Apie Ramuvą, Vydūną Ir Dvasios Gyvatą
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Apie Ramuvą, Vydūną ir dvasios gyvatą Su ramuviečiu, Vydūno filosofinės ir grožinės kūrybos tyrinėtoju , 2014 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu doc. dr. Vaclovu BAGDONAVIČIUMI kalbasi Juozas ŠORYS. Sveikinu Jus tapus Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu! Gal ir simboliška, kad ją paskutinį kartą nuo įsteigimo 1992 m. atsiimsite litais ir dar galė- site pasidžiaugti kupiūromis su Vydūno atvaizdu. Kaip visa prasidėjo – kur, kada, kokioje šeimoje ir giminėje gimėte, kokioje etninėje ir kultūrinėje aplinkoje augote ir brendote? Esu žemaitis, turiu ir žemaičio pasą, bet mūsų kai- mas ir net sodyba su tėvo paveldėta žeme ir senelio statyta troba ribojosi su trimis kaimais – Jakštaičiais, Jonelaičiais, Viekvedžiais, kuriuose jau buvo ryškiai aukštaičiuojama. Mano gimtieji Gervėnai yra tarp Bubių ir dukart daugiau nutolusių Kurtuvėnų (Šiau- lių r.), nuo mažens atsimenu, kad juose buvo žemai- čiuojama. Mama buvo gryna žemaitė nuo Vaiguvos, nuo Užvenčio. Šiaip buvome niekuo neišsiskirianti šeima, valstiečiai, kurių protėviai turbūt buvo bau- džiauninkai. Šeimos genealogija nuodugniau nesi- domėjau, kiek ypatingesnė ir retesnė gal yra mamos mergautinė pavardė – ji buvo Kosciuškaitė. Mano dėdės ir senelis buvo Kosciuškos, neatmetu galimy- bės, kad gal jie turėjo giminystės ryšių su garsiuoju Tadu Kosciuška. Ši pavardė apie Vaiguvą yra gana reta, o giminės nedaug belikę. Vilniuje teko girdėti tik dailininką Vaclovą Kosciušką... Vaclovas Bagdonavičius Seniau sostinėje buvo žinomas ir bohemiškų užmojų dailininkas Tadeušas Kosciuška... dami, kad galim patekti į priešininkų ugnį, buvom išsikasę rūsį pasislėpti, bet ir ten buvo nesaugu. Kai Šia tema galiu tik pafantazuoti, kiek ta kilmė ben- užėjo frontas, rodos, ant galvų ėmė kristi bombos ir dra ar ne. Sakau, gal nereikia ir tyrinėti, nes tada bent sviediniai, žemai skraidė lėktuvai, uždegė mūsų sene- gali manyti – o gal? O jei ne – gali tekti nusivilti... lio statytą trobą... Sakom, jei čia būsim, kris sviedinys, Kartą su kurso draugu ir bičiuliu Romu Gudaičiu ir visi žūsim, reikia bėgti, kaip jau bus, taip. Ir pasilei- sušnekom apie vaikystės atsiminimus. Papasakojau dome į mišką netoliese. Bėgame, mane tėvelis nešėsi savo pirmuosius įspūdžius iš karo laikų. Kai man buvo ant rankos, o pusės metų broliuką – mama. Iš vienos treji metai, mūsų kaimas ir sodyba atsidūrė pačioje pusės šaudė rusai, iš kitos – vokiečiai. Sukritome lauke, fronto linijoje. 1944 m. rusai puolė vokiečius; many- šnekinu tėvelį, bet jis su manim nebešneka... Taip 1 ir liko mūšio lauke gulėti. Kulka pataikė į širdį, žuvo Mykolo Krupavičiaus žemės reformos. Anksčiau ten iškart, keista, kad man nepataikė. Išlikau, Dievulis taip gyveno vienas Bagdonavičius, skaičiau, kad 1863 m. nusprendė. Papasakojau tai Romui, o jis sakė, kad esu sukilimo dalyvis Bagdonavičius irgi buvo kilęs kažkur perėjęs pačią tikriausią fronto liniją. nuo Šiaulių. Gal ir būtų giminystės sąsajų, bet neturiu kada tuo užsiimti. Kokia buvo Jūsų vaikystė, jaunystė? Šiauliuose dar gyveno įsimintinas dailininkas Gerar- Vaikystė – tipiškas pokarinių kaimo vaikų gyve- das Bagdonavičius. nimas. Teko