Algis Kalėda

Mitų ir poezijos žemė Lietuva lenkų literatūroje

+ -f +

Monografija

Vilnius, 2011 UDK 821.162.1.09 Ka-182

Projektą pagal „Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programą“ finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LlT-2-37)

Recenzentai prof. dr. Nijolė Kašelionienė prof, habil, dr. Kęstutis Nastopka

Redaktorė Danutė Kalinauskaitė Dailininkė Elona Marija Ložytė Maketuotoja Vida Daškuvienė

© Algis Kalėda, 2 0 11 © Elona Marija Ložytė, apipavidalinimas, 2011 © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011

ISBN 978-609-425-072-9 Turinys

Įvadas 7

Kaip nubrėžti temos ribas 7

Lietuvos lenkakalbė literatūra: tapatybės ieškojimas 17

Ant proginės literatūros koturnų (Lietuva senojoje literatūroje) 39

XIX amžius: praeities spinduliuose se

Lietuva romantizmo literatūroje ss Istoriškumo pavidalai se Adomo Mickevičiaus Lietuva: Egzotiškumas - universalijos 71 Tautiškumo ir kovojančio patriotizmo trajektorijos 77 Ponas Tadas. XIX amžiaus dabartis ir LDK praeitis. Nostalgijos kraštovaizdis 90

XX amžius: tradicijų slinktys ir lūžiai 112

Lietuvos įvaizdžių kaita tarpukario literatūroje 114 Žagary 124 Karo ir politikos verpetų blaškomi: variantai 132 Józefas Mackiewiczius - antikomunizmo ideologija Vilnijoje 1З8 Sergiuszas Piaseckis - satyrikas, kovotojas įsi Tadeuszas Konvvickis - asmeninės mitologijos 155 Nostalgijos erdvės. Czesławo Miłoszo Lietuva i66 Atgaivinta (?) Mickevičiaus tradicija 171 Laiko upė I8i Slėnio poetika ir realybė 189 Miestas, į kurį ne / sugrįžtama / iš kurio neišvykstama 197 Tėvynės ieškojimas gimtojoje Europoje 216

Lietuvio portreto kontūrai lenkų literatūroje 226

Vietoje išvadų 236

Summary 241 Streszczenie 259 Autoriaus pastabos 271 Asmenvardžių rodyklė 273 Įvadas

Kaip nubrėžti temos ribas

Lietuviška tematika lenkų kalba rašytuose tekstuose, šio darbo objektas, nėra netyrinėtas, išaugęs plyname lauke, atvirkščiai - jau nuo seno gvildentas kuo įvairiausiais aspektais. Pastaraisiais dešimtmečiais (maždaug nuo 1995 m.) regime labai pagyvėjusius, daugeliu formų ir lygmenų nusidriekusius ryšius tarp lietuvių ir lenkų - literatų, kultūros, meno žmonių, apskritai humanitarų. Ir labai svarbu, kad ta sfera tampa nuodugnios mokslinės analizės objektu, ypač - Lenkijoje, kur anksčiau vyravo populiarūs eseis­ tiniai samprotavimai, kelionių įspūdžiai arba, kas ne itin malo­ nu, repatriantų „vilniukų“ asmeninėmis nuoskaudomis persunkti prisiminimai. Su giedru pavydu mes, literatai, žiūrėjome, kaip kolegos isto­ rikai jau senokai įniko tyrinėti bendrąjį abiejų tautų paveldą (jiems stimulas, man regis, buvo kapitaliniai Danieliaus Beavois, Norma­ no Davieso ir kitų vakariečių veikalai). Pakanka prisiminti kelio­ lika pavardžių mokslininkų, lenkų ir lietuvių, kurie savo tyrinėji­ muose atveria abiejų tautų bendrystės ir sankirtų istoriją, remiasi vieni kitų darbais1. Ne mažesnis akstinas ir sektinas pavyzdys,

1 Tarp žinomų istoriografų, tyrinėjusių lituanistine-polonistine problematiką, dera mi­ nėti tokius, kaip Henrykas Łowmiańskis, Janas Ochmańskis, Juliuszas Bardachas, Henrykas Wisneris. Piotras Łossowskis, Marcelis Kosmanas, Janas Jurkiewiczius ir Meėislovas Jučas. Edvardas Gudavičius, Antanas Tyla, Bronius Makauskas, Alfredas Bumblauskas, Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. nėra abejonių, literatūrologams buvo ir yra žymių lietuvių ir lenkų kalbininkų studijos, monografijos. Jos drauge yra įrodymas, kaip iš pažiūros siauri, tautiniai reiškiniai tampa esminiais sprendi­ mais pasaulio mokslo lygiu - tiek konkrečiais baltų-slavų genezės ir istorijos tyrinėjimais, tiek teorinėmis-metodologinėmis pasiū­ lomis1. Juose pagrečiui arba kaip atskiras objektas analizuojama lituanistinė ir polonistinė medžiaga, ypač - iš kalbų santykių, isto­ rinės gramatikos, tarmių, sociolingvistikos sričių. Dabar jau visai kitokia padėtis ir lenkų literatūrologijoje: Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Torunėje jauni lenkų moksli­ ninkai, parašę ir apsigynę keliolika daktaro ir habilitacinių dar­ bų lituanistikos problematika, dėsto lietuvių filologiją gausiam pulkui studentų, vaisingai pluša konferencijose, skelbia vertingas monografijas ir publikacijas. Per pastarąjį dešimtmetį vertingas studijas Vilniuje, Kaune, Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje parašė ir daktaro disertacijas apgynė nemažas būrys jaunų tyrėjų, gvilde­ nančių lietuvių-lenkų santykių problematiką2. Svarbu ir tai, kad šiuose darbuose tradicinė metodologija, postuluojanti empirikos kaupimą ir narstymą, papildoma naujais teoriniais aspektais arba apskritai originaliomis konceptualiomis pasiūlomis. Nemaža naujų darbų paskelbė ir vyresniosios generacijos mokslininkai, atstovaujantys įvairioms euristinėms orientacijoms. Lietuvių-lenkų istorijos, kultūrų bei literatūrų santykių, są- ryšingumo klausimai pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena iš centrinių mūsų humanitarikos problemų, mat čia susitelkia daug tautinės lietuvių tapatybės ir lemties faktorių. Tai akivaizdžiai parodo audringos, neretai priešpriešinės pastarojo meto istorikų diskusijos. Nuo tautinių sąsajų problemų interpretacijų daugeliu atvejų apskritai priklauso istorinės tautos būties samprata (pa­

1 Juk nė vienas save gerbiantis lingvistas, amerikietis, rusas, italas ar vokietis, negali būti nesusipažinęs su Zigmo Zinkevičiaus, Vytauto Mažiulio, Valerijaus Čekmono, Vinco Urbučio, Bronio Savukyno, Simo Karaliūno..., taip pat - Jerzyb Kuryłowi- cziaus, Franciszeko Slawskio, Jano Safaretvicziaus, Jano Otrębskio, Czesławo Kudzy- nowskio, Michalo Hasiuko, Wojciecho Smoczyńskio ir kt. darbais, i Pavyzdžiui, Brigita Speičytė, Kristina Mačiulytė, Vita Gaigalaitė, Teresa Dalecka, Re­ gina Jakubėnas, Irena Fedorowicz, Mindaugas Kvietkauskas, Lina Vidauskytė, Eu­ genija Vaitkevičiūtė, Radoslawas Okulicz-Kozarynas, Małgorzata Kasner, Marcinas Niemojewskis, Beata Kalęba, Jakubas Niedźwiedź’is, Pawełas Bukowiecas, Ewa Stry- czyńska-Hodyl ir kt. vyzdžiui, takoskyros tarp vadinamųjų senąlietuvių ir naujalie- tuvių problema), taip pat - kultūrinės ir literatūrinės sąmonės genezės ir konfigūracijų samprata. Su tautinio atgimimo šūkiais iškilę ir toliau aktualios lieka nacionalinio arealo ribų paieškos. Žinia, iki pat XIX amžiaus antrosios pusės, kada buvo taip aukštai iškelti nacionalistiniai (arba, kaip kiti pasakytų, tautiškie­ ji, filologiniai, kalbiniai) kriterijai, gimtosios literatūros teritorija nebuvo taip puristiškai gryninama kaip, tarkim, vėliau, XX am­ žiuje. Ilgą laiką šių kriterijų absoliutumas ir pagrįstumas tarsi ir nebuvo kvestionuojamas, tačiau vis dėlto nuolat tvyrojo nuojau­ ta (ypač dvikalbių autorių atveju), kad jie adekvačiai neatitinka nujaučiamų, konotuojamų prasmių lauko. Literatūros istorikai kūriniams, parašytiems nelietuviškai, tarsi teikdavo ypatingą sta­ tusą pirmiausia dėl: i) autoriaus kilmės (Dionizas Poška, Antanas Baranauskas); 2) lietuviškos tematikos ir idėjinių nuostatų (Ado­ mas Mickevičius); 3) įtakos ir reikšmės lietuvių kultūros sklaidai (Teodoras Narbutas, Jozefas Ignacas Kraszewskie, Karolina Pra- niauskaitė). Tai nebuvo nei visiškas nelietuviškų tekstų įsavini­ mas, nei atmetimas, o veikiau paieškos, permanentiniai bandy­ mai identifikuoti šiuos fenomenus, - apie tai byloja, tarkim, kad ir vis atsikartojantys disputai dėl Mickevičiaus, Czesławo Miloszo lietuviškumo / lenkiškumo1. Nors kai kada griežti tautinių literatūrų skirstymai „globa­ liame kaime“ atrodo kaip anachronizmas, nors suvokiame, kad ankstesniais amžiais jie nebuvo itin aktualūs (daugelis rašytojų kūrė ne tik lietuvių kalba), tokios diskusijos vyksta, jų negalima užmiršti ar ignoruoti. Apriorinis kūrėjų priskyrimas ar apodik- tiškai primesta priklausomybė atskirų tautų, etnosų orbitoms - nėra, kaip atrodo, perspektyvus klausimas literatūrologui. Galbūt

» Antai žinomas Jogailaižių universiteto (Krokuvoje) profesorius Janas Majda stam­ biame straipsnyje .Czesławo Miloszo antipatija [šlykštesys?] lenkams ir lenkybei" (.Awersja Czesława Miłosza do Polaków i polskości") rašo: .toji antipatija jsišaknijo jame jau vaikystėje, o paskui plėtojosi ir gilėjo atskirais etapais - ligi šiandien." Tarp įvairių argumentų ir pseudoargumentų Majda, be kita ko, cituoja įvairius poeto pasi­ sakymus, kaip antai iš knygos Gimtoji Europa: .Mano šeimoje vyravo atskirumo kul­ tas - sakytum, škotų-valonų ar bretonų kultas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo 'geresnė', Lenkija buvo 'blogesnė', nes kų jinai būtų dariusi be mūsų, be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų?“ - Jan Majda, Wisława Szymborska, Karol Wojtyła, Czesław Miłosz, Kraków: Wydawnictwo Pijarów, 2002, p. 81. jis labiau masintų sociologinės orientacijos tyrėjus, ypač tuos, ku­ rie atsiriboja nuo vadinamųjų meninės sugestijos, estetinės vertės dalykų. Kita vertus, gimimo vietos, gimtosios kalbos, reiškiamų idėjų, tematinės hierarchijos, istorijos interpretacijos ir panašūs parametrai neturėtų būti apeinami. Todėl jie negali būti vienokiu ar kitokiu laipsniu neatspindėti ir šiame darbe. Šiuo atveju į prie-, kj keliama problema: ne pasisavinti, o įsisavinti, ir kaip įsisavinti nelietuviškai parašytus, su Lietuva susijusius literatūros kūrinius. Adekvatesnio požiūrio į paribio, kultūrinio ir kalbinio pliura­ lizmo fenomenus galima tikėtis iš naujų metodologinių pasiūlų. Tyrinėjant šią problematiką, jau iš pirmo žvilgsnio itin patrau­ klios atrodo pastaruoju metu išplitusios kolonializmo ir postko- lonializmo teorijos, jų pritaikymas lietuvių literatūros ir kultūros reiškiniams1. Metropolijos ir periferijų, mokytojo ir mokinio, agresijos - gynybos, autoriteto, galios centrų ir kitos sąvokos yra ganėtinai turiningos - jos leidžia tiksliau įvardyti kai kuriuos pri­ mestus ar natūraliai susiklosčiusius hierarchinius santykius bei manipuliacijos mechanizmus. „Iš tos perspektyvos derėtų susieti kolonialinio mąstymo genezę (Lenkijos misija kresuose [pakraš­ čiuose - A. K]) su padalijimų laikotarpiu, o ypač - su tarpukario dvidešimtmečiu. Klausimai, kurie čia iškyla:, susiję, be kita ko, su lenkų mitu apie senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ‘nuosavybę’ bei su lenkų.‘civilizacinės misijos’ pobūdžiu pakraščiuose, postuluojant, kad lietuviai pagonys yra ‘laukiniai ir barbarai’.“1 Antra vertus, postkolonializmo diskursas neturė­ tų būti suabsoliutintas ir naudojamas tiesmukai, ypač tada, kai kalbama apie kultūrinius fenomenus, jų individualius ir unikalius variantus. Pavyzdžiui, nekyla abejonių, jog Mickevičius, kaip kūrėjas, turėjo milžinišką reikšmę lietuvių tautinio atgimimo korifėjams (ir Baranauskui, Maironiui, Jonui Basanavičiui, ir Vincui Kudir­ kai), tačiau jie Vėlinių autoriaus idėjines pasiūlas traktavo selek­ tyviai, tai yra - visiškai akceptuodami lietuviško patriotizmo i

i Violetos Kelertienės. Dalios Cidzikaitės, Almanto Samalavičiaus, Artūro TereJkino, Rasos Baločkaitės ir kitų darbai. i Tadeusz Bujnicki, W Wielkim Księstwie Litewskim i w Wilnie, Warszawa: Wydawnictwo Dig, 2010, p. 27. nuostatas ir atmesdami (arba skeptiškai vertindami) jo unijinius siekinius. Negana to. Mickevičiaus išplėtotos didingos Lietuvos vizijos, kurias regime tiek Gražinoje, tiek Konrade Valenrode, tiek Pone Tade (ir netgi paskaitose, dėstytose Sorbonoje), daugiausia remiasi Motiejaus Strijkovskio kronikomis, itin raiškiai aksiolo- giškai orientuotomis1. Vertybinės konotacijos boluoja ir pro da­ lykinius istorinius teiginius, juolab tada, kai žinome platesnius jų kontekstus. Galios centrų lokalizavimą reikia suvokti mažų ma­ žiausiai ambivalentiškai, kada, tarkim, Miloszas rašo apie Abiejų Tautų sąjungą: „Lietuvos Kunigaikštystė į Commonwealthą įnešė tris kartus didesnius plotus negu Lenkijos Karalystė.“i *3 Lankstesnės tautinės literatūros koncepcijos, dažniausiai pateikiamos su neabejotinu kompartyvistiniu užmoju, - jos, nors kartais rizikingos, diskutuotinos, turbūt leistų išsamiau, visapu­ siškiau suvokti ir kūrėjų, kilusių iš Lietuvos, bet rašiusių / rašan­ čių nelietuviškai, statusą. Antai jaunesnės lenkų literatūrologų kartos atstovas Pawełas Bukowiecas siūlo šitokią svarstymų pers­ pektyvą:

Esame įpratę prie minties, jog tautos turi [sukūrusios] savas lite­ ratūras. Ar iš tikrųjų būtent tokia yra santykių tarp tautos ir lite­ ratūros (kultūros) prigimtis? Ar kartais nereikėtų šiuos vaidmenis sukeisti vietomis (bent iš dalies) ir sakyti, kad kultūrą (literatūrą) kuria žmonės, o tuo tarpu tautos buvo, yra ir bus tos kultūros (li­ teratūros) tvariniai. Tad galbūt lenkų / žydų / lietuvių literatūros yra būtent tokios ne dėl to, kad yra sukurtos lenkų / žydų / lietuvių tautų, bet todėl, kad (bendrai) kuria [współtworzy] lenkiškumą / žydiškumą / lietuviškumą?3

Bandant pratęsti ir papildyti tokį požiūrį, turbūt derėtų kiek kitaip traktuoti lietuviškos tematikos lenkų literatūroje prasmę, tai yra kelti klausimą apie jos funkcijas (bendrai) kuriant lietu­ viškąją tapatybę. Žinoma, vis dėlto nepamirštant, kokia kalba

i Por. Hasło .Litwa" w: Marek Piechota, Jacek Lyszczyna, Słownik Mickiewiczowski, Ka­ towice: Wydawnictwo .Książnica", 2000, p. 183-185. 1 Czesław Miłosz. Rodzinna Europa, Warszawa: Czytelnik, 1990, p. 15. j Paweł Bukowiec, Dwujęzyczne początki nowoczesnej literatury litewskiej, Kraków: Uni­ versitas, 2008, p. 24. šie kūriniai buvo parašyti ir kam, kokiam adresatui visų pirma skirti. Juk turbūt net didžiausias Mickevičiaus gerbėjas nedrįstų tvirtinti, jog Lietuvoje šio poeto kūryba yra populiaresnė, labiau skaitoma nei Lenkijoje. Todėl aptariant studijoje formuluojamus klausimus, reikia iš akių neišleisti ir specifinės komunikacinės er­ dvės ypatumų bei literatūros recepcijos aspektų. Dar kitokią euristinę intrigą ir kitokias galimas metodologi­ nes prieigas prie šios tematikos siūlo kai kurie lietuvių filologai, ypač tie, kurie orientuojasi į daugiakalbį Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės (arba Abiejų Tautų Respublikos) paveldą. Jis yra suvokiamas kaip bendras - kelių tarpjūrio tautų, geografine-teri- torine, politine, kultūrine ir kitokiomis prasmėmis - platėliausias arealas1. Regis, ši perspektyva yra turiningiausia, kai kalbame apie senąją literatūrą, kurioje įvairiomis kalbomis išrašyti Lietuvos įvaizdžiai turi aiškių pilietinės savimonės požymių. Abiejų Tautų Respublikos tradicija ilgainiui transformavosi, ją imta vis dažniau kvestionuoti; tai parodo kad ir Simono Daukanto, Maironio veika­ lai. Naujaisiais laikais tėvynės įvaizdžių bendrystė sutrupėjo, susi­ skaidę, aksiologiškai diferencijavosi (netgi lenkakalbėje Lietuvos literatūroje) į heterogeninius, o kartais į opozinius variantus. Tiesa, būta (ir dabar yra) įvairių mėginimų kokiu nors būdu pratęsti, reanimuoti LDK tradicijas XX amžiuje; tačiau daugia- etniškumo ambicijos ir jau nusistovėjusi kitokia politinė realybė šiuos siekinius vertė traktuoti kaip nepamatuotas pretenzijas ar keistuoliškas iliuzijas. Vienas iš labiausiai intriguojančių atvejų - Józefo Mackiewicziaus, paskutiniojo LDK piliečio, įsitikinimai ir veikla. Jo kazusą išsamiai aprašė Miloszas studijoje iškalbingu pavadinimu Didžiosios Kunigaikštystės pabaiga:

Nemokėčiau jo įsivaizduoti kaip Varšuvos ar Krokuvos literato. Gyveno mieste, kuris jam ir toliau buvo Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės sostinė, ir buvo to krašto patriotas. Manau, kad šiandien jaunesnėms kartoms jau sunku įsivaizduoti, koks lojalu­ mų raizginys čia susiklostė ir kodėl tokie, kaip jis, su tokia pačia

> Tomas Venclova kažkuria proga yra pasiūlęs terminą Didžioji Literatūros Kunigaikš­ tija, kuris metaforiškai nurodytų siekiamybę rekonstruoti šj fenomenalų, praeitin nuėjusį daugiakalbj-daugiakultūrį reiškinį. Ta sąvoka tampa vis dažniau vartojama ir lietuvių, ir lenkų mokslininkų darbuose. antipatija žiūrėjo j lenkų patriotus, kaip ir į lietuvių ar baltaru­ sių pariotus. Pastaruoju metu dar kartą skaičiau Mackiewicziaus straipsnius ir esė, išleistus Londone, kuriuose kalba apie „vidinius Didžiosios Kunigaikštystės padalijimus“, kuriuos įvykdė lenkai, lietuviai ir baltarusiai. „Neatsirado norinčio būti tos visumos pa­ veldėtoju. Tiesiog tokio nebuvo. Kiekvienas norėjo išplėšti gabalėlį tiktai sau. [...] Iš čia kilo į atvirą kovą peraugantys ginčai dėl kalbų, kultūros, dėl tradicijų, istorijos interpretavimo, dėl religijų“.1

Dėl tokios būklės Mackiewiczius labiausiai kaltina lenkus, kurie sulenkino daugelį LDK piliečių ir tautiniams nacionaliz­ mams gebėjo priešpriešinti jau tiktai lenkiškąjį nacionalizmą. Apmaudingas rašytojo žvilgsnis į šiuos procesus iš dalies padeda suprasti vertybiškai ir emociškai ambivalentę Lietuvos traktuotę lenkakalbėje literatūroje, ypač išryškėjusią XX amžiuje. Prieigos prie lietuviškos tematikos kitų tautų literatūrose priklauso nuo daugelio faktorių - jie vienokių aplinkybių nulem­ ti, kai kalbam, tarkim, apie rusų literatūrą, kitokių - baltarusių ar vokiečių rašytojų atveju. Be konkrečių individualių variantų, ku­ rie meninėje kūryboje yra svarbiausi, komparatyvistiniuose dar­ buose didelę reikšmę įgauna kontekstiniai ryšiai. Todėl ganėtinai perspektyvus kelias yra tarpdisciplininiai tyrinėjimai, kultūros studijos, vadinamoji sociokritika, kur kalbos faktorius neturi le­ miamos reikšmės, o jos raiška netraktuojama kaip savaiminė ver­ tybė. Tokiu atveju žodinė kūryba įliejama į platų intelektualinių refleksijų srautą, ir „literatūros istorija šioje tyrinėjimų perspek­ tyvoje (jei išlieka kaip atskira) tampa kultūros istorijos dalimi, o literatūros istorikas neišvengiamai įsitraukia į dialogą su kitomis humanitarinių mokslų disciplinomis - visuomenės, politikos is­ torija, sociologija, antropologija“2. Ar yra kokie differentia specifica šioje plačioje, kone beribėje tematikoje, kuriai skirta per šimtas knygų ir dar daugiau studi­ jų? Norint bent kiek adekvačiau parodyti Lietuvos įvaizdžių tu­ riningumą lenkų literatūroje, dera aprėpti didelius empirinės ir teorinės medžiagos plotus; turbūt pakanka paminėti, jog, tarkim,

% Czesław Miłosz, Koniec Wielkiego Xiestwa (O Józefie Mackiewiczu), Kultura, 1989, Nr. 5 (500), p. 51. 3 Brigita Speičytė, Poetinės kultūros formos. LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatū­ roje, Literatūra, 2004, Nr. 46 (1), p. 20. vien apie Adomą Mickevičių (ir vien) Lietuvoje yra išleista arti dešimties veikalų1. Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Riškus, Arnoldas Piročkinas, Vytautas Kubilius, Vita Gai­ galaitė ir kt. savo knygose pateikia daug faktografinės medžiagos, narsto poeto sąsajas su Lietuva, jos istorija, kultūra, gvildena at­ skirus Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos aspektus, interpretuoja jo poeziją. Meninis romantiko paveldas domina labai gausų būrį lietuvių tyrėjų, rašytojų, kultūrininkų, - kaip, žinoma, ir Juliuszo Słowackio, Władysławo Syrokomlios, Kraszewskio, Henryko Sienkiewicziaus, o ypač - Miłoszo kūryba. Atskiras ir specifinis tyrinėjimų baras - apskritai lenkakalbė Lietuvos literatūra, kurios statusas dar nėra nuodugniau apibū- 14 dintas ir apibrėžtas mokslinėse diskusijose. J i dažniausiai intuity­ viai suvokiama kaip šimtmečius egzistuojantis, metalingvistinių veiksnių vienijamas reiškinys, išsiskiriantis savitais bruožais bei specifine integracijos logika. Šiam fenomenui priklausytų ir ne­ mažas skaičius dvikalbių lietuvių rašytojų bei lenkų autoriai, gy­ venę ir gyvenantys Lietuvoje, įvairiais saitais susiję su mūsų ša­ limi. Tad ketinama apibūdinti ir apmąstyti taip pat ir kai kuriuos šio reiškinio ypatumus skyriuje „Lietuvos lenkakalbė literatūra: tapatybės ieškojimas“. Dar vienas didžiausių šio darbo sudėtingumų - tas, kad gvil­ denami klausimai susiliečia su daugybe kitų, istorinių ir kultū­ rologinių, socialinių ir politinių, kalbinių bei etninių, reiškinių. Literatūra funkcionuoja konkrečiame sociume, kurio turinį bei pobūdį determinuoja daugybė įvairiausių veiksnių, kaip antai: vy­ raujančios idėjos, gyvensenos būdas, papročiai, civilizuotumo ly­ gis, religinės bei moralinės, pilietinės vertybės ir kt. Šio sudėtingo komplekso faktorių neįmanoma išsamiai aptarti, juoba išgvilden­ ti, tačiau atsižvelgti į juos būtina. Ypač tokiais atvejais, kai patys kūriniai, konkretūs tekstai skleidžia nuorodas į sociumo būsenas, į kitokias metatekstines aplinkybes. Tarp tokių, kaip vienus iš reikšmingiausių atvejų, galima nurodyti romantizmo literatūrą, i

i Poeto kūrinių vertimai) lietuvių kalbą, lietuviškai paskelbti straipsniai ir studijos apie jo kūrybą suregistruoti atskiroje bibliografinėje rodyklėje, pasirodžiusioje prieS tris dežimtmeėius: Adomas Mickevičius, sudarė Kazimiera Šiaudinienė, Jonas RiSkus, Vil­ nius, 1981, p. 118. kuri yra ryškiai orientuota į kovą dėl valstybės nepriklausomybės; taip pat - politinių veiksnių stipriai veikiamus Antrojo pasaulinio karo metų kūrinius. Šis darbas orientuotas veikiau į apibendrinamuosius as­ pektus, į diachroninius bei probleminius, išskiriant tam tikrus paradigminius aspektus (pavyzdžiui, LDK tradicijų tęsimą) bei konkrečių iškilių kūrėjų suformuotus meninius modelius. Nepre­ tenduojant į išsamų, visa apimantį tyrinėjimą apie lietuviškumo manifestavimo būdus ir slinktis visoje lenkakalbėje literatūroje, suvokiant, kad toks darbas vargu ar įmanomas, tenka rinktis kitokį kelią. Norėjosi į per ilgą laiką susiformavusius Lietuvos įvaizdžius, traktuotes, vaizdavimo struktūras pažvelgti kaip į tam tikrą skaidžią visumą. Ta visuma, regis, yra panaši į homo­ geniško virsmo vienovę - labilią, kintančią, bet ir atsikartojančią, besiklostančią iš gausybės individualių variantų, tačiau turinčią ir tą visumą susaistančius bei ją organizuojančius bendruosius vektorius. Todėl, siekiant suvokti bei teoriniu lygmeniu bent iš dalies rekonstruoti konceptualų atvaizdą, atrodė prasminga telk­ tis į būdingiausius ir, suprantama, iškiliausius, įvairiais atžvilgiais vertingiausius gvildenamos problematikos sandus - reiškinius, autorius, kūrinius. Regint ir reflektuojant šią kaleidoskopinę, dinamišką sistemą pasirinkta atitinkama darbo dėstymo tvarka, besiremianti labiau sinekdochos principu pars pro toto. Darbo metodologija daugiausia grindžiama konkrečių tekstų semantine analize, taip pat - etapinį statusą turinčių literatūros raidos reiškinių deskripcija bei atskirų probleminių pjūvių-episte- mų išryškinimu. Daugiausia dėmesio skirta tiems dalykams, ku­ rie yra tarsi pamatiniai, determinuojantys, sąlygojantys ir būnan­ tys aplink save giminingus, panašius vaizdavimo variantus. Todėl darbo pradžioje siekta bendriausiais bruožais aptarti Lietuvos vaizdavimo tradicijų chronologinį pamatą, kuriuos ne kuriuos šios meninės paradigmos formavimosi ypatumus bei nubrėžti to­ lesnės jos plėtros vektorius. Šiuo atveju reikėjo medžiagą atrinkti pagal jos reikšmingumą vėlesniems laikams. Antai Jano Dlugoszo kronikos (Prūsų vėliava, tai yra šlovin­ gos Lenkijos Karalystės kronikos - Bandera Prutenorum, czyli kroniki sławnego Królewsta Polskiego, 1448) ir kitų lenkų metraštininkų veikalai, išsiskiriantys Lenkijos Karalystės apologetiniu ir ne itin palankiu Lietuvos traktavimu, vis dėlto nevertintini kaip alter­ natyva kitokioms interpretacijoms. Pirmiausia, žinoma - įtakin­ giems prolietuviškiems vaizdiniams, pateiktiems Strijkovskio kronikoje (Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusenu tautos pradžią, tęsinius, narsumą, riterių ir vietinių žmonių darbus... - O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowych sławne­ go narodu litewskiego, żemojdzkiegó i ruskiego, 1575-1578). Tiesa, Długoszo perteikti lietuvių aprašymai lenkų visuomeninėje są­ monėje funkcionavo (ir tebefunkcionuoja), bet daugiausia isto­ riografiniuose arba publicistiniuose veikaluose. Tuo tarpu groži­ nėje literatūroje jie buvo veikiau kaip atšakinė pulsuojanti gyslelė (ryškiau sustambėjusi, sakykim, Sienkiewicziaus Kryžiuočiuose ir Jerzy’o Hofmano filme atkartotuose Žalgirio mūšio vaizduose). Jie nieku gyvu nenustelbia neišdildomų įspaudų, kuriuos lenkų kultūrinėje sąmonėje įspaudė kitos tradicijos, kaip, pavyzdžiui, galingos Mickevičiaus meninės sugestijos. Todėl tęsiant šios studijos dėstymo kryptis vėliau atrodė bū­ tina telktis į romantizmo epochą: joje išplėtotos ir reikšmingai papildytos ankstesnių laikotarpių idėjos apie LDK istorijos slė­ piningumą, jos tragišką ir herojišką didybę, aktualizuoti pagrin­ diniai topikos barai, sukurta daug įtakingų veikalų ir, kas ypač svarbu - nutiestos inspiracijų gairės į ateitį. Romantikai iš esmės sukūrė „didingos ir mielos“ Lietuvos mitą, nusitęsusį per visą XIX amžiaus literatūrą ir ataidėjusį iki mūsų laikų. Šio mitologinio klodo literatūriniai tęsiniai, jo varijavimas ir kontroversiškos in­ terpretacijos bus aptariami kituose darbo skyriuose. Aptariant XX amžiaus literatūrą didžiausias dėmesys skirtas Miloszo kūrybai, jos centrinei ašiai - nuolat per keliasdešimt metų vis iškylantiems Lietuvos įvaizdžiams. Drauge apibūdinami ir tarpukario bei Ant­ rojo pasaulinio karo metų kontekstuose susiformavę kitų autorių (pavyzdžiui, Józefo Mackiewicziaus, Sergiuszo Piaseckio, Tade- uszo Konwickio) kūriniai. Atskirose dalyse gvildenami bendresni, jūngiamieji, šio darbo segmentai, susiję su sociokultūrinėmis li­ teratūros vyksmo aplinkybėmis, taip pat siekiama aptarti lenkiš­ kuose tekstuose ryškėjančius lietuvio portreto bruožus. Lietuvos lenkakalbė literatūra: tapatybės ieškojimas

Pastaruoju metu literatūros istoriografiniuose veikaluose vis daž­ niau vartojama sąvoka „Lietuvos literatūra“, kuria apibūdinama reiškinių erdvė, platesnė ir, be abejonių, komplikuotesnė už tradi­ ciškai įvardijamą lietuvių literatūros (sukurtos lietuvių kalba) plo­ tą1. Šitoks įvardijimas išties leidžia adekvačiau aprėpti objektyviai istorijoje egzistavusią visumą. Vienas iš esminių skiriamųjų šios sąvokos požymių ir privalumų yra tas, kad išplečiama Lietuvos literatūros orbita, įtraukus į ją ir daugiakalbę raštiją, o bendru jungiamuoju jos rodikliu tampa įvairių kūrinių ir reiškinių pro­ jektavimas į valstybingumo plotmę. Bet yra ir priešpriešinių argu­ mentų. Visiškai atsisakius verbalinę raišką pabrėžiančio pavadini­ mo sando („lietuvių“) ir palikus tik valstybinę-politinę nuorodą, regis, būtų susinamas termino turinys, ir tokiu atveju sumenksta kalbos, kaip labai svarbaus, estetinę funkciją atliekančio kompo­ nento, suvokimas. Apskritai, kalbant apie daugiataučius darinius, labai retai galima sutikti panašiai subendrintus apibūdinimus, tarkim, „Rusijos literatūra“ ir pan. Kitas motyvas, kuriuo remian­ tis būtų siūloma neabsoliutinti sąvokos „Lietuvos literatūra“, yra tas, kad ne itin korektiškas atrodytų simetriškas įvardijimas „Lie­ tuvos tauta“, užuot pasakius - „Lietuvos tautos“. Tad prasmingesnės ir adekvatesnės vis dėlto atrodytų to­ kios sąvokos: „lenkakalbė (ar lenkiškoji) / rusakalbė (ar rusų) / žydiškoji (ar žydų) / lotyniškoji Lietuvos literatūra“ ir pan.1. Juo labiau, kad šiame darbe gvildenama medžiaga - lenkų kalba para­ šyti kūriniai - neabejotinai gali būti priskiriama taip pat ir lenkų literatūros (bei literatūrologuos) sferai, kadangi yra genetiškai su ja susijusi. Be to, ši kūryba lietuvių yra aptariama kaip svarbus kultūrinis arealas ne dėl kokių nors specifinių kalbinės raiškos

» Pavyzdžiui. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute leidžiama daugiatomė tyrinėji­ mų serija Senoji Lietuvos literatūra; šį terminą taip pat naudoja daugelis literatūrologų, ypač kalbėdami apie senąją raštiją, literatūrą. i Plg. straipsniai .Lietuvos lotyniškoji literatūra". .Lietuvos rusų literatūra". .Lietuvos vokiečių literatūra" .Lietuvos žydų literatūra", in: Lietuvių literatūros enciklopedija,M-. nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 278-274. bruožų. Dera pabrėžti, jog vienas iš esminių lenkakalbės literatū­ ros ypatumų - istoriškumas, daugybės ekstralingvistinių veiksnių nulemtas diachroninis kismas, kuris tolydžio transformuoja šių tekstų turinį, ištarmes, funkcijas bei suvokimą Lietuvos visuo­ menėje. Visa tai didele dalimi priklauso taip pat nuo geopoliti- nių-istorinių aplinkybių: vienaip situacija klostėsi, kai abi tautos gyveno vieningoje valstybėje, antraip - kai jas skyrė aštrūs anta­ gonizmai, trečiaip - kada jos buvo svetimų valstybių ar totalitari­ nių režimų priespaudoje, o dar kitaip - kai atgavo nepriklausomy­ bę. Lenkakalbė Lietuvos literatūra - ši sąvoka ilgainiui, artėjant prie XXI amžiaus, siaurėja, kadangi mąžta jos aprėptis ir turinys. Savaime suprantama, kiekvienos nacionalinės literatūros centrinis arealas ir nekvestionuojamas pamatas - kūriniai, sukurti gimtąja kalba, panaudojantys jos nepakartojamas (neišverčiamas į kitą kalbą) semantines, akustines (eufonines) ypatybes. Žinoma, galima diskutuoti dėl barbarizmų ar svetimžodžių prisodrintų tekstų, tačiau paprastai jie yra mišrūs tik leksikos lygmeniu, tuo tarpu gramatikos formos pateikiamos adaptuotos (tarkim, garsio­ ji Bromą, atverta ing viečnastį). Nemaža vadinamųjų barbarizmų, skolinių yra. ankstesniaisiais laikais rašiusių klasikų (Donelaičio, Daukanto, Baranausko, Žemaitės) kūryboje, tačiau tos svetimy­ bės, savaime aišku, neardo, nekeičia pačios lietuvių kalbos siste­ mos ir summa sumarum laikytinos mūsų literatūros dalimi. Vis dėlto yra keletas svarbių dalykų, kreipiančių atidą ir į ki­ tomis kalbomis parašytus veikalus, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių funkcionuoja kaip kokio nors tautinio ar politinio da­ rinio kultūros sudėtinė dalis. Itin dažnai su tuo susiduria moks­ lininkai, gvildenantys mūsų senosios raštijos ir kultūros reiški­ nius, kadangi tose epochose lietuvių kalba, kaip žinome, užėmė palyginti siaurą viešojo gyvenimo barą. Tad jos socialines-kultū- rines funkcijas atlikdavo kitos kalbos, visų pirma - lotynų, lenkų ir rytinių slavų. Antai jau tradiciškai, bemaž nesant oponuojančių nuomonių, kalbama apie Lietuvos lotyniškąją literatūrą, ta kalba sukurti veikalai integruoti į lietuvių literatūros istoriografinius darbus, juos nuolat skelbia, analizuoja mūsų filologai1. J mūsų i Tarp iškiliausių tyrinėjimų dera visų pirma paminėti Jurgio Lebedžio, Marcelino Roč­ kos. Albino Jovaišo, Eugenijos Ulčinaitės, Sigito Narbuto. Eglės Patiejūnienės darbus. tyrėjų akiratį taip pat nuo seno įėję Lietuvos metraščiai, kiti isto­ riniai arba teisiniai veikalai, parašyti senąja slavų (kanceliarine) kalba, teikiantys daug įdomios medžiagos ne tik istorikams, bet ir literatūrologams. Kiek kitokios problemos iškyla, kai kalbame apie lietuvių ar Lietuvos gyventojų sukurtą literatūrą lenkiškai. Jos mūsų moks­ lininkai, be abejo, negali palikti nuošalyje, kadangi daugeliu atve­ jų ši raštijos dalis kuo įvairiausiomis gijomis raizgiai susijusi su lietuviškąja kūryba; tai ir panašios vertybinės nuostatos (pvz., patriotizmas), bendras tematikos ir topikos repertuaras, jau ne­ kalbant apie abiejomis kalbomis rašiusius autorius (Silvestrą Valiūną, Eduardą Daukšą, Praniauskaitę, Baranauską ir daugelį kitų). Tas literatūros funkcionavimo baras yra itin margas ir dau­ giaspalvis, sąlygotas ne tik bendresniųjų veiksnių, bet ir indivi­ dualių, netgi heterogeniškų genetinių faktorių, tad jo negalima matuoti vienodais matais ir brukti ant schematiškai nukalto vie­ nodo kurpalio. Dėl įvairiausių istorinių, kultūrinių, gyvenimiškų, psichologinių (ir politinių) aplinkybių susiklostė fenomenalūs di­ fuziški reiškiniai, kuriuos įmanu ir dera traktuoti ir iš vienų, ir iš kitų, o net ir iš kelių požiūrio kampų. Kad unifikuotas požiūris nėra euristiškai adekvatus ir vai­ singas, rodo, mano manymu, daugelio lenkų pamėgtas ir popu­ liarintas terminas „literatura kresowa“ („pakraščių literatūra“). Juo apibūdinama literatūra, parašyta dabartinės Lenkijos kaimy­ niniuose kraštuose, kadaise įėjusiuose į tą patį valstybinį darinį, dažniausiai Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą), paprastai - ten gimusių autorių. Tačiau šiuo atveju ribojamasi daugiausia XX amžiaus literatūra, ypač sukurta po Antrojo pasaulinio karo. Juk mažų mažiausiai nekorektiška būtų pakraščių literatūrai pri­ skirti, tarkim, Mickevičių, Słowackj, Kraszewskj ar Elizą Orzes­ zkową - kūrėjus, įeinančius į lenkų literatūros kanoną. Reikia pasakyti, jog sąvoka „kresy" lenkų kultūrinėje-istorinė- je sąmonėje funkcionuoja jau per pusantro šimtmečio ir labiausiai siejama su „senaisiais lenkų valstybingumo plotais“1. Tačiau erdvės konotacijos šiuo atžvilgiu nėra vienintelės, nors ir dominuojančios,

Jacek Kolbuszewski, Kresy, Wroclaw: Wydawnictwo Dolnośląskie, 1995, p. 5. kadangi jas papildo funkcionuojantys ir praeityje, ir mūsų laikais kiti prasminiai atšešėliai; jau senokai lenkų kalboje įsitvirtinę, turi pastovią leksinę išraišką, pavyzdžiui, žodžiai „kresowiak“, „kreso­ wianin“ („pakraščių gyventojas, žmogus, kilęs iš pakraščių“), „kre­ sowy akcent“ („pakraščių akcentas“), „kresowa wymowa“ („pakraš­ čių tartis“) ir kiti panašūs vediniai1. Apibūdinimas „kresai“ yra labai išplitęs visuomeniniame ir kultūriniame Lenkijos gyvenime, ypač tarp vadinamųjų repatriantų, atvykusių iš Rytų po Antrojo pasau­ linio karo; jis skamba įvairiausių sambūrių, draugijų leidiniuose, periodikos puslapiuose ir turi savotišką etninės tapatybės rodiklio statusą3. Moksliniuose darbuose šie apibūdinimai taip pat varto­ jami ganėtinai gausiai: akademiniuose centruose, mokslo įstaigose publikuojami įvairūs „pakraščių“ literatūros, istorijos, kultūros ir meno tyrinėjimai, skelbiami rinkiniai, studijos bei antologijos3. Ta­ čiau lygia greta nuolat buvo kvestionuojamas šios sąvokos moksli­ nis korektiškumas bei adekvatumas, o pastaruoju metu ji keičiama į terminą „paribys / pasienis“ („pogranicze“). Kaip nurodo Tadeus- zas Bujnickis, „kadangi pavadinimas ‘kresy’ iš esmės turi polono- centrines konotacijas, šiuolaikiniuose tyrinėjimuose jį vis dažniau atstoja paribio kategorija. Ji yra neutralesnė, plačiau apibūdina tyrinėjimų barą ir nesukuria kontroversiškų nuomonių kaimyni­ niuose kraštuose“4. Antra vertus, ir pastarasis apibūdinimas mūsų atveju nėra pakankamai skaidrus: juk sąvoka „Lietuvos paribio / pasienio literatūra“ išrodytų tikrai ir gremėzdiškai, ir neadekvačiai, ji visai netiktų, pavyzdžiui, aptariant Baranausko ar Maironio len­ kų kalba parašytus tekstus. Tad prasmingiau, kaip atrodo, būtų patikslinti gvildenamos temos aprėptį, iš dalies ją pakoreguoti, t. y. nubrėžti tam tikrus - lietuvių literatūros - kontekstus, iš dalies keičiant, t. y. įvedant sąvoką lenkakalbė Lietuvos literatūra. (Ji daugeliu atvejų kores-

1 Žr. Słownik języka polskiego, 1 . 1 Warszawa: PWN. 1978, p. 1044-1045; tokias reikšmes fiksuoja ir kiti leidimai. 1 Savotiškų koordinacijos ir informacijos centru galima laikyti internetinj portalą Kre- sy.pl, kurį remia Lenkijos Respublikos senatas bei Lenkijos kultūros ir tautinio pavel­ do ministerija. 1 Tarp gausių leidinių galima išskirti, pavyzdžiui, tokį platų darbą, kaip: Antologia pols­ kiej literatury kresowej XX wieku. Wybór tekstów. Wstęp i objaśnienia - Bolesław Bada­ czek, Sceczin: Ottonianum, 1995. 4 Tadeusz Bujnicki, W Wielkim Księstwie Litewskim i w Wilnie, p. 34-35. ponuoduoja su jau gana dažnai vartojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) literatūros samprata.) Tokia procedūra, be abejo, diskusinė, tačiau vartodamas apibūdinimą Lietuvos len- kakalbė literatūra norėčiau eliminuoti ir tam tikras konotacijas, kurios peršasi akcentuojant kalbos - lietuvių kalbos - svarbą ir kriteringumą. Juk pagaliau skirtumas tarp dviejų vartosimų api­ brėžčių - lietuvių literatūra ir Lietuvos literatūra - nors ir remiasi akivaizdžiu kalbos kriterijumi, išties gali būti interpretuojamas ir kitaip. Juoba, jei akcentuosime vadinamuosius idėjų, sugesti­ jų lygmenis. Savo mintį iliustruoti galiu, tarkim, iškėlęs gal kiek provokuojamai skambančius klausimus: i) ar visa lietuvių kalba sukurta literatūra yra lietuviška? 2) ar būtinai Lietuvos literatūra turi būti kuriama lietuvių kalba? Šiuos klausimus galima nuodugniau suvokti, kai pasiremia- ma tam tikrais pavyzdžiais arba kai eksponuojami dalykai, ilius­ truojantys iš pažiūros, netipiškus, bet neretai sutinkamus, netgi jų specifiką pabrėžiančius atvejus. Pasaulyje žinoma nemaža „dvi­ gubos“ priskirties, priklausomybės - etninės, tautinės, pilietinės, kultūrinės arba pagaliau dvasinės - atvejų. Antai lenkas Jozefas Korzeniowskie, jaunystėje išvykęs iš tėvynės, tapo žymiu anglų rašytoju Josephu Conradu, kaip ir rumunas Eugene Ionescu - prancūzų; iš itin plačių tokio pobūdžio reiškinių pirmiausia mi­ nima airių literatūra, ji, kaip žinoma, kuriama anglų kalba. Mūsų Europos dalyje, juolab žiūrint į lietuvių-lenkų santykių istorines realijas, šitokių atvejų yra apstu, jų nepavadinsi išskirtiniais, nebent dėl fenomenalaus jausenos simbiotiškumo. Prie tokių „dvilypystės“ kazusų turbūt galima priskirti ir didžius Lietuvos dainius - Adomą Mickevičių bei Czesławą Miloszą. Iškilus lenkų literatūrologas ir rašytojas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius, ištisus dešimtmečius tyrinėjantis romantizmo epochą, parašęs nemaža darbų apie Mickevičių, poeto mentalitetą apibūdina kone tautologinėmis paradoksaliomis kategorijomis: „Su ta lenkišką­ ja savimone jame siejasi lietuviškoji savimonė. Jis yra visų pirma lietuvis, visų pirma žmogus iš už Nemuno, lietuvis, tai yra lenkas iš už Nemuno.“1

Mickiewicz czyli wszystko. Z Jarosławem Markiem Rymkiewiczem rozmawia Adam Popra­ wa, Warszawa: Open, 1994, p. 90. Tarp Mickevičiaus ir Miłoszo tautinės savimonės, taip pat - tarp jų tėvynės sampratos variacijų ir negi biografijų esama ne­ maža paralelių bei sąsajų, labai artimų ir tolesnių. Lietuva jiems yra gimtinė, nelyginant a priori suteikta prigimtinė vieta, kur at­ ėjo į pasaulį, gyveno „angeliškoje“ vaikystėje (pagal Mickevičiaus apibūdinimą „anielskie") ir per visą savo gyvenimą jautė, kad iš čia „niekada neįmanoma išvykti“ (perfrazuojant Miłoszo žodžius, „nigdy nie mogłem odjechać“). Tačiau abu poetai, nuo gimimo kalbėję lenkiškai ir išugdyti lenkų kultūros terpėje, negalėjo ne­ sijausti esą ir Lenkijos patriotai - pagal dar LDK bendruomenė­ je paplitusią nuostatą „gente Lituanus, natione Polonus“. Antra vertus, susiformavusi intelektinė savimonė ir gebėjimas savo akiplotyje telkti kuo įvairiausias patirtis skatino tarptautiškumo (dabar gal pasakytume - globalistines) nuostatas. Šie kūrėjai galė­ jo jaustis esantys ne tik šių visuomenių nariai, bet, metaforiškai kalbant, ir pakilti į aukščiausias viršukalnes, nuo kurių atsiveria akiplotis į plačiausius viso pasaulio horizontus. „Esi nuo Nemu­ no, esi Europos gyventojas“, - poemėlėje „į Joachimą Lelevelį“ („Do Joachima Lelewela“), prisodrintoje nerimo ir vilties, rašė Vilniuje Gražinos autorius būdamas 24 metų. Panašios nuotaikos, jaudinantis rūpestis dėl bendražmogiškų vertybių likimo skam­ ba ir Miłoszo eilėraštyje „Europos vaikas“ („Dziecię Europy“), su­ kurtame 1945 m. Kalifornijoje. Lygia greta, kone sinchroniškai su paminėtomis strofomis, tiek Naugarduke, tiek Šeteniuose gimę poetai kituose savo veikaluose liudijo Lietuvos grožį ir didybę. Jų pasaulėvoka, persmelkta mitinės LDK dvasios, daugeliu atbalsių atsiliepė ir lietuviškai rašiusių autorių kūriniuose1. Šiame svarstymų kontekste atrodo ganėtinai suprantama svetimšalių - prancūzų, vokiečių, italų ar brazilų ir kitų tautų at­ stovų - sąmonėje iškylanti lietuvių literatūros traktuotė, kada jie, pavyzdžiui, Miłoszą gali suvokti ir vertinti kaip didžiausią Lietu­ vos dainių... Juk, suprantama, išvertus į svetimą (anglų, vokie­

1 Nuodugniai šių iškilių rašytojų kūrybiniai sąlyčiai, jų poveikis lietuvių kultūrai gvil­ denami knygoje: Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas, Lietuviškieji Česlovą Milošo kontekstai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011 (ir., pa­ vyzdžiui, skyrių .Istorijos liudijimai: Pono Tado literatūrinės projekcijos XX amžiuje", p. »70-190). čių) kalbą Kristijoną Donelaitį, Maironį ar Vincą Krėvę (iš lietuvių kalbos), Mickevičių, Rodziewiczówną, Miłoszą (iš lenkų), tarsi nusitrina originalo kalbos genetiniai privalumai, ir kūrinys byloja daugiau per aukštesniuosius struktūros lygmenis (fabulą, perso­ nažus, sugestijuotas idėjas ir pan.). Tokiu kampu pasukęs gvildenamą temą, norėčiau formuluo­ ti keletą klausimų. Kaip save identifikavo Lietuvos lenkakalbės literatūros kūrėjai? Kokį vaidmenį jie vaidina, kokią vietą užima mūsų kultūroje? Aiškumo dėlei taip pat derėtų apibrėžti svarstomų reiškinių ir objektų plotą, bent labai glaustai nusakyti, ką turiu omenyje vartodamas sąvoką „Lietuvos lenkakalbė / lenkiškoji literatūra“. Iš pažiūros nesunkiai suvokiama, implicitiškai reflektuojama šios sąvokos apibrėžtis gali būti tokia: šiais žodžiais įvardyta len­ kų kalba sukurta literatūra apie Lietuvą. Turbūt būtinas ir tam ti­ kras aksiologinis, emocinis kriterijus, nors, tiesa, jis labai sunkiai apčiuopiamas. Tai literatūra kūrėjų, savo tėvyne laikančių Lietu­ vą, ergo - biografiškais ryšiais susijusių su Lietuva. Pati autorių genealogija, tautybė - šiuosyk nėra „pirmo būtinumo“ klausimas (beje, dažnai svarstymai dėl etninės priklausomybės būna ir scholastiški, ir provincialūs). Svarbesnis tampa identifikavimosi, savimonės veiksnys; Šičia neabejotinai svarbiausias, lemiamas paties individo explicite išreikštas požiūris, jo išsakomos mintys. Kalbant konkrečiau, lenkiškosios Lietuvos literatūros area­ lui, be abejo, priklausytų tokie autoriai, kaip, pavyzdžiui, Micke­ vičius, Janas Czeczotas, Władysławas Syrokomla, Jozefas Ignacas Kraszewskis, Maria Rodziewiczówna, Miłoszas, Teodoras Bujnic- kis, Jozefas Mackiewiczius, Tadeuszas Konwickis, tokie šiuolaiki­ niai poetai, kaip Romualdas Mieczkowskie, Alicja Rybalko, Jozefas Szostakowskis, Maria Stępkowska, Wojciechas Piotrowiczius. Šiai sferai (arba įtakos sferai) reikia priskirti taip pat kūrybą rašytojų, kūrusių dviejomis kalbomis - lietuvių ir lenkų, - taigi lenkiškai parašytus Antano Klemento, Silvestro Valiūno, Dionizo Poškos, Karolinos Praniauskaitės, Klemenso Kairio, Eduardo Daukšos, Maironio, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir daugelio kitų poezijos ir prozos veikalus. Suprantama, jų indėlis, reikšmė, svarba - tiek vertės, meniškumo požiūriu, tiek mums rūpimos problematikos atžvilgiu yra labai nevienoda. Juk sunku, be abejo, sulyginti Mic­ kevičių, Lietuvos idėją nešusį į Europą ir regėjusį Europą - kaip laisvų, demokratiškų tautų bendriją, su, pavyzdžiui, Syrokomla - užsisklendusiu stilizuotame populiarios, veikiau provincialios, tegu ir labai smagios, patrauklios kultūros darželyje. Nelygus jų europietiškumo statusas, nors dera pabrėžti, kad Syrokomla yra nepaprastai daug išvertęs - iš lotynų, prancūzų, rusų kalbų, be to, buvo ganėtinai plataus akiračio asmenybė... Tačiau Mickevičiaus kultūrinės, dvasinės, pilietinės tapaty­ bės paieškos yra žymiai reikšmingesnės, vaisingesnės. Jau anks­ tyvoje jaunystėje persisunkęs to meto pažangiausiomis demokra­ tinėmis idėjomis (Voltaire’o vertimai), anksti atpažinęs ir gangreit „įsisavinęs“ to meto meno avangardą (Lordą Byroną, Friedrichą Schiller}, Johanną Wolfgangą Goethę), jis, galima sakyti, jau Vil­ niuje ir Kaune pasiruošė įeiti į Europos intelektualinį elitą. Gavęs slavų literatūrų katedrą Sorbonoje (1840-1844), Mickevičius pats ėmėsi drąsiai formuoti viešąją opiniją, garbiai auditorijai pristatė ne tik lenkų, rusų, serbų ir kt. slavų literatūras, bet, kaip žino­ me, nemažai vietos skyrė ir Lietuvai - jos istorijai, mitologijai... Artima bičiulystė su istorikais profesoriais Jules Michelet, Ed­ garu Quinet, pilna klausytojų auditorija (bent iki tol, kol poetas nepradėjo pranašiškai skelbti kito išeivio iš Lietuvos - Andriaus Taujansko miglotų fantazmų) aiškiai liudija tam tikrą vilnietiš- kos mokyklos ir Europos sostinės dvasinę idėjų giminystę. Beje, ir orientacija į aktyvią politinę veiklą, kova įvairiausiais būdais dėl tėvynės laisvės taip pat parodo jo orią, savim pasitikinčio pilie­ čio laikyseną. Panašiai traktuotina, vertintina ir jo vėlesnė veikla, leidžiant laikraštį iškalbingu pavadinimu La Tribune des Peuples (1849 m., kovo 15-birželio 13, spalio į-lapkričio 10; iš viso - 158 Nr.). Pažymėtina, kad jis subūrė per 70 laikraščio bendradarbių - tarp kurių buvo lenkai, prancūzai, italai, rusai, rumunai. Mickevi­ čius, galima teigti, kaip visateisis Europos pilietis, jautėsi sugebąs būti atsakingas už jos būsimą sanklodą ir privaląs dirbti demokra­ tijos bei laisvės idealų vardan. Na, aišku, pirm visko, remdamasis sava šių idealų samprata ir interpretacija. Tokios laikysenos ir elgsenos pamatas, kaip jau minėjau, - jaunystėje, kada pastebimi ir ryškūs tautinės identifikacijos požy­ miai. Apie Mickevičiaus „lietuviškumą“ ir „lenkiškumą“ prirašyta ir pridiskutuota labai daug, apstu argumentų ir vienokiai, ir kitokiai tautinės poeto priklausomybės šalininkų pozicijai paremti. Šičia neketinu jų narstyti ar gausinti, o labiau norėčiau pabrėžti kitką. Be abejo, Mickevičiaus atvejis ir išskirtinis, ir įtaigiausias. Kiti XIX amžiaus lenkakalbiai rašytojai, identifikavę save su lie­ tuvybe, buvo ne tokio masto. Tiesa, kai kuriais aspektais gali būti įdomios ir vertingos istorikų, mitologų (Joachimo Lelevelio, Igna­ co Onacevičiaus, Teodoro Narbuto, Ignoto Danilavičiaus, Ignaco Kraszewskio ir kt.) koncepcijos, tautinio tapatumo ir europietiš­ kumo santykių interpretacijos, jų darbai ir veikla. Bet čia jau būtų atskirų studijų ir svarstymų objektas. Dar kitą reiškinių barą užimtų lietuvių literatūros istorijai priskiriamų rašytojų lenkų kalba parašyti kūriniai, ypač - alsuo­ jantys nekvestionuojamu lietuviškuoju patriotizmu. Antai Edu­ ardas Daukša eilėraštyje, skirtame Baranauskui, beapeliaciškai deklaruoja savo meilę Lietuvai, atskirdamas ją nuo Lenkijos:

Mes vienos puokštės du žiedai, Tikri broliai, vienos motinos vaikai, Puokštė, motina yra šventoji Lietuva; U Vėliau, mano brangus, mielas Antanai, Kai išsivadavimo šūkis suskambės, Ne Maskvos ar Lenkijos vardu, Bet Lietuvos vardu, būk kovojančių gretose! Kai tėvynės meilė tavyje neužsnūs, Kai bus laisva lietuvio širdis

Myśmy z jednego bukietu dwa kwiatki, Brada rodzeni, dzied jednej matki. Bukietem, matką dla nas Litwa święta; U Później, mój drogi, kochany Antoni, Gdy wyzwolenia hasło się wydzwoni, Nie w imię Moskwy, albo Polski imię, Lecz w imię Litwy, bądź w walczących rzędzie! Gdy patriotyzm w tobie nie zadrzemie, Wolnem litewskim gdy twe serce będzie. [...]'

Ant upts krašto blindeli auga, Vilnius: Vaga, 1987. p. 186. Paminėtinos taip pat Praniauskaitės - dar giliau lenkų kul­ tūra alsuojančios rašytojos - poetinės nuostatos. Jos kūriniuose nesyk prasimuša žemaitiškas patriotiškumas, sakrališkas (turbūt laikytinas stereotipiniu) šios žemės traktavimas („Neslėpk savo giesmės, lai žavus jos skambesys / Iš šventos Žemaitijos sklinda po Dievo pasaulį“ - „Nie kryj twej pieśni, niech jej dźwięk uroczy / Ze świętej Żmudzi na świat Boży leci“1)- Itin ryškios analogiškos gaidos poemėlėje Žemaičių Kalvarija (Kalwarya Żmudzka), kur iš­ kyla gana netikėta priešprieša „Žemaitija - brolių tauta“ (turbūt identifikuotina su lenkiškąja Lietuva): „Šventa Žemaitija buvo Birutės laikais, / Kaip jos vaidilutė, jauna ir laiminga, / Kęstučio širdies taip pat numylėta, / Ta puiki žemė, Lietuvos sese vadinta. /[...]/ Šiandien brolių tauta iš jos šaipos, tyčiojas, / Peikdama pa­ prastumą ir senus papročius, / Niekina dorą brolių žemaičių širdį, / Tiktai neniekina žemaičių talerių" („Święta Żmudź była za Biru- ty czasów, / Jak jej kapłanka młoda i szczęśliwa, / Sercu Kiejstuta równie ukochana, / Ta piękna ziemia siostrą Litwy zwana. / [...] / Dziś z niej lud bratni szydzi i urąga, / Ganiąc prostotę i obyczaj stary, / Gardzi poczciwem sercem żmudzkiej braci, / Tylko żmu- dzkiemi nie gardzi talary“1). Vertas atidos (nors tai reikalautų atskiros kalbos) mūsų žy­ miųjų rašytojų - Baranausko, Maironio, Krėvės - lenkiškosios kū­ rybos statusas. Nesiplečiant galima pasakyti štai ką. Maironio po­ ema Znad Biruty interpretuotina palyginti nesunkiai: lenkų kalba patriotui-poetui buvo it priemonė „atversti", pašiepti lenkiškai kalbančius Lietuvos bajorų palikuonis. Krėvė savo jaunystės kū­ ryboje (pvz., neskelbtame eilėraščių rinkinėlyje3) tarsi identifi­ kuojasi su lenkų Młoda Polska poetika (arba bando miklinti ranką pagal jos pavyzdžius). Sudėtingesnis Baranausko kazusas, - po­ ezijoje, tiek nostalgiškoje, tiek religinėje, - jis lenkiškai išreiškia savo asmenybės turinį, beveik neliesdamas tokios dažnos anuo­ met patriotizmo temos. Kaip rodo vėlesnė poeto biografija, jam tautinės tapatybės klausimai buvo mažų mažiausiai nepirmaei­ liai, ir poetas-vyskupas tarsi pakilo viršum jų, žiūrėdamas į žemiš­

1 Ibid., p. 76. 1 Ibid., p. 106. j Žr. Lietuvių literatūros ir tautosakos Bibliotekos rankraštynas, Fi - 270. kąją diferenciaciją iš plačios metafizinės-religinės perspektyvos (pagal principą - visi esame Dievo vaikai). XX amžiuje atsirado naujų, taip pat intriguojančių lenkakal- bės literatūros santykių su Lietuva variantų. Kalbant apie šio lai­ kotarpio specifiką, ypatumus, visų pirma reikia pabrėžti kardina­ liai pasikeitusią geopolitinę situaciją - po Pirmojo pasaulinio karo susikūrė savarankiškos Lietuvos ir Lenkijos valstybės, Įėmusios ir esmingus individualius pasirinkimus. įsivyravusios skirtingos valstybingumo sampratos bei išryškėję skirtingi požiūriai į buvusią Abiejų Tautų Respubliką, taip pat - į Lietuvos Didžiąją Kunigaikš­ tystę modifikavo ir literatūros kūrėjų, inteligentijos nuostatas. Vieni iš jų tiek Lenkijoje (pavyzdžiui, Jozefas Weyssenhoffas), tiek Lietuvoje (iškalbingas pavyzdys - Maironio eilėraščiai) kūriniuose reiškė savo visuomenių antagonistines nuotaikas, kiti - bandė jas nugludinti, suderinti, apeliuodami į daugiatautės LDK tradicijas (Jozefas Mackiewiczius, Mykolas Roemeris). Didelė dalis lenka- kalbių Lietuvos rašytojų, jautusių prigimtinius saitus su šiuo kraš­ tu, su lietuvybe, o kartu - ir giminystę su lenkybe, siekė savotiš­ ko kompromiso, atstovaudami XIX amžiuje paplitusiam „dvigubo patriotizmo“ fenomenui. Individuali tokios sinkretiškos pasaulė­ jautos raiška labai įvairavo, įgaudama dramatizmo, egzistencinio apsisprendimo atspalvių arba tapdama intelektualių istoriosofinių refleksijų ir unikalių kūrybinių atradimų šaltiniu. Zofia Bohdanowiczowa, prieškariu žinoma Vilniaus literatė, po karo apsigyvenusi Didžiojoje Britanijoje, dvikamienio patrio­ tizmo būseną išreiškė rinkinyje Meilės žemė (Ziemia miłości, 1954). Tokiuose eilėraščiuose, kaip „Dvi tėvynės“ („Dwie ojczyzny"), „Vil­ nius debesyse“ („Wilno w obłokach“), „Vilnija“ („Wileńszyzna“), „О ką aš padarysiu...“ („A cóż zrobię...“) ir kituose, skamba tradiciniai motyvai apie dviejų broliškų tautų sąjungą, jų garbingą praeitį, apdainuojami legendiniai istoriniai vardai ir šių žemių grožis. „Man brolis - Lietuvis, / Taip pat - kaip brolis lenkas" („Jest mi brat - Litwin tak samo bratem, / Jak i brat - Polak“), - sako poetė ir greta rašo tą patį žodį skirtingomis kalbomis: „Ar kas man su­ šuks: Ojczyzyna! Ar taip pat: Tėvyne!“1 Savo vidinę būseną poetė

Čia ir kitur Bohdanowiczowos kūriniai cituojami iä: Litwo, nasza matko mila...: Antolo­ gia titeratury o Litwie, Vilnius: Lietuvos raSytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 466-470. nusako deklaratyviomis retorinėmis frazėmis („O ką aš padarysiu su savo lenkiška širdimi, / Suaugusia su Lietuva?“ - „A cóż ja zro­ bię z mym polskim sercem, / Zrośniętym z Litwą?“), šią jauseną ji transponuoja j populiarųjį sakralumo lygmenį: „Aušros vartuose“ mums nuolat viešpataus „žemiškoji ir dangiškoji“ Lenkų karalie­ nė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė. Dviejų tėvynių fenomenas visų pirma yra susijęs su asme­ nybės tapsmu, jos dvasine būsena, kurią sąlygoja daugybė psi­ chologinių ir socialinių-kultūrinių veiksnių; iš jų lemtingiausias, savaime suprantama, laisvas asmeninis individo apsisprendimas. Vargu bau įmanoma vidines nuostatas apibūdinti vienareikšmiš­ kai, ypač tada, kai kalbame apie iškilius kūrėjus, menininkus, kurių darbai ir siekiniai peržengia apibrėžtas etnines erdves. Be abejo, šio darbo kontekste reikšmingiausias Miloszo atvejis. Savo garsiojoje Nobelio premijos proga pasakytoje kalboje Stokholme 1980 m. gruodžio 10 d., kaip žinome, poetas ištarė daug šiltų, gra­ žių ir rūsčių piliečio žodžių (minėdamas Molotovo-Ribbentropo sandėrį) apie Lietuvą, jos lemtį. Čia jis pakankamai aiškiai api­ brėžė savo tautinės tapatybės koncentrus, susiedamas konkre­ čią tėviškės erdvę su universaliąja, „viršnacionaline“, sfera. „Esu Europos vaikas [...] Taip pat esu autorius autobiografinės knygos, kurios prancūziškas vertimas pavadintas Une autre Europe. Be abejonės, egzistuoja dvi Europos, ir mums, tos antrosios gyven­ tojams, buvo lemta nužengti į XX amžiaus ‘tamsybių branduolį’“ (išryškinta mano - A.K.)\ Miloszas čia labai aiškiai nurodo savo brandos pamatą - europietiškos kultūros, estetikos tradicijas, pasaulėjautos ir religijos versmes, kurių veikiama formavosi jo asmenybė bei kūrybinė programa. Tuo tarpu kitame šios kalbos fragmente jis tarsi jau tikslina, „susiaurina“ nacionalinės priklau­ somybės statusą: „Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje - angliškai; todėl esu lenkų, ne lietuvių poetas“ (p. 27). Apskritai Miloszas, apibūdindamas savo tautiškumą, patrio­ tišką laikyseną, dažnai pasitelkia palyginimų su kitais kraštais, 1

1 Czesław Miłosz, Nobelio paskaita, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir Švieti­ mo centras, 2001, p. 23 (toliau bus cituojama iš Šio leidimo, tekste nurodant puslapį). kuriuose funkcionuoja dvikalbystė. Antai garsiuosiuose pokal­ biuose su Fiutu jis sako: [tai] „patriotizmas, kurį galima aptikti Anglijoje. Škotų, kurie kalba angliškai, patriotizmas, kai jie sako: 'Mes ne anglai, mes škotai.’ [...] Na, o mes - kas kita. Mes esame lietuviai. Lietuviai, bet ne ta dvidešimto amžiaus prasme, kai, no­ rėdamas būti lietuvis, turi kalbėti lietuviškai.[...] Analogija tarp Škotijos ir Lietuvos čia turbūt labiausiai tinka.“1 Kažkada pasakęs, jog lietuvių tautinis atgimimas sietinas su filologija, su lietuvių kalbos reikšmės iškėlimu, jis tokio požiūrio laikosi gan nuosekliai. Tiesa, kai kada su tam tikra gailesčio gaidele. Išgirdęs dažną, kone „tradicinį“ žurnalistų ar šiaip smalsuolių klausimą - „kuo Jūs jau­ čiatės - lietuviu ar lenku?“, Miłoszas (NB) vengia kokio nors vie­ nareikšmio atsakymo. Per susitikimą Gdansko rotušėje 1998 m. jis, pavyzdžiui, kalbėjo: „O dėl to, ar esu lenkas, ar lietuvis... na, esu lietuvis, kuriam neleido būti lietuviu. Todėl kad buvo įsivestas kalbos kriterijus, ir priešingai nei Airijoje, kur rašantys angliškai vis dėlto buvo airiai, kaip poetas Yeatsas. Tuo tarpu Lietuvoje įsi­ vyravo takoskyra kalbos pamatu, ir iš čia išvada - tapau lenkų, o ne lietuvių poetu.“1 Panašioms problemoms - tautinės tapatybės paieškoms - Miłoszas skyrė bėgai daug dėmesio, nuo 1958 m. išleistos šiuo at­ žvilgiu labai svarbios knygos Gimtoji Europa (Rodzinna Europa) iki ne mažiau reikšmingo istoriosofinių esė veikalo - Tėvynės ieškoji­ mas (Szukanie Ojczyzny, 1992). Ta pati versmė maitino ir poezijos kūrinius - ypač poemas Miestas be vardo (Miasto bez imienia, 1969), Kur saulė pateka ir kur nusileidžia (Gdzie wschodzi słońce i kędy zapa­ da, 1974), taip pat didžia dalimi formavo ištarmę tokių rinkinių, kaip Kronikos (1988), Ant upės kranto (Na brzegu rzeki, 1994). Ati­ džiau sekant Miloszo kūrybos plėtrą, jo publicistinius pasisaky­ mus, skaitant jo gausius interviu periodikoje, negalima nesiste­ bėti nuolatiniu tapatybės problemų performulavimu. Juk, regis, sudėti visi taškai ant „i“, tarsi viskas išsiaiškinta ir išaiškinta, o vis dėlto, rodos, kažkoks instinktyvus hipnotizuojantis poreikis nuolat verčia suktis tame pačiame magiškajame rate. Atrodytų, i*3 i Maištingas Czesławo Miloszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu, Vilnius: Alma littera, 1997, p. 139. 3 Tytul, 1999, Nr. 2-3, p. 30. nesudėtinga, netgi trivialoka formulė „lietuvis - lenkas - euro­ pietis - pasaulio pilietis“ įgauna egzistencinės prasmės, kai nu­ brėžiama plati perspektyva, tiek į praeitį, istoriją, tiek - į ateitį, regint šiuolaikinio intelektualo būties ir darbų prasmę. Neturėtų kilti didesnių abejonių, jog šie klausimai buvo ir yra labai svarbūs kultūroje, mene: čia vienas pamatinių ypatumų siejasi su nacio- nalumo (tautiškumo) ir internacionalumo (visuotinumo) para­ metrais. Literatūra, žinia, yra itin įtakinga kolektyvinės sąmonės formuotoja, itin sugestyvi tautinių stereotipų ir mitų kūrėja bei diegėja. Tiesiog sunku šiuo atžvilgiu pervertinti jos reikšmę iki- televiziniu, ikikompiuteriniu ir ikiinternetiniu laikotarpiais, t. y. būtent tada, kai Lietuvoje labiausiai ir reiškėsi lenkakalbiškumas, lenkakalbė literatūra. • Tad ir lietuvybės-lenkybės santykiai, „proporcijos“ keitė­ si - priklausomai ir nuo istorinės-kultūrinės konjunktūros, ir nuo atitinkamu laikotarpiu vyravusių estetinių konvencijų, ir nuo atskirų žymių intelektualų, rašytojų reiškiamų idėjų. Greta turbūt indoeuropiečių šaknis siekiančios lietuvių mitologijos, tautinių verbalinių žanrų (folkloro), gimtosios profesionaliosios literatūros klasikų (Donelaičio, Daukanto, Baranausko, Maironio, Krėvės, Tumo-Vaižganto, Vydūno) kūrinių, brėžiančių meninio lietuvių žodžio regratį, itin svarbi lenkiškosios literatūros paradi­ gma, - visų pirma tų autorių, kurie gvildeno lietuvišką tematiką arba buvo kaip nors susiję su mūsų kraštu. Lietuvoje ta paradigma aktyviai funkcionavo ir buvo aktualizuojama, modifikuojama per keletą šimtmečių. Šiuo požiūriu istorija yra aktyvus nūdienos da­ lyvis, nuolat gyva, pulsuojanti idėjų versmė. Literatūrinės sąmonės klostymasis - ilgą laiką vykęs įvairių nuostatų atrankos, gludinimo, adaptacijos procesas. Iš šios ilga­ amžės perspektyvos žvelgdami literatūrologai, intelektualai ir kė­ sinasi formuluoti tam tikras apibendrinimų išvadas. Tad jeigu da­ bar galime teigti, jog Mickevičius „pirmasis suteikė istorinei LDK tradicijai emocinio gyvybingumo ir likiminės svarbos“, jog iki jo grožinėje literatūroje „dar nebuvo tokios ryškios lietuviškumo elementų sankaupos“1, podraug aiškiai suvokiame diachroninį

Vytautas Kubilius, Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje, Vilnius: Amžius, 1993, p. 32. šių tvirtinimų pamatą. Chronologinė perspektyva ne tik padeda atskleisti praeities įtaką dabarčiai, bet ir leidžia suvokti atskirus kultūros raidos dėsningumus, tautinės literatūros sanklodą. Bendroje Lietuvos-Lenkijos Respublikoje gyvenę ano meto intelektualai įvairiais būdais kėlė LDK reikšmę, ugdė tautinę sa­ vigarbą (šiuo atveju nelabai svarbu, kokiais sumetimais), skati­ no lietuviškojo valstybingumo, savitumo ir patriotizmo plėtrą. Tad lenkų ar kitomis kalbomis sukurti veikalai, taikant būtent šį kriterijų, priskirtini vientisai Lietuvos raštijai. Be to, lotyniš­ kai, senąja slavų kalba, lenkiškai juk rašė ne tik kitataučiai, bet ir lietuviai, išmokę šių kalbų mokyklose, universitetuose, didikų ir valdovų dvaruose, tad suprantama, kodėl lenkiškai spausdinamos knygos Lietuvoje daugeliu atvejų buvo traktuojamos kaip savos, lietuviškos, kultūros dalis. Dera prisiminti ir kitą svarbų lietuviškos kultūros „internacio- nalumo“ veiksnį. Naujos meninės konvencijos, estetinės tendenci­ jos į Vidurio ir Rytų Europą sklisdavo dažniausiai iš Vakarų ar iš Italijos per Lenkiją, Vokietiją, - jos nuo Mindaugo ir Gedimino lai­ kų, parvežtos ten studijavusio Lietuvos jaunimo ar atkeliavusios su knygomis, migruojančiais intelektualais, greitai tapdavo savos ir lietuvių kultūrininkams, menininkams, literatams. Antai ir pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo Katechizmas (1547) gimė vei­ kiant kelioms filologinėms tradicijoms (lotynų, vokiečių, lenkų). Apibendrindamas anų laikų kultūrinę sanklodą, Wojciechas Jerzy’s Podgórskie teigia:

lenkų kultūros sklidimas į Rytus tapo ryškus XVI a. II pusėje, kada vis intensyviau buvo skaitomi, verčiami ir adaptuojami lenkų-loty- nų ir lenkų veikalai, originalūs arba pasiskolinti iš Vakarų Europos raštijos. Abiems susijungusioms tautoms - Lenkijos Karalystės ir Lietuvos - lenkų kalba tapo bendra kalba, aprėpusia visų pirma aukštesniuosius luomus. Kochanowskio „Dovydo psalmyno“ (1579) publikavimo data buvo taip pat ta data, kada Vilniuje įsteigiama jė­ zuitų kolegija, o spaustuvininkai, kūręsi prie Neries, prieš tai sker­ sai ir išilgai buvo išvažinėj? visą Lenkiją.1

» Wojciech Jerzy Podgórski. Litwa - Polska XIX i XX wieku. Inspiracje literackie, kultural­ ne, olwiatowe. Warszawa: Wydawnictwo Interlibro, 1994. p. 124. Skirtybes tarp nacionalinėmis kalbomis kuriamų veikalų imta plačiau suvokti XIX amžiaus pradžioje, augant tautinei savi­ monei ir kintant literatūrinei komunikacijai, tai yra formuojantis gausesniam, „iš liaudies“ kilusių rašytojų ir skaitytojų sluoksniui. Simonas Stanevičius, Dionizas Poška, na, ir visų pirma Daukan­ tas puoselėjo Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbą kaip vieną iš di­ džiausių tautinių vertybių. Kai kam gali atrodyti paradoksalu, bet šias idėjas bene labiau­ siai (be abejo, inspiruoti ir visoje Europoje keliamų tautiškumo, liaudiškumo idealų) skatino lenkų intelektualai, istorikai, rašyto­ jai (kurie vėliau neretai buvo vadinami nutautėjusiais lietuviais!). Retsykiais šie lietuvybės stiprinimo akstinai buvo netiesioginiai. Antai vienas iš svarbiausių XIX amžiaus pradžios lenkų inteligen­ tų (Vilniaus universiteto profesoriaus Jano Sniadeckio) rūpestis buvo lenkų kalbos tobulinimas. „Tasai lenkų pavyzdys galėjo veik­ ti ir lietuvių literatus, kurie taip pat rūpinosi savosios kalbos dai­ linimu, jos žodyno turtinimu ir valymu nuo barbarizmų. Ieškant kalbos turtinimo šaltinių atkreipta dėmesio į senuosius raštus", - rašė Vincas Maciūnas1. Jvairūs lingvistiniai, istoriografiniai darbai, skirti lietuvių kal­ bai ir Lietuvos istorijai, skelbiami lenkiškai, visų pirma ugdė lietu-' vių inteligentiją, o, atsigręžę į praeitį, kita vertus, tarytum nurodė ir šviesesnės ateities perspektyvą. 1808 m. Varšuvoje publikuotas Ksavero Bogušo (Bohusz) veikalas Apie lietuvių tautos ir kalbos kil­ mę (O początku narodu i języka litewskiego rozprawa) savo ištarme, pagarbos lietuviškam žodžiui patosu tarsi susišaukia su garsiąja Daukšos Postilės prakalba (1599). Pažymėtina, kad, skirtingai nei Daukšos laikais, XIX amžiaus pradžioje įsisiūbavo galinga ir didžiulė domėjimosi lietuvybe ban­ ga, vėliau, į šimtmečio pabaigą, pagimdžiusi tautinio atgimimo sąjūdį ir padėjusi atkurti valstybingumą. Ypač gausus buvo apie Vilniaus universitetą susispietusių istorikų, savo veikaluose pla­ čiai tyrinėjusių LDK praeitį, būrys; buvo taip pat uoliai renkami archeologijos ir etnografijos paminklai, renkama ir verčiama lie­ tuvių tautosaka.

Vincas Maciūnas, Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje, Vilnius: Petro ofsetas, 1997, p. 141. (Fotografuotas, taisytas leidinys; pirmas leidimas - 1939 m.) Kita vertus, mūsų kultūrininkai, bėgai vertindami, netgi apoteozuodami Lietuvą apdainavusius lenkų rašytojus (antai, sakykim, Aušros atstovai už „Vitolio raudą“ kone į padanges kėlė Kraszewskj), drauge su jais tarsi ir polemizavo, pabrėždami tau­ tinės, lietuvių kalba kuriamos, literatūros ir etninės kultūros prioritetus. Tokia taktika, elgsena buvo būdinga visų pirma dar Daukantui, regėjusiam daug negerovių, atplūdusių Lietuvon su lenkybe. Pasak jo, atėjūnai suardė harmoningus, idiliškus senovės lietuvių papročius, vietinius gyventojus nustūmė į bendruomenės gyvenimo paraštę. Net ir „baudžiavos įvedimą Daukantas sieja su lenkų įtaka, patį žodį ‘lažas’ jis kildina iš lenkų kalbos. 1845 m. vasario 24 d. laiške Narbutui tiesiai sakoma: ‘Lenkai mums atnešė valdžios oligarchiją ir valstiečių luomo vergiją’“1. Itin aštrios diskusijos dėl lenkų kultūros įtakos lietuvių spau­ doje vyko XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje. Lietuvių inteligentai, literatai, siekdami plėtoti savas tautines tradicijas, gimtąją beletristiką, mėgino griežtai atsiriboti nuo kitomis kal­ bomis sukurtų tekstų. Skeptiškumo dėl apskritai kitataučių paramos lietuvybei tarp lietuvių šviesuolių, be abejo, nestigo. Dėl lietuvių kalbos iš­ saugojimo ir švietimo sklaidos taip kovojęs Jonas Basanavičius 1882 m. Lietuviškoje ceitungoje rašė:

turime pripažinti, kad atsirado ir tokių žmonių, kurie sako, jog lie­ tuvių kalba visiškai išmirs ir neliks gyva. [...] Visi mūsų kaimynai, jei tik įmanytų mūsų kalbą šluote iššluotų. Vokiečiai per savo vo­ kiškas mokyklas mus verčia vokiečiais, maskoliai pageidauja, kad mes pasidarytumėm maskoliais, o lenkai susiriesdami mus gundo nuo jų nesiskirti, kalbėdami, jog lietuviai ir lenkai tai vis vien, ir jog lietuviai todėl turi tapti lenkais.2

Tačiau tuo pat metu, nors daugelis lenkų kūrėjų buvo laiko­ mi nutautėjusiais lietuviais, jų veikalus siekta vienokiu ar kitokiu būdu (adaptuojant, „sekant“, stilizuojant, verčiant) integruoti į lietuvių literatūrą. Vis dėlto bene labiausiai polemikos smaiga­ lys buvo nukreiptas ne į tolerantišką lenkų šviesuomenę, bet į

Saulius Žukas, Simonas Daukantas, Kaunas: Šviesa, 1988, p. 123. Cit iä: Adolfas Nezabitauskis, Jonas Basanavilius, Vilnius: Vaga, 1990, p. 245-246. asmenis, kurie (neretai mokėję lietuviškai) niekino lietuvybę, lie­ tuvių kalbą laikė „chlopų“ šneka. Antai du būdingi, taikliai ano meto situaciją atspindintys Kudirkos pasisakymai (jis, beje, nemažai vertė iš lenkų kalbos, be kita ko, ir Mickevičiaus Vėlines, puikiai išmanė lenkų literatūrą). 1891 m. Varpe jis rašė:

Kur tik pasisuksi po Lietuvą, visur minasi po kojų mūs „lenke­ liai“, „puslenkiai“, „lenkpalaikiai" - žodžiu, visokie „lenkpasturga- liai“, kurie, nuo lietuvių atstoję, o lenkų nepaviję, sukasi lyg š... apas po aketę. Štai mūs inteligentai, vadinantieji save „lietuviais“, susirinkę kalba tarp savęs lenkiškai (!); o kaip kalba! klausant jų ištarimo (nors ir gramatiškai mokėtų), vemti verčia; lietuviškai gi 34 . nepradės (na, jeibent dėl pasityčiojimo ar pasižadinimo), nes lie­ tuviška kalba mat paskirta tik „chlopams“; to gi nežino, kad lenkų „chlopai“ kalba lenkiškai, o ne lietuviškai ir kur kas geriaus už mūs „pasturgalius“1.

Tuo tarpu kitame feljetone, paskelbtame 1893 m., pateikia tokį epizodą:

Prasidėjus iš tikrųjų lietuvių krutėjimui, teko man ne kartą kalbėti apie tai su lenkais, turinčiais išmintį ir autoritetą. Visi parodė savo simpatiją tam krutėjimui ir pritarė. Dėl ko gi lenkai vaidijasi, užpuldinėja ant mūs, nekenčia, pravar­ džiuoja mus „litvomanais“ ir dėl ko mus skundžia maskolių val­ džiai? - klausinėjau. - Taip gali daryti tiktai kvaili žmonės, o ant kvailių nėr ką žiūrėti [...]. Kiekvienąkart, išgirdęs negražų lenkų pasielgimą su mumis, atsi­ menu žodžius anų autoritetų. Tikiu, kad tarp lenkų yra žmonių išmintingų, mūsų krutėjimo draugų.'

lenkybės įtaka XIX amžiuje, dera pabrėžti, buvo vertinama ambivalentiškai, vienais atvejais - su ja beatodairiškai kovota, kitais - siekta adaptuoti (pirmiausia, žinoma, lietuvišku patrio­ tizmu alsuojančius kūrinius) ir panaudoti jų sugestijas lietuvių nacionaliniam sąjūdžiui stiprinti. Pasak Januszo Dunino, gal

Cit. iš: Vincas Kudirka, Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1990, p. 466. Ibid., p. 549- 550. kiek utriruojančio antagonizmo problemą, „nuo XIX a. vidurio lietuvių kultūra gyveno tarsi susidvejinusi. Modernioji tauta buvo kuriama atgautos savos kalbos pamatu, iš anksto atmetant bet kokius ryšius su tais, kurie kalbos nelaikė didžiausia tautine vertybe. Podraug daugelis asmenų suvokė lenkakalbės kūrybos reikšmingumą“1. Ne mažiau prieštaringų, neretai konfliktiškų jėgų lauke len- kakalbė Lietuvos literatūra klostėsi XX amžiaus antroje pusėje. Atskiras jos baras - kūryba lenkų rašytojų, jaučiančių nenutrūks­ tamus genetinius ryšius su gimtine (dažniausiai Vilnija), tačiau išvykusių iš Lietuvos. Jų statusas lenkų literatūros kontekste yra skirtingas: vieni tapo visuotinai pripažintais, lenkų literatūrinio elito nariais (kaip Konwickis), kiti įėjo j regioninių, vietinių rašy­ tojų areopagą. Didžiuma autorių, kilusių iš Lietuvos, o vėliau su pokario repatriacijos banga išvykusių ir apsigyvenusių Lenkijoje, savo veikaluose atkuria vaikystės ir jaunystės įspūdžius istorinių sanvartų metais, į pasaulį žiūri iš savo gimtųjų vietų varpinių. Jų kūriniuose vyrauja retrospektyvus pasakojimas, kuriame mez­ gamas memuaristikai būdingas diskursas, nuspalvintas emocin­ gomis refleksijomis ir stilizacijomis. Aplinka čia matoma vaiko, paauglio arba jaunuolio akimis, ir tokia regos perspektyva dėl tariamai naivokų vertinimų, gausių buities ir etnografijos detalių leidžia sukurti autentiškumo įspūdį. Tokiai vaizdavimo atšakai geriausiai atstovautų Zbigniewo Żakiewicziaus kūriniai. Jo prozoje atgaivinamos Vilnijos-Balta- rusijos paribio XX amžiaus pirmosios pusės realijos: vaizduojami konkretūs įvykiai, istorinis-socialinis jų kontekstas, taip pat gana išsamiai perteikiamas etnografinis regiono koloritas, sumaniai portretuojami veikėjai. Visa tai apgaubia melancholijos ūkas, kurį kartkartėmis prasklaido humoro išlydžiai arba suaižo dramatiški herojų likimai. Rašytojo romanų triptike Vilniaus saga (Saga wi­ leńska, 1992) - Abačių giminė (Ród Abaczów), Vilko pievos (Wilcze łąki), Hortenzijos slėnis (Dolina Hortensji) - į gaivališką, dinamišką

1 Janusz Dunin, Na polsko-litewskim pograniczu literackim, Od Średniowiecza ku wspólc- zesności. Prace ofiarowane Jerzemu Starnawskiemu w pięćdziesięciolecie doktoratu. Łódź: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego. 2000, p. 88. pasakojimo tėkmę dažnai terpiasi praeities atgarsiai bei jau su­ brendusio pasakotojo reminiscencijos. Vėliau parašytoje novelių apysakoje Nerie, jūros gilumose (Wilio, w głębokościach morza) Ża- kiewiczius perpasakoja atsitildmus, įsispraudusius į jo atmintį ir įgavusius savotišką istoriosofinę prasmę. Pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą Krėvoje, atvežus čia sunkiai sergantį tėvą, kurio šių žemių okupantai nepriima į ligoninę, personažai taip samprotau­ ja apie šios istorinės vietovės svarbą:

„Tai šitaip turi atrodyti kunigaikščių rūmai?“ - galvoju, giliai nu­ sivylęs, atmintyje prikeldamas mūrines pilis, kurias mačiau kny­ gose. [...] - Algirdo sūnus Jogaila jsakė savo dėdę, seną Kęstutį Krėvoje pa­ smaugti. Ir viskas tai dėl to, kad su Lenkija galėtų susijungti. O šiandien kas mums iš to? - tarytum stebisi mano tėvas.1

Šios literatūrinės atšakos atstovai Lietuvą mato kaip kon­ krečią vietovę, apylinkę ar rajoną, vertina ją čia gyvenusio / gy­ venančio žmogaus akimis. Bene būdingiausias jų kūrybos bruo­ žas - regioninė pasaulėvoka, mąstymas apie tėvynę lokaliomis kategorijomis. Antai Henrykas Szylkinas sonete „Lietuva“ (iš ciklo Lietuviški sonetai) audžia stereotipinį „floros šventovės Eu­ ropos kampelyje“ gamtovaizdžio gobeleną su „dangumi ir ežerais kaip mėlynos akys“. Superliatyvinių epitetų ir palyginimų seką autorius užbaigia Mickevičiaus invokacija į Lietuvą. Kituose jo kūriniuose vyrauja poetizuoti, asmeniniais išgyvenimais spalvi­ nami topografinių telkinių aprašymai; tarp jų - Vilnius, Pabradė, Aukštagiriai, Argirdiškė, Peršokšna, Lakaja, Aušros Vartai, Pane­ riai, Santaka, Trakai, Žeimenai 2. Vilniškių kūrėjų regioninį repertuarą, prisodrintą žinomų, išankstinėmis prasmėmis apgaubtų praeities kultūros ženklų, įvairina bandymai kurti sava tuteišių tarme. Tokiam stilizuotos liaudies literatūros barui atstovauja vienas žinomiausių pasako­ tojų apie Vilnijos žmonių gyvenimą - Dominikas Kuiziniewiczius,

i Zbigniew Żakiewicz, Wilio, w głębokościach morza, Kraków: Krajowa Agencja Wydaw­ nicza, 1993, p .131-133. a Henryk Szylkin, W stronę Ostrej Bramy, Zielona Góra: [be leidyklos), 199a. paskelbęs nemaža kūrinėlių pseudonimu Wincuk Bäläbunszczyk z Pustoszyszek (Vincukas Plepėtojas iš Tuščiaskujų). Juose vyrauja humoristinės buities scenos su aktualių realijų intarpais, kas­ dieniai rūpesčiai ir džiaugsmai, - visa tai pateikiama kaip įvykių dalyvio paliudijimai, spalvinami kolokvialine vietine šneka, su nekodifikuota leksika, gramatika, bialorutęnizmais, rusicizmais, lietuviškais žodžiais:

Nie przeszła i pięć minut, jak wlatui do pokoju straszennie źmity- gowany i zająkujuńć pyta sia swojej żonki: - Kieriepła żeś ty nieszczęsna, zobacz co przyniosła!*

Tokio pobūdžio stilizuoti, quasi folkloriniai diskursai susi­ siekia su prieškario Vilnijos literatūros tradicija, nors ji jau pas­ tebimai senka. Didesnė dalis iškilesnių šiandieninių Lietuvos lenkų rašytojų (Rybałko, Mieczkowskis, Henrykas Mažulis, Pio- trowiczius, Szostakowskis) lygiuojasi į bendrąjį meninės kūrybos lygį, naudoja panašias raiškos priemones kaip jų kolegos abiejose šalyse. Nėra abejonių, kad lenkiškosios / lenkakalbės Lietuvos li­ teratūros samprata turėtų būti traktuotina istoriškai, tai yra atsižvelgiant į jos statusą bendruomenėje, atliekamas funkcijas (ne tik estetinę) bei santykius su lietuviškuoju etnosu. Galima išskirti apibendrintus, savitais pavidalais pasižyminčius tokius laikotarpius: i) LDK raštijos, gyvavusios valstybingumo sąlygomis (iki 1775); 2) XIX - XX a. pradžios (iki 1918) plėtojamą literatūrą; 3) XX a. tarpukario ir 4) XX a. pokario kūrybą (iki dabarties laikų). Šiems laiko sąlygotiems meniniams reiškiniams būdingos speci­ finės funkcionavimo ir komunikavimo sąlygos, taip pat - saviti raiškos būdai ir topikos repertuaras. Antra vertus, lenkų kalba parašyti kūriniai daugeliu atvejų tarsi žymi bendrąsias diachroni­ nes trajektorijas, būdingas apskritai šiame regione, LDK žemėse, plėtojamoms literatūroms. Tad lietuvių literatūros tyrėjams jie yra svarbūs siekiant išsamiau rekonstruoti platesnes verbalinės kūrybos ir kultūros sąveikas bei kontekstus.

Dominik Kuiziniewicz, Kochanieńkie, popatrzajcie sami. Warszawa: Pelikan, 1989. p. 65. Praeitis šiuo atžvilgiu gana iškalbingai liudija, kad tautų kultūriniai, literatūriniai santykiai nesirutulioja it iš anksto pro­ gramuotas ir determinuotas procesas: juos veikia daugybė (tarp jų - ir subjektyvių) faktorių, iš kurių bene lemtingiausias - sa­ vojo tautiškumo, savosios kultūros, literatūros interesai. Kaip pastebėjo Tomas Venclova, „kai XIX a. kovojome su lenkais (kaip ir šiandien kovojam), lenkų kultūra darė mums didelę įtaką: ir Mickevičius Maironiui, ir Orzeszkowa Žemaitei, ir lenkų kairieji Kudirkai“1. Apie abiejų literatūrų bendrąsias vertybes, jų tarpusa­ vio įtakingumą liudija daugelio lietuvių ir lenkų tyrinėtojų darbai, studijos apie literatūrų recepciją, vertimus1.

