Prof. Pranas Dovydaitis Apaštalaulojas Ir Mokslininkas
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Prof. dr. Zenonas Ivinskis Prof. Pranas Dovydaitis Apaštalaulojas ir mokslininkas T U R I N Y S I. Pirmasis lietuvių pasaulietis katalikiškoje akcijoje II. Mokslinis Dovydaičio pasiruošimas III. Dovydaitis visuomeninėje veikloje IV. Dovydaičio mokslinė veikla ir jo žurnalai V. Priedas: Dovydaitis kratosi pagerbimo Išleido ŠALTINIS Anglijoje 1970 Atspaudas iš žurnalo ŠALTINIO 1969, nr.6 ir 1970, nr. 1-5 2 I. PIRMASIS LIETUVIŲ PASAULIETIS KATALIKIŠKOJE AKCIJOJE 1. „Mirštu ištrėmime“. — Tai buvo 1085 Štai turime prof. Dovydaitį tokiame metais! Didysis vidurinių amžių popiežius įvairiaspalviame spektre, krūvoje jį su Grigalius VII kietai kovojo su Bažnyčios pančių darbų, užsiėmimų, sau prisiimtų gyveniman įsibrovusiomis ydomis. Jis tu prievolių ir pareigų, kurios nuolat užpildy rėjo pakelti didelį pyktį imperatoriaus davo jo dieną nuo ankstaus ryto iki vėlaus Henriko IV, kuris buvo klūpojęs ir atgai vakaro. Bet vis tik daugybėje Dovydaičio lavęs prie Kanossos pilies vartų. Visą savo veiklos sričių ir tame jo imponuojančiame gyvenimą sielojęsis dėl Bažnyčios idealų, enciklopedizme nerandame, nė paskubomis reikalavęs laikytis kunigams celibato, žvelgdami, nepastebime nė giliau pažiūrė draudęs investitūrą ir bažnytinių vietų ję, to blaškymosi, seklaus į įvairias sritis pardavinėjimą (simoniją), tas didysis po mėtymosi. Tai yra charakteringa ne vie piežius priešo spaudžiamas savo gyvenimą nam daugiadarbiui, neapčiuopiamčiam tik baigė Salernne tragiškais žodžiais: „Mylė rosios savo darbo srities. Dovydaitis ta jau tiesą ir neapkenčiau neteisybės, todėl čiau tame moksliniame platume ir šakota mirštu ištrėmime“. Šie žodžiai turi aktua me visuomeniniame veikime buvo suradęs lios savo prasmės ir šiandien, beveik devy save patį. niems amžiams praėjus. Juos galėjo karto ti ir mūsų didysis mokslininkas bei visuo 3. Išeities taškas — lietuviškas katali menininkas, katalikų akcijos vyras ir kiškumas. — Dabar kyla klausimas: ar tas moksleivių ateitininkų tėvas, prof. Pranas Dovydaičio plačiai išsiskleidęs veikimo ir Dovydaitis, kurio kaulai guli tolimame Si darbo šakotumas neturėjo kurios nors gi bire. lesnės prasmės? Ar jame nėra kokios pa grindinės linijos, sakytume, aiškaus cent 2. Veiklos plotis ir gylis. — Į profesorių ro, iš kurio spinduliavo jo visa veikla ir Praną Dovydaitį galima žvelgti, prieinant platus mokslinis užsimojimas? Tokį cent prie jo iš įvairių pusių. Jo gyvenimas yra rą, tokį išeities tašką rasti nėra sunku. Kai toks platus, jis apima tiek daug įvairių įsižūri į Dovydaičio veikimą, tai pastebi, sričių, kad apie jį galima kalbėti atskiro kad jis yra pirmiausia katališkasis vei mis temomis, kaip apie ateitininkų organi kėjas ir darbuotojas. Jis yra pirmasis pa zatorių, apskritai kaip apie plačios skalės saulietis inteligentas apaštalautojas. Šioje visuomenės veikėją, kaip apie žurnalistą- srityje jis yra tikras pionierus Lietuvoje redaktorių, kaip apie pedagogą — gimna pilna ta žodžio prasme. Jis yra pirmasis ka zijos direktorių, universiteto profesorių, talikiškos akcijos vyras Lietuvoje jau anais Lietuviškos Enciklopedijos vice-redaktorių, laikais, kada