LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
JŪRATĖ KIAUPIENĖ TARP ROMOS IR BIZANTIJOS: LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS KULTŪROS aukso amžius
XV a. antroji pusė-XVII a. pirmoji pusė
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
VILNIUS 2016 UDK 94 Ki-05
Kuriame Lietuivs ateitį
Monografija parengta vykdant projektą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės po litinės kultūros fenomenas ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje" (VP1-3.1-ŠMM- 07-K-02-049. 2007-2013 m.), finansuotą pagal Europos socialinio fondo žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas" prie monę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)"
Knygos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Valstybinę lituanistinių ty rimų ir sklaidos 2016-2024 metų programą (sutartis Nr. LIP-111/2016)
Recenzentai: Prof. dr. Vaida Kamuntavičienė Doc. dr. Edmundas Rimša
ISBN 978-609-8183-22-1 © Lietuvos istorijos institutas, 2016 © Jūratė Kiaupienė, 2016 TURINYS
Pratarmė / 7 Įvadas / 11
I. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS KULTŪROS KRAŠTOVAIZDIS / 43 1. Geopolitinė ir geokultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvė / 46 2. Sociopolitinis ir sociokultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės portretas / 68 3. Mitologinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros erdvė / 93
II. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS KULTŪROS TURINYS IR RAIŠKA / 123 1. Unija - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros idėja ir realybė / 128 2. Valstybė politinėje ir teisinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje / 171 3. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmo kultūra / 216
III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS KULTŪROS VERTYBIŲ ATODANGOS / 259
EPILOGAS: LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS KULTŪROS „GYVENIMAS PO GYVENIMO" / 279
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA / 289 Archyvai ir rankraštynai / 290 Spausdinti šaltiniai / 291 Tyrinėjimai / 295
SUMMARY BETWEEN ROME AND THE BYZANTINE EMPIRE: THE GOLDEN AGE OF POLITICAL CULTURE OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA (LATE 15™ - EARLY 17T» CENTURY) / 327
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ / 337 PRATARMĖ
Sumanymas parašyti knygą, pasakojančią apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės politinės tautos susikūrimą ir jos kultūrą XV a. antrojoje-XVII a. pirmojoje pusėje brendo ilgai. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir istorijos mokslą, politinė kultūra buvo naujas, labai menkai įdirbtas tyrimų laukas. Pas kata pradėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros tyrimą tapo ir tai, kad po ilgų dešimtmečių atskirties Lietuvoje atsirado galimybė laisvai, ne iš nuogirdų ar nuotrupų, susipažinti su problemos tyrimo teorija ir metodologija, kitų Europos šalių politinės kultūros tyrinėjimais. Tarptautinis istoriografijos kon tekstas parodė, kad atėjo laikas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir jos tyrimus pristatyti Europos lyginamųjų studijų erdvėje. Imtis tokio darbo ragino pasirodančios naujos šaltinių publikacijos, senosios Lietuvos literatūros ir kultū ros istorikų darbai. Kasdienis atkurtosios Lietuvos valstybės ir visuomenės poli tinis gyvenimas stiprino įsitikinimą, kad yra prasmės gilintis į senosios Lietuvos valstybės politinę kultūrą, pasitikrinti, ar galima ieškoti sąsajų tarp šiuolaikinės Lietuvos politinės kultūros ir seniai į praeitį nugrimzdusioje epochoje Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės visuomenės sukurtų ir puoselėtų politinių vertybių.
Ne vienerius metus užtruko koncepcinių sprendimų paieškos. Norint sufor muluoti ir tyrimais pagrįsti kitokią nei istoriografijoje įsitvirtinusi, šiuolaikiš ką, interpretaciją, reikėjo nemažai laiko apmąstymams ir diskusijoms. Tarptau tinės mokslinės istorikų konferencijos tapo ta vieta, kurioje gimė, buvo patikrinti daugelis šioje knygoje išsakytų naujų požiūrių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės politinę tautą ir jos kultūrą. Konferencijose nuolat vyksta mokslinių idėjų 8
apytaka, diskusijos. Atmintyje išliko pirmosios Kolegų iš Lenkijos reakcijos, jų nuostaba, išgirdus neįprastai kalbant apie Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės uniją, Lietuvos bajorijos politines vertybes. Juk Lenkijos isto rikai seniai ir aiškiai buvo pasakę, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poli tinė kultūra subrendo Lenkijos Karalystės politinės kultūros įsčiose, iš jos perėmė bajoriškąsias vertybes ir požiūrį į uniją. O savarankiška, XVI a. Liublino unijos proceso metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinį atskirumą gynusi Radvilų giminės vadovaujamų didikų grupės pozicija buvo nulemta jų asmeninių ambicijų, interesų, kurių nepalaikė eiliniai šalies bajorai.
Dialogas konferencijose mezgėsi sunkiai, iš lėto. Tačiau prasidėjo. Šiandien smagu prisiminti tas karštas diskusijas, kurios vyko Varšuvoje, Liubline, Krokuvo je, Poznanėje, Vilniuje ir kitur. Neretai po pranešimo pokalbiai dar ilgai tęsdavosi kuluaruose, su daugeliu šių pokalbių dalyvių užsimezgė ir kolegiški, ir draugiški santykiai. Šiandien visiems Kolegoms, įvairiuose kraštuose dirbantiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikams, tariu nuoširdų ačiū. Jūs daug padarėte, kad ši knyga būtų parašyta. Už nuolatinę paramą, palaikymą esu dėkinga Lietuvos istorijos instituto ko legoms ir visiems bendradarbiams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus Kolegos dažnai tapdavo pirmaisiais tekstų skaitytojais ir recenzentais, geranoriškais patarėjais, kurie nurodė ne vieną tyrimui svarbų šaltinį. Turėjau ir dar vieną talkininkų būrį. Jį sudarė Kauno Vytauto Didžiojo univer siteto Istorijos katedros Kolegos, Doktorantai ir Studentai. Nemažai metų dėsčiau istorijos specialybės magistrantūros studentams Lietuvos politinės kultūros kursą. Seminaruose nagrinėjome šaltinius, aiškinomės jų prasmes, diskutavome, ieško jome Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros pėdsakų moderniųjų laikų Lietuvos Respublikos visuomenės politiniame gyvenime, svarstėme, kas sie ja mus su praeities visuomene ir jos kultūra. Tai buvo gyvas sąlytis su nauja, atei ties istorikų karta. Studentų auditorijoje turėjau puikią galimybę pasitikrinti, ar įmanomas dialogas tarp skirtingų istorikų kartų. Visiems Jums tariu širdingą ačiū. PRATARMĖ 9
Negaliu vardais, pavardėmis įvardyti visų, kurie palaikė mano tiriamąjį dar bą, jam pritarė, juo abejojo ar jį kritikavo. Jūsų buvo labai daug. Patikėkite, visiems Jums esu nuoširdžiai dėkinga. Mokslinis tyrimas buvo finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pa gal visuotinės dotacijos priemonės projektą [„Support to Research Activities of Scientists and Other Researcher (Global Grant)"] „Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės politinės kultūros fenomenas ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje" (VPi- 3.1-ŠMM-07-K-02-049) [The Project: „The phenomenon of the Grand Duchy of Li thuania in early modern Europe"]. Projektą administravo Lietuvos mokslo taryba. Dėkui visiems, padėjusiems įgyvendinti sumanymą ir atlikti mokslinį tyrimą.
Lietuva 2015 m. minėjo vieno iškiliausių XVI a. politikų, puoselėjusių ir gy nusių Lietuvos valstybę, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo gimimo 500 metų sukaktį. Šio didžio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos at stovo atminimui skiriu šią knygą. Ir tebūnie man leista senosios Lietuvos didybės dainiaus, poeto Jono Radvano prieš 423 metus parašyto herojinio epo „Radviliada" eilėmis paprašyti deivių paramos: Man dėmesinga pabūk, KALIOPE, ir tujen, ERATA, ir apsakyk, kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu, gynė tėvynės žemes, ir pasakok, koks pragaištingas viesulas siautė laukuos prie Ulos bei Ivansko dirvonuos. Deivės! Priminkite man, kaip Livonijos garbę pakando jo patarimai geri ir kaip Skitiją tramdė herojus! Na o, mergelės, tada jūs ženklais palankiais palydėkit kūrinį šį, nes jis tau, [ŽYMIOJI LIETUVA, gimsta!
[Jonas Radvanas. RADVILIADA. Bibliotheca Baltica, Vilnius, 1997, p. 7-] 10
Baigiantis 2016 m. vasarai iš Lietuvos mokslo tarybos gavau gerą žinią, kad šios monografijos leidyba bus finansuojama (sklaidos projektas „Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės politinė kultūra", Nr. LIP-111/2016). Skaitytojus pasieks teks tas, papildytas nauja literatūra, kurios per metus nemažai susikaupė, naujomis idėjomis ir įžvalgomis. Padaryti tai padėjo visi, kuriems rūpi politinės kultūros tyrimai, gerbiamų knygos recenzentų, profesorės Vaidos Kamuntavičienės ir docento Edmundo Rimšos, bei Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės istorijos skyriaus Kolegų pastabos ir pasiūlymai.
Vilnius-Leliūnai, 2015-2016 m. ĮVADAS
Vidurinių amžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų sandūroje buvo pradėti kurti Europos naujosios politinės sistemos pagrindai, valstybių ir visuomenių bendrabūvio, po litinės elgsenos ir komunikacijos taisyklės. Šiam didelių pokyčių laikui apibūdin ti šiuolaikinė istoriografija naudoja vadinamojo „ilgojo XVI amžiaus" koncepciją. Laikotarpis nuo XV a. vidurio iki Trisdešimties metų karo pradžios 1618 m. arba net iki jo pabaigos 1648 m. suprantamas kaip perėjimo iš Viduramžių į Naujuo sius amžius laikas. „Ilgojo XVI amžiaus" koncepcija padeda, nepriešinant dviejų epochų, pamatyti visą pereinamojo laikotarpio reiškinių spektrą, susipinančius besibaigiančių Vidurinių amžių ir Naujųjų laikų gimimo ženklus. Toks periodi- zavimas leidžia sukurti kitokį nei tradicinis aptariamo laikotarpio Europos istori jos vaizdą. Jame nebeakcentuojama atskirtis - naujoves nešanti Vakarų Europa ir atsiliekantys, naujoves tik perimantys ir atkartojantys kiti regionai. Pabrėžiama, kad protomodernybės procesai turėjo bendras šaknis, iš jų išaugo Naujųjų laikų
Europa1. Taip suprantamoje Europoje galima pamatyti ir Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės bajoriškąją bendruomenę, parodyti jos dalyvavimą sociopolitiniuose ir sociokultūriniuose epochos procesuose, svarstyti jos politinės kultūros formavi mosi, kaitos procesų spektrą europiniame kontekste.
1 Plačiau: Lietuvos istorija, t. IV: J. Kiaupienė, R. Petrauskas, Nauji horizontai: dinasti ja, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 т., Vilnius, 2009; Lietuvos istorija, t. V: J. Kiaupienė, I. Lukšaitė, Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529-1588 metais, Vilnius, 2013, p. 23-25. 12
Šio tyrimo tikslas - patikrinti ir pagrįsti mokslinę prielaidą, kad XV a. antrojoje-XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sociopo- litinė, sociokultūrinė bendruomenė sukūrė ir išpuoselėjo savitą politinę kultūrą, kurią galima apibūdinti kaip Europos fenomeną. Studijoje bus nagrinėjama vals tybėje buvusio visateisio bajorų luomo politinė laikysena, sukurtosios valstybės viduje ir už jos sienų įvairiais būdais skleistos vertybinės nuostatos, apibūdinan čios valstybę, jos valdymą ir reprezentaciją, teisę ir kitas sociopolitinės sistemos grandis, taip pat įvertinami šių nuostatų praktinio įgyvendinimo rezultatai. Ieš koma teorinių ir faktografinių argumentų, liudijančių, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė kultūra atliko sociopolitinės ir sociokultūrinės jungties, laidininko vaidmenį tarp romėniškosios Vakarų ir bizantiškosios Rytų geopoliti nių ir geokultūrinių erdvių, kad ji suformavo etniškai nevienalytės, įvairiakalbės, daugiatikybės, daugiakultūrės valstybės erdvę, kuri ankstyvaisiais Naujaisiais laikais tapo integralia Vakarų politinės sistemos dalimi. Toje erdvėje lygia greta formavosi skirtingų etnosų tautiniai identitetai ir egzistavo savita sociopolitinės bendrijos valstybinio identiteto, kuris sutelkė pliuralistinę bendruomenę, forma. Atskleidžiamas ilgalaikis šios politinės kultūros poveikis geopolitinio ir geokultū- rinio Vidurio Rytų Europos regiono, kurio sankirtos su Rytų Europa ribą šiuolai kiniai istorikai ir politologai sieja su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių teritorijų ribomis, politinio mentaliteto susidarymui.
Tyrimui pasirinktos sociopolitinių ir sociokultūrinių procesų tyrėjų sukurtos, apsvarstytos, tiems procesams pažinti ir apibūdinti tinkančios sąvokos politinė kultūra ir politinė tauta. Sąvoką politinė kultūra XX a. antrojoje pusėje, atlikę penkių šalių (Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Meksikos) gyventojų politinių nuostatų tyrimą apklausos būdu, sumodeliavo, išdėstė jos turinio išaiš
kinimą sociologai Gabrielius Almondas ir Sidnėjus Verba2. Šiandien G. Almondo ir S. Verbos studija yra virtusi politinės kultūros teorinės sampratos klasika. XX a.
2 G. A. Almond, S. Verba, The Civic Culture. Political Attitudes and Democracy in Five Na tions, Princeton, New Jersey, 1963. ĮVADAS 13
antrojoje pusėje sąvoka politinė kultūra pradėjo funkcionuoti sociologijos ir poli tinių mokslų kalboje, sukeldama diskusijas su jas sukūrusių Almondo ir Verbos įžvalgomis. Sąvoką politinė kultūra perėmė, pradėjo taikyti tyrimuose ir istorikai. Tačiau šiuolaikinėje istoriografijoje politinės kultūros samprata įvairuoja, skir tingai įsivaizduojami ir šio fenomeno tyrimo būdai. Diskutuojama, ar korektiška ieškoti politinės kultūros raiškos būdų ir formų tiriant istorinių laikų, pavyzdžiui, Antikos, Vidurinių amžių, ankstyvųjų Naujųjų laikų, visuomenes, ar politinė kul tūra tėra moderniųjų laikų fenomenas. Nekartosime šių teorinių diskusijų. Są vokos politinė kultūra sampratas, jų panaudojimo galimybes, svarbą politiniams
procesams pažinti aptarė Stephenas Chiltonas3. Iš kultūros istorijos tyrimų pers pektyvos sąvoką politinė kultūra nagrinėjo, ieškojo naujų teorinių prieigų Barba
ros Stollberg-Rilinger suburtas mokslininkų kolektyvas4.
Teorinės, metodologinės diskusijos išplėtė pradinį sąvokos politinė kultūra tu rinį, atvėrė galimybes vartoti ją ne tik tiriant dabarties politinius procesus, bet ir taikyti istoriniams laikams. Kita vertus, Viduramžių ar ankstyvųjų Naujųjų laikų istorikas supranta, kad šios sąvokos neįmanoma vartoti be išlygų. Sociologai gali apklausti dabarties visuomenės narius, atlikti empirinį tyrimą. Istorikas, tirian tis praeitų laikų politinę kultūrą, apklausos atlikti negali, jam tenka dirbti su in formacija, kuri yra užkoduota įvairaus pobūdžio, skirtingo informatyvumo rašy tiniuose ir daiktiniuose šaltiniuose. Istorikas privalo dešifruoti šaltinių medžiagą ir perteikti joje slypinčią informaciją šiuolaikiniam žmogui suprantama mokslo kalba. Todėl tokiame tyrime svarbi ne tik faktografija, bet ir istoriko interpretacija.
3 Plačiau: Grounding Political Development (2nd [www] edition). Prieiga per internetą:
ц Plačiau: Was heißt Kulturgeschichte des Politischen? Herausgegeben von B. Stollberg-Ri linger, Berlin, 2005. Šiuolaikinėje mokslo kalboje sąvoka politinė kultūra nėra visų tyrėjų vieno dai suprantama, įvairiai aiškinamas ir jos turinys. Diskutuojama, kur pasibaigia politika ir prasideda politinės kultūros erdvė, koks yra politinės kultūros sąryšis su politine mintimi. Svarstoma, ar ši sąvoka aprėpia tik visuomenės ir atskirų in dividų dvasinio gyvenimo sferą, ar politinė kultūra gali būti suprantama tik kaip rinkinys simbolinių veiksmų, kuriais individai ir visuomenės grupės formuluoja ir įgyvendina savo siekius. Svarstoma, ar ši sąvoka gali būti taikoma ir nagrinėjant valstybės santvarką, jos organizacijos principus, sukurtus institutus ir jų veiklą, taip pat valdančiųjų ir kitų visuomenės narių santykius. Istorikų įnašas į šių te orinių diskusijų plėtotę gali būti reikšmingas, nes jų tyrimai suteikia teorinėms įžvalgoms ir interpretacijoms būtiną pagrindą - šaltinių medžiagą. Kuo daugiau mokslinėje apyvartoje atsiras tokių šaltinių, kuo didesnė bus jų įvairovė, tuo skai dresnis darysis sąvokos politinė kultūra turinys. Atsivers naujų galimybių suprasti politinės kultūros sklaidos viešojoje erdvėje mechanizmus, išsiaiškinti, kaip ku riama politinė kultūra, koks yra sąryšis tarp politinės kultūros ir atskirų visuome nės narių, grupių, sluoksnių vertybinės orientacijos, politinės elgsenos, istorinės savivokos, savimonės ir identiteto formavimosi, kokie galimi politinės kultūros raiškos būdai ir formos, taip pat atsakyti į kitus šios srities tyrėjams kylančius klausimus.
Sąvokos turinio sampratos pasirinkimą dažniausiai nulemia atliekamo kon kretaus tyrimo tikslai. Lietuvos mokslinėje kalboje ir viešojoje erdvėje pastarai siais metais sąvoka politinė kultūra taip pat vis dažniau vartojama. Tačiau Lietu vos kultūros teorijos ir istorijos darbuose teoriniai šios problemos aspektai nėra apsvarstyti, neturime ir aiškios teorijos lygmens sąvokos politinė kultūra sampra tos5. Tai pasakytina ir apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros tyrimų būklę.
5 Teoriniai Lietuvos politinės kultūros tyrimai galėtų būti plėtojami gilinantis j vadina mąją „kultūrinę istoriją". Išsamią šio Vakarų istoriografijos reiškinio apžvalgą su trans- disciplininiais ekskursais j sociologijos ir kultūrinės antropologijos sritis yra pateikęs Zenonas Norkus straipsnyje Senoji kultūros istorija ir naujoji kultūrinė istorija, Lietuvos istorijos studijos, 1.15,2005, p. 17-37. ĮVADAS 15
Šioje knygoje sąvoka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė kultūra su prantama plačiąja prasme, kaip ankstyvųjų Naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės sociopolitinės ir sociokultūrinės bendruomenės (politinės tautos) suformuluotų teorinių politinių ir teisinių nuostatų, išreiškiančių vertybinę politi nės kultūros kūrėjų orientaciją, ir praktinių veiksmų visuma. Sąvoka politinė tauta taip pat neturi istorinių šaknų, yra moderniųjų laikų po litinės filosofijos konstruktas. Istorikai diskutuoja dėl šios sąvokos turinio ir jos taikymo sociopolitinės ir sociokultūrinės Vidurinių amžių ir ankstyvųjų Naujų jų laikų istorijos tyrimuose pagrįstumo. Vieni tyrėjai šią sąvoką priima ir vartoja, kiti - atmeta kaip nepagrįstą istorinių šaltinių nulemto konteksto modernizaciją. Tokią situaciją matome ir šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Sąvoka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė tauta tebėra diskusinė, teoriškai nesumode liuota. Teorijos lygmeniu mėginant apibrėžti sąvoką politinė tauta ir jos vartoji mą, išsiskyrė šiuolaikinių Lietuvos istorikų Alvydo Nikžentaičio ir Ingės Lukšaitės nuomonės. Abu istorikai politinės tautos / bendruomenės problematiką sieja su tautinio identiteto problema, bet daro skirtingas išvadas.
A. Nikžentaitis vartoja sąvoką politinė tauta, nurodo, kad naujausi politinės tautos tyrinėjimai ją laiko etnopolitiniu dariniu, apimančiu aktyviai politikoje da lyvaujančius diduomenės atstovus, kuriems būdinga aiškiai išreikšta tautinė savi monė. Atkreipia dėmesį, kad naujausioje literatūroje ypač pabrėžiama tautinės sa vimonės svarba, jos buvimas ar nebuvimas laikomas pagrindiniu politinės tautos
Viduramžiais ir Naujaisiais laikais kriterijumi6. I. Lukšaitė, aptardama sąvokos politinė tauta tikslumą ir jos vartojimo tikslin gumą, pabrėžia, kad, nors šis terminas paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys tės istoriją nagrinėjančiuose darbuose, esama ir kitos nuomonės dėl abiejų termi ną sudarančių dėmenų tinkamumo. Autorė pritaria Lenkijos sociologijos teorijų ir visuomenės raidos koncepcijų tyrėjos Annos Kłoskowskos siūlymui vietoj sąvokos
6 Plačiau: A. Nikžentaitis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos specifi ka ir santykis su moderniąja tauta, Praeities pėdsakais. Skiriama Profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui, Vilnius, 2007, p. 135-154- 16
politinė tauta vartoti sąvoką valstybinė tauta (lenk. „naród państwowy"). Taip ter minijoje būtų atskiriami du dalykai - politinė, valstybinė konsolidacija ir etniniai (tautiniai) procesai. Lietuvių kalboje, norint išvengti sąvokos dvilypumo, vertėtų atsisakyti termino tauta, kai norima apibūdinti bendriją, buriamą valstybės, tais atvejais, kai nenagrinėjama jos etninė konsolidacija. Taip sumažėtų sąvokų mai šatis. Lietuvių kalba priklausymo valstybei, valstybinio bendrabūvio formuojamą bendriją I. Lukšaitė siūlo vadinti politinė bendrija arba valstybinė bendrija, nes po
litinės bendrijos ir tautos požymiai nėra tapatūs7.
Istorikų teorinį instrumentarijų sudarančių pagrindinių sąvokų pasirinkimą kiekvienu atveju nulemia tyrimo prioritetai ir strategija. Sąvokas politinė tauta ir politinė kultūra renkasi konstruktyvizmo strategijos šalininkai. Jie, pasakoda mi apie praeitį, stengiasi nekartoti šaltinių kalbos, o sukuria savą, šiuolaikiniam
skaitytojui suprantamą konceptualią mokslinę kalbą8. Teoriškai prioritetu pasi rinkę konstruktyvizmo koncepciją, studijoje teikiame sąvokas, kurios šiuo metu yra priimtos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikų dažniausiai vartojamos. Naujų sąvokų kūrimas šiuo atveju tik sukeltų didesnę sumaištį ir vargu ar išgry nintų pačias sąvokas, leistų rasti visiems priimtiną kalbinę jų išraišką. Toks dar bas - istorijos teorijos ir metodologijos žinovų priedermė.
Šio tyrimo subjektui, geopolitinėje ir geokultūrinėje Vakarų (Romos) ir Rytų (Bizantijos) civilizacijų sandūros erdvėje susiklosčiusiai, valstybės gyvenime vi sateisei daugiatautei, daugiakalbei, įvairiatikybei ir daugiakultūrei bajoriškajai bendruomenei apibūdinti pasirinkta sąvoka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
71. Lukšaitė, Liublino unija ir identitetu kaitos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. antroje pusėje / Unia lubelska a zmiany tożsamości w Wielkim Księstwie Litewskim w drugiej polowie XVI wieku, Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas / Unia lubelska: idea i jej kontynuacja. Tarptautinės mokslinės konferencijos, vykusios 2009 m. lapkričio 19- 20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, pranešimų pagrindu parengtas mokslinių straipsnių rinkinys / Materiały z międzynarodowej konferencji naukowej, która odbyła się w dniach 19-20 listopada 2009 roku w Wilnie w Muzeum Sztuki Użytkowej, sudary tojai / opracowanie L. Glemža, R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2011, p. 224-225,243.
8 Plačiau: Z. Norkus, Maxo Weberio feodalizmo samprata ir Lietuvos istorija, Lietuvos istorijos studijos, 1.1,1997, p. 44-/15- ĮVADAS 17
politinė tauta. Ji, mūsų manymu, geriausiai atskleidžia senosios Lietuvos valstybės ir politikos vienijamos sociopolitinės ir sociokultūrinės bendruomenės, kūrusios ir puoselėjusios savitą ankstyvųjų Naujųjų laikų pradžios politinę kultūrą, prigim tį. Šaltiniai liudija, kad aptariamu laikotarpiu ši bendruomenė pati prisistatydavo ne tautinę, o valstybinę priklausomybę apibūdinančiais žodžiais - „Mes, Lietuva",
„Mes, Lietuvos tauta"9. Derinyje su būdvardžiu politinė žodžiui tauta suteikiama platesnė nei moderniojo tautiškumo samprata. Lietuvos istoriografijos tyrimų kon tekste sąvoka politinė tauta išsamiau aptariama knygos skyriuje „Sociopolitinis ir sociokultūrinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės portretas".
Aukso amžiaus metafora knygos pavadinime pasirinkta siekiant pabrėžti, kad XV a. antroji-XVII a. pirmoji pusė gali būti suprantama kaip vientisas laikas, kai susiklostė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė tauta, kuri sukūrė, išpuo selėjo savitą valstybės valdymo, gynimo ir reprezentavimo kultūrą. Laikas, kai po litinė tauta, perėmusi Viduramžių Lietuvos kunigaikščių monarchijos sukurtąsias politines vertybes, suteikė joms naujos epochos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko kultūrų suformuotą dvasią. XIX-XX a. šios vertybės patyrė to meto nulemtas mo difikacijas, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos paveldėtojų, Vidurio Rytų Europos regiono moderniųjų tautų intelektiniu turtu, kuriuo buvo pasinau dota kuriant tautines valstybes ir kurio apraiškų pastebima ir šiuolaikinių Vidurio Rytų Europos regiono tautų mentalitete. Politinės kultūros pažinimas leidžia pa matyti mentalines jungtis, kurios sieja šiuolaikines visuomenes su praeityje puo selėtų vertybių pasauliu, išgryninti sąvokų politinė tauta ir politinė kultūra varto seną šiuolaikinės Lietuvos politikos kalboje.
Chronologiškai tyrimas apima XV a. antrąją-XVII a. pirmąją pusę. Laikotar pio pradžios sąlygine data pasirinktas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Jogailos jaunesniojo sūnaus Kazimiero išrinkimas 1440 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kazimiero išrinkimas nebuvo derintas su Lenkijos kara liumi Vladislovu, vyresniuoju Kazimiero broliu, ir Lenkijos Karalystės diduomene.
9 Plačiau: J. Kiaupienė, „Mes, Lietuva". Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas), Vilnius, 2003. 18
Šis veiksmas buvo Lietuvos politinio elito, atstovavusio besiformuojančiai politi nei tautai, politinės valios išraiška. Kazimiero išrinkimas didžiuoju kunigaikščiu
pažeidė 1413 m. Horodlės susitarimus10, liudijo vykusį Lietuvos diduomenės kon- solidavimosi procesą, kuriamą naują santykį su valdovu ir dinastinės unijos sai
tais susietos Lenkijos Karalystės diduomene11. Naujas besiformuojančią politinę bendruomenę vienijęs bruožas buvo atsirandantis supratimas, kad Lietuvos Di džioji Kunigaikštystė yra ne tik valdovų, bet ir jos politinė tėvonija. S. C. Rowel- lo manymu, 1440 m., vos pradėjusi konsoliduotis, Lietuvos bajorija suprato, kad valstybė yra taip pat ir politinės tautos tėvonija, tai, o ne patriotizmas yra raktas, leidžiantis suprasti XV a. vidurio pliuralistinę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lietuvos-Lenkijos santykius. Tai ypač aiškiai buvo matoma 1445-1447 m. derybų dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rinkimo Lenkijos kara
liumi laikotarpiu12.
Politinės tautos tapsmui, politiniam ir socialiniam valstybės gyvenimui bene svarbiausia buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio 1447 m. gegužės 2 d. privilegija. Ji buvo susijusi su konkrečia politine situacija, atsižvel giant į valdovo rezidavimo svetur, Lenkijos Karalystėje, kontekstą. Kazimieras,
10 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje vykusio Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės valdovų Jogailos ir Vytauto bei dviejų valstybių diduomenių ir bajorų atsto vų suvažiavime priimti dokumentų tekstai ir juos nagrinėjantys tiriamieji straipsniai paskelbti: 1413 m. Horodlės aktai (dokumentai ir tyrinėjimai) / Akty Horodelskie z 1413 roku (dokumenty i studia), sudarė / pod redakcją: J. Kiaupienė, L. Korczak, parengė / opracowali: J. Kiaupienė, L. Korczak, P. Rabiej, E. Rimša, J. Wroniszewski, Vilnius / Kraków, 2013.
