Poema Apie Tragišką Mūsų Giminaičių Jotvingių Likimą Akad
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo Nr. 21 (735) 2011 m. lapkričio 12 d. Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 1 Lt Šiame numeryje 5 Habil. dr. Kazimieras GARŠVA Ar Lenkija išlaikys Berznyko egzaminą? Nepagrįstos Lenkijos pretenzijos Lietuvai 12 Austra ZAPOLSKIENĖ „Amžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos terotoriją, poilsio vietą. Klebonas.“ Toks įrašas pui- kuojasi ant netikėtai Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio akmens Virgilijus Povilūnas: Pradėti, siekti ir pasiekti „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 visomis prasmėmis jau seniai peržengtos. statybos darbus po nakties išdygo didžiulis metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė Taigi netoliese lietuvių kapų ėmė kilti granito obeliskas su įrašu: „Tūkstančiams 13 Dr. Pranas KNIŪKŠTA į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebo- paminklai įvairioms idėjoms, pirmiausia lenkų, nužudytų 1941–1944 metais Paneriuo- nas.“ Toks įrašas puikuojasi ant netikėtai Nemuno mūšiui, vėliau Panerių aukoms, se, netoli Vilniaus, atminti. <…> Egzekucijos Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio bei simboliniai kryželiai kilusiems iš Seinų vykdytojas buvo lietuvių specialusis sava- akmens. Beje, šios kapinės pastarąjį de- krašto lenkų inteligentams, žuvusiems kon- norių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis šimtmetį tapo tikriausiu lenkų ir lietuvių centracijos stovyklose, vėliau vieno patrioto hitlerininkų saugumo tarnyboje…“ Turint santykių veidrodžiu. Kol Vilnius ir Varšu- „Pilsudčiko dvasiai“ (jis pats tose kapinėse omeny visas aplinkybes – pastatymo laiką ir va glėbesčiavosi ir kalbėjo apie strateginę nėra palaidotas) ar šiaip lenkų visuomenei vietą, akivaizdu, kad paminklo intencija – pa- partnerystę, šiose kapinėse kaip grybai po nusipelniusiems. Aišku, vis intensyvėjant niekinti Seinų krašte gyvenančius lietuvius bei lietaus dygo paminklai. Lietuvoje gimus lietuvių paniekinimo prieskoniui. kurstyti jiems neapykantą. Jau šešerius metus idėjai tinkamai įamžinti Berznyko kapinėse 2005 metais po ilgų derinimų ir projektų stovi minėtasis obeliskas. Nors buvo kreip- palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, len- keitimo buvo gautas leidimas Lietuvos sava- tasi į galimas valstybės institucijas prašant jį kų visuomenė ėmėsi iniciatyvos neatsilikti. norių atminimą įamžinti tipiškais kryželiais pašalinti, vis gaunamas atsakymas būdavo Vaizdeliai iš darbo Dieveniškėse Taip įsibėgėjo, kad nebegali sustoti – ribos bei pastatyti Dalios Matulaitės pietą. Vykdant labai paprastas: „Tai vietos klebono reikalas.“ Nukelta į 4 p. Rytų Lietuva ir Lietuvos ir Lenkijos Poema apie tragišką mūsų 1994 m. sutarties „Dėl draugiškų giminaičių jotvingių likimą santykių ir gero kaimyninio Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius bendradarbiavimo“ grubūs pažeidimai* akyse jotvingiai – tai niekingi pagonys, be to, labai žiaurūs. Iš tikrųjų jotvingiai tik narsiai gynėsi nuo daug žiauresnių užpuolikų. Akad. prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius Kaip ir artimiems giminaičiams prūsams, davo savo nuostatas su ministru ar Seimo jotvingiams