Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Atkurtai Lietuvai 100 Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Algirdas GRIGARAVIČIUS. Raktai į Lietuvos stebuklą. Liudijimai iš pirmų lūpų / 2 Rengia Rūpesčiai ir lūkesčiai Gintaras KAROSAS. Svetinga, bet savita Lietuva – kelias į namus / 8 Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Rimantas GUČAS. Ką radom, ką paliksim / 11 Rūta Gaidamavičiūtė Problemos ir idėjos (muzika) 2 62 38 61 Monika Meilutytė Vytautas DAUJOTIS. Neapykantos kalba? / 18 (teatras) 8 614 12855 Daniel GASCÓN, Michael SCAMMELL. Dvidešimtojo amžiaus gyvenimo kvintesencija / 26 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Nuomonės apie nuomones Tadas GinDrėnas Aldona PAULAUSKIENĖ. Laiškas redakcijai / 31 (dizaineris) 2 61 05 38 Arnoldas PIROČKINAS. Iš piršto išlaužtas tezes paneigia gausybė faktų / 32 Romena Račkaitytė-Čepaitienė (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Kūryba ir kūrėjai Asta DEKSNYTĖ Audronė ŽIŪRAITYTĖ. Naikinantis primestos kaltės jausmas ir vilties galia. (korektorė) Irena Žaganevičienė Martyno Rimeikio „Procesas“ / 41 (buhalterė) 2 62 31 04 Inga BARANAUSKIENĖ. Baltarusių baletas „Vytautas“ istorikės žvilgsniu / 45 Aloyzas STASIULEVIČIUS. Romo Viesulo kūryba sugrįžta / 49 Redakcinė kolegija Ramunė BALEVIČIŪTĖ. Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS’18 –

Endre Bojtár (Vengrija) impulsas keisti(s) / 51 Alfredas Bumblauskas Dovilė STATKEVIČIENĖ. Lėto teatro pabaisos ir vaizdų choreografija / 54 Pietro U. Dini (Italija) Stasys Eidrigevičius Nėra didelio atotrūkio tarp logikos ir intuicijos, jeigu tai susiję su kūryba. Su Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) kompozitore Egidija MEDEKŠAITE kalbasi Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ / 57 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Aistė KISARAUSKAITĖ. Gintauto Trimako fotografijos archeologija / 60 Algis Mickūnas (JAV) Giedrius SUBAČIUS (JAV) Raminta JURĖNAITĖ. Naktis prasideda vidurdienį. Eglės Gineitytės paroda / 63 Antanas Šileika (Kanada) Kęstutis ŠAPOKA. Tikrovė ir monistinis neutralumas. Dvi parodos ŠMC – Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) „Švytintys šešėliai“ ir „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“ / 68 Praeities dabartis Redakcijos adresas Virgilijus ČEPAITIS. Sugrįžimas į žemėlapį. Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991- 11-03 / 73 Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Vygantas VAREIKIS. Be ateities iliuzijų. Pirmojo pasaulinio karo vaizdai lietuvių literatūroje / 80 [email protected] Apie knygas Faksas: 2 62 38 61 Arthur HERMANN. Kaip „nacionalinis mitas“ virto realybe / 86 Astrida PETRAITYTĖ. Gintaro Bleizgio vasara, arba Kiekviena žuvelė nuverda savo © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 sriubelę / 91 Visai nejuokingi skaitiniai

Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų Krescencija ŠURKUTĖ. Saloninė (t)rolių ferma / 94 straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Rimvidas Jankauskas-Kampas. Be pavadinimo. Drobė, aliejus; 150 x 188 Iš personalinės parodos M. Žilinsko dailės galerijoje V. Ilčiuko reprodukcijos Kultūros barai yra Eurozine the netma­ ga­ zine­ partneris. www.eurozine.com 4 p.: Eglė Gineitytė. Langas. 2016. Drobė, mišri technika; 100 x 130

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 1 Algirdas GRIGARAVIČIUS

RAKTAI Į LIETUVOS STEBUKLĄ

Liudijimai iš pirmų lūpų

storikas Zenonas Ivinskis 1968 m. rašė: „Reikėjo, kad Leonardo Dambriūno, daugiausia formavo spauda, Iįvyktų „stebuklas“. Abi kariaujančios dinastijos, Ro- jos vadovai, redaktoriai, publicistai, faktiškai tapę manovai (Nikolajus II) ir Hohenzollernai (Vilhelmas II), visuomenės ir tautos vedliais.2 Tai vienas iš vėluo- kurių ainiai prieš 122 metus buvo galutinai užbaigę jančio lietuviškojo nacionalumo genezės aspektų. išdraskyti Lenkiją ir šešis amžius patvėrusią Lietuvos Nemaža dalis vėliau pasireiškusių partijų ir valstybės valstybę, buvo dabar nutrenktos nuo savo pačių sostų. lyderių yra dirbę redakcijose arba buvę aktyvūs pu- Karo dievaičio apleistos valstybės skendėjo revoliucijos blicistai. Svarbi aplinkybė ir redaktorių „mainai“ – jie bangose. Bet koks vienos tų valstybių militarinis pasise- vykdavo į Ameriką ir, sukaupę vertingos patirties, kimas, karui baigiantis, kaip akivaizdžiai rodo Antrojo grįždavo leisti vietinės spaudos. pasaulinio karo atvejis (1945), būtų tapęs pagrindine Suvalkiečiai, sužinoję, kad istorinėje sostinėje kliūtimi lietuvių, latvių ir estų nepriklausomybės vil- kuriasi Lietuvos valdžia, jau 1918 m. pavasarį nu- tims realizuotis.“1 sprendė, kad ten buriasi ir jos kariuomenė. Netoli Ivinskiui sukonkretinus Lietuvos stebuklo objekty- Vilkaviškio esančios Lankeliškių dvaro pradinės viąsias aplinkybes, liekame skolingi mūsiškiam „su- mokyklos mokytojas Juozas Čižauskas atsisveikino bjektyviajam veiksniui“, sėkmingai pasinaudojusiam su mokiniais ir pranešė, kad daugiau nemokytojaus, palankia istorine situacija. nes eina į savanorius. Kaune baigė Karo mokyklą ir Dauguma politinių jėgų, stojusių už Lietuvos tarnavo karininku. Koks buvo žmonių nusiteikimas, valstybingumą, pasikliovė pokarine Versalio tai- atsiminimuose aprašė Jono Basanavičiaus kraštietis kos konferencija ir ja grindė savo taktiką. „Lietuvių Juozas Rudzevičius.3 Ko gero, vienas nuostabiausių klausimo“ internacionalizavime būta dviejų linijų. nepriklausomybės stebuklo faktų yra tai, kad tylioji Konservatoriai vadovavosi kabinetine diplomatija, dauguma stojo už savo valstybę. Nors Skuodo klebo- neviešais kontaktais, kairieji siūlė poveikį vieša- nas Pranciškus Žadeikis (1869–1933), sugebėjęs nuo jai nuomonei daryti per spaudą, palaikant ryšius sunaikinimo išsaugoti bažnyčios varpus, 1917 m. su Antantės šalių parlamentarais (Albinas Rimka). gruodžio 27 d. gana pesimistiškai vertino vietinių Pirmasis pasaulinis karas subrandino „prarastąją žmonių nusiteikimą: „Mes jau turime savo Tarybą, kartą“, bet kartu sužadino mažųjų tautų optimizmą, savo spaudą. Bet [...] su tamsiu gaivalu mes nieko tikėjimą Amerikos prezidento Thomaso Woodrow nepadarysime, sodiečiai težinojo tik du keliu: ar Wilsono žadėta nauja pasaulio tvarka. Atgimstan- būti po rusais, ar likti po vokiečiais. Apie Lietuvą čios Lietuvos dvasią XIX ir XX a. sandūroje, pasak jie ir sapnuote nesapnavo.“ Nurodo gyvenimišką to

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 „tamsumo“ priežastį – visi turėję daug rusiškų pi- Lietuvoje“ pateikia sukrečiantį šalies nuniokojimo nigų, kuriuos bijojo prarasti, jei Lietuva atgaus ne- vaizdą. Šiauliuose sugriauta ar apgriauta 1 900 pasta- priklausomybę.4 tų, Tauragėje – 410, Raseiniuose, Panevėžyje, Kybar- Kalvarijos gydytojas Kazimieras Jokantas (1880– tuose, Pabradėje – po 100, Kaune – 50. Sudegė 1200 1942), kuriam vietą valdiškoje ligoninėje išrūpino sodžių su 14 270 ūkių, 2 000 vienkiemių, 270 dvarų ir gerus santykius su Suvalkų gubernatoriumi palaikęs 50 miestelių, iš viso 57 080 pastatų. Ekonomisto Albi- Jonas Basanavičius, 1917 m. liepos vidury gavęs Or- no Rimkos skaičiavimais Lietuva be Vilniaus krašto ganizacinio komiteto kvietimą ir vykdamas į Vilnių, patyrė 3, 733 milijardo litų nuostolį, tokia suma pri- turėjo Vilkaviškio geležinkelio stotyje kasininkui pa- lygtų 562 tonoms aukso, kai Lietuvos biudžeto išlai- teikti krūvą dokumentų – pasą, leidimus važiuoti ir dos 1924–1939 m. siekė 4,539 milijardo litų.8 gabentis maisto, net „išblusinimo“ pažymėjimą. Pasie- Kunigas Pranas Bieliauskas dienoraštyje 1917 m. kęs sostinę, susitiko su Jurgiu Šauliu, kurio bute turėjo gegužės–liepos mėn. rašė: „Vokiečiams užėmus Vilnių posėdžiauti komitetas. Šis, vos pasisveikinęs, ėjo prie tekdavo pastebėti, kad žmonės jaudindavosi, pamatę reikalo: „Tai kaip? Mūsų tikslas – nepriklausoma Lietu- gatvėje kritusį gyvulį. Dabar, atrodo, žmonių jausmai va?“ Nudžiugęs gydytojas iš provincijos atsakė: „Žino- atbukę, nesijaudina pamatę gatvėje parkritusį žmogų. ma, taip!“ Tačiau kaip to pasiekti? Pirmiausia nuogąs- Vaikštau Zavalinės [Pylimo] gatve. Dažnai pastebiu tavo, kad grįžę rusai gali apkaltinti Antaną Smetoną žydukus, išblyškusius, sėdinčius palei sieną ir prašan- valstybės išdavyste. Kalbėjo, kad per daug mūsų in- čius išmaldos. Mažai kas teduoda. Žmonės atrodo teligentų pabėgo į Rusiją, o lenkų veikėjai, artinantis išdžiūvę, kiti išpurtę, patinę. Kas žingsnis – vargšas. vokiečiams, iš Varšuvos nepasitraukė. Dėl asmeninio Daugėja vagysčių, nesibijo nė šaudymo ar kalėjimo. pavojaus, jei grįžtų rusai, Šaulys nesakė nieko.5 Turintieji pinigų, nusipirkę už 40 rublių miltų pūdą, 1918 m. sausio 2 d. socialdemokratų Darbo balse prasimaitina. [...] Vokiečiai karo reikalams plėšia va- buvo pateiktos žinios apie Vilniaus konferencijos 222 rinį Katedros stogą. Uždengs toliu.“9 dalyvių sudėtį. Iš jų kunigų buvo 66 (46 klebonai, 6 Dėl kilusio bado 1916 m. lapkritį Vilniuje mirė 471 kamendoriai, 5 kapelionai, 3 Dvasinės seminarijos žmogus, gruodį – 580, 1917 m. sausį – 640, vasarį – profesoriai ir 1 rektorius), ūkininkų 65, inteligentų 59 719, kovą – 850, balandį – daugiau kaip 1000. Basana- (18 mokytojų, 8 advokatai, 7 gydytojai, 6 buhalteriai, vičius į užrašų knygelę gegužę įrašė, kad iš valdiškų 4 dailininkai, po du inžinierius, bankininkus, redak- kepyklų duonos negaunant, tektų „badu dvėsti“, todėl torius, po tris agronomus, vaistininkus, gimnazijų Antanas Smetona pasiūlė savaitei po du tris svarus inspektorius, 2 jų direktoriai), 24 „įvairių neparibotų namie keptos. Balandžio 11 d. Vilniaus magistratas profesijų“ atstovai (7 pirkliai, 5 studentai, 3 pramoni- miestiečiams nustatė pusantro kilogramo davinį sa- ninkai, 2 technikai, felčeris, gaisrinės inspektorius, 5 vaitei, o gegužę dienos normą žmogui sumažino iki „neapriboto užsiėmimo“), 5 dvarininkai, o iš darbi- 100 gramų.10 Kraštą slėgė nesibaigiančios rekvizici- ninkų – batsiuvys ir knygrišys.6 jos. Pritrūkus arklių, imta kinkyti karves. 1917 m. Lietuvos traumas, netektis ir nuostolius, patirtus vasario 4 d. Jonas Smilgevičius iš Užvenčio pranešė, per karą, rodo skaičiai ir amžininkų dienoraščiai. kad Kauno gubernijoje fronto reikalams rekvizuota Vyriausioji visuotinio gyventojų surašymo komisija 22 000 arklių. 1923 m. atskirai registravo Pirmojo pasaulinio karo Raudėnų klebonas Kazimieras Pakalniškis 1917 m. dalyvius, kurių buvo 64 628, iš jų 11 173 žuvo, 18 712 liepos 15 d. dienoraštyje apgailestaudamas rašė apie sužeista. Penktadalis sužeistųjų tapo invalidais.7 karo poveikį žmonių moralei: „Bėga pas žandarus ir Istorikas Vytautas Jokubauskas straipsnyje „Didy- skundžia savo kaimyną, kam jis be vokiečių leidimo sis karas: diskursai ir atminimo praktika tarpukario kiaulę pjovė arba savo arklio nevedė į vokiečių mobi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 3 lizaciją. [...] Patys vokiečių žandarai man sakydavo: dicijų, „stovinti kelyje pakliūti visai lenkų kultūros „Kad ne jūsų pačių žmonės, mes ničnieko nežinotu- įtakon“.15 Lietuvos Tarybos „nacionalinis vaipyma- mėme, kas jūsų tarpe dedasi. Juk mes nemokame nei sis“, pasak generolo Ericho Ludendorffo, kai tauto- jūsų kalbos, nei jūsų pažįstame, o, žiūrėk, už pus- je tiek daug analfabetų („taip sakė Reichstage 1918 mečio apie jus visus puikiausiai žinome! [...] Beveik metais tokis šviesus vėliau užsienio reikalų ministe- kiekvienas žandaras – ar jis vedęs ar nevedęs – turi ris Stresemann!“), militaristams rūpėjo tik tiek, kad mylimą mergą, arba bobą, o kiti turi net po kelias Brest-Litovsko deryboms gautų „popieriuką“, esą „mylimąsias“ (Liebchen), kurios savo „mylimiesiems“ pagal tautų apsisprendimo teisę lietuviai jau irgi ap- žandarėliams apie visus išplepa „būtas ir nebūtas is- sisprendę. Dauguma vokiečių mąstė kaip generolas torijas“.“11 majoras Maxas Hoffmannas, savo „Užrašuose“ pasi- Su viena iš vokiečių „mylimųjų“ teko pabendrau- šaipęs, esą lietuvių tauta tiek tegali pati save valdyti, ti ir Gabrielei Petkevičaitei: „Čia susidūriau su la- kiek jo šešiametė dukrelė Elzė save auklėti.16 bai pasipuošusia lietuvaite. (Deja, tokių šiais laikais Skleistas „vokiečių kultūros diegimo“ šūkis, „Va- nestinga niekur!) Juodbruvė, nedidelio ūgio, grakšti, karų civilizaciją“ priešpriešinant „Rytų barbarybei“. žaibuojančiomis juodomis akimis mergina paklausė Lietuvos gyventojai 1916 m. sausio mėnesį buvo manęs išdidžiai taip, kaip ir kultūringa ponia niekuo- surašyti, vėliau „pasportizuoti“. Uždrausta laisva met neklaustų savo tarnaitės. – Ko reikia? – Balsas ne prekyba maisto produktais, paskelbti suvaržymai vien išdidžiai ir nekultūringai skambėjo, bet dar reiškė gyvulių skerdimui, iš gyventojų atimta teisė žvejoti savo valandinės vertės aukštą kainą. [...] – Norėčiau su upėse ir ežeruose. Kovo 3 d. uždrausta kepti saldžius ponu vakmeisteriu pasimatyti, – atsakiau ramiu, švel- pyragaičius, pardavinėti vėžius, įvestas sacharino, niu balsu. – Eik ten, kur visi žmonės stovi. Paprašyk degtukų, druskos monopolis. Liepos 12 d. užginta jaunesnio žandaro, tas moka lietuviškai, padės susi- parduoti ar įkeisti žemę, o laiškus leista rašyti tiktai kalbėti, – beldė man vis liepiantis, akiplėšiškas mer- vokiškai ir tik žandarų akivaizdoje. Gyventojai pri- ginos balsas. Nuėjau nurodytu keliu. Buvau jau pirm valėjo į surinkimo punktus pristatinėti metalo lau- girdėjusi, jog mergina iš tų, kurios už savo gėdą šiais žą, odas, gumą, riebalus, linus, kanapes, giles, dilgė- laikais naudojasi „laisvu, ponišku gyvenimu.“12 les, liepžiedžius, audeklus, šerius, kaulus, gaišenas, Basanavičius 1916 m. rugpjūčio mėn. geležinke- vaisių kauliukus ir kt. Blogėjant padėčiai, 1917 m. liu vykdamas į tėviškę mąstė: „Liūdna Lietuvoje šiuo rugpjūčio 21 d. įsakyta nusavinti varines durų ir laiku apsilankant ne tik dėl jos išpustijimo, bet dar langų rankenas. Kasmet skelbtos viso derliaus, me- daugiau dėl žlugusio žmonių ūpo, negalėjusio lig šiol džių, sodų ir net laukinių vaisių rekvizicijos.17 Buvo aukštyn pakilti ir atsigaivinti.“13 konfiskuojami dviračiai, draudžiama muilo gamyba Beje, okupacinei valdžiai daktaras buvo autori- namie, liepta atiduoti rankines girnas. Okupacinė tetas. Petras Klimas 1917 m. birželio pabaigoje net valdžia išleido keistų ir pikantiškų įsakymų, antai pasišaipė: „vis dar manydamas, jog savo asmenyje jis uždraudė privačiai fotografuoti, reikalavo šunis [Basanavičius] yra tauta, jau buvo bemanąs tokį sąra- laikyti pririštus ir pan. Lietuvius glumino tvarkos šą [vokiečių projektuotos Pasitikėjimo tarybos kan- reguliavimo mastas ir jų apiplėšinėjimo planingu- didatų] su niekuo nepasitaręs paduoti. Tik Smet[ona] mas, slėgė smulkmeniškas visų gyvenimo sričių re- čia jį sulaikė.“14 glamentavimas, taikant fizines bausmes, kolektyvi- Vertindamas vokiečių projektus Lietuvos atžvil- nes baudas ir nuobaudas, įvairiausius apribojimus ir giu, istorikas Ivinskis 1968 m. konstatavo, kad dau- draudimus. 1917 m. pavasarį keičiantis tarptautinei gelio jų autoriai jautė simpatiją lietuviams, tačiau ir padėčiai ir situacijai frontuose, totalinė kontrolės tokiems buvome ūkininkų tauta be istorijos ir tra- sistema Oberoste subraškėjo.

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Teisybės dėlei reikėtų priminti, kad į okupantų kon- troliuojamus dvarus (sovietinių ūkių prototipas) buvo atgabenta veislinių gyvulių, atsirado pirmieji trakto- riai. Buvo nutiesta 458 km geležinkelių (265 km nor- malaus vėžių pločio ir 193 km „siauruko“). Dažnai per televiziją kaip užsklanda parodomas Lyduvėnų tiltas, pastatytas Lauksargių–Šilėnų ruože... Istorikas Antanas Tyla 2004 m. išleistos knygos „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“ pirmąjį skyrių pavadino „Lietuvių tautos persiorientavimas į Lietuvos valstybės piliečius 1917–1918 m.“, pabrėžda- mas, kad Vilniaus konferencija, įvykusi 1917 m. rug- sėjį, sudemokratino nepriklausomybės siekį, politiškai aktyviai reiškėsi tiek dvasininkai, tiek ūkininkai, tiek kaimo jaunimas. Būsimasis teisininkas ir valstybės veikėjas Jonas Pikčilingis (1889–1976) atsiminimuose rašė: „Pasiry- žimas siekti nepriklausomybės augo palaipsniui, bet gana greit. Jį kėlė ir tokie neturį pagrindo gandai, kaip kad esą rusų caro pažadėjimas duoti Lietuvai autono- miją ir paskyrimas p. [Petro] Leono Kauno gubernato- rium. Pasklystančios kai kada kombinacijos, kad Lie- tuva teksianti kaizerio Vilhelmo sūnui Joachimui kaip viena jungtinių valstybių arba būsianti priskirta prie Saksonijos ir t. t., jas panagrinėjus, rodė, kad šiaip ar taip lietuvių tauta bus žuvus, jei turės likt kokioje nors priklausomybėje nuo Vokietijos, nes kultūra, materia- linė jėga ir nacionalinis temperamentas lietuvių pusė- Kęstutis GrigaliūnAS. „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919- je, aišku, nepalyginamai menkesni, negu vokiečių, ir 1923)“ videoinstaliacija „Artifex“ galerijoje jie turėtų ištautėti. Pusiau projektų, pusiau svajonių pobūdžio pasitarimai dėl būsimo valstybės kūrimo ir vienas Mongirdas, dvarininkas, antras Grudzinskis, jos valdymo formos ėjo dažnai. Pavyzdžiui, valstybės vaistininkas; jiedu dalyvavę Vilniaus konferencijoje ir galvai [V. Urachui] rezidencija buvo skiriama Rau- dabar, vokiečiams leidžiant, sušaukusiu šitą susirin- dondvary. Rodos, 1917 metais gausingas Kauno lie- kimą, kad Lietuvių konferencijos rezoliuciją paaiškin- tuvių inteligentijos susirinkimas svarstė, kokia turėtų tų. Nepaprastas ėmė mane žingeidumas dalyvauti to- būti valstybės valdymo forma. Visais balsais prieš du kiame susirinkime, kuriame buvo galima kalbėti apie buvo pripažinta, kad tikslingesnė būtų konstitucinė Lietuvos nepriklausomybę! Iš tikrųjų juk tai naujiena, monarchija.“18 mačius Klingenbergo, Kachanovo, Orževskio ir Troc- Kunigas Pranas Žadeikis, 1917 m. vasarą rašė: „Be- kio laikus, susilaukti tokios tikrybės kaip dabar!!!“ renkant parašus Kretingos vienuolyne, ūmai atėjo du Stulbino vien galimybė viešai kalbėti apie Lietuvos puikiai pasirėdžiusiu vyru su Lietuvos spalvomis rūbų laisvę. Pranciškonas Antanas Živatkauskas ragino kilpelėse ir kvietė į susirinkimą. Paaiškėjo, jog tai esą: rinktis monarchiją, nes prezidentu gali būti išrink-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 5 tas net žydas. „Jam atsakė p. Mongirdas, jog Lietuva 1917 m. rugsėjo 23 d. visi išrinktieji Tarybos nariai būsianti liuosybės kraštas, jei ir žydas užsipelnysiąs gavo kunigaikščio Izenburgo kvietimus į priėmimą, būti Lietuvos prezidentu, tai kodėl jo nerinkti.“ Bet kaip prisiminimuose rašė Jonas Staugaitis, jis vyko įdomesnės mintys ir nuomonės, pasak Žadeikio, ėjo karininkų klube: „Didžiulės salės gale buvo įrengtas iš minios: „Be galo įdomu girdėti, ką pasakė liaudis į sostas. Jame atsistojo Izenburgas su savo uniforma ir tuos aiškinimus ir kivirčus: pirmasai kalbėtojas išreiš- visais ordinais bei žvaigždėmis. Šalimais sustojo pus- kė baimę, kad Lietuvai likus neprigulminga valstybe, račiu karininkai sulig rango. Mus sustatė gana atstu vokiečiai neimtų jaunųjų vyrų į savo kariuomenę. An- nuo sosto priešakyje. Vienas karininkas paeiliui šaukė trasai pareiškė, kad laisvoji Lietuva negalėsianti pri- mus pavardėmis. Mes, prieidami prie Izenburgo, iš jo versti vokiečių atlyginti skriaudas, padarytas Lietuvai. rankų gavome po diplomą, ant gražios didelės popieros [...] Trečiasai balsas iš minios pareiškė, jog Lietuva ne- parašytą.“ Basanavičius į Lietuvos karinės valdybos gali būti savistovi, nes neturi nei druskos nei geležies. viršininką kunigaikštį Francą fon Izenburgą-Birštei- Tam kalbėtojui atsakiau aš, pareikšdamas: „Jei Lietu- ną kreipėsi tokiais žodžiais: „Mes norime pasirūpinti, va pirm karo ir laike karo turėjo ir turi druskos ir ge- kad visi mūsų krašto gyventojai įgytų tas teises, kurio- ležies, tai pasakykite, ar kas veltui jai davė tuos daik- mis jau seniai džiaugiasi kultūringų valdijų gyvento- tus? Tokio geradario nėra buvę ir nebus, kurs mums jai. Mes prašome Jūsų Karališkosios Aukštybės leisti veltui duotų druską ir geležį. Reikėjo pirkti ir brangiai susidaryti iš visų gyventojų sluoksnių Lietuvos Tary- mokėti. Taigi nepriklausoma Lietuva gal dar pigiau bai ir jai suteikti teisių jau dabar, karo laiku, darbuo- nusipirks druskos ir geležies.“ Daugiausia pritarimo ir tiesi prie Lietuvos atstatymo.“21 plojimų sulaukė liesas išbalusiu veidu žmogelis, bal- Kunigas Vladislovas Butvila (1894–1961) atsimini- siai ištaręs: „Broliai tautiečiai, apie daug ką čia ginči- muose rašė, kad Vilniaus konferencija suteikė daug vil- jatės, aš jums viena pasakysiu: Lietuva amžiais buvo čių atkurti Lietuvą ir aktualizavo politinius klausimus. varginama, jinai tiek iškentėjo vargų, kiek nei viena Vilniuje kūrėsi partijų centrai, o Utena, būdama netoli kita tauta nėra iškentusi. Bet Lietuva nei vienai tautai sostinės, suskubo organizuoti krikščionių demokratų nėra padariusi nei mažiausio nuostolio; jinai nei pikto partijos skyrių. Ankstyvą 1918 m. pavasarį Utenoje at- žodžio nėra dar niekam tarusi. Taigi ir Dievas galų sidūrė iš Rusijos grįžęs ten įkurtos partijos analogišku gale turi duoti Lietuvai visų didžiausią dovaną – ne- pavadinimu lyderis kunigas Mykolas Krupavičius: „At- priklausomybę!“19 ėjo į kleboniją ilgais batais apsiavęs, rusiška kareiviška Liepos 14 d. kunigas Bieliauskas dienoraštyje pa- kosovorotka apsivilkęs, kareiviškai kepurėtas. Tikras sidžiaugė: „Gal netrukus susikurs Lietuvos Taryba! Iš „tovarišč“. Taip „pasipuošęs“ tegalėjo pabėgti iš bolše- griuvėsių išdygs tiek iškankinta nauja graži Lietuva. vikų „rojaus“, kur jis buvo pasmerktas mirti. Jo išorinė Nors daug metų rusai buvo užbruzguliavę jai bur- išvaizda nežadino pasitikėjimo ir slaptoji vokiečių po- ną, ji neužduso. Sunkios letenos ją slėgė, kibirkštis licija, matyt, abejojo jo „ištikimybe“. Todėl ilgesnį laiką gyvybės neužgeso. Rusų valdžia ją parbloškė, lenkas laikė jį savo globoje.“22 Tačiau leido apsigyventi klebo- trempė be pasigailėjimo ir niekino, Feliksas Meškis nijoje. Oficialiai tai vadinosi karantinas – apsivalymas [Mieszkis, (1880–1955), kunigas, lenkų publicistas, nuo rusiškų „insekcijų ir infekcijų“. nepalankiai vertinęs lietuvių atgimimą ir jo pers- Vykstant Brest-Litovsko deryboms, kunigas Bie- pektyvas] šaukė, kad Lietuva, kartą mirusi, daugiau liauskas rašė: „Visa Lietuva nekantriai laukia, koks nebeprisikels, o šiandieną ji kaip kūdikėlis mėgina bus jos likimas. Daug kas pyksta ant Lietuvos tarybos, savo kojomis žengti ir savo jėgomis krutėti, tačiau jos atseit ji pardavusi Lietuvą vokiečiams – susisaistė su balso dar nesigirdi, visa daroma slaptai nuo viešosios jais muito, geležinkelių, kariuomenės ir pinigine kon- opinijos.“20 vencijomis. Ypač šėlsta prieš Antaną Smetoną ir jo ša-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 lininkus. Emilija Vileišienė dėl tokio jų darbo noriai aktą, suirzęs aiškino: „Lietuvos valdymo klausimas prisidėsianti prie bolševikų, kad tik nuverstų šią Ta- darosi vis blogesnis. Erzbergeris pakišo mums Vals- rybą.“ Užsiminė, kad Kazimieras Bizauskas, grįžęs tybės Tarybą, o kancleris, matyti, pasiryžęs sutikti iš posėdžio ir pranešęs apie pasirašytą Nutarimą dėl su šiais beprasmiais Erzbergerio projektais. Šie po- Lietuvos nepriklausomybės, baiminosi, kad vokiečiai nai dabar nori atsisakyti nuo gruodžio mėn. priim- neleis jo viešai skelbti, gali konfiskuoti laikraštį, o nu- tų sprendimų, kuriais už Lietuvos nepriklausomybės tarimo signatarus pasodinti į kalėjimą.23 pripažinimą jie pažadėjo artimą bendradarbiavimą Filadelfijoje einančios katalikiškos Žvaigždės 1918 m. su Vokietija, karišką konvenciją ir t. t. Dabar jie pir- kovo 8 d. pirmo puslapio antraštė skelbė: „Laisva miausia reikalauja nepriklausomybės. Tikiuosi, kad Lietuvos“ Valstija insteigta per sutartį su centro va- kancleris truputį juos nuramins.“ Birželio 3 d. lietu- dais.“ Citavo Mathiaso Erzbergerio žodžius iš vokiš- vos nepriklausomybę jis pavadino „lietuvių koše“.26 ko laikraščio: „Aš galiu pridurti, kad Kauno vyskupas Mathiasas Erzbergeris (1875–1921) – vienas ryš- mano patarimu atsilankė pas generolą von Ludendorff kiausių vokiečių politikų, Veimaro Respublikos ar- vyriausioj buveinėj, kur kalbos bėgyje įvyko pilna su- chitektų – Lietuvos laisvės rėmėju tapo Šveicarijoje, tartis sulig Lietuvos neprigulmybės.“ paveiktas lietuvių būrelio, kuriam vadovavo Juozas Kunigas, Prūsijos landtago narys Vilius Gaiga- Gabrys-Paršaitis. Neegoistiškos paramos pažadas su- laitis prisiminimuose rašė: „Erzbergerio nuomone, teikė lietuvių politikams Vilniuje pasitikėjimo savi- tarptautinė taikos konferencija neprileisianti Vokie- mi. Užnugaris ir dar vienas „subjektyvusis veiksnys“ tijai Lietuvą aneksuoti (sau pasiimti). [...] Ale Prūsų leido lemtingu istorijos laikotarpiu aktyviau manev- Lietuva neprisidėsianti prie Didžiosios Lietuvos, šiaip ruoti net ir tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis. jos padėtis pablogėtų, tačiau lietuvių kalba dominuos Gaila, bet Erzbergerį 1921 m. ištiko toks pats likimas (pirmaus).“24 kaip ir pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių Naruto- Juozas Purickis, dirbęs neoficialioje Lietuvos Ta- wiczių – ir vieną, ir kitą nušovė kraštutiniai naciona- rybos atstovybėje Berlyne, teigė, kad Lietuvą užtarė listai, nepatenkinti jų veiksmais ir įtaka politiniams tik reichstago Katalikų centro ir socialdemokratų procesams. frakcijos. „Dėl centro reikia pasakyti, kad tik vienas ...Dar neatvėsus rinkiminiam Steigiamojo seimo Erzbergeris rėmė mus visišku atsidavimu ir be jokių įkarščiui, Pranciškus Būčys 1920 m. balandžio 23 d. rezervų.“25 iš Amerikos rašė: „Lietuvos valstybės kūrime matyti Dabar pažvelkime į Lietuvą kitos pusės akimis. daug klaidų ir kaltybės. Jų buvo nemaža visu mūs at- Vytautas Steponaitis išvertė ir 1930 m. Mūsų žinyne gijimo laiku nuo 1883 m. Laimė, kad už jas didesnė ir paskelbė generolo Maxo Hoffmanno dienoraščio iš- galingesnė buvo tautos dvasia. Užmirštant karčiąsias traukas: „Po ilgos pertraukos aš vėl gavau Erzberge- valandas, žiūrint tik to, kas pasidarė mūs žemėje per rio laišką. Tasai žmogus darosi pavojingas. Jis rašo, šiuos 40 metų, ir liūdnumas praeina, ir viltis stiprėja, kad buvo Šveicarijoj ir ten tarėsi su lietuvių vadais. ir kartais rodosi, kad kas nors iš šalies padeda Lietu- Jis jiems pažadėjo ir to, kas visai neatitinka mūsų pa- vai. Nors didelė yra mūs tautos dvasia, bet šiandien žiūras ir iš dalies dargi neįvykdoma. Jis, pavyzdžiui, turime daugiau, negu esame padarę.“27 pažadėjo jiems savarankišką karalystę. [...] Tik ką aš iššaukiau jį telefonu, norėdamas mandagiu būdu tą viską jam pranešti. Aš nenoriu su juo pyktis, nors be- 1 Z. Ivinskis. Vasario šešioliktoji ano meto tarptautinių santykių fone (Faktai ir tvarkiška taiki revoliucija suteikia pakankamai tam samprotavimai ant antrojo pusšimčio slenksčio). Į laisvę. 1968 m. gegužė d., pagrindo.“ 1918 m. kovo 21 d., prieš pat Vilhelmui II nr. 42, p. 14. Mintims palyginti labai tinka jo straipsnis: Vasario 16-oji trisde- pasirašant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo šimties metų perspektyvoj. Naujoji Aušra. 1948 m. vasaris, nr. 2, p. 31–33.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 7 2 L. Dambriūnas. Adomas Jakštas – publicistas. Aidai. 1960, nr. 9, p. 386. 3 J. Rudzevičius. Kai Laisvė švito. 1914–1918 žmonių mentalitetas. Vilnius: Petro ofsetas. 2000, p. 58–59, 86–87. 4 P. Žadeikis. Didžiojo karo užrašai, II dalis, 1917–1918–1919 metai. Klaipėda: akcinė bendrovė Rytas. 1925, p. 88–89. 5 K. Jokantas. Suv[alkų] Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu (1914–1948). Karo archyvas. 1937, t. VIII, p. 170–171. 6 Lietuvių Konferencijos sąstatas. Darbo balsas. 1918 m. sausio 2 d., nr. 5, p. 14. 7 Lietuvos žmonių aukos didžiajame kare (1914–1918 m.). Statistikos biulete- nis. 1925, nr. 4, p. 46. 8 Žr.: Lituanistica, 2016, nr. 4, p. 242–243. 9 P. Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis. 1915. XII. 26–1919.XI.26. Vilnius: Voruta. 2009, p. 87. 10 LLTI BR, F2-48, lapai nenumeruoti. ietuva švenčia Valstybės, kuri prieš šimtą metų 11 K. Pakalniškis. Rusų vokiečių karo užrašai. Karo archyvas. 1940, t. XII, p. 142. Latgimė, jubiliejų. Vieni sako, kad įvyko ste- 12 G. Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis, III tomas. Panevėžys: E. Vaiče- buklas, kiti įsitikinę, kad tai padaryti pavyko di- kausko leidykla. 2008, p. 135–136. džiulėmis tautos šviesuolių pastangomis. Stebuklai 13 J. Basanavičius. Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu. neįvyksta savaime. Tam reikia, kad tikėjimas ir nuo- Vilnius: „Švyturio“ spaustuvė. 1919, p. 3. širdžios pastangos peržengtų kritinę tikėtinumo 14 P. Klimas. Dienoraštis. 1915.XII.1–1919.I.19. Chicago: A. Mackaus knygų ribą. Anuomet, daugiau kaip prieš šimtmetį, tautos leidimo fondas. 1988, p. 175. šviesuolių, kurie rašė, švietė ir kvietė prisidėti prie 15 Z. Ivinskis. Vasario šešioliktoji ano meto tarptautinių santykių fone tautinio sąjūdžio, buvo nedaug. Kiti, tylieji, atkur- (Faktai ir samprotavimai ant antrojo pusšimčio slenksčio). Į laisvę. 1968, ti valstybę padėjo savaip: knygnešiai, rizikuodami gegužė, nr. 42, p. 14. laisve, skleidė lietuvišką žodį, motinos mokė vaikus 16 Ten pat, p. 16. lietuviško rašto iš slapčia atgabentų knygų... 17 Lietuva Didžiajame kare. Surinko ir suredagavo Petras Ruseckas. Vilnius: XIX a. po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo pa- Vilniaus žodis. 1939, p. 16–22. dalijimo Lietuva, atsidūrusi carinės Rusijos gniauž- 18 J. Pikčilingis. Pergyventos valandos. Karo archyvas. 1926, t. III, p. 111. tuose, buvo neaiškus darinys – Šiaurės Vakarų 19 P. Žadeikis. Didžiojo karo užrašai, II dalis, 1917–1918–1919 metai. Klaipėda, kraštas, kurio išskirtinumą išreiškė tik lietuvių kal- p. 84–86. ba, daugiausia vartojama kaimo žmonių, ir pasako- 20 P. Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis, p. 87. jimai apie didžią praeitį varganos dabarties fone. 21 Lietuvos Taryba. Dabartis. 1917 m. rugsėjo 29 d., n. 78, p. 1. Taip atsitiko todėl, kad valdovai, didikai, bajorija 22 K. V. Butvila. Atsiminimai iš vokiečių okupacijos laikų. Panevėžio garsas. (su kai kuriomis išimtimis) ilgus šimtmečius nesu- 1938 m. rugpjūčio 27 d., nr. 35, p. 2. vokė, kokia didelė lietuvių kalbos reikšmė valstybės 23 P. Bieliauskas. Vilniaus dienoraštis. 1915. XII. 26–1919.XI.26. Vilnius: Voruta. gyvenime. Jei viduramžiais, kai Lietuvos Didžiosios 2009, p. 92. Kunigaikštystės galia buvo pasiekusi apogėjų, vals- 24 Iš prof. dr. Viliaus Gaigalaičio atsiminimų. Keleivis. 1952, nr. 1–2, p. 6. tybė būtų investavusi į savitos lietuvių kalbos raš- 25 J. Purickis. Atsiminimų žiupsnelis sąryšy su d-ro Davido mirtim. Lietuvos tiją, Lietuvos istorija greičiausiai būtų susiklosčiusi aidas. 1931 m. sausio 5 d., nr. 3, p. 6. visai kitaip. Paradoksalu, bet Vytautas Didysis, ra- 26 V. Steponaitis. Generolo Max Hofmano mintys apie Lietuvą. Mūsų žiny- šybai skolindamasis lotynų ir rusėnų kalbas, vals- nas. 1930, nr. 58 (1), p. 14. tybės iždo pinigus taupė lietuvių kalbos ir šalies 27 LCVA, F. 1686, AP. 1, B. 75, l. 3. ateities sąskaita. Pirmojo Lietuvos statuto autorius

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Gintaras KAROSAS

SVETINGA, BET SAVITA LIETUVA – KELIAS Į NAMUS

Albertas Goštautas jau XVI a. pirmojoje pusėje ap- 1918-aisiais buvo atkurta tautinė valstybė, išgel- gailestavo, kad Vilniaus bažnyčiose pernelyg įsigali bėjusi Lietuvą nuo sunaikinimo. Drąsūs užmojai, lenkų kalba. Taigi šalies istorija klostėsi taip, kad svajonės aprėpti didesnę teritoriją, būtų toliau vedę lietuvių kalba tapo valstybės prioritetu tiktai prieš saviapgaulės keliu, kuriuo eidama šalis būtų galuti- šimtą metų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklau- nai ištirpusi imperinėje Lenkijoje, nepaisant atsira- somybė. Tačiau valstybingumas brendo keletą šim- dusios realios galimybės išsilaisvinti. Anuomet vi- tmečių, prie tos brandos prisidėjo ne tik lietuviai, suomenė buvo sulenkėjusi ir surusėjusi daug labiau bet ir kitų tautybių žmonės, ypač mokslininkai, ty- negu dabar. Tarpukariu dėtos didžiulės pastangos, rinėję nykstančią lietuvių kalbą. Lietuvių kalba do- ypač švietimo srityje, lietuvybei ugdyti. Mano pa- mėtasi ne šiaip sau, o dėl jos senumo, archajiškumo, ties senelės bajoraitės šeima, kaip ir daugelis to skambumo – ypatybių, kurios yra išskirtinai verti- meto Lietuvos žmonių, sulenkintą pavardę pakeitė namos pasaulio paveldo kontekste. Tačiau tai, kas į lietuvišką, – tuo parodė tautinį sąmoningumą ir seniausia, sparčiau arba lėčiau nyksta. Kalbos nėra pilietiškumą, deklaravo artimą savo ryšį su Lietu- išimtis. Lietuvių kalbai, vienai iš seniausių pasaulio vos Respublika. kalbų, kurios arealas, pasak mokslininkų, kadaise Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, okupacinė ad- aprėpė didžiąją dabartinės Rusijos teritorijos dalį, ministracija beveik du dešimtmečius bandė sulen- grėsė nebūtis. kinti vietinius gyventojus. Neapsieita be bauginimų Vasario 16-osios signatarų įžvalgumas lėmė, kad ir net smurto. Įvykiai, deja, yra tokie, kokie yra, jų buvo atkurta valstybė ir išsaugota lietuvių kalba. nepakeisime, tačiau neturime teisės kartoti praei- Žmonės nori žinoti, kaip gyventa prieš daugelį ties klaidų. Vertėtų prisiminti taiklią ir išmintingą metų, todėl bando kokiu nors būdu prisiliesti prie pastabą, kad žmogus, kuris nieko nepasimoko iš is- praeities. Dabar galima tą pajusti gyvai, ne vien torijos, net senatvėje mąsto kaip vaikas. Ar mes dar iš knygų. Atvykę į Lietuvą ar Latviją svetimšaliai tiek nesubrendome, kad galėtume sutartinai kurti išgirsta, kaip prieš tūkstančius metų kalbėjo gana svetingą, bet savitą mūsų visų valstybę? didelė žmonijos dalis. Tai ypatingas potyris, kuris Lenkija, neatsisakanti šimtmečius vykdytos vei- turėtų tapti ir vienu iš mūsų valstybės ne tik įvaiz- dmainiškos (pakanka prisiminti vien Józefo Piłsuds- džio, bet ir ekonominių išteklių. Jei nėra iki galo kio sulaužytą Suvalkų sutartį) politikos, priver- suvokiama lietuvių kalbos reikšmė, vadinasi, nepa- tusios LDK išnykti iš pasaulio žemėlapio, daug kankamai vertinama ir Vasario 16-osios svarba. svarbių mūsų tautos pasiekimų vadinanti tariamais

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 9 lenkų nuopelnais, niekada netaps tikraisiais namais Pažįstu daug lenkų – dailininkų, humanitarų. Dau- vietiniams pietrytinių dabartinės Lietuvos kraštų guma vertina istoriją pagal savo valstybės įdiegtą gyventojams, nors vakarinės mūsų kaimynės poli- naratyvą, ir tai suprantama. Tačiau jie, kitaip nei tikai vienu svarbiausių savo tikslų ir dabar laiko, didelė šalies politikų dalis, nemano, kad Lenkija vaizdžiai tariant, lenkų kortą. turėtų tęsti imperinę politiką, o tai teikia šiek tiek Kyla klausimas, ar Varšuvos politika gali pasikeis- vilčių. ti? Manau, tam būtina esminė sąlyga – Lenkija kei- Žvelgdami į ateitį, turime siekti, kad ji būtų kuo sis, nors labai lėtai ir nenoriai, jei viešai atsiprašys tauresnė ir teisingesnė visiems bendrapiliečiams. už Vilniaus krašto okupaciją, už skriaudas, padary- Laisvės Šimtmečio proga noriu kreiptis į tuos Pie- tas šio krašto žmonėms tarpukariu, ir už dabartines tryčių Lietuvos gyventojus, kuriuos įprasta vadinti jos pasekmes. Lietuva irgi keisis, jei daugiau nežengs lenkais, o ir jie patys tokiais save laiko. XIX a. an- nė vieno žingsnio saviapgaulės keliu – kalbos ir ra- trosios pusės surašymai rodo, kad Pietryčių Lietu- šybos, viešų užrašų, švietimo išvalstybinimo krypti- vos gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Išlikusios mi. Mūsų valstybė turi liautis save naikinusi, klai- lietuviškos pavardės ir vietovardžiai byloja apie lie- dindama pietrytinių savo kraštų bendrapiliečius, tuvišką kraštą, kurio gyventojai ne kartą tapo, daž- neva jie yra nežinia iš kur atsiradusi lenkų mažuma, nai ir dabar tampa politikų įkaitais. Tarpukariu jie kuriai Lietuva privalo užtikrinti galimybę būti len- buvo agresyviai lenkinami, po karo sovietai bandė kais. Priminsiu, kad po karo sovietams vėl okupa- surusinti. Keičiantis kartoms, nugrimzta užmarštin vus Lietuvą, keliasdešimt tūkstančių lenkų tautybės ir prisiminimai apie savo šaknis. O jos lietuviškos. žmonių maždaug iki 1948 m. sugrįžo į Lenkiją, Vil- Kai kurių politikų pastangos supriešinti Vilniaus niaus krašte jų pasiliko ne daugiau kaip du ar trys kraštą su didžiąja Lietuvos dalimi neturi ateities. tūkstančiai. Tai tik veidmainystė, kurią skatina noras valdyti. Lenkijos tebedaromas spaudimas, deja, yra pagrin- Daug metų gyvenu tarp vietinių žmonių. Jie puikūs, dinė kliūtis Lietuvai tapti nepriklausoma, vientisa ir draugiški, jais galima pasitikėti. Atėjo laikas pietry- stipria tautine valstybe. Ilgalaikė vaisinga Varšuvos čių Lietuvos gyventojams patiems prisidėti prie tau- politika, kurios tikslas – plėsti Lenkiją kaimynų že- tinės valstybės stiprinimo, prisimenant savo protė- mėse, vargu ar keisis. O tai neigiamas veiksnys, ke- vius, kalbėjusius lietuviškai. liantis grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui, Laukia ilgas kelias į vienintelius mūsų namus, į Lie- todėl privalėtų atsirasti specialiųjų tarnybų akiratyje. tuvą. Šiuos namus užkariautojai ne kartą apiplėšė, su- Tačiau abi šalys yra ES ir NATO aljanso narės, todėl griovė, bet pavergti jų nepavyko, nors senovės laikais su grėsme, kurią kelia vakarinė mūsų kaimynė, nega- juos buvo „priglobusi“ kaimynė, primesdama gudrų lima kovoti taip, kaip kovojame su Rusijos išpuoliais. projektą. Tačiau šių namų pamatus vis dar bandoma Čia reikalinga išmani diplomatija, paremta tautinės išklibinti. Sutvirtinkime juos, kad vėl neprarastume valstybės vizija. Užkardyti šovinistinius lenkų už- laisvės, kurią atgavo tautinis sąjūdis, paremtas giliu mojus, manau, galima, laikantis tokių principų: ben- tikėjimu ir atgimusia lietuvių kalba. Nedidelis Baltijos dradarbiaukime su Lenkija pirmiausia ekonomikos žemės lopinėlis, susitraukęs ir išlikęs tik dalyje lietu- srityje, draugaukime kultūrinėje-istorinėje plotmėje, viškiausių etninių žemių, daugiau neturi tapti svetimų tačiau savo kaimynės interpretacijas, o ypač pretenzi- interesų ir ambicijų įkaitu. Nebėra mums kur trauktis, jas, vertinkime kritiškai. Nė žingsnio atgal kalbos ir todėl neturime teisės apgaudinėti savęs. Reikalaukime švietimo klausimais! Pasitelkime visas priemones Pi- to, kas mums priklauso, – teisės didžiuotis Lietuva, lie- etryčių kraštui integruoti, ugdydami pilietinį žmonių tuvių kalba, būti lietuviais. Grįžkime į Tautos namus. sąmoningumą, lietuviškumą. Kurkime Lietuvą sutartinai.

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Rimantas GUČAS

KĄ RADOM, KĄ PALIKSIM

ažkas iš gerai nusimanančių valdžios žmonių psui, o rimtai simfoninei muzikai. Tokios salės pas- Kyra sakęs, kad Lietuva turi keleriopai mažiau taruoju metu pastatytos daugelyje didžiųjų Europos turto negu Europos vidurkis. Kai mūsų šalies pas- miestų. tatus, rūmus, kelius, žmonių būstus, kitą materialųjį Vilniuje nutarta naująją salę statyti ant Tauro kal- gėrį ir kultūros paveldą palygini su tuo, ką matai dau- no, nugriovus vadinamuosius Profsąjungų rūmus. gumoje Europos šalių, tenka pripažinti, kad tai tiesa. Iškart kyla nemažai klausimų. Tautos ir valstybės kaupia turtą ištisus šimtmečius, Pirmiausia, ar ši vieta tinkamiausia? Pasaulyje yra kiekviena karta stengiasi po savęs palikti daugiau apgalvota metodika, kaip išrinkti vietą tokioms sa- negu rado. Tai ir yra paveldas. Senos turtingos šalys su lėms. Tai nėra vien savivaldybės ir architekto nusi- senomis tradicijomis turi tokio kaupimo patirtį. An- teikimo reikalas. Iš pirmo žvilgsnio, vieta ant Tau- glija, kurioje paminklosaugos principai susiklostė apie ro kalno nėra labai tinkama. Nelengva būtų kopti į XVIII a., jau tada laikėsi nuostatos, kad joks griovimas aukštą kalną vyresnio amžiaus žmonėms, ypač dar- neduoda naudos niekam, išskyrus tuos, kurie tuo ver- ganotu oru. Visuomeninis transportas kursuoja ato- čiasi. Prieš porą metų, kai Lietuva pirmininkavo Eu- kiai, o pastatyti automobilį vienas vargas, juo labiau ropos Komisijai, Vilniuje buvo surengta tarptautinė ant kalno, kur vietos ir taip nėra. Nebus jauku vėlų paveldosaugos konferencija. English Heritage vadovas vakarą išeiti į tamsą ant vėjų kiaurai perpučiamo kal- tąsyk kalbėjo apie dvejopą griovimo žalą. Pirmiausia, no, gal dar per šlapdribą. Tai supranta ir sostinės me- pati griovimo procedūra paprastai būna brangi, be to, ras Šimašius, pradėjęs kalbėti apie visokius liftus, es- labai teršia aplinką. Tačiau svarbiausia, kad į bet kokį kalatorius, daugiaaukščius požeminius garažus. Prieš dirbinį, statinį sudedama daug materialinių išteklių, tai dalį kalno nukas, ką reikia pastatys ir vėl kaip nors ypač žmonių pastangų. Dabar nevertinami dalykai, žemėmis užpils. Ko gero, tai jau nebebus Tauro kal- praėjus ilgesniam laikui, pasirodo, turėję didelę kul- nas, o šiaip krūva žemių ant garažo stogo. Kiek tai tūrinę vertę, deja, dėl trumparegiškumo ji prarasta. kainuotų? Kad neprasidėtų dar viena nacionalinio Seneka jau prieš du tūkstančius metų apgailestavo, stadiono statyba. Bet kalbėsiu ne apie tai. kad žmonėms būdinga žavėtis naujumu, o ne didybe. Pasvarstykime, ar apskritai verta, ar leistina nu- Šią liūdną tiesą priminė naujiena, kurią džiaugs- griauti Profsąjungų rūmus, pastatytus prieš 55 me- mingai ištriūbijo Vilniaus savivaldybė ir Kultūros tus (baigti 1963-iaisiais). Jau vien dėl amžiaus jie pri- ministerija. Pasirodo, nutarta statyti naują koncertų skirtini saugotinam paveldui. Tai solidžios statybos salę, nes Vilniuje jų labai trūksta. Ji bus skirta ne po- reprezentaciniai rūmai su šiais laikais nebeprojek-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 11 tuojamomis kolonomis fasade, su įspūdingu apva- tuo statinys didingesnis, o architektas talentingesnis. liu holu, gana didele sale, daugybe patogių patalpų. Ne visur tokios puikios sąlygos kaip ant Tauro kal- Panašių pastatų Lietuvoje nėra daug. Neoklasicisti- no. Kur nors laukuose ar miškuose, net jei grindis su nė architektūra ant kalno gana gerai pritampa, bent lubomis sukeisi, niekas nė nepastebės. Kitas dalykas, jau nedarko aplinkos, priešingai negu greta išdygęs jei statysi vietoje, kuri patenka į UNESCO saugomo daugiabutis – stiklinis baisuoklis. Projektas karto- paveldo panoramą. tinis, parengtas Rusijoje, bet projektuotojai ar bent Nugriovus rūmus, veikiausiai paaiškės, kad ir vie- projektuotojų profesoriai dar mokėsi Europos aka- ta koncertų salei nelabai tinka, ir projektas pernelyg demijose ir buvo profesionalai. Praėjus daugiau negu brangus, o pinigų nėra. Ir pradės ant kalno dygti pusei šimtmečio, tie keletas reprezentacinių rūmų vi- prestižiniai daugiabučiai. Kas galėtų paneigti, kad ne sai neprastai atrodo. O dar po pusės šimtmečio šie toks yra galutinis išsvajotasis investuotojų tikslas? klasicizmo niuansai turės reikšmės nebent meno is- Įprasta, kad kiekviena ateinanti karta jaučiasi pro- torikams. Ant kalno stovės tiesiog seni rūmai su sava tingesnė už savo pirmtakus, mano atnešanti tikrąją istorija ir savomis tradicijomis. Nugriauti tokį pastatą pažangą ir gerą skonį. Arba net paprasčiau – nori būtų ne vien didžiausias neūkiškumas, tai nususintų pasireikšti ir privengia konkurencijos su nueinančia ir istorinį miesto vaizdą. Nesame tokie turtingi, kad „nuo scenos“ karta. Dažnas amatininkas pažintį su griautume gerus rūmus vien dėl kažkieno ambicijų ar objektu pradeda nuo to, kad išsityčioja iš savo pirm- verslo interesų, net jei pastato architektūra šiuo isto- tako („nagus tokiam reikia nukapoti“), architek- rijos momentu yra nemadinga. tai – ne išimtis. Pirmiausia būtinai reikia suniekinti Griovimo (arba fasado radikalaus pakeitimo) inicia- netolimos praeities statinius. Pamenu, ano amžiaus toriai ištraukia dar vieną – patriotizmo – argumentą. 7-ajame dešimtmetyje ir dailininkai, ir architektai Apie vadinamąjį socrealistinį klasicizmą įprasta kal- demonstravo atsainią nepagarbą XIX a. pabaigos–XX bėti iš aukšto, su ironija, girdi, tai niekam tikusi sta- a. pradžios istoristiniam stiliui, net secesijai. Vilniuje, linistinė architektūra, gadinanti skonį ir nuodijanti Gedimino (tuomet Lenino) prospekte, užsimota mo- sveiką tautos dvasią. Taigi palikti ant kalno Profsą- dernizuoti pirmuosius aukštus, visi seni (suprask, ne- jungų rūmus būtų nepatriotiška. Štai čia pats laikas skoningi) interjerai buvo keičiami naujais, pažangiais, prisiminti rusų klasiko Michailo Saltykovo-Ščedrino kaip tada atrodė skoningais. Bet iš tikrųjų pigesniais žodžius: prakalbo apie patriotizmą – vadinasi, nori ir primityvesniais. Klasikinis to meto „architektūrinės kažin ką pavogti. Valstybinis užsakymas, viešieji pir- minties“ pavyzdys – buvęs centrinis gastronomas, o se- kimai, griovimas, šimtų, jei ne tūkstančių tonų sta- niau – „Raudonojo Štralio“ restoranas, kurio fragmen- tybos atliekų išvežimas, didelės, unikalios statybos. tas dar išlikęs parduotuvėje Salamander (Gedimino Galimybė gauti tokį didelį prestižinį užsakymą yra pr. 24). Arba Centrinis paštas, kurio fasado rekons- kiekvienos statybos kompanijos ir kiekvieno valdi- trukcija iki šiol stebina nepagarba praeities meistrų ninko, atliekančio užsakovo funkcijas, svajonė. Ti- kūrybai. Tokia rekonstrukcija primena istoriją apie kras Klondaikas. Architektai irgi svajoja įsiamžinti gerą fraką, kuris persiuvamas į kostiumą, tinkamą tokioje iš visų pusių matomoje vietoje. Būta pasiū- sovietiniam valdininkui. lymų, užuot rūmus nugriovus, neatpažįstamai juos Nesugebėjimas įžvelgti praeities darbų vertės, ne- perstatyti, fasadus su kolonomis pakeičiant naujau- pagarba jiems rodo, koks menkas humanitarinis to- sių formų plieno ir stiklo konstrukcijomis. Tokiomis, kių vertintojų išsilavinimas, kokia žema kultūra. Vi- kad visi žagtelėtų. Nes dabar vertingiausias naujų sais atžvilgiais – materialiniu ir kultūriniu – būsime statinių bruožas yra ne harmoningas įsiliejimas į turtingesni, jeigu senų rūmų negriausime, o naujus, aplinką, o gebėjimas šokiruoti. Kuo labiau šokiruoja, jeigu tokių reikia, statysime kitoje vietoje. Tada bus

