Apie Ramuvą, Vydūną Ir Dvasios Gyvatą

Apie Ramuvą, Vydūną ir dvasios gyvatą

Su ramuviečiu, Vydūno filosofinės ir grožinės kūrybos tyrinėtoju , 2014 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu doc. dr. Vaclovu BAGDONAVIČIUMI kalbasi Juozas ŠORYS.

Sveikinu Jus tapus Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu! Gal ir simboliška, kad ją paskutinį kartą nuo įsteigimo 1992 m. atsiimsite litais ir dar galė- site pasidžiaugti kupiūromis su Vydūno atvaizdu. Kaip visa prasidėjo – kur, kada, kokioje šeimoje ir giminėje gimėte, kokioje etninėje ir kultūrinėje aplinkoje augote ir brendote?

Esu žemaitis, turiu ir žemaičio pasą, bet mūsų kaimas ir net sodyba su tėvo paveldėta žeme ir senelio statyta troba ribojosi su trimis kaimais – Jakštaičiais, Jonelaičiais, Viekvedžiais, kuriuose jau buvo ryškiai aukštaičiuojama. Mano gimtieji Gervėnai yra tarp Bubių ir dukart daugiau nutolusių Kurtuvėnų (Šiau- lių r.), nuo mažens atsimenu, kad juose buvo žemai- čiuojama. Mama buvo gryna žemaitė nuo Vaiguvos, nuo Užvenčio. Šiaip buvome niekuo neišsiskirianti šeima, valstiečiai, kurių protėviai turbūt buvo bau- džiauninkai. Šeimos genealogija nuodugniau nesi- domėjau, kiek ypatingesnė ir retesnė gal yra mamos mergautinė pavardė – ji buvo Kosciuškaitė. Mano dėdės ir senelis buvo Kosciuškos, neatmetu galimy- bės, kad gal jie turėjo giminystės ryšių su garsiuoju Tadu Kosciuška. Ši pavardė apie Vaiguvą yra gana reta, o giminės nedaug belikę. Vilniuje teko girdėti tik dailininką Vaclovą Kosciušką... Vaclovas Bagdonavičius

Seniau sostinėje buvo žinomas ir bohemiškų užmojų dailininkas Tadeušas Kosciuška... dami, kad galim patekti į priešininkų ugnį, buvom išsikasę rūsį pasislėpti, bet ir ten buvo nesaugu. Kai Šia tema galiu tik pafantazuoti, kiek ta kilmė ben- užėjo frontas, rodos, ant galvų ėmė kristi bombos ir dra ar ne. Sakau, gal nereikia ir tyrinėti, nes tada bent sviediniai, žemai skraidė lėktuvai, uždegė mūsų sene- gali manyti – o gal? O jei ne – gali tekti nusivilti... lio statytą trobą... Sakom, jei čia būsim, kris sviedinys, Kartą su kurso draugu ir bičiuliu Romu Gudaičiu ir visi žūsim, reikia bėgti, kaip jau bus, taip. Ir pasilei- sušnekom apie vaikystės atsiminimus. Papasakojau dome į mišką netoliese. Bėgame, mane tėvelis nešėsi savo pirmuosius įspūdžius iš karo laikų. Kai man buvo ant rankos, o pusės metų broliuką – mama. Iš vienos treji metai, mūsų kaimas ir sodyba atsidūrė pačioje pusės šaudė rusai, iš kitos – vokiečiai. Sukritome lauke, fronto linijoje. 1944 m. rusai puolė vokiečius; many- šnekinu tėvelį, bet jis su manim nebešneka... Taip

1 ir liko mūšio lauke gulėti. Kulka pataikė į širdį, žuvo Mykolo Krupavičiaus žemės reformos. Anksčiau ten iškart, keista, kad man nepataikė. Išlikau, Dievulis taip gyveno vienas Bagdonavičius, skaičiau, kad 1863 m. nusprendė. Papasakojau tai Romui, o jis sakė, kad esu sukilimo dalyvis Bagdonavičius irgi buvo kilęs kažkur perėjęs pačią tikriausią fronto liniją. nuo Šiaulių. Gal ir būtų giminystės sąsajų, bet neturiu kada tuo užsiimti. Kokia buvo Jūsų vaikystė, jaunystė? Šiauliuose dar gyveno įsimintinas dailininkas Gerar- Vaikystė – tipiškas pokarinių kaimo vaikų gyve- das Bagdonavičius. nimas. Teko ir karves ganyti, ir po rasas basam pavaikščioti. Vos kiek prakutome, iškart buvome pri- Pažinojau, bet jis mums – ne giminaitis. Baigęs statyti prie darbų. Jei reikėdavo kur ištrūkti ar nubėgti Bubių septynmetę mokyklą metus mokiausi Šiau- pasimaudyti, nebūdavo lengva tai pasiekti. Patyrėm liuose, Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, jis ten vargo, bet kai mačiau, kaip mūsų vaikai ir vaikaičiai mums dėstė braižybą. Nebūtų kuo girtis, kaip mes, augo, aš jiems nepavydėjau, nes beveik džiaugiuosi, ypač berniukai miesčioniukai, o aš iš kaimo – jiems kad taip pamažu stiebiantis teko kibtis į gyvenimą. iš paskos, pavasarį ir rudenį per jo pamokas išbėg- Įgauni tvirtumo, žinai, kad niekas nėra paduota, kad davome žaisti futbolo. O mokytojas, kurį vadindavo pačiam reikia prakaitą lieti ir viską užsidirbti. Manau, Pendzeliuku, pasilikdavo su mergaitėmis, kurioms toks patyrimas nėra joks blogumas, todėl negaliu aiškindavo braižybos subtilybes. Nekokie jo mokiniai klausyti verkšlenimų, kaip aš vargau, duonos neturė- buvome. Vidurinę mokyklą baigiau Bazilionuose. jom... Džiaugiuosi, kad užgyvenau tokį patyrimą. Nupirko man dviratį ir devynis kilometrus ten važi- nėjau, sakė, bus paprasčiau, namie gyvensi, nereiks Daugelis kaimiečių pritartų Jums, kad sunkių darbų Šiauliuose pas gimines brautis. Ir man taip geriau jaučiant gamtos artumą ir gyvastį atmintis yra viena iš patiko, nes kaimo vaikui ten buvo sunkoka priprasti. gyvenimo atramų... Kuo įsiminė aplinkiniai bažnytkai- Miesčioniukai bendraamžiai nedraugiški, o aš dar ir miai? mažesnis buvau, patyčių ir tada netrūko, nors jos ir nebuvo tokios drastiškos kaip dabar. Kita vertus, iš Iš Gervėnų iki Bubių buvo trys kilometrai, o iki Kur- kaimo atvažiavus minėta mokykla atrodė kaip mokslo tuvėnų – šeši, ten esu krikštytas, o Bubiuose baigiau šventovė, jos mokymo lygis buvo aukštas, mokytojai septynmetę mokyklą. Mūsų sodyba Gervėnuose atsi- buvo gerai profesiškai pasirengę senieji „smetoniški“ rado pirmosios Nepriklausomybės laikais po prelato inteligentai. Buvo dideli reikalavimai, griežtumas,

Vydūno 100-ųjų metinių mnėjimas Kauno politechnikos institute. Tribūnoje V. Bagdonavičius, sėdi iš kairės: režisierius Antanas Sutkus, aktorė Potencija Pinkauskaitė, Lidija Bajoraitė, poetas Salys Šemerys- Šmerauskas, Ruginis, VU aspirantas Jonas Trinkūnas, architektas Vytautas Landsbergis- Žemkalnis, literatūrologas dr. Juozas Jasaitis. 1968 m.

2 Atstačius Vydūno antkapinį paminklą Bitėnų kapinėse. 2006 m. drausmė, kai kurie mokslai sunkiau sekėsi, nes buvau numesdavau į šoną ir pirmiausia griebdavau literatū- lėtesnio galvojimo... Lietuvių kalbos ir literatūros ros skaitinius. Iš pradžių ir per juos daug gaudavau. mokytojas Jonas Adomaitis buvo žinomas Lietuvos Juk tada negalvojau, kad suksiu literatūros studijų mastu, vėliau, kai jau studijavau lituanistiką Vilniaus keliu, bet skaitymu buvau susidomėjęs nuo mažumės. universitete, mintyse jį pagal erudiciją galėdavau palyginti su profesoriais lituanistais, be to, jo pamokos Ir įstojote į Vilniaus universitetą studijuoti lituanisti- labiau priminė paskaitas, gaudavome žinių ir iš lietu- kos, bet rašoma, kad panašiu laiku dirbote ir betonuo- vių, ir iš pasaulio literatūros, kai ką užsirašinėdavome. toju... Kai ėmiau mokytis Bazilionuose, dėl to pasijutau labiau praprusęs, juolab kad literatūra ir domino, ir Įstojau iškart baigęs vidurinę mokyklą, bet tada sekėsi. Dėl to turbūt ir tapau lituanistu. galiojo tvarka, kad kai kurie stodavo jau turėdami darbo stažą, jiems būdavo teikiama pirmenybė, jei Dėl mokytojo J. Adomaičio pamokų ir asmenybės balai būdavo vienodi. Daugelis stodavo iškart po poveikio? mokyklos, todėl studijuojant reikdavo dirbti. Dieną eidavom į darbą (universitetas surasdavo, kur reikia Pasakyčiau, kad taip. Jis buvo geras mokytojas, darbo jėgos. Mus kelis lituanistus įdarbino Gelžbe- bet nebuvo švelnus mokinių atžvilgiu, mėgo humorą, toninių konstrukcijų gamykloje, vėliau pavadintoje pajuokdavo mokinių ydas, kartais labai negailestingai. Namų statybos kombinatu), šiek tiek užsidirbdavome, J. Adomaičio atžvilgiu neturiu sentimentalių prisimi- o vakare pavargę, knapsėdami sėdėjome paskaitose. nimų, bet jis buvo asmenybė, kuri netiesiogiai įdiegė „Vakarinukais“ būdavome vadinami. Buvau įgijęs pir- giluminį patriotizmą. Veikė istorijos pavyzdžiais, pačia mos kategorijos betonuotojo kvalifikaciją. Gaminome lietuvybės esme, lietuviškumo dvasia. Tai į mūsų pro- ne kokius blokinius namus, o chruščiovkes buvusios tus ir širdis atėjo kaip savaiminės vertybės. Partizanų (dabar Naugarduko) gatvės rajone.

Kada ir kokius kūrinius pirmiausia pradėjote skaityti, Kaip studijuojant formavosi Jūsų moksliniai ir kultū- jei ilgainiui išryškėjo literatūros prioritetai, buvo kur riniai interesai? nukristi jos sėkloms? Nuo antro kurso įvyko perskirstymas į literatus ir Prisimenu, prieš mokslo metus eidavome į moky- kalbininkus. Vaikinų būrelis (Antanas Masionis, Romas klą parsinešti vadovėlių. Kai tik parsinešdavau, viską Gudaitis, Petras Bražėnas, Antanas Gudelis ir kiti)

3 Vydūno draugijos stovyklos Bitėnuose vyksta jau daugiau nei 20 metų – nuo 1992-ųjų. 2011 m. pasirinkome literatūrą. O studijos niekuo ypatingu tada negalvojau, kad jį rinksiuosi būsimų mokslo darbų neišsiskyrė, nes ir laikmetis buvo apynykis po Vandos tema, juolab kad tuometinė viešoji opinija apie jį buvo Zaborskaitės, Meilės Lukšienės, Irenos Kostkevičiū- aiškiai negatyvi. tės, Reginos Rabačiauskaitės pašalinimo iš Lietuvių literatūros katedros. Keitėsi kursų vadovai... Jo skaitymus turbūt pradėjote nuo dramų?

Kas padarė didžiausią poveikį vertybinėms nuosta- Taip, nes jos oficialiai dar buvo tarsi leistinos kaip toms? mažiausiai „paklydusios“. Tie perskaitymai buvo tik pirmieji postūmiai domėtis toliau, nors buvo ir kitų Veikė Jurgis Lebedys, nors tiesiogiai mums neva- rašytojų, pavyzdžiui, Vincas Krėvė, kurių kūriniai labai dovavo, bet daug davė dėstydamas senąją literatūrą, paveikė, sukrėtė. Vydūnas buvo vienas iš jų. Pasitaikė, Petronėlė Česnulevičiūtė ir kiti. Pirmąjį seminarinį kad neišvažiavau mokytojauti. 1966 m. likau univer- darbą rašiau apie Liudviką Rėzą ir analizavau jo vokiškai sitete dirbti moksliniu sekretoriumi, todėl turėjau parašytą „Pruteną“. Vienintelis leidinys tebuvo Mokslų galimybių dalyvauti mažiau prieinamuose, kameri- akademijos bibliotekoje, ir mes juo dalydavomės su niuose renginiuose. Kartą sužinojau, kad svečiuojasi iš Albinu Jovaišu, kuris apie L. Rėzą rašė disertaciją. Berlyno atvykęs žymus baltistas Viktoras Falkenhanas (Viktor Falkenhahn). Kolonų salėje buvo surengtas jo Koks buvo pirmasis Jūsų kontaktas su Vydūnu? susitikimas su universiteto bendruomene. Pasakojo atsiminimus apie gyvenimą Tilžėje, kaip susidomėjo Studijų metais atrandi tai, kas labiausiai krinta į Jonu Bretkūnu, kaip dirbo ir kaip susipažino su akis. Bestudijuojant Vydūnas įėjo į privalomų per- Vydūnu. Papasakojo atsiminimų apie jį ir pasakė, kad skaityti autorių programą. Prieš tai buvome paskaitę lietuviai gali didžiuotis turėdami tokį dvasios milžiną. vadovėlių ir atseit žinojome, kad tai buržuazinis rašy- Tai esąs šekspyriškos dvasios žmogus, kurį būtina tojas, mistikas. Praeitų, neužkliūtų, kaip ir daugelis labiau įvertinti. Tada kaip tik galvojau, ką rinktis moks- kitų, jei... vis dėlto nereikėtų perskaityti tai, kas buvo liniam darbui, o ir Vydūno dramos tebekirbėjo galvoje. prieinama. Ne viską iš privalomos literatūros suspė- Praėjo pora metų ir atsirado vieta aspirantūroje. Tada davome perskaityti, bet Vydūną pavyko. Sunku dabar Lietuvių literatūros katedrai dar vadovavo J. Lebedys, paaiškinti, bet kažkas iš jo raštų lipo ir prilipo. Žinoma, jis irgi suteikė postūmį tokiam mano pasirinkimui. Kai

4 jam pasakiau, jog esu pasiryžęs eiti tyrinėtojo keliu, referatus. Ištempę kaklus klausėmės tų, kurie buvo jis paklausė, ar esu numatęs, ką studijuosiu. Sakau, lankęsi Indijoje, A. Poška pasakojo apie indų kultū- Vydūną. O, sakė, labai geras pasirinkimas. Kai kurie ros ir hinduizmo daugiasluoksniškumą, kaip sekėsi kiti katedros žmonės į tai reagavo gana skeptiškai, su gyventi Indijoje. Vis dėlto iš tos patirties labiausiai abejonėmis, sakė, kad konjunktūriškai tai nepalankus krypom prie minčių, kad ir senoji baltų ir lietuvių sprendimas. Su J. Lebedžio palaikymu ir palaiminimu kultūra nėra mažiau įdomi už archajinių indų vaizdi- įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą ir ėmiau fundamen- nių sistemą. Ėmėme labiau krypti į mūsų papročius, taliau studijuoti Vydūno kūrybą ir asmenybę. Tada tautosaką, mitologiją, senąją religiją. Vasarą ši vadi- ėmiau gilintis ne tik į jo dramas, bet ir į filosofinius namoji sekcija organizavo pirmąsias Rasas Kernavėje. veikalus, nagrinėti, iš kur toks reiškinys atsirado, kaip Tai buvo ir laimėjimas, nusisekęs „blynas“, ir impul- susiformavo. Tiesa, bedirbdamas padariau metodinę sas veikti aktyviau bei kryptingiau. Beje, ten buvo ir klaidą – užmiršau, kad reikia ne tik ištyrinėti Vydūną, komiškų niuansų – prieš šventę, kad neimtų vaikyti, bet ir parašyti disertaciją... Maniau, pirma viską kuo nutarėme pabendrauti ir su Kernavės valdžia, kuri iš giliausiai išnagrinėsiu ir tada jau rašysiu... Nesuvo- mūsų pokalbio savaip suprato, jog atvyks svečių iš kiau, kad disertacijai būtų užtekę ir kurio nors vieno Indijos ir jų bičiulių, tad dera prisidėti prie šventės aspekto. Įsiknisau į ką tik galėjau – Mažosios Lietuvos ir tinkamai pasiruošti. Noriai talkino, klausinėjo, ko kontekstą, gyvenimo kelią, filosofines ištakas, Rytus... dar jums reikės... Tuometinės Rasos, manau, buvo Ilgam ir giliai, o disertacijos vis nėra. Vėliau, aišku, pirmasis tautos dvasinis atgimimas. Iki to jautėsi lyg parašiau, pasirinkęs filosofinius jo kūrybos pamatus. atslūgęs pasipriešinimas okupacijai ir sovietinei ide- Va taip Vydūnas prikibo ir nebepaleidžia. ologijai, susitaikymas, apatija, miesčionėjimo apraiš- kos, buvo pastebimas gyvenimo formų sustabarėji- Prisiminkim ir Jūsų visuomeninį veikimą – ryšius su mas, sąstingis. Jaunimą tai slėgė, kalbėdavome, kad Vilniaus ramuva, kraštotyrinę veiklą. Tai juk prasidėjo taip gyvenant galima ir visiškai susmegti, degraduoti gerokai iki Atgimimo? kaip tautai, kuri yra sukaupusi neįkainojamą dvasinį ir kultūrinį paveldą. Ir tai buvo ne tik impulsai domėtis Mano ramuvietiškas kelias prasidėjo dar tada, kai tautos kultūros praeitimi, diskutuoti apie pamatines Ramuvos nė nebuvo. Tada, kai įsitraukiau į žygeivių dvasios atramas, bet ir bandyti atkurti tradicijas, veiklą. Vadovavo Rimantas Matulis, Tadas Šidiškis, papročius, šventes. keliaudavome daugiausia po Vilniją ir Vilniaus apylinkes, lietuvių salas Gudijoje. Šiek tiek rinkdavome Vėliau rengtos dar kelios Rasos ir kitos šventės... tautosaką, per susibūrimus dainuodavome liaudiškas dainas. Iš esmės šis žygeiviškas judėjimas jau buvo Po to indiškasis Ramuvos sparnas liko nuošaliau, Ramuvos užuomazga. Iki dabar senieji bendražygiai kiti buvo ištikimi, imta manyti, kad reikia sukurti judė- lyg tolimi giminaičiai, su kuriais labai malonu susitikti. jimą, kuris užsiimtų vien baltiškųjų vertybių gaivinimu. O su tikrąja Ramuva viskas prasidėjo jau po studijų – 1967 m. Vilniuje buvo likęs būrelis žmonių iš lituanistų, Ilgainiui ramuvoje radosi ir Romuva, gamtameldžių istorikų, kurie išvengė mokytojavimo, tarp jų ypač baltų tikėjimo išpažintojų atšaka. Kaip tai vyko, kokios minėtini Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Alfonsas pozicijos laikėtės? Andriuškevičius, Antanas Danielius ir kiti. Tada kažkas sugalvojo, kad reikia įkurti Indijos bičiulių draugiją. Kilo svarstymų ir dėl pavadinimo, buvo pasiūlyta, Prie jos prisijungė ir profesūra – doc. Ričardas Miro- kad jis būtų susijęs su baltų šventovės Romuvos pava- nas, sanskrito ir Rigvedos himnų žinovas, prūsologas dinimu. Tam, kad su judėjimu galėtų eiti kuo daugiau prof. Vytautas Mažiulis, kalbininkas prof. Zigmas Zin- įvairiausių įsitikinimų žmonių, mes jį tada pavadinome kevičius, taip pat garsus keliautojas Antanas Poška. Ramuva. Nepasakyčiau, kad kilo kokių rimtesnių Tas sambūris vadinosi Indijos bičiulių sekcija prie tuo- nesutarimų, nebuvo jokio skilimo, nes tam nebuvo metinės Lietuvos ir sąjunginės draugystės su užsienio pagrindo. Vienijo panašios nuostatos, o romuviai šalimis draugijos. Aišku, mūsų veikla buvo nukreipta labiau pabrėžė baltų tradicijų religinę pusę. Vėliau ne į „draugystes“, o į Indijos kultūros paveldo studi- dalies ramuviečių interesai po truputį transformavosi, jas. Juolab kad profesūra neabejojo gilumine lietuvių kito, pavyzdžiui, įsikūrė Raskilos dainos klubas, į kurį kalbos ir sanskrito, senosios pasaulėjautos, senosios susibūrė turintys gerus balsus ir mėgstantys dainuoti, religijos ir mitologijos giminyste. Bandėme studijuoti kiti labiau įniko į mokslus ar tarnybas, aš panirau į vedas, upanišadas, rengėme ir skaitėme savišvietos Vydūno studijas, propagavau jo idėjas, nors visada

5 Susitikimas su Vokietijos ambasados Vilniuje pirmuoju sekretoriumi Friedrichu Wilhelmu Nehliu (stovi 5 iš kairės) ir žurnalistu iš Berlyno Leonu Stepanausku (stovi 6 iš kairės) Vydūno draugijoje. 2011 m. save laikiau (ir dabar tebelaikau) aktyviu ir judėjimo pamatų laikosi visas vydūnizmo rūmas. Didelė dalis vertingumu įsitikinusiu ramuviečiu. sukauptos medžiagos apie Vydūną liko nepanaudota, ją vėliau skelbiau straipsniais mokslinėje ir kultūrinėje Po 1970 m. Ramuvos išblaškymo kitas etapas – Vil- spaudoje, atskirai išleistais jų rinkiniais ir pranešimais niaus kraštotyrininkų ramuva. konferencijose. Dabar visa medžiaga lipdosi į plates- nės apimties veikalą, kuriuo norima atskleisti visa- Ji glaudėsi prie Lietuvos kraštotyros draugijos, jos pusišką, vientisą Vydūno fenomeną. Tiesa, gražiai jo veikla apėmė ne tik sostinę, bet ir plačiau – rengda- dramaturgija jau išryškinta Aušros Martišiūtės mono- vome ekspedicijas, susitikimus, koncertus, diskusijas, grafijoje, bet dar neparašyta dramatiška jo biografija, joje susibūrė ne tik vilniečiai, bet ir inteligentai, atvykę nors ji trumpai jau ir buvo perteikta per jo filosofinius studijuoti iš kitų vietovių. Valdžios akys buvo dide- pagrindus. lės – iš pradžių ramuviečiai kaltinti per dideliu etno- grafizmu, vėliau ir nacionalizmu. Bandyta veiklą riboti, Įspūdinga Jūsų „užgyventa“ kūrinių apie Vydūną gniaužti, pritaikyti valdžios tikslams, paveikti vadovą bibliografija – joje ir monografijos, ir straipsnių rinkiniai, J. Trinkūną. Po kelerių metų galynėjimosi Ramuvą ir šviečiamojo pobūdžio bei kultūrinės refleksijos publi- uždarė. Tada įsikūrė Vilniaus universiteto ramuva, kacijos. Ką iš tos kaugės Jūs pats labiausiai vertinate? kuriai iš pradžių vadovavo J. Trinkūnas, o paskui, jį pašalinus iš darbo universitete, ėmė vadovauti diplo- Svarbiausi man kaip autoriui ir yra autoriniai dar- matiškesnis [ir racionalesnis] ekonomikos dėstytojas bai. Tai keturios didesnės ir dvi mažesnės knygos. Tur- Venantas Mačiekus. būt svarbiausia iš mano darbų išlieka minėtoji studija „Filosofiniai Vydūno kūrybos pagrindai“, taip pat esė, Kokia šiuo metu yra Vydūno raštų studijų būklė? pokalbių, straipsnių rinkinys „Sugrįžti prie Vydūno“, Kaip manote, ar pagrindiniai Vydūno filosofijos teiginiai etiudai apie Vydūną „Esmi spindulys begalinės švie- jau deramai išanalizuoti? Disertacijoje apie Vydūną Jus sos“ ir bendra su Aušra Martišiūte monografija rusų domino filosofiniai jo kūrybos pagrindai? kalba „Vydūnas Vakarų Europos kultūros kontekste“. Visa tai dėstosi į visapusišką Vydūno portretą, bet jis Disertacijai to užteko, vėliau jos pagrindu išleidau kol kas dar mozaikinis. Su Vydūno draugija ir Kintų monografiją. Svarbiausia buvo išsiaiškinti, ant kokių Vydūno kultūros centru išleidome „Trumpą Vydūno

6 Vokietijos ambasadoje su kancleriu W.H. Nehliu aptariamas Vydūno įamžinimas Detmolde. 2012 m. biografiją“, kuri turės virsti netrumpa. Jau tampa, aktualius, su Atgimimu susijusius dalykus, manau, darosi. Leidinyje „Vydūno etika“ akcentuojant etikos reikšmingai prisidėjome ir prie Sąjūdžio stiprėjimo. pagrindus trumpai išdėstoma ir jo filosofija. Be to, Mano misija tuose forumuose būdavo kalbėti apie 1990–1994 m. parengiau Vydūno filosofinių raštų Vydūną. Beje, Sąjūdžio gimimas beveik sutapo su keturtomį. Taip pat sudariau Vydūno raštų rinktinę Vydūno 120-mečiu. Sąjūdis užsimezgė 1988 m. birželio rusų kalba, kelių autorių straipsnių rinkinį „Vydūnas 3 d., o kovo mėnesį daug kur (taip pat ir per informaci- lietuvių kultūroje“. Nemažu Vydūno draugijos lai- jos priemones) vyko Vydūno minėjimai. Ir atrodė, kad mėjimu laikome konferencijos pranešimų rinkinio Vydūno idėjos sutampa su tautos lūkesčiais. Taikus vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ leidimą, išsivadavimo judėjimas siejosi su Mahatma Gandžiu kurį paskleidėme ir Vokietijoje, kai Detmolde Vydūnui (Mahatma Gandhi) ir Vydūnu, jų idėjos ir viešoji laiky- atidengėme paminklą. Daug kur teko dėl Vydūno sena daug kuo panašios. Švenčiant Vydūno 120-metį nagus prikišti, be to, dalyvavau leidžiant ir pirmuosius Šilutėje susibūrė gražių žmonių būrelis, likome pava- „Ramuvos“, „Naujosios sąmonės“ almanachus. karoti ir kažkas pasiūlė steigti Vydūno draugiją. Esą jubiliejai praeina, o reikia leisti jo palikimą, įamžinti Prisidėjote įkuriant Vydūno, „Ethos“ draugijas, vei- atminimą, pastatyti paminklą ir kt. Nebuvau itin didelis kėte su lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. entuziastas kurti draugiją, turėjau blaivaus galvojimo, kad pakalbėti visi nepėsti, o kas dirbs? Ar realiai veiks „Ethos“ draugija susikūrė kiek anksčiau už Vydūno ta draugija? Pirštais parodys ir vežk, Bagdonavičiau! draugiją – abi Atgimimo laikais. Mano mokytojas ir Skeptiškai į tai žiūrėjau, bet vienas balsas nenulėmė... globėjas moksle buvo Vincentas Žemaitis, vienas iš Mano nuojautos ne visai, bet didele dalimi pasitvir- etikos mokslo ir praktikos puoselėtojų sovietų Lietu- tino. Esu pastebėjęs, kad visuomeniniai sambūriai voje, o ir atkūrus Nepriklausomybę dar daug padaręs sėkmingai veikia, jei turi spiritus movens, jei yra, kas tiek etikos moksle, tiek dorovinės kultūros ugdymo veža, tada ir kiti pasistengia. O jei tokio žmogaus ar baruose, inicijavęs Etikos katedros įsteigimą Vilniaus kelių tokių nėra, tai entuziastai žiūri vienas į kitą ir... pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos eduko- nieko neišeina. Ta našta steigiamajame suvažiavime logijos universitetas). Jis buvo ir „Ethos“ draugijos buvo užkrauta man, nors didelio noro ir nerodžiau, iniciatorius bei pirmasis prezidentas. Ši draugija visoje nes rūpėjo ir dabar teberūpi didžioji monografija apie Lietuvoje rengdavo forumus, juose kalbėdavome apie Vydūną. Greit ir dar viena, daug didesnė našta ištiko –

7 pervartų laikais mane išrinko Filosofijos, sociologijos Vydūnui svarbiausia buvo žmogus. Tauta – likimo duo- ir teisės instituto direktoriumi. Dabar konkursuose toji terpė, suteikianti natūraliąsias galimybes dvasinei į tokias vietas pretendentų būna kone dešimtimis, o raiškai ir tobulėjimui, vedančiam į vienumo su Dievu tada buvau beveik paskirtas. pajautą. Kiekvienas žmogus, kol nesusimąsto apie gyvenimo prasmę, „plaukia“ gyvenimo paviršiumi. Kas Jums yra Vydūnas? Kiek Jūsų paties pažiūros ir O kai susimąsto apie egzistencinius klausimus ar įsitikinimai siejasi su tuo, kaip gyveno, kūrė filosofinius susiduria su gyvenimo keliamomis dilemomis, iškyla ir grožinius tekstus, veikė lietuvybės labui Vilhelmas pagrindinio siekinio – laimės prasmės problema. Visi Storostas iš Jonaičių kaimo? Kiek padarė įtakos, nulėmė veržiasi į laimę, o kelių į ją yra visokių. Vydūnas mąstė gyvenimą? ir aiškino, kaip pasiekti ne tariamąją, iliuzinę, o tikrąją laimę, kaip tapti tikrai laisvam. Norėdamas tapti dva- Vydūnas turi tokią savybę – jeigu kas prie jo priar- singas, žmogus tarsi turi susivaržyti, atsisakyti kažko, tėja, tai negali nepadaryti poveikio ar įtakos. Jo asme- kas jam trukdo nevaržomai reikštis, sudrausminti savo nybės ir minčių poveikio galia didžiulė. O svarbiausias norus ir aistras, pakoreguoti savo tikslus ir vertybines Vydūno siekis buvo, kad tauta išliktų. Jis puikiai žinojo, orientacijas. Bet jei nori iš visų tų suvaržymų ir savi- kad tam išlikimui kyla didžiuliai pavojai. Priespaudoje drausmės išsilaisvinti ir viskam duoti laisvę, netrukus jie vienokie, laisvėje – kitokie. Dabar kartais ginčija- pajusi, koks vis dėlto tampi nelaisvas! Patenki savo masi, kas svarbiau – tauta ar žmogus? Panašiai ginčijasi, silpnybių nelaisvėn, pasijunti nelaimingas. Kaip tik pavyzdžiui, tautininkai ir liberalai. Vydūnas taip pasa- taip nutinka siekiant malonumų ar nerūpestingo gyve- kytų – visko centre yra žmogus, bet jis turi atsižvelgti nimo. Kalbu tarsi Vydūno žodžiais, esu jais persiėmęs į tai, kur, kaip ir su kuo gyvena, ir turi sutikti su tam ir savo turiniu bei forma jie mane tenkina, yra priim- tikrais būtinumais. Tauta yra ne dėl to, kad žmogus jai tini. Kai žmogus supranta, kas jame pačiame yra svar- turėtų kokių priverstinių prievolių. Nori to ar nenori, biausia, iškyla dar laisvės esmės klausimas. Vydūnas bet esi tautos, kurioje gimei, dalelė. Ir tik jos dėka gali sako, kad tikroji žmogaus laisvė pasireiškia tada, kai tapti dvasiškai laisvu žmogumi. Todėl ir reikalingas jame viską valdo dvasinis pradas. Kai žmogus yra dva- sąmoningas žmogaus ryšys su tauta. Tauta nėra nar- siškai laisvas, t. y. kai jame laisvai veikia pati dvasia, vas, kuris tavęs neišleidžia į platesnį pasaulį. Vis dėlto kai ji nenuvargusi, tada jame viskas, visos galios veikia

Vydūnas kalba šventėje ant Rambyno kalno. Apie 1930 m.

8 tobulumo yra visuomenė, kurioje jis gyvena. Šioje sistemoje žmogus negali būti paliktas vienas, savų tikslų jis turi siekti kartu su kitais žmonėmis. Žmogus turi būti su savo šeima, su savo tauta. Akivaizdu, kad socialiniai ar etniniai dariniai žmonėms padeda kartu eiti į išlaisvėjimą. Gyvenimas, nors ir skirtas dvasiš- kai išsivaduoti, nėra bevertis, kaip mano kai kurie, praktikuojantys asketiškąją jogą. Jis yra prasmingas, turintis savo reikšmę, skirtas žmogui atlikti savo būtiš- kąją misiją. Jei patekai į žemišką gyvenimą, jį reikia ir gyventi, bet taip, kad prisidėtum ne tik prie savo, bet ir prie visuotinio laisvėjimo. Vydūno sistemoje, api- mančioje visumos ir žmogaus santykį, tautai yra skirta ypatinga reikšmė. Žvelgiant į dabartinius globalizmo ir nacionalizmo prieštaravimus Vydūną galima pavadinti ir vienu iš pirmųjų globalistų, ir vienu iš nuoseklių naci- onalistų, etninės savimonės palaikytoju. Jis įžvelgė ne tik tų reiškinių priešpriešą, bet ir glaudžią sąsają. Jo požiūriu, visa žmonija yra brolija dvasioje – visi žmonės yra dvasios broliai, kad ir kokių tautų, etnosų, rasių ir panašių darinių atstovai jie būtų. Kita vertus, žmonijos tvirtumas slypi ne tik unifikacijoje, bet ir įvairovėje. Visuomenė bus tuo labiau susivienijusi, kuo jos inte- gralios dalys bus sveikesnės, stipresnės. Kiekvienos jos dalies varomoji jėga turi būti žmoniškumas, kurio esmę sudaro dvasinio prado vyravimas virš gamtinio. Žmogus yra ir gamtinė būtybė, bet jo esmė – dvasinė.

Vilhelmas Storasta Vydūnas. Turbūt tai atspindi ir dabartinių žmonių siekis suderinti „pasaulio piliečių“ ir tautos žmonių interesus harmoningai. Tada nėra jokios prievartos, visa laisvai mikropasaulio lygmeniu, dvasios žmonių ir „žmonių- teka iš sielos gelmių. Kai valdo dvasinis pradas, atsi- žvėrių“ skirtybes? randa palaimos ar laimės jausmas. Žmogus tada aiškiai regi, kur yra tikros, o kur tariamos vertybės. Daug kas Tai pastebima nuo regimosios žmonijos pradžios, Vydūno filosofijoje perimta iš indiškos ir apskritai iš ji taip turbūt ir vystėsi, protingai reguliuodama gam- rytietiškos išminties. Joje pabrėžiama, kad ir visiškas tinių galių reiškimąsi. Ne sunaikindama žmonių gam- beturtis gali būti laimingas, o turtuolis – nelaimingas, tiškumą, bet suvaldydama įvairiomis aplinkybėmis kad gali būti ir atvirkščiai. Jei turimi turtai neužvaldo iškylantį agresyvųjį, gyvūniškąjį pradą, darydama taip, žmogaus dvasios, jie naudojami tam, kam reikia, kitų kad vis labiau įsigalėtų dvasinio prado raiška. Psicho- labui, bendram gėriui. Turtas netampa vertybe pati terapeutas Vladimiras Levi rašė, kad seniai jau viskas sau, jo vertingumas – santykinis. Todėl Vydūnas ir pasakyta, kaip žmogus turi siekti laimės, harmonijos, sako, kad reikia siekti nematerialių turtų. Siekti žmo- bet tų sakymų nauda ne itin pastebima. Ir Vydūnas yra gaus gerėjimo, jo dvasios išlaisvėjimo. Individualiai akcentavęs, kad visa tai, ką jis teigė, nėra kažkas ypač einant dvasinio laisvėjimo keliu galima nebegalvoti ir nauja ar nežinoma. Sakė, tie dalykai yra seniai žinomi, apie tautą, žmogus viską gali pasiekti ir savo jėgomis, tik jis tai perteikiąs tautiečiams taip, kad jie geriau tiesa, kartais pasitelkdamas įvairias jogos praktikas. suprastų, būtų labiau įtikinti ir paveikti, patys norėtų Vis dėlto Vydūnas buvo ne tik jogiško tipo mąstytojas, keisti savo gyvenimus tobulėjimo link. Tuo savo veikla sakantis, kad reikia egocentriškai susitelkti į save ir siekia ir Vydūno draugija – ji stengiasi, kad įkvepiančiai siekti tik rezultatų sau. Jis suprato, kad žmogus yra veiktų pati vydūniškoji išmintis, o ne užsiima įkyriu evoliucijos keliu išsirutuliojusi ir jos tebeveikiama dva- raginimu paskaičius Vydūną būtinai mąstyti ir daryti sinė esybė. Atskiras žmogus iš tiesų gali išsivaduoti taip, kaip jis sakė ir darė. Pasiskaitykit, ir darykit pats, bet jam būtina atsižvelgti ir į tai, kokio lygio ir taip, kaip jūs patys išmanote. Manau, kad, susilietus

9 su vydūniškąja išmintimi, žmonių ir norai ir veikimas Manau, kad derintųsi, nes Vydūnas irgi panašiai savaime taptų kitokie. Man, savo galvą turinčiam žmo- mąstė ir tuo mąstymu sakė pakartojąs tai, kas šiuo gui, Vydūnas tiesiog yra labai priimtinas. Krescencijus klausimu pasakyta indiškosios išminties šaltiniuose. Stoškus yra sakęs, kad nieko kritiško apie Vydūną aš Ten aiškinama, kad žmogus gimdamas atsineša visą nekalbu, kad į jo raštus ir asmenybę žvelgiu vien tik savo žinojimą, nes ir pats yra visumos dalelė. Kas yra su pagarba. Tai jis pasakė tik konstatuodamas, manęs aplinkoje, tai yra ir jame. Taip pat jame užprogramuota nekritikuodamas ir tarsi pritardamas tokiai mano ir vidinė kova su savo gamtiškuoju pradu ir dvasinio pozicijai. O dėl kritiškumo, manau, kad reikia gerbti prado aktualizavimas bei išlaisvinimas. kiekvieno žmogaus pažiūras ir jų sistemą. Tai yra jo sistema, ir kažin ar dera kam nors iš šalies spręsti apie Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi ir dieviškumo jos gerumą ar blogumą, jei ja nepasitarnaujama blo- substanciją... giui. Galima tik vertinti, ar ji logiška, nuosekli. Jei man ji nepriimtina, paprasčiausiai jos nepriimu. Anot Vydūno, gerai pamąsčius aiškėja, kad dvasinės substancijos žmogus nesukuria, nes jinai jau yra jame. Pastaruoju metu vyksta grupelės entuziastų organi- Ją tik reikia išlaisvinti ir patirti, o tąja patirtimi atsiveria zuojami vadinamieji prigimtinės kultūros seminarai, sie- tikrasis žmogaus žinojimas. Pagrindinis upanišadose kiantys tarsi permąstyti esamą tautinės, etninės kultūros keliamas klausimas yra: „Kas yra tai, ką pažinęs tampi sampratą, tikslinti sąvokas. Viena iš jų – tikrasis žinojimas. nemirtingas?“ Ką pažinęs... Ką tai reiškia? Tai labai Tautinis (etninis), gentiškasis, liaudiškasis, jų ribas tarsi paprasta. Apie tai negalvojantis žmogus gyvena šiame galintis praplėsti prigimtinis, taip pat gal universalesnis, pasaulyje ir težino, kad susirgs ir numirs, kad jo fizinio visos žmonijos dvasinę ir civilizacinę patirtį apibendri- kūno neliks, t. y. kad jis yra mirtingas. Su tokiu žino- nantis žinojimas. Kaip prigimtinis žinojimas derintųsi su jimu jis ateina, su tokiu ir išeina. Per meditacijas atsi- Mažosios Lietuvos realijomis ir Vydūno pažiūromis? veria giluminė paties žmogaus pažinimo galia, ateina

Vydūno draugijos nariai Detmolde (Vokietijoje) prie Liongino Garlos sukurtos bronzinės Vydūno skulptūros. Šiame mieste Vydūnas praleido paskutinius gyvenimo metus. 2013 m. Nuotraukos iš V. Bagdonavičiaus asmeninio archyvo.

10 Vydūno konferencijos Tilžėje (dabar – Sovietskas) dalyviai V. Bagdonavičius, prof. Bronislovas Genzelis ir jos organizatorius prof. Bronius Makauskas. Panemunė, 2013 m. Regimanto Tamošaičio nuotrauka. savaiminis žinojimas to, kad pati žmogaus esmė yra siekti pokalbio su Dievu ir dvasingumo galių. O pats nemirtinga. Suvokiama, kad žmogaus būtis nesibaigia tikslas yra tai, kad žmogui atsivertų Dievo esmę išreiš- nustojus gyvuoti kūnui, kad tikrosios mirties nėra, kianti dvasinė realybė. Ir nesvarbu, kaip tai įvyksta: ar kad pasikeičia tik buvimo forma. Štai tuo žinojimu aš per krikščionių Kristų, ar per musulmonų Alachą, ar tampu nemirtingas. Nebėra mirties baimės: pasikeisiu, per hinduizmo dievybes, ar per baltų Dievą ar dievus. ir tiek... Pats sužinojimas čia svarbus. Objektyviai galiu Dabar ir katalikų teologai kalba apie dvasinę patirtį, būti nemirtingas, bet to nežinoti, ir dėl to nežinojimo kurioje atsiveria Absoliutas. Tai pasiekiama per reli- subjektyviai būti tarsi mirtingas... Esmė ta, kad žmogus ginę patyrą. Kaip jau minėjome, upanišadose sakoma, turi nemirtingą dvasią, ir ji reiškiasi visa galybe. Vydū- kad tai pažinus pasiekiamas nemirtingumas. Tas paži- nas teigė, kad kiekviename žmoguje yra Kristus, kad nimas yra ne žinojimas, o patirtis. Gyva patirtis. Vydū- simboline prasme Jo nukryžiavimas yra dvasinio prado nui atrodė, kad į tą patirtį veda ir baltiškasis tikėjimas, prikryžiavimas prie žmogiškosios prigimties. Jei Kris- ir paaiškino, kaip įvairios apeigos ir simboliai teikia tus prisikelia, tai ir žmogus nuimamas nuo to kryžiaus, nuorodas ar gaires į tai. Krikščionybę Vydūnas ver- tampa dvasiškai laisvas. Toks yra Vydūno aiškinimas. tino aukštai, nes jis ypač akcentavo Dievo atsivėrimą žmoguje. O tai, pasitelkęs gana nesunkiai suvokiamą Parašėte straipsnį „Senasis baltų tikėjimas ir krikš- vertybinę skalę ir simboliką, padarė Žmogaus Sūnus – čionybė Vydūno žvilgiu“. Kaip Vydūnas žvelgia į tas tarsi Kristus. Per Kristų žmogus patiria ir savo dvasingumą. sunkiai suderinamas religines stovyklas? Taip pasireiškia didžiausia krikščionybės reikšmė, ypač atsiribojus nuo istorijoje užfiksuotų jos žingsnių, inkvi- Kai įvairių religijų atstovai susėda ir žiūri vienas į zicijos ir kryžiaus karų, juolab kad ji akumuliavo taip kitą kaip į lygius partnerius, tada jie supranta, kad jų pat ir senųjų žydų tikėjimus, Artimųjų Rytų ir gretimų tikėjimai, nors ir skirtingi, turi daug bendra... Vydūnas regionų dvasinį žinojimą. Dėl to ji lengvai lyg liepsna į religijas žvelgia taip, tarsi pasklidę po įvairias sferas per išdžiūvusią žolę ar sausame miške ir plito. Taip vaikai kalbėtų apie tą patį dalyką, bet jį kiekvienas Vydūnas yra apibūdinęs. Kai religija ima sustabarėti, savaip interpretuotų. Tarp religijų Vydūnui nėra esmi- tampa dogma, kai atsiranda Bažnyčia kaip struktūra, nių priešpriešų. Tarp krikščionybės ir senojo baltų kaip socialinė institucija, kai imama niekinti kitatikius, tikėjimo – irgi. Jis manė, kad visų religijų tikslas tas tada jai tampa sunku nešti vienintelį tikėjimą. Tada pats – pasiekti tai, kad žmogus pajustų religinę patyrą, jos misijoje galima įžvelgti ir blogio apraiškų. Krikš- susitiktų su Dievu. Visos religijos to siekia. Istoriškai čionybė, kuri kūrėsi kaip naujas dvasinis judėjimas, susiklostė, kad jos prie to ėjo skirtingais keliais, su kuris neštų šviesą pasauliui, atstovaujama kai kurių sava patirtimi ir savais vaizdiniais. Be to, anot Vydūno, konkrečių nešėjų, šiuo požiūriu neteko autoriteto. Juk tai, kas surašyta religijų šventraščiuose, išreikšta ritua- inkvizitorių darbuose nepamatysime šviesos nešimo, luose, apeigose, liturgijose, dar nėra pati tikyba. Tai tik ten veikė nuožmios velniškos jėgos. Su tuo Vydūnas žinios, gairės, instrukcijos, kurios tik nurodo kelią, kaip niekaip negalėjo sutikti, istoriniai krikščionybės nuo-

11 pelnai jam rodėsi abejotini. Jei ji būtų ėjusi bendrau- šiemet jau esu rašęs „Kultūros baruose“. Kalbant apie dama su visais kitais tikėjimais, galbūt būtų galėjusi lietuvybės išlikimą, Vydūną galime laikyti Donelaičio gražiai, be kraujo praliejimo ateiti ir į Lietuvą. Kai kurie misijos tęsėju. Tam, kad tauta neišnyktų, žygį pirmąja dalykai juk galėjo likti susiderinę, galėjo vystytis baltiš- lietuviška knyga pradėjo Martynas Mažvydas, jį pra- kasis-krikščioniškasis tikėjimo variantas. tęsė Donelaitis. Beje, politinį jo svarbos aspektą yra aktualizavęs Darius Kuolys. Jis teigė, kad „Metai“ yra Juk tos tautos ir šalys, kuriose vystėsi religinis sin- ne tik kultūrinis, bet ir politinis dokumentas, kuriame kretizmas (Japonija, Indija), daug laimėjo. išdėstyta tautos pasipriešinimo ir išlikimo programa. Lyg savaime susidariusiu, gyvenimo obliaus išryškintu Be abejo, taip. Kai Vydūnas lygino krikščionybę ir išmintingo pastoriaus žvilgsniu remiantis akivaizdu, senąjį baltų tikėjimą, esminių prieštaravimų tarp jų kad valstiečiai būrai, praradę tautiškumą, netenka ir neįžvelgė. daug vertingų žmogiškųjų savybių. Jis teigė, kad besą- lyginis naujovių brovimasis ir savo esmės atsižadėji- Net ir dabar tautinės savimonės vaizdiniai, papro- mas nėra gerai. Tais metais, kalbėdamasis su „viežly- tinė elgsena, mitinės mąstysenos archetipai yra lengvai baisiais“ ir „nenaudėliais“ būrais, pastaruosius gėdino atpažįstami lietuviškoje katalikybėje, ir tai atspindi ir skatino gyventi kitaip, nes tai griovė bendruomenę. nuosaikų (galėtų būti daug sodresnis) jos sinkretizmo Vydūnas darė lygiai tą patį, tik didesniu mastu ir kon- pobūdį, religingumą su baltiškomis šaknimis. ceptualiai, sąmoningai, su didžiule programa, kuri išdėstyta ir jo filosofiniuose veikaluose, ir dramose, Ryškiausi tautos šviesuliai, žinoma, siejami su baž- ypač komedijose, kuriose jis ne tiek puola germani- nytine hierarchija, Antanas Baranauskas, Maironis, zatorius, kiek pajuokia lietuvininkus, kurie, prastai Vaižgantas ir daugelis kitų tarsi savaime suderina mekiuodami vokiškai, dažnai atsidurdavo juokingose šiuos dalykus. Juk gėrimės, kaip Maironis dainuoja ir nederamose situacijose. apie kovas su kryžiuočiais. Kokia iškalbi šiuo požiūriu yra nuo Svėdasų kilusio aukštaičių „deimančiuko“ Vaižganto proza... Suprantama, kad tikėjimo formų sinkretizmas būtinas, religija negali sustabarėti savo On Ramuva, Vydūnas and formose ir taisyklėse. Vydūnas nebuvo ir iš tų, kurie Spiritual Life sakė, kad ir senasis tikėjimas turėtų sustingti ir nesi- keisti. Jo dramoje „Amžinoji ugnis“ būtent tai ir apta- In 2014, Dr Vacys BAGDONAVIČIUS, literary critic, riama. Ateina nauji laikai ir su jais susiję pokyčiai, bet historian of philosophy, researcher of the philosophi- kai kurie kriviai piestu stojo prieš bet kokias permai- cal and fictional works of Vydūnas, was awarded the nas, todėl yra priversti herojiškai susideginti. Vydūnas National Jonas Basanavičius prize. On this occasion, jų nepasmerkė gal todėl, kad kam nors iš tiesų reikia Juozas ŠORYS conversed with him. V. Bagdonavičius išlaikyti stuburą, parodyti vertybinę tvirtybę. Bet spent his childhood and youth in the village of gyvenimas juk eina. Ar išnykti, pasiduoti, ar išliekant Gervėnai (Šiauliai d.). As a student of Lithuanian stud- išlaikyti pačią esmę? Vydūnas žinojo, kad nepakitusi ies at Vilnius University, he was an active traveller, senoji religija tomis istorinėmis aplinkybėmis negalėjo member of the Society of Friends of India, which in the išsilaikyti. Suprantama, jam buvo nepriimtinas ir toks Soviet period organised the first Rasos celebrations grobuoniškas krikščionybės atėjimo į Lietuvą būdas. in Lithuania, created the Ramuva movement together with his friends. All his life he studied the works of the unique Lithuanian thinker, writer, mysticist Wilhelm Neseniai „Šiaurės Atėnuose“ rašėte apie Tomo Storost – Vydūnas. Twenty five years ago he founded Mano (Thomas Mann) namelio pareigą Lietuvai, 2014 m. the still fruitfully active Vydūnas Society. Similar value paskelbus Kristijono Donelaičio metais. Vydūnas poka- accents are important to both V. Bagdonavičius and riu irgi rašė apie Donelaičio Rytprūsiuose gyventą Vydūnas. According to Vydūnas, it is important to un- laikmetį ir jo kūrybą. Tai didokas rašinys „Gyvenimas derstand as early as possible that each person’s soul Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas is immortal; therefore a person’s spiritual nature is Donelaitis“, dabar išleistas lietuvių ir vokiečių kalbomis. more important than its natural one. He broadly con- Koks buvo Vydūno požiūris į Donelaitį ir kaip su tuo dera sidered the relationship of man with the nation and dabartinės realijos? mankind, was a consistent supporter and educator of the Lithuanian consciousness in German-occupied Tai nemažas rašinys, kurį Vydūno draugija išleido Lithuania Minor; paid a lot of attention to underlying atskiromis knygelėmis vokiškai ir lietuviškai. Apie tai issues of happiness, freedom, faith.

12 Pažintys

VYDŪNAS Kelios sąlygos tautai augti

Vilhelmas Storasta Vydūnas. 1930 m.

