MOKSLINË MINTIS

Gauta 2006 12 28

JONAS BALÈIUS Vilniaus Pedagoginis universitetas

PRANAS DOVYDAITIS IR FILOSOFIJA Pranas Dovydaitis and Philosophy

SUMMARY

The article discusses and evaluates philosophical views on natural sciences and humanities of the sig- natory of the Act of Lithuanian Independence in 1918, Chair of the History of Religions, Faculty of Theology and Philosophy at Kaunas Vytautas Magnus University, professor Pranas Dovydaitis (1886– 1942). The author demonstrates that the program of “universal renewal in Christ”, declared by Pranas Dovydaitis already in the beginning of his ideological activities along with other Lithuanian neo-Thomists of the interwar period, professors of Kaunas University, remained neither created nor realized. It is emphasized that causes of such outcome were neither lack of time nor shortage of intellectual powers, but rather impossibility of its realization in principle, as science can neither support nor deny the ex- istence of God: it has no means to argue “for” or “against” these positions, because it follows com- pletely different tasks. By attempting to substantiate an opposite view, the Lithuanian neo-Thomists only demonstrated naïveté and immaturity of their theories and worldviews.

rofesorius Pranas Dovydaitis ðiuo- lumu, þingeidumu sugebëjo pasukti ávy- Plaikinei lietuviø visuomenei menkai kiø ratà sau palankesne kryptimi ir „pra- þinomas. Dar maþiau jis þinomas kaip simuðti“ á mokslus, nors, kaip pats sakë- filosofas neotomistas, daugelio periodi- si, pradþioje buvo ir su „milinëmis“ kel- niø leidiniø, pavyzdþiui Kosmos, Logos, nëmis bei ðvarkeliu atëjæs laikyti egzami- Soter, Naujoji Vaidilutë ir kitø ákûrëjas bei nø eksternu ið viso aðtuoniø klasiø kur- leidëjas. so. „Garsas apie tai, kad paprastas kai- Gimæs laikais, kurie tikrai nebuvo pa- mietis eksternu iðlaikë brandos atestato tys palankiausi Lietuvos tautiðkumui, sà- egzaminus, tapo sensacija, o vëliau – sa- monëjimui ar kultûrai, Dovydaitis vis votiðka legenda, skatinusia panaðiai dëlto begaliniu savo uþsispyrimu, atkak- mokslo siekti ne vienà jaunuolá“1.

KEYWORDS: Pranas Dovydaitis, science, knowledge, belief, conviction. RAKTAÞODÞIAI: Pranas Dovydaitis, mokslas, paþinimas, tikëjimas, ásitikinimas. LOGOS 50 129 2007 SAUSIS • KOVAS JONAS BALÈIUS

1908 m. Dovydaitis baigë Marijam- mokslininko, filosofo karjerai bei darbui. polës gimnazijà ir ástojo á Maskvos uni- Þinoma, ðis „aukso amþius“ viename ið versiteto Teisës fakultetà. Èia 1912 m. prestiþiniø imperijos universitetø truko ryþosi papildomai studijuoti dar ir Isto- neilgai – viskà sujaukë ir nutraukë 1914 rijos ir filologijos fakultete, nes jam, kaip m. prasidëjæs Pirmasis pasaulinis karas. ir kiek anksèiau jo bûsimam mokytojui Tiesa, studijas Maskvos universitete Do- Adomui Jakðtui, pradëjus studijuoti lais- vydaitis nutraukë anksèiau, nes jau po vamanybe garsëjanèiuose to meto Rusi- metø buvo pakviestas gráþti á Lietuvà jos imperijos Maskvos ir Peterburgo uni- redaguoti Vilniuje leidþiamo lietuviðko versitetuose iðkilo daugybë ideologinio, laikraðèio Viltis. pasaulëþiûrinio pobûdþio klausimø. Tolimesni politiniai ir militariniai Filosofijos mokslas pirmaisiais XX a. Rusijos bei Vokietijos imperijø sociali- deðimtmeèiais tiek Rusijoje, tiek ir Va- nës raidos procesai padarë taip, jog abi karø Europoje iðgyveno krizæ – pirmiau- ðios galybës galutinai subyrëjo, kartu sia kaip pasaulëþiûra ir kaip ideologija. prarasdamos ir didelæ dalá jø turëtø te- Senieji, t.y. metafiziniai, vaizdiniai bei ritorijø, kuriose ir pradëjo atsikurti, for- teiginiai vis labiau prarasdavo savo ga- muotis naujos tautinës valstybës, pa- lià ir poveiká studentiðkajai auditorijai, vyzdþiui, Lenkija, Èekoslovakija, Suo- o gamtos, tiksliøjø bei humanitariniø mija, Estija bei Latvija. Tarp jø taip pat mokslø srièiø naujovës taip pat neþadë- buvo ir Lietuva. jo nieko gera. Dël jø átakos vienos uni- Pastarajai, beje, tiek politine, tiek ið versiteto studentø grupës buvo aiðkiai dalies ir ekonomine prasme sekësi ne kairuoliðkø, o kitos – pozityvistiniø paþiû- taip gerai kaip, pavyzdþiui, jos ðiauri- rø, taèiau Dovydaièiui, kaimo vaikui, nëms kaimynëms – Latvijai, Estijai ir uþaugusiam katalikiðkoje, itin pamal- Suomijai. Lietuvos, kaip dar tik atsiku- dþioje ðeimoje, kur ilgais þiemos vaka- rianèios valstybës, kovos su puolanèiais rais, kaip pats prisimena, buvo gieda- bolðevikais, atsitraukianèiais bermonti- mos „karunkos“, në viena ið ðiø univer- ninkais bei á buvusià Lietuvos-Lenkijos sitetiniø tendencijø nebuvo prie ðirdies. istorinæ sàjungà, arba Þeèpospolità, pre- Bûdamas nepaprastai darbðtus, be tenduojanèiais baltalenkiais pareikalavo to, neblogai mokantis prancûzø, vokie- nemaþai þmoniø aukø ir materialiniø èiø ir, be abejo, rusø kalbas, Dovydaitis resursø. Dar blogiau buvo tai, jog am- dar studentas bûdamas garsëjo kaip vie- þinoji Lietuvos sostinë dvideðimèiai me- nas ið tø, kuris „nuvarydavo nuo kojø“ tø buvo atplëðta nuo Lietuvos, o kartu Maskvos universiteto bibliotekos dar- su ja prarastas ir senasis Vilniaus uni- buotojas, nuolatos neðiojanèias „kalnus“ versitetas. Kultûrinis, politinis ir ekono- leidiniø prie Dovydaièio darbo stalo ir minis kraðto gyvenimas pamaþu pradë- atgal á saugyklas. Taip pamaþu bûsima- jo telktis vadinamojoje Laikinojoje sosti- sis lietuviø visuomenës, politikos ir kul- nëje – Kaune. Èia lietuviø intelektualø tûros darbininkas ruoðësi savo bûsimai pastangomis buvo ákurtas ir Kauno uni-

