MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 Liaudies kultŪra. 2012/4 (145)
Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje
Daiva VAITKEVIČIENĖ
Tai gražu, malonu ir miela, Jau aš gi vaikeliam nusbadau, neturiu kur glauscies, kas sava, kas prigimta. neturiu kur mescies, nėra ta daiktelia, kur mana neužcik- A.Vienuolis ta, kur mana nesusimušta tumsiajaj naktełėj išejus, maž undeny nuskįsiu, e mani visi baria, kad aš taliau eicia, TIriamasis dalykas – savos vietos samprata ir vietoms kad aš negrįžcia. teikiama reikšmė lietuvių prigimtinėje kultūroje. E tu gi vaikeli*, tu nepamisliji, – tai tau gi nereiktų per Tikslas – pasiaiškinti, kaip žmogus suvokia „savą“ čiūžais šaneliais plakcies, per čiūžais kumpeliais plakcies (gyvenamą, lankomą ar prisimenamą) vietą, kokius ry- i galvełė sukcie. Prie cikriem tėveliam kai sadi paukštełė šius su ja užmezga ir kokiu elgesiu ar žodžiais šiuos san- skraidziatum, kap tau būt linksma, kap tau būt meilu prė tykius išreiškia. sava namelius vaikščiacie, nė prė čiūžus šanelius, ne prė Metodai – analitinis, struktūrinis-semantinis, inter- čiūžus kraštelius. A nesapa tau galvełė, a nesapa tau šir- pretacinis, fenomenologinis. dełė? Dai kas tau patalalį klaja, – ne cikraja sesułė, ne Išvados: lietuvių prigimtinėje kultūroje vietos gali cikraja mamutė. Dai kas tau abiedełį išduoma? Nei su būti suprantamos kaip gyvi, jaučiantys ar mąstantys sava šeimynełi kalbi, nei prė sava namelius pluoštuoji, objektai (subjektai); jie kraštovaizdyje regimi kaip daik- nei sava keltuvełėm apsidžiaugi. tai ir modeliuoja tarp jų plytinčias erdves (ertmes). Žmo- *[J. Aidulio pastaba]: Raudotoja labai susijaudina ir ima priraudoti man pačiam. Greit nuvargsta i sako: gus suvokia ir jaučia vietas daugeliu būdų: per taktili- gana jau bus, ir galva užsopėjo. nius pojūčius (pvz., žemės lietimas kojomis), jausdamas LTR 1237/30a. ir išlaikydamas tam tikras dvasines būsenas (pvz., ramios vietos pajautimas), girdėdamas ir t.t. Tradicinės kultūros žmogui, orientuotam į pastovų – prie savo žemės, ūkio, namų, šeimos prisietą gyve- Prasminiai žodžiai: namai, žemė, giria, vieta, erdvė, nimą, Juozo Aidulio kaip tautosakos rinkėjo gyvenimo prigimtinė kultūra. būdas atrodo vertas gailesčio ir užuojautos. Keliavimas, Skrebutėnienės supratimu, yra emociškai skausmin- Turėti savo vietą gas: „A nesapa tau galvełė, a nesapa tau širdełė?“ Gi buvimas namuose, „prie cikriem tėveliam“, yra visiš- 1937 metais Kuksų kaime tautosakininkas Juozas Ai- kai priešingoje vertybinių svarstyklių lėkštelėje („kap dulis užrašinėjo raudas iš dainininkės Kristinos Skrebutė- tau būt linksma, kap tau būt meilu prė sava namelius nienės. Beraudodama raudą, skirtą savo seniai mirusiam vaikščiacie“) ir apibūdinamas įvardijant maloniausius vyrui, dainininkė, kaip rašo Juozas Aidulis, „labai susi- jausmus: linksma, meilu, apsidžiaugi. Nors šie jausmai jaudina ir ima priraudoti man pačiam“. Priežastis, pakrei- irgi patiriami judant (buvimas namuose Skrebutėnienės pusi raudos linkmę, buvo ta, kad Skrebutėnienė palietė raudoje vaizduojamas ne statiškas, o dinamiškas, inten- vieną skaudžiausių savo gyvenimo temų – ji, praradusi syvus), šis judėjimas apsiriboja namų erdve: akcentuo- savo namus, sudegusius karo metu, neturi savo vietos. jamas vaikščiojimas apie namus („prė sava namelius Raudos žanras leidžia Skrebutėnienei šį savo skausmą pluoštuoji“), prilyginamas paukštelės skraidžiojimui po apgailėti: „neturiu kur glauscies, neturiu kur mescies“. sodą. Vaikščiojimą gi lydi bendravimas: linksmumas ir Tačiau namų ilgesys nėra vien individualus išgyvenimas, džiaugsmas pasireiškia per bendravimą su šeima („su netikėtai dėmesys nukrypsta į pašnekovą: Kristina Skre- sava šeimynełi kalbi“) bei gėrėjimąsi savo gyvuliais butėnienė pradeda apraudoti Juozą Aidulį, tautosakos („sava keltuvełėm apsidžiaugi“). rinkėją, kuris, jos požiūriu, irgi neturi savo vietos, nes Troškimas turėti savo vietą nedingsta iš lietuviškos likimas jam lėmė klaidžioti po žmones, „per čiūžais šane- sąmonės ir praėjus daug dešimtmečių po Skrebutėnienės liais plakcies, per čiūžais kumpeliais plakcies“: priraudojimo Juozui Aiduliui. Marcelijus Martinaitis su
30 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje
Sodyba Ašašninkų kaime, Marcinkonių seniūnijoje. 2008. Daivos Vaitkevičienės nuotrauka. ne mažesne gėla kalba apie vietą, kurią norėtųsi turėti, kia turėti savo namus. Nors Lietuvių kalbos žodyne pasa- kad galėtum joje įsigyventi: kymas sava vieta neišskiriamas kaip perkeltinę reikšmę turintis žodžių junginys, tačiau žodyno pavyzdžiai rodo, Galas žino, kaip čia yra – štai gyvenimas jau eina į jog sava vieta vadinama ne tik priprasta vieta, bet ir – na- antrą pusę, o ramios vietos, kurią nusižiūrėtum gyvenimo mai (žodžių junginys sava vieta tampa namų sinonimu): pabaigai, negali surasti, joje įsigyventi. Visur rausiama, kasama, ariama, išvažinėjama baisiomis mašinomis, už- Jaunoji vyrišką jau parvedė į savo vietelę (LKŽe: vy- teršiama. Ar tai ne gyvas valstiečio balsas kužda manyje, riškas; Akmenė). kad reikia turėti vietą, prie kurios galėtum prisirišti [kur- Neturėjo ne savo vietos, po svetimus pasienius vaikš- syvas – D.V.]? Tai ne vien namai, o ir žemės plotelis, ku- čiojo Kl. (LKŽe: svetimas; Kuliai, Plungės r.). ris turėtų vardą, atmintį <...> Jau ir žemė pradeda nieko Visų vyresnįjį [sūnų] teip augino, kad paliktų savo neatsiminti. (Martinaitis 1998, 63). vietoje ūkininku (LKŽe: palikti; sakinys iš M.Valančiaus raštų). Pasakymas turėti savo vietą yra tradicinio mąstymo Visokie šlamai suvažiavo į miestus: geras žmogus a idioma, blėstanti dėl istorinių ir socialinių pokyčių; anot paliks trobas, savo vietą?! DūnŽ. (LKŽe: šlamas; pavyz- M. Martinaičio, „karas, pokaris, kolektyvizacija buvo su- dys iš Dūnininkų žodyno). maišiusi ir permaišiusi žmones, atpratino turėti brangias Savo vieta yr mylu, labiau senam Krš. (LKŽe: vieta; vietas [kursyvas – D.V.] ar ką nors perduoti iš atminties Kuršėnai). į atmintį“ (Martinaitis 1998, 136). Lietuviškai mąstantie- Atsižįsta žmonys savo vietas, žino kožną pėdelę siems ir kalbantiesiems turėti savo vietą pirmiausia reiš- (LKŽe: atžinti; Kuršėnai).
31 MOKSLO DARBAI
Sodas ir bitynas Onos Lukšienės sodyboje Antanų kaime, Adutiškio sen., Švenčionių r. sav. 2010. Daivos Vaitkevičienės nuotrauka.
Savo namų turėjimas lietuviškai apibūdinamas kaip žia kaip „bloga, nesmagu, neramu“, pvz.: „Be žinios vietos turėjimas. Bet yra atvejų, kai atsitinka atvirkščiai: vyro nupirkaus turguo[je] batelius, – nebėr vietos ve- vieta įvardijama kaip namai, – būtent taip nusakoma įs- dum: tokius pakėlė grįždamas barnius“ (LKŽe: vieta). čiose nešiojamo kūdikio (naujagimio) vieta, vadinama Gi pasakymai vietos sau nerasti, vietos neturėti reiškia namais (namai „nuovala, placenta; kūdikio namai „pla- „blaškytis, nerimti“, plg. „Kai mano mama serga, tai centa“ (LKŽe; Balys 1979, 26)) ar nameliu (Balys 1979, man tep nesmagu, nerandu vietos“ (LKŽe: vieta; Kal- 26). Lygia greta placentai apibūdinti vartojamas žodis varija) „Žmona viena sau, kita sau nuejo, vietos neturu“ vieta (vieta „nuovalos, placenta“ LKŽe; Balys 1979, 26). (LKŽe: vieta; Kražiai). Taip pat dar būtų galima pridurti, kad placenta va- Vietos turėjimas prasideda dar prieš gimimą (turint dinama patalu: „Vietą arba patalą surišę skarelėn deda savo vietą, namus įsčiose), bet nesibaigia ir su mirtimi. ant pirkios prie adverijos durų, kad kūdikis būtų laimin- Tradicinės pasaulėjautos žmogus žino, kad vieta reikalin- gas“ (Balys 1979, 26; Marcinkonys, dar žr. LKŽe: pa- ga tiek šiame, tiek kitame pasaulyje. 1996 metais Stasė talas 5). Ir patalas, ir vieta minimi kalbant apie namų Šilabritienė iš Dieveniškių apylinkės, Žižmų kaimo, pa- ugnį, šventą Gabiją, kuri turi pirkioje savo vietą, apie sakojo, kad per laidotuves būtina ant kapo iš karto pasta- tai liudija maldelės, kalbėtos užžarstant židinį prieš nak- tyti kryžių, kad mirusiojo vėlė turėtų sau vietą: tį: „Šventoji Gabija, gabėk ant savo vietelės“ (LKŽe: gabėti; Viekšniai); „Šventa gubieta, būk savo vieto(j)“ Kryžių [reikia] statyc, kad būt – dūšia turėt kur paiłsėt‘ (LKŽe: gubieta; Baisiogala); „Ugnele Gabija, gulėk stotis. O tep tai dūšia be kryžio netur ana daikto [vietos užklota šventais patalėliais“ (Balys 2003: 253; Rasei- – D.V.], netur kur ana tį paiłsėt, o tį kur stosis in svetimo niai). Tad sava vieta, įvardijama kaip namai ar patalas – pravaro jų: „Aik, ma cia daiktas [vieta], ko cia atėjai!“ (guolis), siejasi su pastovumu, ramybe ir saugumu. Ir O kap pas kryžių – ana jau prisglaudzia ir pailsėja, sako. priešingai, vietos neturėjimas siejamas su nesaugumu; Itai tep seni žmones pasakoj. Lietuvių kalbos žodynas pasakymą vietos nėra apibrė- LTR 6447/363.