Vyriausias tūlų rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad Save vadinti lietuviu nedaug tereiškia. Kad dary- tuo neapsireiškia aiškus supratimas, matyti iš tuščio tume tai ir garsiu šauksmu. Daugiau atliekame eko- raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir nominį kitų lietuvių padėjimą gerindami. Taip nors tėvynę. Tautą išlaikyti vien tuo nėra galima. Iš tikrųjų kiek tvirtiname tautos gyvybę. Šelpiami lietuviai mato lietuvių tauta yra visus amžius išlikusi vis tokia jau. Bet jiems pareinant pagalbą iš pačios tautos. Ir jie pradeda aplinkybės virto kitokiomis, o tai išlikusi tauta pasi- daugiau savo tauta pasitikėti. rodo atgal pasilikusi – nykusi. Ir vien rūpintis tautos Kita, gal tokio jau svarbumo, yra bandymas tauti- išlikimu yra ją pasmerkti pražuvimui. nio gyvenimo žymius suprasti ir sau aiškinti. Apsireiš- Todėl niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks kia tai kritikoj. Lig šiol toji neturėjo plačiam tautiniam tauta, ar ne, bet visuomet: kaip auginsime tautą. gyvenimui jokios vertybės. Ji tik reiškė, kaip kritikos Augančioji tauta išliks savaime. Bet, vien žiūrėdami į rašytojas varginos suprasti kokį tautinį gyvybės žymį. jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą, o tai augimas O jam, gal dar ir kitam, todėl tai derėjo sąmoningiau ir auginimas. Į tai reikia visą manymo ir veikimo galią žvelgti į tautos gyvenimą. kreipti. Tautos augimui reikia visa aukoti. Kiekvienas Tik retai buvo kitaip; kur tai, nesunku suvokti. Reikia tą, kuo tiki tautą geriausiai auginti. Bet vis ir vis turi tik žiūrėti, iš kokios kritikos parėjo, paveikslui, poe- būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai len- tams, vaizdininkams ir kitiems gaivinimas tobulesniems gvai darbas virsta tautos naikinimu. darbams. Taipo jau reikia žiūrėti ir į platesnį tautos

13 Pažintys

nėra gyvybė. Ir naudotis tais pavidalais bet kokiam dalykui apreikšti nėra dar lietuvių gyvybės auginimas. Gyvas pavidalas visuomet yra toks, kokia yra gyvybė. O pasirenkant kokį pavidalą savo gyvybei apreikšti, pavidalas vis bus negyvas. Pradėdami visiš- kai gyventi senųjų būdais, papročiais, nieku būdu nestiprinsime tautos gyvybės. Mūsų vidus: mūsų mintys, jausmai, palinkimai, geismai yra kitokie, negu tie mūsų bočių. Todėl jų apsireiškimai ir turi būti kitokie. Vienok kaip kraujas ir kalba pareina mums iš bočių, taip jų vidui prilygsta ir mūsų vidus. Ir jam apsireikšti tinkamesni yra bočių papročiai, būdai, dainos, negu tie patys kitų tautų dalykai. Tik reikia saugotis aklo sekimo. Tas visuomet taps pamėgdžiojimu. Kad, paveikslui, vienas viduje iškilęs poetas rašys dainas visiškai sek- damas paviršutiniškai žmonių dainų paveikslą, jis padarys niekų. Žmonių dainos kilo iš žmonių gyvybės. Toji buvo savo būdu gili, švelni ar smarki, guvi, vienok nesąmoninga. Tikras viduje šviesėjęs poetas gal turės tokią jau gyvybę, bet sąmoningą. O jam rašant žmonių dainų lytimi, jo poezija bus supančiota, raiša. Iš viso to išeina, kad būtinas dalykas yra savo reiš- kiniams naudotis visokiomis bočių apsireiškimo formomis. Taip sąryšis su buvusiu tautos gyvenimu bus tvirtinamas. Bet reikia tas lytis šviesinti ta sąmonės Vestuvinėje nuotraukoje – Vydūnas ir Klara Fiulhazė. šviesa, tuo gyvesniu jausmu, tuo didesniu veiklumu, Tilžė. 1892 m. kurį esame viduje augdami įgiję. O tad tos formos virs savaime kitokiomis. gyvenimą: į draugijinį, į doros ir išminties bei tikybos Negalima todėl vien grįžti į senus papročius, dėvė- gyvenimą. Iš kokios kritikos jam parėjo stiprinimas? jimo būdą, išdirbinius, dainas ir t. t., bet juos iškelti į Labai svarbus dalykas tautai auginti yra tautos tobulesnį gyvumą ir šviesumą. Vien raginti, paveikslui, gyvybės reiškinius, ypačiai iš senesnių laikų, statyti į dėvėti kaip senovėje dėvėdavo nieko nereiškia. Bet lietuvių sąmonę. Tokio jau svarbumo yra senesnių senu dėvėjimo būdu naudotis, jį pritaikinant naujam, tautos ir tėvynės mylėtojų triūsą ir darbą parodyti dabarties jausmui ir supratimui, tai bus augimo žymis. didžiam lietuvių skaičiui. Žvilgis į tokius raštus, koks O taip reikėtų daryti visame. Dainavimas niekuo- buvo „Lietuvių tauta“1, A. Dambrausko „Draugija“2 ir met nebeskambės taip, kaip jis seniau skambėjo. Tam dabar yra gal „Švietimo darbas“3, parodo, jog tai jau sąlygos beveik visur išgyventos. Tačiau dainos gali sąmoningai daroma. skambėti ir skambės visuomet. Tik tobulesniu būdu, Iš tokio darbo parėjo žinios apie lietuvių būdus, aiškiau išreikštu guvumu arba ritmu. Senų dainų lytys apeigas, papročius, dėvėjimą, naminius išdirbinius, tegali būti paveikslu, bet ne geležine forma naujoms dainas, raudas, giesmes ir t. t. Bet nors naudinga visa dainoms lieti. Tik tuomet jos bus žiedas lietuvių tautai yra tautai augintis, tai tačiau svarbiausias dalykas tos gyvybės, kad jos bus lydimos senų dainų atgarsių. ne tame dar. Visa tai tik parodo, kokiu pavidalu lietu- Sąmoningai nors šiek tiek dirbama pačios kalbos vių tautos gyvybė lig šiol pasireiškė. Vienok pavidalas srityje. Kiek apreiškiama naujų minčių ir jausmų, vis atsižvelgiama į tai, kaip žmonės tartų. Tai gražu. 1. 1907–1936 m. Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje leistas tęstinis Ir taip tikrai tautos tame gyvybė auginama. Bet ir leidinys (išėjo 5 knygos), kuriame daugiausia buvo spausdinami kitame taip turėtų būti. Ir poezijoje, ir vaizdininkų draugijos susirinkimuose skaityti pranešimai Lietuvos istorijos, archeologijos, etnografijos, ekonomikos ir kt. klausimais. darbe, ir visame. 2. Šv. Kazimiero draugijos leistas literatūros, mokslo ir politikos Bet tam pirm viso reikalinga, kad kiekvienas žmo- žurnalas, nuo 1907 iki 1940 m. su pertraukomis ėjęs Kaune, iki gus savo viduje augintų žmoniškumą: skaidrintų savo 1938 m. redaguotas A. Jakšto-Dambrausko. sąmonę, gilintų savo jausmus, valytų savo palinkimus, 3. 1919–1940 m. Kaune ėjęs mėnesinis pedagogikos žurnalas.

14 Pažintys

Vydūnas su Klaipėdos Aidos draugijos nariais. Apie 1930 m. NUotraukos iš V. Bagdonavičiaus asmeninio archyvo. tvirtintų savo dorą, aukštintų, gaivintų meilę ir išmintį, mas aukštyn kilti, tik tai yra gyva ir gali gaivinti. Žmo- žadintų sąžinę. Kiekvienas tai gali daryti. Kiekvienas, gus tik tampa gyvesnis patsai atmindamas gyvenimo gyvendamas su žmonėmis, su lietuviais, turi tam pro- mįslę. Ar jis dirbtų mokslo, ar meno srityj, vis jo darbas gos. O taip lietuvių kalboj, lietuvių gyvenime sušvistų turėtų būt jam pačiam atmezgimas gyvenimo mazgo. visa aukšto žmoniškumo grožybė. Tuomet jis yra naudingas ir kitiems. Bet supraskime Kokį ypatingai kilnų uždavinį turi tame, paveiks- gerai! Ne tai svarbu, kad mes, ar kokiu veikalu, ar savo lui, tėvai, ypačiai motinos! Daug lietuvių skundžiasi, gyvenimu, kitiems gerą paveikslą duotume, bet kad kad savo bočių kalboj, kuri yra visai pilna širdingumo ir veikalas, ir gyvenimas būtų reiškinys aukštesnės, žodžių, jie nėra girdėję iš savo gimdytojų meilės, tobulesnės gyvybės. Tuomet toji daugiau daro negu ir malonybės balso. Tautos nykimo laike negalėjo būti geriausias paveikslas. kitaip. Bet dabar, kada lietuviai pradeda atgyti, dabar Todėl ir visuomet tik tie veikalai tėra didi, kuriais lietuvės motinos, ypačiai jaunosios, neturi gražesnio žmogus sau, o tuo ir kitiems pagelba gyvenimo mįslę uždavinio už tąjį savo viduje auginti tobuliausią skais- atminti, kurie kyla iš giliausios paties gyvybės. Jie yra tybę ir malonybę ir ją apreikšti lietuvių būdu, lietuvių tad lyg koks gyvybės, dailės ir išminties galybių susi- tautos žodžiais. Tuo savo kūdikėliams suteiks tokį branduoliavimas. Tik atsiminkime Egipto sfinksos! aukštesnės gyvybės gaivinimą, kurs nieku kitu negali Ji tam geriausias paveikslas. Proto gudrybė, lengvai būti užvaduojamas. Skambės tos mielos mylimosios palaikanti atmintis, rankos miklumas, akių akylumas motinėlės žodžiai vaikams visą amžių ne vien ausyse, dar menkai tereiškia gyvenime, moksle ir mene. Viską bet ir širdyje. Skambės kaip apsireiškimas tikro gyvo padarė čia širdies pilnybė ir gyvumas, sielos šviesybė. žmoniškumo su visa galia ir grožybe. Ir Lietuvos vai- Tik visu tuo tegali augti atskiras žmogus, tauta ir žmo- kams bus tėviškė, tėvynė vėl mylima, bus šventa. nija. Ir tik taip ji išlieka. O kiti, kurie savo darbais ir veikalais siekia plačių tautos santykių ir skritulių, jie turėtų taipo jau kie- Iš Vydūno veikalo Mūsų uždavinys, kvienu darbu apreikšti žmogaus kilnumą ir didybę. išleisto Tilžėje 1911 metais. Vienok tiktai ką žmogus pats patyręs yra, besistengda- [Vydūnas. Raštai, I. Vilnius: Mintis, 1990, p. 210–214.]

15 Pažintys

Pasakojimas apie Matą Pretorijų1

Ingė LUKŠAITĖ

Matas Pretorijus1(apie 1635–1704 m.), pasirašinė- Mato Pretorijaus tėvas tapo liuteronų kunigu, išmo- jęs Klaipėdiečiu Prūsu, mums tebėra labai tolimas. Jo ko lietuvių kalbą. Vedė tikriausiai lietuvę arba merginą gyvenimas tolimas. Mažai jį pažįstame. Jau galėtume iš dvikalbės šeimos, todėl Pretorijaus tėvų šeima buvo pažinti, bet kažkodėl jis vis lieka nuošalyje. O juk jis dvikalbė, Matas gerai kalbėjo lietuviškai, mokėjo ta buvo nepaprastai įdomus žmogus. Labai įdomus ne tik kalba eiliuoti. Matas Pretorijus gimė jau Klaipėdoje, jo „Prūsijos įdomybių, arba Prūsijos regyklos“ teks- kur jo tėvas buvo atkeltas į vokišką miesto bažnyčią. tas, bet ir jis pats kaip kūrėjas, mokslininkas. Istoriniai Baigęs mokslus Karaliaučiaus ir Rostoko universi- dokumentai, pasakojimai, parapijiečių tikėjimas ir sa- tetuose, Matas Pretorijus pradėjo dirbti Klaipėdos lie- kmės, tolimas protėvis Jonas Bretkūnas, kurį jis vadina tuvių laukininkų bažnyčioje diakonu. Jo pareiga buvo savo tėvo seneliu, įkvėpė jam didžiulę idėją, iliuziją, aptarnauti tuos aplinkinius kaimus, kuriuose gyveno svajonę parašyti įvairiapusę senovės prūsų ir viso kraš- lietuviai, kuršininkai. Jis turėjo apeiti Klaipėdos apy- to istoriją. Tuo metu tai padaryti iš esmės buvo neįma- linkių, Kuršių marių pakrančių kaimus, lankas iki pat noma. Bet šis žmogus ėmėsi to neįmanomo darbo. Ir Nemuno deltos. Įšventintas į kunigus, Pretorijus gavo kai žvelgi į jo biografiją, matyti, kad jis šiam tikslui Nybudžių parapiją (vok. Niebudschen, dab. Krasno- aukojo absoliučiai viską, į visa kita numodamas ranka. gorsk) netoli Įsruties. Ši parapija taip pat labai įdomi. Kodėl ir kaip XVII a. antrosios pusės žmogui kyla to- Bažnyčia ten buvo pastatyta 1617 m. (Pretorijus gimė kia idėja? Dabar, turėdami daugybę istorijų, analogijų, apie 1635 m.) ir įkurta parapija, kuriai priklausė visi prieinamus archyvus, gausybę spausdintų šaltinių, gali- aplinkiniai lietuviški kaimai, tad liuteronų kunigo pa- me pradėti tais dalykais domėtis. Bet XVII amžiuje? Iš tarnavimams atlikti buvo būtina lietuvių kalba. Tai kur jam kilo ši idėja, man iki šiol paslaptis. Mes galime buvo pagrindinė jo darbo kalba, jis ir giesmes vertė tiktai svarstyti, samprotauti. į lietuvių kalbą. Pasirodo, viena jo lietuviška giesmė Pretorijus gimė Klaipėdoje. Žinome, kad jo tėvas XVII a. buvo įtraukta į lietuvišką giesmyną, gyvavo du Kristupas iš Brandenburgo Markos apie 1629 m. at- šimtmečius ir dar XX a. pirmojoje pusėje buvo gieda- sikėlė į Įsę – gyvenvietę prie Kuršių marių, šiek tiek ma lietuviškose bažnyčiose. piečiau nuo Drevernos, dabartinėje Kaliningrado srityje. Yra išlikusi liuteronų bažnytėlės nuotrauka, kaip ji Matyt, jis buvo labai atidus savo parapijiečiams, atrodė XX a., – medinukė, taip arti kranto, kad jos ats- nors gal ne tiek rūpinosi jų sielovada, kiek tuo, kuo jie pindys matyti marių vandenyje. Įsės liuteronų kunigas gyvena. Pro jo ausis nepraslydo nei pasakojimai, nei tik valtimi galėjo pasiekti savo parapijiečius – aplinkui sakmės, nei patarlės – visa gulė į širdį, kitaip negalė- pelkės, kemsynai, vandenys. Pretorijaus pavardė buvo tume įsivaizduoti, kaip jis vėliau sugebėjo visa tai už- labai plačiai paplitusi Vidurio Europoje, ypač vokiečių rašyti. Pavyzdžiui, jis rašo apie tai, kaip atsirado Ny- žemėse, ją rinkosi asmenys, susiję su mokslo pasauliu. budžiai. Potabelis jam pasakojęs, kad jo senelis buvęs Lotyniško žodžio „pretorijus“ prasmė – viršininkas, labai galingas vyras. Jis gavęs už jaučius gabalą miško, vadovaujantysis, protingasis, Romos imperijos karo kurį išplėšęs, kelmus išrovęs ir su savo šeima pasista- padalinio vadas, taip sakant, neprastas žmogus. Preto- tęs pirmąją sodybą. Buvęs toks galingas, kad, prireikus rijų tuo metu buvo daug ir Mažojoje Lietuvoje. Todėl šeimai parūpinti maisto, išeidavęs į mišką medžioti, tiksliai atsekti daugelio jų giminystės ryšius sunku. nudobdavęs elnią, užsiversdavęs jį ant pečių ir parneš- Aišku, kad tai nėra prūsiškas asmenvardis. davęs, nesvarbu, kokį atstumą. Arba vėl: prie Labguvos buvęs duburys. Vienas žmogus pasakojęs, kad kartą 1. Papasakotas Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos duburyje radęs gyvačių kamuolį. Jo vidury – gyvačių susirinkime 2014 m. rugsėjo 17 d.

16 Pažintys

M. Pretorijaus rankraštis MSA. Ketvirtosios knygos Senovės prūsų idiolatrija (sk. 1, § 11) iliustracija, piešinys plunksna [„Romavos ąžuolas“].

17 Pažintys

M. Pretorijaus rankraštis MSA. Ketvirtosios knygos Senovės prūsų M. Pretorijaus rankraštis MSA. Ketvirtosios knygos idiolatrija (sk. 12, § 29) iliustracija, piešinys plunksna „Krywe“. Senovės prūsų idiolatrija (sk. 9, § 10) iliustracija, piešinys plunksna „Statula Wejopattis“. karalius su karūna. Žmogus lazda pabandęs tą gyvačių Raudotojai jo „Įdomybėse“ – keliaujantys žmonės, jų kamuolį paliesti ir jam pasidarę labai bloga – pabėgo nei pagausi, nei sužinosi, iš kur jie, pas ką atėjo. beveik be sąmonės. O po kiek laiko pastebėjo, kad, lai- Tai tėra nedidelė rankraštyje pateiktos žinijos dalis, kydamas lazdą rankoje, gali sužinoti, kur yra pavogtas nes Pretorijus apsiėmė rašyti apie viską. Pirmiausia daiktas. Arba kaip saugoti namus nuo gaisro? Negali- jis pabandė išsiaiškinti, kokioje teritorijoje senovės ma statyti namų iš medžio, į kurį yra trenkęs žaibas, prūsai gyveno. Pasiėmė Petro Dusburgiečio kroni- nes esą tokie namai patys užsiliepsnoja. Galėčiau taip ką – jo išvardyta vienuolika prūsų žemių. Apžiūrėjo, pasakoti ir pasakoti... kad jos plyti maždaug nuo Kuršo (ir Klaipėda įeina) Taigi esame pravėrę duris į didžiulį, įvairiaspalvį ir toliau, pagal Baltijos pietinę pakrantę į vakarus iki lietuvininkų gyvenimą, apie kurį Pretorijus girdėjo, pat Kulmo, t. y. iki Vyslos ir Osos. Išsiaiškinęs pagal kurį pažino, o svarbiausia – žmonės nebijojo jam pa- Petro Dusburgiečio kroniką prūsų gyventos teritorijos sakoti. Matyt, jautė, kad tai jam labai svarbu ir įdomu, ribas, ėmė tirti kaip tik šią teritoriją ir viską, kas joje ir juo pasitikėjo – juk už tokius pasakojimus grėsė baž- buvo: vandenis, florą ir fauną, gyventojus, jų kultūrą, nytinės bausmės. Tuo metu Evangelikų liuteronų baž- visuomenės ir politinį gyvenimą, tikėjimus, bažnyčių nyčia buvo sustygavusi tikėjimo kontrolę ir tokie da- veiklą, daugiausia dėmesio skirdamas senovės prū- lykai buvo laikomi prietarais, „velnio išmislu“, už tai sams ir jų istorijai. buvo baudžiama. Pretorijus sugebėjo tuos pasakojimus Mato Pretorijaus gyvenimo geografijoje buvo tokia surinkti, bet nieko niekam neišdavė. Pavyzdžiui, jis kryptis: nuo Klaipėdos į Nybudžius prie Įsruties ir to- pasakoja apie tai, kaip lietuvininkai (jo manymu, prū- liau į vakarus link Pomeranijos. Nybudžiuose jis be- sai) laidoja savo žmones, kaip aprauda, kad jie kviečia veik parašė savo aštuoniolikos knygų kūrinį „Prūsijos raudotoją. O Mažojoje Lietuvoje jau šimtą metų nebu- įdomybės, arba Prūsijos regykla“ („Deliciae Prussicae, vo galima į laidotuves kviesti raudotojo. Tai jie, rašo oder Preussische Schaubühne“). Tik beveik, nes susi- jis, raudotoją kviečiasi iš toli, iš Žemaitijos pakraščio. pyko su vyresnybe dėl labai dažnų išvykų į Karaliau-

18 Pažintys

čiaus bibliotekas. Jo knygose yra nuorodos į visas pa- rie žinotų, kas tie kašubai, arba nors atkreiptų dėmesį į grindines bibliotekas – ir į asmeninę, ir į Karaliaučiaus šią tautybę? Ir štai Veiherove Pretorijus užbaigia savo kunigaikščio biblioteką. Ten jis ieškojo dokumentų, didįjį kūrinį, net perrašydina aštuoniolika jo knygų, nuorašų. Tada dar buvo labai mažai paskelbta istorijos daugiau kaip du tūkstančius puslapių, į švarraštį. Tiek šaltinių, jam reikėjo beveik viską susirasti pačiam. Pre- tiksli jo mirties data, tiek dalies jo rankraščių likimas torijus tarėsi, bendradarbiavo su tuo metu garsiu istori- ilgai nebuvo žinomas. Nuvažiavusi į Kulmo archyvą ku Kristupu Hartknochu – jie kartu ieškojo dokumentų, Pelpline, atradau Konsistorijos generalinius aktus, tarp dalijosi informacija. Todėl jis apleisdavo savo tiesio- kurių buvo ir Veiherovo bažnyčios vizitacija. Tuose gines liuteronų kunigo pareigas, jo dažnai nebūdavo Konsistorijos aktuose buvo 1704 m. įrašas, kad Preto- Nybudžiuose. Kita vertus, jam, matyt, reikėjo ir pinigų, rijus labai daug skolingas – už vyną, teikiamą komuni- kad galėtų važinėti, nurašinėti dokumentus, jų reikėjo jai, ir už kitus dalykus, – bet jau niekas nebegrąžins tos ir knygoms pirkti. Jis pradėjo išlaidauti – sulaukė kal- skolos, nes jis miręs. tinimų, kad blogai eina kunigo pareigas. Po kiek laiko Taigi Matas Pretorijus mirė Veiherove 1704 metais. jis suprato, kad Nybudžiuose nebeišsilaikys. Be to, jo Kur jo laiškai? Kur jo archyvas? Kur jo dokumentai? šeimoje atsitiko didelė nelaimė. Duktė pradėjo lauktis Nerandame iki šiol. Turėjo būti perrašydinęs visas aš- pavainikio vaiko. Jam, kaip kunigui, tai buvo baisus tuoniolika knygų, deja, po karo lenkų mokslininkai smūgis. Jis labai griežtai su ja pasikalbėjo ir (nežinia, paskelbė, kad šis rankraštis yra dingęs. Žinoma, kad ar šaltinių informacija teisinga) ji nusižudė. buvusioje Gdansko miesto bibliotekoje buvo saugo- Taigi Pretorijus ėmė ieškoti galimybės būti tiktai mas vienas iš juodraščių, bet mokslinėje spaudoje istoriku – nebe dvasininku. Jo darbui reikėjo visiško at- buvo paskelbta, jog Pretorijaus kūrinio rankraščiai per sidėjimo. Pretorijui padėjo Gdansko Olivos vienuolyno Antrąjį pasaulinį karą yra dingę. Lietuvių dėka išliko jėzuitai: parėmė jo kandidatūrą tapti Lenkijos karaliaus rankraščio kopija. Ją Karaliaučiuje po karo per ekspe- istoriografu, kad už savo, istoriko, darbą gautų atlygini- diciją surado Povilas Pakarklis.2 Tai XVIII a. pabaigoje mą. Taigi 1685 m. jis beveik slaptai, viską palikęs išva- padaryta viso jo švarraščio kopija, iš jos žinome, kad žiuoja į Olivą. Kurį laiką ten gyvena ir gana kruopščiai buvo perrašydintas visas kūrinys ir švarraštis. Prieš pat ir sąžiningai dirba karaliaus istoriografo darbą. Speci- mirtį Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus direkto- aliai karaliui jis parašė du kūrinius: „Orbis Gothicus“ rius Vincas Žilėnas (o iš tiesų ilgametis Nacionalinio („Gotų pasaulis“) ir „Mars Gothicus“ („Gotų Marsas“). muziejaus direktorius) nupirko iš neatskleisto asmens Viename jo kūrinių teigiama, kad liuteronų ir katalikų pirmąjį švarraščio tomą. Jų buvo du, abu labai gražiai bažnyčios, apskritai visos krikščioniškos bažnyčios ga- kaligrafiškai perrašyti, su iliustracijomis. Kur yra an- lėtų rasti bendrų dalykų ir nebūtinai viena su kita kovo- trasis – iki šiol nežinome. Kai pradėjome skelbti Pre- tų. Taigi Pretorijus pradėjo skelbti irenikų mintis, o tai torijaus darbus, tikėjomės, kad gal kur nors išnirs, pa- buvo visai blogai ir liuteronų, ir katalikų bažnyčių po- sirodys, nes vokiečiai, atsiuntę čia porą savo žmonių, žiūriu. Karaliaučiaus profesoriai parašė labai griežtus nedviprasmiškai buvo pasakę: tie tomai kainuoja tiek neigiamus atsiliepimus, o popiežius jo knygą įtraukė į aukso, kiek patys sveria. Vis dėlto antrasis tomas neat- uždraustų leidinių indeksą. Atrodė, kad viskas baigta, sirado. Dabar yra paskelbtas visas pirmasis Pretorijaus bet Pretorijui buvo pasiūlyta tapti katalikų kunigu kašu- rankraščio švarraščio tomas (iš viso septynios knygos). bų žemėje – dar toliau į vakarus. Ten jis iš pradžių gavo Ši švarraščio dalis yra Lietuvoje, Vilniaus universiteto tris labai komplikuotas parapijas (pabandžiau pati ten bibliotekoje. Ar galime skelbti toliau? Galime. Turime nuvažiuoti ir apsidairyti): Veiherovo (lenk. Wejherowo, XVIII a. pabaigos kopiją, ji perrašyta labai tiksliai, su vok. Neustadt), Starogardo (lenk. Starogard Gdański, labai nedideliais redakciniais, sintaksės riktais, neiš- vok. Preußisch Stargard) ir Guros (lenk. Góra, vok. kreipiančiais nei minties, nei informacijos. Atsirado Gohra). Jis buvo vienas kunigas trims parapijoms, ku- ir vienas iš juodraščio tomų. Žodžiu, galime paskelbti rias skyrė daugiau kaip šimtas kilometrų. Norėdamas ir antrąją rankraščio dalį. Ko dar reikia? Laiko, gyve- sąžiningai patarnauti, jis turėjo tas vietas pasiekti ka- nimo, jėgų, bendradarbių. Lyg ir likęs įsipareigojimas rieta ar vežimu. Dauguma gyventojų apylinkėse buvo liuteronai, katalikų tebuvo saujelė. 2. 1945 m. istorikas, teisininkas P. Pakarklis inicijavo ir organizavo Gyvendamas kašubų žemėje Pretorijus aiškiai su- ekspedicijas į Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir Karaliaučiaus apylinkes. Šiose ekspedicijose su grupe bendradarbių ir studentų jis rado prato, kad tai atskira tautybė, paminėjo juos daugybėje K. Donelaičio rankraščius, taip pat XVI–XVIII a. Prūsijos valdžios savo rankraščio vietų. Ar daug turime savo istorikų, ku- ediktų spaudinius, nemažai XVIII a. lituanistinių rankraščių.

19 Pažintys

P. Pakarkliui, V. Žilėnui, Emilijui Kraštinaičiui, kuris Kiek plačiai Pretorijaus darbai yra žinomi? Dau- visą rankraštį iš tos kopijos iššifravo ir perrašė mašin- giausia jis žinomas iš Viljamo Pirsono (William Pier- raščiu, bet, svarbiausia, pačiam Matui Pretorijui. son) 1871 m. išleistos knygelės „Deliciae Prussicae, Beje, į Kraštinaičio parengtą XVIII a. kopijos per- oder Preuschische Schaubühne“. Jis laisvai atsirinko ir rašą (t. y. lengvai skaitomą mašinraščio tekstą), saugo- paskelbė trumpučius fragmentus iš ketvirtos ir penkto- mą Vilniaus mokslų akademijos Vrublevskių bibliote- sios „Prūsijos įdomybių“ knygos, tai, kas jam atrodė kos rankraščių skyriuje, žvilgtelėjo tik keli Lietuvos įdomu: žinias apie papročius, apeigas, truputėlį apie mokslininkai; net garsieji lietuvių tyrinėtojai, rašę apie tikėjimus. Tad tai tik nedideli aštuoniolikos knygų Prūsijos mitologiją, paprasčiausiai nepasivargino jo pa- fragmentai. XX a. Vilhelmas Manhardtas (Wilhelm skaityti. Bet juk Pretorijus vertas to vargo. Mannhardt) išspausdino dvi knygas – ketvirtą ir penk-

Pretorijaus veikalo Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla rankraščio MSA antraštinis lapas.

20 Pažintys tą – apie šimtą puslapių teksto. Šie tekstai su nedideliu to mes galime jį vadinti XVII a. mokslininku, naudo- papildymu iš šeštosios knygos ir vertimu į lietuvių kal- jančiu gausią istorinę literatūrą. Bet tokio masto dar- bą pakartoti „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose“ bo, koks buvo Mato Pretorijaus, Didžiojoje Lietuvoje (3 t.). Ir tai viskas. XVII–XVIII a. nebuvo sukurta. O tokio masto istorijos Lietuvos Didžiojoje Kuni- Kas rašoma „Prūsijos įdomybėse“? Pretorijus Prūsi- gaikštystėje niekas nėra parašęs. Alberto Vijūko-Ko- jos žemės apibūdinimą pradeda nuo, jo žodžiais tariant, jalavičiaus istoriniai kūriniai skirti atskiroms temoms: topografijos, arba geografijos – žinių apie ežerus, upes, jis rašė apie šventųjų gyvenimus, bažnyčios istoriją, žvėris, žuvis ir augalus. Bet iš esmės jis rašo apie kultū- Lietuvos istoriją, ir juose vyrauja politinė žiūra. Vijū- rinį kraštovaizdį. Kita knyga skirta demografijai („de- kas-Kojalavičiu laikėsi to meto mokslinio stiliaus, dėl mos“ – liaudis). Tai tautų aprašymas. Knygoje pasako-

M. Pretorijaus veikalo Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla rankraštis MSA. Septintosios knygos Prūsų bažnyčios kronika antraštinis lapas (1. 271r).

21 Pažintys

2009–2011 m. buvo išleisti keturi M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybių, arba Prūsijos regyklos“ tomai, kuriuose paskelbtos aštuonios knygos: I t. – Prūsijos įdomybių santrauka ir 1 kn. Prūsijos onomasija; II t. – 2 kn. Prūsijos demologija, 3 kn. Prūsijos Topografija; III t. – 4 kn. Senovės prūsų idololatrija, 5 kn. Senovės prūsų šventės, 6 kn. Senovės prūsų konsekracijos; IV t.– 7 kn. Prūsų bažnyčios kronika. jama apie tai, kokios tautos gyveno šioje teritorijoje, „prantu, protas“, – prūsai buvę labai protingi, labai gar- kaip jos kraustėsi, kur judėjo. Į knygą jis surenka viską, bingi ir todėl šie žodžiai yra tokie panašūs. kas Europoje apie tą kraštą buvo rašyta. Jam atrodė, Žinoma, tai ne mokslinė etimologija, bet XVII a. an- kad prūsai iš tiesų buvo gotai. Iš Tacito „Germanijos“ trojoje pusėje dar nebuvo nė užuominos apie lyginamąją jis yra surankiojęs smulkiausius komentarus, nes labai kalbotyrą ir patį kalbos mokslą. O Pretorijus renka tuos norėjo išsiaiškinti, kas tie gotai ir sarmatai ir kur jie faktus, lygina ir jam atrodo, kad jie padės suprasti praei- keliavo. Jis sužymėjo visas gotų keliones iki Norve- tį. Kitaip sakant, jis iškelia į mokslo dienotvarkę kalbos, gijos, Skandinavijos krantų. Pateikė ilgą, kartkartėmis kaip istorinio argumento, reikšmę. Todėl jo vokiečių kal- nuobodų ir smulkmenišką pasakojimą: kas ką yra pa- ba rašytame tekste daug lietuviškų žodžių. Suregistruoti, rašęs apie gotus, getus, gytonus, apie jų keliones, kaip pavyzdžiui, visi dienos ir nakties tarpsnių pavadinimai: pagrindžiamos nuomonės. Tai tikra XVII a. antrosios brėkšma, aušra, pusrytis, priešpietis, tikrieji pietūs, pa- pusės žinių apie tautas, jų kilmės teorijų enciklopedi- ludienis, apylobė, prietėmis, vakaras, išvakaras, įmigis, ja – viskas surankiota, sudėliota su galutine paties Pre- gudumas, gaidgystė. Vadinasi, taip žmonės laiką mata- torijaus išvada... Labai įdomios Pretorijaus etimologi- vo, taip kalbėjo. Ką mes dabar apie tai žinome? Išvardyti jos. Jam reikia argumentų ten, kur nėra istorinių žinių, ir mėnesiai lietuvių kalba. Ir taip toliau. Atskirai jis apta- o jis gerai moka lietuvių kalbą ir argumentuoja kalbos rinėjo kuršininkų, prūsų, lietuvių kalbas. faktais. Tai labai įdomios jo teksto vietos. Gyvendamas Iš dabar paskelbtų keturių tomų trečiasis (jame trys Nybudžiuose, jis mano, kad gyvena tarp prūsų ir kad jo knygos) skirtas papročiams, tikėjimams. Jis turbūt ge- parapijiečiai yra tiesioginiai prūsų palikuonys, kalban- riausiai žinomas, šias knygas skelbė ir V. Manhardtas. tys prūsiškai. Pretorijus aiškina, kad ta kalba, kurią jis Tai, ką Pretorijus rašo apie senuosius tikėjimus ir apei- užrašo, yra evoliucionavusi prūsų kalba. Jis skiria seną- gas, – labai gyva. Tai turbūt vienintelė jo teksto dalis ją prūsų kalbą, nes cituoja prūsų kalba išleistus senuo- laisvai prieinama mūsų visuomenei. (Dabar internete sius katekizmus ir1561 m. katekizmą, net sudaro žodžių galima rasti pirmųjų dviejų tomų elektronines versijas.) palyginimo lenteles. Bet vis tiek mano, kad aplinkui jį Šiose knygose jis skelbia ne tik tai, ką pats surinko, bet gyvenantys žmonės – skalviai ir nadruviai – yra prūsai, ir dokumentus, ordino sutartis – viską dokumentuoja. Ir ne lietuviai. Todėl jis pasitelkia kalbinius argumentus. net teikia ištisus privilegijų tekstus lotynų kalba, šalia Pavyzdžiui, iš ko kildinamas žodis „prūsas“? Iš žodžio pateikia jų vertimą į vokiečių kalbą. Tai jis daro moks-

22 Pažintys liškai. Jo knyga vadinasi „Deliciae Prussicae, oder Na, ir prasideda – jis aprašo krikščionių bažnyčios is- Preussische Schaubühne“ – „Prūsijos įdomybės, arba toriją, paminėdamas visas erezijas, klaidatikybes ir nu- Prūsijos regykla“. Tad savo moksliniame kūrinyje jis krypimus, viską apibūdina iki smulkiausių teiginių. Na, nori aprašyti ir įdomybes, kurių prirankioja tikrai daug. tada aprašo ir koks buvo prūsų tikėjimas. O paskui – ką Aprašo viską, ką žino: gintaro inkliuzus, neįprastus ordinas padaro tikėjimui. Jis įsitikinęs, kad ordinas ne- žmones (jeigu buvo matęs ar skaitęs apie apsigimusius, nešė prūsams krikščionybės, jam reikėjo tik darbo jė- ar girdėjęs apie tai pasakojant), viską aprašo, kad tik gos, vergiško darbo. Net ir pasako: ordino nukariauti patrauktų skaitytojus, būsimus ar esamus. Tikrai ne- prūsai pradėjo gyventi daug trumpiau. Žinoma, paskui paprastai aprašė tikėjimus. Visos apeigos – vestuvės, ateina Prūsijos kunigaikštis Albrechtas – paskutinis laidotuvės, krikštynos – taip, kaip jas matė arba įsivaiz- ordino magistras, jis įdiegia liuteronybę ir jau kitaip davo, lyg ant delno, aišku, pasitelkus ir vaizduotę. krikščionina kraštą. Albrechtą Pretorijus gerbia. Kaip Septintoji jo knyga skirta bažnyčios istorijai. Ją jis tai galėjo rašyti, būdamas katalikų kunigas, nežinau. ruošti spaudai jau buvo labai sunku. Tai visa krikščio- Bet jis labai gražiai ir nuosekliai argumentuoja, kiek nių bažnyčios istorija nuo V amžiaus. Kodėl? Pretorijus bažnyčių pastatyta, kokia tvarka įvesta. Žodžiu, aprašo kažkur perskaitė, kad galbūt Andriejus apkrikštijo Ru- viską iki XVII a. pabaigos. XVII a. viduryje prasideda sią, tad, spėja, kad gal ir Prūsiją, nes jos buvo kaimy- didžiulė kova tarp liuteronų ortodoksų ir liuteronų, ma- nės. Jeigu taip, vadinasi, reikia pradėti nuo Andriejaus. nančių, kad galima būtų šiek tiek atnaujinti tikėjimą.

Pretorijaus rankraštis MSA. Pirmosios knygos Prūsijos onomasija iliustracija „Gintaro gavyba Sembos pakrantėje” (8 sk. 17 posk., I. 46).

23 Pažintys

M. Pretorijaus rankraštis MSA. Trečiosios knygos Prūsijos Topografija iliustracija, piešinys plunksna „Senas tauras“ (1. 104 r.)

Na, o tada Karaliaučiuje prasidėjo labai nepatrauklus riausybė (kaip rodo vizitacijos aktai) jo nevertino ir juo laikotarpis. Pavyzdžiui, vienas kunigas, pilies pamoks- nepasitikėjo, tačiau pats jis laikėsi savo linijos – rei- lininkas, nusprendžia, kad turi galią neleisti laidoti kito kia tikėti Dievą. Būdamas Veiherove griežtai pasisakė kunigo, kuris, jo manymu, neteisingai aiškina Dievo prieš raganų deginimą – negalima žudyti žmogaus dėl žodį. Ir dvejus metus neleidžia jo palaidoti. tikėjimo. Tai net sukėlė pavojų jo karjerai... Žodžiu, tu- Visa tai Pretorijus aprašo, kartu pateikdamas teolo- rime tokią bažnyčios istoriją. Ją, žinoma, sunku skaity- ginius traktatus, poleminę literatūrą. Tiek priregistravo, ti, neturint specialaus intereso, bet kai pradėjau suvok- kad iš jo teksto būtų galima sudaryti poleminės litera- ti, kaip jis išlaviruoja tarp sudėtingiausių dogmatikos tūros bibliografiją. Pradėjusi ieškoti tų leidinių pavadi- ir bažnyčios istorijos faktų, mane tai labai įtraukė ir šį nimų bibliotekų kataloguose suvokiau, kad ne visi jie tomą rengiau su didžiausiu įdomumu. išlikę net Vakarų Europos bibliotekose. Paskui jis vėl Kiti tomai... Penktas tomas bus apie karus Prūsijoje, grįžta prie katalikybės ir baigia rašyti septintąją knygą apie prūsų sukilimus, – labai daug įvairios ir įdomios kaip katalikas. medžiagos, nors kai kas kartojasi, kai kas jau skelbta Kaip jam papasakoti bažnyčios istoriją? Paaiškėja, ankstesniuose tomuose. Dar kituose tomuose rašoma kad jis yra irenikas. Irenikai, kaip buvo rašyta jau minė- apie krašto monetas, senosios Prūsijos ir kunigaikščio toje jo knygelėje, siūlė ieškoti krikščionių bažnyčių dok- Albrechto Prūsijos kunigaikštystės realijas, herbus, trinose bendrų dalykų, o ne kovoti vienai su kita. Jis ypač herbynus – žodžiu, ten dar daug darbo. pasibjaurėjo tuo laikotarpiu, kai liuteronai kovojo tarpu- Keturi „Prūsijos įdomybių“ tomai, septynios kny- savyje dėl kelių dogmų aiškinimo. Vyko įnirtinga pole- gos, jau išspausdintos, o iš viso yra aštuoniolika knygų. mika, dužo žmonių likimai. Rašydamas apie tą laikotarpį Nors kitos knygos daug trumpesnės, medžiagos likę jis stengiasi būti objektyvus, bet labai atsargiai pasako: dar trims dideliems tomams. visa tai neverta Dievo tikėjimo. Irenikai parengė žmonių Man didžiausia paslaptis – Mato Pretorijaus Prūsijos tikėjimą ir pasaulį ekumenizmui. Tai dar nėra ekumeniz- idėja. Atsitraukus nuo visų jo tomų, nuo faktografijos, mas grynu pavidalu, bet tam metui būdingi jo pradai. istorijos metalygmenyje matyti milžiniškas Pretori- Pretorijus buvo kunigas konvertitas – liuteronai jį jaus kuriamas senovės Prūsijos vaizdinys. Jam Prūsija kaltino išdavyste, o katalikai, bent jau bažnytinė vy- yra kaip trokštama tėvynė, apgyvendinta gerų, stiprių,

24 Pažintys energingų žmonių. Tai laikas, kai vyko didingi dalykai, prosenelis. Ir po jo – Pretorijus, viršūnė – toks milži- buvo kuriami pasakojimai apie piliakalnius – jis patei- niško užmojo, didžiulis kūrinys. Savotiškas to darbo kia ne vieną tokį pasakojimą. Pavyzdžiui, labai įdomus tęsinys yra Vydūno veikla. Bet Vydūnas Prūsiją mato pasakojimas apie vieną iš skalvių piliakalnių: naktį ant kitaip. Jo knyga apie septynis šimtus metų bendro gy- jo išeina moteris, paleidžia plaukus ir verkia. Svarsčiau, venimo skirta tos teritorijos istorijai. Prūsiją jis suvokia kažkur man tas motyvas girdėtas. Pasižiūriu – tai Petro kaip mokslininkas, jam tai yra žuvusi tauta, jis rašo iš Dusburgiečio kronikoje aprašytas Lencenbergo pilies kito žiūros kampo; daugiau akcentuoja politinę istoriją, sudeginimo motyvas (ordinas sukvietė prūsų vadus į nors paliečia ir daugybę kultūros dalykų. O Pretorijaus Lencenbergą, uždarė ir gyvus sudegino)... Vadinasi, tekstas žinijos požiūriu yra enciklopedinis leidinys, tie siužetai sklinda, išlieka... Arba kaip žmonės ieško pirmiausia kultūros istorija. Įdomiausia, kad kultūros dingusio žmogaus? Yra specialių žynių, arba, kaip jis istorija iki to laiko dar nebuvo susiformavusi. Regis, vadina, vaidulučių, kurie gali tai sužinoti. Jis pasakoja šiame metalygmenyje, vaizduotės, moralės, istoriko tokį vaizdą: netoli Vainuto vaidulutis tilusėjus ant kalno moralės pasaulyje tauta negali visiškai pasitraukti iš pakviečia žmones, prašančius surasti dingusį jų gentai- istorijos niekieno neaprašyta. Man atrodo, kad Preto- nį. Pavakary žynys atsistoja ant kalno ir iškėlęs rankas rijus iš esmės stato paminklą prūsams. Stato paminklą į dangų, visai nejudėdamas stovi iki gūdžios nakties. kaip kultūrinės atminties tekstą. Kai skaitome tai, ką jis Žmonės pakalnėje klūpėdami laukia. Ir pagaliau jis pa- perėmė iš Simono Grunau (XVI a. pradžia), iš J. Bret- sako: „Vai, vai, tas žmogus yra ten ir ten...“ Ir tada visi kūno (XVI a. pabaiga), ką sukaupė pats (XVII a. pabai- puola prie jo, atsiklaupia ir jam dėkoja. Toks kaimo gy- ga), turime du šimtus metų trunkantį pasakojimą apie venimo vaizdas. Telefonų nėra, jokių žinių, ar iškeliavę prūsus, apie tautą, kurios jau nebėra. Matyt, ta atmintis žmonės gyvi, ar negyvi, ir jie randa išeitį. Pretorijus tai neturi išnykti. Atsiranda žmonių, kurie savo gyvenimą aprašo kaip reikalingą, žmonėms svarbų dalyką. atiduoda vienai idėjai, ir turime būti dėkingi, kad jų yra. Kas dar yra tie prūsai? Jų žemių vidury kadaise buvusi Romovė, joje klestėjo tikėjimas, ir jo atplaišas Iš garso įrašo šifravo Emilija VAIGINYTĖ Dėkojame Vilniaus universiteto bibliotekai ir Mokslo muziejui jis registruoja, rašydamas apie įvairias apeigas. Romo- už M. Pretorijaus rankraščio faksimiles. vė buvusi didelės krivio valstybės, pasak Pretorijaus, imperijos, centras. Krivis valdęs ir Prūsiją, ir Didžiąją Lietuvą, ir dar toli toli į rytus nuo Lietuvos. Išlikęs jo Narrative about Matthäus Prätorius paties ranka nupieštas žemėlapis ir lietuviškai užrašyta Ingė LUKŠAITĖ „Lietuva“ – tokia forma XVII a. antrojoje pusėje – ne „Lituania“, ne „Litwa“, o „Lietuva“. Vadinasi, jis tie- Matthäus Prätorius (circa 1635–1704) — a convert siog užrašė taip, kaip girdėjo... Tad Prūsija buvo žemė, priest, historian who created a work of eighteen books, kuri dvasine prasme valdė visus baltus. Prūsija yra to- Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne. This is kia dvasinė buveinė, kraštas, kuriai priklauso visi kiti a work of cultural memory on the Prussians — a nation that no longer exists. This encyclopaedic work covers the baltų kraštai. Ar ji tokia buvo? Pretorijus mano, kad multifaceted history of the ancient Prussians and the whole žmonės aplink jį yra senovės prūsai, bet mato ir skirtu- region. The Prussian cultural landscape is described, the mą tarp savo meto žmonių ir to senojo laiko, apie kurį people who lived in this territory, their public and political rašo, jaučia jam didelį ilgesį. life. A lot of attention was paid to the ancient Prussian faith, Man vis išnyra tokios paralelės: Simonas Grunau, written down for the history of the Christian church. Prä- torius based his work on contemporary written sources, as katalikų vienuolis, tokį Prūsijos vaizdinį pradėjo kur- well as oral history, the stories of his congregation. The fate ti pačioje XVI a. pradžioje. Bet jo kūriniai ir traktatai of Prätorius’ manuscripts is unknown, but Deliciae Prussi- buvo išleisti tik XIX amžiuje. Jie labai panašūs į Pre- cae was rewritten into two volumes. The first is held in the torijaus tekstus, tik ten nėra etnografinės, tautosakinės library of Vilnius University; it is already published in the Lithuanian language. An 18th c. copy of the second volume medžiagos, nes S. Grunau gyveno toliau nuo XVI a. also exists. išlikusių prūsų arealo. Po šimto metų tą patį daro Jonas Bretkūnas. Mes teturime išlikusius nedidelius Bretkūno kronikos fragmentus, tiek, kiek spėjo nurašyti Kasparas Henenbergeris (Kaspar Hennenberger). Paties Bretkū- no kronikos neturime, bet ji buvo. Ja remiasi Pretorijus ir sako, kad Bretkūnas yra „main Eltervater“ – mano

25 MOKSLO DARBAI

Lietuvininkų etninė choreografija: regioninis šokių savitumas

Vidmantas MAČIULSKIS

Straipsnyje aptariami lietuvininkų šokiai, užrašyti tomai, išleisti 2000, 2003, 2006, 2009 m.; Lietuvinin- XIX–XX a. Mažosios Lietuvos teritorijoje – Klaipėdos kų žodis, 1995), tačiau darbų, kuriuose apibendrinama krašte ir Karaliaučiaus krašto dalyje (dabar – Rusijos lietuvininkų šokio tradicija, mažoka (Poškaitis 1992; Federacijos Kaliningrado srityje). Siekiama išanali- Urbanavičienė 1995, 2000, 2009; Mačiulskis 2008, zuoti lietuvininkų etninės choreografijos šokių žingsnių 2009). ir susikabinimų ypatumus. Pasitelkti analizės, retros- Šiame straipsnyje bus bandoma aptarti ir susiste- pekcijos, rekonstrukcijos metodai, lauko tyrimai. Išva- minti XIX–XX a. lietuvininkų šokių žingsnių ir susi- dos: XIX–XX a. lietuvininkų šokiams buvo būdingas kabinimų ypatumus, kad etnografiniai ir tautinio meno paprastasis, pristatomasis, bėgamasis, apvalciaus, ansambliai galėtų (at)kurti lietuvininkų etninės choreo- polkos ir valso žingsniai. Dažnas buvo vienos kojos grafijos pavyzdžius. pakėlimas ir žingsnių derinys kulnas–pirštai. Lietuvi- ninkų etninėje choreografijoje dažnas susikabinimas; valsui pakėlus rankas į viršų buvo mėgstamas susi- Tyrinėjimų istorija ir šaltiniai kabinimas lankeliu. Tik šiame regione žinomi šokio susikabinimai – rusnietiškai, ketiškai, džigeliškai. Jie Tyrinėdami Prūsijos lietuvių istoriją, etnografiją, greičiausiai atėjo iš vokiečių liaudies šokių, prigijo tautosaką ir kalbą XIX–XX a. pradžioje daug pasidar- Mažojoje Lietuvoje ir tapo lietuvininkų etninės choreo- bavo vokiečių tyrėjai Eduardas Gizevijus (Eduard Gi- grafijos savastimi. sevius), Otas Glagau (Otto Glagau), Karlas Kapeleris Prasminiai žodžiai: lietuvininkai, etninė choreogra- (Carl Cappeller) ir kiti. Jų darbai surinkti ir išspausdinti fija, šokių žingsniai, susikabinimai. 1970 m. išleistame leidinyje Lietuvininkai (Lietuvinin- kai 1970). E. Gizevijaus reportažuose esama įdomios informacijos apie XIX a. lietuvininkų vestuvių ir dar- Įžanga bo šventes, jose matytus šokius ir lietuvininkų šokimo būdą (Lietuvininkai 1970: 11–171). O. Glagau 1869 m. Istorijos vingiai buvo negailestingi lietuvininkams išleistame kelionių po Rytų Prūsiją apybraižų cikle ir jų turtingai etninei kultūrai. Dabarties folkloro ir tau- Lietuvininkų buitis ir būdas buvo aprašyti vainiko nu- tinio meno kolektyvai, rekonstruodami ir (at)kurdami ėmimo ir nuotakos šokiai. Aprašydamas Rytų Prūsijos lietuvininkų šokius, ne tik sugrąžina juos į sceną, bet ir gyventojų gyvenimo būdą ir papročius, jis paminėjo supažindina su jau beveik išnykusia lietuvininkų etni- šokius tustepą ir škotą (Lietuvininkai 1970:228–256). ne kultūra. Tinkamai atkurti jų etninius šokius labai XX a. pradžioje pasirodžiusioje K. Kapelerio mono- svarbu, nes rekonstruoti jie tampa dėl XX a. sukrėti- grafijoje Kaip senieji lietuvininkai gyveno pateikiama mų bemaž išnykusios ir buvusiame paplitimo plote jau vertingos etnografinės medžiagos apie XIX a. vidurio kompaktiškai nebegyvenančios etninės grupės kultūros Stalupėnų apskrities valstiečių gyvenimą (Lietuvinin- palikimu, kurį kaip dokumentuotą paveldą, be abejo- kai 1970:339–390). nės, tyrinės ir būsimos mokslininkų kartos. Nežinomas autorius Lietuviškose vestuvėse Išleista nemažai Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų (1866 m.) vaizdžiai aprašė vestuvių apeigas ir su jomis istorijai, gyvenimo būdui, kalbai, papročiams aprašyti susijusius apeiginius šokius. Jame užfiksuota įdomių skirtų veikalų (Mažosios Lietuvos enciklopedija, I–IV XIX a. vidurio Prūsijos lietuvių jungtuvių dienos pa-

26 Vidmantas MAČIULSKIS. Lietuvininkų etninė choreografija: regioninis šokių savitumas pročių, paminėti šokiai estremaduras, valsas, šokis su apylinkėse gyvenančių lietuvininkų namuose ir surinko pypke, – visi jie yra reikšmingi tiriant lietuvininkų etni- jau baigiantį išnykti lietuvininkų šokių palikimą. Prof. nę choreografiją (Lietuvininkai 1970:186–195). J. Lingio Rusnės apylinkėse surinkta ekspedicijos me- Norint plačiau pažinti daugiakultūrį Mažosios džiaga saugoma Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Lietuvos choreografinį paveldą tyrimui buvo pasi- Šokio katedroje, prof. J. Lingio archyve (JLA). telkti Rytų Prūsijos liaudies šokių rinkiniai. Hermano Tiriant lietuvininkų šokius naudotasi didelės apim- Hufcigerio (Hermann Huffziger) sudarytas (XIX a. ties medžiaga, esančia Lietuvių literatūros ir tautosakos pab.–XX a. pr.) Rytų Prūsijos liaudies šokių leidinys instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne (LTR). Der Tanzkreis. Alte und neue volkstümliche Tänze Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzi- aus Ostpreußen (Šokių ratelis. Seni ir nauji šokiai kologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyve (MFA) iš Rytų Prūsijos) buvo išleistas 1930 m. (Huffziger saugoma 1983 m. (MFA 469; 470; 474), 1989–1990 m. 1930) Leipcige, o pakartotas ir papildytas – 1953 m. (MFA 469/38; 1446) per ekspedicijas Šilutės ir Klaipė- Frankfurte prie Maino (Huffziger 1953). Šie leidi- dos rajonuose surinkta medžiaga. niai plačiau pristatyti mano straipsnyje (Mačiulskis Klaipėdos universitetas (iki 1991 m. – Lietuvos 2008:49–57). valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai) 1956 m. Hamburge išleistas Hedvigo fon Liolhiofe- nuo įsikūrimo 1971 m. iki dabartinių dienų rūpinasi lio (Hedvig von Lölhöffel) Rytų Prūsijos šokių rinkinys šio krašto etninės kultūros paveldu, jo saugojimu ir Danze, datt de Steebel kracht! (Šokiai, kurie aulinius puoselėjimu. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto batus girgždina!) (Lölhöffel 1956). Rinkinyje spausdi- Šokio katedros folkloro archyve (KUCH) saugoma nama 15 Rytų Prūsijos liaudies šokių aprašų, surinktų 1972–1989 m. ekspedicijose užrašyta medžiaga. Šokio iš Natangos vietovių. Šokių sąraše paminėtas ir Litau- katedroje saugoma ir Raseinių r. Nemakščių vidurinės ertanz (Lietuvių šokis) (Lölhöffel 1956:15). mokyklos mokytojo Antano Girčiaus 1983 m. surink- XX a. pradžioje atsirado pirmieji leidiniai, kuriuose ta žemaičių šokių ir žaidimų medžiaga (KUCH-AG), publikuojami lietuviškų šokių aprašai, tačiau juose ne- kurioje, be žemaičių šokių, aprašyti ir pasienyje su Ma- fiksuojamos šokių metrikos ir tai neleidžia spręsti apie žąja Lietuva šokti šokiai. Katedros folkloro archyve jų priklausomumą tam tikram Lietuvos etniniam regi- saugoma Vytauto Kaltenio 1956–1966 m. Rusnės apy- onui. Šokių leidinių, kuriuose publikuojami šokiai, už- linkėse rinkta medžiaga (VKA). rašyti Mažojoje Lietuvoje, padaugėjo XX a. pabaigoje. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakul- Vienas pirmųjų iš tokių – 1989 m. Eugenijos Venskaus- teto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedroje 1992 m. kaitės sudarytas etninės choreografijos rinkinys Šokiai įkurtoje Folkloro laboratorijoje (KUTR) saugoma per ir rateliai (ŠR 1989). Nuo kitų anksčiau leistų liaudies studentų lituanistines praktikas Klaipėdos krašte su- šokių rinkinių šis leidinys skyrėsi tuo, kad šalia šokių, rinkta tautosakinė ir etnografinė medžiaga. ratelių aprašymų jame buvo pateikiamos ir jų metrikos. Taip pat naudotasi Lietuvos liaudies kultūros centro Tai itin svarbu norint nustatyti jų regioninę priklauso- (LLKC) choreografiniu archyvu, kuriame užfiksuota mybę. Jūratės Čapaitės sudarytame žemaitiškų šokių Kazio Poškaičio ir kitų Lietuvos choreografų sukaupta rinkinyje pateikta 20 žemaitiškų šokių (ŽŠČ 2010), iš liaudies choreografinė medžiaga, rinkta 1960–1989 m. kurių 3 užrašyti Klaipėdos krašte. Leidinio įžangoje Kai kurie šokiai jame perrašyti iš Lietuvių literatūros ir autorė įvardijo ir nusakė žemaičių ir lietuvininkų šokių tautosakos instituto rankraštyno, kita dalis – iš Klaipė- skirtumus. Kituose J. Čapaitės sudarytuose liaudies šo- dos universiteto Šokio katedros folkloro archyvo. kių rinkiniuose Šalavijo rūtelė (ŠRČ I–II 1994; 1998) Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus ran- ne tik pateikiami įvairių Lietuvos regionų etninės cho- kraštyne (IIES) saugoma per lauko tyrimus sukaupta reografijos pavyzdžiai, bet jie ir klasifikuojami pagal medžiaga. Vertingi Angelės Vyšniauskaitės 1956 m. formą ir paskirtį. Audronės Vakarinienės sudarytame ekspedicijos užrašai (IIES 60) ir 1960 m. Vilniaus uni- etninės choreografijos leidinyje Šoks broliukai šokinį versiteto istorijos specialybės III kurso studentės Ingės (ŠBŠ 2001) Žemaitijos regionui priskirtinų šokių sąra- Lukšaitės Šilutės ir Pagėgių apylinkėse surinkta šeimos še – 2 šokiai, užrašyti Klaipėdos krašte, 4 – paribyje su ir kalendorinių švenčių, papročių medžiaga (IIES 102). Klaipėdos kraštu. Nors lietuvininkų etninės choreografijos pavyzdžiai Profesorius Juozas Lingys buvo glaudžiai susijęs joje užrašyti neišsamiai, tačiau vertingi tuo, kad patei- su lietuvių tautiniu šokiu. 1968 m. jis lankėsi Rusnės kiami kartu su įvairių apeigų aprašais.