Manau kad...: Pokalbiai su Tomu Venclova. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 130. Apie lenkų literatūros vertimus ir sklaidų Lietuvoje ir. išsamių Mieczysławo Jackie- wicziaus monografijų Polska literatura na Litwie XVI-XX wieku, Olsztyn. 1993. Ant proginės literatūros koturnų (Lietuva senojoje literatūroje)

O prie Dubysos atskirose krašto dalyse apsistojo, / Nes ten viso­ kiausių žvėrių, įvairiausių rūšių, / Kurių italų šalis niekad negali pasiūlyti, / surado: taurų, stumbrų, elnių ir vėjakojų stirnų, / Brie­ džių, lūšių, zuikių, aštriadančių kuilių, / Taip pat - neapsakomą gausybę žuvų upėse plaukiojančių (A nad Dubisą w krajach oso­ bnych usiedli, / Bo tam wszelkiego zwierza wszelakie rodzaje / Na- leźli, których włoski kraj jak żyw nie daje: / Turów, żubrów, jeleni i sam wiatronogich, / Łosiów, rysi, zająców, wieprzów z zębem sro­ gich, / Ryb także wielka hojność w rzekach się rodzących).1

Strijkovskio eiliuotoje kronikoje aprašyta Lietuvos istorija (legendinė ir faktografinė) daugeliui literatų tapo kone privalo­ mu pamatu interpretuojant ir atskirus įvykius, ir iškilių istorinių asmenybių gyvenimą, veiklą. Joje, kaip ir kitų metraštininkų dar­ buose, sukurti krašto atvaizdai išraiškingai atliepė patriotiškai nusiteikusios bendruomenės poreikius prilyginti tautos praeitį kitų Europos šalių istorinei atminčiai, kurioje buvo užsifiksavę iš antikinių pavyzdžių atėję - aukso amžiaus mitas, stebuklinė sos- tapilių genezė, jų ypatinga lokalizacija ir aplinka, taip pat - tautos valdovų, elito kilmė ir išskirtinė genealogija. Lietuviška tematika bei jos interpretacijos čia turi ne tik istorinės atminties, bet ir ak­ tualizuotų vertybių statusą.

» Maciej Stryjkowski, O początkach, wywodach, dziehoiciach, sprawach rycerskich i do­ mowych sławnego narodu litewskiego, iemojdzkiego i ruskiego, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1978, p. 88. Šiame įspūdingame sinkretiniame veikale sukaupta gausi ir labai įvairi medžiaga: paties autoriaus eiliuoti ir proza parašyti tekstai, ganėtinai plačios jo išvados, argumentacija, komentarai, taip pat kitų metraštininkų veikalų intarpai ir nuomonės. Pavaiz­ davęs Romos patricijų atvykimą į Lietuvą, vėlesnėse kronikos dalyse metraštininkas tęsia chronologinį pasakojimą apie LDK kūrimąsi, atskirų giminių istorijas, sukuria ilgą ir išsamią mūšių, konfliktų, sutarčių, kitokių reikšmingų įvykių diachroninę pa­ noramą. Ji yra sudėliota labai gausiuose, mažesniuose ir plates­ niuose, naratyviniuose gardeliuose. Mozaikinę veikalo sandarą, jame pateiktą medžiagą galima iliustruoti skirsnių pavadinimais, pavyzdžiui: „Barkas, Konas, arba Kūnas, Spera, Dausprungas - Palemono palikuonys“ („Borkus, Konas, albo Kūnas, Spera, Doszprungus - potomkowie Palemonowi“); „Kernius - lietuvių, Gimbutas - žemaičių kunigaikščiai“ („Kiemus litewskie, Gymbut żmojdzkie książęta, Kunasowcy“); „Apie dažnus mūšius su rusų kunigaikščiais“ („O częstych bitwach z ruskimi książęty“); „Apie Lenkijos niokojimą, vykdytą rusų kunigaikščių ir Lietuvos, apie jų pralaimėjimą, apie tai - Dlugoszas, Vapovius, Kadlubekas ir Miechovius“ („O burzeniu Polski przez ruskie książęta z Litwą i porażeniu ich, o czym Dlugossus, Vapovius, Kadłubkus i Miecho­ vius“); „Apie jotvingių, lietuvių brolių, nukariavimą“ („O poraże­ niu Jatwieżów, pobratynów litewskich“); „Živibundas Dausprun- gietis, Kentauro herbo“ („Żywibund Dorsprungowicz z herbu Kitaurus“); „Pirmieji Lietuvos pavietai ir šeimos“ („Pierwsze po­ wiaty w Litwie i familije“); „Apie tris lietuvių kunigaikščių sos­ tines“ („O trzech stolicach książąt litewskich“); „Apie Kryžiuočių ordino brolijos atėjimą“ („O przyściu Zakonu braciej Krzyżaków“); „Mindaugas, arba Mendolfusas Ringaltietis, didysis Lietuvos ku­ nigaikštis, o paskui karalius“ („Mendog, albo Mendolfus, Ryn- goltowicz, wielki ksiądz, a potym król litewski"); „Gedziminas, arba Gediminas“ („Gedzimin albo Gedymin“); „Apie Senųjų Trakų ir Vilniaus įkūrimą“ („O założeniu Troków starszych i Wilna“); „Paskutinė Gedimino pergalė ir jo mirtis“ („Ostatnie zwycięstwo i śmierć Gedyminowa“); „Gedimino laidotuvės“ („Pogrzeb Gedy- minów“); „Apie Kęstučio mūšį su vokiečiais“ („O bitwie Kiejstu- towej z Niemcy“); „Pagonių triumfai ir aukos dievams už pergalę“ („Tryumfy i ofiary pogańskie bogom za zwycięstwo“); „Apie Lietu­ vos vykdytus lenkų žemių užkariavimus“ („O wojowaniu polskich ziem przez Litwę“); „Jogaila Algirdaitis, didysis Lietuvos ir Vi­ tebsko kunigaikštis 1380 metais“ („Jagiełło Olgierdowicz, wielki ksiądz litewski i witebski roku 1380“); „Apie Jogailos atvykimą į Krokuvą ir jo koronaciją 1386 metais“ („O przyjachaniu Jagiello- wym do Krakowa i jego koronacyjej roku 1386“); „Apie Jogailos ir Vytauto susitaikymą“ („O zjednaniu Jagiełłowym z Witołtem“); „Apie šlovingą ir laimingą Jogailos mūšį su kryžiuočiais [...] 1410 metais“ („O sławnej wojnie i szczęśliwej bitwie Jagiełłowej z Kryżaki [...] roku 1410“); „Apie uždraudimą atnešti karūną Vytau­ tui“ („O zabronieniu przyniesienia korony WitoŁtowi“)1... Kaip matome, vien iš išplėstinių poskyrių pavadinimų gali­ ma susidaryti plačios istoriografinės panoramos vaizdą su išryš­ kintais įsimintinais reiškiniais bei jų herojais. Daugiasluoksnę, poetizmais ir faktais ataustą Strijkovskio kronikos medžiagą vė­ lesni rašytojai naudojo kaip neišsemiamą žinių bei interpretacijų šaltinį, - kas tik savo veikaluose gręždavosi į praeitį, mažne visi joje rasdavo sumanymų, atitinkamų pavyzdžių. Todėl šio kro­ nikininko ir poeto darbus pagrįstai galima laikyti pamatiniais tęsiant ir plėtojant LDK temines paradigmas. Jos ilgainiui buvo papildomos istorikų darbuose, verifikuojančiuose kronikininko teiginius, įgydavo istoriosofinę aurą daugelio rašytojų eseistikoje, apmąstymuose ir grožiniuose tekstuose. Ankstyvoje Lietuvos raštijos stadijoje, ypač XVI amžiuje, jau aktualios tampa valstybės ir tautos tolesnės plėtros kryptys ir ga­ limybės apskritai. Ėmė formuotis ir tarp savęs varžytis keli reali­ zuotini ir plėtotintini valstybės ir tautos modeliai. Darius Kuolys išskiria keturias Lietuvos valstybės, kultūros „projekcijas“: 1) pa­ remtoji lietuvių kalba - kaip „esmine tautos žyme"; 2) lietuvių kilmės iš romėnų teorija, kurią jos šalininkai papildė protėvių kultūra - „lotynų kalba, suromėninta teise, lotyniškų mokyklų sistema“; 3) gudiškoji, kurią „gynė gudiškai surašyti trys Lietu­ vos statutai, metraščiai, gausi poleminė gudiškoji LDK raštija“; 4) susijusi su lenkiškosios, sarmatiškosios kultūros modeliu, - jis

Kai kurie labai platūs pavadinimai pateikiami sutrumpinta forma. „rėmėsi ne tiek manifestais ar apibrėžta ideologija, kiek kasdienio gyvenimo praktika, vertusia Lietuvos didikus ir bajorus XVI am­ žiuje vis dažniau tapatintis su kaimynine lenkų kalba“1. Literatūrinėje kūryboje tos valstybingumo, tautos būvio vi­ zijos iškildavo įvairiais būdais, daugiausia kaip savaiminis atskirų individualių nuomonių pasireiškimas, tačiau kai kuriais atvejais - buvo formuluojamos ir kaip programiniai, quasi politiniai diskur­ sai. Lietuva senojoje literatūroje - tai pirmiausia LDK valstybė, kuri turi savą istoriją ir kuri aiškiai deklaruoja savo nepriklauso­ mybę, tautinį išdidumą bei savigarbą. Šias pamatines nuostatas sąlygojo, skatino taip pat, kad ir kaip būtų paradoksalu, prieštari- nės unijinės politinės idėjos, lenkų elito siekimas integruoti LDK į bendrą valstybę, kurioje vyrautų Karūnos interesai. Lietuvos politikai, kultūrininkai, rašto žmonės tokioms tendencijoms kėlė priešpriešinius argumentus2. Mitas apie tautos ir valstybės genezę literatūrinėje kūrybo­ je iš esmės nebuvo kvestionuojamas, o perkeliamas į metaforų ir istorinės argumentacijos lygmenį. Jis kartais sulyginamas net su dievų kova, kurios pasekmės (šiuosyk - valstybės pobūdis, jos li­ kimas) vėliau daugiausia priklauso nuo žmonių elgesio taktikos.

Po šventais ąžuolais garbinami dievai pasirodė esantys stipresni negu Bizantijos Dievas, ir tokiu būdu susikūrė vienas iš keisčiausių valstybinių organizmų Europoje: Lietuvos Didžioji Kunigaikštys­ tė. Savo didžiausios sėkmės laikais ji siekė iki Maskvos apylinkių, vienu šonu lietė Baltijos jūrą, kitu - Juodąją jūrą, f...] tačiau maža baltų tauta, kuri davė tai valstybei vardą, nesistengė primesti va­ salams savo papročių, atvirkščiai, pasidavė jų įtakai, o kunigaikš-

1 Darius Kuolys, „Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje", in: Šešioliktojo amžiaus raštija, sud. A. Samulionis, R. Jur- gelėnaitė, D. Kuolys (Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Pradai, 2000, p. 11-13. 1 Vienas ryškiausių tokių nuostatų pavyzdžių - Augustino Rotundo, (Rotundus Mie- leski), Vilniaus burmistro, veikalas Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu (Rozmowa Polaka г Litwinem, 1564), kur parodyta priešprieša tarp lietuvių siekių išlikti laisviems ir lenkų noro prisijungti Lietuvą (.norime laisvės, kurioje iš Dievo malonės seniai esame" - „chcemy wolności, w któreśmy z laski bożej dawno są"). Eiliuotame šio kūrinio fra­ gmente „Lenkams ir Lietuvai“ („Do Polaków i do Litwy") iškeliami Lietuvos siekiai gyventi santarvėje ir pabrėžiama lygiateisiškumo svarba („Taigi lygus su lygiu visada gražiai sutars’ - „Więc równy z równym zawżdy nadobnie się zgodzi") - Cit. iš Litwo, nasza matko mila..., p. 29,34. čio dvaras dėl vedybų su rusų kunigaikštytėm svyravo tarp senųjų apeigų ir Evangelijos, kopijuojamos Kijevo vienuolių.1

Mitologinis tautos istorijos podirvis buvo ganėtinai platus, vienijantis įvairiakalbę, įvairias konfesijas išpažįstančią bend­ ruomenę. Šios kultūrinės atminties šaknys nebuvo kaip nors laiko nustekentos, nudžiovintos - jos traktuotinos kaip chro­ nologiniai ūgiai, per ilgą laikotarpį sustiprėję, suvešėję ir gražiai išsklidę po visą šio regiono plotą. Be jų inspiracinio potencialo neįmanoma įsivaizduoti ilgos LDK ir visos Lietuvos literatūrinių tradicijų tąsos.. Prie pastoviųjų pamatinių mitologinių telkinių priskirti­ ni: i) „‘lietuvių tautų’ - prūsų, latvių, jotvingių, lietuvių, kuršių, žemaičių, pečenegų ir polovcų - kalbinės, kultūrinės ir politinės vienybės samprata“; 2) „Mindaugo karalystėsidėja, dažnai paky­ lėta iki bendros Lietuvos karalystės idėjos“; 3) ją pratęsę didžiojo kunigaikščio Vytauto žygių ir jo valstybės istoriniai-mitologiniai pasakojimai; 4) Gediminaičių, Jogailaičių ir kitų kilmingų Lie­ tuvos giminių istoriniai vaizdiniai. „Šią mitologiją XVI amžiaus Lietuvos kultūroje bene nuosekliausiai plėtojo Mykolo Lietuvio, Rotundo, Stryjkovskio, Radvano darbai. XVII amžiuje ją palaikė Radvilų aplinkos poetas Samuelis Daugirdas, istorikas Albertas Kojelavičius-Vijūkas (1609-1677), Lietuvos jėzuitų teatras, gausi panegirinė baroko literatūra.“2 XVI-XVIII amžiai lietuvių grožinei literatūrai nebuvo dosnūs, ypač - lyginant su kaimynų (rusų, lenkų) ir Vakarų Europos (vo­ kiečių, prancūzų, italų, anglų) kūrybiniais mastais ir meninėmis aukštumomis. Tokios padėties prielaidos ir priežastys plačiai ir nuodugniai aptartos Jurgio Lebedžio, Albino Jovaišo, Marcelino Ročkos, Eugenijos Ulčinaitės, Sigito Narbuto ir daugelio kitų li­ teratūros istoriografų darbuose. Tad natūralu, jog daugiatautėje LDK įtakingiausi ir gausiausi buvo tie meninės komunikacijos lyg­ menys, kurie formavosi kitų kalbų pamatu. Tam palanki, netgi lemiama buvo daugiašakė etninė valstybės sudėtis, kurią palaikė

1 Czeslaw Milosz, Rodzinna Europa. Warszawa: Czytelnik. 1990, p. 14. 1 Darius Kuolys, .Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios kuni­ gaikštystės raštijoje", p. 14-15. jeigu ir ne idiliški, tai labai tolerantiški, neantagonistiniai tauti­ niai santykiai. LDK valstybės bendruomenei (aišku, pirmiausia jos aukštesniesiems sluoksniams) kalbos pasirinkimas buvo tarsi ne itin svarbus, tad jį reikėjo skatinti1. Antra vertus, dėl valstybės daugiatautiško pobūdžio vyko plati, intensyvi bei natūrali apy­ kaita, tam tikra kultūrinė ekspansija iš kaimyninių kraštų, kurią skatino vykdoma atvirų durų politika. Polonizacijos tendencijos itin sustiprėjo po Liublino unijos. Apibendrindamas anų laikų kultūrinę sanklodą, Wojciechas Jerzy’s Podgórskis, gal kiek utriruodamas, diagnozuoja:

Lenkų kultūros sklidimas į Rytus tapo ryškus XVI a. II pusėje, kada vis intensyviau buvo skaitomi, verčiami ir adaptuojami lenkų-loty- nų ir lenkų veikalai, originalūs arba pasiskolinti iš Vakarų Europos raštijos. Abiems susijungusioms tautoms - Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai - lenkų kalba tapo bendra kalba, aprėpusia visų pirma aukštesniuosius luomus. Kochanowskio „Do­ vydo psalmyno“ (1579) publikavimo data buvo taip pat ta data, kada Vilniuje įsteigiama jėzuitų kolegija, o spaustuvininkai, kūręsi prie Neries, prieš tai skersai ir išilgai buvo išvažinėje visą Lenkiją.1

Vis dėlto lietuvybės pradas, tautinės idėjos (žinoma, suvo­ kiamos tos epochos konvencijų kontekste) išliko, tiesa, labai niuansuotomis, simbiotinėmis formomis. Tad ir raštijos kūrėjų nuostatos, pats etninis statusas įgavo savitus pavidalus, manifes­ tuojamus rašomuose veikaluose.

Daugybė to meto žmonių, gimusių ir gyvenusių Lietuvoje, kalbė­ jo ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba, rašė lotyniškai, lietuviškai, lenkiškai, gudiškai, o prie pavardės pridėdavo prierašą: Litwin, Lituanus. Šitaip save vadino Eliasz Pielgrzymowski, Joannes Ra- dvanus, Andrzej Rymsza, Jan Kozakowicz ir kiti. Pilietybė buvo ' svarbiau negu tautybė. Iš Lenkijos kilęs Motiejus Strijkovskis, Že­ maičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamas, rašo lenkų kalba Žemaitijoje, Varniuose, pirmąją Lietuvos istoriją, o tuose pačiuose Varniuose gyvenęs Mikalojus Daukša išleidžia pirmą Didžiojoje

1 Antai, kitaip pažiūrėjus, ir Mikalojaus DaukSos Postilės prakalbą derėtų traktuoti kaip ne itin pagarbios pažiūros į gimtąją kalbą patvirtinimą. 1 Wojciech Jerzy Podgórski, Litwa - Polska XIX i XX wieku: Inspiracje literackie, kultural­ ne, oświatowe, p. 124. Lietuvoje lietuvišką knygą - J. Ledesmos katekizmo vertimą iš lenkų kalbos (1595). Iškalbingi epochos ženklai, taurūs tarnavimo valstybei simboliai!1

Klasicistiniuose poezijos ir retorikos žanruose (odėje, pa­ negirikoje, epigramoje, poetiniuose laiškuose, traktatuose, ele­ gijose, idilėse ir kt.) įtvirtintas ornamentinis vaizdavimas su ko- tuminiais antikiniais motyvais, Lietuvos mitologinės, istorinės praeities epizodais, taip pat ir su dabarties įvykiais, papročiais, žmonių santykių paveikslais. Jie daugiausia atėję iš lotynų, grai­ kų raštijos, Strijkovvskio kronikų, Alberto Kojelavičiaus-Vijūko Lietuvos istorijos (Historiae Lithuanae pars prior, 1650-1669), iš kitų šaltinių, bajorų silvų, įvairių pasakojimų. „Mišrūs proginės poezijos rinkiniai būdingi ne tik XVIII amžiui, jie'leisti taip pat ir XVI-XVII amžiais.Vertinant bendrai, tenka pastebėti, kad lotyniš­ ki bei lenkiški eilėraščiai savo poetika ir stilistika paprastai labai nesiskiria: eksperimentuojama su tomis pačiomis artifkiozinės literatūros formomis, vartojami tie patys antikinės mitologijos įvaizdžiai.“2 Nuo seniausių, Renesanso epochoje parašytų, teks­ tų, iki pat XVIII amžiaus pabaigos lenkakalbėje Lietuvos poezijoje varijuojami panašūs, šalį ir jos žmones aukštinantys motyvai. Be abejo, konkretus jų turinys, meninė raiška priklauso nuo kūrėjo individualybės, talento, kontekstinių aplinkybių. Tą laikotarpį tyrinėjusios Reginos Koženiauskienės teigimu, „chronologiškai sudėti tekstai rodo, kaip pamažu keitėsi mūsų raštijos vaizdas. Nesunku pastebėti, jog XVI a. ryškios antikos at­ gaivinimo idėjos, lietuvių kilmės iš romėnų legenda, lotynų ir lie­ tuvių kalbų giminystės teorija, tautinio valstybingumo siekiamy­ bė (A. Rotundas, M. Stryjkovskis, Tėvynės Mylėtojas, M. Daukša) t...] XVII a. pradžios gijos dar tvirtai susijusios su renesansu - tai liudija antikos autoritetas, jos citatos, įvaizdžiai ir stilistika“3. Aukštindami iškilius Lietuvos žmones, jų kilnius darbus, kū­ rėjai itin dažnai spalvina ir platesnį foną. Šiuo atžvilgiu dėmesį

» Eugenija Ulšinaitė, Maloniajam skaitytojui, in: Litwo, nasza matko mila..., p. 10. 1 Asta Vaškelienė, .Panegirizmo raiška XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystes lotyniškoje epigraminėje poezijoje“. Žmogus ir žodis, 2010, Nr. 12, p. 15. 3 Regina Koženiauskienė, .Lietuva, Tave savoj širdy nešiosim...“, in: Litwo, nasza matko mila..., p. 16-17. patraukia iškiliausio to meto poeto Motiejaus Kazimiero Sarbie­ vijaus poetinė kūryba. Ulčinaitės žodžiais tariant, poeto „kūrybi­ nis palikimas toks gausus ir įvairus, kad iki šiol jo viso mokslinin­ kai nėra išsamiai aptarę ir įvertinę. [...] Pirmuosiuose Sarbievijaus kūriniuose [...] akivaizdus autoriaus noras nustebinti mokytumu, erudicija, antikinės mitologijos vardų bei aliuzijų gausa. Kita vertus, įspūdingai čia atrodo lietuviški vietovardžiai bei asmen­ vardžiai (Medžiokalnis, Kražiai, Kražantė, Šaltiniai, Kražių Apo­ lonas, Rėkutis), įkomponuoti į platų kosminio, mitologinio pa­ saulio kontekstą“1. Sarbievijaus kūriniuose, visų pirma proginiuose, susitelkia kone visi esminiai to meto Lietuvos vaizdavimo bruožai. Tiesa, kūrėjui artimesnė ne visuomeninė-pilietinė poezijos raiška, o veikiau - asmeninė, gamtos, aplinkos grožį reflektuojanti lyri­ ka. Šiuo požiūriu, kalbant apie meniškumą ir temiškumą, ji yra nelyginant etalonas, kadangi meninis subjektas yra dabar, čia ir Europoje gyvenantis puikiai išsilavinęs asmuo, savyje integravęs būdinguosius epochos ypatumus. Odėje „Radvilų erelio šventinės iškilmės. Ditirambas Vil­ niaus vyskupui“ („Orła Radziwiłłów godowa uroczystość. Dyty­ ramb do biskupa wileńskiego“) poetas aukštuoju stiliumi aprašo nobilių herbo ženklą - erelį, sklandantį virš šalies ir miesto („Vir­ šum Nemuno krantų ratais / ir kur Vilniaus senasis miestas“ - „Nad brzegami Niemna w krąg / I gdzie Wilna gród prastary“). Apdainuodamas vyskupo Eustachijaus Valavičiaus darbus, tarp įvairių Antikos, mitologijos įvaizdžių jis įkomponuoja ir Vilniaus gamtovaizdį: „Pakilk, Mūza, linksma, įnoringa: / Laikas į šventę su giesme eit, / Tarp derlingų Vilniaus laukų / Skink gėles, puoš- kis lapais" („Powstań, Muzo, krotochwilna: / Czas na gody z pieś­ nią iść, / Pośród żyznych łanów Wilna / Zbieraj kwiaty, strój się w liść.“1 Eilėraščiuose, kuriuose vaizduojami ne lietuvių personažai (pavyzdžiui, „Cezariui Pauzypilijui“ - „Do Cezara Pauzypiliusza“; „Telefui Likui“ - „Do Telefa Lika“), Sarbievijus operuoja to meto

Eugenija Ulčinaitė, Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra: Retorinės kultūros ir emble­ minio mąstymo modeliai: Habilitacinis darbas, Vilnius, 1997, p. 8a. Cit. iš Litwo, nasza matko mila..,, p. 13a. tarptautinėje erdvėje paplitusiais, aiškių tautinių ženklų netu­ rinčiais motyvais ir realijomis. Šie kūriniai yra nukreipti saky­ tum labiau savęsp, juose demonstruojami poetinės technikos gebėjimai, ir jie skirti griežčiau neapibrėžtam adresatui, intelek­ tualiam mokytos poezijos (poesia docta) žinovui. Kitokią ištarmę ir kitokį lektūros kodą regime su Lietuva susijusiuose kūriniuo­ se. Odėje-kreipimesi į savo studijų kolegą Pawelą Kozlowskį Sar­ bievijus konkretizuoja ne tik asmeninius dalykus, bet ir pačią vyksmo erdvę:

Skaidrioje Neryje po dangumi be debesų / Tyliai iš dešinės ir kai­ rės skrieja sieliai. [...] Į žalią Lukiškių viršūnę įbėgame / Kur iš toli matosi vešlios pušys. [...] Ten nuo kalvų viršūnės pamatysime saulėje besišypsantį / Vilniaus miestą, kiek tik akis siekia, / Vilnių supanti stebuklingais vingiais / Pasirodys sidabrinė Neries juosta. (Na modrej Wilii pod niebem bez chmurek / Mkną cicho tratwy od prawa i lewa. [...] Na szczyt Lukiszek wbiegniemy zielony, / Gdzie bujne sosny widnieją z daleka. / Tam ze wzgórz szczytu, w słońcu uśmiechnięty / Gród Wilna ujrzym, jak oko sięga, / Cudnymi Wilno obchodząca skręty, / Srebrzysta Wilii ukaże się wstęga.)1

Daugelis to meto kūrėjų į lietuvišką kraštovaizdį, konkrečius asmenis ar vietoves žvelgia tarsi iš išankstinės perspektyvos, ku­ rią neabejotinai sukūrė akademinė lektūra, pažinti klasikinės li­ teratūros veikalai. Šitaip sukuriamas kone koliažinis, genetiškai skirtingų prasminių vaizdų junginys, kuris, žvelgiant pagal to laiko kriterijus, yra ganėtinai sugestyvus. Vienas iš būdingų he- terogeniškos semantinės struktūros pavyzdžių - fragmentas iš ciklo Bukolika, arba piemenų eilės apie Vilnių, X ekologų (Bukolika Abo Wiersz Pasterski o Wilnie EklogX, 1768):

Vilniaus Mūzoms visi giedame Rimą neprastą. [..,] Vilniaus mies- • tas, prie kurio mes mielus leidžiame laikus / Čia piemenims ir ban­ dai suteikia pakankamą vėsą, / Kadaise Mūzos iš Parnaso bėgiojo į tuos kalnus / Ir eiles išmintingas niūniavo Chorais / Dramblio kaulo liutnią derino mokslingasis Apolonas (Wileńskie Muzy wysz- szy piejem Rym neprosty [...] Miasto Wilno przy którym lube wie- dziem czasy / Tu Skotarzom у trzodzie dość dają ochłody / Muzy

I b id ., p. 130-131. niegdyś z Parnasu biegły na te gory, / 1 wiersz mądry nuciły dzieląc się na Chory / Stroił lutnią Słoniową Apollo uczony).1

Šioje aplinkoje, it kažkokioje achronologinėje plotmėje, re­ gime dinamišką galeriją, kurios dalyviai - Panas, šokinėjantys faunai, Parnaso gyventojos, Apolonas, taip pat - Gediminas, už­ mušęs stumbrą po egzotišku „limo medžiu“ („pod drzewem II- mowym“), geležinis vilkas ir šimtas vilkiukų, o aplink - puikūs Vilniaus kraštovaizdžiai su Vilnia ir Nerimi. Kolektyvinis auto­ rius (Vilniaus akademijos elevai) klasikinį, išmoktą repertuarą reikšmingai papildo naujais įvaizdžiais, fabulomis, aprašymais, kuriuos pasiima iš autopsijos, savų sumanymų bei LDK kultūros tradicijų. (Panašiai, beje, elgsis ir Mickevičius bei kiti romantikai, pavyzdžiui, Janas Czeczotas, originaliais eiliuotais vaizdeliais pa­ rafrazavęs Strijkowskio kronikinius pasakojimus). Taip artimoji Lietuvos tikrovė tampa universalaus europinio arealo dalimi, su- sisiejančia su juo kone tapačiais struktūriniais saitais; ji drauge yra tarsi nobilituojama iškeliant analogiškas, kaip visoje Europoje (beje, krikščioniškoje!), meninio pasaulėvaizdžio vertybes. Greta kone privalomos krikščioniškos paradigmos tryško ir kitokia, iš pagoniškos Romos masinančių laikų besiveržianti versmė. Ši tra­ dicija formavosi dar nuo Gedimino laikų, paskui buvo įtvirtinta ir papildyta daugelio kitų kronikininkų veikaluose. Atskiras, itin intriguojantis, pastovus ir simboliškas temati­ kos segmentas - kūriniai, susiję su sostapiliu-sostine Vilniumi. Šios tematikos centrinę ašį sukuria miesto genezės, proistorės variacijos su konstanta - Gedimino sapnu, staugiančiu geležiniu vilku ir pranašaujančiu žyniu Lizdeika. Kaip tvirtina Ulčinaitė, to laikotarpio literatūroje (kuriamoje visų pirma lotyniškai, taip pat - lenkiškai ir lietuviškai) Vilnius dažnai yra gretinamas su an­ tikiniais miestais. Naudojant tokią konvenciją Vilnius, lokalizuo­ jamas bendroje kosminėje erdvėje, įgauna universalią mitinę pras­ mę. Istorinė ir kultūrinė Vilniaus praeitis dažniausiai paliudijama mitiniais simboliais ir fabulomis’. Pagrindinis Lietuvos valsty­

1 Cit. 15: Gratulatio Vilnae. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 408-410. a Eugenija Ulčinaitė, .Pratarmė", in: Gratulatio Vilnae, p. 23-23. bingumo tęstinumo garantas, sostinė Vilnius, kaip vaizduoja ano meto literatūra, įkurtas savotiškoje idiliškoje pertekliaus oazėje; jo apylinkės yra bėgai gražios, žemės derlingos, giriose knibždėte knibžda žvėrys, upėse - vartosi tuntai žuvų. Kunigaikštis Gedimi­ nas pamilo tą „sveiką kraštą, [...] kur Vilnia į Viliją garsiai sroven­ dama įteka“, medžioja žvėris („Łosie, żubry, jelenie, niedźwiedź, leśne kozy [...] samy wiatronogie“ - „Briedžius, stumbrus, elnius, lokį, laukines ožkas [...] stirnas vėjakojes“). Po sėkmingos medžio­ klės užmiega ir regi sapną; po to Lizdeikos pranašysčių paskatin­ tas iškirto tankias girias ir „dvi stebuklingas pilis pastatė“ („kraj zdrowy, [...] gdzie Wilna do Wilijej szumnym ujściem wchodzi [...] założył dwa zamki cudne1“). Pabrėžtina, kad tais pačiais žodžiais, tomis pačiomis vaiz­ dingomis leksemomis buvo apdainuojamos ir gražios Dubysos apylinkės, kur apsistojo iš Romos atkeliavusi Palemono giminė1. Strijkovskis atkartoja svarbiausius genezės mito dėmenis, aukš­ tuoju stiliumi poetizuoja ir visą Lietuvą, ir Vilnių, tik pastaruoju atveju legendinius lietuvių protoplastus pakeičia istorinėmis as­ menybėmis. Neatskiriama, organiška šios topikos dalis - Vilnia ir Neris. Lietuvos lenkakalbėje literatūroje šios upės minimos nuo seno, labai dažnai, ir tai daugiausia siejosi su Gediminaičių lopšio įkū­ rimu bei pilių, fortifikacijų lokalizacija. Jos yra kaip neatsiejamas atributas, būtinas poetinis ornamentas panegirikose, odėse, pro­ ginėje poezijoje. Vaizduojant lemtingus istorinius įvykius arba miesto erdvę, jo konfigūraciją, upės antropomorfizuojamos, joms suteikiamas ypatingas būtiškumo ir gyvastingumo garanto statu­ sas. Ši tradicija, be abejonės, siekia seniausias mitologemas, įvai­ riose kultūrose susiformavusį daug prasmių ir konotacijų turintį upių, vandens įvaizdį. Upė gali būti kitos būtiškos erdvės (miru­ siųjų pasaulio) prieangis, gyvybės (vita), gausos, moteriško pra­ do, permainų, laiko simbolinis įkūnijimas, atskirties ir bendrumo ženklasi *3. Antra vertus, archetipinis to repertuaro klodas senojoje

i Maciej Stryjkowski, 0 poczqtkach, wywodach, dzielnościach {...] sławnego narodu litew­ skiego. Cit. 15: Litwo, nasza matko miła..., p. 49. я Plg. Šios knygos p. 41. 3 Tarp gausios akvenografinės literatūros žr., pavyzdžiui, kompendiumą: Władysław Lietuvos literatūroje palyginti plonas, modifikuotas pagal lokali­ nių vertybių vektorius. Europinės kultūros tradicijos, stereotipinis aplinkos regėji­ mas, inkrustuotas klasikine topika ir atributika bei pamargintas vietiniu koloritu, vyravo XVI-XVII amžių Lietuvos autorių, stu- dijozų bei dėstytojų, daugiausia susibūrusių apie Vilniaus Aka­ demiją, kūriniuose. Jų tematikos repertuaras palyginti neilgas, jame išsiskiria keli centriniai topiniai telkiniai; tiesa, jie paprastai nėra monolitiniai, o atmiešti kitokio pobūdžio elementų. Tarkim, rašydamas apie istorinius įvykius kūrėjas pasitelkia ir peizažo elementų, portretuoja tam tikrus asmenis, apeliuoja į mūzas ar į adresatą. Ir vice versa: apdainuodamas kokį nors garbingą žmogų ir jo darbus, rodo veiksmo foną, lyriniais arba patetiniais intar­ pais kalba apie tėvynę, patriotizmo jausmus. Antra vertus, vargu bau ar tikslinga, o gal net neįmanoma, tematikos atžvilgiu šių kūrinių išskaidyti, nurodyti jų aprėptus barus, - turbūt derėtų kalbėti apie apskritai Lietuvos vaizdavimo savitumą, esmines suponuojamų prasmių ypatybes bei apie ak- siologines kūrinių sugestijas ir ištarmes. Jas sąlygojo pati žanrinė atmintis: tarp populiariausių atmainų neabejotinai išsiskyrė pa­ kilios panegirinės poezijos formos, kurios savo struktūromis ir intonacijomis integravo ganėtinai skirtingus reiškinius. Netgi kalbant apie nelaimingus atsitikimus, stichines nelai­ mes, pakilios odės intonacijos prasimuša į priekį, tampa vaizdų dominantėmis. Lietuvos gamta virsta visuotinio gedulingo vyks­ mo dalyve, ne tik jo fonu. Antai Jonas Eismantas (Jan Eysmont) „Trenodijoje arba gedulingoje giesmėje apie Vilniaus gaisrą“ („Threnodia abo żałosne pienie o zgorzeniu Wilna“, 1610) kreipia­ si į Mūzas ir į upes Viliją ir Vilnią, kad jos padėtų verkti, mat jų vanduo reikalingas žmogaus ašaroms:

Padėkite mums, o Mūzos, padėkite gailesčiui, / Kuris persmelkia kone iki pat kaulų, // Padėk, Vilija verkti, padėk ir tu Vilnia, / Nes mus netikėtai apėmė stipri baimė [...] Tegu jūsų vaga jau ne vanduo teka, / Tos vagos reikia žmogaus ašaroms. [...) Kam gi tiek daug

Kopaliński, Słownik symboli, Warszawa: Wiedza Powszechna, 1990, p. 365-367 (str. .Upė“ - .Rzeka"). pakaks / Ašarų verkti? (Pomóżcie nam, o Muzy, pomóżcie żałości, / Która prawie przenika aż do samych kości, // Pomóż Wilia płakać, pomóż i ty Wilna, / Boć na nas niespodzianie przyszła trwoga silna. [...] Niechaj waszym potokiem już nie woda ciecze, / Potrzebują potoku tego łzy człowiecze. [...] Komu tak wiele stanie / Łez na płakanie?).1

Sukurtuose vaizduose eksponuojamos įvairios reikšminės plotmės, skirtingos pagal savo genezę ir funkcionavimą; jos at­ spindi visos epochos literatūrinę savimonę ir žanrų poetikos rei­ kalavimus. Antra vertus, hiperbolizuotų epitetų prisodrintuose tekstuose, vaizduojančiuose Lietuvos realijas, reiškiasi ir būdin­ gos aksiologinės hierarchijos. Vieną iš labiausiai paplitusių ver­ tybinių modelių galima nusakyti taip: i) kūriniuose pateikiamas apibendrintas Lietuvos valstybės atvaizdas, 2) piešiamas konkre­ tesnis vietovės (dažniausiai, žinoma, Vilniaus) paveikslas ir 3) no- bilių, didžiūnų, karvedžių, bažnyčios hierarchų darbai, asmeninės savybės, giminių, herbų ir kitokios atributikos vaizdavimas. Be tiesioginių panegiriškų kreipinių į aukštinamą asmenį, autoriai dažnai tarsi prisidengia apostrofomis į mūzas, antikinius dievus ar mitologinius veikėjus, kurie įtraukiami į Lietuvos didžiūnų pa­ šlovinimo ceremoniją:

Kodėl, Orfėjau su Arionu, neskambinate / Savo auksinėmis sty­ gomis, amžinos šlovės linkėdami / Dorajam Radvilai širdingai (Orpeusz z Arionem, czemuż nie zabrzmicie / Na swoich złotych strunach, życząc sławy wiecznej / Cnemu Radziwiłłowi z ochoty serdecznej).1

Personažai - žinoma, kilmingi asmenys, vadinamieji nobili- tas generis (bajoriškos kilmės) - nėra kaip nors ypatingai indivi­ dualizuojami pagal išvaizdos, elgsenos ar charakterio ypatumus. Svarbiausi akcentai sudėliojami daugiausia pabrėžiant kilmės, luomų skirties kriterijus - genealogiją, herbus, nuopelnus ir darbus šaliai, asmens santykius su savo valstybe. Tokio tipo leitmotyvinės

1 Litwo, nasza matko mila.,., p. 94. 1 Andrzjej Rymsza, Pobudka do wdzięczności sławy ludzi rycerskich, in: Litwo, nasza matko mila..., p. 57. paradigmos, su individualiomis variacijomis, vyrauja daugelio proginės poezijos atstovų kūriniuose. Jas savo kūryboje įtvirtino Jonas Radvanas, Andrius Rimša (Andrzej Rymsza), Sarbievijus, Eliaszas Pielgrzymowskis, Samuelis Daugirdas, Danielius Nabo- rowskis, Stanislovas Samuelis Semiotas, Adamas Naruszewiczius ir daugelis su Vilniaus Akademija susijusių anoniminių autorių. Vis dėlto gali iškilti klausimas: ar esant gana plačiai autorių etninei bei religinei diferenciacijai, tokiai įvairiaspalvei individu­ alių LDK tematikos traktuočių gamai, vyravo bendrieji meniniai modeliai? Ar egzistavo panašios konceptualios ir emocinės priei­ gos, kurias nulėmė vyraujantys pilietiškumo ir bendrystės jaus­ mai? Į tokį klausimą derėtų atsakyti teigiamai. Tarp LDK dainių, be abejo, reiškėsi tam tikri skirtumai, tačiau bylojantys ne apie jų priešpriešines pažiūras, o veikiau apie asmenines savybes, talen­ to potencialą. Skaitydami to meto kūrinius sunkiai atpažintume, kokios jie buvo pasaulėžiūros, kokią religiją išpažino, kam atsto­ vavo; žinoma, jeigu veikaluose nebuvo teziškai reiškiamų ir ap­ rioriškai manifestuojamų, tarkim, konfesinių ar nacionalistinio pobūdžio idėjų. Bendrystės pojūtis ypač sustiprėja ir tampa vie­ nijančiu veiksniu, kada vaizduojami lemtingi, tėvynei gresiantys įvykiai. Sugretinkime šiuo atžvilgiu maždaug tuo pačiu metu gy­ venusių Naborowskio (1573-1640) ir Mikolajaus Kazimiero Šeme- tos (Szemiot) (XVI a. pradžia - po 1674) kūrybos pavyzdžius. Nors jie išpažino skirtingas konfesijas, tačiau savo poezijoje įprasmino panašiais principais paremtą, senajai Lietuvos literatūrai būdingą modelį, tiek meninį, tiek vertybinį. Pirmasis iš jų (kalvinas, Radvilų dvariškis) eilėraštyje, savo­ tiškoje elegijoje „į Verkius pasiguosti“ („In Werki solatium“), piešia priešų apspiesto krašto vaizdą, jame įterpia ašarų, verksmo moty­ vą (taip paaiškindamas vietovės pavadinimo etimologiją), įkompo­ nuoja net mūzas priglobiančio bažnyčios hierarcho pašlovinimą:

Sunerimusios Mūzos iš visur tuoj pamatė, / Kad jau Marso jėgos puola iš visų pusių / O sėkmės paskatintas šlykštus musulmonas / Jau seniai jų gailų gimtą kraštą užgulė. [...] Šičion, o didis prelate! Jos visos atvyko. / Nes paskutines sunkaus gailesčio ašaras išlie­ jo (Muzy zewsząd strapione skoro obaczyly, / Że już siły marsowe zewsząd nastąpiły / A szczęściem uniesiony bisurmaniec sprośny / Już dawno ich ojczysty kraj osiadł żałosny. [...] Tu, o wielki prała­ cie! Wszystkie się udały, / Bo ostatnie ciężkiego żalu łzy wylały.1

Šemetos (kataliko) poemoje Reliadja apie žemaičių patekimų į švedų globą ir išėjimą iš jos 1657 m. (Relacja żmudzkiego wejścia i wyjścia ze szwedzkiej opieki r. 1657) vaizduojami kiti Lietuvą ali­ nantys priešai. Švedai gudrūs, jie „slapta ir tyliai smogia“, paskui „užvaldo miestus, pilis ir bajorų dvarus“, o kai nakvoti atjodavo jų pulkas, „jeigu išpirkos neduodi, tave apiplėšia“. Autorius mini konkrečias vietoves (Veliuoną, Jurbarką, Josvainius, Nemuno pa­ krantes), kur vyko susidūrimai su grobikais, iškelia lietuvių kar­ vedžių sumanumą ir narsą1, tarsi pratęsdamas ir papildydamas to meto batalinių scenų galeriją. Žinoma, ganėtinai aiški skirtis, pirmiausia aksiologiniu pa­ matu, ryškėjo renkantis vaizdavimo medžiagą, jos traktuotę. Tarp labiausiai preferuojamų ir adoruojamų topikos telkinių LDK raštijoje visąlaik išliko tautos genealoginiai vaizdiniai, kuriuos jos kūrėjai aprašinėjo aukštesniu vertybiniu lygmeniu, lyginant, tarkim, su kitų etnosų mitais. „Palemoniškoji mitologija net vė­ lesnėje - XVIII amžiaus - raštijoje priešinta lietuvius ir lenkus į vieną tautą jungusiam sarmatų mitui.“1 *3 Tokia takoskyra, žvel­ giant į bendruomenės atmintį formuojančius ir kristalizuojan­ čius reiškinius, yra gana svarbus kriterijus, teikiantis galimybę aiškiau įvardyti Lietuvos lenkiškosios literatūros arealą, mat ji nusitęsia toli į ateitį, kone iki mūsų dienų. Senojoje literatūroje užmegzta tautiškumo paradigma, susiklosčiusi ne kalbiniu, o na­ cijos ypatingos kilmės ir išskirtinio būvio pamatu, tarsi susaisto šio fenomeno diachronišką tąsą. Neretai galima susidaryti įspūdį, kad lenkakalbiams Lietuvos kūrėjams etniniai skirtumai neturėjo didelės reikšmės, jie visi dažniausiai jautėsi esą šios šalies patrio­ tai, garbino šios valstybės žmones, pirmiausia, aišku, elitinių jos sluoksnių atstovus. Šį raštijos barą vienijo ne tik platesnės idėji­ nės nuostatos bei suvokti pamatiniai valstybės egzistavimo prin­ cipai, kurių būtinumą akcentavo to meto šviesuoliai.

1 Litwo, nasza matko mila..., p. « 4 -115 . 1 Žr. ibid., p. 147-154. 3 Darius Kuolys, .Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės raštijoje", p. 13. Esminę įvairius kūrėjus ir jų veikalus integruojančią funkciją neabejotinai atliko taip pat švietimo, mokslo įstaigose formuoja­ mi literatūrinės išraiškos modeliai, įgaunantys privalomą norma­ tyvinį pobūdį. Kad žodinės kūrybos menui ir mokslui, retorikai buvo skiriamas didžiulis dėmesys, rodo gausybė darbų apie po­ etikos, iškalbos, dėstymo taisykles. Savo monografijoje Retorinė teorija Lenkijoje ir Lietuvoje XVII amžiuje Ulčinaitė mini ir aptaria net 97 (sic!) tuo laikotarpiu vien lotyniškai parašytus teorinius veikalus. Jie autoriams tapo imperatyviais orientyrais, kaip su­ kurti pakilų, prideramą, o kartu gyvą, sugestyvų tekstą. Daugu­ moje kūrinių galima atsekti paplitusių Žygimanto Liauksmino (Lauxmino) teiginių įtaką, nurodant figūratyvinės kalbos kompo­ navimo normas, jos gražumo prielaidas. Pasak retorikos žinovo, jos puošnumas pasireiškia tokiuose elementuose: „i. Atskiruose žodžiuose, tarp kurių vieni yra tinkami (propria), kiti - parink­ ti (assumpta). Tinkamuose žodžiuose reikia vengti prasčiokiškų ir kasdienių (willia et obsoleta), o naudoti - rinktinius ir pakilius (leda et illustriora). [...] 2. Žodžių junginiuose, kur reikia siekti, kad žodžių sąlyčiai nebūtų aštrūs ir atsiknoję (espere ethiulce), o jungtųsi švelniai ir ramiai (leniter et aeąuabile).“1 Pagal Juliuszo Bardacho tyrinėjimus, „nuo antrosios XVII amžiaus pusės tarp valdančiųjų Lietuvos sluoksnių kristalizavosi dvišakis tautinis mentalitetas. Buvo skiriama siauresnė tėvynė - Lietuva ir platesnė - Žečpospolita“2. Ryškia chronologine cezūra, kuriant LDK istorinę ir aktua­ liąją panoramą, laikytina XVIII amžiaus pabaiga, kada politiniai sukrėtimai (Rusijos, Prūsijos, Austrijos grasinimai ir šantažas Abiejų Tautų Respublikai, šios valstybės padalijimai, nepavykęs Tado Kosciuškos sukilimas) lėmė būtinybę rastis naujiems šios temos manifestavimo būdams. Meninių struktūrų transforma­ cijos, be abejo, sąlygojo ir literatūrinių konvencijų, poetikos pokyčius, atsispindinčius, pavyzdžiui, Švietimo epochos klasi­ cizmu alsuojančiuose Adamo Naruszewicziaus ar barokiniuose

1 Eugenija Ulčinaitė, Teoria retoryczna w Polsce i na Litwie w XVII wieku, Wroclaw: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1984. p. 82. 1 Juliusz Bardach, O Jawnej i niejawnej Litwie, Poznań: Wydawnictwo. Naukowe. Uni­ wersytetu im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, 1988. p. 201. Juozapo Bakos (Józef Baka) eiliuotuose kūriniuose - odėse, epi­ gramose, satyrose, giesmėse ir idilėse (sielankose). Lietuviškos tematikos atspindžiai lenkakalbėje literatūroje čia dažnai prime­ na emblemas, inkrustacinius elementus, įklijuotus į kitus - re­ liginius, didaktinius arba moralizavimu persunktus kontekstus. Antai odėje „Lenkijos Karalystės ir LDK patriotams“ Baka piešia ganėtinai žaismingą (mūsų dienų požiūriu - ypač dėl eiliavimo, ritmikos) tautų lygybės prieš mirtį paveikslėlį: jame patriotinių nuostatų ženklai, herbinė atributika, ne tik desakralizuojama, bet ir suprastinama, paverčiama menkavertės žemiškos būties elementais:

Ei, lenke, paukšti ereli / nenuskriesi žirgu: / mirtis žabangais, žąs­ lais / pasiekia, prisitaiko. [...] Ar erelis tu, ar kuosa, / tuoj užsmaugs žagsulys, / mirtis gerklę užsiūs, / pargriaus, nuvers. / Manasai lie­ tuvi, dorojo veido, / narsuolis esi - iki laidotuvių! / Mirtis žengia, suriš / vytį be žirgo. / Juk kalba visi, bet nepaiso: malšindami go­ dulį pinigų / [traukia] Lietuvon be mūšio.’

Naruszewiczius 1772 m. išleistame savo Lyrikos rinkinyje pa­ talpino „XII Odę Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“ („Oda XII. Do W. Księstwa Litewskiego“). Joje patetiškais kreipiniais, epitetais ir koturniniais palyginimais, kaip ir jo pirmtakai, šlovina valsty­ bę, sakytum, nujausdamas gangreit ateisiantį jos žlugimą („Garsi per amžius tauta, gimdanti narsius žmones, / Tauta, kurios nei lenkai, nei galingos ordos nenugalėjo!“ - „Sławny z wieków naro­ dzie, płodny w ludzie mężne, / Którego ni Lach zwalczył, ni Hordy potężne!“)1. Tačiau autorius lygiai taip aukština ir grafą Skuminą Tiškevičių, .kuris 1795 m. vadovaus LDK delegacijai, nuvykusiai pas Jekateriną II pagerbti Rusijos valdovės... Audringų istorinių įvykių sūkuryje žodžio sugestija reiškėsi ne tik dailiosios literatūros formomis. Greta plūstančių karštų po­ litinių diskusijų, deklaracijų, manifestinio pobūdžio atsišaukimų dėl valstybės likimo, svarbią funkciją atliko tiesiogiai, iš bažnyčių

1 Cit. »5: Trys baroko sauUlydlio literatai: Pranciška Uršulė Radvilienė, Konstancija Benis• lavska, Juozapas Baka: Chrestomatija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 131-133 (vertė Brigita Speiiytė). 1 Litwo, naszo matko mlfa..., p. 209. ambonų sakomi pamokslai. Jono Nepomuko Kasakauskio (Jan Nepomcen Kossakowski) pamokslas, išspausdintas 1789 m. Vil­ niaus Akademijos spaustuvėje, skambėjęs šv. Jonų bažnyčioje, turi iškalbingą pavadinimą - „Pamokslas apie Tėvynės meilę“ („Kazanie o miłości Ojczyzny“). Jame įtaigiais retoriniais perio­ dais kreipiamasi į šios mokyklos auklėtinius su imperatyviomis patriotinėmis apeliacijomis ir įsakmiais argumentais: „Privalome mylėti Tėvynę, kadangi jos laimė yra mūsų pačių laimė. O juk nė viena tauta negali būti laiminga, kai užgęsta meilė Tėvynei. Išsigi­ męs yra tas Tėvynės sūnus, kuris jai nejaučia meilės, iš pradžių jis paniekins garbingus prigimtuosius papročius, o ieškos svetimų.“ Tos išsakomos tezės yra juo labiau įtaigios, kadangi prieš tai pa- 56 mokslininkas buvo nupiešęs tragišką valstybės dabartį ir vėl at­ gimstančią viltį (Tėvynės „šventoji ugnis, priblėsinta įvairių klai­ dų, prasižengimų ir po to iškart krentančių nelaimių naštos, jau, jau turėjo būti užgesinta“1). Lyginant su ankstesniais proginiais tėvynės pašlovinimais ar odėmis jos herojams, čia taip pat vyrauja pakilios retorinės figūros, nulemtos panašių koturninių vaizda­ vimo konvencijų. Patriotiškomis-tirtėjiškomis intonacijomis per­ smelktas tekstas visų pirma apeliuoja į bendruomeninius archeti­ pinius vaizdinius („šventoji ugnis“), nors čia dažniau naudojama kitokia, įtikinėjimo, o ne tiesioginio vaizdavimo strategija. Ne mažiau, o kai kuriais atžvilgiais ir labiau įtaigus į lietuvių literatūros istoriją įėjęs Mykolo Karpavičiaus gedulingas pamoks­ las, taip pat pasakytas šv. Jonų bažnyčioje 1794 m., laidojant žuvu­ sius sukilėlius. Jis iškart išspausdintas, išverstas į lietuvių kalbą ir buvo skaitomas Lietuvos bažnyčioje, viešuomenėje. Tai drauge ir makaroninio (žiūrint iš mūsų dienų perspektyvos) stiliaus pa­ vyzdys, o gausybę polonizmų, ypač apibūdinant abstraktesnius dalykus, galima traktuoti kaip lenkakalbės literatūros atgarsius lietuvių kalbinėje sąmonėje. Jie terpiasi ne tik į leksikos lygmenį, bet reiškiasi ir kituose struktūriniuose matmenyse, pirmiausia - diskurso plėtotėje ir organizacijoje, retorinių figūrų sąrangoje:

Kas neratavoja [negelbėja] Tėviškės savo, tas yra zdraiciu [išdavi- kasl ir neprieteliu [priešas] mūsų. Kas tiktai gyventų žemėje, pa-

1 Ibid., p. 223-225. vins [privalo] aną gynioti. [...] Šaukia jus visa mūsų žemė: eikite atvožniai [narsiai], nėra jau kur bėgti, nėra kur pasikavoti [pasislėp­ ti] - arba gyvenkime visi spakajni [ramūs] arba žūkime visi. [...] Pakelkim, ratavokim žūnančią mūsų žemę, muškimės atvožniai už kraują mūsų, už namus mūsų, už bažnyčias ir šventybes mūsų po­ nystės [valstybės].1

Persvaziniai (įtikinėjimo) siekiniai čia aiškiai koncentruojami į politinius - valstybės ir tikėjimo apgynimo - tikslus, kaip alterna­ tyvą iškeliant protėvių žūtbūtinį aukojimąsi („arba žūkime visi“). Laikotarpiu iki XIX amžiaus lenkakalbėje Lietuvos literatū­ roje esminės meninės paradigmos buvo, plačiąja prasme, tary­ tum kultūrinio-valstybinio gyvenimo išvestinės, sąlygojamos valstybės ir tautos istorinės atminties, ją organizuojančių mitų. Legendiniai vaizdiniai priklausė tam pačiam repertuarui, kaip ir aktualioji tikrovė, iškilių asmenybių darbai, karų, pergalių ir pralaimėjimų sceniniai vaizdai. Tame.nub žemiškos buities kiek nutolusiame ir pakylėtame žaisme taip pat dalyvavo tėviškės peizažai, miestai, pilys, rūmai ir dvarai. Tolstanti LDK praeitis ateinančiame šimtmetyje dar labiau masins rašytojų mintis bei fantaziją, juoba kad besikeičiant visuomenės koncepcijoms ims formuotis ir nauji požiūriai į bendruomenės gyvenimą. Tautos atmintis, jos istorinė būtis nuo šiol vis labiau bus traktuojamos kaip nekvestionuojamos vertybės, į kurias remsis kovotojai prieš carų jungą - sukilėliai, konspiratoriai, laisvos dvasios žadintojai, nepriklausomybės idealų skelbėjai ir naujo tautinio būvio projek­ tų kūrėjai. Literatūra, įsižiūrėjusi į akinančią buvusią realybę ir ją suidealinusi, pro savo vaizdinių ūką regės, vertins ir Lietuvos dabartį bei ateitį.

Cit. i§: Sigitas Narbutas, Nuo Mindaugo raStų iki Karpavičiaus pamokslų, Vilnius: Lietu­ vių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, p. 57. XIX amžius: praeities spinduliuose Lietuva romantizmo literatūroje

Istoriškumo pavidalai

Pagrindinis šio laikotarpio literatūros leitmotyvas - istorizmas, kitaip pasakius, atsigręžimas į tautos istorijos glūdumas, glau­ džiai siejosi su individualios raiškos ir individo siekių apoteo­ ze, esminiu romantizmo estetikos principu. Kitaip nei senojoje literatūroje, kur į pirmą planą buvo keliamas valstybės idealas, aukštinami jos valdovai, dabar labiau atsigręžta į tautos būties fenomeną. Tam daug įtakos turėjo ir po padalijimų žlugusi vals­ tybė, Abiejų Tautų Respublika, sukūrusi išskirtinį daugiatautį ir daugiakultūrinį darinį visoje Europoje. Savitam romantizmo formavimuisi Lietuvoje didžiulę reikš­ mę turėjo atsigręžimas į pamatinius nacijos egzistavimo ište­ klius bei gyvastingumo laidus, visų pirma - į kalbą ir papročius. 1808 m. Varšuvoje publikuotas Ksavero Bogušo (Bohusz) veika­ las Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę (O początku narodu i języka litewskiego rozprawa) savo ištarme, pagarbos lietuviškam žodžiui patosu tarsi susišaukia su garsiąja Mikalojaus Daukšos Postilės prakalba (1599). Bet pažymėtina, kad, skirtingai nei Daukšos lai­ kais, XIX amžiaus pradžioje jau įsisiūbavo galinga ir plati domėji­ mosi lietuvybe banga, vėliau, į šimtmečio pabaigą, pagimdžiusi tautinio atgimimo sąjūdį ir padėjusi atkurti valstybingumą. Gre­ ta universalistinių, abstraktokų pasaulio vaizdinių, romantikai, be abejo, paskatinti labai pagausėjusių istoriografinių senosios Lietuvos tyrimų, išaugusio mokslininkų istorikų susidomėjimo vadinamąja regionine problematika1, kreipė savo vaizduotę link savo gyvenamosios žemės slėpinių - tiek istorinių, tiek slypinčių mitologinėje tautos atmintyje. Ypač gausus būrys istorikų susispietė apie Vilniaus univer­ sitetą. Jų veikaluose skelbti platūs empiriniai ir istoriografiniai tyrinėjimai, kuriuose iš tos raidos perspektyvos buvo interpre­ tuojama LDK praeitis, atskiri šalies raidos etapai, gvildenamos monografinės temos; lygia greta taip pat buvo uoliai renkami, ap­ rašinėjamai archeologijos ir etnografijos paminklai, kaupiama ir verčiama lietuvių tautosaka, lietuvių autorių kūryba. Tai ištisas, iki šiol neregėtas platus tautinės savimonės reiškimosi ir ugdymo baras, kurio šioje studijoje, aišku, neįmanoma išgvildenti. Tačiau jau tokių darbų aprėpties, skvarbos suvokimas padeda atpažinti daugelį esminių tuometinės Lietuvos literatūros ypatumų, jų są­ rangos heterogeniškumą. Todėl tarp iškilesnių veikalų norėtųsi nors paminėti tokius darbus, kaip antai: Joachimo Lelevelio (Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su geruliais (Rzut oka na dawność narodów litew­ skich i związki ich z Herulami, 1808)1; Teodoro Narbuto Trumpa apybraiža apie lietuvių tautos pradmenis, surinkta iš įvairių senų­ jų autorių (Krótki rys pierwiastków narodu litewskiego z różnych dawnych autorów zebrany, 1820); Lietuvių tautos senovės istorija (Dzieje starożytne narodu litewskiego, 1835-1841); Lietuvos istorijos paminklai - istoriniai, diplomatiniai, geografiniai, statistiniai, papro­ čių, architektūriniai ir 1.1. (Pomniki do dziejów litewskich pod wzglę­ dem historycznym, dyplomatycznym, geograficznym, statystycznym, obyczajowym, archeologicznym itd., 1846); Liudviko Adomo Juce­ vičiaus Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius (Wiadomości biograficzne i literackie o uczonych Żmudzinach, 1840); Lietuvių liaudies patarlės (Przysłowia ludu litewskiego, 1840); Lietu­ viškos dainos (Pieśni litewskie, 1844); Kraszewskio Senovės Lietuva (Litwa starożytna, 1850) ir Vytauto laikų Lietuva (Litwa za Witol­ da, 1850); Eustachijaus Tiškevičiaus Žvilgsnis į krašto archeologijos

» Apie tai plačiau, pvz., Stanislaw Burkot, . 0 regionalizmie wileńskim w epoce roman­ tyzmu. Uwagi wstępne", Literatura, 1995, t. 35(2), p. 7-21. i Čia tarsi ataidi Jau minćta, senojoje raštijoje iškilusi mitologema apie .lietuvių tautas". šaltinius (Rut oka na źródła archeologii krajowe), 1842); Syrokomlios Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą (Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna, 1857-1860), Nemunas nuo versmių iki žiočių (Niemen od źró­ deł do ujścia, 1861) ir kt. Lingvistiniai, istoriografiniai, archeologiniai, kultūrologi­ niai, geografiniai tyrinėjimai - apskritai visas kraštotyros baras - tiesiogiai darė įtaką rašytojų kūrybai. Grožiniuose kūriniuose dažnai buvo įterpiamos nuorodos į faktografinius šaltinius, jų interpretacijas ir prasmę, taip pat - iškeliamos turiningos mito­ loginės ir folklorinės paralelės; kartais - tekstai buvo tiesiog sti­ lizuojami pagal kronikininkų veikalus, vaizduojami tariamai tikri įvykiai, asmenybės ir jų nuveikti darbai. Tokio tipo imitacijos, įvairios literatūrinės mistifikacijos, quasi moksliniai diskursai tu­ rėjo sustiprinti grožinių tekstų įtaigumą ir vertę. Lenkiškas-lietuviškas romantizmas, susiformavęs Vilniuje, viena vertus, nebuvo išskirtinis reiškinys to meto Europos lite­ ratūriniame žemėlapyje1, nubrėžęs savitas pasaulio sampratos ir kūrėjo savivokos koordinates. Specifiškai suvokdami istorišku­ mą, romantikai atsigręžė į Viduramžius, adoravo liepsningus su­ kilimus, maištus ir perversmus, individualų asmenybių išskirti­ numą bei didžiausią savo reikšmės pajautimą. Pagal atpažįstamą literatūrinę konvenciją autoriai modeliavo ir istorinių personažų savybes, jų elgseną, neretai susikertančią su bendruomenės kon­ fesiniais įsitikinimais, aksiologiniais stereotipais, - tai neretai skambėdavo kaip arogantiški, o netgi ir eretiški iššūkiai. Roman­ tinis istoriškumas turėjo aiškią kryptį - žadinti ir įtvirtinti suvo­ kėjo sąmonėje vaizduojamų asmenų egzotišką kitoniškumą, ne­ labai svarbu, ar begalinį aukojimąsi, ar bekraštį negailestingumą, žiaurumą. Lietuvos herojai privalėjo atrodyti kaip asmenybės su pabrėžtu ego, nes tik šitaip buvo įmanoma motyvuoti jų istorinį vaidmenį. Net ir vėlesniais metais, skaitydamas paskaitas Sor- bonoje ir iškeldamas lietuvių papročių grožį ir tautos charak­ terio kilnumą, Mickevičius teigė: lietuvių kunigaikščių istorija

1 Jo Šaknys siekė populiarių ir įtakingų vokieiių ir anglų literatūros atstovų kūrybos podirvį (ypač Friedricho Schillerio, Lordo Byrono, kuriais itin žavėjosi Mickevičius, taip pat - folkloro stilizuotojo Jameso Macphersono) bei rėmėsi kitų preromantikų ir romantikų inspiracijomis. „yra viena išdavysčių ir žudynių tąsa. Tai žiaurūs ir negailestingi žmonės“1. Słowackio poemoje Mindaugas (Mindowe, 1832) Lietu­ vos valdovas jam reiškiamų pagarbos ženklų nelaiko kieno nors malone ar pripažinimu, o savaime suprantamu, privalomu didy­ bės ir išskirtinės valdžios patvirtinimu. Jis kiek atžariai, bet oriai kryžiuočiui sako: „Ar yra kur nors pasaulyje antrasis Mindaugas? / O gal jūsų Popiežius yra antrasis Mindaugas?“ („Czy jest gdzie jaki drugi Mindowe na świecie? / Albo wasz Papież jest drugi Mindowe?“).1 Žvelgiant iš laiko pozicijų, Vilniaus romantizmo įtakingumą lėmė didelis dėmesys ir pagarba gimtajam kraštui - tiek reiškiami grožiniuose kūriniuose, tiek atsispindintys švietimo, mokslinės veiklos baruose. įvairūs lingvistiniai, istoriografiniai darbai, skirti lietuvių kalbai ir Lietuvos istorijai, skelbiami lenkiškai, visų pirma ugdė lietuvių inteligentiją, o, atsigręžę į praeitį, kita vertus, tary­ tum rodė ir į šviesesnės ateities perspektyvą. Vertybinės skalės viršuje romantikai regėjo tautos ir individo laisvę, dvasios nepri­ klausomybę, įkvėptą, intuicinę aplinkos percepciją. Tokiu būdu šio laikotarpio literatūroje besiformuojanti Lietuvos samprata įgauna amžių ūkanose skendinčio slėpiningo okeano požymių, kurio kontūrus ir svarbiausius topografinius taškus nurodo kro­ nikininkų bei istorikų veikalai, bet kurio esmę perprasti, pajausti ir perteikti įmanoma tiktai pasitelkus dvasinę introspekciją bei vaizduotę. Istorinių prarasčių suvokimas ir praeities prikėlimo, atgaivinimo būdų paieškos tapo konceptualiuoju daugelio kūri­ nių pamatu. Atkartodamas Friedricho Schillerio eilutes - „Was unsterblich im Gesang, soll leben, / Muss im Leben untergehn“ („Kas privalo atgyti dainoje, / turi pradingti gyvenime“) - Mic­ kevičius nurodė tokius kūrybos ir faktografijos santykius: „[Lie­ tuvos] istorija šiuo atžvilgiu duoda dėkingos poezijai medžiagos, nes poetas, apdainuodamas ano meto įvykius, gali rūpintis vien tik pačiu istoriniu objektu, pagilinimu dalyko ir menine raiška.“3

t Adomas Mickevičius, Laiškai. Esi. Proza, Vilnius: Lietuvos raSytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 189. j Cit. iS: Litwo, nasza matko..., p. 306. 3 Adomas Mickevičius, Eilėrašliai. Poemos, Vilnius: Vaga, 1987, p. 122. Toliau tekste skliausteliuose bus pateikiama santrumpa EP ir nurodomas puslapis. Tačiau, antra vertus, itin didelę reikšmę, lėmusią šios kūry­ bos originalumą, turėjo pagarbus dėmesys „vietinei“ tematikai, stereometriškai suvoktam gimtosios žemės išskirtinumui. Juk patraukliau išrodo paslaptys, kurios yra čia, šalia, o ne anos, glū­ dinčios tolimuose kraštuose. Savo pirmajame poezijos rinkinyje Baladės ir romansai (1822), kuris yra laikomas Vilniaus romantiz­ mo pradžia, Mickevičius įdėjo įžanginį programinį straipsnį „Apie romantinę poeziją“. Jame itin akcentuojama, pasak autoriaus, Antikos laikais iškilusi ir iki dabarties nutįsusi „liaudies poezijos“ tradicija, suprantama, be kita ko, ir kaip stebuklinių, fantastinių pradmenų raiškos erdvė. Pagrindinės jos formos - baladės, ro­ mansai, o skiriamasis stiliaus požymis - tam tikras naivumas1. Tautiškai (patriotiškai) nusiteikusių romantikų sukurtos fa­ bulos bei vaizduojami reiškiniai įkomponuojami į platesnius ša­ lies likimo, jos dabartinės būklės lygmenis, tad sukurti veikalai tarsi įgauna realaus (arba virtualaus) reiškinio statusą, savo au­ toritetingumu kone prilygstantį mokslinei interpretacijai. Daug dėmesio tokio pobūdžio istoriniam įkontekstinimui skiria Micke­ vičius: siekdamas pagrįsti Konrado Valenrodo istorijos quasi tikro­ viškumą, apipina savo poemą palyginti plačiais komentarais, pas­ tabomis bei nuorodomis. Vaizdavimo struktūroje ryškėja būdinga ontologinė seka: a) nuo realių faktų ir istorinių įvykių einama prie b) kronikininkų, istorikų aprašytų ar tautos atmintyje glūdinčių pasakojimų iki c) individualių meninių interpretacijų. Konrado Valenrodo veiksmo istoriškumas grindžiamas jau „Pratarmėje“, išdėstant, pagal to meto mokslinius duomenis, ga­ nėtinai patikimas objektyvias žinias:

Lietuvių tauta, susidedanti iš lietuvių, prūsų ir lėtų genčių, ne­ gausinga, apgyvenusi nedidelį, ne per daug derlingą kraštą, ilgai Europai nežinoma, apie tryliktą amžių kaimynų užpuolimų buvo pažadinta veikliau pasireikšti. Kai Prūsai nebegalėjo atsispirti Teu­ tonų ginklui, Lietuva, išėjusi iš savo girių ir pelkių, kardu ir ugnimi naikino aplinkines valstybes ir netrukus pasidarė baisi visoj šiaurėj. (HP. p. 131)

Idem, Laiškai. Esė. Proza, p. 123-144. Atskirus įvykius ir reiškinius aiškinančiuose kūrinio komen­ taruose autorius nurodo nemaža šaltinių, iš kurių jis sėmėsi vie­ nokios ar kitokios medžiagos, ja visų pirma motyvuodamas pa­ grindinio herojaus „realias“ gyvenimo aplinkybes:

Nors, atkurdam as [paryškinta mano - A. K.] Valenrodo istoriją, leidau sau šiokių tokių prasimanymų, tačiau tikiuosi pateisinsiąs juos panašumu j tiesą. Pasak kronikų, Konradas Valenrodas nebu­ vo kilęs iš įžymios Vokietijos Valenrodų giminės, nors dėjosi esąs jos narys. Jis buvęs pavainikis. Karaliaučiaus kronika („Valenrodo biblioteka“) sako „Er war PfaafFenkind“ (jis buvo kunigo vaikas). Kronikas citavome daugiausia iš Kocebiu veikalo „Preussens Gesi- chichte“, „Belege und Erlaeuterungen“. (EP, p. 138-139)

Panašią argumentacijos taktiką renkasi ir Czeczotas, savo žaismingai grakščioje poetinėje kronikoje Giesmelės apie senuosius lietuvius (Śpiewki o dawnych Litwinach) apdainuodamas Lietuvos praeitį. Poemos pradžioje autorus pabrėžia, jog rėmėsi istoriniais šaltiniais, kurie jį įkvėpę giesmei:

Kiekviena giesmelė parašyta istorinių pasakojimų pagrindu. Strijkovskio kronika čia pateikta pagal 1852 metais Karaliaučiuje Osterbergerio spaustuvės leidimą. Pono Narbuto dešimties tomų veikalas „Lietuvių senovės istorija“ - pagal neseniai Vilniuje išėjusį leidimą. Laikiausi Strijkovskio chronologijos, nors daugeliu atvejų klaidinga ir P[ono] Narbuto pataisyta; giesmelėse, kaip atrodo, da­ tos nelabai svarbios, na, o rašytoju, kuris ne tik turinį, bet dažnai mintis, posakius bei netgi keleto jo paties dar girdėtų dainų pradžių dalis pateikdavo, su noru rėmiausi ir kruopščiai stengiausi išsaugo­ ti jų senovinius ypatumus.1

Czeczotas, pasakodamas apie Lietuvos istorinius įvykius, imituoja ne romantizme labiau paplitusį kronikininko stilių, o, sakytum, juos folklorizuoja, populiarina: naudoja į atmintį smingančią ritmiką, intonacines atkarpas, staigiai krentančias ir kylančias akcentines kadencijas, daug poetinei kalbai būdin­ gų meninių priemonių (personifikacijas, hiperboles, metaforas,

Jan Czeczot, Śpiewki a dawnych Litwinach, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos lei­ dykla, 1994, P-2?' kitokias adresatą angažuojančias vaizdingas figūras). Tokį poetinį šokčiojantį pasakojimą, dažnai sutinkamą vaikų literatūroje arba liaudies kūryboje, labiausiai galima atpažinti skaitant originalą:

Zapłacz, Litwo, tyś poniosła Startą niezwróconą, Księcia twego Giedymina Zgonem pod Wiełoną.

Miły książę, co nas bronił Od Krzyżaków męki, Skończył dni swe pod Wełoną Od tych wrogów ręki.

Jakąś dziwną broń przynieśłi. Co z dałeka bije, Błysnął płomień, huk się rozszedł, Książę wnet nie żyje.1

(Pravirk, Lietuva, tu patyrei / nesugrąžinamą netektį, / Tavasis kunigaikštis Gediminas / Žuvo prie Veliuonos. // Mielasis kuni­ gaikštis, kuris mus gynė / Nuo kryžiuočių kankynių, / Savo dienas baigė / Nuo tų priešų rankos. // Jie atsinešė kažkokį keistą ginklą, / Kuris iš toli smogia: / Blykstelėjo liepsna, nuaidėjo trenkimas, / Kunigaikštis išsyk negyvas).

Lietuvos istorijos atkūrėjų-romantikų akiratis turtingas ir platus, jame besimainantys teminiai tipažai, žanrai, meninės formos, raiškos būdai reflektuoja svarbiausius bendruomenės interesus - kultūrinius, meninius bei pažintinius, edukacinius. Kūrinių apie Lietuvą populiarumą skatino nekvestionuojamos patriotizmo nuostatos ir ryškus emocingas stilius. Atskirų kū­ rinių paplitimą, jų paklausą, autorių renomė sąlygojo, be abejo, daugel paraliteratūrinių veiksnių, ne tik meninė vertė ir esteti­ nis sugestyvumas. Todėl vargu ar įmanoma netgi lyginti vieno i i ' Ibid., p. 102-103. Sis ilgokas kūrinys iS rankraSčių paskelbtas atskira knyga su para­ leliniu eiliuotu Reginos Koženiauskienės vertimu į lietuvių kalbą; štai kaip skamba minimo fragmento poetinis variantas: .Lietuva, tu apraudoki / Netektį geluonę, / Gediminas tavo mielas / Žuvo prie Veliuonos. // Kunigaikžtis, mus apgynęs / Nuo kryžiuočių nirčio, / Pasitiko prie Veliuonos nuo jų rankos mirtį. // Oi koks keistas ginklas prieäol / Jis iš tolo žudo. / Plyksteli ugnis, ir vadas / Girdi trenksmą gūdų." ar kito rašytojo įtakingumo laipsnį, kuriant Lietuvos vizijas, juo­ ba - visuminį šalies atvaizdą XIX amžiuje, susikūrusį iš daugybės įtekmių. Prasmingiau - aprašyti ir gvildenti atskirus jo sandus, pateiktų interpretacijų patrauklumą to meto visuomenei ir vėliau gyvenantiems žmonėms. Išskirtinis ir svarus vėlyvojo romantiko Kraszewskio, itin produktyvaus rašytojo (jis parašė per 200 tomų), indėlis į lietu­ viškos tematikos sklaidą lenkakalbėje literatūroje; tiesa, šio po­ būdžio jo veikalai turbūt labiau imponavo lietuvių, o ne lenkų šviesuomenei, skaitytojams. Pastariesiems kur kas svarbesni buvo ir yra, pavyzdžiui, jo romanai iš Lenkijos istorijos (Senoji pasaka - Stara baśń, Grafienė Cosel - Hrabina Cosel ir kt.) nei lie­ tuvių kultūrininkų, tautinio atgimimo atstovų adoruojama1 epo ištarmės siekianti trilogija Anafielas (Vitalio rauda - Witolorauda 1840; Mindaugas - Mindows, 1843; Vitoldo mūšiai - Witoldowe boje, 1845) ar Kunigas (1882), romanas apie didvyriškus Pilėnų gynėjus. Lenkų literatūroje tik blyškų pėdsaką paliko ir kiti Kra­ szewskio tekstai, kuriuose remiamasi lietuviškomis, daugiausia Vilniaus, realijomis, - kaip antai apysakos: Šventojo Mykolo baž­ nyčia Vilniuje (Kościół Święto Michalski w Wilnie, 1833, 2 1.), Istori­ ja apie išbalusią mergelę nuo Aušros Vartų (Historia o bladej dziew­ czynie spod Ostrej Bramy, 1841), Poetas ir pasaulis (Poeta i Świat, 1839), Metamorfozės (1859) ir kt. Neįkainojami šio autoriaus nuopelnai lietuvių istoriografi­ jai ir kultūrai - tai ir veikalai apie Lietuvos, Vilniaus istoriją, ir kelionių aprašymai, prisiminimai ir daugybė straipsnių, publi­ kuotų periodiniuose leidiniuose (pats redagavo ir išleido žurnalo Atheneum 66 tomus, 1841-1852). Kone visuose šiuose darbuose, kalbėdamas apie krašto istoriją, žmones, rašytojas elgiasi kaip at­ sidavęs, smalsus ir lojalus tyrinėtojas ir išlaiko pagarbų toną vaiz­ duojamo objekto atžvilgiu.

1 Iš gausių tokią nuostatą patvirtinaniių paliudijimų norėtųsi pacituoti Andriaus Viš-. telio laišką Kraszewskim: .Mylėjau Tave, Brangiausias Tėveli, ir prieš pamatydamas Jūsų praamžišką veidą, nuo to laiko, kai pradėjau skaitinėti Jūsų naują, bet seną kaip pasaulis Evangeliją, t. y. raštus, o nuodugniai ištyrinėjęs Senapilę (Anafielq) pamilau visa širdimi ir siela kaip tėvą ir Lietuvos karalių, arba, tiksliau sakant, pagal pripažin­ tus principus - kaip viršininką ir Kęstučio vaikų įpėdinį” - Lietuvių kultūros veikijų laiškai J. I. Kraševskiui, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 206. Daugiausia rezonanso lietuvių kultūroje susilaukęs ir tam tikrą visuminį, specifinį lietuvybės genotipą iškėlęs Kraszewskio kūrinys, žinia, yra Anafielas, - jo vertę ir reikšmingumą įvairiais aspektais gvildeno nemažas būrys mūsų tyrėjų. Šioje trilogijo­ je, aušrininkų įvertintoje nelyg esmingųjų tautos mitologijos, dvasinio, religinio gyvenimo ir žygių kvintesencija, didžiausias sugestijos krūvis tenka genezės aspektams. „Remdamasis tuo­ met prieinama lietuvių mitologijos, ar tiksliau, to, kas ja laikyta, medžiaga, Kraševskis poemoje įpoetino lietuvių kultūros pra­ džios momentą - mito virsmą istorija, pateikiamą per legendi­ nio fiktyvaus herojaus, lietuvių tautos protėvio Vitolio gyvenimo siužetą.“1 Biografijos žanro elementai veikalą priartina prie nara- cinių struktūrų, žinomų dar iš Antikos, bei prie „gyvenimų“ apra­ šymuose („žyvatuose“) konstruojamo diskurso. Antra vertus, jis pagoniškos Lietuvos valdovus neretai trak­ tuoja kaip krikščionybės būtinybę ir savų dievų žlugimą suvo­ kiančius žmones. Jo Mindaugas į atnešamą tikėjimą - kitaip nei minėtasis Słowackio herojus - žiūri su, pasakytume, kažkokiu prielankiu fatalizmu, nes regi ir numano, jog naujasis Dievas yra galingesnis. Rašytojo sukurtame monologe piešiami kone apoka- liptiški pagonybės žlugimo paveikslai, tarp kurių įkomponuotas groteskinę prasmės aurą skleidžiantis senasis dievas:

Aš, Treniota, esu ne pagonių Kniazius, o / Krikščioniškos Lietuvos karalius. [...] Dievas norėjo, Dievas mostelėjo ir viskas pražuvo: / Balvonus arkliai po slėnius išnešiojo, / Šventos giraitės ant žemės suvirto, / O tikėjimo galva, Krivis, per krikštą nuplautas, / Ėjo liaudį į tikėjimą atversti su kryžiumi ant krūtinės (Jam to, Trojnacie, lecz nie pogan Kniaziem, / Królem litewskim, Litwy chrześcijańskiej. [...] Bóg chciał, Bóg skinął i wszystko upadło: / Bałwany konie rozniosły w doliny, / Święte gaje na ziemię zwaliły / A głowa wiary, Krewe chrztem obmyty, / Szedł lud nawracać, niosąc krzyż na piersi.)1

Istorinės raidos iškilieji taškai bei ypatumai Kraszewskio kū­ riniuose traktuojami kitaip negu, tarkim, Mickevičiaus, Słowackio, Czeczoto ar Syrokomlios kūriniuose. Skirtingai nuo šių rašytojų,

Brigita Speičytė, op. cit., p. 344. Cit. i$: Litwo, nasza matko miła..., p. 320. užėmusių savotišką kronikininkų pozicijąirpasakojančiųapie kone tikroviškai išrodančius praeities įvykius, Kraszewskis it kreatorius kuria naujas būtis. Tiek Mickevičiaus Gražina ir Konradas Valenro­ das, tiek Słowackio Midowe, Hugo, tiek Syrokomlios Gimęs Jonas Ąžuoliaragis (Urodzony Jan Dęboróg) ar Margiris tarsi pratęsia (ne chronologine prasme), papildo istorinius įvykius, juos supoetina ir/ arba įrašo į pagal kitus šaltinius identifikuojamą istorinį kontekstą. Tuo tarpu Anafielo autoriaus intencijos yra kiek kitokios, ky­ lančios iš siekio užpildyti apytuščią, kone „švarią“ istorijos lentą, savo sutvertais dievais ir herojais apgyvendinti „nežinomą žemę“. Iš savo vaizduotės, iš stilizuotų folklorinių pasakojimų ir legendų jis tarytum sukuria naują, stebukliniais-fantastiniais atributais pažymėtą erdvę, kokia yra būdinga daugelio tautų kolektyvinei epinei kūrybai. Kraszewskio kreacionistiniai siekiai akivaizdūs: pasakotojas, herojai tarsi prisiima Tvėrėjo (Praamžiaus) vaidme­ nį, žmonių sukūrimą interpretuoja pagal antikinėje mitologijoje užfiksuotas nuorodas ir aliuzijas, taip pat - pagal būdingus Bibli­ jos įvaizdžius (Dievas-tėvas ir Dievas-sūnus). Genezinės Lietuvos mitologemos čia turi kitokį matmenį nei tos, kurios buvo plėtoja­ mos sekant Strijkovskio tradicijomis, - lietuvių tautos kilmė ta­ patinama su apskritai viso pasaulio ir žmonių sukūrimu:

Tada Praamžius pažvelgė pro dangaus langą / Pažiūrėjo ir savo že­ mės negalėjo pažinti. [...] Tarė žodį, ranka nubloškė vartus prarajos, / Kur dvasios sėdėdamos laukė įsakymų, / Dvi iš jų iššaukė, liepė joms j žemę [eiti]. / Vanda ir Vėją nuėjo. [...] Ji jiems tarė: - Šoki­ nėkite per akmenis, / Ir kiekvienas akmuo pavirs žmogumi. / Kiek kartų senoji šoko, / Tiek užgimė jaunų moterų, / O kiek sykių tas senis peršoko, / Tiek sūnų pakilo nuo žemės. / Taip iš jų kilo devy­ nios poros žmonių, / Ir devynios pirmųjų Lietuvos kartų. [...] Tasai nematomas, praamžinas, nesikeičiantis, / Kuris prieš daugelį metų užrašė, kas bus, / Kurio nuosprendis nei per plauką nepasikeis, / Yra Okkapirmas, Visų dievų dievas. / Jo sūnus Praamžius valdo žemę, / Prižiūrėdamas, kad būtų vykdomi tėvo lėmimai. (Naonczas Praamżu spojrzał z okna niebios / Spojrzał, i swojej nie mógł poznać ziemi [...] Rzekł, ręką wrota otchłani odrzucił, / Gdzie duchy, siedząc, rozkazów czekały, / Dwa z nich wywołał, kazał im na ziemię. / Wanda i Wieją poszły. [...] Ona im rzekła: - Skaczcie przez kamiene, / A każdy kamień w człeka się przemieni. / Ilekroć stara skoczyła niewiasta, / Tyle się kobiet narodziło młodych, / A ile razy ów starzec przeskoczył, / Tyle się synów od ziemi podniosło. / Tak od nich dziewięć par powstało ludzi, / I dziewięć pierwsze Litwy pokolenia. [...] Ten niewidzialny, odwieczny, niezmienny, / Który napisał przed laty, co będzie, / Którego wyrok na włos się nie zmie­ ni, / Jest Okkapirmas, Bóg nad wszystkie bogi. / Syn jego Praamżu panuje nad ziemią / Strzegąc spełnienia ojcowskich przeznaczeń.)1

Daugiasluoksnis Anafielo pasaulis nėra pakankamai rišlus, veikiau heterogeniškas, kadangi stricte mitologinius vaizdinius keičia buitiniai epizodai, o aukštosios retorikos naratyvas dažnai atmiešiamas „prižeminto“ stiliaus sekvencijomis. Kaip apibūdinti trilogijoje, pirmiausia Vitolio raudoje ir Min­ dauge, įvaizduotą ir įbūtintą Lietuvos sampratą? Ji aiškiai sutam­ pa su dažnai to meto istoriografijoje (tarkim, Teodoro Narbuto veikaluose) formuluojamomis idėjomis apie lietuvių tautos ge­ nezę, specifinę istorinę būtį. Jos konceptualiai susisiekia su XVI amžiuje populiarinta legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų ir šlo­ vingus proprotėvio Palemono žygius. Tiesa, XIX amžiaus istorikų darbuose vyrauja siekimas pateikti viduje rišlų ir dokumentuotą (arba paremtą kripto dokumentais) praeities atvaizdą, kuris tik palyginti fragmentiškai yra dailinamas stebukliniais ornamen­ tais. Tačiau nuo tokio tipo istorinių vizijų iki jų meninių perfor- mulavimų - tik vienas žingsnis. Juoba kad Vitolio raudos autorius mini, jog remiasi Lietuvos padavimais, tikra medžiaga, išsaugota tautos atmintyje. Literatūrinė kūryba, suteikianti absoliučią lais­ vę fantazijai, savaip absorbuoja faktografines žinias, verčia jas paklusti autoriaus intencijoms, kurios šiuosyk buvo labai kryp­ tingos: Kraszewskis pramano slėpiningą šalį Anapilį, vėliau kuria herojaus stebuklinį užgimimą (motina - deivė Milda), dar vėliau, pasirėmęs keletu kronikininkų, jų pateiktais faktais, imituoja istoriografinį pasakojimą. Lietuva jam - antgamtiškų būtybių, fantastinių reiškinių, didžiavyrių jūra, kurioje banguoja istorinių įvykių vilnys ir plaukioja buities reiškinių šešėliai. Šitaip sukuriamas ganėtinai specifinis, artefakto logika grin­ džiamas tautinis mitas, turintis kosmogonijos ir herojinio epo bruo­ žų. Jis akivaizdžiai linksta į vaizduojamo pasaulio visumiškumą, o

Cit. iš: ib id ., p. 318-319. diskurso lygmeniu - į tokio pobūdžio kūriniams būdingą pakilią re­ toriką ir aukštąjį stilių. Individualus autoriaus fantazijos konstruk- tas pretenduoja tapti lygiaverčiu ilgaamžiams bendruomeninėje sąmonėje glūdintiems ir išsaugotiems pasaulio sampratos, tautos istorijos modeliams. Be abejo, šie siekiniai negalėjo būti legitimuo- ti tiek dėl nelietuviškos kalbos, tiek dėl akivaizdaus dirbtinumo ir mistifikuotumo, kuris intelektualioje terpėje negalėjo būti prily­ gintas autentiškiems liudijimams. Derėtų sutikti su Brigita Speičy- te, kuri taip vertina šį kūrinį: „Kraševskis poemą pristatė kaip tam tikrą antrinę lietuvių mitologinio epo rekonstrukciją, taip ši poema buvo suvokta ir daugelio vertintojų - tiek amžininkų, tiek apie ją rašiusiųjų XX amžiaus pradžioje. [...] Nors skaitytojų aušrininkų ši poema buvo pakylėta į antikinio herojinio epo rangą, joje nėra epui būdingos herojinės-tautinės bendruomenės.“1 Ar romantikų kuriama literatūros vizija yra pakankamai vientisa, koherentiška? Ar joje egzistuoja kokie nors traukos ir įtakų laukai, struktūriniai vektoriai, sąlygoję kūrėjų ir plačiosios skaitytojų auditorijos akiratį? Turbūt taip. Greta akivaizdžiai į konkrečią auditoriją orientuotų tautinio istorizmo, patriotinių nuostatų, raiškiai manifestuotos ir kitos, platesnės, kūrybinės dimensijos, praturtinančios tautinį arealą universaliais aspek­ tais. Numanomas, patriotiškai angažuotos literatūros projektas postuluojamas ne kaip uždaros, hermetinės teritorijos domenas, kuriame vyrautų vien įcentriniai siekiniai, vietinė problematika. Kaip tvirtina lenkų komparatyvistė Maria Cieśla-Korytowska, „Mickevičius sukūrė išplėstinę tautinės literatūros koncepciją; kūrė ją nuo janystės metų sąmoningai, ir savo poetine praktika, ir teorija, kritika: ji formavosi atsispiriant į gimtuosius komponen­ tus, tarp jų - kilusius iš liaudies kultūros, tačiau ir į europietiškus, bendruosius, pasiimtus iš gyvenimo bei literatūros“1. XIX šimtmetis bene stipriausiai, kone hipnotizuojamai, įspau­ dė literatūroje sukurtus Lietuvos mitografinius vaizdinius į lenkų kultūrinę ir literatūrinę sąmonę, - viena vertus, kartu su pratęs­ tais didingos LDK žygių atminimais, antra vertus, su daugelio i

i Brigita Speiiytć, op. cit., p. 144-145. a Maria Cieśla-Kory towska, .Narodowy i ponad narodowy charakter'Dziadów' Mickiewic­ za’ , in: Narodowy i ponadnarodowy charakter literatury, Kraków: Universitas, 199Ć, p. 96. kūrėjų veikaluose vaizduojamu ir apoteozuojamu šalies grožiu, tradicijų ir papročių gyvybingumu. Nuo šitol itin dažnai, be to, ir labai ilgai, iki pat šiandienos, Lietuva regima Mickevičiaus ir kitų lenkakalbių romantikų kūrinių emocijų ir sugestijų akipločiu. Iškalbingas atvejis. Jis susijęs su vieno iš žymiausių Krokuvos ir visos Galicijos (Austrijos-Vengrijos pietrytinės Lenkijos autono­ minės srities) istorikų, intelektualų, politinių veikėjų, Jogailaičių universiteto profesoriaus Stanisławo Tarnowskio apsilankymu Vilniuje. Savo knygoje Iš atostogų (Kijevas-Maskva-Vilnius (1888) jis aiškiai išsako, kad suvokia Lietuvą visų pirma pagal romantinių lektūrų mastelį: „svarbiausią vietą jam užima ‘Ponas Tadas’ - kaip esminis lietuviškos erdvės modelis, ‘Konradas Vallenrodas’ - kū­ rinys, pabrėžiantis patriotinės ‘atminties’ svarbą, įkūnytos po­ etiniame ‘žodyje’ ir ‘giesmėje’, taip pat - III ‘Vėlinių’ dalis su jos martirologiniais motyvais."1 Kitaip performulavus, galima tvir­ tinti, jog šalis vertinama ir matuojama pagal jos supoetintus di­ džiavyrių žygius, istoriją, netolimą idilišką ir nuotykingą praeitį bei gamtovaizdžių žavesį, jos žmonių entuziastingą, pasiaukojamą priešinimąsi dabartiniams pavergėjams. Lietuva romantikų sufor­ muotame pasaulėvaizdyje tampa „širdžiai mielu“, bėgai patraukliu ir išskirtiniu kraštu ir dėl daugelio kitų priežasčių bei aplinkybių. Tarp jų dera akcentuoti emocinį motyvacijos sandą, lėmusį itin pa­ lankų lenkų požiūrį į Lietuvą. Jį sumariškai reprezentuoja to pa­ ties istoriko žodžiai: „Koroniažo [lenko, gyvenančio buvusios Len­ kijos Karalystės teritorijoje] širdyje Lietuvos atžvilgiu yra kažkoks ypatingas jausmas, [...] kai tėvai [Abiejų Tautų Respublika - A. K] mirė, vyresnysis brolis privalo mylėti jaunesnę seserį našlaitę.“1 Podraug tokios broliavimosi nuostatos, atėjusios iš ankstes­ nių laikų, bet pakeltos kone į imperatyvinį lygmenį Mickevičiaus Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose (1832), atitinkamai ins­ piravo daugybę įvairių tekstų autorių. Tačiau lygiai taip pat jos tapo daugelį lietuvių erzinančių paternalistinių bei globėjiškų nuotaikų versme, kuri į paviršių išversdavo nemaža nesusipra­ timų ir netgi konfliktų. Šių paradigminių imperatyvių nuostatų pulsavimas nusitęs toli į ateitį. i i Tadeusz Bujnicki, Szkice wileńskie, Kraków: Collegium Columbinum, 2002. p. 40. a Cit. iä: ibid., p., 30. Adomo Mickevičiaus Lietuva: Egzotiškumas - universalijos

Kas Mickevičiui buvo Lietuva? į šį (retorinį) klausimą, taip ilgai intriguojantį daugelį žmonių, aišku, galima trumpai atsakyti vien paties poeto žodžiais, skambančiais nuo 1834 m.: „Tėvyne Lietu­ va, mielesnė už sveikatą! / Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko...“, EP, p. 421 („Litwo, ojczyzno moja, ty jesteś jak zdrowie / ile cię trzeba cenić, ten tylko się do­ wie, / Kto cię stracił...“). Bet, siekiant plačiau eksplikuoti poeto tėvynės sampratą ir jos turinį, būtina atsižvelgti į istorinį kon­ tekstą ir teorines šio fenomeno interpretacijas. Taip pat, atsiri­ bojus nuo primygtinių, alternatyvių Mickevičiaus sulietuvinimo arba sulenkinimo tendencijų (kai pirmuoju atveju paprastai re­ miamasi gimimo vieta ir jo paties poetinėmis deklaracijomis, o antruoju - kalba), reikėtų atidžiau įsižiūrėti į Lietuvos traktavimą jo kūriniuose. Šiuosyk turėtų būti svarbesnis ne etninės ideologe- mos, o meninio potencialo ir kūrybos ištarmės. Teorinėje literatūroje greta dažnų ir paprastai neapibėžtų mažosios tėvynės interpretacinių variantų1 sutinkama ir kitokių metodologinių prieigų. Lenkų sociologas, menotyrininkas Sta- nisławas Ossowskis, gvildendamas tautinio identiteto proble­ matiką studijoje Sociologinė tėvynės sampratos analizė, įvedė dvi sąvokas: „asmeninė, privačioji tėvynė“ ir „ideologinė tėvynė“ (tai apytikriai gali atitikti vokiečių Heimat ir Vaterland). „Ideologinė tėvynė“, pasak tyrėjo, „tai ne geografinė sąvoka“, o veikiau - po­ jūčių, nuostatų, reiškinių visuma, būdinga tam tikrai bendruome­ nei1. Šiuo atžvilgiu, mano supratimu, Mickevičiaus „ideologinę tė­ vynę“ (kiek modifikuojant Ossowskio koncepciją) derėtų suvokti kaip tam tikrą aukštesnio lygmens simbiozę. Joje sulydomi ganė­ tinai platūs etninių, kultūrinių, politinių reiškinių konceptai: lie­ tuviškas patriotizmas nuo pat jaunystės poetui siejosi su Abiejų Tautų Respublikos patriotizmu (dėl šios valstybės jis kovojo visą