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 su kuo juos palyginti, atskleidžiant savo pranašumus. kartoms perduoti kūrybinę tautos dvasią. (Ar tik ne Tai, kad Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno šitiek todėl sovietmečiu buvo pasklidę gandai, kad ketinama metų stovi beviltiškai apleisti, vandalų, pasivadinusių visą universitetą iš senųjų, istorinių patalpų iškraustyti sienų „menininkais“, išniekinti, yra baisiausias val- į „socialistinį“ užmiestį?). Aukštųjų, ypač humanitari- džios apsileidimas. Tarsi nebūtų kam tų rūmų tinka- nių, mokyklų studentai yra būtinoji gyvybingo miesto mai panaudoti. Toli ieškoti net nereikėtų – štai čia pat, dalis. Matant, kaip bandoma išstumti iš miesto centro prie Lukiškių aikštės, Gedimino pr. 42, jau 70 metų Muzikos akademiją, Tallat-Kelpšos konservatoriją, da- įsikūrusi Lietuvos muzikos ir teatro akademija (buv. rosi liūdna. Kaune muzikos mokyklas irgi taikomasi iš Valstybinė konservatorija). Per tiek laiko čia susiklostė centro ir senamiesčio iškelti į miesto pakraščius. Kai turtingos tradicijos. Šių rūmų salės ir auditorijos mena miestų ir net valstybės galvos yra riboto kultūrinio mūsų klasikus, kurių darbus tęsia dabartinis Lietuvos akiračio verslininkai, be to, su didelėmis „kultūrinė- muzikos ir teatro akademinės kultūros branduolys. mis“ ambicijomis, galima visko laukti. Panašu, kad Savo rūmuose Gedimino pr. 42 Muzikos akademija Vilniaus centre liks tik viešbučiai ir verslo įstaigos. jau seniai nebetelpa, juoba kad didesniąją rūmų dalį Yra dalykų, be kurių save gerbiančios valstybės užėmė administracinis aparatas. Atrodytų, rūmus ant sostinė negali apsieiti. Galime džiaugtis, kad turime Tauro kalno perduoti Muzikos akademijai būtų visiš- deramą prezidentūrą, neblogi Vyriausybės rūmai kai logiška. Senuosiuose centriniuose ir Profsąjungų reprezentacinėje vietoje, daugelis ministerijų įsikū- rūmuose turėtų tilpti visi. Keletas patalpų netoliese, rusios pastatuose, kurie, regis, tiesiog patys turėtų miesto centre, dar ir atliktų. Toks kompleksas ne vien įpareigoti, kad būtų dirbama atsakingiau. Valstybės Muzikos akademijai sudarytų tinkamas darbo sąlygas. finansinį ir ekonominį patikimumą reprezentuo- Tai būtų reikšmingas miesto kultūrinės traukos centras. ja centrinis Valstybės bankas. Tvirti banko rūmai Bet yra aplinkybė, sunkinanti net pačią tokios idėjos garbingoje vietoje yra ne šiaip užgaida, o valstybės svarstymo galimybę. Muzikos akademijai norima sta- orumo klausimas. Deja, pasirodo, juos išlaikyti ne- tyti naujus rūmus Kalnų parko slėnyje, už Čiurlionio apsimoka, valstybės bankas kraustosi į eilinį pasta- ir Dvariono mokyklų, sklype, kuriame kadaise buvo tą miesto pakraštyje, o banko rūmai privatizuojami dislokuotas sovietų karinis dalinys. Panašu, kad tiek (pasiutusiai maloni procedūra!). Nepriklausoma Profsąjungų rūmų, tiek Muzikos akademijos likimą Lietuva tarpukariu pasistatė Kaune puikius, pasi- lems stambusis statybų verslas. Ne veltui Muzikos aka- gėrėjimą keliančius Valstybės banko rūmus, iki šiol demijos Tarybai pirmininkauja statybų verslo magna- primenančius, kad litas buvo viena tvirčiausių Eu- tas. Iškart darosi aiškiau, kodėl „akademiniam lygiui ir ropos valiutų. Bet dabartinė kaimiečių valdžia tokių kūrybinei dvasiai“ pakelti būtinai reikia statyti naujus, net išlaikyti nepajėgia... O gal nemato prasmės, gal ir modernius rūmus. Liktų nemažai patalpų gerose vieto- pats Lietuvos bankas jaučiasi ne valstybės instituci- se, miesto centre, o statybų verslas gautų riebų valsty- ja, bet provincijos buhalterija. Pasigirdo kalbos, kad binį užsakymą. Taip būtų „optimizuotas“ tiek patalpų, visas valdžios įstaigas įkurdins viename „stiklainy- tiek prestižo klausimas – senuose centriniuose rūmuose je“. Patogu ir pigu – vieno sargo užtektų. Pastangos gal veiktų kokie reprezentaciniai rektorato, globėjų ka- iškraustyti kultūros įstaigas iš senų vertingų pastatų binetai. Kaip pakiltų Lietuvos muzikos ir teatro meno geriausiose miesto vietose nėra naujos. Prieš keletą prestižas, jeigu šalia akademijos stovėtų ne aprūdiję metų sumanyta „optimizuoti“ Vrublevskių biblio- profesorių opeliukai, bet „elito“ lexusai ir landroveriai. teką. Iškelkime iš centro, iš reprezentacinių patalpų Aukštųjų, ypač humanitarinių, mokyklų patalpos svarbiausias valstybės įstaigas, aukštąsias mokyklas, dėl garsių su jomis susijusių vardų, dėl tradicijų yra ir miestas praras sostinės veidą, dvasinio valstybės ypač reikšmingos, padeda išsaugoti ir ateinančioms centro atmosferą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 13 Tradicija, paveldas vieniems yra tautos ir valstybės vargo atskirti. Anglų ir estų herbuose guli po tris liū- pagrindas, kitiems – didžiausias trukdis. Pamenu, tus. Menkiausias nukrypimas nuo piešinio, ir Valsty- TV laidoje vienas iš architektų sąjungos vadų kaip bės herbais jų nebepavadinsi. vieną iš svarbiausių pasiekimų paminėjo teritorijas, Žinoma, niekas negali uždrausti bet kam džiaugtis atkovotas iš paveldo. Vyčio – raitelio su pakeltu kardu – skulptūra, barelje- Įvairiausiems samprotavimams nuteikia ir Lu- fu, paveikslu. Daugelis patriotiškai nusiteikusių pilie- kiškių aikštės istorija. Jos fiasco lėmė vien istorijos čių tokius yra pasistatę namuose, privačioje aplinko- neišmanymas, nepagarba tradicijai ir paveldui. At- je, kaimo turizmo sodybose. Toks Vytis, kokį norėta rodo, visos dabartinės koncepcijos, kaip tvarkyti Lu- pastatyti Lukiškių aikštėje, kur Valstybė ketina pa- kiškių aikštę, kuriamos pagal tai, kiek siekia dabar gerbti savo didvyrių atminimą, nebūtų tinkamas. La- gyvenančiųjų atmintis. Yra žmonių, kurie tiesiogiai bai gerai, kad jam atsirado vieta Kaune, šalia pilies, ir skaudžiai nukentėjo sovietų okupacijos metais – šalia bokšto, atkurto šiek tiek butaforiškai, toje vieto- tremtiniai, 1941 m. sukilėliai, naciams 1941–1944 m. je, kur rengiami operetės festivaliai. Nes tas raitelis, priešinęsi kovotojai, o ypač partizanai. Per karą po su atmestu į šoną skydu, labiau pasirengęs ne kovoti, karo, trukusį dešimt metų, jų parodytas didvyrišku- o užtraukti „aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“. Ant mas, pasiaukojimas, patirtos kančios pelnė didžiausią Lietuvos traukinių atsirado „saviveiklinis“ Vytis kaip pagarbą ir dėkingumą. Tačiau ir praeity būta pasiprie- dekoratyvinis ženklas. Taip neturėtų būti – geležin- šinimo kovų. Carinės Rusijos okupacijai priešinosi keliu riedantys traukiniai reprezentuoja valstybę, 1793, 1831, 1863 m. sukilėliai. Jie paguldė galvas seniai, kerta jos sieną, todėl ant jų gali būti arba tikras her- prieš pusantro, net du šimtmečius. Tačiau tai nereiš- bas, arba neturėtų būti jokio. kia, kad jų gyvybė mažiau brangi. Juos prisiminti ir Su vėliava yra panašiai. Galima austi Lietuvos vėlia- pagerbti yra mūsų priedermė. Nors kalbėjo skirtingo- vos spalvų juostas, megzti kepuraites, tačiau vėliava kaip mis kalbomis, priklausė skirtingiems luomams, bet oficialus valstybės ženklas yra griežtai nustatytos spal- visi paguldė galvas už Lietuvą, kurios herbas – Vytis. vos, proporcijų, nurodytas net jos pakabinimo būdas. Žinoma, jei manome, kad mūsų Tėvynė yra ta Lietu- Per savo keleto šimtmečių istoriją Lukiškių aikš- va, kurios tūkstantmetį paminėjome prieš devynerius tė niekada nebuvo pernelyg gerbiama miesto vieta. metus, kurios sostinė yra Vilnius, po keleto metų mi- Buvusią turgavietę ir bausmių vykdymo vietą „svar- nėsiantis septynis šimtus metų, kai tapo žinomas kaip biausia LSSR aikšte“ pavertė sovietų režimas. Į eilinių Lietuvos sostinė. Kai kuriems kovotojams už Lietuvos „sovietinių piliečių“ atmintį, kad ir kokios skirtingos laisvę Lukiškių aikštėje buvo įvykdytas mirties nuos- buvo jų pažiūros ir siekiai, įsirėžė didelė aikštė su prendis. Taigi ši aikštė yra tinkamiausia vieta pagerbti Leninu per vidurį ir pataikūniškos visokių sniečkų, visų, kurie priešinosi okupantams, atminimą. griškevičių, brazauskų apeigos prie jo kojų. Praleidęs Pagerbiant didvyrius, žuvusius už savo Valstybę, ne- daugybę laiko šalia „svarbiausios valstybės aikštės“ galima apeiti jos herbo. Lietuvos herbe yra Vytis – raite- esančiuose Muzikos akademijos rūmuose, tą Leniną lis su pakeltu kardu. Anaiptol ne kiekvienas raitelis, nelabai beprisimenu. Stovi akyse tik vienas kartas, iškėlęs kardą, jau yra mūsų herbas. Karingo raitelio akimirka, kurią galima pavadinti savotišku perfor- vaizdas būdingesnis Eurazijos stepių tautoms. Lie- mansu, kai „tautų vadas“, nukeltas nuo raudonojo tuvos herbu laikomas tik nustatytas ir Konstitucijo- pjedestalo, be batų, pamojavęs ranka išskrido. Per- je įtvirtintas labai konkretus vaizdas. Štai vokiečių, frazuojant komunistinį poetą, „ateina genijai ir vėl lenkų, austrų, rusų herbuose yra erelis su sparnais, išnyksta, išskrido Leninas visiems (?) laikams“. išskėstais į šonus. Formaliai visi skiriasi tarsi nedaug, Perdėta Lukiškių aikštės svarba rodo, kad Leninas bet proporcijos ir piešinio niuansai leidžia juos be tebetūno mūsų pasąmonėje. Ši aikštė tapo klasicisti-

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 ne prieš septyniasdešimt metų, Leninas joje stovėjo kad ant Leninu „užterštos“ žemės sukurti kažką spe- maždaug keturis dešimtmečius, o laisva, be Leni- cialiai antileniniško būtų „šlykštoka“ (neoru), toje no, ji yra apie 30 metų. Buvo laiko Leniną iš galvų vietoje ketinta statyti kokį nors žemą neutralų daiktą. iškraustyti į istorijos šiukšlyną. Siekis aikštę būtinai Kai tik pradėta kalbėti apie radikalų pertvarkymą, pertvarkyti laikytinas pastangomis nuslėpti, kad atseit, sovietinė Lenino aikštė taps laisvos Lietuvos mums nepavyko atsikratyti leninizmo. Ar tokia kova Lukiškių aikšte, vėl dingtelėjo Saltykovo-Ščedrino su simptomais nėra silpnumo požymis? Sovietmečiu žodžiai apie patriotizmą. Dabartinis jau sutvarkytos kuriant Lenino legendą, pasakota, kaip jis mėgęs Bee- aikštės vaizdas tą įžvalgą patvirtino su kaupu. Rezul- thoveno Appassionatą, net filmas pastatytas. Tačiau tatas – nykūs plotai su akmens takais, nuklydusiais tai nėra argumentas sudeginti šios sonatos natas. O jiems patiems nesuprantamomis kryptimis. Iš Azijos gal didelis sąmoningumas ir patriotizmas lieptų aps- importuotos akmens plytelės yra pigios, patogios, kritai neklausyti Beethoveno muzikos? lengvai prižiūrimos ir daugiausia džiaugsmo teikia Pagal klasicizmo tradicijas aikštė buvo suprojektuo- tiems, kurie jas importuoja. Aikštės plotai dideli, ta gerai – Peterburgo mokyklos auklėtinis architektas tačiau ji daro provincialaus skvero įspūdį. Nuosta- Vladislovas Mikučianis (1913–2000) ką jau ką, bet bus pavyzdys, kaip užsakovas su rangovu, sutarti- meno istoriją išmanė. Lenkai, prieš karą norėję Lu- nai bendradarbiaudami tarpusavyje, paprasčiausiu kiškėse statyti paminklą Piłsudskiui, aikštę įsivaiz- būdu įsisavina nemažas lėšas. Tai primena Gedimino davo panašiai ir jau buvo pradėję tvarkyti. Tai buvo prospekto rekonstrukciją. Po dešimtmečio matant vienintelė ori klasicistinė, klasikinė aikštė Lietuvoje. trupančias trinkeles, išsiklaipiusius šaligatvius ir net Ironiškai tyčiojamasi iš jos takų dangos, atseit, reikėję Kudirkos aikštę, darytina išvada, kad toji rekons- minti purvą. Ne visai taip. Ano paminklo statytojams trukcija buvo gerai organizuota akcija, kaip išvogti tikrai būtų užtekę lėšų takus iškloti net raudono gra- vertingą senąjį prospekto grindinį. Dabar siekiama nito plytomis. Bet jie turėjo dar iš imperijos paveldėtą kažką panašaus pakartoti ir Vokiečių gatvėje. supratimą, kad tikrasis orumas, tikroji prabanga – tai Tiek Gedimino prospekto grindinys, tiek Lukiš- gruntinė danga. Prancūzijos prezidentas Emmanue- kių aikštės „aerodromas“, tiek Profsąjungų rūmai lis Macronas per inauguracijos ceremoniją į Eliziejaus patvirtina, kad nemokame vertinti ir saugoti to, ką rūmus ėjo aikštės takais, kurių žvyras buvo skubiai gavome iš pirmtakų. Atseit vertingiausia tai, ką mes grėbliu palygintas. Drottningholme – Švedijos kara- patys dabar darome, veikiame. Kadangi kurti nesise- liaus vasaros rezidencijoje – takai irgi dengti žvyru. ka, atsigriebiame griaudami. Štai dar kartą sukeliama Švedijos kaimų daugelio bažnyčių šventoriai irgi žvy- sovietinio paveldo naikinimo banga. Dabar užkliuvo ruoti, o netoli vartų padėtas grėblys, kad būtų galima kario paminklas kažkur už Miroslavo. Tai iš akmens išeinant juos palyginti. Kiek perkeltine prasme būtų iškalta didelė, gana įspūdinga galva, kažkuo prime- galima pasakyti, kad du šimtmečius partizanai guldė nanti sfinksą, kažkuo – Velykų salos figūras. Ant jos galvas už Lietuvos Žemę, o ne už akmens grindinį, nėra sovietinių skiriamųjų ženklų, šalmas be žvaigž- supjaustytą mechaniniu būdu. dės, forma nei sovietinė, nei amerikietiška. Nuėmus Aikštę reikėjo paprasčiausiai prižiūrėti. Iš esmės užrašą apie „išvaduotojus“, galėtų riogsoti sau šim- tai kasdieninis komunalinių tarnybų darbas. Ji at- tmečius. Jos bijodami, parodome savo silpnumą, ne- rodė apgailėtinai, apsileidimas badė akis. Bet gal to sugebėjimą galvoti savo galva. Be to, ar sunaikinus ir siekta? Ekspertai, prieš porą dešimtmečių vertinę visą tokį paveldą, nuo skulptūrų iki rūmų, neatrodys, Lukiškes paveldosaugos požiūriu, siūlė aikštę palik- kad jokios okupacijos nė nebuvo? ti iš esmės nepakeistą. Tokią reikėjo saugoti, tokia iš Toliau išvedžiojant, sovietmetis tėra trumputis pradžių ji buvo ir kultūros paveldo registre. Jaučiant, tūkstantmetės Lietuvos istorijos epizodas. Dabar ty-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 15 rinėjama Klaipėdos piliavietė, svarstoma galimybė niai. Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos tarybos pilį jei ne atstatyti, tai bent aiškiai pažymėti. Bet juk pirmininku tapus statybų verslo magnatui, nebūti- ją statė Livonijos ordinas, vadinasi, okupantai! Tad nai viskas tuojau pat pasikeis. Bet pirmieji simpto- gal reikėtų piliavietę „patriotiškai“ užlyginti, o toje mai jau matomi, panašiai kaip Karelo Čapeko „Kare vietoje pastatyti modernų kultūros–pramogų–vers- su salamandromis“. lo–prekybos centrą? Kadangi viduriniąją klasę lengviausia marginali- Šimtmečiams einant, tauta, valstybė arba sukau- zuoti, pasitelkiant kultūrą, nekeista, kad įtakingiau- pia paveldą, menantį ir įtvirtinantį jos istoriją ir sias Lietuvos oligarchas Seime pasiėmė Kultūros ko- kultūrą, arba pasitenkina vienadienėmis prekėmis. miteto pirmininko postą. Stambaus žemvaldžio siekis Niekada nebūsime turtingi, jeigu nesaugosime to, nusmukdyti kultūrą iki Naisių kultūrnamio lygio kas jau sukurta. Visa tai, kas gerai padaryta, turi yra visiškai suprantamas. Seimas ir Vyriausybė daug būti saugoma, kad išliktų ateities kartoms. Teisinė kalba apie paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui, paveldo apsaugos sistema būtina, bet dar svarbiau, tačiau elgiasi priešingai, o tai reiškia, kad stambiojo kad patys žmonės – kūrėjai, statytojai, „investuoto- verslo įtaka didėja. jai“ – turėtų nuovoką, supratimą, pagarbos protėvių „Nukultūrinimas“ vyksta dviem keliais – per po- palikimui jausmą. Sveika visuomenė tokių dalykų, psą ir per avangardą. Tai dvi vieno medalio pusės. kaip vadinamieji „misionierių sodai“, net košmariš- Dėl pirmojo tarsi viskas aišku – muzikinis popsas yra kam sapne nesapnuotų. ideali smegenų skalavimo priemonė, individo dva- Gali būti, kad tai laiko ženklas. Žmonija, bent jau sinius poreikius ir kultūrinę savivertę sutraukianti Vakarų civilizacija, perėjo į naują – globalizacijos – iki minimumo. Didelis „pasiekimas“ yra jau tai, kad fazę. Rusų kompozitorius ir mąstytojas Vladimiras įvairiausių „legendinių žvaigždžių“ koncertų ir „svo- Daškevičius mūsų laikus taikliai pavadino didžiuo- gūnų“ pirmosiose eilėse sėdi vadinamasis politikos ir ju kultūriniu sulaukėjimu (Владимир Дашкевич. verslo elitas. Rimtų, talentingų, daug nusipelniusių Великое культурное одичание. Москва. Russian muzikų dalyvavimas visokiuose televizijos šou, pai- Chess House. 2013). Palyginti nedaug itin stambių ki tauškalai „vertinimo komisijose“ irgi yra „didžiojo kompanijų gamina didžiąją pasaulio produkcijos kultūrinio sulaukėjimo“ ženklas. Atranka į „Eurovi- dalį. Lietuvos mastu kelios maximos ir agrokoncer- ziją“ ir chroniškas kasmetinis apsijuokimas joje jau nai jau irgi baigia išplėsti savo valdas iki tolimiausių virto valstybinio masto isterija. Visiškai tiesmukas užkampių. Kūrybingiausia visuomenės dalis – vidu- pavyzdys – prekybos centruose nuolat skambančios rinioji klasė su fantazijomis apie laisvę ir demokra- primityvios muzikos paskirtis panaši kaip įvairiausių tiją – stambiajam verslui mažiausiai reikalinga, net triukšmų, kuriais sovietų režimas slopindavo Vakarų žalinga, ypač intelektualai, dirbantys protinį darbą. radijo „balsus“. Žinoma, tikslas čia kitoks – prislopin- Su jais daug vargo, nes jų nepastumdysi kaip pano- ti mąstymą, kad žmonės mažiau dėmesingai žiūrėtų, rėjęs. Stambusis verslas remiasi priklausoma, todėl ką perka ir kiek. Tą pripažįsta patys prekybos centrų klusnia darbo jėga. Ne savarankiškai mąstantys, administratoriai. savų siekių turintys žmonės, o būtent darbo jėga, Vaizduojamasis menas turi savų popso žanrų. Kal- siaurų pažiūrų, kvalifikuota savo profesijoje, ir tuo bant apie destrukciją, ryškus vaidmuo tenka vienai apsiribojanti. Viduriniąją klasę išstumti į nuošalę iš labiausiai plintančių atmainų – piešimui ant sienų. yra vienas iš pagrindinių stambiojo verslo siekių. Aiškios ribos tarp vandalizmo ir to, ką jau lyg ir galima Kad verslas stengiasi visus universitetus paversti vadinti menu, nėra. Vienas toks nykių sienų „gražin- aukšto lygio amatų mokyklomis, kokybiškai ren- tojas“ gyrėsi sukūręs kažką fantastiškai neregėto, kai giančiomis kokybiškus specialistus, matome jau se- tapetais su krioklio nuotraukomis apklijavo garažus

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 dešiniajame Neries krante, nors tai primityviausia bui- nių, jei tokių pavykdavo rasti, be prorektoriaus lei- tinio kičo forma. Įspūdinga vien tai, kad plotai dideli dimo klausytis buvo nevalia. Taigi Stockhausenas ir kainavo nemažai. Iš esmės čia pasityčiojimas. Net pareiškė, esą Niujorko dangoraižių dvynių susprog- tada, kai panašūs dalykai daromi profesionalo ranka, dinimas yra didingiausias visų laikų meno kūrinys: vis tiek toks neprašytas kišimasis į kito autoriaus dar- „Tai, kas ten atsitiko, yra savaime suprantama – da- bą nėra priimtinas. Kad ir koks būtų statinys, jis turi bar jūs visi turite įsidėti į galvas – čia didžiausias autorių, kurį reikėtų bent minimaliai gerbti. Sienų pie- meno kūrinys, koks kada yra buvęs“ (Also was da šiniai – degradavimo ženklas. Apipieštos Profsąjungų geschehen ist, ist natürlich – jetzt müssen Sie alle Ihr rūmų kolonos, nors tai padarė tarsi garsus užsienio Gehirn umstellen – das größte Kunstwerk, was es je profesionalas, reiškė vieną – pastatas pasmerkiamas. gegeben hat…). „Lietuvos“ kino teatras prieš nugriaunant irgi buvo Kažin ar galima pritarti dabartinei valstybės kul- apipaišytas. Tuo sienų tapyba primena dažų žymes ant tūros politikai, proteguojančiai avangardą. Naujau- medžių, kuriuos numatoma iškirsti. sias žingsnis – jau dešimtmetį didžiausiomis pa- Menotyrininkai galėtų surengti konferenciją, ku- stangomis atkurdinėjamus Sapiegų rūmus atiduoti rioje aptartų, kam priskirti „pakabonus“ po Vilniaus Vilniaus Šiuolaikinio meno centrui. Tarsi jo veiklai tiltais, – popsui ar avangardui. Kadangi tai yra savos nepakaktų geriausioje miesto vietoje esančių ir jau rūšies pasityčiojimas iš tiltų architektūros, jie priskir- gerokai nudrengtų, prišnerkštų Parodų rūmų. Ką tini popsui. Iš esmės tai savotiška grafičių, kuriais bendra turi pastatas, liudijantis valstybei svarbią „išdailinta“ daugybė Vilniaus mūrų, atmaina. Bet istoriją, su vadinamuoju „šiuolaikiniu menu“? Bū- pats autorius rimtu veidu priskiria juos avangardui. dinga „smulkmena“ – tuo metu, kai visa kultūra Prie avangardo plitimo nemažai prisideda anga- verčiama laikytis bado dietos, ŠMC įsikūrimui Sa- žuoti ekspertai, žarstantys skambius žodžius, tarp piegų rūmuose iš kažkur atsirado net penki milijo- kurių dažniausi yra šokiravimas ir provokacija. Pro- nai eurų. Apskritai visa ši istorija su Sapiegų rūmais fesionalumas, meninė vertė nėra avangardo vertybės. apstulbino kultūros, paveldosaugos sluoksnius. Net menotyros profesorius neatskirs metalo laužo ar Žinoma, kolūkio pirmininkas su kumečiais ir kita žemių krūvos nuo kūrinio, jei nebus įsakmiai pasa- smulkme nesitaria. kyta ar užrašyta, kad tai menas. Iš esmės avangardo Simptomiškai atrodo šių metų Nacionalinė premi- rezultatas (o gal siekiamas tikslas?) – pagrindinių ja dailininkams „už estetinį kūrybos provokatyvumą“. etikos ir estetikos sąvokų supainiojimas. Avangar- Ką tai reiškia, net patys autoriai nežino, kaip paaiškė- das suardo etikos koordinačių sistemą, sujaukia se- jo iš jų interviu LRT. Menininkų pora, jau prieš gerą nas kaip žmonija sąvokas, užtikrinančias tarpusavio dešimtmetį palikusi Lietuvą, įsikūrė ten, kur pana- supratimą. Prarandamas gebėjimas atskirti gėrį nuo šūs menai turi didesnį pasisekimą ir atneša didesnę blogio, grožį nuo bjaurasties. Atsiranda Lietuvoje ir naudą. Radę save toli nuo Tėvynės, jie gražiai verčiasi atitinkamos poezijos. Įgimtas drovumas neleidžia jos įvairiose vietose už tūkstančių kilometrų nuo Lietu- čia pacituoti, bet, pavyzdžiui, jaunos perspektyvios vos, kurdami įvairiausius vizualiuosius, dažnai vie- poetės Monikos Sudintaitės avangardinius „posmus“ nadienius „projektus“. Menininkams tai savotiška visi norintieji gali rasti internete (http://literaturair- žinia – jei norite būti savo Valstybės įvertinti, maukit menas.lt/2016-10-21-nr-3586/3530-poezija/5473-mo- kuo toliau nuo jos ir ten „garsinkit Lietuvą“. nika-sudintaite). Avangardo esmę galutinai atskleidė Visa tai būtų gražu, pažangu, jei negalvotume, ką žymus XX a. vokiečių kompozitorius Karlheinzas paliksime ateinančioms kartoms. O gal globaliame Stockhausenas (1928–2007), vienas iš didžiųjų XX a. stambiojo verslo pasaulyje taip ir turi būti, t. y. siekia- avangardinės muzikos kūrėjų. Sovietmečiu jo kūri- ma, kad niekas nieko nepaliktų?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 17 Problemos ir idėjos

Vytautas DAUJOTIS

NEAPYKANTOS KALBA?

Kaip yra dabar seksualumą, tautybę ir tarpasmeninius ryšius pasikei- tė nuo tada, kai knyga buvo parašyta.“ Europoje, Amerikoje, Australijoje priiminėjami vis Tikslesnės statistikos, kiek asmenų nuteista, tai- griežtesni įstatymai, suvaržantys vadinamąją „nea- kant įstatymus, draudžiančius „neapykantos kal- pykantos kalbą“. Jungtinėje Karalystėje policininkai bą“, nėra, bet manoma, kad jau nukentėjo dešimtys suima gatvės pamokslininkus, nes jie, viešai skelb- tūkstančių. Daugelyje šalių nusikaltimai, susiję su dami Biblijos tiesas, esą įžeidžia musulmonus, ateis- „neapykantos kalba“, yra sumuojami su tikrais nusi- tus, LGBT ir t. t. Viešbučio savininkui padiskutavus kaltimais, kurie padaromi dėl išankstinių nusistaty- su klientu apie islamą, musulmonas pasiskundė JK mų ar prietarų. Dar ne visos valstybės pritaria, kad teisėsaugai, tad jo „skriaudikas“ buvo suimtas, tei- „neapykantos kalba“ būtų pripažinta nusikaltimu, siamas, žlugo jo verslas. Kanadoje psichiatrams už- bet pritariančiųjų skaičius nuolat didėja, reikalauja- drausta teikti pagalbą homoseksualui, jeigu jis nori ma griežtinti įstatymus, taikomus už „neapykantos tapti heteroseksualus. Jungtinėje Karalystėje psicho- kalbą“. Lietuva šiuo atžvilgiu kol kas yra atsilikė- terapeutas, atsisakęs homoseksualią porą konsultuo- lė. Dėl to pažangiajam pasauliui nuolat skundžiasi ti seksualiniais klausimais, buvo išmestas iš darbo. Lietuvos gėjų lyga, o pažangusis pasaulis vis pabara Švedijos politikas nuteistas už tai, kad viešai pareiš- Lietuvą, kad nusikaltimų, susijusių su „neapykan- kė prievartavimus siejantis su islamu. Visi šie asme- tos kalba“, ji nelaiko pakankamai svarbiais. Paba- nys persekiojami už „neapykantos kalbą“. Tikėtina, rimų laikas baigiasi. Buvęs Lietuvos Konstitucinio ateityje bus atsižvelgta į Jungtinės Karalystės ir JAV Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, dabar besidar- universitetų dalies studentų reikalavimą, kad studijų buojantis Europos Žmogaus Teisių Teisme, Kalėdų programose nedominuotų baltaodžių autorių (Plato- išvakarėse pareiškė, kad „prieš Lietuvą keliami vi- no, Aristotelio, Kanto ir kt.) tekstai. JAV leidykla Wil- siškai nauji, niekada anksčiau nekelti klausimai“, der Publications, išleidusi Immanuelio Kanto veikalą, jau pasirodė „pirmosios kregždės, pranašaujančios viršelyje apsidraudžia: „Ši knyga yra savo laikmečio naujas aktualijas: neseniai EŽTT Lietuvos Vyriausy- produktas ir neatspindi tų vertybių, kokios būtų at- bei perdavė pirmąją peticiją dėl galimai neapykantą spindėtos, jeigu ji būtų parašyta šiandien. Prieš leis- homoseksualiems asmenims kurstančios kalbos, taip dami savo vaikams skaityti šią klasikinę knygą, tėvai pat pirmąją peticiją dėl galbūt buvusio atsisakymo galėtų padiskutuoti su jais, kaip požiūriai į rasę, lytį, įsileisti pabėgėlius.“1

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Lietuva, klusniai vykdydama eurokratų direkty- procesas įgavo pagreitį, kai Vakarų civilizaciją už- vas, sparčiai taikosi prie „naujojo puikaus“ pasaulio, kerėjo liberalusis marksizmas, iš tikrųjų ir laimėjęs o šis reikalauja vis griežčiau kriminalizuoti „neapy- Šaltąjį karą. Ši sekuliari ideologija, išlaisvindama kantos kalbą“. Ką tai reiškia? Čia, kaip įprasta tei- žmogų nuo jo prigimties, nuo šeimos, nuo tautos, be sėje, vien sveiko proto nepakanka. Sveikas protas paliovos kuria naujas teises, iš kurių svarbiausia yra pirmiausia kužda, kad „neapykantos kalbos“ krimi- galingiausio – seksualinio – instinkto išlaisvinimas. nalizavimas kertasi su šalių konstitucijose įtvirtinta Nevaržoma ,,polimorfinio-perversinio“ seksualumo žodžio laisve. Niekas nesiginčys, kad konstitucijos laisvė išvaduoja žmogų iš „represyvios“ visuomenės, visiškai nereikia, kai saugoma visuotinė žmonių neva verčiančios, kad seksualumas tarnautų gimdy- teisė pareikšti visuotinai priimtiną nuomonę. Kai mo tvarkai.2 Liberalmarksizmas tuo pat metu skel- žmonės skelbia kvailystes, tai irgi natūralu, todėl biasi esąs ir už visas kitas žmogaus laisves – tikė- niekam iš tikrųjų nerūpi. Kai kvailiai išreiškia vi- jimo, žodžio, minties ir t. t. Tai akivaizdus vidinis suotinai priimtinas nuomones, dažniausiai banaly- prieštaravimas, tiesiog nesąmonė, juk, pavyzdžiui, bes, niekas jiems neprieštarauja – taigi problemos krikščionių tikėjimo neįmanoma suderinti su libe- nėra. Žodžio laisvė egzistuoja būtent tam, kad ap- ralmarksistų propaguojama seksualine laisve. saugotų žmones, kurie tampa atstumtaisiais, nes Moderniajam liberalizmui tokie prieštaravimai išsako kam nors – asmeniui, grupei, daugumai ar yra prigimtiniai ir neišsprendžiami, nes jo esmę valdžiai – nepriimtinas nuomones, idėjas. išreiškia požiūris, kad nuomonės negali būti objek- Kokia nuomonė būna kam nors nepriimtina? Di- tyvios, o vertybės – universalios. Toks idealas kaip apazonas labai platus. Atmetę necenzūrinę leksiką, tiesa apskritai nepagrįstas, vietoj šio žodžio reikė- šmeižtą, chuliganizmo ar idiotizmo apraiškas, su tų vartoti sąlygiškesnį, istoricistinį terminą „inter- kuriomis nesunkiai tvarkosi senasis baudžiamasis pretacija“. Kadangi to paties dalyko interpretacijų kodeksas ar medicina, aptarkime atvejį, kai tiesos gali būti įvairių, o iš kalbos išmesti žodį „tiesa“ li- paieškose susiduria idėjos, šokiruojančios, erzinan- beralmarksizmui niekaip nepavyksta, jis aiškina, čios ištisas žmonių grupes. Būtent tokias idėjas daž- neva tiesų yra daug ir visos lygiavertės. Pagal tokį niausiai kriminalizuoja įstatymai, skirti pažaboti supratimą tiek krikščioniškas, tiek liberalmarksis- „neapykantos kalbai“, ir čia glūdi tokių įstatymų tinis seksualumo aiškinimai yra lygiaverčiai, nors grėsmė tiek demokratijai, tiek tiesai. Europos Žmo- iš tikrųjų jie negali egzistuoti viename erdvėlaikio gaus Teisių Teismas (EŽTT) anksčiau aiškiai teigė ir taške. Idėjų lygmeniu tokie prieštaravimai gali išsi- dabar retsykiais pakartoja, kad žodžio laisvė saugo laikyti, bet žmonių kasdieniniuose santykiuose tai ne tik tą informaciją ar idėjas, kurios palankiai pri- neįmanoma, nes teisingumo pamatas yra tiesa. Jei imamos ar laikomos neįžeidžiančiomis, bet ir tas, daug tiesų, tai daug ir teisingumų, tačiau visuome- kurios žeidžia, šokiruoja, erzina. Kiekviena galin- nės institucijos negali vykdyti skirtingų teisingumų ga idėja gali įžeisti kieno nors savigarbą. Toks žo- to paties reiškinio atžvilgiu. Čia liberalumas baigia- džio laisvės supratimas Vakaruose gyvavo daugmaž si. Liberalmarksizmas, remdamasis stipresniojo tei- iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigos. se, skelbia, kad tarp visų seksualumo tiesų, nors jos Buvo pripažįstamas principas, kad su idėjomis turi tarpusavyje lygios, liberalmarksistinė seksualumo kariauti idėjos, o esminis vaidmuo šiame kare tenka tiesa yra lygesnė, todėl vykdyti teisingumą verčia švietimui. pagal ją. Kai su idėjomis pradeda kariauti valdžia, tai reiš- Liberalmarksizmo sukurtą fantominę realybę ty- kia žodžio laisvės apribojimus ir slydimą totalita- rinėja „mokslas“, pavyzdžiui, fantominių lyčių stu- rizmo link. Prasidėjęs dar Šaltojo karo metais, šis dijomis užsiima genderizmas. Fantominės realybės

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 19 teisininkų uždavinys – išrasti teisingumo receptą, sinta landa į Vakarų civilizaciją grįžti totalitarizmui. suderinantį tai, kas nesuderinama. Įstatymai, api- Nors tai vieša paslaptis, nes visi istoriniai šaltiniai brėžiantys „neapykantos kalbą“, yra tokio nesuderi- ir dokumentai yra visuotinai prieinami, bet daugu- namumo pavyzdys. Pirmiausia, iki šiol nėra tikslaus, ma žmonių tuo nesidomi, todėl nežino, kas iš kailio teisės aktams tinkamo apibrėžimo, koks nusikalti- nėrėsi, kad apribotų „neapykantos kalbą“, net ir patį mas yra vadinamoji neapykantos kalba. Sudėtingu- terminą nukalė. visai ne Vakarai. Pirmenybės laurai mas tas, kad toks apibrėžimas neturėtų prieštarauti priklauso Sovietų Sąjungai, kuri laisvą žodį buvo vi- pamatinei teisei išsakyti ir tokią nuomonę, kuri gali siškai užgniaužusi, o siekdama globalios komunizmo ką nors įžeisti, šokiruoti. Iki šiol bevaisės pastangos pergalės, ieškojo (ir rado) būdų, kaip priversti pasau- sukurti teisiškai neprieštaringą sistemą, kuri leistų lį, kad jis perimtų ir įdiegtų sovietinę saviraiškos bei vienokias nuomones vienareikšmiškai priskirti sau- žiniasklaidos kontrolės patirtį, nustatydamas, kokia gotinų kategorijai (pagal pamatinę žmogaus teisę kalba yra priimtina, o kokia – ne. žodžio laisvė saugo ir tas nuomones, kurios ką nors Jungtinės Tautos 1946 m. pabaigoje sudarė Žmo- žeidžia ar šokiruoja), o kitokias – baudžiamajai ka- gaus teisių komisiją, kuriai pavedė parengti Visuo- tegorijai (laikant tas nuomones žalingomis ir pavo- tinės žmogaus teisių deklaracijos (VŽTD) projektą. jingomis). Teisė nesugeba vienareikšmiškai apibrėžti Komisija dirbo iki 1948 m. pabaigos. Visi jos darbo skirtumų tarp saugotinos kalbos, kuri žeidžia, šo- protokolai ir stenogramos, tarpinių rezultatų svars- kiruoja, ir baustinos kalbos, kuri yra žalinga, pavo- tymas kitose JT institucijose, VŽTD priėmimas – jinga. Geriausiu atveju teisėjai vadovaujasi principu, daugiau kaip 700 JT dokumentų – chronologiškai kurio esmę išreiškia plačiai cituojamas JAV „teisėjo sudėta į tritomį „Visuotinė Žmogaus Teisių Dekla- Stewarto nuoširdus prisipažinimas, kad jis negali api- racija: Parengiamasis darbas“.5 brėžti nešvankybės, bet pamatęs ją atpažįsta“.3 Sovietų ir kitų komunistinių šalių atstovai iškart Realybė niūresnė. Tempdama Europą į šviesų pareikalavo straipsniuose, apibrėžiančiuose žodžio multikultūralizmo rytojų, eurokratija nuolat siauri- laisvę, uždrausti vadinamąją „neapykantos kalbą“, na saugotinų nuomonių kategoriją. Europos Žmo- kurią pažabojus esą nebepasikartos fašizmas. Aiš- gaus Teisių Teisme dirbęs teisininkas Rogeris Kis- kino, kad negalima leisti propaguoti neapykantos, ka, išsamiai išnagrinėjęs nacionalinių ir tarptautinių religinės nesantaikos arba tautinės paniekos. Ži- teismų praktiką, susijusią su „neapykantos kalba“, noma, tai buvo tik eilinis sovietų demagogijos pa- daro išvadą,4 kad dabartinę situaciją labai tiksliai sireiškimas, kuriuo siekta praskiesti, susilpninti, apibūdina dviejų Lewiso Carrollio knygos „Alisa Vei- o galiausiai nuskandinti žodžio laisvę. Lygia greta drodžio karalystėje“ personažų pokalbis: „Kai aš sa- toks sovietų rūpinimasis užkardyti „neapykantos kau žodį, – paniekinamai tarė Humpty Dumpty, – jis kalbą“ turėjo tiek plačiosios šalies viduje, tiek tarp- reiškia tiksliai tai, ką noriu, kad reikštų, nei daugiau, tautinėje arenoje nustelbti kalbas apie komunistų nei mažiau.“ – „Kažin, – suabejojo Alisa, – ar galima totalitarizmo nusikaltimus – masinius trėmimus, priversti žodį, kad jis reikštų tiek daug skirtingų da- žudynes, gulagą. Laikas pasirinktas tinkamai – po lykų?“ – „Klausimas čia tik toks, – atšovė Humpty Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga buvo ir Dumpty, – kas bus ponas, ir tai viskas.“ nacizmo auka, ir jo nugalėtoja. Įgytas autoritetas ir buvusių sąjungininkų parama pridengė jos pačios Kaip buvo anksčiau nusikaltimus, tarp kurių buvo ir sąmokslas su nacis- tine Vokietija pradėti Antrąjį pasaulinį karą (pagal Jei ignoruosime istoriją, nepavyks išsiaiškinti, kaip Molotovo–Ribbentropo paktą suderintas Lenkijos ir kodėl, pasitelkiant „neapykantos kalbą“, buvo įtei- užgrobimas tapo karo pradžia).

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 VŽTD projektą rengusi Žmogaus teisių komisija misijos pirmininkė Eleanora Roosevelt pabrėžė, kad atmetė komunistinių šalių siūlymus. Diskutuojant, toks pakeitimas „siūlo nustatyti standartus, kurie ar saviraiškos laisvė apima ir netolerancijos tolera- leistų bet kokiai valstybei paneigti nuomonės ir savi- vimą, o jeigu taip, tai kiek tokia netolerancija leisti- raiškos laisvę, nepažeidžiant tokio straipsnio. Jau da- na, Jungtinė Karalystė (JK) iš pradžių siūlė suteik- bar aišku, kad apibūdinimai „demokratinė nuomo- ti valstybei teisę apriboti saviraiškos laisvę, jei to nė“, „demokratinė valstybė“, „demokratinė sistema“ reikia nacionaliniam saugumui užtikrinti, užkirsti ir „fašizmas“ yra atviri įvairiausioms klaidinančioms kelią smurto ir suirutės kurstymui, nešvankybių interpretacijoms.“11 Jungtinės Karalystės atstovas skleidimui.6 JAV pasiūlė formuluotę be laisvės ap- pridūrė, kad „fašizmo iškilimas buvo galimas ne tiek ribojimų: „Bet kokiomis priemonėmis turi būti už- dėl melo sklaidos, kiek dėl saviraiškos laisvės slo- tikrinama žodžio, spaudos ir išraiškos laisvė.“7 Iš pinimo [...] iš tikrųjų [pakeitimas] tenkintų tik tas pirmo žvilgsnio atrodytų, kad JK siūlymas artimas valstybes, kuriose elektoratas balsuoja už vienintelį Sovietų Sąjungos reikalavimui, bet, kaip pažymėjo įdėmiai atrinktų kandidatų sąrašą“.12 Kanados de- Danijos politinių studijų centro direktorius Jacobas legacija pareiškė negalinti „pritarti pataisai, pagal Mchangama,8 britų požiūris skyrėsi iš esmės. Pirma, kurią žmogaus teises nustatytų komunistinė doktri- JK pasiūlytas žodžio laisvės apribojimas siejamas tik na, o visos kitos doktrinos atsidurtų už įstatymo ribų su raginimais griebtis smurto, todėl už vien žodinę kaip neva fašistinės. Terminas „fašizmas“, despotiz- netolerancijos išraišką savaime nebūtų baudžiama, mo žodyne turėjęs aiškią ir baisią prasmę, dabar yra antra, žmogaus teisės tokios saviraiškos nedraustų. neryškus dėl piktnaudžiavimo, taikant jį bet kuriam Po debatų Žmogaus teisių komisija priėmė ir asmeniui ar idėjai, kuri nėra komunistinė.“13 aukštesnėms JT institucijoms tolesniam svarstymui 1948 m. komunistiniam blokui nepavyko prastum- pateikė projektą, kuriame buvo du straipsniai, susiję ti į Deklaraciją apibrėžimo „neapykantos kalba“. Iš su minties ir saviraiškos laisve, bet nė viename iš jų 56 valstybių, 1948 m. gruodžio 10 d. dalyvavusių nebuvo jokių žodžio laisvės apribojimų. Komunis- patvirtinant Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją, tinių šalių siūlymas atmestas ir per JT Generalinės susilaikė tik 8 JT narės. Baltarusijai, Čekoslovaki- Asamblėjos Trečiojo Komiteto posėdį, nors jame jai, Lenkijai, Ukrainai, Jugoslavijai, Sovietų Sąjun- Sovietų Sąjungos delegatas Pavlovas piktinosi kai gai nepatiko, kad nepakankamai apibrėžtos ekono- kurių šalių atstovų tvirtinimais, kad nesuformuluo- minės, socialinės bei kultūrinės teisės, aišku, ypač tas juridinis fašizmo apibrėžimas. Pasak jo, fašiz- užkliuvo 19 straipsnis, nes į jį neįtraukti sovietų mas – tai „kapitalizmo ir monopolijų reakcingiau- siūlomi žodžio laisvės apribojimai. Saudo Arabija sio segmento kruvina diktatūra“, „šio žodžio prasmę susilaikė, nes Koranas draudžia „laisvę keisti savo apibrėžė Jaltos ir Potsdamo konferencijos“, o fašistai tikėjimą“, o Pietų Afrika argumentavo, kad neatsi- „egzistuoja beveik visose Europos šalyse, išskyrus tas, žvelgta į užsieniečių, gyvenančių kitose šalyse, pa- kuriose klesti liaudies demokratija“.9 vojingą padėtį. Prieš pat Deklaracijos priėmimą JT Generalinė- Jungtinių Tautų delegatai anuomet vadovavosi je Asamblėjoje sovietai pasiūlė kitą straipsnio dėl supratimu, kad problema yra ne pati ideologija, o jos žodžio laisvės formuluotę: „Neatsiejama kiekvieno pavertimas valstybės įrankiu, apribojančiu žmogaus asmens teisė yra laisvai reikšti ir skleisti demokra- politines teises ir laisves. Deklaraciją jie laikė bar- tines pažiūras ir idėjas, ginti demokratinę sistemą jeru, kad niekas negalėtų varžyti prigimtinių žmo- ir demokratinę valstybę bei socialines institucijas ir gaus teisių. Taigi priėmė VŽTD, neleidžiančią val- kovoti su fašizmu ideologijos, politikos ir valstybės džiai eksperimentuoti su socialinėmis vertybėmis, bei viešojo gyvenimo sferose.“10 Žmogaus teisių ko- su žmogaus teisėmis ir savo nuožiūra spręsti, kokia

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 21 kalba ir nuomonė yra priimtina, o kokia – ne. Šiaurės Europos šalys, Nyderlandai, Japonija, Malai- Deklaracija buvo tik moralinis įsipareigojimas, zija, Turkija, Ekvadoras, Urugvajus, Australija. Su teisiškai ji nesaistė ją priėmusių valstybių. Teisi- būsimu pralaimėjimu Vakarų demokratija iš tikrųjų nius aspektus turėjo apibrėžti vėlesnės konvenci- susitaikė jau gerokai anksčiau. JT dokumentai, at- jos, rengiamos pagal šią Deklaraciją. Debatai dėl spindintys VŽTD rengimą ir priėmimą, rodo, kad Tarptautinės pilietinių ir politinių teisių konvenci- Sovietų Sąjunga buvo nuolatos raminama pažadais jos (TPPTK), priimtos 1966 m., tęsėsi nuo ten, kur į žodžio laisvės apribojimo siūlymus atsižvelgti, kai VŽTD juos baigė. Istorija kartojosi – komunistinės bus rengiamos teisiškai susaistančios konvencijos. šalys siekė uždrausti „tautinės, rasinės, religinės ne- Iki 2016 m. Tarptautinę pilietinių ir politinių teisių apykantos propagavimą“, – bet ji baigėsi visai kitaip. konvenciją pasirašė 169 valstybės. 18 valstybių rati- Komunistinio bloko šalių sąjungininke tapo Pran- fikavo ją su išlygomis, apsaugančiomis saviraiškos cūzija, prisijungė komunizmo kelią pasirinkusios laisvę. JAV nustatė išlygą, kad konvencija taikoma Afrikos valstybės. Žmogaus teisių komisijos, ren- tiek, kiek neprieštarauja JAV Konstitucijos Pirmajai gusios Konvencijos projektą, pirmininkė Roosevelt pataisai. Taigi JAV Kongresui uždrausta leisti įstaty- prieštaravo tokioms pataisoms: „Prancūzijos ir SSRS mus, kriminalizuojančius „neapykantos kalbą“. siūlymai nesiderina su konvencijos sistema. Jų pa- Tarptautinė visų formų rasinės diskriminacijos sekmė iš tikrųjų būtų žodžio ir minties laisvės apri- pašalinimo konvencija (TRDPK), priimta 1965 m., bojimų įvedimas [...] Nepaprastai pavojinga skatinti įtvirtino dar griežtesnius žodžio laisvės apriboji- valdžią, kad kurtų draudimus šioje srityje, nes bet mus. Nors joje pažymėta, kad turi būti „tinkamai at- kokią valstybės ar religinių autoritetų kritiką labai sižvelgiama į principus, įkūnytus Tarptautinėje Žmo- lengva pripažinti neapykantos kurstymu ir dėl to už- gaus Teisių Deklaracijoje“, tarp jų ir į žodžio laisvę, drausti.“14 Žmogaus teisių komisijoje JK atstovavęs šios konvencijos 4 straipsnis sako, kad šalys turi „bet S. Hoare’as kaip žodžio laisvės pavyzdį paminėjo, kokią idėjų, grindžiamų rasiniu pranašumu ar nea- kad Jungtinėje Karalystėje net karo metais nebuvo pykanta, rasinės diskriminacijos kurstymu, sklaidą uždrausta Hitlerio Mein Kampf. Sovietų atstovas pripažinti įstatymiškai baudžiamu nusikaltimu [...], P. Morozovas pareiškė esąs priblokštas tokio fak- paskelbti neteisėtomis bei uždrausti organizacijas, to. Hoare’as atsakė, kad Sovietų Sąjunga nevertina taip pat organizuotą propagandinę ir kitokią veiklą, žodžio laisvės, todėl nesugeba „suprasti, kaip galėjo kuri skatina ir kursto rasinę diskriminaciją, o daly- britų tauta sėkmingai kovoti su Hitleriu, o kartu leis- vavimą tokiose organizacijose ar veiklose pripažinti ti, kad Mein Kampf cirkuliuotų visoje šalyje“. Ir pri- nusikaltimu, baudžiamu pagal įstatymą“. dūrė: „Jungtinė Karalystė saugos savąjį žodžio laisvės Kolumbijos atstovas Ospina bene tiksliausiai api- supratimą ir kovos už jį taip ryžtingai, kaip kariavo būdino iš šios Konvencijos kylančias grėsmes laisva- su Hitleriu.“15 jam žodžiui: „Bausti idėjas, kad ir kokios prigimties Vis dėlto komunistinėms šalims pavyko rasti jos būtų, reiškia išgrįsti kelią tironijai, piktnaudžia- daugiau sąjungininkų. Galutinė Konvencijos versi- vimui valdžia. Net palankiausiomis aplinkybėmis ja patvirtino pataisas, draudžiančias „neapykantos tai sukurs apgailėtiną padėtį, kai interpretacija pa- kalbą“. Mchangama straipsnyje16 apie neapykantos liekama teisėjams ir teisininkams. Kiek tai susiję su kalbos ištakas aptaria atskirų šalių poziciją, JT Gene- mumis, kiek tai susiję su mūsų demokratija, teorijos ralinės Asamblėjos Trečiajam Komitetui balsuojant turėtų būti paneigiamos argumentais, su idėjomis dėl 20 straipsnio, kuriame įtvirtinti žodžio laisvės kovojama idėjomis ir išmintimi, o ne griebiantis kar- apribojimai. Už balsavo 52 šalys, 19 buvo prieš, 12 tuvių, kalėjimo, trėmimų, konfiskacijų ar baudų. [...] susilaikė. Prieš balsavusios šalys – JAV, JK, Kanada, Dar daugiau, mes manome, kad baudžiamoji teisė

