeliai iš darbo Dieveniškėse Dr. Pranas KNIŪKŠTA, Vilnius Lenkų vienuoliktoje klasėje naujuosius mokslo metus 1959 m. rudenį pradėjo 11 mokinių, tai buvo pirmoji lenkų abiturien- tų laida. Kitose lenkų klasėse mokinių irgi buvo kiek daugiau už lietuvių klases. Lenkų penktą klasę papildydavo Krakūnų, Alber- tinos ir Milkūnų pradžios mokyklų, aštuntą klasę – Jurgelionių ir Šarkaičių septynmečių mokyklų mokiniai. Po karo, 1945 metais, Dieveniškėse buvo įkurta rusų pradinė mokykla. Ji pamažu buvo išaugusi į septynmetę ir vidurinę. Ša- Dr. Pranas Kniūkšta lia rusiškų klasių kūrėsi ir augo lietuvių ir Atkelta iš 1 p. lenkų klasės. Mokykla tapo trikalbė. Rusų Bendras Dieveniškių vaizdas mokykla 1959 m. buvo sumenkusi. Tų metų pavasarį dar išleista jos abiturientų laida, o Dieveniškes pažįstu nuo 1959 metų. Tais rudenį, naujųjų mokslo metų pradžioje, rusų metais baigęs Vilniaus universitetą, buvau dėstomąja kalba buvo tik kelios žemesniosios čia atsiųstas į vidurinę mokyklą ir ten dirbau klasės. iki 1965 metų. Mokykloje dirbo 35 mokytojai, iš jų lietu- Į Dieveniškes važiavau nelabai norėda- vių 15, lenkų 10, kiti baltarusiai, rusai ir kito- mas, bet su lietuvybės intencijomis. Žinojau, kie rusakalbiai (skaičiai apytiksliai). Kai kurių Dieveniškių miestelio centro aikštė XX a. 7-to dešimtmečio pradžioje kad miestelis ir jo apylinkės buvo nutautusių dalykų (fizinio lavinimo, muzikos, piešimo) lenkų mokytojų nebuvo, šios pamokos lenkų vietovių apsupta lietuviška sala, ilgus metus atestato. Turėjo pasimokyti per vasarą, o dino mokiniai. Buvo ten ir mokyklos įvykių, klasėse buvo vedamos rusų kalba. Bendrieji veikiama savaiminės asimiliacijos ir priversti- rudenį laikyti pataisą. Mokykloje kilo šur- ir mokinių tikrų pavardžių. Vaidinimėlį mokyklos susirinkimai vykdavo rusų kal- nės polonizacijos. Pokario metais polonizaciją mulys. Nebuvo buvę, kad dėl lietuvių kalbos parodėme tėvams, jis patiko ir tiems, kurie ba. Didžioji dalis nelietuvių mokytojų, net papildė, iš dalies ir pakeitė primestinė rusi- lenkų ar rusų klasės mokinys būtų palikęs lietuviškai nesuprato. Apie Dieveniškių mo- mokyklos bibliotekos vedėja, lietuviškai ne- fikacija, kuri čia vyko tai kiek atlėgdama, tai antrus metus, o čia – negavo atestato. Per kinių koncertus ir vaidinimus ne kartą rašė mokėjo ir nesuprato. Buvo ir tokių, kurie net vėl sustiprėdama. vasarą jis, suprantama, mažai ką išmoko, bet rajono laikraštis, tiesa, neužsimindamas, kad pasisveikinti ar į pasisveikinimą lietuviškai Viena jos banga buvo ką tik praėjusi 1959 per surengtą egzaminą suvaidinome, kad jie lietuviški. atsakyti „nepajėgė“, jam sakai „labą dieną“, metais, kai iš Maskvos nacionalizmu buvo pasitaisė, ir atestatą išdavėme. Nenorėjome Dieveniškių gyvenimą pagyvindavo į o jis atsako „zdravstvuj“. apkaltinta visa Lietuvos valdžia. Prie tų nei triukšmo, nei dėl lietuvių kalbos žmogui miestelį atvykstantys Vilniaus universiteto kaltinimų daug prisidėjo partijos Šalčininkų gyvenimo gadinti. studentai kraštotyrininkai ir saviveiklininkai. komiteto pirmasis sekretorius Romanovas, Lietuviška dvasia mokykloje Apskritai lenkų klasių mokiniai prieš Rengdavo koncertus mokyklos ir miestelio tad suprantama, kad tokią jo politiką aktyviai lietuvių kalbą nebuvo nusistatę. Kai kurie salėje, kur skleidė lietuviškas dainas ir lietu- vykdė rajono valdžia. Tai buvo pajutusi ir Vis dėlto mokykloje vyravo lietuviška lietuviškai šiek tiek mokėjo ir iš vaikystės višką žodį. Dainuodavo ne tik per koncertus, Dieveniškių vidurinė mokykla. Iš pareigų at- dvasia. Mokyklai vadovavo prieš metus aplinkos, o lenkais tapo todėl, kad pateko į mėgdavo su daina pereiti ir per miestelį, o leisti Dieveniškių mokyklą globojęs Švietimo lietuvybės palaikyti atsiųstas direktorius lenkišką mokyklą. trankiausiai užtraukdavo išvažiuodami iš skyriaus vedėjas Ribačiauskas ir Dieveniškių Valentinas Erslavas. Dirbo trys lietuvių kal- Daugelio lietuvišką kilmę rodė lietuviš- Dieveniškių. Nevengdavo ir aštrių patriotinių vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėjas bos mokytojai: Ona Salytė, Ona Navikienė ir kos pavardės, tokios kaip: Banelis, Dvinelis, posmų apie Vilniaus užgrobėjus ir kitokius Zakarevičius. Iš mokyklos už nacionalizmą Vytas Lekavičius. Aš buvau ketvirtas. Gavau Staniulis, Butrimas, kurių visas lenkiškumas priešus, kurie „už Lietuvą, už tėvynę“ „badė išguiti du veiklūs lietuviai mokytojai – Jan- lietuvių kalbos pamokas penktoje, šeštoje ir buvo numestos galūnės ir formos be jų: Banel, mums krūtinę“. Bet Dieveniškėse dirbantiems kūnas ir Jokubauskas, – jų „nacionalizmas“ dešimtoje lietuvių klasėse ir porą lenkiškų Dvinel, Staniul, Butrim. Vieną kitą sulenkin- taikų darbą tokios dainos nelabai tepadėda- buvo noras stiprinti lietuviškas klases. klasių. Paskyrė dešimtos klasės auklėtoju. davo ir iš vidaus, pavyzdžiui, priesagą -aitis vo, nes erzino vietinius žmones. Miestelyje ir mokykloje slogi nuotaika Dar pridėjo karinio rengimo pamokas, jas pakeitę į -oit: Tamulaitis virto Tamuloit, Žemai- Kartą vakare gatvėje sustabdo mane trys tvyrojo ir todėl, kad Dieveniškes iš visų pusių visose klasėse reikėjo vesti rusiškai. tis – Žamoit. Dieveniškėse paplitusi pavardė