Bažnyčia dar nebuvo visai Lietuvos Tarybos narį (Vasario 16-tos akto oficialiai pakvietusi dalyvauti pasauliečių dalyvį), ministerį pirmininką ir t.t. Štai apaštalavimo darbe, kada katalikiškoji ak prof. Dovydaičio viena pusė! Jis platus vi cija dar nebuvo apipavidalinta į žinomuo suomenininkas-veikėjas! O kur kitas Dovy sius popiežiaus Pijaus XI-tojo enciklikos daitis? Dar ryškiau yra apčiuopiama jo „Ubi, arcano Dei“ rėmus. Tai įvyko 1922 mokslinė veikla. metais. Net visas Dovydaičio mokslingu Kai prof. Stasys Šalkauskis, anas ateiti mas, atremtas į nepaprastus jo gabumus, ninkų organizacijos rėmų kūrėjas (1936 m visa jo mokslinė kūryba yra perverta tos „Židinio“ 11 nr.) surašė svarbesnių Dovy pačios katalikiškojo apaštalavimo idėjos. daičio darbų sąrašą — bibliografiją, tai jis Norint perprasti Dovydaitį ir pažinti jo rado, kad jo įvairiausių mokslinių darbų, veiklą, reikėtų mesti trumpą žvilgsnį į tą studijų ir straipsnių buvo per šimtą, spaus lietuvių anuometinę visuomenino gyveni dintų daugybėje žurnalų ir laikraščių, ku mo atmosferą, kurioje jis brendo. Dovydai rių daugumą pats Dovydaitis įkūrė ar re tis yra mokęsis ir augęs 19-tojo ir 20-tojo dagavo. O tie jo darbai, kaip ir visas jo gy amžių sąvartoje. Kai atėjo 1905 metai, Do venimas, apėmė plačias domėjimosi sritis. vydaitis buvo tik 19-kos metų jaunuolis. Šitoks retai sutinkamas platus mokslingu mas (enciklopedizmas) yra ypatingai iš 4. Brendimas pavojingoje aplinkoje. ryškinęs Dovydaičio asmenybę lietuvių Šitas, gimnazijos suolo niekada nematęs mokslo pasaulyje. berniukas, susidūrė su liūdnu ano meto reiškiniu. Lietuvių jaunuomenę, dažniau sai nauji horizontai. Ir tokiam gimnazis siai pradedant jau nuo gimnazijos suolo, tui būti šviesiu, tapti inteligentu, būti pa buvo užliejusi nukrikščionėjimo banga. žangiu ir vaidinti susipratusį, reiškė nebe Rusų ir lenkų kalbomis legaliai ir slapta vaikščioti į bažnyčią, neigti ir kritikuoti buvo gaminama daug literatūros, kurią visa tai, ką skelbė, jo nuomone, moksle at jau trečios, ketvirtos klasės gimnazistai silikęs kunigas, ar ką pasakojo bažnyčioje skaitydavo. Ano meto moksleivis daugeliu girdėję jo neva tamsūs ir visai nemokyti atžvilgiu skyrėsi nuo dažno mūsų laikų tėvai. Šitokioje atmosferoje ir karštas mokinio. Šis sugeba gerai spirti kamuolį, tėvų noras matyti savo sūnų kunigu daž žaisti krepšinį, ar išmoksta visa širdimi nai sužlugdavo. atsidėti visokioms kitokioms jaunuomenės Nestoję į kunigų seminarijas, Rusijos draugijinio gyvenimo formoms, bet neieško universitetuose, ypač Maskvoje ir Petrapi knygos, neplečia savo bendrojo išsilavini lyje, tokie jaunuoliai įgydavo galutinį an mo ir nesidomi pasaulėžiūriniais klausi tikatalikišką antspaudą. Žinoma, pasaulie mais. Šiandien gimnazijon stoja kiekvie tiškos ano meto lietuvių šviesuomenės bu nas, kas tik panori. Ir kas kartais nesugal vo labai nedaug. Bet, galima sakyti, buvo voja nieko geresnio, eina aukštesnėn mo visuotinas reiškinys, kad ji, prasidedant kyklon, kurios mokslas tokiu būdu ir nu 20-jam amžiui, buvo nukatalikėjusi. Tau piginamas. tinėj ano meto veikloje ji buvo jau spėjusi Prieš 50-60 metų Lietuvoje buvo kitaip. susiskaldyti, susiskirstyti į dvi pagrindines