130 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS versitetas, vëliau gavæs Vytauto Didþio- jausieji atradimai fizikos, biologijos jo vardà. Ðiame universitete iki pat 1940 mokslø srityse – A. Einðteino paskelbtoji m., t.y. iki naujos, jau sovietø Rusijos reliatyvumo teorija, G. Mendelio geneti- ávykdytos, Lietuvos okupacijos ir prabë- nio augalø (ir gyvûnø) paveldimumo te- go visas Dovydaièio gyvenimas. orija, taptø, kaip kad yra pasakæs Profesoriaudamas Kauno universite- A. Jakðtas-Dambrauskas: Dievo þodþio, te Dovydaitis tæsë dar studijø metais paliudyto Ðventuoju Raðtu ir þodþio, ábrëþ- Maskvos universitete pradëtà darbà – to Þemës kloduose, vieningumo árodymu. toliau gilinosi á jam taip rûpimà pamati- Tai, be abejo, buvo labai ambicingi næ filosofijos problemà: religijos ir moks- ásipareigojimai ir, kaip ir reikëjo tikëtis, lo principiná suderinamumà. Darbuodama- taip ir liko neiðtesëti. Neiðtesëti ne todël, sis ðioje srityje jaunasis mokslininkas ne- kas minëtiesiems dviems lietuviø filoso- sijautë ir, be abejo, nebuvo vieniðas. Ne- fams pritrûko laiko, jëgø, noro ar kom- buvo todël, kad ðalia jo – petys petin – petencijos, o todël, jog tai ið principo ne- ðioje srityje triûsë ir tokie ano meto lietu- ámanoma padaryti. viø filosofinës minties autoritetai kaip Kita vertus, panaðios ambicijos, vyra- A. Jakðtas-Dambrauskas, St. Ðalkauskis, vusios tarp vadinamojo Kauno laikotar- Pr. Kuraitis ir kiti. Visi jie buvo tos pa- pio nepriklausomybës laikø lietuviø filo- èios, t.y. neotomistinës, pasaulëþiûrinës sofø, rodë, jog ði filosofija yra dar labai orientacijos moksle bei kultûroje puose- jauna, perdëtai, nepamatuotai ambicin- lëtojai ir gynëjai. Skirtumas tik toks, kad, ga, linkusi uþsiimti utopiniais projektais, pavyzdþiui, St. Ðalkauskis labiau orienta- ideologinëmis, pasaulëþiûrinëmis indok- vosi á teistiðkai interpretuojamos kultû- trinacijomis, manifestacijomis ir t.t. Va- ros filosofijos, Pr. Kuraitis – tomistinës karø filosofinëje tradicijoje minëtieji ontologijos bei gnoseologijos teorines, o „projektai“ jau buvo laikomi pasenusiais A. Jakðtas-Dambrauskas ir Pr. Kuraitis – ir labai nedaug kam ádomiais, kadangi mokslo ir tikëjimo principinio neprieðta- dar nuo I. Kanto laikø mokslo ir tikëji- ringumo, jø suderinamumo ideologines, mo problema buvo laikoma metodolo- pasaulëþiûrines problemas. Ið èia yra ki- giðkai iðspræsta. Kitaip tariant, filosofijoje lusi ir jø abiejø, t.y. A. Dambrausko-Jakð- ði problema turëjo ir tebeturi labai daug to ir Dovydaièio deklaruotoji veiklos kà panaðaus su vadinamàjà „amþinojo programa: viskà atnaujinti Kristuje. variklio“ atradimo ar iðradimo proble- Pamatinis ðios programos uþdavinys, ma. Ginèas dël to, ar pasaulio egzistavi- be abejo, buvo ðiø dviejø lietuviø filo- mas ir jame esantys bei pasaulá valdan- sofø uþmojis pasiekti tai, jog ne tik tra- tys gamtos reiðkiniai, kuriuos mes atran- dicinis tomizmas su jam taip bûdinga dame ir ávardijame kaip gamtos dësnius, sustabarëjusiø teiginiø, definicijø siste- liudija ar neigia Dievo egzistavimà jau ma, bet ir tai, kas dvideðimtojo amþiaus nuo I. Kanto laikø pasidarë nebeaktua- pradþioje ir pirmojoje pusëje atrodë taip lus. Nebeaktualus, nes bûtent ðis vokie- nauja ir taip netikëta, pavyzdþiui, nau- èiø màstytojas suformulavo maksimà,

