Vytauto Didžiojo Karo Muziejus 2015 Metais Vytauto Didžiojo Karo Muziejus
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MUZIEJUS 2015 METAIS VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MUZIEJUS VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MUZIEJUS 2015 METAIS ALMANACHAS KAUNAS 2016 SPAUDINIŲ RENGIMO LEIDYBAI KOMISIJA: Pirmininkas – dr. Andriejus Stoliarovas, Karybos istorijos skyriaus vedėjas. Nariai: Lina Kasparaitė-Balaišė, Karybos istorijos skyriaus vyriausioji muziejininkė; Vidmantas Airini, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo poskyrio kolekcijų saugotojas; Edvinas Vaidotas, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo poskyrio kolekcijų saugotojas. Recenzentai: prof. dr. Jonas Vaičenonis, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius mokslui ir studijoms. Kalbos redaktorė Sigita Meškinienė Fotografas Artūras Užgalis Dizainerė Violeta Pikčiūnaitė ISSN 2029-3259 © Krašto apsaugos ministerija, 2016 © Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2016 TURINYS MOKSLINIAI STRAIPSNIAI XV–XVI A. ILGIEJI KOVOS PEILIAI IŠ VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MUZIEJAUS dr. Paulius Bugys ............................................................................................. 5 SALASPILIO (KIRCHOLMO) MŪŠIS ISTORINĖJE LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VAIZDUOTĖJE: NUO BAROKO IKI APŠVIETOS Kristina Petrauskė .......................................................................................... 16 PRANCŪZIJOS KARIUOMENĖS KAVALERIJOS GINKLUOTĖS IR KOVINĖS TAKTIKOS BRUOŽAI 1799–1815 M. IR JUOS ATSPINDINTYS VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MUZIEJAUS RINKINIŲ EKSPONATAI Vidmantas Airini ........................................................................................... 37 ŠARVUOTOSIOS TVIRTOVĖS ANT BĖGIŲ arba Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai dr. Andriejus Stoliarovas .............................................................................. 120 MASKUOTĖS NAUDOJIMAS LIETUVOS KARIUOMENĖJE XX A. 3–4 DEŠIMTMETYJE Lina Kasparaitė-Balaišė ............................................................................... 144 MOKSLINIAI POPULIARINAMIEJI STRAIPSNIAI LIETUVOS KARIUOMENĖ TAUTOS ŠVENTĖS IŠKILMĖSE Danguolė Graibuvienė ................................................................................. 163 ATNAUJINTAS NAUJAM GYVENIMUI. VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MUZIEJAUS REKONSTRUKCIJA Eglė Matikovaitė .......................................................................................... 178 ĮMINTOS PAVEIKSLŲ MĮSLĖS Rita Malinauskienė ...................................................................................... 188 3 EKSPOZICIJOS IR PARODOS STACIONARI PARODA PIRMYN Į PRAEITĮ Gerarda Dručkuvienė .................................................................................. 194 STACIONARI PARODA IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS TE STIPRYBĘ SEMIA Nijolė Nevčesauskienė .................................................................................. 199 STACIONARI PARODA ŠVENTASIS KARYS. ŠV. JURGIS DAILĖS KŪRINIUOSE LIETUVOJE Vidmantas Airini ....................................................................................... 203 KILNOJAMOJI PARODA LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠARVUOTIEJI TRAUKINIAI 1920–1935 M. dr. Andriejus Stoliarovas .............................................................................. 207 KILNOJAMOJI PARODA SOLO SU „LITUANICA II“ PER ATLANTĄ Lina Kasparaitė-Balaišė ............................................................................... 210 STACIONARI PARODA ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS KARAI SU ŠVEDIJA XVII AMŽIUJE Kristina Petrauskė ........................................................................................ 213 KILNOJAMOJI PARODA PRISIEKĘ KOVOTI UŽ LAISVĘ dr. Andriejus Stoliarovas .............................................................................. 217 MUZIEJAUS RINKINIAI ĮDOMIAUSI 2015 METŲ EKSPONATAI Janina Karosevičiūtė .................................................................................... 221 MUZIEJAUS KRONIKA V Y T A U T O D I D Ž I O J O K A R O M U Z I E J A U S 2 0 1 5 M E T Ų K R O N I K A Regina Rajeckienė, Gintarė Genytė .............................................................. 