32 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje
Stasės Šilabritienės pasakojimą papildo ir kiti Die- „Kitan daiktan važiuojam“ (Brėslauja); „Ant daikto ir veniškių tekstai, iš kurių aiškėja, kad vėlė be vietos pa- akmuo apsamanoja“ (Vilkaviškis) ir t.t. (LKŽe: daiktas). smerkta nuolatinėms klajonėms, nerimui, judėjimui: Šis žodis gali būti vartojamas bet kokiai vietai pavadinti, „Cielų mėnesį blūdija, sako, kuris kryžio neturi. <...> – ne tik erdvėje plytinčiai, bet ir, pavyzdžiui, kūno vie- O kap kryžių turi, tai blūdija, blūdija, ataina anas kur, ir tai įvardyti: Ties alkūne, čia šitam daikty, skauda (Sur- atsilsi anas an savo kapo. Dūšia ataina ir atsilsi“ (LTR viliškis). Žodis daiktas taip pat vartojamas ir siauresne 6447/203); „Ataina ana savo adynėłį po kryžium ir atsil- prasme, – taip pavadinama sodyba, ūkis, pvz.: Gyvena si. Kuriai nepastato kryžio, tai ana neturi atoilsio, neturi savo daikte (Druskininkai); Tai gražus daiktelis: ir gra- kur atsilsėtc“ (LTR 6447/432). Ne veltui apie vietos ne- žioj vietoj, ir prie kelio (Miroslavas); Žemės nedaug, bet randantį žmogų sakoma kaip dvasia be vietos: „Vaikšto daiktukas labai geras (Rudamina). kaip dvasia be vietos“ (LKŽe: vaikščioti). Vietos reikšmę žodis daiktas gali būti įgijęs pirmiau- sia įvardijant žemės sklypą ar sodybą, kaip kam nors priklausantį. Tokią mintį paremia faktas, kad žemės Daiktas: vieta kaip objektas sklypas taip pat vadintas dalyku bei dalimi, o šie žodžiai atspindi istoriškai susiklosčiusią paveldėjimo teisę, kai Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Užnemunėje vietai pava- sūnūs ar dukros paveldi iš tėvų žemės sklypą, kuris da- dinti buvo vartojamas žodis daiktas. Rytiniame Lietuvos lijamas į dalis. Įdomu tai, kad reikšmės slinktis jaučia- pakraštyje ir Gervėčių lietuviškoje saloje Baltarusijoje ma objekto – vietos kryptimi: žodis, žymintis objektą toks vietos įvardijimas dar ir šiandien gyvas. Šią žo- (daiktą, jo dalį), įgauna vietos reikšmę. Tokia slinktis džio daiktas reikšmę labai gausiai liudija LKŽ pavyz- būdinga tiek žodžiui daiktas, tiek ir dalykui, – abu jie džiai: „Mūsų laukai geriausiu daiktu eina“ (Leipalingis); dabartinėje lietuvių kalboje pirmiausia reiškia objektą
Darželis prie gryčios Gudelių kaime, Ramygalos sen., Panevėžio r. sav. 2008. Daivos Vaitkevičienės nuotrauka.
33 MOKSLO DARBAI
Senkelis šilų Dzūkijoje. 2012. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka. (beje, LKŽ jų reikšmės apibūdinamos apibrėžiant vieną kalba apie ten esančius dalykus – tarp salelių plytinčias žodį kitu: daikto antroji reikšmė – „dalykas, reikalas“, o „balas burbekles“ ir ten augančius medžius, žolę ir uo- dalyko pirmoji reikšmė – „daiktas, objektas; reikalas“). gynus. Kūriniui pasirinkta forma – vaikščiojimas nuo Toks lingvistinis kontekstas leidžia įtarti, kad vieta ka- vienos pelkių salos prie kitos; Čepkelių raistas ypatingas daise suprasta ne kaip erdvė, o kaip tam tikras objektas tuo, kad kai kuriose jo dalyse kyšo medžiais apaugusios (kuris, žinoma, gali tapti vieta kitam objektui), o žodžio smėlėtos salos, kurios pagal kilmę yra pelkėje kyšančių daiktas reikšmė „vieta“ yra išvestinė. žemyninių kopų viršūnės. Zalansko kūrinio struktūra Tokio supratimo apraiškų galima rasti ir visai nese- primena Kalvarijų apvaikščiojimo būdą (tai galbūt lėmė nuose tekstuose. Pavyzdžiu gali pasitarnauti Mardasa- iš dalies religinis kūrinio pobūdis), tačiau įsidėmėtina, vo dainininko Petro Zalansko poetinis kūrinys, skirtas kad, nepaisant religinių intencijų, pagrindinis apdaina- „Gudo šalies“ (Čepkelių raisto) grožybėms apdainuoti1 vimo objektas yra pelkėje esančios gamtos grožybės, o (plačiau apie „Gudo šalį“ bus kalbama antroje šio straips- Viešpačiui dėkojama būtent už tų gamtos objektų (salų, nio dalyje). 1983 metais Danutės Krištopaitės ir Norber- medžių, uogienojų su uogomis) sukūrimą. to Vėliaus parengtoje P. Zalansko tautosakos rinktinėje šis kūrinys (Zalansko žodžiais, „kūrinėliai“) pavadintas P. Zalanskas pradeda kūrinį nuo to, kad jam Gudo ša- „Psalme apie Gudo šalies grožybes“ (Krištopaitė, Vėlius lis yra nepaprastai svarbi: „Man toj Gudo šalis iš akių ir 2008, 336). Jis skirtas gamtos grožio ir šio grožio Kūrėjo minčių, ir širdies neišeina niekada. Kaip Dievuliu atsidė- pašlovinimui – Zalanskas apdainuoja Čepkelių raisto sa- koti už jo šventas dovanas, kų jis išaugino tuos aukštuo- las, joms skirdamas po pašlovinimą. sius šimtmetinius medžius?“ Skaitant Zalansko kūrinį matyti, kad vietas jis su- pranta pirmiausia ne kaip erdves, o kaip „daiktus“. Pirmoji sala svarbi tuo, kad čia auga šimtametės pu- Mintimis vaikščiodamas nuo vienos salos prie kitos, jis šys, o antrojoje, „kuri vadinasi giria, medžiai yra visi
34 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje lapuočiai“. Trečias objektas – bala, „kuri yra visa apau- sakom, kiek šiton balon yra šėkelių, kiek šiton balon yra gusi šimtmetiniais elksniais, ciesūs visi kaip strūnos“. rūdžiuoto vandenėlio.“ Ketvirtoje saloje – „vieni beržai, dangų parėmį“, penk- Nors kūrinys dar nesibaigia, bet raisto aprašymas tojoje – „vienos žalios aglės, dangų parėmį, visas šake- baigtas: kitame „kūrinėlyje“ Zalanskas pradeda aprašyti les aplaidį nuo pačios viršūnėłės iki juodojos žemelės“. kelionę iš pelkių namo: „Pabeigį darbus ir vargus, keliau- Apsakęs medžius, Zalanskas pereina prie uogų: atskirus name visi namo dešim–penkiolika kilometrų balom bur- kūrinėlius skiria mėlynėms („kiek ant tų salų salelių mė- bekłėm“ (LTR 7273, XVII sąsiuvinis, p. 79–82). lynų vuogynėlių, kiek tas vienas vuogynėlis turi žalių la- pelių, kiek tas kiekvienas vuogynėlis turi drabnų šakelių, Vietos čia yra suprantamos pirmiausia ne kaip vietos, kiek ant tų šakelių juodųjų vuogelių“) ir spanguolėms kur kas nors yra (šiuo atveju ne kaip žolės, šieno, uogų ar („parašysiu ape kitas, raudonas vuogelas – spanguoles. grybų išteklių vieta), bet kaip kas nors, t.y. tam tikri da- Jos auga balose, užskurdusiuose beržynėliuose, kur yra lykai, įvairiai išsidėstę vienas kito atžvilgiu – salos, šim- baltos samanėlės, tos raudonos spanguolės. Išsiklostį ant tmetinės pušys, lapuočiai medžiai („giria“), beržai, alks- baltų samanų jų drabni lapeliai, kaip žalių rūtelių. O kiek niai, eglės, mėlyni vuogynėliai, raudonos vuogełės, balos tie ploni stiebukai priaugina vuogelių, kiek jiej prinokina, burbekłės, reti šėkeliai, rūdžiuotas vandenėlis. Kūrinyje, prisirpina“). kaip ir etnografinėje Gudų girios aprašymo dalyje (ją iš- Aprašęs medžius ir uogeles, Zalanskas atsigręžia į pa- samiau nagrinėsime kitame skyriuje), vietai kaip objektui čias balas ir apsako vandenis bei pelkėje augančias balų skiriama kur kas daugiau dėmesio nei šios vietos funk- žoles: „Šienaujame mes tų balų pievas. Apaugį retais šė- cijai – teikiamoms gėrybėms. Tai atspindi bendrą tradi- keliais. O kiek tų balų ploto – mūs akis jų visų neapmato. cinės kultūros bruožą teikti vietoms substancialią, o ne Ir mūsų protelis negali jumi parašyti, ką mes šienaudami funkcionalią vertę; šis santykis šiais laikais labai sparčiai
„Gudo šalies“ (Čepkelių) pievos. 2010. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka.
35 MOKSLO DARBAI
kito supuola į Ūlą iš aukšto eglėmis apaugusio skardžio; vieno šaltinio dugnas – molio, antro – smėlio, o trečias – akmenėlių. Juos Zalanskas laikė ypatingais ir tikėjo, kad tų šaltinių vanduo padeda jam atgauti jėgas (Liugaitė-Čer- niauskienė 2008, 25). Prieš mirtį jis prašė, kad artimieji nuvežtų jį atsisveikinti su šaltiniais (ten pat). Štai kaip šį atsisveikinimo įvykį prisimena Zalansko anūkai:
Mes padėjome jam nukeliauti. Pasodinom ant kalne- lio, iš kur gerai buvo matyti ir girdėti visi trys šaltinėliai. Nusileisti prie jų dzieduliui buvo per sunku, o mes ne- šėm iš šaltinėlių vandenį rieškučiomis, pylėm į dziedu- lio karštus delnus, o jis vilgė lūpas, akis, veidą... Ilgai klausėsi dziedulis šaltinėlių muzikos, o paskui atsistojo ir kažkokiu pasikeitusiu balsu pasakė: „Tai jau eisim“ (Za- lanskaitė-Liugienė 1999, 14).