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 niekada negali taikyti bausmių už subjektyvius nusi- ku sprendimu nutraukė Stalinas, matydamas, kaip kaltimus. [Baudžiamosios teisės pamatinis principas sparčiai didėja betėvių vaikų skaičius ir plinta ve- remiasi lotynišku posakiu „poelgis nėra pakaltina- nerinės ligos, su nauja jėga atgimė Vakarų Europoje mas, jeigu protas nėra kaltas“. Pagal „neapykantos po riaušių, kurias 1968 m. sukėlė Prancūzijos stu- kalbos“ įstatymus nusikaltimu laikoma ir protinė dentai. Bambagyslės, bolševikų seksualinę revoliu- žmogaus būklė (subjektyvus nusikaltimo elemen- ciją siejančios su jos kūdikiu Vakaruose, gyvavimą tas). Tačiau demokratinėje visuomenėje neįmanoma ištisus dešimtmečius palaikė liberalmarksizmo in- nusikalstamomis vadinti, pavyzdžiui, katalikiškų doktrinacijos centrai – JAV ir Vakarų Europos uni- pažiūrų, kurias išpažįstantis asmuo homoseksua- versitetai, pirmiausia vadinamoji Frankfurto moky- lumą laiko nuodėme. Įstatymas, draudžiantis „ne- kla.18 Neatsitiktinai Europoje po 1970 m. įstatymai, apykantos kalbą“, traktuoja tai kaip objektyvų arba susiję su „neapykantos kalba“, ėmė dygti kaip grybai fizinį nusikaltimo elementą, – aut. pastaba.] Tokia po lietaus. Dirvą išpureno seksualinių perversijų ju- barbariška praktika yra paprasčiausia fanatizmo dėjimai, ypač sustiprėję po to, kai Pasaulinė sveika- forma, būdinga necivilizuotoms tautoms, universa- tos organizacija priėmė politinį sprendimą išbraukti lioje teisėje ji atsiduria už įstatymo ribų. Todėl čia homoseksualumą iš ligų sąrašo. yra bent vienas balsas, kuris netylės, kai pažangiau- Terminas „neapykantos kalba“ ir atitinkama re- sių pasaulyje tautų atstovai balsuoja, rimčiau neap- torika, kurios pirmieji griebėsi komunistinio bloko mąstę pavojaus, kylančio pagal baudžiamąją teisę atstovai 1946–1948 m. ir kurią Vakarų demokratija sankcionuojant bausmes už ideologinius nusikalti- anuomet vieningai atmetė, dabar pateikiama kaip mus.“17 vakarietiškos demokratijos „triumfas“, priimant vis Daugumos Vakarų demokratijų principinis prie- griežtesnius įstatymus, suvaržančius tai, kas nepri- šinimasis, priimant TPPTK 20 straipsnį ir TRDPK imtina liberalmarksizmui. Iš istorinių JT dokumen- 4 straipsnį, dabar atrodo absurdiškas, žinant, kad tų darosi visiškai aišku, kad laimėtojo Šaltajame tos pačios šalys, tarp jų ir ES valstybės bei Europos kare nebuvo. Taryba, vėliau su dideliu entuziazmu kriminaliza- Apibūdindami šalis, kitaip vertinančias „taikio- vo „neapykantos kalbą“. Tokio pobūdžio draudimai jo“ islamo imigrantus Europoje arba išpažįstančias dauginasi ir plinta ypač sparčiai, nes manoma, kad krikščioniškąsias vertybes, modernieji Briuselio taikus sambūvis, Europai vis labiau multikultūralė- eurokratai nesivaržo griebtis tokių terminų kaip jant, reikalauja tam tikrų žodžio laisvės apribojimų, „diktatūros“, „neonaciai“, „fašistai“, „rasistai“, „ul- kuriais siekiama apginti rasines, etnines, religines, trakatalikai,“ „kraštutiniai dešinieji populistai“, seksualines mažumas. Nors JAV Konstitucijos Pir- „ksenofobai“. Dabartinių eurokratų retorikos etalo- moji pataisa draudžia Kongresui leisti įstatymus, nas galėtų būti (faktiškai ir yra) sovietų delegato A. kriminalizuojančius „neapykantos kalbą“, bet socia- Bogomolovo 1947 m. padarytas pranešimas, kodėl linis spaudimas ir viešojoje erdvėje įsigalėjęs politi- įstatymai, draudžiantys „neapykantos kalbą“, yra nis korektiškumas tokius apribojimus įkėlė į organi- ypač svarbūs: „Individų lygybės prieš įstatymą teigi- zacijų etikos kodeksus, universitetų statutus. mą turi lydėti lygių žmogaus teisių nustatymas politi- Mchangamos teigimu, įstatymai, susiję su „nea- niame, socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame pykantos kalba“, priskirtini išlikusiam europinio gyvenime. Praktiškai tai reiškia, kad draudžiamas komunizmo paveldui. Iš tikrųjų jo apraiškos ne neapykantos propagavimas, rasinis, tautinis, reli- tik išlikusios, bet ir stiprėja. Seksualinė revoliuci- ginis niekinimas. [...] Be tokio draudimo Žmogaus ja, kurią po 1917 m. perversmo ilgiau negu dešimt teisių deklaracija nieko verta. Negalima sakyti, kad metų vykdė Rusijos bolševikai ir kurią diktatoriš- rasinės, tautinės ar religinės neapykantos propagavi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 23 mo draudimas reiškia žiniasklaidos laisvės ar laisvo linės sistemos ir laisvindamas žmogų nuo visokių žodžio pažeidimą. Nuo hitlerinės rasinės propagan- moralinių „pančių“, pats nusprendžia, kas turėtų, o dos ir nuo bet kurios kitos propagandos, keliančios kas neturėtų būti toleruojama, ir paverčia tai įsta- rasinę, tautinę ar religinę neapykantą, iki karo kurs- tymu. tymo yra vos vienas žingsnis. Žiniasklaidos laisvė ir laisvas žodis negali tarnauti pretekstu skleisti požiū- Kaip bus ateityje? rius, nuodijančius visuomenės nuomonę.“19 Keistas absurdo jausmas užplūsta, matant, kad Ar įstatymas, baudžiantis už „neapykantos kalbą“, bylų, EŽTT nagrinėtų pagal įstatymą, skirtą paža- pasiekia tikslų, kuriuos įsivaizduoja jo kūrėjai? Pri- boti „neapykantos kalbai“, sprendimuose dažnai tariantieji tokiam draudimui ir baudimui, turėtų kartojamas toks sakinys: „Tolerancija ir pagarba vertinti ne tik iš to kylantį „gėrį“, bet ir žalą, daromą visų žmonių vienodam orumui sudaro demokrati- netgi jiems patiems. Pavyzdžiui, Nyderlandų politi- nės, pliuralistinės visuomenės pamatą.“ Šiame saki- kas Geertas Wildersas, pagarsėjęs tuo, kad Koraną nyje su pagarba orumui dera nebent viena, šalutinė palygino su Mein Kampf, ragino stabdyti musulmo- termino „tolerancija“ prasmė – atlaidumas. Tačiau nų imigraciją, užkirsti kelią Nyderlandų islamiza- EŽTT, kaip ir kitų teisės institucijų, žodyne tole- cijai, uždrausti mečečių statybas, 2010 m. buvo ap- rancija reiškia tik viena – jei nesutinki, užsičiaupk kaltintas pažeidęs „neapykantos kalbos“ įstatymą. ir tylėk, būk abejingas, priešingu atveju būsi nu- Prasidėjusį teismo procesą akylai, dėmesingai sekė baustas. tiek žiniasklaida, tiek visuomenė. Rezonansinė byla Vienui vienas krikščioniškas „Mylėk savo arti- padėjo Wilderso Laisvės partijai laimėti parlamente mą kaip pats save“ nuplautų visą teisinę kazuistiką, 24 vietas (vietoj anksčiau turėtų 9) ir tapti trečią- suktai interpretuojančią „neapykantos kalbą“. Nors ja parlamentine partija. 2016 m. Wildersas vėl buvo aiškinama, esą šis Dievo įsakymas liepia mylėti kitą teisiamas už pasisakymus prieš marokiečių imigra- su visomis jo ydomis, ragina atleisti net savo priešui, ciją (teismas pripažino jį kaltu, bet realios bausmės tokia meilė atrodo mažų mažiausiai keista. Įsivaiz- neskyrė), o per 2017 m. parlamento rinkimus Lais- duojama, neva atleisdamas priešams įrodai sau, kad vės partija dar labiau sustiprino savo pozicijas, nes jie ne tokie ir blogi, net jei yra visiškai priešingai. tapo antrąja parlamentine partija. Tokia saviapgaulė iš esmės nesiskiria nuo liberal- Kitas pavyzdys iš daug tolimesnių laikų. Veimaro marksistinės tolerancijos. Viskas tampa aiškiau, kai Respublika trečiajame dešimtmetyje turėjo, vertinant suprantame, ką reiškia „kaip pats save“. Jei žmogus šiuolaikiniu požiūriu, gana modernų žodžio laisvės atviras pats sau, jis bjaurėsis kai kuriais savo poel- apribojimo įstatymą, kuris daug kartų taikytas, vyk- giais, nekęs savo ydų, bet, nepaisant to, vis tiek save dant nacių lyderių – Josepho Goebbelso, Theodoro mylės. Iš tikrųjų žmogus todėl ir nekenčia savo ydų, Fritscho, Juliuso Streitcherio – baudžiamąjį per- kad myli save kaip žmogų. Vadinasi, krikščionybė sekiojimą už antisemitines kalbas. Streitcheris du nereikalauja atsisakyti neapykantos blogiems daly- kartus sėdėjo kalėjime. Der Stürmer (Streitcherio kams, bet ji „nori, kad šių dalykų neapkęstume taip, leidžiamo laikraščio) redaktoriai buvo teisiami vie- kaip neapkenčiame jų savyje: sielotis, kad tas žmo- nas po kito, visas tiražas nuo 1923 iki 1933 m. kon- gus taip pasielgė, ir viltis, jei tai įmanoma, kad kaip fiskuotas ne mažiau kaip 36 kartus.21 Kuo daugiau nors, kada nors, kur nors jis gali pasitaisyti ir vėl tap- buvo teismų, tuo sparčiau augo nacionalsocialistų ti žmonišku“.20 partijos populiarumas, 1933 m. ji be vargo laimė- Tačiau tokia pozicija nepriimtina sekuliariajam jo rinkimus į Reichstagą. Aišku, nacių pergalę lėmė liberalmarksizmui, kuris, neturėdamas savo mora- kur kas daugiau veiksnių, bet žodžio laisvės riboji-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 mas irgi neabejotinai prie to prisidėjo. 2 Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga. ProPatria.lt. 2017-11-15 Hitlerio naciais. Tai tipiška dešiniosios pakrai- 3 Ronald Dworkin. Why speech must be free, in Freedom’s Law: The Moral pos partija, bandanti priešintis multikultūralizmo Reading of the American Constitution. Harward University Press. Cam- grėsmėms. Tokių partijų esama beveik kiekvienoje bridge, Massachusetts. 1996, p. 195–213. Europos šalyje, visas jas eurokratija ir jos apdoro- 4 Roger Kiska, Hate Speech: a Comparison between the European Court ta žiniasklaida vadina „kraštutiniais dešiniaisiais of Human Rights and the United States Supreme Court Jurisprudence, populistais“, „ksenofobais“, „neonaciais“. Neatrodo Regent University Law Review vol. 25 (2012) 107–151; gimdys ir į valdžią atves partiją, kurios dvasia bus 5 William Anthony Schabas. The Universal Declaration of Human Rights: artima Hitlerio naciams. Dabartinė eurokratija gal The travaux préparatoires, Vol. I–III. Cambridge University Press. New ir suvokia galimas savo veiksmų pasekmes, bet at- York. 2013; reikštų atsisakyti multikultūralizmo ir pasinerti, 6 Ten pat. U.N. Doc. E/CN.4/AC.1/4 (5 June. 1947). pasak Europos Komisijos pirmininko Jeano Clau- 7 Ten pat. U.N. Doc. E/CN.4/AC.1/8 (11 June. 1947). de’o Junckerio, į „tautų Europos košmarą“. To nebus, 8 Jacob Mchangama. The Sordid Origin of Hate-Speech Laws, Policy nes reikia europiečius išlaisvinti iš priklausomybės Review. Hoover Institution. Stanford University. Dec. 2011–Jan. 2012; nuo prigimties, šeimos ir tautos. Labiau tikėtina, kad, augant grėsmėms, politika darysis dar repre- 9 5 nuoroda, U.N. Doc. A/C.3/SR.129 (10 Nov. 1948). syvesnė. Galima pasufleruoti – uždrauskime žmo- 10 Ten pat. U.N. Doc. A/784 (8 Dec. 1948). nėms, pažeidusiems „neapykantos kalbos“ įstatymą, 11 Ten pat. U. N. Doc. A/PV.180 (9 Dec. 1948). dalyvauti rinkimuose! Dabar tai prieštarautų eu- 12 Ten pat. U.N. Doc. A/PV.181 (10 Dec. 1948). ropinei teisei kaip neproporcinga bausmė, bet „kil- 13 Ten pat. U.N. Doc. A/PV.182 (10 Dec. 1948). naus reikalo“ dėlei teisės kazuistai nesunkiai išras 14 U.N. Doc. E/CN.4/SR.174 (8 May. 1950). tinkamą teisinę doktriną, o šiuolaikinės smegenų 15 Stephanie Farrior. Molding the Matrix: The Historical and Theoretical plovimo technologijos atitinkamai nuteiks ir viešąją Foundations of International Law concerning Hate Speech. Berkeley nuomonę. Būtų dar efektyviau, jei asmenims, bur- Journal of International Law, vol. 14 (1996) 1–98. nojantiems „neapykantos kalba“, leistume pasitaisy- 16 Jacob Mchangama. The Problem with Hate Speech Laws, The Review ti pataisos darbų stovyklose. Reikia tiesiog palūkėti, of Faith & International Affairs, vol. 13: 1 (2015) 75–82; vietų Sąjunga, kurioje klestėjo multikultūralizmas 17 U. N. General Assembly, 20th session : 1406th plenary meeting, („tautų draugystė“ su priedais), o tie, kurie buvo Tuesday, 21 December 1965. New York; U.N. Doc. A/PV.1406; chipelage. 18 Paul Kengor. Išardymas. Nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą, Vilnius: Valstybingumo studijų centras. 2017. 19 5 nuoroda, U.N. Doc. E/CN.4/AC.2/SR.9 (10 Dec. 1947). 20 Clive Staples Lewis. Tiesiog krikščionybė. UAB Katalikų pasaulio leidi- 1 Guoda Paužaitė. Strasbūro teisėjai – apie įsisenėjusias problemas ir niai. Vilnius, 2007. naujus iššūkius Lietuvai. Delfi.lt, 2017-12-25; speech-violence>

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 25 Daniel GASCÓN, Michael SCAMMELL

DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS GYVENIMO KVINTESENCIJA

Arthuras Koestleris, gimęs Vengrijoje, komunistu tapęs Vokietijoje, įstojęs į Prancūzijos Užsienio legioną, vėliau kaip karo propagandininkas dirbęs britų vyriausybei, tačiau pirmiausia – rašytojas ir mąstytojas, yra vienas iš labiausiai intriguojančių XX a. intelektualų. Su oficialios jo biografijos „Koestleris. Nepakei- čiamas intelektualas“ (Koestler. The Indispensable Intellectual) autoriumi Michaelu Scammelliu kalbasi žurnalo Letras Libres redaktorius Danielis Gascónas.

Daniel Gascón. Sakėte, kad Koestleris ilgėjosi utopi- Sutinku su Judtu, jei „intelektualu“ vadiname žmogų, jos. Kuo jis artimas kitiems XX a. rašytojams, o kuo kuris yra taip pasinėręs į idėjų tyrinėjimą, kad prireikus išskirtinis? paaukoja dėl jų savo komfortą, reputaciją, net praran- Michael Scammell. Koestlerį su daugeliu jo epochos da draugus. Nesutinku su Hitchensu – nors tame, kaip rašytojų siejo viltis (būtent ji tiek jį, tiek juos skiria nuo Koestleris vertino kai kuriuos įsitikinimus ir politinius mūsų kartos rašytojų). Kad ir kaip smarkiai nusivildavo judėjimus, gal ir esama fanatizmo, tačiau jis niekada visuomene, kurioje gyveno, kad ir kaip žiauriai prislėg- neprarado savo kritinių gebėjimų ir drąsiai įveikdavo davo nesėkmės – asmeninės, visuomeninės, politinės, – nusivylimą, kai suprasdavo klydęs. Jei kalbėsime apie jie vis tiek tikėjo žmogaus galimybėmis, neabejojo, kad Vargaso Llosos kritiką, tai buvo įprastas dalykas anais ateitis bus geresnė, nors dabar tai atrodo naivu. Didžiąją laikais, panašiai prikaišiota ir garsiajam Koestlerio šio optimizmo dalį kurstė apokaliptinis Rusijos Spa- pirmtakui Herbertui Georgui Wellsui. Toks kaltinimas lio perversmo pažadas ir sąmoningai ar nesąmoningai nėra visiškai be pagrindo, ypač turint omenyje didžiu- diegiama viltis, kad Prancūzijos revoliucijos nubrėžtus lę Koestlerio kūrybos apimtį ir vėlesnį jo susidomėjimą utopinius tikslus – laisvę, lygybę, brolybę – pagaliau mokslu. Bet, manyčiau, tokį požiūrį kaip Vargaso Llosos bus galima įgyvendinti visur. Dabar jau pernelyg gerai lemia tai, kad menas apibrėžiamas pernelyg siaurai. Esu žinome, kokia katastrofiška nesėkmė buvo sovietinis žmogus, visą gyvenimą rašęs negrožinę literatūrą, dės- eksperimentas, bet neturėtume užmiršti, kad didžiąją tęs kolegijoje. Iš savo patirties pasakyčiau, kad negroži- praėjusio amžiaus dalį tie idealai darė milžinišką įtaką, nė literatūra, pranokstanti žurnalistiką ir perteikianti o ir šiandien jie toli gražu dar nėra palaidoti. tiesą gal ne tokiais didingais kaip poezija ar proza, bet ne mažiau vertingais ir veiksmingais būdais, irgi yra Tony’s Judtas vadino Koestlerį „pavyzdiniu intelek- menas. Išskyrus „Tamsą vidurdienį“, kai kuriuos „Vagių tualu“, Christopheris Hitchensas – „fanatiku“, o Mario naktyje“, „Atvykimo ir išvykimo“ fragmentus, geriausi Vargas Llosa pareiškė, kad jis buvo labiau žurnalistas Koestlerio kūriniai, manyčiau, yra negrožinė autobio- negu menininkas. Ar pritariate šiems apibūdinimams? grafinė literatūra – „Pokalbis su mirtimi“, „Žemės pu-

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 tos“, „Strėlė žydrynėje“ ir „Nematomas raštas“ kartu su raelį (tesėdami kasmetinį Velykų pažadą „kitąmet būti geriausiomis jo esė. Jeruzalėje“), arba asimiliuotis, nes tai vienintelis kelias pasauliui atsikratyti antisemitizmo. Gyvenimo pabai- Rašote, kad Koestleris, nors piktnaudžiavo alkoho- goje šią teoriją jis išplėtojo knygoje „Tryliktoji gentis“, liu, bet laikėsi griežtos darbo disciplinos ir stulbinamai tvirtindamas, kad Europos žydai daugiausia yra Šiaurės gebėjo sugerti į save idėjas. Papasakokite plačiau apie šį Kaukazo genties – chazarų – palikuonys, jie kilę ne iš jo gebėjimą, gal galėtumėte atskleisti, kas padarė jam Izraelio genčių, todėl neturi jokios priežasties, dėl ku- didžiausią įtaką? rios negalėtų asimiliuotis. Tuo jis ir vėl siekė išsklaidyti Čia būtų sunku ką nors daugiau pasakyti, nesilei- antisemitizmo blogį, tačiau knyga sugrįžo bumerangu džiant į psichoanalizę, o tam neturiu reikiamų įrankių. ir smogė jam tokia jėga, su kokia dar nebuvo susidūręs. Koestleris, man regis, buvo tvirtas kaip jautis, jo gėrimo Pirmiausia, diasporos žydai, pasipiktinę jo pasiūlymu ir darbo įpročius lėmė, ko gero, labiau genetiniai negu arba išvažiuoti, arba atsisakyti savo ypatingos tapa- psichologiniai veiksniai, nors šie, žinoma, irgi atliko tam tybės, pareiškė, kad būtent Koestlerio teorija kursto tikrą vaidmenį. Koestleris turėjo imlų protą, fenomena- antisemitizmą. Antra, arabų politikai pasigavo ją kaip liai asimiliuojantį idėjas, ir nepaprastai gerą atmintį. Jis argumentą, kad Artimuosiuose Rytuose išvis neturėtų ryte rijo knygas ir iš gausybės perskaitytų tekstų galėjo būti žydų, taigi Izraelis tėra apgaulė. Nors rašytojas tu- kada tik panorėjęs išpešti reikiamas citatas. Šiuo požiū- rėjo omenyje visai ne tai, nors dar sykį patvirtino savo riu nematau kokių nors „įtakų“ (nebent paveldėjimą), o paramą Izraeliui, žala buvo jau padaryta, ir įsitvirtino jo idėjas, manau, aptarsime kitų jūsų klausimų kontekste. mintis, kad Koestleris yra antisemitas. Tokiomis aplin- kybėmis tai karti likimo ironija. Jaunystėje Koestleris nukeliavo į Palestiną, kur pra- dėjo žurnalisto karjerą. Kaip galėtumėte paaiškinti jo Atrodo, Koestlerį kartais apakindavo dalykai, kurių požiūrio į žydus, sionizmą ir žydiškumą kaitą? Kodėl jis imdavosi. Kaip jis atrado komunizmą ir tapo tokiu nesutinkate su tais, kurie lipdo jam antisemito etiketę? aistringu jo šalininku? Koestlerio požiūris į sionizmą buvo gana savitas. Jau- Pirmąkart su socializmo ir komunizmo idėjomis su- nystėje jis gerokai (labiau negu pats tą pripažindavo) sidūrė, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kai gra- nukentėjo nuo antisemitizmo. Jo kelionės į Palestiną fas Károlyi vadovavo Vengrijos liaudies socialdemokra- 1926-aisiais tikslas buvo ne tiek statyti naująją Jeruzalę, tiniam sukilimui, po kurio įsigalėjo komunistinė Bélos kiek kurti rafinuotą europietiško tipo visuomenę, kurios Kuno diktatūra. Koestleris dar iš mokyklos laikų gana visi nariai lygūs ir geri. Tačiau jį nuvylė Palestinos pro- šviesiai prisiminė Károlyi valdymą, neturėjo priešiško vincialumas, atbaidė religinio judaizmo įtaka, todėl po nusistatymo ir Kuno atžvilgiu, ypač kai šis buvo nuvers- ketverių metų grįžo į Europą. Antrojo pasaulinio karo tas, o valdyti ėmė antisemitinis admirolo Horthy’o reži- metais vykdytas holokaustas (moderniųjų laikų antisemi- mas, privertęs Koestlerio šeimą bėgti į Austriją. tizmo pikas, o gal turėčiau sakyti nadyras) vėl sužadino Antrąkart į komunistų glėbį pasuko 1931-ųjų pa- jo susidomėjimą žydais Palestinoje, Koestleris jautė jiems baigoje Berlyne, kai iškilo nacių partija, deklaruojanti didžiulę simpatiją. Buvo aršus ir įtakingas nepriklausomo antisemitizmą, o Vokietijos konservatorių vyriausybė Izraelio rėmėjas, šiam tikslui skyrė dvi knygas – roma- buvo labai silpna. 1932-ųjų vasarą Koestleris atsista- ną „Vagys naktyje“ ir negrožinį pasakojimą apie kovas tydino iš liberalaus laikraščio mokslinio redaktoriaus už nepriklausomybę „Pažadas ir išsipildymas“. Tačiau pareigų ir įstojo į komunistų kuopelę. Rašė antifašisti- Koestleris niekada nebuvo nekritiškas Izraelio gynėjas. nius propagandinius pamfletus, dalyvaudavo reiduose, Daugybę žydų tiek Izraelyje, tiek ir kitur siutino naujoji kuriuos rengė neoficiali komunistų armija. Tų pačių jo teorija, kad diasporos žydai turėtų arba persikelti į Iz- metų liepą nuvyko į Sovietų Sąjungą, kur parašė knygą

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 27 „Baltosios naktys, raudonosios dienos“ apie „stulbina- limas žlugo, padarė išvadą, kad Spartakas buvo nepa- mus“ sovietų proletariato laimėjimus. Ji išleista Ukrai- kankamai žiaurus, nenorėjo siekti tikslo, griebdamasis noje vokiečių kalba. bet kikių priemonių. Gal tai buvo paskutinis, tiesa, Sovietų Sąjungoje Koestleris praleido pusantrų metų, bergždžias bandymas atgaivinti revoliucinį savo tikėji- paskui persikėlė į Paryžių, ten priklausė sovietų finan- mą? Šiaip ar taip, Koestleris pritarė moraliniams Spar- suojamai antifašistinės propagandos organizacijai, ku- tako skrupulams, verčiantiems susilaikyti nuo smurto. riai vadovavo garsus vokiečių komunistų lyderis Willis Mümzenbergas. Tris kartus nelegaliai nuvyko į Ispaniją, Dalį savo šlovės Koestleris pelnė knyga „Tamsa vidur- vykstant Pilietiniam karui, per paskutinį apsilankymą dienį“, sudavusia triuškinamą smūgį komunizmui. Ne- buvo frankistų suimtas ir įkalintas. Manydamas, kad paprastai įdomu, kaip ši knyga atsirado ir kas jai nutiko. jam gresia mirties bausmė, kalėjime per keturis mėne- Taip, bet istorija pernelyg ilga, kad būtų galima ją pa- sius parašė „Ispanišką testamentą“, kuris, iš vokiečių kal- pasakoti viename interviu. Pateiksiu tik kelis aspektus. bos išverstas į keletą kitų kalbų, išgarsino jį kaip rašytoją. Romane pasakojama apie garsų sovietų partijos lyderį Rubašovą, kuris buvo suimtas, priverstas prisipažin- Įkalinimas per Ispanijos pilietinį karą buvo viena iš ti įvykdęs neįtikėtinus nusikaltimus ir nuteistas mirties lemtingų jo gyvenimo akimirkų. Ką Koestleriui reiškė bausme. Apie parodomuosius sovietų lyderių teismus ši patirtis? Koestleris pirmąkart išgirdo, būdamas Ispanijoje, o vė- Na, jis taip niekada ir nesužinojo tikrosios priežas- liau visa tai susiejo su savo išvadomis apie komunizmo ties, kodėl buvo suimtas, bet manė, kad bus nuteistas polinkį ryti savo vaikus. Gyvendamas Paryžiuje, susitiko myriop kaip šnipas, nes dirbo laikraščio koresponden- vaikystės draugę Evą Striker, kalėjusią Sovietų Sąjungoje. tu, nuslėpęs, kad priklauso komunistų partijai. Kalinio Įtarta šnipinėjimu Vokietijai, kalinė buvo paleista 1939 patirtis prilygo katarsiui. Pirmoji, geresnė „Ispaniško m., kai pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas. Eva testamento“ dalis – detalus vienutėje praleistų mėnesių papasakojo Koestleriui, ką patyrė, uždaryta sovietų ka- aprašymas – vėliau buvo paredaguota ir išleista atskira lėjimo vienutėje, ir tai buvo nepaprastai panašu į jo pa- knyga „Pokalbis su mirtimi“. Sartre’as, Camus, Simo- ties patirtį fašistų kalėjime, taigi patvirtino ankstesnes jo ne de Beauvoir ir daugelis kitų laikė ją egzistencializ- įžvalgas apie šių režimų giminystę. Rubašovo kalinimo mo klasika. Gyvenimo prasmę Koestleris supriešino su aprašymas didžia dalim paremtas Evos pasakojimu, nors mirties slėpiniais, savo ir kitų veiksmus vertindamas Rubašovo prototipas – realiai egzistavęs sovietų ministras moraliniu aspektu, kuriuo grindė ir vėlesnius geriau- Nikolajus Bucharinas, įkalintas ir nuteistas mirties baus- sius savo kūrinius. Viena iš jo išvadų, padarytų tada, me. Koestleris rėmėsi ir savo paties ankstesniu gyvenimu, buvo suvokimas, kad panieka individo laisvei ir troš- prisiimdamas kaltę už tai, kad buvo komunizmo adep- kimas atimti žmogaus gyvybę suartina fašizmą su ko- tas. Šiuo atžvilgiu Koestleriui didelę įtaką padarė Dosto- munizmu, šiuo atžvilgiu jie labai panašūs. To meto po- jevskis. Romane „Tamsa vidurdienį“ aprašyti Rubašovo litiniam revoliucionieriui tai išties revoliucinė išvada, tardymai priminė Raskolnikovo tardymus „Nusikaltime su kuria net jis pats iš pradžių nenorėjo sutikti. ir bausmėje“ – tai suteikė knygai psichologinės gelmės ir Sugrįžęs į Paryžių ir pabaigęs „Ispanišką testamen- moralinio svorio, kuriais skaitytojai žavisi ir šiandien. tą“, jis nutarė išstoti iš komunistų partijos. Apie tokį Pirmąkart „Tamsa vidurdienį“ išleista Anglijoje savo sprendimą laišku informavo partijos vokiškąją at- 1940 m., bet greitai pasimiršo Antrojo pasaulinio šaką egzilyje, prašydamas, kad jos vadovai laikytų tai karo įkarštyje, tik tada, kai buvo perleista 1945-aisiais, paslaptyje, nes jis nenori „pakenkti Sovietų Sąjungai“. prieš pat prasidedant Šaltajam karui, sukėlė sensaciją. Paskui parašė romaną „Gladiatoriai“, paremtą Sparta- 1946-aisiais jai priskirtas nuopelnas už tai, kad Pran- ko gyvenimu. Bandydamas suprasti, kodėl vergų suki- cūzijos komunistų partija pralaimėjo tais metais vyku-

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 sius visuotinius rinkimus. Knyga pagal poveikio jėgą krikščionybe (o į gyvenimo pabaigą paviršutiniškai nusileido tik Orwello romanui „1984“, daugelyje šalių susidomėjo net misticizmu). Sakyčiau, jis buvo pasau- ji buvo bestselerių sąrašuose net kelis dešimtmečius. lietis ir vengė apibrėžti savo įsitikinimus kokia nors Tai sutvirtino Koestlerio reputaciją, sukrovė jam tur- sistemine forma. Manau, galėtume vadinti jį humanis- tus. „Tamsa vidurdienį“ dar ir dabar daug kur perlei- tu. Kita vertus, nors priešinosi mirties bausmei ir bet džiama, laikoma vienu geriausių XX a. romanų. kokiai priespaudai, vis dėlto jis nebuvo pacifistas.

Koestleris – tai žmogus, priversdavęs kitus pasijusti Kaip klostėsi Koestlerio santykiai su Orwellu? nepatogiai. Jis entuziastingai priimdavo daugybę daly- Jiedu žavėjosi vienas kito politinėmis pažiūromis ir kų ir kai kuriuos iš jų tuoj pat aistringai užsipuldavo. kūryba, o iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai Or- Po to, kai atmetė komunizmą, atsidūrė tarsi niekieno wellas pasipiršo Koestlerio svainei Celijai Kirwan, jie žemėje, įnirtingą priešiškumą patirdamas iš visų pusių. vos nesusigiminiavo. Planavo drauge įkurti Žmogaus Kairiesiems jis buvo išdavikas, parsidavęs dešiniesiems, teisių lygą, bet silpna Orwello sveikata ir ankstyva o dešinieji vis dar laikė jį kairuoliu. Ar tuose kaltini- mirtis sutrukdė artimiau susidraugauti. muose yra tiesos? Kodėl jis sukeldavo tokias diametra- liai priešingas reakcijas? Prancūzijoje, nors tai šalis, pasiuntusi Koestlerį į Klausiate, ar teisinga vadinti jį parsidavėliu? Ne, čia koncentracijos stovyklą, romanas „Tamsa vidurdienį“ nėra nė krislo tiesos. O kad jo pažiūros buvo iš dalies turėjo ypač didelį pasisekimą. Kokie buvo Koestlerio dešiniosios, iš dalies kairiosios – taip, tai tiesa. Koestle- santykiai su prancūzų intelektualais? riui teko patirti tai, ką patiria kiekvienas iškilus žmo- Koestleris žavėjosi André Malraux ir Albert’u Ca- gus, nepriklausomas nuo partijų ar grupių, einantis mus, buvo metas, kai bandė suartėti su Jeanu-Pauliu pasirinktu keliu. Bet jo likimas buvo dar sudėtinges- Sartre’u ir Simone de Beauvoir, tačiau tam sukliudė po- nis, nes visus piktino įkarštis, su kuriuo jis skelbė ir litika. Malraux sukėlė Koestleriui įtarimų, susidėjęs su gynė savo pasirinkimus, daugeliui nepriimtinus dar generolu de Gaulle’iu ir tapęs pokarinės jo vyriausybės ir dėl to, kad Koestleris juos apibrėžė politiškai. Tai- kultūros ministru, o nuo Sartre’o ir de Beauvoir jį atstū- gi politikoje jis buvo nepalenkiamas antikomunistas, mė nekritiškas abiejų žavėjimasis Sovietų Sąjunga ir ar- tą sveikino dauguma dešiniųjų, bet kairieji tuo įtariai šus nusistatymas prieš Ameriką. Camus ir Raymond’as piktinosi. Kita vertus, jis rėmė valstybinę socialinio Aronas – du prancūzų intelektualai, su kuriais Koestleris aprūpinimo sistemą, o savo priešiškumą komunizmui išlaikė labai gerus santykius ir geriausiai sutarė politikos didžiąja dalim grindė įsitikinimu, kad komunistai, klausimais. Jis buvo artimas ir Manès Sperberui – šis vo- užuot skleidę socializmą, jį išdavė, todėl yra nė kiek ne kiečių kalba rašęs žydų romanistas iš Galicijos didžiąją geresni už fašistus. Toks jo požiūris džiugino kairiuo- gyvenimo dalį praleido Paryžiuje. sius, tačiau glumino dešiniuosius. Vienas iš kebliausių Koestlerio gyvenimo aspektų yra Viena iš pagrindinių Koestlerio idėjų ta, kad joks tiks- jo santykiai su moterimis. Ankstesnėje biografijoje rašo- las nepateisina priemonių. Kokius principus jis gynė? ma, neva jis buvęs „prievartautojas maniakas“ – tuo jį Apie principų, kuriais vadovaujasi, prigimtį rašy- apkaltino Jill Craigie. Jūs tokį kaltinimą atmetate... tojas kalbėdavo miglotai, nors jam tai nebūdinga. Iš Taip, žinoma, atmetu. Jill Craigie viešai pareiškė, esmės rėmėsi žydišku teisingumo jausmu ir neokrikš- esą Koestleris ją išprievartavo, todėl privalome ja ti- čioniška etika. Koestlerio raštuose gausu vaizdinių ir kėti. Stebiuosi, kodėl tokia garsi feministė šį kaltinimą iš Senojo, ir iš Naujojo Testamento. Nors gerai išmanė pateikė po keturiasdešimt penkerių metų, kai Koestle- judaizmo dogmas, tačiau tam tikrą laiką flirtavo su ris buvo jau miręs ir negalėjo apsiginti. Taip pat ma-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 29 nau, kad nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios, kai minė- Na, daugumą dalykų jūs jau išvardijote. Esminis tasis incidentas esą įvyko, iki 10-ojo dešimtmečio, kai būdo ir kūrybos bruožas, kurį laikau svarbiausiu ir pa- Craigie padarė savo pareiškimą, supratimas, ką laiko- traukliausiu, yra asmeninis ir intelektualinis Koestlerio me išprievartavimu, pasikeitė iš esmės. Nepaisydamas sąžiningumas. Net ir žmonės, nukentėję dėl jo įžūlumo, šių aplinkybių, į kaltinimą pažvelgiau labai rimtai ir įskaudinusio, beje, ir daugybę moterų, tapę politinės ar apklausiau dvi iš tų moterų, kurias įvairūs kritikai intelektualinės rašytojo rūstybės objektu, žavėjosi ne- laiko nukentėjusiomis nuo Koestlerio. Nė viena iš jų prilygstamu jo sąžiningumu. Jeigu kuo nors tikėjo, tai to, kas įvyko, nevadino išprievartavimu. Apklausiau ir be išlygų, jei nusivildavo – nusivildavo nuoširdžiai, o jei daugybę moterų, kurios turėjo reikalų su Koestleriu, keisdavo nuomonę (tą darydavo dažnai) – pakeisdavo įvairiais laikotarpiais su juo net gyveno, bet nė viena ją iš esmės. Nemeluodavo, neapsimetinėdavo, neapgau- iš jų neteigė, kad Koestleris ją išprievartavęs. Dar dau- dinėdavo, nevyniodavo žodžių į vatą – štai kodėl buvo giau – kai kurios netikėjo Craigie istorija, svarstė, gal taip nepatogu su juo bendrauti, turėti kokių nors reika- ji neteisingai viską atsiminė arba prasimanė dėl savo lų. Manau, Koestleris buvo teisus dėl antisemitizmo, tei- senyvo amžiaus. Žinoma, Koestleris turėjo mizoginiz- sus dėl fašizmo, teisus dėl komunizmo, teisus dėl mirties mo, būdingo daugumai to meto vyrų, kasdieniniame bausmės, teisus dėl eutanazijos, kai kuriais atžvilgiais gyvenime su daugeliu moterų elgėsi gana šiurkščiai, teisus dėl biheviorizmo ir neodarvinizmo pertekliaus net su trim savo žmonomis ir motina, tačiau teiginys, moksle, teisus net ir daugelio savo kritikų atžvilgiu – kad jis buvo „prievartautojas maniakas“, yra parem- neblogas rinkinys XX a. rašytojui. tas tik neišmanėlio biografo, norėjusio diskredituoti Koestlerį politiniais sumetimais, fantazija. Ar Koestleris įdomus tik istoriniame kontekste, ar jis išlaikė savo svarbą ir kaip intelektualas, kūrėjas? Kitas nerimą keliantis epizodas yra jo mirtis – Koes- Kas galėtų atsakyti į tokį klausimą? Daugybė rašyto- tleris nusižudė, sirgdamas leukemija ir Parkinsono liga. jų po mirties užmirštami. Kai kurie iš jų atrandami iš O žmona Cynthia, dvidešimčia metų jaunesnė, pasekė naujo, kiti – ne, o kai kurie neverti, kad juos vėl atrastų. jam įkandin... Žinoma, biografijoje, kurią parašiau, Koestlerį pristatau Taip, tai kelia nerimą, ir kai kurie kritikai džiaugė- istoriniame ir literatūriniame to meto kontekste. Tikiu, si, radę pretekstą apšaukti Koestlerį pabaisa. Tačiau jie kad jo gyvenimas pavyzdinis ir perduoda svarbią žinią nežinojo, kad Cynthios tėvas irgi nusižudė, kai ji buvo ateities kartoms. Bandžiau sukurti literatūros kūrinį, kad dar vaikas, taigi jos pačios šeima paženklinta suicido rašytojo gyvenimą perteikčiau lyg romane, nors jis nėra stigma, be to, ji turėjusi gana stiprų polinkį į mazo- grožinis. Aptariau Koestlerio knygas, kurios, manau, yra chizmą. Bet svarbiausia, kad mirties dieną Koestleris vertos, kad išliktų dėl savo literatūrinių ir intelektualinių buvo visiškai nusilpęs, priklausomas nuo žmonos ma- savybių, kitaip tariant, turėtų būti skaitomos dėl jų pačių. lonės. Jeigu Cynthia nebūtų norėjusi nusižudyti, jis Tačiau ateities kartos – permainingi teisėjai, ir aš tikrai niekaip nebūtų galėjęs priversti, kad ji tą padarytų. nepajėgus nuspėti, koks bus jų nuosprendis.

Koestleris daugybę dalykų įžvelgė gerokai anksčiau Dėkoju už pokalbį. negu bet kas kitas. Jis, vadinęs save „procesų Casano- va“, pirmasis demaskavo nacių ir komunistų žvėrišku- mus, priešinosi mirties bausmei, nepasidavė partiniam Išvertė Inga TULIŠEVSKAITĖ mentalitetui, gynė eutanaziją, kritikavo šunims taiko- mą karantiną, rėmė parapsichologiją... Kokios buvo © Michael Scammell / Daniel Gascón / svarbiausios jo įžvalgos? © Letras Libres / Eurozine

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Nuomonės apie nuomones

Aldona PAULAUSKIENĖ

LAIŠKAS REDAKCIJAI

oriu padėkoti už du straipsnius, išspausdintus Ypatingi buvo 2017-ieji, paskelbti kalbos kultūros, Al- N2018 m. Kultūros barų pirmajame numeryje. Pir- girdo Juliaus Greimo, Kazio Bradūno, Ievos Simonaitytės miausia dėkoju už Arnoldo Piročkino straipsnį „Bene metais. Knygų mugėje bene vienu metu buvo pristatomos iš didelio rašo einama iš krašto?“ Apie lietuvių bendri- visai priešingo turinio knygos – Aldono Pupkio „Lietu- nės kalbos kūrimą pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ ir Loretos Vaicekaus- laikotarpiu niekas negalėtų parašyti geriau už Jono Ja- kienės su istoriku Nerijum Šepečiu sudarytoji „Lietuvių blonskio gyvenimo ir darbų tyrinėtoją. kalbos ideologija“, kurioje purvais drabstomi kalbinin- Antrasis labai reikšmingas verstinis Manuelio kai, sovietiniais laikais siekę, kad viešoji (spaudos, mo- Arias-Maldonado straipsnis „Internetas prieš demo- kyklos, radijo, televizijos, teatro) kalba būtų taisyklinga. kratiją“. Lietuviai turėtų suvokti, kad mums interne- Jie vadinami sovietiniais ideologais ir pažadėta, kad to- tas yra ne tik prieš demokratiją, bet ir prieš kalbos kio purvo bus užpilta dar daugiau. Tame šmeižte reiš- kultūrą, tautinę tapatybę, moralę ir kitas vertybes. kėsi ir Giedrius Subačius. Todėl, kai 2017 m. Kultūros Apsiribosiu tik kalbos kultūra ir raštingumo nuos- barų nr. 10 dviejuose žiauriai pavadintuose straipsniuo- mukiu. Citata iš minėtojo straipsnio: „...internetas ir se („Kamanos sakytinei kalbai“, „Ar reikia Valstybinės išmanusis telefonas kiekvieną asmenį pavertė virtua- lietuvių kalbos bastilijos“) savo išmintį parodė Kultūros liosios erdvės turinio vartotoju ir gamintoju“ (p. 11). barų redkolegijos narys profesorius Giedrius Subačius, Lietuvoje privisę tokių erdvės turinio vartotojų ir sunku buvo tikėtis, kad žurnalas išspausdins kieno nors gamintojų, kurie nesugeba savo rašymo priemonėse priešingą nuomonę. Išdrįsau ją pasakyti tik Lietuvos įsidiegti net lietuvių abėcėlės. Jiems nesvarbu nei ra- aide, vertindama Aldono Pupkio knygą ir prisiminda- šyba, nei skyryba, nei viešosios kalbos etiketas. (Jau ir ma sovietinių laikų nelengvas sąlygas, kai kalbos kultū- poezija dėl svetimų įtakų neteko kalbos skambumo, ros puoselėtojai buvo laikomi nacionalistais ir vis gra- net komunikacinės funkcijos. Vartojame keiksmažo- sinta sumalti juos į miltus... džius, necenzūrinius žodžius, nepaisome skyrybos, ra- Lituanistikos baruose nusiritome iki beraščių ly- šome vien mažosiomis raidėmis ir kitaip išdykaujame gio: kam mokytis gimtosios kalbos, kai visi mano, tarsi turėtume ne kalbą, o bet kaip maigomą molį.) Ir kad ir be jokių mokyklų ją moka? O mums mokykla niekam toji poetų, kurie kapstosi po savo sąmonę ir amžiams įkalė į galvą, kad svetimųjų kalbų galima pasąmonę, kalba neįdomi, niekas nesimoko eilėraščių pramokti palyginti greitai, bet gimtosios reikia mo- atmintinai. Todėl jie negali tautos dvasingumui daryti kytis visą gyvenimą. tokios įtakos, kokią darė liaudies dainos ir poezija nuo Dar vienas nesuvokiamas dalykas: Algirdo Juliaus Donelaičio ligi tol, kol ji dar turėjo ir turinį, ir formą. Greimo šimtmečio proga Vilniaus universitete pa-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 31 naikintas jo vardo studijų centras. Rektoriui neaiški lituanistikos sąvoka, jau kelerius metus nėra lituanis- tikos magistrantūros, o apie doktorantūrą net neuž- simenama. Tai gal jau nėra kam ir vadovauti? Protai jau taip susilpnėję, kad neįžvelgia humanitari- nių mokslų svarbos. Nenutuokia valstybės galvos, kad be humanitarinės kultūros neįmanoma pasiekti ir ma- terialinės gerovės, vargu ar įmanoma sustabdyti emi- graciją. Švietimo ministrė gali ir neišmanyti, ką reiškia jos vykdomos reformos, tačiau viceministras, būdamas iame rašinyje kiek kitu požiūriu grįžtu prie klausimų, lituanistas, turėtų tą žinoti, bet gal ir jis jau tik admini- Škuriuos paliečiau straipsnyje „Bene iš didelio rašto ei- stratorius… nama iš krašto“, išspausdintame 2018 m. Kultūros barų Atsiprašau, kad laiškas darosi panašus į straipsnį. nr. 1. Atsakydamas į kelias nepagrįstas prof. Giedriaus Turiu medžiagos monografijai, bet kas leis ubagui iš Subačiaus ir dr. Loretos Vaicekauskienės tezes, paskelbtas armotos šauti, kai į autoritetus pretenduojančio kalbi- 2017 m. Kultūros barų nr. 10, apsiribojau striukais komen- ninko viešai pareikšta: Urbutis, Labutis ir Paulauskie- tarais. Gerai išmanantiems ginčijamų dalykų esmę to lyg nė man ne autoritetai?.. ir turėtų pakakti, tačiau daugelis skaitytojų, net susipaži- Dar kartą ačiū Kultūros barams ne tik už šiuos nę su abiejų pusių rašiniais, vargu ar įstengs iš glaustų, la- straipsnius, bet ir už kalbos kultūrą! pidariškų nusakymų užtektinai tiksliai nuspręsti, kas čia teisus. Ko gero, jie pasiduos išankstiniam nusiteikimui, kad, sakykim, Ilinojaus universiteto (!) Čikagoje profeso- rius ir Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro (skyriaus) vadovė (!) iš principo negali klysti, todėl visi, kurie jiems prieštarauja, ex officio (pagal pareigas) turėtų būti neteisūs. Taigi lietuvių bendrinės kalbos susidarymą, jos raidą panagrinėkime platesniame kontekste.

Pirmasis niekuo nepagrįstas teiginys

Savo straipsnio „Kamanos sakytinei kalbai“ pradžioje (Kultūros barai, 2017, nr. 10, p. 25, toliau nurodomi tik puslapiai) G. Subačius be jokių išlygų pareiškia: „Kalbos normintojai neretai suplaka sakytinę (šnekamąją) ir ra- šytinę (rašomąją) kalbą. O tai visai skirtingos prigimties Metinė prenumerata – tik 17,38 Eur. Užsisakyti galite visuose ir fizinės formos dariniai.“ Čia atkreiptinas dėmesys į Lietuvos pašto skyriuose. žodžius „visai skirtingos prigimties“. Šis kategoriškas tei- Jei norite prenumeruoti žurnalą į užsienį, ginys dar labiau „sutvirtinamas“ kiek toliau: [pastangos] su pristatymu oro paštu, tai kainuos 55 „kontroliuoti sakytinę kalbą kyla iš tam tikro kalbų su- eurus į europos šalis, pratimo sinkretizmo, neva esanti viena kalba, tik turimos 75 eurus į JAV, Kanadą ir kt., 85 eurus į Australiją (arba kita valiuta pagal esamą dvi jos formos – rašytinė ir sakytinė. Dvi skirtingose ter- kursą). Norintys už(si)sakyti Kultūros barus pėse gyvuojančios, skirtingiems dėsniams paklūstančios į užsienį turėtų kreiptis kalbos suplakamos į vieną“ (p. 27). į redakciją adresu 32 Latako g. 3, 01125 Vilnius, Lietuva; K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 el. paštas: [email protected] Arnoldas PIROČKINAS

IŠ PIRŠTO IŠLAUŽTAS TEZES PANEIGIA GAUSYBĖ FAKTŲ

Keista, kad kvalifikuotas kalbos specialistas taip sudėtinga. Reikšmingą patobulinimą padarė senovės supaprastina, iškreipia dviejų bendrinės kalbos graikai – jų nuopelnas, kad rašte imta žymėti balsius, ku- atmainų – rašytinės ir sakytinės – santykį, visiškai riems finikiečiai neturėjo ženklų. Graikų kalboje nusisto- ignoruodamas galimus jų bendrumus. Sakau galimus, vėjo 24 raidžių sistema, kurią vėliau perėmė ir savo kalbai nes istorinėje raidoje tam tikri rašytinės kalbos tipai pritaikė lotynai, o galiausiai ji, įvairiai modifikuojama, ar sistemos iš tiesų buvo visiškai nesusijusios. Apie tai paplito po visą Europą. rašo visos enciklopedijos ir tą nagrinėjančios studijos. Taigi sakytinės kalbos santykis su rašytine jos atmaina Užtenka pasižiūrėti į pastarąjį „Lietuvių kalbos enci- amžių būvyje buvo toli gražu nevienodas. Piktografija ir klopedijos“ leidimą (2008 m.) – straipsnyje „raštas“ ideografija neturėjo tiesioginių sąsajų su sakytine forma, (p. 447–448) aiškiai sakoma, kad seniausia rašto sistema, net nekėlė sau uždavinio išreikšti kalbos garsyną. Kitas vadinama piktografijos terminu, ir iš jos išriedėjusi ideo- dalykas – garsinė rašto atmaina, siekusi kiek įmanoma grafija teksto turinį ir jo sąvokas perteikia be jokio ryšio tiksliau išreikšti sakytinės kalbos garsus. Tai, kad anglų su garsu. Taigi piktografija ir ideografija – rašto sistemos, ar prancūzų kalbos šį tikslą ignoruoja, galima aiškinti neturinčios ryšio su garsiniu žodžiu. Ideografinio rašy- skirtinga tolesne abiejų atmainų raida. Turint omenyje mo elementų esama ir moderniosiose kalbose – tai che- kalbas, kurios tokios raidos nepatyrė, ar galima rimtai mijos elementų, tam tikrų matematikos, fizikos reiškinių svarstyti, o juo labiau kategoriškai teigti, esą sakytinė ir žymėjimas raidėmis ar kitokiais ženklais, kurie kiekvie- rašytinė atmainos nepagrįstai suplakamos į vieną kalbą? noje kalboje turi savitą garsinę formą. Chemikui raidė H Iš tikrųjų įžvalgūs kalbininkai jų nesuplaka, bet ir ne- reiškia vandenilį, kurį vokietis vadina der Wasserstoff, len- atplėšia, neatskiria, neizoliuoja. Kam reikia kasti tarp jų kas – wodór, rusas – vodorod, prancūzas – hydrogène, če- neperžengiamą griovį, jei rašytinė atmaina yra atsiradusi kas – vodík, latvis – ūdenradis... Taigi chemijos formules ant sakytinės atmainos pamato, jeigu jos viena kitą visą- visų tautų žmonės „skaito“ be vertėjų. Jų nereikia ir ara- laik intensyviai veikia – skatina pokyčius arba juos stab- biškiems skaitmenims, kitiems matematikos ženklams. do? Galima sakyti, abi intensyviai varžosi dėl pirmavimo. Tolesnė rašto raida atvedė prie skiemeninės, arba sila- binės, sistemos. Jos esmę sudaro toks pavyzdys – tie patys Bendrinės kalbos terminų įvairovė skiemenys bet kurioje žodžio vietoje žymimi vienodais ženklais, kaip antai skiemuo vai- tą patį rašmenį turės ir Rašytinė kalbos atmaina yra pagrindinė prielaida atsiras- žodyje vai-kas, ir lai-vai, ir pa-vai-nikis. Šį būdą vartojo ti, vaizdžiai tariant, kalbos karalienei – tai darinys, išky- senovės šumerai, asirai, babiloniečiai ir hetitai. lantis virš visų sakytinės kalbos posistemių. Lingvistinėje Iš skiemeninio rašto išaugo dabar plačiausiai pasaulyje literatūroje ši atmaina turi keletą vardų. Graikai vadina ją vartojama garsinio, arba fonetinio, rašto sistema, kurios koine, t. y. bendrąja, Atikos tarmės pagrindu susiforma- pradininkai buvo finikiečiai, gyvenę dabartiniame Liba- vusia apie IV a. pr. Kr. Europoje ypač paplitęs šios atmai- ne. Jos, susiformavusios XI–X a. prieš Kristų, raida buvo nos pavadinimas, sudarytas su pažyminiu literatūros

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 33 (literatūrinė) prie daiktavardžio kalba. Tokia daryba „griozdų“ kaip rašomosios kalbos šnekamoji forma. rodo, kad pirminė šio termino vartojimo sritis – litera- Terminas bendrinė kalba vartotas iki 1950 m., kai tūra pagal prancūzų langage littéraire pavyzdį. Tokios prisiderinant prie rusų kalbos pasiūlytas terminas lite- struktūros terminus vartoja rusai – literaturnyj jazyk, ratūrinė kalba. Ši mintis labai tiko kraštą valdantiems lenkai – literacky język, latviai – literārā valoda, estai – komunistų aktyvistams. Tą netikėtą terminų pakeitimą kirjakeel (kirja – literatūrinė), anglai – literary language. teko patirti ir man pačiam. Kai 1950 m. rugsėjo 1 d. pra- Kai kurios kalbos šią atmainą įvardija, nurodyda- dėjau studijuoti Vilniaus universitete, paskaitų tvarka- mos jos raiškos būdą – raštą. Taip atsirado vokiečių die raštyje dar buvo „Bendrinės lietuvių kalbos kursas“, bet Schriftsprache, pagal kurią čekai pasidarė spisovný jazyk antrame kurse atsirado jau „Literatūrinės lietuvių kalbos (spisovná čeština), slovakai – spisovný jazyk slovenský kursas (prof. Balčikonis)“. Atsimenu, laužiau galvą, kuo (spisovná slovenčina). Beje, vokiečiai šiai kalbos atmainai bendrinė kalba skiriasi nuo literatūrinės. Profesorius to yra prikūrę ir kitokių pavadinimų: die Literatursprache, pakeitimo visai nekomentavo. Šis terminas lietuvių kal- die Gemeinsprache, die Hochsprache. Šiaip ar taip, visi šios bos moksle viešpatavo iki 1970 m., kai du jauni kalbi- atmainos pavadinimai nėra absoliučiai tikslūs, griežtai ninkai – Aleksas Girdenis ir Aldonas Pupkis – paskelbė apibrėžti. Pastaruoju metu anglų kalboje, o jos pavyzdžiu straipsnį „Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija“ žr.( ir kai kuriose kitose (tarp jų lietuvių) kalbose imama var- A. Girdenis. Kalbotyros darbai, I tomas: 1962–1974. Vil- toti „tikslesnį“ terminą – standartinė kalba. nius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2000, p. Lietuviškai šios kalbos atmaina irgi buvo vadinama 183–189). Toks grįžimas prie bendrinės kalbos kai kam at- įvairiai. Nesileidžiant į išsamią apžvalgą, čia pasakytina rodė nepriimtinas. Antai A. Girdenio straipsnio „Ką turi tik tiek, kad plačiausiai vartoti trys pavadinimai – ra- dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo“ antraštėje šomoji, bendrinė ir literatūrinė kalba. Pirmojo nuose- terminas literatūrinė kalba atsirado Baltisticos redakto- kliausias vartotojas, o gal ir iniciatorius buvo Jonas Ja- rių valia, nors visame tekste liko autoriaus bendrinė kal- blonskis. Iš pradžių jis vartojo terminą rašto arba raštų ba (ten pat, p. 190). Netrukus prie A. Girdenio ir A. Pu- kalba. Bet 1900 m. Varpe išspausdintame straipsnyje pkio prisijungė dar vienas kitas kalbininkas. Galiausiai, „Prie historijos musun rašybos“ (Jonas Jablonskis. Raš- ypač kai 1990 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė tai, t. III. Kaunas. 1934, p. 22) pavartojo apibūdinimą ir nebereikėjo derintis prie Maskvos reiškiamų ir nereiš- „rašomosios kalbos istorija“. kiamų norų, į lietuvių kalbotyrą ir visuomenės vartoseną Terminas rašomoji kalba lietuvių spaudoje buvo be- grįžo bendrinė kalba. veik vienintelis iki 1927 m., kai Pranas Skardžius žurnale Švietimo darbas nuo nr. 4 pradėjo skelbti straipsnį „Ben- Du svarbiausi bendrinės kalbos kūrimo tipai drinės kalbos dalykai“ (žr. Pranas Skardžius. Rinktiniai raštai, t. 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos insti- Rašto sistema, susijusi su kalbos garsyno raiška, veiks- tutas. 1997, p. 30–85). Šis terminas pasirodė toks pagau- mingai prisidėjo prie to, kad imta kurti bendrinę kalbą. lus, kad veikiai įsigalėjo, rašomąja kalba imta vadinti tik Iš esmės tai sudėtingos atrankos padaras. Garsinė rašyba rašytinį bendrinės kalbos variantą. J. Jablonskis šiai nau- paskatino pirmiausia atsirinkti vieną kalbos tarmę kaip jovei, atrodo, neprieštaravo. Netrukus savo knygutėje bendrinės kalbos pagrindą. Nemažai bendrinių kalbų „Mūsų kalbos žodynėlio dalykai“, išleistoje 1929 m., jau atsirado rašytojų ar kitų neprofesionalių kalbos vartoto- rašė: „imta iš rytų aukštaičių tarmės rašyti ir bendrinėj jų pastangomis. Jie darė atranką, iškart pateikdami vi- rašomojoj kalboje skaičius“ (Jonas Jablonskis. Raštai, t. suomenei patrauklius grožinės arba religinės literatūros V. Kaunas. 1936, p. 176). Tai suprantama – šis termi- pavyzdžius. Tam tikrais atvejais poveikį darė valdžios nas gražiai atskleidžia bendrinę kalbą kaip atsvarą dokumentai, mokslo veikalai, visuomenę tarsi raginte ra- susiskaldžiusioms tarmėms ir leidžia išvengti tokių ginę: „Štai kaip jūs turite rašyti ir kalbėti, jeigu norite at-