11 Prozopografinis aptariamo laiko diduomenės portretas pristatytas: R. Petrauskas, Lie tuvos diduomenė XIV a. pabaigoje-XV a. Sudėtis - struktūra - valdžia, Vilnius, 2003, p. 188-208.
12 S. C. Rowell, Casimir Jagiellończyk and the Polish Gamble, 1445-7, Lithuanian Histori cal Studies, t. 4.1999. Р- 39: „In the 1440s the Lithuanian nobility was only just begin ning to consolidate its nascent opinion that the Grand Duchy was its political patrimony too. It is in patrimony, not patriotism that key to understanding the mid-fifteenth-cen tury pluralistic Grand Duchy and Lithuano-Polish relations, especially the coronation election of 1445-47 lies." ĮVADAS 19
tapdamas ir Lenkijos karaliumi, privilegijoje apibrėžė savo, kaip Lietuvos vals tybės tėvonio, Gediminaičių dinastijos teisių paveldėtojo, santykį su Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės suverenia politine tauta. Valdovas pažadėjo, kad dvarus, pilis, pasaulietines ir bažnytines tarnybas suteiks tik vietos kilmingiesiems ir ne- spręs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalų be krašto didikų pritarimo. Toks buvo tuo metu daugelyje Europos kraštų įsitvirtinusios indigenato teisės princi pas - rezervuoti pareigybes ir tarnybas krašto kilmingiesiems. Bajorams leista nevaržomai vykti tobulinti riterystės į bet kuriuos užsienio, išskyrus priešiškus, kraštus. Tai atvėrė kultūrinių ir politinių kontaktų su Renesanso Europa erdvę.
1447 m. privilegija Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų sandūroje teisės kalba užrašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų luomo savarankiškumo pagrindus, atvėrė naują besiformuojančios politinės tautos dalyvavimo valstybės valdyme laikotarpį. Privilegija buvo nebe Viduramžių valdovo valios ir malonės aktas, o susitarimo su valdiniais įforminimas, kūrė teisės ir pareigos sąvokomis grįstus visuomeninius ryšius. 1447 m. akto raidė ir dvasia liudijo ankstyvosios mo dernizacijos laikotarpio situaciją.
Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m. tapęs Aleksandras Jogailaitis taip pat paskelbė privilegiją. Joje buvo ne tik patvirtinti visi ankstesnių valdovų įsipareigo jimai Lietuvos valstybei ir jos politinei bendruomenei, bet ir įrašyti nauji straips niai. Politinės kultūros požiūriu svarbiausia, kad Aleksandro privilegija įteisino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarybos išaugusį politinį diduomenės institutą - šaltiniuose vadinamą Ponų taryba (istoriografijos kalba - Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės taryba) - ir jos veiklos prerogatyvas. Privilegijoje valdovas pasiža dėjo nekeisti bendrai su Taryba priimtų nutarimų. Nuo šiol Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai turėjo būti skiriami ir atleidžiami, o užsienio politika vykdoma su Ponų tarybos žinia13.
Plačiau: Lietuvos istorija, t IV: J. Kiaupienė, R. Petrauskas, Nauji horizontai: dinasti ja, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 т., Vilnius, 2009, p. 315-320. 20
XV a. pabaigoje susidarė nauja situacija, kurios svarbiausias bruožas buvo tai, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryba, sudaryta iš politinės tautos atstovų, aukštųjų dvasininkijos ir pasaulietinių pareigūnų, prisiėmė su valdovu derinamas politines savo kaip „kolektyvinio" monarcho, alternatyvios „korpora- tyvinės" dinastijos"' teises ir pareigas. 1506 m. Žygimanto Senojo ir 1529 m. Žygi manto Augusto vardu paskelbtose privilegijose Ponų tarybos teisės buvo dar kartą patvirtintos ir patikslintos.
Tyrimas baigiamas XVII a. vidurio karinės ir politinės krizės, sukrėtusios Abiejų Tautų Respubliką ir visą Vidurio Rytų Europos regioną, pradžia. XVII a. vi durį istorikai neretai vadina esminių pokyčių visoje Europoje ženklu. 1648 m. Vest falijos taikos sutartimi pasibaigė Trisdešimties metų karas (1618-1648), kuris buvo apėmęs beveik visą Europą. Tai buvo religinis karas, vykęs tarp protestantų ir ka talikų, taip pat - valstybių konfliktas dėl politinės ir karinės hegemonijos ir teri torijų. Šis ilgalaikis karinis konfliktas palietė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys tės visuomenę, ir 1569 m. sukurtąją sudėtinę Lenkijos-Lietuvos valstybę - Abiejų Tautų Respubliką - valdžiusią Vazų dinastiją. Abiejų Tautų Respublika beveik iki pat 1648 m., remdamasi Habsburgais, o XVII a. penktajame dešimtmetyje lavi ruodama tarp Habsburgu ir Prancūzijos, realiai pretendavo į hegemoniją Vidurio Rytų Europos regione. Tačiau 1648 m. prasidėję karai sugriovė pretenzijas į regio ninę hegemoniją. Maža to, pradėjo keistis geopolitinė regiono situacija. 1648 m. Brandenburgas išsikovojo prieigą prie Baltijos jūros - Pomeranijos žemės rytinę dalį. 1656-1657 m. po trumpo Brandenburgo-Prūsijos valstybės karinio konflikto su Abiejų Tautų Respublika buvo išsikovotas Prūsijos Kunigaikštystės atleidimas nuo leninės priklausomybės Lenkijos Karalystei, prasidėjo spartus Prūsijos-Bran- denburgo stiprėjimas ir įtakos Europoje didėjimas. Nepasiteisino viltys, kurios
„Korporatyvinės" dinastijos, papildančios Jogailaičių dinastiją, samprata, siejant su politinės visuomenės (tautos) susiformavimu ir stiprėjimu, aptariama: S. C. Rowell, Iš davystė ar paprasti nesutarimai? Kazimieras Jogailaitis ir Lietuvos diduomenė 1440- 1481 metais, Lietuvos valstybė XII-XVIII a., Vilnius, 1997, p. 45-74; S. C. Rowell, Bears and Traitors, or Political Tensions in the Grand Duchy, ca. 1440-1481, Lithuanian Histo rical Studies, t. II, 1997, p. 28-55. ĮVADAS 21
buvo dėtos į Vazų dinastijos atstovus Abiejų Tautų Respublikos soste. Priešingai nei tikėtasi, kad naujoji dinastija soste suteiks papildomos geopolitinės galios varžybose su Rusijos valstybe, Vazų dinastijos valdovai, siekdami Švedijos Kara lystės sosto, įtraukė Abiejų Tautų Respubliką į naujus karus. Situaciją dar labiau komplikavo 1648 m. prasidėjęs Ukrainos kazokų sukilimas, 1654-1655 m. karo su
Maskva ir 1655-1660 m. karo su Švedija pradžia15. Simboliniu nagrinėjamo politinės kultūros raidos etapo pabaigą žyminčiu įvy kiu pasirinkta 1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose pasirašyta Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės sutartis su Švedijos Karalyste, vadinamoji Kėdainių unija. Šiuo aktu buvo nutraukiama 1569 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija su Lenkijos Karalyste ir išeinama iš jungtinės valstybės - Abiejų Tautų Respublikos. 1655 m. spalio 20 d. sutarties dokumentą pasirašė daugiau kaip 1100 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos atstovų, kurie savo ir savo įpėdinių vardu atsisakė paklusnumo Lenkijos karaliui Jonui Kazimierui, panaikino visas jo teises Lietuvos valstybės atžvilgiu ir pripažino Švedijos karalių Karolį X Gustavą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu16. Gintautas Sliesoriūnas pabrėžia, kad tai buvo vienintelis
15 Plačiau: Lietuvos istorija, t. VI: G. Sliesoriūnas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pabaigoje-XVIII a. pradžioje (1588-1733 metais), Vilnius, 2015, p. 415-462. 16 Istoriografijoje 1655 m. Kėdainių sutartis vertinama prieštaringai: Klasikinis Lietuvos istoriografijos veikalas tebėra Antrojo pasaulinio karo išvakarėse parašyta ir Antano Tylos 1990 m. spaudai parengta Adolfo Šapokos studija 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais, Vilnius, 1990. Naujas Lietu vos istoriografijos požiūris išdėstytas: Lietuvos istorija, t. VI: G. Sliesoriūnas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pabaigoje-XVIII a. pradžioje (1588-1733), p. 462-469. Šiuolaikinės Lenkijos istoriografijos interpretacija išdėstyta sintezėje: Wielka Historia Polski, tom III, część I: J. A. Gierowski, Rzeczpospolita w dobie złotej wolności (1648- 1763), Kraków, 2003. Dar viena šiuolaikinės istoriografijos pozicija išsakyta Švedijoje parengtoje ir išleistoje disertacijoje: A. Kotljarchuk, In the Shadows of Poland and Russia. The Grand Duchy of Lithuania and Sweden in the European Crisis of the mid-i7'h Century, Södertörns högsko- la, 2006. Trumpa Kėdainių sutarties diskusinių vertinimų apžvalga pateikta: J. Kiaupienė, A. Za krzewski, Unie polsko-litewskie - próba nowego spojrzenia, Lex est Rex in Polonia et in Lithuania... Tradycje prawno-ustrojowe Rzeczypospolitej - doświadczenie i dziedzictwo, 22
realus bandymas nutraukti Lietuvos valstybinį ryšį su Lenkija per visą jo egzista vimo laikotarpį nuo pat 1569 m. Liublino unijos iki Rusijos, Prūsijos ir Austrijos įvykdyto sudėtinės Lenkijos-Lietuvos valstybės - Abiejų Tautų Respublikos - pa dalijimo 1795 m. 1655 m. Kėdainių sutartis su Švedija nevirto politiniu „kūnu", 1656 m. Lietu vos Didžioji Kunigaikštystė atkūrė valstybinius santykius su Lenkijos Karalyste, Abiejų Tautų Respublika išliko Europos geopolitiniame žemėlapyje, bet pasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip politinis, valstybinis „kūnas" XVII a. vidu rio politinius, karinius ir socialinius sukrėtimus atlaikė, tačiau jos visuomenė iš krizės išėjo patyrusi didžiulių demografinių, materialinių ir dvasinių praradimų. Per XVII a. vidurio karų ir okupacijų metus subrendo ir politinės kultūros pokyčių prielaidos. Abiejų Tautų Respublikoje tapo matomi kitokie, geopolitinės ir valsty bingumo krizės paženklinti bruožai, keitėsi ir jos politinių bendruomenių elgsena. Tai turėtų būti atskiro tyrimo tema.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV a. antrosios-XVII a. pirmosios pusės politinė kultūra, kaip savarankiškas objektas, Lietuvos istoriografijoje visapusiš kai nėra nagrinėta. Prieš keliolika metų suformuluotos ir tarptautinei auditorijai pristatytos pirminės įžvalgos, aptariančios XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš
tystės politinės kultūros savitus bruožus, diskusijos neišprovokavo17. Pastaruo ju metu pasirinktiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV-XVI a. politinės
Warszawa, 2008, s. 65-82; 2-asis papildytas leidimas: J. Kiaupienė, A. Zakrzewski, Unie polsko-litewskie - spojrzenie z dwóch stron, Lex est Rex in Polonia et in Lithuania... Tra dycje prawno-ustrojowe Rzeczypospolitej - doświadczenie i dziedzictwo, pod red. A Jan kiewicza, Warszawa, 2011, s. 61-84. J. Kiaupienė, Litewskie cechy kultury politycznej szlachty Wielkiego Księstwa Li tewskiego w XVI wieku, Kultura Litwy i Polski w dziejach. Tożsamość i współistnie nie. Materiały międzynarodowej konferencji zorganizowanej w dniach 15-17 paź dziernika 1998, Kraków, 2000, s. 67-78; Ю. Кяупене, Особенности политической культуры Великого Княжества Литовского в XVI в., Балты и Великое княжество Литовское. Историко-лингвистический взгляд. Памяти Эгидиюса Банёниса, Москва, 2007, с. 54-66. Taip pat publikacijoje: XVI amžiaus Lietuvos ir Lenkijos politi nės kultūros šaltiniai (1562 metų tekstai), parengė J. Kiaupienė, Vilnius, 2008. ĮVADAS 23
kultūros raiškos pavidalams nagrinėti daugiausia dėmesio skiria Darius Kuolys pirmojoje rašomos trilogijos knygoje18. Autorius pabrėžia, kad iki šiol egzistuojanti perskyra tarp senosios ir dabartinės Lietuvos, nutrūkęs Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės naratyvas buvo viena didžiausių paskatų imtis nuodugnesnių šio pa sakojimo tyrimų, mėginti išryškinti idėjas, simbolines reikšmes, vaizdinius ir ben drąsias vietas, sudariusias šio naratyvo branduolį. Kultūros istoriko nagrinėjamos problemos, panaudoti šaltiniai dažnai susiliečia su mūsų studijos temomis. Todėl darbe atsižvelgsime į Dariaus Kuolio mintis ir įžvalgas, remsimės jomis arba su jo mis diskutuosime.
Kuriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų Naujųjų laikų poli tinę kultūrą, dalyvavo daugiatautė, įvairiatikybė, daugiakultūrė valstybės gyve nime buvusi visateisė diduomenės ir bajorijos bendruomenė. Šios savanoriškumo pagrindais susikūrusios bendruomenės politinė kultūra yra taip pat šiuolaikinės Baltarusijos ir Ukrainos visuomenių mentalinis paveldas.
Tačiau dabartinės Baltarusijos istoriografijos situacija gana kebli, trukdan ti pasinaudoti jos įdirbiu. Alfredas Bumblauskas, 2008 m. nagrinėdamas Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos paveldėtojų nacionalinių istoriografijų raidos tendencijas, nurodė, kad sunkiausia yra tikėtis šiuolaikinės Baltarusijos istoriografijos permainų. Iš vienos pusės, ji tik šiandien pergyveno „nacionalinės" paradigmos formavimosi stadiją, iš kitos - šis procesas vyksta tebedominuojant komunistinei maskvocentrinei paradigmai. Tuo galima paaiškinti nacionalinio baltarusių naratyvo radikalizmą. Kita vertus, autoriaus nuomone, vien naciona lizmu paaiškinti „Lietuvos / Litvos" distinkciją neįmanoma. Būtina aiškintis to liau šios distinkcijos sąsajas su 1990-1991 m. politiniais įvykiais19. Šią temą toliau nagrinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Bal tarusijos istoriografiją gerai pažįstantis ir tiriantis Rūstis Kamuntavičius. Autorius
18 D. Kuolys, Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija, pirmoji knyga Respublikos steigimas, Vilnius, 2009. 19 A. Bumblauskas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo „dalybos" ir „Litva / Le- tuva" distinkcijos konceptas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ir paveldo „dalybos", Vilnius, 2008, p. 15-66. 24
nurodo, kad po 1989-1990 m. politinių pokyčių Vidurio Rytų Europoje patys bal tarusiai išgyveno daug transformacijų, nuolat keisdami naratyvą apie savo pa
čių praeitį20. Aptardamas Baltarusijos istorijos naratyvus ir jų galimybes, istori kas rašo, kad galima drąsiai teigti, jog šiandienis baltarusių nacionalinis istorijos pasakojimas yra daug prieštaringesnis ir nepalyginti menkiau artikuliuotas nei lietuviškasis. Jis dar nenusistovėjęs, ir todėl labai problemiška tiksliai formuluoti svarbiausius jo teiginius. R. Kamuntavičius išskiria du pagrindinius pasakojimus apie Baltarusijos praeitį.
Pirmasis, prosovietinis, remiasi nuostata, kad lietuviai ir lenkai buvo balta rusių engėjai, o rusai - gelbėtojai. Šiame pasakojime Lietuvos Didžioji Kunigaikš tystė yra lenkų ir lietuvių dominuojamas kraštas, kuriame baltarusiai tebuvo bau
džiauninkai2'. Tokiame Baltarusijos istoriografijos naratyve nerasime politinei kultūrai skirtų tyrimų.
Antrasis pasakojimas - tautinis baltarusiškas. Šis pasakojimas pastarąjį de šimtmetį skverbiasi į Baltarusijos viešąją erdvę, mokyklinius vadovėlius ir perfor muoja visuomenės istorinius horizontus. Tačiau šiame pasakojime Lietuvos Di džioji Kunigaikštystė traktuojama kaip baltarusių valstybė. Tai vidun orientuotas,
dabartinę baltarusių tautą telkiantis naratyvas22. Toks Baltarusijos istoriografijos pasakojimas taip pat negali tenkinti šiuolaikinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės politinės kultūros tyrėjo.
Mūsų tyrimo tikslas yra atskleisti šioje Vidurio Rytų Europos dalyje su kurtos politinės kultūros fenomeną, kurį visų pirma nulėmė visuomenės
20 Plačiau: R. Kamuntavičius, Konfrontuojančios praeities reprezentacijos. Baltarusijos is torija iki 1795 m.: suprasti pasakojimą, Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Euro poje po 1989 m. Kolektyvinė monografija, Vilnius, 2015, p. 617-695. Skirtingų Baltaru sijos ir Lietuvos šiuolaikinių istorijos naratyvų, apribotų teritoriniu ir tautiniu požiūriu, poveikį posovietinei baltarusių ir lietuvių jaunuomenei autorius nagrinėja: R. Kamun tavičius, History of the Grand Duchy of Lithuania: Interpretations of the Young Belaru- sians and Lithuanians, The Construction of National Narratives and Politics of Memory in the Central and Eastern European Region After 1989, Kaunas, 2014, p. 75-98.
21 R. Kamuntavičius, Konfrontuojančios praeities reprezentacijos, p. 621. 22 Ten pat, p. 619-621. ĮVADAS 25
daugiakultūriškumas, parodyti kelių ankstyvųjų Naujųjų laikų tautų indėlį. Todėl naudoti vienos tautos vidun orientuotą naratyvą - problemiška. Šiuolaikinių Bal tarusijos istorikų tyrimai šioje studijoje bus panaudoti atskleidžiant produktyvų atskirų problemų faktografinių tyrimų įdirbį. Tiesa, aptariant būklę Baltarusijos istoriografijos, susiformavusios po 1989- 1990 m. pasikeitimų Vidurio Rytų Europos regione, tiriančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, būtina paminėti atskirai nuo R. Kamuntavičiaus pristaty tų dviejų istorijos naratyvų esantį, savarankiškai dirbantį dabartinės Baltarusijos istoriką Hienadzą Sahanovičių ir jo parašytą Baltarusijos istorijos nuo seniausių
laikų iki XVIII a. pabaigos sintezę23. Įvade autorius pabrėžia, kad jis norėjo atkreip ti skaitytojų dėmesį į tuos Baltarusijos praeities momentus, kurie tradiciškai lik davo nepastebėti ankstesnėse sintezėse. Istorikas turėjo tikslą pažvelgti į savo ša lies praeitį pabrėždamas žmogaus teisių perspektyvą, naujai įvertinti ankstesnės istoriografijos aštriai kritikuotą bajoriškąją demokratiją ir magdeburginių miestų savivaldą, akcentuoti jų svarbą, parodyti ankstyvąsias pilietinės visuomenės for mas, suteikti Baltarusijos istorijai iki XVIII a. pabaigos europinį kontekstą24. H. Sa- hanovičius mano esant baltarusius tarp valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštys tę, sukūrusių lietuvių, pabrėžia senosios, rusėniškos, baltarusių kultūros įnašą. Tokiame kontekste autorius pristato politinės tautos baltarusiškąją dalp. Parodo baltarusių protėvių stačiatikių rusėnų įsiliejimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės politinę tautą eigą, pabrėžia, kad baltarusiškoji politinės tautos dalis greitai susijungė su lietuviškąja diduomene, pradėjo tapatintis su Lietuvos valstybe kaip su sava. Senųjų stačiatikiškų giminių atstovai vis dažniau tapdavo katalikais, va dino save Lietuviais (politine to žodžio prasme), XVI a. išplito paprotys pasirašinė ti valstybinės svarbos dokumentus nationis Lithuaniae vardu, nors jie nemokėjo
23 Г. Саганов1ч, Нарыс гкторъп Беларуа ад старажытнасщ да канца XVIII стагоддзя, Мшск, 2001; Н. Sahanowicz, Historia Białorusi. Od czasów najdawniejs zych do końca XVIII wieku, przełoży! H. Łaszkiewicz. Instytut Europy Środkowo-Wscho dniej, Lublin, 2001.
2" H. Sahanowicz, Historia Białorusi, s. 20. 25 Plačiau: ten pat, p. 193-204. 26
lietuvių kalbos ir nepriklausė lietuviškajai kultūrai. Geri tokių lietuviškų giminių pavyzdžiai gali būti Sapiegos, Glebavičiai, Iljiničiai, Soltanai, Chodkevičiai, Polu-
binskiai ir kitos didikų giminės, kurių kilmė buvo baltarusiška ir ukrainietiška26. Baltarusijos istorikas H. Sahanovičius prieš keletą metų yra pateikęs savo ša lies posovietinės istoriografijos, tiriančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės is
toriją, apžvalgą, aptaręs kontroversiškus vertinimus ir jų priežastis27. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje iki 1569 m. buvo ir dalis šiuo laikinės Ukrainos teritorijų (sukūrus Abiejų Tautų Respubliką, visos Ukrainos že mės atsidūrė Lenkijos Karalystės sudėtyje). Tačiau šiuolaikinės Ukrainos istorijos naratyvas stipriai skiriasi nuo R. Kamuntavičiaus apibūdinto baltarusiškojo (pro- sovietiškojo ir tautinio baltarusiškojo). Ukrainos istorikai „nesisavina" Lietuvos valstybės kūrėjų vaidmens, kaip ir neneigia, kad kelis šimtmečius juos siejo ben dras gyvenimas su lietuviais ir baltarusiais vienoje valstybėje. Norint tuo įsitikin ti, užtenka susipažinti su pastaraisiais dešimtmečiais atliktais tyrimais, jų auto
rių Natalijos Jakovenko, Olenos Rusinos ir kitų darbais28. Būdingas šiuolaikinės
Ten pat, p. 196. Plačiau: Г. Саганович, Великое княжество Литовское в современной белорусской историографии, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ir paveldo „dalybos", P- 73-91- Plačiau: H. Яковенко, Паралельний свит. Дослгдження з icmopii уявленъ та ideu в УкраЫ XVI-XVII ст., Кшв, 2002; Н. Яковенко, УкраХнсъка шляхта з кшця XIV до середини XVII столхття. Волинь i Центральна Укртна. Видання друге, переглянуте и випралене, Кшв, 2008; N. Yakowenko, The Ukrainian Nobility. From the End of the 14th to the Middle of the 17th Century. Volhynia and Central Ukraine, Kyiv, 2008; H. Яковенко, Дзеркала гдентичности Дослгдження з icmopii уявленъ та ideü в Укра'М XVI-початку XVIIIстол'ття / N. Yakovenko, Mirrors of Identity. Studies in the History of Concepts and Ideas in Ukraine (16th through the Early 18th Century), Kyiv/ Кшв, 2012; H. Яковенко, Очерк истории Украины в средние века и раннее новое время. Авторизованный перевод с украинского В. Рыжковского, Москва, 2012; О. Русина, аверсъка земля у склад'х Великого княз1вства Литовського, Кшв, 1998; О. Русина, Cmydii з icmopii Киэва та кшвськог земли, Кшв, 2005; Н. Старченко, Честь, кров i риторика. КонфлЫт у шляхетському середовииц Волищ. Друга половина XVI-XVII столття, Кшв, 2014; N. Starchenko, Honour, Blood, and Retho- ĮVADAS 27
Ukrainos istoriografijos bruožas, iš ėmės skiriantis ją nuo tautinės baltarusiško sios, yra siekimas parodyti Ukrainos žemių ir tautos kultūrinį savitumą, jų būvį „tarp Rytų ir Vakarų", pabrėžti regioninį patriotizmą, jo gilias istorines šaknis. N. Jakovenko parodo Ukrainos žemių kultūrinį savitumą ir pabrėžia, kad politi nis elitas, kunigaikščiai, didikai ir bajorai ankstyvaisiais Naujaisiais laikais, jų žemėms esant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės sudėtyje, saugojo savo tautą ir jos vienovę.
Nuo 1386 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė, jos kultūros gy venimas buvo susijęs su lietuviškos kilmės Gediminaičių dinastijos valdytos Len kijos Karalystės kultūra. 1569 m. sukūrus sudėtinę Lenkijos-Lietuvos valstybę Abiejų Tautų Respubliką, dviejų visuomenių ryšiai išsiplėtė ir sustiprėjo, tai atsi spindi ir politinėje kultūroje. Lenkijos istoriografijoje XIX a. susiklostė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrimų kryptis, kurią palaiko ir puoselėja ir šiuolaikiniai istorikai.
Lenkijos istoriografija savitai supranta, traktuoja Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės politinę kultūrą. Ilgą laiką požiūrį lėmė vyravęs įsitikinimas, kad 1386 m. sudaryta Lenkijos-Lietuvos dinastinė unija davė pradžią Lietuvos valsty bės ir bajoriškosios visuomenės integracijos bei unifikacijos su Lenkija procesui, kuris XVI a. pasibaigė visišku dviejų politinių kūnų susiliejimu, virtimu nedalo ma Lenkija. Ši inkorporacinė tradicija nemato Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės bendruomenės savarankiško kuriamojo sociopolitinio ir sociokultūrinio vaidmens. Laikydamasis tokių Lenkijos istoriografijos tradicijų, politinės kultūros tyrimą atliko Edwardas Opalińskis. Studiją autorius pavadino „Lenkijos šlėktos politinė kultūra 1587-1652 metais. Parlamentinė sistema ir pilietinė visuomenė"29. Jeigu pa vadinimą perskaitytume pažodžiui, galėtume knygą padėti į šalį, įsivaizduodami,
ric. Conflicts in the Volhynian Gentry Milieu. Second Half of the i6,h through the Early 17th Century, Kyiv, 20ц. 29 E. Opaliński, Kultura polityczna szlachty polskiej w latach 1587-1652. System parlamen tarny a społeczeństwo obywatelskie. Warszawa, 1995. Ten pat, p. 10-15, aptariami pro blemos tyrimai, atlikti ankstesnės XX a. Lenkijos istoriografijos. 28
kad tyrimas apima tik Lenkijos šlėktos politinę kultūrą. Tačiau, formuluodamas tikslą, autorius rašo, kad bus siekiama kuo visapusiškiau atskleisti lenkų, lietuvių,
rusėnų šlėktos30 politinės kultūros XVI a. pabaigoje ir kito šimtmečio pirmojoje pusėje sampratą. Tyrimo objektai - šlėktos laikysena Respublikos politinės siste mos, atskirų institucijų, sudarančių šią sistemą, atžvilgiu, taip pat šlėktos vertybių sistema ir politinė savimonė, šlėktų visuomenės reagavimas į centrinės valdžios sprendimus bei reikalavimai ir siekiai, išsakomi politinės sistemos kūrėjams. Pa galiau, kaip rašo autorius, tyrimas taip pat apims politinės santvarkos ir politi nės kultūros ryšius. Pabrėžiama, kad tokia tyrimo kryptis, tikėtina, leis atsakyti į klausimą, ar lenkų, lietuvių, rusėnų politinė kultūra iš tikrųjų turėjo pilietinės kultūros bruožų, kurie būdingi visuomenėms, turinčioms politinės atsakomybės
suvokimą31.