27 MOKSLO DARBAI

Taip pat darbe panaudota mano Klaipėdos krašte kad jie buvo šokami su dainuojamuoju tekstu; buvo šo- (1986 m. ir 2006–2010 m.) surinkta medžiaga (VMA). kama paprastuoju žingsniu. Didesnę jos dalį užrašiau iš Adomo Goberio, gyv. Pa- O. Glagau pastaba, kad šokis buvo atliekamas kaip kalnėje, Šilutės r., Vytauto Kaltenio, Tamaros Kaliba- kadrilis (Lietuvininkai 1970:237), leidžia susidaryti taitės (1926–2010), Vladimiro Ūsovo, Irenos Česnie- nuomonę, jog merginos šoko sustojusios kvadratu – nės, gyv. Vilniuje, Liucijos Riaukaitės-Jakubauskienės, priešpriešiais; tai buvo būdinga kadriliniams šokiams. gyv. Klaipėdoje, Rūtos Perkamaitės-Kosienės, gyv. E. Gizevijus pažymėjo, kad Tilžės apylinkėse maty- Ketvergiuose, Klaipėdos r., Šarlottės Rudytės-Jonaitie- tas šokis „Kepurinis“ skyrėsi nuo miesto pokyliuose nės, gyv. Šilutėje, Ernos Staigytės-Idzelie, gyv. Herfor- paplitusių buitinių-pramoginių šokių (Lietuvininkai de (Vokietija). Medžiaga saugoma Klaipėdos universi- 1970:136–137). Matyt, to meto lietuvininkai dar laikė- teto Šokio katedroje. si tradicijos, ir iš svetur atkeliavę buitiniai-pramoginiai šokiai dar nebuvo populiarūs. Tai patvirtina ir to meto nežinomo autoriaus vestuvėse matyto šokio aprašas Šokių žingsnių ir susikabinimų ypatumai (Lietuvininkai 1970:187). XIX a. viduryje aprašydamas lietuvininkų šokimo XIX a. lietuvininkų liaudies šokiu gėrėjosi vokiečių būdą – pakaitomis šokant ir vaikštinėjant, nežinomas tyrinėtojas E. Gizevijus, stebėdamas šokančias merginas autorius jį apibūdino kaip nerangų judėjimą (Lietuvi- jis rašė: „Man paprašius, merginos pašoko vieną naciona- ninkai 1970:189). Vadinasi, šokiai buvo atliekami pa- linį šokį, vadinamą „Kepurinį“ (Lietuvininkai 1970:136). prastuoju žingsniu ir buvo artimi kaimiškajai kultūrai. Vadinasi, to meto merginos vienu iš savo etninio tapatu- XX a. pr. Fridricho Hotenroto piešiniuose (Hotten- mo ženklų laikė tautinį šokį, nes paprašytos atvykėlio jos roht 1923:326) ne tik vaizduojami lietuvininkai, bet ir suprato, kad išskirtinumą gali parodyti Kepuriniu. iliustruojama lietuvininkų laikysena, stovėjimo būdas, XIX a. O. Glagau ir E. Gizevijus, aprašydami maty- kuris, be abejo, buvo susijęs ir su judesiu (žr. 1–2 pav.). tą Kepurinio šokį, neminėjo šokių žingsnių, tik išskyrė Matyt, piešinių autorius bus stebėjęs lietuvininkus įvai- rankų judesius (Lietuvininkai 1970:237;136). Abie- riose gyvenimo situacijose ir tai jam padėjo tiksliai per- jų pateiktų šokių aprašuose minimas nusilenkimas su teikti ne tik tautinių drabužių subtilybes, bet ir laikyse- kepure ir įsirėmimas rankomis į klubus. Galima daryti nos ypatumus. Vyras su moterimi stovi tvirtai prasižergę, prielaidą, kad abu šokius grojo vietiniai muzikantai ir rankas įsirėmę į klubus, lyg siūbuodami muzikos ritmu.

1-2 pav. Lietuvininkai valstiečiai. Fridricho Hotenroto piešiniai. 1923 m.

28 Vidmantas MAČIULSKIS. Lietuvininkų etninė choreografija: regioninis šokių savitumas

Šie F. Hotenroto piešiniai tarsi apibendrina anksčiau mi- Apvalciaus žingsniu atliekami šokiai tarp lietu- nėtas lietuvininkų būdo ir šokių ypatumų sąsajas. vininkų buvo populiarūs ir XX a. pirmojoje pusėje. Kalbėdamas apie lietuvininkų šokio manierą, Pasak pateikėjos Tamaros Kalibataitės, į Klaipėdos O. Glagau pažymėjo, kad vaikinai neretai šūkčioja, o jomarkus (Jarmarkt) atvažiuodavo lietuvininkų iš Til- merginos monotoniškumą paįvairina į muzikos taktą žės, Ragainės ir visi bendrai šokdavo. Tikrieji vokie- „nelyginant kastanjetėmis“ kaukšteldamos aukštais čiai rinkdavosi savo pamėgtose smuklėse, lietuvinin- batelių kulneliais (Lietuvininkai 1970:237). Autoriaus kai ir lietuviai turėdavo savo mėgstamas vietas. Pasak pastebėjimas, jog buvo kaukšteliama į taktą, leidžia da- pateikėjos, karčemose ir lauke žmonės daug šokdavo, ryti prielaidą, kad buvo šokama mazurpolkės žingsniu, o mėgstamiausias jų šokis būdavo Hop valsas (VMA kuris susideda iš pristatomojo žingsnio su treptelėjimu K-6). Muzika grodavo trijų ketvirtinių metru. Šokda- ir liuoksnio vietoje. Be to, O. Glagau aprašė šokį, at- mi šokėjai pritraukdavo vieną koją prie kitos ir ne- liktą tuo metu Rytų Prūsijos lietuvių, kurie turėjo daug aukštai pašokdavo. Dažniausiai šokdavo susikabinę sąsajų su netoli gyvenusių mozūrų kultūra. Mazurpol- lankeliu (žr. 3 pav.), kiek išdidžiai ir santūriai. Pasak kės žingsnis struktūriškai panašus į apvalciaus žingsnį pateikėjos, šokį vadindavo įvairiai; apvalcius, obval- (LSŠP 1994, 42). Mazurpolkės žingsniu buvo atlieka- sas, Hop valsas. Choreografė manė, kad šokis buvo mas ir XIX a. pab. Mažojoje Lietuvoje (Natangoje) už- nusižiūrėtas nuo vokiečių, tačiau pažymėjo, kad jis rašytas Der Heiduckentanz (Haidukų šokis) (Huffziger buvo mėgstamas vietinių ir šokamas per gegužines 1930:21), kuris šokėjų sudėtimi ir forma buvo panašus (gartenfest „šventė sode“). Pateiktas pavyzdys leidžia į XVII a. Mato Pretorijaus aprašytą Heiduka šokį (Poš- teigti, kad XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje lietuvi- kaitis 1992:80–81). ninkai mėgo šokti apvalcių. O. Glagau, XIX a. viduryje aprašydamas Rytų Prū- XIX a. viduryje atsiradęs valsas ir polka pamažu sijos gyventojų gyvenimo būdą ir papročius, minėjo pradėjo išstumti senuosius lietuvininkų šokius. Seną- šokio Škotas pavadinimą. Jis rašė, kad „kaip ir vokie- čiai, lietuvininkai šoka valsą ir galopą, tustepą ir škotą; jie ir juda šokdami, kaip vokiečiai, su kaimietišku ne- rangumu“ (Lietuvininkai 1970:237). Mečislovas Davainis-Silvestraitis, XIX a. pab. rin- kęs tautosakinę medžiagą pietų Žemaitijoje (LMD I 198 (47-69) Raseinių apylinkėse, aprašė Šocą (arba Šucą). Jis pažymėjo, kad „šis valsas būdavo šokamas dviem žingsniais, pašokant aukščiau ir dainuojant lygtai vokiš- kai“. Minėtas tautosakos rinkėjas užrašė ir dainelę, kuri buvo dainuojama šokant Šocą. Dainos pradžia vokiška, o tolesni jos žodžiai užrašyti darkyta kalba, su pasišai- pymu (Lingys 1981:86). Pateiktas M. Davainio-Silves- traičio Šoco apibūdinimas leidžia daryti prielaidą, kad šis šokis atkeliavo iš Rytprūsių, nes buvo atliekamas palydint vokišku dainuojamuoju tekstu. Šokio žingsnių struktūra (pažymėta, kad šokis buvo atliekamas dviem žingsniais pašokant į viršų) leidžia daryti prielaidą, kad buvo šokama apvalciaus žingsniu. J. Lingys manė, kad žodžio šocas etimologiją reiktų vesti iš XIX a. Europoje plačiai šokto anglų šokio, va- dinto „škotišku“ (Lingys 1981:89). Šis šokis Mozūri- joje buvo vadinamas Szot, Szoc (Drabecka 1978:93), o vokiečiai jį vadino Schottisch (Goldschmidt 1966:146). Galima daryti prielaidą, kad Šocas į Lietuvą atėjo iš Rytų Prūsijos arba Mažosios Lietuvos ir buvo atliekamas panašiai kaip O. Glagau paminėtas Škotas. 3 pav. Susikabinimas rusnietiškai.

29 MOKSLO DARBAI sias šokio formas keitė laisvas porinis šokis arba šokis Kojos pakėlimu į viršų panašus Šyberis1. Jis buvo sustojus poromis ratu. Apie valsinių šokių populiaru- šokamas Rusnės ir Pagėgių apylinkėse. Pasak pateikėjo mą Mažojoje Lietuvoje užsiminė nežinomas XIX a. A. Goberio, šokant vieną koją ir sukabintas rankas vis autorius. Aprašydamas nuotakos šokį XIX a., jis teigė, reikėdavo pakelti (VMA G-1). Ką galėjo reikšti šokio kad jo metu kiekvienam vyrui buvo suteikiama teisė pavadinimas, pateikėjas nežinojo, tik pasakė, kad „šy- pašokti vieną valso ratą su nuotaka, o kiekvienai mote- beriu“ jie vadindavo krosnies skląstį, arba kaištį. Tad riai – su jaunikiu (Lietuvininkai 1970:193). Medžiaga tikėtina, kad kojos pakėlimas šokant buvo susijęs su šo- užfiksuota XIX a. viduryje, tad galima teigti, kad valsas kio pavadinimu. Tokiai minčiai pritarė ir Šarlottė Ru- Mažojoje Lietuvoje tada jau buvo gerai žinomas ir į dytė-Jonaitienė, ji sakė, kad šokant Šyberį viena koja Lietuvą atėjo per Prūsiją. ir poroje sukabintos rankos buvo nuolat pakeliamos į Valsas ir valsiniai šokiai ypač paplito XIX a. pab.– viršų (VMA-J). XX. a. pr. Jų paminėjimų galima aptikti tautosakos ran- XX a. pradžioje Šyberis buvo šokamas ir Jurbarko kraštynuose. apylinkėse (LLKC ĮŠ-48/2). Jurbarko apylinkės dau- Pateikėja Mėta Pėteraitienė prisiminė, kad XX a. gelį šimtmečių buvo šalia istorinės Mažosios Lietuvos pradžioje Rusnėje buvo žinomi du valsai: paprastas ir sienų. Paribio regionai visada turėjo kultūrinių pana- Šyberis (JLA R-/8). šumų. Tad manoma, kad Šyberio šokis į Jurbarko apy- Prie valsinių šokių priskirtinas ir Rytų Prūsijoje linkes galėjo atkeliauti iš Rytų Prūsijos ar Klaipėdos (Natangoje – apie Karaliaučių) užrašytas Litauen tanz krašto. (Lietuvių šokis) (Lölhöffel 1956:15). Muzika buvusi Jurgis Dovydaitis 1954 m. Kintuose (Šilutės r.) už- dviejų dalių. Šokio dainuojamajame tekste kalbama rašė Vienakojį šokį, jo metrikoje pažymima, kad buvo apie lietuvio vaikino ir merginos iš Natangos (Kara- šokama ant vienos kojos (LTR 3480/128). liaučiaus krašto) santykius. Šokėjai pradžioje šokdavo E. Gizevijus, XIX a. matęs šokančius lietuvininkus, sustoję dvigubu ratu pavieniui, o vėliau bendrame rate, pažymėjo, kad šokėjai judėjo nepasklidę, nesiliesdami tik šokio pabaigoje susikabinę poromis sukdavo ratu vienas su kitu alkūnėmis ir partneriams nemindžiodami valsą. Galima tik daryti prielaidą, kad šis šokis buvo kulnų, daugiau krypuodami ir šokčiodami vietoje (Lie- šokamas vėlesniuoju laikotarpiu, nes šokio pradžioje tuvininkai 1970:83). Matyt, E. Gizevijaus aprašytas šo- šokėjai šokdavo atskirai, nesusikabinę – atviru susika- kis buvo atliekamas vienkojais stryksniais. binimu, o antroji šokio dalis – poroje šokamas valsas – XX a. pradžioje išleisto H. Hufcigerio Rytų Prūsijos buvo šokama vėlesniuoju laikotarpiu. šokių rinkinyje minimas Rabentanz (Varnų šokis), už- Daugiausia valso šokiai buvo atliekami laisvai arba rašytas 1928 m. Gerviškiemyje (Gerwischkehmen), ne- sustojus poromis ratu, pavyzdžiui, Aš šoku su tavim toli Gumbinės (Huffziger 1930:12). Minima, kad šokį (LTR 3872/18), Valdesius (KUCH V-3). Pasak pateikė- pateikė dvarininkas J. Kubillus. Suprantama, tiksliai jų, XX a. Kintų ir Šilutės apylinkėse daugiausia buvo pasakyti, kokios tautybės buvo pateikėjas, neįmanoma, mėgstami valsai ir valsiukai, polkas šokdavo rečiau bet iš pavardės gramatinės formos galima įtarti, kad pa- (KUTR 65). XX a. kaimo kultūrą veikė ir miestietiš- teikėjas turėjo lietuviškų šaknų. kos mados, įpročiai. Per vaišes grodavo gramofonas, K. Kapeleris XIX a. pabaigoje užrašė liaudies dai- šokdavo fokstrotus, valsus (VMA-M). Mėgdavo valsus ną Atlek varna susiglosčius, kuri, manoma, tiek teksto, Linksmas gyvenimas, Kaip gražu miške, Plaukia sau tiek melodijos atžvilgiu anksčiau galėjusi būti šokio laivelis, fokstrotus Tief in des Waldesdunkel (Gilioje palydovė (Lietuvininkai 1970:436). Tikėtina, kad var- miško glūdumoje), Oh, Susanna (Oi, Zuzana), Reilen- nos (varnai), būdami svarbūs lietuvininkų gyvenime, derius, Siehst du nicht, dass kommt er? (Ar nematai, galėjo tapti ir jų pamėgdžiojimo arba žaidimo objektu. kad jis ateina?). Polkos nebuvo labai mėgstamos, bet Varnų šokio muzika buvo dviejų dalių, metras – dviejų grieždavo ir jas (Kirdienė 2000, 156). ketvirtinių. Šokio pradžioje šokėjai sustodavo poromis, XX a. pradžioje užrašyti šokiai Skepetinė (VKA), dešiniu petimi atsisukę vienas į kitą. Vaikinas rankas Jaunųjų džiaugsmas (VKA) ir Džigelis (JLA) buvo sudėdavo už nugaros, o mergina – ant klubų. Šokdami atliekami bėgamuoju žingsniu. Šokių žingsniais kiek šokėjai dainuodavo nesudėtingą tekstą: skiriasi Džigelis. Jo apraše minima, kad buvo šokama smulkiais žingsniais, lakstant ir pritupiant viena koja 1. Šyberis (vok. Schieber) – 1. kaištis, sklandis, sklendė (krosniai); Užstumk šiberį (kaištį, sklandį, sklendę), kad šiluma neišeitų pakeliama atgal. (Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas 2003:827).

30 Vidmantas MAČIULSKIS. Lietuvininkų etninė choreografija: regioninis šokių savitumas

Eins und zwo, die Raben tanzen so so so anksčiau egzistavęs apeiginiuose papročiuose, vėliau Eins und zwo, die Raben tanzen so perėjo ir į liaudies choreografiją, kurioje išsilaikė il- Die Raben tanzen alle so giau, nors ir prarado pirminę paskirtį. Die Raben tanzen so J. Lingys, aprašydamas Džigelio šokį iš Rusnės apylinkių, išskyrė susikabinimą, kuris, anot choreo- Viens ir du, varnai šoka taip, taip, taip. grafo, buvo naujas ir nežinomas kituose lietuvių liau- Viens ir du, varnai šoka taip. dies šokiuose (JLA-R). Poroje šokėjai stovėdavo greta, Varnai visi taip šoka, mergina įsikabinusi vaikinui į parankę. Laisvos šokėjų Varnai šoka taip. (vaikino – kairė, o merginos – dešinė) rankos buvo sukabintos priekyje (žr. 4 pav.). Tokį susikabinimą chore- Šokis buvo dviejų dalių. Grojant pirmąją šokio me- ografas pavadino džigelišku. Taip jis iki šiol ir vadina- lodiją šokėjai šokdavo du pristatomuosius ir keturis šo- mas lietuvių tautinių šokių terminijoje. Džigeliškas su- ninius žingsnius į šoną. Taip šokdami poroje nutoldavo sikabinimas naudojamas ir atliekant Kreispolkę, kurią vienas nuo kito. Šokėjai liemenimis pasvirdavo šokimo pateikė Adomas Goberis (VMA G-2). kryptimi ir kūno judesiais imituodavo varnų vaikščioji- Džigas (angliškai jig) – gerai žinomas airių ir škotų mą. Grojant antrąją melodiją poros susikabindavo polkai liaudies šokis (Milvydienė 2008:128). Etnomuzikolo- ir šuoliuojamaisiais žingsniais sukdavosi vietoje (viena gė Gaila Kirdienė, tyrinėjusi XX a. Klaipėdos krašto koja pašokama nuo grindų, tai atliekant kitos kojos blauz- ir gretimų Žemaitijos rajonų liaudies smuiko muzikos da lengvai pakeliama į priekį) (Huffziger 1930:36). Šokio stilių, atkreipė dėmesį, kad dviejų Plungės r. kadrilių forma – pradžioje šokama atskirai, o vėliau susikabinus muzikoje nustatytas Lietuvoje retas, o Škotijoje, Airi- poroje, paprastas dainuojamasis tekstas ir imitaciniai šo- joje ir kituose Šiaurės Atlanto vandenyną siekiančiuose kėjų kūnų judesiai leidžia daryti prielaidą, kad seniau šis šokis galėjo būti liaudies žaidimas, bet laikui bėgant virto šokiu. Šuoliuojamieji žingsniai, atliekami viena koja, kitą pakeliant, turi panašumo į anksčiau aptartus šokių Džige- lis, Šyberis, Vienakojis ir Žuvininkai mes esmi judesius. Pasak V. Kaltenio, Rusnės apylinkėse užrašiusio ratelį-šokį Žuvininkai mes esmi, pateikėjas Augustas Dėvilaitis (Dievelaitis) parodė keistą judesį – ore koją lanku pastatydavo už atraminės kojos. Visiems ekspedicijos dalyviams tai pasirodė esąs nematytas judesys (VMA-K). Šis ekspedicijos dalyviams neįprastas pasi- rodęs judesys galėjo būti ratilinis žingsnis (ratilas – pakeltos ir ištiestos arba sulenktos per kelį kojos sukimas, ore brėžiant visą arba dalį rato) (LSŠP 1994:14). Ma- tyt, net iš kitų tautų perimtuose arba nelietuviškos kil- mės liaudies šokiuose žingsniai ir kiti judesiai įgydavo naujų bruožų, buvo „sulietuvinami“, kartais neatpažįs- tamai pakeisdavę pavidalą, todėl net tokius (tam tikrą judesių dalį) galima laikyti savais. Panašūs šokiai, šokami ant vienos kojos, buvo už- fiksuoti XIX a. pab. Rytų Prūsijoje. Anot Lizos Trei- ke, apie Karaliaučių moterys ir merginos, šokdamos su verpstėmis ir pagaliukais, šokinėdavo ant vienos kojos. Kuo ilgiau šokdamos nenuleisdavo kitos kojos, tuo esą geresnis linų derlius būsiąs (Huffziger 1953:6). Patei- kėja T. Kalibataitė prisiminė, kad dar XX a. Karklės smuklėje polką dažnai šokdavo ant vienos kojos (VMA K-1). Galima daryti prielaidą, kad kojos pakėlimas, 4 pav. Susikabinimas lankeliu abiem rankom.

31 MOKSLO DARBAI kraštuose labai populiarus šešių aštuntinių metro šokis džigas (jig) (Kirdienė 2007:175). Jos nuomone, džigo muzikos įsitvirtinimas vakarų žemaičių smuiko reper- tuare ir kai kurios jo muzikos ypatybės (pavyzdžiui, taškuotas ritmas, dažni unisonai, išgaunami laisva styga ir pirštu prispausta styga) gali liudyti apie jūrų keliu vykusius kultūros mainus. Angliškus (britiškus) Klaipėdos krašto kultūros aspektus yra apibūdinęs ir Klaipėdos universiteto profesorius Arūnas Baublys (Baublys 2008:10). Jis pažy- mėjo, kad istoriškai geriausią dokumentuotą pėdsaką Klaipėdoje paliko britų bendruomenės ekonominė, konfesinė ir kultūrinė veikla. Galima daryti prielaidą, kad lietuvininkų šoktas Džigelio šokis buvo vienas iš panašių kultūrinių mainų perėmimo elementų. Lietuvininkų šokio susikabinimais ir žingsniais iš- siskiria J. Lingio 1968 m. Rusnės apylinkėse užrašy- tas Kadrilis: „Po pynimo poros susikabindavo valsiš- kai arba ketiškai ir patūpčiodamos sukdavosi vietoje“ (JLA R-18). Galima manyti, kad buvo sukamasi vietoje pritupiamuoju žingsniu, o koja buvo pakeliama atgal. Be to, apraše pažymima, kad tai – kadriliškai pinama valspolkė. Šokyje išskirti susikabinimai – „valsui pakė- lus rankas aukštyn ir ketiškai“. Kadriliaus aprašo gale pateiktas ir grafinis ketiško susikabinimo piešinys. Pa- našių šokio susikabinimų kituose Lietuvos etniniuose 5 pav. Džigeliškas susikabinimas. Rekonstruota pagal J. Lingio regionuose nežinoma, tad tikėtina, kad jis bus perimtas aprašą. Nuotraukos autoriaus. iš kitų tautų ir pritaikytas lietuvininkų šokio reikmėms. Šokio aprašo pabaigoje J. Lingys aiškino vokišką jo Taip susikabinę jie šokdavo iškilmingą valsišką polką. reikšmę: ketiškas (vok. Kette „grandinė“) – susikabi- Pateiktas Rusnlenderio aprašas leidžia susidaryti nimas grandinėle. Panašūs šokio susikabinimai ir jude- šokio vaizdą. Jis buvo atliekamas poromis, skambant siai yra ir lendlerių grupės šokiuose. Mažojoje Lietu- iškilmingai muzikai. Tik galima daryti prielaidą, kad voje užrašytuose šokiuose dažnas buvo susikabinimas tai buvo ne polka. Buvo šokama pristatomuoju žings- lankeliu. Jis būdingas Lelinderio (ŠBŠ 2001:272) ir niu, apsisukama sukiniu su tūptelėjimu. Be to, antro- Rusnlenderio (JLA R-19) šokiams. joje šokio dalyje pabrėžtinai pažymima, kad šokama Pasak pateikėjų, Rusnlenderio šokį sudarė du pos- iškilminga valsiška polka. Tad galima daryti prielai- mai. Pirmajame vyras ir mergina sustodavo vienas prieš dą, kad buvo šokama valspolkės žingsniu. Valspolkės kitą ir vienas kitam aukštai keldami paduodavo po de- žingsnis – tai valso žingsnis, šokamas pagal dviejų ke- šinę ranką. Pristatomuosius žingsnius šokdami į šoną, tvirtinių metro muziką (LSŠP 1994:41). šokantieji poroje vienas nuo kito nutoldavo ištiestų ran- Pasak J. Lingio, valspolkė buvo būdinga ne tik kų atstumu. Vėliau, paleidę rankas, trimis žingsneliais Klaipėdos krašto lietuvių šokiams, bet ir panemunių apsisukdami į dešinę pusę, grįždavo atgal į savo vietą. gyventojams nuo Kuršių marių iki Veliuonos. Matyt, Judesį užbaigdavo ryškiai tūptelėdami. Šokdami kitus ji ten paplito dėl to, kad Nemuno pakrančių gyventojai du taktus viską kartodavo į kitą pusę. Antrajame pos- nuo seno bendraudavo, nes turėdavo bendrų žvejybos me šokėjai susikabindavo rusnietiškai – vyras dešine ir prekybos reikalų (RUS 1973:56). Rusnlenderio šokio ranka apkabindavo merginą per liemenį, ją liesdamas apraše išskirti susikabinimai – lankeliu ir rusnietiškai tik nykščiu (delnas žemyn), o kitas rankas šokėjai pa- (LSŠP 1994:68;72). Erna Idzelie, pasakodama apie keldavo aukštai į viršų. Mergina dešinės rankos pirštus savo vestuves 1938 m. Vanagų kaime, Šilutės r., prisi- priglausdavo prie vyro kairės rankos delno (žr. 5 pav.). minė, kad trankių šokių nebuvo: „Pašoko jaunieji valsą

32 Vidmantas MAČIULSKIS. Lietuvininkų etninė choreografija: regioninis šokių savitumas arba valsą su pašokimu“ (VMA-I). Pateikėjos nurody- judesius į kitą pusę šokėjai pavieniui apsukdavo ratą ir tas valsas su pašokimu buvo valspolkė, kuri vietiniams nusilenkdavo savo porininkui. atstodavo polką. H. Hufcigeris, rinkęs šokius Rytų Prūsijos Geldapės, Atliekant lietuvininkų šokių tyrimus teko lankytis ne Gumbinės, Įsručio apylinkėse, kurios dar XX a. pra- tik vietinių, bet ir iš kitų Lietuvos vietovių į Klaipėdos džioje buvo gausiai apgyvendintos lietuvininkų, pamini kraštą atsikėlusių gyventojų namuose. Jų pastabos lei- įvairių polkų pavadinimus. Pasak H. Hufcigerio, šokiai džia susidaryti išsamesnį vaizdą apie lietuvininkų šokio Gronau polka (Gronau polka), Polka trepsint (Stampf- ypatumus. Dar apie 1950–1955 m. Ketvergiuose (Klai- polka), Kojinių šokis (Strümpftanz) buvo šokami Rytų pėdos r.) per šokius Ernsas Puodžius, eidamas šokti tam, Prūsijoje XIXa. pabaigoje (Huffzigeris 1930:6-7). kad nesuteptų merginos palaidinės, ranką porininkei ant J. Lingio archyve yra duomenų, kaip XX a. Rusnės nugaros visada dėdavo su nosinaite. Pasak pateikėjos, apylinkėse buvo apibūdinamos šoktos polkos. Pasak „Vieną nosinę jis turėdavo nosiai, o kitą šokiui“ (VMA- pateikėjų, polką Rusnės apylinkėse šokdavo tūpčioda- J). Aptartas susikabinimas panašus į J. Lingio aprašytą mi ir trepsėdami. Susikabindavo valsiškai pakėlę ran- Rusniečio susikabinimą. Galima daryti prielaidą, kad jis kas aukštai. buvo populiarus tarp lietuvininkų, nes dar 1955 m. šišio- T. Kalibataitė ir L. Riaukaitė-Jakubauskienė irgi pažy- niškiai jį naudojo šokių vakarėliuose. Nors rusnietiškas mėjo, kad Klaipėdos krašte polką mėgdavo šokti aukštai susikabinimas užrašytas tik siaurame Rusnės ruože, jis pakėlus sukabintas rankas. T. Kalibataitės teigimu, taip panašus į valso susikabinimą, kai rankos pakeliamos į šokdavo iki Antrojo pasaulinio karo per pasilinksmini- viršų. Matyt, ten įgavęs tam tikrų regioninių bruožų jis mus Klaipėdoje ir Karklėje. Šokėjai sukabintas rankas buvo naudojamas ir lietuvininkų šokiuose. pakeldavo į viršų, polką šokdavo kiek stangriomis ko- Aptartam Rusnlenderio šokiui artimi Lelinderio jomis. Panašų vaizdą pateikė ir L. Riaukaitė-Jakubaus- (ŠBŠ 2001:270), Lelinderio (KUCH L-26/2) šokiai. Visi kienė. Po karo su šeima atsikėlusi gyventi į Ketvergius jie buvo šokami poroms sustojus ratu, atliekami pristato- netoli Klaipėdos, pateikėja grodavo kaimo vakaronėse ir maisiais žingsniais; šokama susikabinus lankeliu. pati yra mačiusi vietinių šišioniškių šokio būdą. Pasak Lendlerių šokių grupei priskirtinas ir Vėjavos šokis pateikėjos, vietiniai, t. y. jos pažįstami Vilius Perkumas, (KUCH V-36). Jį pateikė Tadas Auškelis, g. 1911 m. Ernsas Puodžius, šokdami polką visada pakeldavo ran- Švėkšnoje, vėliau gyvenęs Kintuose. Nors užfiksuotas kas į viršų. Jie ir šokdavo kitaip nei visi žemaičiai. Nesi- tik vienintelis šio šokio variantas, tačiau jame naudoja- kraipydavo, o šokdavo kiek išdidžiai (VMA-K; J). mas susikabinimas, kai šokėjų rankos pakeltos aukštai, Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros būdingas lietuvininkų Rusnlenderio, Lelinderio šo- folkloro archyve saugomas Klaipėdietiškos polkos kiams. Šokis susidėjo iš trijų dalių. Muzikos metras – (KUCH K-13) aprašas. Prie šokio natų pažymėta, kad mišrus. Šokio pradžioje šokėjai sustodavo dvigubu šokdavo per pasilinksminimus. Šokdami šokėjai susi- ratu, poros susikabindavo (viena ranka paprastai – že- kabindavo valsui ir sukabintas rankas iškeldavo aukš- mai). Pirmojoje dalyje mergina dviem paprastaisiais tyn. Apie šokimo būdą pažymima, kad šokdavo polką žingsniais apsisukdavo po pakeltomis poros rankomis, „su pasišokimu“. Klaipėdietiškos polkos pavadinimas vėliau abu šokėjai kartu šokdavo pristatomąjį žingsnį į leidžia daryti prielaidą, kad pateikėjas šį šokį bus ma- šoną. Kartojant judesius mergina vėl trimis bėgamai- tęs Klaipėdos krašte, kur aplinkinių vietovių žmonės siais žingsniais apsisukdavo po aukštai pakeltomis po- dažnai vykdavo dirbti. Pateikėjas poros susikabinimą ros rankomis. Antrojoje šokio dalyje būdavo nusilen- šokiui (rankos aukštai) greičiausiai buvo pats matęs, kimas. Šokėjai atlikdavo krisnį pirmyn, vėliau, palikę nes tai buvo būdinga Klaipėdos krašto šokiams. koją priekyje, nusilenkdami vienas kitam, sutrepsėda- Klaipėdos Etnokultūros centro instrumentinio fol- vo ir tūptelėdami santūriai liemeniu pasisukinėdavo į kloro ansamblio Senoliai dalyvis Antanas Jankus, šonus. Trečiojoje dalyje šokėjai, poroje susikabinę val- gimęs ir augęs pamario krašte, itin lengvai šoka pol- sui, šokdavo valspolkę. ką – sukasi it žaisliukas „vilkelis“, be jokių akcentų ir Vėjavos šokio stilistikai labai artimas Drailinas, už- stipresnių treptelėjimų (VMA-J-2). Matyt, toks galėjo rašytas Bikavėnų kaime, Šilutės r. (KUCH D-25/2). Tai būti šio krašto polkos šokimo stilius, jis, beje, būdingas iškilmingas šokis, kurio antroje dalyje šokėjai, susika- ir pietų Žemaitijos vietovėse šokamoms polkoms. binę poroje, viena ranka atlikdavo pristatomąjį žingsnį Apibendrinant galima pasakyti, kad Mažojoje Lie- į šoną ir baigdavo jį tūpsniu ir nusilenkimu. Pakartojus tuvoje buvo šokami įvairūs polkos variantai: patūpčio-

33 MOKSLO DARBAI jant, trepsint, stangri polka. Šokimo būdas – sukabintas Šokis buvo palydimas dainuojamu vokišku tekstu. rankas pakėlus aukštyn – buvo būdingas lietuvininkų Šokti sustodavo į dvigubą ratą, vaikinai prieš merginas. etninei choreografijai. Tokia rankų ir šokėjų kūno pa- Visi šokėjai iš pradžių dešinę koją statydavo kulnu į dėtis leidžia daryti prielaidą, kad polka buvo atliekama priekį, vėliau pirštais ir vėl kulnu. Taip judesius kar- kiek stangriomis kojomis ir nesilankstant į šonus. todavo ir kita koja. Dainuodami Und einmal hin und Prie savitų, tik Mažojoje Lietuvoje užfiksuotų einmal her – Kartą šen, kartą ten poromis susikabinę šokių galima priskirti šiuos: Lemburgį, Hai, Haicke šokėjai paeidavo du žingsnius pirmyn, merginos, pa- (Sveika, Haike), Spitze, Haicke (Puiku, Haike). Visi sisukdamos po porininko ranka, pereidavo prie kito jie atliekami poromis sustojus ratu, juos sieja panašūs vaikino. Identiškai buvo atliekamas ir šokis Paskutinį kojų judesiai. jau kartą šiandieną, šoktas XX a. viduryje Šnipiškių Šokant Lemburgį šokėjai susikabindavo poromis kaime, Šilutės r. (MFA 470/8/). (paprastai žemai), grojant pirmąją melodiją stovėdami Kojų judesiai kulnas–pirštai būdingi ir Vokietuko vietoje vieną koją sukryžiuodavo prieš kitą, o vėliau šokiams, užrašytiems daugelyje Lietuvos vietų. pastatydavo pirštais pirmyn ir koją ištiesdavo į šoną Mažojoje Lietuvoje užrašytuose smulkiosios tau- (ŽŠČ 2010:30). tosakos tekstuose vokietis buvo lyginamas su velniu. Panašūs kojų judesiai buvo būdingi ir Kojinių šo- Velnią kaip vokietį taip pat įsivaizduoja ir lenkai, es- kiui (Strümpftanz) (Huffziger 1930:19), užrašytam tai, o, pavyzdžiui, Suomijos lapiai velniais įvardija Gerviškiemyje, Gumbinės apylinkėse. Šokėjai, susika- kaimynus norvegus (Anglickienė 2006:186). Todėl vi- binę poromis (paprastai žemai), žengdavo du papras- sai natūralu, kad liaudies šokiuose vaizduojant vokie- tuosius žingsnius pirmyn ir pastatydavo koją kulnu į tį naudojami keisti žingsniai – kojos statymas kulnu, priekį. Vėliau, pasisukę pusę rato, kartodavo judesius brauktukas į šoną. Žingsnių derinys, dar vadinamas į kitą pusę. Iš aprašo matyti, kad šokiai buvo atliekami trikampiu žingsniu, buvo paplitęs ir kituose Lietuvos paprastuoju, pristatomuoju žingsniu, šokamas žingsnių regionuose šoktuose šokiuose Vengerka, Čerkesas, Va- derinys kulnas–pirštai, būdingas anksčiau aptartam jaunas. Toks žingsnių derinys galėjo būti traktuojamas Lemburgio šokiui. kaip nebūdingas ar iš kitų išskiriantis šokio ženklas. Kojų judesiai kulnas–pirštai buvo naudojami ir šo- Šilutės ir Šilalės rajonuose užrašytų šokių Vokietu- kant Kreispolkės šokį; juos prisiminė Adomas Goberis kas (KUCH V-41/2), Striuks, buks vokietuks (KUCH (VMA-G) ir Juozas Jukna (LTR 1158/210). Panašus V-41/3) dainuojamieji tekstai buvo panašūs, skyrėsi šokis, pavadintas Kreispolkė, buvo užrašytas ir Rokiš- tik posmo pabaiga. Šilutės rajone šokdami Vokietuką kio rajone (ŠR 1998:63). K. Poškaičio nuomone, šokiai dainuodavo: Striuks, buks vokietuks, su klumpikėm, su Kreispolkė, Greičpolkė (vok. Kreuzpolka), matyt, bus kurpikėm, su raudonom kojinikėm, o apie Šilalę: Striuks atėję iš vokiečių liaudies šokių (Poškaitis 1992:185). buks vokietuks, viena šliurė, o kits buks. Šokdavo daž- Tad tikėtina, kad šokių judesiai kulnas–pirštai taip pat niausiai poromis, atlikdami tik kojų judesius. Šilutės bus atkeliavę iš vokiečių liaudies šokių, tačiau lietuvi- apylinkėse koją statydavo pirmyn ant kulno, o paskui ninkų pamėgti ir įtraukti į savo šokius. vesdavo dešinėn, apie Šilalę – dešinę koją pirmyn, o Panašūs šokio judesiai buvo būdingi ir Priekulėje paskui į šoną. Grojant antrąją melodiją visur šokdavo užrašytam šokiui Hei, Haike (Sveika, Haike) (MFA 469 polką. Taigi aptartus Lemburgio, Kreispolkės, Haicke, /43). Pasak pateikėjos, jis buvo šokamas XX a. vidury- Spitze, Haicke, Paskutinį jau kartą šiandieną ir Vokie- je per pasilinksminimus: tuko šokius sieja šokių judesiai kulnas–pirštai, kurie, matyt, buvo būdingi Rytų Prūsijos etniniams šokiams. Hei, Haike, Spitze Haike, Dažnai vokiečiais Didžiosios Lietuvos gyventojai va- Hei, Hake, Spitze Haike. dindavo visus Rytų Prūsijos gyventojus, tarp jų ir lie- Und einmal hin und einmal her tuvininkus. Tad tikėtina, kad Vokietuko šokių žingsnių Das Model dreht sich. derinys kulnas–pirštai buvo būdingas ne tik Rytų Prū- sijos šokiams, bet ir lietuvininkų etninei choreografijai. Sveika, Haike, puiku, Haike, Atlikus tyrimą pastebėta, kad vėlesni XX a. lietu- Sveika, Haike, puiku, Haike. vininkų šokiai atliekami ramiai, nešokinėjant į viršų. Kartą šen, kartą ten Kituose Lietuvos regionuose įprastai šoktą polką keitė Mergina apsisuka. valsas ar apvalciaus žingsnis. Šokių susikabinimai rus-

34 Vidmantas MAČIULSKIS. Lietuvininkų etninė choreografija: regioninis šokių savitumas nietiškas, lankeliu neleidžia laisvai judėti viršutinėms Tikėtina, kad plintant pietizmo idėjoms jaunimas, ne- šokėjų kūnų dalims, todėl jų laikysena atrodo kiek iš- galėdamas rengti vakarėlių kaimo sodybose, rinkdavo- didi ir pasitempusi. Taip susikabinus buvo patogu šokti si kaimo ar miestelio karčemose. Matyt, iš ten ir bus ramius, neplačius šokių judesius, tokius kaip papras- paplitę nelietuviškos kilmės šokiai Tustepas, Šyberis, tasis ir pristatomasis žingsniai. Dažnai judesiai užbai- Kreispolkė, Rusnlenderis, Lemburgis. giami tūpsniu ar įtūpimu ir santūriu galvos palenkimu. Ilgus šimtmečius lietuvininkams buvo lemta gyven- Visa tai būdinga XX a. užrašytiems lietuvininkų etni- ti daugiakultūriame paribio regione. Žmonių gyveni- nės choreografijos pavyzdžiams. mas paribyje susijęs su jų etninio savitumo išlaikymo Bemaž visi lietuvininkai išpažino evangelikų ti- klausimu. Šio krašto žmonės save vadindavo lietuvnin- kėjimą. Liuteronybė turėjo didžiulį poveikį Mažosios kais arba mažlietuviais, tuo pabrėždami savo išskirtinę Lietuvos gyventojų mąstysenai, savimonei, buičiai, priklausomybę tarpinei etninei grupei. taip pat ir liaudies tikėjimams bei papročiams. Tikybos K. Poškaičio nuomone, lietuviai, perimdami sveti- skirtumas buvo vienas iš veiksnių, lietuvininkus skyręs mus šokius Schottisch ir Šocas, Ländler ir Lelinderis, nuo kitų lietuvių. Surinkimai2 – pati stipriausia jėga, Kreuzpolka ir Kreispolkė ir pan., sulietuvino jų pava- veikusi lietuvininkų dvasinį gyvenimą, tautinį ir poli- dinimus, tačiau šokiai „ateiviai“ iš esmės nepakeitė tinį nusiteikimą. Sakytojai pamoksluose nuolat akcen- lietuviškų šokių, bet patys pasikeitė ir prisitaikė prie tavo, kad evangelikas surinkimininkas turi būti doras vietinių variantų (Poškaitis 1992:189). Šią choreologo krikščionis, kuriam nedera rūkyti, gerti, šokti, dainuoti, mintį galima pritaikyti ir aptariant lietuvininkų šokio paleistuvauti, kortuoti, keiktis, lankytis teatruose, netgi raidą. Iš vokiečių perimdami liaudies šokių formas, su- šventomis dienomis sportuoti (Ašmys 1993:28). Pasak sikabinimus, judesius, lietuvininkai juos pritaikydavo choreologės D. Urbanavičienės, neigiamas surinkimų savo reikmėms. Tad lietuvininkų etniniai šokiai tapo organizatorių požiūris į liaudies papročius, liaudies tarpiniais tarp lietuvių ir vokiečių šokių. Perėmę abiejų dainas, šokius buvo viena iš svarbiausių priežasčių, pa- kultūrų dėmenis ir juos sujungę, jie įgavo tik lietuvinin- skatinusių lietuvininkų etninės choreografijos nykimą kų etninei kultūrai būdingų bruožų. (Urbanavičienė 1995:427). XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Mažojoje Lie- tuvoje įsigalint surinkimų judėjimui jaunimo pasi- Išvados linksminimai iš kaimo sodybų persikėlė į miestuose veikiančias karčemas. Rytų Prūsijos gyventojai nuo Atlikus lietuvininkų šokių žingsnių tyrimą matyti, senų laikų linksmintis ir šokti rinkdavosi kaimų ir kad XIX–XX a. šokiams buvo būdingas paprastasis, miestelių karčemose. Apie tai, kad lietuvininkai mėgo pristatomasis, bėgamasis ir apvalciaus žingsniai. XX a. linksmintis karčemose, rašė E. Gizevijus (Lietuvinin- užrašytuose šokiuose vyravo valso ir apvalciaus žings- kai 1970:134) ir O. Glagau (Lietuvininkai 1970:249). niai. Dažnas buvo vienos kojos pakėlimas Džigelio, XIX a. pab.–XX a. pr. K. Kapeleris, aprašydamas Už- Šyberio, Kadrilio, Varnų šokiuose. Populiarus buvo gavėnių šventę, pažymėjo, kad vakare jaunimas rink- žingsnių derinys kulnas–pirštai. Minėti pavyzdžiai pri- davosi karčemose, kur jaunieji šoko, o senieji gėrė arba klauso XX a. užrašytiems šokiams, kuriems įtaką darė kortomis lošė ir žiūrėjo, kurio duktė arba sūnus kaip vokiečių šokiai. šokti moka (Lietuvininkai 1970:374). Šios tradicijos Šokių susikabinimų tyrimas parodė, kad lietuvininkų gyvavimą XX a. viduryje paliudijo ir Erčius Jurgėlai- etninėje choreografijoje dažnas buvo susikabinimas – tis. Dar 1920 m. šeštadieniais giedotojai rinkdavosi pas valsui pakėlus rankas į viršų. Lendlerių šokių grupėje siuvėją Ansą Lekšą ar eidavo į Skirvytės karčemą, kur (Rusnlenderis, Lenderis, Hop valsas) buvo mėgstamas sušokdavo ratelį Eisim pavaikščioti, meilės paieškoti susikabinimas lankeliu. Tik šiame regione žinomi šie (Aleknavičius 2008:148). Jaunimo pasilinksminimus ir šokio susikabinimai – rusnietiškai, ketiškai, džigeliškai. jų ypatumus tyrinėjęs Ž. Šaknys taip pat pabrėžė, kad Jie greičiausiai yra atėję iš vokiečių liaudies šokių ir pri- Mažosios Lietuvos smuklėse ir restoranuose pasilinks- giję lietuvininkų šokiuose – tapo jų savastimi. minimai vykdavo ir XX a. pradžioje (Šaknys 2001:22). Mažojoje Lietuvoje vyravusi vokiška kultūra, ūki- ninkavimo būdas, evangelikų tikėjimas išugdė savitus

2. Surinkimai – pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas, atsiradęs lietuvininkų būdo ir elgsenos bruožus, kurie turėjo įta- XVIII a. antroje pusėje (MLE IV:357). kos ir lietuvininkų etninei choreografijai.

35 MOKSLO DARBAI

Santrumpos: Lingys 1981 – Lingys, J. Sceninis lietuvių liaudies šokis, t. IV. Vilnius: Lietuvos aukštojo mokslo ministerija, p. 86; 89. IIES – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas. Lölhöffel 1956 – Lölhöffel, H. Danze, datt de Steebel fradgt. Hamburg, JLA – Juozo Lingio asmeninis archyvas. p. 15. KUCH – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Šokio katedros folkloro Milvydienė 2008 – Milvydienė, V. Pažintinė choreografijos abėcėlė. archyvas. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, p. 128. KUCH-AG – Antano Girčiaus 1983 m. surinkta žemaičių (Tauragės, Poškaitis 1992 – Poškaitis, K. Liaudies choreografija. Vilnius: Lietuvos Šilalės apylinkių) šokių ir žaidimų medžiaga. liaudies kultūros centras, p. 185; 189. KUTR – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų Šaknys 2001 – Šaknys, Ž. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje kalbotyros ir etnologijos katedroje Folkloro laboratorijos archyvas. XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje. Jaunimo vakarėliai. Vilnius: LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos Diemedžio leidykla, p. 22. rankraštynas. Urbanavičienė 1995 – Urbanavičienė D. Lietuvininkų choreografijos LSŠP – Lietuvių sceninio šokio pagrindai, 1994. Sudarė Juozas Lingys, pėdsakais. Iš: Lietuvininkų žodis. Kaunas: Litterae universitatis, Juozas Gudavičius, Jūratė Čapaitė, Almutė Gražulienė. Klaipėda: p. 427. Rytas, p. 14; 41–42; 68; 72. Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas 2003 – Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. LLKC – Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės choreografijos Parengė Juozas Križinauskas, Stasys Smagurauskas. Vilnius: Mokslo rankraštynas. ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 827. LMD – Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne. MFA – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos skyriaus muzikinio folkloro archyvas. Prussian Lithuanian ethnic RUS – Rusnietis, 1973. Sudarė Algimantas Astikas. Vilnius: Liaudies meno rūmai, p. 56. choreography: regional peculiarities VKA – Vytauto Kaltenio Rusnės apylinkėse rinkta etnografinė medžiaga. of dances VMA – Vidmanto Mačiulskio rinkta etnografinė medžiaga. Vidmantas Mačiulskis ŽŠČ – 20 žemaitiškų šokių, 2010. Sudarė Jūratė Čapaitė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 30. MLE – Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. IV, 2009. Parengė Vilius The object of the present article is the dances of the Pėteraitis, Zigmas Zinkevičius, Martynas Purvinas, Vytautas Kalte- Prussian Lithuanians described in the territory of the nis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 357. Lithuania Minor — Klaipėda region and a certain part of ŠBŠ – Šoks broliukai šokinį, 2001. Sudarė Audronė Vakarinienė. Vilnius: Königsberg (current Kaliningrad Oblast) — in the 19th– Lietuvos liaudies kultūros centras, p. 270–272. 20th c. The aim of the paper is to analyse the peculiarities ŠR – Šalavija rūtelė, II dalis, 1998. Sudarė Jūratė Čapaitė. Klaipėda, of the steps and joining of hands in the Prussian Lithuanian p. 63. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas, 2007. Parengė Valerija Vaitkevičiūtė. choreographed dances. The methods of the paper: analy- Vilnius: Žodynas, p. 346. sis, retrospection, reconstruction, field study and summary. Conclusions: simple, simple chasse and running steps were characteristic of the older Prussian Lithuanian dances in the Literatūra: 19th–20th c. Waltz and polka steps were prevailing in the Aleknavičius 2008 – Aleknavičius, B. Mažosios Lietuvos poringės. dances recorded later in the 20th c. The lifting of one leg Klaipėda: Druka, p. 148. and a heel-toes step combination were very common for Anglickienė 2006 – Anglickienė, L. Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. the dances of that period. Joining hands is very usual in the Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, p. 186. ethnical choreography of the Prussian Lithuanians — lift- Ašmys 1993 – Ašmys, V. Priekulės parapijos Butkų kaimo tarpukario ing up and joining hands for waltz and interlocking in a (1919–1939 m.) Kronika. Mūsų kraštas, nr. 1(2). Vilnius: Lietuvos circle was very common. The following types of joining kraštotyros draugijos leidinys, p. 25–47. Baublys 2008 – Baublys, A. Europinis Klaipėdos miesto paveldas. hands were characteristic of only this region: rusnietiškai, Britiški aspektai. Iš: Res Humanitaria III. Klaipėdos universitetas, ketiškai, džigeliškai. Most likely they originated from Ger- p. 10. man folk dances, were adopted by the Prussian Lithuanians Drabecka 1978 – Drabecka, M. Folklor Warmii i Mazur. Warszawa, p. 93. and became an inseparable part of their dances. The nega- Goldschmidt 1966 – Goldschmidt, A. Handbuch des Deutschen volks- tive attitude of gatherings towards the folk customs, folk tanzes. Berlin, p. 146. song and dance is one of the major reasons for the decline Hottenroht 1923 – Hottenroht, E. Deutsche Volkstrachen von XVI. Biz of ethnic dances among Prussian Lithuanians. zum XIX. Jahrhundert. Frankfurt, p. 326. Huffziger 1930 – Huffziger, H. Der Tanzkreis. Alte und neue volks- Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Šokio katedra, tümliche Tänze aus Ostpreußen I. Leipzig, p. 12; 19; 16; 21; 36. Donelaičio a. 5, LT-92140 Klaipėda, Huffziger 1953 – Huffziger, H. Der Tanzkreis. Alte und neue volks- e. p. [email protected] tümliche Tänze aus Ostpreußen II. Frankfurt A. M., p. 6. Kirdienė 2000 – Kirdienė, G. Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje Gauta 2014-01-10, įteikta spaudai 2014-12-08 kultūroje. Vilnius: Kronta, p. 156. Kirdienė 2007 – Kirdienė, G. Telšių rajono liaudies smuikininkų reper- tuaro ypatybės. Iš: Tautosakos darbai, XXXIV. Vilnius, p. 175. Lietuvininkai 1970 – Lietuvininkai. Apie vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktame amžiuje. Parengė V. Milius. Vilnius: Vaga, p. 11–171; 187–188; 193; 228–256; 374–375; 436.

36 Dalia Urbanavičienė. Lietuvių choreografinio folkloro klasifikavimo raida ir problemos

Lietuvių choreografinio folkloro klasifikavimo raida ir problemos

Dalia Urbanavičienė

Straipsnio objektas – lietuvių choreografinio folklo- tyrinėjimų kryptis ir metodus pirmieji pradėjo formuo- ro klasifikacijos. Tikslas – apibendrinti įvairių klasifi- ti choreografai praktikai, dirbę baletmeisteriais sovie- kacijų ypatumus, nustatyti jų pranašumus ir trūkumus, tmečiu įkurtuose tautinių šokių ir dainų ansambliuose. bendrumus ir skirtumus lyginant su kitų šalių patirtimi. Pagrindinis jų darbo tikslas buvo panaudoti autentiškus Straipsnyje analizuojama lietuvių choreografinio liaudies šokius sceninei kūrybai, grindžiamai profesio- folkloro klasifikavimo raida nuo pat ankstyviausių nalaus šokio principais, dėl to choreografiniu folkloru (M. Davainio-Silvestravičiaus, M. Grigonio, K. Dinei- domėtasi daugiau kaip sceniniams pasirodymams rei- kos) iki pastaraisiais dešimtmečiais jau įsitvirtinusios kalinga medžiaga, bet nesigilinta į esminius šios liau- žanrinės klasifikacijos – sutartinių šokiai, šokiai, rate- dies kūrybos srities reiškinius. Choreografų praktikų liai, žaidimai. Dabartinę klasifikaciją pateikė skirtingi sukurti lietuvių liaudies choreografijos klasifikavimo autoriai (J. Lingys, L. Sauka, K. Poškaitis, E. Morkū- metodai ir terminija jau įsitvirtino, nors juose esama nienė), tačiau nurodė skirtingus atskirų žanrų apibrė- nemažai prieštaravimų, nelogiškų ir dirbtinių sąvokų, žimus ir pavyzdžius (ypač nesutapo K. Poškaičio ir nesuderinamumo su kitų liaudies kūrybos sričių tyri- E. Morkūnienės nuomonės dėl ratelių ir žaidimų žan- mais Lietuvoje (pavyzdžiui, etnomuzikologijos) ir už- rus skiriančių požymių). Tyrinėjamos dabartinės lie- sienio etnochoreologų darbais. Taigi lietuvių etnocho- tuvių choreografinio folkloro klasifikacijos sąsajos su reologijoje terminijos ir klasifikavimo problema yra liaudies terminija ir rusų choreografinio folkloro kla- gana opi ir dar iki galo neišspręsta. sifikacija, aptariamos kitose šalyse sukurtos klasifikacijos, neretai grindžiamos visiškai kitokiais principais. Pagrindinė išvada: dabartinė lietuvių choreografi- Pirmosios klasifikacijos nio folkloro klasifikacija kelia nemažai klausimų ne tik dėl skirtingo jos pagrindinių grupių požymių apibū- Pirmasis choreografinį folklorą Lietuvoje paban- dinimo, bet ir dėl kai kurių žanrų pavadinimų, varto- dė klasifikuoti Mečislovas Davainis-Silvestravičius – jamų terminų pagrįstumo. Daugiausia abejonių kelia XIX a. pabaigoje sudarė Raseinių apylinkėse užrašytų tiesmukas lietuviškų ratelių prilyginimas slavų choro- šokių rinkinį.1 Visų pirma jis suskirstė surinktus šokius vodams, ratelio termino taikymas ir eilėmis, voromis į dvi rūšis – tautinius ir perimtus iš kaimyninių tautų. ar kita ne rateline forma atliekamiems choreografinio Lietuviškus tautinius šokius M. Davainis-Silvestravi- folkloro kūriniams, siekis griežtai atriboti ratelių žan- čius smulkiau sugrupavo pagal choreografinį piešinį į: rą nuo žaidimų. • rundinius – rato formos (su viduriniu šokėju ar be Prasminiai žodžiai: choreografinis folkloras, klasi- jo)2; fikacija, šokis, žaidimas, ratelis, ratelis-žaidimas, su- • eilinius – priešpriešinių eilių formos3; tartinė, žanras. • lenciūginius – „gyvatėlės“ formos4; • keistinius – priešpriešinių porų5.