Jeigu lietuvio ūkininko sūnus patekdavo į grupes. Aktyvesnį branduolį sudarė 1896 gimnaziją, jis žinojo, kad tas mokslas yra m. susikūrusi Lietuvos socialdemokratų brangiai perkamas. Tad jis labiau brangino partija. Šalia jos buvo Kudirkos ir Višins ir knygą. Bet toje svetimos dvasios rusiš kio dvasioje veikią demokratai, išaugę iš koje mokykloje toks jaunuolis tarp „rus „Varpo" skaitytojų, kurių dauguma vėliau kių“ iš pedagogų tarpo nerado sau globėjo, sudarė valstiečius liaudininkus. Katalikiš patarėjo. Visa ten jam buvo svetima. Pasi kąjį sparną, susispietusi apie „Apžvalgą“ taikydavo tik moksleivių lietuviškos veik ir vėliau „Tėvynės Sargą“, daugiausia su los ratelių, kuriuose iš rankų į rankas sklis darė lietuviškai nusistatę jaunieji kunigai. davo slaptoji lietuviška spauda. Bet šalia Šitokioje padėtyje ne vienu atveju, pavyz jos dar daugiau patekdavo ir nelegalios, džiui, lenkiškajai Lietuvos dvarininkijai ir socialistinės-marksistinės, taip vadinamos daugeliui senosios kartos kunigų „litvoma- bedieviškos literatūros. Tad lietuviui gim nija“, t.y., lietuviškasis judėjimas, ir reiškė nazistui knyga pasidarė kaip tas abipusiai ne ką kitą, kaip laisvamaniją. aštrus peilis, kuriuo gali atriekti ir duonos Nekalbėdamas daugiau tuo klausimu, riekelę vargšui ir juo pačiu smeigti žmogui kuris yra gana įdomus ano meto lietuvių į širdį. šviesuomenės santykiams, tariu, kad jis Nuotaikos mokykloje buvo tokios, kad mums yra pažįstamas ar bent nujaučia labai retas iš gimnazijos išėjęs jaunuolis mas. Gauname aiškią išvadą: lietuvių pa benorėdamas nuoširdžiai išpažinti savo tė saulinė šviesuomenė ėjo pavojingu ir tau vų tikėjimą. Tik į kunigus savo vaiką leis tai nepriimtinu keliu. Dar iki pat šiol tos dami (ir tai ne visuomet), tėvai galėjo ti krypties padariniai mūsų visuomenėje yra kėtis, kad tarp jų ir vaikų neįvyks religi gyvai jaučiami. Šviesuomenė tada skilo nio suskilimo. Juk su daugeliu tokių kan nuo tautos kamieno pačiame svarbiausia didatų į kunigus atsitikdavo ne taip, kaip me dalyke, būtent, pasaulėžiūroje. Ji ėjo tėvai norėjo: tikėdamiesi išleisti savo sūnų laicistine ir Bažnyčiai pavojinga linkme, į dvasininkų luomą, tėvai padėdavo pasku nes iš inteligentijos kilo kovotojai prieš ją. tinius skatikus, bet įvykdavo ne viena tra Tada atrodė, kad kitaip ir būti negalėjo! gedija. Nuo 4-tos klasės toks viską žinąs Kiekvienas inteligentas, dėvįs vyresnių moksleivis, prisiskaitęs, ar tiksliau, tik pa klasių gimnazisto ar studento uniformą, ne skaitęs knygų apie evoliucionizmą, t.y., galėjo skirtis nuo savo draugų. Tiesiog bu apie žmogaus tariamą kilmę iš beždžionės, vo „mados dalykas“, kad moksleivis nebe apie stebuklus (buvo garsi Rubakino kny vaikščiojo į bažnyčią, išskyrus priverstinus ga), apie socializmą, Marksą, jo Kapitalą atvejus eiti cerkvėn melstis už carą. Reikė ir t.t., tardavosi visas paslaptis atskleidęs jo tvirto charakterio ir tvirto įsitikinimo ir viską išsiaiškinęs. Jam atsidarydavo vi sugebėti eiti skirtingu keliu. Juk masės ke- 4 lias dažnai yra lengvesnis ir patogesnis, lietuvių tautinio judėjimo istorijoje vietoj nors jis ir nėra tikrasis. Bet toks būna psi žlugusios „Aušros“ buvo pasirodžiusi ku chozas, kad „taip reikia daryti“,