MOKSLINË MINTIS

Gauta 2006 12 29

FAUSTAS JONÈYS Krikðèioniðkos kultûros tyrimø centras

MOKSLINËS PRANO DOVYDAIÈIO KÛRYBOS RELIGINË-FILOSOFINË PROBLEMATIKA Questions of Religious Philosophy in the Academic Writings of Pranas Dovydaitis

SUMMARY

In his academic writings, Pranas Dovydaitis primarily deals with epistemological and historical prob- lems of religion. He refutes Pan-Babylonian theories and underlines the historicity of Jesus’ resurrection and legacy. His approach to faith and reason is close to that of the encyclical letter of John Paul II Fides et Ratio. His epistemology develops the themes of St Augustine. Dovydaitis is critical of the anti-metaphysical trends of modern philosophy, and turns his own thoughts towards all-embracing theistic metaphysics of being.

ÁVADAS

Daugialypëje mokslinëje profesoriaus lio iki religijotyros ir filosofijos), dau- Prano Dovydaièio veikloje „vis naujø giausia apþvalginiu – istoriniu aspektu, mokslø ásisavinimas buvo ...jam ne sun- kita vertus, jo „pasaulëþiûrinis rûpes- kus darbas, bet dvasios puota“1. Prasi- tis“2 – gamtinëmis prieþastimis ribojamà dëjusi studijuojant Maskvos universite- tikrovæ perskrosti gilesniu filosofiniu ir te, nuo 1914 metø ji vis intensyviau bu- antgamtiniu þvilgsniu. vo tæsiama Lietuvoje, suvokus savo, Kalbant paprasèiau, jei jo laikais ne- kaip bendratauèiø mokslintojo, misijà. tikëjimà daug kas bandë plësti mokslo Atliekant ðià misijà iðryðkëjo, viena vardu, tai ir tikëjimà reikëjo plësti ne vertus, Dovydaièio polinkis apimti kuo vien pamokslaujant, bet ir mokslinant. platesnæ mokslø skalæ (nuo gamtamoks- Profesoriø ypaè dþiugino tai, kad „visa-

RAKTAÞODÞIAI: Pranas Dovydaitis, metafizika, antimetafizika, þinojimas ir tikëjimas, augustiniðkoji tiesa. KEY WORDS: Pranas Dovydaitis, metaphysics, negation of metaphysics, reason and faith, Augustinan truth. LOGOS 50 141 2007 SAUSIS • KOVAS FAUSTAS JONÈYS

ta pradeda atrodyti esanti labiau panaði Tam tikslui reikalingi paties Dovy- á didelæ mintá negu á didelæ maðinà“3. daièio straipsniai publikuoti periodinë- Vadinasi, mokslinti Lietuvà ir drau- je spaudoje buvo atrinkti Kauno apskri- ge jà krikðèioninti Dovydaièiui buvo ne- ties vieðojoje ir Vytauto Didþiojo univer- atsiejami dalykai. siteto bibliotekose; tyrinëtos svarbiau- Ðio straipsnio tikslas – atskleisti pro- sios religijø (ypaè krikðèionybës) istori- fesoriaus Dovydaièio tyrinëtas svar- jos, gnoseologijos ir filosofijos istorijos biausias religijos mokslø ir filosofijos temos; aptarti principiniai ðiø temø tei- problemas. giniai, jø mokslinë vertë ir aktualumas.

RELIGIJØ ISTORIJOS BARUOSE

Dovydaièio mokslinei veiklai bûdin- gi, stokojusi ir tikro autentiðkumo, ir ga didelë temø ávairovë – neiðskiriant antgamtinio veiksnio. në religinës srities. Jeigu tiriant religijos, Pasitelkæs gausius to meto orientalis- kaip tokios, kilmæ autoriaus dëmesys tikos ir biblistikos þinovus, Dovydaitis pirmiausia krypo á kultûrinæ etnologijà, kruopðèiai demaskavo minëtø asiriolo- tai jo paties asmeniui artimesni krikðèio- gø „nedisciplinuotos fantazijos þaidi- nybës kilmës klausimai vedë já religijø mà“7, prieðprieðindamas jam bibliná Se- istorijos link. nojo Testamento savitumà. Pirmosios stambios Dovydaièio Nei Babilonijos vyriausiasis dievas mokslinës studijos buvo publikuotos Mardukas nebuvæs monoteistinis Dievas, 1910–1912 metø þurnale Draugija ir skir- nei babilonieèiø pasaulio sutvërimo epe tos krikðèionybës iðtakoms Senajame nesà anksèiau uþ chaotiðkà materijà eg- Testamente (Biblija ir Babelis4) bei jos isto- zistavusios dievybës. Jokiuose Babelio riniam pagrindui Naujajame Testamente dantiraðèiuose nebuvo minima pirmoji (Problema apie Kristø5; deja, ði studija ne- þmoniø pora ir jos nuopuolis. Babilonið- buvo baigta). Kiek vëliau, 1914 metais, kasis tvanas (beje, grynai lokalinis) nebu- Vilties priede pasirodæs straipsnis Popie- vo motyvuotas þmoniø giminës sugedi- þiaus primatas Kristaus mokslo ir istorijos mu, o buvæs tik aklo dievø pykèio pa- ðviesoje6 jau gvildeno apologetinæ Kris- sekmë. Babiloniðkoje literatûroje nerasi taus ásteigtosios Baþnyèios temà. jokios paralelës 10-èiai Dievo ásakymø. Biblijoje ir Babelyje Dovydaitis siekë Apskritai apie koká Babelio doros povei- „atsiskaityti“ su XX a. pradþioje pagar- ká Izraelio religijai galima kalbëti, jei sëjusia vokieèiø asiriologø Fr. Delitzscho Hamurabio teisinis kodeksas sankciona- ir H. Winklerio propaguota panbabiloniz- vo, sakysime, „dievams paðvæstàjà“... mo teorija, pagal kurià biblinë izraelitø prostitucijà maldyklose?! religija buvusi tik senosios Babilonijos Po panaðiø svarstymø Dovydaitis re- mitais (pagal Winklerá – astraliniais mi- ziumuoja: „Babelio religija, bûdama tais) paremtos pasaulëþiûros kopija, tai- þmoniø darbas, dingo praeityje, o aukð-