LOGOS 50 131 2007 SAUSIS • KOVAS JONAS BALÈIUS

jog þmogaus protas ið tikrøjø galás paþinti jimas, grieþtai kalbant, ne praktinis, bet tik tàjà pasaulio dalá, kuri esanti pavaldi ir turi bûti vadinamas doktrininiu tikëji- galinti bûti ávardijama erdvës ir laiko kate- mu, kurá bûtinai turi visur sukelti gam- gorijoms. Todël teologijà ir kitas su Die- tos teologija (fizioteologija)“3. vo paþinimu susijusias problemas, Vadovaudamiesi ðia I. Kanto minti- I. Kantas „paðalino“ ið gamtos mokslø, mi, lietuviø filosofai, matyt, kaip tik ir „iðkeldamas“ á moralës mokslø sritá. bandë teleologizuoti visus gamtos moks- Transcendentinio pasaulio, taigi ir lus. Juoba, kad ir pats vokieèiø filosofas, Dievo, buvimas ar nebuvimas pagal ðià bandydamas gamtiðkàjá teleologizmà I. Kanto gnoseologinæ doktrinà negalás pagrásti dar ir doroviniu, pareiðkia, jog bûti nei árodytas, nei paneigtas. Kitaip „atsiþvelgiant á puikià þmogaus prigim- tariant, tikëjimas gali bûti grindþiamas ties sàrangà ir taip jos neatitinkantá gy- tik tikëjimu, lygiai kaip ir netikëjimas – venimo trumpumà, lygiai taip pat sëk- netikëjimu. Gamtos dësniai, kaip ir jos mingai galima surasti pakankamà pa- paèios egzistavimas, ðio mûsø nusiteiki- grindà doktrininiam tikëjimui bûsimuo- mo niekaip nemotyvuoja. „Turime pri- ju þmogaus sielos gyvenimu“4. paþinti, jog mokymas apie Dievo buvi- Reikia taip pat pasakyti, jog ne ma- mà yra doktrininis tikëjimas. Juk nors þesniø abejoniø kelia ir kita ðio reikalo teoriniame pasaulio paþinime að n e - pusë: nuolatinës lietuviø tomistø pa- disponuoju niekuo, kas bûtinai stangos „árodyti“ Dievo buvimà remian- áteigtø ðià mintá kaip pasaulio reiðkiniø tis gamtos reiðkiniø teleologiðkumu. Jei- manojo aiðkinimo sàlygà, ir veikiau pri- gu tai ið tikrøjø bûtø ámanoma, tuomet valau savo protu naudotis taip, tarytum neiðvengiamai iðkiltø ir vadinamoji viskas yra tik gamta, – tai vis dëlto tiks- þmogaus laisvës, arba þmogaus laisvo lingas vienumas yra tokia pat svarbi apsisprendimo problema: Dievo akivaiz- proto taikymo gamtai sàlyga, kad að ne- dumas naikina þmogaus laisvo moralinio ap- galiu pro já praeiti, juo labiau, kad pa- sisprendimo galimybæ. Todël ne veltui di- tyrimas man teikia gausybæ pavyzdþiø. dysis anglø ateistas – filosofas ir logikas Bet að neþinau jokios kitos ðio vienumo B. Russellas á kolegø klausimà, kà jis po sàlygos, kuri já man padarytø kelrodþiu mirties pasakysiàs Dievui dël tokio sa- tiriant gamtà, iðskyrus prielaidà, kad vo netikëjimo, atrëþë: pasakysiu, kad Jo kaþkokia aukðèiausioji inteligencija vis- egzistavimas man neatrodë pakankami kà taip sutvarkë pagal iðmintingiausius akivaizdus! Ðia prasme „besislapstan- tikslus. Vadinasi, „iðmintingo pasaulio èio“ Dievo problema ið tikrøjø yra itin kûrëjo prielaida yra sàlyga atsitiktinio, ádomi ir intriguojanti. bet vis dëlto svarbaus tikslo, bûtent kad Detektyvinæ istorijà primenanti visø tiriant gamtà bûtø kuo vadovautis“2. srièiø mokslininkø organizuojamoji die- Tiesa, I. Kantas priduria, jog „netgi teo- voieðka neaplenkë ir lietuviø neotomistø. riniu atþvilgiu galima sakyti, kad að Tomistinës ontologijos pagrindà sudaro tvirtai tikiu Dievu, taèiau tada ðis tikë- nusistatymas, jog „pasaulio daiktai ne-