1 Lenkijos istoriografijoje „šlėkta" (szlachta) vadinamas vidutinės ir smulkiosios bajori jos sluoksnis, kad būtų galima jj atskirti nuo bajorų luomo viršūnę sudariusių didikų {magnatów). Lietuvos istorikai visus kilmingųjų luomo narius vadina apibendrina muoju žodžiu „bajorija". Pavadinus visus šio luomo žmones bendru „bajorų" vardu, neketinama nutrinti jų vidinį susiskaidymą žyminčių ribų, nematyti tarp luomo narių skirtumų, nulemtų jų ekonominės, socialinės ir politinės padėties visuomenėje. Luo mo viduje egzistavusiems sluoksniams atskirti vartojamos sąvokos „kunigaikščiai", „didikai", vidutiniai, smulkieji arba eiliniai „bajorai". Lenkų kilmės, specifinę prasmę turintis žodis „šlėkta", kaip ir lotyniškasis „nobilis", pasitelkiamas tik cituojant šalti nius arba kitų autorių tyrimus. Žodis „šlėkta" vartojamas taip pat rašant apie Lenkijos visuomenę. Plačiau: J. Kiaupienė, „Mes, Lietuva", p. 50-69. Ten pat, p. 15-16: „Cel, który przed sobą stawiamy, to możliwie całościowe ujęcie kultu ry politycznej szlachty polskiej, litewskiej i ruskiej u schyłku XVI wieku i w pierwszej połowie następnego stulecia. Zgodnie z przyjętą definicją przedmiotem badań są posta wy szlachty wobec panującego w Rzeczypospolitej systemu politycznego, w tym posz- czególych instytucji tworzących go, a także szlachecki system wartości i świadomość polityczna, reakcje społeczeństwa szlacheckiego na decyzje władz centralnych oraz postulaty i żądania pod adresem instytucji tworzących system polityczny. Przedmio tem badań stały się wreszcie relacje między ustrojem politycznym a kulturą polityczną. Spodziewamy się, iż takie ujęcie tematu umożliwi udzielenie odpowiedzi na pytanie, czy kultura polityczna szlachty polskiej, litewskiej i ruskiej posiadała istotnie cechy kultury obywatelskiej, charakterystycznej dla społeczeństw świadomych własnej po dmiotowości i własnej politycznej odpowiedzialności." ĮVADAS 29
Matome, kad pagrindinis E. Opalińskio tyrimo subjektas - 1569 m. sukurtos Abiejų Tautų Respublikos šlėktos pilietinė laikysena. Šlėkta apibūdinama kaip luominiu pagrindu organizuota vieninga bajorų bendruomenė, puoselėjusi tokias pat politines vertybes, sutarianti dėl priemonių, kaip siekti savo tikslų. Autorius nesvarsto problemos, kada, kaip atsirado ši integruota politinė bendruomenė, ko kia buvo jos sudėtis. Tačiau atsako į šį klausimą savitai, nagrinėdamas Respubli kos šlėktos istorinės savimonės klausimą. Autorius neabejoja: Lenkijos, Lietuvos, Rusios šlėkta žinojo, kad praeityje jų protėviai gyveno atskiruose valstybiniuose organizmuose ir kad aptariamu laikotarpiu vis dar buvo gyvos turėtų nuosavų valstybingumų tradicijos. Tačiau tokios savimonės egzistavimas nesutrukdė su siformuoti visos herbinės brolijos (šlėktos) bendrajai istorinei tradicijai. XIV a. pa baigoje prasidėjęs ir keletą šimtmečių trukęs Respublikos politinės sistemos kūri masis ir su juo susijęs šlėktos politinių teisių įgijimo procesas sudarė sąlygas ne tik susiformuoti integruotai šlėktų visuomenei, bet ir rastis bendrai istorinei sa vimonei. Tai, autoriaus nuomone, nulėmė keletas veiksnių. Iš jų svarbiausi buvo integracijos proceso ilgalaikiškumas, laipsniškas rusėnų ir lietuvių įtraukimas į šį procesą, šlėktos, kad ir kokios etninės kilmės ji būtų, kalbos ir išpažįstamos religijos teisių sulyginimas. Nemenką vaidmenį suvaidino ir tai, kad Lenkijos šlėkta teikė pirmenybę ne Piastų, bet Jogailaičių dinastijos tradicijoms, kurios buvo bendros lenkams, lietuviams ir rusėnams32. Tokia samprata leido E. Opalińskim Lietuvos
32 Ten pat, p. 52: „Czy historia byla czynnikiem integrującym społeczeństwo szlacheckie i czy istniała wspólna tradycja historyczna dla całej szlachty Rzeczypospolitej? Nie ulega wątpliwości, że szlachta polska, litewska i ruska były świadome, że w przeszłoś ci przodkowie ich zamieszkiwali odrębne organizmy państwowe. Tradycja własnych państwowości była w interesującym nas okresie wciąż żywa. Jednakże fakt jej istnienia nie przeszkadzał w wykształceniu się wspólnej dla całej braci herbowej tradycji histo rycznej. Trwający od schyłku XIV stulecia kilkusetletni proces powstawania systemu politycznego Rzeczypospolitej i związanego z nim uzyskiwania praw politycznych przez szlachtę sprzyjał nie tylko powstaniu zintegrowanego społeczeństwa szlachec kiego, ale także narodzeniu się wspólnej tradycji i wspólnej świadomości historycznej. Zadecydowało o tym kilka czynników. Pierwszym z nich była długotrwałość procesu integracyjnego, drugim - fakt stopniowego włączania w ten proces Rusinów i Litwinów. Kolejnym czynnikiem było równouprawnienie całej szlachty, bez względu na pocho- 30
Didžiosios Kunigaikštystės politinę tautą ir jos kultūrą suvokti kaip bendros vals tybės - Abiejų Tautų Respublikos, studijoje dažniausiai vadinamos Lenkija, - po litinės kultūros integralią dalį. Kitas E. Opalińskio politinės kultūros koncepcijos skiriamasis bruožas - iš skirtinis dėmesys vieningos bajorų pilietinės visuomenės (społeczeństwo obywa telskie; Civic Culture) vertybinėms nuostatoms ir jų raiškai viešajame Abiejų Tautų Respublikos gyvenime. Autoriaus teigimu, pilietinė kultūra visiškai subrendo ir ją priėmė daugelis Lenkijos šlėktų, Lietuvos ir rusėnų bajorai antrojo tarpuvaldžio (1574-1576 m.), mirus paskutiniam Jogailaičių dinastijos valdovui Žygimantui Au
gustui, metais33. Pabrėžiama, jog XVI a. viduryje bajorai jau aiškiai suvokė, kad jie yra „laisvos Respublikos" (libera Respublika) „laisvi piliečiai" (liberi cives), kad jie turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę dėl viešųjų reikalų valstybės pareigūnams ir monarchui, o sąvokos „laisvi lenkai", „laisvi bajorai" ir „laisvi piliečiai" turėjo
tą pačią reikšmę34.
Savitą politinės kultūros vaizdinį pristato Andrzejus Sulima Kamińskis studi joje, pavadintoje „Daugelio Tautų Respublikos istorija, 1505-1795. Piliečiai, jų vals
tybės, visuomenė, kultūra"35. Autoriaus dėmesio centre - ne Lenkijos Karalystės ir
dzenie etniczne, używany język i wyznawaną religię. Niebagatelną rolę odegrał też fakt, że szlachta polska preferowała bardziej tradycję jagiellońską niż piastowską, a więc tę tradycję, która byla wspólna Polakom, Litwinom i Rusinom." E. Opaliński, Civic Culture of the Polish Nobility in the 16th and Early 17th Century, Political Culture in Central Europe (ioth-20 th Century), Part I: Middle Ages and Early Mo dern Era, p. 233 („Civic culture was alredy fully developed among the majority of Polish, Lithuanian and Ruthenian nobility during the second interregnum (1574-1576)"). Ten pat: „What did 'civic culture' consist in? Foremost, as early as the middle of the sixteenth century, noblemen realised that they were 'free citizens' (liberi cives) in a 'free Commonwealth' (libera Respublica), that they had the rights freely to express their opi nions on public matters to officials and the monarch, and that they were duty bound to claim their own and other estates' rights and liberties as well as public rights. It is worth stressing that the notions 'free Poles', 'free noblemen' and 'free citizens' were used in terchangeably."
A. S. Kamiński, Historia Rzeczypospolitej Wielu Narodów, 1505-1795. Obywatele, ich państwa, społeczeństwo, kultura, Lublin, 2000. ĮVADAS 31
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė ir politinė istorija, o tose valstybė se XVI-XVIII a. sukurta piliečių visuomenė (lenk. społeczeństwo obywatelskie) ir jos politinė kultūra. Istorikas knygoje plėtoja mintį, kad Vidurio Rytų Europa XVI a. buvo valstybinė erdvė, kuri nepakluso nei Vakarų, nei Rytų Europoje susiklosčiu sių politinių ir valstybinių santvarkų diktatui, joje neįsigalėjo absoliutizmas ar net stipri monarcho valdžia. Priešingai, du šimtus metų, kai Europa buvo valdoma absoliutinių monarchų, čia klestėjo parlamentarizmas ir demokratija. Lenkijo je XVI a. gimusi pilietinė kultūra sukūrė specifinį kultūros klimatą visoje šalyje, skiepijo meilę laisvei, asmens orumo jausmą, prisirišimą prie savivaldos instituci jų ir didžiavimąsi tuo, kad visuomenė per savivaldos institucijas gali kontroliuo ti valstybės valdžią. Autorius stengiasi nuosekliai atskleisti, kaip, pradedant 1505 m. Lenkijos Karalystės Seimo priimta konstitucija „Nihil novi", kuri pradėjo kurti naują pilietinę valstybę, tris šimtus metų vyko sudėtingi, daugiasluoksniai, daž nai prieštaringi valstybinio ir visuomeninio gyvenimo procesai.
Skaitant knygą, iš pirmo žvilgsnio net gali pasirodyti, kad istorikas beatodai riškai „įsimylėjęs" XVI a. pirmosios pusės Lenkijos bajorų egzekucinio judėjimo „kūdikį", stengiasi išryškinti tik pozityviąsias vadinamosios piliečių visuomenės puses ir pasiekimus, pernelyg aštriai kritikuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys tės bajoriją, kuriai, jo nuomone, niekada nepavyko valstybėje ir seimuose įveik ti keliolikos didikų giminių persvaros. Tokį įspūdį stiprina autoriaus įtikinėjimas, kad Lenkijos egzekucinis judėjimas, XVI a. reikalavęs stiprinti unijos saitus su Lie tuva, nebuvo lyg Trojos arklys, siekiant paversti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kažkuo panašiu į Lenkijos koloniją. Tai buvo tik būdas, kuriuo norėta pertvarkyti Lietuvos valstybės santvarką, t. y. buvusią iki tol stiprią paveldimą monarchiją, kurioje, greta didžiojo kunigaikščio, valdžią turėjo nedidelė galingų aristokratų grupė. Istorikas teigia, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė politi nė santvarka iki XVI a. vidurio reformų buvo panašesnė į Maskvos nei į Lenkijos santvarką. Lietuvos didysis kunigaikštis, kaip koks Maskvos valdovas, kirto aukš čiausiems pareigūnams galvas ir valdė įsivaizduodamas, kad tai jis kuria teisę. Di džiojo kunigaikščio tarybos nariai buvo tiesiogiai pavaldūs kunigaikščio teismi nei valdžiai, o patys valdė nuo jų priklausomą gausią bajoriją. Iki XVI a. septintojo 32
dešimtmečio Lietuva buvo monarchija, kurioje egzistavo nuo valdovo priklauso mas parlamentas ir galinga taryba. Lietuvos politinė sistema buvo artimesnė Hen riko VIII Anglijos ir Vasilijaus III Rusijos nei Lenkijos valdymui. Todėl, kaip rašo autorius, nenuostabu, jog Lenkijoje nuogąstauta, kad Jogailaičiai, remdamiesi savo galinga Lietuvos valdovo padėtimi, galėtų sukelti pavojų lenkų laisvėms. Pa brėžiama, kad Lietuvos plačiosios bajorų masės siekė tokių laisvių ir skubino nau
jos unijos su Lenkija sudarymą36.
Toks Lenkijos istorikų teikiamas bajoriškų laisvių ideologijos ir unijos saitų nulemtos, integruotos politinės kultūros vaizdinys neleidžia pamatyti viso Lenki jos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškųjų visuomenių įvai rovės spektro. Šaltiniai byloja, kad 1569 m. Liublino uniją sudarė dvi, Lenkijos ir Lietuvos, politinės tautos. XVI a. viduryje jos dar smarkiai skyrėsi, turėjo skirtin gų siekių, kylančių iš kitokios pačios unijos ir sukurtosios Abiejų Tautų Respubli kos sampratos. Greta sambūvio paieškų buvo aiškiai matomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos pastangos sudėtinėje valstybėje susikurti atski rą politinio gyvenimo erdvę, išsaugoti atskiras valstybės institucijas. Šiuos 1569- 1588 m. laikotarpiu egzistavusius skirtumus aptaria, jų kilmės priežastis nagrinėja
Henrykas Lulewiczius37.
Į diskusiją dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros ypatumų įsitraukė Urszula Augustyniak, straipsnio „Lietuvos evangelikų politinė ideologija
dviejų pirmųjų Vazų laikais" autorė38. Istorikė pabrėžia, kad pastaraisiais metais nei Lenkijoje, nei Lietuvoje politinės kultūros tyrimai neatskleidė esminių per mainų. Ragina aiškintis, ar XVII a. Lietuvos politinė kultūra išlaikė XVI a. turė tus savitumus, parodo, kokie galėtų būti tokio tyrimo būdai. Politinės kultūros
36 Ten pat, p. 31,49-50. 37 H. Lulewicz, Gniewów u unię ciąg dalszy. Stosunki Polsko-Litewskie w latach 1569-1588, Warszawa, 2002. 38 U. Augustyniak, Ideologia polityczna ewangelików litewskich w czasach dwu pier wszych Wazów, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Mokslinių straipsnių rinkinys. Skiriama profesorės Jūratės Kiaupienės 65-mečiui, sudarytoja R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2012, p. 345-368. ĮVADAS 33
požiūriu rimto dėmesio verta U. Augustyniak įžvalga, kad Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės politinės ideologijos, istorinės tradicijos savitumų reikėtų ne tik ieš koti nagrinėjant tyrėjams geriausiai žinomus svarbiausius teorinius tekstus (pvz., Andriejaus Volano, Adomo Rasijaus), bet ir atsižvelgti į vadinamąją pragmatinę raštiją (publicistiką, panegirikas, oratorių kalbas), joje ieškoti lietuviško indėlio į Abiejų Tautų Respublikos politinę kultūrą. Pragmatinės raštijos tekstai kur kas labiau nei akademiniai traktatai veikė visuomenės nuostatas, turėjo įtakos prak tiniams politiniams sprendimams. Tai labai reikšmingas siūlymas, į kurį stengsi mės įsiklausyti.
Šioje studijoje, siekiant išplėsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros pažinimo lauką, vadovautasi nuostata, kad 1569 m. Liublino unijos aktas deklaravo dviejų valstybių, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, susijungimą į sudėtinę monarchiją, bet deklaracija nesukūrė vienalytės bajorų visuomenės ir jos kultūros, sudarė tik prielaidas jai formuotis. Lenkijos visuomenės santykių modelio, kuriame nuo XVI a. pirmosios pusės aiš kiai matoma aktyvi šlėktos pozicija ir savarankiška politinė veikla, negalima per kelti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę, rizikuojant primesti jai ne būdingus bruožus ir laikyseną.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė kultūra susiformavo ir skleidė si Vidurio Rytų Europos geopolitinėje ir geokultūrinėje erdvėje. Pastaruoju metu pradėtuose šio regiono politinės kultūros tyrimuose pristatomos ir svarstomos problemos, kurios leidžia lyginti Lietuvos politinės tautos kultūrą su kitų regiono politinių bendruomenių kultūromis. Galimybę naujai apmąstyti Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės politinės kultūros įnašą į Lietuvos valstybės kūrimąsi teikia straipsnių rinkinys, kuriame nagrinėjama politinės kultūros ir valstybės iškili mo Europoje 1300-1900 m. sąveika39. Iš tokios perspektyvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė kultūra nebuvo tiriama. Knygos straipsnių autoriai
39 Empowering Interactions. Political Cultures and the Emergence of the State in Europe 1300-1900, edited by W. Bloockmans, A. Holenstein, J. Mathieu in collaboration with D. Schläppi, Farnham, 2009. problemą nagrinėja dėmesį sutelkdami į valstybingumo klostymosi „iš apačios" („from below") ypatumus, atskleisdami luomų, korporacijų, bendruomenių, pilie čių įnašą. Svarstymų atspirties tašku pasirinktas Šveicarijos konfederacijos kaip valstybės kūrimosi modelis. Kartu parodomos istoriografijoje egzistuojančios ir kitos prieigos, aiškinančios valstybių kūrimosi Europoje procesus. Informacinį lauką papildo knygos įvado (..Introduction: Empowering Interactions: Looking at Statebuildung from Below") autoriaus Andrė Holensteino bibliografija, kurioje pri statoma išsami politinės kultūros vaidmens valstybių kūrimosi procesuose pro blema. Kita vertus, šioje politinės kultūros sąsajoms su valstybe pažinti svarbioje knygoje Lenkijos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat Abiejų Tautų Respublikos politinės kultūros problemos nėra nagrinėjamos, nors antroji knygos dalis, pavadinta „Vidurio ir Rytų Europa", leistų to tikėtis.
Nauji, iš įvairių perspektyvų formuluojami požiūriai į Vidurio Rytų Europos regiono kultūrą Viduramžiais teikiami mokslinių apybraižų rinkinyje „Vidurio
Rytų Europa Viduramžiais. Kultūros istorija"40. Rašant knygą bendradarbiavę la bai skirtingų akademinių kultūrų atstovai atvėrė netikėtų naujų kultūros tyrimo erdvių. Kita vertus, reikia pažymėti, kad nauji požiūriai į regiono kultūrą prista tomi tradiciniu būdu, analizuojant tris regiono valstybes-branduolius - Lenkiją, Vengriją ir Bohemiją (Čekiją). Viduramžių Lietuvos kultūros istorija šiame modely je suvokiama kaip integrali Lenkijos kultūros dalis.
Tokiu pat būdu, išskirdami tris branduolius, regiono politinės kultūros lygi namąjį vaizdą teikia Čekijos ir Lenkijos mokslų akademijų Istorijos institutų ko lektyvinio tiriamojo projekto „Centrinės Europos politinė kultūra (X-XX amžiai)" rezultatus apibendrinančio straipsnių rinkinio autoriai41. Tiesa, knygos įvadinio straipsnio autoriai Stanisławas Bylina ir Jaroslavas Pänekas įspėja, kad 1569 m. sukurtos Lenkijos-Lietuvos valstybės erdvėje susijungė, pradėjo sugyventi dvi
40 Central and Eastern Europe in the Middle Ages. A Cultural History. Essays in Honour of Paul W. Knoll, edited by P. Górecki, N. Van Deusen, London, New York, 2009. 41 Political Culture in Central Europe (ioth-2oth Century), Part I: Middle Ages and Early Modern Era, edited by H. Manikowska and J. Pänek in cooperation with M. Holy, Prague, 2005. ĮVADAS 35
politinės tautos, puoselėjusios skirtingas tradicijas42. Tačiau straipsnių, skirtų Lie tuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos politinei kultūrai, autoriai Marcelis Kosmanas ir E. Opalińskis dar neperžengė tradicinių Lenkijos istoriografijos interpretacijų slenksčio. Jų dėmesys sutelktas į unijos saitais susietų visuomenių politinių kultūrų artėjimą, kuris atvedė į susiliejimą ir Lenkijos bajori jos mąstymo ir elgsenos perėmimą43. Tarptautiniu mastu didėjantį susidomėjimą Lenkijos ir Lietuvos istorijos anks tyvaisiais Naujaisiais laikais problemomis liudija straipsnių rinkinys „Pilietybė ir identitetas daugiatautėje Respublikoje. Lenkija ir Lietuva 1550-1772 m."4*. Vie na iš rinkinio sudarytojų, Karina Friedrich, įvade nurodo, kad autoriai, remda miesi Lenkijos-Lietuvos Respublikos (angl. Commonwealth) XVI a. antrosios pu- sės-XVIII a. visuomenės gyvenimo analize, stengėsi įvairiais požiūriais parodyti valdžios, įskaitant ir monarcho valdžią, ir piliečių santykių ypatumus, ieškojo at sakymų į klausimą, kas buvo tikrieji ankstyvųjų moderniųjų laikų Lenkijos pilie tinės visuomenės ir jos politinės kultūros kūrėjai, kokia buvo jų dvasinė būsena, kokios pilietinės visuomenės puoselėtos vertybės jiems atrodė svarbiausios45. Už sibrėžti tikslai iš tiesų aktualūs. Kita vertus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros tyrėjui abejonių kelia kai kuriuose rinkinio straipsnių tekstuose praslystantis Abiejų Tautų Respublikos pilietinės visuomenės tapatinimas su vie nos valstybės, Lenkijos, pilietine visuomene. Norėtųsi tikėti, kad toks vaizdinys tėra istoriografijos tradicijos poveikio rezultatas.
S. Bylina, J. Pänek, Political Culture in the Middle Ages and the Early Modern Era (until the End of the 18th Century), ten pat, p. 22. Plačiau: M. Kosman, Political Culture in Lithuania in the 16th and 17th Centuries; E. Opaliński, Civic Culture of the Polish Nobility in the 16th and Early 17th Century, ten pat, p. 249-265,233-248. Citizenship and Identity in a Multinational Commonwealth. Poland-Lithuania i Context, 1550-1772, edited by K. Friedrich and B. M. Pendzich, Leiden-Boston, 2009. K. Friedrich, Introduction: Citizenship and Identitity in an Early Modern Common wealth, ten pat, p. 1-16. 36
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos pilietiškumo problemą 1580-
1630 m. nagrinėja Artūras Vasiliauskas46. Autorius išsikėlė tikslą, pasitelkęs pavie tų seimelių veiklos analizės rezultatus, pasistengti apibūdinti Lietuvos aktyvaus pilietiškumo lygį, atsakyti į klausimą, ar teisinga istoriografijoje ilgą laiką domi nuojanti prielaida, kad dauguma Lietuvos bajorų, palyginti su Lenkijos bajorais,
buvo politiškai atsilikę47. Apibendrindamas atliktą tyrimą, autorius pabrėžia, kad jame nėra atsakymų į visus klausimus, kuriuos reikėtų kelti, nagrinėjant Lietuvos bajorijos politinės brandos ir pilietiško sąmoningumo lygį. Tačiau vieną svarbų rezultatą A. Vasiliausko atliktas tyrimas davė: jau nebegalima taip paprastai kaip anksčiau kartoti istoriografijos stereotipu virtusio teiginio - esą Lietuvos bajorija sudarė politiškai nesubrendusi, atsilikusi Abiejų Tautų Respublikos visuomenės sluoksnį.
Greta aptartų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros tyrimų, yra monografijų, straipsnių, kuriuose nagrinėjami atskiri svarbūs šios problemos aspektai: santvarka, visuomenė ir jos puoselėtos vertybės, teisė, diplomatija, parlamentarizmas ir kt. Tokių, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV a. antrosios-XVII a. pirmosios pusės politine kul tūra susisiejančių, tyrimų autorių įžvalgomis rėmėmės rašydami šį darbą, juolab kad jie dažnai naudojasi tais pačiais šaltiniais, leidžiančiais atlikti politinės kul tūros tyrimą, pristatydami savąją interpretaciją. Šie darbai, autorių įžvalgos apta riami, panaudojami atskiruose knygos skyriuose.
Atsižvelgiant į istoriografijos situaciją, šioje studijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinę kultūrą stengiamasi pristatyti kaip savarankišką Eu ropos kultūros fenomeną, parodyti, kas tuo pat metu ir vienijo, ir skyrė dviejų valstybių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, politines
A. Vasiliauskas, The Practice of Citizenship among the Lithuanian Nobility, ca. 1580- 1630, ten pat, p. 71-102. Ten pat, p. 73: „This article tries to define a minimum standard of active citizenship and to explore if it was sustained by the Lithuanian nobility instead of measuring Li thuanian politics against the highest standards of Polish political life, often used by historians as proof of the political backwardness of the Lithuanian nobility." ĮVADAS 37
bendruomenes ir jų kultūras. Atskleisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poli tinės kultūros klostymosi, jos brendimo procesus, tikint, kad šis vaizdinys suteiks istorikams ir mūsų dienų skaitytojams peno iš naujo apmąstyti praeitį, pamatyti joje daugiau spalvų. Siekiant išplėsti žiūros lauką, knygoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos, jos kultūros kūrimosi ir sklaidos geokultūrinei erdvei apibūdinti pasirinkta ne geopolitinė Vidurio Rytų Europos regiono apibrėžtis. Kaip svarbiausias dėmuo, apibūdinantis erdvę, kurioje vyko aptariami pliuralistiniai sociopolitiniai ir sociokultūriniai procesai, suprantamas buvimas Vakarų romėniškosios ir Rytų bizantiškosios civilizacijų sandūros zonoje. Šiai geopolitinei ir geokultūrinei erdvei apibūdinti pasirinkta metafora tarp Romos ir Bizantijos.
Pasirinktos tyrimo perspektyvos nereikėtų suprasti kaip siekio dirbtinai atsi riboti nuo Lenkijos Karalystės visuomenės ir jos kultūros, nematyti dvi valstybes ir jų visuomenes jungusių sąsajų. Kontaktų apimtys iš tiesų buvo didelės ir pali ko daug įvairių pėdsakų. Galima tik pritarti Lietuvos kultūros istorikei I. Lukšai tei, kad kaimynė Lenkijos Karalystė nuo Viduramžių buvo viena iš paveikiausių Lietuvos valstybei kultūrų sąveikos dalyvių. Lietuvos valstybę ankstyvųjų Nau jųjų laikų pradžioje su Lenkijos Karalyste siejo iš Viduramžių laikotarpio perimti tradiciniai dinastiniai, politiniai, ūkiniai, kultūriniai ryšiai, įvairūs instituciniai, grupiniai ir individualūs kontaktai. Po Liublino unijos gyvenant jungtinėje Abiejų
Tautų Respublikoje jie stiprėjo, įgijo naujų bruožų"8. Tačiau kartu nereikėtų pamirš ti, kad 1386 m. užmegztos dviejų valstybių dinastinės unijos sužadintas procesas nebuvo vienakryptis, vedęs tik į dviejų visuomenių, jų kultūrų unifikaciją. Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės politinę tautą, kurią sudarė kunigaikščiai, didikai ir bajorai, vienijo ir formavo istoriškai susiklosčiusios bendros sociopolitinės ir so ciokultūrinės aspiracijos, tikslai, siekiai, bendra istorinė ir kultūrinė atmintis ir savimonė. Ši bendruomenė turėjo savus lyderius ir jautėsi esanti Lenkijos Karalys tės politinės tautos partnerė, bet ne Lenkijos valstybės provincijos bendruomenė.
Plačiau: Lietuvos istorija, t. V: 1. Lukšaitė, Paveldėtosios ir kuriamos kultūros komunika cijos galimybės ir mastas, p. /187-500. 38
Tyrimo šaltinių pagrindą sudaro iki mūsų dienų originalūs ar kaip nuora šai išlikę oficialūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės aktai, įvairaus pobūdžio politiniai, diplomatiniai dokumentai, teisynai, seimų dienoraščiai, juose svarstyti ir paskelbti įstatymų tekstai, pavietų seimeliuose svarstytos, surašytos instrukcijos į seimus deleguotiems pasiuntiniams, politinis susirašinėjimas, dienoraščiai, publicistiniai, literatūriniai, istoriografijos tekstai ir kita medžiaga, teikianti informacijos apie politinę tautą ir jos kultūrą. Šiandien didelė dalis šių šaltinių saugoma ne Lietuvoje. Naujų šaltinių ieškota Lenkijos, Rusijos, Austrijos archyvinių dokumentų saugyklose ir bibliotekose, naudotasi paskelbtomis šaltinių publikacijomis. Negalime pasidžiaugti suradę daug naujų, istorikų nežinotų šaltinių. Tačiau atlikta peržiūra leido sisteminti šaltinių bazę, pritaikyti ją užsibrėžtam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros tyrimui. Kita vertus, politinės kultūros tyrimas negali remtis vien tik surastais nau jais faktais. Taip pat svarbu naujai perskaityti, interpretuoti kitų tyrėjų daug kar tų panaudotų šaltinių informaciją. Politinės kultūros vaizdiniams pažinti būtina šaltinių ir istoriografijos įžvalgų dermė, kuri sukuria galimybę pateikti jų sintezę.
Šaltiniuose ir literatūroje susiduriama su skirtingai rašomais tų pačių asmenų vardais, pavardėmis bei vietovardžiais. Skirtingai rašomi net bendrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valdovų vardai. Iki Abiejų Tautų Respublikos renkamų valdovų laikų pradžios abi valstybes valdę paskutiniai Jo- gailaičiai lietuviškai dažniausiai vadinami Žygimantu Senuoju ir Žygimantu Au gustu, o lenkiškai rašoma Zigmantas I Senasis (Zygmunt I Stary) ir Zigmantas II Augustas (Zygmunt II August). Ši sunkiai sprendžiama problema atsirado dėl to, kad aptariamo laikotarpio šaltiniai buvo rašyti įvairiomis kalbomis, tokį pat vardą turėjusių valdovų eilės tvarka Lietuvoje ir Lenkijoje skyrėsi. Tos pačios gi minės savo vardus ir pavardes užrašydavo skirtingai - tai priklausė nuo kalbos. Taip šaltiniuose rasime Radvilų giminės pavardės formą, lenkiškai užrašytą Ra dziwiłłowie, o lotyniškai - Radivili. Kirilica rusėniškai rašytuose šaltiniuose ti krinių vardų ir formų įvairovė dar didesnė. Šioje studijoje pirmą kartą nurodant rašoma dabartinės lietuvių kalbos teikiama asmenvardžio ar vietovardžio forma, o skliaustuose pateikiamos istorinės kitakalbės formos. ĮVADAS 39
Pavieniais atvejais, kad skaitytojas galėtų pasitikrinti, tekste ar išnašose tei kiamos pristatomų šaltinių ar autorinių tekstų citatos originalo kalba. Vienoje studijoje neįmanoma tolygiai aprėpti visų ankstyvųjų Naujųjų laikų politinės kultūros sričių, aptarti visų jos raiškos būdų ir formų įvairovės. Teko da ryti atranką, pasirinkti temas, kurios geriausiai atskleistų pliuralistinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV a. antrosios-XVII a. pirmosios pusės politinės kul tūros savitumą ir paaiškintų jį nulėmusias priežastis. Probleminė ir teminė knygos sandara susiklostė atsižvelgus į dabartinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės po litinės kultūros tyrimų ir šaltinių būklę. Knygą sudaro trys dalys ir epilogas.