nelabai draugiškai nusiteikę miestelio vyrai. supo Baltarusijos teritorija, su Lietuva Dieve- Darbui lietuvių klasėse buvau pasiruošęs, Kračius paversta Kreč. Tų, kurių galūnės nu- Šnekina, primena studentų koncertą, tyčia niškių apylinkes jungė tik siaura sąsmauka. netikėtumų ir sunkumų nebuvo. Bėda tik ta, mesti negalėjo, ją bent sutrumpindavo – Gai- pamėgdžioja jų dainuotą dainą, pridėdami Nebuvo tiesioginio kelio, reikėjo važiuoti per kad daugelio lietuvių kalbos žinios ir įgūdžiai dys, Kuklys virto Gaidis, Kuklis. ir tokį posmelį, kurio studentai nedainavo: Baltarusijos miestelius Geranainis ir Kaule- buvo silpni. Kai kurie buvo labiau įpratę prie Tautybių klausimų per pamokas nesvars- „Vilniaus mieste vajavosim, visus lenkus liškes. Per sąsmauką ir Poškonis vieškelis „paprastosios“ gudų kalbos, net per pertrau- tydavome, bet pavardžių lietuvišką kilmę iškaposim.“ Žiūri, ką sakysiu. „Kam, sakau, nutiestas po poros metų. kas tarpusavyje pasišnekėdavo gudiškai (to stengiausi priminti ir paaiškinti. Mokinius kapoti, geriau draugiškai gyventi. Galime Dieveniškės buvo apylinkės ir tarybinio nedarydavo iš Poškonių apylinkės kilę mo- vadindavau atlietuvintomis formomis, net visi kartu eiti – už Lietuvą, už tėvynę.“ Nieko ūkio centras, čia buvo įsikūrusios jų raštinės. kiniai). Iš tokios jų kalbos pasišaipydavome lenkų klasių mergaitės man buvo Kuklytė, neatsakė, gal Lietuvos nelaikė tėvyne. Be jų, miestelyje dar veikė ligoninė, paštas su ir mokiniai pradėjo jos vengti. Vienas kitas Dvinelytė, Butrimaitė. Mokiniai tų formų nesi- Dieveniškėse buvo ir tokių gyventojų, ku- radijo programų transliavimo punktu, kul- buvo atėję iš vietų, kur lietuviškos mokyklos kratė, priimdavo natūraliai, bet yra pasitaikę riems Dieveniškės buvo ne Lietuva, – užpykę tūros namai, biblioteka, pora parduotuvių ir nebuvo. ir nepasitenkinimo. ir susinervinę jie net pasiūlydavo: „Važiuoki- valgyklėlė. Visos šios įstaigėlės spietėsi apie Šeštoje ir dešimtoje klasėse turėjau moki- Vienoje aukštesnėje ne savo klasėje pava- te į savo Lietuvą.“ miestelio centre esančią plyną aikštę. Šiaip nių iš Baltarusijoje esančių Gervėčių. Jų į Die- davau susirgusią mokytoją. Pamoka prasi- Dieveniškėse reikėjo apdairiai suktis ir apšiurusį miestelį puošė didinga bažnyčia. veniškes atsiuntė Vilniaus rajone įkurtos Ma- dėjo sklandžiai. Po trumpo apšilimo kviečiu ieškoti kompromisų. Miestelyje mane daug rijampolio mokyklos direktorius. Kartą prie atsakinėti Kračių. Šis atsistoja ir pareiškia: kas laikė nacionalistu, o kolegos vilniečiai Pažintis su mokykla namo, kuriame turėjau kambarį, privažiuoja „Aš ne Kračius, aš Kreč.“ Jis buvo iš pusiau priešingai – internacionalistu. Lietuvių kalbos sunkvežimis, įeina vairuotojas ir sako, kad sulenkėjusio kaimo, kurio vieni vaikai ėjo į lie- institute dirbantis kurso draugas Aleksan- Svarbiausias kultūros židinys, be abejo, Marijampolio direktorius prašo priimti atvež- tuviškas, kiti į lenkiškas klases, o kaimo visos dras Vanagas viename laiške ironiškai rašė: buvo vidurinė mokykla. Ji stovėjo tolėliau tus mokinius ir apgyvendinti juos internate pavardės buvo lietuviškos. „Kodėl tu Kreč, „Sveikas, didysis internacionaliste. Tarptau- nuo centro, Geranainių gatvėje. Pastatas sta- (taip vadinosi mokyklos bendrabutis). Ką aš, jei tavo tėvas Kračius, o motina Kračienė?“ tinio proletariato labui sužinok, ko iš tavęs tytas prieš karą, lenkų laikais. Iš pradžių bu- Dieveniškėse kojų dar neapšilęs mokytojėlis, „Todėl, kad aš lenkas“, – paaiškino. „Būk, maldauja gimstantis lietuvių onomastikos vęs vieno aukšto, po karo vietomis pristatytas galėjau padaryti? Nusiėmęs kepurę, einu sakau, kas nori, bet eikš atsakinėti.“ Atsakė mokslas.“ Nelabai ką sužinojau. Už onomas- į palėpes panašus antras aukštas. Mokyklos pas direktorių, išaiškinu reikalą ir jis vaikus neprastai, nors ėjo į lenkų klasę, lietuviškai tikos mokslus, juo labiau už tarptautinį pro- kieme stovėjo seno paminklo postamentas, nusiunčia į bendrabutį, liepia apgyvendinti mokėjo iš vaikystės. Tą atsitikimą buvau ir letariatą man tada labiau rūpėjo Dieveniškių ant jo kadaise buvo tupėjęs lenkų erelis, jis ir pradėti maitinti. pamiršęs, po kelių metų jį priminė kitas įvy- kasdienybės ir pedagogika. buvo numuštas, o postamentas likęs. Viena mergaitė pateko į mano dešimtą kis. Jau gyvenau Vilniuje. Prie kiosko pirkau Mokykla buvo trikalbė, turėjo visas vie- klasę. Atėjusiai iš rusiškos mokyklos, jai buvo laikraštį, šalia atsistojo jaunikaitis ir pradėjo Lietuvių kalba ir politika nuolika klasių lietuvių ir lenkų dėstomąja nelengva, bet kaip ji stengėsi ir per porą metų šnekinti. Žiūriu, ir nepažįstu. „Mokytojau, iš lietuvių kalbos pasivijo kitus mokinius, kalba, rusiškos buvo tik kelios žemesnės aš Kračius“, – prisistatė jaunikaitis, tas pats, Mano pirmųjų metų pedagoginę veiklą sėkmingai baigė vidurinę ir įstojo į Vilniaus klasės. kuris tos pavardės kadaise kratėsi. teigiamai įvertino mokyklos direktorius. Per universitetą. Tiesa, universitetas Dieveniškių Tų metų pavasarį mokyklą buvo baigę mokslo metų pabaigos posėdį pagyrė, pasiūlė auklėtiniams darė nuolaidų, pats rektorius devyni lietuvių laidos abiturientai. Naujųjų Už Tėvynę, už