142 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS tesnë uþ þmogø Jëga tik Izraeliui pasky- visai suprantama dël pirmykðtës Babi- rë neðti Apreiðkimà, kuris paskui tapo lonijos ir Izraelio tautø kaimynystës, bendru pasaulio tautoms, aukðèiausiu nes juk „Izraelio tauta nenukrito staiga labu.“8 Taip iðsipildë Evangelisto þo- tobula ið dangaus,... tik pamaþu, aukð- dþiai: „Jûs garbinate, ko nepaþástate, o tesnës pagalbos dëka buvo ið kitø tau- mes garbiname, kà paþástame, nes iðga- tø iðskirta ir áskaityta á visiðkai naujas nymas ateina ið þydø“ (Jn 4, 22). vëþes“.11 Tos vëþës ir buvo Mozës lai- Kalbant apie H. Winklerá, tai jo for- kais labai sustiprinta, itin savita, gyva ir mulë buvo ganëtinai paprasta: „dangaus gili Dievo, kaip savarankiðkos, virðpa- vaizdas – tai pasaulio vaizdas“; net Pra- saulinës Dvasios, sàvoka.12 Ðis pirmykð- dþios knygoje nesà istorinës tiesos, o tik tis monoteizmas, kokio nepasiekë nei su dangaus kûnø judëjimu susijæ astrali- Buda ar Zoroastras, nei Platonas ir Aris- niai mitai, kuriuos babilonieèiai aiðkino totelis (jø Dievas taip ir likæs „monisti- dar prieð 3000 metø iki Kristaus!.. nis“ – neatskiriamas nuo gamtos), jau Istorines Senojo Testamento asmeny- lydëjo „tautø tëvà“ Abraomà, kuris, kad bes H. Winkleris pavertë astraliniais „nenupultø á Babilonijos mieste Ure pa- ávaizdþiais. Bet nejaugi á Kanaanà ke- plitusá politeizmà“, ir buvo vedamas á liaujantis Abraomas – tik „keliaujanèio Palestinà, o ten „jo ainiai iðtvërë savo ti- mënulio“ ávaizdis?! Nevaisingoji Sara – këjime iki Kristaus atëjimo“.13 deivës Iðtar kelionës á poþemius „recidy- Dovydaièio Problema apie Kristø bu- vas“?! Nejaugi visur, kur tik biblinës vo skirta Kristaus asmens istoriðkumui nuotakos lieka bevaikës, kartojasi babi- pagrásti, pirma kruopðèiai „atsiskaièius“ loniðkas Iðtar motyvas?! su „krikðèionybës be Kristaus“ propa- Kritikuodamas H. Winklerio panba- guotojais (tokiais kaip B. Baueris, krikð- bilonizmà dar ir metodiniu poþiûriu, Do- èionybæ tapatinæs su Kristaus bendra- vydaitis pabrëþia, kad „þmonijos kultû- amþiø Filono ir Senekos filosofinëmis ra turëjo ne vienà centrà – Babelá, idëjomis, W. Smithas, patá Jëzø laikæs bet...daugelá: Indijos, Egipto, Palestinos, ikikrikðèioniðkos þydø sektos iðmone, Mikënø, Elados“9; remiasi þymiausiu G. Bollandas – Senojo Ástatymo Jozue, H. Winklerio oponentu – asiriologu A. Drewsas – legendiniu dievu Adoniu, Fr. Kugleriu, tvirtinusiu, kad iki VII am- Fr. Volney – Kriðnoje ásikûnijusiu Brah- þiaus prieð Kristø babilonieèiai dar neþi- ma...). Dovydaitis èia vël susidûrë su nojo jokios mokslinës astronomijos, uþtat panbabilonizmu, kai P. Jensenas Jëzaus „astraliðkai mitologiðkos sàsajos“ atsi- þodþius ir veiksmus siekë dirbtinai randa „vëlyvu laiku, ne anksèiau V a. „pritempti“ prie garsiojo babilonieèiø prieð Kristø“ ir todël negali bûti panba- epo apie jø karþygá Gilgameðà. Dovy- bilonizmo ramsèiais.10 daièio patarimas buvo paprastas: „pa- Pagaliau jeigu ir bûtø kokiø nors pa- imkite eposà ir Evangelijas, perskaityki- naðumø babiloniðkoj ir bibliðkoj „pasau- te nurodytas vietas, ir paaiðkës visa Jen- lëþvalgoj“, tai, Dovydaièio nuomone, seno operacija“14, kurioje, beje, nëra vie-