Pirmojoje, pavadintoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultū ros kraštovaizdis", geopolitiškai ir geokultūriškai apibūdinama Lietuvos valsty bės erdvė, jos dydis, sienos, vidaus teritorinė sandara ir jų kaita XV a. antrojo- je-XVII a. pirmojoje pusėje. Stengiamasi paaiškinti, kodėl tikroviškai valstybinei erdvei buvo suteikti politinės kultūros sukurtos mitologinės erdvės pavidalai. Ap tariama politinės galios topografija, parodoma, kurioje teritoriškai didelės valsty bės dalyje Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų sankirtoje aptinkama politi nės tautos branduolio užuomazgų, svarstomos šį procesą nulėmusios priežastys ir jo pasekmės. Atskleidžiamas šioje geopolitinėje ir geokultūrinėje erdvėje vykęs politinės tautos formavimosi, jos plėtros procesas, stengiamasi atskleisti vidinės raidos ypatumus, santykių su kitomis valdžios, galios, politinės reprezentacijos struktūromis kaitą. Tapomas rašytinis bajorų luomo bendruomenės, kūrusios ir puoselėjusios politinę kultūrą, sociopolitinis ir sociokultūrinis portretas. Pažinus, kokioje geopolitinėje ir geokultūrinėje erdvėje, kokiu laiku ir kokiomis aplinky bėmis susiklostė, subrendo politinė bendruomenė, kuri prisiėmė atsakomybę už ankstyvųjų Naujųjų laikų Lietuvos valstybę, puoselėjo ir gynė ją, lengviau bus su prasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos mentalitetą, vertybines nuostatas ir politinę elgseną.
Tyrimo branduolį sudaro antroji knygos dalis, pavadinta „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros turinys ir raiška". Joje nagrinėjama, kokiais būdais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinėje ir geokultūrinėje erd vėje etnokonfesiniu, etnolingvistiniu požiūriais nevienalytė, luominiu pagrindu sukurta politinė tauta sukūrė savitą politinę kultūrą, šia kultūra grindė valstybės vidaus ir išorės santykius. Ieškoma atsakymo į klausimą, kas vienijo Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės politinę tautą. Šią knygos dalį sudaro trys skyriai. Pirmajame, „Unija - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros idėja ir realybė", svarstoma daugelio istorikų nagrinėta, iš pirmo žvilgsnio su poli tine kultūra menkai susijusi, unijos su Lenkijos Karalyste problema. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Politinės tautos santykis su unijos idėja, lenkiškosios ir lie tuviškosios sampratų ir interpretacijų sugretinimas atveria galimybę suvokti, ko dėl toks ilgas ir sunkus buvo kelias, vedęs į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės politinių tautų savitarpio supratimą.
Lietuvos valstybės suverenumo idėja, pastangos ją įgyvendinti teisinėmis, politinėmis ir ideologinėmis priemonėmis, kaip svarbus politinės kultūros dė muo, iš įvairių perspektyvų aptariamos skyriuje „Valstybė politinėje ir teisinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje". Čia nagrinėjama, kaip politinės tautos atstovai kartu su valdovais kūrė valstybės valdymo, reprezentacijos ir gy nybos sistemas, kasdien dirbo savo valstybės labui įvairiose viešojo gyvenimo srityse. Parodoma šio proceso plėtra iš centro j periferiją, kurioje kūrėsi, stiprėjo vietos politinės bendruomenės, į viešąjį politinį gyvenimą įtraukusios plačiuosius bajorijos sluoksnius.
Skyriuje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmo kultūra" pristatomas šią kultūrą puoselėjusių institucijų - Seimo ir seimelių- kūrimasis, vertybinės nuostatos, būdai, kuriais buvo siekiama tas nuostatas įgyvendinti, pa siekti rezultatai ir patirtos nesėkmės. Parodoma, kaip parlamentarizmo kultūra apėmė visą bajorijos viešojo gyvenimo erdvę, suformavo savitą Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės pilietinę visuomenę, tapo neatsiejamu jos politinės kultūros dėmeniu.
Trečiojoje knygos dalyje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kul tūros vertybių atodangos" mėginama parodyti, kokias politines vertybes brangi no, puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos nariai, kaip jie suprato sąvokas „valstybė", „Tėvynė", „Tėvynės meilė", „patriotizmas", „laisvė", „pilietiškumas", „savivalda". ĮVADAS 41
Mintis parašyti epilogą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultū ros gyvenimas po gyvenimo" subrendo mąstant apie šiandienos ir ateities Lietuvą, jos visuomenę ir jos politinę kultūrą. Epiloge, remiantis istoriografijos įdirbiu, mė ginama parodyti tautų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros pa veldėtojų, istorinės atminties pavidalų kaitos procesus, aptarti XX a. ir dabarties visuomenių puoselėjamas naująsias santykio su praeities kultūra interpretacijas ir jų atsiradimo priežastis, pristatyti ir pagrįsti tezę, kad tautos sukurtas mentalinis paveldas niekada nemiršta. 290 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
ARCHYVAI IR RANKRAŠTYNAI
Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie Archiwum Narodowy w Krakowie Bioblioteka Jagiellońska w Krakowie Biblioteka ks. Czartoryskich w Krakowie Biblioteka Narodowa w Warszawie Biblioteka Polskiej Akademii Umiejętności i Polskiej Akademii Nauk w Krakowie Biblioteka Uniwersytetu Warszawskiego Biblioteka Zakładu Narodowego im. Ossolińskich Polskiej Akademii Nauk we Wrocławiu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (Vilnius) Vilniaus universiteto biblioteka Österreichisches Staatsarchiv. Haus-, Hof- und Staatsarchiv (Wien) Российский государственный архив древних актов (Москва) Российская государственная библиотека (Москва) Российская национальная библиотека (Санкт-Петербург) SPAUSDINTI ŠALTINIAI 291
SPAUSDINTI ŠALTINIAI
Akta unji Polski z Litwą, 1385-1791. Wydali Stanisław Kutrzeba i Władysław Semkowicz. Kraków, 1932. Akta zjazdów stanów Wielkiego Księstwa Litewskiego, t. I: Okresy beakrólewi (1572-1586, 1586-1587,1632,1648,1696-1697,1706-1709,1733-1735,1763-1764). Opracował Henryk Lulewicz. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2006. Akta zjazdów stanów Wielkiego Księstwa Litewskiego, t. II: Okresy panowań krów elekcyjnych, XVI-XVII wiek. Opracował Henryk Lulewicz. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2009. Albertas Vijūkas-Kojelavičius. Lietuvos istorija. Vilnius: Vaga, 1988. Albertas Kojalavičius-Vijūkas. Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausan čių provincijų giminių ir herbų vardynas. Iš lotynų kalbos vertė Sigitas Narbutas. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2015. Albrycht Stanisław Radziwiłł. Memoriale rerum gestarum in Polonia 1632-1656, t. I: 1632- 1633, t. II: 1634-1639, t. III: 1640-1647, t. IV: 1648-1656. Opracowali Adam Przyboś i Roman Żelewski. Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdansk: Wydawnictwo Polskiej Aka demii Nauk, 1968,1970,1972,1974,1975. Albrycht Stanisław Radziwiłł. Pamiętnik o dziejach w Polsce, 1.1:1632-1636, t. 2:1637-1646, t. 3: 1647-1656. Przełożyli i opracowali Adam Przyboś i Roman Żelewski. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1980. Anonim. Treny nagrobne zacnie urodzonym młodzieńcom: Je[go] Mości Panu Olbrychto- wi pokojowemu K[róla] Je[go] M[ości], i J[ego] M[ości] P[anu] Janowi Malcherowi, J[e- go] M[ości] P[ana] Aleksandra Radzimińskiego z ziemie żmodzkiej stolnika synom w drodze będącym, a w Masiadach, w miasteczku biskupstwa żmojdzkiego, z rankom dawnego zawziętego tak urzędnika i księdza same[g]o, jako i mieszczan i poddanych masiadskich, nowym, okrutnym i niesłychanym morderstwem z tego świata w niewin ności zgładzonym w roku 1616,27 dnia septembra, w dzień ś[więtego] Stanisława. Pols ka siedemnastowieczna literatura okolicznościowa ze zbiorów zamku Skokloster. Wydał i opracował Sławomir Baczewski, redakcja naukowa tomu Dariusz Chemperek, Janusz S. Gruchała. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2009, s. 38-53. Archiwum domu Radziwiłłów: Listy ks. M. K. Radziwiłła Sierotki, Jana Zamojskiego, Lwa Sa piehy. Wydał A. Sokołowski, Scriptores rerum Polonicarum, t. 8. Kraków, 1885. Archiwum domu Sapiehów, 1.1: Listy z lat 1575-1606. Wydał A. Prochaska. Lwów, 1892. Diariusz poselstwa polskiego do Francji po Henryka Walezego w 1573 roku. Opracowali Adam Przyboś i Roman Żelewski. Wroclaw-Warszawa-Kraków, 1963. Dyplomaci w dawnych czasach. Relacje staropolskie z XVI-XVIII stulecia. Opracowali Adam Przyboś i Roman Żelewski. Kraków, 1959. 292 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Dubas-Urwanowicz Ewa. Diariusz konwokacji senatu w Lublinie z sierpnia 1584 roku. Białos tockie Teki Historyczne, t. 8,2010, s. 193-206. Elijas Pilgrimovijus. Didžioji Leono Sapiegos pasiuntinybė į Maskvą, 1600-1601 m. Parengė Jūratė Kiaupienė. Vilnius: Žara, 2002. Eliasz Pielgrzymowski. Poselstwo i krótkie spisanie rozprawy z Moskwą: Poselstwo do Zy gmunta Trzeciego. Wydał i opracował Roman Krzywy. Redakcja naukowa tomu Dariusz Chemperek, Janusz S. Gruchała. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2010. Eliasz Pielgrzymowski. Apostrofapanegiryczna. Opracował i przełożył z łaciny Bartosz Awia- nowicz. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2012. Jakub Przyłuski. Leges seu statuta асprivilegia Regni Poloniae omnia [...]. Cracoviae, 1553. Jan Herburt. Statuta Regni Poloniae in ordinem alphabeti digesta. Cracoviae, 1563. Jan Herburt. Statuta у Przywileje Koronne z łacińskiego języka na polskie przełożone, nowym -porządkiem zebrane у spisane. Kraków, 1570. Jan Januszowski. Statuta Prawa y Constitucie Koronne łacińskie у polskie z Statutów Łaskiego y Herborta y z Constituciy Koronnych zebrane, yna ksiąg dziesięcioro, części, tytuły, pra wa y paragraphy [...] spisane, sporządzone i wydane. Kraków,i6oo. Jan Łaski. Commune incliti Poloniae Regni Privilegium constitutionum et indułtumpublicitus decretorum approbatorumque. Cracoviae, 1506. Jonas Radvanas. Radviliada. Parengė, įvadą, komentarus ir asmenų žodynėlį parašė, vertė iš lotynų į lietuvių kalbą Sigitas Narbutas. Vilnius: Vaga, 1997. Kalbų varžybos/ Competition of Languages /Koncert Języków: Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės valdovų ir didikų sveikinimai/ The Ceremonial Greetings of the Grand Duchy of Li thuanian's Rulers and Nobles / Pozdrowienia władców i magnatów Wielkiego Księstwa Litewskiego. Parengė, iš lotynų kalbos išvertė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ul činaitė / Text compilation, Latin translation into Lithuanian, and commentary by Euge nija Ulčinaitė / Opracowała, z języka łacińskiego na język litewski przełożyła, wstępem i komentarzem opatrzyła Eugenija Ulčinaitė. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2010. Kolęda, która Wielmożnemu Panu Jego Mości Panu Janowi Denhoffowi, pułkownikowi J[ego] Królewskiej] Mjości] wiskiemu, wąsoskiemu ekonomowi, dzierżawcy Orzechowskiemu etc., etc. Rodzicom Wielce Miłościwym ofiarują synowie najpowolniejszy Jan i Krzysztof Denhoffowie akademicy wileńscy, Polska siedemnastowieczna literatura okolicznościo wa ze zbiorów zamku Skokloster. Wydał i opracował Sławomir Baczewski, redakcja nau kowa tomu Dariusz Chemperek, Janusz S. Gruchała. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2009, s. 100-106,166-171. Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi Macieja Stryjkowskiego. Wydanie nowe, będące dokładnem powtórzeniem wydania pierwotnego królewieckiego z roku 1582, poprzedzone wiadomością o życiu i pismach Stryjkowskiego przez Mikołaja SPAUSDINTI ŠALTINIAI 293
Malinowskiego, oraz rozprawą o latopiscach Ruskich przez Daniłowicza pomnożo ne przedrukiem dzieł pomniejszych Stryjkowskiego według pierwotnych wydań. Т. I- II. Warszawa, 1846. Krzysztofa Warszewickiego i Anonima uwagi o wolności szlacheckiej. Redaktor naukowy Krzysztof Koehler. Kraków: Wydawnictwo WAM, 2010. Lietuvos metraštis: Bychovco kromka. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Vilnius, 1971. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 25 (1387-1546): Užrašymų knyga 25. Parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 7 (1506-1539): Užrašymų knyga 7. Parengė Inga Ilarienė, Laimon- tas Karalius, Darius Antanavičius (tekstai lotynų kalba). Vilnius: Lietuvos istorijos ins tituto leidykla, 2011. Maciej Stryjkowski. O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domo wych sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego, przedtym nigdy od żadne go ani kuszone, ani opisane, z natchnienia Bożego a uprzejmie pilnego doświadczenia. Opracowała Julia Radziszewska. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1978. Oświeconego Xiążęcia jego Mści Pana, Pana Janusza Radziwiłła, Xiążęcia, na Bierzach, Du- binkach, Słucku, y Kopylu, etc, etc. Podczaszego W. X. Litewskiego, przy Conclusiey Seymu Warszawskiego przed Królem Jego Mcią e Senacie mowa. Roku Pańskiego 1613. Bioblio teka Jagiellońska w Krakowie, 25352. [Jan Palczowskij. Ustawy prawa polskiego. 1555. Rejestry popisowe pospolitego ruszenia szlachty Wiełkiego Księstwa Litewskiego z 1621 r. Opracował Andrzej Rachuba. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2015. Petras Skarga. Seimo pamoksłai. Kvietimas atgailauti Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės piliečiams. Sudarė Viktorija Vaitkevičiūtė. Vilnius: Lietuvių litera tūros ir tautosakos institutas, 2014. Piotr Skarga. Kazania sejmowe. Opracował Janusz Tazbir, przy współudziale Mirosława Ko miki. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich - Wydawnictwo we Wrocławiu, wy danie siódme, 2008. Pirmasis Lietuvos Statutas. The First Statute of Lithuania. Vilnius: Artlora, 2014. Samuelis Daugirdas. Genealogija, arba Trumpas didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir jų didžių bei narsių karo žygių aprašymas, kadaise Motiejaus Strijkovskio sukurtas, o dabar vėl iš leistas Samuelio Daugirdo iš Paguojo. Originalo tekstą parengė, iš lenkų kalbos vertė ir tekstologines pastabas parašė Regina Koženiauskienė. Įvadą bei komentarus parašė ir asmenvardžių rodyklę sudarė Kęstutis Gudmantas. Redagavo Sigitas Narbutas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. Stanisława Orzechowskiego i Augustyna Rotundosa debata o Rzeczypospolitej. Wstęp i opra cowanie Krzysztof Koehler. Kraków, 2009. 294 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Statutarum regni Poloniae methodus per generosum Ioannem Szirakowski de Bogusławicze, castellanum Landensem, curiae referendarium et Przedecencem capitaneum, anno do- mini 1554 Vilnae facta. XVI amžiaus Lietuvos ir Lenkijos politinės kultūros šakiniai (1562 metų tekstai). Parengė Jūratė Kiaupienė. Vilnius: Eugrimas, 2008. Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Iš senosios gudų kalbos išvertė Neringa Pranckevičiū- tė-Lūžienė. Parengė ir paaiškinimus parašė Darius Vilimas. Vilnius: Lietuvių literatū ros ir tautosakos institutas, 1998. Triumfo diena. 1611 m. birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24 d. Parengė Eugenija Ulčinaitė ir Eugenijus Saviščevas, Vilnius, 2011 / Dies Triumphi. Victoria Sigismundi III die Xllljunii A.D. MDCXI Smolensco expu- gnato et triumphalis ingressus Vilnam die XXIV Julii A.D. MDCXI celewbratus. Compravit -Eugenija Ulčinaitė et Eugenijus Saviščevas. Vilnae, MMXI Į Day of Triumph. The victory at Smolensk on June 13,1611 and the ceremonial reception of Sigismund Vasa in Vilnius 0 July 24,1611. Text compilation by Eugenija Ulčinaitė and Eugenijus Saviščevas. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011. 1413 metų Horodlės aktai (Dokumentai ir tyrinėjimai) /Akty horodelskie z 1413 roku (Dokumen ty i studia). Sudarė / Pod redakcją Jūratė Kiaupienė, Lidia Korczak. Parengė / Opraco wali Jūratė Kiaupienė, Lidia Korczak, Piotr Rabiej, Edmundas Rimša, Jan Wroniszewski. Vilnius / Krakow: LII leidykla, 2013. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy tom I: Województwo wileńskie XIV-XVIII wiek. Pod redakcją Andrzeja Rachuby. Opracowali Henryk Lulewicz, Andrzej Rachuba, Przemysław P. Romaniuk przy współpracy Uładzimira Jemialianczyka i Amdreja Macu- ka. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2004. Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro (1561-1562 т.). Sudarė Darius Antanavičius, Vilija Gerulaitienė, Jūratė Kiaupienė, pa rengė Darius Antanavičius. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys", 2009. Zrzodlopisma do dziejów unii Korony Polskiej i W. X. Litewskiego. Drukiem ogłosił A. T. Dzia- lłyński. Część II, oddział 1. Poznań, 1861. Дневникъ Люблинского сейма 156p года. Соединение Великого княжества Литовского съ Королевствомъ Полъскимъ. С.-Петербургъ, 1869. Полное собрание русских летописей. Т. 32: Хроники; Литовская и Жмойтская, и Быховца. Летописи: Баркулабовская, Аверки и Панцырного. Составитель и редактор тома Н. Н. Улащик. Москва: Наука, 1975. Русская историческая библиотека, издаваемая Археографическою комиссиею, т. 13: Памятники древней русской письменности, относящиеся к Смутному времени. С.-Петербургъ, 1891. TYRINĖJIMAI 295
TYRINĖJIMAI ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. įvadas. Vidurio Rytų Europos praeitis ir herojai po istorijos pabaigos, Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Versus aureus, 2015, p. 9-27. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. XIX a. Lietuvos pasakojimo likimas po 1990 m.: tarp funk cionalumo ir inercijos, Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Versus aureus, 2015, p. 541-615. ALIŠAUSKAS, Vytautas. Mitologija ir politika: Vilniaus įkūrimo mitas kaip politinis pasako jimas, Senoji Lietuvos literatūra, knyga 37: Naujausi lituanistikos atradimai ir šiuolaikinė istorinė vaizduotė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 15-66. ALMOND, Gabriel A.; VERBA, Sidney. The Civic Culture. Political Attitudes and Democracy in Five Nations. Princeton, New Jersey, 1963. AMBROZIAK, Tomasz. The Necessity to Reexamine the Question of Lithuanian Particularism during the Reign of Sigismund III and Władysław IV, Zapiski Historyczne, t. LXXIX, rok 2014, zesz. 4, Toruń, s. 89-109. ANKERSMIT, F. R. The Sublime Dissociation of the Past. Or How to Befcome) What One is No Longer, History and Theory. Studies in the Philosophy of History, Vol. 40, No 3, October 2001, p. 295-323. ANTONIEWICZ, Marceli. Rodowód książąt Radziwiłłów w dziełach Alberta Wijuka Kojalowi- cza. Senoji Lietuvos literatūra, knyga 27: Albertas Vijūkas-Kojalavičius iš 400 metų pers pektyvos. Sudarė ir parengė Sigitas Narbutas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 181-214. ANTONIEWICZ, Marceli. Protoplaści książąt Radziwiłłów. Dzieje mitu i meandry historiogra fii. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2011. ASSMANN, Jan. Das kulturelle Gedächtnis. Schrift, Erinnerung und politische Identität in frühen Hochkulturen. München: Verlag C. H. Beck, 2007 (6. Auflage). ASSMAN, Aleida. Erinnerungsräume. Formen und Wandlungen des kulturellen Gedächtnisses. München: Verlag C. H. Beck, 2006 (Dritte Auflage). AUGUSTYNIAK, Urszula. Duchowni klienci Krzysztofa II Radziwiłła. Kondycja i funkcje du chowieństwa ewangelicko-reformowanego w dobrach Radziwiłłowskich w pierwszej połowie XVII wieku. Miscellanea historico-archivistica. Т. III, Radziwiłłowie XVI-XVIII wieku: W kręgu polityki i kultury. Warszawa-Łódź: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1989, s. 159-173- AUGUSTYNIAK, Urszula. Wazowie i „królowie rodacy". Studium władzy królewskiej w Rzec zypospolitej XVII wieku. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, 1999. 296 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
AUGUSTYNIAK, Urszula. Kancelaria Radziwiłłów Birżańskich w XVII w. - oragnizacja i funkcionowanie. Miscellanea historico-archivistica. Т. XI. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2000, s. 11-23. AUGUSTYNIAK, Urszula. Specyfika patronatu magnackiego w Wielkim Księstwie Litewskim w XVII wieku. Problemy badawcze. Kwartalnik Historyczny, t. CX, nr 1,2002, s. 97-110. AUGUSTYNIAK, Urszula. Polska i łacińska terminologia ustrojowa w publicystyce politycz nej epoki Wazów. Łacina jako język elit. Koncepcja i redakcja naukowa Jerzy Axer. Wars zawa: Wydawnictwo DiG, 2004, s. 33-72. AUGUSTYNIAK, Urszula. Granice wolności obywatela Rzeczypospolitej w XVI-XVII wieku. Jednostka wobec władzy, prawa i społeczeństwa. Wollność i jej granice. Polskie dylematy. Pod redakcją Jacka Kloczkowskiego. Kraków: Ośrodek Myśli Politycznej, 2007, s. 13-36. AUGUSTYNIAK, Urszula. Ideologia polityczna ewangelików litewskich w czasach dwu -pierwszych Wazów. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Moks linių straipsnių rinkinys. Skiriama profesorės Jūratės Kiaupienės 65-mečiui. Sudary toja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, p. 345-368. AUGUSTYNIAK, Urszula. History of the Polish-Lithuanian Commonwealth. State - Society - Culture. Editorial work by Iwo Hryniewicz, translated by Grażyna Waluga (Chapters I-V) and Dorota Sobstel (Chapter VI-X). Frankfurt am Main: Peter Lang Edition, 2015. AVIŽONIS, Konstantinas. Rinktiniai raštai. T. i: Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1975. BACZEWSKI, Sławomir. Szlachectwo. Studium z dziejów idei w piśmiennictwie polskim. Dru ga polowa XVI wieku-XVII wiek. Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skło- dowskiej, 2009. BALDWIN, Geoffery P. The Translation of Political Theory in Early Modern Europe. Cultural Translation in Early Modern Europe. Edited by Peter Burke and R. Po-Chia Hsia. Cam bridge University Press, 2007, p. 101-124. BANIONIS, Egidijus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV-XVI am žiais. Sudarė ir spaudai parengė Zigmantas Kiaupa ir Žydrūnas Mačiukas. Vilnius: Die medžio leidykla, 1998. BANIULYTĖ, Aušra. Pacai ar Pazzi? Nauja Palemono legendos versija LDK raštijoje. Senoji Lietuvos literatūra, 18 knyga: Istorijos rašymo horizontai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 140-168. BARDACH, Juliusz. Litewskość w państwowości i systemie prawa Wielkiego Księstwa w XVI- XVIII stuleciach. Tarp istorijos ir būtovės. Studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui. Sudarė Alfredas Bumblauskas ir Rimvydas Petrauskas. Vilnius: Aidai, 1999, p. 349-366. TYRINĖJIMAI 297
BARONAS, Darius; ROWELL, S. C. The Conversion of Lithuania. From Pagan Barbarians to Late Medieval Christians. Vilnius: The Institute of Lithuanian Literature and Folklore, [2015]. BEDNARCZUK, Leszek. Językowy obraz Wielkiego Księstwa Litewskiego. Millennium Lithua- niae MIX-MMIX. Kraków: LEXIS, 2010. BEDNARCZUK, Leszek. Rzeczpospolita ilu narodów? Określenia wspólnego państwa w ak tach unii lubelskiej. Polszczyzna i inne języki. Materiały z seminarium naukowego poś- więcionego pamięci doc. dr. hab. Józefa Reszka. Redakcja Anna Bochnakowa, Leszek Bednarczuk, Jadwiga Waniakowa. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskie go, 2009, s. 61-75. BEREK, Mathias. Kollektives Gedächtnis und die gesellschaftliche Konstruktion der Wirkli chkeit. Eine Theorie der Erinnerungskulturen. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2009. BERMAN, Harold J. Law and Revolution. The formation of the Western Legal Tradition. Har vard University Press, 1983. BERMAN, Harold J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris. Vilnius: Pradai, 1999. Bilder als historische Quellen? Dimension der Debatten um historische Bildforschung. Heraus gegeben Jens Jäger, Martin Knauer. München: Wilhelm Fink Verlag, 2009. BIRŽIŠKA, Vaclovas. Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV-XVIII amžiais. Redaga vo ir papildė Mykolas Biržiška, įvadą parašė Adolfas Šapoka. Chicago, 1987. BŁASZCZYK, Grzegorz. Zagadnienia kulturalne w unii polsko-litewskiej (1385-1569). Kultura Litwy i Polski w dziejach. Tożsamość i współistnienie. Materiały międzynarodowej kon ferencji zorganizowanej w dniach 15-17 października 1998. Kraków: Międzynarodowe Centrum Kultury, 2000, s. 31-49. BŁASZCZYK, Grzegorz. Dzieje stosunków polsko-litewskich. Т. II: Od Krewa do Lublina. Część I. Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2007. BŁASZCZYK, Grzegorz. Unia polsko-litewska w latach 1569-1795. Unia w Horodle na tle sto sunków polsko-litewskich: Od Krewa do Zaręczenia wzajemnego Obojga Narodów. Wars zawa: Wydawnictwo DiG, 2015, s. 285-296. BORKOWSKA-BAGIEŃSKA, Ewa. O pożytkach badań nad kulturą prawną. Przez tysiąlecia: państwo - prawo - jednostka. T. III: Materiały ogólnopolskiej konferencji historyków prawa, Ustroń 17-20 września 2000 r. Pod redakcją Adama Lityńskiego i Mariana Mi kołajczyka. Katowice: Uniwersytet Śląski, 2001, s. 28-40. BÖMELBURG, Hans-Jürgen. Frühneuzeitliche Nationen im östlichen Europa. Das polnische Geschichtsdenken und die Reichweite einer humanistischen Nationgeschichte (1500- 1700). Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2006. BÖMELBURG, Hans-Jürgen. „Polnische Freiheit" - Zur Konstruktion und Reichweite ei nes frühneuzeitlichen Mobilisierungsbegriffs. Kollektive Freiheitsvorstellungen im 298 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
frühneuzeitlichen Europa (1400-1850). Hrsg. Georg Schmidt, Martin van Gelderen, Christopher Snigula. Frankfurt am Main: Peter Lang Europäischer Verlag der Wissens chaften, 2006, S. 191-222. BÖMELBURG, Hans-Jürgen. Polska myśl historyczna a humanistyczna historia narodowa (1500-1700). Przekład Zdzisław Owczarek. Wprowadzenie Andreas Lawaty. Kraków, 2011. BUCEVIČIŪTĖ, Laima. Heraldiniai simboliai XVI-XVIII a. kartografijoje: Lietuvos valstybin gumo trajektorijos. Ministri historiae. Pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Edmundo Antano Rimšos 65-mečio sukakčiai. Sudarytojai Zigmantas Kiaupa, Jolita Sarcevičienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 363-377. BUCEVIČIŪTĖ, Laima. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV-XVI a.: valstybės erdvės ir jos sie nų samprata. Mokslo monografija. Vilnius: Versus aureus, 2015. BUMBLAUSKAS, Alfredas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo „dalybos" ir „Lit- va / Letuva" distinkcijos konceptas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ir pa veldo „dalybos". Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 15-66. BUMBLAUSKAS, Alfredas. Lietuvos istorija: istorikų koncepcijos versus visuomenėje domi nuojantys praeities vaizdiniai. Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusi jos (ULB) erdvėje. Sudarytojai Alvydas Nikžentaitis, Michał Kopczyński. Vilnius: Lietu vos istorijos instituto leidykla, 2015, p. 63-79. BURKE, Peter. Languages and Communities in Early Modern Europe. Cambridge University Press, 2004. Chronologia sejmów polskich 1493-1793. Zestawił Władysław Konopczyński. Kraków, 1948. Central and Eastern Europe in the Middle Ages: A Cultural History. Edited by Piotr Górecki and Nancy van Deusen. London, New York: Tauris Academic Studies, 2009. Citizenship and Identity in a Multinational Commonwealth. Poland-Lithuania in Context, 1550- 1772. Edited by Karin Friedrich and Barbara M. Pendzich. Leiden-Boston: Brill, 2009. CZERNIECKA-HABERKO, Anna. Unie polsko-litewskie w historiografii polskiej. Toruń: Wyda wnictwo Adam Marszałek, 2013. CHŁAPOWSKI, Krzysztof. Elita senatorsko-dygnitarska Korony za czasów Zygmunta III i Wła dysława IV. Warszawa, 1996. CHILTON, Stephen. Grounding Political Development. University of Minnesota (2 [www] edi tion, Last modified 2005). Prieiga per internetą: www.d.umn.edu/- schilton/Articles/ GPD.html [žiūrėta 2014 0814]. CHOIŃSKA-MIKA, Jolanta. „Jako miłujący tej Ojczyzny synowie" - kilka uwag o staropols kim patriotyzmie. Patriotyzm polaków. Studia z historii idei. Pod redakcją Jacka Klo- czkowskiego. Kraków: Ośrodek Myśli Politycznej. Wyższa Szkoła Europejska im. ks. J. Tischnera, 2006, s. 13-20. TYRINĖJIMAI 299
