Bajorystė – Ir Likimo Dovana, Ir Pareiga
REDAKTORIAUS SKILTIS Bajorystė – ir likimo dovana, ir pareiga Kai šį pasaulį palieka žinomas žmogus, lieka jo parašytos knygos, sukurta muzika, dailės kūriniai, vaidmenys kino ar teatro scenoje, atlikti visuomenei naudingi darbai. Apie tai primena nekrologai, draugų ir bičiulių viešos mintys. Jei išėjusysis nebuvo lyderių sąraše, tačiau užaugino dorus vaikus, gyveno gerbdamas savo artimą ir bendrapiliečius, taipogi nusipelno šviesaus atminimo. Bajorų palikuonims gyvenimo prasmės klausimai ypatingai jautri sritis. Šalia siekio būti gerbiamu žmogumi dar yra atsakomybė prieš tuos, kurie kažkada turėjo ypatingų nuopelnų Tėvynei ir už tai buvo išskirti iš kitų. Tai – nelengva, tačiau kilni priedermė. Ne vieno mūsų protėviai susiję su žymiaisiais XIX a. sukilimais, šviesuolių draugijų organizavimu ir veikla, knygnešyste, Lietuvos Respublikos gimimu. Malonu žinoti, kad vis daugiau mūsų bendruomenės narių suranda laiko archyvams, tokių faktų lesiojimui. Daugeliu atvejų tokia informacija labai negausi, tačiau labai brangi jos ieškančiam, o ir pagarba, istorinė atmintis su ja susijusiam. Ne dvarų dydžiu ir gausa didžiausios garbės nusipelno bajorų palikuonių protėviai, bet darbais, kuriuos paskyrė savo Tėvynei ir jos žmonėms – išsaugant kalbą, kultūrą, papročius, statant bažnyčias, remiant talentingas asmenybes etc. Ir ypač širdį paglosto surastas faktas, kad už dalyvavimą sukilime ar šviesuoliškoje veikloje jūsų protėvis atsidūrė tremtyje, o dvaras caro įsaku buvo atimtas ir atiduotas „lojaliam“ piliečiui. O kaip šiandien gyvename? Ar bajoro vardas artimai susijęs su gyvenimo pilnatvės troškimu? Ar protėvių paliktos prisiminimų šviesos neužgožia materialūs troškimai? Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienam bajorui privalu stengtis tapti tikru aukštuomenės nariu, toji likimo dovana – ir šviesi pareiga. 1 Pirmoji žinoma data apie bajoriškas šaknis – 1725 metai, kai vienam iš sūnų testamentu buvo paliktas dvaras Upytės paviete.
[Show full text]