Lietuvą tapti mokymo dalies vedėju ir garsiai perskai- buvo pažadėjęs juos priimti be konkurso, kad mokslo metų pradžioje lietuvių vienuoliktoje tė charakteristiką, pagal kurią pamokos geros, tik egzaminus išlaikytų. klasėje buvo 11 mokinių, maždaug po tiek jų Mokykloje lietuvybės dvasią palaikė ne kolegoms padedu, su tėvais bendrauju, dirbu turėjo ir kitos aukštesniosios klasės. Žemes- vien lietuvių kalbos mokytojai. Gražiai dar- visuomeninį darbą, o svarbiausia – brandus nėse klasėse vaikų buvo daugiau, bet pradinė Lietuvių kalba lenkiškose bavosi meno saviveiklos vadovai – muzikos politiškai. Numatant postą, brandą nurodyti buvo tik viena jungtinė klaselė. Į penktąją klasėse mokytojas Sadauskas ir šokių būrelio vado- buvo ypač svarbu, nes prieš metus iš Vilniaus klasę sueidavo Žižmų, Mačiučių, Kaziulių, vas Mačinskas. Jų vadovaujami mokiniai ir į švietimo skyrių atsiųstoje charakteristikoje Miežionių pradžios mokyklų mokiniai. Į aš- Lenkų klasėse iš pradžių dirbti buvo sun- mokytojai lietuviškus koncertus rengė mo- buvau apibūdintas kaip „nepakankamai tuntą klasę ateidavo mokiniai, baigę Poškonių kykloje, miestelyje ir Dieveniškių apylinkių politiškai subrendęs ir reikalingas rūpestingo septynmetę, kitos lietuviškos septynmetės kiau. Lenkiškai beveik nemokėjau, o daugelis mokinių lietuviškai nesuprato. Kai dešimtoje kaimuose. Nuvykdavo ir į Šalčininkus. kruopštaus auklėjimo.“ Dieveniškių apylinkėse tuo metu nebuvo. Po Neseniai į Dieveniškes atvažiavusi pieši- Taigi per metus subrendau, išsiauklėjau, karo įkurtos lietuviškos septynmetės Jurgelio- klasėje per pirmą pamoką prašnekau lietuviš- kai, kelios mergaitės net pravirko. Turėjau mo ir braižybos mokytoja Ramanauskaitė ap- išmokau politiką taikyti realiai ir praktiškai. nių ir Šarkaičių, pradinės Milkūnų, Krakūnų šiurusius rusiškus mokyklos plakatus pakeitė Iš Dieveniškių punkto į apylinkės kaimus ir Albertinos mokyklos buvo uždarytos ir raminti. Vėliau su jomis gražiai sutarėme, mokėsi stropiai ir sėkmingai. skoningais lietuviškais užrašais, koridoriuje per laidinį radiją buvo transliuojamos laidos. lenkiškomis paverstos 1951 metais. Tais me- iškabino Čiurlionio reprodukcijas. Taip pat Punkto darbuotojai dažniausiai įjungdavo tais lietuviškoms mokykloms ir Dieveniškių Bet buvo ir tokių, kurių nieko nepavyko išmokyti. Vienam net vienuoliktoje klasėje pati prigamino lėlių ir suorganizavo lėlių ne Lietuvos, o Baltarusijos radijo laidas. Ir krašto lietuviškumui buvo suduotas skaudus teatro grupę. Bendromis jėgomis sukūrėme gražiuoju, ir pasibardami reikalavome Vil- smūgis, 1959 metais buvo išlikusi 1951-aisias iš lietuvių kalbos parašiau nepatenkinamą metinį ir žmogus pavasarį negavo brandos scenarijų „Raudonkepuraitė mokykloje“, niaus radijo. susidariusi padėtis. kur vienas scenas vaizdavo lėlės, kitas vai- Tęsinys kitame numeryje 14 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Lietuvos bažnyčios istorija Arkivyskupas Julijonas Steponavičius Vyskupo Juozo Tunaičio pamokslas Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje š. m. spalio 16 d. minint arkivysku- po Julijono Steponavičiaus šimtąsias gimimo metines. Mieli Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijie- kupas Paltarokui pasiūlius, popiežius Pijus čiai, mieli broliai kunigai ir visi čia susirin- XII 1955 m. birželio 12 d. kun.dek. Julijoną kusieji. Norime prisiminti, pagerbti, Dievo Steponavičių ir kun. Petrą Maželį nominuoja gailestingumui pavesti didį Lietuvos vyrą, vyskupais. Gavus iš Romos tokią džiugią Vilniaus arkivyskupą Julijoną Steponavičių, žinią, kandidatai į vyskupus prašomi sutiki- kurio šiandien švenčiame šimtąsias gimimo mo. Kun. Steponavičius labai dvejoja, daug metines. Šiais metais minimi dar ir kiti du jo mel¬džiasi ir prašo Dievą šviesos, ką daryti. jubiliejai: birželio 21 d. – 75 metai nuo ku- Atsimenu – kartą anuo metu apsilankius nigystės šventimų, birželio 18 d. – 20 metų Kurijoje, kancleris kun. Krivaitis ragino: nuo jo mirties. Trijų dienų betrūko, kad būtų „Prašykite, maldaukite savo Dekaną, kad miręs garbingą savo šventimų dieną. jis sutiktų priimti vyskupo pareigas. Juk Arkivyskupas Julijonas Steponavičius tiek pastangų padėta, kol šis leidimas buvo gimė 1911 m. spalio l8 d. Karolio Stepo- gautas. Nežinia, kada kita tokia proga vėl navičiaus ir Emilijos Bazavičiutės šeimoje, pasitaikys.“ Daug įvairių kunigų pas dekaną dideliame 70-ties ūkininkų Miciūnų kaime, važiavo ir ragino priimti šitą Dievo Apvaiz- Gervėčių parapijoje, dabartinėje Baltarusijos dos taip stebuklingai skirtą jam naštą. Pa- teritorijoje. Penktuosius metus eidamas, Ju- galiau Julijonas sutinka ir vysk. Paltarokas liukas liko našlaitis – mirė jo motina. Našlaitį 1955 m. rugsėjo 11 d. Panevėžio katedroje ėmė globoti jo krikšto motina Liudvika Petri- abu kandidatus konsekruoja vys-kupais. kaitė, kuri vėliau tapo ir Juliuko pamote. Vysk. Julijonas Steponavičius tampa vysk. Šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Juozas Tunaitis (centre), 1921 m. dešimtmetis Julius buvo priim- Paltaroko augziliaru – pagalbininku. Vysk. dalyvavo Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios rez. jubil. teol. lic. Vaclovas tas į lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo Paltarokui 1958 m. sausio 3 d. mirus, vysk. Aliulis (antras iš kairės), Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios jubil. mons. Vytautas gimnaziją, kurią 1930 m. baigęs, stojo į Vil- Julijonas paskiriamas Vilniaus arkivysku- Pranciškus Rūkas (antras iš dešinės) niaus kunigų seminariją. Kunigu jį įšventino pijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštaliniu Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžy- Administratoriumi. 