Etnochoreologija Lietuvoje yra palyginti jauna ir Iš kitų tautų perimtus šokius M. Davainis-Silvestra- mažai išplėtota mokslo rūšis. Folkloristai, muzikologai vičius suskirstė į kazokus6 ir valcus, apsuktinius7. ir kalbininkai ilgą laiką ja susidomėdavo tik atsitikti- XX a. pradžioje mokytojas Matas Grigonis, siekda- nai, o nuoseklesnes lietuvių choreografinio folkloro mas populiarinti liaudies žaidimus, išleido pirmuosius

37 MOKSLO DARBAI lietuvių liaudies žaidimų rinkinėlius.8 Juose žaidimai nių, skirtų vienos ar kitos TSRS respublikos liaudies suskirstyti pagal atlikėjų amžių (vaikams iki 10 metų; šokiams). Pirmajame įvadiniame rinkinio straipsnyje suaugusiesiems ir vyresniems nei 14 metų vaikams) ir (Лингис, Славюнас, Якелайтис 1955a) konkreti kla- atlikimo vietą (kambaryje; lauke). sifikacija neįvardyta, tačiau nuolat minimos dvi lietu- Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje liaudies šo- vių choreografinio folkloro rūšys: šokiai (rus. танцы) kis buvo įtrauktas į švietimo programas kaip fizinio ir chorovodai (rus. хороводы). Straipsnyje terminas lavinimo dalis. Pagal šias programas mokytojams ren- хороводы pateiktas tik rusiškai kaip rytų slavų kraštuo- giamų kursų vadovas Karolis Dineika viename iš savo se paplitusių chorovodų – dainavimu palydimų grupinių straipsnių 1923 m. suklasifikavo žaidimus, vertinda- šokių ar žaidimų – atitikmuo.10 Lietuviškoje tradicijoje mas juos pagal judesių pobūdį: tokio termino nėra, todėl toliau vartosime sulietuvin- tą jo formą „chorovodai“, juo labiau kad šis terminas • judamieji ir nejudamieji atletinio ir gimnastikinio neturi prasminio vertimo ir į kitas kalbas (pavyzdžiui, pobūdžio; anglų kalba rašoma „khorovod“). Aptariamame J. Lin- • suktinių pavidalo žaidimai; gio, Z. Slaviūno ir V. Jakelaičio straipsnyje kartkartėmis • orchestikos pobūdžio9; paminėti ir kiti terminai – žaidimai (rus. игры), choro- • paprasti šokiai; vodiniai žaidimai (rus. хороводные игры). Kodėl sla- • žaidimai-rateliai. viški terminai buvo pavartoti lietuvių choreografiniam K. Dineika straipsnyje pateikė praktinius patarimus folklorui apibūdinti, šiek tiek paaiškėja iš vieno teiginio mokytojams, kurios šokių ir žaidimų rūšys būtų nau- antrajame trijų autorių straipsnyje šiam rinkiniui: „Lie- dingiausios vaikų ir jaunimo mokymui. Jis apgailesta- tuvių liaudies šokiai ir chorovodai dažnai turi bendrų vo, kad žaidimus pradeda užgožti „vien beveik paprasti bruožų su rusų bei baltarusių šokiais ir chorovodais“ šokiai su meilės pasireiškimo požymiais“, siūlė apribo- (Лингис, Славюнас, Якелайтис 1955b: 33). ti žaidimus-ratelius – „ypač tuos, kurie yra šokių pavi- Kaip tik šiame straipsnyje pateikiama konkreti kla- dalo su romantingu aimanavimu apie padidintą ilgesį, sifikacija. Ji skirta ne visam lietuvių choreografiniam meilę ir t. t.“ (Dineika 1923: 185). Kai kurie jo teiginiai folklorui, o jo daliai – dainuojamiesiems chorovodams itin kategoriški: „Matome aiškų kultūrinį grįžimą atgal ir žaidimams, jie suskirstomi į grupes pagal skirtingą ir fizinį sugedimą. Ir tie šokiai – suktiniai taip stipriai judesių ir poetinio teksto ryšį11: įsiskverbia į jaunuolių sielas, kad pasidaro lyg vienin- 1) vaizduojamieji chorovodai – kai šokant vaizduoja- telis laisvalaikio sunaudojimo būdas“ (Dineika 1923: mi darbai, augalų vegetacija („Aguonėlė“, „Dobilėlis“); 184–185). Iš visų išvardytų klasifikacijos grupių auto- 2) vaidinamieji žaidybiniai chorovodai – su dra- rius vertingiausia laikė, matyt, tik pirmąją – „atletinio miniais elementais („Laputė“, „Grikeliai“, „Apynys“, ir gimnastikinio pobūdžio žaidimus“, o kitus žaidimus „Kotūris“), tarp jų ir vien kalbamuoju tekstu palydimi ir šokius siūlė stilizuoti jaunimo ugdymo tikslais. žaidimai („Ganau ganau aveles“, „Ropę rauti“); XX a. antrosios pusės pradžioje choreografinį fol- 3) chorovodai-rateliai, rusiškai pavadinti хороводы klorą į savo tyrinėjimų akiratį įtraukė tautosakos rin- (ратяляй), – be draminių elementų. kinius rengę kalbininkai, pradėję išsamiau analizuoti Apibūdindami paskutinę grupę autoriai kaip pavyz- dainomis palydimus žaidimus ir šokius. Tuo metu in- džius pateikė ratelius, sudarytus iš dviejų skirtingų da- tensyviai plėtojosi ir sceninių stilizuotų liaudies šokių lių – pirmosios lėtosios ir antrosios greitesnės su įvai- kūryba, vadovaujama tautinių šokių ir dainų ansamblių riomis sukimosi, pynimo figūromis, šokant merginoms baletmeisterių. Abiejų šių sričių specialistų – Zeno- ir vaikinams dviem ratais („Motiejukas ir Barbora“, no Slaviūno (filologo, etnografo ir folkloristo), Juozo „Eisim į darželį“), arba kai rato viduryje šoka vienas Lingio (valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ ar keli šokėjai. baletmeisterio), Vytauto Jakelaičio (lituanisto ir tuo- Iš esmės tokia pat klasifikacija, tik pritaikyta vien metinio Liaudies kūrybos namų direktoriaus) – bendro žaidimams, 1955 m. buvo pateikta Juozo Lingio lietu- darbo vaisiumi tapo 1955 m. rusų kalba paskelbti gana vių kalba paskelbtame sceninių kompozicijų rinkinio stambūs įvadiniai straipsniai apie lietuvių liaudies šokių „Lietuvių liaudies žaidimai“ įžanginiame straipsnyje. šaltinius, raidą ir ypatybes prie rinkinio, skirto stilizuo- Čia žaidimai suskirstyti į vaizduojamuosius, vaidybi- tų tautinių šokių sceninėms kompozicijoms (šis rinki- nius ir žaidimus-ratelius. Apibūdindamas pastaruosius, nys buvo vienas iš daugelio panašaus pobūdžio rinki- J. Lingys taip pat visų pirmą nurodė atlikimą ratu.12

38 Dalia Urbanavičienė. Lietuvių choreografinio folkloro klasifikavimo raida ir problemos

Aptariamos klasifikacijos pagal judesių ir poetinio • šokiai (rusiškas atitikmuo – танцы); teksto ryšį pagrindinis autorius greičiausiai buvo Zeno- • rateliai (rusiškas atitikmuo – хороводы); nas Slaviūnas, nes jis analogišką klasifikaciją išsamiau • žaidimai (rusiškas atitikmuo – игры). apibūdino 1963 m. savo straipsnyje „Šokių ir žaidimų Ši lietuvių choreografinio folkloro klasifikacija dainos“, tik šiek tiek pakeisdamas grupių pavadinimus: kurį laiką nebuvo skelbta, bet vartojama praktikoje. 1. Draminiai šokiai ir žaidimai (tarp jų esama ir di- Iš tuo laikotarpiu įvairiose enciklopedijose paskelbtų aloginių): Juozo Lingio straipsnelių matyti, kad ratelio samprata a) miminiai (vaizduojami darbai, augalų vegetacija keitėsi: 1955 m. ratelis siejamas tik su rato choreogra- ir pan.); finiu piešiniu, o 1966 m. J. Lingys rateliu vadino ir b) pantomiminiai (vaidinama, pasiskirstoma vai- žaidimą „Jievaro tiltas“, kuriam būdingas priešprie- dmenimis). šinių eilių, arba „vartų“ ir voros choreografinis pie- 2. Palydimieji šokiai ir žaidimai (poetinis tekstas šinys.14 tiesiogiai judesiais neiliustruojamas). Šią choreografų sukurtą klasifikaciją pirmasis spaudoje išsamiai pristatė tautosakininkas Leonardas Sauka Pastebėjęs glaudų šokių ir žaidimų dainų tarpusavio 1968 m. paskelbtame rinkinio „Lietuvių tautosaka“ V ryšį ir ne visada apčiuopiamus jų skirtumus, Z. Slaviū- tomo įžanginiame straipsnyje „Lietuvių liaudies žaidi- nas tas dainas įvardijo kaip vientisą atskirą žanrą ben- mų ir šokių tautosaka“. Čia pagrindinės klasifikacijos droje dainų žanrinėje sistemoje. Vis dėlto jis atkreipė grupės – šokiai, rateliai, žaidimai – pirmą kartą buvo dėmesį į kai kurias skirtingas šokių dainų ir žaidimų pavadintos žanrais. L. Sauka išskyrė tokius pagrindi- dainų ypatybes. Z. Slaviūnas pažymėjo, kad šokių nius ratelių ir šokių požymius: dainos „glaudžiau susijusios su tarpusavyje suderin- Rateliai atliekami dainuojant, jiems būdingas api- tų, tiksliai apibrėžtų ir nuoseklių judesių visuma“, yra bendrintas (nieko nevaizduojantis) choreografinis ju- judresnio charakterio, ritmiškesnės, taisyklingesnės metroritminės struktūros, o žaidimų dainos (prie kurių desys, suderintas su dainos ritmu, choreografiniams autorius priskyrė žaidimų-ratelių, tikrųjų žaidimų, žais- piešiniams būdingi tiek ratai, tiek eilės, įvairios pyni- mų ir žaidynių dainas) nebūtinai turi ritmiškai derėti su mo, landžiojimo, sukimosi ir kitos figūros. judesiais.13 Rašydamas apie žaidimus-ratelius, Z. Sla- Šokiai nuo ratelių skiriasi tuo, kad yra greitesnio viūnas priminė Rytų Aukštaitijoje gyvavusį liaudišką jų tempo, pasižymi charakteringais žingsniais, dažniau- pavadinimą darželiai (Slaviūnas 1963: 243). Nurodyti siai yra poriniai. žaidimai-rateliai (darželiai) primena 1955 m. klasifi- Apibendrindamas žaidimų žanrą, L. Sauka užsimi- kacijoje išskirtą trečiąją grupę, kuri, skelbiant rusų kal- nė, kad galimi įvairūs žaidimų klasifikavimo kriteri- ba, buvo pavadinta chorovodais-rateliais, o J. Lingio jai (pagal atlikėjų amžių, turinį ir funkciją, socialinę sudarytame lietuviškame žaidimų rinkinyje – žaidi- aplinką, tautosakos pobūdį ar vaidybinius požymius), mais-rateliais. toliau pateikė dvejopą jų skirstymą – pagal funkciją Vėliau ratelių terminas buvo perkeltas į naująją kla- (sakraliniai ir pramoginiai) ir pagal atlikėjus (vaikų ir sifikaciją, kuri ilgainiui įsitvirtino ir tapo pagrindine jaunimo). Tautosakininkas atkreipė dėmesį, kad sunku sudarant įvairius lietuvių choreografinio folkloro rin- atskirti ratelius nuo ratelinių žaidimų. Taip pat sunku kinius. atskirti šokius nuo ratelių ar žaidimų, nes šokis kartais įsiterpia į ratelį ar žaidimą, be to, šokiuose neretai esama vaidybos (pavyzdžiui, imituojamas malimas, Dabartinės klasifikacijos formavimosi raida audimas).15 L. Saukos 1968 m. paskelbta klasifikacija rėmėsi ir Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio sceninių šokių kūrėjų vėlesni autoriai, ją papildydami, kitaip aiškindami ats- choreografų sluoksniuose ėmė įsitvirtinti nauja choreo- kirų žanrų ypatybes. grafinio folkloro klasifikacija. Tikriausiai ji susiforma- Vilniaus universiteto tautinių šokių ansamblio vo remiantis rusų šokių tyrinėtojų darbais, nes iš esmės baletmeisterė Elena Morkūnienė 1982 m. sudarė lie- sutampa su rusų choreografinio folkloro klasifikacijos tuvių liaudies choreografijos klasifikaciją iš keturių pagrindinėmis grupėmis (neįtraukta tik savita rusiško žanrų: 1) sutartinių šokiai; 2) šokiai; 3) šokamieji žai- solinio improvizuoto šokio rūšis пляска): dimai; 4) rateliai.16 E. Morkūnienė pirmoji bendrojoje

39 MOKSLO DARBAI lietuvių choreografinio folkloro klasifikacijoje išskyrė zikinį palydėjimą) turėtų tapti liaudies choreografijos sutartinių šokius kaip atskirą lygiavertę žanrinę gru- klasifikavimo pagrindu. Nemažai abejonių jam kėlė kai pę. Choreografė pateikė tokius kiekvienos grupės api- kurie E. Morkūnienės pateikti skirtingų žanrų (ratelių būdinimus: ir žaidimų) pavyzdžiai, kurių choreografinė struktūra Sutartinių šokių pagrindinis požymis yra daugia- iš esmės nesiskiria. K. Poškaitis pažymėjo, kad skai- balsė daina sutartinė, nuo kurios priklauso ir šokėjų dydama ir smulkindama žanrus į kelias pakopas pagal skaičius.17 Remdamasi, matyt, ankstesnėmis chore- choreografinius požymius E. Morkūnienė nesilaikė ografinio folkloro klasifikacijomis, grindžiamomis nuoseklumo: į aukštesnį lygį iškėlė antraeilės svarbos judesių ir teksto tarpusavio ryšiu, E. Morkūnienė su- požymius – žingsnius, o į pabaigą nukėlė svarbesnius – tartinių šokius smulkiau suskirstė į siužetinius ir ne- choreografinius piešinius.18 siužetinius. Savo ruožtu Kazys Poškaitis 1992 m. knygoje Šokių žanro savitumas, pasak autorės, – sudėtingesni „Liaudies choreografija“ lietuvių choreografinį fol- negu kituose žanruose šokių žingsnių junginiai, įvairių klorą suskirstė į šokį, ratelį ir žaidimą (taip pat, kaip žingsnių ir figūrų atlikimas pagal tam tikrą ritmą ir tam ir L. Sauka) ir pateikė konkretų kiekvieno žanro api- tikra tvarka, skambant dažniausiai instrumentinei muzi- brėžimą: kai. E. Morkūnienė šokius taip pat smulkiau suskirstė į „Šokis – tai kūrinys, išreikštas organizuotais, mu- siužetinius ir nesiužetinius, kaip ir šokių sutartines. zikos ritmui pajungtais žingsniais ir turintis apibrėžtų Šokamuosius žaidimus, atskirdama juos nuo spor- žingsnių, jų derinių bei figūrų nuoseklumą“ (Poškaitis tinių, judriųjų bei lošiamųjų žaidimų, E. Morkūnienė 1992: 115). apibūdino taip: „Šokamiesiems žaidimams būdinga tai, „Ratelis – liaudies choreografijos kūrinys, kuriame kad žaidėjai, patys dainuodami žaidimui skirtą dainą, didelė žmonių grupė, dainuodama posminę (su priedai- atlieka nusistovėjusius arba improvizuoja judesius, niu ar be jo) dainą ir sudarydama apibrėžtą figūrą, rit visuomet iliustruojančius dainos turinį. Kai kada žai- miškai vaikšto ar stovėdami atlieka kokius nors veiks- dimų judesiai nesutampa su melodijos ritmu, t. y., be mus, o dalį posmo sukasi, pina, landžioja arba judesiais ritminių judesių, žaidėjai atlieka žaidybinius veiksmus, pavaizduoja dainuojamą tekstą“ (ten pat: 130). tiesiogiai priklausančius nuo jų sumanumo ir sugebėji- „Žaidimas – liaudies choreografijos kūrinys, kurio mų kurti“ (Morkūnienė 1982: 36). Taigi visi žaidimai laisvi ir natūralūs žaidėjų judesiai yra menkai arba vi- E. Morkūnienės klasifikacijoje yra siužetiniai. Smul- siškai nepriklausomi nuo dainos ritmo ir jo nesąlygoja- kiau jie suskirstyti į vaidybinius ir vaizduojamuosius, mi, o dainos arba kalbamas tekstas tik padeda nusakyti kaip ir 1955 m. trijų autorių rusų kalba paskelbtoje kla- žaidėjų uždavinius“ (ten pat: 152). sifikacijoje. Pagal šiuos apibrėžimus šokiai ir rateliai skiriasi Ratelių žanrą E. Morkūnienė išskyrė pagal tai, kad nuo žaidimų iš esmės tuo, kad pirmųjų judesiai yra ri- jie visi yra nesiužetiniai, palydimi šokėjų dainuojamų tmiškai suderinti su muzika, o žaidimų – laisvi, nepri- dainų, daugelis einami ratu, tačiau nemažai jų šokama klausomi nuo dainos ritmo. Sunkiau suprasti esminius eilėmis ar kitaip sustojus. skirtumus tarp šokių ir ratelių, nes K. Poškaitis nenu- Žemesniuose lygmenyse visus išvardytus žanrus rodė, kad skiriamasis šokių bruožas yra instrumentinės choreografė smulkiau suskirstė pagal žingsnius (vien- muzikos pritarimas (kaip teigė E. Morkūnienė). žingsnius, daugiažingsnius), figūras (sukamąsias, ne- Sutartinių šokių K. Poškaitis neapibrėžė, tik pažy- sukamąsias), judesius (ritminius, neritminius), choreo- mėjo, kad sutartines galima laikyti ir šokio žanro po- grafinius piešinius ir pan. grupiu, tačiau dėl jau susiklosčiusios tradicijos sutar- Šią žanrinę klasifikaciją gana griežtai kritikavo tinių šokiai skiriami į atskirą žanrą, kurio pagrindinis choreografas Kazys Poškaitis, pastebėjęs joje nemažai skiriamasis bruožas yra savitas muzikinis akompani- prieštaravimų: klasifikacijoje nėra vieningos sistemos, mentas – dainavimo būdas (ten pat: 118–119). atskiri žanrai nustatyti vadovaujantis skirtingais prin- Vis dėlto K. Poškaitis ne tik šokius, žaidimus, bet cipais, trūksta pagrįstos motyvacijos, kodėl žaidimų ir ir sutartinių šokius sugrupavo smulkiau pagal chore- ratelių žanrai atskiriami remiantis vien siužetiškumo ografinius požymius. Kitaip negu E. Morkūnienė, jis požymiu. K. Poškaičio nuomone, kaip tik choreogra- daugiausia dėmesio skyrė choreografiniams piešiniams finės išraiškos priemonės (atsižvelgiant į ritminį mu- ir figūroms, o ne žingsniams:

40 Dalia Urbanavičienė. Lietuvių choreografinio folkloro klasifikavimo raida ir problemos

Šokiai Sutartinių Rateliai Lietuviško ratelio terminas taip pat paimtas iš liau- šokiai dies, tačiau kaime taip būdavo vadinami tik rato formos dainuojamieji šokiai. Kita vertus, Dzūkijoje rateliu sukamieji kadriliniai rato visų pirma vadindavo perėjimą iš paprastosios polkos pinamieji ir keičiamieji šokami ratu eilių nardomieji ir landomieji grandinėlės / į polką su įvairiomis figūromis: sušukus „Ratelis!“, vi- rato gyvatėlės sos poros susikabindavo į bendrą ratą ir toliau šokda- kadriliniai tiltelio vo pagal įvairias vedančiųjų komandas, panašiai kaip ornamentiniai vartelių „Polką su ragučiais“.24 Tai, ką tyrinėtojai įvardijo ratelio žanru – grupinį dainavimą šokant – Dzūkijoje ir Žaidimų K. Poškaitis smulkiau neskirstė, tik nuro- Aukštaitijoje dažniausiai vadindavo liaudišku terminu dė, kad daugumai jų tinka ratelių klasifikacija. darželis (tariant dzūkiškai, daržãlis). Paprašyti paaiš- Taigi per pastaruosius dešimtmečius net keli auto- kinti šį pavadinimą, Varėnos rajono Lynežerio kaimo riai analizavo iš esmės tą pačią lietuvių choreografinio žmonės nurodė sąsają su daržãliais vadintais tradici- folkloro klasifikaciją (šokiai, rateliai, žaidimai ir šokių niais merginų gėlynais po namų langais, kur gėlės bū- sutartinės), tačiau nurodė gana skirtingus kai kurių žan- davo sodinamos įvairiais ornamentiniais raštais.25 Kai rų požymius ir pavyzdžius. kurios marcinkoniškių pastabos apie konkrečius jų pa- šoktus daržãlius rodo, kad seniau taip pavadindavo ne tik šokimą ratu, bet ir sudarius porų eilę.26 Vidurio ir Abejonės dėl dabartinės choreografinio vakarinėje Lietuvos dalyje šokimą ratu dainuojant daž- folkloro klasifikacijos pagrįstumo niau įvardydavo žaidimu, nors jis ir neturėdavo žaidy- binių motyvų, tik tipišką ratelių žanrui choreografiją: Dabartinė lietuvių choreografinio folkloro klasifi- pirmojoje dalyje – bendras ratas, antrojoje – sukimasis kacija kelia nemažai klausimų ne tik dėl skirtingo jos poromis už parankių į vieną ir į kitą pusę (pavyzdžiui, pagrindinių grupių požymių apibūdinimo, bet ir dėl kai apie Žarėnus žemaičiai taip atliekamą „Reid rata, reid kurių žanrų pavadinimų, vartojamų terminų pagrįstumo. ratelia“ vadino žaidimu27, nors apie ratelį užsimenama Ratelio terminas. Ypač daug abejonių kelia ties- net šio žaidimo tekste). mukas lietuviško ratelio lyginimas su rytų slavų kul- Sceninių liaudies šokių kūrėjai, pavadinę rateliu ne tūrai būdingu liaudišku terminu chorovodas. Slaviško tik ratu, bet ir eilėmis atliekamus šokius ar žaidimus, su- chorovodo pavadinimas („choras veda“) nurodo gru- kūrė papildomus terminus – ratuoti, ratavimas, ratuo- pinį dainavimą ir judėjimą vadovaujant vedančiajam, tojai28, kurių vartojimas šokių aprašuose kartais atrodo bet ne choreografinį piešinį – ratą. Rusų, baltarusių ir nelogiškas (ratelį ratuoja ratuotojai... sustoję eilėmis). ukrainiečių chorovodams būdingos labai įvairios cho- Šiuos terminus vartojant neretai atsiranda sąvokų pai- reografinės kompozicijos: tiek judėjimas ratu susiėmus niava, ypač bendraujant su kaimo žmonėmis ir vaikais. rankomis (neretai viduryje solistams judesiais vaiz- Pavyzdžiui, pasakius „Einam ratelio!“, vaikai iš karto duojant dainos turinį), tiek judėjimas kolona, „gyvatė- sustoja ratu ir nustemba, kai tenka persirikiuoti į eiles. le“, dviem priešpriešinėmis eilėmis, kartais be solistų Nepaisant painaus, net prieštaringo santykio su tra- ir turinio vaizdavimo. Tokioms įvairioms chorovodų dicine liaudyje gyvavusia terminija, ratelio kaip cho- choreografinėms figūroms apibūdinti slavų tradicijoje reografinio folkloro žanro terminas nuo XX a. 7-ojo yra nemažai liaudiškų terminų: уличные („gatvės“), dešimtmečio Lietuvoje įsitvirtino ne tik choreografų проулочек („skersgatvis“), шествия („eisenos“), kūryboje, populiariuosiuose ir mokslo darbuose, bet городок („miestelis“), восмерка („aštuntukas“) ir pamažu buvo „įpirštas“ ir kaimo žmonėms, ypač tiems, pan.19 Kai kuriuose chorovoduose vyrauja dainos pra- kurie dalyvaudavo etnografiniuose ansambliuose, pa- das, kituose – žaidimo ar šokio. Dėl to, pavyzdžiui, gyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyvuose ir kitoje baltarusių chorovodai skirstomi į tris pagrindines rū- saviveikloje. šis: chorovodinės dainos20; žaidžiamieji chorovodai Kuo žaidimas ir šokis skiriasi nuo ratelio? Kitaip (su chorovodinių žaidimų pogrupiu)21; chorovodiniai negu slavų kraštuose, Lietuvoje choreografinį folklorą šokiai22. Kai kurie autoriai rusiškus chorovodus skirsto apibūdinanti liaudiška terminija nėra tokia aiški (gal į dvi pagrindines grupes – šokamuosius ir nešokamuo- dėl to, kad nebuvo laiku užfiksuota, tyrinėta). Žmonės sius, kuriems nebūdingas šokamasis ritmas.23 neretai negali tiksliai pasakyti, ar tai, ką jie atlieka, yra

41 MOKSLO DARBAI

šokis, ratelis ar žaidimas. Kaip tikrieji šokiai dažniau Taigi vokalinis ar instrumentinis pritarimas nėra pa- įvardijami poriniai vėlyvesnieji, daugiausia atneštiniai grindinis dėmuo atskiriant šokius nuo ratelių. Aiškesnis šokiai su instrumentinės muzikos pritarimu (valsai, būtų žaidybinio ar choreografinio pradų atskyrimas pa- kadriliai, polkos, fokstrotai ir pan.). Žaidimais neabe- gal judesių sąsają su muzika: ar judesiai yra ritmiškai jojant įvardijami tie žaidimai, kuriems būdingi žaidy- suderinti su muzika, ar laisvi (tokiu principu vadova- biniai elementai, varžymasis. O tarpiniai tarp šokių ir vosi K. Poškaitis, atskirdamas ratelius nuo žaidimų). žaidimų kūriniai, pasižymintys tam tikra choreografija Tokiu atveju logiškesnė būtų kitokia lietuvių choreo- su vokaliniu pritarimu, gali būti pavadinti tiek šokiais, grafinio folkloro klasifikavimo schema: tiek žaidimais, tiek rateliais. Pagal dabartinę lietuvių choreografinio folkloro ŠOKIAI ŽAIDIMAI klasifikaciją rateliai nuo šokių iš esmės skiriasi tik tuo, kad jiems būdingas ne instrumentinis, o vokali- Šokamosios sutartinės Žaidžiamosios sutartinės nis pritarimas. Vis dėlto šokamosios sutartinės vadinamos šokiais, nors jos šokamos dainuojant. Moksli- Rateliai-žaidimai nėje literatūroje sutartinių sąsaja su šokiu įvardijama įvairiai: šoktinė sutartinė29, šokama sutartinė30, šokių Pagal šią schemą didžiausias skirtumas yra tarp šo- sutartinė31, sutartinių šokiai32 (visus šiuos terminus kių ir žaidimų. Patikslinant reikėtų apibrėžti jų pagrin- dėl jų ribotumo ir netikslumo kalbiniu aspektu siūly- dines ypatybes: čiau keisti į šokamąsias arba choreografines sutarti- Šokių pagrindiniai požymiai – vyrauja choreografines).33 Liaudyje sutartinės taip pat būdavo vadinamos nis pradas, figūros, žingsniai ir jų deriniai yra ritmiškai šokiais, nors kartais būdavo pasakoma ir kitaip: „Su- susieti su muzika. tartinis moterų ratelis“, „Seniau šokdavom tokio ra- Žaidimais laikytini tie kūriniai, kuriems būdingi telio sutartinio“, „Žaidžia = šoka keturiese susikibę žaidybiniai elementai, judesiai yra menkai priklausomi rateliu“, „Žaidžia kambary, sode, pievoj, kieme“.34 arba visiškai nepriklausomi nuo muzikos. Yra ne tik šokamosios, bet ir žaidžiamosios sutartinės, Šokamosios sutartinės pagal šią schemą priskirtinos kurios nepatenka į dabartinę lietuvių choreografinio prie šokių ir turėtų sudaryti atskirą šokių pogrupį (lygia folkloro klasifikaciją. Beje, pateikėjai dažnai žaidimu greta su kitų rūšių šokiais), o žaidžiamosios sutartinės – (arba žaislu) pavadindavo tiek žaidybiniais veiksmais žaidimų pogrupį. Dainavimu palydimi šokiai ar žaidi- ar vaidyba pasižyminčias sutartines35, tiek nežaidybi- mai (vadinami rateliais, darželiais), kuriuos geriausia nes, grindžiamas vien apsisukimais už parankių ar ki- būtų įvardyti senuoju K. Dineikos ir Z. Slaviūno varto- tais panašiais judesiais36. Taigi liaudiškoje terminijoje tu terminu rateliai-žaidimai, yra tarpinėje padėtyje tarp ryškios ribos tarp šokamųjų ir žaidžiamųjų sutartinių šių dviejų pagrindinių žanrų. Jie pasižymi ir vieno, ir sąvokų taip pat nebūta. kito žanro požymiais, taigi yra mišraus pobūdžio. Pasi- Kita vertus, senesniems lietuviškiems šokiams bū- taiko ir kitų mišraus pobūdžio žanrų, kai šokis įgauna dingas ne tiek instrumentinis, kiek vokalinis pritari- žaidybinių motyvų („Žydouckas kadrilius“ „Šeinas su mas, grupinis atlikimas, nesudėtingi žingsniai ir susi- vagim“ ir pan.). Neretai būna ir sudėtinio pobūdžio kū- kabinimai. Tuo senieji šokiai beveik nesiskiria nuo ra- rinių, kuriuos atliekant pereinama iš vieno choreografi- telio žanro, kaip jį apibūdina dabartinės choreografinio nio folkloro žanro į kitą (pavyzdžiui, žaidimas baigiasi folkloro klasifikacijos autoriai. Seną šokimo ir žaidimo poros sudarymu ir poriniu šokiu). sąsają su dainavimu rodo ir etimologiniai duomenys. Kita vertus, ar šokių bei žaidimų atskyrimas ir Štai apie Kiauklius (Ukmergės apyl.) žodis daininin- tarpinių formų išryškinimas yra būtinas apibrėžiant kauti reiškia suktis, o apie Žaslius sakoma ne „einam pagrindinius choreografinio folkloro žanrus? Gal- žaisti“, bet „einam padainuoti“ (Slaviūnas 1963: 242). būt kitais kriterijais remiantis išryškėtų aiškesnės ir Etimologas Vytautas Urbutis teigė, kad baltiški žodžiai skirtingesnės choreografinio folkloro rūšys, turinčios su dei- šaknimi (pavyzdžiui, deinauti) savo seniausia akivaizdesnius atskiro žanro požymius? Toliau trum- prasme galėjo reikšti „šokti, greitai judėti (ratu)“, o la- pai aptarkime įvairiose šalyse sukurtas choreografinio tvių žodis diet dar ir dabar reiškia ne tik „dainuoti“, bet folkloro klasifikacijas, neretai grindžiamas visiškai ir „šokti“ (Urbutis 1981: 32). kitokiais principais.

42 Dalia Urbanavičienė. Lietuvių choreografinio folkloro klasifikavimo raida ir problemos Kitose šalyse sukurtos choreografinio žaidimai; 7) ritualiniai šokiai; 8) choreografiniai šokiai; folkloro klasifikacijos 9) naujieji poriniai šokiai.43 Kai kuriose šalyse, kur ryškiai skiriasi moterų ir Artimiausiose kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Es- vyrų šokiai, liaudies šokiai klasifikuojami pagal atli- tijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje – yra sukurta kėjų lytį. Pavyzdžiui, 1955 m. Ana Kovalčikova (Jana įvairių klasifikacijų, nors kai kurios irgi remiasi (arba Kovalčíková) ir Františekas Poločekas (František Po- iš dalies remiasi) sovietmečiu itin išplitusiu choreogra- loczek) slovakų šokius suskirstė pagal lytį, kiekvieną finio folkloro skirstymu į šokius, chorovodus (ratelius) rūšį smulkiau sugrupuodami pagal choreografinius ir žaidimus. piešinius ir naudotas priemones (lazdas, kirvukus).44 Štai Latvijoje klasifikavimo klausimus bene išsa- Tokiu principu vadovavosi ir vienos iš ankstyviausių miausiai tyrinėjęs Harijas Sūna (Harijs Sūna) 1966 m. tarptautinių klasifikacijų kūrėjas lenkas Karolis Čer- latvių choreografinį folklorą sugrupavo į: 1) ratelius; niavskis (Karol Czerniawski), kuris dar 1860 m. Eu- 2) ratelius-šokius; 3) šokius; 4) ratelius-žaidimus (pas- ropos tautų šokius susistemino pagal atlikėjų sudėtį tarųjų sąvoką gerokai išplėsdamas, į juos įtraukdamas ir lytį.45 sportinius ir kitokio pobūdžio žaidimus).37 1991 m. jis Ne tik K. Černiavskis, bet ir kiti autoriai bandė pateikė kitokią klasifikaciją, atspindinčią evoliucinę pritaikyti bendrą klasifikavimo sistemą įvairių šalių šokių raidą, kurioje pagal šokėjų grupavimąsi, skai- šokiams. Bene žinomiausias tokio pobūdžio klasifika- čių, choreografinius piešinius ir bendrus komponavimo cijos autorius – vokietis Kurtas Zaksas (Curt Sachs), principus išskyrė tris pagrindinius etnochoreografijos 1933 m. paskelbęs knygą „Pasaulio šokių istorija“.46 sluoksnius (tarp jų ratelio žanro nėra).38 Joje pateikiamos net kelios klasifikacijos: pagal ben- Viena ryškiausių lenkų liaudies šokių tyrinėtojų drąsias kultūrines ypatybes ir charakterį (intravertiniai Gražina V. Dombrovska (Graźyna W. Dąbrowska) ir ekstravertiniai šokiai47); pagal judesių sąsajas su są- pateikė kitokią klasifikaciją – pagal šokėjų skaičių, moningumu ir pasąmone (harmoningi ir neharmoningi grupavimąsi, judesio ir muzikos pobūdį: 1) bet kokio šokiai); pagal judesių ryšį su poetiniu tekstu (siužeti- šokėjų skaičiaus grupės šokiai – chorovodiniai (lenk. niai ir nesiužetiniai šokiai). Kaip minėta, pastarasis korowodowe) ir nechorovodiniai; 2) pavienių asmenų klasifikavimo principas pagal judesių ryšį su poetiniu šokiai (soliniai); 3) poros šokis prieš žiūrovus; 4) po- tekstu buvo pritaikytas ir lietuvių choreografiniam fol- riniai šokiai; 5) trijulių šokiai; 6) nustatyto porų skai- klorui (žr. Z. Slaviūno, J. Lingio ir V. Jakelaičio, taip čiaus grupiniai priešpriešos šokiai (kontradanso tipo); pat E. Morkūnienės klasifikacijas). 7) mišrūs dviejų ir daugiau tipų šokiai.39 Vengrų mokslininkas Derdis Martinas (György Panašiai estų šokius 1975 m. susistemino Estijos Martin) 1985 m. suskirstė Europos šokius į tris tipus etnochoreologas Herbertas Tamparė (Herbert Tam- (remdamasis daugiausia centrinės ir rytinės Europos pere), išskirdamas keturias grupes „pagal formą“: 1) šokių tradicijomis, bet kartu apžvelgdamas ir kitas tra- neriboto šokėjų skaičiaus atliekami šokiai40; 2) kon- dicijas): 1) grupiniai šokiai (rateliniai ir grandininiai); tradansai ir kadriliai; 3) poriniai šokiai; 4) soliniai šo- 2) poriniai šokiai; 3) priešpriešos (country) šokiai.48 kiai.41 Atkreiptinas dėmesys, kad šioje klasifikacijoje ICTM Etnochoreologijos studijų grupės narys Vilja- nė viena grupė nėra išskirta pagal muzikinį pritarimą mas Reinoldsas (William Reynolds) sudarė ir 1998 m. (kaip chorovodai ar dainuojamieji šokiai). tarptautinėje šokių enciklopedijoje paskelbė dar vieną Skandinavijos šalyse dainuojamieji šokiai ar žaidi- Europos tradicinių šokių klasifikaciją: 1) uždari rate- mai yra išskiriami. Pavyzdžiui, norvegų liaudies šokiai liniai arba grandininiai šokiai (šokėjams susikabinus); skirstomi į: 1) vaikų šokius; 2) dainuojamuosius šokius; 2) rateliniai arba grandininiai šokiai (šokėjams nesu- 3) figūrinius šokius; 4) senuosius porinius šokius42; 5) sikabinus); 3) poriniai šokiai; 4) dviejų priešpriešinių kitus šokius. Su dainavimu susijusios grupės įterptos ir linijų šokiai; 5) soliniai šokiai.49 Šią klasifikaciją vertė- į švedų šokių klasifikaciją, pasižyminčią didele įvairo- tų paanalizuoti išsamiau siekiant nustatyti, kiek ji tinka ve: 1) rateliniai grupiniai šokiai; 2) rateliniai poriniai lietuvių choreografiniam folklorui: šokiai; 3) figūriniai poriniai šokiai; 4) kontradansai; 5) Prie pirmosios grupės – uždarų ratelinių arba gran- procesijos (polonezo) formos šokiai; 6) dainuojamieji dininių šokių – būtų galima priskirti ir lietuviškuosius

43 MOKSLO DARBAI ratelius-žaidimus, bet tik iš dalies. Užsienio tyrinėtojai Europos šokių klasifikacijoje penktoji grupė – so- pabrėžia šios grupės atlikimą vien uždaru ar atviru ratu, liniai šokiai – apima dažniausiai vien vyrų atliekamus kai vedantysis improvizuoja – o lietuviški šokiai pasi- šokius, kuriuos šokant demonstruojamas meistrišku- žymi daug didesne įvairove tiek figūrų, tiek struktūros mas (pavyzdžiui, visaip šokinėjama per sukryžiuotus atžvilgiu. Antra, V. Reinoldsas nurodė, kad šiai grupei kardus arba lazdas). Solinių šokių lietuvių tradicijoje iš priklauso šokiai, kuriems pritariama ne tik dainuojant, esmės neturime, išskyrus fragmentiškus solinio šokio bet ir griežiant instrumentinei muzikai. intarpus kituose šokiuose (pavyzdžiui, kadriliuose). Be Prie antrosios grupės ratelinių arba grandininių šo- to, šių lietuviškų solinio šokio fragmentų pobūdis ki- kių be susikabinimo priskiriami įvairiose šalyse paplitę toks, negu vyrauja kitose Europos šalyse – Lietuvoje improvizaciniai šokiai, kurie iš esmės yra soliniai, tik daugiau pabrėžiamas žaidybiškumas, o ne meistrišku- atliekami grupėje. Tokių pavyzdžių lietuvių tradicijoje mo demonstravimas, kaip būdinga kitų šalių soliniams beveik neturime, išskyrus kai kuriuos apeiginius soli- šokiams. nius šokius (per vestuves gavus marčios dovaną, persi- Apibendrinant tenka konstatuoti, kad ši tarptautinė rengėlių improvizuotus šokius ir pan.). klasifikacija turi labai nedaug atitikmenų su lietuviško- Bene daugiausia atitikmenų lietuvių tradicijoms mis tradicijomis, todėl negali būti tiesmukai pritaikyta randame trečiojoje – porinių šokių – grupėje, prie lietuvių choreografinio folkloro skirstymui. kurios priskiriami ir trejetukais, dviejų porų ketvertu- Pastaraisiais metais šokio antropologijoje vis la- kais atliekami šokiai. V. Reinoldsas šią grupę padalijo biau ryškėja tendencija atsisakyti įvairias Europos ar į dvi šokių rūšis pagal skirtingą šokėjų grupavimąsi: pasaulio kultūras apibendrinančių klasifikacijų. Ver- 1) kai poros yra atsitiktinai išsidėsčiusios erdvėje, čiau gilinamasi į vietos tradicijas, nes įsitikinta, kad mažai tarpusavyje kontaktuoja, šokama vietoje, daž- kiekvienos tautos kultūra ir papročiai plėtojasi savaip, nai sukantis ir nedaug judant kuria nors kryptimi (šis veikiant skirtingoms įtakoms. Viso pasaulio etnocho- subtipas iš porinių šokių yra seniausias); 2) kai poros reologus jungianti ICTM (International Council for juda apskritimu (tokie sukamieji poriniai šokiai, pa- Traditional Music – Tarptautinė tradicinės muzikos ta- sak V. Reinoldso, atsirado vėliau, jie kilo iš ceremoni- ryba) Etnochoreologijos studijų grupė nuo XX a. 8-ojo nių procesinių porų šokių). Abu šie subtipai būdingi ir dešimtmečio bandė apibendrinti įvairių tautų tradicinių lietuvių tradicijai. šokių sisteminimo ir analizės būdus50, tačiau šios pa- Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad lietuviška etnocho- stangos pasiteisino tik iš dalies. Bendra klasifikacija reografija puikiai įsiterpia į ketvirtąją grupę – dviejų taip ir nebuvo sukurta, parengti tik bendrieji tradicinių priešpriešinių linijų šokius, nes tokia forma būdinga šokių analizavimo principai. Jais remiantis galima kurti Lietuvoje labai populiariems kadriliams, senesnės kil- įvairaus pobūdžio klasifikacijas, grindžiamas įvairiais mės lietuviškiems žaidimams (ypač advento ir Kalėdų parametrais – istoriniu, geografiniu, socialiniu, funkci- laikotarpio), kai kurios šokamosios sutartinės taip pat niu, pagal tam tikrus choreografijos ypatumus (chore- grindžiamos priešpriešiniu judėjimu. Tačiau V. Rei- ografinius piešinius, formą, susikabinimus, žingsnius, naldso sudarytoje klasifikacijoje ši grupė smulkiau su- judesių pobūdį ir pan.), dalyvių skaičių, judesių sąsajas skaidyta į du istoriškai ir socialiai skirtingus subtipus: su muzika, muzikines ypatybes ir t. t.51 1) tik vyrų atliekamus šokius (prie jų priskiriami senos Remiantis kitų šalių pavyzdžiais ir tarptautinės etno- tradicijos ceremoniniai šokiai, kuriuose dvi priešprie- choreologų organizacijos rekomendacijomis dėl šokių šinės vyrų eilės paprastai simbolizuoja oponavimą ir analizės galima ieškoti naujesnių būdų, kaip sisteminti kovos imitavimą, dažnai panaudodami ginklus); 2) va- lietuvių choreografinį folklorą. Viena iš galimų naujų dinamuosius „ilguosius šokius“ (angl. longways) arba lietuvių choreografinio folkloro klasifikacijų galėtų būti kontradansus (angl. contradances), iš kurių vėliau iš- sudaryta vadovaujantis panašiais principais kaip kitose sirutuliojo kadriliai ir „kvadratiniai šokiai“ (angl. squ- Europos šalyse – išskiriant atskiras etnochoreografijos are dances). Lietuvoje paplitę tik prie antrojo subtipo rūšis pagal atlikėjų skaičių ir grupavimąsi, judesių ir priskirti kadriliai, mat pirmasis subtipas lietuviškai tra- muzikos sąsajos ypatybes. Atsižvelgiant į lietuviškas dicijai netinka dėl priskyrimo vien vyrams (lietuviški tradicijas, išryškėja tam tikros choreografinio folkloro priešpriešos žaidimai žaidžiami arba mišriai, arba ne- grupės, kurios iš dalies atspindi raidą nuo seniausių for- retai vien moterų). mų iki vėlyvesnių:

44 Dalia Urbanavičienė. Lietuvių choreografinio folkloro klasifikavimo raida ir problemos

1) įprasminti (apeiginiai) judesiai ir veiksmai; Literatūra 2) soliniai šokiai; Barkauskaitė 2011 = Valdonė Barkauskaitė. Rateliai (daržaliai) Varėnos 3) grupiniai šokiai ir žaidimai; rajono apylinkėse. (Bakalauro darbas). Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2011. 4) šokamosios ir žaidžiamosios sutartinės; Beal 1989 = Daniel E. Beal. Dances from Norway. Minneapolis, 1989. 5) poriniai (arba trijulių) šokiai; Czerniawski 1860 = Karol Czerniawski. O tańcach narodowych z 6) kadriliniai šokiai. poglądem historycznym na tańce róźnych narodów, a w szczególności na tańce polske. Warszawa, 1860. Išsamesnis šios klasifikacijos apibūdinimas – jau Dąbrowska 2005/2006 = Graźyna W Dąbrowska. Leksykon: Taniec w polskiej tradycji. Warszawa 2005/2006: MUZA SA. atskiro straipsnio tema. Dineika 1923 = Karolis Dineika. Tautinių žaidimų metmenys. Ateitis, 1923, Nr. 3, p. 182–185. European Traditional Dance 1998 = European Traditional Dance. Inter- national Encyclopedia of Dance / Selma Jeanne Cohen (founding edi- Išvados tor).Vol. 1. New York: Oxford University Press, 1998, p. 537–544. Grigonis 1911a = Matas Grigonis. 200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore XX a. 7–9-ame dešimtmetyje įsitvirtinusi ir iki su dainomis. Seinai, I leid. 1911, II leid. 1914. Grigonis 1911b = Matas Grigonis. 20 žaidimų kambaryje ir tyrame ore. šiol vienintele išliekanti lietuvių choreografinio fol- Seinai, 1911. kloro klasifikacija kelia nemažai abejonių ne tik dėl Grigonis 1912 = Matas Grigonis. Vaikų žaidimai. Seinai, 1912. skirtingai įvairių autorių pateikiamų jos pagrindinių Grigonis 1914 = Matas Grigonis. Smagūs žaidimai. Vilnius, 1914. Grigonis 1919 = Matas Grigonis. Žaidimų vainikas. Tilžė, 1919. grupių požymių apibūdinimų, bet ir dėl atskirų žanrų Kovalčíková, Poloczek 1955 = Jana Kovalčíková, František Poloczek. įvardijimo bei vartojamų terminų neatitikimo liaudyje Slovenské Ludové Tance. Zväzok I. Bratislava, 1955. gyvavusioms sampratoms, pernelyg tiesmuko ratelių Lingys 1955 = Juozas Lingys. Apie lietuvių liaudies žaidimus. Lietuvių liaudies žaidimai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, žanro prilyginimo slavų chorovodams. Iš straipsnyje 1955, p. 7–19. pateiktos įvairių choreografinio folkloro klasifikacijų Martin 1985 = György Martin. Peasant Dance Traditions and National apžvalgos matome, kad jų įvairovė didžiulė – ne tik dėl Dance Types in East-Central Europe. Ethnologia Europea. XV, 2, 1985, p. 117–128. skirtingo įvairių tautų etnochoreografijos pobūdžio, bet Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija 1966 = Mažoji lietuviškoji ir dėl bandymų toje pačioje šalyje tobulinti ankstesnes tarybinė enciklopedija. T. 1. Vilnius: Mintis, 1966. klasifikacijas, atsižvelgiant į naujus mokslinius laimė- Morkūnienė 1982= Elena Morkūnienė. Lietuvių liaudies choreografijos bruožai XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė. Vilnius: Mokslas, 1982. jimus, siekiant tiksliau atskleisti tradicijų ypatybes, o Poškaitis 1989 = Kazys Poškaitis. Lietuvių liaudies šokio ypatumai. kartais tiesiog į jas pažvelgti nauju žvilgsniu. Tai ska- Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje. Kaunas, 1989. tina ir Lietuvoje ieškoti naujų choreografinio folkloro Poškaitis 1992 = Kazys Poškaitis. Liaudies choreografija. Choreografijos kilmės ir lietuvių liaudies choreografijos bruožų klausimai. Vilnius: sisteminimo būdų, kurie leistų tiksliau atspindėti lie- Lietuvos liaudies kultūros centras, 1992. tuviškos etnochoreografijos įvairovę, liaudyje gyva- Račiūnaitė-Vyčinienė 2000 = Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė. Dviejų vusias sampratas ir terminiją. Siūlomas naujas lietu- pradų – vokalinio ir instrumentinio – susipynimas sutartinėje „Buvo dūda Vilniuj“. Lietuvos muzikologija. Lithuanian musicology. I. vių choreografinio folkloro skirstymas pagal bendrus Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2000, p. 89–103. komponavimo principus į šias grupes: 1) įprasminti Sachs 1933 = Curt Sachs. Eine Weltgeschichte des Tances. Berlin, 1933. (apeiginiai) judesiai ir veiksmai; 2) soliniai šokiai; 3) Sachs 1965 = Curt Sachs. History of the Dance. New York, 1965. Sauka 1968 = Leonardas Sauka. Lietuvių liaudies žaidimų ir šokių tau- grupiniai šokiai ir žaidimai; 4) šokamosios ir žaidžia- tosaka. Lietuvių tautosaka, T. 5. Vilnius, 1968, p. 923–943. mosios sutartinės; 5) poriniai (arba trijulių) šokiai; 6) Slaviūnas 1963 = Zenonas Slaviūnas. Šokių ir žaidimų dainos. Lietuvių tautosakos apybraiža. Vilnius, 1963, p. 241–253. kadriliniai šokiai. Slaviūnas 1971 = Zenonas Slaviūnas. Sutartinių šokiai, jų amžius ir panaudojimo problemos. Pranešimas teorinei konferencijai choreografijos klausimais. Vilnius: Lietuvos TSR liaudies meno rūmai, Santrumpos 1971. XII.12–13. LMD = Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, saugoma Lietuvių Slaviūnas 1959 = Zenonas Slaviūnas. Istorinės, humoristinės, šokių ir literatūros ir tautosakos institute. instrumentinės sutartinės. Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liau- LTR = Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas. dies dainos / Sudarė ir paruošė Zenonas Slaviūnas. T. 3. Vilnius: MFA V = Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 5–24. Etnomuzikologijos skyriaus muzikinio folkloro archyvo videofondai. Sūna 1966 = Harijs Sūna. Latviešu rotaļas un rotaļdejas. Riga: Zinātne, SlS = Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Sudarė ir 1966. paruošė Z. Slaviūnas. T. 1–3. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros Tampere 1973 = Tampere, Herbert. Eesti rahvapillid ja rahvatantsud. leidykla, 1958–1959. Tallin: Kirjastus „Eesti Raamat“, 1973.