teko pirmiesiems iš baltų genčių užsienio reikalų komitetu. To nežinau. susidurti su atslinkusiais iš vakarų kryžiuočių Derybų metu mūsų delegacija pasiūlė Jono Česnavičiaus nuotr. (prieš tai lenkų) agresoriais. Jie savo krauju sutarties preambulę, kurioje turėjo būti prilaikė šių veržimąsi į baltų krašto gilumą, nurodoma, kad Lenkijos 1920 m. įvykdytas kol mirtino pavojaus akivaizdoje spėjo kovai Suvalkų sutarties sulaužymas neturi jokių pasirengti lietuviai, sukurti galingą valstybę, teisių ir negali būti precedentu išsaugoti pajėgiančią pasipriešinti agresijai. Dėl to mes jos reliktus ar formuoti iš jos išplaukiančias išlikome, o jotvingiai – žuvo. To niekuomet naujas tendencijas. Tokiai preambulei Len- neturime pamiršti. kijos pusė nepritarė, kam esą nepagrįstai Apie jotvingius žinome palyginti nedaug. baimintis, nes Lenkija jokių aneksinių siekių Akad. Zigmas Zinkevičius Net jų apgyventas plotas nėra pakankamai neturi. Lenkai pasiūlė tai įforminti, berods, Tai poeto Roberto Keturakio knyga Jotvin- aiškus, ypač jo rytinė ir pietinė riba. Trūksta kaip atskirą sutartį. Tačiau jos rengimas giai (poema), kurią šiemet išleido Pasaulio duomenų ir apie jotvingių kalbą, kuri pri- Akad. Antanas Tyla nusikėlė ir pagaliau liko neįformintas. lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. klausė vakarų baltų kalbinei grupei, taigi Galbūt dėl to Lietuvos Respublikos ir Pažvelgsiu į ją kalbininko, tiksliau, kalbos buvo artima prūsams. Rašytinių tekstų (jeigu Lenkijos Respublikos 1994 m. balandžio istoriko baltisto akimis. Nesiimu spręsti apie tokių išvis buvo) neišliko. Sprendžiama iš tų Derybose dėl sutarties kaip referentas 26 d. sutartyje „Dėl draugiškų santykių kalbinių ypatybių, kurias rodo istorijos šalti- dalyvavau nuo pat pradžios. Posėdžiai vyko meninę poemos vertę, nes nesu literatūrolo- ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ gas. Tegu tai padaro literatūros specialistai. niuose užrašyti tikriniai vardai, daugiausia Vilniuje ir Varšuvoje. Pradėjome Vilniuje atsirado punktai, kuriuose teigiama, kad vietovardžiai (dalis iki šiol tebevartojami). ir baigėme pasirašydami Varšuvoje. Mano Pirmiausia kelios įvadinės pastabos. susitariančios valstybės, reikšdamos apgai- Istoriniuose šaltiniuose duomenys apie jo- Naujausi tyrimai rodo, kad būta nemažos padėtis buvo pusiau izoliuotas dalyvis. lestavimą dėl konfliktųtarp abiejų valstybių kalbinės diferenciacijos. Net linkstama ma- Lietuvos URM delegacijos narių į problemų tvingius labai prieštaringi. Dažniausiai į juos po Pirmojo pasaulinio karo, kai po ilgos žiūrima nepalankiai. Kitaip ir būti negalėjo, nyti buvus ne vientisos jotvingių genties, bet aptarimą ir bendrų nuostatų suformulavimą nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, genčių junginio, kuriame vyravusi gausiausia nekviet4, pozicijų neaiškino ir nederino. De- nes apie jotvingius rašė tie amžininkai, kurie nepriklausomą gyvenimą, bei smerkdamos patys naikino šią tautą. Jie juk turėjo kažkaip ir stipriausia jotvingių gentis, davusi pavadi- rybose viskas buvo sprendžiama ekspromtu, smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tar- nimą visam junginiui. Pastarųjų laikų tyrimų nors, be abejo, delegacijos vadovas derin- Nukelta į 10 p. pateisinti savo