Vietos, su kuriomis pasisveikinama ir atsisveikinama, nėra tik erdvė kam nors būti. Pažįstamos, savos vietos pa- čios imamos priskirti gyvų būtybių kategorijai. Tai rodo įspūdingas Zalansko priešmirtinio atsisveikinimo tekstas „Zalanskas Petras atsisveikina su šiuo pasauliu“ (Kriš- topaitė, Vėlius 2008, 377–378), kuris, jo prašymu, buvo prieš mirtį įrašytas į magnetofono juostą ir skambėjo ka- pinėse per jo laidotuves. Šiame tekste Zalanskas vardija, su kuo jis atsisveiki- na. Jis pradeda nuo pačių artimiausių giminaičių (vaike- lių, anūkėlių, sesučių, žmonelės giminės – švogerkėlių ir švogrulių), vardydamas juos vardais. Tačiau nuo žmonių tuoj pat pereinama prie kitų būtybių, kurios irgi, be abe- jonės, įtraukiamos į gyvų būtybių, su kuriomis jis gy- vendamas bendravo, sąrašą, – Zalanskas atsisveikina ir dėkoja „šviesiajai saulalai“, „šviesiom žvaigždełėm“ ir „šviesiam mėnułėliui“, taria sudie „šiauriam vėjeliui“ bei Žaltys prie Karaliaus šulinio Čepkeliuose. 2010. „skaudžiam lietuliui“. Palaipsniui pereinama prie tarsi Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka. vis mažiau ir mažiau gyvų būtybių, kurios Zalanskui vis dėlto neatrodo iš esmės kitokios nei žmonės, – jis dėkoja kinta, nes „dėl radikalių vertybinių permainų, dėl kultū- „didžiajam kiemeliui“, „išmintiem takeliam“, „gražiam rinio reliatyvizmo visos topografinės erdvės – tiek urba- nameliui, šitai bakūžėlai“ ir „jievaro stalaliui“. Tuomet nistinės, tiek agrarinės, tiek gamtinės iš substancialių, žvilgsnis krypsta į sakralius subjektus – atsisveikinama esencialių dydžių vis labiau virsta funkciniais dydžiais“ su „Širdies Jėzaus paveikslu“ („in kurį aš rytas vakaras (Butkus 2008, 12). meldžiausi“) ir „Motinėle Švenčiausia Vilniaus Aušros P. Zalansko tekste regimas vietos kaip objekto supra- vartų, Stebuklinga Švenčiausia Panele Krokuvos, Šven- timas yra simptomiškas ir atspindi bendrą senosios kul- čiausia Mergele Čenstakavo stebuklinga“ bei kitomis tūros tendenciją, – vietos yra daugiau, nei vien tik erdvė šventosiose vietose garbinamomis Marijomis („visom aš kam nors būti. Jos pačios pirmiau yra daiktai (objektai), ir Jum kalbėjau rytas vakaras tris „Sveika, Marija“). Visas tik po to – vietos. Kita vertus, vietos gali būti ir asmenys jas išvardijęs, Zalanskas vėl grįžta į savos sodybos er- (subjektai), nes lietuvių kultūroje linkstama vietas suvok- dvę ir atsisveikina su medžiais („Sudiev tie medeliai, ku- ti kaip gyvas būtybes, – tokio santykio pavyzdys yra Za- riuos aš sodinau. Žydėkite, duokite daug skanių vaisių“). lansko mėgstami šaltiniai Ūlos skardyje, kurie vienas šalia Galiausiai vėl grįžta prie žmonių, kreipiasi į čia susirin-
36 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje kusius kaimynus, suvažiavusius draugus ir pažįstamus: Lietuviškas žodis erdvė, kaip ir ertmė, erčia, reiškia „Sudievu visi mano geri kaimynėliai ir kaimynėlės <...> tuštumą, tuščią vietą, aikštę; ertus – platus, didelis. Štai Vilniaus moksleiviai, studentai kraštotyrinkai iš Univer- kokias žodžių erčia ir ertmė reikšmes pateikia Lietuvių siteto ir Konservatorijos, <...> Kauno visi mano pažįs- kalbos žodynas: tami ir geri draugai, visi daktarėliai [suminimi gydytojų vardai]“. Ir baigia Zalanskas atsisveikinimą, kreipdama- erčia sis į kunigą: „Sudievu šitam klebonui, kuris mani laidoja. 1. tuščia vieta, ertmė: Kambariukas mažas, nėra er- Labai labai didelis ačiū“. čios (Lioliai). Petro Zalansko atsisveikinime išvardijamos ir žmo- 2. atvira vieta, aikštė: Iš girios į erčią išėjo (Rasei- giškos, ir gamtinės būtybės, be to, – ir namų erdvėje niai). esančios vietos, ir tolimos sakralios vietos. Visa tai pa- 3. erdvė: Mūsų ausys neįpratusios armotų balsais puola į vieną bendrą sąrašą, kurį jungia tai, jog visi įvar- erčios matuoti (iš Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dytieji suvokiami kaip gyvi, jaučiantys, suvokiantys, – su raštų). jais visais gyvenime bendrauta. Tai kartu ir etnografinis, ir folklorinis pavyzdys, kaip vietos yra subjektyvizuoja- ertmė mos ir atsiduria žmogų supančio pasaulio būtybių sąraše. 1. tuščia patalpa, tuščias plotas, tuščia vieta: Eikiav į ertmę, ten būs erčiau (Alsėdžiai). Ertmė: tarpai erdvėje 2. vidinė uždara erdvė
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad vietai apibrėžti už- Dabartinėje lietuvių kalboje plačiai vartojamas žodis tenka į ją pažvelgti kaip į daiktą ar gyvą būtybę. Medžiai, erdvė irgi išsirutuliojęs iš to paties semantinio lizdo ir šaltiniai, laukai, takai, trobesiai patys yra kažkur. Tarp jų jame atsispindi pradinė tuštumos, atvirumo reikšmė. Er- plyti erdvė, kuri yra substancijos priešingybė. dvė kaip ertmė yra priešingybė vietai kaip daiktui, tačiau
Sala [Čepkeliuose]. 2005. Evaldo Klimavičiaus nuotrauka.
37 MOKSLO DARBAI
tarp jų menki; tačiau gali būti ir priešingai. Prancūzų semiotikas Erikas Landowskis, kalbėdamas apie skirtingus erdvės režimus, atkreipia dėmesį į skirtumą tarp tradicinio žmogaus ir modernaus žmogaus erdvės su- pratimo – tam jis pasitelkia tinklo ir audi- nio figūras. Žmogui, kuris daug ir didelius atstumus keliauja, erdvė išretėja ir tampa tik tinklu, – tokiu atveju svarbūs yra tik taš- kai, kuriuos norima pasiekti, o tarpai tarp jų neturi jokios reikšmės. Tuo tarpu audinio struktūra yra iš principo kitokia – tai tanki erdvė, kurioje svarbūs tampa santykiai tarp šalia esančių, susiliečiančių objektų (Lan- dowki 2010). Kita vertus, vietos yra kuriamos, kons- truojamos pagal tam tikrą kultūrinį kodą. Dzūkijos miškų masyvas. Petras Zalanskas su Mardasavo vyrais Ypač griežtai struktūruoti yra gyvenamųjų, per Marcinkonis keliaudavo į Pogarendą „Gudo šalyje“ 27 kilometrus. sakralinių, laidojimo vietų steiginiai; dalis šių struktūrų neturi nieko bendra su funkcine nuo jos neatskiriama, nes viena be kitos negali egzistuoti. paskirtimi, o atspindi būdingus pasaulėjautos ypatumus. Vienas daiktas tampa erdve kitam, kadangi tuštuma gali Vienas iš daugelio pavyzdžių gali būti gyvenamojo namo būti suvokiama tik tuomet, kai ji yra opozicija daiktui, orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu, – statant namą, t.y., kai ji yra kame nors, ar liečiasi su kuo nors (plg. LKŽ buvo žiūrima, kad šventoji kertė būtų orientuota į pietry- sakinį Iš girios į erčią išėjo). Taigi vieta ir erdvė tampa čius (arba rytus, pietus). Štai kaip apie namo orientavimo tokiomis tik tuomet, kai jos jungiamos į tam tikrą kom- saulės atžvilgiu svarbą rašo Marcelijus Martinaitis, prisi- pleksą ir įgyja struktūrą (panašiai kaip mituose pasaulis mindamas savo vaikystės namus: sukuriamas tik tuomet, kai iš chaoso išskiriama žemė ir dangus). Į vietas žvelgiame kaip į tam tikrų struktūrų ir Mūsų namas buvo panašiai pastatytas, kad ant stalo struktūruotų kompleksų sudėtines dalis. Tautosakos pa- kristų ryto spindulys ar pro langą įspįstų Aušrinė. Virtuvę vyzdys – mįslė apie žmogų name – paprastu būdu atsklei- apšviesdavo besileidžianti saulė, po to ją pakeisdavo ilga džia, kaip vienas objektas tampa erdve kitam vakaro prieblanda, kuri gal ir išugdė namų jaukumo jaus- mą, tą nenusakomą „niekur“. Juodtakis, Po karo perstatydamas mūsų namą tėvas tos krypties Ant juodtakio medtakis, nekeitė. Ir senelių, ir kaimynų sodybos buvo panašiai at- Ant medtakio šnabždakis, kreiptos. <...> Ant šnabždtakio baltakis, Tėvas, kur nors svečiuodamasis, jei ne taip pastatytas Ant baltakio tysoks. namas, sakydavo: „Tai nesmagus gyvenimas!“, nors vis- kas galėjo būti patogu ir gražu. Seni žmonės, persikėlę į Žemė, lova, šiaudai, paklodė, žmogus. miestą, taip greit sunyksta gal dėl to, kad praranda tuos (Grigas 1968, 587) erdvės įgūdžius, kažko skausmingai ilgisi. O tie žmonės, kurių sodybos būdavo išmėtytos bet kaip, lyg ir nesuge- Objektų išsidėstymas vienas kito atžvilgiu steigia vie- bėdavo ūkininkauti, skursdavo, neturėdavo gero vardo, tas – vieta atsiranda, kai vienas objektas yra kitame, šalia prasigerdavo ar nežinia kur dingdavo. Kitas žmogus kaž- jo, virš jo, po juo ir t.t. – šis antrasis objektas ar subjektas kodėl lekia iš vietos į vietą, kol vieną kartą pasako: „Čia tampa pirmajam vieta. Tačiau dėl to objektas nesiliauja smagu“. Gal ieško savo tikros vietos erdvėje? O jos ma- būti tuo pat metu ir daiktu. žiau ir mažiau. (Martinaitis 1998, 37–38). Šių dviejų priešybių žaismė formuoja kultūrinį, men- talinį kraštovaizdį, – daiktai erdvėje dėstomi skirtingais Vietos, neatitinkančios kultūriškai nusistovėjusios būdais. Pvz., daiktai gali būti dėliojami tankiai, o tarpai struktūros, yra suprantamos kaip nejaukios, nesmagios,
38 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje nemalonios. Tai, anot M. Martinaičio, nesusiję su namo kalbos žodynas, skirstydamas žodžio ramus reikšmes buitinio naudojimo ypatumais („viskas galėjo būti pa- (LKŽe: ramus), pateikia labai daug kalbinių pasakymų, togu ir gražu“); vietos vertė susijusi su gilesniu vietos rodančių ramumo ir vietos semantines jungtis. Ir jos pajautimu, kuris remiasi tam tikrais kultūriniais mo- rodo, kad žodis ramus kaip vietos savybės apibūdinimas deliais. Kaip rašo Giedrė Šmitienė, „skirtingų sričių turi kitokią, tik iš dalies su ramybe, ramumu susijusią mokslininkai, tiriantys vietą, aplinką, erdvę, iš patir- reikšmę ar net visiškai skirtingą. ties perspektyvos vieningai sutaria, kad bet kuri erdvė Žodžio ramus penktoji reikšmė yra: „geras, mielas, nėra iš anksto duota kaip pagrindas žmogaus veiklai, malonus, jaukus, džiuginantis“. Taip gali būti apibūdina- kad erdvė, tokia, kokią ją suvokiame realiai fiziškai mos įvairios vietos, pvz.: esančią, yra sukurta“ (Šmitienė 2010, 90). Tam, kad vieta būtų smagi, ji turi atitikti kultūriškai priimtinas Te labai rami vieta – prie upės, miškas matos (Molėtai). vietos steigimo taisykles. Katrie atvažiuoja, tai giria, kad ramios vietos (Ignalina). Koks ramus kelias, kai medžiais apsodintas (Debeikiai). Jų troba labai rami (Tauragnai). Rami vieta O, šiandiej rami gryčia: prikūrinau gerai (Miežiškiai). Čia nelygūs laukeliai, čia neramūs nameliai. Viena svarbių lietuviškų kategorijų vietos sampratai suprasti yra ramios vietos sąvoka. Būtent taip apibūdi- Tačiau žodis ramus gali reikšti ir dar kitus aspektus, nama vieta, kuri atrodo maloni, tinkama, priimtina; tai kurie visi susiję su jutimais ar vienokiu kitokiu emociniu būdingas lietuviškas geros vietos pavadinimas. Lietuvių turiniu ar kūno savijauta:
Plynė buvusio Pogarendos kaimo vietoje (1986 metais, plečiant Pariečės karinį poligoną, kaimas buvo iškeltas). 2010. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka.
