Mitų Ir Poezijos Žemė Lietuva Lenkų Literatūroje
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Algis Kalėda Mitų ir poezijos žemė Lietuva lenkų literatūroje + -f + Monografija Vilnius, 2011 UDK 821.162.1.09 Ka-182 Projektą pagal „Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programą“ finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LlT-2-37) Recenzentai prof. dr. Nijolė Kašelionienė prof, habil, dr. Kęstutis Nastopka Redaktorė Danutė Kalinauskaitė Dailininkė Elona Marija Ložytė Maketuotoja Vida Daškuvienė © Algis Kalėda, 2 0 11 © Elona Marija Ložytė, apipavidalinimas, 2011 © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011 ISBN 978-609-425-072-9 Turinys Įvadas 7 Kaip nubrėžti temos ribas 7 Lietuvos lenkakalbė literatūra: tapatybės ieškojimas 17 Ant proginės literatūros koturnų (Lietuva senojoje literatūroje) 39 XIX amžius: praeities spinduliuose se Lietuva romantizmo literatūroje ss Istoriškumo pavidalai se Adomo Mickevičiaus Lietuva: Egzotiškumas - universalijos 71 Tautiškumo ir kovojančio patriotizmo trajektorijos 77 Ponas Tadas. XIX amžiaus dabartis ir LDK praeitis. Nostalgijos kraštovaizdis 90 XX amžius: tradicijų slinktys ir lūžiai 112 Lietuvos įvaizdžių kaita tarpukario literatūroje 114 Žagary 124 Karo ir politikos verpetų blaškomi: variantai 132 Józefas Mackiewiczius - antikomunizmo ideologija Vilnijoje 1З8 Sergiuszas Piaseckis - satyrikas, kovotojas įsi Tadeuszas Konvvickis - asmeninės mitologijos 155 Nostalgijos erdvės. Czesławo Miłoszo Lietuva i66 Atgaivinta (?) Mickevičiaus tradicija 171 Laiko upė I8i Slėnio poetika ir realybė 189 Miestas, į kurį ne / sugrįžtama / iš kurio neišvykstama 197 Tėvynės ieškojimas gimtojoje Europoje 216 Lietuvio portreto kontūrai lenkų literatūroje 226 Vietoje išvadų 236 Summary 241 Streszczenie 259 Autoriaus pastabos 271 Asmenvardžių rodyklė 273 Įvadas Kaip nubrėžti temos ribas Lietuviška tematika lenkų kalba rašytuose tekstuose, šio darbo objektas, nėra netyrinėtas, išaugęs plyname lauke, atvirkščiai - jau nuo seno gvildentas kuo įvairiausiais aspektais. Pastaraisiais dešimtmečiais (maždaug nuo 1995 m.) regime labai pagyvėjusius, daugeliu formų ir lygmenų nusidriekusius ryšius tarp lietuvių ir lenkų - literatų, kultūros, meno žmonių, apskritai humanitarų. Ir labai svarbu, kad ta sfera tampa nuodugnios mokslinės analizės objektu, ypač - Lenkijoje, kur anksčiau vyravo populiarūs eseis tiniai samprotavimai, kelionių įspūdžiai arba, kas ne itin malo nu, repatriantų „vilniukų“ asmeninėmis nuoskaudomis persunkti prisiminimai. Su giedru pavydu mes, literatai, žiūrėjome, kaip kolegos isto rikai jau senokai įniko tyrinėti bendrąjį abiejų tautų paveldą (jiems stimulas, man regis, buvo kapitaliniai Danieliaus Beavois, Norma no Davieso ir kitų vakariečių veikalai). Pakanka prisiminti kelio lika pavardžių mokslininkų, lenkų ir lietuvių, kurie savo tyrinėji muose atveria abiejų tautų bendrystės ir sankirtų istoriją, remiasi vieni kitų darbais1. Ne mažesnis akstinas ir sektinas pavyzdys, 1 Tarp žinomų istoriografų, tyrinėjusių lituanistine-polonistine problematiką, dera mi nėti tokius, kaip Henrykas Łowmiańskis, Janas Ochmańskis, Juliuszas Bardachas, Henrykas Wisneris. Piotras Łossowskis, Marcelis Kosmanas, Janas Jurkiewiczius ir Meėislovas Jučas. Edvardas