45 MOKSLO DARBAI

Urbanavičienė 1989 = Dalia Urbanavičienė. Šokamos sutartinės 10. Rusijoje ir Ukrainoje toks žanras vadinamas хорово́д, Baltarusijoje – „Treputė“ funkcinė paskirtis. Liaudies kūrybos palikimas dabarties карагод, Lenkijoje – korowód. Prie chorovodų neretai priskiriami kultūroje (mokslinės konferencijos medžiaga). Kaunas: Šviesa, ir panašaus pavadinimo bei kilmės хоро arba hora (Bulgarija, Ru- 1989, p. 62–64. munija, Moldavija), horah (Izraelis), oro (Makedonija, Juodkalnija), Urbanavičienė 2004 = Dalia Urbanavičienė. Tradiciniai šokiai ir коло (Serbija, Kroatija, Bosnija), tačiau pastarieji yra ne dainuojami, visuomenės kultūra. Meno ir žmogaus sąveika: kūryba, interpre- o atliekami dažniausiai pagal instrumentinę muziką. tacija, pedagogika. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2004, 11. Pirmasis tokią šokių klasifikaciją pagal judesių ir teksto sąsają pa- p. 60–72. skelbė Kurtas Zaksas savo knygoje Pasaulio šokių istorija (1933). Urbanavičienė 2009 = Dalia Urbanavičienė. Šokamosios ir žaidžiamosios XX a. antrojoje pusėje šio tipo klasifikacijos itin išpopuliarėjo sutartinės. Vilnius: Kronta, 2009. įvairiose Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Urbanavičienė, Zalagaitytė 2005 = Dalia Urbanavičienė, Raimonda 12. Susikabinama bendru ratu, arba rato viduryje būna vienas, keli ar Zalagaitytė. Liaudies šokio struktūrinė analizė. Lietuvos muzikolo- pusė šokėjų – visi vyrai arba visos merginos (išsamiau žr. Lingys gija. Lithuanian musicology, 6. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro 1955: 15). akademija, p. 124–149. 13. Išsamiau žr. Slaviūnas 1963: 242–243. Urbutis 1981 = Vytautas Urbutis. Baltų etimologijos etiudai. Vilnius, 14. Išsamiau „Jievaro tilto“ apibūdinimą žr. Mažoji lietuviškoji tarybinė 1981. enciklopedija 1966: 689. Бачинская 1951 = Н. М. Бачинская. Русские хороводы и хороводные 15. Išsamiau žr. Sauka 1968: 923–943. песни. Москва – Ленинград: Музгиз, 1951. 16. Išsamiau žr. Morkūnienė 1982: 36–48. Чурко 1990 = Ю. М. Чурко. Белорусский хореографический фольклор. 17. Teiginį apie šokėjų skaičiaus priklausymą nuo giedojimo būdo Минск: Высш. шк., 1990. E. Morkūnienė perėmė iš Z. Slaviūno: keturines šoka keturi, tre- Кукин, Лапин 1991 = А. Ф. Кукин, В. А. Лапин. К проблеме русских jines – trys, dvejines – du šokėjai (išsamiau žr. Slaviūnas 1971: 5, хороводов. Народный танец. Проблемы изучения. Спб., 1991, Morkūnienė 1982: 14). Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes yra c. 11–29. Лингис, Славюнас, Якелайтис 1955a = Ю. Лингис, З. Славюнас, užrašyta gana daug trejinių, keturinių, dvejinių keturiose sutartinių, В. Якелайтис. О литовских народных танцах и хороводах. šoktų neriboto dalyvių skaičiaus (išsamiau žr. Urbanavičienė 2009: Литовские народные танцы. Вильнюс: Государственное изда- 77-79). тельство политической и научной литературы Литовской ССР, 18. Išsamiau žr. Poškaitis 1992: 103–106. 1955, c. 5–32. 19. Išsamiau žr. Бачинская 1951: 69. Лингис, Славюнас, Якелайтис 1955b = Ю. Лингис, З. Славюнас, 20. Chorovodinių dainų grupė (jai daugiausia priklauso pavasarinės ir В. Якелайтис. Характерные черты литовских народных танцев kupolinės chorovodinės dainos, baltarusiškai vadinamos кривые и хороводов. Литовские народные танцы. Вильнюс: Государ- танки) artimiausia vokalinei kūrybai: pagrindinis atlikėjų dėmesys ственное издательство политической и научной литературы tenka ritmiškai ir intonaciškai tiksliam dainos atlikimui, tekstas ir Литовской ССР, 1955, c. 33–46. judesiai nėra svarbūs. Dažnai pagal tą pačią melodiją atliekama Суна 1991 = Х. Суна. Типы латышской хореографии (Систематиза- daug įvairių tekstų ir judesių. Paprastai chorovodinės dainos yra ция. Коьпьютерная обработка. Паралели в зарубежной хореог- lėto tempo, joms būdinga dainingo pobūdžio melodika, nepasi- рафии). Народный танец. Проблемы изучения. Санкт-Петербург, taiko ritminių akcentų, teksto pagrindą sudaro epinis pasakojimas 1991, с. 29–51. arba emocionalus monologas. Choreografijai būdingi nesudėtingi choreografiniai piešiniai (ratas, tiesi linija, gyvatėlė, vartai, kolona, aštuntukas), judesiai ir žingsniai (prie jų priskiriami paprastasis arba Išnašos kintantis (rus. переменный) žingsnis, šoninis žingsnis). Judesiai nebūtinai sinchronizuojasi su muzika (tik bendrais bruožais), nėra 1. Išsamiau žr. LMD I 198(47–69). Originalas parašytas lenkų kalba, tiesioginio teksto vaizdavimo judesiais. Išsamiau žr. Чурко 1990: šokių aprašų vertimus į lietuvių kalbą žr. Poškaitis 1992: 98–100. 90–96. 2. Prie rundinių šokių M. Davainis-Silvestravičius priskyrė „Vanagėlį“. 21. Žaidžiamieji chorovodai pasižymi ryškiausia sąsaja tarp teksto, „Paduškėlę“, „Puodą“ (dar vadinamą „Lenciūgėliu“, „Šalabanu“ ar muzikos ir judesių („O mes sėjom soras“ (rus. „А мы просо сеяли“), „Šiupiniu), „Avietėlę“, „Melniką“ ir „Kepurinę“. „Jaščeras (rus. „Ящер“), „Aguonėlė“). Būdingi dialogai, greitesnis 3. Prie eilinių šokių priskirtas „Mieželis“ ir „Gegužė“. tempas ir aiškus dainos ritmas. Dažnai tarp dalių pasitaiko ritmi- 4. Prie lenciūginių priskirtas šokis „Čigonas“ (voros priekyje esantis niai ir emociniai kontrastai. Choreografija dažniausiai grindžiama „čigonas“ rodo kitiems judesius, kuriuos voroje esantys šokėjai turi dviem priešpriešinėmis eilėmis, pusračiais ir rato forma su solistais pakartoti ir yra „čigono“ mušami, jei neišpildo užduoties). centre. Choreografinė leksika turtingesnė negu chorovodinių dainų 5. Prie keistinių šokių priskirta „Skepetinė“, kuri šokama poromis prie- grupės, nes pasitaiko įvairių šuoliukų, pašokinėjimų, papliaukšėjimų priešiais, vienai porai pralendant pro kitos poros padarytus „vartus“. rankomis, pritūpimų, patrepsėjimų, apsisukimų, vaizduojamųjų 6. Prie kazokų grupės M. Davainis-Silvestravičius priskyrė šokius judesių, pantomimos ir pan. Judesiai dažnai yra susiję su tekstu. „Kazoks“, „Bičkus“, „Prisiaduška“, „Šiaučius“, „Kryžavas kazoks“. Chorovodiniai žaidimai išskirti į atskirą pogrupį dėl itin ryškaus 7. Prie šios grupės priskirti ne tik valsai („Lengvasis valcas“, „Sunku- žaidybinio pobūdžio, artimi žaidimams („Svotai“, „Ganau ganau sis valcas“, „Ofvalcas“, „Šucas“, „Žids“, „Didvalcis“), bet ir šokių aveles“). Choreografiniai žaidimai turi daug sąsajų su apeigomis, pabaigoje gyvai šokamas „Zaveruks“ (jo pavadinimą M. Davainis- tačiau ilgainiui perėjo į vaikų repertuarą, tapo pasilinksminimu. Silvestravičius susiejo su žodžiu „viesulas“) ir polkos pobūdžio Išsamiau žr. ten pat: 96–119. „Kratytinis“. 22. Chorovodinių šokių grupės kilmė vėlyvesnė, ji stilistiškai labai artima 8. Žr. Grigonis 1911a, 1911b, 1912, 1914, 1919. šokių žanrui. Ši grupė išsiskiria vyraujančiu choreografiniu pradu, 9. Prie orchestikos pobūdžio žaidimų K. Dineika priskyrė „Noriu išvystyta choreografinė leksika. Chorovodiniuose šokiuose beveik miego“, „Avietėlę“, „Aguonėlę“, „Audėjėlę“, „Bitelę“, „Grybus“ ir nėra ryšio tarp dainos ir teksto, kuris parenkamas vadovaujantis vien kt.

46 Dalia Urbanavičienė. Lietuvių choreografinio folkloro klasifikavimo raida ir problemos

tinkama ritmika („Lenciūgėlis“, „Bitutė“, „Audėja“). Pagal struktūrą šokiai); 4) Kontradans (kontradansai); 5) 1800-talss formasjons- chorovodiniai šokiai skirstomi į lėtuosius ir greituosius (pastaruosius danser (procesijos (polonezo) formos ; 6) Sangleiker (dainuojamieji įvardijant rus. плясовые). Lėtuosiuose svarbesnis choreografinis žaidimai); 7) Danser med speso\ielle funksjoner (ritualiniai šokiai); piešinys (spiralė, „žalčiukas“, „upeliukas“, „žvaigždutė“, „vartai“ 8) Koreograferte danser (choreografiniai šokiai); 9) Yngre danser ir t. t.), būdingi įvairūs dekoratyviniai susikabinimai. Greituosiuose (naujieji poriniai šokiai – fokstrotas, tango ir kt.). dažnai pasitaiko solistų įvairių ištrepsėjimų, kojų raitymų (rus. 44. Išsamiau žr. Kovalčíková, Poloczek 1955. коленца), kuriuos atlikdavo ne tik vyrai, bet ir moterys, būdingas 45. Išsamiau žr. Czerniawski 1860. smarkus visų šokėjų judėjimas. Išsamiau žr. ten pat: 119–143. 46. Išsamiau žr. Sachs 1933, Sachs 1965. 23. Išsamiau žr. Кукин, Лапин 1991: 21. 47. Apie lietuvių choreografinio folkloro vietą šioje intravertinių ir 24. Apie tai savo bakalauriniame darbe rašė Valdonė Barkauskaitė, ekstravertinių šokių klasifikacijoje išsamiau žr. Poškaitis 1989: 61; remdamasi pateikėjų iš Varėnos rajono apklausomis. Išsamiau žr. Urbanavičienė 2004: 61. Barkauskaitė 2011: 12. 48. Išsamiau žr. Martin 1985. 25. Iš Varsos Liutkutės-Zakarienės pokalbio su Lynežeryje (Varėnos r.) 49. Išsamiau žr. European Traditional Dance 1998. gyvenančia Marija Mortūniene. 50. Vienas svarbesnių pradinių darbų šioje ICTM Etnochoreologijos 26. Žr. 1992 m. Marcinkonyse nufilmuotos medžiagos (MFA V 1) aprašą. studijų grupės veikloje – 1978 m. rugsėjo 13–18 d. Zaburove (Len- 27. Užrašyta autorės 1987 m. kija) surengta konferencija, kurios pagrindu buvo išleista knyga apie 28. Terminus ratuoti, ratavimas, ratuotojai pirmasis pasiūlė naudoti K. liaudies šokių analizę ir klasifikaciją Analyse und Klassifikation von Poškaitis: „Ratelio veiksmo visumai pasakyti galima vartoti žodžius Volkstänzen. Kraków, 1983. „ratuoti“, „ratavimas“, o dalyviams pažymėti – ratuotojai, ir juos 51. Išsamiau žr. Urbanavičienė, Zalagaitytė 2005. laikyti terminais“ (Poškaitis 1992: 122). 29. Pavyzdžiui, žr. Račiūnaitė-Vyčinienė 2000: 92, 95. 30. Žr. Urbanavičienė 1989: 62–64; Račiūnaitė-Vyčinienė 2000: 173. 31. Žr. Slaviūnas 1959: 12–18. Classification and development issues 32. Žr. Morkūnienė 1982: 14–18; Poškaitis 1992: 118–119; Račiūnaitė- of lithuanian choreographic folklore Vyčinienė 2000: 94; Sauka 1968: 940–941; Slaviūnas 1959: 12–18; Slaviūnas 1971. Dalia Urbanavičienė 33. Terminas šokių sutartinės nevartotinas, nes vienaskaitos forma The article studies the development of classification (šokių sutartinė) gali reikšti įvairių šokių atlikimą „sutartinai“, of Lithuanian choreographic folklore from the earliest at- lyg tam tikro šokių ciklo. Pasakymas šokama sutartinė daugiau tempts to the genre classification that became popular in apibūdina atliekamą veiksmą, o ne pabrėžia išskirtinę kūrinio ypatybę (ji geriau įvardijama žodžiu šokamoji). Terminas sutarti- the last decades – sutartinės dances, dances, circle dances, nių šokiai tinka tik daugiskaitos formai, bet ne atskiram kūriniui games. The modern Lithuanian choreographic folklore clas- įvardyti. Turint omenyje, kad yra ir žaidybinio pobūdžio sutartinių sification is often compared with the old folk terminology. (jos vadintinos žaidžiamosiomis), vertėtų visas su choreografiniais Classification created in other countries is also discussed, judesiais atliekamas sutartines apibendrintai vadinti choreografi- often based on entirely different principles. The main con- nėmis sutartinėmis. clusion: classification of modern Lithuanian choreographic 34. Žr. paaiškinimus prie SlS III 1651, 1626; LTR 2813/335; SlS III folklore raises many questions on the names and definitions 1304b, 1394b. of some genres, the validity of the terms used. Most doubts 35. Pavyzdžiui, „Kazilio“ (žr. SlS III 1388–1396). are raised by the comparison of Lithuanian circle dances 36. Pavyzdžiui, sutartinė „Treputė martelė“ (žr. SlS III 1304b paaiški- (Lith. rateliai) with the Slavic chorovodai, the application nimą). of the term ratelis to folkloric pieces performed in another 37. Išsmiau žr. Sūna 1966. form, the aim to strictly keep the genre of rateliai away 38. H. Sūnos nustatyti pagrindiniai latvių etnochoreografijos sluoksniai: from games (Lith. žaidimai). It is offered to search also in A – seniausias sluoksnis, kai šoka lygiaverčiai šokėjai be choreogra- Lithuania for new ways to systematise Lithuanian choreo- finio piešinio, rate arba viena linija, atsiranda šokėjų ryšys poroje, graphic folklore. One of the possible new methods of clas- vyriškų ir moteriškų šokių atsiskyrimas; B sluoksniui būdingas sification: 1) meaningful (ritual) movements and actions; ryškus šokėjų grupavimasis, šokama pagal muziką, neretai išryš- 2) solo dances; 3) group dances and games; 4) dance and kėja solistai; C sluoksnio šokius šoka solistai, solistų grupės, arba play sutartinės; 5) paired (or threesome) dances; 6) qua- nustatytas šokėjų skaičius. Išsamiau žr. Суна 1991: 29–51. drille dances. 39. Išsamiau žr. Dąbrowska 2005/2006: 368-370; 328–330. 40. Ši grupė estiškai pavadinta Voor Ja sōōrtantsud – atlieka neribotas šokėjų skaičius, šokama kolona ar ratu, judesiai improvizaciniai; Lietuvos muzikos ir teatro akademija, pogrupį sudaro polonezai – poriniai kolonos formos šokiai. Išsamiau Gedimino pr. 39, LT-01109 Vilnius žr. Tampere 1973: 120–129; 208–209. e.p. [email protected] 41. Išsamiau žr. Tampere 1973. 42. Išsamiau žr. Beal 1989: 37–175. Gauta 2013-12-15, įteikta spaudai 2014-12-10 43. Šią švedų liaudies šokių klasifikaciją sudarė Stokholmo muzikinio folkloro archyvas Svensk visarkiv. Pateikiame originalius grupių pavadinimus: 1) Ring-og kjededanser (rateliniai grupiniai šokiai); 2) Omdansningspardanser – (rateliniai poriniai šokiai) skaidoma į senesnius ir naujesnius; 3) Figureringspardans (figūriniai poriniai

47 MOKSLO DARBAI

Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: pasaulis už miesto vartų

Lina LEPARSKIENĖ

Straipsnyje tiriamas Trakų heterogeniškumas, na- grinėjami skirtingi požiūriai į Trakus ir juos lemian- čios aplinkybės. Vienaip šis miestas matomas lankytojo akimis ir visiškai kitaip jis suvokiamas vietos bendruo- menės. Pirmuoju atveju lengviau pastebėti skirtumus, o antruoju atveju skirtingos Trakų erdvės atsiskleidžia kaip kūnas, kurio dalis jungia vidinė logika, apčiuopia- ma žmonių pasakojimuose. Juose Trakai suvokiami ne kaip vieta pasaulyje, bet kaip atskiras pasaulis, kurio visos dalys, visos tapatybės apraiškos yra svarbios. Straipsnyje remiamasi nuo 2007 m. Trakuose vyk- domais lokalios bendruomenės tyrimais, kai buvo už- rašinėjami skirtingos etninės kilmės Trakų gyventojų (karaimų, rusų, lenkų, lietuvių), gimusių tarpukaryje ar XX a. viduryje, gyvenimo pasakojimai ir atsiminimai (vadinamieji atminties naratyvai) apie savąjį miestą. Tyrimai vykdyti taikant pusiau struktūruotą giluminio interviu metodą.1 Prasminiai žodžiai: Trakai, Rogatka, atmintis.

Trakams visais istorijos tarpsniais buvo būdingas Trakai 1935 m. Karinio geografinio instituto žemėlapyje. Wilno: PAS 30, Slup 40. M 1:100 000. Wojskowy Instytut kultūrinis daugialypumas. Čia nuolat vyksta dialogas Geograficzny, Warszawa ne tik tarp skirtingos etninės kilmės ir religijos gyven- tojų, bet ir tarp skirtingų miesto tapatybės sluoksnių: statyta erdvė. Ji vizualiai disonuoja su istoriniu architek- regimosios dabarties ir atminties pasaulio; gamtos ir tūriniu šio miesto paveldu, simbolizuoja XX a. viduryje civilizacijos, mūrinio ir medinio miesto elementų ir kt. ir antrojoje pusėje įvykusius urbanistinio kraštovaiz- Šio straipsnio dėmesio centre – paveldosaugos po- džio, bendruomenės tautinės sudėties, gyventojų ūkinės žiūriu kontroversiškos pietinės miesto dalies, vietos gy- veiklos pokyčius. Lankytojui ši miesto dalis tarytum ventojų vadinamos Rogatka arba Rogatke2, tapatybės neegzistuoja. Ją stengiamasi kuo greičiau pereiti, kad klausimas. Vietinis, liaudiškas šios teritorijos pavadini- būtų pasiektas pagrindinis vizito tikslas – senamiestis su mas kilęs nuo lenkiško žodžio rogatka, reiškiančio mies- pilimis. Kitaip tariant, ji nėra siejama su tais Trakais, į to užkardą arba miesto ribą. Dabar tai daugiaaukščiais kuriuos paprastai planuojama išvyka. Bet vietinio žmo- gyvenamaisiais namais ir visuomeniniais pastatais ap- gaus erdvinėje vaizduotėje tai integrali miesto dalis, per jos vaizdinį gali būti atskleista Trakų esmė. Tai ir ribinė 1. Saugant kalbintų žmonių privatumą, nenurodomi jų vardai, tik zona, kuri suprantama kaip miestas ir kaip užmiestis. inicialai. Lokalinuose tyrimuose svarbūs ne tik išorinio ste- 2. Vyresni gyventojai dažniau vartoja formą Rogatka. Todėl ir toliau bus vartojama ši senesnė vietovardžio forma, išskyrus tuos atvejus, bėjimo, statistinių dokumentų analizės ar akivaizdžių kai cituojami jaunesnės kartos pasakotojų tekstai. faktų argumentai. Humanistinės geografijos autoritetas

48 Lina LEPARSKIENĖ. Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: pasaulis už miesto vartų

I Fu Tuanas (Yi Fu Tuan) žmonių gyvenamųjų erdvių kultūrinis šokas patiriamas privažiavus pietinėje miesto tyrinėtojams pataria nepasiduoti pagundai įvardyti tai, dalyje buvusią užkardą, lenkų kalba vadinamą rogatka: ką manome esant objektyvia tikrove, nes, anot jo, tai Pušinės trobos užstoja visą vaizdą. Nuleidžiama vartų neįmanoma arba neturi prasmės. Norint suprasti, kaip užkarda. Kažkoks azietiško veido žmogus su geležiniu sąveikauja žmogus su savo erdve ir prigimtu pasauliu, virbu prieina prie mūsų. Tai karaimas, kuris sergsti, tenka pasitenkinti abstrakčiais apibūdinimais arba pasi- kad neįvežtume į miestą degtinės. Išnyksta visas susiža- ryžti žengti į sudėtingą ir iš daugybės detalių sudarytą vėjimo grožis (Sirokomlė 38). Užkarda jo tekste tary- asmeninį ir kultūrinį pasaulius (Tuan 2003). tum atskiria idilę nuo kasdienybės, viziją nuo tikrovės, Trakus nuo čia gyvenančių žmonių. Suprasti XIX a. liudijimą padeda Jano Ježio Toch- Žvilgsnis iš šono: vienas miestas – termano (Jano Jerzy Tochterman) įžvalgos. Šis moksli- daug veidų ninkas tarpukaryje tyrinėjo Trakus iš humanistinės geografijos (tarpukaryje vadintos antropogeografija) pers- XIX a. poetas ir eseistas Vladislovas Sirokomlė pektyvos ir išskyrė du miesto veidus: tai kraštovaizdyje kelis kartus lankėsi Trakuose. Patirtus įspūdžius jis dominuojantis griuvėsių ir praeities miestas ir šalia tų išdėstė savo kelionių knygos „Iškylos iš Vilniaus po griuvėsių besiglaudžiantis menkas, bespalvis ir išsibars- Lietuvą“ pirmoje dalyje ir parodė du visiškai skirtingus tęs medinis miestelis. Tokį Trakų dvilypumą atskleidžia Trakų veidus. Pirmasis įspūdis aprašomas taip: Akimi ne tik urbanistika, bet ir ūkis, gyvenimo būdas. Trakai neaprėpiamoje lankoje mėlynuoja didžiulis ežeras. Iš visuomet (su trumpomis išimtimis) buvo administraci- už jo išnyra didelis, daug gyventojų turintis miestas. nis centras (kunigaikštystės, vaivadijos, apskrities, rajo- Švyti balti mūrai, Parapijinės ir buvusios Bernardinų no), XVIII a. išlaikė miesto statusą netgi tuomet, kai dėl bažnyčių bokštai, dunkso juodi Dominikonų bažny- savo varganos būklės galėjo šios teisės netekti (Baliulis čios stogai ir raudoni pilies griuvėsiai, prie mėlyno 2006: 18). Tačiau ekonomine veikla, dažniausiai apsiri- vandens paviršiaus atrodantys nuostabiai tapybiškai bojančia natūriniu ūkiu, ir kukliomis gyvenimo sąlygo- (Sirokomlė 1989: 39). Autoriaus išvardyti sakraliniai mis ši vieta labiau priminė kaimą ar labai kuklų mieste- pastatai – tai jo kelionės tikslas, toliau tekste jie detaliai lį, kuriam apibūdinti neatsitiktinai pasirenkami epitetai aprašomi. O mes matome, kaip XIX a. išsilavinęs žmo- bespalvis ir išsibarstęs. Vis dėlto šie žodžiai atspindi ne gus suvokė Trakus, kas jį domino šiame mieste, kas empirinę tikrovę, o tik ribotą jos pažinimą. patriotiškai nusiteikusiam inteligentui buvo šios vietos J. J. Tochtermanas išskyrė senesnę ir naujesnę mies- genius loci. V. Sirokomlė jautriai aprašo estetines kraš- to dalis. Senesnė dalis (tuo metu Wielka-Wilenska ga- tovaizdžio detales, pavyzdžiui, ūksmingus kaštonus tvė, dabar – Vytauto gatvės pradžia) yra miestelio pie- prie įvažiavimo į miestą, ant kalvos švytinčius linus ar tuose, atokiau nuo pilių ir svarbiausių kelių, o naujesnė jaukią užeigą. Tačiau jį erzina Trakų skurdumas, pro- dalis (tuo metu Wielka-Kowenska, o dabar – Karaimų vincialumas, netvarka: privažiavus prie miesto piktina gatvė), šiaurinėje Trakų pusėje, pastatyta XIX a. cari- vaizdą gožiančios pušinės trobos, vėliau bjaurimasi nės valdžios iniciatyva. Pirmoji buvo rečiau gyvenama, prastu grindiniu, stebimasi tingiais vietos gyventojais. ten dominavo laukai, daržai ir pelkės, o antrojoje buvo Miesto vertinimas iš vidaus gerokai skiriasi nuo anks- susitelkę svarbiausi istoriniai objektai, verslai, religinis tesnio vaizdinio. Ši perspektyva priverčia atsisakyti pa- ir kultūrinis gyvenimas. Istorikas Stasys Mikulionis at- tetiško tono: ...viena gatvė, viena aikštė, viena graikų kreipia dėmesį, kad viduramžiais pusiasalio, kuriame ir rusų cerkvė, dvi bažnyčios, karaimų sinagoga ir 108 įsikūręs Trakų miestas3, viduryje tęsėsi ištisa grandinė namai, iš kurių du mūriniai. O tie namai beveik visi seni ir blogi. [...] Trūksta beveik visų pragyvenimo da- 3. Geografiškai Trakus raiškiausiai apibūdina ežerai, skalaujantys miestelį iš visų pusių. Tie ežerai susisieja per sąsiaurius, sudaryda- lykų (Sirokomlė 1989: 39). mi vientisą vandens substanciją, kuri supa koncentruotą kultūrinę Asmeninį santykį su miestu rašytojas perteikia vie- urbanistinę žmonių gyvenamą erdvę. Tai Galvės (Galvio)–Skaisčio– nus dalykus išaukštindamas, kitais bodėdamasis. Ne- Totoriškių–Bernardinų (Lukos, Lankos)–Nerespinkos (Narakampio) sistema, kuri hidrografijoje ir hidrologijoje įvardijamaTrakų ežeryno maloni nuostaba, pasibjaurėjimas – reakcija į tai, kas terminu. Istorinis Trakų miestas yra įsispraudęs tarp Galvės, Totoriš- nėra adekvatu susidarytam Trakų vaizdiniui. V. Siro- kių ir Bernardinų ežerų. Šis vandens plotas formuoja Trakų pusiasalio komlė kultūrinį šoką patiria būtent tuomet, kai susi- ribas. Jos nesutampa su administracinėmis miesto ribomis, tačiau būtent su juo dažniausiai tapatinami Trakai. Šiai geografinei erdvei duria su kasdienio gyvenimo elementais. Neatsitiktinai apibrėžti straipsnyje toliau bus vartojama pusiasalio sąvoka.

49 MOKSLO DARBAI

Trakų kiemo ir parapijinės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios vaizdas. Apie 1930 m. Autorius nežinomas. Iš Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvo. pelkių, nedidelių ežeriukų ir į sausumą įsiskverbusių sumažėjo istorinių jos akcentų poveikis. Susidarė gana ežeryno įlankų. Ši pelkėta žemuma geografiškai dalijo ryškus kontrastas, drauge ir disonansas, tarp pietinės miestą į dvi pagrindines dalis – pietinę ir šiaurinę (Mi- ir šiaurinės miesto dalių (Miškinis 1987: 14). Pietinė- kulionis 1987: 47, 48). Jos atitinka J. J. Tochtermano je dalyje dominavo keleto aukštų kalvų grupė. Čia nuo įvardytas senesnę ir naujesnę miesto dalis. XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio stovėjo Bernardi- Matome, kad XIX a.–XX a. pradžioje mediniai Tra- nų vienuolynas, kurio griuvėsių dar likę, bet juos reikia kai nebuvo vertinami. Tačiau nuo XX a. vidurio požiū- atrasti tarp daugiaaukščių namų. Kultūrinio kraštovaiz- ris pasikeitė. Būtent ta Trakų dalis, kurioje daugiausia džio tyrinėtoja Marija Purvinienė pasikeitusį Trakų silu- tradicinės architektūros medinių namų, tapo „tikraisiais etą įvertino itin neigiamai. Anot jos, didieji „gremėzdai“ Trakais“. Tai šiaurinė miesto dalis, kuriai nuo 1960 m. nustelbė vaizdingą reljefą, unikalias istorijos ir kultūros suteiktas senamiesčio statusas. Pietinė miesto dalis paveldo liekanas (Purvinienė 2003: 154). drastiškai pasikeitė, kai iš dalies buvo įgyvendinti trys Per kelis dešimtmečius tai, kas XX a. pirmojoje pu- generaliniai miesto planavimo projektai. Atliekant dalį sėje buvo įvardijama kaip nauja – tapo senumo ženklu, suplanuotų darbų, buvo nugriauta daug tradicinės archi- o kas buvo sena ir apleista – virto, galima sakyti, Nau- tektūros medinių namų, o jų vietoje ir anksčiau buvu- jaisiais Trakais, arba netgi „anti-Trakais“. Tačiau šios siose tuščiose teritorijose pastatyti nauji mūriniai pas- permainos nepakeitė pietinės miesto dalies vertybinio tatai: trys mokyklos, internatas, daugiaaukščiai gyvena- statuso. Kaip XIX a., taip ir XXI a. čia nėra kuo grožė- mieji pastatai, kultūros namai, universalinė parduotuvė tis, ypač jei vos atvykęs į Trakus tikiesi pasimėgauti se- ir kiti. Anot istoriko Algimanto Miškinio, tuomet buvo novės vaizdiniais ar kerinčiu kraštovaizdžiu. Anksčiau iš esmės pažeista trapi pusiasalio gamtos formų ir pas- keliautoją trikdė civilizacijos trūkumas, o dabar – jos tatų pusiausvyra, tradicinis pusiasalio gamtos ir pasta- perteklius. Ir vienu, ir kitu atveju pietinė miesto dalis tų mastelis. Buvo pakeista tradicinė miesto panorama, svečio arba paveldo specialisto akimis neverta dėmesio.

50 Lina LEPARSKIENĖ. Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: pasaulis už miesto vartų Žvilgsnis iš vidaus: daug veidų – Dabar dauguma Trakų gyventojų yra imigrantai ir vienas miestas jų palikuonys (TDP 1995:13).4 Todėl į klausimą, ar visus Trakuose gyvenančius asmenis galima suvokti kaip Vietos gyventojai aptartuosius pokyčius vertina tos pačios bendruomenės narius, atsakyti nėra lengva. įvairiai, bet dažniausiai naujosios statybos ir krašto- Trakiečius galima skirstyti ne tik pagal tautybę ar reli- vaizdžio keitimas jiems asocijuojasi su miesto gra- giją, bet ir į vietinius (t. y. čia gimusius) ir nevietinius žėjimu, buities patogumu, nes anksčiau, kaip dau- (atvykusius iš kitur). Dabartinę Trakų vietos bendruo- gelis teigia, visur buvo netvarkinga – balos, šlapia, menę būtų teisinga vadinti socialiniu konglomeratu, nemalonūs kvapai ir panašiai. Atmintyje negatyviai jau daugiau nei pusę amžiaus bendro sambūvio kultūrą vertinami kitokio pobūdžio įvykiai – tai stichinės ne- kuria daugiatautė senoji vietos bendruomenė ir ne ma- laimės (karas, gaisras) ir socialiniai pokyčiai (nau- žiau daugiatautis naujakurių būrys. Miestelėnų skaičius per aštuoniasdešimt metų iš- jos tautinės tapatybės gyventojų atsiradimas, žydų augo beveik dukart (nuo 2805 iki 4933 gyventojų).5 sunaikinimas, lenkų repatriacija), o kraštovaizdžio Tai svarbus sociologinis veiksnys miestelėnų glaudu- pasikeitimas nesuvokiamas kaip netektis. Dažniau mo lygiui įvertinti, jis galėtų būti matuojamas vienas ilgimasi buvusių artimų bendruomenės narių tarpu- kito (at)pažinimo kriterijumi. Įdomu, kad trakietė R. K. savio santykių ir teisingumo, kurį vienas karaimas nepažįstamų žmonių (t. y. žmonių, su kuriais nebesi- apibūdino taip: sveikinama) atsiradimą mieste siejo su daugiaukščių statymu: [...] čia nebuvo jokių klausimų, ar tu toks, ar tu ki- toks. Pavyzdžiui, tėvas reikalavo, kad jeigu aš susi- Nes kai va pastatė tuos daugiabučius, tai jau tada tinku su lenku, turiu pasisveikinti su juo lenkiškai: pra[si]dėjo, kad yra žmonių, kurių nepažįsti. Vien „Dzień dobry, panu.“ Jeigu aš susitinku su žydu, aš tai, kad gyvendavo po vieną šeimą namuose, ne- „gud morgen“ sakydavau. Taip kad šitos tautinės... bent kam nors nuomodavo [...], o čia vdrug padarė tautinių barnių niekada Trakuose nebuvo. [M. Z., iš vieno namo keturis komunalinius butus. Tu žiū- 2011] rėk, kiek tokių namų iki šiol stovi. [...] Pavyzdžiui, [T.] tėvai turėjo keturis namus, juos visus nacio- Tai labai paprasta formulė, padedanti gyventi socia- nalizavo ir įkėlė čia gyvent atvykėlių šeimas. Tuos kultūrinėje terpėje, kurioje daug „kitų“ ir kitokių. Vai- pačius rusus. O paskui jau, kai pradėjo statyti tuos kystėje įgyta nuostata galėjo būti perduota dar vienai ar mūrinius namus, tie, kas užėmė kokias tai parei- dviem ateinančioms kartoms. Tačiau XX a. antrojoje gas, – gaudavo tuos namus.[...] Ir kooperatyvinius pusėje senieji vietiniai gyventojai tapo mažuma, nyko paskiau dar pradėjo ten statyt. Nes, skaitėsi, tada ir jų tradicinio bendravimo imperatyvai. gyvent mediniame name – fui. [...] Nelygis. [R. K., Istorikas Stivenas Kristoferis Rauelas (Stephen 2014] Christopher Rowel) rašė, kad iki 1941 m. Trakų ben- M. Purvinienė teigia, kad pastačius naujų gyvena- druomenė dar atspindėjo daugiatautę Lietuvos Didžio- mųjų namų kvartalą pietinė miesto dalis buvo paversta sios Kunigaikštystės kultūrą (Rowel 2003: 38). Moks- lininkas nepaaiškino, kodėl būtent ši data pasirinkta 4. Pasikeitusį vietos bendruomenės pobūdį patikimai aprašė ir kaip naujas lokalinės bendruomenės istorijos atskaitos kiekybinių tyrimų duomenimis pagrindė Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslininkai. Jie padarė išvadą, kad Trakai – tai taškas, bet akivaizdu, kad didžiausia 1941-ųjų netek- imigrantų miestas. Apklausus 347 asmenis paaiškėjo, kad tik 22 % tis buvo rugsėjo mėnesį vykusios žydų žudynės. Daug respondentai buvo čia gimę, 36 % atsikėlę iš kitų Lietuvos vietų, 35 % – iš rajono miestų ir kaimų, o 6 % – iš buvusios Sovietų kas keitėsi ir dėl dviejų repatriacijos bangų į Lenkiją Sąjungos teritorijos. po Antrojo pasaulinio karo, kai Trakus paliko daug len- 5. Lyginami dviejų surašymų duomenys: 1931 m. Antrosios Lenkijos kų tautybės žmonių, taip pat dalis rusų. Į ištuštėjusius Respublikos (Tochtermann 1936:8) ir 2011 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo. Pasikeitė etninės bendruomenės sudėtis: po būstus ir naujai statomus daugiaaukščius namus kėlėsi Antrojo pasaulinio karo nebeliko žydų bendruomenės, sumažėjo gyventi karo pabėgėliai iš Baltarusijos, žmonės iš įvai- karaimų bendruomenė (nuo 7,6 % iki 1,6 %), gerokai sumenko iki rių Sovietų Sąjungos teritorijų, etninės Lietuvos žemių tol daugumą sudariusi lenkų bendruomenė (nuo 72,3 % iki 19,0 %), pradėjo dominuoti lietuvių tautybės gyventojai (nuo 0,2 % iki ir aplinkinių kaimų. 66,5 %).

51 MOKSLO DARBAI

Vilniaus miegamuoju rajonu (2003: 155). Kitaip ta- toms suteikia jaukumo, užpildo jas turiniu. Kiekviena riant, mokslininkė susiejo pastatus, jos vertinamus kaip pasakojama istorija atrodo tarytum kelionės užrašai ir svetimkūnius miesto kraštovaizdyje, su jų gyventojais, erdvinė praktika (Carteau 1992:155, 118). Erdvę suda- kurie esą mieste beveik nebūna, todėl praranda gali- ro tarpusavyje susijusios vietos, jas jungiančiais patir- mybę socialiai pritapti prie Trakų. Bet tikslių duomenų ties takais keliauja atmintis, laukdama progos atskleisti apie daugiaaukščiuose namuose gyvenančius žmones, sukauptą žinojimą. jų kilmę, neturime, priešingai, atliktas tyrimas leidžia teigti, kad naujuose kvartaluose ir senuose mediniuo- se namuose gyvenantys žmonės nesudaro atskirų ben- Penkios Trakų dalys druomenių, kurių kilmės vieta skirtųsi. Buto su pato- gumais norėjo visi, todėl daugiaaukščiai tapo stimulu Trakų erdvę apibrėžia oficialios ribos, pusiasalio ri- vidinei ir išorinei migracijai, jie keitė socialinę ir kul- bos ir žmonių sąmonėje egzistuojančios ribos. Jos ne- tūrinę miesto erdvę, ugdė naujas kaimynystės formas, sutampa, tačiau veikia viena kitą. Mažiausiai žinoma keitė tradicinės ūkinės veiklos pobūdį. Išorinės permai- apie tai, kaip šias ribas suvokia vietos gyventojai. To- nos nėra tapačios vidinėms, kurias lemia ne tik isto- dėl panagrinėkime keletą tekstų, kurie atskleidžia, kaip rinės aplinkybės, bet ir žmonių kūrybiniai gebėjimai persikloja istoriškai paveldėtos kolektyvinės sampratos adaptuojantis prie naujų sąlygų. ir individualus požiūris, dažnai veikiamas konkrečios XX a. antrojoje pusėje didžiausias iššūkis Trakams pasakotojo gyvenamosios vietos. buvo ne naujos statybos ir nauji gyventojai, o bendra- Į Trakus patenkama ne tada, kai kertamas miesto vimo ir gyvenimo būdo pokyčiai. Nebeliko terpės, ku- pradžią nurodantis ženklas, o kai atpažįstami Trakų rioje būtų dalijamasi bendra patirtimi, senieji vietos pasaulį reprezentuojantys elementai. Įvairūs objektai, gyventojai tapo mažuma, prasidėjo naujų sugyvenimo esantys mieste ir už jo ribų, kraštovaizdis ir patys žmo- formų su naujakuriais paieškos. nės formuoja miesto erdvės ir ribų suvokimą. Trakai patiriami dar prieš atsiduriant pusiasalyje. Prie jų ar- Visi pokyčiai gula į atmintį ir ilgainiui virsta pasa- tėjant iš tolo matomi ženklai suaktyvina žinojimą, jį kojimais, susiejančiais skirtingą laiką. Neregimi daly- lydinčias emocijas ir vaizduotę. O išvažiuojant galima kai, praeitis išlieka žmonių atmintyje kaip tikrovei pri- stebėti atvirkščią procesą – dar būdamas miesto terito- lygstanti esatis. Ji egzistuoja žmonių sąmonėje, tiesio- rijoje gali pasijusti, tarytum jau būtum išvykęs. Vienu giai darydama įtaką jų mąstymo ir elgesio motyvams. atveju Trakų erdvės ribos išsiplečia, kitu – susiaurėja. Todėl Trakų gyventojų, galinčių papasakoti apie savo Vertinant iš vietinio žmogaus perspektyvos, galima miestą iki aptartųjų pokyčių ir po jų, atsiminimai ver- kalbėti apie nevienareikšmį miesto prieigų statusą, tam tinami kaip atraminiai tekstai, padedantys analizuoti tikrą hierarchiją: yra „jau Trakai“, „beveik Trakai“ arba Trakų kultūrinės erdvės struktūrą, jos kaitos tendenci- „nebe Trakai“ ir „vis dar Trakai“. Pačiame pusiasaly- jas. Jų pasakojimuose iš atminties išnyrantys praeities je esančios erdvės taip pat nėra lygiavertės – gali būti kraštovaizdžiai liudija kitokį Trakų erdvės pažinimą, „labiau Trakai“, „mažiau Trakai“, „tikri Trakai“ ir netgi tai leidžia teigti, kad šie pasakotojai priklauso vienai „ne Trakai“. Miestelis yra per mažas, kad nebūtų įma- bendruomenei. Net nepažindami vienas kito, jie galė- noma aprėpti visos jo erdvės, kita vertus, jis yra per di- tų kalbėtis apie miestą ir susikalbėti, vardydami tuos delis, kad visas jo vietas pavyktų pažinti vienodai gerai. pačius vietovardžius, kraštovaizdžio ypatumus ar as- Kiekvienas Trakų gyventojas, priklausomai nuo menybes, naudodami tuos pačius bendravimo kodus. savo gyvenamosios vietos, tautybės, kartos, išsilavi- Bendraudami žmonės neišvengiamai veikia vienas kito nimo, gyvenimo patirčių savaip suvokia Trakų erdvę mąstymą. Tyrinėtojai teigia, kad mentalinė erdvė ir jos ir tapatybę. Individualus suvokimas, žinoma, yra susi- reikšmė kiekvienam individui turėtų būti suvokiama pynęs su kolektyviniu žinojimu, kultūrinės atminties kaip iš dalies jo asmeninio santykio su pasauliu, iš da- paveldu, kuris veikė vyriausios kartos miestiečių bei lies jo santykio su kitais asmenimis ir iš dalies jo santy- jų vaikų miesto sampratą. Jie tebėra „autentiškųjų“ kio su pačiu savimi nulemta tikrovė (Warglien and Gär- Trakų, kurių pabaigą istorikas S. K. Rauelas paženkli- denfors 2009). Pasakodami žmonės nuolat persikelia iš no 1941 m. laiko riba, atstovai. Tad XXI a. pradžioje vienos vietos į kitą, nurodydami takus, kuriais judama, tebegyvena su ana epocha susiję žmonės. Kasdienia- tikslus, dėl kurių keliaujama, žmonių vardus, kurie vie- me gyvenime jie dalijasi savo žinojimu, įpindami jį į

52 Lina LEPARSKIENĖ. Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: pasaulis už miesto vartų naujausių laikų kultūrinės tikrovės audinį. Lygindami ir permąstydami būtus ir esamus dalykus, jie kuria visa apimantį naratyvą, kurį perpratus galima geriau suprasti ir šiuolaikinius Trakus. Vyriausi Trakų gyventojai skiria penkias miesto dalis, kurios vadinamos Ragatka (Rogatkė), Miasto (Miestas, Centras), Jursdyka, Karaimščyzna ir Za- mostė (Už tilto). Šie neoficialūs pavadinimai, kuriuos žmonės pasirinko savo gyvenamai erdvei įvardyti, atspindi stiprų jausminį ryšį su vieta, suvokimą, kad jie priklauso tik jiems vieniems suprantamų ženklų ir kodų pasauliui (Ryden 1993:78). Iš pavadinimų matyti, kad šios miesto dalys yra istoriškai susiklosčiusios buvusių jurisdikų6 pagrindu. Taip pat atspindi tas urbanistines- administracines ypatybes, kurios formavosi miestui kuriantis ir fragmentiškai išliko iki šių dienų. Karaimas M. Z. pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad Trakus galima suvokti būtent kaip penkianarį kūną ir nuosekliai išvar- dijo šias erdves:

Čia ištisai yra ta viena gatvė Karaimų iki Nepomu- ko stulpo. [...] Čia caro laikais buvo Kovenskaja, o ten – Vilenskaja. Bet mano laikais tai pavadindavo taip: kada įvažiuoji iš ten, iš Vilniaus, tai iki cerkvės šitas gabalas buvo Rogatka, toliau [...] nuo cerkvės iki Nepomuko buvo – Miestas. Miasto vadindavom. Nuo Nepomuko stulpo iki čia, iki tilto – čia yra Ka- raimščyzna. O ten, kur bažnyčia toje pusėje, ten buvo Jursdyka. [...] A už tilto – Zamostė. Anksčiau tie ežerai buvo sujungti. Tai vot, toks mažas mieste- Trakų gyventojų įvardijamos penkios miesto dalys. Sudarė lis – penki mikrorajonai. [M. Z., 2012] L. Leparskienė. Naudojamas 1846 m. Trakų miesto planas LVIA. F. 526, Ap.3, B. 11314, l.1

6. Vytauto Didžiojo Trakuose kiekviena tautinė-konfesinė grupė Klausinėjant kitų žmonių, ar jie atsimena tokius turėjo savo aiškų statusą ir pareigas. Dvare ir mieste visoms pavadinimus, ką jie reiškia, kur taip vadinamos vie- bendruomenėms buvo suteiktos lygios teisės išpažinti savo tikėjimą, laikytis savų papročių. Be to, kiekviena jų turėjo savo dalį miesto tos buvo ar yra, visas penkias miesto dalis dažniausiai teritorijoje. Pirmiausia reikia paminėti, kad pusiasalio teritorijoje atsiminė tik tarpukaryje gimę asmenys, į savo žodyną buvo du Magdeburgo teises turintys miestai – Didysis ir Mažasis jie yra perėmę ir tuo metu dominavusios lenkų kalbos (Karaimų) miestas. Didžiajam miestui Magdeburgo teisės suteiktos 1409 m., daugiausia čia gyveno krikščionys. Karaimai savivaldos paveiktas dialektines formas. Todėl ir šiame straipsny- teisę gavo vėliau – 1441 m., ir jas labai uoliai gynė. Nuo XIX a. je šie toponimai pateikiami nelietuvinti, taip, kaip jie Trakų viduryje stovinti kolona su šv. Nepomuko skulptūra šiandien vartojami, kaip juos atsimena žmonės. Tarties variaci- simboliškai žymi anksčiau teisiniais aktais nustatytą ribą tarp šių dviejų miestų. Totoriai atskirą jurisdiką (vadinamą Totorių galu) jų, tiesa, pasitaiko: vienas pasakotojas gali pateikti net turėjo vakariniame pusiasalio kyšulyje. Ją ženklino iki XVII a. ant kelis šių vietų pavadinimų variantus, taip pat ir lietuviš- Dūdakalniu vadintos kalvos stovėjusi mečetė. Pietinėje pusiasalio kus. Ši Trakams būdinga įvairiakalbė lingvistinė raiška dalyje buvo stačiatikių (vėliau bazilijonų) jurisdika, o pačiame centre savo jurisdiką turėjo katalikų parapijos bažnyčia. Didelę yra informacijos apie pašnekovo namų ir bendruome- miesto teritoriją užėmė Bernardinų vienuolynas. Išsamiausiai nės kalbą, taip pat apie kultūrinę aplinką, kurioje buvo Trakų jurisdikas tyrinėjęs A. Baliulis teigia, kad miesto urbanistinei įgytos žinios, šaltinis. struktūrai susiskirstymas jurisdikomis didelės įtakos neturėjo (Baliulis 1985: 19–31), tačiau akivaizdu, kad kultūrinei erdvės Neretai vyresnės kartos pašnekovai nustebdavo, iš struktūrai ši įtaka buvo neabejotina. kur šiuos pavadinimus gali žinoti jaunas žmogus, nes,

53 MOKSLO DARBAI jų nuomone, tai yra nebe šių dienų reiškinys. „Mano klas ilgainiui tapo simboline miesto riba tarp karaimų ir laikas“, sako karaimas, kuris Trakuose gyveno iki An- krikščionių bendruomenių. Nors vėliau, kituose pasa- trojo pasaulinio karo ir šiek tiek pokariu, tad ir jo žinios kojimuose, L. M. šią erdvę sies ir su kitų tautybių žmo- iš to laiko. Likusią brandaus gyvenimo dalį jis praleido nėmis, dėsninga, kad pirmieji įvardijami būtent krikš- Vilniuje, todėl juokaudamas Trakams pritaikė didmies- čionys. Tokia naratyvo logika gali būti pagrindžiama čiui tinkamą apibūdinimą, esą miestelis buvo „padaly- istoriškai. tas į penkis mikrorajonus“ [M. Z. 2008]. Tai skatina dar sykį atkreipti dėmesį į senųjų juris- Šiuos „mikrorajonus“ jungiančią, konsoliduojančią dikų paveldą, sociokultūrines aptariamų penkių erdvių funkciją atlieka „ištisai viena gatvė“ ir kraštovaizdyje ypatybes, etninį ir religinį aspektus. Prieš karą Tra- atpažįstamos vietos. Vos įvažiavus į Trakus iš Vilniaus kuose Karaimščyzna buvo siejama su karaimais, Ro- pusės – Rogatka, po to vardijami kiti svarbūs objek- gatka – su totoriais, Zamostė – su lenkais ir karaimais. tai: stačiatikių cerkvė, šv. Jono Nepomuko koplytstul- Miesto centras – su krikščionimis (lenkais, rusais, gu- pis, katalikų bažnyčia ir tiltas. M. Z. vartojamas vietos dais) ir žydais. Žydai, tiesa, sieti ne su konkrečia erdve, apibūdinimas „gabalas“ rodo, kad net ir šios ribos gali bet su centrine gatve, kur buvo išsidėsčiusios jų par- būti paslankios, kaip jis pats sakęs: „Rubežių tai tokių duotuvės. Dažnai minima, kad jie gyveno visur, tačiau nebuvo, bet žmonių sąmonėje“ [M. Z. 2008]. paprastai akcentuojamos vietos, susijusios su verslu ir Z. M. tautietė ir bendraamžė L. M. atmintyje re- sinagogos teritorija vakarinėje miesto centro dalyje. Is- konstruoja panašų laiką. Tačiau ji, kitaip nei M. Z., torinės aplinkybės lėmė, kad gausi žydų bendruomenė šias erdves pradeda vardyti nuo ten, kur ji lokalizuoja Trakuose įsikūrė tik XIX a. viduryje.8 Todėl ir jų gy- save – nuo namų, t. y. nuo Karaimščyznos. venamos erdvės pasirinkimo strategija kitokia, nesire- mianti jurisdikomis, bet atitinkanti šios bendruomenės Čia mūsų Karaimščyzna. Buvo taip – pradedant poreikius – įsikurti judriausiose miesto vietose, arčiau nuo nacionalinio parko, kur buvo paštas. Visada centro ir pagrindinės gatvės. Žydai buvo pirmieji nau- centras – kur paštas. Nuo stulpo, reiškia. Čia viduj jakuriai, ne tik keitę miesto etninę sanklodą, bet ir nebuvo, reiškia, krikščionys. [...] Kur bažnyčia, šita paisę erdvinio jo pasidalijimo. Dar labiau jį keitė po pusė, kur Birutės dabar gatvė, tai ten vadindavo... Antrojo pasaulinio karo užplūdę naujakuriai, šis proce- [neprisimena]. O taip miesto ypatingai nevadinda- sas tęsiasi iki šiol. vom kažkaip. Rogatka. Rogatka, kur avtostotis da- Šiuo metu Karaimščyznoje karaimai sudaro mažu- bar. [O kodėl?] Gal Rogatka, gal čia galas miesto mą, o vos prieš pusšimtį metų jų čia buvo dauguma. ar kaip? Net ir nežinau. Na, Rogatce. Paskui vadin- Pasikeitė ir kitų miesto dalių gyventojų etninė sudėtis, davo dar – Za mostem. Už šito vot [tilto]. Kito tilto bet išliko įprotis skirtingas Trakų vietas apibūdinti pa- nebuvo. Za mostem. Jursdyka. Ot – Jursdyka vadin- gal tautinę ir religinę čia gyvenusių žmonių priklauso- davo vo šitą vietą nuo bažnyčios. Vo taip, Birutės mybę. gatvėj – na Jursdyce. Ten gi nebuvo namų vo taip. Etninei ir konfesinei bendruomenei pasklidus mies- Ten gi daržai visur buvo dauguma. [L. M. 2011] to erdvėje, išliko žinojimas, kur gyvena bendrataučiai, tai tarsi dar vienas – dvasinis žemėlapis. Karaimai gali Šiame tekste nėra pavadinimo Miasto. Vietoj jo kal- išvardyti visus savuosius, atsidūrusius už Karaimščyz- bama apie Centrą. Jis siejamas su paštu7, kuris šiai monos ribų. teriai svarbus, nes iki karo čia dirbo jos tėvas. Galbūt todėl jis dar priskiriamas Karaimščyznai, nors pagal O tai jau Rogatka. Ten irgi karaimai – Biziukovičiai vietą ir visuomeninę paskirtį galėtų priklausyti centrui. ten gyveno, Mickėvičiai, mano senelio pusbroliai, Taip pat įvardijamas „vidus“, tikriausiai turint omenyje Navickai. Ten daug buvo karaimų irgi namų. Ir ant vietą, kur yra šv. Jono Nepomuko koplytstulpio erčia – atviras miesto skverelis, o anksčiau buvo miesto rotušė 8. 1863 m., kai buvo atšauktas draudimas mieste gyventi žydams. Iki ir turgaus aikštė. Kažkur čia ėjo riba tarp karaimų ir tol šį draudimą visomis išgalėmis palaikė karaimai, kuriems žydai buvo konkurentai ekonominėje ir religinėje srityse. Ilgus amžius krikščionių miestų. Šis nuo XVII a. žinomas pamin- karaimams pavyko išsikovoti išskirtinę teisę gyventi Trakuose be šios konkurencijos. Gavę teisę čia gyventi ir verstis žydai tarpukariu sudarė jau 20 % visų gyventojų. Šio darbo kontekste 7. Pasakotoja turi omenyje senąjį paštą, kuriame dabar įsikūrusi Trakų žydų bendruomenė yra gyvosios atminties subjektas, nes prieškario istorinio nacionalinio parko direkcija. Trakai be jos jau neįsivaizduojami.