39 MOKSLO DARBAI
prie žemės, su žeme gyvena, tačiau čia jis neramus – jis nejaučia čia savosios gimtosios žemės; bet vi- sai ramus pasidaro, kai turi nuosavos žemės gimta- jame krašte, tėvų gyventame krašte. Žemaitį visuomet, kad ir kažin kame jis bebūtų, ir kažin kaip gerai begyventų, lydi dvi sąvokos – tėviškė ir tėvynė. Netekęs tėvynės, žemaitis nustoja ir tėviškės. Grįžęs į tėvynę, žemaitis ieško tėviš- kės. Tik tėviškės oras, tik tėviškės vanduo, tėviškės miškas, tėviškės saulė, lytus, dargana džiugina, jį gaivina, stiprina, žadina prie darbo sau ir kitiems. (Končius 1996, 114–115).
Ramybė yra liūdesio priešybė (tai patvirtina ir LKŽe pateikta ramus reikšmė „linksmas, sma- gus“); o jei tikėsime Končiumi, ramybę (džiaugs- mą) žemaitis randa tik tėviškėje, nes „tik tėviškės oras, tik tėviškės vanduo, tėviškės miškas, tėviškės saulė, lytus, dargana džiugina“. Tokių tekstų ne- sunku būtų surasti ir daugiau mūsų prie žemės pri- Tadas Ivanauskas grįždavo namo iš Varšuvos per linkusios lietuvių literatūros lobyne. Gudų girios pietinę dalį, važiuodamas arkliais nuo Pariečės į Lebiodkos dvarą prie Vasiliškio miestelio. Ramios vietos sąvoka, be jokios abejonės, ne- išsemia jausminio turinio, siejamo su vietomis. ramus (6) „linksmas, smagus“: Ot ramus žmogus: juokias Tyrinėtojo dėmesio nusipelnytų ir kiti vietų epite- i juokias (Švenčionys). Tu šiandie ramus kap kuokinėj (Dau- tiniai apibūdinimai – linksma vieta (pvz., „Alsė- gėliškis). Svečiuos buvo labai ramu: šokom, dainavom (Kuk- džių kalneliai, ten linksmi takeliai “, LKŽe: links- tiškės); mas), gera vieta („Kaimynas neįsimano, gero[je] ramus (7) „švelnus, neerzinantis“: Man patinka rami spalva vieto[je] būdamas, o sako – negera vieta“. LKŽe: (Marijampolė); įmanyti), brangi vieta („Karas, pokaris, kolektyvi- ramus (8) „patogus“: Tokios skarytės man labai ramios ry- zacija buvo sumaišiusi ir permaišiusi žmones, at- šėt (Debeikiai). Labai ramius rūbus pasiuvo (Anykščiai); pratino turėti brangias vietas ar ką nors perduoti iš ramus (9) „drungnas, apyšiltis“: Jau ramus vanduo, gali- atminties į atmintį“, Martinaitis 1998, 136) ir t.t. ma praustis (Utena). Šiltu vėju pūtė, ramia rasa laistė (Šven- Visi šie apibūdinimai atspindi tradicinį vietų suvo- čionys). kimą ir žmogaus santykį su jomis.
Norėdami apibendrinti visas šias reikšmes vienu žodžiu, Takas: kojomis įminta vieta galėtume sakyti: ramus – tai tinkantis. Tai, kas tinka žmogui, trokštančiam švelnumo, patogumo, smagumo, linksmumo ir Vietas formuojame ne tik jas pasirinkdami ar visa ko, kas džiugina. Kas linksmina, o ne graudina. Bendrine (per)kurdami, bet ir tiesiog jose būdami, vaikščio- kalba kalbančiam lietuviui ramumas galbūt pirmiausia asocijuo- dami, mindami pėdsakus. Daug kartų įminti pėdsa- jasi su statika, neveikimu, o linksmumas su priešingu poliumi kai tampa taku. Takui gali būti priskiriamos pačios – aktyvumu, gyvybingumu. Tačiau lietuviškoje emocijų skalėje įvairiausios kultūrinės reikšmės, bet čia pateiksiu statika ir liūdesys kaip tik yra siejamas su neramumu. Tai rodo tik keletą pavyzdžių. Petrui Zalanskui takas, ke- ne tik kalbos pavyzdžiai (plg. „Kai dykas būvi, tai neramu“, lelis yra vienas svarbiųjų vietos dėmenų; tai rodo LKŽe: ramus, Malkava), bet ir etnografiniai bei literatūros teks- vietų, su kuriomis jis atsisveikino prieš mirtį, są- tai. Šiuo atžvilgiu įdomi Igno Končiaus jausmų refleksija gyve- rašas, į kurį įtraukti ir sodybos takeliai: „Sudievu, nant emigracijoje, aprašyta „Žemaičio šnekose“: mano didysis kiemeli, tie išminti takeliai, kuriais aš vaikščiojau savo visų amželį savo aikliom ko- Liūdi žemaitis, slopu jam, gyvenančiam ne savo žemėje, ne jełėm ir pardirbau savo visų sveikatėłį. Jau daugiau savam krašte, svetur išvykus. Jis ieško ir ten žemės, nusiperka, nevaikščiosiu“ (Krištopaitė, Vėlius 2008, 377).
40 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje
Takai, keleliai ir šunkeliai Zalanskui yra gijos, siejančios mo basų kojų patyrimas leidžia visai kitu, daug betarpiš- su praeityje gyvenusiais žmonėmis, protėviais; pažįsta- kesniu būdu justi vaikščiojamą vietą daugybe pojūčių: moje kaimo aplinkoje prosenelių, tėvelių ir „motulių rad niausių“ išmindžioti takai leidžia jausti vietą kaip savą: Visų smagiausias ir lengviausias „apavas“ buvo – ba- somis. Taip šiltu oru vaikščiodavo ir mažas, ir senas. Pri- Mardasavo kaimas yra tokion užkampėn, kur inteka simenu, kaip laukdavome pavasario, kada pasirodys pir- Ūla Merkin. Nėra jokių vieškelių vieškelėlių, plentų nėr, moji žolė ir bus galima basam išbėgti į kiemą <...> Ir taip gelžkelių nėr, tik turi žmoneliai savo prosenelių pažįs- basomis visą pavasarį, vasarą ir rudenį iki šalnų ar net tamus kelalius ir šunkelius, kuriuos, tuos kelalius, min- stojus šalnoms, dar tvartuose neuždarius gyvulių. <...> džiojo savo tom aikliom kojełėm. Linksmas eidavo prie Nepasakočiau apie apavą ir gyvenimą basomis, jei tai darbo, dainuodavo, tą juodą žemełį dirbo. O, kaip buvo nebūtų susiję su tam tikrais patyrimais, pojūčiais. Viso- jiem smagu uždirbti juodos duonełės kąsnelis. Jiej anksti kios gamtos permainos buvo jaučiamos taip pat kojomis, kėłės, vėlai ėjo gulti, kėlėsi – dainavo, ir ėjo gulti – dai- padais, kurios apautos tapo tiktai prie kūno pritaisytais navo. Išlakiojo savo aiklias kojelas, pradirbo savo bal- strampais, tinkamos eiti iki automobilio, parduotuvės ir tas rankelas ir visų savo sveikatų padėjo ant tos juodos Sena pušis prie Ašašnykų kaimo Gudų girioje. duonos plutełės. Ir tos nebuvo tik sočiai pavalgyti. Bet 2008. Daivos Vaitkevičienės nuotrauka. visi žmoneliai džiaugėsi gyvendami Mardasavi. Jir jautė širdełės jų, kad čia gyveno anksčiau prieš kelis šimtus metų bočiai prabočiai, proseneliai prosenelės, diedukai bobutės, tėveliai ir motułės radniausios, katros mus gim- dino sunkiai, razumniai mokino, kad ant jų galvelių žydė- tų rūtų vainikėliai. LTR 7273 I: 2.
Ėjimas taku yra tradicinis vaizdinys, naudojamas po- sakiuose, apibūdinančiuose tradiciją, plg. „Tėvų takais ir vaikai eina“ (LKŽe: takas, Ėriškiai), „Vaikas seka tėvo taką“ (Grigas 1968, 157), „Dabar kitais takais nuejo – da- bar nebeišgirsi [senų dainų]“ (Gervėčiai). Antano Juškos žodyne pateikta patarlė, kurioje takas suprantamas kaip prigimtis: „Sūnaus gamas takuose tėvo, t. y. sūnus elgias adistar kaip tėvas“ (LKŽe: gamas). Takas nėra vien vaizdinga priemonė ryšiams su gimi- ne, bendruomene ar protėviais išreikšti; savų takų turė- jimas yra svarbus žmogaus pilnatvei. Marcelijus Marti- naitis, trokšdamas užpildyti vidinę tuštumą, atsiveriančią neturint savo žemės ir savo namų, perkėlė tėviškės „trio- bikę“ į sklypelį kolektyviniame sode. Kalbėdamas apie savo patirtį ir jutimus, prie svarbiųjų sodybos elementų jis mini ir taką: Pasidariau savo langą, savo stalą, nusimyniau savo taką, gerai žinodamas, kad tai tik savęs apgaudinėjimas. Bet aš pradėjau mažai ko bijoti, tame sklype pasijutau tvirčiau <...> (Martinaitis 1998, 46).