Gudavičius, Antanas Tyla, Bronius Makauskas, Alfredas Bumblauskas, Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. nėra abejonių, literatūrologams buvo ir yra žymių lietuvių ir lenkų kalbininkų studijos, monografijos. Jos drauge yra įrodymas, kaip iš pažiūros siauri, tautiniai reiškiniai tampa esminiais sprendi mais pasaulio mokslo lygiu - tiek konkrečiais baltų-slavų genezės ir istorijos tyrinėjimais, tiek teorinėmis-metodologinėmis pasiū lomis1. Juose pagrečiui arba kaip atskiras objektas analizuojama lituanistinė ir polonistinė medžiaga, ypač - iš kalbų santykių, isto rinės gramatikos, tarmių, sociolingvistikos sričių. Dabar jau visai kitokia padėtis ir lenkų literatūrologijoje: Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Torunėje jauni lenkų moksli ninkai, parašę ir apsigynę keliolika daktaro ir habilitacinių dar bų lituanistikos problematika, dėsto lietuvių filologiją gausiam pulkui studentų, vaisingai pluša konferencijose, skelbia vertingas monografijas ir publikacijas. Per pastarąjį dešimtmetį vertingas studijas Vilniuje, Kaune, Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje parašė ir daktaro disertacijas apgynė nemažas būrys jaunų tyrėjų, gvilde nančių lietuvių-lenkų santykių problematiką2. Svarbu ir tai, kad šiuose darbuose tradicinė metodologija, postuluojanti empirikos kaupimą ir narstymą, papildoma naujais teoriniais aspektais arba apskritai originaliomis konceptualiomis pasiūlomis. Nemaža naujų darbų paskelbė ir vyresniosios generacijos mokslininkai, atstovaujantys įvairioms euristinėms orientacijoms. Lietuvių-lenkų istorijos, kultūrų bei literatūrų santykių, są- ryšingumo klausimai pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena iš centrinių mūsų humanitarikos problemų, mat čia susitelkia daug tautinės lietuvių tapatybės ir lemties faktorių. Tai akivaizdžiai parodo audringos, neretai priešpriešinės pastarojo meto istorikų diskusijos. Nuo tautinių sąsajų problemų interpretacijų daugeliu atvejų apskritai priklauso istorinės tautos būties samprata (pa 1 Juk nė vienas save gerbiantis lingvistas, amerikietis, rusas, italas ar vokietis, negali būti nesusipažinęs su Zigmo Zinkevičiaus, Vytauto Mažiulio, Valerijaus Čekmono, Vinco Urbučio, Bronio Savukyno, Simo Karaliūno..., taip pat - Jerzyb Kuryłowi- cziaus, Franciszeko Slawskio, Jano Safaretvicziaus, Jano Otrębskio, Czesławo Kudzy- nowskio, Michalo Hasiuko, Wojciecho Smoczyńskio ir kt. darbais, i Pavyzdžiui, Brigita Speičytė, Kristina Mačiulytė, Vita Gaigalaitė, Teresa Dalecka, Re gina Jakubėnas, Irena Fedorowicz, Mindaugas Kvietkauskas, Lina Vidauskytė, Eu genija Vaitkevičiūtė, Radoslawas Okulicz-Kozarynas, Małgorzata Kasner, Marcinas Niemojewskis, Beata Kalęba, Jakubas Niedźwiedź’is, Pawełas Bukowiecas, Ewa Stry- czyńska-Hodyl ir kt. vyzdžiui, takoskyros tarp vadinamųjų senąlietuvių ir naujalie- tuvių problema), taip pat - kultūrinės ir literatūrinės sąmonės genezės ir konfigūracijų samprata. Su tautinio atgimimo šūkiais iškilę ir toliau aktualios lieka nacionalinio arealo ribų paieškos. Žinia, iki pat XIX amžiaus antrosios pusės, kada buvo taip aukštai iškelti nacionalistiniai (arba, kaip kiti pasakytų, tautiškie ji, filologiniai, kalbiniai) kriterijai, gimtosios literatūros teritorija nebuvo taip puristiškai