LOGOS 50 143 2007 SAUSIS • KOVAS FAUSTAS JONÈYS

tos nei svarbiausiems Jëzaus þodþiams, Kristø prabilo net nekrikðèionys liudyto- nei Jo prisikëlimui. jai. Dovydaitis kaip tik pateikë labai Kur kas rimèiau Dovydaitis kritikavo kruopðèià ir Kristui abejingø romënø is- Markso ir Engelso sekëjo K. Kautskio torikø, ir juo nesuinteresuoto (romë- fantastinæ-apriorinæ schemà, pagal kurià nams pataikaujanèio) þydo Juozapo Fla- krikðèionybæ sukûrusi klasinë neapykan- vijaus, ir Jëzø „dergianèiø“ Talmudo ta turtingiesiems ir liumpenproletarø ju- aiðkintojø rabinø liudijimø analizæ. Pa- dëjimo nulemta komunistinës krypties kankamai iðkalbingi dokumentai turëjo organizacija (tai pasireiðkæ net „bendra- bûti Plinijaus Jaunesniojo ataskaita im- me duonos lauþyme“...), o jai kaip tik bu- peratoriui apie Kristø, kuriam kaip Die- væs reikalingas Jëzus – „agitatorius“!?15 vui meldþiasi krikðèionys; Svetonijaus Vadinasi, Kautskis jau nebeapsieina be þinia apie ið Romos vejamus þydus, ku- „migloto“, taèiau istorinio Jëzaus! rie „nerimæ dël Kristaus“, ir ypaè Taci- Dovydaièiui terûpëjo nurodyti, kad to oficialus liudijimas, kad Pontijus Pi- Kristaus mokslas ir naujos bendrijos su- lotas Kristø nubaudë mirtimi (o dar kûrimas „neatsirado ið kaþkokios klasi- anuomet populiari versija apie Romos nës kovos,...bet buvo virðklasinis judë- imperijos archyve esantá Jëzaus proceso jimas, neturëjæs jokio ryðio su bet kokio- aktà!). „Pirmarûðiai“ liudytojai buvo ir mis senosios bendruomenës reformo- su krikðèionimis arðiai polemizavæ þy- mis“16; kad „krikðèionybë plito ne dël dai, kuriems „niekad á galvà neatëjo ûkiniø motyvø, bet dël idëjos, jog nuþu- mintis, kad Jëzus, kurio jie nekentë, bû- dytas ir prisikëlæs Iðganytojas pradëjo tø neegzistavæs“20. dieviðkà pasaulio valdymà“17. K. Kauts- Þinia, nekrikðèioniø liudijimai Kris- kis nesuvokæs, jog esama þmoniø, kurie taus paveikslà tarsi pridengia ðeðëliu, vardan idëjos uþmirðta valgá, gërimà ir pro kurá ryðkëja tik neaiðkus Jo siluetas; kitus materialinius reikalus; jog religinë bet ðeðëlis nyks vis labiau, kai artinsi- sàmonë esti savarankiðka jëga (o ne tik mës prie paèiø krikðèioniø pateiktø do- ekonomikos atspindys); jog dvasinis kumentø21. Deja, Kristaus problemos tæsi- ástatymas esti ðventybë (o ne tik „gyvu- nys nebepasirodë.... liðkas polinkis“).18 Mat, ið Maskvos persikëlæs á Vilniø Itin reikðminga Dovydaièio nuoroda redaguoti Vilties Dovydaitis sutelkë dë- ir á istorinio Kristaus neigëjus – naujøjø mesá á ryðkiausià istorinio Kristaus liudi- amþiø filosofus, ypaè Spinozà ir Kantà; jimà – jo prisikëlimà ir ápëdinyste ákurtà jei Spinozai Dievo þmogystë atrodë to- Baþnyèià. Straipsnyje Kristaus prisikëlimas kia pat absurdiðka, kaip „apskritimui istorijos ðviesoje22 autorius grakðèiai gvil- suteikta kvadrato prigimtis“, tai Kantas, dena bet kokià teksto kritikà atlaikiusius paþeminæs Jëzø iki mums nereikðmingo tris – Kristaus mirties ir palaidojimo, tuð- simbolio ar mito, laikë pareiga tikëti èio kapo ir Prisikëlusiojo, o ne kokio vien moraliná Kristø19. „fantomo“ – potyrius, kurie apaðtalo Ir vis dëlto visos neigëjø hipotezës Pauliaus buvo uþfiksuoti (1 Kor 15, 4–8) sugriûva prisiminus, kaip apie istoriná „tarytum oficialus aktas“, o sugniuþu-