Kita proga, autobiografinėje knygoje „Mes gyveno- me“, M. Martinaitis kalba apie savų takų praradimą – persikėlę į Kalnųjų gyvenvietę „susibėgo laukų, sodybų žmonės, turėję savo takus, kelius“ (Martinaitis 2009, 99). Savos vietos yra tos, kurias galime išmatuoti savo kojo- mis, išvaikščioti basomis. Anot Martinaičio, vaikščioji-
41 MOKSLO DARBAI
Klaiku, kai žmonių nebėra: triobos tuščios, užžėlę takai (Duokiškis). Kad negyventum, ažaugt i takai (Daugėliškis). Nevaikštant takai apželia (Anykščiai). LKŽe: takas.
Takas, sykį pramintas, pradeda savo gyvenimą, kurio vingiavimą labai sunku pakeisti; tako pastovumas yra tie- siog stulbinantis. Štai kaip tako gyvenimą aprašo Ignas Končius:
Sakysim, takas ėjo per ganyklą; eik, kaip nori, nieko neišminsi, niekas tau kojų nepadaužys. Ganyklą išplėšė – dirvą padarė, javus užsėjo – rugius, dobilus. Žmonės eina per jau užsėtą lauką „senuoju taku“, tuos pačius vingius darydami, kokius darė per ganyklą. Padaro per tvorą ge- ras lipynes, padėlioja akmenų, kur šlapėliau, ir net tiesiau taką numato. Vis tiek eina „senuoju taku“, trypia dygstantį vasarojų, brenda vasarvidžiu jau per nokstantį – kruvinas takas2 per rugius, dobilus sutryptas [čia ir toliau kursyvas – D.V.]. Daug laiko reikia, kolei atpratinsi nuo seniau eito- jo tako, kad ir geresnį trumpesnį nurodydamas, bardamas vaksydamas praeivius, kone mušdamas už pasėlių mindy- mą. Neklauso. Įdomu čia dar yra tai, kad per suartą lauką sunkiau eiti, kaip padirviu, kad per paūgėjusius pasėlius brisdamas apšlapsi iki kelių, kad per suartą lauką galima tiesiai, trumpiausiu keliu pereiti, – eina „senuoju keliu“ kaip niekur nieko. Tarsi pati žemė duotų takui linkmę, o ne linkmė, kuria turima eiti. Nepadeda ir stiprių tvorų už- tvarstymas, nepatogių perlipti; aplaužo, kur seniau lipynė buvo, ir eina, šokdami per iškastus plačius griovius, kars- tydamiesi per bjaurias tvoras. (Končius 1996: 277).
Daiva Vaitkevičienė prie Rumšiškių pušies – Rumšiškių Regis, takas yra gražus žmogaus ryšio su vieta pavyz- sengirės palikuonės. 2012. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka. dys, – pradžią takas gauna iš žmogaus, judančio žeme pan. Kojos, jų padai, „prisimena“ daugybę pojūčių: rasas, pagal „žemės linkius“, t.y. atsižvelgiant į pakilumas ir šalnas, žolę, smėlį, molį, iš jų per visą kūną pasklisdavo pažemėjimus, sausumą ir šlapumą, laukų, pievų, upių žemės šiluma, vėsa, jomis į viršų kildavo šalnų pagela. Ir išsidėstymą. Tačiau sykį išmintas, pagyvenęs ir „pase- dabar, pavaikščiojęs basas, jaučiuosi žymiai geriau, pasi- nęs“ takas jau pats ima diktuoti žmogui sąlygas, versda- taiso nuotaika. Rodos, kažką gauni iš žemės. (Martinaitis mas derinti prie jo tolesnį aplinkos formavimą. Tik takui 2009, 36–37). užžėlus jis pradeda pamažu prarasti kultūros ženklus ir artėti link natūralaus gamtovaizdžio. Tačiau nepriartėja Betarpiškas žemės jautimas kojomis leidžia „gauti tiek, kad susilietų ir išnyktų, – vietovardžiuose ir pasa- kažką“, – tai, kas kyla iš žemės kartu su šiluma, vėsa ar kojimuose išlieka senieji keliai ir takai, senkeliai, kuriais, gėla, drėgme, smėlio švelnumu ar molio kietumu ir t.t. žmonėms liovusis juos naudoti, ima judėti mitinės būty- Kita vertus, ir takas gyvas tik kojomis minamas. Ap- bės, plg. Kengių Deivėkelis, Deivieškelis – senas kelias į leistas takas – užaugę, užžėlę takeliai ar keleliai yra nei- Dubysos lankas prie Deivių šulinėlio (Vaitkevičius 1998: giamą reikšmę turinti sunykusio gyvenimo ar prarastų 568); Velnio takas – senkelis, vedęs iš Sūdėnų (Kretingos ryšių metafora, kuri remiasi kasdieniniu vaizdiniu, bet r.) per Šventosios upę link Perkūniškio Latvijoje (Vaitke- tampa apibendrintu pasakymu: vičius 2003, 168) ir kt.
42 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje
Balsas kurčioje vietoje, arba kaip nau su Gudo šaliu“ XVII, 74). Nors iš teksto atrodo, kad Zalans- vieta tampa sava kui teko keliauti šienauti ne vieną kartą, jam labiausiai įstrigę at- mintin seniausieji prisiminimai, ir nesunkiai suprantame, dėl ko: Sociologas, Indianos universiteto profesorius P. Zalanskas aprašo kelionę per seną, šimtametę girią ir pelkių Thomas F. Gierynas teigia, kad vietos yra dvily- salas, apaugusias šimtamečiais medžiais. Gi Pirmojo pasaulinio pės: jos egzistuoja fiziškai, bet taip pat jos gyvuoja karo metais senoji giria buvo pradėta kirsti: kaip rašo musteikiš- kaip interpretuojamos, pasakojamos, suvokiamos, kis Vincas Gaidys, karo metu „per gražiausius ir brandžiausius jaučiamos ir įsivaizduojamos (Gieryn 2000, 466- pušynus“ buvo nutiesta 30 kilometrų siaurojo geležinkelio at- 467). Vieta kaip fizinė erdvė kultūroje būtent todėl šaka nuo Marcinkonių; „nuo ankstyvo ryto ligi sutemų poškėjo ir yra svarbi, kad ji tampa žmogaus kultūrinio pa- kirviai, cypė pjūklai, virto medžiai, kuriuos du traukinėliai dieną saulio dalis, ji mąstoma, jaučiama. Kokiu būdu vieta imama pajusti, suvokti ir pažinti, kokiu būdu su ja užmezgamas ryšys, lei- džiantis vietai tapti sava? Norėdama pasekti patį procesą, susitelksiu į vieną konkretų atvejį, apra- šytą Petro Zalansko, – kelionę iš Mardasavo kai- mo į Čepkelių raistą (kurio garbei gimė ir jau na- grinėtas kūrinys). Čepkelių aprašymas remiasi Petro Zalansko as- menine patirtimi; jis aprašo, kaip su kitais Marda- savo vyrais keliaudavo į Čepkelius šienauti, ką jis tos kelionės ir pačios šienapjūtės metu matydavo, jausdavo ir išgyvendavo. Šienpjovių žygiai į Čepkelius buvo įprastinė Adomas Honoris Kirkoras. Lietuvos miškas. aplinkinių dzūkų kaimų praktika net iki XX a. aš- Iš: Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 m. Vilnius, 1995. tuntojo dešimtmečio; kadangi gyvenant tarp miškų G. Mercatorius 1595 metų Lietuvos žemėlapio ištrauka, kurioje labai trūko šienaujamų pievų, norint išlaikyti dau- matosi Gardino ir Rūdininkų girių masyvai. Iš: Lietuva žemėlapiuose. Sudarytojos Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė. giau gyvulių per žiemą, buvo šienaujama pelkėse Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002, p. 44 (Kibirkštis 2006, 13; Gudavičius 1999, 6; Gaidys 2002, 21). Žmonės išsipirkdavo raistinių pievų plotus, ir ten grupėmis keliaudavo šienauti. Į Čep- kelius traukė šienpjoviai ne tik iš aplinkinių kaimų – Marcinkonių, Lynežerio, Krokšlio, Musteikos, bet ir iš gerokai toliau – Puvočių, Žiūrų, Trakiškių, Mardasavo ir iš kitur. Anot P. Zalansko, rinkdavo- si šienpjoviai net iš 16 kaimų, o kelio iš Marda- savo iki Pagarendos, keliaujant per Marcinkonis, susidaro 27 kilometrai (XVII, 60, 70). Šienpjoviai keliaudavo per mišką pėsčiomis, pelkėje dirbdavo apie savaitę ar net dvi, jei oras buvo lietingas, ir, palikę sukrautus šieno kūgius, pėsčiomis grįždavo namo. Tik žiemą, pašalus pelkėms, vyrai arkliais važiuodavo parsivežti šieno namo. Petras Zalanskas prisimena Čepkelių raistus (arba Kapčelių raistus; anot Zalansko, jie „turi net kelis vardus. Seniau juos vadindavo Ruskaja puš- čia ar Beloviežskaja puščia. O mes visi aplinkui lietuviai vadinom Gudo šalis“, XVII, 56), kuriuos jis pažįsta nuo lenkų okupacijos laikų („Kaip len- kai akapavo mūsų kraštų, tais laikais aš susipaži-
43 MOKSLO DARBAI ir naktį vežė į Marcinkonių stotį. Iš ten, pakrauti į vago- mane veikė savotiškai. Prieš juos jaučiausi mažas lyg nus, keliavo į Vokietiją“ (Gaidys 2002, 27). musė; drauge buvau kupinas pagarbos ir baimės. At- Petro Zalansko pasakojimas apie Gudo šalies girią simenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, va- priklauso didžiajam Lietuvos istorijos naratyvui, pasako- žiuodamas iš miesto namo ir išsiilgęs gamtos grožybių, jančiam apie Lietuvos miškų kirtimą. P. Zalansko versija iššokau iš vežimo, ir, apsidairęs, ar kas manęs nemato, yra lokalinė Gudų girios nykimo istorija, kurią jis skaus- pabučiavau vieną aukštą pušį su tokia gilia pagarba, mingai išgyvena, atsimindamas girios „grožybę“: kaip kad bučiuodavau savo senelės raukšlėtą, suvytusią ranką (Ivanauskas 1982, 94). 1914 metais buvo Didysis pasaulinis karas. Aš buvau tadu 14 metų. Caras Nikolajus iki tų metų nebuvo iškirtįs Tado Ivanausko atsiminime susipina keletas jausmų, nei vieno medžio <...