54 Lina LEPARSKIENĖ. Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: pasaulis už miesto vartų

Rogatkos. Ir jie visada ten, o mes čia – karaimai. mis erdvėmis gali būti skirtingas. Pavyzdžiui, Rogatkos Šeštadieniais, kai ateina į pamaldas į kenesą, tai jau gyventojai čia pat turi mokyklas, parduotuves, autobu- visi susirenka. [L. M. 2011] sų stotį, turgų – visa, ko reikia gyvenant mieste. Todėl jiems nėra būtinybės keliauti į kitą miesto galą, tarkim, Žmogaus sąmonėje miestas yra padalintas į „čia“ ir į Zamostę, nebent ten dirbtų. Gyvenimas klostosi tam „ten“ (ši formulė nevalingai kartojama ir kituose pasa- tikroje savoje erdvėje, todėl Trakai nuolat dalijami į kojimuose) – tai sava ir nesava erdvė. Kitame miesto „čia“ ir „ten“, į namus ir kitas vietas. Todėl ir minėtą- gale apsigyvenę karaimai tos teritorijos nepavertė sava sias miesto dalis galima įvertinti kaip mikrolokalinius ar artimesne, karaimų kultūrinė erdvė neišsiplėtė. Iš pasaulius, spėjant, kad gyvenimas kiekviename iš jų užribio ateinama į „čia“, į namus – kur maldos namai, lemia ne tik savitą miesto sampratą, bet ir konkretaus vyksta bendruomenei svarbūs religiniai ir šeimos įvy- asmens pasaulėjautą. kiai. Tolimesnis išėjimas už Karaimščiznos jau verti- Nors penkios Trakų dalys – prieškario laikų realija, namas kaip kelionė. Aiškindama Zamostės pavadinimo jomis galima nusakyti ir „mūsų laikų“ Trakus. Savo pa- reikšmę, L. M. pateikia menamą dialogą, kuriame tiks- sakojimuose žmonės sieja praeitį su dabartimi, į senąją linamas vieno iš pašnekovų kelionės tikslas: erdvės struktūrą integruoja ir praėjusių, ir naujų laikų paveldą. „Gdze idesz?“ – „Za mostem, za mostem.“ Tai reiš- kia „za mostem“, tai nuo tilto. Čia Karaimščyzna, o ten – Za mostem. Ten parduotuvė. [L. M. 2008] Rogatka

Zamostė su Karaimščyzna yra tiesiogiai susijusios, Erdvę, vadinamą Rogatka, reikia analizuoti šiau- jas jungia tiltas. O Rogatka buvo laikoma ypač tolima rinės ir pietinės miesto dalių ir Trakų vs. ne Trakų vieta, iki kurios tekdavo įveikti ilgą kelią. Atstumo po- kontekste. Ji yra tiesiogiai susijusi su pietine miesto jūtis tiesiogiai susijęs su nuoboduliu. L. M. atkreipia riba – iš visų penkių miestą sudarančių erdvių Rogat- dėmesį į tai, kad toliau už bažnyčios anksčiau visur ka labiausiai ribinė, nes čia ribojasi pusiasalyje ir už būta daržų ir laukų, kuriuos galima interpretuoti kaip jo ribų esanti miesto dalis, praeitis ir dabartis, Trakų nereikšmingas erdves, kuriose nėra ką veikti. Jos „ne- vaizdinio idilė ir sudėtingas žmonių pasaulis. Analo- bylios“ ir kultūriniu atžvilgiu: Ten nieko nebuvo – įsi- giškai problemiškas ir vadinamosios Zamostės atvejis, vaizduokit, pliki laukai [L. M. 2011]. atskleidžiantis šiaurinės miesto ribos dinamiškumą. Dabar tuose laukuose stūkso sovietinių daugiaaukš- Rogatka susijusi su miesto vartais, kaip rašė V. Si- čių kvartalai, kurie dalies vietinių ir toliau laikoma rokomlė, prie jų karaimas tikrino įvažiuojančius, ar šie svetima ir vertybiškai „tuščia“ erdve, kurios vengia- į miestą neveža degtinės. Pro čia važiuojantys pirkliai ma. Keliaujant tokia plyna erdve darosi nuobodu ir dėl turėjo susimokėti atitinkamą muito mokestį. Vėliau to sąmonėje kelias prailgsta. L. M. ir M. Z. Rogatkos istoriniuose dokumentuose miesto vartai nebeminimi. pradžią įvardija jau nuo cerkvės, kaip tik nuo cerkvės Išnykus konkrečiam objektui ir pamiršus pirminę len- iki įvažiavimo į Trakus prasideda aptariamoji „nuobo- kišką žodžio reikšmę, žmonių atmintyje išliko tik vie- dulio zona“. Rogatkos pavadinimas jai pritaikomas la- tos sąsaja su miesto pradžia. biau dėl krypties ir apima visus pakeliui atsirandančius kraštovaizdžio ir urbanistinius objektus. Pokario kartos „Kur gyveni? – Rogatkoj.“ Rogatka, tai nežinau karaimė R. K. šią teritoriją vadina „sovietine šiukšle“: nuo kokio čia žodžio. Nuo lenkiško? [...] Kaip tik į anot jos, tai nėra Trakai. Trakus atvažiuoji. Čia nebuvo tiek namų, kaip da- Aptariama teritorija tiesiogiai siejasi su anksčiau bar. [L. M. 2011] įvardyta šiaurinės ir pietinės miesto dalių skirtimi, kuri egzistuoja kai kurių žmonių sąmonėje. Karaimų, gy- Tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje aptariamoje vieto- venusių „tikruose Trakuose“, kategoriški šios erdvės je buvo įrengtas eismo žiedas. Jį tiesiant buvo pakeistas vertinimai primena miesto svečių ir paveldosaugininkų kraštovaizdis, infrastruktūra, pastatyta autobusų stotis. nuostatas. Tačiau tai tik viena pozicija. Eismo žiedas ir autobusų stotis taip pat dažnai nuro- Kadangi egzistuoja penkios miesto dalys, kiekvie- domi kaip Rogatką lokalizuojantys objektai, neretai noje jų gyvenančio vietinio žmogaus santykis su kito- minimas šalia esantis turgelis. Vis dėlto pavadinimui

55 MOKSLO DARBAI

Trakų pietinės dalies vaizdas (Rogatka). Apie 1960 m. Autorius nežinomas. Nuotrauka iš Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvo. išlikti iki XXI a. padėjo jo sąsaja su kelių išsišakojimu. Su guma ir rogatka, tai vadinosi rogatka. „Žuliki z Jis priminė vaikišką šaunamąjį žaislą – timpą, rusiškai Rogatki“ – taip ir vadino. [Z. R. 2013] vadinamą rogatka (rus. рогатка). Iki minėtų krašto- vaizdžio keitimo darbų, žvelgiant iš miesto pusės, kelių Šiuo atveju kalbama ne apie kelių išsišakojimą, o išsišakojimas iš tiesų atrodė kaip Y raidė ir priminė vai- apie konfliktus. Muštynės – gana dažnas trakiečių pa- kišką šaudyklę. Šis panašumas liaudies etimologijoje sakojimų motyvas. Penkiasdešimtmečiai dažniausiai įsitvirtino ir padėjo šiam pavadinimui išlikti iki XX a. atsimena konfliktus ar susistumdymus per šokius su pirmosios pusės ir vidurio. Dešinėje į kalną kilo kelias Lentvario jaunimu. Vyresnės kartos atstovai dažniau link Aukštadvario, o kairėje taip pat teko kilti į kalną, prisimena susidūrimus tarp jaunimo, gyvenančio skir- išvykstantiems Vilniaus kryptimi. Išvažiuojant iš mies- tingose miesto dalyse. Žodis „rogatka“ Z. R. iškart su- to aukštėjantis kraštovaizdis taip pat priminė „rogatką“. kelia prisiminimus ir apie kažkokius „žulikus“. Papra- Z. M., paprašytas paaiškinti, ką šis žodis reiškia, pri- šius patikslinti, kas jie tokie, atsakoma: siminė, kad ir kituose miestuose ties išvažiavimu būna „rogatkės“, tačiau argumentavo remdamasis trakiečio Pačiam ten gale, prie kapinių, gyveno tokie rusai logika: Keliai eina į visas puses. Vaikai kai žaidžia su Medvedevai – žulikai tokie. Nu, banditai. Russkije tokiom rogatkom, gumytėm tokiom... [M. Z. 2008] bandity. Vienas viena ranka duos kai – tai neišlaiky- Įrengiant žiedą buvo nukasta dalis kalno, paaukš- si. [Z. R. 2013] tinta ežero pakrantė, bet kelių išsišakojimas matyti iki šiol. Be to, nauji urbanistiniai akcentai – šioje dalyje Z. R. savo pasakojimuose dažnai mini pokario rusų atsiradusios traukinių ir autobusų stotys – stebėtinai banditus, turėdamas omenyje ūmų ir nuožmų tų žmonių atitiko istorinį atvažiavimo ir išvažiavimo kodą, auto- būdą. Rusų tautybės mušeikas mini iš šioje teritorijoje busų stotis pakeitė miesto vartus. Jau pokaryje gimęs augęs lenkas V. Č., kalbėdamas ne apie atvykėlius, o Z. R. pasakoja: apie nuo seno kaimynystėje gyvenančią tautą. Tarpuka- rio muštynės pasižymėdavo dideliais riksmais, keiks- Rogatka čia jau kur autobusų stotis, vadinasi Ro- mais ir visokiais kuriozais. V. Č. žodžiais, vaikams tai gatka ten. Anksčiau, pasakojo man tėvai, kai buvo atrodė kaip koks „koncertas“ ir suteikdavo daug sma- pacanai ir mušosi su rogatka. Žinot, su akmeniu? gumo. Vienas etatinių mušeikų buvęs rusas Novickis.

56 Lina LEPARSKIENĖ. Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: pasaulis už miesto vartų

Jis nuolat ieškojo priekabių, turėdavo didelį pagalį, o Erdvė, kuri neturi stiprių semantinių požymių, įsiutęs vydavosi aukas net už Trakų. Kitas triukšmada- įtraukiama į dominuojančio vietovardžio lauką. J. L., rys buvęs totorius Bronka, mažo ūgio, bet turėjęs garsią siedama Rogatką su labai trumpai egzistavusia užkan- kakarynę ir didelį norą muštis, o tai visiems kėlė juo- dine, pateikia vieną iš galimų šio vietovardžio degrada- ką. Juo labiau kad grįžusį namo jį dar garsiai išbarda- vimo priežasčių. Tiesiog nebelieka atsiminimų ir sąsa- vo žmona. Pasakojime atkreipiamas dėmesys, kad jis jų. XX a. Rogatkoje (t. y. visoje pietinėje miesto dalyje) buvo totorius, kalbėdavo lenkiškai, o keikdavosi rusiš- atsirado daugiau naujų ir svarbių objektų, kurie ėmė kai. Tad nustatant asmens tautybę kalbos kriterijus gali dominuoti erdvėje. Pavyzdžiui, mokyklos. Dar tarpu- ir klaidinti. Kitas lenkas I. R. prisimena, kad Trakuose karyje pusiasalio teritorijoje buvo pastatyta lenkų vi- pokaryje dažnai mušdavosi Rogatka su Zamoste. Anot durinė mokykla, o vėliau gretimoje teritorijoje pradėjo jo, mušdavosi visų tautybių jaunuoliai, išskyrus karai- viena po kitos dygti mūrinės mokyklos. Dabar, norint mus, kurie tokiais dalykais neužsiimdavo. Z. R. taip pat sukonkretinti susitikimo arba gyvenamąją vietą, daž- nurodo, kad mušeikos buvo tik šiose labiausiai viena nai sakoma „prie gimnazijos“, dažnai nurodoma kokia nuo kitos nutolusiose miesto dalyse, kurios abi turi už- nors parduotuvė. Kita vertus, vyresnių žmonių pasako- miesčio ypatybių. jimai liudija, kad jiems net ir nauji svarbūs objektai gali Kodėl pokaryje Rogatka buvo tokia nerami, iš dalies tapti Rogatkos dalimi. paaiškina susiklosčiusios aplinkybės – miesto pakraš- Kalbėdamas apie muštynes, Z. R. nejučiomis išple- čiuose gyveno skurdesni žmonės. Dažnai užsimenama, čia Rogatkos teritoriją. Lokalizuodamas savo prieši- kad toje vietoje, kur dabar yra žiedas, prie pat Totoriš- ninkus, jis kalba apie „patį galą“, esantį prie kapinių. kių ežero buvusi užeiga, o po karo pastatyta valgykla. Kapinės yra dvejos – arčiau miesto, netoli geležinkelio Karaimė J. L. su ja sieja netgi ir vietos pavadinimą. Jos stoties, yra stačiatikių arba rusų kapai, o kiek toliau – atmintyje šis „bufetas“ užgožė visus kitus kraštovaiz- didelės katalikų kapinės. Pastarosios labai priartėja prie džio ypatumus, net kelių išsišakojimą. administracinės miesto pradžios ir mentaliniame žemė- Rogatka, nes stovėjo toksai bufetas ten. Tokio kelio lapyje yra bene tolimiausias Rogatkos taškas. Tai pa- nebuvo, kaip dabar, tokio rato. Buvo tik vienas ke- tvirtina ir M. Z. teigdamas, kad žydų kapinės Rogatkoj lias ir tas mažiukas. [J. L. 2014] buvo. Netoli katalikų [2008].

Trakų pietinės dalies vaizdas (Rogatka) Apie 1970 m. Autorius nežinomas. Nuotrauka iš Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvo.

57 MOKSLO DARBAI

Rogatkos riba jau pusiasalio teritorijoje vyriausių totorius kaip pagrindinį rodiklį. Ten, kur stovėjo pirmas gyventojų dažniausiai nurodoma maždaug ties cerkve. namas nuo Vilniaus pusės, buvo Rogatkos „galas“, kurį Tačiau būtina turėti omenyje, kad iki XX a. 7-ojo de- taip pat galima interpretuoti kaip Trakų pabaigą. šimtmečio nuo cerkvės link Rogatkos tęsėsi mažai ap- Geriausiai totorišką miesto dalį apibūdinantis kraš- statyta erdvė. Kitaip tariant, trūko ryškių riboženklių, tovaizdžio bruožas – iškart už žiedo prasidedantis kal- tad cerkvė tapo svarbiu akcentu tiek gyvenantiems Ro- nas. „Ant kalno totoriai“ – tokią frazę tenka išgirsti vi- gatkoje, tiek kitose miesto vietose. somis kalbomis. Kalnas kūrė geografinę opoziciją tarp Būtina atkreipti dėmesį, kad Rogatka tiesiogiai su- apačioje, žemai esančios pietinės pusiasalio dalies ir iš- sijusi su centrine gatve, dabar vadinama Vytauto vardu. kart už jos prasidedančio kalvyno. Tai išskirtinis totorių Iš vienos jos pusės yra Totoriškų ežeras, o kitoj pusėj gyvenamos erdvės požymis. Kalnas gali riboti, skirti, kalva, kur anksčiau stovėjo Bernardinų vienuolynas. Ši tačiau patekdamas į reikšmingą Trakų erdvę jis gali iš- kalva sudaro savarankišką tarpinę zoną, kurioje Rogat- plėsti ją tokiu mastu, kokią teritoriją apima. ka ribojasi su bažnyčios semantiniam laukui priklau- sančia Jursdykos erdve. Senąjį vienuolyną menantis Kur eina dabar kelias į šitą, į Naujasodį. [...] Tai kalnas tampa riba, kita vertus – tai autonomiška erdvė, tas kalnas buvo dar daugiau, šito kelio nebuvo ir nes iki šiol gaji atmintis apie vienuolyną ir kapus, ant kalnas buvo ten, kur tas kelias, ir [...] Tai viršuj ten kurių pastatyti nauji namai. Link šios kalvos veda is- gyveno totoriai. Ant šito kalno gyveno totoriai. Ir iš torikų seniausia miesto gatve laikoma Birutės gatvė. vienos pusės, ir iš kitos pusės. [L. M. 2011]. Anksčiau čia buvo atviros erdvės, kur ganydavo gyvu- lius, šienaudavo, stovėjo viena kita kukli trobelė. Ro- Rogatkoje gyvenę žmonės netgi turėjo atskirą pa- gatkos žmonėms tai buvo svarbios ir reikalingos teri- vadinimą „Dzielnica tatarska“ [V. Č. 2013], išvertus iš torijos, tačiau šis pavadinimas buvo taikomas tik tai jų lenkų kalbos jis reikštų „Totorių dalis“. Visi trakiečiai daliai, kuri turėjo daugiau urbanistinių akcentų. žinojo, kad pas totorius galima užsisakyti išdirbti odą. Šios dalies išskirtinumui svarbus ir etninis aspektas. Šis verslas buvo neatsiejamas nuo kvapų. Todėl galima Jau minėta, kad Rogatka dažnai siejama su totoriais. sakyti, kad ir išdirbamos odos tvaikas buvo išskirtinė Dažnai senbuviai akcentuoja, kad niekas čia nekalbėjo šios erdvės ypatybė. lietuviškai, nes lietuviai čia negyveno. Buvo žydų, len- kų, rusų ir totorių. Lenkai į šią miesto dalį dėl įvairių Gimbickai ir Bogdanovičių šeima išdirbinėjo, šita, priežasčių dažnai atsikeldavo iš gretimų kaimų. Taip kailius. Visokių ten – avies kailių, šunių visokius Rogatka vis atsinaujindavo. Nuo vaikystės čia gyve- kailius išdirbinėjo. Su miltais – anksčiau nebuvo nantys iš kaimų kilę asmenys labai noriai tapatinasi su rūgšties, nieko. Miltai ten, kaip čia sako – užmari- Rogatka. I. R. toks tapatinimasis adekvatus vidinei jau- nuos, užkvasins, o paskui nuimdinėdavo. [Smirdė- senai, kad ji nėra trakietė. Trakuose ji gyventi niekada davo?] Nu aišku, ten kvapas negražus... Neskanus nenorėjo, tiesiog taip susiklostė likimas. Pasistačiusi su kvapas, ooo... [Z. R. 2014] vyru namuką prie pat ežero, visai netoli autobusų stoties, ji užėmė veikiau stebėtojos, o ne miestietės pozici- Prieškariu, kai Trakų ūkinis gyvenimas labiau pri- ją. Buvo šalia, o ne viduje. I. R. namelis stovėjo netoli minė kaimo gyvenimą, šis totorių verslas buvo susijęs totorių namų. Jie gyveno iškart už kelių išsišakojimo, su metų ciklu. Tai liudija etnografinis karaimo M. Z. už pusiasalio ribų. Ar už pusiasalio besitęsiančią erdvę pasakojimas, iliustruojamas pavyzdžiais iš savo gyve- laikyti miestu ar užmiesčiu, būta įvairių nuomonių. nimo: Svarbus kriterijus šią erdvę suvokti kaip sudėtinę Trakų dalį buvo totoriai. Pasakojimuose, kokių tautybių žmo- [Ar teko reikalų su totoriais turėti?]. Nu, kokių rei- nės gyvena Trakuose, jie visuomet minimi pirmieji. Tai kalų? Atiduodavom kailinius, kailius išdirbti. Tai jie yra svarbi prielaida išplėsti bent jau socialines miesto specialistai buvo kailius išdirbti. Mano tėvas jau ribas iki tų vietų, kur būta totorių. Z. R., paklaustas, iki paskutiniais metais karvės neturėjo. Čia karvių be- kur tęsiasi Rogatka, dar kartą kalba apie „patį galą“, ta- veik kiekvienas turėjo. Ėjo skerdžius nuo Rogatkės čiau šįsyk atsimindamas ne „žulikus“, o nurodydamas su tokia trūba – tū tu tu tu tu tū. Visi išvarydavo

58 Lina LEPARSKIENĖ. Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: pasaulis už miesto vartų

tas karves ir jis varydavo į ganyklą ir ganydavo klumą. Dabar jau gana prastai atrodanti autobusų stotis visą dieną ir vakarais parvesdavo namo. Kiekviena ir šalia jos prieš kelerius metus gūžęsis purvinas turgelis karvė žinojo, kur jai užeiti į kokį kiemą. Bet mano tarytum ir XXI a. atpažįstamas kaip „skurdo“ ženklas. tėvas karvės neturėjo. Ten jis sunkiai su bankais Kai kurie nameliai iki šiol atrodo labai kukliai, tačiau atsiskaitydavo, labai daug skolų turėjo, ir karvės nuolat vyksta žymūs pokyčiai. Apie tai kalba ir O. B.: neturėjo. Laikė rudenį kažkur tai dvylika, penkiolika avių turėjo. Tik kokia nauda iš jų? Kerpa vil- Čia ta Rogatkė vadinama buvo tokia jau biednų nas, atiduodavo mums... Mes pirktinės medžiagos labai žmonių ir, žodžiu, tik pirkaitės tokios stovėjo. drabužių nenešiojom su broliu. Atiduodavo, kaip Paskui jau [trisdešimt metų praėjus], jau pradėjo čia lietuviškai, siūlus padaryti. Pirkdavo dar me- atsirasti ir tie remontai, ir tuos namus atnaujino. dvilninius siūlus ir duodavo padaryti medžiagą, iš- Mažiukas medinis baltarusio namelis buvo, kur da- austi. Taip? [...] reiškia, paskiau duodavo nudažyti, bar didelis namas. Gerai nemenu, kaip stotis atro- ir gaudavos medžiaga tokia. Pasiūdavo mum kel- dė. Kapinės buvo, nameliai šalia buvo, rusų kapinės nes iki čia vo. Vaikštinėdavo toks siuvėjas iš kiemo buvo. Bet jau čia skaitėsi užmiestis. [O Rogatkė nuo į kiemą, iš gryčios į gryčią – Kazačiok. Vadindavo kur?] Nuo žiedo, toks tiesus pravažiavimas. [O Ro- jį Kazačiok. Kodėl Kazačiok? Kažkada jis kazokas gatkė nuo kur?] Nuo šito žiedo. Čia tie nameliai dar buvo caro laiku ir čia liko, po karo liko čia Tra- skaitėsi Rogatkės, bet jau labiau „Rogatkės uode- kuose. Bet jis siuvėjas buvo. Ir vaikštinėdavo. Kada ga“ vadino. [Rogatkėje retai lankėtės?] Labai retai. ateina pas tave, apsiūti tavo šeimą, tai valgyt jam Tik tada, kai į mokyklą važiavom, tai pro čia pra- privalai duoti. Tai jis pasiūdavo ir kailinius, ir šiaip važiavom. Čia buvo tuščia, čia nieko nebuvo tada. drabužius. Tai totoriams atiduodavom tuos išdirbti Vienas namelis gal stovėjo tik tada. Vilniaus kelias kailinius. Jie specialistai buvo. Mirkydavo tuos kai- ėjo tiesiai. Ateidavom čia malkų laukti. Ūkininkai linius, ir kvapas nuo jų buvo labai toks „kislyj“. Ir atveždavo, tai va čia vat eidavom naktį, tiesiog kada, būdavo, nuvažiuoji į Vilnių, važiuoju autobu- laukdavom, ir eilė būdavo, kas prie vežimo gali pri- su, tai: „Mmm – derevnia“ [sakydavo]. Bet tas kva- eiti pirmas ir nusipirkti šitų malkų. [...] Tai čia buvo pas išgaruodavo po kiek laiko. Tai vat totoriai ten pokaris. Keturiasdešimtais metais tai dar į namus gyveno, reiškia, įvažiuojant į Trakus, ir užsiiminėjo atveždavo. Susitardavo ir tom šeiminykėm atvež- kailių išdirbimu. [...] Jie buvo išvaryti. Kai totoriai davo. O čia įsiliedavo tas kelias. Čia nuo Rūdiškių apsupo Vieną... Tai Vilniaus vyskupas organizavo ateidavo dar va. Tiesiog įsiliedavo ir nuo Aukšta- pogromą na musulman. Ir atvedė čia fanatikus tuos, dvario ateidavo dar. Buvo lyg ir mazgas koks, tik [kurie išnaikino totorius]. Išvaikė čia, čia likvidavo gal platesnis. Bet nebuvo jokio žiedo, tiesiog kelias į totorių bendruomenę. [...] Jie gyveno čia, kur tas kelią įsiliedavo. Va šičia va prasidėdavo vadinamas liežuvis, maždaug čia, kur ta pirtis, kur dabar vieš- brukas. [O į Vilniaus pusę?] Ne, ten tik vieškelis butis padarytas. Mečetė buvo, išnaikinta. [Dabar toks. Į Vilnių geras kelias jau buvo. Nemenu, ar iš liko ne vietiniai totoriai]. Butrimonyse jų daugiau akmenų. Mano atmintis taip rodo. Rogatkė baigiasi yra [...]. [M. Z. 2008] už kelių namų. [O toliau kaip vadinosi?] Toliau tiesiog Trakai. [O. B. 2013] Jis taip pat pasakoja apie Trakų totorių likimą, pri- mindamas, kad XVII a. jie buvo išvyti iš miesto. Taip Rogatkė (tokią formą dažniau vartoja jau lietuviškai norima pasakyti, kad dabar Rogatkoje gyvenantys to- kalbantys asmenys) apibūdinama kaip atskiras pasau- toriai istoriškai nėra susiję su išvytaisiais, nors jie ta- lis, dar „ne Trakai“, tačiau jau ir ne užmiestis. Rogatkė rytum atsiduria už miesto ribos. Vis dėlto šie totoriai yra nevienalytė, nes toliau į pietus esanti dalis vadina- miesto gyvenime atliko savo vaidmenį. ma „Rogatkės uodega“. Tokio vietovardžio daugiau Lietuvė O. B., apsigyvenusi Trakuose tik 1939 m., aptikti neteko, bet jis yra labai informatyvus, norint pateikia savo kaip stebėtojos išvadą. Jos pasakojimas suprasti Trakus kaip tam tikrą kūną. Anot O. B., Tra- leidžia susidaryti įspūdį apie šios vietos statusą, čia gy- kais vadinama erdvė prasideda vos už kelių namų jau venančių žmonių buities skurdumą, infrastruktūros ku- pusiasalio teritorijoje, net ne ties įvažiavimu.

59 MOKSLO DARBAI Išvados Ryden 1993 = C. Ryden. Mapping the Invisible Landscape: Folklore, Writing, and the Sense of Place. University of Iowa Press, 1993. Mikulionis 1987 = S. Mikulionis. Trakų įkūrimo ir urbanistinės raidos Rogatkos vietovardžio ištakos tiesiogiai susijusios klausimu. Lietuvos TSR architektūros klausimai. Lietuvos miestų su miesto vartais – konkrečia vieta. Ši vieta ir dabar genezė ir raida, T. 5, Vilnius, 1987. Miškinis 1987 = A. Miškinis. Kai kurios XIX–XX a.Trakų miesto išlaiko savo steigiantį statusą. Šį vietovardį žino įvairių architektūrinio formavimosi koncepcijos. Lietuvos LTSR aukšųjų kartų trakiečiai, tačiau jis pamažu nyksta. Erdvine pra- mokyklų mokslo darbai. Urbanisika ir rajoninis planavimas. T. 14, Vilnius, 1987. sme Rogatka apima gana plačią teritoriją – jos pradžia Tochtermann 1935 = Jan Jerzy Tochtermann.Troki. Zaryz antropogeo- nuo Vilniaus pusės beveik sutampa su administracine graficny. Wilno, 1935ю miesto pradžia, o pusiasalio teritorijoje ji apima bene Tuan 2003 = Yi Fu Tuan. Space and Place. The perspective of experience, Mineapolis: University of Minnesota Press, 2003. visą pietinę miesto dalį. Siaurąja prasme šiuo pavadi- Sirokomlė 1989 = V. Sirokomlė. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius, nimu visų pirma įvardijamas įvažiavimas į miestą, kur, 1989. kaip sako trakiečiai, „į visas puses eina keliai“. Kur Purvinienė 2003 = M. Purvinienė. Istoriniai miestai sovietų okupacijos metais. Istoriniai miestai. Sena ir šiuolaikiška. Vilnius, 2003. anksčiau buvo miesto vartai, dabar – eismo žiedas ir Warglien and Gärdenfors 2009 = M. Warglien and P. Gärden- autobusų stotis. Šis pavadinimas išlaikė savo pagrįstu- fors. Semantics, conceptual spaces and the meeting of minds. mą net po XX a. antrosios pusės pokyčių. Tačiau po Prieiga per internetą: http://logic.sysu.edu.cn/Article/Upload- Files/200810/20081022091135682.pdf [žŽiūrėta 2014-07-15}. naujų statybų atsirado daugiau objektų, aplink kuriuos randasi daugiau savarankiškų erdvių. Iš seniausios ir vargingiausios miesto dalies tapu- The space of Trakai in the narratives si labiausiai urbanizuota ir tankiausiai apgyvendinta of the local people. Trakų erdve, Rogatka savo tapatybę išlaikė, ji, kaip ir The world behind the town gates anksčiau, skiriasi nuo kitų miesto dalių. Ją ir toliau ga- Lina LEPARSKIENĖ lima laikyti ribine teritorija, kurioje persikloja miesto Trakai is a small town, located on a peninsula between ir užmiesčio bruožai. Tarp daugiaaukščių namų vin- lakes. It is often associated with Lithuanian medieval her- giuoja gatvelės ir takai, kuriais vaikštantys senbuviai itage — castles. In the second half of the 20th c. city re- iš Rogatkos atsimena visus išnykusio miesto bruožus, organisation projects were implemented. After them, the o trakiečiai iš šiaurinės Trakų dalies, kaip ir anksčiau, city’s southern part, which was previously dominated by fields and gardens, modest wooden homes, was turned into žiūri į šią erdvę kaip sudėtinę miesto dalį, bet mažiau a block of multi-story housing. Conservationists perceive reikšmingą. Daugeliui vietos gyventojų ji simbolizuoja these changes very negatively, while the local population pagerėjusią gyvenimo kokybę. assessed it in two ways — for some it symbolises an im- Žmonės iš šalies gali turėti įvairių požiūrių. Šiuo proved way of life, for others it is associated with the dis- bandment of the urban community. This is the part of the straipsniu atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuoseklesnis city that one sees first when they arrive in Trakai coming susipažinimas su konkrečia erdve, jos pripažinimas at- from the direction of Vilnius. Already in the 19th c. there veria vartus gilesniam Trakų suvokimui. are mentions that this was the location of the town gates, called rogatka in Polish. From this also rose the name of the town’s southern part. This is a border territory, where Santrumpos urban and peri-urban features overlap, where the past and the future come face to face. In the article, based on stories TDP = Trakai: dabartis ir perspektyvos: (sociologinis aspektas): ko- lektyvinė monografija / Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas. from the memories of the people of Trakai, this part of the Sociologijos metodologijos ir istorijos skyrius; [redakcinė kolegija: space is analysed as an organic part of the town, as a part of Z. Morkūnas (atsakingasis redaktorius), A. Stankevičius (sudaryto- the lives of different people. jas)... [et al.], Vilnius, 1995. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6. LT–10308, Vilnius Literatūros sąrašas E. p. [email protected] Baliulis 1987 = A. Baliulis. Trakų miesto jurisdikos ir plano raida. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Urbanistika ir rajoninis Gauta 2014-10-20, atiduota spaudai 2014-12-10 planavimas. T. 14, Vilnius, 1987. Baliulis 2008 = A. Baliulis. Trakai XV–XVIII amžiuje. Lietuvos mag- deburginių miestų privilegijos ir aktai. T VI. Takai. Vilnius, 2008. Carteau 1992 = M. de Carteau. The plactice of everyday life. Translated by S. Rendall, University of Callifornia press, Berkley,1992.

60 Nuomonė

Lietuvos tarmių ryšys su etnografiniais regionais ir jų metais

Kazimieras GARŠVA

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. spalio 15 d. valstybei; be daugumos piliečių pritarimo naikinamas dar nutarimu Nr. XII-564 2015 metus paskelbė Etnografinių vienas valstybingumo simbolis – litas su svarbiausių Lie- regionų metais, palaikydamas etnologų, kalbininkų, tuvos kūrėjų ir patriotų atvaizdais; rinkimuose į Lietuvos Etninės kultūros globos tarybos, buvusių Seimo narių savivaldybes gali kandidatuoti ir kitų ES valstybių piliečiai; Gintaro Songailos, Kazimiero Uokos, Seimo nario padė- studentai maišomi ypač smarkiai kaip okupacijų ir didžiau- jėjos Nijolės Balčiūnienės ir daugelio kitų iniciatyvą. siais rusinimo, polonizacijos, germanizacijos laikais; 2014 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 4) tautinė pilietinė savimonė vienų stiprėja, kitų – nutarimu Nr. 745 patvirtino Etnografinių regionų metų silpnėja, ir sprendžiant iš tautininkų, liberalų ir kitų veiksmų planą, jo finansines galimybes ir vykdytojus. reitingų, antrųjų yra daugiau; Lietuvos Respublika jau Straipsnio tikslas – aprašyti nežinomus ar mažai ketvirtį amžiaus už mokesčių mokėtojų pinigus pietryčių žinomus duomenis apie Lietuvos etnografinius regio Lietuvoje ypač stengiasi ugdyti ne Lietuvos, o Lenkijos, nus ir pasiūlyti prasmingiausią kultūros politiką tuo šiek tiek ir Rusijos piliečius, bet gana abejingai stebi, kaip klausimu, nurodyti prasmingiausius, reikalingiausius mūsų akyse nyksta ir nutautėja etninių lietuvių žemių Etnografinių regionų metų veiksmus ir padėti geriau- gyventojai Lenkijoje, Baltarusijoje, Karaliaučiaus srityje siai juos įvykdyti Vyriausybės įpareigotoms įstaigoms, (buv. Mažojoje Lietuvoje), Latvijoje2 (kaip ir seniau, išimtį organizacijoms, savivaldybėms, visuomenei. sudaro valstybės beveik neremiami pavieniai patriotai ir kai kurios visuomeninės organizacijos); Autorius tikisi, kad šį kartą Lietuvos etnografinių 5) labai sunku apginti valstybės interesus atitin- regionų metų organizatoriai geriau pasinaudos jo svar- kančią kultūros, valstybinės kalbos politiką – iki šiol biomis metodinėmis rekomendacijomis negu tokiais pakankamai neatkurtas mokslas tėvų ir protėvių kalba pat jo patarimais dėl Tarmių metų organizavimo. Pra- pietryčių Lietuvoje, vis labiau propaguojamas mokslas dedant 2013-uosius – Lietuvos tarmių – metus, autorius negimtąja kalba*. taip pat stengėsi padėti profesionaliai įgyvendinti pras- Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), pagal mingą valstybės iškeltą uždavinį1, bet daugelis tų darbų įstatus turinti saugoti ir ginti lietuvių kalbą, žengė iki šiol neįgyvendinti. žingsnį link prieš 110 metų įsigalėjusios lietuvių kalbos Jau 2015 m. sausio 4 d. minėsime žymiausio kalbi- rašybos keitimo. Pagal VLKK Lietuvos Respublikos ninko akad. Zigmo Zinkevičiaus 90-metį, sausio 17 d. – piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose ir 180 metų, kai gimė poetas, kalbininkas, matematikas, turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, ir nebeturi būti vyskupas Antanas Baranauskas. rašomi lietuviškais rašmenimis: Tėvynėje Lietuvoje nyksta penki labai svarbūs tau- „atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius [...]: tiškumo, valstybingumo stulpai: a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilie- 1) etninių gyventojų (lietuvių) skaičius – jie emigruoja, tybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduo- neturi vaikų, uždaromos mokyklos, atvažiuoja kitų rasių, damuose asmens dokumentuose įrašomi lotyniško kalbų gyventojai, kurių dar niekad čia nėra buvę; pagrindo rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos 2) pirmą kartą istorijoje beveik visi gyventojai (išsky- valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarp- rus mažamečius – ir tai ne visus – ir kai kuriuos senelius) tautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių gali- tapo dvikalbiai ar daugiakalbiai, o tai veikia gimtąją mybių gali būti neperteikiami); kalbą ir yra žingsnis į jos nykimą bei galimą išnykimą; b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę 3) Lietuvos valstybingumas tampa vis labiau ribotas: paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių kitaip nei Lenkijoje ir kitose stipresnėse valstybėse, Lie- sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško tuvoje be pakankamų saugiklių pirmą kartą leista įsigyti pagrindo rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsie- nekilnojamąjį turtą užsieniečiams, netikrinant jų lojalumo niečio asmens dokumentą.

61 Nuomonė

Užsienio valstybių piliečių asmenvardžiai kituose nors Kuržemė, Žiemgala yra Latvijoje. Panašiai kaip ir dokumentuose rašytini remiantis VLKK 60-ojo nuta- Aukštaitija, žemaičių žemė nėra vienalytė, joje yra trys rimo nustatytais principais“.3 patarmės (dounininkai, dūnininkai, donininkai) ir ne Siūlome užsienietišką rašybą pagal pageidavimą mažiau etnografinių ir kitokių skirtumų bei panašumų vartoti tik specialiose asmens identifikavimo korte- į aukštaičius. Visiškai nepagrįsti Tarmių metais platinti lėse, paso antrajame puslapyje ir niekur daugiau: nei ir numatomi Etnografinių regionų metais kartoti teigi- registrų, bankų, transporto, bibliotekų ir kituose doku- niai, esą tik Žemaitijoje „pradėjo formuotis nors ir labai mentuose, nei spaudoje ir t. t. Sunkiausiais baudžiavos gimininga lietuviams, tačiau vis dėlto savarankiška tau- laikais, esant svetimųjų pavergtai Tėvynei, jų pavardes tybė, žemaičių subetnosas. Subetnosu ar subtauta yra svetimtautis kunigas įrašinėjo Kozlowski, Stankiewicz ir vadinama tokia etninė žmonių bendrija, kuri turi gali- t. t., bet tautiečiai vis tiek sakė ir rašė Kazlauskas, Stan- mybių sukurti atskirą tautybę, tačiau net jos nesukūrusi kevičius ir t. t. Nejaugi Nepriklausomoje demokratinėje išlaiko tam tikrus specifinius bruožus, kurie skiria ją nuo Lietuvoje imsime daryti kitaip ir atsisakysime tradicijos, pagrindinio tautos kamieno“.5 protėvių iškovotų raidžių ir rašybos, dėl kurių jie nebi- O kodėl ne trys, o net dvylika Aukštaitijos patarmių jojo keliauti ir į Sibirą? neskiria jų „nuo pagrindinio tautos kamieno“? Kodėl Per Regionų metus yra galimybė ketvirtąjį (tautinės, Klaipėdos kraštas, 200 kilometrų (Aina) ir 300 kilometrų pilietinės savimonės), o gal ir penktąjį (kultūros, valsty- (Obolcai) į rytus nuo dabartinės Lietuvos Respublikos binės kalbos politikos) stulpą bandyti bent kiek atsta- sienos 1387 m. lietuviais katalikais pakrikštytieji galėjo tyti. Juk nedaug mums naudos iš buvusios valstybės būti lietuviai, o apie 50 km už Šiaulių esantys telšiškiai nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros, kai savo kultūra ir lyg jau ir ne visai esą lietuviai, nors Lietuvos Respubli- kalba nebuvo saugoma. Bet greičiausiai (kaip Maironio, kos pinigus kaip geriausi lietuviai papuošė žemaičiai: Tarmių ir kitais metais) vėl bus nukrypta į paviršutiniš- Simonas Daukantas, Maironis, Darius ir Girėnas? Kam kus vienadienius dalykus, šventeles, net į regionų ribų, reikėjo Tarmių metais konferencijas netiksliai pavadinti tarmiškų vietovardžių rašinėjimus, o „Lietuvos vieto- „Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo tradicijos“, vardžių žodynui“ tarmiškų vietovardžių vėl nė vienas „Žemaičių kalba – žemaičių dvasios ir būdo išraiška“, neatsiųs, tarmiškų tekstų, įrašytų į diktofoną ar bent lyg mieli žemaičiai nebeturėtų lietuviškos dvasios, kal- ranka, į Lietuvių kalbos institutą vėl neatsiųs... bos ir būdo? Etnografiniai regionai yra mūsų valstybės susitarimo Populiariai kalbant ir rašant savo kalbą, intonacijas dalykas, kuris turi piliečius vienyti, o ne skirstyti ar pykdyti. ir kitas specifines ypatybes turi kiekvienas žmogus, Tai aptariama kituose dviejuose šio straipsnio skyriuose. bet moksliniu požiūriu kalbos skirstomos kitaip, pagal specifinius požymius. Pagal naujos kalbos požymius, praradę tėvų ir protėvių kalbą, iš lietuvių atsirado ir Regionai – sąlygiškas dalykas gudai, lenkai, rusai, vokiečiai, latviai ir t. t., o nepagrįs- tas „žemaičių“ kalbos ir tautybės kūrimas kenkia pir- Lietuvos etnografiniai regionai yra naujas, gana miausia patiems žemaičiams. sąlygiškas dalykas, kurio reikšmė, ribos galutinai for- Žemaitijos konfrontacijos su Tėvyne ir iškiliausiais muojamos tik dabar. Regionų reikšmės nereikia perdė- žemaičiais šalininkai iš 500 kvalifikuotų kalbininkų tai išpūsti ir dėl to bandyti konfliktuoti, kaip tai daro ir dabar labiausiai mėgsta tik vieną ir nenori girdėti visų darys dalis brangiosios Žemaitijos politikų, labai skati- kitų mokslininkų, valstybės autoritetų. Jau 2003 m. nami Kremliaus4 ir tomaševskininkų, visiškai nepagrįs- buvo pastebėta, kad nepagrįstas žemaičių tautybės tai (tik savo interesais) palaikančių atskiros „tautos“, įrašymas pase būtų politinis atskiros tautos įformini- pilietybės ir net valstybės neperspektyvų „kūrimą“. Dėl mas, o atskira tauta gali reikšti ir atskiros valstybės žemaičių tarmės vietos lietuvių kalboje ir jos istorijoje siekį.6 Dėl to jiems taip reikia ir atskiros kalbos, atskiro autorius tarptautinėje prof. Aleksui Girdeniui skirtoje regiono. konferencijoje 2014 m. padarė specialų pranešimą ir O regionai yra tik geranoriško susitarimo ir sugyve- skelbia mokslinį straipsnį. nimo rezultatas dėl to, kad net etnografai, primesdami Aukštaitija, susiformavusi aukštaičių tarmės pag savo nuomonę kalbininkams, archeologams, istori- rindu, etnografų pradėta dalyti į Aukštaitiją, Dzūkiją, kams, etnomuzikologams ir kitiems, niekaip negali Suvalkiją, kurias gal geriau vadinti Dainava ir Sūduva. sutarti dėl Žemaitijos ribų, kurios visą laiką keitėsi ir Suvalkai, 1920 m. spalio 9 d. (prieš 75 metus) Lenkijai keisis. Vienaip ribos pravedamos pagal dvasinę kul- sulaužius Suvalkų sutartį, liko Lenkijos okupuotoje tūrą (šeimos ir bendruomenės papročiai, kalendorinės Mažosios Lietuvos teritorijoje. šventės ir t. t.) ir kitaip pagal daug platesnes materi- Mažesnė Žemaitija Aukštaitijos pavyzdžiu nėra alinės kultūros šakas, kurios taip pat neretai kartojasi dalijama į tris regionus (Žemaitiją, Kuršą, Žiemgalą), ir Aukštaitijoje (maistas, drabužiai, audiniai, namai,

62 Nuomonė

ūkiniai pastatai, sodybos; žemdirbystė, gyvulininkystė, Regionų metų veiksmų plano stipriosios ir medžioklė, bitininkystė, žvejyba, amatai). silpnosios pusės Kalba apima visus žmones, o maistą gamino daž- niau moterys, arė, namus statė, šieną, javus pjovė ir Valstybė mūsų regionams ir jų metų renginiams t. t. dažniausiai vyrai. Jų darbo paslaptys ne visiems negalėjo skirti papildomų lėšų, todėl reikia atsirinkti rei- buvo reikalingos ir ne visų tos bendruomenės žmonių kalingiausius veiksmus, kurie etninėse lietuvių žemėse žinomos. Namų statytojai, amatininkai keliaudavo toli, padeda išlaikyti tradicinę kultūrą, telkia tautą, vienija net į kitas valstybes (pavyzdžiui, bažnyčių architektai) valstybę, padeda į ją grįžti emigrantams ir nebeskatina ir pagal jų darbus regionų ribų negalima tikslinti. svetur laimės ieškoti naujų jaunimo būrių. Daugeliui Žmogaus gyvenimas prasideda nuo šeimos, gimi- mieliausios gimtosios vietos, tėvų, protėvių išlaikyta nės, gyvenamosios vietos, parapijos, gyvenvietės kultūra, bet nereikia užmiršti ir tų, kurie nuo tos kul- administracinio vieneto. Kai kurie šie dalykai, prieš 100 tūros verčiami nutolti – arčiausiai esančių pietryčių ir daugiau metų pastoviau gyvenusiam žmogui buvę Lietuvos, Latvijos, Gudijos, Lenkijos, Karaliaučiaus sri- labai svarbūs, dabar gali netekti reikšmės. Ar iš viso ties, viso pasaulio lietuvių. Prasmingas paskutinių baltų būtina jo gyvenamą teritoriją skirstyti pagal tai, kaip tautų – lietuvių ir latvių – regionų susitikimas. čia valgė, rengėsi, dainavo ar dirbo baudžiavos laikais Tarmės – svarbiausias ir ilgiausiai išlikęs etninės kul- ar po jos panaikinimo? Apie senesnių laikų materialinę tūros dalykas. Tarmėms baigus nykti būsime panašūs į ir net dvasinę kultūrą turime dar mažiau duomenų: dabartinių etnografinių ansamblių dalyvius, bandančius daugelis dalykų taip pat keliavo ir per valstybių sienas, vaizduoti piemenis, tik nelabai natūraliai mėgdžiojan- ponai primetinėjo papročius pavaldiniams ir t. t. čius protėvių aprangą, šokius, kalbą ir dūdeles. Labai

Lietuvos etnografiniai regionai

Dėl regioninių požymių susipynimo griežtas ribas tarp Lietuvos etnografinių regionų galima nustatyti tik sąlygiškai. Etninės kultūros globos taryba 2003 m. rugsėjo 17 d. pateikė rekomendaciją „Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo“, papildytą žemėlapiu „Lietuvos etnografiniai regionai“ (sudarė D. Pivoriūnas ir Ž. Šaknys), kuriame sąlygiškai griežtos regionų ribos nurodytos seniūnijų lygmeniu. Šis žemėlapis buvo parengtas remiantis įvairių mokslinių tyrimų rezultatais, ekspertų (etnologų, etnomuzikologų, lingvistų, istorikų ir kt.) išvadomis ir rekomendacijomis. Šalia pateikiamoje rekomendacijoje atkreipiamas dėmesys, kad pastaruoju šimtmečiu Lietuvoje vykę demografiniai pokyčiai (migracija, kolektyvizacija, trėmimai, spartus miestų augimas ir kt.) neigiamai paveikė regioninių tradicijų raidą ir išplitimą, dėl to siūlomos sąlyginės etnografinių regionų ribos kai kur galėtų būti tikslinamos remiantis vietos žmonių apsisprendimu. Toliau pateikiami duomenys apie kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono vardą(-us), istorines ištakas, regiono centrą(-us), heraldiką, kraštovaizdžio, etninės architektūros ir muzikinio folkloro ypatumus, patarmes, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą ir kitas išskirtines tradicijas.

63 Nuomonė palaikytinos tarmių dienos, varžytuvės, konkursai, gerai Lietuvos regionai yra sąlygiškas dalykas, kurio parengti leidiniai, konferencijos, moksliniai tyrimai, reikšmė, ribos galutinai formuojamos tik dabar. Pagal parodos. Jeigu renginys tarmiškas, tai jis ir turi būti iš tarmių mokslą yra tik du regionai (su penkiolika patar- tikrųjų tarmiškas, o ne pusiau tarmiškas. Būtina gerai mių), etnografai išskyrė penkis regionus, bet dėl jų ribų išsiaiškinti, ar mokinių tautinių šokių festivalis vadinsis ypač daug diskutuojama. „Tiak saulala per kalnel‘“ ar kaip nors kitaip, nekraipant Regionų metais turi būti globojama etninė kul- nė vieno žodžio, nė vieno garso. Ir tarmiškai prakalbę tūra, vienijama, stiprinama valstybė. Nieko bendra ekskursijų vadovai privalo išlaikyti visą patarmės gar- su mokslu ir Regionų metais neturi Lietuvai priešiškų syną, visą sistemą, nesuplakdami į ją dviejų ir daugiau valstybių palaikomi mitai apie atskirą žemaičių kalbą, patarmių, „užfundydami“ dar ir bendrinės kalbos. „subetnosą“, apie pietryčių Lietuvos etninės kultūros Savivaldybės, rengiančios regiono rašytojo, poeto, esą kitokią kilmę. dailininko, fotografo rinkimus, turėtų pamąstyti, kam * pirmiausia turi būti dėkingos už iki šiol išlaikytus etninės Autorius dar prieš 38 metus talkininkavo Lietuvos pasipriešinimui kultūros likučius – ar ne tiems paskutiniams seneliams, ją rusinti, palaikė užribio lietuvių kultūrą. iš kurių lūpų gali tai išgirsti ir užrašyti, ar ne tiems sava- Nuorodos noriams kraštotyrininkams, kurie aukojosi tai rinkdami, 1 Garšva K. Tarmės – etninės kultūros pagrindas, Gimtasai kraštas, ar ne toms etnografinių ansamblių vadovėms, kurios 2012, Nr. 5, p. 7–12. tai gaivino, ar ne tiems tarmių tyrinėtojams, kurie tai 2 Plg. Garšva K. Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija), Vilnius: įamžino ir draudė tarmę darkyti? Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. Lietuvos mokslo taryba iš tikrųjų turėtų „skatinti 3 Žr. www.vlkk.lt 4 monografijų apie etnografinius regionus leidybą“, bet Plg. Этнические конфликты в странах Балтии в постсовет- ский период. Pед. А. В. Гапоненко. Pига, 2013, c. 6,23, 26. gali ji tik žodžiais „skatinti“, ne darbais. Tai įgyvendinti 5 Žemaitijos istorija. A. Butrimas ir kt. Vilnius, 1997, p. 78. ji gali per liberalizmui prijaučiančius, formalizmą mėgs- 6 Kniežaitė M. Žemaičių klausimu renkami parašai ir rengiamasi tančius ir patriotizmo nepalaikančius darbuotojus. teismų procesams (interviu su E. Gudavičiumi), Respublika, 2003- Neblogai, kad mokiniai rašys kraštotyros darbus „Mano 09-27, p. 18. Aukštaitija“ ar „Mano Žemaitija“, bet to darbo vadovas turėtų patarti, kad gali rašyti ir gražų darbą „Mano Lie- Relationship of lithuanian dialects tuva (prie Ventos, Mūšos, Dubysos, Nemuno vingio)“, with the ethnographic regions and svarbiausia mokiniui ne iš knygelių ar interneto nura- the years šyti, o po savo gyvenamą vietą pasižvalgyti ir dar neįam- žintus tarmės, istorijos dalykus surašyti. Tokį konkursą Kazimieras GARŠVA rengia ir Lietuvių kalbos institutas su „Vilnijos“ draugija (tema – „Rytų Lietuva – mūsų valstybės centras“), The Seimas of the Republic of Lithuania, in Resul- skirtą Lietuvos Respublikos atkūrimo 25-mečiui. tion No XII-564 of 15 October 2013, announced 2015 as the Year of Ethnographic Regions, supporting the Pirmiausia verta rūpintis Tėvynės Lietuvos, o ne initiatives of ethnologists, linguists, the Ethnic Culture tik kurio nors regiono savimone, heraldikos klipais. Council, former member of the Seimas and many oth- Neturint gerų idėjų, nereikia švenčių kompromituoti, ers. The plan of action for the Year of Ethnographic leidžiant pašto ženklus su alaus vaišėmis, šyvio šokdi- Regions, its financial capacity and implementers, has nimu ir t. t. – tai nebuvo ir nėra svarbiausi simboliai, already been approved. The article describes unknown reprezentuojantys visą regioną ir daugumą jo žmonių. and little-known data on Lithuania’s ethnographic regions, the most fruitful cultural policy on the matter is Apibendrinimas offered. During the Year of Regions it is important to remember all of Lithuania’s ethnic lands: south-east- ern Lithuania, the Lithuanians at the borders with Lat- Straipsnyje nurodyti penki naujausiųjų laikų veiksniai, via, Belarus, Kaliningrad and those dispersed around sumažinę Lietuvos Respublikos savarankiškumą, tautiš- the world. During dialect events the dialects should kumą. Tai bent iš dalies gali kompensuoti, jei per Etnogra- not be distorted. Lithuania’s regions are a conditional finių regionų metus bus palaikomos tarmės – svarbiausias thing, the value limits of which are only now being fi- ir ilgiausiai išlikęs etninės kultūros dalykas. Rekomendaci- nally formed. According to the study of dialects, there jos tuo klausimu išdėstytos autoriaus straipsnyje, išspaus- are only two regions (with 15 sub-dialects), while eth- dintame žurnale „Gimtasai kraštas“, 2012 m. Nr. 5. nographers have identified five regions, the borders Regionų metais svarbu prisiminti visas lietuvių etni- are which are still a matter of discussion. nes žemes: ir pietryčių Lietuvą, ir Latvijos, Gudijos, Len- kijos, Karaliaučiaus srities ribose likusius ir pasaulyje išsisklaidžiusius lietuvius. Per tarmių renginius nereikia kraipyti tarmių.