CONNERTON, Paul. How Societies Remember. Cambridge University Press, 1989. Conquest and Coalescence. The Shaping of the State in Early Modern Europe. Edited by Mark Greengrass. London: Edward Arnold, 1991. Coronations. Medieval and Early Modern Monarchie Ritual. Edited by Jänos M. Bak. Berkley: University of California Press, 1990. Cultural Exchange in Early Modern Europe.Volume I: Religion and Cultural Exchange in Euro pe, 1400-1700. Edited by Heinz Schilling and Istvän György Tóth. Cambridge University Press, 2006. Cultural Exchange in Early Modern Europe. Volume III: Correspondence and Cultural Exchan ge in Europe, 1400-1700. Edited by Francisco Bethencourt and Florike Egmond. Cam bridge University Press, 2007. Cultural Memory Studies: an International and Interdisciplinary Handbook. Edited by Astrid Erll, Ansgar Nünning in collaboration with Sara B. Young. Berlin, New York: Walter de Gruyter, 2008. ĆWIKŁA, Leszek. Polityka władz państwowych wobec Kościoła prawosławnego i ludności prawosławnej w Królestwie Polskim i Wielkim Księstwie Litewskim oraz Rzeczypospo litej Obojga Narodów w latach 1344-1795. Lublin: Katolicki Uniwersytet Lubelski, 2006. Cywilizacja europejska. Eseje i szkice z dziejów cywilizacji i dyplomacji. Pod red. Macieja Koź mińskiego. Warszawa: Instytut Historii PAN, 2010. ČELKIS, Tomas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija: sienų samprata ir delimitaci- niaiprocesaiXIV-XVIamžiuje. Mokslinė monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto lei dykla, 2014. DUBAS-URWANOWICZ, Ewa. Metody i formy walki politycznej podczas obrad sejmików koronnych w dobie panowania Stefana Batorego. Kultura parlamentarna epoki staro polskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 117-128. DUBAS-URWANOWICZ, Ewa. Możnowładztwo Koronne i Wielkiego Księstwa Litewskiego w latach 1492-1569. Próba porównania. Rzeczpospolita państwem wielu narodowości i wyznań. XVI-XVIII wiek. Pod redakcją Tomasza Ciesielskiego i Anny Filipczak-Kocur. Warszawa-Opole: Wydawnictwo DiG, 2008, s. 179-195- DUCZMAL, Małgorzata. Jagiellonowie. Leksykon biograficzny. Kraków: Wydawnictwo Lite rackie, 1996, s. 375-393- Dzieje kultury politycznej w Polsce. Pod redakcją Józefa Andrzeja Gierowskiego. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977. DZIĘGIELEWSKI, Jan. Radziwiłłowie posłami sejmów w czasach Władysława IV. Miscella nea historico-archivistica. Т. Ill: Radziwiłłowie XVI-XVIII wieku: W kręgu połityki i kul tury. Warszawa-Łódź: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1989, s. 27-34. 300 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
DZIĘGIELEWSKI, Jan. Od staropolskiego „miłośnika ojczyzny", do „sarmackiego patrioty". Patriotyzm polaków. Studia z historii idei. Pod redakcją Jacka Kloczkowskiego. Kraków: Ośrodek Myśli Politycznej. Wyższa Szkoła Europejska im. ks. J. Tischnera, 2006, s. 21-31. EKES, Janusz. Piis Minibus. Patriotyzm polaków. Studia z historii idei. Pod redakcją Jacka Kloczkowskiego. Kraków: Ośrodek Myśli Politycznej. Wyższa Szkoła Europejska im. ks. J. Tischnera, 2006, s. 60-71. Empowering Interactions. Political Cultures and the Emergence of the State in Europe 1300- 1900. Edited by Wim Bloockmans, Andrė Holenstein, Jon Mathieu in collaboration with Daniel Schläppi. Farnham: Ashgate, 2009. ESTREICHER, Stanisław. Kultura prawnicza w Polsce XVI wieku. Kultura staropolska. Kraków: Polska Akademja Umiejętności, 1932, s. 40-118. Europa Środkowowschodnia od X do XVIII wieku - jedność czy różnorodność? Pod redakcją " Krzysztofa Bączkowskiego i Janusza Smoluchy. Kraków: Societas Vistulana, 2005. Europa Triumphans. Court and Civic Festivals in Early Modern Europe. Volume I. General Edi tors J. H. Mulryne, Helen Watanabe-O'Kelly, Margaret Shewring. Associate General Edi tors Elizabeth Goldring and Sarah Knight. MHRA in conjunction with Ashgate, 2004. FILIPCZAK-KOCUR, Anna. Informacje o sejmach i sejmikach w korespondencii Sapiehów w Centralnym Państwowym Historycznym Archiwum w Kijowie. Studia z dziejów państ wa i prawa polskiego. Т. IX, część 1. Lublin-Łódż: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkie go, 2006, s. 239-249. FORMISANO, Ronald P. The Concept of Political Culture. Journal of Interdisciplinary History, Winter 2001, Vol. 31, No 3, p. 393-426. Formuły patriotyzmu w Europie Wschodniej i Środkowej od nowożytności do współczesności. Zredagowali: Andrzej Nowak, Andrzej A. Zięba. Kraków: Polska Akademia Umiejętnoś ci, 2009. FRIEDRICH, Karin. Introduction: Citizenship and Identitity in an Early Modern Common wealth. Citizenship and Identity in a Multinational Commonwealth. Poland-Lithuania in Context, 1550-1772. Edited by Karin Friedrich and Barbara M. Pendzich. Leiden-Boston: Brill, 2009, p. 1-16. FROST, Robert I. Lietuvos indėlis formuojant parlamentinę kultūrą Lietuvos-Lenkijos Res publikoje 1550-1668 m. Parlamentarizmo genezė Europoje ir Lietuvos atvejis. Vilnius, 2008, p. 16-23. FROST, Robert I. Unia horodelska na tle europejskim. Unia w Horodle na tle stosunków pols ko-litewskich. Od Krewa do Zaręczenia wzajemnego Obojga Narodów. Pod redakcją Sła womira Górzyńskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2015, s. 111-117. FROST, Robert I. The Oxford History of Poland-Lithuania. Volume I: The Making of the Po- lish-Lithianian Union, 1385-1569. Oxford University Press, 2015. TYRINĖJIMAI 301
GABOR, Almäsi. The Uses of Humanism: Johannes Sambucus (1531-1584), Andreas Dudith (1533-1589), and the Republic of Letters in East Central Europe. Leiden: BRILL, 2009. GAŁAJ-DEMPNIAK, Renata. Postrzeganie sejmików przez szlachtę w epoce staropolskiej w świetle memuarów i utworów literackich. Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 61-74. GĄSIOROWSKI, Antoni. Itineraria dwu ostatnich Jagiellonów. Studia Historyczne. T. XVI, zeszyt 2. Kraków, 1973, s. 249-275. Grenzräume und Grenzüberschreitungen im Vergleich. Der Osten und der Westen des mitte lalterlichen Lateineuropa. Herausgegeben von Klaus Herbers, Nikolas Jaspert. Berlin: Akademie Verlag, 2007. GADDIS, John Lewis. The Landscape of History. How Historians Map the Past. Oxford Univer sity Press, 2002. GIORGINI, Giovani. Cicero and Machiavelli. Two Visions of Statesmanship and Two Educati onal Projects Compared. Etica & Politico / Ethics & Politics, XVI, 2014,2, p. 506-515. Pri eiga per internetą: www2.units.it/etica/2014_2/GIORGINI.pdf [žiūrėta 2015 08 08]. GŁĘBICKA, Ewa J. Pojęcia populus i libertas w politycznych traktatach Andrzeja Maksymi liana Fredry. Łacina jako język elit. Koncepcja i redakcja naukowa Jerzy Axer. Warsza wa: Wydawnictwo DiG, s. 109-120. GRALA, Hieronim. Źródła do dziejów stosunków polsko-moskiewskich w XVI w. (nowe zna leziska w archiwum Warszawskim Radziwiłłów). Miscellanea historico-archivistica. Т. VII. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 1997, s. 135-153. GRALA, Hieronim. Od „bellum defensivum" do „bellum externum". Ewolucja poglądów szlachty polsko-litewskiej na wojnę z państwem moskiewskim w drugiej połowie XVI w. Studia z dziejów stosunków Rzeczypospolitej z Państwem Moskiewskim w XVI-XVII wieku. Pod redakcją Mirosława Nagielskiego, Konrada Bobiatyńskiego i Przemysława Gawrona. Zabrze-Tarnowskie Góry, 2013, s. 13-29. GRODZISKI, Stanisław. Z dziejów staropolskiej kultury prawnej. Kraków: Wydawnictwo Uni- versitas, 2004. GRZEŚKOWIAK-KRWAWICZ, Anna. Anti-monarchism in Polish Republicanism in the Seven teenth and Eighteenth Centuries. Republicanism. A Shared European Heritage. Volume I: Republicanism and Constitutionalism in Early Modern Europe. Edited by Martin van Gelderen and Quentin Skinner. Cambridge University Press, 2002, p. 43-59. GUDAVIČIUS, Edvardas. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. GUDAVIČIUS, Edvardas; VALIKONYTĖ, Irena. Pirmojo Lietuvos Statuto vieta valstybės ir teisės istorijoje / The Place of the First Statute of Lithuania in the history of the State 302 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
and the Law. Pirmasis Lietuvos Statutas / The First Satute of Lithuania. Vilnius: Artlora, 2014, p. 8-35. GUDAVIČIUS, Edvardas. Zigmanto II1529 metų šalies privilegija. Lietuvos Statutas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškoji visuomenė. Straipsnių rinkinys. Sudarė Irena Va- likonytė ir Lirija Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, p. 15-29. GUDMANTAS, Kęstutis. Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos genezė ir ankstyvosios Lietuvos vardo etimologijos. Senoji Lietuvos literatūra. 17 knyga: Literatūros istorija ir jos kūrėjai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, P- 245-269. GUDMANTAS, Kęstutis. Vėlyvųjų Lietuvos metraščių erdvė. Darbai ir dienos, 2005, nr. 44: Senoji Lietuva. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universi tetas, 2005, p. 105-124. GUDMANTAS, Kęstutis. Vėlyvųjų Lietuvos metraščių veikėjai ir jų prototipai: „romėnai". Se- - noji Lietuvos literatūra. 18 knyga: Istorijos rašymo horizontai. Vilnius: Lietuvių literatū ros ir tautosakos institutas, 2005, p. 113-139. GUDMANTAS, Kęstutis. Valdovo ir dinastijos įvaizdžiai vėlyvuosiuose Lietuvos metraščiuo se. Lietuvos kultūros karališkasis dėmuo: įvaizdžiai, simboliai, reliktai / Royal Compo nent of Lithuanian Culture: Images, Symbols, Relics. Sudarė Sigita Maslauskaitė, Jolita Liškevičienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, p. 51-73. HARDING, Alan. Medieval Law and the Foundation of the State. Oxford University Press, 2001. HENGERER, Mark. Kaiserhofund Adel in der Mitte des 17. Jahrhunderts: Eine Kommunikati onsgeschichte oder Macht in der Vormoderne. Constance: UVK, 2004. HOŁDYS, S. A. Charakterystyka sejmów za Władysława IV. Studia Historyczno-Prawne. Pra ce ofiarowane Kazimierzowi Orzechowskiemu w 70 rocznicę urodzin. Pod redakcją Krystyna Matwijowskiego i Stefanii Ochmann-Staniszewskiej. Śląski kwartalnik histo ryczny Sobótka, Rocznik XLVIII (1993), nr 2-3. Wrocław, 1993, s. 199-211. HOUSLEY, Norman. Religious Warfare in Europe, 1400-1536. Oxford University Press, 2002. Höfe und Residenz im spätmittelalterlichen Reich: Bilder und Begriffe (Volume 1-2). Herausge geben von Verner Paravicini. Bearbeitet von Jan Hirschbiegel und Jorg Wettlaufen Stu ttgart: Jan Thorbecke Verlag, 2005. Humanitas - projekty antropologii humanistyczne]. Część 1: Paradygmaty, tradycje, profile historyczne. Redaktor naukowy Alina Nowicka-Jeżowa. Warszawa: Wydawnictwo Ne riton, 2010. Humanizm polski i wspólnoty. Naród, społeczeństwo, państwo, Europa. Redaktor naukowy Marcin Cieński. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2010. Im Spannungsfeld von Recht und Ritual. Soziale Kommunikation in Mittelalter und Früher Neu zeit. Herausgegeben Heinz Duchhardt und Gert Melville. Köln, Weimar, Wien: Böhlau Verlag, 1997. TYRINĖJIMAI 303
Istorinės atminties diskurso prielaidos ir prieštaravimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidy kla, 2014. JANICKI, Marek. Wolność i równość w języku prawno-politycznym oraz ideologii szlachty polskiej (od XIV do początku XVII wieku). Łacina jako język elit. Koncepcja i redakcja naukowa Jerzy Axer. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2004, s. 73-107. JANKAUSKAS, Vytas. Kunigaikščiai Svirskiui XIV-XVI a.: Nuo gentinės aristokratijos iki LDK politinės tautos. Kaunas: Spalvų kvartetas, 2016. JARCZYKOWA, Mariola. „Papirowe materie" Piotra Kochlewskiego: O działalności pisarskiej sekretarza Radziwiłłów birżańskich w pierwszej polowie XVII wieku. Katowice: Wyda wnictwo Uniwersytetu Śląskiego, 2006. JARMOLIK, Włodzimierz. Kariery polityczne dworzan litewskich Kazimierza Jagiellończy ka. Europa Orientalis. Polska i jej wschodni sąsiedzi od średniowiecza po współczesność. Studia i materiały ofiarowane Profesorowi Stanisławowi Alexandrawiczowi w 65 rocz nicę urodzin, redakcja naukowa Zbigniew Karpus, Tomasz Kempa, Dorota Michaluk. Toruń: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 1996, s. 93-101. JOKŪBAITIS, Alvydas; LOPATA, Raimundas. LIETUVA kaip problema. Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai. Vilnius: Tyto alba, 2014. JUČAS, Mečislovas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmas. Lietuvos seimas. Vilnius: Kultūra, 1996, p. 79-112. JUČAS, Mečislovas. Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid. - XIX a. per.). Vilnius: Aidai, 2000. JUČAS, Mečislovas. Lietuvos metraščiai ir kronikos. Vilnius: Aidai, 2002. JURKIEWICZ, Jan. Od Palemona do Giedymina. Wczesnowożytne wyobrażenia o początkach Litwy. Część I: W kręgu latopisów litewskich. Poznań: Wydawnictwo Naukowe Uniwer sytetu im. Adama Mickiewicza, 2013. JURKIEWICZ, Jan. Rękopisy prac genealogicznych Michała Szęciłły i obraz w nich początków Litwy. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Mokslinių straipsnių rinkinys. Skiriama profesorės Jūratės Kiaupienės 65-mečiui. Sudarytoja Ramunė Šmi- gelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, p. 115-146. KACZOROWSKI, Włodzimierz. Rola Krzysztofa II Radziwiłła na sejmach konwokacyjnym i elekcyjnym w okresie bezkrólewia 1632 roku. Miscellanea historico-archivistica. Т. III: Radziwiłłowie XVI-XVIII wieku: W kręgu polityki i kultury. Warszawa-Łódź: Państwo we Wydawnictwo Naukowe, 1989, s. 35-50. KACZOROWSKI, Włodzimierz. Litwini wśród elektorów Władysława IV. Rocznik Białostocki, t. XVII. Warszawa, 1991, s. 191-211. KAHN, Victoria. Machiavellian Rhetoric. From the Counter-Reformation to Milton. Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1994. 304 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
KAMIŃSKI, Andrzej Sulima. Historia Rzeczypospolitej Wielu Narodów, 1505-1795. Obywate le, ich państwa, społeczeństwo, kultura. Lublin: Instytut Europy Środkowo-Wschodniej, 2000. KAMUNTAVIČIUS, Rūstis. History of the Grand Duchy of Lithuania: Interpretations of the Young Belarusians and Lithuanians. The Construction of National Narratives and Poli tics of Memory in the Central and Eastern European Region After 1989. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2014, p. 75-98. KAMUNTAVIČIUS, Rūstis. Konfrontuojančios praeities reprezentacijos. Baltarusijos istorija iki 1795 m.: suprasti pasakojimą. Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. Kolektyvinė monografija. Vytauto Didžiojo universitetas; Versus aureus, 2015, p. 617-695. KARABOWICZ, Anna. Sejm czy król? Przyczynek do problemu prawodawstwa dla Wielkiego - Księstwa Litewskiego za panowania Stefana Batorego (1576-1586). Świat, Europa, mała ojczyzna. Studia ofiarowane Profesorowi Stanisławowi Grodziskiemu w 80-lecie uro dzin. Pod redakcją Mariana Małeckiego. Bielsko-Biała, 2009, s. 189-207. KARABOWICZ, Anna. Współdziałanie króla i stanów w tworzeniu prawa za panowania Ste fana Batorego, Społeczeństwo a władza. Ustrój, prawo, idee. Pod redakcją Jacka Przygo- dzkiego i Mariana J. Ptaka. Kolonia Limited, 2010, s. 239-251. KEMPA, Tomasz. Konstanty Wasyl Ostrogski (ok. 1524/1525-1608) wojewoda Kijowski i mars- zatekziemi Wołyńskiej. Toruń: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 1997. KEMPA, Tomasz. Mikołaj Krzysztof Radziwiłł Sierotka (1549-1616), wojewoda wileński. Wars zawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, 2000. KEMPA, Tomasz. Magnateria ruska wobec unii lubelskiej (1569). Białoruskie Zeszyty History czne. T. 16. Białystok, 2001, s. 5-25. KEMPA, Tomasz. The issue regarding „The Reform of the Union" of Lublin in Lithuanian po licy in the period of three interregna following the death of king Sigismund Augustus (1572-1588). Zapiski Historyczne. Т. LXXIX, rok 2014, zeszyt 4. Toruń, s. 53-88. KIAUPA, Zigmantas. Alberto Kojalavičiaus ir jo brolių kilmė bei šeima. Albertas Vijūkas-Ko- jalavičius. Lietuvos istorijos įvairenybės. 2 dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosa kos institutas, 2004, p. 35-367. KIAUPA, Zigmantas. Konstytucje Wielkiego Księstwa Litewskiego na sejmach Rzeczypos politej Obojga Narodów jako wyraz życia politycznego, Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 27-32. KIAUPIENĖ, Jūratė. Litewskie cechy kultury politycznej szlachty Wielkiego Księstwa Li tewskiego w XVI wieku. Kultura Litwy i Polski w dziejach: Tożsamość i współistnienie. Materiały międzynarodowej konferencji zorganizowanej w dniach 15-17 października 1998. Kraków, 2000, s. 67-78. TYRINĖJIMAI 305
KIAUPIENĖ, Jūratė. The Grand Duchy and the Grand Dukes of Lithuania in the Sixteenth Century: Reflections on the Lithuanian Political Nation and the Lithuanian Political Nation and the Union of Lublin. The Polish-Lithuanian Monarchy in European Context, c. 1500-1795. Edited by Richard Butterwick. Palgrave, 2001, p. 82-92. KIAUPIENĖ, Jūratė. „Mes, Lietuva". Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (vie šasis ir privatus gyvenimas). Vilnius: Kronta, 2003. KIAUPIENĖ, Jūratė. Naród polityczny Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI wieku: pojęcie ojczyzny. Łacina jako język elit. Koncepcja i redakcja naukowa Jerzy Axer. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2004, s. 295-318. KIAUPIENĖ, Jūratė. Poszukiwanie kompromisu - konfrontacja litewskiej i polskiej tradyc ji politycznej w przededniu unii lubelskiej. Europa unii i federacji. Idea jedności naro dów i państw od średniowiecza do czasów współczesnych. Praca zbiorowa pod redakcją Krzysztofa Ślusarka. Przedmowa Franciszek Ziejka. Kraków, 2004, s. 19-29. KIAUPIENĖ, Jūratė. Some Considerations on the Sources of Unity of the Lithuanian Political Nation in the Sixteenth Century. Podział władzy i parlamentaryzm w przeszłości i współ cześnie. Prawo, doktryna, praktyka. 500. Rocznica konstytucji Nihil novi z 1505 r. 56 Kon ferencja Międzynarodowej Komisji Historii instytucji reprezentatywnych i parlamentar nych. T. 84. Pod redakcją Wacława Uruszczaka, Kazimierza Barana, Anny Karabowicz. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2007, p. 326-333. KIAUPIENĖ, Jūratė. Rola klienteli w procesie jednoczenia narodu politycznego Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI wieku. Rzeczpospolita państwem wielu narodowości i wyz nań. XVI-XVIII wiek. Pod redakcją Tomasza Ciesielskiego i Anny Filipczak-Kocur. Wars- zawa-OpoIe: Wydawnictwo DiG, 2008, s. 167-178. KIAUPIENĖ, Jūratė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos politinė tauta. Lietuviškoji perspek tyva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai. Leidinį sudarė Alfredas Bumblauskas, Grigorijus Potašenko. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 39-52. KIAUPIENĖ, Jūratė. Naród polityczny Wielkiego Księstwa Litewskiego a przestrzeń jagiel lońska. Europa Orientalis. Studia z dziejów Europy Wschodniej i państw bałtyckich. 1 (2009). Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2009. KIAUPIENĖ, Jūratė. Wojny Wielkiego Księstwa Litewskiego z Moskwą jako czynnik kulturo twórczy w drugiej połowie XVI wieku - pierwszej połowie XVII wieku (zarys problema tyki). Środowiska kulturotwórcze i kontakty kulturalne Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do XIX wieku. Materiały z XVII spotkania Komisji Lituanistycznej zorganizowa nego przez Instytut Historii PAN, Instytut Historyczny UW i Instytut Historii Prawa UW w Warszawie 23-24 września 2008. Pod redakcją Urszuli Augustyniak. Warszawa: Wy dawnictwo Neriton, 2009, s. 167-172. KIAUPIENĖ, Jūratė; ZAKRZEWSKI, Andrzej. Unie polsko-litewskie - próba nowe go spojrzenia. Lex est Rex in Polonia et in Lithuania. Tradycje prawno-ustrojowe 306 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Rzeczypospolitej - doświadczenie i dziedzictwo. Warszawa: Trybunał Konstytucyjny, 2008, s. 65-82. KIAUPIENĖ, Jūratė. „My, Litwa" - formula patriotyzmu narodu politycznego Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI wieku. Formuly patriotyzmu w Europie Wschodniej i Środ kowej od nowożytności do współczesności. Zredagowali: Andrzej Nowak, Andrzej A. Zię ba. Kraków, 2009, s. 17-26. KIAUPIENĖ, Jūratė. How War Changed the Landscape of Political Culture in Sixteenth Cen tury East-Central Europe. Балтийский вопрос в конце XV-XVI в. Сборник научных статей. Москва: Квадрига, 2010, р. 397-405- KIAUPIENĖ, Jūratė. Formation and Transformations of Dynastic Ties between the Grand Du chy of Lithuania and the Kingdom of Poland from 1386-1501. Lituanus. The Lithuanian Quarterly, Vol. 56, No 3, Chicago, 2010, p. 5-24. KIAUPIENĖ, Jūratė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinio vientisumo suardymo 1569 m. problema Liublino unijos istoriografijos kontekste: tradicijų ir naujų interpre tacijų erdvė / Problem rozbicia jedności terytorialnej Wielkiego Księstwa Litewskiego w 1569 roku w kontekście historiografii poświęconej unii lubelskiej: tradycje i nowe in terpretacje. Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas / Unia lubelska: idea i jej kontynuac ja. Tarptautinės mokslinės konferencijos, vykusios 2009 m. lapkričio 19-20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, pranešimų pagrindu parengtas mokslinių straipsnių rin kinys / Materiały z międzynarodowej konferencji naukowej, która odbyła się w dniach 19-20 listopada 2009 roku w Wilnie w Muzeum Sztuki Użytkowej. Sudarytojai / Opraco wanie Liudas Glemža, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, p. 102-113,114-125. KIAUPIENĖ, Jūratė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų Naujųjų laikų seimo re torikos pažinimo šaltiniai. Ministri historiae. Pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Edmundo Antano Rimšos 65-mečio sukakčiai. Sudarytojai Zigmantas Kiaupa, Jolita Sarcevičienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 283-294. KIAUPIENĖ, Jūratė. 500-letnia rocznica unii horodelskiej 1413 roku. Między kulturą polity czną a pamięcią historyczną. Prace Historyczne. 141 (2014), zeszyt 2: Unia horodelska 1413. Pod redakcją Lidii Korczak. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2014, s. 395-407- KIAUPIENĖ, Jūratė. 1588 metų Lietuvos Statutas Abiejų Tautų Respublikos politinės kultū ros erdvėje (iki XVII a. pradžios). Lietuvos Statutas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškoji visuomenė. Straipsnių rinkinys. Sudarė Irena Valikonytė ir Lirija Steponavi čienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, p. 47-61. KIAUPIENĖ, Jūratė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. parlamentinės kultūros ato dangos: institucinė politikos kalba. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ato dangos. Profesoriaus Mečislovo Jučo 90-mečio jubiliejui skirtas mokslinių straipsnių TYRINĖJIMAI 307
rinkinys. Sudarytojai: Vydas Dolinskas, Rimvydas Petrauskas, Edmundas Rimša. Vil nius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2016, p. 293-301. KIENIEWICZ, Leszek. Senat za Stefana Batorego. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2000. KILIAS, Jarosław. Wspólnota abstrakcyjna. Zarys socjologii narodu. Warszawa: Wydawnict wo Instytutu Filozofii i Socjologii PAN, 2004. KOEHLER, Krzysztof. Stanislaw Orzechowski i dylematy humanizmu renesansowego. Kraków: Wydawnictwo ARCANA, 2004. KOEHLER, Krzysztof. Patriotyzm w okresie kontrreformacji. Patriotyzm polaków. Studia z historii idei. Pod redakcją Jacka Kloczkowskiego. Kraków: Ośrodek Myśli Politycznej. Wyższa Szkoła Europejska im. ks. J. Tischnera, 2006, s. 32-59. KOŁODZIEJ, Robert; Zwierzykowski, Michał. Bibliografia parlamentaryzmu Rzeczypospolitej szlacheckiej / Bibliography of the parliamentary system of the Nobles' Republic. Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2012. Kommunikation und Region. Herausgegeben von Carl A. Hoffman, Rolf Kießling. Konstanz, 2001. KONIECZNA, Diana. Ustrój i funkcionowanie sejmiku brzeskolitewskiego w latach 1565-1763. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013. KORCZAK, Lidia. Monarcha i poddani. System władzy w Wielkim Księstwie Litewskim w okre sie wczesnojagiellońskim. Krakow, 2008. KORCZAK, Lidia. Początki litewskiego parlamentarizmu na tłe porównawczym. Парламенцюя структуры улады у астеме дзяжаунага шравания Вялжага княства JliToycKara i Рэчы Паспалггай у XV-XVIII стагоддзях. Матэрыялы м1жнародной навуковай канферэнцьп (Мшск, Наваградак, 23-24 лктапада 2007 г.). MIHCK: Б1П-С ПЛЮС, 2008, s. 27-40. Kościół prawosławny w dziejach Rzeczypospolitej i krajów sąsiednich. Redakcja naukowa Piotr Chomik. Białystok, 2000. KOWALSKI, Mariusz. Księstwa Rzeczpospolitej. Państwo magnackie jako region polityczny. Prace geograficzne Nr. 238. Warszawa: PAN IGiPZ, 2013. KRIEGSEISEN, Wojcech. Sejmiki Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII i XVIII wieku. Warsza wa: Wydawnictwo Sejmowe, 1991. KRIEGSEISEN, Wojciech. Stosunki wyznaniowe w relacjach państwo-kościół między reforma cją a oświeceniem (Rzesza Niemiecka - Niderlandy Północne - Rzeczpospolita polsko-li tewska). Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, 2010. Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013. 308 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Kultura polityczna w Polsce. Т. V: Elity dawne i nowe. Praca zbiorowa pod redakcją Marcelego Kosmana. Poznań: Wydawnictwo Naukowe INPiD UAM, 2005. Kultura polityczna w Polsce. Т. VI, część pierwsza: Litwa w polskiej tradycji i kulturze polity cznej. Praca zbiorowa pod redakcją Marcelego Kosmana. Poznań: Wydawnictwo Nau kowe INPiD UAM, 2006. KUOLYS, Darius. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje litera tūroje. Renesansas, Barokas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. KUOLYS, Darius. Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės raštijoje. Senoji Lietuvos literatūra. 5 knyga: Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius: Pradai, 2000, p. 9-22. KUOLYS, Darius. Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istorinis pasakojimas: Respublikos kūrimas. Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Lietuvos istorijos įvairenybės. 2 dalis. Vilnius: Lietuvių ~ literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 368-412. KUOLYS, Darius. RES LITUANA - Kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos stei gimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. LAZUTKA, Stanislovas. Lietuvos Statutai, jų kūrėjai ir epocha. Kaunas: Spindulys, 1994. LICHTERMAN, Paul; CEFAI, Daniel. The Idea of Political Culure. The Oxford Handbook of Contextual Political Analysis. Edited by Robert E. Goodin and Charles Tilly. Oxford Uni versity Press, 2006, p. 392-414. LIEDKE, Marzena. Świadomość narodowa i udział szlachty oraz możnych ruskich Wielkie go Księstwa Litewskiego w kształtowaniu się narodu szlacheckiego Rzeczypospoli tej w drugiej połowie XVI wieku. Europa Orientalis. Polska i jej wschodni sąsiedzi od średniowiecza po współczesność. Studia i materiały ofiarowane Profesorowi Stanisła wowi Alexandrawiczowi w 65 rocznicę urodzin. Redakcja naukowa Zbigniew Karpus, Tomasz Kempa, Dorota Michaluk. Toruń: Wydawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Koper nika, 1996, s. 135-144. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ir paveldo „dalybos". Vilnius: Vilniaus univer siteto leidykla, 2008. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai. Leidinį sudarė Alfredas Bumblauskas, Grigorijus Potašenko. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. Lietuvos istorija. Т. IV: Jūratė Kiaupienė. Rimvydas Petrauskas. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 m. Vilnius: Baltos lan kos, 2009. Lietuvos istorija. T. V: Jūratė Kiaupienė, Ingė Lukšaitė. Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529-1588 metais. Vilnius: Baltos lankos, 2013. Lietuvos istorija. Т. VI: Gintautas Sliesoriūnas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pabai goje - XVIII a. pradžioje (1588-1733 metais). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. TYRINĖJIMAI 309