132 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS egzistuoja su bûtinumu“, kitaip tariant, tymas, kad ir atomistinëje gnoseologijoje èia laikomasi nuomonës, jog visa mus svarbiausiu dalyku taip pat laikomi „pa- supanti gamtiðkoji tikrovë nëra ir nega- grindiniai klausimai apie þmogaus pa- li bûti pati sau pakankama, savaime eg- þinimo vertæ tiesos atþvilgiu“8. zistuojanti, kadangi kiekvienas ðio pa- Dar akivaizdþiau yra tai, jog ir pati saulio daiktas ar reiðkinys turi savo pa- tiesa tomizmo taip pat yra suprantama kaip ties egzistavimo pradþià ir pabaigà. Tai- vertybë, turinti transcendentinæ, ontologinæ gi ir patsai ðis pasaulis – gamta, visata, prigimtá. materija taip pat turi savo egzistavimo Vadinasi, kad ir kaip tai ið pirmo pradþià ir pabaigà, nes ið laikinø, t.y. þvilgsnio atrodytø keista, taèiau moks- erdvëje ir laike apribotø daiktø sudary- las (ypaè tai pasakytina apie gamtos ir ta tikrovë pati savaime taip pat negalinti tiksliuosius) tiesà pirmiausia suvokia ne bûti amþina. Ið èia plaukia ir pamatinë kaip vertybæ, o kaip faktà, ið kurio eg- tomistinës ontologijos áþvalga, jog tokiu zistavimo jau galima padaryti ir tam tik- atveju „reikia pripaþinti egzistavimà su ras vertybines implikacijas. Taèiau bûtinumu tokios esybës arba Dievo, moksle tiesa, pavyzdþiui, kad ir kokio <...> nes kitaip apie faktinai egzistuojan- nors atradimo atveju, nebûtinai turi bûti èius pasaulio daiktus reikëtø sakyti, kad vertybë, susijusi su nauda, viltimi, atei- jie egzistuoja neturëdami ðiam savo eg- ties perspektyva ir t.t. Tiesos, kurias at- zistavimui pakankamo pagrindo, o tai randa ávairûs specialûs gamtos mokslai, jau bûtø nesàmonë“5. neretai bûna ir baisios, ir liûdnos, ir net- Vadinasi, tomizmas ne tiktai atmeta gi beviltiðkos. Tuo tarpu tomistai, onto- bet kokius teiginius, jog visas ðis pasau- logizuodami tik þmogui prasmæ turin- lis kaip universumas galás bûti pats sau èias asmeninio, intelektualinio, socialinio pakankamas ir amþinas, bet ir mano, jog gyvenimo aktualijas bei apraiðkas, jas vien pati ði mintis apie transcendencijà tarsi „nusavina“, t.y. padaro tarsi ir ne verèia mus ieðkoti vertybiniø universumo nuo þmogaus priklausanèias, paties Die- egzistavimo prieþasèiø. „Ontologija juk vo duotas, todël ir prasmæ turinèias tik ið pagrindø svarsto gërio sàvokos turiná dël ðio jø santykio su transcendentu, su su tikslu, su tiesa, su prieþastimi ir tokiu dievybe. Vadinasi, tuo paèiu ir patsai pa- bûdu duoda orientacijà, kokios rûðies tu- þinimas, neiðkiriant ið ðios sàvokos ir moks- ri bûti santykiai tarp filosofinës teorijos linio, tomistø suvokiamas ir traktuojamas ir pagrindiniø vertybiø mokslø“6. tik kaip ávadas á tikràjá, t.y. amþinàjá paties Taigi jau ið to, kas pasakyta, aiðku, Dievo paþinimà. jog ne tik ontologija, bet ir pati tomisti- Dovydaitis, kaip, beje, ir kiti tarpu- në filosofija yra aksiologinio pobûdþio. kario laikø lietuviø neotomistai, moks- Tà patá galima pasakyti ir apie tomisti- liná paþinimà taip pat supranta ir trak- næ gnoseologijà, kuri, Kuraièio manymu, tuoja kaip procesà ir rezultatà, sankcio- taip pat yra „kaip ir kritiðka ávada á on- nuotà paties transcendento – Dievui ma- tologijà“7. Ið èia taip pat plaukia nusista- lonø ir pageidautinà. Jis taip pat nepri-

LOGOS 50 133 2007 SAUSIS • KOVAS JONAS BALÈIUS

ekaiðtingai laikësi ir bendriausiøjø to- ir nepaþástami þmonës, garsûs filosofai, mistinës ontologijos bei gnoseologijos mokslininkai, knygos, laikraðèiai ir t.t. supozicijø. Taèiau specialiaisiais moks- Ðiuo atveju mûsø paþinimas nustojàs linio paþinimo klausimais Dovydaitis autentiðkumo, nes mes bûname priversti buvo susikûræs jo interesus atitinkanèià pasirinkti: arba tikëti tø svetimø autori- metodologinæ koncepcijà, kuria ir vado- tetø liudijimais, arba ne. Minëtojo pasi- vavosi tiek savo visuomeninëje veiklo- rinkimo bûtinumas kaip tik ir esàs toji je, tiek ir publikuodamas savo straips- bûtina sàlyga, suponuojanti tikëjimo ele- nius bei vertimus – vadinamuosius „su- mentà bet kokiame mûsø paþinime, ar- lietuvinimus“ – ávairiais gamtos, huma- ba, Dovydaièio þodþiais tariant, „paþi- nitariniø mokslø klausimais. nime“. Èia straipsnio autoriui ypaè Minëtosios Dovydaièio metodologi- svarbu pabrëþti, kad þmogiðkasis paþi- nës koncepcijos pagrindà sudaro ðiuolai- nimas apskritai neámanomas be tam tik- kinio neotomizmo pripaþástama dogma ro tikëjimo elemento – tik ðis tikëjimas, apie principiná mokslo ir tikëjimo sude- turint galvoje konkretø atvejá, galás ir rinamumà, neprieðtaringumà. Skaidyda- neturëti to transcendentinio elemento, mas ðias dvi pamatines þmogiðkojo pa- kuris esàs bûtinas religiniame tikëjime. þinimo puses á sàvokas, kuriomis api- Konstatavæs, jog tikëjimo elementas brëþiamas ir ávardijamas þinojimas ir ti- esàs neiðvengiamas ir bûtinas bet kokio këjimas, Dovydaitis visada mëgo pabrëþ- paþinimo elementas, tuo remdamasis ti, jog pirmasis, t.y. þinojimas, esàs ypaè Dovydaitis daro iðvadà, kad ir visas svarbus dar ir todël, kad tai takelis á mokslinis paþinimas, arba þinojimas, aukðtesniojo lygio þinojimà, ávardijamà esàs ið principo suderinamas su tikëji- dar ir kaip tikëjimas, kadangi tik ið mu, t.y. su religiniu paþinimu. Dël to ir gamtos, ið tikrovës faktø bei reiðkiniø tarp mokslinio paþinimo bei religinio ti- analizës esà ámanoma kà nors konkre- këjimo ið principo taip pat nesà ir negalá tesnio pasakyti ir apie aukðtesniàjà, die- bûti jokio nesuderinamumo. Nesuderi- viðkàjà tikrovæ. „Visoks aiðkus, tikras namumas, ávairiausio pobûdþio prieðta- ðiø dalykø paþinimas, atsiektas ne su ravimai tarp mokslo ir tikëjimo atsiran- pagalba svetimo liudijimo, o nuosavo dà tik dël vienokio ar kitokio iðanksti- tyrinëjimo arba apmàstymo keliu, ir bus nio mokslininkø nusistatymo, jø pasau- þinojimas siauroj prasmëj“9. Þinojimà lëþiûriniø, ideologiniø ásitikinimø bei „plaèiàja prasme“ Dovydaitis supranta skirtumø. kaip paþinimà, kuriam pasiekti jau ne- Taigi, kaip matome, Dovydaièiui èia bepakanka asmeniniø patyrimo galiø, labai svarbu sutapatinti tikëjimo ele- t.y. stebëjimo, apmàstymø, taèiau jau mentà moksliniame paþinime su tokiu reikia pasitelkti ir „svetimus liudytojus“, pat elementu religiniame paþinime. Ta- kitaip sakant, svetimà nuomonæ, autori- èiau ðiuo konkreèiu atveju akivaizdu ir tetus. Tokie autoritetai, anot Dovydai- tai, jog sàvokø tapatybë negali reikðti èio, galá bûti tiek mûsø paþástami, tiek nei iðreikðti ðiø dviejø tikëjimø – moks-