Tarp gausių studijų šia tema dera išskirti: Stanisław Dziedzic, Mickiewiczowskie pojmo­ wanie malej i dutej ojczyzny. Literatūra, 1995. t. 35 (a), p. 58-75. Stanisław Ossowski, Dzieła, t. 3, Warszawa: PWN, 1967, p. 203. savo gyvenimą), kurį dar nuo studijų metų lektūromis ir profe­ sorių skleidžiamomis idėjomis integravo į europinių idėjų arealą. Tokia pilietiškumo samprata būdinga visai Vilniaus universiteto aplinkai - nuo masoniškų „Nenaudėlių“ (Szubrawcy) grupuotės atstovų iki racionalizmo išpažinėjų (tokioms nuostatoms pir­ miausia atstovavo profesorius Janas Sniadeckis). Poetas savo kūryboje gimtinę vaizdavo ne kaip uždarą, her­ metišką sklypą, o kaip plačią erdvę, susiliejančią su kitomis ben­ dros dvasinės kultūros sferomis, stengėsi jai suteikti bendražmo- giškos patirties statusą. Jau savo ankstyvoje poemėlėje Mieško, Naugarduko valdovas. Sekant Volteru (Mieszko, książę Nowogródka. Naśladowanie z Woltera, 1817) Mickevičius siekia internacionali­ zuoti savo gimtojo krašto istoriją, atkuria ją pasinaudodamas kitataučiais modeliais. Jis juos adaptuoja kiek dirbtinokai, pa­ grindinius kūrinio „herojus pakrikštija savais vardais: Voltero kunigaikštis Alamonas tapo Naugarduko kunigaikščiu Mieška, riteris Emonas - Porajumi [Mickevičių giminės herbas - A. K], gražuolė Amina - Zile“1. Kūrinyje, beje, turinčiame aiškių saty­ rinių bruožų, pavaizduoti personažai žūtbūtinai kovoja su gro­ bikais totoriais (Voltaire’o kūrinyje - priešai buvo turkai), o pa­ sakojimas apie protėvių žygius gretinamas su mitais apie graikų kovas; motto cituojami Horacijaus žodžiai iš „Laiško Pizonams“ papildomi mintimis apie tai, kad menininkui pridera vaizduoti gimtos šalies praeities įvykius. Po dvejų metų sukurtoje sakmėje Živilė (ją savo bičiuliams filomatams skaitė 1819 m. sausio 24 d. susibūrime) Mickevičius renkasi kiek kitokią taktiką. Savo heroję jis įrašo į Antikos kon­ tekstą, siekia parodyti savos tautos lygiavertiškumą lyginant su seniausiomis pasaulio nacijomis. Autorius aiškiai formuluo­ ja intencijas: „grėkonų ir romėnų istorijos rašytojai, tvirtinda­ mi mūsų dvasią, ganėtinai daug papasakojo apie dorybingąsias, mažne vyriškos širdies moteriškes; o ir mūsų Lietuvoje nestigo panašių pavyzdžių, jeig tik praeityje jų kas nors paregėti ir aukso plunksna aprašyti norėtų.“1 Iškalbingos taip pat kūrinio publi­

1 Arnoldas Piročkinas, Devyneri Adomo Mickevičiaus metai, Vilnius: Vaga, 1995, p. 83. j Adomas Mickevičius, Laiškai. Esi. Proza, p. 25. kavimo aplinkybės: sakmė buvo paskelbta Vilniaus savaitraštyje (Tygodnik Wileński) nenurodant autoriaus, o tiktai pažymėjus, kad tai „ištrauka iš senobinių lenkų rankraščių, kurią redakcijai pateikė P. S. F. Ż.“. Tai buvo aiški sugestija, jog sakmę atradęs ir paskelbęs žinomas to meto senienų rinkėjas ir leidėjas Szymonas Feliksas Żukowskis, Vilniaus universiteto adjunktas. Adresatą su- vedžiojanti užuomina, kad tai nėra autorinis veikalas, o autentiš­ kas paliudijimas, parodo, jog Mickevičius, kaip ir jo amžininkai, praeities (liaudies, anoniminę) kūrybą traktavo kaip aukščiausią prabą turinčius dalykus. Romantizmo epochoje literatūrinės mistifikacijos, senų me­ traščių, folkloro stilizacijos literatūriniame gyvenime apskritai buvo neretos. Prieš keliasdešimt metų škotas Jamesas Macpher- sonas paskelbė neva legendinio dainiaus Osiano giesmes (1765), gan ilgai laikytas originaliu tautos dvasią išreiškiančiu veikalu; Vilniuje nemaža tariamų „autentiškų“ atradimų publikuodavo Šubravcų sambūrio atstovai, pavyzdžiui, žymus istorikas Mi- chałas Balińskis, pasirašinėjantis lietuviškai skambančiais pseu­ donimais - Užtarytojas Mokintinis, Žygivibundas Mingaila iš Ariogalos ir pan. Sakmė Živilė, paliudijanti visos to meto literatū­ rinės konvencijos atgarsius Lietuvoje, anonimišku kūriniu buvo laikoma net iki 1867 m., ją, beje, kaip autentišką kronikinį pasa­ kojimą į savo istoriografinius veikalus įtraukė ir Simonas Daukan­ tas. Turbūt dėl išmoningos senųjų raštų stilizacijos, į vaizduotę įsirėžiančių veikėjų, dėl herojinio istorinio skambesio, aukštinan­ čio meilę tėvynei, - visa tai lėmė itin didelį (šio, pasakykime, ne itin vertingo) kūrinėlio populiarumą XIX amžiaus pabaigos Lietu­ voje - gausius vertimus, perdirbimus, inscenizacijas*. Mickevičiaus Živilė „yra Diana, mat ir dailumu stebuklingai deivei tajai mažne prilygo“, be to, ir prieš vedybas ji buvo nusista­ čiusi, ketindama išlikti mergystės „stone iki gyvenimo pabaigos“*. Šis „pasakojimas iš Lietuvos istorijos“ (taip skamba kūrinėlio pa­ antraštė) suręstas pagal emocingą priešpriešą, kurią lemia kon­ fliktas tarp asmeninės meilės ir meilės tėvynei. Čia poetas irgi 1

1 Žr. Mieczysław Jackiewicz, Literatura polska na Litwie XVI-XX wieku, Olsztyn: Wy­ dawnictwa WSP w Olszytnie, 1993, p. 72-74. 1 Adomas Mickeviüius, Laiškai. Esi. Proza, p. 25-26. vaizduoja savo gimtąjį Naugarduką, kitas aplinkines vietoves, ku­ rias valdo kunigaikštis Karijotas. Autorius pina būdingą romanti­ nės literatūros fabulą su meilės, išdavystės, klastos, pasiaukojimo ir kitais motyvais, išrutuliotais iki lemtingo finalo - herojų mir­ ties1. Panašūs fabulos variantai, pagaulūs ir sugestyvūs, plačiai skaitytojų auditorijai taps pamatiniu pasakojimo varikliu, komu­ nikacinę įtampą skatinančiu veiksniu ir kituose poeto kūriniuose. Mickevičiaus rinkinyje Baladės ir romansai didžiuma teksto buvo skirta baladėms ir romansams - žanrams, kuriuos leidinio pratarmėje autorius vadino liaudies poezijos formomis, tiesa, remdamasis ispanų, anglų, vokiečių literatūrų tradicijomis1. Tu­ rint galvoje, kad šie poezijos tipai buvo itin paplitę klasicizmo, sentimentalizmo epochoje, toks priskyrimas buvo selektyvus, la­ biau akcentuojant baladžių ir romansų populiarumą, įsivaizduotą žanrų atitikimą liaudies tikėjimams, pasaulėjautai (ypač dėl egzo­ tiškų, stebuklinių ir antgamtinių elementų). Tai, be abejo, liudijo vertybinį poeto nusiteikimą naudotis folklorine kūryba arba ją imituoti. Kitaip tariant, siekimą pretenduoti į tautinės, liaudiš­ kos poezijos kūrėją, kuris geriausiai pažįsta ir poetinėmis formo­ mis sugeba išreikšti bendruomenės dvasines patirtis. Savo pagarbų santykį su lietuvių tautos vaizduotės tvariniais Mickevičius išsako prierašuose prie kūrinių: „Žuvelė“ - pagal liaudies dainą, „Marilės kalnelis“ - sumanymas pagal lietuvišką dainą, „Lelijos“ - pagal liaudies dainą, „Dūdininkas" - sumany­ mas pagal liaudies dainą. Poetas sakytum jaučiasi esąs (netgi kuklus) liaudies poezijos sekėjas ar tarpininkas tarp sakytinės kūrybos ir literatūros, kurios esminė misija - tautinių vaizdinių perteikimas. Siųsdamas romansą „Marilės kalnelis“ savo kole­ goms iš universiteto, jis pažymi, kad šį kūrinį išvertęs iš lietuvių kalbos. Pabrėžtina, kad net artimiausias jo bičiulis dar iš Naugar­ duko laikų Czeczotas tuo patikėjo ir savo atsiliepime konstatavo: i i Kunigaikščio dūkia slapčia pamilsta .lietuvi Parojų, riteriškos širdies vyrą", ir u i tai tėvas, sulaužius papročius, pasmerkia ją myriop. Kraštą užpuolus rusų kniaziui Iva­ nui su .visokiausios kariuomenės galybe", Parojus atėjūną nugali ir prašo kunigaikšti mylimosios rankos, tačiau šis savo sprendimo nekeičia; karžygis, tikėdamasis, kad bus išpildyti jo norai, pereina į priešų puse, - bet Živilė persmeigia jį kalaviju ir pati krenta .be dvasios". i Plg. Adomas Mickevičius, Laiškai. Esi. Proza, p. 142-144. „Negalima norėti, kad vertimas būtų natūralesnis ir skambesnis. Netgi nemanau, kad autorius laisvai sekė, jis turėjo visai nenu­ tolti nuo originalo.“ Be to, Czeczotas dargi pasiūlė išleisti ir taria­ mą autentišką folklorinį tekstą, kuris inspiravęs Mickevičių. Jis „‘Marilės kalnelį’ priėmė / suvokė kaip vertimą iš lietuvių kalbos [...] ir reikalavo iš Mickevičiaus pateikti lietuvišką šio eilėraščio originalą. Galbūt Mickevičius net prieš savo bičiulius apsimeti­ nėjo, kad originalai iš tikrųjų egzistuoja“1. Debiutiniame rinki­ nyje nutiesti aiškūs poeto meninių siekinių vektoriai - gilintis į tautoje išsikristalizavusius pasaulio suvokimo būdus, reflektuo­ ti jos atmintyje užfiksuotus ir gyvybingai tebeplėtojamus isto­ rinės būties paliudijimus. Perteiktus padavimais, legendomis, fragmentiškais pasakojimais apie konkrečias topografines ar gy­ venimiškas situacijas, taip pat - kronikose, kituose rašytiniuose šaltiniuose patvirtintais istoriniais dokumentais. Visa tai, aišku, interpretuojama laikantis epochos literatūrinių konvencijų, pa­ gal kurias imitacijos, stilizacijos ir literatūrinės mistifikacijos gali būti traktuojamos ir kaip autoriniai originalūs kūriniai. Baladėse ir jausminguose eilėraščiuose poetas sakytum renkasi Johanno Gottfriedo Herderio nusakytus kriterijus: „ir jei ponia Sapfo, ir lietuvaitė vienodai dainuoja apie meilę, jos dainų taisyklės išties turi būti tikros; meilės prigimtis sudaro jas, ir jų galia siekia ligi žemės krašto.“1 Mickevičiaus baladėse, romansuose lyrinis subjektas tapa­ tinamas su tautosakos nelaimingu įsimylėjėliu ar nusidėjėliu: įkomponuoti į visa apimančią būtiškąją-transcendentinę erdvę jo išgyvenimai rodomi šiurpokų vaizdų kontekste, kuriuose gyvieji bendrauja su mirusiais, kur žmogaus lemtis susilieja su gamtos pasauliu. Baladėje „Lelijos“, parašytoje pagal populiarius folklo­ ro motyvus (žmoną, užmušusią vyrą, baudžia aukštesnės galios), sukuriamas liaudiško trilerio ekvivalentas: „Vyrą nužudžius, žmo­ na / Bėga laukais kruvina, / Pro krūmus nušmėžuoja, / Skuodžia lanka, mišku“ („Potem cala skrwawiona, / Męża zbójczyni żona, / i i Mickiewicz czyli wszystko. Z Jarosławem Markiem Rymkiewiczem rozmawia Adam Popra­ wa, p. 56. > J. G. Hcrderis, .Apie anglį) ir vokiečių viduramžių poezijos panašumą ir apie įvairius iš to kylančius dalykus”, in: Poetika ir literatūros estetika, Vilnius: Vaga, 1978, p. 229. Bieży przez łąki, przez knieje.)“1 Aktyvus veiksmo dalyvis - gam­ tos pasaulis, kuris padeda įvykius perkelti į metafizinį lygmenį ir sukurti košmarišką foną. Apuokai, varnos, gūdi tamsa - tai bai­ mės, fatališkų nusikaltimų ir keršto ženklai, nuo seno naudojami individualioje ir kolektyvinėje kūryboje bei žymintys tragiškus, lemties neatleidžiamus poelgius. Poezijos taisykles gerai išma­ nantis autorius pamažu vis didina emocinę įtampą, tarsi paruoš­ damas adresatą baladės atomazgai - pasirodo vyro šmėkla ir at­ keršija piktadariams, nusitempia juos į aną pasaulį. Sekdamas paplitusiais literatūriniais pavyzdžiais Mickevičius sukuria nau­ jas romantizuotas lietuviško legendinio-mitinio pasaulėvaizdžio versijas, kurios į skaitytoją veriasi emocinga egzotika, pažįstama, pavyzdžiui, iš gotikinių romanų. Tiesioginės nuorodos į Lietuvos istoriją įkomponuotos ba­ ladės „Svitezis“ pasaulyje: poetas vaizduoja ežeran prasmegusio Svitezio miesto ir savo gimtojo Naugarduko, „Mindaugo sosti­ nės“, užpuolimo paveikslą. Baladėje susaistomi dabarties bei pra­ eities, realių pastebimų dalykų ir antgamtinių įvykių lygmenys. Kūrinyje komponuojama naracinė situacija, kurioje fiksuojama konkreti pasakotojo perspektyva, taip pat - numanomų liudi­ ninkų įspūdžiai: „Į Naugarduką pušynais bent sykį / Jeigu keliaut susiruoši, / Ties Plužanais ristūnus pristabdyki, / Žvilgterk į eže­ ro grožį. [...] Kartais per vandenį matosi ryškiai / Miestas, nuo gaisro raudonas. / Ginklų džeržgiamas, šauksmai moteriškių, / Gausmas varpų ir dejonės.“ Antrasis baladės lygmuo - poetinė quasi istorinio įvykio versija, perteikta iš ežero ištrauktos „be galo gražios moters“, nutikimų dalyvės, lūpomis. Pasakojimas spalvingas, įtaigus, or­ namentuotas fantastiniais nekaltų aukų žūties ir baisaus atpildo užpuolikams motyvais. Jame stilizuojami kronikinis dalykinis dėstymas ir emocinės personažų reakcijos:

Driekėsi dirvos, ne miškas paniūrąs, Tolis neužgožtas buvo.

Net Naugarduko įžvelgdavai mūrus - Sostinę gražią lietuvių.

Adam Mickiewicz. Wiersze, Warszawa: Czytelnik, 1970, p. 127. Kartąją apgulė Rusijos caras, Gausią sutelkęs kariauną; Lietuvą aplėkė žinios negeros: Mindaugo sostinę griauna. U

Šitaip išvengėm žudynių ir gėdos, Apsidairyki į šonus: Skaisčiai baltuoja pavirtę į žiedus Svitezio dukros ir žmonos. U

Caras be atpildo irgi neliko: Mat nuo gražumo apkvaišę, Puolė jo vyrai sau pinti vainikų, Šalmus gėlėm apsikaišė.

Na, ir kiekvienas bent žiedą nuraškęs, Šiurpią jų galią patyrė - Po valandėlės agonijoj blaškės, Sopulio varstomas mirė (EP, p. 80-85)

Ankstyvuose kūriniuose susikūręs inspiracijų pamatą ir pa­ naudojęs savitus meninius tautiškumo / universalumo modelius, Mickevičius vėliau juos papildė ir pratęsė, rašydamas šedevrais tapusius veikalus. Pagrindinė jų ašis ir toliau liko Lietuvos vaiz­ davimas.

Tautiškumo ir kovojančio patriotizmo trajektorijos

1823 m. pavasarį, nepraėjus nė metams nuo pirmosios knygos, pasirodė Mickevičiaus Poezijos antrasis tomas. Jame, atsispy- rus į imituotą Baladžių ir romansų tautinę poeziją bei į stilizuo­ tą folklorizmą, jau aiškiai išryškėjo pagrindiniai poeto kūrybos teminių preferencijų kontūrai. Rinkinio struktūra šiuo atžvilgiu tikslingai segmentuota, parodanti ganėtinai plačius ir įvairius meninio pasaulio dėmenis. Į knygą įėjo: lietuviška sakmė Gražina, istoriniai autoriaus komentarai; Vaiduoklis - savotiška poetinė Vėlinių introdukcija, pratarmė apie vėlinių apeigas ir pagaliau Vėli­ nių II ir IV dalys. Mickevičius turbūt gerai suprato, kad klasicizmo normatyvinės poetikos nepaisymas ir tam tikros mįslės (kur Vėli­ nių I ir III dalys?) apsunkins užmojo suvokimą, bet drauge paliks erdvės adresato fantazijai. Reikia pažymėti, kad jis rašė ir I dalį, tačiau dėl neaiškių priežasčių jos nebaigė ir niekada nenorėjo pu­ blikuoti. Atskiri šios dalies fragmentai buvo paskelbti tiktai po autoriaus mirties (ir dabar literatūros tyrėjai tebediskutuoja dėl jų išdėstymo tvarkos). Pirmajame didesniame savito braižo kūrinyje, Vėlinių II ir IV dalyse (vadinamose Vilniaus-Kauno), Mickevičius diegia daugia­ matę lietuviškos (gudiškojo paribio) tikrovės koncepciją, atranda chronotopinę įžvalgų ertmę, pro kurią gyvieji gali bendrauti su anapusine mirusiųjų sfera. Vėlinės (Dziady, Diedai) - tai metas, kada atplūstančios pagoniškos galios susilieja su gana apčiuopia­ mais, netgi socializuotais reiškiniais. Savo užmojį, mintis apie folklorinį inspiracijų klodą, apie vaizdavimo objektą ir dargi patį daugiabalsį komponavimo būdą poetas formuluoja explicite poe­ mos įžangoje:

Mūsų V ėlinės turi tą ypatybę, kad čia pagoniškos apeigos yra su- mišusios su krikščioniškosios religijos vaizdiniais, juoba kad ir ši šventė beveik sutampa su tų apeigų laiku. Žmonės tiki, kad valgiais, gėrimais ir giesmėmis palengvina vėlėms skaistyklos kančias. Toks dievobaimingas šventės tikslas, nuošali vieta, nakties metas, fantas­ tiškos apeigos kadaise smarkiai veikė mano vaizduotę: klausiausi pa­ sakų, sakmių ir dainų apie numirėlius, grįžtančius su prašymais arba įspėjimais, ir visuose baisiuose prasimanymuose galima buvo įžiūrėti neabejotinus moralinius tikslus ir tikrą, liaudišku balsu vaizdingai iš­ reikštą mokslą. Si poema parašyta panašia forma, o apeiginės gies­ mės, užkeikimai ir inkantacijos daugiausia yra tikros, kai kurios net pažodžiui paimtos iš liaudies poezijos [išskirta - A. K. 1- (HP, p. 187)

II ir IV Vėlinių dalyse lietuviškumo elementai nėra vienareikš­ miškai identifikuotini, jie apskritai tarsi kitu lygmeniu sumišę su prūsų1, gudų ir net ukrainiečių papročiais bei apeigomis. Turbūt

1 Vėlinėse minimą Ožio šventės žynį (Kožlarz), atliekantį kartu ir .žynio ir poeto" funk­ cijas. Mickevičius, kaip manoma, paėmęs iš Gdansko dominikono Simono Grunau Prūsų kronikos (Preussische Chronik, apie 1510 m. - PIg. Ryszard Przybylski, Słowo i galima sutikti su Jonu Riškumi, teigiančiu, jog „kūrinio pagrindą sudaro vienos seniausiųjų apeigų, kurias šventė baltų gentys“1, tačiau nekyla abejonių ir dėl to, jog panašūs ritualai būdingi dau­ geliui pagonybę išpažinusių tautų. Regis, šiuo atveju svarbesnė pati kūrybinė intencija: romantinį įsimylėjėlį Gustavą (iš dalies tapatinamą su pačiu autoriumi) ir jo išgyvenimus poetas rodo kaip vieną iš šios metafizinės žemės, gimtojo krašto veikėjų. Taip užmezgama pamatinė, ilgaamžė ir gyvastinga izotopinė paradig­ ma, kurią Miloszas įvardijo žodžiais iš Stokholmo tribūnos: Lie­ tuva - tai mitų ir poezijos žemė1. Kitame stambesniame šio rinkinio kūrinyje - poemoje Graži­ na tarsi atgyja ir praplečiama Mieško ir Živilėje brėžiama kovos ir patriotizmo trajektorija. Gražinoje pavaizduotus įvykius autorius lokalizuoja savo gimtinėje, daugelį medžiagos dėmenų pagrindžia kronikininkų, istorikų veikalais, tarp jų - Strijkovskio, Augusto Kotzebue’s, Tomo Trenerio, Johano Leo, Jerzy’o Samuelio Bandtke’s, Marcino Bielskio, Lukaso Davido, Jano Lisickio, Mathiaso de Mechovios, taip pat Liudviko Rėzos darbais. Taip gausiai dokumentuotas, pla­ čiais dalykiniais komentarais papildytas kūrinys turėjo patvirtinti Mickevičiaus, kaip poetinio metraštininko, statusą arba bent jau Živilėje pasireiškusią siekiamybę tokiu tapti. Šiuo kampu žiūrint, istorijos aprašymo ir pateikimo būdais kūrinys savo visuma nea­ bejotinai susišaukia su Strijkovskio eiliuotomis kronikomis bei su kitų ankstesnių rašytojų dėstymo maniera. Poetas tarsi jaučiasi įpareigotas fantazijos padiktuotą literatūrinę viziją argumentuo­ ti objektyviais duomenų šaltiniais, todėl jis komentuoja dažną mintį, atskirus teiginius ir intrigos plėtros aplinkybes. Dalyki­ nės medžiagos sluoksnis, sudėtas į paaiškinimus ir prierašus, yra itin platus bei įvairus, šiuo atžvilgiu pralenkiantis panašiu būdu

milczenie bohatera Polaków. Studium о .Dziadach", Warszawa: Instytut Badań Lite­ rackich. 1993, p. 34. 1 Jonas Riškus, Adomas Mickevilius ir Lietuva, Vilnius: Vaga. 1996. p. 111. j Kitokie prasminiai aspektai iškils III Vėlinių (vadinamoje Drezdeno) dalyje, kurios centre - Vilniaus studentų, filomatų ir filaretų proceso emocingi atšvaitai, juos suau­ drino pralaimitas 1831 m. sukilimas. Šiuosyk veiksmas vyksta konkrečiose Vilniaus vietose, Bazilijonų vienuolyne, kur buvo kalinami ir pats Mickevičius, ir jo bičiuliai, Vilniaus Akademijos studentai. vėliau sukomponuotą Konradą Valenrodą. Jame telpa konkrečios nuorodos į: i) faktografinius dokumentus; 2) stilizuotus papro­ čius, tautines tradicijas; 3) folkloro imitacijas; 4) individualią au­ toriaus patirtį, jo paties interpretacijas. Keletas tokio sinkretiško komentavimo pavyzdžių, kada autorius pateikia pramaišiui ir kronikininkų teiginius, ir savus intarpus:

Naugardukas, senovinis Lietuvos miestas, kadaise buvęs jotvingių, paskui rusinu, Batijaus žygio metu buvo totorių sugriautas ir, jiems pasitraukus, vėl tekęs Erdvilui Montvydaičiui, Lietuvos kunigaikš­ čiui. Strijkovskis apie tai rašo [...]. Kryžiuočių ordinas, vadinamas Slaugytojų, Marijos Mergelės, arba Teutonų ordinu, įkurtas Palestinoje 1190 m., paskui apie 1230 m. Mozūrų kunigaikščio Konrado pakviestas ginti Mozūrų nuo Prūsų ir Lietuvos, vėliau tapo baisiausiu priešu ne tik stabmeldžiams, bet ir kaimynams krikščionims. [...] Mes talpiname žodžius nešališko kronikininko, Jono iš Vinterturo (Johannes Witoduranus) [...]. Stabmeldystės laikais ir net priėmus krikščionybę, laidojant lietuvį arba prūsą, raudotojai jį apraudojo: „Eik, vargdieni, iš šio skurdaus pasaulio į geresnį, kur ne žiaurūs vokiečiai tave valdys, o tu juos valdysi“. Tą liudija Bielskis ir Strijkovskis. [...] Mindaugas arba Mindowe, Mindak, Mendulf Ryngaltowic, - di­ dysis Lietuvos kunigaikštis, pirmas, kuris sustiprino Lietuvos, išlaisvintos nuo svetimų įtakų, galybę ir tapo baisus kaimynams. [...] Prie Naugarduko yra kalnas, kuris lig šiol vadinamas Mindaugo kalnu; čia esąs šis didvyris palaidotas. [...] Mėsos užteks, midaus upės tekės. Du svarbiausieji lietuvių puotos patiekalai. [...] Yra slėnys prie Kauno netoli. Tarp kalnų, keli varstai nuo Kauno, yra gėlėmis išmargintas slėnys, per kurį teka upeliukas. Tai viena iš gražiausių vietų Lietuvoje. [...] Lietuviai, sunkiai sirgdami ar didelės nelaimės ištikti, buvo įpratę susideginti namuose. [...] (LBP, p. 377-387)

Šitaip Mickevičius sukonkretina, įžemina fabulos apie kar­ žygę moterį turinį, o drauge iškelia daug kontekstinių saitų, ku­ rie determinuoja aktualų Lietuvos istorijos interpretavimą nauja kalba ir naujais būdais. Pasakojimui apie LDK laikus suteikiama meninė-faktografinė prasmė, nes poetas dažnusyk akcentuoja savo, kaip įdėmaus istorinių veikalų skaitytojo ir solidaus jų žino­ vo, statusą, kuris įgalina jį terptis į stilizuotų kronikininkų gretas. Su Gražina pratęsiama ankstesnė naratyvinė tradicija, taip pat - suteikiamas naujas jos plėtotės postūmis. Tarp šių komentarų poetas įterpė pasakojimą apie arklius že­ maitukus ir „senovinę lietuvių“ dainą apie Kęstučio žirgą, telkian­ čią nemažą tyrėjų dėmesį dėl jos autentiškumo („Bet Kęstučio žir­ gelis iš Lietuvos kilęs, / Jo kalavijas Lietuvoje kaltas. / Žirgelis bėras, nedidutis, [...] karo lauke raitelio širdis / Plaka kartu su žirgo širdimi“). Šitaip siekiama restauruoti tautinio karžygių epo dvasią, mat, kaip sako autorius, įvedus krikščionybę liaudis, „pa­ vergta ir pririšta prie žemės, nebevartodama ginklo, pamiršo ir karių dainas, išlaikė tik labiau tinkamas savo dabartinei padėčiai raudas ir lyrines dainas. Jei skamba dar kur istorinė ir herojinė poezija, tai tik visiškai slapta namuose arba per apeigas“. Poemos komentaruose, intarpuose bei tekste tokių siekinių galima įžiūrė­ ti nemažai, ypač kada kalbama apie lietuvių kunigaikščių Mindau­ go, Gedimino ir visų pirma - Vytauto žygių didybę. Poemos akiplotį ir užmojus identifikuojant, artinant ją prie lietuvių kalbos paliudijimų, svarbus Kristijono Donelaičio pami­ nėjimas, kuriuo tarsi persikeliama į rašytojo gyvenamą dabartį.

Neseniai miręs Karaliaučiaus profesorius Rėza tarp kitų lietuvių li­ teratūros paminklų paskelbė lietuvio Donelaičio hegzametru para­ šytą poemą apie keturis metų laikus, pridėdamas vokišką vertimą ir mokslinius paaiškinimus. Minėtoji poema dėl turinio ir gražios išraiškos verta pagyrimo ir tuo dar turi būti mums ypatingai svarbi, kad yra tikras lietuvių liaudies papročių paveikslas. Šlovė atminimui garbiojo vyro, kuris, nors svetimtautis, sugėdino tautiečius, maža dėmesio tekreipiančius į savo tėvynės istoriją [išskirta - A. K.].

Kūrinio išnašoje skambantis apeliavimas, nors ir netiesiogi­ nis, į savo epochos šviesuolius vertintinas kaip suprastas bei pri­ imtas stimulas ir jam pačiam kreipti kūrybą atitinkama linkme. Pasakojimą apie kunigaikštį Liutaurą ir jo žmoną Gražiną bei senąjį išminčių Rimvydą autorius įvelka į laikotarpiui būdingą paslapties ir nuotykių apdarą; tam įtakos turėjo jo pamėgta lek­ tūra - herojiniai epai (Ludovico Ariosto, Torquato Tasso, Piotro Kochanowskio veikalai), taip pat romantikų (Walterio Scotto, George’o Gordono Byrono) kūryba. Tiek srauni, kondensuota poemos kompozicija (veiksmas trunka tik apie parą), tiek fabula artima XVIII-XIX amžiuje paplitusiam vadinamajam gotikiniam romanui, kur vaizduojamos niūrios viduramžių pilys, paslapties skraiste pridengti nutikimai ir karštų aistrų kupini herojai. Viduramžių Lietuvos kontekste pinama Gražinos literatūrinė istorija, kuri jau nuo pirmųjų eilučių rutuliojama laipsniškai didi­ nant įtampą, akinant skaitytojo smalsą. Į mėnesienoje skendinčią Naugarduko pilį šuoliais lekia kažkokie raiteliai, neaišku, kas jie: „Bet kas gi ten boluoja iš tiesų, / Kokie žmonės skuba pavėlavę? / Šešėliai bėga paskui juos keisti, / Ir bėga greitai, turi būt, raiti. / Antai šarvai, turbūt apsiginklavę“ (LPB, p. 201). J slėpiningą gotiš- kumo atmosferą panardinti personažų atvaizdai, jų poelgiai, visas fabulos anturažas byloja, kad autorius pateiktą istoriją traktuoja iš neįprasto regos kampo, pabrėžtinai akcentuoja įvykių išskirti­ numą. Tai matyti ne tik iš lemtingų, nekasdienių situacijų, kurios iš individo reikalauja rinktis tarp meilės tėvynei ir asmeninių sie­ kių, tarp drąsos ir klastos, bet taip pat - iš mažesnių struktūros vienetų, diskurso tonacijos, retorinių priemonių. Kurdamas Gra­ žiną Mickevičius orientuojasi į literatūrinę, romantikų išplėtotą tradiciją, prisodrintą tragiškos didybės topikos, ir, kas būdinga, nutiesia punktyrinius saitus nuo Lietuvos karžygių iki išskirtinių Antikos herojų. Poetas daugiausia naudoja aukštojo stiliaus elementus, pa­ kilias leksemas, sugretinimus, hiperbolizuotus ir netgi patetiškus apibūdinimus, retorinius klausimus ir kreipinius. Tokia verbalinė terpė gimininga koturninei ankstesnio laikotarpio vaizduosenai, nors čia nusveria romantizmui būdingas platokas emocionalumo spektras, pagyvinantis personažų portretus, suteikiantis dinami­ kos veiksmui bei plastiškumo net ir stereotipinėms situacijoms. Vaizdingos ir ganėtinai lanksčios retorinės priemonės padeda įtaigiai perteikti veikėjų ekstremalius išgyvenimus ir didžiulę emocinę įtampą bei sukuria herojiniams veikalams būdingą aurą (ją sugestyviai atkūrė poemą išvertęs Justinas Marcinkevičius). Pavyzdžiui:

Kai į jo veidą mėnuo pažiūrėjo, / Tada raukšles valdovo kaktoje / Ir baisų pyktį tarnas pastebėjo. / Ir buvo rūstūs viešpaties veidai. / Sukąstos lūpos, akyse žaibai (LPB, p. 204): Bet Ordinas kaip slibinas klaikus: / Kalaviju nukirsi galvą vieną, / Tai vietoj jos bus dešimt kitą dieną! (LPB, p. 211); Kas per žaibai virš jo galvos sušvito? / Kada žvaigždė nutrūksta danguje, / Tai lieka ilgas kelias paskui ją, / Taip į grindis Liutauro kardas krito, / Ir pasipylė kibirkštys. Sykiu / Pikti žaibai sutvisko iš akių (LPB, p. 215); Į jį nustebę pažvelgė visi: / Taryt priaugęs buvo jis prie balno, / Tarytum eglė didelė, tamsi / Šešėlį juodą metė jis nuo kalno, / Nes juodas šalmas buvo ant galvos, / Juoda skraiste pridengęs buvo veidą (LPB, p. 230).

Šioje poemoje (kaip ir kituose veikaluose) autorius kaitalioja stilistinius registrus, siekia išgauti įvairesnių atspalvių tapybiš­ kais palyginimais ir savo paties išgyvenimų atspindžiais. „Taip Paneriuos galingi medžiai linksta, / Kai rudeniop nugelsta lapija, / Kada rasa mėnulio šviesoje / į perlinius karoliukus sustingsta“ (LPB, p. 227); „Kaskart karščiau, kas kartą vis arčiau, / Nejau, nak­ tie, tavęs aš nemačiau, / Naktie šauksmų ir pergalių didingų? / At­ skirt sunku, kur priešai, kur draugai, / Šalmai ir galvos nuo pečių riedėjo. / Jei kurio nors kardai pasigailėjo, / Tą sutrypė pasagomis žirgai“ (LPB, p. 228). Didingu stotu išsiskiria Gražina ir Liutauras („Jei tarp tarnų, dvariškių juodu dviese / Po savo pilį vaikščiojo šalia, / Atrodė tar­ tum topoliai šile, / Viršum visų pečius ištiesę“ (LPB, p. 217). Itin šiltomis spalvomis nutapytas senojo Rimvydo1 portretas: herojus, kuriam autorius neabejotinai simpatizuoja, atstovauja senai lie­ tuvių genčiai, jis visa širdimi atsidavęs tėvynei ir puikiai supranta, kad tarpusavio vaidai naudingi tiktai svetimtaučiams priešams. Rimvydas karšai mėgina atkalbėti Liutaurą nuo pragaištingo suo­ kalbio su kryžiuočiais, pataria jam susitaikyti su kunigaikščiu Vytautu dėl viso krašto gerovės. Senasis patarėjas aiškiai mato, kad taika ir sąjunga su Ordinu yra neįmanoma („Nesusijungs van­ duo su ugnimi!“), o ir kitų tautų patirtis rodanti, kokia nuožmi iri grobuoniška atėjūnų prigimtis („Ar prūsai ir Mozūrai per mažai / Žmonių ir aukso davė ryklei godžiai?“ (LBP, p. 211). Rimvydas kūrinyje atlieka funkcijas išminčiaus-mentoriaus, ištikimai sau­ gančio sutaurintus senoviškus lietuviškus papročius. Jis taip pat reprezentuoja ir beapeliaciškai išreiškia bendruomenės nuomonę

Kaip manoma, Mickevičius kilęs iš senos Rimvydų giminčs, žr., pavyzdžiui: Marek Piechota, Jacek Lyszczyna, Słownik Mickiewiczowski, p. 284. apie herojų elgseną, tarsi sankcionuoja vykstančius dalykus; pa­ našų vaidmenį Konrade Valenrode vaidins Albanas. Kraštovaizdį ir veiksmo aplinką kurdamas poetas kartkar­ tėmis naudoja reminiscencijas iš sau pažįstamų Lietuvos realijų, kalba apie Kauno apylinkes:

Yra slėnys prie Kauno netoli, - Undinės ten kas vasarą, kas šviesią, Gėles ir veją žaliąją patiesia, Atsigrožėt slėniu šiuo negali. (LBP, p. 213)

Poemos diskurse išskirtinę vietą užima netikėti, adresato dėmesį akinantys palyginimai vaizduojant, atrodytų, skirtingų lygmenų scenas, pavyzdžiui, kovoje dalyvaujančių būrių susirė­ mimus: „Taip lygiai senis Nemunas kely, / Prie Rumšiškių sutikęs kietą uolą / Užgriūva ją, atbėgęs iš toli“ (LBP, p. 230). Tokio pobū­ džio stilistinės figūros padeda kurti lietuvišką koloritą ir tarytum suaktualina fantazijos sukurtus, amžiuose skendinčius nutikimus. Poemos sąrangoje projektuojami keli pagrindiniai veiksmo vektoriai, savotiški semantiniai barai. Jų prasmes apsprendžia ir kryptingai organizuoja: 1) platusis istorinis kontekstas (lietu­ vių kovos su kryžiuočiais); 2) prieštaringi Lietuvos kunigaikščių santykiai (nenuolankaus vasalo Liutauro konfliktas su Vytautu); 3) personažų vidinė sutelktis, kondicija (savo partikuliarius inte­ resus ginantis Liutauras ir Lietuvos patriotai Gražina bei Rimvy­ das), taip pat - 4) poetinio subjekto, įvykių pateikėjo ir vertintojo, pozicija. Pastaroji prasmių instancija prasimuša visoje diskurso tėkmėje (jos porte parole - Rimvydo nuomonė, patriotinė laiky­ sena), daugiausia manifestuojama eksplicistiniais vertinančiais apibūdinimais, palyginimais bei epitetais. Skirtį tarp lietuvių ir kryžiuočių poetas nusako, kartais pasitelkdamas nuorodas į mi­ tologinius tikėjimus: kryžiuotis - tai žaltys, kuris įsileistas į na­ mus liks „perkaręs šliužas vis vien / Ir mūsų gerkles perkrims vie- nądien“; jis skiriasi nuo jaukaus pagonių namų žalčio, nes „lopšin įšliaužęs, vaiko jis nekąs“ (LPB, p. 210-211). Plačiausiai kūrinio subjektas atsiskleidžia „Leidėjo epiloge“, kur sakosi gavęs rankraštį iš jau mirusio asmens („Jau numiręs žmogus, šitą sakmę sudėjęs / Ir užrašęs trumpai, ką regėjęs, gir- dėjęs“), o vėliau pats ieškojęs tų įvykių pėdsakų („Naugarduką lankiau ir visų teiravausi - / Tik menki atgarsiai bepradžiugino ausį, / Ją žinojęs gerai vienas Rimvydas senis, / Bet jau miręs jisai“ (LPB, p. 237). Kitas fiktyvus sakmės pateikėjas yra „senas valdovės tarnas“, kuris suvokėjui dar „aiškina“ kuriuos ne kuriuos neryš­ kius fabulos vingius, pirmiausia Liutauro ir jo žmonos elgesį prieš mūšį, taip pat kalba apie kunigaikščio reakcijas: „Prašė daug Gra­ žina, - šitaip tarnas bylojo, - / Ir maldavo ilgai, puolus vyrui po kojų, / Kad nekviestų jisai Lietuvon niekadėjų, / O valdovas tada baisiai pykti pradėjo, / Bet su šypsena tų jos maldavimų klausė“ (LPB, p. 238). . Dvigubą komunikacinę priedangą sukūręs Mickevičius, su­ prantama, ją traktavo kaip literatūrinę žaismę bei kaip savotišką sakmės apie Lietuvos kovas su kryžiuočiais patikimumo laidą. Tikrąjį autorių nurodo jo paties įterpti ženklai: poeto protoplas- tinės giminės pavardė Rimvydas, veiksmo vieta Naugardukas, jo paties, kaip daugelis filologų laiko, sukurtas vardas Gražina, ku­ nigaikščio vardas Liutauras - nuo Sčiorsų bibliotekos, kuria Mic­ kevičiaus naudojosi, savininko, Lietuvos pakanclerio Joachimo Litaworo Chreptowicziaus, vardo. Poemos gale autorius nurodo į dar vieną šios istorijos ti­ krumo garantą - liaudies atmintį: „Nesurasi tokios Naugarduko pirkelės, / Kurioje šios dainos neniūniuotų mergelės. / Šia daina ir nūnai apdainuoja Gražiną / Ir Lietuvės lauku mūšio lauką vadina“ (LPB, p. 240). Gausi panaudota kronikinė medžiaga, kū­ rinio genezę aiškinantis „Leidėjo epilogas“ bei tautos legendinių pasakojimų tradicija - trys skirtingi poliai, pagal kuriuos aktuali­ zuotas vienas iš LDK istorijos mitologinių atvaizdų. Mickevičius panašiomis prielaidos remiasi ir rašydamas Konradą Valenrodą. Pastaroji poema pasižymi didžiuliu emociniu pagaulumu ir turi stiprų psichologiškumo užtaisą, pirmiausia dėl sugestyviai supintų, tiesiog suaugusių tautinio pilietinio pasišventimo ir asmeninio tragizmo gijų. Viduramžių Lietuvą (veiksmas datuo­ tinas pagal XIV a. pabaigos įvykius) Mickevičius čia vaizduoja kaip žūtbūtinių kovų, pralaimėjimų ir pergalių, klastų ir kerštin­ gų poelgių erdvę, kur individas nepriklauso vien sau, o privalo vykdyti priskirtą misiją. Tačiau tai nėra vienintelis, nors turbūt įtakingiausias, semantinis sluoksnis, sąlygojantis kitų kūrinio sandų ištarmes. Nuo projekcijos į jį, nuo santykių su bet kokiais būdais kovojančia Lietuva, daugiausia priklauso personažų bei jų veiksmų, elgesio vertė. Nuo atviros kovos mūšio lauke, pavaiz­ duotos Gražinoje, čia pažengta kitomis kryptimis. Tai suvokė amžininkai, bičiuliai ir priešai. Konradas Valenro­ das pasirodė 1828 m. vasario mėnesį, o jau kovo mėnesį Nikola­ jus Novosilcevas, filomatų ir filaretų bylos sukurpėjas ir Vilniaus srities švietimo kuratorius, rašo platų raportą apie šį kūrinį ca- raičiui Konstantinui. Jis radęs daug carinei valdžiai nepageidau­ tinų tautinio patriotizmo apraiškų bei slaptą kovos su carizmu taktikos programą. Sugestijuotas poemos idėjas, kryptingą jų pa­ tosą Novosilcevas suvokė labai konkrečiai, literatūrinių asmenų mintis, jų siekimus perkeldamas į tuometinę politinę sanklodą. Jo tvirtinimu, Konradas Valenrodas moko puoselėti nenumaldo­ mą paslėptą priešiškumą, apsimetėlišką išdavikiškumą ir ruošia dirvą atvirai kovai prieš caro viešpatavimą Lietuvoje ir Lenkijo­ je. Kaip neabejotiną šios taktikos liudijimą Novosilcevas nurodė poemos motto, kuriam poetas paėmė frazę iš italų Renesanso ra­ šytojo, politinės kovos meistro Nicolo Machiavellio veikalo Ku­ nigaikštis: „Privalote žinoti, kad kovoti galima dvejopai... reikia būti lape ir. liūtu.“ Podraug galima „nesunkiai suvokti uždavinį, kurį Mickevi­ čius kėlė savo kūriniui: iš fabulos, supintos pagal Lietuvos istoriją, norėjo sukurti kelrodį, kuris vestų skaitytojo refleksijas prie api­ bendrinimų, susijusių su analogiškomis situacijomis iš kitų laikų ir kitų geografinių erdvių, visų pirma - prie santykių, susiklosčiu­ sių XIX amžiaus pradžios Lenkijoje“1. Lietuviai kūrinyje yra traktuojami iš esmės teigiamai, išsky­ rus galbūt kai kuriuos įbrėžius Vytauto portrete. Tačiau jie nėra vien nuožmių kryžeivių aukos, o tvirti, karingi priešininkai, ne­ retai - plėšikaujantys žiauruoliai. Toks grupinis portretas nu­ tapytas garsioje, pagal Donelaičio Metų hegzametrą stilizuotoje „Vaidilos sakmėje“:

1 Czesław Zgorzelski, Od Oświecenia hu Romantyzmowi i współczesności, Kraków: Wy­ dawnictwo Literackie, 1978, p. 234. Kur žygiavo lietuviai? Baigą naktini puolimą, Iš pilių bei bažnyčių išgrobtą lobį gabeno. Stipriai suraišiotom rankom vilkosi vokiečių minios A r su virvėm ant kaklo paskui žirgus skubėjo. Pažiūrės jie į Prūsus - gailesio ašaras lieja. Žvelgs su baime į Kauną - sielą dievui aukoja. Kauno miesto pakalnėj tįso slėnis Perkūno, Ten lietuvių valdovai, kai po pergalės grįžta, Vokiečių riterius prato deginti aukuro lauže. (EP, p. 151-152)

Autorius nuolat akcentuoja pagrindinio herojaus ir kitų lie­ tuvių patriotinį ryžtą, kuris įsakmiai liepia balansuoti kone ant egzistencinės būties-mirties ribos, nes savas gyvenimas visų pir­ ma suvokiamas kaip būtina lemtis, padėta ant tėvynės altoriaus. Herojus nėra istorijos sraute blaškoma skiedrelė, atvirkščiai - savo veiksmais jis veikia šio bėgsmo kryptis. Individualios nuostatos, asmeninės pasirinktys čia pakeliamos iki platesnių aksiologinių kriterijų lygmens. Būriškoji sandūra - auka dėl tėvynės ar asme­ ninė laimė - vaizduojama supriešinant objektyvią tikrovę, išoriš­ kus, nuo subjekto nepriklausomus dalykus - su herojaus vidiniais, grynai žmogiškaisiais troškimais. Per visą poemą tęsiamos šios dvi izotopinės sekos, jos varijuojamos įvairiuose epizoduose, herojų pokalbiuose, baladžių, sakmių intarpuose ir apogėjų pasiekia pas­ kutinėje dalyje „Atsisveikinimas“, Konrado pokalbyje su Aldona:

Jie sutrypti! Štai ugnys dangų gožia, - Tai Lietuva kryžiuočių žemėj siaučia. Jie šimtą metų liks be dvasios griaučiai. Tai aš nudėjau angį šimtabuožą. Sunyko lobiai, jų jėgos šaltinis, Griuvėsiuos miestai, upės kraujo teka, - Tai mano keršto žygis paskutinis. U Smurtingiems žygiams nūn sparnai palūžę, Pabodo klastos, kovai aš netikęs. Gana kerštauti - žmonės juk ir priešai. Grįžtu trumpam čia, Lietuvą palikęs. Ten savo pilį gimtąją regėjau, Bet Kauno mūrai - tik juodi griuvėsiai. U Tenai, o miela, į gimtiną brangią Tave nunešiu aš ant savo rankų Arba i kitą tolimą padangą, Kur ošia girių plotai neįspėti, Kur priešo ginklas durų nebetranko, Kur pergalės šauksmų nebegirdėti. Kur mūsų brolių kančios nebelanko. Tenai kiemonio tylioje trobelėj Ant tavo rankų ir prie tavo šono Pamiršiu, kad yr tautos ir karaliai, Kadyr pasaulis - sau gyvensim dviese. (EP, p. 172-174)

Pasak Jano Walco, kūrinio veikėjai - ir Albanas, ir Konradas Valenrodas, ir Aldona - „būtent dalyvavimą istorijos vyksme regi kaip savo gyvenimo prasmę. [...] Herojus gali būti pavargęs, gali svajoti apie tai, kaip jam pasitraukti iš istorijos, kaip grįžti į Ede­ ną [rojų -А. K.]. Vis dėlto nuo istorijos neįmanoma pabėgti. Savo namuose laimės nerado, nes jos nebuvo tėvynėje“1. Dera pažymėti, jog Konrade Valenrode piešiamas ir gana re­ tas to meto literatūroje urbanistinis Lietuvos vaizdas; žvelgiant šių dienų skaitytojo, turinčio sukauptų istorinių žinių, akimis, jis išrodo gal kiek žaismingai ir naivokai dėl aiškios idealizacijos. Vis dėlto šis lietuviško piliamiesčio atvaizdas, psichologiškai moty­ vuotas herojaus (ir autoriaus) nostalgija, naujais topografiniais niuansais praplečia vaizduojamąją šalies erdvę. Ji romantikų kū­ riniuose dažniausiai yra gožiama tamsių, plačių girių, papuošta srauniomis upėmis ir giliais ežerais. Mickevičiaus kūrinyje toks dekoras irgi vyrauja, tad vaizduojama tvirtovė atrodo nelyginant platuminio šalies peizažo anklavas:

Savo kilmės nežinau aš, - tarė jaunuolis, - neig vardo, Nesang vaiką mane dar vokiečiai buvo pagrobą, Atmenu vien.jogei čia, Lietuvoj viduj didelio miesto, Buvo mūs namas gimtinis; miestas statytas iš medžio, Ant kalvų išsidraikąs, namas gi buvo iš plytų, Apie kalvas ir pakalnėj ošė šilai šimtamečiai,

O vidur mėlyno šilo ežeras klony tviskėjo. (ER p, 152)

Jan W ik, Architekt Arki, Chotomów: Werba, 1991, p. 96. Šiame kraštovaizdyje fokusuojamas kažkokios tiksliau ne­ konkretinamos vietovės paveikslas, kurio bendrosios vietos ste­ reotipiškumas motyvuojamas ūkanota vaiko atmintimi. Taip pat nedvejojant galima teigti, jog čia aktualioji autoriaus dabartis tar­ si inkrustuojama į praeitį, puktyriškai įterpiant poetui būdingus asmeninės aplinkos ir patirties krislelius. Šis vaizdas greičiausiai sukurtas pagal kontaminacijos principus - sukomponavus poe­ to atmintyje įstrigusius gimtojo Naugarduko, Vilniaus ir Kauno vaizdus. Antra vertus, pabrėžtini ir bendri šių miestų kraštovaiz­ džio atributai: pilys, kalvos, slėniai, girios, akvatorijos. Lietuva vaizduojama ne kaip atsilikėlių kraštas, nusagstytas vienišais dvareliais ir giriose išsimėčiusiomis lūšnelėmis (taip ją XIX am­ žiuje vaizduos Henrykas Sienkiewiczius), o kaip pagal europinius viduramžių standartus tvarkoma valstybė. Miesto gyvenimo vaizdai punktyriškai, kaip veiksmo fonas, užima nemaža vietos trečioje Vėlinių dalyje. Tiesa, čia daugiausia ribojamasi uždaromis rūmų, kalėjimo (Konrado celė) erdvėmis. Topografiniai žeklai šioje dramoje daugeliu atvejų yra kon­ kretūs, primenantys autorines scenovaizdžio remarkas, perei­ nantys nuo platesnio akipločio prie tikslinančių ir vis siaurėjančių apibrėžčių. Tokia vaizdavimo strategija užmezgama jau kūrinio pradžioje, kur tarsi įrėminami sceninio vyksmo judesiai: „Lietu­ va. Vilniuje, Aušros vartų gatvėje, tėvų Bazilijonų vienuolyne, pa­ verstame politinių kalinių kalėjimu - kalinio kamera.“ (EP, p. 274) Bet į šią dalykiškai sukomponuotą aplinką įsiveržia metafizi­ nis pasaulis, kuriam atstovauja su miegančiu herojumi bendrau­ jantis Angelas sargas. Jis tarsi sapne primena veikėjui jo vaikystę, tiesia kelią į anapusinį pasaulį („Nors motulė po žeme, / Bet pa­ sauly aname / Užtaria tave, kai reikia. [...] Prašant tavo motinėlei, / Dievui leidus, aš lėkiau / Čia į žemę“). (EP, p. 274)

Mickevičiaus poemų sąrangoje svarbią vietą užima romantizmo konvencijos postulatai: kūriniuose labai ryškiai iškeliami ir nuo­ lat pabrėžiami asmenybiniai pradai, tiek personažų, tiek paties autoriaus, kaip tikrenybės (at)kūrėjo „ego“. Galbūt kiek mažiau nei Byrono poemose tokia nuostata vyrauja vaizduojant lietu­ vių istoriją, traktuojant ją kaip išskirtinių asmenybių elgsenos, patriotinių, pasiaukojamų veiksmų seką. Atkreipkime dėmesį į platesnių interpretacijų galimybes teikiantį dalyką: visų svar­ biausių poeto poemų pavadinimuose - herojų vardai. Juose tar­ si užkoduotos lietuviškumo žymės, kurios, be abejo, negali būti absoliutinamos, tačiau turbūt neįmanoma ginčyti jų konotuotų prasmių, kurios irgi tampa svarbiomis Lietuvos mozaikos dalely­ tėmis, įvairiais pavidalais įeisiančiomis į kultūros apyvartą (kaip populiarūs moterų vardai ir kaip kovos su tėvynės engėjais takti­ ka - valenrodizmas). Gimtojo krašto vaizdavimą iki sintetinės panoraminės epo­ pėjos Mickevičius išplėtojo savo didžiausiame kūrinyje, nekves­ tionuojamai pripažintame lenkų literatūros šedevru.

Ponas Tadas. XIX amžiaus dabartis ir LDK praeitis. Nostalgiškas kraštovaizdis

Į Mickevičiaus, jau gyvenančio Paryžiuje, atmintį nuolatos veržė­ si prisiminimai apie kraštą, Miloszo žodžius parafrazuojant, „iš kurio negalima išvykti“. Antra vertus, Poznanės apylinkėse pra­ leistų mėnesių nostalgiją stimuliavo gyvi gimtųjų vietų prisimi­ nimai, širdį gniaužantys saulėlydžiai žvelgiant į laukų, lankų ir gi­ rių platumas. Poeto vaizdinę atmintį akino ilgai nematyto brolio Pranciškaus, 1831 m. sukilimo dalyvio, pasakojimai apie bendruo­ menės nepriklausomybės ir demokratijos siekinius tame LDK anklave, Mickevičiaus suvoktame kaip valstybingumo centras. Vaikystės ir jaunystės įspūdžius papildė ilgi pokalbiai su Ignacu Domeika, su kitais atvykėliais iš Lietuvos. Sakytum, pranašiškai suvokdamas, kad senieji bajorijos laikai - su partikuliariais vai­ dais, triukšmingais seimeliais; honoriškais išsišokimais, su buta- foriškomis medžioklėmis ir savivaliavimu, su tuščiais savigarbos demonstravimais - jau nebesugrįš, poetas imasi kurti savo atmin­ ties sujaudintų įspūdžių sintetinį apibendrinimą - poemą Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje. Bajorų nuotykiai iš 18 11 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų. Nors plačios epinės poemos, arba šiuolaikinio epo, sumany­ mas brendo jau seniai (epinio pasakojimo pradmenų esama tiek Gražinoje, tiek Konrade Valenrode), tačiau tik Paryžiuje, neabejo­ tinai jaučiant laiko ir vietos distanciją ir ilgesį vaikystės kraštui, toks užmojis galutinai subrendo ir išsiveržė su gaivalinga jėga. Poną Tadą Mickevičius rašė labai intensyviai. 1833 m. pavasarį laiške Edwardui Odynecui jis sako: „Daug dirbu, be įvairaus pa­ šalinio ir atsitiktinio rašymo, varau savo poemą, kurios šiandien baigiu ketvirtąją giesmę. Gyvenu tuomet Lietuvoje, giriose, smu­ klėse, su šlėkta, su žydais ir 1.1.“ O 1834 m. vasario mėnesį kūri­ nys buvo jau užbaigtas (be to, keturis mėnesius poetas kone visai nerašė, slaugė sergantį bičiulį Stefaną Garczyńskj). Pradžioje Mickevičius ketino kurti savotišką idilę apie dviejų jaunuolių meilę, užsimezgusią archajiškame dvarelyje, apsuptame žavingų kraštovaizdžių. Kaip teigė pats autorius, kūrinys turėjęs būti panašus į Johanno Wolfgango Goethe’s idilišką poemą Her­ manas ir Dorotėja. Tačiau sparčiai besirutuliojantis pasakojimo srautas įtraukė vis naujus personažus, veiksmas šakojosi, plėtėsi aprašymai ir scenos. Iš pirminės idėjos liko pagrindinis fabulos mazgas - Tado ir Zosės meilė, įkomponuota į spalvingą XIX am­ žiaus Lietuvos bajorijos gyvenimo, dvaro papročių mozaiką. Poe­ moje daugiausia vaizduojami smulkūs šlėktelės, nelabai tesiskyrę nuo paprastų ūkininkų, gal tik gebėjimu smagiai švytruoti kardais, puikavimusi herbais ir regalijomis, su švelniu humoru aprašytomis pretenzijomis į išskirtinumą. Tai, galima pasakyti, pagal mimetiz­ mo konvenciją, su aibe buities realijų, tikroviškų detalių aprašyti tiesioginio veiksmo erdvė ir laikas, ir tai atitinka neretai naudo­ jamą poemos apibūdinimą - dabartinė kronika. Pridurtume, tai idealizuota, supoetinta XIX šimtmečio pradžios Lietuvos kronika. Pagrindiniai jos turinio komponentai iš esmės atitinka dau­ gelyje veikalų, šeimyniniuose užrašuose (silva rerum) ir pasakoji­ muose (gawęda) įvairiais aspektais rodomą to meto tikrovę. Pana­ šūs šlėktų pasaulio interpretavimo, jo vertinimo būdai sutinkami bene žinomiausiame tokio tipo veikale Henryko Rzewuskio So- plicos atminimai (Pamiątki Soplicy) - savotiškoje paribio šlėktų gyvenimo enciklopedijoje. Autentiškų arba stilizuotų tikrovės dėmenų, buitinių ir nuotykinių fabulų sluoksnis taip pat turtin­ gas daugelyje grožinio bei paraliteratūrinio pobūdžio veikalų; juos kūrė tokie autoriai, kaip antai: Janas Chodźko (Pan Wojski, Pan Jan ze Świsłocy), Ignacas Chodźko (Obrazy litewskie), Konstantas Gaszyńskie, Stanisławas Chołoniewskis, Władysławas Syrokom­ la, Wincenty’as Polis ir kt. Šių darbų medžiaga, neretai susijusi su Lietuvos istorine ir dabartine būtimi, susiklosto į platų empirinių duomenų barą - daugeliu požymių artimą Mickevičiaus epopėjai. Antra vertus, poemoje Ponas Tadas nuolat atsikartoja isto­ riografiniai duomenys, realijos, liudijančios jau išdraskytos LDK tradicijų gyvastingumą ir tęstinumą. Poetas įvairiomis progomis mini šiuos faktus, įvykius, kronikose, dokumentuose arba žmonių atmintyje užfiksuotus asmenis, viešo gyvenimo reiškinius, iškelia jų reikšmingumą ir vertę. Kūrinyje istorinis faktografinis tinklas yra tankus, tarsi apgaubiantis kone visus tiesioginio fabulos vyks­ mo segmentus ir mezgantis intertekstinius diskurso ryšius. Būdingas tokio dabarties įistorinimo atvejis. Pasakodamas apie „šlėktų kaimą Dobrynę“ autorius nurodo ilgaamžes dabar jau nusigyvenusios giminės tradicijas, mini istorinius asmenis ir įvykius, karalių Joną III Sobieskį (1674-1696), karus su švedais (1655-1660):

Plačiai Lietuvoje Dobrynės vardą žino - Ten narsūs vyrai, gražios jos merginos. Karaliaus Jono įsaką prie ginklo stoti Išgirdus, šlėktija visam Dobrynės plote Šešis šimtus surinkt narsių karių galėjo, - Nūnai ta giminė sunyko, sumenkėjo. U O buvo kitados!..Dar pėdsakų čia liko Ne vieno - ir smarkaus kadaise užpuoliko. Patrankos sviedinys - kiek laiko jau praėjo! - Kaip vaikiška galva prie vartų dar gulėjo Nuo švedmečio, su juo, kad atkelti laikytus, Paremdavo vartus, plačiai atidarytus. (EP. p. 569-571)

Istoriniai ekskursai, pilietinės būties realijos sukonkretina pasakojimo ištarmes dažnais adresato jausmus akinančiais kon­ trastingais sugretinimais (pagal principą menka dabartis - šlovin­ ga praeitis), - jie apskritai plečia pasakojimo erdves, Soplicynės bendruomenės anklavą kilsteli iki šalį reprezentuojančio statuso. Tarp tokių minimų dokumentuotų sąryšių su plačiuoju pa­ sauliu (vardijami pagal kūrinio teksto seką): Vilniaus universite­ tas, Tadas Kosciuška, Tadeuszas Rejtanas, Jokūbas Jasinskis, Ta- deuszas Korsakas, Targovicos konfederacija, karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, legendinis lenkų karalius Lechas, Jogailai- čiai, didikai Radvilos, Napoleono žygiai, 1794 m. Kosciuškos suki­ limas, Dąmbrowskio legionai, 1771 m. gegužės trečiosios Konsti­ tucija, Mykolas Kazimieras Oginskis, Mykolas Kleopas Oginskis, Sanguškų giminė, tapytojai Bruegeliai, Aleksandras Orłowskis, Belovežo giria, žynys Lizdeika, Romos vilkė, poetas Janas Kocha­ nowskie, Motiejus Strijkovskis, laikraštis Kurjer Litewski, Lietu­ vos Statutas, kunigaikštis Jozefas Poniatowskis, Tilžės sutartis, caras Aleksandras 1 ,1768 m. Baro konfederacija, didikas Antonis Tyzenhauzas, Kauno sukilėlių brigada, Čečiotai, Žanas, Mickevi­ čius, profesorius Janas Sniadeckis, Franciszekas Ksaveras Branic- kis, Elžbieta Puzynina, XVII amžiaus karvedys Staniławas Janas Jabłonowskie, Adamas Kazimierzas Czartoryskis, poetas Jozefas Baka, Raclavicų, Maciejovicų mūšiai, maršalas Suvorovas, 1812 m. Varšuvos seimas, Paco rūmai etc. etc. Mickevičiaus nutapytas istorinės Lietuvos dvaro-kaimo gy­ venimo būdas yra tarsi sutelktas ir apibendrintas paveikslas, ku­ riame ryškėja daug būdingų anos epochos papročių, buities vaiz­ dų, etnografinių detalių, pavaizduota platoka charakterologinių tipažų ir socialinių elgsenų galerija. Toks veikalo sintetiškumas, breigeliškas vaizdų konkretumas bei skirtingų emocinių nuotaikų mirguliavimas lėmė, kad tyrinė­ tojai jo „epopėjiškumą“ įvardindavo, taikydami labai įvairias žan­ rines kategorijas. „Toje archipoemoje buvo atrasti ir senovės kla­ sikinis epas, ir pasaka, ir didaktinė poema, aprašomoji poema ir meilės selianka, taip pat naujesni žanrai: utopija, Švietimo poetų atnaujinta herojinė-komiška poema, papročių, autobiografinė, namų poemos; tas vidinis turtingumas buvo traktuojamas kaip ‘žanrų suma’ (Kazimierz Wyka) ir kaip ‘žanrinė daugiaaspektė’ visuma (Stefania Skwarczyńska).“1

Marek Piechota, Jacek Lyszczyna, Słownik Mickiewiczowski, p. 241. Patikimesnių liudijimų apie Mickevičiaus susitikimą su Dio­ nizu Poška nėra1, bet poetui tikriausiai buvo žinoma žemaičių kultūrininko aktyvi veikla, kadangi po dešimties metų, jau iš­ vykus iš Lietuvos, atgyja reminiscencija: „Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas / Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas? / Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo“ (EP, p. 502). Poemoje Ponas Tadas lietuviškoji Lietuva - vytautinė ir jogai- laičių, iškylanti dažniausiai autoriaus reminiscencijose apie LDK valstybės protoplastus ir apie valstybės didybės atmintį išsaugo­ jusias šimtametes girias. Senojoje raštijoje varijuotos mitologe- mos dabar jau iškyla netiesiogiai - žvelgiant į jas pagal aktualių Mickevičiaus laikų mastelį, suvokiant liūdnoką dabartinės išdras­ kytos valstybės padėtį.

Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino / Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą, / Kai šis medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs, / Ant kal­ no, degant laužui, prietemoj ilsėjos / Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų, / Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo, / Čia geležinį vilką jis sapne regėjo. / Ir kai dievų valia sapnu tuo paiškėjo, / Pa­ statė Vilniaus miestą; giriom apsisupęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės. / Jisai kaip Romos vilkė glaudė ir maitino / Kęstutį ir narsius vaikaičius Gedimino. [...] Miškai! Tai jūs tankmėj karalius tas medžiojo, / Kurs paskutinis šalmą Vytauto nešiojo, / Atstovas paskutinis Jogailaičių galios / Ir paskutinis mūs medžio­ tojas karalius. (EP, p. 501)

Paskutinio Jogailaičio, Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaičio Žygimanto Augusto (1520-1572) paminėjimas šiame kontekste nėra atsitiktinis istorinis ženklas, o veikiau - tautos valstybingumo raidos pertrūkio simbolinis vardas. Jis žymi ne tik vienos iš galingiausios Europos valdovų dinastijos pabaigą, bet ir lemtingą LDK istorijos posūkį: Žygimanto Augusto valdymo me­ tais buvo sudaryta Liublino unija (1569). Dideles valstybės atkūrimo viltis žadino Napoleono žygis į Rusiją (poetas buvo didelis jo gerbėjas, beje, jaunystėje pasiraši-

1 Dera paminėti literatūrinę jų santykių versijų: Antanas Venclova parašė apsakymų .Svečias iš Vilniaus* (1966), vaizduojanti Mickevičiaus susitikimų su Poška; jame iš­ keliamos abipusės pagarbos nuotaikos, skamba lietuviško patriotizmo motyvai. nėjęs vardais Adomas Napoleonas). Konspiratorius, vienuolis ber­ nardinas Robakas ginče dėl ginkluoto pasipriešinimo caro valdžiai taktikos („Veikti? Ką?“) aistringai agituoja: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją, - /• Tegu bent pusė to staiga prieš Maskvą stotų, / Kaip gaisras suki­ limas tuoj įsiliepsnotų. [...] Tad pats Napoleonas ima klausinėti: / ‘Kas tie kariai, kurie atėjo mums padėti?’ / O mes atsakom: ‘Lietu­ vos tai savanoriai, / Sukilėliai, už laisvę kraują liet panorę’. / ‘O kas jų vadas?’ - klaus. ‘Teisėjas neša Vytį!’“ (EP, p. 565).1 Tolesnėse šio fragmento eilutėse tarp lietuvio ir lenko iš esmės dedamas lygybės ženklas („O lenkų kraujas! - švietė akys Bemardino“(EP, p. 566), ir taip atspindima XVIII a. pabaigos - XIX a. pradžios situacija. Mickevičius savo įspūdingoje poemoje Ponas Tadas sukūrė 95 hiperbolizuotą didingą, racionaliu protu kone nesuvokiamų pa­ slapčių kupiną Lietuvos girių atvaizdą bei jų gelmingame centre, savotiškose įsčiose (lenk. matecznik) esančią žvėrių karaliją:

(Kartais man vaidenos,/ Kad ties manim pakibęs šėlsta jūros tva- ' nas. // O apačioj griuvėsiai: ąžuolas išvirtęs/ Į žemę remias lyg'mil­ žiniška svirtis./ Greta lyg nuotrupos apgriuvusių kolonų/ Stuobriai stori, šakoti šliejasi prie šonų:/ Pro švendrių užtvarą baisu paeit j raistą:/ Šernai, vilkai, lokiai ten krūmuos besišvaistą/ Kaip girių viešpačiai. [...] Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė,/ Kur klai­ kūs tankumynai prieblandoje svyri? [...] Pažliugę ežeriukai, žolėmis apaugę, / Žmogus neiškakėtų jų bedugnio liūno, / (Greičiausia, kad velniai tuos ežeriukuos tūno.) [...] Pačiam viduj, girdi, puikių valdo­ vų dvaro - / Tauragno, stumbro, lokio rūmai atsidaro joks žmogus pakliūti ten negali,/ Nes Baimė ir Mirtis apsaugo tą jų šalį. - EP, p. 502-503,513-514,516).

Šis kvazimistiškas pasaulis, neabejotinai keliantis ambi- valentiškas adresato reakcijas (susižavėjimą grožiu ir baugų ap­ stulbimą, egzotikos išgyvenimą ir linksmą ironiją’), ilgam, su

1 Originale labiau pabrėžti Lietuvos ir Žemaitijos herbiniai ženklai: .Niech no Pogoń zarży, niech na Żmudzi / Niedźwiedź rykine" (.Tegul Vytis ims žvengti, tegul Žemai­ tijoje / Meäka suriaumos'). 1 Regis, su humoru atmiešta rimtimi Mickevičiaus vaizdus traktavo Prosperas Meri­ mee novelėje .Lokys', žr. Kęstutis Nastopka, Reikšmių poetika, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 139-154. įvairiomis modifikacijomis įsitvirtino lenkų literatūrinėje vaiz­ duotėje ir kolektyvinėje sąmonėje, tapo kone invariantišku Lie­ tuvos vaizdo dėmeniu, o nesyk - tiesiog viso šalies peizažo sino­ nimu. Dažno lenkų rašytojo kūriniuose Lietuva vaizduojama kaip plačių, neįžengiamų girių kraštas, o lietuvis, žmogus-gamtos vai­ kas, augantis it medis miško glūdumoje. Vešli augalotų medžių žaluma, sraunios tyro vandens upės, svaigios kalvos ir margi nuo gėlių slėniai - aiškūs vitališkos oazės ženklai, rodantys į parale­ les su žemiškojo rojaus mitu. Šių paradigmų punktyrai tęsiasi per visą ilgaamžę Lietuvos vaizdavimo tradiciją lenkų literatūroje. Neabejotinos tokio stereotipinio gamtovaizdžio vaizdavimo ištakos - rusoizmas, papildytas įvairiomis sentimentalizmo ir ro­ mantizmo variacijomis - vis dėlto negali būti interpretuojamos vien tik kaip universalių natūros-kultūros paradigmų tautinė atmaina. Poemoje Ponas Tadas komponuojama palyginti konkre­ ti, pagal atskiras nuorodas atpažįstamus geografinius ženklus turinti erdvė; ji lokalizuotina ir pagal tiesioginius autoriaus ap­ rašymus, ir pagal personažų gyvenimo, kelionių vietas. Pakanka­ mai svarbios taip pat yra tyrėjų, amžininkų bei interpretatorių prielaidos siekiant aiškiau lokalizuoti galimą kūrinio pasaulį, jo kontūrus. Dažniausiai prieinama prie išvados, jog poemos veiksmo vie­ ta - tiksliau nenusakytos Naugarduko apylinkės. Pačią Soplicynę bandyta tapatinti su autentiškomis vietovėmis, kaip Ruta, Com- brovas (poeto motinos gimtinė), ieškota konkrečių atspindėtų realijų, nutikimų. Tačiau Mickevičius aprašomų Lietuvos vietovių nesiekė perdėm konkretinti. Atvirkščiai, gausybė smulkmenų, išsilaikiusių pagavaus paauglio atmintyje (poemoje pavaizduotu laiku jam buvo keturiolika-penkiolika metų), kadaise regėti pei­ zažai, giminių, pažįstamų veidai, girdėti pasakojimai apie kivir­ čus ir vaidus susiklostė į vientisą apibendrintą vienovę. Ją pildė, detalizavo nauji įspūdžiai, kaip neseni pobūviai 1831-1832 m. Vielkopolskoje prie Poznanės esančiuose dvaruose bei emigrantų iš Lietuvos prisiminimai. Šie naujieji atvykėliai buvo geri dvarų gyvenimo žinovai, puikūs pasakotojai, pavyzdžiui, Ignacas Do­ meika, Stefanas Witwickis, jo vaikų mokytojas žemaitis Liudvikas Korylskis; jiems autorius gražiai padėkojo Pono Tado pabaigoje: Prie židinio draugai man prisimint padėjo Ir po žodelį vis į dainą pamėtėjo, Kaip gervės pasakoj, kurios pasigailėjo Užkeiktoje pily vaitojančio vaikino: Išgirdą, koks baisus jį ilgesys kankino, Tos gervės numetė vaikinui po plunksnelę -

Pasiuvąs sau sparnus, jis leidosi į kelią... (EP, p. 728)

Poemos struktūra ganėtinai sudėtinga, formuojasi iš dauge­ lio mažesnių naratyvinių sekų: išsišakojančių gamtos ir papročių aprašymų, istorinių ekskursų, lyrinių intarpų ir tam tikrų būdin­ gų socialinių reiškinių, kurie nurodo į istorinius veiksmo kon­ tekstus. Siužetinį kūrinio lygmenį sudaro tarp savęs susijusios, chronologiniais bei priežastiniais ryšiais sukibusios fabulų atkar­ pos: greta visą kūrinį jungiančios meilės istorijos (Tadas-Telime- na-Zosė-Grovas) nutįsta pagrindinė, įcentrinė intriga (Soplicų ir Horeškų šeimų nesantaika), toliau einama prie mįslingo Jackaus Soplicos (vienuolio Robako) nusikaltimo jaunystėje ir tolesnio jo likimo bei atsivertimo, iki susidūrimų su rusų valdžios atstovais bei iškilmingai sutinkamos Napoleono armijos įžengimo. Šios veiksmo sekos palaipsniui apauginamos buvusiais ir dabartiniais įvykiais. Dėl tokių stereometrinių papildymų kūrinio semantinė erdvė smarkiai išsiplečia, tad jį galima laikyti tam tikru tautos praeities, dabartinės būklės ir ateities lūkesčių modeliu. Ne viena iš šių pateiktų fabulų yra reprezentatyvi, koncentruojanti savyje platesnių reiškinių atspindžius. Tokie neabejotinai yra dvaro bajorų ir magnatams atstovau­ jančių Horeškų konfliktai, šlėktų vaidai ir teismai dėl nuosavybės, įžeistos garbės, kurie ne kartą aprašyti prisiminimuose, gaven- dose, dokumentinėje ir grožinėje literatūroje. Tipiškumu pasi­ žymi net ir išskirtinis, nuotykiniu pradu alsuojantis ankstesnio avantiūristo Jackaus, dabartinio bernardinų vienuolio, paveiks­ las. Jo gyvenimas atspindi susipriešinusios, asmeninius siekius aukščiau už tautos tikslus iškėlusios bendruomenės dabartinę būklę ir ateities galimybes. Herojaus portretu Mickevičius taip pat siekęs besivaidijantiems Paryžiaus emigrantams, skirtingoms politinėms grupuotėms parodyti kelią į vienybę. Padaręs žiaurų nusikaltimą teisei ir nužudęs Horešką, vaidininkas Jackus pabėga užsienin, ten kartu su lenkų legionais gausiuose mūšiuose kau­ nasi už Respublikos atkūrimą, o vėliau pasuka konspiratoriaus keliu, karštai agituoja šlėktą rengtis naujam sukilimui. Autoriaus sukurtam XIX šimtmečio Lietuvos pasauliui bū­ dinga sudėtinga chronologinė raiška - tai ir diachroninis, giliai į praeitį nueinąs, istorinėmis realijomis, padavimais, legendomis grįstas klodas, ir poeto jaunystės metų sinchroniškas pjūvis, ir vilties projekcija, kuri, kaip autorius jau žino, liks neįgyvendinta. Aktualias anuometines nuotaikas bei visuomenės sanklodos reiš­ kinius atspindi paskutinėse knygose pakiliai aprašytas Napoleono armijos įžengimas („Aukščiausias su mumis, o mes su Bonapar­ tu!“), siekiamybių plotmėje lokalizuoti dalykai - luomų lygybės ir broliavimosi idėjos, baudžiauninkų išlaisvinimas ir svarbiausias, tuomet dar utopinis tikslas - pasiekta laisvė („Ką tik girdėjau iš šios sakyklos, broliai, / Kad Lenkija laisva, kad Lietuva nuo šiolei, / Taip pat laisva“, EP, p. 683). Poemos idėjų apogėjus nutraukiamas pasakine užbaiga: „Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau - tą į šias knygas sudėjau“ (EP, p. 722). Tokį platų panoraminį, o drauge miniatiūriškus vaizdus iš­ ryškinantį pasakojimą leidžia kurti dažnai kaitaliojama regos perspektyva, anaiptol nesiribojanti vien konkrečių personažų (juoba net ir pagrindinio, pavadinime įvardinto) percepcija. Kartu Mickevičius renkasi ir asmeninę regos, emocinio vertinimo pers­ pektyvą, tiesiogiai atskleidžiančią poetinio subjekto (autoriaus) nuostatas bei išgyvenimus.

Kuriam iš mūs nemielos tos jaunystės dienos, Kada su šautuvu išklysdavai pats vienas Ir švilpaudamas ėjai lig tolimiausio baro, Kur laukuose tau ežios kliūčių nesudaro! (EP, p. 451)

O, tas pavasaris! Ankstyvas, ypatingas. Pavasaris šviesus, kovingas ir derlingas! [...] Lig šiol regiu tave kaip tolimą svajonę Aš, vargšas tremtinys, vergijoj pagimdytas! (EP, p. 679)

Poemos diskurse nuolat polifoniškai pinasi tai vieno, tai kito herojaus šnekos, idiolektiniai apibūdinimai, vertinimai, emocijos, motyvai, tartum tiesiogiai atliepiantys paantraštėje įvardytą ko­ lektyvinį vyksmą: juk tai bendruomenės gyvenimo paveikslas, tai Historia szlachecka (beje, lietuviškas vertimas - Bajorų nuotykiai - irgi atliepia tam tikros personažų grupės egzistavimo pobūdį). Šį visetą, susaistytą panašiais siekiais ir elgsena, apibrėžia ir vieno- vėn buria keli svarbūs determinuojantys kriterijai. Kone visi pagrindiniai herojai - Lietuvos bajorų giminių, tai yra elitinio valstybės sluoksnio, atstovai, turėję įstatymdavių sta­ tusą ir teisę spręsti šalies likimą. Savo tėvyne jie laiko Lietuvą, bet ir Lenkiją, yra Respublikos (Rzeczpospolitos) patriotai, skaudžiai išgyvenantys valstybės žlugimą ir svajojantys apie jos atkūrimą. Antra vertus, jų požiūris ir elgesys, visuomeninė orientacija la­ bai priklauso nuo partikuliarių interesų, iš praeities paveldėtų nuoskaudų, į(si)žeidimų, specifiškai suvokiamo bajoriškos gar­ bės ir orumo kodekso. Šio luomo panoraminį atvaizdą Mickevi­ čius įrėmina reikšmingų istorinių įvykių laike: Rusiją užpuolanti Napoleono armija įžengia į buvusios Respublikos teritoriją atgai­ vindama ir sustiprindama realias valstybės išsilaisvinimo viltis, drauge atsinešdama demokratines visuomenės pertvarkos idėjas. Po įspūdingos invokacijos, inkrustuotos sakraliniais krei­ piniais į „Lietuvą Tėvynę“, Censtakavos ir Aušros vartų mado­ nas, po idiliško peizažo su banguojančiu Nemunu užmezgamas kryptingas siužetas. Autoriaus vaizduotėje tarsi atgimsta jo as­ meniniai įspūdžiai, sugrįžimai per atostogas į tėviškę: į žalumoje skendintį dvarelį parvyksta jaunikaitis, studijavęs Vilniaus uni­ versitete, griežtoje profesorių priežiūroje krimtęs senovinius raš­ tus ir laukęs nesulaukęs akimirkos, kai vėl atsidurs tarp savųjų („Jis godžiai dairosi į dvaro sienas, / Čia jam pažįstamas daiktelis veik kiekvienas. / Tie patys baldai ir apmušalai tie patys, / Jis čia nuo kūdikystės žaisti buvo pratęs“, EP, p. 422). Epopėjoje Ponas Tadas svarbią funkciją atlieka bėgai kon­ kretūs, netgi smulkmeniški tikrovės ir buities aprašymai, stebi­ nantys pavidalų filigraniškumu ir detalių gausybe. Jie kelia jus­ linius įspūdžius, ne tik vizualiuosius bei akustinius (įspūdinga scena - Voiskio grojimas medžioklės ragu), bet ir uoslės. „Kvapų sensualizmas ‘Pone Tade’ - vienas iš meniškumo aspektų, ku­ riant ‘apčiuopiamą’ Lietuvos žavesį, o drauge - būdas kalbėti apie gyvenimo grožį, jo ankstesnį įstabumą [...] Šiame pasaulyje tai, kas žmogiška, yra kartu ir dieviška; kas žmogiška - priklauso die­ viškajai kosmoso tvarkai. Viskas čia - nuo žmonių širdžių traške­ sių ir nuo žvaigždžių danguje iki vabzdžių dūzgimo ir lengviausio vėjo dvelksmo - susivienija į didžiulę gyvenimo simfoniją.“1 Mickevičius išsiskyrė itin jautria menine klausa, kuri jam leido lanksčiai modeliuoti tiek intonacines-garsines strofos se­ kvencijas, tiek kone neapčiuopiamus prasminius niuansus; antai garsioji Pono Tado pradžia („Litwo! Ojczyzno moja“...), susilaukusi aibės įvairiausių diskusijų ir interpretacijų, rašant poemą turėjo keturis variantus1. Juos poetas kruopščiai gludino, derino ats­ kirus žodžius, kaitaliojo jų vietas, dėliojo vis kitokius ištarmių akcentus, savo asmeninį nusiteikimą tarsi taikydamas prie išpli­ tusių nuotaikų, kurias išgyveno išeiviai iš LDK žemių po 1831 m. sukilimo. Antai antrasis rankraštinis variantas skambėjo kiek kitaip - „Ojczyzno, Litwo moja...“, ir šita, dabar mums neįprasta žodžių tvarka, regis, pirmenybę teiktų jau ne Lietuvai, o bendres­ nei tėvynei. „Kreipdamasis į Lietuvą, pasakotojas sugretina du požiūrius į tą pačią praradimo situaciją: subendrintą, išsakomą trečiuoju asmeniu, [...] ir asmeninį - ‘aš’ jauseną“, - prie tokios išvados aptardama kūrinio invokaciją prieina Speičytė1 3.* Esamo­ je kanoniškoje apostrofoje poeto žmogiškoji lemtis, kūno svei­ kata (dokumentiniuose šaltiniuose yra liudijimų apie įvarius jo negalavimus) tapatinama su galimai šlijančia dabartine tautos būkle, nors, tiesa, įrašyta į potencialios virtualybės kontekstą (tarsi įspėjant - taip gali nutikti)4. Šis pakilus meilės ir netekčių

1 Józef Bachórz, .Jak pachnie na Litwie Mickiewicza?", in: Mickiewicz. W lįodecie uro­ dzin, Białystok: Dział wydawnictw filii UW w Białymstoku, 1993, p. 218. 1 Plaćiau apie tal rašoma knygoje: Kazimierz Wyka, .Pan Tadeusz": Studia o tekście, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1963, p. 35-51. 3 Brigita Speiiytė, op. cit., p. 300. 4 Šios semantinės moduliacijos labiau ryškėja, pasigilinus į originale sudėliotus ak­ centus, kurie šiek tiek skiriasi nuo jsivyravusio lietuviško varianto. Vinco Mykolai- £io-Putino vertime vietoje palyginimo (.jestcš jak zdrowie") naudojamas aukštesnio laipsnio būdvardis (.mielesnė už sveikatą"), o vietoj esamojo, būtojo ir būsimojo laikų kaitos (.Ile cię trzeba cenić, ten tylko si? dowie, / Kto cię straci!" - .Kaip tave reikia vertinti, tiktai tas sužinos, / Kas tavęs neteko" (pažodinis vertimas ir paryškinimai - A. K.), dominuoja esamasis laikas (.Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko"). apibendrintas reziumavimas kartu traktuotinas ir kaip itin įtaigi istoriosofinė konstatacija, kuri ilgai bus leitmotyvinė kūriniuose, vaizduojančiuose Lietuvą. Ne vienas to laikotarpio kūrėjas į aukštąjį emocinį registrą įrašo motyvus, kuriuose skamba proziški tonai, iliustruojantys gana primityvią buitį, kasdienio gyvenimo paprastumą. Tai ypač būdinga kaimo ir smulkių dvarelių vaizduotojui Syrokomla’i. Poemą Gimęs Janas Ąžuoliaragis jis pradeda himnus primenančia intonacija, kurią vėliau tarsi prie žemės prispaudžia aplinkos ap­ rašinėjimai:

Gimtoji žeme mano, šventa mano Lietuva, / Geltonu smėliu ir smulkia žole gožiama, apdraibstyta / Neišvaizdi iš pažiūros lauki­ nė tavo užuovėja. [...] Ant tavo kalvų kadagiai, miškuose pušys - / 101 Iš netašytų rąstų sumesti tavo namai, / Žalsvos samanos žydi ant šiaudinių stogų, / O po šiaudiniais stogais paprasti, laukiniški žmo­ nės, / Pamanytum, žiūrėdamas j juos, net iki trijų nesuskaičiuos (Ziemio moja rodzona, Litwo moja święta, / Żółtym piaskiem i dro­ bną trawą przytrząśnięta / Niepokaźne na oko dzikie twe zacisze. [...] Na twych wzgórzach jałowiec, po lasach sośnina - / Z niecio- sanych bierwion klecone twe domy, / Kwitnie mech zielonawy na strzechach ze słomy, / A pod strzechą lud pełen prostoty i dziczy, / Rzekłbyś, patrząc na niego, że do trzech nie zliczy.)*

Toks būvis lyriniam subjektui yra mielas, žadinantis kuo gražiausius jausmus, - bet vis dėlto greta pateikiami kontrastiški sugretinimai su šveicarų, prancūzų, italų gyvenimu ir kraštovaiz­ džiais („kur laukai it žemiškas rojus“) sujaukia autoriaus projek­ tuotą idiliškos būties paveikslą.

Romantizmo sklaida lenkų literatūroje nenutrūko per visą XIX amžių, išliko veržli ypač tautine problematika alsuojančiuose ir patriotizmą aukštinančiuose kūriniuose. Tiesa, po žiauriai nu­ malšinto 1863 m. sukilimo, atslūgus aktyvios kovos už laisvę ban­ goms ir išplitus pozityvistinėms racionalių veiksmų bei pamatinio darbo (praca u podstaw) idėjoms, į romantinius idealus imta žiūrė­ ti skeptiškai, su nepasitikėjimu. Pirmiausia į politinę strategiją,

Litwo, nasza matko m iła..., p. 339. projektus, besiremiančius mesianizmu, iškėlusiu išskirtinį lenkų tautos vaidmenį žmonijos istorijoje (pagal išplitus} įsitikinimą, jog „Lenkija - tai tautų Atpirkėjas, Kristus“). Kaip pažymi Milo- szas, tas „sukrėtimas, kurį lėmė milžiniškas skaičius žuvusių ko­ vose arba kartuvėse, toks ūmus, kad buvo drastiškai reviduojamas visas arsenalas nuostatų, kartu vadinamų ‘politinio romantizmo’ vardu“1. Visuomenėje vykstantys pasaulėžiūros lūžiai transfor­ mavo ir konceptualius literatūros pokyčius, jos misijos sampratą. Vis dėlto esminis tradicijų pamatas išliko, - tai išsamiai savo vei­ kaluose atskleidžia literatūros istorikai, akcentuodami ypatingą romantizmo paradigmos statusą ir jos išskirtinį vaidmenį lenkų kolektyvinėje sąmonėje. „Romantizmas lenkų kultūros istorijo­ 102 je buvo pernelyg iškili epocha, kad būtų apskritai įmanomas jo radikalus kvestionavimas arba ilgalaikis nebuvimas. Ir vis dėlto [romantizmo] sugrįžimas buvo dar greitesnis ir labiau triumfuo­ jantis, negu buvo galima įsivaizduoti.“1 Iškalbingas pavyzdys - Pono Tado pradžios eilutės su praran­ damos / prarastos tėvynės įvaizdžiu. Jis paradoksaliai tolydžio tapo dar gyvastingesnis ir patrauklesnis nei XIX šimtmečio pir­ moje pusėje, kai buvo sukurtas, ir papildė viešąjį diskursą apie Lietuvą, - vis atsinaujindama šios paradigmos tėkmė nusroveno mažne iki dabarties. Stebėtinai daug rašytojų ir plunksną mikli­ nančių literatų jau antras šimtmetis įvairiais aspektais parafraza­ vo (ir parafrazuoja) Mickevičiaus invokaciją: interpretavo garsių­ jų eilučių prasmes, apipynė jas savais išgyvenimais, apimančiais platų emocijų diapazoną, nuo intymiausių išpažinimų iki istori­ nių ir visuomeninių įvykių vertinimo. Kreipinius į Lietuvą-mano Tėvynę gaubianti sakralinė aura leidžia suasmeninti juos taip, kad apostrofa įgauna maldos, poterių (kaip vėliau pasakys Teodoras Bujnickis) ar mantros statusąi *3. Regis, vien jau priminus pirmuo­ sius invokacijos žodžius, susikuria turiningas konotacijų laukas,

i Czeslaw Milosz. Historia literatury polskiej, Kraków: Znak, 1993. p. 326. i Alina Witkowska, Ryszard Przybylski, Romantyzm, Warszawa: PWN, 1997, p. 650. j Išsamiai pirmųjų Pono Tado eilučių istorija bei gausios jų interpretacijos aptariamos ir registruojamos knygoje: Wojciech Jerzy Podgórski, .Litwo! Ojczyno moja": Pokłosie inwokaeji Mickiewicza, studium historyczno literackie i antologia nawiązań poetyckich, Kaunas: Šviesa, 1992. kuriame nusitęsia ilgi istorinių paradigmų punktyrai, - jie žymi jau beišnykstančių, bet dar atpažįstamų, kūriniuose pavaizduotų įvykių kontūrus. Milžiniškas romantiko sugestijų populiarumas, įtakingu- mas bendruomenėje aiškintinas ne tiktai estetiniu poetizmų pagaulumu, bet taip pat - paraliteratūriniais veiksniais. Šiame Europos regione, buvusiose LDK teritorijose, iki pat Pirmojo pa­ saulinio karo pabaigos, kada ėmė kurtis savarankiškos valstybės, gyvybingai pulsavo lietuvybės idėja, kultūros pamatu vienijanti čia gyvenančias tautas. Pasak Vytauto Kubiliaus, „iš bendrų ne­ priklausomos valstybės siekimų ir ikiunijinės Lietuvos istorinio palikimo, iš lenkų tautinės savimonės dominuojančio aktyvumo ir iš lietuvių bei baltarusių psichologinio substrato susidarė re­ 103 gioninė kultūra, ilgai išlaikiusi savo gyvybingumą ir specifiką“1. Tą dalyką suprato bei iš savo pozicijų neigiamai vertino buvusios valstybės priešininkai, siekę ištrinti net jos vardą. Pažymėtinas faktas: Austrijos-Vengrijos imperijoje 1888 m. devyniomis kal­ bomis išleistame proginiame Pono Tado leidinyje ir rusiškame, ir prancūziškame vertime žodis „Lietuva“ praleistas, o kalbama tik apie neįvardijamą „tėvynę“1. Artėjant XX amžiaus link lietuviškos tematikos arealas lenkų literatūroje įgavo naujų struktūrinių atspalvių, tačiau jau neturė­ jo tiek meninių potencijų, kad prilygtų romantizmo epochoje su­ kurtų įvaizdžių sugestyvumui. Tokią padėtį lėmė ne literatūrinių tekstų kiekis. Grožinių kūrinių, vaizduojančių buvusios LDK bei etninės Lietuvos praeitį ir dabartį, taip pat istoriografinių, parali- teratūrinių leidinių, kelionių įspūdžių, prisiminimų pasirodydavo pakankamai gausiai. Įvairaus pobūdžio tekstų, kuriuos formaliai būtų galima priskirti šiai orbitai ir dažniausiai susijusių su soci­ alinę-politinę Lietuvos situacija bei tautiniais santykiais, apstu buvo ir lenkiškoje periodikoje. Tačiau jų ištarmės, išskyrus retus atvejus, toli gražu neprilygo adoruojančioms intonacijoms, skam­ bėjusioms dar taip neseniai. Lietuva (ir kitos kaimyninės tautos)

Vytautas Kubilius, Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje, p. 31. Žr. Adam Mickiewicz, Poczqtek I księgi .Patia Tadeusza’ w przekładzie na 9 jeżyków euro­ pejskich, Lwów: [be leidyklos] 1B88. šio laikotarpio lenkų autoriams, neabejotinai veikiamiems naujos racionalistinės ideologijos, jau nėra didvyrių žemė, o veikiau - geografinė erdvė, kurioje reikia visų pirma skleisti idėjas, skati­ nančias plušti dėl bendros unijinės valstybės atkūrimo. Sakytum, gilesniuose jų sąmonės kloduose dar tebeglūdantys romantizmo atšvaitai yra sumišę su realistinio mimetizmo konvencijomis. Jie dažnai prasimuša tokiais pavidalais, jog atrodo tarsi susiplakę su didaktiniais tikslais ar kaip mokslinės analizės stilizacijos. Wincenty’as Polis, vienas iš populiaresnių to meto rašytojų, savo veikale Istorinė Lenkijos teritorija (1867) politinį valstybės vientisumą, remdamasis pozityvizmo teorijomis, grindžia netgi geografiniais faktoriais. Aiškindamas „organinę“ šių procesų bū­ 104 tinybę, jis pasitelkia bendro upių baseino pavyzdį: pasak jo, kaip istoriniuose plotuose („nuo Oderio iki Nemuno ir Neries“) susi­ liejo kaimyninių kraštų upės, „taip turėjo tarp savęs susilieti ir etnografinės grupės“1. Savo gausioje poezijoje, ypač poemoje Gies­ mė apie mūsų žemę (Pieśń o ziemi naszej, 1843), šis kūrėjas apdai­ nuoja atskirų buvusios valstybės regionų grožį, kaip aukščiausią nekvestionuojamą vertybę iškelia bendralenkišką patriotizmą. Lietuviai Polio veikale traktuojami be priešiškumo, netgi su sim­ patija; tačiau dėl primityvumo, tam tikro egzotiškumo jie visų pirma įdomūs tarsi savotiškas tyrinėjimo objektas. Netgi Adamo Asnyko dramoje Kęstutis (Kiejstut, 1878), kuri buvo tokia populiari tarp lietuvių nacionalinio atgimimo kūrėjų2 (pažymėtina, jog ją 1897 m. išvertė Vincas Kudirka), tautinė pro­ blematika ir topika atlieka kontekstinę kolorito funkciją. Lemtingi šalies istorijos įvykiai yra vaizduojami bei vertinami iš esmės uni- versaliųžmogiškųkonfliktųiraistrųlygmeniu,-pavyzdžiui,akcen­ tuojami moralizuojančias ištarmes turintys tėvo ir vaikų santykiai. Antai kunigaikštis Kęstutis savo sūnui kalba: „Vaikai nedėkingi, / Jūs nė nežinot, kas tai tėvų meilė, / Kuri su jumis į bedugnes lekia / Ir skausmu savo pati save kursto; / Nors kelia balsą rūstų, nu­ siminus - / Viską užmiršta ir atleidžia viską. / O sūnau mano!“5.