224 4 XV–XVI A. ILGIEJI KOVOS PEILIAI IŠ VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MUZIEJAUS dr. Paulius Bugys ĮVADAS Nors apie XV–XVI a. naudotą ginkluotę daugiau informacijos gali suteikti rašytiniai, ikonografijos ar net heraldikos šaltiniai, vis dėlto šio laiko- tarpio ginkluotės pažinimas naudojantis archeologinių tyrimų duomenimis ir muziejuose saugomais atsitiktinai aptiktais artefaktais suteikia viltį atskleisti ne karinio elito, o pašauktinių kariuomenės ginkluotės bruožus. Nors to meto Lietuvos laidojimo paminklai dėl christianizacijos įvykusių dvasinio pasaulio suvokimo pokyčių nebepasižymi tokia įkapių gausa kaip ankstesniuose amžiuose, vis dėlto ir tarp sumažėjusio artefaktų kiekio galima rasti šiai epochai būdin- gos ginkluotės elementų. Deja, radiniai iš laidojimo paminklų negali atskleisti bendrų ginkluotės tendencijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) dėl išskirtinai etninės Lietuvos teritorijoje vis dar išlikusio, pagonybės laikus menančio papročio mirusiuosius laidoti su įkapėmis, kurių kiekis, laikui bėgant, vis mažėjo. Būtent šio laikotarpio Lietuvos archeologinėje medžiagoje ryškiai išsiskiria naujas ginklų tipas – ilgieji kovos peiliai, kuriuos ir norėtųsi kiek plačiau aptarti šioje publikacijoje. Peržvelgus XV a. vid.–XVI a. laidojimo paminklų medžiagą pastebėta, kad ginklų juose itin mažai. Sunku pasakyti, ar galima ginklais laikyti vis dar kapuose pasitaikančius kirvius. Gali būti, kad šiuo laikotarpiu jie buvo labiau buities elementas. Tačiau ginkluotės šiuo laikotarpiu datuojamoje archeologi- nėje medžiagoje yra. Tai vadinamieji ilgieji kovos peiliai, Europos ir Lietuvos archeologijoje žinomi nuo XIV a. pab. iki XVII a. Nors kai kuriais atvejais šių ginklų ilgis nenusileidžia kalavijų ilgiui, juos priskirti peiliams įpareigoja beveik analogiška konstrukcija, gamybos būdas bei atsiradimo istorija. Todėl šio darbo tikslu buvo pasirinkta keleto XV a. vid.–XVI a. vid. ilgųjų kovos peilių analizė remiantis Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinki- niuose saugoma archeologine medžiaga. Straipsnyje ne siekiama išvardyti visų muziejuje saugomų ilgųjų kovos peilių ar jų fragmentų, o norima supažindinti su šių ginklų tyrimo problematika bei pagrindiniais tipais. Muziejine medžiaga pasinaudota stengiantis atkreipti ginkluotės tyrinėtojų ir karo istorikų dėmesį į šiuos vėlyvųjų Viduramžių ir Renesanso epochoje naudotus ginklus, labai retai sulaukiančius ne tik Lietuvos, bet ir Europos karo istorijos tyrinėtojų dėmesio. 5 XV–XVI a. ilgieji kovos peiliai iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus Todėl, įtraukus į mokslinę apyvartą kai kuriuos artefaktus, norėtųsi tikėtis, kad po išsamesnio tyrimo ateityje jie galėtų suteikti trūkstamos informacijos apie minėto laikotarpio ginkluotę bei, galbūt, padėtų atsakyti į kai kuriuos Lietuvos karybos istorijos klausimus. ILGŲJŲ KOVOS PEILIŲ RAIDA, TYRIMŲ ISTORIJA IR PROBLEMATIKA Vadinamieji ilgieji peiliai Europos ir Lietuvos archeologijoje žinomi nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. Manoma, kad tokio, gana paprastos konstrukcijos, ginklo atsiradimą sąlygojo draudimas kai kuriuose Europos regionuose valstie- čiams ir miestiečiams nešiotis kalavijus. Plebėjišką šio ginklo kilmę liudija ir vokiški jo pavadinimai (vok. Bauernwehr, Hauswehr), reiškiantys valstiečio, arba kitaip – namų ginklą. Tarp valstiečių ir miestiečių populiarus peilis, naudojamas tiek ūkio darbams, tiek ir savigynai, laikui bėgant, tampa populiarus tarp miestų milicijos ir karių. Kaip pigesnis ir nekilmingas kalavijo giminaitis nuo XV a. vidurio įgauna vis daugiau kovinių savybių. Nemažos dalies ilgųjų peilių forma ir ilgis jau nebepritaikytas buities darbams, ginklas tampa miestiečio ar valstiečio savigynos priemone bei gana plačiai naudojamas mūšių laukuose1. Beje, šis, be- veik prasčiokiškas, ginklas laikui bėgant nebelaikomas vien tik paprastų žmonių ginkluote ir vis dažniau naudojamas aukštesniųjų visuomenės sluoksnių atstovų. Tai liudija ne tik ikonografija, bet ir iki mūsų dienų išlikę prabangiai nukaldinti artefaktai. Tiesa, labiau žinomi kaip medžioklės peiliai (vok. Jagdmesser), o karui aukštuomenė vis dar mieliau naudojo kilmingesnius ginklus. Nuo XIV a. pabaigos šis ginklų tipas žinomas bauernwehr, hauswehr, rugger ar kord pavadinimais. XV a. antrajame ketvirtyje–XV a. viduryje išsiskiria dar vienas šio ginklo tipas, žinomas ilgųjų peilių (vok. Langes Messer) pavadi- nimu. Šiame straipsnyje vartojamas ginklų pavadinimas ilgieji kovos peiliai – gana sąlyginis. Kadangi nusistovėjusios lietuviškos terminijos šiems ginklams apibūdinti vis dar nėra, nuspręsta, kalbant apie bet kurį iš šių ginklų variantų, naudoti šį pavadinimą. Pagrindiniai bruožai, išskiriantys ilguosius peilius iš kitų geležtinių gin- klų, yra nesimetriška rankenos buoželė ir pagalbinis skersinis. Geležčių ilgis ir forma įvaruoja nuo ilgų, siaurų ir smailų iki platesnių ir ganėtinai bukų ar net šiek tiek lenktų. Ankstyvieji šio tipo ginklai savo forma labai panašūs į buityje naudojamus peilius, gana plačiai naudoti Centrinėje Europoje (daugiausia pie- tinėse vokiečių žemėse, Moravijoje). Kaip jau minėta, manoma, kad šie ginklai 1 H. Müller, H. Kölling, Europäische Hieb und Stichwaffen aus der Sammlung des Museums für Deutsche Geschichte, Berlin, 1981, s. 53, 80. 6 XV–XVI a. ilgieji kovos peiliai iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus išsivystė iš paprastų darbo peilių, su laiku vis dažniau juos naudojant savigynai, dėl šios priežasties juos ilginant ir tvirtinant papildomą