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 rodyti išsilavinę!“ Tą įsakmumą dar labiau sustiprindavo beveik 400 metų būta rašytojų, filosofų, istorikų, meni- sudaromos ar savaime susidarančios institucijos, kurių ninkų, net medikų ir kariškių, bet apsieita be kalbininkų. tikslas – įtvirtinti skelbiamą bendrinę kalbą. Nemažos dalies kitų tautų bendrinė kalba formavosi Manyčiau, taip atsirado vokiečių, prancūzų, italų, rusų, pagal panašias schemas, kurias apžvelgti, o juo labiau daugelio kitų tautų bendrinės kalbos. Jų kūrimosi smai- apibūdinti nėra šio rašinio tikslas. Jas čia paminėjau galyje buvo ir netgi tolesnę raidą lėmė ne kalbininkai. Šie tam, kad turėtume alternatyvą kitai bendrinės kalbos ėjo iš paskos ir tik fiksavo, įtvirtindavo ir susisteminda- susidarymo schemai, kurios pagrindas yra kalbininkų vo jau egzistuojančios, visuotinai pripažintos bendrinės darbai. Tokia bendrinės kalbos pradžia daugiausia būdin- kalbos normas. Antai vokiečių naujosios bendrinės kal- ga tautoms, kurios buvo tautiškai ir kultūriškai engiamos. bos, susiformavusios XVI a. pradžioje, pagrindus nustatė Šios tautos savo bendrinę kalbą pradėjo kurti dažniausiai teologo Martyno Liuterio raštai, ypač Biblijos vertimas nuo gramatikų. Bene geriausias to pavyzdys – slovakų į vokiečių kalbą (1522–1542). O gramatinė kodifikacija bendrinė kalba (žr.: Eugen Jóna. Postavy slovenskej jazy- sietina bene su Volfgango Ratkės vadovėliu „Visuotinė kovedy v dobe štúrovej. Bratislava: Slovenské pedagogické gramatika“ (Allgemeine Sprachlehre, 1619). Vokiečių ben- nakladatelstvo. 1985, p. 172). Slovakija, galima sakyti, nuo drinės kalbos tarties normos galutinai nustatytos pačioje XI a. buvo vengrų, turkų, vokiečių kolonija. Ilgiausiai ją XIX a. pabaigoje, kai 1898 m. išėjo Theodoro Siebso vei- valdė vengrai, bandę slovakus asimiliuoti panašiai kaip kalas „Vokiečių scenos kalba – vokiečių bendrinė kalba“ lenkai lietuvius. Antai žymus XIX a. vidurio vengrų (Deutsche Bünensprache – Deutsche Hochsprache). politinis veikėjas Lajošas Košutas gimė Slovakijoje, M. Liuteris, toli gražu nebūdamas kalbininkas, api- Miškolcuose, jo tėvas buvo smulkus suvengrėjęs slova- brėžė tokį bendrinės kalbos norminimo pagrindą, ku- kų bajoras advokatas. Vis dėlto madjarizacija ten nebuvo ris, perimtas tiesiogiai iš jo ar per tarpininkus, vėliau tokia nuožmi kaip polonizacija ar rusifikacija Lietuvoje, tapo daugelio bendrinių kalbų norminimo principu. todėl XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje slovakai jau Pasak Liuterio, norintys patirti, kaip privalu teisingai turėjo palyginti nemažą būrį tautiškai susipratusių vokiškai kalbėti, turėtų „namuose žiūrėti į burną mo- inteligentų. Iš pradžių jie šliejosi prie labai artimos tinai, gatvėje – vaikams, o turguje – paprastam žmogui“, čekų kalbos, bet ilgainiui dėl įvairių priežasčių kilo t. y. atsižvelgti į jų kalbą. idėja sukurti savo tautos bendrinę kalbą ir atsiskirti Labai sudėtingai klostėsi rusų nacionalinė bendrinė nuo čekų. Pirmasis to ėmėsi katalikų kunigas Anto- (literatūrinė) kalba. Nors jau 1757 m. jie turėjo Michai- nas Bernolakas (1762–1813). Išspausdino lotyniškai lo Lomonosovo „Rusų kalbos gramatiką“, šios atmainos parašytus veikalus „Dissertatio historica – critica pradininkais laikomi XIX a. pradžios rašytojai, visų pir- de litteris slavorum“ (1787) ir „Grammatica slavica“ ma Aleksandras Puškinas, jaunesni Michailas Lermon- (1790), pateikdamas pirmuosius slovakų bendrinės tovas ir Nikolajus Gogolis. Akademikas Viktoras Vino- kalbos metmenis. gradovas leidinyje „Trumpa literatūrinė enciklopedija“ Katalikiškoji slovakų tautos dalis A. Bernolako siūlo- (Kratkaja literaturnaja enciklopedija, t. 6. Moskva. 1971, mą bendrinės kalbos variantą priėmė gana palankiai ir p. 521–525), rašydamas apie rusų bendrinės kalbos susi- pradėjo vartoti. Tačiau veikiai ėmė burtis opozicija, ku- darymą XIX a., visiškai nemini kalbininkų su jų grama- riai tas variantas netiko ideologiniu – tiek religijos, tiek tikomis, žodynais, vadovėliais. kalbos – požiūriu. Slovakų kalba skaidėsi į tris tarmes – Prancūzų kalba nuo minėtųjų skiriasi tuo, kad kara- vakarų, vidurio ir rytų, o A. Bernolako gramatika rėmėsi liaus Liudviko XIII kardinolas Richelieu 1645 m. ėmė- vakarų dialektu. Lyginant su lietuvių kalba, šis pasirin- si iniciatyvos įsteigti Prancūzų akademiją (Académie kimas tolygus tam, jei mūsų bendrinės kalbos pagrindu française), kuriai pavesta norminti prancūzų kalbą. Ta- būtų tapusi, pavyzdžiui, žemaičių telšiškių šnekta. Tai čiau tai nebuvo kalbininkų institucija. Tarp jos narių per kraštinė tarmė, svetima daugumai.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 35 Nepasitenkinimas A. Bernolako nustatyta slovakų Lietuvių bendrinės kalbos susidarymas bendrine kalba tvenkėsi daugiau kaip 50 metų. Apie XIX a. vidurį keli visuomenės veikėjai – filologas, po- Lietuvių bendrinės kalbos atsiradimo savitas bruožas yra etas (!) Liudovytas Štūras (1815–1856), Josefas Milosla- tai, kad ne kalbininkai, bet laikraštininkai – Aušros lei- vas Kurbanas (1817–1888) ir Mihalas Miloslavas Hodža dėjai – nusprendė, kuri tarmė bus jos pagrindas. Tokį jų (1811–1870) – nutarė, kad slovakų bendrinė kalba turėtų sprendimą lėmė įvairios aplinkybės. Kaip ir kokiu mas- remtis vidurine tarme. To pasitarimo 1843 m. rezul- tu tai vyko, išsamiai apibūdino Petras Jonikas studijose tatas buvo du L. Štūro veikalai: „Slovakų tarmė, arba „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antro- Reikalas rašyti šita tarme“ (Nárečja slovenskuo alebo joje XIX a. pusėje“ (Čikaga: Lietuvių fondas. 1972, p. 159– potreba písaňja v tomto nárečí) ir gramatika „Slovakų 169, 224–233, 269–286), „Lietuvių kalba ir tauta amžių kalbos mokslas“ (Nauka reči slovenskej). Abu išspaus- būvyje: visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai“ dinti 1846 m. Taigi tais metais oficialiai atsirado slovakų (Lituanistikos instituto JAV leidykla. 1987, p. 302–313). bendrinė kalba, kurią toliau plėtojo ir turtino literatai, Aušrininkai, nebūdami kalbininkai, ėmėsi patys dvasininkai, pedagogai, sutartinai su kalbininkais. rūpintis bendrine kalba, nes neturėjo kito pasirinki- Visai kitaip XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje išau- mo – kalbos specialistų nebuvo. Pradedant leisti Auš- go dabartinė čekų bendrinė kalba. Jos pagrindinis archi- rą, Lietuvoje dirbo vos du asmenys, galintys imtis šio tektas – filologas Josefas Dobrovskis (1753–1829) rėmėsi uždavinio, – Antanas Baranauskas, Kauno kunigų se- ne kuria nors gyvąja tarme (jos buvo jau gerokai su- minarijoje nuo 1867 m. dėstęs homiletiką, ir Kazimieras siniveliavusios), ne paplitusia šnekamąja bendrosios Jaunius, toje seminarijoje ėmęs dirbti 1880 m. Tačiau, kai čekų kalbos (obecná čeština) atmaina, iki šiol vartoja- Aušros pirmajame numeryje be autoriaus žinios buvo iš- ma buityje, bet neturinčia rašytinės formos. Kalbinin- spausdintas nevykusiai sutrumpintas A. Baranausko ei- kas ryžosi grįžti prie čekų kalbos rašytinio varianto, lėraštis „Dainų dainelė“, o vėliau paskelbta Jurgio Mikšo kuris buvo įtvirtintas vadinamojoje Kralicės Biblijoje recenzija apie Juzefo Ignaco Kraševskio „Vitolio raudą“, (1579–1594). Po 1620 m., kai čekų protestantai prie Byla šios poemos reikšmę lietuviams sulyginanti su Evange- Horos (netoli Prahos) pralaimėjo katalikų lygos kariuo- lijos reikšme krikščionims, „Anykščių šilelio“ autorius menei, vadovaujamai Bavarijos karaliaus Maksimilijono, tapo Aušros priešininku. prasidėjo krašto germanizacija, čekų patriotai buvo per- Vincas Kudirka, 1889 m. pradėjęs redaguoti Varpą, sekiojami, čekų kalba išstumta iš vartosenos. Prasidėjo puikiai suvokė, kad neišsivers be kalbos specialisto. Bet jis „tamsos laikmetis“ (doba temna). jau turėjo kalbininką, kuriuo galėjo pasikliauti, – tai Jo- Šiaip ar taip, grįžimas prie kalbos normų, įtvirtintų nas Jablonskis, jo gimnazijos suolo draugas, 1885 m. Mas- Kralicės Biblijoje, mažai kuo skyrėsi nuo vienos tarmės kvos universitete baigęs klasikinės filologijos studijas, o pasirinkimo, nes ir šiuo atveju iniciatyvos ėmėsi kalbi- 1889 m. sausio 16 d. Mintaujos (dabar Jelgava) gimnazi- ninkai, o rašytojai ir apskritai raštingoji visuomenė ėjo joje vargais negalais gavęs senųjų kalbų mokytojo vietą. paskui juos. Galima spėti, kad J. Jablonskis dar iki Mintaujos pa- Žvelgiant gal kiek ir subjektyviai, pirmasis bendrinės laikė ryšį su V. Kudirka. Taip manyti leidžia Petro Leono kalbos formavimosi tipas, kai jį pradeda ne kalbininkai užuomina atsiminimuose, kad numatytą Varpo paan- savo raštais, kelia mažiau nesutarimų ir sunkumų, nes traštę „politiškas, literatūriškas ir moksliškas laikraštis“ J. visuomenė iškart gauna autoritetingą ir įtaigų kalbos pa- Jablonskis siūlė pakeisti – „literatūros, politikos ir mokslo vyzdį. Vis dėlto šį požiūrį patvirtinti arba paneigti būtų laikraštis“. Jau pirmajame numeryje tai buvo padaryta. galima tik atlikus daugelio bendrinių kalbų radimosi ly- V. Kudirka norėjo, kad Varpas būtų veiksmingas lietu- ginamąją studiją. O kol kas aptarkime savitą lietuvių ben- vių bendrinės kalbos ugdytojas, todėl jo iniciatyva Min- drinės kalbos kelią. taujoje 1890 m. susibūrė „Literatiškoji komisija“, kurios

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 vadovu tapo J. Jablonskis (žr. A. Piročkinas. Prie ben- buvo logiški ir būtini. Tačiau jų peikimas kartais virsda- drinės kalbos ištakų: J. Jablonskio gyvenimas ir darbai vo akmenų svaidymu, ne tik J. Jablonskiui gyvam esant, 1860–1904 m. Vilnius: Mokslas. 1977, p. 78). Komisija kai bet ir mūsų dienomis, kai po kalbininko mirties jau pra- kuriais metais parengdavo Varpui daugiau kaip trečdalį ėjo beveik 90 m. Nors G. Subačius ir L. Vaicekauskienė tekstų. Daugiausia tai buvo paties J. Jablonskio straips- savo straipsniuose J. Jablonskio nemini, tačiau lietuvių niai, sprendžiantys rašybos, gramatikos, leksikos ir kitas bendrinės kalbos norminimą apibūdindami kaip sakyti- kalbos norminimo problemas. nės kalbos kamanas, o visą raidą kaip kalejimo režimą, 1893 m. Varpe V. Kudirka taip įvertino J. Jablonskio metė akmenį ir į žymiausiąjį „kalbos Bastilijos“ sargą. (slapyvardis – K. Obelaitis) pastangas norminti kalbą: Iš J. Jablonskio veiklos sričių bene daugiausia kriti- „… pasijutome beturį daug lietuviškų nelegališkų žo- kos sulaukė rašyba. Čia radosi daug savimi pasitikinčių džių, iš kurių matyt, kad juos veisė lietuvis, tik ne ant „specialistų“. Antai 1893 m. jo rašybos pasiūlymus šoko lietuviško pamato. Šitame dalyke taip išdykome, kad jei- kritikuoti gydytojai Mikalojus Kuprevičius ir Jonas Ba- gu ne p. K. Obelaitis, kuris pradeda pilti mums ant galvų sanavičius. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išėjus šaltą vandenį, būtume visai pasiutę. Iš tikro reikia stvertis „Lietuviškos kalbos gramatikai“, rašybos kritiką tęsė gy- už galvos, išvydus tokią Babiloniją: mokslinyčia, moksla- dytojas Juozas Bagdonas, redagavęs Varpą po V. Kudir- vietė, mokslainė, mokintuvė, mokykla, mokslynė, moksla- kos mirties. butis. Tuos visus žodžius patėmijęs esu mūsų raštuose ir J. Jablonskis, 1918 m. vasarą iš Voronežo parvykęs į visi jie stengiasi išreikšti tą pat dalyką, o kasžin, ar nors Vilnių, čia rado Lietuvių mokslo draugijos praktikuoja- vieną iš jų galima palikti? Su rašysena taipgi quot capita mą rašybą, kuri skyrėsi nuo kalbininko principų, tačiau tot sensus [lot. kiek galvų, tiek nuomonių]. […] mums vi- jos neigti neskubėjo – pats prisitaikė, toliau nuosekliai jos siems, kibintojams kalbos ir rašysenos, pridera maldauti laikėsi ir ją gynė. Mokslo draugijos variantą visuomenė K. Obelaitį, idant teiktųsi nepraleisti nė vieno mūs pakly- vadino jablonskine rašyba, o dėl jos ydų kai kurie kritikai dimo ir nesigailėtų šalto vandens“ (Vincas Kudirka. Raš- kaltino J. Jablonskį. Tai rodo, kad bendrinės kalbos tėvas tai, t. II. Vilnius: Vaga. 1990, p. 544). nebuvo rūstus – rykšte ar diržu neskubėjo švaistytis. Net Ši ištraukėlė rodo, kad pats V. Kudirka, netikslia kai Pranas Skardžius ir Antanas Salys 1929 m. pasiūlė reikšme vartojęs žodį rašysena, nebuvo pajėgus kalbos rašybą reformuoti iš esmės, J. Jablonskis, atrodo, nebuvo mokovas. J. Jablonskis tų pačių metų Varpo nr. 8 į šį ne- linkęs priešintis. tikslumą reagavo. Atsakydamas autoriui M. Sk-dra (M. Būta kritikų, bandžiusių paneigti visą J. Jablonskio vei- Skiedra), t. y. gydytojui Mikalojui Kuprevičiui, kuris klą. 1912–1915 ir 1919 m. tuo ypač pasižymėjo Adomas kaip ir V. Kudirka rašyseną vartojo neteiktina reikšme, Jakštas (Aleksandras Dambrauskas) savo redaguojama- išnašoje parašė pastabėlę: „Rašysena turėtų, man matos, me žurnale Draugija. Pasirašęs slapyvardžiu Druskius, reikšti Handschrift, počerk (Cnf. eisena, bėgsena)“ (Jonas straipsnyje „Kalbos dalykai“ (Draugija, 1913, t. XIX, nr. Jablonskis. Raštai, t. III. Kaunas, 1934, p. 12). Straipsnyje 75, p. 282) jis kaltino J. Jablonskį, kad šis, būdamas „su- jis vartojo tikslų terminą – rašyba. valkiečių kalbos“ atstovas, nesutaria su „kauniečių kalba“. Kritiko nuomone, bendrinė kalba turinti remtis ne tiek Dėl Jono Jablonskio tariamojo kategoriškumo vakarų aukštaičių pietiečių tarme, kiek „kauniečių“ šnek- ta, paplitusia į šiaurę tarp Jonavos, Kėdainių ir Ukmergės. Taigi V. Kudirka laikė J. Jablonskį autoritetingiausiu Labai griausmingai J. Jablonskį ir jo bendrinės kal- bendrinės kalbos normintoju, į kurio sprendimus tu- bos norminimą 1924–1925 m. atakavo būrelis rašytojų rėtų įsiklausyti visuomenė. Deja, nemažai lietuvių in- su Vincu Krėve priešakyje. Šis, paveiktas pavyzdžio, kad teligentų jo siūlymus priimdavo priešiškai. Žinoma, šių rusų ir prancūzų kalbų pradininkai ir pagrindiniai puo- dienų akimis rastųsi kritikuotinų dalykų, bet dauguma selėtojai buvo rašytojai, o ne kalbininkai, panoro tokį vai-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 37 dmenį prisiskirti ir sau, taigi lietuvių literatams. Toks ke- leravo. Čia ypač svarbi buvo K. Būgos, su kuriuo A. Vi- tinimas buvo pavėluotas bent 40 metų. (Apie šią diskusiją reliūnas artimai bendravo, pozicija, leidusi sekretoriui plačiau žr. A. Piročkinas. J. Jablonskis – bendrinės kalbos veikti nevaržomam. Įvairiuose leidiniuose pylėsi sparčiai puoselėtojas. Vilnius: Mokslas. 1978, p. 182–198.) kalamų terminų sąrašai. Tačiau po to, kai 1924 m. gruo- J. Jablonskio ir rašytojų susikirtimą dėl kalbininkų džio 2 d. K. Būga mirė, tuoj pasirodė straipsnis „Dėl vi- teisės vertinti rašytojų kūrinių kalbą aptarė Vincas My- reliūnizmų bei terminologizmų“, pasirašytas neišaiškin- kolaitis-Putinas straipsnyje „Maironis“, skirtame poeto tu slapyvardžiu Lietuvių kalbos mokytojas. Vis dėlto šis mirties 15-osioms metinėms, 1947 m. išspausdintame straipsnis, kuriame buvo kritikuojami Terminologijos Pergalės žurnale: „Bendrinės literatūrinės lietuvių kalbos komisijos vardu skelbiami naujadarai (Rytas. 1924-12-30, formavimas, kuriuo daugiausia rūpinosi didysis lietuvių nr. 293 (304), nors taikliai parašytas, nesulaukė gyvo kalbininkas Jablonskis, sutampa su Maironio literatū- atgarsio. Visai kitaip ir visuomenė, ir valdžia reagavo į rine veikla. Jablonskis nustatinėjo pagrindinius kal- J. Jablonskio straipsnį, išspausdintą po poros mėnesių bos dėsnius, Maironis, jais remdamasis, kūrė poetinės (Rygiškių Jonas. Naujieji mūsų terminai. Lietuva. 1925- išraiškos formas, poetinio stiliaus priemones, rinko 02-26, nr. 46). Jis pradedamas sakiniu: „Juo toliau, juo poetinį žodyną, derino kalbos poetiką, sąskambius, ri- įmantresnių pasirodo terminų mūsų gyvenimui. Man, mus“ (V. Mykolaitis-Putinas. Raštai. Aštuntas tomas. seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų termi- Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1962, nų rinkinius ar projektus.“ Toliau pateikiamas pluoštas p. 344). J. Jablonskis aiškiai pabrėžė, kad „pagrindi- naujadarų: prieaugštis – balkonas, lygmata – simetrija, nių savos kalbos dėsnių mokėjimas reikalingas, šiaip induva – vaza, moksnis – etiudas, matomokslis – geome- ar taip, ne tik kalbininkams, bet ir rašytojams“ (Jonas trija, žemėmata – geodezija, plokštomata – planimetrija, Jablonskis. Raštai. V. Kaunas. 1936, p. 120). trikampjomata – trigonometrija… Daugybė atakų prieš J. Jablonskio veiklą kilo todėl, Trumpai paminėjęs visuomenei kylančius sunkumus, kad jo kritikai primityviai įsivaizdavo, kas yra kalbos kai taip beatodairiškai keičiami įprasti tarptautiniai ter- norminimas. minai, J. Jablonskis padarė ironišką išvadą: „Juk Komisi- Kažkodėl abu mūsų laikų kovotojai su kalbos jai teks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų „studentai“ netru- „Bastilija“ išleido iš akių, kad vyriausiasis jos „žan- kus „moksniuotojais“ paversti…“ daras“ J. Jablonskis yra ne kartą sudraudęs pernelyg Po šio straipsnio kilo šiokia tokia diskusija, kuri tę- įsismarkavusius kalbos taisytojus. 1921 m. kovo 14 d. jo sėsi dar ir po to, kai Švietimo ministerija, paleidusi šią iniciatyva Lietuvos Ministrų Kabinetas sudarė Termi- Komisiją, 1925 m. kovo 21 d. sudarė naują. Jos pirmi- nologijos komisiją. Tarp jos narių, be paties J. Jablons- ninku tapo J. Jablonskis (plačiau žr. A. Piročkinas, cit. kio, buvo Kazimieras Būga, Adomas Jakštas, Antanas veik., p. 175–182). Smetona, Pranas Mašiotas ir kt., sekretoriumi tapo 1927 m. J. Jablonskis užsitraukė didelę Stasio Dabušio Antanas Vireliūnas, Švietimo ministerijos Knygų lei- rūstybę, pakedenęs šio kalbos normintojo nuostatas, iš- dimo komisijos narys, 1908–1910 m. mokęsis Panevė- ryškėjusias jo sudarytame ir verstame Elzės Ožeškienės žio mokytojų seminarijoje, kur tuo metu J. Jablonskis raštų I tome. S. Dabušio nueita A. Vireliūno keliu (žr. Jo- dėstė lietuvių kalbą. Energingasis sekretorius veikiai nas Jablonskis. Raštai, t. V, p. 148–155). tapo faktiniu Terminologijos komisijos vadovu. Tada Vertinant J. Jablonskio norminamąją veiklą, nede- jis kartu su kitu nariu – dailininku Adomu Varnu rėtų išleisti iš akių, kad kartais jis tarsi palikdavo skai- ėmė sukti jos veiklą radikalaus tarptautinių terminų tytojų valiai pasirinkti vienokį ar kitokį variantą, ka- lietuvinimo link. tegoriškai neprimesdamas savojo. Pavyzdžiui, 1921 m. J. Jablonskis, nepritardamas tokiai krypčiai, iš komi- recenzuodamas J. Barono „Gamtos pradžiamokslį“, sijos pasitraukė. Kiti jos nariai, atrodo, lietuvinimą to- redaguotą S. Dabušio, dėl dviskaitos, kuri tuo metu dar

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 buvo gramatikos norma, net monetoje įrašyta „Du litu“, dalelę (apie pustrečio puslapio) perskaitęs.“ Po tokio pa- griežtasis kalbos sargas rašė: „Autoriams, kurie jos neturi aiškinimo J. Jablonskis iš karto pasmerkė knygelės kalbą: patys savo tarmėje, patariu jos arba visai nevartoti, arba „Kito tokio netikusio mūsų vertimo dar nesu matęs.“ To- vartojant neimti jos vardo be reikalo“ (Jonas Jablonskis. liau surašyta 18 sakinių su pretenzingo literato, tikrai ne- Raštai, t. IV, p. 258). Arba dar vienas atvejis – J. Jablonskis mokančio bendrinės lietuvių kalbos, klaidomis, Recenzi- neteikė vartoti šalių pavadinimų su priesaga ija, juos keitė: ja baigiama klausimu: „Kur kitur pasaulyje taip daroma!“ Prūsija – Prūsai, Žemaitija – Žemaičiai, Latvija – Latviai (Ten pat, p. 33–34). ir kt. Tačiau paskutiniais gyvenimo metais jo nuomonė, atrodo, pasikeitė. 1930 m. žurnalo Kalba nr. 1 išspausdin- Juozas Balčikonis irgi nebuvo kalbos žandaras, nors tame straipsnyje „Laikraštinės kalbos dalykai“ yra toks apie jį sklido legendos kaip apie beatodairišką kalbos Bas- pataisymas: „45-a. Latviai (= Latvių, Latvijos) ekspor- tilijos sargą. Pustrečių metų klausiau profesoriaus skai- teriai... reikalauja, kad Lenkijos muitai nepraneštų 30 % tomą lietuvių kalbos kursą, tačiau nė viena iš tų legendų prekių vertės (= kad L. m. būtų nedidesni už 30 % pr. v.)“ nepasitvirtino. Dabar, kai turim gana išsamų jo kalbos (Jonas Jablonskis. Raštai, t. V, p. 225). Taigi čia vediniai La- norminimo principų nagrinėjimą (žr. A. Pupkis. Lietuvių tvijos ir Lenkijos netaisomi – jie „legalizuoti“. Beje, sunku kalbos normintojai ir puoselėtojai. Vilnius: Mokslo ir en- paaiškinti, kodėl J. Jablonskis neatkreipė dėmesio į tai, kad ciklopedijų leidybos centras. 2010, p. 100–159), neverta čia tautą ar gentį reiškiantys daugiskaitos linksniai (Latvių) jų aiškinti iš savo subjektyvios patirties. sutampa su tokia pačia lenkų kalbos vartosena: Niemcy – Vien dviejų iškilių kalbininkų pavyzdys rodo, kad lie- Vokietija, Czechy – Čekija, Prusy – Prūsija. tuvių bendrinės kalbos norminimą prilyginti Bastilijos Kas atidžiau skaitė J. Jablonskio raštus, tikriausiai pa- režimui nederėtų. Praktika paneigia tezę, kad normin- stebėjo, kad savo teiginius kalbininkas sušvelnina įterpi- tojai primeta visuomenei savo išgalvotas normas. Jie jų niais ar kitais žodžiais: „VI. Ir keli mūsų prielinksniai neprimeta, tik atrenka tas, kurios glūdi kalbos viduje, su- šiame vertime vartojami, man rodos, ne visai taip, kaip darydami tam tikrą jų sistemą. jie žmonių kalboje ir šiaip raštuose yra vartojami: vertėjas kažin kodėl ir čia ne visai sutinka su tuo, kas kalbos vado- Kas skatina bendrinės kalbos pokyčius? vėliuose patariama mokiniui ir rašytojui“ (Jonas Jablons- kis. Raštai, t. V, p. 29). Ar diktatoriškų polinkių žmogus Rašiniuose apie bendrinių kalbų susidarymą, jų raidą čia sakytų „man rodos“, „ne visai taip“, „kažin kodėl“? ypač pabrėžiamas asmenybių vaidmuo, tačiau tai su- Kad J. Jablonskis vengė primesti kalbos vartotojams bjektyvioji šio proceso pusė. Daugelį bendrinės kalbos tik savo teikiamus dalykus, patvirtina ir tokia ištrau- skirtumų lemia objektyvioji dalis, daranti įtaką subjek- kėlė iš 1926 m. straipsnio: „Tūlas pažymėtąsias ir mano tyviajai, – nuo jos priklauso, kokios asmenybės išugdo- taisytąsias klaidas galėtų, žinoma, ir kitaip taisyti, – mos, kokią bendrinės kalbos kryptį jos pasirenka, kaip savo taisymais ir šiaip mažmožiais tik pabrėžiu, kad visuomenė priima jų rekomendacijas. Dviejų bendrinės jos yra tikrai taisytinos, – savo taisymais nieku būdu kalbos pusių – subjektyviosios ir objektyviosios – sąveika nesistengiau parodyti skaitytojui, jog jos manaip tėr vis dar laukia išsamių tyrimų. taisytinos“ (ten pat, p. 36). Jeigu kada nors bus parašyta gretinamoji įvairių Suprantama, dėl vis pasikartojančių didžiųjų klaidų bendrinių kalbų studija, įsitikinsime, kad pagal objek- pritrūkdavo kantrybės ir jam – pasakydavo griežtų žo- tyviosios pusės sunkumą ir sudėtingumą nedaug kal- džių. Štai kaip jis įvertino veiklaus ir ambicingo literato bų prilygsta lietuvių bendrinei kalbai. Net latvių ir Kazio Puidos išverstos Džeko Londono knygutės „Pago- estų bendrinės kalbos, nors užsimezgė ir brendo toje nis“ kalbą: „Šio leidinio neturėjau kantrybės viso perskai- pačioje Rusijos imperijoje, turėjo kur kas palankesnes tyti, ir dabar recenzuoju jį kalbos atžvilgiu, tik vieną jo objektyviąsias sąlygas. Tos sąlygos skirstytinos į dvi

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 39 grupes. Pirmajai priklausytų išorinės aplinkybės – tai normas kuriančios ir privalomas jų vartojimo erdves nu- kalbą vartojančios tautos savarankiškumas, religinė ir rodančios kalbos politikos“ (p. 57). Šią revoliucinę nuos- kultūrinė orientacija, švietimo būklė, feodalinės san- tatą jie išplėtoja: „Jokia kalba [t. y. kalbos atmaina? – A. tvarkos trukmė ir t. t. Antroji grupė apima tai, kas glū- P.], jokia kalbos forma nėra nusikaltimas. Visi [? – A. P.] di pačioje kalboje, – tarminį susiskaidymą, gramatikos nešiojamės mintis apie gerą kalbą, ir kiekvienas turime įvairovę, duomenis, sukauptus iki bendrinės kalbos teisę į savo geros kalbos vaizdinį, į savo lietuvių kalbą, tą susidarymo. Toks skirstymas, aišku, sąlygiškas, nes iš- mums garantuoja Konstitucija“ (p. 58). Čia kyla tik toks oriniai veiksniai daro įtaką vidiniams. klausimėlis: kuris iš Konstitucijos straipsnių garantuoja Kol Lietuva buvo palyginti savarankiška valsty- teisę kiekvienam turėti savo lietuvių kalbą? Lyg ir nerei- bė, valdantieji sluoksniai orientavosi į kaimynų kraš- kėtų reikalauti, kad Konstitucija garantuotų kiekvienam tų kultūrą, nekūrė tautinės mokyklos. Lietuvai tapus individui teisę turėti savo lietuvių kalbą, – neteko girdėti, Rusijos imperijos dalimi, ypač neigiamai atsiliepė po kad į ją kas nors kėsintųsi. Užtenka, kad Konstitucija ga- 1863 m. prasidėjęs drastiškas lietuvių spaudos var- rantuoja teisę vartoti valstybinę kalbą. žymas ir visiškas uždraudimas 1865 m., trukęs iki Pasak G. Subačiaus ir L. Vaicekauskienės, „gimto- 1904 m. gegužės 7 d. sios lietuvių kalbos vartotojai nedaro gramatikos, tar- Viena iš vidinių aplinkybių, trukdžiusių veiksmin- ties, kirčiavimo klaidų [...]. Gimtakalbių kalba iš esmės gai plėtoti lietuvių bendrinę kalbą, – šnekamosios kal- visada taisyklinga [kursyvas autorių]. Gimtakalbiai bos susiskaidymas. Antai žemaičių ir Rytų aukštaičių kalba ne normiškai, o variantiškai: pagal situaciją jie tarmės skiriasi labiau negu čekų ir slovakų kalbos. To- renkasi žodį, stilių, emociją, intuityviai ar sąmoningai kios gausios ir skirtingos tarmės savo ruožtu dar sky- naudojasi reikalingais kalbos ištekliais“ (p. 54). la į patarmes. „Lietuvių kalbos enciklopedija“ (2-asis Toks pseudomokslinis individo kalbos ir bendrinės leid., 2008, p. 542) nurodo 14 patarmių, o šios skirs- kalbos nusakymas verčia tik skėstelti rankomis! Pagal tomos į šnektas, turinčias daugybę vadinamųjų pa- tą aiškinimą išeitų, kad kiekvienas lietuvis bendrinę šnekčių. Lietuvoje yra regionų, kur kiekviena parapija lietuvių kalbą gavo kartu su motinos pienu. Bet čia kalba savitai. Štai tokią variantų gausą turėjo įveikti kipšiukas pakiša visą pluoštą klausimėlių – o jei vai- bendrinė kalba. Būdavo ir tam tikrų praradimų, da- ko žindyvė buvo nelietuvė? O jei vaikas augo mišrioje ryta ir nuolaidų tarmėms. Daugybė lietuvių bendrinę šeimoje? O jei kelerius metus gyveno svetimoje šalyje kalbą išmokdavo gana paviršutiniškai. (šiais laikais dažnas reiškinys) ir, nors šeimoje kalbėta Vadinamieji netaisyklingi elementai, nors turi visai lietuviškai, darželį, mokyklą lankė nelietuvišką? Žino- gerų pakaitalų, vis tiek neišnyksta, yra tik prislopina- ma, ir šie lietuviai vartos savo lietuvių kalbą, bet kiek mi. Į bendrinę kalbą jie įsibraudavo ir tebesibrauna ji bus artima Konstitucijos saugomai valstybinei, t. y. įvairiais keliais. Tad kovoti su „įsibrovėliais“ aktualu bendrinei, kalbai? ir mūsų laikais. Visų tautų bendrinės kalbos buvo kuriamos ir yra tvarkomos pagal tam tikrus principus. Lietuvių ben- Lietuvių bendrinės kalbos norminimas yra labai drinei kalbai niekada nebuvo primestas Bastilijos ka- sudėtingas darbas. Tą suvokdami abu kalbininkai, G. lėjimo režimas. Tad per maža sakyti, kad dviejų kal- Subačius ir L. Vaicekauskienė, daro labai netikėtą išva- bininkų užuominos apie tokį režimą Lietuvoje kelia dą – jei negalima turėti bendrinės kalbos be skirtingai nuostabą. Ar šie autoriai siūlo, kad kiekvienas asmuo traktuojamų elementų, jei individai neįstengia kalbėti turėtų teisę primesti visuomenei savo kalbą?! Tai reikš- absoliučia bendrine kalba, tai meskim ją per tvorą. Ir tų atsisakyti visko, kuo vadovautasi, daugiau kaip šim- pacituoja knygos „Lietuvių kalbos ideologija“ teiginį: tą metų tvarkant bendrinę kalbą, ir ką jau pateisino „Nereikia valstybiniu mastu praktikuoti institucinės, gyvenimo praktika.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Kūryba ir kūrėjai

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

NAIKINANTIS PRIMESTOS KALTĖS JAUSMAS IR VILTIES GALIA

Martyno Rimeikio baletas „Procesas“

rieš penkerius metus rašytame straipsnyje ap- Giedriaus Puskunigio muziką (2012), „Kelionė“ pagal Ptardama LNOBT baleto trupės naujojo vadovo Maxo Richterio muziką (2013), „Adagio styginiams, Krzysztofo Pastoro iniciatyvą kasmet pristatyti chore- op. 11“ pagal Samuelio Barberio muziką (2014), „Vie- ografijos dirbtuvių „Kūrybinis impulsas“ eksperimen- nas“ pagal Monikos Liu, Marijaus Aleksos ir Auri- tus, retoriškai klausiau, gal iš tiesų jie bus rezultaty- mo Rimeikio muziką (2016). Miniatiūra „Belaukiant vūs, gal Lietuvos padangėje nušvis jaunas talentingas Godo“ buvo apdovanota už geriausią „Kūrybinio im- choreografas? Ir štai jis pasirodė, inicijavęs naują lie- pulso I“ (2012) choreografiją, parodyta tarptautiniame tuvišką dviejų dalių baletą „Procesas“ (premjera įvy- festivalyje Naujasis Baltijos šokis. ko 2017 m. gruodžio 1 d.). Tai LNOBT baleto artistas Raiškos tikslingumo požiūriu Rimeikis daug pa- Martynas Rimeikis, 2007 m. „Švyturių“ apdovanoji- siekė jau pradiniame kūrybos etape. Vokiečių kilmės muose išrinktas Metų baleto viltimi, 2011 m. – Metų anglų kompozitoriaus Richterio, derinančio savaran- baleto solistu, 2014 m. pagerbtas Konstantino Stašio kišką ir taikomąją muzikos paskirtį, monodramatur- premija, bet savo ateitį siejantis su vienu iš sudėtin- giniai, postminimalistiniai kūriniai su elektroninės giausių menų – choreografija, reikalaujančia tarpdis- muzikos (lyg radijo bangomis pagaunamų atsitikti- ciplininio talento. Kritikus ir žiūrovus pradžiuginęs nių gergždesių ir žmogaus balso nuotrupų) „pauzė- brandžia choreografine „Proceso“ kalba, Rimeikis mis“, su Antonio Vivaldi’o temų inkliuzais „Kelionė- svariai investavo į Lietuvos baleto dabartį ir neišven- je“ įsiliejo į sintetinę aiškios, vizualios (nuo verbalinio giamai įsipareigojo ateičiai. Beje, „Procesui“ LNOBT lygmens išlaisvintos) choreografinės kalbos visumą. šiemet skirtas ir specialusis – Metų įvykio – apdova- Pradedantysis choreografas sukūrė ir vienaveiksmį nojimas, o Jeronimas Krivickas titulą Metų baleto so- baletą „Visur, kur mes nebuvom“, kuris iškart įtrauk- listas pelnė už „Procese“ sukurtą Jozefo K. vaidmenį. tas į LNOBT premjerą „Bolero plius. Vienaveiksmių baletų triptikas“ (2015). Truputį nerimaudami lau- Baletas kaip muzikos žanras nyksta, o talentingi kėme vidurinės šio triptiko dalies, nes debiutanto choreografai, apdovanoti įvairiais gebėjimais, Lietu- baletas atsidūrė žinomų šiuolaikinės choreografijos vos teatre kuria retokai. Vos tokiam pasirodžius, labai meistrų – Itziko Galili’o ir Krzysztofo Pastoro – kom- daug tikimės. Rimeikio atveju juo labiau, nes puoselė- pozicijų apsuptyje. Maloniai nustebino savarankiš- jamas viltis dar iki „Proceso“ premjeros iš dalies pa- kas, natūralus ir palyginti aiškus (tarp pradedančių- teisino jau ankstyvieji, kuklesnių formų jo kūriniai – jų tai gana reta) choreografinis Rimeikio mąstymas, choreografinės miniatiūros „Belaukiant Godo“ pagal paremtas labiau muzika negu „literatūra“. „Visur, kur

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 41 kultūrai, nes nuolatinės sa- vistabos tradicija būdinga ir mūsų literatūrai, ir inteligen- tijos laikysenai“, – sakė rašy- tojas susitikime su „Proceso“ kūrėjais Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Vei- kalas lietuviškas ir santūria vizualinio sprendimo spalvų gama, kurios fone išryškin- ta personažų elgsena. Drauge Lietuvos baleto internacio- nalinė trupė, atliekanti vis įvairesnį repertuarą, tampa universalesnė, geba šokti su- dėtingus šiuolaikinės choreo- grafijos kūrinius. Franz Kafka. „Procesas“. Choreografas – Martynas Rimeikis. Jozefas K. – Jeronimas KRIVICKAS „Proceso“ sėkmę lėmė glaudus visų baleto kūrėjų mes nebuvom“ tarsi anonsavo būsimą choreografo bendradarbiavimas, pirmenybę teikiant choreo- kelią, vedantį ten, kur jis dar nebuvęs. Programėlėje grafui. Į jo svarstymus įsiklausęs rašytojas Katkus cituojami Rimeikio žodžiai apie norą „išmokti šokti pagal daugiaprasmį „fantastinio realizmo“ roma- taip, tarsi kūną valdyčiau kaip mintį, kitaip tariant, ną sukūrė lakonišką libretą. Taip pat atgimė beveik kalbėti judesiu“, nėra deklaratyvūs, juos bandoma išnykusi bendradarbiavimo tarp kompozitoriaus ir pagrįsti choreografiškai. Emocinis šios vieno veiks- baletmeisterio tradicija, nors tokių pastangų būta mo kompozicijos turinys jaunatviškai maksimalis- jau anksčiau, pavyzdžiui, statant baletą „Čiurlionis“ tinis, lyg lengvai kontrastinga, bet iš esmės vientisa (2013). Robertas Bondara autorinius baletus iki tol dramatiškų vidinių pojūčių dėlionė. Autorius 2016 kūrė, muziką parinkdamas pats. „Čiurlionio“ atveju m. už geriausią choreografiją įvertintas Auksiniu sce- buvo kitaip – choreografas pripažino, kad baleto idė- nos kryžiumi. ja priklauso kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui. Ki- „Procesas“, sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną, taip tariant, „Čiurlionio“ choreografas (ir režisierius) išskirtinis jau dėl pačios temos. Lietuvos balete gre- nesijautė visiškai laisvas ir ieškojo muziką atitinkan- ta Tristano, Medėjos, Hamleto, Romeo ir Džuljetos, čios pastatymo dvasios. Dezdemonos, Karmen atsirado ir Jozefas K. Siekį Rimeikis „Proceso“ choreografiją irgi ketino kurti didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis pagal įvairią, laisvai pasirinktą muziką, bet, pasikon- gvildenti egzistencines žmogaus būties problemas sultavęs su Mindaugu Urbaičiu, šios minties atsisa- Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kė, – nuspręsta kurti naują, vientisą baleto partitūrą. kontekste. Pasak libreto autoriaus Lauryno Katkaus, Kompozitorius jau turėjo tokios patirties – 2002 m. šaltinio pasirinkimas rodo lietuvių mentalitetui bū- gavęs Vilniaus festivalio užsakymą, Urbaitis „be ko- dingą tendenciją – į ribines situacijas reaguojame mandos“, pats vienas sukūrė savo pirmąjį šio žanro asmeniškai, neprievartaudami kitų, kad taptų mūsų opusą „Acid City“, kurį vėliau pastatė Pastoras. Pro- dramos bendrininkais: „Tuo Kafka artimas lietuvių gramėlėje rašoma, kad šio „baleto muzika skirta iš-

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 reikšti judesį, dinamiką, kūnų, siluetų mirgėjimą kaip miantis Kafkos „Procesu“, atrodė sunku įsivaizduo- kompiuterio ekrane, o ne giliamintišką susikaupimą“. ti. Didžiausio šalies teatro scena 2 dalių baletui tarsi Grynai struktūralistinė, nieko nepasakojanti, besi- diktavo savus apribojimus, susijusius su publikos laikanti griežtos konstruktyvistinės logikos muzika įpročiais. Rimeikis teigia apie juos negalvojęs, tie- gerai derėjo su Pastoro choreografija, grindžiama siog siekęs kaip ir ankstesnėse savo kompozicijose sinchroniškais judesiais, vyraujančiu ansamblišku kuo aiškiau išreikšti choreografinę mintį. Teatrinės šokiu, klasikiniu judesiu ir intensyvia vidine eks- įtaigos „Procesui“ pakako, choreografas sugebėjo presija. „Acid City“ visuma imponavo estetine šva- judesiu gana konkrečiai, išraiškingai perteikti dau- ra. Tačiau 2 veiksmų, 8 dalių baletui stigo ryškesnių giaprasmę Kafkos filosofiją. kontrastų, gal net siužetinės linijos, kad būtų atkurta Baletas, nepaisant specifinio sąlygiškumo, „dan- didmiesčio atmosfera, slepianti daug vilionių ir grės- giško“ abstraktumo, kaip žinome, būna ir siužeti- mių, persmelkta „rūgšties, narkotikų“ (acid) tvaiko. nis, net realistinis, žemiškas arba derinantis vieną su „Procesas“ – ir panašus į pirmąjį Urbaičio baletą, kitu. Vienur vyrauja abstraktus šokis, choreografiniai ir kitoks. Maloniai nustebino minimalistinės, repeti- sprendimai, kitur – pantomima, režisūrinės mizans- tyvine technika grindžiamos muzikos, kuri, priešin- cenos, eksploatuojant klasikines, neoklasikines šokio gai nei „Acid City“, sukurta nuo pat pirmųjų taktų formas, šiuolaikinę plastiką, šokio teatro galimybes. bendraujant su choreografu, gyvybingumas. Laiko Baletmeisteriui, statančiam keleto dalių spektaklį, struktūravimui teikiamas prioritetas naujajame bale- būtinas ir režisieriaus talentas. te tarsi tapo akademiškesnis, jo formos ne tokios vie- Pavyzdžiui, baletas „Piaf“ (irgi 2017 m. LNOBT naplanės ir monotoniškos kaip pirmajame „klubinės premjera, choreografas Mauro Bigonzetti’s, Italija) su- stilistikos“ opuse „Acid City“. Jas gerokai praturtino žadina žiūrovų vaizduotę, aktyvina pajautas. Jo „siu- sincro-asincro judėjimo įvairovė, subtiliai turtingos žetas“ nėra nei detaliai biografinis, nei konkrečiai is- orkestro spalvos su ritmo žaismės nulemta ekspresija torinis, greičiau idėjinis-teminis, abstrakčiai baletinis (čia neužmirštas mušamųjų vaidmuo), lyrinis lėtųjų (programėlėje libreto nėra, gal todėl, kad apie Editą padalų proveržis (svarbūs styginiai). Skausmingus Piaf visi esame šį tą girdėję. Cituojamos dainininkės herojaus apmąstymus lydi ketvirtatoniais džeržgian- mintys, primenama biografija, sumanymu dalijasi cho- tis orkestras: „Girdžiu kaip trinasi lyg skardinės viena reografas). Vaidmenys nepersonifikuoti, įvardijami į kitą priebalsės“ (Kafka). Partitūroje šmėžuoja Bélos neapibrėžtai – Solistė, Solistas, I solo moteris, II solo Bartóko kūrybos provaizdžiai, Kafkos epochai arti- moteris, Mergaitės. Puiku, kad prabylama beveik mų kompozitorių, reformavusių metroritminę mu- išimtinai šokio kalba, o ji dosni, savita, šiuolaikinė zikos sąrangą, ir Igorio Stravinskio kūrybos dvasia, (be puantų). Vaidmenų ir atlikėjų sąrašą tęsia I, II visa jėga prasiveržianti abiejų veiksmų finaluose, su- duetas, pas de quatre, pas de trois, I, II, III IV pas de sieta ostinato formulėmis. deux. Abstrakti, neperkrauta scenografija ir kostiu- Urbaičio muzika natūraliai įsiliejo į visumos „pro- mai šokį išryškina, neužgožia jo piešinio. Mizansce- cesą“. Kompozitorius įsiklausė į choreografo pageidavi- nos minimalistinės, susietos su vizualiniais akcentais mus, o choreografas itin jautriai interpretavo muziką. (šviesų ir dekoracijų dailininkas Carlo Cerri’s, šviesų Erdvinius kompozicijos parametrus natūraliai dizaino bendraautoris Massimo Consoli’s, kostiumų paįvairina Marijos Paškevičiūtės sukurti elektro- dailininkai – pats choreografas Bigonzetti’s ir Ugnė ninės muzikos fragmentai, didesni numeriai (pa- Tamuliūnaitė). vyzdžiui, Katedroje). Muzikinį naratyvą sudaro Rimeikis, suradęs balansą tarp realistinės istorijos kontrastingų epizodų seka, neatsiejama nuo scenoje ir šokio metafizikos, išryškina savąją Kafkos „fantasti- atskleidžiamos istorijos. Kas bus „pasakojama“, re- nio realizmo“ interpretacijos versiją – tai, pasak chore-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 43 literatūros konteksto, prioritetą teikia muziki- nei naracijai. Šiuolaiki- nis baletas, šokio teatras pasakojimą kuria never- balinėmis priemonėmis, turinio gelmės siekia, apeliuodamas į aktyvų žiūrovą, sužadindamas jo vaizduotę, interpretaci- nius gebėjimus. Jie reika- lingi tiek skaitant Kafką, tiek žiūrint baletą, pasta- tytą jo kūrybos motyvais. Tuščia, abstrakti er- dvė (scenografas Marijus Jacovskis) tinka šokiui ir „Proceso“ parabolei „Procesas“. Baleto scena Martyno Aleksos nuotr. skleistis. Pilkų betoninių blokų klostės (beje, sve- ografo, „naikinantis primestos kaltės jausmas ir vilties riančios devynias tonas) įvairiai transformuojasi, slan- galia“. Nors triumfuoja teisinis nihilizmas, viltis išlieka, kiojančiai sistemai judant horizontaliai, vertikaliai ir nes balete herojus nenužudomas kaip Kafkos romane. įstrižai. Tokiu būdu sukuriamos intymesnės kamerinės Kai kurie realūs veiksmai ar naudojami daiktai tampa (II veiksmo monologas) ir šaltos oficiozinės erdvės, po išraiškingomis metaforomis (rankų plovimą imituojan- kurias šmirinėja abejingi klerkai. Skirtumus dar labiau tys Jozefo K. judesiai baleto pradžioje, popieriaus lapas paryškina išradingas Levo Kleino apšvietimas. Šiltesni biurokratų rankose per visą veiksmą, burnos „užčiau- atspalviai teikia vilties, o šalti gniuždo drauge su plies- pimas“ scenoje su panele Biurstner). Siekis atskleisti kiančiais prožektoriais (Tardymo scena). Išsiveržimo herojaus dvasinių būsenų kaitą kartais priartėja prie į laisvę iliuzija dingsta, kai scenos gilumoje tysantį įs- psichologinio realizmo, kurio prigimtis yra daugiau li- trižą luitą (lyg lieptą į kitą krantą) ryškus baltos švie- teratūrinė-draminė, o ne baletinė-muzikinė. Vis dėlto sos sluoksnis paverčia „nepakeliamu kryžium“. Sienos neabejotinas šio talentingo pastatymo prioritetas yra išraiškingai atgyja, išmargintos juodais šokančiųjų še- iš klasikos gimusi ir užkulisiuose ją palikusi šiuolai- šėliais, tačiau tuo nepiktnaudžiaujama. Pilkų atspalvių kinė choreografinė kalba. Pagrindinio personažo, kitų erdvę papildo panašios spalvų gamos, stilingi šokėjų veikėjų poelgiai, nulemti, pasak Jozefo K., „melo, kuris kostiumai, nenustelbiantys choreografinio piešinio paverčiamas pasaulio tvarkos principu“, dosniai chore- (dailininkė Jurgita Jankutė). ografiškai atkurti ir visos trupės profesionaliai įpras- Plačiai anonsuotas naujasis baletas iš anksto nuteikė minti. Nors kartais abstraktaus šokio, atskleidžiančio pozityviai. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto tea- „fantastinį realizmą“, paveikumo magijos norėjosi pa- tro premjera tą nusiteikimą patvirtino, išpildžiusi dau- tirti ir daugiau. gumą lūkesčių. Baleto sumanytojui Martynui Rimei- Postdraminis teatras drąsiai žengia į „neliteratū- kiui iš esmės pavyko literatūrinį ir muzikinį naratyvus rinę“ sferą, atsisako dramos principų, semantinio perteikti aiškia choreografine kalba.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Inga BARANAUSKIENĖ

BALTARUSIŲ BALETAS „VYTAUTAS“ ISTORIKĖS ŽVILGSNIU

iemet sausio 28 d. Lietuvoje pagaliau buvo paro- pasirinkus siužetą, susijusį su Vytautu Didžiuoju. Šdytas prieš penkerius metus sukurtas baltarusių Sudėtingas jo gyvenimas ir įvykių gausa yra sunkiai baletas „Vytautas“ (muzika – Viačeslavo Kuzneco- įveikiamas iššūkis net romanistams. Baleto meninės vo, libretas – Aleksejaus Dudarevo ir Vladimiro Ry- išraiškos priemonės dar labiau apribotos. Kai dramą latko). Siemens arenoje gausiai susirinkusi publika reikia atskleisti vien muzika ir judesiais, ji turi būti kaimynų kūrinį įvertino ovacijomis. Tad kaipgi čia? maksimaliai išgryninta, o tai nelengva, nes įvairūs Gal lietuviai aklai pasidavė meno „minkštajai ga- supaprastinimai didina istorinės tiesos iškraipymo liai“, neišgirdę plačiai nuskambėjusio kultūros mi- riziką, praradant istoriškumą apskritai. Kaip bale- nistrės Lianos Ruokytės-Jonsson perspėjimo apie to „Vytautas“ kūrėjams pavyko susidoroti su šiuo galimą provokaciją ir menamą bandymą nusavinti grandioziniu uždaviniu ir kuo jų patirtis galėtų būti Lietuvos istoriją? O gal tiesiog dar kartą paaiškė- naudinga kitiems? jo, – mūsų žmonės savo valstybės istoriją išmano Baleto kulminacija – Onos Vytautienės surengtas pakankamai gerai, kad sugebėtų patys įvertinti jos Vytauto pabėgimas iš Jogailos nelaisvės. Toks me- interpretacijas? ninis sprendimas ne tik užtikrino santykinį baleto Visų pirma, ministrei kaip ir daugeliui kitų derė- istoriškumą, bet ir leido šiaip jau perdėtai vyriš- tų įsisąmoninti, kad ne visi baltarusiai yra užkietė- ką Vytauto ir Jogailos santykių dramą praturtinti ję antilitvinistai, tik ir galvojantys, kaip iš Lietuvos ryškiu ir įtaigiu Onos Vytautienės paveikslu. Onos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ištrinti lietuvius, vaidmuo Vytauto gyvenime akcentuojamas retai, ypač žemaičius. Šalia šios rėksmingos, tačiau negau- regis, tik poetas Liudvikas Rėza primygtinai rei- sios mažumos, kuriai iš tikrųjų rūpi ne istorinė tiesa, kalavo atiduoti jai didžiojo kunigaikščio gelbėtojos o politinės intrigos, yra daug tokių, kuriems LDK is- laurus. Kiti kūrėjai, tarp jų ir mūsų klasikas Mai- torija įdomi tiesiog dėl bendražmogiškų dramų. Bale- ronis, sutelkdavo dėmesį į kunigaikštienės tarnaitę, to „Vytautas“ kūrėjai paliudijo tai savo kūriniu. paskolinusią Vytautui savo drabužius, kad šis galė- Pats baletas neabejotinai yra svarus, reikšmingas tų išsmukti iš kambarių, kuriuose buvo kalinamas. indėlis į meninių Vytauto Didžiojo istorijos inter- Tapusi pagrindine dramos heroje, ji užgoždavo ne pretacijų aruodą, todėl verta jį panagrinėti išsamiau. tik Oną, bet ir patį kunigaikštį. Atsirasdavo iš esmės Menininkai, imdamiesi istorinės temos, visada susi- nereikalinga siužetinė linija, nes istoriškumo ji ne- duria su problema, kaip atskleisti istorinę tiesą neiš- pridėdavo, – juk iš tikrųjų Onai talkino dvi tarnai- vengiamai ribotomis meninėmis priemonėmis, ypač tės, ir ne jos organizavo Vytauto pabėgimą, o kuni-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 45 gaikštienė, kaip įrodė istorikas Ignas Jonynas. Taigi vaizdavę kaip rusėnę stačiatikę. Kadangi tai nebuvo baleto kūrėjus reikėtų pagirti, kad nepasidavė „tar- padaryta, belieka konstatuoti, kad „minkštoji meno naitės sindromui“. Aleksejus Dudarevas ankstesnė- galia“ šiuo atveju pasitelkta lietuvių istoriografijos je savo dramoje „Kunigaikštis Vytautas“ šią klaidą teorijai propaguoti. padarė, bet librete ją ištaisė. Onos pažintis su Vytautu ir Jogaila, kurie, kaip Kulminacija tapęs Onos Vytautienės vaidmuo dera draugams, šventėje pasirodo kartu, bematant nulėmė ir libreto struktūrą, ypač pirmojo veiksmo paverčiama meilės trikampiu. Skaitant libretą, šis turinį, nes siužeto užuomazga neišvengiamai turė- sprendimas atrodo banalokas, bet scenoje jis įgyja jo tapti Vytauto pažintis su būsimąja savo gelbėtoja. daugiau prasmių negu tikėtasi. Siekti Onos pakurs- Istorinių duomenų, kokiomis aplinkybėmis jiedu to Jogailą Juodasis žmogus – personažas, įkūnijantis susipažino, nėra išlikę, todėl čia buvo galima duoti tamsiuosius gaivalus. Jogaila pasiduoda jo gundy- valią fantazijai, rinktis tai, kas geriausiai tiko scenai. mams, o sutrikęs Vytautas pasitraukia į šalį, nenorė- Herojai susitinka Rasų šventėje, nes pagoniškos ap- damas trukdyti pusbroliui. Jis užstoja Oną tik tada, eigos puikiai tinka choreografijai. Vis dėlto mums kai Jogailos asistavimas virsta šiurkščiu priekabiavi- svarbu ir tai, kad Ona pavaizduota kaip pagonė. mu. Taigi pasitelkdami meilės trikampį, baleto kū- Istoriografijoje iki šiol verda ginčai dėl jos kilmės. rėjai atskleidė Vytauto ir Jogailos santykių pobūdį XVI a. Lietuvos metraščių plačiajame sąvade Ona – istorinis Jogaila jaunystėje iš tikrųjų buvo linkęs vadinama Smolensko kunigaikštyte. Jonynas iškėlė piktnaudžiauti savuoju teisėto Lietuvos Didžiosios ir argumentavo lietuviškos jos kilmės versiją, len- Kunigaikštystės paveldėtojo ir valdovo statusu, o kų istorikas Janas Tęgowskis rado kontrargumentų, Vytautas iš tikrųjų stengėsi palaikyti pusbrolį tol, kuriems prieštarauja šių eilučių autorė ir t. t. Esant kol šis neperžengė visų ribų. Kai kas galėtų sakyti, tokiai situacijai, niekas negalėtų šio baleto kūrėjų kad balete Vytautas vaizduojamas kaip garbingas apkaltinti istorijos klastojimu, jeigu Oną jie būtų pa- kvailys, bet, regis, būtent toks vaizdavimas ir yra istoriškai teisingiausias – teiginiai, kad Vytautas nuo pat lopšio buvęs politinis genijus, ne tik nesiderina su faktais, bet ir užkerta kelią bręsti jam kaip dramatiš- kam personažui. Išryškin- dami Vytauto garbingumą, baleto kūrėjai iškelia uni- versalų ir bendražmogišką klausimą, kokia to garbin- gumo kaina, – viena vertus, Vytautas, elgdamasis gar- bingai, pelno Onos meilę, antra vertus, virsta pavydu- liaujančio Jogailos taikiniu. Pusbrolių konfliktas perkuriamas drastiškai: „Vytautas“. Choreografas ir režisierius - Yury Trayan vos tik Vytautas atveža