gryninama kaip, tarkim, vėliau, XX am žiuje. Ilgą laiką šių kriterijų absoliutumas ir pagrįstumas tarsi ir nebuvo kvestionuojamas, tačiau vis dėlto nuolat tvyrojo nuojau ta (ypač dvikalbių autorių atveju), kad jie adekvačiai neatitinka nujaučiamų, konotuojamų prasmių lauko. Literatūros istorikai kūriniams, parašytiems nelietuviškai, tarsi teikdavo ypatingą sta tusą pirmiausia dėl: i) autoriaus kilmės (Dionizas Poška, Antanas Baranauskas); 2) lietuviškos tematikos ir idėjinių nuostatų (Ado mas Mickevičius); 3) įtakos ir reikšmės lietuvių kultūros sklaidai (Teodoras Narbutas, Jozefas Ignacas Kraszewskie, Karolina Pra- niauskaitė). Tai nebuvo nei visiškas nelietuviškų tekstų įsavini mas, nei atmetimas, o veikiau paieškos, permanentiniai bandy mai identifikuoti šiuos fenomenus, - apie tai byloja, tarkim, kad ir vis atsikartojantys disputai dėl Mickevičiaus, Czesławo Miloszo lietuviškumo / lenkiškumo1. Nors kai kada griežti tautinių literatūrų skirstymai „globa liame kaime“ atrodo kaip anachronizmas, nors suvokiame, kad ankstesniais amžiais jie nebuvo itin aktualūs (daugelis rašytojų kūrė ne tik lietuvių kalba), tokios diskusijos vyksta, jų negalima užmiršti ar ignoruoti. Apriorinis kūrėjų priskyrimas ar apodik- tiškai primesta priklausomybė atskirų tautų, etnosų orbitoms - nėra, kaip atrodo, perspektyvus klausimas literatūrologui. Galbūt » Antai žinomas Jogailaižių universiteto (Krokuvoje) profesorius Janas Majda stam biame straipsnyje .Czesławo Miloszo antipatija [šlykštesys?] lenkams ir lenkybei" (.Awersja Czesława Miłosza do Polaków i polskości") rašo: .toji antipatija jsišaknijo jame jau vaikystėje, o paskui plėtojosi ir gilėjo atskirais etapais - ligi šiandien." Tarp įvairių argumentų ir pseudoargumentų Majda, be kita ko, cituoja įvairius poeto pasi sakymus, kaip antai iš knygos Gimtoji Europa: .Mano šeimoje vyravo atskirumo kul tas - sakytum, škotų-valonų ar bretonų kultas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo 'geresnė', Lenkija buvo 'blogesnė', nes kų jinai būtų dariusi be mūsų, be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų?“ - Jan Majda, Wisława Szymborska, Karol Wojtyła, Czesław Miłosz, Kraków: Wydawnictwo Pijarów, 2002, p. 81. jis labiau masintų sociologinės orientacijos tyrėjus, ypač tuos, ku rie atsiriboja nuo vadinamųjų meninės sugestijos, estetinės vertės dalykų. Kita vertus, gimimo vietos, gimtosios kalbos, reiškiamų idėjų, tematinės hierarchijos, istorijos interpretacijos ir panašūs parametrai neturėtų būti apeinami. Todėl jie negali būti vienokiu ar kitokiu laipsniu neatspindėti ir šiame darbe. Šiuo atveju į prie-, kj keliama problema: ne pasisavinti, o įsisavinti, ir kaip įsisavinti nelietuviškai parašytus, su Lietuva susijusius literatūros kūrinius. Adekvatesnio požiūrio į paribio, kultūrinio ir kalbinio pliura lizmo fenomenus galima tikėtis iš naujų metodologinių pasiūlų. Tyrinėjant šią problematiką, jau iš pirmo žvilgsnio itin patrau klios atrodo pastaruoju metu išplitusios kolonializmo ir postko- lonializmo teorijos, jų pritaikymas lietuvių literatūros ir kultūros reiškiniams1. Metropolijos ir periferijų, mokytojo ir mokinio, agresijos - gynybos, autoriteto, galios centrų ir kitos sąvokos yra ganėtinai turiningos - jos leidžia tiksliau įvardyti kai kuriuos