10 d. jis atvyksta į Vilnių ir čia, Šv. Mikalo- mingą šv. Kazimiero relikvijų iš Šv. ap. kovskis 1936 m. birželio 21 d. 1960 metais sovietų politika religijos jaus bažnyčioje, švenčia 25 m. vyskupystės Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus Katedrą Dvi savaites pabuvęs vikaru Rodunėje, atžvilgiu labai sugriežtėjo. Lietuvoje ateis- jubiliejų. grąžinimą; kur tuo metu vyko nuolatiniai nesusipra- tinė valdžia ėmė reikalauti, kad vyskupai 1986 m. birželio 29 d. Žagarėje švenčia 1989 m. kovo 10 d. popiežius Jonas Pau- timai tarp lietuvių ir lenkų, jis, kadangi ir vyskupijų valdytojai uždraustų .jau- 25 m. tremties, 50 m. kunigystės ir 75 m. lius II vysk. Julijoną Steponavičių pakelia užstojo lietuvius, buvo perkeltas į Gardiną nimui patarnauti šv. Mišiose, dalyvauti amžiaus jubiliejus. Tada jis pasakė: „Šian- arkivyskupu ir skiria Vilniaus arkivysku- septynmetės mokyklos kapelionu. Čia jį proce¬sijose, choruose ir pan. Vyskupas dien, kai mano sieloje didis džiaugsmas, pijos Ordinaru. užklupo karas. Kun. Steponavičius gavo Steponavičius griežtai pasipriešino tokiems nenoriu prisiminti gyvenimo nesėkmių ir 1991 m. kovo 4 d. arkivyskupas Julijonas paskyrimą į Palūšę, o 1941 m. vasario mėn. valdžios reikalavimams. nemalonumų, nes noriu džiaugtis tuo, kiek Steponavičius atšventina grąžintą Vilniaus buvo perkeltas į Daugėliškį. 1946 m. balan- Matydami, kad su vyskupu Julijonu jo- Viešpats man yra gero padaręs. Dėkoju šv. Kazimiero bažnyčią. džio mėn. arkivyskupas Mečislovas Reinys kių kompromisų nepasieks, valdžios parei- Dievui... meldžiuosi už visus.“ Bet... jau Dievo Apvaizda ištikimą savo kun. Steponavičių paskiria Adutiškio para- gūnai nutarė imtis prievartos būdo. 1961 m. Pagaliau Ekscelenciją Steponavičių pa- tarną kviečia pas save – 1991 m. gegužės pijos klebonu ir Švenčionių dekanu. Dievo sausio 4 d. jis pakviečiamas pas Religijos siekia ir džiugios žinios: jis gauna Vatikano mėn. pradžioje arkivyskupas Julijonas iš- Apvaizda lėmė, kad, priėmęs savo pirmąją Reikalų Tarybos (RRT) Įgaliotinį Vilniuje, Valstybės Sekretoriaus kardinolo A. Casa- vyksta į Vilniaus Santariškių klinikas. parapiją – Palūšę 1954 m. patekau į dekano iš jo paimamas Dvasininko registracijos rolio 1988 m. gegužės 25 d. data pažymėtą 1991 m. birželio 18 d. 21.30 val. arkivys- Julijono globą. Bet neilgam. pažymėjimas ir pranešama, kad Lietuvos laišką, kuriame kviečiamas atvykti į Romą kupas Julijonas Steponavičius Santariškių Vysk. Kazimieras Paltarokas, tuo metu Ministrų Tarybos nutarimu jis pašalinamas susitikti su popiežiumi. Šį kartą jokių val- klinikose mirė. Lietuvoje likęs vienintelis vyskupas, buvo iš Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio džios trukdymų jau nepatiria, lydimas kun. „Laimingi, kurių nepeiktinas kelias, ku- jau senas. Jis labai rūpinosi gauti sau pa- vyskupijos Apaštalinio Administratoriaus Vaclovo Aliulio rugsėjo 28 d. nuvyksta į rie pagal Dievo įsakymus eina“ (Ps 118,1). mainą. Jis užsimena, kad dar 1953 m. spalio pareigų. Pasiūloma išvykti į Žagarę. Jeigu Romą, susitinka su popiežiumi Jonu Pauliu- Jam tinka apaštalo Pauliaus pasakyti 16 d. Maskvoje jis tą klausimą iškėlęs. Nors, sutinka išvažiuoti, jam leidžiama pasiruošti mi II, dalyvauja monsinjoro Audriaus Bačkio žodžiai: „Iškovojau gerą kovą, baigiau atrodė, nebuvo jokios vilties, o vis dėlto persikėlimui, bus ten suremontuotas butas, vyskupystės konsekracijoje, kurią teikia pats bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs pasisekė. Aukščiausieji sovietiniai organai nuvažiavimui duotas transportas. Jeigu ne, Popiežius, tvarko įvairius bažnytinius reika- laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną Maskvoje leido konsekruoti vyskupais du tai jis tuoj pat bus išvežtas ir turės ten kurtis lus ir susipažįsta su Šventuoju Miestu. man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas“ vyskupo Paltaroko parinktus kandidatus: savo jėgomis. Vyskupas sutiko ir tų metų 1988 m. gruodžio 29 d. vyskupui Stepo- (2 Tim 4,7-8). Telšių vyskupijos Kapitulinį Vikarą kan. sausio 18 d. išvažiavo iš Vilniaus į Žagarę. navičiui leidžiama grįžti į Vilnių; Petrą Maželį, ir Švenčionių dekaną kun. Būdamas tremtyje vyskupas Julijonas 1989 m. vasario 5 d. paššventina grąžintą Juozo Vercinkevičiaus nuotr. Julijoną Steponavičių. savo ganomųjų neužmiršo. Jis už juos Vilniaus Katedrą; Tada buvo kreiptasi į Romą. Taip, vys- meldžiasi, kartais aplanko. 