> O kaip užėjo vokiečiai germanai, patirtų susidūrus su „girios milžinais“ – grožio pajauta, kirto, ėdė, priėdė savo pilnas gerklas, ir prisipylė aukso sakralumo išgyvenimas, pagarba ir baimė. Atrodo, kad kalnus. Užėjo sovietai bolševikai. Vėl kirto, kiek norė- tai būdingas miško suvokimas, nes pagarba ir baimė yra jo. Užėjo lenkai paliokai, kirto, ėdė, ciek priėdė, kad net ir Zalansko girios aprašyme pulsuojantys jausmai. Žmo- vėmė. Vel lenkai prisipylė pinigų aukso kalnus. O dabar gus, patekęs į tamsią girią, ima jaustis taip, tarsi kultūri- Tarybų valdžia turbūt tik pagramdus baigia. O tai tau ir nis pasaulis atitoltų, o nejauki, baugi gamtinė erdvė įimtų Gudo šalis kur nusdėjo, toj grožybė kur nusdėjo! Tos žmogų į savo vidų kaip vilką į olą: aukštos pušys šimtmetinės kur nusdėjo? Tos salos, ant kurių augo ąžuolai, klevai, uosiai, liepos ir visokiausi la- Penkiolika verstų važiuoji keliu, kaip vilkas lenda puočiai medžiai?.. Niekas nepažintut tų vietų. Ant palieto volu. Tamsu visur nog aukštų medžių. Tik paukščiai dide- pieno priėda visi šunes ir kates, ir dar jo lieka. <...> Tos li sušlama – tai erelis, tai gervė, tai čeplia [?] ir dar kitais visos salos iškirstos tų aukštųjų medžių... (XVII, 75–76) paukščių pavadinimais. Aš ir nežinau, jų buvo visokiau- sių. Mes, žmonės, kurie retai eidavom, važiuodavom, P. Zalansko aprašytos girios istorija ir kontekstai bijojom keliauti. Tas paukštis didelis kai sušlamia per rodo, kad bus kalbama ne apie jauną girią, kokią da- medžių šakas, taip atrodo, kaip baisiausia žvėris puls ant bar galime matyti Čepkelių rezervate, bet apie žmogaus manęs. Žmogaus visas kūnas nucirpsta iš baimės! Vienų pojūčius įžengus į sengirę – mišką, kokį XXI amžiuje baimį pereini žmogus, jau džiaugias širdelė ir visas kūnas Lietuvoje galime pamatyti nebent sengirės rezervate, atsipalaiduoja iš baimės. Pas‘ėjai kokį kilometrų, verstų, kur medžių storis daug kartų viršija žmogaus kūno met vėl, žiūrėk, bėga tau per kelių tai mažoji overaitė, tai sar- menis. Apie didelių medžių žmogui daromą įspūdį ir nukė, tai didysis vilkas. Tai kiškelis, visų žmonių ir žvė- sukeliamus jausmus rašo kitas Gudų girios gyventojas, rių bijantis, bėga vargšelis pasislėpti per kelių. O žmogus, gamtininkas Tadas Ivanauskas, kuris ne tik buvo kiaurai visko prisibaidįs, ir to kiškelio nusigąsta. Žmogus, perėjįs išbraidžiojęs Čepkelius, 1918–1919 metais gyvendamas visus strokus ir baimes, eidamas galvoja, kuris žvėrelis Musteikoje, bet ir iš vaikystės pažįstamas su Gudų giria. būtų jam pakenkį[s] kelyje. Kiškelis – laimingas, kad aš XIX a. pabaigoje, būdamas gimnazistas, jis iš Varšuvos jo nesugavau. O vilkas kaip perbėgo man per kelių – li- per Pariečę važiuodavo namo atostogų į Lebiodkos dva- kau aš laimingas, kad vilkas mani nesuėdė. Matote, kiek rą Varanavo valsčiuje per pietinį Gudų girios kampą. tas žmogus, eidamas tuome keliu, strokų turėjo visokiau- Kelionėje didžiulį įspūdį paliko išlikę šimtametės pu- sių! (XVII, 58) šys, išsiskiriančios iškirstame miške sužėlusiuose jau- nuolynuose: Tamsaus, baugaus, gūdaus miško baimingas patyri- mas yra neįprastas, nekasdienis jausmas, priešingas len- <...> ypatingą įspūdį mano vaikiškoje vaizduotėje gvam, maloniam, paprastam savos gyvenamosios erdvės sukeldavo didžiulės senos pušys, augančios čia viduryje pojūčiui. Tai vieta, kurioje žmogus jaučiasi nedrąsus jaunuolyno, čia kur nors aikštės viduryje arba net pa- svečias (Ivanausko atsiminimuose –„mažas lyg musė“). miškėje. Tai buvo milžinai, ūgiu ir amžiumi žymiai pra- Iš Zalansko teksto akivaizdu, kad žmonėms, kurie re- lenkę savo seseris. Jų kamienas, storas ir lygus, aukštai, tai eidavom, važiuodavom, bijojom keliauti, norisi kuo prie šakų vainiko, rausvas, saulėtekio metu atrodydavo greičiau vėl atsidurti pažįstamoje, žmonių gyvenamoje kaip paauksuotas. Jų viršūnės buvo išsikerojusios nepa- erdvėje. Gudų girios glūdumoje, šienaujamų pelkių ap- prastai storomis, keistai susirangiusiomis, dažniausiai suptyje, buvo keli gudų gyvenami kaimai. Kaimą miške, nusvirusiomis šakomis. Šie prakilnūs girios milžinai anot Zalansko, imama jausti iš tolo pagal kvapą:
44 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje
Dаr pas‘ėjėjįs tuom keliu baisiuoju, tas žmogus skambumas yra apibūdinami žodžiais kurčias, kurtus, jaučia(si) kažkokį kvapą, kad netoli žmonės gyvena. O pvz.: „Iš šilelio ežero protarpiais pasigirsdavo kurtus išlenda tas žmogus iš to tamsaus kelio kaip vilkas iš volos baublio ūbavimas“ (LKŽe: kurtus); „Paklausė kurčiu – ogi randa kaimų, kuris vadinasi Pogorenda. Žmogus tas balsu Rūta“ (LKŽe: kurčias); „Benius kurčiai nusijuo- labai labai apsidžiaugia, jam nusišviečia šviesioji saulałė. kė“ (LKŽe: kurtus). Žodis kurčias yra susijęs su balso ar Priėjęs to kaimo arti, buvo vaizdas tokis purvinas. Karvių klausos trūkumu (galbūt netgi etimologiškai; kai kurie myžalai užlaiko žmogu [=žmogui – D.V.] ir kvapų, kaip kalbininkai ieško žodžio kilmės ide. *(s)ker- ‘pjauti’, nuog kokios vodų [=odų – D.V.] gamyklos. Tam žmo- plg. s. sl. krŭnŭ ‘su sužalota ausimi ar nosimi’, galbūt gu iš džiaugsmo buvo tas kvapas nelabai kenksmingas, av. karəna- ‘kurčias’, skr. karṇa- ‘trumpomis ausimis’, džiaugiasi bile kaimą rado iš tų keturių kaimų – Matiliai, visiems bendras semantinis požymis – ‘sužalotas, su- Zubravas, Garodzyčia ir Pogorenda. (XVII: 58–59). luošintas’ Buck 1949, 320–321). Čia pat greta glaudžiasi ir kita, abstraktesnė žodžių Nesunku pastebėti, kad keliavimas per girią, kai žmo- kurčias, kurtus reikšmė, siejanti juos su tuštumu, plg. gus įlenda į mišką kaip vilkas į volą ir išlenda kaip vilkas apkursti „pasidaryti tuščiam“ („Apkurtę miežiai“; „Ap- iš volos, tapatinamas su per menkai pažįstamu, baugiu kurtęs riešutis“ LKŽe: kursti); užkursti „būti nevaisin- gamtos pasauliu, o kaimo erdvė, nežiūrint aitraus gyvulių gam, be grūdų“ („Tai užkurtę miežiai, nieko iš jų nebus“ kvapo, atrodo esanti saugi kultūrinė erdvė. LKŽe: kursti). Pasakymas kurčias miškas gali reikšti, kad Bet ar tikrai kaimas gūdžioje girioje priklauso kultū- jame nėra jokių gėrybių: „Miškas kurčias (nei uogų, nei rinei erdvei? Buvimas tarp miškų yra ypatingas; štai kaip grybų nėra), tik riešutų bus“ (LKŽe: kurčias). Zalanskas apibūdina miško kaimų žmones ir jų erdvę: Kitas reikšmių spiečius susijęs su jausmais; kalbant apie erdvę, žodžiui kurčias neretai teikiamas papildomas Pagal tuos raistus gyvina trys kaimai: pirmas Matiliai, emocinis aspektas, nurodantis baugią, gąsdinančią erdvę. antras Zubravas, trečias Garodiščia. Laukai jų menki. LKŽe šią reikšmę apibūdina kaip „nykus, gūdus“; žody- Patys žmonės gyvina kaip žvėrys miške. Žmonių kitų jiej ne nepateikiama tinkamų pavyzdžių, bet jų galime nesun- mažai mato, nes tenai kurčios vietos (XVII, 56). kiai rasti literatūroje, pvz., tokį kurtumo aspektą gražiai reprezentuoja Henriko Radausko eilėraštis „Dvasių bala- Kurčią vietą, pasitelkę Lietuvių kalbos žodyną, gali- dė“ iš rinkinio „Žiemos daina“: me paaiškinti kaip „nykią, gūdžią“ (LKŽe: kurčias, plg. „Tamsi naktužė sutemsta ją kurčiame lauke“; „Už Šašuo- Girios senos kaip vandenys. Samanos. lėlių į Širvintų pusę yra kurčia giria“). Tačiau toks paaiš- Klaidžios pasakos kurčio pušyno. kinimas labai bendras, jis neapibūdina pasakymo kurčia Miško dvasios, kur kalba nesąmones. vieta specifinės reikšmės, leidžiančios šį bei tą suprasti Ir kurios tikro Dievo nežino. (Radauskas 1980, 176) apie lietuvišką laukinės erdvės įsivaizdavimą. Tautosakos ir kalbos pavyzdžiai rodo, kad kurčia vie- Baugumo reikšmė yra glaudžiai susijusi su tyla ar ta vadinama „tyli vieta“, „vieta be balso“: neatpažįstamais, gūdžiais, laukiniais balsais; atoki er- dvė be žmonių balsų, „kur gaidys negieda, kur šunys Be garso ir miškas kurčias (LKŽe: garsas; Girkalnis). neloja“, savaime nėra jauki – nejučia ateina į galvą min- Kurčias miškas be gegutės, teip aš jauna be motutės tis, kaip Radauskui, apie „miško dvasias, kurios kalba (Ūsaitytė, Vaitkevičienė, Ramoškaitė 1998, 387; Gervė- nesąmones“... čiai). Ir, regis, išvestinė žodžio kurčias reikšmė yra skirta apibūdinti atokumui, buvimui gilumoje, tankmėje, gel- Kurtumas ir nebylumas ne tik lietuvių kalboje susie- mėje ar pan., – kalbant tiek apie erdvę, tiek apie laiką; jami tarpusavyje; ir kai kuriose kitose kalbose ‘kurčias’ plg.: „Kur ne prie kelio, dėl to daug kurčiau“ (Biršto- ir ‘nebylys’ reiškiami tuo pačiu žodžiu (pvz., graikų, nas); „Ejau ejau pačioj kurčioj naktelėj“ (Rodūnia). senovės vokiečių aukštaičių (Buck 1949, 320–321). Nors ši reikšmė tiesiogiai susijusi su gūdumu (tankmė- Kurčias – tai ne tik tas, kuris negirdi, bet taip pat ty- je, vidur girios ar didžiausioje tamsybėje, vidurnaktį), lus, nebylus; apkursti reiškia „nutilti“ („Laukai apkurtę, tačiau išreiškia ne emocinę reakciją, bet apibūdina er- niekur nesgirdi giedant“ LKŽe: apkursti; Mielagėnai); dvės ar laiko požymį; kurtumas šiuo atveju reiškia pe- kurtas – „tylus“ („Kurtaus pakampio“ LKŽe: kurtas). riferiją, didžiausią nutolimą nuo centro, ekstremalius Taip pat kalbos trikimas, – duslumas, kimumas, ne- erdvės ar laiko taškus.