134 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS linio ir religinio – tapatumo. Mokslinis ti- jø postulatø, tiek ir ið paties Dovydai- këjimas, visur ir visada daþniausiai pasireið- èio, kaip giliai tikinèio þmogaus, verty- kiàs ir egzistuojàs kaip turimø þiniø apie biniø orientacijø, tikëjimo ir þinojimo, konkretø gamtos reiðkiná, procesà ar faktà mokslinio ir religinio tikrovës paþinimo trûkumas, negali bûti tapatinimas su reli- supratimo specifiðkumo. O ðis jo supra- giniu tikëjimu, kuris ðiuo konkreèiu atveju timas, kaip matëme, ið tikrøjø yra itin kaip tik ir sudaràs viso mûsø religinio pa- subjektyvus ir á jokià objektyvesnæ teori- þinimo pagrindà, jo turiná. Kitaip tariant, jà pretenduoti negali. Dievas niekada, niekur ir niekieno nëra Nepaisant to, minëtàja mokslinio pa- màstomas kaip faktas, suvokiamas kaip þinimo ir religinio tikëjimo principinio empirinë akivaizdybë, o tik kaip nuo- suderinamumo, neprieðtaringumo kon- monë, grindþiama tam tikrais argumen- cepcija Dovydaitis vadovavosi ir spræs- tais bei prielaidomis. Todël ir principi- damas kitas gamtos mokslø problemas. në Dovydaièio, kaip filosofo neotomis- Biologijoje jis, pavyzdþiui, populiarino ir to, nuostata, jog bet kokio „þinojimo propagavo tik tas teorijas, kurios jam at- tikslas yra þinoti, kad mes turime ti- rodë suderinamos su religinio tikëjimo kët“10, taip pat yra klaidinga. tiesomis. Viena ið tokiø koncepcijø jis Nieko ðiuo konkreèiu atveju nekeièia laikë vitalizmà. Tuo tikslu Dovydaitis ir Dovydaièio nusistatymas laikyti tikë- itin energingai propagavo H. Diescho ir jimà ne jausmo, bet proto aktu, nes juk J. Reinkes vitalistines koncepcijas, ryþ- tikëjimas, pavyzdþiui, kad ir devyngal- tingai pasisakydamas prieð darvinizmà, vio slibino egzistavimu, kaip stebukliniø hekelizmà ir kitas gamtos mokslø teori- pasakø personaþu, taip pat yra proto, o jas, kurias laikë arba krikðèioniø tikëji- ne jausmo aktas, taèiau dël to pats sli- mui prieðtaraujanèiomis, arba nedaug binas, kaip realiai egzistuojanti bûtybë, kà bendra su tikëjimu ir su mokslu tu- dar neatsiranda. Ðia prasme ir þinomo rinèiomis. Pavyzdþiui, dël XX a. pirmo- mûsø filosofo J. Girniaus iðvada, jog „þi- je pusëje nepaprasto populiarumo susi- nojimo ir tikëjimo santykiø klausimà laukusios Ch. Darwino sukurtosios rû- Dovydaitis sprendþia tradiciniu krikð- ðiø kilmës teorijos, kuri Dovydaièiui at- èioniðku þvilgsniu“11 taip pat nëra visið- rodë esanti labai „bedieviðka“, jis visà kai teisinga, nes tai ir ið tikrøjø gerokai savo gyvenimà darvinizmà biologijoje supaprastinta bei suprimityvinta tomis- laikë didþiausiu krikðèionybës prieðu ir tinë gnoseologinë koncepcija. atkakliai jà neigë, laikydamas viso labo Teisinga ðiuo atveju tëra tik tai, jog tik toli graþu dar neárodyta gamtos Dovydaièio, kaip filosofo neotomisto, mokslo hipoteze12. paþiûra á tikrovæ – gamtà, þmogø, vi- Bûdamas nepaprastai plataus akira- suomenæ, kultûrà ið tikrøjø yra ne fak- èio ir atstovaudamas labai konkretiems tologinë, bet aksiologinë. Ir tai plaukia tiek tomistinës filosofijos pasaulëþiûriniams ið apytikriai suvokto tomistinës ontolo- interesams Dovydaitis nepaliko istorijos gijos ir gnoseologijos turinio, jo bendrø- uþmarðèiai në vienos ideologiðkai ar pa-