kruviną darbą. Todėl budelių Nukelta į 14 p. 2011 m. lapkričio 12 d. Nr. 21 (735) Voruta Mažoji Lietuva Reformacijos ir Sweczio šventė Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius „Gerai, kad Reformacijos šventė pas mus jau tapo ne darbo diena“, – maždaug taip pajuo- kavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, kviesdamas vil- niečius parapijiečius pirmadienį, 2011 m. spalio 31 d., ruoštis vykti į Žemaičių Naumiestį. Reformacijos diena pažymima visose Lietuvos liuteroniškose bažnyčiose, tačiau vie- noje iš jų kasmet surengiama visos Bažnyčios šventė – atvykstant į ją ir vyskupui, ir įvairių parapijų kunigams. Šiemet Žemaičių Naumies- tis pasirinktas neatsitiktinai: būtent čia prieš 100 metų kantorius Frydrichas Megnis išleido liuteroniškąjį laikraštį „Svečias“ (Sweczias) – taigi 1911-aisiais po carine letena vis dar esančiai Lietuvai mėginant vėl (1904-aisiais atkritus prievolei spraustis į graždankos rūbą) atgauti lietuvišką „kvėpavimą“, gentainiams liudyti sava kalba, savu raštu. * * * Žemaičių Naumiesčio ev. liuteronų bažnyčios choristai su vadovu Frydrichu Megniu. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje. Astridos Petraitytės archyvo nuotr. Tokia ypatinga proga mes, vilniečiai liute- ronai, išties subruzdome – gi mūsų parapijietis o kas (ir aš tarp jų, nes ne šiose, o mažose kai- * * * „rėdytojis“ gavo nurodyti ir rusiškai: „Kantor Algirdas Žemaitaitis, pasiaukojęs liuteroniškos miškose kapinaitėse atgulę maniškiai) – ieškoti F. Megne, M. Aleksnadrovskoje [taip, tai tuo- spaudos ir visos istorijos tyrimams, „Svečio“ kunigo diakono F. Megnio kapo, pastovėti prie O pamaldos buvo išties iškilmingos, paki- metinis Naumiestis, tiesa, vietiniai gyventojai, svarbą jau buvo spėjęs viešai paliudyti. Bažny- kuklaus jo paminklėlio. lios – juk įprastinę liturgiją papildė „Svečio“ lei- regis, vartojo lietuviškąjį vardą – A. P.] Kovens- čios paskatinti ir paremti, tą ankstyvą pirma- Nors „Svečio“ leidėjo pagerbimas kapinėse dėjo pagerbimas ir žodžiu, ir muzika, ir daina! koj gub. Ross.u.“ 1913-aisiais Tilžėje F. Megnis dienio rytą į patogų autobusėlį susėdome kone buvo numatytas po iškilmingų pamaldų, bet Vyskupo vedama į pilnutėlaitę bažnyčią išspausdino „Raktelį“, elementorių, arba, kaip dvidešimt žmonių. Tiesa, galėjome džiaugtis vėliau paaiškėjo, kad neapsigavome tai padarę įžengė kunigų procesija – buvo proga pasi- pats tikslino: „Pradžiamokslį evangeliškiems ir mes svečių turintys – kartu vyko ne tik ak- iš anksto – juk mūsų rūpestingasis parapijietis džiaugti, kad jų turime gausų būrį, ir garbaus lietuvių vaikams.“ 1914–ųjų pabaigoje jam teko tyvi reformatė, laikraščio „Vilniaus reformatų p. Algirdas, kaupiantis ne tik žinias, bet ir ma- amžiaus, bet daugiausia – jaunų, beskleidžian- ypatingi išbandymai: įskųstas, rusų valdžios žinios“ redaktorė Dalija Gudliauskienė, bet ir terialius anų laikų liudijimus, galima sakyti, čių sparnus, kaupiančių savąją bei perimančių apkaltintas šnipinėjimu vokiečiams, karo lau- Lydos liuteroniškos parapijos kunigas Sergejus portfelyje atsivežė parodėlę, kurios ekspona- vyresniųjų išmintį. Sveikinimo žodžiu – primin- ko teismo nuteistas sušaudyti – tik paskutiniu Heilas. Taigi visą ne taip artimą kelią turėjome tus – nuotraukas,