Lietuvos istorija. T. VIII, I dalis: Tamara Bairašauskaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Mi- knys. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia. Vilnius: Baltos lankos, 2011. Lietuvos istorija. Т. X, II dalis: Eglė Bendikaitė, Algimantas Kasparavičius, Saulius Kaubrys, Regina Laukaitytė, Česlovas Laurinavičius, Dangiras Mačiulis, Vladas Sirutavičius, Vitalija Stravinskienė, Joachim Tauber, Gediminas Vaskela. Nepriklausomybė (1918- 1940). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015, p. 41-61. Lietuvos seimas. Vilnius: Kultūra, 1996. Litauen und Ruthenien: Studien zur einer transkulturellen Kommunikationsregion (15.-18. Ja hrhundert). Herausgegeben Stefan Rohdewald, David A. Frick, Stefan Wiederkehr. Otto Harrassowitz Verlag, 2007. Landscape. Politics and Perspectives. Edited by Barbara Bender. Oxford: Berg Publishers, 1993- Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Mokslinių straipsnių rinkinys. Sudarė Daiva Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkci ja, 2007. LIETUVA - LENKIJA - ŠVEDIJA: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai / LITHUANIA - POLAND - SWEDEN: European Dynastic Unions and Historical-Cultural Ties. Sudarytojai / Compiled by Eugenijus Saviščevas, Marijus Uzorka. Vilnius: Nacio nalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2014. LICHY, Kolja. How to do Politics with Words: Oratory, ceremonial and Procedure in the Sejm and the Reichstag (c. 1500-1570). Parliaments, Estates and Representation, Volume 29, Issue 1,2009, p. 67-84. LICHY, Kolja. Reden als Aushandeln: Rhetorik und Zeremoniell auf dem polnisch-litauischen Sejm zu Beginn der Wasa-Zeit. Politische Redekultur in der Vormoderne: die Oratorik eu ropäischer Parlamente in Spätmittelalter und Früher Neuzeit. Herausgegeben von Jörg Feuchter, Johannes Helmrath. Frankfurt am Main / New York: Campus Verlag, 2008, s. 149-172. ŁOPATECKI, Karol. Organizacja, prawo i dyscyplina w Polskim i Litewskim pospolitym rusze niu (do połowy XVII wieku). Białystok: Instytut Badań nad Dziedzictwem Kulturowym Europy, 2013. Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas / Unia lubelska: idea i jej kontynuacja. Tarptautinės mokslinės konferencijos, vykusios 2009 m. lapkričio 19-20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, pranešimų pagrindu parengtas mokslinių straipsnių rinkinys / Mate riały z międzynarodowej konferencji naukowej, która odbyła się w dniach 19-20 listo pada 2009 roku w Wilnie w Muzeum Sztuki Użytkowej. Sudarytojai / Opracowanie Liu das Glemža, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011. 310 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
LUKŠAITĖ, Ingė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis - XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius: Baltos lankos, 1999. LUKŠAITĖ, Ingė. Liublino unija ir identitetu kaitos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. antroje pusėje / Unia lubelska a zmiany tożsamości w Wielkim Księstwie Lite wskim w drugiej polowie XVI wieku. Liublino unija: idėja ir jos tęstinumas / Unia lu belska: idea i jej kontynuacja. Tarptautinės mokslinės konferencijos, vykusios 2009 m. lapkričio 19-20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, pranešimų pagrindu pareng tas mokslinių straipsnių rinkinys / Materiały z międzynarodowej konferencji naukowej, która odbyła się w dniach 19-20 listopada 2009 roku w Wilnie w Muzeum Sztuki Użyt kowej. Sudarytojai / Opracowanie Liudas Glemža, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vil nius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, p. 216-232,233-252. LULEWICZ, Henryk. Gniewów o unię ciąg dalszy. Stosunki polsko-litewskie w latach 1569- 1588. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2002. LULEWICZ, Henryk. Najstarsza znana instrukcja sejmikowa z Wielkiego Księstwa Litewskie go. Sejmik wileński przed sejmem warszawskim 1570 roku. Studia Historyczno-Prawne. Opole: Wydawnictwo Uniwersytetu Opolskiego, 2004, s. 171-180. ŁATYSZONEK, Oleg. Białoruś czyli ojczyzna Salomona Rysińskiego. Formuły patriotyzmu w Europie Wschodniej i Środkowej od nowożytności do współczesności. Zredagowali: An drzej Nowak, Andrzej A. Zięba. Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 2009, s. 27-36. ŁATYSZONEK, Oleg. Od Rusinów białych do Białorusinów. U źródeł białoruskiej idei narodo wej. Białystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Białymstoku, 2006. MACHOVENKO, Jevgenij. Nelietuviškų žemių teisinė padėtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš tystėje (XIV-XVIII a.). Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999. MACHOVENKO, Jevgenij. Lietuvos viešosios teisės iki XVIII a. pabaigos istorijos tyrimų bū klė ir perspektyvos. Teisė, t. 79,2011, p. 22-34. MAKIŁŁA, Dariusz. Idea jedności a koncepcija rozdziału włazy w teorii i praktyce ustrojowej Rzeczypospolitej na przełomie XVI-XXVII w. W kręgu nowożytnej i najnowszej historii ustroju Polski. Księga dedykowana Profesorowi Marianowi Kallasowi. Komitet Redak cyjny: Sławomir Godek, Dariusz Makiłła, Magdalena Wilczek-Karczewska. Warszawa, 2010, s. 1-20. MARKIEWICZ, Mariusz. „Jedyna i nieporównywalna?" - normalne państwo europejskie czy może państwo pogranicza? Między Zachodem a Wschodem. Studia z dziejów Rzeczypos politej w epoce Nowożytnej. Pod redakcją Jacka Staszewskiego, Krzysztofa Mikulskiego i Jarosława Dumanowskiego. Toruń: Wydawnictwo Adam Marszałek, 2002, s. 17-22. MASTIANICA, Olga. Bajorija lietuvių tautiniame projekte (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016. TYRINĖJIMAI 311
MAZUR, Karol. Nieznana petycja szlachty wołyńskiej do króla w dobie sejmu lubelskiego 1569 г. СОЩУМ. Альманах сощалъно'Исторп. Випуск 2. Кшв, 2003, с. Ąi-56. MAZUR, Karol. Szlachta wołyńska wobec unii jagiellońskiej w dobie sejmu lubelskiego 1569 r. Przegląd Historyczny, t. XCV, 2004, zesz. 1, s. 37-52. MAZUR, Karol. W stronę integracji z Koroną. Sejmiki Wołynia i Ukrainy w latach 1569-1648. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2006. MIKNYS, Rimantas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valstybingumo tradicija lietuvių tau tinio judėjimo politinėje programoje (teorinis ir praktinis aspektai). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai. Leidinį sudarė Alfredas Bumblauskas, Gri gorijus Potašenko. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 117-143. MIRONOWICZ, Antoni. Kościół prawosławny w państwie Piastów i Jagiellonów. Białystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Białymstoku, 2003. MONIUSZKO, Adam. III Statut a próby kodyfikacji prawa koronnego za panowania Zygmun ta III. Lietuvos Statutas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškoji visuomenė. Straipsnių rinkinys. Sudarė Irena Valikonytė ir Lirija Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, p. 63-74. MUIR, Edward. Ritual in Early Modern Europe. Second Edition. Cambridge University Press, 2005. NARBUTAS, Sigitas. Tradicija ir originalumas Jono Radvano „Radviliadoje". Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. NARBUTAS, Sigitas. Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje. Se noji Lietuvos literatūra. 17 knyga: Literatūros istorija ir jos kūrėjai. Vilnius: Lietuvių lite ratūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 286-315. NARBUTAS, Sigitas. Latinitas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: chronologija, ypatybės ir recepcijos pavidalai. Ministri historiae. Pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Edmundo Anta no Rimšos 65-mečio sukakčiai. Sudarytojai Zigmantas Kiaupa, Jolita Sarcevičienė. Vil nius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 153-169. NARBUTIENĖ, Daiva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV-XVII a. Vil nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. NEUMAN, Maciej; PIETKIEWICZ, Krzysztof. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos kara liaus Aleksandro Jogailaičio itinerariumas (1492 m. birželis - 1506 m. rugpjūtis). Lietu vos istorijos metraštis, 1995 metai. Vilnius: Pradai, 1996, p. 154-240. Nihil novi. Z dorobku sejmu radomskiego 1505 roku. Cześć I. Wstęp historyczny napisał An drzej Szymanek. Część II: Materiały źródłowe. Tłumaczył Henryk Wojtowicz. Radom, 2005. NIEDŹWIEDŹ, Jakub. Nieśmiertelne teatra sławy. Teoria i praktika twórczości panegirycznej na Litwie w XVH-XVHI w. Kraków, 2003. 312 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
NIEDŹWIEDŹ, Jakub. Kultura literacka Wilna (1323-1655). Kraków: Wydawnictwo Prac Nau kowych UNIVERSITAS, 2012. NIENDORF, Matias. Das Großfürstentum Litauen. Studien zur Nationsbildung in der Frühen Neuzeit (1569-1795). Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2006. NIENDORF, Matias. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Studija apie nacijos formavimąsi anks tyvaisiais naujaisiais amžiais, 1569-1795. Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Vilnius: Mintis, 2010. NIKŽENTAITIS, Alvydas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos specifika ir santykis su moderniąja tauta. Praeities pėdsakais. Skiriama Profesoriaus daktaro Zig manto Kiaupos 65-mečiui. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007, p. 135-154. NORKUS, Zenonas. Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. Vilnius: Aidai, 2009. NORKUS, Zenonas. Imperial Past of Ancient Lithuanian in the Historical memory of the Mo dern Independent Lithuania. Prace Historyczne. 141 (2014), zeszyt 2: Unia horodelska 1413. Pod redakcją Lidii Korczak. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2014, s. 409-433. NOWAK, Andrzej. Republika i imperium: dwa patriotyzmy. Formuly patriotyzmu w Europie Wschodniej i Środkowej od nowożytności do współczesności. Zredagowali: Andrzej No wak, Andrzej A. Zięba. Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 2009, s. 77-102. NOWAK, Andrzej. Horodło z perspektywy XX-XXI wieku: Pamięć modernizacji, pamięć republiki, pamięć imperium. Prace Historyczne. 141 (2014), zeszyt 2: Unia horodelska 1413. Pod redakcją Lidia Korczak. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2014, s. 435-458. OPALIŃSKI, Edward. Kultura polityczna szlachty polskiej w latach 1587-1652. System parla mentarny a społeczeństwo obywatelskie. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 1995. OPALIŃSKI, Edward. Sejm srebrnego wieku 1587-1652. Między głosowaniem większościowym a liberum veto. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2001. OPALIŃSKI, Edward. Civic Humanism and Republican Citizenship in the Polish Renaissan ce. Republicanism. A Shared European Heritage. Volume I: Republicanism and Constitu tionalism in Early Modern Europe. Edited by Martin van Gelderen and Quentin Skinner. Cambridge University Press, 2002, p. 147-166. OPALIŃSKI, Edward. Die politische Rolle der Adelsfreiheit in Polen-Litauen im 16. und 17. Jahrhundert. Kollektive Freiheitsvorstellungen im frühneuzeitlichen Europa (1400-1850). Herausgegeben von Georg Schmidt, Martin van Gelderen, Christopher Snigula. Frank furt am Main: Peter Lang Europäischer Verlag der Wissenschaften, 2006, S. 223-238. PADALINSKI, Uladzimir. Szlachta Wielkiego Księstwa Litewskiego w misjach dyplomatycz nych Rzeczypospolitej (ostatnie trzydiestolecie XVI wieku). Polska wobec wielkich konf liktów w Europie nowożytnej. Z dziejów dyplomacji i stosunków międzynarodowych w TYRINĖJIMAI 313
XV-XVIH wieku. Pod redakcją Ryszarda Skowrona. Kraków: Wydawnictwo Towarzyst wa Naukowego „Societas Vistulana", 2009, s. 245-262. PADALINSKI, Uladzimir. The representation of the Grand Duchy of Lithuania in the final stage of the seym of Lublin (June-August 1569). Zapiski Historyczne, t. LXXIX, rok 2014, zesz. 4, Toruń, s. 27-52. PADALINSKI, Uladzimir. Stanowisko szlachty Wielkiego księstwa Litewskiego wobes ins tytucji sejmu walnego w końcu XVI wieku. Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 143-156. Parlament, prawo, ludzie. Studia ofiarowane profesorowi Juliuszowi Bardachowi w sześć- dziesiąciolecie pracy twórczej. Red. Katarzyna Iwanicka, Maria Skowronek, Kazimierz Stembrowicz. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 1996. Patriotyzm polaków. Studia z historii idei. Pod redakcją Jacka Kloczkowskiego. Kraków: Ośro dek Myśli Politycznej, 2006. Parlamentarizmo genezė Europoje ir Lietuvos atvejis. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: Parlamentinio bendradarbiavimo centras, 2008. PETRAUSKAS, Rimvydas. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje - XV a. Sudėtis - struktūra - valdžia. Vilnius: Aidai, 2003. PETRAUSKAS, Rimvydas. Socialiniai ir istoriografiniai lietuvių kilmės iš romėnų teorijos aspektai. Senoji Lietuvos literatūra. 17 knyga: Literatūros istorija ir jos kūrėjai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 270-285. PETRAUSKAS, Rimvydas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimo ištakos: didžiojo ku nigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV-XV a. Parlamento studijos, nr. 3, 2005, p. 10-32. PETRAUSKAS, Rimvydas. LDK bajoriško seimo susiformavimas Vidurio Rytų Europos luo minių susirinkimų kontekste. Parlamentarizmo genezė Europoje ir Lietuvos atvejis. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: Parlamentinio bendradarbia vimo centras, 2008, p. 5-15. PETRAUSKAS, Rimvydas. Vėlyvųjų viduramžių Europa ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys tės visuomenės ir kultūros raida XIV-XVI amžiuje. Lietuvos istorijos studijos, t. 23,2009, p. 69-84. PETRAUSKAS, Rimvydas. Związki personalne między możnowładztwem Polski i Litwy od końca XIV do połowy XVI wieku. Narodziny Rzeczypospolitej. Studia z dziejów średnio wiecza i czasów wczesnonowożytnych. Т. I. Pod redakcją Waldemara Bukowskiego i To masza Jurka. Kraków: Towarzystwo Naukowe „Societas Vistulana", 2012, s. 479-496. PETRAUSKAS, Rimvydas. „Atrandant protėvius" genealoginio mąstymo prielaidos ir užuo mazgos Lietuvoje XIV-XVI a. viduryje. Ministri historiae. Pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas 314 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Edmundo Antano Rimšos 65-mečio sukakčiai. Sudarytojai Zigmantas Kiaupa, Jolita Sarcevičienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 45-63. PIECH, Zenon. Monety, pieczęcie i herby w systemie symboli władzy Jagiellonów. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2003. PIEŃKOWSKA, Anna. Zjazdy i sejmy z okresu bezkrólewia po śmierci Stefana Batorego. Puł tusk: Wydawnictwo Akademii Humanistycznej im. Aleksandra Gieysztora, 2010. PIETRZYK-REEVES, Dorota. O pojęciu „Rzeczpospolita" (res publica) w polskiej myśli poli tycznej XVI wieku. Czasopismo Prawno-Historyczne, t. LXII [62], zesz. 1,2010, s. 37-64. PIETRZYK-REEVES, Dorota. Ład rzeczypospolitej. Polska myśl polityczna XVI wieku a kla syczna tradycja republikańska. Kraków: Wydawnictwo Księgarnia Akademicka, 2012. PFEIFFER, Bogusław. Caelum et Regnum. Studia nad symboliką państwa i władcy w polskiej literaturze i sztuce XVI i XVII stulecia. Zielona Góra: Uniwersytet Zielonogórski, 2002. PŁACHCIŃSKA, Krystyna. Obraz kultury retorycznej społeczeństwa szlacheckiego na podsta wiemów sejmowych z lat 1556-1564. Łódz: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego, 2004. PLEČKAITIS, Romanas. Lietuvos filosofijos istorija. I tomas: Viduramžiai - Renesansas - Naujieji amžiai. Vilnius, 2004. POCOCK, J. G. A. The concept of a language and the metier d'historien: some considerations on practice. The Languages of Political Theory in Early-modern Europe. Edited by Antho ny Pagden. Cambridge University Press, 1987, p. 19-38. POCIŪTĖ, Dainora. Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai. Monografija. Vilnius: Versus aureus, 2008. Political Culture in Central Europe (ioth-20th Century). Part I: Middle Ages and Early Modern Era. Edited by Halina Manikowska and Jaroslav Pänek in cooperation with Martin Holy. Prague, 2005. Political Space in Pre-industrial Europe. Edited by Beat Kümin with a preface by James C. Scott. Farnham: Ashgate, 2009. Polska wobec wielkich konfliktów w Europie nowożytnej. Z dziejów dyplomacji i stosunków międzynarodowych w XV-XVIII wieku. Red. Ryszard Skowron. Kraków: Societas Vistu- lana, 2009. RACHUBA, Andrzej. Armia Wielkiego Księstwa Litewskiego jako czynnik unifikacji narodo wej i kulturowej. Przegląd Historyczny, t. LXXXVIII, 1997, zesz. 2, s. 237-246. RACHUBA, Andrzej. Wielkie Księstwo Litewskie w systemie parlamentarnym Rzeczypospoli tej w latach 1569-1763. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2002. RACHUBA, Andrzej. Sejmiki generalne Wielkiego Księstwa Litewskiego w Wolkowysku i Słonimiu. Między Zachodem a Wschodem. Studia z dziejów Rzeczypospolitej w epoce nowożytnej. Red. J. Staszewki, K. Mikulski i J. Dumanowski. Toruń: Marszalek, 2002, s. 42-53- TYRINĖJIMAI 315
RACHUBA, Andrzej. Fakcja Lwa Sapiehy - zarys problematyki. Między Lwowem a Wrocła wiem. Księga jubileuszowa profesora Krystyna Matwijowskiego. Pod redakcją Bogdana Roka i Jerzego Maronia. Toruń, 2006, s. 503-511. RACHUBA, Andrzej. Miejsca obrad sejmików Wielkiego księstwa Litewskiego w latach 1569- 1794. Парламенцтя структуры улады у сктеме дзяржаунага травания Вялтага княства Штоускага i Рэчы Паспалгтай у XV-XVIII стагоддзях. Матэрыялы м1жнародной навуковай канферэнцьи (Мшск, Наваградак, 23-24 лктапада 2007 г.). MiHCK, 2008, s. 183-197. RACHUBA, Andrzej. W obronie tożsamości. Litwini wobec integracji we wspólnej Rzeczy pospolitej. Unia lubelska z 1569 roku. Z tradycji unifikacyjnych I Rzeczypospolitej. Redak cja Tomasz Kempa, Krzysztof Mikulski. Toruń: Wydawnictwo Polskiego Towarzystwa Historycznego, 2011, s. 63-77. RACHUBA, Andrzej. Lietuviai ir integracija j bendrą Respubliką: tapatybės gynimas / Lit wini wobec integracji we wspólnej Rzeczypospolitej - obrona tożsamości. Liublino uni ja: idėja ir jos tęstinumas / Unia lubelska: idea i jej kontynuacja. Tarptautinės moks linės konferencijos, vykusios 2009 m. lapkričio 19-20 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, pranešimų pagrindu parengtas mokslinių straipsnių rinkinys / Materiały z międzynarodowej konferencji naukowej, która odbyła się w dniach 19-20 listopada 2009 roku w Wilnie w Muzeum Sztuki Użytkowej. Sudarytojai / Opracowanie Liudas Glemža, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, p. 302-307,308-313. RACHUBA, Andrzej. Uczestnicy sejmików litewskich w latach 1565-1764. Po unii - sejmiki szlacheckie w Rzeczypospolitej XVI-XVIII wieku. Red. H. Lulewicz i M. Wagner. Siedlce: Instytut Historii i Stosunków Międzynarodowych Uniwersytetu Przyrodniczo-Huma- nistycznego w Siedlcach, 2013, s. 15-30. RAILAITĖ-BARDĖ, Agnė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginės savimonės XVI-XVIII a. legendinis ir sakralinis aspektai. Ministri historiae. Pagalbi niai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straips nių rinkinys, skirtas Edmundo Antano Rimšos 65-mečio sukakčiai. Sudarytojai Zig mantas Kiaupa, Jolita Sarcevičienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 379-403. RAILAITĖ-BARDĖ, Agnė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginė savi monė ir jos atspindžiai heraldikoje XVI-XVIH a. Daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, istorija (05 H), Vilnius, 2013. Republicanism. A Shared European Heritage. Volume I: Republicanism and Constitutionalism in Early Modern Europe. Edited by Martin van Gelderen and Quentin Skinner. Cambrid ge University Press, 2002. RIETBERGEN, Peter. Europe. A Cultural History. London and New York: Routledge, 1998. 316 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
RIMŠA, Edmundas. Stepono Batoro Lietuvos didieji antspaudai ir jų atsiradimo aplinkybės. Lietuvos istorijos metraštis, 2001,2, Vilnius, 2002, p. 213-228. RIMŠA, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį. Vilnius: Versus aureus, 2004. RIMŠA, Edmundas. Nowe dane o litewskich pieczęciach państwowych Zygmunta III Wazy. Litwa w epoce Wazów. Pod redakcją Wojciecha Kriegseisena i Andrzeja Rachuby. Wars zawa: Wydawnictwo Neriton, 2006, s. 157-174. RIMŠA, Edmundas. Aleksandro antspaudai - naujas etapas valstybės sfragistikoje. Lietu vos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Straipsnių rinkinys. Sudarė Daiva Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 152-165. RIMŠA, Edmundas. Vytauto didysis antspaudas - pirmoji valdžios ir valstybės herbinė ma nifestacija. Jogailos ir Vytauto laikai. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Žalgirio mū šio 600-osioms metinėms. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011, p. 82 -96. ROSNER, A. Badania nad kulturą prawną. Próba zarysowania problematyki. Z dziejów kul tury prawnej. Studia ofiarowane Profesorowi Juliuszowi Bardachowi w dziewięćdzie sięciolecie urodzin. Warszawa: Wydawnictwo Liber, 2004, s. 585-597. ROWELL, S. C. Amžinos pretenzijos arba kaip turime skaityti elitinę literatūrą? Seminarai, red. A. Jokūbaitis ir A. Kulakauskas, Vilnius, 1998, p. 7-30 ROWELL, S. C. Bears and Traitors, or Political Tensions in the Grand Duchy, ca. 1440-1481. Lithuanian Historical Studies, t. II, Vilnius, 1997, p. 28-55. ROWELL, S. C. Išdavystė ar paprasti nesutarimai? Kazimieras Jogailaitis ir Lietuvos diduo menė 1440-1481 metais. Lietuvos valstybė XII-XVIII a. Redakcinė kolegija: Zigmantas Kiaupa, Arturas Mickevičius, Jolita Sarcevičienė (sekretorė). Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1997, p. 45-74. ROWELL, S. C. Casimir Jagiellończyk and the Polish Gamble, 1445-7. Lithuanian Historical Studies, t. 4, Vilnius, 1999, p. 7-39. ROWELL, S. C. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių dvasinis ir politinis kolonizavi mas XV a. antrojoje pusėje: Lucko vyskupijos pavyzdys. Vertybių transformacijos. Bal tijos regiono rytinė pakrantė XIII-XVIII amžiais / Value Transformations in the Eastern baltic Region, 13-18 Centuries. Kolektyvinė monografija. Sudarytojas S. C. Rowell. Klai peda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015, p. 85-137. RUBINSTEIN, Nicolai. The History of the word politicus in early-modern Europe. The Langu ages of Political Theory in Early-modern Europe. Edited by Anthony Pagden. Cambridge University Press, 1987, p. 41-56. RUSSOCKI, Stanisław. Kultura polityczna i prawna (Refleksje historyka ustroju). Historyka. Studia metodologiczne, t. XI, 1981. Wrocław, Warszawa, Gdańsk, Łódź, 1982, s. 17-33. RUSSOCKI, Stanisław. Wokół pojęcia kultury prawnej. Przegląd Humanistyczny, 1986, nr 11- 12, s. 15-22. TYRINĖJIMAI 317
RUTKOWSKA, Grażyna. Uinerarium króla Kazimierza Jagiellończyka, 1440-1492. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2014. SCHÖLDERLE, Thomas. Das Prinzip der Macht. Neuzeitliches Politik- und Staatsdenken bei Thomas Hobbes und Niccolo Machiavelli. Staatlichkeit im Wandel. Band 3. Glienicke / Berlin - Cambridge / Massachusettes: Galda + Wilch Verlag, 2002. SCHRAMM, Percy Ernst. Herrsschaftszeichen und Staatssymbolik. Bd. 1-3. Stuttgart, 1954-1956. SCHRAMM, Percy Ernst. Kaiser, Könige und Päpste. Bd. 1-4. Stuttgart, 1968-1971. Senoji Lietuvos literatūra. Knyga 5: Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius: Pradai, 2000. Senoji Lietuvos literatūra. Knyga 27: Albertas Vijūkas-Kojalavičius iš 400 metų perspektyvos. Sudarė ir parengė Sigitas Narbutas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institu tas, 2009. Senoji Lietuvos literatūra. Knyga 33: Literatūra ir Lietuvos modernėjimo procesai XV-XVIII a. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. Senoji Lietuvos literatūra. Knyga 35-36: Petras Skarga ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. Senoji Lietuvos literatūra. Knyga 37: Naujausi lituanistikos atradimai ir šiuolaikinė istorinė vaizduotė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. Podział władzy i parlamentaryzm w przeszłości i współcześnie. Prawo, doktryna, prakty ka. 500, rocznica konstytucji Nihil novi z 1505 r. 56. Konferencja Międzynarodowej Ko misji Historii Instytucji Reprezentatywnych i Parlamentarnych w Krakowie i Radomiu (5-8 września 2005). Prace przedstawione Międzynarodowej Komisji Historii Instytuc ji Reprezentatywnych i Parlamentarnych, tom 84. Pod redakcją Wacława Uruszczaka, Kazimierza Barana i Anny Karabowicz. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2007. SEREDYKA, Jan. Udział Radziwiłłów na seimach panowania Zygmunta III Wazy. Miscełla- nea historico-archivistica. Т. III: Radziwiłłowie XVI-XVIII wieku: W kręgu polityki i kul tury. Warszawa-Łódź: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1989, s. 13-26. SEREDYKA, Jan. Instrukcje powiatu wileńskiego na sejmy panowania Zygmunta III Wazy. Studia Historyczno-Prawne. Prace ofiarowane Kazimierzowi Orzechowskiemu w 70 ro cznicę urodzin. Pod redakcją Krystyna Matwijowskiego i Stefanii Ochmann-Stanisze- wskiej. śląski kwartalnik historyczny Sobótka, Rocznik XLVIII (1993), nr 2-3, Wrocław, 1993. s. 189-197. SIRUTAVIČ1US, Marius. Lietuvos valdovo reprezentacija diplomatinių santykių su Maskvos valstybe praktikoje XV-XVI a. sandūroje. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Straipsnių rinkinys. Sudarė Daiva Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus pilių vals tybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 113-122. SIRUTAVIČIUS, Marius. Maskvos pasiuntinių priėmimo ceremonialas Lietuvos valdovo dvare Vilniuje XV a. pabaigoje - XVI a. viduryje. Vilniaus Žemutinė pilis XIV-XIX a. 318 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
pradžioje: 2005-2006 m. tyrimai. Sudarė Liudas Glemža. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys", 2007, p. 8-32. SIRUTAVIČIUS, Marius. LDK Ponų taryba ir Maskvos bajorai: formalieji paralelinės diplo matijos aspektai 1492-1569 m. Lietuvos istorijos metraštis. 2010 metai, 2. Vilnius, 2011, p. 5-28. SIRUTAVIČIUS, Marius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės tarpvals tybinių sutarčių sudarymo ir ratifikavimo procedūros XV a. pabaigoje - XVI a. viduryje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Mokslinių straipsnių rinki nys. Sudarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, p. 195-220. SIRUTAVIČIUS, Marius. Ceremonialinė mediacija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės diplomatiniuose santykiuose (XV a. pabaiga - 1569 m.). Darbai ir .dienos, t. 61,2014, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, p. 167-182. SIRUTAVIČIUS, Marius. „Ponai tarėjai" ir Maskvos valstybė: formalieji diplomatinių kon taktų aspektai pirmaisiais tarpuvaldžiais (1572-1576 m). Lietuvos istorijos metraš tis. 2013 metai, 2. Vilnius, 2014, p. 65-85. SIRUTAVIČIUS, Marius. The Grand Duchy of Lithuania and the Historical Region: the Search for New Coordinates in Post-Soviet Lithuanian Historiography. The Construction of Nati onal Narratives and Politics of Memory in the Central and Eastern European Region After 1989. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2014, p. 41-54. SKINNER, Quentin. Visions of Politics: Volume II: Renaissance Virtues. Cambridge University Press, 2002. Späthumanismus. Studien über das Ende einer kulturhistorischen Epoche. Herausgegeben von Notker Hammerstein und Gerrit Walther. Göttingen: Wallstein Verlag, 2000. SOBOLEWSKI, Marek. Obywatele w stanie wyjątkowym. Pisma nieznae i rozproszone. Pod redakcją Krystyny Chojnickiej, Michała Jaskólskiego. Kraków: Wydawnictwo Uniwer sytetu Jagiellońskiego, 2003, s. 113-249. SOKOŁOWSKI, Wojciech. Radziwiłłowie wobec rokoszu Sandomirskiego (1606-1608). Miscellanea historico-archivistica. Т. III: Radziwiłłowie XVI-XVIII wieku: W kręgu poli tyki i kułtury. Warszawa-Łódź: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1989, s. 67-83. SOKOŁOWSKI.Wojciech. Politycy schyłku złotego wieku. Małopolscy przywódcy szlachty i parlamentarzyści w latach 1574-1605. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 1997. SÓJKA-ZIELIŃSKA, Katarzyna. Stanisława Russockiego dyskurs historyczny o kulturze pra wnej. Stanislaw Russocki - badacz dziejów ustroju i prawa. W 45-Iecie pracy naukowej. Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 1999, s. 31-39. Scripta Volant, verba manent. Schriftkulturen in Europa zwischen 1500 und 1900/Les cultures de Vėcrit en Europe entre 1500 et 1900. Herausgegeben von Alfred Messerli und Roger Chartier. Basel: Schwabe Verlag, 2007. TYRINĖJIMAI 319