45 MOKSLO DARBAI
Kurčias miškas nėra unikalus lietuviškas pasakymas; barsukų ir laputių kytruolių. O kiek tų žaliųjų pievelių, pvz., rusų kalboje aptinkame lietuviško žodžių junginio nei savo akimi negali jų visų pamatyti, nei savo proteliu atitikmenį глухой лес, reiškiantį „ištisinį, be proskynų aprašyti, kiek jų daug yra (XVII, 65). mišką“ (Сборник словарей: глухой). Taip pat ir rusų kalbos žodžio глухой reikšmių lizdas, pagal T. F. Jef- Linksmumo suteikti norima apkurtusiai Gudo šaliai3, removos, S. I. Ožegovo ir N. J. Švedovo rusų kalbos – miškui (už žmogų daug didesnėms šimtametėms pu- žodynus, labai artimas kurtumo semantinei paradigmai šims ir kitiems medžiams), saloms, pievoms ir visoms lietuvių kalboje: глухой reiškia „kurčias, negirdintis“, bauginančioms miškinėms būtybėms, – Zalanskas su- „tylus, duslus“, „neryškus (apie spalvą)“, „dykas, be daro netrumpą sąrašą, prie kurio, kad kas nors nebūtų žmonių“, „pripildytas tylos, bežadis“ (apie paros lai- pamirštas (panašiai, kaip meldžiantis už artimųjų vėles, ką); „neįžengiamas, be proskynų“, „gūdus, paslaptin- paminimos visos, kurios liko neišvardytos), priduriamos gas, paslėptas“, „tykus, be gyvenimo žymių“ (Сборник „visokios nežinomos“ žvėrys. словарей: глухой). Dainavimu siekiama užpildyti kurčioje girioje susida- Petro Zalansko girios aprašyme kurčia vieta pirmiau- rančią bebalsę tuštumą ar ertmę; ertme šiuo atveju vadinu sia reiškia tyli, nebyli, tačiau lygia greta jaučiame ir emo- gamtinę erdvę, neintegruotą į žmogaus pasaulio savąją cinį šio pasakymo krūvį (t.y. gūdumo reikšmę; beje, žodis teritoriją. Tad dainavimas yra giros „kalbinimas“, pastan- gūdus reikšme „baugus, baisus, klaikus“. yra artimas žo- ga ja daryti sava. džiui kurčias). Manytume, kad žodžiai Zalansko aprašy- Kyla klausimas, kaipgi į šią pastangą reaguoja giria? me yra vartojami keliomis reikšmėmis iškart. Nežiūrint Pušys, salos ir „visokios nežinomos“ žvėrys? Zalansko to, kad Lietuvių kalbos žodyne stengiamasi kiekvieną tekstas rodo, kad kaip tik giria su visa kuo ir visomis žodžio reikšmę aprašyti atskirai (kartais, deja, nesėkmin- žvėrimis, taip pat ir „miškinio“ gudų kaimo merginos gai, nes trūksta ekstralingvistinių kontekstų išmanymo), (gyvenančios „kaip žvėrys miške“) yra dainavimo pro- gyvojoje vartosenoje žodžių reikšmės gali gyvuoti kaip vokatorius, ir netgi ypač aktyvus, nepaliekantis kito pa- tam tikri kompleksai, atspindintys subjektyvias asociaci- sirinkimo: Gudo šalis nori girdėti dainavimą. Štai kaip jas ar konkretaus asmens (taip pat socialinės grupės) vie- Zalanskas aprašo vakarinį pasidainavimo „ritualą“: no ar kito žodžio reikšmių kompleksinį pajautimą, pvz., šiuo atveju žodis kurčias galbūt vartojamas todėl, kad jis Susitvarkį visus darbus, kuriam šventų ugnelį. Tenai reiškia ir tuštumą (vieta be žmogaus balso), ir gūdumą, vandenėlis greitai prisisunkia, verdam visi, kas ko norim, baugumą (grėsminga, nekontroliuojama laukinių gyvūnų ir pavakarieniavį visi sustojame. Visi persižegnojame, gyvenama vieta). kad Dievas duotų visiems gražius balsus. An tų dainų tai Tačiau šiais pastebėjimais Zalansko šienapjūtės apra- aš gi buvau pirmas arganizatorius. Tai kaip užtraukiame, šymas toli gražu neišemiamas. Tiriamam vietos aspektui uždainuojame, tai gudų mergos kaip užgirsta mūsų dai- ypač svarbu tai, kad Zalanskas pateikia tam tikrą spren- nas, tai jom net ir klupsčiai apsirasoja šiltu vandenėliu iš dimą, kaip reikia elgtis kurčioje vietoje, ir šis sprendi- to gražumo! mas yra to paties garsinio kodo raiška: kalbėdamas apie Mes daug tų dainų pridainuojam. Kad mes dainuojam kurčią girią, jis priešina jai dainavimą – žmogaus balso – gudų mergos nemiega. O kaip atsigulam pailsėti, tai skleidimą erdvėje. miško žverelės prašo mus, budina padainuoti – briedžiai Dainavimas yra antitezė kurtumui (bebalsiškumui, užbliauna prarazlyviu balsu, vilkai užstaugia labai labai tuštumui), bet taip pat dainavimas yra kurtumo priešingy- gūdum balsu, visus mus net baugina, šurpas visus paima, bė ir emociniu aspektu, nes daina, darniais garsais, anot plaukai visų ant galvos stojasi. O sarnukės užmekečiuoja Zalansko, siekiama palinksminti apkurtusią šalį: negūdžiai, tik garsiai, – pas mus visus prašo, kad mes jiem daugiau padainuotum. O pelėda tai kaip piktoji dva- O aš, Petras Zalanskas, su Mardasavo bernužėliais, sia suka apie mūsų šalošių ir švilpauna, kad mes daugiau savo tavoriškėliais, atvažiavį Gudo šalalėn šienauti žalių jai dainuotum. O kų mes be miego būsim, joj neima gal- pievelių, mes visi norime palinksminti tos Gudo šalalės, von (XVII: 62). kuri yra apkurtus, kuri nieko negirdzi tų gražių dainelių, – tos žalios girelės visi medeliai, tos aukštos šimtmetinės Kitoje aprašymo vietoje Zalanskas dar kartą grįž- pušys didelės didelės, salos, kuriose gyvena daug daug ta prie girios būtybių troškimo klausytis dainavimo, visokių žvėrelių, didelių ir mažų – briedžių, vilkų, ožkų, pabrėždamas, kad medžių salos (t.y. pelkėje ant sausų stirnų, kiškučių ir overaičių. O dar visokių nežinomų, smėlėtų pakilumėlių išsidėstę medžių bendrijos) budina
46 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje gyvūnus, o šie sunkiai perkalbami (plg. „kų mes be mie- Per dieną visi vyrai šienauja. Kai vakare senesni ver- go būsim, joj neima galvon); gi dainavimas sustabdo jų da vakarienę, jaunesni sustoja ir dainuoja. Aplink senos grėsmingumą: girios, tai tiesiog lengvina tą dainavimą, tiesiog lengvi- na. Ko neišsako tie dainuotojai, tai ta giria išlygina, ji Tos aukštų, didelių medžių salos visos budina savo virpėdama tęsia tuos balsus. Tai jau tikrai vyrai jautriai žvėrelas, kas visos paklausytų mūs tų gražių dainelių – dainuodavo (Kurgonaitė-Purlienė 2010, 243). briedžiai, vilkai, ožkos, stirnos ir visi kiti. Kad ape mūsų tą šalošių [=palapinę] apsigyvinį žalčiai, gyvatės ir Kaip ir Zalanskui, Averkai dainavimas nėra išimtinai varłės, kaip dainuojam, visi tyliai klauso. O kaip nusto- žmogaus veikla; nemažiau svarbu susilaukti pritarimo jam dainuoti, tai tik žiūrėk, žaltys dydžio kaip grėblia- iš aplinkos. Tas pritarimas yra tokia maloni patirtis, kad kocis pagal mūsų ugnį vingiuoja, kaip dviračiu važiuoja. negali atsispirti dainavęs; štai kaip Averka prisimena dai- Tai tik klausyk, mūsų šalošiun po šienu jau kvaksi gyva- navimą einant mišku: tė. Mes visi iš šalošiaus išbėgam, šieną grėbliais išme- tam, žiūrėk – guli gyvatė (XVII, 66). Būdavo, aš užtraukiu „Tu kregždela“. Ir neša pušynai, tas miškas mūs, neša tavo dainą kažkur... Po tris kartus Zalansko tekstas pasako daugiau, negu vien žmogaus pakartoja: vienas kalnelis, kitas kalnelis... „Hai, hai!“ – palinkimą suteikti kurčiai vietai balsą, ar vietos (salų, girdzisi. Ir malonu žmogui, kad kažkas pritaria. Tai kap medžių, gyvūnų) norą patirti dainos klausymo malonu- nedainuosi? (Kurgonaitė-Purlienė 2010, 248) mą. Iš tiesų svarbiausias dalykas šiuo atveju yra žmogaus balso įsiskverbimas į vietą ir girios susikaupimas klausyti Dainuojančiajam džiaugsmą kelia balso galios pajau- ir dalyvauti dainavime. timas, kuris randasi dėl to, kad viskas tarpusavyje dera, – miškas, laukai ir dainos: Dabar mes, dzūkų bernužėliai, sulaukį tylaus vakarė- lio, kaip užgiedame visokiausiais balseliais – sopranais, Viskas derėjo, Laimute: tas miškas, tų laukelių plo- tenorais, altais ir bosais, tos visos žalios girełės, užgir- teliai tarp miško ir tų dainų skambėjimas... Pas mus yra dį mūs gražias daineles, pradeda visos šlamėti savo la- ežeras Versminis. Prie jo – toks aukštas kalnas, aukštas peliais. Tos aukštos šimtmetinės pušys be jokio vėjelio pušynas, o žemai ten ežeras. Ten uždainuok – tai tas bal- pradeda siūbuoti, vingiuoti, ir jos mums padeda dainelių sas eina ir eina... (Kurgonaitė-Purlienė 2010: 252) dainuoti. Tos gudų jaunos mergužėlės visos laukia to ty- laus, gražaus vakarėlio, prarymoja savo baltas rankelas G. Šmitienė, rašydama apie dainavimą kaip terpę ir ant žalių rūtų daržełėlių, linksmina, džiugina savo jaunas buvimo būdą, nagrinėjo dainavimą atviroje erdvėje, kai širdelas tom mūsų gražiom dainełėm (XVII, 66). balsas leidžiamas ir „leidžiamu balsu juntama erdvė. Bal- sas joje išsklinda ir savo išsklidimu, skambėjimu, atsimu- Paprasčiausia būtų vadinti tai bendravimu, tik šis žo- šimu leidžia pajusti erdvės platumas ir ribas“ (Šmitienė dis pats savaime vargu ar gali atskleisti ypatingą, o kartu 2010, 90). Averkos minimi balsą pakartojantys kalneliai, labai paprastą, natūralų ryšį tarp žmogaus ir girios, pievų, garso virpėjimą pratęsiantys ir išlyginantys medžiai, tar- salų, medžių, gyvūnų. Tai labai įprastas, nugludintomis pusavyje ir su dainomis suderantys miškeliai ir laukeliai tautosakinės poetikos formulėmis daugybę kartų išsaky- miške – tai būdingi „garsinio“ kraštovaizdžio elementai, tas bendravimas su medžiu, žeme, upe ir t.t., klausimų, formuojantys specifinį vietos pažinimą ir suvokimą. Anot prašymų jiems išsakymas ir atsakymų girdėjimas (tūks- Šmitienės, „dainavimas yra neatsiejamas nuo erdvės, jis tančiai liaudies dainų eilučių prasideda kreipiniais, ku- atsiskleidžia kaip įsibuvimas vietoje ir kaip vietos įkū- riais ko nors klausiama, ir išgirstamas atsakymas, kaip rimas“ (Šmitienė 2010, 89–90). Garsas yra vienas pir- antai: „Oi, ąžuole ąžuole“, „Upele streventėle, ko teki minių vietos kūrimo, steigimo būdų. Iš leidžiamo garso neperstoji?“, „Oi žeme žemele, žemele juodoji“ ir t.t.). sužinome apie aplinką, ji kuriama, steigiama dainavimo Tačiau tai ne tik lietuvių dainų vaizdingos poetinės išraiš- momentu (ten pat). kos priemonės ar Petro Zalansko meniškas šienapjūtės Kelionės į girios gūdumas tyrimą galime pabaigti ten, aprašymas. Žinomas liaudies dainininkas marcinkoniškis kur ir pradėjome – savoje erdvėje, sodyboje, kur yra su- Juozas Averka taip pat pasakojo apie mišką, kuris len- formuotos, įsteigtos, įdainuotos, kalbančios ir klausan- gvina dainavimą (plg. Zalansko tekste – miškas padeda čios savos vietos. Juozas Averka pasakoja apie prie kai- dainelių dainuoti): mų buvusius šilelius, kurie buvo laikomi tarsi šventomis