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 nuotaką į tėvų namus, Juodasis žmogus pristato jam tautas pasirodo su kariais ir išvaiko visus pusbrolio kvietimą į Jogailos vestuves su Lenkijos karaliene bendrus, tarp kurių ir Juodasis žmogus. Kliūva ir Jadvyga. Vytautas išviliojamas iš namų, kad Jogaila Jogailai – į kovos sūkurį įsiveržusi Jadvyga nuplėšia galėtų užpulti jo šeimą – Kęstutis žūsta, gelbėdamas karūną vyrui nuo galvos ir deda Vytautui po kojo- marčią. Kai vėluodamas į savo vestuves atvyksta Jo- mis – aliuzija ne tik į 1392 m. Astravo sutartį, pagal gaila ir nuotakai Jadvygai įteikia valdžios simbolį kurią Jogaila ir Jadvyga pripažino Vytautą Lietuvos – grandinę, nuplėštą nuo Kęstučio, Vytautas ją, be valdovu, bet ir į daug vėlesnį įvykį, kai bylos dėl Lie- abejo, atpažįsta... Skaitant libretą, tokia baleto kūrė- tuvos karūnos įkarštyje Vytautui buvo pasiūlyta Len- jų savivalė sukėlė rimtų abejonių, tačiau spektaklis, kijos karūna. Tada kunigaikštis jos atsisakė. Atsisako tenka pripažinti, net radikaliai pakeistomis aplin- ir balete – Vytauto pergalę prieš Jogailą temdo tėvo kybėmis, išlaiko emocinę dramos autentiką. Jogaila laidotuvių laužo dūmai. Vis dėlto namo Vytautas iš tikrųjų suėmė Vytautą, griebdamasis klastos, o grįžta kartu su Ona ir finalinėje baleto scenoje prisi- Vytautas dėl tokios išdavystės ir žiauraus tėvo nu- kėlusios Lietuvos fone triumfuoja būtent ji – vėl kaip žudymo iš tikrųjų patyrė šoką, – balete tai puikiai Rėzos baladėje. atskleista. Taigi baltarusių baletas „Vytautas“, gal net patiems Abejonių kelia nebent Jadvygos interpretacija – kūrėjams to nesuvokiant, puikiai atliepia tam tikrą nuo Kęstučio nuplėštą grandinę ji priima su šaltu pa- literatūrinę ir net istoriografinę Vytauto dramos sitenkinimu, Vytautas suimamas jos akyse. Istorinė vaizdavimo tradiciją, o kartu pateikia naują, meni- Jadvyga iš tiesų nesutarė su Vytautu, protegavo Jo- niu požiūriu netikėtai produktyvią jos interpreta- gailos brolį Skirgailą, ne be pagrindo laikytą vienu iš ciją. Jis tikrai gali reprezentuoti mūsų viduramžių pagrindinių Kęstučio nužudymo organizatorių. Vis istoriją lygia greta su Vytauto Klovos „Pilėnais“. Šio dėlto su Vytauto suėmimu 1382 m. ji nebuvo susijusi, baleto libretas bent iš dalies galėtų būti pavyzdys ar nors antrasis konflikto etapas 1389 m. įsisiūbavo, jai bent orientyras kitiems scenos kūriniams apie Vy- tylomis pritariant. Taigi baleto kūrėjų pasirinktas Ja- tautą (dėl jų trūkumo nuolatos aimanuojama, ypač dvygos vaizdavimas irgi nėra nemotyvuotas. po baltarusių baleto pristatymo Lietuvoje). Žinoma, Po dramatiškos suėmimo scenos grįžtama prie librete yra tobulintinų dalykų, kuriuos irgi derėtų asmeninės Vytauto tragedijos. Muzika ir choreo- paminėti. Visų pirma, trūko kryžiuočių – trumpai grafija puikiai perteikia jo širdgėlą ir bejėgiškumą. šmėstelėję per Jadvygos ir Jogailos vestuvių puotą, Net kai kalėjime pasirodo Ona, siūlanti jam savo jie niekuo neprisidėjo prie siužeto plėtotės. Dėl to apsiaustą, Vytautas ne iš karto sutinka bėgti. To- baletas nukentėjo tiek istoriniu, tiek draminiu po- kio kenčiančio kunigaikščio dar neteko matyti nei žiūriu, nes Vokiečių ordinas buvo pagrindinis Jo- scenoje, nei romanų puslapiuose, ir tai stipriausias gailos konflikto su Vytautu ir Kęstučiu kurstytojas, spektaklio momentas, nes baleto kūrėjai leidžia, kad o asmeninė drama, besirutuliojanti egzistencinio Vytautas, prieš tapdamas Didžiuoju, pabūtų papras- tautų ir valstybių konflikto kontekste ir daranti jam tu žmogumi. Nuostabiai atskleidžiamas ir Onos vai- tiesioginį poveikį, įgytų didesnį emocinį svorį. dmuo – ji gelbsti vyrą ne tik fiziškai, bet prikelia jį Antrasis trūkumas, glaudžiai susijęs su pirmuo- ir dvasiškai, ne be reikalo pats Vytautas, pasak šal- ju, – Jogailos paveikslas pernelyg negatyvus ir vien- tinių, juokaudavęs, kad moterys jam dukart gyveni- matis. Istorinį Jogailą labiau atitinka atgailaujančio mą padovanojusios. Balete Vytautas irgi priima šią nusidėjėlio vaizdinys, puikiai atskleistas Balio Sruo- dovaną, taigi susidoroti su pusbroliu atėjęs Jogaila gos „Milžino paunksmėje“. Jaunystėje Jogaila išties vietoj jo randa Oną. Toliau veiksmas rutuliojasi kaip padarė daug nusikalstamų klaidų, dėl kurių vėliau Rėzos baladėje – Jogailai dar nespėjus susivokti, Vy- gailėjosi, tačiau kova ir pergalė prieš Vokiečių ordi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 47 kad istorija mūsų menininkų apskritai nedomina, – štai apie tragišką Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę turime ir dramos spektaklį, ir miuziklą, ir baletą, ir operą, ir net keletą dramų bei romanų. Kino kūrėjai šiandien susitel- kę į XX a. – „Pelėdų kalnas“, „Pelenai sniege“. Vis dėlto kai baltarusiai rodo baletą apie Vytautą, o latviai – filmą apie Nameisį, kuris yra net labiau mūsų negu jų istorinis he- rojus, kyla minčių dėl tam tikros pusiausvyros. Esama gerų sumanymų. Sklando „Vytautas“. Baleto scena gandai, kad Donatas Ulvydas ketina ekranizuoti populia- ną leido jam reabilituotis. Savo ruožtu Vytautui kova riąją Petro Tarasenkos apysaką „Pabėgimas“ – iš ti- ir pergalė prieš Vokiečių ordiną pelnė Didžiojo vardą. krųjų siužetas apie Kęstučio išlaisvinimą iš Marien- Abiem atvejais reikia turėti omenyje, kad vyko ne tik burgo tiesiog tobulai tinka istoriniam nuotykiniam tiesioginė ginkluota, bet ir dvasinė kova. Vokiečių or- riboto biudžeto filmui. Šarūnas Bartas galėtų atgai- dinas dėjo dideles pastangas, kad sukiršintų pusbro- vinti sudėtingesnį ir brangesnį, tačiau dramatizmo lius, todėl jų susitaikymas tapo savotišku moraliniu požiūriu daug žadantį „Margirio“ projektą. Aišku, Žalgiriu ir tikrojo Žalgirio prielaida. Apmaudu, kad filmai viduramžių temomis kainuoja brangiai, bet baleto „Vytautas“ kūrėjai nerado būdo, kaip tą per- jeigu Latvijai pavyko rasti du su puse milijono eurų teikti, nors, regis, užtektų vos keleto choreografinių „Nameisio žiedui“, gal panašią sumą būtų įmanoma pataisymų – pirmajame veiksme kryžiuočiai galėtų rasti ir Lietuvoje? Be abejo, reikėtų galvoti ir apie tiesiog užpulti Rasas švenčiančius lietuvius, Vytautas sceninius projektus – artėja Vilniaus pirmojo pami- su Jogaila gautų progą juos įveikti, pasirodydami prieš nėjimo 700 metų jubiliejus, kodėl gi nesukūrus ope- Oną. Juodasis žmogus vėliau galėtų būti pristatytas ros arba miuziklo, kuriame nuaidėtų geležinio vilko tiesiog kaip kryžiuočių „agentas“. Vytauto ir Jogailos staugimas? Tuomet nereikėtų nei kompleksuoti prieš susitaikymas galėtų būti ryškesnis ir labiau akcentuo- kaimynus, nei jaudintis, kad kažkas menamai arba tas. Jeigu baletas sulauktų antro pastatymo, gal būtų iš tikrųjų mėgina savintis mūsų istoriją. Švenčiame įmanoma visa tai patobulinti? valstybės atkūrimo šimtmetį, o 1918-aisiais Lietuva O jeigu ne, tai Lietuvos kūrėjai vis tiek turi puikią kėlėsi, semdamasi stiprybės būtent iš savo viduram- progą pasimokyti iš kaimynų klaidų ir padaryti geriau. žių, antai signataras Petras Klimas sakė, kad jo gy- Aišku, nebūtinai turėtų būti baletas ir nebūtinai apie venimo kelią lėmė Vytauto Didžiojo portretas, pa- Vytautą, vis dėlto viduramžių Lietuvos istoriją repre- matytas vaikystėje. Tad nepalikime geriausių savo zentuojančių kūrinių sąrašą jau būtų laikas papildyti. istorijos siužetų dulkėti vien mokslinės literatūros Negalima sakyti, kad pas mus visai nieko nedaroma, lentynose.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Romas VIESULAS Dega mano sprandas

Romas VIESULAS Jūra ir virš jos. 1956

Antroje iklijos pusėje – Romas VIESULAS Saulėje, smėlyje

Iš LDM rinkinių

Aloyzas STASIULEVIČIUS

ROMO VIESULO KŪRYBA SUGRĮŽTA

omą Viesulą (Veselauską) pasaulio meno enciklo- Viesulo santykis su muzika atsispindėjo ir grafikos Rpedijos pristato kaip „Lietuvoje gimusį Amerikos lakštuose, interpretuojančiuose moderniosios muzikos dailininką“ (g. 1918 m. Gerdainiuose, Alūkštos apskr., motyvus. Dailininkas ieškojo muzikos ryšio su plastika Latvija, mirė 1986 m. Romoje, 1996 m. perlaidotas Vil- kaip ir M. K. Čiurlionis. Įdomus teorinis jo straipsnis niaus Antakalnio kapinėse). Jis yra bene labiausiai ti- „Argi Čiurlionis abstraktistas?“ (Draugas. 1983-01-22). tuluotas išeivijos dailininkas, įvertintas keliasdešimčia Parodoje eksponuota apie 30 darbų – nespalvotų ir Amerikos ir tarptautinių apdovanojimų, jo kūryba ats- spalvotų litografijų, linoraižinių, ofortų. Viesulo klau- tovavo JAV menui 35-ojoje Venecijos meno bienalėje, siau, kaip jis raižo, spausdina šitokio didelio formato pelnė Guggenheimo (1958, 1964, 1969), Tiffany (1962), grafikos kūrinius? „Raižau pasiklojęs linoleumą ant Tamarindo (1960) ir kitas stipendijas. Kūriniai saugo- grindų, vaikštau aplinkui keliais. Spausdinu ant drobės, mi JAV, Šveicarijos, Prancūzijos, Japonijos ir daugelio trindamas šaukštu“, – paaiškino jis. kitų šalių nacionalinėse meno galerijose, bibliotekose. Pagalvojau, būtų puiku jo parodą pamatyti Vilniuje. 1971 m. spalio mėn. Krokuvoje mačiau Romo Vie- Tuo metu Lietuvoje jau ėmė vertis langas emigracijos sulo grafikos parodą, bendravau su autoriumi. Jis buvo dailei. 1966 m. surengta pirmoji po karo išeivijos paro- eruditas, puikiai išmanė meno istoriją ir dabarties pro- da – Viktoro Vizgirdos tapyba. Po to iš užjūrio atvežta cesus – tai vienas labiausiai išsilavinusių žmonių, ku- Vytauto Kazimiero Jonyno, 1971 m. – Vytauto Igno pa- riuos man yra tekę sutikti. roda. Tai buvo svarbūs meniniai įvykiai, sukėlę didžiulį Atvažiavau į Krokuvą atidaryti savo parodos Nowa dailininkų ir ne tik jų susidomėjimą. Matydamas Vie- Huta galerijoje. Dailininkų sąjungoje man pasakė, kad sulo parodą visai čia pat, kaimynystėje, Lenkijoje, gar- šiuo metu vyksta ir kito lietuvio – Romo Viesulo siai pasvajojau apie jo parodą Tėvynėje. Viesulas labai paroda. Jau lipdamas galerijos laiptais išgirdau dzū- susijaudino, matyt, buvo apie tai mąstęs, to tikėjosi. kišką raudą „Motula mano“. Kai atidariau salės du- Mudviem apžiūrinėjant parodą, užėjo vilnietis Jac- ris, atsivėrė erdvė su didžiuliais kelių metrų grafikos kevičius, dirbęs Sovietų Sąjungos konsulate Kroku- lakštais – tai buvo Viesulo „Raudų“ ciklas, monumen- voje. Šnekėdamas su juo Romas pasakė, kad norėtų talių formų dekoratyvūs linoraižiniai, spausdinti ant eksponuoti savo kūrybą Vilniuje. Jackevičius tuoj pat drobės. Parodoje skambėjo amerikiečių kompozito- pasisiūlė suorganizuoti parodos pervežimą konsulato riaus Alvino Currano sukurta dzūkų raudos „Motula transportu. Viesulas pasakė: „Jei Vilniuje bus mano mano“ interpretacija – daugiabalsė poros valandų tru- paroda, visus jos kūrinius padovanosiu Lietuvai.“ Vė- kmės kompozicija. Lėto tempo, turtingos muzikinės liau jo parodą Krokuvoje aplankė Lietuvos dailės mu- faktūros vokalinis kanonas užbūrė savita intonacija. ziejaus direktorius Pranas Gudynas ir tapytojas Anta- Stovėjau sukrėstas, apžavėtas meditatyvaus ritmo mu- nas Gudaitis. Viesulas po kurio laiko laiške man rašė: zikos ir abstrahuotų grafikos formų dermės. „Su dailininkais [Gudynu, Gudaičiu] susitikę toliau

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 49 ciklų „Sienos“, „Baroko skulptūros“ dramatizmą, erdvės įprasminimą Vilniaus peizažuose, prancūzų tapybos mokyklos atspindžius. Mano paroda Krokuvoje buvo platesnio kultūrinio bendradarbiavimo dalis – klostėsi Lietuvos dailininkų ryšiai su Lenkija, kvėpavusia daug laisviau. Ryšį užmezgė Bydgoščiaus dailininkų sąjungos pirmininkas (vėliau tapęs Lenkijos dailininkų sąjungos pirmininku) Jerzy’s Puciata – gimęs Vilniuje, jis gyvai domėjosi Lietuvos menu, kultūra, ieškojo kontaktų su lietuvių dailininkais. Apie 7-ojo dešimtmečio vidurį at- vykęs į Vilnių, lankėsi dailininkų dirbtuvėse, inicijavo Vytauto Kalinausko, Vytauto Valiaus, Jono Čeponio, Romas Viesulas ir Aloyzas Stasiulevičius Krokuvoje 1971 m. Jono Švažo, Leonardo Tuleikio personalines parodas Lenkijoje. Kvietė lietuvių dailininkus į plenerus, ku- svarstėme parodos Vilniuj reikalą ir buvo nutarta gal- riuose dalyvaudavo ir dailininkai iš Vakarų Europos, voti gegužės mėnesiui ar balandžiui.“ taip mes galėjome nors akies krašteliu žvilgtelėti, kas O tąsyk abu lankėmės Vavelyje, stovėjome prie karaliaus vyksta anapus Geležinės uždangos. Mano paroda porą Jogailos, prie Adomo Mickevičiaus kapo. Romas atminti- metų (1971–1972) keliavo per Bydgoščiaus, Krokuvos, nai deklamavo poeto eilėraštį „Tėvyne Lietuva, mielesnė Vroclavo, Torunės, Varšuvos muziejus ir galerijas. už sveikatą!..“ Kai svarstėme istorines Lietuvos ir Lenki- Viesulo parodoje Krokuvoje šalia plakato ir anotaci- jos santykių peripetijas, atsiskleidė tiesiog enciklopedinis jos kabėjo Amerikos vėliava. Prasitariau, kad ta vėliava Viesulo išsilavinimas. Dailininkas gerai išmanė ir baltiš- lyg ir nedera prie lietuviškos jo pavardės. Romas atsakė kąjį kultūros klodą – žemaičių medžio raižinius, liaudies klausimu: „Aloyzai, o kokia vėliava kabo prie tavo paro- skulptūrą buvo išstudijavęs dar Kauno muziejaus fonduo- dos?..“ Buvome du lietuviai be savo valstybės, be vėliavos, se. Su juo kalbantis atrodydavo, kad Romas atvyko ne iš nesvarbu, kad gyvenome skirtingose pasaulio pusėse… Amerikos, o iš Žemaitijos, nuo Alsėdžių ar Gintališkės. Viesulo kūriniai dramatiški ir ekspresyvūs, bylo- Lankėmės teatre, žiūrėjome Andrzejaus Wajdos re- jantys apie gyvenimą ir mirtį. Intelektualinis ir emo- žisuotus Fiodoro Dostojevskio „Biesus“. Po spektaklio cinis jo kūrybos turinys labai lietuviškas, jam artima Romas karštai diskutavo apie Dostojevskio kūrybą, čiurlioniška būtis – eiti nepramintais takais. Viesulo žavėjosi Wajdos režisūra. Nuėjome ir į kavinę „Jama kūryba liudija tiek asmeninę, tiek tautos dramą, jis iš- Michalika“, kur vyksta teatriniai vakarai, inscenizaci- reiškė, kuo gyvenome ir mes okupuotoje Lietuvoje. jos su muzika ir šokiais. Šalia įžymių asmenybių, čia Man atrodo, tarptautinį Viesulo kūrybos pripažini- mėgusių lankytis, kabo ir mūsų tautiečio Juozapo Al- mą lėmė ir tai, kad jam, meistriškai įvaldžiusiam tradici- bino Herbačiausko nuotrauka. Kavinėje Viesulas rašė nes grafikos technikas, buvo svarbus prigimtinis meno atvirlaiškius savo draugams į Ameriką, džiaugėsi, kad šaltinis, čiurlioniška muzikos ir dailės dermė, tradicija, atidarė parodą Krokuvoje, kad į ją atvyko dailininkų iš padėjusi išlaikyti meninę individualybę, savitumą. Lietuvos, kad yra planuojama pervežti šią parodą į Vil- Šiais metais Lietuvos dailės muziejus ketina sureng- nių. Romui buvo labai svarbu, kad jo darbus pamatytų ti Romo Viesulo šimtmečiui skirtą parodą. Grįžta pa- Tėvynėje. Deja, paroda neįvyko. Valdžios vyrai kažko saulinio garso dailininko kūryba, išlaikiusi gyvą ryšį išsigando, gal jo lietuviškų „Raudų“. su savo tautos kūrybos tradicija. Viesulas aplankė ir mano personalinę parodą gale- rijoje Nowa Huta. Buvo įdomu išgirsti jo įžvalgas apie Užrašė Aušra POŠKUTĖ

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Ramunė BALEVIČIŪTĖ

TARPTAUTINIS FESTIVALIS VAIKAMS IR JAUNIMUI KITOKS’18 – IMPULSAS KEISTI(S)

arptautinis festivalis vaikams ir jaunimui KI- Sirenos, tad „lietuvių klausimas“ lieka pakibęs ore. Šie- TTOKS kiekvienais metais suteikia pretekstą ne met pakviesta grupelė užsienio prodiuserių, festivalių tik aptarti pristatomus spektaklius, bet ir pasvarstyti organizatorių, kuriems sudaryta galimybė pasižiūrėti apie bendras tendencijas, apie Lietuvos teatro jaunajai ne tik festivalyje pristatomus, bet ir kituose teatruose auditorijai būklę. Iš tiesų sausis yra vienintelis kartas vaidinamus spektaklius vaikams. Šiaip ar taip, KITOKS metuose, kai į teatrą vaikams atkreipiamas šiek tiek ir dėl geranoriškumo, ir dėl praktinių aplinkybių atrodo didesnis dėmesys, o apskritai ši sritis marginalizuota įstrigęs tarp dviejų festivalio koncepcijų – konceptua- ir apleista – neturime nei rimtesnių tyrimų, nei nuose- laus, idėjiško festivalio ir festivalio-mugės, nors iš pra- klios refleksijos apie teatro vaikams raidą. Remiamas džių krypo konceptualumo link. jis irgi neadekvačiai. Tokiame kontekste atrodytų ne- Šių metų programa patvirtino jau prieš porą metų teisinga net kritikuoti festivalį, keliant jam vis dides- pradėjusią kirbėti mintį, kad festivalio pavadinimas, nius reikalavimus, užuot padėkojus jo organizatorei, keičiantis vietiniam kontekstui, darosi nebetikslus. Menų spaustuvės vadovei Jolitai Balandytei, kad jau Įrodymų tam turi jau beveik kiekvienas Lietuvos te- aštuntus metus nenuleidžia rankų ir stengiasi lietuvių atras. Festivalio kryptis bemaž nesikeičia, todėl tie, teatro bendruomenei parodyti, ką įdomaus ir vertin- kurie seka šio reikšmingo kultūros renginio raidą, go pamatė tarptautiniuose festivaliuose. Juolab kad ko gero, jau padėjo lygybės ženklą tarp „kitokio“ ir KITOKS iš tikrųjų kasmet bando būti bent šiek tiek „tam tikro“. Pristatomų kūrinių pobūdį ir ypatumus kitoks – gal daugiau vadybos ir formato negu turinio lemia ne tik idėjiniai, bet ir praktiniai sumetimai, požiūriu, bet vis tiek tai liudija, kad festivalis rengia- pavyzdžiui, pasirenkami spektakliai su kuo mažiau mas ne dėl paukščiuko. teksto, nes iš tiesų nelengva rasti būdą, kaip aktorių žodžius išversti vaikams, dar nemokantiems skaityti. Kasmet vis kildavo klausimas, kurie iš lietuvių kūrėjų Nors šiemet KITOKS atsisakė šūkio, kuris ankstes- užtektinai „kitokie“, kad vertėtų juos įtraukti į progra- niais metais tarsi pabrėždavo festivalio koncepciją ir mą? Atrodo, saviškiai atrenkami kiek kitokiu principu išskirtinumą, būtų tikęs bet kuris iš ankstesnių: „Po negu svečiai iš užsienio. Paprastai rodomi Menų spaus- spektaklio veiksmas tik prasideda“ (tiesa, ne visiems, o tuvės globojami spektakliai, dažnai svečiuojasi Klaipė- tik grupelei atrinktų „jaunųjų kritikų“) arba – ypač – dos lėlių teatras, o štai pernai lietuvių nebuvo visai. Su- „Įsivaizduoti paprasta“. Beveik visi pristatomi kūriniai prantama, Menų spaustuvei neužtektų resursų surengti performatyvūs, tiesiogiai veikiantys žiūrovų pojūčius. atskiras lietuvių ir užsieniečių programas, kaip tą daro Beveik niekas nesiremia literatūra ir beveik niekas ne-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 51 puliarėjantį patyriminį mokymąsi. Lietuvoje dar tik pradedama kalbėti apie teatrinę edukaciją, nors iš profesionalių valstybės remiamų teatrų jau reikalau- jama įgyvendinti edukacines programas. Užsienyje šis judėjimas, kurį reglamentuoja šalių kultūros poli- tika, prasidėjo dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tai- gi „Pasaulio vaizdai“ supažindina vaikus su įvairiais Žemės kampeliais ir jų gyventojais. Nekyla klausi- mas, ar čia menas, ar mokymas(is). Be jokios abe- jonės, menas, ir labai subtilus, per vaidybą vaizdus, garsus, įvairiausius objektus sukuriantis įtraukian- čią atmosferą, suteikiantis ne tik estetinį malonumą, bet ir konkrečių žinių. Madam Bach teatras (Danija). „Pasaulio vaizdai“ O štai Vokietijos menininkų Alfredo Zinolos ir Felipe’s Gonzálezo „povandeniniame“ šiuolaikinio pasakoja nuoseklių istorijų. Be to, į festivalį atvežami šokio spektaklyje „Primo“ pasigedau ir meno, ir edu- spektakliai dažnai tarsi tyrinėja teatro ribas, skverbda- kacijos. Pro pripučiamo baseino langelius mažieji žiū- miesi į kitų menų sferas. rovai turi 40 minučių stebėti atlikėjų, braidančių po To ir tikiesi, eidamas į KITOKĮ, nors savaime tai vandenį, kojas, rankas, vėliau veidus. Jokių emocijų, nėra nei gerai, nei blogai. Tiesioginės patirties teatras jeigu jos ir apimtų, reikšti negalima, reikia tupėti ra- (beje, įvairioms dalyvavimo praktikoms, prieš kelis de- miai, tyliai. O kaip galėtų vaikams kilti minčių apie šimtmečius pradėjusioms plisti Europos teatre, didelę „pirminės gyvybės idėjas“, kurias spektaklio kūrėjai įtaką padarė būtent edukaciniai spektakliai vaikams teigia norėję perteikti, nė nenutuokiu. ir jaunimui) savaime nėra pranašesnis už, tarkime, Vis dėlto mažyliams skirti kūriniai kelia mažiausiai šiuolaikišką klasikos inscenizaciją. Juk ir inscenizaci- klausimų. Ką ir kaip rodyti vyresniesiems – didesnis ja, pasirinkus tam tikras pastatymo priemones, gali iššūkis. Prieštaringai nuteikia spektakliai, priskirtini būti „tiesiogiai patiriama“. Klausimas visai kitas. Se- „įsivaizduoti paprasta“ kategorijai, raginantys žiūro- niai niekas neabejoja, kad teatras, kaip ir bet kuri kita vus, kad šie, stebėdami daugiau ar mažiau abstrak- meno forma, turi (ar bent galėtų turėti) didelę reikšmę čius vaizdus, įsivaizduotų bet ką, kas jiems patinka. vaiko asmenybės raidai. Teatras padeda pažinti save ir Kartais dramaturgijos giją mezga muzika ir šviesos, pasaulį, o pažinimas teatre gali vykti arba mokantis, bet iš esmės tokių spektaklių kompozicija laisva, tie- arba patiriant pasaulio grožį ir įvairovę. To pažinimo siog be aiškios priežasties keičiasi formos ir pavidalai. poreikius, jo ribas diktuoja vaikų amžius. Todėl labai Kadangi šiandien vaikams retai kada suteikiama teisė svarbu, kad teatro kūrėjai išmanytų amžiaus tarpsnių panuobodžiauti, retas kuris vasarą tiesiog guli pievo- ypatumus. Šiuo požiūriu tiksliausi du šių metų festi- je ar hamake, ilgiau nei minutę stebėdamas dangumi valyje parodyti spektakliai – choreografės Birutės Ba- plaukiančius debesis, teatras gali iš dalies kompensuo- nevičiūtės (šokio teatras Dansema) interaktyvus šokio ti šį nuostolį. Kita vertus, lavinti vaizduotę padeda ir spektaklis-laboratorija „Šviesiukai“, skirtas kūdikiams, tinkamai parinktos technologijos, tam tikri virtualūs ir danų trupės Theatre Madam Bach „Pasaulio vaizdai“, žaidimai, prieš kuriuos stiklinės vazos atspindžiai arba skirti 2–6 metų žiūrovams. Danijos teatro spektaklis – šlapios žemės dryžiai ekrane, ko gero, nublanksta. labai geras ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus Tokių spektaklių KITOKS atveža kasmet. Šiemet vaikų edukacijos pavyzdys, praturtinantis vis labiau po- tai buvo prancūzų trupės Collectivo Terron „Laikina

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 žemė“ ir Klaipėdos lėlių teatro „Tėtis ir jūra“, ku- riame iš Tove’s Jansson kūrinio likęs tik tolimas aidas. Gal todėl kūrybinė komanda su Gintare Radvilavičiūte priešakyje nė nevadina jo spek- takliu – tai „šviesos ir muzikos reginys“. Papil- domą vertę „reginiui“ suteikia gyvai atliekama violončelės muzika ir, žinoma, aktorių bendra- vimas su vaikais prieš ir po pasirodymo. Klai- pėdiečiai savo kūrinį skiria 4–8 metų žiūrovams (nors angliškame apraše aptikau, kad „visiems vaikams nuo 2 metų iki begalybės“), o prancūzai nurodo, kad „Laikina žemė“ rekomenduojama 7–13 metų vaikams. Ar tokios patirties – stebė- ti besimainančias tekstūras ir formas – tikrai Performing group (Vokietija) „Šlamštastika“. Režisierius Leandro Kees pakanka tiems, kurie yra jau beveik paaugliai? Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos Mano kompanionės, trys sumanios, lakią vaiz- duotę turinčios devynmetės, konstatavo: „Spektaklis spektakliai“ kritinį mąstymą suvis „išjungia“, o kai kažkoks be esmės.“ spektaklyje nėra žmonių ar kitokių personažų, kai Kita vertus, daugelis ir ne vaikams skirtų šiuo- nekalbama apie žmonių santykius, jų poelgius, tea- laikinio scenos meno kūrinių vietoj „esmės“ siūlo tras visiškai nusigręžia nuo savo priedermės ugdyti tėkmę, procesą, buvimą, patirtį ir pan., nenuosta- kritinį mąstymą ir etines nuostatas. Lietuvės šokėjos bu, kad tokius publikos įtraukimo būdus renkasi ir įtraukia publiką, pasitelkdamos muziką ir judesį, o teatro vaikams kūrėjai. Vis dėlto jei teatras nesiūlo vokiečių atlikėjai – per kone brechtišką kritinės ref- nieko daugiau, išskyrus galimybę patirti tam tikrą leksijos imperatyvą. „Šlamštastikoje“ ryškesnis edu- būseną, tai kuo jis skiriasi nuo kitų veiklų, kurio- kacinis, galima sakyti, „didaktinis“ pradas, o „Z“ mis gali užsiimti mažas, o ir suaugęs žmogus? Belgų kūrėjos (idėjos autorė ir choreografė Agnietė Lisič- Zonzo compagnie interaktyviame džiazo spektaklyje kinaitė, šokėjos Sigita Juraškaitė, Greta Grinevičiūtė „Mailso tonai“, manau, pavyko smagų pasibuvimą, ir Airida Gudaitė) skatina mąstyti, visų pirma suža- savotišką jamsession pagal Mileso Daviso improvi- dindamos juslinius potyrius, tačiau ir vienų, ir kitų zacijas suderinti su žiniomis, ką gali muzika. Tiesa, tikslas toks pats – užmegzti dialogą su žmonėmis, danų „Pasaulio vaizdai“ didesnio aptarimo nereika- nuo kurių netrukus priklausys, koks bus pasaulis. lauja, viską labai aiškiai perteikia pats spektaklis, o Festivalis KITOKS sukuria puikų pretekstą diskusi- apie „Mailso tonus“ būtinai reikėtų su vaikais pasi- jai, koks yra Lietuvos teatras vaikams ir kokį norėtume kalbėti – kaip jie jautėsi, ką suprato, galbūt pasiūlyti, jį turėti. Tikėkimės, norinčiųjų į tą diskusiją įsitraukti kad savo patirtį išreikštų piešdami, improvizuodami ne tik teoriškai, bet ir per kūrybą, rasis vis daugiau. pagal muziką ir pan. Apskritai kuo jaunoji auditorija yra vyresnė, tuo reikalingesnė diskusija, skatinanti P. S. Festivalis KITOKS įvyko jau aštuonis kartus, refleksiją. kasmet sulaukia nemenko rezonanso, bet iki šiol ne- Šokio teatro AIROS spektaklis „Z“ ir vokiečių turi savo interneto svetainės, kur būtų galima rasti Performing Group „Šlamštastika“, abu skirti paau- archyvus, kitą dokumentaciją. Gal tokia svetainė tap- gliams, ypač džiugina savo kritiniu požiūriu ir atvi- tų atspirties tašku ir nuodugnesnei teatro vaikams ru, nuoširdžiu santykiu su publika. Juk „potyrių refleksijai?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 53 Dovilė STATKEVIČIENĖ

LĖTO TEATRO PABAISOS IR VAIZDŲ CHOREOGRAFIJA

uess who: štai nepažabojamas pasaulio galingasis garsinio audinio evoliucija, tačiau koją pakišo aktorių Gsutinka bejėgį pasaulio žmogų ir įtraukia jį į savo amžius – spektaklyje vaidinančių vaikų neprofesiona- žaidimą. Štai pasaulio galingasis virsta antžmogiu ir lumas kiek sutrikdė sceninės materijos tekstūrą. Todėl prikišamai mosuoja ginklais, o pasaulio žmogus žvel- išnykusio pasaulio jausmą vis nustelbdavo mintis: mes gia į savo pažeidžiamą kūną, į rankas be ginklų, bet vis čia, ir mes turime vaikų, ir vaikai pamiršo žodžius, ir tiek eina į kovą. Jis eina suprasdamas, kad jėgos nely- vaikams nukrito gimnastikos lankas... gios, bet negali paklusti. Kodėl? Nes negali. Naujausiame režisierės spektaklyje minėtas sceni- Neabejoju, kad skaitytojų galvose jau iškilo ne vie- nis braižas nyksta: laikas lėtėja, vaizdai retėja ir yra nas šiandienos politinio lauko analogas. Greta jų – ir apmaudžiai nuspėjami, o garsai praradę reikšmę ir Astridos Lindgren kūrinys vaikams „Broliai Liūtašir- galią. Tekstas, paprastai neatkreipdavęs į save viso džiai“, apie kurį šiuo metu iš tiesų laikas kalbėti kuo žiūrovų dėmesio ir šmėžuodavęs šalia vaizdų ir garsų garsiau. Būtent dėl ryškių sąsajų su realybe įdomu lyg trečias brolis, spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“ stebėti naujausią Kirsten Delholm spektaklį tuo pačiu iškyla į pirmą vietą. Nuosekliai papasakota naraty- pavadinimu ir, deja, tuo pačiu visa kuo. Tikslaus rašy- vinė linija scenos pasauliui primeta smulkmenišką tojos rakurso besilaikantys kūrėjai Valstybinio Jauni- tvarką. Viskas sudėliota į vietas, visi paviršiai nubliz- mo teatro scenoje lėtina laiką ir visą liūtaširdišką kelią ginti, garsai, vaizdai, net emocijos, išraiškos, judesiai įveikia taip kruopščiai pagal žodį, kad norom nenorom pernelyg švarūs. Kodėl tai erzina? Nes tai, kas perdė- imi ilgėtis ankstesnių šios režisierės teatro visatų. tai švaru, atrodo netikra. Ir net jei yra tikra, vis tiek Mes jau žinome, kad Delholm gali imtis globalių, di- atrodo atvirkščiai. džiųjų, paradigminių temų. Ir mes žinome, kad tos vaiz- Kūrėjų apibūdinimu, spektaklio konceptas yra dų ir garsų struktūros, kurias Kirsten kuria, gali sukelti „Broliai Liūtaširdžiai“ kitaip. Mano nuomone, vienin- savotišką teatrinės apokalipsės pojūtį. Mintis, kad žiūri telis kitaip čia yra dinamiška videoprojekcijų struktū- į pasaulį paskutinę jo dieną, tvilkė stebint operą „War ra. Įvairiais paviršiais „vaikštantys“ vaizdai kuria savo- Sum Up“ (2011, Hotel Pro Forma ir Latvijos radijo cho- tišką choreografiją – štai jie gula ant judančių audinių, ras). Čia stulbino vaizdo ir garso horizontai, ties kuriais plastiko plėvelės, folijos skiaučių, šakų ir tarytum at- klaidžiojantys veikėjai-metaforos – karo molekulės – gyja, įgauna dvasingumo. Nepriekaištingą vizualumo reprezentavo karo siaubą ir padarinius žmogaus psichi- techniką įtvirtina ir masyvi, baugi, antžemiška blogio kai. Lietuvoje pastatytame „Kosmose+“ (2014, LNDT) valdovo Tengilio figūra: vaikams ji kelia baimės jaus- apskritai atrodė, kad pasaulis jau išnykęs. Spektaklyje mą, o suaugusiesiems, tikėtina, siunčia linkėjimų gal iš bandyta aprėpti kosmoso objektų sandarą, vystymąsi, Rusijos, gal iš Šiaurės Korėjos, gal iš asmeninių kraštų, ypatybes, judėjimą. Kūrinio jėgą vėlgi lėmė akustinio ir kur blogis palikęs prisiminimų.

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Tačiau grįžkime į pradžią. Du broliai – Karlas (Matas Dirgin- čius) ir Junatanas (Karolis Kas- peravičius) – po mirties patenka į Nangijalą, Vyšnių slėnį. Mirtis nutraukia vaikystę – Nangijalo- je visi mirusieji yra belaikiai, to- dėl su kraštą užvaldžiusiu blo- giu gali kovoti net vaikai. Tiesa, vaikystės genas tampa pergalės prieš Tengilio blogį veiksniu – todėl, kad mirė vaikystėje, jie yra nesutramdomai drąsūs; tyri vaikų veideliai praslysta net pro Tengilio žvalgų akis; be to, juos sieja ištikima brolystė. Taiklios įžvalgos apie mažo žmogaus stiprybę suskamba ryškiai ir „Broliai Liūtaširdžiai“. Režisierė Kirsten Dehlholm. Junatanas – Karolis Kasperavičius. Karlas – aiškiai, vis dėlto nepranokda- Matas Dirginčius mos, nepapildydamos idėjų, koduotų Lindgren kūrinyje. tus, gal tai galėtų būti pretekstas pradėti su jais apie tai Gyviausias šioje pasakoje po mirties yra aktorius Ka- kalbėtis? rolis Kasperavičius. Jo Junatanas visada žino, kur eiti, ką Svarbiausią siužetinę liniją spektaklyje plėtoja Kar- daryti, kaip nebijoti mirties ir net kaip ją pamilti, o tai las (Matas Dirginčius). Būtent jo transformacija – štai dera su paties aktoriaus užtikrintumu scenoje. Jo laiky- bailus, susigūžęs amžinas ligonis tampa narsiu paraly- sena – lyg kamertonas, pagal kurį derinami instrumen- žiuoto brolio gelbėtoju – čia ryškiausia. Tačiau visą laiką tai. Bet iš tiesų jis tik duoda toną, o pats gyvena pagal atrodo, lyg Matas sunkiai, atiduodamas daug jėgų koptų savo taisykles. Ir šitas taisykles Karolis ne tik labai gerai į kalną, o Karolis nuo to kalno lyg bėga žemyn iš iner- išmano – jos jam tinka. cijos, be jokių pastangų. Matas pasitraukia iš amžinos Išraiškos lengvumas leidžia išryškinti didžiausią Ju- įkalnės tik mizanscenoje su gitara: lygioje vietoje jis stai- natano silpnybę – atkakli jo drąsa paremta žinojimu, kad ga atsiskleidžia scenoje visa vidine jėga, ir žadą atiman- visada yra kelias į mirtį (savižudybė), kuri čia supranta- čiu gitaros solo leidžia pajusti, kaip teka jo kraujas. ma kaip galimybė viską pradėti iš naujo. Mirties pers- Čia fiksuojame ir spektaklio kulminaciją – Katlos mir- pektyva yra Junatano pozityvumo ir energijos šaltinis. tį, suprasdami, kad spektaklyje pabaisos vaizdinys taip ir Spektaklio kūrėjai šio aspekto nekvestionuoja, nejudina, nebus išnaudotas. Užuot kėlę klausimus, ką reiškia būti tik transliuoja, lyg transliuotų kompiuterinį žaidimą, pabaisa, kaip pabaisa jaučiasi šiame pasaulyje, ko pabaisa kurio žaidėjas turi daug gyvybių. Spektaklis ir pradeda- bijo, kūrėjai vis rodo žalią jos akį. Monstro vieta sociume, mas, ir baigiamas mirties džiaugsmu (patekimu į Nan- mano manymu, – viena iš įdomesnių šio kūrinio temų, gilimą), savižudybę ne tik heroizuojant, bet ir švenčiant. kurią režisierė paleido. Šventė net kartojama, kad jau tikrai viskas būtų aišku. Ir Viena, kas iš tiesų išryškėja scenos švaroje – tai jau- štai vėl grįžtame į pradžią: mes čia, ir mes turime vaikų, trus aktorių (ypač Mato Dirginčiaus, Karolio Kaspera- ir vaikai yra naivūs, ir vaikams patinka mirtis. Kita ver- vičiaus, Viktorijos Kuodytės, Sergejaus Ivanovo, Sau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 55 akivaizdi estetika dar priimti- na šių laikų visiems nuo septy- nerių? Mažų mažiausiai keistas atrodo režisierės atsargumas, kai kiekvieną judesį ir vaizdą stengiamasi kuo aiškiau ar- gumentuoti. Jeigu aptariamas gaisras, matome liepsnas, jeigu kalbama apie jojimą, rodomi žirgai, jeigu aptariama pomir- tinio kraštovaizdžio idilė, ją iliustruoja žydras dangus ir žaliuojantys kalnai, jei užsi- menama apie pabaisą Katlą, užsidega pabaisiška (tačiau neoriginali, šimtus kartų tira- žuota) jos akis, jei tamsią naktį „Broliai Liūtaširdžiai“. Režisierė Kirsten Dehlholm. Spektaklio scena atsiduriama miške, žybčioja Lauros Vansevičienės nuotrauka raudonos „akelės“. Kūrėjai, pavadinę spektaklį liaus Sipaičio, Gedimino Storpirščio) tarpusavio ryšys. vizualine garso drama, švelniai tariant, persistengė. Justi, lyg jie norėtų visą laiką stovėti vieni kitiems už nu- Garsai, kurie Delholm kūryboje visada yra lemiamai garų (kad saugotų) arba tiesti rankas (kad vestų), arba svarbūs, „Broliuose Liūtaširdžiuose“ yra veikiau atsitik- glostyti galvas (kad guostų). Net funkciškai konfron- tiniai, nekuria nei savos sistemos, nei atskiros istorijos tuodami, jie žvelgia vieni į kitus atidžiai, liūtaširdiškai. (garso dizaineris – Kristianas Hverringas). Pagrindinis Ir nors personažų lygmeniu atrodo tarytum negyvi (gal garsas čia – aktorių balsai, visa kita tėra tik veiksmo tai nėra atsitiktinis sutapimas?), vis dėlto šis absoliučiai iliustracijos: štai girdime Katlos riaumojimą, Tengi- nekonkurencinis jų kaip aktorių buvimas drauge tampa lio kalbos neilgą (bet įspūdingą) fragmentą, o kur dar esmine vertybe. Karlo Liūtaširdžio gitaros solo, kuris pirmąkart suteikia Skiriamasis spektaklio bruožas – lėtas laikas. Norisi scenai gyvybės ir aktyvumo. Savarankiškas garso nara- rasti pateisinimą, gal tai sąlyga išryškinti pomirtinės tyvas čia iš tiesų galėtų įvesti papildomą pomirtinį žvėrį, erdvės jausmą arba pastangos padėti vaikams suprasti, tačiau dabartinis akustinis piešinys tik vos vos paryški- kas, kur, kodėl vyksta. Nors šiais laikais lėtumas aso- na Nangijalos kalvas, miškus, žmones ir pabaisas. cijuojasi su kokybe ir įsisąmoninimu, yra pasitelkia- Pradžioje minėtas konceptas kitaip pamažu virsta mas kaip priešprieša didėjančiam gyvenimo tempui, kukliu viskas taip pat – nieko, kas atvertų naują požiū- spektaklis natūraliai nuteikia svarstymams apie tiks- rį į Lindgren kūrinį, čia nėra. Atvirkščiai – spektaklis linę auditoriją. Jeigu jis skiriamas visų pirma vaikams teigia, konstatuoja, fiksuoja, bet nieko – ničnieko – ne- (arba visiems nuo septynerių), ar lėtas veiksmas ne- parodo naujoje šviesoje, o ir publikos jis nieko neklau- tampa šiokia tokia problema? Atrodo, spektaklio kū- sia. Panašu, kad Kirsten Delholm iš recepcijai atviro rėjai pamiršta apie human scrolling (vs. human being) abstrakcijų pasaulio keliasi į priešingą – tiesioginių būtybes, kurių smegenys kasdien apdoroja milžiniškus nuorodų, akivaizdumo, tiesumo – pusę. Ar tai liūdina? informacijos kiekius. Ar tokia tvarkinga, lėta, aiški, Žinoma, liūdina. Ar labai? Žinoma, labai.

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 NĖRA DIDELIO ATOTRŪKIO TARP LOGIKOS IR INTUICIJOS, JEIGU TAI SUSIJĘ SU KŪRYBA

Su kompozitore Egidija MEDEKŠAITE kalbasi Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ

„Šiuolaikiška ir gyvybinga“ – tokios savybės leido kompozitorei Egidijai Medekšaitei įsidėmėtinai star- tuoti Lietuvoje, pelnyti tarptautinį įvertinimą – 2017 m. už kūrinį „Megh Malhar“ ji gavo George Butter- worth premiją. 2003 m. baigusi tekstilės dizaino studijas, 2004-aisiais lankė meistriškumo kursus Lenki- joje, Latvijoje ir Prancūzijoje, 2006-aisiais pradėjo studijas Štutgarto Muzikos akademijoje, 2008-aisiais baigė prof. Ryčio Mažulio kompozicijos klasę. Kol kas ji yra pirmoji ir vienintelė lietuvė, Durhamo (Jung- tinė Karalystė) universitete įgijusi (2016) kompozicijos filosofijos daktaro laipsnį. Jos kūryboje susipina lietaus lašai, tekstilės audinių struktūros ir begalinis indų ragos variantiškumas. Iš čia ir indiški kūrinių pavadinimai („Sandhi Prakash“, „Nigamagamini“, „Habotai“, „Pratiksha“), ir mikrodimensijų pomėgis. Jos dviejų specialybių sąsajas gražiai atskleidžia neseniai sukurtas Miko Žu- kausko videoklipas. Pasak kompozitorės, kad ir kokią „nenulaužiamą“ sistemą susikurtum, tiek muziko- je, tiek tekstilėje ji turės netikėtumo koeficientą, tą gaivališką jėgą, kurios iki galo neįmanoma suvaldyti. Spontaniškumas, gebėjimas visu kūnu „girdėti“ gamtą atsispindi net elektroniniuose jos opusuose. Lie- tuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose geriausių metų kūrinių rinkimuose tokiais buvo pripažinti jos „Oscilum“, „Scintilla“ (2009), „Sandhi Prakash“ (2015), „Akasha“ (2016). Garso takeliai animaciniams filmams įvertinti Lietuvoje ir Kinijoje. Festivalių geografija nuo Linco, Berlyno, Londono, Edinburgo nusitęsė į Slovakiją, Kroatiją, Suomiją, o pernai jau ir į Kanadą.

Rūta Gaidamavičiūtė. Egidija, kaip kilo mintis de- Štutgarto muzikos akademijoje, baigiantis semestrui, rinti muziką ir tekstilę? gavau užduotį parašyti kūrinį dviem fortepijonams. Užsi- Egidija Medekšaitė. Pirmąjį kūrinį, paremtą teksti- dariusi rūsio klasėje, pradėjau piešti tekstilės eskizą, svars- lės principais, parašiau 2006 m., studijuodama Štutgar- tydama, kaip išausti jį iš garsų. Šio kūrinio idėja buvo labai to muzikos akademijoje. Muzikos komponavimas man paprasta, rėmėsi tiktai garsų aukščio sistema, ritminiais visada siejasi su logika, matematika, sistema. Tekstilei piešiniais. Man audinys yra daugiau nei struktūra, o mu- kaip ir muzikai būdinga struktūra, spalvų deriniai, zika yra daugiau nei natos, užrašytos popieriuje. logika ir intuicija. Kai studijavau tekstilės dizainą ir inžineriją, ši mintis visada kirbėdavo. Traukinyje, ke- Tikrai nepanašu, kad kūryba Tau būtų žaidimas. liaudama iš vieno universiteto į kitą, piešdavau eskizus, Man kūryba yra apmąstymų, sprendimų ir išraiš- tarsi pabandymus, bet jie taip ir likdavo popieriuje. Pri- kos laisvė. Užtrunka nemažai laiko, kol subrandinu, reikė laiko, drąsos, galbūt pasitikėjimo ir patirties, kol išgryninu idėją, bet sudėliojusi taškus ant „i“, viską viskas persikėlė į muziką. bandau tiesiog užrašyti.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 57 Audinių kaip ir muzikos kūrimo galimybės begali- Tave net praminė raganuke. Ar jautiesi turinti raga- nės, todėl man svarbu, kad sprendimas būtų motyvuo- niškų galių? tas, pagrįstas. Ar turiu? Tai labai asmeniškas dalykas. O raganukė – tiesiog mažybinė ragos forma. Ar esi kada rašiusi kūrinį, remdamasi vaizdiniais, įstrigusiais į atmintį? Ar giliniesi daugiau intuityviai, ar tą muziką studi- Aš nesieju muzikos su vaizdiniais. Nors tekstilės juoji? kūriniai apipinti spalvotais raštais, juos irgi suvokiu Indų ragas reikia studijuoti, daug apie tai skaityti. Dur- kaip sistemą, o ne kaip vaizdinius. Yra ir kita pusė – hamo universitete gavau visas reikiamas knygas, pasida- galiu leisti valandų valandas, pasinėrusi į gamtos tylą, riau jų kopijas, deja, nelegalias. Tai mano paieškų atspir- stebėdama, kaip dangus keičia spalvą, o žiema virsta ties taškas, muzikinė biblija. Skaitydama ragų aprašymus, pavasariu. Tai persikelia ir į mano kuriamą muziką. mąstau, koks audinys galėtų būti artimas šiai koncepcijai ir kaip susieti šiuos du skirtingus menus. Kartais sąlytis Ar iš anksto įsivaizduoji garsinį kūrinio kodą? įvyksta natūraliai, o kartais viską reikia pradėti iš naujo. Neturiu išankstinio nusistatymo, kokius garsus pasitelksiu, tai priklauso nuo aplinkybių – kokia Jei teisingai supratau, Tau svarbus ne mechaninis yra muzikinė idėja, koks tekstilės audinys, arba kas tikslumas, ne intonacija, o ritmas? man svarbu tuo metu, kuo aš tikiu, ką noriu pasa- Stengiuosi, kad muzikinė kompozicija lengvai virs- kyti, kokį burtą noriu paslėpti po muzikos garsais. tų audiniu ir atvirkščiai. Todėl intonacija nėra tokia Kartais kelių garsų motyvas iš vieno kūrinio persi- svarbi kaip ritmas, tembras, dinamika. kelia į kitą. Manau, ritmas yra svarbiausias elementas, atspin- dintis tiek audinį, tiek muziką. Rašydama kūrinį, sten- Kaip prišauki tuos muzikos burtus? giuosi iš vieno ritminio elemento sukurti daugialypę Manau, tai susiję su intuicija, tikėjimu, su idėjos ritminę sistemą su įvairiais ritminiais sluoksniais. paieškomis. Bandau kiekvieną kartą mąstyti nestan- dartiškai, ieškau savo garsų sistemos. Ar spėji sekti, kas vyksta Lietuvoje, ar tuo domiesi? Gal po truputį tolsti ir viskas tampa mažiau svarbu ? Kokios muzikos dabar dažniausiai klausaisi? Visada pasižiūriu, kas vyksta Lietuvoje, ką siūlo įvairios – nuo šamanų giedojimo iki popso, bet festivaliai, kas naujo atsiranda. Aišku, šiuo atveju esu dažniausiai klausausi indų ragos, man artima šios daugiau stebėtoja. muzikos koncepcija, pasaulėjauta, jos ryšys su gam- ta. Kiekviena raga kaip ir garsas turi savo reikšmę, Ar tai reiškia, kad pradedi save suvokti kitaip ? spalvą, perteikia emociją. Klausydamasi fantazuoju, Aplinka – naujos pažintys ir galimybės, susitikimai, kaip galėčiau šią medžiagą panaudoti savo kompozi- festivaliai – daro didelę įtaką asmeniniam gyvenimui, cijoms, kaip susieti ją su tekstilės audiniais. gal mažiau kūrybai, kurioje visada išliks ir jausis lietu- viška mokykla, manau, tai neišvengiama. Ar į ragą žiūri intertekstualiai, kai muzika rašoma, remiantis tuo, kas jau sukurta kitų? Ko Lietuvos meniniame gyvenime, kalbu ne vien apie Nė vienam kūriniui nenaudoju jau sukurtų muzi- muziką, bet ir apie dailę, literatūrą, labiausiai pasigen- kos frazių. Antra vertus, indų ragos modusas, kuriuo di? Ką randi svetur? remiuosi, jau irgi sukurtas... Bet skolinuosi greičiau Lietuvos kultūrinis gyvenimas labai aktyvus, yra garsų seką, kurią paverčiu naujais kūriniais. nuostabių menininkų, kuratorių, įvairius projektus jie

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 pristato ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Tarptautinė mas dėl savo repetityvumo, o variantiškumas galėtų sklaida vyksta, nors ir nėra labai intensyvi. Manau, Lie- atspindėti spalvas, siūlo storį, žodžiu, žaliavą. tuvoje trūksta ne tiek idėjų ar kultūros renginių, kiek galimybių tas idėjas įgyvendinti. Turėtų būti daugiau Ar pradinę idėją užrašai jau suinstrumentuotą, ar nepriklausomų organizacijų, kurios teiktų paramą tiek tik klavyrą? trumpalaikiams, tiek ilgalaikiams meno projektams. Pasiimu didelį popieriaus lapą, kuriame atsispindėtų pradinė idėja su vėlesnėmis pataisomis. Labai lengva at- Ko labiausiai ieškai kitų tautų meniniame palikime? sekti, kaip kas keitėsi. Dažniausiai susirašau įvairias garsų Nieko neieškau, tiesiog domiuosi ir bandau suvokti, aukščio, ritmo, dinamikos sistemas, kurias nuo pradžios kas lemia konkrečios tautos išskirtinumą. Kuo ta šalis iki galo grafiškai išsidėlioju, o tada iškart rašau kūrinį. didžiuojasi, ką ir kaip vertina. Klausausi įvairių šalių folkloro, stengiuosi aplankyti vietas, susijusias su isto- Atrodo, visiškai pasitiki intuicija, bet nesibaidai ir rija, su kultūros paveldu. „juodo darbo“? Juodas darbas – tai detalių šlifavimas arba ieškoji- Kaip manai, kodėl lietuviams dažniausiai reikia mas kito sprendimo, jeigu idėja arba sistema nepatei- įvertinimo iš šalies? Kodėl neužtenka, kad kažkas mums sina lūkesčių. Manau, nėra labai didelio atotrūkio tarp patiems yra svarbu? logikos ir intuicijos, jeigu tai susiję su kūryba. Man in- Todėl, kad daug ką lemia asmeniškumai, o ne kom- tuicija reiškia vidinę kūrybos laisvę, kuri suteikia gali- petencija ir profesionalumas. Trūksta kantrybės išgirs- mybę iš sistemos sukurti galutinį variantą. ti kiekvieną, išklausyti skirtingas nuomones, kad po to visi rastume bendrą sprendimą. Trūksta bendravimo Ar gali papasakoti, kaip kyla idėjos? kultūros, pasididžiavimo tuo, ką turime, kuo esame Yra tam tikri ritualai, apie kuriuos net nebegalvoju, garsūs, todėl patys save nuvertiname. Kitataučiai, gy- nes jie natūralūs tarsi rytinė kava. Važiuoju traukiniu, venantys Lietuvoje, labiau vertina mūsų paveldą nei žiūriu pro langą, kaip keičiasi vaizdai, kur nors atviroje mes patys. erdvėje stebiu horizontą, vaikščioju po mišką. Man svar- bu viskas, kas yra aplinkui, – šeima, draugai, kelionės, Bet sakoma, kad kitoms tautoms sunku suprasti mūsų įspūdžiai. Aišku, buitis visada nublanksta prieš norą mentalitetą, persmelktą metafizinio liūdesio... patirti kažką naujo, atsidurti ten, kur dar nesu buvusi, Nemanau, kad lietuvių kultūra, bent jau muzi- arba perskaityti gerą knygą, pasižiūrėti filmą, parodą, ka, sklidina vien liūdesio, tragiškų gaidų. Sutartinės nueiti į koncertą... Atsivėrimas yra gal daugiau savęs ug- atspindi įvairias nuotaikas – nuo džiaugsmingų iki dymas, noras kiekvieną sekundę praleisti prasmingai. verksmingų. Aš pati dainuoju įvairias dainas ir mokau Man patinka fiksuoti emocinę būseną, apimančią tuo savo dukrą dainuoti sutartines kartu. Mums visai ne- momentu. Stengiuosi ją išlaikyti atmintyje, kartais, jei prastai sekasi. turiu pieštuką ir popieriaus, užsirašau, bet vidinis spon- taniškumas gali viską apversti aukštyn kojom. Beje, sutartinės man atrodo labiausiai „tekstiliška“ muzika, jos taip suaustos, kad nėra nieko nereikalingo, Ką iš lietuvių autorių laikai savo karta, su kuo jauti joks „siūlas“ nelieka nesumegztas. Ar tau artimesnis os- dvasinę giminystę? tinatiškumas, ar variantiškumas? Studijavau kartu su Arturu Bumšteinu, Donatu Za- Dėl sutartinių visiškai sutinku – jos supintos ne tik karu, Andriumi Teluchinu, Jonu Jurkūnu. Aš neskirs- garsais, bet ir tradiciniais lietuvių raštais. Manau, pati tau lietuvių kompozitorių į kartas, man visi atrodo struktūra galėtų būti interpretuojama kaip ostinatišku- saviti, įdomūs. Dvasinę giminystę jaučiu su Ryčiu Ma-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 59 žuliu, su Ričardu Kabeliu. Jiems esu dėkinga už pašne- kesius, diskusijas ne tik studijų laikais, bet ir dabar. Jie palaiko ir skatina eiti į priekį. Vertinu akimirkas, kar- tu praleistas prie kavos puodelio. Yra užsienio atlikėjų ir kompozitorių, su kuriais labai gerai jaučiuosi, – tai Antonas Lukoszevieze, Christopheris Foxas, Christop- heris Butterfieldas, ansambliai Apartment House, Qu- atuor Bozzini. Bet čia jau visai kitas pasaulis.