1980 m. rugsėjo suorganizuoja 1989 m. kovo 4 d. iškil- Poema apie tragišką mūsų giminaičių jotvingių likimą Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius Atkelta iš 1 p. apžvalgą yra pateikęs šių eilučių autorius liaus straipsnyje vartojamas dar žodis kiltis, ir ąžuolo neva jotvingiški pavadinimai yra straipsnyje „Jotvingiai ir jų kalba“, paskelb- kuris dabar šia prasme jau yra pasenęs, nes nusižiūrėti į prūsų kalbos atitikmenis. Mes tame leidinyje Terra Jatwezenorum (Punskas, visuotinai įsigalėjo žodis gentis, kurį ir reikėtų anaiptol nesame tikri, kad juos tokius turėjo „Aušros“ leidykla, 2009), I, 18–33. vartoti. Poemos autorius taip ir daro. ir jotvingiai. Jokių įrodymų tam nėra. Jotvin- 1283 m. kryžiuočiai galutinai sutriuškino Poemos kalba taisyklinga. Pastebėtina giai galėjo vartoti visai kitokius negu prūsai jotvingius. Jų žemė buvo labai nusiaubta, gy- tik tai, kad ją archaizuodamas poetas var- žodžius. Tėvynės ir pylimo pavadinimai yra ventojai išžudyti. Kas pajėgė, bėgo į Lietuvą toja naujadarinę aliatyvo formą dangopi (p. paties žodyno sudarytojo kūryba iš atitinka- ir tolimesnius kraštus. Dalį kryžiuočiai prie- 15), netinkančią seniems laikams (jotvingių mų lietuviškų žodžių su įsivestomis prūsų varta perkėlė į Sembos pusiasalį, kur nuo tada epochoje tokios greičiausiai dar nebuvo), kalbos fonetikos ypatybėmis, plg. lietuvių atsirado vadinamasis Sūduvių kampas, vok. vietoj taisyklingos dangauspi. Galbūt reikėjo tėvynė, takišis. Sudauischer Winkel (sūduviai buvo viena iš jo- vartoti ir originalų senovinį miesto (pilies) Formai saisai sudaryti panaudota senoji tvingių genčių). Nusiaubto krašto kryžiuočiai pavadinimą Krevas vietoj vėlyvo ir suslavinto aptatyvo galūnė -ai, baltų vartota ir liepimui neapgyvendino, bet pavertė dykviete, kuri Krėva, kurio Jotvingių karų laikais turbūt dar reikšti. Plačiau apie tai, kaip buvo „kuriamas“ turėjusi saugoti juos nuo netikėto lietuvių nebuvo. tariamasis žodynas-falsifikatas, esu parašęs puolimo, nes lietuvių sodybos buvo čia pat, Be reikalo poetas patikėjo nežinomo straipsnį, kuris bus paskelbtas Terra Jatweze- netoliese, o kryžiuočių pilys – toli. Kraštą autoriaus (tikriausiai kokio šarlatano) inter- norum III tome. imta apgyvendinti tik nuo XV amžiaus, po netiniu tariamuoju jotvingių žodynu, įdėtu į Bene toliausiai į pietus buvusio jotvingių Torunės taikos sudarymo (1411 m.), kada jis leidinį Terra Jatwezenorum, II (Punskas 2010), genčių junginio vienos genties – palekių buvo įjungtas į Lietuvos valstybę. 405–434. Juo remdamasis R. Keturakis parašo (lotyniškai polexani) šnektos rankraštiniu Poemos Jotvingiai autorius Robertas tokią strofą (p. 25): žodynėliu, rastu 1978 m. Viačeslavo Žinovo Keturakis stengiasi apdainuoti šią tragišką vienoje sodyboje Belovežo girioje (žodynėlyje baltų gentį ir jos kovą su pavergėjais ne pa- Keliais eičiau iki tavo būties, sumišę jotvingių ir lietuvių kalbos elementai), gal istorijos šaltinius, bet diktuojamas savo slėpininga mano gentie, paskelbtu lietuviškai tarptautiniame žurnale širdies balso, tartum joje tekėtų jotvingių pa- laiką vadinusi kerda, tėvynę – taweins, Baltistica, t. 31, rusiškai periodiniame leidi- likuonio kraujas. Stengiasi parodyti didingą Roberto Keturakio poemos „Jotvingiai“ ąžuolą – anzoniu, pylimą – takisis. nyje Balto-slavianskije issledovannija 1983 ir jotvingių dvasią. Jie poemoje iškyla tokie, viršelis angliškai Linguistics and Oriental Studies from kokius įsivaizduoja poetas. Apeliuojama ne Esą jotvingiškai forma saisai reiškusi Poznań 1, nei falsifikato autorius, nei poetas į skaitytojo protą, bet į jo jausmus. Ir tai kelia Neretas skaitytojas ims abejoti, kokius aisčius „būk“ (p. 27). R. Keturakis nepasinaudojo, nors galėjo tai susidomėjimą, sudaro poemos vertę. čia turima galvoje: visus baltus ar tik Tacito Iš tikrųjų jotvingiai tokių žodžių greičiau- padaryti. Kelios kalbininko pastabos. Įvadiniame minimą vakarų baltų gentį. Terminas aisčiai siai neturėjo. Tai nevykėlio žodyno autoriaus Išvada: susilaukėme vertingo meninio Valdo Kubiliaus straipsnyje vietoj termino visų baltų prasme galėtų būti pavartojamas fantazijos kūryba. Kaip jotvingiai vadino kūrinio apie tragiško likimo giminaičius baltai pavartotas aisčiai. Rašoma: Jotvin- nebent tik poezijoje, bet R. Keturakis jo ne- laiką, tėvynę, ąžuolą, pylimą, mes nežino- jotvingius, kuriems turime būti dėkingi už giai – greta su prūsais – kilniausia aisčių gentis vartoja. Ir gerai daro. me, lygiai kaip nežinome ir kokią formą jie tai, kad nebuvome nušluoti nuo Žemės pa- (p. 8). Be reikalo painiojama terminologija. Genties prasme minėtame Valdo Kubi- turėjo vietoj lietuvių „būk“. Pateikti laiko viršiaus, kad dabar tebegyvename. Voruta 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) 15 „Vorutos“ publikacijų pėdsakais Dėl lietuvių folkloro festivalio „Kalba duonelė“ „Vorutos“ Nr. 18 (732) 2011 m. rugsėjo Mindaugui Lašui išsiuntėme paklausimą ryšių departamento direktorės Aušros Se- „Punsko dienos – Žolinė 2011“ renginiuose 17 d. buvo spausdinamas Emilijos Algau- Dėl Punske (Lenkijoje) vykusio lietuvių maškienės. Atsakymą spausdiname. ir pasisakė ten, kur tai buvo organizatorių dės Bukontienės straipsnis „Karaliaučiaus folkloro festivalio „Kalba duonelė“ ir numatyta. krašto lietuvių bendruomenės konferencija paprašėme atsakyti, kodėl LR Užsienio Atsakydami į Jūsų paklausimą dėl Lietu- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų Druskininkuose, Liškiavoje ir Punske“. reikalų ministerijos Užsienio lietuvių de- vos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ministerija lietuvių folkloro festivalio „Kal- Straipsnio pabaigoje autorė apgailestauja, partamento direktorius Arvydas Daunora- Užsienio lietuvių departamento direktoriaus ba duonelė“ organizavimui skyrė 3000 Lt kad etninių žemių lietuvių, dalyvavusių vičius, tuo metu viešėjęs Punske (Lenkijoje), Arvydo Daunoravičiaus dalyvavimo lietu- finansinę paramą. festivalyje „Kalba duonelė“, nepasveikino nedalyvavo etninių žemių lietuvių folkloro vių folkloro festivalyje „Kalba duonemė“, LR užsienio reikalų ministerijos atstovai. festivalyje „Kalba duonelė“ ir nepasveikino informuojame, kad 2011 m. rugpjūčio Direktorė Aušra Semaškienė Tad LR užsienio reikalų ministerijos In- šio festivalio dalyvių. 14–15 d. Lenkijos Respublikos Punsko vals- formacijos ir viešųjų ryšių departamento „Voruta“ gavo atsakymą iš LR užsienio čiaus viršaičio Vytauto Liškausko kvietimu Mieli skaitytojai patys pasidarys išvadas Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjui reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų A. Daunoravičius dalyvavo Punsko šventės iš čia pateiktos medžiagos. Knygos Kančių keliais Darius Petkūnas, „The Repression of the Evangelical Lutheran Church in Lithuania during the Stalinist Era“, Klaipėdos universiteto leidykla, 2011 Jonas KAIREVIČIUS, Kaunas

Kunigas dr. Darius Petkūnas Lietuvos pasmerktųjų vietoje. Įdomus sutapimas, kad rugsėjo 27 d. nuosprendžiu pasmerkė komunistinę evangelikų liuteronų bažnyčios XI Sinodo šiomis dienomis Rusų Ortodoksų Bažnyčia ideologiją ir represijas, tačiau viešojoje erdvėje metu, 2011 m. birželio 25 d., padovanojo man paragino Rusijos valstybę pasmerkti Stalino, (spaudoje, radijuje, televizijoje, o ypač užsienio šią knygą. Ji parašyta anglų kalba. Todėl gali- Lenino ir jų bendražygių nusikaltimus: visuomenės informavimo priemonėse) nuosprendis ma suprasti, kad skirta užsienio skaitytojams Rusų ortodoksų bažnyčia sako, kad visuome- buvo tarytum nepastebėtas. Ir iki šiol šis nuospren- ir jaunajai mūsų Bažnyčios narių kartai, kurių nė negali gyventi ramiai, ir „neturės ji deramos dis jokių padarinių nesukėlė. didelė dalis jau moka šią pasaulyje išplitusią ateities“, jeigu nebus padarytos išvados iš istorijos Ta aplinkybė dar ir dar kartą sako, kad kunigo kalbą. Knyga gausiai iliustruota. Nuotraukos klaidų, „jeigu nebus smerkiami – moraliniu, po- dr. Dariaus Petkūno knyga yra aktuali ir tokia ir dokumentų faksimilės prabyla ir į tuos litiniu, teisiniu požiūriu – tie nusikaltimai, kurie bus visada. vyresnių kartų žmones, kurie knygos dėl buvo padaryti, jeigu nebus sugrąžintas geras Perskaičiusiems šią knygą nekils abejonių, kalbos barjero neperskaitys, bet iš nuotraukų vardas žmonių, kurie nukentėjo tik todėl, kad kad buvo ir yra tokia Lietuvos evangelikų atpažins skaudžią praėjusių laikų istoriją. priklausė dvasininkams, dvarininkams, kazokams, liuteronų bažnyčia ir ji buvo ne Lietuvos Knyga supažindina skaitytoją su sovietų turtingiems ir dirbantiems valstiečiams, pirkliams, gyvenimo paribyje prisišliejusi atsitiktinė valdžios saugumo, vidaus reikalų bei kitų kitiems sluoksniams, kurie buvo paskelbti klasiniais dalelė, o tikra Lietuvos žmonių dvasinio institucijų represinėmis priemonėmis, nau- priešais, liaudies priešais. <...> neturės Rusija de- gyvenimo dalis. dotomis prieš visus Lietuvos gyventojus, o ramos ateities, „jeigu nebus nurodyti nusikaltėliai Iš knygos teksto, gausių nuotraukų ir kartu ir prieš Lietuvos evangelikų liuteronų – tai ir Stalinas, ir Leninas, ir Trockis, ir Urickis, faksimilių matome, kad autorius daug dirbo bažnyčios narius. Knygoje aptariamos šių ir Sverdlovas, – raudonojo teroro, Stalino represijų archyvuose ir yra sukaupęs išsamios medžia- veiksmų priežastys, represijų metodai bei jas organizatoriai. gos, kuri gal dar ne visa sugulė į šią knygą. patyrusių žmonių likimai. Tokio pat pasmerkimo laukia ir Lietuvoje siau- Tai pajutau ir šiemetinio Sinodo metu, kai Knyga yra labai gyva, joje aprašomi dar tėjusių bolševikų darbai. Visuotino pasmerkimo vis kunigas dr. D. Petkūnas, svarstant sutarties daugelio mūsų atmintyje gyvenančių vysku- dar nesulaukiame. Tiesa, 2000 m. birželio 12 d. su Baltarusijos evangelikų liuteronų bažny- po Jono Viktoro Kalvano, kunigo Eriko Lei- Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų čia klausimus, kaip gilus Bažnyčios istorijos jerio, kunigo Jurgio Gavėnios ir kitų įžymių įvertinimas“ dalyvių susitarimu buvo įsteigtas žinovas kalbėjo apie evangelikų liuteronų Bažnyčios darbininkų tikri gyvenimo faktai. Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas. Bažnyčios padėtį Rusijos imperijoje. Autorius aprašė ir aktyvių sovietų val- Tribunolo pirmininku buvo išrinktas advokatas Laukiame naujų kunigo dr. D. Petkūno džios funkcionierių Broniaus Leono Pušinio, Vytautas Zabiela. Tribunolo vyriausiąja kaltintoja darbų, o gal ir mokslinės habilitacijos. Dariaus Petkūno knygos „The Re- Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, Juozo išrinkta žinoma politikė, advokatė dr. Zita Šličytė. pression of the Evangelical Lutheran Bartašiūno veikimą prieš Bažnyčią, įdėjo jų Kaltinimus pateikė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Šaltinis: „Lietuvos evangelikų kelias“ Church in Lithuania during the nuotraukas. Šie asmenys turbūt negalvojo, Estijos, Vengrijos, Albanijos, Bulgarijos ir kt., iš 2011 Nr. 8–9 Stalinist Era“ viršelis kad kada nors bolševizmas žlugs ir jie atsidurs viso penkiolikos, šalių atstovai. Tribunolas 2000 m. Lietuvos istorijos kalendorius. Lapkritis 15 diena 19 diena 23 diena Lapkričio 12–25 d. 1337 m. Šventosios Romos imperijos 1700 m. Valkininkų mūšyje Lietuvos 1851 m. Ožkabaliuose I (Vilkaviškio imperatorius Liudvikas IV Bavaras pado- didikai Sapiegos buvo sumušti prieš juos r.) gimė Jonas Basanavičius, lietuvių 12 diena vanojo Lietuvą Vokiečių ordinui. sukilusių konfederatų. tautinio atgimimo lyderis, mokslininkas. 1422 m. lapkritį popiežius Martynas V, 1429 m. popiežius Martynas V parei- 1789 m. Ketverių metų seimas įstei- Mirė 1927 02 16 Vilniuje. grasindamas iškeikimu ir kryžiaus karu, kalavo, kad be Bažnyčios sutikimo im- gė LDK tvarkančias komisijas, kurioms 1893 m. Rusijos valdžia surengė Kra- pareikalavo, kad Vytautas atšauktų savo peratorius Zigmantas Liuksemburgietis pavedė nuo 1790 m. kasmet vykdyti žių skerdynes – susidorojo su žmonėmis, vietininką Žygimantą Kaributą iš Čeki- nekarūnuotų Vytauto. gyventojų skaičiaus apskaitą. gynusiais uždaromą Kražių vienuolyno jos. bažnyčią. 1672 m. į Vilniaus katedros varpinės 16 diena 20 diena Lietuvos karių diena – 1918 m. pra- bokštą įkeltas mechaninis laikrodis, pa- 1794 m. Radošicuose galutinai iš- 1938 m. uždaryta Vilniaus vadavimo dėta kurti Lietuvos kariuomenė. gamintas Vilniaus laikrodininkų cecho siskirstė Lenkijos ir Lietuvos sukilėlių sąjunga (1925 – 1938). meistrų. kariuomenės likučiai. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjū- 24 diena 1673 m. Lenkijos didžiojo etmono Jono 1918 m. įvyko Prūsų Lietuvos lietuvių džio Seimas paskelbė moralinę Lietuvos 1714 m. Žemaitijoje gimė Tomas Sobieskio vadovaujama Lenkijos ir Lie- suvažiavimas, išrinkęs Prūsų Lietuvos nepriklausomybę. Žebrauskas, matematikas, astronomas, tuvos kariuomenė užėmė turkų valdomą Tautinę Tarybą. architektas, Vilniaus universiteto astro- Chotino tvirtovę. 21 diena nomijos observatorijos įkūrėjas (1753). 17 diena 1368 m. Algirdo vedama Lietuvos Mirė 1758 03 18 Vilniuje. 13 diena 1885 m. Palangoje gimė Vladas Jurgu- kariuomenė prie Trostnos upės sumušė 1793 m. Gardine baigė darbą pa- 1623 m. Vitebske nužudytas Polocko tis, ekonomistas, pirmasis Lietuvos banko Maskvos sargybinį pulką ir pirmą kartą skutinis Lenkijos ir Lietuvos Valstybės unitų arkivyskupas Josafatas Kuncevičius, valdytojas. Mirė 1966 01 09 Vilniuje. apgulė Maskvą. seimas. paskelbtas unitų šventuoju. Lemiamas 1940 m. Berlyne įkurtas Lietuvių akty- 1699 m. Preobražensko (prie Mas- persilaužimas Lenkijos ir Lietuvos unitų vistų frontas, kuris koordinavo Lietuvos kvos) sutartimi Petras I ir Augustas II 25 diena kovoje su stačiatikiais. pogrindinių organizacijų veiklą ir siekė susitarė pulti Švediją. 1764 m. Varšuvoje karūnuotas Stanis- 1632 m. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1920 m. Giedraičių-–Širvintų kau- lovas Augustas Poniatovskis. didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Vladislo- tynėse Lietuvos kariuomenė sumušė 1795 m. Rusija galutinai panaikino vas Vaza (1632–1648). 18 diena Lenkijos kariuomenės generolo Liucjano Lenkijos ir Lietuvos valstybingumą. Ka- 1361 m. Kęstutis pabėgo iš kryžiuočių Želigovskio rinktinę ir sulaikė jos verži- ralius Stanislovas Augustas Poniatovskis 14 diena nelaisvės. mąsi į Lietuvą. atsisakė sosto. 1398 m. mirė pirmasis Vilniaus vysku- Latvijos Nepriklausomybės paskel- 1943 m. Kaune įkurtas Vyriausia- pas Andrius, pranciškonų vienuolis. bimo diena – 1918 m. Latvijos Tautinė 22 diena sis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1415 m. Naugarduke Vytauto iniciaty- Taryba paskelbė Latvijos nepriklauso- 1906 m. išleistas Rusijos caro Nikola- (VLIK). va Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropo- mybę. jaus II įsakas, kuriuo Rusijos imperijoje litu išrinktas Grigorijus Camblakas, baž- 1988 m. Lietuvos SSR Aukščiausioji pradėta Piotro Stolypino agrarinė refor- nytinės unijos su katalikais šalininkas. Taryba suteikė valstybinį statusą lietuvių ma; jos metu kaimai pradėti skirstyti į Parengė 1512 m. Rusija pradėjo ketvirtąjį karą kalbai, tautinei vėliavai ir himnui, tačiau vienkiemius. Tomas BARANAUSKAS, su Lietuva (1512–1522). nepaskelbė Lietuvos įstatymų viršenybės 1919 m. Radviliškio kautynėse Lietu- Vilnius 1632 m. Rusijos kariuomenė pradėjo prieš SSRS įstatymus. Sąjūdis perėjo į vos kariuomenė sumušė bermontininkus Smolensko apgultį, užtrukusią iki 1634 atvirą opoziciją LKP. ir užėmė Radviliškį. m. sausio 24 d. 16 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Skaitmeninto kultūros paveldo sklaida „Senoji Kibininė“ siūlo: * Kibinų pristatymas į namus. * Edukacinė kibinų gaminimo pamokėlė. * Parodomoji šimtalapio gaminimo pamokėlė. * Specialus meniu grupėms. * Šventiniai ir pobūvių pasiūlymai. * Dienos verslo pietūs. * Garantuojame malonų ir atidų aptarnavimą.