47 MOKSLO DARBAI vietomis; kaip tik tokiuose šileliuose žmonės rinkdavosi balsą, žvilgsnį ar prisilietimą, jausmų erdvė pripildoma. dainuoti: Daina, kalba ar jutimas yra tas kultūrinis turinys, kurio trūksta ertmei, kuris turi pažadinti vietą, leisti užmegz- Prie kiekvieno kaimo būdavo šilaliai. Tai tie šilaliai ti ryšius su ja kaip su asmeniu ir į tankų audinį suaus- iš senų senovės. Marcinkonyse juos turėjo Gaidžiai, Ka- tais ryšiais ją užpildyti. Pripildyta ertmė tampa daiktu, zabuliai, Mackeliai. Katrie krašte sodžiaus, tai visi turėjo tankiuoju turiniu, kuris ir padaro vietą sava. Be turinio tuos šilalius. Ir iš to šilalio, kuris aukštas, kur medžiai vieta yra tuščia ir kurčia, – taip, kaip ir daina, nes, kaip jau subuvę, tai galima nupjauti tik sausą medį. Toks me- sakė Juozas Averka, „kada jausmų nėra, daina kurčia“ dis – tik numirėliui laidoti arba kryžiui statyti, ir viskas. (Kurgonaitė-Purlienė 2010, 253). Daugiau niekam. Ir tų šilalių nenaikindavo. Šakos visada iš ankstyvo pavasario surinktos, viskas nurinkta, todėl ten Literatūra kietas pagrindas ir žolė. Medžiai patys viens kitą keisda- Balys 1979 – BALYS, J. Vaikystė ir vedybos. Lietuvių liaudies tra- vo: vienas išdžiūvo, kitas išaugo. Ir tas šilalis turėdavo dicijos. Silver Spring, Md.: Lietuvių tautosakos leidykla, 1979. gražiai atrodyti, ten visada būdavo ir bičių aviliai įkelia- Butkus 2008 – BUTKUS, V. Literatūros topografija: (poli)metodo- loginės trajektorijos (Teoriniai apmatai topografinės tapatybės mi... Kažkokia šventa vieta. Ten daugiausia rinkdavomės ir topografinės vaizduotės studijoms lietuvių literatūroje. Iš: dainuoti (Kurgonaitė-Purlienė 2010, 284). Colloquia. Vilnius: LLTI, 2008, 21, p.11–29. Buck 1949 – BUCK, C.D. A Dictionary of Selected Synonyms in the Miškas prie pat namų šilų dzūkams yra įprastas da- Principla Indo-European Languages. Chicago, Illinois, 1949. Straipsnyje cituojama iš Lietuvių kalbos etimologinių duomenų lykas; kitose Lietuvos vietose didelę reikšmę turėjo so- bazės (Vilniaus universitetas, 2008). Prieiga per internetą http:// dybos medžiai, kurie ne tik formavo sodybos erdvę, bet etimologija.baltnexus.lt. Žiūrėta 2012-06-17. ir patys buvo traktuojami kaip sodybos gyventojai, kone Gieryn 2000 – GIERYN, T. F. A Space for Place in Sociology. Iš: šeimos nariai, kas akivaizdžiai matyti iš Igno Končiaus Annual Review of Sociology, 2000, Vol. 26, p. 463–496. aprašymo. Štai kaip jis aprašo medžių bendravimo būdą, Gaidys 2002 – GAIDYS, V. Musteikos pasaulis. Vilnius: Danielius, 2002. kuris, kaip ir žmogiškasis, gali būti ir vizualinis, ir takti- Grigas 1968 – Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir linis, ir garsinis: šokiai. Parengė Kazys Grigas. Vilnius: Mintis, 1968. Gudavičius 1999 – Šventas Jurgis pabudina žemę. Pasakoja moky- Mano sodybos medžiai glaudžiasi prie manęs, ieš- tojas Pranas Kalanta iš Mardasavo, gimęs 1926 m. Užrašė H. Gudavičius. Iš: Šalcinis, 1999, nr. 34, p. 6. ko užuovėjos, kalbasi su manim, pasakoja, kas dedasi Ivanauskas 1982 – IAVANAUSKAS, T. Gamtininko užrašai. Trečias lauke, – ne veltui juk jie, kaip sugebėdami, kaip beįma- papildytas ir pataisytas leidimas. Vilnius: Mokslas, 1984. nydami, braižosi į sienas, stogus, girgžda savo padžiū- Kibirkštas 2006 – KIBIRKŠTAS, G. Kaip šienavo Čepkeliuose. Iš: vusiomis šakomis, traška, vos šaknų bepalaikomi, – nė Šalcinis, 2006, 58–59, p.13. Končius 1996 – KONČIUS, I.. Žemaičio šnekos. Vilnius: Vaga, 1996 vienas akimirksnis mano šeimos gyvenimo nepraėjo pro Krištopaitė, Vėlius 2008 – Čiulba ulba sakalas. Petro Zalansko juos nepastebėtas. Juk jie viską matė, žino. Reik tik jų tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Sudarė ir paruošė Danutė kalbą suprasti. Aš jų kalbos žodžių neskiriu, bet mano Krištopaitė, Norbertas Vėlius. Melodijas parengė Danutė Ku- širdis jaučia – susigaudo jų mintyse. Ne visuomet vienaip zinienė. Antras papildytas leidimas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. tegirgžda tetraška. Net prieš įvairius oro pasikeitimus jų Landowski 2010 – LANDOWSKI, E. Régimes d‘espace. Iš: Nou- garsai kitoniški <...>. Jis tik nemoka mūsiškai pasisakyti, veaux Actes Sémiotiques [en ligne]. Recherches sémiotiques. paskui mus paslankioti. Bet savo garsais, savo šakų mo- Internete publikuota 2010-03-02. Prieinama per: http://revues. savimais jis pasisako, reik tik prisistebėti įvairiais orais, unilim.fr/nas/document.php?id=3344. Žiūrėta 2012-03-09. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis įvairiomis sodybos aplinkybėmis (Končius 1996, 290). variantas. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redak- torė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Išvada labai paprasta – vietos yra steigiamos ben- Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. dravimu su erdvėje esančiais objektais, įsiklausant į jų Prieiga per internetą: www.lkz.lt. bylojimą ir pačiam žmogui siunčiat jam savo signalus. Liugaitė-Černiauskienė 2008 – LIUGAITĖ-ČERNIAUSKIENĖ, M. Petro Zalansko pasaulėjauta ir aplinka. Iš: Čiulba ulba sakalas. Sava vieta (o vietos net negalima suvokti kaip tokios, Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Sudarė ir pa- jei ji bent minimaliai neįsavinama) yra užpildyta kalba, ruošė Danutė Krištopaitė, Norbertas Vėlius. Melodijas parengė dainavimu ir girdėjimu, apžiūrėjimu ir pamatymu, pri- Danutė Kuzinienė. Antras papildytas leidimas. Vilnius: Lietuvos silietimu ir pajautimu. rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p.11–36. Martinaitis 1998 – MARTINAITIS, M. Prilenktas prie savo gyve- Komunikuojant su erdve, siunčiant savo signalus, nimo: kalbino ir kalbėjosi Viktorija Daujotytė. Vilnius: Vyturys, girdint, kalbinant ir verčiant prabilti, įdedant į savo 1998.
48 Daiva VAITKEVIČIENĖ. Apie savas vietas lietuvių prigimtinėje kultūroje
Martinaitis 2009 – MARTINAITIS, M. Mes gyvenome. Biografiniai One’s own place užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. Radauskas 1980 – RADAUSKAS, H. Lyrika. Vilnius: Vaga, 1980. in Lithuanian indigenous culture Ūsaitytė, Vaitkevičienė, Ramoškaitė 1998 – Lietuvių liaudies dainynas, t. 14. Šeimos dainos, kn. 3. Parengė J. Ūsaitytė, D. Daiva VAITKEVIČIENĖ Vaitkevičienė, Ž. Ramoškaitė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. This paper examines how a person perceives their “own Vaitkevičius 1998 – VAITKEVIČIUS, V. Senosios Lietuvos šven- place” (where they live, visit, or remember), what relation- tvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998. ship they establish with it, and through what behaviour Vaitkevičius 2003 – VAITKEVIČIUS, V. Alkai: baltų švenčių studija. or words they express this relationship. In Lithuanian the Vilnius: Diemedis, 2003. phrase “a place of one’s own” is used to describe a house Zalanskaitė-Liugienė 1999 – ZALANSKAITĖ-LIUGIENĖ, M. „Vi- or place of residence. Having a personal space (home) sas gyvenimas pradainavau...“. Mūsų dziedulio lobiai. Garsusis in Lithuanian culture is perceived as being of essential Mardasavo dainininkas Petras Zalanskas artimųjų akimis. Iš: worth. Even an unborn baby has its own place, a “home” Mardasavas. Sudarytojas Henrikas Gudavičius. Marcinkonys: (in Lithuanian the words place, home are used to describe Dzūkijos nacionalinis parkas, 1999, p. 10–17. the baby’s placenta). On the other hand, it is necessary that Сборник словарей – Cборник словарей. Prieinama per internetą:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Antakalnio g. 6, Publikaciją remia Spaudos, LT-2055 Vilnius, el.p. [email protected] radijo ir televizijos rėmimo fondas. Gauta 2012-07-04, įteikta spaudai 2012-08-16
49