« Cit. iä: Jacek Kolbuszewski, Kresy, p. 318-219. 1 Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 62-63. 3 Cit. iš: Vincas Kudirka, Raitai, 1 . 1, Vilnius: Vaga, 1989, p. 984. Tai nėra atsitiktinis, individualus atvejis, o tipiškas reiškinys, sąlygotas plačiojo literatūrinio konteksto ir, be abejo, autorių pa­ saulėjautos1. Panašia dvasia alsuoja kūryba daugelio XIX a. antro­ sios pusės lenkų rašytojų, tokių, kaip, pavyzdžiui, Boleslawas Prū­ sas, Maria Konopnicka, Eliza Orzeszkowa, Adolfas Dygasińskis, Janas Lamas, Michalas Baluckis. Svarbus jos ypatumas - neretai net tuose pačiuose kūriniuose susipynusios įvairios meninės kon­ vencijos, heterogeniniai diskursai, kuriuose, tarkim, šalia quasi mokslinių samprotavimų įterpiami emocingi, netgi pompastiški personažų monologai arba sentimentaloki išpažinimai. Roman­ tinės pasaulėžvalgos orientyrai - ypač pabrėžtinai manifestuo­ jamas pasiaukojantis patriotizmas1 ir sakralizuotai traktuojami kovos už laisvę idealai - nėra priešpriešinami naujajai, „blaiviai“ 105 biurgeriškai mąstysenai bei merkantilizmui. Toks vaizdavimas būdingas ir šio laikotarpio lenkų literatūros šedevrams, tokiems romanams, kaip Prūso Lėlė (Laika, 1890), Orzeszkowos Prie Ne­ muno (Nad Niemnem, 1888). Atskirai dera pabrėžti pastarojo kū­ rinio, tyrėjų dažnai gretinto su Mickevičiaus Ponu Tadu, skaidžią semantinę struktūrą bei vienakryptes konfliktų sprendimų ko­ notacijas. įstabių Lietuvos peizažų apsuptyje besirutuliojančiai meilės istorijai Orzeszkowa suteikia kone simbolinę prasińę: plė­ tojant fabulą ir pildant ją naujomis įtekmėmis, tarsi suartinamos dvi kultūros, dvaro ir kaimo, kurios literatūroje dažnai atstovauja ir nacionalinėms lenkų - lietuvių priešpriešoms. Iškilusią kliūtį, luominį neatitikimą, trukdantį kilmingos bajoraitės ir valstiečio („cholopo“) būsimai laimei, autorė šalina, viena vertus, jaunuolio giminės praeityje „atradusi“ jos kilnaus šlėktiškumo bei patrio­ tinio nusiteikimo paliudijimų, o antra vertus, merginos portre­ te atskleidusi pomėgį darbui, pagarbą kaimo buičiai ir norą būti žemdirbe. Šiame romane tarsi užkoduotas ir būsimos abiejų tau­ tų sambūvio-sąjungos projektas, postuluojamas taip pat kitų i i Juk ir Kudirkos kūryboje romantines nuostatos, emocinis pakilumas koegzistuoja su racionaliomis pozityvistinėmis tendencijomis. Plačiau apie tai ir.: Algis Kalėda, .Vincas Kudirka: tarp romantizmo ir pozityvizmo", in: .Tegul meili Lietuvos..." Vincui Kudirkai - 100, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p, 102-113. a Apie XIX a. kintančias sąvokos .patriotizmas" koncepcijas žr.: Konrad Górski, .Patri­ otyzm", In: Słownik literatury polskiej XIX wieku, Wroclaw: Ossolineum, 1991, p. 683- 687. rašytojų kūryboje. Žymus lenkų istorikas Henrykas Wisneris pa­ žymi: „Jei [kūriniuose] užsimenama apie ateitį, tai ji būdavo vaiz­ duojama kaip lenkiško dvaro broliavimasis su kaimu. Taip elgėsi Eliza Orzeszkowa savo veikale ‘Prie Nemuno’ ir Jozefas Weyssen- hoffas romane, kurio jau pats pavadinimas parodo programą: ‘Unia’ (‘Unija’). Lietuvių siekiai buvo nutylimi arba smerkiami.“1 Susiformavusios socialinės nuostatos bei literatūrinis kon­ tekstas didžiule dalimi sąlygojo atitinkamą Lietuvos traktavimą taip pat ir kituose kūriniuose, varijuojančiuose temas, kurios, gali­ ma pasakyti, visiškai tiesiogiai, savaime siejosi su lietuviškomis re­ alijomis. Sustiprėjus rašytojų dėmesiui istorijai ir atgijus nostalgiš­ kiems jausmams didingai praeičiai, kūriniuose buvo vaizduojami 106 įvairūs politiniai įvykiai, kovos su priešais, vykusios bendros vals­ tybės teritorijoje. Nemažas dėmesys skirtas ir stilizuotoms lietuvių psichologinėms savybėms, papročiams, kasdieniam gyvenimui, buities detalėms, kitaip tariant - tam tikrai fabulos vyksmo atribu­ tikai ir peripetijų koloritui. Tokios vaizdų komponavimo ypatybės būdingos netgi labai skirtingų autorių - Henryko Sienkiewicziaus1 bei Marijos Rodziewiczównos veikalams, kuriuose palyginti labai plačiai interpretuota LDK praeitis, tautinė ir būtiškoji savastis. Vienoje iš lenkų visuomenės skaitomiausių knygų, vadina­ moje Trilogijoje (ją sudaro romanai Ugnimi ir kalaviju - Ogniem i mieczem, 1884; Tvanas - Potop, 1886; Ponas Volodijovskis - Pan Wołodyjowski, 1887-1888), nutapyta plati, aprėpianti gausingai pažertus įvykius istorinė XVII amžiaus panorama. Nuolatinius Respublikos (Žečpospolitos) karus su Ukrainos kazokais, turkais, švedais Sienkiewiczius šiame veikale be išlygų vertina iš pabrėž­ tinai nacionalistinių pozicijų, visur į priekį iškeldamas Lenkijos Karalystės interesus. Kitokią laikyseną bei kitų tautų siekinius jis laiko nusikalstamu separatizmu bei išdavyste. Iškalbingiausias pavyzdys - itin neigiamai traktuojami kunigaikščių Radvilų mė­ ginimai tartis su Švedija ir siekti didesnio LDK savarankiškumo. Sienkiewicziaus romanuose vaizduojami įvykiai, svaiginančios

1 Henryk Wisner, Unia. Sceny z przeszłości Polski i Litwy, Warszawa: Ludowa Spółdziel­ nia Wydawnicza, 1988, p. 290. a Verta pažymėti, kad Sienkiewiczius kūrybinio kelio pradžioje pasirašinėjo slapyvar­ džiu Litwos. meilės istorijos, apgaulėmis ataustos nuotykingos peripetijos, pasipūtusių bajorų kivirčai ir dvikovos, neretai vyksta įvairiose Lietuvos vietose. Daugelis svarbių Trilogijos personažų yra kilę iš Žemaitijos, bajoriškų Liaudos salų, Kėdainių apylinkių - kaip Kmicicas ir jo mylimoji Oleńka bei vienas iš spalvingiausių perso­ nažų Longinus Podbipięta (šį vardą derėtų versti Lionginas Kulnų Karotojas). Beje, pastarojo herojaus statusas lenkų kultūroje yra labai ryškus, patvirtintas „genealoginiais“ argumentais: mitinis jo protėvis Stoveika (Stowejko) kovojęs Žalgirio mūšyje ir vienu kirčiu nukirtęs tris priešų galvas. Tad Lionginas yra neperdedant vienas stabiliausių, kanoniškiausių senosios Lietuvos atstovų len­ kų bendruomenės akyse. Vis dėlto čia kuriamas krašto vaizdas neturi kokio nors ypa- 107 tingo savitumo žymių, išskyrus tradiciškai dažnai minimas neį­ žengiamas girias. Šiuo atžvilgiu jis mažai tesiskiria nuo kitų roma­ nuose aprašytų vietovių, netgi nusileidžia įspūdingais potėpiais sukurtiems Ukrainos gamtovaizdžiams. Tai populiarioji, kičinį vaizdinį primenanti Lietuva, kurios autentiškumą gali paliudyti nebent emblemos - autentiški lietuviški (tiesa, sulenkinti) pava­ dinimai1. Lietuviais vadinami romanų herojai taip pat nėra indi­ vidualizuoti, veikiau modeliuoti pagal nusižiūrėtas literatūrines schemas, daugiausia - pagal Alexandreo Dumas Tris muškietinin­ kus. Sienkiewicziaus Trilogija vargu bau turiningai išplečia arba reikšmingiau papildo Lietuvos vaizdavimo paradigmą, veikiau ją supaprastina ir subanalina. Tiek dėl nuotykių romanams būdingų fabulos stereotipų, tiek dėl tendencingai peršamos nuomonės apie lenkų riterių, didikų ir pačios karalystės sakralizuotus pranašumus. Kitokiais interpretaciniais rakursais turbūt reikia žiūrė­ ti į lietuviškų motyvų traktavimą Rodziewiczównos kūryboje ir apskritai į jos romanus. Ne tik dėl šių rašytojų vietos lenkų lite­ ratūroje. Tiesa, Sienkiewiczius - neginčytinas klasikas, Nobelio literatūrinės premijos laureatas, priskiriamas privalomų lektūrų kanonui, ir jo kūrybą pažįsta mažne kiekvienas mokinukas. O ke­ liasdešimties knygų autorės statusas vis dėlto yra marginalinis. į i

i Apie Sicnkievvicziaus Trilogijos lietuvišku topografiją žr.: Alwida Bajor, »Tam, gdzie rzeki Lauda, S2oja i Niewiaża", Magazyn Wileński, 1994, Nr. 21, p. 9-15. ją žiūrima veikiau kaip į masinės, komercinės literatūros atstovę, nors tyrėjai pabrėžia neeilinius rašytojos gebėjimus kurti pagau- lias, dinamiškas fabulas ir pasiekti itin plačią ir gausią skaitytojų auditoriją1. Šią kiek paradoksalią situaciją paliudija ir Miloszas; verta atidžiau įsiklausyti į jo mintis, iššsakytas knygoje Tėvynės ieškojimas. „1990 metais lankydamasis Lenkijoje išgirdau, kad leidykloms vienas patikimiausių būdų pataisyti savo finansinius reikalus yra išleisti Marijos Rodziewiczównos romanus. Mano pašnekovai kalbėjo apie tai, tarsi gėdytųsi.“1 Jis pripažįsta, kad „psichologinio įtikinamumo požiūriu Dievaičio autorė nėra stipri, arabiški jos knygų nuotykiai, kai staigus vidinis herojų pasikeiti­ mas, menkai tepagrįstas, gali atstumti išrankesniuosius“. Antra 108 vertus, Miloszas rašytoją vertina už kronikininkės talentą, emo­ cinį artimumą vaizduojamiems reiškiniams - už tai, kad pagal jos, kaip ir pagal Mickevičiaus bei Orzeszkowos, „raštus galima mėginti atkurti įvairius devynioliktojo amžiaus istorinės Lietu­ vos momentus“3. Per ilgą kūrybinį laikotarpį (pirmasis rašytojos kūrinys išleistas 1887 m., paskutinis - 1931 m.) Rodziewiczówna neabejotinai juto įvairių XIX-XX amžių sandūros konvencijų (re­ alistinio pozityvizmo ir moderniojo ekspresionizmo) poveikį. Vis dėlto ji tęsė savo pasirinktą meninę linkmę - su realistiniais si- muliakrais, mistifikuodama poetizavo praeities dabartį, kurioje ir gyveno. Vaizdavo visos Respublikos ir, savaime aišku, LDK būtį, kurią pati su savo fantazmais visa esybe jautė kaip savą. Jos knygose galima išskirti tris geografinius regionus pagal tai, „kur įleidę šaknis jų herojai: Polesė ir jos apylinkės, Žemaiti­ ja, Lenkijos Karalystė, Poznanės Kunigaikštystė, Lenkija“4. Šios realijos glūdi daugelio rašytojos romanų „saviško“ įtaigumo pa­ mate. Iš jos romanų vertingiausiais laikomi romansiško žanro kūriniai - Baisusis senelis (Straszny dziadunio, 1887), Anima Vilis (1893), Ant bangos (Na fali, 1894), Viržiai (Wrzos, 1903), Buvo ir bus

» Anna Martuszewska, Jak szumi Dewajtis: Studia o powieściach Marii Rodziewiczów­ ny, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1989, p. 16-34 (ir kiti šios monografijos frag­ mentai). 1 Czeslaw Milosz, Tėvynės ieškojimas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p, 17. 3 Ibid., p. 19. 4 Ibid., p. 25. (Byli i będą, 1908), Miškų žmonių vasara (Lato leśnych łudzi, 1920). Lietuviškos tematikos esama keliuose Rodziewiczównos veika­ luose, visų pirma Dievaityje (Dewajtis, 1889), poetizuojančiame rustikalinio gyvenimo grožį. Šis romanas daugeliu atžvilgių lai­ kytinas kone kūriniu, reprezentuojančiu jos kūrybinę programą. Dabarties (XIX a. antrosios pusės) kontekste fokusuojami praei­ ties Lietuvos, netgi mitologinės, atgarsiai, visą kūrinio pasaulį, įvykius ir veikėjus, pasakotoja traktuoja iš vertybinių pozicijų, kurios negali kelti didesnių abejonių. Autorės siekiniai reiškiami atvirai ir netgi pabrėžtinai: adresatui reikia įteigti įspūdį, kad lai­ mingą būvį žemėje gali užtikrinti tiktai harmoningas žmogaus ir gamtos sambūvis, pagarba kiekvienam žmogui, tradicijoms bei darbui. O kone idilišką dermę ardo svetimų atneštas merkanti­ 109 lizmas (žydai nori nukirsti ąžuolą, kurį gelbsti darbštusis Mari­ jonas (Marekas) Čertvonas). Jau pirmose romano eilutėse kuriama ypatinga, ornamentiš- kais poetizmais išdailinta fabulos erdvė, kuri apibūdinama sakra­ linę prasmę turinčiais predikatais bei atributais: „Saulė leidosi į ąžuolyną, prisiglaudusį Dubysos ir Einos santakoje, sename, ty­ kiame krašte, šventų ąžuolų, žalčių ir gintaro šaly. Ji slėpėsi už pilko debesies, paskutiniais aukso blyksniais atsisveikindama su senu žemaičių kaimu, kurį supo ir rėmė prie upės šimtinė dangų siekiančių liepų, vyšnių ir šermukšnių."1 Kūrinyje - ypač kuriant peizažus, girių atvaizdus - nesunkiai užčiuopiama Pono Tado įta­ ka, tačiau šiuo atveju Mickevičiaus tradicija nėra perteikiama su individualiomis modifikacijomis, o pasireiškia kaip stilizuotos „bendrosios vietos“ (loci communes). Romano personažai - protėvių dvasingumą išsaugoję gamtos vaikai, kilnūs ir taurūs, be abejo, didžiai darbštūs žmonės. Jiems tarytum neegzistuoja kokie nors griežtesni socialiniai skirtumai bei luomų barjerai: su ypatinga šilima autorė vaizduoja įvairių kartų, senelių ir vaikaičių bendravimą, parodo didžiulę atjautos ir žmogiško solidarumo svarbą (Irenos Orvydaitės santykiai su amerikonu Klarku Marvičiumi, su kaimiečiais). Šią didesnių konf­ liktų neaižomą sanklodą iliustruoja atitinkamai formuojamas

Marija Rodzcvičuvna, Dievaitis, Vilnius: Asveja, 1993, p. 5. diskursas, kuriame besąlygiška pirmenybė teikiama nugludin­ tiems vaizdams, nedrumsčiamiems prozaizmų ir žemojo stiliaus elementų. Pasakojime eksponuojama šio Lietuvos vyksmo grožy­ bė, pavyzdžiui, pavasario darbai, sumitologinta gamta ir visuoti­ nis džiaugsmas parskrendant gandrams:

Iš dvarų ir sodžių tarytum skruzdės pasipylė gausybė darbininkų, pasklido po laukus, ir žemė sujudo, suūžė linksmybe. Pergrubė, že­ maičių pavasario dievaitė, ėjo laukais, upėmis, miškais ir pievomis, mokė paukščius čiulbėti, o gėles žydėti, pilką dangų žydrai rengė, o pievas žaliais kol galų gale nuvargusi prigludo prie šniokščiančių Dubysos bangų. [...] Ilga virtine parskrido gandrai, išvargę po to­ limos kelionės, nusileido ant tvartų stogų, ieškodami senų lizdų. 110 [...] Besišypsantis Ragys sveikino juos su žemaitišku įkarščiu, pagal senas tradicijas, teta Onutė nušvitusiu veidu atbėgo iš daržo pa­ sižiūrėti į juos, netgi rauplėtasis Grenis, grįžęs iš laukų, pamiršo subordinaciją ir visa gerkle sušuko kapralui: - Pone! Pone! Gužutis! Gužutis!1

Su panašia, neretai empatiška, pakilia tonacija gyvenimas vaizduojamas ir kituose Rodziewiczównos romanuose, tiek at­ kuriančiuose netolimą praeitį, tiek pasakojančiuose apie autorei pažįstamus, naujausius laikus. Stilistinis registras beveik nekin­ ta, nėra kuo nors labiau išsiskiriantis, - ir kai pasakojama apie inteligentus (ypač moteris), išsaugojusius prisiminimus apie kar­ tuves Lukiškių aikštėje Vilniuje po 1863 m. sukilimo (Buvo ir bus), ir tada, kai vaizduojamas žmogus, savo namais laikantis gamtą (Miško žmonių vasara). Dėl Lietuvai tuo laikotarpiu labai aktualių, įvairiau mani­ festuojamų temų bei motyvų išsiskiria romanas Pilkosios smiltys (Szary proch, 1889); pabrėžtina, kad jis išeivijoje buvo „sulietu­ vintas“ ir išleistas iškalbingu pavadinimu ir paantrašte - Žemelė šventoji. Žemaitijos knygnešių romanas1. Kūrinyje aprėpta palygin­ ti plati gėografinė erdvė (Baltijos uostai,. Rytprūsiai, Lietuva), i

i Ibid., p. 76-77. a Marija Radzevičiūtė, Žemeli Šventoji. Žemaitijos knygnešių romanas, Adelaidė: Austra­ lijos lietuvis, 1954 (prierašas knygos pabaigoje - .Sulietuvino Clelestinasl. Petrikas, kalbą žiurėjo Pulgis Andriušis“, p, 183). veiksmas rutuliojasi įvairiais nuotykingais vingiais; bet pagrindi­ nė jo fabulos ašis - priešinimasis caro valdžios diegiamam rusini­ mui ir valstiečių rūpesčiai, triūsas kuriant gražesnę buitį. Vienas iš pagrindinių romano herojų - Jonas Kareivis, „pramintas Dide­ liu“ - su keliais sūnumis ir dukterimis bei gausiais giminaičiais įsikūręs žavingame Lietuvos kampelyje:

Kaimas, atrodė, didelis ir turtingas. Važiuojant keliu akį vėrė sody­ bos ir sodai, upelis ir raudonas bažnytėlės stogas, gražios Žemaiti­ jos koplytėlės, labiau panašios į monstrancijas, negu į kryžius, bet ypač praeivio žvilgsnius patraukdavo anapus kaimo iškilęs piliakal­ nis, galbūt Gedimino kovų liudininkas, dabar apžėlęs erškėtrožėm bei krūmais. Tose sodybose gyveno augaloti ir gražūs žmonės. Iš paviršiaus jie atrodė linksmi ir net pokštininkai, tačiau viduje sly­ i i i pėjo jėga ir senų papročių gerbimas. [...] Kaime gyveno dvylika šei­ mų Kareivių - visi giminės.1

Rodziewiczównos kūrinyje labiausiai akcentuojamas šios gi­ minės atstovų (ypač Lauryno) prieraišumas gimtajai žemei, išti­ kimybė laiko nugludintam dorovės kodeksui. Kita vertus, kaip ir Dievaityje bei kituose prozininkės veikaluose, jame prasikiša mo­ ralizuojantis didaktiškumas, jausmingumas ir schematiški juodi- balti vertinimai. XIX a. lenkakalbiuose tekstuose ataidinti LDK praeitis, netgi ta, mitinė, neretai buvo projektuojama ir į to meto dabartį, ir į ateitį. Be abejo, ne su vienoda įtaiga, išsklindančia daugiau į plotį, o ne kylančia į menines aukštumas. Tačiau tokia erdvi Lietuvos vaizdinių ekstrapoliacija rodo itin didelį, sutelktą jų sugestyvumą ir vitališkumą.

Ibid., p. 20. XX amžius: tradicijų slinktys ir lūžiai Lietuvos įvaizdžių kaita tarpukario literatūroje

112 Vėlesnis laikotarpis kone iki 1918 m., kada susikūrė jau atskiros, savarankiškos Lietuvos ir Lenkijos valstybės, tarsi alsavo praei­ ties kūrinių atmosfera. Dar labai gyva buvo LDK mitologinė-kul- tūrinė paradigma, kurią vis dėlto susino tautiniai konfliktai ir ginčai dėl tradicijų paveldo ir teisių į įpėdinystę. Viešajame lenkų diskurse vyravusios unijinės vienybės idėjos buvo iš esmės vien­ pusiškai traktuojamos ir literatūroje. „Iš to mėginimo atnaujinti istorinę sąjungą etniniai lietuviai de facto yra eliminuoti (nepai­ sant formalaus jų egzistavimo). Visų pirma tai ankstesnės tvar­ kos atgavimas; tvarkos, pagrįstos politiniu ir visuomeniniu lenkų dominavimu.“1 Siekimas atmesti savarankiškos kultūros kūrimo galimybes buvo reflektuojamas lietuvių autorių tekstuose lenkų kalba, su satyrine aistra vaizduojamas poetiniuose kūriniuose1.

Znad góry Biruty, gdzie fala Bałtyku Twą duszą dziejami przeszłymi rozmarza, Nie śpiewam ci pieśni w prajoców języku: On ucho szlachetne na Litwie obrażał U Litwinem - chłop tylko, a ród Giedymina Z herbami znad Wisły wdział na się strój nowy; Co winien swej ziemi, kim był zapomina I świętej praojców zapiera się mowy,3

1 Tadeusz Bujnicki, W Wielkim Księstwie Litewskim i w Wilnie, p. 141. 1 Plačiau apie tai, pavyzdžiui, žr.: Algis Kalėda, .Integralumo strategijos (M.Davainio- Silvestraičio 'Litwa’)", in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1900-1940, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,1998, p. 112-119. j Maironis, Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1988, p. 272, (Nuo kalno Birutės, kur Baltijos srovės Skandina svajas apie protėvių darbus, A š tau nepragysiu kalba mūs senovės, Kad neįsižeistų bajorai pagarbūs. U Lietuvis - tik „chlopasSūnums Gedimino Su herbais ir rūbas nuo Vyslos atėjo. Ką šaliai skolingi, kas buvo - nežino,

Kalbos šventos protėvių išsižadėjoJ 1

Tokiomis kartėlio kupinomis eilutėmis poemoje Nuo Birutės kalno (Znad Biruty, 1904) Maironis nusakė ir įvertino menkina­ mą Lietuvos šviesuomenės, aristokratinio elito požiūrį į tautines vertybes - kalbą ir tradicijas. Vargu ar jis būtų buvęs įmanomas 113 ir įtikėtinas Eduardo Daukšos, Klemenso Kairio, Praniauskaitės ar net Baranausko tekstuose. Be abejo, tai buvo hiperbolizuotas, sarkastiškas apibūdinimas, regint esamą padėtį, vis dėlto jau es­ mingai besikeičiančią. Tuos pokyčius liudija smarkiai mąžtantis bilingvistinių lietuvių ir lenkų kalbomis rašančių autorių skaičius. Ne vienas iš jų, jaunystėje dar rašęs lenkiškai, šios kalbos gangreit atsisakė ir papildė lietuvių literatūros kūrėjų būrį. Simptomiškas ir būdingas Krėvės atvejis. Studijuodamas Lvovo universitete rašytojas patyrė nemenką lenkų literatūros įtaką ir savo tekstus kūrė pagal neoromantinės poetikos šablo­ nus. Rankraštiniame jo poezijos rinkinyje, sudarytame 1905 m., nestinga tokio pobūdžio stilizacijų ir įvaizdžių, gausiai paplitusių tarp lenkų kūrėjų, epigoniškai varijuojančių atsikartojančių po- etizmų repertuarą. Tiesa, Krėvė juos dažniausiai inkorporuoja į lietuviškus kontekstus, pagal to meto manierą aplinkos vaizdus supina su lyrinio subjekto būsenomis. Eilėraštyje „Nuo Nemuno krantų“ („Znad Niemna") nutapytas stereotipinis idiliškas pei­ zažas tiesiogiai prilyginamas žemiškajam rojui: „Cudne pieśni słowik nuci, / Cudnie kwitnie wkoło gaj. / Młoda wiosna zda się kusi / Tu założyć nowy raj“ („Lakštingala stebuklingas giesmes gieda, / Aplinkui stebuklingai žydi šilas, / Jaunas pavasaris tar­ tum gundo / Sukurti šičia naują rojų“)1. Panašiais vaizdais savo

Ibid., p. 519 (Viktoro Katiliaus vertimas). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas, Fi - 270. pojūčius išreiškia ir kituose eilėraščiuose, kaip antai: „Mūza“ („Mūza“), „Gelovinė“ („Gełowinie“), „Šnara Nemunas...“ („Szem­ rze Niemen...“), - juose galima atsekti vaizdavimo principų, pa­ našių į tuos, kuriuos rašytojas vėliau naudojo savo lietuviškuose kūriniuose, visų pirma po keleto metų rašytuose Dainavos šalies senų žmonių padavimuose. Lietuvos lenkų rašytojai, daugiausia apsigyvenę Vilniuje, įvairiais aspektais rėmėsi vietine, etnografinį atspalvį turinčia medžiaga bei operavo universaliais modernistiniais „Jaunosios Lenkijos“ („Młoda Polska) simboliais1. Tarpukario Vilniaus literatų kūryboje lietuviškos variacijos daugiausia rėmėsi į du polius - į istoriją su jos įtakingomis tra­ 114 dicijomis (ypač - romantizmo) bei į aktualią kultūrinę refleksiją, kurios objektas - gamta, urbanistinis peizažas, kūrėją supanti aplinka. LDK mitologinis-legendinis podirvis, daugiausia susijęs su sostapilio praeitimi bei garbinga miesto atributika, buvo re­ zonuojamas pagal palyginti įvairią meninių variantų skalę: pra­ dedant tiesioginiais hiperbolizuotais arba adoruojančiais pašlo­ vinimais ir baigiant demitologizuojančiomis interpretacijomis. Ilgąlaik kūrėjų branduolį ir aktyviausią literatūrinio gyvenimo dalyvių dalį sudarė vyresnės kartos autoriai, į literatūrą neretai įžengę dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vieni iš jų, gimę ir užaugę Lietuvoje, gausiau rėmėsi vietinėmis (regioninėmis) tradicijomis, kiti, atvykę ir laikinai apsigyvenę Vilniuje, siekė jas arba įsavinti, arba transformuoti pagal anksčiau susiformavusį savąjį poetinį idiolektą. Neabejotiną didžiulę įtaką formuojantis specifinei re­ giono literatūros sanklodai turėjo politiniai veiksniai. „1922 m. Vilnių inkorporavus į Lenkijos sudėtį, trečiajame dešimtmetyje stiprėjant antisemitizmo tendencijoms, miesto literatūrinį gyve­ nimą daug giliau [nei ankstesniu laikotarpiu - A. K.] veikė tauti­ nė hierarchija, kelių tautinių kultūrų (lietuvių, baltarusių, žydų) represavimas.“1 Vis dėlto individualiuose meniniuose konstruktuose, susi­ jusiuose su LDK, lietuviška tematika dažniausiai yra periferinė, -

1 Andrzej Romanowski. Młoda Polska wileńska. Kraków: Universitas. 1999, p. 78-89. 1 Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus literatūrų kontrapunktai: Ankstyvasis modernizmas. 1904-1915, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 5007, p. 353. plačiau buvo eksponuojami asmeniniai išgyvenimai bei įspūdžiai, į pirmąjį planą iškeliant lenkiškąsias Lietuvos erdves ir paveldą. Tai pasakytina apie, pavyzdžiui, Czesławo Jankowskio, Witoldo Hulewicziaus, Kazimieras Iłłakowiczównos, Konstanto Ildefonso Gałczyńskio, Zofijos Bohdanowiczowos, Wandos Niedziałkows- kos-Dobaczewskos, Helenos Romer-Ochenkowskos, Tadeuszo Łopalewskio ir kitų kūrinius. Svarbiausias teminis tarpukario kūrybos epicentras - daugiaaspektis Vilniaus vaizdavimas, kurio kraštinės susiliečia ir su platesniais kultūriniais-estetiniais kon­ tekstais. Visų pirma, esmines kūrėjų nuostatas labai sąlygojo bendras Lenkijos socialinio-politinio gyvenimo anturažas, tai yra realijos, kurios diktavo kryptingą valstybinę politiką Lietuvos atžvilgiu. 115 Jos, viena vertus, suponavo atitinkamas pilietines laikysenas, kita vertus, Vilniaus literatus savaime įrašė į anuometinius len­ kų literatūros ir kultūros procesus. Iškalbingiausi šiuo požiūriu - Hulewicziaus ir Gałczyńskio kūrybiniai užmojai ir jų poezijos rel­ jefas, susilietęs su to meto vyraujančia poetika, mintąs vietinių tradicijų reinterpretacija. Pirmasis - žymus lenkų ekspresionistas, atvykęs į Vilnių 1925 m., gyveno čia dešimtmetį ir pelnė vieno įtakingiausių lite­ ratūros ir visuomeninio gyvenimo asmenų renomė. Jis, be kita ko, įsteigė Lenkų literatų profesinę sąjungą bei jai vadovavo, buvo vietinio radijo direktorius, organizavo literatūrinius renginius, kaip antai Konrado celėje vykusius populiariuosius „Literatūri­ nius trečiadienius“ - „Środy Literackie“. Tarp jo poezijos rinki­ nių išsiskiria Vilniui skirtas eilėraščių tomas Miestas po debesimis (Miasto pod chmurami, 1931), kuriame savitomis poetinėmis prie­ monėmis, panaudodamas sinestezijos ir literatūrinės etimolo­ gijos efektus, interpretuoja miesto istorijos ir peizažo dėmenis. Autoriaus kuriamame diskurse atsispindi asmeninė avangardisti­ nių konvencijų patirtis (poetas, be kita ko, jautė stiprią Rainerio Maria’os Rilkes, su kuriuo susirašinėjo, įtaką), manifestuojama išrankiais įvaizdžiais, kontrastingais sugretinimais ir lanksčiai modeliuojamais poetinio subjekto regos kampais. Hulewicziaus poezijoje sąlyčiai su semantiškai turiningais istorijos ženklais dažnai išvirsta į netikėtus paradoksalius ir sugestyvius vaizdus. Tradicinė vilnietiška topika jo kūryboje tarsi vartaliojasi, susi­ liečia su šiurkščiais dabarties paviršiais, terpiasi į XX amžiaus žmogaus mentalitetą. Lietuvos sostinės praeitis, anuometinė dabartis, miesto peizažai netampa vien pretekstais lyriniams pa­ mąstymams (kaip dažnai atsitinka kitų poetų kūryboje), o yra in­ tegruojami į intelektualių refleksijų plotmę. Išskirtina, kad Hulewiczius dažnai naudoja akmeistų, siurre­ alistų mėgstamą garsiaraščio bei poetinės etimologijos techniką, šitaip Lietuvos temas tarsi perkeldamas į modernios poetizacijos lauką. Toks vaizdų modeliavimas būdingas vienam iš geriausių rinkinio eilėraščių „Vilnius“ („Wilno“), kuriame žodžių žaismas netampa vien įmantriomis inkrustacijomis, bet išreiškia ir tam 116 tikrą vertybinę orientaciją. Šiuo atveju dera pirmiau supažin­ dinti su originalu, kadangi verčiant tiesiog neįmanoma perteikti semantinės garsų aureolės (sąskambio wi) ir tenka pasitenkinti pažodiniais leksiniais atitikmenimis:

Głównym dźwiękiem jest litera kad „i“, / której nie znają mali ani źli./ Ten sam dźwięk, co prześwietla słowo „Litwa“ - / a „Litwa“ to większość słowa „modlitwa“. /.../ Wilk, Wici, Wiosna, Witold, Wierność i Wigilia, / Więź, Wieczerza, Wijatyk, Wilenka i Wilia, / Winnica, Wiosło, Wiara, Wiersz, Wicher i Wieniec: / oto na twych stuleciach młodości rumieniec. /... / Imię Wilna jak fala, jak płyn. / Imię Wilna jak szala, jak czyn. / Imię Wilna jak śpiewna wiola. / Imię Wilna jak zórz aureola [išskirta - A. K.].

(Svarbiausias garsas yra raidė „i“, / kurios nepažįsta maži ir pikti, / Tas pats garsas, kuris peršviečia žodį „Lietuva“ - / o „Lie­ tuva“ - tai žodžio „malda“ didesnė dalis. [...] Vilkas, Vytis, Pava­ saris, Vytautas, Ištikimybė ir Kūčios, / Saitas, Vakarienė, Vijoklis, Vilnia ir Vilija, / Vyninė, Irklas, Tikėjimas, Eilės, Verpetas ir Vai­ nikas: / štai jaunatviškas tavo šimtmečių raudoms. [...] Vilniaus vardas tartytum vilnis, kaip tekėjimas skysčio. / Vilniaus vardas tarytum svarstyklės, it žygis. / Vilniaus vardas tarytum daininga violončelė. / Vilniaus vardas tarytum aušrų aureolė).1

Litwo, nasza matko mila..., p. 461. Suprantama, šis kūrinys nėra Lietuvos ir Vilniaus pagerbi­ mas ar pakili adoracija, būdinga odei, o veikiau - tam tikrų šio žanro intonacijų stilizacija. Poetas tarsi balansuoja ties šlovinimo ir grakščios žaismės riba, greta aukštojo stiliaus elementų bei epi­ tetų prišlieja kitokio lygmens leksemų, kurios rodo ne tik į vaiz­ davimo objektą, o gręžiasi į fonetinę saviraišką. Poeto sukurtų sugestijų laukas nėra uždaras - tai ne tik verbalinis grakštumas, dailus žodžių vėrinys, bet ir kontekstinės konotacijos. Tarkim, adresato nujaučiama autoriaus laikysena: atvykėlis iš Didžiosios Lenkijos (Poznanės regionas, lenkų valstybės lopšys, vadinamas Wielkopolska) pirmiausia kalba apie Lietuvą, kuri yra tarsi mal­ da (modlitwa), paskui tapatina ją su Vilniumi. Hulewicziaus kū­ riniuose sklando šioks toks atsiribojimas nuo vietinių (tutejszų) 1 1 7 regioninės laikysenos ir tarsi suvokimas, jog ši žemė čia negimu­ siam, neaugusiam lenkui yra svetimoka, tačiau žavi ir brangi nely­ ginant estetui kosmopolitui. Pati šalis ir Vilnius poetui yra objek- tyvistinio pasigėrėjimo objektas, kaip daiktas savyje, o ne vien poetinės saviraiškos pretekstas. Eilėraštyje jaučiama atsiribojimo nuostata, kai džiaugiamasi ne todėl, kad daiktas yra tavo, o dėl to, kad jis apskritai, kaip Visagalio kūrinys, egzistuoja. Tokia nuos­ tata leidžia ir įgalina savitai pažvelgti į tipiškąsias miesto vietas. Panašiais principais pagrįsti eilėraščiai „Skapo gatvė“ („Sko- pówka“), „Aušros vartai“ („Ostra Brama“), „Kapinės“ („Cmenta­ rze"), kuriuose pro quasi geometrinius, architektūrinius erdvės pa­ rametrus išnyra laiko, prarasties ženklais pažymėtos individualios būtys. Vilniaus gatvių arkados - kaip „Madonos antakių lankas“, o kapinės - it „kalnų peizažai“, mirusieji čia ne pagal rangus guli, ^skurdžius gali būti aukštesnis už poną Becu [Vilniaus universite­ to profesorių, Słowackio patėvį - А. К]. [...] Čia nėra baisu. Galiu tamsų vidunaktį / sėdėti ant kapo, savo delnu spausdamas mirties delną, / ant ramaus smilkinio jausdamas mirtiną vėjo gūsį, / Vilnių apačioj manęs, o Dievą - viršum savęs“ („nędzarz może górować nad panem Becu. [...] Nie jest tu straszno. Mogę w północ ciemną / siedzieć na grobie, z śmiercią dłonią w dłoń, / czuć wiew śmier­ telny na spokojnej skroni, / Wilno pode mną, a Boga nade mną“)1.

Ibid., p. 464. Laiko kontempliacija ir istoriosofinėmis refleksijomis pagrįs­ tas titulinis rinkinio kūrinys „Miestas po debesimis“; jame parale­ liai tęsiamos objektyvybės ir individualių pajautų kontaminacijos („Tokių debesų kaip virš Vilniaus, nėra jokiame kitame krašte, / Čia, kai sunkus mėnuo naktin už plūgo žengia. [...] Per amžius miglota galia į dangų veržės, / per amžius didžiulė valia į planetas pūtė. [...] Debesys į tavo debesuotumą žiūri ir viską supranta... / Ir todėl debesų tokių kaip Vilniuje nėra jokiame kitame krašte“). („Takich chmur, jak nad Wilnem, nie ma w żadnym kraju, / Tu, kiedy księżyc ciężki w noc za pługiem kroczy. [...] Przez wieki siła w niebo buchała oparna, / przez wieki wielka wola w planety dy­ miła. [...] Chmury w twą chmurność patrzą i wszystko rozumią... lie / 1 przeto chmur, jak w Vilnie, w żadnym nie ma kraju“) .ł Nors Hulewiczius dažniausiai siekia vaizduoti konkrečias Vilniaus realijas, jo kūryboje labiausiai eksponuojamas ne pats tiesioginis reginys, o jo interpretacinės prasmės, tai yra - tų re­ alijų atšvaitai poeto sąmonėje. Miesto simboliai įkontekstinami laike ir erdvėje ne tiesiogiai, o pagal spontaniškos vaizduotės kriterijus ir, sakytum, asociatyvios improvizuotos poetikos kal­ ba, kuria aprašomi momentiški „ego“ įspūdžiai. Štai.kaip ekspre- sionistiškai „pamatomas“ ir vaizduojamas „Pilies kalnas“ („Góra Zamkowa“), kur į dabarties regą įterpiamos mitologinės aliuzijos:

Kažokioje eroje, Gedimino laikais / legenda, ūkanose skendinti ne­ prisimenama jau buvo, / nuo priešo jėgos krito didis herojus, / o virš jo didžiai išsipūtė žemė / vienu iškiliu kapu - / ir taip iš mitinio žodžio iškilo / Pilies kalnas, / į miestą jsirėžiantis galingu profiliu. [...] Ten toliau, medžiais apaugęs, slepiasi mūras, / bejėgė griuve­ na su išplaukusia akim: / sutrūnijusių plytų choras / krenta j girios jaunatvę / prie pat stataus skardžio / tarytum papuvęs laiko dantis (W jakiejś erze, co za Giedymina / już legendą byla zamierzchłą nie­ pomnie, / padł wielki bohater pod wrażą siłą, / a nad ziemia wzdęła się ogromnie / jedną wynosłą mogiłą - / i tak powstała z mityczego słowa / Góra Zamkowa, / co w miasto mocnym profilem się wrzyna. [...] Dalej, w zaroście z drzew, kryje się mur, / bezsilna, szczerba z wypłyniętym okiem: / zmurszałych cegieł chór / wali się w młodość lasu / tuż nad urwistym stokiem / jak spróchniały ząb czasu).’

Ibid., p. 462. Ibid., p. 463. Legendinių ar quasi mitologinių ištarmių demontažas arba tiesiog perkėlimas į kasdienybės sferą, būdingas modernizmo li­ teratūrai, yra naujas poslinkis varijuojant LDK tradicijas. Antra vertus, Hulewicziaus poezijoje toks siekinys nėra grindžiamas programinėmis nuostatomis, jis veikiau byloja apie kitokios lite­ ratūrinės konvencijos atėjimą. (Toks episteminis lūžis, pavyz­ džiui, lietuvių literatūroje, bus siejamas su Ričardo Gavelio, Gintaro Beresnevičiaus, Mariaus Ivaškevičiaus kūryboje įsitvirti­ nusių tautinių mitologinių vaizdinių parodijinėmis ar tiesiog bu­ distinėmis transformacijomis.) Išplito legendinių motyvų, įvaiz­ džių transpoliacija į asmeninių išgyvenimų lygmenį, priartinant juos prie dabartinių kontekstų arba tiesiog paverčiant savo būvio dėmenimis. 119 Tokios nuostatos įžvelgtinos kito XX amžiaus lenkų literatū­ ros korifėjaus Gałczyńskio kūriniuose apie Vilnių. Poetas, išgar­ sėjęs daugeliu groteskinių kūrinių (vėliau, be kita ko, kabaretine Žaliosios žąsies (Zielona Gęś) poezija), Vilniuje, Užupyje, Malūnų gatvėje, gyveno 1936-1938 m., tačiau ir per tokį trumpą laiko­ tarpį sukūrė pluoštą įsimintinų eilėraščių, susijusių su Lietuvos sostine. Tai iš esmės bandymas įeiti į naują kultūrinį kontekstą, susitapatinti su juo, netgi jį įsavinti. Gałczyńskie čia nesijaučia svetimas, jam, pagarsėjusiam Varšuvos poezijos magui, Lietuvos erdvės, atrodo, tapusios visiškai artimos, nes tai bendras lenkų poezijos žemynas. Jis tarsi apsigyvena XIX amžiuje, jaučia šičia pulsuojančias Mickevičiaus laikų nuotaikas, buitinio vaizdavi­ mo lygmeniu stilizuoja romantinių pesonažų gyvenimą, elge­ sį: „Stovėjo kukliai prie Vilnios, / nenujausdamas, kas nutiks... / Vaikšiojo į biurą ponas Domeika / ir jam pridurmui skambėjo rogės“ („Stał sobie skromnie nad Wilejką, / nie przeczuwając, co się stanie... / Chodził do biura pan Domejko / po nim i dzwoniły sanie“).1 Su jam būdinga jausminga, o drauge atsainoka maniera Gał­ czyńskie perfrazuoja motyvus, žadinančius nostalgiškus senti­ mentus, „nutrina“ amžių ribas tarp legendinio kultūrinio klodo ir esamos situacijos, aktualiųjų individo išgyvenimų. Poetinis

Konstanty Ildefons Gałczyński. Liryka: 1926-1953. Warszawa: PIW, 1973. p. 48. subjektas savaip žvelgia į aplinką, kurioje susineria socialiniai reiškiniai, šiurkštokos realybės nuotrupos ir romantinio herojaus būsenos, sąlygojamos emocingų reakcijų į buvusį / esamą gyve­ nimą. Eilėraštyje „Naktis Vilniuje“ („Noc w Wilnie") lyrinio „aš" susitapatinimas su keliaplaniu laiku, buvimas iškart keliuose jo tarpsniuose, parodomas itin subtiliai, kone nejaučiamai, auten­ tiškai; ir tai nėra paviršinis išgyvenimas, o įsijautimas į realią da­ bartį ir rusifikuoto (net upė čiurlena rusiškai) XIX amžiaus Vil­ niaus praeitį. Kūrinio pradžioje poetas piešia eufonijos punktyru paryš­ kintą ilgesingą poetinę nuotaiką: „Širdyje meilė, o gėla ore. / Vėjas baugiuose medžiuose treška, / O tas lietus - tai lyg bepročio šilti­ 120 nė“ („W sercu miłość, a w powietrzu żałość. / Wiatr w drzewach tr­ wożliwych trzeszczy. / A ten deszcz - to jakby wariat miał tyfus"). Vėliau ją keičia lietaus merkiamo Vilniaus regėjimas su „tokiais Vilnios tilteliais, / kur savižudybė tai tik romantika. [...] Plakate vyriausybė ragina skolintis. / Vežikai daužo viens kitam snukius. / Čia pat Vilnia, maža, įnoringa upelė, / raudanti juodai, tamsiai, rusiškai“. („I z takimi na Wilence mostkami, / gdzie samobójstwo to tylko romantyczność. [...] Na plakacie rząd do pożyczki wzywa. / Dorożkarze tłuką się po pysku. / Tuż Wilenka, rzeczka mała, swarliwa, / łkająca czarno, ciemno, po rosyjsku“)1 (išskirta - A. K.). Mistiška aplinka su juodai raudančia upe, paslaptingumu dvelkiantis naktinis miesto peizažas, skendintis vėjyje ir lietu­ je, padeda sukurti savotiškų apeigų atmosferą: tarsi Vėlinėse čia iškviečiama anapusinė, dingusi praeitis, šmėsteli romantiko sa­ vižudžio (Gustavo) šešėlis, o virš šių vaizdų tvyro baugi carizmo šmėkla. Gałczyńskis sugyvina mitinę tikrovę, leidžia jai byloti čia ir dabar esančiam, įvairius jausmus patiriančiam žmogui. Plati ir daugiaspalvė miesto mitologija geba stimuliuoti ir rezonuoti in­ divido išgyvenimus, teikia galimybę juos pratęsti ir papildyti kone archetipinę prasmę turinčiais dvasiniais-kultūriniais kitų būčių ekvivalentais. Su grotesko poetikos virtuozui būdinga maniera jis suduria įvairius laiko planus, savo jauseną tarsi transponuoja į kitų epochų, dažniausiai, žinoma, romantizmo pasaulėjautos ir

Litwa, nasza matko mila..., p. 464. motyvų plotmę, tad gyvenimas Vilniuje jam tampa ir saviraiškos, ir proveržio į kitas sferas galimybe. Lietuvos sostinė, kur lyrinį subjektą lydi Pono Tado herojai Protazas ir Gervazas, primena žaismės, džiugesio oazę, budinančią laimės nuojautas (eil. „Laimė Vilniuje“ - „Szczęście w Wilnie“). Vis dėlto prioritetus šis, kiek egocentriškas, autorius dažnai teikia ne sakralizuotoms tradicinėms vertybėms, bet savo asmens savivertei ir privatiems įspūdžiams, kuriuos išreiškia nuorodomis į kitus nobffituotus kūrėjus: „Turiu rendez-vous su ponu Mickevi­ čium prie upelės.../ Teka Vilnia-upelė / mėnuo upelėj kaip žvake­ lė, / ant kalvos prisėdu. / Oj, nesilaikanti žodžio tauta! / Vėluoja kažkodėl maloningasis, / ponas Adomas“ („Mam rendez-vous z panem Mickiewiczem kolo rzeczki... / Płynie Wilenka-rzeczka, 121 / księżyc w rzeczce jak świeczka, / na pagórku przysiadam. / O, niesłowny narodzie! / Spóźnia się coś dobrodziej, / pan Adam.“) Neįvykus} neįmanomą susitikimą su didžiuoju pirmtaku poetinis „aš“ išplėtoja iki absurdiško finalo-paaiškinimo: nuėjęs į Didžiąją gatvę, kur gyveno Gražinos autorius, jis sutinka „miglotą siluetą“ („postać mglista“), su kuriuo vyksta keistas dialogas: „ - Ponas Mickevičius? / - Ne išvažiavo į Rusiją.../ Dieve, vadinasi, tas irgi komunistas!“ („ - Pan Mickiewicz? / - Nie, ujechał [rusicizmas - A. K.j do Rosji... / Boże, znaczy też komunista!“, - „Wileńskie im­ broglio“ - „Vilniaus imbroglio“1). Vadinamoje tradicinėje poezijoje, daugiausia besiremiančio­ je tiesioginiais emocingais diskursais ir lyriniais išpažinimais, vy­ rauja stereotipiniai įvaizdžiai, palyginti skaidžios paralelės: „didi praeitis - pilka dabartis“, „idiliška Abiejų Tautų Respublika - prieštaringus jausmus žadinanti Kauno Lietuva“. Šiuose kūri­ niuose daugiausia išreiškiami apskritai to laikotarpio lenkų ben­ druomenėje išplitę vaizdiniai, atspindima didelės dalies žmonių opinija bei tam tikra nostalgija. Vilniaus tradicijų aspektus varijavo čia tarpukariu gyvenęs Łopalewskis, aktyvus kultūrininkas, poetas, teatralas ir įvairių leidinių redakcijų narys, parašęs poetinę misteriją Aušros vartų Betliejus (Betleem Ostrobramskie, 1928). Tačiau lietuviški motyvai

Ibid., p. 466. jo kūryboje, su retomis išimtimis, atlieka dekoro funkcijas, o į pirmąjį planą iškeliama universali bendražmogiška ir religinė tematika bei poetizuojamos lyrinio subjekto būsenos. Antai atsi­ gręždamas į romantizmo atributiką autorius tik tiesiogiai vardija Mickevičiaus gyvenimo ir poezijos „ženklus“: Naugarduką, Živi­ lę, Parojų, Aldoną, Valenrodą, Marilę, Nemuną... („Noktiurnas“). Panašią ištarmę turi eilėraštis „Druskininkuose“, kuriame lyrinis subjektas stovi su kolega ant Nemuno kranto ir žiūri į kitą upės krantą, į Lietuvą, iš kur girdisi „daininga kalba“ bei „lietuvių gies­ mės tonai svetimi, bet ypatingi“; ir tada „vėjas sušnara: Litwo, ojczyzno moja, / o mes atsakome: Ty jesteś jak zdrowie“1 (abu ei­ lėraščiai iš rinkinio Kabala, 1936). 122 Dviejų Tėvynių motyvas pastarojo laikotarpio poezijoje yra sutinkamas palyginti dažnai, - jis grindžiamas ir emocinėmis- psichologinėmis nuostatomis, ir realiomis gyvenimiškomis aplin­ kybėmis. Tokią poziciją kone programiškai manifestuoja viena talentingiausių lenkų lyrikių Kazimiera Iłłakowiczówna rinkinyje poetiniu pavadinimu Lietuviška / lietuvių lakštingala (Słowik litews­ ki, 1936). Tituliniame kūrinyje ji ekpresyviai kalba apie pertrauktą lakštingalos trelę ir prašo paukštę toliau dainuoti už prarast) pa­ tyrusius žmones („giedok, laikštingala iš Lietuvos, už manuosius, už mane, / už mus, suplėšytus sienų“)1. Tokia nuostata supranta­ ma: poetės motina palaidota Lietuvoje (eil. „Dubingių kapas“), ji pati gimė Vilniuje, jautėsi itin artimai susijusi su gimtąja žeme. Tą prisirišimą ne vienąsyk atvirai, su jausminga meldimosi intonaci­ ja deklaruoja: „O Lietuva, o tėvyne, / dabar mane pripažink!“ („O Litwo, o ojczyzno, / teraz się do mnie przyznaj!“, „Kreipimasis“ - „Wezwanie“). Kitame eilėraštyje, paskelbtame tame pačiame rin­ kinyje - „Lietuvai“ („Do Litwy") - su jai būdinga egzaltacija poetė kreipiasi: „Tu mane, o Lietuva, malonėk prisiminti nors kryžiumi, / tegu mano vardas ant to kryžiaus būna.../ nes aš buvau tavo“ („Ty mnie, o Litwo, racz wspomnieć choć krzyżem, / niech moje imię na tym krzyżu stoi.../ bo byłam twoja"3).

Ibid., p. 476-477. Cit. iš: ibid., p. 444-450.

3 Cit iš: Antologia polskiej literatury kresowej XX wieku, Szczecin, 1995, p. 106. Saviraiškos išlydžius Iłłakowiczównos kūryboje kartais pri­ stabdo ir atmiešia refleksingi atsidusimai, kreipiniai į „ištikimą ir ■ kerštingą Aukščiausiąjį“, taip pat metonimijos principu pagrįstos peizažo interpretacijos, kurios turi atstoti lyrinio „aš“ emocijas (eil. „Mano lietuviškas meilės eilėraštis“ - „Mój litewski wiersz miłosny“, „Rauda“ - „Lament“). Jos plunksnai priklauso itin re­ tas to meto lenkų poezijoje kūrinys-pagerbimas, skirtas dabar­ tiniams Lietuvos didvyriams „Lietuvos lakūnams“ („Litewskim lotnikom“); jame Dariaus ir Girėno žygis vaizduojamas iškeliant odei ir elegijai būdingus predikatus, pakilias intonacijas. Kiti Vilniaus literatai nepapildė Lietuvos įvaizdžių išraiškin- gesniais ir sugestyvesniais meniniais modeliais. Monotemati- niame Eugenijos Kobylińskos rinkinyje Druskininkai (Druskieni- ki, 1930) vyrauja nuolat atsikartojantys stereotipinio lietuviško peizažo modeliai, paįvairinti istoriniais ekskursais ir legendiniais personažais. Sugestyvumo, meninio polėkio pristigo ir prozos žanrams: Bohdanowiczowos apysakoms Rytų vėjas (Wschodni wiatr), Kelias į Daugalius (Droga do Dowgiel, abi 1938), taip pat Niedziałkowskos-Dobaszewskos kūriniams (apysakos Mūrinukas už Aušros vartų - Kamienica za Ostrą Bramę, 1928; Ten, kur dega širdys... - Tam gdzie się serca palą..., 1938). Rytų Lietuvos vaizdai ganėtinai blankūs ir trafaretiški, parodyti iš stebėtojo-aprašinė- tojo regos perspektyvos; šiuose veikaluose vyrauja buitinė-ben- druomeninė tematika su paryškintomis etnografinėmis miesto ir kaimo gyvenimo detalėmis bei pavienėmis istorinėmis remi­ niscencijomis. Neišradingos ir tų kūrinių fabulos, varijuojančios XIX amžiaus realistinės prozos topiką, grindžiamą socialiniais ir psichologiniais personažų santykiais, atskleistais tikroviškų detalių kontekste. Kiek įdomiau formuojamas lietuviškas ko­ loritas Niedziałkowskos-Dobaszewskos poezijoje (rink. Mūsų dalia - Nasza dola, 1932). Joje pirmenybė teikiama stilizuotos baladės atmosferai, kuri apgaubia literatūrinius bei folklorinius, ornamentus (eil. „Vėlinės“ - „Dziady“, „Vakare“ - „Wieczorem“, „Ragana“ - „Wiedźma“, „Žaliasis ežeras“ - „Zielone jezioro“, „Apie pakelės kryžių“ - „O krzyżu przydrożnym“). Vilniškiai kūrėjai, daugiausia debiutavę prieš Pirmąjį pa­ saulinį karą ar trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje, vis dėlto lietuvišką (arba LDK) topiką traktavo daugiausia stereotipiškai. Išskyrus retokus atvejus, ji buvo veikiau dekoratyvinis bei pri­ valomas šios temos atributas. Įdomesnių meninių pasiūlų radosi kartu su naujomis estetinėmis konvencijomis bei socialinėmis idėjomis, kurios kristalizavosi ir buvo manifestuojamos garsiau­ sios tarpukario Vilniaus literatūrinės grupuotės apsuptyje.

Žagary

Poreikis formuoti naują literatūrinį pasaulėvaizdį, kuris sintetin­ tų tiek tradicinę lokalią, tiek universalią moderniąją patirtis, su­ 124 brendo trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių sandūroje. (Beje, pana­ šios idėjos sinchroniškai išsikristalizavo ir Lietuvoje su tais pačiais metais pradėta leisti Naująja Romuva). Dar iki Žagary įsisteigimo Miloszas planavo poezijos leidinį, kurio programoje būtų numa­ toma „iškelti etnografinius elementus - perkurti į kūrybą mūsų, pusiau lenkų, pusiau lietuvių, pusiau ukrainiečių, psichiką“1. Naujojo literatūrinio sambūrio ištakos - Stepono Batoro uni­ versiteto literatų Polonistų būrelis (Koło Polonistów) ir vadinamo­ ji Originaliosios kūrybos sekcija (Sekcja Twórczości Oryginalnej). 1931 m. vasarį Bazilijonų vienuolyne greta Konrado celės vykusio jaunų literatų kūrybos vakaro metu Vilniuje leidžiamo laikraščio Słowo (Žodis) redaktorius Stanislawas Cat-Mackiewiczius pasiūlė prie leidinio steigti literatūrinį priedą, buriantį jaunąsias kūrybi­ nes pajėgas. Naujas leidinys buvo pavadintas lietuvišku Žagarų vardu. Kaip pasakoja Miloszas:

Kiek atsimenu, sėdėjome mudu su Bujnickiu, ir man šovė į galvą šis pavadinimas, o Bujnickis jo nusitvėrė. Žagarai, kaip vietovės pavadinimas, labai dažnai kartojasi. Bet ir Žagarai, ir Žagarai. [...] Netoli Vilniaus, Rūdninkų girioje, yra Žagarynos vietovė. [...) Ka­ dangi Bujnickis buvo labai lietuviškas, labai prisirišęs prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų, tai, manau, jam šis pavadini­ mas patiko, nes jis toks mūsiškas, taip mus išskiria.1

Andrzej Franaszek, Miłosz: Biografia, Kraków: Znak, 2011, p. 136. Maistingas Czesławo Miloszo portretas, p. 12-13. Pirmasis žurnalo Žagarai - žengiančio Vilniaus mėnraštis, skir­ tas Menui (Žagary - Miesięcznik Idącego Wilna Poświęcony Sztuce) numeris pasirodė 1931 m. balandį, o į jo redakcinę kolegiją įėjo - Teodoras Bujnickis, Antonis Gołubiewas, Stefanas Jędrychows- kis ir Jerzy’s Zagórskis. Netrukus leidinio redaktorių bei autorių ratą papildė Miłoszas, Henrykas Dembińskis, Jozefas Maślinskis, Jerzy’s Putramentas, Aleksandras Rymkiewiczius, Antonis Mi- kulko, Tadeuszas Byrskis. 1931-1934 m. tai buvo „įdomiausias avangardistinis sambūris“ visoje Lenkijoje1. Pagrindiniai jo pos­ tulatai: jaunatviškas maksimalizmas, siekimas keisti poetinę kal­ bą; atsiribojimas nuo ligšiolinių literatūrinių sąjūdžių (kaip „Ska- mander“, „Kwadryga“); sekant kairuoliškos ideologijos siekiniais, demonstratyviai pabrėžiamos visuomeninės meno funkcijos, jo 125 revoliucingumas; katastrofistinės ir eschatologinės nuostatos Va­ karų kultūros „krizės“ atžvilgiu; priešprieša lenkiškam naciona­ lizmui (endekų ideologijai); atidus ir pagarbus regioninės bei tau­ tinių mažumų (lietuvių, baltarusių, žydų) kultūros traktavimas1. Pabrėžtina, kad 1934 m. buvo išleistas dvigubas Žagarų 24-25 numeris, skirtas lietuvių literatūrai ir kultūrai; jame, be kita ko, buvo paskelbti Kazio Borutos eilėraščiai, kuriuos, padedant Pra­ nui Ancevičiui, vertė Miłoszas. Šiame kontekste iškilo ir kai kurios naujos Lietuvos įvaizdžio variacijos, daugiausia sietinos su Miloszo, Teodoro Bujnickio, Rymkiewicziaus, Zagórskio ir kitų rašytojų kūryba. Žagarininkų tekstai, išbarstyti periodikoje bei įdėti į gangreit išleistas pirmą­ sias knygas, pasižymi būdinga simbiotine vienove, kurioje as­ meniniai įspūdžiai transformuojami į egzistencinio dramatizmo kupinus, katastrofististinėmis nuojautomis alsuojančius vaizdus. Žagaruose (1931 m., Nr. 2, p. 2) paskelbtas vienas iš ankstyvų­ jų Miloszo kūrinių „Dar eilėraštis apie tėvynę“ („Jeszcze wiersz o ojczyźnie“), kurio sąrangoje ryškėja dvi chronotopinės sekos, atitinkančios skirtingų nuotaikų ir lūkesčių tėkmę. Eilėraštyje

» Andrzej Zieniewicz, Idqce Wilno: Szkice o Żagarach, Warszawa: PIW, 1987, p. 42. 1 Apie Šios grupuotės genezė ir veiklą parašyta daug studijų, žr., pavyzdžiui: Marek Zeleski, Przygoda Drugiej awangardy, Wrocław: Ossolineum, 1984; Stanislaw Bereś, Ostatnia wileńska plejada, Warszawa: PEN, 1991; Tadeusz Bujnicki, Szkice wileńskie, p. 89-109. tapomas kone rustikalinis Lietuvos vaizdas, kuriame idilę jau su­ raižo netekties ir gėlos tonai:

Nad brzegami niebieskiego Niemna / i Niewiaży o wodzie czarnej / Zasiewają jasnowłosi chłopi/ Ciężkie pszenicy ziarna. [..J I wierzą, że dobry J3óg / Jak jastrząb w niebiosach lata. [...] A w niedzielne wieczory muzykę / Słychać w wielkiej nadrzecznej dolinie / To wy­ chodzą dziewczęta i chłopcy / Tańczyć na gegużynie. [...] Ziemi tej urodziwej / Nie każdy godny. [...] Już nie usłyszą, jak dzwoni pół­ noc / Na niebie strunach (Prie melsvo Nemuno krantų / Ir Nevėžio plukdančio juodą vandenį / Šviesiaplaukiai valstiečiai sėja / Sun­ kius kviečių grūdus. [...] Ir tiki, kad gerasis Dievas / Kaip vanagas danguose sklando. [...] O sekmadienio vakarais girdisi / Muzika di­ džiuliame upės slėnyje / Išeina čia mergaitės ir vaikinai / Šokti per gegužinę. [...] Tos puošnios žemės / Ne kiekvienas vertas. [...] Jau neišgirs, kaip skamba šiaurė / Dangaus stygomis, - WW, p. 34-35).

Pasak Tadeuszo Bujnickio, „tai nejprastas anuometinėje ankstyvoje Miloszo kūryboje idiliškas kūrinys, vaizduojantis lie­ tuvišką Arkadiją. [...] Jame vaizduojama apleista erdvė, etninė Lietuva, atskirta politiniais barjerais ir stipriai saugoma siena. [...] [Tie vaizdai rodomi] čia ir dabar, jie netalpinami Lietuvos is­ torijoje ir mitologijoje, bet yra nepasiekiami"1. Lyrinis šio kūri­ nio subjektas jau nėra nekritiškas romantizmo topikos adeptas ir Lietuvos dainius, o asmuo, prarandantis tėviškę ir tą būseną skausmingai, su tam tikru kaltės jausmu, reflektuojantis („Ne kie­ kvienas vertas“). Svarbu ir tai, kad naujai modeliuojama ir eilė­ raščio erdvė. Greta tradiciško peizažo, vaizduojamo su būdingais aksesuarais, brėžiami štrichai, artimi avangardistų vaizduotei: „Dievas kaip vanagas", „danguje skambanti šiaurė“. Debiutinė Miloszo knyga vadinosi Poema apie sustingusį lai­ ką (Poema o czasie zastygłym, 1933), kurios autorius pats dėl kū­ rinių jaunatviško maksimalizmo ir angažuotumo nemėgo ir sakė „nurašąs į nuostolius“1. Tad tik pasirodžius rinkiniui Trys žiemos CTrzy zimy, 1936) galima kalbėti apie tikrąją poeto kūrybinės pro­ gramos formavimosi pradžią, o kartu ir kaip apie tam tikrą Ža­

1 Tadeusz Bujnlcki, Szkice wileńskie, p. 99. a Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), Podróżny Świata. Rozmowy z Czesławem Miłos­ zem. Komentarze, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1992, p. 19. garų etapo apibendrinimą. Jame galima įžiūrėti visos Miloszo vėlesnės kūrybos šaknis, čia poeto pašaukimas „iškart pasirodo esantis vienu metu ir misija, ir smerkiama yda“1. Eilėraščiuose „Paukščiai“ („Ptaki“), „Lėta upė“ („Powolna rzeka“), „Debesys“ („Obłoki“), „Metai“ („Roki“), „Himnas“ („Hymn“), „Arsenalo var­ tai“ („Bramy arsenalu“) ir kituose sukuriama erdvė, nužymėta „baisiais debesimis“, „vandenim kaip kraujo cikuta“, „smerkian­ čių paukščių klyksmais“, „užnuodyta saule“, „smilkstančiais spar­ nais“ ir panašiomis siurrealistinėmis emblemomis. Skaitytojas jas gali projektuoti tiek į Lietuvos, tiek į kitos šalies kraštovaizdžius. Antra vertus, kurios ne kurios lietuviškos realijos, taip pat ciklas, sudarytas iš Kazio Borutos poezijos vertimų - Iš baltiškųjų eilė­ raščių (Z wierszy bałtyckichУ - paliudija, kokie vektoriai ir kokie 1 2 7 traukos poliai orientavo poeto vaizduotę. To laikotarpio Miłoszo kūriniuose katastrofizmo poetikai būdingą onyrišką (sapnišką) vaizdų slinktį tarsi pristabdo atsigrę­ žimai į konkrečias gimtinės realijas. Dailiajai savo tetai Gabrielei Kunat skirtoje „Giesmėje“ („Pieśń“) iš šio rinkinio poetas sukuria polifonišką diskursą: jame Jos (Ona) ir Choro balsais išskleidžia­ mos kone siurrealistinės vizijos, kurių leitmotyvas - gaivalinga, permanentinė laiko tėkmė ir virš jos sklendžianti personifikuota moters būtis („Aš esu vėjas, ūžiantis viršum tamsiųjų vandenų, / aš esu vėjas einantis ir nesugįžtantis, / pienės dulkė ant juodų­ jų pasaulio pievų“). Bet tuojau pat kitokio lygmens paveikslėlis: „Kalvėj ties vandeniu plaktuko dūžiai, / žmogus palinkęs taisosi dalgę. [...] Pirmos balanos ugnis seklyčioj, / ant stalo galvas deda pavargę padieniai, / bliūdas [dubuo] jau rūksta“3 (Juozo Kėkšto vertimas). Beje, pats autorius užsimena apie šių metafizinių re­ gėjimų lietuvišką foną: „ten vaizduojama moteris yra susijusi su žeme, iš čia - didus žemės pašlovinimas, bet drauge - ir žemės kartėlis. Priklausomai nuo leidinio, ten veikiantis asmuo yra Anna arba Ona. ‘Ona’ - tai lietuviškai ‘Anna’.'4

1 Jan Błoński, „Przedslowie”, in: Czeslaw Milosz, Trzy zimy. Ciosy o wierszach, London: Aneks, 1987, p. 59. 2 Apie Miloszo verstus Borutos kūrinius plačiau žr.: Tomas Venclova, .Z wierszy bał­ tyckich", in: Czeslaw Milosz, Trzy zimy. Glosy o wierszach, p. 107-109. 3 Czeslaw Milosz, Rinktiniai eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 8. ą Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. ai. Miłoszo ir kitų jo kolegų žagarininkų kūriniuose LDK tradi­ cijos, nors ir nuolat prasimušančios tarytum neišsenkama ver­ denė, vis dėlto nėra lokalizuotinos jų meninio pasaulėvaizdžio centre. Žinoma, nuolat atsikartojantys šios žemės kraštovaiz­ džiai, dažnos kultūrinės reminiscencijos, įvairios žinomų vei­ kalų parafrazės bei intertekstiniai punktyrai sukuria tam tikrą ankstesnės paradigmos tęsinių įspūdį. Tačiau iš esmės jis veikiau primena praeities aidus, tam tikrą įtakingo paveldo interpretaci­ jų foną. Vilnius su Trakais ir jų apylinkėmis, Vilnija, Naugardu­ kas, dar keli Lietuvos ir Baltarusijos geografiniai taškai - tokia topografija dažniausiai brėžė šio poetų pasaulėvaizdžio kontū­ rus. Galima teigti, jog LDK arealas jau buvo tarsi susiaurėjęs iki platesnių Lenkijos teritorijų provincijos būvio, kaip ir senoji jos sostinė. Dėl susidariusios geopolitinės padėties prieštaringą, menkstantį, bet vis dar imponuojantį Vilniaus statusą nesyk pa­ liudija Miloszas, kalbėdamas apie tarpukario laikotarpį. Pasak jo žodžių, „šiandien jaunimui gana sunku suprasti tą prieškarinio Vilniaus, kaip anklavo, charakterį: nei tai Lenkija, nei ne Lenkija, nei tai Lietuva, nei ne Lietuva, nei tai provincija, nei ne provin­ cija, nei tai sostinė, nors visų pirma - provincija“1. Tad jausdami gyvą šio krašto podirvį, atsispirdami į jį, bet kartu matydami ir reflektuodami neapibrėžtą dabartinę būklę, poetai kūrė novato­ riškus pasaulėvaizdžius, sinkretiškus ir orientuotus į jiems arti­ mą avangardistinę poeziją. Tokią padėtį savo studijiniame straipsnyje „Žagarai - regio­ ninis ar paribio reiškinys?“ apibendrina Tadeuszas Bujnickis:

Žagarininkai pasinaudodavo vilnietiškos kultūros heterogeniš- kumu, kurdami poetinius paveikslus, pasižyminčius didžiuliu universalizacijos laipsniu. Jie operavo stambiais istorijos planais, plačiomis, dažnai egzotiškomis erdvėmis, katastrofizmu. Jų kū­ rinių vaizduojamą pasaulį valdė pasakiškumas, mitologizavimas, kosminės ir istoriosofinės vizijos. Tuo pamatu formavosi taip pat žagarininkams būdinga simbolika. Pakanka prisiminti Zagórskio „Himną tarpplanetinei komunikacijai“ („Hymn do komunikacji międzyplanetarnej”) ir „Odę krentančiam funtui“ („Oda na spadeki i Czeslaw Milosz, Tomas Venclova, Dialogo Wilnie, Paryż: Instytut Literacki, 1979, p. 6. Žr. taip pat: Maistingas Czesławo Miloszo autoportretas, p. 226-258 (skyrius .Vilnius"). funta"), Miloszo „Prieš juos“ (“Przeciwko nim"), „Apie knygą“ („О książce“), [Teodoro] Bujnickio „Dugną“ („Dno“). Tačiau tai nereiškė, jog nutraukiami ryšiai su savuoju pasauliu: aplinka ir kraštovaiz­ džiu. Kuriami poetiniai vaizdai glūdėjo Vilnijos peizaže, kuris kartu yra „amžinas“ Lietuvos peizažas.1

Kokias naujas menines pasiūlas, vaizduojant Mickevičiaus kraštą, galima išskirti vilniečių poetų kūriniuose? Jų eilėraščiuose miestų, upių, ežerų ir girių, viso supančio universumo vaizdai, nežiūrint į konkretybes bei atpažįstamas detales, perkeliami į neapibrėžtumo lygmenį ir tampa savotiškais egzistenciniais ekvivalentais. Net ir tiesiogiai įvardyta Vilniaus - neabejotinai svarbiausio poetinių manifestacijų raiškos centro - atributika įgauna kitokius ontologinius pavidalus. Rymkiewic- 129 zius savo eilėraštyje „Vilniaus rapsodas“ („Rapsod wileński“), paskelbtame rinkinyje Srautai (Potoki, 1938), įvardija į miestą „čia ir dabar“ žiūrinčius subjektus, kinematografiškai fiksuoja regos perspektyvą („bičiuli, sustokime ant tos kalvos“ - „przyjacielu, stańmy na tamtym wzgórzu“). Tačiau netrukus dabartis sugrįžta į praeitį, prieš akis iškyla „totorių ir maskolių ordų“ nuniokiotas, pelenais paverstas miestas, o šio apokaliptinio vaizdo centre - „nelytėta žvaigždė, gulinti prie negyvų moterų pėdų“ („gwiazda leżała czysta u kobiet martwych stóp“1)- Vizualiniai, sineste- tiniai lyrinio subjekto įspūdžiai transformuojasi į simbolinius vaizdinius, konotuojančius daugiaprasmes emocijas: Neries upę jis regi „kaip nematomos rankos rimbą" („jak bicz niewidzialnej ręki“), mato, kaip „laikas dega ąžuolinėse trinkose“ („czas płonął w dębowych kłodach“), kaip „per rūstų kraštą bėga giesmės žai­ bas“ („błyskawica pieśni biegła surowym krajem“), taip pat girdi „kaukiančias kartuves“ („szubienicy wyły“). Istorinėmis izotopi­ jomis, asmeninėmis digresijomis atausto Vilniaus paveikslas už­ vedamas metaforiška reziumė: „Neramus amžinybės vėjas plau­ ką ant mano smilkinio sujudina“ („Wiatr niespokojny wieczności włos na mej skroni porusza“). Šiame kūrinyje išreikštos remi­ niscencijos apie mitologinę-istorinę LDK bei jos sostinę atgyja

1 Tadeusz Bujnicki, W Wielkim Księstwie Litewskim i w W iln ie , p. 150. a Čia ir kitur A. Rymkiewicziaus eilėraSJiai cituojami iS: Litwo, nasza matko mila..., p. 536-541- ir kituose Rymkiewicziaus eilėraščiuose, kaip antai: „Jaunystė“ („Młodość“), „Paskutinis eilėraštis“ („Ostatni wiersz"), „Susiti­ kimas Ornete“, („Spotkanie w Ornecie“ - miestelis Lenkijoje). Atskamba jos ir simboliškai pavadintame kūrinyje „Miręs mies­ tas“ („Umarłe miasto“), kurio finalas išrodo nelyg sumuojanti refleksija apie daugelio žagarininkų jaunystės įspūdžius ir patirtį: „Nors šio miesto ir nebuvo pasaulyje, / iš būtent tokio miesto esu aš kilęs“ („Choć tego miasta na świecie nie było, / z takiego miasta właśnie ja pochodzę“). Žagarų atstovų kūriniams būdinga vizijų bei realių tikrovės reginių simbiozė lemia keistai paradoksalias tėvynės ir kitokio pasaulio įvaizdžių sandūras, - jos išreiškia dvilypes susidvejinu­ 130 sio lyrinio subjekto būsenas. Jis yra tarsi čia ir visai kitur, jau­ čiasi esąs ir šio krašto, ir įsivaizduoto kito pasaulio gyventojas. Tai nėra vadinamosios „mažoji“ ir „didžioji“ tėvynės, postuluotos romantizmo epochoje, bet individo nuojautos, potroškiai, susiję su metafizinėmis patirtimis. Tiesa, šios sferos, neretai atskirtos ryškiomis takoskyromis, gali būti kone alternatyvios, kupinos arba šviesos, arba tamsos. Tokios būsenos neretai žadina ilgesį, kelia melancholiją ir liūdesį. Rinkinyje Iškylos (Wyprawy, 1937) Za­ górskie rašo: „Iš to, kad viskas yra artima ir galima viską aprėpti / atsirado tėvynės samprata, o iš to, kad yra tolimesni dalykai, / radosi kitos sampratos, liūdnesnės ir tobulesnės, / kurios šviečia tuo šviesiau, kuo aplink gilesnė juoduma“ („Z tego że wszysto jes bliskie i można wszystko ogarnąć / powstało pojęcie ojczyzny, a z tego że są rzeczy dalsze, / powstały inne pojęcia, smutniejsze i doskonalsze, / które tym jaśniej świecą im głębsza naokół czar- ność“, - eilėraštis be pavadinimo)1. Kone privalomos gimtojo krašto motyvų variacijos, nors ir įvairios, vis dėlto nebuvo labai išradingos - dažniausiai rėmėsi į diachroninius kultūrinius sluoksnius, mito universalių dvasios erdvių paieškomis arba krypo į šių dviejų plotmių sintetinius at­ vaizdus. „Mūsų tėvynės neturi sienų“ („Nasze ojcyzyny nie mają granic“) - rašė Teodoras Bujnickis eilėraštyje „Pusiaukelėje" („W połowie drogi", 1937), esančiame rinkinyje tuo pačiu pavadinimu.

Cit. 15: Andrzej Zienicwicz, Idqce Wilno, p. 137. Ši programiškai skambanti nuostata vieno iš talentingiausių ža- garininkų strofoje anaiptol nebuvo tuščia pavienė deklaracija: pa­ našios laikysenos paliudijimų atrastume daugelio poetų eilutėse. Tačiau ši tezė neabejotinai rodė ne j geografines platumas (nede­ klaravo, pasakytume, kosmopolitizmo), o kryptingai orientavo į naujus jau sakralizuotos topikos performulavimus. Bene įtaigiausiame savo kūrinyje „Lietuva“ („Litwo“) iš to paties rinkinio Teodoras Bujnickis kasdienybės paveikslą ir visą tėvynės peizažą regi nerimastingų, eschatologinių ženklų fone; antra vertus, jis tarsi prikelia įžymiojo romantiko kūrybos tradici­ ją, kitokiu lygmeniu perfrazuoja jo garsiųjų saulėlydžių ištarmes. Mickevičiaus poema baigiasi kone idilišku vaizdu: „Saulėlydžio gaisais jisai [debesis -A. K.] ilgai žėrėjo, / Pakolei pamažu pagelto, 131 papilkėjo; / Dar sykį šiluma saulutė sualsavo / Ir po tuo debesiu pakišo galvą savo“ (EP, p. 722). Tuo tarpu žagarininko eilėraštyje ramybės ir darnos šiame kraštovaizdyje nerasi nė su žiburiu: prieš šimtmetį sukurta pamaldi adoracija kontrastuoja su nuorodomis į socialinį būvį ir aiškiomis aliuzijomis į totalią grėsmę.

LIETUVA, mano tėvyne. Aistringai ir paprastai / mūsų poterių žodžius kartoju. [...] Alkanais keliais nueinanäais link dirvonų / namų su­ zmegusių į supuvusių sienų karstą / vakare namo banda sugrįžta, / o didžiulė saulė it raudonas ąsotis / į tirštus debesis lieja gyvą kraują.

LITWO, ojczyzno moja. Żarliwie i prosto powtarzam słowa naszego pacierza. U Po głodnych drogach idących w ugory domów zapadłych w trumną zgniłych ścian bydło powraca do domu wieczorem, a wielkie słońce jak czerwony dzban na gąste chmury leje żywą krew.1

Kūrinio semantinės sistemos specifiškumą pabrėžė Woj- ciechas Jerzy’s Podgórskis, pabrėžęs jos vizualinį sugestyvumą. Tyrėjas taikliai pastebėjo, jog maldos nuotaiką poetas harmoni­ zuoja su gamtos reiškiniais, - dominuoja trečiosios strofos vizija

Cit. iš: Litwo, nasza matko mila..., p. 499-500. su „raudonu besileidžiančios saulės ąsočiu, iš kurio ant debesų liejasi raudonis it gyvas kraujas. Galima būtų teigti, kad ši tapy­ biška Bujnickio vizija - tai netiesioginė Pono Tado interpretaci­ ja, kūrinio, vaizduojančio visų pirma Lietuvą, jos gamtos grožį ir turtingumą“1. Nekyla jokių abejonių, jog poetas, 1944 m. „perdėm uolių bernų iš [lenkų] pogrindžio nušautas“2, šiuo eilėraščiu prikelia romantizmo mitą. Tačiau ryškūs peizažo kontrastai - tarp idi­ liško XIX a. dailumo ir „supuvusių sienų karsto“ - yra tokie rė- žiantys, kad sunku kalbėti apie ankstesnio mito tęsinį. Juoba kad paskutinės kūrinio eilutės „šimtmečių ir dievų nuskriaustą“ Lietuvą-Tėvynę šaukia kovoti, „išlupti iš debesų makščių kala- 132 vijus“ („skrzywdzona przez stulecia i bóstwa, / miecze z pochew obłoków wyszarp“). Teodoras Bujnickis šios netolimos krauju pa­ sruvusios ateities, tiek visos buvusios LDK, tiek savo asmeninės, žinoma, nenumatė, nebent intuicija. O eschataloginės pranašys­ tės apskritai buvo būdingos žagarininkų regėjimams. Tiesa, ne tik eschataloginės... Miloszas po daugelio metų kal­ bėdamas apie Žagarų vietą literatūros istorijoje sakė:

Visa, kas vyko Vilniuje, tarnavo tam, kad paskui galėčiau realizuo­ tis. Bet juk, tiesą sakant, Rymkiewiczius, Zagórskis liktų tokie, kokie liks visados. Todėl, kad Rymkiewiczius ar Zagórskis, ar Put- ramentas, nors ir žiaurokai skamba, visa, kas jų geriausia, padarė tada. Tada, o ne vėliau. Aš buvau numatytas vėlesnei realizacijai. Kodėl? Neturiu supratimo!3

Karo ir politikos verpetų blaškomi: variantai

Antrąjį pasaulinį karą vaizduojantys kūriniai - išskirtinis reiški­ nys lenkų literatūroje, neišsenkantis iki pat mūsų dienų. Tokią padėtį visų pirma nulėmė itin reikšmingus pokyčius tautos gy-

Wojciech Jerzy Podgórski, L it w a - Polska XIX i XX wieku, p. 153. Czesław Miłosz, Inne abecadło, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1998, p. 349.

3 M aištingas Czesławo M ihszo autoportretas, p. 225. venime sukėlę įvykiai, neblėstanti žmonių atmintis, sulydanti asmeninius išgyvenimus su plačiomis demografinėmis netekti­ mis. Šios tematikos pamatu susiformavo gausios, labai įvairios literatūrinės modifikacijos, individualią jauseną reflektuojantys vaizdavimo būdai. Išties sunku būtų surasti žymesnį dabarties lenkų rašytoją, kuris savo kūryboje vienu ar kitu aspektu nebūtų gvildenęs karo metų tematikos. Norint adekvačiau suvokti šios tradicijos reikšmingumą, vaizduojant Lietuvą - o ta paradigma tęsiasi iki mūsų dienų - dera plačiau pagvildenti bendrąjį anų lai­ kų kontekstą. Literatūrinės karo vaizdavimo ištakos formavosi okupuoto­ je Lenkijoje. Jerzy’o Święcho duomenimis, pogrindyje leista per pusantro tūkstančio laikraščių ir žurnalų, nelegalius leidinius 133 spausdino ir daugino apie keturis šimtus spaustuvių; vien Var­ šuvoje buvo apie dvidešimt jaunąją kartą brandinančių literatūri­ nių židinių, vadinamųjų salonų, kur vykdavo literatūros vakarai, burdavosi rašytojai, menininkai, inteligentai, vykdavo karštos diskusijos1. Kitokiomis sąlygomis literatūrinis gyvenimas klostėsi prieš­ kario Lenkijai priklausiusiose teritorijose - Rytų Lietuvoje, Vaka­ rų Ukrainoje ir Baltarusijoje. Po 1939 m. rugsėjo 17 d., kai Raudo­ noji armija užpuolė Lenkiją, tose žemėse (ypač Vilnijoje ir Lvove) įsivyravo dezorientacija ir sumaištis: dalis kairuoliškai ir proko- munistiškai nusiteikusių literatų pakluso stalininiam režimui, kiti - įsiliejo į lenkų pogrindžio pasipriešinimo judėjimą, siekiantį ginti lenkybę, dar kiti - pasirinko pasyvaus laukimo kelią. Sąmyšį ir netikrumą dėl ateities skatino neprognozuojama sovietų politi­ ka (juk buvo sudaryta SSRS draugystės sutartis su hitlerine Vokie­ tija), nelabai aiški lenkų emigracinės vyriausybės poltika, sunkiai nuspėjamas sąjungininkų (Anglijos, Prancūzijos) likimas. Vilnijos lenkų nuostatas Lietuvos atžvilgiu persmelkė prieš­ taringos reakcijos, paradoksai ir susiskaidymas. Dar praeityje paveikti neretai priešpriešinių idėjų, priklausę skirtingoms, tar­ pusavyje besigrumiančioms politinėms stovykloms (pavyzdžiui,

1 Jerzy Švvięch, Literatura polska u> latach U wojny Światowej, Warszawa: PWN, 1997, P- 33- 34. „endekų“ ir komunistų), jie labai skirtingai elgėsi ir kaleidosko­ piškai besikeičiančios tikrovės akivaizdoje. Tokie procesai vyko ir tarp kūrybos žmonių. O čia telkėsi gausus ir kūrybingas būrys inteligentų, tiek gyvenusių Vilniuje dar prieškariu (pavyzdžiui, literatūrinės grupės „Žagary“ nariai), tiek pabėgusių nuo hitleri­ ninkų 1939 m. po vokiečių-lenkų karo. Tarp jų būta labai aktyvių literatūros, teatro žmonių, publicistų, kurie tęsė savo ankstesnią­ ją veiklą arba kūrė naujas jos formas1. Lietuvai atgavus Vilnių, daugelis džiaugėsi išsigelbėję nuo stalininio genocido, Sibiro tremčių, nemažai kas sveikino lietuvių karius, ~ tai aiškiai matyti iš atsiminimų, kitokių paliudijmų, tų reiškinių atšvaitų esama literatūroje. 134 Iš pradžių vietiniai lenkų gyventojai ano meto būklę traktavo kaip trumpalaikį ir pereinamąjį epizodą [...] į lietuvius žiūrėjo neslėpda­ mi paniekinimo. [...] Įžengus lietuvių kariuomenei į Vilnių, jos gy­ ventojams keletas savaičių buvo savotiška atvanga. Stipri Lietuvos ekonominė struktūra badmiriaujančiam miestui pademonstravo savo galingas kooperatines organizacijas - Pienocentrą, Maistą ir Lietūkį.1

Antra vertus, egzistavo kone atvira, gerai organizuota anti­ lietuviška opozicija, kurios atstovai kalbėjo apie lietuvių okupaci­ ją ir sveikinusiuosius Lietuvos kariuomenės įžengimą vadino ko­ laborantais, smerkė juos, teisdavo pogrindžio teismuose. Tarp jų itin puolamas buvo ir Jozefas Mackiewiczius. Po Lietuvos okupa­ cijos ir į Vilnių vėl atplūdus sovietams, lenkų inteligentijos dife­ renciacija dar pagilėjo. Vieni jų (Stefanas Jędrychowskis, Jerzy’s Putramentas) tapo oficialiais komunistų valdžios atstovais, kiti, pagrįstai tikėdamiesi represijų, kurios netruko užgulti, stengėsi persikelti į Lenkiją (kaip Miloszas) arba išsprūsti į Vakarus. Gausi to laikotarpio memuaristinė literatūra įvairiopai at­ skleidžia lenkų nusiteikimą, požiūrį į Lietuvą, - nelygu prisimini- 12

1 Apie Vilniaus lenkų gyvenimą per Antrąji pasaulinį karą yra paskelbta daug atsimi­ nimų, analitinių studijų; išsamiai apie lenkų kultūros būklę, pavyzdžiui, rašoma kn.: Stefania Lewandowska, Życie codzienne Wilna w latach II wojny światowej, Warszawa; Wydawnictwo „Neriton" 1977. p. 257-302 2 Ibid., p. 29-30. mų autorius, jo patirtis, laikysena. Tačiau daugumoje iš jų ne­ sunku įžvelgti tuos pačius leitmotyvus - slegiančią neviltį (tai suprantama, nes žlugo valstybė), sutrikimą ir savotišką baimę (individualios psichologinės reakcijos). Antai net ir vienas iš ryž­ tingiausių tuometinių rezistencijos (Armjos krajovos) vadų Bro- nisławas Krzyżanowskie rašo:

Ėjo 1941-ųjų pavasaris - siautulingas, sudrumstas nuvargusių gal­ vų ir nusvirusių rankų pavasaris. Sunkių išgyvenimų patyrę žmo­ nės ieškojo atlėgio parapsichologijoje. [...] Atmosfera darėsi vis nervingesnė. Lietuvos sovietų respublika egzistavo jau apie me­ tus, tačiau dar nebuvo patyrusi masinių trėmimų, kurie 1939-1940 metų žiemą vyko netoliese esančiose žemėse, prijungtose prie Bal­ tarusijos. Dabar ir iš mūsų krašto į rytus plaukė sistemingų areštų 135 srautas.1

Kaip rodo ne vienas karo metų literatūrinis paliudijimas, anuometinė tautinių santykių būklė neatitiko tradicinių stereo­ tipų, kuriuos daugeliu atvejų kristalizavo ir įtvirtino romantikai. Suprantama, kodėl Lietuva jau nėra idiliška Ojczyzna, o ligtoli­ nių, ypač XX amžiaus, kontroversijų darinys, neretai priešiškas lenkams. Nesutarimai, priešiškumas daugiausia nulemtas, aišku, ginčų dėl Vilniaus statuso, lietuvių laikysenos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu. Juos, reikia akcentuoti, dabar daž­ nai siekiama projektuoti į praeitį, imta reviduoti brolių lietuvių traktavimą, atsakomybę už lietuvių-lenkų konfliktus suverčiant vien lietuviams. Bene iškalbingiausias pavyzdys - žymaus prieškarinio Vil­ niaus universiteto (Uniwersytet Stefana Batorego) profesoriaus, romantizmo literatūros ir Mickevičiaus kūrybos tyrėjo Konrado Górskio veikalas Divide et impera (net apie 500 puslapių apim­ ties). Tai aktuali anuometinių nuostatų išraiška, ne tik konkre­ taus tautinio sociumo atstovo, bet ir humanitaro, literatūrolo­ go. Šio išskirtinio liudijimo reikšmę, kintant Lietuvos įvaizdžio diachronijai, galima suvokti iš kontekstinių aplinkybių: jo atsira­ dimo motyvacijos, genezės (panaudota platūs šaltiniai, tarp jų -

Bronisław Krzyżanowski, Wileński matecznik, Warszawa: Educator, 1993, p. 33. ir lietuvių autorių), kūrimo laiko (buvo rašomas per karą, užbaig­ tas 1944 m.). Antai ką apie Górskio darbo pradžią išsamiai, su jam būdin­ gomis nuostatomis, rašo istorikas Piotras Łossowskis:

Vilnijos lenkų gyventojai, patekę į lietuvių valdžią, atsidūrė ne­ paprastai sunkioje situacijoje. Lietuvos vyriausybė, forsuota litu- anizacija, siekdama sukurti įvykdytų faktų būklę, nevengė jokių priemonių. Tai sukėlė ir nepaprastai užaštrino vietinių gyventojų nesantaiką su naująja valdžia, vėl atnaujino, nors ir pakitusiu pavi­ dalu, lenkų-lietuvių konfliktą. Lenkų vyriausybės Prancūzijoje toliaregiškumo pavyzdys buvo tai, kad tokioje situacijoje pripažino tikslinga, o netgi būtina su­ kurti mokslo veikalą, kuris teiktų galimybę giliau pažvelgti} lenkų 136 ir lietuvių santykius, įsigilinti į šio vykstančio konflikto ištakas ir šaknis. Ir atlikti tokį darbą buvo paprašytas, neatsitiktinai, būtent profesorius Konradas Górskis. [...] Nauju spartinančiu darbo im­ pulsu tapo užsakymas, atėjęs iš Vilniaus Armijos krajovos Infor­ macijos ir propagandos biuro [Biuro Informacji i Propagandy Wi­ leńskiego Okręgu Armii Krajowej].1

Autorius brėžia labai plačią istorinę panoramą: aptaria seną­ jį laikotarpį (skyrius „Lenkija ir Lietuva kelyje į Liublino uniją“), analizuoja lenkų tautinės sąmonės formavimąsi LDK, pabrėžia „lietuvių atgimimą su neapykantos Lenkijai šūkiais“, „lenkų perse­ kiojimą nepriklausomoje Lietuvoje“. Tačiau daugiausia telkiamasi būtent į naujausius bendruomenės sąmonės pokyčius, kurie trak­ tuojami kaip nuoseklus ankstesnių siekinių tęsimas. Literatūrinės vaizduotės kūriniai, tokie įtakingi, tarkim, XIX amžiuje, vėliau per­ formuluojami ir tampa (kryptingos) interpretacijos argumentais dabarčiai („lietuvių elgesys su lenkais Vilnijoje nuo tos akimirkos, kai lietuviai užėmė Vilnių 1939 metais iki 1943 metų pradžios vainikuoja visos lietuvių tautos evoliuciją, nuo tendencijų, pasi­ reiškusių ‘Aušros’ puslapiuose, iki nepriklausomos Lietuvos užsie­ nio ir vidaus politikos imtinai. [Tai] neapykantos pasėlis, pasėtas lietuvių tautos žadintojų“1).