ir karves ganyti, ir po rasas basam pavaikščioti. Vos kiek prakutome, iškart buvome pri- Pažinojau, bet jis mums – ne giminaitis. Baigęs statyti prie darbų. Jei reikėdavo kur ištrūkti ar nubėgti Bubių septynmetę mokyklą metus mokiausi Šiau- pasimaudyti, nebūdavo lengva tai pasiekti. Patyrėm liuose, Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, jis ten vargo, bet kai mačiau, kaip mūsų vaikai ir vaikaičiai mums dėstė braižybą. Nebūtų kuo girtis, kaip mes, augo, aš jiems nepavydėjau, nes beveik džiaugiuosi, ypač berniukai miesčioniukai, o aš iš kaimo – jiems kad taip pamažu stiebiantis teko kibtis į gyvenimą. iš paskos, pavasarį ir rudenį per jo pamokas išbėg- Įgauni tvirtumo, žinai, kad niekas nėra paduota, kad davome žaisti futbolo. O mokytojas, kurį vadindavo pačiam reikia prakaitą lieti ir viską užsidirbti. Manau, Pendzeliuku, pasilikdavo su mergaitėmis, kurioms toks patyrimas nėra joks blogumas, todėl negaliu aiškindavo braižybos subtilybes. Nekokie jo mokiniai klausyti verkšlenimų, kaip aš vargau, duonos neturė- buvome. Vidurinę mokyklą baigiau Bazilionuose. jom... Džiaugiuosi, kad užgyvenau tokį patyrimą. Nupirko man dviratį ir devynis kilometrus ten važi- nėjau, sakė, bus paprasčiau, namie gyvensi, nereiks Daugelis kaimiečių pritartų Jums, kad sunkių darbų Šiauliuose pas gimines brautis. Ir man taip geriau jaučiant gamtos artumą ir gyvastį atmintis yra viena iš patiko, nes kaimo vaikui ten buvo sunkoka priprasti. gyvenimo atramų... Kuo įsiminė aplinkiniai bažnytkai- Miesčioniukai bendraamžiai nedraugiški, o aš dar ir miai? mažesnis buvau, patyčių ir tada netrūko, nors jos ir nebuvo tokios drastiškos kaip dabar. Kita vertus, iš Iš Gervėnų iki Bubių buvo trys kilometrai, o iki Kur- kaimo atvažiavus minėta mokykla atrodė kaip mokslo tuvėnų – šeši, ten esu krikštytas, o Bubiuose baigiau šventovė, jos mokymo lygis buvo aukštas, mokytojai septynmetę mokyklą. Mūsų sodyba Gervėnuose atsi- buvo gerai profesiškai pasirengę senieji „smetoniški“ rado pirmosios Nepriklausomybės laikais po prelato inteligentai. Buvo dideli reikalavimai, griežtumas, Vydūno 100-ųjų metinių mnėjimas Kauno politechnikos institute. Tribūnoje V. Bagdonavičius, sėdi iš kairės: režisierius Antanas Sutkus, aktorė Potencija Pinkauskaitė, Lidija Bajoraitė, poetas Salys Šemerys- Šmerauskas, Ruginis, VU aspirantas Jonas Trinkūnas, architektas Vytautas Landsbergis- Žemkalnis, literatūrologas dr. Juozas Jasaitis. 1968 m. 2 Atstačius Vydūno antkapinį paminklą Bitėnų kapinėse. 2006 m. drausmė, kai kurie mokslai sunkiau sekėsi, nes buvau numesdavau į šoną ir pirmiausia griebdavau literatū- lėtesnio galvojimo... Lietuvių kalbos ir literatūros ros skaitinius. Iš pradžių ir per juos daug gaudavau. mokytojas Jonas Adomaitis buvo žinomas Lietuvos Juk tada negalvojau, kad suksiu literatūros studijų mastu, vėliau, kai jau studijavau lituanistiką Vilniaus keliu, bet skaitymu buvau susidomėjęs nuo mažumės. universitete, mintyse jį pagal erudiciją galėdavau paly- ginti su profesoriais lituanistais, be to, jo pamokos Ir įstojote į Vilniaus universitetą studijuoti lituanisti- labiau priminė paskaitas, gaudavome žinių ir iš lietu- kos, bet rašoma, kad panašiu laiku dirbote ir betonuo- vių, ir iš pasaulio literatūros, kai