LOGOS 50 135 2007 SAUSIS • KOVAS JONAS BALÈIUS

saulëþiûriðkai bent kiek reikðmingesnës studijø lakø, skirtas konkursui apie gamtos bei humanitariniø mokslø sri- XIX a. buvusá itin populiarø Rusijoje ties. Dël tos paèios prieþasties jis ener- prancûzø filosofà pozityvistà, deja, labai gingai ëmësi populiarinti ir veismaniz- anksti mirusá greitàja dþiova. mà, ir mendelizmà (genetikà), ir reliaty- Kad ðis jo studijø laikø konkursinis vumo teorijà bei daugelá kitø paèiø nau- raðinys paèiam Dovydaièiui buvo labai jausiø specialiøjø gamtos mokslø hipo- svarbus, rodo ir tai, jog praëjus maþdaug teziø bei koncepcijø, atsidurdamas pir- penkiolikai metø nuo jo paraðymo, 1925– mose visø ðiø srièiø specialistø – moks- 1926 m. darbo autorius já dar kartà ið- lo populiarintojø bei propaguotojø – spausdino iðverstà á lietuviø kalbà savo gretose ir lieka ðioje srityje Lietuvoje ne- paties redaguojamame Logos þurnale13. pralenktas iki ðiol. Jean Marie Guyau (1854–1888) buvo Humanitariniø mokslø sityje, pavyz- laikomas talentingu, nemenko populia- dþiui, etnologijoje karðto Dovydaièio rumo susilaukusiu jaunu naujøjø laikø pritarimo sulaukë vadinamoji „kultûros filosofu. Italiðkoje enciklopedijoje14 nuro- ciklø“ (Kulturkreislehre) teorija, kurià doma, kad tai buvæs daug vilèiø teikian- sukûrë þinomas katalikø etnologas tis jaunas intelektualas, gavæs gerà, ávai- W. Schmidtas. Ðios koncepcijos pagrin- riapusá iðsilavinimà ið savo motinos raðy- das – teiginys, jog paties seniausio kul- tojos dar vaikystëje. Devyniolikos metø tûros ciklo bendruomenës yra iðlaikiu- bûdamas J. M Guyau jau paraðë rimtà sios tikëjimà á vienà Dievà kaip visko, darbà apie Epikûro utilitariàjà moralæ to kas pasaulyje egzistavo ir egzistuoja, pa- meto anglø mokykloje; veikale taip pat grindà bei prieþastá. Tai – promonoteisti- jauèiama stipri Platono ir Kanto átaka. në etnologijos koncepcija, kurios teisin- Pagrindinë J. M. Guyau veikalo te- gumu Dovydaitis taip pat buvo pasiren- ma – bandymas natûralistine visatos gæs „tikëti“. Mat ði koncepcija ið tikrøjø koncepcija pagrásti aukðèiausias dorovi- yra labai lengvai suderinama su þino- nes ir dvasines visuomenës vertybes. Do- mais Biblijos teiginiais apie iðrinktàjà þy- vydaitis su tokia prancûzo siûloma mo- dø tautà ir t.t. ralës kilmës versija, be abejo, jokiu bûdu Deramo Dovydaièio dëmesio susi- negali sutikti. Ðia prasme studento Do- laukë ir daugelis kitø humanitarinës vydaièio Guyau moralës kilmës koncep- krypties specialiøjø mokslø, pavyzdþiui, cijos kritika Maskvos universiteto profe- etikos teorijos ir istorijos, religijotyros, soriams pasirodë esanti tokia átikima, religijø istorijos problemos bei aktuali- kad ðis jauno lietuvio studento darbas ið jos. Iðskirtinio skaitytojø dëmesio nusi- karto buvo ávertintas didþiuoju sidabro pelno ir vienas ið paèiø ankstyviausiø medaliu ir laimëjo antrà vietà. Dovydaièio darbø, paraðytø dar jam Ádomumo dëlei reikia pasakyti, jog studijuojant Maskvos universitete. Ðia paskutiná kartà natûralistinës moralës prasme Guyau moralës kritika yra pirmas kilmës koncepcijos lietuviø autoriø dar- didesnës apimties Dovydaièio darbas ið buose buvo aptartos 1943 metais: tai bu-

136 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS vusio karo metø Vilniaus pedagoginio Septynias didþiàsias nuodëmes, visas ka- universiteto rektoriaus A. Liaugmino tekizme suraðytas dorybes, taèiau retas habilitacinis darbas „Vitaliniai Niet- kuris savo praktikoje iðpildome, kas ten zschës ir Guyau etikos pagrindai“15. paraðyta, kà visuomet atmintyje neðioja- Natûralistiniø J. M Guyau ir F. Niet- me. Kodël? Kodël doros taisykliø vykdy- zschës moralës koncepcijø pagrindà su- mas mums yra naðta? Guyau ir Niet- daro ta pati idëja: ir vienas, ir kitas au- zsche teranda vienà atsakymà: „todël, torius bando surasti ir suranda „prieþas- kad jos nëra natûralios, neatitinka mûsø tá“, leidþianèià þmonijos praktikuojamà vitalinës prigimties dësniø ir net jiems dorovæ, arba moralæ, kildinti ne ið dievið- prieðtarauja“16. kosios valios ir galios, t.y. ne ið dieviðko- Ir ið tikrøjø: kodël netgi paties Dievo sios sankcijos, atspindëtos Dekaloge, o, mums duotø moralës ásakymø mes ne- pavyzdþiui, ið paèios visatos, gamtos, vykdome? Ar gali bûti taip, kad, pavyz- prigimties ir t.t. „Visais laikais, – raðo dþiui, tradicinæ, krikðèioniðkàjà dorovës A. Liaudminas savo habilitacinio darbo normø sistemà pakeitus, prancûzø pozi- pradþioje, – þmonija naudojosi vienokio- tyvisto J. M. Guyau arba voliuntaristo F. mis ar kitokiomis doros normomis. Jos Nietzschës teiginiø sistema, ið tikrøjø kas nors ir kisdavo kartu su laiku ir tuo pa- nors pasikeistø á geràjà pusæ ir þmonija èiu metu bûdavo skirtingos ávairiose vi- pradëtø ðiø naujøjø dorovës normø vi- suomenëse, taèiau savo iðpaþinëjø bûda- suotinai ir nenukrypstamai laikytis? vo traktuojamos tarsi ðventos, nenagrinë- Jeigu ðie du mano èia aptariami filo- jamos. <...> Nietzsche ir Guyau buvo ne- sofai – prancûzø pozityvistas J. M. Gu- ramûs XIX amþiaus „protai“, kurie pa- yau ir vokieèiø voliuntaristas F. Niet- naikino doros daugiapusiðkumà. Jie ne- zschë ir ið tikrøjø kada nors taip manë, sutinka su viena tradicine morale, nes jø tai abu jie tokiu atveju buvo tik naivûs principai esà daugiariopi (multiples) ir kûdikiai, o ne rimti màstytojai. Juoba, prieðtarauja vieni kitiems, todël neobjek- kad J. M. Guyau totalinës visos þmoni- tyvûs. Tai viena pusë. Antra, bet kurios jos moralumo principø ieðko meilëje, tradicinës moralës taisyklës neturi pasi- kuri tariamai esanti bûdinga visai tik- sekimo praktikoje: visø laikø dorinë re- rovei – visatai, gamtai, visai augalijai ir alybë per daug nutolusi nuo atskirø do- gyvûnijai, o F. Nietzsche – zoologinia- ros sistemø. Be to, tos ar kitos visuome- me egoizme. Vadinasi, tokia visa aprë- nës nariai daþniausiai nenoriai vykdo vi- pianti sàvoka J. M. Guyau filosofijoje ir suomenëje veikianèias doros taisykles. etikoje esanti meilë (l‘amour), tuo tarpu Jos, paprastai, yra sunki naðta. Vengia- F. Nietzschei – atvirkðèiai: valia galiai ma dorovës taisykliø sankcijø ir iðsisu- (Wille zur Macht). Dël tos paèios prieþas- kinëjama nuo jø vykdymo. Imkime, pa- ties tiek gamtoje, tiek ir þmoniø visuo- vyzdþiui, kad ir katalikiðkà, krikðèionið- menëje matydamas vien tik nuogà rûði- kà dorà. Daugelis ir mûsø þino atminti- ná egoizmà ir savanaudiðkumà, F. Nie- nai visus Dievo ir Baþnyèios ásakymus, tzsche tyèiojasi ne tik ið Kristaus ádieg-