„Senosios kibininės“ autobusiukus rasite šiais adresais: Savanoriai Nr. 1. Savanorių pr. 247 (šalia „Maximos“ bazės ) Savanoriai Nr. 2. Savanorių pr. 16 (šalia „Hyper RIMI“) Lietuvos liaudies buities muziejus Interaktyvus žemėlapis yra integruotas į Šiaurės m. Nr. 3. Žirmūnų g. 64 (šalia „Hyper RIMI“) 2011 m. gegužės–spalio mėn. vykdydamas muziejaus internetinę svetainę, bet atsidaro projektą „Pažink senąjį Lietuvos miestelį“ ir kaip atskira programa, pritaikyta spaudai Minskas Nr. 4. Žirmūnų g. 2, Vilnius (šalia „IKI“) (projekto vadovė Rolanda Kupčikienė), kartu bei multimediniam pristatymui. CUP-as Nr. 5. Konstitucijos pr. 40 (šalia Baltojo tilto) su UAB „MultimediaMark“ sukūrė interak- Žaidimo scenarijus projektuotas atsižvel- tyvų žemėlapį, kuris kartu su žaidimu yra giant į tai, kad žaidėjas ieškotų papildomos Mandarinas Nr. 6. Ateities g. 91, Vilnius („Mandarino“ patalpose) pristatomas LLBM internetinėje svetainėje pažintinės informacijos, o žaidimo laimėtojai Mada Nr. 7. Viršuliškių g. 40 (šalia „MADOS“) (www.llbm.lt, skiltyje „Žaisk ir laimėk“). yra apdovanojami bei paskatinami apsilan- BIG-as Nr. 8. Ukmergės plentas 369 (šalia „BIG“) Ši programa apima visą per pastaruosius kyti muziejuje. Tikimasi, kad šis projektas metus pastatyto muziejaus miestelio terito- ne tik prisidės prie Lietuvos liaudies buities Minsko plentas Nr. 9 Liepkalnio g. 112 (šalia „Maximos“) riją ir joje esančius pastatus bei ekspozicijas. muziejaus kaip kultūrinio objekto viešinimo Kalvarijų „Norfa“ Nr. 10. Kalvarijų g. 206 (šalia „Norfos“) Žemėlapis yra interaktyvus, t. y. vartotojas bei Lietuvos XX a. I p. istorinio laikotarpio aktyvavęs objektą, turi galimybę pamatyti atskleidimo, bet ir prie kultūrinio turizmo papildomą informaciją – tekstus lietuvių Lietuvoje skatinimo. ir anglų kalbomis, atlikti žaidimo veiksmą Projektas finansuojamas Lietuvos Res- Ačiū, atsakyti į klausimus, susijusius su Lietuvos publikos kultūros ministerijos pagal „Skai- istorija ir kultūra. Piešimo stilius spalvingas, tmeninto kultūros paveldo sklaidos“ pro- patrauklus, labiau orientuotas į vaikus ir gramą. jaunimą. kad esate Užs. Nr. 30 kartu! www.kibinas.lt

Užs. Nr. 20 Padėka Mieli „Vorutos“ skaitytojai, nuoširdžiai dėkojame, kad VšĮ „Vorutos“ fondui šiais metais skyrėte 2 proc. pajamų mokesčio sumos pagal LR labdaros ir paramos įstatymą. Džiaugiamės, kad prisidedate prie Lietuvos istorijos populiarinimo, tautiškumo ugdymo. „Vorutos“ redakcija

Gedimino kalno ir jo šlaitų tvarkymo darbai 2011 metais Lietuvos nacionalinis mu- medžiai kelia grėsmę ir kalno lankytojams. ziejus vykdo Gedimino kalno ir Aukštutinės Gedimino kalno želdinių, šlaitų ir takų tvar- pilies Vilniuje 2-ojo etapo tvarkybos darbus kybos darbai vykdomi pagal 2011 m. UAB kalno būklei stabilizuoti. Atliktas kritulių „Projektavimo ir restauravimo institutas“ vandens nuvedimo sistemos remontas, parengtą projektą. vykdomi medžių retinimo darbai. Projektas tęstinis, 2010 m. buvo atlikti Daugiamečiai Gedimino kalno stebė- Gedimino kalno ir jo šlaitų I etapo pro- jimai parodė, kad viena šlaitų nuošliaužų jektavimo bei tvarkybos darbai. Darbus formavimosi priežasčių yra medžiai, kurių organizuoja VĮ Lietuvos paminklai. šaknų sistema išjudina šlaitus. Tankiai suaugusios medžių grupės neleidžia for- Lietuvos nacionalinis muziejus, muotis velėnai. Puvinio pažeisti bei pasvirę Ryšių su visuomene skyrius

Pataisymas „Vorutos“ Nr. 20 (735) (2011 m. spalio 22 d.) 7 p. prie straipsnio „Arkivyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus gimimo metinių minėjimas“ esančios nuotraukos paraše įsivėlė korektūros klaida. Parašas turėtų būti toks: Arkivyskupao Julijono Steponavičiaus seserį Karoliną 1999 05 30 aplankė vyskupas Juozas Tunaitis. Atsiprašome vyskupo Juozo Tunaičio ir skaitytojų. Užs. Nr. 25 Redakcija Kitas „Vorutos“ numeris išeis 2011 m. lapkričio 26 d.

Redakcinė kolegija: Voruta Prenumeratos Tadas Stomma, JAV Spaudos radijo ir televizijos Dr. Arū­nas Bubnys, habil. dr. Kazimieras Garšva, Vytautas Gocentas, archit. Dainora Juchnevičiū­tė-Vaivadienė, Marija Remienė, JAV rėmimo fondas Visos prekių ženklo teisės indeksai Vilniaus krašto lietuvių saugomos dr. Viktoras Jencius, dr. Napole­nas Kitkauskas, Romualdas Ozolas, Gediminas Paviržis, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, Bronius Saplys, Kanada 0135, 0136 dr. Aldona Vasiliauskienė, akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Juozas Vercinkevičius (vyriausiasis redaktorius). sąjunga išeivijoje © Voruta, 2011. Leidžiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimt tretieji leidimo metai. Laiškams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, LIETUVA. Tel. faksas: (8 528) 5 12 66, © Voruta 2011. Visa medžiaga (rašiniai), pateikta laik­ Rengėjas (leidėjas) – VšĮ „Vorutos“ fondas, įmonės kodas 181392738. Direktorė Aušra El. paštas: [email protected] , [email protected]. raštyje „Voruta“, yra VšĮ „Vorutos“ fondas (įmonės ko­ Virvičienė. Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraštis išeina du kartus per mėnesį (šešta- Interneto svetainės: www.voruta.lt, www.mazoji-lietuva.lt das 181392738, PVM mokėtojo kodas LT813927314) dieniais). Apimtis – 4 sp. l. Redakcijos adresas: Naujoji g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 5 12 66, Redakcija: Jurgita Brasiū­naitė (redaktorė, tel.: 8 603 11117), Jonas Česnavičius (fotografija), nuosavybė. Laikraštį ar jo straipsnius kopijuoti ir „Tele2“ mob. (8 605) 11117. Vytautas Česnulis (bažnyčios istorija), Viktoras Latvėnas (maketuotojas), Stanislava Žuravska platinti be raštiško sutikimo draudžiama. Vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius (buhalterė), Viktorija Vaškytė (Klaipėda), Aušra Virvičienė, Birutė Žemaitaitytė, Antanas Lesys Spausdino Media Regionalne Sp. z.o.o. (RAB) (Lenkija). Tiražas 1 500 egz. (istorija), Martynas Buivys (internetas), Juozas Vercinkevičius (vyr. redaktorius).