SOBOLEWSKI, Marek. Polska kultura polityczna i prawna w dawnych wiekach. Próba cha rakterystyki. Czasopismo Prawno-Historyczne, t. XXXV, zesz. 2,1983, s. 69-95. Sprachkultur und Sprachgeschichte. Herausbildung und Förderung von Sprachbewußtsein und wissenschaftlicher Sprachpflege in Europa. Herausgegeben von Jürgen Scharnhorst. Frankfurt am Main: Peter Lang Europäischer Verlag der Wissenschaften, 1999. SOWA, Jan. Fantomowe ciało króla. Peryferyjne zmagania z nowoczesną formą. Kraków: WPN Universitas Kraków, 2011. Środowiska kulturotwórcze i kontakty kulturalne Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do XIX wieku. Materiały z XVII spotkania Komisji Lituanistycznej zorganizowanego przez Instytut Historii PAN, Instytut Historyczny UW i Instytut Historii Prawa UW w Warsza wie 23-24 września 2008. Pod redakcją Urszuli Augustyniak. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2009. STROYNOWSKI, Andrzej. Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Wprowadzenie. Kul tura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 13-25. SUCHENI-GRABOWSKA, Anna. Społeczność szlachecka a państwo. Polska w epoce Odro dzenia: Państwo-sołeczeństwo-kultura. Pod redakcją Andrzeja Wyczańskiego. Warsza wa: Wiedza Powszechna, 1986, s. 13-107. SUCHENI-GRABOWSKA, Anna. Wolność i prawo w staropolskiej koncepcji państwa. Warsza wa: Muzeum Historii Polski, 2009. SCHRAMM, Gottfried. Polen - Böhmen - Ungarn. Übernationale Gemeinsamkeiten in der politischen Kultur des späten Mittelalters und der frühen Neuzeit. Przegląd Historyczny, t. LXXVI, zesz. 3,1985, s. 417-437. ŠVARPLYS, Andrius. Lietuvių naconalinis naratyvas šiandien: kultūrinė mobilizacija į glo balius iššūkius ar provinciali modernybės baimė? Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. Vilnius: Versus aureus, 2015, p. 161-237. Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m. Kolektyvinė monografija. Vil nius: Versus aureus, 2015. The Construction of National Narratives and Politics of Memory in the Central and Eastern Eu ropean Region after 1989. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2014. TĘGOWSKI, Jan. Rodowód kniaziów Świrskich do końca XVI wieku. Wrocław: Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławskiego, 2011. 77ie heraldry of Lithuania / The Lithuanian Presidential Commission on Heraldry. Comp. E. Rimša. Vilnius: Baltos lankos, 1998. The Languages of Political Theory in Early-modern Europe. Edited by Anthony Pagden. Cam bridge University Press, 1987. 320 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
The Princely Courts of Europe: Ritual, Politics and Culture under Ancien Regime (1500-1750). Edited by John Adamson. London: Copyrigted Material, 1999. The Oxford Handbook of Contextual Political Analysis. Edited by Robert E. Goodin and Char les Tilly. Oxford University Press, 2006. Theatrum ceremoniale na dworze książąt i królów polskich. Materiały konferencji naukowej zorganizowanej przez Zamek Królewski na Wawelu i Instytut Historii Uniwersytetu Ja giellońskiego w dniach 23-25 marca 1998. Pod redakcją Mariusza Markiewicza i Ryszar da Skowrona. Kraków: Wydawca: Zamek Królewski na Wawelu, 1999. TYLA, Antanas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinė padėtis ir piliečių politi nė kultūra XVI a. pabaigoje - XVII a. Ministri historiae. Pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Edmundo Antano Rimšos 65-mečio sukakčiai. Sudarytojai Zigmantas Kiaupa, Jolita _ Sarcevičienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 333-342. Topographies of Power in the Early Middle Ages. Edited by Mayke De Jong and Frans Theuws with Carine Van Rhijn. Leiden, Boston, Köln: Brill, 2001. TRAWICKA, Zofia. Diariusze sejmowe z lat 1638-1639. Parlamentaryzm i prawodawstwo przez wieki. Prace dedykowane Prof. Stanisławowi Płazie w siedemdziesiątą rocznicę. Pod redakcją Jerzego Malca i Wacława Uruszczaka. Kraków, 1999, s. 45-52. ULČINAITĖ, Eugenija. Petro Skargos Seimo pamokslai XVI a. LDK politinių traktatų kon tekste. Senoji Lietuvos literatūra. 35-36 knyga: Per ras Skarga ir Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės kultūra. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 73-84. Unia lubelska z 1569 roku. Z tradycji unifikacyjnych IRzeczypospolitej. Redakcja Tomasz Kem pa, Krzysztof Mikulski. Toruń: Wydawnictwo Adam Marszałek, 2011. Unia w Horodle na tle stosunków polsko-litewskich. Od Krewa do Zaręczenia wzajemnego Obo jga Narodów. Pod redakcją Sławomira Górzyńskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2015. URUSZCZAK, Wacław. Zasada lex est rex w Polsce XVI wieku: Studia Historyczno-Prawne. Prace ofiarowane Kazimierzowi Orzechowskiemu w 70 rocznicę urodzin. Pod redakcją Krystyna Matwijowskiego i Stefanii Ochmann-Staniszewskiej. Śląski kwartalnik histo ryczny Sobótka, Rocznik XLVIII (1993), nr 2-3, Wrocław, 1993, s. 149-157. URUSZCZAK, Wacław. Ustawy Zygmunta I z łat 1530-1538 w sprawie elekcji królewskiej. Pra wo wczoraj i dziś. Studia dedykowane profesor Katarzynie Sójce-Zielińskiej. Pod redak cją Grażyny Baltruszajtys. Warszawa: Liber, 2000, s. 349-360. URUSZCZAK.Wacław. Sejm walny wszystkich państw naszych. Sejm w Radomiu z 1505 roku i konstytucja Nihil novi. Czasopismo Prawno-Historyczne, t. LVII, zesz. 1,2005, s. 11-25. URUSZCZAK, Wacław. Najstarszy sejm walny koronny „dwuizbowy" w Piotrkowie w 1468 roku. Narodziny Rzeczypospolitej. Studia z dziejów średniowiecza i czasów TYRINĖJIMAI 321
wczesnonowożytnych. Pod redakcją Waldemara Bukowskiego i Tomasza Jurka. Т. I. Kraków: Towarzystwo Naukowe „Societas Vistulana", 2012, s. 1033-1056. VALIKONYTĖ, Irena; LAZUTKA, Stanislovas; GUDAVIČIUS, Edvardas. Pirmasis Lietuvos Sta tutas (1529 т.). Vilnius: Vaga, 2001. VALIKONYTĖ, Irena. Konstitucijos link. Lietuvos Statutas bajoriškos visuomenės vertybių hie rarchijoje. Mūsų konstitucionalizmo raida. Straipsnių rinkinys. Sudarė А. V. Bartkutė, A. Vaišnys. Vilnius: Valstybės žinios, 2003, p. 6-19. VASILIAUSKAS, Artūras. The Practice of Citizenship Among the Lithuanian Nobility, CA. 1580-1630. Citizenship and Identity in a Multinational Commonwealth. Poland-Lithuania i Context, 1550-1772. Edited by Karin Friedrich and Barbara M. Pendzich. Leiden-Bos ton: Brill, 2009, p. 71-102. Vertybių transformacijos. Baltijos regiono rytinė pakrantė XIII-XVIII amžiais / Value Trans formations in the Eastern Baltic Region, 13-18 Centuries. Kolektyvinė monografija. Su darytojas S. C. Rowell. Klaipėda, 2015. VILIMAS, Darius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teismo sistemos formavimasis (1564-1588). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006. VILIMAS, Darius. Teisminės kultūros atspindžiai Kauno pavieto žemės teismuose XVI a. devintajame dešimtmetyje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis. Mokslinių straipsnių rinkinys. Skiriama profesorės lūratės Kiaupienės 65-mečiui. Suda rytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, p. 503-524- VOCELKA, Karl. Die Politische Propaganda Kaiser Rudolfs II. (1576-1612). Wien: Verlag der österreichischen Akademie der Wissenschaften, 1981. VOCELKA, Karl. Habsburgische Hochzeiten 1550-1600. Kulturgeschichtliche Studien zum та- nieristischen Repräsentationsfest. Wien, Köln, Graz: Hermann Böhlaus Nachf., 1976. VOLUNGEVIČIUS, Vytautas. Pilies šešėlyje. Teritorija, visuomenė ir valdžia Lietuvos Didžio joje Kunigaikštystėje. Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis Židinys-Aidai, 2015. WANDYCZ, Piotr. The Price of Freedom. A history of East Cenral Europe from Middle Ages to the Present. London: Routlege, 1992. WANDYCZ, Piotr. Laisvės kaina. Vilnius: Baltos lankos, 1997. WASILEWSKI, Tadeusz. Nobilitacje miast w dawnej Rzeczypospolitej Obojga Narodów. Czas, przestrzeń, praca w dawnych miastach. Studia ofiarowane Henrykowi Samsonowiczo wi w sześćdziesiątą rocznicę urodzin. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1991, s. 373-385. WĘCOWSKI, Piotr. Jagiellonowie wobec możnowładztwa w XIV-XVI wieku. Zamek Królewski w Warszawie - muzeum. Studia i materiały. Т. V: Europa Jagellonica 1386-1572. Sztuka, kidtura i polityka w Europie Środkowej za panowania Jagiellonów. Redakcja naukowa 322 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Przemysław Mrozowski, Paweł Tyszka, Piotr Węcowski. Ośrodek Wydawniczy Zamku Królewskiego w Warszawie, 2015, s. 83-97. WISNER, Henryk. Naprawa państwa w uchwałach sejmików Wielkiego Księstwa Litewskie go w pierwszej polowie XVII w. Studia polsko-litewsko-białoruskie. Praca zbiorowa pod redakcją Jerzego Tomaszewskiego, Elżbiety Smułkowej i Henryka Majeckiego. Warsza wa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1988, s. 33-50. WISNER, Henryk. Sejmiki litewskie w czasach Zygmunta III i Władysława IV. Konwokac- ja wileńska oraz sejmiki przedsejmowe i relacyjne. Miscellanea historico-archivisti- ca. Т. Ш: Radziwiłłowie XVI-XVIII wieku: W kręgu polityki i kultury. Warszawa-Łódź: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1989, s. 51-66. WISNER, Henryk. Litwa wobec Elekcji Władysława Wazy. Rocznik Białostocki, t. XVII, Wars zawa, 1991, s. 9-36. WISNER, Henryk. Hierarchia urzędów świeckich Wielkiego Księstwa Litewskiego w świe tle projektu poprawy systemu obronnego (1601 г.). Miscellanea historico-archivistica. Т. VII. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 1997, s. 45-49. WISNER, Henryk. Statut i Zjazd Główny Wielkiego Księstwa Litewskiego. Studia Historycz- no-Prawne. Opole: Wydawnictwo Uniwersytetu Opolskiego, 2004, s. 337-343- WISNER, Henryk. Rzeczpospolita Wazów. T. III: Sławne Państwo, Wielkie Księstwo Litewskie. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2008. Whose Love of which Country? Composite States, National Histories and Patriotic Discourses in Early Modern East Central Europe. By Balazs Trencsėnyi & Märton Zäszkaliczky. Stu dies in the History of Political Thought 3, Series Editors: Terence Bali, Jörn Leonhard & Wyger Velema. Leiden, Boston: Brill, 2010. WOJTKOWIAK, Zbysław. Lithuania Transwilniensis saec. XIV-XVI: Podziały Litwy północnej w późnym średniowieczu. Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2005. Wollność i jej granice. Polskie dylematy. Pod redakcją Jacka Kloczkowskiego. Kraków: Ośro dek Myśli Politycznej. Wyższa Szkoła Europejska im. ks. J. Tischnera, 2007. WRONISZEWSKI, Łukasz. Wzrost znaczenia sejmików w czasach Stefana Batorego na przykładzie sejmu 1578 roku. Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod re dakcją Andrzeja Stroynowskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 129-141. WÜNSH, Thomas. Mittelalterliche Anfänge der Parlamentageschichte: Heiliges Römisches Reich und Polnisch-Litauische Union im Vergleich. Studia Warmińskie, t. 27, 2000, s. 69-88. Z dziejów staropolskiego pamiętnikarstwa: Przekroje i zbliżenia. Pod redakcją Piotra Borka. Kraków: Collegium Columbinum, 2012. ZAKRZEWSKI, Andrzej B. Oferta Jana Januszowskiego wobec Lwa Sapiehy, czyli nieznany projekt wydania praw i przywilejów litewskich z 1611 roku. Prawo wczoraj i dziś. Studia TYRINĖJIMAI 323
dedykowane profesor Katarzynie Sójce-Zielińskiej. Pod redakcją Grażyny Baltruszajtys. Warszawa: Liber, 2000, s. 435-441. ZAKRZEWSKI, Andrzej B. Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI-XVIII w. Ustrój ifunk- cionowanie: sejmik trocki. Warszawa: Liber, 2000. ZAKRZEWSKI, Andrzej В. O kulturze prawnej Wielkiego księstwa Litewskiego XVI-XVIII wieku. Kultura i języki Wielkiego Księstwa Litewskiego. Pod redakcją Marii Teresy Lizi- sowej. Kraków: Collegium Columbinum, 2005. ZAKRZEWSKI, Andrzej B. Statuty w kulturze prawnej Wielkiego Księstwa Litewskiego. Pir masis Lietuvos Statutas ir epocha. Straipsnių rinkinys. Sudarė Irena Valikonytė ir Lirija Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 177-194. ZAKRZEWSKI, Andrzej B. Zakaz, którego nie było. O rzekomym zakazie drukowania III Sta tutu w języku oryginału i kilku innych wątpliwościach. Studia z dziejów państwa i pra wa polskiego. Т. IX, część 1. Lublin-Łódż: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego, 2006, s. 227-237. ZAKRZEWSKI, Andrzej. Odrębność systemu parlamentarnego Wielkiego Księstwa Lite wskiego w XVI-XVIII wieku. Rzeczpospolita w XVI-XVIII wieku. Państwo czy wspól nota? Red. Bogusław Dybaś, Paweł Hanczewski, Tomasz Kempa. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersitetu Mikołaja Kopernika, 2007, p. 107-128. ZAKRZEWSKI, Andrzej B. Wielkie Księstwo Litewskie (XVI-XVIII w.). Prawo - ustrój - społe czeństwo. Warszawa: Campidoglio, 2013. ZAKRZEWSKI, Andrzej В. III Statut Litewski a Lew Sapieha. Studia z dziejów Wielkiego Księs twa Litewskiego (XVI-XVIII wieku). Pod redakcją Sławomira Górzyńskiego i Mirosława Nagielskiego. Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2014, s. 457-464. ZAKRZEWSKI, Andrzej B. Naiwność czy taktyka? Uzasadnianie prób unifikacji prawa lite wskiego i koronnego XVI-XVIII wieku. Lietuvos Statutas ir Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės bajoriškoji visuomenė. Straipsnių rinkinys. Sudarė Irena Valikonytė ir Lirija Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, p. 75-83- ZUJIENĖ, Gitana. Insignijos ir ceremonialas Lietuvos viešajame gyvenime (XIII-XVIII a.). Vil nius: Eugrimas, 2008.
БЫЧКОВА, M. E. Русско-литовская знать XV-XVII вв. Источниковедение. Генеалогия. Геральдика. Москва: Квадрига, 2012. ЕРУСАЛИМСКИЙ, К. Ю. История на посольской службе: дипломатия и память в Рос сии XVI в. История и память: историческая культура Европы до начала Нового времени. Отв. ред. Л. П. Репина. Москва: Кругъ, 2006, с. 664-731. ЕРУСАЛИМСКИЙ, К. Ю. Идеология истории Ивана Грозного: взгляд из Речи Посполи- той. Диалоги со временем. Память о прошлом в контексте истории / Dialogues 324 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
with time. Memory and History. Под редакцией Л. П. Репиной / Editor-in-Chief Lorina P. Repina. Москва: Кругъ, 2008, с. 589-635- КЛОСС, Б. М. О происхождении названия Россия. Рукописные памятники Древней PyCU. МоСКВа, 2012. KPOM, M. M. Меж Русью и Литвой. Западнорусские земли в системе русско-литовских отношений конца XV - первой трети XVI в. Москва, 1995; второе издание - 2010. KPOM, M. M. К пониманию Московской «политики» XVI в.: дискурс и практика Рос сийской позднесредневековой монархии: Одисей: Человек в истории. Москва, 2005, с. 283-303. КЯУПЕНЕ, Юрате. Двор Великого княжества Литовского в XV-XVI вв. - простран ство взаимодействия культур. Этнокультурные и этноязыковые контакты на территории Великого княжества Литовского. Материалы международной на- • . учной конференции. Москва, 2006, с. 44~52. КЯУПЕНЕ, Юрате. Особенности политической культуры Великого княжества Ли товского в XVI в. Балты и Великое княжество Литовское. Историко-лингвисти- ческий взгляд. Памяти Эгидиюса Банёниса. Москва: Новое издательство, 2007, с. 54-72. КЯУПЕНЕ, Юрате. ПалЬычная нацыя Вялшага Княства Лггоускага. Лггоуская пер- спектыва. ARCHE Пачатак, 9 (84), кастрычшк 2009, с. 72-85. ЛАППО, И. И. Великое Княжество Литовское за время от заключения Люблинской унии до смерти Стефана Батория. С.-Петербург, 1901. ЛАППО, И. И. Великое Княжество Литовское во второй половине XVI столетия. Ли товско-русский поветь и его сеймикъ. Юрьев, 1911. ЛЮБАВСКИЙ, М. Литовско-Русский сеймъ. Опытъ по ucmopiu учреждетя въ связи съ внутреннимъ строемъ и внешнею жизнью государства. Москва, 1900. Парламенцк1я структуры улады у астеме дзяжаунага шравания Вялжага княства Лггоускага i Рэчы Паспалггай у XV-XVIII стагоддзях. Матэрыялы м1жнародной навуковай канферэнцьи (Мшск, Наваградак, 23-24 лютапада 2007 г.). Мшск, 2008. «Око всей великой России». Об истории русской дипломатической службы XVI- XVII веков. Под ред. Е. В. Чистяковой. Сост. H. М. Рогожин. Москва, 1989. ОПАРИНА, Т. А. Москва как новый Киев, или где же произошло Крещение Руси: взгляд из первой половины XVII века. История и память: историческая куль тура Европы до начала Нового времени. Отв. ред. Л. П. Репина. Москва: Кругъ, 2006, с. 635-663. ПЛЮХАНОВА, М. Сюжеты и символы Московского царства. Санкт-Петербург,1995. TYRINĖJIMAI
РАДАМАН, А. Шраванше сойм1кавым1 пасаджениям1 у Вяликим Княстве Литоуским, Руским и Жамойцким у другой паловине XVI - пачатку XVII ст. Весщ Белоруска- га держаунага педагоггчнага университета, 2002, № 2. Римско-константинополъское наследие на Руси: идея власти и политическая прак тика. IX Международный Семинар исторических исследований «Рима к Треть ему Риму». Москва, 29-31 мая 1989 г. / Tereditä Romano-Constantinopolitana nelala Russia medioevale: idea del Potere e Pratica Politica. Москва, 1995. РОГОЖИН, H. M. Посольские книги России конца XV - начала XVII вв. Москва, 1994. РОГОЖИН, H. М. Посольский приказ колыбель Российской дипломатии. Москва, 2003. РУСИНА, Олена. иверсъка земля у склад! Великого князгвства Литовсъкого. Кшв, 1998. РУСИНА, Олена. Студи з icmopii Киэва та кшесько!' земли. Кшв: Институт icTopii Укра'ши, 2005 РУСИНА, Олена. На исторических распутьях. К вопросу о социокультурном дистан цировании восточнославянских земель в XIV-XVI вв. Историческш Вестникъ, том седьмой [154]. март 2014: Литва, Русь и Польша ХШ-XVI вв. Москва, 2014, с. 226-241. САГАНОВИЧ, Генадз. Великое княжество Литовское в современной белорусской историографии. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ir paveldo „dalybos". Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 73-91. СИНИЦЫНА, H. В. Третий Рим. Истоки и эволюция русской средневековой концепции (XV-XVIee.). Москва, 1998. СТАРЧЕНКО, Наталя. Честь, кров i риторика. Конфлттушляхетсъкому середовищг Волит. Друга половина XVI-XVII столття. Кшв: Laurus, 2014. СУКИНА, Л. Б. Человек верующий в русской культуре XVI-XVH веков. Москва, 2011. ТЮМЕНЦЕВ, И. О. Смута в России в начале XVII столетия: движение Лжедимитрия II. Волгоград, 1999. ФИЛЮШКИН, А. И. Титулы русских государей. Москва, Санкт Петербург, 2006. ФЛОРЯ, Б. Н. Польско-литовская интервенция в России и русское общество. Москва, 2005. ФЛОРЯ, Б. Н. Исследования по истории церкви: Древнерусское и славянское средневе ковье. Москва, 2007. ЯКОВЕНКО, Наталя. Паралелъний ceim. Дослгдження з icmopii уявлень та ideu в УкраЫ XVI-XVII ст. Кшв: Критика, 2002. ЯКОВЕНКО, Наталя. Нарис icmopiicepedmoeiųnoi та ранньомодерно)'Украти. Видан- ня друге, перероблене та розширене. КиУв: Критика, 2005. 326 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
ЯКОВЕНКО, Наталя. Укра'гнська шляхта з кшця XIV до середини XVII столптя. Во- линь i Центральна Укра'гна. Видання друге, переглянуте и випралене. Кшв: Критика, 2008. ЯКОВЕНКО, Наталя. Очерк истории Украины в средние века и раннее новое время. Ав торизованный перевод с украинского Владимира Рыжковского. Новое Литера турное Обозрение, 2012. ЯКОВЕНКО, Наталя. Дзеркала гдентичностй Дослгдження з icmopii уявленъ та ideü в Укра'М XVI - початку XVIII столШтя. Кшв: Лаурус, 2012. BETWEEN ROME AND THE BYZANTINE EMPIRE: THE GOLDEN AGE OF POLITICAL CULTURE OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA (LATE 15th - EARLY 17th CENTURY)
SUMMARY
The idea to write a book narrating the story of how was political nation of the Grand Duchy of Lithuania and its culture created in the early modern times was maturing for a long time. The search for conceptual solutions took several years. A different inter pretation to the one prevailing in international historiography, the one formulated and based on modern research, required a lot of deliberation and discussions. The result of this work is the book Between Rome and the Byzantine Empire: the Golden Age of Politi cal Culture of the Grand Duchy of Lithuania (late 15th - early i/h century). The purpose of this research was to test and to substantiate a scientific theory that in late 15th through early 17th century socio-political and socio-cultural community of the Grand Duchy of Lithuania has created and fostered a peculiar political culture, which in Europe could have been described as phenomenal. This study analyses politi cal stance of the fully privileged estate of nobility and moral values conveyed variously within and without the created state through description of the state, its governance, representation, legal system and other elements of socio-political system. It also evalu ates results of the practical incarnation of these values. The research looks for theoretical and factographic arguments to demonstrate that political culture of the Grand Duchy of Lithuania performed as a socio-political and socio-cultural link, a conduit between geopolitical and geo-cultural spaces of the Ro man West and the Byzantine East, forming ethnically diverse, multilingual, multi-faith, multicultural national space, which in the early modern period has become an integral part of the political system of the West. The space, where national identities of differ ent ethnoses were taking shape alongside each other, where existed a peculiar form of national identity of a socio-political community - identity that brought together plural istic society of the Grand Duchy of Lithuania. The study reveals a long standing impact of this political culture upon formation of geopolitical and geo-cultural political men tality of Central Eastern European region, the intersections thereof with Eastern Europe modern historians and political scientists have linked with the borders of eastern terri tories of the Grand Duchy of Lithuania.
The key component, describing the space in which took place the socio-political and socio-cultural events in question, is understood to be the fact of being in a junc tion between the western Roman and eastern Byzantine civilizations. To describe this geopolitical and geo-cultural space we a use a metaphor of between Rome and the Byz antine Empire. The metaphor of the Golden Age is used to emphasize that late 15th - ear ly 17"1 centuries can be viewed as a continuous timeline when political nation of the early modern period Grand Duchy of Lithuania has developed, creating and fostering a peculiar culture of state governance, defence and representation, when this political nation appropriated political values created by the Medieval monarchy of Lithuanian dukes and infused them with the spirit shaped by the new era of Renaissance and early Baroque cultures. The research has appropriated concepts of political nation and political culture, which were created and peer-reviewed by the researchers of socio-political and so cio-cultural processes as suitable for understanding and describing such processes. Understanding and application of these concepts by historians is still causing signif icant discussions. The concept of political nation does not have any historical roots and is rather a construct of modern political philosophy. Historians still maintain discussions about SUMMARY 329
the content of this concept and the validity of its application in research of socio-polit ical and socio-cultural studies of the Middle Ages and early modern period. Some sci entists accept and apply this concept, yet others reject it as unjustified modernization of the context dependant on particular historical sources. We see such situation in con temporary Lithuanian historiography where the concept of political nation of the Grand Duchy of Lithuania is still debated and has no theoretical model. To describe the subject of our research, i.e. the fully entitled, multinational, multi lingual, multi-faith and multicultural society of nobles that came to life in the space of junction between western (Roman) and eastern (Byzantine) civilizations, the concept of political nation of the Grand Duchy of Lithuania has been selected. In our opinion it best reveals the nature of socio-political and socio-cultural communities united in the old Lithuanian state and polity, which created and fostered a peculiar political culture of the early modern period. Sources show that during period in question this society would be presenting itself in words describing state rather than national identity: 'We, Lithuania' or 'We, the Lithuanian nation'. The word nation in combination with the ad jective political receives meaning wider than that of modern nationalism. The concept of political culture was coined and introduced to the language of sci ence by sociologists in the late 20th century. This concept was later appropriated and used in research by historians. However, the concept of political culture is used varia bly in contemporary historiography as well as methods of research of this phenomenon. The discussion is about whether it is proper to look for ways and forms of expressing political culture by researching societies of historical times, such as classical antiquity, the Middle Ages, early modern period, or perhaps political culture is only a contempo rary phenomenon. Theoretical and methodological discussions expanded initial con tent of the concept of political culture; it opened opportunities for using it not only in the research of current political processes, but also for applying to historical times. On the other hand a historian of the Middle Ages or early modern period would understand that it is impossible to apply this concept without some exceptions. Sociologists are able to interview current members of society and conduct empirical research. A historian, though, in his analysis of the past political culture would not be able to conduct an in terview, and must work with information, which is coded in different types of written 330
sources and artefacts offering different degrees of information. A historian must deci pher material contained in the sources and relay information hidden therein in the lan guage of science understood by modern people. Such work of historians can become a significant contribution to development of theoretical discussions, providing necessary basis for theoretical insights and interpre tations, i.e. the material obtained from sources. The more of such sources will be in cir culation for scientific inquiry, and the larger varietyof them will be available - the clear er the concept of political culture will be. Some new opportunities for understanding the mechanisms of dissemination of political culture in public space will be revealed as well as opportunities to understand how political culture is created. Questions will be answered: what is the link between political culture and formation of moral values, po litical behaviour, historical self-understanding, self-perception and identity of different members, groups and levels of society; what ways and forms of expression of political culture are possible, and, finally, it will help answering other questions that research scientists in this area of study come about.