Konrad Górski, Divide et impera, Białystok: Towarzystwo literackie im. Adama Mickie­ wicza, Oddział Białostocki, 1995, p. 8. Ibid., p. 401. Memuaristika, dienoraščiai, kiti dokumentiniai beletristi­ niai veikalai, įeinantys į plačiai suvokiamą fakto literatūros barą, atspindi tiek individualiai patirtus dalykus, tiek bendrus kon­ kretaus laikotarpio požymius. Tokio pobūdžio kūrinių yra labai daug1, juose įvairiais aspektais aprašoma plati įvykių, reiškinių, išgyvenimų panorama šioje politinių sanvartų epochoje. Nežiū­ rint į nemenkus skirtumus, galima pastebėti keletą leitmotyvi- nių bendrybių. Pirmiausia tai, kad Lietuvos būklė yra suvokiama pagal apibrėžtos geografinės-socialinės erdvės (Vilnijos regiono) lenkų patirties konfigūracijas. Lietuviai joje dažniausiai nėra savi, jie atneša ir stengiasi įdiegti savas vertybes, visų pirma - siaurai suvokiamą patriotizmą, kuris tapatinamas su pavardžių lietuvi­ nimu, priverstiniu lietuvių kalbos diegimu viešajame gyvenime. 137 Sentimentų prisodrintas tradicijas ardo ir net ima stelbti rezis­ tencinės žmonių, jaučiančių tam tikrą grėsmę, nuostatos, - tai vi­ siškai naujas lenkų kultūrinės sąmonės reiškinys, mat praktiškai per visą istoriją vyravo kitoks, veikiau paternalistinis, santykis su Lietuva. Stricte literatūrinėje kūryboje, vaizduojančioje to meto per­ sonažus ir jų išgyvenimus, taip pat įprasmintas platus temų, meninių raiškos formų, įvairių žmogiškų reakcijų spektras. Bū­ dingas karo tematikos veikalų ypatumas - specifinis faktografiš- kumas, persunktas biografiniais elementais - suformuoja savitą šių kūrinių recepciją, kurią esmingai sąlygoja metatekstinė, skai­ tytojo turima informacija. Jis šiuo atveju turi nemaža galimybių įvairių šaltinių, mokslo darbų ir prisiminimų bei kitų grožinių tekstų pamatu verifikuoti autoriaus aprašytus realius įvykius. i

i Pavyzdžiui: Aleksander Blum, O broń i orły narodowe. Z Wilna przez Francji ' Szwaj­ carię do Włoch, Londyn. 1980: Zygmunt Fedorowicz, Trzydzieści lat mego pobytu w W iln ie 1915-1939, Warszawa: Ossolineum. 1957; Barbara Hołub, Przy wileńskim stole, Warszawa, 1992; Anna Jędychowska, Zygzakiem i po prostu, Warszawa. 1965; Ryszard Kiersnowski, Tam i wtedy. W Podweryszkach, w Wilnie i w Puszczy 1959-1945. Warsza­ wa, 1995: Kazimierz Kucharski, Konspiracyjny ruch niepodległościowy w W ilnie w o k re sie od września 1939 d o m a ja 1941, Bydgoszcz, 1992: Tadeusz Łopalewski, Czasy dobre i z łe . Warszawa, 1966: Michał Römer, D z ie n n ik : t. 1-4, 1938-1945 (rankraštis, Lietu­ vos MAB); Roman Korab-Żebryk, Operacja wileńska AK, Warszawa, 1985; Stanislaw Mackiewicz (Cat), Lata nadziei, 17 września 1939-5 U pca, Warszawa, 1990; Dariusz Ra­ tajczak, Polacy na W ileńszczyinie 1939-1944, Warszawa, 1990; Longin Tomaszewski, Kronika Wileńska 1929-1941, Warszawa, 1990. Tai juo labiau svarbu, kada kalba eina apie atvirai tendencingas jų interpretacijas, neretai turinčias politinį atspalvį. Šitai būdinga, pavyzdžiui, Wiktora Trościankos vaizdavimo manierai - dažnu atveju autorius užima protagonisto pozicijas, beapeliaciškai ver­ tina jam nepatinkančius personažus. Asmeninio gyvenimo pe­ ripetijos, įspaustos į realių įvykių terpę ir išvingiuotos Vilniaus realijose, aprašytos jo trilogijoje - Vyro amžius (Wiek męski, 1971), Pralaimėjimo amžius (Wiek klęski, 1971), Pagaliau taikos metai (Na­ reszcie lata pakojų, 1976). Greta vieno žymiausių Antrojo pasaulinio karo metų Vilnijos vaizduotojų Mackiewicziaus itin intriguojantys ir to laikotarpio nuotaikas gerai atspindintys yra Sergiuszo Piaseckio kūriniai. Šių 138 rašytojų proza atstovauja skirtingiems tikrovės vaizdavimo mo­ deliams, o antra vertus, sugestyviai parodo tuo laiku šiame krašte gyvenusių žmonių laikysenas, elgseną ir požiūrius. Kiek atokes­ nę vietą siauriau suvokiamos karo tematikos atžvilgiu užima Ta- deuszas Konwickis. Kita vertus, beveik kiekviename šio rašytojo romane figūruojantys Lietuvos vaizdai yra susiję su trauminėmis čia gyvenusių / gyvenančių žmonių (beje, kaip ir paties rašytojo) patirtimis.

Jozefas Mackiewiczius - antikomunizmo ideologija Vilnijoje

Dar ir dabartiniais laikais Mackiewiczius yra itin kontroversiš­ kai vertinamas rašytojas. Jis vadinamas antisemitu ir lenkofobu, rusofilu ir „zoologiniu“ antikomunistu, genialiu kūrėju ir kiauru grafomanu. Vieni jo kūryboje įžvelgia nuodugniai atskleistas visos epochos tendencijas bei istoriosofinių idėjų aukštikalnes, kiti - at­ meta ją, laikydami pernelyg publicistiška ir tendencinga. Tačiau retas ginčijasi dėl autoriaus prozos veikalų ekspresyvumo bei įtai­ gumo1. Drastiškų vaizdų įtaiga sutinkama dažname kūrinyje apie karą, ypač tada, kai vaizduojamas žydų likimas. Tam tikros simbo-

Włodzimierz Bolecki, Ptasznik z Wilna: О Józefie Mackiewiczu, Kraków: Arcana, 2007, p. 23-32. taip pat: p. 375-460. lines martirologinės topikos erdvės - Vilniaus getas, j egzekucijas miesto gatvėmis varomi žydai ir, žinoma, Paneriai. Pastarosios masinės žudynės itin šiurpiai sugestyvios Mackiewicziaus romane Nereikia garsiai kalbėti (Nie trzeba głośno mówić, 1969). Šis vilniškis rašytojas į savo prozos pasaulį realistiškai (toks buvo jo siekis) perkėlė rizgų, margaspalvį anuometinių nuotaikų, žmonių pažiūrų ir elgesio tipų dinamišką vyksmą. Individuali ra­ šytojo vaizdavimo maniera artima dokumentikai, - gal ir dėl to, kad jis daugiausia plušo periodiniuose leidiniuose, rašė populia­ rius reportažus (prieš karą išleido rinkinį Rajstų maištas - Bunt rojstów, 1938). Kalbant apie kūrybą, ypač svarbūs du dalykai - tai, kad jis (kaip ne vienas Lietuvoje gimęs autorius) vienaip ar kitaip atsigręžia į LDK tradicijas, ir, antra - jis buvo tiesioginis vaizduo­ 139 jamų karo įvykių stebėtojas ir dalyvis. Kitaip nei nemaža dalis lenkų rašytojų, su įtarimu žvelgusių į Lietuvos praeities aukštini­ mą ir mačiusių čia tariamo lietuvių separatizmo šaknis, jis aiškiai apibrėžė savo patriotizmo erdvę. Mackiewicziaus lietuviškumas - dalykas, kuris turėtų nusi­ pelnyti atskiro svarstymo, juo labiau kad jis kelia daug diskusijų tarp lenkų kultūrininkų, literatūrologų. Apskritai lenkų visuome­ nė šiuo atveju yra tarsi pasidalijusi (kaip, beje, ir dėl Miloszo): vie­ ni Mackiewicziu laiko įžymiu rašytoju, kiti - tautos išdaviku, ko­ laboravusiu ir su lietuviais, ir su vokiečiais. Lenkų ultrapatriotus itin žeidė rašytojo publikacijos, kuriose jis į lietuvius ir į Lietuvą žiūrėjo kaip į savo šeimos narius, kritiškai vertindamas Lenkijos valstybininkų ir jų šovinistinio sparno veikėjus. Aukščiausias to­ kių jo pažiūrų pasireiškimas - straipsnis Lietuvos žiniose (1939 m. spalio 14 d.) „Mes vilniečiai“; jame autorius teigiamai vertina tai, kad lietuviai atsiėmė savo sostinę Vilnių, pabrėžia bendrų įstangų (tarp jų - priešinantis sovietams) svarbą, nurodo kultūrinio sam­ būvio būtinybę. Už šį pasisakymą rašytojas buvo (ir yra) nuolat smerkiamas. Antra vertus, jo savitas požiūris į Lietuvą formavosi pamatiniame tradicijų, kultūrinių ir konceptualinių motyvų area­ le, kuris yra turiningas bei gyvybingas jau pora šimtmečių. Paskutiniojo LDK piliečio statuso Mackiewiczius nusipelno sąmoningais siekiniais, kylančiais iš įsitikinimo, jog tik kraštiečių (krajowcy), tai yra vietinių, čia gyvenančių žmonių, patriotinės nuostatos labiausiai užtikrintų šių teritorijų gyventojų sambūvį. Ši koncepcija programinę išraišką įgavo XIX amžiaus pabaigoje, tačiau jos šaltiniai įžiūrimi šimtmečiu anksčiau - tai dvareliuose besikristalizuojantis lokalinio patriotizmo konceptas. „Garsiau­ sias kraštietiškumo [krajowości] manifestas - tai juk Mickevi­ čiaus ‘Pono Tado’ invokacija. Jinai buvo de facto pridengtas visų vėlesnių ‘krašto idėjos’ patriotų credo!'1 Istorikai tarp šios pakrai­ pos atstovų įvardija tokius žinomus kultūros ir visuomenės vei­ kėjus, kaip antai: Aleksandras Chomińskis, Marianas Platteris, Konstantas Gordziałkowskis, Aleksandras Lednickis, Stanisla- was Łopacińskis, Aleksandras Meysztowiczius, Ludwikas Cho- mińskis, Czesławas Jankovskis, Helena Romer-Ochenkowska, 140 Kazimerzas Okuliczius, Stanisławas Swianiewiczius, Tadeuszas Wróble wskis... Pagrindinis XX amžiaus pradžios kraštiečių ideologas Lu­ dwikas Abramowiczius savo leidinyje Vilniaus apžvalga (Przegląd Wileński), leistame prieškariu, „buvo reiškėjas ideologijos, kurioje susisiejo demokratizmas, daugiatautiškumas ir kraštietiškumas. [...] Jis pasisakė prieš Vilniaus prijungimą prie Lenkijos, o už - daugiatautės Didžiosios Kunigaikštystės atgaivinimą su sostine Vilniumi ir kritikavo Józefą Pilsudskį už tai, kad tas atsisakė fe­ deracijos idėjų“2. Mackiewiczius tokias idėjas formulavo ne vieną kartą, aiškiai dėstydamas savo argumentus ir tikslus:

Bandžiau tęsti jo [Abramowicziaus - A. K.] ideologiją, visiškai gerai suvokdamas, kad tie siekimai yra tarsi „privatūs“, f...] Pareikšda­ mas savo teises į Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės paveldą (o kie­ kvienas žmogus turi teisę taip elgtis su sava tėvyne) Vilniuje, LDK sostinėje, nes man tai atrodė vienintelis logiškas būdas panaudoti patirtį, gautą iš fatališkų klaidų, padarytų 1918-1922 metais [...] tai ne Lenkijos, o Lietuvos interesų reprezentavimas. Tiksliau pasa­ kius, visų žemių ir visų žmonių, gyvenančių buvusios Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose.3

1 I b id ., p. 178. a Czeslaw Miłosz, Abecadło Miłosza, p. 8-9. j Józef Mackiewicz, O pewne), ostatniej próbie i o zastrzelonym Bujnickim (.Kultura, 1954, Nr. 11); cit. iš: Józef Mackiewicz, Barbara Toporska, Droga Pani..., Londyn, 1998, P- 53- 54- Įdėmaus, bekompromisio (kai kurių laikomo stačioku) lite­ rato vardą Mackiewiczius buvo pelnęs dar prieškariu; Lietuvai atgavus Vilnių, redagavo leidinį Kasdieninis laikraštis (Gazeta Co­ dzienna), prielankų Lietuvos valdžiai1. Pasak Włodzimierzo Bolec- kio, žymiausio šio rašytojo kūrybos tyrinėtojo, „pagal kraštiečius, adminstracinės sienos buvo tarsi bereikšmės: tuo tarpu svarbus šios geografinės erdvės, ‘krašto’, istorinis ir kultūrinis integralu­ mas. [...] Tėvynių tėvynė. Kraštas tautų, kurios yra lygios vienos žmonių šeimos narės. Ne federacija ir ne konfederacija. KRAŠTAS, egzistuojantis tiktai todėl, kad įvairių tautybių ir įvairių kultū­ rų žmonės vadina jį savo tėvyne, savo namais, santarvės arka. Tai viena iš gražiausių poromantinių utopijų, kurias pagimdė XX amžius“2. Visa Mackiewicziaus kūryba (ypač gausi publicistika) ir buvo orientuota pagal šias dimensijas. Grožinėje kūryboje dokumenti­ nis pradas derinamas su atvirai subjektyviais, be užuolankų reiš­ kiamais komentarais. Todėl neretai kritika jam prikiša tam tikrą reportažiškumą, publicistiškumą. Mackiewicziaus vaizduojama realybė prisodrinta faktų, istoriosofinių svarstymų, jo romanai dėl gausių quasi mokslinių fragmentų savo sąranga, retorinėmis figūromis, stiliumi primena politologinį veikalą. Lietuva šiam ra­ šytojui - nuosekliam, vienam iš iškiliausių lenkių antikomunis- tų - yra neatskiriama didžiųjų XX amžiaus procesų dalyvė, kurią, kaip ir kitas Rytų ir Vidurio Europos šalis, glemžiasi komunistinė ideologija ir sovietinis imperializmas. Karo tema nėra savitikslė, o traktuojama iš platesnio regos kampo, kada provincijoje vykstan­ čiuose konkrečiuose reiškiniuose įžvelgiamos tos pačios galios, kurios formuoja didžiojo pasaulio pavidalus ir istorijos vyksmą. Autobiografinėmis gijomis ataustuose romanuose Kelias į niekur (Droga donikąd, 1951), Nereikia garsiai kalbėti atgyja 1939- 1945 m. Vilnijos tikrovė, vaizduojami žmonės, atstovaujantys vie­ tinei bendruomenei ir priklausantys kone visoms svarbiausioms

1 Leidinio nuostatas ir programą liudija pirmajame numeryje išspausdintas straipsnis, kuriame Mackiewiczius be užuolankų formuluoja, jo manymu, tinkamiausią vietinių lenkų laikyseną: jei Hitleris nugalėjo Lenkiją, lenkams geriau gyventi Lietuvoje, o ne Sovietų Sąjungoje. a Włodzimierz Bolecki, Ptasznik z Wilna, p. 182. socialinėms, idėjinėms ir etninėms šiame regione gyvenančioms grupėms. Tiesa, Vilnijos metraštininku Mackievviczių vargu bau galima pavadinti, kadangi jis telkiasi ne į gyvenimo, būties vaiz­ davimą, o į žmonių įsitikinimus, galvoseną, jų elgseną konkretaus politinio-istorinio vyksmo akivaizdoje. Lenkai, lietuviai, žydai, baltarusiai, rusai nėra bevaliai šapeliai: net jei jų elgesys išoriš­ kai atrodo pasyvus, jų viduje, sąmonėje kunkuliuoja emocingai reiškiami įsitikinimai, nuomonės. Rašytojo kūriniuose ekspo­ nuojamas subjektyvus, emocingas vertinimas, nulemtas jo paties požiūrio, idėjinių kūrybos paskatų (dažnusyk jos reiškiamos pirš­ tu prikišamai), todėl galima pasigesti literatūrinėms kronikoms būdingos kalbėsenos tarsi iš šalies, pretenduojant į objektyvumą. Vis dėlto rašytojo proza, lyginant su kitais, labiau išmone grindžiamais beletristikos kūriniais, linksta į fakto literatūros pusę, joje aprašomi istoriniu, geopolitiniu požiūriu konkretūs erdvės ir laiko dėmenys. Apie tai byloja paties autoriaus mintys, išdėstytos abiejų romanų pratarmėse. Kelias į niekur: „Šiame pasakojime viskas yra autentiška, iš­ skyrus romanų personažus. Žmonės, gyvūnai ir daiktai; įvykiai, slapti dokumentai ir datos, kaimų pavadinimai; saulėtekiai ir sau­ lėlydžiai Maskvos laiku, tarp raistų vingiuojanti linija, atskyrusi Lietuvos ir Baltarusijos sovietų respublikas, taip pat - kiekvieno kelio kryptis. Autentiškos yra valstybės saugumo liaudies komisa­ riato NKVD darbuotojų pavardės.“ Nereikia garsiai kalbėti: „Romano veiksmas plėtojamas isto­ rinių įvykių fone Tai tik bandymas aprašyti, kas vyko. Nau­ dojau tokį metodą: romano personažus tiesiogiai susiejau ne tik su autentiškais įvykiais, bet ir su tuo laikotarpiu gyvenusiais au­ tentiškais asmenimis. Tai, aiškus daiktas, skiriasi nuo klasikinio romano principų, jo formos. Tačiau man neatrodo, kad būtų tei­ singa tokia konvencija, kuri šiuo atžvilgiu varžo autoriaus lais­ vę. Literatūrinėje kūryboje esu neribotos laisvės šalininkas. Ypač šiandien, kai bandymai panaikinti kūrybą varžančias kategorijas, paskatina daug eksperimentų, dažnai labai toli nueinančių, kaip, pavyzdžiui, romano perkūrimas į ‘antiromaną’ ir pan., - griežtai laikytis skirstymo į vadinamąsias ‘fiction’ ir ‘non-fiction’ formas man atrodo anachronizmas.“ Mackiewiczius vaizduoja Vilnijos žmones, jų elgseną, dar­ bą, santykius karo metais ne beorėje erdvėje, o akcentuodamas vietinių gyventojų būties ir lemties savitumą, - jo kūriniai neat­ siejami nuo artimojo kultūrinio-socialinio konteksto. Šiuo požiū­ riu rašytojas tarsi papildo bendrąją regiono literatūrinę viziją ne tik laiko koloritu (okupacijos, valdžios pervartų metas), bet taip pat - įveda ryškių naujų tipažų. Nors šiuose romanuose dažniau­ siai vaizduojama lenkų etninė grupė, juose veikia ir kitų tautybių atstovai. Įvairios tautiškumo konfigūracijos su savo mentalitetu ir siekiniais - šitokią Lietuvą regi prozininkas. Tokius vaizdus padeda sukurti ir trumpos fabulinės atkar­ pos su personažų istorijomis, ir socialinį būvį nulemiantys, nuo pavienio asmens nepriklausomi determinantai. Antikomunisti­ 143 nio pogrindžio (LAF’o) aktyvistas Jonas Požėla buria gyventojus į kovą prieš bolševikus, ieško susitarimo tarp skirtingai mąstan­ čių, bet panašius tikslus keliančių gyventojų. Sugestyviai parodo­ ma tragiška Lietuvos žydų lemtis - ją įbūtina „šoferio“ Vulfkos fatališka „karjera“, žudynės Paneriuose, kurios baisiais smūgiais atsiliepia jas reginčių aplinkinių gyventojų dvasioje. Čia net ir santūriai aprašomos emocijos išvirsta į gilią egzistencinę raudą1. Kaip tikroviško vaizdavimo bei priešpriešinių ideologemų vieno­ vės atvejį dera traktuoti Mackiewicziaus aprašomą varganą bal­ tarusių, kurie buvo suvaryti į kolchozus, gyvenimą. Itin šviesus filosofine mintimi spinduliuojančio rusų stačiatikių archimandri­ to Serafimo portretas. Tokio pobūdžio motyvai padeda sukurti autentiško vaizdavimo įspūdį, kurį užtikrina specifinis mimetiz­ mas, grindžiamas užtekstinėmis žiniomis. Šio krašto būdingieji požymiai - etninė įvairovė, socialinis įvairiaspalviškumas, dau- giakultūriškumas - tampa jo išskirtinumo ir identifikavimo laidu. Tautų sambūvis čia anaiptol nėra idiliškas. Tiesa, lietuvių- lenkų santykius bando ištiesinti ir sušvelninti bolševizmo pavojų suvokiantys abiejų tautų atstovai. Tačiau tai yra tik saujelės žmo­ nių siekiniai, nes per dešimtmečius susikaupęs neigiamas krūvis, taip pat pastarųjų metų įvykiai, daugelio lenkų traktuojami kaip i

i Beje, būtina pažymėti, jog Mackiewiczius dėl kai kurių savo pasisakymų buvo laiko­ mas ir antisemitu... svetimos Lietuvos atėjimas į Vilnių, esmingai apsunkina kelią į santarvę. „Lenkų-lietuvių karinė sąjunga neįmanoma, nes Vilnija kenčia nuo tarpusavio teritorinių pretenzijų, tada tokia sąjunga galima tik už šio krašto ribų“, - daro išvadą lenkų literatūrologė, perskaičiusi Mackiewicziaus kūrybą, būtent šios problematikos aspektu1. Rašytojas pernelyg didelių iliuzijų šiuo atžvilgiu ne­ puoselėja (tai, beje, parodo ir vėlesnė jo kūryba emigracijoje), jam svarbiau parodyti galimybių kontūrus ir išnarstyti šią Europos dalį užplūdusio sovietizmo užmačias, jo taktikos esmę ir pergalės prieš laisvas, tačiau tarpusavyje susipriešinusias tautas priežastis. Tiek šie du romanai, tiek kiti Mackiewicziaus kūriniai - ro­ manai Karjeristas (Karierowicz, 1955), Kontra (1965), Kairioji lais­ 144 va (Lewa wolna, 1965), novelės, publicistika - priskirtini ganėti­ nai retam politinės literatūros porūšiui (ar tipui). Jų struktūros centre - ne individuali žmogaus istorija ar kokios archetipinės fabulos variacija, o pirmiausia - tam tikroms idėjoms, politinėms nuostatoms atstovaujančių jėgų sankirtos. Taip vaizduojamas krašto likimas, kuris iš esmės atsispindi Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje atsidūrusio Lietuvos gyventojo sąmonėje.

Tuo tarpu jie sėdėjo tiesiog ant bėgių centrinėje geležinkelio stotyje ir laukė. 1940-ųjų metų vasara ėjo į pabaigą. - Mūsų gyvenimas, - kalbėjo Karolis, - jau nuo seno tėra vienas laukimas. Laukiame eilėse, laukiame paėsti, laukiame, kol pasodins į kalėjimą, laukiame, kol sparčiai komunizuos kraštą, šiaip ar taip, laukiame kažko dar bjauresnio, negu yra dabar. Tokia taisyklė, ir nėra ko sukti sau galvos. Pavelas nusispjovė tarp pražergtų kelių ir atrėžė: - Išimtis - karo laukimas, nesvarbu kokio, svarbu, kad su Sovietų Sąjunga.1

Jau šioje įvadinėje romano Kelias} niekur scenoje drauge su pagrindiniais veikėjais nurodomas esminis, pagal Mackiewicziaus

1 Violetta Wejs-Milewska, „Pograncze kultur jako tlo dramatu wojennego na Wileńszc­ zyźnie lat 1939-1945 w powieściach i esejach Józefa Mackiewicza", in: W iln o - W ile ń - szczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur, t. 4, Białystok: Towarzystwo Literackie im. Adama Mickiewicza, Oddział Białostocki, 1992, p. 383. a ' Józef Mackiewicz, Droga donikąd, Londyn: Kontra, 1989, p. 9 (toliau cituojant iš šio leidinio tekste bus nurodomas tik puslapis). * koncepciją, šio krašto žmones kamuojantis rūpestis - netikrumas dėl savo egzistencijos pamatų ir dėl ateities. Jų būtis - it pavasa­ riniame sraute plūduriuojanti lytis, kurią neša kažkokios jėgos. Tokią jauseną skatina nuo vietos žmonių valios nepriklausomi politiniai įvykiai, primesta nauja bolševikinė valdžia su absurdiš­ kais, sveikam protui ir tradicijoms prieštaraujančiais potvarkiais. Iš individo atimta teisė gyventi stabilioje, normalioje bendruo­ menėje, jis verčiamas prieš savo valią pasisakyti už vieną ar kitą blogį. Tai yra, tarkim, aktualioji realybė, determinuota politinės apsupties, sociumo erdvėje įsigalėjusių priešpriešinių jėgų, kurios tarsi spaustuvai spaudžia individualią būtį1. Tačiau karo situacijos determinantės nėra vienintelės, le­ miančios šios Lietuvos dalies kondiciją. Mackiewiczius savo ro­ 145 manuose akcentuoja istorinių parametrų svarbą: nuo 1914 m. šis kraštas patyrė įvairių valdžių kaitą, jos „per dažnus karus penkio­ lika kartų pereidavo iš rankų į rankas. Atitekdavo čia vokiečiams, bolševikams, lietuviams, lenkams, čia vėl - lietuviams, lenkams“ (p. 14-15). Šitą kraštą jis suvokia kaip specifinį istorinį darinį, tarsi užprogramuotą nenumatomai ateičiai, kurio laukia „kelias į nie­ kur“. Negalima vienaprasmiškai tvirtinti, kad jau pačiu romano pavadinimu išreikštas pesimistiškas autoriaus požiūris, tačiau kūrinio vyksmas tokią išvadą iš dalies patvirtintų. Romano prasmių laukas yra koncentruojamas į alternatyvias pasirinktis, - tokią struktūrą atitinka brėžiami tikslūs, griežti erdvėlaikio kontūrai: fabula rutuliojama Vilniuje ir jo apylinkėse, apima apie metus, veiksmas prasideda atėjus sovietams ir bai­ giasi prieš pat Vokietijos-SSRS karą. įvykių kūrinyje tarsi negau­ su, svarbiausias veiksmo variklis - būdingas politinės pakraipos tekstams tezinis diskursas, pagrįstas paraleline istorinių įvykių (didžiojo laiko) ir personažų likimų slinktimi. Veikėjų peripeti­ jos iš esmės nėra sudėtingos, sunarstytos iš asmeninių santykių (įterpiama ir punktyriška erotinė gija), jų pobūdį lemia nuostatos sovietų valdžios atžvilgiu. Kaip vaizduojami šio krašto žmonės?

Panašios padėties be išeities būsenos kamavo visos Lietuvos visuomenę, ypač - poka­ riu; Šie psichologiniai kazusai yra gana išsamiai aprašyti ir lietuvių literatūroje. Mackiewiczius kuria koncentruotus idėjinių ir moralinių nuostatų atvaizdus, - tokį sumanymą demonstruoja a priori, pačioje romano kopozicijoje, kurią sudaro trys dalys: i) Karolis, 2) Tadeuszas, 3) Veronika. Veikėjai susaistomi bendrais, jiems svarbiais gyvenimiškais rūpesčiais ir tam tikrais priešpriešiniais siekiniais. Čia labiausiai ryškinamos dvi pozicijos: Karolio, kuris ieško materialinės naudos, įstoja į komunistų partiją ir agituoja už valdžią, bei - Tadeuszo, suvokiančio bolševizmo prigimtį ir pa­ siryžusio aktyviai kovoti su naująja santvarka. Autoriaus porte-parole, žurnalistą Pavelą, galima vadinti ir aktyviu kūrinio veikėju, ir jame vaizduojamų dalykų stebėtoju- vertintoju. Jis atsisako bendradarbiauti komunistinėje spaudoje, 146 apsigyvena su žmona Marta Rūdininkų girios pakraštyje, verčiasi atsitiktiniais darbeliais, vežioja į Baltarusiją kontrabandą, ker­ ta mišką. Bendraudamas su kitais veikėjais Pavelas reflektuoja jų mintis, įsitikinimus, stengiasi suvokti elgsenos motyvus. Jis nėra pasyvus rezonierius, o tvirtos moralinės laikysenos asme­ nybė, nenorinti būti įtraukta į absurdiškų įvykių verpetą, todėl nusprendžia laikytis atokiau, lūkuriuoti. Tuo tarpu Karolis atstovauja nuolankiam chameleoniškam visuomenės sluoksniui, jo pažiūros nėra grindžiamos vidiniais įsitikinimais, suformuotais iš gyvenimo patirties ar rimtesnių refleksijų. Sovietinės okupacijos pradžioje, dirbdamas miške kar­ tu su Pavelu, jis ganėtinai blaiviai vertina naujosios santvarkos esmę: „[bolševizmas] nėra pomirtinio gyvenimo, kaip sako pir­ mas pasitaikantis kunigėlis, priešas, o būtent žemiškojo gyveni­ mo priešas. Jis nieko ‘neišpančioja’, kaip manė mūsų tėvai per 1917-1918 metų revoliuciją, o viską, absoliučiai viską supančio­ jo! Štai kas! [...] Dabar žinu, kad bolševizmas kilo ne iš kovos su Dievu, o iš kovos su žmogumi, su jo įgimta teise laisvai gyventi“ (p. 13); Keičiantis gyvenimo aplinkybėms ir kylant karjeros laiptais (Karolis tampa mokytoju, paskui - mokyklų inspektoriumi, dar vėliau vadovauja „leninizmo ir stalinizmo katedrai“), esmingai keičiasi ir jo vertinimai. Prasidėjus represijoms ir trėmimams į Sibirą, matome jau visai kitokį žmogų: per pompastišką mitin­ gą miesto salėje jis išdrožia prakalbą, girdamas ir gindamas sta- linistinę valdžią. Mackiewiczius atkuria anuometinių prisipla­ kėlių kalbos manierą, ir tokia stilizacija savaime įgyja satyrinių atspalvių:

Didžioji laisvų tautų šeima, vadovaujama genialiausiojo... ir 1.1. ... Juzefo Stalino yra žmoniškosios laimės buveinė! Sovietų Sąjungoje yra tolerantiškiausią iš visų santvarka! [...] Draugai! Iš visos širdies dėkojame, dėkojame šioje vietoje, ir jau ne pirmą kartą, bet nenu­ stosime dėkoję iki savo dienų pabaigos mūsų išgelbėtojui, mūsų laimės kūrėjui Juzefui Stalinui! Tegyvuoja! (p. 272)

Vilnijos žmonių atomizavimas atitinka bendrąją tų metų Lietuvos politinę stratifikaciją, tai puikiai suvokia ir lenkų skai­ tytojas, atpažindamas panašias situacijas, kurios Lenkijoje susi­ 147 klostė vėliau, jau po karo. Mackiewiczius atskleidžia sovietizmo plėtros mechanizmus Lietuvoje, ir jo interpretacijos yra patiki­ mos, atitinkančios centrines šių procesų ašis. Nekyla abejonių, kieno pusėje yra autorinės sankcijos, o kieno - prielankumas. Tai pasakytina apie rezistencijos formavimosi terpę, būsimų kovo­ tojų laikyseną. Netiesioginis Karolio oponentas Tadeuszas, įsigilinęs į bol­ ševizmo istoriosofiją, tikslus ir veikimo mechanizmus, neturi jokių iliuzijų, kad šioje santvarkoje įmanoma išlikti oriam ir lais­ vam. Jis sąmoningai deklaruoja ginkluotą pasipriešinimo kelią, drauge regėdamas tarptautinį (Rytų ir Vidurio Europos) kovos pobūdį. Pogrindžio aktyvistų sambūryje jis išdėsto strateginę programą:

Aš noriu daugiau nei nuversti Staliną! Aš noriu kartu su juo nu­ versti visą bolševizmą! [...] Dabar antras klausimas: kas gali sunai­ kinti bolševizmą? Mano nuomone, šito negali padaryti kokia nors atskira tauta, veikdama pavieniui, o tarptautinė, savotiška betautė masė, tai yra tokia, iš kurios šiandien susideda bolševizmas. 1917 metais, gal dar 1920-kelintaisiais, tą dar galėjo padaryti viena rusų tauta, nes bolševizmas tada buvo Rusijos vidaus dalykas. Šian­ dien - tai išties betautis reiškinys. Bolševizmas ir Rusija šiandien visai atskiri dalykai. [...] Galima nustatyti tokią formulę: kovoda­ mas turi bent mažą galimybę išgyventi, o nekovodamas - neturi jokios, kadangi bolševizmas naikina ne už priešiškus veiksmus, o už kitokį mąstymą, (p. 172-177) Tadeuszo mintimis Mackiewiczius išreiškia savo asmeni­ nį požiūrį į bolševizmą, į užduotis, kylančias šios Europos dalies žmonėms, dėstydamas savo išvadas kitokia, publicistikos ir poli­ tologinių svarstymų, kalba1. Tokia totalinės kovos taktika, beje, jis aiškina faktą, jog Vilnijoje (kaip ir likusioje Lietuvos dalyje), skir­ tingai nei Lenkijoje, vokiečiai iš pradžių buvo sutinkami kaip išva­ duotojai, mat viltasi, kad valstiečiai atgaus žemę, kad bus leidžia­ ma laisvai veikti bažnyčioms, pagaliau - žmonės nebus tremiami į Sibirą (deportacijų vaizdais ir baigiasi romanas Kelias į niekur). Kitas rašytojo kūrinys apie Antrojo pasaulinio karo peri­ petijas Vilnijoje, romanas Nereikia garsiai kalbėti, kaip rašo pats autorius - tai „chronologiškas ‘Kelio į niekur’ tęsinys“i 2. Nors čia 148 pagrindinę vietą užima jau kiti personažai, daugiausia vis dėlto kalbama apie panašius reiškinius, nutikimus, vykstančius toje pačioje erdvėje. Kone tos pačios ir Vilnijos žmones kamuojančios negandos, visų pirma - netikrumas dėl savo egzistencijos, dėl dabarties ir ateities, savotiškas pasimetimo sindromas, būdingas visiems „tarpjūrio“ gyventojams. Ankstesniame romane ateitis buvo „į niekur“, o pastarajame parodoma, kad šių žmonių būsimą gyvenimą lemia įvairūs užkulisiniai motyvai, požeminės didžio­ sios politikos srovės. Čia taip pat labai svarbūs individualioms įstangoms nepavaldūs dalykai, pirmiausia pats laikas, kurį reikia pralaukti. Todėl kūrinyje nuolat atsikartoja laukimo, tvermės, (iš) gyvenimo motyvai - it simboliniai gyvenimo būdo orientyrai. Ro­ mano struktūra komponuojama pagal pabrėžtinai chronologinę seką, jo kompozinės padalos - konkrečiomis datomis įvardyti 5 skyriai: „1941 metai“, „1942 metai“, „1943 metai“ ir 1.1. Laikas šiame kūrinyje kryptingesnis, tai diktuoja pati isto­ rija, bet vis dėlto tą suvokia tiktai būsimų įvykių eigą žinantis adresatas, - o personažams esminis parametras yra laukimas, absurdiškas ir alinantis. Įvadinė romano scena - kontrapunktiš- kai atkartota ankstesniojo kūrinio pradžia su analogiškais topo­ grafiniais ženklais, tiksliai apibrėžta laiko atkarpa su panašiomis emocinėmis veikėjų būsenomis:

i Włodzimierz Bolecki. Ptasznik z Wilna, p. 756-757. 1 Cituojama iš leidimo: Józef Mackiewicz. Nie trzeba głośno mówić. Warszawa: Wydaw­ nictwo .Baza”, 1990. p. 9 (toliau tekste bus nurodomas tik puslapio numeris). Birželio 22-ąją, sekmadienį, jie sėdėjo tiesiog ant bėgių Vilniaus ge­ ležinkelio stotyje ir laukė. Buvo saulėtas rytmetis. Leonas pasikišo kepurę po užpakaliu, kad būtų patogiau sėdėti. Henrikas savąją užsismaukė ant akių ir sėdėjo nulenkęs galvą tarp pražergtų ke­ lių, pasirėmęs į juos rankomis. Žiūrėjo į vagonų tepalu apdrabstytą skaldą. - Lauki. Laaauki, ir tiek. Visada blogiau, negu buvo vakar, - nusi­ žiovavo Leonas. - Nebent kas nors pradėtų karą su Sovietų Sąjunga, - burbtelėjo Henrikas, neatplėšdamas akių nuo apdrabstytos skaldos. - Kažkada kažkas jau taip kalbėjo. - Alkanas visada galvoja apie duoną. (p. 13)

Romano veikėjai jaučiasi gyveną ant nepatvaraus kelto, kaž­ kokių vėjų nešamo nežinia kur. Iš anksto nežinomybei pasmerk­ 149 tą jų būtį gali pakreipti kita, netikėta priešpriešinė jėga, kuri, naikindama ankstesniosios poveikį, vėl juos blaškys, vartalios, skandins. Mackiewiczius neturi iliuzijų: atėjusiems vokiečiams šio regiono gyventojų lūkesčiai nė motais, jie nekuria daugelio trokštamos antibolševikinės „tautų sąjungos“, jie taip pat ardo, skaldo, žudo, kad galėtų valdyti. Autorius negailestingai vertina pogrindžio kovotojų, Armijos krajovos narių būklę: jie yra poli­ tinių sandorių įkaitai, turi paklusti Londono emigracinei vyriau­ sybei, kuri skatina juos bendradarbiauti su sovietais, mat Stali­ nas jau tapo šios vyriausybės sąjungininku. Bet jeigu karą laimės Sovietų Sąjunga, kraštas ir toliau bus alinamas, žmonės gyvens nelaisvėje ir bus tremiami į Sibirą. Tokios kankinančios abejonės nuolat graužia romano personažus - Henriką, Leoną, Andrzeju, Lawrynowicziu. Per pogrindžio dalyvių susibūrimą (kuris, beje, vyksta To­ torių gatvėje esančioje bibliotekoje) svarstoma, kaip elgtis, kai į Vilnių įžengs raudonarmiečiai. Reakcijos į Armijos krajovos štabo nurodymus, kad reikės jiems padėti, yra kupinos kartėlio; vienas iš personažų reziumuoja: „Ką jie [vadovybė - A. K.] žino apie so­ vietus? Bolševikai savo užkariautose žemėse su niekuo ‘neben­ dradarbiauja’. Niekada su niekuo nesidalija valdžia, valdo tiktai jie patys. O juk tai yra mūsų išdavimas bolševikams!“ (p. 247). Kaip parodė ateitis, taip ir įvyko: po karo pogrindžio kovotojų laukė Sibiras, kalėjimai, sušaudymai. Kūrinyje taip pat atsispindi lenkų ir lietuvių rezistencinių grupuočių bendradarbiavimas, tiesa, tik fragmentiškai, rodant tam tikrą bendrystės perspektyvą, tačiau - ir požiūrių skirtumus dėl abiejų tautų sambūvio. Susitikę Vilniaus priemiestyje, paskui Vilniaus gatvėje lenkų slaptos organizacijos ir „Lietuvių Fronto“ nariai diskutuoja apie esamą padėtį ir svarsto ateities galimybes. Jie sutaria dėl to, kad ir vokiečiai, ir sovietai siekia pavergti abi tautas, tačiau sukurti bendros pasipriešinimo jėgos praktiškai neįmanoma: lietuviai nenori vis primetamos „brolystės“, o lenkai neketina atsisakyti pretenzijų į Vilniją. Romano Nereikia garsiai kalbėti prasmių sklaida apima platų sugestijų, istorinių ir aktualiųjų, pluoštą, kadangi Mackiewiczius 150 reflektuoja labai didelius ir įvairius tikroviškos (neretai doku­ mentuotos) medžiagos telkinius. Lyginant su ankstesniuoju ro­ manu, pastarajame gerokai daugiau vietos skiriama politiniam kontekstui, kadangi, vieno personažo žodžiais tariant, „dabarties epochoje politika tampa sudėtine asmeninio gyvenimo dalimi“ (p. 115). Būdinga šiame kūrinyje naudojamo diskurso ypatybė - keičiantis pasakojimo objektams, keičiasi pats kalbėsenos tonas, retorinės figūros. Šiuo atžvilgiu Mackiewicziaus veikalas primena Aleksandro Solženicyno Gulago salyną, vienaip aprašomi „eili­ niai“, Akciniai kūrinio veikėjai, kitaip - realūs, išoriniai asmenys. Pastaruoju atveju autorius kalba kaip istorikas, kaip kronikinin­ kas, tada dažnai remiasi dokumentais, istoriniais šaltiniais (beje, knygos pabaigoje pateikiama plati dalykinė bibliografija):

Generolas Sikorskis, lankydamasis gruodžio mėnesį sovietų Są­ jungoje, Saratove, sudarė sutartį su vyriausiąja NKVD valdyba. [...] Sausio 1 dieną Londone įvyko konferencija, kurioje iš Lenkijos pu­ sės dalyvavo pulk. Gano, pulk. Rudnickis ir pulkininkas Mitkievvi- czius - iš Vyriausiojo vado būstinės; sovietų pusei atstovavo drau­ gas Čičajevas ir pulkininkas Sizovas. [...] Sutarta tobulinti ligšiolinį Maskvos ir Varšuvos žvalgybų bendradarbiavimą, (p. 117)

Romane iš Lietuvos, iš Vilnijos, perspektyvos žvelgiama labai toli, kadangi šio krašto ateičiai svarbūs įvykiai klostosi Rusijos, Ukrainos, Vokietjos platybėse, Londono, Maskvos koridoriuose; šiuo atžvilgiu netgi išsamiai aprašyta dramatiška generolo Vlaso- vo armijos istorija tampa nelyginant sąsaja su tragiškais vietinių kovotojų, bandančių priešintis sovietizmui, likimais. Kūrinys pie­ šia niūrią Lietuvos ir apskritai šio regiono, buvusios LDK, tautų būtį karo laikotarpiu, ne mažiau tamsesnę numanomą pokario metų situaciją. Tokias sugestijas skatina ir liūdnokos Mackiewic- ziaus refleksijos apie tai, jog greta didžiojo karo vyksta antrasis karas: lenkų-ukrainiečių-lietuvių; kazokų, totorių, baltųjų rusų, katalikų, graikų katalikų, stačiatikių... dėl Vilniaus, Minsko, Gar­ dino, Polesės, Volynės, Lvovo - dėl istorinių LDK žemių.

Sergiuszas Piaseckis - satyrikas, kovotojas

Rašytojas - gimęs 1901 m. Lachovičiuose prie Baranovičių, Bal­ tarusijoje, miręs 1964 m. Bentley, Velse, Jungtinėje Karalystėje - nugyveno išties audringą gyvenimą, kuris didžia dalimi formavo ir jo kūrybos pobūdį. Sergiuszas Piaseckis lankė mokyklas Mins­ ke, Bobruiske ir kitur, mokėsi puskarininkių mokykloje Varšuvoje ir kariavo lenkų-rusų kare 1920 m. Buvo 1922 m. demobilizuotas ir tapo lenkų kontržvalgybos agentu, dirbančiu Lenkijos-Balta- rusijos-SSRS teritorijose. Tuo pat metu užsiiminėjo kontrabanda ir plėšimais, už ką 1926 m. buvo išmestas iš valstybinės tarnybos, paskui - nuteistas mirties bausme, kuri buvo pakeista 15 metų kalėjimo. Kalėdamas pradėjo rašyti, jį palaikė ir skatino žymūs lenkų autdriai (pavyzdžiui, Melchioras Wańkowiczius). Paleistas iš kalėjimo, Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Vilniuje, buvo aktyvus Armijos krajovos kovotojas, vykdė šios nuosprendžius asmenims, kurie esą bendradarbiavo su hitlerininkais. Po karo Piaseckis pasitraukė į Vakarus, gyveno Italijoje, o paskui, iki mir­ ties - Anglijoje, nemaža rašė, tiek beletristiką, tiek publicistiką. Jo kūriniuose, raiškiai ataustuose autobiografinėmis ir dokumen­ tinėmis gijomis, iškyla daugiaspalvis Vilnijos paveikslas, - juose ypač dažnai vaizduojami pasienio zonos kontrabandininkų, avan­ tiūristų, nusikaltėlių nuotykiai, kasdienis gyvenimas, taip pat - antisovietinio ir antifašistinio pogrindžio veikla su įvairiomis konspiracijos bei politinių sankirtų peripetijomis. Prozininką ir publicistą išpopuliarino tokie romanai, kaip Penktas etapas (Piąty etap, 1938), Lygūs su nakties dievais (Bogom nocy równi, 1939), Obuolėlis (Jabłuszko, 1946) ir kt. Vilniaus, Vilnijos gyvenimo atvaizdai Antrojo pasaulinio karo metais bene plačiausiai vaizduojami satyriniame romane Raudonosios armijos karininko užrašai (Zapiski oficera Armii Czer­ wonej, 1957), taip pat dviejų romanų (trečiasis nebaigtas) cikle Babilono bokštas (Žmogus, pavirtęs vilku. Vilnius 1939-1942 ir Orga­ nizacijos garbei. Vilnius 1942-1943). Satyriniame romane Raudonosios armijos karininko užrašai Piaseckis sukuria groteskinį sovietinio kariškio, 1939 m. su oku­ pacine kariuomene įžengusio į šias žemes, į Vilnių, įspūdžių at­ vaizdą. Veikėjas, apsigyvenęs Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, mokyto- 152 jų šeimoje, stebisi geru buržujų gyvenimu, rašo į tėviškę Rusijos gilumoje pasibaisėjimo kupinus laiškus apie tai, jog šičia galima laisvai nusipirkti sviesto, cukraus, rūbų. Pasirinkta diskurso for­ ma - stilizuotas personažo dienoraštis ir pramaišiui pateikti epis- toliariniai intarpai - atvirai orientuota į paties personažo auto- demaskavimą. Ne tik atskiro tipažo. Piaseckis podraug kiekviena proga su sarkazmu pajuokia pačios sovietinės santvarkos egzis­ tavimo formas, jos sukurtas ideologemas, ir pirmiausia - solda- foniškus įpročius, manipuliuojamo individo mentalitetą. Vilnius, aplinkinės teritorijos rašytojui tarsi tampa bekompromisės dviejų civilizacijų, dviejų santvarkų - sovietinės ir demokratinės - kovos lauku. Kaip ir Mackiewcziui. Ganėtinai ilgas chronologinis tarpsnis (romano veiksmas prasideda 1939 m. rugsėjo 22 d., baigiasi 1945 m. sausio 1 d.) lei­ džia palyginti ir įvairiapusiškai atskleisti istorinius įvykius, poli­ tinių nuostatų kaitą. Kūrinio finalas, nors irgi turintis satyrinės ištarmės, rodo blogio triumfą, kurį nulemia prievartinės jėgos. Piaseckis medžiagos didžiumą pažinojo iš autopsijos - per karą rašytojas gyveno Vilnijoje. Tad pagrindinio veikėjo mintys, reakcijos, nors ir vaizduojamos su aiškia šaržo doze, laikytinos reprezentatyviomis atitinkamo sluoksnio žmonėms. Juo labiau, kad tokie fragmentai sukurti žinomų istorinių įvykių pagrindu, ir jų traktavimas sovietinės ideologijos terpėje yra nekvestionuo- tinas. į selektyvią literatūrinio personažo regą autorius įtraukia platesnių reiškinių atvaizdus: { Mariją Ivanovą dabar kitaip nesikreipiu, tik: Buržujiška kiaule! Tegul žino, koks tvirtas sovietinio karininko charakteris. Svarstau net tai, ar nepradėjus spardyti jų pasturgalius ir snukius daužyti. [...] Labai malonu valgyti dešrą su bulka ir žiūrėti, kaip buržuazija badauja. Tačiau svarbiausias dalykas atsitiko vakar, tai yra birželio 14 dieną [1941 metų - A. K.]. Ta džiaugsminga diena visam laikui at- sispaus mano atmintyje. Būtent vakar buvo pradėta tvarkyti mies­ tą ir valyti jj nuo buržuazijos. [...] Tai buvo linksmas reginys. Net teatre aš niekada taip neprisijuokiau, kaip dabar. Buržujės verkia, tempia vaikus ir nešulius. Buržujai lagaminus ir maišus į sunkve­ žimius krauna. Bet leidžiama - ir tai ne visiems - pasiimti tik dalį daiktų. O mūsų ereliai iš NKVD tai čia, tai ten išnyra, darbą tikri­ na, jam vadovauja. Paskui sunkvežimiai, prikrauti buržujų mėsos, į stotį važiuoja. O ten jau ešelonai brangių svečių laukia. Bus kuo rusų žemą tręšti.1 15 3

Satyrinio diskurso tėkmė, nuosekli, pagal chronologines gai­ res, karo vyksmą plukdanti žinomo finalo link. Sovietinė kariau­ na, su pergalingu triumfu įžengusi į Vilnių, besidžiaugianti Hitle­ rio vykdoma agresija prieš Londoną, greitai turi bėgti nuo savo „bičiulių“ vokiečių2. Herojus-sovietų karininkas blaškosi, slapsto­ si po okupuotas teritorijas, garbina tai Hitlerį, tai Churchillį, tai Staliną, prisiplaka prie lenkų partizanų, išdavinėja jį globojusius žmones, vėl tarnauja NKVD ir 1945 m. sausio 1 d. tampa Vilniaus rajono milicijos viršininku... Piaseckis įžvalgiai modeliuoja anuometinės tikrovės sanklo­ dą, papildo ją platesniais istoriosofiniais ekskursais, identifikuoja Michailo Zubovo tipo sovietinių veikėjų mąstymo slinktį. Autode- maskuojamą ir sarkastišką reziumavimą parodo paskutinis kūri­ nio sakinys: „Tokiu būdu, energingai ir šlovingai, aš pradėjau savo naują veiklą - Rusijos ir DIDŽIOJO žmonijos vado Stalino garbei, taip pat - dėl komunistų partijos pergalės visame pasaulyje."3

1 Sergiusz Piasecki, Zapiski oficera Armii Czerwonej, Gdańsk: .Graf“, 1990, p. 82-83. 1 Prisiminimų atkarpoje, datuotoje 1940 m. rugsėjo 30 d., herojus rašo: .Didžiajam Hit­ leriui valio! valio! valio! [...] galų gale mylimas vokiečių socialistų Vadas ir didžiausias sovietų liaudies bičiulis ėmė lupti anglus!“ (.Wielkiemu Hitlerowi hura! hura! hura! [...] dobrał się nareszcie, kochany Wódz niemieckich socjalistów i największy przyjaciel sowieckiego narodu do angielskiej skóry!“ - Ibid., p. 61). 3 Ibid., p. 143. Kitokia maniera parašyti romanai iš ciklo Babelio bokštas, kuriuose prozininkas daugiausia vaizduoja autobiografiniais įspū­ džiais ir faktografiniais duomenimis grindžiamą Vilnijos gyvenimą. Ankstesnę satyrinę tonaciją, ironijos kupinus autoportretus čia kei­ čia dalykinis stilius, tarpais netgi publicistinę apybraižą primenanti pasakojimo maniera. Tiesa, išlieka tam tikras vertybinis atstumas ir aiškus polonocentrizmas, kai vaizduojami įvykiai ar asmenys, neatitinkantys tautinių-etninių pasakotojo pažiūrų, įsitikinimų. Pirmoje ciklo dalyje - Žmogus, pavirtęs vilku - pagrindinis he­ rojus Jozefas iš Varšuvos keliauja per Baltarusiją į Vilnių, regėda­ mas ką tik įvestos sovietinės tvarkos grimasas, patirdamas visokių nuotykių. Vilniuje jis turįs daug pažįstamų, bet labiausiai jį trau­ kia žinia, kad miestą bolševikai perduosią Lietuvai. O kaip tik šiuo metu todėl, kadangi „nori turėti daugiau laiko susitvarkyti [...], ją traktuoja kaip paršelį, kurį įvarė į savo tvartą. Paskers jį, kada tik panorės,“1 - aiškina herojus. Vilniuje Jozefas apsigyvena pas savo pažįstamą Liubą (tapsiančią jo meiluže) Kalvarijų gatvėje, su drau­ gų pagalba gauna suklastotus dokumentus Kowalskio pavarde ir įsilieja į pogrindžio veiklą. Romanas plėtojamas pagal aiškiai brėžiamus tris fabulinius lygmenis: į-as - tai herojaus kasdienis gyvenimas, susijęs su bui­ timi, nepritekliais, smulkiais uždarbiais; 2-as, kiek psichologizuo- tas - meilės, santykių su moterimis (Liuba, Jadvyga, Helena) pe­ ripetijos; 3-as - veikla konspiracijoje, daugiausia renkant įvairią informaciją Lenkijos vyriausybei Londone, susitikimai su pogrin­ džio veikėjais, kolaborantų sekimas ir pan.; 4-as - istoriniai įvy­ kiai, Antrojo pasaulinio karo eigos etapai, kurie pateikiami kaip tam tikros refleksijos. Panaši diskurso struktūra iškyla ir antrajame ciklo romane - Organizacijos garbei. Vilnius 1942-1943, tik šiame kūrinyje išreiš­ kiamos labiau individualios Józefo gyvenimo peripetijos, įaustos į karo metų realybę. Abu kūriniai persunkti politinių diskusijų, nežinios dėl ateities tonų, noro kovoti, priešintis okupantams, o drauge - savotiško fatalizmo dėl pavienio žmogaus negalios

s Sergiusz Piasecki, Człowiek przemieniony w wilka. Wilno 1939-1942, Warszawa: Wydaw­ nictwo LTW, 2000, p. 30. (Pirmas leidimas - Londyn, 1964). atsispirti smurtingoms jėgoms. Vilnija Piaseckio kūriniuose trak­ tuojama kaip erdvė, kurioje mažesnes tautas, vietinius gyvento­ jus (lenkus, lietuvius, baltarusius, žydus) stelbia ir niokoja atėjū­ nai iš Rytų arba Vakarų.

Tadeuszas Konwickis - asmeninės mitologijos

Iškilmingai ir su gausiais moksliniais renginiais švenčiamų Czesławo Miloszo ю о -ųjų gimimo metinių fone 2011 m. kiek mažiau buvo pastebima graži kito iškilaus rašytojo ir režisieriaus, Lietuvos vaizduotojo Tadeuszo Konwickio (g. 1926 m. birželio 22 d. Naujojoje Vilnioje) sukaktis. Prieškariu jis gyveno Pavilnyje, 155 mokėsi Karaliaus Žygimanto Augusto gimnazijoje (kaip ir Milo- szas), iš Lietuvos išvyko 1945 m. Rašytojo, kurį ne vienas kritikas laiko geriausiu XX amžiaus antrosios pusės lenkų romanistu, kū­ riniuose tikroviškus Vilnijos vaizdus gaubia siurrealistinės vizi­ jos, o konkretūs netolimos praeities ir dabarties įvykiai sėja meta­ fizinį nerimą. Maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio Konwickis aiškiai deklaravo savo opozicinę laikyseną komunistinio Lenkijos režimo atžvilgiu, iki 1990 m. jo kūriniai daugiausia buvo publikuojami pogrindžio savilaidoje arba užsienyje. Pabandykime plačiau pra­ verti vartus į jo sukurtą / kuriamą Lietuvos pasaulį. Išsamioje autobiografinės eseistikos knygoje Mėnulio patekė­ jimai ir nusileidimai (Wschody i zachody księżyca), kurioje Konwickis atskleidžia esmines savo gyvenimo ir kūrybos aplinkybes, rašoma:

Mano mėgstama netolima kelionė: iš Vilniaus į Pavilnį, o kartais - net į Naująją Vilnią. Tos kelionės dažnai tarnybinės, kai rašau kny­ gą, t. y. dar vieną, kitą, bet tokį pat romaną. Visų jų, arba beveik visų, veiksmas vyksta šioje nedidelėje erdvėje tarp Vilniaus ir Pavilnio“.’ (Išskirta - A. K.)

Atminties užkaboriuose slypinčias kone apčiuopiamas reali­ jas, kadaise patirtus džiaugsmingus jutiminius įspūdžius kūrėjo 1

1 Tadeusz Konwicki, Wschody i zachody księtyca. Warszawa: Oficyna Wydawnicza, 1990, p. 119. vaizduotė supina su asmeniniais praradimais ir iš to kylančia šird­ gėla. Trauminė rašytojo patirtis - tai karo ir pokario sukrėtimai, kurių sukelto skausmo jis niekaip negali numalšinti, nes nuolat jaučia realybės reliatyvumą:

Jeigu keturiasdešimt penktųjų vasarą kažkokios merginos skautės nebūtų ištraukusios manęs ir mano draugų iš Rūdininkų girios, jei­ gu nebūtų mūsų įstūmusios į repatriacinį vagoną, jeigu nebūtume sėkmingai perėję sienos... Taip, jei ne septyni tūkstančiai tų jeigu, tai mane, tada leisgyvį iš nuovargio, sužvėrėjusį iš baimės, būtų su­ gavę patruliai, būčiau įkalintas vagone ir visam likusiam gyvenimui išvežtas prie tamsių ir šaltų fiordų Arkties vandenyno pakrantėse arba į miglotus Pamyro tarpeklius. Vietoj manęs apyaušriu sugavo mano brolį arba sūnų. Mano brolį iš Lietuvos ar Baltarusijos, mano 156 sūnų iš Totorijos ar Armėnijos.1

Romane Raistai (Rojsty), parašytame 1947 m., bet dėl cenzū­ ros draudimų išleistame tik 1956 m., autorius kalba apie lenkų po­ grindžio agoniją Vilnijoje, atskleidžia Armijos krajovos kovotojų likimus karo pabaigoje. Rašytojas, be kita ko, remiasi autentiškais nutikimais ir savo, aštuoniolikmečio jaunuolio, įsitraukusio į kovą su hitlerininkais, o paskui - su sovietais, asmenine patirtimi. Tų įvykių kontekstas ir apsisprendimas stoti į lenkų pogrindžio dali­ nius didžia dalimi nulėmė visos jo kūrybos linkmę:

Man atrodo, toji mokyklinio amžiaus karta, pradedanti gyventi brandos laikotarpį, buvo pasirengusi aukoms ir pasišventusi dėl ro­ mantinės patriotinės literatūros poveikio. [...] Mes, žinoma, baisiai troškome griebtis ginklo, veržėmės į partizanus. [...] Priklausiau slaptai karinei skautų organizacijai, kuri siekė laikyti mus mokslo, pasirengimo ir karinių pratybų ribose. [...] Kai prasidėjo Vilniaus sukilimas, patys ištrukome ir prisijungėme prie pirmo kelyje pasi- taikusio dalinio. Tai buvo VIII Ašmenos A[rmijos] kįrajovos] briga­ da. [...] Paskui tapome antisovietiniais partizanais - tai jau Vilnijos kovų dalis, [...j Mes - viena iš paskutiniųjų grupių. Keliolika guvių, sąmoningų vaikinų po abitūros, iš inteligentiškų šeimų, nesilei- džiantys sučiumpami ir gynęsi su ginklu rankose.1

Ibid., p. 160. Stanisław Nowicki [tikr. Stanisław Bereś], Pół wieku czyśca. Rozmowy z Tadeuszem Konwickim, Warszawa: Oficyna Wydawnicza, 1990, p. 38-40. Partizanų klajonės po pelkes, kemsynus - tai tarsi simboliš­ kas, o drauge realiai išgyvenamas nusivylimas idealais, dėl kurių aukota gyvybė ir asmeninė laimė. Juos kamuoja nuolatinis neti­ krumas, sutrikimas ir dvejonės, ar kova turi prasmę, nes atėjū­ nams iš Rytų tos rezistentų grupelės buvo tik istorijos šapeliai. Juoba kad visi aiškiai suvokė bendresni pogrindžio kovų konteks­ tą ir jėgų proporcijas: Vilnijoje sovietai sutelktomis rezervo pajė­ gomis žiauriai kovojo su įvairių tautybių - lenkų, lietuvių, balta­ rusių - partizanais.1

Aišku, reikia prisiminti, kad daug žmonių kovojo dar už tą Lenkiją, apie kurią svajojo karo metais [su Vilniumi ir visa Vilnija jos sudė­ tyje - A. K.]. Galvoju čia apie pogrindžio judėjimą, kuris buvo dar 157 gana stiprus, o kai kurie, pasiryžusieji viskam, kovojo iki galo. Aš irgi buvau vienas iš tų pasiryžėlių, skirtumas tik tas, kad mane iš miškų ir vilnietiškų raistų išgriebė kiek anksčiau. Vis dėlto gyveni­ mo geismas buvo stipresnis už aklą politinį įniršį.2

Raistuose šalia konkrečių veiksmo atkarpų teka sugesty­ vi istorinių ir kultūrinių konotacijų srovė. Pagrindinis herojus Stanislavas Zubrovičius-Zubras, paskatintas asmeninių emoci­ jų ir ambicijų, 1944 m. prisijungia prie lenkų partizanų dalinio, kurio kovotojai, švelniai tariant, nėra pavyzdingi patriotai ir he­ rojai. Jie chaotiškai puldinėja sovietų karius, bėga nuo jų, šaudo vietinius gyventojus, plėšikauja ir prievartauja. Šiurpią Armijos Krajovos kasdienybę dar labiau temdo fatališki atsitiktinumai (Stanislavas netyčia nušauna savo draugą Stefaną), nusikalstama meilė (herojus siekia suvedžioti savo vado mylimąją), desperatiš­ ki veiksmai. Po nesėkmingos kovos keletas būryje likusių karių (Žubras, Bonza, Kviatekas, Jaguaras, Sultanas, Ilgas ir Gilis) ne­ bemato jokios išeities, juos užvaldo apatija ir sarkastiška neviltis, kurios neapmalšina net atrastas kryžius, pastatytas 1863-iųjų su­ kilėliams, jų pirmtakams, pagerbti. Romane aiškiai performuluojamas, kvestionuojamas, o atski­ rais atvejais netgi paneigiamas kovos su pavergėjais ir okupantais

Ibid,, p. 39. Ibid., p. 74. modelis, kone privalomas romantinei literatūrai. Aleksanderis Fiutas straipsnyje dviprasmišku pavadinimu „Isterija?“ (potekstė sugestijuoja žodį „istorija“) teigia: regint bendrą literatūrinių tra­ dicijų foną, šio romano ištarmėse „ryškiai nubrėžiami skirtumai: kilmė iš Lietuvos, kova su rusais, o ne su vokiečiais, partizanų ju­ dėjimas, kone savaimingai sekantis 1863 m. sukilimo pavyzdžiais. [...] ‘Raistuose’ sukompromituojami modeliai, pagal kuriuos už pasišventimą tėvynei yra apdovanojama asmenine laime: nuobo­ dulio kamuojama, pavargusi nuo laukimo sužadėtinė išteka ne už patrioto, o už bailio ir plevėsos“1. Nors ir jausdamiesi tragiškai vieniši, praradę menkiausią vil­ tį, kad pavyks apginti Vilniją nuo sovietų, Konwickio herojai vis dėlto trokšta būti pastebėti, kad pelnytų bent elementarią žmo­ gišką užuojautą. Si ambivalentiška emocinė būsena skatina as­ menybės eižėjimą. Personažas pats sąmoningai tą suvokia: „Jau­ čiausi apgautas ir vienišas tarsi tragedijos aktorius priešais tuščią žiūrovų salę. Niekas Vilniuje su nerimu nesekė mano žingsnių, niekas dėl manęs nesijaudino, niekam aš nerūpėjau, stodamas į negausius savo mūšius.“1 Toks žmogaus egzistencijos trapumas ir desperacijos pojūtis išduoda, kad yra sąmoningai suvokiamas kadaise grėsęs pragaro žemėje pavojus ir vis dar jaučiama šiurpulinga baimė, panaši į tą, kuri instinktyviai nukrečia sielą sapnų košmaruose. Tai vers­ te verčia rašytoją ieškoti autoterapijos būdų. Keliolikoje romanų ir filmuose (pirmiausia išskirtini Lava: Pasakojimas apie Adomo Mickevičiaus Vėlines, įsos slėnis pagal Miloszo romaną) Konwickis siekia asmeninę patirtį įkomponuoti į dabarties realybę, įvairius socialinius ir kultūrinius Lenkijos kontekstus. Vilniją jis traktuoja ne tik kaip širdgėlą keliančius prisiminimus, bet visų pirma kaip šiandienos absurdo, fobijų ir kompleksų atsvarą, kaip egzisten­ cinių išgyvenimų pamatą. Šių dienų sapnininke (Sennik współc­ zesny, 1963, liet. 1968), romanuose Nieko arba nieko (Nic albo nic, 1971), Lenkų kompleksas (Kompleks polski, 1977) pasakojama, kaip repatriantai iš Rytų adaptuojasi naujoje tikrovėje, mėgindami ją

1 Aleksander Fiut, Pytanie o tożsamość, Kraków: Universitas, 1995, p. 88. > Tadeusz Konwicki, Rojsty, Warszawa: Czytelnik, 1991, p. 136. prisijaukinti ir paversti sava. Kūriniuose dažnai prasiveržia trau­ muotų personažų arba autsaiderių neapykanta realybei, vyksta akistatos su kitokią ar panašią patirtį turinčiais žmonėmis, sielo- jamasi dėl praeities praradimų, atskleidžiami dabarties konfliktai su nežmoniška santvarka. Tačiau tai nėra.totalus pasaulio siel­ vartas, o veikiau egzistencinis nerimas, skatinantis nepasiduoti kasdienybės absurdui. Konwickio herojų patirtis, susijusi su dra­ matiškais karo metų įvykiais, su kone sąmonės paribiuose atgy­ jančiais Pavilnio peizažais ir ten sutiktais žmonėmis, tarsi sukuria antrąją, magišką, nors jau nebepasiekiamą sferą. Vienas būdingiausių rašytojo romanų, kuriame susilieja abu šie chronologiniai sluoksniai, yra Požemio upė, požemio paukščiai (Rzeka podziemna, podziemne ptaki, 1985). Jame kuriama dau- 159 giaplanė parabolė su intertekstiniais saitais ir virtualiomis nuo­ rodomis, pasaulis apgyvendinamas menamais personažais (du pagrindiniai herojai - simboliški „aš“ ir „Septintasis“). Vaizduo­ jamą laiką ir erdvę žymi punktyru brėžiamos realijos: Varšuvos buitis 1981 m., kai generolas Wojciechas Jeruzelskis įvedė karo padėtį, gatvių (autorius dažnai vaizduoja Nowy Świat apylinkes) kasdienybė su pavargėliais, narkomanais ir kariniais patruliais. Visai šalia blykčioja praeities paveikslėliai, iš autoriaus atminties atklydę nutikimai: herojus („aš“) vėl išgyvena Antrojo pasaulinio karo baisybes, susitinka su žmonėmis iš anų laikų, pavyzdžiui, su karaime iš Trakų, regi Pakaruoklį, „kuris pasikorė miške prie bažnyčios ir kabojo ten gal valandą, kreivu žvilgsniu žvelgdamas į slėnį ir sraunią Vilnelę, strimgalviais lekiančią Vilniaus link“1. Kūrinio fabulą tarsi apgaubia ir išplečia dar vienas pras­ mių telkinys - metaforiški atsivėrimai ir įspūdingi regėjimai, primenantys vizijas, apninkančias sapnuose. Gimtosios Vilni­ jos skiautinį pasakotojas/herojus mato iš kosminių aukštybių, sub specie aeternitatis, lyg hipostatinė mitologinė būtybė - jis ir paukštis, ir demiurgas, ir plaštakė, ir „laukinis erdvės šuo“:

Skrendu, plaukiu, kybau virš okeano. [...] Žemė yra nebyli, saulė yra nebyli, visata yra nebyli. [...] Tas pasaulis po manimi yra mano

Idem, Rzeka podziemna, podziemne ptaki, Warszawa: Wydawnictwa Alfa, 1989, p. 152. nuosavybė. Tas pasaulis - mano planeta. [...] Ir aš sugrįžtu šičia tuo momentu, kuris yra akimirksnis arba amžinybė, dar viena trumpa amžinybė, grįžtu į šitą skaistyklą ar gal prie šaltinio, prie versmės, kuri gaivina nuodėmingas sielas. [...] Kaip piligrimas keliauju tuo keliu į savo slėnį, tai yra į tą žemės daubą, kuri iš raminančios, pa­ laimingos nebūties išstūmė mane į pasaulį, į nesibaigiantį egzis­ tavimą, apimtą amžinos savęs paties baimės. [...] Dešinėje pusėje matau Pučkorius, giliai įkritusius į žemės plutą, pamargintus telk­ šančiu vandeniu, apaugusius didžiuliais tarsi vaiduokliai laukiniais kmynynais, apsuptus medžių, senų kaip šis slėnis. Vėliau ant gai­ valingos, intensyvios, pašėlusios žalumos kilimo suboluoja auksi­ nis Prancūzų malūno akmuo. [...] Nuo malūno per Belmontą.veda baltas, miltais pabarstytas kelias į miestą. [...] Kaip ilgai aš grįžtu. Kiek amžių, tūkstantmečių trunka mano grįžimas. Kokią surasiu 160 žemę ir koks bus slėnis?1

Romano pabaigoje autoriaus porte parole, sakytum patyręs dabarties košmarą ir neįstengdamas numalšinti melancholiško savo sielvarto, vėl grįžta į vaikystės slėnį ieškoti atvangos ir dva­ sios ramybės: „Pasislėpsiu Pučkoriuose ir lauksiu. Eisiu laukais, lankomis, jaunuolynais į Pučkorius, kurie yra mirusių ir užmirštų blogio ir gėrio demonų kapinynas. Kapinės klajūnų, kurie čia at­ klydo iš kitų visatų, ir tų vietinių, kurie sugrįžo nežinia iš kur.“2 Kitame garsiame romane Lenkų kompleksas (Kompleks polski, 1989) Konwickis vėl prikelia savo jaunystės laikus, kadaise sutik­ tus žmones, patirtus įspūdžius, komponuoja asociatyvius vaizdi­ nius. Prieš šv. Kalėdas herojus/pasakotojas stovėdamas parduo­ tuvėje ilgiausioje eilėje susitinka su Kairėnu iš Mickūnų, kuris kadaise ketinęs jį nužudyti: „Turėjau tamstą nušauti penkiasde­ šimt pirmaisiais. Vaikščiojau paskui jus tris savaites su parabe­ liu, atsivežtu iš Vilniaus.“3 Ten pat jį atpažįsta turistas iš buvusios SSRS, pasirodo, jis esąs tolimas ir daugialypis jo giminaitis. Nors jie niekada anksčiau nebuvo susitikę, kolūkietis („fermos brigadi­ ninkas, geroj socialističeskovo truda“) rašytoją iškart atpažįsta ir tarp jų užsimezga gyvas pašnekesys: •

• Ibid., p. 5-7. 1 Ibid., p. 164. j Idem, Kompleks polski. Warszawa: Alfa, p. 21. - Tadzka? Konwickis? - klausia. - Jadvygos sūnus? - O tu Kaziukas? Konstanto sūnus? [...] - Žinojom vienas apie kitą tik iš nuogirdų. Bet aš tave išsyk paži­ nau. Visi sakydavo, kad mudu panašūs kaip du vandens lašai. - Palauk, mes turėjome bendrą močiutę? - Taip, močiutė bendra, bet dar ir mano tėvo sesuo buvo ištekėjusi už tavo dėdės. O pirmasis dėdienės Malvinos vyras buvo tavo mo­ tinos krikštatėvis. Be to, tavo motina Jadvyga yra mano motinos sesers svainė. Tie du broliai, kur gyveno prie Varnėnų, vedė tavo motinos, tai yra Jadvygos, seseris...1

Rašytojui būdingas digresijomis ir įvairiais intarpais orna­ mentuotas pasakojimas leidžia šokinėti per laiko sluoksnius. Len­ kų komplekso herojus nejučiomis persikelia šimtmečiu atgal ir regi save kaip praėjusio amžiaus kovų su rusais dalyvį, brėžia paraleles tarp savo kartos ir XIX amžiaus sukilėlių. Jis tiesiogiai kreipiasi į savo pirmtaką/antrininką, kadaise žuvusį, bet vėl tarytum prisi­ kėlusį ir vaikščiojantį po tas pačias Vilniaus vietas:

Po aštuoniasdešimties metų ir aš eisiu kaip tu, kad įvykdyčiau savo dviprasmišką ir niekada nesibaigsiantį likimą. [...] Pasukai į Subačiaus gatvę, palinkusią, varganą - purvo ten amžinai iki ke­ lių. Praėjai pro pamėklišką Misionierių bažnyčią, ir gatvelė stai­ ga tapo kaimo keliu, prie kurio nerimastingai lūkuriuodami tarsi sargybiniai stovi seni suakmenėję medžiai. Kelias šakojasi prie kryžiaus, tu nuėjai, kaip ir aš visada vaikščiojau, kairiąja atšaka, besileidžiančia prie Vilnios kranto. [...] Markučiuose, senoviniame kaimelyje, kuris ir mano atmintyje buvo senovinis kaimas, tave aplojo šunys, šilta oro banga atnešė motiejukų kvapą. [...] Nubėgai stačiomis pievomis prie upės, kuri plaukia plačiai nusidriekusių kalvų link, kur auga seni ąžuolai, dar menantys Gediminaičių di­ nastiją.1

Suasmenintas romano pasakojimas leidžia identifikuoti eks- plicitiškai reiškiamus išpažinimus, iš kurių galima spręsti, kad autorius jaučiasi esąs daugiatautės kultūros atstovas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęstinumo liudytojas:

Ibid., p. 91-92. tbid., p. 32-33* Esu nulipdytas iš trijų molio rūšių. Ir tą lipdinį - tai yra mane - vė­ liau grūdino švelniame trijų gaivalų žaizdre. Tos trys substancijos, iš kurių esu sudarytas, - tai lenkiškasis, lietuviškasis ir baltarusiš­ kasis elementai. Beje, ir aš pats liedamas kruviną prakaitą plušau, kad pagražinčiau to Europos ir Azijos paribio mitą, europietiškos gamtos ir azijietiškų demonų prolopšio, gėlėto amžinos santarvės ir žmonių bičiulystės slėnio mitą.1

Atviros ir sugestyvios Konvvickio refleksijos apie Lietuvą, nuolat pabrėžiami meilės ir pagarbos gimtinei ženklai suteikia jo piešiamiems paveikslams sakralumo atspalvių. Fantastinius pojūčius suliedamas su mimetiniais topografiniais atvaizdais, ra­ šytojas modeliuoja tikrovę, kupiną reikšminių pleonazmų, asme­ 162 ninių emocinių atitikmenų, archetipinių mitologemų, leidžiančių įveikti laiką ir atstumus. Tai asmeninis sumitologintas gimtinės ir jaunystės žemės atvaizdas. Janas Walcas, žinomas Konwickio kūrybos tyrinėtojas, priėjo prie išvados, kad visose jo knygose su­ kurti peizažai - tai Vilnijos vaizdai. Tą pripažįsta ir pats kūrėjas,i 2 kuris sakosi ir kitų kraštų (Amerikos, net Kinijos) kraštovaizdžius projektuojantis į „mitologizuotą, magišką, demonišką Vilnios slė­ nį“, nes tai vieta, „prie kurios esu labiausiai prisirišęs ir iš kurios pažinau pasaulį“3. Kitas mėgstamas Konwickio būdas atkurti realybės detalių ir somnambuliškų vizijų prisodrintą Lietuvą - siekimas, naudojan­ tis perkuriančios atminties galiomis, dabartinius savo pojūčius ir potyrius perkelti į nostalgiškos jaunystės arba dar tolimesnės praeities erdves. Konwickis (gal kiek panašiai kaip Miloszas įsos slėnyje) apsibrėžia ir apgyvendina savo slėnį - tai erdvė, plytinti tarp Vilniaus ir Pavilnio, kur prabėgo jo jaunystė ir kur jis nuolatos sugrįžta. Rašytojas, turintis polinkį mistifikuoti realybę, pratęsia ją sapnais, siurrealistiniais vaizdiniais, kontrapunkto principu suglaudžia su kitu laiku vykstančiais įvykiais. Romanuose Skylė danguje (Dziura w niebie, 1959, liet. 1962), Meilės nutikimų kronika (Kronika wypadków miłosnych, 1974) atgaivinami iniciaciniai jau-

i Ibid., p. 79. a Stanisław Nowicki, op. cit., p. 11. 3 Ibid., p. 35. Pažymėtina, kad gimtinę, Nevėžio slėni, kaip pasaulio pažinimo centrą, įvardija ir Miloszas (žr. jo poetini ciklą Šeteniuose). nuolio potyriai, pirmieji erotiniai įspūdžiai, privataus mažojo pa­ saulio susidūrimas su platesniu sociumu. Herojai, nors ir panirę į ekstatiškas būsenas, jaučia atslenkančių karo katastrofų siaubą. Čia iškyla apibendrintas, dažnai pasikartojantis veiksmo vietos centras - slėnis prie Pavilnio, Prancūzų malūnas, Vilnia ir jos apy­ linkės, personažų kelionės traukiniu į Vilnių, Žygimanto Augusto gimnazija, kiti nuolatiniai rašytojo kūrybos topografiniai sandai. Jie pateikiami kaip dvasiniai neįvardijamo, neapibrėžto būvio ati­ tikmenys, emocinių potyrių versmė.

Mano mylimą upę, kuri tam tikrose vietose yra ne daugiau kaip dešimties metrų pločio, iki šiol vieni vadina Wilejka, kiti Wilenka [Vilnele]. [...] Kalbu apie tai, kad, gyvendami tokį apibrėžtą, tokį 163 varginantį, kartais tokį gražų, reikšmingą ir nerealų gyvenimą, buvome geografiškai iki galo neapibrėžtose vietose, nenustatytose erdvėse, bevardėse gelmėse. [...] Bet puolu į mielas digresijas, užuot prie Puškino kalvos (iš kur toks pavadinimas?) pasukęs į kairę ir žingsniavęs Markučių link, - mano Markučių, nes gal yra kokie nors kiti, o toliau per Markučius į Žemutinį Pavilnį; Jėzau, Jėzau, Marija, į Pavilnį, kuris niekam nerūpi, gal tik keletui mano bičiulių, kurie dar nenumirė nuo širdies smūgio,1

- rašė Konwickis praslinkus kelioms dešimtims metų nuo to lai­ ko, kai paliko gimtinę. f Mitologinės mnemotechnikos principai taikomi ir kuriant kvaziistorinį romaną Baina (Bohiń, 1987). Kūrinio veiksmas rutu­ liojasi XIX amžiaus antrojoje pusėje Buivydžių apylinkėse ir šalia miestelio išsidėsčiusiuose palivarkuose, kurių liekanų galima rasti ir šiandien. Autorius pasakoja jausmingą meilės istoriją apie savo močiutę Heleną Konwicką (senmergėjančią bajoraitę), kuri dve­ joja, ar verta tekėti už turtingo dvarininko Pliaterio, ir susilaukia vaikelio nuo ją įsimylėjusio žydo Elijo. Siužetinės gijos audžiamos 1863 m. sukilimo ir vietinių patriotų, kuriuos represavo rusai, likimų fone. Postmodernistinio pikantiškumo kūriniui suteikia mitologizuoti veikėjai - siautėjanti Schickelgruberio šmėkla, caro ispravnikas Džiugašvilis ir poeto sūnus Puškinas, ketinantis

Tadeusz Konwicki, Wschody i zachody księżyca, p. 120-121. apsigyventi Markučiuose. Autorius atvirai demonstruoja kreacio- nistinį diskurso pobūdį, atveria savo, kaip kūrėjo, nutolusio laike, bet artimo, nes atjaučiančio, poziciją:

O aš esu dar toli nuo močiutės, mano jaunos, tačiau jau artėjančios prie senėjimo ribos močiutės, kuri keliasi su diena, su Dievo Moti­ nos Žolinės diena, nes tai yra jos gimtadienis. [...] O aš skverbiuosi per laiko užkaborius, per sustingusią vaizduotę, per savąją skaus­ mo upę ir turiu nusigauti į kitą krantą, kur laukia močiutė. [...] Ir jau esu ant Neries kranto, tamsžalės upės su melsvomis raukšlelė­ mis ramiame duburyje.1

Tokios pasakotojo refleksijos yra gana dažnos, jos atliepia 164 programines autokreacionistines nuostatas, bet yra pagrįstos autentiškais įspūdžiais ir rašytojo biografija1 2. Vilnijos pasaulis atsiveria prieš akis kaip stereometrinis magiškas vaizdas, kurį nušviečia iš visų pusių sklindanti šviesa. Nors jo tvėrėjas, mitinis demiurgas, vitališkos energijos šaltinis yra už šio pasaulio ribų, tačiau egzistenciškai su juo susijęs. Kūrėjas tampa, sakytum, net dvasiškai priklausomas nuo pasaulio, kurį su(at)kuria vaizduotė ir sapnai, bet kartu priklausomas ir nuo kasdieniškos žemiškos tikrovės. Autoriaus nuostatas rodo ganėtinai sentimentali fabu­ los (Helenos tėvas, sukilimo dalyvis, nušauna jos mylimąjį) už­ sklanda, kurioje Konwickis tarsi reziumuoja prieštaringus savo jausmus:

O aš jau turiu palikti savo močiutę Heleną Konwicką, ir esu laimin­ gas, kad galėjau ištverti su ja net iki šito akimirksnio, laimingas, kad man neplyšo širdis, nesprogo galva, laimingas, kad ištisą žiemą ir pavasarį skridau tarsi gervė3 šiaurės link, savo tėviškės, jau tiek metų maitinančios mano sielą, pusėn, ar gal lėkiau iki pat dangaus zenito, į nežinomą laiką, nusidriekusį priešais mus. Naktis - mano

1 Idem, Bohiń, Warszawa: Czytelnik, 1988, p. 6. 2 .AŠ tuos Buivydžius vis labiau atsimenu. Tuos Buivydžius nuolatos sapnuoju. [..J Užmerkiu akis ir matau nuožulnų aikštės dirvoną, kur vykdavo atlaidai įvairių mūsų šventųjų dienomis, ir regiu, kaip nuo bažnyčios vartų per susivijusias žoles lekia kažks vietinis pamišėlis - meistrelis, susikonstravęs medinj dvirati“ (Tadeusz Konwicki, Wschody i zachody księżyca, p. 172). Vaikystėje, po tėvo mirties, į Buivydžius jį buvo pasiėmusi močiutė Helena. 3 Intertekstinė nuoroda j Adomo Mickevičiaus Pono Tado epilogo motyvą. metas, artėja mano pramanytų ir tikrųjų dvasių valanda, dvasių, kurios kantriai ieško manęs sumaištinguose žvaigždžių ir planetų miriaduose. [...] Esu pusiaukelėje, nes ten jau nesu, bet ir šičia dar nesugrįžau, kybau kažkur padangėse ir nežinia ko laukiu; dėl tos skrydžio padangėmis konvencijos, to žiūrėjimo iš aukštai mane ap­ ima gėda, nes šalia matau paprastas viršun kylančias antis, nušiu­ rusius skalikus, netgi veršingas karves.1

Kurdamas filmą įsos slėnis Konwickis išgirdo per radiją, kaip Miloszas kalba apie garsų Mickevičiaus Vėlimų pastatymą Kroku­ vos Senajame teatre, kuris jam nelabai patikęs: „Miloszas sakė, kad jo Mickevičius, o ir jisai pats gyvena krašte, kuris vadinasi nie­ kur. [...] Šis naujų ir aplodismentais sutinkamų vertybių pasaulis jau nėra jo pasaulis. Ir aš, - priduria Konwickis, - su savo vaikyste, 165 su savo jaunyste emigravau į kraštą, kuris vadinasi niekur.“2 Tačiau šis ontologiniu požiūriu nebūties pasaulis atgimsta jo kūryboje nuolatos, nuo pat jos ištakų iki vėliausių tarpsnių. Įvairiausiomis formomis, bet panašiais pavidalais ir su tomis pa­ čiomis erdvės apybraižomis. Ši vaizduotėje ir sapnuose atsikar­ tojanti kelionė, kurią rašytojas mini įvairiomis progomis, liudija magiškai lakią vaizduotę. Tokį meninį vaizdavimą galima sieti ir su autobiografiškumu, mat Konwickio romanuose dažnai atve­ riamas tikroviškos praeities, vaikystės topografinių apybraižų ir realių istorinių įvykių kontekstas, - tai nustatyti leidžia autoriaus eseistika, interviu, pokalbiai. Rašytojo herojai dažnai balansuoja tarp sapno ir tikrovės, tiksliau tariant, tuo pat metu gyvena abie­ jose erdvėse, patys nesuvokdami, ar tarp jų egzistuoja kokia nors apčiuopiama riba. Tai nėra vien dvasios, nugrimzdusios į nostalgiškus senti­ mentus, išraiška, bet ir tam tikri egzistenciniai tikrovės pavidalai, nuolatos sugrąžinantys prie jaunystėje susiformavusių vaizdinių ir patirties. Į pasaulį, kuris yra niekur, bet ir visur - žmogaus at­ mintyje ir sapnuose.

Tadeusz Konwicki, Bohiń, p. 182-183. Idem, Wschody i zachody księżyca, p. 201. Nostalgijos erdvės. Czesławo Miłoszo Lietuva

Platų Miłoszo kūrybinių ir pilietinių intencijų vaizdą galima su­ sidaryti jau vien iš įspūdingos „Laureato paskaitos“, perskaitytos Švedijos Mokslų akademijoje 1980 m. Šios prakalbos ištarmės ir prasmės neapsiribojo požiūrio į meno, literatūros sampratą da­ barties pasaulyje dėstymu bei kitokiais okazionaliniais-progra- miniais postulatais, kuriuos tradiciškai kiekvienais metais išsako gavusieji garbingą Nobelio premiją. įsos slėnio autorius pasirinko plačias estetinių pažiūrų ir humanistinio angažuotumo pozicijas: kalbėjo ir apie savos kūrybos ištakas, genezę, sąsajas su pasaulio kultūra, ir apie jam nuolat skaudamus dalykus - Rytų Europos, 166 Lietuvos geopolitinę situaciją bei istorines sovietinio totalitariz­ mo padarytas skriaudas, užgniaužtą laisvę, pavergtą tautų dva­ sią (tai buvo didžiai svarbu Sovietijai dar tebepriklausančioms šalims). Taip rašytojas išreiškė savo menininko credo, o drauge pademonstravo sumarinį, per daugelį metų susiformavusį istori­ osofinį požiūrį į savo tėvynės lemtį. Paskaitoje it olandų tapytojų (kuriuos poetas labai vertino) drobėse atspausti miniatiūriniai paveiksliukai, parodomi iš pla­ tesnių kontekstinių perspektyvų, iš laiko ir estetinės distancijos („grožio sielos“, pagal Simone’ą Weil). Poetas „mato ir aprašo“ (garsi Mickevičiaus žodžių „widzę i opisuję“ parafrazė iš Pono Tado). Jo paties žodžiais tariant, žvelgia į pasaulį „iš viršaus, o kartu mato kiekvieną jos dalelytę. Tai galėtų būti poeto pašauki­ mo metafora, - sako Miłoszas. - Panašią metaforą vėliau suradau lotyniškojo XVII amžiaus poeto Motiejaus Sarbievijaus (Europoje žinomo Casimire slapyvardžiu) odėje. Mano universitete jis dės­ tė poetiką. Toje odėje aprašo kelionę iš,Vilniaus pas savo bičiulius Briuselyje. Kelionę ant Pegaso nugaros. Kaip ir Nilsas Holgerso- nas, jis mato apačioje miškus, upes ir ežerus, nutolusį, bet ir labai konkretų žemėlapį. Taigi du poeto atributai: akylumas ir troški­ mas aprašyti“1.

Czeslaw Milosz. Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism o f Home. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, зон. p. 147-159. Savo tėviškę šioje prakalboje jis vaizduoja neslėpdamas emocijų, o kartu intelektualiai reflektuodamas praeitį ir dabartį (buvusią iki 1980 m.), dėstydamas požiūrį į poeto skirtį, inspi­ racijų versmes bei tvirtai manifestuodamas asmeninę nuomonę apie politinius įvykius. Kūrėjo potencijų išteklius presuponuoja ir nuolat it kapiliarų tinklas maitina pulsuojantys genealoginiai kultūriniai saitai, nusitiesę iki giliųjų metafizinių klodų, o vėliau ugdyti Vilniaus aplinkos ir miesto mokyklų:

„Lietuvos kraštovaizdžiai ir galbūt jos dvasios niekada manąs ne­ paliko“; „palaima iš likimo gauti tokį mokyklinių ir universitetinių studijų miestą, koksai buvo Vilnius, - fantastiškas į šiaurės girias perkeltas itališkos baroko architektūros miestas, kur kiekviename akmenyje glūdi istorija“; „tokiame pasaulyje išaugąs poetas turėtų ieškoti kontempliacijos kely. Jam turėtų būti brangi toji patriarcha­ linė darna, varpų gausmas“; „ir staiga visa tai demonišku veikimu paneigia Istorija, įgavusi kraugeriškos dievybės pavidalą“; „dviejų diktatorių palikimą nuolat primena tai, kad trijų Baltijos valsty­ bių ligi šiol nėra tarp Jungtinių Tautų Organizacijos narių“; „esu tikras, kad Simone Weil ir Oskaras Milašius, rašytojai, kurių moky­ klą klusniai lankiau, bus tinkamai įvertinti. Manau, jog privalome viešai patvirtinti savo prieraišumą kai kuriems vardams, nes šitaip ryškiau apibrėžiame savąją poziciją, nei išvardydami tuos, kuriems įnirtingai priešinamės".1

Genetinį poeto kodą, formuotą ir veikiamą niekad jo nepa­ liekančių slaptingų Lietuvos dvasių, vis gludina, papildo inspiruo­ jančios intelekto patirtys bei pilietinės jautros suponuoti, dar jau­ nystėje išnešioti laisvės ir teisingumo idealai, atida socialinėms bei tautinėms skirtims. Miloszas ganėtinai aiškiai identifikuoja savo giminės statusą Lietuvos sociume, istoriniame ir dabartiniame, santykius su kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis; šie motyvai, itin plačiai eksponuoti įsos slėnyje bei Tėvynės ieškojime, dažnai at­ sikartoja ir poezijoje: „Ten aš gimiau, esu kilęs iš ponų / Geresnių nei iš Liaudės ar Vandžiogalos. / Apkrikštytas buvau, velnio atsi­ žadėjau / Apytalaukio parapijoj, Kėdainių paviete“ („Kur saulė...“ - RE, p. 164).

Ibid. Poeto santykiai su gimtine nėra vienaprasmiai, mat, be ne­ kvestionuojamo asmenybės kondiciją ir gelminius jos impulsus determinuojančio tėviškės poveikio, nutįsta ambivalentiškas dvejonės dėl būsimybės šešėlis. Žmogaus likimiškumo trajekto­ rija, sakytum, įsitikinęs Miloszas, nepriklauso vien nuo teliūrinių tėviškės galių, - ji brėžiama pagal daugybės vektorių išklotinę, nenuspėjamą, gal tik nujaučiamą vidinių jutimų. Ir tai nėra fata- listinės pasaulėžiūros išdava, veikiau blaiviai suvoktas numaty­ mas: „Jei nebūt manęs siuntę mokytis į Vilnių, / Ką pakeitę būtų? Visiškai ničnieko. [Nic, a nie] / Vis tiek negulėtų kūnas [I tak nie złożono by mnie] Šventybrasty - / Świętobrość, prie Šventosios Brastos, / Kur palaidoti protėviai manieji“ (RE, p. 164). 168 Miłoszui būdinga savotiška genealoginė archeologija: jis sie­ kia prisikasti iki savo giminės šaknų (dažnu atveju vis mini jos kilmės sąsajas su serbais), stengiasi kuo išsamiau ir detaliau su­ registruoti visas žinias, net ir informacijos šukeles apie protėvių, prosenelių, senelių, dėdžių, kitų giminaičių gyvenimą ir darbus, charakterius ir pomėgius1. Tačiau visas šis faktografija grindžia­ mas, spalvingomis, bet tikroviškomis istorijomis išpintas ge­ nealoginis naratyvas neužgožia metafizinės gyvenimo vingių motyvacijos. Kaip ir lietuviškų-pagoniškų tikėjimų lemtingos reikšmės, tiesa, neretai išreiškiamos su ambivalentiška intonaci­ ja - nori tikėk, nori - ne. Eilėraštyje „Rues Descartes“, sukurtame nobeliniais 1980 m., poetas savąją lemtį „aiškina“ kažkada pažeis­ tais mitologiniais tabu: „O iš savo sunkiųjų nuodėmių vieną menu geriausiai: / Kartą eidamas miško taku prie upokšnio / Mečiau didelį akmenį į susivijusį žolėje vandens žaltį. // Ir tai, kas man paskui atsitiko, tebuvo teisinga bausmė, / Kurią sulaužęs draudi­ mą anksčiau ar vėliau patirsi“ (RE, p. 198). Vis dėlto tai nėra nei nuolankus susitaikymas su „aukštesnių jėgų“ skirtimi, nei fatalistinis tikėjimas „likimo pirštu“, brėžian­ čiu griežtai nustatytą, determinuotą gyvenimo kelią nuo lopšio iki kapo duobės. Dar vaikystėje pajutęs, kad pasaulis nesibaigia

1 Plg., pavyzdžiui, rašytojo pateiktus genealoginius pasakojimus ir kitus duomenis apie savo giminės istoriją Prieštaringame portrete bei Tėvynės ieškojime (ypač skyriuose .Prie Nevėžio. Devynioliktasis amžius", .Pono Guzė pasakojimai", .Kas toje Lietuvoje dėjosi"). empirine patirtimi, nes ji yra kaip pamatas tolesnėms dvasios paieškoms, Miloszas nuolatos siekė išvengti vienaprasmiškumo. Nors ir jausdamas didžiulį aplinkinio pasaulio poveikį, jis visada siekė išsaugoti savo nepriklausomumą, o tą poreikį turbūt pajuto dar Šeteniuose. „Kai buvau vaikas, turėjau labai ribotą kontaktų kiekį. Bėgiojau, dažniausiai vienas, po puikius sodus, turėjau savo fantazijos pasaulį, buvau visiškai autonominis pasaulis.“1 Pridur- tume, jog tas pasaulis nebuvo egocentriškas. Kaip parodoma įsos slėnyje, bundanti berniuko sąmonė mito nuolatiniais įspūdžiais, kylančiais iš sugyvintos gamtos. Poetas itin pabrėžia juslinius tikrovės atpažinimo įspūdžius net tada, kai kalba apie palyginti abstraktokus dalykus. Gimtinės paliktus ir įtvirtintus impulsus jis įvardija iškeldamas tuos iniciacinius bręstančios sąmonės ak­ 169 tus, kurie randasi iš konkrečių, kone apčiuopiamų sąlyčių su arti­ mąja aplinka. „Ilgai gyvendamas Ramiojo vandenyno pakrantėje, ne sykį buvau klausiamas, kas man yra Lietuva. Atsakydavau, jog tai, pirmiausia, - mano vaikystės spalvos, pavidalai, kvapai“, - re­ ziumuoja Miloszas1. Jo vaizduotėje formuojasi kažkoks aukštesnis, subendra- .vardiklintas lygmuo, kuriame akvareliškai persidengia įvairios regėjimų spalvos ir formos, išnirusios iš skirtingų laikų, skirtin­ gų landšaftų. Nykoka, „medžiais apžėlusi dykuma“ čia tarytum inkrustuojama švelnia nostalgiška spalva tapomais vaikystės paveikslėliais: „O vis dėlto, sergėdamas atmintyje švelnias lie­ tuviškas kalvas, žalius laukus, miškus, upes, norom nenorom alsavau mane siaučiančiu rūstumu ir didybe, kol pagaliau mano poezijoje keistai susitiko ar net susiliejo į viena Lietuvos reginiai su Kalifornijos reginiais.“3 Tėviškė jam yra jo paties jausmus sauganti, dvasingumą puoselėjanti „mitų ir poezijos žemė“. To­ kias jis regi Nevėžio pakrantes, visą „ežerų kraštą“, Vilnių, jo apy­ linkes. Ši sakralinė dimensija išreikšta emocingose strofose, kur vaikystės bei jaunystės žemynas yra it atgaila, paguoda ir kurio vis dėlto jau nebeįmanoma atgauti.

» Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 105. a Česlovas Milošas, 100-osiosms gimimo metinėms paminėti, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011, p. 12. 3 Ibid. Viename iš lietuviškiausių Miłoszo kūrinių, poemoje Kur saulė pateka ir kur nusileidžia (Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada, 1974), parašytoje Amerikoje, vėl atbanguoja nuojauta, kuri taip sugestyviai buvo išreikšta eilėraštyje „Mano tėvynėje“. Egzisten­ cinių praradimų motyvai inkrustuojami į Mickevičiui artimas to­ nacijas pirmajame fragmente, eilėraštyje „Nusilenkimas“ (kone neišverčiamu pavadinimu „Posłuchanie“):

Ir niekada jau nesuklupsiu prie upės mažutėj šaly, Kad tai, kas manyje iš akmens, ištirptų, Kad nilniekojau nebebūtų, vien ašaros mano, vien. (I nigdy już nie uklęknę nad rzeką w maleńkim kraju / Żeby co we mnie kamienne rozwiązało się, / Żeby nic już nie było prócz moich łez, łez. (RE, p. 155)

Mažne visąlaik poetą lydintis netekties jutimas nėra totalus, persmelkiantis su fatalistine neišvengiamybe, - jį neretai švelni­ na, malšina žvilgsnis į savo esybę iš atokiau, nenumaldomus gim­ tinės ataidus gretinant su kitokiais tikrovės dėmenimis, nors ir skirtingais, bet savo ištarmėmis panašiais. Savo semantine talpa ir plačiu sugestijų vejeriu stebina poemoje iškylantis kone misti­ nis tėvų žemės vaizdas. Šioje erdvėje išsiskiria Liaudės (trečioji poemos dalis) kraštas, „apie kurį, - kaip sako autorius, - vienas žymus alchemikas parašė, jog jis yra ten, kur tą kraštą nurodo pir­ masis ir svarbiausias mūsų proto poreikis, lėmęs, kad buvo su­ kurta geometrija ir tikslieji mokslai, filosofija ir religija, moralė ir menas. Anas alchemikas, beje, Dekarto šalininkas, taip pat para­ šė, jog to krašto vardas gali būti Saana arba Armagedon, Pathmos arba Lethe, Arkadia arba Parnassus" (RE, p. 256-258). Liaudės su­ gretinimas su sakralinėmis ir legendinėmis vietomis, simbolizuo­ jančiomis lemtingus ženklus bei erdves (Dievo Apsireiškimo, Pa­ saulio Pabaigos, Mirties, Rojaus), byloja ne tik apie partikuliarias individo pajautas, bet ir apie tam tikras vertybines konotacijas bei interpretacijų kryptis1.

1 Šioje poemoje sukurtas Liaudės (Lauda) mitas interpretuotinas itin plačiame kon- tekste ir priklauso filosofinei analogiškų Europos kultūros mitų paradigmai. Ту« rinėtojai Liaudę gretina su karaliaus Dovydo Jeruzale, Williamo ßlakco, Thomaso Sudėtinga, polifoninio pobūdžio meninė struktūra sukuria­ ma iš refleksiškų įsižiūrėjimų į praeities ir dabarties sanglaudas, kuriose poetinis „aš“ asmeninius lietuviškus įspūdžius kilsteli į egzotiško belaikiškumo lygmenį. Antroje poemos dalyje „Gam­ tininko dienoraštis“ („Pamiętnik naturalisty“) komponuojamas daugiapakopis vaizdas: Amerikos kraštovaizdyje, prie prancūzų medžioklių pavadintos upės La Riviėre de Coquins (angliškai Ro­ gue River), siebiasi Alpių augalas (Dodecatheon alpinum), kurį dar kitaip vadindavo indėnų žmonės; į šį landšaftą iš poeto atminties taip pat atklysta (lietuviškais žodžiais rašoma) žalia rūtelė - „O kodėl gi Anusia rūtą augino, / Amžinai žaliuojančią rūtą Šetenių daržely? / Kodėl žalią rūtelę vakare dainavo, / O aidas plaukė toli už jūrelių?“ („A czemuż Anusia rutę hodowała, / Wiecznie zieloną 171 rutę w szeteńskim ogrodzie? / Czemu žalia rūtele wieczorem śpie­ wała / Aż niosło się echo, za wody, po rosie?“ (RE, p. 162). Atminties regėjimų apie gimtinę atgaivinimas (atšviežini- mas) vyksta nuolat po poeto išvykimo iš Lietuvos. Ir tai nėra for­ malūs nostalgiški prisiminimai, kokie būdingi dažnam emigran­ tui, jaučiančiam arba norinčiam pajausti artimumą kraštui, į kurį fiziškai nebegali sugrįžti. Kaip regis, Miloszas visuose naujuose kūriniuose, įvairiais aspektais susijusiuose su Lietuva, kaskart savo atminties ir refleksijų mozaiką papildo vis atgyjančių įspū­ džių atšvaitais.

Atgaivinta (?) Mickevičiaus tradicija

Viena didžiausių Miloszo tyrėjams iškylančių užduočių ir savotiš­ kų mįslių - kaip atpažinti ir motyvuotai interpretuoti jo kūrybos genezės kontekstus? Ne tik tuos, susijusius su XX amžiaus litera­ tūrinėmis - filosofinėmis inspiracijomis, kurios sąlygojo specifi­ nes žagarininkų nuostatas, išsikristalizavusias į katastrofistišką pasaulio regėjimą. Beje, pastaruosius klausimus, apimančius visų

Stearnso Blioto, Williamo Buttlerio Yeatso sukurtomis mistiškomis erdvėmis (plg.: Jolanta Dudek, Europejskie korzenie poezji Czesława Miłosza, Kraków: Księgarnia Aka­ demicka, 1995). , pirma meninės vaizduotės ir poetikos aspektus, palyginti plačiai aprašė lenkų literatūrologai1. Nėra abejonių, kad vienas svarbiausių atskaitos taškų poetui buvo vadinamasis Vilniaus romantizmas ir didžiausias jo korifė­ jus - Mickevičius. Praėjusią didingą literatūros epochą Miloszas reflektuoja, pabrėždamas ypatingą romantikų gebėjimą sulydyti asmeninius, individualius poetinius vaizdinius su visai bendruo­ menei esmingomis istorinėmis patirtimis.

Išskirtinė lenkų romantizmo reikšmė ta, kad ten, be kita ko, tuo pa­ čiu metu atsiranda du esminiai matmenys, ir jie, kaip, pavyzdžiui, Mickevičiaus atveju, koegzistuoja viename žmoguje. „Baladės ir romansai“, „Krymo sonetai“, Romos ir Lozanos lyrika yra rašomi 172 to, kas istorinio pralaimėjimo dar tarsi neprivalo įsisąmoninti; bet, pavyzdžiui, „Konradas Valenrodas“ yra poema apie užkariaujamą ir į rezervatus stumiamą gentį. [...] O „Pone Tade“ galima įžvelgti tam tikrų bruožų, kurie tą kūrinį priartina prie negirdėtų Słowackio projektų. Jų esmė buvo pralaimėjimo pripažinimas, bet kartu - jo poetinis paneigimas.i 2

Kaip matome, čia akcentuojami visų pirma dalykai, priskir­ tini programiniams kūrėjo ir apskritai literatūros misijos aspek­ tams, amžinoms romantikų dilemoms - dėl atsakomybės prieš tautą ir dėl asmeninės laisvės bei saviraiškos. Miloszo nuomone, žmonių bendruomenėms reikia simbolinių vardų-santrumpų, telkiančių tautą; „tokius Lenkijoje sukūrė poetai romantikai, tad, pavyzdžiui, Mickevičiaus vardas, filomatų procesas, Vėlinių nak­ tis suaugo į vieną mitinę visumą“3. Antra vertus, Miloszą, kaip tyrėją ir kaip kūrėją, regis, do­ mina ir visuotinesnių siekių sąlygotos Mickevičiaus kūrinių iš­ tarmės, platesnieji jų prasmės aspektai, kuriais tęsiamos ir plė­ tojamos tam tikros individo vaizdavimo tradicijos. Net ir labai konkrečiame istoriniame-politiniame vyksme, kurio dalyvis buvo pats autorius, filomatas, įžvelgiami universalūs egzistenciniai

i Katastrofizmo ir Miloszo poezijos sąsajos gvildenamos, pvz., monografijose: Sta­ nislaw Bereś, Ostatnia wileńska plejada: Szkice o poezji kręgu Źagarćw; Andrzej Zienie- wicz, Idące Wilno. i Czeslaw Milosz, Prywatne obowiązki, Olsztyn: Pojezierze, 1990, p. 64 3 Idem, Inne abecadło, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1998, p. 132. matmenys. Antai, jo manymu, „‘Vėlines’ galima laikyti ir atgai­ vintu [Viduramžių] moralitė, ir prometėjiška poema. Tai isto­ rija žmogaus, apsupto antgamtinių jėgų, kovojančio dėl savo išganymo“1. Drauge tiek grožinėje kūryboje, tiek eseistiniuose apmąstymuose Miloszas dažnai akcentuoja tam tikrą apriori­ nį dvasingumo užtaisą, kuris glūdi asmenybės gelmėse ir, kaip naivios vaiko sielos romantiką, nuolat akina siekti aukštesnių būties pradų. Ulro žemėje jis šitaip kalba apie save: esu „žmogus, kuris įsikuria taip, kad tikėtų savo metafiziniais, savo individua­ laus buvimo pagrindais ir išankstiniu pašaukimu. Panašius mano patrono Mickevičiaus įsitikinimus Gombrovviczius smerkė ‘kaip prietaringo vaiko filosofiją’; esu linkęs sutikti, jog XX amžiaus len­ kų literatūroje ir mane išskiria ‘vaikiški prietarai’.“1 Turbūt todėl 173 gana dažnai jis kalba apie Vėlinėse, baladėse įprasmintus stebukli­ nius ir fantastinius elementus, pabrėžia manifestiniame „Roman­ tiškume“ deklaruojamą intuityvaus pažinimo viršenybę lyginant su racionaliu protu ir nurodo gyvastingą „blaiviosios Lenkijos ir mistinės Lietuvos prieštarą“i *3. Abu poetus sieja eksplicitiškai išreikštas polinkis į filosofinį, metafizinį žmogaus būties kontempliavimą, kuris individualiais atvejais manifestuojamas, žinoma, skirtingais, savitais būdais. Mickevičius eilėraštyje-maldoje „Veni Creator“ kreipiasi į Dvasią Sutvėrėją, prašydamas uždegti šviesą jutimuose, įlieti meilės į šir­ dis, būti vadovu klystkeliuose. Tuo tarpu Miloszas savo kūrinyje tokiu pat pavadinimu į Šventąją Dvasią žiūri kaip į kasdienio gy­ venimo palydovę, kuri gali suteikti galimybę „regimais ženklais“ patirti stebuklą ir pajausti Dievo esybę: „Nesyk prašiau, gerai tai žinai, kad statula bažnyčioje / man ranka mostelėtų, tik kartą, vienintelį kartą“ (RE, p. 127). Toks refleksyvus būties išgyvenimas, bendras abiems kūrė­ jams, tampa itin raiškus, kai iškyla praradimų, prarastos, bet nuo­ latos jaučiamos praeities-jaunystės motyvai. Ši izotopinė linija, nusitęsusi per visą Miloszo kūrybą, neabejotinai it rezonansas at­ skamba iš Mickevičiaus poezijos, kurios skambesiuose vėlyvuoju

i Idem, Historia literatury polskiej, p. 259. 3 Idem, Ulro žemė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p, 239. 3 Ibid., p. 98. laikotarpiu vis labiau prasimušdavo rezignacijos ir fatalistinių nuojatų gaidos. Dirbdamas Lozanoje romantikas savo melancho­ lišką ilgesį netektam ankstesniam gyvenimui („pralaimėjimų am­ žiui“ - „wiek klęski“) išsakė įtaigia strofa:

Ašaros mano kaitrios ir skaidrios Liejas ant mano vaikystės svajonių,

Liejas ant mano jaunystės klajonių, - Ašaros mano kaitrios ir skaidrios

Liejas nūnai ant dienų rūškanų... (EP - p. 40) (Polały się łzy me czyste, rzęsiste, / Na me dzieciństwo sielskie, anielskie, / Na moją młodość górną i durną, / Na mój wiek męski, wiek klęski; / Polały się łzy me czyste, rzęsiste...)

Vadinamoji Mickevičiaus Lozanos lyrika, galbūt nuo seno įsiskverbusi į pasąmoningus panašių išgyvenimų klodus ir nuolat juose glūdinti, atsiliepė emigracijoje. Gyvendamas Kalifornijoje Miloszas tarsi parafrazavo savo pirmtako jutimus kitu lygmeniu eilėraštyje „Nusilenkimas“ („vien ašaros mano vien...“ ). Pabrėžti­ na, kad čia labiau akcentuojamas dar iš prieškario (eil. „Tėvynėje“) laikų atsineštas praregėjimas1. Tai ne tik palyginti tiesioginis ro­ mantinis ašarų ir sakralinių gestų (atgaila, atsiklaupimas) trans- ponavimas į giminingų išgyvenimų sferą, o apskritai savo, kaip kūrėjo, išaugusio iš Lietuvos ir ją turbūt nesugrąžinamai praran­ dančio, likiminės būklės suvokimas.(Aukštą išgyvenimo įtampą taip pat parodo čia Miloszo naudojami maksimalistiniai apibūdi­ nimai - „niekada“, „ničnieko“, „vien ašaros“. Jie gretintini su Pono Tado autoriaus iškeltais esmingaisiais visa apimančio žmogaus gyvenimo matmenimis: antai tėvynės prarast} Mickevičius prily­ gina besveikatei, vaikystei suteikia „idiliško angeliškumo“ ženklą, jaunystę regi kaip „aukštingą ir pašėlusią“ („górną i durną“) ir kone nubraukia brandos laikotarpį. Gražinos autoriaus meniniai modeliai, literatūrinė programa ir idėjų vektoriai visą gyvenimą Miloszui buvo tarytum emocinis ir intelektinis šaltinis, nuolat dvasios gyvybingumą maitinanti

1 .Mano tėvynėj, kurion nesugrjSiu...". („W mojej ojczyźnie, do której nie wrócę..." - RH, p. 19). bei mintį aktyvinanti versmė. Jis atvirai teigė save priskiriantis Mickevičiaus tradicijai1, ir tai lėmė daugelis priežasčių, tarp kurių ne paskutinis veiksnys, žinoma, buvo atitinkamas psichologinis susitapatinimas su romantiku dėl likiminių paralelių. Abu kūrėjai studijavo tame pačiame Vilniaus universitete, abu vėliau emigra­ vo ir dėstė garsiose užsienio aukštosiose mokyklose, pirmasis - Lozanos Akademijoje ir Paryžiaus Sorbonoje, antrasis - Kalifor­ nijoje, Berklyje. Tačiau didžiausias dvasinės giminystės laidas ir bendrystės akstinas, mano manymu, sietinas su tautine identifi­ kacija, su ypatingu požiūriu į Lietuvą ir lietuvybę bei vice versa - į Lenkiją ir lenkiškumą. Žinoma, XIX amžiaus pradžioje etninio, nacionalinio prisi- skyrimo ar pasirinkimo klausimai beveik nebuvo keliami, arba ne 175 taip aštriai. Nesyk valstybingumo lygmeniu tapatinęs Lenkiją su Lietuva, karštai palaikęs ir skleidęs prigimtinės tautų giminystės idėjas (manifesto priesakų formą įgavusias Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygose), Mickevičius, regis, dėl to nejautė kokios nors egzistencinės alternatyvos. Esu lietuvis, vadinasi, esu ir len­ kas, - šis principas, ganėtinai paplitęs tarp tos epochos žmonių, dar sustiprintas kovojant prieš bendrą priešą, nekėlė didesnių prieštaravimų su apoteoze aukštinant vadinamąją „mažąją tėvy­ nę“. Mickevičiaus tėvynė - Lietuva, Didžiosios Kunigaikštystės valstybė, ir dėl to jam nekyla kokių nors vidinių dvejonių. Miloszo atvejis, aišku, kitoks - ne vien todėl, kad jis gimė ir augo šimtmečiu vėliau, iš esmės pasikeitus geopolitinei situa­ cijai. Susikūrus atskiroms tautinėms valstybėms, atsiribojusioms antagonizmais, pirmiausia iškilo klausimas dėl pilietybės statuso, kuris turėjo būti patvirtintas oficialiu dokumentu (Mickevičius - ar būtų apsisprendęs lietuvis ar lenkas - vis tiek turėtų tą patį Rusijos pasą). Ir antras, bene svarbiausias, skirtumas tas, kad XX amžiaus pirmojoje pusėje jau egzistavo pakankamai stabilus etni­ nės lietuvių kultūros arealas su tautine literatūra, rašoma gimtąja kalba. Lenkiškai kuriantis rašytojas jau nebegalėjo pretenduoti tapti Lietuvos dainiumi, kuris turėtų galių išreikšti visos tautos dvasines aspiracijas; savaime suprantama, tokiam (kad ir itin

Maistingas Czesławo Miloszo portretas, p. 81. talentingam) lenkakalbiam autoriui nebuvo ir galimybių patekti į lietuvių tautinės literatūros lauką, tapti jos vyksmo dalimi. Juk ir Mickevičius, XIX amžiaus atgimimo korifėjų lietuvintas bei va­ dintas Mickumi, vėlesniais laikotarpiais buvo traktuojamas skep­ tiškai, kvestionuojant jo, kaip lietuvių literatūros kūrėjo, renomė. Miloszas šias lingvistines-etnines aplinkybes gerai suvokė ir su tam tikru gailesčiu jas reflektavo apostrofoje, skirtoje Liudvi­ kui Jucevičiui. Juo labiau, kad pats nemokėjo prabilti lietuvišku meniniu žodžiu, kaip ir žymi dalis potencialių lietuvių rašytojų (poetas šioje gretoje mini Cyprianą Kamilį Norwidą, Witoldą Gombrowicziu, Teodorą Bujnickį), turinčių lietuviškas šaknis, bet išugdytų lenkų dailiosios kalbos ir kultūros terpėje:

Niekas iš šių vaidilų nesugrįžo prie tėvų savų šnektos. / Sykį jos bylą užmiršęs, užmiršo visiems laikams. [...] Ponas Narvidas, tar­ kim, ponas Gombrys, abu iš žmudzinų genties. / Nesame lietuvių poetai, nei aš, nei Teodoras Lietuvis (Nikt z wajdalotów nie wrócił do rozmowy ojców swoich. / Kto raz jej dźwięku zapomniał, za­ pomniał na zawsze. [...] Pan Narwid na przykład, pan Gombrys, obaj z żemojtskiej ziemie. / Nie litewscy jesteśmy poeci, ani ja ani Litwin Teodor - WW. p. 658).

Tačiau su Mickevičiumi jį giminiuoja „slaptoji versmė“, ati­ tekanti iš gilesnių tautiškumo telkinių, intelektualiai ir emocio­ naliai suvokiant hipnotizuojantį LDK paveldą. Iš čia - spindu­ liuojantis vaikystės ir jaunystės apoteozės pojūtis, šios žemės adoravimas. Dėl tokios nuostatos Miloszas tarsi pasiaiškindamas teigia: „Tegu manęs niekas neįtaria, kad aš kultivuoju lietuvių pa­ gonišką, snobistinę mitologiją, kuri, beje, daugeliui ir toliau yra gyvybinga. Jeigu čia vis miniu Lietuvą, tai todėl, kad ji yra ‘at­ ėjimo iš už’ metafora, tai yra kažkokio kitoniškumo ir atstumo, kurį leidžia tas kitoniškumas, metafora.“1 Vadinasi, romantiškasis „matau ir vaizduoju“ būtent ir transponuojamas į vadinamąjį at­ siribojimą, žvelgimą iš kitokios sferos. Tarp palyginti retų tiesioginių analogijų su Mickevičiaus kū­ riniais Miloszas išskiria savo Pasaulį (naiviąsias poemas) - (Świat

Czelaw Milosz, Prywatne obowiązki, p. 64 (poema naiwne) ir tą sąsają vadina „slaptąja srove“. Poetas sako: „Aiškinau ‘Poną Tadą’ kaip poemą, turinčią slaptą klodą, nes tai - iš tiesų metafizinė poema. Mat iš tikrųjų kalbama apie žemės pa­ laimingumą, pasaulio palaimingumą. ‘Pone Tade’ maždaug taip kaip ir mano ‘Pasaulyje’. Pasaulis toks, koks turėtų būti.“1 Mickevičiaus epopėjos fabula, žinia, yra persmelkta dažnų ekskursų ir nuorodų į paprotinį „aukso amžių“, harmoningo su­ gyvenimo „oazę“, kur vyrauja pakankamai skaidrūs vertybiniai orientyrai. Veikėjų pasakojimuose ir poeto apibendrinimuose įprasminama būties ontologija, pagrįsta organiškais individo ry­ šiais su gamtos bei kultūros sferomis ir apskritai - su visu pasau­ liu. Tą Arkadiją adekvačiau gali atpažinti visų pirma išgryninta bręstanti (naivi) sąmonė, kurioje it baltoje lentoje atsispaudžia neišdildomi įspūdžiai, tiek sensualūs, jusliniai, tiek transcenden­ tiniai, intuiciniai. Jie per visą gyvenimą išlieka nelyginant gel­ miniai asmenybės poliai, paremiantys individo egzistenciją, for­ muojantys esminius jo pasaulėžinos ir pasaulėjautos ypatumus. Pirminiai pasaulio įspūdžiai, jų formavimasis ir reikšmingumas žmogaus dvasinei kondicijai pabrėžiamas Pono Tado epiloge:

Vaikystės kraštas! Nieks iš mūs krūtinės / Jo neišplėš kaip meilės pirmutinės. [...] Ten per pasaulį bėgta lyg per lanką, / Ten grožio gėlės skainiota į ranką. [...] Tas laimės kraštas, niekad nesugriautas, / Priklausė mums, kaip dievui - šitas skliautas! / Kaip visa buvo sava ten ir miela, / Kad ligi šiol tebjaudina man sielą: / Štai liepa ta viduryje atšlaimo, / Po ja vaikai iš viso mūsų kaimo, / Akmuo, tvora, varteliai ir šaltinis - / Pažįstamas pasaulis įprastinis, / Toks mažas, o atrodė begalinis. (HP. p. 727)

1943 m. (atkreipkime dėmesį - karo metu) parašytas Milos- zo kūrinys susideda iš cikliškai rutuliojamų ir pasaulio pažinimo ratą plečiančių dvidešimties fragmentų. Tai vaikystės reminiscen­ cijos it sapnai apie prarastą idilę, kurios pagrindiniai matmenys apima atskirus namų aplinkos paveikslėlius, įvardytus pavadi­ nimuose: „Kelias“ („Droga“), „Varteliai“ („Furtka“), „Priebutis“ („Ganek“), „Valgomasis“ („Jadalnia“), „Laiptai“ („Schody“), „Tėvas

Maištingas Czesławo Miloszo portretas, p. 117. bibliotekoje“ („Ojciec w bibiotece“), „Pro langą“ („Z okna“). Sti­ lizuotuose, trapiuose vaiko įspūdžiuose užsifiksavusios smulkios detalės, kurias gaubia nostalgiška prarasties nuotaika, sumišusi su buvusio džiaugsmo kruopelytėmis:

Ten, kur žalias driekiasi slėnis, / Ir kelias, pusiau žole apaugęs, / Per ąžuolų giraitę, žydėti pradedančią, / Vaikai j namus iš mo­ kyklos sugrįžta. [...] Priebutis, durimis į vakarus atsigręžęs, / Su langais dideliais. Saulės šiluma nutviekstais. / Iš čia platus vaizdas į visas puses, / Į miškus, vandenis, laukus ir alėjas. [...] Už lauko, miško ir už antro lauko / Kaip baltas veidrodis blizga didžiuliai vandenys. / O ant jų žemė paauksuotu dugnu / Grimzta jūroje tarsi tulpė dubenėlyje. // Tėvas sako, kad tai Europa“ („Tam, gdzie zielona šciele się dolina / 1 droga, trawą zarosła na poły, / Przez gaj 178 dębowy, co kwitnąć zaczyna, / Dzieci wracają do domu ze szkoły. [...] Ganek, na zachód drzwiami obrócony, / Ma duże okna. Słońce tutaj grzeje. / Widok szeroki stąd na wszystkie strony, / Na lasy, wody, pola i aleje. [...] Za polem, za lasem i za drugim polem / Ogromona woda białym lustrem lśni się. // Ojciec powiada, że to Europa“. (WW, p. 195-199)

Kūrinio pasaulį autorius modeliuoja pagal horizontalias ir vertikalias ašis, kurios parodo vaiko empirinės ir dvasinės inici­ acijos procesą bei sukuria pilnatvės įspūdį. Modelis, „pagal kurį pasakotojas ir personažai sutvarko vaizduotėje regimą tikrovę, vi­ siškai atitinka tekste įrašytą kosmologiją ir filosofines-religines koncepcijas. [...] Horizontalios erdvės atskaitos taškas yra namai, o vertikalios erdvės - juo tampa saulė. [...] Moralinės prasmės pereina į religines“1. Atskirus Pasaulio fragmentus visumon sujungia vaikų san­ tykiai su tėvu, kupini pagarbos, pasitikėjimo ir ypatingos patriar­ chališkos globos („O saldus išminčiau, su kokia ramybe / Giedra tavo išmintis širdžiai dovanota!“ - „O słodki mędrcze, jakimże spokojem / Pogodna mądrość twoja sece darzy!"); juos gaubia ir būties kontempliacija („Tikėjimas yra tada, kai kas nors išvysta / Lapelį ant vandens arba rasos lašą, / Ir žino, kad jie yra - nes yra būtini“ - „Wiara jest wtedy, kiedy ktoś zobaczy / Listek na

Aleksander Fiut, Moment wieczny: Poezja Czesława Miłosza, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1998, p. 48-49. wodzie albo kroplę wody, / I wie, że one są - bo są konieczne“). Tie miniatiūriniai vaizdai atkuria aplinką atpažįstančio ir įsavi­ nančio vaiko žvelgimą, taip pat atspindi jo jausmų pulsavimą, pasimetus simboliniame „tamsiame, laukiniame miške“ („Pavo­ jus“ - „Trwoga“) ir tėvui padėjus iš jo išeiti („Atradimas“ - „Odna­ lezienie“). Kūrinį Miłoszas užbaigia šviesiu, odės prasmę turin­ čiu idiliško gyvenimo pašlovinimu eilėraštyje „Saulė“ („Słońce“): jame sukomponuotas miniatiūrinis vaizdas yra kaip išplėtota sinekdocha, įprasminanti apskritai žmogiškąją egzistenciją. Šios retorinės figūros principas, pars pro toto, šiuo atveju tarsi ekstra­ poliuojamas į plačią universumo plotmę ir taikomas apibūdinti visuotinybės sferą. Sukuriamas Mickevičiui artimas metafizinio kosmoso ekvivalentas (beje, graikiškai žodis kosmos reiškia ir visata, ir tvarka) su jame vyraujančia absoliučia derme ir laime; centrinė šio pasaulio figūra yra menininkas-kūrėjas, saulės hi- postazė1:

Spalvos yra iš saulės. O ji neturi / Jokios spalvos atskiros, nes turi visas. / Ir visa žemė yra tarsi poema, / O saulė viršum jos - meni­ ninkas. [...] Tegu priklaups, veidą prie žolės palenks / Ir žiūrės j spindulį, nuo žemės atspindėtą. / Ten suras viską, ką mes esame pametę: / Žvaigždes ir rožes, ir saulėlydžius, ir aušras (Barwy ze słońca są. A ono nie ma / Żadnej osobnej barwy, bo ma wszystkie. / I cała ziemia jest niby poemat, /. A słońce nad nią przedstawia artystę. [•••] Niechaj pryzklęknie, twarz ku trawie schyli / 1 patrzy w promień od ziemi odbity. / Tam znajdzie wszystko, cośmy porzuci­ li: / Gwiazdy i róże i zamierzchy i świty. - WW, p. 205).

Miłoszui artimiausi buvo Mickevičiaus kūryboje įprasminti metafizinių klodų kontūrai, nepriklausomos dvasios impulsai bei ezoterinių būties aspektų poetizavimas. Nors jo estetinės prefe­ rencijos kristalizavosi XX šimtmečio konvencijų, visų pirma mo­ dernizmo ir neoklasicizmo, kontekste, romantizmo koncepcijos

1 Tokią pasaulio koncepciją plėtojo ir romantizmo korifėjai; jos atgarsiai skmba Micke­ vičiaus kūriniuose, pavyzdžiui, Vilinise, kur herojus jaučia galintis užimti Pankreato- riaus (visa ko sutvėrėjo ) vietą: .Aš ištiesiu rankas, / Ir, ant žvaigždžių pirštus išmi­ klintus uždėjęs, / Tarytum stikline armonika griežėjas, / Aš groju himnus dausose, / Suku žvaigždes sava dvasia. [...] Aš pakeliu rankas, ir danguje sustoja / Tos žvaigždės, kuriomis virtuozo pirštai groja". (EP, p. 299) poetui buvo labai artimos, ypač dėl pabrėžiamo individualybės išskirtinumo ir akcentuotų žmogaus ryšių su tauta, jos pasaulė­ jauta. Ir, žinoma, dėl tėvynės, kaip individo patirčių „pradžios ir pabaigos“ sampratos. Lietuva, Vilnius poetui yra ne tik prisimi­ nimai, bet ir nuolatinis, imperatyvus jo poetinio pasaulėvaizdžio dėmuo. Paklaustas apie ciklą „Miestas be vardo“, kur greta dabar­ ties įterpta įsivaizduojama eisena, kurią veda Mickevičius, Milos- zas sako: „Marylia, filomatai, polonistai, mūsų laikai ir praėjusio amžiaus [XIX amžiaus] universitetas - tai tokio tilto kūrimas, mano manymu, visiškai pateisinamas.“* Škice „Privačios pareigos lenkų literatūrai („Prywatne obo­ wiązki Wobec polskiej literatury“) Miloszas paraleles su Pono Tado autoriumi reziumuoja taip: „Negimiau Lenkijoje, nesimo­ kiau, nebuvau ugdomas Lenkijoje, negyvenu Lenkijoje, tačiau rašau lenkiškai. Tas galbūt nėra taip nepaprasta, jeigu atsižvelg­ sime į tai, kad didžiausias lenkų kūrėjas niekada nebuvo nei Varšuvoje, nei Krokuvoje, ir kad savo Mūza pasirinko Lietuvą.“1 Susidomėjimas romantiko biografinėmis detalėmis, žinoma, jura suprantamas, natūralus, kaip ir noras aiškiau apibūdinti savąją „Mūzą“, nelabai tepaisančią kokios nors konkretesnės nacio­ nalinės priklausomybės. Ypač šioje Europos dalyje. Šių paieškų potekstėje galbūt slypi ir didžiojo jo Meistro, Oskaro Milašiaus, surizgęs tautinis kazusas (motina buvo žydaitė, tėvas - lenkas, italės sūnus,1 23 o jis pats - Lietuvos pilietis, jautęs priklausąs LDK bendruomenei). Greičiausiai todėl Mickevičiaus tautinį priklausomumą Miloszas interpretuoja, be kita ko, atsižvelgdamas į iškeltas ver­ sijas dėl jo perkrikštės (frankistės) motinos Barbaros Majewskos. Jau nuo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, pagal Ksavero Bra- nickio paliudijimą, buvo spėliojama, kad labai prielankus poeto požiūris į žydus sietinas su jo kilme; tas versijas analizavo ir grin­ dė žymus lenkų literatūrologas Juliuszas Kleineris, taip pat žydų tyrinėtojai Samuelis Schepssas, Jadwiga Maurer ir kiti. Miloszas pirmiausia akcentuoja šios Europos dalies ypatingą išskirtinumą

1 Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 147. 2 Czeslaw Milosz, Prywatne obowiązki, p. 64 j Maištingas Czesławo Mihszo portretas, p. 127. ir teigia: „Galbūt visas šis ginčas, neišspręstas ir beveik dviem šim­ tams metų po Mickevičiaus gimimo praėjus, tiesiog tereiškia, jog sunku ką nors perprasti Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje [taip Thomas Jeffersonas pavadino savo bičiulio Tado Kosciuškos gimtinę - A. K.]. Matyt, taip ir buvo lemta. Kad tenykštis didis poetas netilptų į jokius tautinius rėmus ir taptų kuo painiausiai supinkliotų genealogijų pavyzdžiu."1 Kaip atrodo, abu kūrėjus, artimus savo poetinėmis koncepci­ jomis, pasaulėjauta bei biografijomis, taip pat dar siejo pagonybės tikėjimų podirvis, tautiniai-religiniai vektoriai. Savo ruožtu visa tai sąlygojo ir jų kūrybos suvokimą. Šie Lietuvą aukštinę kūrėjai vis dėlto netapo tautinę savimonę integruojančiais poliais, nes savyje sutelkė daug heterogeninių pradų, apsunkinančių jų kūri­ 181 nių adekvatų perskaitymą. Miloszas, kalbėdamas apie specifinę, selektyvią romantizmo recepciją lietuvių kultūroje, šiuo atžvilgiu įžvelgia tam tikrą dualizmą. Jo teigimu:

pirmieji lietuvių tautininkai atpažino Mickevičiuje saviškį, o juk skaitė jį originalo kalba; beje, daugelis jų lenkiškai kalbėjo geriau nei lietuviškai, nes buvo kilę iš pasiturinčių valstiečių ir smulkiųjų bajorų, tad kaimo buities paveikslai [Pone Tade - A. K.] jiems buvo gerai pažįstami. Nors daugiau juos domino praeitis, tai yra šlovin­ tieji Lietuvos laikai, kovos su kryžiuočiais, ir tikriausiai toji iš ro­ mantinės poezijos pasiskolinta kilmė gerokai paveikė tam tikrus lietuvių nacionalizmo bruožus. [...] Patys lietuviai rodė maža norų mesianistinei Mickevičiaus palikimo daliai perimti. Bet reikia pri­ pažinti, jog dvasios, velniai ir angelai, kurių tiek daug Mickevičiaus kūryboje, yra tikri giminaičiai būtybėms, užpildančioms Lietuvos kraštovaizdį.i 2

Laiko upė

Labirintas. Kasdien statomas iš žodžių, muzikos garsų, tapybo­ je - iš linijų ir spalvų, skulptūroje ir architektūroje - iš suformuo­ tų briaunų, pavidalų. Jis trunka amžius ir yra įdomus lankyti, kad

i Czeslaw Milosz, Ttvynis icSkojimas, p. юз. Žr. taip pat. idem, Ubo žemi, p, 109. a Idem, Tivynis icSkojimas, p. 111-112 . pasinėrus jame pasaulis pasidaro jau nebereikalingas; labirintas ap­ tveriamas gynybinėmis sienomis, nes yra sukurtas prieš pasaulį. Ir bene įstabiausias dalykas: jei juo gėriesi tiktai dėl jo paties, jis išsidraiko tarytum rūmai, nuausti iš rūko. Mat labirinto sąrangą palaiko tik siekis išeiti kur nors iš jo, anapus“,

- rašo Miłoszas knygoje Neaprėpiama žemė1. Kūrybos kaip labirinto samprata - pasaulio kultūroje dažnas nuo seno atsikartojantis motyvas, liudijantis slaptingą, pakly­ dimų kupiną ir niekados neužsibaigiantį dvasinių paieškų kelią. Drauge - tai didžiai daugiaprasmis simbolis, kurio konotacijos aprėpia chaosą ir pasąmonę, požeminį mirusiųjų pasaulį ir „dva­ sios pergalę prieš aklą instinktą, amžinatvės - prieš prabėgantį 182 laiką, [...] įėjimą į idėjų pasaulio gelmes ir išėjimą į laisvę“2.' Tarsi teigdamas, jog kūrybos labirinto pajautimas pareina ir nuo individo įstangos nuolat siekti išėjimo į kitas būties sferas, Miłoszas daug vietos intelektualinei refleksijai skiria savo eseis­ tikoje. Tuo tarpu poezijoje tie prisimenančios, reflektuojančios vaizduotės tvariniai egzistuoja iš esmės kaip efemeriški nušviti­ mai, aišku, rašančiojo pagauti ir jau sustabdyti. Poetinę kūrybą poetas traktuoja kaip būdą priešintis užmaršties entropijai, ne­ būčiai ir netektims. Toje pačioje knygoje publikuojamas rašytojo jausenai ir kūrybiniams principams itin būdingas eilėraštis „Ber­ niukas“ („Chłopiec“). Jame lyrinis subjektas tarsi susidvejina: pa­ tyręs, ateitį jau žinantis stebėtojas kreipiasi į vaiką, ankstesnįjį „save“, stovintį ant Nevėžio (?) kranto. Antrojo asmens („tu") for­ ma, pati komunikacinė situacija pabrėžia lyrinės situacijos inty­ mumą ir potyrių autentiškumą.

Užmeti meškere, stovėdamas ant akmens. Gimtosios upės vanduo tarpu vandens lelijų Srūva, kojas basas mazgodamas. Ir kas tu esi, žiūrįs dabar į plūde, besiklausąs kultuvių dūžių aido? U Žinau, kuo tu pavirsi, kas tau nutiks. (RE, p. 209)

Czeslaw Milosz, Niebojeta Ziemia, Paryż: Instytut Literacki, 1984, p. 31. Władysław Kopaliński, Słownik symboli, p, 186-187. (Zarzucasz wędkę, stojąc na kamieniu, / Bose nogi okrąża woda migotliwa / Twojej rodzinnej rzeki w gęstwie lilii wodnych. / 1 kim ty jesteś, zapatrzony w pławik, / Wsłuchany w echa, w stukanie kijanek? [...] Znam twoje dzieje i wiem, kim zostaniesz).

Dabartis yra kartu ir praeitis. Tai - savotiškas grįžtelėjimas į vaikystės pojūčius, siekimas prikelti, atgaivinti ir užfiksuoti vai­ kystės įspūdžius, kai buvimas tėviškėje buvo natūralus, neįstan- ginis, kai aplinka sava, suvokiama, o ateitis dar skendi nežinomy­ bės rūkuose. Kad ji buvo nujaučiama, poetas gali suprasti, tiktai apsukęs ilgą laiko ratą ir vėl išvydęs save patį. Tačiau ar realybė gali rungtis su metafiziniu nusiteikimu? Ar gali individas, gy­ vendamas realioje aplinkoje, persikelti į „antrąją erdvę“? Regis, 183 naujaisiais laikais tik romantikai sugebėjo kelti ir taip sugestyviai bandyti spręsti tokias priešpriešiais suaugusias dilemas. Jausda­ mas itin įtakingas romantizmo pasaulėjautos sugestijas, o net ir gyvenimiškas (juk gyveno, studijavo toje pačioje erdvėje, kaip ir didieji jo pirmtakai-korifėjai), Miloszas jas performulavo, įvedė asmeninės patirties ir modernistinio onirizmo koordinates. Ro­ mantikai adoravo liaudiškos jausenos fantazmus, o jis pirmenybę teikia individualiai vizijai. Dar prieškariu, 1937 m., parašytame eilėraštyje „Mano Tėvy­ nėje“ („W mojej Ojczyźnie“) begalinė, visa apimanti laiko - me­ tafizinio ir realiojo, istorinio - galia yra svarbiausia semantinė dominantė. Čia komponuojamas pasaulio modelis itin skaidrus, struktūriškas: pagrindinės erdvės koordinatės (viršus-apačia) koresponduoja su asmeninio dvasinio laiko (praeitis-dabartis) parametrais. Lyrinis subjektas atmintyje regi tėvynę, į kurią ne- besugrįšiąs, ir „didžiulį miško ežerą“, o viršum jo - „stebuklingus, perplėštus, plačius debesis“. Praeities regėjimas suponuoja pro- fetišką žvilgsnį ateitin, o gyvenimo išbandymus ir kančią simbo­ lizuojantis vanduo tarsi skausminga nuojauta persmelkia poeto dvasią:

Danguj manajam tas erškėčiuotas ežeras užmigęs. Pasilenkiu ir jo dugne su atšvaitais matau Gyvenimo paveikslą. Ten ir mano baimė. Jau supratau,

Jog ten ji bus, pakol mirtis ateis ir tars: jau viską tu įvykdei. (Śpi w niebie moim to jezioro cierni. Pochylam się i widzę tam na dnie Blask mego życia. I to, co straszy mnie, Jest tam, nim śmierć mój kształt na wieki spełni) (RE, p. 19)

Pasak vieno iškiliausių Miłoszo kūrybos tyrėjų ir žinovų Fiu- to, jau su šiuo eilėraščiu poetas „ėmė apžaisti literatūrinę roman­ tizmo tradiciją [...]. Lietuva, jam pažįstama iš autopsijos, matoma kasdien, nejučia susiliejo su mitine Lietuva, užburta romantinė­ se strofose Kai kurios formuluotės ‘Mano Tėvynėje’ skam­ ba nelyg aidas ar tiesiog travesti pagal Mickevičiaus, Słowackio, Norwido kūrinius“1. Šis taiklus pastebėjimas apie punktyriškus 184 intertekstinius saitus, viena vertus, nurodo į tradicijų reikšmin­ gumą jo kūryboje, taip pat - į kūrybingą intelektualinį šių tradi­ cijų interpretavimą. Apskritai Miłoszo pasaulėvaizdyje įsitvirtinęs vaikystės pa­ tyrimų atvaizdas dažnai asocijuojasi su netektimi, su visiems laikams prarastu quasi rojumi, - tokios nuotaikos dažniausiai reflektuojamos oriai, intelektualiai, tačiau retsykiais išsklinda jausmingais, romantikų kūrybą primenančiais atsivėrimais. Tai - viena iš esminių jo kūrybos ašių, kuri sujungia vaikystės ir senat­ vės metus. Jaunystėje parašytame poetinės prozos kūrinėlyje „Bėgimas“ („Bieg“ - WW, p. 51) vaizduojami baso berniuko įspūdžiai, sapne ar vizijose bėgant per žemę, „padengtą didžiuliais sniegynais“ („Zeszedłem bosą stopą na ziemię zakrytą wielkimi śniegami od jednej granicy widnokręgu do drugiej“). Nuvargintas pamėkliškų vijikų, kūrinio herojus ūmai atsiduria mitologiniame Hesperi- džių sode, - fantasmagoriškais šiurpuliais persmelkti vaizdiniai baigiasi, jam atsidūrus mitologinėje erdvėje. įsidėmėtina, kad po daugelio metų, jau sulaukęs garbaus amžiaus, Miłoszas tokiu pat pavadinimu parašė eilėraštį, paskelbtą rinkinyje To (2000). Pas­ tarasis taip pat susijęs su sapnu, kuriame senas žmogus tarsi vėl tampa aštuonmečiu berniuku ir skrieja „ore viršum žemės“ („Nie ustaję w napowietrznym biegu“). Lyrinis subjektas naktį „džiu­

1 Aleksander Fiut, Poetyckie powroty na Litwę, Darbai ir dienos, Nr. 7 (16), 1998, p. 33.

i giai bėgioja po tamsius rudens parkus, / Kai ant takų nukritę spy­ gliai ar lapai šiugžda, / Ir tuštėja po ąžuolais laukymės“. Tuo tarpu „dieną astmatiškai šliaužioja lėtai su lazda“ („Radosny mój bieg po ciemnych parkach jesienią, / Kiedy na ścieżkach igliwie albo szelest liści, / 1 polany pod dębami pustoszeją. [...] W dzień o lasce powoli pełznę astmatyczny“ - WW, p. 1152). Priešprieša tarp gyvenimiškų vargų (senatvė, ligos) ir ana­ pusinio laimingo „džiugesio“ šiuo atveju sutampa, kaip matome, su priešprieša tarp esamos būklės ir kažkada išgyventos ekstazės, dabar pasiekiamos tik sapnuose. Ta rojaus jausena yra iš esmės išspinduliuota pasąmonės, bet mintanti atminties prošvaistėmis. O gal jis ten buvęs? Norėčiau pacituoti knygoje Metafizinė pauzė patalpintą eilėraštį „Kaip turi būti danguje“ („ Jak powinno być w 185 niebie“), pirmąkart paskelbtą savaitraštyje Tygodnik Powszechny 1987 m. (Nr. 12, p. 4):

Kaip turi būti danguje žinau, nes ten buvojau, / Prie jo upės. Girdė­ damas jo paukščius. / Jo sezonu: vasarą, tuojau pat patekėjus saulei / Pašokdavau ir bėgdavau dirbti manuosius tūkstantinius darbus! / O sodas buvo antžeminis, suteiktas vaizduotei. [...] Kad leukonijų kvapas / Ir nasturtė, ir bitė, ir dūzgianti kamanė / Arba parijų esen­ cija, stipresnė nei šičia, / Turi taip pat kviesti į esmę, į patį centrą / Už daiktų labirinto. Jak powinno być w niebie wiem, bo tam bywałem, / U jego rze­ ki. Słysząc jego ptaki. / W jego sezonie: latem, zaraz po wschodzie słońca. / Zrywałem się i biegłem do moich tysiącznych prac! / A ogród był nadziemski, dany wyobraźni. [...] Że zapach lewkonii / I nasturcja, i pszczoła i buczący trzmiel / Czy sama esencja, mo­ cniejsza niż tutaj, / Muszą tak samo wzywać do sedna, w sam šro- dek / Za labiryntem rzeczy (WW, p. 922).

Tai tam tikros proto „pauzės“ nušvitimo būsena, jos momen­ tinis pajautimas. Pasak Krzysztofo Zajaso, „epifanija Miloszui nesiriboja įsisikverbimu į daiktų esmę. Jo galvojimas apie pasau­ lį yra teocentriškas, giliausiu savo lygmeniu siejasi su Absoliutu. Todėl, kalbėdamas apie būties prasmę ir daiktų esenciją, Miloszas iš tikrųjų kalba apie santykį Dievas-pasaulis. Jeigu epifaniškame išgyvenime iš po žemiškų reiškinių iškyla esmė, būties tiesa, po­ etui tai yra teologinė tiesa. Epifanijų dėka daiktuose atsiskleidžia Dievo buvimas“1. Tokia introspekcija leidžia pajausti „amžinatvės momentą“ - „moment wieczny“. Ne vienas literatūrologas akcentavo ypatingus Miloszo san­ tykius su laiku, su jo didenybe Chronu, visavaldžiu, bet kartais ir paklūstančiu vaizduotės galiai. Fiutas savo studiją iškalbin­ gai, pagal poeto žodžius, pavadino Amžinasis momentas (Moment wieczny), taip tarytum pabrėždamas akivaizdžią kontradikciją - (parafrazuoju) „akimirkos amžin / -ūmas / -atvė“. Tyrinėtojo knyga Amžinasis momentas pradedama mažiau žinomu Miloszo eilėraščiu „Užrašų knygutė: Lemano krantai“ („Notatnik: Brzegi Lemanu“). Kūrinyje aprašoma meditacinė lyrinio subjekto būse­ na (beje, prie poezijos istorijon įėjusio ežero), ūmai jį aplankęs 186 praeities-dabarties-ateities apokaliptinio žlugimo regėjimas ir praeinamumo suvokimas, bet taip pat - atminties imperatyvas: „Jeigu užmiršiu, tave, Jeruzale, / Tegul, sako pranašas, nudžius mano dešinė. / Požemių virpesiai drebina viską, kas yra. / Skeldėja kalnai ir griūva miškai. / Tuo, kas buvo ir tuo, kas bus / Paliesta, pelenais virsta tai, kas dabar yra“ („Jeśli zapomnę ciebie, Jeruza­ lem, / Niech, mówi prorok, uschnie mi prawica. / Podziemne drżenie wstrząsa tym, co jest. / Pękają góry i lamią się lasy. / Przez to, co było i przez to, co będzie / Dotknięte, pada w popiół to, co jest“ (išskirta -A . K.). Eilėraščio pabaigoje skamba eilutės su klausimu ir atsakymu: „Sutinki, kas yra / Naikinti ir vyksme pakelti amži­ natvės momentą / Tarsi spindesį juodos upės vandenyse? Taip.“ („Godzisz się co jest / Niszczyć i z ruchu podjąć moment wieczny / Jak blask w wodach czarnej rzeki? Tak." - WW, p. 375-376). Nelengvą atsakymą į sunkius klausimus sąlygoja savojo „ego“ vietos paieškos „neaprėpiamoje“ erdvėje, kurios neįmano­ ma vienareikšmiškai įvardyti. Tad būtina ieškoti kelio, kaip atsi- spiriant nuo asmeninių patirčių aprėpti kitokius egzistencinius parametrus. Kitaip tariant - kaip išplėsti savo vienkartines, mo­ mentines būties apraiškas. Poeto kūrybiniai užmojai, meninės programos nuostatos, be abejonės, remiasi labai subjektyvia aplinkos percepcija, bet taip

1 • Krzysztof Zajas, Miłosz i filozofia, Kraków: Wydawnictwo Baran i Suszczyński, 1997. p. 68.

Л pat - nuolatine siekiamybe išsiveržti iš individualių patyrimų rato, nelikti savotiškoje solipsizmo erdvėje. Poeziją jis suvokia dažnusyk metafiziškai, kaip galimybę įveikti ribotas, juslių sąly­ gotas žmogaus sąmonėje atspindėtas ir intelektualiai reflektuoja­ mas būtis. Todėl jo santykiai su galimybe išreikšti savo dvasines patirtis yra komplikuoti, primenantys nuolatinį vizijų, nostalgiš­ kų vaizdinių kūrimą ir permanentinį egzistavimą tų vaizdinių er­ dvėje. Tačiau poetui gerai pažįstamas ir netolydumas tarp estezės ir gnoseologinio suvokimo, kitaip tariant, tarp emocinio užsis­ klendimo ir būtinybės jį pergalėti. Tik praėjus keliasdešimčiai metų nuo išvykimo, poetas vėl galėjo čia apsilankyti, su jauduliu pasivaikščioti seniai matytose vietose. Per kelis apsilankymus jis daug kur pabuvojo - Satei- 187 niuose, Vilniuje, Kaune, Neringoje, patyrė įvairiausių, kartais ne itin malonių įspūdžių1. Po šių kelionių išėjo vienas iš labiausiai tematikos atžvilgiu koncentruotų Miloszo rinkinių Ant upės kran­ to (Na brzegu rzeki, 1994), prisodrintas prasmingų intelektualinių refleksijų ir emocinių proveržių, jame tarsi vaizduojamas daug ko netekusios ir nemažai atgavusios dvasios gyvenimas. Tokį švelnų, kone akvarelinį spalvingumą emanuoja platus emocijų, nuotaikų diapazonas - tai ir tam tikras gailestis, džiugesio krislai ir nusivy­ limo bei susimąstymo tonai. Autorius su jam būdinga sinkretiška mąstysena atkuria ir sulieja įvairiausius laiko planus, praeities ir aktualiuosius sensualinius potyrius, o drauge juos kilsteli į api­ bendrinimo lygmenį. įspūdingame knygos cikle Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų gyvenimiška tikrovė tampa simboline būtimi, kurią lyrinis „aš“ interpretuoja pagal individualios egzistencijos ir didžiojo pa­ saulio koordinates.

1 Antai po pirmojo apsilankymo jisai kalbėjo: »Praėjusiais metais trumpai keliavau po Lietuvą ir po dalį Baltarusijos. Tai buvo tipiška sentimentali klajonė. O radau ten labai nedaug iä to, ką pažinojau. Žmonių (pažįstamų) jau beveik neliko, upės pavirto į upeliūkščius, upeliūkščiai - į upes. Pasikeitė taip pat ir kraštovaizdžiai, ir tik vieto­ mis išliko tas pats oro kvapas... Ta kelionė apskritai man buvo ganėtinai nemalonus, tiesiog traumuojantis išgyvenimas" - .Ciertkusz i esencija. Z Czesławem Miłoszem rozmawia Roman Warszewski", Przegląd Powszechny [Warszawa], 1993. Nr. 1 / 857. p.47. Tu buvai mano pradžia, ir vėtesu drauge su Tavim, čia, Kur pramokau keturių pasaulio šalių.

Žemai anapus medžių Upės šalis, anapus manąs ir sodybos

Miško šalis, dešinėje Šventosios Brastos šalis, kairėje - Kalvės ir Kelto.

Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau atsigręžęs veidu į Upę.

Jausdamas perkrimsto balto ir raudono ajero sultingumo skonį ir aromatą.

Girdėdamas senas pagoniškas dainas pjovėjų, grįžtančių iš 188 iš lauko, kai saulė geso anapus kalvų giedrais vakarais. („Šateiniuose“, RE, p. 285)

Orientacinius pasaulio ženklus tarytum kuria atgaivintos juslės (regos, skonio, klausos), tačiau juos papildo išspinduliuo­ ti jausminiai išgyvenimai, kurie gimsta iš nušvitimų, efemeriškų regėjimų: „Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta, / Skais- čiausiąją birželio saulės dieną. / Aš jos ieškojau visą amžių, ra­ dau, atpažinau, [...] Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės. / Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės“ („Była to łąka nadrzeczna, bujna, sprzed sianokosów, / W nieskazitelnym dniu czerwcowego słońca. / Całe życie szukałem jej, znalazłem i roz­ poznałem: / I zapach mnie ogarnął, ustało wszelkie wiedzenie. / Nagle poczułem, że znikam i płaczę ze szczęścia“ („Lanka“ - „Łąka“, RE, p. 278)). Eilėraščiuose iš rinkinio Ant upės kranto tarsi akumuliuoja­ ma ir vėl išspinduliuojama laiko ir erdvės sukaupta energija, kuri individui leidžia įveikti trumpalaikę egzistenciją. Miłoszo at/ sukurtoje Lietuvoje, visame poetiniame pasaulėvaizdyje sutam­ pa du esminiai žmogiškosios patirties matmenys - horizontalu­ sis (sinchroniškas) ir vertikalusis (diachroniškas). Į jau garbingo amžiaus žmogaus čia ir dabar besiklostančius tėviškės vaizdinius projektuojama ilga dvasinė kelionė, - ji prasidėjo neįžvelgiamo­ se amžių glūdumose (poema Kur saulė pateka ir kur nusileidžia), vingiavo intelektualinio brendimo labirintais (Miestas be vardo) ir kone kiekvienu tarpsniu it mitologinis žaltys vėl prisiliesdavo prie savo pradžių.

Slėnio poetika ir realybė

„įsos slėnį parašiau tarsi atlikdamas autoterapijos procedūrą, no­ rėdamas patikrinti, ar atsivers užakusi poetinė gysla“1, - prisipa­ žino autorius, Fiuto paklaustas apie šio romano sąsajas su poeti­ ne kūryba. J į Miloszas rašė išgyvendamas depresines nuotaikas ir dvasinę sumaištį, kai po ryžtingo sprendimo likti emigracijoje buvo ujamas ir puldinėjamas tiek ankstesnių kolegų, tiek radi­ 189 kaliai nusiteikusių lenkų išeivių, taip pat - komunistuojančių Vakarų intelektualų. Praėjus dvejiems metams po Pavergto proto (1.953), veikalo, sukurto su aistringu demaskuotojo įkarščiu, šis romanas buvo tarytum emocinė atsvara, atsiribojimas nuo protą slegiančių ir sielą alinančių politinių aktualijų. Ankstesnį anali­ tinį nusiteikimą ir istoriosofinius siekinius keitė atidus įsižiūrė- jimas į artimąją aplinką, savistabos ir jausenos bei potyrių ter­ pės paieškos, dalykai, susiję su asmenybės iniciacija ir tapsmu. Taip pat - su imperatyviu troškimu sugrįžti į ištakas, į mažąją, savą, erdvę. Plačiąją istorinę-socialinę regos į Lietuvą perspektyvą Mitos- zas naudojo Pavergto proto skyriuje „Baltai“, pasakodamas kone iš paukščio skrydžio apie trijų tautų istorinį būvį ir dabartinius sovietinius procesus. Šiame tekste įterptos autorinės digresijos liudija emocinį autoriaus angažuotumą dėl dramatiško savos ša­ lies likimo, taip pat - savotišką meninį ryžtą, programinį apsis­ prendimą, kuris gangreit paradoksaliai bus kvestionuotas. „Baltų problema yra kiekvienam dabartiniam poetui dešimt kartų svar­ besnė nei stiliaus, metrikos ir metaforos klausimai. Vienintelė poezija, verta šio vardo, šiandien yra eschatologinė poezija, tai yra tokia, kuri priešinasi dabartiniam nežmoniškam pasauliui"1, - i

i Maištingas Czesławo Miloszo autoportretas, p. 35. э Czeslaw Milosz. Zniewolony umysł, Paryż: Instytut Literacki, 1980, p. 223. šiame teziniame teiginyje fokusuojami esmingi pasirinkimo prin­ cipai bei nesyk vėliau deklaruotas principinis kūrėjo „antiestetiš- kumas“. Nors tarp tiesosakos strategijų ir ornamentuotos, meta­ forinės kalbos priešpriešos ir nėra, bet, rašytojo įsitikinimu, kai vaizduojami skaudūs ir aktualūs socialiniai reiškiniai, prioritetas išraiškos priemonėms neturėtų būti teikiamas. Šiuo atveju turi vyrauti vieningas ir skaidrus vertybinis požiūris. Ir atvirkščiai, jo nebuvimas, reliatyvistinių nuomonių dėstymas menkina kūri­ nio vertę. Beje, dėl tokio išskaidyto diskurso ne itin pavyko, kaip mano tyrinėtojai1, jo romanas Valdžios paėmimas (Zdobycie wła­ dzy, 1953), vaizduojantis karo ir pokario sumaištį. Tokiu akipločiu žvelgiant, įsos slėnis yra traktuotinas kaip iš- 190 skirtinis jo kūrybinėje biografinėje, ypač šiuo jos tarpsniu, kai ra­ šytojas dar stipriai jautė nesenų lemtingų įvykių alsavimą. Praėjus keliasdešimčiai metų, vertindamas romano genezės aplinkybes, Miloszas reziumuos: šis romanas - tai „absoliuti antitezė to, ką tada derėjo daryti, kvailas sumanymas tam, kuris buvo laikomas politiniu rašytoju“1. Antra vertus, nuo įsos slėnio su didžiule galia prasidėjo leitmotyvinė jo meninio pasaulio paradigma - nuolat, kas keleri metai, atgyjantys sugrįžimai į tėvynę, pakaitomis, tai su prozos, tai su poezijos knygomis1 23. Konkrečiomis detalėmis ir aiškiais autobiografiniais potė­ piais išsiskiriančiame romane svarbią vietą užima vadinamasis antrasis planas, apie kurį kalba pats autorius: „(romano veiks­ mas] turi simbolinę struktūrą. Personažai ir veiksmas - tai du skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, žmogus, pagal kurį modeliavau Bal­ tazaro personažą, vadinosi Auskuraitis, [jis] buvo šimtaprocen­ tinis lieuvių nacionalistas.“4 Eseistiniuose prisiminimuose (prie jų priskirčiau ir atskirais leidiniais išleistus, ir periodikoje skelb­ tus interviu), kurie nebejotinai turi faktografijos žymę, Miloszo

1 Plg. Włodzimierz Bolecki. .Proza Miłosza", in: Poznawanie Miłosza 2. CzęS( druga 1980-1998. Kraków: Wydawnictwo Literackie. 2001. p 46-48. 2 Žr.: Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 107. 3 Pažvelkime į knygų, kurių centrinė tema - Lietuva, leidimo datas: įsos slėnis - 1955, Gimtoji Europa -1958. Miestas be vardo - 1969, Kur saulė pateka ir kur nusileidžia -1974, Tėvynės ieškojimas -1992, Ant upės kranto - 1994 m. 4 Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 102. gimtinės kraštovaizdis yra nelyginant išskirtinė, atskira Lietuvos erdvė. Jos ribas nurodo konkretūs, tarsi hierarchiškai išdėstyti orientyrai. Prie pat Nevėžio, aukštėliau, stovintis dvarelis ir kiti pastatai, link upės besidriekiantis parkas su Juoduoju tvenkiniu, o kitoje pusėje - tankios girios, kaimeliai. Rašytojas geografiškai lokalizuotą realybę apibūdina ne kartą, bene išsamiausiai - pokal­ biuose su Fiutu1. Tačiau literatūrinės erdvės negalima tapatinti su faktogra­ finiu topografijos sluoksniu, - jos specifiką pirmiausia sąlygoja ne tiek tikslumas ir talpi autoriaus atmintis, kiek vaizduojamų objektų reprezentatyvumas, susimbolintų reiškinių jtaiga. įsos slėnis šiuo atžvilgiu yra polifoniškas ir daugiaplotmis kūrinys, jame, viena vertus, parodyta konkreti istorinė situacija (lenkiš­ 191 ko / sulenkėjusio dvaro būklė, susikūrus Lietuvos Respublikai), antra vertus, jo semantika projektuojama j kitus - mitologinius, psichologinius, kultūrinius kontekstus. Romane minimi vieto­ vardžiai (sulenkintomis formomis) yra autentiški, patvirtinti is­ toriniuose paliudijimuose, „tuo tarpu įsa priklauso mitologinei erdvei“i 2. Miloszo kūrybinės intencijos, jo vaizduotė nesiriboja įvykių stebėtojo ar kronikininko akiračiu, kuriame skleistųsi užfiksuoti bešališki įspūdžiai bei jų komentarai. Pagrindiniam herojui To­ mui (be abejo, vedinam autoriaus) rūpi ne tik, tarkim, jo močiu­ čių, Misios ir Dilbinovos, senelio Surkonto, Juodojo Juozapo, Magdalenos ar Romualdo charakteriai bei elgsena, bet, pasaky­ tume, jų buvimo egzistencinė prasmė. Kaip ir XVI amžiaus kėdai­ niškių Radvilų politika, jo protėvio, kitatikio Jeronimo Surkonto požiūris į pasaulį. Iš šių visų psichologinių, socialinių ir istorinių įžvalgų susiklosto plačiojo pasaulio diachroninis ir sinchroninis kaleidoskopas. Jo spiritus movens - savo tapatybę kristalizuo­ jantis Lietuvos lenkas (arba, kitaip formuluojant - lenkakalbis lietuvis).

i ir . M aištingas Czesławo M iloszo autoportretas, skyriai .įsos slėnis". .Dvaras ir apylin­ kės". i Nijolė Taluntytė, .Krajobraz geokulturowy w ‘Dolinie Issy' Czesława Miłosza“, in: Universalioji asmenybė Europos kontekstuose: Česlovo Milošo skaitymai II, Kaunas: Vy­ tauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 120. „Romano kultūrinis tapatumas kyla iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos daugiakultūrinio landšafto, tikroviškai atspindi nuo XVIII a. Lietuvoje išplitusias lenkinimo tendencijas dvikalbys- tės sąlygomis“1, - reziumuoja Nijolė Taluntytė, tarsi mėgindama įsprausti kūrinio prasmes į siaurus „atspindėjimo“ ir „lenkinimo“ gardelius, tiesa, nurodydama aiškius sąlyčius su LDK tradicijomis. Apie jas kalbėjo ir pats autorius, visų pirma ryškindamas kai ku­ rias paraleles bei skirtybes su Pone Tade modeliuojamos aplinkos vaizdavimo ypatumais1. Lillianos Vallee žodžiais, „įsos upės slėnis būtent ir yra tikra­ sis romano veikėjas: slėnis [lenk. „dolina“ yra moteriškos gimi­ nės - A. K.], tai yra įdubimai, moteriškasis gimimo ir atgimimo 192 pradmuo, rojaus garbinimas ir teisė jį sunaikinti“3. Upės pavadi­ nimas, tiesiogiai besiasocijuojantis su Dubysa, yra traktuojamas kaip apskritai Europoje neretai sutinkamo hidronimo atitikmuo4. Nurodomos ir kultūrinės-mitologinės šio pavadinimo konotaci­ jos gretinamos net su egiptiečių derlumo deive Izide, nes kūrinyje vyrauja Gamtos vitališkumo motyvai5. Topografinis kūrinio pamatas, autentiškų ir suprojektuotų įvardijimų simbiozė, yra prisodrintas susimbolintų prasmių bei ženklų, kurių konotacijos driekiasi link kuo įvairiausių kultūri­ nių ir egzistencinių dimensijų. Kaip pastebi literatūros tyrėjai, pagrindinis personažas per šiuos matmenis ir (at)pažįsta pasaulį, palengva suvokdamas jo daugiasluoksniškumą. Kūrinys, „galima sakyti, yra Tomo ontologinių, fenomenologinių, teologinių, es­ chatologinių tyrinėjimų kronika. [...] Klausimus uždavinėjantis Tomas romane vaidina, be kitų rolių, ‘medžiotojo’, ‘liudininko’ ir ‘gamtos tyrinėtojo’ vaidmenis“6. Romano diskurso struktūroje vienas iš svarbiausių lygme­ nų - sensualistinė tikrovės percepcija, aplinką atpažįstančios ber-

1 Ib id ., p. 125. 1 Žr.: Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 137-139; Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), o p. cit., p. 104. j Lillian Vallee. „‘Dolina Issy’: interpretacija", in; Poznawanie M iło s z a 2. Częšš druga 1980-1998, p. 288. 4 Žr. M aištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 36-37. 5 Lillian Vallee, o p . c it ., p. 296. 6 Tomasz Burek, „Autobiografia jako rozpamiętywanie losu. Nie tylko o ‘Rodzinnej Eu­ ropie'", in: Poznawanie M iłosza 2. Częšt druga 1980-1998, p. 15. niuko juslės. Jomis reflektuojami akustiniai, lytėjimo, vizualiniai, kvapų pojūčiai - kitaip nei Miloszo poezijoje, kur daugiausia šito­ kiu būdu aktualizuojama atmintis - čia įgauna bręstančios sąmo­ nės poslinkių prasmę. Vos pabudęs berniukas girdi vasaros atbalsius:

Už lango girdėti volungių švilpesys, kvarkimų, kudakavimų ir girg­ sėjimų choras, - visi balsai, nutvieksti šviesos, kuri niekada neiš­ blės. Laimė yra ir lytėjimas - basomis kojomis Tomas perbėgdavo nuo glotnių grindų lentelių ant šaltos akmeninės koridoriaus aslos ir apvalių takelio akmenėlių, ant kurių baigia nudžiūti rasa.1 t...] Pavasarį vejoje išaugdavo gėlės, vadinamos švento Petro rakteliais. Tomui labai patikdavo šitas reginys: žolė ištisai žalia, o čia ūmai 193 šis šviesus geltonis ant nuogo stiebelio, išties kaip mažų raktelių ryšuliukas, o kiekviename raktelyje - mažytis raudonas ratukas. Lapai apačioje raukšlėti, malonūs paliesti - kaip zomša. Kai gėly­ nuose pražysdavo bijūnai, su Antanina juos pjaudavo ir nešdavo į bažnyčią. Panardindavo žvilgsnį į žiedus, visa esybe trokšdamas įžengti į šitą rausvą rūmą; saulė peršviečia sienas, o dugne po aukso dulkeles kirba vabaliukai; sykį vieną įtraukė į nosį - taip smarkiai uostė. (IS, p. 18)

Sąlyčiuose su gamtos pasauliu metafiziniai herojaus paly­ dovai - tam tikros paslaptingos Galios: jos „stebėjo Tomą saulė­ kaitoje ir vertino jį pagal tai, ką jos geriausiai išmanė. Tos iš jų, kurioms leista nepaisyti laiko ribų, melancholiškai lingavo per­ matomas galvas, nes gebėjo suvokti pasekmes, kurias jis išgyve­ no“ (IS, p. 18). „Suaugusieji, pavyzdžiui, nesusimąstys, palinkę prie balto žiedelio, juosiančio sraigės kiautą. Tai jiems neskirta“ (IS, p. 19). Zajasas knygoje Miłoszas ir filosofija kalba apie tai, kaip ra­ šytojas manifestuoja ir įprasmina turiningą idėją apokatastasis, nusakančią „visa ko sugrąžinimą, prikėlimą gyventi, kai baigiasi laikas“1. Kaip vieną iš būdingesnių tokios nuostatos pavyzdžių tyrinėtojas nurodo giliai prasmingas eilutes iš poemos Kur saulė

1 Česlavas Milošas, įsos slėnis, Vilnius: Vaga 1991, p. 18. Toliau cituojant iš šio leidinio tekste skliausteliuose pateikiama santrumpa IS ir nurodomas puslapis, a Krzysztof Zajas, op. cit. pateka ir kur nusileidžia, kuriose fokusuojami kūrėjo ontologiniai siekiniai: „Taigi kiekvienas daiktas turi man dvigubą egzistenciją. / Ir laike, ir kada jau nebebus laiko“ („Każda rzecz ma więc dla mnie podwójne trwanie. I w czasie i kiedy czasu już nie będzie“). Tokia episteminė nuostata leidžia autoriui kryptingai modeliuo­ ti įsos slėnio veikėjų percepciją - padeda jiems prasiskverbti prie reiškinių „antrojo dugno“, suvokti jų platesnę prasmę, nepasiekia­ mą įprastiniais empiriniais būdais. Atitinkamai modeliuodamas nutikimų slinktį, taip pat juos apibūdindamas bei vertindamas (tai ypač svarbu) pasakotojas renkasi dvilypę regos perspektyvą4^ personažų ir vadinamąją autorinę - a posteriori. Šis naracijos būdas visų pirma ryškėja pasakojant apie daly- 194 kus, kurių herojai negali žinoti, tačiau kurie dėl vienokių ar kito­ kių priežasčių turi jiems reikšmės arba net įtakos. Dažniausiai jis iškyla epizoduose, kurie svarbūs apibūdinant besiformuojančią, it tabula rasa dar tebesančią Tomo jauseną: „Kai buvo visai mažy­ tis, Tomą sodindavo ant meškos kailio, ir tada šventa ramybė: jis pakeldavo rankutes, kad tik nepaliestų gauruoto žvėries, ir taip sustingęs sėdėdavo - truputį persigandęs, truputį susižavėjęs. [...] Lokiai, pažįstami iš šio kailio ir iš paveiksliukų, Tomui žadino švelnius jausmus“ (IS, p. 83). Dviplanis diskursas būdingas, kai interpretuojami kultūriniai reiškiniai, istorinė problematika, reikalaujanti tam tikros išanksti- ■ nės atrankos. Tuose fragmentuose herojus tarsi atsiduria tariamo pasirinkimo situacijoje: jis it „auklėjimo romano“ (Bildungsroman) veikėjas supažindinamas su neaiškiais arba tiesiog prieštarin­ gais reiškiniais, vedžiojamas po klaidžius pažinimo labirintus:

Narbuto „Lietuvių tautos istoriją“ peržiūrėjo senelis, - kol Tomas ■ nebuvo pradėjęs raustis senų knygų spintose, jis netikrino, ką turįs savo bibliotekoje. Tą veikalą, senelio patartas, nunešė Juodajam Juozapui, o iš jo knygos pateko į kunigo Monkevičiaus rankas. Nėra abejonių, jog kiekvienas, skaitydamas tuos tomus, juose surado vis ką kita, žiūrint, kuo kas domėjosi. Klebonas piktai krenkščiojo, vis pasimuistydamas krėsle, kai skaitė apie neapsakomą gausybę dei­ vių ir dievų, kadaise garbintų šiame krašte; jis atpažino tuos pačius prietarus, keistai tvirtus, kuriuos taip stengėsi išrauti. Nežinia, ar tokia lektūra nesusargdins sielos“ (IS, p. 117). įsos slėnyje iškylantys LDK praeities vaizdai, lietuvių - lenkų santykiai rodomi taip pat tarytum iš dviejų apšvietimo šaltinių. Vaiko sąmonė, be abejonės, dar nesugeba iššifruoti šių pinklių reiškinių - užgriebia esminius dalykus veikiau intuityviai. Kiek utriruodamas tautines alternatyvas, jų pasirinkimo galimybes, Janas Malickis teigia: herojaus „senelis ir mokytojas [Juodasis Juozapas] atstovauja dviems skirtingoms orientacijoms - prolen­ kiškai, už kurios stovi kone visa kultūrinė ponų tradicija, ir lietu­ viškai - iš esmės naujai, plebėjiškajai. Jų argumentai turi nulemti, kokį tolesnį kelią Tomas pasirinks, vadinasi - ir tautinę orienta­ ciją, tiksliau, kokį sąmoningumą, kurio išraiška yra kultūra, kalba ir religija“ \ Berniukas negali skaidyti, juoba reflektuoti tautinių ir socia­ 195 linių gyvenamojo meto ir aplinkos sankirtų, įvertinti vienos ir ki­ tos pusės motyvų - šias dilemas autorius atskleidžia netiesiogiai, sakytum, jų racionalias interpretacijas projektuodamas į herojaus ateitį. Juodojo Juozapo'požiūris į dvaro anklavą eksplicitiškai iš­ reikštas jo dialoge su jaunuoju Vackoniu, sviedusiu pro langą gra­ natą į Tomo kambarį:

- Ponai siurbė mūs kraują, ir mum jų nebereikia. Vieną užmuši, antrą, o kiti patys spruks į savo Lenkiją. Žemė mūsų. Juozapas pašaipiai pakraipė galvą. - Mum Lietuvoj ponų nereikia, žemė - mūsų... Iš ko tai girdėjai? Iš manąs. O dabar mane mokysi. Nori žudyti ir deginti kaip ruskis? - Jie savo caro jau neturi. - Jei neturi, tai turės. Tu - lietuvis, o lietuviai - ne plėšikai. Žemę iš ponų ir taip atimsim. - Kas atims? - Lietuva. O visi slavai, tiek lenkai, tiek rusai, vienodai bjaurūs. Dir­ bau Švedijoje - mums reikia gyventi taip, kaip jie gyvena. - Kiekvienas lenkas - mūsų priešas. - Surkontai lietuviai jau nuo amžių. [...] Juozapas sėdėdamas ant suolo atsilošė ir pažiūrėjo į jį iš apačios. - Mat koks tul Tikriausiai esi lenkų kraujo, kad toks unoravas - pa­ niekinamai ištarė (IS, p. 68-69).

Jan Malicki, .Tradycje ariańskie w Miloszowej 'Dolinie Issy", in: Poznawanie Miłosza 2. CząSt druga 1980-1998, p. 226. Plėsdamas tautinių santykių vaizdavimo lauką Miloszas ren­ kasi dar vieną regos kampą, komentuoja juos iš dabarties, iš savo asmeninių pozicijų, kurias ne kartą buvo išsakęs kituose savo tekstuose. Autorius apibūdina Juodąjį Juozapą, jo įsitikinimus, vertybių hierarchiją bei „sielvartą“ dėl nulietuvėjusių Surkontų ir augančios jų atžalos, o siekdamas įtikinamai ir objektyviai paro­ dyti skirtingus požiūrius į lietuvybę, įterpia abejonių nekelian­ čius komentarus apie senelę.

Juozapas priklausė tai padermei, kurią mūsų laikų metraštininkai pavadino nacionalistais: jis troško tarnauti Tėvynės šlovės vardan. Tai ir buvo jo rūpestis, jo sielvarto priežastis. Jam, aišku, svarbiau­ sia buvo Lietuva, o Tomą turėjo mokyti skaityti ir rašyti pirmiausia 196 lenkiškai. Tai, jog Surkontai laikė save lenkais, jo nuomone, buvo išdavystė: juk sunku surasti lietuviškesnę pavardę. [...] Senelė šio­ mis pamokomis buvo labai nepatenkinta, kaip ir tuo, jog broliauja- masi su „chamais“; ji nesutiko pripažinti, kad iš viso egzistuoja kaž­ kokie lietuviai, nors jos pačios nuotrauka galėjo iliustruoti knygą, pasakojančią apie tai, kokie žmonės nuo amžių gyveno Lietuvoje (IS, p. 28-29).

Pasakotojas toliau komentuoja: Tomas šios painiavos ir įtam­ pos nesuvokė, nors buvo panašioje situacijoje kaip anglų berniu­ kas, augantis Airijoje, ar mažas švedukas - Suomijoje. (Pastarąjį palyginimą Miloszas, reikia pabrėžti, naudoja neretai, kai svarsto tautinių ir kalbinių reiškinių specifiką šioje Europos dalyje.) Nuo vietinių gyventojų berniuką labiausiai vis dėlto atskiria kilmė „iš ponų“, - rašytojas šį antagonistinį nusiteikimą eksplikuoja per emocines herojaus reakcijas. Antai kaip iškalbingas tokio elgesio pavyzdys - epizodas prie Pagirių kaimo laukų, kur Tomas vaikšti­ nėjo su šaudykle ir mandagiai pasisveikino lietuviškai dirbančius „Padėk, Dieve“, bet buvo bjauriai iškoliotas už tai, kad jis - ponas (IS, p. 192). įsos slėnyje atkurtas / sukurtas Lietuvos paveikslas turi pa­ kankami daug raiškių spalvų, kurios tiesiogiai ir potekstėje at­ liepia ankstesnes vaizdavimo tradicijas - tai ir tapybiški, kartais idilę primenantys kraštovaizdžiai, ir mimetiniai sociumo atvaiz­ dai, medžioklių scenos ir istorinės-mitologinės reminiscencijos. Romanas (ypač žinant jo parašymo aplinkybes) išrodo ir kaip atsisveikinimas su prarandama tėviške. Tai - tarsi blankstantis pasaulis, ir tą jo būklę sustiprina pasakojimo strategija, panaši į tradicinį lenkų literatūros žanrą gavendą, kurią daugelis literatū­ rologų laiko Pono Tado pamatu. Pasakojama apie tai, kas buvo... Paradoksalu, tačiau šio romano struktūrinė sankloda, dis­ kurso kaita, taip pat prasminės slinktys yra genetiškai susijusios su metatekstine informacija. Supaprastintai pasakius, autorius dar prieš pradėdamas kūrinį jau žino, kas įvyks, kaip klostysis he­ rojų likimai; tai nėra koks išskirtinis dalykas literatūros istorijoje, juoba kai kalbama apie autobiografinį „pamušalą“ turinčius vei­ kalus. Šiuo atžvilgiu įsos slėnis dėl būdingo retrospektyvumo kiek primena Marcelio Prousto romaną Prarasto laiko beieškant. Tiesa, 197 šiuo atveju Miloszas tokio tipo naracinę perspektyvą atskleidžia ne kūrinio pradžioje, kaip elgėsi prancūzų romanistas, o pabaigo­ je, ir tai suponuoja atitinkamą kūrinio pasakojimo plėtrą. Ji irgi užsklendžiama simboliškai. Tomas su motina vežimaičiu išvyksta iš Ginių dvarelio (numanome, jog mokytis į Vilnių), ir pasakotojas paskutinėje kūrinio pastraipoje komentuoja tolesnius įvykius:

Belieka tau palinkėti, Tomai. Tavo vėlesnis likimas visiems laikams liks kaip vaizdinys, niekas neįmins, ką iš tavęs padarys pasaulis, į kurį dabar keliauji. įsos pakrančių kipšai kaip įmanydami stengė­ si tave paveikti, bet toliau viską lems nebe jie. Dabar pasižiūrėk į Birniką. Jis vėl užsnūdo, viskam abejingas, nežinodamas, jog tavo dėka bus kada nors prisimintas. Kilstelėji botagą - ir čia sakmė nu­ trūksta. (IS, p. 242)

Miestas, į kurį ne / sugrįžtama / iš kurio neišvykstama

Eseistinį veikalą Gimtoji Europa (Rodzinna Europa, 1958) autorius rašė norėdamas priartinti „Europą europiečiams“, pasitelkda­ mas „teleskopinę akį“, kuri leidžia sinchronizuoti įvairių vietų ir laikų patirtis. Tą „naują organą“ „ugdė filmas“, tačiau poetas tu­ rėjęs dažniau nei kiti naudotis šiuo organu, nes buvo „aplinkybių svaidomas iš vienos civilizacijos į kitą, iš didelio slėgimo lauko - į mažą, ir atvirkščiai“1. Savotiškas montažo principas, kurio for­ mavimuisi neabejotinos įtakos turėjo kinematografas, įvairiais būdais reiškiasi daugelyje Miloszo kūrinių, - jis padeda susais­ tyti skirtingais planais perteikiamus vaizdus, laisviau kaitalioti platesnes panoramines žiūros perspektyvas su miniatiūrinėmis, subjektyviomis įžvalgomis. Tokią strategiją rašytojas renkasi dau­ geliu atvejų, tiek prozoje, tiek poezijoje: ji leidžia kurti daugiapla­ nį ir daugiabalsį komunikacinį kodą, kreipiasi į suvokėją daugeliu komunikacinių lygmenų - intelektualiniu (pažintiniu), vertinan­ čiu (aksiologiniu), emociniu (jausminiu), simboliniu (literatūri- niu-inter tekstiniu). Šios knygos skyriuje „Jaunystės miestas“ Miloszas su apgailes- 198 tavimo krisleliu gretina Paryžių ir Lietuvos sostinę: paryžiečiui ne­ reikią iš naujo prikelti savo sostinės, o jis miestą (kuriame prabėgo „svarbiausia mano gyvenimo dalis“) kaskart turįs aprašyti kaip vi­ sumą, be to, naudodamas kuo trumpesnius štrichus. Pradžioje pa­ teikęs aprašomąjį geografinį ir istoriografinį atvaizdą, toliau gvil­ dena tautinę ir religinę sudėtį, akcentuodamas jam svarbiausius ir įdomiausius dalykus („gyventojai katalikai pasižymėjo fanatizmu“, „antrą vietą užėmė judaizmas“ „lenkus ir lietuvius siejo bendras neigiamas požiūris į stačiatikius“, „baltarusiai, kuriems būdingas pasyvumas ir nuolankumas“, buvo niekinami, jų atžvilgiu „Var­ šuva vykdė absurdišką politiką“1). Gangreit autorius pereina prie savęs identifikavimo tuose kontekstuose, akcentuodamas kultū­ rinius įspūdžius; kaip ir amžininkams iš Prancūzijos ar Amerikos:

man buvo reikšmingi Liliana Gish, Mary Pickford, Charlie Chapli­ nas, Busteris Keatonas, Greta Garbo. [...] Filmai buvo skirstomi į jaunimui leidžiamus ir neleidžiamus žiūrėti. [...] Eidavau nuo Jacko Londono ir Kiplingo prie Joshepo Konrado, vėliau patekau į viršelių chaosą, kur lygūs kaimynai buvo Emilis Ludwigas, Stefanas Zweigas, Uja Erenburgas. [...] Žinoma, atėjimas į mokyklą man buvo didžiulis lūžis, kadangi dar nepažinojau kartaus visuomeninių taisyklių sko­ nio. [...] Mokslas man iki šiol reiškė individualų veiksmą. Skaityti, rašyti ir skaičiuoti mane išmokė motina per mūsų klajones.i *3

i Žr. Czeslaw Milosz, Rodzinna Europa, p. 6-9. 1 Žr. ibid., p. 60-62. 3 Ibid., p. 63-66.

i Vilniaus idiolektinė paradigma poetinėje Miłoszo kūryboje mezgėsi ir plėtojosi palaipsniui, bemaž lygia greta su eseistiniais apmąstymais, įterptais į rašytojo prisiminimų audinį. Supranta­ ma, memuaristinę literatūrą sąlygoja atminties bei kitokie me­ džiagos selektyvumą nulenkiantys subjektyvūs faktoriai ar netgi mistifikacijos. Vis dėlto, žiūrint kitokiu akipločiu, tarp rašytojo neornamentuotų tekstų ir vilnietiškų eilėraščių (dažnai priso­ drintų dokumentinių detalių) nutįsta punktyrinių sąsajų ir tie­ sioginių paralelių tinklas. Ši turtinga atskaitos plotmė neabejo­ tinai išplečia poezijos interpretacijos galimybes, atveria įvairius panašių patirčių ir įspūdžių transformavimo bei modeliavimo būdus. Gausiuose publicistiniuose (kaip ir poetiniuose) tekstuo­ 199 se apie Vilnių varijuojamos išsišakojusios temos, kurios apima kelis svarbiausius koncentrinius medžiagos telkinius: i) asme- ninį-biografinį, kur išsiskiria Žygimanto Augusto gimnazijos ir Stepono Batoro universiteto aplinka; 2) istorinį-kultūrinį su akcentuotomis LDK, romantizmo, masonerijos tradicijomis; 3) miesto ir apylinkių topografijos aprašymus; 4) fragmentiškus bičiulių, mokytojų, kolegų, kūrėjų atvaizdus; 5) tautinių santy­ kių barą su išryškintais žydų būties ir istorijos vaizdais, lenkų nacionalizmo (endecijos) apraiškomis, lietuvių - lenkų konflik­ tu dėl Vilniaus. Daugiamatę Miłoszo regos perspektyvą išraiškiai liudija jo pokalbiai su Fiutu, kuriuose miestas (o jo jau nesitikima nie­ kados pamatyti) įgauna ir praeityje nuskendusio būvio statusą (kaip Vlado Drėmos Dingęs Vilnius), ir naują intencionalią būtį. Tas ontologinis sudvigubinimas ateina iš aiškiai suvokiamos praeities dabarties, nuolatinio dirginamos atminties aktualizavi­ mo. Ilguose pašnekesiuose, akinamuose erudiciškų klausinėtojo užuominų, plačios istoriosofinės apžvalgos, geopolitiniai sugre­ tinimai sudera su stambiais planais atspindėtomis buitinėmis miniatiūromis bei individualiomis respondento reakcijomis. Tai labai sodrus mokyklinių, studentavimo metų, gyvenimiškų nu­ tikimų, bendruomenės santykių klodas, kuriame augo ir brendo dvasinės inspiracijos, atsiskleisiančios vėliau, poetui jau gyve­ nant emigracijoje. Buvau Vilniaus civilizavimo liudininkas. [...] [Miestas] šiek tiek pseudorytietiškas, truputį toks, kokius įsivaizduoju Mažosios Azijos miestus, ir truputis Europos su baroku ir gotika. [...] Labai gražios valtys buvo Vilniuje, dryžuotos. [...] Mano horizonte buvo, tarkime, karaliaus Žygimanto Augusto gimnazija ir Tomo Žano bi­ blioteka. Tai gana uždaras ratas. Keletas lenkiškų gimnazijų ir žino­ jimas, kas jose vyksta. Kalbu apie vieną Vilnių, bet čia pat šalia buvo žydiškų gatvių Vilnius. [...] Universitete buvau nacionalistų, endekų priešininkas ir, kaip minėjau, bandžiau priešintis antisemitiniams išpuoliams. Net atsimenu, kaip kartą mane ir Putramentą (Putra- mentas tada jau buvo kitoje fazėje, o kažkada pradėjo kaip nacio­ nalistas) apsupo įšėlusių studentų nacionalistų su lazdomis būrys. [...] Jeigu atsirasdavo pinigų, su juo [Pranu Ancevičiumi], be abejo, eidavome į žydų rajoną. [...] Prieš karą žydų virtuvė Lenkijoje buvo 200 garsi. Šalta degtinė su žydiškais užkandžiais - tiesiog nuostabu!1

Impresinius bei vienaip ar kitaip dokumentuotus poeto pri­ siminimus daugeliu atvejų papildo reflektuojančios mintys, ku­ rios, regis, apibendrinamą, sumarinį pobūdį įgavo Dialoge apie Vilnių su Tomu Venclova. Siame 1979 m. žurnale Kultura paskelb­ tame tekste rišliai, logine kalba išsakomi asmeniniai reminiscen­ ciniai įspūdžiai bei istorinės kultūrologinės įžvalgos, brėžiama miesto vieta lenkų kultūroje, jo reikšmė visai LDK. Būdinga, kad Miłoszas čia nuolat akcentuoja tautinių santykių specifiką, viso regiono daugiakultūriškumą, šį fenomeną įvardydamas kaip tra­ dicijų tęstinumą ir ateities perspektyvą. Prisimenančioje poeto vaizduotėje jaunystės erdvės plečiamos iki virtualaus gyvenimo, eksplicitiškai argumentuojama viena iš pagrindinių jo vilnietiš- kos temos izotopijų - kaip galėjo būti, jei būčiau likęs čia gyventi. Autobiografiškumo ženklai, kultūrinė atributika (romantizmas, masonai, Stepono Batoro universitetas ir kt.) jam egzistuoja kaip individualių ego patirčių ir gyvenimo projekcijų laukas. „Vilniuje išgyvenau savo jaunatvės laikus, kada galvojau, jog mano gyve­ nimas susiklostys kažkaip įprastai, ir tik vėliau tame gyvenime viskas ėmė painiotis; tad Vilnius man išliko atskaitos tašku, kaip galimybė, normalumo galimybė.“1

t Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 227-232. 2 Czesław Miłosz, Tomas Venclova, Dialogo Wilnie, p. 3.

.Ś Eseistiniuose tekstuose Miloszas įkonkretina ir suasmenina miesto istoriją bei erdvę, užpildydamas ją konkrečiomis detalėmis. Antai knygoje Pradedant nuo mano gatvių (Zaczynając od moich ulic, 1985) keli pagrindiniai temų aspektai sugrupuoti į leidinio sky­ rius: „Vilniaus gatvių žodynas“ („Dykcjonariusz wileńskich ulic“), „Senieji avangardai“ („Stare awangardy“), „Portretai“ („Portre­ ty“), „Atsisveikinimai“ („Pożegnania“). Juose netgi palyginti sta­ tiški praeities paveikslai traktuojami kaip permanentiniai, esen- cialūs miesto atributai, kuriuos tarsi atgaivina paryškintos žymių kūrėjų (pvz., Teodoro Bujnickio) veiklos interpretacijos. Poetinės Vilniaus prisiminimų interpretacijos raiškų, leitmo- tyvinį pobūdį įgavo jau rinkinyje Užburtasis Gudo / Gustavėlis (Gu­ do zaczrowany, 1965), kuriame manifestuojamos pamatinės meni­ 201 nių šio toposo traktuočių linkmės. Esminę, kone imperatyvią, jo sampratą poeto kūrybinėje hierarchijoje nurodo programinis ei­ lėraštis „Niekad tavęs, mieste“ („Nigdy od ciebie, miasto“). Jame sutelktu pavidalu reiškiami motyvai-įsitikinimai apie tai, kad šio miesto neįmanoma niekada palikti, nes, bėgdamas per vis grei­ čiau besisukančią žemę, „buvau su juo visada“, nešinas drobiniu maišeliu knygų, žiopsantis į viršum Šventojo Jokūbo bažnyčios stūksančias (Šeškinės) kalvas, kur smulkutis žmogelis įsitvėręs plūgą, - nes niekas nesupranta kino teatrų Lux ir Hellios, Hal- perno ir Segamo iškabų, Šventojo Jurgio, vėliau - Mickevičiaus, pėsčiųjų alėjos (WW, p. 527). Litotės principu sukurtame eilėraštyje „Upės mažėja“ („Rze­ ki malėją“) poetinis subjektas į praeities vaizdinius žvelgia it pro apverstus žiūronus: miestai mažėja, „pirmąkart perplauktas milžiniškas ežeras / jeigu dabar prie jo stovėčiau būtų skutimosi dubenėliu“, „miškas palei Halinos kaimelį [vietovė prie Vilniaus - A. K.] man rodės pirmykštis, / Su dar neseniai nukauto lokio kva­ pu“ (WW, p. 528). Rinkinys Miestas be vardo Miloszo kūrybinėje biografijoje iš­ siskiria ne tik sutelkta monotemine sklaida, bet ir ryškiai išveda­ momis bei plėtojamomis paralelėmis: tarp Kalifornijos (dabarties realybės peizažų, Mirties slėnio - Death Valley) ir Lietuvos (praei­ ty nugrimzdusio sudvasinto peizažo); antra vertus, ir skirtimis - tarp deskripcinio-naracinio stiliaus ir ornamentuotų stilizacijų. Pasiremdamas momentiniais pojūčiais, asmeniniais išgyvenimais ir holistinę perspektyvą įgaunančiomis universalijomis, autorius rekonstruoja visuminį savo patirčių pasaulį. „Metoniminė Milo- szo vaizduotė“ (Fiutas) šičia leidžia sujungti, netgi sulydyti ganė­ tinai tolimus pradmenis, tiek emocinius, tiek retorinius („dauge­ lis eilėraščių šiame tome rašomi biblijinėmis eilėmis“1). Septynetą amžių turinčio negyvenamo indėnų miesto Tuzigooto gan dras­ tiškas gretinimas su poeto jaunystės miestu turi bendrą vardiklį (tertium comparationis) - netekties, praradimų būseną. Centriniame rinkinio kūrinyje, dvylikos dalių digresinėje po­ emoje tuo pačiu pavadinimu Miestas be vardo, kuriama sinkretiška kelių semantinių lygmenų vienovė. Atidžiai skaitant tekstą atsive- 202 ria pavienių faktografinių, kone empiriškų, monadų konotacijos, kurios yra projektuojamos į metafizinę-sakralinę suvokimo plo­ tmę. Kūrinyje, išaugusiame iš individualios kūrėjo misijos sampra­ tos bei savivokos impulsų, genetiškai mintančiame asmeniškais praeities įspūdžiais, brėžiamas ir punktyrinis universalios reflek­ sijos akiplotis („Kas pašlovins šį bevardį miestą?“ [...] Kodėl vien manim pasikliauja šis miestas beginklis? [...] Vis arčiau čion Pilies gatve - / nieko, debesis tik / virš Polonistų ratelio / Originaliosios kūrybos sekcijos. [...] Nesantis aštrus sūrus deginantis. / Toks yra Nekonsistencijos šventimas. [...] Šviesa universali ir nuolat besikei­ čianti. / Nes myliu ir šviesą, galbūt tiktai šviesą“ (WW, p. 554-558). Poemos pradžioje, jau pirmajame eilėraštyje, Miloszas tarsi įkontekstina tolesnes kūrinio plėtros gaires, pažymėtas nesančių bičiulių, pažįstamų figūromis, gatvių pavadinimais, realijomis, taip pat - istorinėmis vaizduojamos tikrovės atodangomis. Poe­ tas sukuria palimpsestinę laiko semantiką, pagrečiui, netgi vienu metu it fotografiniame popieriuje išryškindamas besimainan­ čius skirtinguose šimtmečiuose gyvenusių žmonių siluetus. Tokį sinchronizuojantį laiko montažą regime IV fragmente „Knygų tai bibliotekas...“, apie kurį pats poetas sako: ten kalbu ne tik apie save ir savo kolegas, „taip pat ir apie filomatus [...], čia yra kažko­ kia identifikacija su XIX amžiaus Vilniumi, yra parodytas kažkoks Vilniaus tęstinumas"2.

