Prof. dr. Zenonas Ivinskis Prof. Pranas Dovydaitis Apaštalaulojas ir mokslininkas T U R I N Y S I. Pirmasis lietuvių pasaulietis katalikiškoje akcijoje II. Mokslinis Dovydaičio pasiruošimas III. Dovydaitis visuomeninėje veikloje IV. Dovydaičio mokslinė veikla ir jo žurnalai V. Priedas: Dovydaitis kratosi pagerbimo Išleido ŠALTINIS Anglijoje 1970 Atspaudas iš žurnalo ŠALTINIO 1969, nr.6 ir 1970, nr. 1-5 2 I. PIRMASIS LIETUVIŲ PASAULIETIS KATALIKIŠKOJE AKCIJOJE 1. „Mirštu ištrėmime“. — Tai buvo 1085 Štai turime prof. Dovydaitį tokiame metais! Didysis vidurinių amžių popiežius įvairiaspalviame spektre, krūvoje jį su­ Grigalius VII kietai kovojo su Bažnyčios pančių darbų, užsiėmimų, sau prisiimtų gyveniman įsibrovusiomis ydomis. Jis tu­ prievolių ir pareigų, kurios nuolat užpildy­ rėjo pakelti didelį pyktį imperatoriaus davo jo dieną nuo ankstaus ryto iki vėlaus Henriko IV, kuris buvo klūpojęs ir atgai­ vakaro. Bet vis tik daugybėje Dovydaičio lavęs prie Kanossos pilies vartų. Visą savo veiklos sričių ir tame jo imponuojančiame gyvenimą sielojęsis dėl Bažnyčios idealų, enciklopedizme nerandame, nė paskubomis reikalavęs laikytis kunigams celibato, žvelgdami, nepastebime nė giliau pažiūrė­ draudęs investitūrą ir bažnytinių vietų ję, to blaškymosi, seklaus į įvairias sritis pardavinėjimą (simoniją), tas didysis po­ mėtymosi. Tai yra charakteringa ne vie­ piežius priešo spaudžiamas savo gyvenimą nam daugiadarbiui, neapčiuopiamčiam tik­ baigė Salernne tragiškais žodžiais: „Mylė­ rosios savo darbo srities. Dovydaitis ta­ jau tiesą ir neapkenčiau neteisybės, todėl čiau tame moksliniame platume ir šakota­ mirštu ištrėmime“. Šie žodžiai turi aktua­ me visuomeniniame veikime buvo suradęs lios savo prasmės ir šiandien, beveik devy­ save patį. niems amžiams praėjus. Juos galėjo karto­ ti ir mūsų didysis mokslininkas bei visuo­ 3. Išeities taškas — lietuviškas katali­ menininkas, katalikų akcijos vyras ir kiškumas. — Dabar kyla klausimas: ar tas moksleivių ateitininkų tėvas, prof. Pranas Dovydaičio plačiai išsiskleidęs veikimo ir Dovydaitis, kurio kaulai guli tolimame Si­ darbo šakotumas neturėjo kurios nors gi­ bire. lesnės prasmės? Ar jame nėra kokios pa­ grindinės linijos, sakytume, aiškaus cent­ 2. Veiklos plotis ir gylis. — Į profesorių ro, iš kurio spinduliavo jo visa veikla ir Praną Dovydaitį galima žvelgti, prieinant platus mokslinis užsimojimas? Tokį cent­ prie jo iš įvairių pusių. Jo gyvenimas yra rą, tokį išeities tašką rasti nėra sunku. Kai toks platus, jis apima tiek daug įvairių įsižūri į Dovydaičio veikimą, tai pastebi, sričių, kad apie jį galima kalbėti atskiro­ kad jis yra pirmiausia katališkasis vei­ mis temomis, kaip apie ateitininkų organi­ kėjas ir darbuotojas. Jis yra pirmasis pa­ zatorių, apskritai kaip apie plačios skalės saulietis inteligentas apaštalautojas. Šioje visuomenės veikėją, kaip apie žurnalistą- srityje jis yra tikras pionierus Lietuvoje redaktorių, kaip apie pedagogą — gimna­ pilna ta žodžio prasme. Jis yra pirmasis ka­ zijos direktorių, universiteto profesorių, talikiškos akcijos vyras Lietuvoje jau anais Lietuviškos Enciklopedijos vice-redaktorių, laikais, kada Bažnyčia dar nebuvo visai Lietuvos Tarybos narį (Vasario 