Dabar rašai muziką teatrui. Koks bus pastatymas, su ei iš fotografijos eliminuotume vaizdą, ką sakosi kokiu režisieriumi dirbi? Jnuolatos darantis Nacionalinės premijos laurea- Rašau muziką spektakliui pagal Hermanno Zuder- tas Gintautas Trimakas, vis tiek liktų dar nemažai mano apysaką „Jonas ir Erdmė“. Spektaklį, pavadintą reikšmingų dėmenų – popierius (ar kitas nuotraukos „Namo statymas“, režisuoją Sergejus Paciukas Šilutės pagrindas), šviesai jautrios medžiagos cheminė sudė- kameriniame dramos teatre. tis, formatas. Tekste apie Prospekto galerijoje įvykusią menininko parodą „Išėjimai“ jau aptariau Trimako kū- Bus daug muzikos? rybai tokias svarbias (kaip man atrodo) performatyvu- Muzikos tikrai daug, nes aktoriai ne tik vaidina, bet mo strategijas, tačiau liko dar keletas rakursų, be kurių ir šoka pagal Joanos Baguckaitės choreografiją. karalius yra tik pusiau apsirengęs. Arba pusiau nuogas, nes jau esame įpratę, kad šiuolaikiniame pasaulyje ne- Atsimenu, Nomedos Valančiūtės jaunystės laikais mo- begalima pasitikėti fotovaizdu, senamadiška aukštinti terys kompozitorės turėjo įsitvirtinti, įrodyti, kad gali įdo- estetines jo vertybes, jis nėra nei tikrovės atspindys, nei miai kurti. Ar jūsų karta dar turėjo panašių kompleksų? istorinis dokumentas. Tad kas lieka, nuvilkus praban- Studijuodama kompoziciją Lietuvos muzikos ir te- gųjį vaizdo rūbą, mantiją, taip ilgai nešiotą fotografijos? atro akademijoje, buvau vienintelė mergina kurse, bet Trimakas kaip tik ir imasi tokio preparavimo, dėme- nejaučiau jokio priešiško nusistatymo arba diskrimi- sį sutelkdamas į tuos kitus fotografijos dėmenis. Kaip navimo nei iš kolegų, nei iš dėstytojų. žinome, fotografijos formatas (išskyrus keletą išimčių) Žinoma, bet kuriai profesijai būdinga natūrali kon- yra itin griežtai apibrėžtas. Istoriškai susiformavę plokš- kurencija, nesvarbu, ar esi moteris, ar vyras, nes kie- telių, fotojuostų dydžiai gerokai griežčiau nei tapybos kvienam norisi įrodyti, kad yra geriausias. Aš nesiekiu drobės matmenys įspraudė vaizdą į tam tikrus rėmus. nei šlovės, nei nuolatinio dėmesio. Noriu tiesiog daryti Trimakas „atranda“ juos iš naujo. Vienas įspūdingiau- tai, kas man teikia džiaugsmą, o laimėjimai, įvertini- sių jo kūrinių – „Pauzės“ (1998) – primena abstrakčią mai ateina arba neateina. Lietuvoje lengviau pasiekti monochrominę tapybą, nors iš tikrųjų tai tarpai tarp savo tikslų, nes nėra tokios didelės konkurencijos kaip siauros fotojuostos kadrų, išdidinti daugybę kartų (220 Jungtinėje Karalystėje ar kitoje didelėje šalyje. x 46) ir tapę juodomis kolonomis. Eksponuojamos Mo- lėtų rajone, fermos, kuri buvo pastatyta iš žmonių atim- O kokioje vietoje dabar gyveni ? toje žemėje, o vėliau sudeginta, „griaučiuose“, šios kolo- Vis dar gyvenu Šiaurės Anglijoje, mažame Durha- nos, atrodė, remia dangų, virsdamos Stounhedžu, kaip mo miestelyje, UNESCO įtrauktame į pasaulio pavel- ir pastarasis neduodamos atsakymo, kas gi tai. Tačiau do sąrašą. pačiam kūrėjui jos yra svarbus memorialas – atminimo paminklas tėvui. Tarpus tarp kadrų menininkas paėmė Dėkoju už pokalbį. iš tėvo fotojuostos.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Aistė KISARAUSKAITĖ

GINTAUTO TRIMAKO FOTOGRAFIJOS ARCHEOLOGIJA

Vilniaus Dailės akademijoje, kur daug metų dirbo, ponuoti 2015 m. parodoje „Ir gėlių parduotuvė Varsa“, Trimakas, persmeigęs vinuku, ant sienos sukabino ru- skirtoje Valdo Ozarinsko atminimui. Turbūt nereikia dus popieriaus stačiakampius – mažėjančia tvarka sudė- aiškinti, kad pavadinimas irgi susijęs su menininko ti vienas ant kito, jie sudaro netaisyklingą piramidę. Tai reminiscencijomis (pasak Trimako, tokia parduotuvė senieji prancūzų dagerotipijos formatai, žemyninės Eu- sovietmečiu iš tikrųjų buvo), taigi turi aiškų istoriz- ropos fotografijos pradžia (britai turėjo savo formatus). mo vektorių. Atsitiktinai pasirinkto spalvoto pieštuko O nežinančiam fotografijos istorijos ir negavusiam au- štrichais kruopščiai nuspalvinti stačiakampiai pri- toriaus paaiškinimo – tai dar vienas abstraktus Trimako mena ir labai žemos raiškos skaitmeninio vaizdo fra- kūrinys. Panašią paslaptį turi ir 2006 m. pradėtas ciklas gmentą, kuriame atpažinti galima tik skirtingų spalvų „Savas formatas“, kuriam sukurti panaudota kamera, pikselius. Sąsajų su brutalistine (šįkart skaitmenine) analogiška Józefo Czechowicziaus dumplinei kamerai. estetika turi ne vienas menininko kūrinys. Taigi Trimakas tarsi nelaužo jokių normų (šiuo atveju Kas šiais laikais galėtų patikėti, kad yra „žolės ža- nekeičia formatų), nesižvalgo po futuristinius horizon- lumo“ arba „iš tikrųjų mėlyna“ spalva? Iš naujo rim- tus, o atsisuka į praeitį, nuosekliai vykdydamas savo tai priimdami „debesų mėlyną“ galime tik prisiminti meninį tyrimą. Iš naujo peržvelgęs fotografijos istoriją, prancūzų Art brut ir kadaise Jeano Dubuffet pasiūlytą atsirenka senąsias, marginaliąsias technikas, savaip jas šios srovės apibūdinimą – tai nelegalus grafitti, naivus, aktualizuodamas. Pasakymas, kad nauja – tai užmiršta primityvus menas, esantis už akademinės tradicijos sena, čia puikiai tinka. Kam vaikytis skaitmeninių nau- ribų. Trimakas irgi mokosi spalvinti su vaiko naivumu, jovių, paskui kurias suspėti sunku, o kryptis vis tiek vie- „perskaitydamas“, iš naujo įsisąmonindamas spalvų na – pikselių kiekiai, jei galima vaikščioti ten, kur takai pavadinimus, nes jie sklidini istorinių pasakojimų apie seniai užžėlę žole? Tai savotiška fotografijos archeologija. prekybą su tolimomis šalimis, apie pigmentus, išgau- Primityvių ankstyvųjų atradimų fragmentai, atskleisti tus tam tikruose geografiniuose taškuose – Neapolio menininko pastangomis, žavūs pirmykšte brutalia savo geltona, Indijos raudona, Kopenhagos mėlyna… Me- energija. Pasibaigusio galiojimo techninės plokštelės, pa- nininkas veikia tradicijos, žinoma, labiausiai susijusios veiktos laiko, nereikalauja jokio kito vaizdo, jose ir taip su fotografija, plotuose, tačiau stengiasi iš jos ištrūkti, fiksuota laiko tėkmė, taigi pakanka jas tiesiog išryškinti grįždamas prie ištakų, kur viskas dar tik prasideda, to- („Be pavadinimo“, 2011, skirta Kazei Zimblytei). dėl plyti begalinis įvairiausių galimybių horizontas. O Jos nurodo dar vieną svarbų dėmenį – šviesai jau- nuo ten atsispyrus, galima eiti visai kitu keliu. tri medžiaga lemia ir fotografijos spalvą. Jau kurį laiką Gal todėl Trimakas pasirinko ir primityviąją kamerą Trimakas pasinėręs į spalvos paieškas. Tai ne bet kokia pinhole, kurią išpopuliarino Lietuvoje? Į jo knygą „Mies- spalva, o archeologinė, slypinti pačioje medžiagos isto- tas kitaip: fotografijos“ Kitos( knygos. 2009, p. 128) sudė- rijoje. Čia reikėtų pridurti, kad kalbama ne tik apie fo- tos tik tokia fotokamera atliktos nuotraukos. Užburian- tografijos istoriją, nes į šį srautą telpa ir piešiniai, eks- tis neryškus piešinys, nenuspėjamumas, pačios kameros

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 61 Gintautas Trimakas. „Išėjimai“ primityvumas, begalinė improvizacija ją gaminant, pa- nos spalvos atspalvius. Iš tikrųjų smalsu. verčiant meno kūriniu, primena dadaistų pastangas at- – Kvadratas, – nedvejodamas atsako Trimakas, o mesti nusistovėjusį meno kūrimo ir suvokimo būdą. Čia kiek luktelėjęs patikslina: galima prisiminti ir Man Ray’ų, nes Trimako cianotipi- – Ir kitas formatas. jos yra fotogramos, o tą diktuoja pati medžiaga. Toks atsakymas turi mažai ką bendro su visų apta- – Prūsiška mėlyna, – pabrėžia autorius, kalbėdamas rinėjamu Rubeno Östlundo filmu „Kvadratas“ (2017), apie cianotipiją, ir tai grąžina mus prie diskurso apie gal sąsaja tik tokia, kad abiejų tolimas protėvis yra Ka- spalvas. zimiras Malevičius, ir tai tik iš vienos (tėvo ar motinos) Belieka paminėti trečią svarbią sudėtinę fotografijos pusės – nespalvotos fotografijos. O Trimakas, kaip bet dalį – tai popierius ar koks kitas pagrindas. Cianotipija kuris tolimos istorijos paveldėtojas, vis nori ją pataisyti. leidžia šviesai jautria medžiaga padengti bet ką, tačiau Tas „kitas formatas“ atsiranda iš „pataisymo“ – pastarų- Trimakas ir čia neieško pačių šiuolaikiškiausių techno- jų metų kūriniuose (tiek cianotipijose, tiek ir „Išėjimuo- loginių naujovių, renkasi seniai žinomas. Taigi jis lanks- se“) Trimakas keliais ėjimais, keliais judesiais susieja du to popierių, techninę juostą („Be pavadinimo“), kuria tris formatus, perstumdo, pridėdamas reikiamą ilgį ar įvairias architektūrines struktūras, kartais paversdamas plotį iki aukso pjūvio idealumo. Anoks čia atradimas iš fotografiją didžiulėmis instaliacijomis, tačiau daro tai, kvadrato padaryti stačiakampį ar atvirkščiai, sakysite! remdamasis seniai žinomais formatais – laiško, origa- Tačiau menininkas remiasi pačiais pirminiais, bazi- mio, dagerotipijos standartais. Konstruoja savo statinius niais dalykais. „RAW formatu“, – juokiasi autorius. O lyg architektas (pirmoji menininko specialybė susijusi su ten, kur viskas prasideda, kiekvienas judesys lemia labai architektūra), gerai išmanantis privalomus konstrukci- daug. Vos pastūmus žiūros tašką, išnyksta horizontas ir nius reikalavimus, standartinius statybinių medžiagų viskas pakinta, kaip atsitiko projekte „Miestas kitaip“. formatus, tačiau iš to kuriantis savitas struktūras. Pabandykite jūs pastumti horizontą ar išlaisvinti požiū- – Koks formatas tau labiausiai patinka? – klausia rio kampą („Išlaisvintas požiūrio kampas“, 2001), kaip tapytoja Eglė Ridikaitė, jiems kalbantis apie mėly- tą daro šis menininkas!

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Raminta JURĖNAITĖ

NAKTIS PRASIDEDA VIDURDIENĮ

glės Gineitytės paveiksluose, subtiliai balansuojan- džių reminiscencijas, bet svarbiausias vaidmuo čia tenka Ečiuose tarp abstrakcijos ir realistinio vaizdavimo, dė- nuotaikoms, kurias sukelia spalvų deriniai ir ritmas. Kita mesys sutelkiamas į peizažo santykį su žmogaus figūra. didelė paveikslų grupė – „Pūga“, „Baltas taškas raudonam Vėliau peizažuose liko tik statiniai – namas, iglu, avilys, fone“, „Leisk man skristi“, „Po nakties diena“ – nesiremia o per pastaruosius keletą metų gamtovaizdžiai visiškai jokiomis užuominomis į kraštovaizdį. Vizualūs saulėtos ištuštėjo. Provanso ciklų vienintelis motyvas – šlaituose dienos, rūko, žaros, vėjo gūsių, dangaus kūnų ar sniego žydintys sodai, alyvmedžių giraitės… Jų panoramas Eglė verpetų įspūdžiai išlieka, tačiau šie paveikslai nutolę net ir tapo lengvais tušo prisilietimais tarsi transparentiškas nuo abstrahuoto peizažo. Visų pirma jie išreiškia ramy- mirgančias teatro uždangas, kurios nusileidžia, veiksmui bės pojūtį, vidines būsenas. Tai tarsi pokalbis apie gyve- scenoje dar neprasidėjus arba ką tik pasibaigus. nimą ir mirtį, švaros, apsivalymo poreikis. Po trumpos, bet įkvepiančios išvykos į Provansą, Paveikslų, tapomų interjere, poetiški įvaizdžiai at- Gineitytė vis labiau domisi ir Lietuvos gamtovaiz- siranda panašiai kaip plenere. Išeities taškas – aplin- džiais. Tapytojai ypač svarbu nuvykti į Preilą birželio kos stebėjimas, pereinantis į gilią meditaciją. Henri viduryje. Čia ji šiek tiek tapo plenere, bet daugiausia Matisse’o, Davido Hockney’o ar Kosto Dereškevičiaus tiesiog stebi marias, kopas, pakrantę, mišką ir dangų. pamėgtą ir daug sykių eksploatuotą lango, kaip ribos Gėrisi spalvomis, kurios keičiasi, kintant orui, savitos tarp vidaus ir išorės, motyvą Gineitytė interpretuoja topografijos formomis, grožio antplūdžiu, gęstant ne- savaip. Dirbtuvės, sodo namelio langai vaizduojami pakartojamiems saulėlydžiams. Vėliau, jau dirbtuvėje fragmentiškai, tik sąlygiškai nubrėžiant baltą rėmo Vilniuje, gamtos vaizdų atsiminimai virsta nedideliais siluetą. Paveiksle „Naktis prasideda vidurdienį“ suku- eskizais – tarsi idėjų esencija. Iš tų mažų lapelių ir at- riama įtampa tarp statiškų ir dinamiškų elementų. Per sirado dideli naujausi paveikslai ant drobės. Vyresnės praverto lango trikampį plūsta tamsiai mėlyna šviesa kartos tapytoja Laima Drazdauskaitė oro ir šviesos ir vėjo gūsis. Paveiksle „Szara godzina“ priešingai – di- virpesius jautriai perteikia abstrahuotuose pajūrio pei- delis dirbtuvės langas uždarytas, mėlynai žalia šviesa zažuose, o Gineitytė renkasi kalbą, tolimą klasikiniam už jo primena klampią, izoliuojančią užuolaidą. modernizmui, ir drąsiai atskleidžia disonansus – san- Scenos dekoracijų sąlygiškumas, ritmo pojūtis Gi- kryžas, asfaltuotus kelius, pastebi net menkas paklai- neitytei ne mažiau svarbūs negu spalvos, tik dar labiau das, kurios drumsčia gamtos idilę. koduoti. Žinomos profesionalių šokėjų poros duktė Drobėse „Sankryža“, „Dauba“, „Pakilimas“, „Nusilei- lankė šokio pamokas, dainavo chore, matyt, todėl pa- dimas“ dar galima atsekti konkrečių Preilos kraštovaiz- veiksluose mėgsta kurti scenines situacijas, artimas še-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 63 šėlių teatrui ar muzikos kūriniams. Palangės ir lango Gineitytė dalijasi ypatingų būsenų patirtimi, kai ritmas čia tampa scenovaizdžio dalimi, kaktuso silue- ribos tarp vidinio ir išorinio pasaulio nusitrina. Anot tas ir bet kuri kita detalė paklūsta apgalvotai, taupiai jos: „Mano tapyba skirta ne tam, kad išsiaiškintume, o choreografijai. Čia svarbūs ne tik skambūs ritminiai tam, kad nutoltume.“ akordai, bet ir pauzės. Eglė Gineitytė, dar studentė, debiutavo 1994 m. Gineitytės kūriniuose kambarys arba kaktusas, mano kuruotoje Soroso šiuolaikinio meno centro pa- skirtingai negu jos bendraamžės Eglės Ridikaitės dro- rodoje „Duona ir druska“ pristačiusi didžiulius pieši- bėse, neturi nieko bendra su socialinių realijų studi- nius su moterų kūnais. Nuo tada ji yra viena svarbiau- jomis. Kiekvienam motyvui, net ir abstrakcijoms, sių Vilniaus meno scenos dalyvių. Gausią menininkės Gineitytė suteikia ontologinę dimensiją. Jai svarbus paveikslų ir piešinių kolekciją įsigijo Modernaus meno ryšys tarp praeities ir ateities, prisiminimų ir vizijų. muziejus Vilniuje. Parodų, kuriose Gineitytė dalyva- Puoselėdama koloristinę tapybą, autorė drąsiai ekspe- vo, sąrašas irgi įspūdingas, ypač svarbios asmeninės rimentuoja. Tapymas spalvotu tušu vaizdams suteikia mažos ir didelės ekspozicijos. Naujausia paroda sukur- efemeriškumo. Taikliais, ekspresyviais gestais ant dro- ta konkrečiai galerijos „Titanikas“ erdvei, atsižvelgiant bės liejamos raudonos, geltonos, mėlynos spalvos yra į salės proporcijas. Žiūrovams suteikiama galimybė transparentiškos, skaidrios. pasinerti į spalvų kontempliaciją.

JAUTRUS EGLĖS GINEITYTĖS RACIONALUMAS

Pokalbis su dailininke prie jos paveikslų

Raminta Jurėnaitė. Eglė Gineitytė – viena svarbiau- žaibiškai plito. Į metines Soroso parodas įtraukdavau sių savo kartos menininkių, tą rodo tiek kūrybos ir gabius studentus. Eglę pakviečiau, pamačiusi jos polėkis, tiek intensyvumas. Man buvo labai įdomu darbus akademijoje ir namuose. Standartinės sta- ir lengva daryti šią parodą – tai lyg kažkoks apsisu- tybos sovietiniame daugiabutyje užėjusi į mažytį kimas laiko rate. Su Egle pirmąkart susitikau labai „vaiko“ kambarį išvydau milžiniškus piešinius – nuo seniai, kai ji studijavo VDA. Laikai buvo sunkūs – lubų iki žemės, o juose – didžiules figūras, skriejan- ekonominė krizė, dirbome siaubingomis sąlygomis, čias, dūžtančias, sužalotas... Man padarė įspūdį, kad spaudžia šaltis, o akademija nešildoma... Bet, pasi- Eglė turėjo daugybę savarankiškų darbų, ne tik to- keitus santvarkai, puoselėjome daugybę vilčių, įsi- kių, kurie daromi pagal dėstytojų nurodymus. Tas vaizdavome, kad galime viską pakeisti. Tuo metu ne Eglės „apsėstumas“ kūryboje išliko. Net ir tada, kai ji tik skaičiau paskaitas VDA, bet ir vadovavau Soroso „nutyla kiekybės atžvilgiu“, viduje vyksta intensyvus šiuolaikinio meno centrui. Tai buvo laikas, kai jau kūrybos procesas. galėjome atsiverti pasauliui, mezgėme kontaktus su Pirmieji jos darbai priskirtini tuo metu Vakaruo- muziejais, su bienalėmis. Tų kontaktų turėjau, jie se, o ir pas mus jau dominavusiai neoekspresionizmo

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Eglė Gineitytė. Nusileidimas. 2018. Drobė, mišri technika; 165 x 180 Eglė Gineitytė. Leisk man skristi. 2016. Drobė, mišri technika; 125 x 165

Eglė Gineitytė. Jaučiu, kad sninga I. 2018. Drobė, mišri technika; 120 x 300 Vidmanto Ilčiuko reprodukcijos bangai – tai piešiniai su papildomais tapybos elemen- tais. Tikra neoekspresionizmo esencija tiek turiniu, tiek tema, tiek forma, tiek ir tuo, kaip Eglė atrado liniją. Neįprasto formato piešiniai buvo sklidini drastiškos jėgos. Bet kuris kitas tos ar vėlesnės kar- tos tapytojas, jei būtų viską daręs taip puikiai, toliau laikytųsi tos pačios krypties. Gineitytė šiuo požiū- riu – drąsus žmogus, nes radikaliai ir visiškai neti- kėtai pakeitė savo kelią. Vietoj šaukiančių, rėkiančių paveikslų pradėjo tapyti sklidinus tylos, sukauptus, sugestyvius. Nepaprastai subtilūs, netgi statiški, frontalūs jie yra priešingybė ankstesniam veržliam judesiui. Tie kūriniai susiję su moderniosios dailės istorija, su šiuolaikine tapyba, bet kartu labai indivi- dualūs. Viena vertus, primena Kazimiro Malevičiaus vėlyvąjį periodą, kai po suprematistinių kūrinių jis perėjo prie spalvotos figūrinės tapybos, konstrukty- vistinius elementus derindamas su figūromis, pavers- tomis ženklais, tačiau koloritas visiškai kitoks. Male- vičiaus spalvos ryškios, o Eglės – pastelinės, šviesios, skaidrios, perregimos, ir tai labai savita. Man asmeniškai visada buvo labai smalsu, kodėl įvyko toks radikalus posūkis. Dabar turiu gerą progą to paklausti. Eglė Gineitytė. Tai atsitiko 2000 m., tada supra- tau kažką svarbaus, susijusio su tapyba. Tapyti mo- kiausi ir prieš tai, bet, kaip sakė Raminta, tai buvo daugiau ekspresionistiniai piešiniai dažais. Iki 2000- ųjų buvo tarpsnis, kai nedariau nieko. Nežinojau, Eglė GINEITYTĖ. Gerviukas. 2017 Vidmanto Ilčiuko reprodukcija ką daryti. Labai norėjau būti ekspresionistė, bet man nesisekė. 2000-aisiais išvažiavau į Čekiją, į 2 mėnesių per aplinką. Drobės spalva atrodė tokia graži, kad simpoziumą, kur turėjau labai geras sąlygas kurti ir nenorėjau jos uždažyti. Nutepiau dangų ir palikau mąstyti. Prieš išvykdama bandžiau tapyti pačiai sau tas dvi figūras – vieną su baltais plaukais, kitą su keistą paveikslą – dvi moteris, atsukusias nugarą. Tai kuodeliu. Tai naivu, vaikiška, bet tada taip jaučiausi. reiškė, kad draugai nusisuka nuo manęs. Buvau emo- Čekijoje ketinau tapyti mažo formato paveikslėlius. ciškai prislėgta. Mano draugės tuokėsi, laukėsi vaikų, Išsilanksčiau drobę ir pagalvojau, kodėl turėčiau ją o aš – ne. Atrodė, visi nuo manęs nusisuko. Į Čekiją karpyti – gera ir didelė. Nutapiau visu ūgiu tas pa- važiavau su tuo „vienatvės“ krūviu, pasiėmusi nedi- čias moteris. Tas paveikslas dabar pas Jurgą Barilaitę. deles drobeles. Galvojau, perkirpsiu jas per pusę – bus Tai buvo lūžis, pakeitęs mano santykį ir su tapyba, ir pora mažų darbelių. Pradėjusi tapyti tas nusisukusias su gyvenimu. Viskas apsivertė – atsikračiau liūdesio, nuo manęs moteris, užtapiau viską aplinkui, bet ne nevilties, pykčio, apėmė palaima, nes pagaliau suvo- pačias figūras. Tai buvo atradimas – formą išreikšti kiau, kas yra draugystė, ir pajutau tapybos malonu-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 65 mą. Lyg tapyba būtų išgelbėjusi draugystę. Pradėjau jis analizuoja, kas yra tapyba, kas joje įmanoma, kas rašyti draugams meilės laiškus, gaudavau atsakymus. neįmanoma, ar šiandien ji išvis gali funkcionuoti. Emociškai jaučiausi pakylėta – supratau, kad visada Didelę, kartais tiesioginę, kartais netiesioginę įtaką reikia eiti į žmones. Kažkas atsivėrė ir tapyboje – da- jai daro kinas ir fotografija – viskas komponuojama riau tai, ko anksčiau nebuvau dariusi. fragmentiškai tarsi filmo kadrai. Vilma Mačianskaitė. O kodėl vėliau žmonės ėmė Antra vertus, vėl drąsiai grįžtama prie tradicijų. nykti iš paveikslų? Gal tai irgi susiję su asmeniniais Eglės parodoje esama dalykų, susijusių su klasikiniu potyriais? Rytų menu, kur visada labai įdomiai derinami abs- E. Gineitytė. Visada norisi imtis kažko naujo. Aš traktūs elementai su realistiniais, kompozicijos fra- būtinai dar sugrįšiu prie žmonių – jie man svarbūs. Bet gmentiškos, plokštumos dekoratyvios, erdvės sąly- pati tapyba labai priklauso nuo to, kaip jautiesi, kur esi, giškos... Tai būdinga ir Eglės tapybai. Ateina laikas, ir kokia šviesa aplinkui. Kalbu net konkrečiai apie patal- kitos kartos žmonės jau negali peizažo ar natiurmorto pą, apie medžiagas, kurias naudoju, ir apie savijautą. tapyti taip, kaip jie būdavo tapomi anksčiau. Kitų nu- Kai kūriau neužtapytas figūras, pati pirkdavau drobę, tapytus natiurmortus dailininkas apropriacijos būdu tempdavau ją ant porėmio, klijuodavau ir t. t. Man tai perkelia į savo natiurmortą arba jį redukuoja į kokius buvo atradimai, kuriais džiaugiausi. Kadangi tokią nors simbolius, ženklus. Ekspresionistinė tapyba iš gražią drobę buvo gaila uždažyti, tai jos ir nedažyda- natūros, ekspresionistinis realizmas ar Morandi’o vau, viskas ten vos vos matoma lyg rūke. O dabar turiu natiurmortas tampa nebeįmanomas senąja savo for- šviesią dirbtuvę, daug vietos, galiu nusipirkti paga- ma. Savianalizė būdinga ir Eglės tapybai, nepaisant mintą porėmį su užtempta drobe. Tačiau drobė jau ne to, ji išlieka labai emocionali. Tačiau tos emocijos, tokia – ji slysta ir pan. Kartais darbai labai priklauso romantiška ar šviesi melancholija susijusi ir su on- ir nuo turimų medžiagų. Dabar tapau tušu, o ne alieji- tologiniais egzistencijos įvaizdžiais – tai sugestyvūs, niais dažais. Maišau tušą su akriliniu gruntu. Pasiimu poetiški, nevienareikšmiški ženklai. Iš peizažo Eglė keturis buteliukus – mėlyną, geltoną, raudoną, žalią – atsirenka, kas jai svarbu, bet iš natūros netapo – čia ir išgaunu spalvų derinius. Jau žinau, ką darysiu toliau, jau šio laikmečio bruožas. Tai šiuolaikiška tapyba, to- šioje parodoje yra užuominų, kur link eisiu. Gal tušas dėl ji galėtų būti rodoma geriausiose parodų salėse su liks, gal ne, gal tapysiu aliejiniais dažais. žymiausių Europos tapytojų paveikslais, manau, vie- R. Jurėnaitė. Be techninių triukų nebūtų ir meni- ną dieną taip ir atsitiks. Jos tapyba artima Wilhelmo nių stebuklų, bet juk niekas nenori žinoti, kokį skaus- Sasnalio, kuris yra vienas garsiausių šiuolaikinių len- mą balerinoms sukelia puantai, taip ir čia – niekam kų tapytojų, darbams. Panaši forma, panašiu būdu neįdomi toji technologija. Grįžtant prie Eglės tapybos, supaprastintas peizažas, bet Sasnalis remiasi fotopei- po 2000-ųjų ji galutinai atitrūko nuo mūsų akademi- zažu, o ji – gamtos stebėjimu, ontologiniu simboliz- joje puoselėjamos Vienožinskio tradicijos. Vakarų mu, redukavimu. Iš esmės tai visai kitoks santykis su dailės istorijoje tai periodas, vadinamas „tapyba po pasauliu. Man Gineitytės darbai asocijuojasi su tuo, tapybos“. 1990 m. daugelis mūsų tapytojų ėmė kurti kas vyksta Europos dailėje, bet kartu tai labai savitas videomeną. Konceptualizmas taip įsigalėjo, kad tapy- šio laikmečio, šios dienos ir šios valandos kelias. bai vietos visai neliko. Po to sekė atsakas – neoeks- Egle, man įdomu, kokį vaidmenį suvaidino tavo presionizmo banga, visi vėl tapė kaip ekspresionistų dėstytojai akademijoje, kiti šiuolaikiniai tapytojai? laikais – iš peties, emocionaliai, spontaniškai. O po E. Gineitytė. Pirmąsias kančias patyriau jau vi- 2000-ųjų tapyba ėmė remtis ne vien emocijomis, – durinėje keturmetėje Konarskio dailės mokykloje, paveikta konceptualiojo meno, pasinėrė į savianali- kai reikėjo daryti diplominį darbą pas Povilą Ričar- zę. Tapytojas analizuoja ne tik save ar savo būsenas, dą Vaitiekūną. Daug dalykų nesupratau. Kai iš tre-

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 čio karto įstojau į Dailės akademiją, jau buvau ap- vienui viena su visu tuo. Einu į dirbtuvę ir galvoju, sisprendusi, kad studijuosiu tapybą. Rengdamasi kas šiandien įvyks? Kartais nuneša srovė ir pasiseka, šiam susitikimui „Titanike“, svarsčiau, kodėl mano o kartais – nieko neišeina. darbuose tiek daug oro, laukų, peizažų? Gal todėl, Tas nusisukusių figūrų variantas atsirado todėl, kad baigusi dailės mokyklą, tapyti mokiausi pati. kad nenorėjau vaizduoti veidų. Bet iš nugaros irgi Mačiau, kad po namo stogu šešėlis šaltas, o stogas galima atspėti, ar žmogus meldžiasi, ar juokiasi. Pas- žiba geltonai... Drąsiai maišyti dažus, išgauti, pa- taruoju metu man ypač patinka Georgia O’Keeffe. vyzdžiui, violetinę spalvą buvo netikėtas jausmas. Tapybos maniera visiškai priešinga lietuvių tapybai, Akademijoje vėl susitikau su Vaitiekūnu, man dėstė bet pats jos gyvenimo būdas tame gražiame name ir Kostas Dereškevičius, ir Mindaugas Skudutis, ir vidury dykumos ar stepių man labai imponuoja. Iš Augustinas Savickas. Bet labai daug pro ausis pralei- Lietuvos menininkų labai vertinu Čiurlionio tapybą. dau. Kiti buvo gudresni – jau tada Giedrius Kume- Darydavau mažus paveiksliukus, jį kopijuodama. taitis apie Eidukevičių pasakodavo, Gintaras Maka- R. Jurėnaitė. Norint parodyti geriausių Eglės pe- revičius, perskaitęs tonas knygų, daug ir protingai riodų darbus, surinktus iš kolekcionierių, iš Mo mu- kalbėdavo. O aš į gyvenimą žvelgiau gerokai papras- ziejaus kolekcijos, reikėtų mažiausiai ŠMC didžiosios čiau. Todėl perprasti tapybą sekėsi sunkokai. Vaitie- arba Nacionalinės galerijos apatinės salės. Bet Lietu- kūno paveikslai man labai patiko. Atrodė, ten viskas voje, kad tai įvyktų, reikia sulaukti 80-mečio. taip paprasta – žydra, žalia, horizontas. Ir pats vaiz- Sigita Maslauskaitė. Eglė tapo genialius paveiks- das man patiko, ir jo šneka užburianti. Klausytum ir lus. Neabejoju, kad parodos NDG jai nereikės laukti klausytum, kaip ir ką jis kalba. Net pati perėmiau jo iki senatvės. Visi pamatys ir ankstyvuosius jos dar- intonacijas, mokydama vaikus. Tiesa, daryti diplo- bus. Tai nuostabūs išbaigti ciklai su pavadinimais, su minį pas Vaitiekūną bijojau. Ne ką mažiau bijojau tekstais, su poezija. pradėsianti tapyti kaip jisai, nors širdies gilumoje Eglė taip įsigilina, kad dirbtuvėje tapo 3 dienas to norėjau. Neseniai buvau jo piešinių parodos ga- ar ištisą savaitę su nakvynėmis, atsijungusi nuo vis- lerijoje „Kairė-dešinė“ atidaryme, o jis atėjo į mano ko. Mes, bendrakursiai, klausinėdavome, iš kur toks parodą. Šįkart ir vėl iš peties pakritikavo, bet vienas užsispyrimas. Kamantinėdavome, apimti pavydo. darbas jam patiko. Kažkada yra man sakęs: „Jei bent Eglė gal nežino, bet jos kūryba mums visiems darė vienas paveikslas parodoje patinka, jau yra gerai.“ įtaką, pradedant diplominiu darbu su ekspresyviai- Taigi vienas jam patiko, ir man ramu. siais piešiniais. Slapčiomis bandėme tapyti kaip Gi- V. Mačianskaitė. Daug kas Eglės darbuose įžvelgia neitytė. Žinojome, kad taip nenutapysime, kad tai ypatingą jautrumą. O kai pati Eglė kalba, viskas atro- pernelyg egliška, tačiau tokia buvo didžiausia mūsų do labai racionalu. Čia drobės plotas neužteptas, čia siekiamybė. linija nepratęsta, čia užtepta pernelyg plonai. Tai ko E. Gineitytė. Dabar prisiminiau, kas gyvenime vis dėlto daugiau tavo kūryboje? svarbiausia, – tai draugai ir meilė. Džiaugiuosi ir E. Gineitytė. Na, viską lemia vidinis pojūtis. Ra- dėkoju, kad beveik visi jie dabar yra čia, mano par- cionalumo, savaime aišku, yra. Labai daug laiko odoje. praleidžiu, žiūrėdama į tuos pavidalus, į spalvas, o apibūdinti tai labai sunku. Ir su vaikais dirbdama mokykloje aiškinu, kad daugelis dalykų pajuntami su Kuratorės profesorės dr. Ramintos Jurėnaitės ir tapytojos Eglės laiku, iš vidaus, kai pradedi jausti pusiausvyrą. Tapy- Gineitytės pokalbį moderavo ir spaudai parengė menininkei dama esu savo privačiame lauke, esu laisva, galiu leis- atstovaujančios, parodą organizavusios Contour Art Gallery ti sau ir vienaip, ir kitaip pasielgti. Aišku, turiu būti steigėja menotyrininkė Vilma Mačianskaitė.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 67 Kęstutis ŠAPOKA

TIKROVĖ IR MONISTINIS NEUTRALUMAS

Dvi parodos ŠMC ‒ „Švytintys šešėliai“ ir „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“

asario pradžioje Vilniuje, Šiuolaikinio meno jekcijų paroda „Švytintys šešėliai“, lydima jo filmų Vcentre, atidaryta kino režisieriaus ir dailininko retrospektyvos (kuratorės ‒ Dovilė Grigaliūnaitė, Apichatpongo Weerasethakulo iš Tailando videopro- Asta Vaičiulytė, Mantė Valiūnaitė). Parodoje „Paau- glės bitės pašaukimas vieną vasarą“ dalyvauja Anna- Sophie Berger, Liudvikas Buklys, Paulas Ellimanas, Gaylenas Gerberis, Nicholas Matranga, Michaela Meise, Danielis Pflummas (kuratoriai ‒ Audrius Po- cius ir Nicholas Matranga). „Apichatpongas Weerasethakulas (g. 1970 m. Ban- koke, gyvena ir dirba Čiangmajuje, Tailande) kino bei videofilmus kuria nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Dirbdamas nepriklausomai nuo Tailando komercinio kino industrijos, Weerasethakulas 1999 metais įkūrė savo prodiuserinę kompaniją „Kick the Machine“, kuri prodiusuoja ir platina jo paties ir kitų kūrėjų nepri- klausomą ir eksperimentinį kiną.“1 Nors kūryboje ryš- kūs sapnų, haliucinacijų leitmotyvai, tačiau jo filmus ir videoprojekcijas galima apibūdinti kaip etnografinę (šiuolaikine prasme), ideologiškai angažuotą kūrybą. Etnografinė ji todėl, kad visas dėmesys sutelkiamas į gimtąjį Isano regioną Šiaurės rytuose. Asmeninė pa- tirtis ir atmintis padeda susieti mitus ir tikrovę. Tailandas per visą XX a. balansavo tarp monar- chijos, trapios demokratijos ir niokojančio karinės chuntos režimo.2 Anot Weerasethakulo, nuo Šaltojo karo laikų iki šiol išlikusi stipri ideologinė indok- trinacija, galioja cenzūra, klesti militarizmas, viskas skęsta biurokratijos liūne. Viešai kalbėti apie tautiš- kumą, monarchiją, seksą ir t. t. neleidžiama. Todėl net kvazipoetinę savo kino ir videoinstaliacijų kalbą Apichatpong Weerasethakul. Iš parodos „Švytintys šešėliai“ Weerasethakulas laiko politiniu veiksmu.

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Pilnametražį filmą „Didybės kapinės“ (2015), ku- Railos (neo)pagoniškiems projektams, kuriuose toli- rio herojai serga nepaaiškinama narkolepsijos forma, ma praeitis susilieja su dabartimi, mitas ‒ su tikrove. Weerasethakulas filmavo savo gimtajame mieste, ieš- Weerasethakulas savo filmams taiko ir kai kurias kodamas asmeniškesnio santykio su siužetu. Žmonės Piero Paolo Pasolinio ar Luiso Buñuelio strategijas. jaučiasi taip, tarsi būtų įkalinti, supranta, kad jais Sakykime, Buñuelio filme „Laisvės fantomas“ (1974) ciniškai manipuliuojama, nežino, kas laukia ateity- siužeto lyg ir nėra, nes kiekvienas minisiužetas, vos je. Vienas iš būdų pabėgti nuo nevilties yra miegas ir prasidėjęs, „atsitiktinai“ užkliūva už kokios nors ne- sapnai, kuriuose galima atrasti kitokią tikrovę.3 reikšmingos detalės ar „šalutinio veikėjo“ ir atsiranda Isano regione dominuoja budizmas, esama seno- naujas epizodas, niekaip nesusijęs su ankstesniu. O jo animizmo liekanų, katalikybės inkliuzų. Visos „Paslaptingas objektas vidurdienį“ (2000) sukurtas, šios religinės pasaulio matymo ir aiškinimo sistemos filmavimo grupei keliaujant po Tailandą, ‒ kino pasa- Weerasethakulo kūryboje vienaip ar kitaip atsisklei- kojimą pradeda vieni, o tęsia kiti sutikti žmonės. Tie- džia ir susipina. Autorius tyrinėja sapnus, jų santykį sa, Buñueliui rūpėjo absurdas, aštri socialinė (ir kino) su tikrove, dvasių ir sielos problematiką religijų fone. kritika, o Weerasethakulas nutapo tarsi panoraminį, Pasitelkdamas vaiduoklius, kuria metaforišką nara- nepropagandinį Tailando ir / ar jo gyventojų portre- tyvinę terpę ir aiškinasi, kaip funkcionuoja, sąvei- tą. Galime prisiminti tiek Aleksandrą Sokurovą, tiek kauja asmeninė ir sociokultūrinė atmintis. Šarūno Barto ankstyvuosius eksperimentinius pilna- Visa tai galima traktuoti ir kaip būdą permąstyti metražius filmus („Trys dienos“ 1991, „Koridorius“ kino kalbos konvencijas, performatyvios instaliaci- 1995), iš dalies net „etnografinį“ filmą „Mažoji Lietu- nės videokūrybos struktūrą. Sapnus ir tikrovę Weera- va, 1990 metų sausis prie Seimo“, trinantį ribas tarp sethakulas išreiškia kaip tamsos ir šviesos priešprie- vaidybinio ir dokumentinio kino. šą ‒ tai esminė fotografijos ir kino (ypač tradicinio juostinio) semantikos ašis. Instaliacijoje „Fejerverkai Parodos „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“ (Archyvai)“ menininkas išryškina tiek vizualinį, tiek autoriai neria į semantikos paradoksų gelmes. Ne- semantinį gyvybės ir mirties, dienos ir nakties, da- keista, nes vienas iš kuratorių ‒ Audrius Pocius ‒ yra barties ir praeities, tikrovės ir sapnų dualizmą. profesionalus filosofas. Jo (iš dalies ir Aurido Ga- Demonai, pasiklydusios sielos, angelai jo filmuose jausko, pavyzdžiui, „Neatsakytasis Q“ ar pan.) ku- gali niekuo nesiskirti nuo „paprastų žmonių“, t. y. kitų ruojami projektai neretai auginami kaip lingvisti- filmo veikėjų, tačiau jų „antgamtiškumą“, „mistinę di- nių ženklų sąveikos sistema, kurioje „vizualumas“, mensiją“ išryškina kalbinės naracijos kontekstualumas. „daiktiškumas“ yra veikiau vieni iš virtualių, išves- Vizualiai realistiškas siužetas gali būti traktuojamas ir tinių prasmės konstravimo sandų negu stabili tikro- kaip sapnas arba nepastebimas perėjimas iš tikrovės į vės konvencija. alternatyvų būvį, iš dabarties į atminties tunelį. Todėl ir Sąlygiškus koncepcinius parodos rėmus apibrėžia „fantastiškasis“ filmų / videoinstaliacijų lygmuo sietinas katalogas. Svarbi užuomina į bites, jų gyvenimo tru- ne su misticizmu ar žanrinio kino „fantastiškumu“, o kmę ir bendruomeninius santykius, kuriuos galima labiau su proto, vaizduotės veiklos tyrimu, savitu anali- traktuoti kaip ekonominį visuomenės modelį. Ku- tiniu, ideologiškai angažuotu vizualumu. Aiškinamasi, ratoriai lyg tarp kitko pamini anglų filosofą Alfredą kaip suvokiame daiktus, aplinką, kaip daiktai, aplinka Northą Whiteheadą, amerikiečių filosofę Ruth Gar- suvokia mus, ir kaip kuriame tikrovę. rett Millikan. Taigi galima daryti prielaidą, kad gi- Ieškant atitikmenų mums artimoje aplinkoje, būtų linamasi į realizmą, žinoma, tai filosofinis realizmas, galima teigti, kad svečio iš Tailando filmų, o ypač vi- susijęs su postvitgenšteiniška4 analitinės filosofijos deoinstaliacijų, „etnografija“ iš dalies artima Artūro tradicija, o ne tiesiog realizmas kaip dailės stilius.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 69 XIX a. antrosios pusės anglų realistai, siejantys gi vieną iš semantinių parodos lygmenų galima būtų save su Gottfriedo Wilhelmo (von) Leibnizo atomiz- apibrėžti sąvoka concrescence, nes tik toks specifinis mu, „suvokinį“ (priešingai negu klasikinis filosofinis procesualumas kūrinius laikinai paverčia „tikrais“. sensualizmas) traktavo ne kaip daikto idėją, bet kaip Šiuo atveju svarbūs Millikan lingvistinių semanti- patį daiktą, be to, tokia forma, kokia jis egzistuoja, nės reprezentacijos funkcijų tyrimai. Evoliucionizmo nepriklausomai nuo jį suvokiančios sąmonės. Tai kontekste filosofė aiškinosi, kaip žodžiai, ženklai, sim- vadinamoji „imanentiškumo autonomija“ arba „mo- boliai, netgi tam tikras bioperformatyvumas virsta nistinis neutralumas“, kai tarpusavyje susisaistantys vienokia ar kitokia reprezentacija, prasme, suvokiama daiktai nekeičia kokybinės savo prigimties. „Pažin- kitiems. Reprezentacija irgi yra specifiškai procesuali, tas“ objektas vis tiek lieka tuo, kas jis buvo. pasak Millikan, intencionali, nes kiekvienas teiginys, Whiteheadas šią koncepciją papildė procesualumu, įsitikinimas, manymas, net daiktas arba reiškinys pagal kurį esminis leitmotyvas yra daiktų (esinių) at- įtraukia į save kitą teiginį, įsitikinimą, daiktą arba reiš- siradimas ir išnykimas. Tikrovę ir tikrovės pažinimą kinį. Taip formuojasi semantinė reprezentacija arba filosofas vadino erdvėlaikio įvykiu occation( ).5 Objek- intencinės ikonos. Pažodžiui išvertus iš anglų kalbos, tai iš vienos situacijos vis pereina į kitą, tačiau lieka to- tai reikštų, kad kiekvienas daiktas yra apie kitą daiktą. kie patys. Įdomu, kad tame yra „platonizmo“ atgarsių, Vadovaujantis tokia logika, kiekvienas daiktas, numa- nes per įvykius keliaujantis ir nesikeičiantis objektas iš nydamas kitą daiktą, juo (bent iš dalies) ir tampa. dalies primena ir platoniškąją „idėją“, nors ją užkloja Panašiu intencionalumu natūralizmo rėmuose va- XIX a. pabaigos, ypač XX a. pradžios, filosofinis natū- dovaujasi ir parodos „Paauglės bitės pašaukimas vieną ralizmas. vasarą“ dalyviai. „Jeigu kažkas yra laikomas kintamų ir Todėl Whiteheadas neatmeta ir specifiškai supranta- nekintamų aspektų deriniu, atitinkamai yra tų aspektų mo simbolinio lygmens, nes „patirtis“ pagal tradicinio „komponuojamas“, tada galėtume sakyti, kad kiekvie- empirizmo koncepciją simboliškai išreiškia tiesioginį na reprezentacija yra reprezentacinės sistemos, kurią priežastinį išorinio pasaulio poveikį dvasinei-kūniškai galima pavadinti „kompozicine semantika“, dalis.“6 struktūrai, kuri tradiciškai vadinama subjektu. Faktas Kiekvienas parodos objektas, kūrinys ne tik numano (ir kiekvienas parodos objektas) pranoksta savo formą, vienas kitą, bet ir gali virsti vienas kitu. Savarankiški, o ji savo ruožtu yra didesnės faktų visumos dalis. skirtingo daiktiškumo ir medialumo objektai („subs- Taigi panašu, kad parodos kuratoriai kartu su meni- tancijos“) gali tam tikrame lingvistinės semantikos ly- ninkais manipuliuoja, žaidžia esmine, pasak hegelizmo, gmenyje įgauti vienodą ontologinę struktūrą.7 konkretybės sukeitimo klaida (the fallacy of misplaced Kita vertus, parodoje akcentuojama ne tik intencinė concreteness), kai „konkretybės“ idėja a priori suvokia- sąveika, bet ir jos spragos, prasminės tuštumos, tą „są- ma kaip pati konkretybė. Whiteheadas teigia, kad tai, ką augą“ paradoksalizuojančios, problematizuojančios, Hegelis vadino „konkrečia sąvoka“, yra tiesiog abstrak- atomizuojančios. Parodos kuratoriai ir autoriai net cija, o ne tikrovė. Nes konkretu ir yra konkretu. labiau koncentruojasi į tas komunikacines, semiotines Parodos kvazinaracinė struktūra iš dalies remia- spragas. Parodos objektai atskirai ir kaip visuma at- si šio tikrovės sukeitimo koncepcijos dualizmu. Kaip lieka ne tik semantinės reprezentacijos funkciją, bet ir minėta, Whiteheadas teigė, kad tikra tai, kas yra byloja apie erdvėlaikio, komunikacijos disfunkcijas. procese, o tai, kas nejuda, kas amžina, tėra iliuzija. Tiesa, vaithediškam realizmui ir milikaniškam in- Tai, kas nėra procese, negali virsti konkretybe, taigi tencionalumui parodos autoriai tarsi suteikia sociokul- ir tikrove. Tikrovė nuolat formuojasi, šį formavimosi tūrinius, ideologinius ir komercinius matmenis. Antai procesą filosofas įvardija sąvoka concrescence, į lietu- Liudviko Buklio postobjektinių kūrinių atspirties taš- vių kalbą ją galima versti kaip nuolatinę sąveiką. Tai- kas visada ar dažniausiai yra implicitiškai dalyvaujan-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 tis diskursinis lygmuo, siūlantis žiūrovams tekstinę ar vizualią aliuziją į šį diskursą. „Regėjimų dienos“ irgi susijusios su aliuzijomis į specifinį minidiskursą ‒ Bu- klys skolinasi iš youtube videoįrašus (Lietuvos maste- liais sulaukusius nemažai peržiūrų), 2011‒2016 m. įkel- tus iš „Adomo Domarko“ paskyros. Tai trumpi, pusiau teatralizuoti, sarkastiški provincijos paauglių „repor- tažai“, nevengiantys nenorminės kalbos, gana dras- tiškai ir ciniškai atspindintys regionų degradaciją. Iš vieno šių įrašų Buklys pašalina būtent kalbinį lygmenį, palikdamas tik aplinkos vizualizacijas, taigi semantinę reprezentaciją tarsi perskelia pusiau, stebėdamas, kaip socialinę erdvę apipavidalina, perkoduoja kalba. Anna-Sophie Berger, beje, turinti rūbų modeliuo- tojos išsilavinimą, dažniausiai tiria įvairių meninių disciplinų ribas, kurdama tranzitines, takias seman- tines-vizualines reprezentacijas. Jos kūriniai išryški- na kasdieninę įtampą tarp fizinės tikrovės, juslinių poreikių ir socioideologinės dimensijos. Skulptūrinis objektas „Liūto lemtis“, sudėliotas iš ŠMC kino salės fotelių, ‒ tai aliuzija į obeliską, esantį Vilniuje, Vingio parke, vokiečių karių kapinėse. Paulas Ellimanas, paprastai pristatomas kaip „be- veik natūralistas“ ir „dizaineris-tipografas“, labiau domisi ne gamtine, o sociokultūrine aplinka, kurią „skaito“ kaip kalbines, tipografines sistemas, raides ir pan.8 Todėl ir gelžgalių, surinktų siautėjant audrai Nicholas Matranga. „Praktinė informacija“ Londone 1987 m. spalio 15 d., krūvą reikėtų supras- Vidmanto Ilčiuko nuotraukos ti kaip vieną iš intencinių reprezentacijos funkcijų, perkoduojant erdvę, socialinę aplinką, ‒ tokiu būdu kaip komercinės reklamos „konceptai“ keičia pasaulį. „gamta“ transformuojama į lingvistinę sistemą. Michaelos Meise glazūruotos keramikos ciklas Danielis Pflummas, susijęs su elektronine muzika „Pinigų veidas“ apeliuoja, viena vertus, į XIX a. ir jos leidyba, dažniausiai gilinasi į vartotojų kultūros skulptūrinį realizmą – autorė domėjosi Jeano-Bap- kalbai būdingą specifiką, kai komunikacija tampa ka- tiste’o Carpeaux neobarokinėmis skulptūromis, pitalo ekvivalentu.9 Taigi visuomenė keičiasi iš esmės. Jeano-Antoine’o Houdono garsių XIX a. politikų, Ellimanas aiškinasi, kokį poveikį tipografinė dizaino filosofų, kultūros veikėjų portretais, skulptūrine plotmė daro sociokultūrinei aplinkai, o Pflummas jų kūniškumo ekspresija. Kitas sluoksnis ‒ senosios tyrinėja reprezentacinę komercinių logotipų, aps- archeologinės keramikos estetika. O trečias ‒ vadi- kritai komercinių medijų semantiką. Šioje parodoje namieji „monetų veidai“, kai kūnas, kūniškumas demonstruojamas videofilmas „Kinder-Country“ at- (ir biografija) susiejamas su socioideologine medi- skleidžia komercinės televizijos reklamos ir B kate- ja ‒ pinigais. Tačiau Meise sukuria ne tiek šių kon- gorijos žanrinio kino rinkos ideologizaciją, parodo, tekstų „interpretaciją“, kiek semantiškai entropiškus

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 71 pavidalus, susijusius su istorizmu ir prasmių, kurios 1 http://cac.lt/lt/exhibitions/current/9024 „įkrautos abejingumu“, cirkuliacija. 2 Tailandas – vienintelis Azijos pietų ir Indonezijos regionas, atsilaikęs prieš Gayleno Gerberio kūriniai dažnai irgi yra tarsi se- stiprų Vietnamo ir Mianmaro presingą, trukusį keletą amžių, netapęs Pran- nesnių istorinių epochų kūrinių atgarsiai, tačiau jų cūzijos ar Anglijos imperijų dalimi. 1939 m. šalis iš Siamo buvo pervadinta semantika sąmoningai „išvalyta“. Jie monochromi- Tailandu. Po absoliučios monarchijos nuvertimo 1932 m. Tailandą valdė niai (parodoje eksponuojama XIX a. šv. Jurgio ikona profašistinių, antikomunistinių kariškių chunta, vadovaujama diktatoriaus, užtepta baltais aliejiniais dažais), minimalistiniai, maršalo Plaeko Phibunsongkhramo, vėliau kito diktatoriaus – maršalo pagal formatą muziejiški. Remdamasis aliuzijomis Thanomo Kittikachorno. Antrojo pasaulinio karo metais Tailandas buvo į istorizmą, autorius grįžta prie esminių klausimų fašistinės Japonijos, okupavusios Prancūzijos imperijai priklausančią Indo- apie vertės funkcionavimą, konstravimą, net pras- kinijos dalį ir faktiškai įsitraukusios į karą, sąjungininkas. Šaltojo karo fone ak- mines disfunkcijas. Gerberio kūriniai neretai tam- tyviai dalyvavo pagrindiniuose konfliktuose – per Vietnamo karą rėmė JAV pa pagrindu kitų menininkų kūriniams. Jis kuria pusę, 1964–1972 m. buvo įsitraukęs į pilietinį karą Laose. 1975 m. nugalėjus instaliacinę situaciją, galima sakyti, intencinę talpą, komunistams, į Tailandą plūstelėjo apie trisdešimt tūkstančių pabėgėlių kurią užpildo kiti kontekstai, kitų autorių kūriniai. iš Laoso. 1973 m. karinei diktatūrai žlugus, Tailandas pasuko demokratijos Nicholas Matranga kaip ir Liudvikas Buklys pri- keliu, tapo parlamentine konstitucine monarchija. 1991–1992 m. valdžią klauso postobjektinei neokonceptualistinei kryp- vėl buvo perėmusi karinė chunta. Nuo 2001 iki 2006 m. valdė populistinė čiai, tačiau pastaruoju metu linksta į „realizmo“ ir partija, po 1997 m. finansinės krizės „papirkusi“ tailandiečius nerealistiš- „natūralizmo“ procesualumą, performatyvumą, kais krizės įveikimo pažadais. 2006 m., kilus protestų bangai, prasidėjus virtualumą. Savo kūrinius, primenančius meno, korupcijos skandalams, jos valdymas baigėsi. 2007 m. buvo laikinai atkurta dizaino ir / ar tikrovės artefaktus, Matranga kildina demokratinė santvarka, tačiau 2014 m. vėl įvesta karinė diktatūra. daugiausia iš paradoksų, tautologijų ir panašios kalbi- 3 A Homeland Swansong: Apichatpong Weerasehakul on Cemetery of Splen- nės konsistencijos. Kūriniai konfrontuoja su tikrove, dor. Internetinė prieiga: http://sensesofcinema.com/2015/feature-articles/ pasitelkdami pačią tikrovę. Tokiu būdu (iš)gaunamos apichatpong-weerasethakul-interview/ (žiūrėta 2018-02-10) paradoksalios reprezentacinės ikonos, tačiau nuose- 4 Beje, netiesioginių sąsajų su Whiteheadu yra ir čia, nes Ludwigas kliai jų analizuoti neįmanoma. Ko gero, menininkui Wittgensteinas (daręs stiprią įtaką vienam iš amerikietiškojo „analitinio“ labiau rūpi pačios idėjos, o ne jų įgyvendinimas. „Di- konceptualizmo pradininkų Josephui Koshutui) buvo Bertrando Russelo zaineriški objektai“ šiuo atveju remiasi „įgyvendini- mokinys. O Russelas savo ruožtu buvo Whiteheado mokinys ir kartu su mo regimybe“ ‒ kuria ikonografinės referencijos ir / dėstytoju 1910 m. išleido pirmąjį iš trijų „Principia Mathematica“ tomų. ar „praktinės informacijos“ iliuziją. 5 Northrop, Filmer Stuart Cuckow; Gross, Mason Welch (eds.). Alfred North Apibendrinant parodos visumą, kurią įrėmina fi- Whitehead: An Anthology. New York: The Macmillan Company. 1953, p. 220. losofinis realizmas ir natūralizmas (tiek daiktiškas, 6 Ruth Garrett Millikan. „Biosemantics“. In.: The Journal of Philosophy, Volu- tiek lingvistinis), galima vėl prisiminti Millikan žo- me LXXXVI, NO. 6, June 1989, p. 287. džius, kad medų nešančios bitės „šoka“ ore, nuro- 7 Ruth Garrett Millikan. „A common structure for concepts of individuals, dydamos kitoms bitėms vietą, kurioje rado medaus. stuffs, and real kinds: More Mama, more milk, and more mouse“. In. Šokio tempą ir geometriją lemia atstumas iki nek- Behavioral and Brain Sciences. 1998. No. 21, p. 56. taro šaltinio ir skrydžio kryptis. Taigi šokis padeda 8 Jennifer Kabat. Taken for Wonders: How Paul Elliman responds to the rasti nektarą, vadinasi, yra intencinė nektaro (loka- spaces, objects, words and sounds that surround him. Internetinė priei- cijos) ikona, suaugusi su kitais konceptais ir erdvė- ga: https://frieze.com/article/taken-wonders (žiūrėta 2018-02-10) laikiais. Tiek jo, tiek aptariamos parodos semantinė 9 Jan Kedves. Don‘t Believe the Hype (An interview with Daniel Pflumm). reprezentacija skambėtų kaip „kryptingas intenci- Internetinė prieiga: https://frieze.com/article/dont-believe-hype (žiūrėta nis šokis erdvėlaikyje“ (dance-at-a-time-in-a-place- 2018-02-14) at-a-tempo-with-an-orientation).10 10 Ruth Garrett Millikan. „Biosemantics“, p. 288.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Praeities dabartis