1 Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 146. 2 Ibid., p. 148. Poeto vizijoms būdingą trimatę laiko struktūrą, šiuo atveju rekonstruotiną pagal aiškias nuorodas (XIX amžiaus pradžia - tarpukario laikotarpis - rašymo metas, 1965 m.), atitinka kintan­ čios subjekto emocinės nuostatos, reiškiamos tai dalykiniu, tai nostalgiją spinduliuojančiu, tai mąsliu filosofiniu diskursu. Siek­ damas tokio daugiaskambio įspūdžio Miloszas pasitelkia įvairius stilizuotus estetinius kodus kaip tam tikrą miesto sinkretiškumo ekvivalentą: „‘Miestas be vardo’ pagreičiui kalba renesanso, kla­ sicizmo ir romantizmo kalba. Nesunku pastebėti, jog stilizacija susieja su tradicinių žanrų ypatybėmis.“1 Išgyvenimų daugiapras- miškumą bei semantinį sinkretizmą formuoja jau pats, ganėtinai įvairus ir platus, leksemų diapazonas: nuo tiesioginių buitinių įvardijimų, istorinių konstatavimų iki - daugiaprasmių metaforų, 203 intertekstinių aliuzijų ir potekstinių užuominų žaismo. Kūrinyje atmintis nėra išbūtinta, ji lokalizuojama konkrečio­ mis nuorodomis į metatekstinius reiškinius, realijas, kurias gali­ ma atpažinti. Konkretinamas ir lyrinio subjekto buvimas, jo vieta praeityje ir dabartyje:

Vieni jau mirę, kiti auksą plauna / arba prekiauja ginklais tolimose žemėse. [...] Koks dabar trimitas, susuktas iš tošies, / Paneriuose kels nesančiųjų atmintį, / Pėdsekių ir Valkatų, paleistos ložės bro­ lių? [...] Bibliotekoj po bokštu, puoštu ženklais Zodiako, / Kontri­ mas šypsodamas ėmė žiupsnį iš tabokinės, / nes nepaisant Meter- nicho, dar ne viskas prarasta.!...] Todėl raustant debesims menu aš žemą šviesą / kaip kraštuos beržo ir pušų trapiom apaugusių kerpėm, / vėlų rudenį, pašalus, kai paskutinės rudmėsės / pūva šilojuose, šunes vaikos aidą / ir kai sukas kuosos virš Bazilijonų. [...] Žmogiškas moteriškumas / suveltų plaukų, pražergtų kojų, / vaikų snargliukų, pieno prievilų, / smarvės, krūvelių, sušalusių į gruodą. (WW, p. 554-558)

Svarbią funkciją nusakant bevardžio miesto būtį atlieka iš­ kalbingos nuorodos į kūrinio rašymo aplinkybes, į dabartinę po­ eto jauseną:

Tą pavasarį dykumoj, [...] Mirties slėnyje galvojau apie plaukų suse­ gimo būdą. / Apie ranką, sukiojusią reflektorius per studentų balių

Aleksander Fiut, Moment wieczny, p. 255. / mieste, iš kurio joks balsas jau nebepasiekia. [...] Mirties slėny druska tviska išdžiūvusio ežero dugnas. [...] Mirties slėny danguje nei vanago, nei erelio. / Pildosi pagaliau čigonės pranašystės. [...] Ilgai žiūrėjau į veidrodėlį, vienas per tris šimtus mylių / ėjo žmogus: indėnas varės į kalną dviratį. (WW, p. 554-555)

„Tai yra labai ekstaziški eilėraščiai, kuriuose mėginama su­ jungti ir į kažkokį filosofinį matmenį pakelti labai asmeniškas patirtis“1, - apie Miestą be vardo sako autorius. Jau pačiu ciklo pavadinimu Miloszas tiesiogiai sugestijuoja, jog Vilnius jam nėra tradiciškai modeliuojamas atminties laukas, užpildomas topogra­ finiais istoriografiniais riboženkliais ir selektyviai parinktais, kad ir transformuotais, atvaizdais. Viršum realijų klodo, praturtinto 204 asmeniniais quasi prisiminimais, mezgamas ažūrinis filosofinis audinys, nuaustas iš atsikartojančių apmąstymų apie miestą ir jo žmonių lemtį, apie būties determinuotumą ir kitokio likimo galimybes. Lyrinis subjektas nuolat kelia klausimus, retorinius arba formuluojamus tiesiogiai, apie kūrybos prasmingumą ir apie jos galias apskritai kalbėti apie pasaulį, kadangi tos išvados arba įvardijimai yra tik vienatiniai, apibrėžti laike ir erdvėje. Paminėti asmenys, įvykiai, miesto atributai neturi apibrėžtų kontūrų, ku­ riuos būtų įmanoma aiškiai identifikuoti, tad nuolatos tvyro tam tikras nepasitenkinimas žodžių potencialu, abejonė dėl išraiškos turinio, o netgi - tyli rezignacija. Vilniaus perspektyva Miloszui yra tarytum kūrybinis iššū­ kis, tarytum atminties paieškos, kaip vėl atgaivinti meninius išteklius. Poeto kūrinių, susijusių su Vilniumi, ištarmės yra daž­ niausiai tik sugestijuojamos, pagrįstos konotacijomis net ir tada, kai vaizduojami iš pažiūros paprasti buitiniai reiškiniai. Plates­ nę, arba mažne neapčiuopiamą metafizinę prasmę, jie įgauna iškeliant kontekstines sąsajas su neužbaigtumo, neįmanomo išsipildymo sfera. Toks meninis efektas Mieste be vardo sukuria­ mas balansuojant ties transcendencijos riba, siekiant susaistyti tai, kas apčiuopiama, realu, ir tai, ko individas nesugeba suvokti, pažinti:

Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 15t. Neišreikšta, nepapasakota. / Kaip? [...] Kodėl jau vien manim pa­ sikliauja šis miestas beginklis / ir tyras kaip užmirštos genties ves­ tuvinis antkaklis? [...] Kuo užsitarnavau, kokiu blogiu savy, kokiu gailestingumu, / šitą auką? [...] Nebuvo čia anksčiau nei vėliau, visi dienos ir metų laikai / vienu metu traukias. [...] Petro ir Povilo an­ gelai nuleidžia sunkius vokus, šypsodami / virš vienuolės, kurios mintys neskaisčios. [...] Su tarnaitės kraitele ir maldaknyge gedinti Barbora grįžta į / Riomerių namą Bokšto gatvėn iš lietuviškų mišių pas/ Šventąjį Mikalojų. [...] Kaip tviska! Tai sniegas Trijų Kryžių kalne ir ant Bekešo / kalno, neištirpdys jo trumpaamžių žmonių alsavimas. // Su kokia didžiule žinia pasuku Arsenalo linkui, kai dar / kartą prieš akis stoja bergždžia pabaiga pasaulio? [...] Niekų vertas šitoks dovis, jei po ugnimis tolimų nakvynių / ne mažiau kartėlio paliko, daugiau tik. [...] Standžioje šviesoje judinu lūpas beveik pradžiugdamas, kad / nebesusideda geistas žodis. (WW, 205 p .558-561)

Jausdamas savo ribotas išraiškos galimybes, lyrinis subjek­ tas trokšta susiliesti su anapusine sfera, tikėdamasis gauti pagal­ bą ir orientyrus. Antra vertus, sakralines galias Miloszas traktuo­ ja ne kaip abstrakčias kūrybinių impulsų įtekmes, ne kaip būtiną sąlygą, kad galėtų kurti sudvasintą meną („laiptelių kūrimas iš abstrakcijų man greitai įkyri“). Jis metafizines jėgas tarsi suže- mina, regi jų veikimą konkrečioje, artimoje erdvėje: „Ateik Šven­ toji Dvasia, lankstydama (arba ir ne) žoles. [...] Tik žmogus esu, tad man reikia regimų ženklų. [...] Tad pažadink kur nors žemė­ je žmogų vieną / (ne mane, vis dėlto žinau padorumo ribas) / ir leisk, kad žvelgdamas į Jį Tavimi stebėtis galėčiau“ („Veni Crea­ tor“ - WW p. 563). Cikle Su trimitais ir citra (Na trąbach i na cytrze) intelektua­ linė refleksija ir vaizduotės polėkis dar labiau kreipiama savęsp, į kuriantįjį „ego“. Išorinė prisimenama tikrovė verčia nuolat tik­ rinti ir kvestionuoti vaizduotės išteklius ir dabartines emocines būsenas; poetas, sakytum, komponuoja naują sinkretinį pasaulį, sudarytą iš siekiamybių sulydyti dabartines ir vilnietiškas patir­ tis, suglausti jas į belaikiškumo tiglių: „Kreipiuosi į tave, mano sąmone, kai naktį tvankią ir pilną / žaibų lėktuvas leidžiasi Beau- tais arba Kalmazoo. [...] Vešlių paupių šlapios žolės atėmė mano laiką ir viską / pavertė į dabartį be pradžios ir be galo. [...] Nykstu architektūros spiralėse, kristalo linijose, nešamų / per miškus in­ strumentų skambėjime“ (WW, p. 566). Poetinio regėjimo akiplotyje - reiškiniai, kurie, kažkada įsi- gręžę į žmogaus sąmonę, išlieka joje visą laiką, gal vien tik nujau­ čiami ir prabylantys ypatingomis susikaupimo akimirkomis. Pa­ našiai praeitis modeliuojama „Kilmėje“ („Rodowód“), eilėraštyje, skirtame garsiam lenkų dailininkui Janui Lebensteinui. Poetas šiuo atveju iškelia dvasinę giminystę, suponuotą kartais neįsisą­ moninto, nereflektuoto, bet intuityviai pajausto kultūrinio pavel­ do, kuris sąlygoja specifinę pasaulėjautą ir neartikuliuotas vertybi­ nes preferencijas. Kūrinyje tokiais determinuojančiais, skirtingus žmones jungiančiais pradmenimis yra architektūros stilius, ba- 206 rokas - „pagrindinis, dominuojantis Vilniaus elementas“1. Žmo­ nės, užaugę barokiniuose miestuose, turi daug bendra: būdami paaugliai jie žaidė kamuoliu po puošniais portikais, nesidomėjo bažnyčių, rūmų istorija, o suaugę jie „mėgsta susivijusias linijas, priešybių spirales“, regi moteris „gausiai drapiruotomis liepsno­ jančiomis sukniomis, / Kad taip suteiktų spindesį skeletų šokiui“ (WW, p. 958). Miloszo at/sukurtas miestas turi gana aiškias vertybines ko­ notacijas, kurių kryptis nurodo net spalvinis anturažas: „O baltas, baltas, baltas. Baltas miestas, per kurį neša duoną ir daržoves / moterys, gimusios po mano grįžtančių zodiakų ženklais. [...] Di­ delė mano rauda, nes galvojau, jog neviltis gali išlikti ir kad gali / išlikti meilė. // Baltame mieste, kuris nereikalauja, nežino, neva­ dina, o buvo / ir bus“ (eil. „Baltumas“ - „Biel“, WW, p. 582).3 Pagrindinės Vilniaus vaizdavimo dimensijos susiformavo ir sugestyviai pasireiškė Miloszo kūriniuose, parašytuose jam gy­ venant Jungtinėse Valstijose, maždaug septintame-aštuntame dešimtmečiais. Žinoma, jos nubuvo tolygios, mintančios vien prisiminimų sužadintomis refleksijomis ir poeto siekiu šiame pa­ saulyje apibrėžti savas erdves bei apmąstyti per kelis dešimtme­ čius susikristalizavusias patirtis. Mąslius ar emocingus atsigręži­ mus į neištrinamus jaunystės įspūdžius (tarpukario laikotarpis

Maištingas Czesławo Miloszo autoportretas, p. 227. Czcsbw Miłosz, Poezje, Warszawa: Czytelnik, 1988, p. 332-333. rašytojui visada išliko neišsenkamu kūrybinių paskatų žemynu) papildydavo nuorodos į sąlyčius su pasaulio kultūra, menu, fi­ losofija. Dažnos intertekstinės nuorodos į Bibliją, mitologiją, apeliacijos į Blaise’ą Pascal}, Simone’ą Weil, Emmanuel} Swe- denborgą, Williamą Blake’ą, į kitus korifėjus, pagaliau - inten­ syvus darbas Berklio universitete, straipsniai ir studijos liudija, kad Miloszas tuo periodu išgyveno itin intensyvų intelektualinį pakilimą. Vilnietiškos reminiscencijos šitaip tarytum patenka į aukštos minties įtampos lauką, persisunkia amžinų, visuotinių klausimų dvasia. Eilėraštyje „Salemo mieste“ („W mieście Salem“) formuluoja­ ma vėliau ne sykį atsikartosianti paradigma, kurios leitmotyvas - (prisiminimų) realybės sąlyčiai su anapusine sfera. Itin sugesty­ 207 viai skamba alternatyvus palyginimas „Leta arba Vilija [Neris]“: vienos iš penkių Hado upių (pavadinimas „Leta“ graikų kalba reiškia „užmarštis“) galima transformacija į poetui labai svarbų Vilniaus ir jo jaunystės simbolį (arba atvirkščiai, Neries virsmas Leta) sugestijuoja platų prasmingų konotacijų lauką. Jame foku­ suojami kertiniai asmenybės būties metmenys. Kažkada lyriniam subjektui krito (likimo?) „nuosprendis“ prarasti viską, ką jis turė­ jo, ir dabar jis galįs sugrįžti į praeitį tik sapnuose arba po mirties. Tačiau greta driekiasi ir grynai asmeninių netekčių, prarastos meilės punktyras, - tai galima identifikuoti pagal gatvių pavadi­ nimus ir žinant kai kuriuos Miloszo gyvenimo faktus. Kadaise at­ sisakius meilės ar jos netekus, jaučiama kaltė ir nuodėmė, tačiau aplanko ir tiesos-letargo būsena („Laikas susitaikyti su nuodėme, / Laikas save regėti tamsioje tiesos veidrodyje"). Miestas tampa dramatišku vidinės savasties ekvivalentu:

Atsitraukęs į savo vidų / Einu prie Žaliojo Tilto Vilniuje. [...] Anks­ ti tas nuosprendis man teko, / Kad vis sugrįžčiau sapnų šalyje / Į Uosto ir Pylimo gatvių sankryžą. [...] Tarp sakingų laužų dūmų / Tekėjo Leta arba Vilija" („Do swego środka wycofany / Na most Zielony idę w Wilnie. [...] Wcześnie ten wyrok zapadł na mnie, / Żebym powracał w państwie cieniów / Na róg Portowej i Zawal- nej. // Między dymami smolnych ognisk / Płynęła Leta albo Wilia. (WW, p. 819) Kaip galimybė pergalėti praeinantį laiką ir žmogaus trapu­ mą čia iškyla „amžino“, nesamo (gal ir buvusio?) miesto utopinė vizija. 1969 m. sukurtame „Laiške“ („List“), skirtame indų filosofui ir rašytojui Rajai Rao, po ilgalaikių pašnekesių su šiuo mąstytoju poetas svarsto asmeninio pasirinkimo ir egzistencinio būtinumo dilemą. Ar aš esu ten, kur turėjau būti? Kur mano namai? Kur ti­ kroji būtis? Jo siekimas - statyti „miestus, kurie tvertų amžinai, („wiecznotrwałe grody“), / kur nepatirtų niekas tuštybių tušty­ bės“. Nuolat keliamus tokio pobūdžio klausimus bei kamuojančią nerimastį dėl ateities jis vadina „liga“, buvimu „ties šizofrenijos riba“ ir išpažįsta: „Ilgus metus nesitaiksčiau / su vieta, kurioje 208 atsidurdavau. / Man rodės, turėčiau būti / Kažkur kitur. // Mies­ tui, medžiams, žmonių balsams / stigo bruožo vardu esimas. [...] Kažkur kitur miestas tikrai tikras, / pilnas medžių tikrų ir balsų, / pilnas meilės tikros ir draugystės“ (WW, p. 559). Tas vizijose iškylantis „tikrasis“ („prawdziwy“) ir laiko sū­ kuriuose nepradingstantis gyvenimas, jo paieškos poeto mintis kreipia link dažnėjančių klausimų: kur būčiau buvęs laiminges­ nis? kuris būties statusas man labiau būtų tikęs? Miestas, kurį Miłoszas traktuoja kaip kažkokį harmoningą bendruomeninio ir asmeninio gyvenimo visetą, drauge tampa savotišku pars pro toto - nuolatinių apmąstymų apie savo privatų likimą reprezen­ tacine erdve. Dabartinė esatis lyriniam subjektui nėra stojiškas, bent laikiną pasitenkinimą keliantis būvis, kadangi ji vis projek­ tuojama į kažkada pajaustą kitokios, labiau autentiškos, egzis­ tencijos galimybę: „pagaliau išmokau išarti: čia mano namai, / čia priešais įkaitintą okeano saulėlydžių anglį. [...] Deja, tai manęs neišgydė / nuo kaltės ir gėdos jausmo. / Gėdos, jog netapau tuo, / kuo turėjau tapti“ (WW, p. 600-601). Kur saulė pateka ir kur nusileidžia - rinkinys, išleistas praėjus penkeriems metams po Miesto be vardo, taip pat yra persmelktas autorefleksinių įstangų. Poemos pavadinime, mišparuose gieda­ mos Biblijos psalmės parafrazėje, yra užkoduotas sakralinio, tarsi užbaigto, bet iš tikrųjų nesibaigiančio, ciklais atsikartojančio lai­ ko pojūtis. Tarp rytmečio, saulės tekėjimo ir saulėlydžio - tam­ sa, kurioje glūdi neartikuliuota patirtis, kurią reikia dekoduoti, įvardyti konkrečiais vaizdais. „Miestai sugrįžta tamsoj tamsoj“ („ciemno ciemno wracają miasta"; WW, p.632), - skamba choralinė giesmė, kūrinyje įkūnijanti aukštesnių, likiminių jėgų balsą, pa­ brėžianti individo laikinumą. ' Tą egzistencinį būties trapumą penktoje poemos dalyje „Maža pauzė“ („Mała pauza“) ypač sugestyviai atliepia vis atsikartojanti mintis: „Gyvenimas neįmanomas, bet buvo pakeliamas. / Kieno gyvenimas? Mano, o ką tai reiškia?“ („Życie niemożliwe, ale było znoszone. / Czyje życie? Moje, aco to znaczy?“ - WW, p. 666). Šiąkon- ceptualią tezę, byloj ančią apie neįmanomo gyvenimo sampratą ir jo ištvėrimą, autorius tiesiogiai sieja su Weil filosofinėmis idėjomis1. Lyrinio subjekto vaizduotėje iškyla regėjimų nuotrupos, ku­ rios žadina virtualiąsias būtis. Kūrinyje formuojama galimo gyve­ 209 nimo plotmė: „Ir būčiau buvęs, kuo niekada nebuvau. [...] Jeigu ankstyva meilė būtų buvusi išsipildžiusi. / Jeigu laimingas būčiau ėjęs Uosto gatve“ („I byłbym był, kim nigdy nie byłem. [...] Gdyby wczesne kochanie spełniło się było. / Gdybym szedł szczęśliwy ulicą Portową“ (WW, p. 666). Autoriaus alter ego įkūnija „prakilnus klajoklis“ („dostojny wędrowiec“), kuris atkeliauja iš „kosminės būties“, nors aiškiai sako: „mano sostinė slėnyje tarp miškingų kalvų, / Su gynybiniu bokštu tarp dviejų upių, / Garsėjanti savo puošniomis šventovėmis: / Bažnyčiomis, cerkvėmis, sinagogo­ mis, mečetėmis. / Mūsų krašte buvo auginami rugiai ir linai, tai pat plukdomi medžiai“ (WW, p. 667). „Vilnius man liko kaip atskaitos taškas, kaip galimybė, kaip normalios būties galimybė“1, - sakė poetas. Anot jo, Vilnius čia vaizduojamas šiek tiek mitologizuotas, sufantastintas, o jis pats esąs tarsi „atvykėlis iš kažkokių erdvių, kažkokio laiko, it mate­ rializuota dvasia, kurios klausiama apie jo vietoves“, ir priduria: „kada manęs klausinėja apie mano gimtąjį miestą ar gimtą kraštą, tada tikrai jaučiuosi taip, kad atvykstu iš kitos planetos, iš kito laiko ir epochos.“3

»Juk išleidau Simone'os Weil antologiją. Jinai keletą kartų kalba apie gyvenimo ne­ galimumą, apie tai, kad žmogaus gyvenimas yra neįmanomas, nors žmogus kažkaip šitai ištveria." - sako poetas. Žr.: Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 170. Czeslaw Milosz. Tomas Venclova. Dialog o Vilnie, p. 3. Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), op. cit., p. 170. Poema Kur saulė pateka... baigiasi įspūdingais VII dalies „Var­ pai žiemą“ („Dzwony w zimie“) vaizdais, sukomponuotais kaip regėjimai, kilusieji iš fikcinės-virtualios sferos ir realybės sandū­ rų. Kūrinio diskursas, kuriame mezgama netgi tam tikra epinė fabula, remiasi laiko kontempliacija, tiksliau - kelių laiko plotmių paralelėmis ir sąsagomis. Vilniaus vaizdus Miloszas projektuoja į permanentinę amžinybę, „laiką, kuris mirtingiems it vanduo srūva“, gramzdindamas bei retsykiais iškeldamas ilgesnius (šiuo atveju - miesto) ir trumpučius (individo) būvius. Kūrinys, nuaus­ tas iš fragmentiškų užuominų, tiesioginių vaizdų ir mąslių digre­ sijų, išrodo nelyginant daugiabalsis ir daugiaprasmis giedojimas, kur kiekvienas balsas atlieka jam priskirtą svarbią partiją.

210 Lyrinį „aš“, jojantį per Transilvaniją, naktį sapne aplanko Dievo malonės susilaukęs nusidėjėlis, kuris jam kalba apie beri­ bį Visagalio gailestingumą ir laiko beribiškumą; šie pojūčiai su hipnotizuojančia įtaiga perteikiami ir klajokliui: „Po dangumi žvaigždėtu apstulbęs nubudau, / Pagalbos susilaukęs netikėtos, / Nustūmęs rūpestį dėl mūsų varganos būties jutau, / Kaip srūva iš akių man ašaros saulėtos“ (WW, p. 677). Bet iš tikro tos kelionės nebuvo, nors ji ir galėjo įvykti („tai tik stilistinis pratimas. / Baigtinis būtasis laikas / Nebaigtinių kraštų“); toliau poetas „persikelia“ į buvusią realybę ir sako: „ta­ čiau tai, ką dabar papasakosiu, nebus pramanyta.“ Atskiruose šios naracijos sanduose, išdėstytuose koliažo principu, į priekį iškelia­ mas tai vienas, tai kitas kūrinio subjektas, atliekantis veikiančio personažo, dalyvio, stebėtojo, reflektuojančio mąstytojo bei visa­ galio metafizinio lėmėjo vaidmenis:

Gatvelė, kone prieš pat universitetą / Iš tikrųjų vadinosi taip: Lite­ ratų skersgatvis. / Ant kampo knygynas. [...] Ir savininkai panašūs: blyškios barzdos, / Ilgi chalatai, paraudę akių vokai. / Nepasikeitė nuo to laiko, kai pro čia važiavo Napoleonas. / Niekas nepasikeitė šičia. Akmenų privilegija? [...] Visada jie yra, nes taip mėgsta. Už antro knygyno / Pasukama išilgai mūro ir praeinama pro namą, / Kuriame poetas, garsus mūsų mieste, / Rašė apysaką apie ku­ nigaikštienę, vardu Gražina. / [...] Po skliautais j dešinę / Dažais kvepiantys laiptai, ir ten gyvenu. [...] Atrodytų, nėra priežasties, / Jeigu jau išvykau žymiai toliau / Negu kokiu nors keliu per kal­ nus ir girias. /Kad šičia prisiminčiau aną kambarį. / Priklausau vis dėlto tiems, kurie tiki apokatastaze. / Žodis šis nurodo atvirkštinį vyksmą, / Kitokį nei tas, kuris sustingo katastazėje, / Ir sutinka­ mas Apaštalų Aktuose, 3, 21. // Jis reiškia: sugrąžinimą. Taip ti­ kėjo šventasis Grigalius Nysietis, / Jahannesas Scotus Eriugena, Ruysbroeckas ir Williams Blake. // Taigi kiekvienas daiktas man turi dvigubą esatį. / Ir laike, ir tada, kai laiko jau nebebus. /Vėlgi vienas rytas. Žnaibo aštrus speigas. [...] O tada varpai. Šventojo Jono, / Bernardinų, Šventojo Kazimiero, / Katedroje, Misionie­ riuose, / Šventojo Jurgio, Domininkonų, / Šventojo Mikalojaus, šventojo Jokūbo. / Daug varpų. Tarsi rankos, trūkčiodamos virves, / Iškilmingą statinį virš miesto kurtų. // Kad Alžbieta, apsisiautusi skara, į rytines mišias eitų. / Turbūt ilgai galvojau apie Alžbietos gyvenimą. [...] Kai choro meisteris, aukotojas, levitas, / Lipdamas ant laiptų, gieda: Introibo ad altare Dei, / Ad Deum qui laetificat iuventutem meam. / Prie Dievo, kurs linksmina mano jaunystę. // 211 Mano jaunystė. V Mano jaunystė. / Kaip ilgai per apeigas /Siūbuoju smilkalu ir kyla šių mano / Žodžių dūmai. [...] Kaip ilgai sklinda mano balsas su prašymu: / Memento etiam, Domine, famulorum, famlarumque tuarum / Qui nos praecesserunt. / Kurie pirma mūsų nuėjo.1 [...] Su manimi, nelinkusi atleisti, ta pati sąmonė. // Gal tik nuostaba mane išgelbės. [...] Teisiamas buvau už neviltį, nes nega­ lėjau to suprasti. (WW, p. 678-682)

Paslaptingos metafizinės bangos, sūpuojančios Miloszo miestą, kaip matome, tarsi suvirpinamos gaudžiančių varpų: jos išplukdo prisiminimų šešėlius apie knygynėlius, rūkuose tirps­ tančias figūras, bažnyčių siluetus, o drauge su jais - rezonuojan­ čius emocingus lyrinio subjekto išgyvenimus. Tačiau urbanistinis peizažas - tai ne tik efemeriškos refleksijos, jis prisodrintas gy­ vasties, konkretybių, vingrių architektūros detalių, kitaip sakant, kūniškumo. „Nors Vilniaus architektūra įvairių stilių, jai vis dėlto bū­ dinga vieninga vienovė. Tai pripažins kiekvienas, kuri matė šio miesto renesanso ar baroko laikų pastatus, išsisklaidžiusius idi­ liškame gamtovaizdyje - tarp žaliuojančių kalvų, parkų, ant upių krantų.“3 Miloszo kūriniuose jo jaunystės miestas nėra statiškas, sustingęs miniatiūrose, o kupinas gamtos ir žmonių vitališkumo.

Paskutinieji du sakiniai originale parašyti lietuviškai. Originale - lietuviškai.

3 .Tomas Venclova apie Vilniaus spalvas", Lietuvos aidas, 1998 08 15, Nr. 160, p. 27. Jo eilėraštyje „Bernardinų sodas (1928)“ - („Bernardynka (1928“) aprašyta viena žinomiausių Vilniaus erdvių, kur vizualinių ženklų panoramoje (su Trijų kryžių, Bekešo kalnais, čiurlenančia Vilnia, link Bokšto vedančia ūksminga alėja) įkomponuoti suoleliai, prie kurių glamonėdavosi studentai („Kiek sėdmenų jie pažino, kiek krūtų formų“... - „Ile pośladków znały te ławki, ile dotykań / Ile kształtów piersi“...). Tie praeityje nuskendę vaizdiniai reflektuo­ jami, nes turi būti prikelti, atvėrus dabartinę subjekto jauseną, - tai melancholiškas mąstymas apie materialų būvį praradusius jaunuolius, apie save it vorelį, kuris mezga gijas iš regėjimų ir sklendžia ant tos gijos viršum miesto. „Kodėl man reikia tų deta­ lių, - klausia poetas, - ar dėl to, kad esu vienintelis, / Kuris sugeba

212 sodą žodžiu paversti ?“ (WW, p. 956) Kurdamas savo poetinį pasaulį iš heterogeninių ekvivalen­ tų, poetas sakytum siekia suteikti žodžiams realią būtį, paversti vizijas tikrove, asmeninius įspūdžius sulydyti su objektyvistine deskripcija. Zajasas teigia, jog visos „Miłoszo antinomijos (ats­ kira - bendra; daiktas - žodis; realu - nerealu) kyla iš pamatinės opozicijos: pasaulis - kalba“1. Su šia apibendrinančia išvada, ga­ liojančia turbūt visiems poetams, galima būtų sutikti, tik su išly­ ga, jog šiuo atveju menines nuostatas sąlygoja dar ir individualūs siekiniai iš skirtybių sukurti kažkokią subendravardiklintą sferą. Miłoszas poezijoje apie Vilnių nori elgtis ir kaip visagalis demiur­ gas, ir kaip to demiurgo sukurto pasaulio dalis. Poetas negali būti indiferentiškas miesto atžvilgiu, kadan­ gi jo asmenybės gelmėse glūdi su jaunystės potyriais susijusios aksiologinės preferencijos, požiūrio į aplinką, pasaulėjautos do­ minantės. Jos lemia individo, kaip asmenybės, esencialius bruo­ žus ir didele dalimi - pačią egzistenciją. Tai Miłoszui kelia vidi­ nį nerimą, pasireiškiantį savotišku protestu-pasipriešinimu: jis jaučiasi esąs miesto (aišku, istorinio) narys, gavęs įpareigojančią tradicijų naštą, bet kartu - ir turtingą inspiruojantį paveldą; tai ir palaiminga dovana, ir imperatyvus priesakas. Iš čia kyla arbi- trali poetinė nuostata, išsakyta atvira deklaracija, reziumuojančiu teiginiu: „Jeigu esu atsakingas / Tai ne už viską“ („Jeżeli jestem

1 Krzysztof Zajas, op. cit., p. 23. odpowiedzialny / To nie za wszystko“ (ciklas Virš miestų - Nad miastami - WW, p. 661). Miesto gyvenime, kasdienybėje ir istori­ joje, pulsavo ne vien teigiami, emocinga nostalgija ar refleksijo­ mis atsiliepiantys tvinksniai. Įvairūs miesto socialiniai-politiniai aspektai, valdžios vykdoma politika tarpukario laikotarpiu išsa­ miai nušviesta jo dokumentiniame veikale Išvyka į dvidešimtmetį {Wyprawa w dwudziestolecie, 1999). Remdamasis gausia archyvi­ ne medžiaga, autentiškais memuaristų įspūdžiais, autorius čia atkuria nevienareikšmę konkretaus sociumo būsenų atmosferą, trintis tarp atskirų jo grupių, tautinius, religinius nesutarimus ir valdančiojo sluoksnio arogantiškumą. Prieštaringas ar nemalonias Vilniaus būties apraiškas, tar­ kim lenkų nacionalistų siautėjimą, Miloszas savo poezijoje dažnai 213 regi pro konkrečių asmeninių patirčių prizmę, fokusuoja žvilgsnį į vienokias ar kitokias situacijas, asmenis, topografijos elementus bei nutikimus. Retsykiais, kaip eilėraštyje „Vilniuje žydi alyvos...“ („W Wilnie kwitną bzy“...), įvykiai pateikiami kone informuojan­ čio reporterio stiliumi: sausoka kalba aprašomi tikrovės fragmen­ tai, kalbama apie realius asmenis:

Teisminės medicinos fakultetas, suolai amfiteatrinėje prozektoriu­ mo / auditorijoje, Draugas, Leszekas Raabe ir Miloszas paryčiais grįžta / iš naktinio baliuko. // Universitete siautėja Didžialenkų jaunimas, kuris / reikalauja, kad būtų skrosti vežami ir žydų la­ vonai, / o ne tik, kaip lig šiol, tiktai krikščionių. // Universiteto bendrabutį Tauro kalno papėdėje apsiaučia policija, / ir studentai čaižo ją vandeniu iš hidranto (Amfiteatralne ławy w sali prosekto­ rium Zakłdu Medycyny Sądowej, Draugas / Leszek Raabe i Miłosz wracają o świcie z nocnej popijawy. // Na Uniwersytecie burdy Młodzieży Wszechpolskiej, która domaga się żeby / dostarczano do sekcji również trupy żydowskie, a nie jak dotychczas tylko / chrześ­ cijańskie. // Policja oblega Dom Akademicki przy Bouffałowej Górze i studenci oblewają ją / z góry wodą z hydrantu; WW, p. 1308).'

Plg.: .Trisdešimt trečiais metais įvyko didžiulės riaušės dėl lavonų prozektoriume. Vadinamasis 'tautinis’ jaunimas didžiajai atakai pasinaudojo pretekstu, kad į pro­ zektoriumą daugiausia pristatomi nežydų lavonai. Kur teisybė? Taigi protestuota ne tik prieš tai, kad didelį medicinos studentų procentą sudaro žydai, iš tikrųjų reikėtų (vesti numerus nulius, bet dar ir prieš tai, kad tie žydai pjausto krikščionių lavonus" - Maištingas Czesławo Miloszo autoportretas, p. 207. Išgyventų situacijų autentiškumą autorius dažnai paliudija ki­ tuose, nefigūratyviniu diskursu pateiktuose tekstuose, todėl mies­ to atvaizdai neabejotinai turi mimetiškumo požymių. Apskritai tarp atmintyje užfiksuotų quasi realistinių Vilniaus būvio fragmen­ tų ir vizijose generuojamų kitokio ontologinio statuso (sapniškų, virtualių, metafizinių) objektų nėra ryškesnės takoskyros.

Betgi taip, atsimenu Romėnų namo kiemą, / kur savo būstinę turė­ jo „Uoliojo lietuvio“ ložė. / Ir būdamas jau senas stovėjau savojo uni­ versiteto / kiemelyje po arkomis, priešais įėjimą į / Šventojo Jono bažnyčią. // Tokia tolybė, bet galėčiau išgirsti, kaip vežikas pliaukši / botagu, ir iš / Tuhanovičių visu būriu privažiuojame prie / Chrep- tavičių Ščiorsų dvaro priebučio. // Kad galėtume didžiausioje Lietu­ 214 vos bibliotekoje skaityti / knygas su puošniu kosminio žmogaus at­ vaizdu“ („Betgi taip, atsimenu“ - „Ależ tak, pamiętam“, Щ p. 1263)

Rinkinyje Tai paskelbtas filigraniškas eilėraštis „Po“, kurį autorius parašė, kaip pažymėta prieraše, 1999 m. „prie Neries“ („Nad Wilią“). Jame perteikiamos nuo civilizacijos, apnašų („pa­ žiūrų“, „įsitikinimų“, „tikėjimų“ „nuomonių“, „aksiomų“, „princi­ pų“) pabėgusios ir apsinuoginusios sąmonės reakcijos: individas iki juostos stovi žolėje, kontempliuoja nuolatos, toliau „per ąžuo­ lų ir pušų miškų“ tekančios upės vaizdą, regi debesis („kaip visada šiuose kraštuose daug debesų“). Tačiau net toks efemeriškas atsi­ ribojimas ir panirimas „civilizacijos pakrašty“ nėra visa apiman­ tis. Nes ta nirvaniška būsena nebūtų patenkinta jėzuitų „įkurta akademija“, kurioje kadaise mokėsi poetinis „aš“. Po daugelio metų Nobelio premijos laureatas, grįžęs į savo mokslo ir kūrybinio kelio pradžios miestą, parašė įspūdingą eilė­ raštį „Jaunatvės miestas“ („Miasto młodości“). Šiame kūrinyje ref­ leksijos apie praeitį, kurią išsaugojo atmintis, susipina su dabarties įspūdžiais, pakylėtais iki filosofinių apmąstymų apie negailestingą Jo Didenybės Laiko bėgsmą. Aiškus autobiografinis fonas sutei­ kia eilėraščiui konkretumo (visas kūrinių ciklas pavadintas Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų), bet, antra vertus, paraleliai plėtoja­ ma metafizinė išgyvenimų linija: autorius-lyrinis subjektas mato aplinką, gatves ir namus kažkada prieš karą čia gyvenusių žmonių, pažįstamų ir artimųjų, akimis, jaučia jų esybę kaip savo paties dalį. Toks asmenybės susidvejinimas nėra kokia nors šizofreniška būse­ na, bet dvasinės įtampos ir sukrėtimų rezultatas. Kartu taiyra ir pri­ silietimas prie mirties, prie transcendentinės kitos būties, o plačiau žiūrint, taip pat - archetipo prasmę turintis reinkarnacijos aktas. Miloszui svetimas sentimentalus liūdesys ar koks nors gai­ lestis, kad negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. Todėl eilėraš­ tyje vyrauja ne jausmingų, emocingų nuotaikų išraiška, o ramus konstatuojantis diskursas, kuris liudija orų, stoicizmo kupiną požiūrį į neišvengiamą likimą. Vis dėlto jau pirmosios eilutės, ne­ žiūrint į jų išorinį paprastumą ir panašumą į šaltas tezes, slepia gilius išgyvenimus žmogaus, kuris gyvenime daug patyrė ir daug ką apmąstė. Tarsi prieita prie išvados, kad mirties-gyvenimo am- bivalentiškumas' yra esminė žmogaus egzistencijos ypatybė. To­ 215 lesnė eilėraščio eiga yra panaši į pradinių išvadų-teiginių pagrin­ dimą, argumetacijos seką: „Būtų gražiau negyventi. Gyventi nėra gražu, / Sako tasai, kurs grįžo po didelės daugybės metų / J savo jaunystės miestą. Nebuvo jau nieko / Iš tų, kurie kadaise vaikščio­ jo tom gatvėm, / Ir dabar jiems beliko vien tik jo akys. [...] Kūne dabar sroveno / Jų kraujas, arterijos siurbė jiems skirtą deguonį“ („Przystojniej byłoby nie żyć. A żyć nie jest przystojnie, / Powiada ten, kto wrócił po bardzo wielu latach / Do miasta swojej młodoś­ ci. Nie było nikogo / Z tych, którzy chodzili tymi ulicami, / 1 teraz nic nie mieli oprócz jego oczu. [...] W ciele teraz biegła / Ich krew, jego arterie żywiły ich tlenem“; WW, p. 1062). Viename iš paskutinių poezijos rinkinių Tai poetas vėl sugrįž­ ta prie šios temos. Eilėraštyje „Mieste“ autorius Miłoszas tiesiogine nuosaka, dabartinio ir būtojo laiko formomis, aprašo, kaip gyve­ na dabar, jei nebūtų jo „vėjai išpūtę už jūrų ir vandenynų“. Iš ly­ rinio „aš" perspektyvos konstruojama virtuali būtis: susituokęs Švento Jurgio bažnyčioje, apkrikštijo vaikus („kiekvieną sekma­ dienį [per mišias] sėdėjau nusipelniusių suole. / Nešiojau togą ir auksinę grandinę, bendrapiliečių dovaną, / Senėjau, žinodamas, kad mano anūkai liks miestui ištikimi"). Tačiau tokia galimo gyve­ nimo paralelė jau yra neįmanoma, ir kūrinio pabaigoje Miłoszas atsisveikina su Vilniumi: „Sudie, prarastas likime. / Sudie, mano skausmo mieste. Sudie visi, sudie“ („Żegnaj, miasto mego bólu. Żegnajcie, żegnajcie“; WW, p. 1149). Tačiau realus atsisveikinimas galėjo ir neįvykti: su sau būdin­ gu grakščiu humoru poetas brėžia ir tokios virtualybės kontūrą. Straipsnyje „Po diktatūros“, parašytame 2003 m. (tai jura jau gyve­ nimo saulėlydyje), svarsto, koks būtų laukęs jo likimas ir kaip ru- tuliotųsi lenkų literatūra, jeigu istorija būtų nuvingiavusi kitokiu keliu. Futurologinė rašytojo vizija, nors, aišku, fantastinė, bet su galimai tikroviškai veikiančiu asmeniu, pačiu rašytoju: „literatūra [tokiu atveju] būtų skirstoma į Varšuvos, Vilniaus, Krokuvos ir Zakopanės. Czesławas Miłoszas užsisklęstų Vilniuje, o tiksliau - jo bibliotekose. To rezultatas būtų - keistas romanas, kurio veiks­ mas plėtojamas XVIII amžiaus pabaigos Lietuvoje, o personažai, priklausantys vadinamosioms masonų ložėms, tarp jų ir grafas 216 Cagliostro, keliautų po visą tuometinę Europą, visur surasdami giminingų ryšių broliškose ložėse“1.

Tėvynės ieškojimas gimtojoje Europoje

„Beveik visos mano kelionės sapne turi savo pradinį modelį vie­ noje tikroje [kelionėje]: brička iš Raudonės prie Vilniaus-Jašiūnų trakto į Turgelių jomarką. Smėlėtas, su provėžomis kelias, nuola­ tos tai žemyn, tai į kalną, saulės nušviestos ražienos ant kalvų, čia ir ten giraitė, tai vėl alksnynai prie upokšnių, namiūkščiai, trobos, šulinių svirtys.“1 Čia vaizduojamas Lietuvos peizažo kontūras dėl kelių ypatu­ mų yra apskritai būdingas Miloszui. Rašytojas pirmiausia iškelia tam tikrą apibendrintą suasmenintą situaciją, nurodo pakanka­ mai tikslias vyksmo koordinates, pabrėžia dar Mickevičiaus iškel­ tą, o jo paties Nobelio paskaitos metu pabrėžtą principą („matau ir aprašau“ - „widzę i opisuję“), tačiau visą šį paveikslą projektuo­ ja ir į sapno, tikrovės ir nevalingų vizijų, plotmę. Panašius kūry­ binius modelius poetas dažnai varijuoja savo poezijoje, taip pat įsos slėnyje, kur konkrečius, iš atminties išplukdytus vaizdus jis papildo platesniais kontekstiniais komentarais ir nuspalvina savo

Czeslaw Milosz, „Po dyktaturze", Dekada Literacka, Nr. 1/2, 2003, Kraków, p. 18. Czeslaw Milosz, Nieobjęta Ziemia, Wroclaw: Wydawnictwo Dolnośląskie, 1996, p. 47. emocijomis. Antra vertus, daugiaplanė dėstymo struktūra ir besi- kaitaliojantys požiūrio rakursai ryškėja ir eseistikos knygose, kaip pavyzdžiui, Pavergtas protas, Gimtoji Europa, Ulro žemė, taip pat veikaluose, kur pinasi grožiniai ir dalykiniai diskursai (Neaprėpia­ ma žemė, Metafizinė pauzė, Pakelės šunytis, Medžiotojo metai ir kt.). Daug įdomios medžiagos apie šio skirsnio pavadinime iškeltas temas, Tėvynė ir Europa, taip pat apie daugiakrypčius jų rutulio- jimus telkiasi gausiuose pokalbių su Miłoszu tekstuose, laiškuose, prisiminimuose apie jį bei interviu1. Skaitant jo veikalus, ypač tuos, kurie orientuoti į istoriosofi­ nius tėvynės ir pasaulio santykių apmąstymus, dažnai kyla paieš­ kų, minties kelionės įspūdis. Pasirinkęs temos („medžiagos“) as­ pektą ir suformulavęs pradines savo prielaidas, autorius vėliau jį 217 tarsi apžiūri iš įvairių pusių, pateikia platesnių refleksijų, nurodo galimas (bet neperšamas!) išvadas ir konkliuzijas. Tokia dėstymo maniera primena prieš adresato akis besitęsiantį procesą, savotiš­ ką tapsmą, vis turtinamą ir aktualizuojamą naujų minčių intakų. Tėvynės sampratą Miloszas ugdo, kristalizuoja iš kuo įvairiausių, platesnių ir siauresnių fragmentų, atidžiai apmąstydamas reiš­ kinius, kurie gula, susiklosto į pamatinius šio koncepto polius. Pakankamai patikimos poeto koncepcijų apie individą, tėvynę, pasaulį atramos - Adomas Mickevičius ir Oskaras Milašius; tuo neleidžia abejoti įvairiuose jo tekstuose formuluojamos mintys apie šiuos korifėjus bei jų reikšmę. Jie Miloszui imponuoja dėl skvarbaus intelekto galių ir dvasios polėkių, o artimi - visų pirma dėl tolerantiškos, atviros, tautinės savimonės, taip pat galbūt dėl biografinių sąlyčių ir paralelių. Ulro žemėje aptariami Mickevičiaus kūrybos, ypač jos re­ cepcijos Lenkijoje ir Lietuvoje, niuansai svarbūs ne tik dėl filo­ loginių euristinių įžvalgų. Čia plėtojama kultūrologinė epistema leidžia susaistyti istorinius atgarsius su dabarties (XX amžiaus) sociumo būkle bei su lietuvių-lenkų kultūrinėje terpėje išaugusio ir subrendusio kūrėjo suvokimu. Išeities placdarmu pasirinkęs

Be šiame darbe minimų veikalų, kitų tekstų, dar reikia paminėti dideli leidinį: Czesław Milosz, Rozmowy polskie, 1999-2004. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2010. p. 1005. Jame sukaupti Lenkijoje, Lietuvoje ir kituose kraštuose skelbti poeto interviu, pasi­ sakymai ir pokalbiai. nacionalistinių pažiūrų reiškėjo Andrzejaus Niemojewskio vei­ kalą Senovė ir Mickevičius (Dawność a Mickiewicz, 1921), kuriame kvestionuojamas Gražinos autoriaus idėjų progresyvumas, Milo- szas atskleidžia romantiko pažiūrų savitumą bei universalumo prielaidas. Drauge jis apmąsto Lietuvą aukštinusio kūrėjo statu­ są, kalba apie jo kūrybos giliąsias ištakas ir apie sąveikas su pla­ tesniais idėjų kontekstais.

Niemojewskio nuomone, tik ikimokslinės vaizduotės (žemė, o virš jos dangaus kupolas) poetas galėjęs parašyti apie paukštį, neva jis „sparnu prie dangaus prikaltas.“ Visomis savo ir šalies lūžio akimir­ komis Mickevičius siekdavęs to savojo, visiškai priešingo naujoms pažiūroms, tikėjimo. Ir trečioji Vėlinių dalis tik tariamai esanti poli­ 218 tinė drama. [...] Mickevičiaus intelektą visiškai nelenkišku laikantis Niemojewskis paremia anuomet gana paplitusias teorijas, priešprie­ šinančias Lietuvą Lenkijai. Pagal jas įgimtus (gentinius?) lenkų gabu­ mus atitinka racionalistinė Sniadeckių filosofija. [...] Iš Mickevičiaus paimtabeveikviskas, išskyrus misticizmą, nes „lenkų tauta, sudaryta daugiausia iš Mažosios Lenkijos ir Mozūrijos tipų, neturėjusi organo šiai dovanai priimti“. Niemojewskis tvirtina, kad Vėlinėse Mickevi­ čius patraukė tautą patriotizmu, tačiau toji tauta giliau neperprato jo religinės filosofijos, nes nepažinojo jos, o tik grynai išorines religines praktikas. [...] Atrodo, kad blaiviosios Lenkijos ir mistinės Lietuvos prieštara išgalvota tik norint susidoroti su Mickevičiaus fenomenu. Pastarasis buvęs per sunkus lenkų literatūros pečiams.1

Šiose mintyse kristalizuojamas požiūris, jog meninių feno­ menų negalima sprausti į kokius nors išankstinius gardelius arba į stereotipines schemas, kadangi tokiu atveju susinama kūrybos, kaip laisvo individo saviraiškos, samprata. Tautinės, etninės ins­ piracijos, jų plėtra, kaip sugestijuoja Miloszas, turėtų būtų ne skirtybių, ne prieštarų, o naujos sintetinės vienovės pamatas. Reikšdamas kritišką požiūrį j siekinius susiaurinti romantiko meninius akiračius, jis įtikinamai teigia: „esminė interpretato­ rių klaida ta, kad kiekvienas pagal savo įsitikinimus iškelia vieną Mickevičiaus pusę, kitą palikdamas neliestą, o jeigu susiduria su gluminančiomis idėjomis, taria, kad juk, ‘buvęs savo amžiaus vai­ kas’, kas jokiu būdu nėra tiesa.“’ Panašią vienpusišką traktuotę

Czeslaw Miłosz, Viro žemi, p. 96-98. Ibid, p. 95. patyrė ir pats Miłoszas, - iki pat gyvenimo pabaigos nuolat buvo klaidingai interpretuojamos jo mintys, prikaišiojama dėl kairuo- liškumo1, antilenkiškumo, vadinamas lietuviu2. Poetas įvairių galios laukų veikimą juto ir rezonavo visą laiką. Ieškant tapatybės ir brėžiant jos emocinę-intelektinę trajektori­ ją, tam tikra kūrėjo manifestinė pozicija išreikšta knygoje Gimtoji Europa. Joje Miłoszas kone su chronologišku nuoseklumu pakai­ tomis sudėtuose poskyriuose aprašo etapinius mentalinio tapsmo fenomenus - gimimo vietas, savo protėvius, vaikystėje ir jaunys­ tėje patirtus išgyvenimus, susidūrimus su įstabiais, žavinčiais, bet ir melagingais dalykais. Veikalo struktūroje svarbiausias yra autobiografinis sluoksnis, kuriame integruojami topografinių er­ dvių („Jaunystės miestas“, „Rusija“, „G[generalinėjG[gubernija]“) 219 kultūrologiniai ir sociologiniai atvaizdai, istorinių visuomeninių reiškinių analitinė deskripcija („Karas“, „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“). Čia taip pat pristatomos ir gvildenamos ideo- logemų įtakos bręstančiai asmenybei („Katalikiškas auklėjimas“, „Marksizmas“, „Tigras“). Stilizuoto dokumentiškumo lygmenį esmingai išplečia introspekciniai ekskursai, tiesiogiai liudijantys esmines „gimtosios Europos“ įtekmes Miłoszo pasaulėvaizdžiui. Pabrėžtina, kad jos fokusavosi ir vieno senosios LDK tradicijų įpė­ dinio Oskaro Milašiaus asmenybėje. Viena šios knygos dalis „Jaunuolis ir paslaptys" („Młody człowiek i sekrety“) ištisai skirta žmogui, kuris poetui padarė di­ džiulį poveikį ir kurio idėjų reikšmę jis jautė ir pabrėždavo nuo jaunystės iki gilios senatvės. Ne tik kaip kūrėjas bei mąstytojas- vizionierius. „Šiandien, kai manoji tremtinio biografija daug kuo pakartojo O. V. M. [Oskaro Vladislavo Milašiaus] gyvenimą, ma­ nau, jog dar besimokydamas Vilniaus mokykloje, simpatizuoda­ mas ‘krajovcams’, žinojau, kad tėvynė yra didelis mūsų vaizduotės kūrinys ir poreikis“3, - vėliau rašys Miłoszas. Abu juos siejo su­ vokimas, kaip gyvybiškai svarbu kurti „neaprėpiamą žemę“, kuri

» Wiesław Paweł Szymański. Cena prawdy, Kraków: Arcana. 1996, p. 90-65. Tendencin­ gas autoriaus intencijas atspindi jau patys šio ledinio poskyrių pavadinimai. Miloszo veikalų parafrazės - .Pavergta Europa' (.Zniewolona Europa“), .Pavergtas intelektua­ las" (.Zniewolony intelektualista"). 1 Andrzej Franaszek, Milosz: Biografia, Kraków: Znak. 2011, p. 723-724. i Czeslaw Milosz, Ulro žemi, p. 75. ne tik pagal geografines koordinates vadinama tėvynė. Ši erdvė, atpažinta gyvenimo pradžioje, ilgainiui tarsi nusitiesia iki meta­ fizinių sferų, kurias būdamas jau netoli nuo jų pavadino „antrąja erdve“. Milašius įsos slėnio autoriui imponavo dėl daugelio dalykų: dėl meninių kūrybos aukštumų ir skvarbaus intelekto, dėl plačios bei visapusiškos erudicijos, dėl originalios, savarankiškos asme­ nybės ir dėl prieraišumo tradicijoms. Taip pat dėl išskirtinio liki­ mo, kurį lėmė ir jo kilmė, ir gyvenamasis laikotarpis. Atsidavimas, tarnystė Lietuvai jam nekliudė jaustis drauge ir pasaulio piliečiu, savyje išsiugdžiusiu ypatingą sugebėjimą suderinti daug skirtingų pradmenų. Visą šį likiminį savo giminaičio (pagal šeimos ryšius ir 220 pagal dvasią) statusą Miloszas apibūdina taip:

Benamystė, kol neįsibėgėjo šiam amžiui būdingas judrumas, tekda­ vo tik nedaugeliui ir tik vėliau tapo kone visuotinė. Šiandien man, gyvenančiam Amerikoje, О. V M. likimas neatrodo išimtinis, tačiau anuomet jis buvo dramatiškas būsimos didelės maišalynės ženklas. Prancūzų poetas, Rusijos imperijos valdinys, pagal senelę Nataliją Tasistro ketvirčiu italas, pusiau žydas pagal motiną, iš Varšuvos ki­ lusią Mariją Rosenthal, nuo šiandieninių kosmopolitų skyrėsi tuo, kad nenorėjo išsižadėti maišyto kraujo paveldo. Galbūt tame, kad jis pabrėžė tėvo giminės tradiciją, kai kurie galėtų įžvelgti maskara­ dą, bet jis juk taip pat pabrėždavo ir. savo žydiškumą.1

Jaunam poetui, atvykusiam iš Vilniaus į Paryžių, įžymusis giminaitis neabejotinai darė didžiulį įspūdį kaip menininkų elito atstovas bei gidas, supažindinęs jį su iškiliausiais kūrėjais. Apie didžiulę Milašiaus įtaką sau Nobelio premijos laureatas kalba dažna proga, priimdamas titulus ir apdovanojimus1, eseistikoje, pokalbiuose1 *3. Žinoma, liudija tai ir poezijoje. Poemoje Pameistrys (Czeladnik), paskelbtoje vienoje iš paskutiniųjų Miloszo knygų Antroji erdvė (Druga przestrzeń, 2002), sukurtas refleksijų kupinas diskursas, kuriame skamba ir savotiška reziumuojanti išvada: „To

1 Ibid., p. 74. 1 Pavyzdžiui, garsioje .Laureato paskaitoje" 1980 m. Stokholme gaudamas Nobelio pre­ miją, taip pat - 1992 m. Kaune priimdamas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro regalijas. 3 Maistingas Czeslaw Miloszo autoportretas, p. 19. žmogaus biografija, mano nuomone, yra tokia svarbi, / Kaip šven­ tųjų ir pranašų gyvenimų aprašymai, / Nes žengia už vadinamų­ jų literatūrinių reiškinių“ („Biografia tego człowieka jest, moim zdaniam, tak ważna, / Jak życiorysy świętych i proroków, / Bo wykracza poza tak zwane zjawiska literackie“ - WW, p. 1277). Kūri­ nyje tarsi atgaivinami atskiri praeities vaizdai: „kurtinio, briedžio ir lokio“ žemė, kurią Milašius matė ankstyvoje jaunystėje, Vene­ cija, kur jis visam gyvenimui pamilo moterį, imponuojanti kalba ginant Lietuvos interesus iš Tautų Lygos tribūnos, taip pat - ste- binačios pranašystės, skelbtos po 1914 m. „mistinę naktį“ patirtų vizijų. Prasminga, kad tame pačiame rinkinyje, ypač „Teologinia­ me traktate“ („Traktat teologiczny“), nuolat minimas ir Pono Tado autorius („Man visada patikdavo Mickevičius, tačiau nežinojau 221 kodėl. // Pakol supratau, kad jis rašė šifru ir kad toks yra poezijos principas“ - „Mnie zawsze podobał się Mickiewicz, lecz nie wie­ działem dlaczego. // Aż zrozumiałem, że pisał szyfrem i że taka jest zasada poezji“; WW, p. 1262). Užšifruotos, mitų dvasia mai­ tinamos tėvynės samprata kartu yra ir paslaptis, kurią Miloszas siekė įminti bei aprašyti savo veikaluose. Savotiškas ankstesniuose kūriniuose plėtotų idėjų apiben­ drinimas yra knyga Tėvynės ieškojimas (Szukanie ojcyzyny, 1992): ji skirta Lietuvai, šalies istoriniams ir kultūriniams atvaizdams nuo XIX a. pradžios iki dabarties. Autoriaus vaizduotę (ir smalsą) visą gyvenimą akinusios praeities - jo giminės ir jo tėvynės - mįslingi ataidai šiame veikale apipinti istoriografiniais ir istoriosofiniais komentarais, įžeminti sodriuose plačiuose kontekstuose. Savo siekinius, užmojus Miłoszas pakankamai apibrėžtai nusako tri­ jose pratarmėse - įvaduose, kuriais pradedami nauji knygos leidi­ mai. Visų pirma būtina atkreipti dėmesį į čia išsakytas mintis apie autoriaus ir jo darbo adresato koreliacijas, kitaip tariant, į numa­ tomą veikalo auditoriją. Ji projektuojama stebėtinai konkrečiai, turint tam tikrą viltį ir kartu ją kvestionuojant.

Šį Europos gabalėlį, iš kuriuo esu kilęs, stengiausi perkelti į žodžius ir jais svetimšaliams paaiškinti kažką apie tuosius painius tauti­ nius ir sociologinius raizginius; tačiau Tėvynės ieškojime tie raizgi­ niai yra kone neišmatuojami, ir todėl ganėtinai skeptiškai žiūriu į ketinimus išversti knygą į Vakarų kalbas. Kadangi tie dalykai rūpi tiktai mums, rytiečiams.1

Autoriaus išsikeltas tikslas turi, kaip atrodo, dvejopą pras­ mę it Januso veidai: viena vertus, jam rūpi pasiaiškinti tuos surizgusius šio regiono dalykus, perteikti jų esmę (kaip byloja vėlesni žodžiai) tų kraštų jaunimui, bet, antra vertus, jis suvo­ kia LDK tradicijų paveldo išskirtinumą. Fenomenalų išskirtinu­ mą, kurio kone neįmanoma suvokti kitiems Europos žmonėms. „Daugelio tautų ir daugelio religijų sukurtas tos valstybės pavel­ das, išlikęs ne tik romantizmo epochos literatūroje, būtent ir aki­ no mane rungtis su nežinojimu, atkuriant vietoves, asmenis ir 222 aplinkybes - daugiausia iš devynioliktojo ir dvidešimto amžiaus pradžios.“2 Miloszui šios tradicijos savos ir brangios, bet kartu yra ir sunki „našta“. Vis dėlto jis ryžtasi tam darbui, nes tai yra „kelionė į namus“. O kur yra tie namai? „Prie Nevėžio, kur aš gi­ miau, iš kur atsinešiau savo žemaitiškus įpročius.“3 Tas akivaiz­ dus, abejonių nekeliantis konstatavimas tarytum kitu lygmeniu sujungia bei sukonkretina Mickevičiaus „Lietuvą-tėvynę“, Oska­ ro Milašiaus vaizduotės „kūrinį ir poreikį“, taip pat - papildo tė­ vynės erdvę istoriniais apmąstymais. Atskirose knygos dalyse - „Prie Nevėžio. Devynioliktasis amžius“, „Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, „Pono Guze pasakojimai“, „Kas toje Lietuvoje dėjosi“, „Prarastosios vietos“ - autorius renkasi dėstymo manierą, primenančią istoriografinius diskursus. Tiesa, juose nepretenduojama į bejausmį objektyviz­ mą, o elgiamasi bemaž kaip grožiniuose tekstuose - eksponuo­ jamas individualus požiūrio taškas, neslepiami vertinimai, ne­ dangstomi emocingi išlydžiai. Vis dėlto čia Miloszas daugiausia remiasi metatekstine medžiaga, tai yra kitų žinomų asmenų atsi­ minimais, paliudijimais, tiesioginiais įspūdžiais, kurių patikimu­ mu nedera abejoti (juoba kad ir pats autorius to nekvestionuoja). Žymaus visuomenininko Jokūbo Geištoro Prisiminimai (pirmas leidimas pasirodė Vilniuje 1913 m.), anglų keliautojo Roberto

Czesław Miłosz, Tėvynės ieškojimas, p. 5. Ibid., p. 10.

3 Ibid. Johnstono dienoraštis (išleistas Londone 1815 m.), iš Birmin- gemo poetui atsiųsti pono Guze užrašai apie XIX amžiaus LDK palikuonis ir Miloszų-Milašių valdas Čerėjoje, taip pat dokumen­ tuoti pasakojimai apie Oskaro Milašiaus ir Mykolo Roemerio lie­ tuviškus apsisprendimus1 - tai LDK būties ir tęstinumo patvirti­ nimai. Taip juos traktuoja pats autorius, kadangi nuodugnus ir visapusiškas minėtų tekstų aptarimas atskleidžia šios valstybės gyventojų, viso sociumo būsenas. Kaip, beje, ir Rodziewiczównos kūrybinio fenomeno analizė, išryškinanti dvaro ir kaimo santy­ kių būklę. Šie tekstai padeda nubrėžti formaliai jau suirusio, bet faktiškai dar tebeegzistuojančio kontinento kontūrus ir koordi­ nates; pasak Miloszo, „esmingasis šios dalies mūsų Europos reiš­ kinys - lenkų ir lietuvių Respublikos“ egzistavimas, nors realiai 223 jau praeityje, tačiau gyvas žmonių atmintyje1. Autorius santykį su šiais liudijimais (daugiausia apie XIX amžiaus sanklodas) iš­ sako su neslepiama simpatija, bet ir neprisidengamas perdėtu prielankumu:

Paskui, tardomas [cariniame] kalėjime, Geištoras prisipažįsta Igno- cagrade [dvaras Kėdainių apskrityje] turėjęs mokyklėlę, kurioje vai­ kai pirmiausia mokyti lietuviškai. „Lietuviškai?“ - klausia generolas. „Taip, pone, - atsakiau, - mano nuomone, liaudis pačius pradmenis turi įgyti kalba, kuria šnekama, tebus tai lenkiškai, rusiškai ar lie­ tuviškai: savo tautą mylįs žmogus, - jis visada gerbs ir kitą.“ Taigi Geištoras nepersistengdavo su liaudies lenkiškumu, pripažindavo ir kitą tautybę - „rusinu, lietuvių“, - o vis dėlto jie visi jam buvo Len­ kijos valstybės gyventojai.3

Konfliktiškojo XX amžiaus sankirtos ir požiūrių mozaika pla­ čiausiai atsispindi skyriuje „Kas toje Lietuvoje dėjosi“. Vertybines autoriaus nuostatas galima atpažinti iš dažno tekstų fragmento, atitinkamai nušviečiančio įvairių istorinių asmenybių pozicijas (Józefo Pilsudskio, Romano Dmowskio, Leono Wasilewskio), perteikiančio jų požiūrį į Lietuvą ir į Vilniaus statusą. Poskyriuo­ se „Autobiografinis romanas“, „Poezija ir religija“ „Ginčo apie

Ibid., p. 165. Ibid., p. 9.

3 Ibid., p. 69. anklavą pradžia“ ryškiausiai ir plačiausiai aptartos Oskaro Mila­ šiaus pažiūros, kurios referuojamos ir rezonuojamos su ypatinga jautra. Antai Miloszas taip perpasakoja jo vertinimus ir mintis dėl vietinių lenkų požiūrio į Lietuvos ateitį:

Į klasę, iš kurios pats buvo kilęs, O. M. kreipiasi tokiu įspėjančiu už­ keikimu: „Supraskite, kad rytoj Lietuva bus nepriklausoma ir tada jums nebeliks vietos jūsų protėvių žemėje. Be jokių aliuzijų į atpil­ dą. Lietuvių liaudis mielaširdinga ir turės kitų rūpesčių. Juk patys žinote, kiek darbų jos laukia. Tiesiog nebekreips į jus jokio dėme­ sio, ir gyvensite lyg šešėliai šalia buvusių savo tarnų ir valstiečių, šalia savųjų gentainių. Net nebūsite nekenčiami, o tiesiog - tarsi jūsų visai nebūtų.“1

Aukščiau suminėti veikalo skyriai parašyti kitaip nei du pa­ skutiniai - „Apie tremtį“ ir „Prarastosios vietos“. Pastarųjų cen­ tre - ne buvusios epochos paliudijimai, reflektuoti iš kiek atokiau, o pats autorius, prisimenantis, apmąstantis savo paties patirtis, ieškantis, abejojantis ir manifestuojantis savo požiūrį. Tuo atžvil­ giu šios knygos dalys artimos Gimtosios Europos diskurso sklai­ dai, kur taip pat eksponuojamas autobiografiškumas. Miloszui gerai pažįstama tėvynę praradusio asmens savijauta, jo įstangos atkurti kadaise sąmonės gelmėse įstrigusius vaizdus, pojūčius, rekonstruoti patirtų įspūdžių ir nutikimų aurą. Refleksijose apie dabartinę savo būtį ir pasakojimuose apie Lietuvoje, Vilniuje pra­ leistus metus, ten sutiktus žmones neretai suvirpa dramatizmo styga. Ji skamba podraug su aukštais intelektinių paieškų tonais, liudijančiais siekimą atrasti ir sulydyti praeitį su dabartimi. Au­ torius nevengia tiesiogiai apibrėžti bei apibūdinti esamą savo statusą ir tokiu būdu šioje autocharakteristikoje įprasmina daug svarbių ištisos generacijos bruožų:

Tremtis atima iš mūsų atskaitos taškus, kurie padeda mums kurti projektus, pasirinkti tikslus, organizuoti savo veiksmus. Namuose kiekvienas jaučia ryšį su savo pirmtakais, pavyzdžiui, jeigu jis yra rašytojas - tai su rašytojais, jei dailininkas - su dailininkais ir pan. Mus skatina troškimas prilygti ir pranokti juos kokiu nors atžvil-

Ibid., p. 197. giu - kad galėtume savo vardą pridurti prie vardų, kuriuos gerbia mūsų kaimelyje, mieste, mūsų krašte. Čia, užsienyje, viso to nelieka, mes esame išsviesti iš istorijos, kuri visuomet yra tam tikro žemė­ lapyje pažymėto ploto istorija; tad privalome susirungti su „nepa­ keliama būties lengvybe“, pavartojant emigranto rašytojo žodžius.1

Leisdamas trečią leidimą, autorius veikalą papildė dar vienu svarbiu skyriumi „Atmintis ir istorija“, kuriame įdėjo savo kalbą, pasakytą Vilniuje 2000 m. per čia vykusį Nobelio premijos laure­ atų Miłoszo, Wisławos Szymborskoś, Guenterio Grasso (ir Tomo Venclovos) susitikimą. Joje aptariama dabartinio Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, būklė, miesto specifika, bet labiausiai akcen­ tuojama dabartinių gyventojų atsakomybė prieš tradicines ver­ tybes ir čia gyvenusius žmones. Tai buvo paskutinis toks platus rašytojo pateiktas konceptualinis Lietuvos sostinės atvaizdas. Miestas, iš kurio poetas „niekada negalėjo išvykti“, jo vaizduotė­ je yra stereometrinis susipynusių praeities ir aktualios dabarties vaizdų telkinys. Sakralizuotoje auroje įkomponuojamos legendi­ nius LDK laikus menančios graviūros, boluoja romantizmo figūra- tyviniai ornamentai, jaunystės įspūdžių transformacijos ir galimo gyvenimo projektai. Nutrauktas egzistencinis tęstinumas sukuria naują būriškąją situaciją. Miloszas nesuabsoliutina panašios „iš istorijos išsvies­ tų“ žmonių lemties, - dvasinė tapatybė jam nėra kažkokia nesun­ kiai nutraukiama genetinių kodų grandinė, tad individas privalo ją vėl atkurti. „Kas atsisveikina su sava šalimi, su jos kraštovaiz­ džiais ir papročiais, tas nubloškiamas ant niekieno žemės, pana­ šios į dykumą - tokią, kurią pasirinkdavo atsiskyrėliai, kad galėtų ten melstis ir mąstyti. Tuomet vienintelis būdas prieš orientaci­ jos netektį - nustatyti iš naujo savo šiaurę ir pietus, savo rytus ir savo vakarus.“2 Poetas tėvynės koordinates atrado savo kūryboje - tai pa­ tvirtina gausios reminiscencijos apie Lietuvą, Vilnių ir gimtuosius Šetenius - ten, kur, kaip pats liudija: „pramoko keturių pasaulio šalių“ („nauczyłem się czterech stron świata“, WW, p. 1110).

Ibid., p. 212-213. Ibid., p. 218. Lietuvio portreto kontūrai lenkų literatūroje

Paulina, jos būstas už priestato, su langu į sodą, / kur geriausius popierinius obuolius renku prie tvarto / didžiuoju kojos pirštu iš­ spausdamas šiltą mėšlo tyrę. [...] Paulina seniai mirė, bet yra. / Ir kažkodėl esu įsitikinęs, kad ne tik mano sąmonėje. / Viršum jos griežto lietuvės valstietės veido / dūzgia kolibrių verpstė (Paulina, jej stancja za czeladną, z jednym oknem na sad, / gdzie najlepsze papierówki zbieram koło chlewu / wyciskając dużym palcem nogi ciepłą maź gnojowiska [...] Paulina umarła dawno ale jest. / 1 jestem czemuś przekonany że nie tylko w mojej świadomości. / Nad jej surową twarzą litewskiej chłopki / furczy wrzeciono kolibrów, WW, 226 p. 512-513).

Eilėraštyje „Pakraščiai“ („Kresy“, 1962) pateiktas tarsi jokio pla­ tesnio tikslinimo nereikalaujantis iš Miloszo vaikystės įspūdžių atsispaudęs dagerotipinis „lietuvės valstietės“ atvaizdas. įsos slė­ nyje nemaža vietos skirta Tomo močiutei Michalinai Surkontovai, kurios „nuotrauka galėjo iliustruoti knygą, pasakojančią apie tai, kokie žmonės nuo amžių gyveno Lietuvoje“1. Panašių momenti­ nių ir savaime ad hoc susikūrusių portretinių apmatų lenkų litera­ tūroje yra daug - etninę priskirt}, tautiškumą neretai nurodo vien predikatas lietuvis, personažo vardas, pavardė, veikėjo šnekoje įterpti lietuviški žodžiai ar tiesiog jo įvardijimas. Kaip, pavyz­ džiui, Žmogus, visai neindividualizuotas marginalinis personažas, kurį romane Meilės įvykių kronika parodo Tadeuszas Konwickis. Kaip lenkų literatūroje vis dėlto vaizduojamas lietuvis? Ar įmanoma nusakyti bent būdingiausius jo portreto bruožus? Svarstant šį klausimą, ilgai vartaliojus ir kedenus įvariais laiko- tarpias sukurtus tekstus, susikaupusią empirinę medžiagą, su­ siformavo ganėtinai paradoksali išvada. Paradoksali todėl, kad ji primena opozicišką binarinę tezę: lietuvis lenkų (o greičiausiai ir ne tik lenkų) literatūrinėje, kultūrinėje sąmonėje dažniausiai buvo/yra traktuojamas ambivalentiškai: arba kaip laukinis, žiau­ rus barbaras, arba kaip tyros sielos šventasis, dorybių įkūnytojas.

Czesław Miłosz, Įsos slėnis, p. 39. Išskyrus vieną kitą periferinį atvejį, mūsų kaimynų kūri­ niuose beveik nesutiksi žemiškojo, paprasto lietuvio, prie kurio vaizdo esame įpratinti mūsų klasikų (pirmiausia realistų), tokių kaip Žemaitė, Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Cvirka, Marius Katiliškis ir kiti. Rustikaliniai lietuvio-žemdirbio įvaiz­ džiai lenkų kūrėjų, regis, nedomino, nebent kaip tam tikras sim­ boliškas apibendrinimas, abstrakti figūra. Nėra abejonių, jog lie­ tuvio, Lietuvos įvaizdis yra vienas iš pastoviausių, kanoniškiausių lenkų literatūrinėje ir kultūrinėje sąmonėje. Juk kone kiekvienas lenkas kartoja, ne tik mokykloje: „Lietuva, mano tėvyne, esi kaip sveikata...“ („Litwo, ojczyzno moja, jesteś jak zdrowie...“). Tokių nuostatų priežastys, aplinkybės, emocinės bei socialinės, ganėti­ nai nesunkiai atsekamos ir suvokiamos. Svarbiausias pamatas - 227 bendro valstybinio darinio, Abiejų Tautų Respublikos, ilgaamžė patirtis, politiniai ir kultūriniai tradicijų dėmenys, manifestuo­ jami tiek bendruose geopolitiniuose procesuose, tiek įvairiuose civilizacijos ir kultūros institutuose. Per kelis tautų bendrystės amžius susiformavo stabilios valstybinės, edukacinės paralelės ir jungtys - parlamentarizmas, seimai, bajorų laisvės garantijos, tolerantiškumas religijoms ir kultūroms etc. Visa tai pasireiškė įvairiomis sambūvio ir sampynų formomis, pradedant gimine, šeima (plačiai žinomas skirtingų tautybių - lietuvio, lenko ir bal­ tarusio - brolių Ivanauskų pavyzdys), baigiant panašiais meno, kūrybos modeliais, tais pačiais kultūros, švietimo centrais, ben­ drais mokslo, kultūros autoritetais. Tai visų pirma - Vilniaus Akademijos skleista šviesi įtaka, taip pat daugybė garsių rašytojų, kultūrininkų, menininkų, mokslo žmonių, gimusių, gyvenusių ir plušusių šioje žemėje, Lietuvos sostinėje. Kaip teigia žinomas lenkų literatūros tyrėjas Zbigniewas Stała, „Vilnius ir Vilnija, kaip ir apskritai rytinių Žečpospoli­ tos pakraščių žemės, šiandienos lenko sąmonėje funkcionuoja kaip mitinės erdvės. Jų vaizdiniai buvo kristalizuojami verbali­ nės ir literatūrinės komunikacijos lygmeniu“1. Stala kalba net apie konkrečią žanrinę paradigmą - gavendą, savotišką poetinį

Zbigniew Stala, .Współczesne realizacje tradycji gawędy kresowej", in: Wilno-Wilrńsz сгугпа jako krajobraz i środowisko wielu kultur, t. 4, p. 247. pasakojimą, sakmę apie praeitį, apie kažkada egzistavusią idilišką darną, svarbius tautos ir giminės įvykius. Gavenda įtvirtina miti­ nio naratyvo tradiciją, paklūsta kolektyvinei sąmonei, bendruo­ menės vaizduotei, saugo ir puoselėja tradicinius stereotipus ir yra tam tikras „kolektyvinis mediumas“ („medium zbiorowości“). Pa­ sak literatūrologo, šiam žanrui atstovauja Henrykas Rzewuskis, Aleksandras Chodźko, Janas Jozefas Kraszewskie, Melchioras Wańkowiczius; pabrėžtina, jog su gavendos žanrine struktūra, diskurso plėtote susijęs ir Mickevičiaus Ponas Tadas. Tad supran­ tama, kad lietuvio įvaizdį labiausiai formavo stebuklinių folkloro pradų ir istorinių paliudijimų simbiozė, gausiomis formomis iš­ reikšta literatūroje. 228 Lenkų bendruomenės sąmonėje, suręstoje pagal folklorinių pasakojimų, istoriografų, literatų, tiesioginių liudininkų nuoro­ das bei patikinimus, lietuvis yra it daugiaveidė būtybė: klastūnas ir taurūnas, išdavikas ir ištikimiausias atsidavėlis, nuožmus kerš- tūnas ir gyvybę už bičiulystę atiduodantis kilniaširdis. Populiarus lenkų posakis apie žemaičius skamba: „jeśli gadzina ugryzie Żmu- dzina, to zdechnie nie Zmudzin, a gadziha“ („Jeigu gyvatė įgels žemaitį, tai nudvės ne žemaitis, o pati gyvatė“). Sis stereotipinis posakis, be abejo, nėra kaip nors reglamentuojantis visuotinius lenkų vaizdinius apie lietuvius, - neva jie blogesni, piktesni, nuo- dingesni už gyvates. Veikiau primena kiekvienoje bendruomenėje įtvirtintus posakius, pastoviąsias formules, patarles. Toks archetipinis lyginimas, dera pažymėti, ateina iki mūsų dienų. Antai viena geriausių šiuolaikinių Lietuvos lenkų poečių Alicja Rybalko taip rašo apie lenkų ir lietuvių kalbų fonetines konotacijas: „Lenkų kalba sklidina šlamesių, / pilna šnypštimo - lietuvių. / Lyg gyvatė ant lapų sausų - / dvi ostijos man ant lie­ žuvio“ („Język polski jest pełen szelestów, / litewski zaś - pełen syków. / Jak żmija na suchych liściach / dwie hostie na moim języku“).1 Tiesą sakant, dažnam turėtų atrodyti atvirkščiai: kaip tik lenkų kalbos fonetikai būdinga gausios pučiamųjų priebalsių samplaikos.

Alicja Rybalko, EilėraUiai-. Rinktini, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 134-135- Tačiau, kita vertus, vaizdinys apie grobikiškus, žiaurius, klas­ tingus ir kerštingus lietuvius iškyla ir kristalizuojasi dar senųjų XV-XVI amžių kronikininkų raštuose. Tarp jų ypač pabrėžtinas lietuviams, žinia, nepalankaus istoriko Jano Dlugoszo traktavi­ mas, taip pat atvirkščiai - lietuvių tautą aukštinusio Strijkovskio veikalų įtakingas vaidmuo. Ypač pastarojo, išleidusio pirmąja laikomą Lietuvos istoriją Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Ru­ sios kronika, kuri buvo be galo populiari Lietuvoje; joje pateikta medžiaga, supinta iš faktografijos ir poetinių interpretacijų, ypač dažnai naudojosi Joachimas Lelevelis, Adomas Mickevičius, Si­ monas Daukantas, Teodoras Narbutas bei kiti lenkų ir lietuvių šviesuoliai, rašiusieji apie mūsų tautos senovę. Išaukštinęs lietu­ vių narsą, gražią Palemono ir jo įpėdinių kilmę, Strijkovskis poe­ 229 tinėje Kronikos versijoje, smarkiai utriruodamas, apibūdina lietu­ vių protėvių papročius, pomėgius, gyvenseną:

Jiems gėda buvo arti [žemę], tad pas kaimynus, / Į Lenkiją ir Ru­ siją jodavo pasiimti pietų, maisto, / O kiekvienas mozūras, sulysęs šlėktelė, jiems tik dirbdavo, / Nes lietuvis viską išlupdavo, kas tik jam patiko. / Išplėšti, išlupti, nusiaubti - garbingu dalyku tai laikė (Za wstyd to mieli orać, przeto do sąsiadów, / W Polskę i Ruś jeździ­ li zastawać obiadów, / A Mazur, chudy ślachcic, każdy na nich robił, / Bo Litwin wszystko wydarł, na co się sposopobił. / Wyrwać, wydr­ zeć, najechać - to za rzecz poczciwą, - pažodinis vertimas - А. К.).1

Suprantama, kronikininkas šiuo atveju neabejotinai rėmė­ si tarp lenkų sklandančiais populiariais vaizdiniais, greičiausiai turinčiais tam tikrą realų pamatą, bet, suprantama, ir ataustais legendoms būdingomis hiperbolėmis, sutirštintomis emocinėmis spalvomis. Kita vertus, panašūs lietuvių vertinimai sutinkami ir kitų mūsų kaimynų, pavyzdžiui, rusų raštijoje (Sakmė apie Igorio žygį), jau nekalbant apie kryžiuočių kronikas. Jie buvo naudojami kaip argumentai netgi politiniuose disputuose apie tautų ir luo­ mų viršenybę, sąmoningai manipuliuojant viešąja nuomone. Šiuo atžvilgiu bene kritiškiausiai apie lietuvį-barbarą XVI a. rašė Stanisławas Orzechowskis, kurį žymusis lenkų literatūros i

i Maciej Stryjkowski, O początkach, wywodach, dzklnoiciach, sprawach rycerskich..., p. 178. istoriografas Ignacas Chrzanowskis tiesiog vadino šovinistu. Pamfletiškame Orzechowskio tekste Quincux, tai yra lenkų Karū­ nos pavyzdys (Quincux, to jest wzór Korony Polskiej, 1564) rašoma: „Joks lietuvis, net jeigu jis būtų kilmingiausias ir didžiausias, menkiausiam ir mažiausiam lenkui niekuo lygus būti negali. [...] 0 nelaisvas lietuvi, manęs, lenko, klausykis! [...] Jungą velki it jautis arba kaip kumelšė pažabota žąslais ant kupros savo poną nešioji; tuo tarpu aš, lenkas, kaip nesupančiotas erelis prigimti­ nėje laisvėje sklandau!“1 Toks bendrasis stereotipų arealas įvairiausiais variantais pli­ to literatūros kūriniuose. Atėję iš senųjų raštų stereotipai apie lie­ tuvius ypač dažnai buvo interpretuojami, varijuojami XIX a. kūrė- 230 jų. Uolus Strijkovskio skaitytojas Mickevičius Konrado Valenrodo įžangoje rašė: „Kai prūsai nebegalėjo atsispirti teutonų ginklui, Lietuva, išėjusi iš savo girių ir pelkių, kardu ir ugnimi naikino ap­ linkines valstybes ir netrukus pasidarė baisi visoj Šiaurėj.“1 Itin įdomūs ir reikšmingi šiuo atžvilgiu didžiojo romantiko apmąs­ tymai, išsakyti iš Sorbonos, College de France tribūnos, 1843 m. kovo 24 d.: „lietuvių kunigaikščių istorija [...] yra viena išdavys­ čių ir žudymų tąsa. Tai, žiaurūs ir negailestingi žmonės, nejaučią prieraišumo žemei kaip lenkų kunigaikščiai, žmonės, nežinantys tėvynės.“1 *3 Tačiau toje pačioje paskaitoje poetas vėliau išaukština lietuvių papročius, kalbą, tikėjimą, gyvenimo būdą, kuria mažne panegirišką odę savo tėvynainiams:

Niekur kitur [...] nėra taip dievinamas svetingumas. [...] lietuviai gi­ liau ir jautriau [negu slavai - A. K.] išgyvena gamtos gyvastingumą. [...] šiai tautai būdinga ypač gerbti gėles. Kiekvienoms religinėms apeigoms, kiekvienai šeimos šventei skirtos gėlės. Yra padavimų ir dainų, kur atsispindi gėlių kilmė bei jų reikšmė. [...] Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakra­ linės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja ati-

1 Cit. iš: Antologia Wileńska: 1.1, Litwa-Korona, Warszawa: Oficyna Literatów i Dzienni­ karzy .Pod Wiatr", 1996, p. 283-284. a Adomas Mickevičius, Konradas Valenrodas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­ la, 1998, p. 11. 3 Idem, Laiškai Esė. Proza, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1998, p. 189. tinkami slavų žodžiai, kurių niekada [sic! - A. K] nevartoja padori lietuvių šeima.1

Kuriant poetizuotas Lietuvos vizijas, Mickevičiui ir kitiems lenkų romantikams didelės įtakos, be abejonės, turėjo to laikotar­ pio meninės konvencijos ir inspiracijos, išplitusios visoje Europo­ je. Kaip anglų, vokiečių, rusų rašytojai, taip ir lenkų autoriai visų pirma gręžėsi į tolimą praeitį, ir būtent čia atrasdavo egzotikos, legendų klodus, paslaptingus, nesuvaržytus civilizacijos normų, laukinėmis aistromis gyvenančius herojus. Ši istorizmo paradigma sąlygojo ir vėlesnius XIX amžiaus an­ trosios pusės ir XX amžiaus pradžios kūrinius, nors juose svarbus ir naujų estetinių idėjų (pozityvistinių, modernistinių) poveikis. 231 Literatūrinius lietuvių portretus, vienokią ar kitokią jų emoci­ nę ištarmę, determinavo konkrečių autorių pasirinktas kūrinio tipas, individualios menininko nuostatos. Kita vertus, ir toliau įpareigojančios išlieka svarbiausios dominantės. Vyrauja įvairiais aspektais papildytas ambivalentiško poliarinio vaizdavimo mode­ lis: autoriai hiperbolizuoja veikėjų charakterologinius ypatumus ir atitinkamomis vertinančiomis spalvomis sodriai ryškina jų veiksmus, elgseną, išorės bruožus. Garsus to meto poetas Adamas Asnykas dramoje Kęstutis (Kiejstut), įsižiūrėjęs į Williamo Shakespeare’o kūrinius, savo per- sonažams-lietuviams suteikia pakylėto fatalizmo ir tragizmo žy­ mių. Šios gana statiškos dramos veikėjai - ne tik valdovai, istori­ nės asmenybės, bet ir tarnai - daugeliu atvejų tiesiog primena ant aukštų koturnų žingsniuojančius herojus. Kraszewskio romanas Kunigas taip pat parašytas dažnai naudojant herojinę stilizaciją, nors dėl pasirinkto naracinio žanro struktūros ypatumų pasako­ jimo erdvė užpildoma peizažo, buities, kasdieniškų veiksmų fra­ gmentiškais paveikslais. Kitokio pobūdžio interpretacijas sutinkame labai populia­ riuose Henryko Sienkiewicziaus kūriniuose. Panoraminiuose, dau­ giatomiuose istoriniuose romanuose jis siekė atskleisti lemtinguo­ sius Abiejų Tautų būties etapus, daugiausia dėmesio skirdamas

Ibid., p. 190-191. kovoms su kryžiuočiais, karams su švedais, totoriais, Ukrainos atsiskyrimui ir Bohdano Chmielnickio sukilimui. Nacionalistinę istorijos traktuotę kūrėjas derino su išsamiais politinio-visuome- ninio gyvenimo vaizdais, taip pat gausiai naudojo nuotykinių in­ trigų matricas - tarsi sinkretiškai sujungdamas Walterio Scotto ir Alexandre’o Dumas suformuotus istorinio romano modelius. Lie­ tuvių atvaizdai jo kūryboje daugiausia schematiški, atspindintys bendrąją lenkų nuomonę, mažai individualizuoti ir telpantys į tam tikrus kanoniško vaizdavimo gardelius, ypač tada, kai rodomi luo­ mų (valdovų, bajorų-šlėktų, riterių, dvasininkų) atstovai. Vaizduodamas platesnius, grupinius portretus, autorius siekia pateikti bendrąsias charakteristikas, nevengdamas aiškiai 232 perdėtų, hiperbolizuotų apibendrinimų. Antai prieštaringai ver­ tinamuose Kryžiuočiuose (1900) Lietuvos kariuomenė parodoma kaip necivilizuotų pagonių, rusinu ir totorių minios:

Eiti pas juos pavieniams žmonėms buvo pavojinga, tie laukiniai buvo nepaprastai nuožmūs. Tuoj už jų stovėjo ne ką mažiau lauki­ niai būriai besarabų su ragais ant galvų. [...] Už serbų buvo išsidėstę nelaimingieji žemaičiai. [...] Riterius, įjojančius į lietuvių stovyklą, sukrėtė šiurpus vaizdas. Kartuvėse, sukaltose iš apskritų rąstų, ka­ bėjo dviejų žmonių lavonai. [...] Lietuviai labai žiauriai kariauja ir nesigaili net bažnyčių. Ir štai kai atvedė tuos nelaminguosius (o jie buvo žymūs žmonės, bet, sako, išniekino švenčiausią sakramentą), kunigaikštį pagavo toks įtūžimas, jog baisu buvo žiūrėti, ir jis liepė jiems pasikarti. Vargšeliai patys turėjo pasistatyti kartuves, ir patys pasikorė, ir dar vienas antrą ragino: „Greičiau..."1

Vienoje iš skaitomiausių lenkų knygų, vadinamoje Trilogijo­ je, vaizduojami įvykiai, meilės istorijos, bajorų kivirčai, kautynės vyksta Lietuvoje. Daugelis svarbių personažų yra kilę iš Žemaiti­ jos, bajoriškų Liaudos salų, Kėdainių apylinkių - kaip Kmicicas ir jo mylimoji Oleńka bei vienas įspūdingiausių veikėjų Lionginas Podbipienta. Antra vertus, kaip pastebėjo Bujnickis, Sienkiewic- ziaus kūryboje „pavaizduotas lietuvio stereotipas yra traktuoti­ nas visų pirma kaip lietuvis-lenkas, kuris vartoja lenkų kalbą ir yra bajoras (‘szlachcic’). Lietuvis valstietis pasirodo tik paraštėse

Henrikas Senkevičius, Kryiiuoliai, Vilnius: Vaga 1967, p. 348-349. ir yra žemaitis, malantis girnomis Bilevičiams [vieni iš Trilogijos veikėjų] priklausančiuose Vadakuose“1. Platėliau apie galiūną Lionginą, kuris nešiojasi prisisegęs il- gėliausią dviašmenį kardą Zervikapturą (išvertus: Kertsprandis, arba Pjautgalvis), paveldėtą iš protėvių dar nuo Žalgirio mūšio laikų. Tuo kardu, kurį šiaip paprastas vyras vos galėjo pakelti, lie­ tuvių milžinas, geraširdis patiklus naivuolis (jo asmenyje rašytojas tarsi suliejo Don Kichoto ir Dumas Porto bruožus), kapodavo prie­ šų galvas nelyginant rugių kirtėjas varpas. Lionginas buvo davęs skaistybės įžadus, kad jis, užkietėjęs senbernis, galės vesti ir vedy­ binio gyvenimo malonumus patirs tik tada, kai vienu kirčiu nukirs tris galvas. Šis jo priesakas tapo papildomu narsos stimulu, taip pat - bendražygių pokštų ir pašaipų objektu. Tačiau Trilogijos au­ 233 torius Lionginą vaizduoja ne satyriškai, o su švelniu humoru, į ko­ miško veikėjo, storulio ir girtuoklio Zaglobos lūpas vis įdėdamas šmaikščius epitetus apie Podbipientą, esą jis yra bočvinka, turįs dvarelį Mysikišek, sąmojų suprantąs tik po ilgos valandėlės, mat juoko prasmė turi ilgai keliauti ilgu kūnu, kol prieina iki galvos. Atlikęs daug kilnių darbų, Lionginas įžadus įvykdo, nukerta iškart tris galvas, bet, deja, žūva. Kilniojo lietuvio mirties sceną autorius vaizduoja, patį vyksmą ir veikėjus tarytum stilizuoda­ mas pagal folklorinio primityvizmo poetiką: iš milžiniško galiū­ no kūno, begalę bjaurių priešo galvų nukirsdinusio, išplasnoja vaiski, skaisti, graži sielelė, ir, - kaip tiesiog pasigėrėdamas rašo autorius, - sklendžia dausosna, tiesiai į rojų. Ji to nusipelniusi, mat didžiavyris lietuvis labai dorai ir ištikimai tarnavo karaliui ir tėvynei. Lionginas - neabejotinas kanonizuotas, sintetiškas sacrum ir profanum lietuvio tipas lenkų literatūrinėje sąmonėje, per mo­ kyklos lektūrą ir kūrinio ekranizacijas tapęs labai populiarus vi­ suose gyventojų sluoksniuose. Lyginant su Mickevičiaus herojais (Gražina, Konradu Valenrodu, Pono Tado veikėjais), Trilogijos per­ sonažas panašus į juos savo patriotiškumu, narsa, tačiau drauge visai kitoks, suformuotas naujos literatūrinės konvencijos, lei­ džiančios maišyti aukštąjį ir žemąjį stilius.