64 Gervėčių bažnyčioje gieda viešnios iš Vilniaus. 2011 m. Arūno Baltėno nuotrauka.

65 Skaitymai

Apie triksterio figūros psichologiją

Carl Gustav JUNG

Nelengva rašyti apie triksterio figūrą indėnų mito- pat žemas jos intelektas arba akivaizdžiai kvaila „komu- logijoje ribojamam baigiamojo žodžio apimties1. Nuo nikacija“. Regis, poltergeistas pasižymi ir virsmo geba, to laiko, kai prieš daugybę metų perskaičiau klasikinę yra nemažai pranešimų apie jo pasirodymą gyvūno Adolfo F. Bandeljė (Adolph F. Bandelier) knygą apie pavidalu. Kartais jis pats save apibūdina kaip pragare „Linksmintojus“ (The Delight Makers), man nuolat kenčiančią sielą, taigi jam būdingas ir savo kančios suvo- piršte piršosi europietiška analogija – viduramžių baž- kimas. Poltergeistas paplitęs taip pat visuotinai, kaip ir nyčios karnavalai su jiems būdingu hierarchinės tvarkos šamanizmas, o juk pastarajam priklauso visa spiritistinė apvertimu, iki šiol regimu per studentų sąjungų karna- fenomenologija. Šamano ar kerėtojo charakteriui irgi valus. Tokį priešgyniavimą šiek tiek mena ir velnio api- būdingi triksterio bruožai, jis irgi krečia žmonėms pik- būdinimas kaip simia Dei („Dievo beždžionė“, „Dievo tus pokštus, paskui savo ruožtu patiria nukentėjusiojo mėgdžiotojas“), ir apskritai folklorinė jo – „apgaudinė- kerštą. Dėl šios priežasties jo profesija kartais pavojinga jamo“ ir „kvailinamo“ mulkio – charakteristika; keistą gyvybei. Be to, ir pati šamanistinė praktika dažnai susi- tipiškų triksterio motyvų junginį pateikia alchemikų jusi su dideliais nemalonumais, jei ne tiesiog kančiomis. Merkurijaus vaizdinys: jis linkęs į klastingus, iš dalies Šiaip ar taip, the making of a medicine man (tapsmas linksmus, iš dalies piktus pokštus (nuodai!), pasižymi žiniuoniu) daug kur reiškia tokią kūno ir sielos kankynę, virsmo geba, dvejopa – gyvūniška ir dieviška – prigim- kad net gali sukelti ilgalaikius psichinius sutrikimus. timi, yra pasmerktas visokioms kankynėms ir – last Savo ruožtu „artėjimas prie išgelbėtojo“ tik patvirtina but not least – priartėja prie išgelbėtojo figūros. Dėl mitinę tiesą, kad būtent sužeistasis ir sužeidžiantysis šių savybių Merkurijus atrodo tarsi prikeltas senovės gydo, ir būtent kenčiantysis panaikina kančią. laikų daemonium, ištakomis siekiantis dar toliau už Šios mitologinės triksterio savybės nesvetimos ir graikų Hermį. „Triksteriškais“ savo bruožais Merkurijus aukščiausioms religinės dvasios raidos sritims. Antai primena kai kuriuos folkloro personažus, visuotinai atidžiau ištyrę demoniškus Senojo Testamento Jahvės žinomus pasakų veikėjus: tai „kvailys“, „Jonelis kvai- bruožus aptinkame nemažai neprognozuojamo elge- lelis“, perdėm neigiamas ir kvailumu pasiekiantis tai, sio, betikslio troškimo naikinti ir jo paties sukeltų kan- ko kiti neįstengia didžiausiomis pastangomis. Vienoje čių, tai būdinga ir triksteriui, o sykiu regime ir tolydžio brolių Grimų (Grimm) pasakoje2 „Merkurijaus dvasia“ ryškėjančią raidą Išgelbėtojo link ir kartu žmogėjimą. leidžiasi pergudraujama valstiečių berniuko ir turi išsi- Kaip tik posūkis nuo beprasmybės prie prasmingumo pirkti, suteikdama jam brangią gydymo meno dovaną. liudija kompensacinį triksterio ir šventojo ryšį, jau anks- Kiekviena mitinė figūra atitinka tam tikrus vidinius tyvaisiais viduramžiais paskatinusį keistus, antikines išgyvenimus ir yra iš jų atsiradusi, todėl nenuostabu, saturnalijas primenančius bažnytinius papročius. Daž- kad ir parapsichologinės patirties srityje pasitaiko triks- niausiai po Kristaus gimtadienio, taigi Kalėdų laikotar- terį primenančių reiškinių. Tai poltergeistas, žinomas piu, švenčiant buvo dainuojama ir šokama. Iš pradžių visur ir visais laikais vaikams iki paauglystės amžiaus. tai buvo nekalti kunigų, žemesniojo klero, vaikų ir sub- Gerai žinomi linksmi ir pikti šios dvasios pokštai, taip diakonų šokiai (tripudia) bažnyčioje. Šia proga Nekal- tųjų vaikelių dieną (dies innocentium, gruodžio 28-ąją) išrinktas episcopus puertorum (vaikų vyskupas) būdavo 1. Straipsnis pirmą kartą paskelbtas kaip baigiamasis žodis indėnų mitų rinkinyje Der Göttliche Schelm. Ein indianischer Mythenzyklus, perrengiamas popiežiumi. Lydimas siaubingo triukšmo, aufgezeichnet von Sam Blowsnake und versehen mit Kommenta- jis oficialiai apsilankydavo arkivyskupo rūmuose ir pro ren von Paul Radin – der auch als Herausgeber figuriert – und Karl jų langą laimindavo kaip vyskupas. Tas pats vykdavo ir Kerényj sowie dieser psychologischen Deutung von C. G. Jung, tripudium hypodiaconorum, ir per kitų laipsnių dvasiš- Zürich, Rhein-Verlag, 1954. – Vert. past. 2. [„Dvasia butelyje“, Nr. 167.] – Čia ir toliau laužtiniuose skliaustuose kių šokius. Baigiantis XII a., subdiakonų šokiai išvirto į nurodomos vokiškojo leidimo redaktoriaus pastabos. tikrą kvailių šventę (festum stultorum). Antai viename

66 Skaitymai

1198 m. pranešime rašoma, kad Dievo Motinos kate- ši šventė vykdavo gana keistai ir galėjo sukelti nesu- droje (Paryžiuje) per Apipjaustymo šventę „buvo tiek sipratimų. Bovė mieste procesija su asilu įžengdavo nesaikingumo ir gėdingų veiksmų“, kad šventa vieta net į bažnyčią.6 Paskui, po atskirų missa solemnis „buvo suteršta ne tik nešvankiu piktžodžiavimu, bet ir dalių (Introitus, Kyrie, Gloria ir t. t.), pasigirsdavo asilą kraujo praliejimu“. Veltui popiežius Inocentas III stojo pamėgdžiojantis bliovimas i-a (hac modulatione Hin- prieš „beprotiškus, pašaipą keliančius jų [klierikų] pokš- ham concludebantur). Pagal vieną, bene XI a., codex tus“ ir prieš „begėdišką jų pasirodymų siautulį“. Dar ir manuscriptus, „mišių pabaigoje kunigas, užuot ištaręs po trijų šimtų metų (1444 m. kovo 12 d.) Paryžiaus teo- Ite missa est, trissyk subliauna (ter Hinhannabit), o logijos fakulteto raštas visiems Prancūzijos vyskupams žmonės, užuot atsakę Deo gratias, tris kartus pakar- energingai ragina atsisakyti šių švenčių, per kurias „net toja i-a (Hinham)“. kunigai ir klierikai išsirenka arkivyskupą, vyskupą ar Diu Kanžas cituoja vieną šios šventės himną: popiežių (!) ir vadina jį kvailių popiežiumi (Fatuorum Papam) ir pan.“; „Per pačias šventas mišias persiren- Orientis partibus, Iš Rytų kraštų kaip sykis gėliai groteskiškais veidais, persirengę moterimis, liū- Adventavit Asinus, Asilas yra atvykęs. tais ar komediantais, šoko, choru dainavo nepadorias Pulcher et fortissimus, Pats gražiausias ir stipriausias, dainas, valgė savo riebius valgius nuo altoriaus kampo, Sarcinis aptisimus. Tempti naštai tinkamiausias.7 įsitaisę greta mišias laikančio kunigo, ten pat išsitraukė lošimo kauliukus, degino dvokiančius smilkalus iš senos Kiekvieną posmą lydėjo prancūziškas priedainis: batų odos, lakstė ir šokinėjo po bažnyčią“ ir t. t.3 Nenuostabu, kad tokios tikros „raganų puotos“ Hez, Sire Asnes, car chantez, Asile, dainuot pradėk, buvo itin populiarios, todėl Bažnyčiai prireikė nemenkų Belle bouche rechignez, Į skanėstus nežiūrėk, pastangų iš šio antikinio paveldo išsivaduoti.4 Vous aurez du foin assez Nepristigsi niekad tu Regis, kai kuriose vietovėse šio Libertas Decembrica Et de lavoine à plantez. Šieno anei avižų. (Gruodžio pasileidimo), kaip buvo vadinama ši kvailių laisvė, nenorėjo atsižadėti net kunigai, nors (ar nes?) Dešimties posmų himnas baigiasi taip: per ją turėjo progą išsišėlti senesnė sąmonės būklė, būtent pagoniškas ir barbariškas siautulys, palaidu- Amen, dicas, Asine Amen tarki, asile, mas ir neatsakingumas.5 Šios apeigos, atskleidžiančios (hic genuflectebatur) (čia priklaupiama) Jam satur de gramine, Pasisotinęs žole, triksterio dvasią pirminiu pavidalu, išnyko bene XVI a. Amen, amen itera Pakartoki amen, amen, pradžioje. Šiaip ar taip, įvairūs 1581–1585 m. Bažnyčios Aspernare vetera (?). Ir paniekink tai, kas sena (?)8. susirinkimų nutarimai jau draudžia tik Vaikų šventę (festum puertorum) ir vaikų vyskupo (episcopus puer- Diu Kanžas sako, jog kuo šis ritualas atrodo juo- torum) rinkimus. kingesnis, „tuo stropiau jis atliekamas“ (eo religiosi- Galiausiai šiame kontekste reikia prisiminti ir ori cultu observata fuerint). Kitose vietovėse asilas šventę, vadinamą Festum Asinorum [„Asilų šventė“], būdavo apklojamas auksine gūnia, kurios kampus būdingą daugiausia Prancūzijai. Nors sumanyta kaip laikydavo praecipuis Canonicis, „kilnūs kanauninkai“, nekaltos iškilmės, skirtos Marijos pabėgimui į Egiptą, o „kiti dalyviai turėjo apsivilkti šventiškai kaip per Kalėdas“. Apskritai būta tam tikro polinkio simboliškai 3. Du Cange. Glossarium mediae et infimae latimitatis, Niort: L. Favre, 1883–1887, žr. Kalendae, p. 481. Čia yra ir pastaba, kad prancūzų asilą sieti su Kristumi; šiaip jau nuo seno buvo įprasta žodis Soudiacres (subdiakonai) pažodžiui reiškia saturi Diaconi žydų Dievą vulgariai suvokti kaip asilą, ir šis prieta- (persisotinę diakonai) arba Diacres saouls (diakonai girtuokliai). ras ilgainiui buvo perkeltas pačiam Kristui (tai liudija 4. Atrodo, kad šio bažnytinio papročio pavyzdys buvo ir šventė, keverzonė – vadinamasis pašiepiantis krucifiksas – ant vadinama Cervula arba Cervulus. Tai savotiška Naujųjų metų šventė, vykdavusi per sausio kalendas. Žmonės keisdavosi nauja- imperatoriškosios karo mokyklos, stovinčios ant Pala- 9 metėmis dovanomis (strenae, étrennes), persirengdavo gyvūnais tino kalvos, sienos ir patvirtina Tertulianas ), todėl ir senėmis, šokdavo gatvėse dainuodami ir plodami. Pasak Diu Kanžo (Du Cange), būdavo dainuojamos ir cantationes sacrilegae [„šventvagiškos dainelės“] (Ten pat, žr. Cervulus). Ir visa tai dėjosi 6. Puella, quae cum asino a parte Evangeli prope altare collocabatur net prie Šv. Petro bazilikos. „Mergaitė, kuri atsistodavo su asilu prie altoriaus toje pusėje, kur 5. Daugelyje vietų sudėtinė festum fatuorum dalis buvo iki šiol ne- skaitoma Evangelija“ (Du Cange. Min. veik., žr. Festum Asinorum). paaiškintas klierikų žaidimas kamuoliu, vadovaujamas vyskupo 7. Lotynišką posmą vertė Linas Rybelis. ar arkivyskupo: ut etiam sese ad lusum pilae demittant „kad ir jie 8. Galbūt ne vetera „kas sena“, o caetera „visa kita“? norėtų atsiduoti pila žaidimui“. Pila arba pelota – tai kamuolys, 9. Apologeticus adversus gentes, XVI. [„Pašiepiančio krucifikso“ kurį žaidėjai mėto vienas kitam. (Du Cange, min. veik., žr. Kalendae reprodukcija pateikta Jungo knygoje Symbole der Wandlung, ir Pelota). pav. 83.]

67 Skaitymai iškilo akivaizdi teriomorfizmo grėsmė. Net vyskupams žastimi: archajiškos savybės dažniausiai tuo konser- ilgai nepavyko išguiti šio papročio, galiausiai jį teko vatyvesnės ir atkaklesnės, kuo jos senesnės. Praeities uždrausti Aukščiausiojo senato sprendimu (auctoritas vaizdo atmintyje tiesiog neįmanoma atsikratyti, todėl supremi Senatus). Vėlesnė Nyčės (Nietzsche) interpre- jis, kaip beprasmiškas prielipas, velkasi iš paskos. tacija10 – tyčia šventvagiška „asilo šventė“ – atsklei- Tiesa, su tokiu paaiškinimu – tokiu paprastu, kad džia, kaip grėsmingai šis ritualas buvo priartėjęs prie tenkina net mūsų epochos racionalistines pretenzijas, – šventvagystės. turbūt nesutiktų vinebagai, kuriems triksterio ciklas itin Tokie viduramžių papročiai rodo triksterio figūros būdingas. Jiems mitas – anaiptol ne kažkokia atgyvena, vaidmenį ad oculos; palikę bažnytinę sritį, jie persikėlė tam jis pernelyg smagus, tiesiog visuotinio pasimėga- į profanišką italų komediantų sceną kaip tie komiški vimo objektas. Vinebagams, bent jau tiems, kurių dar tipažai, kurie, neretai puikuodamiesi didžiuliais erek- nesugadino civilizacija, jis „veikia“. Jiems nereikia sam- cijos požymiais, linksmindavo ne itin drovią publiką protauti apie mitinių teiginių prasmę ir paskirtį, kaip ir nedviprasmiškais Gargantiua stiliaus pokštais. Šias Kalėdų eglė naiviam europiečiui neatrodo problemiška. klasikines figūras – pulčinelas, kukoronjas, kiko sgaras Tiesa, mąslus stebėtojas ras pakankamai priežasčių ir ir visas kitas – ainiams išsaugojo raižytojas Žakas Kalo dingsčių apmąstyti juodu abu – ir triksterį, ir Kalėdų (Jacques Callot).11 eglę. Žinoma, tai, ką jis apie šiuos dalykus pamanys, pri- Juokingos istorijos, karnavalo siautulys, gydymo ir klauso nuo stebėtojo dvasinių sugebėjimų. Nereikėtų kerėjimo ritualai, religinės baimės ir nušvitimai liudija stebėtis, kad šiurkštus triksterio ciklo primityvumas kai po visų laikų ir šalių mitologijas12 kartais aiškiais, kartais ką verčia pasitenkinti nuomone, esą šis mitas tiesiog miglotais pavidalais šmėklinėjantį triksterio fantazmą, atspindi ankstesnę, elementarią sąmonės pakopą, – akivaizdžią „psichologemą“ – tai yra pirmapradę triksteris išties atrodo kaip pakankamai aiškus jos archetipinę psichikos struktūrą. Juk savo aiškiausio- atvaizdas.13 mis apraiškomis ji yra tikslus dar ne visai išsiskyrusios Užtektų tik atsakyti į klausimą, ar tokių personi- žmogaus sąmonės atvaizdas, atitinkantis kone gyvūno fikuotų atvaizdų išvis pasitaiko empirinės psicholo- lygmens psichiką. Ir priežastiniu, ir istoriniu požiūriu gijos srityje. Iš tikrųjų jų esama – tokios patirtys, kaip tokia triksterio figūros kilmė vargiai ginčytina. Psicho- asmenybės skilimas (double personnalité), net sudarė logija, kaip ir biologija, negali nepaisyti nei nuvertinti ankstyviausių psichologinių stebėjimų pagrindą. Šios reiškinio priežasties klausimo, nors atsakymas į jį disociacijos ypatingos tuo, kad atskilusi asmenybė nėra dažniausiai nieko nepasako apie funkcinę to reiškinio bet kokia, su ego asmenybe ją sieja papildymo, arba prasmę. Todėl biologija visada privalo atsižvelgti į kompensacijos, santykis. Ji įasmenina būdo savybes, klausimą „kodėl?“ – tik atsakius į jį atsiskleis reiškinio kurios kartais yra geresnės, o kartais blogesnės už ego prasmė. Paaiškėjo, kad net patologijos srityje, kur susi- asmenybės būdo savybes. Tokia kolektyvinė personifi- duriame su savaime šiaip jau beprasmiais sutrikimais, kacija kaip triksteris atsiranda sumuojantis pavieniams nepakanka vien priežastinio požiūrio: nemažai patolo- individualiems atvejams, ir kiekvienas individas ją savo ginių reiškinių atskleidžia prasmę tik atsakius į klausimą ruožtu priima kaip pažįstamą, o taip nebūtų kalbant „kodėl?“. O kalbant apie normalius gyvenimo reiški- apie individualų darinį. nius, šis klausimas neabejotinai svarbiausias. Taigi jei mitas tebūtų istorinė atgyvena, reikėtų Todėl tai, kad primityvi arba barbariška sąmonė pasvarstyti, kodėl, užuot jau seniai pradingęs didžiu- kuria savo pačios vaizdą, menantį daug ankstesnės liame praeities sąvartyne, jis tebegyvuoja, ir jo įtaka sie- raidos pakopą, ir ištisus šimtmečius ar net tūkstantme- kia aukščiausias civilizacijos viršūnes, taip pat ir ten, kur čius nepaliaujamai tęsia šią veiklą, leisdama būdingoms triksteris dėl savo kvailumo ir groteskiško komiškumo savo savybėms sumišti su išsivysčiusios, net aukščiau- nebeatlieka delightmaker vaidmens. Galima parodyti, sios dvasios laimėjimais, galima paaiškinti tokia prie- kad daugelyje kultūrų triksterio vaizdinys yra tarsi sena upės vaga, kuria tebesrūva vanduo. Geriausiai tai atskleidžia tas faktas, kad triksterio motyvas reiškiasi 10. Nietzsches‘s Werke, Bd. VI, Also sprach Zarathustra, Druck und Verlag C. G. Naumann, Leipzig, p. 452. ne tik mitiniu pavidalu: naiviai ir sykiu autentiškai jis 11. Remiuosi serija balli di Sfesania. Šį pavadinimą galima sieti su etruskų miestu Fescenija, garsėjusiu nešvankiomis dainomis. Iš čia Horacijaus Fescennina licentia, kur fescenninus = φαλλικός 13. Ankstesnės sąmonės pakopos, regis, palieka pastebimus pėdsa- „falinis“. kus. Antai tantrinės sistemos čakros šiaip jau atitinka ankstesnes 12. Žr. A. Maglašano (A. McGlashan) straipsnį „Daily Paper Panthe- sąmonės lokalizacijas: anahata – krūtinės srityje, manipura – pilvo on“, The Lancet, Volume 261, Jan 31, 1953, p. 238. Autorius nurodo srityje, svadhisthana – pūslės srityje, o višudha gerklų srityje archetipines analogijas, būdingas anglų dienraščių comic strips atitinka modernią kalbinę sąmonę (plg. Avalon, A. The Serpent personažams. Power, London, 1919).

68 Skaitymai pasirodo nieko neįtariančiam eiliniam žmogui, būtent ne kokių nors prietaringų neišprusėlių, o ištisų milijonų, visais tais atvejais, kai šis mato save persekiojamą užsikrėtusių teosofija ir nepalaužiamai tikinčių aukšta atsitiktinumų, tarsi kažkieno pikti kėslai trukdančių kadaise egzistavusios Atlantidos kultūra. jo norams ir veiksmams. Tokiu atveju žmogus linkęs Triksterio figūra turėtų savaip jaudinti visus, prisi- kalbėti apie „blogus ženklus“ ar „likimo klastą“, kaip laikančius kultūrinės nuostatos, kuri tobulybės ieško F. T. Fišerio (F. Th. Vischer) romano „Irgi vienas“ (Auch praeityje. Triksteris – išgelbėtojo pirmtakas; kaip ir pas- Einer) herojus, – kadaise šis romanas buvo būtinas tarasis, jis sykiu – Dievas, žmogus ir gyvūnas. Triksteris ir vokiečių švietimo dėmuo. Triksteris čia atitinka polinkį žemesnis už žmogų, ir antžmogiškas, tai sykiu dieviška nesąmoningumo srityje, priešingą sąmoningam indi- ir gyvūniška būtybė, kurios įspūdingiausia savybė yra vido polinkiui, savotišką antrą asmenybę, pasižyminčią nesąmoningumas. Dėl šios savybės jį palieka palydovai vaikišku nevisavertiškumu, primenančią per spiritizmo (perdėm žmogiški) – matyt, tai užuomina į šios sąmonės seansą prabylančias arba perdėm vaikiškus „polter- pakopos atsižadėjimą. Triksteris tokiu mastu nesuvokia geisto“ reiškinius sukeliančias asmenybes. Tikiuosi, pats savęs, kad išvis nesudaro jokio vienio, jo kairė ranka kad esu deramai apibūdinęs šį visuotinį charakterio gali grumtis su dešine. Net savo išangę jis atskiria nuo komponentą, pavadindamas jį šešėliu14. Mūsų kultū- savęs ir patiki jai ypatingą uždavinį. Net jo lytis – pasi- ros požiūriu, tai asmeninė nesėkmė (gaffe, slip), kuri rinktinė, nepaisant falinių triksterio požymių: jis gali pasi- laikoma sąmoningos asmenybės trūkumu. Jau nebe- versti moterimi ir gimdyti vaikus. Savo penį jis paverčia suvokiame, kad, pavyzdžiui, karnavalas ir panašūs naudingu augalu. Ši aplinkybė atskleidžia pirminę jo kaip papročiai vis dar pateikia kolektyvinės šešėlio figūros kūrėjo prigimtį: Dievo kūnas tampa pasauliu. liekanas, liudijančias, kad asmeninis šešėlis – tai, galima Antra vertus, tam tikrais atvejais triksteris kvailesnis tarti, numinozinės kolektyvinės figūros palikuonis. Ši net už gyvūnus, ir vieną juokingą nesusipratimą lydi kitas. pamažu nunyksta veikiant civilizacijai, palikdama vos Nors iš tikrųjų jis nėra piktas, bet nesąmoningai ir naiviai beatpažįstamas liekanas folklore. Tačiau pagrindinė jos pridirba bjaurių dalykų. Matyt, užuomina į gyvūniško dalis suasmeninama ir tampa subjektyvios atsakomy- nesąmoningumo nelaisvę galima laikyti epizodą, kai bės objektu. triksterio galva įstringa briedžio kaukolėje, o ši būsena Polo Radino (Paul Radin) triksterio ciklas išsaugojo įveikiama, atvirkščiai, sakalo galvą įkalinus jo paties tie- pirminę mitinę šešėlio figūrą, taigi nukreipia į daug siojoje žarnoje. Nors paskui, atsidūręs po ledu, triksteris ankstesnę indėnų sąmonės pakopą dar iki atsirandant vėl patenka į ankstesnę būklę, be to, jį vis apmulkina mitui, savo ruožtu gaubiamą dvasinės tamsos. Tik koks nors gyvūnas, vis dėlto galiausiai jam pavyksta per- aukštesnio lygio sąmonė galėjo ją atskirti nuo savęs gudrauti net kojotą ir sykiu prisiminti savo išgelbėtojo kaip kitą, ankstesnę, būseną ir objektyvuoti, tai yra prigimtį. Triksteris – pirminė „kosminė“ būtybė, sykiu padaryti pasakojimo objektu. Akivaizdu, kad tai neįma- dieviškos ir gyvūniškos prigimties, viena vertus, antžmo- noma, kol pati sąmonė panaši į triksterį. Dvi būsenas giškomis savybėmis pranokstanti žmogų, antra vertus, palyginti įmanoma tik tada, kai iš pasiektos naujos, nusileidžianti jam savo paikumu ir nesąmoningumu. Itin aukštesnės, galima pažvelgti atgal į žemesnę ir men- ryški sveiko instinkto stoka ir nerangumas skiria jį ir nuo kesnę sąmonės pakopą. Sykiu toks žvilgsnis atgal neiš- gyvūno. Pastaroji yda pabrėžia žmogišką triksterio pri- vengiamai pasižymi pašaipa ir panieka, tik dar labiau gimtį, prasčiau nei gyvūnas prisitaikiusią prie aplinkos, apniaukiančia ir šiaip ne itin džiuginantį praeities pri- užtat pretenduojančią į kur kas aukštesnį sąmonės išsi- siminimą. Matyt, dvasios raidos istorijoje tai bus kar- vystymą, – tai yra pasižyminčią stipriu troškimu mokytis, tojęsi ne kartą. Klasikinis pavyzdys – ta išdidi panieka, kurį deramai pabrėžia ir mitas. su kuria naujesni laikai žvelgia į ankstesnių amžių Nuolatinis mito kartojimas atstoja terapinę anam- skonį ir supratimą. Akivaizdžių šio reiškinio užuominų nezę tų psichikos turinių, kurie – kol kas neaišku, aptinkame net Naujajame Testamente, būtent Apd 17, kodėl, – neturėtų ilgam pradingti. Jei tokie turiniai 30: ten teigiama, kad į senuosius neišmanymo laikus tebūtų ankstesnės nevisavertės būsenos liekanos, (χρόνοι της αγνοίας) Dievas, galima sakyti, žiūri iš savaime suprantama, norėtųsi nekreipti į juos dėme- aukšto (ὑπεριδὼν, despiciens). sio, o jų pasirodymas būtų juntamas kaip nemalonus. Toks požiūris keistai prieštarauja ne ką rečiau pasi- Vis dėlto matome, kad taip anaiptol nėra: daugybę taikančiam ir kur kas įspūdingesniam praeities idealiza- amžių prieš civilizaciją triksteris buvo ir tebėra malo- vimui, kai praeitis ne tik giriama kaip „seni geri laikai“, numo šaltinis, iki šiol atpažįstamas kaip karnavalo o tiesiog garbinama kaip Aukso amžius, stačiai Rojus, ir Pulčinela ar klounas. Tai svarbi priežastis jam išlikti ir atlikti savo funkciją. Vis dėlto ši priežastis ne vienintelė 14. Jau vienas iš Bažnyčios Tėvų, Irenėjas, tą pačią sąvoką nusako ir, svarbiausia, ne dėl jos toks, galima sakyti, itin pri- žodžiu umbra.

69 Skaitymai mityvios sąmonės būsenos atspindys buvo paverstas minis daemonium, pasižymi tam tikra autonomija, taigi mitiniu veikėju. Vien ankstesnės, jau atmirštančios, gali net apsėsti. būsenos liekanos paprastai tolydžio netenka ener- Tad, priežastinį požiūrį papildę tiksliniu, įgyjame gijos, juk antraip jos neišnyktų. Ir tikrai negali tikėtis, galimybę prasmingiau paaiškinti ne tik medicininės kad negaudamos energijos iš šalies – iš aukštesnės psichologijos faktus, taigi su nesąmoningumo sritimi sąmonės ar iš dar neišsemtų nesąmoningų šaltinių – susijusias individualias fantazijas, bet ir kolektyvines tokios liekanos savo jėgomis sutirštėtų į mitinę figūrą fantazijas, tai yra mitus ir pasakas. su savo sakmių ciklu. Imkime galimą ir leistiną paralelę P. Radinas parodo, kad jau pats triksterio ciklas su atitinkamu individualiu atveju, būtent su įspūdinga, liudija civilizacijos procesą, taigi čia aiškiai įveikiama prieštaringa, asmeninei sąmonei priešpriešinama šešė- ankstesnė būsena. Triksteris atsikrato bent jau didžiau- lio figūra: ši iškyla ne dėl to, kad tebėra išlikusi, o dėl sio nesąmoningumo požymių: užuot veikęs šiurkščiai, to, kad remiasi dynamis, jėga, kurią galima paaiškinti žiauriai, kvailai ir beprasmiškai, baigiantis ciklui jis tik dabartine padėtimi – pavyzdžiui, tuo, jog šešėlis pradeda daryti naudingus ir prasmingus dalykus. Vadi- ego sąmonei toks nesimpatiškas, kad jį reikia išstumti nasi, pats mitas nuvertina ankstesnį nesąmoningumą. į nesąmoningumo sritį. Toks paaiškinimas mūsų atveju Žinoma, kyla klausimas, kas nutinka blogoms triksterio ne visai tinka, nes triksteris akivaizdžiai atstovauja savybėms. Galbūt naivus stebėtojas pamanys, jog tam- nykstančiai sąmonės pakopai, kuriai vis labiau trūksta siųjų pusių išnykimas reiškia, kad jų išties nebeliko. Vis jėgų veikti bei reikštis. Be to, išstūmimas netgi trukdytų dėlto patirtis paneigia tokią nuomonę. Nors sąmonė tai pakopai visai išnykti, nes kaip tik išstumti dalykai įstengė išsivaduoti iš blogio apžavų ir jau nebėra turi didžiausius šansus išlikti – juk, kaip rodo patirtis, priversta jį įkyriai išgyventi, vis dėlto tamsa ir blogis nesąmoningumo srityje niekas nepasitaiso. Negana to, neišgaravo be pėdsakų, o tik dėl energijos nuostolio triksterio istorijos indėnų sąmonei nėra nei nepriimti- pasitraukė į nesąmoningumo sritį ir būna ten nesą- nos, nei nesimpatiškos – priešingai, jos smagios, taigi moningi tol, kol sąmonei nekyla keblumų. Tačiau vos nėra paskatų jas išstumti. Priešingai, susidaro įspūdis, tik kritiškos ir abejotinos situacijos sukrečia sąmonę, tarsi sąmonė remtų ir puoselėtų mitą. Tikriausiai taip ir paaiškėja, kad šešėlis niekur nedingo, tik laukia pato- yra, nes tai geriausias ir patikimiausias būdas palaikyti gios progos pasirodyti – bent kaip projekcija į kaimyną. šešėlio figūrą sąmoningą ir taip ją padaryti prieinamą Jei šis triukas pavyksta, tarp jųdviejų vėl įsiterpia pri- sąmoningai kritikai. Nors ši kritika iš pradžių visai ne mityvus tamsos pasaulis, kuriame gali vykti visa, kam kritiška, o veikiau teigiamai vertinanti, bet tikėtina, atstovauja triksterio figūra, ir net aukščiausia civiliza- kad vykstant tolesnei sąmonės raidai šiurkštesni mito cijos pakopa tam ne kliūtis. Liaudiškas tokios padėties aspektai pamažu atkristų (visai ne dėl grėsmės mitui pavadinimas „beždžionių cirkas“ labai vykęs ir taiklus: greitai nunykti susidūrus su baltaodžių civilizacija15). bet kas tokio cirko scenoje žlunga arba sukvailėja, o Juk jau daugybę kartų pradžioj žiaurūs ar nešvankūs kas nors protinga nutinka nebent kaip išimtis arba papročiai ilgainiui prarado šiuos savo bruožus, išsaugo- paskutinę akimirką. Bene geriausių pavyzdžių mums dami tik jų užuominas. pateikia politika. Šis papročių švelnėjimas trunka labai ilgai, ir net Vadinamasis kultūringas žmogus pamiršo triksterį. labai aukšta civilizacijos pakopa tebeturi triksterio Jis prisimena jį tik perkeltine prasme, metaforiškai, pėdsakų, kaip liudija motyvo istorija. Tokį ilgaamžiš- kai, savo paties riktų suerzintas, prabyla apie bildukus kumą galėtume aiškinti ir tuo, kad sąmonės būsena, ir panašius dalykus. Žmogus nė nenutuokia, kad slap- kurią vaizduoja mitas, tebeturi jėgos ir gyvybingumo, tas ir tarsi nekenksmingas jo šešėlis pasižymi tokiomis skatinančio sąmonę slapta joje dalyvauti ir ja žavėtis. grėsmingomis savybėmis, kokių jis nė sapnuote nesa- Net jei perdėm priežastinės hipotezės biologijos sri- pnavo. Pakanka žmonėms susiburti į atskirą individą tyje apskritai ne itin įtikimos, mūsų atveju svarbu tai, nustelbiančią minią, ir šešėlis mobilizuojamas, ir, kaip kad aukštesnė sąmonės būsena užklojo žemesnę, ir ši, parodė istorija, įasmeninamas arba įkūnijamas. kaip sakyta, jau traukiasi. Taigi sąmonės dėmesys, kurį, Pragaištingas požiūris, neva žmogaus siela gimsta kaip matėme, neišvengiamai lydi laipsniškas triksterio kaip tabula rasa ir viską gauna iš išorės, skatina klai- civilizavimas ir savo ruožtu asimiliavimas, labiausiai ir dingai tikėtis, kad normaliomis išorinėmis sąlygomis ir skatina vėl prisiminti šią primityvią figūrą, kuri, kaip pir- individui viskas bus gerai. Taigi šis tikisi, kad jį išgelbės valstybė, ir dėl savo paties neįgalumo kaltina visuo- 15. Popiežiai jau viduramžiais draudė bažnytines karnavalų šventes. menę. Pagal jį, egzistencija būtų prasminga, jei viskas, Jei neklystu, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Ue- ko reikia jam pragyventi, nemokamai atkeliautų tie- lio“ panardinimą Bazelyje policija uždraudė vienai aukai mirus nuo siai į namus, arba jeigu kiekvienas turėtų automobilį. plaučių uždegimo.

70 Skaitymai

Tokios ir panašios naivios mintys pakeičia nesąmo- nes vyrauja įsitikinimas, kad mūsų išsilavinusi visuo- ningą tapusį šešėlį ir palaiko jo nesąmoningą būklę. menė šiuos prietarus seniai atmetė, ir bendru sutarimu Veikiamas tokių prietarų, individas jaučiasi visiškai kiekvienas elgiasi taip, tarsi niekada nebūtų apie tokius priklausomas nuo aplinkos ir išvis praranda intro dalykus girdėjęs, juolab jais tikėjęs. spekcijos sugebėjimą. Taip moralę keičia žinojimas, Vis dėlto niekas nevirto praeitimi, net krauju pasi- kas leidžiama, kas draudžiama ar kas siūloma. Išties, rašytos sutartys su velniu. Kas iš pažiūros pamiršta, negi galima tikėtis, kad kareivis pradės nagrinėti tebegyvuoja viduje. Mes elgiamės kaip tas juodaodis vyresnybės įsakymą etikos požiūriu? Juk jis dar nesu- nuo pietinio Elgono skardžio, su kuriuo man teko vokė galįs patirti spontaniškas moralines paskatas net nueiti kelio atkarpą per džiungles. Priėję kryžkelę niekieno nematomas. netoli olos, kurioje jis su šeima gyveno, pamatėme Visa tai leidžia suprasti, kodėl triksterio mitas buvo visiškai naujus, labai dailiai įrengtus spąstus dvasioms išsaugotas ir toliau plėtojamas: matyt, kaip ir daugybė (tokią tarsi trobelę). Paklausiau savo palydovo, ar tai kitų mitų, jis pasižymi psichoterapiniu poveikiu. Būtent: jo darbas. Jis labai susijaudinęs paneigė tai sakyda- labiau išsivysčiusiam asmeniui jis parodo ankstesnes jo mas, kad tokius „žaislus“ (Vakarų Afrikoje vadinamus proto ir moralės žemumas, kad tasai nepamirštų, kaip džudžu) tedaro vaikai. Ir taip spyrė „trobelėn“, kad ši atrodė vakardiena. Tiesa, mes linkę įsivaizduoti, esą tai, subyrėjo į šipulius. ko nesuprantame, išvis negali daryti mums palankaus Kaip tik tokią reakciją matome Europoje. Iš pažiū- poveikio. Tačiau anaiptol ne visada tai tiesa. Žmogus ros lyg ir esi kultūringas žmogus, o viduje – primityvus. retai suvokia vien tik galva, juolab primityvus žmogus. Viena žmogaus dalis nė neketina iš tikrųjų atsižadėti Dėl savo numinozinės prigimties mitas tiesiogiai veikia savo šaknų, o kita tiki jau seniai iš jų išaugusi. Kartą šį nesąmoningumo sritį, nesvarbu, ar žmogus jį sąmo- prieštaravimą patyriau tiesiog drastiškai – būtent ste- ningai supranta, ar ne. Tai, kad mitas, užuot seniai jį bėdamas tvarto „atkerėjimą“, atliekamą vadinamojo užmiršus, vis iš naujo pasakojamas, tikiuosi galįs paaiš- štrudelio (Strudel). Tvartas buvo prie pat Gothardo kinti tikslingumu. Aiškinimas kiek keblus, nes susiduria geležinkelio linijos, per magišką ceremoniją pro šalį dvi priešingos tendencijos: viena vertus, iš ankstesnės pradundėjo keli greitieji tarptautiniai traukiniai, kurių būsenos reikia ištrūkti, antra vertus, reikia jos nepa- keleiviai nė nenujautė, kad už kelių metrų vyksta pir- miršti16. Panašu, kad ir Polas Radinas juto šį keblumą. mykštis ritualas. Antai jis rašo: „Psichologiniu požiūriu galima būtų Šiųdviejų sąmonės lygių priešprieša išreiškia ne teigti, kad žmonijos kultūros istorija didele dalimi yra ką kita, kaip priešybėmis grindžiamą psichikos struk- žmogaus mėginimas pamiršti savo kismą nuo gyvūno tūrą, kuri, kaip energetinė sistema, priklauso nuo iki žmogaus.“17 Už kelių puslapių, kalbant apie Aukso priešybių įtampos. Dėl šios priežasties, galima sakyti, amžių, skaitome: „Toks atkaklus vengimas pamiršti nėra bendrų psichologinių teiginių, kurių nebūtų anaiptol ne atsitiktinis.“18 Ne atsitiktinumas ir tai, kad, galima sėkmingai apversti, ir kaip tik tai patvirtina jų norėdami apibūdinti paradoksalų santykį su mitu, pagrįstumą. Juk nevalia pamiršti, kad bet kokiais savo turime išsakyti šį prieštaravimą. Net ir labiausiai išsila- psichologiniais samprotavimais ne mes pasisakome vinęs iš mūsų pastatys savo vaikams Kalėdų eglę, nė apie psichiką, o pati psichika neišvengiamai išreiškia nenutuokdamas, ką šis paprotys galėtų reikšti, ir visada pati save. Ir nieko vertas tikėjimas, neva mes galime bus pasirengęs užgniaužti net menkiausią bandymą iškilti virš psichikos padedami savo „dvasios“, net jei tai aiškintis. Keista matyti, kiek vadinamųjų prietarų ši teigia nuo psichikos nepriklausanti. Kaip ji galėtų paplitę mūsų miestuose ir kaimuose, bet jei garsiai ir tai įrodyti? Galime kiek įmanydami tvirtinti, kad vie- aiškiai paklaustum konkretaus žmogaus: „Ar tiki, kad nas mūsų teiginys yra psichinis arba tik psichinis, o yra dvasių? Ar tiki raganavimu? Magiškų priemonių kitas – dvasinis, todėl esą pranašesnis už psichinį. Abu veiksmingumu?“, – jis pasipiktinęs tai paneigtų. Galima teiginiai kaip buvo, taip ir liko pareiškimai, grįsti vien lažintis iš šimto prieš vieną, kad jis niekada nieko apie tikėjimo postulatais. tai nėra girdėjęs, ir visa tai jam tesą nesąmonės. Vis Dalykas tas, kad ši antikos laikų trichotominė psi- dėlto slapta jis tiki tuo ne mažiau nei džiunglių gyvento- chikos turinių hierarchija (somatiniai, psichiniai, pneu- jas. Žinoma, viešuomenė apie tai bemaž nieko nežino, matiniai) išreiškia priešpriešomis grindžiamą psichikos, kaip tiesioginio patirties subjekto, struktūrą. Psichinės prigimties vienis lieka viduryje – panašiai gyvas van- 16. Nepamiršti reiškia išlaikyti ją sąmoningą. Išnykęs iš akiračio priešas gali grėsmingai tykoti man už nugaros. dens krioklio vienis pasireiškia kaip dinaminė viršaus ir 17. Radin, P. Gott und Mensch in der primitiven Welt. Zürich: Rhein- apačios jungtis. Taigi regime gyvą mito poveikį ten, kur Verlag, 1953, p. 11. savo laisve ir nepriklausomybe besidžiaugianti aukš- 18. Ten pat, p. 13.

71 Skaitymai tesnė sąmonė susiduria su mitinės figūros autonomija emocine būsena, kurios nevalia trikdyti. Nesąmonin- ir, nepajėgusi iškart atsispirti jos žavesiui, turi atiduoti gumo laipsnis, su kuriuo tokiais atvejais susiduriame, duoklę ją sukrėtusiam įspūdžiui. Figūra paveikia todėl, švelniai tariant, stebina. Todėl vyrui, kuris bijo savo kad slapta priklauso suvokėjo psichikai, tiesiog yra jos paties moteriškumo, beveik neįmanoma paaiškinti, kas atspindys, kad ir neatpažintas kaip toks. Ji atskilusi nuo turima omeny kalbant apie animą. žmogaus sąmonės, todėl elgiasi kaip autonomiškas Iš tikrųjų tai visai nenuostabu, nes šiuolaikiniam asmuo. Triksteris – tai kolektyvinė šešėlio figūra, visų europiečiui kartais prireikia didžiausių pastangų, kad nevisaverčių individualių charakterio savybių suma. bent kiek įžvelgtų savo šešėlį. Vis dėlto šešėlis – arčiau- Kadangi visi žmonės turi individualų šešėlį, kaip sudė- siai sąmonės esanti ir mažiausiai ūmi figūra, todėl tinę asmenybės dalį, kolektyvinė šešėlio figūra gali iš sykiu ji yra tas asmenybės aspektas, į kurį analizuojant naujo susidaryti bet kada. Žinoma, ji ne visada įgyja sąmonę tenka atsižvelgti pirmiausia. Ši iš dalies grės- mitologinį pavidalą, naujesniaisiais laikais, kai pirminės minga, iš dalies juokinga figūra stovi pačioje individu- mitologemos vis labiau išstumiamos ir apleidžiamos, acijos kelio pradžioje ir užmena arba įtartinai paprastą kolektyvinis šešėlis pasireiškia kaip atitinkamos projek- sfinkso mįslę, arba pareikalauja atsakymo į kraupųqua - cijos į kitas visuomenės grupes ar tautas. estio crocodilina20. Triksterį laikydami šešėlio atitikmeniu, galime Guodžianti išgelbėtojo nuojauta ar viltis triksterio paklausti, ar triksterio mito rodomas posūkis pras- mito pabaigoje reiškia, kad nelaimė įvyko ir buvo sąmo- mingumo link bus pastebimas ir individualaus, asme- ningai suvokta. Tik neganda verčia ilgėtis išgelbėtojo. ninio šešėlio atveju. Kadangi šešėlis – dažna ir aiškiai Kitaip tariant, šešėlio atpažinimas ir neišvengiama jo apibrėžta sapnų fenomenologijos figūra, į šį klausimą integracija sukuria tokią slegiančią situaciją, kad tik galime atsakyti teigiamai: nors šešėlis per definitionem antgamtinis išgelbėtojas tėra pajėgus išnarplioti painų yra neigiamas, dažnai jame galima įžvelgti teigiamų likimo mazgą. Individualiu atveju šešėlio žymimą pro- bruožų ar ryšių, liudijančių kitokio pobūdžio antrą blemą galima išspręsti animos, tai yra santykių pako- planą. Atrodo, tarsi po nevisaverčiu apdangalu šešėlis pos, lygiu. Ir kolektyviniu istoriniu, ir individualiu atveju slėptų reikšmingus turinius. Patirtis patvirtina tokią turima omeny sąmonės raida: sąmonė pamažu išsilais- nuojautą, negana to, darosi aišku, kad už jo slypinčios vina iš ἀγνοίᾳ, tai yra iš nesąmoningumo kalėjimo21, ir figūros kuo toliau, tuo labiau numinozinės. Paprastai kaip tik todėl išgelbėtojas yra šviesos nešėjas. pirmoji figūra, slypinti anapus šešėlio, yra 19anima , Individualus šešėlis, kaip ir jo kolektyvinis, mitolo- pasižyminti ypatingu žavesiu ir apžavų galia. Ši neretai ginis pavidalas, slepia savyje enantiodromijos, tai yra pernelyg jaunatviška figūra savo ruožtu dengia itin įta- priešybių suartėjimo, užuomazgą. kingą „senolio“ (išminčiaus, burtininko, karaliaus ir t. t.) archetipą. Seką galėtume tęsti. Tačiau tai daryti nėra Versta iš: Carl Gustav Jung, Gesammelte Werke, Band 9/1: Die prasmės, nes psichologiniu požiūriu suprasti galima tik Archetypen und das kollektive Unbewußte. Patmos Verlag, tai, ką pats patyrei. Mūsų kompleksinės psichologinės 2011, p. 271–290. sąvokos iš esmės nėra intelektiniai apibrėžimai, jos Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė nusako tam tikras patirties sritis, kurias galima apra- šyti, nors tam, kuris jų neišgyveno, jos liks negyvos ir neaiškios. Mano patirtis rodo, kad dažnai ne itin sunku Carl Gustav JUNG. On the psychology of the trick- įsivaizduoti, ką numano šešėlio sąvoka, net jei ir kyla ster figure. Translated from:C arl Gustav Jung, Gesam- noras šią vaizdžią sąvoką pakeisti kokiu „gildijai“ priim- melte Werke, Band 9/1: Die Archetypen und das kolle- tinesniu, „moksliškesniu“ lotynišku ar graikišku žodžiu. ktive Unbewußte, Patmos Verlag, 2011, p. 271–290. Kur kas kebliau suprasti animos sąvoką. Nors anima lengvai atpažįstama, kai pasirodo grožinėje literatūroje ar kaip filmo žvaigždė, ją vargiai supranta ar net išvis nesupranta vyras, kai jį prispiria reikalas įsisąmoninti animos vaidmenį savo paties gyvenime. Mat ji yra visa tai, su kuo jis niekada nesusidoros ir kas virsta ilgalaike 20. Kartą krokodilas pagrobė moters vaiką. Paprašytas jį grąžinti, krokodilas atsakė įvykdysiąs motinos pageidavimą, jei ši teisingai atsakys į jo klausimą: „Ar aš grąžinsiu vaiką?“ Jeigu ji atsakys 19. Sakydamas „anapus“ turiu omeny tai, kad, atpažįstant ir integruo- „taip“, atsakymas bus klaidingas, ir krokodilas vaiko negrąžins; jant šešėlį, savo ruožtu iškyla santykių, tai yra animos, problema. jeigu ji atsakys „ne“, tai irgi. Vadinasi, motina neteks vaiko bet Suprantama, susidūrimas su šešėliu neišdildomai paveikia ego kuriuo atveju. santykius su vidumi ir išore, nes integruojant šešėlį keičiasi pati 21. Neumann, E. Ursprungsgeschichte des Bewußtseins. Zürich: Ra asmenybė. Žr. mano samprotavimus darbe Aion, §13. scher, 1949.

72 Pažintys

Du takai į arba pro Tolminkiemio bažnytėlę

Klaipėdietis fotomenininkas Virgilijus JANKAUSKAS ne kartą yra fiksavęs Kristijono Donelaičio gyventas vietas, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos kultūros paveldo liekanas, baltų tikėjimo Ožnu- gario romuvos šventes ir rudens lygiadienius Juodkrantės Gintaro įlankoje. Su šių fotografijų ciklų autoriumi kalbasi Juozas ŠORYS.

Regis, nesate fotografas pagal diplomą – atsidavėte M. Valančiaus giminaitis buvo mamos proprosenelio pomėgiui, o gal pašaukimui? Koks buvo Jūsų kelias link brolio vaikas... Mano senelis mėgo piešti, domėjosi ne fotomeno pašauktinio statuso (nuo šių metų esate Lie- tik pasaulio įvykiais, bet ir Lietuvos istorija. tuvos fotomenininkų sąjungos narys)? Beje, manau, kad pasakymas istorijos metraštinin- kas mano atveju per skambus, siaurokai ją teužgriebiu. Pagal specialybę esu inžinierius. Baigiau anais laikais Esu istorija besidomintis fotografas, į praeities slėpinių gana deficitines studijas – maisto pramonės mašinų ir pasaulį man padeda patekti draugai istorikai. Ši veikla įrengimų inžinieriaus specialybę. Mokiausi Klaipėdoje, galėtų būti daug intensyvesnė ir gilesnė. Kauno politechnikos instituto filiale, prieš tai inten- syviai sportavau, užsiiminėjau klasikinėmis arba, kaip Tikriausiai Jums, kaip ir daugumai ką nors kuriančių dabar sakoma, graikų–romėnų imtynėmis. Galop teko žmonių, ilgainiui iškilo esminė dilema – ką, kodėl ir kaip rinktis – sportas ar mokslas? Pasirinkau antrąjį kelią, fotografuoti, kad sukurti darbai įgautų išliekamąją vertę? nes kaip sportininkas nemačiau didesnių galimybių, nors buvau ir sąjunginės, ir Lietuvos rinktinių narys. O Pirmiausia kyla klausimas, ką apskritai gyvenime fotografuoti pradėjau nuo ketvirtos klasės, beveik visą pasirinkti. Paskui sprendi, kaip tai darysi. Anais laikais vaikystę iki mokyklos ir daugelį vėlesnių vasarų gyve- dauguma tėvų norėdavo, kad jų vaikai būtų gydytojai, nau kaime pas močiutę, ji davė pinigų pirmajam foto- teisininkai, inžinieriai. Pasirinkau inžineriją, nors labai aparatui nusipirkti. Jį įsigijęs, Klaipėdoje pradėjau lan- norėjau studijuoti ir gilintis į fotografiją. Vėliau atsirado kyti fotografijos būrelį. Jau tada aiškiai supratau, kad šeima, dukros, sūnūs, reikėjo jais pasirūpinti. Institute, be fotografijos gyventi nebegalėsiu. Mano mokytojas kai reikėjo, dirbau fotografu, turėjau laboratoriją, užsi- buvo Algimantas Stubra, žurnalistas, dirbęs vietiniame iminėjau menine fotografija, vėliau verčiausi privačia dienraštyje, dabar įvertintas Klaipėdos garbės piliečio inžinerine veikla, bet nusistovėjus gyvenimui apsi- vardu. sprendžiau, kad verslas ne man, ir vieną dieną ryžausi pakeisti gyvenimą, parėjau į namus ir pasakiau: lieku tik Spaudoje dažnai esate apibūdinamas kaip fotogra- su fotografija. Pagaliau galėjau atsiduoti tam, ko visada fuojantis istorijos metraštininkas. Kiek pagrįsti tokie norėjau ir ilgėjausi... tvirtinimai? Ar prie to prisidėjo Jūsų tėvų ir senelių įtaka? Beje, iš kur jie kilę ir kuo Jūs pats save laikote? Turbūt pirmosios nuotraukos buvo daugiau asmeninio pobūdžio „paspaudimai“ ir tik vėliau ėmėtės ambi- Mano tėvas yra gimęs Radviliškio rajone, Giedraičių cingesnių kūrybinių sumanymų, tikslingesnių ciklų ar kaime. Tas kaimas yra netoli Pašušvio bažnytkaimio, programų? kiti netolimi miesteliai – Grinkiškis, Šaukotas. Tėvas yra baigęs Grinkiškio gimnaziją. Savo vaikystės kraštą labai Fotografavau, ką norėjau, ir nė nesusimąstydavau, myliu, tarsi ten būčiau palikęs širdį... kodėl taip darau. Kriterijus paprastas – man tai patinka, Iš mamos pusės esu kilęs iš garsios vyskupo mane tai uždega. Vėliau ėmiau galvoti, kas iš to? Kokį Motiejaus Valančiaus giminės. Mano močiutė buvo pėdsaką paliksiu po savęs? Ėmiausi ciklų kūrimo, pradė- Valančiauskaitė, galiu didžiuotis giminės linija, atėju- jau keliauti po Prūsiją, kitas tarsi užmirštas, bet kultūrai sia iš Nasrėnų (Kretingos r.) apylinkių. Artimiausias ir istorijai reikšmingas vietoves. Pavyzdžiui, lankėmės

73 Pažintys

Šveicarijoje, prie Keturių Kantonų ežero, viloje, kurioje pasakojimo daug sužinojome, bet pokalbio pabaigoje yra gyvenęs Maironis. Bet labiausiai patraukė Prūsija, jis ėmė įnirtingai aiškinti, kad mes, lietuviai, esame Mažoji Lietuva. slavai. Sakė, kad vienas latvių profesorius už tai labai supyko. Dar paguodė – nesijaudinkite, esate protingi Kodėl Prūsija? Ar todėl, kad gyvenate Klaipėdoje? slavai...