In this book the concept of political culture of the Grand Duchy of Lithuania is un derstood in a wider sense, i.e. as an aggregate of theoretical political and legal propo sitions shaped by the socio-political and socio-cultural society {political nation) of the early modern period Grand Duchy of Lithuania, expressing moral orientation and prac tical actions of creators of this political culture. The corpus of research sources is comprised of remaining originals or copies of the official acts of the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland as well as: various political and diplomatic documents; acquis communautaire; parliament jour nals with texts of the discussed and published legal acts; written instructions to par liament delegates, discussed in county dietines (sejmiks); political communication and journals; journalistic, literary and historiographic writings; other materials, present ing information on the political nation and its culture. We cannot enjoy the pleasure of having found a lot of newsources previously unknown to historians, however, the overview thereof granted us an opportunity to systematize the database of sources and to adapt it to this specific research on political culture of the Grand Duchy of Lithuania, which cannot be solely based on the newly discovered facts. It is also important to have SUMMARY 331
a fresh reading, to interpret information that was already used by other researchers. In understanding the images of political culture it is important to find harmony between sources and historiographic insights, which eventually makes their synthesis possible.
->
First part of the book 'The landscape of political culture of the Grand Duchy of Lithuania' is divided into three chapters: 1. 'Geopolitical and geo-cultural space of the Grand Duchy of Lithuania'; 2. 'Socio-political and socio-cultural portrait of the Grand Duchy of Lithuania'; 3. 'Mythological space of the Grand Duchy of Lithuania'.
The choice to begin research of political culture from real-life historic geopolitical and geo-cultural landscape was determined by the current situation in historiography.
It shows that late 15th - early 17th century political culture of the Grand Duchy of Lithua nia still does not have a clearly recognisable shape. The first chapter presents the setting of Central and Eastern Europe, in which dur ing the Middle Ages was formed and existed Lithuanian state and its society, i.e. geopo- litically and geo-culturally describable national space of the Grand Duchy of Lithuania, its size, borders, internal territorial make up and its changes, also the role it played in the region of Central Eastern Europe. It demonstrates that in the geo-cultural landscape of the Grand Duchy of Lithuania yet in the Middle Ages was visible a separation be tween the centre (ethnical Lithuanian land) and the periphery (annexed duchies of Old Russia). In the topographic map of political power capital Vilnius is presented as the most powerful centre of politics and state governance. The second chapter reveals the process of formation and development of political nation of the Grand Duchy of Lithuania taking place in this geopolitical and geo-cul tural space. It attempts to demonstrate specifics of internal development and changes in relationships with other structures of governance, power and political representa tion. It discusses topography of political power, showing in which territorially signif icant part of the state at the junction of the Middle Ages and early modern period has matured the core of political nation and its culture, and from where the dissemination of political ideology into other territories of the state began. The chapter discusses rea sons behind this process, and its consequences. It shows how under the influence of ge opolitical and geo-cultural environment a society was coming to life to shape political 332
culture of the early modern period Grand Duchy of Lithuania, and what was the pro cess of becoming a political nation. It reveals specific features of socio-political and so cio-cultural portrait of this multinational, multi-faith and multicultural society. Here we seek to validate the argument that in the Grand Duchy of Lithuania national identi ties of different ethnoses were taking form at the same time, and also existed a peculiar form of state-centred identity of socio-political community, the identity that summoned to life a pluralistic society. This is the essential feature of political nation of the Grand Duchy of Lithuania, without seeing which it is impossible to comprehend the complete nature of the socio-cultural portrait of this peculiar socio-political society, shaped by the history.
The third chapter analyses a non-traditional topic: a mythological space of polit ical culture of the Grand Duchy of Lithuania created by the elite from the core of the political nation. A thesis is formulated that in historiography a well-known myth about Lithuanians being of Roman origin (the Legend of Palemonas) can be understood as a product of written political culture of the 16th century Grand Duchy of Lithuania. The chapter demonstrates how characters of this mythological narrative and certain events became markers that were shaping historical and cultural memory of the political com munity, and were used in designing a future programme for the state. By taking into ac count first of all new historiographic interpretations we attempt to show links between the mythological narrative of Lithuanians descending from the Romans and political nation of the Grand Duchy of Lithuania, and its culture, in the period of analysis. We also aim to support the assumption that creation of the Legend of Palemonas was an important step on the path to providing ideological meaning to the Lithuanian state and its political community, and presenting them to the international European com munity of the early modern period in some understandable form. It is emphasized that the mythological image of geopolitical and geo-cultural space in Lithuanian chronicles was not a look at the past, it was rather created for contemporaries and future genera tions of politicians of the Lithuanian state.
Employment of the mythological narrative about Roman origins of the Lithuani ans was designed to demonstrate to the nobles of the Russian Orthodox origin that they too can be a part of the political nation and are welcome to join. The chapter reveals SUMMARY 333
that the theory of Lithuanian descent from the Romans has become a narrative support
ing many phenomena in the i6,h century Lithuanian society, its aims for political inde pendence, motivation for political structure, and was a factor in ethnical consolidation. Its reception in political community was expressed in different forms, and in political
culture it took different shapes. In the space of political culture at the junction of i6,h
and 17"1 centuries the narrative about Roman origins of the Lithuanians went along that of Polish Sarmatianism. At the beginning of early modern period both ethno-political narratives became part of political culture of the Grand Duchy of Lithuania.
The core of the discourse part of this research is the second part of the book - 'The content and expression of political culture of the Grand Duchy of Lithuania'. These texts explain how politically active 'new type' individuals appeared in society of the early modern period Grand Duchy of Lithuania, and how did their relationship with politi cal community, state, government, law and institutions change. They provide the abil ity to observe the process of development of their personal and political values, their hierarchical place in the mind of political nation and their ability to publicly express them. Understanding the content of political culture is a way of exploring how national identity of the Grand Duchy of Lithuania was developing, understanding what mean ing was attached to the words 'We, Lithuania' and 'We, the Lithuanian nation,' found in i6'h century chronicles, and which were used as introductions by members of the polit ical nation. To achieve this goal we have selected several stories, which in our mind are representative of the formation and the content of early modern period political culture of the Grand Duchy of Lithuania. They analyse how estate-based, ethno-confessionally and ethno-Iinguistically heterogeneous political nation, created in the geopolitical and geo-cultural space of the Grand Duchy of Lithuania, was able to form a peculiar polit ical culture, using this culture as a foundation for the nation's internal and external relations. The aim is to find answer to the question, 'What was the unifying factor for political nation of the Grand Duchy of Lithuania?'
First chapter 'The Union: idea and reality of political culture of the Grand Duchy of Lithuania' discusses well researched by the historians, and seemingly unrelated to political culture, problem of the union with the Kingdom of Poland. The choice of the topic was not random, since both nations lived in the state of the union for 409 years (1386-1795)- In that period political communities of Lithuania and Poland have changed, as changed their attitudes towards the union as well as their interpretations and as sessments. Therefore, in an attempt to uncover the content and expressions of political culture of the Grand Duchy of Lithuania it is important to talk about the relationship between the political nation and the concept and understanding of the union. Compar ison of Polish and Lithuanian concepts and interpretations provides an opportunity to understand why the road leading to mutual understanding between political nations of the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland has been so long and diffi cult. Such approach provided an opportunity to demonstrate what was simultaneously unifying and separating these two political communities and their cultures - the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland - linked by various incarnations of the
Union ties beginning with the end of the 16th century. It is important, because to this day in comparative historiography the early modern period Grand Duchy of Lithuania and its society is most commonly presented as part of the Kingdom of Poland. We hope that the image presented in this book will provide historians and contemporary readers with opportunities to rethink the past and see it in a more colourful way.
In the second chapter 'State in political and legal culture of the Grand Duchy of Lithuania', using various perspectives the idea of sovereign Lithuanian state and ef forts to implement it through legal, political and ideological means is discussed as an important element of political culture. The text analyses how representatives of politi cal nation together with the kings created systems of state governance, representation and defence, working every day for the welfare of their nation in various areas of public life. It describes development of this process from the centre towards periphery where local political communities were emerging and getting stronger, involving wide net work of nobles into public political life.
Chapter 'Parliamentary culture of the Grand Duchy of Lithuania' presents institu tions that were promoting this culture: the Sejm (Polish Parliament) and county dietines. It discusses their formation, moral values and ways how those values were implemen- tedas well as achieved results and experienced failures. It shows how parliamentary culture had encompassed the entire space of public life of the nobility and shaped the peculiar civil society of the Grand Duchy of Lithuania, becoming inseparable part of its SUMMARY 335
political culture. It emphasizes that the Sejm and county dietines were a creation of the political nation, a new form of political representation and expression of solidarity be tween estates, providing platform for design and development of the system of public, political and national values. The third part of the book 'Exposures of political culture of the Grand Duchy of Lithuania' attempts to demonstrate which political values were cherished and promot ed by the members of political culture in the early modern Grand Duchy of Lithuania, and how they understood such concepts as state, Homeland, love of Homeland, freedom, public spirit and self-government. Readers can ponder over knowledge presented in the sources, bearing witness to how ethnically, linguistically, religiously and culturally diverse political society was promoting values that were unifying, being able to assemble a political nation members of which were introducing themselves with the words 'We, the Lithuanian nation'. The text seeks to explain the content of these words and show its links to political culture of the Grand Duchy of Lithuania. In understanding self-perception of political culture of the Grand Duchy of Lithuania and its key values one can be assisted by a term from modern sociology, called the 'abstract political community'. It is not some word-magic. This term emphasizes that it was a peculiar kind of political community. Its abstract na ture separates political nation from nobility and other formally organized and defined societal structures of the early modern period. The idea to write epilogue titled 'Life after life of political culture of the Grand Duchy of Lithuania' came to life when thinking about current and future Lithuania, its society and political culture. This text is a reaction of an early modern period historian to the problem raised by two contemporary Lithuanian politologists Alvydas Jokūbaitis and Raimundas Lopata in their book Lietuva kaip problema. Filosofiniai istoriniai poli tikos tyrinėjimai (Vilnius, 2014) {Lithuania as a problem. Philosophical and historical explorations of politics). The authors believe that the policy on Lithuanian state histo ry is facing a new problem today, rising because of the return of history of the Grand Duchy of Lithuania into arena of political discussions. It is emphasized that today we have a situation when this historic Lithuanian state appears to be an argument not only in historical, but also in political self-perception. These changes were triggered by integration with the European Union, globalisation, multi-culturalism and changes in the role of a nation-state, which brought back history of the feudal state into arena of po litical debate. The politologists are certain that being enamoured by the Grand Duchy of Lithuania today raises serious issues of political self-perception of society. Creation of dichotomy in political self-perception on the basis of history is inhibiting clear under standing of the origins of modern Lithuanian state. While discussing some arguments by these politologists in the epilogue we want ed to say that historians have no doubt that political nation of the Grand Duchy of Lith uania and its culture belong to the past. There is not and there cannot be any direct
continuity of this early modern period of political life and culture with the 21st century society of the Lithuanian Republic. On the other hand, understanding of political cul ture helps to notice mental links that connect contemporary societies with the world of previously maintained values and to clarify the use of concepts of political nation and political culture in contemporary Lithuanian political language. In the epilogue, through the knowledge accumulated in historiography we tried to reveal the processes of change in the shapes of historic memory among the heirs of political culture of the Grand Duchy of Lithuania, also to show new interpretations of the relationship with the past culture and the reasons for their occurrence. Political culture of the Grand Duchy of Lithuania is not an inheritance of some particular contemporary "heir" nation or state. However, every nation can seek and find in the past culture some testimonies of its mental contributions and appropriate them in creating its current and future politi cal culture. Political culture is a mental legacy that will never die. The 'life after life' of political culture of the Grand Duchy of Lithuania continues.
Research was carried out and this monograph translated using funds provided by the European Social Fund: Operational Programme for Human Resources Develop ment for 2007-2013, Priority 3 'Strengthening of Capacities of Researchers and other Scientists', Measure 'Support to Research Activities of Scientists and Other Researchers (Global Grant)' Project № VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-049.
Translated by Linas Andronovas ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 338 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
A Chrebtavičius Piotras 153 Agripa Venclovas Jonas (Wenclaw Agryppa) no Ciceronas Markas Tulijus 114,125. 200 Akvaviva Klaudijus (Claudio Aquaviva) 112 Aleksandras, Aleksandras Jogailaitis 19, 48, 62, Č 64, 83,125,136-140,154,188,193,194, Čachovskis Kristupas (Krzysztof Czachowski) 256 218, 235, 241 Čartoriskis Ivanas (Czartoryski Iwan) 152 Aleksandras, Vladimiro sūnus 83 Čiltonas Stefenas (Stephen Chilton) 13 Aleksandras Vytautas 154 D Aleksandravičius Egidijus 282, 285 Daukša Mikalojus 109 Alelkaitis [Olelkaitis] Jurgis 118 Decijus (Decius, Justus Lodovicus) 117 Alelkaitis [Olelkaitis] Mykolas 66 Deivisas Normanas (Norman Davies) 55 Algirdas 187 Dlugošas Jonas (Jan Długosz) 98,99,190 Ališauskas Vytautas 99 Dorohostaiskis Mikalojus Manvydas (Mikołaj Almondas Gabrielius (Almond Gabriel) 12,13 Moniwyd Dorohostaiski) 270 Alšėniškis Paulius 95 Dubas-UrvanovičEva (Ewa Dubas-Urwanowicz) Andrejus, Lukomlio kunigaikštis 152 228 Augustas 56 Dubonis Artūras 82, 86 Augustyniak Ursula (Urszula Augustyniak) 32,33, DzengelevsJcis Janas (Jan Dzięgielewski) 275 73 E В Bardachas Juliušas (Juliusz Bardach) 212, 214 Erdvilą 97 Barkus 97 Baronas Darius 82 F Bėmelburgas Hansas Jurgenas (Hans Jürgen Bomeł- Frydrich Karina (Karin Friedrich) 35 Frostas Robertas (Robert Frost) 129,169, 225-227 burg) 118,120 Beresnevičius Gintaras 96, 97 G Bermanas Haroldas J. (Harold J. Berman) 193 Gediminaičiai 19, 27,47, 50, 52, 53, 63, 75, 76, 78, Bychovcas Aleksandras 102 82, 83, 85, 86, 89-91,128,130,131,186, Bylina Stanislavas (Stanislaw Bylina) 35 189 Bodenas Žanas [Jean Bodin] 175 Gediminas 78, 82 Boleslovas Kreivaburnis [Bolesław Krzywousty] Giedraitis Merkelis 109 237 Gimbutas 97,114 Bona Sforca 262 Ginvilas 101 Budnas Simonas 110 Glebavičiai 26 Bumblauskas Alfredas 23 Glebavičius Stanislovas 140 Glinskis Mykolas 85,140, 263 С Goštautai 98 Chodkevičiai, giminė 26,98 Goštautas Albertas (Olbracht Gasztold) 71, 95, 96, Chodkevičius Jeronimas, sūnus 152 262 Chodkevičius Jeronimas, tėvas 152 Goštautas Jonas 134 Chodkevičius Jonas 162,164,165,197, 268-270 Goštautas Martynas 95 Chodkevičius Jonas Karolis 61 Grigalius XIII 112 Chodkevičiutė Sofija 116 Gringrasas Markas (Mark Grccngrass) 172 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 339
Grodziskis Stanislavas (Stanisław Grodziski) 209 Karolis X Gustavas 21 Gudavičius Edvardas 69, 77 Kazimieras, Kazimieras Jogailaitis 17,18, 52, 54, Gvagninis (Guagnini) 120 62, 64, 65,66, 82, 83, 95,133,136,145,194, 218,237 H Kernius 97 Hardingas Alanas {Alan Harding) 171 Kęsgailos 98 Helmratas Johanesas (Johannes Helmrath) 241 Kęstutis 275 Henrikas VIII 32 Kiška Jonas (Jan Kiszka) 270 Henrikas Valua (Henryk de Valois) 234,235, 204, Kiška Mikalojus 152 269 Kiška Stanislovas 140 Herburtas Janas 208-211 Kloskovska Ana (Anna Kłoskowska) 15 Holenšteinas Andrė (Andrė Holenstein) 34 Kolankovskis Liudvikas (Ludwik Kolankowski) 147 I Konstantinas Didysis 55 Koptis Bazilijus, Vasilijus 152 Iljiničiai 26 Korčak Lidija (Lidia Korczak) 79 Ivanas III 55, 62 Korolka Miroslavas (Mirosław Korolko) 181 Ivanas IV 58 Korsakas Jonas 256 I Koscieleckis Mikalojus (Kościelecki Mikołaj, Jadvyga (iš Anžu, Anjou) 50,128 Mikołaj z Kościelca) 140 Jakovenko Natalija 26,27,82 Kosicskis Adomas 153 Janas iš Stobnicos (Jan ze Stobnicy) 117 Kosmanas Marcelis (Marceli Kosman) 35 Janavičius Mikalojus 152 Kozinskis Michalas 152 Janavičius Stanislovas 140 Krasinskis 102,116 Jankauskas Vytas 76 Kromeris Martynas (Marcin Kromer, Cromerus) Janušovskis Janas (Jan Januszowski) 208, 211 51,116 Jogaila, Vladislovas II, Vladislovas Jogaila, 17, 50, Kulvietis Abraomas 109 51, 81-84, 91.128.131-134.143.144,149, Kuolys Darius 23,109,114,115,143,144, 277 154.157.159.187.188,194, 215, 237 Kūnas 97 Jogailaičiai 29,30,32,38,50,52,62,64,65,79, L 89-91,111,117,118,128,188,189 Laskis Janas 209, 210 Jokūbaitis Alvydas 283,284 Lechas 116 Jonas iš kunigaikščių 141 Libonas Publijus 95,111 Jonas Albrechtas (Jan Albrecht) 64,136,137 Lichis Kolia (Kolja Lichy) 241 Jonas Kazimieras 21 Lipsijus Justas (Justus Lipsius) 175 Jučas Mečislovas 69,157 Liudvikas I Anžu 128,130,175 Jurkevičius Janas {Jan Jurkiewicz) 94,100 Liulevičius Henrykas (Henryk Lulewicź) 32,168, К 230,252 Kalimachas Pilypas 98 Lopata Raimundas 283, 284 Kamienskis Simonas 153 Lukšaitė Ingė 15,16, 37, 84, 91,127,175 Kaminskis Andžejus Sulima (Andrzej Sulima M Kamiński) 30 Makiavelis Nikolo (Niccolö Machiavelli) 125 Kamuntavičius Rūstis 23-26 Malinskis Jelanas 152 Kancvska Irena (Irena Kaniewska) 247 340 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
Mantvila 97 Petrauskas Rimvydas 77,78, 218 Manvydas-Dorohostaiskis Kristupas 116 Plachcinska Krystyna (Krystyna Plachcińska) 244, Markevičius Mariušas (Mariusz Markiewicz) 202 246 Martynas II Lintfaras (Marcin II Lintfari) 136 Platonas 178 Mazūras Karolis (Karol Mazur) 163 Plečkaitis Romanas 70, 71 Mažvydas Martynas 109 Polubinskiai 26 Miechovietis Motiejus (Matthias de Miechów, Pronskis Aleksandras 235 Maciej z Miechowa, Maciej of Miechów) Protasevičius Valerijonas 111,152,157, 244 117,118 Publijus Libonas 95,111,119 Miknys Rimantas 286 Mindaugas 46-48,78, 80,114 R Minigaila 101 Rachuba Andžejus (Andrzej Rachuba) 230 Mykolas Lietuvis (Venclovas Mikalojaitis) 110 Radvanas Jonas 9, ш, ii6,177,271 Modževskis Andžejus Frycas (Andreas Fricius Radvila Albertas Stanislovas (Albrycht Stanisław Modrevius) 179 Radziwiłł) 236, 243 Motiejus (Trakiškis), Vilniaus vyskupas 134 Radvila Jonas no, 141 Radvila Jonušas 116, 247,256 N Radvila Kristupas (Krzysztof Radziwiłł) 176, 257, Narbutas Sigitas 272 270, 271 Niendorfas Matijas (Mathias Niendorf) 127 Radvila Mikalojus 111,152 Nikženfaifis Alvydos 15, 80,85 Radvila Mikalojus Juodasis 9,151-153,155, 156. Norkus Zenonas 45, 61, 62, 65-67 178,179,245 Radvila Mikalojus Kristupas Našlaitėlis (Mikołaj O Krzysztof Radziwiłł „Sierotka") 235-237, Oborskis Albrechtas (Olbrycht Oborski) 256 269 Obrynskis Andrejus (Charitonovičius) 253 Radvila Mikalojus Rudasis 50,150,156,158,161, Oleckis Kristupas 153 164,165,168,177-179, 245,252,267-272 Olesnickis Zbignevas (Zbigniew Olesnicki) 134 Radvila Stanislovas (Stanisław Radziwiłł) 270 Opachovskis Lukašas 153 Radvilaitis Mikalojus 152,188 Opalinskis Edvardas (Edward Opaliński) 27, 29,30, Radvilos (Radivili, Radziwiłłowie) 38, 98,113,177, 35.276 267 Osolinskis 268 Railaitė-Bardė Agnė 115 Ostrogiškis Konstantinas 60,267 Rapolionis Stanislovas 109 Ostrovickis Paulius 152 Rasijus Adomas 33 Ožechovskis Stanislavas (Stanislaw Orzechowski, Rimgaudas 114 Oriehovius) 149 Rimša Edmundas 10,135.188,199 Ritbergenas Peteris (Peter Rietbergen) 106 P Romanovas Michailas 61 Pacas Mikalojus 152 Rotundas Augustinas (Augustinus Rotundus, Padalinskis Uladzimiras (Uladzimir Padalinski) Augustyn Rotundus Mieleski) 110,111,178. 253 204,263 Padnievskis Filypas (Filip Padniewski) 159 RowellS. C. 18, 67, 76. 86,103 Palemonas 93-105, по, m, 114,115,118-121,177, Rusina Olena 26 189,336 Panekas Jaroslavas (Jaroslav Pänek) 35 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 341 s Tiapinskis Vasilijus 110 Sahanovičius Hienadzas [Sahanowicz, Сагановгч) Tiškevičiai 98 25, 26 Travicka Zofija [Zofia Trawicka) 242 Sanguška Romanas (Roman Sanguszko) 163,264, Trimonienė Rita 69 267, 267 Sanguškaitis Jaroslavas 152 V Sapiega Leonas 60,110,191,207, 212, 256, 271 Valavičius Ostafijus (Ostafi, Eustachy Wolowicz) Sapiegos 26, 98 264 Sarnickis Stanislovas (Stanislaw Sarnicki) 208, 211 Valua Henrikas 204,234-236, 269 Savickis Motiejus (Maciej Sawicki) 267 Vaišvilkas 114 Savičas Johanas Dyla 191 Vasiliauskas Artūras 36, 257,258 Saviščevas Eugenijus 79-81 Vasilijus II54 Seneka 178 Vasilijus Ш 32 Skaligeris Julijus Cezaris (Julius Caesar Scaliger) Verba Sidnėjus [Verba Sidnej) 12,13 Vijūkas-Kojalavičius Albertas 113,114,119 175 Vilimas Darius 196 Skarga Petras (Piotr Skarga) 181-184 Visneris Henrykas [Henryk Wisner) 201 Skirmantas 97 Vytautas, Aleksandras Vytautas 50, 54, 81, 82, 95. Sliesoriūnas Gintautas 21 131-134.141-144.154.157,177.187-190, Snovskis Melchioras 152 215 Sofija [Paleolog] 55 Vivesas Jonas Liudvikas (Joannes Lodovicus Soltanai 26 Vives) 175 Soltanas Fiodoras 152 Vladimiras Algirdaitis 83 Sova Ivanas 153 Vladimiras Monomachas 58 Spera 97 Vladislovas 17, 51 Steponas Batoras 110,112,166,183,188,205,206, Vladislovas Jogailaitis 133 232,272 Vladislovas II žr. Jogaila Stryjkovskis Motiejus (Maciej Stryjkowski) 118, Vladislovas Vaza 60, 61,185, 236, 237 119,120,277 Volanas Andrejus (Andrius; Andreas Volanus, Suchockis Ježis (Jerzy Suchocki) 68 Andrzej Wolan) 33,178-181 Svirskiai 76 Volfas Juzefas Uuzef Wolff) 75 Š Volodkavičius Mikalojus 152 Šemeta Melchioras 152 Volungevičius Vytautas 76 Šramas Gotfrydas [Gottfried Schramm) 87 Šramas Persis Emstas [Percy Ernst Schramm) 186 Z Štolberg-Rilinger Barbara [Barbara Stoll- Zaberezinskis Jonas 136,140 Zablockis Jurgis 109 berg-Rilinger) 13 Zahorovskis Piotras 152 Švarplys Andrius 285 Zakževskis Andžejus B. [Andrzej B. Zakrzewski) Šventaragis 97 193,212 Švitrigaila 83,133 Zamoiskis Janas (Jan Zamoyski) 269 T Zažeckis Zenonas 153 Talvoišas Mikalojus (Talwosz Mikołaj) 253 Zbaraskis Steponas 152,245 Tcngovskis Janas [Jan Tęgowski) 76 Zbaraskis Vladislovas 152 342 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
Zigmantas Vaza 60,166,183,185,190,191, 206, 213,233, 236, 237,247, 255
Ž Žygimantas Augustas (Zigmantas II Augustas, Zy gmunt II August) 20,30, 38,49, 51, 52, 62, 64,90,116,125,128,135,141,142,145-148, 151,153-161,163-168,170,190,195,197, 199-201, 203,204, 210, 229, 237, 241, 248, 250,264,268 Žygimantas Kęstutaitis 84,135 Žygimantas Senasis (Zigmantas I Senasis, Zyg munt I Stary) 20, 38, 49,52, 64, 65, 85,117, 125,140-142,193, 218-222,237, 241, 263 Kiaupienė, Jūratė Ki-05 Tarp Romos ir Bizantijos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros aukso amžius (XV a. antroji pusė-XVIl a. pirmoji pusė) : [monografija] / Jūratė Kiaupienė ; Lietuvos istorijos institutas. - Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2016. - 344 p. Santr. angl.. - Bibliogr., p. 289-326, ir išnašose. - Asmenvardžių r-klė: p. 337-342. ISBN 978-609-8183-22-1
Monografijoje nagrinėjama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV amžiaus antrosios- XVII amžiaus pirmosios pusės politinė kultūra, pristatoma šią kultūrą kūrusi ir puoselė jusi politinė tauta, aptariamas šios kultūros savitumas ir jį lėmusios priežastys. Epiloge svarstoma, ar esama saitų, siejančių šiuolaikinės, XXI amžiaus, Lietuvos Respublikos visuomenę su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų Naujųjų laikų politine kultūra.
UDK 94+008(474.5)
Viršelyje panaudotas Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos genealoginio medžio frag mentas iš knygos Decius L. J., De Jegellonum familia liber II, Krokuva, 1521
Jūratė Kiaupienė
TARP ROMOS IR BIZANTIJOS: LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS POLITINĖS KULTŪROS aukso amžius (XV a. antroji pusė-XVII a. pirmoji pusė)
Redaktorė Gražina Indrišiūnienė Redaktorė, korektorė Romualda Brastavičienė Maketuotoja Rasa Labutienė Viršelio dizainas „Savitai" Santrauką į anglų kalbą vertė Linas Andronovas
2016 12 29.19,50 leidyb. apsk. 1. Tiražas 300 egz. Išleido Lietuvos istorijos institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius, Spausdino UAB „Baltijos kopija", Kareivių g. 13B, LT-O9i09 Vilnius