16-tos akto oficialiai pakvietusi dalyvauti pasauliečių dalyvį), ministerį pirmininką ir t.t. Štai apaštalavimo darbe, kada katalikiškoji ak­ prof. Dovydaičio viena pusė! Jis platus vi­ cija dar nebuvo apipavidalinta į žinomuo­ suomenininkas-veikėjas! O kur kitas Dovy­ sius popiežiaus Pijaus XI-tojo enciklikos daitis? Dar ryškiau yra apčiuopiama jo „Ubi, arcano Dei“ rėmus. Tai įvyko 1922 mokslinė veikla. metais. Net visas Dovydaičio mokslingu­ Kai prof. Stasys Šalkauskis, anas ateiti­ mas, atremtas į nepaprastus jo gabumus, ninkų organizacijos rėmų kūrėjas (1936 m visa jo mokslinė kūryba yra perverta tos „Židinio“ 11 nr.) surašė svarbesnių Dovy­ pačios katalikiškojo apaštalavimo idėjos. daičio darbų sąrašą — bibliografiją, tai jis Norint perprasti Dovydaitį ir pažinti jo rado, kad jo įvairiausių mokslinių darbų, veiklą, reikėtų mesti trumpą žvilgsnį į tą studijų ir straipsnių buvo per šimtą, spaus­ lietuvių anuometinę visuomenino gyveni­ dintų daugybėje žurnalų ir laikraščių, ku­ mo atmosferą, kurioje jis brendo. Dovydai­ rių daugumą pats Dovydaitis įkūrė ar re­ tis yra mokęsis ir augęs 19-tojo ir 20-tojo dagavo. O tie jo darbai, kaip ir visas jo gy­ amžių sąvartoje. Kai atėjo 1905 metai, Do­ venimas, apėmė plačias domėjimosi sritis. vydaitis buvo tik 19-kos metų jaunuolis. Šitoks retai sutinkamas platus mokslingu­ mas (enciklopedizmas) yra ypatingai iš­ 4. Brendimas pavojingoje aplinkoje. ryškinęs Dovydaičio asmenybę lietuvių Šitas, gimnazijos suolo niekada nematęs mokslo pasaulyje. berniukas, susidūrė su liūdnu ano meto reiškiniu. Lietuvių jaunuomenę, dažniau­ sai nauji horizontai. Ir tokiam gimnazis­ siai pradedant jau nuo gimnazijos suolo, tui būti šviesiu, tapti inteligentu, būti pa­ buvo užliejusi nukrikščionėjimo banga. žangiu ir vaidinti susipratusį, reiškė nebe­ Rusų ir lenkų kalbomis legaliai ir slapta vaikščioti į bažnyčią, neigti ir kritikuoti buvo gaminama daug literatūros, kurią visa tai, ką skelbė, jo nuomone, moksle at­ jau trečios, ketvirtos klasės gimnazistai silikęs kunigas, ar ką pasakojo bažnyčioje skaitydavo. Ano meto moksleivis daugeliu girdėję jo neva tamsūs ir visai nemokyti atžvilgiu skyrėsi nuo dažno mūsų laikų tėvai. Šitokioje atmosferoje ir karštas mokinio. Šis sugeba gerai spirti kamuolį, tėvų noras matyti savo sūnų kunigu daž­ žaisti krepšinį, ar išmoksta visa širdimi nai sužlugdavo. atsidėti visokioms kitokioms jaunuomenės Nestoję į kunigų seminarijas, Rusijos draugijinio gyvenimo formoms, bet neieško universitetuose, ypač Maskvoje ir Petrapi­ knygos, neplečia savo bendrojo išsilavini­ lyje, tokie jaunuoliai įgydavo galutinį an­ mo ir nesidomi pasaulėžiūriniais klausi­ tikatalikišką antspaudą. Žinoma, pasaulie­ mais. Šiandien gimnazijon stoja kiekvie­ tiškos ano meto lietuvių šviesuomenės bu­ nas, kas tik panori. Ir kas kartais nesugal­ vo labai nedaug. Bet, galima sakyti, buvo voja nieko geresnio, eina aukštesnėn mo­ visuotinas reiškinys, kad ji, prasidedant kyklon, kurios mokslas tokiu būdu ir nu­ 20-jam amžiui, buvo nukatalikėjusi. Tau­ piginamas. tinėj ano meto veikloje ji buvo jau spėjusi Prieš 50-60 metų Lietuvoje buvo kitaip. susiskaldyti, susiskirstyti į dvi pagrindines Jeigu lietuvio ūkininko sūnus patekdavo į grupes. Aktyvesnį branduolį sudarė 1896 gimnaziją, jis žinojo, kad tas mokslas yra m. susikūrusi Lietuvos socialdemokratų brangiai perkamas. Tad jis labiau brangino partija. Šalia jos buvo Kudirkos ir Višins­ ir knygą. Bet toje svetimos dvasios rusiš­ kio dvasioje veikią demokratai, išaugę iš koje mokykloje toks jaunuolis tarp „rus­ „Varpo" skaitytojų, kurių dauguma vėliau kių“ iš pedagogų tarpo nerado sau globėjo, sudarė valstiečius liaudininkus. Katalikiš­ patarėjo. Visa ten jam buvo svetima. Pasi­ kąjį sparną, susispietusi apie „Apžvalgą“ taikydavo tik moksleivių lietuviškos veik­ ir vėliau „Tėvynės Sargą“, daugiausia su­ los ratelių, kuriuose iš rankų į rankas sklis­ darė lietuviškai nusistatę jaunieji kunigai. davo slaptoji lietuviška spauda. Bet šalia Šitokioje padėtyje ne vienu atveju, pavyz­ jos dar daugiau patekdavo ir nelegalios, džiui, lenkiškajai Lietuvos dvarininkijai ir socialistinės-marksistinės, taip vadinamos daugeliui senosios kartos kunigų „litvoma- bedieviškos literatūros. Tad lietuviui gim­ nija“, t.y., lietuviškasis judėjimas, ir reiškė nazistui knyga pasidarė kaip tas abipusiai ne ką kitą, kaip laisvamaniją. aštrus peilis, kuriuo gali atriekti ir duonos Nekalbėdamas daugiau tuo klausimu, riekelę vargšui ir juo pačiu smeigti žmogui kuris yra gana įdomus ano meto lietuvių į širdį. šviesuomenės santykiams, tariu, kad jis Nuotaikos mokykloje buvo tokios, kad mums yra pažįstamas ar bent nujaučia­ labai retas iš gimnazijos išėjęs jaunuolis mas. Gauname aiškią išvadą: lietuvių pa­ benorėdamas nuoširdžiai išpažinti savo tė­ saulinė šviesuomenė ėjo pavojingu ir tau­ vų tikėjimą. Tik į kunigus savo vaiką leis­ tai nepriimtinu keliu. Dar iki pat šiol tos dami (ir tai ne visuomet), tėvai galėjo ti­ krypties padariniai mūsų visuomenėje yra kėtis, kad tarp jų ir vaikų neįvyks religi­ gyvai jaučiami. Šviesuomenė tada skilo nio suskilimo. Juk su daugeliu tokių kan­ nuo tautos kamieno pačiame svarbiausia­ didatų į kunigus atsitikdavo ne taip, kaip me dalyke, būtent, pasaulėžiūroje. Ji ėjo tėvai norėjo: tikėdamiesi išleisti savo sūnų laicistine ir Bažnyčiai pavojinga linkme, į dvasininkų luomą, tėvai padėdavo pasku­ nes iš inteligentijos kilo kovotojai prieš ją. tinius skatikus, bet įvykdavo ne viena tra­ Tada atrodė, kad kitaip ir būti negalėjo! gedija. Nuo 4-tos klasės toks viską žinąs Kiekvienas inteligentas, dėvįs vyresnių moksleivis, prisiskaitęs, ar tiksliau, tik pa­ klasių gimnazisto ar studento uniformą, ne­ skaitęs knygų apie evoliucionizmą, t.y., galėjo skirtis nuo savo draugų. Tiesiog bu­ apie žmogaus tariamą kilmę iš beždžionės, vo „mados dalykas“, kad moksleivis nebe­ apie stebuklus (buvo garsi Rubakino kny­ vaikščiojo į bažnyčią, išskyrus priverstinus ga), apie socializmą, Marksą, jo Kapitalą atvejus eiti cerkvėn melstis už carą. Reikė­ ir t.t., tardavosi visas paslaptis atskleidęs jo tvirto charakterio ir tvirto įsitikinimo ir viską išsiaiškinęs. Jam atsidarydavo vi­ sugebėti eiti skirtingu keliu. Juk masės ke- 4 lias dažnai yra lengvesnis ir patogesnis, lietuvių tautinio judėjimo istorijoje vietoj nors jis ir nėra tikrasis. Bet toks būna psi­ žlugusios „Aušros“ buvo pasirodžiusi ku­ chozas, kad „taip reikia daryti“,