144 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS sius ir bemokslius Jëzaus mokinius pa- autentiðkumà, tos „uolos“ etimologijà vertë bebaimiais didingos Ðv. Velykø þi- (aramëjiðko Kefo ir graikiðkojo Petros ta- nios skelbëjais, nes „jei Kristus nebuvo patybæ), pragaro vartø (mirties simbolio) prikeltas, tai tuðèias mûsø skelbimas ir ir dangaus raktø (valdytojo simbolio) tuðèias jûsø tikëjimas“ (1 Kor 15, 14). Ti- prasmæ, Petro vertumà, priklausantá nuo këjimas nebe paprastu kûno atgaivini- Kristaus malonës, pagaliau faktinæ Petro, mu, bet „galutiniu þmogiðkos egzistenci- kaip Romos vyskupo, virðenybæ, patvir- jos iðgelbëjimu Dieve“23. tintà ðv. Klemenso laiðku Korinto krikð- Kur kas ilgesnëje studijoje Popieþiaus èionims 96-ais metais. primatas Kristaus mokslo ir istorijos ðvieso- Be iðliekamosios straipsnio vertës, je24 Dovydaitis pasineria á teksto analizæ tenka pabrëþti tebesitæsianèià popieþið- apaðtalo Petro pirmumui (primatui) Baþ- kos tarnybos galià uþtikrinant Baþnyèios nyèioje pagrásti. Su bûdinga precizija au- tapatybæ, iðsaugant dieviðkàjá Apreiðki- torius svarsto „popieþijos didþiosios mà ir stiprinant krikðèioniø vienybæ esa- chartos“ – Petro paskyrimo „uola“ (Mt 16, mo pliuralizmo ir net poliarizacijos aki- 17–19) ir „aviø ganytoju“ (Jn 21, 15–17) – vaizdoje25.

DOVYDAITIÐKASIS FIDES ET RATIO

Natûralu, kad þinojimo ir tikëjimo autorius yra pakankamai lankstus, ob- problema nekildavo nekrikðèionims an- jektyvios tiesos ieðkotojui pripaþinda- tikos filosofams, taèiau jos iðvengti ne- mas teisæ plësti paþinimo ribas arba tai- galëjo tikintieji krikðèionys. Ðiai proble- syti jo klaidas. mai ir skirtas vienas pirmøjø krikðèio- Þinojimo ir tikëjimo sàsaja apskritai niðkajai pasaulëþiûrai iðtikimo Dovydai- Dovydaièiui tampa akivaizdi todël, kad èio filosofiniø straipsniø Þinojimas ir ti- labai daþnai þmogus pats negali patik- këjimas26. Ëmæs svarstyti gnoseologiná rinti savojo þinojimo ir turi pasitikëti ki- abiejø srièiø pagrindà, autorius vëliau to autoritetu. Juk net ir gamtos dësniai, nukrypo á religijos filosofijà ir problemà þmogaus atrasti „nepilnos indukcijos“ sprendë ne visai nuosekliai. keliu, remiasi ne absoliuèiu „þinojimo Pabrëþæs mûsø paþinimo ryðá su ob- tikrumu“, o bûtent tikëjimu „pilnàja in- jektyvia tikrove, Dovydaitis oponavo dukcija“ (uþtat negalima kategoriðkai I. Kantui, kuris paþinimo turiná padaræs paneigti net „stebuklingos“ tø dësniø priklausomà nuo aprioriniø, taigi sub- kaitos galimybës!); tikëjimu remiasi ir is- jektyviø, savojo proto formø; tokia torijos mokslai, pedagogika ir teisëtvar- „moksline laisvamanybe“ esà pasireið- ka, auganèio ir bræstanèio þmogaus þi- kusi filosofo emancipacija nuo objekty- nojimas. Taèiau, kad toks tikëjimas þmo- vios ar autoritetu paremtos tiesos, „ve- gaus nesuvedþiotø, jis neturi bûti aklas, danti net iki Nietsche‘s su jo virðþmo- bet protingas ir patikimo autoriteto re- gio sauvale“27. Savo ruoþtu straipsnio miamas.