ką užsirašinėdavome. toju... Kai ėmiau mokytis Bazilionuose, dėl to pasijutau labiau praprusęs, juolab kad literatūra ir domino, ir Įstojau iškart baigęs vidurinę mokyklą, bet tada sekėsi. Dėl to turbūt ir tapau lituanistu. galiojo tvarka, kad kai kurie stodavo jau turėdami darbo stažą, jiems būdavo teikiama pirmenybė, jei Dėl mokytojo J. Adomaičio pamokų ir asmenybės balai būdavo vienodi. Daugelis stodavo iškart po poveikio? mokyklos, todėl studijuojant reikdavo dirbti. Dieną eidavom į darbą (universitetas surasdavo, kur reikia Pasakyčiau, kad taip. Jis buvo geras mokytojas, darbo jėgos. Mus kelis lituanistus įdarbino Gelžbe- bet nebuvo švelnus mokinių atžvilgiu, mėgo humorą, toninių konstrukcijų gamykloje, vėliau pavadintoje pajuokdavo mokinių ydas, kartais labai negailestingai. Namų statybos kombinatu), šiek tiek užsidirbdavome, J. Adomaičio atžvilgiu neturiu sentimentalių prisimi- o vakare pavargę, knapsėdami sėdėjome paskaitose. nimų, bet jis buvo asmenybė, kuri netiesiogiai įdiegė „Vakarinukais“ būdavome vadinami. Buvau įgijęs pir- giluminį patriotizmą. Veikė istorijos pavyzdžiais, pačia mos kategorijos betonuotojo kvalifikaciją. Gaminome lietuvybės esme, lietuviškumo dvasia. Tai į mūsų pro- ne kokius blokinius namus, o chruščiovkes buvusios tus ir širdis atėjo kaip savaiminės vertybės. Partizanų (dabar Naugarduko) gatvės rajone. Kada ir kokius kūrinius pirmiausia pradėjote skaityti, Kaip studijuojant formavosi Jūsų moksliniai ir kultū- jei ilgainiui išryškėjo literatūros prioritetai, buvo kur riniai interesai? nukristi jos sėkloms? Nuo antro kurso įvyko perskirstymas į literatus ir Prisimenu, prieš mokslo metus eidavome į moky- kalbininkus. Vaikinų būrelis (Antanas Masionis, Romas klą parsinešti vadovėlių. Kai tik parsinešdavau, viską Gudaitis, Petras Bražėnas, Antanas Gudelis ir kiti) 3 Vydūno draugijos stovyklos Bitėnuose vyksta jau daugiau nei 20 metų – nuo 1992-ųjų. 2011 m. pasirinkome literatūrą. O studijos niekuo ypatingu tada negalvojau, kad jį rinksiuosi būsimų mokslo darbų neišsiskyrė, nes ir laikmetis buvo apynykis po Vandos tema, juolab kad tuometinė viešoji opinija apie jį buvo Zaborskaitės, Meilės Lukšienės, Irenos Kostkevičiū- aiškiai negatyvi. tės, Reginos Rabačiauskaitės pašalinimo iš Lietuvių literatūros katedros. Keitėsi kursų vadovai... Jo skaitymus turbūt pradėjote nuo dramų? Kas padarė didžiausią poveikį vertybinėms nuosta- Taip, nes jos oficialiai dar buvo tarsi leistinos kaip toms? mažiausiai „paklydusios“. Tie perskaitymai buvo tik pirmieji postūmiai domėtis toliau, nors buvo ir kitų Veikė Jurgis Lebedys, nors tiesiogiai mums neva- rašytojų, pavyzdžiui, Vincas Krėvė, kurių kūriniai labai dovavo, bet daug davė dėstydamas senąją literatūrą, paveikė, sukrėtė. Vydūnas buvo vienas iš jų. Pasitaikė, Petronėlė Česnulevičiūtė ir kiti. Pirmąjį seminarinį kad neišvažiavau mokytojauti. 1966 m. likau univer- darbą rašiau apie Liudviką Rėzą ir analizavau jo vokiškai sitete dirbti moksliniu sekretoriumi, todėl turėjau parašytą „Pruteną“. Vienintelis leidinys tebuvo Mokslų galimybių dalyvauti mažiau prieinamuose, kameri- akademijos bibliotekoje, ir mes juo dalydavomės su niuose renginiuose. Kartą sužinojau, kad svečiuojasi iš Albinu Jovaišu, kuris apie L. Rėzą