Tadeusz Bujnicki, W Wielkim Księstwie Litewskim w Wilnie, p, 115. Dominuojantys sakralumo akcentai tokio tipo portretuose visų pirma sietini su Tėvynės meile, kuri yra nekvestionuojama aukščiausia vertybė. Todėl brėžiant takoskyrą tarp barbaro ir šventojo daug lemia priklausomumas tam tikrai bendrajai kul­ tūros, tradicijų erdvei, kitaip tariant, savo ir svetimo opozicija. Sis kriterijus, iškilęs dar senojoje literatūroje, ilgainiui tapo at­ pažinimo ženklu ir vertybiniu orientyru daugeliui lenkų autorių. „Mylėdami savąjį kampelį, mylėjome viską, kas čia susigulėjo, nusistovėjo. [...] Tai yra Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas - kiekvienas gyventojas didžiavosi pranašišku Gedimino sapnu apie geležinį vilką, ir ta legenda Šiaurėje pasiklydusį Miestą siejo su Romos vilke“, - sako istorinių romanų kūrėjas Antonis Golu- biewas1. Gimimo vieta, vaikystės, jaunystės žemė, joje gyvenan­ tys žmonės ir su šiais įspūdžiais susiję prisiminimai ne vienam rašytojui simboliškai atstovauja žymiai platesnei erdvei ir bend­ ruomenei. Tokio pobūdžio Lietuvos vaizdavimo fenomeną studijoje Rodziewiczówna išsamiai gvildena Miloszas ir retoriškai klausia: „Kodėl Senkevičius Tvane gimtojo lizdo archetipą [...] lokalizuoja Žemaitijoje? Kodėl ne Lenkijoje, kodėl, pavyzdžiui, ne prie San- domiežo ar Miechovo? [...] Ir ar literatūra neseka paskui visų iš­ pažįstamą legendą, jog Lietuva yra archajiškų dorybių įsčios?“2 Jis pabrėžia, jog saviškumo nuostatą šiuo atveju lemia istorinės- kultūrinės tradicijos, pagal kurias lietuviškas gyvenimo būdas buvo suvokiamas kaip idilė, harmoningas įvairių luomų sugyve­ nimas. Vieno žinomiausių Rodziewiczównos romanų Dievaitis veiksmas lokalizuojamas sakralinėje erdvėje, „sename, tykiame, šventųjų ąžuolų, žalčių ir gintaro krašte“, o jo personažai - protė­ vių dvasingumą išsaugoję gamtos vaikai, kilnūs ir taurūs žmonės. Su panašia, neretai empatiška tonacija lietuvių paveikslai kuriami ir kituose Rodziewiczównos romanuose. XX amžiaus lenkų literatūroje Lietuva ir lietuviai neretai vaizduojami iš konkrečių, tiesioginių įspūdžių bei prisiminimų

г Antoni Gołubiew, Poszukiwania, Kraków: Znak i960, p. 194. a Czesław Miłosz, Tėvynės ieškojimas, p. 37. perspektyvos, tad greta tradicinių mitiškumo ženklų šie vaizdai apgaubiami savotišku autobiografiškumu, tampa konkretesni, rupesni, gal kiek žemiškesni. Barbaro ar Šventojo įvaizdžių kono­ tacijos ima silpti ir trupėti. Platesnė tampa diskurso erdvė, į kurią įterpiama aktualiosios dabarties medžiaga - socialiniai reiškiniai, gyvenimo kasdienybė, papročių ir žmonių santykių atvaizdai. Vis dėlto esminiais orientyrais, atitinkamai formuojančiais lenkakal- bių autorių požiūrį į lietuvius, ir. toliau lieka stereotipinės nuos­ tatos bei tradiciniai vaizdiniai, ypač šimtmečio pradžioje. Kaip teigia lenkų istorikas Krzysztofas Buchowskis, „Lietuva išliko ne­ atskiriamai susijusi su lenkybe, o lietuviai buvo traktuojami kaip tos pačios tautos nariai, kilę iš konkretaus buvusios Respublikos regiono“1. 235 Jozefas Weyssenhoffas romane Unija (1910) nemažai vietos skiria tautinio apsisprendimo klausimams, prieštaringiems len­ kų-lietuvių santykiams amžiaus pradžioje. Kitame savo romane Sabalas ir panelė (1912), išsiskiriančiame itin jautriai sukurtais Šiaurės Lietuvos gamtovaizdžiais, atgyja ir romantizmo topikos elementų. Pirmiausia - susijusių su egzotika ir paslaptingumu, tarsi fokusuojamu Laukinio, brakonieriaus medžiotojo, portrete: „Savo charakteriu, elgesiu jis buvo niūrus ir anarchistinis; vana- giškos akys iš dar jauno veido steibeilijosi plėšriai it laukinio; jo judesiai buvo lėti ir įsitempę tarsi mieguisto katino.“1 Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos ir lietuvių įvaizdžius lenkų literatūrinėje sąmonėje labiausiai veikė dvi įtekmės. Pir­ ma - tai buvusių Vilnijos gyventojų, vadinamųjų repatriantų, autobiografiniai prisiminimai, prisodrinti faktografijos, asme­ ninių patyrimų, taip pat liudijančių dvipoliariškumą: vieni spal­ vinami švelniomis ilgesio gaidomis, kiti persunkti nuoskaudų, o kartkartėmis ir pagiežos, apmaudo. Antra - aukšto meninio lygio grožinės literatūros kūriniai, sukurti žymių, talentingų autorių, alsuojantys nostalgiška meile Lietuvai ir tęsiantys mitografinio vaizdavimo paradigmą. i

i Krzysztof Buchowski, Litwomani i pohnizatorzy: Mity. wzajemne postrzeganie i stereo­ typy w stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku, Białystok: Wydawnic­ two Uniwersytetu w Białymstoku, 2006, p. 75. j Józef Weyssenhoff, Soból i panna. Warszawa: Czytelnik 1991. p. 14-15. Vienas ryškiausių šio tipo kūrinių - Miłoszo romanas įsos slėnis. Savo žinomoje kalboje, pasakytoje per Nobelio premijos įteikimą, autorius Lietuvą pavadino „mitų ir poezijos žeme“. Si nuostata lemia esmines jo kūrybos - minėtojo romano, poezijos ir eseistikos - ištarmes, taip pat - formuoja atitinkamą adresato emocinių konotacijų lauką. Panašų vaidmenį šiuo atžvilgiu atlieka ir Konwickio romanai. Lietuva čia daugiausia tapatinama su Vil­ nijos apylinkėmis, daug vietos užima kitų tautų, pirmiausia - vie­ tinių lenkų, vaizdavimas, mat autorius jaučiasi esąs daugiatautės kultūros atstovas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęstinumo liudytojas. Antra vertus, atvirai ir sugestyviai reiškiamos gausios Konwickio refleksijos apie Lietuvą, nuolat pabrėžiami didelės pa- 236 garbos ir meilės gimtinei ženklai vaizduojamiems paveikslams su­ teikia naujų sakralumo atspalvių. Mitologinis podirvis, glūdintis šių įžymių rašytojų sukur­ tuose atvaizduose, susisiekia su ilgaamžėmis vaizdavimo tradi­ cijomis, kurios kristalizavosi LDK proistorėje. Žinoma, per ilgą istorinės raidos laikotarpį autoriai, veikiami be galo įvairių aplin­ kybių, jas esmingai modifikuodavo, įvesdavo individualių vari­ antų, interpretacijų ir skirtingų vertybinių traktuočių. Lietuvio portretas lenkiškuose veikaluose keitėsi - apibendrintai ir kiek schematiškai pasakius - taip, kaip keitėsi pats lietuvis, taip, kaip keitėsi jo vaizduotojai bei pačios bendruomenės, kurioms tie au­ toriai priklausė.

Vietoje išvadų

Keletas žodžių apie šio darbo radimosi aplinkybes. Jis augo nuo seno, pamažu, kaupiant ir segmentuojant platėliausią medžia­ gą, vartaliojant ją įvairiausiais aspektais. Dar studijuodamas Jogailaičių Universitete (Uniwersytet Jagielloński) Krokuvoje ir kursinius, ir magistro darbus bandžiau rašyti, remdamasis litua- nistine-polonistine tematika. Deja, anais laikais nebuvo lenkų literatūrologų, kurie mokėtų lietuviškai, sutiktų būti tokių temų vadovais, todėl daugiau gilinausi į literatūros teorijos, ypač roma­ no, dalykus. Beje, į Krokuvą buvau pasiųstas iš Vilniaus universi­ teto, kur studijavau lituanistiką, gilintis į bendrosios kalbotyros barus; rekomendaciją rašė iškilūs kalbininkas prof. Vytautas Ma­ žiulis, bet jo lūkesčių nepateisinau: mane labiau traukė literatū­ ros dalykai. Tačiau anais laikais lietuvių-lenkų literatūriniai ryšiai buvo literatūrologų darbo paraštėje, tyrinėjami tik sporadiškai, daž­ niausiai gvildenant paviršinius reiškinius, iškeliant konjunktū­ rinius „socialistinių tautų draugystės“ saitus. Ilgainiui padėtis tyrinėjant šiuos komparatyvistikos klausimus gerėjo: Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje susikūrė baltistikos studijų centrai, buvo plėtojama polonistika Vilniaus universitete, subrendo nauja lais­ 237 vai mąstančių tyrėjų karta, išleista nemažai naujų studijų. Vis dažniau literatūrologai (pirmiausia senosios literatūros specialis­ tai) gręždavosi į daugiakalbį LDK paveldą, lituanistiniais aspek­ tais naršė, analizavo lenkakalbius tekstus. Dirbdamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėstytojaudamas Varšuvos bei Vilniaus universitetuose vis dėlto jutau apibendrinamojo, į tam tikrą sintezę orientuoto darbo poreikį. Turėjau pakankamai ilgą laiką pažinti lenkų literatūrą, išsiskiriančius originalius jos kū­ rėjus, savo viduje sutelkiančius apoteoziškus tautos pakilimus ir visa esybe reflektuojančius jos ydas ir tamsiausius nuopuolius. Ypač intrigavo lenkų literatūroje nuo seno išryškėjusios, vis gau­ sinamos Lietuvos vaizdavimo paradigmos. Per šimtmečius nusidriekiančių dviejų tautų sąveikų, pa­ ralelių ir sankirtų bei visa tai liudijančių tekstų, visiems turėtų būti suprantama, viename darbe neįmanoma aprėpti. Autoriaus ketinimai bei siekiniai buvo žymiai kuklesni, toli gražu nepriau­ gantys iki kokių nors maksimalistinių užmojų lygio. įvairiais ra­ kursais analizuojant sulasiotą empiriką, dėliojant ją į kiek galint adekvatesnius gardelius ir vėliau rašant tekstą, tolydžio vis labiau aiškėjo, kad net ir didžiausios faktografinių duomenų sankaupos nesukurs galimybės pamatyti išskaidrintą visumą. Todėl reikėjo susikurti kuo optimalesnę regos perspektyvą, kuri leistų ne tik šią problematiką klasifikuoti, bet ir suformuluoti tam tikras iš­ vadas. Išeities taškas buvo hipotetinė prielaida, jog literatūrinių Lietuvos interpretacijų visuma gali būti traktuojama kaip savo­ tiškas atsikartojančių, bet drauge ir kintančių motyvų, topikos, įvaizdžių diachroninis virsmas. Tą visumą vienijantis pamatas - kūriniuose prasimušantis autorių požiūris į šalį, jos istoriją, gam­ tą ir žmones, emocinis, bet taip pat - intelektualinis, reflektuo­ jamas. Tačiau jis irgi kinta su besikeičiančiu laiku, kartu su naujomis sociumo nuostatomis bei meninėmis koncepcijomis, pagaliau - kartu su naujomis etninėmis konfigūracijomis. Juk, tarkim, LDK mitologinio ir kultūrinio arealo negalima laikyti statišku pamatu, ant kurio laikytųsi visi vėlesni vaizdiniai apie tėvynę. Jis, žino­ ma, yra, egzistuoja kaip archetipinė duotybė, tačiau jo patikimu­ 238 mas nuolat tikrinamas, reviduojamas, kvestionuojamas veikiant kitų arealų galios laukams. Kai pirmasis Lenkijos ambasadorius nepriklausomybę jau atgavusioje mūsų šalyje profesorius Janas Widackis savo įspūdžių knygą pavadina Litwo, Ojczyzno nie moja1, suvokiame, jog tai irgi yra garsiosios Mickevičiaus invokacijos tęsimas. Bet jau visai kitoks, išreiškiantis veikiau ambivalentiškas tradicijos konotacijas. Tokių atvejų mūsų laikais „globalaus kai­ mo“ kontekste, kur greta empatiškos nostalgijos prarastai tėvynei įsigali ir indeferentiškumas, yra daug. Jie anaiptol nesietini vien tik su nomadiška jausena. Viena pirmųjų ir viena įdomiausių knygų, kurią kadaise per­ skaičiau apie Czesławą Miłoszą, buvo Renatos Gorczyńskos (iš­ leista Ewos Czarneckos pseudonimu) pokalbiai su poetu bei jais grindžiamos kūrybos interpretacijos. Ši knyga, beje, turi itin iš­ kalbingą, talpų ir vaizdingą pavadinimą - Pasaulio keleivis (Podróż­ ny świata), kuris tarsi išryškina, pabrėžia vieną iš esmingiausių rašytojo kūrybos matmenų - smalsią, intelektualinę kelionę per plačiąsias dvasinio pažinimo erdves, taip pat - poeto klajones po įvairius miestus, įvairias šalis ir kontinentus. Dar jaunystėje pa­ likęs gimtuosius Šetenius, prie Nevėžio stūksantį dvarelį, poetas giliai vaizduotėje išsaugojo tėviškę, Kėdainių kraštą, Vilnių, Lie­ tuvą, jos peizažus, vietoves, žmones, prisiminimus apie įvairiau­ sius įvykius, įsispaudusius jo dvasioje ir ugdžiusius jo asmenybę.

Jan Widacki, Litwo, Ojczyzno nie moja, Kraków: Universitas, 2005. Atpažinę kūryboje vėl išdygusius vaikystės ir jaunystės patyrimų ūglius, pajautę, kaip neatskiriamai pinasi fantazijos ir tikrovės šakos, geriau galime suvokti Miloszo kūrybos unikalumą. Tai, regis, gerai suvokė ir minėtos knygos autorė. Pasaulio keleivyje atskirų kūrinių genezės aplinkybės, konkrečių tekstų interpreta­ cijos, autoriaus pamėgtų temų ir motyvų sambūriai, psichologinė ir filosofinė įvairių veikalų terpė, emocinė aura - visa tai, kas rė­ pia apskritai kūrybos kontekstą, supinama su Miloszo biografija, autentiškais jo gyvenimo įvykiais. Kitaip tariant, siekiama paro­ dyti, kaip asmeninė patirtis, prisiminimų atplaišos perkeliamos į naują, universalių vertybių plotmę ir paverčiamos laiko ir erdvės barjerus nugalinčia estetine būtimi. Tokius fenomenus šiame darbe ir norėjosi bent kiek paryš­ 239 kinti ir priartinti. The land of myths and poetry (Lithuania in Polish Literature)

Summary

The object of this work is the Lithuanian theme in the texts written 241 in Polish. The book presents the diachronic characteristics of this importantliterary and culturalphenomenon (from theoldest times to the present), as well as an academic analysis of the work by out­ standing individual authors. In recent decades (since about 1995) we have observed much livelier relations between Lithuanians and Poles - literary and cultural figures, historians, creators of art, and humanitarians in general - which connect them in various forms and on different levels. It is significant that this sphere has become an object of exhaustive academic analysis in Lithuania, and espe­ cially in Poland, which was earlier dominated by popular essayist reflections, travel impressions or the reminiscences of the repa­ triated residents of Vilnius permeated by hard personal feelings. The issues of the relations in Lithuanian-Polish history, cul­ tures and literatures of both countries have become some of the central problems in the field of our humanities, because numer­ ous factors of national Lithuanian identity are concentrated here. This is manifested by heated and, at times, opposing debates of historianst in recent times. In many cases, the interpretation of national relations is instrumental to the notion of Lithuanian na­ tional identity and historical existence (for instance, the problem of the divide between the old Lithuanians and the new Lithuanians), as well as to cultural and literary consciousness, its genesis and configurations. The literary heritage of the common Lithuanian- Polish state (Rzeczpospolita, the Republic of Two Nations) written in the Polish language has controversially been approached for a long time. The search for the borders of a national habitat which has risen alongside the slogans of national revival, when the as­ piration to dissociate from the influences of Polish culture was strong, is still topical at present. Before that, up until the second half of the nineteenth cen­ tury, when the emphasis fell on nationalist (or, as others would say, national, philological, linguistic) criteria, the territory of na­ tive literature was not as refined as it was later to be. For a long time the absoluteness and validity of these criteria did not seem to be questioned, yet the suggestion was hovering - especially in the case of bilingual authors - that they did not adequately match 242 the anticipated and connotated field of meanings. Literary his­ torians as though used to bestow a special status to works not written in Lithuanian due to: 1) the origin of the author (Dionizas Poška, Antanas Baranauskas); 2) Lithuanian themes and ideologi­ cal attitudes (Adam Mickiewicz); 3) the influence and importance to the dispersion of Lithuanian culture (Teodor Narbut, Józef Ig­ nacy Kraszewski, and Karolina Praniauskaite-Proniewska). It was neither a complete internalization of non-Lithuanian texts, nor a rejection of them; rather, it pointed to a quest for and permanent attempts to identify these phenomena. The recurring disputes re­ garding the Lithuanian/Polish claim to Mickiewicz and Czeslaw Milosz point to this. Are there any differentia specifica in this broad and almost limitless field of themes, on which over a hundred books and even more papers and publications have been written? In order to show the richness of Lithuanian images in Polish literature, at least a little more adequately, vast areas of empirical and the­ oretical material must be embraced. It would suffice to mention that nearly ten works have so far been published on Mickiewicz in Lithuania*. In their books, Mykolas Biržiška, Vincas Myko­ laitis-Putinas, Jonas Riškus, Arnoldas Piročkinas, Vytautas Ku­ bilius, Vita Gaigalaitė and others offer ample factual material,

Translations of the poet’s works into Lithuanian, articles and studies on his work in Lithuanian are recorded in a separate bibliographical index published thirty years ago: Adomas Mickevičius, Vilnius, 1981. focus on the poet’s links with Lithuania, its history and culture, examine individual aspects of the poet’s life and creative work, and interpret his poetry. The artistic legacy of this romantic poet and the works of such authors as Juliusz Słowacki, Władysław Syrokomla, Józef Ignacy Kraszewski, Henryk Sienkiewicz, and especially Czesław Miłosz have attracted a considerable number of Lithuanian scholars. A separate and specific field of research is Lithuanian lit­ erature written in Polish, the status of which has not yet been described exhaustively or defined in academic discussions. It is mostly perceived intuitively as a centuries-long phenomenon united by meta-linguistic factors, and distinguished by its own peculiar features and specific logic of integration. This phenom­ 243 enon would include a fairly large number of bilingual Lithuanian writers and Polish authors who lived and are living in Lithuania connected to our country by different links. The peculiarities of this phenomenon are analysed in the chapter ‘Lithuanian Polish- language Literature: the Search for Identity’. In the early writing in Lithuania, especially in the sixteenth century, the directions of further development of the state and nation, and of existence in general, become important. Several realizable and developable models of the state and the nation be­ gan to take shape and compete among themselves. This field of issues is analysed in the chapter ‘On the Cothurni of Occasional Literature (Lithuania in Old Literature)’, which offers interpreta­ tions of the conceptual foundations of works and actual texts on Lithuania. Darius Kuolys singles out four ‘projections’ of the Li­ thuanian state and culture: 1) based on the Lithuanian language as ‘the essential mark of the nation’; 2) the Roman theory of the origin of the Lithuanians, the advocates of which supplemented it with their forefathers’ culture - ‘the Latin language, Romani­ zed law, and the system of Latin schools’; 3) Belarusian, which was ‘asserted by the three statutes of Lithuania and chronicles written in Belarusian, and by the abundant polemic texts in Bela­ rusian of the Grand Duchy of Lithuania’; 4) related to the model of the Polish Sarmatian culture, which was based 'not as much on manifestoes or a defined ideology as on the practices of daily life that made Lithuanian nobles and gentry of the sixteenth centu­ ry increasingly identify themselves with the neighbouring Polish language4. The myth of the genesis of the nation and the state was in fact not questioned in literary works, but transferred to a level of metaphors and historical argumentation. At times it is even compared to the war of the gods, the outcome of which (in this particular instance - the nature and the fate of the state) sub­ sequently depends on tactical steps in human behaviour. ‘The gods, worshipped under sacred oaks, turned out to be stronger than the Byzantine God, and thus one of the strangest political organisms took shape in Europe: the Grand Duchy of Lithuania. 244 At the time of its highest success it reached the environs of Mos­ cow, its one side bordered on the Baltic Sea, the other - the Black Sea, [...] yet the small Baltic nation that rendered its name to the state was incapable of imposing its customs on the vassals; on the contrary, it surrendered itself to their influence, while the ducal court fluctuated between the ancient rituals and the Gospels co­ pied by Kiev monks due to marriages into Russian duchies4, said Czeslaw Milosz. The mythological substratum of the nation’s history was fair­ ly broad and diverse, and it united the multi-lingual and multi­ confessional society. The roots of this cultural memory were not worn or extinguishec by time: they should be seen as chrono­ logical shoots that grew stronger, prospered and neatly dispersed throughout the whole area of the region. The long continuation of the literary traditions of the Grand Duchy of Lithuania and of Lithuania in particular could not have been conceived without their inspirational potential. The classical genres of poetry and rhetoric (ode, panegyric, epigram, poetic letters, treatise, elegy, idyll and others) consoli­ date ornamental depiction, with ancient cothurnus motives, with episodes of the Lithuanian mythological and historical past, asi

i Darius Kuolys, .Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės raštijoje", in: Šešioliktojo amžiaus raštija. {Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Pradai, 2000, p. 11-13. 1 Czesław Miłosz, Rodzinna Europa, Warsaw: Czytelnik, 1990, p.14. well as events of the present, with customs and images of inter­ personal relationships. They mostly came from Latin and Greek writings, the chronicles of Maciej Stryjkowski, Albertas Vijukas- Kojelavičius’ ‘The History of Lithuania’ (Historiae Lithuanae pars prior, 1650-1669), from other sources, from the family books of the gentry, and various narratives. ‘Mixed collections of occasio­ nal poetry were not only characteristic of the eighteenth century; they were also published in the sixteenth and seventeenth cen­ turies. In general, one must note that Latin and Polish poems did not differ much in their poetics and style: the same artificial literary forms were experimented with, and the same images of ancient mythology were used’1. From the oldest texts written in the Renaissance up until the end of the eighteenth century, the 245 Polish poetry of Lithuania resorts to similar motifs, which exalt the country and its people. It goes without saying that their actu­ al content and artistic expression depended on the poet’s indivi­ duality, talent and contextual circumstances. According to Regina Koženiauskienė, a researcher of this period, ‘chronologically ar­ ranged texts show how the character of our writing was gradually changing. It is obvious that the idea of the revival of antiquity, the legend of the Roman origin of the Lithuanians, the theory of the kinship of the Latin and Lithuanian languages and aspiration of national statehood were outstanding in the sixteenth century (Augustinus Rotundus, Maciej Stryjkowski, Lover of the Home­ land, Mikalojus Daukša) [...] The early seventeenth century is still tightly linked to the Renaissance - the authority of antiquity, its quotations, images and stylistics all point to it’1. In exalting Lithuania’s prominent people and their noble deeds, the creators of literature often paint a broader back­ ground. In this respect, the poetic works of Mikalojus Kazimi­ eras Sarbievijus (Matthias Casimirus Sarbievius), the most out­ standing poet of the period, stands out. In the words of Eugenija Ulčinaitė, the poet’s ‘creative legacy is so abundant and diverse i

i Asta Vaškelienė, 'Panegirizmo raiška XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės lotyniškoje epigraminėje poezijoje’, Žmogus ir žodis, 2010. No. 12, p. 15. 1 Regina Koženiauskienė, ’Lietuva, Tave savoj širdy nešiosim...’, in: 'Litwo, nasza matko mila...': Antologia literatury o Litwie, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 16-17 that, up till now, scholars have not yet exhaustively discussed and appreciated it all. [...] Sarbievijus’ early works [...] manifes'tthe author’s desire to surprise by scholarship, erudition, the abun­ dance of names from and allusions to classical mythology. On the other hand, Lithuanian place and personal names (Medžiokalnis, Kražiai, Kražantė, Šaltiniai, Kražių Apolonas, Rėkutis), integrat­ ed into the broad context of the cosmic and mythological world, are outstanding here’6. Sarbievijus’ works, and primarily the oc­ casional ones, concentrate almost all the essential features of the depiction of Lithuanian at that time. It should be noted that it was not the public-civic poetical expression but personal lyrical poetry reflecting on the beauty of nature and the surroundings 246 that was closer to the poet. In this respect, speaking of the artistic and thematic aspects, his poetry is like some sort of a standard, because its artistic subject lived there and then, and in Europe; he was of an excellent education and had integrated the characteris­ tic features of the epoch within himself. Ihe chronicles of Jan Długosz Bandera Prutenorum, czyli kro­ niki sławnego Królewsta Polskiego (Blazons of the Prussians, or the Chronicles of the Glorious Kingdom of Poland, 1448) and other works by Polish chroniclers, which distinguished themselves in their apologetics of the Kingdom of Poland and a none too fa­ vourable treatment of Lithuania, should not be seen as an alter­ native to other interpretations. First of all, to the influential pro- Lithuanian images in Stryjkowski’s chronicle ‘On the beginnings, accounts, virtues, marital and domestic affairs of the famed na­ tions of Lithuania, Samogitia, and Ruthenia...’ (O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowych sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego, 1575-1578). The char­ acters depicted in old Lithuanian literature - noble individuals, called nobilitas generis - were not in any special way individual­ ized by the criteria of their character, appearance or behaviour. The highlights were mostly to emphasize the criteria of the dif­ ference of the origin or stratum - genealogy, coats-of-arms, mer­ its and deeds for their country, an individual’s interaction with the state. With individual variations, the paradigms of leitmotifs of this type prevail in the works of numerous representatives of occasional poetry. They were consolidated in the creative work of Jonas Radvanas, Andrius Rimša (Andrzej Rymsza), Sarbievijus, Eliasz Pielgrzymowski, Samuelis Daugirdas, Danielius Naborows- kis, Stanislovas Samuelis Semiotas, Adam Naruszewicz and a large number of authors linked to Vilnius Academy. Meanwhile, newer traditions of depicting Lithuania, and first of all the influential works of Adam Mickiewicz, were imprinted on the Polish cultural consciousness. Therefore, while continuing the trends of presentation of the present work, it seemed relevant to focus on the epoch of Romanticism. This developed and signifi­ cantly expanded on the ideas of earlier periods on the mysterious nature of the history of the Grand Duchy of Lithuania, its tragic and heroic glory; it saw the actualization of the main fields of 247 topoi, creation of a number of significant works, and - which is the most important - setting the guidelines of inspiration for the future. The Romanticists actually created the myth of the ‘majestic and dear’ Lithuania, which stretched throughout the nineteenth- century literature and has reverberated up until our own times. The literary continuations of this mythological layer, its variations and controversial interpretations are discussed in the chapters ‘Lithuania in Romanticist Literature’, ‘The Shapes of Historicity’, ‘Adam Mickiewicz’s Lithuania’, ‘Exoticism - the Uni­ versale’, ‘Trajectories of Nationalism and Struggling Patriotism’, ‘Pan Tadeusz. The Present of the Nineteenth Century and the Past of the Grand Duchy of Lithuania. The Landscape of Nostalgia’. Since the plots and phenomena created and depicted by nationalistically-spirited Romanticists are integrated into broad­ er levels of the country’s fate and its present state, the created works as if acquire the status of a real (or virtual) phenomenon, which in its authority reaches almost an academic interpretation. Mickiewicz pays considerable attention to this kind of histori­ cal contextualization: in order to substantiate the quasi-realism of the story of Konrad Wallenrod, he wraps his narrative poem in comparatively broad commentaries, notes and references. A characteristic ontological sequence emerges in the structure of depiction: a) from real facts and historical event a move is made towards b) narratives describes by the chroniclers and historians, . or kept in the nation’s memory, to c) individual artistic interpre­ tations. Historiographical data and realia pointing to the vitality and continuity of the traditions of the torn-apart Grand Duchy of Lithuania recurs in the poet’s largest work, the epic narrative poem Part Tadeusz. The poet mentions these facts, events, people recorded in chronicles, documents and people’s memory and the phenomena of public life on various occasions, and raises their significance and value. The historical factual network in the work is dense: it as though envelops almost all segments of the direct action of the plot and initiates the links of inter-textual discourse. Here is a typical example of reality-made-history. When telling of 248 the ‘gentry village of Dobryn’, the author points to the old tra­ ditions of an impoverished family, mentions historical personali­ ties and events, King Jan III Sobieski (1674-1696), and the wars against the Swedes (1655-1660). He then switches to the events of the early nineteenth century, tells of the invasion of the terri­ tory of the Grand Duchy of Lithuania by Napoleon’s army and re­ kindled hopes for liberation from the oppression of Tsarist Russia. Mickiewicz had an especially sensitive artistic ear that allo­ wed him to model flexibly both the tonational-phonic sequences of the strophe and the almost imperceptible nuances of meaning. The famous opening lines of Pan Tadeusz (‘Lithuania! My home­ land...’), which has attracted numerous discussions and interpre­ tations, had four versions during the process of the writing of the poem1. The poet polished them meticulously, combined separate words, changed their positions, and arranged various patterns of the metre, as though tuning his own personal frame of mind to the popular moods experienced by the emigrants from the lands of the Grand Duchy of Lithuania after the uprising of 1831. The se­ cond manuscript variant was slightly different - ‘Ojczyzno, Litwo moja...’ (literally, it would be ‘Homeland, Lithuania my’) and this, at present somewhat unusual word order as if prioritizes a more general homeland, and not Lithuania. In the existing canonical

1 For more on this, see: Kazimierz Wyka, . Pan Tadeuszя: Studia o tekście, Warsaw: Państ­ wowy Instytut Wydawniczy, 1963, p. 35-51. apostrophe, the poet’s destiny, his bodily health (documentary sources point to his various ailments) are equated to the possi­ bly declining present state of the nation, although it is included in the context of potential virtuality (like a warning that this might happen)1. This elevated generalized summing up of love and los­ ses should also be seen as an especially persuasive historiosophic statement, which will remain as a leitmotif in works depicting Li­ thuania. A number of writers of that period include motifs of prosaic tones illustrating the primitive everyday life and simplicity of daily rounds into the high emotional register. This is especially characteristic of Władysław Syrokomla, the depicter of the villa­ ge and small estates. His poem Urodzony Jan Dęboróg (Born Jan 249 Dęboróg) opens with an intonation resembling a hymn, which is later as though pressed to the ground by descriptions of the sur­ roundings: ‘My native land, my sacred Lithuania, / overshadowed and scattered by yellow sand and fine grass / Seemingly plain is your wild shelter. [...] Junipers on your hills, and pines in your woods - / Your houses put together of unhewn logs, / Greenish moss blossoms on the straw roofs, / And simple, almost savage people under straw roofs, / Looking at them you would think they could not count to three’ (‘Ziemio moja rodzona, Litwo moja świę­ ta, / Żółtym piaskiem i drobną trawą przytrząśnięta / Niepokaźne na oko dzikie twe zacisze. [...] Na twych wzgórzach jałowiec, po łasach sośnina - / Z nieciosanych bierwion klecone twe domy, / Kwitnie mech ziełonawy na strzechach ze słomy, / A pod strzechą lud pełen prostoty i dziczy, / Rzekłbyś, patrząc na niego, że do trzech nie zliczy’i 2.) To the lyrical subject, this state is endearing and stirs the best feelings.

i These semantic modulations become more pronounced after a study of the origi­ nal accents, which differ somewhat from the prevailing Lithuanian version. In the translation made by Vincas Mykolaitis-Putinas, the comparative degree of an adjecti­ ve (‘mielesnė už sveikatą’ - dearer than health) is used instead of a comparison ('jes­ teś jak zdrowie’ - you are like health); the present tense dominates ('Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko’, literally 'How you are cherished the one only sees, / who loses you') instead of a sequence of the present, the future and the past tenses (Tle cie trzeba cenić, ten tylko sie dowie, / Kto cie stracił’ - ‘How you are cherished, the one only will know, / Who lost you). > 'Litwo, nasza matko mila...', p. 339. However, the contrasting parallels with the life and landscapes of the Swiss, French and Italians (‘where the fields are like an eart­ hly paradise’) that follow confuse the picture of idyllic existence projected by the author. The spread of Romanticism in Polish literature continued throughout the entire nineteenth century and remained swee­ ping in particular in the works dwelling on national issues and exalting patriotism. It must be noted that when the waves of ac­ tive struggle for freedom had abated and the idea of positivist rational actions and underlying work (praca u podstaw) spread following the cruelly suppressed uprising of 1863, romantic ide­ als were approached with scepticism and mistrust. First of all it 250 affected the political strategy and projects based on messianism that distinguished the exceptional role of the Polish nation in the history of humankind, following the widely-spread conviction that ‘Poland is the Christ, or Redeemer, of nations’. According to Milosz, the ‘shake-up which was the outcome of the huge number of those who perished in the struggles or on the gallows was so acute that a whole arsenal of attitudes collectively called “political romanticism’ was drastically revised’1. The radical changes in the world-view that had been taking place in society transformed the conceptual changes in literature and in the perception of its mis­ sion. And yet the fundamental foundation of traditions survived: this is exhaustively revealed in the works of literary historians who accentuated the special status of the romanticist paradigm and its exceptional role in the Polish collective consciousness. ‘In the history of Polish culture, Romanticism was too prominent an epoch to attract its radical questioning or long-time absence. However, its return was faster and more triumphant than one could have imagined’2. In the discussion of the twentieth-century literature, the focus falls on the creative work of Czeslaw Milosz, and its central axis - the images of Lithuania that recurred du­ ring several decades of his creative path. All this abundant mate­ rial is analysed in the chapters ‘The Spaces of Nostalgia. Czeslaw

Czesław Miłosz, Historia literatury polskiej, Cracow: Znak, 1993, p. 326. Alina Witkowska, Ryszard Przybylski, Romantyzm, Warsaw: PWN, 1997, p. 650. Milosz’s Lithuania’, ‘The Revived Tradition of Mickiewicz’, ‘The River of Time’, ‘Poetics and Reality of the Valley’, A City of (no) Return / That Cannot be Left’, A Quest for Homeland in Native Europe’. A broad picture of Milosz’ creative and civic intentions can be formed from the impressive Laureate lecture delivered at the Swedish Academy of Sciences in 1980. The thoughts and mean­ ings in this speech were not limited to his attitude to art, the no­ tion of literature, setting out of the present situation in the world or other occasional-programmatic postulates that the laureates of the Nobel Prize traditionally dwell upon every year. The author of The Issa Valley opted for broad positions of aesthetic views and humanistic engagement. He spoke of the sources and genesis of 2S1 his creative work, links with global culture and about things that pained him: the political situation of Eastern Europe and Lithua­ nia, and historical wrongs inflicted by Soviet totalitarianism, the suppressed spirit and enslaved spirit of nations (at the time it was extremely important to the nations which were still in the Soviet bloc). In this way the writer expressed his artistic credo, and at the same time demonstrated his historiosophic attitude to the fate of his homeland, which had been taking shape in course of many years. The lecture, like the paintings of the Dutch masters (whom the poet valued highly), reflects miniature pictures that are shown from the point of view of broader contextual perspectives, from temporal and aesthetic distance (‘the soul of beauty’, according Simone Weil). The poet ‘sees and describes’ (this is a paraphra­ se of Mickiewicz’s words ‘widzę i opisuję’ from Pan Tadeusz); in his own words, he is as if looking at the world ‘from above, and at the same time he sees its every particle. It could be a metaphor for a poet’s call’, says Milosz. T found a similar metaphor in a Latin ode by a seventeenth-century poet, Maciej Sarbiewski, who was once known all over Europe under the pen-name of Casimire. He taught poetics at my university. In that ode he describes his voy­ age - on the back of Pegasus - from Vilno to Antwerp, where he is going to visit his poet-friends. Like Nils Holgersson he beholds below him rivers, lakes, forests, that is, a map, both distant and yet concrete. Hence, two attributes of the poet: avidity of the eye and the desire to describe that which he sees’*. In this lecture, he depicts his homeland without suppress­ ing his emotions and simultaneously reflecting, in an intellectual manner, on the past and the present (which existed until 1980), setting out his approach to a poet’s mission, his sources of inspi­ ration, and firmly manifesting his personal opinion on political events. The pulsating genealogical cultural links presuppose and nourish, like a network of capillaries, the resources of the cre­ ator’s potential. These links reach out to the deep metaphysical layers, and were later fostered by the environment of Vilnius and the city’s schools: 252 ‘The landscapes and perhaps the spirits of Lithuania have ne­ ver abandoned me’; ‘it is a blessing if one receives from fate scho­ ol and university studies in such a city as Vilno - a bizarre city of baroque architecture transplanted to northern forests and of history fixed in every stone’; ‘a poet who grew up in such a world should have been a seeker for reality through contemplation’. ‘A patriarchal order should have been dear to him, a sound of bells’; ‘but suddenly all this is negated by the demoniac doings of Histo­ ry which acquires the traits of a bloodthirsty deity’; ‘the absence of the three Baltic states from the United Nations is a permanent reminder of the two dictators’ legacy’; T am convinced that Simo­ ne Weil and Oscar Milosz, writers in whose school I obediently studied, will receive their due I feel we should publicly confess our attachment to certain names because in that way we define our position more forcefully than by pronouncing the names of those to whom we would like to address a violent “no”’*. The poet sees poetic creation as a way to oppose the entro­ py of forgetfulness, non-existence and losses. The poem A Boy’ {'Chłopieć) is especially characteristic of the poet’s feelings and creative principles. In it, the lyrical subject as if duplicates: an ex­ perienced observer who knows the future addresses a child, his own previous ‘self’ standing on the bank of the Nevėžis River. The 1

1 Czeslaw Milosz, Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of Home, Warsaw: Wydawnictwo Sejmowe, 2011, p. 147-159. 1 Ibid. form of the second person singular and the communicative situ­ ation per se emphasize the intimacy of the lyrical situation and authenticity of the feelings.

‘You cast the line while standing on a stone. The water of the native river between the water lilies Flows, washing bare feet. And who are you, now looking at the float, and listening to the echo, to the paddle strokes? [...] I know what you will turn into, what will become of you’1. ('Zarzucasz wędką, stojąc na kamieniu,/Bose nogi okrąża woda migotli­ wa / Twojej rodzinnej rzeki w gęstwie lilii wodnych. / 1 kim ty jesteś, za­ patrzony w pławik, / Wsłuchany w echa, w stukanie kijanek? [...] Znam twoje dzieje i wiem, kim zostaniesz’). 253

The present is simultaneously the past. This is a peculiar re­ turn to childhood sensations, a desire to revive, revitalize and record childhood impressions when being in the homeland was natural, when the surroundings were one’s own and perceivable, while the future is still enveloped in the mists of the unknown. It had been seen through, having gone the circle of time and seen oneself again. Yet can reality compete with metaphysical disposi­ tion? Can an individual move to ‘the second space’ while living in a real environment? It seems that only romanticists could raise such mutually opposed dilemmas and solve them in such a sug­ gestive manner in modern times. Being strongly influenced by the suggestions of the romanticist world perception, which were also true to life (after all, he lived and studied in the same space as his great predecessor Mickiewicz), Milosz re-formulated them, introduced personal experience and the coordinates of modernist Onirism. The romanticist adored the phantasms of popular feel­ ing, while he preferred an individual vision. In the poem ‘In My Homeland’ (‘IV mojej Ojczyźnie’) written before the war, in 1937, the infinite and all-embracing power of metaphysical and of real, historical time is the key semantic co­ ordinate. The model of the world in this poem is especially trans­ lucent and structural: the main spatial coordinates (top-bottom) t Czesław Miłosz, Wiersze wszystkie, Cracow: Znak, io n , p. 817. match the parameters of personal spiritual time (the past-the present). The lyrical subject sees his homeland in his memory, to which he will never return, and ‘a vast forest lake’, and ‘miracu­ lous, torn, broad clouds’ above it. The vision of the past presup­ poses a prophetic look at the future, while the water which sym­ bolizes the trials of life and suffering as though pierces the poet’s spirit with a painful premonition. In Milosz’ poetic work, the ideolectic paradigm of Vilnius emerged and developed gradually, almost in parallel with essayist reflections embedded in the fabric of the writer’s recollections. It is understandable that memoir literature depends on memory and other subjective factors determining the selectivity of the 254 material, or sometimes even the mystifications. And yet, if one looks at it from a different angle, a network of dotted links and di­ rect parallels stretches between the writer’s unornamented texts and his poems of Vilnius, which frequently abound in documen­ tary details. This rich reference plane expands the possibilities of the interpretation of poetry, opens diverse ways of the transfor­ mation and modelling of similar experiences and impressions. The ample publicistic (and poetical) texts on Vilnius vary ramified themes, which involve several major concentric depos­ its of the material: 1) personal-biographical, in which the envi­ ronment of the Žygimantas Augustas Gymnasium and Steponas Batoras University stand out; 2) historical-cultural, with high­ lighted traditions of the Grand Duchy of Lithuania, Romanticism and Masonry; 3) descriptions of the topography of the city and its environs; 4) fragmentary portraits of his friends, teachers, colleagues and creators of art; 5) the field of national relations, with emphasized images of the existence and history of the Jews, manifestations of Polish nationalism (national democracy), the Lithuanian-Polish conflict regarding Vilnius. Milosz’ perspective of vision over many years is expressively shown by his conversations with Aleksander Fiut, in which the city (of seeing which again there seems to be no hope) acquires a status of existence drowned in the past (like in Vladas Drėma’s album ‘Lost Vilnius’), and a new intentional existence. This on­ tological duality comes from a clearly perceived present view of the past, from permanent actualization of stirred memory. In the long conversations made dazzling by the interviewer’s eru­ dite hints, historiosophic reviews and geopolitical parallels match the daily miniatures reflected at a close-up and the respondent’s individual reactions. It is a very rich layer of school and student times, various life adventures and community relations in which spiritual inspirations had been maturing, which would later un­ fold during the poet’s emigration years. ‘I was a witness to the civilisation of Vilnius. [The city was] somewhat pseudo-eastern, and a little like you imagine the cities in Central Asia, and a bit of Europe with baroque and gothic. [...] The boats in Vilnius were very beautiful, stripy boats. [...] My ho­ rizon included, let us say, the gymnasium of King Žygimantas 255 Augustas and Tomas Žanas’ library. It was a rather closed circle. A number of Polish gymnasia and the awareness of what was going on there. I am talking of one Vilnius, but then, next to it there was the Vilnius of Jewish street. [...] At the university I oppo­ sed the nationalists and national democrats and, as I mentioned, tried to oppose anti-Semitic attacks. [...] When there was money, I and he [Pranas Ancevičius] would no doubt go to the Jewish district. [...] Jewish cuisine was famous in Poland before the war. Cold vodka with Jewish appetizers - it was terrifid^.Uie poet’s impressions and recollections documented in one way or anot­ her were in many instances supplemented by reflective thoughts which, it seemed, acquired a generalizing summary nature in Dia­ logas apie Vilnių (A Dialogue About Vilnius) with Tomas Venclova. The text was published in the Paris-based magazine Kultura in 1979. Here personal reminiscences and historical cultural insights are voiced in a coherent logical language, and the place of the city in Polish culture and its importance to the entire Grand Duchy of Lithuania are outlined. It is characteristic that Milosz constant­ ly highlights the specifics of national relations, the multicultu- ralism of the entire region, and names this phenomenon as the continuation of traditions and future perspectives. In the poet’s 1

1 Maištingas Czesława Milosz o autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu, Vilnius: Alma littera, 1997, p. 227-232. reminiscing imagination, the spaces of his youth are expanded to a virtual life, and one of the central isotopes of his Vilnius the­ me is explicitly argumented: what could have been if I had remai­ ned here to live. To him, the autobiographical signs and cultural attributes (Romanticism, Masons, Steponas Batoras University, and the like) exist as a field of individual ego experiences and life projections. ‘In Vilnius, I spent my youth when I thought that my life would be simple, and only later everything got mixed up; so Vilnius has remained for me as a point of reference, an opportu­ nity, a possibility of normal existence’1. In his essayist texts Miłosz makes the city’s history and space concrete and personal by filling them with actual details. 256 In the book Zaczynając od moich ulic (Starting from My Streets, 1985), several of the main aspects of the themes are grouped into the chapters of the book: ‘A Dictionary of the Streets of Vilnius’ (‘Dykcjonariusz wileńskich ulic’), ‘Old Avant-Gardes’(‘Stare awa­ ngardy’), ‘Portraits’ (‘Portrety’), ‘Farewells’ (‘Pożegnania’). There even comparatively static pictures of the past are treated as per­ manent and essential attributes of the city, which are as if revived by the interpretations of the works of prominent creators (for ex­ ample, of Teodor Bujnicki). The poetic interpretations of the reminiscences of Vilnius acquire an expressive leitmotif nature in the collection Gucio zaczarowany (Bobo’s Metamorphosis, 1965), which manifests fundamental links of artistic approaches of these topoi. Its es­ sential and almost imperative notion in the poet’s creative hier­ archy is indicated by the programmatic poem ‘Nigdy od ciebie, miasto’ ('Never of you, City’). It conveys, in a concentrated form, motifs-convictions about how this city cannot be left, because, when running across the earth that is revolving ever faster, T was always with it’, carrying a linen book bag, staring at the hills (of Šeškinė) towering above St Jacob’s church... In the poem ‘Rzeki maleją’ (‘The Rivers Diminish’), which was written on the principle of the litotes, the poetic subject is looking at the images of the past as though through inverted

Czesław Milosz, Tomas Venclova, Dialog o Wilnie, Paris: Instytut Literacki, 1979, p. 3. binoculars: the cities diminish, ‘the huge lake swum across / if I were standing at it, would be a shaving bowl’, ‘the grove at the Halina village [a place close to Vilnius - A.K.] looked primeval to me / With the smell of a recently overcome bear’. The collection Miasto bez imienia (City Without a Name, 1969) stands out in Milosz’ creative biography not only by its mo- no-thematic dispersion, but also in well-defined and developed parallels: between California (the landscapes of the present, De­ ath Valley) and Lithuania (a spiritualized landscape sunk in the past); on the other hand, between a descriptive-narrative style and ornamented stylizations. Leaning against momentary sensa­ tions, personal experiences and universals that acquire a holistic perspective, the author reconstructs an integrated world of his 257 experiences. ‘Milosz’ metonymic imagination’ (A. Fiut) makes it possible to link, even to fuse, fairly distant beginnings, both emotional and rhetorical (‘most of the poems in this volume are written in biblical verse’1). The rather drastic comparison of the seven-century old uninhabited American Indian city of Tuzigoot with the city of the poet’s youth has a common denominator (ter- tium comparationis) - the state of loss. The book defines and analyses the works which took shape in the context of the period between two wars and during the Second World War (for instance, by Józef Mackiewicz, Sergiusz Piasecki, Tadeusz Konwicki). More general linking segments of this work related with socio-cultural circumstances of the literary process are dwelt upon in separate parts of this book. Also, an attempt has been made to discuss the features of a portrait of a Lithuanian emerging in Polish texts.

1 Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), Podrótny świata. Rozmowy z Czesławem Miłos­ zem. Komentarze, Cracow: Wydawnictwo Literackie, 1992, p. 146. Ziemia mitów i poezji (Litwa w literaturze polskiej)

Streszczenie

Przedmiotem niniejszej pracy jest temat Litwy w utworach li­ 259 terackich i w innych tekstach napisanych po polsku. W książce dążono do przedstawienia charakterystyki diachronicznej (od czasów dawnych do współczesności) tego ważnego fenomenu li- teracko-kulturowego, jak również do analizy i interpretacji twór­ czości poszczególnych wybitnych pisarzy. W ostatnich dziesięcio­ leciach, mniej więcej od 1995 roku, obserwujemy bardzo aktywne kontakty między Litwinami a Polakami, szczególnie - między przedstawicielami nauk humanistycznych, historykami, bada­ czami literatury oraz kultury. Te kontakty rozwijają się na wielu płaszczyznach i przybierają różnorodne formy. Bardzo ważną rze­ czą jest to, że obszar styczności literatur i kultur staje się stałym obiektem dogłębnej analizy oraz refleksji naukowej na Litwie i w Polsce, że zajmują one miejsce wcześniejszych pobieżnych, po­ wierzchownych opracowań eseistycznych i dziennikarskich, które zazwyczaj opierały się na subiektywnych ocenach lub wrażeniach konkretnych autorów. Rozwojowi pracy naukowej sprzyjało po­ wstanie nowych ośrodków badawczych: Katedry Filologii Polskiej (obecnie Centrum Polonistyczne) na Uniwersytecie Wileńskim, polonistyki w Kownie oraz odpowiednich placówek bałtystyki na uczelniach polskich - w Warszawie, Krakowie, Poznaniu i in. Kwestie stosunków litewsko - polskich, historycznych, kul­ turowych czy literackich stały się jednym z głównych zagadnień naszej humanistyki w ogóle, ponieważ w tym obszarze są skon­ centrowane niezmiernie ważne problemy litewskiej tożsamości. Świadczą o tym chociażby burzliwe, nieraz kontrowersyjne dys­ kusje historyków w ostatnich latach. Na przykład, debaty o Sta- rolitwinach i Młodolitwinach, tzn. o różnicach w podejściu do przynależności narodowej i obywatelskiej: czy za najważniejsze kryterium należy bezwarunkowo uznać kryterium etniczno-ję- zykowe, które uznano za decydujące w Republice Litewskiej? Od interpretacji tego rodzaju zagadnień w dużej mierze zależy koncepcja kultury narodowej, zwłaszcza traktowanie dziedzic­ twa Wielkiego Księstwa Litewskiego. Jak wiadomo, przeważająca część piśmiennictwa tego państwa powstała w języku polskim, którym posługiwano się w głównych ośrodkach nauki, oświaty i kultury. Kwestie podejścia oraz interpretacji tego zjawiska były 260 nadzwyczaj aktualne w dobie litewskiego odrodzenia narodowe­ go, kiedy dążono do odcięcia się od polskich wpływów i do wyraź­ nego określenia etnicznego areału litewskości. W latach wcześniejszych, aż do końcowych dziesięcioleci XIX wieku, kryteria etniczne (innymi słowami - nacjonalistyczne, fi- lologiczno-językowe) w ustalaniu przestrzeni literatury narodo­ wej nie były traktowane w tak ostry sposób. Koncept purystycz- nie pojmowanej literatury litewskiej ukształtował się dopiero później, kiedy za stricte litewskie uznawano tylko dzieła napi­ sane w języku narodowym. Przez długi czas te zabsolutyzowane kryteria nie były zasadniczo kwestionowane, aczkolwiek ciągle wśród historyków literatury litewskiej funkcjonowało zdanie (dotyczące zwłaszcza tzw. dwujęzycznych autorów), że obszar li­ teratury narodowej nie jest pojmowany w sposób adekwatny i że jej przestrzeń, wyczuwalna i konotowana, wykracza poza granice językowe. W pracach historyczno-literackich teksty napisane nie po litewsku, co prawda, były uwzględniane, lecz wyznaczano im jakby szczególny status ze względu na: i) pochodzenie pisarza (Si­ monas Stanevičius, Dionizas Poška, Antanas Baranauskas), 2) su- gestywność ujmowania tematyki litewskiej, jej wymowy oraz de­ klaracji patriotycznych (Adam Mickiewicz), 3) znaczenie i wpływ na rozwój kultury litewskiej (Teodor Narbutt, Józef Ignacy Kra­ szewski). Nie było to ani przyswajanie tych tekstów, ani odrzuca­ nie, ale raczej poszukiwanie ich miejsca w litewskiej świadomości literackiej i próby ich właściwej identyfikacji. Ten permanentny proces właściwie trwa do dziś - o tym świadczą chociażby odna­ wiające się dyskusje o litewskości / polskości Adama Mickiewicza oraz Czesława Miłosza. Czy można w tym obszernym, nieomal bezgranicznym oce­ anie tematycznym, któremu poświęcono setki książek i tysiące artykułów naukowych, odnaleźć jakieś wyraźniejsze diferrentia specified? Dążąc do bardziej adekwatnego interpretowania i po­ kazania obfitości topiki litewskiej oraz jej wielopłaszczyznowo- ści, należy uwzględnić olbrzymią ilość materiału empirycznego i teoretycznego. Wystarczy zaznaczyć, że o Mickiewiczu tylko na Litwie i tyko po litewsku opublikowano setki prac1. Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Riškus, Arnoldas Pi­ ročkinas, Vytautas Kubilius, Vita Gaigalaitė oraz inni badacze w 261 swoich monografiach operują obszernym materiałem faktogra­ ficznym, analizują litewskie aspekty jego twórczości, uwypuklają wielostronne oddziaływania poety na litewską kulturę i literatu­ rę. Spuścizna wielkiego romantyka pociągała bardzo wielu litew­ skich badaczy, pisarzy, artystów - tak samo, jak twórczość innych polskich autorów, takich jak np. Juliusz Słowacki, Władysław Syrokomla, Józef Ignacy Kraszewski, Henryk Sienkiewicz, Eliza Orzeszkowa, Tadeusz Konwicki, Czesław Miłosz. Osobno należy rozpoznać oraz spróbować określić dosyć specyficzny obszar - polską / polskojęzyczną literaturę Litwy (lenkiškoji / lenkakalbė Lietuvos literatura). Jej podstawy i formy ontologiczne, status oraz okoliczności funkcjonowania (jeszcze) nie są jeszcze w należyty sposób zanalizowane i scharakteryzo­ wane w dyskusjach czy w pracach naukowych. Polska literatura Litwy zazwyczaj jest intuicyjnie pojmowana jako zjawisko, które istnieje od wielu stuleci i, z jednej strony, kontaktuje się z kulturą polską, z drugiej zaś - z litewską; to zjawisko jest rozpoznawane jako całość na podstawie kryteriów i czynników metalingwistycz- nych, posiada swoiste inwariantne cechy oraz specyficzną logikę integracyjną. Na podobnej podstawie są wyróżniane takie obsza­ ry, jak „Łacińska literatura Litwy“, „Rosyjska literatura Litwy",

Przekłady utworów Mickiewicza na język litewski, artykuły i studia o jego twórczości opublikowane po litewsku, zarejestrowane są w opracowaniu bibliograficznym: Ado­ mas Mickevičius, Vilnius, 1981. „Niemiecka literatura Litwy", „Żydowska literatura Litwy“, „Ka­ raimska literatura Litwy“1. Do tego fenomenalnego areału nale­ żeliby także dwujęzyczni pisarze oraz autorzy piszący po polsku, mieszkający na Litwie lub w rozmaity sposób powiązani z tym krajem. Te zagadnienia są omawiane w rozdziale „Lietuvos lenka- kalbė literatūra: tapatybės ieškojimas“ („Polskojęzyczna literatu­ ra Litwy: szukanie tożsamości“). We wczesnym stadium piśmiennictwa Litwy, szczególnie w XVI wieku, w tekstach literackich odzwierciedliły się ważne zjawi­ ska związane z państwowością Wielkiego Księstwa, podstawami jego egzystencji oraz rozwoju. Wtedy zaczęło się kształtować kilka podstawowych modeli refleksji historiozoficznych, a wraz z nimi 262 uwydatniły się kształty poszczególnych konwencji artystyczno-li­ terackich. Tej problematyce poświęcony jest rozdział pracy „Ant proginės literatūros koturnų (Lietuva senojoje literatūroje)“ - „Na koturnach literatury okolicznościowej (Litwa w literaturze dawnej)“; tu zostały omówione konceptualne zasady twórczości tego okresu, jak również przedstawiona analiza konkretnych tek­ stów. Historyk literatury i myśli społecznej Darius Kuolys wyróż­ nia cztery podstawowe „projekcje“ rozwoju ówczesnego państwa i kultury litewskiej: a) oparte na języku litewskim, jako na „zasad­ niczą cechą narodu“; 2) teorie o rzymskim pochodzeniu Litwinów; 3) ruską, którą „broniły w tym języku napisane trzy Litewskie Sta­ tuty“; 4) związane z modelem polskiej kultury sarmackiej, który opierał się na „praktyce codziennego życia, zmuszającą litewskich możnowładców i szlachtę XVI wieku do coraz częstszego utożsa­ miania się z sąsiędnim językiem polskim“2. W twórczości literackiej często przewijały się mityczne wątki, dotyczące powstania narodu i państwa - one były niekwestiono­ wane i przenoszone na poziom retoryki metaforycznej oraz argu­ mentacji historiozoficznej. Utrwalone w kronikach mity o genezie porównywano nawet z walką bogów, a losy państwa traktowano

» V id e odpowiednie hasła w: Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 276-284. 2 Darius Kuolys, „Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje“, in: Šešioliktojo amžiaus raštija, (Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Pradai, 2000, p. 11-13. jako pewną wypadkową działania różnych sił. Ten paradygmat artystyczno-historiozoficzny o losach i potędze WKL był bardzo popularny i w rozmaitych formach przetrwał do naszych dni. „Bo­ gowie czczeni pod świętymi dębami okazali się silniejsi niż Bóg bizantyjski i w ten sposób powstał jeden z najdziwniejszych or­ ganizmów państwowych w Europie: Wielkie Księstwo Litewskie. W dobie największego swego rozkwitu sięgało ono w okolice Mo­ skwy, jednym końcem dotykało Bałtyku, drugim Morza Czarne­ go“ - pisze Czesław Miłosz1. Mitologiczne pokłady egzystencji i historii WKL były wystar­ czająco szerokie oraz różnorodne, w wielkim stopniu organizowa­ ły, jednoczyły wielojęzyczne, wielonarodowe i wieloreligijne spo­ łeczeństwo. Aczkolwiek korzenie tej zbiorowej pamięci naznaczył 263 ząb czasu, jednakże one nie uschły, ale przybrawszy przeróżne kształty odrosły, rozprzestrzeniły się po całym obszarze tego re­ gionu. Jeszcze więcej. Kiedy sprzyjały ku temu okoliczności ar­ chetypowe odrosty mitów o wielkości i potędze WKL, trafiając na podatny grunt, stawały się głównymi czynnikami świadomości społecznej (jak na przykład, w epoce romantyzmu). Bez tych po­ kładów, bez ich potencjału inspiracyjnego nie można wręcz przed­ stawić sobie rozwoju literatur litewskiej i polskiej, jak też literatur całego regionu „rodzinnej Europy“. W klasycznych kanonicznych gatunkach literackich (takich jak oda, panegiryk, epigramat, sielanka, list poetycki, epitala- mium, elegia, hymn etc.) przebijają się obrazy ornamentowane, stylizowane według modły tradycyjnych motywów antycznych oraz koturnowej pompatyczności. Taką wymowę mają fragmen­ ty, epizody z mitologiczno-historycznej przeszłości Litwy, jak również te, które są oparte na wydarzeniach współczesnych, obyczajach i stosunkach międzyludzkich. Podstawowe ich źró­ dła - literatura antyczna, wierszowana kronika O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowych sławne­ go narodu litewskiego... (1575-1578) i Kronika polskiej, litewskiej, żmudzkie) i wszystkiej Rusi (1582) Macieja Stryjkowskiego, Hi­ storia Litwy (Historiae Lithuanae pars prior, 1650-1669) Alberta

Czeslaw Milosz, Rodzima Europa, Warszawa: Czytelnik, 1990, s. 14. Wijuka Kojałowicza, inne materiały historiograficzne i pamiętni­ karskie, silwy rerum, rozmaite opowieści, twórczość ludowa itp. Topiką tą są przesiąknięte dzieła publikowane w przeciągu kilku stuleci. Zbiorki poezji okolicznościowej z rozmaitymi mieszanymi gatunkami są charakterystyczne nie tylko dla XVIII wieku, wyda­ wano je również w XVI-XVII w. Oceniając ich całość, należy stwier­ dzić, że wiersze łacińskie i polskie zazwyczaj nie mają dużych różnic: są wykorzystywane te same formy artystyczne, a także te same motywy z mitologii antycznej1. Od najstarszych utworów, napisanych w epoce Odrodzenia aż do końca XVIII stulecia, w poezji pisanej po polsku panuje podobny repertuar tematyczny, 264 dla którego charakterystyczne są panegiryczne tonacje, przepeł­ nione szacunkiem i czcią w stosunku do państwa Litewskiego i jego władców, elit i całego społeczeństwa. Konkretne treści oraz system środków artystycznych tych dzieł, rzecz jasna, zależą od indywidualności autorów, ich i rozmaitych uwarunkowań parali- terackich. Jednakże cały diachroniczny paradygmat ujęty w roz­ woju jest dosyć spójny. Jak twierdzi Regina Koženiauskienė, „po­ dane w układzie chronologicznym teksty ukazują, jak stopniowo zmienia się obraz naszego piśmiennictwa. Nietrudno zauważyć, iż XVI wiek jest okresem wyraźnego odrodzenia idei antycznych, legendy o rzymskim rodowodzie Litwinów, teorii pokrewieństwa języka łacińskiego i litewskiego, dążności do stworzenia państwa narodowego (A. Rotundus, M. Stryjkowski, Miłośnik Ojczyzny, M. Dauksza). Teksty są logicznie konsekwentne, mają klasyczną przejrzystą kompozycję. [...] Na początku XVII w. więzi z Renesan­ sem są jeszcze bardzo mocne; świadczy o tym nie słabnące zainte­ resowanie antycznością, cytaty z literatury starożytnej, wzorowa­ ne na niej sposób obrazowania i stylistyka“1. Ówcześni twórcy opiewali wybitne historyczne postacie Wielkiego Księstwa Litewskiego, ich czyny, ale równolegle przed­ stawiali szerokie panoramiczne ujęcia rozmaitych dziedzin życia 12

1 Asta Vaškelienė, .Panegirizmo raiška XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės lotyniškoje epigraminėje poezijoje", Žmogus ir žodis, 2010. No. 12, p. 15. 2 Regina Koženiauskienė,„Lietuva, Tave savoj širdy nešiosim...“ - in: „Litwo, nasza matko m iła...“: Antologia literatury o Litwie, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 16-17. kraju, wgłębiali się w jego duchowy świat. Pod tym względem wy­ różnia się twórczość najwybitniejszego poety tej epoki Macieja Kazimierza Sarbiewskiego (Sarbieviusa). Spuścizna tego pisarza jest „taka obszerna i rozmaita, że do tej pory badacze nie potrafili dogłębnie omówić i ocenić jej całości. [...] W utworach Sarbiew­ skiego oczywiste dążenie do zadziwiania odbiorcy uczonością, erudycją, obfitością imion z mitologii antycznej, odniesień do niej. Z drugiej strony, z ogromną sugestywnością są tu przedsta­ wione litewskie nazewnictwo oraz postacie (Medžiokalnis, Kražiai, Kražantė, Šaltiniai, Kražių Apolonas, Rėkutis), które są wkompo­ nowane w obszerny kontekst kosmicznego, mitologicznego świa­ ta“1. W twórczości Sarbiewskiego koncentrują się najważniejsze cechy przedstawiania Litwy tego okresu. Ze względu na artyzm, 265 erudycyjność i kunszt obrazowania jest ona odbiciem podstawo­ wych tendencji europejskich i dlatego stanowi pewnego rodzaju wzorzec wyobraźni poetyckiej. Inne teksty historiograficzne Rzeczypospolitej - jak kroniki Jana Długosza (Bandera Prutenorum, czyli kroniki sławnego Kró­ lestwa Polskiego, 1448) oraz inne teksty wyróżniające się apolo- getycznym traktowaniem Korony i niezbyt przychylnym wobec WKL - nie stanowiły jakiejś imperatywnej alternatywy dla kroniki Stryjkowskiego. Odbicia tej ostatniej znajdujemy w utworach An­ drzeja Rymszy, Sarbievijusa, Eliasza Pielgrzymowskiego, Samuela Dougirda, Daniela Naborowskiego, Stanisława Samuela Szemio­ ta, Adama Naruszewicza oraz wielu anonimowych autorów z krę­ gu Akademii Wileńskiej, jak również w dziełach wielkiego piewcy Litwy, autora Pana Tadeusza. Paradygmat litewski, obrazy naszego kraju w literaturze, kul­ turze i w świadomości mentalnej polskiej utrwalił na stałe Adam Mickiewicz. Toteż w dalszym ciągu tej monografii celowe było sku­ pienie się na twórczości Wieszcza i na całej epoce romantyzmu. W tym okresie rozwijano i istotnie uzupełniano idee o tajemni­ czości kraju, patriotyzmie jego obywateli oraz o ofiarnym boha­ terstwie walk Litwinów z Krzyżakami. Na podstawie twórczości

Eugenija Ulčinaite, Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra: Retorinis kultūros ir emble­ minio mqstymo modeliai: Habilitacinis darbas, Vilnius: (bez wydawnictwa), 1997, p. 82. romantycznej został uformowany mit o wielkiej przeszłości Litwy, tradycje którego trwają również w dobie obecnej. Ten areał tematyczny, jego indywidualne wariacje zostały uję­ te w rozdziałach pracy „Litwa w literaturze romantycznej“, „Litwa Adama Mickiewicza“, „Trajektorie narodu i walczącego patrioty­ zmu“ etc. Romantycy swoją uwagę kierowali głównie ku fabułom historycznym, które zawierają wątki bohaterskie, a także szersze, niemal uniwersalne konteksty dziejowe; w ten sposób częstokroć mają uniwersalną wymowę i nabierają quasi historiozoficzne zna­ czenie, przypominające interpretacje naukowe. Dużo miejsca kon­ tekstom historycznym świata przedstawionego poświęca Mickie­ wicz. Jak na przykład, w Konradzie Wallenrodzie autor umieszcza 266 szerokie komentarze, odwołuje się do dzieł naukowych, kronik, buduje złożoną strukturę semantyczną, w której można wydzielić 3 podstawowe układy znaczeniowo-ontologiczne: a) fakty realne i wydarzenia historyczne; b) wyrastające z nich przekazy historycz­ ne oraz folklorystyczne; c) indywidualne interpretacje poetyckie. Płaszczyzna historyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego szeroko rozbudowana została w Panu Tadeuszu: poeta ciągle, przy różnych okazjach wraca do przeszłości kraju, interpretuje pokłady mitolo­ giczne, wspomina rody książęce i królewskie, przytacza opowieści 0 dziejowych wydarzeniach, ustami swych bohaterów przedstawia losy tego państwa. Epopeja ta jest skierowana również ku przy­ szłości, o czym świadczą różne fragmenty, przepełnione nadzieją 1 zabarwione lirycznymi refleksjami. Mickiewicz posiadał dosko­ nały słuch poetycki, który umożliwił mu elastyczne modelowanie sugestywnych sekwencji intonacyjnych i składniowych, układanie ażurowych obrazów. Przykładowo słynna inwokacja („Litwo! Oj­ czyzno moja...“), budząca emocje wielu pokoleń, podczas pisania poematu miała aż cztery warianty, które różnią się odmiennymi akcentami emocjonalnymi1. Warto zauważyć, iż jej tłumaczenia na język litewski również należy traktować jako pewne interpretacjei 2.

i Szerzej o tym w: Kazimierz Wyka, „Pan TadeuszStudia o tekście, Warszawa: Państwo* wy Instytut Wydawniczy, 1963, s. 35-51. a Odmienne modulacje semantyczne są charakterystyczne dla tłumaczeń Kazimierasa Šakenisa oraz Antanasa Valaitisa. W najbardziej znanym, kanonicznym przekładzie pióra Vincasa Mykolaitisa-Putinasa w słynnym porównaniu (»jesteś jak zdrowie") W tym okresie wielu innych twórców, posługujących się motywami romantycznymi i kontynuujących tradycje Mickiewi­ czowskie, w kontekst podniosłej retoryki wkomponowało obrazy prozaiczne, sceny z codziennego życia. Taki typ twórczości szcze­ gólnie charakterystyczny jest dla „lirnika wioskowego“ Władysła­ wa Syrokomli. Poemat Urodzony Jan Dęboróg poeta rozpoczyna heterogenicznie brzmiącymi wersetami: „Ziemio moja rodzona, Litwo moja święta, / Żółtym piaskiem i drobną trawą przytrzą- śnięta / Niepokaźne na oko dzikie twe zacisze. [...] Na twych wzgórzach jałowiec, po lasach sośnina - / Z nieciosanych bier­ wion klecone twe domy, / Kwitnie mech zielonawy na strzechach ze słomy, / A pod strzechą lud pełen prostoty i dziczy, / Rzekłbyś, patrząc na niego, że do trzech nie zliczy"1. Podmiot liryczny na lud 267 litewski patrzy z sympatią i z pewną empatią, wychwala piękno tej ziemi, obyczaje prostych ludzi; z drugiej strony, traktuje ich paternalistycznie, jako nieco prymitywne, egzotyczne istoty. Aczkolwiek paradygmat Litwy romantycznej właściwie trwa przez całe XIX stulecie i jeszcze dłużej, to jednak coraz częściej można zaobserwować w nim znamienne przekształcenia, świad­ czące o zmianach konceptualnych, które spowodowały nadejście epoki pozytywizmu i nowe układy etniczno-społeczne (jak na przykład, litewski ruch narodowo-niepodległościowy i postulowa­ ne przez jego przedstawicieli odcięcie się od wpływów polskich). Zagadnienia rozmaitych modyfikacji topiki litewskiej w XX wieku zostały omówione w rozdziałach „Przemiany obrazów Litwy w literaturze dwudziestolecia międzywojennego“ (osobne miejsce tu poświęcono twórczości żagarystów), „Miotani w wirach wojen­ nych“ oraz „Przestrzenie nostalgii. Litwa w twórczości Czesława Miłosza“. W pierwszym z nich dążono głównie do rekonstrukcji i ukazania trajektorii topiki wileńskiej oraz do ujęcia indywidu­ alnych przekształceń tradycyjnych obrazów Wielkiego Księstwa Litewskiego i jego stolicy. Poszczególne modele transformacji ar­ tystycznych w charakterystyczny sposób są utrwalone w utworach

tłumacz zastosował przymiotnik w stopniu wyższym (.mielesnė už sveikatą"), nieco zmienił także gramatyczne czasy (.Ile cię trzeba cenić, ten tylko się dowie, / Kto cię stracił" na: .Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko"), t .Litwo, nasza matko mila...", s. 339. takich pisarzy, jak Witold Hulewicz, Kazimiera Iłłakowiczówna, Konstanty Ildefons Gałczyński, Teodor Bujnicki oraz innych. Na podstawie powieści Józefa Mackiewicza, Sergiusza Piasec­ kiego i Tadeusza Konwickiego przedstawiono interpretacje losów Wileńszczyzny podczas II wojny światowej, jak też ukazano zna­ czenie tego regionu dla wyobraźni twórczej. Są to indywidualne wa­ rianty konceptualne: o specyfice ujmowania tematyki litewskiej w twórczości tych pisarzy w głównej mierze zadecydowały warunki historyczno-społeczne, przede wszystkim agresja totalitaryzmu sowieckiego i przez nią spowodowane dramaty osobiste (pod­ rozdziały „Mackiewicz - ideologia antykomunizmu na Wileńsz­ czyźnie“, „Piasecki - bojownik“, „Konwicki - mitologie osobiste“). 268 Najwięcej uwagi w tej monografii poświęcono Miłoszowi (podrozdziały „Reanimowana (?) tradycja Mickiewicza“, „Rzeka czasu“, „Poetyka doliny i realność“, „Miasto, z którego nie można odjechać, / do którego nie można powrócić“). W całej twórczo­ ści Noblisty zarysowuje się niezmiernie ważny dlań paradygmat światopoglądowo-artystyczny, na który składają się wciąż, przez kilkadziesiąt lat w rozmaitych wariantach powtarzające się wątki tematyczne Litwy. Za swoistą kwintesencję oraz credo obywatel­ skie można uważać imponujący odczyt w Akademii Szwedzkiej wygłoszony 8 grudnia 1980 roku, podczas którego Miłosz rozto­ czył dogłębną wizję historii duchowej twórcy. Nie ograniczył się formułowaniem stricte literackich, artystycznych czy estetycz­ nych postulatów, jakie tradycyjnie zawierają przemówienia lau­ reatów. Autor Doliny Issy mówił z perspektywy zaangażowanego i zatroskanego uczestnika dziejowych wydarzeń XX wieku, który osobiście odczuł moralne, społeczne krzywdy oraz nieszczęścia przyniesione przez totalitaryzm i zawieruchy polityczne dla jego ojczyzny. Szczególnie uwypuklił znaczenie konkretnej rodzi­ mej przestrzeni dla indywiduum, jego duchowego dojrzewania i kształtowania osobowości. „Dobrze jest urodzić się w małym kraju, gdzie przyroda jest ludzka, na miarę człowieka, gdzie w ciągu stuleci współżyły ze sobą różne języki i różne religie. Mam na myśli Litwę, ziemię mitów i poezji“1. Przestrzenią kształtującą

Czesław Miłosz, Patriotyzm domu, Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2011, s. 65. osobowość poety jest przede wszystkim miasto jego młodości, które przedstawiał z najwyższą czcią: „Jest błogosławieństwem, jeżeli ktoś otrzymał od losu takie miasto studiów szkolnych i uni­ wersyteckich, jakim było Wilno, miasto dziwaczne, barokowej i włoskiej architektury przeniesionej w północne lasy i historii utrwalonej w każdym kamieniu“. W tematyce i problematyce tego odczytu znalazło skoncen­ trowane odbicie wiele najważniejszych wątków oraz artystycz­ nych modeli wyobrażeniowych twórczości Miłosza, świadczących 0 swoistości i niezmiernej pojemności jego świata przedstawio­ nego. Mieszczą się w nim zarówno mimetyczne czy nawet fakto­ graficzne ujęcia realności, jak też pokłady duchowe przesiąknięte niezwykłą metafizycznością. Twórczość poetycką Noblista trak­ 269 tuje jako sposób przeciwstawiania entropii czasu, niepamięci oraz utratom, toteż jego poezja staje się wręcz aktem demiurgicznym 1 profetycznym. Pod tym względem bardzo charakterystyczny jest wiersz Chłopiec, gdzie podmiot liryczny posiada jakby dwo­ iste oblicze - stojąc na brzegu rodzimej rzeki jest zwrócony i ku przeszłości, i ku przyszłości („Zarzucasz wędkę, stojąc na kamie­ niu, / Bose nogi okrąża woda migotliwa / Twojej rodzinnej rzeki w gęstwie lilii wodnych. / I kim ty jesteś, zapatrzony w pławik, / Wsłuchany w echa, w stukanie kijanek? [...] Znam twoje dzieje i wiem, kim zostaniesz“). Nadzwyczaj ważne miejsce w spuściźnie Miłosza zajmuje paradygmat Wilna, który jest ujmowany w wielu kontekstach, przede wszystkim: i) w osobistej przestrzeni biograficznej, gdzie wyróżnia się topika USB oraz Gimnazjum Zygmunta Augusta; 2) w historyczno-kulturowym kontekście z akcentowanymi trady­ cjami Wielkiego Księstwa Litewskiego, epoki romantycznej i ma­ sonerii; 3) w quasi mimetycznych opisach topograficznych Wilna i jego okolic; 4) w fragmentarycznych portretach kolegów, znajo­ mych i znanych postaci; 5) w dziedzinie splotu stosunków narodo­ wościowych (traktowanie mniejszości, konflikty polsko-litewskie, kwestia żydowska itp.). „Miasto, z którego nie można odjechać" przedstawione zostało w poezji i esejach, w odczytach i wywia­ dach. W książce dużo uwagi poświęcono koncepcjom oraz inter­ pretacjom Miłosza, dotyczącym pojmowaniu egzystencjalnych podstaw istnienia jednostki w świecie, stosunku człowieka do ziemi ojczystej i do szerszych przestrzeni bytowania (rozdział „Szukanie ojczyzny w rodzinnej Europie“). Uwypuklono tu także znaczenie i wpływ na kształtowanie jego postawy obywatelskiej, jaki wywarł Oskar Miłosz, przeprowadzono także analizę paraleli między poglądami i losami między autorem Doliny Issy a Mickie­ wiczem. Ostatni rozdział pracy „Kontury portretu Litwina w literatu­ rze polskiej“ jest uogólnionym zarysem, w którym skrótowo omó­ wiono niektóre konwencjonalne modele i sposoby przedstawiania przedstawicieli narodu litewskiego. Ich portrety literackie są czę­ stokroć ambiwalentne, jakby oscylują między toposami „okrut- 270 nego barbarzyńcy“ a „sakralizowanego bohatera-patrioty“. Tego typu paradygmaty pojawiły się bardzo dawno i trwają po czasy dzisiejsze, świadczą o ważności i żywotności modyfikacji tematy­ ki litewskiej w polskiej literaturze. Autoriaus pastabos

Cituojant lenkų kalba parašytus tekstus remiamasi tokiais principais:

1) pateikiami lietuviški vertimai, jeigu jie yra, ir, be to, yra (studijos autoriaus nuomone) adekvatūs, tikslūs, visų pirma - semantiškai; 2) jeigu orwiginalo vertimų nėra arba jie nėra tikslūs - pateikiamas darbo autoriaus pažodinis vertimas iš lenkų kalbos; 3) sudėtingesniais atvejais, siekiant adekvatumo, šalia kartais patei­ kiama citata originalo kalba.

Tekste cituojant naudojamos santrumpos:

EP - Adomas Mickevičius, Eilėraščiai. Poemos, Vilnius: Vaga, 1987. LBP - Adomas Mickevičius, Lyrika. Baladės. Poemos, Vilnius: Vaga, 1975. RE - Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2 0 1 1 (iš šio leidinio pateikiami ir poetiniai vertimai į lietuvių kalbą). WW - Czesław Miłosz, Wiersze wzystkie, Kraków: Znak, 2 0 1 1 (iš šio leidinio cituojami originalai).

Autorius Asmenvardžių rodyklė

A Blake, William 170,207 2 7 3 Abramowicz, Ludwik 140 Błoński, Jan 127 Aleksandras I, Rusijos caras 93 Blum, Aleksander 137 Aleksandravičius, Egidijus 7 Bogušas (Bohusz), Ksaveras 32, se Ancevičius, Pranas 12s, 200 Bohdanowiczowa, Zofia 27, ns, 123 Andriušis, Pulgis 110 Bolecki, Włodzimierz 138,14 1,148,190 Ariost, Ludovic ei Boruta, Kazys 12s, 127 Asnyk, Adam 104, 231 Branicki, Franciszek Ksavery 93 Bruegeliai 93 B Buchowski, Krzysztof 23s Bachórz, Józef 100 Bujnicki, Tadeusz 10, 20,70,112,126, Bajor, Alwida 107 128, 232, 233 Baka, Juozapas (Józef Baka) 55,93 Bujnicki, Teodor 23,102,125,129-32, Balińsk, Michał 73 176, 201 Baločkaitė, Rasa 10 Bukowiec, Paweł 8,11 Bałucki, Michał 10s Bumblauskas, Alfredas 7 Bandtke, Jerzy Samuel 79 Burek, Tomasz 192 Baranauskas, Antanas 9,10, is, 19,25, Burkot, Stanisław 59 26, за, 113 Buster, Keaton i98 Bardach, Juliusz 7,54 Basanavičius, Jonas 10, зз C Beavois, Daniel 7 Chaplin, Charlie m Benislavska, Konstancija ss Chmielnicki, Bohdan 232 Bereś, Stanisław (Nowicki) 12s, įse, Chodźko, Aleksandr 228 162,172 Chodźko, Ignacy 92 Beresnevičius, Gintaras 119 Chodźko, Jan 91 Bielskis, Marcinas 79 Chołoniewski, Stanisław 92 Biržiška, Mykolas 14 Chomiński, Aleksandr 140 Byron, George Gordon 24,60, si, 89 Chomiński, Ludwik 140 Byrski, Tadeusz 125 Chreptowicz, Litawor Joachim es Chrzanowski, Ignacy 230 Fiut, A leksander 29, i s s , 17 8 ,184, 186, Churchill, Winston 153 189, 202,203

Cidzikaitė, Dalia 10 Franaszek, Andrzej 12 4 ,2 19 Cieśla-Korytowska, Maria 69 Conrad, Joseph (Korzeniowski) 21 G

Cvirka, Petras 227 Gaigalaitė, V ita 8

Czartoryski, Adam Kazimierz 93 Gałczyński, Konstanty Ildefons lis, Czeczot, Jan 23, 48, 63, 66,7 4 ,7 5 119,120

Garbo, G reta 198

Č G arczyński, Stefan 91

Čekmonas, Valerijus 8 G aszyński, Konstanty 92

G a v e l i s , Ričardas 119

D Gedim inas, Lietuvos didysis

Dalecka, Teresa 8 kunigaikštis 4 8

Danilavičius, Ignotas 25 G eištoras, Jokūbas 222,223

274 Darius, Steponas 123 G iedraitis, Merkelis 44

Daugirdas, Samuelis 43,53 G i r ė n a s , Stasys 123

Daujotytė, Viktorija 22 G i s h , Liliana 198

Daukantas, Simonas 12 ,18, зо, 32, зз, G o e t h e , Johann Wolfgang 2 4 ,9 1

73, 229 G o l u b i e w , Antoni 12 s, 234

Daukša, E d u a r d a s 19 ,2 3 ,2 5 , и з Gom browicz, Witold 17 3,176

Daukša, Mikalojus 32,44 ,45 Gorczyńska, Renata (Ewa Czarnecka) Davainis-Silvestraitis, Mečislovas 112 126, 127, 169, 180, 190, 192, 202, 204, 209, Davies, Norman 7 238 Descartes, Renė 170 Gordziałkowski, Konstanty 140 Dembiński, Henryk 125 Górski, Konrad 10 5 ,13S, 136 Dygasiński, Adolf 105 Grass, Günter 225 Długosz, Jan 15, 16, 229 Grunau, Simonas 78 Dmowski, Roman 223 Gudavičius, Edvardas 7 Domeika, Ignacas 96

Donelaitis, Kristijonas is, 23, зо, ei, 86 H Dovydas 170 Hadaczek, Bolesław 20 Drėma, Vladas 199 Hasiuk, Michał 8 Dudek, Jolanta 17 1 Herder, Johann Gottfried 75

Dumas, Alexandre 107, 232 Hitler, Adolf 14 1, i s 3 Dunin, Janusz 34,35 Hofman, Jerzy 16 Dziedzic, Stanislaw 71 Hołub, Barbara 137 Horacijus 72

E Hulewicz, Witold n s - 1 1 9 Eliot, Thomas Stearns 17 1

Erenburg, Uja 198 I Iłłakowiczówna, Kazimiera 1 1 s, 122 F Ionescu, Eugćne 21 Fedorowicz, Irena s Ivaškevičius, Marius 119 Fedorowicz, Zygmunt 137 Y Korab-Żebryk, Roman 137 Yeats, William Buttler 2 9 ,17 1 Korylskis, Liudvikas 96 Korsak, Tadeusz 93 J Korzeniowski, Józef 21 Jabłonowski, Staniław Jan 93 Kosciuška, Tadas 54,93, įsi Jackiewicz, Mieczysław зв, 73 Kosman, Marcel 7 Jakubėnas, Regina s Kotzebue, August 79 Jankowski, Czesław 11s, 140 Kozakowicz, Jan 44 Jasinskis, Jokūbas 93 Kozłowski, Paweł 47 Jefferson, Thom ш Koženiauskienė, Regina 45,64 Jeruzelski, Wojciech 159 Kraszewski, Józef Ignacy 9,14,19,23, Jędrychowski, Stefan 125,134 25, 33, 59, 65- 69, 228, 231 Jogailaičiai 93 Krėvė-Mickevičius, Vincas 2 3 ,26, зо, Johnston, Robert 223 113, 227 Jovaišas, Albinas is Krzyżanowski, Bronisław 135 Jucevičius, Liudvikas Adomas 59 Kubilius, Vytautas 14,30, юз, 104, ios Jučas, Mečislovas 7 Kucharski, Kazimierz 137 Jurgelėnaitė, Rasa 42 Kudirka, Vincas 10, 34, зв Jurkiewicz, Jan 7 Kudzynowski, Czesław 8 Kuiziniewicz, Dominik (Wincuk К Balabunszczyk z Pustoszyszek) Kairys, Klemensas 23, из 36, 37 Kalėda, Algis 105,112 Kulakauskas, Antanas 7 Kalęba, Beata s Kunat, Gabriela 127 Karaliūnas, Simas s Kuolys, Darius 4 2 ,4 3 ,5 3 Karpavičius, Mykolas se Kuryłowicz, Jerzy 8 Kasakauskis, Jonas Nepomukas Kvietkauskas, Mindaugas e, 2 2 ,114 (Kossakowski, Jan Nepomcen) se Kasner, Małgorzata s L Katiliškis, Marius 227 Lam, Jan 10s Katilius, Viktoras 113 Lebedys, Jurgis w Kėkštas, Juozas 127 Ledesma, J. 45 Kelertienė, Violeta 10 Lednicki, Aleksandr 140 Kiersnowski, Ryszard 137 Lelevel, Joachim 22,2s, 59,229 Kleiner, Juliusz iso Leo, Johan 79 Klementas, Antanas 23 Lewandowska, Stefania 134 Kobylińska, Eugenija 123 Liauksminas, Žygimantas 54 Kochanowski, Piotr 31,44, si, эз Lisicki, Jan 79 Kojalavičius-Vijūkas, Albertas 43,4S Lyszczyna, Jacek 11, вз Kolbuszewski, Jacek 19,104 Łopaciński, Stanisław 140 Konopnicka, Maria 10s Łopalewski, Tadeusz 115,121,137 Konwicka, Helena 163, 164 Łossowski, Piotr 7 ,13 6 Konwicki, Tadeusz 16,23,35, įss-ies, Łowmiański, Henryk 7 226, 236 Ludwig, Emil 198 Kopaliński, Władysław so, m Lukas, David 79 M Napoleonas I, Prancūzijos imperatorius Machiavelli, Nicolo 86 93, 94, 97, 98 Maciūnas, Vincas 32 Narbutas, Sigitas 18, 57 Mackiewicz (Cat), Stanisław m , 137 Narbutas, Teodoras 9,2s, 33,59,63, 68, Mackiewicz, Józef 12,13,16,23,27/134, 194, 229 138-151, 152 Naruszewiczius, Adamas 5 2 ,54 ,55 , Macpherson, James 60,73 54,55 Mačiulytė, Kristina 8 Nastopka, Kęstutis 95 Maironis 10,12,23,26,30, зв, 112 Nezabitauskis, Adolfas 33 Majda, Jan э Niedziałkowska-Dobaczewska, Makauskas, Bronius 7 Wanda 1 15 ,12 3 Malicki, Jan 195 Niedźwiedź, Jakub e Marcinkevičius, Justinas 82 Niemojewski, Andrzej 218 Martuszewska, Anna me Niemojewski, Marcin 8 Maślinski, Józef 125 Norwid, Cyprian Kamil 176,184 2 7 6 Maurer, Jadwiga iso Novosilcev, Nikołaj 86 Mażul, Henryk 37 Nowicki, Stanisław, žr. Bereś, Mažiulis, Vytautas 8 Stanisław Mechovia, Mathias de 79 Mažvydas, Martynas 31 O Meysztowicz, Aleksandr 140 Ochmański, Jan 7 Merimee, Prosper 95 Odynec, Edward 91 Michelet, Jules 24 Oginskis, Mykolas Kazimieras 93 Mickevičius, Adomas (Mickiewicz, Oginskis, Mykolas Kleopas 93 Adam) 9,10,11,12,14, ie, 19, Okulicz, Kazimerz 140 21—25, 34, 36, 38, 48, 54, 60-62, 66, 67-70, Okulicz-Kozaryn, Radosław 8 71-111, 119, 121, 122, 129, 131,135, 140, Onacevičius, Ignas 25 158, 164-166, 170-176, 179-181, 217, 218, Orłowski, Aleksander 93 221, 229-231, 233 Orzechowski, Stanislaw 229,230 Mickevičius, Pranciškus ( Mickiewicz, Orzeszkowa, Eliza 19, зв, 105,106, los Franciszek) 90 Ossowski, Stanisław 71 Mieczkowski, Romuald 23,37 Otrębski, Jan 8 Mikułko, Antoni 125 Milašius, Oskaras Vladislovas 167, P 180, 217, 219-221, 223, 224 Pascal, Blaise 207 Miłosz, Czesław ( Milošas, Česlovas) Patiejūnienė, Eglė is 9, 11-14, 16, 21-23, 28, 29, 43, 90, 102, Petrikas, Celestinas 119 108, 124-129, 132, 134, 139,140, 155, 158, Piasecki, Sergiusz 16,151-155 162, 165,166-225, 236, 238, 239 Pickford, Mary 198 Mindaugas, Lietuvos karalius ei Piechota, Marek 11, вз, эз Mykolaitis-Putinas, Vincas 14,100 Pilgrimovijus, Eljas (Pielgrzymowski, Mykolas Lietuvis 43 Eliasz) 44,52 Piłsudski, Józef но, 223 N Piotrowicz, Wojciech 2 3,37 Naborowskis, Danielius 52 Piročkinas, Arnoldas 14 ,7 2 Platter, Marian 140 Rzewuski, Henryk 91 Podgórski, Wojciech Jerzy 3i, 44,102, 131, 132 S Pol, Wincenty 92,104 Safarewicz, Jan a Poniatovskis, Augustas Stanislovas 93 Samalavičius, Almantas 10 Poniatowski, Józef 93 Samulionis, Algis 42 Poprawa, Adam 21 Sapfo 75 Poška, Dionizas 9,23,32,94 Sarbievijus, Motiejus Kazimieras Praniauskaitė, Karolina 9,19,23,26, (Sarbiewski) 46,47,52,166 113 Savukynas, Bronys 8 Proust, M arcei 197 Schepss, Samuel įso Prus, Bolesław los Schiller, Friedrich 24, 60,61 Przybylski, Ryszard 78,102 Scott, Walter 8i Putrament, Jerzy 125,132,134,200 Shakespeare, William 231 Puzynina, Elżbieta 93 Sienkiewicz, Henryk 14 ,16 ,89, 106, 107, 232, 234 2 7 7 Q Syrokomla, Władysław ( tikr. Quinet, Edgar 24 Kondratowicz, Ludwik) 14,23,24, 60, 66, 67, 101 R Skwarczyńska, Stefania 93 Radvanas, Jonas (Radvanus, Joannes) Sławski, Franciszek 8 43, 44, 52 Słowacki, Juliusz 14,19, 6i, 66, 67,117 , Radvilienė, Uršulė 55 172, 184 Radvilos 52,93 Smoczyński, Wojciech s Rao, Raja 208 Sniadeckis, Janas (Śniadecki, Jan) Ratajczak, Dariusz 137 32,72 Rejtan, Tadeusz 93 Sobieskis Jonas III 92 Rėza, Liudvikas 79, si Solženicyn, Aleksandr 150 Rimša, Andrius (Rymsza, Andrzej) Speičytė, Brigita 8,13 ,5 5 ,66, 69, юо 44, 52 Stała, Zbigniew 227 Riškus, Jonas 14,79 Stalin, Jo sif 147 Rybalko, Alicja 23,37,228 Stanevičius, Simonas 32 Rymkiewicz, Aleksandr 125,129,130, Starnawski, Jerzy 3S 132 Stępkowska, Maria 23 Rymkiewicz, Marek 21 Stryczyńska-Hodyl, Ewa a Ročka, Marcelinas is Strijkovskis, Motiejus (Stryjkowski,

Rodziewiczówna, Maria 23, ioe-111, Maciej) 1 1 , 16,39,41,43-45,48,49 , вз, 234 93, 229, 230 Roemeris, Mykolas (Römer, Michał) Suvorov, Aleksandr 93 27, 137, 223 Swedenborg, Emmanuel 207 Romanowski, Andrzej 114 Swianiewicz, Stanisław 140 Romer-Ochenkowska, Helena 115,140 Święch, Jerzy 133 Rosenthal, Marija 220 Szylkin, Henryk 36 Rotundas, Augustinas (Rotundus Szymborska, Wisława 9 . Mieleski) 42,43,45 Szymański, Wiesław Paweł 219 Szostakowski, Józef 23,3 7 Vištelis-Lietuvis, Andrius es Vydūnas 30 Š Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis Šemeta (Szemiot), Mikalojus 81 Kazimieras 52 Vlasov, Andrej iso Šemiotas, Stanislovas Samuelis 52 Voltaire 24,72 Šiaudinienė, Kazimiera 14 W

T Walz, Jan 88,162 Taluntytė, Nijolė 19 1,19 2 Wańkowicz, Melchior įsi, 228 Tarnowski, Stanisław 70 Warszewski, Roman № Tasistro, Natalija 220 Wasilewski, Leon 223 Tasso, Torquato si Weil, Simone 166, i 67, 207, 209 Taujanskas, Andrius (Towiański, Weyssenhoff, Józef 27,106, 23s Andrzej) 24 Wejs-Milewska, Violetta 144 278 Tereškinas, Artūras 10 Widacki, Jan 238 Tiškevičius, Eustachijus 59 Wisner, Henryk 7 ,106 Tiškevičius, Skuminas ss Witkowska, Alina 102 Tyla, Antanas 7 Witwick, Stefan 96 Tyzenhauzas, Antonis 93 Wyka, Kazimierz 93,100 Tomaszewski, Longin 137 Wojtyła, Karol 9 Toporska, Barbara 140 Wróblewski, Tadeusz 140 Trener, Tom 79 Trościanko, Wiktor i3s Z Tumas-Vaižgantas, Juozas 30,227 Zagórski, Jerzy 12 5 ,13 2 Zajas, Krzysztof ies, 186,193,212 U Żakiewicz, Zbigniew 3s, 36 Ulčinaitė, Eugenija is, 4S, 46,48,54 Žanas, Tomas 93 Urbutis, Vincas s Zeleski, Marek 12s Zgorzelski, Czesław 86 V Zieniewicz, Andrzej 12s, 130,172 Vaitkevičiūtė, Eugenija s Zinkevičius, Zigmas 8 Valavičius, Eustachijus 46 Zubov, Michail 153 Valiūnas, Silvestras 19 ,2 3 Żukowski, Feliks 73 Vallee, Lillian 192 Zweig, Stefan 198 Vaškelienė, Asta 45 Venclova, Antanas 94 Ž Venclova, Tomas 1 2 , 38, 1 2 7 , 12a, 200, Žemaitė is, зв, 227 209, 211, 22S Žygimantas Augustas 94 Vidauskytė, Lina s Žukas, Saulius зз