LOGOS 50 145 2007 SAUSIS • KOVAS FAUSTAS JONÈYS

Uþtat religinis tikëjimas Dovydaièiui suotinës reikðmës“30. Ðtai kodël savo pirmiausia ir yra toks aktas, „kai paþinai straipsnyje Dovydaitis tiek daug vietos Dievo buvimà bei Jo Apreiðkimo tikru- skyrë kritikai „jausmininkø“, pripaþástan- mà“ ir „teisingu laikai tai, kà Jis apreið- èiø tik „subjektyvø tikëjimo bûtinumà“, kë“28. Po beveik 90-ties metø tà patá iðgir- tikëjimà, „iðaugantá ið pasàmonës“, ir be- dome ið popieþiaus Jono Pauliaus II en- dogmæ religijà. Reikia manyti, kad auto- ciklikos FIDES ET RATIO: dieviðkàjà tie- riui átakos turëjo prieð modernistus nu- sà pripaþástame „ne dël vidinës dalykø kreipta Popieþiaus Pijaus X 1907 metø en- tiesos, suvokiamos prigimtinio proto ciklika PASCENDI DOMINICI GREGIS. ðviesa, bet dël juos apreiðkianèio Dievo Integraliame tikëjimo akte itin svar- autoriteto, kuris negali nei klaidinti, nei bus þmogaus valios momentas. Tà pa- bûti suklaidintas“29. brëþia ðv. Augustinas (ir ðv. Tomas Ak- Beje, istorijos eigoje‚ „tikëjimas, nete- vinietis): „taip /svarstydamas/ manau, kæs proto, sureikðmino jausmà ir iðgyve- pats / valingai/ apsispræsdamas“31. Ke- nimà, todël atsidûrë pavojuje netekti vi- liskart apie tai primena ir Dovydaitis.

PASAULËÞIÛRINIO SUSIORIENTAVIMO LINK

Po 1918 metø vasario 16-sios Akto gyvensenai, antropocentrinë – iðkiliam, kardinaliai pasikeitus situacijai Lietuvo- bet vis dëlto ribotam buvimui þemëje, je ir Akto signatarui Dovydaièiui iðvys- teocentrinë – antgamtiniu poþiûriu pra- èius dinamiðkà kultûrinæ veiklà (ákurti turtintam ir á iðganymà orientuotam gy- 3 moksliniai, 2 taikomieji þurnalai, re- venimui. Taèiau suvienyti bet kurià pa- miama moksleiviðkoji Ateitis, dëstoma saulëþiûrà paveikianèius asmeninius ási- universitete), kinta ir jo moksliniø tikinimus ar kitø átikinëjimus yra bûtent straipsniø pobûdis: autorius skuba kuo filosofijos uþdavinys. greièiau „mokslinti“ Lietuvà ir, uþuot Kaip tik „ðiø dienø filosofinës pasau- gvildenæs siauresnes problemas, ima lëþiûros lauke“ autorius regi vieningos skelbti plaèias, su gausiomis nuorodo- sistemos nebuvimà, net didelá chaosà, o mis, etnologijos, religijø istorijos, gam- paèios pasaulëþiûros nebepatenkina XX tamokslio ir filosofijos apþvalgas, viena ðimtmeèio þmogaus. Beveik visi ðiø die- jø vadinosi Ðiø dienø filosofinës pasaulë- nø filosofai uþsiëmæ vien paþinimo te- þiûros kovø laukas32. orija pamirðdami, kad ji tëra „tiesos du- Kaip þinia, nuo þmogaus pasaulëþiû- rys, o ne pati tiesa“. Bûties centru kai ros priklauso jo gyvenimo prasmë, jo kam tampa “gyvybë“ (Lebensphilosophie), vertybinis gyvenimas, moralumas ir kul- bet pati bûdama biofilosofine problema tûra. Materialistinë pasaulëþiûra pirme- ir tapusi pasaulëþiûros pagrindu, ji eli- nybæ visuomet teiks aprûpintai, bet be- minuotø bet kokià etikà. dvasei þmogaus egzistencijai, hedonisti- Tuo tarpu mums reikia tokios filoso- në – nors ir neuþtikrintai, bet maloniai fijos, kuri mokytø „suvokti ne tik gyvy-