Virgilijus ČEPAITIS

SUGRĮŽIMAS Į ŽEMĖLAPĮ

Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03*

Skiriu Vasario 16-ajai

Mėnuo AT rūmuose „1991-01-15, antradienis. AT posėdis Kalba Oleinikas. Vagnorius papasakoja apie derybas Prisimenu tas naktis, kai laukdami puolimo sulaukda- su kariškiais. Pasiūliau komisiją SSRS ginkluotųjų pa- vome ryto. Žiemą švinta vėlai. jėgų nusikaltimams tirti.“ Supratau, kad nėra prasmės eiti nakvoti namo. Žmona atnešė pižamą, nes pirmomis budėjimo nak- „1991-01-18, penktadienis timis taip ir nenusivilkdavau kostiumo. Radęs kelias Naktį buvo sulaikę plente Vidmantą Povilionį [AT minutes nusnūsti, priguldavau iš pradžių Landsbergio deputatą, buvusį politinį kalinį].“ kabinete, o paskui – salonėlyje už kabineto, jame buvo minkštasuolis. Sieninėje spintoje radau net patalynę! „1991-01-19 šeštadienis Paaiškėjo, kad Lietuvos Sovietų Socialistinės Respubli- Pradėjo veikti AT TV.“ kos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui už kabineto buvo įrengtas butukas – su salonu, miega- „1991-01-20 sekmadienis muoju, dušu, valgomuoju ir dar kažkokiu kambarėliu, Naktis buvo palyginti rami, tik Baltupy patrulis kuriame dabar tilpo AT Apsaugos skyriaus viršinin- šaudė į bėgančius jaunuolius. Atrodo, pradėjo vaikinų ko Artūro Skučo stalas. Salonėlyje stovėjo televizo- gaudymą. rius. Apsaugos skyriaus radistai ant rūmų stogo iškėlė Apie 22.00 „lėkštę“ ryšių palydovams gaudyti, matėme net BBC ir Rygoj vyksta mūšiai, OMON’as šturmuoja Latvijos CNN naujienas! Dar ilgai po sausio 13-osios iš jų ne- VRM. dingo žinios iš Lietuvos. Į mūsų pusę važiuoja tanketės. Landsbergis skambi- Visą tą mėnesį užsirašinėjau, kas vyko Lietuvoje ir na Tarazievičiui. Tas aiškina, kad nieko baisaus, jos tik pasaulyje, parlamento posėdžių salėje, AT pirminin- patruliuoja. O Rygoj milicija „raskololasj“ [suskilo]. Ta- ko kabinete. Tiesa, ne kasdien turėjau tam laiko. Kai razievičius sakė garantuoja, kad pas mus nieko neįvyks, ką pacituosiu. Nors tos citatos užims nemažai vietos, jis susiskambinęs su atsakingais žmonėmis. jos atspindi įtemptas 1991-ųjų sausio dienas. Manau, Naktinėse žiniose Radžvilas jau reiškė abejones dėl tų įvykių dalyvio užrašai turi išliekamąją vertę – bent pasirinkto kelio.“ istorikams. „1991-01-22, antradienis * Tęsinys iš KB nr. 1 Kanada atšaukė paramą SSRS.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 73 „Respublika“ jau vėl mini mano pavardę – esu blogio kluso anonimams „do i posle polunoči“ [prieš ir po vi- įsikūnijimas, taigi viskas grįžta į senas vėžes.“ durnakčio]. Parodė palyginti objektyvų reportažą apie įvykius. „1991-01-23, trečiadienis OMON’as paleido paskutinį belaisvį, kurį, kaip jis Apie 12.30 kareiviai užėmė LKP CK spaustuvės po- tvirtina, statė prie sienos, grasindami sušaudyti. pieriaus sandėlius Kirtimuose. Landsbergis paskambi- Atvyko dar pora Lenkijos Seimo narių, tvirtino no- no Tarazievičiui, tas žadėjo išsiaiškinti. rintys pasakyti mūsų lenkams, kad pirma nepriklauso- 16.20 iš Stokholmo skambino Zingeris, sakė, yra vil- mybė, o paskui jų teisės.“ čių sulaukti pripažinimo. Landsbergis siūlo Zingeriui laikinai būti įgaliotuoju patikėtiniu. „1991-01-27, sekmadienis 19.00. Skambina Demidovas [SSRS VRM pirmasis vi- Naktį Grigiškėse majoras šaudė iš automato po kojo- ceministras], pripažįsta, kad TV užgrobimas yra ne visai mis jaunuoliui, grįžtančiam iš šokių. Sužeistasis – rusas. legalus. Tarazievičius vis tiek siūlo derėtis su Burokevi- AT prezidiumo posėdis čium, bet Landsbergis atsakė, kad tas esąs nelegalus. Landsbergis kalba apie konsolidacijos reikšmę. KGB ir armija ėmė patruliuoti aplink Šiaurės mieste- Paulauskas kreipia bylą, kad buvo pasikėsinta nu- lį, užblokavo eismą aplink AT. versti valstybės valdžią. Prokuratūra šią savaitę bandys Paskelbiau per TV kreipimąsi į PKT ir kitas organi- kvosti Jermalavičių ir kt. zacijas, kad susivienytų dėl visuotinės apklausos.“ Vakare LTV rodė kasetę su uždrausta centrinės SSRS televizijos laida „Vzgliad“ [Žvilgsnis], objektyviai pa- „1991-01-24, ketvirtadienis rodžiusia sausio įvykius Vilniuje. Misiukonis interviu Rytas prasideda nuo Landsbergio skambučio Tara- sako, kad depolitizuota milicija neklauso nei Buroke- zievičiui, aiškinasi dėl vakarykščio popieriaus sandėlių vičiaus partijos, nei Brazausko partijos, nei Čepaičio užgrobimo. partijos. Pati laida, jei būtų buvusi parodyta per SSRS Vakare kariškiai apšaudė Skučo komandą, vieną pa- televiziją, būtų sukėlusi sąmyšį Sovietų Sąjungoj.“ šovė. 16 skylių mašinoj. Tarazievičius sako, kad viskas ramu, išsisukinėja. „1991-01-28, pirmadienis („Aš neturiu ministro įgaliojimų. Aš tik informuoju. Aš Landsbergis iš ryto skambina Jelcinui, po to Tara- neturiu neribotos valdžios. O gyventi juk visiems reikia zievičiui. Sako, kad atskilęs OMON’as virto panašia drauge.“) Spaudžia susitarti su Burokevičium.“ gauja kaip Latvijoje. Klausia, gal Tarazievičių specia- liai iškvietė į Maskvą, kad jo čia nebūtų. „1991-01-25, penktadienis Atvyko Bulgarijos parlamento opozicijos atstovai.“ Iš ryto skambino Nišanovas [SSRS AT Tautybių rūmų pirmininkas], Landsbergis jam papasakojo apie „1991-01-29, antradienis nakties įvykius. Dėl derybų su SSRS prašė, kad paskirtų Išvakarėse Švedijos laikraštis pranešė, esą aš pasa- pakankamai dorą pirmininką. kiau, kad negali būti derybų su Maskva, – antraštės per 15.00. Per pokalbį telefonu su Burokevičium Lands- visą puslapį. bergis pasakė: „Nežinau, kokio laipsnio jūs nusikaltėlis, Naktį vėl smarkiai sužalotas 20 metų žmogus. bet jūsų rankos kruvinos.“ Iš Klaipėdos skambino pulkininkas, kad atitrauks BTR’us, jei vietos valdžia atšauks savo potvarkį dėl pa- „1991-01-26, šeštadienis minklų nugriovimo. [Klaipėdos miesto taryba 1990 m. Rami diena. „Vremia“ parodė idilišką reportažą apie rugsėjo mėn. priėmė nutarimą demontuoti Lenino Vilnių ir pasakė, kad kariškiai turės atsakyti, kodėl pa- paminklą ir patranką ant aukšto pjedestalo centrinėje

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 aikštėje. Nuo to laiko juos saugojo šarvuočiai.] Amerika nori Lietuvai SSRS rėmuose suteikti pagalbą, Landsbergis susiskambino su Jelcinu, kad norime „neatsisakydama nepripažinimo politikos“. įteikti jam laišką.“ Birulis sakė, kad jam skambinęs SSRS ryšių ministro pavaduotojas, žadėjęs atiduoti pašto ženklus [išspaus- „1991-01-30, trečiadienis dintus užsienyje dar pernai rudenį] ir tartis dėl TV Atrodo, išveda armijos dalinius iš Vilniaus, jau 4 bokšto grąžinimo.“ daliniai labai skubiai išvyko į aerodromą. Landsbergis priėmė švedų deputatus, žaliųjų atsto- „1991-02-07, ketvirtadienis. vus. Susitikimas su Šiaurės Tarybos delegacija Landsber- Per radiją ir TV perskaičiau kreipimąsi dėl apklau- gis informuoja, kad situacija dėl derybų su SSRS nesi- sos. keičia. Dabar rengiamės plebiscitui. Šiaurės Tarybos Šeštadienio „Litmeny“ Ozolas rašė, kad reikia imtis atstovai klausia, kokie mūsų santykiai su Rusija, kokia teroro aktų prieš sovietinę armiją. Jelcino įtaka jo AT? Kokie mūsų santykiai su Lietuvos AT prezidiumo posėdis rusais? Šiaurės Taryba palaiko mūsų laisvę ir nepri- Prezidiumas atsiriboja nuo Ozolo pareiškimo. klausomybę. Tai, kad atvyko čia, jau yra pripažinimas Gudaitis pasiūlė sudaryti komisiją iš įvairių frakcijų de facto. Vidurinis kelias tarp diplomatinių santykių ir deputatų dėl pasisakymų per radijo „Valstybės studiją“. pačios valstybės pripažinimo. Landsbergis siūlo sudary- Litvinas [Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko ti konkrečias laivybos, prekybos ir kt. sutartis tarp vy- pavaduotojas] sako, kad reikia daugiau žymių žmonių riausybių. Pratęsti senas sutartis. Pagrindinės žmogaus pasisakymų dėl apklausos per TV. Landsbergis – reikia teisės – laisva tauta.“ karo cenzūros. Siūlo penktadienį susirinkti dėl viso pikto. Jakovlevas sakęs: „nasiljno byla uničtožena go- „1991-02-12, antradienis sudarstvennostj Litvy“ [jėga buvo sunaikintas Lietuvos „Ščit“ reziumė dėl sausio įvykių: valstybinio pervers- valstybingumas]. Uoka piktinasi, kad Brazauskas iš- mo bandymas, kad SSKP perimtų valdžią, žinant ir pri- davė milijono kreditą kooperatyvui ir apie tai melavo. tariant SSRS prezidentui. Prunskienė išdavusi daug lengvatinių leidimų. Laurin- Atvyko Danijos Folketingo pirmininkas ir keturi pre- kus sako, kad Lietuva buvo pasidalyta privatizavimui, zidiumo nariai, kalbėta apie galimą pripažinimą. Jie o Prunskienė tą toleravo. labiau pasisako už step by step. Skiriama komanda „Valstybės studijai“: Čepaitis, AT posėdis Šaltenis, Jurgelis.“ Kelias valandas svarstomas Mokslo įstatymas, vėl prasideda sena parlamentinė obstrukcija.“ „1991-02-03, sekmadienis Aukščiausiosios Tarybos posėdžius užsirašinėjau Tirti įvykių atvyko „Ščit“ [„Skydas“ – sovietinių ka- retai, dabar teko pasklaidyti tų dienų stenogramas. rininkų-demokratų organizacija] atstovai. Kitą pirma- Nustebau, kad apskritai turėjome laiko priiminėti dienį žadėjo pristatyti savo išvadas AT. įstatymus. Deja, pirmasis iš jų buvo padiktuotas bai- Nutarta padaryti rinkinį Gorbio ir SSKP CK pareiš- siųjų įvykių – sausio 15-ąją atkurtas Vyčio Kryžiaus kimų, kuriais gąsdinama, pranašaujant susidorojimą ordinas, kuriuo reikėjo apdovanoti tuos, kurie žuvo su mumis.“ už Lietuvos laisvę. Po dviejų dienų AT priėmė Sa- vanoriškosios krašto apsaugos įstatymą – tą patį, už „1991-02-04, pirmadienis kurį, pasipriešinus kairiesiems deputatams, nepavy- Iš ryto Landsbergiui skambino Richardas Mile- ko balsuoti praeitais metais. Negražu sakyti, bet po sas [JAV generalinis konsulas Leningrade], sakė, kad žudynių prie telebokšto svarstyti kai kuriuos klausi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 75 mus tapo lengviau. Bent pirmąsias kelias savaites. bent po penkis rūmų gynėjus. Su kai kuriais iš jų svei- Tomis dienomis priėmėme daugybę pareiškimų, kinuosi ligi šiol. Nakvodavau salonėlyje už AT pirmi- kreipimųsi į pasaulio žmones. Tik taip galėjome gintis. ninko kabineto, tad reikėdavo per jį pereiti. Landsber- Pacituosiu dokumentą „Dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų gis dažniausiai sėdėdavo prie stalo ir vis ką nors rašė. neteisėtų veiksmų“: Kartais kalbėdavo vienu iš keleto telefonų, stovėjusių „SSRS ginkluotosios pajėgos 1991 metų sausio mėne- ant atskiro staliuko. Raudonu, tik jau be SSRS herbo, sio pradžioje Vilniuje smurtu užgrobė Spaudos rūmus, buvo galima susisiekti su kuo nors iš viršininkų Mas- Lietuvos radijo ir televizijos rūmus, televizijos bokštą, kvoje, žinoma, jeigu atsilieps. Kito numeriai buvo tri- Vilniaus radijo mazgą bei kai kurių kitų institucijų pas- ženkliai – tai vietinė linija, akylai stebima KGB. tatus, suniokojo patalpas, įrengimus, plėšikavo. Prie- Kartais išeidavau į lauką. Barikados, juosiančios šiškų akcijų metu buvo žiauriausiu būdu nužudyti ir parlamentą, jau buvo išmargintos užrašais, smerkian- sužaloti pastatus saugoję taikūs žmonės. Tokiais veiks- čiais žudikus, SSRS, komunistų partiją ir Gorbačiovą. mais, kaip ir juos lydinčių fiktyvių valdžios struktūrų Jų vis daugėjo. kūrimu arba skelbimu bei planinga dezinformacija, Salonėlyje nuolat keitė vienas kitą parlamente bu- siekiama sukelti politinio, ekonominio ir kultūrinio gy- dintys deputatai. Dažnai nakvodavo Algirdas Patac- venimo suirutę Lietuvoje, palikti Lietuvos ir tarptautinę kas, po pagalve pasikišdavęs pistoletą. Kartą vos už- visuomenę be teisingos ir laisvos informacijos, galų gale snūdęs, pabudau nuo, kaip man pasirodė, šūvių lauke. nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Atsargiai praskleidžiau užuolaidą. Aplink rūmus kū- Lietuvos Respublikos Aukščiausiosioji Taryba, griež- renosi laužai, žmonės su trenksmu laužė kažkokius tai protestuodama prieš brutalius SSRS ginkluotųjų pagalius. Užliejo laimė, kad esame ne vieni. pajėgų veiksmus, reikalauja, kad Sovietų Sąjunga ne- delsdama nutrauktų agresiją, išvestų karinius dalinius iš užgrobtų patalpų ir atlygintų padarytą materialinę 2. 1991-ųjų VASARIS žalą bei kitus nuostolius ir patrauktų atsakomybėn kal- tininkus, kad ir kokio aukšto rango jie bebūtų.“1 Pirmasis Konstitucijos straipsnis Naująjį ministrą pirmininką Gediminą Vagnorių užgriuvo visi ankstesnės vyriausybės nepadaryti dar- Jau nuo rudens Kremlius kalbėjo apie Sąjungos su- bai. Prisimenu, koks sutrikęs jis atėjo pasikonsultuoti tartį, duosiančią respublikoms daugiau savaran- su Sąjūdžio deputatais. kiškumo. Mus irgi spaudė ją pasirašyti. Tai daryta ne tik oficialiai. Gruodžio pradžioje Vilniuje prie „1991-02-04, pirmadienis. Frakcijos posėdis Sporto rūmų įvyko mitingas „Demokratijai apgin- Vagnorius: Mes priiminėjam įstatymus, o jie kaupia- ti, už Sąjungos sutarties pasirašymą“. Į jį, kaip teigė si spintose. Padėtis ypač sudėtinga, kai SSRS tris-keturis organizatoriai, susirinko 80 tūkstančių žmonių. Šal- kartus pakėlė žaliavų kainas. Problemos dėl tiekimo ir čininkų vykdomojo komiteto pirmininkas Vysockis biudžeto. Skola didesnė už milijardą. Reikia peržiūrė- pareikalavo, kad Aukščiausioji Taryba ir vyriausybė ti žemės ūkio mokesčius. Pabrangimai su žaliavomis atsistatydintų, o Lietuva pasirašytų Sąjungos sutartį. sudaro 10 milijardų rublių (nacionalinės pajamos – 9 Gruodžio pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažia- milijardai). Kurį laiką planuoju ir pas jus nevaikščioti, vimas paskelbė, kad organizuos „visasąjunginį refe- ir po užsienius nevažinėti.“ rendumą“, kuriame reikės atsakyti į tokį klausimą: Niekad neužmiršiu to mėnesio, praleisto AT rūmuo- „Ar laikote būtinu išsaugoti Sovietų Socialistinių Res- se. Sutemus pakildavau į ketvirtą aukštą ir vaikščioda- publikų Sąjungą kaip atnaujintą lygiateisių respubli- vau ilgais koridoriais. Ties kiekvienu posūkiu budėjo kų federaciją, kurioje bus visiškai garantuojamos bet

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 kurios tautybės žmogaus teisės ir laisvės?“ paims dalį urnų? Senkiewicz visiškai pritaria apklausos Pirmąjį trečiadienį po Sausio 13-osios, kai Lietuva tekstui. Raila: Vilniaus rajono taryba atsisakė sudaryti laidojo žudynių aukas, SSRS AT svarstė, kada skelbs tą rinkiminę komisiją. Būtina atkreipti ypatingą dėmesį „visasąjunginį referendumą“. į Vilniaus kraštą. Kai dar plevėsavo gedulo vėliavos, į Mūsų bičiuliai užsienyje dažnai teiraudavosi, kodėl Klaipėdą atvyko Požela, Statulevičius ir kt. Sukviesti nepaklausiame Lietuvos gyventojų, ar jie tikrai nori sąjunginio pavaldumo įmonių direktoriai, LKP sekreto- būti nepriklausomi. Atsakydavome, kad ir taip tą žino- riai piktinosi, kodėl nušalintas Brazauskas, esą Lietuva me, juk didžioji dauguma balsavo už Sąjūdį, kuris ža- to neatleis. Klimas: Šita apklausa – valstybės likimo rei- dėjo paskelbti nepriklausomybę. Bet iš tikrųjų buvo ne kalas, ir jai turi vadovauti valstybė. Nereikia bijoti, kad visai taip. Sociologinės apklausos rodė, kad jau ne visi mus tuo apkaltins. Meskime šimtus agitatorių – maši- palaiko Aukščiausiosios Tarybos politiką. Maždaug nos kad būtų. nuo „blokadmečio“ pradėjome jausti, kad visuomenė Specialus tekstas rusams ir lenkams, kviečiant soli- nebe taip entuziastingai pritaria radikaliems veiks- darizuotis. Sudaryti visuomeninę koordinacinę tarybą. mams, kuriais siekiame laisvės. Rašydamas šią knygą, LDDP pažadėjo, kad kartu agituos už apklausą. Rin- atidžiai perskaičiau 1990-ųjų spaudą. Kiek ten abejo- kiminė komisija turi iš esmės pagerinti savo darbą. Ją nių AT politika! Kiek liaupsių atsargiai vyriausybei! reikia praplėsti!“ Taigi tais metais nerengėme plebiscito, nepaklausėme Buvo svarbu, kad apklausoje dalyvautų visi Lietuvos žmonių, ar jie dar nori laisvės. piliečiai, ne tik lietuviai. Todėl beveik visus plakatus Dabar, kai kilo grėsmė, kad „Sovietų Sąjungos liau- spausdinome trimis kalbomis. dis“ į šį klausimą atsakys už mus, delsti buvo nevalia. AT AT deputatai važinėjo po visą Lietuvą, agituodami, nutarė neatidėlioti – jau vasario 9-ąją paklausti žmonių, kad kuo daugiau žmonių pritartų teiginiui: „Lietuvos ar jie pritaria pirmajam rengiamos naujos Konstitucijos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. straipsniui „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demo- Užsirašiau apie kai kurias savo keliones: kratinė respublika“. Nesvarbu, kaip tą pavadinsime – plebiscitu, referendumu ar apklausa, – svarbu, kad žmo- „1991-02-05, antradienis nės pasakytų „Taip!“ nepriklausomybei. Marijampolėj kalbėjausi su Putliųjų verpalų darbi- Tomis dienomis beveik visą laiką užėmė įvairių po- ninkais ir desanto karininkais. Susitikimo su kariškiais litinių jėgų koordinavimas. Reikėjo, kad už dalyvavi- atmosfera nebuvo labai pikta.“ mą apklausoje pasisakytų visos Lietuvos partijos. Pri- simenu Gedimino Kirkilo nustebimą, kai paprašiau jo, „1991-02-06, trečiadienis kad LDDP prisijungtų prie agitavimo, – tada dešinieji Zarasuose pora susitikimų – su savivaldybės darbuo- lyg ir boikotavo kairiuosius, nes manė, kad Prunskie- tojais, paskui su visuomene mokykloje. Už nepriklauso- nės-Brazausko vyriausybės veiksmai išprovokavo sau- mybę balsuos, turbūt, visi.“ sio įvykius. Neseniai tarp savo popierių radau Kirkilo Tačiau ir mitingo „Demokratijai apginti, už Sąjun- parašą, kad LDDP prisijungia. Visos AT frakcijos krei- gos sutarties pasirašymą“ organizatoriai niekur nedin- pėsi į žmones, kviesdamos ateiti prie balsavimo urnų ir go. Na, gal truputį pritilo po žudynių prie telebokšto. išreikšti požiūrį dėl Lietuvos ateities. Buvo klijuojami ir tokie lapeliai: „1991-01-28, pirmadienis. Susitikimas dėl apklausos „Lietuvos žmonės! Panumis: mirusios sielos turi būti likviduotos, kur Vasario 9-ąją rengiama gyventojų apklausa nieko tik galima. Kuo daugiau reklamos ne lietuvių kalba. Ar neduos, nes ja siekiama įtvirtinti Landsbergio ir mafijos turėtų būti agitatoriai? Pasikvieskime studentus. Kas diktatūrą. Klausimas, kas už nepriklausomą ir demo- yra koordinacinis centras? Ką daryti, jei kariuomenė kratinę Lietuvą, – abstraktus, nes neklausiama, nuo ko

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 77 Lietuva turi būti nepriklausoma (Nuo darbininkų? Nuo „Vremia“ paskleidžia gandą, neva Lietuva nori už- kolūkiečių? Nuo aukštų kainų?) ir nesakoma, kas val- grobti Kaliningrado sritį. dys, kas naudosis landsberginės demokratijos vaisiais. Nors žmonės bijojo tankų, „Jedinstvos“, SSKP, bet vis Žmonės! Kas esate už tikrą nepriklausomybę ir tikrą de- tiek balsavo. Vilnijos rinkimų apylinkėse sėdėjo „Jedins- mokratiją, nesileiskite ponų apmulkinami, boikotuokite tvo“ ir registravo visus, išdrįsusius ateiti.“ apklausą. Suprasdami apklausos svarbą, joje dalyvavo 2 247 810 Opozicija“ žmonių, arba 84,73 proc. visų, turinčių teisę balsuoti. Bičiuliams į užsienį siuntėme kvietimus, kad atvyk- Iš jų 90,47 proc. atsakė „Taip“. Tai sausi skaičiai, bet tų stebėti apklausos. Įvairių pasaulio šalių parlamenta- kai septintą ryto pamačiau pilną balsavimo apylinkę, rai savo buvimu turėjo patvirtinti mūsų apsisprendi- supratau, kad apklausa iš tikrųjų svarbi visiems. mą. Tą suprato ir SSRS, nes vilkino išduoti vizas. Vis dėlto kai kas iš pakviestųjų suspėjo atvažiuoti. „1991-02-11, pirmadienis. AT posėdis Lietuvos rinkimų komisijos pirmininkas Bulavas pri- „1991-02-08, penktadienis. 10.00. Susitikimas su at- stato balsavimo rezultatus. vykusiais parlamentarais-stebėtojais. Atvažiavo lenkai, Už konstitucinį įstatymą dėl nepriklausomybės pa- belgai, vokiečiai, švedai. reikalauta balsuoti vardiniu balsavimu. „Prieš“ – nėra, Landsbergis kalba apie jų dalyvavimo reikšmę ple- susilaikė Pirožkov.“ biscito legalizavimui. Lenkų atstovas Zdrada sako, kad Štai tas įstatymas: atvykėliai priklauso dviem klubams, susijusiems su „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, OKP [Solidarność frakcija Lenkijos Seime]: „Polska atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvir- racja stanu – pelna niepodleglość Litwy. Boskim zarzą- tadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinki- dzeniem masakra zlączyla Polakow i Litwinow [Len- mų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklau- kijos valstybės interesas – Lietuvos nepriklausomybė. są (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad Dievo apvaizdos valia žudynės sujungė lenkus ir lie- „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė tuvius]. Belgijos senatorius Willy’s Kuijpersas [Užsienio respublika“, pažymėdama, kad šiuo suvereninių ga- reikalų komiteto narys] prabyla lietuviškai. Sako: mes lių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino visi esame lietuviai, kol Lietuva pavergta. Sadovskis savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietu- (Gudija) šneka apie pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą, pri- vos valstybės, suprasdama plebiscito rezultatus kaip simena, kaip su žvakutėm naktį ėjo į katedrą. Vokietis visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepri- iš Saksonijos (verčia pastorius vokietis) jaučia kaltę, kad klausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir vyk- vokiečiai pasirašė sutartį, kuri sunaikino Lietuvos ne- dydama Lietuvos tautos valią, priima ir iškilmingai priklausomybę. skelbia šį įstatymą. Ryt važiuosiu į Rygą, į Tautas Fronte Dūmos posėdį.“ 1 straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepri- Į Rygą išvykau septintą ryto, vos pabalsavęs. Ten klausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respu- agitavau, kad latviai irgi surengtų panašią apklausą. blikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės prin- Vakare spėjau grįžti į AT prezidiumo posėdį. cipas. 2 straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje su- „1991-02-09, šeštadienis. AT prezidiumo posėdis formuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės Ar priimti nutarimą, ar paskelbti deklaraciją dėl principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuoti- apklausos? Išsiųsti paketus visoms vyriausybėms, kad nės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų pripažintų plebiscito rezultatus. Parengti dokumentus ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, tu- pirmadieniui, kai vyks iškilminga AT sesija. rinčių aktyviąją rinkimų teisę.“2

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Romas Gudaitis pasiūlė priimti kreipimąsi į visų Apsilankėme daugelyje miestų ir kaimų, paprašėme, kad pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes. Porą mums leistų dalyvauti tuose regionuose, kur gyvena lenkų sakinių pacituosiu: ir rusų etninės grupės. Ir įsitikinome, kad šis plebiscitas „R. Gudaitis. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Ta- tikrai išreiškia didžiosios daugumos Lietuvos gyventojų ryba kreipiasi į visas valstybes, jų Parlamentus ir Vyriau- valią. Dabar mes tai galime perduoti savo parlamentui, sybes, ragindama atsižvelgti į 1991 metų vasario 9 dieną visiems Čekoslovakijos žmonėms ir pasauliui.“6 įvykusio plebiscito rezultatus ir prašo paramos, kurią jos Truputį kitokia buvo Belgijos senatoriaus, flamando gali suteikti laisvės ir demokratijos siekiančiai Lietuvai. Walterio Luyteno kalba, kurios ištrauką irgi pacituosiu: Tam reikia: „V. Luyten. Flamandai yra tokia pat maža tauta, - atkurti diplomatinius ir konsulinius santykius su kaip ir jūs. Tokios tautos gali būti didžios savo dvasia. tomis valstybėmis, su kuriomis Lietuvos Respublika juos Jūs Lietuvoje tai puikiai įrodėte, nepaisant 50 okupa- palaikė iki 1940 metų okupacijos ir aneksijos, taip pat su cijos metų. Mažos tautos gali būti didžios savo menu. kitomis valstybėmis, kurios norės bendradabiauti su Lie- Mūsų, flamandų, dailininkų darbų gausu Rusijos mu- tuva lygiateisiškumo ir savitarpio naudos pagrindu.“3 ziejuose ir visame pasaulyje. Mažos tautos turi būti Po to kalbėjo užsienio šalių parlamentarai, stebėję priekyje ir tada, kai ginamos tikrosios vertybės. Ir jums, apklausą. ir mums labai tinka vieno popiežiaus žodžiai: „Taika – „G. Lyngas. Mes susižavėję, su pagarba stebėjome be- tai teisingumo vaisius.“ Mes aiškiai ir tvirtai laikomės ginklę savigyną, vykusią sausio 13 dieną. Būta didžiulių šių principų. Tas, kuris agituoja už naują Europą nuo aukų, tačiau pasaulis pastebėjo pirmuosius savigynos Atlanto iki Uralo, turi žinoti, kad to galima pasiekti tik žingsnius. Kitą žingsnį į nepriklausomybę jūs žengė- per tautų laisvę, laisvą bendradarbiavimą abipusės pa- te praėjusį šeštadienį. Pasaulis pamatė, kokia svari yra garbos ir tolerancijos dvasia. Kol sovietų bosai nenorės jūsų pergalė, kai pasakėte savo „taip“. Žengtas iš tiesų to suprasti ir vykdyti, jiems nebus vietos naujoje Euro- didžiulis žingsnis. Dabar vienu svarbiausių klausimų poje (plojimai).“7 lieka tarptautinis Lietuvos pripažinimas. Grįžęs namo į Savo kalbą, bent dešimt kartų pertrauktą plojimų, Švediją, aš vėl pradėsiu veikti dėl Lietuvos pripažinimo.“4 Luytenas skaitė lietuviškai. Flamandai, tik 1960 m. iš- „V. Panko. Kaip stebėtojai, galime paliudyti, kad sikovoję atskirą statusą Belgijoje, užjautė ir rėmė bas- organizatoriai užtikrino sąlygas Lietuvos visuomenės kus, katalonus, bretonus, o dabar prie beteisių Europos nuomonei išreikšti. Visi žinome, kad laisvės ir demo- tautų priskyrė ir lietuvius, nors mes dar Sąjūdžio me- kratijos kūrimas žmonių politinėje sąmonėje, ekonomi- tais ne kartą buvome pareiškę, kad siekiame ne sukur- koje ir kultūroje – tai ilgas ir dažnai spygliuotas kelias. ti, bet atkurti savo valstybę. Tame kelyje ir jums, ir mums reikia daug jėgų, didelio supratimo ir bendradarbiavimo. Tikimės, kad laisvos Tęsinys kitame numeryje demokratinės Lietuvos idėjų realizavimas reiškia visų tautų laisvę ir demokratiją. Tai yra lietuvių ir lenkų tar- pusavio supratimo šaltinis. Nesistebėkite, kad mes, kaip 1 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) antroji lenkai, lenkų parlamento atstovai, prisimename lenkus, sesija. Stenogramos, 25. Vilnius, 1993, p. 496. gyvenančius Lietuvoje, kad kalbame apie supratimą, 2 Ten pat, p. 521. pagarbą tarp lenkų ir lietuvių. Šito supratimo kūrimas 3 Ten pat, p. 449–450. ir bus sunki praktinė užduotis.“5 4 Ten pat, p. 452. „L. Rynda. Mes atvykome iš Čekijos ir Slovakijos 5 Ten pat, p. 452–453. Federacinės Respublikos kaip parlamento stebėtojų de- 6 Ten pat, p. 455. legacija dalyvauti nepriklausomos Lietuvos plebiscite. 7 Ten pat, p. 454.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 79 Vygantas VAREIKIS

BE ATEITIES ILIUZIJŲ

Pirmojo pasaulinio karo vaizdai lietuvių literatūroje*

Lietuvos teisininkas ir visuomenės veikėjas Mykolas Pijus Römeris 1922 m. rugpjūčio 2 d. dienoraštyje rašė: „Karas kaltas dėl visų mūsų nelaimių, bet kartu jam esame dėkingi už jaunų mūsų valstybių gyvavimą, už išsivadavimo ugnelę ir tai, kad galime kurti visi drauge ir savarankiškai, kad esame laisvi.“1 Karo veiks- mai Lietuvos teritorijoje, vokiečių okupacija ir jos padariniai pakeitė lietuvių gyvenimą. Politinės aspiraci- jos ir siekis savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo audrose, kurioms praūžus teko gaivinti nualintą šalies ūkį. Karo patirtis atsispindėjo ir literatūros kūriniuose.

Pasaulinis karas ir Europos literatūra guma šių eilėraščių buvo paprasti liaudiški posmai, ta- čiau kiekybė įspūdinga – militaristinis pakilimas Vo- Vokiečių, prancūzų, anglų, kuriems Didysis karas, kietijoje buvo didžiulis. Ilgainiui poetinė ekstazė blėso, anot Paulo Fusselio, siejosi su apkasų Prancūzijoje ir skaitytojai persisotino karo įspūdžiais. Belgijoje vaizdais, grožinė literatūra fronto kasdieny- Šalia poezijos buvo kuriama ir proza, nes laikraš- bę atspindėjo dar vykstant mūšiams.2 1914 m. rugpjūtį čių skaitytojai reikalavo novelių apie įvykius fronte. pagrindinis Berlyno dienraštis paskelbė pirmosiomis 1915 m. Heinrichas Goebelis sudėjo į rinkinį žymių karo dienomis gavęs maždaug 500 eilėraščių apie karą Vokietijos rašytojų apsakymus apie patyrimą Rytų ir ir patriotizmą, o Vokietijos laikraščiai kasdien išspaus- Vakarų frontuose.5 1916 m. Prancūzijoje išėjo Hen- dindavo apie 100 poemų. Karingas svaigulys apsuko ri Barbusse’o „Ugnis“ (Le Feu). 1917 m. Vokietijoje galvas tiek poetams, tiek eiliakaliams.3 Iki 1914 m. pasirodė Andreaso Latzko „Žmogus kare“ (Mens- rugpjūčio pabaigos įvairiuose Vokietijos laikraščiuose chen im Krieg). Didelio pasisekimo sulaukė 1920 m. pasirodė pusantro milijono karinio turinio eilėraščių, išleista Ernsto Juengerio knyga „Plieno audrose“ (In 1915 m. balandžio mėnesį tas skaičius pasiekė tris mi- Stahlgewittern). 1921–1923 m. Prahoje išleistas Ja- lijonus. Nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. pavasario roslavo Hašeko romanas apie Austrijos–Vengrijos išleista 150 karo poezijos rinkinių.4 Nors absoliuti dau- kareivio Šveiko nuotykius Pirmajame pasauliniame kare (Osudy dobrého vojáka Švejka za světové války). * Straipsnis parengtas 2018 m. išeisiančios Vytauto Jokubausko, Vasilijaus 1927 m. jis buvo išverstas į vokiečių kalbą ir tapo Safronovo, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus monografijos pagrindu, bestseleriu. 1929 m. Vokietijoje buvo išleista didelio vykdant Lietuvos mokslų tarybos finansuojamą projektą „Pirmojo pasau- populiarumo sulaukusi Ericho Marios Remarque’o linio karo atminimas: Lietuvos ir Rytprūsių lyginamoji analizė (iki 1939 knyga „Vakarų fronte nieko naujo“. 1930 m. pasirodė metų)“. Nr. MIP–021/2015. Ludwigo Renno „Karas“. Į lietuvių kalbą tarpukariu

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 buvo išversta tik „Ugnis“, „Vakarų fronte nieko nau- atstovams, labiau rūpėjo valstybės kūrimo ir tautiniai jo“ ir keli Hašeko romano skyriai. klausimai, o ne Didžiojo karo įvykiai, tad mūšių ref- leksija lietuvių literatūroje nebuvo gili. 1920 m. Klaipė- Karo atspindžiai lietuvių literatūroje doje išleistas per karą sukurtų eilių rinkinys, kuriame atsispindėjo neįmantri, liaudiška nežinomų autorių Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių literatūroje atsi- eiliavimo stilistika: rado europinio lygio kūrinys, pasakojantis apie (iš)gy- „Baisus ir nuožmus tyronas Berlyno venimą vokiečių konclageryje. Balio Sruogos „Dievų Pilnas puikybės kaip gotų Atylia miškas“ gilumu ir įtaiga prilygsta Aleksandro Solženi- Visą pasaulį pavergti ketino cyno, Primo Levio kūriniams. Tačiau Didžiajam karui Per jį ir karas Europos iškilo.“9 skirtų literatūros kūrinių yra vos vienas kitas. Vincas XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje pavienių en- Mykolaitis-Putinas rašė: „Didysis karas, revoliucija ir tuziastų iniciatyva Lietuvoje pradėta rinkti dainas ir politinės atmainos, įvykusios Lietuvos gyvenime, įnešė liaudies tautosaką, susijusią su Didžiuoju karu. Jono naujų veiksnių į mūsų literatūrą ir nemažai painiavos Norkaus sudarytas toks lietuvių dainų rinkinys buvo į literatūros santykius su visuomene. Pasireiškia nova- išleistas Kaune, pažymint, kad karo patyrimas ilgai toriškų tendencijų, pasiryžusių sumoderninti mūsų li- išliks lietuvių tautos atmintyje – „karta kartai pasa- teratūrą, atnaujinti sušablonėjusį jos turinį ir formą.“6 kos įvairius karo laikų nuotykius ir atsiminimus“.10 Tačiau Didžiojo karo refleksija Lietuvoje nebuvo tokia Lietuvių liaudies poezija, karinės dainos, negausūs gili kaip kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, jau nekal- atsiminimai ir pasakojimai dažniausiai konstatuo- bant apie Vakarų Europą. Kai kuriuose naujausiuose davo patį karo faktą, jo sukeltas kančias ir sunkius Pirmajam pasauliniam karui skirtuose tyrinėjimuose padarinius. apie literatūros kūrinius net neužsimenama, tačiau Juozas Tumas-Vaižgantas vienas iš pirmųjų tarp tai nereiškia, kad jo atspindžių nebuvo.7 Tiesa, plačiau lietuvių rašytojų sėmėsi temų iš Didžiojo karo, na- nenagrinėta nei to meto kultūros raida, nei stilistikos, grinėdamas jo poveikį žmonių psichologijai („Karo kalbos formų pokyčiai, neaptarta, kokia buvo kultūri- vaizdai“. 1915). Apsakyme „Rimai ir Nerimai“ kai- nių procesų, vykusių vokiečių okupacijos metais, įtaka mynų kivirčus dėl smulkmenų nustelbia karo sukel- Lietuvos modernizacijai. tos nelaimės ir egzistenciniai praradimai. Kai kurios Reikia turėti omenyje ir faktą, kad iki šio karo Lie- Vaižganto kūryboje ir publicistikoje atsispindinčios tuvos valstybės nebuvo, didžioji lietuvių tautos dalis antimilitaristinės idėjos, susijusios su krikščioniška priklausė Rusijos imperijai, o atšaka (lietuvininkai), pasaulėžiūra, atliepia antikarinę Vakarų Europos au- gyvenę Prūsų Lietuvoje, – Vokietijos reichui. Karo torių retoriką. Romantines eiles rašiusio poeto kuni- sukeltas entuziazmas ir euforija, savanoriai, einantys go Jono Mačiulio-Maironio poezijoje Didžiojo karo į karo žygį, nacionalistinė propaganda, stipriai pasi- atspindžius lėmė asmeninė patirtis okupacijos me- reiškusi Vakarų Europoje, iš dalies ir Rusijoje, dides- tais – karo pradžioje sudegė gimtoji jo sodyba Bernotų nio atgarsio Lietuvoje nesukėlė. Rytų Prūsijoje padėtis kaime, o Kaune vokiečių kariškiai, įsikūrę poeto bute, buvo kitokia – lietuvių kilmės gyventojai karo pradžią išgrobstė ir sudegino prakuroms jo kauptą biblioteką. sutiko, neabejodami kaizerio pergale kaip ir vokiečiai. Tad karo metais parašytuose, 1920 m. išspausdintuo- Ieva Simonaitytė 1915 m. vasarą vokiečių kalba parašė se Maironio eilėraščiuose „Nevėžis per karą“, „Lietuva ilgą eilėraštį, šlovinantį reicho karius, kuriems talkina Didžiojo karo metu“ atsispindėjo tiek negatyvus per- balti angelai, ir generolo Hindenburgo pergalę prieš sonalistinis vokiečių, kuriuos jis lygino su viduramžių Rusijos kariuomenę prie Tanenbergo.8 Negausiems kryžiuočiais, puolusiais Lietuvą, įvaizdis, tiek hiperbo- nacionalinio sąjūdžio veikėjams, grožinės literatūros lizuotos lietuvių kančios:

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 81 „Žalgirio smarkūs eina atbudę Durtuvai, rodės, troško priešo kraujo… Nuožmūs kryžiuočių pulkai? Ilgai žiūrėjau aš į reginį man naują, Mūsų prabočius amžiais bežudę, Kaip žengiama mirtin ramiai ir pamažu. Kraujo prigėrę vilkai! […] Aplinkui visa buvo gi ramu, gražu…“13 Kaizeris veda, viešpats Berlyno, Dar vieną eilėraštį, perteikiantį karo metų įspū- Kerštui teutonus visus; džius – „Pabėgėliai“, – Janonis parašė 1915 m. rudenį. Ko neišplėšė, tai sunaikino, Lietuvių rašytojų, fronte įgijusių karinės patirties, Kaip audražygis baisus!“11 beveik nebuvo, tad gyvenimo apkasuose lietuvių gro- 1920 m. pasirodė trečioji poema „Mūsų vargai“, žinė literatūra giliau neatspindėjo. Antanas Vienuo- pradėta rašyti 1911 m., o baigta jau po karo. Kritikai ją lis, karo metais Maskvoje dirbęs Lietuvių draugijoje laikė kūrybine Maironio nesėkme.12 Poemoje ryškiai nukentėjusiems nuo karo šelpti, parašė apsakymus dominuoja istorinis fonas, veikėjai atlieka statistų vai- „Didysis karas“ (1914), „Mirtinai sužeistas“ (1915), dmenį. Perteikiami Pirmojo pasaulinio karo ir vokie- kuriuose vaizdavo reiškinius, nesusijusius su asmenine čių okupacijos vaizdai paremti tiesioginiu stebėjimu patirtimi. Vėliau, vykstant kovoms dėl Lietuvos nepri- ir asmeniniais įspūdžiais, kai 1914 m. vasarą Mairo- klausomybės, dalį medžiagos rašytojas surinko, dirbda- nis iš tėviškės Bernotų kaime keliavo į Kauną. „Mūsų mas dienraščio Lietuva karo korespondentu. Apsakyme vargai“ Lietuvoje buvo perleisti 1926 m., o per Antrąjį „Inteligentų palata“ (1922) vaizduojami psichiatrijos pasaulinį karą poemos fragmentus, atskleidžiančius ligoninės pacientai, sužaloti karo įvykių, – išprotėjęs vokiečių okupacijos žiaurumus, lietuvių komunistai caro generolas, buvęs dvarininkas, kuriam ligoninė at- perspausdino Maskvoje leidžiamuose propagandiniuo- rodo kaip tvirtovė, o jis yra jos komendantas, ir rusų se leidiniuose. karo belaisvis, plienikas, nepamenantis nei savo vardo, 1915 m. jaunas poetas Julius Janonis parašė eilėraštį nei pavardės. Apsakyme „Pargrįžęs“ rašoma apie karo „Kariuomenei traukiant“, kuris yra galbūt geriausias metų sunkumus Lietuvoje – dauguma detalių auten- lietuvių poezijos kūrinys Pirmojo pasaulinio karo te- tiškos, jas Vienuoliui, grįžusiam iš Rusijos, papasakojo matika. Eilėraštyje piešiamas ekspresyvus vaizdas, motina. kaip palengva atslenka „kažin kas didelis, nepaprastas, Keletas Petro Cvirkos apsakymų („Vartiklis“, „Mi- baisus“ – kariai, lėtai traukiantys pro šalį, simbolizuoja kučio vargai“) irgi susiję su vokiečių okupacija. Antro- tragišką neišvengiamą lemtį: jo pasaulinio karo metais gyvendamas Rusijoje, Cvir- „...Tai buvo rudenį. Dangaus mėlynėje ka rašė įvairius kūrinius, kuriuose piešė ideologiškai Spindėjo saulė žėrinti, linksma. motyvuotą brutalaus vokiečio paveikslą, senesnius Visur aplinkui buvo ramuma, tekstus pritaikė sovietų propagandos reikmėms, kai Ir tik tenai, kame it linija kuriuos perrašęs iš esmės. Autorius menkai pažino na- Dangus nuo žemės skiriasi, judėjo cių okupacijos realijas, todėl jo apsakymai „Mikučio Kažin kas didelis, nepaprastas, baisus... vargai“, „Kiaulaitė“ atspindi ne Antrojo, bet Pirmojo Aš pažinau tuojau – tai ėjo pasaulinio karo patirtį. Antai epizodai, vaizduojantys, Kariuomenės būrys, ir, kuo greičiau visus kaip vokiečiai renka iš gyventojų pyliavas, mokesčius, Sukvietęs pažiūrėt, pabėgau pats arčiau reikalauja atiduoti gyvulius, tiekti sviestą ir pan., bū- Į Jį. Tada aš pirmą kartą pamačiau, dingi tik kaizerinei okupacijai. Kaip didelis kariuomenės būrys į karą eina... Literatūrologas, rašytojas Julius Būtėnas, apžvel- Pavargusie kareiviai, žengdami niūriai, gęs Europoje išleistą gausią grožinę literatūrą Didžio- Dainavo pilną šauksmo karo dainą. jo karo tematika, konstatavo, kad lietuvių literatūra Ir buvo gi jų daug! Lyg geležies šeriai po karo „tik atgauna kvapą“.14 Paminėjo Maironio

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 „Mūsų vargus“, J. Rimkaus (Šilie- čio) okupacijos laikų albumą, Vy- dūno „Pasaulio gaisrą“, Jono Nor- kaus sudarytą rinkinį „Didžiojo karo laikų lietuvių dainos“. Anot Būtėno, „senesniesiems mūsų rašy- tojams“ daugiau žinomas pabėgėlių į Rusijos gilumą gyvenimas, tad „vertesnės karo literatūros galima laukti iš naujųjų rašytojų, kuriems teko vokiečių okupacija ir visa kita pergyventi vietoj“.15 Išskyrė jaunus autorius, kuriems būdinga ekspre- sionistinė karo vaizdavimo forma ir stilistika (išskyrė Jono Šimkaus apysaką „Nuvirtus beržam“, Juozo Tarvydo dramą „Per audrą“, Petro Vaičiūno „Liepsnojančias širdis“). Būtėno teigimu, grožinės literatū- ros herojai svarsto egzistencinius klausimus – „dėl ko kariaujama, kam reikalingas karas, kaip karų ir viso būtų galima išvengti“, o kū- rėjams rūpi „karo scenų baisumo, Lietuva karo metais Nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių šiurpumo vaizdavimas“, nes šiai tematikai skirta literatūra vertinama pagal tai, kaip Ievos Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“. Rašyto- pavyksta atskleisti fronto kasdienybę, gyvenimą akis- ja realistiškai parodė vienos kartos, vienos šeimos isto- tatoje su mirtimi.16 Literatūros kritikas Juozas Ambra- riją. Karta, gimusi XIX a. pabaigoje, saugioje Europos zevičius, pabrėžęs, kad „gilesnės karo prasmės ieškoti vietovėje, patyrė skaudžius Pirmojo pasaulinio karo ypačiai pastūmėjo Didysis karas“, analizavo karines smūgius, iš esmės pakeitusius jos gyvenimą. Ši praras- dainas ir kaip jose atsispindėjo, t. y. buvo „sugrąžintas“, toji karta, kaip ir Remarque’o herojai, grįžo į namus kario įvaizdis, kaip „karo filosofija“ pasireiškė Vydū- morališkai palūžusi, fiziškai sužalota, be ateities iliuzi- no ir Vaižganto kūriniuose.17 Tarpukariu pasirodžiu- jų. Vienas iš romano herojų Martynas Karalius, kaip ir sių kūrinių, atspindinčių karo laikų patirtį, kokybinė daugelis jo kartos jaunuolių, veržiasi į frontą: „Ach, jis amplitudė svyravo nuo grafomanijos iki knygų, kurias šiandien jau vyras, toks vyras, kad ir pats nežino koks! kritikai vertino gana gerai. Jis jau „važiuoja“. Jis jau karo laukuose; jis jau muša prancūzus (būtinai prancūzus!), tuos amžinuosius vo- Karo vaizdai Ievos Simonaitytės kūryboje kiečių priešus. Jis jau mato, kaip jie bėga, o kiti nebesu- spėdami pabėgti, iškelia rankas prieš Martyną. Ir visi Vienintelis talentingas grožinis kūrinys, pavaizdavęs visi jie pasiduoda jam – vienam Martynui, vokiečiui Didžiojo karo traumas ir poveikį lietuvių, tiesa, Prūsų kariškiui. Bet Martynas labai žmogiškas su prancūzais: Lietuvos gyventojų, mąstysenai, yra 1939 m. išleistas Gott strafe England! Taip, kareivio be ginklo jis nebe-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 83 įsitraukė į šį visuotinį pamišimą ir užsidegė noru kariauti. Dailės tyrinėtojas Ignas Šla- pelis, kaip ir daugelis avangardistiškai nusi- teikusių inteligentų, iš 1914 m. prasidėjusio karo laukė naujų įspūdžių, tikėjo Europos atsinaujinimu, tačiau karo sukrėtimai pa- liko skausmingus sielos randus, sukėlė pa- sidygėjimą moderniu pasauliu („visur oras persisunkęs yra nuodingiausiais miazmais, didžiausia neapykanta“).21 Simonaitytės herojus nuogąstavo, kad karas nesibaigtų be jo, tačiau po kruvinų mūšių prie Verdeno jam atrodo, lyg gyve- nimas būtų ėmęs ir nutrūkęs. Iš fronto jis, kaip ir daugelis karių, grįžta namo pasi- keitęs: „Martynui Karaliui atrodo, kad jis staiga atvykęs į kitą pasaulį, kur amžina ra- mybė, kur jokių patrankų, jokių kulkosvai- džių, jokių naikinančių mašinų ir pėdsako nerasi. Bet tasai pasaulis jam jau sveti- mas...“22 Rašytoja buvo gerai susipažinusi Etapas Šiaulių geležinkelio stotyje su vokiečių literatūra, išleista po Didžiojo karo, jautė jos įtaką ir sugestijas. Natūra- muša. Jis persimeta per petį prancūzų pamestus ginklus lu, kad romane „Vilius Karalius“ esama siurrealistinių, ir eina į savo štabą – jam paskui, lyg šuniukai, bėga nu- košmariškų su karu susijusių vaizdų (dirigentas su galėtieji prancūzai. Ir... Ir Martynui prie krūtinės jau trumpute ranka, išaugusia tarsi iš ausies, stovi sutręšu- kabo geležinis kryžius prie dvigubo banto...“18 Motinai siame ąžuole, kurį tarsi šernai knisa šarvuočiai; jauna padejavus, kad jai vienai dabar teks rūpintis ūkio rei- sviedinio suplėšyta moteris ir paliktas kūdikis, kurį „iš kalais, Martynas tik trukteli pečiais: „Ak, juk jis mielai gailesčio“ (Gnadenschuss) nušauna feldfebelis, ir pan.), paliktų namie, bet matai... karas. Ir jis išeina, visiškai jau pavaizduotų vokiečių knygose. Martynui Karaliui, įsitikinęs savo svarbumu. Juk aišku: be jo negali karas grįžtančiam į tėviškę, viskas maišosi – užgriuvę apka- baigtis. Och, tu sviete!“19 sai, ligoninė, brolis Vilius, būgnų ir patrankų dundėji- Šio herojaus jausmai artimi Ernsto Juengerio autobio- mas.23 Simonaitytės romanas įtaigiai atskleidžia, kaip grafinio romano „Plieno audrose“ herojaus jausmams: negrįžtamai karas ir jo pasekmės pakeitė idealizuotą „Karas mus apeme tarsi svaigulys. Išžygiavome lyjant senųjų lietuvininkų gyvenimo būdą, moralines verty- geliu lietui, ikauše nuo rožiu ir kraujo. Karas turejo su- bes, tradicines nuostatas. teikti visa – didybe, jega, švente. Jis rodesi mums vyriškas poelgis, linksma dvikova geletoje, kraujo rasa nusagstyto- Vokiečių įtaka: „veržlumas ir ekstazė“ je pievoje. „Gražesnes mirties pasaulyje nera...“ Ak, kad tik leistu dalyvauti, kad tik nepasilikus namie!“20 Karo Lietuvių literatūra, po Didžiojo karo skubėdama pa- laukimo svaigulys iškėlė tamsiuosius, nesąmoningus siekti europinį meninio mąstymo lygmenį, anot Vinco troškimus ir instinktus. Ne tik grožinių kūrinių herojai Mykolaičio-Putino, nespėdavo nė vienos meninės sro-

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 vės išgyventi nuosekliai ir iki galo.24 Karo patyrimas, 1 Mykolas Römeris. Dienoraštis. 1922 metų birželio 16-oji–1923 metų balan- kontaktai su Vakarų Europos kūrėjais, subrendusiais džio 10-oji. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2016, p. 74–75. apkasuose, paskatino ir lietuvius ieškoti modernis- 2 Paul Fussel. The Great War and Modern Memory. Oxford university press. tinių kūrybos formų. Didelę įtaką jiems padarė ben- 2000, p. 9. dravimas su vokiečių ekspresionistais literatūriniuose 3 Peter Jelavich. German culture in the Great War, European Culture in the kosmopolitinio pokarinio Berlyno sambūriuose. Jauni Great War, The arts, entertainment, and propaganda, 1914–1918. Cambridge lietuvių autoriai Berlyne leisdavo pirmąsias knygas, university press. 1999, p. 32. daug skaitė vokiečių kalba, kuri anuomet buvo lingua 4 Prof. K.Heinemanas. Vokiečių kūryba. Vokiečių literatūros istorija. II dalis. franca Baltijos regione, perimdami avangardinius kū- Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys. 1922, p. 238. rybos motyvus. Po karo ir nepriklausomybės kovų su- 5 Kriegsnovellen 1914/15. Deutsche Sturmflut. Ed. Heinrich Goebel. Berlin. siklosčius bohemiškai atmosferai, Kauno menininkų 1915. susibūrimuose, kavinėse, laikraščių redakcijose kris- 6 Vincas Mykolaitis–Putinas. Lietuvių literatūros problemos. Kultūra, 1935, talizavosi literatūrinis avangardas – radikaliai nusitei- nr. 10–11, p. 230. kę menininkai siekė kūrybos permainų, ieškojo naujos 7 Rasa Antanavičiūtė. The Memory and Representation of World War I in retorikos ir stilistikos. Po karo atsiradusi ekspresio- Lithuania, The Art of Identity and Memory Toward a Cultural History of nistinė poetikos linija – „veržlumas ir ekstazė“ – vir- the Two World Wars in Lithuania. Boston: Academic Studies Press. 2016, to gana patvaria stilistine vyriškos jėgos ir jausmingų p. 175–202. simbolinių poteksčių samplaika.25 8 Ieva Simonaitytė. Ne ta pastogė. Vilnius: Vaga. 1962, p. 238. Butkų Juzė 1920 m. Berlyne išleido elėraščių rinki- 9 Karo metų eilės. Sudarė ir išleido kun. S. Durskis. Klaipėda. 1920, p. 8. nį „Žemės liepsna“, ekspresionistinius motyvus supy- 10 Didžiojo karo laikų lietuvių dainos. Surinko Jonas Norkus. Kaunas: „Vairo“ nęs su karo tematika.26 (Tuo metu absoliuti dauguma b-vės leidinys, 1927, p. 3. lietuviškų knygų buvo spausdinamos Vokietijoje, nes 11 Jonas Maironis. Raštai. Vilnius: Vaga. 1987, t. 1, p. 175. Lietuvos spaudos įmonių nei kokybė, nei atspausdi- 12 Vincas Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra. Kaunas. 1936, t. 1, namų egzempliorių skaičius leidėjams netiko.) Poetas p. 265–267. Salys Šemerys, karo pabėgėlis, gyvenęs Voroneže, 1924 13 Julius Janonis. Pūslėtomis rankomis. Vilnius: Vaga. 1978, p.133. m. parašė ir išleido eilėraščių rinkinį, kuriame buvo 14 Julius Būtėnas. J. Didžiojo karo literatūra. Kultūra. 1930, nr. 9, p. 479. nemažai eilių, skirtų karo temai („Baladė“, „Laisvėjan- 15 Ten pat, p. 480. tiems“, „Žibuotasis siaubas“).27 Jose gausu karinio po- 16 Ten pat, p. 476–480. būdžio metaforų, iki tol nevartotų lietuvių literatūroje 17 Juozas Ambrazevičius. Karys ir karas literatūroje. Židinys. 1935, t. XXII, („dinamitas“, „liepsna“, „kūno bomba“, „granatiškai Nr. 11, p. 377–385. iškritęs“, „kaip užsidegęs erdvėse orlaivis“, „pritvinkęs 18 Ieva Simonaitytė. Vilius Karalius. Vilnius: Vaga. 1977, p. 320. dujoms tirštas oras“, „po išnaras granatų landžiojam“, 19 Ten pat, p. 322. „liepsnosvaidis širdims deginti“). Keturvėjininkai į 20 Ernst Jünger. Plieno audrose. Vilnius: Kitos knygos. 2015, p. 9–10. lietuvių literatūrą įvedė naują vaizdinių repertuarą – 21 Jolita Mulevičiūtė. Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos respubli- prievartos, karo, žudynių, mirties, chaoso motyvus. koje 1918–1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus. 2001, p. 98. Tuo metu keitėsi ne tik literatūrinis pasaulėvaizdis, bet 22 Ieva Simonaitytė. Vilius Karalius. Vilnius: Vaga. 1977, p. 475. ir meninė kalba. 23 Ten pat, p. 460. Panaši stilistika būdinga ir kitų autorių kūrybai, pa- 24 Vincas Mykolaitis-Putinas. Lietuvių literatūros problemos, p. 231. sitaiko metaforų, susijusių su karine tematika, tačiau 25 Vytautas Kubilius. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. apžvelgti modernių poetinių formų raišką lietuvių po- Vilnius: Vaga. 1983, p.136. ezijoje, atskleisti sąsajas su Didžiojo karo patirtimi – 26 Butkų Juzė. Žemės liepsna. Berlin, 1920. tai jau literatūrologų, o ne istorikų reikalas. 27 Salys Šemerys. Granata krūtinėj. Kaunas. 1924.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 85 Apie knygas