Kai Smiltynėje 2014 m. eksponavau Prūsijos kultū- Iš tarnybos sovietų armijoje tame krašte prieš ros paveldo nuotraukų parodą „Dingęs kraštas“ (beje, kone trisdešimt metų prisimenu, kiek ten tebestūkso tais pačiais metais ten vyko ir paroda „D-o-n-e-l-a-i-t- sugriautų liuteroniškų bažnyčių, apleistų dvarų, parkų, i-s“), manęs paklausė: kodėl ją rodau ten, kur lankosi namų, paminklų... O patys miesteliai, jų istoriniai-urba- mažai žmonių, ar Klaipėdoje nėra erdvių parodoms nistiniai planai, tvirtovės, buvusios prūsų pilys, kartais rengti? Sakiau, kad kitaip negaliu – nuo ten, nuo Kop- paverstos kalėjimais (pavyzdžiui, prie Priegliaus ir Deime- galio, prasideda Prūsija. Norėjau surengti parodą ir nos santakos Tepluvoje), palaukėse, prie upių baltiškais Tolminkiemyje, bet sutrukdė po Rusijos intervencijos į pavadinimais (Įsra, Lava) tebedunksantys piliakalniai, Ukrainą atsiradusi politinė įtampa. Pakito bendravimas šventvietės. Svarbiausios baltų etnosų bendruomenėms su Karaliaučiaus srities kultūros valdininkais, daugelis ir valstybiniams dariniams esą buvusios nadruvių žemėje jų tarsi laukia nežinia ko... Beje, 2013 m. liepą, rengi- prie Auksinio upelio ir Romintos girioje įsteigtos Romu- nyje, vykusiame po parodos Klaipėdoje, Simono Dacho vos; apie pastarąją kai kas sako, kad Rominta – iškreiptas namuose atidarymo, dalyvavo ir Vokietijos prezidentas Romuvos pavadinimas)... Kokie įspūdžiai dabar? Joachimas Gaukas (Joachim Gauck); mane sukrėtė tai, kad jame dalyvavę vokiečių studentai visiškai nepažįsta Keliaudamas pastebiu, kad padėtis keičiasi, bet Prūsijos istorijos, net nenori tuo domėtis, nes prūsai ar ne į gerąją pusę. 2013 m. pavasarį mačiau ir vieną buvę Rytprūsių gyventojai jiems yra lyg žemesnė kasta. gerą tendenciją – gal jau nustota griauti, gal sustota? O tai buvo derlingas, turtingas, puikios architektūros ir Dabar lyg nulinis lygis, nebegriaunama, tačiau beveik gamtos kraštas, skaitant apie tai, kas buvo sunaikinta, netvarkoma. Ir kažin ar galime tikėtis kitokio valsty- kartais ašaros byra. binio požiūrio į „priešų“ praeities reliktus? Matėme ir aptvertų pastatų, kuriuose vyko kažkokios rekonstruk- Ko ieškojote Prūsijoje arba Mažojoje Lietuvoje 2013 m. cijos, matyt, privačių asmenų iniciatyva. Karaliaučiaus ir per ankstesnes ekspedicijas, į kurias vykote kartu su srityje kryptingesnių atstatymų nevyksta, išskyrus patį istorikais? Lituanistinių vietų, susijusių su senąja raštija, miestą. Ten atstatyta katedra, nežinau, ar autentiškai, prūsų genčių kultūros ir gyvensenos reliktų, atneštinės bet gražiai, sutvarkyta aplinka, o šiaip miestas komer- „civilizacinės“ Vokiečių ordino ir vėlesnių valdžių kolo- cinis, nejaukus. Tipiškas pavyzdys: Luizės pedagoginis nizavimo ir vadinamojo inkultūravimo liekanų? Turbūt universitetas, Rytprūsiams ruošęs kaimo mokytojus, nelengva pasirinkti, ką lankyti, kai prieš akis tokios isto- po karo buvo paverstas kareivinėmis, o kai dalinys rijos tirštumos? buvo panaikintas, penkiaaukštis pastatas atvykusių pietiečių pradėtas griauti dėl senų plytų (tai informacija Viskas prasidėjo prieš kokius penkerius metus, susi- iš Norberto dviračių žygio...). O šiaip dėkui lietuviams tikus su Klaipėdos universiteto istoriku dr. Norbertu ir, ko gero, rusams, kad neatėmė iš mūsų Tolminkiemio Stankevičiumi. Pirmą kartą nusprendėme tiesiog pake- bažnytėlės, juk dar visai neseniai iš jos norėta padaryti liauti po Mažosios Lietuvos žemes ir pasižiūrėti, kas ten cerkvę ir atiduoti stačiatikiams. išlikę. Norėjau užfiksuoti nykstantį istorinį palikimą. Iš ten atėjo senoji raštija, Europos kultūra: Martynas Maž- Iš fotografijų matyti, kad buvote Įsrutyje, kryžiuočių vydas ir Jonas Bretkūnas, Kristijonas Donelaitis ir Liu- pilies griuvėsiuose, be kita ko, lankėte ir 2006 m. versli- dvikas Rėza... Po to Prūsiją tiesiog pamilau, daug kartų ninko V. Janovskio lėšomis restauruotą paminklą lietuvių ją fotografavau. Man įdomus ir kultūros paveldas, ir XII pulko ulonams (tai lietuvininkas raitelis ant trakėnų gamta, ir dabar gyvenantys žmonės; kai kuriems iš jų veislės žirgo), žuvusiems Pirmojo pasaulinio karo fron- toli gražu nebūdingas sovietinis mentalitetas. Nemažai tuose. su jais bendravau, ėmė ryškėti specifinis, kartais gera- noriškas rusų požiūris į istoriją ir savo vaidmenį joje. Įsručio pilyje mums teko ir nakvoti. Padariau ten Darkiemyje (dabar – Oziorskas) aplankėme vokiečių daug naktinių fotografijų. Pilimi rūpinasi nuostabūs atstatytą muziejėlį – išties tik nedidelį kambariuką. žmonės, rusai dailininkai restauratoriai. Jie ten dirba, Išsikvietėme jį prižiūrintį pensinio amžiaus žmogų, iš jo kartais ir gyvena. Jeigu ne jie, manau, tos pilies jau

74 Pažintys

Tolminkiemio bažnyčia. 2013 m. nebebūtų, nes krašte veikia tarsi nematoma griovimo demilitarizuota vadinamoji ketvirtoji Baltijos respublika, mašina. Tarkim, po karo lieka geresnis pastatas, įkelia turbūt ateitų ir europiečių investicijos? ten vaikų namus ar mokyklą, o vaikai nuolat ką nors krapšto, klibina, daužo, tad jei neinvestuosi į remontą, Prieš keletą metų kareivinių ten buvo smarkiai nieko neliks. Kai pastatas pasidaro nebetinkamas, iš sumažėję, bet dėl Ukrainos įvykių vėl sąmoningai jo padaromas sandėlis ar garažas, o kai ir juos nunio- sukelta karinė isterija. Net jei ji nurims, ar vokiečiai koja, tai sakoma, kad tokios griuvenos bjauroja miestų galėtų tikėtis, kad tai nepasikartos? Tas kraštas dabar aplinką, norima visai jį nugriauti. Panašiai vyksta ir Įsru- lyg pakabintas, dabartiniai gyventojai tarsi jaučia, kad tyje. įsikūrė svetimame, okupuotame krašte. Nuvykome į buvusį kurortą, kuris dabar vadinamas Krasnaja Bet kai kurias dvarų ir parkų liekanas, pavyzdžiui, išli- Poliana. Į kurortą nuo seno buvo nutiestas geležinkelis, kusius tiltelius per tvenkinius, vis tiek pavyko įamžinti... įkurtos slidinėjimo ir rogučių trasos, o dabar ten rusų valdininkų valdos, nepraeisi... Tai vadinamieji Venecijos tilteliai. Juos užfiksavau buvusiame Lugavėnų dvare (dabar – Čaikovskojė), O Gumbinės apylinkėse, vietovėse prie Romintos kuriame dabar gyvena dvi senutės ir senukas. Panašu girios buvote? į Tiškevičių dvaro parko tiltelius Palangoje, tiesa? O dvarų pastatus mums pasiūlydavo pirkti už kelis šimtus Važiavome pro Romintos girią, nes per Septynerių dolerių... Atvažiavę Rytprūsių vokiečiai su ašaromis metų karą joje slapstėsi Kristijonas Donelaitis... akyse sako, kad jau niekada į šį kraštą nebegrįš... Kaip kilo sumanymas sukurti fotografijų ciklą apie Bet jei politiniai procesai pasisuktų demokratine lin- Donelaičio gyventas vietas? Kaip vyko parengiamasis kme ir Rusija atsisakytų neteisėtai priglausto karo gro- darbas? Turėjote išstudijuoti jo biografiją, parengti deta- bio, paversto kareivinių sangrūdomis, jei ten būtų įkurta lius maršrutus...

75 Pažintys

Esu dėkingas tėvams už įdiegtą poreikį keliauti – kartu turėtų pasakyti žiūrovai. Fotografuoju įsijausdamas, išmaišėm Karpatus, Krymą ir kt. Karaliaučiaus krašte pir- taip atsiranda nuotrauka, kurios tarsi nebeturi teisės mąkart lankiausi dar vaikas, kai jis po karo skendėjo griu- taisyti, ji tokia, kokią nujautei galinčią būti... Pavyzdžiui, vėsiuose. Jau tada šis kraštas mane patraukė, atrodė nuotraukoje su Tolminkiemio bažnytėle man svarbūs kažkoks neįprastas, savitas. Kitaip jį pamačiau, kai ėmiau du į ją vedantys takai – vienas į šventorių, o kitas – į ten važinėti su istorikais. O prieš 300-uosius K. Donelai- kapines. Ta bažnyčia – lyg visas Kristijono Donelaičio čio gimimo metus su žmona Ale pasitarėme ir nuspren- gyvenimas. Tais takais kiekvienas praeiname savaip. dėme, kad būtina prisidėti prie jo asmenybės įprasmi- Kitoje nuotraukoje pavaizdavau Tolminkiemio kapi- nimo. Daug skaičiau, klausiau paskaitų apie Donelaičio nes, kuriose Ruigys ir Donelaitis buvo suguldyti netoli gyvenimą ir kūrybą, ir dabar esu tiek su juo susigyvenęs, vienas kito nepraėjus nė metams. Pykosi dėl žemės, kad net mintyse sunku išsiskirti. Ir ruošdamasis darbui, bet atgulė joje beveik greta... Iš šių kapinėlių Donelaitį ir kurdamas nuotraukų ciklą iš esmės gyvenau veikia- perlaidojo bažnyčioje, o Ruigys liko gulėti ten pat... mas jo pasaulėjautos. Darbų ciklą, kuriame užfiksuotos O kai tam tikru rakursu fotografavau bendrą kapinių su Donelaičiu susijusios vietos, kūriau ilgiau nei metus, vaizdą, į kadrą pakliuvo ir vienintelė ten buvusi tulpė, rūpėjo pačiam pajusti ir atskleisti jo dvasią. Baigęs ciklą nulenkusi žiedą į bažnytėlės pusę. kokius tris mėnesius nuotraukų niekam nerodžiau. Tašką padėjo Rolando Kazlo režisuotas ir suvaidintas monos- Kokie pasirodė Lazdynėliai – poeto tėviškė? pektaklis apie Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“. Nuvažiavau į jo premjerą Vilniuje. Buvo suvaidintas Labai norėjau nuvažiuoti į poeto vaikystė žemę, mažas epizodas iš literatūros klasiko gyvenimo – kovos pajusti, žemiškąsias jo talento ištakas. Lazdynėliuose, dėl žemės su karališkuoju etmonu Teofiliu Ruigiu. Buvo netoli Gumbinės, atvykstantys lietuviai jau daug išleistas įstatymas, kad liuteronų kunigai negali turėti nuveikę – pasodinti net 275 ąžuoliukai (per šią poeto jiems ir kaimui anksčiau priklausiusios žemės. Ruigys sukaktį), pastatytas paminklinis akmuo. Deja, tąkart ėmė dėl jos kovoti, nors žemė teisėtai priklausė Done- ant jo radome užrašą pideras... Tai sugadino nuotaiką, laičiui, jo žmonai ir kaimo bendruomenei. Likimo ironija, ėmėme valyti tą bjaurastį... O šiaip aplinka sutvarkyta, bet Ruigys kultūros istorijoje ir liko žinomas tik dėl nede- tik buvusio kaimo nelikę nė padujų, keroja stagarai ir ramo elgesio su Donelaičiu... Tolminkiemyje nuvykau aukštos žolės. pasižiūrėti buvusios turtingos Teofilio Ruigio sodybos vietos ir pastato pamatų. Ar pažymėta gimtosios sodybos vieta, ar bent nujau- čiami jos ženklai? Įstrigo kažkokiu ypatingu rakursu ir būdu nufotogra- fuota Tolminkiemio bažnytėlė. Nuotrauka tarsi primena Išskyrus Donelaičiui skirtą atminimo salelę, Lazdy- grafikos darbus. Kokio efekto siekiate, naudodamas nėliuose daugiau nieko nėra. Sodybvietė nefiksuota, specialias priemones, nuotraukų redagavimo progra- vaikščiojome su istorikais aplinkui, braidžiojome po mas? Koks Jūsų kūrybos metodas, jei leistumėte šiek tiek žoles, bet radome tik išverstą gal Pirmojo pasaulinio užmesti akį į darbo virtuvę? karo laikų paminklą kažkokiam kariui. Matyt, ir ten siaučia „juodieji“ archeologai. Tolumoje matėsi sta- Galiu papasakoti, nes mokau fotografijos ir vaikus, toma sodyba... Lazdynėlius darbų cikle pateikiau su turiu privačią fotografijos mokyklą, fotostudiją „Foto- simboliniu ąžuolo vainiku, kuris, kaip žinome, dedamas cat“. Dėl technologijų pažangos skaitmeninė fotogra- nugalėtojams. fija atveria didžiules galimybes, galima ja manipuliuoti. Kai kurie fotografai mano, kad nuotraukos turi būti Kuo toje, sakyčiau, piligriminėje kelionėje įsiminė su tikslus tikrovės, istorijos atspindys. O aš kiekvieną nuo- Donelaičiu susijęs Karaliaučius? trauką darau kiek kitaip. Naudojuosi redagavimo pro- gramos Photoshop galimybėmis, įvairių kitų programų Ilgai galvojau, kaip parodyti būsimo poeto ir liute- priemonėmis, įdedu daug rankų darbo. Žymus medžio ronų kunigo didmiesčio aplinką. Netoli Karaliaučiaus drožėjas ir kaukių meistras iš Palangos Albertas Žulkus katedros su Imanuelio Kanto paminklu buvo ir univer- Užgavėnėms pasidarė kandies kaukę ir aprangą. Klau- sitetas, kurio nelikę nė pėdsako – sakoma, kad jį karo siu, kaip pasidarei, ar ilgai vargai? Ne, sako, pasidariau pabaigoje subombardavo anglai. Jo vietoje stovi rusų per naktį, bet kol sugalvojau... Ir man panašiai būna. O kalba iškaltas atminimo akmuo. Nuotraukoje užrašą įgyvendinti tai, ką jau sugalvojai, būna nesunku. Ar pasi- nuo akmens perkėliau ant grindinio, kuriuo galbūt sekė pasiekti norimą rezultatą, sukurti estetinį vaizdą, vaikščiojo Donelaitis. Ten parašyta, kad universitete

76 Pažintys mokėsi ir „prūsas iš Gumbinės“. Donelaičio tėvas buvo Tad pagrindiniai prasminiai akcentai teko Tolminkie- lietuvis, o mama turėjo prūsiškų šaknų, be to, istorikai miui? sako, kad ten ėjo neoficiali siena tarp Prūsijos ir Lietu- vos, dėl to galima jį vadinti ir prūsu, ir lietuviu. Done- Kristijonas Donelaitis daugiau nei trisdešimt metų laičio vaikystės metais apie Gumbinę gyveno daug praleido Tolminkiemyje, ten jis atsiskleidė kaip asme- lietuvių ir prūsų palikuonių, bet daug jų 1709–1711 m. nybė, kunigas ir poetas. mirė nuo maro, o vėliau karalius Frydrichas Vilhelmas Pabaigus ciklą man trūko nuotraukos, kuri žymėtų I atsivėrusioms dykroms užpildyti kvietėsi valstiečius jo pradžią, susietų visus darbus. Ir tada pamačiau, iš Zalcburgo ir kitur. Rašoma, kad atvykėliams zalcbur- rodos, Oskaro Koršunovo spektaklį „Labas Sonia Nauji giečiams priklausė karvė, arklys, padargai, ir įstatymai metai“. Spektakliai man ilgam įstringa, gal veikia jų spe- leido juos pasiimti iš lietuvių valstiečių... Vokiečių val- cifinė vaizdinė kalba? Naujieji metai – ne tokia ir linksma džia tarsi prisibijojo lietuvių, nes jie buvo darbštūs, ben- šventė. Metų užbaigimas, metų pradžia, žmonės druomeniški, tautiškai susitelkę. gimsta, žmonės miršta... Pirmojoje nuotraukoje, kurią pavadinau „K. Donelaičio likimas“, sukomponavau jo Kelias turėjo atvesti ir į Stalupėnus, kur Donelaitis gyvenimo kelią žyminčius ženklus. Joje matyti gimimo, dvejus metus buvo gimnazijos muzikos mokytojas ir mokymosi, sėslaus gyvenimo vietos, klebonija, bažny- choro kantorius. čia ir kapinės. O paskutinė nuotrauka – lyg išėjimas iš kapo rūsio į atvirą erdvę... Jo dvasia tiesiog išsiveržia į Stalupėnuose mokyklos neradome, aptikome tik egzistencinę ir kultūrinę erdvę – šiemet apie jį kalba, jį moterų kalėjimą ir kt. Sakoma, kad dabartinė mokykla mini daugybė žmonių, UNESCO. Tarsi visi kartu eitume pastatyta ant ankstesnės mokyklos pamatų, bet tai jo likimo stacijas. patvirtinančios medžiagos neradome. Senųjų vietinių Ciklą apie Kristijoną Donelaitį sudaro dvylika nuo- žmonių nebėra, o dabartiniams tai nerūpi. Stalupė- traukų – UNESCO būstinės galerija Vilniuje nedidelė, nuose nepamačiau Donelaičio dvasios ženklų, šios nuo- ant jos sienų gražiai įsikomponavo tik tiek darbų. O traukos liko archyve. kažkas šį skaičių susiejo su dvylika mėnesių – metais.

K. Donelaičio gimtinė – Lazdynėliai. 2013 m.

77 Pažintys

Ožnugario romuvos apeigos. (Ožnugarių k., Batakių sen., Tauragės r.). 2012 m.

Domitės baltų gentimis, jų istorine raida, kultūra, žmonės prie aukuro atlieka aukojimus ir kitas apeigas. tikėjimais, papročiais ir išlikusių paminklais. Šiuolaikinę senąją tikėjimo tradiciją vertinu labai atsargiai (kokia istoriniais laikais ji buvo iš tikrųjų, turbūt nie- Taip, tai viena iš mano temų. Neatmetu galimybės, kas nesiimtų tiksliai nusakyti ir todėl negalėtų atkurti). kad vėliau susidomėsiu krikščioniškosios kultūros Pabrėžiu, kad tai yra šiuolaikinės šventės ar renginiai, paminklais. Kokie septyneri ar aštuoneri metai foto- žinomos šaltinių medžiagos interpretacijos. Šiuolaiki- grafuoju baltų kalendorines ir šeimos šventes, apeigas, nės Kupolės, šiuolaikinės vardynos... Mane tai domina dalyvauju senojo baltų tikėjimo arba, kaip kai kurie dėl kažkokių sunkiai išreiškiamų giluminių dalykų. Gal žmonės įvardija, naujųjų pagonių bendruomenių rengi- dėl šiuolaikinių žmonių santykio su archajiškais reiš- niuose. kiniais, įvairiomis religingumo formomis. Kai kas net sako, kad senosios tradicijos po truputį grįžta, va, sako, Manau, kad vadinti pagonimis (istoriškai žvelgiant, vėl žmonės pareiškia valią po mirties būti sudeginti, ir neišprususiais kaimiečiais) yra kitatikių sugalvojimas, ne tiek svarbu, kad krematoriumuose. Logiška, tokia klišė, niekaip esmingiau nenusakanti senosios tradicijos tendencija pastebima, nors daug kalbama ir apie visuo- tikėjimų. Sakoma, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet menės sekuliarizaciją. juk galima ir pagadinti... Mirusieji deginti kai kuriose baltų gentyse tik tam Dažniausiai tai vyksta Ožnugario kaime (iš Skau- tikru istoriniu tarpsniu. Tai nebuvo visuotinai paplitęs dvilės važiuojant į Jurbarką), kur žynio Kęstučio vado- paprotys visose jų gyventose teritorijose. vaujama renkasi Ožnugario romuva. Jis kaunietis, bet kaime atsiėmė tėvų žemę, ten įkūrė alką, jame pastatė Taip, tai buvo tarpsnis, bet įsimenantis, parodantis, aukurą... Šioje vietoje nuolat švenčiamos Kupolės, kokiais vingiais vystėsi baltų pasaulėžiūra. Nesu pago- Mildos, meilės deivės, diena (gegužės 15 d.), taip pat nis, tačiau baltų tikėjimas mane žavi tuo, kad ieško rengiamos vardynos. Senoviniais drabužiais apsirengę žmonių ryšio su gamta. Man priimtina, kad tai, kas

78 Pažintys

Rudens Lygiadienis Juodkrantėje. Kęstučio ir Vytauto Musteikių skulptūra iš nendrių „Mėnuo saulužę vedė“. 2013 m.

79 Pažintys

Romuvietiškos vestuvės ant Žakainių piliakalnio (Šilutės r.). 2012 m. antgamtiška, siejama su gamta. Gal todėl, kad fotogra- sudeginamos (panašiai šiaudinės kompozicijos buvo fuojant paukščius, įvairius kintančius gamtos pavidalus deginamos Vilniuje per rudens lygiadienio šventes, ar reiškinius ima atrodyti, jog tokia tobula ji negalėjo režisuotas Eglės Plioplienės). Skulptoriai jas sukuria dar atsirasti iš niekur, kažkas ją turėjo sukurti. Mes gamtos gegužės mėnesį, o rugsėjo 22 d. vakare, kai sutemsta, pasaulio nesugebame iki galo suvokti. Religijos į tai surengiama vadinamoji ugnies fiesta. Autoriai patys nepainioju – tai kažkas daugiau. padega skulptūras, tarsi aukodami jas seniesiems die- vams. Tą dieną simboliškai paminima ir Baltų vienybės Gamtos dieviškumas, panteistinės mąstysenos atspin- diena, įteisinta bendru Lietuvos Seimo ir Latvijos Seimo džiai... Amžinas klausimas, kokia yra dieviškumo prigim- sutarimu. Šiemet šia švente buvau kiek nusivylęs, nes tis, koks yra ir kaip veikia Dievas ir kiti dievai bei dievybės pirmąkart per daugelį metų buvo ir fejerverkų, o skulp- (įvairiose kultūrose ir pasaulėžiūros tradicijose). tūras uždegė ne jų autoriai, bet samdyti padegėjai... O nendrinės skulptūros pasirodė ir Drevernoje bei kitur Iš tikrųjų – kas tas Dievas? Yra kažkas, tik neži- prie marių, kur jas kuriant lyg ir pritrūksta širdies, atsi- nau kas... Domiuosi ne tik senosiomis baltų tikėjimo randa ir kiniško pigumo... formomis, bet ir krikščionybe, esu buvęs Vatikane, atlaiduose įvairiose vietovėse. Prieš mane atlaidus O į Ožnugario kaimą – irgi daugkartinės išvykos? Šiluvoje ar Žemaičių Kalvarijoje įamžino daug garsių fotografų. O senojo baltų tikėjimo šventes dar mažai Taip, jau daug metų ten fotografuoju, rengiu foto- kas fotografavo. Dar sukūriau darbų ciklą „Liepsno- grafijų ciklą, nedaug trūksta jį užbaigti. jantis lygiadienis“ apie šiuolaikinę rudens lygiadienio Per baltiškojo tikėjimo vardynas Ožnugario romu- šventę Kuršių nerijoje, Juodkrantėje, ją fotografuoju voje visi suvažiavę kviestiniai svečiai turėjo praeiti jau aštuonerius metus. Per rudens lygiadienį Gintaro vartus, šaltinio vandeniu nusiprausti veidą ir rankas, įlankoje virš vandens profesionalūs skulptoriai iš nen- toliau – alkas, aukuras, visada graži gamta. Gera buvo drių sukuria skulptūras ir per šventę jos įspūdingai praeiti pro tuos vartus ir savaip apsivalyti... Tai pakylėja

80 Pažintys mintis, o tai, kas bloga, visą balastą tarsi palieki už per- Two paths to or past the žengiamos ribos. Tos apeigos atviros, skatinančios ben- Tolminkiemis church druomeniškumą – kiek žmonių yra, tiek jų eina pro vartus. Ir visa kita kartojasi: duona, alus, aukojimai, gyvos When 2014 was announced as being the year of ugnies pamaitinimas gintaro dulkėmis... Nuotraukoje the literary classic Kristijonas Donelaitis (1714–1780), užfiksavau močiutę, šiuolaikinę pagonę, su puikiais more attention was paid also to the historical land tautiniais drabužiais, bet su naujovišku fotoaparatu; of the Prussians and Lithuanians — Lithuania Minor. kelerius metus ją medžiojau, kol pagavau. Kitoje, man Juozas Šorys speaks with Virgilijus JANKAUSKAS, a atrodo, pavykusioje nuotraukoje – vaikas prie krivūlės, photo-artist from Klaipėda, on the places where K. žynio lazdos; manoma, kad ir katalikų popiežiaus lazda Donelaitis lived, relics of the Prussian cultural herit- yra kilusi iš krivulės... Beje, fotografavau ne vien Ožnu- age, holidays of the Baltic faith and autumn equi- noxes in Juodkrantė. The photographer, after his first gario kaime, neseniai dalyvavau šiuolaikinių pagonių trips to the modern region of Kaliningrad, became vestuvėse Tenenio upės kilpoje, prie Žakainių piliakal- interested in the history of the culture of Prussia and nio (Šilutės r.) Beje, man nepatinka, kai neopagonybė Lithuanian Minor, traces of the spiritual and material priešpriešinama krikščionybei, sakoma, kad krikščio- heritage, seemingly left over in no-man’s land. nybė – blogai, o pagonybė – gerai. Arba atvirkščiai. Leiskime žmonėms pasirinkti, kas jiems geriau.

Apgriuvusi XII a. Stalavos pilis Želvoje (dabar – Kamenskoje). 2011 m.

81 Venecijos stiliaus tiltelis buvusiame Lugavėnų dvaro parke (dabar – Čaikovkoje). 2011 m.

Kultūros paveldo saugotoja Aldutė iš Plyviškių (dabar – Gluškovo) savo namuose. 2011 m.

82 Laiptai į Darkiemio evangelikų liuteronų bažnyčią (dabar – Ozerskas). 2011 m.

83 Sembos vyskupo viduramžių pilis Georgenburge. (dabar – Majovka). 2011 m.

Obeliškių (dabar – Zelencovo) bažnyčios fragmentas. 2011 m.

84 Obeliškių (dabar – Zelencovo) bažnyčia. 2011 m. Virgilijaus Jankausko nuotraukos.

85 Žmonės pasakoja

Loretos Lichtarovičienės verta Miciūnų saulutė. 2013 m. Bronės Gricienės vertas sodas. Šiauliai. 2013 m.

Žvaigždė, atrasta Marijos Mažeikienės namuose. Petrikų k. Nijolės Jurėnienės Kalėdų žvaigždė. Vilnius. 2013 m. Gervėčių kraštas. Baltarusija. 2010 m.

86 Žmonės pasakoja

Miciūnų saulalė

Prieš metus, 2013 m. gruodžio mėnesį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje sodų parodoje „Sese sodų sadina“ tarp šiaudinių sodų sukosi nedidukė saulutė. Galbūt tarp gražiausių ir puošniausių sodų ji liko nepastebėta. Tačiau ši saulutė turi savo istoriją – ją išmokau verti iš savo anytos Marijos Augulytės-Lichtarovič, gimusio 1953 m. lietuviškame Miciūnų kaime Baltarusijoje, Gervėčių krašte. O šioji išmokusi iš savo senelės, gimusios Miciūnuose 1899 metais. Apie šiaudi- nius sodus rašyta gana daug, o štai apie šiaudines saulutes, vertas prieš Kalėdas, neteko išsamiau skaityti. O ar ne saulės Kalėdų laikotarpiu senovės žmogus laukė sugrįžtant? Šiaudinės saulutės mane užbūrė. Viena saulutė, kabojusi parodoje, liko Nacionaliniame muziejuje, kitos, vertos kartu su mokiniais, sukasi etninės kultūros kabinete Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijoje. Artėjant gruodžiui žinau, kad vėl versiu šiaudinę saulutę ir kabinsiu ją namie pačioje garbingiausioje vietoje. Šiame pokalbyje – mano anytos atsiminimai apie Gervėčių krašte gyvavusį paprotį verti saulalas.

– Iš ko saulalas išmokot daryti? – Paskui iš tų dzvankelių surišdavot saulalį? – Iš babos. Babos senosios. Tai ir mama darė, bet – Taip. daugiau tai baba. Baba senoji man sakė: „Vaikeli, rai- – O kur jų kabinot? kia pridaryc daug dzvankelių, ir potem surišc saulalį – Saulutį daugiau, baba vadindavo, pakūcioj – čia ar žiranduolių1“. Saulalė tai be judamų daiktų – be kabėjo šventi paveikslai, ir tenai, kampe, kabindavo judamų elementų, o žiranduolis – su judamais. saulutį. Jeigu ten kokius žiranduolius darydavom, – O kadu saulalį darydavot? ką nors tokio, tai kabindavom kartais ir ties langu, – – Žiemų. užuolaidų juk nebuvo, nebuvo tos mados, kad ant – O šiaudų iš kur? langų užuolaidos būtų. Kabindavo ant lango, ir jeigu – Iš pėdo. Rinkom ir iš rugienų ražienų – rugiai vaikai daugiau padaro, kabindavo kažkur palei lubas. nupjauti, vot ir karpydavom. Atsimenu, baba sakė: Pakabindavo, ir jie šiaip sau kabodavo. „Norit daryt dzvankelas – priskarpai rugių.“ – Tai tų pagrindinį saulutį darydavo baba? – Nupjautų rugių? – Baba arba mama, mano mama jau. Mano baba – Taip, kai nupjaudavo rugius, likdavo, nu kokia buvo 1899 m. gimimo. Ir dar ateidavo pas ją, netoli ten gal pusmetris ražienos likdavo, ir visąlaik dar pas mus nuo mūsų gyveno, ateidavo ten tokia baba Amilia, tai būdavo sėjama žolė speciali karvėms. Paskui tas ražie- toji vyresnė kokia desėtka metų už babą mūsų senąją nas nupjaudavo iki žamės. Ir vot iš tų pjaudavom, bet buvo. Toji taip jau gal ir neužsiimdavo, nes anūkų netu- pagrinde – iš šiaudų. rėdavo, negyveno su ja tokie anūkai kaip aš, tai toji dar – Iš ruginių pėdų? pasakydavo – ir mes kadaise darėm, kap jauni buvom. – Iš ruginių. Ir toji baba Amilia, kaip čia pasakyt – priėmė mane – – Tai kadu pradėdavot rišt? pribuvėja ji buvo, aš gimiau gi dar namuose. – Kai jau būdavo sniego, kai užsninga. (...) Kiek dar – O kaip saulutį darydavo? ten buvo man tų metų, bet va – sėdėdavom su babu – Pirmiausia tai prisikarpydavo šiaudų. Baba maž unt pečiaus, užsidegdavom žibalinę lempą, kartais daug parodydavo, – va, ciek tokių, ciek tokių raikia, – nu, kaimynė ateidava, nu ir pasakydava: „Šindzi darysim jinai paskaičiuodavo. Aš dar nemokėdavau skaičiuot. dzvankelas.“ Nu ir tadu karpom ir darom. – Kiek jums metukų buvo? – Gal aš nuo penkių kokių atsimenu, tai čia kokiais 1958 m., gal ir anksčiau. Paskui, kai jau didesnė buvau, 1. žirandòlis [pranc. girandole]: 1. sietynas – daugiašakė pakabinama baba gal jau nenorėjo užsiimt, tai tada pas mamą klaus- žvakidė arba el. šviestuvas; 2. puošnus fontanas. (Iš Tarptautinių žodžių žodyno.) davau, kai jau gyvenom kaime, tai jau daugiau mama

87 Žmonės pasakoja

Giminės nuotrauka. Atlaidai. Prie babos Alenos senųjų namų Miciūnuose. Pirmoje eilėje pirma iš kairės stovi Marijos Augulytės-Lichtarovič mamos sesuo Jadvyga Gulbinavičiūtė, antra – mama Irena Gulbinavičiūtė. Miciūnų k. Gervėčių kraštas. Baltarusija. 1935 m. man pasakydavo. O vienkiemy – baba senoji. Prisikarpy- davo, kap pirštas. Kap pirštas, sakydavo. Tada iš kokio davom nu jau krūvelę tokių, tokių, nu ir paskui jau ver- blogo šiaudo nupjaudavom mierą, palei tą ir matuoda- davom, dzvankelas tas darydavom. Daugiausia tai lininį vom. Arba dar, būdavo, ant stalo pasižymi, va taip jau arba pakulinį siūlą naudojom. Sakydavo, kad lininis siūlas ant stalo tą šiauduką, ir paskui baba pasako – kokių gali supjaustyt šiaudą, o pakulinis – jis toks minkštesnis. va ciek raikia atkirpc, tokių va ciek, tokių va ciek. Ant – Į saulutės ratą deda dvylika dzvankelių? stalo tiesiog pasižymi, ir taip darydavom. – Aha, dvylika, kitas ratas – dešimt naujų, iš viso vėl – Puošdavot? dvylika. Ir susideda – taip dvylika, taip dvylika ir taip – Puošdavom. Bet man atrodo, kad vienam kokiam – dvylika – trys ratai. viena vietą – ar saulalai... Bet dažniausiai tai žiranduo- – O kodėl dvylika, o ne daugiau, ne mažiau? lius puošdavom sagutėm, net vienu metu būdavo – A metuose dvylika mėnesių gal. Nežinau, nežinau, kareiviškų sagučių arba kokios senos bliuskos, o paskui šito negaliu pasakyt – dvylika ir dvylika – taip liepdavo. reikdavo mamai, – mama nukirpdavo ir panaudodavo Tep raikia, sakė, seniau itep darė, ir mes itep darom. bliuskai. Mama juk siuvėja buvo. Dar puošdavom siū- Anksčiau vaikam niekas labai neaiškino – seniau itep liukais spalvotais. O saulalį... Ar kaspinėliai koki buvo darė, ir mes itep darom... užrišti – lygtai prieš akis man kabo kas. – O dzvankelių šonai vienodi būdavo ar skirtingų ilgių? – Kadu pakabindavot jau vieton? – Kaip kada, bet daugiau skirtingų. Į vidų [vidinį – Kai padarydavom. Tie pagrindiniai gal prieš ragą] kažkodėl dėdavo ilgesnius. Maždaug aš atsi- Kalėdas. Prieš Kalėdas būdavo gal toks rimtesnis, be menu – vidurinius [pagrindo šiaudelius] kaip pirštas tų didesnių papuošimų. Vat prieš Velykas jau būdavo ilgio darydavo, tai vieną ragą, trumpesnį tą, darydavo dabinamas popieriukais spalvotais, siūlais spalvotais. kokio pusantro, dviejų [pirštų] galėjo būt. Jeigu šitas – Ir Velykom vėrė saulalį? vienas, tai šitas – du. Jei šitas du, tai šitas [antras – Neatsimenu. Kad žiranduolių Velykom tai vėrė, o ragas] – trys. Nežinau kodėl, gražesnė gal ar kaip. Ir saulalės, neatsimenu, kad vertų. Gal kabodavo ta pati? liepdavo baba: nesutraukit viduriuko, kai rišat šitas Aš kai pagalvoju, kur jas dėjo? Man atrodo, kad baba dzvankelas, nesutraukit viduriuko, kad viduriuke įlįstų sudegindavo pečiuj. Išmest jos buvo nevalia. pirštas. Gaudavosi tuščias viduriukas. – O kada pakeisdavo? Kada sudegindavo seną? – O kaip atmatuodavot, kad tilptų lygiai dvylika? – Nežinau. Gal kai naują padarydavo? Neužsifiksavo – Dvylika ir dvylika, ir nežinau – padėdavo, būdavo, šitas kada. ant stalo ratuku, sako: „Žiūrėk, žiūrėk, maždaug va – Pamenu, kai klausinėjau jūsų amžinatilsį mamą, ji va taip va...“ Bet dažniausiai imdavo tokį, baba saky- sakė, kad sudegindavo.

88 Žmonės pasakoja

Miciūnų kaimo moterys per rugiapjūtę. Pirmoji iš kairės – Marijos Augulytės-Lichtarovič baba Alena Sysaitė- Gulbinavičienė. Iš nupjovus rugius likusių ražienų prisikarpydavo šiaudų saulutėms ir kitiems dirbiniams. Miciūnų k., Gervėčių k., Baltarusija. 1950 m.

– Taip, ir mano baba senoji sakydavo: „Ko nežinai, ar – Kaip jūsų vienkiemis vadinosi? možna išsviest, tų geriau sudegint.“ Sudegint – tai vis- – Miciūnų vienkiemis. Taip, prie Miciūnų jis skaitėsi. kas nebus ujama, nebus mėtoma, sudegino – ugnis pasi- – O kokia babos pavardė buvo? ėmė, ir viskas. Jokiais būdais, neduok Dieve, [jei] į ugnį Gulbinavičienė. Mergautinė pavardė – Sysaitė. spjaudavo kas. Tai čia buvo didžiausias... Pavyzdžiui, Senosios babos – Sysaitė. Vardas – Alena. Baba jeigu [nori] įžeist, tai sakydavo: išeidamas spjauk į pečių. nemokėjo skaityt nei rašyt, bet labai protinga buvo. Pečius visada būdavo prie išėjimo. Ir kad, neduok Dieve, Sakė, jaunystėj mokėjo maldaknygę skaityt, bet vėliau kūrensis pečius, ir tu spjausi į jį. Tai čia didžiausias įžeidi- neskaitė gal, ir pamiršo apie tą skaitymą. Tokia gera mas šeimininkei. O degint tai netgi rožančių – būdavo buvo, širdinga, visąlaik sakydavo: „Užajo žmogus – gi anksčiau tie mediniai rožančiai, – sako, ne griekas atduok chot paskutinį kųsnelį, maž ryt i pats neturėsi sudegint, ne griekas. Tik išmest negalima. Būdavo gi tie ko valgyt, žmogui raikia duoc.“ Būdavo visi gi dideli jau, rožančiai nuo senumo trupėt jau pradeda, tai būdavo jaunimo daug, mama pasakojo, bet kelio galas buvo persižegnoja ir tą rožančių į pečių, ir sudegina. pas babą, ten, namuose. Ar kokios vakaruškos, ar kas. – Tai Kūčiom saulalė kabėjo jau? Nebuvo grindų dar – asla buvo, bet jei vakaruškos, ar – Kabėjo – Kūčiom saulalė kabėjo. kas – pas mus buvo. Mano mama – Gulbinavičiūtė, – O su saulala varažijo? paskui Augulienė. O babos mamos, mano probabos, – Mano senoji baba sakė – varažijom, kaip jinai vara- pavardė – Sysienė, o mergautinė pavardė – Urbonavi- žijo, tokio aš jau nežinau. Bet sakydavo – jeigu veriant čiūtė, ana buvo iš Girių. Aš dabar galvoju, gal čia mano saulalį siūlai labai rišasi – tai bus daug klapatų. Tais babos kažkas atsinešta iš Girių. Babos mama buvo iš metais bus daug klapatų. Reiškia, kad mazgai, mazgai, Girių, atitekėjo Miciūnuosan... Mano baba labai gražiai mazgai. Jeigu ten šiaudai skildavo, riši tą dzvankelį, ir plonai verpe. Jadzia, mamos sesuo, gražiai aude, o skyla šiaudas – tai jau apturėsi kokių strotų. Kažkaip baba verpe. O mama – siuvo. baba sakė, sukdavo tų saulalį... Kaip sukdavo, aš – O jūsų babos pasakojimų nėra kas nors užrašęs? jau nežinau, žinai, ne tiek dar man metų buvo, kad – Ne, baba labai nekalbi buvo. Daugiau gal kai ant paklausinėčiau. Mama apie varažijimą man jau nieko pečiaus sėdėdavom, jinai tada mums, vaikams, – va nesakė – čia dar babos buvo sakymai, kad varažijo. aš, brolis, – tai ji, būdavo, pasakodavo visokius tokius – Tai mama kurių metų gimimo buvo? atsitikimus. Va, vaikai, kap strošna buvo. Mėgdavo – Mama – 1928 m. O aš – 1953 m. Kai persikėlėm labai pasakot apie laumės plaukus. Laumė ragana į kaimą, jau aš daugiau darydavau, kol neišvažiavau į buvo labai gera. Ragana – tai jau tokia tokia tokia, o Vilnių mokytis. laumė – tai išvis gera. Pasakodavo... Vat aš klausda-

89 Žmonės pasakoja

– Kiek aš save atsimenu – eglutė būdavo. Mano mama pasakojo, josios teta iš Vilniaus parvežė tokias kai lėlių galvutės, rankos ir batukai, tokie jau nupiešti ant gero, tokio geresnio popieriaus. Paskui suknelę padarydavo patys, atsimenu, dvi lėlės tokios pas mus buvo ant eglutės. Tai čia dar mamos mano žaisliukai. Paskui, kai dar gyvenom vienkiemy, tėvas parvežė iš Vilniaus žaisliukų jau stiklinių – arbatinukas toks, samovaras, žalias burbulas toks su karoliukais aplinkui. Paskui buvo vatiniai vaisiai – iš vatos sumušti ir nudažyti – obuoliukai, grybai. Darydavom iš šiaudukų, spalvotų popieriukų žaislus. O Kūčių dienoj tėvas atnešdavo – faktiškai turėtų nešt senelis, senelio neturėjom, tai nešė tėvas – atnešdavo glėbį šieno... – O jūs nebešnekat man savo gražia tarme... – Taigi nesuprasi... Atneša glėbį šiena, paklojo ant stalo, užkloja gražiu nastolniku, baltu, austiniu, babos arba mamos sesers austu, ir tadu laukiam – pastato torielkaitį, padeda plotkų, ir laukiam. Baba ruošia visokius valgius, mes laukiam, kūrinam pečiukų prieš Kalė- das, ir laukiam, kol būsim pašaukti prie stalo. Tatulis atnešdavo duonos. Būdavo silkė, žuvis, kleckai, trintos aguonos, avižinis kisalius, žurka – supjauscyti burokai raudoni skersai, dideliais kųsneliais, išvirci, potėm miltai, pakepintos cibulios un aliejaus, unpilta tuosan cibuliuosan miltų, tadu truputėlis undėtas undenio, tadu visa [reikia] undėnėlin unsviesti – supjauscyti burokai ir tos cibulios su miltais, pamaišoma, ir pasidaro žurka. Dar gali būt unsviesta silkės galva. Marija Augulytė-Lichtarovič vaikystėje. Stovi baba Alena – Dėkui už pasakojimą. Atais gruodis, ir jau galėsim Sysaitė-Gulbinavičienė, iš kairės – mamos sesuo Jadvyga ait vert naujos saulalės. Gulbinavičiūtė, iš dešinės – mama Irena Gulbinavičiūtė- Augulienė. Miciūnų vienkiemis, Gervėčių kraštas. Baltarusija. Mariją Lichtarovič kalbino, užrašė, ir spaudai medžiagą 1958 m. Nuotraukos iš asmeninio M. Lichtarovič albumo. parengė Loreta Lichtarovičienė vau: „Baba, o kol tas laukas itep vadinasi?“ Va ir ji pradeda pasakot... Miciūnai Suns – O apie saulalas neklausėt, kam tas saulalas daryt Loreta Lichtarovičienė’s conversation with her raikia? mother-in-law remembers a tradition from the region – Sako, taigi saulalė graita bus. Diena, sako, kad of Gerviečiai (a Lithuanian “island” in Belarus), hand- dzienelė bus jau ilgesnė zaras. ed down from generation to generation — a straw – Taip jau baba sakydavo? sun made every Christmas. It was hung in the best Baba, baba. Saulalės jau lauksim, va, po Kalėdų, corner of the cottage, by the holy paintings and, ac- sakydavo jau, – va, jau dar lauksim saulalės. cording to the contributor, was related to the waiting – O vienų saulalį darydavot, ar daugiau? for the return of the sun. It is remembered that when the sun would be made people used to try and guess – Gal vienų. O kai jau gyvenom kaime, mažas sau- what the coming year would be like. Straw sodai are lalas darydavom ir kabindavom ant eglutės. Jau aš made also for Easter, weddings. daugiau darydavau, jau mama neužsiimdavo, iki kol išvažiavau Vilniun 1967 metais. – O kaip švęsdavot Kūčias arba Kalėdas? Eglutė būdavo?

90 Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Sesė sodų sadina“ fragmentas. 2013 m. Arūno Baltėno nuotraukos. Dėkojame muziejui už galimybę žurnale parodyti parodos eksponatus.

91 Arūnas BALTĖNAS. Kūčios Gervėčių krašto kaimuose

Julytės Karmazienės kurta prakartėlė Girių k. kapinių koplyčioje.

Šienas ant Kūčių stalo Algirdo ir Marijos Karmazų namuose. Pelegrindos k.

92 Kūčių vakaras Girių kaime. Gervėčių kraštas, Baltarusija. 2012 m.

93 CD Advento – Kalėdų dainos

Penktoji šių metų dovana žurnalo „Liaudies kultūra“ prenumeratoriams

Turinys: 1. Oi tu, bitaite (Varėnos r., Puvočių k.). Padainavo Vlada Dvareckienė. Garsajuostė „Atvažiuoja Kalė- dos“. LLKC, 1998. 2. Kałė kałė genelis (Varėnos r., Antakalnio k.). Padai- navo Ona Gražulienė. Garsajuostė „Atvažiuoja Kalėdos“. LLKC, 1998. 1. Oi tu, bitaite 3. Žaliam sode obełėłė (Alytaus aps., Merkinės vls., 2. Kałė kałė genelis 3. Žaliam sode obełėłė Druskininkų k.). Dainuoja Vilniaus folkloro ansam- 4. Vaikščinėjo povełė 5. Kieno ty dvari, leliumoj blis VISI. Garsajuostė „Lietuvių liaudies Kalėdų 6. Oi tu kuosela, leliumoj 7. Kelkit anksti, bajorai dainos“. Bonifa, 1997. 8. Oi ir atbėga bistrus alnelis 9. Vidury laukų stovi grūšełė 4. Vaikščinėjo povełė (Trakų r., Lieponių k.). Padai- 10. Kalėdų rytų rožė pražydo Advento – 11. Vai ir atvažavo šventa Kalėda navo Elžbieta Lebednykienė. CD „Oi tu kuosela“. 12. Sėdi vyrai užu stalo 13. Leliumai LLKC, 2005. Kalėdų dainos 14. Kuosela 5. Kieno ty dvari, leliumoj (Trakų r., Lieponių k.). Dovana žurnalo „Liaudies kultūra“ skaitytojams. 2014 m. Nr. 5 Padainavo Lieponių k. dainininkės. CD „Oi tu kuo- © Jūratė Šemetaitė, sudarytoja, 2014 sela“. LLKC, 2005. © Lietuvos liaudies kultūros centras, 2014 Skirta tik asmeniniam naudojimui. 6. Oi tu kuosela, leliumoj (Trakų r., Lieponių k.). Padainavo Marija Biekšienė. CD „Oi tu kuosela“. LLKC, 2005. 7. Kelkit anksti, bajorai (Šalčininkų r., Dieveniškės). Padai- navo Marija Povilaitienė-Lelkaitė. Lietuvių liaudies dainynas. Kalendorinių apeigų dainos. XX tomo garso įrašai, Parengė Jūratė Šemetaitė. CD (2) LLTI, 2007. 8. Oi ir atbėga bistrus alnelis (Lazdijų r., Linksmosios k.). Santrumpos: Padainavo Marija Ševerenkienė-Noreikaitė. Lietuvių LLKC – Lietuvos liaudies kultūros centras liaudies dainų antologija. I CD. LMTA, 2007. LMTA – Lietuvos muzikos ir teatro akademija 9. Vidury laukų stovi grūšełė (Alytaus aps., Daugų vls., LLTI – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Junčionių k.). Padainavo Katrė Kazlauskienė. Lietuvių liaudies dainynas. Kalendorinių apeigų dainos. XX tomo Dėkojame visiems leidėjams, sutikusiems, kad jų garso įrašai, CD (2) LLTI, 2007. paskelbti kūriniai skambėtų ir šioje kompaktinėje 10. Kalėdų rytų rožė pražydo (Trakų r., Lieponių k.). Padai- plokštelėje. navo Lieponių k. dainininkės CD „Oi tu kuosela“. LLKC, 2005. 11. Vai ir atvažavo šventa Kalėda (Varėnos r., Marcinkonys). CD – ADVENT/CHRISTMAS Dainuoja Varėnos r. Marcinkonių folkloro ansamblis. CD SONGS „Ankstų rytelį kėliau“. LLKC, 2005. 12. Sėdi vyrai užu stalo (Varėnos r.). Dainuoja Vilniaus Subscribers of the journal Liaudies kultūra folkloro ansamblis VISI. Garsajuostė „Lietuvių liaudies receive as a gift a CD of Lithuanian folk songs Kalėdų dainos“. Bonifa, 1997. from the Advent and Christmas period. They 13. Leliumai. Dainuoja folkroko grupė „Atalyja“. CD are performed by village singers, the folklore „Močia“. Dangus, 2004. ensemble VISI and the folk-rock group Atalyja. 14. Kuosela. Dainuoja folkroko grupė „Atalyja“. CD „Močia“. Dangus, 2004.

94 Mieli skaitytojai, nuoširdžiai sveikiname su Šventėmis!

Linkime Jums sveikatos, gerų darbų, naujų idėjų ir atradimų, o Jūsų namams – skalsos ir darnos!

Nuoširdžiai kviečiame ir 2015 metais skaityti žurnalą „Liaudies kultūra“, kuriame • supažindinsime su naujausiais mūsų istorijos, kultūros ir tradicijų tyrimais: archeologų, etnologų, kultūrologų, senosios religijos ir mitologijos, tautosakos ir tautodailės tyrinėtojų darbais, • kalbinsime įdomius žmones – mokslininkus ir menininkus, gyvosios tradicijos saugotojus ir puoselėtojus, • pristatysime įdomiausias įvairių regionų

kultūrines iniciatyvas, Vasario 16-oji: Tauta ir valstybė Gintaras Beresnevičius „Auszra 16“ – švęskime savaip Lietuvių religija ir mitologija Gediminaičių stulpų simbolika Joseph Campbell

LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 1 KULTŪRA. LIAUDIES Mitologijos istorinė raida • Iš ansamblio „Ratilio“ istorijos 2014. Nr. 2 KULTŪRA. LIAUDIES skelbsime tradicinį žinojimąLIAUDIES KULTŪRA.perteikiančius 2014. Nr. 1 (154). 1–96. ISSN 0236–0551 Lygiadienis Šventaragio slėnyje LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 2 (155). 1–96. ISSN 0236–0551 Internetinė svetainė: www.llkc.lt Internetinė svetainė: www.llkc.lt autentiškus žmonių pasakojimus, • žvalgysimės po kaimyninius kraštus ir kita.

Metinė „Liaudies kultūros“ prenumerata priimama iki sausio 15 dienos. Šešių žurnalo numerių prenumeratos kaina Lietuvos pašte – 40,02 lt arba 11,59 eurai. Paprasčiausia žurnalą prenumeruoti internetu: http://www.prenumeruok.lt, prenumeratą priima visi Lietuvos pašto skyriai. Žurnalą galite užsisakyti ir redakcijoje (LLKC, Barboros Radvilaitės g. 8, Vilniuje).

Dainius RAZAUSKAS Viktorija DAUJOTYTĖ Lietuviškoji laimės samprata Prigimtoji žemėjauta Žemaitės kūryboje Žanas Emanuelis ŽILIBERAS DAINŲ ŠVENTĖ – tradicija, telkianti tautą XVIII a. lietuvių valstiečių gyvenimas Aukštaičių kryžių architektas LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 3 KULTŪRA. LIAUDIES 2014. Nr. 4 KULTŪRA. LIAUDIES Ankstesnių metų žurnalo numeriusLIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 3 (156). 1–96. ISSN 0236–0551 Dainos galia LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 4 (157). 1–96. ISSN 0236–0551 Antanas DEVEIKIS Internetinė svetainė: www.llkc.lt Kaina 6 Lt arba 1,74 €. Internetinė svetainė: www.llkc.lt (pdf. formatu) rasite svetainėje http://www.llkc.lt Nauji numeriai į svetainę įkeliami praėjus metams po išleidimo. Jei jau esate nuolatiniai mūsų žurnalo skaitytojai, labai lauktume Jūsų komentarų, pastabų ir pasiūlymų. Rašykite mums: [email protected]

„Liaudies kultūros“ redakcija

Vykintas VAITKEVIČIUS Vykintas VAITKEVIČIUS Bajorų kapinyno tyrimai Bajorų kapinyno tyrimai Dainius RAZAUSKAS Dainius RAZAUSKAS Mitiniai vaizdiniai K. Donelaičio „Metuose“ LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 5 KULTŪRA. LIAUDIES Mitiniai vaizdiniai K. Donelaičio „Metuose“ LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 6 KULTŪRA. LIAUDIES LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 5 (158). 1–96. ISSN 0236–0551 Baimė ir išgąstis lietuvių kultūroje LIAUDIES KULTŪRA. 2014. Nr. 6 (159). 1–96. ISSN 0236–0551 Baimė ir išgąstis lietuvių kultūroje Kaina 6 Lt arba 1,74 €. Internetinė svetainė: www.llkc.lt Kaina 6 Lt arba 1,74 €. Internetinė svetainė: www.llkc.lt

95 LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTŪROS CENTRAS Apie Ramuvą, Vydūną ir dvasios gyvatą. LIAUDIES KULTŪRA 2014 Nr. 6 (158) Pokalbis su 2014 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus Žurnalas leidžiamas nuo 1988 metų, premijos laureatu Vaclovu BAGDONAVIČIUM ...... 1• kas du mėnesius Redakcijos adresas: Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Pažintys VYDŪNAS. Kelios sąlygos tautai augti. Vyriausioji redaktorė Ištrauka iš veikalo „Mūsų uždavinys“ ...... 13• Saulė MATULEVIČIENĖ, tel. 261 34 12 e. p. [email protected] Ingė LUKŠAITĖ Pasakojimas apie Matą PRETORIJŲ ...... 16• Skyrių redaktoriai: Dainius RAZAUSKAS – bendrieji kultūros klausimai, mitologija, tel. 261 31 61, e. p. [email protected] MOKSLO DARBAI Juozas ŠORYS – etnologija, tautodailė, etninės veiklos realijos, tel. 261 31 61, Vidmantas MAČIULSKIS. Lietuvininkų etninė choreografija: e. p. [email protected] Dizaineris Rokas GELAŽIUS regioninis šokių savitumas ...... 26• Santraukas į anglų kalbą verčia Dalia URBANAVIČIENĖ. Lietuvių choreografinio folkloro Gabriella Anelauskaite Stilistė-korektorė Vita Dalmantaitė klasifikavimo raida ir problemos ...... 37• Lina LEPARSKIENĖ. Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose: Redakcinė kolegija: pasaulis už miesto vartų ...... 48• Prof. habil. dr. Audrius Beinorius, Vilniaus universiteto Orientalistikos centras, Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius Prof. habil. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvių kal- Nuomonė bos institutas, Antakalnio g. 6, LT-2055 Vilnius Doc. habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, Lietuvos istorijos Kazimieras GARŠVA. Lietuvos tarmių ryšys institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius su etnografiniais regionais ir jų metais ...... 61• Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius Skaitymai Dr. Alė POČIULPAITĖ, Lietuvos liaudies Carl Gustav JUNG. Triksteris ...... 66• kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Pažintys Prof. habil. dr. Daiva RAČIŪNAITĖ-VYČINIENĖ, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Juozo ŠORIO pokalbis su fotografu Virgilijum JANKAUSKU. Gedimino pr. 42, LT-01110 Vilnius Irena SELIUKAITĖ, LR Kultūros ministerija, Du takai į arba pro Tolminkiemio bažnytėlę ...... 73• J. Basanavičiaus g. 5, LT-01118 Vilnius Doc. dr. Krescencijus STOŠKUS, Vilniaus Žmonės pasakoja universitetas, Didlaukio g. 27, LT-08303 Vilnius Loreta LICHTAROVIČIENĖ. Miciūnų saulalė...... 86• Dr. Žilvytis ŠAKNYS, Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius Vida ŠATKAUSKIENĖ, Lietuvos liaudies kultūros Kūčių vakaras Gervėčių krašte. Arūno BALTĖNO fotografijos ...... 92• centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius LEIDINIAI Dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos CD Advento – Kalėdų dainos ...... 94• institutas, Tilžės g. 13, LT-91251 Klaipėda, e. p. [email protected] Dr. Marija ZAVJALOVA, Ленинский проспект 32-а, Институт славяноведения, Российская Академия Наук, Москва 117334, Россия, VIRŠELiuose: Marijos LIOGIENĖS vertas sodas. Iš 2013 metais Lietuvos e. p. [email protected] nacionaliniame muziejuje surengtos parodos „Sesė sodų sadina“. Arūno BALTĖNO fotografija.

© „Liaudies kultūra“ Steigimo liudijimas Nr. 152 Pasirašyta spaudai 2014 12 10 Projektą „Tradicinės kultūros tąsa, kaita ir kartotė šiuolaikinėje kultūroje II“ remia Formatas 60×90/8 Rinkta kompiuteriu. 12 sp. l. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tiražas 900 egz. Lietuvos kultūros taryba remia projektą Lietuvos liaudies kultūros centras „Etninės kultūros paveldas ir gyvoji tradicija: Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius http://www.llkc.lt problemos, tyrimai, interpretacijos“. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobūdžio nuomonės sutaptų su redakcijos nuomone.