146 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS bæ, bet ir mirtá, suprasti ne tik laikà, bet vautø sielos elementui materijos pasau- ir amþinybæ“33. lyje“34. Nuo mechaniðko gamtos suvoki- Dovydaièiui skaudþiausia tai, kad mo nenutolæs në Ch. Darwinas, nes ið naujøjø amþiø filosofija nutraukë orga- evoliucijos procesø eliminavo tikslingu- niðkà (Aristotelio – Augustino – Tomo mo veiksná. Antimetafiziniame lauke li- Akvinieèio) filosofijos paþangà, radusià ko taip pat pozityvizmo kûrëjas Augus- aukso vidurá tarp empirinio ir raciona- tas Comte’as, kûræs simboliná didþiosios laus paþinimo. O tada tapo mada kiek- Bûties – þmonijos kultà. vienam filosofui savo filosofijà kurti nuo Ðie dalykai Dovydaièiui ir þadino pa- pat pradþiø: Dekartui átvirtinti „intelek- saulëþiûrinës kovos poreiká, nes jam ne- tualinæ izoliacijà“, anglø filosofams gráþti pakeliui su materializmui atsidavusiais net á ... ikiaristotelinius graikø filosofijos þmonëmis, kurie neturi aukðtesnio ver- laikus, o Kanto sekëjams skaldytis á frak- tybiø mato, kuriems nerûpi visuomeni- cijas. Uþtat savøjø svarstymø Dovydaitis niai idealai, ir kurie patys tampa net neribojo „ðiomis dienomis“, o iðplëtë ko- mûsø tautinës gerovës duobkasiais!..35 ne per visus naujuosius amþius. Tik Eu- I. Kantà Dovydaitis vertino kur kas ropoje atgimstantis egzistencializmas jo problematiðkiau, ypaè po kà tik (1924 m.) dar nebuvo pasiekæs, o apie savo viltá – iðkilmingai minëtos filosofo gimimo „ðiø dienø neoscholastinæ filosofijà“ jis 200-jø metø sukakties ir palankiø jo sis- ketino paraðyti atskirà straipsná; deja, ne- temos vertinimø. Dovydaièiui aiðku vie- beparaðë. na: kantiðkoji metafizikos baimë ðiandien Jeigu jau kalbëti apie „kovos lau- nugalëta, ir persilauþimas (verþiantis ið kus“, tai jie autoriui pagrindiniai yra du: fenomenø srities) jau ávykæs36. Taèiau ir metafizinis ir antimetafizinis (nuo gru- ðiame procese esà gausu „keistenybiø“: baus materializmo iki metafizikos gali- tai metafizinë bûtis suvokiama betarpið- mybæ neigianèio kantizmo). Taèiau net kai, vadinasi, intuityviai (H. Bergsonas); ryðkiausiems Diderot’o–Büchnerio laikø gyvenimo vertës ieðkoma iracionaliose materialistams Dovydaitis pagrástai pri- vertybëse (A. Schopenhauerio voliunta- kiðo bûtent „metafiziðkà spekuliacijà“, rizme ir jo nulemtoj rezignacijoj); tai me- kai materija tampa sàmonës iðprotautu, tafizika perkeliama á „ðalutines“ vëþes, vadinasi, abstrakèiu, ne juslinës paga- kuriose nebëra vietos asmeniniam Die- vos, bet dvasinës veiklos produktu! Pa- vui, o jis pats suliejamas su baigtine, pan- sirodo, ði mintis buvo nesvetima net... teistine bûtimi. Leninui jo Filosofiniuose sàsiuviniuose, ku- Dovydaièio proteguojama idealistinë rie buvo iðleisti po jo mirties (1929 m.) pasaulëþiûra remiasi „kritiðku realiz- ir slepiami partijos fonduose! mu“, kurá jo kolega profesorius Pranas Bejëgiðkos buvæ ir Ernsto Haeckelio Kuraitis ávardija tiksliau – kaip betarpið- pastangos savo materializmà „aprëdyti kai patiriama tikrove ir kritiðku protu padoresniu drabuþiu“ ir Büchnerio jëgai pagrástà, visa apimanèios bûties filosofi- bei materijai pridëti naujà veiksná – jà. Tokiu atveju tà idealistinæ pasaulëþiû- „psychomà“, kuri „bent þodþiais atsto- rà derëtø vadinti teocentrine (net Aukð-

LOGOS 50 147 2007 SAUSIS • KOVAS FAUSTAS JONÈYS

èiausià Bûtá pasiekusia) pasaulëþiûra 37, ti platesniame gamtos filosofijos kon- kurioje Dievas argumentuojamas racio- tekste. Tà jis ir padarë paskutiniuose naliai, „nesprunkant“ (kaip Pascaliui) á mokslinës kûrybos straipsniuose. O ban- religinio gyvenimo mistikà“38. dymai sugráþti (1932 metø Logos þurna- Savoje besigrumianèiø pasaulëþiûrø le) prie dar Vilties laikais svarstytos is- apþvalgoje Dovydaitis net treèdalá vie- torijos filosofijos problematikos nepa- tos skyrë biofilosofijai, numatæs jà aptar- þengë toliau antikos istorijos.

AUGUSTINIÐKOS TIESOS SPINDESYS

Filosofijos istorijos tematikà Dovydai- þaidimø, ...nuo pinigø pomëgio ir nepa- tis baigë stambiu proginiu straipsniu doriø vaidinimø, sukelianèiø sieloje nai- 1930-1931 metø Logos þurnale: Ðv. Augus- kinanèià kaitrà“41. tino asmenybës modernumas ir jo filosofijos Universaliai Augustino filosofijai aktualumas (Ðv. Augustino filosofijos pa- skirta antroji straipsnio dalis. Joje auto- grindinës idëjos – taip ávardytas straipsnio riui bene sklandþiausiai pavyko aptarti tæsinys)39. Mat, 1930 metais sukako 1500 Augustino tiesos paieðkas ir tos tiesos metø nuo ðventojo mirties, o jà prisimi- glaudø ryðá su sielos ir Dievo, o tuo pa- në ne tik Logos þurnalas: J. Keliuotis ið- èiu ir þmogaus laimës problema. „Tie- leido Louis Bertrando Ðventojo Augusti- sa ir laimë jam buvo dvi didþiosios no vertimà, kun. M. Vaitkus iðvertë Au- þvaigþdës, vadovavusios visam jo veiki- relijaus Augustino Iðpaþinimus. Ta sukak- mui. Tiesa yra Dievas, bet tiesa yra ir tis bûtø sukëlusi gal ir didesná rezonan- þmogaus laimë. Tuo bûdu Dievo turëji- sà, jei ne visoje Lietuvoje tuo metu labai mas tuo paèiu tampa ir þmogaus lai- iðkilmingai minëtos Vytauto Didþiojo me“42. O kelias á tà laimæ eina per do- mirties 500-osios metinës. rybæ, tai yra sutarimà su „amþinuoju Pirmoje straipsnio dalyje autorius, Dievo ástatymu“. remdamasis paties Augustino iðpaþini- Pagrásdama tiesos buvimà, augusti- mais, nuosekliai apþvelgë jo „kelià á niðkoji gnoseologija numato dekartiðkàjá ðviesias tiesos aukðtumas su dideliais cogito, ergo sum stipresniu akcentu: du- vingiais per suklydimo tamsà ir abejo- bito, ergo sum, vadinasi, jei abejoju, tai niø rûkus“ ir „kelià á Dievà, kuris buvo tiesa tampa ir pats abejojantis, ir visi ne kas kita kaip stabø trupinimo ke- faktai, dël kuriø abejojama. Akivaiz- lias“.40 Tai esàs ir modernaus þmogaus dþiausia tiesos versmë yra ðirdies gel- kelias, nes ir ðiandien þmonës stabais mës (intimum cordis), kuriose, dieviðkos pavertæ baigtinius gërius; mamonà ir dvasios apðviesti (galima aliuzija á Evan- moteris, garbëtroðkà ir tautà... Uþtat Do- gelijos pagal Jonà prologà: „buvo tikro- vydaitis primena ðiø dienø jaunimui: ji ðviesa, kuri apðvieèia kiekvienà þmo- „jei trokðtate iðminties, turite susilaiky- gø...“; Jo 1, 9), suvokiame tikràsias logi- ti nuo meiliðkø vilioniø, skilvio ir gomu- kos–matematikos–etikos–estetikos tiesas. rio geiduliø, nuo dabitiðkumo ir kvailø Èia Augustinà verta papildyti realistine

148 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS MOKSLINË MINTIS

Tomo Akvinieèio áþvalga, kad þmogaus spindesiu, patraukianèiu mus dorai gy- „apðvietimu“ dera laikyti taip pat Die- venti. O jeigu tas spindesys vargintø ne- vo mums duotà „aktyvøjá protà“, kuris darnià mûsø prigimtá, Augustinas ájun- tarsi proþektorius perðvieèia pojûèiø pa- gia antràjá doro gyvenimo variklá – mei- saulá ir per já iðryðkina tiesà43. læ. „Mano svoris /suprask: trauka/ yra „Kur radau tiesà, radau ir savo Die- mano meilë: jos esu neðamas, kur tik ei- và – paèià tiesà“, sako Augustinas44, ka- nu“46. Ne pasaulio meilë, vadinama geis- dangi nekintamø (=amþinøjø) mûsø sà- mingàja (cupiditas), bet Dievo ir artimo monës tiesø buvimas „reikalauja propor- meilë, vadinama gailestingàja (caritas), cingos prieþasties, kuria juk negali bûti kuri Augustinui leidþia suðukti: „Mylëk mûsø kintama dvasia, o tik amþina ir ne- ir daryk, kà nori! Kà nori?“ Nes mylëda- kintama tikrovë“45. Analogiðko ryðio tarp mas privalai siekti to, kas verta meilës !47 amþinøjø tiesø ir jomis gyvenanèios sie- (Beje, ðià temà labai iðsamiai plëtoja nau- los buvimo Dovydaitis, deja, nesvarsto, joji popieþiaus Benedikto XVI enciklika taèiau gërisi visu augustiniðkos tiesos DEUS CARITAS EST).

IÐVADOS

1. Religijos mokslø srityje Dovydaièiui riteto ir valingo apsisprendimo tikë- aktualiausia buvo krikðèionybës iðta- ti dermæ. kø ir jos steigimo problematika, to- 3. Gnoseologinæ tiesos problematikà dël teko kritikuoti nepagrástà panba- Aurelijaus Augustino filosofijoje Do- bilonizmo átakà Senajam Testa- vydaitis susiejo su Dievo egzistavi- mentui, argumentuoti Jëzaus asmens mu, o taip pat Dievo ir artimo mei- istoriðkumà, Jo prisikëlimo tiesà ir lës inspiruota dorove. vadovaujantá Romos vyskupo vaid- 4. Pasaulëþiûrinëje naujøjø laikø pano- mená Baþnyèioje. ramoje autorius kritiðkai vertino „an- 2. Svarstydamas krikðèionims filoso- timetafizines“ teorijas, teikdamas pir- fams neiðvengiamà þinojimo ir tikë- menybæ idealistinei (tiksliau – teo- jimo problemà, sprendë jà kaip pro- centrinei) visa apimanèios bûties me- tu suvokiamos tiesos, patikimo auto- tafizikai.

Literatûra ir nuorodos

11 Stasys Ðalkauskis. Prof. Pr. Dovydaièio vaid- 15 Pranas Dovydaitis. Problema apie Kristø // muo Lietuvos mokslinime // Þidinys, 1936, Draugija, 1910, Nr. 42, 43; 1911, Nr. 50, 53, 59; Nr. 11, p. 415. 1912, Nr. 63, 64, 66–67. 12 Juozas Girnius. Pranas Dovydaitis. – Chicago, 16 Pranas Dovydaitis. Popieþiaus primatas Kris- 1975, p. 628. taus mokslo ir istorijos ðviesoje // Vilties prie- 13 Pranas Dovydaitis. Kas yra visata: maðina ar das, 1914, Nr. 11–12. mintis? // Kosmos, 1938, Nr. 1–3, p.10 17 Pranas Dovydaitis. Biblija ir Babelis // Draugi- 14 Pranas Dovydaitis. Biblija ir Babelis // Draugi- ja, 1910, Nr. 48, p. 411. ja, 1910, Nr. 44–48. 18 Ten pat, Nr. 45, p. 79.

LOGOS 50 149 2007 SAUSIS • KOVAS FAUSTAS JONÈYS

19 Ten pat, Nr. 48, p. 398. 33 Plg. ten pat, 1926, Nr. 8–9, p. 25 ir 31. 10 Ten pat, p. 400. 34 Ten pat, Nr. 1–2, p. 25. 11 Ten pat, p. 412. 35 Plg. ten pat, p. 28. 12 Plg. ten pat, p. 413. 36 Plg. ten pat, Nr. 1–2, p. 34; Nr. 4, p. 213–214. 13 Ten pat, p. 414. 37 Plg. Faustas Jonèys. Nacionalsocializmo filosofiniai 14 Pranas Dovydaitis. Problema apie Kristø // pagrindai, kaip prieðingi teocentrinei pasaulëþiûrai Draugija, 1911, Nr. 50, p. 144. (disertacinis darbas). – Kaunas, 1948, p. 52. 15 Plg. ten pat, Nr. 53, p. 38, 41, 50–52. 38 Pranas Dovydaitis. Ðiø dienø filosofinës pasau- 16 Ten pat, p. 44. lëþiûros kovø laukas // Þidinys, 1926, Nr. 8–9, 17 Ten pat, p. 61. p. 34. 18 Plg. ten pat, p. 67. 39 Pranas Dovydaitis. Ðv. Augustino asmenybës 19 Plg. ten pat, Nr. 59, p. 277, 279. modernumas ir jo filosofijos aktualumas // Logos, 20 Ten pat, 1912, Nr. 64, p. 351. 1930, X mën. Ðv. Augustino filosofijos pagrindi- 21 Plg. ten pat, Nr. 66–67, p. 140. nës idëjos // Logos 1930, X mën.; 1931, XI mën. 22 Pranas Dovydaitis. Kristaus prisikëlimas isto- 40 Pranas Dovydaitis. Ðv. Augustino asmenybës rijos ðviesoje // Vilties priedas, 1914, Nr. 3. modernumas ir jo filosofijos aktualumas // Lo- 23 Èeslovas Kavaliauskas. Trumpas teologijos þody- gos, 1930, X mën., p. 147 ir p. 166. nas. – Vilnius: Lumen fondas, 1992, p. 290. 41 Ten pat, p. 168. 24 Þr. 6-jà nuorodà. 42 Pranas Dovydaitis. Ðv. Augustino filosofi- 25 Plg. H. Vorgrimler. Naujasis teologijos þodynas. jos pagrindinës idëjos // Logos, 1931, XI mën., Katalikø interneto leidykla, 2003, p. 435. p. 42. 26 Pranas Dovydaitis. Þinojimas ir tikëjimas // 43 Plg. Wladysùaw Tatarkiewicz. Filosofijos istori- Ateitis, 1912, Nr. 1, 2, 8–12. ja, t. I. – Vilnius: Alma littera, 2001, p. 319. 27 Plg. ten pat, Nr. 1, p. 45; Nr. 2, p. 70. 44 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. – Vilnius: Ai- 28 Ten pat, Nr. 11–12, p. 497. dai, 2004, p. 239. 29 Jonas Paulius II. Enciklika FIDES ET RATIO. – 45 Pranas Dovydaitis. Ðv. Augustino filosofijos pa- Vilnius: Aidai, 2000, p. 67. grindinës idëjos // Logos, 1930, X mën., p. 172. 30 Ten pat, p. 59. 46 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. – Vilnius: Ai- 31 St. Augustinus. De praedestinatione Sanctorum, dai, 2004, p. 333. c. 2, n. 5. 47 S. Augustinus // Epistolam Johannis ad Parthus 32 Pranas Dovydaitis. Ðiø dienø filosofinës pasau- tractatus VII, 8: „Dilige, et quod vis fac“; Enar- lëþiûros kovø laukas // Þidinys, 1926, Nr. 1–2, ratio II in ps. XXXI, 5: „Amate, sed qui ametis vi- 4, 6–7, 8–9; 1928, Nr. 8–9. dete“.

150 LOGOS 50 2007 SAUSIS • KOVAS