LOGOS 50 137 2007 SAUSIS • KOVAS JONAS BALÈIUS

tosios „vergø ir paliegëliø moralës“, bet ja pasinaudota kuriant ir tobulinant vi- ir ið prancûzø pozityvisto J. M. Guyau sus karo pabûklus, visas kitas masiniø „svaièiojimø“. Ðia prasme prancûzø po- þmoniø mirèiø ir kankinimø priemones, zityvisto propaguojamajam visuotinio neiðskiriant në konclageriø, dujø kame- gailestingumo, meilës, reikalingumo vie- rø ir t.t. nas kitam (avoir besoin) doroviniam ide- Þinoma, J. M. Guyau teiginys, jog alui, vokieèiø voliuntaristas prieðprieði- Dievo baimës idëja apvainikuotoji krikð- na totaliná egoizmà, sveikojo ir stipriojo èioniðkoji moralë ir artimo meilë taip „pareigà nustumti silpnesnájá, padëti jam pat nesanti be trûkumø, taip pat vargu numirti“ bei „savæs paties norëjimà“ ar lengvai paneigiamas. „Biblija gali (Wohle dich selbst). kiek tik jai patinka kalbëti apie tai, kad Dovydaitis kategoriðkai neigia ir at- Dievo baimë yra iðminties ðaltinis: bai- meta bet kokias ðiø dviejø filosofø pre- më, kaip sako Kantas, yra ne moralinis, tenzijas ar netgi ketinimus sukurti mo- o patologinis jausmas, ir moralë ið tik- ralæ be dieviðkosios sankcijos ir áparei- røjø prasideda tik nugalëjus baimæ“17. gojimo, motyvuodamas tuo, jog moralës Analogiðkø paþiûrø Dovydaitis lai- iniciatoriumi galás bûti tik Dievas, o ne kësi ir kalbëdamas kultûros prigimties ir silpnas ir ydingas paèia savo prigimti- paskirties, religijotyros, religijø istorijos mi þmogus. Ðia prasme jis itin grieþtai klausimais. Jo nuomone, visose ðiose sri- pasisako uþ tai, jog moralë paèia savo tyse ypaè akivaizdþiai besireiðkianti ant- esme yra dieviðka. Taèiau reikalinga ji gamtiðkoji galybë. Antai, motyvuoda- ne Dievui, kuris yra tobulas, o silpnam mas Babilono mito apie pasauliná tvanà ir nuolat klystanèiam þmogui. panaðumà su bibliniu, Dovydaitis priei- Savo kritikos objektu pasirinkdamas na iðvadà, jog abu pasakojimai yra kilæ þinomus J. M. Guyau veikalus Moralës ið „bendro pirmykðtës tradicijos ðalti- be pareigos ir sankcijos eskizas ir Ateitis be nio“18. Pastaràjà mintá reikëtø suprasti religijos, Dovydaitis imasi uþdavinio su- kaip nuomonæ, kad kaþkada ir Babilo- kritikuoti ir galutinai paneigti, pavyz- no tautos turëjusios religijà, kuri buvu- dþiui, paèià evoliucijos idëjà, kurià J. M. si panaði á izraelitø, t.y. monoteistinë. Guyau tapatina su paþanga. Ir ið tikrø- Ryðkiausiai savo teistiná nusistatymà jø: prancûzø pozityvisto teiginiai, jog kultûros, mokslo, ir religijos santykiø socialinë ir ypaè techninë paþanga ska- klausimu Dovydaitis yra iðdëstæs tinanti þmonijos moralëjimà yra ne tik straipsnyje Kultûra, religija ir mokykla. Tai nepagrásti, bet ir akivaizdþiai klaidingi. atviras laiðkas mokytojams ir kitiems in- Þinoma, nei J. M. Guyau, nei Dovydai- teligentams, Dovydaièio paraðytas Ðeð- tis tuo metu, kai ðis darbas jo dar buvo tojo kultûros kongreso Kaune proga. tik raðomas, negalëjo numatyti, koká ið Laiðke jis sakosi, jog já, karðtai tikintá ka- tikrøjø vaidmená Antrajame pasaulinia- talikà, pilietá ir Lietuvos patriotà itin su- me kare yra suvaidinusi þmonijos tech- jaudinusi ir nuliûdinusi þinia, jog Ðeðto- nologinë paþanga, ir ypaè – kaip buvo jo kultûros kongreso dalyviai grieþtai