Arthur HERMANN

KAIP „NACIONALINIS MITAS“ VIRTO REALYBE

Matthias Dornfeldt, Enrico Seewald. Hundert Jahre deutsch-litauische Beziehungen. Husum: Husum Druck-und Verlagsgesellschaft. 2017. 256 p. (PRUSSIA-Schriftenreihe. 47) ISBN 978-3-89876-901-3

io leidinio pavadinimas lietuviškai pažodžiui mų ir diplomatinių žingsnių, susijusių su Lietuva, Šskambėtų taip: „Vokiečių ir lietuvių santykiai apžvalga. Šaltinių gausa įspūdinga. Veikalą išleido per 100 metų“, tačiau tai nevisiškai atitiktų kny- draugija PRUSSIA, skelbianti tyrinėjimus apie Rytų gos turinį, nes kultūriniai ryšiai joje neaptariami. ir Vakarų Prūsijos istoriją. Leidinio reikšmę įvaduo- Šis puošnus, iliustruotas veikalas, išleistas praeitų se pabrėžia buvęs Lietuvos ambasadorius Berlyne metų pabaigoje, skirtas vien politiniams ir diplo- Deividas Matulionis, Konrado Adenauerio fondo matiniams Vokietijos ir Lietuvos santykiams nuo pirmininkas Hansas Gertas Pötteringas ir baronas Pirmojo pasaulinio karo iki šiandien. Abiejų tautų Wolfgangas von Stettenas, buvęs Vokietijos ir Balti- kultūriniai ryšiai šiek tiek paliesti tik įvadiniame jos bičiulių grupės pirmininkas. skyriuje apie istorinį vokiečių požiūrį į Lietuvą. Du Vokietijos vaidmuo per pastaruosius šimtą metų politologai, Balkanų ir Kaukazo kraštų specialistai, buvo svarbus Lietuvai ne tik atkuriant nepriklauso- dėstantys Laisvajame Berlyno universitete (Freie mybę Pirmojo pasaulinio karo metais, ne tik praran- Universität Berlin), knygą parašė Lietuvos užsienio dant ją 1939–1940 m., bet ir 1989–1991 m., kai Lietu- reikalų ministerijos užsakymu. Stropiai padirbėję va stengėsi atgauti ir atgavo laisvę, kai integravosi į Vokietijos archyvuose, ypač Užsienio reikalų minis- Europos Sąjungą. Ne vienas stebėtojas Vokietiją tada terijos politiniame archyve, autoriai peržiūrėjo po- vadino baltiečių advokate. Jau kurį laiką Lietuvos di- litinę dokumentaciją, susipažino su istoriniais tyri- plomatai pabrėžia, kad šiandien Lietuvos ir Vokietijos nėjimais ir su ta lietuvių istoriografijos dalimi, kuri santykiai yra patys geriausi per visą istoriją. Knygos paskelbta ne tik lietuviškai. Lietuvos archyvuose jie autorių teigimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą niekas nesilankė, pasitenkino tuo, kas prieinama Vokietijo- negalėjo net įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos. je. Tai gana plati ir išsami Vokietijos politinių veiks- Bet 1915 m. kaizerio kariuomenei užėmus didelius

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Rytų plotus, Vokietijos vyriausybė nusprendė juose klausimą, kodėl vis dar nepripažinta Lietuvos nepri- įkurti nepriklausomas valstybes, tvirtai susaistytas klausomybė (nuotr. p. 61). Leidinį puošia ir Vasario su Vokietija. Tokiems planams priešinosi kariuome- 16-osios nutarimo kopija (p. 62–63). Kadangi poli- nės vadovybė, Lietuvoje įkūrusi karinę Oberosto val- tinio archyvo dokumentus knygos autoriai tikrino džią ir išnaudojanti kraštą karo reikalams. Gausūs nuo 2013 m., jie tikriausiai bus radę šį nutarimą dar archyviniai šaltiniai ir dokumentacija padėjo auto- prieš Liudą Mažylį. Neabejoju, kad vokiečių istori- riams išryškinti šių grupuočių nesutarimus, kuriuos kai ir anksčiau naudojosi šiuo dokumentu, nežino- dar labiau pagilino skirtingi partijų ir įtakingų asme- dami, kad Lietuva jo neturi. Autoriai nurodo, kad nų siekiai. Šiais nesutarimais sugebėjo pasinaudoti Vasario 16-osios nutarimą tos pačios dienos vakare Lietuvos Taryba, kurią 1917 m. rugsėjį išrinko Vil- Šaulys išvertė į vokiečių kalbą ir perdavė Vokietijos niaus konferencija. užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje Eckar- Veikale išryškinti Vokietijos planai šalia Lietuvos tui von Boninui, o šis, neinformuodamas Oberosto, įkurti Lenkijos ir Kuršo valstybes, dažnai liekantys tekstą telegrafu nusiuntė savo ministerijai, nurodęs, lietuvių istoriografijos paraštėse. Šis laikotarpis iš- kad jame nekalbama apie jokius ryšius su Vokietija. tyrinėtas gana stropiai. Remdamiesi tyrinėjimais, Kancleris tuoj pranešė Hindenburgui, kad į šią dekla- archyvų šaltiniais, parlamento stenogramomis, raciją neatsakys, bet pripažinti Lietuvą vis tiekreikėtų autoriai įspūdingai aprašo Lietuvos Tarybos ilgas kuo greičiau, nes Prancūzija, pasinaudojusi šia dekla- derybas dėl nepriklausomybės su Vokietijos insti- racija, gali tą padaryti pirmoji. Nors 1918 m. vasa- tucijomis. Vidiniai Tarybos kivirčai leidinyje ne- rio 20 d. centro partijos atstovas Adolfas Gröberis išplėtoti, juos atspindi daugiau Vokietijos organų Vasario 16-osios nutarimą perskaitė reichstage, ka- veiksmai. riuomenės vadovybė ir Vokietijos vyriausybė sutarė Net 25 puslapiai skirti tarpsniui nuo 1917 m. nereaguosiančios į šį dokumentą, atvirkščiai – spaus gruodžio iki 1918 m. kovo mėnesio. Kariuomenės Lietuvos Tarybą, kad grįžtų prie gruodžio 11 d. su- vadas Hindenburgas 1917 m. gruodžio 4 d. telegra- tarties. Kai Taryba pagaliau įgaliojo savo prezidiu- moje kancleriui Hertlingui pasisakė prieš nepri- mą, kad Berlyne deklaraciją pasirašytų pagal gruo- klausomą Lietuvą. Po dviejų dienų kalbėdamasis su džio 11 d. sutartį, Vokietija kovo 23 d. pripažino kancleriu jis reikalavo, kad Lietuva būtų personaline Lietuvos valstybę. unija susaistyta su Prūsija. Vis dėlto kancleris įsakė Čia norėtųsi paminėti Berlyne gyvenančio Eber- Užsienio reikalų ministerijai (toliau URM) parengti hardo Demmo, Pirmojo pasaulinio karo tyrinėtojo, Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, pagal kurią 1998 m. paskelbtus svarstymus, kurią dieną reikėtų jauna valstybė liktų Vokietijos globoje. Gruodžio 10 švęsti Lietuvos nepriklausomybę.1 Šis klausimas lei- d. šeši įgalioti Lietuvos Tarybos atstovai šią deklara- dinyje neaptartas. Demmo supratimu, derėtų švęsti ciją pasirašė Kaune. Jau kitą dieną Vilniuje jai pri- gruodžio 11-ąją, nes tądien pirmą kartą pripažinta tarė visa Taryba. Gruodžio 19 d. kaizeris Vilhelmas Lietuvos nepriklausomybė, o Vasario 16-osios Aktas garantavo Lietuvai nepriklausomybę ir pasižadėjo ją buvęs atšauktas. Demmo svarstymai apie „naciona- globoti. Brest-Litovsko taikos derybose kilę ginčai linį lietuvių mitą“, paskelbti jau du kartus, iki šiol dėl naujų valstybių įkūrimo privertė Vokietiją atidė- Lietuvoje jokio atgarsio nesulaukė, išskyrus trumpą ti Lietuvos valstybės pripažinimą. Lietuvos Tarybo- Arūno Vyšniausko repliką.2 je įsiplieskę nesutarimai dėl nuolaidų Vokietijai irgi Knygos autoriai išsamiai aprašo Oberosto pastan- sujaukė vokiečių planus. gas net ir po nepriklausomybės pripažinimo ne- Delsimas kėlė nerimą kaizeriui, kuris ant vienos perleisti Lietuvos Tarybai jokių pareigų. Kanclerio 1918 m. vasario 13 d. telegramos savo ranka užrašė pavaduotojas Payeris piktinosi Oberosto savivale ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 87 1918 m. liepos 24 d. Berlyne sušaukė pasitarimą dėl Daug vietos autoriai skiria Klaipėdos kraštui, ku- padėties Lietuvoje, reikalaudamas, kad Oberostas ris pagal Versalio taikos sutartį buvo atskirtas nuo Tarybai, po nepriklausomybės pripažinimo pasi- Vokietijos ir valdomas prancūzų. Reicho komisaras vadinusiai Valstybės Taryba, perduotų bent keletą krašto perdavimo reikalams Georgas von Lambs- pareigų. Reikalai pasikeitė tik po to, kai Vokietija dorffas jau 1920 m. gegužės mėnesį rašė vyriausy- kapituliavo. Naujasis kancleris Maxas von Bade- bei, kad geriausia išeitis būtų kraštą perduoti Lie- nas karinę valdžią pakeitė civiline ir įsakė, kad ši tuvai, antraip jis taps prancūzų arba britų kolonija. palaipsniui perleistų šalies valdymą Tarybai. Lap- 1922 m. balandžio mėnesį Lietuvos užsienio reikalų kričio 3 d. Vokietijos įgaliotiniu Lietuvoje kaizeris ministras Vladas Jurgutis informavo Vokietijos at- paskyrė Ludwigą Zimmerle. Antantės valstybės stovą Kaune apie planus užimti Klaipėdos kraštą. pritarė valstybės sekretoriaus Mathiaso Erzberge- Berlynas leido suprasti, kad tokio žingsnio nelaikys rio pasiūlymui, kad Rytų fronte dėl bolševikų grės- akcija prieš Vokietiją. Lietuvai užimant kraštą, Ber- mės dar kuriam laikui liktų vokiečių kariuomenė. lynas viešai neprotestavo, LR ministras pirmininkas Oberosto daliniai galutinai pasitraukė iš Lietuvos Ernestas Galvanauskas skelbė, kad „sukilimas“ ne- tik 1919 m. sausio 21 d., tiesa, liko vokiečių sava- nukreiptas prieš vokiečius. Todėl vietiniai vokiečiai noriai, kuriems algą per pusę mokėjo Vokietija ir laikėsi ramiai. 1923 m. gegužės mėnesį Galvanaus- Lietuva. Šaltiniai išryškina Zimmerle’s pastangas kui lankantis Klaipėdoje, vokiečių atstovai, sude- valsčių valdžią kuo greičiau perduoti lietuviams, o rinę prakalbą su Vokietijos generaliniu konsulu, ten, kur gyventojų daugumą sudarė nelietuviai, – tvirtino būsią lojalūs Lietuvos piliečiai. Tačiau tuo vietinių gyventojų komitetams. Įgaliotinis rūpino- pat metu Vokietijos vyriausybė rėmė ir finansavo si kiek galima ilgiau pasilaikyti vokiečių dalinius, privatų Vokiečių fondą (Deutsche Stiftung), turėju- kad šie gintų Lietuvą nuo bolševikų. Bet Vokietijos sį užtikrinti, kad prarastose reicho žemėse bus iš- vyriausybė sutiko ginti tik arčiau Vokietijos sie- laikytas vokiškumas. Šis fondas finansinę paramą nos esančias Lietuvos sritis. 1918 m. gruodžio 18 d. vietiniams vokiečiams perduodavo per konsulatus. paskui vokiečių kariuomenę iš Vilniaus pasitraukė Dėl šios priežasties Vokietijos generalinis konsula- civilinė vokiečių valdžia, o su ja – ir Lietuvos laiki- tas Klaipėdoje nepriklausė Vokietijos pasiuntinybės noji vyriausybė. 1919 m. žiemą vokiečių savanoriai Kaune kompetencijai. Be to, Vokietija vengė oficia- padėjo Lietuvos kariuomenei kovoti su bolševikais liai pripažinti Klaipėdos kraštą Lietuvai. Berlynas, prie Nemuno, tačiau Vokietijos vyriausybė nesuti- sudarydamas sutartis su Kaunu, leido įrašyti tik ko prisidėti prie lietuvių žygio į Vilnių, numatyto formuluotę „dabartinės sienos“. Vokietijos pasiunti- surengti kovo mėnesį. Antantei pareikalavus, pa- nys Hansas Morahtas 1930 m. rugpjūčio mėnesį rašė skutiniai vokiečių savanorių daliniai iš Kauno pasi- savajai Užsienio reikalų ministerijai, kad Klaipėdos traukė 1919 m. lapkričio 4 d. kraštas vokišką charakterį išlaikys tol, kol rytinės Vokietija, pralaimėjusi karą, pakeitė diplomatinį sienos bus perbraižytos iš naujo. savo elgesį su naujosiomis kaimynėmis. URM rei- Politiniame archyve knygos autoriai rado LR kalavo, kad jos darbuotojai atsižvelgtų, į ką tos jau- ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro nos valstybės reaguoja ypač jautriai, ir su kolegomis Augustino Voldemaro ir Vokietijos užsienio reika- bendrautų pagarbiai. Pasiuntiniams nurodyta pir- lų ministro Stresemanno 1928 m. sausio 29 d. pa- miausia rūpintis Vokietijos piliečiais, apsigyvenu- sirašytą sutartį, pagal kurią konflikto atveju šalys siais naujose valstybėse, remti vokiečių kilmės pilie- įsipareigoja kreiptis į Tautų Sąjungą ir Hagos teis- čius, kad šie išsaugotų savo tapatybę, bet nesigriebti mą. Tačiau kažkodėl jie nepaminėjo tame pačiame germanizacijos. archyve esančio slapto vadinamojo Voldemaro pro-

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 tokolo, kuriuo susitarta, kad nei viena, nei kita vy- 1924 m. garantavusias Klaipėdos krašto konvenciją, riausybė nesikreips nei į Tautų Sąjungą nei į Hagos ir išvis nesispyrioti. 1939 m. kovo 19 d. Ribbentro- teismą, o pasikliaus neutraliu arbitražu. Šio slapto pas ultimatyviai pareiškė, kad klaipėdiečiai nori susitarimo buvo laikomasi iki 1930 metų.3 grįžti į reichą. Kovo 22 d. atidavimo sutartis, garan- Valdžią paėmus naciams, Vokietijos laikysena tavusi Lietuvai laisvą ekonominę zoną Klaipėdoje, Lietuvos atžvilgiu pasikeitė. Jau 1933 m. pradžioje buvo pasirašyta. Kitos valstybės neprotestavo, anglų Hitleris informavo kariuomenės vadovybę, kad pla- vyriausybė net oficialiai pripažino, kad Klaipėdos nuoja užimti ir germanizuoti Vokietijai „gyvybiškai kraštas priklauso reichui. Lietuva stengėsi įsiteik- svarbius“ Rytų plotus, o naujasis užsienio reikalų ti Vokietijai, nusiuntė aukštą delegaciją į Hitlerio ministras Konstantinas von Neurathas viešai kalbė- 50-mečio minėjimą, tais pačiais metais LR pasiun- jo apie Vokietijos siekius „pertvarkyti“ Rytų kraš- tinys Berlyne Kazys Škirpa patvirtino, kad Lietuva tus. Vokietijos archyvai patvirtina, kad Klaipėdos nori kuo geriausių santykių su „didžiuoju“ kaimynu. krašte 1933 m. susibūrusios dvi nacistinių pažiūrų Hitleris „maloniai“ prašė Kocho, kad atsiimtame grupuotės buvo suvienytos Rytų Prūsijos gauleite- Klaipėdos krašte gerbtų lietuvių interesus. Gegužės riui Kochui pasitarus su Tilžės apskrities nacių vadu 20 d. buvo pasirašyta sutartis dėl prekybos ir ekono- Hansu Moseriu ir Klaipėdos generaliniu konsulu. minės zonos Klaipėdoje. Neumano vadovaujami Klaipėdos krašto naciai visą Autoriai išsamiai komentuoja Hitlerio ir Stalino laiką veikė pagal Vokietijos nacionalsocialistų par- 1939 m. sutartis, pagal kurias Rytų kraštai buvo pasida- tijos nurodymus iš Tilžės ir Karaliaučiaus. 1934 m. lyti, susitarus, kad vienas partneris nekreips dėmesio, Neumano ir Saso procesas leidinyje tik trumpai pa- kas vyksta kito partnerio įtakos zonoje. Pagal rugsėjo minėtas, nors apie jį Vokietijos archyvuose yra daug 28 d. paktą Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai, išskyrus informacijos, – tie dokumentai Antrojo pasaulinio Vakarų Lietuvos dalį, numatytą Vokietijai. Sovietams karo metais buvo išvežti iš Lietuvos. užėmus Lietuvą, Škirpa parašė protestą Ribbentropui, Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos tarp- bet URM laiško nepriėmė, neva jis parašytas be Lietu- tautinė padėtis pablogėjo, užtarėjų neliko. 1938 m. kovo vos vyriausybės nurodymo. Lietuvos ambasados pas- mėnesį Lenkijai ultimatyviai pareikalavus, kad Kau- tatas Berlyne buvo perduotas sovietams, o Zechlinas nas užmegztų diplomatinius santykius su Varšuva, dar kurį laiką – iki vokiečių kilmės piliečių repatriaci- naujasis Vokietijos URM ministras von Ribbentropas jos į Vokietiją – ėjo Kaune konsulo pareigas. Lietuvos pasiuntiniui patarė džiaugtis, kad Lenkija ne- Vokiečių okupaciją 1941–1944 m. autoriai aptaria grasina Lietuvai karu. Vokietija atsisakė tarpininkauti labai glaustai, bendrais bruožais. Šiek tiek nuodu- šiame ginče, o jei tarp šalių kiltų karas, numatė atplėšti gniau pristato Vokietijos Federatyvinės Respublikos Klaipėdos kraštą. 1938 m. spalio 31 d. Hitleris įsakė (VFR) vyriausybės 1952 m. sprendimą nepripažinti, kariuomenei užimti Čekiją ir būti pasirengus žygiui kad Baltijos kraštai teisėtai priklauso Sovietų Sąjun- į Klaipėdą. Lapkritį Vokietijos URM parengė su- gai. VFR, 1955 m. apsikeitusi pasiuntiniais su SSRS, tartį, pagal kurią Lietuva turėjo atiduoti Klaipėdos stengėsi išlaisvinti visus ten esančius Vokietijos pi- kraštą „savo noru“. Gruodžio 6 d. Vokietijos pasiun- liečius, tarp jų ir klaipėdiečius. Per derybas sovietai tinys Zechlinas telegrafavo, kad Lietuva pritartų ilgai nenorėjo pripažinti klaipėdiečių Vokietijos pi- Klaipėdos krašto pavertimui freištatu. Po gruodžio liečiais. Tik 1958 m. balandį galutinai susitarta, kad mėnesį Klaipėdos krašte surengtų rinkimų į seime- bus išleisti visi asmenys, kurie prieš 1941 m. birželio lį, kai už vokiečių sąrašą balsavo 87 proc. rinkėjų, 21 d. turėjo Vokietijos pilietybę. buvo tik laiko klausimas, kada kraštą teks atiduo- 6-ojo dešimtmečio pradžioje Bonoje dažnai lan- ti. Zechlinas spaudė Lietuvą nesikreipti į valstybes, kydavosi tarpusavyje konkuruojantys Lietuvos di-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 89 plomatai ir VLIK’o atstovai, prašydami leidimo Vokiečiams nelengva taisyklingai rašyti lietuviš- įrengti savo atstovybes. Vidaus reikalų ministerija kas pavardes, bet šiame leidinyje tokių klaidų la- mandagiai atmetė šiuos pageidavimus, žadėdama, bai mažai. Tik Vilius Bruožis pavadintas Wilhelm kad jos durys visada bus atviros baltiečiams. Di- Bruaßis, o Vilius Gaigalaitis – Prediger Villems Gai- pukai galėjo pasilaikyti savo pilietybę, jiems buvo galat, taigi net ne kunigu, o pamokslininku. garantuota teisė gyventi šalyje. 1953 m. kovo mėne- Knygoje glaustai atskleidžiama, kaip klostėsi po- sį į Vokietijos ambasadą Vašingtone kreipėsi Kazys litiniai abiejų valstybių santykiai per pastarąjį šimtą Škirpa, po karo emigravęs į JAV, norėdamas atgauti metų. Tai pirmoji tokio pobūdžio apžvalga vokiečių pasiuntinio pareigas Bonoje, tačiau VFR nesutiko. kalba, pirmenybę teikianti Vokietijos politiniams Labai išsamiai (daugiau kaip 35 puslapiuose) tikslams, jos reakcijai į Lietuvos veiksmus. Autoriai autoriai aprašo trijų Baltijos šalių pastangas 1988– vengia vertinti politinius savo šalies žingsnius ir vi- 1991 m. atgauti nepriklausomybę. Tuo pat metu su- sais atžvilgiais lieka neutralūs. Apimtimi, turiniu ir iro vadinamoji Vokietijos Demokratinė Respublika įžvalgumu ši knyga negali lygintis su Vytauto Ža- (VDR) ir siekta abiejų Vokietijų suvienijimo, kurio lio „Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 m.“ 4 buvo galima tikėtis, tik sovietams neprieštaraujant, Beje, lietuvių istoriko veikalas joje net nepaminėtas. todėl VFR vyriausybė buvo priversta palaikyti kuo Autoriai, nemokantys lietuviškai, pasitenkino vien geresnius santykius su Gorbačiovu. 1988 m. pabai- vokiškais šaltiniais ir tyrinėjimais, atskleisdami pir- goje VFR pasiuntinys Maskvoje Andreasas Meyeris- miausia vokiečių požiūrius. Įvade pažymima, kad Landrutas informavo URM apie baltiečių bruzdesį, bendrą istoriją reikėtų tyrinėti bendrai. Recenzijos bet patarė neabejoti nei monolitine Sovietų Sąjungos autorius nežino, kodėl į tą darbą nebuvo įtraukti vienybe, nei komunistų partijos monopoliu. 1989 m. lietuvių istorikai, tačiau neabejoja, kad šis leidinys Lietuvai pareiškus norą išstoti iš Sovietų Sąjungos, sulauks vokiečių dėmesio ir prisidės prie abiejų vals- Vokietija ir Prancūzija, pasitarusios tarpusavyje, tybių tolesnio glaudaus bendradarbiavimo. siūlė lietuviams dėl nepriklausomybės taikiai de- rėtis su Maskva. Kai 1990 m. Vytautas Landsbergis paprašė, kad Vokietija ir Prancūzija tarpininkau- tų tarp Vilniaus ir Maskvos, abi atsisakė tą daryti, 1 Eberhard Demm. Die Unabhängigkeitserklärung vom 16 Februar 1918: nors kreipėsi į Gorbačiovą, ragindamos nesigriebti Ein nationaler Mythos der Litauer (1918 m. vasario 16 d. Nepriklauso- jėgos. 1991 m. vasario 27 d. socialdemokratų ir ža- mybės aktas Lietuvių nacionalinis mitas). In: Litauisches Kulturinstitut, liųjų partijų parlamentarai pareikalavo, kad Bonoje Jahrestagung. 1998, p. 9–28. ; Eberhard Demm. Die Unabhängigkeit- būtų įsteigtas Baltijos kraštų informacinis biuras. serklärung vom 16 Februar 1918. In: Zeitschrift für Ostmitteleuro- Parlamento dauguma tam pritarė, bet vyriausybė at- pa-Forschung. 2000, p. 396–409. ; Eberhard Demm. Ostpolitik und sisakė apmokėti biuro išlaikymą. Nepaisant to, par- Propaganda im Ersten Weltkrieg (Rytų politika ir propaganda Pirmojo lamentas suteikė baltiečių darbuotojams kambarius pasaulinio karo metais). Frankfurt a. M.: Lang. 2002. su visa įranga, o parlamente pradėjo veikti Vokietijos 2 Arūnas Vyšniauskas. Konstituierung des litauischen Staatswesens am ir Baltijos draugų grupė, kuriai priklausė 110 par- Ende des Ersten Weltkriegs (Lietuvos valstybės įkūrimas Pirmojo pasau- lamentarų. Praėjus porai dienų po 1991 m. rugpjūtį linio karo pabaigoje). In: Litauisches Kulturinstut, Jahrestagung 2003, p. nepasisekusio pučo Maskvoje, Vokietija pripažino 28–56. trijų Baltijos respublikų nepriklausomybę be jokio 3 Vytautas Žalys. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 m. T. 2. Vilnius: oficialaus patvirtinimo, tik apsikeitė laiškais tarp vy- Versus aureus. 2012, p.183–205. riausybių, nes Vokietija niekada, net Hitlerio laikais, 4 Vytautas Žalys. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 m. T. 1–2. nepripažino šių kraštų okupacijos teisėtumo. Vilnius: Versus aureus. 2007–2012.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 Astrida PETRAITYTĖ

GINTARO BLEIZGIO VASARA, arba KIEKVIENA ŽUVELĖ NUVERDA SAVO SRIUBELĘ

Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2017

ai kūrinys prasideda falšyva – tavo klausai – gaida, pradžios gaida mane, skaitytoją, puikiai galinčią įsivaiz- Kreikia laiko, kad įveiktum ironiją, atmetimo reak- duoti, kaip bet kuri bobutė, net poniutė, bet kuris diedu- ciją, įsijaustum, įsiklausytum į kompozicinę visumą, de- kas, net kampuotas verslininkas be jokios dvasingumo tales, dermę ir (specialiuosius) disonansus. Svarbiausia, aureolės virš galvos paduoda bėdos ištiktam vaikui tą kad su pagarba, o ji privaloma, kai atsiverti Dievą šlovi- popierių, ko gero, dar ir pasiteirauja, ar nereikia kokios nančią knygą, priimtum pasakotoją-herojų… pagalbos, nuteikė ironiškam skepsiui: na na, kokios dar Bleizgys savo dienoraštiniame, 2015 m. gegužę–spa- seilėtos egzaltacijos sulauksime?.. lį apimančiame pa(sipa)sakojime iškart prabyla aukšta Nesu Gintaro Bleizgio sekėja – ir kūrybos, ir gyve- gaida (knygos dedikacija „Orfėjau, Kryžiaus Jonai, Sula- nimo tik nuoplaišos sukrebždėjo atmintyje, pagarbiai mita“ nurodo, kad į Karmelio kalną bus žvelgiama, pasi- imant į rankas šią knygą, žadančią dvasines paieškas. telkiant šv. Kryžiaus Joną*, nors minėtoji triada pažada Atgijo skaudžiai jautrios esė apie Mamą (jai išėjus) ir herojaus pasaulio daugiasluoksniškumą). Aukštoji atošauka bei kažkokie spaudos pranešimai, nelyg vai- pradžios gaida – klausimas, „kas yra dvasinė tarnystė, duokliai, dažnai prasilenkiantys su realybe, apie kaž- kas yra tarnavimas Viešpačiui ir savo artimui“ (p. 15). kokius teismus (nesu skaičiusi Bleizgio knygos apie jo, Atsakymas neužtrunka: „Paduok tualetinio popieriaus, kalinio, patirtį, kuri čia irgi paminima)… ir suprasi“ (p. 15). Tai konkrečios situacijos reziumė: už- Pasakojimas palaipsniui išsklaido pirminį skepsį ir ėjęs į tualetą, atidaręs kabinos duris, herojus išvydo vi- išgirsti dviejų leitmotyvų sąskambį, praturtintą įvai- duriuojantį vaiką, kuris paprašęs tualetinio popieriaus. riais akcentais. Herojus atsiveria tarsi dviejose plotmė- Bleizgys ėmė ir padavė! Ir tai jam pačiam paliudijo jo se (gal net lygmenyse?) – namai / darbas ir bažnyčia paties dvasines aukštumas, vertas būti pavyzdžiu tiems, (tarnystė vienoje konkrečioje) / Dievo išpažinimas. kurie dvasingumo dar nepasiekė! Ypatingą dvasingumą Ketinau pirmąjį dėmenį apibūdinti žodžiu „buitis“, bet liudija ir iš kambario lauk išvejama musė (nors vėliau ne, jis netiktų, nors „buities darbų“ (grindų siurbimo, regėsime ir šlepete pritrėškiamą). Taigi ši „dvasingoji“ blynų kepimo ir pan.) esama, tačiau net ir gausūs „na- miniai“ puslapiai liudija bleizgiškumo specifiką. Kone * Apie šv. Kryžiaus Joną daugiau galime sužinoti, pavyzdžiui: oda kaskart pajuntame orą, jo karštį ar vėsumą, ko http://www.karmelites.lt/dvasingumas/ordino-sventieji/sv-kryziaus-jonas gero, nustembame (dažniausiai be jokių „refleksijų“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 91 užsivilkę megztinį ar likę be jo), kad toks „egzisten- gelmė, didžiausią vertę įgyjanti, tapusi Kalbos ir Rašto cialumo lygmuo“ suteikiamas įprastoms klimatinėms objektu. Kai kurie epizodai tikrai liudija Poeto ranką: sąlygoms. Kažkada skaičiau, kad, regis, Bunino žmona „Rugpjūčio vakaras daug gyvybingesnis už rytą. Žiogų niekad nenusileisdavo iki pokalbių apie orą... Tačiau čirpimo supjaustyta tyla sukrito į pievas ir prasmego. Bleizgio kalbėjimas nėra tuščia mandagybė – tai asme- Gyvybė šturmuoja griūvančią vasaros tvirtovę“ (p. 215). ninės būties dėmuo, kurį paženklinęs, norėtųsi sakyti, Antrasis gyvenimo (asmenybės) dėmuo – tarnystė maniakiškas, bet tebūnie bleizgiškas keistumas. Hero- Dievui, ir praktinė, ir, sakykime, reflektyvi, gal net ref- jus ne šiaip mėgaujasi karšta vasara, prie jos natūraliai lektyviai imperatyvi. Apie Dievo absoliutumą, predes- priglundančia geguže ir pirmąja rudens puse, lepinasi tinaciją (asmeninio gyvenimo nulemtumą iš Aukščiau) saulėje, – jis nuolat fiksuoja, ar įdegė kiek daugiau, ar kalbama be jokių abejonės gaidelių. Nevengiama net ne (jam parūpsta net Druskininkų soliariumas, o Kai- tiesmukos (primityvokos, dvelkiančios puikybe) didak- rėnų sode nusivilia: „Žmonių buvo nedaug, todėl ir čia tikos: „Ravėti piktžoles yra žengti į Dangaus karalystę. nusivilkau marškinius – saulė svilinte svilino odą, bet Nė vienas, kuris neravėjo, niekada ten neįeis“ (p. 90). kokia ji buvo, tokia ir liko“, p. 105)… Metafora būtų visai graži, jei nesektų iškart po žemiš- Taigi du, toli gražu ne monolitiški pasakojimo (skai- kojo epizodo – herojus vargsta, tarp grindinio akmenų tytojų akyse ir gyvenimo, asmenybės) segmentai. didvyriškai gremždamas piktžoles savo kiemo take… Namai / darbas. Verslo konsultantas, kaip supranta- Karmelio kalno motyvas, šv. Kryžiaus Jono autoritetas me, triūsia intensyviai, bet ši veikla pristatoma saikin- (skaitomas jo „Kopimas į Karmelio kalną“, prisipažįsta- gai, net kukliai. Po lituanistinių studijų, greta rašytojo ma: „Kad ir kiek berašyčiau, kiek begalvočiau, vis grįžtu pašaukimo „esu verslo vadybos ir administravimo ma- prie šv. Kryžiaus Jono“, p. 185), Biblijos priesakai įsiterpia gistras“ (p. 6). Mokytasi ir kažkokioje Biblijos kolegijo- ir į kasdienybės audinį, bet nepraranda kitų – jau išties je. Keletą kartų paminimas krūvis – vienądien paskai- dvasinių – parametrų. Vis dėlto įtarimą kelia atskaitos tos ar konsultacijos viename mieste, kitądien – kitame, taškas: „per dvidešimt ketverius krikščioniško gyvenimo trečiądien – trečiame… Bet dažniausiai lakoniškai metus“ (p. 87), taigi vos šešiolikos sulaukus, išeitų, krikš- nurodoma: važiavau ten ir ten (žinoma, oro sąlygos čioniškumą liudija ir darbeliai, atvedę herojų į kalėjimą? būtinai pristatomos). Dažnesni ir ilgesni šeštadieniniai Labiau įtikina postvirsmas. dienoraščio įrašai. Turime progos įsijausti į verslinin- Kad netuščiažodžiaujama, minint Dievo žodį, liudija ko-rašytojo būtį Vilniaus pusiau kaimiškame pakraš- priklausymas bažnyčiai ir konkreti tarnystė – budėjimas tyje, dviaukščiame name su gausiais gėlynais (žmonos „prie bažnyčios durų“, patalpų valymas, pastoriaus pa- Ramunės valdomis). Intensyviausias vyksmas – degi- mokslo vertimas į rusų kalbą (esama atvykėlių ir iš Mas- nimasis antro aukšto mansardoje. Literatūrinių gūsių į kvos, ir iš Rusijos užgrobtosios Ukrainos dalies, „tačiau šią komfortišką idilę su turčiaus rūpesčiais (antai sku- čia karaliauja Kristus, o ne nesantaika“, p. 132) ir kt. Die- bama „apžiūrėti automobilio, kurį norime pirkti du- noraštis beveik baigiamas herojaus įvesdinimu į diako- krai“, p. 17) irgi pasitaiko. Viešumai skirtas dienoraš- nus. Kokia tai Bažnyčia, ilgą laiką galime tik spėlioti: kal- tis rašomas su įkvėpimu (ar poreikiu?), kolegomis irgi bama apie brolius ir seseris, apie pastorių, paskleidžiama pasidomima – skaitomas, komentuojamas tai Rimvy- dar ir klaidinanti – herojaus nepaneigta – žinia iš šalies: das Stankevičius, tai Vladas Šimkus, tai dar kuris, nu- „sužinojau, jog esi reformatas“, p. 304). Galiausiai suži- vykstama į Poetinį Druskininkų rudenį... Gyvenimo nome – tai Vilniaus Biblijos baptistų bažnyčia. karkasas yra šeima (žmona Ramunė, dukra Medeina). Vis dėlto manau, kad tarp šių dviejų plotmių esama Privalomas būties komponentas – vakaro pasivaikš- visai neprivalomo, nebūtino įtrūkio – buitinis gyveni- čiojimai su kale Brukne. Ši neskubri kasdienybė, kai mas atskiriamas nuo dvasinio, religinio, nors kiekvienos niekas tarsi nevyksta, išties atsiveria lyg egzistencinė bobulės kasdieniniai vargai pereina į sekmadienio mišių

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 pakilumą be jokio disonansinio girgždesio. Šis disonansas Karmelio kalno papėdėje) klausimas nuskamba, vasaros tarp „kasdienybės“ ir „dvasingumo“ įsiterpia ne todėl, kad dienoraščiui jau einant prie pabaigos: „Kodėl vienintelė prisimenama „kriminalinė praeitis“ (pripažįstama kaltė – vieta, kurioje tikrai gerai jaučiausi, yra tardymo izoliato- pinigų plovimas, kaip kartą įvardijama, sunku užmiršti riaus kamera ir visa kalėjimo aplinka?“ (p. 303). tardymus, laiką, praleistą kalėjime), ne todėl, kad jaučia- O štai autorefleksija, nukakus į Poetinį Druski- ma depresija (regis, ne pačios sunkiausios formos, pana- ninkų rudenį. Žinoma, autentiškumo poreikis ne- šesnė į vidutinio amžiaus krizę). Ir ne dėl „akis badančios“ draudžia ironizuoti: „Negaliu ramiai sėdėti ir klausyti prabangos (mes, vargetos humanitarai, galime padūsauti: nudailintų, iščiustytų, į įsivaizduojamo padorumo (?) būk verslo konsultantas ir galėsi degintis savo namo an- rėmus įspraustų skaitymų ir renginių“ (p. 348). Tačiau tro aukšto mansardoje, pirksi vaikams automobilius ir tolesni apmąstymai ir apibendrinimai neapsiriboja pan.). Su tuo regimu įtrūkiu ypač susikabina prisimena- panieka miesčioniškumui: „Man patinka žviegiantys mos Rytų kovų pratybos / varžybos. Prisiminimai apie ir kriokiantys, aplamdyti ir išdraskyti, bet nesitrau- savarankiškų treniruočių intensyvumą, kai elgėsi „kaip kiantys į šalį, nebėgantys, kai gyvenimas prijungia tikras maniakas“, rezonuoja su bleizgišku savitumu. Štai, savo dviejų šimtų dvidešimt voltų (ką ten dviejų šim- tarkime, tokia gyvenimo užmiestyje situacija (kai kurias tų dvidešimt, mažiausiai dvidešmt dviejų tūkstančių) valdas saugo agresyvūs šunys, o vienas kitas aplaidesnis įtampą ir krestelna taip, kad ne kiekvienas paskui at- šeimininkas nepasirūpina jų tvirtai pririšti) sprendžia- sikelia. Kurie negavo šitos gyvenimo įtampos, man yra ma ne „banaliai ir primityviai“ (kai einama pasikalbėti neįdomūs. Kurie pasitraukė į šalį, kad jos išvengtų, su šeimininku, o šiam nereaguojant, skambinama polici- man yra šlykštūs“ (p. 349). jai), ne, – mūsų herojus su tokiu Cyganu kaunasi plikomis Na va, ir paaiškėjo, iš kur tas disonansas, įtrūkis rankomis: „Puldavau jį – labai paprastai ir aiškiai (gyvu- tarp kasdieninio gyvenimo ir religinio dvasingumo – liškai) nubrėždamas hierarchinį santykį“ (p. 180). Arba per šv. Kryžiaus Jono garbės skelbėjas yra plėšikų ant kry- šią pavojingą zoną eina, pasiėmęs akmenų… Ir kai kada žiaus diakonas. Turintys vargdienio dvasią, liūdintys, šuo pasitraukia, o tai liudija, kad „tiesiog neatlaikė mano romieji, alkstantys, trokštantys teisingumo jam neįdo- buvimo šalia. Kaži kokios jam labiau negu man supranta- mūs, netgi šlykštūs…. mos, iš manęs sklindančios agresijos“ (p 258). Taip taip, juk ir sakyta: papėdėje, o ne ant kalno… Asmens, kuris iš Karmelio papėdės kreipia žvilgs- Herojaus savistabą kartkartėmis persmelkia savikri- nį aukštyn, nuolankumą buities lygmeniu – tarkime, tiškas prisipažinimas: „Per kalėjimą ir per gyvenimą ėjo santykius su kaimynais – trikdo prasimušanti agresyvi ir eina tiek mano šviesioji, tiek ir tamsioji pusės. Gyvulys arogancija. Štai nušienavus „niekieno“ (taigi bendrą) ir Dvasios atgimdytasis.“ Sujaudina ryžtas: „Noriu būti sklypą, deginama žolė: „Taip, aš laužus tyčia deginu antrasis. Ir visaip stengiuosi nebūti pirmuoju“ (p. 113). netoli dujotiekio įvado. Kai taip elgiesi, kaimynai nie- Tokia Gintaro Bleizgio vasara, saulės (alkio) nu- kada nenori su tavimi ginčytis ir kivirčytis“ (p. 240). tvieksta, savirefleksijos persmelkta, pasąmoninių im- Regis, neužmirštas dar paauglystėje persmelkęs suvo- pulsų pridaigstyta, tarsi alegorinė. Prieš skaitytojų kimas, kad „nugali ne stipresnis, o žiauresnis“ (p. 261). akis išskleistas ir gyvenimo vasaros fragmentas – ne Tad ir dvasingasis prisipažinimas („Mano kūry- kartą įvardijama, kad „ištiko“ keturiasdešimtmetis. ba yra tarsi koks šalutinis produktas, atsiradęs iš mė- Vasara jau krypsta rudens link, tikėkimės, sulauksime ginimo gyventi Dievo artybėje“, p. 270) kelia nemažai ir jo subrandintų vaisių. klaustukų. Taip, tai šalutinis produktas, bet ar tik iš dieviškojo nušvitimo? P. S. Mano a. a. Mama nusidyvijimus kieno nors keis- Skaudžiai prasmingas, net sukrečiantis (gal ir nesąmo- tumais mėgdavo reziumuoti (klaipėdiškių?) priežo- ningai prasiveržęs, taip karštai prisiekinėjus nuolankumą džiu: „Naje, kiekviena žuveli nuverd sava sriubeli.“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 93 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai CLVII

SALONINĖ (T)ROLIŲ FERMA

ano būrimo salone Dura necéssitas dedasi vis tada atsivers pelningo bendradarbiavimo su kaimyne Ru- Mkeistesni dalykai, beje, kaip ir visame pasaulyje. sija galimybės, kokių pageidauja pats Skvernelis!“ – naują Klientai nesidomi nei Taro kortomis, nei ateities kata- idėją Lietuvai iškepė kitas protiškai šlubuojantis klientas klizmais, su kuriais mielai supažindinčiau, tiesiog dali- ir buvo iškart užsipultas kolegų. „Kas leis statyti propa- jasi tarpusavyje kontroversiškais pareiškimais, kol susi- gandos gamyklą, kai viską kietai kontroliuoja Putino vi- bara, susivaidija ir keikdamiesi išsiskirsto. Žodžiu, riejasi rėjas Prigožinas? Geriausiu atveju turėsime trolių, tarsi kaip šunys, nors Šuns metais tai visiškai suprantama. Jei kokią kiaulių, fermą! Nors kiaulės pelningos, bet su tro- vienas pasakys šventą tiesą, kad auksas ir pelenuose žiba, liais nesusilygins. Vienas, matyt, jau atleistas buhalteris kitas atšaus, kad anaiptol ne viskas yra auksas, kas įžūliai paskaičiavo, kad nuo 2015 m. birželio iki 2017 m. gegužės žiba net pelenuose. Jei vienas pasigirs atostogavęs Graiki- net 470 suklastotų rusiškų paskyrų bei tanklalapių Face- joje, Pakso saloje, kitas pareikš, kad vienintelė lankytina book’e įdėjo apie 3 tūkstančius reklaminių žiniučių, o tam sala yra Antipaksas. Trečias, nugirdęs pažįstamą Skra- išleista vos 100 tūkstančių dolerių. jojančio Rolando pavardę, bet nesupratęs, kad kalbama „Už štuką išeina vos po 33 dolerius“, – susikrimto fi- apie ratus, o ne apie batus, ne apie Rolį ir net ne apie jo nansinės apskaitos specialistas, aišku, iškart sukritikuo- dvasinį brolį (Viktorą U.), iškart pradės cituoti neblės- tas mediko mėgėjo, kuris pareiškė, kad toks politinis vi- tančią nušalintojo prezidento išmintį, esą „hibridiniuose duriavimas yra visai ne verslas, o akių dūmimas, nes joks vidaus karuose“ nieko nauja, konservatoriai „į politinius lietuvis šiose sunkiasvorių (Rusijos ir Amerikos) imty- oponentus šaudo ir laidynėmis, ir įvairiausiais kitokiais nėse neturi šansų būti įleistas net į rūbinę, ką jau kalbėti ginklais“. Fake news iš fronto operatyviai praneša ir iki apie ringą! Trečias išaiškino, kad fake news skleidžiamos dantų užsimaskavęs, apsimetantis net feljetonistu, buvęs nemokamai būtent todėl, kad jos yra melagingos žinios, respublikonas, dabar Vakaro žinių karo korespondentas čia slypi visas jų žavesys, už kurį susimoka pats skleidė- Vitas Tomkus, grasinantis, kad iš petardų iššaudys visus jas. Taigi siūlė buhalteriui savo auri sacra fames (pra- patriarchus nuo pat Adomo ir Ievos. keiktą aukso alkį) numalšinti kitais būdais, pavyzdžiui, Bet ne visi klientai sprendžia tokias menkas asmeni- susirasti gerai apmokamą darbą. Čia niūriai prabilo sva- nes problemas. Dalis atvykėlių susimušė dėl strategijos ir jonių humoristas Juozapas E.: „Anuomet aš dirbau. Ir taktikos, kaip įgyvendinti 3 atrinktąsias idėjas Lietuvai. kas išėjo? Darbe tiek gėrėm, kad Sovietų Sąjunga sugriu- Pavyzdžiui, vieni siūlė banalų sprendimą, kaip mokytojų vo.“ Supratę užuominą, kad griūtis gali ištikti ir Europos profesiją nedelsiant padaryti prestižine, o kiti – originalų. Sąjungą, klientai susigūžė, apimti baimės ir drebėjimo. Banalusis – padvigubinti esamus atlyginimus. Origina- „Nesijaudinkit, broliai, – paguodė visus, ypač užsienie- lusis – pasikviesti Prancūzijos prezidento Emmanuelio čius, asmuo, panašus į sveikatos ministrą, – jus priglaus žmoną, madam Macron, kad pasidalytų pedagogine savo šalis, kuri jau švariai išveryginta, dabar imsimės prohibi- praktika. Žinoma, Lietuvos teisėsauga turėtų garantuoti, cijos nuošalesnėse vis dar šiukšlinose vietovėse.“ kad į tokios patirties taikymą mūsų geografinėse platu- mose jokiu būdu nesikiš. „Neturime pramonės, tačiau turime greičiausią pa- Tiesiai iš trolių fermos saulyje internetą, tad steikime „propagandos gamyklas“, Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 sov, libretto: Aleksei Durarev and Vladimir Rylatko) and was now presented to kultūros barai Lithuanian audience in a crowded Siemens concert hall. The author claims 2018. 2 (638) that the audience was very warm and it shows that people know their history domains of culture well enough to be able to evaluate its interpretations (page 45). THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ Aloyzas STASIULEVIČIUS. The Works of Romas Viesulas Come Back. Interna- editorial address: tional art encyclopedia’s present Romas Viesulas as an American artist who Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania was born in Lithuania. The author, a zenowned painter overviews his art as E-mail: [email protected] well as personal interaction that happened in 1971 in Krakow (page 49).

Ramunė BALEVIČIŪTĖ. International Festival for Children and Youth – Differ- summaries ent 18 as an Impulse to Change. This international event annually provides an opportunity to present new plays and reflect on the common tendencies Algirdas GRIGARAVIČIUS. The Key to Lithuanian Miracle. The spirit of Lithu- (page 51). ania‘s resurgence in the end of the nineteenth and the beginning of the twentieth century was mostly formed by the periodicals and their editors Dovilė STATKEVIČIENĖ. The Fanthoms of a Slow Theater and Choreography that were in fact leaders of the nation according to Leonardas Dambriūnas. of Images. A review of play based on Astrida‘s Lindgren‘s book Brothers Li- This is one of the manifestations of the genesis of late Lithuanian nationalism. onheart staged by Kirtsen Delholm at Vilnius State Youth Theater (page 54). It should be added that many of the editors would go and stay for some time in the US and returned back with important experience (page 2). There is no Gap Between Logic and Intuition as far as Creative Work is Con- cerned. Musicologist Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ interviews composer Egidija Gintaras KAROSAS. Hospitable yet Specific Lithuania – a Road to Home. Lithu- MEDEKŠAITĖ who won George Butterworth prize for her Megh Malhar in ania is celebrating 100th anniversary of its modern statehood. Some say it 2017 (page 57). was a miracle, other claim that this happened because of enormous efforts of its intellectual educators. In any case miracles do not just happen: they need Aistė KISARAUSKAITĖ. The Archeology of Photography of Gintautas Trimakas. belief and strife (page 8). An overview of the work of recent recipient of National Prize (page 60).

Rimantas GUČAS. What We Have Found, What We Will Leave. Someone in Raminta JURĖNAITĖ. Darkness Comes at Noon. Eglė Gineitytė’s paintings have the government has admitted that Lithuania has far less material wealth that always struck a balance between abstraction and representation. This current an average European country. When one compares manor houses, roads, exhibition has been specially curated for the specific space of theT itanikas housing and other material legacy with that one of other European countries exhibition hall. Taking into account the proportions of the ground floor, the one has to admit that this is an insightful judgement (page 11). vertical and horizontal alignments of the canvases echo the dimensions of the architectural design. Comfortably seated on specially installed benches, Vytautas DAUJOTIS. The Hate Speech? The author of the article, professor of placed in dialogue with the paintings, viewers will have the opportunity for chemistry at Vilnius University and a public activist challenges the strange deeper contemplation of Eglė Gineitytė’s immersive colours and striking concept of the so-called hate-speech. He questions whether punitive laws compositions. (page 63). against the hate speech reach and can reach their supposed goals (page 18). Kęstutis ŠAPOKA. Reality and Monistic Neutrality: Two Exhibitions in Vilnius Daniel GASCÓN, Michael SCAMMELL. A Quintessentially Twentieth-century CAC. Review of the exhibition of video art “Luminous Shadows’” by Thai artist Life. Born in Hungary before becoming a communist in Germany, then a and director Apichatpong Weerasethakul and a group exhibition “A Summer French Foreign Legionnaire, then a wartime propagandist for the British gov- Vocation of a Teenage Bee” (Ana-Sophie Berger, Liudvikas Buklys, Paul Elliman, ernment – but, above all, a writer and thinker – Arthur Koestler was one of Gaylen Gerber, Nicholas Matranga, Michaela Meise, Daniel Pflumm) (page 68). the most intriguing intellectuals of the twentieth century. Michael Scammell, the author of his official biography, ‘Koestler,T he Indispensable Intellectual’, Virgilijus ČEPAITIS. Back on the Map. Lithuania’s Supreme Council from 1991- spoke to Eurozine partner journal Letras Libres about Koestler’s life (page 26). 01-13 till 1991-11-03. Excerpts from a book that discusses how Lithuania came back to the political map of the world (page 73). Aldona PAULAUSKIENĖ. A Letter to the Editors. The author, an academic lin- guist reacts to several articles by Kultūros barai and would like to endorse the Vygantas VAREIKIS. Without Illusions of the Future. The images of WWI in article of prof. Arnoldas Piročkinas because no one could write better about Lithuanian Literature. After WWII a work of European dimension appeared in the creation of common norms of Lithuanian language that an academic Lithuania. It was the book the City of Gods by Balys Sruoga that can be com- who is researcher into works and life of Jonas Jablonskis (page 31). pared with writings of Alexander Slzhenitsyn and Primo Levi. Meanwhile the reflections of WWI were hardly numerous in Lithuanian literature (page 80). Arnoldas PIROČKINAS. Misguiding Theses are Rejected by the Facts. The au- thor of this article continues his reflections published in Kultūros barai a few Arthur HERMANN. How “National Myth“ Became Reality. Review of a book months earlier providing more arguments and insights (page 32). Matthias Dornfeld, Enrico Seewald. Hundert Jahre deutsch-litauische Bezie- hungen. Husum: Husum Druck-und Verlagsgesellschaft. 2017. 256 p. (PRUS- Audronė ŽIŪRAITYTĖ. The Devastating Feeling of Inflicted Guilt and the Pow- SIA-Schriftenreihe. 47) ISBN 978-3-89876-901-3 recenzija (page 86). er of Hope. Review of the ballet Process based on Kafka‘s novel and directed by Martynas Remeikis. The author claims that expectations of ballet experts Astrida PETRAITYTĖ. Summer of Gintaras Bleizgys. Review of a novel by Ginta- were fulfilled after seeing the first night show of the new ballet (page 41). ras Bleizgys At the Foot of Karmelis‘ Hill (page 91).

Inga BARANAUSKIENĖ. Belorussian Ballet Vytautas from Historian‘s Point of Krescencija ŠURKUTĖ. Salon troll farm. Ironical essay on Lithuania’s cultural View. The Ballet Vytautas was staged five years ago (music: Viacheslav Kuznet- and political life (page 94).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2 95 KULTŪROS BARAI SRTR fondas Kultūros barų Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas projektams 2018 m. skyrė 70 000 eurų finansinę paramą Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com): SRTR fondas remia rubrikas: Rūpesčiai ir lūkesčiai, Kūryba ir kūrėjai, Problemos ir idėjos, Almantas SAMALAVIČIUS The weight of soap bubbles. Russian cultural propaganda in the Praeities dabartis (iš dalies) Baltics (En) (Lt) Culture has become a major instrument of Russian propaganda. Nowhere is this more so than in the Baltic countries, where Russian media are widely consumed, and where politics, business and the cultural sector combine to promote Russian interests. A Lithuanian perspective.

Almantas SAMALAVIČIUS Where now for economics? A conversation with ecological econo- mist Professor Joshua Farley (En) (Lt) Maths-based economics seems to be stuck in something of a rut. Almantas Samalavicius, editor of Eurozine partner journal ‘Kulturos barai’, spoke to Professor Joshua Farley, an ecological economist at the University of Ver- mont (UVM), about the failure of mainstream economic thinking to explain www.eurozine.com economic reality, and why the dominant discourse nevertheless remains so powerful in academia.

Adam ZAGAJEWSKI Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką A defence of ardour (De) (En) (No) (Lt) In honour of Adam Zagajewski receiving the Jean Améry Prize for European Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir essay writing, we publish Zagajewski’s defence of ardour. That is, true ar- dour, which doesn’t divide but unifies; and leads neither to fanaticism nor interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. to fundamentalism. Ana HOFMAN, Almantas SAMALAVIČIUS Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Neoliberalism and higher education in Central Europe (En) (Lt) A conversation with ethnomusicologist Ana Hofman Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis Recent cuts in higher education spending fuels the commodification of jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei knowledge, the precarization of academic work, and de-solidarization within the scienitific community. Slovenian ethnomusicologist Ana Hof- asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. man in conversation with the Lithuanian journal Kulturos barai. Henry GIROUX, Almantas SAMALAVIČIUS Higher education and neoliberal temptation (En) (Lt) Nauja transnacionalinė viešoji erdvė A conversation with Henry Giroux Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis If the university is to survive, faculty are going to have to rethink their roles as public intellectuals, connect their scholarship to broader social issues kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- and learn how to write for and speak to a broader public. Of this much, the cultural critic Henry Giroux is convinced. niam bendravimui ir diskusijoms. Tomas Kavaliauskas, Ullrich Kockel An enlightened localism (En) (Lt) In a wide-ranging discussion of European identity and regional separat- Geriausi straipsniai iš visos Europos isms, scholar of European ethnology Ullrich Kockel considers how compet- ing memories need not lead to conflict but can be turned into a creative force through cultural engagement based on mutual respect. Sofi Oksanen A lion in a cage (En) (Lt) On the Finlandization of Europe In the aftermath of World War II, Finland pursued a policy of remaining on good terms with the Soviet Union with a view to safeguarding Finnish sovereignty. This strategy became known as „Finlandization“. A strategy that now haunts Europe, writes Sofi Oksanen, as Russia continues to focus on expanding its sphere of influence. Bronislovas Kuzmickas From a distance (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Postmodern identity in an increasingly postmodern reality Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Why is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithu- anian citizens once felt to their country has weakened considerably? Tiražas 2500 egz. Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to state identity? Bronislovas Kuzmickas reports. Kaina – 1,45 Eur

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 2