138 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS pareikalavæ „atskirt Baþnyèià nuo vals- apiplëðia, skurdina kultûros atþvilgiu“21. tybës ir mokyklà nuo religijos“19. Ðis rei- Taip esà dël to, kad vien mokslo þmo- kalavimas, anot Dovydaièio, parodæs, gui tikrai dar yra negana, nes tik religi- kokios bevaisës buvusios baþnyèios, te- ja galinti priversti þmogø mokslo laimë- ologø ir jo paties pastangos iðsaugoti re- jimus panaudoti þmogiðkiems tikslams. ligijos átakà Lietuvos visuomenei, inte- Etikos á formules suvesti taip pat esà neáma- ligentijai ir ypaè jaunimui. Sujaudintas noma; dorovæ, moralæ galinti uþtikrinti taip minëto reikalavimo Dovydaitis imasi pat tik religija, nes pats mokslas ar menas skelbti katalikybës programà kultûros, gali iðreikðti tik tai, kas imanentiðkai glûdi mokyklos, mokslo, techninës ir materia- religinëje individo savimonëje. linës paþangos atþvilgiu, atribodamas Postuluodamas, jog joks mokslas ar tai, kas, jo nuomone, priklauso civiliza- menas religijos negali atstoti, Dovydai- cijai ir kas – kultûrai, pastaràjà apibrëþ- tis visus kovotojus prieð religijà prilygi- damas kaip „þmogaus iðvidiná, atseit jo na þmonëms, kurie ruoðiasi „pridëti kir- dvasiná augimà ir pralobimà dvasinëmis vá prie paèiø kultûros ðaknø“22. vertybëmis, o civilizacijà – þmogaus Apibendrindamas visa tai, kà ta pro- pralobimà materialinëmis vertybëmis, ga pasakë, Dovydaitis, tarsi nujausda- kuriomis pagerinamas materialinis þmo- mas lietuviø tautai ir valstybei netoli- gaus gyvenimas“20. moje ateityje gresianèius pavojus, poli- Atsiribodamas nuo civilizacijos pro- tinius kataklizmus ir okupacijas, praby- blemø, Dovydaitis susitelkia prie tø ver- la jau ne mokslininko, o pranaðo balsu: tybiø, kurios sudaranèios kultûros sàvo- „be religijos mûsø tauta ir valstybë tik- kos turiná. Jo manymu, kultûrai priklau- rø tikriausiai iðsinuodins tais pseudo- sàs „trilypis dvasiniø vertybiø lobynas, kultûros ir pseudocivilizacijos nuodais, kuris iðreiðkiamas mokslo, meno ir reli- kurie pro visus plyðius ir plyðelius ðian- gijos sàvokomis“19. Religijà straipsnio dien skverbiasi á mûsø visuomeninio ir autorius laiko vienu ið svarbiausiø kul- valstybinio gyvenimo organizmà“23. tûros komponentø. Todël tas, kas, giliu Norëtøsi pridurti: visi, abejojantys, ar Dovydaièio ásitikinimu, „sàmoningai ar Nepriklausomybës Akto signataras Do- nesàmoningai nusistato prieð religijà, vydaitis taip sakydamas buvo teisus, ar kas jà norëtø iðmest ið individo ir ið vi- ne, tegul tik dar kartà atsigræþia ir labai suomenës gyvenimo, tas jau tuo paèiu atidþiai pasiþiûri á visø mûsø ðiandieni- naikina savyje ir visuomenëje vienà kul- ná gyvenimà dar kartà tapusioje nepri- tûros srièiø, tas save patá ir visuomenæ klausoma Lietuvoje...

Literatûra ir nuorodos

11 Aldona Vasiliauskienë. Akmenuotas patrioto ke- 13 Ten pat, p. 565. lias. – Vilnius: Regnum fondas, 2001, p. 35. 14 Ten pat. 12 Imanuelis Kantas. Grynojo proto kritika. – Vil- 15 Pranas Kuraitis. Ontologija. – Kaunas: VDU, nius: Mintis, 1982, p. 564–565. 1931, t. 1, p. 58.

LOGOS 50 139 2007 SAUSIS • KOVAS JONAS BALÈIUS

16 Ten pat, p. 71. 15 Jonas Balèius. Albino Liaugmino habilitacinis 17 Pranas Kuraitis. Pagrindiniai gnoseologijos klau- darbas „Vitaliniai Nietzsche’s ir Guyau etikos simai. – Kaunas: VDU, 1930, p. 4. pagrindai“ // Profesorius Albinas Liaugminas. – 18 Ten pat, p. 1. Vilnius: VPU, 2005, p. 31–45. 19 Pranas Dovydaitis. Þinojimas ir tikëjimas // 16 Albinas Liaugminas. Vitaliniai Nietzsche’s ir Gu- Ateitis, 1912, Nr.1, p. 41. yau etikos pagrindai. – Vilnius, 1943 (habilitaci- 10 Ten pat, p. 327. nis darbas), p. 6-7. 11 Juozas Girnius. Pranas Dovydaitis. – Chicago: 17 M. Ãþéî. Èððåëèãèîçíîñòü áóäóùåãî. – Ateitis, 1975, p. 640. Ìîñêâà, 1909, p. 127–128. 12 Þr. Pranas Dovydaitis. Descendencijos (evoliu- 18 Pranas Dovydaitis. Biblija ir Babelis. – Kaunas, cijos) teorija mokykloj // Lietuvos Mokykla, 1923, 1911, p. 18. p. 21. 19 Pranas Dovydaitis. Kultûra, religija ir mokyk- 13 Þr. Pranas Dovydaitis. Guyau moralës kritika la. – Kaunas, 1930, p. 3. // Logos, 1925, Nr. 1, p. 26–31; Nr. 2, p. 224– 20 Ten pat, p. 4. 249; Nr. 5, p. 308–332. 21 Ten pat, p. 5. 14 Enciclopedia Italiana. – Milano, 1933, t. XVIII, 22 Ten pat, p. 15. p. 288. 23 Ten pat, p. 22.

140 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS