I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

Archivum Lithuanicum 2

1 2 Archivum Lithuanicum 2 KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS

ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

VILNIAUS UNIVERSITETAS

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS

ARCHIVUM Lithuanicum 2

PETRO OFSETAS

VILNIUS 2000

3 Redaktoriø kolegija:

HABIL. DR. Giedrius Subaèius (filologija), (vyriausiasis redaktorius), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO

DR. Ona Aleknavièienë (filologija), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS

HABIL. DR. Saulius Ambrazas (filologija), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS

DR. Roma Bonèkutë (filologija), KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

PROF. DR. Pietro U. Dini (kalbotyra), UNIVERSITÀ DI PISA

DR. Jolanta Gelumbeckaitë (filologija), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIAUS UNIVERSITETAS

DR. Birutë Kabaðinskaitë (filologija), VILNIAUS UNIVERSITETAS

DOC. DR. Rûta Marcinkevièienë (filologija), VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS

PROF. HABIL. DR. Jochen D. Range (kalbotyra), ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT GREIFSWALD

DR. Christiane Schiller (kalbotyra), ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT GREIFSWALD

PROF. DR. William R. Schmalstieg (kalbotyra), PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY

DOC. DR. Skirmantas Valentas (filologija), ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

© Lietuviø kalbos institutas

4 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2

Jau kuris laikas tarp Lietuvos intelektualø pasigirsta ginèø, kaip lotyniðkai turë- tø bûti raðomas Lietuvos vardas: Lithuania ar Lituania. Eugenija Ulèinaitë straips- nyje, skirtame Lietuvos vardo istorijai lotyniðkuose ðaltiniuose, be kita ko, pateikia daug pavyzdþiø, kurie liudija istoriðkai bene populiaresnæ buvus formà Lithuania. Þurnalas Archivum Lithuanicum atviras tolesnëms diskusijomis ðia tema. Antrame Archivum Lithuanicum tome nemaþai vietos skirta senøjø lietuviðkø raðtø ðaltiniams nustatyti. Ona Aleknavièienë imasi tirti ne tai, kokiais ðaltiniais Bretkûnas naudojosi, bet – kas árodyti kebliau – kokiais nesinaudojo, t. y. ji nustato, kad rengdamas Postilës perikopes, Bretkûnas nesirëmë savo paties anksèiau verstu Naujuoju Testamentu. Mikalojaus Daukðos Postilës perikopiø ðaltinius ir vertimo pobûdá pagal refleksyvus mëgina ávertinti Bronius Maskuliûnas. Jo analizë rodo, kad Daukða tam tikrais atvejais galëjo remtis ir Baltramiejaus Vilento Evangelijomis bei Epistolomis. Vincas Urbutis apraðo, kaip Daukða vertë Wujeko naujadarus: su ðiais sunkumais Postilës vertëjas daþniausiai yra dorojæsis visai sëkmingai. Ið italø kalbos verstas Guido Michelini’o straipsnis akcentuoja ne tik tekstø, bet ir giesmiø melodijø svarbà Martyno Maþvydo knygø ðaltiniams nustatyti. Ieva Ðenavièienë tikslina iki ðiol neskelbto Simono Daukanto rankraðèio Maldos katalikø redagavimo ir cenzûravimo aplinkybes. Redagavimo problemomis domisi ir Arnoldas Piroèkinas. Straipsnyje jis analizuoja ne tik tai, kà ir kaip Jonas Jablon- skis redagavo Vaiþganto tekste, bet ir tai, ko neredagavo. Pietro U. Dini’o straipsnis skirtas lietuviðkø tekstø kelionëms po Europà. Jis raðo apie þymaus Italijos spaustuvininko Giambattistos Bodoni’o 1806 metais Parmoje paskelbtà lietuviðkà „Tëve mûsø“. Autorius mano, kad per tarpines publikacijas ðis poteriø tekstas gali siekti net Samuelio Boguslavo Chylinskio tekstus. Apie iki ðiol dar nepastebëtus lituanistikai svarbius faktus kalbama Almos Bra- ziûnienës, Jolantos Gelumbeckaitës raðiniuose. Jos abi publikuoja po Martyno Maþ- vydo ir Baltramiejaus Vilento autografà, liudijantá, kad ðiedu Prûsijos kunigaikðtijos ðviesuoliai atsiþada osiandrizmo. Gelumbeckaitë skelbia dar ir Frydricho Vilhelmo laiðkà, paaiðkinantá Danieliaus Kleino gramatikø kelià á Wolfenbüttelio bibliotekà. Recenzijø skyriuje daugiausia dëmesio irgi skiriama seniesiems lietuviðkiems tekstams bei jø publikacijoms: Wolfenbüttelio postilei (Gelumbeckaitë), Gotfrydo Os- termejerio Raðtams (Gertrud Bense), angliðkam straipsniø rinkiniui apie Maþvydà (William R. Schmalstieg), Ingës Lukðaitës monografijai apie Reformacijos raidà

5 Archivum Lithuanicum 2 Didþiojoje ir Maþojoje Lietuvoje (Aleknavièienë). Taip pat recenzuojama Lietuviø kalbos enciklopedija (Alfred Bammesberger) ir Kaisos Häkkinen knyga apie suomiø raðomosios kalbos istorijà (Regina Venckutë). Tæsiama diskusija apie lietuviø literatûros klasikø raðtø publikavimo principus ir bûklæ. Po Antano Baranausko (Brigita Speièytë, ALt 1, 1999, 261–263) dabar gilinamasi á Balio Sruogos kûrybinio palikimo rengimà spaudai (Rimas Þilinskas). Apþvelgiami senøjø lietuviðkø gramatikø perspausdinimo (ir skelbimo) principai, bûklë ir perspektyvos (Giedrius Subaèius), naujausi Jono Bretkûno kalbos tyrinëji- mai (Saulius Ambrazas), Jurgio Gerulio rengti kursai tarmëms tirti (Kazys Morkû- nas). Diskutuojama ir apie baltistikos perspektyvas Vokietijoje (Christiane Schiller). Apraðomi renginiai ir jø mokslinë problematika: jaunøjø baltistø vasaros akademija Greifswaldo universitete (Asta Leskauskaitë, Edmundas Trumpa) ir Mikalojaus Daukðos konferencija Vilniaus universitete (Birutë Kabaðinskaitë). Kituose Archivum Lithuanicum tomuose numatoma vël skirti dëmesio Maþvydo tekstams ir jø aplinkai, Lietuvoje iðleistø knygø antraðtëms (tipams ir istorijai), XVIII amþiaus pradþios lietuviðkiems baþnytiniø metrikø áraðams Didþiojoje Lietu- voje, giesmynø raidai Maþojoje Lietuvoje, kai kuriø Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos rankraðèiø paieðkoms ir kitoms temoms. Archivum Lithuanicum redaktoriø kolegija nuoðirdþiai dëkoja habil. dr. Axeliui Holvoetui, dr. Christianei Schiller ir prof. Williamui R. Schmalstiegui uþ santraukø kalbos tvarkymà; doc. Egidijui Motiekai ir Þavintai Sidabraitei uþ finansinæ paramà (jie Archivum Lithuanicum paaukojo atitinkamai 150,50 Lt ir 15,50 DM).

Vilnius, Uþupis, 2000 m. geguþës 10 d.

6 Archivum Lithuanicum 2 Turinys

Archivum Lithuanicum 2 ¡ 5 Straipsniai Ona Aleknavièienë

Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? ¡ 11 Eugenija Ulèinaitë

Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose ¡ 51 Guido Michelini

Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia ¡ 61 Jolanta Gelumbeckaitë

Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos ¡ 75 Vincas Urbutis

Kaip Mikalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko naujadarus ¡ 99 Bronius Maskuliûnas Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos

Postilës perikopëse ¡ 107 Ieva Ðenavièienë Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto

Maldos katalikø rankraðtyje ¡ 125 Pietro U. Dini Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas

„Tëve mûsø“ (1806) ¡ 139 Arnoldas Piroèkinas

Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà ¡ 151

Publikacijos Alma Braziûnienë

Martyno Maþvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai ¡ 167

7 Turinys Recenzijos

Wolfenbüttelio postilë, 1995 (JOLANTA GELUMBECKAITË) ¡ 173

Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir

Maþojoje Lietuvoje, 1999 (ONA ALEKNAVIÈIENË) ¡ 195

Martynas Maþvydas and Old Lithuania, 1998 (WILLIAM R. SCHMALSTIEG) ¡ 219

Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai, 1996 (GERTRUD BENSE) ¡ 227

Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Kazys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, Vincas Urbutis, Adelë Valeckienë, Aleksandras Vanagas,

Lietuviø kalbos enciklopedija, 1999 (ALFRED BAMMESBERGER) ¡ 239

Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen

historia, 1994 (REGINA VENCKUTË) ¡ 243

Diskusijos, apþvalgos Giedrius Subaèius

XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë ¡ 255 Saulius Ambrazas

Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkûno raðtus ¡ 269 Rimas Þilinskas

Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raðtai ¡ 277 Kazys Morkûnas

Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti ¡ 283 Asta Leskauskaitë, Edmundas Trumpa

Antroji Greifswaldo universiteto jaunøjø baltistø vasaros akademija ¡ 291 Birutë Kabaðinskaitë Tarptautinë konferencija Mikalojaus Daukðos Postilës

jubiliejui paminëti ¡ 295 Christiane Schiller Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und

Perspektiven ¡ 299

Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ¡ 303

8 Archivum Lithuanicum 2 Straipsniai

9 10 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Ona Aleknavièienë Lietuviø kalbos institutas

Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis?

Jono Bretkûno Postilës (1591, toliau – BP) ir jo verstõs Biblijos ryðys senosios lietuviø raðtijos tyrëjus domina jau seniai. Daugiausia susidomëjimo kelia Postilëje prieð pamokslus pateiktos Biblijos iðtraukos, arba perikopës. Bûtent jos ir yra galimi Postilës ir jo versto Naujojo Testamento (toliau – BNT, baigtas versti 1580 metais) sàlyèio taðkai. Apie BP ir BNT santyká yra pareikðta ávairiø nuomoniø. Jas sàlygiðkai galima skirstyti á keturias grupes. 1. Gotfrydas Ostermejeris XVIII amþiaus pabaigoje Postilës perikopiø vertëju dar mano esant Bretkûnà. Rankraðtiniame straipsnyje „Hiµtoriµche Nachricht von der littauiµchen Bibel“1 apþvelgdamas lietuviðkos Biblijos istorijà, jis ið pradþiø pamini Baltramiejaus Vilento darbus, o paskui nurodo, kad visà Biblijà iðvertë Jonas Bret- kûnas. Kaip jam ðis darbas pavykæs, esà galima spræsti ið Biblijos tekstø ir posakiø, kuriuos pats ádëjæs á savo Postilæ, taip pat ir ið vëliau iðleisto Psaltero2. Taigi, Oster-

1 Rankraðtis raðytas prieð 1793 metus (Vla- (sign.: 299, MLF–LXXXI, f. 15), autorius das Þukas, Lietuviø knygotyros bruoþai, nenurodytas. Kad jis raðytas Gotfrydo Vilnius: Mokslas, 1989, 7). Ostermejerio, galutinai patvirtino Vilija 2 „Wie die Arbeit gerathen, kan[n] º man aus Gerulaitienë, atlikusi ðio rankraðèio ir jo den Evangeliµchen Texten und bibliµchen laiðko Abrahamui Jacobui Penzeliui Sprüchen, º die Bretke µelbµt in µeiner 1591 (1749–1819) lyginamàjà paleografinæ ana- gedruchten º Poµtille häufig anführt, und lizæ. Laiðkas siøstas 1781 01 06 ið Trem- aus dem µpäter º gedruckten Pµalter erken- pø á Krokuvà; dabar saugomas Münchene, nen“, 2v–3r. Tekstà transkribavo Vilija Bavarijos valstybinës bibliotekos Rank- Gerulaitienë. Jis ðiuo metu Lietuvos istori- raðèiø ir retø spaudiniø skyriuje (sign.: jos institute rengiamas spaudai. Rankrað- Penzeliana II) Ostermeyer). tis yra LMAB Senø spaudiniø skyriuje

11 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? mejerio nuomone, Bretkûnas á pamokslø rinkiná dëjæs savo paties versto Naujojo Testamento fragmentus. Vadinasi, ðiam lietuviø literatûros istorikui, teoretikui ir kritikui dël BP perikopiø autorystës dar nebuvo kilæ jokiø abejoniø. 2. Liudvikas Rëza studijoje Geµchichte der litthauiµchen Bibel (1816) pirmasis at- kreipë dëmesá á tai, kad Postilës pamokslai paraðyti ne pagal paties Bretkûno, o pagal Vilento verstas Biblijos iðtraukas, iðspausdintas knygoje Euangelias bei Episto- las (1579, toliau – EE)3. Nors mintá apie BP perikopiø autorystæ Rëza pasakë tik iðnaðoje ir jai pagrásti nepateikë jokiø argumentø4, juo vëliau rëmësi kiti tyrëjai ir laikësi tos paèios nuomonës. Ðiek tiek pavyzdþiø, pagrindþianèiø BP panaðumà á EE ir skirtumà nuo BNT, yra pateikæs Paulis Salopiata5. 3. Eduardas Hermannas straipsnyje „Bemerkungen zum altlitauischen Schrift- tum in Preussen“ (1923) nurodo, kad Bretkûnas nesekë Vilentu vergiðkai, bet kai kà keitë – ir tai ið dalies darë savo Biblijos naudai6, t. y. redaguodamas ið EE nuraðo- mus tekstus artëjo prie savo ankstesniojo vertimo. Ðis Hermanno teiginys skatina kelti bent du klausimus: 1) kodël susidaro áspûdis, kad kai kurie BP taisymai artimi BNT; 2) ar taisydamas Vilento tekstus Bretkûnas rëmësi savo Biblijos rankraðèiu. 4. Jurgis Gerulis yra atkreipæs dëmesá, kad BP ir Biblijos kalba apskritai gerokai skiriasi. Jo nuomone, skirtumas gali bûti atsiradæs dël to, kad BP kalbà taisæ val- dþios paskirti kunigai: Jonas Hopneris, Simonas Vaiðnoras, Zacharijus Blotnas, Jonas Bylaukis, Aleksandras Rodûnionis ir Danielius Gaidys (Gallus)7. Taèiau ið korektoriø 1590 metø birþelio 1 dienos laiðko Prûsijos kunigaikðèiui matyti, kad daugiausia pastabø Bretkûnui buvo duota ne dël Biblijos iðtraukø, o dël pamokslø8. Vadinasi, taisytojø ranka turëtø bûti juntama veikiau pamoksluose, o ne perikopëse. Kad Postilë kalbos poþiûriu pastebimai skiriasi nuo Biblijos, yra minëjæs ir Zigmas Zinkevièius9. Taèiau specialiø tyrimø ðiuo klausimu iki ðiol nëra atlikta ir skirtumø prieþastys neatskleistos.

3 L[udwig] J[edimin] Rheµa, Geµchichte der lit- 6 „Er folgt ihm aber nicht sklavisch, er ändert thauiµchen Bibel, ein Beytrag ¸ur Religionsge- an manchen Kleinigkeiten um, zum Teil zu µchichte der Nordiµchen Völker [...], Königs- Gunsten seines Bibeltextes“ (Eduard Her- berg: Hartungµche Hofbuchdruckerei, mann, „Bemerkungen zum altlitauischen 1816, 9. Schrifttum in Preussen“, Die Nachrichten 4 Rëzai turëjo bûti þinomas ir Ostermejerio der K. Gessellschaft der Wissenschaften zu poþiûris, nes lietuviðkos Biblijos (1816) Göttingen. Philologisch-historische Klasse, pratarmëje jis mini, kad taisydamas kalbà Göttingen, 1923, 120). pasinaudojæs Ostermejerio pastabomis, Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai 1. þr. L[udwig] J[edimin] Rheµa, „Vorrede“, 7 Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos uni- Biblia, Tai eµti: Wiµµas S¸wentas Raµ¸tas Seno ir Naujo Teµtamento [...] Karalauc¸uje 1816, versiteto leidinys, 1927, 110. VII. Rëzai ðá rankraðtá buvo davæs Oster- 8 Þr. Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der li- mejerio sûnus Plyviðkiø klebonas Zigfry- tauischen Bibel Johannes Bretke und seine das Ostermejeris, talkininkavæs rengiant ðá Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchenge- Biblijos leidimà (Albinas Jovaiðas, Liudvi- schichte Altpreußens, Königsberg (Pr) und kas Rëza, Vilnius: Vaga, 1969, 159). Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 103. 5 Paul Salopiata, Das Verhältnis der Evangeli- 9 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istori- en-Texte in den ältesten katholisch-litauischen ja 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas, Drucken, Göttingen: In Kommission bei 1988, 67. Vandenhoeck & Ruprecht, 1929, 46–56.

12 Archivum Lithuanicum 2 Skirtumai gali bûti sàlygoti ávairiø veiksniø – originalø, ankstesniø lietuviðkø raðtø tradicijos, ne tos paèios paskirties ir pagaliau daugybës nelingvistiniø fakto- riø. Jochenas D. Range santykiø tarp BP, EE ir BNT perikopiø nustatymà laiko neatidëliotinu lituanistikos uþdaviniu – tik já atlikus galima galvoti apie istorinio lietuviø kalbos þodyno sudarymà10. Þinoma, èia svarbiausia iðtirti, kiek sudarinë- jant BP ir verèiant BNT11 naudotasi kito vertëjo – Baltramiejaus Vilento tekstais. Tai svarbu ne tik teksto istorijos, bet ir kalbos poþiûriu: ðie autoriai kilæ ið skirtingo lietuviø kalbos tarmiø ploto. Taigi ið glaustos apþvalgos matyti, kad apie BP ir BNT santyká yra pareikðta ávairiø nuomoniø. Taèiau jos paprastai pateikiamos be pakankamø árodymø, neat- likus nuoseklios lyginamosios EE, BP ir BNT tekstø analizës. Ðiame straipsnyje bus mëginama nustatyti ryðá tarp BP ir BNT perikopiø siekiant dviejø pagrindiniø tikslø: 1) ásitikinti, ar tikrai BP perikopës artimesnës EE perikopëms nei BNT; 2) at- sakyti á klausimà, ar BNT galëjo bûti BP perikopiø redagavimo ðaltinis. Kita vertus, ne maþiau ádomu suþinoti ir ðio pamokslø rinkinio sudarymo isto- rijà, jo kûrybinæ evoliucijà. Nustatinëjant perikopiø ðaltinius, kartu ryðkëja ir re- dagavimo principai, aiðkëja Bretkûno, kaip vertimo kritiko ir redaktoriaus, kûrybi- nis procesas. Pagrindiniu ðaltiniu ðiam tyrimui pasirinktas VUB Retø spaudiniø skyriuje sau- 12 gomas Postilës originalas (sign.: LR 14521–2) . Vilento Euangelias bei Epistolas (vienin- 13 telis ðiuo metu þinomas egzempliorius) taip pat ið ðios bibliotekos (sign.: LR 1387) . Analizei reikalinga BP ir EE medþiaga imta ið kompiuteriu surinktø tekstø ir Lietuviø kalbos institute parengtø kompiuteriniø þodþiø formø konkordancijø14.

10 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For- 13 Kadangi Vilento knygos puslapiai nenu- schung. Kommentarband zur Bretke-Edition meruoti, èia laikomasi Fritzo Bechtelio (NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schö- perspaude Bartholomäus Willent’s litauische ningh, 1992, 122 (toliau – Range BBF). Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions 11 Range (BBF, 118–122) nustatë, kad vers- und der Episteln und Evangelien [...] Göttin- damas BNT Bretkûnas rëmësi Vilento EE: gen: Robert Peppmüller, 1882 pateiktos kai kur jo tekstà nuraðë beveik paþodþiui, paginacijos: lotyniðka pratarmë numeruo- o vietomis tik orientavosi á jo vertimà. jama romëniðkais, o lietuviðkas tekstas – 12 Tai gerai iðsilaikæs, 1984–1986 metais re- arabiðkais skaitmenimis. stauruotas egzempliorius. Ðiuo metu Lie- 14 Konkordancijas Valstybinës lietuviø kal- tuvoje þinomi septyni Postilës egzemplioriai; bos komisijos prie Lietuvos Respublikos septintuoju èia vadinamas 1998 metais Seimo lëðomis pagal „Lietuvos Respubli- Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto kos valstybinës kalbos vartojimo ir ugdy- bibliotekoje rastas, bibliografijoje ir jos mo 1996–2005 metø programà“ 1997– papildymuose nenurodytas egzempliorius 1998 metais parengë Ona Aleknavièienë, (þr. Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietu- Rièardas Petkevièius ir programuotojas viø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, Vytautas Zinkevièius, vadovaujami habil. 1968; Lietuvos bibliografija. Knygos lietuviø dr. Sauliaus Ambrazo. Apie jø sudarymo kalba 1. 1547–1861. Papildymai, Vilnius: principus þr. Saulius Ambrazas, Ona Mintis, 1990; Sigitas Narbutas, „Dar vie- Aleknavièienë, Vytautas Zinkevièius, nas Jono Bretkûno ‘Postilës’ egzemplio- „Istorinis lietuviø kalbos þodynas ir rius“, Lietuvos aidas 178, 1998 10 10, 15). senøjø raðtø kompiuterizavimas“, LKK 39, 1998, 192–210.

13 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? Lyginant lietuviðkus perikopiø tekstus naudojamasi faksimiliniu BNT leidimu15 ir Jocheno D. Range’s iððifruotu BNT rankraðèio tekstu16, kuriame iðskirti du tai- symø sluoksniai: 1) taisyta raðant pagrindiná tekstà (paties Bretkûno; Sofortkorrek- tur); 2) taisyta vëliau (Bretkûno arba korektoriø; Spätkorrektur). Reikia ið karto pasa- kyti, kad lyginti BP su taisytomis BNT vietomis yra problemiðka net ir naudojantis taip iððifruotu rankraðèio tekstu. Biblijos vertimà Bretkûnas koregavo iki 1602 metø: 1602-øjø geguþës 1 dienos laiðke Prûsijos kunigaikðèiui jis raðo savo darbà dar kartà perþiûrëjæs ir pataisæs (Falkenhahn 1941, 443). Kol nenustatyta vëlesniøjø korektûrø chronologija, neþinome, ar BNT taisyta iki iðeinant Postilei, ar jau iðëjus. Dël ðios prieþasties galutinai atsakyti á daugelá klausimø bûtø galima tik atlikus Berlyno Slaptajame valstybës Prûsijos kultûros paveldo archyve (Geheimes Staats- archiv Preußischer Kulturbesitz) saugomo Biblijos rankraðèio optinæ lazerinæ ana- lizæ17. Kol tai nepadaryta, lygindami BP perikopiø kalbos vienetus su BNT kalbos vienetais, atsiradusiais jau taisant rankraðtá, tegalime nustatyti tik galimus rëmimo- si BNT atvejus, bet dar neárodyti paties rëmimosi fakto.

1. BP PERIKOPIØ SANTYKIS SU EE IR BNT PERIKOPËMIS. Vilento EE yra 94 evangelinës ir 87 epistolinës perikopës (ið viso 181): 33 perikopës ið Evan- gelijos pagal Lukà, 35 ið Evangelijos pagal Matà, 21 ið Evangelijos pagal Jonà, 5 ið Evangelijos pagal Morkø ir 85 ið ávairiø Senojo bei Naujojo Testamento knygø. Bretkûno Postilëje yra 69 perikopës: 67 evangelinës ir 2 epistolinës. Tos pöèios kaip EE èia yra 67 perikopës: tai 27 iðtraukos ið Evangelijos pagal Lukà, 21 ið Evangelijos pagal Matà18, 14 ið Evangelijos pagal Jonà ir 3 ið Evangelijos pagal Morkø; po vienà bendrà epistolinæ perikopæ yra ið Apaðtalø darbø (Apd 2,1–13) ir ið pirmo Pauliaus laiðko tesalonikieèiams (1 Tes 4,13–18). Taigi Bretkûnas ið EE galëjo bûti ëmæs 67 perikopes, daugiausia evangelines. Dar dvi jis pridëjæs pats: iðtraukà ið Evangelijos pagal Matà (Mt 3,13–17) ir Eucharistijos tekstà, BP pava- dintà „kozanimi apie veèeræ“.

15 NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ 17 Pasitelkus lazeriná spinduliø pluoðtà ir Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Lab- kompiuterá, su dvejø metø paklaida nu- guwos Plebona. 1580. DAS NEUE TESTA- statoma rankraðèio raðymo (ar taisymo) MENT in die litauische Sprache übersetzt von data ir kitokios teksto ypatybes: raðyta Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksi- vieno þmogaus ar keliø, su pertraukomis mile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. ar be ir pan.; plaèiau apie tai Pierre-Marc Pr. 1580, hrsg. von Jochen D. Range und de Biasi, „Genetinë kritika“, Daniel Bergaz, Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand Pierre Berbéris, Pierre-Marc de Biasi, Marcelle Schöningh, 1991. Marini, Giséle Valency, Literatûros analizës 16 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des kritiniø metodø pagrindai, Vilnius: Baltos Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung lankos, 1998, 35. (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. 18 Postilëje Mt 21,1–9 ádëta du kartus: BP I Bretke, Labiau 1580 (Habilitationsschrift, 1–3 ir BP I 341–343. Du kartus ji iðspaus- vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik / dinta ir EE. Kadangi jos kiek skiriasi, be Slavistik der Westfälischen Wilhelms-Uni- to, skiriasi ir jas aiðkinantys pamokslai, versität Münster) 1992 (toliau – Range KE). tai ir EE, ir BP jos skaièiuojamos kaip at- skiros perikopës.

14 Archivum Lithuanicum 2 Visas BP esanèias iðtraukas randame ir BNT, iðskyrus Eucharistijos tekstà. Jo nëra ne tik BNT, bet ir Vilento EE. Ðis tekstas imtas ið kitos Vilento verstos knygos – Enchiridiono (1579)19. Antroji BP pridëta perikopë Mt 3,13–17 yra ir BNT, taèiau tekstologinë analizë parodë, kad tai yra naujas vertimas, o ne nuoraðas ið BNT20.

1.1. Kaip sakyta, Liudvikas Rëza tik iðnaðoje paminëjo, kad Biblijos iðtraukas Bretkûnas ëmë ið Vilento EE (Rhesa 1816, 9), ir jai paremti nepateikë jokiø árodymø. Nenorëdami ðio teiginio priimti kaip aksiomos (juo labiau kad jau þinomos dvi iðimtys: á BP ádëtos dvi EE nesanèios perikopës), pirmiausia palyginkime vienà BP perikopæ ið pradþiø su Vilento tekstu, o paskui su atitinkama BNT iðtrauka. Lygin- dami turime ásitikinti: 1) ar tikrai BP perikopë artimesnë EE negu BNT; 2) ar Bretkûnas BP nëra jungæs dviejø skirtingø vertimø á vienà ir ið jø daræs naujos redakcijos. Analizei pasirinkta tokia BP perikopë, kuri palyginti maþai skiriasi ir nuo EE, ir nuo BNT. Tai Mt 13,24–30, ji vertimo poþiûriu nëra problemiðka. Èia apraðoma ne kokia nors nauja iðskirtinë situacija ar specifinë, vertimo kalbos atstovams nebûdinga Biblijos realija – Mt 13,24–30 pasakojama apie sëjëjà ir sëklà. Dël to skirtingos inter- pretacijos galimybë èia menka ir vertëjams ypatingø sunkumø sukelti neturëjo. Palyginus tekstus ir suskaièiavus nesutapimus paaiðkëjo, kad skirtumø tarp BP ir EE yra tik apie 40, tuo tarpu tarp BP ir BNT – apie 100. Taèiau gretinant tekstus skirtumas skirtumui nelygu, todël statistiniai duomenys negali bûti svarbiausias kriterijus tekstø santykiams nustatyti21. Kokio tipo ir svarbos yra skirtumai tarp BP ir EE bei tarp BP ir BNT?

1.1.1. BP ir EE perikopë daugiausia skiriasi raðyba – rasti 33 skirtumai, pvz.: vµ=ºµeia EE 316–7 ir uµµeia BP I 2061; jra EE 314 ir ira BP I 2055; µakie EE 313 ir µake BP

I 2054; kita EE 313 ir kitta BP I 2054; dangaus EE 314 ir Dangaus BP I 2055; Iµchkur EE

3112 ir Iµch kur BP I 2067; D¾kite EE 3117 ir Dokite BP I 20613 ir pan. Dauguma raðybos

19 Plaèiau apie tai Ona Aleknavièienë, „Jono no Postilës perikopiø autorystë: Mt 3,13– Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: 17 ðaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 5–45 ‘Kosanies’ ðaltiniai“, LKK 39, 1998, 45–70 (toliau – Aleknavièienë 1998b). (toliau – Aleknavièienë 1998a). 21 Perraðinëtojai palyginti lengvai keièia raðy- 20 Nors pagrindinis ir BP, ir BNT Mt 3,13–17 bos, fonetikos ir morfologijos dalykus originalas yra tas pats – Liuterio Biblijos (Äìèòðèé Ëèõà÷åâ, Teêñòîëîãèÿ. Íà 1546 metø leidimas ar juo sekæ vëlesnieji, ìàòåðèàëå ðóññêîé ëèòåðàòóðû ՖÕVII taèiau skirtumø tarp ðiø iðtraukø gana âåêîâ, Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 1983, 140–141), daug: BP perikopë yra dar artimesnë LB nes jie turiniui didelës átakos neturi, o per- negu atitinkamas BNT tekstas, taèiau ver- raðinëtojui dël to nekyla grësmës bûti ap- èiant BP naudotasi ir Vulgata ar graikið- kaltintam Ðventojo Raðto iðkraipymu. Kas kuoju originalu. Bretkûnas BP perikopæ kita yra paties teksto nesutapimas, sin- iðvertæs daug tiksliau negu BNT – jis la- taksës, leksikos ir semantikos keitimas – biau atsiþvelgæs á originalus. Antra vertus, jie paprastai liudija perraðinëtojà rëmusis BP kai kur vis dëlto nutolta nuo èia mi- papildomu ðaltiniu. Tokie skirtumai jau nimø ðaltiniø: iðversta laisviau ir kûrybið- leidþia atpaþinti, ar vienas verstas tekstas kiau. Argumentai, kad BP Mt 3,13–17 yra yra tik kito nuoraðas, ar gali bûti savaran- naujas vertimas, o ne nuoraðas ið BNT, kiðkas vertimas. pateikti Ona Aleknavièienë, „Jono Bretkû-

15 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? skirtumø dësningi: jø nuolat pasitaiko ir kitose BP ir EE perikopëse. Antai Bret- kûnas, skirtingai negu Vilentas, þodþio pradþioje beveik nevartoja maþosios balsiui [u] þymëti. Abiejose BP dalyse terasti tik 7 lietuviðki þodþiai, prasidedan- tys maþàja , þyminèia balsá [u]; ðeði ið jø yra ið EE imtose perikopëse, vadinasi, gali bûti paraðyta spontaniðkai pagal Vilento pavyzdá. Bretkûnas Vilento pakeitæs jam áprasta raide 75 vietose. Tuo tarpu maþàja Postilëje prasi- deda net 883 þodþiø formos. Labai daþnai þodþio pradþioje Bretkûnas neberaðo ir raidës , Vilento vartotos balsiams [i, i.] þymëti: vien tik veiksmaþodþio for- moje jra raidë BP 117 kartø pakeista raide . Dar vienas dësningas, bet jau nelingvistiniø prieþasèiø nulemtas BP ir EE raðybos skirtumas – dvibalsio [uo] raðymas. Visose BP perikopëse dvibalsis [uo] raðomas ne dviaukðèiu raðmeniu <¾> kaip EE, o raide arba (reèiau) , nors pamoksluose <¾> vartojamas gana nuosekliai. BP perikopës iðspausdintos aukðtesniu ðriftu (~18 punktø) negu pamokslai ir gali bûti, kad Jurgio Osterbergerio spaustuvë neturëjo ðio aukðtesnio- jo ðrifto þenklo <¾>22.

Kiti ðiø dviejø perikopiø skirtumai – fonetikos ir morfologijos, pvz.: dirwas EE 315 ir dirwos BP I 2056; µudeginima EE 3120 ir µudeginimo BP I 20617; taipaieg EE 319 ir teipaieg

BP I 2064; kl¾=ºnana EE 3120–21 ir klonan BP I 20618 ir pan. Fonetikos bei morfologijos skirtumai taip pat paprastai dësningi. Antai EE â kamieno daiktavardþiø gen. sg. galûnë -as Postilëje 33 kartus pakeista á -os (pvz., wietas EE 98 ir wietos BP I 504; dienas 23 EE 332 ir dienos BP I 2291) . EE buvusià o kamieno daiktavardþiø gen. sg. galûnæ -a

Bretkûnas net 192 kartus pakeitæs á -o (pvz., dregnuma EE 377 ir dregnumo BP I 2402;

Diewa EE 5218 ir Diewo BP I 3182). Vietoj EE dalelytës taipaieg BP paraðyta teipaieg (6x); EE forma taipo BP pataisyta á teipo (8x), EE taip pakeista á teip (3x). Teksto kritikos poþiûriu daug svarbesniø leksikos, sintaksës ir paties teksto nesutapimø beveik nëra: terandame tik vienoje vietoje (Mt 13,27) Bretkûno pridëtà

ávardá acc. pl. m. ios BP I 20610. Taèiau ávardþius, prieveiksmius ir kitus „maþareikð- mius“ þodelius perraðinëtojai neretai prideda ar praleidþia (ir sàmoningai, ir nesà- moningai) – jie sakinio minèiai paprastai didelës átakos neturi ir dël to per maþai pritraukia raðanèiojo dëmesá24. Taigi, ávertinus skirtumus tarp ðiø BP ir EE periko- piø, matyti, kad jie nëra itin ryðkûs ar reikðmingi.

22 BP rankraðtyje <¾> turëjo bûti þymëtas ne zæ, duomenys ið perikopiø ir pamokslø tik pamoksluose, bet ir perikopëse, nes pa- turi bûti skaièiuojami atskirai. moksluose, kaip minëta, jis vartojamas ga- 23 BP likusios nepakeistos tik keturios â kamie- na nuosekliai. Taigi specialiai atsisakyti ðio no daiktavardþiø gen. sg. formos: hadinas

raðmens perikopëse neketinta. Kad jis turë- BP I 2299; Karaliµtas BP I 33111; donas BP II

jo bûti ir èia, ið dalies liudija dviejuose þo- 1915 ir wietas BP II 4217. Keièiama á -os taip dþiuose pasitaikæs „kompromisinis“ spren- pat ir §â kamieno daiktavardþiø gen. sg. dimas: rinkëjas vietoj <¾> surinkæs <÷>: galûnë (23x); nepakeista likusi viena: Tjbe-

áelm÷ BP I 2062 ir d÷s BP II 9622. Á tai svar- rias BP I 3045. bu atkreipti dëmesá tiriant Bretkûno fono- 24 Tai tipiðkos perraðinëtojø atminties klaidos loginæ sistemà – akivaizdþiø ekstralingvis- (Ëèõà÷åâ 1983, 73; Bruce M. Metzger, Der tiniø prieþasèiø nulemti faktai gali labai ið- Text des Neuen Testaments. Eine Einführung kreipti bendrà vaizdà. Dël to atliekant sta- in die neutestamentliche Textkritik, Stuttgart tistinæ [uo], [o], [u, u.] vartosenos BP anali- etc.: W. Kohlhammer, 1966, 193–195.)

16 Archivum Lithuanicum 2 1.1.2. Skirtumø tarp BP Mt 13,24–30 ir atitinkamos BNT iðtraukos yra daug daugiau. Ðtai pirmasis ðios perikopës sakinys ið lietuviðkø ðaltiniø ir ið Liuterio Biblijos (1546)25, Vulgatos bei graikiðko NT26 – Mt 13,24 (plg. ir 1–3 pav.):

EE 313–4 IEµus µakie ghiemus kita priligi=Ýnima

BP I 2054 IEµus µake iemus kitta priliginima. BNT27 Kita Priliginima padeio [paµake] iemus, bilodams. LB ER legt jnen ein ander Gleichnis fur, vnd µprach. V Aliam parabolam proposuit illis dicens: G þAllhn parabol¦n par#qhken aøto½V l#gwn·

Ðis BP sakinys visiðkai sutampa tik su EE (iðskyrus keletà raðybos maþmoþiø), bet gana ryðkiai skiriasi nuo BNT ir originalø. Á akis pirmiausia krinta du skirtumai: 1) BP ir EE sakinio pradþioje yra asmenvardis Jëzus, nors nei BNT, nei originaluose jo nëra; 2) BNT sakinys baigiasi pusdalyviu bilodams, atitinkanèiu lot. dicens ir gr. l#gwn, tuo tarpu BP ir EE jo nëra. BNT sakinys paþodþiui atitinka lotyniðkà ir graikiðkà originalà. Postilëje Bretkûnas èia nuraðæs ne BNT, o neabejotinai Vilento EE sakiná – ir tai padaræs labai tiksliai: gale nepridëjæs þodþio, o pradþioje palikæs Vilento pridëtà asmenvardá. Tolesni BP ir BNT sakiniai akivaizdþiai skiriasi sintaksine struktûra, o BP ir EE jie visiðkai sutampa (sintaksës skirtumø tarp ðiø BP ir EE tekstø, kaip minëta, iðvis nëra). Neretai BP ir BNT sakinio struktûra skiriasi dël to, kad verèiant BNT ir EE remtasi ne tais paèiais originalais. Palyginkime dar porà sakiniø (Mt 13,24 ir Mt 13,30):

EE 314–5 Priliginta jra dangaus karaliµta º ámogui /µeienc¸em giera µiekla ant dirwas µawa.

BP I 2055–7 Priliginta ira Dangaus karaliµta º ámogui /µeienc¸em gera µekla ant dirwos º µawa.

BNT Dangaus Karaliµta ligus ira S¸mogui, kurµai giera´ger¼ µekl¼ ant µawo Lauko µeio.

LB Das Himelreich iµt gleich einem Menµchen, der guten Samen auff µeinen Acker µeet.

25 Liuterio Biblija (1546, toliau – LB) cituoja- skirtumas yra mus dominanèioje (t. y. tie- ma ið D. Martin Luthers Werke. Kritische Ge- siogiai lyginamoje) vietoje. Santrumpos ið- samtausgabe 6. Die Deutsche Bibel, Weimar: laikomos tos paèios. Hermann Böhlaus Nachfolger, 1929. 27 Vartojami tie patys þenklai kaip Range’s 26 Vulgata ir graikiðkas NT cituojami ið Nest- iððifruotame BNT tekste (þr. Range KE VI), le-Aland, Novum Testamentum Graece et La- iðskyrus 2 rodykles: rodyklë ´ reiðkia, á kà tine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, Bretkûno taisyta vëliau, jau perþiûrint ver- 31994. Remiantis kritiniu aparatu, pateikia- timà (Spätkorrektur), o rodyklë ÷ reiðkia, ið mas bendras visoms spausdintoms XVI ko taisyta raðant pagrindiná tekstà (Sofort- amþiaus Vulgatoms variantas (V), o besi- korrektur). Kur reikia, papildoma informa- skiriantis nurodomas tik tuo atveju, kai cija pateikiama iðnaðose.

17 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? 1–2 pav. EE 31, BP I 205: perikopës Mt 13,24–30 pradþia; VUB, sign.: L 1387; VUB, sign.: L 1452 R R 1–2

V Simile factum [factum om. Wi] est regnum caelorum homini, qui semina- vit bonum semen in agro suo.

G émoi_qh = basile%a tän oøranän ànqr_pî spe%ranti kalÊn sp#rma æn tò àgrò aøtoÒ.

EE 3119–2o µuriµchkit ing piede=ºlus ant µudeginima

BP I 20616–17 µuriµchkite ing pedelius º ant µudeginimo BNT riµchdomi´riµchdomi ios º ing piedelius÷pedelius, idant but» µudeginti LB bindet es in B÷ndlin, das man es verbrenne V alligate ea in fasciculos ad comburendum G d$sate aøt„ eáV d#smaV prÊV tÊ katakaÒsai aøt@

Pirmame pavyzdyje Vilento EE sakinys yra vientisinis, tik iðplëstas dalyvine aplinkybe, ir dël to labiausiai atitinka graikiðkàjá, tuo tarpu BNT sakinys artimiausias Liuterio Biblijai. Taèiau Bretkûnas Postilëje èia vël seka Vilentu ir nepriartina perraðo-

18 Archivum Lithuanicum 2 3 pav. BNT 31v: perikopës Mt 13,24–30 pradþia; Berlyno slaptasis valstybës Prûsijos kultûros paveldo archyvas, sign.: XX. HA StUB Königsberg 49

mo teksto nei prie BNT, nei prie LB. Ir antrame pavyzdyje EE ir BNT sintaksës nesutapimai liudija, kad Vilentas ir Bretkûnas BNT naudojosi skirtingais originalais, o BP menkai tesiskiria nuo EE. Èia BNT prijungiamojo sakinio ðalutinis tikslo aplin- kybës dëmuo idant but» µudeginti atsiradæs pagal Liuterio Biblijos das man es verbrenne, o ðtai EE ir atitinkamai BP pavartota prielinksninë konstrukcija ant µudeginimo atitin- ka lotyniðkà ar graikiðkà originalà: lot. ad comburendum, gr. prÊV tÊ katakaÒsai. Pavyzdþiø, kai BP sintaksë sutampa su EE, bet skiriasi nuo BNT, ðioje perikopëje randame ir daugiau (plg. dar Mt 13,27, Mt 13,28). Pirminë visø ðiø skirtumø tarp BP ir BNT prieþastis ta pati – skirtingas EE ir BNT vertimo ðaltinis. Be sintaksës, BP ir BNT iðtraukoje yra ir leksikos nesutapimø, plg.: dirwos BP I

2056 ir Lauko BNT; áelm÷ BP I 2062 ir S¸ole BNT (ði vëliau taisyta á áalmo, paskui á

áalm¾); µurinkite BP I 20617 ir µuwokite BNT ir pan. BNT rankraðtyje kampiniuose skliaustuose pateikta ir leksiniø variantø: Mt 13,24: padeio [paµake]; Mt 13,26: Piktas áoles [k»kalius]; Mt 13,30: [Skun¼]´klonus´klunus. Taèiau BP, prieðingai negu BNT, kitokio vertimo varianto nebeieðkoma – èia visur paraðomas toks pat þodis kaip Vilento knygoje.

1.1.3. Taigi èia (1.1.1.–1.1.2.) pateikti pavyzdþiai rodo, kad BP Mt 13,24–30 nesutampa su BNT daug þenkliau negu su EE. Tuo remiantis galima daryti dvi iðvadas: 1) BP Mt 13,24–30 tekstas yra ðiek tiek pataisytas EE, bet jokiu bûdu ne BNT nuoraðas; 2) BP perikopë nëra dviejø skirtingø vertimø – EE ir BNT – junginys. Kadangi nesutapimai tarp BP ir EE tekstø yra nedideli, tai nëra pagrindo ieðkoti kitø galimø BP perikopës ðaltiniø. Nebelieka prasmës ir kelti klausimà, ar BP perikopë galëtø bûti naujas, nuo EE nepriklausomas vertimas28.

28 Naujo vertimo, o ne nuraðymo ið BNT pa- vyzdys yra minëta papildomai á BP ádëta Mt 3,13–17 (plaèiau apie tai Aleknavi- èienë 1998b, 16–39).

19 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? 1.2. Kad pasirinktÂs iðtraukos palyginimas nebûtø vienintelis argumentas, ro- dantis, jog BP perikopës artimesnës Vilento EE negu BNT, pateiksime keletà kitokio pobûdþio faktø. Ypaè iðkalbingi ðiuo poþiûriu paties teksto nesutapimai – skirtin- gas Biblijos eiluèiø ilgis.

1.2.1. Versdamas NT, Bretkûnas kai kur yra praleidæs Biblijos eiluèiø ar jø frag- mentø. Dalis jø taip ir liko nepastebëti nei paties Bretkûno, nei jo vertimà tikrinusiø korektoriø. Antai BNT nëra visos Jn 16,14, dalies Mt 8,12. Tuo tarpu BP ðie fragmentai yra. Juos randame ir Vilento knygoje (atitinkamai Jn 16,14 ir Mt 8,12):

EE 704–5 Ana mane Paµchlowins / n²µa iµch mana º ims / ir praneµch yumus

BP II 8116–18 Ta mane pa=ºµchlowins / neµa iµch mana ims / ir pra=ºneµch iumus BNT [–]

EE 2821–24 A µµunus µchios º karaliµtas bus iµchmeµti ingi tamµibes tagalau=ºµias. Atenai bûs werkµmas ir klabeghimas dan=ºtu.

BP I 18510–13 A Sunus º karaliµtos bus iµchmeµti ingi tamµibes ga=ºliauµias. Tenai bus werkµmas ir kla=ºbeghimas dantu.

BNT Bet´O Waikai karaliµtes bus iµchtremti ing tamµibes [–]

Akivaizdu, kad BP sakiniai, nors ir turi menkø nukrypimø, ið esmës atitinka EE. Kitose BNT perikopëse verèiant praleista smulkesniø teksto vienetø – þodþiø ar jø junginiø. Patikrinus visas dviejose BNT Evangelijose (Lk ir Mt) praleistas vietas ir palyginus su atitinkamomis BP vietomis, paaiðkëjo, kad BP tie þodþiai ar jø junginiai yra. BP ir èia sutampa su EE, nes Vilentas ðiø praleidimø ið- vengæs, plg. Lk 8,4 ir Mt 7,15:

EE 371–3 AKaip didy pulkai ámoniû µuµµieia /º ir iµch mieµtû µteigeµi iop biloia per priligi=ºnima.

BP I 239 KAip daug ámoniu µuµµieia / ir iµch º mieµtu µteigeµi iop /

(238)4–6 biloia Ieµus per=º priliginima. BNT Ir kaip pulkas didis µuµsieâa ir [–] iapi º µkubinaµe´µkubinoiosi eiti: bilaia´bilaia ghis per priliginima.

EE 9619–20 SAugokitieµi n¾gi falµchiwuiu praºraku / kurie yuµump ateiti rub÷µu awiû

BP II 3064–5 SAugokities nogi falµchiwu Prara=ºku / kurie iuµump ateit ruboµu awiu BNT Saugokities nuog Falµchiw» Prarak» +Pranaµch», kurie rubuoµ¼ awi» [–] atait

Jei visas ðias (Jn 16,14, Mt 8,12, Mt 7,15, Lk 8,4; plg. dar ir Lk 1,35, Lk 8,7) Biblijos iðtraukas Bretkûnas bûtø nuraðinëjæs nuo BNT, tai ir BP rastume „sutrumpëjusius“

20 Archivum Lithuanicum 2 Biblijos eiluèiø variantus. Antra vertus, jei rengdamas BP Bretkûnas ðalia EE bei originalø bûtø turëjæs BNT rankraðtá ir á já þiûrëjæs, tai bûtø pastebëjæs, kad pastara- jame yra praleidimø ir, be jokios abejonës, ðiuos fragmentus iðvertæs ir áraðæs. BNT esantys praleidimai negali bûti laikomi sàmoningais, nes atitinkami sakiniai ar þodþiai yra visuose spausdintuose XVI amþiaus Vulgatos ir Liuterio Biblijos leidi- muose29. Vadinasi, bûtinybë taisyti ðias BNT vietas neginèytina ir rankraðtyje jos nebuvo pataisytos tik dël to, kad liko nepastebëtos. Beje, radæs praleistø Biblijos eiluèiø ir jø fragmentø Vilento EE, Bretkûnas BP tas vietas papildë: trûkstamus sakinius ir þodþius iðvertë ið Liuterio Biblijos bei Vulgatos ir áraðë (Lk 1,56 BP II 30 2601–3, Lk 1,36 BP I 3323–5 ir Mt 4,9 BP I 26518–2662) .

1.2.2. Biblijos eiluèiø ilgiu skiriasi dar keletas BNT ir BP perikopiø, taèiau skirtumas èia atvirkðèias: BNT variantas vienur kitur ilgesnis nei BP ir EE. Ilgesniø variantø BNT pastebëta ið lotynø kalbos verstos Evangelijos pagal Lukà iðtraukose, plg. Lk 16,21:

EE 842–3 geide ieng butu paµotintas tru=ºpuc¸eis / kurie p¾le n¾g µtala bagotoia.

BP II 1912–4 geide ieng butu º paµotintas trupuc¸eis / kurie pole nog µta=ºlo bagotoio. BNT geiµdams õµat»s buti´priwalgiti truputeis kurie polawa nog µtala [bagataia] +bagotyriaus, ir niekas iam õne dawe´t» ne dawe,

LB begeret µich ¸u fettigen von den broµamen, die von des Reichen tiµche fielen

V31 cupiens saturari de micis, quae cadebant de mensa divitis; et nemo illi dabat

Èia skirtumas atsirado dël to, kad BNT Evangelijà pagal Lukà Bretkûnas vertë ið Vulgatos, kur ði eilutë ilgesnë, o Vilentas liko iðtikimas Liuterio Biblijai. Bretkû- nas BP ir vël nesirëmë savo anksèiau verstu BNT (nesinaudota ir Vulgata) – ðioje vietoje jis irgi paraðë taip, kaip rado Vilento knygoje.

1.3. Èia (1.1.1.–1.2.2.) pateikti faktai ið dalies patvirtina Liudviko Rëzos teiginá, kad BP pamokslai paraðyti pagal Vilento EE tekstus. Galima duoti ir daugiau pavyzdþiø, rodanèiø, kad BP perikopës artimesnës Vilento EE negu BNT, taèiau vargu ar bûtø gauta kitokia iðvada. Turëdamas Bretkûno Biblijos rankraðtá ir dël to

29 Turimos galvoje Liuteriui priþiûrint iðëju- Aleknavièienë, „Pridëtos ir praleistos Bib- sios Biblijos (1522–1546), pateikiamos jau lijos eilutës Jono Bretkûno Postilës periko- minëtame kritiniame jo raðtø leidime. pëse“, ALt 1, 70–75. 30 Apie EE praleistas vietas (Lk 1,56, Lk 1,36 31 Fragmento et nemo illi dabat nëra Leuveno ir Mt 4,9) ir jø atitaisymà Postilëje þr. Ona (1547) ir Plantino (1583) Vulgatose.

21 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? galëdamas palyginti já su EE ir BP32, tai ávertino, nors ir nepateikë árodymø, treèiojo lietuviðko Biblijos leidimo (1816) redaktorius Liudvikas Rëza. Kita vertus, BP perikopës nëra paprastas EE perspaudas: ið ðios Vilento knygos perraðomi tekstai nemaþai taisyti ir dël to tarp jø yra ávairiø neatitikimø. Todël negalima be iðlygø sutikti su Rëzos teiginiu ir BP perikopiø vertëju laikyti tik Vilentà. Kadangi Bretkûno perraðytos perikopës skiriasi nuo EE perikopiø ne vien raðyba, fonetika ir morfologija, jas turime laikyti nauja redakcija. Bet kokia kûrinio redakcija yra jau kolektyvinio darbo rezultatas: autoriaus resp. vertëjo, grupës re- daktoriø ir pagaliau paskutiniojo redaktoriaus (Ëèõà÷åâ 1983, 140). Bûtent dël to ji neturi bûti laikoma ir tik paskutiniojo redaktoriaus kûrybinio darbo produktu. Ðiuo atveju Vilento versti tekstai nepriskirtini tiktai Bretkûnui. Be to, jau minëta, kad dvi BP perikopës nëra nuraðytos ið EE – jø ðioje knygoje nëra. Taigi Postilës teksto- loginis tyrimas negali apsiriboti Rëzos teiginiu, kad Biblijos iðtraukos imtos ið Vilento EE. Jis turi apimti dar vienà teksto istorijos etapà – vertimo redagavimà. Domintis XVI amþiaus lietuviðka raðtija ir Prûsijos kunigaikðtijoje jai ypaè bûdingu kûrybos tæstinumu, kai vienas autorius perima kito nebaigtus darbus33, juos redaguoja ir dar kartà iðleidþia, nuolat kyla klausimø, kodël taisoma viena ar kita vieta. Redagavimas – sàmoningas siekimas patobulinti turimà tekstà, per- tvarkyti já taip, kad pasidarytø visuomenei priimtinesnis negu ankstesnysis. Ar Bretkûnas Vilento vertimà taisë dël to, kad laikë já netiksliu, galbût net iðkreipian- èiu kanoniniais pripaþintus originalus? Gal ði pirmoji spausdinta liturginiø skai- tiniø knyga jau XVI amþiaus pabaigoje buvo laikoma netobula? Juk taip ji vertinta XVII amþiaus pirmoje pusëje – pirmiausia vadinamajame Visuotiniame nuostate (1639), panaðiai vëliau ir Teodoro Lepnerio Der Preusche Litauer, paraðytame apie 1690 metus. Taèiau þinome ir tai, kad XVII amþiaus pradþioje Lozorius Zengðtokas, 1612 metais pakartotinai leisdamas Vilento EE ir Enchiridionà, stengësi „në per nago juodymà“ nenutolti nuo ankstesnio leidimo, „paprasto ir teisingo“. Jis savo pareiga telaikë ðiuos tekstus „iðtaisytus, be spaustuvës klaidø, vël á ðviesà iðleisti“34. Vadi- nasi, Vilento vertimai jam buvo neginèijamas autoritetas. Nors Zengðtokas taip pat yra pridëjæs keletà naujø perikopiø, jo leidimà Bechtelis (1882, CVII–CVIII) vadina ne savarankiðku ðaltiniu, o perspaudu: mat jis radæs pagal originalus pataisytas tik penkias vietas, be to, Zengðtokas palikæs nemaþa netiksliai ir nesuprantamai ið- verstø vietø35.

32 Tai liudija ir Rëzos áraðas Bretkûno Bibli- tis–XVII a. pirmas deðimtmetis, Vilnius: jos septinto tomo 2v lape, kad rengiamà Baltos lankos, 1999, 222, 242, 385–386. naujos Biblijos leidimà lygino su ðiuo 34 Cit. ið Regina Koþeniauskienë, XVI–XVIII rankraðèiu 1811, 1815 ir 1816 metais. amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: 33 Plaèiau apie kûrybos tæstinumà Prûsijos Mokslas, 1990, 233. kunigaikðtijoje þr. Ingë Lukðaitë, Reforma- 35 Kai kur Zengðtokas ne tik neiðtaisë senø cija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir korektûros klaidø, bet padarë ir naujø Maþojoje Lietuvoje. XVI a. treèias deðimtme- (Bechtel 1882, CIII–CXIV).

22 Archivum Lithuanicum 2 Gali bûti, kad Bretkûnas tuos paèius Vilento tekstus tiek daug redagavo tik dël ypatingø filologiniø polinkiø, siekimo ieðkoti ávairiø vertimo galimybiø ar geresnio varianto. Kitaip tariant, á daugybæ taisymø gali bûti iðsiliejæs tik nenumaldomas noras patobulinti, tekstologø vadinamas pruritus emendandi. Á ðiuos klausimus iki ðiol neatsakyta. Todël turime vël gráþti prie ðaltiniø ir nustatyti, kiek jie lëmë Bretkûno taisymus. Ðiuo kartu svarbiausia iðtirti, ar redaguo- damas ið EE imamus perikopiø tekstus Bretkûnas rëmësi paties anksèiau verstu Naujuoju Testamentu.

2. AR BNT GALËJO BÛTI BP PERIKOPIØ REDAGAVIMO ÐALTINIS? Gráþtant prie Eduardo Hermanno (1923, 120) minties, kad Bretkûnas nesekë Vilentu vergiðkai, bet kai kà keitë ir tai ið dalies darë savo Biblijos naudai, pirmiausia reikia ásitikinti, ar taisydamas ið EE nuraðomus tekstus jis ið tikrøjø artëjo prie savo ankstesniojo vertimo. Tai padës vëliau ieðkoti atsakymø á klausimà, ar jo BNT galëjo bûti BP perikopiø redagavimo ðaltinis. Prieð imantis ðio tyrimo, pirmiausia vertëtø atkreipti dëmesá á jau anksèiau analizuotà kai kuriø BP fragmentø ryðá su atitinkamomis BNT vietomis: 1) á BP papildomai ádëta Biblijos iðtrauka Mt 3,13–17 yra naujas vertimas, o ne nuoraðas ið BNT (Aleknavièienë 1998b, 5–45); 2) Vilento EE praleistos, o BP áraðytos Biblijos eilutës ir jø fragmentai taip pat yra versti ið naujo: Lk 1,56 BP II 2601–3 ið Liuterio

Biblijos (1546), o trûkstamoji Lk 1,36 BP I 3321–5 dalis ið Liuterio Biblijos ir Vulgatos;

Mt 4,9 BP I 26518–2662 pridëtas þodis bilodams, atstojantis Vilento praleistà sakiná, formos poþiûriu nëra tikslus ne tik BNT, bet ir në vieno originalo sakinio atitikmuo (Aleknavièienë 1999a, 67–84). Jau iðsiaiðkinus, kad dëdamas á BP Vilento EE nesanèià Mt 3,13–17 ir EE pra- leistas Biblijos eilutes, Bretkûnas nesinaudojo BNT, belieka nustatyti, ar rëmësi ðiuo savo vertimu koreguodamas ið EE nuraðomus tekstus. Vertëjai paprastai griebiasi papildomo ðaltinio tada, kai tenka iðversti turinio ar formos poþiûriu sunkià vietà: jei iðanalizavus teksto atkarpà, nerandama tinkamo sprendimo, tada þiûrima, kokia iðeitis buvo rasta anksèiau (jo paties ar kito vertëjo)36. Atsiþvelgiant á tai ir laikantis teksto bei vertimo kritikø taikomos schemos – pridëjimai, praleidimai, keitimai – toliau bus þiûrima, ar BP yra iðlikusiø aiðkiø rëmimosi BNT pëdsakø. Pirmiausia bus aptariami perikopiø taisymai, ið pirmo þvilgsnio orientuojantys á BNT (2.1.), paskui taisymai, sutampantys vien tik su BNT (2.2.).

2.1. BP TAISYMAI, GALINTYS ORIENTUOTI Á BNT. Hermannui (1923, 120) susidarë áspûdis, kad taisydamas ið Vilento EE imamus tekstus Bretkûnas artëjo prie savo Biblijos. Lyginant tas BP vietas, kurios skiriasi nuo EE, su atitinkamomis

36 Ðá dësningumà, padedantá nustatyti, kas parodo, ar versta tik ið originalo, ar nau- buvo pagrindinis ðaltinis, pastebëjo èekø dotasi ir kitais vertimais bei pagalbiniais vertimo tyrinëtojas Ji¬í Levy. Tokiø pa- ðaltiniais (Èðæè Ëåâûé, Èñêóññòâî ïåðå- prastø ir sudëtingø vietø analizë daþnai âîäà. Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 1974, 221–222).

23 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? BNT vietomis, neretai ið tiesø atrodo, kad nemaþa dalis BP taisymø sutampa su BNT – ir su pagrindiniu tekstu, ir su vëliau pataisytu. Taèiau redaguotas BP vietas sugretinus dar ir su Liuterio Biblija, Vulgata ir graikiðku NT, vaizdas ið karto pasikeièia: paaiðkëja, kad dauguma BP taisymø, kurie sutampa su BNT, sutampa ir dar su kuriuo nors ið originalø, o daþnai net su keliais. Tokiais atvejais teiginys, kad BP perikopës gali bûti taisytos pagal BNT, netenka prasmës: lygiai taip pat jos gali bûti taisytos ir pagal kurá nors ið originalø. Daþniausiai pasitaiko tokia sutapimø schema: BP=BNT=LB=V=G; kiek reèiau BP=BNT=LB, retokai BP=BNT=V=G, labai retai BP=BNT=LB=G, BP=BNT=LB=V ir BP=BNT=V. Tokiam teiginiui pagrásti pateiksime po keletà daþniausiø schemø pavyzdþiø.

2.1.1. Pirmàjà schemà BP=BNT=LB=V=G atitinka ðie Lk 16,24 ir Lk 7,12 frag- mentai:

EE 8412–13 idant ghis pamirkitu wandenij² gal²ghi º pirµchta µawa

BP II 19114 idant ghis pamirkitu wandenije gala pirµchto µawa BNT idant pamirk¼s gal¼ pirµchta µawa wandenâe LB das er das euµµerµte µeines fingers ins waµµer tauche V ut intingat extremum digiti sui in aquam G Ãna b@y¯ tÊ Àkron toÒ dakt&lou aøtoÒ ÖdatoV

EE 11311–12 µchitai iµchneµche n¾miruµi=ºghi / kurµai buwa wienturtis motinaip µawa

BP II 40411–12 µchitai / iµchneµche º numiruµi kurµai buwa wienaturtis µu=ºnus motinos µawa

BNT µchiµkat numir¼ºµis´numir¼µ buwa iµchneµchams µunus wienatighis º augiwes µawa

LB Sihe, da trug man einen Todten heraus, der ein einiger Son war µeiner Mutter

V ecce defunctus efferebatur filius unicus matris suae

G ádoÑ æxekom%zeto teqnhkãV monogen¦V uÂÊV t² mhtr¼ aøtoÒ

Ðiuose pavyzdþiuose BP taisymas sutampa ne tik su BNT, bet ir su visais èia lyginamais originalais. Lk 16,24 pasakojama apie turtuolá, praðantá atsiøsti Lozo- riø, kad tas, suvilgæs vandenyje galà pirðto, atvësintø jo lieþuvá. Vilento tekste nurodoma, kad Lozoriaus praðoma pamirkyti vandenyje gal²ghi pirµchta, t. y. gali- ná37, arba maþàjá, rankos pirðtà. BNT, skirtingai negu EE, iðversta gal¼ pirµchta (pagal

37 LKÞ III 60 prie þodþio galwjis, -ji adj. ‘gali- nis, kraðtinis’, be VlnE 92, dar nurodoma MP 237, MT 252, K.Bûg.

24 Archivum Lithuanicum 2 lot. extremum digiti). Kituose originaluose konkretus pirðtas taip pat nëra ávardija- mas, plg.: vok. das euµµerµte [...] fingers; gr. tÊ Àkron toÒ dakt&lou. Antrajame pavyzdyje Lk 7,12 Vilento vertimà galima aiðkinti vidinëmis kalbos ypatybëmis: vok. einiger Son, lot. filius unicus, gr. monogen¦V uÂÊV á lietuviø kalbà gali bûti verèiamas vien tik daiktavardþiu vienturtis. Pridëti leksemà sûnus ið tikrøjø èia nëra bûtina. Jos praleidimas bûtø vienas ið vertëjø taikomø transformacijos bûdø, kai originale pasitaikantys semantinio pertekliaus elementai praleidþiami38. Taèiau Bretkû- nas þodá sûnus vis dëlto áraðo, nes jo atitikmuo yra visuose èia minimuose ðaltiniuose. Ðiose ir daugelyje kitø vietø Bretkûnas stengësi iðtaisyti Vilento vertimo netiks- lumus, o kai kur ir akivaizdþias klaidas39, taèiau neturime patikimø kriterijø, ga- linèiø padëti nustatyti, kuris ið ðiø ðaltiniø turëjo tam átakos: lietuviðkas BNT ar originalai.

2.1.2. Antràjà schemà BP=BNT=LB iliustruoja tokie pavyzdþiai (atitinkamai Mt 9,23 ir Apd 2,13):

24 EE 1285–6 iµchwidis µkamrakus ir ámones gaud¸ienc¸ias / º biloia 24 BP II 5066–71 iµchwida µkamra=ºkus ir trankµma ámoniu / biloia BNT iµchwida patruboc¸ius, ir º trankµm¼ S¸moni», 24biloio LB µahe die Pfeiffer, vnd das get÷mele des Volcks, 24µprach er V vidisset tibicines et turbam tumultuantem 24dicebat G ádãn toÑV aølht„V ka¼ tÊn Èclon qorubo&menon 24Ælegen

EE 7622–23 Akiti api¾gdami y÷s bilo=ºia / iog µaldaus vina apµiger²

BP II 1347–9 A º kitti apiokdami ios biloia / anis µaldaus º wino apµigere BNT o kiti api¾kdami º i¾s, biloio Apµigiere´Anis Apµigiere µaldaus Wino LB Die andern aber hattens jren µpot, vnd µprachen, Sie µind vol µ÷µµes Weins V alii autem irridentes dicebant, quia [Wi quod] musto pleni sunt isti G £teroi dŸ diacleu@zonteV Ælegon Íti gle&kouV memestwm#noi eás%n

Ðie BP sakiniai yra artimesni jau ne EE, o BNT. Vilento sakiniai atitinka Vulgatà arba graikiðkàjá originalà, o Bretkûnas BP juos gali bûti taisæs arba pagal BNT, arba pagal LB40. BP sutampa su BNT daþniausiai tose perikopëse, kurias Bretkûnas vertæs ið Liuterio Biblijos, t. y. Evangelijose pagal Matà, Jonà ir Morkø. Daug maþiau tokio panaðumo tarp BP ir BNT Evangelijos pagal Lukà, taèiau sutapimø pasitaiko ir èia.

38 K[azimieras] Ambrasas-Sasnava, Vertimo 40 Plg. dar Lk 1,49 – EE 1591–2, BP II 2594–5;

mokslas, Vilnius: Mokslas, 1978, 135. Lk 5,2 – EE 9113–14, BP II 27112; Mt 6,34

39 Plg. dar Lk 7,13 – EE 11314, BP II 40413–15; EE – 1126–7, BP II 3951–2; Mt 2,11 – EE 2217–18,

Lk 21,26 – EE 41–3, BP I 147–9; Lk 24,19 – BP I 15015–16; Mt 22,13 – EE 12015–16, BP II

EE 5819–20, BP II 173–4; Mt 2,1 – EE 2110–11, 46512–13; Mt 22,2 – EE 11915–16, BP II 4641–3

BP I 1483; Mt 11,4 – EE 519–20, BP I 278–281; ir kt. Net 34 kartus BP pridëti veiksnio

Mt 15,27 – EE 464–6, BP I 27811–13 ir kt. funkcijà atliekantys asmeniniai ávardþiai, turintys atitikmenis tik LB bei BNT.

25 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? Vertëtø atkreipti dëmesá á BP Apd 2,13 praleistà nesavarankiðkà þodá. Vilento EE prijungiamasis aiðkinamasis sakinys buvo prijungtas jungtuku jog. Ðioje vietoje jungtuko nëra ir BNT rankraðtyje. Jungtukai ir kiti nesavarankiðki þodþiai perraðant tekstus pridedami ir praleidþiami gana daþnai ir didelës árodomosios vertës netu- ri41, bet èia ðis reiðkinys nëra visiðkai nereikðmingas. Liuteris vëlesniuosiuose Bibli- jos leidimuose, pradedant 1522 metø Gruodþio Testamentu („Dezember-Testa- ment“), gr. Íti ir lot. quod paprastai praleisdavo, kad sustiprintø sakinio átaigumà42. Bretkûnas, sekdamas Liuteriu, BNT taip pat kai kur jungtukà praleidþia, ir dël to sakinys skamba gyviau (ypaè tai ryðku po kalbëjimà reiðkianèiø veiksmaþodþiø). Jungtukas jog BP ir BNT perikopëse tose paèiose vietose praleistas septynis kartus. Pirminë praleidimo prieþastis ta pati: jungtuko nëra Liuterio Biblijoje.

2.1.3. Ne tokià didelæ grupæ sudaro BP taisymai, kurie panaðûs á BNT esantá variantà, taèiau lygiai taip pat artimi Vulgatai ar graikiðkam NT (treèioji schema: BP=BNT=V=G). Tokie sutapimai daþnesni iðtraukose ið Evangelijos pagal Lukà, ta- èiau jø randame ir kitose perikopëse. Negalime vienareikðmiðkai atsakyti, kas nulëmë BP keitimà – BNT, V ar G kad ir ðiuose sakiniuose (Lk 5,5 ir Apd 2,3):

EE 9121–22 Bet ant tawa áod¸ia noriu tinkla iµch=ºmeµti

BP II 2723–4 Bet ant tawo º áod¸io tinkla meµµiu BNT bet´o ant tawa áad¸ºia Ómeµiu´meµiu +Óleiµiu tinklus´tinkla LB Aber auff dein Wort, wil ich das neãe auswerffen V in verbo autem tuo laxabo rete G æp¼ dŸ tò ý$mat% sou cal@sw t„ d%ktua

EE 7523–761 Ir regeia ant yû lieáuwius perdalitus / kaip º vgnimi laiµdanc¸ius

BP II 1327–9 Ir regiami bu=ºwa iu lieáuwiei perdaliti / kaip ugnimi º laiµdantis BNT Ir regimi buwa lieáuwei´Lieáuwei i» perdaliti, kaip ugningi LB Vnd man µahe an jnen die ¨ungen ¸erteilet, als weren µie fewrig V Et apparuerunt illis dispertitae linguae tamquam ignis G ka¼ Ûfqhsan aøto½V diameriz^menai glässai ése¼ pur^V

Èia pacituotos Vilento EE vietos atitinka Liuterio Biblijà, o BP ir BNT – Vulgatà ar graikiðkà NT. Vadinasi, Bretkûnas gali bûti BP taisæs tiek pagal BNT, tiek ir pagal lotyniðkà ar graikiðkà Biblijà.

2.1.4. Taigi tuos BP keitimus, kurie sutampa su BNT, palyginus su originalais, matyti, kad jie daþniausiai atitinka dar ir kurá nors ið jø arba ir visus. Tokie

41 Ëèõà÷åâ 1983, 73; plg. Metzger 1966, 193– atsisakydavo, apie tai þr. Carl Franke, 195. Grundzüge der Schriftsprache Luthers in all- 42 Liuteris pamaþu vadavosi ið tiesioginës gemeinverständlicher Darstellung 3. Satzleh- priklausomybës nuo svetimø kalbø ir vo- re, Halle: Verlag der Buchhandlung des kieèiø kalbai nebûdingø jungtukø neretai Waisenhauses, 1922, 7–8.

26 Archivum Lithuanicum 2 pavyzdþiai liudija, kad Bretkûnas gana grieþtai ávertino Vilento nutolimà nuo auto- ritetingø ðaltiniø. Rengdamas pamokslø rinkiná jis stengësi iðtaisyti EE pasitaikiu- sius ávairaus pobûdþio „nuklydimus“. Postilës tyrëjams ne maþiau svarbus turëtø bûti ir kitas aspektas: èia pateikti pavyzdþiai dar kartà patvirtina, kaip svarbu á lietuviø kalbà verstus senuosius tekstus lyginti su originalais. Vien tik iðorinis kai kuriø BP keitimø panaðumas á BNT dar neleidþia daryti iðvados, kad tarp BP perikopiø ir atitinkamø Bretkûno Biblijos iðtraukø bûtø buvæs tiesioginis ryðys.

2.2. BP TAISYMAI, SUTAMPANTYS TIK SU BNT. Lyginant BP ir EE ir ieðkant BP redagavimo ðaltiniø, vis dëlto randama ir tokiø vietø, kur BP skiriasi nuo EE ir sutampa tik su BNT. Tie sutapimai tarp BP ir BNT yra dvejopi: 1) nenulemti lietuviø kalbos sistemos; 2) nulemti lietuviø kalbos sistemos. Taèiau grieþtos opo- zicijos nulemti/nenulemti èia nustatyti nepavyksta, nes, tarkim, pridëjimai ir pralei- dimai paprastai bûna sàlygoti originalø, bet kartais jie gali bûti nulemti ir kon- kreèios kalbos sistemos43.

2.2.1. LIETUVIØ KALBOS SISTEMOS NENULEMTI BP TAISYMAI. Èia skirtini: 1) pridëjimai; 2) praleidimai. Kad pridedant remtasi BNT rankraðèiu, galëtø árodyti tik toks BP pridëtas þodis, kurio atitikmens nëra në viename ið èia lyginamø originalø, iðskyrus tik patá BNT. Tokiø þodþiø, kurie neturi atitikmenø LB, V ir G, bet yra BNT, randame labai nedaug44. Dviejose vietose pridëtas asmeninis ávardis jis, plg. Lk 7,41 ir Mt 18,6:

EE 1626 wienas buwa kaltas penkis µchimtus graµchiu

BP II 29616–17 wienas µkeleia iam penkis µchimtus gra=ºµchiu BNT Wienas µkeleia iam penkis º µchimtus penig» [graµch»] LB Einer war µchuldig f÷nff hundert groµµchen V unus debebat denarios quingentos G + eÅV Ûfeilen dhn@ria pentak^sia

EE 1754–5 ir nuµkan=ºdintas butu gilibeje mariû

BP II 42910–11 ir º ghis nuµkandintas butu gilibeie mariu BNT ir ghis nuµkandintas butu45 Marioµ¼, kur giliauµei´giliauµe ira LB vnd erµeufft w÷rde im Meer, da es am tieffeµten iµt V et demergatur in profundum maris G ka¼ katapontisd² æn tò pel@gei t§V qal@sseV

43 Pvz., vokieèiø kalbos sintaksë reikalauja 44 Ið viso BP perikopëse, palyginti su Vilento vartoti veiksnio funkcijà atliekanèius ávar- EE, dël ávairiø prieþasèiø pridëta apie 300 dþius, o lietuviðkuose sakiniuose jie nëra þodþiø. Pridëjimai daþniausiai nulemti bûtini. Verèiant dël to daþnai atsiranda kurio ið originalø arba pragmatiniø tikslø pertekliaus elementø: þodþiø ar jø jungi- (Ona Aleknavièienë, Jono Bretkûno Postilës niø, nebûtinø perteikiant originalo turiná ir perikopiø ðaltiniai [daktaro disertacija, neturinèiø informacijos esmei didelës svar- rankraðtis], Vilnius, 1999, 123–138). bos, plg. Ambrasas-Sasnava 1978, 134. 45 butu iðbraukta.

27 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? 4 pav. BP I 306: fragmentas Jn 6,11–14 su þodþiais kepalai; VUB, sign.: L 1452 R 1–2

Be ðiø ávardþiø, Lk 7,44 pridëtas jungtukas er ~ ar BP II 2978 ir Mt 6,30 prieveiks- mis tada BP II 3946. Perraðinëjant tekstus, tokie þodeliai gana lengvai (ir sàmoningai, ir nesàmoningai) pridedami ar praleidþiami: jie per maþai pritraukia dëmesio46. Ðie pridëjimai yra palyginti nereikðmingi ir negali neginèijamai árodyti, kad áterpti remiantis BNT. BP praleistø kalbos vienetø analizë rodo, kad praleistieji þodþiai, kuriø atitikme- nys yra visuose èia lyginamuose originaluose, bet nëra tik BNT, teksto kritikos

46 Taèiau asmeniniai ávardþiai BP pridedami meniniai ávardþiai, sakinyje atliekantys daþniausiai dël Liuterio Biblijos: antai tik veiksnio funkcijà; plaèiau apie tai Alek- LB atitikmenis turi 35 Bretkûno pridëti as- navièienë 1999b, 128.

28 Archivum Lithuanicum 2 5 pav. BNT 185v: fragmentas Jn 6,11–14 su þodþiu duona ir paraðtëje Bretkûno paraðytu kapalu; Berlyno slaptasis valstybës Prûsijos kultûros paveldo archyvas, sign.: XX. HA StUB Königsberg 49

poþiûriu yra taip pat maþareikðmiai. Daugiausia tai veiksniu einantys asmeniniai ávardþiai (8x), jungtukas o (2x) ir dalelytë tatai (1x). Jø buvimas ar nebuvimas sakinyje teksto turiniui svarbesnës átakos nedaro. Tokie praleidimai ir BP, ir BNT gali bûti vertinami ir kaip viena ið vertëjø taikomø teksto transformacijos rûðiø, kai originale pasitaikantys semantinio pertekliaus elementai praleidþiami.

2.2.2. LIETUVIØ KALBOS SISTEMOS NULEMTI BP TAISYMAI. To- kiø BP taisymø analizæ tikslinga pradëti taip pat nuo pridëjimø (2.2.2.1.), o paskui eiti prie keitimø (2.2.2.2.).

2.2.2.1. BP PRIDËTI ÞODÞIAI, ESANTYS TIK BNT. Postilëje du kartus toje paèioje perikopëje Jn 6,1–15 (BP I 304–307) pridëtas þodis kepalas. Jo atitik- mens nëra në viename ið originalø, iðskyrus tik lietuviðkàjá BNT, plg. Jn 6,9 ir Jn 6,13 (plg. 4–5 pav.):

29 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? EE 5022–23 kurµai tur pen=ºket± d¾nas mieáiû

BP I 30514–15 kurµai tur penketa kepa=ºlu mieáu donos BNT tas turi penket¼ º D¾nos´penket¼ kæpalu47 D¾nos mieá» LB der hat funff gerµten Brot V qui habet quinque panes hordeaceos G ÎV Æcei p#nte ÀrtouV kriq%nouV

EE 519–11 pripile dwi=ºlika pintiniu trupuc¸u / iµch penketa mieáu d¾=ºnas

BP I 30610–12 pripjle dwilika pinti=ºniu trupuc¸eis / iµch penketa kepalu mieáu º donos (plg. 4 pav.)

BNT pri=ºpilde dwilika reµgi¾´reiµgi¾ Trupuc¸eis. º õiµch penkig mieáu D¾nu´iµch penki¾ kapalu48 mieáu49 D¾nas (plg. 5 pav.)

LB f÷lleten ¸welff Kærbe mit brochen, von den f÷nff gerµten Brot

V impleverunt duodecim cophinos fragmentorum ex quinque panibus hordeaceis

G æg#misan d_deka kof%nouV klasm@twn æk tän p#nte kriq%nwn Àrtwn

BNT Jn 6,9 ir Jn 6,13 þodþiai kæpalu ir kapalu paraðyti paraðtëje, todël neþinodami vëlesniøjø taisymø chronologijos, apskritai negalime bûti tikri, ar Bretkûnas (abu áraðai priskiriami Bretkûnui, o ne korektoriams, þr. Range KE 277) Postilëje galëjo juos áraðyti pasiþiûrëjæs á BNT. Biblijos rankraðtis, kaip minëta, buvo koreguojamas iki 1602 metø, o Postilë iðëjo 1591-aisiais. Tokia galimybë bûtø ámanoma tik tuo atveju, jei ðie áraðai BNT paraðtëse bûtø padaryti vëliausiai iki 1591 metø. Antra vertus, èia galimä ir atvirkðtinë átaka: paraðyti juos BNT paraðtëse Bretkûnas galëjo ir remdamasis savo Postile50. Vis dëlto manytina, kad ðis pridëjimas ir BP, ir BNT nulemtas Bretkûno kalbos jausmo. Ði vertëjui sunki vieta atsirado dël lietuviø kalbos sistemos skirtumo nuo originalø kalbø. Originaluose esantis skaitvardis penki reikalavo daiktavardá duona vartoti daugiskaitos forma. BNT Jn 6,13 Bretkûnas ið pradþiø ir buvo paraðæs lietuviø kalbai nebûdingà ðio þodþio daugiskaità: iµch penkig mieáu D¾nu. Ir kitose

47 Þodis kæpalu áraðytas paraðtëje, taisymà 50 Iki ðiol nëra árodyta, ar taisydamas BNT Range KE 277 priskiria vëlesniajai korek- perikopiø tekstus Bretkûnas rëmësi BP. tûrai. Tëra þinoma, kad jis pats ir korektorius 48 Þodis kapalu áraðytas paraðtëje, taisymà Danielius Gaidys, koreguodami rankraðtá, Range KE 277 taip pat priskiria vëlesniajai naudojosi Vilento EE (Range BBF 129– korektûrai. 140). Atpaþinti, ar BNT vertimas taisytas 49 Þodis mieáu áraðytas pagal BNT faksimilæ pagal BP, padëtø bûtent tie taisant BNT (185v), Range KE 277 jis praleistas, þr. 16 rankraðtá áraðyti þodþiai, kurie sutampa su iðnaðà. esanèiais Postilëje, bet kuriø nëra Vilento EE. Taèiau tikslesnis atsakymas galimas tik nustaèius BNT taisymø chronologijà.

30 Archivum Lithuanicum 2 BNT rankraðèio vietose, sekdamas originalais, jis taip pat yra pavartojæs daugis- kaità, pvz., Mt 15,36: Ir eme µeptinet¼ D¾n» (plg. vok. Vnd nam die µieben Brot). Vers- damas NT, Bretkûnas ne kartà susidûrë su originaluose vartojama daugiskaitine ðio þodþio forma. Vietomis jis jau nukrypdavo nuo ðaltiniø, bet dar svyravo ir ne ið karto greta paraðydavo þodá kepalas – já kai kur pridëdavo tik vëliau, jau perþiûrë- damas vertimà (kaip minëti þodþiai paraðtëse). Vienur kitur kepalas pateikiamas skliaustuose kaip variantas ðalia þodþio duona, pvz., Mk 8,6: Ir eme µeptinet¼ d¾- n»´D¾n» [Kepal»] (plg. vok. Vnd er nam die µieben Brot), taèiau neretai áraðomas ir á patá tekstà, pvz., Mt 14,19: Ir eme º anus penkis Kepalus Duonos (plg. dar ir Mt 14,17, Mt 16,951). Negana to, retkarèiais BNT pagrindiniame tekste, ieðkant iðeities, tepa- raðomas tik þodis kepalas, o duona visai neminima, pvz., Lk 9,13: Ner mumus daugeµ- ni tik º tai penki kepalai (plg. lot. Non sunt nobis plus quam quinque panes). O ðtai viename Mk 6,41 sakinyje Liuterio die funff Brot liko visai neiðverstas. Praleidimà pastebëjo korektorius Danielius Gaidys ir trûkstamà fragmentà iðvertë paþodþiui pagal vokiðkà pavyzdá: tas penkas d¾nas. Kaip matyti ið ðiø faktø, Bretkûnui buvo iðkilæ sunkumø dël tokio lietuviø kalbos ir originalø kalbø vidinës struktûros neatitikimo. BNT rankraðtis aiðkiai rodo, kaip ieðkota sprendimo. Tuo tarpu Postilëje matome jau visiðkai kitoká vaizdà: joje nei perikopëse, nei pamoksluose daugiskaitinë þodþio duona forma nepavartota në karto. Jei ðis þodis eina su skaitvardþiu, tai visur bûtinai pridedamas ir kepalas (8x). Be jau pateiktø pavyzdþiø (Jn 6,9 ir Jn 6,13), dar 6 junginiai su skaitvardþiais yra pamoksluose, pvz.: Ira c¸e º waikas turrins penkis kepalus d¾nos BP I 3163–4; ghi µeke buwa / pen=ºkieis kepalais donas ir dwiem áuwim / paµotinuµi BP I 30711–12 ir pan. Dar viename sakinyje po skaitvardþio teparaðytas kepalas: paµotin penkis º tukµtantis wiru /

µeptineis kepalais BP II 17811–12. Taigi labiausiai tikëtina, kad tiek BP, tiek BNT Jn 6,9 ir Jn 6,13 þodis kepalas áraðytas diktuojant to meto ðnekamosios lietuviø kalbos normai ir vidiniam kalbos jausmui. Todël ir èia neturime rimto pagrindo manyti, kad BP þodis pridëtas pasiþiûrëjus á BNT. Tokià prielaidà patvirtina dar vienas pavyzdys toje paèioje BP perikopëje: þodis kepalas pridëtas dar ir treèià kartà, nors BNT atitinkamoje vietoje jo nëra, plg. Jn 6,11 (plg. ir 4–5 pav.):

EE 513–4 Eme tad± Ieµus º d¾na

BP I 3062–3 ir eme IEµus anus ke=ºpalus donos BNT Bet´O Jeµus eme Duon¼ LB Jheµus aber nam die Brot V Accepit ergo Iesus panes G Ælaben oÔn toÑV ÀrtouV + `IhsoÒV

Ðie pridëjimai yra vienas ið pavyzdþiø, rodanèiø, kad Bretkûnas juto kalbà kaip sistemà (tai, kà XX amþiuje Ferdinandas de Saussure’as pavadino langue). Jis èia tarsi

51 Á ðá BNT kalbos faktà dëmesá yra atkreipæs Range (KEB 444).

31 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? atsiþvelgë ir á Liuterio patarimus, iðdëstytus 1530 metais „Laiðke vertëjams“. Liuteris pabrëþë, kad verèiant nebûtina pedantiðkai laikytis kiekvieno þodþio. Reikia pirmiausia klausytis, kaip kalba þmonës, ir paskui versti – tik tada jie supras ir pajus, kad su jais kalbama jø kalba52. Laiðke kritikuojami tokie vertëjai, kurie seka ankstesnëmis vertimo tradicijomis ir originalo tekstà perteikia þodis þodin. Savo nuomonæ vertimo klausimu jis yra pareiðkæs ne kartà, taèiau pagrindinis vertimo principas visur lieka tas pats: iðtikimybë turiniui ir já atitinkanti laisva bei aiðki iðraiðkos forma53. Panaðaus principo ðiuo atveju laikosi ir Bretkûnas: jis atsiplëðia nuo „ðventøjø kalbø“, kad nebûtø paþeistos lietuviø kalbos normos. Neturime konkreèiø duomenø, kad Bretkûnas bûtø skaitæs minëtus Liuterio raðtus, nors tai labai tikëtina. Wittenbergo universitete jis studijavo tuo metu (imatrikuliuotas 1557 metø sausio 16 dienà), kai ten skaitë paskaitas Liuterio pagalbininkai ir konsultantai Biblijos vertimo klausimais: Pilypas Melanchtonas, Johannas Bugenhagenas, Georgas Majoras ir kiti54. Tiesioginæ átakà jam, be abejo, darë ir pats Liuterio verstos Biblijos pavyzdys. Èia pateikti pavyzdþiai nëra vieninteliai, rodantys, kad Bretkûnas, mokëdamas keletà kalbø, juto jø savitumà bei struktûros skirtumus. Prisimintinas ir vienas fonetinës sistemos suvokimo faktas. Originaluose ir ankstesnëje lietuviø raðomo- sios kalbos tradicijoje (Maþvydo, Vilento raðtuose) asmenvardis Kristus buvo raðo- mas su 55. Tuo tarpu Postilëje tiek verstuose fragmentuose, tiek pusiau ori- ginaliuose pamoksluose pastebimas aiðkus polinkis asmenvardá Kristus (taip pat ir þodþius krikðtas, krikðtyti, krikðèionis, krikðèioniðkas, krikðèionystë) raðyti su : Kristus BP pavartotas 1793, o Christus – tik 34 kartus (17 ið jø yra verstame tekste)56. Taigi Bretkûnas, nepaisydamas nei originalø, nei ankstesnës tradicijos, ðá labai svarbø asmenvardá stengësi raðyti ne su lietuviams svetimu , o su . Vëliau taip raðyti, beje, savo gramatikoje siûlë ir Danielius Kleinas, motyvuo-

52 „den man mus nicht die buchµtaben inn der von 1480 bis 1600, Berlin: Volk und Wissen lateiniµchen µprachen fragen / wie man µol Volkseigener Verlag, 1960, 275. Deutµch reden / wie dieµe eµel thun / µon- 54 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø dern / man mus die mutter jhm hauµe / lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., bio- die kinder auff der gaµµen / die gemeinen grafijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. man auff dem marckt drumb fragen / XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kul- vnd den µelbigen auff das maul µehen / tûros fondas, 1960, 160. Svarbiausias pa- wie µie reden / vnd darnach dolmeãµchen / galbininkas ir konsultantas Biblijos verti- µo verstehen µie es den / vnd mercken / mo klausimais buvo Melanchtonas: jis, das man Deutµch mit jn redet“, „Ein µend- kaip puikus graikø kalbos mokovas, tikri- brief D. M. Lutthers. Von Dolmeãµchen no Liuterio verèiamo ir Naujojo, ir Senojo vnd F÷rbit der heiligenn. M.D.XXX“, Testamento rankraðèius, kartu su Bugen- D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamt- hagenu ir kitais dalyvavo Liuterio Biblijos ausgabe 30II. Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1909, 637. revizijos komisijoje (Walz 1988, 12–15). 55 Maþvydas savo raðtuose vartojo tik formà 53 Herbert Walz, Deutsche Literatur der Reforma- tionszeit, Darmstadt: Wissenschaftliche Christus (332x), Vilentas ir EE, ir Enchiri- Buchgesellschaft, 1988, 16–21; Geschichte der dione te taip pat teraðë tiktai Christus: deutschen Literatur von den Anfang bis zum atitinkamai 110x ir 61x. Gegenwart 4. Geschichte der deutschen Literatur 56 Plaèiau apie tai Aleknavièienë 1998a, 69.

32 Archivum Lithuanicum 2 damas tuo, kad ch tevartojama tik svetimuose þodþiuose ir lietuviai „ðià raidæ vos gali teisingai iðtarti“57. Ir toliau (2.2.2.2.3.) dar bus pateikiama pavyzdþiø, kurie rodys atitrûkimà ne tik nuo Vilento, bet ir nuo originalø siekiant, kad nebûtø paþeista lietuviø kalbos sistema.

2.2.2.2. BP KEITIMAI, SUTAMPANTYS SU BNT. Lietuviø kalbos sistemos nulemti dar trijø tipø BP ir BNT sutapimai: 1) labai artimõs reikðmës leksiniai sinoni- mai; 2) sintaksiniai sinonimai; 3) tam tikros nusistovëjusios konstrukcijos ir terminai.

2.2.2.2.1. LEKSINIAI SINONIMAI. Pirmiausia pateiksime rastø EE, BP ir BNT leksiniø sinonimø eiliø:

EE BP BNT

Jn 1,21 Bau 78 er I 393 er

Lk 2,5 palubita=ºie 93–4 paáade=ºtaie I 496–7 paáadeta

Mt 2,6 Kunigaigµchtis 22,3 Wadas I 14914 Er=ºcikis´Kuni- gaikµchtis [Wadas]

Lk 11,14 pul=ºkai 4713–14 ámones I 2899 pulkai´S¸mones

Mt 21,9 pulkai ámoniu 5511 ámones I 34218 S¸mones

Jn 10,12 eµti 6520 ira II 558 ira

Jn 16,19 iµchwiµit 684 regeµit II 699 regeµite

Jn 16,8 ana 6917 ta II 814 ta

Jn 16,13 Teiµibes 701 Tieµos II 8113 tieµos

Jn 16,13 teiµibe 701 tieµa II 8114 tieµ¼;

Jn 3,14 giroje 8221 puµc¸aie II 17415 puµchc¸oia

Lk 1,63 geide 15314 praµche II 23111 praµch¼s

Lk 1,74 baiµuma 15412 bjoghi=ºmo II 2333–5 bâaghima

Lk 1,42 Pagir=ºta 1589–10 Paµchlowinta II 2585 Paµchlawinta

Lk 1,55 biloies 15913 kalbeies II 25917 kalbeia

Lk 5,10 walandas 9212 c¸eµo II 27314 c¸ieµa

Lk 7,44 µauµyna 16217 d¸awina II 29712 apµchloµte´d¸owe

Lk 16,5 Wieµchºpatiy 995–6 Ponui II 31913 panu´panui 58 Lk 16,8 iµchmintingai 9913 kitrai II 3204 iµchmintingai [kitrei]

Lk 19,42 priei=ºtiµi 10024–1011 prider II 3311 ira´dera

Mt 18,35 praµtoghimus 1254 nuµµideghimus II 4869 nuµsideghimus

Mt 22,16 teiµei 1264 tikrai II 4961–2 tikrai

Mt 9,22 padeia 1282–3 gelbeia II 5063–4 gielbeia Kai BP ir BNT sutampantys þodþiai yra sinonimai, jø sutapimas gali bûti atsi- tiktinis. Originalais èia remtis netikslinga, nes ávairavimas susijæs su skirtingø lietuviðkø atitikmenø parinkimu.

57 Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: (kaip ir [h] bei [f]) laikomas nauju ir retai Valstybinë politinës ir mokslinës literatû- tevartojamu (LKA 2 1982, 108–109). ros leidykla, 1957, 421. Net ir dabartinëse 58 iµchmintingai iðbrauktas. lietuviø kalbos tarmëse priebalsis [ch]

33 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? Naujojo Testamento tekstø tyrëjai yra nustatæ, kad perraðinëtojai paraðydavo sinonimà ne tik nesàmoningai (dël to, kad netvirtai ásimindavo perskaitytà atkar- pà), bet ir sàmoningai59. Bretkûnas, versdamas Biblijà, daþnai pavartoja èia vienà, èia kità þodá. Jo Biblijos vertimo technikai bûdinga ið karto pateikti po keletà varian- tø, ir ne tik paraðtëse, bet ir ávairiuose skliaustuose paèiame tekste. Range’s (BBF 195, 237, 270–271) nuomone, Bretkûnas versdamas pirmiausia suraðydavo visus jam þinomus variantus, jø nevertindamas ir neiðskirdamas, tarsi norëdamas uþfik- suoti kiek galima daugiau lietuviðkø atitikmenø vienam originalo þodþiui60. Á akis krinta ir kitas vertimo bruoþas – kalbos ir stiliaus poþiûriu vienodus originalø teksto vienetus ávairiose vietose á lietuviø kalbà versti vis kitaip. Range (BBF 194, 255) ðià vertimo ypatybæ vadina nestabilumu (vok. Instabilität)61. Polinkis kaupti þodþius akivaizdus ir Postilës pamoksluose: vienas greta kito èia pateikiami keli variantai, paprastai jungiami jungtuku alba arba þodþiø junginiu tatai esti. Á pamokslø rinkiná dedamuose perikopiø tekstuose to daryti nebuvo gali- ma – Biblijos iðtraukos juk turës bûti garsiai skaitomos per pamaldas. Dël to èia jau reikëjo apsispræsti ir pasirinkti vienà kurá variantà. Taèiau dvejoniø ir rinkimosi pëdsakø yra iðlikæ ir Postilës perikopëse. Ðtai du atvejai, kur Bretkûnas prideda savo variantà, bet skliaustuose palieka ir Vilento: Lk 11,28: iµchganiti / º (pagirti) ira / kurie klauµa Diewa áo=ºdi / ir ta palaika BP I 2926–8 ir Mk 16,1: pirka Maria Magdalena / ir 62 Ma=ºria Iakubo ir Salome wotkas (alba áo=ºles graáei kwepienc¸ias) BP II 34–6 . Lyginant èia pateiktas sinonimø eiles matyti, kad Bretkûnas neturëjo tikslo sve- timà þodá keisti lietuviðku. Kai kur jis daro netgi atvirkðèiai: vietoj Vilento lietuviðko

þodþio pavartoja skoliná, pvz.: giroje EE 8221, puµc¸aie BP II 17415 (plg. puµchc¸oia

59 Metzger 1966, 195–199; Kurt Aland, Bar- 62 Dël þodþiø iðganytas ir pagirtas daug svy- bara Aland, Der Text des Neuen Testaments. ruota ir BNT: nors vertimo vienetas stabi- Einführung in die wissenschaftlichen Ausga- lus (vok. selig, lot. beatus), BNT daþnai ben sowie in Theorie und Praxis der modernen vienas greta kito pateikiami du variantai, Textkritik, Stuttgart: Deutsche Bibelgesel- o taisant kartais priraðomas dar ir treèias. schaft, 1982, 292–293. Ið viso BNT yra 5 lietuviðki to paties ori- 60 Kol kas neaiðku, ar Bretkûnas ávertinti su- ginalo þodþio atitikmenys: iðganytas, pa- raðytus variantus ir pasirinkti vienà kurá girtas, palaimingas, palaimintas, paðlovintas tikëjosi vëliau, ar norëjo palikti kuo dau- (Range BBF 231–233). BP priraðytas sla- giau, kad jo vertimu galëtø naudotis ávai- vizmas votka BNT nevartojamas, taèiau riø tarmiø ar net konfesijø atstovai. Gali vok. µpecerey, lot. aroma vertimas taip pat bûti, kad jausdamas, jog lietuviø kalba këlë nemaþai rûpesèiø: Mk 16,1 Liuterio turi daug iðraiðkos priemoniø, norëjo jas Biblijos µpecerey verèiama mostys, o sinop- tiesiog sukaupti ir dël to jo vertimas tapo panaðus á iðsamø medþiagos rinkiná XVI tinëje Evangelijoje pagal Lukà, pasakojan- amþiaus lietuviø kalbos þodynui (Range èioje apie tuos paèius ávykius ankstyvà BBF 261–265). Velykø rytà, Bretkûnas lot. aroma dviejose 61 BNT daugeliu atvejø neámanoma pasaky- vietose verèia daugiskaitine forma þolës: ti, dël kokiø prieþasèiø lietuviðkas tekstas Lk 23,56: pataiµe áales; Lk 24,1: õkures pa- taip smarkiai varijuoja: ið teksto istorijos taiµe º áales´áales kures pataiµe. BNT etapø – nuo pirminio varianto iki paskuti- Jn 19,40 vok. µpecerei verèiamas taip pat nio – negalima nustatyti jokio kryptingu- þodþiu mostys: riµcha t¼ ing praµtires µu moµ- mo (Range BBF 194–195). timis.

34 Archivum Lithuanicum 2 BNT); walandas EE 9212, c¸eµo BP II 27314 (plg. c¸ieµa BNT); Wieµchºpatiy EE 995–6, Ponui

BP II 31913 (plg. panu´panui BNT); iµchmintingai EE 9913, kitrai BP II 3204 (plg. iµchmintingai63 [kitrei] BNT). Taigi Bretkûnas, tiek raðydamas leksinius variantus BNT, tiek koreguodamas ið EE á BP imamus tekstus, „puristiniø“ siekiø, rodos, neturëjo (plg. Range BBF 187).

2.2.2.2.2. SINTAKSINIAI SINONIMAI. BP vienur kitur randame ne tik leksikos, bet ir sintaksës taisymø, sutampanèiø tik su BNT. Toks sutapimas vei- kiausiai taip pat nulemtas lietuviø kalbos sinonimijos iðgaliø. Vietoj EE esanèios konstrukcijos Bretkûnas paraðo sinonimiðkà. Kadangi skirtingos gramatinës sanda- ros sintaksinës konstrukcijos daþnai turi tà paèià ar labai artimà reikðmæ, jos gali viena kità pakeisti, plg. atitinkamai Lk 5,9, Jn 16,8, Lk 1,77 ir 1 Tes 4,14:

EE 927–8 N²µa apeme ghy baime [...] iµch gawima áuwû

BP II 2738–9 Ne=ºµa apeme ghi baime [...] ant to áuwu gawimo BNT Baiµumas neµanga buwa apem¼s ghÓ [...] ant gawima áuw»

EE 6917–18 kaltins Swieta iµch º ghrieka / ir iµch teiµibes / ir iµch Suda

BP II 814–6 Karos Swie=ºta delei grieko / ir delei teiµibes / ir delei º Sudo BNT bars µwie=ºt¼ delei grieko, ir delei teiµibes, ir de=ºlei º µudo

EE 15419–20 Ir d¾µi paáinti iµchganima µawa ámone=ºmus / ing atleidima ghrieku.

BP II 23311–12 Ir dotumbei paáinti iµchganimo io º ámonemus / ant atleidimo grieku iu. BNT Ieib dotumbei pamakµl¼ iµchganima ámaniemus ia, ant atleidima griek» i».

EE 12816–18 N²µa iey mes tikima / iog º Ieµus n¾mire ir kiel²µe eµti / taipo ir Diewas º tus [...] atwes µu y¾.

BP II 5156–7 Neµa iei tikim IEµu º numiruµi / ir priµµikeluµi / Teipo Diewas º ir thus [...] wes º µu io.

BNT Nes iei tikim, º Ieµ» numiruµÓ ir kieluµÓ´keluµÓµi, taipa Diewas º ir t¾s [...] µu i¾ wes.

Ið èia pateiktø plaèiau aptartina viena prielinksninë konstrukcija, kuri BP ski- riasi nuo EE, bet sutampa su BNT: tai prieþasties funkcijà atliekanti dëlei+gen., keièianti Vilento ið+gen. Nors ji taisoma vienoje perikopëje Jn 16,5–15 (BP II 80–82, EE 69–70), bet ðeðis kartus, vadinasi, taisoma kryptingai. BP abi konstrukcijos vartojamos sinonimiðkai, taèiau daþniau pasitaiko dël(ei)+ gen. Ir BNT Evangelijoje pagal Lukà dël(ei)+gen. vartojama taip pat daþniau nei ið+gen. BNT sintagma dël(ei)+gen. atitinka Vulgatos propter+acc., prae+abl., de+abl.,

63 iµchmintingai iðbrauktas.

35 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? Liuterio umb+gen., für+dat, auf+acc.64 Prieþasèiai reikðti Bretkûnas ir BP, ir BNT vietomis renkasi, nors retokai, dar ir treèià konstrukcijà – ant+gen., þr. aukðèiau pateiktà Lk 5,9. Ðitos trys konstrukcijos kaip tik ir yra akivaizdus sintaksinës sinonimijos pavyzdys, bûdingas ir BP, ir BNT. Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sinoniminæ vartosenà atspindi ir du kartus BP ir BNT sutampantis iliatyvas, BP paraðytas vietoj EE prielinksninës konstrukcijos (atitinkamai Jn 3,13 ir Mt 5,20):

EE 8218 Ir newienas neuáenge ant dangaus

BP II 17412 Ir newienas neuáeng dangun BNT Ir newienas ne uááenge Dangun

EE 9319 neieiµite ing Karaliµta Dangaus

BP II 28218 neineiµite karaliµtana dangaus BNT ne Óeiµit º õing Dangaus karaliµt¼´Dangaus Karaliµtana

BNT Mt 5,20 prielinksninë konstrukcija ing Dangaus karaliµt¼ taisant rankraðtá taip pat pakeista iliatyvu Dangaus Karaliµtana. Jolantos Gelumbeckaitës duomenimis, pagrin- dinës priemonës krypèiai reikðti BNT iðlieka prielinksninës konstrukcijos ingi+acc. ir ant+gen., taèiau taisydamas rankraðtá Bretkûnas paþodiðkai iðverstas prielinksnines konstrukcijas kai kur keièia iliatyvu (nors ir nereguliariai)65. Tokiø reiðkiniø pasitaiko ne tik koreguojant BNT, bet ir á BP dedant Vilento verstas perikopes. Taigi prielinks- niniø konstrukcijø ir iliatyvo sinonimija taip pat Bretkûno kalbai bûdinga ypatybë. Þinant ypatingà Bretkûno leksikografiná polinká, nëra pakankamo pagrindo ma- nyti, kad rengdamas BP jis keitë vienà Vilento þodá ar konstrukcijà kita dël BNT átakos, net jei tas þodis ar konstrukcija BP ir BNT sutampa. Èia veikiau pasireiðkë tik noras pasakyti kitaip, nei paraðyta Vilento, t. y. pruritus emendandi66. Remiantis Ji¬í’o Levy’o apraðytu dësningumu, kad ten, kur vertimas paprastas, kito ðaltinio neieðkoma, galima teigti, kad daugelyje èia nurodytø vietø nebuvo reikalo perraðant EE tekstà griebtis papildomo ðaltinio, ðiuo atveju BNT67.

64 Plaèiau apie ðiø konstrukcijø sinonimijà ir Alkµtanc¸ius papilde geru BNT; Mk 16,8: Ir

ryðá su originalais þr. Jolanta Gelum- iµcheiuµias weikei / pabega EE 5620; Ir º iµcheiu-

beckaitë, Linksniø ir prielinksniniø konstruk- µias µkubei bega BP II 415-16; Ir anos greitai cijø vartosena Jono Bretkûno „Evangelijos pa- iµcheâo, ir bego BNT ir pan. gal Lukà“ vertime (daktaro disertacija, 67 Ëåâûé 1974, 221–222. Kad imdamas ið EE rankraðtis), Vilnius, 1999, 201–210. tekstà ir keisdamas vienà jo þodá kitu 65 Taisant BNT rankraðtá, judëjimo kryptá Bretkûnas BNT nesinaudojo, vietomis þymintis iliatyvas paraðytas Lk 13x, Mt rodo ir visas nuo BNT besiskiriantis BP 10x, Mk 3x, Jn 8x, Apd 6x, pagrindiniame sakinys, pvz.: Lk 5,10: n¾g tos walandas

tekste atitinkamai jis pavartotas 28, 15, 3, gaudiµi ámones EE 9212; nog to c¸eµo tu º

8 ir 6 kartus; iðsamiau apie tai þr. Gelum- ámones gaudiµi BP II 27314–15; nog µcha c¸ieµa beckaitë 1999, 144–147. buµi ámanes gaudans´gaunans BNT. Skirtu- 66 Lygindami ðiuos tris lietuviðkus tekstus, ne- mai èia nulemti skirtingo vertimo ðaltinio: retai randame ir tokiø atvejø: BP paraðytas EE ir BP veiksmaþodþio forma gaudiµi þodis skiriasi ne tik nuo EE, bet ir nuo BNT, atitinka LB wirµtu fahen, o BNT buµi [...] plg. Lk 1,53: Alkµtanc¸us papilde ghys Turtais gaudans´gaunans – Vulgatà ar graikiðkàjá

EE 1599; Alkµtanc¸us papilde lobiu BP II 25913; NT, plg.: lot. eris capiens; gr. Æs¯ zwgrän.

36 Archivum Lithuanicum 2 2.2.2.2.3. NUSISTOVËJÆ TERMINAI IR KONSTRUKCIJOS. Vietomis BP sutapti vien tik su BNT gali ir dël to, kad kai kuriuos þodþius, terminus ar konstrukcijas Bretkûnas jau buvo pasirinkæs anksèiau, t. y. buvo apsisprendæs dël jø vartosenos. Ið tokiø terminø minëtinas þmogaus, perëjusio á kità religijà (neofito, arba pro- zelito), ðiuo atveju priëmusio þydø tikëjimà, pavadinimas þydbendrai. Vilento EE

7618 ðis terminas iðverstas apraðomuoju bûdu: Apd 2,11: nauiei S¸idump prijmtieghi; plg.: J÷degenoµµen LB; proselyti V; pros$lutoi G. Tuo tarpu BP II 1343 ir BNT vienà originalo þodá atitinka vienas lietuviðkas: S¸idbendrai. Visame BNT tevartojamas tik ðis terminas: Mt 23,15: S¸idbendr¼ (prie jo paraðtëje paraðyta glosa Judegenoµµ[en]), Apd 6,5: S¸idbendr¼; Apd 13,43: S¸idbendrai. Kitas terminas – vandenligës pavadinimas. EE jis iðverstas vienu þodþiu, o BP ir BNT, atvirkðèiai, – apraðomuoju bûdu: Lk 14,2: aptin²s EE 11422, wandinio º ligga

µergans BP II 41715–17; wandinia liga µerg¼s BNT, plg. waµµerµ÷chtig LB; hydropicus V; Õdrwpik^V G. Vienur kitur BP ir BNT galëjo sutapti ir dar dël vienos prieþasties: kai kurias frazes ar iðtisus Biblijos tekstus Bretkûnas, kaip ir dauguma XVI amþiaus humanis- tø, turëjo mokëti atmintinai. Naujojo Testamento tekstø tyrëjai yra pastebëjæ, kad Biblijos tekstà atmintinai mokantiems perraðinëtojams bûdingas uþsispyrimas (vok. Tenazität, lot. tenacitas, tenacia): jie atkakliai siekia iðlaikyti jau anksèiau rastà varian- tà ar teksto formà (Aland 1982, 79). Bretkûno vertimo technika paprastai apibûdi- nama prieðingai – kalbos ir stiliaus poþiûriu vienodos originalo vietos á lietuviø kalbà verèiamos skirtingai. Jau minëta, kad ðá ypaè iðsiskiriantá vertimo bruoþà Range (BBF 194–195, plg. dar 255) vadina nestabilumu68. Nors daugeliu atvejø sunku nustatyti, kodël panöðios originalø vietos BNT verèiamos taip skirtingai, vis dëlto kai kurie BP ir BNT kalbos vienetai gali sutapti dël to, kad tam tikras konstruk- cijas Bretkûnas jau stengësi versti vienodai, plg. Lk 21,36 (plg. 6–8 pav.):

EE 422 jr µtoweti ties ámogaus Sunu

BP I 165–6 ir µtoweti po akim Su=ºnaus ámogaus BNT ir µtaties´µtoweti pa akim µu=ºnaus ámagaus LB vnd ¸u µtehen fur des menµchen Son V et stare ante Filium hominis G ka¼ staq§nai Æmprosqen toÒ uÂoÒ toÒ ànqr_pou

BNT Evangelijoje pagal Lukà lotyniðkà prielinksninæ konstrukcijà ante+acc. Bret- kûnas á lietuviø kalbà paprastai verèia konstrukcija po akim+gen., plg., Lk 1,19:

BNT eµmi º Gabrielas õµtawins pa akim Diewa´kas pa akim Diewa µtaw V sum Gabriel, qui adsto ante Deum

68 Apie ávairius BNT vertimo variantus pla- èiau þr. Range BBF 194–240, 271.

37 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? 6–7 pav. EE 4, BP I 16: Lk 21,36 fragmentas su konstrukcijomis ties+instr. ir po akim+gen.; VUB, sign.: L 1387; VUB, sign.: L 1452 R R 1–2

Pastebëtina, kad tokia paèia lietuviðka konstrukcija, t. y. po akim+gen., BNT verèiama ir kita Vulgatos prielinksninë konstrukcija – coram+abl., plg. Lk 12,8:

BNT kuris iµchpaáins º mane pa akim ámani», t¼ iµchpaáins µunus º ámagaus pa akim Angel» Diewa

V quicumque confessus fuerit in me coram hominibus, et Filius hominis confitebitur illum coram angelis Dei Abi ðios lotyniðkos konstrukcijos nusako vietà asmeniui priklausanèioje ar jo akivaizdoje esanèioje aplinkoje. BNT Evangelijoje pagal Lukà konstrukcija po akim+gen. bei jos variantas po+gen.+akim yra pagrindinë priemonë vietai aplinkoje reikðti (28x; Gelumbeckaitë 1999, 217). Postilëje tokià paèià reikðmæ turinti prielinksninë konstrukcija po akim(is)+gen. vartojama taip pat daþnai: joje po akim(is)+gen. ir jos variantas po+gen.+akim(is)

38 Archivum Lithuanicum 2 8 pav. BNT 161r: Lk 21,36 fragmentas su konstrukcija po akim+gen.; Berlyno slaptasis valstybës Prûsijos kultûros paveldo archyvas, sign.: XX. HA StUB Königsberg 49

randamas 140 kartø. Ði konstrukcija nereta ir kituose XVI amþiaus raðtuose. Jono Palionio nuomone, tokia vartosena tuomet buvo visuotinë, norminë69. Konstrukcijai po akim(is)+gen. ir jos variantams paplisti átakos turëjo lotyniðkos konstrukcijos ante+acc. ir coram+abl. (tai per graikø kalbà atëjæ Vulgatos hebraizmai). Ðita konstrukcija turi tam tikro iðkilmingumo, pakylëtumo: genetyvo pozicijà joje paprastai uþima þodþiai Dievas, Tëvas, Kristus, Jëzus (reèiau apaðtalai, angelai, þmo- nës), tad veiksmas vyksta ðiø asmenø akivaizdoje. Tai stilistinis sakralinës kalbos elementas, turintis ne tik konotacinæ reikðmæ, bet ir rodantis senesniø Biblijos teksto formø perimamumà70. Tuo tarpu konstrukcija ties+instr. vietà nusako daug kon- kreèiau, apibrëþèiau: ji þymi vietà ðone, prie ar ðalia objekto. Jos lotyniðkasis atitik- muo yra contra+acc. Konstrukcija ties+instr. vietai asmens akivaizdoje reikðti BP labai reta (3x)71. Aptardami toká konstrukcijos po akim(is)+gen. populiarumà, galime remtis ir Liu- terio poþiûriu á hebraizmus: kai savas þodis mintá iðreiðkia ne taip gerai ir tvirtai

69 Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba Main etc.: Peter Lang Europäischer Verlag XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 194. der Wissenschaften, 1996, 329–330. 70 Tokios konstrukcijos yra tarsi signalai, liu- 71 Beje, viena ið trijø konstrukcijø yra Lk dijantys prasminá Ðventojo Raðto atitikimà, 21,36 fragmente, ádëtame ðià perikopæ plg. Birgit Stolt, „Lieblichkeit und Zier, Un- aiðkinanèiame pamoksle. Ji, matyt, gestüm und Donner. Martin Luther im Spie- nuraðyta ne ið prieð tai BP pateikto peri- gel seiner Sprache“, Dokumentation Germani- kopës teksto, o tiesiai ið EE, plg.: Lk

stischer Forschung 2. Luthers Deutsch. Sprach- 21,36: µtoweti ties º ámogaus Sunu BP I 2320

liche Leistung und Wirkung, Frankfurt am ir µtoweti ties ámogaus Sunu EE 422.

39 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? kaip hebrajiðkas, hebrajiðkà þodá (tiksliau, paþodiná vertimà ið hebrajø kalbos) reikià palikti. Liuterio Biblijoje tokiø hebraizmø gausu72. Taigi BP ir BNT sutapimas èia veikiausiai yra ne rëmimosi BNT padarinys, o siekimas iðlaikyti vienodà Vulgatos konstrukcijø ante+acc. ir coram+abl. vertimà á lietuviø kalbà. BP ir BNT sutampa, bet nuo Vilento EE skiriasi ir kita vietà ðone þyminti prie- linksninë konstrukcija, taip pat neabejotinai liudijanti Bretkûno apsisprendimà vienos konstrukcijos naudai, plg. Mt 22,44:

EE 1174–5 Sieµkes ant deµchines º mana

BP II 44316–17 Seµkes pa º deµchines mana BNT µeµkes po deµchines º mana

Vietai deðinëje ar kairëje nusakyti Vilentas EE vartoja dvi konstrukcijas: po+gen. (13x) ir ant+gen. (7x). Bretkûnui konstrukcija ant+gen. tokiai vietai reikðti neáprasta: BP ji nerasta në karto. Èia tam reikalui vartojama po+gen. (20x), po+dat. (3x), pas+acc. (1x). BNT Evangelijose pagal Lukà, Matà, Morkø ant+gen. taip pat nevartojama, daþniausiai èia randama konstrukcija po+gen., retai pas+acc. (Gelumbeckaitë 1999, 112–113). Taigi konstrukcijos po+gen. ir ant+gen. vietai deðinëje ar kairëje reikðti Bretkûno kalboje nëra sintaksiniai sinonimai. Tokia vartosena liudija Bretkûnà tvirtai pasirinkus, kaip versti á lietuviø kalbà lot. a dextris ir a sinistris, vok. ¸ur Rechten ir ¸ur Lincken: vietai deðinëje ar kairëje nusakyti ir BP, ir BNT vartojama ne ant+gen., o po+gen. arba (reèiau) po+dat.73 Dar pora BP ir BNT sutampanèiø sintaksës pavyzdþiø iliustruoja, kad Bretkûnas juto lietuviø ðnekamosios kalbos normas ir stengësi jø laikytis (atitinkamai Lk 16,22 ir Mt 15,22):

EE 845 buwa neµchtas n¾g Angelu

BP II 1916 tapa neµchtas Angelu BNT neµchtas buwa nog74 º Angel» LB ward getragen von den Engeln V portaretur ab angelis G àpenecq§nai aøtÊn ÕpÊ tän àgg#lwn

EE 4520–21 dukte mana º µunkey n¾gi Welna eµti warginama

BP I 2782–3 dukte mana µunkei º Welino eµti warginama BNT Mana º Duktie õnug Welino´Welino piktai ira muc¸âma LB Meine tochter wird vom Teufel vbel geplaget

72 Poþiûrá á hebraizmus Liuteris iðsakë 73 Plg. dar ir Mk 16,19: µ¿d ant de=ºµchines

„Summarien über die Psalmen und Ursa- Diewa EE 745–6, µed po º deµchines Diewo BP

chen des Dolmetschens“ (1533), þr. Walz II 10812–13, µied po deµchinies Diewo BNT. 1988, 19. 74 nog iðbrauktas.

40 Archivum Lithuanicum 2 V Filia mea male a daemonio vexatur G = qug@thr mou kakäV daimon%zetai

BNT abiem atvejais prielinksnis nuog taisant rankraðtá iðbrauktas, o BP, nuraðant perikopës tekstà nuo EE, nebenuraðytas. Pasyvinio sakinio subjektas ir vienur, ir kitur reiðkiamas kilmininku, o ne prielinksnine konstrukcija nuog+gen. Taigi èia nepasiduota nei Vilento, nei originalø átakai. Paminëtinas dar vienas BP ir BNT sutapimas, galintis sudaryti áspûdá, kad tarp Bretkûno tekstø esama ryðio – èia BP irgi atitinka tik BNT, plg. Jn 6,10:

EE 5024–511 Tada Ieµus biloia / pada=ºriket idant ámones µieµtuµi.

BP I 30516–17 Tada biloia IEµus º weiµdeket idant ámones µeµtuµe. BNT Bet Je=ºµus biloio, Weiµdekit idant ámones gult»µe÷µieµt»+[atµiµliektu]. LB Jheµus aber µprach, Schaffet das µich das Volck lagere. V Dixit ergo Iesus: Facite homines discumbere. G e¿pen de + `IhsoÒV· poi$sate toøV ànqr_pouV ànapese½n.

Vilentas èia pateikæs paþodiná veiksmaþodþio vertimà padaryket (plg. vok. Schaf- fet, lot. Facite, gr. poi$sate). Ði leksema atitinka visus originalus labiau negu Bret- kûno variantas veizdëti ‘rûpintis’, taèiau ir BP, ir BNT sakinys logiðkesnis, gyvesnis ir átaigesnis. Èia Bretkûnas veikiausiai bus leidæs raidëms „pasitraukti á ðalá“, kaip buvo siûlæs „Laiðke vertëjams“ Liuteris75. Vertimo teorijoje dabar toks principas vadinamas dinaminiu ekvivalentiðkumu ar ekvivalentiðkuoju vertimu76. Kaip ir kepalo pridëjimà, ðá keitimà reikëtø aiðkinti Bretkûno kalbos jausmu.

2.2.2.3. Lietuviø kalbos sistemos nulemti BP ir BNT sutapimai negali bûti laikomi rëmimosi BNT faktais. Analizë rodo, kad sutampantys kalbos vienetai daþ- niausiai yra labai artimõs reikðmës sinonimai. Ðie sutapimai gali bûti atsiradæ dël Bretkûno noro pavartoti kità þodá ar sintaksinæ konstrukcijà, nei rado Vilento EE. Vietoj sövo þodþio kartais pavartojamas skolinys ir atvirkðèiai. Kai kurie redaguo- jant ið EE nuraðomà tekstà atsiradæ BP ir BNT sutapimai liudija buvus ir prieðingà tendencijà: sieká tam tikras konstrukcijas á lietuviø kalbà versti vienodai.

3. KODËL BRETKÛNAS NESIRËMË BNT? Eduardas Hermannas (1923, 119–120) këlë mintá, kad Vilento vertimà Bretkûnas gali bûti laikæs geresniu nei savo paties; tai netgi galá liudyti, kad jis ið tikrøjø buvæs vokietis, o ne lietuvis. Ðià

75 „Darumb mus ich hie die buchµtaben faren µchen vnd F÷rbit der heiligenn. M.D.XXX, laµµen, unnd forµchen, wie der Deutµche Nürnberg. Cit. ið D. Martin Luthers Werke. man µolchs redet [...]. Denn wer dolmeã- Kritische Gesamtausgabe 30II, Weimar: Her- µchen wil, mus groµµe vorrath von worten mann Böhlaus Nachfolger, 1909, 639. haben, das er die wol kænne haben, wo 76 Stolt 1996, 327; Ambrasas-Sasnava 1978, eins an allen orten nicht lauten will“, „Ein 127. µendbrief D. M. Lutthers. Von Dolmeã-

41 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? prieþastá tenka atmesti: gausûs taisymai visuose kalbos lygmenyse liudija, kad Bretkûnas, prieðingai negu Lozorius Zengðtokas, nelaikë Vilento vertimo tokiu geru ir nepriekaiðtingu. Jis taisë ne vienà kità korektûros klaidà (kaip Zengðtokas leis- damas naujà EE leidimà), o kritiðkai vertino Vilento vertimà ir nemaþai já redagavo. Kodël vis dëlto Bretkûnas, matydamas Vilento tekstà nesant tobulà, veikiau prieðin- gai – smarkiai koreguotinà, daugumà perikopiø nuraðinëjo ið EE? Vaclovo Birþiðkos teigimu, pìrmosios lietuviø kalba iðléistos Biblijos iðtraukos Prûsijos kunigaikðtijoje buvo ið karto paskelbtos oficialiaisiais tekstais77. Ði mintis atrodo pakankamai pagrásta – taip manyti skatina daugelis aplinkybiø. Nesutikti reikëtø tik su teiginiu, kad „tik spausdinant [...] Bretkûno tekstas tiek tebuvo pa- keistas, kad vietoj paties Bretkûno iðverstø evangelijø tekstø buvo ádëti atitinkami 1579 m. Vilento evangelijø tekstai“ (Birþiðka 1953, 142). Vadinasi, jo nuomone, Bretkûnas ið pradþiø dëjæs savo verstas iðtraukas, bet tik vëliau turëjæs pakeisti Vilento tekstais. Ðis Birþiðkos teiginys neparemtas dokumentais ir nëra labai pati- kimas. Mat tarp BP ir EE tekstø yra daug skirtumø78. Vienà tekstà tik keièiant kitu, ir tai jau spausdinant, negalëtø atsirasti tiek teksto nesutapimø ir gana nuosekliø raðybos, morfologijos, leksikos bei sintaksës skirtumø. Vilento veistos Biblijos iðtraukos buvo iðleistos atskira knyga ir turëjo bûti pa- lyginti nesunkiai prieinamos kunigams. Ið ðios knygos jau 12 metø (iki iðeinant Postilei) sekmadieniais ið ðvenèiø dienomis buvo skaitoma baþnyèiose79. Prieð spausdinant ji buvo patikrinta didelæ patirtá turinèiø ir lietuviðkai gerai mokanèiø kunigø – tai nurodyta pratarmëje80. Beje, savo vertimà ir pats Vilentas laikë vie- ninteliu tinkamu Prûsijos baþnyèioms: pratarmëje jis praðë kunigaikðèio, kad ðis vieðu ásakymu uþdraustø áveþti kitø vertimø ir neleistø jais naudotis81. Tuo tarpu tada, kai Bretkûnas rengë Postilæ, visa Biblija dar nebuvo iðversta. Nors BP iðleista 1591 metais, taèiau pirmo tomo pradþioje iðspausdintame pamoks- le yra paminëti 1588-ieji82, vadinasi, ji pradëta raðyti ne vëliau kaip 1588 metais. Paskutinës ST knygos baigtos tik 1590 metø lapkrièio 29 dienà. Kunigø konferencija Biblijos leidimo klausimu suðaukta 1592 metø rugsëjo 20 dienà (Falkenhahn 1941, 114). Taigi Bretkûnui raðant Postilæ, dar tik buvo svarstoma, ar jo versta Biblija

77 Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø zemplioriø, perraðytà graþia raðysena, istorija 1, Chicago: Chicagos lietuviø lite- su kita ranka áraðytais pataisymais pa- ratûros draugija, 1953, 160. raðtëse (p. 2). 78 Kai kurios perikopës skiriasi Biblijos ei- 80 „ðiam vertimui pritarë didþiausià patirtá luèiø skaièiumi ir ilgiu, Postilëje yra pri- turintys tos kalbos mokovai bei ðio moks- dëta paaiðkinanèiø fraziø, pridëta ir pra- lo specialistai, ir rûpestingas tekstø suly- leista þodþiø. Apie tai plaèiau Ona Ale- ginimas tai parodys“, EE, III; cit. ið knavièienë, Jono Bretkûno Postilës perikopiø Koþeniauskienë 1990, 86. autorystë (daktaro disertacijos santrauka), 81 EE V–VI; plg. Koþeniauskienë 1990, 87. Kaunas: Vytauto Didþiojo universiteto 82 „O iau º nu praµchoka pa uáginimo µcha leidykla, 1999. muµu Meµµioµchaus / º kaip pus antro 79 Ostermejeris minëtame rankraðtiniame tukµtantis aµcht¾ni deµchimts / ir aµch=º straipsnyje sako, kad kunigai jà persi- t¾ni metai“, BP I 56,3–7. raðydavo; jis pats turás vienà toká eg-

42 Archivum Lithuanicum 2 apskritai tinka spaudai, laukiama korektoriø ávertinimo ir pasiûlymø. Pats Bretkû- nas net ir 1593 metais savo vertimà laikë dar neparengtu ir netinkamu spausdinti. Tø metø geguþës 18 dienos laiðke Prûsijos kunigaikðèiui jis raðë, jog rankraðtá perþiûrëjo ir tikisi, kad kunigaikðtis, pasinaudodamas „daugiau kitø ir lietuviø kalbà geriau mokanèiø paslaugomis ir man dalyvaujant, lieps já visiðkai parengti spaudai ir [...] iðspausdinti“83. Oficialiosioms liturginiø skaitiniø knygoms ir jas sudarantiems Ðventojo Raðto tekstams bûdingas konservatyvumas ir polinkis á archaizacijà. Bet kokie pakeitimai èia daromi itin nenoriai ir atsargiai84. Todël Postilës rengimo metu dar neiðspaus- dinta ir oficialiai nepripaþinta Bretkûno Biblija negalëjo tapti pamatu baþnytinëms apeigoms. Ðità prieþastá patvirtina ir Karaliauèiuje iðleistuose 1544, 1558 ir 1568 metø Baþnyèios nuostatuose bei 1568-øjø ásake dël vyskupø rinkimø85 iðdëstyti reikala- vimai. Kunigams nurodoma kaupti kaip inventoriø „kai kurias geras“ knygas ir iðvardijamos jø darbui reikalingos spausdintos knygos. Biblijà skaityti rekomen- duojama taip pat tomis kalbomis, kuriomis tuomet jau buvo iðëjæ spausdinti verti- mai86. Yra nemaþa duomenø, leidþianèiø manyti, kad Bretkûnas nuostatuose su- raðytø reikalavimø stropiai laikësi. Tai liudija keletas su Postilës sudarymu susiju- siø faktø, kuriuos randame skaitydami pamokslus. Ið vienos pastabos BP pamoksle galima suprasti, jog Prûsijos kunigaikðtijoje buvo numatyta tam tikra perikopiø tvarka ir kad ji vëliau buvo keista: vietoj Mk 8 nurodyta skaityti Lk 787. Ið tikrøjø 1568 metø Baþnyèios nuostatuose, skyriuje apie ðventes, yra pastaba, kad nuo ðiol septintà sekmadiená po Ðvè. Trejybës kasmet turi bûti skaitoma ne Mk 8 kaip anksèiau, o Lk 7 ir 1 Tim 188. Bretkûnas prieð ðio

83 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengë 86 Kirchenordnung und ceremonien, wie es in Jonas Palionis, Julija Þukauskaitë, Vil- ubung gottes worts und reichung der hoch- nius: Mokslas, 1983, 322. Ir vëlesniuose wirdigen sacrament in den kirchen des herzog- laiðkuose (1595 07 11, 1598 12 10, 1599 thums Preussen sol gehalten werden, 1568, 09 19) jis praðo rankraðtá „perduoti ki- Königsberg. Þr. Sehling 1911, 115; þr. taip tiems, kurie geriau moka ðià nevokiðkà pat Lukðaitë 1999, 236, 375, 382. kalbà arba ðiaip gausiau [...] dievo apdo- 87 „IRa tieµa µchoie Nedelioie iµch µenu die- vanoti gabumais, pataisyti“, o jei verti- nu º µkaitama Baánic¸oie Diewo / Euan- mas pasirodytø netinkamas, gràþinti jam ge=ºlia kure iµchraµcha Schwentas Mar- atgal (Bretkûnas 1983, 324). kus º aµchmame paguldime [...] Tadda 84 Biblijos tyrëjams ðios oficialiosios knygos µchoie Herc¸ikiµteie Pruµu inµtatita º eµti tuo ir vertingos, kad jose bûna iðsaugo- / µchita dabar iumus paµkaitita Euange- tas senesnis teksto variantas (Metzger lia koána º meta ant µchos nedeles µaki- 1966, 32). ti“, BP II 298–299. 85 Von erwehlung der beiden bischoff Samlandt 88 „Das evangelium Mariä Magdalenä Luc. 7 und Pomezan, im hetzogthumb Preussen, soll ordinarie und hinfort jährlich Domini- auch von irem ampt [...] Von 1568; þr. Emil ca septima nach Trinitatis gelesen und ge- Sehling, Die evangelischen Kirchenordnungen predigt werden sammt der epistel 1. Tim. des XVI. Jahrhunderts 4. Das Herzogthum 1 [...] weil das ander evangelium, Marc. 8, Preussen. – Polen. – Die ehemals polnischen von den sieben brotten, so viel das argu- Landestheile des Königreichs Preussen. – Das ment belangt, doch jehrlich in mitfasten Herzogthum Pommern, Leipzig: O. R. Reis- gehandelt wird“ (Sehling 1911, 87). land, 1911, 115.

43 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? sekmadienio pamokslà deda jau naujai „ástatytà“ iðtraukà (Lk 7,36–50). Tuo tarpu Vilento EE ðiai dienai dar yra Mk 8,1–9. Taigi Vilentas, nekeisdamas Mk 8,1–9 á Lk 7,36–50, nepaisë duoto nurodymo (nors pakeisti liepta prieð 11 metø iki iðeinant EE), o Bretkûnas á já atsiþvelgë. Tuose paèiuose nuostatuose taip pat reikalaujama, kad kunigai nesirinktø Biblijos iðtraukø kaip jiems patinka, bet kaip potvarkiais nustatyta (Sehling 1911, 86). Laikytis baþnytinës vyresnybës potvarkiø buvo reika- laujama gana gieþtai89. Kad Bretkûnas laikësi nurodymø, liudija dar keletas su BP sudarymu susiju- siø faktø. Nuostatuose teigiama, kad nevokieèiø baþnyèiose skaityti Apaðtalø laiðkus netikslinga. BP tëra tik dvi epistolinës perikopës: 1 Tes 4,13–18 ir Apd 2,1–1390. Vietoj jø kunigams rekomenduojama skaityti ir aiðkinti iðtraukas ið katekizmo, kad þmonës iðmoktø tikëjimo pagrindø. Ðiuo nurodymu norëta pa- siekti, kad tikintieji geriau susipaþintø su Liuterio Maþuoju katekizmu arba bent su pagrindinëmis jo dalimis, todël ypaè akcentuojamas mokymas apie du Liute- rio pripaþintus sakramentus – krikðtà ir Eucharistijà (plg. Zieger 1967, 66, 48). Bûtent ðiuos du sakramentus ir aiðkina Bretkûno á BP papildomai ádëtos (Vilen- to EE nesanèios) perikopës – Mt 3,13–17 ir „Kosanis“. Pastaroji imta ið Vilento versto Liuterio Maþojo katekizmo. Vadinasi, Bretkûnas, ðiaip jau laikydamasis nuostatuose iðdëstytø reikalavimø ir rekomendacijø, negalëjo remtis savo nespausdinta ir Baþnyèios dar oficialiai nepripaþinta Biblija. Jis neëmë ið BNT rankraðèio ne tik perikopiø, bet ir papildomai á BP dedamos Mt 3,13–17, nesinaudojo versdamas Vilento EE praleistas Biblijos eilutes. Manytina, kad dël ðitos paèios prieþasties Bretkûnas nesirëmë savo BNT ir redaguodamas ið EE nuraðomus perikopiø tekstus. Galima kelti klausimà ir dar dël vienos prieþasties, galëjusios neleisti Bretkûnui naudotis savo BNT: galbût tuo metu, kai rengë Postilæ, BNT rankraðtá buvo atidavæs kam nors taisyti. Taèiau jo laiðkai bei kiti iðlikæ ðiuo metu þinomi dokumentai liudija daug vëlesnæ jo Biblijos rankraðèio kelionæ ið vienø rankø á kitas. Be to, ten paprastai minimas tik Senasis Testamentas91. Nors ið tikrøjø daug daugiau taisytas Naujasis, taèiau nei iðlikusiuose laiðkuose, nei dokumentuose apie jo koregavimo

89 Þr. Andreas Zieger, Forschungen und Quel- Mozës knygas pirmiausia turi perþiûrëti len zur Kirchen- und Kulturgeschichte Ost- pats, o paskui siøsti lietuviams kunigams deutschlands 5. Das religiöse und kirchliche Vaiðnorui, Musai ir Gedkantui patikrinti Leben in Preussen und Kurland im Spiegel (Falkenhahn 1941, 433–435). Mat vertëjui der evangelischen Kirchenordnungen des 16. yra iðkilusiø sunkumø ir jam reikià hebra- Jahrhunderts, Köln Graz: Böhlau Verlag, jø ir lietuviø kalbà mokanèiø kunigø pa- 1967, 104. galbos. 1593 metø geguþës 18 dienà Bret- 90 Nevisiðkai tiksliu laikytinas teiginys, kad kûnas praneða kunigaikðèiui, kad atsi- BP visai nëra epistoliniø perikopiø, plg. þvelgë á jø pastabas ir Mozës knygas pa- Range BBF 33: „BP enthält keine Epi- taisë (Falkenhahn 1941, 435). Vëlesniuose steln“. laiðkuose (1595 07 17, 1598 12 10, 1599 91 1592 metø lapkrièio 12 dienà konsistorija, 09 19, 1600 10 28) kalbama taip pat tik pasitarusi su paèiu Bretkûnu, raðo Prûsi- apie pirmàsias ST knygas (Falkenhahn jos kunigaikðèiui, kad Bretkûnas penkias 1941, 436–443).

44 Archivum Lithuanicum 2 eigà nekalbama92. Dël to ðiuo metu neturime bent kiek patikimesniø duomenø BNT taisymo laikui nustatyti ir ðiai versijai patvirtinti.

4. IÐVADOS. Atlikta tekstologinë analizë ið dalies patvirtina Liudviko Rëzos jau 1816 metais keltà mintá, kad Jonas Bretkûnas sudarë Postilæ (1591, BP) pagal Bal- tramiejaus Vilento knygà Euangelias bei Epistolas (1579, EE). 67 perikopës ið 69 imtos ið EE, o ne ið anksèiau paties Bretkûno versto Naujojo Testamento (BNT). Kita vertus, ðios Biblijos iðtraukos nëra paprastas Vilento tekstø perspaudas, o nemaþai taisytas nuoraðas. Átikinamø árodymø, kad Bretkûnas, redaguodamas ið Vilento EE imamas iðtrau- kas, bûtø rëmæsis savo BNT rankraðèiu, nerasta. Jau anksèiau nustatyta, kad papil- domai á BP ádëta perikopë Mt 3,13–17 ir pridëtos (Vilento EE praleistos) Biblijos eilutës nëra nuraðytos ið BNT, o verstos ið naujo. Teiginá, kad taisant á BP dedamus EE tekstus nesiremta BNT, pagrindþia tokie faktai: 1. Jei taisant Vilento tekstà Postilëje pakeisti kalbos vienetai sutampa su BNT, tai daþniausiai sutampa ir dar su kuriuo nors ið originalø arba su keliais ar net visais. Nuraðant EE tekstà, BP pridëti þodþiai, kurie yra tik BNT, daþniausiai yra nesava- rankiðki ir didelës árodomosios vertës neturi. BP praleisti þodþiai, kuriø nëra tik BNT, taip pat yra maþareikðmiai. 2. Kai kur BP skiriasi nuo EE ir sutampa su BNT dël to, kad Bretkûnas, vedamas gero lietuviø kalbos jausmo, ðiek tiek nutolsta nuo originalø. Ðie sutapimai nulemti lietuviø kalbos sistemos (pavyzdþiui, tiek BNT, tiek BP Jn 6,9 bei Jn 6,13 pridëdamas þodá kepalas, jis siekia iðvengti lietuviø kalbai nebûdingos vienaskaitinio daikta- vardþio duona daugiskaitos). 3. Dauguma kitø sutapimø aiðkintini lietuviø kalbos sinonimijos iðgalëmis: BP ir BNT sutampa, bet nuo EE skiriasi paprastai labai artimõs reikðmës leksiniai ir sintaksiniai sinonimai. Jie gali bûti nulemti ypatingø Bretkûno filologiniø polin- kiø – noro pavartoti kitoká þodá ar konstrukcijà. 4. Kai kurie BP ir BNT sutampantys, bet nuo EE besiskiriantys kalbos vienetai yra jau Bretkûno kalboje nusistovëjæ terminai ar konstrukcijos: juos siekiama iðlaikyti ir BP, ir BNT. 5. Rengdamas BP Bretkûnas veikiausiai nesinaudojo savo BNT dël to, kad tuo metu jo versta Biblija dar nebuvo teologø aprobuota. 1588 metais (ðie metai minimi pirmajame BP tome) visas Biblijos tekstas dar nebuvo baigtas versti. Atlikta analizë rodo, kad Bretkûnas nelaikë savo uþduotimi paraidþiui perteikti Vilento tekstø ir neþiûrëjo á juos kaip á privalomus nuraðyti visiðkai tiksliai. Kore- guodamas ið EE nuraðomus tekstus, jis stengësi atitaisyti Vilento nutolimus nuo originalø ir atstatyti kai kur paþeistà lietuviø kalbos sistemà.

92 Naujasis Testamentas (kartu su Senuoju) tæsti daug metø dirbto darbo – baigti ver- pirmàkart paminëtas 1580 metø liepos 21 sti Senojo ir Naujojo Testamento knygø dienos laiðke: Bretkûnas skundþiasi ku- (Falkenhahn 1941, 426). nigaikðèiui, kad dël didelio skurdo negalás

45 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? Ðaltiniai ir literatûra:

A LAND, KURT, BARBARA ALAND, 1982: Der Text des Neuen Testaments. Einführung in die wissenschaftlichen Ausgaben sowie in Theorie und Praxis der modernen Textkritik, Stuttgart: Deutsche Bibelgeselschaft.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1998a: „Jono Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: ‘Kosanies’ ðaltiniai“, LKK 39, 39–80.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1998b: „Jono Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: Mt 3,13–17 ðaltiniai“, Blt 5 priedas, 5–45.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1999a: „Pridëtos ir praleistos Biblijos eilutës Jono Bretkûno Po- stilës perikopëse“, ALt 1, 67–84.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1999b: Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacija, rankraðtis), Vilnius.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1999c: Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacijos santrauka), Kaunas: Vytauto Didþiojo universitetas.

A MBRASAS-SASNAVA, K[AZIMIERAS], 1978: Vertimo mokslas, Vilnius: Mokslas.

A MBRAZAS, SAULIUS; O NA ALEKNAVIÈIENË, V YTAUTAS ZINKEVIÈIUS, 1998: „Istori- nis lietuviø kalbos þodynas ir senøjø raðtø kompiuterizavimas“, LKK 39, 192–210.

B ECHTEL, FRITZ, 1882: Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien, nebst den Varianten der von Lazarus Sengstock besorgten Ausgabe dieser Schriften. Göttingen: Robert Peppmüller.

B IASI, PIERRE-MARC DE, 1998: „Genetinë kritika“, Daniel Bergaz, Pierre Berbéris, Pierre- Marc de Biasi, Marcelle Marini, Giséle Valency, Literatûros analizës kritiniø metodø pagrindai, Vilnius: Baltos lankos.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1953: Senøjø lietuviðkø knygø istorija 1, Chicago: Chicagos lietuviø literatûros draugija.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1960: Aleksandrynas: Senøjø lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros fondas. BNT – [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos Plebona. 1580. BNT faksimilinis perspaudas: NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos Plebona. 1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen D. Range und Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1991. Cit. ið Range KE. BP I – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµchkoie / n¾g Aduento ik W¿liku. Per Iana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliauc¸iuie Pruµ¾µu. Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591. BP II – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu / µakamuiu Baánic¸oie Krikµchc¸ioniµchkoie / n¾g W¿liku ik Aduento. Per Iana Bretku-

46 Archivum Lithuanicum 2 na Lietuvos Plebona Karaliauc¸iuie Pruµ¾µu. Iµµpauµta Karaliauc¸iuie / Iurgio Oµterbergero. M¿ta Pono 1591. EE – [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epiµtolas / Nedeliu ir µchwentuju dienoµu µkaitomoµias / Baánic¸oµu Chrikµc¸oniµchkoµu / pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willenta / Plebona Karalauc¸ui ant Schteinda- ma. Priegtam / ant gala priedeta jra Hiµtoria apie muka ir µmerti Wieµchpaties muµu Ieµaus Chriµtaus pagal kieturiu Euangeliµtu. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi Oµter- bergera / Metu M. D. LXXIX.

F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, Königsberg (Pr) und Berlin: Ost-Europa-Verlag.

F RANKE, CARL, 1922: Grundzüge der Schriftsprache Luthers in allgemeinverständlicher Dar- stellung 3. Satzlehre, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses. G – Graikiðkas Naujasis Testamentas. Cit. ið Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 31994.

G ELUMBECKAITË, JOLANTA, 1999: Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø vartosena Jono Bretkûno „Evangelijos pagal Lukà“ vertime (daktaro disertacija, rankraðtis), Vilnius.

G ERULLIS, JURGIS, 1927: Senieji lietuviø skaitymai 1. Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys. Geschichte der deutschen Literatur von den Anfängen bis zur Gegenwart 4. Geschichte der deutschen Literatur von 1480 bis 1600, Berlin: Volk und Wissen Volkseigener Verlag, 1960. Große Konkordanz zur Luther Bibel, Stuttgart: Calwer Verlag Stuttgart und Christliches Verlagshaus GmbH Stuttgart, 31993.

H ERMANN, EDUARD, 1923: „Bemerkungen zum altlitauischen Schrifttum in Preussen“, Die Nachrichten der K. Gessellschaft der Wissenschaften zu Göttingen. Philologisch-historische Klasse, Göttingen.

J OVAIÐAS, ALBINAS, 1969: Liudvikas Rëza, Vilnius: Vaga.

K OÞENIAUSKIENË, REGINA, 1990: XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas.

LB – L UTHER, MARTIN, Das Newe Teµtament Deut¸µch. Vuittemberg. 1546. Cit. ið Luther, Martin, Werke. Kritische Gesamtausgabe 6. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1929.

L UKÐAITË, INGË, 1999: Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir Maþojoje Lietuvoje. XVI a. treèias deðimtmetis–XVII a. pirmas deðimtmetis, Vilnius: Baltos lankos.

L UTHER, MARTIN, „Ein µendbrief D. M. Lutthers. Von Dolmeãµchen vnd F÷rbit der heiligenn. M.D.XXX“. Cit. ið Luther, Martin, Werke. Kritische Gesamtausgabe, 30II, Wei- mar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1909.

M ETZGER, BRUCE M., 1966: Der Text des Neuen Testaments. Eine Einführung in die neu- testamentliche Textkritik, Stuttgart etc.: W. Kohlhammer Verlag.

N ARBUTAS, SIGITAS, „Dar vienas Jono Bretkûno ‘Postilës’ egzempliorius“, Lietuvos aidas 178, 1998 10 10.

47 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? [O STERMEYER, GOTFRIED,] „Hiµtoriµche Nachricht von der littauiµchen Bibel“ (rankraðtis), LMAB, sign.: 299, MLF–LXXXI, f. 15.

P ALIONIS, JONAS, 1967: Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidyk- la, 1957.

R ANGE, JOCHEN D ., BBF: Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke- Edition (NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1992.

R ANGE, JOCHEN D ., KE: Kommentierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen Bibelüberset- zung (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. Bretke, Labiau 1580 (Habilitationsschrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik / Slavistik der Westfälischen Wilhelms- Universität Münster), 1992.

R ANGE, JOCHEN D ., KEB: Kommentierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen Bibelüberset- zung (Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. Bretke, Labiau 1580. Beiheft. Anmerkungen und Erläuterungen (Habilitationsschrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik / Slavistik der Westfälischen Wilhelms-Universität Münster), 1992.

R HESA, L[UDWIG] J[EDIMIN], 1816: Geµchichte der litthauiµchen Bibel, ein Beytrag ¸ur Religionsgeµchichte der Nordiµchen Völker [...], Königsberg: Hartungµchen Hofbuch- druckerei.

S ALOPIATA, PAUL, 1929: Das Verhältnis der Evangelien-Texte in den ältesten katholisch- litauischen Drucken, Göttingen: In Kommission bei Vandenhoeck & Ruprecht.

S EHLING, EMIL, 1911: Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts 4. Das Herzogthum Preussen. – Polen. – Die ehemals polnischen Landestheile des Königreichs Preus- sen. – Das Herzogthum Pommern, Leipzig: O. R. Reisland.

S TOLT, BIRGIT, 1996: „Lieblichkeit und Zier, Ungestüm und Donner. Martin Luther im Spiegel seiner Sprache“, Dokumentation Germanistischer Forschung 2. Luthers Deutsch. Sprachliche Leistung und Wirkung, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang Europäischer Verlag der Wissenschaften. V – Vulgata. Cit. ið Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 31994.

W ALZ, HERBERT, 1988: Deutsche Literatur der Reformationszeit, Darmstadt: Wissenschaft- liche Buchgesellschaft.

Z IEGER, ANDREAS, 1967: Forschungen und Quellen zur Kirchen- und Kulturgeschichte Ost- deutschlands 5. Das religiöse und kirchliche Leben in Preussen und Kurland im Spiegel der evangelischen Kirchenordnungen des 16. Jahrhunderts, Köln Graz: Böhlau Verlag.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1988: Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas.

Þ UKAS, VLADAS, 1989: Lietuviø knygotyros bruoþai, Vilnius: Mokslas.

Ë ÅÂÛÉ, ÈÐÆÈ, 1974: Èñêóññòâî ïåðåâîäà. Ìîñêâà: Ïðîãðåññ.

Ë ÈÕÀ÷ÅÂ, ÄÌÈÒÐÈÉ, 1983: Teêñòîëîãèÿ. Íà ìàòåðèàëå ðóññêîé ëèòåðàòóðû ՖÕVII âåêîâ, Ëåíèíãðàä: Íàóêà.

48 Archivum Lithuanicum 2 Ona Aleknavièienë BILDETE BRETKES BIBEL DIE GRUNDLAGE FÜR DIE BEARBEITUNG SEINER POSTILLE?

Zusammenfassung

Im vorliegenden Aufsatz wird das Verhältnis von Johannes Bretkes Postille (1591, BP) zu dessen Übersetzung des Neuen Testaments (1580 beendet, BNT) untersucht. Bei der Analyse der Beziehung zwischen den Perikopen der BP und des BNT wurden zwei Hauptziele verfolgt: erstens, festzustellen, ob die Perikopen der BP denjenigen von Bartholomäus Wilents Euangelias bei Epistolas (1579, EE) näher stehen als dem BNT; zweitens, die Frage zu beantworten, ob das BNT bei der Bearbeitung der Perikopen der BP als Quelle gedient haben kann. Die vorgenommene Textanalyse bestätigt teilweise den schon 1816 von Ludwig Rhesa ausgesprochenen Gedanken, daß Bretke seine Predigtensammlung auf der Grundlage der EE angelegt hat: Aus einer Zahl von 69 Perikopen sind 67 nicht dem BNT, sondern den EE entnommen. Andererseits sind diese Bibelabschnitte kein bloßer Neudruck des Wilentschen Textes, sondern dessen stark bearbeitete Neufassung. Überzeugende Bewei- se dafür, daß Bretke sich bei der Bearbeitung der aus Wilents EE übernommenen Abschnitte auf die Handschrift seines BNT gestützt hätte, sind nicht gefunden worden. Schon früher wurde festgestellt, daß die in der BP ergänzte Perikope Mt 3, 13-17 sowie die hinzugeschriebenen (in Wilents EE fehlenden) Bibelverse nicht aus dem BNT über- nommen, sondern neu übersetzt worden sind. Die Behauptung, das BNT sei bei der Bearbeitung der für Aufnahme in die BP bestimmten Textabschnitte der EE nicht her- angezogen worden, läßt sich folgendermaßen begründen: 1. Wenn bei der Bearbeitung des Wilentschen Textes in der BP eine Änderung im Einklang mit dem BNT vorgenommen wird, so ist meistens auch eine Übereinstimmung mit einer oder mehreren Übersetzungsvorlagen zu beobachten. Die beim Abschreiben des Textes der EE in der BP hinzugefügten Worte, die sonst nur im BNT auftreten, sind meistens unselbständig und haben keine größere Beweiskraft. Auch die in der BP und sonst nur im BNT fehlenden Worte sind von geringer Bedeutung. 2. Wenn die BP zum BNT stimmt, aber von den EE abweicht, so geschieht das oft deshalb, weil Bretke sich von seinem guten litauischen Sprachgefühl leiten läßt und sich mitunter von der Übersetzungsvorlage entfernt. Solche Übereinstimmungen sind durch das litauische Sprachsystem bedingt. 3. Die meisten Übereinstimmungen zwischen BP und BNT sind durch Verwendung synonymischer Ausdrucksmittel des Litauischen zu erklären: Wenn BP und BNT überein- stimmen, aber von EE abweichen, so ist der Grund dafür meistens in der Verwendung sinnverwandter lexikalischer und syntaktischer Einheiten zu suchen.

49 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? 4. An einigen Stellen, wo BP und BNT übereinstimmen, während die EE andersartige Entsprechungen haben, handelt es sich um in Bretkes Sprachgebrauch schon feststehende Termini oder Wendungen, die er sowohl in der BP wie im BNT konsequent zu verwenden versucht. 5. Bei der Bearbeitung der BP stützte Bretke sich vermutlich deshalb nicht auf den Text seines BNT, weil seine Bibelübersetzung damals noch nicht approbiert worden war.

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2000 m. balandþio 3 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

50 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Eugenija Ulèinaitë Vilniaus universitetas

Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose

Pirmajame Archivum Lithuanicum tome Pietro U. Dini palietë labai ádomià pro- blemà: kaip XVI amþiuje Lietuvos humanistai, autoriaus vadinami lotynintojais, pasitelkë kalbinius argumentus politinëje diskusijoje dël lotynø kalbos átvirtinimo vieðajame gyvenime1. Jie stengësi apriboti rutënø (ruthenorum) kalbos átakà ir pa- brëþë lietuviø tautos, taip pat Lietuvos valstybës savitumà bei vertæ (dignitas). Tiesa, tema nëra visai nauja, ji buvo aptarta ir lietuviø autoriø2, taèiau nafja tai, kad Dini stengiasi iðryðkinti vartojamos terminologijos ypatumus (litterae, idioma, regulae, loquendi et scribendi rationes) ir jø ryðá su Europos Renesanso kalbinëmis diskusijomis. Galima bûtø pateikti nemaþai pavyzdþiø, kaip XVI­XVII amþiaus politinëse bei tikybinëse diskusijose buvo remiamasi ir lingvistiniais argumentais. Ðiame straips- nyje apþvelgsime Lietuvos vardo kilmës aiðkinimà. Kaip þinoma, Lietuvos vardas pirmà kartà paminëtas 1009 metais Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses), kur pasakyta: „Sanctus Bruno qui cognominatur Bonifacius archepiscopus et monachus XI suae conversionis anno in confinio Rus- ciae et Lituae a paganis capite plexus cum suis XVIII, VII Id. Martii petijt coelos“ („Ðventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuolik- tais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagoniø nuþudytas, su aðtuoniolika saviðkiø kovo 9 dienà nukeliavo á dangø“)3.

1 Pietro U. Dini, „Vilniaus humanistø ‘lo- 3 Georg Fabricius, Chronicon Quedlinburgense tynintojø’ lingvistika“, ALt 1, 1999, ab initio mundi per aetates, usque ad annum 115­126. 1025 (XVI amþiaus nuoraðas), Sächsische 2 Plg. Marcelinas Roèka, Mykolas Lietuvis, Vil- Landesbibliothek-Staats- und Universi- nius: Mokslas, 1986, 86–89. tätsbibliothek, Dresden, Mscr. Dresd. Q 133, 4, 31 v.

51 Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose Èia bûtina paþymëti, jog ðv. Brunono atsivertimo metai ir nuþudymo data ávai- riuose ðaltiniuose nurodoma skirtingai4. Atkreiptinas dëmesys ir á nevykusá ver- timà, kuris neretai cituojamas mûsø mokslinëje literatûroje. Lotyniðkas frazeologiz- mas plexus capite tikrai neverstinas „trenktas á galvà“5, o reiðkia ‘netekæs galvos, nubaustas mirties bausme, nuþudytas’. Taèiau ðiuo atveju mus domina ne teksto vertimas, o Lietuvos vardo forma Lituae. Profesorius Zigmas Zinkevièius skiria tris Lietuvos vardo istorijos ðaltiniuose raðymo variantus: „su ðaknimis liet- (lietuviðkoji tradicija), lit- (slavø tradicija) ir leit- (latviø tradicija)“6. Zinkevièiaus manymu, Kvedlinburgo analuose minimas Lie- tuvos vardas turi „aiðkiai slaviðkà formà“. Taèiau ðaknis lit- sietina ir su lotyniðkàja tradicija, kurià etimologiðkai bando pagrásti XV­XVI amþiaus humanistai. Lietuvos vardà jie sieja arba su lot. litus ‘krantas’ arba su lituus ‘ragas, trimitas’. Lotyniðkuose raðtuose Lietuvos ir lietuviø pavadinimai turi ir ðakná Let-: Letthowie, Lettowie (Mindaugo laiðkai), lethphani (Ge- dimino laiðkai), lettones, letthones, Lettonia, Letthonia, Littovia, Lettowen, Littowen, Le- thovia, letwini (Henriko Latvio ir Hermano Vartbergës, Livonijos kronikos) ir kt. Vienà ankstyviausiø Lietuvos apraðymø spausdintose knygose pateikë italø humanistas Enëjas Silvijus Pikolominis (Aeneas Sylvius Piccolomini, 1405­1464) veikale Ávairiø ávykiø ir vietø apraðymas (Historiarum ubique gestarum locorumque de- scriptio. Venetiae 1477)7. Ðis tekstas mokslinëje literatûroje jau yra kiek aptartas8, todël jo neanalizuosime, tik paþymësime, kad Lietuvos vardas èia nuosekliai raðo- mas Lituania: „Lituania et ipsa late patens regio Polonis ad orientem connexa est, palustris ferme omnis ac nemorosa“9 („Lietuva yra plaèiai besidriekiantis kraðtas, rytuose susijungiantis su Lenkija, beveik visas pelkëtas ir miðkingas“). Pikolominio apraðymà savo Kronikoje (Liber cronicarum) paþodþiui pakartojo vo- kieèiø istorikas Hartmanas Ðëdelis (Hartmann Schedel, 1440­1514), iðlaikydamas ir tuos paèius raðybos ypatumus: „Lituania et ipsa late patens regio polonis ad orientem connexa est palustris ferme omnis et nemorosa“10. Kitas vokieèiø istorikas Sebastijonas Miunsteris (Sebastianus Münster, 1489­ 1552) savo veikale Visuotinë kosmografija (Cosmographiae universalis libri VI) taip pat naudojosi Pikolominio tekstu, nors kai kà perpasakojo savais þodþiais, pateikë papildomos informacijos. Lietuvos vardà jis raðo Lithuania: „Lithuania Poloniae

4 Plg. Edvardas Gudavièius, „Ðv. Brunono 8 Eugenija Ulèinaitë, „Lietuva Pikolominio misija“, Darbai ir dienos 3(12), 1996, 119. veikaluose“, [Vilniaus Universiteto] Moks- 5 Lietuvos istorijos ðaltiniai 1, Vilnius: Valsty- linës bibliotekos metraðtis, Vilnius: Vilniaus binë politinës ir mokslinës literatûros lei- universiteto leidykla, 1972, 201–208. dykla, 1955, 24. 9 Èia cituojama ið leidinio: AENEAE SYLVII 6 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istori- PICCOLOMINEI SENENSIS [...] opera ja 2. Iki pirmøjø raðtø, Vilnius: Mokslas, quae extant omnia [...] BASILEAE. EX OF- 1987, 10. FICINA HENRICPETRINA, [1571,] 417. 7 Pakartoti leidimai: Paryþiuje (1509), Kölne 10 [Hartmann Schedel,] Liber cronicarum. No- (1531), Bazelyje (1551 ir 1571). rimbergae: Anton Koberger, 1493.

52 Archivum Lithuanicum 2 connexa, magna sui parte palustris, plurimumque nemorosa et ob eam rem difficilis aditu“11 („Lietuva jungiasi su Lenkija; didelë jos dalis pelkëta ir miðkinga, todël á jà sunku patekti“). Lietuvos vardo aiðkinimas yra akivaizdþiai susijæs su lietuviø kilmës ið romë- nø teorija. Ji Lietuvos metraðèiuose pasirodë XV amþiaus antroje pusëje12 ir labai greitai ásitvirtino DLK istorinëje, groþinëje, publicistinëje literatûroje. Prie ðios teorijos populiarinimo daugiausia prisidëjo du lenkø autoriai: Jonas Dlugoðas ir Motiejus Miechovietis. Krokuvos kanauninkas, vienas þymiausiø XV amþiaus Lenkijos ir Europos isto- rikø bei diplomatø Jonas Dlugoðas (Joannes Dlugosius, Jan Dùugosz, 1415­1480) Lenkijos istorijoje (Historia Polonica), raðytoje 1455­1480 metais, taèiau iðspausdin- toje tik XVIII amþiuje, Lietuvos vardo kilmæ aiðkina taip: „QUAMVIS autem parum constet, cum id nemo scriptorum reliquerit, qualiter, quomodo et quando gens Lithwanica et Samagittica in has, quas modo incolit, septemtrionales regiones ve- nerit, aut a qua gente stirpem et genus ducat, verisimilis tamen presumpcio et idiomatis ac lingue eorum sonus et proporcio, ex variis circumstanciis et rerum qualificacionibus sumpta, ostendit Lithuanos et Samagittas Latini generis esse“13 („Nors ir nëra labai aiðku, kadangi niekas apie tai nëra raðæs, kaip, kokiu bûdu ir kada lietuviø ir þemaièiø gentis atvyko á ðiuos ðiaurës kraðtus, kuriuose ir dabar gyvena, arba ið kokios tautos kamienà ir kilmæ veda, taèiau labiausiai tikëtina prielaida, [kurià patvirtina] jø tarmës ir kalbos skambesys bei [þodþiø] panaðumas, atsiradæs dël ávairiø aplinkybiø ir dalykø sutapimo, rodo, jog lietuviai ir þemaièiai yra lotynø kilmës“). Pasak Dlugoðo, italai atvyko á dabartines lietuviø þemes kilus pilietiniams karams (ið pradþiø tarp Marijaus ir Sulos, o vëliau tarp Cezario ir Pompëjaus Didþiojo) manydami, jog Italija þus pilietiniø karø liepsnose. Toliau Dlugoðas paaiðkina Lietuvos vardo kilmæ: „ad plagam septentrionalem cum coniugibus, pecore et familiis venisse, et regioni ex patrio et vetusto nomine Lithalia, genti vero Lithali, que hodie Lithwania ex Polonorum et Ruthenorum immutacione appellatur, unam tantummodo literam L, quam etiam nunc Italici homines sue adiiciunt vulgari locucioni, preponendo, indidisse“ („Taigi su þmonomis, galvi- jais ir ðeimynykðèiais atvyko á ðiaurës kraðtà, kurá, prisimindami senàjá tëvynës vardà, pavadino Lithalia, o þmones Lithali. Ðis kraðtas dël lenkø ir rutënø padary- tø pakeitimø dabar vadinasi Lithwania, pridëjus pradþioje vienà raidæ L, kurià italai vartoja savo kasdienëje kalboje“). Beveik tà patá tekstà su nedideliais, bet ádomiais pakeitimais Dlugoðas pakartoja dar kelis kartus, pavyzdþiui, tvirtina, jog: „Lietuviai (Lytwani) pradþioje save vadi-

11 [Sebastianus Münster,] COSMOGRA- 12 Meèislovas Juèas, Lietuvos metraðèiai, Vil- PHIAE universalis Lib. VI [...] Autore Se- nius: Vaga, 1968, 57. bast. Munstero. Basileae, [apud Henricum 13 [Joannes Dlugossius,] Joannis Dlugossii, Petrum 1552,] 906. Annales seu cronicae Incliti Regni Poloniae Li- ber decimus (1370–1405), Varsaviae: Pañs- twowe Wydawnictwo Naukowe, 1985, 164.

53 Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose 1 pav. Mathias de Miechow, Tractatus 1517, lapas Nr. E; LMAB, sign.: L – 16/1 – 51. Fot. Virginija Valuckienë

no litalais (Lythalos), bet laikui bëgant, pridëjus raidæ V, o L pasikeitus á N, kitø tautø imti vadinti litvanais (Lythwani)“ (Dlugossius 1985, 168). Labai panaðiai Lietuvos vardà aiðkina kitas lenkø humanistas istorikas Motie- jus Miechovietis (Matheas de Miechow, Maciej z Miechowa, 1457­1523). Veikale Traktatas apie dvi Sarmatijas: Azijos ir Europos (1517) jis raðo: „Senesnieji ir senovës raðytojai pasakoja, jog kaþkokie italai, dël romënø nesutarimo palikæ Italijà, atvy- ko á Lietuvos þemes (in terras Lithuaniae) ir davë joms tëvynës vardà Italija (Italia), o tautà pavadino italais (Itali). Vëliau ði þemë, pridëjus raidæ L, ëmë vadintis Litalija (Litalia), o tauta ­ litalai (litali). Jø kaimynai rutënai ir lenkai, padaræ dar didesná pakeitimà, ligi ðiø dienø ðià þemæ vadina Lithuania, o þmones ­ lithua- ni“14. Toliau Miechovietis polemizuoja su neávardytais autoriais, anot jo, „ne- þinanèiais istorijos“ (ignari historiae) ir Lietuvos vardà kildinanèiais „ið medþio- tojø rago, arba trimito“ (a lituo, quod est cornu et tuba venatorum), nes medþioklës ðiame kraðte esà labai mëgstamos. Miechovieèio nuomone, tokia etimologija la- biau susijusi „su poveikiu (padariniais) negu su istorija“ (ad effectum non ad historiae originem spectat). (Plg. 1 pav.)

14 [Mathias de Miechow,] Tractatus de dua- bus Sarmatijs Aµiana: & Europiana & de contentis in eis [Cracoviae: Ioannes Haller, 1517], lapas Nr. E.

54 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. Gerhard Mercator, Atlas 1606, 97(99); VUB, sign.: M – 1020

Miechovieèio tekstas rodo, kad jau XVI amþiuje polemizuota dël Lietuvos vardo kilmës. Jos aktualumà patvirtina flamandø geografo bei kartografo Gerhardo Mer- katoriaus (Gerhard Mercator, 1512­1594) Atlase (Atlas sive cosmographicae meditatio- nes de fabrica mundi et fabricati figura [...], Amsterdami, 1606)15 pateiktas Lietuvos apraðymas, kuriame cituojamas ir Miechovietis: „Kai kas mano, kad Lietuvos (Lithu- ania) vardas kilæs ið þodþio lituus, t. y. ið medþiotojø rago ir trimito, kadangi ðiame kraðte medþioklës rengiamos labai daþnai. Ðià nuomonæ atmetë Motiejus ið Miecho- vo (Matthias a Michou), pateikdamas kità Lietuvos vardo etimologijà. [Jis sako,] jog kaþkokie italai, dël tarp romënø kilusiø nesutarimø palikæ Italijà, atvyko á Lietuvà (Lithuaniam ingressos) ir ðá kraðtà pavadino Italija (Italiam), o gyventojus ­ italais (italos). O piemenys16, pridëjæ priekyje vienà raidæ, ëmë kraðtà vadinti Litalija (Lita- liam), o þmones ­ litalais (litalos). Tuo tarpu jø kaimynai rutënai ir lenkai, dar labiau pakeitæ, iki ðiø dienø ðá kraðtà vadina Lietuva (Lithuaniam), o tautà ­ lietuviais (Lithuanos)“17. (Plg. 2 pav.)

15 Gerhardas Merkatorius, surinkæs daugelio 16 Èia, matyt, korektûros klaida, nes þodis pasaulio kraðtø þemëlapius, iðleido juos pastores yra tik pirmame Motiejaus Mie- trimis atlaso tomais: 1585 (t. 1), 1590 chovieèio traktato leidime (1517), tuo tar- (t. 2) ir 1595 (t. 3) metais. Treèiame tome pu antrame (1521) jau áraðyta posteriores pateiktas Lietuvos þemëlapis ir labai ‘vëlesnieji’. trumpas Lietuvos pristatymas. Iðsamus 17 [Gerhard Mercator,] GERHARDI MERCA- istorinis Lietuvos apraðymas pirmà kartà TORIS ATLAS SIVE COSMOGRAPHIC¯ buvo iðspausdintas 1606 metais. Vëliau MEDITATIONES DE FABRICA MVNDI jis buvo daug kartø perspausdintas ki- ET FABRICATI FIGURA [...] Excuµum in tuose atlasuose. ¿dibus Indoci Hodij Amµterdami. 1606, 97(99).

55 Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose Taigi matome, kad per ðimtmetá nuo Jono Dlugoðo (apie 1480) iki Gerhardo Merkatoriaus (1595) lotyniðkuose tekstuose figûruoja dvi Lietuvos vardo kilmës versijos: ið lot. lituus ‘ragas, trimitas’ ir ið l’Italia > Litwania > Lietuva. Sunkiau nustatyti ðio vardo kildinimo ið lot. litus ‘krantas’ ðaltinius. Galimas daiktas, tai tradicija, einanti dar nuo Tacito Germanijos, kurioje romënø istorikas pasakojo, jog „aisèiai gyvena deðiniajame Svebø jûros krante“ (dextro Suebici maris litore Aestiorum gentes adluuntur, Germ. 45, 2). Tà patá tvirtino Jordanas (Jordanes, VI amþius) veikale Apie getø, arba gotø, kilmæ ir istorijà (De Getarum sive Gothorum origine et rebus gestis, V, 36: ad litus Oceani; ripam Oceani Aesti tenent); Kasiodoras (Flavius Magnus Aurelius Cassiodorus, V–VI amþius), cituodamas ostgotø karaliaus laiðkà aisèiams, kurie „gyvena Okeano pakrantëse“ (in Oceani litoribus)18. ‘Kranto’ bei ‘pakraðèio’ sàvokoms nusakyti þodis litus vartojamas ir vëliau, kai ið baltø tarpo imta iðskirti kitas gentis: prûsus, kurðius, þiemgalius, lietu- vius. Ðv. Adalberto (Vaitiekaus) gyvenimo apraðymuose minimi 998 ar 999 me- tais já nuþudæ prûsai taip pat gyveno prie jûros kranto, á kurá tas misionierius atvykæs iðsikëlë (marinum litus egreditur) (Vëlius 1996, 172). Paþymëtina, jog net XX amþiuje kai kurie tyrëjai lot. litus ‘jûros krantas, pajûris’ siejo su liet. líeti ir tvirtino, kad þodis Lietuva kadaise reiðkæs ‘upynas, upës baseinas’ (LEW I 368­369). XVI amþiuje lietuviø kilmës ið romënø mità priminë ir originaliai interpretavo Didþiosios Lietuvos Kunigaikðtijos istorikai ir publicistai Mykolas Lietuvis (Venclo- vas Mikalojaitis, apie 1490­1560), Augustinas Rotundas (apie 1520­1582), Motie- jus Strijkovskis (apie 1547­apie 1593), poetas Jonas Radvanas. Motiejus Strijkovskis veikale Apie garbingos lietuviø, þemaièiø ir rusø tautos pradþià, kilmæ, narsà, karþygiðkus darbus karo ir taikos metu (O poczàtkach, wywodach, dzielnoú- ciach, prawach rycerskich i domowych sùawnego narodu litewskiego, ýemojdzkiego i rus- kiego [...], paraðytas 1575­1578) mini „krantà“, kurá ið tolo pamatë Palemonas ir á kurá iðsikëlë atvykæ romënai:

Z daleka Palemon las obaczyù zielony Z morza i brzeg górami krzywo ogrodzony19. Toliau Strijkovskis aiðkina, jog Lietuvos pavadinimas (Litwa) gali bûti kilæs ið lot. lituus (a lituo) ‘ragas, trimitas’, o kai kurie já kildina ið la Italia junginio, kuris vëliau

18 Þr. Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 1. 19 Maciej Stryjkowski, O poczàtkach, wywo- Nuo seniausiø laikø iki XV amþiaus pabaigos, dach, dzielnoúciach, sprawach rycerskich i do- sudarë Norbertas Vëlius, Vilnius: Mokslo mowych sùawnego narodu litewskiego, ýe- ir enciklopedijø leidykla, 1996, 156–157, mojdzkiego i ruskiego [...], Opracowaùa Ju- 159–160. lia Radziszewska, Warszawa: Pañstwowy Instytut Wydawniczy, 1978, 61 (paryð- kinta – E. U.).

56 Archivum Lithuanicum 2 tapo Litalia ir Litwania20. Abu palemoniðkojo mito aspektus pabrëþia ir Lietuvos poetas Jonas Radvanas poemoje Radviliada (Radivilias [...] Vilnae, 1592): romënai atvyko prie Plateliø kranto (contigit [...] Plotellae classis arenam), o ið romënø kilæ Lietuvos kunigaikðèiai pasiþymëjo „valdþia ir kovø trimitais“ (insignes lituo atque ardentia sceptra tenentes)21. Labai ádomiai aptariamuosius klausimus ávertino lietuvis Albertas Vijûkas- Kojalavièius Lietuvos istorijoje (Historiae Lituanae [...] Dantisci, 1650). Jis mokëjo ir lietuviø, ir lotynø kalbas, puikiai þinojo èia minëtø mitø versijas ir ieðkojo savø argumentø lietuviø kilmei pagrásti. Kojalavièius pakartoja kitø autoriø nuomones apie Lietuvos vardo kildinimà ið Italijos, vëliau Litalijos, pagaliau virtusios Litu- ania (Italiam in Litaliam, tandem in Litvaniam transformasse)22. Toliau jis raðo: „Kiti tvirtina, jog vardas veikiausiai kilæs arba nuo kranto (a littore), á kurá ateiviai pirmiausia buvo iðlipæ, arba nuo trimito kraðto (a littore tubae). Jie remiasi þodþiø panaðumu, nes vietiniø þmoniø kalboje Lietuva vadinama Littuva arba Littuba. Ið tiesø lietuviðkajame þodyne protarpiais pasitaiko nemaþai lotynø kalbos liekanø; be to, paèiu laipsniavimu, kirèiø ávairove labiau nei kitos sarmatø kalbos lietuviø ðliejasi prie lotynø ir graikø kalbø: tokiø ðtai esama netvirtø argumentø dël pa- teiktø abejoniø“23. Taigi Kojalavièius aiðkiai pabrëþia lotyniðkàjà Lietuvos vardo kilmës aiðkinimo tradicijà litus+tuba, ir tai reikia laikyti vienu ankstyviausiø tos etimologijos verti- nimø, jos kritinës analizës pavyzdþiu. Reikðminga yra Kojalavièiaus mintis apie „lotynø kalbos liekanas lietuviø kalboje“ (multae Latini sermonis reliquiae inter Litva- nas voces passim occurant), taip pat apie lietuviø kalbos artimumà ne tik lotynø (tai jau buvo konstatavæs Mykolas Lietuvis), bet ir graikø kalbai (ad Latinam et Graecam se acclinet). Ðiuo straipsniu neketiname nuneigti jau ásitvirtinusios ir pakankamai pagrástos hipotezës dël hidroniminës Lietuvos vardo kilmës24. Norime tik atkreipti dëmesá á atskirà lotyniðkosios tradicijos egzistavimà ir lotyniðkøjø raðtø átakà kai kuriø lietuviðkø þodþiø raðybai bei tarimui. Kol kas pas mus labiau akcentuojamas slavø kalbø poveikis lietuviðkiems ir netgi lotyniðkiems raðtams. Ið tiesø, kaip vertinti

20 „[...] niektorzy z pewnych dowodow berto Wiiuk Koialowicz Soc. Jesu S. TH. wierzà, iý Litwa a Lituo, to jest od roga, D. Dantisci, sumptibus Georgii Forsteri, tràby myúliwcow jest nazwana“; „Takýe, Bibliopolae S. R. M. Ao. 1650, 8. jeúli chcieli nazwaã Litwæ ojczyzny swej 23 Albertas Vijûkas-Kojelavièius, Lietuvos imieniem, zaraz jà mianowali sami, nie istorija, vertë Leonas Valkûnas, Vilnius: potomkowie, wedùug zwyczaju jæzyka: la Vaga, 1988, 46; „Certe quanquam multae Italia – wùoska ziemia, aý potem Litalia i Latini sermonis reliquiae inter Litvanas Litwania“ (Stryjkowski 1978, 78–79). voces passim occurant; imo inflexione 21 Jonas Radvanas, Radviliada, ið lotynø kal- ipsaque accentuum varietate, ultra alias bos vertë Sigitas Narbutas, Vilnius: Vaga, Sarmaticas linguas, ad Latinam et Grae- 1997, 140–141. cam sese acclinent“ (Koialowicz 1650, 9). 22 [Albertus Wiiuk Koialowicz,] Historiae 24 Kazimieras Kuzavinis, „Lietuvos vardo LITVANAE Pars prior [...] auctore P. Al- kilmë“, Klb 10, 1964, 5–18.

57 Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose þodá Lituae, paraðytà Kvedlinburgo analuose? Jeigu jis èia, kaip tvirtinama, pateko ið slaviðkø raðtø, tai, be abejo, já turime skaityti kaip Lit-va (plg. lenk. Litwa, rus. Ëèòâà; Zinkevièius 1987, 7). Taèiau jeigu jis iðreiðkia lotyniðkàjà tradicijà, tai galime ðá þodá skaityti Li-tu-a. Kodël turime manyti, kad Kvedlinburgo analø autorius vienuolis vyskupas Brunonas Kverfurtietis (Bruno Querfurtensis, Bruno von Querfurt, apie 974­1009), lotyniðkosios kultûros atstovas, èia áteisino slaviðkà, o ne lotyniðkà formà? Neturëtume apsigauti ir dël to, kad „raidë u þymi priebalsá v“ (Zinkevièius 1987, 7). Juk klasikinëje lotynø kalboje buvo vartomanas tik vienas raðmuo , kuris vëliau diferencijuotas á ir raides. Deja, to atskyrimo nebuvo paisoma: viduramþiø bei vëlesniuose raðtuose ðios dvi raidës vartojamos pagreèiui neatsi- þvelgiant á tarimà, pvz., raðoma uerbvm ir verbum, VNIUERSITAS ir UNIVERSITAS, seruus ir servus. Kad tai nëra tik mums aktuali problema, rodo pastarøjø metø publikacijos, kuriose bandoma nusakyti lotynø kalbos ir lotyniðkøjø raðtø santyká su estø, latviø, suomiø, ðvedø, lenkø ir kt. kalbomis bei literatûromis XVI­XVIII amþiuje25. Lieka dar viena su Lietuvos vardu susijusi problema ­ tai ir raðyba pavadinime. Jos neámanoma apibrëþti kokiomis nors laiko ribomis, tautine auto- riø priklausomybe ar áþvelgti kokià aiðkià lingvistinæ motyvacijà. Tai, beje, pasa- kytina ir apie daugelio kitø þodþiø raðybà senuosiuose raðtuose: Vitoldus, Wythol- dus, Wythowdus; rutenus ir ruthenus; auctor ir author; radius ir rhadius; tesaurus ir thesaurus ir t. t. Galima spëti, jog tai graikiðkosios raðybos tradicija, atëjusi per lotynø kalbà, o galbût sàmoninga pastanga parodyti, jog lietuviø kilmës ið romënø teorija nëra vienintelë Lietuvos sàsaja su Antika. Tai nuoroda á graikiðkàjá antikinës kultûros klodà. Èia paminëtini daþni graikiðkø þodþiø intarpai lotyniðkuose XVI­XVIII am- þiaus tekstuose, graikø literatûros citatos, graikiðkos DLK vietovardþiø ir asmen- vardþiø formos senuosiuose raðtuose. Tai atskira plati tema, Lietuvoje dar beveik netyrinëta. Galimas daiktas, dar gráðime prie jos ateityje.

Literatûra ir ðaltiniai:

D INI, PIETRO U . , 1999: „Vilniaus humanistø ‘lotynintojø’ lingvistika“, ALt 1, 115­126.

[D LUGOSSIUS, JOANNES,] 1985: Joannis Dlugossii, Annales seu cronicae Incliti Regni Polo- niae Liber decimus (1370­1405), Varsaviae: Pañstwowe Wydawnictwo Naukowe.

[F ABRICIUS, GEORG,] XVI amþiaus nuoraðas: Chronicon Quedlinburgense ab initio mundi per aetates, usque ad annum 1025, Sächsische Landesbibliothek-Staats- und Universitäts- bibliothek, Dresden, Mscr. Dresd. Q 133, 4.

25 Þr. Anne Lill, „Latin and the early Esto- of the Baltic sea (1500–1800). Acts of the nian literary language“, PB 4, 1991, 89– Helsinki Colloquium 16–21 August, 1992, 100; Iiro Kajanto, „Latin in Medieval Fin- edited by Outi Merisalo, Raija Sarasti- land“, PB 4, 1991, 101–108; Mare Balti- Wilenius, Iyväskylä, 1994. cum – mare nostrum. Latin in the Countries

58 Archivum Lithuanicum 2 GUDAVIÈIUS, EDVARDAS, 1996: „Ðv. Brunono misija“, Darbai ir dienos 3(12), 115­128.

J UÈAS, MEÈISLOVAS, 1968: Lietuvos metraðèiai, Vilnius: Vaga, 57.

K AJANTO, IIRO, 1991: „Latin in Medieval Finland“, PB 4, 101­108.

[K OIALOWICZ WIIUK, ALBERTUS,] Historiae LITVANAE Pars prior [...] auctore P. Alberto Wiiuk Koialowicz Soc. Jesu S. TH. D. Dantisci, sumptibus Georgii Forsteri, Bibliopolae S. R. M. Ao. 1650.

K OJELAVIÈIUS-VIJÛKAS, ALBERTAS, 1988: Lietuvos istorija, vertë Leonas Valkûnas, Vil- nius: Vaga.

K UZAVINIS, KAZIMIERAS, 1964: „Lietuvos vardo kilmë“, Klb 10, 5­18. Lietuvos istorijos ðaltiniai 1, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1955.

L ILL, ANNE, 1991: „Latin and the early Estonian literary language“, PB 4, 89­100. Mare Balticum – mare nostrum. Latin in the Countries of the Baltic sea (1500–1800). Acts of the Helsinki Colloquium 16–21 August, 1992, edited by Outi Merisalo, Raija Sarasti-Wilenius, Iyväskylä, 1994.

[M ATHIAS DE MIECHOW,] Tractatus de duabus Sarmatijs Aµiana: & Europiana & de contentis in eis [Cracoviae: Ioannes Haller, 1517].

[M ERCATOR, GERHARD,] GERHARDI MERCATORIS ATLAS SIVE COSMOGRAPHIC¯ MEDITATIONES DE FABRICA MVNDI ET FABRICATI FIGURA [...] Excuµum in ¿di- bus Indoci Hodij Amµterdami. 1606.

[M ÜNSTER, SEBASTIANUS,] COSMOGRAPHIAE universalis Lib. VI [...] Autore Sebast. Munstero. Basileae, [apud Henricum Petrum 1552].

[P ICCOLOMINI, AENEAS SYLVIUS,] Opera quae extant omnia [...] Basilaeae, ex officina Henriepetrina, 1571.

R ADVANAS, JONAS, 1997: Radviliada, ið lotynø kalbos vertë Sigitas Narbutas, Vilnius: Vaga.

R OÈKA, MARCELINAS, 1986: Mykolas Lietuvis, Vilnius: Mokslas.

[S CHEDEL, HARTMANN,] Liber cronicarum. Norimbergae: Anton Koberger, 1493.

S TRYJKOWSKI, MACIEJ, 1978: O poczàtkach, wywodach, dzielnoúciach, sprawach rycerskich i domowych sùawnego narodu litewskiego, ýemojdzkiego i ruskiego [...], Opracowaùa Julia Radzi- szewska, Warszawa: Pañstwowy Instytut Wydawniczy.

U LÈINAITË, EUGENIJA, 1972: „Lietuva Pikolominio veikaluose“, [Vilniaus Universiteto] Mokslinës bibliotekos metraðtis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 201­208.

V ËLIUS, NORBERTAS (sud.), 1996: Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 1. Nuo seniausiø laikø iki XV amþiaus pabaigos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1987: Lietuviø kalbos istorija 2. Iki pirmøjø raðtø, Vilnius: Mokslas.

59 Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose Eugenija Ulèinaitë EXPLANATIONS OF THE NAME LITHUANIA IN THE WRITINGS OF THE 16TH AND 17TH CENTURIES

Summary

The article deals with the Latin tradition of the name Lithuania since its first attestation in the Annales Quedlinburgenses (1009): Lituae, Letthowie, Lettonia, Litwania etc. The discus- sion is based on the 16th–17th century “theories” according to which the name of Lithuania was said to be derived from such Latin words as litus ‘sea-shore, bank’, lituus ‘horn, bugle’ or as the result of a sound change Italia>l’Italia>Lituania. In the spelling Lithuania (the letters instead of ) the influence of the Greek orthography is also observed.

E UGENIJA ULÈINAITË Gauta 2000 m. kovo 24 d. Klasikinës filologijos katedra Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva

60 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Guido Michelini Università di Parma

Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia1

Martyno Maþvydo giesmynas, pavadintas Gesmes Chriksczoniskas2 ir iðleistas Ka- raliauèiuje 1566–1570 metais, yra pirmas tokios didelës apimties (apie 450 p.) vei- kalas senàja lietuviø kalba. Ðiuo metu þinoma, kad beveik visi giesmyno tekstai iðversti ið kitø kalbø (vo- kieèiø, lotynø ir lenkø)3, taèiau maþa tëra darbø, kuriuose bûtø filologiniu poþiûriu tiksliai apibrëþtas tø tekstø santykis su vertimo ðaltiniais. Deðimt giesmiø filologið- kai yra iðtyræs Christianas Stangas4. „Te Deum laudamus“ vertimà nagrinëjo italø baltistas Pietro U. Dini5, taèiau jo analizë diskutuotina6 – savo monografijoje jis remiasi ne tuo lotyniðku Renesanso laikø tekstu, kuriuo naudojosi Maþvydas. 1996 metø pabaigoje pradëjau sistemiðkai tirti Maþvydo giesmyno (toliau GCh) ðaltinius; atkreipiau dëmesá ir á melodijas, daug kur iðspausdintas greta tekstø. Stangas ir Dini jas buvo palikæ nuoðalyje. Tyrimai parodë, kad didelë dalis giesmy- no tekstø, neperspausdintø ið ankstesniø Maþvydo raðtø, gali bûti suskirstyti á tris pagrindines grupes:

1 Straipsnis italø kalba skelbtas 1999 metais: 3 Þr. Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuviø Guido Michelini, „Le Gesmes Chriksczonis- kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969, kas di Maþvydas e la Psalmodia di Los- 243; Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatû- sius“, Poesia e memoria poetica. Scritti in ra, Vilnius: Mokslas, 1977, 49; Zigmas Zin- onore di Grazia Caliumi, Parma: Universitä kevièius, Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø rað- di Parma, 1999, 79–94. Èia publikuoja- tø kalba, Vilnius: Mokslas, 1988, 46–47. mas autorizuotas vertimas. Ið italø kal- 4 Þr. Christian Stang, Die Sprache des litaui- bos vertë Vytautas Ambrazas. schen Katechismus von Maþvydas, Oslo: Dybwad, 1929, 29–47. 2 Ðiame straipsnyje Maþvydo giesmyno ir kitø Pietro U. Dini, L’Inno di S. Ambrogio di Mar- raðtø tekstai cituojami ið Jurgio Gerulio 5 tynas Maþvydas, Roma: La Fenice, 1994, fotografuotinio leidimo Maþvydas. Seniau- ypaè 63–72. sieji lietuviø kalbos paminklai iki 1570 me- 6 Þr. Guido Michelini recenzijà LgB 5–6, 1996– tams, Kaunas: Ðvietimo Ministerija, 1922. 1997, 250–251.

61 Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia a) kûriniai (tai daþniausiai himnai su melodijomis), iðversti ið vokiðkø ar, reèiau, lotyniðkø Lutherio Geistliche Lieder7 tekstø; jie sudaro maþdaug 40% Maþvydo gies- myno; b) apie trisdeðimt psalmiø (be melodijø), iðverstø remiantis lotyniðkàja Vulgata ir Lutherio Biblija8; c) apie keturiasdeðimt kitø liturginiø tekstø (daugiausia su melodijomis), ið- verstø remiantis lotyniðkais ðaltiniais, neáeinanèiais á Lutherio Geistliche Lieder.

Treèioji grupë, kurios svarbiausias ypatybes jau esu aptaræs kitame darbe9, yra neabejotinai problemiðkiausia, nes èia reikia identifikuoti lietuviø vertëjø panaudo- tus leidinius bei rinkinius. Tai yra XVI amþiuje gana paplitæ kûriniai, paimti ið brevijoriø ar kitokiø spausdintø bei rankraðtiniø rinkiniø. Bandyti juos nustatyti galima tik atsiþvelgiant á melodijas, iðspausdintas kartu su lietuviðkais tekstais ir visø pirma atkreipiant dëmesá á lotyniðkus giesmiø rinkinius, kuriuose ádëtos me- lodijos yra panaðios á esanèias lietuviðkame giesmyne. Ðiam reikalui pasirodë labai naudinga plati melodijø antologija, paskelbta Johanno Zahno10. Tyrimas atvedë prie reikðmingo liuteronø giesmyno: Luca Lossius, Psalmodia, hoc est, Cantica sacra veteris ecclesiae selecta11 (toliau Ps), iðleisto Nürnberge 1553 metais, t. y. daugiau kaip prieð deðimt metø iki pasirodant Maþvydo giesmyno pirmajai daliai. Paaiðkëjo, kad bent dvideðimt keturiø kûriniø tekstai ir melodijos Maþvydo ir Losijaus giesmynuo- se turi reikðmingø sutapimø:

(1) „Rassuket dangus isch aukschta“ GCh 171–173 < „Rorate coeeli desuper“ Ps 9–10; (2) „Bernelis gimes est mumus“ GCh 209–211 < „Puer natus est nobis“ Ps 16–17; (3) „Priekelausi ir dabar su tawimi essmi“ GCh 251–254 < „Resurrexi, et adhuc tecum sum“ Ps 103–104; (4) „Wirai Galileas ko weisdite ing dangu“ GCh 285–286 < „Viri Galilaei, quid aspicitis in coelum“ Ps 144; (5) „Eiket ing wissa swieta“ GCh 293–295 < „Ite in orbem universum“ Ps 136; (6) „Asch ýengiu Tewopi mana“ GCh 297 < „Ascendo ad patrem meum“ Ps 144; (7) „Wirai Galileas / kam besistebite“ GCh 298–300 < „Viri Galilaei, quid admiramini“ Ps 140; (8) „Dwasse schwenta ateiki“ GCh 309–310 < „Veni sancte spiritus“ Ps 145–146; (9) „Dwasse wieschpaties priepile“ GCh 314–316 < „Spiritus Domini replevit“ Ps 152;

7 Apie ðià pirmàjà grupæ þr. Guido Michelini, 10 Johannes Zahn, Die Melodien der deutschen „L’innario di Maþvydas e i Geistliche Lie- evangelischen Kirchenlieder aus den Quellen der“, PB 7, 1997, 83–111. geschöpft und mitgeteilt 1–6, Hildesheim: 2 8 Apie ðios grupës kûrinius þr. Guido Micheli- Olms, 1997. ni, „Dël þodþiø tvarkos Maþvydo giesmy- 11 Naudotasi giesmyno egzemplioriumi, sau- no psalmëse“, Lt 1(33), 1998, 45–54. gomu Münchene, Bavarijos valstybinëje 9 Þr. Guido Michelini, „Maþvydo iðverstos bibliotekoje (Bayrische Staatsbibliothek), giesmës ir jø melodijos“, Blt 32(2), 1997, sign.: 2° Liturg. 352. 203–211.

62 Archivum Lithuanicum 2 (10) „Poslowinta buki schwenta Traice“ GCh 321–323 < „Benedicta sit sancta trinitas“ Ps 162–163; (11) „Slußiket Ponui su baime“ GCh 503 < „Servite Domino, in timore“ Ps 301; (12) „Paduksinki duschia mana wieschpati“ GCh 484–489 < „Magnificat anima mea Dominum“ Ps 341–342; (13) „Paschlowintas wieschpatis Diewas Israela“ GCh 541–544 < „Benedictus Dominus Deus Israel“ Ps 338–340; (14) „Kyrie wersmie geribes“ GCh 213–215 < „Kyrie fons bonitatis“ Ps 257–259; (15) „Ir ant ßemes pakaius ýmonems“ GCh 402–407 < „Et in terra pax hominibus“ Ps 263–64; (16) „Schlowe giedokem Ponui musu“ GCh 491 < „Benedicamus Domino“ Ps 256; (17) „Schlowe giedokem wieschpatiy“ GCh 492 < „Benedicamus Domino“ Ps 254; (18) „Ateik atpirktoyau ßmoniu“ GCh 152–154 < „Veni Redemptor gentium“ Ps 3–4; (19) „Garba / schlowe ir czestis buki tau“ GCh 159–163 < „Gloria, laus et honor tibi sit“ Ps 70–71; (20) „Sutwertoiau Pone ßwaisdziu“ GCh 175–177 < „Conditor alme syderum“ Ps 5–6; (21) „Dekawokem nu mes wissi“ GCh 218–219 < „Grates nunc omnes reddamus“ Ps 18; (22) „Ziwats schwentuiu / graßumas Angelu“ GCh 258–260 < „Vita sanctorum decus angelorum“ Ps 107–108; (23) „Awinelis Pona Diewa“ GCh 260–263 < „Ad Coenam agni providi“ Ps 115–116; (24) „Schwentes schos linksmibe“ GCh 283–285 < „Festum nunc celebre“ Ps 136–137. Paþymëtina, kad psalmiø „Biloia Ponas Ponui mana“ GCh 456 ir „Paschlowin- tas wiras / kursai ne eiti“ GCh 504 melodijos tiksliai atitinka Losijaus psalmyno „Dixit Dominus Domino meo“ Ps 304 ir „Beatus vir, qui non abiit“ Ps 301 melodijas, o psalmës „Teprisikel Diewas teissibarsta io neprietelei“ GCh 286–293 < „Exurgat Deus et dissipentur inimici eius“ melodija ið esmës sutampa su ta, kuri rinkinyje Psalmodia pateikta prie psalmës „In exitu Israel de Aegypto“ Ps 308–309. Èia galima pridurti, kad be melodijø paskélbtos giesmës „Garbinkem Christu su dzauksmu“ GCh 254–255, „Kyrie septineropas dowanas“ GCh 31712, „Dwasse schwenta ateiki“ GCh 318–321, „Paschlowinta wissada schwenta Traice“ GCh 324–328 atitinka lo- tyniðkus tekstus, esanèius ir minëtoje Losijaus knygoje (Ps 105–106, 155–156, 257– 259 ir 164–166). Tokiø sutapimø yra tiek daug ir jie tokie ryðkûs, jog jø negalima laikyti atsitikti- niais. Kad verèiant á lietuviø kalbà c grupës tekstus (ar daugumà jø) buvo naudotasi Losijaus Psalmodia, patvirtina nemaþa specifiniø Maþvydo giesmyno nuorodø, ran- damø ir Losijaus psalmyne, pavyzdþiui: „Hymnus: Ad coenam Agni providi“ GCh 260 (< „Hymnus, Ad coenam agni“), „Hym: Festum nunc celebre“ GCh 283 (< „Hym- nus, Festum nunc celebre“), „Responsorium Mar. 16“ GCh 293 (< „Responsorium, Marc.16), „Introitus, Acto. I.“ GCh 298 (< „Introitus, Acto. I“), „Introitus, Sap. I“ GCh

12 Nurodyta ðità giesmæ giedoti ta paèia me- lodija kaip ir jau minëtà „Kyrie wersmie geribes“.

63 Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia 314 (< „Introitus, Sapien. I“), „Sequentia de Sancta Trinitate“ GCh 324 (< „Sequentia de Sancta et Veneranda Trinitate“), „Benedicamus Dominicale“ GCh 491 (< „Bene- dicamus [...] Dominicale), „Ant Welikas“ GCh 492 (< „Paschale Benedicamus“). Jau vien tai leidþia su Losijaus Psalmodia gretinti daugelá c grupës giesmiø ir bandyti nustatyti jø vertimo bei derinimo su melodijomis fenomenologijà. Kitais rinkiniais reikëtø remtis tiktai tiriant tas giesmes bei sekvencijas, kuriø lotyniðkø ðaltiniø nëra Losijaus psalmyne. Ið jø minëtinos ðios: „Pagimde mumus sche diena Czista panna Maria“ GCh 201–203 (< „Nobis natus est hodie de pura virgine“), „Ponui musu ußgimus / Dzauksmas est Angelamus“ GCh 203–205 (< „In natali Domini, gaudent omnes Angeli“), „Karalus wissagalisis scho dienoie“ GCh 300– 305 (< „Rex omnipotens die hodierna“), „Skambek linksmai balse mana / Ape Jesaus Christaus kuna“ GCh 369–372 (< „Pange lingua gloriosi corporis myste- rium“), „Diewa Tiewa ischmintis: Teisibe deiwistes“ GCh 440–445 (< „Patris sapientia, veritas Divina“), „Wieschpatie Karalau Diewe Abrahama“ GCh 575– 576 (< „Domine Rex Deus Abraham“), „Atimk n¾g musu wieschpatie“ GCh 577–580 (< „Aufer a nobis Domine“), „Sutrinki wieschpatie stipribe neprietelu“ GCh 580–582 (< „Contere Domine fortitudinem inimicorum“). Sugretinus lietuviðkus tekstus su lotyniðkais ðaltiniais matyti, kad jie daþniau- siai yra paþodiniai vertimai (kartais pakeista tik þodþiø tvarka), ypaè giesmës Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, be to, dar ir „Dwasse schwenta ateiki“ bei „Paschlowinta wissada schwenta Traice“. Toká vertimo pobûdá galima iliustruoti dviem minëtø giesmiø (Nr. 5 ir 10) pavyzdþiais:

Nr. 5 EIket ing wiµµa µwie-ºta ir µakiket º ITe in orbem uniuerµum et prædi- bilodami / Halleluia. º Kurs tikes ir cate dicentes, Halleluia. Qui crediderit et bus º apchrikµtitas tas º bus iµchga- baptizatus fuerit µaluus erit, Hal- nitas / Hal-ºleluia / Halle º luia / leluia, Halleluia, Halleluia: Halle º luia. Wardana º Tewa ir In nomine patris et filij et µpiri- Sunaus ir º Dwaµµes µchwen-ºtoµes. tus µancti. Qui crediderit. Gloria. Kurs ti º Garba b¾k º Tewui ir Sunui ir º Dwaµµei µchwen-ºtaiiei Kurs ti º

Nr. 10 POµlowinta buki µchwen-ºta Traice / BEnedicta µit µancta trinitas kurij º estij neperµkirtoghi º wienibe / atque indiuisa unitas, Confitebi- Garbinkem mes º t± wiµµi / iog pada- mur ei, quia fecit nobiµcum mi- re º µu mumis suµ-ºµimilima µa-ºwa. µericordiam µuam. Benedicamus patrem Laupµinkem mes Tewa ir º Sunu ir et filium, Cum µancto µpiritu. Gloria. Dwaµµe µchwentoie. º Paµlowinta º Garba b¾k Tewui ir Sunui ir º Dwaµµei schwentai: Kaipo buwa º iµch prad¸as taip nu ir wiµµada ir º ant amßiu amßia / Amen. º

64 Archivum Lithuanicum 2 Daugiau skirtumø yra giesmëse Nr. 16, 17, 21, 18, 20, 19, bet ir jos nëra radikaliai nutolusios nuo originalo teksto. Kaip pavyzdþius imsime giesmes Nr. 16 ir 18 (pastebëtina, kad antroji turi sàsajø su vokiðka giesme „Nu kom, der Heyden hey- land“, taèiau nuo jos èia atsiribojama):

Nr. 16 Schlowe giedokem Ponui muµu. Benedicamus Domino. Diewui wernai dekawokem wiµµi. Deo dicamus gratias.

Nr. 18 Ateik atpirktoyau ßmoniu. VEni rede[m]ptor gentiu[m], Porodik pannos c¸iµtos waiµu: oµte[n]de partu[m] Virginis, I²ng µtebetu wiµµas µwetas: miretur omne µeculum, Iog taip Diewas eµt gimditas. talis partus decet Deum.

Ne iµch µeklas wiriµkoµes / Bet Non ex virili semine, tiektai n¾g Dwaµµes µchwento- Sed myµtico µpiramine, µes / S¸odis Diewa ßmogu µto- Verbum Dei factum eµt caro, ia / Bei waiµius pannos ßideia. Fructuµque ventris floruit.

S¸iwats µunkus eµti pannas / Aluus tumeµcit virginis, Ir c¸iµtums ios kuna est celas / Clauµtra pudoris permanent, S¸enklai ßib iµchminties did¸os / Vexilla virtutum micant, Giwen µawa µoµti Diewas. Verµatur in templo Deus.

Eidams iµch wieteles µawa / Procedens de thalamo µuo, Iµch pannos c¸iµtoµes kuna / Die- Pudoris aula regia, was bei ßmogus eµt tikras / I²ng Gemin¿ gigas substanti¿, kelu eitu linxmas. Alacris vt currat viam.

N¾g Tewa io iµcheimas / Te- Egreµµus eius ä patre, wop io adpenã µugrißimas / Ing Regreµµus eius ad patrem, pekla praµµiwaikµc¸oia / Su- Excurµus uµque ad inferos, griµcht atpenã µoµtan Diewa. Recurµus ad µedem Dei.

Diewui Tewui ligus eµµi / No- ¯qualis ¿terno patri, rint kunu apµiwilkaiµi / Silpni- Carnis tropøo accingere, bes muµu kunela / Stiprini wis Infirma noµtri corporis, maci tawa. Virtute firmans perpetim.

Ed¸as tawa iau eµt µkaiµtas / Pr¿µepe iam fulget tuum Ir ispinda nauias µchwieµumas / Lumenque nox µpirat nouum, Kurio tamµa negal aptemti / Bet Quod nulla nox interpolet, wernai wis tur ßibeti. Fideque iugi luceat.

Garba buki Diewui Tewui / Deo patri µit gloria, Garba buk Ieµui Diewa µunui / Eiuµque µoli filio, Garba buk ir µchwentai Dwaµei / Cum spiritu paraclito, Duµchu muµu palinxmintoiei / Et nunc et in perpetuum. Amen. Amen.

65 Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia Dar ryðkiau nuo lotyniðkø ðaltiniø nutolusios giesmës Nr. 22, 23, 24 ir 14, be to, dar ir giesmë „Kyrie septineropas dowanas“, kuri glaudþiai susijusi su Nr. 14 ir, kaip jau nurodyta 12 iðnaðoje, buvo giedama ta paèia melodija. Lietuviðkas tekstas yra laisvai perdirbtas pagal originalo tekstà, tai galima matyti ið giesmës Nr. 23:

AWinelis Pona Diewa: AD Cønam agni prouidi, Ant Weliku vµchmuµchts buwa: Et µtolis albis candidi, Wede mus per marias raudonas: Poµt tranµitum maris rubri, Ieµus Chriµtus muµu Ponas. Chriµto canamus principi.

Atpirka mus µawu kunu: Ir Cuius corpus µanctiµsimum, krauiu µawa raudonu: I²ng ra- In ara crucis torridum, gaudami io kraughi: Weµµim ßi- Cruore eius roµido, wata µchwent±ghi. Guµtando viuimus Deo.

Kaip Iµrael kraus gelbeia: N¾g Protecti paµch¿ veµperi Angela †udanc¸oia: Iµchwedant A deuaµtante angelo, n¾g µunkaus iunga: Iµch wergiµtes Erepti de duriµsimo, Pharaona. Pharaonis imperio.

Taip Chriµtus mus iµchgelbeia: Iam paµcha noµtrum Chriµtus, Schwents io kraus mus apc¸iµti- Qui immolatus agnus eµt, ja: N¾g wiµµu biauruiu ghreku: Synceritatis azyma, N¾g µmertis ir peklas muku. Caro eius oblata eµt.

Chriµtus awinas nekaltas: Wiµ- [Trûksta lietuviðkos strofos µame eµt teiµus raµtas: Vµch mus lotyniðko atitikmens] ant Krißaus vµchmuµtas: Taip µwietas eµt iµchganitas.

Chriµte µchwentoghi affera: Sti- O vere digna hoµtia, prink muµu µilpna wiera: Tu iµch Per quam fracta µunt tartara, muku mus iµchemei: S¸idus ir pa- Redempta plebs captiuata, gonis iµchganei. Redit ad vit¿ pr¿mia.

Keles eµt n¾g µmertis Chriµtus: Cum µurgit Chriµtus tumulo, Kaip karßige labai mac¸nus: Ri- Victor redit de barathro, µcha c¸arta / µmerti / µwieta: Atwer- Tyrannum trudens vinculo, dams mums Roiaus warta. Et reµerans paradiµum.

Praµchom tawe Iheµu Chriµte: Qu¿µumus autor omnium, Kurs keleiµi per Deiwiµte: D¾k In hoc Paµchali gaudio, mums iong n¾g ghreku kelµim: Ar- Ab omni mortis impetu, timus wernai mileµim. Tuum defende populum.

Garba buk tau Iheµu Chriµte: Gloria tibi Domine, Su Tewu aukµtame µoµte: Ligei ir Qui reµurrexiµti ä mortuo, µu µchwenta Dwaµµe: Amßin±ie Cum Patre, et Sancto µpiritu, d¾me laupµe / Amen. In µempiterna µecula, Amen.

66 Archivum Lithuanicum 2 Èia reikia paminëti giesmæ „Garba / schlowe ir czestis buki tau“ (Nr. 19), kurios net penkios strofos neturi atitikmenø lotyniðkame originale. Jø nëra ne tik Losijaus psalmyne, bet ir Hermanno Adalberto Danielio13, Guido Marijos Dreveso14 ir Phi- lippo Wackernagelio15 antologijose. Dviejose ið penkiø minimi þydai:

Weidmainei tau pawideia / S¸idai µmarkei waikus bara / Del prakeiktuiu naudu µawa / Schlowinant tawa brangu war- Mes tau nu Pon laupµe d¾me / da / Mes nu draud¸ent Antichri- Tau tikim muµu Pone. µtui / N¾µitikim tawa wardui Dvi ðios giesmës strofos baigiasi garbinimu:

Warda tawa mes garbinam / Diewui Tewui buk µchlowe / Ir duµchas ant io wiena guldom / Iog tawe Chriµte mumus dawe / Tu krauiu mus iµchganes eµµi / Ir Dwaµµe µchwenta laupµinam / N¾g ghreku mus apc¸iµtiµi. Ant amßin amßia / Amen. Remiantis vien tekstu sunku paaiðkinti, kodël minëtos lietuviðkos giesmës taip nutolsta nuo lotyniðko originalo: reikëtø galvoti nebent apie interferencijà su ver- timais á kitas kalbas (vokieèiø ar lenkø), neiðlikusiais iki mûsø laikø. Átikimesniø prielaidø galima pasiûlyti tiktai atsiþvelgiant á melodijas, skelbiamas su tekstais. Giesmës „Garba / schlowe ir czestis buki tau“ (Nr. 19) interferencijà su vertimu á kità kurià kalbà galëtø patvirtinti tai, kad melodija gerokai skiriasi nuo lotyniðko originalo (ypaè reikðmingi 15–6, 34–37 ir 43 natø ir jø atitikmenø skirtumai), taèiau tvirtinti nieko negalima tol, kol tie vertimai neidentifikuoti. Ið keturiø melodijø, pateiktø prie kitø tekstø, viena, esanti prie giesmës „Awinelis Pona Diewa“ (Nr. 25), yra identiðka lotyniðko teksto melodijai, iðspausdintai psalmy- ne, o trys likusios skiriasi tik keliomis detalëmis: giesmës „Schwentes schos linksmi- be“ (Nr. 24) melodijai trûksta penkioliktosios natos, kuri kartoja keturioliktàjà, o ðeðiasdeðimt ketvirtoji nata praleista ir taip supaprastinta melodija – panaðiai yra antrajame ið dviejø vokiðkø giesmynø, iðspausdintø Karaliauèiuje 1527 metais16, ir, matyt, þinomame lietuviø vertëjams. Melodijoje prie teksto „Ziwats schwentuiu / graßumas Angelu“ (Nr. 22) tercijos intervalas po septintosios natos pakeistas sekun- da, o sekundos intervalas po dvideðimt ðeðtosios natos – tercija (spaudos klaida?); 32–36 natomis uþraðyta sekvencija fa re do re pakeista á fa mi re re tuo supaprastinant melodijà. Á giesmiø „Kyrie wersmie geribes“ (Nr. 14) bei „Kyrie septineropas Dowa- nas“ melodijas áterptos penkios natos: keturiasdeðimtoji ir penkiasdeðimt penktoji kartoja pirmesniàsias; septyniasdeðimt devintoji ir aðtuoniasdeðimtoji uþbaigia vienà

13 Hermann Adalbert Daniel, Thesaurus hym- 15 Philipp Wackernagel, Das deutsche Kirchen- nologicus 1, Halle-Leipzig: Anton-Loesche, lied von den ältersten Zeit bis zu Anfang des 1841–1856, 215. XVII Jhs. 1, Leipzig: Teubner, 1864, 88–89. 14 Guido Maria Dreves, Ein Jahrtausend lateini- 16 Fotografuotinis perspaudas paskelbtas Jo- scher Hymnendichtung 1 (fotografuotinis seph Müller-Blattau, Die zwei ältesten kö- perspaudas), Bologna: Forni, 1969, 71. nigsberger Gesangbücher von 1527, Kassel: Bärenreiter, 1933.

67 Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia 1 pav. Losijaus giesmë Nr. 20 „Conditor alme syderum“; Hercogo Augusto biblioteka (HAB) Wolfenbüttelyje, sign.: S 476 Helmst. 2°

motyvà ir pradeda tolesná; trisdeðimt treèioji nata keièia sekvencijà mi re sol á mi fa re sol. Ðiø giesmiø melodijoje praleista ðimtoji nata, o eleison baigiamasis motyvas (ið penkiø natø) paaukðtintas tercijos intervalu. Atsiþvelgiant á tai, kad antrajame ið 1527 metais Karaliauèiuje iðleistø giesmynø dviejø èia minimø giesmiø vokiðki atitikme- nys (pavadinimuose apibûdinti kaip tuo metu giedami kûriniai) taip pat labai ski- riasi nuo lotyniðkø ðaltiniø, o nutolta nuo originalo melodijø tik atsitiktinai, galima manyti, kad lietuviø vertëjai, gal sekdami vokieèiø vertëjø pavyzdþiu, stengësi kiek ámanydami iðlaikyti ir kuo tiksliau perteikti lotyniðkos giesmës melodijà. Todël jie rinkosi laisvà teksto vertimà, kad galëtø já pritaikyti prie tos melodijos. Tokiomis ap- linkybëmis mintis apie interferencijà su gal buvusiais, bet neiðlikusiais vertimais á kitas kalbas (vokieèiø ar lenkø) atrodo maþai átikima: tekstø skirtumai gali bûti atsiradæ dël metrinio bei muzikinio pobûdþio prieþasèiø. Taip pat galima paaiðkinti ir giesmiø Nr. 20 bei 18 skirtumus nuo lotyniðkø originalø – dviejø garsiø lotyniðkø himnø „Conditor alme syderum“ ir „Veni Re- demptor gentium“ – ir giesmës Nr. 21 skirtumus nuo lotyniðkosios „Grates nunc omnes reddamus“. Pirmõsios giesmës melodija yra identiðka iðspausdintai Losi- jaus psalmyne (plg. 1 ir 2 pav.), o kitø dviejø melodijos nuo Losijaus skiriasi maþai: Nr. 18 paaukðtinta tercija, trûksta dviejø natø, ið kuriø viena kartojama, ir pridëta deðimtoji nata, eliminuojanti tercijos intervalà; Nr. 21 trûksta dviejø natø, ið kuriø viena kartojama, ir pakeisti du tercijos intervalai dël „interferencijos“ su lenkiðku vertimu, iðspausdintu 1547 metais Karaliauèiuje iðleistame giesmyne Pieúni duchow- ne a naboýne. Lietuvis vertëjas vis dëlto pradiniam „Halleluia“ naudojosi kitu ðal-

68 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. Maþvydo giesmë „Hymnas S. Ambroáeiaus“; Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos paminklai iki 1570 metams, parengë Jurgis Gerulis, 1922, 175.

tiniu (plg. Ps 17), kai kà ir modifikuodamas. Panaðiai galima paaiðkinti dviejø „Benedicamus“ (Nr. 16 ir 17) pasirinkimà: pirmõsios giesmës melodija atitinka Losijaus Psalmodia, o antroji skiriasi tik trimis pridëtomis natomis (ið kuriø dvi – septintoji ir dvyliktoji – kartoja pirmesniàsias) ir viena praleista nata (dvideðimt pirmoji lotyniðkame originale), kuri kartoja pirmesniàjà. Pereinant prie Nr. 1–11 (introitø, antifonø ir responsorijø) melodijø, kuriø teks- tai, kaip jau minëta, yra ið esmës paþodiniai lotyniðkø ðaltiniø vertimai, reikia pabrëþti, kad tik vienõs lietuviðkos giesmës melodija „Asch ýengiu Tewopi mana“ (Nr. 6) yra identiðka originalui. Kitø giesmiø melodijos turi nedideliø skirtumø: Nr. 1 („Rassuket dangus isch aukschta“) praleistos dvi lotyniðkame ðaltinyje kartojamos natos: ðeðiasdeðimtoji ir septyniasdeðimt aðtuntoji, o aðtuoniasdeðimt ðeðtoji (irgi kartojama) nata paþeminta tercija; keturiasdeðimt ðeðtoji ir keturias- deðimt septintoji paaukðtinta tercija (gal tai spaudos klaida?); Nr. 4 („Wirai Galileas ko weisdite ing dangu“) áterpta trisdeðimt septintoji nata, kartojanti pirmesniàjà, o trisdeðimt treèioji nata, kartojama lotyniðkame originale, pakelta sekundos intervalu; Nr. 5 („Eikit ing wissa swieta“) praleistos dvi natos – ðimtas dvideðimtoji ir ðimtas dvideðimt devintoji, kartojamos lotyniðkame originale;

69 Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia Nr. 7 („Wirai Galileas / kam besistebite“) praleistos trys lotyniðkojo originalo natos, ið kuriø dvi – penkiasdeðimt antroji ir penkiasdeðimt aðtuntoji kartoja pir- mesniàsias; be to, áterpta viena nata – ðimtas devintoji, kuri kartoja pirmesniàjà; Nr. 9 („Dwasse wieschpaties priepile“) praleista viena – septyniasdeðimt penk- toji nata, kartojama lotyniðkame originale, ir pridëtos keturios natos: trisdeðimt aðtuntoji, ðimtas deðimtoji, ðimtas dvideðimt antroji ir ðimtas trisdeðimt aðtuntoji, jos kartoja pirmesniàsias; Nr. 10 („Poslowinta buki schwenta Traice“) praleistos keturios natos, kartoja- mos lotyniðkame originale – penkiasdeðimt ðeðtoji, aðtuoniasdeðimt ketvirtoji, ðim- tas ðeðtoji ir ðimtas septintoji, o sekvencija do si do la (16–19 natos) supaprastinta á do la; Nr. 11 („Slußiket Ponui su baime“) ðeðios baigiamosios natos, ið kuriø viena pakartota nata neturi atitikmens originale, yra paþemintos tercija, o á susidarantá kvartos intervalà áterpta pereinamoji nata – aðtuntoji nuo galo. Melodijø skirtumai ryðkesni giesmëse „Bernelis gimes est mumus“ (Nr. 2) ir „Priekelausi ir dabar su tawimi essmi“ (Nr. 3). Pirmuoju atveju ne tik praleistos septynios originalo natos (ið kuriø penkios kartoja pirmesniàsias, o dvi – aðtuoniasdeðimt antroji ir ðimtas devintoji – eina sekundos intervalu), bet ir pridëtos aðtuonios naujos: trys (penktoji, ðeðiasdeðimt aðtuntoji ir devyniasdeðimt ketvirtoji) pakartoja pirmesniàsias, o penkios (trisde- ðimt devintoji, keturiasdeðimtoji, penkiasdeðimt antroji, septyniasdeðimtoji ir septy- niasdeðimt ketvirtoji) eina sekundos intervalu; dar paþymëtina, kad sekundos in- tervalas po deðimtosios natos pakeistas á tercijà. Antruoju atveju praleista deðimt originalo natø (ið jø ðeðios kartoja pirmes- niàsias), o aðtuonios natos pridëtos (ið jø ðeðios kartoja pirmesniàsias); be to, viena kartojama nata (ðeðiasdeðimt ðeðtoji) pakelta sekundos intervalu, vienas tercijos intervalas (po ðimtas trisdeðimt ketvirtosios natos) pakeistas sekunda; dar svarbiau, kad sekvencija la sol sol (137–139 natos) pakeista á fa sol la. Dar daugiau nutolusi giesmës „Dwasse schwenta ateiki“ (Nr. 8) melodija: joje lotyniðko originalo melodija beveik nekeièiama iki penkiasdeðimt penktosios natos (vienintelis pakeitimas – áterpta trisdeðimt aðtuntoji nata sekundos intervalu), ta- èiau baigiamojoje dalyje ji yra ryðkiai perdirbta – praleistà devyniø natø sekvencija. Èia aptartus melodijø nesutapimus bûtø galima aiðkinti paprasta hipoteze: lie- tuviø vertëjai giesmiø muzikinæ dalá ëmë ið giesmynø, kurie skyrësi nuo Losijaus Psalmodia. Þinoma, ta hipotezë lieka tautologiðka ir, kol tokie giesmynai yra neiden- tifikuoti, daugeliu atvejø labai abejotina. Pagrástø prieþasèiø abejoti tos prielaidos patikimumu kyla nagrinëjant muzikinio pobûdþio pastabas Eduardo Emilio Kocho darbe apie liuteronø baþnytines giesmes17 ir Renesanso laikotarpio liuteronø me-

17 Plg. Eduard Emil Koch, Geschichte des Kir- chenlieds und Kirchengesangs der christlichen, insbesondere der deutschen evangelischen Kir- che, Stuttgart: Belser, 31866–1877.

70 Archivum Lithuanicum 2 lodijas, paskelbtas jau cituotame Zahno rinkinyje. Kadangi tuo metu buvo áprasta daugiau ar maþiau keisti ðaltiniø melodijas, tad lietuviðkø giesmiø melodijø skirtu- mus nuo lotyniðkø ðaltiniø reikëtø visø pirma aiðkinti atsiþvelgiant á tokià to meto praktikà. Todël ir Lutherio Geistliche Lieder vertimø á lietuviø kalbà melodijoms, ið- spausdintoms Maþvydo rinkinyje Gesmes Chriksczoniskas, reikëtø taikyti atitinkamà pakeitimø fenomenologijà (o ne labai abejotinà interferencijos su kitais ðaltiniais hipotezæ). Ðiuo poþiûriu skirtumus nuo lotyniðko ðaltinio melodijø galima paaiðkinti pastangomis priderinti jø ritminæ ir apskritai muzikinæ struktûrà prie tekstø – jie buvo versti paþodþiui ir todël negalëjo visai atitikti lotyniðko ðaltinio melodijø. Tai gali geriausiai iliustruoti giesmës Nr. 2, 3 ir 8, kuriø melodijos labiausiai nutolintos nuo lotyniðko ðaltinio siekiant pritaikyti prie paþodþiui iðversto teksto – skirtingai nuo Nr. 14, 23 ir 24. Taèiau negalima atmesti ir prielaidos, kad skirtumai gali bûti aiðkinami ir kitais ðaltiniais. Pavyzdþiui, „Giesme S. Ambraßeiaus“ (1549)18 yra ið esmës paþodinis „Te Deum laudamus“ vertimas, bet melodija yra laisvai perdirbta ið lotyniðkos; tokio tipo perdirbta melodija yra iðspausdinta Losijaus Psalmodia (þr. 343–363) ir ji turi ryðkiø sutapimø su Maþvydo giesmynu. Taèiau melodijà laisvai perdirbo ne Maþvydas – ji paimta ið èekiðko giesmyno Piesn« Chwal Boþskich (M 8a– 10a), ed. J. Roh, Prag , 154119. Remiantis tuo, kas pasakyta, galima manyti, kad giesmës Nr. 4, 5, 6 ir 7, iðverstos daugiausia paþodþiui ir turinèios maþiausiai pakeistà melodijà, galëjo bûti pirmieji vertimo variantai. Jø melodijos turëjo bûti vëliau modifikuotos tai- kant muzikiná metrà prie lietuviðko teksto, bet dël ankstyvos Maþvydo mirties (1563) jos buvo iðspausdintos iki galo nepataisytos. Tà prielaidà galëtø patvirtinti minimø lietuviðkø giesmiø muzikinis atlikimas: ðitaip iðryðkëtø, kiek melodijos nesiderina su tekstu. Lieka panagrinëti melodijas prie tekstø „Paduksinki duschia mana wieschpati“ (Nr. 12), „Paschlowintas wieschpatis Diewas Israela“ (Nr. 13) ir „Ir ant ßemes pakaius ýmonems“ (Nr. 15). Giesmës Nr. 12 aðtuonios melodijos pagal skirtingus tonus, kaip ir variantas pagal septintàjá tonà, tiksliai atitinka Losijaus Psalmodia. Jos skiriasi tik maþmo- þiais: melodijoje pagal pirmàjá tonà praleistos dvi kartojamos natos ir pridëta dviejø kartojamø natø sekvencija; melodijoje pagal antràjá tonà praleistos dvi kartojamos natos; melodijoje pagal treèiàjá tonà praleista viena kartojama nata ir dvi baigia- mosios natos paþymëtos vienu tonu (spaudos klaida?); tolesnës melodijos skiriasi tik praleista viena kartojama nata. Nr. 13 atitinka Losijaus Psalmodia melodijà pagal pirmàjá tonà. Ir èia skiriasi tiktai kartojamos natos: viena pridëta, penkiø (einanèiø viena po kitos) trûksta. Ilgoje Nr. 15 melodijoje yra vienas ryðkesnis skirtumas: versete „Sunaw Tiewa / kurs neµchij ghriekus µwieta“ originalo sekvencijà si si si sol sol atitinka sol la

18 Þr. Maþvydas, Seniausieji lietuviø kalbos pa- 19 Vienintelis autoriui þinomas egzempliorius minklai iki 1570 metams, 80–92. yra saugomas Poznanës Rasczynskio bib- liotekoje (sign.: No IV Kg 23).

71 Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia si si si. Atsiþvelgiant á tolesnius atitikmenis tarp do si ir si do versete „O pane Diewe d±ngui²µis“, tarp do si re ir re do re versete „O Pane Sunau wienatijs“, tarp si si ir do do versete „Nes tu pats eµµi“, negalima atmesti prielaidos, kad èia gali bûti tiesiog spaudos klaida. Be to, reikia pasakyti, kad lietuviðkame variante, lyginant su originalu, pridëtos devynios naujos natos (ið kuriø penkios kartoja pirmesniàsias, o keturios eina sekundos intervalu) ir penkiø trûksta (jos visos kartoja pirmesniàsias). Pagaliau tercijos intervalas pradiniame versete pakeistas sekunda, o versete „Prijmk n¾g muµu koßna malda“ viena kartojama nata pakelta vienu tonu. Turime pagrindo manyti, kad tokie giesmiø Nr. 12, 13 ir 15 melodijø skirtumai bent ið dalies atsirado norint muzikà pritaikyti prie lietuviðko teksto. Antra ver- tus, ten, kur originalas iðverstas ne visai paþodþiui, tekstas galëjo bûti derintas prie lotyniðko ðaltinio melodijos; kitaip sakant, melodija ir tekstas veikë vienas kità ávairiapusiðkai.

Ið viso to, kas èia pasakyta, ryðkëja pagrindinis principas, pagal kurá verstiniø tekstø skirtumai nuo panaudotø ðaltiniø aiðkinami visø pirma atsiþvelgiant á muzikos ir teksto ryðá. Norint tiksliau iðtirti Maþvydo giesmyno tekstø ir melodijø santyká, svarbu tiksliai nustatyti tos epochos ðaltinius, kuriais lietuviø vertëjai galëjo naudotis. Kadangi lenkiðki ir vokiðki ðaltiniai savo ruoþtu yra versti ar perdirbti ið lotyniðkø originalø, visø pirma reikia nustatyti tø verstiniø ðaltiniø santyká su originalais. Tad metodologijos poþiûriu labai abejotinas tas kelias, kuriuo yra ëjæs Teodoras Brazys straipsnyje „Maþvydo Giesmiø melodijø kilmë ir jø santykis su lietuviø muzika“20. Jis tokius tekstus kaip „Pagarbintas buki ir paczestawotas“, „D¾k mums pakaiju malonei“, „Ponas musu Jesus Christus“ tiesiogiai gretino su grigaliðkomis giesmëmis. Pìrmosios dvi yra aiðkiai perdirbtos ið vokiðko ðaltinio – Lutherio Geistliche Lieder, o treèioji ið 1558 metø Kirchenord- nung21. Taip pat abejotina bûtø èia ieðkoti ryðiø su „lietuviø tautos muzika“, kaip darë Brazys, nes beveik visos rinkinio Gesmes Chriksczoniskas giesmës remiasi lotyniðkais, vokiðkais ir lenkiðkais pavyzdþiais, kurie niekaip nepriklauso nuo „lietuviø tautos muzikos“. Tiktai iðtyrus Maþvydo giesmyno tekstø ir muzikos ðaltinius filologiniu ir istoriniu poþiûriu, galima ásigilinti á ðio rinkinio giesmes ir jas ávairiapusiðkai nagrinëti.

Literatûra ir ðaltiniai:

B RAZYS, TEODORAS, 1924: „Maþvydo Giesmiø melodijø kilmë ir jø santykis su lietuviø mu- zika“, Soter 1, 103–117.

20 Teodoras Brazys, „Maþvydo Giesmiø me- 21 Apie tø giesmiø melodijas þr. Walther Hu- lodijø kilmë ir jø santykis su lietuviø mu- batsch, Geschichte der evangelischen Kirche zika“, Soter 1, 1924, 103–117. Ostpreussens 3. Dokumente, Göttingen: Van- denhoeck und Ruprecht, 1968, 141tt.

72 Archivum Lithuanicum 2 D ANIEL, HERMANN ADALBERT, 1841–1856: Thesaurus hymnologicus 1, Halle-Leipzig: An- ton-Loesche.

D INI, PIETRO U . , 1994: L’Inno di S. Ambrogio di Martynas Maþvydas, Roma: La Fenice.

D REVES, GUIDO MARIA, 1969: Ein Jahrtausend lateinischer Hymnendichtung 1 (fotografuotinis perspaudas), Bologna: Forni.

H UBATSCH, WALTHER, 1968: Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens 3. Dokumente, Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht.

K OCH, EDUARD EMIL, 31866–1877: Geschichte des Kirchenlieds und Kirchengesangs der christ- lichen, insbesondere der deutschen evangelischen Kirche, Stuttgart: Belser.

L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuviø literatûra, Vilnius: Mokslas. Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969.

L OSSIUS, LUCA, PSALMODIA, hoc est, CANTICA SACRA VETERIS ECCLESI¯ SELECTA per Lucam Lossium Luneburgensem [...] Noribergae apud Gabrielem Hayn. Iohan. Petrei Generum. M. D. LIII. Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos paminklai iki 1570 metams, parengë Jurgis Gerulis, Kau- nas: Ðvietimo Ministerija, 1922.

M ICHELINI, GUIDO, 1997–1997: Pietro U. Dini, L’Inno di S. Ambrogio di Martynas Maþvydas (recenzija), LgB 5–6, 250–251.

M ICHELINI, GUIDO, 1997: „Maþvydo iðverstos giesmës ir jø melodijos“, Blt 32(2), 203–211.

M ICHELINI, GUIDO, 1997: „L’innario di Maþvydas e i Geistliche Lieder“, PB 7, 83–111.

M ICHELINI, GUIDO, 1998: „Dël þodþiø tvarkos Maþvydo giesmyno psalmëse“, Lt 1(33), 45–54.

M ÜLLER-BLATTAU, JOSEPH, 1933: Die zwei ältesten königsberger Gesangbücher von 1527, Kas- sel: Bärenreiter.

S TANG, CHRISTIAN, 1929: Die Sprache des litauischen Katechismus von Maþvydas, Oslo: Dybwad.

W ACKERNAGEL, PHILIPP, 1864: Das deutsche Kirchenlied von den ältersten Zeit bis zu Anfang des XVII Jhs. 1, Leipzig: Teubner.

Z AHN, JOHANNES, 21997: Die Melodien der deutschen evangelischen Kirchenlieder aus den Quel- len geschöpft und mitgeteilt 1–6, Hildesheim: Olms.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1988: Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas.

Guido Michelini MARTYNAS MAÞVYDAS’ GESANGBUCH GESMES CHRIKSCZONISKAS UND DIE PSALMODIA VON LUCA LOSSIUS

Zusammenfassung

Im Aufsatz werden Fragen der Quellenforschung der Gesmes Chriksczoniskas von Maþ- vydas erörtert, mit besonderer Berücksichtigung jener Texte, die wahrscheinlich auf der

73 Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia Grundlage der lateinischen Vorlagen eines wichtigen lutherischen Gesangbuchs von Los- sius (der Psalmodia aus dem Jahr 1553) bearbeitet wurden. Die litauischen Fassungen und ihre Melodien werden mit den Vorlagen der Psalmodia verglichen. Dies ermöglicht es, verschiedene Typologien des Übersetzungsverfahrens aufzustellen, die für ein richtiges Verständnis des historischen Umfeldes der litauischen Gesänge unentbehrlich sind.

G UIDO MICHELINI Gauta 2000 m. kovo 30 d. Università di Parma Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Istituto di lingue e letterature germaniche Viale S. Michele 9a I-43100, Parma, Italia elektroninis paðtas: [email protected]

74 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Jolanta Gelumbeckaitë Lietuviø kalbos institutas, Vilniaus universitetas

Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos

Þemutinës Saksonijos mieste Wolfenbüttelyje esanti Hercogo Augusto biblioteka (HAB) ­ Bibliotheca Augusta ­ turi dviprasmiðkà pavadinimà: jame atsispindi ne tik ákûrëjo bei savininko Braunschweigo­Lüneburgo hercogo Augusto Jaunesniojo (1579­1666) vardas, bet ir lotyniðkas þodis augusta ­ ‘palaimintoji’1. Norint dera- mai ávertinti ðios bibliotekos sàsajas ir reikðmæ Lietuvos kultûrai pravartu apþvelgti bibliotekos istorijà bei jos europiná kontekstà. XVI amþiuje kartu su naujuoju tikëjimu, humanizmo sàjûdþiu bei antikos kul- tûros atgimimo banga á Europà „gráþo“ knygø rinkimo ir bibliotekø steigimo tradi- cija. Nuo amþiaus pirmos pusës ávairiø þemiø valdovai, atsiliepdami á Martyno Liuterio raginimà jaunuomenës mokymui rinkti dorybingas knygas2, kaupë asme- nines bibliotekas. Knygø kaupimo ir saugojimo patikimose rankose (pirmiausia baþnyèiose) bûtinybë pabrëþiama to meto baþnyèiø vizitacijø dokumentuose ir Baþ- nyèios nuostatuose. XVI ir XVII amþiø apskritai galima vadinti bibliotekø kûrimo amþiumi. 1525 metais sekuliarizavus kryþiuoèiø ordinà ir Prûsijai tapus pirmàja

1 „Certe nulla Bibliothecarum maiori iure a privilegiis perpetuis Vicar. S. R. I., 49. conditore meruit nomen accipere quam Pats Augustas bibliotekà vadino Bibliothe- haec AUGUSTA, cum nulla suo conditori ca Hitzackeriana, Bibliotheca Brunopolitana, tantum debuerit. Quanquam et absque Bibliotheca Wolferbytana ir galiausiai Biblio- hoc foret, praeclarum illud nomen invidere theca Augusta. Bibliothecae huic deberet nemo; cum vere 2 [Martin Luther, 1524,] „An die Rathherren sit Augusta, consecrata scilicet Ecclesiae aller Städte deutµches Lands, daá µie et reipublicae bono“ ­ [Hermann Con- chriµtliche Schulen aufrichten und halten ring,] HERMANNI CONRINGII // De // BI- µollen“, D. Martin Luthers Werke. Kritische BLIOTHECA // AUGUSTA // [...] // HEL- Gesammtausgabe 15, Weimar, 1899, 41, 49, MESTADII // cIš Išc LXI. // Typis & µump- 51­52. tibus HENNINGI MVLLERI // Cum

75 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos pasaulyje evangeline valstybe, kunigaikðèio Albrechto rûpesèiu Karaliauèiuje pra- dëta rinkti biblioteka, tapusi viena didesniø Europoje. Kunigaikðtis pirmiausia kaupë asmeninæ bibliotekà, jà vëliau testamentu paskyrë vieðam naudojimui ­ publico3. Al- brechtas rûpinosi ne tik 1541 metais ákurta klasikiniø kalbø gimnazija (vad. partiku- liaru) bei 1544-aisiais ásteigtu Karaliauèiaus universitetu (vad. Albertina), bet ir sudarë sàlygas klestëti baþnytinei muzikai bei knygø leidybai4. Prûsijos kunigaikðtijos Baþnyèios nuostatai, sudaryti Wittenbergo bei Saksonijos nuostatø pavyzdþiu, nuro- do rinkti ir saugoti spaudinius. Nurodymai átrauktì á poskyrius apie baþnyèios in- ventoriø. Kunigai ápareigojami, be kito baþnyèios turto, kruopðèiai priþiûrëti ir regis- truoti knygas. 1540 metø rugsëjo 29 dienà priimtas straipsnis dël kunigø skyrimo ir ganytojiðkø pareigø atlikimo knygas ávardija kaip Baþnyèios, o ne asmeninæ kunigo nuosavybæ, kuri turi bûti atitinkamai saugoma5. Ið vokiðkai kalbanèiø Europos kraðtø knygø kolekcijomis XVI amþiuje garsëjo Saksonijos bei Pfalco þemiø kurfiurstai, taip pat Heseno­Kaselio landgrafai bei Ansbacho markgrafai.

1. HAB IÐTAKOS. Vienà pirmøjø vietø vokiðkai kalbanèiuose Europos krað- tuose XVI amþiuje uþëmë Braunschweigo valdovø knygø kolekcija. Pirmuoju Wol- fenbüttelio bibliotekos steigëju laikytinas Braunschweigo­Lüneburgo hercogas Ju- lijus (1528­1589)6. 1550 metais bûsimasis hercogas keliavo po Prancûzijà, èia ási- gijo pirmàsias knygas, kaip pats vadino, savo Liberey. Ilgà laikà jis gyveno Frankfurte prie Maino, kur bibliotekà gerokai papildë teisinëmis bei istorinëmis knygomis ir retais rankraðèiais. 1568 metais mirus tëvui hercogui Henrikui Jaunes- niajam, Julijus persikëlë á Wolfenbüttelá. Kartu su juo èia atkeliavo ir jo knygos. Jau pirmaisiais valdymo metais Julijus priëmë vienuolynø sekuliarizacijos ástatymà, leidusá jam á savo rankas perimti vienuolynø bibliotekas7. Be spausdintø knygø, ið aplinkiniø vienuolynø á Wolfenbüttelá iki 1572 metø buvo atgabenti 148 rankrað-

3 „Ferner hat der Hertzog auch eine herzliche evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Bibliothek gesamelt / anfangs zwar für Jahrhunderts 4. Das Herzogtum Preußen. Po- sich selbst / hernach aber hat er sie dem len. Die ehemals polnischen Landesteile des Publico zu Gut in seinem Testament ver- Königreichs Preußen. Das Herzogtum Pom- macht“ ­ [Christophor Hartknoch,] mern, hrsg. von Emil Sehling, Aalen: Scien- Preuµµiµche // Kirchen=Hiµtoria // [...] // tia Verlag, 21970, 48. Ðis reikalavimas kar- Durch // M. CHRISTOPHORUM Hart- tojamas 1568 metø Prûsijos Baþnyèios knoch // [...] // Franckfurt am Mayn und nuostatuose ir apeigose, kurie buvo ket- Leip¸ig / // Jn Verlegung Simon Becken- virtieji ir paskutiniai XVI amþiaus Prûsi- µtein / BuchhÕndler in Dan¸ing // ANNO joje priimti Baþnyèios nuostatai, galiojæ M DC LXXXVI, 294. iki XVII amþiaus vidurio. 4 Walther Hubatsch, „Herzog Albrecht von 6 Otto von Heinemann, Die Herzogliche Biblio- Preußen. 1490­1568“, Große Deutsche aus thek zu Wolfenbüttel, 1550­1893. Ein Bei- Ostpreußen, hrsg. von Wilhelm Matull, Mün- trag zur Geschichte deutscher Büchersamm- chen: Gräfe und Unzer Verlag, 1970, 22. lungen mit einem Anhang von Dokumenten 5 „Artikel von erwelung und underhaltung und Archivstücken, Amsterdam: Gérard Th. der pfarrer, kirchenvisitation und was Van Heusden, 21969, 7­8. dem allen zugehörig, im fürstenthum 7 Wolfgang Milde, „The Library at Wolfen- Preussen uf gehaltener tagfahrt Michaelis büttel, from 1550 to 1618“, The Modern im jar 1540 einhellig beschlossen“, Die Language Review 66(1), 1971, 102.

76 Archivum Lithuanicum 2 èiai. Tada hercogas Julijus galëjo gerokai iðplësti ir savo katalogà (Libereyordnung), pradëtà sudarinëti 1571 metais ir paskelbtà 1572-øjø balandá. Katalogas liudija, kad Wolfenbüttelio biblioteka peraugo privaèios knygø kolekcijos ribas ir toliau gausëjo kaip platesniam skaitytojø ratui atverta valstybës biblioteka. Netrukus á bibliotekà pateko dar 292 rankraðèiai ið netoli Helmstedto esanèio Marienbergo moterø vie- nuolyno. 1575 metais Julijus paveldëjo nemaþà savo ámotës Sofijos knygø kolekcijà8. Ið tais paèiais metais mirusio Johanno Aurifaberio (1519­1575), garsaus Liuterio veikalø leidëjo (Jenos ir Eislebeno leidimai, 1555­1565), naðlës hercogas nusipirko 32 tomus Liuterio bei kitø reformuotojø raðtø. Oficialiai jis juos ágijo 1575 metais savo ásteigtam Helmstedto universitetui, taèiau knygos buvo laikomos Wolfenbüt- telyje. Julijaus pomëgá þinojo aplinkiniø þemiø valdovai ­ jie jam siuntë senesnes ar naujai pasirodþiusias knygas. Vadinamàjà Bibliotheca Julia sudarë daugiausia teologijos, teisës bei ekonomikos knygos. Toks gausus knygø rinkinys buvo pirmas protestantiðkoje Ðiaurës Vokietijoje9. Julijaus sûnus ir ápëdinis Henrikas Julijus (1564­1613), þymus teisininkas ir dramaturgas, tæsë tëvo pradëtà darbà ir plëtë bibliotekà, kuri tuo metu jau garsëjo kaip kiekvienam iðsilavinusiam þmogui lankytina vieta. Daugiausia jis rûpinosi teisiniais veikalais, kuriø iki jo mirties bibliotekoje buvo 967 (ið 4300 knygø ir konvoliutø; Heinemann 21969, 15). Tarp vertingiausiø Henriko Julijaus pirkiniø (1597) ­ Mato Flacijaus Ilyro (Matthias Flacius Illyricus, 1520­1575) nuo Ðkotijos iki Konstantinopolio surinkti rankraðèiai bei spaudiniai ið Baþnyèios istorijos (ið viso 907 knygos; Milde 1971, 104­110), kuriuos Flacijus taip pat apraðë savo vei- kale Magdeburgo centurijos (Centuriae Magdeburgenses, kitaip, Ecclesiastica historia, 13 tomø), bei Senojo Testamento glosos ir homilijos (seniausios siekë VI amþiø, nau- jausios paraðytos paties Flacijaus). Kaip ir hercogo Julijaus laikais, knygos buvo perkamos Helmstedto universitetui (Henrikas Julijus buvo jo rektorius), bet saugo- mos Wolfenbüttelyje. Iðaugusiai bibliotekai tvarkyti hercogas samdë bibliotekinin- kus. Be kitø, jais buvo gydytojas bei Helmstedto universiteto bibliotekininkas Johan-

8 Sofija (1522­1575) buvo Zigmanto Senojo Marcino Kromerio De origine et rebus gestis ir Bonos Sforcos duktë, iðtekëjo uþ Braun- Polonorum (1568); Krokuvoje iðleisti Sta- schweigo hercogo Henriko Jaunesniojo, tuta Regni Poloniae (1567) ir kt. Apie Sofijà Europoje garsëjo kaip viena protingiausiø ir jos bibliotekà þr. Jan Piroýiñski, Die Jogailaièiø giminës moterø. Ið brolio Zig- Herzogin Sophie von Braunschweig-Wolfen- manto Augusto gavo nemaþà kraitá, mirë büttel aus dem Hause der Jagiellonen (1522 - bevaikë, beveik viskà paliko hercogui Ju- 1575) und ihre Bibliothek. Ein Beitrag zur lijui. Tikëtina, kad nemaþà dalá paveldëto Geschichte der deutsch-polnischen Kulturbe- turto Julijus investavo á knygas. Ið asme- ziehungen in der Renaissancezeit. Wolfenbüt- ninës hercogienës Sofijos bibliotekos, kurià teler Schriften zur Geschichte des Buchwesens sudarë 33 rankraðèiai ir 32 spaudiniai, 18, Wiesbaden: Otto Harrassowitz, 1992. minëtinos ðios knygos: 1560­1561 metais 9 Lexicon zur Geschichte und Gegenwart der Her- Krokuvoje iðleista pirmoji lenkiðka Biblija zog August Bibliothek Wolfenbüttel. Lexica eu- (vad. Leopolitos, arba Scharffenbergerio, ropäischer Bibliotheken 1, hrsg. von Georg Biblija); Liuterio Biblijos (1569) Frankfur- Ruppelt, Sabine Solf, Wiesbaden: Otto to prie Maino leidimas; Bazelyje iðleista Harrassowitz, 1992, 30, 87.

77 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos nas Adamas Loniceras (apkaltintas vertingø knygø bei bibliotekos inventoriaus pardavinëjimu tarnybà prarado, su juo ið bibliotekos dingo Flacijaus kolekcijos katalogai bei kainø sàraðai; Heinemann 21969, 35­46) ir klasikiniø kalbø mokovas Liborijus Otho (1612­1618 metais sukatalogizavo per 4000 knygø, jas suskirstë á 34 skyrius; Heinemann 21969, 49­50; Milde 1971, 110­111; Ruppelt 1992, 123). Hercogo Henriko Julijaus sûnus Frydrichas Ulrichas (1591­1634), 1613 metais paveldëjæs hercogystæ, visas knygas atidavë Helmstedto universitetui, taèiau pasi- liko nuosavybës teisæ. 1618 metais hercogas atsisakë bet kokiø pretenzijø á savo senelio bei tëvo kauptas knygas ir pavedë jas amþinai universiteto globai. Tø metø spalá visos knygos buvo pergabentos á Helmstedtà. Taigi po septyniø deðimtmeèiø Wolfenbüttelio saugyklos iðtuðtëjo.

2. HERCOGAS AUGUSTAS, JO BIBLIOTEKA IR KNYGØ KATALO- GAS. Padëtis netruko pasikeisti. Bibliotekos atnaujinimas yra tiesiogiai susijæs su Braunschweigo­Lüneburgo hercogu Augustu Jaunesniuoju. Jis gimë 1579 metø ba- landþio 10 dienà hercogo Henriko ir Saksonijos­Lauenburgo hercogienës Urðulës ðeimoje Dannenberge, kurá, pasidalijæs Lüneburgo valdas su broliu Vilhelmu, sau pasiliko Augusto tëvas. Ðeðiolikametis jaunuolis iðvyko studijuoti á Rostockà, vëliau mokslus tæsë Tübingene, Strassburge ir Padujoje. Baigæs studijas keliavo po Europà (lankësi Italijoje, Maltoje, Prancûzijoje, Airijoje, Olandijoje). Dienoraðtyje Diarium sive Ephemerides (HAB sign.: Cod. Guelf. 42. 19 Aug. 2o) raðë aplankæs turtingiausias ir gra- þiausias to meto bibliotekas: karaliðkàjà Paryþiaus, Vaticana, Müncheno, Medi- ceo­Laurenziana, Leideno universiteto bibliotekà bei kà tik duris atvërusià sero Thomo Bodley’o ásteigtà Bodleiana10. Susidomëjæs knygomis, nemaþà kolekcijà parsiveþë á na- mus. Jos pagrindà sudarë studijø metais pirktos teologijos, gramatikos, retorikos, po- litikos, astronomijos, istorijos, filosofijos knygos ir vadovëliai. Keliaudamas Augus- tas susipaþino su ávairiø miestø spaustuvininkais ir knygininkais. Vieni susiþavëjæ hercogo iðmintimi, kiti pajutæ pelningà ðaltiná, ir vëliau jam praneðdavo apie naujus leidinius. 1604 metais Augustas apsigyveno Hitzackeryje prie Elbës, kaip pats vadi- no, savo Itakëje. Ten ákurdino ir parsiveþtas knygas. Ðie metai tradiciðkai laikomi Au- gustà ir jo hercogystæ iðgarsinusios bibliotekos ákûrimo metais11. Tvarkydamas Hitzackerio bibliotekà Augustas pradëjo sudarinëti knygø katalogà. 1611 metø bibliografijoje, 457 lapø pergamento foliante, jis apraðë 6245 knygas ir konvoliutus (Katte 1972, 171). Knygas hercogas registravo pagal autorius, abëcëlës tvarka, o anoniminius veikalus ­ pagal pavadinimus, rankraðèius þymëjo atskiru

10 Maria von Katte, „Herzog August und die 11 Maria von Katte, „Die ‘Bibliotheca Seleni- Kataloge seiner Bibliothek“, Wolfenbütteler ca’ von 1586 bis 1612. Die Anfänge der Beiträge. Aus der Schätzen der Herzog Au- Bibliothek des Herzogs August zu Braun- gust Bibliothek 1, hrsg. von Paul Raabe, schweig und Lüneburg“, Wolfenbütteler Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, Beiträge. Aus der Schätzen der Herzog Au- 1972, 170­171. gust Bibliothek 3, hrsg. von Paul Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1978, 149.

78 Archivum Lithuanicum 2 þenklu. Atsiskyræs nuo aplinkinio pasaulio, kuriam tuomet jau grësë Trisdeðimties metø karas, pasinërë á mokslà. Intensyviai susiraðinëdamas su knygø agentais, spaustuvininkais ir didikais, Augustas kruopðèiai rinko ir su tikro profesionalo áþvalga rengë tezaurà, kurio per ðimtmeèius nepalietë nei gaisrai, nei karai. Ið pradþiø hercogas bibliotekà vadino Bibliotheca Selenica, pagal sulotynintà Lü- neburgo pavadinimà Lunaeburg (‘mënulio miestas’)12. Ið èia atsirado ir jo paties slapyvardis Gustavus Selenus. Juo 1616 metais iðleido plaèiai pagarsëjusià knygà apie ðachmatus Das Schach- oder Königspiel. Augustas taip pat gilinosi á Biblijos studijas: 1640 metais iðëjo jo Geschichte des Herrn Jesu, 1645-aisiais ­ Evangelischen Kirchen-Harmonie. Hercogas netgi buvo pradëjæs rengti naujà pataisytà Liuterio Bib- lijos variantà13. Teologijos knygos ir raðtai sudaro didþiàjà Augusto bibliotekos dalá: iki hercogo mirties átraukti 40 000 pavadinimø veikalai. Biblioteka sparèiai augo, ir hercogas netruko ásitikinti, kad abëcëlinis katalogas nëra pats tinkamiausias. Augustas knygas suskirstë dalykinëmis grupëmis ­ iðskyrë 30 pagrindiniø14. Taèiau hercogo knygoms dar trûko signatûrø. 1625 metais Augus- tas pradëjo raðyti didájá katalogà, iðgarsinusá já ir jo bibliotekà visame pasaulyje15. Ðio katalogo signatûros nuo tol nebuvo pakeistos. Patá katalogà (1625­1719) sudarë ðeði dideli tomai (46x31 cm), kurie buvo laikomi ant besisukanèio, ratà primenanèio stovo, vadinamojo knygø rato ­ Bücherrad. Pagal já vëliau katalogas pavadintas Herzog August Bücherradkatalog16. Hercogas savo ranka iki 1649 metø uþpildë daugiau negu pusæ katalogo (iki 3692 lapo)17. Pradëjæs þymëti knygø signatûras, grupiø skaièiø sumaþino iki dvideðimties ­ ordo materiarum (pvz., Theologica, Grammatica, Manuscrip- ta) bei smulkesniam apraðymui dar ávedë pogrupius ­ series materiarum (pvz., Libri Theologici, Juridici)18. Iki 1531 katalogo lapo imtinai knygos skirstomos sistemiðkai, toliau naujai gautos knygos jau registruojamos bendru Libri Varii pavadinimu, prie kiekvienos knygos nurodant grupæ. Laikydamasis savo devizo Expende! (vok. Alles mit Bedacht!) Augustas surinko 135 440 pavadinimø knygø, kurios sudaro 31 298 tomus (2956 inkunabulai), ið jø ­ 2891 rankraðtis (Katte 1972, 190).

12 Miesto Lüneburgo pavadinimo susiejimas 14 Palyginimui galima pasakyti, kad 1605 su mënuliu ið dalies buvo atsakas á XVII metais garsioji Oksfordo Bodleiana knygø amþiaus pirmaisiais deðimtmeèiais iðpo- kataloge turëjo tik keturias grupes (Katte puliarëjusius fizikos ir astronomijos tyri- 1972, 173­174). mus (Katte 1978, 135). 15 Tokia aiðki knygø registravimo sistema 13 Wolf-Dieter Otte, „Religiöse Schriften“, tapo pavyzdþiu kitoms Europos bibliote- Sammler Fürst Gelehrter Herzog August zu koms. Braunschweig und Lüneburg 1579­1666, 16 Pats Augustas savo katalogà vadino cata- Niedersächsische Landesausstellung in logus librorum, catalogus titulorum arba ca- Wolfenbüttel 26. Mai bis 31. Oktober 1979 talogus authorum. Herzog August Bibliothek, Weinheim: 17 Nuo 3692 lapo (1649) katalogà pildë rað- VCH Acta Humaniora, 1979, 193­197. tininkas Heinrichas Julius Willerhausenas, Augustas 1647 metais iðleido ásakà, pagal dirbæs hercogui ir bibliotekai 1645­1670 kurá vìsos Braunschweigo­Wolfenbüttelio metais, vëliau ­ bibliotekininkai. Baigtà þemës baþnyèios turëjo naudotis jo Evan- katalogà sudarë 7200 lapø (Katte 1972, gelikø baþnyèios harmonija, 1648-aisiais pa- 180). sirodë specialiai baþnyèioms pritaikytas 18 Conring 1661, 127; Katte 1972, 175­176. leidimas.

79 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos 1 pav. Herzog August Bücherradkatalog, S. 3686: fragmentas, kuriame áraðyta Wolfenbüttelio postilë; Wolfenbüttelio Hercogo Augusto bibliotekos faksimilinis egz.

Netikëta brolio Frydricho Ulricho mirtis 1634 metais nutraukë ramø Augusto gyvenimà Hitzackeryje. Vyresniajam broliui Julijui Ernstui atsisakius perimti Braunschweigo valdas, 1635 12 14 Augustas Jaunesnysis paskelbtas Braun- schweigo­Lüneburgo­Wolfenbüttelio valdovu. Visa biblioteka buvo perkelta á Braunschweigà. Trisdeðimties metø karo ákarðtyje Augustui reikëjo daug jëgø ir diplomatinio talento ið Vokietijos kaizerio iðsireikalauti savo þemës nelieèiamybæ. Pagaliau 1642 metø sausio 16 dienà Goslaryje pasiraðyta sutartis, pagal kurià vokieèiø kariuomenë turëjo apleisti hercogo valdas19. Knygos buvo pergabentos á saugø Wolfenbüttelá ir ákurdintos buvusiame arsenale ­ Armamentarium. Wolfen- büttelyje hercogas tæsë susiraðinëjimà su knygø agentais ir negailëjo pinigø ­ res sacra non computatur ­ retiems spaudiniams bei rankraðèiams pirkti (Conring 1661, 75). Ið didþiøjø Europos religijos, meno ir kultûros centrø kas savaitæ á Wolfenbüttelá ëjo laiðkai su knygø sàraðais, kuriuos perþiûrëjæs hercogas iðsiøs- davo atgal, paþymëjæs pirktinas ir iðbraukæs bibliotekoje jau turimas ar maþiau dëmesio vertas knygas. Ði korespondencija, taip pat ir knygø siuntos keliavo supakuotos dëþëse, o daþniausiai statinëse, kad bûtø saugiau (ið veþimo iðkritusi statinë ne lûþta, o ridenasi). Didþioji tokiø sàraðø, aukcionø katalogø, sàskaitø bei faktûrø dalis yra iðlikusi ir saugoma bibliotekos archyvuose20. Hercogas su- siraðinëjo su daugiau negu trimis deðimtimis þmoniø, iðsibarsèiusiø po visà Euro- pà. Ðie savo ruoþtu turëjo padëjëjø, draugø ir paþástamø ­ knygø paieðkos reika- lavo ne tiek laiko, kiek geros orientacijos ir ryðiø21. Pats hercogas siekë surinkti Lüneburgo þemës vienuolynuose likusius leidinius ir rankraðèius, nepatrauku- sius jo pirmtakø dëmesio, kartais aplankydavo Frankfurto prie Maino knygø mugæ, taèiau knygø ten nepirkdavo, apie jas informuodavo savo koresponden-

19 Nusiaubtà ir sugriautà Wolfenbüttelá Au- angebotenen, angeforderten und über- gustas atgavo tik po metø, 1643-iøjø sandten Bücher und Handschriften. Briefe, rugsëjá (Heinemann 21969, 59­60). Herzog August, Rechnungen bis 1666“. 20 HAB sign.: Cod. Guelf. BA II, 11; BA II, 21 Helmar Härtel, „Herzog August und sein 12; BA II, 12. 1 ir t. t. Dabar ðio pobûdþio Bücheragent Johann Georg Anckel“, Wol- korespondencija supakuota nemaþose fenbütteler Beiträge. Aus den Schätzen der dëþëse, ant kuriø greta signatûrø Herzog August Bibliothek 3, hrsg. von Paul uþraðyta (atskiras katalogas nesudary- Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klo- tas): „Verzeichnisse der für die Bibliothek stermann, 1978, 245.

80 Archivum Lithuanicum 2 tus22. Augustas, padedamas ðiø þmoniø, stengësi surasti ir ásigyti reèiausias ir vertingiausias knygas bei unikalius rankraðèius. Iki 1661-øjø biblioteka taip iðau- go, kad bene deðimtá kartø pranoko karaliðkàjà Paryþiaus bibliotekà. 1661 metais Augustoje buvo 28 415 knygø tomø (Conring 1661, 173). Kalbëta, kad á Wolfen- büttelio bibliotekà suplaukë visos Europoje ir beveik visos Azijoje paraðytos kny- gos. Knygø agentai ne tik siuntë informacijà apie esamus ar kur nors atokiuose vienuolynuose dar galimus rasti leidinius, ieðkojo valdovo uþsakytø raðtø, knygø, natø, þemëlapiø ir pieðiniø. Jie taip pat rinko þinias apie dar maþai þinomus autorius bei literatûrà nepaplitusiomis po visà Europà tautinëmis kalbomis. Daþ- niausia tokios informacijos prireikdavo tada, kai Augustas vienà ar kità knygà gaudavo dovanø. Dovanojamos knygos paprastai ateidavo su palydimaisiais laið- kais, kuriuose siuntëjai trumpai pristatydavo kà siunèià. Prieð átraukdamas tokias knygas á katalogà Augustas praðydavo knygø agentø ar savo konsultantø knygø ir mokslo klausimais jas apibûdinti bei iðsamiau apraðyti.

3. LIETUVIÐKOJI WOLFENBÜTTELIO POSTILË. Mûsø knygotyrininkams turëtø bûti labai svarbus iki ðiol neþinomas ir niekur neskelbtas faktas ­ paties herco- go ranka á Bücherradkatalog 1648­1649 metais (3686-ame lape) áraðyta ir lietuviðka Wolfenbüttelio postilë (HAB sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o). Lietuviðkosios postilës rankraðtis buvo viena paskutiniøjø á katalogà hercogo Augusto áraðytø knygø (plg. 1 pav.23). Kaip matyti, postilës pavadinimas nuraðytas beveik be klaidø. Paþymëtina, jog èia iðtaisyta rankraðèio klaida ­ neparaðytas kablelis tarp Arsatijaus Sehoferio vardo ir pavardës (reikia pasakyti, kad Wolfenbüttelio postilës rankraðèio antraðtëje visi kableliai paraðyti ðviesesniu raðalu, taigi veikiausiai vëliau [ir kito þmogaus] ne- gu pati antraðtë). Pavardë Scoper pateikta panaðiai kaip ir antraðtiniame postilës lape Schoper (su

)24:

LIBRI VARII // S. 3686 // XI.II. Mµ. in f. Ischguldimas Evangeliu per Wiµus met us µurinktas dalimis iµch daugia Pastillu taiest // Iµch Pastillas Niculai Hemingii: Antonii Corvini: Joannis Spangenbergii: Martini Lutheri: Phi//lippi Melanthonis: Joannis Brentii: Arµtatii Scoper: Leonardi Kulmani: Jodoci Willichii ir // iµch kittu. Pirma dallis. Antra dallis. 1573.

22 Augusto knygø agentai buvo ásikûræ thek Wolfenbüttel 10. und 11. März 1977. Augsburge, Amsterdame, Nürnberge, Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockforschung Stuttgarte, Strassburge, Paryþiuje, Romo- 6, hrsg. von Martin Bircher, Hamburg: Dr. je, Vienoje. Be faktûrø ir knygø sàraðø, ið- Ernst Hauswedell & Co. Verlag, 1978, likæ apie du tûkstanèiai Augusto laiðkø, 43­48). kuriuos 1870­1871 metais katalogizavo 23 Ið Augusto Bücherrad katalogo originalo tuometinis Wolfenbüttelio bibliotekos di- draudþiama daryti mikrofilmus ir kopijas. rektorius Friedrichas Karlas Otto von Hei- Nesant galimybiø pateikti autentiðko áraðo nemannas: jie sudaro vadinamàjà Baroko faksimilës, èia spausdinama kopija ið foto- laiðkø grupæ, paþymëtà signatûra Novi grafuotinio katalogo varianto. (Wolf-Dieter Otte, „Barocke Briefbestände 24 Greta daþnesnës vardo formos Arsacius in der Herzog August Bibliothek in Wol- (resp. Arsatius) Se(e)hof(f)er (1505­1545) fenbüttel“, Briefe deutscher Barockautoren. buvo vartojama ir forma su Scof(f)er Probleme ihrer Erfassung und Erschließung. (resp. Schoffer). Arbeitsgespräch in der Herzog August Biblio-

81 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos XVIII amþiuje nenustatyto asmens ranka po ðiuo áraðu pridëta: das iµt eine Böh- miµche Poµtilla. Kol kas neaiðku, kaip atsirado ðis áraðas ir kodël tekstas buvo spëtas esàs èekiðkas. Neþinomas ir postilës kelias á bibliotekà. Iki ðiol nepavyko aptikti jokiø uþuominø apie rankraðtá nei hercogo korespondencijoje, nei knygø pirkimo faktûrose ar bibliotekai siûlomø knygø kataloguose. Rankraðtá hercogui dovanø galëjo atsiøsti 1640 metais á valdþià atëjæs kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas. Knyga ið Prûsijos galëjo atkeliauti ir kaip Trisdeðimties metø karo trofëjus ar auka. Neat- mestinas spëjimas, jog postilæ ið Prûsijos at(si)veþë Karaliauèiaus studentai, keliavæ tæsti mokslø á Helmstedto universitetà (galbût vietoj imatrikuliacinio mokesèio). Universitetø matrikuluose pavyko rasti dvi pavardes þmoniø, kurie 1647 metais, po studijø Karaliauèiaus universitete, buvo áregistruoti Helmstedte. Vienas jø ­ Chris- tophoras Meyeris, 1641 07 13 imatrikuliuotas Karaliauèiuje („Christophorus Meyer, Regiomontanus Borussus“), o 1647 08 19 Helmstedte („Meyerus, Christophorus, Regiomontanus Boruszus“). Kitas studentas ­ Christophoras Fengleras, Karaliau- èiuje imatrikuliuotas 1642 10 24 („Christophorus Fenglerus, Regiomontanus Borus- sus, iur. 4 mk. 10 gr.“), 1647 07 31 áregistruotas Helmstedte („Fenglerus, Christo- phorus, Regiomontanus Borussus“)25. Ko nors daugiau apie ðiuos þmones nëra þinoma. Gali bûti, kad rankraðtis susijæs su XVII amþiaus pradþioje Karaliauèiuje ásiliepsnojusiu teologo, universiteto profesoriaus Coelestino Myslentos (1588­1653) konfliktu, apie kurá hercogà Augustà reguliariai informuodavo Helmstedto profeso- rius Georgas Calixtas (1586­1656) bei per kurfiurstà Frydrichà Vilhelmà kiti Kara- liauèiaus profesoriai26. Postilë galëjo bûti hercogui atsiøsta kaip árodymas, jog Prû- sijoje ne tik vokieèiø, bet ir kitø tautø þmoniø iðpaþástamas „teisingas“ tikëjimas. Galimas dalykas, Prûsijoje nebeaktuali (1591 metais iðspausdinta Jono Bretkûno postilë) WP atkeliavo á Þemutinæ Saksonijà kaip bibliografinis reliktas27.

4. DANIELIAUS KLEINO GRAMATIKA. Þymiausias ir patikimiausias hercogo Augusto patarëjas nuo 1660 metø buvo polihistoras Hermannas Conringas (1606­1681)28. Hercogo Augusto slaptojoje dvaro taryboje jam teko spræsti daugiau- sia su biblioteka susijusius klausimus. 1661 metais Conringas iðleido bibliotekos

25 Die Matrikel der Albertus-Universität zu Kö- 27 Daugiau apie Wolfenbüttelio postilës nigsberg i. Pr. 1544­1829 1. Die Immatriku- rankraðtá þr. ðio ALt tomo p. 173–194. lationen von 1544­1656. Publikation des 28 Hermann Conring. 1606­1681. Ein Gelehrter Vereins für die Geschichte von Ost- und West- der Universität Helmstedt. Ausstellungskata- preussen, hrsg. von Georg Erler, Leipzig: log. Ausstellungskataloge der Herzog August Verlag von Duncker & Humblot, 1910, Bibliothek 33, hrsg. von Patricia Herberger, 421, 439; Die Matrikel der Universität Helm- 1981; Raabe 1992, 44­45. Conringas buvo stedt. 1636­1685 2(1). Veröffentlichungen Helmstedto universiteto, tuo metu gar- der Historischen Kommission für Niedersachen siausio Europos liuteroniðkojo aristoteliz- und Bremen IX, hrsg. von Werner Hille- mo centro, filosofijos, retorikos ir medici- brand, Hildesheim: August Lax, 1981, 57. nos profesorius. Jis aktyviai dalyvavo po- 26 HAB archyvuose saugoma nemaþai su litiniame gyvenime: buvo ðvedø diploma- ðiuo konfliktu susijusiø dokumentø. tinis tarëjas, priklausë slaptajai Bran- denburgo­Prûsijos politinei tarybai.

82 Archivum Lithuanicum 2 istorijà. Ðia knyga, sukurta kaip laiðkas kolegai ir draugui Johannui Christianui von Boineburgui, þymiam XVII amþiaus Vokietijos politikui, Conringas mëgino átikinti hercogà Augustà iðspausdinti didájá bibliotekos katalogà. Istorija paraðyta barokine dvasia, Augusto biblioteka apraðoma visø Europos bibliotekø nuo antikos laikø kontekste, iðaukðtinama kaip nepranokstama ir turtingiausia pasaulyje. Vis dëlto katalogas liko nepaskelbtas, nors po Augusto mirties jis buvo perraðinëjamas ir net svarstoma, kokia spaustuvë galëtø apsiimti leisti tokios apimties veikalà (Katte 1972, 198). Augustas ir Conringas aktyviai susiraðinëjo: paprastai kas sa- vaitæ, o kartais Augustas laiðkus á Helmstedtà siøsdavo kasdien29. Á Helmstedtà daþniausiai keliavo ir Augusto knygos, apie kurias hercogas norëjo gauti kuo skubesnæ ir patikimesnæ informacijà. Tokia knyga 1662 metø lapkrièio pradþioje pasitaikë bûti Danieliaus Kleino konvoliutas: Compendium Litvanico-Germanicum (1654) ir Grammatica Litvanica (1653)30. Domas Kaunas knygoje Knygos dalia greta kitø Wolfenbüttelio lietuviðkø knygø apraðë ðá egzemplioriø, taip pat paskelbë Augusto raðtininko perraðytos ir prie apatinio konvoliuto virðelio priklijuotos iðtraukos ið Conringo laiðko faksimilæ bei vertimà31. Jame, deja, yra ðiokiø tokiø netikslumø. Èia pateikiamas perraðytas iðtraukos tekstas ir kiek patikslintas vertimas:

Extract Herrn Doct: Hermanni Conringii // Schreibens ad Ser:mum: Celµ:mum: Herrn // Her¸ogen Augustum ¸u Brunsw: u. Lünäburg f. // d. dat: Helmµtedt d. X. Novçbr: 1662 ./. // Grammaticam Lituaniam habe Ich noch niemahls geµehen, ipsa lingua plane est // µui generis, distracta omnino ab omnibus, etiam vicinis Sarmaticis: affinis tamen // ¯stonic¿ et Finnic¿. Tacitus libro de Moribus Germanorum µcribit, ¯stiorum lin// guam Britannic¿ fuisµe propiorem. Qualis µcilicet tum fuit Britannica, ante An// glorum et Scotorum in jnsulam istam adventum, et hodieque ex parte est Cambrica. // Finnica autem ab ipµis Suecis vix uno et altero verbo potest intelligi. jam antehac // Nicolai Radzevilii cura verµa µunt in Lituanicam linguam Sacra Biblia. Forte // tum etiam confecta est Grammatica aliqva. Non adeo pridem prodiit in lucem // et Historia rerum Lituanicarum non aspernanda, et qvidem in folio: qv¿ // tamen fortasµis in Serenitatis V. Augusta Bibliotheca jam reperitur. jn // µenµum Barbaries gentium corrigatur. f.

29 Helmstedtas yra maþdaug uþ 20 km á (Katte 1972, 185, 196). Lietuviø kalbos ðiaurës vakarus nuo Wolfenbüttelio, tad gramatika á ðá katalogà áraðyta apie 1673 korespondencija adresatà pasiekdavo la- metus (HAB sign.: 74. 4 Gram.): „Daniel bai greitai. Kleinius // Compendium Lithuanico-Ger- 30 Kleino gramatika buvo átraukta á naujàjá, manicum. Königµb. 1654 oct. // Grammati- abëcëliná, katalogà Catalogus Autorum, ku- ca Lithuanica. Regiom. 1653. 74. 4. Gr. 8.“. ris pradëtas sudarinëti Augusto gyvenimo 31 Domas Kaunas, Knygos dalia, Vilnius: Pra- saulëlydyje (1665). Iki hercogo mirties dai, 1999, 172­175. parengti du abëcëlinio katalogo tomai

83 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos „Pono Daktaro Hermanno Conringo, raðiusio Ðviesiausiajam ir Kilmingiausiajam Ponui, Braunschweigo ir Lüneburgo ir t. t. Hercogui Augustui, iðtrauka. Suraðyta Helmstedte 1662 metø lapkrièio 10 dienà.

Lietuviø kalbos gramatikos að niekada nesu matæs. Pati kalba yra labai savita, aiðkiai iðsiskirianti ið visø kitø, taip pat ir ið kaimynø sarmatø. Taèiau artima estø ir finø [kalboms]. Knygoje apie germanø paproèius Tacitas raðo aisèiø kalbà buvus artimà britø. Tokia britø [kalba] buvo anuomet, prieð atsikeliant á salà anglams ir ðkotams, o dabar [tokia] ið dalies yra kambrø. Finø [kalbà] patys ðvedai vos ið vieno kito þodþio supranta. Jau anksèiau Mikalojaus Radvilos rûpesèiu á lietuviø kalbà iðversta Ðventoji Biblija. Gali bûti, kad tada paraðyta ir kokia nors gramatika. Ne taip seniai dienos ðviesà iðvydo dëmesio verta in folio dydþio Lietuvos istorija, kurià tikriausiai J[ûsø] Ðviesybës Augusta Bibliotheca jau turi. Taigi tenyksta tautø barbariðkumas.“ Conringas garsëjo kaip Tacito Germanijos þinovas, tad þinios apie aisèius, jø paproèiø ir kalbos apraðymas jam nebuvo naujiena. Jis kiek iðpleèia Tacito pateiktà informacijà pridëdamas, kad panaðia á aisèiø kalba kalbëta Britanijoje iki ten atsi- keliant anglams ir ðkotams. Ið dalies tà kalbà, pasak Conringo, atspindinti kambrø, t. y. velsieèiø, kalba. Be Radvilos Biblijos ir Lietuvos istorijos, Conringas taip pat mano buvus iðleistà ir lietuviø kalbos gramatikà, taèiau ðios minties neplëtoja. Kaip raðo ir Kaunas (1999, 172­173), prie knygos virðutinio virðelio ið vidaus priklijuotas kitas laiðkas, kurio dalis su tekstu nuplyðusi ar nuplëðta, likæs tik maþas teksto fragmentas ­ paskutinë eilutë ir autografas. Laiðkas 1662 metø lapkrièio 1 dienà pasiraðytas Prûsijos valdovo Brandenburgo kurfiursto Frydricho Vilhelmo:

[...] Königsberg // in Preüßen, den 1.ten Novembris, Anno 1662 // Ew: [=Ewer] Ld: [=Liebden] // Dienµtwilliger // Oheimb Vndt Schwager// Friderich Wilhelm Churfürµt32 Laiðko originalas, galimas daiktas, yra dingæs. Taèiau jo perraðà pavyko rasti Augustos bibliotekininko istoriko Jacobo Burckhardo laiðkø ir dokumentø rinkinyje33

32 „[...] Karaliauèius Prûsijoje, 1662 metø lap- liotekai yra 1744­1746 metais Leipzige ið- krièio 1 dienà, Jûsø Malonybei atsidavæs Gi- leista dviejø tomø HAB istorija. Burckhar- minaitis ir Svainis Kurfiurstas Frydrichas das iðsamiai apraðo èia sukauptas knygas, Vilhelmas“ (plg. Kaunas 1999, 172). pateikia daug faktø ir iki tol neskelbtø do- 33 Die neueren Handschriften der Gruppe Extrava- kumentø ið hercogo Augusto laiðkø ar- gantes 2. 90.1 Extrav. ­ 220 Extrav., Be- chyvo, susijusiø su knygø paieðkomis bei schrieben von Wolf-Dieter Otte. Kataloge der pirkimu: [Jacob Burckhard,] HISTORIA // Herzog August Bibliothek. Die neue Reihe, BIBLIOTHECAE // AVGVSTAE // [...] // A // Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, IACOBO BVRCKHARD, // [...] // ADVM- 1987, 125­127. Burckhardas, klasikiniø BRATA ANNO CIŠ IŠCC XLIV, [...] // kalbø mokovas, 1727 metais pakviestas á Lipµi¿ Typis Breitkopfianis, // SVMPTIBVS Wolfenbüttelá bibliotekos tarëju, bibliote- IO. CHRISTOPHORI MEISNERI, // BIBLI- kininku bei archyvaru (Ruppelt 1992, POLAE WOLFFENBVTTEL. Antras tomas 40­41). Vienas didþiausiø jo nuopelnø bib- (dvi dalys) iðleistas 1746-aisiais.

84 Archivum Lithuanicum 2 (HAB sign.: Cod. Guelf. 149. 6 Extrav.). Rengdamasis raðyti bibliotekos istorijà, Burckhardas laiðkus rinko ir kruopðèiai perraðinëjo. Ðiame rinkinyje (22r­312v) pateikiama apie ðeðiasdeðimt Conringo ir kitø þymiø vyrø moksliniø laiðkø her- cogui Augustui Jaunesniajam. Be kitø, Burckhardas perraðë kurfiursto Frydricho Vilhelmo laiðkà (81r­81v). Ðis perraðas kol kas laikytinas vieninteliu Kleino grama- tikos kelio á Wolfenbüttelá liudytoju (plg. 2–4 pav.). Paraðtëje, kaip ir prie kitø laiðkø, Burckhardas áraðæs trumpà anotacijà:

Epiµµtola Friderici Wilhel//mi Electoris Brandenb. // ad Auguµtum D[ominum] // Graha- tic¿ Lituanic¿ pr¿//fixa (adiecta) quam Elector // Auguµto D[omino] miµit Köenigsber//g¿: titulus libri hic eµt // M[agistri] Danielis Kleinii Com//pendium Lituanico-Germani//cum Königsberg 1654. 8. // Elector nomen epiµtol¿ µub//µcripµit µuum. [81r]

„Branderburgo kurfiursto Frydricho Vilhelmo laiðkas V[aldovui] Augustui, pri- klijuotas (pridëtas) prie lietuviø kalbos gramatikos, kurià kurfiurstas iðsiuntë V[al- dovui] Augustui ið Karaliauèiaus. Knygos pavadinimas ­ M[agistro] Danieliaus Kleino lietuviø­vokieèiø kalbø kompendiumas (Karaliauèius, 1654, in octavo). Kur- fiurstas laiðkà pasiraðë.“ Pats laiðkas nëra ilgas, taèiau ið jo matyti, kad Prûsijos valdovas gerai þinojo hercogo aistrà knygoms, ypaè retoms (jomis buvo laikomos ir tautinëmis kalbo- mis paraðytos), be to, ir pats jomis labai domëjosi. Galimas dalykas, ði knyga buvo ne pirma kurfiursto atsiøstoji:

IV Durchleuchtigµter, Hochgebohrner Fürst, freund//licher lieber Oheimb und Schwager. Als ich // nebµt meiner Hert¸geliebten Gemahlin Ldn. [=Liebden] vor wen//ig Tagen allhier in meiner Reµident¸ ¸u Königs//berg glücklich, dem Höchµten µey Dankt, angelan// get, und mir unter andern büchern auch eine // Littauiµche Grammatica, dergleichen vor dieµen noch // nie ausgegeben µeyn µoll, unterthenigµt offerirt // worden, So habe Ich alµo meine Ankunfft nicht // allein E. Ldn. [=Ewer Liebden] freündt Oheimblich notificiren, // µondern auch µolches Büchlein E. Ldn. in Dero // Bibliothec, daferne µie daßelbe nicht allbereit // hetten, hierbey gehendt überµhicken wollen, mit // der angehengten Verµicherung, daferne mir // künftig was beßers von µolchen oder andern // frembden und ungemeinen Büchern ¸u kohen // µollte, E. Ldn. alsdann darvon gerne ¸u communi// ciren, dieµelbe hiermit der gnädigen Bewahrung // des Höchµten empfellend, Geben in Meiner // [81v] Reµident¸ Königsberg, den 1ten Nouembris, // Anno 1662 Ew. Ldn Dienµtwilliger Oheimb undt Schwager Fridrich Wilhellm Churf.

„Ðviesiausiasis Kilmingasis Kunigaikðti, mielasis Bièiuli, Giminaiti ir Svaini. Kai að su savo ðirdþiai mieliausiàja Sutuoktine prieð kelias dienas á savo Karaliauèiaus rezidencijà laimingai, garbë Aukðèiausiajam, gráþau, su kitomis knygomis man nuolankiai buvo pasiûlyta lietuviø kalbos gramatika, kokia iki ðiol dar niekada

85 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos 2 pav. Frydricho Vilhelmo laiðko, pridëto prie Danieliaus Kleino gramatikø, perraðo pradþia, 81r (Jacobo Burckhardo laiðkø ir dokumentø rinkinyje); HAB, sign.: Cod. Guelf. 149. 6 Extrav.

86 Archivum Lithuanicum 2 3–4 pav. Frydricho Vilhelmo laiðko pabaiga, 81v. Treèias Hermanno Conringo laiðko hercogui Augustui perraðas, 81v–82r (Jacobo Burckhardo laiðkø ir dokumentø rinkinyje); HAB, sign.: Cod. Guelf. 149. 6 Extrav.

87 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos nebuvo iðleista. Todël, Jûsø Malonybe, noriu ne tik praneðti apie savo gráþimà, bet kartu su ðiuo laiðku geidauju tuojau pat ðià knygutæ Jûsø Malonybës Bibliotekai, jei tik jos dar neturite, persiøsti. Ta paèia proga noriu patikinti, kad jei tik á mano rankas pateks kokiø geresniø ið panaðiø ar kitokiomis kalbomis paraðytø knygø, Jûsø Malonybei mielai apie tai duosiu þinià. Tesaugo Jus Aukðèiausiasis. Suraðyta mano rezidencijoje Karaliauèiuje 1662 metø lapkrièio 1 dienà. Jûsø Malonybei atsidavæs Giminaitis ir Svainis Kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas“

Kitaip negu Conringas, Frydrichas Vilhelmas sako, kad „iki ðiol“ kita lietuviø kalbos gramatika nebuvo iðleista. Taigi bent jau kol kas klausimas apie probleminæ Konstantino Sirvydo gramatikà lieka be atsako. Kleino konvoliutas ir Conringo laiðkas, atrodo, Burckhardui buvo gana svarbûs ­ Helmstedto polihistoro laiðkà randame perraðytà net tris kartus: 29v­30r; 42r; 81v­82r (plg. 3–4 pav.). Tuo tarpu su kitomis knygomis atsiøsti laiðkai Burckhardo rinkinyje pateikiami tik kartà.

5. SU LIETUVA SUSIJUSIOS IR LIETUVIÐKOS KNYGOS. Conringo laiðke minima ir „verta dëmesio Lietuvos istorija“. Tai ­ Alberto Vijûko-Kojalavièiaus kny- ga, iðleista 1650 metais Gdanske (HAB sign.: 38. 5 Hist.)34. Á katalogà ji átraukta gana vëlai, 1666­1667 metais (p. 6687)35. Duomenø apie jà randame tarp knygø sàraðø ir sàskaitø. Faktûrø rinkinyje, paþymëtame signatûra Cod. Guelf. BA II, 11 (ðûsnis „Ka- taloge unbekannter Herkunft und Auswahllisten“), tarp kitø Wolfenbüttelio bibliote- kai 1658 metais siûlomø leidiniø áraðyta ir Kojalavièiaus knyga: „Kojalowiczi Histo- ria Lituania. in 4t.“ (704v). Kitame rinkinyje (Cod. Guelf. BA II, 12. 1) pateikta tikslesnë informacija: 1658 metais Johanno Georgo Anckelio siøstame sàraðe greta pavadinimo

34 [Albertas Vijûkas-Kojalavièius,] HISTO- op de Bredeµtraer, in’t Jaer 1649. [2] PO- RI¯ // LITVAN¯ // [...] // LIBRI NOVEM. LONIA // DEFENSA // CONTRA // IOAN. // Auctore // P. ALBERTO WIIVK // KO- BARCLAIVM, // Vbi, occaµione iµta, de IALOWICZ, // Soc. Ieµu // S. TH. D. // Regno Genteque // Polona multa narran- DANTISCI, SVMPTIBVS GEORGII FÖR- tur, hactenus // litteris non tradita. // STERI, // Bibliopol¿ S. R. M. Ao. 1650. // DANTISCI, // Sumptibus GEORGII FÖR- Cum Privilegio S. R. M. Poloni¿ et Sueci¿. Ði STERI, S. R. M. Bibliopol¿. // ANNO M Lietuvos istorija veikiausiai jau Wolfenbüt- DC XLVIII. telyje áriðta kartu (ið eilës antra) su dar 35 Kojalavièiaus istorijà kartu su kitomis dviem knygomis: [1] M. ZUERIS VAN konvoliuto knygomis áregistravo Johannas BOXHORN // NEDERLANTSCHE // HI- Heinrichas Arltas, katalogà pildæs STORIE. // EERSTE BOECK, // BEHEL- 1651­1670 metais: „XXXVIII. V. Hiµt. in SENDE // De eerµte veranderingen in de 4t. v. µeqq. // [...] 1. Hiµtori¿ Lituan¿ pars Godµdienµt // ende leere, neffen de harde prior, de rebus Lituanorum, ante µuµcep- vervolgingen daer // over ontftaen in de tam Chriµtianam Reli//gionem conjunctio- Nederlanden, voor // ende tot de tijde toe // nemque Magni Lituani¿ Ducatus cum VAN // KEISER KAREL DE VIIFDE. // Regno Poloni¿, Libri // novem. Auctore TOT LEYDEN, // By CORNELIS BAN- P. Alberto Wiiuk Kojalowicz. Soc. Jeµu. HEINING, Boeckverkooper, // woonende Dantiµci 1650. [...]“.

88 Archivum Lithuanicum 2 5 pav. HAB sàskaitø ir knygø pirkimo faktûrø rinkinys: fragmentas su Alberto Vijûko-Kojalavièiaus Historia Lituania, 56v; HAB, sign.: Cod. Guelf. BA II, 12.1

pateikta ir kaina ­ 2 taleriai ir 40 graðiø: „1 Koialowizi Historia Lituania in 4to R 2 40“ (56v; plg. 5 pav.). Tad galima tikëtis, jog bûtent ðis egzempliorius buvo nupirktas bibliotekai, èia ir áriðtas. Conringo informacija apie „jau anksèiau“ Mikalojaus Radvilos rûpesèiu á lietu- viø kalbà iðverstà Biblijà yra klaidinanti: Mikalojaus Radvilos pastangomis Lietu- vos Brastoje 1563 metais buvo iðleista lenkiðka Biblija (HAB sign.: Bibel-S. 2o 209)36. Wolfenbüttelio egzemplioriaus antraðtiniame lape po pavadinimu ranka áraðytas prieraðas, kuriuo Biblija ávardijama kaip socinistinë ir labai reta: „Socinianiµch. µehr rahr. J. Hagem.“. Áraðo autorius ­ Johannas Georgas Hagemannas (1684­1765), Braunschweigo­Lüneburgo­Wolfenbüttelio Baþnyèios tarëjas, hercogo Augusto Vilhelmo pamokslininkas. Ðià reformatø Biblijà kaip didelæ retenybæ jis nurodo ir savo knygoje apie þymiausius Biblijos vertimus: „XV.) In die Polniµche. Anno 1563. iµt auf Koµten Nic. Radzivil eine Socinianiµche Bibel gedruckt, welcher µehr rar.“)37.

36 [Lietuvos Brastos Biblija, 1563,] BIblia 37 [Johann Georg Hagemann,] Nachricht // von µwieta / // Tho ieµt / // Kµi²gi Stårego y // denen f÷rnehmµten // Ueberµet¸ungen // Nowego ¨akonu / wùaµnie ¸ // ¨ydowskie- Der // Heil. Schrifft // in andere Sprachen, // go / Grieckiego / y Låãiñskiego / nowo [...] // von Johann Georg Hagemann // [...] // nå // Polski i²¸yk ¸ pil//noúãi± y wiernie // Quedlinburg, // Verlegts Theodor Schwan, wyùo‡one. Paskutiniame knygos lape ára- 1747, 166. Hagemannas mini ir tris lietu- ðyta: Ty naypr¸ednieyáe y na¸acnieyáe // viðkos Biblijos leidimus: „IX) In die Lit- Kúi²gi / dla ãwic‡enia w ¸akoniech Bo- thauiµche. Iµt das N. T. auch gebracht, und ‡ych / ktore ¸ow± po Grecku y po // Låãi- alµo gedruckt, daá nebµt dem Griechiµchen nie / Biblia / Drukowano w Br¸eúãiu Li- Text auch Lutheri Verµion in dieµer Sprache tewskim ¸ roska¸ånia // å nakùådem Oú- geµet¸t. vid. Neue ¨eitungen von gel. Sa- wieconego Pånå / Pånå Nikoùåiå Råd‡iwi- chen 1726. p. 419.“ (p. 62); „XVI.) In die ùå / Kúi±//‡éciå nå Oùycey nå Nieúwie‡u / Litthauiµche. Anno 1660. iµt in Engelland Woiewody Wileñskiego / w Wielkim // eine Bibel in dieµer Sprache gedruckt. Anno Kúi²µtwe Lithewskim nawy¸áego Måráåù- 1735. ¸u Kænigsberg durch D. Quandten in kå / y Kåncler¸å. etcet. // Roku Påñskie- 8. vid. Lilienthal I. c. p. 115.“ (p. 167). go // tyúi±cnego / pi²ãµetnego / áeúãd‡ie- úi±the//go tr¸eãiego / Mieµi±cå Wr¸eúniå dniå // c‡wartego.

89 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos 6–7 pav. Jacobo Burckhardo Historia Bibliothecae Augustae (1744): iðtrauka, kurioje apraðoma, kaip hercogas Augustas ieðkojo lietuviðkø knygø, 136–137; HAB, sign.: H 8o 819

90 Archivum Lithuanicum 2 1752 metais iðleistame hercogienës Elzbietos Sofijos Marijos (1683­1740) Biblijø rinkinio kataloge lenkiðkàjà Biblijà ir lietuviðkà Quandto Biblijà apraðo Georgas Ludolphas Otto Knochas (plaèiau þr. Kaunas 1999, 170­172)38. Hercogas Augustas itin domëjosi religinëmis ir teologinëmis knygomis, taip pat Biblijos vertimais á tautines kalbas. Conringo þinios apie pasirodþiusià lietuviðkà Biblijà patraukë jo dëmesá ir paskatino jos ieðkoti. Paieðkas jis pradëjo jau 1663-iøjø pradþioje. Apie tai gana iðsamiai raðoma Burckhardo istorijos pirmame tome (p. 136­137; plg. 6–7 pav.). Èia apie Biblijà lietuviø kalba pasakojama labai garbin- goje vietoje ­ greta bibliotekoje saugomos Liuterio bei jo sekëjø raðtø kolekcijos ir Vulgatos leidimø:

Maþdaug tuo metu, o tiksliau, 1663-iaisiais, smalsusis valdovas Augustas uþklausë apie á lietuviø kalbà iðverstà Biblijà. Iðspræsti ðá reikalà paskyrë þymiam vyrui Raba- nui von Cansteinui, galingojo Brandenburgo valdovo slaptajam tarëjui. Ðis kuo nuolankiausiai ið Karaliauèiaus atsakë, kad Biblija, iðleista kunigaikðèio Radvilos rûpesèiu, paraðyta ne lietuviø, bet lenkø kalba. Jà, jei tik Valdovas pageidautø, pasiûlë atsiøsti. Jis taip pat patvirtino, kad kaþkas buvo pradëjæs Biblijà versti ir á lietuviø kalbà, taèiau ðis vertimas nebuvo atliktas iki galo (ss). Ðis garbingasis vyras taip pat paþadëjo, jei Valdovas norëtø ir sutiktø, parûpinti neseniai Witten- berge iðleistà á sorbø kalbà iðverstà Biblijà (st).39 Rabanas von Cansteinas (1617­1680) buvo garsus politikas, savo karjerà pra- dëjæs Braunschweige40. Tikëtina, kad bûtent jis, kaip þadëjæs, ir pasirûpino atsiøsti vadinamàjà Lietuvos Brastos Biblijà á Wolfenbüttelio bibliotekà. Burckhardas, atpasakodamas ðiø mokslavyriø susiraðinëjimà, prideda du infor- matyvius komentarus (juos paþymëjæs „[ss], [st]“), kuriø pirmas aiðkina Cansteino uþuominà apie lietuviðkà Biblijà:

(ss) Le Longas Ðventojoje Bibliotekoje41 patvirtino, kad ðis vertimas 1600 metais iðleistas Londone, þr. Leipzig. Neue Zeitungen von Gelehrten Sachen, 1729, p. 640. Nurodyto þiniaraðèio 1729 metø rugsëjo 1 dienos numeryje (Nr. 70, p. 633­648) spausdinamas straipsnelis apie mokslo naujienas ið Halle’s (p. 639­640)42. Jame

38 [Georg Ludolph Otto Knoch,] BIBLIO- Humblot, 1967 [Neudruck der 1. Auflage THECA BIBLICA // [...] // BRAVN- von 1876], 765). SCHWEIG. MDCCLII. 41 Èia minima Jacques’o le Longo 1723 me- 39 Nei hercogo Augusto laiðko Cansteinui, tais iðleista prancûzø bibliotekos istorija nei pastarojo atsakymo HAB archyvuose Bibliotheca Sacra. kol kas nepavyko rasti. 42 [Gelehrte Sachen] [I­LII] Neuer // Zeitun- 40 Hercogienës Anos Sofijos, Brandenburgo gen // von // Gelehrten Sachen // des Jahrs // kurfiursto Jurgio Vilhelmo sesers, padeda- M DCC XXIX // Erµter Theil. // Mit aller- mas Cansteinas uþmezgë ryðius su Prûsi- gn[Õdigµten] PRIVILGIIS (sic! ­ J. G.) // ja. Po hercogienës mirties 1650 metais per- Leip¸ig / in der ¨eitungs=Expedition; sikëlë á Brandenburgà, kur dirbo Frydricho [LIII­CIV] Neuer // Zeitungen // von // Ge- Vilhelmo slaptojoje taryboje (Allgemeine lehrten Sachen // des Jahrs // M DCC XXIX // Deutsche Biographie 3, Berlin: Duncker & Anderer Theil. // Mit allergn. PRIVILEGI- IS // Leip¸ig / in der ¨eitungs=Expedition.

91 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos 8 pav. Visuotinio Prûsijos Baþnyèios susirinkimo nutarimas 1554 09 08: fragmentas su Martyno Maþvydo autografu, 175r; HAB, sign.: Cod. Guelf. 194. 2 Extrav.

kalbama apie 1727 metø spalio mënesá universitete ákurtà lietuviø kalbos semi- narà ­ Seminarium Lithuanicum, kuriame dësto „lietuviø kalbä lietuviø kilmës teo- logas“ ir kuris skirtas rengti kunigus lietuviðkajai Prûsijos daliai. Seminarà lankantys penkiolika studentø á lietuviø kalbà verèià Freylinghauseno Teologijos kompendiumà. Toliau raðoma: „Ðios tautos gerovei su Dievo pagalba taip pat siek- tina parengti viso Ðventojo Raðto leidimà, jeigu tik bûtø ámanoma gauti le Longo Ðventojoje Bibliotekoje minimà 1660 metais Anglijoje iðleistà lietuviðkos Biblijos vertimà, kuris yra didelë retenybë, arba gerà ðio vertimo rankraðtá. Jeigu kas nors aukðèiau paminëtà leidimà arba ðios Biblijos perraðà turi ir já kuriam laikui èionai atsiøsti sutiktø, oficialiai praðome já siøsti profesoriui Franckei, kuris vadovauja minëtam Seminarui. Paskolintasis egzempliorius ne tik bus tinkamai saugomas ­ uþ tokià paslaugà bus iðreikðta nuoðirdþiausia padëka“. Ið ðio straipsnelio aið- këja, kad Cansteino hercogui Augustui minëta Biblija yra Samuelio Boguslavo Chylinskio 1660 metais Londone pradëtas leisti vertimas. Lieka neaiðku, ar Hal- le’s pietistø seminaro dalyviams buvo þinomi kiti lietuviðkos Biblijos leidimai (gal tik religiniais sumetimais nepriimtini): 1625 metais Jono Rëzos iðleistos Dovydo psalmës, 1701 metais pasirodæs Naujojo Testamento vertimas (vad. Bitnerio Bibli- ja) bei 1727­1728 metø vadinamoji Quandto Biblija (Naujasis Testamentas ir Dovydo psalmës). Antras Burckhardo komentaras mus gràþina prie Kleino gramatikos ir su ja Augusto bibliotekà pasiekusiø laiðkø:

(st) Atrodo, jog garbingàjá Valdovà Augustà leistis á lietuviðkos Biblijos paieðkas paskatino pats galingasis Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, kai prieð metus [t. y. 1662-aisiais ­ J. G.] Danieliaus Kleino Compendium Lituanico- Germanicum, 1654 metais in octavo formatu iðleistà Karaliauèiuje, ið ten ir iðsiuntë, kad bûtø átrauktas á Augusto bibliotekà. Ten pat 1662 metais, per lapkrièio kalendas, garbingajam Valdovui Augustui vokiðkai paraðë laiðkà ir patikino

92 Archivum Lithuanicum 2 9 pav. Visuotinio Prûsijos Baþnyèios susirinkimo nutarimas 1554 09 08: fragmentas su Baltramiejaus Vilento autografu, 175v; HAB, sign.: Cod. Guelf. 194. 2 Extrav.

paþadàs, jei ateityje pasirodys knygø, kurios Valdovà sudomins ir papildys jo bibliotekà, nedelsdamas jas atsiøsti. Garbingasis Valdovas nieko nelaukdamas pasirûpino tà lietuviø­vokieèiø kalbø kompendiumà persiøsti Conringui, tikëda- masis apie ðià knygelæ sulaukti jo nuomonës. Jà tø paèiø metø lapkrièio 10 dienà suraðytame laiðke ðis taip iðdëstë: [...] Toliau Burckhardas dar kartà perraðo visà Conringo laiðko tekstà.

6. MARTYNO MAÞVYDO IR BALTRAMIEJAUS VILENTO AUTO- GRAFAI. Hercogo Augusto bibliotekoje sukaupta nemaþa dokumentø, susijusiø su XVI amþiaus viduryje Prûsijoje vykusiu Karaliauèiaus universiteto teologijos profesoriaus Andriejaus Osiandro (1498­1552) religiniu konfliktu43. Osiandro sekë- jams nenurimus ir po jo mirties, 1554 metø rugsëjo mënesá osiandrizmui pasmerkti suðauktas visuotinis Prûsijos Baþnyèios susirinkimas (plg. Hartknoch 1686, 356­395). Be kitø ðio susirinkimo dokumentø, HAB saugomas rugsëjo 8 dienos nutarimas (vad. recesija) „Artickele der Antwort, der Augáburgiµchen Confeáion verwanten pfarrher, vom lande“, kurá pasiraðë ðimtas deðimt Prûsijos ir kviestiniø kitø kraðtø kunigø (Cod. Guelf. 194. 2 Extrav., 171r­177v). Po pirmaisiais penkias- deðimt paraðø paþymëta: „Propria manu µubµcripµerft“ (175v)44. Tarp jø ið eilës aðtuonioliktas pasiraðæs Martynas Maþvydas ­ „Mart: Moµuidiy Ragnier“ (175r, plg. 8 pav.). Keturiasdeðimt antras savo pavardæ áraðæs Baltramiejus Vilentas ­ „Barthel Wilentius“ (175v, plg. 9 pav.)45.

Kaip matyti, hercogas Augustas ir jo Bibliotheca Augusta mums svarbi ne tik todël, kad èia saugomas máslingasis lietuviðkos postilës rankraðtis ­ vadinamoji

43 Osiandras buvo apkaltintas nuteisinimo 45 Apie Maþvydo ir Vilento autografus po doktrinos iðkraipymu (daugiau þr. Hart- paskutiniu (1554 09 19) susirinkimo nuta- knoch 1686, 309­356). rimu þr. Almos Braziûnienës publikacijà 44 Paþymø apie autografà yra ir po kai ku- ðio ALt tomo p. 167–170. riais tolesniais paraðais.

93 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos Wolfenbüttelio postilë. Teigtina netgi atvirkðèiai: rankraðtis iðliko tik todël, kad pa- teko á ðá garbingà ir rûpestingai paties hercogo priþiûrimà knygø lobynà. Prûsijos valdovo ir Prûsijos ðviesuomenës ryðiai bei korespondencija su Þemutinës Sakso- nijos Braunschweigo­Lüneburgo hercogu Augustu Jaunesniuoju (tiesiogiai ar per Karaliauèiaus ir Helmstedto universitetus) buvo intensyvûs. Tolesni tyrimai ðia geografine ir kultûrine kryptimi dar gali atsiverti netikëtais atradimais, padësian- èiais pildyti esamas lietuviø kalbos, raðtijos bei kultûros istorijos spragas ­ „Quan- do omnes passim loquuntur et deliberant, optimum a mutis et mortuis consilium est: homines quoque si taceant, vocem invenient libri: et quae nemo dicit prudens antiquitas suggerit“46.

Literatûra ir ðaltiniai:

Allgemeine Deutsche Biographie 3, Berlin: Duncker & Humblot, 1967 (Neudruck der 1. Auflage von 1876).

[B URCKHARD, JACOB, ] 1744: HISTORIA // BIBLIOTHECAE // AVGVSTAE // QVAE // WOLFFENBVTTELI // EST, // DVOBVS LIBRIS COMPREHENSA: // QVORVM PRIOR // SERENISSIMI BRVSVIC. LVNEBVRG. DVCIS // AVGVSTI, // MVNIFICENTISSIMI BIB- LIOTHECAE CONDITORIS, // IMMORTALIA // IN ECCLESIAM, REMPVBLICAM, ORBEM PRAESERTIM // ERVDITVM MERITA, // POSTERIOR // IPSIVS BIBLIOTHECAE // PROSPERRIMA INDE A PRIMORDIIS EIVS // AD HAEC VSQVE TEMPORA FATA COMPLECTITVR, // A // IACOBO BVRCKHARD, // SERENISS. BRVNSVIC. LV- NEBVRG. DVCIS CONSILIARIO AVL. // ET BIBLIOTHECAE PRAEFECTO, // ADVM- BRATA ANNO CIŠ IŠCC XLIV, QVI CENTESIMVS EST, // EX QVO BIBLIOTHECA WOLFFENBVTTELVM // EST TRANSLATA. // ACCEDVNT FIGVRAE ATQVE IN- DICES. // Lipµi¿ Typis Breitkopfianis, // SVMPTIBVS IO. CHRISTOPHORI MEISNERI, // BIBLIPOLAE WOLFFENBVTTEL.

[C ONRING, HERMANN, ] 1661: HERMANNI CONRINGII // De // BIBLIOTHECA // AU- GUSTA // Qu¿ eµt in arce Wolfenbuttelenµi // AD // ILLVSTR. ET GENEROSVM. // JOANNEM CHRISTIANUM L. BAR. // A BOINEBVRG // EPISTOLA // Quia µimul de omni re Bibliothecaria // diµµeritur. // HELMESTADII // cIš Išc LXI. // Typis & µumptibus HEN- NINGI MVLLERI // Cum privilegiis perpetuis Vicar. S. R. I. Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 1544­1829 1. Die Immatrikulationen von 1544­1656. Publikation des Vereins für die Geschichte von Ost- und Westpreussen, hrsg. von Georg Erler, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot, 1910. Die Matrikel der Universität Helmstedt. 1636­1685 2(1). Veröffentlichungen der Historischen Kommission für Niedersachen und Bremen IX, hrsg. von Werner Hillebrand, Hildesheim: August Lax, 1981.

46 „Kai visi vienas per kità ðneka ir ginèijasi, nepasako joks þmogus.“ Ðá áraðà Augus- geriausia patarimo klausti nebyliø ir mi- tas buvo aukso raidëmis iðkaldinæs biblio- rusiø. Jeigu tik þmonës nutiltø, prabiltø tekos vestibiulyje (Conring 1661, 136). knygos: iðmintinga senovë ákvepia tai, ko

94 Archivum Lithuanicum 2 GS ­ Neuer // Zeitungen // von // Gelehrten Sachen // des Jahrs // M DCC XXIX // Erµter

Theil. // Mit allergn[Õdigµten] PRIVILGIIS // Leip¸ig / in der ¨eitungs=Expedition. GS ­ Neuer // Zeitungen // von // Gelehrten Sachen // des Jahrs // M DCC XXIX // Anderer

Theil. // Mit allergn. PRIVILEGIIS // Leip¸ig / in der ¨eitungs=Expedition. [H AGEMANN, JOHANN GEORG, ] Nachricht // von denen f÷rnehmµten // Ueberµet¸ungen // Der // Heil. Schrifft // in andere Sprachen, // Nebµt // deren erµten und f÷rnehmµten // Ausgaben, // aufgeµet¸t // von Johann Georg Hagemann // F÷rµtl. Braunµchw. L÷neb. Kirchen=Rath // und Superintendenten ¸u // Blanckenburg. // Quedlinburg, // Verlegts Theodor Schwan, 1747.

[H ARTKNOCH, CHRISTOPHOR,] Preuµµiµche // Kirchen=Hiµtoria / // Darinnen // Von Ein- f÷hrung der Chriµtlichen Reli//gion in dieµe Lande / wie auch von der Conµervation, Fort//pflant¸ung / Reformation und dem heutigen ¨uµtande // derµelben ausf÷hrlich gehandelt wird. // Nebµt vielen denckw÷rdigen Begebenheiten / µo µich biá an // dieµe ¨eiten in dem Kirchen=Weµen daµelbµt // ¸ugetragen / // Aus vielen gedruckten und geµchriebenen Documenten, nicht allein den // Jnwohnern dieµer Lande / µondern auch wegen der genauen Connenxion deá // Geµchicht=Weµens / allen Teutµchen ¸u gut / mit µonderbarem Fleiá ¸u//µammen getragen // Durch // M. CHRISTOPHORUM Hartknoch // des Thorniµchen Gymnaµii Profeµµorem. // Franckfurt am Mayn und Leip¸ig / // Jn Verlegung Simon Beckenµtein / BuchhÕndler in Dan¸ing // ANNO M DC LXXXVI.

H ÄRTEL, HELMAR, 1978: „Herzog August und sein Bücheragent Johann Georg Anckel“, Wolfenbütteler Beiträge. Aus den Schätzen der Herzog August Bibliothek 3, hrsg. von Paul Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 235­282.

H EINEMANN, OTTO VON, 21969: Die Herzogliche Bibliothek zu Wolfenbüttel, 1550­1893. Ein Beitrag zur Geschichte deutscher Büchersammlungen mit einem Anhang von Do- kumenten und Archivstücken, Amsterdam: Gérard Th. Van Heusden.

H ERBERGER, PATRICIA (Hrsg.), 1981: Hermann Conring. 1606­1681. Ein Gelehrter der Universität Helmstedt. Ausstellungskatalog. Ausstellungskataloge der Herzog August Biblio- thek 33.

H UBATSCH, WALTHER, 1970: „Herzog Albrecht von Preußen. 1490­1568“, Große Deutsche aus Ostpreußen, hrsg. von Wilhelm Matull, München: Gräfe uns Unzer Verlag, 20­27.

K ATTE, MARIA VON, 1972: „Herzog August und die Kataloge seiner Bibliothek“, Wol- fenbütteler Beiträge. Aus der Schätzen der Herzog August Bibliothek 1, hrsg. von Paul Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 168­199.

K ATTE, MARIA VON, 1978: „Die ‘Bibliotheca Selenica’ von 1586 bis 1612. Die Anfänge der Bibliothek des Herzogs August zu Braunschweig und Lüneburg“, Wolfenbütteler Beiträ- ge. Aus der Schätzen der Herzog August Bibliothek 3, hrsg. von Paul Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.

K AUNAS, DOMAS, 1999: Knygos dalia, Vilnius: Pradai.

[K LEINAS, DANIELIUS, ] konvoliutas: [1] M. DANIELIS KLEINII // COMPENDIUM // LITVANICO-GER//MANICUM, // Oder // Kurt¸e und gant¸ deutliche An//f÷hrung ¸ur Littauµchen Sprache / // wie man recht Littauiµch leµen / µchreiben // und reden µol. // Cum Privilegio S. R. M. Pol. et Seren. // Elect. Brandenb. // Kænigsberg / //

95 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos Gedruckt und verlegt durch Johann Reuµnern / // M. DC. LIV. [2, 1653]: GRAMMA- TICA // Litvanica // Mandato & Autoritate // SERENISSIMI ELECTORIS // BRANDEN- BURGICI // adornata, // & pr¿viâ Cenµurâ // primum // in lucem edita // a // M. DANIELE Klein // Paµtore Tilµ. Litv. // Pr¿miµµa eµt ad Lectorem Pr¿fatio // non minus utilis, quam neceµµaria. // Cic. de Clar. Orat. // Nihil µimul eµt & inventum & perfectum. // REGIOMONTI, // Typis & µumptibus JOHANNIS REUSNERI, // ANNO crisogon%aV cIš. Išc. LIII.

[KNOCH, GEORG LUDOLPH OTTO, ] BIBLIOTHECA BIBLICA // DAS IST // VERZEICH- NIS // DER // BIBEL - SAMMLVNG // WELCHE DIE // DVRCHLAVCHTIGSTE FVR- STIN VND FRAV // FRAV // ELISABETH // SOPHIA MARIA // ERST VERWITTWETE HERZOGIN ZV // BRAVNSCHWEIG VND LVNEBVRG // GEBOHRNE HERZOGIN ZV SCHLESWICH-//HOLSTEIN ETC. // ZVM BEWEISE // DER AVSBREITVNG VND VERHERRLICHVNG DES NAHMENS GOTTES // IN MANCHERLEY SPRACHEN, // ABSONDERLICH DER TEVTSCHEN DVRCH D. MART. LVTHERN, // GESAMMLET // VND IN DERO BVCHER - SCHATZ // AVF DEM GRAVEN HOFE, // DER CHRIST- LICHEN KIRCHE ZVM BESTEN // AVFGESTELLET HAT. // BRAVNSCHWEIG. MDCCLII.

[KOJALAVIÈIUS-VIJÛKAS, ALBERTAS,] HISTORI¯ // LITVAN¯ // Pars prior; // DE REBVS LITVANORVM // Ante µusceptum Chriµtianam Religionem, // conjunctionemque Magni Litvani¿ // Ducatus cum Regno Poloni¿, // LIBRI NOVEM. // Auctore // P. ALBERTO WIIVK // KOIALOWICZ, // Soc. Ieµu // S. TH. D. // DANTISCI, SVMP- TIBVS GEORGII FÖRSTERI, // Bibliopol¿ S. R. M. Ao. 1650. // Cum Privilegio S. R. M. Poloni¿ et Sueci¿.

[L IETUVOS BRASTOS BIBLIJA, ] 1563: BIblia µwieta / // Tho ieµt / // Kµi²gi Stårego y // Nowego ¨akonu / wùaµnie ¸ // ¨ydowskiego / Grieckiego / y Låãiñskiego / nowo nå // Polski i²¸yk ¸ pil//noúãi± y wiernie // wyùo‡one.

[L UTHER, MARTIN, ] 1524: „An die Rathherren aller Städte deutµches Lands, daá µie chriµtliche Schulen aufrichten und halten µollen“, D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesammtausgabe 15, Weimar, 1899, 9­53.

M ILDE, WOLFGANG, 1971: „The Library at Wolfenbüttel, from 1550 to 1618“, The Modern Language Review 66(1), 100­112.

O TTE, WOLF-DIETER, 1978: „Barocke Briefbestände in der Herzog August Bibliothek in Wolfenbüttel“, Briefe deutscher Barockautoren. Probleme ihrer Erfassung und Erschließung. Arbeitsgespräch in der Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel 10. und 11. März 1977. Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockforschung 6, hrsg. von Martin Bircher, Hamburg: Dr. Ernst Hauswedell & Co. Verlag, 43­48.

O TTE, WOLF-DIETER, 1979: „Religiöse Schriften“, Sammler Fürst Gelehrter Herzog August zu Braunschweig und Lüneburg 1579­1666, Niedersächsische Landesausstellung in Wol- fenbüttel 26. Mai bis 31. Oktober 1979 Herzog August Bibliothek, Weinheim: VCH Acta Humaniora, 193­197.

96 Archivum Lithuanicum 2 OTTE, WOLF-DIETER, 1987: Die neueren Handschriften der Gruppe Extravagantes 2. 90.1 Extrav. ­ 220 Extrav., Beschrieben von Wolf-Dieter Otte. Kataloge der Herzog August Bibliothek. Die neue Reihe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.

P IROÝIÑSKI, JAN, 1992: Die Herzogin Sophie von Braunschweig-Wolfenbüttel aus dem Hause der Jagiellonen (1522 - 1575) und ihre Bibliothek. Ein Beitrag zur Geschichte der deutsch- polnischen Kulturbeziehungen in der Renaissancezeit. Wolfenbütteler Schriften zur Geschichte des Buchwesens 18, Wiesbaden: Otto Harrassowitz.

R UPPELT, GEORG, SABINE SOLF (Hrsgs.), 1992: Lexicon zur Geschichte und Gegenwart der Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel. Lexica europäischer Bibliotheken 1, Wiesbaden: Otto Harrassowitz.

S EHLING, EMIL (Hrsg.), 21970: Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts 4. Das Herzogtum Preußen. Polen. Die ehemals polnischen Landesteile des Königreichs Preu- ßen. Das Herzogtum Pommern, Aalen: Scientia Verlag.

Jolanta Gelumbeckaitë DIE BIBLIOTHECA AUGUSTA, IHRE GESCHICHTE UND IHRE LITAUISCHEN BÜCHER

Zusammenfassung

Die herzogliche Bibliothek von Braunschweig und Lüneburg war eine der größten Büchersammlungen Europas im 16. und 17. Jh. Begründet 1550 als Liberey von Herzog Julius (1528-1589), hat die Bibliothek bald durch gezielte Ankäufe und durch Erbschaft den Rahmen einer Privatbibliothek gesprengt und wird zur ersten „öffentlichen“ Bibliothek im protestantischen Norddeutschland. Die weitere Geschichte der Bibliothek ist direkt mit dem Namen Herzogs August des Jüngeren verbunden. Bei seinem Tode umfaßte die Bibliotheca Augusta 135 000 Titel in 40 000 Bänden. Im Jahr 1625 beginnt der Herzog seinen sogenannten Bücherradkatalog, den er bis 1649 selbst führt. Eines der letzten vom Herzog persönlich eingeschriebenen Bücher war die litauische Postille von 1573 (Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o). Anhand der umfangreichen Korrespondenz Augusts mit seinen Bücheragenten und anderen Adligen Europas läßt sich der Weg einzelner Bücher in die Augusta nachvoll- ziehen. Die litauische Grammatik von Daniel Klein (Compendium Litvanico-Germanicum von 1654 und Grammatica Litvanica von 1653; 74. 4 Gram.) ist ein besonderes Beispiel. In ihr sind zwei Briefe eingeklebt. Der Brief an dem vorderen Deckel ist abgerissen und läßt uns nur das Datum (1. November 1662) und den Namen Friderich Wilhelm Churfürst lesen. Dies bedeutet, daß die Grammatik von Kurfürst Friedrich Wilhelm als Geschenk für Herzog August geschickt wurde. Das Original des Briefes ist heute leider nicht mehr zu finden, aber die Abschrift findet man in den Briefkolektaneen (Cod. Guelf. 149. 6 Extrav.) von Jacob Burckhard (Bibliothekar in der Augusta 1738-1752). Der zweite Brief stammt von Geheimrat Hermann Conring, einem Helmstädter Professor. Neben einer kurzen Erläu-

97 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos terung zur litauischen Sprache weist dieser Brief auf die Existenz anderer litauischer Bücher hin. Beide Briefe inspirierten Herzog August zur Suche nach weiteren litauischen Büchern, wie sie in der ebenfalls von Burckhard 1744 verfassten Bibliotheksgeschichte beschrieben wird. Somit kann dieses Buch, gemeinsam mit der Korrespondenz des Herzog, als wich- tige und bisher unbeachtete Quelle zur litauischen Sprach- und Kulturgeschichte gelten, die der Forschung neue Aspekte bietet.

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2000 m. kovo 3 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

98 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Vincas Urbutis Vilniaus universitetas

Kaip Mikalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko naujadarus

Tema, kurià èia ketinama liesti, paèiu savo pobûdþiu nëra áprastinë. Apie senosios lietuviø literatûros atskirø autoriø ar vertëjø naujadarus tai plaèiau, tai siauriau kalbëta jau ne syká, bet kol kas negirdëti, kad bûtø kas këlæs sau uþdaviná specialiai pasidomëti, kaip vieno ar kito bûdavo verèiami svetimø autoriø naujadarai. O tai suþinoti bûtø tikrai pravartu. Originalo naujadarai – rimtas galvosûkis vertëjui. Nau- jadaro, skirtingai nuo daugumos áprastiniø þodþiø, nëra kalbos inventoriuje kaip atskiro leksikos vieneto, todël vertëjas, kad ir kuo puikiausiai mokëdamas originalo kalbà, negali jo atsiminti, taip pat negali rasti në þodynuose. Lieka kontekstas, kurio vaidmuo naujadarui suprasti paprastai didesnis nei ðiaip þodþiui. Taèiau svarbiau- sia – naujadaro sandara, jos suvokimas bendrajame kalbos darybos sistemos fone. Tad jau ið anksto galima tikëtis, kad domintis, kaip sekasi versti naujadarus, turëtø sykiu geriau iðryðkëti vertëjo sugebëjimai bei kvalifikacijos. Jokûbas Vuikas nëra vienas ið tø lenkø senøjø autoriø, kurie nuo daugumos kitø atsiskiria dideliu pomëgiu patiems darytis naujø þodþiø. Danuta Bienkovska, ne- seniai apþvelgdama Vuiko leksikà, yra nurodþiusi septynetà jo naujadarø1 . Vers- damasi platesnës apimties (leksikos) neologizmo terminu, ji, beje, yra toliau kartu priðliejusi dar tiek pat semantiniø neologizmø. Kadangi neosemantizmai savo pri- gimtimi yra visai kas kita, jie èia paliekami nuoðaliui. Atkrinta ir vienas ið tikrøjø naujadarø, le. burznik ‘maiðtininkas’, nurodytas tik ið kitos, vadinamosios Katalikið- kosios (didesniosios), Vuiko postilës. Magiðkàjá septyniø skaièiø vis dëlto pavyksta ðiaip taip iðsaugoti, iðkritusiojo vietoj pridëjus Bienkovskos neminëtà le. matematac- twa (pl.). Á koká platesná svarstymà bei tikrinimà, ar turimà Vuiko Maþesniosios postilës naujadarø kuklø sàraðiukà jau reikëtø laikyti esant pakankamai iðsamø, èia

1 D[anuta] Bieñkowska, „O osobliwoúciach Komisji Jæzykowej 43, 1998, 5–14 (apie leksykalnych w postillach ks. J. Wujka“, naujadarus 6–7). Ùódzkie Towarzystwo Naukowe. Rozprawy

99 Kaip Mikalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko naujadarus nesileidþiama. Taip pat atsisakoma galimø abejoniø, ar visada þodþio nebuvimas kituose þinomuose senuosiuose ðaltiniuose (pirmiausia þodynuose) jau yra pakan- kamas argumentas já skirti prie individualiø autoriaus naujadarø. Nei galimas rinkinio neiðsamumas, nei ámanomi skyrimo prie naujadarø apsirikimai nëra tokie dalykai, kuriems pasitvirtinus á turimà sàraðiukà jau nebebûtø galima atsiremti net ir tada, kai tesiekiama susidaryti patá bendràjá vaizdà, kaip Daukða sprendë Vuiko naujadarø problemà. Bienkovska naujadarus yra nurodþiusi ir jø vartojimo iliustracijas pateikusi (dabartine raðyba) ið pirmojo Maþesniosios postilës leidimo2 . Tai pakartojama ir èia. Tik visur dar pasitikrinama, ar taip ir antrajame (1582) leidime, ið kurio, kaip manoma, gal jau pradëjæs versti Daukða (tenkinamasi po ranka turëta apdriskusio egzemplioriaus kopija; trumpinama WPm2). Atsiþvelgiama ir á Èeslovo Kudzinov- skio Indekse (KI) duotus originalo atliepinius, kurie turëtø bûti ið ketvirtojo (1596) leidimo. Á patá tà leidimà (WPm4) þiûrima tik kuo nors suabejojus. Pats metas ið arti susipaþinti atskirai su kiekvienu Vuiko þodþiu, patekusiu á ypatingàjá (alfabetiðkai iðrikiuotà) septynetà, ir paþiûrëti, kà jo vietoje turi Daukða.

1. chùopczysko ‘vaikëzas’:

nie wstydziù siæ tak bogaty i tak znacny ne gédeios teip’ ùobingas ir teip’ ùåbas czùowiek, by jakie chùopskie chùopczysko, ‰môgus / kaip’ kokµai waikas / po drzewie ùaziã, aby jedno Chrystusa ant mêd†io kopinét’ / idÀnt’ tiektÀi iáwîµt³

oglàdaù WPm II 365 Chriµtu DP 57413–14

~ nie wµtyd‡iù µi² tåk bogåty y tåk ¸acny c†ùowiek / by iåkíe chùopc¸yµko / po d¸ewie ùÀ†iã / åby iedno Chryµtuµå ogl±daù WPm2 II 233 Ið KI iðeitø, kad èia þodþiu vaikas verèiamas ne le. chùopczysko (jo KI visai neturi), o áprastinis chùopiec (kaip ið tikrøjø yra dar kitoje nurodytoje vietoje, DP 14011). Daukða veikiausiai bus nesunkiai suvokæs, kad chùopczysko nuo jam paþástamo vieno ar kito tos pat ðaknies berniuko, vaik(iuk)o paprasto pavadinimo turëtø atsiskirti savo (di- desniu) ekspresyvumu. Be didesnio vargo jis panaðaus emocinio krûvio vediná bûtø galëjæs rasti ir lietuviø kalboje. To nedarë, o tenkinosi neutraliuoju vaikas gal pir- miausia todël, kad santûriai þiûrëjo á menkinamosios reikðmës liaudiniø vediniø vartojimà religiniuose tekstuose. Didesnio vertimo nutolimo nuo originalo ðiuo atveju neatsiranda, nes su neigiamomis emocijomis jau siejasi pats Zachiejaus, muitininkø virðininko ir turtuolio, palyginimas su vaiku. Vertëjui galëjo pasirodyti, kad tai su- stiprinti dar ir ypatingu vediniu (pejoratyvu) nebëra bûtina ar net ir ne visai tinka, nes juk kalbama ðiaip jau apie teigiamà Naujojo Testamento personaþà.

2 Autorës jis taip apraðytas: J. Wujek, Postille mnieyszey czæúã pirwsza ozimia... Postille mnieyszey czæúã wtora letnia... Poznañ 1579...1580.

100 Archivum Lithuanicum 2 2. krwawotok ‘kraujaplûdis, kraujatekis’:

jako ona niewiasta krwawatok kaiP anóii †monå kuriii kråuio

cierpiàca WPm II 247 pùudim± k²nteio DP 48322–23

~ iako ona niewiåµtå krwawotok cierpi±ca WPm2 II 122 Toje pat postilëje duotame Evangelijos tekste (Mt 9,20) ir Vuikas tenkinosi þodþiø junginiu: A oto niewiåµtå ktora pùynienie krwie ãierpiåùa dwånaúãie lat WPm2 I 422. – Jr

áitåi †monå kuri pùudim± kråuio kentêio dwîlik± mét³ DP 3686–7. Dûriná krwawotok (su bûdvardiniu pirmuoju sandu) Vuikas dar yra pavartojæs ir didesniojoje (1584) savo postilëje (þr. Sùownik polszczyzny XVI wieku 11, 280), nors jam buvo paþástamas ir krwotok (þr. t. p., 284), vëliau ir ásigalëjæs lenkø kalboje. Tai, kad KI s.v. plûdimas antruoju atliepiniu nurodytas le. krwotok, ne krwawotok (kaip ið tikrøjø yra WPm4 (II) 487: iåko onå niewiåµtå krwåwotok cierpi±ca), yra tik dar vienas áspëjimas tos rodyklës, ðiaip jau labai naudingos, vartotojams, kad Kudzinovskis ne syká yra dabartinæs bei norminæs (nesiribodamas raðyba) ne tik lietuviø, bet ir lenkø kalbos þodþius.

3. matematactwa (pl.) ‘(menk.) matematikos, astrologinës pranaðystës’ (ðio þo- dþio – nei realiai pavartotos daugiskaitinës formos, nei sg. matematactwo – Bienkovska nenurodo, neduoda jo, sudaryto tyèia kryþminant matematyka ir matactwo [pastaràjá Sirvydas pirmajame þodyne vertë sukimas, melas], në Sùownik polszczyzny XVI wieku):

dwory Påñµkie w tåkych µi² lud†iåch nawi²- dwórai Wieápat· tokiomis †monemis cey kochåi± / ktor¸y [...] Måthemåtåctwy Gériµsi / kurié [...] Mathematikomis µwymi pr¸yßùe im r¸ec†y opowiedåi± µawomis atêiá²nc¸ius dóiktus próneáa 2 WPm Passia 33 DP 16643–45 KI þodþio matematikos (pl.) sykiu su atliepiniu mathematactwa atskirai nëra, jis neapsiþiûrëjus ájungtas á straipsná matematikai. Todël, kad anais laikais matematika bene daþniau vadintas ne rimtas skaièiavimø mokslas, o (kaip ir sinonimu astrologija) ðarlataniðkø pranaðysèiø apie þmogaus ateitá ið dangaus kûnø iðsidëstymo jam gimstant praktika, ir kad toji neigiama reikðmë dar pabrëþta daugiskaitine forma, Daukða ne tiek jau daug yra nutolæs nuo originalo, kaip galëtø kam dabar pasirodyti.

4. matematacz ‘(menk.) kas ateitá mëklina (þleibia, spëja) ið þvaigþdþiø, astro- logas’:

Nie rozumiejýe aby ta gwiazda byùa P. Je- Ne iámanikiG id´nt’ tóii †way¸dé but· bswuú zusowa pod którà siæ rodziù, tak jako kiedyú W. Jéµaus po kure v†gime / teyp’ kaypo neka- Priscillianiste heretykowie mówili i dziú ma- day Priµcillianiµtay Hæretikay biùoio / ir n· tematacze tym chcà popieraã blædu swego, Mathematikay t¾ noR parµmT kùaióiimo µawo: powiadajàc ýe kaýdy czùowiek ma gwiazdæ µakîdami ioG kiekwienas †mógus tuR †wåy¸d² / albo constellacjà swojæ pod którà siæ rodzi, arba conµtellaci± µaw± / po kuréia gæma która jest fatum jego i stàd chcà ludziom kurii yra Fatum io / ir i†G c¸ion’ nor †mone-

101 Kaip Mikalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko naujadarus 1 pav. WPm4 505: fragmentas su tekstu O mi¸erny robaku / å co† µi² odymaá? O ákåråda ropo / å co µi² nådymaá?; VUB, sign.: II 1658

opowiadaã przyszle ich przypadki, tak zùe mus apµakit’ atêyµ²nc¸ius i³ priep¾ùus / teyp’ jako i dobre, co nic inszego nie jest, jedno piktsú / kayp’ ir gærss. Kas niekas kito ner’

matåctwo jawne [...] a wýdy úmiejà wie- tiektåy meùåy rægimieii DP 5946–52 [...] rzyã astrologom, tym matemataczom, któ- o wienók drµµa tikéT. Aµtrolôgamus tiemus rzy tak wiele a tak czæsto od prawdy od- Mathematikamus / kurie teyp’ da†nay / 2 stæpujà WPm I 64 ~ WPm I 57 ir teyp dauG meù¾ia 6014–15 Vuikas savo matematacz yra pavartojæs ir dar kitoje, Bienkovskos nenurodytoje, Maþesniosios postilës vietoje, kurià versdamas Daukða nebesitenkino menkinamosios reikðmës paprastuoju matematikas ‘astrologas, þvaigþdininkas’ (dël sinonimø bei rei- kðmës atliepiniø plg. Sirvydo pirmojo þodyno straipsná gwia¸dac¸ et gwia¸do†orcÀ / Aµtrologus, aµtronomus, aµtroscopus, mathematicus. †way¸dinikas), o perëmë Vuiko keisto- kà lipdiná: vãiekÀã mamy [...] nie do bab / do c†årow / do c†årtow / do pråktikar¸ow / do måthemåtåc†ow / Àni do inßych ro†lic†nych wymysùow úwiåtå tego: åle do Pånå Bogå µwego WPm2 I 404. – patækétis tsrimæ [...] ne †iniumP ne bóbumP / nei bsrtiniki³P welinumP / praktikori·P / makthematóc¸i·mP / nei kitsmP tûùumP prÀmoniumP to pasåulo: bæt’

W. DiéwóP µawóP DP 35627–29. Þodþio perkëlimà á lietuviðkà tekstà sunku laikyti sëkmingu: èia jis nebegali bûti suvoktas kaip dviejø þodþiø maiðinys le. matema- tacz, bûdamas ðalia matematyk ir matacz ‘sukèius, apgavikas, painiotojas, melagis’ (ið pastarojo, beje, yra á Morkûno Postilæ pakliuvæs matoèius3 , tik neþinia, ar já galima laikyti bent kiek plaèiau paþintu slavizmu). Dël klaidingai ávelto (veikiausiai spausdinant) jis tampa net visai izoliuotas ir nesuprantamas.

3 Pranas Skardþius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, Kaunas: Spindulio B-vës spaustuvë, 1931, 128.

102 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. DP 501: fragmentas su tekstu O miµernoii kirmeùa / o k¾ putieµi? O biaurieii pulei ir µklimµtæ / o k¾ putieµi?;

VUB, sign.: LR 1619, buv. Telðiø bernardinø vienuolyno egz.

Kadangi matematactwa (pl.) ir matematacz – maiðiniai, o ne dariniai, ðiø Vuiko naujaþodþiø, grieþèiau þiûrint, nereikëtø skirti prie jo naujadarø. Jø èia (dël nauja- darø stygiaus) neatsisakius, lieka bent priedermë priminti, kad maiðinius dar maþiau vilèiø rasti iðverstus analogiðkais maiðiniais negu naujadarus – panaðiais dariniais. Kryþminimas – ne sisteminis, o individualus reiðkinys, ámanomas tik esant porai ypatingai susijusiø þodþiø. Kitoje kalboje tokios pat reikðmës maiðiniui atsirasti tos sàlygos – panaðiai susijusiø atraminiø þodþiø poros – paprastai nëra. Ir vis dëlto aptariamus Vuiko maiðinius, bent jau ðiø dienø akimis þiûrint, ásivaizduoti iðverstus atsakanèiais lietuviðkais maiðiniais nëra toks jau neámanomas dalykas. Lietuviø kalboje juk yra ne tik skolintiniai matemötika, matemötikas, bet ir – tai tarsi koks laimingas atsitiktinumas – senosios le. mata㠑vyti, sukti, painioti, apgaudinëti, me- luoti’, matacz ir kitø tokiø giminaièiai matarsoti (mätaruoti) ‘vyti, sukti; maskatuoti, mostaguoti; plepëti (ir kt.)’ (plg. ir lieþuvia matarsoti ‘niekus taukðti’), matöras ‘plepys, tauðkalius (ir kt.)’, matarökas ‘nerimtas, mëgstantis plepëti þmogus’ (tai kaip tik da- bartiniø Daukðos këdainiðkiø þodis) ir kt. Tad bûtø galimas ir koks nors *matematöras ar *matematarökas (net visai su tokia pat sanklodine dalimi -mat- kaip ir le. matematacz).

5. ropa ‘(amplifikatyvas) rupûþë’, atgalinis darinys ið le. ropucha (vëlesniø þody- nø daþnokai iliustruoto palyginimu nadymaã siæ jak ropucho), pavartotas kalbant apie krikðèioniui bûtinà nusiþeminimà ðtai tokiame retoriniame klausime:

O mizerny robaku / å co† µi² odymaß? O miµernoii kirmeùa / o k¾ putieµi? O ßkåråda ropo4 / å co µi² nådymaß? O biaurieii pulei ir µklimµtæ / o k¾ putieµi? 2 WPm II 147 (plg. 1 pav.) DP 5014–5 (plg. 2 pav.)

4 Bienkovskos citatoje ið WPm II 279 vietoj ropo yra ropucho veikiausiai dël teksto dabartinimo.

103 Kaip Mikalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko naujadarus Vertëjà, kaip matyti, ðá syká iðtiko nesëkmë: neatpaþinæs Vuiko pavartotame ropa atgalinio darinio (ið ropucha), jis klaidingai sutapatino já su sau paþástamu áprasti- niu le. ropa ‘pûliai’, ðalia pûliai dar priraðydamas artimos reikðmës retà sklimstë. Suklysta dël atsiradusio homonimiðkumo, be to, ir ropucha vertëjui galëjo bûti jei ir ne visai neþinomas, tai bent nepakankamai ástrigæs atmintin. Teisingai supratus ropa, didelio vargo já iðversti nebûtø buvæ. Bûtø paprasèiausiai pakakæ pavartoti þinotà lietuviðkà rupûþës pavadinimà (visiems jiems, noriai vartojamiems perkel- tine reikðme ar kaip keiksmaþodþiai, nesvetimas ðiuo atveju kaip tik pageidaujamas emocinis krûvis). Kadangi labiausiai paplitusio pavadinimo variantai rupmþë, rapû- þë, rupûþq yra vieninteliai dabar þinomi aplink Këdainius (ið kitø, jau atokiau pasitaikanèiø, dar ypaè plg. rupaþë; dël geografijos þr. LKA 1, 152 t. ir þemël. 81), nebûtø ko stebëtis, jei ir Daukða, eidamas Vuiko pëdomis, bûtø pasidaræs koká nors rupë: ðalia þodþio, turinèio -uþë, -ûþë ar kokià kità pabaigà, primenanèià deminuty- vø priesagà, ne syká yra atsiradæs atgalinis darinys (plg., viena, bakä, gdgë, antra, ret. rapë ‘rupûþë’, rapës ‘pilvakojai’).

6. sakramentarz ‘(menk.) sakramentininkas (sektantø, nesutarianèiø su katali- kais dël sakramentø, pravardþiavimas)’:

Widzimi go pod osobà Chleba i Wina w sa- Regime i po îpatine d¾nos ir wino Sakra- kramencie zakrytego, czego niewierni sakra- menté s†d²gt±: ko ne iátikimiéii Sakramen- mentarze, Zwinglianowie albo Calwinisto- tôrius. ¨wingliônai / arbå ir Kalwiniµtai / nê

wie nie widzà abo widzieã nie chcà rægi arba rægét’ ne noR DP 32321–23 WPm II 114 ~ WPm2 I 354 Po keleto pamokslø dar kartà pavartotas le. sakramentarz (nom. pl. Sacramentarze WPm2 I 384 irgi perteiktas lygiai taip, iðtisai perimtu svetimþodþiu sakramentorius

(nom. pl. SÀkramentórius DP 34315–16). Lietuviø kalboje naujasis sakramentorius ðalia jau anksèiau paþinto sakramentas – toks pat aiðkus darinys kaip ir le. sakramentarz. Darybos (ir kartu reikðmës) suvokimà dar labiau palengvina kitø skoliniø su -orius panaðios darybos opozicijos; vien ið DP dar plg. praktikorius (< le. prak- tykarz) : praktika, èebatorius (< s. br. ÷eáîòàðü) : èebatas ir pan.

7. wsiarz ‘kaimo savininkas (turtingas þemininkas)’:

p. Bóg wzywa ubogich w duchu i posùusz- W. Diéwas wadina élget³ dwåµioie / ir da- nych prostaczków, którzy nie sà bogaci, jako ranc¸ ui³ wål± µåw± ùetûi³ / kurié ne æµt’ 2 oni wsiarze WPm II 32 ~ WPm I 284 ùóbus kaiP anié kieminîkai DP 27812–14 Nors lie. kieminiñkas (kieminYkas) kitokiomis reikðmëmis paþástamas ið tarmiø ir galëtø bûti senas savo þodis, kuriam visai artimas dar la. ciem(i)nieks ‘kaimietis, kiemionis; sveèias, mëgëjas kieminëti’ (ME I 393), Daukðos kieminykas veikiausiai tëra paprastas vertinys ið Vuiko wsiarz. Teisingai suvokæs, kad wsiarz – priesagos (-arz) vedinys ið kaimo pavadinimo wieú, Daukða panaðiai su áprasèiausia tam reikalui priesaga -inykas pasidarë trûkstamà reikðmës atliepiná (kaimo savininko pavadinimà), pamatiniu þodþiu paëmæs savo gimtøjø namø kidmas ‘kaimas’ (juo DP

104 Archivum Lithuanicum 2 ne syká verstas le. wieú bei dem. wioska, þr. KI). Dabar, tiesa, kaip matyti ið LKA 1, 45 t. bei þemël. 9, apie Këdainius vartojami áprasèiausio sodþiaus pavadinimo kåi- mas variantai kåimë, kåima, o kidmas aukðtaièiø vidurieèiø bepaþástamas gerokai pietesniame plote, á rytus nuo Kauno; pastaràjá anksèiau buvus plaèiau vartojamà patvirtina ir Sirvydo kiemas ‘kaimas’, rytieèiø ilgainiui pakeistas slavizmu mlyèia. Nors ir bûdamas taisyklingos darybos, kieminykas, atsiradæs dël le. wsiarz poveikio, vertiniu vadinamas neturëtø labiau ásiþeisti negu koks nors þvaizdinykas ‘astro- logas’, visai panaðiai atsiradæs vietoj le. gwiazdarz ir vartotas to paties Daukðos (o vëliau ir Sirvydo). Ið to, kas pasakyta, matyti, kad klaidinga remiantis Daukða teigti, kaip tai kartais daro istorikai, lietuvius ið seno turëjus ypatingà gyvenvietës ðeimi- ninko pavadinimà kieminYkas. Ið apþvalgos ryðkëja bendra iðvada, kad su naujadarø vertimo sunkumais Dauk- ða daþniausiai yra dorojæsis visai sëkmingai. Reikia, tiesa, nepamirðti, kad ir Vui- kas ne ypatingai já vargino: naujadarø griebdavosi retai ir bemaþ vien tokiø, kurie neiðklysdavo uþ lenkø kalbos áprastinës þodþiø darybos sistemos ribø ir todël buvo pakankamai aiðkûs, suprantami. Versdamas palyginti savarankiðkai, ne pamorfe- miui, pirmiausia þiûrëdamas perteikti turiná, Daukða daþniau ne panaðaus lietu- viðko darinio ieðko ar já darosi, o tenkinasi ið esmës pamatiniø þodþiø vertimu: chùopczysko – vaikas (1), krwawotok – kraujo plûdimas (2). Tik syká vietoj Vuiko nau- jadaro atsiranda jo vertinys: wsiarz – kieminykas (7). Dar viena iðeitis – naujadaro skolinimas, paprasèiausias perkëlimas á lietuviðkà vertimà, labiau pateisinamas tik tada, kai ðalia yra toks pat skolintas pamatinis þodis: sakramentarz – sakramentorius (6) : sakramentas. Panaðiai kaip tikrieji naujadarai perteikiami ir maiðiniai – arba pirmojo þodþio ið dviejø kryþminamøjø reikðmës atliepiniu: matematactwa (pl.) – matematikos (3), matematacz – matematikas (4; taip du kartus), arba skolinant maiðiná: matematacz – maktematoèius (klaidingai vietoj matematoèius) (4; taip kartà). Tik atski- resnis atgalinis naujadaras ropa (ið ropucha) Daukðos nesuprastas ir iðverstas kaip jo homonimas – pûliai (sklimstë) (5).

Literatûra ir ðaltiniai:

B IEÑKOWSKA, D[ANUTA], 1998: „O osobliwoúciach leksykalnych w postillach ks. J. Wujka“, Ùódzkie Towarzystwo Naukowe. Rozprawy Komisji Jæzykowej 43, 5–14. DP - [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLICKA Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir áw²tes per wiµµss metss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku / i† ùµkiáko pergûldita. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui / Drukór- nioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599. Cit. ið Daukðos Postilë. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. KI – Czesùaw Kudzinowski, Index-sùownik do „Daukðos Postilë“ 1(A–N), 2(O–Þ), Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977. ME I – K[ârlis] MOlenbachs, Latvieðu valodas vârdnîca 1, rediìçjis, papildinâjis, turpinâjis J[ânis] Endzelîns, Rîgâ: Izglîtîbas ministrija, 1923–1925.

[S IRVYDAS, KONSTANTINAS,] 1997: Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas.

105 Kaip Mikalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko naujadarus S KARDÞIUS, PRANAS, 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, Kaunas: Spindulio B-vës spaustuvë. Sùownik polszczyzny XVI wieku, Wrocùaw etc., 1966–. WPm I, II – Jakub Wujek, Postille mnieyszey czæúã pirwsza ozimia [...]. Postille mnieyszey czæúã wtora letnia [...], Poznañ 1579 [...] 1580. WPm2 – Jakub Wujek, Postilla Catholiczna mnieysza [...], Poznañ, 21582. WPm4 – Jakub Wujek, Postilla Catholicka Mnieyµza [...], Poznañ, 41596.

Vincas Urbutis ZU MIKALOJUS DAUKÐAS WIEDERGABE DER NEUBILDUNGEN VON JAKUB WUJEK

Zusammenfassung

Ein kurzer Überblick zeigt, daß Daukða die mit der Wiedergabe der Neubildungen seiner Vorlage zusammenhängenden Schwierigkeiten meistens durchaus erfolgreich be- wältigt hat. Allerdings ist zu bemerken, daß Wujek ihm damit nicht allzuviel Kopfzerbre- chen bereitet hat: nur ausnahmsweise griff er zu Neubildungen, und zwar grundsätzlich nur zu solchen, die die Grenzen desjenigen, was im normalen polnischen Wortbildungs- system zulässig war, nicht überschritten und daher ziemlich klar und verständlich blieben. Daukða übersetzte verhältnismäßig selbständig und war bemüht, nicht einzelne Morphe- me umzusetzen, sondern den Inhalt wiederzugeben. Daher versuchte er meistens nicht, hinsichtlich der Wortbildung genaue litauische Entsprechungen zu finden oder hinzuzubil- den, sondern er begnügte sich im wesentlichen mit einer Übersetzung der Grundwörter: chùopczysko – vaikas (1), krwawotok – kraujo plûdimas (2). Nur in einem Fall wird eine Neu- bildung von Wujek mit einer Lehnübersetzung wiedergegeben: wsiarz – kieminykas (7). Ein anderer Notbehilf ist Entlehnung einer Neubildung, d.h. einfache Übertragung des Fremd- wortes in den litauischen Übersetzungstext, ein Verfahren, das eigentlich nur dann berech- tigt ist, wenn daneben schon ein entlehntes Grundwort steht: sakramentarz – sakramento- rius (6) : sakramentas. Ähnlich wie die eigentlichen Neubildungen werden auch Wortver- schmelzungen wiedergegeben: entweder wird ein Bedeutungsäquivalent für eines der kontaminierten Wörter gegeben, wie etwa matematactwa (pl.) – matematikos (3), matematacz – matematikas (4; so zweimal), oder die ganze Mischbildung wird übernommen, wie z.B. matematacz – maktematoèius (fehlerhaft für matematoèius) (4; so einmal). Nur ein stark abweichender Neologismus, die Rückbildung ropa (aus ropucha ‘Kröte’), wurde von Daukða mißverstanden und im Anschluß an ein gleichlautendes Wort durch pûliai (sklimstë) wie- dergegeben (5).

V INCAS URBUTIS Gauta 2000 m. geguþës 11 d. Baltø filologijos katedra Priimta 2000 m. geguþës 11 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva

106 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Bronius Maskuliûnas Vilniaus universitetas

Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse

Ne vienas lietuviø senøjø raðtø tyrëjas yra pastebëjæs, kad Mikalojaus Daukðos Postilëje (toliau DP) tarp evangelijø iðtraukø, arba perikopiø, ir pamokslø kalbos esama skirtumø. Be to, DP perikopës labiau nei pamokslai skiriasi ir nuo originalo - Jakubo Wujeko Postilës (toliau WPm). Ðie skirtumai aiðkinami ávairiai. Jurgis Lebe- dys pateikia jø apþvalgà1 ir nurodo dvi svarbiausias skirtumø prieþastis. Pirmiau- sia, remdamasis Eberhardu Tangliu2, jis akcentuoja, kad Evangelijø tekste Daukða daþnai nukrypsta nuo Wujeko ir atitinka Vulgatà, nors pamoksle, kur cituojamos tos paèios Biblijos vietos, laikosi Wujeko (Lebedys 1963, 261). Tirdamas senøjø raðtø konstrukcijas su absoliutiniu naudininku, prie analogiðkos iðvados prieina Vytautas Ambrazas. Jis pastebi, kad versdamas WPm perikopes, Daukða nepasiten- kino Wujeko vertimu, kurio visur kitur stropiai laikësi, ir daugelá perikopiø vietø iðvertë ið Vulgatos3. Kita vertus, Lebedys sutinka ir su Pauliaus Salopiatos spëjimu, jog versdamas Evangelijø iðtraukas Daukða naudojæsis Baltramiejaus Vilento Evan- gelijomis bei Epistolomis (toliau EE)4. Pasak Lebedþio (1963, 269), ðis ðaltinis taip pat galëjæs nulemti didesnius DP ir WPm perikopiø skirtumus nei pamokslø. Minëtieji tyrimai paskatino Daukðos ir Wujeko postiliø perikopes palyginti po- sesyviniø konstrukcijø raiðkos poþiûriu5. Daugiausia èia remiamasi treèiuoju (1590)

1 Jurgis Lebedys, Mikalojus Daukða, Vilnius: 4 Paul Salopiata, Das Verhältnis der Evangelien- Valstybinë groþinës literatûros leidykla, Texte in den ältesten katholisch-litauischen 1963, 260–262. Drucken, Göttingen: Gedruckt bei Hubert 2 Eberhard Tangl, Der Accusativus und Nomi- & Co. G. m. b. H., 1929, 57. nativus cum Participio im Altlitauischen, 5 Norëèiau padëkoti prof. Albertui Rosinui, Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nach- prof. Vytautui Ambrazui bei Alt redakto- folger, 1928, 26. riø kolegijos nariams Onai Aleknavièienei, 3 Vytautas Ambrazas, „Absoliutinis nau- Sauliui Ambrazui, Jolantai Gelumbeckaitei dininkas XVI–XVII a. lietuviø kalbos pa- ir Birutei Kabaðinskaitei uþ vertingas pas- minkluose“, LKK 5, 1962, 41. tabas, padëjusias tobulinti ðá straipsná.

107 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse WPm leidimu6. Jono Palionio nuomone, ðiuo leidimu Daukða daugiausia naudojæ- sis7. Tais atvejais, kai DP ir lyginamojo WPm3 atitikmenys skiriasi, pasitelkiami kiti iki pasirodant Daukðos Postilei iðëjæ lenkiðko ðaltinio leidimai. Ðiame straipsnyje analizuojamas tik vienas posesyvumo aspektas - refleksyvusis, t. y. refleksyvais reiðkiamas posesyvumas. Refleksyvas vartojamas tada, kai veiksmas nukreipiamas á patá veiksmo atlikëjà8. Refleksyviniai posesyviniai santykiai lietuviø kalboje gali bûti reiðkiami sangràþinio ávardþio kilmininku savo, ávardþiø ðaknies sav- derinamosiomis formomis, sangràþinio ávardþio naudininku sau, tranzityvi- niais (sangràþiniais ir nesangràþiniais) veiksmaþodþiais ir implicitiðkai - nesant nurodymo apie objekto priklausymà kitam subjektui9. DP perikopëse uþfiksuota per 250 refleksyvinæ posesyvinæ reikðmæ turinèiø kon- strukcijø. Nors refleksyviajam posesyvumui reikðti èia vartojamos ávairios prie- monës, taèiau vartojimo daþnumas labai skiriasi, - aiðkiai dominuoja ávardinë raið- ka. Veiksmaþodinë refleksyvaus posesyvumo raiðka daug retesnë.

1. ÁVARDINË REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKA. Daukðos Posti- lei, kaip ir kitiems seniesiems lietuviø raðtams, bûdingi du refleksyvø vartosenos mo- deliai: I - neutrali asmens, skaièiaus ir giminës atþvilgiu sangràþinio ávardþio varto- sena; II - nerefleksyviniø ávardþiø refleksyvinë vartosena pirmojo ir antrojo asmens sferoje; refleksyvinës formos ðiuo atveju vartojamos tik treèiojo asmens sferoje10. Alber- to Rosino (1988, 175) nuomone, tik pirmasis modelis yra lietuviðkas, nes jau baltø epo- chos laikais sangràþiniai ávardþiai buvæ indiferentiðki asmens, giminës ir skaièiaus kategorijos poþiûriu. Atskirai aptarsiu abu minëtuosius refleksyvaus posesyvumo raiðkos modelius.

1.1. I REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKOS MODELIS. Ðio mo- delio konstrukcijø DP perikopëse labai nedaug. Pirmojo asmens sferoje visai nëra.

1.1.1. Vienaskaitos antrojo asmens sferoje rastos 7 refleksyvinæ posesyvinæ reikðmæ turinèios konstrukcijos. Sangràþos rodikliu èia paprastai eina ávardþio ðaknies sav- derinamoji forma. Savybinis kilmininkas savo pavartotas tik vienà kartà su Q kamieno daiktavardþiu. Tad neaiðku, ar ði forma traktuotina kaip derina-

6 Treèiojo WPm leidimo kopija maloniai leido 9 Plg. Ýììà Ãåíþøåíå, „Ïîñåññèâíîñòü è pasinaudoti Vytautas Ambrazas. òðàíçèòèâíûå ðåôëåêñèâû â ëèòîâñêîì 7 Þr. Jonas Palionis, „Daukðos Postilës indekse- ÿçûêå“, Áàëòî–ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ, þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þo- 1983, Ìîñêâà: Íàóêà, 1984, 98; Albertas dþiai“, Alt 1, 1999, 58–59. Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai, Vilnius: 8 Ëèíãâèñòè÷åñêèé ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü, Mokslas, 1988, 167–168. ãëàâíûé ðåäàêòîð Âèêòîðèÿ ßðöåâà, Ìîñ- 10 Plg. Albertas Rosinas, „Viena asmeniniø I êâà: Ñîâåòñêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ, 1990, 160. ir II asmens ávardþiø vartosenos ypatybë lietuviø senøjø raðtø kalboje“, Blt 9(2), 1973, 162; Rosinas 1988, 175.

108 Archivum Lithuanicum 2 moji, ar kaip nekaitomas kilmininkas. Wujeko atitikmenys èia taip pat ne kà gali pagelbëti, nes lenkiðkame tekste abiem atvejais raiðka tokia pati, plg.:

Mt 4,7 DP 1076 negûndiµsi W. Diéwo µåwo 3 WPm 1086–7 Nie b²d¸ieá kuúiù Pånå bogå µwego

Mt 9,6 DP 34632 Ieik’ ing namss µawss 3 WPm 3582 id‡ do domu µwego Ið septyniø refleksyvø posesyvumà reiðkianèiø konstrukcijø antrojo asmens sfe- roje DP ir WPm sutampa penkios. Skiriasi dvi konstrukcijos, taèiau jø skirtumai nëra vienodi, plg.:

Lk 23,42 DP 17239 atêiµi karaliµton µawon 3 WPm 1827 pr¸yid¸ieá do kroleµtwå twego

Lk 6,42 DP 28320 patis ne iáwî‰dams r±µto akiié µåwoie 3 WPm 29114 µam w oku twoim bier¸må nie wid¸ac Pirmoji konstrukcija skiriasi tik kitu ávardþiu, o antroji dar ir þodþiø tvarka. Kuo aiðkintini tokie neatitikimai? Vulgata ðiuo atveju irgi skiriasi nuo DP, plg.:

Lk 23,42 V veneris in regnum tuum Lk 6,42 V ipse in oculo tuo trabem non videns Vulgatos átaka èia jauèiama Wujeko, o ne Daukðos tekste. Daukða, prieðingai negu Wujekas, nutolsta nuo verèiamo originalo ir vartoja lietuviðkà refleksyvumo raiðkos modelá. Vadinasi, reikia þiûrëti papildomø ðaltiniø. Aptariamàsias kon- strukcijas galima palyginti su Vilento EE atitikmenimis11:

Lk 23,42 EE 20923–24 ateiµi Karaliµton tawa

Lk 6,42 EE 907–8 pats neregiedams r±µta akije µawa Pirmuoju atveju (Lk 23,42) Vilento tekstas skiriasi nuo Daukðos, o antruoju ið dalies sutampa. Sutampa ir Daukðos bei Vilento konstrukcijø þodþiø tvarka. Taigi antrajame Daukðos pavyzdyje tikëtina Vilento átaka. Taèiau pirmajam pavyzdþiui toks aiðkinimas netinka. Ðios eilutës vertimà belieka priskirti paties Daukðos plunksnai.

1.1.2. Daugiskaitos 2-ojo asmens sferoje rasta tik viena I modelio refleksyvinë posesyvinë konstrukcija. Daukðos tekstas èia visiðkai atitinka lenkiðkà originalà, plg.:

Mt 18,35 DP 35917–18 iei notùåiµite [...] brólui µawåm i‰g áirdø µaw· 3 WPm 37112–13 ieµli nie odpuúãiãie [...] bråtu µwemu ¸ µerc µwoich

11 Renkant duomenis naudotasi Baltramie- 1996–2005 m. programà“ 1996–1997 me- jaus Vilento Evangelijø bei Epistolø kompiu- tais parengë Lietuviø kalbos instituto dar- terinëmis þodþiø formø konkordancijo- buotojai: dr. Ona Aleknavièienë ir Vytau- mis, kurias pagal „Lietuvos Respublikos tas Zinkevièius (programuotojas), vado- valstybinës kalbos vartojimo ir ugdymo vaujami habil. dr. Sauliaus Ambrazo.

109 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse Kadangi treèiojo asmens sferoje refleksyvumo raiðka vienoda abiem nurodytiems modeliams, tai konstrukcijos su ðiuo asmeniu bus aptariamos vëliau (1.2.5.).

1.2. II REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKOS MODELIS. Jis DP ir WPm perikopëse paplitæs labiausiai. Ðis modelis nebûdingas ne tik lietuviø, bet ir lenkø kalbai. Lenkø, kaip ir lietuviø, kalboje taip pat veikia vadinamoji reflek- syvacijos taisyklë, pagal kurià, sutapus posesoriui (turëtojui) ir veiksmo subjektui, prie objekto vartojamas ne savybinis, o savybinis sangràþinis ávardis12. Vadinasi, DP refleksyvumo raiðkà lëmë ne lenkø kalba apskritai (langue), o tik Wujeko vertimo kalba (parole). Mat Evangelijø iðtraukas Wujekas vertë ið lotyniðko teksto, pasinau- dodamas ir graikiðku originalu (Tangl 1928, 5, 24). Kadangi lotynø ir Naujojo Testamento graikø kalbai minëtoji refleksyvacijos taisyklë nebûdinga, tai galima teigti, kad tiek WPm, tiek DP perikopëse II refleksyvumo raiðkos modelis dominuoja bûtent dël ðiø kalbø átakos.

1.2.1. DP perikopëse vienaskaitos pirmojo asmens sferoje uþfiksuotos 22 reflek- syvøjá posesyvumà þyminèios konstrukcijos. Sangràþos rodiklis èia daþniausiai yra savybinis ávardis manas. Kilmininkas mano pasitaiko tik tris kartus ir visur tik su Q kamieno daiktavardþiu13. Tik dviejose vietose DP ir WPm tekstas nesutampa. Pirmuoju atveju Daukða, skirtingai negu Wujekas, nepaiso refleksyvacijos taisy- klës. Galima manyti, kad Daukða nutolsta nuo lenkiðko originalo ir seka Vulgata. Taèiau ir EE vartosena refleksyvumo poþiûriu èia panaði á Daukðos, plg.:

Jn 8,50 DP 12713 ne iéákau garbés manós 3 WPm 13413–14 nie áukam chwaùy µwey V non quaero gloriam meam

EE 5224 neieµchkau garbes mana Daukðos ir Vilento tekstus skiria tik tai, kad DP vartojamas savybinis ávardis, o EE - asmeninio ávardþio kilmininkas. Taèiau, kaip jau sakyta, Daukða ðiø formø neskyrë. Ðiuo atveju jis galëjo naudotis abiem nurodytais papildomais ðaltiniais. Kitokio pobûdþio yra antrasis neatitikimas. Èia sutampa Vulgatos ir WPm teks- tai, kur refleksyvumo raiðka yra implicitinë, o Daukða, galbût pasinaudojæs Vilento EE, refleksyviðkai vartoja savybiná ávardá manas:

12 Êàòåãîðèÿ ïîñåññèâíîñòè â ñëàâÿíñêèõ è áàë- yra greièiau sporadiðka negu sàmoninga, êàíñêèõ ÿçûêàõ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1989, 124. paremtø ir tai, jog Daukða galëjæs sekti 13 Rasti kokiø nors manas ir mano reikðmës Vilentu. Analogiðkose konstrukcijose pa- skirtumø, Jano Otræbskio uþfiksuotø Tve- starojo autoriaus nekaitomà kilmininkà reèiaus tarmëje, èia kaþin ar pavyktø (Jan paprastai atitinka Daukðos vartojamas Otræbski, Wschodniolitewskie narzecze Twe- savybinis ávardis. Vadinasi, ir ávardþiø reckie, Czæúã I. Gramatyka, Kraków: Polska formos junginiuose su Q kamieno daikta- Akad. Umiejætnoúci, 1934, 264). Teiginá, vardþiais (pvz., têwo måno, piráto måno) jog Daukðos Postilëje pasitaikanèiø nekai- traktuotinos kaip kaitomas savybiniø tomø formø mano, tavo, savo vartosena ávardþiø kilmininkas.

110 Archivum Lithuanicum 2 Jn 16,25 DP 21911–12 áwieµéi ape Téw± mån± paµakiµiu iumus 3 WPm 2291 iåwnie o Oycu powiem wam V palam de Patre annuntiabo vobis

EE 7113–14 iµchkei iµµakyµu apie Tiewa mana Visais kitais atvejais Daukðos tekstas sutampa su lenkiðkuoju ðaltiniu, o pastarasis savo ruoþtu atitinka II modelio refleksyvumo raiðkà, bûdingà lotynø kalbai, pvz.:

Lk 15,6 DP 27911–12 radau awi mån± 3 WPm 28611–12 nåla¸ù owc² moi² V inveni ovem meam

1.2.2. DP perikopëse vienaskaitos antrojo asmens sferoje rastos 39 refleksyvi- nës posesyvinës konstrukcijos. Refleksyvumas èia daþniausiai reiðkiamas savybi- niu ávardþiu tavas. Tarp DP ir WPm perikopiø rasti tik du tokios raiðkos neatitiki- mai. Ðtai koks jø santykis su papildomais ðaltiniais:

Mt 9,6 DP 34631 imk’ ùowà tåw± 3 WPm 3582 we¸mi ùo‰e µwoie V tolle lectum tuum

EE 10917 imk tawa patala

Mt 18,33 DP 35913–14 argu [...] ne priwaùu bswo / idant’ ir tu µumiltsmbeis ant burµinîko tåwo 3 WPm 3719–10 I¸ali [...] nie miaùeú µie y ty ¸miùowåã nåd towår¸yáem µwoim V non oportuit et te misereri conservi tui

EE 12424–25 Er netureiei [...] ir tu µuµimilti ant tawa burµinika Kaip matyti ið pateiktø pavyzdþiø, Wujeko tekste abiem atvejais vartojamas I refleksyvumo raiðkos modelis, o Daukðos - II, atitinkantis Vulgatà. II modelio reflek- syvumo raiðka atsispindi ir Vilento pavyzdþiuose. Taèiau DP ir EE èia skiriasi kitais poþymiais (þodþiø tvarka, leksika, sakinio sandara). Taigi tenka prisiminti teiginius, kad versdamas Postilæ Daukða naudojæsis ne tik treèiuoju (1590), bet ir antruoju (1582) WPm leidimu (Palionis 1999, 59), plg.:

2 Mt 9,6 WPm 3905–6 we‡mi ùo‡e µwoie 2 Mt 18,33 WPm 4097–8 I¸åli [...] nie miaùes µi² y ty ‡miùowåã nåd towår¸yáem µwoim Pastarieji pavyzdþiai visiðkai sutampa su WPm3 atitikmenimis. Tad belieka ðias konstrukcijas palyginti su dar dviem WPm leidimais, pasirodþiusiais iki iðeinant DP, tai yra pirmuoju (1579)14 ir ketvirtuoju (1596)15:

14 Pirmojo (1579) ir antrojo (1582) WPm lei- 15 Èia remiamasi defektuotu ketvirtojo WPm dimø kopijomis maloniai leido pasinau- leidimo egzemplioriumi, saugomu VUB doti prof. Jonas Palionis. Retø spaudiniø skyriuje, sign.: II 1658.

111 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse 1 Mt 9,6 WPm 22112–13 we‡mi ùo‡e µwe 4 WPm 34212 we‡mi lo‰e twe

1 Mt 18,33 WPm 2534–6 I¸åli [...] niemiaùeú µi² y ty ‡miùowåã nåd towår¸yáem µwoim 4 WPm 35411–12 I¸ali [...] y ty nie miaùes µi² ¸miùowåã nad towår¸yáem twoim WPm1 pavyzdþiai tokie pat kaip ir WPm2 bei WPm3. Ið pirmo þvilgsnio atrodytø, kad pateiktosioms DP perikopiø konstrukcijoms tiriamuoju aspektu analogiðki WPm4 atitikmenys. Taèiau pirmuoju atveju ðio spëjimo nepatvirtina platesnis kon- tekstas:

Mt 9,6 DP 34631–32 imk’ ùow± tåw± / ir Ieik’ inG namss µawss 4 WPm 34212–13 we‡mi lo‰e twe / å id‡ do domu twe Vadinasi, èia Daukða vis dëlto nutolsta nuo Wujeko teksto ir vartoja savo kon- strukcijà. Mt 18,33 pavyzdyje Daukðos ir Wujeko konstrukcijos gana tiksliai atitinka viena kità. Nevienodø refleksyvumo raiðkos modeliø painiojimas skirtinguose to paties kûrinio leidimuose rodo, kad to meto lenkø autoriai irgi nelabai paisë minë- tosios refleksyvacijos taisyklës16. Aptartinas dar vienas atvejis, kur lietuviðkame ir lenkiðkame tekste yra su reflek- syviojo posesyvumo raiðka susijusiø sakinio sandaros skirtumø, plg.:

Lk 6,41 DP 28318 r±µto akiié tawoié ne regi 2 WPm 29217 bier‡må / ktore w oku twoim ieµt / nie obac‡aá 3 WPm 29112 bier¸ma ktore w oku twoim ieµt / nie obac‰aá 4 WPm 28113 tramu / ktory maá w oku wùaµnym nie bac¸yá V trabem autem, quae in oculo tuo est, non consideras

EE 905 r±µta akye tawa neµµidaboghi Sekdamas Vulgata, ir Wujekas èia vartoja prijungiamàjá sakiná. Taèiau skirtin- guose leidimuose ði vartosena taip pat nëra vienoda. WPm2 ir WPm3 konstrukcija su veiksmaþodþiu byã, kaip ir Vulgatoje, yra nerefleksyvinë. Ketvirtajame leidime, kur pasirinkta konstrukcija su veiksmaþodþiu mieã, vartojamas I refleksyvumo raiðkos modelis. Èia Daukða veikiausiai bus rëmæsis Vilento tekstu: abiejose kny- gose vartojama ta pati sintaksinë konstrukcija ir tas pats II refleksyvumo raiðkos modelis. Kita vertus, ði frazë rodo ir tai, kad, bûdamas labai iðtikimas verèiamo teksto originalui, á papildomus ðaltinius Daukða þiûrëjo kritiðkai. Galimas daik- tas, kad dalis tø vietø, kur nutolta nuo lenkiðkojo teksto, Daukðos iðversta nepa- siþiûrëjus á papildomus ðaltinius. Èia galima paminëti dar toká su aptariamàja tema susijusá pavyzdá:

16 Visi keturi WPm leidimai iðëjo Wujekui Warszawa: Pañstwowy instytut wydaw- gyvam esant (Bibliografia literatury polskiej. niczy, 1965, 419–420). Nowy Korbut 3. Piúmiennictwo staropolskie,

112 Archivum Lithuanicum 2 Lk 16,6–7 DP 30520 imk tåw± påraá±

DP 30523 Imk påraá± taw± 3 WPm 31413–14 We‡mi µpiµek twoy 3 WPm 31416 We¸mi µpiµek twoy V Accipe cautionem tuam V Accipe litteras tuas

EE 997 Imk tawa paraµcha

EE 9911 Imk tawa paraµcha Kaip matyti, visuose kituose ðaltiniuose ávardinio paþyminio vieta vienoda: arba tik postpozicinë (V, WPm)17, arba tik prepozicinë (EE). Tuo tarpu DP ji ávairuoja: vienur ávardis eina prieð paþymimàjá þodá, kitur po jo. Ðiaip jau Daukðos Postilëje, kaip ir jos lenkiðkajame originale, dominuoja manas, tavas, savas postpozicija18. Tokià nevienodà þodþiø tvarkà identiðkoje konstrukcijoje vëlgi bûtø galima aiðkinti ávairiai: teigti, kad vienoje vietoje Daukða sekæs Wujeku arba Vulgata, kitoje - Vilentu ir panaðiai19. Taèiau veikiausiai ávardinio paþyminio prepozicija èia spo- radiðkai pavartota paties Daukðos. Kalbininkø jau ne kartà akcentuota Daukðà turëjus gerà lietuviø kalbos jausmà. Tad, matyt, kartais jis nutoldavæs nuo verèiamo teksto ir pavartodavæs lietuviðkà konstrukcijà.

1.2.3. Refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø daugiskaitos pirmojo asmens sferoje DP perikopëse nerasta. Ádomu tai, kad pamoksluose tiek I, tiek II modelio konstrukcijø ðio asmens sferoje gana gausu. Toká vartosenos svyravimà galima aiðkinti þanro skirtingumu. Pavyzdþiui, siekdami átaigos, pamokslø raðytojai labai mëgo vartoti vadinamàjà autoriaus daugiskaità20, Naujajame Testamente nepasi- taikanèià, pvz.:

DP 649–10 pirmoiæ tad daliie µakimo msµ³ k± µkêùa waikamus gimditoiey i‡girµim 3 WPm 6512–13 W pierwáey tedy c‰aµtie Ka¸ånia naáego / o powinnosãi rod‡icow vµùyáymy

17 Visø minëtø Wujeko Postilës leidimø ati- âàíèå ñèòóàöèè – îòðàæåíèå ÿçûêîâîãî tikmenys ðiuo atveju sutampa. ìåíòàëèòåòà (ñòàðîñëàâÿíñêèé è ãðå÷åñ- 18 Virginija Vasiliauskienë, „Atributiniø jun- êèé åâàíãåëüñêèå òåêñòû)“, Áàëêàíû â giniø modeliai Mikalojaus Daukðos ‘Pos- êîíòåêñòå Ñðåäèçåìíîìîðüÿ. Ïðîáëåìû tilëje’ ir Antano Baranausko tarmiø teks- ðåêîíñòðóêöèè ÿçûêà è êóëüòóðû: Òåçèñû tuose“, Blt 33(2), 1998, 218; plg. Lebedys è ïðåäâàðèòåëüíûå ìàòåðèàëû ê ñèìïîçèó- 1963, 255. ìó, Ìîñêâà: Èíñòèòóò ñëàâÿíîâåäåíèÿ è 19 Senosios baþnytinës slavø kalbos tyrëjai áàëêàíèñòèêè ÀÍ ÑÑÑÐ, 1986, 106). netgi pastebi tendencijà savybinio sangrà- 20 Þr. Albertas Rosinas, Lietuviø bendrinës kal- þinio ávardþio postpozicija / prepozicija bos ávardþiai, Vilnius: Mokslo ir enciklope- reikðti pabrëþtà ar nepabrëþtà posesyvu- dijø leidykla, 1996, 44–45; plg. LKG I 669. mà (Òàòüÿíà Íèêîëàåâà, „Ñòðóêòóðèðî-

113 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse 1 pav. WPm4 285 fragmentas su Lk 5,4: ¸åpuúããie úieãi wåáe nå poùow; VUB, sign.: II 1658

1.2.4. DP perikopëse uþfiksuota 10 refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø daugiskaitos antrojo asmens sferoje. Ið jø tik viena skiriasi nuo WPm3 atitikmens, todël jà vertëtø palyginti su papildomais ðaltiniais:

Lk 5,4 DP 28743 v‰ùaiµkité tinkù³s i³µ³ ant’ gaudimo 1 WPm 727-8 ro‡r‡uããie Sieãi µwoie ku ùowieniu 2 WPm 3002 ro¸r¸uããie úieãi µwoie ku lowieniu 3 WPm 29520 ro¸r¸uããie úieãi µwoie ku lowieniu 4 WPm 2859–10 ¸åpuúããie úieãi wåáe nå poùow V laxate retia vestra in capturam

EE 9118–19 vµchleiµkit tinklus yûµµu / ant walkµµma Refleksyvumo raiðkos poþiûriu ið pateiktøjø iðsiskiria WPm1, WPm2, WPm3 kons- trukcijos. Kiti ðaltiniai sutampa su DP. Taèiau konstrukcija ant gaudimo rodo, kad ðiuo atveju Daukðos Postilë artimiausia WPm4 (lenk. nå poùow;), nors sintaksiðkai labai panaðus ir Vilento atitikmuo (ant walkµµma; plg. 1 ir 2 pav.). Þinoma, tokie sutapimai dar nëra pakankamas pagrindas daryti didesniems apibendrinimams, bet galimas daiktas, kad versdamas Postilæ Daukða kartais naudojosi ir WPm4. Kitais atvejais refleksyviojo posesyvumo raiðka daugiskaitos antrojo asmens ávardþio sferoje DP ir WPm3 perikopëse sutampa.

1.2.5. Treèiojo asmens sferos konstrukcijos refleksyvacijos taisyklës paiso. Tai bûdinga tiek I, tiek II refleksyvumo raiðkos modeliui. Tad visas konstrukcijas tiks- linga aptarti kartu.

114 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. DP 287 fragmentas su Lk 5,4: v‰ùaiµkité tinkù³s i³µ³ ant’ gaudimo;

VUB, sign.: LR 1619, buv. Telðiø bernardinø vienuolyno egz.

Refleksyvøjá posesyvumà þyminèios konstrukcijos treèiojo asmens sferoje DP perikopëse ið viso pavartotos 158 kartus. Jos sudaro daugiau nei pusæ visø èia aptariamø refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø. Sangràþos rodikliu ðiose kon- strukcijose daþniausiai eina ávardþio ðaknies sav- derinamoji forma. Rasta tik 18 konstrukcijø su nekaitomu kilmininku savo. DP nuo WPm3 skiriasi tik ðeðiais atvejais, taèiau nesutapimai èia kitokie nei aptartuose pirmojo ir antrojo asmens skyriuose. Penkis kartus Wujeko implicitinæ refleksyvumo raiðkà Daukða verèia ávardþio ðaknies sav- derinamàja forma21. Lygi- nant ðiuos pavyzdþius su papildomais ðaltiniais, matyti, kad Vulgatos atitikmenys sutampa su WPm3 (iðskyrus vienà), o Daukðos - su Vilento EE konstrukcijomis22:

Lk 5,7 DP 2881 móµterio anT burµinîk³ µaw· 3 WPm 2964 µkiwn²li nå towår¸yáe V annuerunt sociis

EE 9123–24 moya burµinikams µawa

Lk 17,16 DP 32628 p¾ùe ant wêido µåwo koioµiamP io 3 WPm 3372 vpadù nå oblic‰e v nog iego V cecidit in faciem ante pedes eius

EE 10913 p¾le ant weida µawa pa koias iô Toks refleksyviojo posesyvumo raiðkos santykis pateiktuose ðaltiniuose paremia prielaidà, jog versdamas perikopes Daukða nepasitenkino tik Wujeko tekstu. Lygi-

21 Ádomu, kad nëra në vieno prieðingos kryp- 22 Kitø nurodytø WPm leidimø konstrukcijos ties tokio pobûdþio neatitikimo. Daukða èia sutampa su treèiuoju leidimu, todël implicitinæ raiðkà vartoja daug reèiau ne- jos nepateikiamos. gu Wujekas.

115 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse namøjø konstrukcijø analizë rodo, kad tais atvejais, kai versdamas refleksyvines posesyvines konstrukcijas Daukða nutolsta nuo lenkiðko ðaltinio, daþniausiai jis nutolsta ir nuo Vulgatos. Pateikti pavyzdþiai èia liudytø tikëtinesnæ Vilento EE átakà. Kita vertus, minëtuose pavyzdþiuose galima áþvelgti Daukðà siekus didesnio tikslumo, nes jo vartojamos konstrukcijos tiksliau ir aiðkiau perteikia mintá negu Vulgatos (ir ja sekusios WPm3) implicitinë raiðka. Ðeðtuoju atveju Daukðos ir WPm3 konstrukcijos skiriasi dar labiau, todël lyginant èia pasitelkiami ir kiti WPm leidimai:

Lk 7,38 DP 47610–12 pradéio aáaromis wilgit’ koias io / ir plaukåis gaùwós µawos áù¾µte 1 WPm 3319–11 poc‡eùå ù‡åmi polewåã nogi iego / y wùoµåmi gùowy µwey oãieråùå 2 WPm 11322–23 poc‡eùå ù¸åmi polewåã nogi iego / y oleykiem må¸åùa 3 WPm 5103 poc‰eùå ù¸ami polewåã nogi iego / y oleykiem ma¸åùå 4 WPm 4822–3 poc¸eùå ù¸ami polewåã nogi iego; a wùoµami gùowy µwey vãieraùa V flens lacrimis coepit rigare pedes eius et capillis capitis sui tergebat

EE 16120–21 pradeia kôyas aµcharamis µchlapinti / ir plaukais galwos µawa µchù¾µtiti Ið pateiktø pavyzdþiø aiðkiai matyti, kad ðá Biblijos fragmentà Daukða vertæs ne ið treèiojo ar antrojo WPm leidimo. Á akis èia krinta DP ir WPm1 bei WPm4 konstruk- cijø panaðumas. Refleksyviojo posesyvumo raiðkos poþiûriu Daukðos tekstas ið esmës sutampa ir su Vulgata. Vilento konstrukcijos skirtumai kiek didesni (skirtin- ga þodþiø tvarka, kai kurios formos ir t. t.). DP perikopëse uþfiksuotas vienas pavyzdys, kai ir treèiojo asmens sferoje pa- þeidþiama refleksyvacijos taisyklë. Tik paþeidimas èia kitoks negu anksèiau aptar- tais atvejais: refleksyvinis ávardis vartojamas nerefleksyviðkai23. Wujekas èia tiesiog „persistengia“ paþodþiui sekdamas Vulgata, o Daukða veikiausiai seka Wujeku:

Lk 7,12 DP 33342–44 áitai numiruµi iáneáe [...] µun³ wientsrti mótinos µawos 3 WPm 3446–8 åliúãi vmarùy byù wynoáon µyn iedyny måtki µwoiey V ecce defunctus efferebatur filius unicus matri suae Cituodami tà patá sakiná po ðios perikopës einanèiame pamoksle abu autoriai jau vartoja áprastinæ konstrukcijà, plg.:

DP 3355–6 áitai néáe i‰G mieµto numirusi sûn³ wientsrti mótinos io 3 WPm 34544–45 åliã oto wynoáono vmårùego µynå iedynego måtki iego

23 Panaðiõs treèiojo asmens vartosenos at- turëjimo objektas nëra nei sintaksinis, nei vejø pastebëta ir senojoje baþnytinëje sla- semantinis veiksnys (Êàòåãîðèÿ ïîñåññèâ- vø kalboje. Pasak jos tyrëjø, ðiose sintak- íîñòè â ñëàâÿíñêèõ è áàëêàíñêèõ ÿçûêàõ sinëse struktûrose tiek posesorius, tiek 1989, 129).

116 Archivum Lithuanicum 2 Kita vertus, abiejose postilëse pastebëta atvejø, kai perikopëje kalbamoji kon- strukcija vartojama áprastai, o pamoksle - pagal lotynø kalbos pavyzdá:

Mt 15,27 DP 11333–34 áunitêlei êµt i‰G trupuc‰i³ / kurie bîra n¾g µkomi³ Wieápat³ iø 3 WPm 1152–3 ác‰eniatkå iedd¸a ¸ odrobin ktore pådaia ¸ µtoùu pånow ich V catelli edunt de micis, quae cadunt de mensa dominorum suorum

DP 11610–11 áunælei eµt trupsc¸ius / kurie puldinêie n¾G µkomiós Wieápat³ µaw³ 3 WPm 11715 pieµkowie iadåi± odrobiny / ktore padåi± ¸ µtoùu pånow µwoich Nelietuviðka Daukðos vartosena èia vël aiðkintina lenkiðko ðaltinio sekimu, o Wujekas tarp sangràþinio ir nesangràþinio ávardþio vartosenos ðioje konstrukcijoje tikriausiai nematæs didesnio skirtumo24. Kalbant apie treèiojo asmens ávardþius, atskirai minëtinos refleksyvinës po- sesyvinës konstrukcijos su ávardþiuotinëmis formomis. Nei paèiuose DP pa- moksluose, nei Evangelijø iðtraukose tokiø konstrukcijø nëra daug - perikopëse uþfiksuotos ðeðios: Mt 11,2: nsµiunt²s du i‡G mókitini³ µawsi³ DP 172–3; Lk 2,36: giwéno µu wîru µaw¾iu DP 4910; Jn 1,11: Sawsmpiump atêio / ir µåwieii io ne priéme

DP 434–5; Jn 10,4: µawaµes awis iáùaid¸e DP 24510–11; Jn 13,1: numilêio µaw¾µius DP

13536. Tiek neávardþiuotines, tiek ir ávardþiuotines DP formas Wujeko tekste daþniausiai atitinka savybiniai ávardþiai, po vienà kartà pavartotas bûdvardis ir daiktavardis. Tokie pat (iðskyrus vienà implicitinæ konstrukcijà) ir Vulgatos atitikmenys. Dviem atvejais Daukðos konstrukcijos turi atitikmenis EE. Beveik paraidinis ðiø konstrukcijø atitikimas liudija Daukðà nusiþiûrëjus jas ið Vilento (plg. 3 ir 4 pav.):

Jn 1,11 DP 434–5 Sawsmpiump atêio / ir µåwieii io ne priéme

EE 1215–16 Sawumpyiump ataia / ir µawieghi iô neprieme 3 WPm 4218–19 Do wùaµnoúãi pr¸yáedù / å µwoi‰ go nie pr¸yi²li V In propria venit, et sui eum non receperunt Kitais trimis atvejais Vilento EE yra neávardþiuotinës formos, o vieno atitikmens EE ið viso nëra. Taigi pavienes ávardþiuotines formas Daukða galëjo sporadiðkai vartoti pats, bet vietomis, matyt, sekë EE. Be to, ið èia pateiktø pavyzdþiø matyti, kad jau Daukðos laikais buvæs ryðkus ávardþiuotiniø formø polinkis daiktavardëti25.

24 Tai patvirtina ir WPm4, kuriame pateikto- Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës sios Lk 7,12 ir Mt 15,27 iðtraukos nesu- literatûros leidykla, 1957, 83-84; Zigmas tampa su WPm3 atitikmenimis. Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, Vilnius: 25 Þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos Mintis, 1966, 308; plg. Rosinas 1988, 45. ávardþiuotiniø bûdvardþiø istorijos bruoþai,

117 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse 3 pav. DP 43 fragmentas su Jn 1,11: Sawsmpiump atêio / ir µåwieii io ne priéme;

VUB, sign.: LR 1619, buv. Telðiø bernardinø vienuolyno egz.

1.3. POSESYVINËS KONSTRUKCIJOS SU SANGRÀÞINIO ÁVAR- DÞIO NAUDININKU. Jos laikytinos tarpinëmis tarp ávardinës ir veiksmaþodi- nës raiðkos, nes subjekto interesams pabrëþti prie veiksmaþodþio pridedamas san- gràþinio ávardþio naudininkas sau ið esmës atlieka tokià pat funkcijà kaip ir sangrà- þos dalelytë26. Artimi pateiktosioms konstrukcijoms ir junginiai su ávardþiu savo (savas). Dabartinëje kalboje ðios trys refleksyviojo posesyvumo raiðkos priemonës, nors ir bûdamos sinonimiðkos, turi kiek skirtingà semantikà. Refleksyvinio veiks- maþodþio sangràþos afiksas iðsiskiria subjekto suinteresuotumo reikðme, junginiai su savo akcentuoja posesyvumà, o naudininko sau konstrukcijai bûdingas seman- tinio refleksyvumo pabrëþimas27. DP perikopëse uþfiksuotos penkios tokio tipo konstrukcijos. Analogiðkose WPm3 teksto vietose taip pat visur vartojamas naudininkas µobie, plg.:

Lk 16,9 DP 30526 darîkite µaw priételus 3 WPm 31419 C¸yñãie µobie pr¸yiaãioùy

Lk 2,5 DP 3740–41 idånt but³ paraáitas µu Maria paµsówintaie µaw móterimi 3 WPm 379 åby byù popiµan ¸ Mårya poúlubiona µobie ¸óna

2. VEIKSMAÞODINË REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKA. Ji DP perikopëse labai reta: rasti penki tokios raiðkos pavyzdþiai. Ðias konstrukcijas

26 Plg. Petronëlë Bernadiðienë, Sangràþiniø 27 Plg. Ema Geniuðienë, „Tranzityviniø san- veiksmaþodþiø reikðmë ir vartosena dabar- gràþiniø veiksmaþodþiø sinonimai“, Klb tinëje lietuviø literatûrinëje kalboje. Filologi- 32(1), 1981, 7, 9. jos mokslø kandidato laipsnio disertacija (maðinraðtis), Vilnius, 1961, 93.

118 Archivum Lithuanicum 2 4 pav. EE 12 fragmentas su Jn 1,11: Sawumpyiump ataia / ir µawieghi iô neprieme; VUB, sign.: L 1387 R

galima skirstyti á dvi grupes: 1) konstrukcijos su sangràþiniais veiksmaþodþiais; 2) konstrukcijos su nesangràþiniais veiksmaþodþiais.

2.1. Pirmajai grupei priklausytø dvi konstrukcijos, kurios taip pat nëra visiðkai vienodos. Vienu atveju DP ir WPm3 sutampa, plg.:

Lk 2,40 DP 4917–18 bernelis åugo ir µtiprinos’ dwaµia 3 WPm 4818–19 d¸ieãi² [...] roµùo y ¸macniåùo µie Duchem Èia Daukðos tiesioginës reikðmës sangràþinis veiksmaþodis reiðkia veiksmà, nukreiptà á patá veikëjà (Bernadiðienë 1961, 5). Kitu atveju Daukða vartoja netiesioginës reikðmës refleksyvinæ iðvestinæ veiks- maþodþio formà (dalyvá), posesyvumo poþiûriu priklausanèià benefaktyvø28 klasei, ir nutolsta nuo visø èia lyginamø ðaltiniø:

Jn 18,3 DP 15344–45 Judoáius tad paµsiemes råta [...] atêio 3 WPm 1601–2 Judaá tedy w‡iawáy rot² [...] pr¸yáedù V Iudas ergo, cum accepiset cohortem [...] venit

EE 1915–8 Judoµchius [...] paiem²s µu µawimi Pulkus [...] ateia Vulgatos vartosena skiriasi labiausiai. Su DP nesutampa ir WPm3 bei EE kon- strukcijos: lenkiðkame tekste nëra jokio eksplicitinio sangràþos rodiklio, o EE reflek- syvumas perteikiamas sangràþinio ávardþio ánagininku su prielinksniu. DP perikopëse nepastebëta tokiø konstrukcijø, kai greta refleksyvinio veiksmaþodþio vartojamas sangràþinio ávardþio naudininkas, nors pamoksluo- se jø yra, pvz.:

28 Plg. Geniuðienë 1981, 6. Benefaktyvas – asmuo, kurio naudai atliekamas veiksmas (Ëèíãâèñòè÷åñêèé ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëî- âàðü 1990, 83).

119 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse DP 2876 µaw µawinås vréd± teiµinîk³ 3 WPm 29438–39 µobie pr¸ywùaác†åia vr¸ad µpråwiedliwych

DP 28535–36 drêµa dslke ir peùanåi tatåi µaw µåwintis 3 WPm 29317 úmie proch y popioù to µobie pr¸ywlaác‰aã Tokio tipo pleonastinë sangràþa gana daþna ir dabartinëje kalboje29.

2.2. Kartais veiksmas, atliekamas subjekto naudai, gali bûti reiðkiamas ir ne- sangràþiniais veiksmaþodþiais (LKG II 1971, 195). DP rasti trys pavyzdþiai, kai refleksyvinë posesyvinë reikðmë perteikiama paprastu veiksmaþodþiu ir sangràþi- nio ávardþio ánagininku su prielinksniu. Èia vartojami veiksmaþodþiai imti, turëti:

Mt 25,3 DP 5676–7 an¾s p²kios [...] nême µu µawimi aliéieus 3 WPm 61333–34 one pieã [...] nie w¸ieùy ¸ µoba oleiu V Fatuae [...] non sumpserunt oleum secum

EE 1822 Paikoµes [...] ne eme alieiaus µu µawimi

Mt 26,37 DP 14832–34 ém²s µu µawimi / Petr± [...] pradêiio / nulsd²s bût 3 WPm 15419–21 w¸iawáy ¸ µoba Piotrå [...] poc‰aù µi² µm²ãiã V assumpto Petro [...] coepit contristari et maestus esse

EE 1899–11 eme µuµawimi Petrà [...] pradeia µmutitieµi

Mt 8,9 DP 7323–24 aá eµsmi ‰môgus [...] tsrîs po µawimi kareiwiss’ 3 WPm 7414–15 ia ieµtem c‰ùowiek [...] måiac pod µoba ‰aùnier¸e V ego homo sum [...] habens sub me milites

EE 2810–12 eµch eµmi ámogus [...] ir turiu po manimi áalnierius Kaip matyti ið pavyzdþiø, visur panaðiausi DP ir WPm3 atitikmenys. EE su DP refleksyviojo posesyvumo raiðkos poþiûriu sutampa dviem atvejais: Mt 25,3 ir Mt 26,37. Vulgatos konstrukcijà atitinka tik pirmasis (Mt 25,3) DP pavyzdys. Treèiaja- me (Mt 8,9) pavyzdyje lietuviø kalbai nebûdingà konstrukcijà tsrîs po µawimi Dau- kða veikiausiai paþodþiui iðvertæs ið Wujeko, o pastarasis - ið Vulgatos. Neatsitik- tinai manoma, kad ir modelis su analitine sangràþine forma imti su savimi gali bûti atsiradæs dël svetimø kalbø átakos30.

29 Plg. Bernadiðienë 1961, 89. Kai kurie ty- „Îñíîâû îáùåé ëèíãâèñòèêè“, Íîâîå â rëjai ðitokià dvigubà formalià sangràþos ëèíãâèñòèêå 3, Ìîñêâà: Èíîñòðàííàÿ ëè- raiðkà siûlo laikyti specialios paskirties òåðàòóðà, 1963, 537). Pateiktuose Dauk- pabrëþimo forma (Aldona Paulauskienë, ðos pavyzdþiuose turima jau ne „dvigu- „Sangràþiniø veiksmaþodþio formø reik- ba“, bet „triguba“ sangràþa: sangràþinio ðmë ir vartojimas“, Aldona Paulauskienë, ávardþio naudininkas, sangràþos dalelytë Danutë Tarvydaitë, Gramatikos normos ir da- ir leksinë veiksmaþodþio savintis ‘imti á bartinë vartosena, Kaunas: Ðviesa, 1986, savo nuosavybæ’ reikðmë (DLKÞ3 681). 153). Èia laikomasi nuomonës, kad tokie 30 Albertas Rosinas, „Analitinës sangràþinio junginiai traktuotini kaip turintys san- veiksmaþodþio formos su sangràþinio ávar- gràþos pertekliø (plg. Àíäðå Ìàðòèíå, dþio ánagininku“, Mûsø kalba 1, 1974, 22.

120 Archivum Lithuanicum 2 Taigi veiksmaþodinio refleksyviojo posesyvumo raiðka aptariamosiose perikopë- se labai negausi. Pasitaikantys reti tokios vartosenos atvejai Daukðos ir Wujeko postiliø perikopëse beveik visada sutampa. Nedaug tokios refleksyviojo posesyvu- mo raiðkos ir kituose senuosiuose raðtuose. Tuo tarpu dabartinëje lietuviø kalboje tarp refleksyvøjá posesyvumà reiðkianèiø priemoniø vyrauja bûtent sangràþiniai veiksmaþodþiai (Ãåíþøåíå 1984, 99). Toká skirtumà, matyt, reikia aiðkinti svetimø kalbø, ið kuriø buvo verèiama ar kuriomis kalbama ir raðoma, átaka bei tuo, kad ávardþiai, bûdami savarankiðki þodþiai, labiau pabrëþia pasakomà reikðmæ negu neutralus sangràþos afiksas (Geniuðienë 1981, 9).

3. IÐVADOS. Refleksyviojo posesyvumo raiðkos analizë patvirtina prielaidà, kad versdamas Postilës perikopes Daukða kartais nutoldavo nuo Wujeko Postilës treèiojo leidimo ir vartodavo kitokià konstrukcijà. Tiesa, tokiø atvejø maþai. Ið daugiau negu 250 refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø nesutampanèios sudaro apie septynis procentus. Lyginant nuo Wujeko Postilës besiskirianèius DP pavyzdþius su papildomais ðaltiniais, matyti, kad daþniausiai tokiais atvejais Daukðos vartosena sutampa su Vilento Evangelijomis bei Epistolomis arba yra individuali. Áþvelgti tiesioginæ Vulga- tos átakà aptariamosioms konstrukcijoms retai kada galima. Kita vertus, refleksyvø analizë neleidþia visiðkai atmesti minties, kad Daukða galëjo remtis ne tik antruoju bei treèiuoju WPm leidimu, bet ir pirmuoju bei ketvirtuoju. DP perikopëse vyrauja ávardinë refleksyviojo posesyvumo raiðka. Daugiausia konstrukcijø priklauso treèiojo asmens sferai. Èia nerasta në vieno junginio su daugiskaitos pirmojo asmens ávardþiu, nors pamokslø tekstuose tokiø konstrukcijø gausu. Ðitoká svyravimà gali bûti nulëmæs skirtingas tekstø þanras. Daukða ir Wujekas daþniausiai vartoja tiek lietuviø, tiek lenkø kalbai nebû- dingà ávardinio refleksyvumo raiðkos modelá: vietoj refleksyviniø vartojami nere- fleksyviniai 1 ir 2 asmens ávardþiai. Tai aiðkintina lotynø ir graikø kalbø, ið kuriø verstos Evangelijø iðtraukos, átaka. Tais atvejais, kai ir Wujeko tekstas skiriasi, refleksyvø vartosena DP sietina su Vilento EE – èia nelietuviðkas refleksyvumo raiðkos modelis dar daþnesnis. Veiksmaþodinë refleksyviojo posesyvumo raiðka DP perikopëse labai negausi, pasitaikantys tokios vartosenos atvejai Daukðos ir Wujeko tekstuose daþniausiai sutampa.

121 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse Literatûra ir ðaltiniai:

A MBRAZAS, VYTAUTAS, 1962: „Absoliutinis naudininkas XVI–XVII a. lietuviø kalbos paminkluose“, LKK 5, 3–146.

B ERNADIÐIENË, PETRONËLË, 1961: Sangràþiniø veiksmaþodþiø reikðmë ir vartosena dabar- tinëje lietuviø literatûrinëje kalboje. Filologijos mokslø kandidato laipsnio disertacija (maðinrað- tis), Vilnius. Bibliografia literatury polskiej. Nowy Korbut 3. Piúmiennictwo staropolskie, Warszawa: Pañst- wowy instytut wydawniczy, 1965. DP - [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLICKA Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir áw²tes per wiµµss metss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku / i† ùµkiáko pergûldita. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui / Drukór- nioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599. Cit. ið Daukðos Postilë. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. EE - [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epiµtolas [...] pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willenta [...] Metu M. D. LXXIX. [1579].

G ENIUÐIENË, EMA, 1981: „Tranzityviniø sangràþiniø veiksmaþodþiø sinonimai“, Klb, 32(1), 4–14.

L EBEDYS, JURGIS, 1963: Mikalojus Daukða, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla.

O TRÆBSKI, JAN, 1934: Wschodniolitewskie narzecze Twereckie, Czæúã I. Gramatyka, Kraków: Polska Akad. Umiejætnoúci.

P ALIONIS, JONAS, 1999: „Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai“, Alt 1, 57–66.

P AULAUSKIENË, ALDONA, 1986: „Sangràþiniø veiksmaþodþio formø reikðmë ir vartoji- mas“, Aldona Paulauskienë, Danutë Tarvydaitë, Gramatikos normos ir dabartinë vartosena, Kaunas: Ðviesa, 148–156.

R OSINAS, ALBERTAS, 1973: „Viena asmeniniø I ir II asmens ávardþiø vartosenos ypatybë lietuviø senøjø raðtø kalboje“, Blt 9(2), 161–169.

R OSINAS, ALBERTAS, 1974: „Analitinës sangràþinio veiksmaþodþio formos su sangràþi- nio ávardþio ánagininku“, Mûsø kalba 1, 20–23.

R OSINAS, ALBERTAS, 1988: Baltø kalbø ávardþiai, Vilnius: Mokslas.

R OSINAS, ALBERTAS, 1996: Lietuviø bendrinës kalbos ávardþiai, Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijø leidykla.

S ALOPIATA, PAUL, 1929: Das Verhältnis der Evangelien-Texte in den ältesten katholisch- litauischen Drucken, Göttingen: Gedruckt bei Hubert & Co. G. m. b. H.

T ANGL, EBERHARD, 1928: Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen, Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger.

V ASILIAUSKIENË, VIRGINIJA, 1998: „Atributiniø junginiø modeliai Mikalojaus Daukðos ‘Postilëje’ ir Antano Baranausko tarmiø tekstuose“, Blt 33(2), 215–232. V - Vulgata. Cit. ið Nestle-Aland, Novum Testamentum Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelge- sellschaft, 1992.

122 Archivum Lithuanicum 2 WPm - JAKUB WUJEK, Postylla Katolicka mniejsza (keturi leidimai: 11579, 21582, 31590, 41596).

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1957: Lietuviø kalbos ávardþiuotiniø bûdvardþiø istorijos bruoþai, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis.

à ÅÍÞØÅÍÅ, ÝÌÌÀ, 1984: „Ïîñåññèâíîñòü è òðàíçèòèâíûå ðåôëåêñèâû â ëèòîâñêîì ÿçûêå“, Áàëòî-ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ, 1983, Ìîñêâà: Íàóêà, 95–101. Êàòåãîðèÿ ïîñåññèâíîñòè â ñëàâÿíñêèõ è áàëêàíñêèõ ÿçûêàõ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1989. Ëèíãâèñòè÷åñêèé ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü, ãëàâíûé ðåäàêòîð Âèêòîðèÿ ßðöåâà, Ìîñêâà: Ñîâåòñêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ, 1990.

Ì ÀÐÒÈÍÅ, ÀÍÄÐÅ, 1963: „Îñíîâû îáùåé ëèíãâèñòèêè“, Íîâîå â ëèíãâèñòèêå 3, Ìîñê- âà: Èíîñòðàííàÿ ëèòåðàòóðà, 366–566.

Í ÈÊÎËÀÅÂÀ, ÒÀÒÜßÍÀ, 1986: „Ñòðóêòóðèðîâàíèå ñèòóàöèè – îòðàæåíèå ÿçûêîâîãî ìåíòàëèòåòà (ñòàðîñëàâÿíñêèé è ãðå÷åñêèé åâàíãåëüñêèå òåêñòû)“, Áàëêàíû â êîí- òåêñòå Ñðåäèçåìíîìîðüÿ. Ïðîáëåìû ðåêîíñòðóêöèè ÿçûêà è êóëüòóðû: Òåçèñû è ïðåä- âàðèòåëüíûå ìàòåðèàëû ê ñèìïîçèóìó, Ìîñêâà: Èíñòèòóò ñëàâÿíîâåäåíèÿ è áàë- êàíèñòèêè ÀÍ ÑÑÑÐ, 104–107.

Bronius Maskuliûnas REFLEXIVE POSSESSIVE MARKERS IN THE PERICOPES OF MIKALOJUS DAUKÐA’S POSTIL

Summary

The article gives an analysis of the constructions with reflexive possessive markers in the pericopes of Daukða’s Postil and of the corresponding constructions in the third edition of Wujek’s Postil. In those cases where different constructions are found in Daukða and in the third edition of Wujek, other versions of Wujek’s Postil prior to the publication of Daukða’s text (viz., the 1st, 2nd and 4th editions) were consulted. The analysis of reflexive possessive markers confirms the assumption, already formulated before, that in transla- ting the pericopes Daukða sometimes diverged from Wujek’s text and had recourse to alternative constructions. Such instances are, however, quite rare. Out of a number of more than 250 constructions with reflexive possessive markers, only some seven per cent showed divergences. A comparison of those places where Daukða and Wujek have divergent constructions with subsidiary sources shows that in such instances Daukða’s renderings usually coincide with Vilentas’ Euangelijos bei Epistolos, or they are individual creations. Direct influence of the Vulgate on the constructions in question can only be observed in rare instances. The predominant reflexive possessive markers in Daukða’s pericopes are pronominal. Both authors, Daukða and Wujek, show a strong predilection for a type of pronominal reflexive marking that is, in fact, uncharacteristic of Lithuanian as well as of Polish, viz.,

123 Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse they use 1st and 2nd person pronouns instead of reflexive pronouns. This can be explained with the influence of Latin and Greek, the languages from which the gospel passages were translated. In those cases where Wujek has other constructions, the use of this model in DP should be viewed in connection with Vilentas, as in the latter’s Euangelijos bei Epistolos this foreign model of reflexive marking is even more frequent. Marking of reflexive possessivity on the verb is quite rare in the pericopes dealt with in this paper, and when it does occur, Daukða’s and Wujek’s texts are usually in agreement.

B RONIUS MASKULIÛNAS Gauta 2000 m. kovo 17 d. Baltø filologijos katedra Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

124 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Ieva Ðenavièienë Lietuvos istorijos institutas

Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje

Jau esu tyrusi Motiejaus Valanèiaus ir Simono Daukanto paþinties Peterburge aplinkybes1. Perþiûrëjusi kai kuriø tuo metu Peterburge gyvenusiø asmenø, dau- giau ar maþiau bendravusiø su Daukantu, epistoliná palikimà, padariau iðvadà, kad Valanèius ir Daukantas pirmàkart susitiko Peterburge tarp 1844 metø rugsëjo 7 (ar 17) dienos ir 1845 metø sausio 21 dienos. Jø paþintis galëjo trukti daugiausia aðtuonis, maþiausia – apie keturis mënesius, nes Valanèius Peterburgà paliko jau 1845-øjø geguþës viduryje. Tuo metu jis buvo paskirtas Þemaièiø diecezinës semi- narijos rektoriumi ir persikëlë á Varnius. Tai ir paskatino mane susidomëti spaudoje paskelbtu Romos Bonèkutës pra- neðimu, skaitytu Klaipëdos universiteto konferencijoje Valanèiaus Þemaièiø vysku- pystës 150-osioms metinëms paminëti2. Jame kalbama apie Valanèiaus taisytà Dau- kanto rankraðtá Maldos katalikø3, èia taip pat paliestas Daukanto ir Valanèiaus paþinties datos klausimas. Remdamasi tuo, kad ðiame Daukanto rankraðtyje yra anoniminiø Valanèiaus redakciniø taisymø4, o rankraðtis 1842 metais buvo prista-

1 Ieva Ðenavièienë, „Simono Daukanto bièiu- 3 Simono Daukanto rankraðtis Maùdas Kata- liai Peterburge“, Kultûros barai 11, 1995, ljkû Pagaù Baênicziæs S. Rimo jszraszytas 64–70; Ieva Ðenavièienë, Þemaièiø lituanistai Metuse 1842 saugomas LLTIB RS, sign.: Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Motiejus f. 1 – SD 18. Valanèius, Vilnius: Lietuvos Respublikos 4 Kad Daukanto Maldas taisë Valanèius, Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos 1988 metais nustatë Giedrius Subaèius centras, 1998, 218–230. (þr. Ãåäðþñ Àäîìîâè÷ Ñóáà÷þñ, Áîëüøîé 2 Roma Bonèkutë, „Motiejaus Valanèiaus tai- ðóêîïèñíûé ïîëüñêî–ëèòîâñêèé ñëîâàðü symai Simono Daukanto Maldos katalikø Ñèìîíàñà Äàóêàíòàñà. Äèññåðòàöèÿ íà ñî- rankraðtyje“, M. Valanèiaus „Þemaièiø vys- èñêàíèå ó÷åíîé ñòåïåíè êàíäèäàòà ôèëîëî- kupystei – 150“. Mokslinës konferencijos me- ãè÷åñêèõ íàóê, Âèëüíþñ, 1988, VUB RS, dþiaga, Klaipëda: Klaipëdos universitetas, sign.: f. 76 – 3095, l. 35). 1999, 77–82.

125 Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje tytas aprobuoti Þemaièiø vyskupui sufraganui Simonui Mykolui Giedraièiui, au- torë nusprendë, kad ir taisyta 1842-aisiais, taigi Valanèius tada jau paþinojæs Dau- kantà ir netgi ágijæs jo pasitikëjimà. Labai abejotina, kad 1842 metais Daukantas galëjo turëti ryðiø su Valanèiumi ir kad Valanèius galëjo tuomet taisyti Daukanto rankraðtá. Apie tà laikà þinome tiktai tiek, jog 1842 metais Daukantas, praðydamas aprobatos, pasiuntë rankraðtá Gied- raièiui. Jos nesulaukæs, 1843 metø kovà praðë Giedraièio pavesti kunigams Juoza- pui Giniotui ir Jurgiui Ambraziejui Pabrëþai perþiûrëti rankraðèio kalbà – „tuos þodþius, kurie jiems pasirodys per seni ir neverti toliau vartoti gryninant kalbà, uþbraukti ir virðuje áraðyti laikomus tinkamiausiais“5. Giedraitis 1843 metø balandá nusiuntë rankraðtá Giniotui, kad pasitelkæs Pabrëþà, pataisytø kalbà ir sutikrintø tekstà su Ðventuoju Raðtu bei religijos dogmomis. Taèiau nei Daukantas, nei kiti neuþsiminë, jog rankraðtá jau bûtø taisæs Valanèius. Valanèius á Peterburgà 1842 metø rugpjûtá buvo kà tik persikëlæs kartu su Vilniaus dvasine akademija, joje dëstytojavo, bet dar negarsëjo lietuviðkais raðtais. Ypaè daug abejoniø tuo, kad Valanèius taisæs rankraðtá 1842 metais, kilo skai- tant Bonèkutës straipsnyje pateiktà rankraðèio apraðymà. Ji sako, kad Daukanto rankraðtis yra ðvarraðtis, kurá Valanèius 1842 metais itin daug redagavæs: taisæs, braukæs ir skutæs, kai kà uþklijavæs, be to, iðtisus lapus pakeitæs paties raðytu tekstu, taèiau savo pavardës niekur nepaminëjæs. Sunku ásivaizduoti, kad toká „ðvarraðtá“, taisytojo paverstà tikru juodraðèiu, Daukantas bûtø iðdrásæs siøsti vyskupui aprobuoti ir dar praðyti, kad jo (ir dar kaþkieno) kalbà sutiktø dar kartà taisyti Giniotas bei Pabrëþa. Toks rankraðtis tais laikais bûtø traktuojamas kaip dvasinës valdþios negerbimas. Be to, Bonèkutë mini rankraðtyje esant ir dvasinës, ir pasaulietinës cenzûros aprobatas su 1847 metø data. Zita Mediðauskienë, tyrusi Rusijos cenzûros istorijà Lietuvoje XIX amþiaus viduryje, teigia, kad rankraðèius cenzûrai derëdavo pateikti ðvariai perraðytus. Pateikus cenzûrai, taisyti galëjo tik dvasinis arba pasaulietinis cenzorius6. Tad kaip nepatikli Rusijos cenzûra, katalikiðkus religinius raðtus ap- skritai laikiusi politiðkai pavojingais, bûtø galëjusi priimti cenzûruoti Daukanto rankraðtá, kuriame jau bûtø buvæ kito anoniminio asmens ranka raðyti lapai, uþklijos, braukymai, prieraðai ar kiti taisymai? Taip pat bûtø sunku paaiðkinti, kaip save gerbiantis autorius, kokiu turëtume laikyti Daukantà, galëjo ryþtis spaudai pateikti toká netvarkingà rankraðtá. Vedama tokiø abejoniø, pati ëmiausi perþiûrëti rankraðèio originalà. Kadangi Bonèkutë (1999, 77–78) rankraðtá apibûdino neiðsamiai ir ne visur tiksliai, neveng- dama pasikartoti, apibûdinsiu já pati. Tai 35,3×26 cm formato rankraðtis. Jo antrað- tinio lapo virðuje yra Vilniaus cenzûros komiteto registracijos numeris 128, 1847 metø liepos 11 dienos data ir áraðas: „Ã[îñïîäèíó] Âàøêåâè÷ó îòú Êîëëåæñêàãî

5 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vil- 6 Zita Mediðauskienë, Rusijos cenzûra Lietuvoje nius: Vyturys, 1991, 121–122; Simonas XIX a. viduryje, Kaunas: Vytauto Didþiojo Daukantas, Raðtai 2, Vilnius: Vaga, 1976, universitetas, 1998, 37, 42. 714–716.

126 Archivum Lithuanicum 2 Ñåêðåòàðÿ K[ñàâåð³ÿ] Êîíîïàöêàãî“. Kitoje lapo pusëje yra áraðas „Pozwolono drukowaã pod warunkiem zùoýenia po wydrukowaniu exemplarzy prawem prze- pisanych w Komitecie Cenzury. Wilno 1847. roku 19. Lipca. Cenzor, Profeµsor b[yùego] Uniwersytetu Wileñskiego Radêca Kollegialny i Kawaler Ian Waszkie- wicz“ ir Vilniaus cenzûros komiteto antspaudas. Þemiau jo matyti antspaudas „VILNIAUS LITERATÛROS MUZIEJUS“ (jis pakartotas l. 118r bei ant galinio áriði- mo virðelio). Antraðtiniame lape (1r) yra Lietuviø mokslo draugijos antspaudas. Paskutiniame rankraðèio lape virðuje áraðyta: „246 ñòðàíèöú“. Jame taip pat yra Peterburgo Romos katalikø dvasinës kolegijos asesoriaus, teologijos magistro pre- lato Juozapo Kriþanauskio lotyniðkai áraðytas liudijimas, datuotas 1847 metø birþe- lio 20 diena, kad rankraðèio tekstas neprieðtarauja Katalikø Baþnyèios mokymui: „Libellus iste sub Titulo: Maùdas Kataliku pagal Ba‡nic¸ios Stõs Rimo: nihil in se continet quod Catholicae fidei, moribus bonis nec non legibus Status, adversetur. Testificamur Petropoli d. 20. Junij 1847. Anno“. Liudijimas pasiraðytas pirmiausia Kriþanauskio, o þemiau – dar ir Peterburgo Romos katalikø dvasinës akademijos adjunkto pareigas ëjusio teologijos magistro kunigo Jurgio Ivaðkevièiaus. Toliau eina Kurðo vyskupo sufragano Kazimiero Dmochovskio 1847 metø birþelio 21 die- nos aprobata Nr. 88. Dabar prisiminkime XIX amþiuje buvusià áprastà rankraðèiø cenzûravimo tvar- kà, kurià pateikia Mediðauskienë, ir palyginkime jà su minëtais Daukanto rankrað- èio cenzûravimo atributais. Iki 1851 metø pagal cenzûros nuostatus lietuviðki religiniai raðtai pirmiausia turëjo patekti dvasinei cenzûrai – katalikø vyskupui arba jo paskirtam dvasi- niam cenzoriui. Tik gavæ dvasinës cenzûros patvirtinimà, rankraðèiai eidavo á cenzûros komitetà, ir tada pasaulietinis cenzorius, perþiûrëjæs, ar nepaþeisti cenzûros reikalavimai, ir atsiþvelgdamas á dvasinës cenzûros rekomendacijas, veikalà leisdavo spausdinti. Dvasinio cenzoriaus formuluotë „nieko prieðtarau- janèio tikëjimo dogmoms arba vyriausybës nutarimams nëra“ tapdavo pasaulie- tinio cenzoriaus sprendimo pagrindu (Mediðauskienë 1998, 41–42). Ir tikrai – Daukanto rankraðtyje yra minëtas áraðas lotynø kalba ir 1847 metø birþelio 21 dienos dvasinës cenzûros aprobata, o beveik mënesiu vëlesnë – pasaulietinës cenzûros aprobata. Aprobuoti rankraðtá pasaulietinës cenzûros komitetui galëjo pateikti ástaiga ar privatus asmuo (Mediðauskienë 1998, 37) – Daukanto Maldas pristatë Daukanto knygø leidëjas Ksaveras Kanapackis. Vilniaus cenzûros komitete rankraðtis papras- tai uþsibûdavo vos kelias dienas (Mediðauskienë 1998, 37–38) – matome, kad ir Daukanto Maldos buvo aprobuotos per 8 dienas. Jeigu cenzorius nieko prieðtarau- janèio cenzûros nuostatams nepastebëdavo, antraðtiniame lape paraðydavo áprastà sakiná: „Spausdinti leidþiama, iðspausdinus nustatytà skaièiø egzemplioriø prista- tyti á cenzûros komitetà“, paþymëdavo aprobavimo datà ir savo pavardæ – taip buvo ir Daukanto atveju. Po to numeruodavo rankraðèio lapus (apie Daukanto rankraðèio lapø numeracijos specifikà dar kalbësiu). Vëliau veikalà gràþindavo já pateikusiam asmeniui (Mediðauskienë 1998, 39) – taigi turëjo gràþinti tam paèiam Kanapackiui.

127 Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje 1 pav. Maldos katalikø 21r: fragmentas su priklijuotu Motiejaus Valanèiaus tekstu; LLTIB RS, sign.: f. 1 – SD 18

Trumpam pertraukime cenzûros atributø analizæ ir atidþiau susikoncentruokime prie paèiø teksto taisymø. Ið tiesø kai kurie rankraðèio lapai (tokiø ið viso 8: l. 8– 9, 26–29, 118–119) yra Valanèiaus naujai paraðyti ant kitokio popieriaus ir ádëti vietoje 6 iðkirptø Daukanto rankraðèio lapø7. Keliose vietose Valanèiaus raðytas tekstas uþklijuotas tiesiog ant Daukanto teksto virðaus (l. 12v, 21r). Be to, yra labai daug ne tik Valanèiaus, bet ir Kriþanauskio ranka (su jam bûdingomis ilgosiomis <ê>, <ý>, , – <‡>, <†>, <¸>, <µ>) taisytø ir áraðytø þodþiø, o kartais – ir iðtisø sakiniø8. Dalis minëtø taisymø áraðyti virð eiluèiø arba paraðtëse, taèiau didþioji dauguma – rankraðèio tekstà iðskutus (gal nutrynus?) ir paraðius iðskusto- se vietose. Skusta, o ne taisyta, matyt, dël to, kad rankraðtis pasaulietinei cenzûrai

7 Ir Daukantas, ir Valanèius raðë falcuotame kaip Valanèiaus, pavyzdþiui, raðo, jog popieriuje. Visi rankraðèio lapai buvo tie- Valanèius vietomis áterpë: „óê tikrà gajles siog sudëti nesuriðti vienas ant kito. pri spawiednes atlejdi (p. 35v), gywybà óê Rankraðtis suriðtas vëliau, tik patekæs á anà padieti, ne kajp jos iszsiêadieti (p. 44)“. Lietuviø mokslo draugijà ar Vilniaus lite- (Spausdinant Bonèkutës straipsná ásivëlë ratûros muziejø. klaidø, originale paraðyta: óê tjkrà [35v] ir 8 Kai kuriuos Kriþanauskio áterpinius Bonè- padietj, ne kajp jos i†si†adieti [44r].) kutë (1999, 79) apsirikusi komentuoja

128 Archivum Lithuanicum 2 neatrodytø labai margas. Valanèiaus tekstà Kriþanauskis irgi skuto ir taisë. Nema- þai braukyta: kai kur uþbrauktos iðtisos pastraipos, sakiniai, þodþiø junginiai ar atskiri þodþiai. Retkarèiais ir Valanèius, ir Kriþanauskis áterpia þodþiø vartodami Daukanto raðybà ir leksikà, ypaè Valanèius keièia taðkà virð diakritiku, panaðiu á cirkumfleksà (savo raðtuose Valanèius tokiø þenklø, regis, niekada nevartojo): ´ = [¼] (plg. 1 pav.). Dar viena taisymø, pastabø grupë – lietuviðki, lotyniðki, lenkiðki áraðai pieð- tuku virð eiluèiø arba paraðtëse. Juos áraðæs Kriþanauskis, Ivaðkevièius, o vienà pastabà 43 l. paraðtëje – ir Valanèius. Mat ið pradþiø visas savo pastabas Valan- èius raðë pieðtuku paraðtëse, vëliau, pieðtukà iðtrynæs, ten pat jas perraðë raðalu, o ði pastaba pasiliko. Rankraðtyje nëra jokiø nei Ginioto, nei Pabrëþos taisymø, nors Daukantas pats buvo praðæs taisyti. Kaip cenzoriai jie lyg ir privalëjo koreguoti tekstà, kad Giedrai- tis galëtø matyti jø darbà. Taèiau Giedrius Subaèius mano, kad Pabrëþos pastabos Daukanto rankraðèiui buvæ suraðytos atskirai viename ið rastø Pabrëþos rankraðèiø „Pertaysims“. Já rado Antanas Salys9. Èia Pabrëþos iðvardytus nevartotinus lietu- viðkus þodþius „Maldoje pri Panos Szwæcz.“ jis nustatë esant paimtus ið Daukanto rankraðtyje buvusios „Maùdos Pri Panos Szwencziauses“ (Kriþanauskio iðtaisy- ta ´ Szwencziausios). Ðià maldà daug kur skutæs ir taisæs Kriþanauskis. Bûtent joje (l. 14v–15r) yra Subaèiaus minëti Pabrëþos kritikuoti þodþiai: mergayte, palitiejemo, àmýybæ, wjssoutjnaj’ (Kriþanauskio taisyta Daukanto wjssoutjniej’ ´ wjµsoutinioj’), ne’sam’, noudiemiû, taèiau kitø – brókó, ùugoti, palaiku – nebëra, ðiuos þodþius iðs- kutæs ir pakeitæs kitais taip pat Kriþanauskis. Subaèius (1996, 88) pastebëjo, jog Pabrëþa bus net suklydæs skaitydamas þodá noudiemiû (l. 15r), Daukanto <û> supratæs kaip , kuri rankraðtyje ið tiesø panaði á . Ðis rankraðèio þodis leidþia kiek patikslinti ir Valanèiaus taisymø datà. Ið jo matyti, jog Pabrëþa Maldas buvo skaitæs anksèiau nei Valanèius, nes Pabrëþos sukritikuotasis noudiemiû vëliau Valanèiaus yra pataisytas á nousidiemiû. Taigi tei- giná, kad Valanèius Daukanto rankraðtá taisë 1842 metais ir kad tais metais uþsi- mezgë jø paþintis, dràsiai galime atmesti. Tad kada ir kaip atsirado Valanèiaus taisymai Daukanto rankraðtyje? Sustokime prie pirmojo Daukanto ir Valanèiaus susitikimo datos – 1844 metø pabaigos ar 1845 metø pradþios. Ðiuos metus siûlytø jau minëtas argumentas, kad Valanèius á savo tekstà kartais áterpdavo Daukantui bûdingø raðmenø ar leksikos elementø, o tai tarytum leistø kalbëti apie tam tikrà Daukanto átakà tuomet dar lietuviðkai raðyti nemëginusiam Valanèiui. Tokiu atveju Maldø taisymus bûtø galima laikyti pirmuo- ju lietuviðku Valanèiaus raðtu. Taèiau ði prielaida turi rimtø kontrargumentø. Pirma, Valanèiaus intarpai – laisvai lietuviðkai raðanèio þmogaus intarpai. Antra, Daukantui bûdingus raðmenis

9 Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 88–89.

129 Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje bei leksikà vartoja ir Kriþanauskis. Ir Valanèiaus, ir Kriþanauskio daukantizmai labai epizodiðki10 – tai greièiau pastangos iðoriðkai prisiderinti prie Daukanto teksto nei ryðkesnë jo átaka. Antai atkreipkime dëmesá, kaip raðomas þodis Dievas. Daukantas raðo Djjws, Djjwo, Kriþanauskis ir Valanèius – daþniausiai Diewo, taèiau retkarèiais keièia Daukanto variantu su . Tik nors Kriþanauskis apytiksliai kopijuoja Dau- kantà (pavyzdþiui, taisydamas l. 20r), Valanèius þenklà, panaðø á cirkumfleksà, vietoj taðko paprastai uþdeda ne virð , o virð ir beveik visada jau po to, kai bûna uþdëjæs taðkà (þr. uþklijà 12v, tekstà 21r [plg. 1 pav.], 26r ir kt.). Reikia pasakyti, kad apie Maldø taisymo darbà nieko neuþsimenama nei Valan- èiaus, nei Daukanto, nei Gintilos laiðkuose11 (þinoma, su iðlyga, kad nemaþa dalis laiðkø mûsø dienø nepasiekë). Ið jø tesuþinome, kad 1844 ar 1845 metais Daukan- tas ir Valanèius drauge aptarinëjo þemaitiðkojo Naujojo Testamento kalbos dalykus. Argi ne keista – Daukantas 1845 metø geguþæ nemaþai raðo Gintilai apie liûdnà kasdienybæ, Valanèiui 1846 metais primena buvusá bendrà triûsà prie Testamento, taèiau jiems asmeniðkai þymiai svarbesnio dalyko nemini. Ir dar: kodël Valanèiui iðtaisius, Daukantas jo raðytø lapø, uþklijø neperraðë savo ranka, nebandë pritaiky- ti savo raðybos? Juk nebebûtø keblumø rankraðtá vëliau pristatyti cenzûrai. O po Maldø aprobavimo Daukantas rankraðèio nebebûtø galëjæs taisyti, nes iðspausdin- tos knygos tekstas cenzûros komitete bûdavo sutikrinamas su cenzûruoto rankrað- èio tekstu ir tik tada duodamas leidimas knygà platinti (Mediðauskienë 1998, 39). 1847-ieji – rankraðèio cenzûravimo metai – taip pat gali turëti sàsajø su Valan- èiaus taisymais. Paieðkokime jø pratæsdami rankraðèio cenzûravimo atributikos aptarimà. Bonèkutë neatkreipë dëmesio, jog paskutinio rankraðèio lapo, kuriame sudëti dvasiniø cenzoriø paraðai, apaèioje yra raudono lako antspaudas. Antspau- das labai apgadintas, jo apatinëje dalyje tegalima áþiûrëti du katalikiðkus kryþelius ir tris caro kryþius, virðutinëje yra detalë, primenanti atributus, esanèius ant Romos katalikø dvasinës valdþios ástaigø ar vyskupø antspaudø. Reikia manyti, jog tai dvasinës cenzûros – gal Peterburgo Romos katalikø dvasinës kolegijos – antspau- das. Antspaudu pritvirtinta Rusijos imperijos vëliavos spalvø virvelë, perverta per visà rankraðtá jo apatinëje dalyje, prilaikanti ir Valanèiaus ádëtus lapus. Imperijos spalvø virvelë bûdavo naudojama oficialiose valdþios ástaigose. Tokia ástaiga kaip tik ir buvo Peterburgo dvasinë kolegija, ákurta caro nurodymu ir kontroliavusi visus Katalikø Baþnyèios reikalus Rusijos imperijoje. Prisiminæ, kad dvasinis Maldø cen- zorius Dmochovskis tuomet buvo Kolegijos pirmininkas, o Kriþanauskis – ðios Kolegijos asesorius, turbût nesuklysime manydami, jog Maldø cenzûravimas kaip tik ir vyko Peterburgo dvasinëje kolegijoje (plg. 2 pav.). Ásidëmëtina, kad Valanèiaus raðytos uþklijos vienu metu12 priklijuotos ir klijais, ir tokiu pat raudonu laku kaip lakinis antspaudas, pritvirtinantis trispalvæ virvelæ,

10 Jø kiek daugiau Valanèiaus uþklijoje 21 11 Þr. Daukantas 1976, 716–717, 780–785; lape – ði vieta, matyt, taisyta pirmiausia, Motiejus Valanèius, Raðtai 1, Vilnius: Va- todël ir prie rankraðèio teksto labiausiai ga, 1972, 499–507. derintasi. 12 Kad uþklijos ir klijais, ir laku klijuotos vie- nu metu, ypaè gerai matyti ið uþklijos 12v lape.

130 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. Maldos katalikø 118v: fragmentas su Juozapo Kriþanauskio, Jurgio Ivaðkevièiaus, Kazimiero Dmochovskio paraðais bei antspaudu ir vëliavos spalvø virvele; LLTIB RS, sign.: f. 1 – SD 18

kuria suriðtas rankraðtis. Toká antspaudà galëjo turëti, taigi ir jo lakà uþklijoms panaudoti tik dvasinës cenzûros aprobavimo teisæ turintis asmuo – ðiuo atveju Dmochovskis. Èia perðasi paprasta iðvada: Valanèiaus uþklijos negalëjo bûti pri- klijuotos anksèiau, negu rankraðtis pateko cenzûrai, nes uþklijas ant teksto laku turëjo klijuoti oficialus cenzorius, kuris po to rankraðtá suriðo trispalve virvele ir ðá suriðimà antspaudavo tuo paèiu laku. Krinta á akis ir rankraðèio lapø numeracija. Visi lapai, taip pat ir Valanèiaus ádëtieji, yra raðalu supaginuoti Dmochovskio13. Be to, Valanèiaus lapuose jokiø

13 Atkreipkime dëmesá, kaip Daukantas ir Bonèkutë (1999, 77) klaidingai nurodo, Dmochovskis raðo bûdingà skaitmená <8>. kad lapus buvo sunumeravæs Daukantas.

131 Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje kitokiø numeriø nëra, o Daukanto lapai jo paties numeruoti pieðtuku kas ketvirtas (lankais?). Daukanto numeracija atitinka rankraðtá, kuris buvo dar prieð Valanèiaus taisymus. Dmochovskio sunumeruotus lapus pasaulietinis cenzorius papildomai aproba- vo, deðiniajame virðutiniame kampe kas lapas raðydamas po skiemená: „Po–zwo– lono–dru–ko–waã–Cen–zor–Jan–Wasz–kie–wicz–Po–zwo–lono–dru–ko–waã-[...]“ ir t. t.14 Be to, cenzoriaus paraðai yra prie teksto iðtraukø: „tejkés jems doutj Wiesz- patie: o szwjjsybe àmýjnoji“ (l. 58r), „o szwjjsybe àmýjnoje“ (l. 59r), „par Wieszpat musû“ (l. 59v). 85r lape apatiniame deðiniajame kampe yra dar vienas á paraðà panaðus áraðas. Anksèiausià ámanomà rankraðèio paraðymo datà neretai galima nustatyti ið rankraðèio popieriaus vandenþenkliø ir spaudø, tad uþmeskime aká á rankraðtá ir ðiuo aspektu. Deja, Daukanto naudotame popieriuje nei vandenþenkliø, nei spaudø nëra. Valanèiaus raðytø lapø ir uþklijø popierius yra skirtingos nei rankraðtis spalvos bei formato. Ðio popieriaus iki ðiol niekas nëra apraðæs. Valanèiaus lapai, prieðingai negu Daukanto, paþymëti dviejø rûðiø reljefiniais spaudais. Tokius spaudus paðto ir raðomajam popieriui þenklinti, padarytus akluo- ju spaudimu, Rusijoje pirmasis pradëjo naudoti 1817 metais Aleksandro I ásakymu ásteigtas Imperatoriðkasis Peterhofo popieriaus fabrikas. Gerà jo popieriaus kokybæ rodë „karaliðkasis ðifras“15 – spaudas su valdovo inicialais. Jis yra ir ant Valan- èiaus popieriaus lapø. 8–9 lape spaudas – 20 mm ilgio taðkinis ovalas, kurio viduryje imperatoriaus Nikolajaus I inicialas „H“, o apatinëje jo dalyje – maþas romëniðkas skaièius „I“. Inicialas yra su karûna tarp dviejø augalo ðakø, jo apaèio- je raidës: „È. Ï. Á. Ô.“ (t. y. „Èìïåðàòîðñêàÿ Ïåòåðãîôñêàÿ áóìàæíàÿ ôàáðè- êà“). Kiti lapai – 28–29, 118–119 paþymëti kiek kitokiu nei minëtasis spaudu: 19 mm ilgio taðkiniu ovalu, kuriame yra toks pat imperatoriaus inicialas su karûna ir uþraðas: „ÈÌÏÅÐÀÒÎÐ. ÏÅÒÅÐÃ. ÁÓÌ. ÔÀÁ.“. Panaðiø spaudø yra apraðæs Sokratas Klepikovas savo sudarytose XVII–XX amþiaus popieriaus spaudø lentelë- se16. Pagal já lygiai tokius spaudus kaip mûsø pirmasis, tik maþesnio (17 mm) ilgio ir linijinio ovalo, turi rusiðkas 1833–1834 metø gamybos popierius. Panaðûs á mûsø antràjá spaudà, tik be karûnos, yra 1843 metø popieriaus spaudai. Deja, visiðkai tokiø kaip mûsø spaudø Klepikovas nebuvo aptikæs, tad ir Va- lanèiaus popieriaus pagaminimo datos pagal juos tiksliau negalime nustatyti. Ta- èiau Valanèiaus popierius turi dar vienà savybæ, kuri apie jo pagaminimà leidþia spræsti tiksliau – tai pati spaudo vieta. Kaip raðo Klepikovas, Peterhofo popieriaus

14 Áraðas baigiasi l. 122r skiemeniu: „Po-“, Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Âñåñîþçíîé todël sakinio tæsinys: „-zwolono druko- êíèæíîé ïàëàòû, 1959, 27. waã Cenzor Jan Waszkiewicz“ áraðytas 16 Êëåïèêîâ, 1959, 103; Ñîêðàò Àëåêñàí- paskutiniame rankraðèio puslapyje äðîâè÷ Êëåïèêîâ, „Øòåìïåëè íà áóìàãå (l. 122v) po dvasinës aprobatos. ðóññêîãî è èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà 15 Ñîêðàò Àëåêñàíäðîâè÷ Êëåïèêîâ, Ôèëè- XIX–XX ââ.“, Àðõåîãðàôè÷åñêèé åæåãîäíèê ãðàíè è øòåìïåëè íà áóìàãå ðóññêîãî è çà 1966 ãîä, Ìîñêâà: Íàóêà, 1968, 125. èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà XVII–XX âåêà,

132 Archivum Lithuanicum 2 fabrikas paprastai spaudus dëdavo paðto arba raðomojo popieriaus 6 falcuotø popieriaus lapø sàsiuvinyje pirmojo lapo virðutiniame kairiajame kampe17. Taèiau raðomajame popieriuje, gamintame valstybinëms ástaigoms iki 4-ojo deðimtmeèio vidurio, spaudas bûdavo tokio popieriaus sàsiuvinio pirmajame lape virðutiniame deðiniajame kampe, kad jo neuþdengtø kairëje dedamas kampinis ástaigos antspau- das (Êëåïèêîâ 1959, 27). Atkreipkime dëmesá – abu Valanèiaus popieriaus spaudai yra virðutiniame deðiniajame falcuoto popieriaus lapo kampe. Taigi galima manyti, kad Valanèius taisymams naudojo labai senà, iki 4-ojo deðimtmeèio vidurio pagamintà valdiná popieriø. Minëtas faktas, nors savaip ádomus, apie Valanèiaus taisymø datà vargiai kà rimtesnio gali pasakyti. Galima tik manyti, jog tokiose prestiþinëse ástaigose kaip Peterburgo dvasinë akademija, kurioje 1842–1845 metais dirbo Valanèius, ir Val- dantysis senatas, kur dirbo Daukantas, valdinis popierius neuþsigulëdavo. Pasak Klepikovo, tokio popieriaus neretai uþsilikdavo nuo sostiniø ar didþiøjø miestø nutolusiose vietovëse (Êëåïèêîâ 1959, 33). Pavyzdþiui, toli nuo Peterburgo, tarp Þemaitijos miðkø uþsislëpusi Varniø seminarija tikrai dar galëjo turëti valdinio popieriaus atsargø ið iki 1845 metø jai vadovavusiø misionieriø laikø. Mëginkime apibendrinti savo pastebëjimus. Matyti, jog Daukanto Maldø cen- zûravimas iðsiskiria tuo, kad dvasiniø cenzoriø taisyta daugiau nei áprasta, kad atskiri lapai yra nevienodai sunumeruoti, be to, ne pasaulietinio, o dvasinio cen- zoriaus, ir kad rankraðtis suriðtas trispalve virvele bei lako antspaudu, o jo uþklijos pritvirtintos antspaudo laku. Tokia Maldø aprobavimo atributika – trispalvë virvelë, lako antspaudas, uþklijos tuo pat laku – XIX amþiuje Lietuvoje yra didelë retenybë. Ant daugybës to meto rankraðèiø tëra dvasinio cenzoriaus paraðas ir paprastas antspaudas. Tai leistø átarti, kad aprobuojant Maldas buvo susidurta su ypatingo- mis aplinkybëmis. Jau sakiau, kad pagal cenzûros taisykles lapus numeruodavo pasaulietinis cen- zorius. Dvasinis cenzorius galëjo numeruoti lapus tik tada, jei cenzûruojant pasi- keisdavo rankraðèio lapø skaièius. Dvasinës cenzûros lapø numeracijos prioritetas leidþia manyti, kad kaip tik Maldø cenzûravimo metu susidurta su dideliais teksto papildymais – iðtisais lapais, kuriuos reikëjo sunumeruoti. Tokie lapai galëjo bûti tiktai Valanèiaus lapai: skirtingai nuo kitø rankraðèio lapø, kuriuos buvo supagi- navæs ir Daukantas, jie sunumeruoti vien dvasinio cenzoriaus. Jei rankraðtis bûtø buvæs priimtas cenzûruoti su Valanèiaus taisymais, atliktais be cenzûros þinios, jo lapus bûtø numeravæs pasaulietinis cenzorius. Daukantas, atiduodamas rankraðtá cenzûrai, bûtø supaginavæs visus – ir savo, ir Valanèiaus lapus. Bûtø buvæ priklijuotos ir Valanèiaus uþklijos.

17 Spaudai bûdavo dedami specialiu presu, Valanèiaus naudotuose falcuoto popie- ðaltu bûdu, naudojant didelá slëgá. Todël riaus lapuose (l. 9, 27, 29, 119) spaudai ryðkus bûdavo tik pirmojo sàsiuvinio lapo yra neryðkûs. spaudas, o kituose lapuose – blyðkesni.

133 Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje Rankraðèio suriðimo, aprobatos antspaudo ir uþklijø vienalaikiðkumas liudija, kad uþklijos prieð aprobatà nebuvo priklijuotos. Pateikti cenzûrai nepriklijuotas uþklijas bûtø buvæ suprantama, jeigu rankraðtá perþiûrëti Valanèiui cenzûra bûtø pavedusi pati. Tokiu atveju uþsakyti taisymai bûtø rekomendacinio pobûdþio, juos perþiûrëtø oficialus dvasinis cenzorius, o taisytojo pavardë tarp cenzoriø nebûtø paminëta – visa tai puikiai tinka Maldø cenzûravimui. Taèiau jei neoficialûs taisy- mai bûtø dideli, sudarytø iðtisus lapus, juos aprobuoti reikëtø atskirai, kad pasau- lietinei cenzûrai nekiltø abejoniø dël cenzûravimo tvarkos paþeidimø. Rankraðèio suriðimas trispalve virvele bei lakiniu dvasinio cenzoriaus antspaudu ir uþklijø klijavimas laku, tapaèiu antspaudo lakui, ið tiesø ir bus toks Valanèiaus (ne cen- zoriø) taisymø aprobavimas. Kadangi Valanèiaus taisymai apëmë iðtisus puslapius, t. y. rankraðèio tekstas gerokai pakito, dvasinis cenzorius, ypaè jei gerai nemokëjo lietuviðkai, á pagalbà pasitelkë kitus cenzorius – taip galima bûtø aiðkinti aplinkybæ, kodël dvasiniø cenzoriø bûta net keleto. Apibendrinus visa, kas buvo èia pasakyta apie Maldø cenzûravimà, galima daryti tvirtà prielaidà: Valanèius Daukanto rankraðtá taisë su cenzûros þinia, o jo taisymai atsirado 1847 metais. Pabandykime chronologiðkai sudëlioti visà þinomà Daukanto rankraðèio taisymø ir cenzûravimo ávykiø sekà. Giedraitis dël neþinomø prieþasèiø rankraðèio neaprobavo. Neatmestina galimy- bë, kad jis nesutiko aprobuoti Daukanto Maldø dël to, jog Pabrëþa, kurio poþiûris á þemaièiø bendrinës kalbos raidà buvo visai kitoks, galëjo bûti neigiamai ávertinæs Daukanto rankraðèio kalbà. O gal vyskupas ir negalëjo to padaryti, nes jau 1844 metø rugpjûtá mirë. Á jo vietà netrukus buvo paskirtas vyskupas nominatas Jonas Krizostomas Gintila. 1847 metais Maldos antràkart buvo pateiktos cenzûrai – oficialiam dvasiniam cenzoriui vyskupui sufraganui Dmochovskiui. Pastarasis rezidavo Peterburge, kur tuo metu gyveno ir Daukantas. Dmochovskis aprobuodavo lietuviðkus religinius raðtus, nors ar mokëjo lietuviðkai, neaiðku. Kaip Maldos pateko Dmochovskiui? Galimos kelios hipotezës. Pirmoji jø bûtø susijusi su Þemaièiø vyskupu nominatu Gintila. 1844 metais perëmæs valdyti Þe- maièiø vyskupijà, Gintila kartu perëmë ir mirusio vyskupo Giedraièio kanceliarijà, taigi, jei rankraðtis Daukantui nebuvo gràþintas, èia turëjo rasti ir já. Gintila artimai bièiuliavosi su Daukantu dar Peterburge, vëliau, iðvykæs á Þemaitijà, susiraðinëjo laiðkais. Be to, pats buvo atkreipæs dëmesá á Katalikø Baþnyèios lietuvybës politikos svarbà, tad turëjo suprasti lietuviðkø religiniø knygeliø liaudþiai leidimo reikalà. Tai galëjo paskatinti Gintilà bandyti parûpinti aprobatà Daukanto Maldoms. Reikia manyti, kad Maldos pas Giedraitá buvo gráþusios su neigiamu Pabrëþos atsiliepimu. Turëdamas omenyje Pabrëþos nuomonæ, Gintila atidavë jas perþiûrëti seminarijos rektoriui Valanèiui, apie kurio kalbinius sugebëjimus dar 1838 metais

134 Archivum Lithuanicum 2 jam buvo labai gerai atsiliepæs Pabrëþa18. Kad Gintila praðydavo panaðios Valan- èiaus pagalbos, patvirtina faktas, jog 1847 metais klausë jo nuomonës, ar neprieð- tarauja Baþnyèios mokymui kun. Kazimiero Vizgirdos rankraðtis Wiadomoúã o nie- których Úwiætych19. Valanèiui rankraðtá pataisius, Gintilai, kaip vyskupui, nebuvo sudëtinga já pristatyti aprobuoti Dmochovskiui. Aprobata galëjo rûpintis ir asmeniðkai Valanèius. Susipaþinæs su Daukantu 1844 metais ar 1845 metø pradþioje Peterburge, po to iðvykæs á Þemaitijà, su juo susiraðinëjo dël lituanistiniø bei lietuvybës dalykø. Gali bûti, kad, Daukantui pa- praðius, pats rûpinosi surasti vyskupo kanceliarijoje Maldas ir apsiëmë jas pataisy- ti. Valanèius buvo þadëjæs Daukantui parûpinti aprobatà kai kurioms jo knygoms. Antai Vaclovas Birþiðka mini, kad Valanèius 1849 metais siuntë Dmochovskiui aprobuoti Daukanto Epitome Historiae Sacrae Auctore pakartotiná leidimà, rûpinosi dar kartà iðleisti jo Prasmà lotynø kalbos ir Abecielà20, taèiau nereikëtø pamirðti, kad 1849 metais Valanèiaus átaka buvo þymiai iðaugusi, èia pat vyskupo mitra. Kaþin ar 1847 metais bûtø galëjæs tokiu reikalu á Dmochovská kreiptis tiesiogiai, ypaè kad rankraðtis taisymø buvo labai apgadintas, tad greièiausiai ir tokiu atveju neapsieita be Gintilos tarpininkavimo. Vis dëlto ðios hipotezës neatsako á klausimà, kodël rankraðèio neaprobavo pats Gintila, kuris paprastai duodavo aprobatà religinëms knygoms, tarp jø ir lietuvið- koms, bei kodël rankraðtis tiek uþsigulëjo. Taip pat ir rankraðèio aprobatos atributø unikalumas bûtø suprantamas nebent tokiu atveju, jei bûtø ið anksto susitarta su Dmochovskiu, kad cenzûra priims Maldas aprobuoti po to, kai Valanèius pataisys rankraðtá. Galima ir kita hipotezë, kuri ðiuo metu atrodo átikimiausia – kad Maldos Dmo- chovská pasiekë ið Peterburgo. Tokiu atveju vyskupo kanceliarija buvo gràþinusi rankraðtá Daukantui. Daukantas 1847 metais susirado leidëjà Kanapacká, o Kana- packis pats áteikë Maldas Dmochovskiui. Kad Kanapackis bus parûpinæs Maldoms dvasinës ir pasaulietinës cenzûros aprobatas, uþsimena ir Birþiðka (1990, 14). Peterburge finansinëmis aferomis garsëjæs Kanapackis21 galëjo sukelti Dmo- chovskiui nepasitikëjimà dël rankraðèio tinkamumo. Todël gali bûti, kad vyskupas ëmësi tam tikrø atsargumo priemoniø – atidavë rankraðtá perþiûrëti ir pataisyti Valanèiui. Kaip specialistà, mokantá lietuviðkai, Valanèiø Dmochovskiui rekomen- duoti galëjo ir Kriþanauskis, ir Ivaðkevièius, já paþinojæ dar ið Valanèiaus gyvenimo Peterburge laikø. Prisiminus, kad ir Valanèius, ir Kriþanauskis, taisydami rankrað-

18 Vincas Maciûnas, „Vilniaus universitetas 19 Jono Krizostomo Gintilos raðtas Motiejui ir lietuviðkasis XIX amþiaus pradþios sà- Valanèiui Nr. 512, 1847 04 19, LVIA, jûdis“, Lituanistikos instituto 1979 metø sign.: f. 1671, ap. 4, b. 45, l. 132. suvaþiavimo darbai. Vilniaus universitetas 20 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 3, Vil- 1579–1979, Chicago: The Institute of nius: Lietuvos kultûros fondas, 21990, 13. Lithuanian Studies, Inc., 1981, 172. 21 Egidijus Aleksandravièius, „Simono Dau- kanto knygø leidëjas Ksaveras Kana- packis“, LAIS 5. Simonas Daukantas, Vil- nius: Viltis, 1993, 126–132.

135 Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje tá, stengësi derintis prie jo raðybos bei leksikos, galima bûtø átarti buvus tam tikrà Valanèiaus ir Kriþanauskio sàsajà, taigi manyti, kad kaip tik Kriþanauskis reko- mendavæs Valanèiø Dmochovskiui. Persiøsti rankraðtá á Varnius nebuvo sudëtinga: oficiali korespondencija, paðto, knygø siuntos tarp Peterburgo dvasinës kolegijos, Dvasinës akademijos ir Þemaièiø vyskupijos seminarijos per Telðiø paðtà tuo metu buvo áprastas ir daþnas dalykas, nes seminarija veikë ðiø ástaigø priþiûrima. Valanèius, gavæs rankraðtá, panaudodamas senà, ið misionieriø laikø uþsilikusá seminarijos popieriø, gerokai taisë Daukanto tekstà. Pats perraðë lapus ir uþklijas, ðias turëjo gràþinti nepriklijuotas, kad jas vëliau, sutikrinæs su Daukanto tekstu, laku ir klijais ant teksto virðaus galëtø uþklijuoti pats Dmochovskis. Dmochovskiui galëjo bûti pridëti ir iðkirptieji, deja, neiðlikæ ðeði Daukanto rankraðèio lapai. Gavæs Valanèiaus taisymus, kuriø buvo labai daug, Dmochovskis apsidrausda- mas pasitelkë daugiau specialistø. Jis pavedë rankraðtá perþiûrëti lietuviø kalbà gerai mokëjusiam kolegai Kriþanauskiui. Kriþanauskis dar nemaþai padirbëjo tai- sydamas rankraðtá ir Valanèiaus papildymus, tada rankraðtá perþiûrëjo þemaitis Ivaðkevièius. Nei Valanèius, nei dvasiniai cenzoriai Maldø nebuvo linkæ atmesti. Ir Valanèius, ir Kriþanauskis, ir Ivaðkevièius stengësi, kad jø taisymai bûtø kuo maþiau pastebi- mi ir rankraðtis pasaulietinës cenzûros akyse kuo daugiau panëðëtø á ðvarraðtá – be reikalo nebraukë, o perraðinëjo ir skuto, raðë pieðtuku (galima ásivaizduoti, kaip bûtø atrodæs rankraðèio tekstas, Valanèiui ir Kriþanauskiui viskà pataisius virð eiluèiø!). Valanèius, Kriþanauskis, taisydami rankraðtá, netgi stengësi iðlaikyti Dau- kantui bûdingà raðybà bei leksikà, kad jø taisymai iðoriðkai bûtø panaðûs á rankrað- èio tekstà. Po teigiamo Kriþanauskio ir Ivaðkevièiaus liudijimo Dmochovskis rankraðtá ga- lutinai aprobavo. Jis sunumeravo rankraðèio lapus, rankraðtá perriðo ir uþantspau- davo to paties lako, kuriuo pritvirtino Valanèiaus raðytas uþklijas tekste, antspau- du – taip prieð pasaulietinæ cenzûrà buvo oficialiai aprobuoti visi Valanèiaus taisymai. Valanèiaus, kaip neoficialaus asmens, pavardë tarp cenzoriø nebuvo paminëta. Po dvasinës cenzûros aprobatos, greièiausiai dël to, kad Peterburgo cenzûros komitete nebûta lietuviø kalbà mokëjusio cenzoriaus, Kanapackis rankraðtá perdavë Vilniaus cenzûros komitetui, kur já galutinai aprobavo pasaulietinë cenzûra. Panaðiai ávykiai galëjo klostytis, jeigu Valanèiaus taisymai Daukanto rankraðtyje bûtø atsiradæ ir 1844 ar 1845 metais. Tokios prielaidos silpnàsias puses jau minë- jome, taèiau visai atmesti negalime. Tik tada dar reikëtø kaþkaip paaiðkinti rankrað- èio lapø numeracijos bei aprobatos atributikos savitumà, taip pat máslæ, kaip Mal- dos, anonimo paverstos tikru juodraðèiu, galëjo bûti priimtos aprobuoti Dmochovs- kio, paþeidþiant rankraðèiams nustatytus cenzûros reikalavimus. Daukantas, nors ir gavæs abiejø cenzûrø leidimà, Maldø neiðspausdino. Gali bûti, kad taip ávyko dël leidëjo kaltës. O gal paèiam Daukantui nepatiko rankraðèio

136 Archivum Lithuanicum 2 kupiûros, taisymai bei ypaè dideli svetimo teksto intarpai. Juo labiau kad, kaip sakyta, po cenzûros Maldø taisyti, taigi ir jø teksto vienodinti autorius nebegalëjo. Nestebintø, jei dideli Maldø taisymai Daukantà vëliau bûtø atbaidæ nuo bet kokiø religiniø raðtø rengimo.

Literatûra ir ðaltiniai:

A LEKSANDRAVIÈIUS, EGIDIJUS, 1993: „Simono Daukanto knygø leidëjas Ksaveras Ka- napackis“, LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 118–132.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 21990: Aleksandrynas 3, Vilnius: Lietuvos kultûros fondas.

B ONÈKUTË, ROMA, 1999: „Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos kata- likø rankraðtyje“, M. Valanèiaus „Þemaièiø vyskupystei – 150“. Mokslinës konferencijos medþiaga, Klaipëda: Klaipëdos universitetas, 77–82.

[D AUKANTAS, SIMONAS,] Maùdas Kataljkû Pagaù Baêniczes S. Rimo jszraszytas Metuse 1842 (rankraðtis saugomas: LLTIB RS, sign.: f. 1 – SD 18).

D AUKANTAS, SIMONAS, 1976: Raðtai 2, Vilnius: Vaga.

G INTILA, JONAS KRIZOSTOMAS, Raðtas Nr. 512 Motiejui Valanèiui, 1847 04 19, LVIA, sign.: f. 1671, ap. 4, b. 45, l. 132.

M ACIÛNAS, VINCAS, 1981: „Vilniaus universitetas ir lietuviðkasis XIX amþiaus pradþios sàjûdis“, Lituanistikos instituto 1979 metø suvaþiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579– 1979, Chicago: The Institute of Lithuanian Studies, Inc., 111–212.

M EDIÐAUSKIENË, ZITA, 1998: Rusijos cenzûra Lietuvoje XIX a. viduryje, Kaunas: Vytauto Didþiojo universitetas.

M ERKYS, VYTAUTAS, 1991: Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 10–113.

Ð ENAVIÈIENË, IEVA, 1995: „Simono Daukanto bièiuliai Peterburge“, Kultûros barai 11, 64–70.

Ð ENAVIÈIENË, IEVA, 1998: Þemaièiø lituanistai Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Motiejus Valanèius, Vilnius: Lietuvos Respublikos Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos cen- tras.

V ALANÈIUS, MOTIEJUS, 1972: Raðtai 1, Vilnius: Vaga.

Ê ËÅÏÈÊÎÂ, ÑÎÊÐÀÒ ÀËÅÊÑÀÍÄÐÎÂÈ÷ , 1959: Ôèëèãðàíè è øòåìïåëè íà áóìàãå ðóñ- ñêîãî è èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà XVII–XX âåêà, Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Âñåñîþçíîé êíèæíîé ïàëàòû.

Ê ËÅÏÈÊÎÂ, ÑÎÊÐÀÒ ÀËÅÊÑÀÍÄÐÎÂÈ÷ , 1968: „Øòåìïåëè íà áóìàãå ðóññêîãî è èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà XIX–XX ââ.“, Àðõåîãðàôè÷åñêèé åæåãîäíèê çà 1966 ãîä, Ìîñêâà: Íàóêà, 116–141.

Ñ ÓÁÀ÷ÞÑ, ÃÅÄÐÞÑ ÀÄÎÌÎÂÈ÷ , 1988: Áîëüøîé ðóêîïèñíûé ïîëüñêî–ëèòîâñêèé ñëî- âàðü Ñèìîíàñà Äàóêàíòàñà. Äèññåðòàöèÿ íà ñîèñêàíèå ó÷åíîé ñòåïåíè êàíäèäàòà ôèëî- ëîãè÷åñêèõ íàóê, Âèëüíþñ, VUB RS, sign.: f. 76 – 3095.

137 Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje Ieva Ðenavièienë MOTIEJUS VALANÈIUS’ CORRECTIONS IN SIMONAS DAUKANTAS’ MANUSCRIPT MALDOS KATALIKØ

Summary

This article is an attempt to date the corrections made by Motiejus Valanèius in Simonas Daukantas’ manuscript Maldos katalikø written in 1842. Up to now it was thought that these corrections were made by Valanèius in 1842. Judging by the specific regulations for censorship of religious writings in 19th century Lithuania, and from the appearance of the manuscript (identification of somebody else’s insertions and corrections, their peculiarities and chronology, peculiarities of pagination, character of the paper on which Valanèius’ text was written, peculiarities of paste-ins and their link to the characteristics of religious and secular censorship) I conclude that the corrections in Daukantas’ manuscript were made by Valanèius probably in 1847 when the manuscript was submitted for censorship. The corrections were made with the permission of religious censorship and had the character of unofficial recommendations.

I EVA ÐENAVIÈIENË Gauta 2000 m. kovo 18 d. Lietuvos istorijos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Kraþiø g. 5 LT-2001, Vilnius, Lietuva

138 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Pietro U. Dini Università di Pisa

Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806)

Lituanistø, ypaè Italijos, dëmesio negali nepatraukti 1806 metais Parmoje iðleisti poteriø tekstai baltø kalbomis1. Þymaus raidþiø kûrëjo ir raiþytojo Giambattistos Bodoni’o (1740–1813) knygoje Oratio Dominica in CLV. lingvas versa2 pastebëjau lietuviø bei kitomis baltø kalbomis iðspausdintus poterius3. Bodoni’o veikla spau- dos ir tipografijos tyrinëtojams gerai þinoma, apie jà daug raðyta. Taèiau apie spaustuvininkà Bodoni – ávairiø kalbø poteriø leidëjà, tam tikrà lietuviø ir kitø baltø kalbø raðtijos propaguotojà, lietuviðkose ar latviðkose enciklopedijose terasi- me maþai4. Todël ðio straipsnio tikslas yra pristatyti patá Bodoni ir jo spausdintà

1 Keista, kad iki ðiol Bodoni’o tekstai Parmo- zituojantis profesorius Los Andþelo uni- je nebuvo pastebëti. Juk apie Oratio Domi- versitete (UCLA), galëjau sutikrinti kai nica raðë net miesto spauda (pvz., þr. Cat- kurias smulkmenas su universiteto biblio- tabianchi 1958). Be to, Bodoni’o knyga tekoje (Research Library, Special Collec- buvo perleista Parmoje 1967 metais: tion; sign.: Z 233 B6L89) esanèia originalo Giambattista Bodoni, ORATIO DOMINI- kopija. CA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTI- 4 Duomenø apie Bodoni nëra Lietuvos biblio- CIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EX- grafijoje (Lietuvos TSR bibliografija. Knygos PRESSA 1–2 (fotografuotinis leidimas), lietuviø kalba 1. 1547-1861, Vilnius: Min- Parma: Franco Maria Ricci, 1967. tis, 1969; Lietuvos bibliografija. Knygos lie- 2 [Giambattista Bodoni,] ORATIO DOMINI- tuviø kalba 1. 1547-1861. Papildymai, Vil- CA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTI- nius: Mintis, 1990 [toliau – LB]). Tarpu- CIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EX- kario enciklopedija Bodoni mini bendrais PRESSA, Parmae: Typis Bodonianis, bruoþais (Lietuviðkoji enciklopedija 3, Kau- MDCCCVI [1806] (toliau – Oratio Do- nas: Spaudos fondas, 1935, 1496 skiltis); minica). tik bostoniðkoji, kalbëdama apie Bodoni’o 3 1998 metø rugsëjá staþuodamas Èikagoje Oratio Dominica, prideda: „tarp kitø kalbø turëjau galimybæ pavartyti Bodoni’o origi- ir lietuviðkai“ (Lietuviø enciklopedija 3, Bo- nalo egzemplioriø, saugomà Newberry stonas: Lietuviø enciklopedijos leidykla, bibliotekoje (sign.: Bon 1986). Vëliau, 1954, 92). 2000 metø vasará, lankydamasis kaip vi-

139 Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806) lietuviðkà „Tëve mûsø“. Ið pradþiø dera nors trumpai priminti Bodoni’o gyvenimà, pakankamai sëslø, bet pilnà veiklos ir ðlovës.

1. GIAMBATTISTOS BODONI’O GYVENIMAS IR DARBAI. Bodoni gimë 1740 metais Saluzzo mieste, gyveno daugiausia gimtinëje, Romoje ir Parmoje. Ið maþens jis susipaþino su spaustuvininko darbu ir menu; Romoje ásidarbino rinkëju jëzuitø asociacijos Congregatio de Propaganda Fide spaustuvëje ir kartu Sa- piencijos universitete mokësi Rytø kalbø pradmenø. Vienu metu (1766 metais) Bo- doni ketino iðvykti á Anglijà, kur visuomenë labai palankiai þiûrëjo á spaustu- vininkø menà, ten jis tikriausiai tikëjosi didesnës ðlovës. Taèiau pakeliui dar gim- tinëje susirgo ir nusprendë á Anglijà nebevaþiuoti. Nuvyko á Parmà. Èia kurá laikà dirbo Karaliðkoje spaustuvëje spaustuvininku, o 1791 metais atidarë savo spaustu- væ. Joje be pertraukos dirbo 46 metus, nekreipdamas dëmesio á besikeièianèià poli- tinæ padëtá, atsidavæs tik savo menui. Veikiausiai dar Romoje Bodoni’ui kilo mintis paèiam kurti ðriftus ir punsonus. Pamaþu jis sukaupë pilnus kai kuriø kalbø raidþiø rinkinius. Bet tikros ðlovës Bodoni susilaukë vëliau. 1806 metais jis buvo apdovanotas aukso medaliu Pary- þiaus parodoje. Bodoni ne kartà kvietë persikelti kitur (vël á Romà, Milanà, Neapolá, Ispanijà), taèiau jis pasiliko Parmoje, kurià laikë antràja tëvyne. Iðvaþiuodavo tik trumpam – atsiimti premijø bei apdovanojimø. Joks kitas spaustuvininkas niekada nebuvo taip pagerbtas kaip Bodoni. Po Bodoni’o mirties Parmos katedroje pastaty- tas jo biustas5. Pagrindinë Bodoni’o gyvenimo aistra buvo tipografika kaip spaustuvës menas. Jam brangiausias buvo paskutinis darbas Manuale Tipografico6, kuris, beje, iðleistas dukart: 1788 metais (dar autoriui gyvam esant) ir 1818 metais (jau po jo mirties)7.

5 Apie Bodoni’o gyvenimà þr.: Giuseppe De Saggio bibliografico“, Archivio storico per le Lama, Vita del cavaliere G. Bodoni tipografo provincie parmensi 3(5), 1940, 137–161; ið italiano e catalogo cronologico delle sue edizio- ankstesniøjø dar minëtinos: Giovanni ni 1–2, Parma: Stamperia Ducale, 1816; I. Drei, „Rassegna bibliografica bodoniana“, Bernardi, Vita di Giambattista Bodoni, Sa- Archivio storico italiano 72(2), 1914, 210– luzzo, 1872; Piero Barbéra, Giovan Battista 219; Hugh Cecil Brooks, Compendiosa bi- Bodoni, Genova: Formíggini, 1913 [21939]; bliografia di Edizioni Bodoniane, Firenze: R. Chierici, Giambattista Bodoni (1740– Barbera, 1927; Hanns Bohatta, „Zur Bo- 1813). Studio storico-biografico, Parma, doni-Bibliographie“, Gutenberg Jahrbuch 1913. Apie tam tikrus Bodoni’o biografi- 10, 1935 ir Giampiero Giani, Catalogo delle jos ir veiklos aspektus þr. bibliografijà: autentiche edizioni bodoniane, Milano: Con- Francesco Barberi, „Bodoni Giambattista“, chiglia, Istituto Editoriale Italiano, 1948; Dizionario Biografico degli Italiani 11, Ro- ið naujausiø studijø minëtina: Biblioteca ma: Istituto della Enciclopedia Italiana, Angelica. La collezione bodoniana, Roma: 1969, 107–115. Istituto poligrafico e Zecca dello Stato, 6 Èia minima daug pasaulio kalbø (25 ir jø 1987; AA. VV., Conoscere Bodoni: nel due- ðriftø variantai); tarp jø ir slavø, bet (dar) centocinquantesimo anniversario della nascita, ne baltø kalbø. Torino: Altieri, 1990; Ciavarella Angelo, 7 Iðsamiausia Bodoni’o darbø bibliografija Bodoni: l’invenzione della semplicitä, Parma: paskelbta Giannetto Avanzi, „Giambatti- Guanda, 1990. sta Bodoni fra due centenari: 1913–1940.

140 Archivum Lithuanicum 2 2. BODONI’O ORATIO DOMINICA (1806). Tarp þymiausiø Bodoni’o veikalø yra XIX amþiaus pradþioje Parmoje paskelbtas Oratio Dominica. Apie jo atsiradimà maþai teþinoma8. Vis dëlto aptikau tokiø to meto duomenø: „[Parmos] karaliaus pavaduotojas su malonumu dovanoja Napoleonui Monti’o poemos Il Bardo della Selva Nera leidimà, spausdintà Parmoje Bodoni’o ðriftais; jis taip pat sutiko, kad jam bûtø dedikuotas 1806 metø spaustuvës ðedevras – Oratio Dominica in CLV linguas versa et exoticis characteribus plerumque expressa. Uþ tai Bodoni gavo dovanø tûkstantá louisø ir tûkstanèio dviejø ðimtø frankø pensijà, skirtà jo þmo- nai“9. Apie veikalo likimà sakoma taip: „Brunet says that Eugéne Beauharnais, viceroy of Italy, to whom this work is dedicated, bought up all the copies of this fine edition in order to present them to his friends“10. Veikalas susideda ið daugiau negu trijø ðimtø didelio formato puslapiø. Pratar- më pateikiama trimis kalbomis: prancûzø (Au Lecteur), italø (A chi vorrà leggere) ir lotynø (Anteloquium). Knygà sudaro keturios dalys: 1) „Pars Prima, Linguas Asia- ticas complectens“ (I–LXXIII p.); 2) „Pars Secunda, Linguas Europaeas complec- tens“ (LXXV–CXCVIII p.); 3) „Pars Tertia, Linguas Africanas complectens“ (CXCIX– CCXIX p.); 4) „Pars Quarta, Linguas Americanas complectens“ (CCXX–CCXXXVI p.). Toliau eina „Index linguarum quibus Oratio Dominica conversa est“ (CCXXXVII– CCXLVIII p.). Paskutiniame puslapyje paraðyta: „Ðis daugiakalbis veikalas baigtas 1806 metø gruodþio 15 dienà kilniame Parmos mieste, valdant NAPOLEONUI Pirmajam, visuomet didþiam galø [t. y. prancûzø] imperatoriui bei nenugalëtajam Italijos karaliui, kuriam linkime ilgalaikës sëkmës, laimës ir klestëjimo“11. Lietuviðkas tekstas yra antroje dalyje. Be kitø pasaulio kalbø, Bodoni pateikia poterius net aðtuoniomis baltø kalbomis. Jas vadina taip: Lotavicé CLXX; Lithuanice CLXXIX; Livonice CLXXXIII; Prutenice CLXXXIV; Prussice CLXXXV; Lettice CLXXXVI; Werulice CLXXXVII; Curlandice CLXXXVIII. Jau ið pirmo þvilgsnio matyti, kad Bodo- ni’o dëmesá patraukë ne tiek lietuviø, kiek kìtos baltø kalbos: jis spausdino du prûsiðkus tekstus („prutëniðkai“ ir „prûsiðkai“), net keturis latviðkus („lotaviðkai“, „livoniðkai“, „latviðkai“, „veruliðkai“) ir dar vienà kurðiðkà („kurliandiðkai“)12.

8 Galbût daugiau þiniø bûtø galima rasti 10 Victor Collins, Attempt at a Catalogue of the Bodoni’o korespondencijoje – apie 12 000 Library of the late Prince Louis-Lucien Bona- laiðkø saugoma Parmos Palatinos biblio- parte, [London:] Henry Sothern & Co, tekoje. 1894, 103. 9 Franšois Boyer, „Bodoni et la France“, Bib- 11 „Polyglotticum hoc opus absolutum est lioteca Palatina. Bodoni celebrato a Parma, die XV decembris MDCCCVI in inclyta Parma: La Nazionale, Tipografia editrice Parmensi civitate sub NAPOLEONE I in Parma, 21963, 197: „Le Vice-Roi [de gallorum imperatore semper augusto at- Parme] eut plaisir à offrir à Napoléon l’édi- que Italiae rege invictissimo cui omnia tion du poéme de Monti, Il Bardo della Sel- fortunate feliciter prospereque diutissime va Nera, imprimé à Parme coi tipi bodonia- evenire apprecabimur“. ni; il accepta aussi que lui soit dédié en 12 Ðiame straipsnyje ribojuosi tik lietuviðku 1806 un chef d’oeuvre de la typographie, tekstu. Apie visus Bodoni’o iðspausdintus L’Oratio Dominica in CLV linguas versa et baltiðkus tekstus pasirodys mano straips- exoticis characteribus plerumque expressa. nis Italijos baltistikos þurnale Res Balticae Cela valut à Bodoni un cadeau de mille (RBl). louis et une pension de douze cent francs reversible sur sa femme“.

141 Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806) 3. LIETUVIÐKAS BODONI’O „TËVE MÛSؓ. Ðtai lietuviðkas Bodo- ni’o „Tëve mûsø“ tekstas (Bodoni 1806, CLXXIX; plg. 1 pav.):

ORATIO DOMINICA LITHUANICE. 1 Tewe musu kursey esi danguy, szwes- 2 kis wardas tawo; ateyk karaliste tawo. 3 Buk wala tawo kayp and dangaus teyp ir 4 andziam es. Donos musu wisu dienu dok 5 mumus szedien. Ir atlayisk mums musu 6 kaltes kayp ir mes atlaydziam sawiemus 7 kaltiemus. Ir newesk musu ing pagundy- 8 nima; bet giaf bekmus nog pikto. Amen. Ex Sylloge Londinensi. Tekste matyti aiðkiø lietuviðkai nemokanèio leidëjo klaidø. Pavyzdþiui, vienur kitur neskiriamos lietuviðkø þodþiø ribos: andziam es 41–2 vietoj *and ziames ~ ant

þemës; giaf bekmus 82–3 vietoj *giafbek mus ~ gelbëk mus. Antrajame pavyzdyje vietoj paraðyta , o tai nors kiek mokanèiam lietuviðkai ið karto bûtø kritæ á akis. Ir paties Bodoni’o biografija neleidþia net spëti, kad jis bûtø galëjæs mokëti lietuviø kalbà. Todël visiðkai aiðku, kad Bodoni ne pats kûrë, o nuraðë tekstà ið kitur, kaip netrukus paaiðkës – ið Jeano Jacques’o Marcelio 1805 metø veikalo13 (þr. toliau 4.). Ið grafiniø ir fonetiniø ypatybiø ðá tà galima spræsti apie Bodoni’o skelbto teksto tarmæ. Visø pirma atkreiptinas dëmesys á raidæ , du kartus paraðytà po vietoj tikëtinos (vakarø aukðtaièiø) : atlayisk 54 ~ atleisk, atlaydziam 65 ~ atleidþiam. Uþbëgant uþ akiø galima pasakyti, kad prototipiniame Marcelio darbe vartojamos grafemos <ù>, bet Bodoni jas pakeitë á . Taèiau, kaip matëme, ir Bodoni’o veikale atsispindi kietasis [ù] prieð e tipo vokalizmà (bûdingas rytø, vidu- rio ir pietø aukðtaièiams14), tik Bodoni kaþkodël nepaþymëjo kietumo (ar neatkreipë dëmesio, ar neturëjo tokio þenklo).

Poteriuose pavartotas „iðblësæs“ tvirtagalis [ai]: kurµey 13 ~ kursai. Nors tiksliai nurodyti tokio „iðblësimo“ teritorijà sunku (plg. Zinkevièius 1966, 94), taèiau ði ypatybë daþnai pasitaiko vidurietiðkuose tekstuose15. Jau vien tokios dvi ypatybës leistø spëti, kad pirminis variantas, vëliau patekæs ir á Bodoni’o tekstà, buvo vidu- rietiðkas aukðtaitiðkas. Toliau paaiðkës (þr. toliau 5.), kad ið knygos á knygà kelia- vusio lietuviðko poteriø teksto pirminis ðaltinis galëjo bûti vidurietiðkas Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos rankraðtis.

13 Jean-Jacques Marcel, ORATIO DOMINI- 14 Plg. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialekto- CA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS logija, Vilnius: Mintis, 1966, 158, 519, CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERI- þemël. 74. BUS PLERUMQUE EXPRESSA; Edente 15 Plg. Zigmas, Zinkevièius, Lietuviø kalbos J. J. MARCEL, Typographeii imperialis istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Moks- administro generali, Parisiis, Typis Impe- las, 1988, 185, 199 ir kt. rialibus, Anno Repar. Sal. 1805, Imperii- que Napoleonis Primo.

142 Archivum Lithuanicum 2 1 pav. Bodoni’o Oratio Dominica, CLXXIX: lietuviðkas „Tëve mûsø“; Èikagos Newberry biblioteka, sign.: Bon 1986

Balsis [i] beveik visada þymëtas : esi 14, ing 75, ir 38, 53, 63, 72, karaliste 25 ~ karalystë, pikto 86, szweskis 16–21. Iðimtis, kur paraðyta , yra pagundynima 76–81 ~ pagundinimà, bet to turbût nepakanka þemaitiðkai fonetikai áþvelgti. Raidë nuosekliai vartojama tik dvibalsiuose: danguy 15 ~ danguj, kayp 62 ~ kaip ir t. t. Tai tuo metu buvo áprasta visoje Didþiojoje Lietuvoje.

143 Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806) Ið kitø svarbesniø ypatybiø galima nurodyti Bodoni’o tekste daþnai raðomà vietoj aukðtaièiø dvibalsio [uo], pvz., dok 47 ~ duok, Donos 43 ~ Duonos, nog 84 ~ nuog. Tokia raðybos ypatybë pasitaikydavo ávairiuose (ne tik vidurietiðkuose) lie- tuviø kalbos tekstuose. Þymëtas visø aukðtaièiø dvibalsis [ie]: dienu 46 ~ dienø, szedien 52 ~ ðiandien. Nosiniø balsiø Bodoni’o tekste nëra, plg. szweskis 16–21 ~ ðvæskis. Ið morfologijos bruoþø matyti dat. pl. su -mus, jau XVIII amþiuje ëmæs nykti ið 16 raðomosios kalbos : mumus 51 (bet ir mums 55), sawiemus kaltiemus 66–71. Nemokëdamas kalbos, Bodoni stengësi kruopðèiai perraðyti tiesioginá ðaltiná (iðlaikë netgi netikslius þodþiø junginius ir þodþiø skyrimà).

4. TIESIOGINIS BODONI’O ÐALTINIS. Ið pirmo þvilgsnio ðaltinio klausimas galëtø atrodyti lengvai sprendþiamas, nes pats Bodoni raðë: Ex Sylloge Londinensi ‘Ið Londono rinkinio’. Bet ið tikrøjø taip nëra. Kaip jau uþsiminta, Bodoni rëmësi kito spaustuvininko, savo amþininko prancûzo Jeano Jacques’o Marcelio (1777–1854) paryþietiðku spaudiniu ORATIO DOMINICA CL LINGUIS VERSA17. Ðis veikalas buvo parengtas skubotai (nenaudojant visø punsonø) popieþiaus Pijaus VII apsilankymo Prancûzijos imperijos spaustuvëje proga 1805 metais18. Nors net ið pavadinimø matyti, kad italas paskelbë penkiais „Tëve mûsø“ daugiau negu prancûzas, taèiau ið tikrøjø Bodoni’o rinkinys labai maþai skiriasi nuo savo tiesio- ginio prototipo. Baltiðki tekstai ið esmës nesiskiria, yra tik ðiek tiek jau minëtø grafiniø skirtumø (Bodoni’o vietoj Marcelio <ù>, plg. toliau Marcelio teksto karaùiste, atùayisk, atùaydziam, kaùtiemus).

ORATIO DOMINICA LITHUANICE. Tewe musu kursey esi danguy, szwes- skis wardas tawo; ateyk karaùiste tawo. Buk wala tawo kayp and dangaus teyp ir andziam es. Donos musu wisu dienu dok mumus szedien. Ir atùayisk mums musu kaltes kayp ir mes atùaydziam sawiemus kaùtiemus. Ir newesk musu ing pagundy- nima; bet giaf bekmus nog pikto. Amen. Ex Sylloge Londinensi.

16 Plg. Jonas Palionis, Lietuviø raðomosios kal- 18 Dël ðio ávykio þr. J.-M. Quérard, La France bos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklope- littéraire ou dictionnaire bibliographique 5, dijø leidykla, 1995, 156, 216. Mayenne: Floch, 21964, 506; dar þr. Jean- 17 Naudojausi Èikagos Newberry bibliotekos Jacques Marcel 1805. egzemplioriumi (sign.: Bon 1913).

144 Archivum Lithuanicum 2 Kodël Bodoni naudojosi Marcelio darbu? Reikia turëti galvoje, kad XIX am- þiaus pradþioje prancûzø kultûra Parmoje buvo populiari. Be to, savo pratarmëje Bodoni cituoja Marcelá ir jo rinkiná, taip pat Johannà Ulrichà Krausenà, Joannà Chamberlaynà19. Mat apie jø rinkinius Bodoni þinojo ir galbût ketino su jais konkuruoti. Pats Marcelis taip pat buvo spaustuvininkas ir orientalistas. Ið pra- dþiø jis dirbo stenografu Paryþiaus École Normale, nuo 1793 metø buvo prancûzø kariuomenës spaustuvës Kaire (Egipte) organizatorius, 1798 metais tapo Prancû- zijos imperijos vyriausybës spaustuvës direktoriumi. Nuo 1803 iki 1814 metø buvo Collége de France profesorius, o dar vëliau (1817–1820) vienas ið Société Asiatique ákûrëjø20. Neabejotinà Bodoni’o ir Marcelio knygø ryðá liudija Bodoni’o naðlës laiðkas. 1814 metø liepos 2 dienà kunigui F. Cancellieri’ui ji raðë: „Taigi Jûs gausite vienà nedefektiná ‘Tëve mûsø’ egzemplioriø, kurá man pasisekë rasti. Ðità knygà kai kas kritikuoja dël raðybos, nors mano vyras patikimai nuraðë nuo Marcelio [knygos], tad jam nereikëtø taip priekaiðtauti, ir ypaè prancûzams. Juo labiau kad jis ketino tik pateikti daugelio savo sukurtø rytietiðkø bei lotyniðkø ðriftø pavyzdþius (spe- cimen)“21.

5. NETIESIOGINIAI BODONI’O ÐALTINIAI ARBA BÛSIMØ TYRI- MØ KRYPTYS. Ateityje bûtø galima tirti ir paties Marcelio ðaltinius bei nusta- tyti, susekti pirminá „keliaujanèio“ teksto prototipà, kuris ilgainiui pasiekë Bo- doni’o rinkiná. Kartu iðryðkëtø ir Bodoni’o lietuviðko „Tëve mûsø“ tradicija Europos kontekste. Visø pirma atkreiptinas dëmesys, kad Bodoni perëmë ið Marcelio netgi nuoro- dà teksto gale: Ex Sylloge Londinensi. Èia, matyt, Marcelis turëjo galvoje þymaus anglø filosofo Johno Wilkinso (1614–1672) veikalà AN ESSAY Towards a REAL

19 Johann Ulrich Krausen, Oratio Dominica 21 Cit. ið „G. B. Bodoni e la Propaganda Fide“, pol&glottoV, ka¼ pol&morfoV, nimirum Quaderni del Museo Bodoniano 1. Biblioteca Pa- plus centum linguis, versionibus, aut charac- latina, Parma: Sez. Grafica dell’Istituto Sta- teribus reddita et expressa, editio novissima, tale d’Arte P. Toschi, 1959, 27–28: „Ella speciminibus variis, quam priores, auctior [be adunque riceverà un esemplare dell’Orazi- datos]; Joann Chamberlayn, ORATIO DO- one dominicale, la quale m’é riuscito di rac- MINICA IN DIVERSAS OMNIUM FERE capezzare senza difetti. Un simile libro, che GENTIUM LINGUAS VERSA [...], Am- da taluni si critica sotto il rapporto dell’or- sterdam: Goerei, 1715. tografia, sebbene a mio marito, che fedel- 20 Þr. Alfred Dantés, Dictionnaire Biogra- mente ricopiò quello del Marcel, ciò non phique et bibliographique [...] des hommes les dovrebbe imputarsi a biasimo, e massime plus remarquables dans les lettres, les sciences dai Francesi, e meno, conoscendosi ch’egli et les arts par Alfred Dantés, Paris: Aug. intese soltanto di dare uno specimen de’ mol- Boyer et C., Libraires-Éditeurs, 1875, 652. tissimi suoi caratteri orientali e latini coniati tutti da lui“.

145 Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806) CHARACTER And a PHILOSOPHICAL LANGUAGE, iðleistà Londone 1668 me- tais22. Preliminariai palyginus paaiðkëjo, kad ðitame rinkinyje esanèio lietuviðko „Tëve mûsø“ pagrindas turbût buvo Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos „Të- ve mûsø“ (Mt) tekstas23. Marcelio ir Bodoni’o tekstuose, skirtingai nei Wilkinso, nëra raidþiø ir <µ>; Bodoni’o skyryba sutampa su Marcelio, o Wilkinso darbe skyrybos þenklø visai nëra. Ðitie skirtumai ir sutapimai patvirtina, kad Bodoni palyginti tiksliai laikësi Marcelio publikacijos. Be to, aiðku, kad Marcelis buvo vienintelis Bodoni’o ðal- tinis – Bodoni turbût niekada netgi nematë Wilkinso veikalo. O kokiais ðalti- niais naudojosi Marcelis – kol kas neþinia, bet greièiausiai jo ir Wilkinso tekstø santykis laikytinas netiesioginiu (lygiai kaip Bodoni’o ir Wilkinso). Antra ver- tus, atrodo, kad visø trijø tekstø prototipas – Chylinskio Evangelija pagal Matà. Toliau reikia pasakyti, kad Bodoni’o ir Marcelio lietuviðkas „Tëve mûsø“ gana panaðus á tekstà, kurá prieð porà metø radau jëzuito Lorenzo Hervås y Panduro (1735–1809) veikale Saggio Pratico delle lingue, iðleistame Cesenoje (Italija) 1787 metais. Tiesa, Bodoni’o ir Marcelio „Tëve mûsø“ kiek skiriasi nuo Hervåso teksto, paþymëto Lituanica vardu, bet tik pradþia, o visa kita visiðkai sutampa24. Ði knyga buvo pakankamai þymi ir visai tikëtina, kad ja galëjo pasinaudoti Marcelis. Be to, Hervåso veikalas turëjo bûti þinomas Romoje Propaganda Fide aplinkoje, tad ir Bodoni galëjo bûti jà matæs. Taigi Bodoni’o, Marcelio, Hervåso, Wilkinso ir turbût kitø dar nesurastø autoriø tekstai sudaro grandinæ, kuri gerai iliustruoja tai, kà sakë Zinkevièius: „Chilinskio vertimas iðgarsino lietuviø kalbà Vakarø Europoje, nes ið jo lietuviðkø tekstø nuo- trupos pateko á ávairius poliglotinius rinkinius, kurie buvo labai populiarûs XVII– XVIII a.“ (Zinkevièius 1988, 227). Manau, kad tikëtinà „Tëve mûsø“ tekstø grandinæ ðiuo tyrimo etapu galima bûtø pavaizduoti taip:

22 Plaèiau apie Wilkinsà þr.: Daniel Droihxe, 24 Plg. Hervåso Lituanica teksto pradþià: „Wilkins et les langues européennes“, La „Tevve musu, keursei esi and dangui: linguistique entre mythe et histoire, Münster, szevveskis vvardas tavvo“. Plaèiau þr. 1991; John Wilkins and 17th-century British Pietro U. Dini, „Notizia sui testi baltici linguistics, ed. Joseph L. Subbiondo, Ams- del Padre nostro nel ‘Saggio pratico’ terdam etc.: Benjamins, 1992. (1787) di Lorenzo Hervås y Panduro“, 23 Lyginau su: Czesùaw Kudzinowski, Biblia RBl 2, 1996, 189–200; Pietro U. Dini, Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament (fo- „Der Werdegang der Auffassung über die tokopie), Poznañ: Wydawnictwo Nauko- baltische Sprachdomäne bei Lorenzo Her- we Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, vås y Panduro. Ein Beitrag zur Historio- 1984, 16–17. graphie der baltischen Linguistik“, IF 102, 1997, 261–294.

146 Archivum Lithuanicum 2 Chylinskis (1661) ´ Wilkinsas (1668) ...Hervås (1787)... Marcelis (1805) ´ Bodoni (1806)

Vadinasi, minëtø lietuviðkø tekstø gretinimas ir tyrimas kol kas leidþia rekon- struoti tik trumpà lietuviðkø poteriø grandinës Europos leidiniuose atkarpà. Taèiau jau galima susidaryti vaizdà apie tekstø keliavimo tradicijà. Ateityje reikës spræsti bent du klausimus: 1) sekti tekstø migracijà ir jø kitimà nuo Wilkinso iki Hervåso, Marcelio bei Bodoni’o rinkiniø; 2) ieðkoti „Tëve mûsø“ keliø nuo Hervåso, Marcelio, Bodoni’o knygø á kitø autoriø (dar vëlesnius) leidinius. Tai jau bûtø Chylinskio „Tëve mûsø“ lietuviðkos tradicijos poliglotiniuose XVI–XIX amþiaus Europos lei- diniuose tyrimas. Pagaliau dar apie Bodoni. Vien dël to, kad savo poteriø rinkinyje paskelbë lietuviðkà tekstà, jam dera skirti tam tikrà, nors ir ne itin reikðmingà vietà lietuviø raðtijos istorijoje.

Literatûra ir ðaltiniai:

A. A. V. V., 1984: Histoire de l’édition francaise Tome II. Le livre triomphant 1660-1830, Paris: Promodis. A. A. V. V., 1990: Conoscere Bodoni: nel duecentocinquantesimo anniversario della nascita, To- rino: Altieri.

A VANZI, GIANNETTO, 1940: „Giambattista Bodoni fra due centenari: 1913–1940. Saggio bibliografico“, Archivio storico per le provincie parmensi 3(5), 137–161.

B ARBXRA, PIERO, 1913 [21939]: Giovan Battista Bodoni, Genova: Formíggini.

B ARBERI, FRANCESCO, 1969: „Bodoni Giambattista“, Dizionario Biografico degli Italiani 11, Roma: Istituto della Enciclopedia Italiana, 107–115.

B ERNARDI, I . , 1872: Vita di Giambattista Bodoni, Saluzzo. Biblioteca Angelica. La collezione bodoniana, Roma: Istituto poligrafico e Zecca dello Sta- to, 1987.

B ODONI, GIAMBATTISTA, 1806: ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA, Parmae: Typis Bodonianis, MDCCCVI.

B ODONI, GIAMBATTISTA, 1818: Manuale Tipografico del cavaliere Giambattista Bodoni, Par- ma: Presso la vedova.

B ODONI, GIAMBATTISTA, 1965: Manuale Tipografico del cavaliere Giambattista Bodoni. Note di Angelo Ciavarella direttore della Biblioteca Palatina di Parma alla ristampa curata nell’anno 1965 dall’editore Franco Maria Ricci, Parma.

147 Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806) B ODONI, GIAMBATTISTA, 1967: ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA 1–2 (fotografuotinis leidimas), Parma: Franco Maria Ricci.

B OHATTA, HANNS, 1935: „Zur Bodoni-Bibliographie“, Gutenberg Jahrbuch 10, 280–283.

B OYER, FRANšOIS, 21963: „Bodoni et la France“, Biblioteca Palatina. Bodoni celebrato a Parma, Parma: La Nazionale, Tipografia editrice in Parma, 181–204.

B OS, A . , 1930: „Bodoni Giambattista“, Enciclopedia Italiana Treccani 7, Roma, 246–248.

B ROOKS, HUGH CECIL, 1927: Compendiosa bibliografia di edizioni bodoniane, Firenze: Bar- bera.

C ATTABIANCHI, PASQUALE, 1958: „Il ’Pater noster’ stampato da Bodoni in duecento- trentasei testi di alterttante lingue“, La Gazzetta di Parma, 22 ottobre.

C HAMBERLAYN, JOANN, 1715: ORATIO DOMINICA IN DIVERSAS OMNIUM FERE GENTIUM LINGUAS VERSA [...], Amsterdam: Goerei.

C HIERICI, R . , 1913: Giambattista Bodoni (1740-1813). Studio storico-biografico, Parma.

C IAVARELLA, ANGELO, 1990: Bodoni: l’invenzione della semplicitä, Parma: Guanda.

C OLLINS, VICTOR, 1894: Attempt at a Catalogue of the Library of the late Prince Louis-Lucien Bonaparte, [London:] Henry Sothern & Co.

D ANTXS, ALFRED, 1875: Dictionnaire Biographique et bibliographique [...] des hommes les plus remarquables dans les lettres, les sciences et les arts par Alfred Dantés, Paris: Aug. Boyer et C., Libraires-Éditeurs. DBI – Dizionario Biografico degli Italiani 11, Roma: Istituto della Enciclopedia Italiana, 1969.

D INI, PIETRO U . , 1996: „Notizia sui testi baltici del Padre nostro nel ‘Saggio pratico’ (1787) di Lorenzo Hervås y Panduro“, RBl 2, 189–200.

D INI, PIETRO U . , 1997: „Der Werdegang der Auffassung über die baltische Sprachdo- mäne bei Lorenzo Hervås y Panduro. Ein Beitrag zur Historiographie der baltischen Linguistik“, IF 102, 261–294.

D REI, GIOVANNI, 1914: „Rassegna bibliografica bodoniana“, Archivio storico italiano 72(2), 210–219.

D ROIHXE, DANIEL, 1991: „Wilkins et les langues européennes“, La linguistique entre mythe et histoire, Münster: Nodus. G. B. Bodoni e la Propaganda Fide. Quaderni del Museo Bodoniano 1. Biblioteca Palatina, Parma: Sez. Grafica dell’Istituto Statale d’Arte P. Toschi, 1959.

G IANI, GIAMPIERO, 1948: Catalogo delle autentiche edizioni bodoniane, Milano: Conchiglia, Istituto Editoriale Italiano.

K RAUSEN, JOHANN ULRICH, [be datos]: Oratio Dominica pol&glottoV, ka¼ pol&mor- foV, nimirum plus centum linguis, versionibus, aut characteribus reddita et expressa, editio novissima, speciminibus variis, quam priores, auctior.

K UDZINOWSKI, CZESÙAW, 1984: Biblia Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament (fotokopie), Poznañ: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza.

148 Archivum Lithuanicum 2 LAMA, GIUSEPPE DE, 1816: Vita del cavaliere G. Bodoni tipografo italiano e catalogo cronologico delle sue edizioni 1–2, Parma: Stamperia Ducale (perspaudas – 1989, Parma: Franco Maria Ricci). LB – Lietuvos TSR Bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1. 1547-1861, Vilnius: Mintis, 1969; Lietuvos Bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1. 1547-1861. Papildymai, Vilnius: Mintis, 1990. Lietuviðkoji Enciklopedija 3, Kaunas: Spaudos fondas, 1935. Lietuviø Enciklopedija 3, Bostonas: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 1954.

M ARCEL, JEAN-JACQUES, 1805: ORATIO DOMINICA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERIBUS PLERUMQUE EXPRESSA; Edente J. J. MAR- CEL, Typographeii imperialis administro generali, Parisiis, Typis Imperialibus, Anno Repar. Sal. 1805, Imperiique Napoleonis Primo.

P ALIONIS, JONAS, 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

Q UÉRARD, J.-M., 21964: La France littéraire ou dictionnaire bibliographique 5, Mayenne: Floch, 506.

S UBBIONDO, JOSEPH L . (ed.), 1992: John Wilkins and 17th-century British linguistics, Ams- terdam u.a.: Benjamins.

W ILKINS, JOHN, 1668: AN ESSAY Towards a REAL CHARACTER And a PHILOSOPHICAL LANGUAGE. By JOHN WILKINS D.D. Dean of Ripon, And Fellow of the ROYAL SOCIETY. LONDON, Printed for SA: GELLIBRAND, and for JOHN MARTYN Printer to the ROYAL SOCIETY.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1988: Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas.

Pietro U. Dini A LITHUANIAN LORD’S PRAYER PUBLISHED IN PARMA BY GIAMBATTISTA BODONI (1806)

Summary

The paper presents the text of a Lithuanian Lord’s Prayer contained in the book ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLE- RVMQUE EXPRESSA, published in Parma (Italy) by Giambattista Bodoni in 1806. The circumstances of publication as well as the linguistic characteristics of the Lithuanian text are analyzed. Its possible sources have also been investigated. It is clear that Bodoni did not know Lithuanian, but he used the Lord’s Prayer found in the book ORATIO DOMI- NICA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERIBUS PLE-

149 Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806) RUMQUE EXPRESSA, published in Paris by Jean-Jacques Marcel in 1805. The prototype of the text is, however, to be found in the Biblia, tatey ira Rasztas Szwætas Seno ir Naujo Testamenta [...] published in London (1660-1662) by Samuel Bogusùaw Chyliñski, whose text of the Lord’s Prayer was spread all over Europe and was reprinted by other Collectores Orationis Dominicae (e.g. Wilkins, Hervås) during the 17th-18th centuries.

P IETRO U. DINI Gauta 2000 m. kovo 29 d. Dipartimento di Linguistica Priimta 2000 m. geguþës 11 d. via S. Maria 36 I-56126, Pisa, Italija elektroninis paðtas: [email protected]

150 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Arnoldas Piroèkinas

Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà

Kol nëra apibûdinti visi Jono Jablonskio redaguoti darbai, negalima kaip reikiant suvokti në jo poveikio lietuviø bendrinei kalbai tikrojo masto bei sudëtingumo. Iðsami kalbininko taisytø tekstø analizë padëtø patikslinti bendrinës kalbos normø chronologijà, paties Jablonskio ir visuomenës poþiûrio á jas kaità. Vis dëlto ðioje srityje kas ne kas padaryta: gana rûpestingai iðnagrinëta, kaip Jablonskis yra redagavæs Þemaitës kûrinius. Bene pirmà kartà tai aptarta anoni- miniame straipsnyje „Þemaitës tekstai ir jø redagavimas“1. Po dvideðimt vienø metø iðëjo Aleksandro Ðeðelgio studija2, kurios viename skyriuje apibûdinama, kaip Jablonskis rengë spaudai 1913–1914 metø Þemaitës raðtus, leistus broliø Petro ir Jono Leonø. Deja, jau trisdeðimt metø su virðum, kai Jablonskio redagavimo praktikai neski- riama dëmesio, nors jà kaip tik patogu tirti remiantis naujausiomis lingvistinës stilistikos, teksto lingvistikos, sociolingvistikos ir bendrinës kalbos teorijos idëjomis. Ðiuo kartu, pasinaudojus dvejomis Jablonskio metinëmis – praëjo 70 metø nuo kalbininko mirties (1930 02 23) ir artëja 140 metø nuo jo gimimo (1860 12 30), – tebûnie pratæstas ar atgaivintas kalbininko redagavimo nagrinëjimas. Ðiame straipsnyje bus apþvelgti Jablonskio taisymai, randami 1914 metais rengto, bet neiðëjusio leidinio Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliai lauþinyje3. Kad taisyta paties Jablonskio, abejoniø kilti negali: aiðkiai atpaþástame jo braiþà. Kyla reikalas tiksliau nustatyti laikà, kada Jablonskis atliko ðá darbà. Manyti, kad 1914 metais, bûtø per skubu. Ið tikrøjø lauþinys á jo rankas pateko ir tekstai buvo redaguojami bent penkeriais metais vëliau: veikiausiai tarp 1919 metø sau- sio pradþios ir balandþio pabaigos, kai Vilniuje valdþià turëjo komunistinë Vinco Kapsuko vyriausybë.

1 „Þemaitës tekstai ir jø redagavimas“, Lietu- 3 Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliai (Jono Rinke- viø literatûros instituto darbai 1, 1947, 143– vièiaus rinkinys), 1914, 5–7, 25–28 (lau- 176. þinys saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 2 Aleksandras Ðeðelgis, Þemaitës raðtø tekstologi- 394). niai klausimai, Vilnius: Lietuviø kalbos ir li- teratûros institutas, 1968 (iðsp. rotaprintu).

151 Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà Ðá laikà nustatome ið dviejø faktø. Pirmasis argumentas yra toks: lauþinio 5 p. virðum antraðtës „Þmogiðkø jausmø atkiutimas“ Jablonskio ranka áraðyti du rusið- ki þodþiai ir jø lietuviðki atitikmenys; ñóñòà⠑sànaris’ ir ÷ëåí ‘narys’. Jei tai bûtø buvæ áraðyta iki 1918 metø spalio 10 dienà ávykdytos rusø raðybos reformos, ðie rusiðki þodþiai bûtø buvæ paraðyti pagal senàjà raðybà: gale po priebalsiø turëtø kietinamàjá þenklà <ú>. Naujàjà raðybà 1919 metø pradþioje pagal Rusijos pavyzdá komunistinë vyriausybë buvo ávedusi ir Lietuvoje. Jablonskis, matyt, tos raðybos taip pat laikësi. Antrasis faktas, padedantis nustatyti redagavimo laikà, yra lauþinio 10 pusla- pyje po vaizdelio „Tautystë“ raudonu pieðtuku paraðytas áraðas: „11–24 – J. Jab- lonskio chrestomatijoje“. Kà jis rodo? Tai priminimas rinkëjui, kad ðiuose pusla- piuose eis tekstas ið Jablonskio sudarytos ir redaguotos chrestomatijos Vargo mokyk- lai. Kad neklaidintø rinkëjo, tø puslapiø lauþinyje në nëra. Chrestomatijoje Vargo mokyklai buvo iðspausdinti trys Vaiþganto dalykai: „Tëvelis“, „Tëvelis obuolá reð- kia“ ir „Motutë“4. Jablonskis jø naujam knygos leidimui neketino ið naujo redaguo- ti. Taèiau ketvirtasis chrestomatijos vaizdelis – „Motutës þiponas“ kaþkodël antru- kart redaguotas ir lauþinyje. Tarp abiejø „Motutës þipono“ redakcijø esama ðiokiø tokiø skirtumø, bet jie neesminiai. Visø pirma, skirtingai nuo chrestomatijos, lauþinyje þodþiai Tëvelis, Motutë lieka paraðyti didþiàja raide, èia nepataisytas ir motinos pasakymas ant pat Sumos benuvaþiuosime, nors chrestomatijoje yra á paèià sumà benuvaþiuosime (p. 216). Ðiø ir kitø maþø skirtumø galëjo rastis dël keliø prieþasèiø. Neatmestina prielaida, kad kas ne kas tiesiog prasprûdo pro kalbininko akis. Taèiau dël kai kuriø dalykø Jablonskis 1919 metais galëjo bûti jau kiek kitos nuomonës nei tada, kai vaizdelá rengë savo chrestomatijai. Kadangi chrestomatijos Vargo mokyklai antroji dalis iðëjo 1916 metais, tai Jablonskis 1914-øjø lauþiná taisë jau iðleidus chrestomatijà. Ðiame lauþinyje, be minëto „Motutës þipono“, Jablonskis redagavo dar ir vaiz- delá „Uþjautimas“. Abu taisyti Vaiþganto vaizdeliai sudaro ið viso septynis lauþi- nio puslapius (5–7, 25–28). Redaguoti dalykai bus apþvelgiami pagal tokias kiek sàlygiðkas grupes: 1) lek- sika, 2) morfologija, 3) sintaksë, 4) þodþiø tvarka, 5) raðyba ir skyryba, 6) stilius. Apþvalgoje nesistengiama kiekvienà redagavimo tipà iðsamiai apibûdinti ir áver- tinti: daugeliu atvejø tai bûtø galima padaryti tik atsiþvelgiant á Jablonskio tai- symø visumà.

1. LEKSIKOS TAISYMAI. Vaiþganto tekste barbarizmø nëra daug. Jablons- kis lauþinyje taisë ðiuos barbarizmus: by (jaunieji krypsta, by vëjeliui papûtus) ´ bet (28), bliûdà ´ dubená (25), bliûdelá ´ dubenëlá (25), gryèia ´ pirkia (22); klapatas ´ rû-

4 Vargo mokyklai. Bûrelio mokytojø rinkinys nukentëjusiems dël karo spaustuvë, 1916, kalbos mokslo reikalui 2, parengë Jonas Jab- 208–215. lonskis, Petrapilis: Lietuviø draugijos

152 Archivum Lithuanicum 2 pestis (28, ið pradþiø buvo paraðæs rûpesnis, bet nubraukë), peèiø ´ krosná (6, 25); svieto ´ pasaulio (27). Pastarasis atvejis ádomus tuo, kad svietas á pasaulá keièiamas frazeologiniame junginyje viso svieto pirklys. Tekste pataisyti taip pat keli hibridai: beminavosi ´ beminësi, (27), nebeminavoda- mi ´ nebeminëdami (28); kvietkuota ´ raðtuota (27); parëdytas (´ nutaisytas) gulti (6); pusadyná ´ pusvalandá (28). Èia taip pat pakeista dviejø „tarptautiniø“ þodþiø forma: gildijà ´ gildæ (27, jo reikðmë skiriasi nuo mûsø vartojamo þodþio gildija, plg. pirklys, gildæ mokëjæs, ið-pat Rygos atveþë); vagzolo ´ vagzalo (26). Didelis pluoðtas taisytøjø þodþiø yra lietuviðki. Jie Jablonskiui netiko dël keliø prieþasèiø. Vienà grupæ sudarytø taisomieji þodþiai, Jablonskio nuomone, ydingi ir nevartotini dël jø darybos – tai XIX amþiaus pabaigos ir XX amþiaus pradþios naujadarai, daugiausia darybiniai vertiniai (kalkës), taip pat vienas kitas bene paties Vaiþganto susikurtas nebûdingos lietuviø kalbai darybos þodis: apsiëjimà ´ elgimàsi (7); iðmetinëjimà ´ prikaiðiojimà (26); vaidintuvë ´ vaidinys (7); pirmsëdþio ´ pirmi- ninko (26); neuþilgo ´ netrukus (25); nejaugi ´ argi (6, 7; ðis þodis taisytas net penkis kartus)5; kvailystæ ´ kvailybæ (28)6; beprotës kûdikystës ´ neprotingos kûdikystës (7); naujininkë ´ naujieninkë (6; LKÞ VIII nurodo, kad ðis þodis tarmëse vartojamas kita reikðme; Vaiþganto tekste tiktø ið tarmiø paþástami naujieninkas, -ë, naujienininkas, -ë ir naujynininkas, -ë); neaiðku, kodël Jablonskis pakeitë visai ámanomà þodá ant spir- gintuvës (6) þodþiu keptuvëje (prielinksninës konstrukcijos keitimas vietininku su- prantamas). Lauþinyje taip pat taisomas þodis keliauninkas ´ keleivis (25). Sugretinæ lauþinio taisymà su tuo paèiu tekstu chrestomatijoje Vargo mokyklai (p. 216), kur taip pat yra þodis keleivis, galime sakyti, kad Jablonskis þodþio keliauninkas dël netipiðkos da- rybos ëmë vengti ne 1917 metais laikraðtyje Santara iðspausdintoje Vainikëlio recen- zijoje, bet 1916 metais ar dar anksèiau. Keliauninkà vëliau uþstojo Kazimieras Bûga, o paskui ypaè karðtai ir net piktai gynë Pranas Skardþius (Piroèkinas 1986, 30–31). Ðiuo metu keliauninkas vartojamas net daþniau uþ keleivá ar keliautojà. Veiksmaþodiniai daiktavardþiai su priesaga -imas daromi ið bûtojo kartinio laiko kamieno, todël Jablonskis Vaiþganto daiktavardá, padarytà ið esamojo laiko kamie- no, taisë: kremtimas ´ krimtimas (28). Ðioks ar toks prieðdëliniø þodþiø taisymas – jø prieðdëliø keitimas ar numeti- mas – priklauso þodþiø darybos srièiai, nors tai kartu susijæ ir su þodþiø seman- tikos koregavimu. Tokios rûðies taisymø esama ir mûsø apþvelgiamame Jablonskio redaguotame Vaiþganto tekste, pvz.: nemokëdama pagelbëti ´ gelbëti (6); veidais, iðreið- kianèiais (´ reiðkianèiais) [...] prislëgimà (26); neatsimainanèiø ´ nesimainanèiø (28);

5 Plg. DLKÞ3 418, kur jis teikiamas be jokiø 6 Kaip Jablonskis yra taisæs þodþius su prie- apribojimø. saga -ystë, þr. Arnoldas Piroèkinas, Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa, 1986, 65–66.

153 Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà 1 pav. Jono Jablonskio redaguotas Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliø (1914) lauþinio 25 puslapis; VUB RS, sign.: f. 1 – D 394

154 Archivum Lithuanicum 2 perpasakoja ´ iðpasakoja, atpasakoja (27, pirmasis variantas iðpasakoja nubrauktas); iðrodë ´ rodësi (27); mergaitës iðrodo ´ atrodo (25); tebematë ´ matë (6); niekas nebegalëjo ´ negalëjo (6); niekam nebepasiskundë ´ ne- pasiskundë (7); blyðkusi ´ iðblyðkusi (6). Jablonskis kelerius metus (apie 1911–1912) ir pats visur vartojo prieðdëlá in-. Taèiau lauþinyje tokius þodþius, laikydamas tarmybëmis ar tarminës darybos at- vejais, jau taisë iðtisai: inkritæs ´ ákritæs (6); inkaito ´ ákaito (6); inbëganèià ´ ábëgu- sià (6); ineiti ´ áeiti (27); intikinëdamas ´ átikinëdamas (28). Be kita ko, Jablonskiui dingstá iðtisai keisti prieðdëlá in- galëjo duoti autorius, kartkartëmis vartojæs þodþius su prieðdëliu á- (pvz., áspûdþio, ásidëmëjo, áþengæs) ir vien prielinksná á (á akis, á metus, á pagalvëlæ). Jablonskis visada buvo prieð miðrià formø vartosenà. Tad ðiuo atveju buvo pasirinktas apibendrintas prieðdëlis á-. Ið ðio vieno atvejo negalima spræsti apie Jablonskio poþiûrá á tarmybiø vartojimà groþinës literatûros kalboje. To poþiûrio bûta kur kas sudëtingesnio ir gilesnio. Prie tokio teiginio veda visø pirma ðis taisymas: troba taukais (´ riebuliais) pakvipusi (25). Kodël taisytojui reikëjo pakeisti bendrinës kalbos þodá taukais tarmiðku þodþiu riebuliais? Viena, ðis þodis vëliau (p. 26) pavartotas paties Vaiþganto: riebuliø kvapas. Tad Jablonskis bus nusprendæs, kad þodis riebuliai labiau sutinka su rytø aukð- taièiø gyvenimo vaizdavimu. Uþtat lauþinyje randame visà grupæ þodþiø, kurie, paimti ið kitø tarmiø (Vaiþgantas mëgo áterpti ir þemaitybiø) ar net ið bendrinës kalbos, ardë autoriaus vaizduojamo kraðto kolorità. Todël Jablonskis taisë: gyvo- lius ´ gyvulius (25); pamylëjusi (suvalkieèiams bûdingas þodis) ´ pamilusi (28); syká (vartojamas Vakarø Lietuvoje) ´ kartà (7). Tokiø ne rytø aukðtaièiø vartojamø ar bendrinei kalbai nebûdingø þodþiø Ja- blonskio taisyta dar daugiau: kurie ne kurie redaktoriui netiko ne tik dël to, kad jie tarmiðki, bet ir dël netikslios, neautentiðkos reikðmës. Antai pasakyme Þodþiai [...] dëmën susikalo pakeisti du þodþiai: dëmën ´ galvon ir susikalo ´ ásmego (6). Pirmasis þodis tarmëse vartojamas ‘dëmesio, minties, nuomonës’ reikðme (LKÞ II 399), o antrasis – ávairiomis reikðmëmis (LKÞ V 157–158), bet në viena ið jø netinka Vaiþ- ganto tekstui. Prie ðiø pavyzdþiø pridedame kitø leksikos taisymø: eigastimi ´ eisena (26); jau perþengæs (´ iðëjæs) metus (7); lyg kad vakar bûtø atsitikæ ´ buvæ (5); në „moma“ nebepagelbëjo ´ nebepagydë (6); visa perimta (´ susirûpinusi) neðuliu (26); Dievu uþsië- mæ ´ pasikandæ (27); palikdamas nebenusiraminanèià (´ verkianèià) momà (6); negra- þiausá (´ biauriausià) pasaulyje maiðà (28); vertu ´ tinkamu (28); tiesiok ið kûniðko (´ kûno) skausmo (6); pilnai ´ gerai (6); debesø kàsniai ´ gabalai (6); Raguolius ir balsingàjá èepsëjimà pakeièia bematant riebus viralas, mësos po kàsnelá ´ dalykëliai (25, pakeistas ne tik þodis, bet ir prielinksninë konstrukcija). Dar 1905 metais Jablonskis teikë skirti þodþiø sànarys ir narys reikðmes (Piroè- kinas 1986, 38). Tai jis darë ir Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliuose: sànarëlius ´ narëlius (5, neapsiþiûrëjus paliktas <ë>), sànariai ´ narius (7). DLKÞ3 ðie þodþiai taip grieþtai neskiriami (p. 414 ir 674).

155 Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà Tarp èia apþvelgtø Jablonskio taisytø þodþiø yra nemaþa tokiø, kurie papildo knygà Jono Jablonskio kalbos taisymai (Piroèkinas 1986). Pavyzdþiui, kalbininko straipsniuose bei knygose nebuvo aptarti þodþiai by, bliûdas, klapatas, kvietkuotas, pusadynis, iðmetinëti, neuþilgo, eigastis ir kt. Lauþinio leksikos taisymai taip pat padeda geriau suvokti kalbininko poþiûrá á tarmybiø vartojimà groþinës litera- tûros kûrinyje.

2. MORFOLOGIJOS TAISYMAI. Visø pirma atkreiptinas dëmesys á daik- tavardþiø ir ávardþiø mot. g. daugiskaitos naudininko ir ánagininko galûniø tai- symà: Dievas nubaudë jà tokiom (´ tokioms) minkðtaprotëm (´ minkðtaprotëmis) (27); atidavë jom ´ joms (28). Ádomu, kad pirmajame pavyzdyje duoti pakaitalai su skirtingomis galûnëmis: tokioms ir minkðtaprotëmis. Beje, tas skirtumas yra taip pat ir minëtoje chrestomatijoje Vargo mokyklai (p. 217). Taigi lauþinyje ðios galûnës paliktos neatsitiktinai: kalbininkas toleravo jas abi. Jablonskis sangràþiná daiktavardá, kurio vardininko galûnë -asis, pakeitë ne- linksniuojamàja forma su -os: kankinimasis ´ kankinimos (7). Kodël jis taip taisë, dabar bûtø sunku paaiðkinti. Ið tikrøjø galûnë -os bûdingesnë þemaièiø ðnektoms negu rytø aukðtaièiams. Ið jø ðià galûnæ vartoja þmonës apie Jukiðkius (Joniðkëlio apyl.)7. Jablonskis 1922 metø gramatikoje sangràþiniø daiktavardþiø vartosenà api- bûdino labai nekonkreèiai: „Þemaièiai ir kurie-ne-kurie rytø aukðtaièiai jø vietoje vartoja nelinksniuojamuosius þodþius: elgìmos, meldìmos, slöpstymos...“8 Tad veikiau- siai jam rodësi, kad ði nekaitomoji forma tinka ir svëdasiðkio Vaiþganto kalbai. Tëra vos po vienà atvejá, kur Jablonskis keitë daiktavardþiø skaièiø ir linksniuotæ (kamieno balsá): á akis (´ aká) inkritæs (6); [...] jei graþios ir linksmos – kaip Mildës; jei abuojos ir sugyþusios – kaip Gailos ´ Gailës (25). Palyginti maþai redaguotos bûdvardþiø formos. Keliose vietose redaktorius yra teikæs ávardþiuotinius bûdvardþius ir ávardþiuotiná kelintiná skaitvardá: áþengæs á laimingos (´ laimingosios) vaikystës metus (7); balsingas (´ balsingasis) èepsëjimas (26); antrame (´ antrajame) gale (25). Vienà kartà pataisyta aukðèiausiojo laipsnio vienaskaitos galininko galûnë: pa- kelia – puikiausá (´ puikiausià) rûbà (27). Redaktoriui netiko ir ið skaitvardþio pa- darytas bûdvardis, todël já pakeitë kiekiniu skaitvardþiu: tûkstantiná kartà (´ tûk- stanèio kartø) perpasakoja (27). Èia dëmesá patraukia ir skaitvardþio kilmininkas, bet tai jau sintaksës problema. Kaip matyti ið èia jau pateiktø pavyzdþiø, Vaiþgantas nepaisë tarmës vienovës: á savo kalbà jis mëgdavo prikaiðioti kitø tarmiø þodþiø ir formø. Jablonskiui toks kalbos turtinimas nebuvo priimtinas, todël jis taisë ið þemaièiø ðnektø atëjusià formà tretá ´ treèià (7).

7 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, 8 Jonas Jablonskis (Rygiðkiø Jonas), Lietuviø Vilnius: Mintis, 1966, 208. kalbos gramatika (3-iasis fotografuotinis leid.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- dykla, 1997, 20.

156 Archivum Lithuanicum 2 Norëdami turëti vienoje vietoje visus ávardþiø taisymus (manytina, kad tai pa- togu ir skaitytojui), juos apþvelgiame morfologijos skyriuje, nors kai kurie pavyz- dþiai tiktø ir kitiems skyriams. Jablonskis keitë: sunku pasakyti, kursai (´ koks) dalykas (6); be jokiø (´ kokiø) ypatingumø (28). Atrodo, kad pasakyme siekia savomis prigimtomis ðakelëmis Jablonskis norëjo pakeisti derinamàjà ávardþio formà savo- mis nederinamàja forma savo: pastaràjá ávardá prieð þodá ðakelëmis áraðë, bet uþmirðo iðbraukti savomis. Juk neámanoma pasakyti: siekia savomis prigimtomis savo ðakelëmis. Kalbininkas vietoj bevardës giminës parodomojo ávardþio tai paraðë taip pat parodomàjá ávardá tat: lyg kad tai (´ tat) vakar bûtø atsitikæ (5). Jo straipsniuose ir knygose tokio taisymo neteko aptikti (plg. Piroèkinas 1986, 121, kur kalbama tik apie dalelytæ tai prie neþymimøjø ávardþiø). Jablonskio 1922 metø gramatikoje pa- teikiami abu ðie ávardþiai: „Bevardei giminei vartojamos èia lytys tai (tas), tat (tatai)“ (Jablonskis 1997, 51). Veiksmaþodis yra sudëtingiausia lietuviø kalbos dalis, ypaè pasiþyminti formø ir vartosenos ávairove. Todël ir Augðtaièiø vaizdeliuose jo formø taisyta daugiausia. Visø pirma pateikiame pavyzdþius, kur Jablonskis trumpàsias sangràþines formas ir moteriðkosios giminës bûtojo kartinio laiko dalyviø vns. vardininko galûnes papildë raide : rodës ´ rodësi (5); kreipës ´ kreipësi (27); motutë, iðvidus (´ iðvydusi) vienus ratus (26); uþsisagsèius ´ uþsisagsèiusi (27); buvo pamëgus, pamylëjus ´ pamë- gusi, pamylëjusi (28). Ir ðios rûðies taisymø kalbininko straipsniuose iki ðiol neteko pastebëti. Matyt, ið vakarø aukðtaièiø ðnektø Vaiþgantas bus paëmæs sangràþines bendra- tis su -ties. Jablonskis jas visas iðtaisë: tampyties ´ tampytis (25); ima prie stalo slenkties ´ slinktis (25); ima sànariai lauþyties ´ narius lauþyti (7). Lauþinyje vienà kartà pataisyta þemaièiams bûdinga prieðdëlinio veiksmaþo- dþio forma su sangràþos dalelyte po galûnës: Motutë [...] kailyje netverias ´ nesitve- ria (26). Keitimas vilkdamasi ´ vilkdamosi (27) mus gràþina prie sangràþiniø daikta- vardþiø taisymo. Dël ðiø pusdalyviø galûniø Jablonskis 1922 metø gramatikoje yra paþymëjæs: „Þemaièiai ir kai kurie rytø aukðtaièiai sangràþiniams veiksmaþo- dþiams vienà tevartoja visiems skaièiams ir abiem giminëm lytá – prausdamos, juo- kdamos (ðalia nusiprausdamas, -dama, -dami...). Taip yra kartais ir raðoma“ (Jablonskis 1997, 152). Taigi iðeitø, kad redaktorius ðiuo atveju Vaiþganto kalbà derino prie rytø aukðtaièiø tarmës ypatybiø. Lietuviø kalboje, kaip þinoma, konkuruoja sangràþinës ir nesangràþinës veiks- maþodþiø formos. Vaiþganto tekste pataisyti keli tokie atvejai: iðlengvo tad sto- jas ´ stoja (26); plaukø nesupynusios ´ nesusipynusios (25); jis þino (´ þinosi) [...] nenuvaþiuosiàs (26). Jablonskio publikuotuose darbuose labai maþa pavyzdþiø, kurie rodytø jo po- þiûrá á veiksmaþodþiø laikø ir nuosakø vartojimà. Lauþinio taisymai tam teikia papildomos medþiagos (ypaè verta atkreipti dëmesá á dalyvinës kalbos teikimà):

157 Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà akim, reiðkianèiom begaliná pasigailëjimà, jog Dievas pabaudë (´ pabaudæs) jà (27); vargo sesers [...] intikinëdamos Motutæ, koká keistà áspûdá ji daro ´ daranti (28); tapo paþintas ir pajustas ´ suprato ir pajuto (6); baisiai kentëdamas (´ prisikentëjæs) numirë (6); inbëganèià ´ ábëgusià moteriðkæ (6); patsai kas rytas sëdëjo ´ sëdëdavo (6); nepaliaujantis (´ nepaliaujamas) seserø kremtimas (26); nebesiðaukë momos gelbëtø (´ gelbëti) (7). Vienà kartà Jablonskis yra pataisæs neigiamàjá veiksmaþodá ðalutiniame saki- nyje: laukdamas, kol motyna neprakeps ´ prakeps (6). Ið lauþinyje pataisyto pluoðto prieveiksmiø pirmiausia minëtini aukðtesniojo laip- snio prieveiksmiai su formantu -iaus. Jie bûdingi kai kurioms þemaièiø ðnektoms (paþástami apie Kretingà, Pagramantá, Ðaukënus), vartojami ir apie Vilkaviðká (Zinke- vièius 1966, 408). Kurá laikà, apie 1912 metus, ðitas formas yra vartojæs ir pats Jablonskis. 1922 metø gramatikoje jas duoda skliausteliuose po mums dabar áprastø lyèiø: „geriau (geriaus), [...] graudþiau, staèiau (graudþiaus, staèiaus)“ (Jablonskis 1997, 163). Taigi jø kategoriðkai negujo ið bendrinës kalbos. Taèiau Vaiþganto tekste tokius prieveiksmius taisë nuosekliai: vëliaus ´ vëliau (5, 6, 26); pagaliaus ´ pagaliau (26); seniaus ´ seniau (27). Ta proga prie jø pridëkime ir jungtukà teèiaus ´ teèiau (28). Kiti prieveiksmiai taisyti taip: greit ´ greitai (26); tuomet ´ tuo metu (5); stai- giai ´ staiga (6–7); kaþkame ´ kaþin kame (6). Kelis kartus Jablonskis yra koregavæs tarnybines kalbos dalis: prielinksnius, jungtukus ir dalelytes, pvz.: deda sesers iðilgos stalui ´ iðilgai stalà (26); në ðiaip, në taip ´ nei ðiaip, nei taip (25); pasisukdama tai á vienà, tai á antrà pusæ ´ pasisukdama á vienà, á antrà pusæ (27); ko (´ kuo) tik nesukliko (6); Tuomet gi ´ O tuo metu (5). Kai kuriuose sakiniuose taip pat iðbraukiamos dalelytës ir, tai, praleidþiamas jung- tukas ir, kaip antai: Kaip ir jai (´ kaip jai), nabagëlei, sopa (7); Teèiaus ir laðas (´ Teèiaus laðas) [...] skylæ padaro (28); neðiojo Motutë tà algerkà lig pat galui amþiaus ir tai ne- suneðiojo (´ ir – nesuneðiojo) (28); ðiltø minkðtø ir plonø raguoliø ´ ðiltø minkðtø plonø raguoliø (25). Kartà Jablonskis, suabejojæs dël to, ar tinka dalelytë tik, iðskyrë jà skliausteliais, palikdamas teisæ pasirinkti autoriui: matë, kas (tik) aplink jo darësi (5). Dalis èia apþvelgtø morfologiniø taisymø nëra buvæ aptarti Jablonskio spaus- dintuose darbuose nei iki 1919 metø, nei vëliau. Vis dëlto kas ne kas per kalbininko mokinius gali bûti pasiekæ visuomenæ. Kad tai nustatytume, turëtume iðsamiai iðtirti visus antrojo ir treèiojo deðimtmeèio taisymus, skelbtus spaudoje Stasio Da- buðio, Prano Germanto-Meðkausko, Juozo Laukaièio, Kasto Meðkausko, Antano Vireliûno ir kitø kalbos normintojø.

3. SINTAKSËS TAISYMAI. Lauþinyje sintaksinës konstrukcijos redaguoja- mos gana ávairiai. Jas apþvelgsime grupëmis ið tos paèios struktûros pasakymø, nors jie gali eiti skirtingomis sakinio dalimis. Ðtai tokià grupæ sudaro konstrukcijos su prielinksniu ant. Kad jos reiðkia nevienodas sakinio dalis (pvz., vienos eina papildiniais, kitos aplinkybëmis), mums tai nekliudo pateikti kartu. Daugiausia tokie pasakymai yra nelietuviðki. Pvz.: motyna neprakeps ant spirgintuvës ´ keptu-

158 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. Jono Jablonskio redaguotas Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliø (1914) lauþinio 26 puslapis; VUB RS, sign.: f. 1 – D 394

159 Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà vëlëje (6); ant pristatomojo suolelio ´ pristatomajame suolelyje (25); visø akys unt (´ á) jà kreipës (27); áspûdá ji ant visø þmoniø (´ visiems þmonëms) daro (28); nuolat ant vienos vietos (´ vienon vieton) krizdamas (28); krenta ant mûsø ´ mums (28). Jablonskis Vaiþganto kalboje netoleravo tam tikrø prielinksniniø konstrukcijø su naudininku: lig pat þemei ´ þemës (27); lig pat galui amþiaus ´ lig pat amþiaus galo; lig galui ´ lig galo (abu 28); po aplankymui ´ po aplankymo (6); po deðinei, po kairei ´ deðinëje, kairëje (25); iðilgos stalui (deda) ´ iðilgai stalà (26). Èia bûtø pravartu pasiþiûrëti, kà Jablonskis dël naudininko linksnio prie ðiø prie- linksniø sakë 1922 metø gramatikoje: „b) Keli prielinksniai, sudëti su vienaskaitos þodþiais, turi daþniau naudininkà, su daugiskaitos þodþiais – beveik visada kilmi- ninkà. Taip antai, yra raðoma kartais ið tarmiø: iki vakarienei ir iki pietø; po Sekminiø, po pietø ir po sumai, po vakarienei, po Ðv. Petrui [...]. Raðome paprastai: iki (ligi) pietø, iki eþero, iki upës, po pietø, po vakarienës, po pamokslo, po to, prie to, prie kaimo, po visa ko“ (Jablonskis 1997, 183). Taigi iðeitø, kad Jablonskis jau 1919 metais manë, jog Vaiþganto tekstuose turëtø bûti raðoma „paprastai“ – kaip to reikalauja bendrinës kalbos normos. Skirtingai nuo èia apþvelgtø atvejø, kur pats prielinksnis ið tikrøjø netaisomas, o tik prie jo einantis linksnis, Jablonskis lauþinyje kartais keitë ir prielinksná. Ant- rajame XX amþiaus deðimtmetyje plito prielinksnis sulig nebûdingomis reikðmëmis. Jablonskis toká prielinksná Vaiþganto tekste kelis kartus pataisë: sulig savo dievotumo ir noro valgyti ´ pagal savo dievotumà ir norà valgyti (25); sulig savo graþumo ir ûpo ´ nelygu kurios graþumas ir ûpas (25). Atkreiptinas dëmesys á atvejus, kur Jablonskis keitë prielinksninæ konstrukcijà neprielinksnine: nesukliko [...] ið kûniðko skausmo ´ kûno skausmu (6); srëbimas ið mediniø ðaukðtø ´ mediniø ðaukðtø srëbimas (25); kuri ið moteriðkøjø (´ kuri moterið- køjø) [...] pusryèius verda (25); sëdëjo su ákaitusiu pilvu ´ sëdëdavo ákaitusiu pilvu (6); taip per inkaitusià jo galvelæ (´ ákaitusioje galvelëje) ëmë driûksëti (6–7); Namiðkiø prie valgymo (´ valgyti) nereikia [...] kviesti (25). Pastaràjá taisymà galëtume aiðkinti ir kitu motyvu: kalbininkui, ko gero, nepatiko veiksmaþodinis daiktavardis. Akis patraukia samplaikinio prielinksnio ið uþ ir polinksnio link pataisymas: ið uþ stalo ´ ið uþstalës (26); traukia durø link ´ á durø pusæ (26). Gana gausiai redaguoti Vaiþganto pasakymai su ánagininku, einanèiu ávairio- mis sakinio dalimis: viskas jam dabar rodësi galingesniu (´ galingesni; èia gal trûksta ) uþ þmogø (7); rodës jam taip pat paprastu dalyku ´ paprastas dalykas (5); Vaidintuvë [...] uþsiliejo vienomis juodomis mintimis ´ Vaidiná vienos juodos mintys pagavo (7); turtingas vienu prityrimu ´ jau vienà dalykà iðmokæs (7); nesukliko visu balseliu ´ ið viso balselio (6); sesers geresnio dalyko vertu uolumu kibo [...] ´ sesers su uolumu, geresniam dalykui tinkamu, kibo [...] (28); Þodþiai vinimis [...] susikalo ´ kaip vinys ásmego (6). Jablonskis porà kartø pataisë Vaiþganto vietininkus: tame tarpe ´ tuo tarpu (26); pirmàjá visoje apylinkëje (´ visos apylinkës) samovarà mums jis atveþë (27). Prie bûdvar- dþio lygus nepaliktas jo valdomas naudininkas – jis pakeistas prielinksniu su su ánagininku: pagirtinieji dalykai tebebuvo lygûs peiktiniesiems, gerieji – blogiesiems ´ ly- gûs su peiktinaisiais, gerieji – su blogaisiais (5).

160 Archivum Lithuanicum 2 Randame lauþinyje ir vienà keièiamà padalyvio konstrukcijà: Ðirdþiai ir protui dar maþa tesidarbuojant ´ kol ðirdis ir protas maþa tesidarbavo (6) bei siûlomà pusda- lyvá: Tiesa, kaipo naðlaitës globëjas (´ bûdamas naðlaitës globëjas), nusukë 200 raudonøjø pasogos (27). Kai kurie ið ðiø sintaksiniø taisymø papildo jau mums þinomus atvejus (Piroè- kinas 1986, 165–237). Taèiau juos aptarti reikëtø turint prieð akis platesná lietuviø bendrinës kalbos formavimosi kontekstà.

4. ÞODÞIØ TVARKOS TAISYMAS. Þodþiø tvarka keista irgi nemaþai. Visø pirma atkreiptinas dëmesys á prielinksnio, einanèio tarp dviejø ávardþiø, vietà. Jablonskis prielinksná atkelia prieð abu ávardþius: Vienas uþ kito ´ uþ vienas ki- to (25); kita prie kitos ´ prie kita kitos (29). Akademinëje LKG (I 697–698) pateikiama pavyzdþiø, kur prielinksnis eina tarp ávardþiø. Taigi tokia tvarka dabar laikoma normine. Kelis kartus Jablonskis lauþinyje yra atkëlæs nederinamàjá paþyminá prieð paþy- mimàjá þodá: antrame gale stalo ´ antrajame stalo gale (25); ligi pat galui amþiaus ´ ligi pat amþiaus galo (28). Nemaþa atvejø, kai Augðtaièiø vaizdeliuose sukeièiama veiksnio ir tarinio vieta. Toká sukeitimà reikëtø aiðkinti aktualiàja skaida, loginio kirèio iðryðkinimu, pvz.: Rytà nebesikëlë: vargino karðtinëlë ´ karðtinëlë vargino (7); Vos tik jis pradëjo (´ pradëjo jis) [...] pasëdëti (5); Vienas uþ kito renkas ´ renkas uþ vienas kito (25); koks jis tada buvo nelaimingas ´ nelaimingas buvo (7). Kituose Vaiþganto sakiniuose sukeièiamas vietomis priklausomasis dëmuo su þodþiø junginio pagrindiniu dëmeniu, pvz.: bet ábëganèià moteriðkæ tematë ´ bet matë ábëgusià moteriðkæ (6); atmintyje iðlaikë ´ iðsilaikë atmintyje (5); liemenyje aptempiantá (´ aptempiantá liemenyje) þiponà (27); nuo ðilumos srëbimo raudoni ir prakaituoti vei- dai ´ raudoni ir prakaituoti nuo ðilto srëbalo veidai (26); tegaudavo iðmetinëjimø ir kumðtavimø ´ prikaiðiojimø tegaudavo ir kumðtavimø (28); áveikiant viskà senà ´ visa sena áveikiant (28); kaip jo, kaip drobë, blyðkusi moma ´ kaip jo moma, kaip drobë iðblyðkusi (6); Mergaitës [...] sulig savo graþumo ir ûpo, visaip, iðrodo ´ Mergaitës [...] visaip, nelygu kurios graþumas ir ûpas, atrodo (25).

5. RAÐYBOS IR SKYRYBOS TAISYMAS. Kadangi lietuviø raðytojai ne- buvo lankæ lietuviðkos mokyklos, jie darydavo nemaþa raðybos klaidø. Ypaè daug sunkumø këlë balsiø ir dvibalsiø þymëjimas. Jablonskis Vaiþgantui pataisë ðitaip: ydant ´ idant (5); praþûdytà ´ praþudytà (28); typas ´ tipas (28); iðvidus ´ ið- vydusi (26); kliøva ´ kliûva (26); pusryèiai nëkuo (´ niekuo) nesiskiria (25); Pon’Deu ´ Pon’Dieu (26). Vaiþgantas kelis kartus vietoj raðytino yra paraðæs : nejauzdamas ´ ne- jausdamas (5); tedrázdavo ´ tedrásdavo (27); juozmens ´ juosmens (27). Ið tikrøjø pastaràjá atvejá galëtume traktuoti kaip dialektizmo taisymà: rytø aukðtaièiø ðnek- toms ðis þodis bûdingas su skardþiuoju priebalsiu .

161 Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà Jablonskis gana nuosekliai yra naikinæs brûkðnelá, jungiantá dalelytæ su ávar- dþiu ar prieveiksmiu, taip pat lygiareikðmius þodþius (yra vienas kitas paliktas atvejis dël neatidumo). Ðios rûðies taisymas rodo, kad Jablonskis tolo nuo rusø raðybai áprasto brûkðnelio vartojimo: kaþ-kà ´ kaþin kà (26); toks-pat ´ toks pat (7); èia-pat ´ èia pat (6); visø-geriausieji ´ visø geriausieji (26); iðriða galø kaspi- nus-raiðèius ´ kaspinus raiðèius (26); rausvai-gelsvai ´ rausvai gelsvai (27). Atskirai paraðytà dalelytæ gi Jablonskis prijungia prie kitos vienskiemenës da- lelytës: ar gi ´ argi (27). Vaiþgantas, kaip ir apskritai didelë visuomenës dalis, bevardës giminës bûdvar- dþiø galininke buvo linkæs raðyti nosinæ. Jablonskis tai pataisë: kaþ-kà juodà ´ kaþin kà juoda (26); viskà senà ´ visa sena (27). Skyryba – gana subjektyvus dalykas, ir Jablonskis palyginti maþai yra taisæs Vaiþganto tekste skyrybos þenklø vartojimà: Persiþegnojæ sulig savo dievotumo ir noro valgyti [...] siekia ´ Persiþegnojæ – kiekvienas pagal savo dievotumà ir norà valgyti [...], – siekia (25); Þiûrëkite: jau kiti vaþiuoja ´ Þiûrëkite, jau kiti vaþiuoja (26); baltos kruopos – arbatos vietoje (26, brûkðnys neraðomas). Vienam sakiniui Jablonskis pridëjo trûk- stamà klaustukà: ar gi palygási [...] kurià atveþë ´ atveþë? (27).

6. STILIAUS TAISYMAS. 1924–1926 metais, kai Jablonskis, o vëliau ir Juozas Balèikonis, ëmë kritikuoti keliø mûsø literatø kalbà, kelti jø publicistiniø raðtø ydas, raðytojai atsikirsdami paskelbë, kad kalbininkai negalá spræsti apie literatûros kûriniø kalbà, nes jie neiðmanà apie stiliø. Apskritai reikëtø pasakyti, kad kiekvienas redaktoriaus ásikiðimas á tokio raðytojo kaip Vaiþgantas kalbà yra ásikiðimas ir á stiliø. Kaip kalbininkas keitë raðytojo stiliø ta ðio termino reikðme, kai turime galvoje bendruosius stilingos kalbos poþymius – aiðkumà, trumpumà, lengvumà, gyvumà ir t. t., – matysime ið èia pateikiamø pavyzdþiø:

Ðirdþiai ir protui dar maþa tesidarbuojant, atminèiai áspûdþiø skirtumo dar nedarant, sunku pasakyti, kursai dalykas, á aká ákritæs, pirmas tapo paþintas ir pajustas. Sakytume ðis atsitikimas, gal keliomis dienomis vëliaus po anos serganèios vieðnelës apsilankymui

´ Kol ðirdis ir protas dar maþa tesidarbavo ir áspûdþiø negalëjo skirti, sunku pasakyti, kokiø dalykø, á aká ákritusiø, pirmà suprato ir pajuto. Sakytume, jog ðá atsitikimà pirmàjá suprato; buvo tat keliomis dienomis vëliau po serganèios vieðnelës aplankymo (6). Ðtai kaip Jablonskis pataisë Vaiþganto valgymo vaizdo iðtraukà: Jauti jø þan- dø tamprumà ir ant sukàsto daikto iðplaukianèiø seiliø gausybæ ´ Þiûri þmogus – ir jauti visur valgytojø þandø tamprumà, jauti plaukte plaukiant á sukàstà daiktà seiliø gausybæ (26). Keliuose sakiniuose, kad bûtø sklandþiau, sakytume, liaudiðkiau, Jablonskis keièia visà þodþiø junginá: Motutë [...] neðdama dideliu kaupu (´ kupinà) bliûdà (25); nuo ðilumos srëbimo ´ nuo ðilto srëbalo (26); ant nugaros iðvirtusio katinëlio ´ augðtininko katino (5). Jablonskis labai rûpestingai ieðkojo stilistiðkai adekvaèiø norimai iðreikðti minèiai, pieðiamam vaizdui pakaitalø. Taèiau ne visada jam tai pavyko padaryti. Tø ieðko-

162 Archivum Lithuanicum 2 jimø eigà mums graþiai rodo toks Vaiþganto sakinio taisymas: Kaip juodi, sudriskæ debesø kàsniai vëjo greitumu lekia ´ [...] debesø gabalai vëjo puèiami lekia (6). Kalbininkas ilgai suko galvà dël frazës vëjo greitumu: ið pradþiø jà pakeitë palyginimu kaip vëjas, bet galiausiai ir já pakeitë vëjo puèiami. Vis dëlto, rodos, ðis taisymas nëra tikslus – raðytojo minèiai artimesnis pirmasis Jablonskio variantas.

7. KO JABLONSKIS NETAISË. Redaktoriaus darbui apibûdinti per maþa kelti vien taisytus dalykus. Já taip pat rodo autoriaus kalboje paliekami savitumai. Netaisytieji dalykai taip pat leidþia spræsti apie to meto bendrinës kalbos normas, apie jø grieþtumà literatûros kalboje. Ðiandien daugelis ðiø lauþinyje Jablonskio paliktø þodþiø bûtø traktuojami kaip nebendrinës kalbos faktai: nabagëlë (7), bi- zai (25), pasaþiras (26), vagzalas (26), rûbas (27), nabaðtikas (27), pasoga (27), adomoðkas (27; ‘damaskas’, toks audinys), kairioðis (27; ið lenkø k. karwasz ‘rankogalis, ranko- vës atlenkimas’), teèiaus (28), ðniûras (28), algerka (28; ið lenkø k. wægierka ‘toks trumpas moteriðkas virðutinis drabuþis’). Apie 1920 metus Jablonskis ëmë inten- syviai taisyti nuotaikos reikðme vartojamà þodá ûpas (DLKÞ3 áteisintas neteiktàja reikðme). Nepataisë Jablonskis keliø prielinksniniø konstrukcijø, kuriø ðiandien niekas taip pat netoleruotø: aplink jo (5), ant pat sumos benuvaþiuosime (26). Ðie netaisytieji pavyzdþiai paneigia vieno kito kurtà mità, kad Jablonskis buvæs beatodairiðkas kalbos „susintojas“ ar „blusininkas“, kuriam vien kalbos grynu- mas rûpëjæs.

8. IÐVADOS. Apþvelgus, kaip Jablonskis apie 1919 metø pradþià redagavo Vaiþganto Augðtaièiø vaizdelius, galima daryti kelias iðvadas. 1. Nors lauþinio Augðtaièiø vaizdeliai suredaguoti vos septyni puslapiai, taèiau taisymø esama daug ir ávairiø. Todël reikia apgailestauti, kad nei ðio straipsnio autorius, nei kiti kalbininkai iki ðiol nebuvo atkreipæ dëmesio á toká svarbø Jablons- kio darbà. Èia patiriame, kad Jablonskis turbût 1919 metø pradþioje pradëjo taisyti þodþius by, bliûdas, iðmetinëti, neuþilgo ir kt. Lauþinio redagavimas padeda nusta- tyti, kad tuo pat metu kalbininkas pradëjo taisyti trumpàsias veiksmaþodþiø ir dalyviø formas be (rodës, iðvydus). Iki ðiol nebuvo nustatyta, kad Jablonskis vietoj aukðtesniojo laipsnio prieveiksmiø su formantu -iaus bûtø ëmæs teikti lytá su -iau. 2. Lauþinyje iðkyla gana sudëtingas Jablonskio poþiûris á raðytojo vartojamas tarmybes. Kalbininkas ryþtingai taiso rytø aukðtaièiams áprastà prieðdëlá in-, bet vietoj sangràþiniø formø kankinimasis, vilkdamasi teikia jau tuo metu aiðkias tarmi- nes lytis kankinimosi, vilkdamosi. Pagrindinis þodþiø keitimo lauþinyje principas – neteikti rytø aukðtaièio kûriniams, kuriuose vaizduojamas jo gimtasis kraðtas, ið kitø tarmiø paimtø þodþiø. 3. Ði apþvalga toli graþu nëra iðsami. Ja labiausiai norëta atkreipti kalbininkø dëmesá, kad tirti Jablonskio redaguotus tekstus tebëra aktualu mûsø bendrinei kal- bai ir praktiniu, ir teoriniu, ir istoriniu poþiûriu.

163 Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà Literatûra ir ðaltiniai:

J ABLONSKIS, JONAS (Rygiðkiø Jonas), 1997: Lietuviø kalbos gramatika (3-iasis fotografuo- tinis leid.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

P IROÈKINAS, ARNOLDAS, 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa.

Ð EÐELGIS, ALEKSANDRAS, 1968: Þemaitës raðtø tekstologiniai klausimai, Vilnius: Lietuviø kal- bos ir literatûros institutas (iðsp. rotaprintu). Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliai (Jono Rinkevièiaus rinkinys), 1914 (lauþinys saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 394). Vargo mokyklai. Bûrelio mokytojø rinkinys kalbos mokslo reikalui 2, parengë Jonas Jablonskis, Petrapilis: Lietuviø draugijos nukentëjusiems dël karo spaustuvë, 1916.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis. „Þemaitës tekstai ir jø redagavimas“, Lietuviø literatûros instituto darbai 1, 1947, 143–176.

Arnoldas Piroèkinas JONAS JABLONSKIS REDIGIERT VAIÞGANTAS

Zusammenfassung

In der Handschriftenabteilung der Universitätsbibliothek zu Vilnius (F. l – D 394) befindet sich ein Umbruch des Buches Augðtaièiø vaizdeliai („Bilder der Hochlitauer“) des litauischen Schriftstellers Vaiþgantas (eigtl. Juozas Tumas, 1869–1933), das 1914 zum Druck vorbereitet worden ist. Das Buch ist nicht herausgegeben worden. Wahrscheinlich Anfang 1919 hat der litauische Sprachwissenschaftler Jonas Jablonskis (1860–1930) zwei Werke, insgesamt sieben Textseiten, redigiert. Im Artikel wird ein Überblick über die von Jonas Jablonskis redigierten Lexik-, Morphologie-, Syntax-, Rechtschreibungs- und Stilfälle gege- ben sowie sein Standpunkt zur von Vaiþgantas praktizierten Vermischung der Elemente verschiedener Mundarten erörtert.

A RNOLDAS PIROÈKINAS Gauta 2000 m. vasario 17 d. Antakalnio g. 49–9 Priimta 2000 m. geguþës 4 d. LT-2055, Vilnius, Lietuva

164 Archivum Lithuanicum 2 Publikacijos

165 166 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Alma Braziûnienë Vilniaus universitetas

Martyno Maþvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai

Èia publikuojamà informacijà 1999 metais buvau nusiuntusi Lietuvos aido redak- cijai. Be mano sutikimo kovo 23 dienos numeryje buvo iðspausdintas labai sutrum- pintas straipsnelis „Dar vienas Martyno Maþvydo autografas“, o pöèios faksimilës nepaskelbtos. Ðie, kad ir neþymûs, nauji faktai gal kiek paryðkintø pirmosios lietu- viðkos knygos autoriaus Martyno Maþvydo bei jo darbø tæsëjo Baltramiejaus Vilento asmenybæ bei veiklà. Torunës universiteto profesorius Vytautas Armonas atkreipë mano dëmesá, kad 1972 metais apgintos Jörgo Rainerio Fligge’s disertacijos apie osiandrizmà1 priede publikuojama Prûsijos evangelikø liuteronø sinodo, pasmerkusio osiandrizmà, 1554 metø rugsëjo 19 dienos dokumento iðtrauka. Tarp kitø ðá dokumentà pasi- raðiusiø yra ir Martynas Maþvydas bei Baltramiejus Vilentas. 1998 metais Berlyno valstybinëje bibliotekoje eksponuojant Vilniaus universiteto bibliotekos parengtà parodà „Senoji Lietuvos knyga. XVI–XVIII a.“ buvo galimybë apsilankyti Slaptaja- me valstybës archyve. Ið tikrøjø kunigaikðèio Albrechto fonde yra saugomas minë- tas dokumentas2 . Bëda tik ta, jog nurodytoje byloje jis ádëtas ne prie rugsëjo mëne- sio, o prie sausio–balandþio mënesio sinodo dokumentø, todël ne ið karto pavyko já rasti. Ðios vieðnagës metu Berlyno valstybinës bibliotekos Rytø Europos skyriaus vedëjas Frantzas Görneris, didelis lietuviø bièiulis, telefonu susisiekë su minëtu istoriku Jörgu Raineriu Fligge (dabar – Lübecko miesto bibliotekos direktoriumi) ir ðis maloniai leido pasidaryti jo disertacijos, platinamos rankraðèio teisëmis, ksero- kopijà. Ji dabar yra Vilniaus universiteto bibliotekos Retø spaudiniø skyriuje (sign.: FC 59) ir visi besidomintys gali ja naudotis. Iki ðiol buvo þinoma trylika Martyno Maþvydo laiðkø, ðiuo metu saugomø Göt- tingeno valstybiniame archyve (mikrofilmas yra ir LMAB, sign.: Mf. 563), ir vienin-

1 Jörg Rainer Fligge, Herzog Albrecht von der Rheinischen Friedrich-Wilhelms-Universi- Preussen und der Osiandrismus, 1522–1568. tät zu Bonn, Bonn, 1972. Inaugural-Dissertation zur Erlangung der 2 Geheime Staatsarchiv Preussischer Kulturbe- Doktorwürde der Philosophischen Fakultät sitz, Herzogliches Briefarchiv, sign.: HBA J 2, 1 Januar–30 April, 986.

167 Martyno Maþvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai 1 pav. 1554 metø rugsëjo 19 dienos Martyno Maþvydo autografas; Geheime Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, Herzogliches Briefarchiv, sign.: HBA J 2, 1 Januar–30 April, 986

telis Lietuvoje esantis Maþvydo autografas – jo knygos nuosavybës áraðas Juozapo Flavijaus raðtø tome, iðleistame Kölne 1524 metais. Ði knyga taip pat yra Vilniaus universiteto bibliotekoje (sign.: II – 4996)3 . Daugiau Maþvydo autografø kol kas nerasta. Vilento rankraðtinis palikimas dar kuklesnis nei Maþvydo. Vaclovas Bir- þiðka pateikia tik vienà jo autografà4 . Tai 1554 metais raðytas laiðkas kunigaikðèiui Albrechtui. Jame skundþiamasi, kad darbui stingà svarbiausiø teologiniø knygø. Ðá laiðkà savo studijoje apie Jonà Bretkûnà cituoja Viktoras Falkenhahnas5 . Koks ðio dokumento likimas po Antrojo pasaulinio karo – neþinoma. Martyno Maþvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai (plg. 1 pav. ir 2 pav.) yra tarp penkiasdeðimties kitø, pasiraðiusiø 1554 metø rugsëjo 19 dienos Prûsijos evangelikø liuteronø sinodo dokumentà. Tai deðimties puslapiø rankraðtinis teks- tas, smerkiantis osiandrizmà. Jis raðytas ankstyvàja naujàja vokieèiø aukðtaièiø kalba (Früneuhochdeutsch). Toliau eina penki puslapiai paraðø. Visos paraðø formulës – lotynø kalba. Greta mums aktualiø Maþvydo ir Vilento autografø èia randame Jono ið Krokuvos (Joannes Cracoviensis), Jono Friðijaus, Jacobo Wagne- rio, Saliamono Kalachijaus ir daugelio kitø kunigø paraðus. Visi pasiraðiusieji pritaria sinodo nutarimui pasmerkti Andriejaus Osiandro (Andreas Osiander) mokymà.

3 Þr. Nojus Feigelmanas, „M. Maþvydo auto- 5 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litaui- grafas universiteto bibliotekoje“, Literatûra schen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. ir menas, 1981 06 13, 16. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Alt- 4 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 1, Èikaga: preußens, Königsberg [Pr] und Berlin: Ost- JAV LB kultûros fondas, 1960, 111. Europa-Verlag, 1941, 71.

168 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. 1554 metø rugsëjo 19 dienos Baltramiejaus Vilento autografas; Geheime Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, Herzogliches Briefarchiv, sign.: HBA J 2, 1 Januar–30 April, 986

Trumpai reikëtø priminti, kas buvo Osiandras ir apskritai osiandrizmas protes- tantizmo istorijoje. Andriejus Osiandras (1498–1552) – vokieèiø teologas, kilæs ið Bavarijos. Studijavo Wittenbergo universitete. Ten ir susidomëjo Reformacijos idë- jomis. 1522 metais buvo paskirtas pirmuoju liuteronø pamokslininku Nürnberge. Manoma, jog kaip tik jo pamokslai pastûmëjo Prûsijos kunigaikðtá Albrechtà Bran- denburgietá iðpaþinti ir propaguoti Liuterio mokymà. Osiandras, pakviestas Al- brechto Brandenburgieèio, 1549 metais atvyko á Karaliauèiø. Jis buvo paskirtas Karaliauèiaus senamiesèio pamokslininku ir pirmuoju Karaliauèiaus universiteto teologijos profesoriumi. Nuo 1550-øjø Osiandras dirbo Sembos vyskupijos vicepre- zidentu. Jo veikaluose An filius Dei fuerit incarnandus (Karaliauèius, 1550), De ima- gine Dei (Karaliauèius, 1550), Disputatio de justificatione (Karaliauèius, 1550–1553) ir kituose iðdëstyta savita liuteronizmo samprata: Kristus esàs tarpininkas tarp þmo- niø ir Dievo ne savo þmogiðkàja, bet dieviðkàja esybe; tuo remiantis buvo atmetamas teiginys apie Kristaus kanèias ir mirtá uþ þmonijos nuodëmes. Osiandras susilaukë nemaþai sekëjø. Jø bûta ir Lietuvoje bei Lenkijoje. „Grynojo“ liuteronizmo ðalininkai prieðinosi jo idëjoms. Ginèai tarp osiandrininkø ir liuteronø paskatino daugelá Liuterio sekëjø Lietuvoje pereiti á evangelikø reformatø pusæ. Po Osiandro mirties (1552) jo idëjas toliau propagavo kunigaikðèio Albrechto rûmø pamokslininkas Johannas Funckas (1518–1566)6 . Prûsijos evangelikø liuteronø si- nodas 1554 ir 1556 metais pasmerkë Osiandro mokymà, o 1566-aisiais Liublino seimas sudarë komisijà, kuri osiandrizmo vadus Johannà Funckà, Johannà Schnellá ir kalvinistà Matthià Horstà nuteisë mirti. Taip osiandrizmas buvo uþgniauþtas7 . Maþvydo biografijoje irgi ðmëkðèioja Osiandro vardas. Mat jis savo knygas For- ma Chrikµtima ir Paraphrasis vertë ið osiandriniø Baþnyèios nuostatø Kirchenordnung

6 Funckas rekomendavo Abelá Vilá, kaip prû- pirmas deðimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, siðkø knygø rengëjà, kunigaikðèiui Al- 1999, 242. brechtui, þr. Ingë Lukðaitë, Reformacija Lie- 7 Plaèiau apie Osiandrà þr.: Realencyklopädie tuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir Maþojoje für protestantische Theologie und Kirche 14, Lietuvoje, XVI a. treèias deðimtmetis–XVII a. hrsg. von D. Albert Hauck, Leipzig, 1904, 501–509; Lukðaitë 1999, 164–165, 341.

169 Martyno Maþvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai (Karaliauèius, 1558). Pasmerkus osiandrizmà, jo sekëjams buvo oficialiai iðleista amnestija. Taèiau savo laiðkuose kunigaikðèiui Albrechtui Maþvydas raðë, jog Til- þës kunigai apskundæ já kaip osiandrininkà, bet jam pasisekæ pasiteisinti. Ðtai dvyliktame laiðke, raðytame 1560 metø rudená, jis guodësi: „Todël papraðiau, kad Ambraziejus [t. y. kandidatas á Ragainës mokytojo vietà – A. B.] liautøsi mane ðmeiþæs, kaip tai daro kai kurie tilþënai, kurie laiko mane osi- andrininku, ir dël to, kur tik galëdami, mane apkalbinëja. Ir jeigu jam, Ambraziejui, sakiau, reikëtø gyventi èia, Ragainëje, jis pats gautø tà vardà. Iðgirdæs tà vardà, jis piktai uþsipuolë mane, kam að pasakiau, kad jis turësiàs Osiandro vardà. [...] tasai Ambraziejus nepasidrovëjo savo melagingu praðymu suregzti toká prasimanymà tavo ðviesiajai aukðtybei, kad jai bûtø proga supykti ant manæs, átarus mane ir kaltà dël amnestijos paþeidimo, ir nubausti dël to nusiþengimo, kai tuo tarpu að niekad ne- uþmirðtu tavo ðviesiosios aukðtybës nurodymo ir ðventai jo laikausi“8 . Taip Maþvydas teisinosi 1560 metais, nors dar 1554-aisiais (jis tuomet kaip tik buvo paskirtas Ragainës vyskupo vietininku [arkidiakonu]) kartu su kitais penkias- deðimèia kunigø buvo pasiraðæs minëtà Karaliauèiaus sinodo protesto deklaracijà ir pasmerkæs osiandrizmà. 1554 metø rugsëjo 19 dienos dokumente Maþvydas pasiraðë taip: „Ego Martinus Moµsuidius diµtrictus Ragnetenµis Archipreµ=//byter mea p[ro]pria manu huic µcripto µubµcripµi: Et testor de=//inde meo corde, mente et µanguine meam eµµe // etiam huius µcripti µententiam“. (Að, Martynas Maþvydas, Ragainës apskrities arkidiakonas, sava ranka ðá raðtà pasiraðiau. Ir netgi savo ðirdimi, protu ir krauju taip pat paliudiju, kad ðio raðto sakinys yra mano.) Tai vienas ilgiausiø ir þodin- giausiø autografø ið visø penkiasdeðimties pasiraðiusiøjø. Tame paèiame dokumente Vilentas pasiraðë daug trumpiau – kaip ir dauguma kitø kunigø: „Bartholom¿us Wilentus parochus i[n] Stein=//damio manu p[ro]p- ria µu[b]µcripµit“ (Baltramiejus Vilentas, Ðteindamo9 kunigas, savo ranka pasiraðë.)

A LMA BRAZIÛNIENË Gauta 2000 m. sausio 26 d. Vilniaus universiteto biblioteka Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Universiteto g. 3 LT-2633, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

8 Martynas Maþvydas, Pirmoji lietuviðka kny- sius artificiosa sua supplicatione non est ga, Vilnius: Vaga, 1974, 319, 320, 325, veritus istiusmodi commentum effundere 326: „Rogavi itaque, ut me Ambrosius de- coram tua Illustrissima Celsitudine, quae sistat molestare more nonnullorum Tilsen- me deinde ut suspectum et reum violatae sium, qui me Osiandrinum esse iudicant amnistiae posset odisse meque punire pro et me ideo apud quos possunt traducunt. ratione delicti, cum tamen memor sim Et si ipsi vivendum esset Ambrosio hic semper mandati tuae Illustrissimae Celsi- Ragnetae, dicebam, ipsum idem nomen tudinis et illud religione observo“. portaturum. Audito eo nomine, stoma- 9 Ðteindamas – tai Karaliauèiaus miesto dalis, chabatur in me, quod Osiandri nomen ip- kur Vilentas dirbo lietuviø parapijos ku- sum portaturum dicebam. [...] is Ambro- nigu ir ten praleido visà savo gyvenimà.

170 Archivum Lithuanicum 2 Recenzijos

171 172 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Wolfenbüttelio postilë, parengë ir ávadà paraðë hum. m. dr. Juozas Karaciejus

Vilnius: Þara, 1995, 396 p. ISBN 9986­34­000­4

Ex negligentia enim error nascitur Nicolaus Hemmingius1

Seniausio iki ðiol þinomo lietuviðkø pamokslø rinkinio ­ Iðguldymas evangelijø per visus metus, vadinamosios Wolfenbüttelio postilës (1573)2 , pavadinimas baltistams áprastas, todël në mintis nekyla, jog kiekvienas Hercogo Augusto bibliotekos rank- raðtis gali turëti atributà Wolfenbüttelio3 . 1890 metais iðleistame Otto von Heineman-

1 „Dominica I. post Epiphaniam“ ([Nicolaus GENBERGI, MAR//TINI LVTHERI, PHI- Hemmingius,] POSTILLA // SEV // ENAR- LIPPI // MELANTHONIS, IOANNIS // RATIO // EVANGELIORVM, QU¯ IN // BRENTY, ARSATY, SCHO//PER, Dominicis diebus, & in Feµtis Sanctorum, uµi- LEONARDI KVLMÂ//NI IODOCY WILI- taté in // Eccleµijs Dei proponuntur, in grati- CHI // IR ISCH KIT//T; .f. am pio//rum miniµtrorum Euangelij, con// 3 Nuoðirdþiai dëkoju Hercogo Augusto bib- µcripta per // NICOLAVM HEMMINGIVM. // liotekai uþ galimybæ tirti Wolfenbüttelio PRAEFIXA EST EIVSDEM // COMMONE- postilës rankraðèio originalà. 1999 09 01­ FACTIO AD MINI//µtros Verbi, de perpe- 2000 03 31 man buvo skirta Szyrocki-Sti- tuo Eccleµi¿ Chriµti conµenµu, in do//ctrina pendien-Programm ir Kurt und Marga Möll- & vero cultu Dei, ne opiniorum varietate, gard Stiftung stipendija bei sudarytos pa- & // µectarum multitudine offenµi, vel con- lankios mokslinio darbo sàlygos. Visiems µenµio//nem abiiciant, vel µegnius of//fici- HAB, o ypaè rankraðèiø skyriaus, darbuo- um faciant. // ANNO M. D. LXIX., 105). tojams esu labai dëkinga uþ pagalbà, ku- 2 Visas pavadinimas: ISCHGVLDIMAS // rios man prireikë tiek tiriant rankraðtá, tiek EVANGELIV PER WISVS MET//VS, SV- klaidþiojant po milþiniðkà hercogo Au- RINKTAS DALIMIS ISCH // DAVGIA PAS- gusto laiðkø archyvà. Daugiau apie bib- TILL;, TAI EST // ISCH PASTILLAS NI- liotekà ir Wolfenbüttelio postilæ þr. ðio ALt CVLAI HE//MINGI [tais. ÷ HE//MINGY] tomo p. 75–98, ypaè p. 80–83. ANTONY CORVINI, IO//ANNIS SPAN-

173 Wolfenbüttelio postilë no HAB rankraðèiø kataloge postilë ávardyta tiesiog Postilla Lithuanica4 . Wolfenbüt- telio postile rankraðtis pavadintas ið spaudos iðëjus Viliaus Gaigalaièio disertacijai5 . Ar verta rankraðtá pervadinti ­ kitas klausimas. Hercogo Augusto bibliotekoje saugomas vienintelis pasaulyje rankraðèio egzem- pliorius, jo signatûra: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o. Pirmas rankraðtinis ir vienas di- dþiausiø XVI amþiaus riðliø lietuviðkø tekstø (295 lapai, in folio) iki ðiol nëra deramai inkorporuotas á lietuviø kalbos, istorijos, Maþosios Lietuvos kultûros, religijos tyri- mus. Kol kas tekstas neátrauktas á Lietuviø kalbos institute rengiamo istorinio lietuviø kalbos þodyno bei senøjø lietuviðkø raðtø kompiuterizavimo programos darbus.

Rankraðtis nei XVI amþiuje, nei vëliau iki pat 1995 metø nebuvo iðspausdin- tas6 . Aiðkiø indikatoriø, leidþianèiø manyti, jog jis amþininkø buvo rengiamas spaudai, taip pat nëra, nors tokios galimybës atmesti negalima7 . Iki 1991 metø Lietuvos mokslininkams originalas buvo visai neprieinamas. Nuo 1980-øjø pos- tilë tyrinëta ið mikrofiðos, kurià HAB padovanojo Lietuvos mokslø akademijos bibliotekai (LMAB RS, sign.: LK­20/2­150). Pagal minëtà mikrofiðà ir Guido Michelini’o dovanotà atspaudà Juozas Karacie- jus 1995 metais iðleido transkripciná postilës teksto variantà (500 egz. tiraþu): „Kad tyrinëtojams bûtø lengviau prieinamas [...] postilës rankraðtis, naudojantis elektro- grafine kopija bei mikrofilmu buvo ryþtasi parengti, iðlaikant ðiam ramkraðèiui [sic! ­ J. G.] bûdingas raðybos ypatybes, spaudai kiek galima tikslesná transponuotà ðios postilës tekstà“ („Pratarmë“, p. 11). Deja, nei pratarmëje, nei „Wolfenbüttelio Postilës tyrinëjimo problemose“ (p. 15­22) autorius neaptaria, kokiais transponavi- mo principais rëmësi. Kitas dalykas, kurio iðkart pasigenda ðios knygos skaityto-

4 Otto von Heinemann, Die Handschriften der 5 Wilhelm Gaigalat, Die Wolfenbütteler litaui- Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel. sche Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573, Zweite Abtheilung. Die Augusteischen Hand- Mitteilungen der Litauischen literarischen schriften. I. Mit dem Bildnisse des Herzogs Gesellschaft. Inaugural-Dissertation der August von Braunschweig und vier farbigen Philosophischen Fakultät der Albertus- Lichtdrucktafeln, Wolfenbüttel: Verlag von Universität, Tilsit: Druck von Otto Julius Zwissler, 1890, 291: „2123. 11. 2. V. Mauderode, 1900. 1 Aug. Pap. 33X20 /2 cm. 295 Bll. 16. Jahrh. 6 1965 metais Gordonas B. Fordas pradëjo Postilla Lithuanica, cuius titulus est: leisti faksimilæ (rankraðèio pirmoji pusë), Ischguldimas Evangeliv per wisvs mettus, kurios kokybë, deja, mokslinëms reik- surinktas Dalimis isch davgia pastillv, tai mëms nebuvo tinkama (Gordon B. Ford, est isch pastillas Nicolai Hemingy, Anto- The Wolfenbüttel Lithuanian Postilë Manus- ny Corvini, Johannis Spangenbergi, Marti- cript of the Year 1573. With a General Intro- ni Lutheri, Philippi Melanthonis, Joannis duction 1, Louisville, Kentucky, 1965). Brenty, Arsaty, Schoper, Leonardi Kvlma- 7 Esant ribotam vartotojø skaièiui ir dël ne- ni, Jodocy Willichi, ir isch kittv. Prima maþø leidybos iðlaidø kai kurios knygos Dallis. Prov. u. Gesch.: Auf dem Titelblatt ir XVI amþiuje platintos rankraðtiniais steht der Name des früheren Besitzers: Micha- nuoraðais (David C. Greetham, Textual el Sappun Bartensteinensis. Ebd.: Holzdek- Scholarship. An Introduction, New York & kel mit gepresstem Schweinsleder überzogen, London: Garland Publishing, 21994, 73). zwei messingene Schliesser.“

174 Archivum Lithuanicum 2 jas ­ niekur nenurodyta rankraðèio signatûra (leidþiant rankraðtiná tekstà jà fiksuo- ti bûtina). Tai apsunkina Wolfenbüttelio postilës originalo paieðkas Hercogo Augusto bibliotekoje. Apgailestauti ir kritikuoti Karaciejø uþ tai, kad leidimas parengtas „neturint po ranka rankraðèio originalo“ (p. 11), per vëlu ir jau neprasminga. Tek- stologijoje pirmas spausdintas rankraðèio leidimas visada laikomas lectio recepta (pr. tout court) ir á já privalu atsiþvelgti8 . Taèiau su originalu nelygintas perraðas jau aprioriðkai negali bûti kokybiðkas. Tad nors spausdinta knyga pasirodë, ðiuo atveju skirtini du teksto variantai ­ rankraðtinis originalas, WP, ir jo antrininkas, toliau vadinamas KWP. Ðá leidimà recenzavæs Jonas Palionis (Blt 32[1], 1997, 125­130) nurodë kai kuriuos jo trûkumus9.

Beveik viskas, kas susijæ su pirmàja lietuviðka rankraðtine postile, yra máslinga, neþinoma, neiðtirta. Visus jai keliamus klausimus galima iðsakyti teksto kritikoje áprasta viduramþiø formule hegzametru: quis? quando? quibus auxiliis? cur? quomodo? quare? Neþinomas postilës autorius (=vertëjas), neþinoma, kur tekstas buvo paraðytas (ar perraðytas). Nors tikra, jog protestantiðkø pamokslø rinkinys buvo skirtas lietuviø evangelikø baþnyèioms (Prûsijoje, galbût ir Lietuvoje). Abejoniø taip pat kelia rank- raðèio paraðymo (perraðymo) data. Vokiðkas áraðas pirmos dalies pabaigoje Jn 3 woch! [=wochen] 2 tag[en] durch Gottes hulf auµgeµchrieb! [=auµgeµchrieben]. // Ao 73 den 2

Septembris (WP I 15027­28) liudija visos pirmos pamokslø rinkinio dalies (per)raðymo arba, galimas daiktas, vertimo darbo trukmæ. Antroje dalyje nei pradþioje, nei pabai- goje nëra jokiø panaðaus pobûdþio áraðø. Antraðtinio lapo apaèioje randame skirtin- gu braiþu ir raðalu paraðyta: 12. Mµ.10 Neseniai Domas Kaunas iðkëlë hipotezæ, kad skaièius ir raidës gali rodyti postilës pirmos dalies (per)raðymo darbo pradþià, t. y. rugpjûèio 12 dienà11 . Su ðiuo teiginiu nenorëèiau sutikti. Po spaudos iðradimo rank- raðèiø antraðtiniai puslapiai paprastai bûdavo sudaromi pagal spausdintø knygø pavyzdá. Taigi ðioje vietoje turëtume tikëtis duomenø apie autoriø (=leidëjà), paraðy-

8 Edward John Kenney, The Classical Text. As- ganima ÷ iµchganimu. Karaciejaus leidi- pects of Editing in the Age of the Printed mo (K) ir originalo (O) skirtybiø sàraðe Books, Berkeley & Los Angeles: University taip pat yra tam tikrø netikslumø (p. 130),

of California Press, 1974, 18­19. pvz.: „48,3: K laikate O laikete“ ­ WP I 1010 9 Palionio recenzijoje yra keletas neatsargiai laiketi (KWP laikati); „48,36: K attaÓs O

suformuluotø teiginiø bei netiksliai pa- atais“ ­ WP I 10v27 attais; „76,29: K paniu

teiktø originalo formø. Pvz.: „veiksmaþo- O pannu“ ­ WP I 3633 paniu; „91,27 K

dþiø bûtojo daþninio laiko formø su prie- ischadu O ischkadu“ ­ WP I 45v17 iµchµkadu;

saga -lavo pasitaiko, rodos, tik Mato, Lu- „177,12: K am» O ann»“ ­ WP I 1069 am» ko, Jono, Morkaus evangelijoms ir Povilo (plg. KWP p. 177, iðn. 537); „355,10 [pa- 1 laiðkui korintieèiams taikytuose pa- gal KWP t. b. 355,11] K sdzia O schia“ ­

moksluose“ (p. 126). Reikia pasakyti, kad WP II 257v13 µchi¼. ið 72 WP pamokslø apskritai nëra në vie- 10 Raðysena nesutampa ir su po pavadinimu no, kuris bûtø skirtas kitoms Biblijos kny- áraðyta pavarde Michael Sappun Barten// goms aiðkinti. Sàraðëlyje, kuriame tiksli- µteinenµis. nami galûniø keitimai, likusi nepastebëta 11 Domas Kaunas, Knygos dalia, Vilnius: Pra- KWP klaida þodþio ðaknyje: „isganima < dai, 1999, 272.

isganimu 55,13“ (p. 129) ­ WP I 1623 iµch-

175 Wolfenbüttelio postilë 1 pav. WP pirmos dalies vandenþenklis; HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o

mo (=leidimo) vietà arba darbo pabaigos (!) laikà (=leidimo metus). Pagal XVI amþiuje ir vëlesniais laikais taikytà knygø registravimo ir katalogizavimo tvarkà paèioje ant- raðtinio lapo apaèioje (daþniausiai per vidurá) ranka bûdavo áraðoma knygos sig- natûra. Tad manyèiau, jog ðiuo atveju turime ne kà kita, o bibliotekos signatûros nuorodà, t. y. 12 Manuscriptum. Kokios bibliotekos (asmens, baþnyèios, valstybës) signatûra èia uþfiksuota, kol kas neaiðku, taèiau tai bent jau rodytø, kad rankraðtis buvo sukatalogizuotas. Tokia „smulkmena“ nepelnë Karaciejaus dëmesio ­ trans- kribuotame tekste ðis antraðtinio lapo áraðas visai neatsispindi, jis neminimas ir ávadiniame straipsnyje (nors matyti antraðtinio lapo faksimilëje [p. 31]12 ). Antroji postilëje uþfiksuota data yra knygos mediniame kiaulës oda aptrauktame kietvirðyje áspaustas skaièius 1574, turintis rodyti rankraðèio áriðimo metus. Taip pat ne kartà kalbëta apie virðelio superekslibrise áspaustà vardà IOHANNES // BIELAVK ir antraðtiniame lape po pavadinimu ranka áraðytà Michael Sappun Barten// µteinenµis bei jødviejø raðysenos pavyzdþius teksto paraðtëse13 . Vëlgi pagal áprastà praktikà abu vardai turi nurodyti rankraðèio savininkus (nesant specialaus ekslib- riso antraðtiniame lape savininkas savo pavardæ áraðo ranka). Neatmestina galimy-

12 Be antraðtinio lapo, Karaciejaus pareng- itin kruopðti grafologinë rankraðèio anali- tame leidime ádëta ir WP I 1r­1v faksi- zë padës atsakyti á klausimà apie postilës milë. pagrindinio teksto bei taisymø (=tiksli- 13 Konspektyviai WP tyrimus apþvelgia Pa- nimø) autorius. lionis minëtoje recenzijoje. Vis dëlto tik

176 Archivum Lithuanicum 2 2–3 pav. WP antros dalies pirmas ir antras vandenþenklis; HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o

bë, jog postilë suraðyta diktuojant, todël net ir keblus raðysenø identifikavimas (ypaè antros dalies keli pagrindinio teksto braiþai) nebûtinai padës nustatyti po- stilës autoriø. Suprantama, nematæs originalo, Karaciejus neuþsimena apie Wolfenbüttelio pos- tilës popieriø. Rankraðèio popierius yra geros kokybës ir gerai iðsilaikæs. Jau vien palyginus pirmos ir antros postilës dalies teksto staèiakampio plotá (II dalies tekstas daug siauresnis) bei paèiupinëjus popieriø matyti, kad abi dalys paraðytos ant skirtingo popieriaus (taigi ne vienu metu ir skirtingose vietose?). Popieriaus kilmæ ið keliø malûnø gali liudyti ir vandens þenklai. Iki ðiol postilës popieriaus tyrimai nebuvo átraukti á rankraðèio apraðà14 . Antraðtinis lapas neturi jokio vandens þenk- lo. Pirmoje dalyje randamas vienos rûðies vandenþenklis ­ 68 mm aukðèio vertikali þuvis be rëmø (vad. solo, atstumas tarp retøjø linijø ­ 29 mm; plg. 1 pav.). Antroje dalyje aptinkami du skirtingi vandens þenklai: 43 mm skersmens apskritime po didþiosiomis raidëmis CG horizontali þuvis galva á deðinæ (plg. 2 pav.) arba á kairæ (plg. 3 pav.); abiem atvejais atstumas tarp retøjø linijø ­ 29 mm. Pirmasis vanden- þenklis jokiuose vandens þenklø kataloguose nepaliudytas. Nusiuntus jo perpieðà á Stuttgartà (Hauptstaatsarchiv Stuttgart), kur ðiuo metu rengiamas naujas Gerhard’o

14 Glaustai vienà ið antros WP dalies van- nio prieðlapio popieriui, taigi ne paèiam denþenkliø apraðo Domas Kaunas (1999, tekstui, o knygriðyklai. 273), bet neteisingai já priskiria tik apati-

177 Wolfenbüttelio postilë Piccard’o vandens þenklø katalogo tomas (iki tol neapraðyti þenklai)15 , gautas atsakymas, jog toks þenklas yra neþinomas. Abu antros dalies vandenþenkliai pagal Laucevièiaus atlasà bei naujàjá Stuttgarto katalogà artimiausi (bet ne identið- ki!) þenklams, priskiriamiems Ðaukënø (Laucevièius 2, Nr. 4048 [1572 m.]; vok. Schaaken, bûsimojo Piccard’o katalogo StAK Amtsrechng. 10 049 [1580 m.]) bei Elbingo (Piccard, StAK HBA C3 [1579 m.]) malûnø popieriui. Hercogo Augusto bibliotekos vandenþenkliø specialistø ásitikinimu, Briquet paliudyti (Nr. 12430­ 12432) Lenkijos popieriaus malûnø vandenþenkliai su þuvimi apskritime po raidë- mis CG gerokai skiriasi nuo WP antros dalies þenklø, todël jø negalima priskirti vienam malûnui. Datuoti WP rankraðtá gali padëti ir kiti faktoriai. Pagal pavadinime nurodomus ðaltinius bei pamoksluose minimas datas ne kartà mëginta ir Karaciejaus parengto leidimo áþangoje bandoma (p. 17, 20, 22) tiksliau apibrëþti galimas postilës paraðy- mo ribas16 . Postilës pavadinime nurodyti devyni autoriai, ið kuriø postiliø versta á lietuviø kalbà; dar pridëta nuoroda „ir ið kitø“. Anksèiausia galimä pirmos dalies paraðymo data, terminus a quo, laikytini 1563 metai: antro Advento sekmadienio pamoksle minimas 1563-iaisiais Vokietijoje vykæs þemës drebëjimas (WP I 74–9; po pamokslu nenurodytas ðaltinis)17 . Antroji pirmos dalies (pa/per)raðymo riba ­ ter- minus ad quem ­ yra jau minëtas WP I 15028 áraðas, nurodantis 1573 metus. Antroje WP dalyje po trylika pamokslø tokiu paèiu raðalu ir braiþu kaip pagrindinio teksto áraðyta vokieèiø teologo Danieliaus Gre(i)serio pavardë (ji antraðtiniame lape nenu- 18 rodyta): WP II 222v13, 22530 , 2289, 23125, 234v16, 237v21, 24114, 245v19, 25410, 261v7,

27526, 28235, 285v14. Greserio lotyniðka postilë Enarratio [...] evangeliorum dominicali-

15 Gerhard Piccard, Die Wasserzeichenkartei Áþangoje neteisingai nurodyta, kad Anto- Piccard im Hauptstaatsarchiv Stuttgart. Ver- nijaus Korvino postilë iðleista anksèiau öffentlichungen der staatlichen Archivverwal- negu Liuterio („Kadangi anksèiausiai yra tung Baden-Württenberg. Sonderreihe. Find- iðleista A. Korvino [...]“ [p. 22]). Ið tik- buch 1­17, Stuttgart: Verlag W. Kohlham- røjø Liuterio vokiðkoji postilë iðëjo 1525 mer, 1961­1997. Tokio kaip pirmos WP metais, Korvino ­ 1535-aisiais (vëliau jos dalies popieriaus neapraðo nei Charles’is iðverstos á lotynø kalbà). Moïse’as Briquet (C. M. Briquet, Les Fili- 17 Plg. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos is- granes. Dictionnaire historique des Marques torija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Moks- du Papier 1­4, Leipzig: Verlag von Karl las, 1988, 57. W. Hiersemann, 21923), nei Edmundas 18 Devinto sekmadienio po Ðvè. Trejybës pa- Laucevièius (Edmundas Laucevièius, Po- mokslas verstas ið trijø ðaltiniø: „Jµch- pierius Lietuvoje XV­XVIII a. 1­2, Vilnius: rinkta iµch Arµacio, Coruino Greµero“ (WP

Mintis, 1967). II 22530). Tai vienintelis WP pamokslas, po 16 Karaciejus raðo: „N. Hemmingi [...] postilë kuriuo nurodyti trys vardai. Taip pat pa- pasirodë apie 1560 metus (tikslios datos sakytina, jog tik po ðiuo pamokslu WP kol kas nepavyko rasti)“ (p. 22). Suloty- áraðyta Korvino pavardë. Todël nelabai ninta danø teologo Nielso Hemmingseno aiðku, kà norëjæs pasakyti Karaciejus: pavardë Nicolaus Hemmingius, taigi liet. „A. Korvino postilës [...], kuria, kaip ma- Nikolajus (Mikalojus) Hemingijus, pateik- tyti ið daugelio pamokslø pabaigoje esan- ta kaip italiðka. Hemingijaus lotyniðkoji èiø nuorodø, nemaþai yra naudojæsi ir ðio postilë buvo iðleista 1561 metais (vëliau rankraðèio sudarytojai“ (p. 17). versta á vokieèiø, anglø bei danø kalbas).

178 Archivum Lithuanicum 2 um et festorum pirmà kartà pasirodë tik 1567 metais19, todël ðià datà galima laikyti antros dalies terminus a quo. Kol neárodyta kitaip, antros dalies terminus ad quem yra rankraðèio kietvirðyje áspausti 1574 metai.

Áraðai postilës paraðtëse, Karaciejaus bei kitø apie jà raðiusiøjø vadinami korek- toriø taisymais, nerodo, jog tekstà bûtø skaitæ specialieji redaktoriai (kaip Jono Bretkûno Biblijos atveju). WP yra pamokslø rinkinys, skirtas kunigams, t. y. prakti- niam naudojimui. Marginaliniai áraðai, Biblijos citatø ar teksto vertimo tikslinimai liudija du dalykus. Pirma, kunigai (paraðtëse skiriamos maþiausiai dvi raðysenos) rengësi pamokslams, kuriuos reikëjo iðmokti atmintinai ­ per pamaldas pamokslai turëjo bûti pasakojami, o ne skaitomi20 . Spausdintø XVI amþiaus lotyniðkø ir vo- kiðkø postiliø paraðtëse taip pat priraðinëta panaðiø pastabø (Biblijos nuorodø tikslinimai, tam tikrø pamokslo þodþiø ar teiginiø komentarai, korektûros ir daly- kiniø klaidø taisymai). Antra, daugiausia lotyniðkos pastabos ar lotyniðkos Biblijos citatos WP paraðtëse rodo, jog prie tautinës kalbos buvo eita tiesiai ið lotynø be tarpiniø kalbø21 . KWP, deja, beveik visus lotyniðkus WP komentarus pateikia su klaidomis. Tik keli ryðkiausi pavyzdþiai22 : 1) paraðtëje Biblijos citata (Jn 1,23)23

WP I 20v31: KWP (p. 60, iðn. 100): Ego vox clamantis in // deserto: dirigite // Epo vox clamanis // in deserio, firipile // viam Dominj: f: Via ne Dominij: µ.

2) paraðtëje vertimo tikslinimas (tekste I 114v35 pabrauktas þodis iµch)

WP I 114v35: KWP (p. 185, iðn. 565): .NB. // Iuxta µenµus intelle//ctum, et ut ad NB. // Iuxta perµum iaupe= // ctum et ut ad Ante//cedens respondeat // legatur Aace= dedeus reµpondeas // legatur (:meo arbitrio:) aµch Pânas pagimdi- (:Dmes artilucc:) aµch Pânas pagimdi- ma [tais. pa ÷ .f.] nei, µcilicet, gal- ma nei, µulliti (?), galle- lesiu iµsakiti. f. siu Jsakiti.

19 [Daniel Greser,] ENARRATIO BRE//VIS ET 21 Rengiantis pamokslams buvo naudojami ORTHODOXA // EVANGELIORVM // lotyniðki (ir graikiðki) ðaltiniai (Vulgata, DOMINICALIVM // & Feµtorum aliquot: // Loci communes, Loci theologici ar Glossa ordi- authore, // DANIELE GRESERO, PA//µto- naria). re & µuperattendente // Dreµdenµi. // Cum 22 Vien uþmetus á juos aká darosi aiðku, kad locuplete rerum et verborum Indice. // FRAN- KWP pratarmëje uþ pagalbà ðifruojant lo- COFORTI, PER PE//trum Brubachium. tyniðkus bei vokiðkus áraðus iðsakyta pa- 1567. dëka garbioms profesorëms (p. 12) visið- 20 Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. kai ne dël jø kaltës virsta labai nemalonia Jahrhunderts 4. Das Herzogtum Preußen. Po- pajuoka.

len. Die ehemals polnischen Landesteile des 23 Pagrindiniame tekste (I 20v30­31) nuoroda á Königreichs Preußen. Das Herzogtum Pom- Iz 40,3 („Vox clamantis in deserto: Parate mern, hrsg. von Emil Sehling, Aalen: Scien- viam Domini“) atitinka Mk 1,3 bei Mt 3,3. tia, 21970, 15, 149.

179 Wolfenbüttelio postilë 4 pav. WP I 60: fragmentas su paraðtës áraðu, komentuojanèiu pagrindiniame tekste (I 60 ) pabrauktà þodá dewiákâ; 17 HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o

3) paraðtëje teologinis aiðkinimas (komentuojamas I 6017 pabrauktas þodis de- wiákâ) (plg. 4 pav.)

WP I 6017: KWP (p. 112, iðn. 322): Eµ heiµt billich S¸mogiµchk±. quia filius dej Eb heiß billich S¸mogiµchka. quia filius dej l^gos humanitatem // adµumpµit. l^goz humanitatem // ad µump µit. Diuinitati itaq[ue] Christi, humanita- diuitati iraq Chiµti, humanita- tis24 // µu¿ proprietates adµcribere: at tis // µuae proprietates ad µeribere: at utriusq[ue] natur¿ // proprietates con- uteriusq naturae // proprietates con- fundere abµurdum inio impium eµt. fundere abµurdum inio impium eµt.

4) pagrindiniame tekste nurodymas kunigui

WP II 295v11: KWP (p. 396): Dic aliqua ex Enangel: Math: Dic aliqua Enam cal: Math: 18 [tais. ÷ Na] 18

Originalo þodyje Enangel: virð nepadëtas raidës diakritikas. Plg. Euan- gelium I 5v12 ­ Enangelium (KWP). Nedësningai KWP panaðûs atvejai komentuoja- mi, pvz.: daugaus I 130v29 ­ „Tikriausiai klaida vietoj dangaus. Taip rodytø kontek- stas“ KWP p. 206, iðn. 617; daugaus II 2544 ­ „Tikriausiai dangaus“ KWP p. 351, iðn. 272. Taèiau pasitaiko, kad KWP apsieita be komentaro, pvz.: daugaus II 2529 ­ dangaus KWP; dar plg. auga I 10727 ­ anga KWP ir pan. Lietuviðkame rankraðtyje (kaip ir lotyniðkuose bei vokiðkuose XVI amþiaus ir ankstesniø laikø rankraðti- niuose tekstuose) diakritinis þenklelis virð (pusapskritimis, apskritimas ar klaustukà primenanèios formos) yra vienintelis raidþiø ir skiriamasis poþymis. Pasitaiko atvejø, kada WP labai panaðiai paraðytos ir (tas pat pasakytina apie panaðià ir raðybà, taèiau ði tema daug platesnë ir yra atskiros studijos dalykas). Kartais ant tokiu paèiu kaip pagrindinio teksto

24 Gaigalaitis ðá áraðà perskaitæs netiksliai: vietoj humanitatis jo suprasta humilitatis (Gaigalat 1900, 14).

180 Archivum Lithuanicum 2 5 pav. WP II 254v25–28: fragmentas su vokiðku áraðu pagrindiniame tekste; HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o

raðalu uþraðyta apvalesnë raidë, pvz.: tarnus I 20v23; ant I 99v2; arba taisyta ið aiðkiai paraðytos , pvz.: angu [tais. a ÷ n] I 67v21, I 67v22 (abiem atvejais

KWP angu); ant [tais. a ÷ n] I 8130 (KWP ant) ir kt. Tokie atvejai KWP kritiniame aparate visai nekomentuojami. Dar daugiau, kartais parengëjas tekstà tik sukom- plikuoja, pvz., pirmo Uþgavëniø sekmadienio pamokslas Jnuocauit I 92v30 KWP

ávardijamas kaip Jauocauit; I 42v33 priµiwerte weikei tais tukµchtanc¸ias, ­ priµsiwerte waikai tais tukµchtanc¸ias (KWP). Daug reèiau tekste ar marginalijose pasitaiko vokiðkø áraðø. KWP jie taip pat iððifruoti klaidingai. Ryðkiausi pavyzdþiai:

1) paraðtëje raðybos tikslinimas (komentuojamas tekste pabrauktas II 222v26­27 þodis in//µtatimas)

WP II 222v26­27: KWP (p. 315, iðn. 178): meins erachtens // µols heiµç [=heiµen] meins weachtens // µols heiµu iµµtatimas [tais. ÷ iµta] iµµtatimas.

2) pagrindiniame tekste nurodymas kunigui (plg. 5 pav.)

WP II 254v25­28: KWP (p. 352): (Alhie µag vô [=von] den böµen // Chriµt! (al µie µag rô den bôµen // Echriµt¸ [=Chriµten] vnnd papiµt! [=papiµten] rend papiµt¸ die Jn Jrer noth // ¨u den Verµtorbnç die Jn Jrer noth // ¨u de ber µto abnç [=Verµtorbnen] heilig[en] od[er] ¨eu- heilig ôd ¨eu- berern // ¨uflucht hab! [=haben]) berern // ¨uµlaut µag)

181 Wolfenbüttelio postilë 6 pav. WP I 23v : fragmentas su raµbaijµt! angu duµhahubiµt!; 19 HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o

Pastaroji citata yra raktas aiðkinant tam tikras postilës lietuviðko teksto raðybos ypatybes. Taèiau kalbà reikia pradëti nuo kiek toliau. Pagrindinis Wolfenbüttelio postilës tekstas paraðytas lotyniðkàja antikva, o vo- kiðki áraðai paraðtëse ar retai pasitaikanèios vokiðkos pastabos tekste ­ gotikiniu greitraðèiu (vok. die gotische Kurrentschrift). Daþniausiai tai tikriniai vardai, pvz.:

Abraham» I 233; Abrahama I 2314, I 2318, I 75v19; Abhap ([=Abrahamap] abreviatûrinë forma) I 5125; Jacob I 76v23; Joµephas I 5723; Job I 75v19, I 7626, I 9319; E¸echiela I 10029.

Ne kartà gotikiniais raðmenimis uþraðyta ir kitø þodþiø, pvz.: Jeib I 4421; chac¸ei

I 8632; Sche I 9223. Treèià grupæ sudarytø tie atvejai, kada á antikva paraðytà þodá ásiterpia greitraðèiu uþraðyta viena kita raidë (èia pajuodintos), pvz.: A//brahamap

I 29v27­28; Jacobi I 33v2; Jµchgelbeija I 5625[KWP26]; Gre//gorius I 68v4­5; newiµsad

II 250v10. Pasitaiko, kad greitraðtis ir antikva pramaiðiui vartojami didesnëje teksto atkarpoje, pvz., I 27v1­6 ir kt. Neteisinga tokiø þodþiø su pavieniais gotikinio greitraðèio raidþiø inkrustais interpretacija lemia rimtø klaidø atsiradimà KWP. Postilës rankraðtyje ç kamieno daiktavardþiø acc. sg. galûnë -en (visais atvejais WP pozicijoje po <µt>) daþnai uþraðoma gotikinio greitraðèio santrumpa -!, kuri KWP transkribuojama kaip i kamieno daiktavardþiø acc. sg. galûnë -j:

WP wenc¸iawaniµt! [=wenc¸iawaniµten] (7x: I 60v3­4, I 60v16­17, I 60v25, I 6133, I 62v17­18,

I 65v21, I 6616) KWP wenc¸iawaniµtj

WP raµbaijµt! angu duµhahubiµt! [=raµbaijµten angu duµhahubiµten] (I 23v19) (plg. 6 pav.) KWP raµbainijµtj angu duµchahubiµtj Postilës tekste digrafø (tikriniuose varduose) ar nosiná garsà þyminèiø raidþiø abreviatûros daþniau vartojamos pagal lotyniðkàjà tradicijà (perimtà ir vokieèiø kalbos)25 , pvz.:

25 Atskiras ir tyrimo reikalingas klausimas, lini, Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, ar nosiniai WP garsai, ypaè þodþio gale, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos buvo tariami. Dar plg. Jonas Palionis, institutas, 2000, 44. „Martyno Maþvydo raðyba“, Guido Miche-

182 Archivum Lithuanicum 2 26 <æ>=: Hipocritæ I 2032; Hethæum [tais. ÷ Hethium] I 241 (KWP Hetheum )

=: µuza I 5433; µuzu I 9928; plg. nesutrumpintà formà Summa I 11029 arba su klaida uþraðytà µunna I 979 (KWP pagrindiniame tekste pateikta „pakoreguo- ta“ forma µumma, kuri komentuojama [p. 164, iðn. 494]: „Atrodo, paraðyta µunna“27 ) 28 <â>=: mâ [=man] I 830, I 8918, II 224v24; kadâgi [tais. ÷ kadâi] I 8v21 ; Kan

I 44v8 (acc. sg.; KWP Kam [dat. sg.]); Anan dienâ I 10v26 (anan dienâ II 224v22); per prarakâ I 30v23; atµirâ//da ‘atsiranda’ II 25030­31

<ç>=: µchwç//c¸iauµi I 191­2; µchwç//c¸iauµei I 43v1­2 (KWP santrumpa panai- kinta µchwen//c¸iauµei); µchwç//tu I 62v10­11 (KWP atstatyta menama forma µchwe[n=]//tu);

µchwentap angu µchwç//taµp II 254v24­25; iµchwç//kti I 38v35­36; giminç I 26v4 (acc. sg.);

Amç I 7720; Brç//cioµa II 25732­33 (KWP Brç//µioµa)

<û>=: nf [=nun] I 37v33 (KWP nu) Pagal ðià tradicijà galëjo rastis ir savitas besiformuojanèios lietuviø raðomosios kalbos nosiniø garsø grafinis þymëjimas ­ taðkas po balse, pvz.: anâ dien¼ I 10v14; wenolikt¼ hadinâ I 838; m¼ [=man] I 44; prid¼k ‘pridenk’ I 96v19; nekÓ//dami II 25113­14;

µi»kibes ‘sunkybes’ I 97v35. Kuriamus lietuviðkos raðybos variantus, perëjimà nuo lotyniðkosios prie tautinës tradicijos gali rodyti tokie atvejai, kai nosinis garsas

þymimas: a) taðku po balse+nosine priebalse, pvz.: áinn¼nc¸iam I 4427 (taðkas padë- tas kitokios negu pagrindinio teksto spalvos raðalu; KWP áinnanc¸iam); k¼m µweikam

I 62; Óngi I 365 (KWP ingi); b) taðku po balse+brûkðneliu virð balsës, pvz., tan winic¸i†

I 82v29 (KWP winic¸iâ). Pastaruoju atveju pagreèiui randame kelis variantus: winic¸iâ

I 82v24; winic¸ian I 82v27 ir galiausiai jau minëtà pleonastinæ formà su dviem nosiná garsà þyminèiais diakritikais. Kartais virð balsës paraðytas netikslus brûkðnelis, pvz., îeis ‘jais’ I 5228 (kan kalba µu îeis; KWP forma ieis), arba visai be reikalo padëtas taðkas po balse, pvz.: k¼//c¸i» ‘kenèiu’ I 813­14 (KWP k¼//c¸iu); m¼n¼s I 201 (KWP man¼s); k»re I 77v4 (KWP kure); kap//lan»mus I 52v34­35 (KWP kap//lanumus). Daug klaidø KWP yra bûtent formose su nosinius garsus þyminèiais diakritikais. Tik keletas pavyzdþiø:

WP KWP

ra//µchima I 133­1v1 ra//µchim¼

Abraam¼ I 220 Abraama

muµu I 31 muµ»

muµ» I 5v2 muµu

buti I 615 butÓ

µcha I 620 µch¼

kurc¸»//i» I 15v30­31 kurc¸u//i»

26 KWP p. 64, iðn. 114: „Po h raidë taisyta, 27 Plg. Palionio recenzijoje pateikto KWP klai- neaiðku ar á e, ar á r“. dø sàraðo 164,10 (p. 130). 28 KWP kadâgi (p. 46, iðn. 46: „Raidë g taisy- ta“).

183 Wolfenbüttelio postilë duµches I 1628 d»µches

naturu I 29v12 natur»

iµchgannitaias I 31v4 iµchgannit¼ias

µkirt»µi I 32v16 µkirtuµi

kartu. [du. ­ Todu tadangi kartu.] I 39v28 kart»

µchla//wingâ I 45v1­2 µchl¼//wingâ

mac¸nibÓ I 47v8 mac¸nibi

attaghÓ I 5034 attaghi

paáinµtam» I 59v17 paáinµtamu

µwetiákam I 661 µw¼tiákam

pra//rak¼ I 8437­84v1 pra//raka

wainiku I 9528 wainik» 29 atlank»s I 101v13 atlankus Rankraðtiniame WP tekste (taip pat ir spausdintose XVI amþiaus knygose) santrumpos vartojamos ir praktiniais sumetimais ­ kada tekstà reikia sutalpinti riboto formato staèiakampyje, saugantis perþengti popieriaus bloko pjûvio ribas. Todël WP jos daþniau pasitaiko eilutës pabaigoje, tuo tarpu eilutës pradþioje ar viduryje vartojamos nesutrumpintos formos su nosinëmis , , pvz.: degantÓ a neµudegâtÓ, // I 2916; ne//µudegantÓ I 2918­19; áçk//la I 4624­25; áenklai I 4635; dalin [...] dalÓ // I 3615; gunda ghÓ ant ga I 98vkustodas (KWP neatspindëtas, toliau ­ = KWP) ­ 30 gunda ghin ant gada. I 991 (=KWP) . Pastarasis atvejis, aiðkiai iliustruojantis dve- jopà formà, taip pat ir visø kitø lapø kustodai KWP visai neatsispindi31 . Kustodus laikant tik technine priemone (autorius þymisi lapo ribà neáriðtuose popieriaus lakðtuose) lieka nepastebëti faktai, liudijantys keleriopø formø vartojimà arba net keitimus tekste, pvz.:

Ketwirta I 1vkustodas (=KWP) ­ Kietwirta I 21 (=KWP)

Dienâ uágimima I 25vkustodas (=KWP) ­ DIENAN VSZGIMIMA I 261 (=KWP)

Gierem I 26vkustodas (=KWP) ­ Gerremus I 271 (=KWP)

wiru µawâ I 66vkustodas (=KWP) ­ wiru µawam I 671 (=KWP)

maµ¸oµa griekoµa I 82vkustodas (=KWP) ­ maµchoµa grekoµa I 831 (=KWP)

29 WP part. praes. act.; plg. lot.: „quod dam- Rhetoricam diµpoµitionem ac//commo- net inobedientiam: visitans (ait) iniqui- dat¿, authore Ar//µatio Sehofer. // Adiecti tatem patrum in filios, in tertiam et sunt loci Theologici, [...] // M. D. XLIIII. quartam generationem“ (Hemmingius [Excudebat Henricus Steynerus, Au//guµ- 1569, 209). t¿ Vindelicorum, Anno // M. D. XXXXIIII. // 30 Panaðiai abreviatûrinës formos vartojamos menµe Ianuario, // die V.] ir XVI amþiaus spausdintuose lotyniðkuo- 31 Miglota uþuomina á kustodà yra KWP se tekstuose, pvz., Initium (CCLXIIII) / p. 195, iðn. 592: „Rankraðtyje po skieme- Initif (CCLXIIIIv) ­ [Arsatius Sehofer,] niu me= dar priraðyta: lagis, Bet. Matyt, ENAR//RATIONES E//uangeliorum Domi- neapsiþiûrëjus 123 psl. skiemuo me- vël

nica//lium, ad dialecticam Methodum & // pakartota“ (WP I 122v35­1231).

184 Archivum Lithuanicum 2 Chun Jeµun I 94vkustodas (=KWP) ­ Chun Jeµ» I 951 (=KWP)

c¸e//µj» idant [tais. ÷ am//¸i» idant] II 224v35­kustodas (=KWP) ­ µi» idant II 2251 (c¸e//

µi» idant KWP II 224v35­2251) 32 Staiaµsi eµt II 271vkustodas (=KWP) ­ Staghiµsi eµt II 2721 (=KWP) Dël tø paèiø prieþasèiø (pirmiausia dël popieriaus taupymo) WP atsiranda ir daþniausiai vartojamø þodþiø santrumpos, pvz.: dwaµe µ: ‘ðventoji’ I 1147; M: k: ir k:

// b: ir µ: I 76v26­27 (plg. M: k: ir k: bra//lei ir µ: I 9236­37; krikáaniákaµsis [tais. ÷ krikáaniá- 33 kas] // ámagau ir krikáaniµchkai ámana, bralau // ir µeµo II 22418­20); m: k: ir k: b: ir µ:

I 87v23 (KWP „patrumpinta“ m: k: b: ir µ:). Kartais WP trumpinami ir tokie daþnai pasitaikantys þodþiai: weµch: muµ: Jeµ: // ‘Vieðpaties mûsø Jëzaus’ I 5931; Nede: pa µ: trai: ‘nedëlià po Ðvè. Trejybës’ I 91v32 ir kt. Taip pat WP esti tokiø santrumpø kaip newertais mala: ‘malonës’ Diewa I 10422 ir pan.

Ið KWP teksto matyti, jog parengëjas stengësi iðlaikyti autentiðkà rankraðtinio teksto raðybà. Taèiau ligatûrinis digrafas <¯/¿> perteiktas dviem raidëmis, plg.: po//¿tai I 41v10­11 (KWP po//aetai); qu¿µti» I 41v23 (KWP quaeµti»); ¯gipt» I 52v5 (KWP 34 AEgipt»); C¿remoni» I 56v3 (KWP Caeremoni») ; Luc¿ I 6223 (KWP Lucae); ¯dipus

I 69v24 (KWP AEdipus; t. p. I 69v33–34) ir pan. Ligatûros neiðlaikytos ir didþiosiomis raidëmis paraðytuose pamokslø pavadinimuose, plg: ASICZISTYMA CZISCIF//

I 7129 (KWP APSICZISTYMA CZISCIAV//); KLELIV EVKGE// I 7526 (KWP KARELIV

EVANGE//). Neiðlaikant ligatûrø KWP atsiranda klaidø, pvz.: H¿reµim I 57v33 (KWP

Hiereµim), pr¿cioµa mors I 14722 (KWP proecioµa mors). Skyrybos þenklai KWP irgi ne visada atitinka originalo þenklus, klaustuko þenklas ~ painiojamas su þenklu : ‘id est’, pvz.: perleiµs ~ I 91v20 (KWP perleiµs :); darriµime : I 94v34 (KWP darriµime ~) ir panaðiai. WP punktuacija apskritai yra atskirø studijø dalykas: skyrybos þenklai èia þymi ne tik gramatines, bet ir retorines pauzes. KWP esti nemaþa atvejø, kai skyrybos þenklai sudëti Karaciejaus nuoþiûra, veikiausiai pritaikius dabartinës lietuviø kalbos taisykles, pvz.: ái//nakite. Jeigu I 12v1­2 (KWP ái//nakite, jeigu); kal//ba tardams: I 2724­25 (KWP kal//ba tardams ~); makinna mus, Kalba I 3417 (KWP makinna mus.

Kalba); iµchmintin//gus, kure wenat tiktai ant ta I 50v23­24 (KWP iµchmintin//gus kure wenat tiktai ant, ta); ir garbinti. : Baánic¸ai. I 54v3 (KWP ir garbinti Baánic¸ai.) ir kt. Tas pat pasakytina apie originale didesniu ðriftu ar naujoje eilutëje (ne visada toliau nuo kraðto) paraðytus þodþius. Perikopiø iðtraukos, áraðytos tarp pamokslo pavadinimo ir teksto, KWP iðspausdintos didesniu ðriftu, nors originale taip yra toli graþu ne kiekviename pamoksle (pvz., WP raðmenys nepadidinti I 363, I 92v32, I 109v16 ir t. t.). Originale, prieðingai, tam tikri þodþiai, rodantys pamokslo temos pasikeitimà, paraðyti didesnëmis raidëmis. Palyginus matyti, jog daþnai padidinti raðmenys atitinka spausdinto ðaltinio, ið kurio pamokslas verstas, ðrifto dydþio pasikeitimus. KWP visø pamokslø teksto ðriftas yra unifikuoto dydþio (pvz., WP didesnëmis

32 Visai netikëtai á KWP patenka tik kusto- 33 krikáaniákaµsis KWP.

dinis variantas: pia pinningus WP I 71v 34 Plg. dar KWP I 56v4, I 56v10, I 56v23, I 56v29,

(=KWP I 721) ­ pia pimingus WP I 721. I 56v31.

185 Wolfenbüttelio postilë raidëmis: Ape trec¸ia I 5816; Pirmiau: I 1006; Ape antra kalbant I 103v28; Tartu kas

II 256v29 [KWP Tart» kas] ir pan.). Todël nelabai aiðku, kodël Karaciejus iðskyrë tik ir bûtent perikopes.

Karaciejaus transkribuotas tekstas yra postilës perraðas. Kadangi mikrofiðoje ir atspaude daþnai nematyti visø teksto paraðèiø, o kai kuriø lapø eiluèiø pradþia (ypaè recto) ar pabaiga (ypaè verso) yra „nupjauta“, parengëjui reikëjo tam tikrais atvejais tekstà atstatyti. Retkarèiais atstatyta visai áþvalgiai, pvz.:

WP KWP

ing // I 5v15 i[ng] // 35 dangu[i] // I 6v2 dangui //

wiµs[o?]mus I 718 wiµsomus (p. 44, iðn. 39: „Po µs esanti raidë neaiðki; gali bûti wiµsemus“)36

darris // I 36v7 dare // (p. 77, iðn. 154: „Toliau nesimato; gal daris?“)

krau//ia I 36v15­16 kr[au=]//ia (p. 77, iðn. 155: „Eilutës pabaigoje aiðkiai matyti tik k ir, atrodo, r“)

Apipiauµtimas // I 45v31 Apipiaustim[as] // Vis dëlto KWP daugiau tokiø atvejø, kada tekstas atstatytas su klaidomis, pvz.:

WP KWP

prijma tu // I 14v1 prijma eu //

kal//ba I 202­3 ka//ba

Neµsibijaket I 31v1 Neµsibijaki[ite] (p. 72, iðn. 143: „Þodþio galas neaiðkus. Gali bûti ir Neµsibijakima“) 37 2 Reg: 24. // I 31v17 2 Reg: 2. //

ner // paáinµtâ I 36v11­12 ne=//paáinµtâ 38 S¸idus, // I 36v31 S¸idu, // 159 Teipaieg ir µ. // Schc¸epanas I 37v15­16 Teipaieg ir // Schc¸e panas (p. 78, iðn. 159: „Gal norëta paraðyti Schic¸e?“)39

35 Plg. Gaigalat 1900, 7, iðn. 4: „[...] dangui 37 dawe µkaititi ámanes µawa 2 Reg: 24. WP

(in der handschrift durch klebstoff ver- I 31v17; plg. 2 Kar 24,2: „et numera(te) po- deckt)“. Karaciejus, atrodo, apskritai á ðià pulum, ut sciam numerum eius“. disertacijà nebuvo ásiskaitæs, nes kitaip 38 Tatai chac¸ei//gi Ma: k: ira kalbama ape per-

bûtø atkreipæs dëmesá á Gaigalaièio daþ- µekdinetaius S¸idus, WP I 36v30­31; plg. niausiai be klaidø cituojamas postilës ið- Hemmingius 1569, 59: „Haec tametsi pro- traukas. prie dicuntur de persecutoribus Iudaeis“. 36 Postilës popierius yra nepaþeistas, iðsky- Kaip matyti, ði KWP klaida visiðkai keièia rus vienà kinivarpø iðgrauþtà maþosios sakinio prasmæ. Ji apskritai rodo, kad ver- raidës dydþio skylutæ per visà rankraðtá. timà visada bûtina lyginti su ðaltiniu. Kaip tik ðio þodþio viduryje raidës nesi- 39 Èia kalbama apie ðv. Steponà: Teipaieg ir µ. // mato. Schc¸epanas uá µawa katus meldeµsi acto: 7.

(WP I 37v15­16; plg. Apd 7,58­59).

186 Archivum Lithuanicum 2 apweiµdedami ir // I 38v1 apweiµdedami //

muµui // I 41v18 muµun //

de//n» I 43v11­12 die//n» (p. 88, iðn. 215: „Þodþio pradþia neaiðki“)

gimditaiem // I 43v29 gimditai[ms] //

baiµauµei a // I 44v6 baiµauµei //

apµipiauµtimu, ba // I 48v7 apµipiauµtimu, // 40 Eµa: praraka 65 // I 50v1 Eµa: praraka 6: //

De//was I 50v2­3 Die//was

uágul, // I 62v7 uágu[li] //

µudumai//ia I 69v4­5 µuduma//ia

µtawi // I 69v5 µtaia //

muµ», a // I 69v9 muµ», //

iµch ma//áa I 69v16­17 iµchmu//áa

pagimdis // I 71v6 pagimda //

blaánidami (dic) // I 72v2 blaánidami a // 41 kit» I 741 áit»

Tai I 8620 tai

dabar [tais. ÷ badar] // I 91v1 tada // Karaciejaus parengtame leidime yra nemaþa su teksto paraðtëmis nesusijusiø klaidø. Èia keletas didesniøjø:

WP KWP

a I 218 ir 42 Lu: 21. I 1222 Lu: 22.

ta wiµsa I 19v18 ta wira gatawijantemus keliu pa//nu gatawijantemus keli» pa//na

Diewu (dat.) I 22v13­14 Diewa (gen.)

bua, a pa wi//µ» I 2922­23 bua pa wi//µ»

kuros ghe perµekdineija. I 378 kuros perµekdineija.

nepretelin I 37v3 nepretelui

Warg» µaw pridet», I 4117 Vbag» µaw pridet»,

pagan», garbe I 42v11 pagan» a garbe

Teipaiegi ir nu I 436 Teipaiegi iau

wieµchpa//ties I 44v19­20 weµchpa//tes

áir//dims I 495­6 áir//demis

Lati//niáku I 50v17­18 lati//tiniáu 43 kit//t» kielin (acc.) µugrinµchin eµt I 54v26­27 kit//t» kieliu (instr.) µugrinµchin eµt

40 WP I 50v3­6 citata, plg. Iz 65,1: „Quaesie- 41 Plg. WP I 73vkustodas kit»

runt me qui ante non interrogabant, inve- 42 Toliau (WP I 1223­28) citata ið Lk 21,34. nerunt qui non quaesierunt me. dixi: Ecce 43 Plg. Mt 2,12: „per aliam viam reversi ego, ecce ego ad Gentem, quae non (in)vo- sunt“. cabat nomen meum“.

187 Wolfenbüttelio postilë 7 pav. WP I 80 : fragmentas su newaiµingi; 34 HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o

ira, a newenas I 551 ira, newenas

kerµchi//tu I 554­5 kirµchi//t» 44 bulawa pridedamas I 55v27 bulawa pa, dedamas

Jeµus Chus I 57v23 Jeµaus Chaus

nuleid¸iate I 6326 neleid¸iate

pagalbnikie I 6730 pagalbininkie µerget» [tais. ÷ µergete], // gint» ir µaugat», // gint» ir

µaugat», I 73v23­24 µerget» 45 S Paw: Rom 6:: I 74v17 S Paw: Rom 5:

A atpent¸ I 7922 Atpent¸

newaiµingi I 8034 (plg. 7 pav.) nereikalingi

Eµaia: prarakas I 81v3 Eµani prarakas

iau I 82v32 iun

Je: Chus Joh: 20 Cap: I 84v24 Je: Chus Jeµ: 20 cap:

Rom. 2. I 8522; paraðtëje ðviesesniu ra- Rom. 28. (p. 147, iðn. 437: „Paraðtëj ðalu ir kitu braiþu .NB. + // Vide fere pirmojo taisytojo: NB // Vide fere totû [=totum] // caput ad Roma//nos tolu // capul ad Roma= // nos µcdm: [=secundum] hedus.“)

Neatimna nei atmeta I 85v8 Neatmina nei atmeta

WP pozicija vietoj resp. yra gana daþna, pvz.: makimna I 3711,

I 8716 (KWP makinna); atleidimnas I 39v22 (KWP atleidimas); gierimna I 47v27 (KWP gie- rimma); plg. WP forma gierimnas I 47v26 komentuojama KWP [p. 94, iðn. 246: „T. y. gierimmas“]) ir t. t. Kartais WP taisyta pagrindiniame tekste (t. y. autoriaus), pvz.: makinna [tais. ÷ makinma/makimna] I 95v6 (KWP makinna); tame [tais. ÷ tanne]

II 250v35 (KWP tame) ir pan.

44 Plg. Hemmingius 1569, 102: „addebantur 45 Toliau citata: Neeµte pa ¨akanu, bet //

preces a piis“. pa malane. (WP I 74v17­18; plg. Rom 6,14: „non enim sub lege estis sed sub gratia“.)

188 Archivum Lithuanicum 2 iµchgalles I 88v21 iµchgelbes

kaip ir I 892 ir kaip 46 áaukµi manenµp I 93v3 áenkµi manenµp

paµnik» I 9425 palaik»

pen//netumbei a µatimtumbei I 9414­15 pen//netumbei a µakintumbei

giedaµime, I 94v33 girdeµsime

raµchtu µ: I 97v28 raátu µ.

be paµsiáeidima I 98v1 ta paµsiáeidima

attremtas I 9917 attronitas 47 Jµµuns panas Diewas angelius µawa. I 99v5 Jµµuns panas angelius µawa, eija ing áalis Tiro [tais. ´ Tijro] ir eija áales Tijro ir

Sidona f I 1004 Sedona f.

io gierraus I 10132 ir gierraus

Wieµchpate I 10313 Weµchpatie Diewe tewu [tais. ÷ tewe] muµ» Diewe tewe517 muµ» Abrama (p. 172, iðn. 517:

Abrama I 10314 „Galûnë susiliejusi, bet, atrodo, taisyta ið tewu“)48

pa//iunkis ira biaurint I 107v6­7 pa//iunkis biaurint

wir», a tat¸iau I 11023 wir», tat¸iau I 11024

Jngija VkÓ // µu wiµsais daiktais I 110v34­35 Jngija Vki//µ» wiµsamis daiktais

ámaiu II 248v28 ámaniu Neµanga dweijaka ir kalacija angu // Neµanga dweijaka ira kalacija anam // 49 peta II 2493­4 peta

toiaus tampa uámuµch//tas II 250v18­19 toiaus uámuµch//tas

S: TRICES II 2161 S: TR[A]ICES Viena ið Wolfenbüttelio Postilës ypatybiø yra ta, kad pamokslø pradþioje pateikia- ma ne visa perikopë (kaip áprasta), o tik pirmo sakinio dalis. Beveik visais atvejais sakinys uþima vienà, kartais dvi eilutes ir yra nutraukiamas þenklu f ‘et cetera’50 .

46 Citata ið psalmiø: Dienan µmutka µawa // 48 Plg. Hemmingius 1569, 211: „Deus pa- áaukµi manenµp, a eµch taw pagielbeµiu. trum nostrorum Abraham“.

(I 93v2­3; plg. Ps 49,15 [Vulgata, pagal 49 Plg. Johannes Brenz 1566, 464 („Dominica LXX]: „Et invoca me in die tribulationis: 17. post Trinitatis [...] Alia Homilia de eruam te“, dar plg. Ps 50,15 [Luther viciis [...] habita anno 1540“): „Nam duo 1545]: „Vnd ruffe Mich an in der Not, So sunt genera conviviorum“ ([Johannes wil ich dich erretten“.) Brenz,] PERICOP¯ EVAN//geliorum, qu¿ 47 Citata ið psalmiø: Jµµuns panas Diewas ange- µingulis die//bus Dominicis publicé // in lius µawa. apµukui bijan//c¸iuµsi»s ia, ir iµch- Eccleµia recitari // µolent, expoµit¿ // per //

gielbes ios. (I 99v5­6; plg. Ps 33,8 [V]: „Im- IOANNEM BRENTIVM. // FRANCO- mittet angelus Domini in circuitu timenti- FORTI AD MOENVM. EXCV//DEBAT PE- um eum: et eripiet eos“, dar plg. Ps 34,8 TRVS BRVBACHIVS ANNO // DOMINI [L]: „DEr Engel des HERRN lagert µich vmb M. D. LVI.). die her, µo jn f÷rchten, Vnd hilfft jnen aus“.) 50 Ilgesnë perikopë (Mt 26,20­25) yra tik prieð Didþiojo ketvirtadienio pamokslà.

189 Wolfenbüttelio postilë Panaðiai perikopës cituojamos ir Greserio postilëje, pvz.: „Attendite a falsis pro- phetis, etc.“ („Dominica VIII. post Trinitatis“, Greser 1567, 412) ­ Saugakiteµsi nog phalµchiwu f WP II 21920; „Egressus Iesus de finibus, etc.“ („Dom. XII. post Trin.“,

Greser 1567, 447) ­ Jr wel iµcheijes panas Ieµus iµch f WP II 23129; „Nemo potest duobus dominis servire, etc.“ („Dom. XV. post Trin.“, Greser 1567, 473) ­ Jr bilaies panas Jeµus newenas // negali dwem panam µluáiti Angu ne f WP II 24118­19; „Simile est regnum coelorum homini regi, qui fecit nuptias filio suo, etc.“ („Dom. XX. post Trin.“, Greser 1567, 519) ­ Priliginta eµt karaliµte dangaus ámagu // kareliu, kurµai padare µwalbu [sic!] µu// f. WP II 257v5­6. Tokie sutrumpinimai abiejose postilëse atsiradæ dël skirtingø prieþasèiø ­ kai Greseris leido savàjà, jau buvo iðspaus- dinta ir Vulgata, ir Liuterio Biblija, taip pat egzistavo nemaþa spausdintø postiliø su visomis perikopëmis (perikopiø tekstai leisti ir atskiromis knygomis), tad jos trumpintos taupymo sumetimais. WP, seniausios iki ðiol þinomos lietuviðkos pos- tilës, perikopiø fragmentai rodo, kad jau iki tol buvo versta ir rankraðèiais platinta lietuviðkø perikopiø tekstø. Wolfenbüttelio postilëje perikopiø pirmas sakinys (ar tik jo pradþia) áspraustas tarp pamokslo pavadinimo ir teksto. Ypaè aiðkiai tai matyti antroje dalyje. Perðasi mintis, jog tie sakiniai rankraðtyje áraðyti vëliau (nors raðalo spalva ir braiþas nuo pagrindinio teksto nesiskiria) ir todël trumpi- nami, kartais net per pusæ þodþio, paprasèiausiai dël vietos stokos, pvz.: Jr bus

áenklai µaulei menaµij ir µchwaigµdeµ WP I 5v14 (KWP µchwaigµdeµ...); Tai ira ludimas

Jana krikµchtitaija kad [KWP I 18v14­15 ka[...] ] // kad µiunte áidai iµch Jeruµalem kapla: 51 f WP I 18v13­14); Taµkat du eija tannuiç diena f WP II 154v13 (KWP ta nauiç ). WP prieð pamokslà jos dëtos kaip orientyras, o visa perikopë veikiausiai skaityta ið kito (rankraðtinio) ðaltinio. Spëjimà apie ankstesnius lietuviðkus Biblijos iðtraukø tekstus galëtø patvirtinti ir to meto Prûsijos Baþnyèios situacija. Nesileidþiant á gilesnæ analizæ, pasakytina, kad visi keturi Prûsijos Baþnyèios nuostatai (BN 1525, 1544, 1558, 1568 metø), baþnyèiø vizitacijø nurodymai ir kunigaikðèio Albrechto potvarkiai rengë dirvà religiniams raðtams lietuviø kalba52 . 1568 metø BN pakartojo 1558-aisiais iðsakytà pageidavimà turëti ne vertëjus, bet gimtakalbius kunigus: „Leider ist es gar schwer und unbequem, dass in diesem fürstenthum viel pfarrherren durch tolken predi- gen“ (Sehling 21970, 87­88). Protestantizmui sëkmingai átvirtinti buvo reikalingas tam tikras kompleksas: BN, katekizmas (1547), giesmynas (1566­1570), postilë ir Biblija. Taigi Wolfenbüttelio postilë atsirado kaip logiðka ðios grandinës tàsa po trijø pirmøjø jau egzistuojanèiø knygø. Pirmàjà lietuviðkà postilæ reikia vertinti kaip vienà svarbiausiø lietuviø kultûros ir raðomosios kalbos faktø, sudariusiø sàlygas kitam þingsniui ­ Biblijos vertimui.

51 Plg. Lk 24,13: „ipsa die“. 52 Sehling 21970, 32, 42, 44, 50, 52, 57, 67­68, 84.

190 Archivum Lithuanicum 2 WP, versta ið daugiau negu deðimties autoriø pamokslø rinkiniø, yra tarsi mëginimas sukurti idealø tekstà, t. y. iðrinkti geriausius pamokslus ir juos pateikti lietuviø tikinèiajam. Po 33 pamokslais (ið 72) nurodyti ðaltiniai (daþniausiai braiþas toks pat kaip ir pagrindinio teksto, iðskyrus 7 nuorodas á Hemingijø pirmoje dalyje53 ). Daugiausia pamokslø versta ið Hemingijaus (I dalyje 8 pamoks- lai, II ­ 5) ir Greserio (II ­ 13) postiliø. Kaip rodo pirminë lyginamoji analizë, veista ið lotynø kalbos (Brenzo, Greserio, Hemingijaus bei Sehoferio pamokslai ir buvo pirmiausia iðleisti lotyniðkai). Aiðkus paradigminis vertimo principas: tarp verstø teksto atkarpø áterpta nemaþa originalaus teksto. Èia taip pat apstu ir lotyniðkø intarpø. Be Biblijos iðtraukø (pvz., pr¿cioµa mors µanctorum in // conµpectu

Domini I 14722­23; plg. Ps 115,15 [V]; Ps 116,15 [LB]) ir nurodymø kunigams (pvz., dic plura de Jdolatria // gentium I 81v8­9 [KWP dic plurade Jdolatum // gentium]), vartojamos lotyniðkos sentencijos (pvz., Peius est beµtialiter uiuere, quam [KWP quan]

Beµtiam [KWP Beµtian] eµse. I 4023) bei nemaþa lotyniðkø teologijos terminø. Jie, atrodo, sàmoningai uþraðyti lotyniðkai, po jø pateikiami lietuviðki atitikmenys, pvz.: natur» : prigimim» I 29v7; Creatura : µutwerimas I 71v35; Qui inµipiens in culpa, µapiens erit in pøna : kurs nu neiµchmintingas ira greki, // iµchmintingas bus kantrai angu mukai : karo//ghimi I 90v15­18; collegia : µuµsirinkimai angu // µuµieijmai [tais. ÷

µuµe] I 94v10­11 (KWP µuµsieijimai); Argumentais : µtipru kalbeµsu I 107v1; Compelle intrare // Priwerµk angu priµilik ineiti II 20013­14. Plg. dar paèiame WP tekste nepa- teiktos formulës in nomine Domini vertimo variantus: bua ingi ward» (KWP wardu) angu ant warda a del warda De//wa [tais. D ÷ d] (KWP De//wa) I 871; arba pirmojo Dievo ásakymo vertimà: Ne//turreµi kit» Dewu (KWP Dew»), pa akim mana, angu 54 preµch // mane I 101v8­10 . Taigi WP tirtina ir kaip lietuviðkos teologinës terminijos kûrimo ðaltinis.

Kita minëtina WP ypatybë yra tai, kad pagrindiniame tekste psalmiø nuorodos daþniausiai pateikiamos pagal Vulgatos numeracijà, o vëliau (ðviesesniu nei pa- grindinio teksto raðalu, taigi vieno skaitytojø) skaièiai taisyti pagal Liuterio psal- miø numeracijà, t. y. psalmës numeris vienu skaitmeniu padidintas. Daþniausiai naujasis skaièius paraðytas ant senojo. Dviþenkliø ir triþenkliø skaièiø nedësningai taisytas arba tik paskutinis skaitmuo, arba kartu paryðkinti ir pirmieji, tad pirminis

53 WP I 18v10, 25v20, 394, 429, 6027, 104v6, Ex Hemmingio); p. 85, iðn. 195; p. 112,

109v12. KWP ðios nuorodos kartais komen- iðn. 324 (KWP Ex Hemeningij poµtilla ­

tuojamos labai nevienodai, plg. p. 42, WP I 6027 Ex Hemmingij poµtilla); p. 174,

iðn. 34 (I 5v10 santrumpa N. H. taip pat iðn. 522 (neaiðku, kà reiðkia prie Hemmin- laikoma áraðyta kito asmens, taèiau pa- gio Karaciejaus priraðytas skaièius 499); vardë iððifruota Heminingii [p. 22]); p. 181, iðn. 555. p. 58, iðn. 87; p. 66, iðn. 121; p. 80, 54 Plg. Hemmingius 1569, 209: „Non habebis

iðn. 167 (KWP EX Hemmingio ­ WP I 394 deos alienos coram me“.

191 Wolfenbüttelio postilë variantas matyti tik originale. Todël KWP tokiø keitimø neatspindi ir pateikia antrà, t. y. pataisytà, variantà. Tai ypaè pasakytina apie pirmà postilës dalá, pvz.:

WP I 1631­33: Pµ: 102 [tais. ´ 103] (KWP 103) kurµai µuµ//µimilµta ant wiµs» piktibi» taw»; kurµai // gida wiµsas ligas tawa

plg. Ps 102,3 [V]: „qui propitiatur omnibus iniquitatibus tuis: qui sanat omnes infirmi- tates tuas“; Ps 103,3 [LB]: „Der dir alle deine S÷nde vergibt, Vnd heilet alle deine Gebrechen“

WP I 543­4: Pµ: 118 [tais. ´ 119] ¨akanas // tawa kaip ir aukµias c¸iµ¸auµeµis [tais. ÷ c¸iµt]. (marg. kitu braiþu: Psal: 119. // .Teth. // Melior mihi // lex oris tui // µuper millia // auri et argentj.)

KWP Pµ: 119 (p. 103, iðn. 283: „Paraðtëj pirmojo taisytojo: Psal: 119 // Teth. // Melior mihi // lexoris tui // µuper millia // duri ercageng.)

plg. Ps 118,72 [V]: „Bonum mihi [var. Melior est mihi] lex oris tui, super milia auri, et argenti“; Ps 119,72 [LB]: „Das Geµet¸e deines Mundes iµt mir lieber, Denn viel taufen µt÷ck Gold vnd Silber“ Antroje WP dalyje raðysena platesnë (nors, kaip minëta, pats tekstas siauresnis), tekstas ne taip sugrûstas, todël pasitaiko, kad KWP komentaruose taisymai minimi, nors pirminis skaièius atstatomas ne visais atvejais, pvz.:

WP II 2394­6: Pµal: 106 [tais. ´ 107] Panap Diewap µmutkie µawa µchau//kie, ir ia priwali pagielbeija panas Diewas f.

KWP Pµal: 107 (p. 332, iðn. 211: „Taisyta ið 106.“)

plg. Ps 106,6(=106,28) [V]: „Et clamaverunt ad Dominum cum tribularentur: et de necessitatibus eorum eripuit eos“; Ps 107,6(=107,28) [LB]: „Vnd µie ¸um HERRN rieffen in jrer Not, Vnd er µie errettet aus jren engµten“

WP II 239v22­24: Pµal: 31 [tais. ´ 32.] Spawe//daµoµiu [tais. ÷ Spawe//daµiu] preµch µawe Panu teiµibes µawa // a tu atlaidai piktib¼ greka mana.

KWP Pµal: 3 (p. 333, iðn. 215: „Po skaièiaus 3 dar buvo paraðyta kaþkoks skaièius, kuris susiliejæs ir dabar neaiðku, ar jis nubraukta, ar taisyta á 2, t. y. neaiðku, ar Pµal: 3, ar Pµal: 32.“)

plg. Ps 31,5 [V]: „Confitebor adversum me iniustitiam meam Domino: et tu remisisti impietatem peccati mei“; Ps 32,5 [LB]: „Ich wil dem HERRn meine Vbertrettung beken- nen, Da vergabµtu mir die miµµethat meiner µ÷nde, Sela“ Apskritai Wolfenbüttelio postilës kita ranka ir kitos spalvos raðalu daryti originalo taisymai (paèiame tekste ar marginalijose) Karaciejaus leidime daþnai patenka á

192 Archivum Lithuanicum 2 pagrindiná tekstà, tuo tarpu iðbraukti ar pabraukti rankraðèio þodþiai bei þodþiø junginiai pateikiami komentaruose. Taigi skaitytojo mintys priskirtos autoriui. Èia tik keletas pavyzdþiø:

WP I 53v8: S: Jacubus [tais. ´ Petras] / marg. 1. Petr: 5. KWP S: Petras (p. 102, iðn. 280: „Pirmojo taisytojo áraðyta virð iðbraukto Jacubus. Paraðtëj dar patikslinta S. Petr: 5.“)55

WP I 79v26: Epheµ: [tais. marg. ´ Gala:] .6.

KWP Gala: (p. 138, iðn. 401: „Paraðtëj pirmojo taisytojo vietoj tekste iðbraukto Epheµ:“)56

WP I 10020: µutwerimas pagal walias [tais. ÷ greµchna ámagaus] pana Diewa [tais. ÷ panap Diewap]57

KWP µutwerimas pagal502 walias479 pana503 Diewa480 (p. 168, iðn. 502: „Abu þodþiai [? ­ J. G.] áraðyta virðuj vietoj iðbrauktø: greµchna ámagaus“; iðn. 503: „Taisyta ið panap Diewap“) Antra vertus, nemaþa originalo pagrindinio teksto taisymø Karaciejaus pa- rengtame variante visai neatsispindi, pvz.: hiµtorias [tais. ÷ hiµtoras] I 3624 (KWP 58 hiµtorias); iun, kurµai [tais. ´ iun. Kurµai] I 77v27 (KWP iun, Kurµai) ; raµchida//mas

.1. Timoth: [tais. ÷ raµchida//mas timo] 6 cap: I 877­8 (KWP raµchida//mas 1 Timoth: 6 cap:) ir t. t. Ið to, kas èia pasakyta, aiðku, kad KWP nëra patikimas WP atspindys. Todël Wolfenbüttelio Hercogo Augusto biblioteka, Frankfurto prie Maino Johanno Wolf- gango Goethe’s universitetas, Vilniaus universitetas ir Lietuviø kalbos institutas parengë tarptautiná projektà. Pagal já turëtø bûti iðleista Wolfenbüttelio postilës rankraðèio faksimilë bei elektroninis teksto variantas, po kurio, tikëtina, iðeis mokslinis kritinis leidimas. Elektroniná (t. y. kompiuteriná) faksimilës variantà ketinama rengti Hercogo Augusto bibliotekoje ir Frankfurto universiteto Lygina- mosios kalbotyros institute, kuriam vadovauja profesorius Jostas Gippertas59 . Postilës tekstas turëtø bûti átrauktas á ðio instituto internetinæ senøjø raðtø pro- gramà TITUS (http: // titus.uni-frankfurt.de). Wolfenbüttelio postilë, kaip svarbus

55 Toliau WP citata ið 1 Pt 5,7. 58 Tokio pobûdþio taisymø ðviesesniu negu 56 Toliau WP citata ið Gal 6,7. pagrindinio teksto raðalu WP yra ir dau- 57 Èia taisyta tokiu pat kaip pagrindinio tek- giau. sto raðalu. Ðis atvejis yra vienas ið 59 Ðaliø susitarimu kompiuterinis tekstas pavyzdþiø, galinèiø liudyti, jog WP tek- bus rengiamas skenuojant tiesiai ið origi- stas buvæs perraðinëjamas: pakartota nalo.

I 10018­19 eilutë. Tik nuodugnesnë analizë padës patvirtinti arba paneigti toká spëjimà.

193 Wolfenbüttelio postilë Maþosios Lietuvos bei apskritai lietuviø istorijos ir kultûros faktas, turëtø su- silaukti ne tik ypatingo kalbininkø, bet taip pat istorikø, teologø ir literatûrologø dëmesio. Kad bûtø þengtas ðis þingsnis, skaitytojas ir tyrëjas turi bûti tikras turás patikimà ir neiðkraipytà tekstà.

Jolanta Gelumbeckaitë

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2000 m. geguþës 8 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 11 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

194 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir Maþojoje Lietuvoje. XVI a. treèias deðimtmetis– XVII a. pirmas deðimtmetis

Vilnius: Baltos lankos, 1999, 647 p. ISBN 9986–861–76–4

1. 1999 metø rudená iðëjo Ingës Lukðaitës knyga, skirta Reformacijos istorijai Didþiojoje Lietuvos Kunigaikðtijoje ir Maþojoje Lietuvoje. Tai kapitalinis veikalas, apimantis mûsø kultûrai labai svarbiø visuomenës reiðkiniø raidà nuo XVI am- þiaus treèiojo iki XVII amþiaus pirmojo deðimtmeèio. Lietuviø raðtijos tyrëjai tokios knygos laukë jau seniai – domintis bet kuriuo senuoju tekstu labai svarbu þinoti ir jo kontekstà. Iki ðiol daugiausia dëmesio buvo skiriama atskirø Reformacijos problemø ana- lizei, o bendroji raida menkai tiriama. Dël to tarp ávairiø kultûros srièiø – knygo- tyros, raðtijos, kalbos tyrimo – ir bendrosios raidos analizës buvo susidariusi disproporcija. Lukðaitë ðá laikotarpá ëmësi tirti kompleksiðkai: monografijoje Refor- macijos raida nagrinëjama keliomis plotmëmis, ypaè pabrëþiant kultûros procesø dinamikà. Knygoje sukaupta nepaprastai daug istorinës medþiagos, ilgus metus autorës rinktos Lietuvos ir Europos bibliotekose bei archyvuose, pateikta istoriogra- fijos apþvalga ir laikotarpio periodizacija. Autorë raðo á Reformacijà þvelgusi kultûros istoriko akimis – kaip á visuomeniná tikybiná judëjimà, susijusá su daugeliu kultûros srièiø, todël rëmusis keliø humani- tariniø mokslø duomenimis. Vienu ið tyrimo ðaltiniø knygoje yra XVI–XVII amþiaus leidiniai: ávairiø þanrø religinës ir poleminës knygos. Bûtent jos leidþia geriau paþinti Reformacijos ðalininkø tikëjimà, veiklos motyvus ir mentalitetà. Daugelio lietuviðkø ðio laikotarpio knygø dabar likæs tik vienas kitas egzempliorius, todël bet kokia nauja þinia ar jos interpretacija ádomi ne tik kultûros, bet ir literatûros bei kalbos istorijai. Senosios raðtijos tyrëjai ðioje monografijoje ras daug svarbiø dalykø. Ið jø ypaè iðskirtini keli.

195 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje 1.1. Apþvelgdama sudëtingà XVI amþiaus visuomenës gyvenimo raidà, Luk- ðaitë daug dëmesio skiria kultûros kitimui – tiems naujiems reiðkiniams, kuriuos paskatino Reformacijos judëjimas. Autorë visà laikà þiûri, kaip ateinanti naujovë ásitvirtina, kaip plinta ir prisitaiko naujoje aplinkoje ir galø gale kaip keièia paèià kultûros sistemà. Jos nuomone,

Naujoviø kûrimas, atranka, perëmimas, perkûrimas ir pritaikymas prie paveldëtos kultûros formø arba áterpimas tarp senøjø, degraduojanèiøjø ir yra tas bûtinas, turintis nuolat vykti kultûros kûrybos judesys, laiduojantis kultûros raidos gyvybæ ir tæstinumà. Mechaniðkai ásiterpæ ar áterpti nauji kultûros elementai, dël kokiø nors aplinkybiø sumaþëjæs gebëjimas atrinkti, perkurti, t.y. gyvojo kultûros pro- ceso infantiliðkumas, neperkurtøjø naujoviø sankaupos kartais kelia ne maþesnæ grësmæ kultûros integralumui ir tæstinumui negu svetimøjø kariuomeniø uþpuo- limai (p. 571). Þiûrëdama á pirmàsias lietuviðkas knygas kaip á naujovæ, Lukðaitë atkreipia dëmesá á tai, kad Europos Reformacijos centruose subrandinta idëja vartoti vietines kalbas negalëjo bûti mechaniðkai perkeliama á baltø kultûrà: tekstus reikëjo atrinkti, versti, derinti prie màstymo bûdo, pasaulëvaizdþio, ieðkoti þodþiø, kurie bûtø su- prantami ne vienai kuriai, o kelioms tarmëms. Tad net ir verstø knygø leidimas jau buvo kûrybiðkas ðios naujovës pritaikymas, rodantis ir kûrëjø pasirenkamus prio- ritetus, ir bendrà Baþnyèios politikà. Ðis darbas reikalavo daug pastangø. Be to, jis priklausë nuo ávairiø institucijø ir asmenø suinteresuotumo. Autorë analizuoja, kaip lietuviðkos knygos veikë kitas kultûros sferas: tikëjimà, lietuviø kalbos gyvavimà, jos vartojimà baþnyèioje, raðtingumo mastà, ðvietimà. Jau pìrmosios knygos pradëjo ardyti áprotá raðtui vartoti svetimas kalbas, formavo nuo- statà, kad lietuviø kalba gali bûti vartojama vieðai, gali tapti raðomàja kalba. Nors nei Maþojoje, nei Didþiojoje Lietuvoje Reformacija nepajëgë iðkelti lietuviø kalbos iki valstybinës kalbos statuso, taèiau padëjo jai áþengti á baþnyèià ir kelti ávairiø gyventojø sluoksniø raðtingumo lygá. Antra vertus, Lukðaitë ávertina ir tai, kiek ðioje srityje diegiamos naujovës turëjo griaunamojo poveikio – jos stengësi naikinti tra- dicijø klodà, palaikantá lietuviø kultûros Maþojoje Lietuvoje tæstinumà. Jau pirmuo- siuose leidiniuose smerkiamas sinkretiðkas liaudies tikëjimo pavidalas, matyti pa- stangø já keisti, tuometinius paproèius derinti prie liuteronø teologijos reikalavimø.

1.2. Tirdama Reformacijos raidà keliomis plotmëmis, Lukðaitë parodo ðio ju- dëjimo santyká su valstybe ir nuo to santykio ypaè priklausiusià skirtingà evange- likø raðtijos plëtotæ Maþojoje ir Didþiojoje Lietuvoje. Ji pateikia ir átikinamà atsa- kymà, kodël ðiuo laikotarpiu taip nevienodai formavosi liuteronø ir reformatø rað- tija. Prûsijos kunigaikðtijoje pripaþinus polilingvizmà baþnyèioje valstybës mastu, sudarius sàlygas veikti lietuviðkoms bendruomenëms ir susiburti dvasininkams, numaèius knygø rengimo programà, finansuojant leidimà, prasidëjo nenutrûksta- ma leidyba ir su tuo susijæs daug platesnis lietuviø kalbos vartojimas visuomenës

196 Archivum Lithuanicum 2 gyvenime. Tuo tarpu Didþiojoje Lietuvoje Reformacijos ðalininkai veikë be valdovo ir valstybinës valdþios paramos. Èia Evangelikø reformatø baþnyèios kultûrinës ir dvasinës veiklos spragas ëmësi pildyti pavieniai pasaulieèiai – jie ieðkojo bûdø, kaip sudaryti sàlygas baþnytines apeigas atlikti lietuviø kalba. Lietuviðkus leidi- nius rengë ne dvasininkai, bet pasaulieèiai, knygø leidybà rëmë ne sinodas, o patys bajorai. Lietuvos reformatai, skirtingai nei Prûsijos evangelikai, nesuforma- vo kultûros politikos ir nenumatë visiems visuomenës sluoksniams tinkamø veik- los formø.

1.3. Knygoje Lukðaitë akcentuoja kûrybinæ iniciatyvà, kolegialaus darbo pro- duktyvumà. Bûtent taip dirbo raðtijos kûrëjai Prûsijos kunigaikðtijoje – jie tarsi institucija perimdavo ir tæsdavo pradëtà darbà. Vilentas perëmë nespëtà iðspaus- dinti Maþvydo giesmynà ir já iðleido; Bretkûnas ne tik naudojosi Vilento iðleistu Maþvydo giesmynu, bet ir iðspausdino jo Paraphrasá. Èia buvo rengiamos bendros konferencijos, autoriai siuntë vieni kitiems savo rankraðèius praðydami perþiûrëti ir pataisyti, raðë pratarmes, jose minëjo ankstesnius autorius ir jø darbus. Prûsijoje susidarë tam tikri kultûros centrai: Ragainë, Karaliauèius, vëliau Tilþë. Juos forma- vo ne teisiniai aktai ir ne Baþnyèios nuostatai – jie atsirado asmenø, siekianèiø skleisti liuteronø tikëjimà lietuviø kalba, iniciatyva. Visa tai, Lukðaitës nuomone, liudija Reformacijos suformuotø vertybiø bendrà supratimà ir vidiná ryðá tarp gru- pës nariø (p. 567). Tuo tarpu apie koká nors DLK buvusá darbø perimamumà, konsolidacijà, sudarytà ir nuosekliai vykdomà knygø rengimo programà istorijos ðaltiniuose þiniø nëra (p. 490, 570). Evangelikø reformatø baþnyèioje toks dvasi- ninkø sambûris nesusidarë. DLK ásivyravo poþiûris, kad Reformacijà platinti svar- bu tik tarp bajorijos nekreipiant dëmesio á kitus visuomenës sluoksnius. Be to, èia buvo orientuojamasi á plintanèià dvikalbystæ ir bendràja kalba tampanèià lenkø kalbà (p. 568). Tai gali bûti viena ið prieþasèiø, kodël Merkelio Petkevièiaus Kate- kizmo (beje, dvikalbio) ir vadinamosios Morkûno Postilës kalba yra gerokai skurdes- në negu Maþojoje Lietuvoje parengtø knygø.

1.4. Ðioje studijoje labai vaizdþiai parodoma, kas buvo ta veikli dvasininkø grupë, sugebëjusi tapti naujoviø perëmëja ir skleidëja ir kokiomis sàlygomis ji dirbo kuriamàjá darbà Maþojoje Lietuvoje. Pirmøjø knygø lietuviø kalba rengëjais tapo atvykëliai ið Didþiosios Lietuvos. Jie buvo artimesni savo bendruomenëms negu tie, kuriuos skyrë kalbos ir kultûros barjeras. Dël to Prûsijos valstybinë ir baþnytinë valdþia ne tik derino savo veiklà prie kraðte gyvenusiø lietuviø (ir kitø baltø tautø), bet ir savo planams ágyvendinti sëkmingai pritraukë ðias intelektualiàsias DLK jëgas. Susirinkæ ið skirtingø DLK vietø, studijavæ garsiuose uþsienio universitetuo- se, jie pasinaudojo kûrybai palankiomis sàlygomis ir telkësi naujai veiklos srièiai – rengti besiformuojanèioms tikinèiøjø bendruomenëms reikalingus religinius teks- tus, leisti lietuviðkas knygas.

197 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje Lukðaitë ðià abipusæ kultûrø sàveikà vadina moderniosios sociologijos terminu – interakcija. Toks Prûsijos kunigaikðtijoje vykusiø kultûros procesø apibûdinimas prieðtarauja vokieèiø ir lenkø istoriografijoje paplitusiam poþiûriui, kad Reforma- cijos ásitvirtinimo laikotarpiu stipresnqs („aukðtesnqs“) kultûros vertybës buvo per- duodamos silpnesniajai, t. y. kad kultûrø komunikacija vyko viena kryptimi – ið virðaus þemyn (p. 224). Autorë pabrëþia, kad tuo metu simetrijos tarp komunika- cijos dalyviø negalëjo bûti, taèiau lietuviø kultûra, pradëjusi kontaktuoti ir sà- veikauti su kaimyniniø tautø kultûromis, áneðë savo indëlá ir sumaþino asimetrijà (p. 225, 579). Lukðaitës nuomone, „nepastebëti ir nepaisyti baltiðkøjø kultûrø dë- mens kaip sàveikos – interakcijos veiksnio, reiðkia dairytis po istorijà praeito ðimt- meèio akimis“ (p. 225).

1.5. Visapusiðka kultûros raidos elementø analizë leidþia ávertinti ir dvejopà Reformacijos vaidmená: kaip judëjimà, ne tik palaikiusá iniciatyvà naujovëms atsi- rasti ir ásitvirtinti, bet ir këlusá átampà bei vertusá veikti skirtingas visuomenës grupes, t. y. aktyvinusá kultûros raidà ir modernizacijà. Ypaè akivaizdþiai ðioje knygoje tai parodoma lietuviðkos raðtijos pavyzdþiu. Pirmàsias knygas parengë ið Lietuvos kilæ evangelikai liuteronai. Ðis naujas reiðkinys skatino veikti ir katalikið- kàjà visuomenës dalá – vertë suvokti, kad gimtàjà kalbà bûtina vartoti baþnyèioje ir rengti lietuviðkas knygas. Á Karaliauèiuje iðëjusius leidinius DLK katalikai atsiliepë 1595 metais Mikalojaus Daukðos verstu Jokûbo Ledesmos Katekizmu, evangelikai reformatai – 1598-aisiais iðleistu Merkelio Petkevièiaus Katekizmu. 1589 metais jau Prûsijos kunigaikðtijos tarëjai ragino kunigaikðtá iðleisti Bretkûno Postilæ, nes suþi- nojo, kad lietuviø kalba iðleistas katalikiðkas Kanizijaus Katekizmas1 . Netrukus Lietuvoje iðëjo ir katalikiðka Daukðos Postilë bei atitinkama reformatø knyga, vadi- namoji Morkûno Postilë. Taigi dël nuolatinio poveikio vienø kitiems (induktyvumo) vyko lietuviø kultûros modernëjimas. Kol impulsai buvo rezultatyvûs, kol nebuvo pradëta siekti vienvaldiðkumo, tol Reformacija skatino kûrybiná procesà – bûtent ðis laikotarpis ir yra monografijos objektas. Á tokias Didþiosios ir Maþosios Lietuvos kultûros sàsajas ðioje knygoje ypaè gilinamasi.

2. Ingës Lukðaitës studijos dëka Lietuva pagaliau pateko á europiná Reformaci- jos istorijos ir istoriografijos kontekstà. Uþ ðá veikalà autorei suteikta valstybinë premija. Neabejotina, kad knyga susilauks ne vieno ávertinimo ir ne vieno leidimo. Ja naudosis ávairiø humanitariniø krypèiø skaitytojai, ið jos, be abejo, mokysis ir studentai. Turint tai galvoje, norisi aptarti keletà su senàja raðtija susijusiø dalykø, atkreipti dëmesá á vienà kità netikslumà ar ginèytinà teiginá, kad autorë, rengdama kitus leidimus, jei manytø reikalinga, juos patikslintø. Vienur kitur senøjø raðtø tyrëjai jau yra nustatæ ir naujø faktø, galinèiø papildyti ðio laikotarpio literatûros

1 „Nuodingas“ lietuviðkas knygas 1590 me- ne Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchen- tais minëjo ir Postilës recenzentai. Apie tai geschichte Altpreußens, Königsberg (Pr) und plaèiau Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 99, 104. der litauischen Bibel Johannes Bretke und sei-

198 Archivum Lithuanicum 2 ir kultûros apþvalgà – juos èia taip pat bus stengiamasi paminëti. Istoriniø klausi- mø neliesime, tebus tai istorikø sritis.

2.1. Ðeðtame skyriuje „Pirmosios knygos prûsø ir lietuviø kalbomis“ kalbama apie Reformacijos duotà postûmá pirmosioms knygoms atsirasti: daugelyje Europos ðaliø jos pradëtos leisti tik prasidëjus ðiam judëjimui. Lemiamos reikðmës tam turëjo vienas ið pagrindiniø liuteronø teologijos teiginiø, kad þmogus nuteisinamas tik tikëjimu ir dël to kiekvienas turi skaityti Biblijà ir pats paþinti Dievo þodá. Taip formavosi, tiksliau sakant, buvo formuojamas poreikis versti Biblijà á vietines kal- bas, mokyti þmones raðto, kad tikintieji galëtø skaityti patys. Knygoje iðsiskiria dvi grupës ðaliø: vienose gimtoji kalba XVI amþiaus pradþioje jau vartota kaip raðomoji, o kitose dar ne. Toms tautoms, kurios dar neturëjo raðto savo kalba, buvo per sunku iðkart versti Biblijà, o tos tautos, kuriø gimtoji kalba jau buvo vartojama kaip raðomoji, galëjo imtis ir Biblijos. Autorë pateikia trumpà knygø Europos ðaliø kalbomis apþvalgà – pradeda nuo Biblijos ir Vokietijos:

Tos ðalys, kuriose ðnekamoji kalba2 buvo vartojama raðtui greta bendrosios raðto – lotynø kalbos, beveik ið karto nuo reformacijos judëjimo pradþios ëmësi Biblijos vertimø. M. Lutheris nuo pirmøjø reformacijos metø vertë Biblijà á vokieèiø kalbà: jau 1522 m. buvo iðspausdintas Naujasis Testamentas [...], visas Biblijos vertimas buvo baigtas ir iðspausdintas 1534 m. (p. 227). Susidaro áspûdis, kad Vokietijoje versti Biblijà imtasi tik prasidëjus Reformacijos judëjimui. Taèiau Liuteris nebuvo pirmasis, iðvertæs Ðventàjá Raðtà á vokieèiø kalbà. Jau iki jo buvo 18 spausdintø visos Biblijos vertimø: 14 vokieèiø aukðtaièiø ir 4 vokieèiø þemaièiø kalba. Pirmasis leidimas vokieèiø aukðtaièiø kalba iðëjo XV amþiaus viduryje – 1466 metais, o keturioliktas – 1518-aisiais. Pirmasis vertimas á vokieèiø þemaièiø kalbà pasirodë 1480, o ketvirtasis – 1522 metais, likus dviem mënesiams iki Liuterio Rugsëjo Testamento. Èia dar reikëtø prisiminti, kad 1466 metø Biblijà Johannas Mentelis iðleido pagal neþinomo vertëjo 1350 metais parengtà vertimà3 . Manoma, kad ir pats Liuteris gali bûti naudojæsis vokiðka Güntherio Zainerio Biblija, iðleista 1475 metais4 . Taigi Liuteris tik tæsë Biblijos vertimo á vokieèiø kalbà

2 Terminas ðnekamoji kalba èia nëra tinkamas. 3 Herbert Walz, Deutsche Literatur der Refor- Jis reiðkia kà kita: 1) garsinë kalba; 2) ben- mationszeit, Darmstadt: Wissenschaftliche drinës kalbos atmaina, vartojama kasdie- Buchgesellschaft, 1988, 9. Apie vokiðkø niam bendravimui ir pasiþyminti savitais Biblijø leidimus dar þr. Paul Heinz Vogel, jo sàlygojamais bruoþais. Ðiuo terminu Europäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahr- þymimos dar ir buitinio funkcinio stiliaus hunderts in den Volkssprachen. Ein Beitrag ypatybës (Vytautas Ambrazas, Aleksas zur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden-Ba- Girdenis, Kazys Morkûnas, Algirdas Sa- den, 1962, 15–20. baliauskas, Vincas Urbutis, Adelë Va- 4 Geschichte der deutschen Literatur von den An- leckienë, Aleksandras Vanagas, Lietuviø fängen bis zur Gegenwart 4. Geschichte der kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir deutschen Literatur von 1480 bis 1600, Ber- enciklopedijø leidybos institutas, 1999, lin: Volk und Wissen Volkseigener Verlag, 624). 1960, 275.

199 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje tradicijà, todël Vokietija neturëtø patekti tarp tø á Reformacijà pasukusiø ðaliø, á kuriø kalbà versti ir spausdinti Biblijà imtasi tik XVI amþiuje. Paminëjus Vokietijos, Anglijos, Ðvedijos ir Danijos religinius raðtus (tarp jø ir pirmàjá ðvediðkà vadovëlá, daniðkà giesmynà), einama prie tø kraðtø, kuriuose gimtoji kalba nebuvo vartojama kaip raðomoji – jos pradëjo nuo paprastesniø lei- diniø. Baigiamoji Europos ðaliø apþvalgos iðvada patvirtina ankstesnæ autorës mintá, kad versti Biblijà, rengti ir leisti kitas religines knygas Europoje imtasi tiktai prasidëjus Reformacijai, iðskyrus dvi tautas:

Tad XVI a. Europoje ávairiø tautø protiná darbà dirbusieji, nelygu ðalis ir pa- veldëtos raðto gimtàja kalba tradicijos, ten, kur prasidëjo reformacija, pluðëjo versdami á gimtàsias kalbas pradþiamokslius, katekizmus, giesmynus ir net Biblijà. Tik dvi negausios tautos – èekai ir norvegai – pakluso kitam kultûros raidos ritmui. Èekai dar 1488 m. iðleido pirmàjà knygà. Norvegijoje [...] buvo platinamos liute- ronø knygos danø kalba: katekizmas, Biblijos vertimai ir kt. (p. 228). Kad taip ið tiesø nëra, jau matëme ið vokiðkos Biblijos pavyzdþio. Nekreipdami dëmesio á smulkesnius religinius raðtus, trumpai paþvelkime á Biblijos Vakarø Europos kalbomis istorijà. Antai á anglø kalbà Biblija iðversta jau XIV amþiuje: 1380 metais Johnas Wyclifas iðvertë Naujàjá Testamentà, o 1382-aisiais, padedamas Nikolajaus von Herefordo, – ir Senàjá Testamentà. Biblija nebuvo iðspausdinta, bet jo mokinys Johnas Purvey vertimà perþiûrëjo ir rûpinosi jo platinimu5 . 1390 metais Johannas Schutkenas iðvertë NT á nyderlandø kalbà. 1477 metais iðspausdinamas nyderlandiðkas ST (be psalmiø, vad. Delfto Biblija), o 1480 metais Kölne iðleidþiama jau visa nyderlandiðka Biblija. 1522 metais dar iðëjo ir Brabanterio verstas NT. Biblija XV amþiuje verèiama ir á vengrø kalbà (vad. Husitø Biblija): jà iðvertë du vienuoliai Tomas ir Valentijus. Nors ji nebuvo iðspausdinta, bet yra iðlikusiø rank- raðèio fragmentø. Ir kai kuriose kitose Europos ðalyse Ðventojo Raðto vertimø imtasi gerokai prieð Reformacijà – tai rodo iðlikusios atskiros dalys. Þinoma, Biblija nebu- vo prieinama platiesiems sluoksniams – visø pirma dël to, kad Katalikø baþnyèia nenorëjo, jog jà skaitytø pasaulieèiai; antra, knygos buvo labai brangios6 ; treèia, didþioji dauguma þmoniø buvo neraðtingi7 .

5 Die Religion in Geschichte und Gegenwart. 6 Antai pirmoji visa Liuterio Biblija (1534) Handwörterbuch für Theologie und Religions- kainavo du guldenus ir aðtuonis graðius wissenschaft 3, Tübingen: Mohr, 31986, s. v. (1520 metais uþ pusæ guldeno buvo gali- Bibelübersetzungen. Ir toliau ðioje pastrai- ma nupirkti du verðius; tokia buvo ir poje duomenys pateikiami ið ðio þodyno. samdinës visø metø alga; mokytojas gau- davo tris ir tris ketvirèius guldeno, þr. Walz 1988, 24). 7 Vokietijoje XVI amþiaus pradþioje skaityti mokëjo tik 5–10% gyventojø (Walz 1988, 4, 24).

200 Archivum Lithuanicum 2 2.2. Galima paabejoti ir teiginiu apie katekizmø atsiradimà:

Patá katekizmo modelá – kaip tikëjimo pradþiamokslá, vadinamàjá maþàjá katekiz- mà, sudarë M. Lutheris, per savo gyvenimà parengæs ne vienà jo pavidalà (p. 232). Ðis religinës literatûros þanras taip pat nëra Reformacijos laikø naujovë. Knygos, skìrtos tikëjimo pagrindams dëstyti ir svarbiausioms maldoms mokyti, atsirado viduramþiais8 . Jau tada katekizmus paprastai sudarydavo maldos „Tikiu“, „Tëve mûsø“ ir Deðimt Dievo ásakymø. 1478 metais Goudoje, o 1480 metais Kölne iðleistas vokiðkas anoniminis katekizmas Spiegel des Christenglaubens. Keturis kartus Augs- burge (1476–1482) iðleista neþinomo autoriaus knygelë Spiegel des Sünders9 , turëjusi padëti tikintiesiems rengtis Komunijai, aiðkinusi Deðimt Dievo ásakymø. Labai po- puliarus buvo Dietricho Coelde’s katekizmas Christenspiegel, pirmà kartà iðëjæs apie 1480 metus Löwene, o iki 1500 metø pasirodæs 19 kartø (ið viso iðleistas ne maþiau kaip 45 kartus)10 . Ðioje knygelëje irgi pateikiami bei aiðkinami pagrindiniai krikð- èionybës tekstai. Kai kurie vëlesnieji katalikiðki ir protestantiðki katekizmai beveik nesiskiria, ir jei jie anoniminiai, netgi sunku atpaþinti, kuriai krikðèionybës pakrai- pai juos reikia priskirti. Taigi Liuteris nesukûrë katekizmo modelio – ir ðiuo atveju jis tik tæsë viduramþiø tradicijà, pritaikë já Evangelikø baþnyèiai. Jo 1529 metais iðleistas variantas apëmë naujosios liuteronø tikybos teologijà11 . Taigi jau iki Reformacijos buvo nemaþai religinës raðtijos ir kitomis Europos (ne tik èekø) kalbomis. XV amþiaus pabaigoje ir XVI pradþioje vien Vokietijoje kasmet bûdavo iðleidþiama po 40 vokiðkø spaudiniø; iki 1519 metø iðëjo 111 pavadinimø vokiðkø knygø (Walz 1988, 3). Apie XVI amþiaus vidurá knygø leidyba vis labiau masiðkëjo: didëjo tiraþai, daugëjo autoriø ir knygø pavadinimø, taèiau dauguma autoriø rëmësi tradicinëmis literatûros formomis ir taikë jas savo tikslams. Þinoma, ypatinga Liuterio vieta Reformacijos laikø literatûroje ir kultûroje yra neginèytina – jis pats þymiausias ðio laikotarpio autorius ir vertëjas. Vien Witten- berge nuo 1522 iki 1546 metø iðëjo 90 Liuterio Biblijos leidimø (áskaitant ir atskirai iðleistus NT bei ST). Jo verstõs Biblijos tiraþas siekë beveik milijonà egzemplioriø (Walz 1988, 24). Toká populiarumà lëmë ne tik intensyviai formuojamas poreikis visiems skaityti Biblijà, bet ir paprasta, aiðki, ðnekamajai kalbai artima Liuterio vertimø kalba.

8 Katekizmo iðtakos siekia V amþiø (Die Reli- 10 Die deutsche Literatur des Mittelalters. Ver- gion in Geschichte und Gegenwart. Handwör- fasserlexikon 5, Berlin–New York: Walter de terbuch für Theologie und Religionswissen- Gruyter, 1985, s. v. Kolde. schaft 3, Tübingen: Mohr, 31986, s. v. Kate- 11 Die Religion in Geschichte und Gegenwart. chismus; Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos Handwörterbuch für Theologie und Religions- knyga. Lietuviðkos knygos raida 1547–1940, wissenschaft 3, 31986, Tübingen: Mohr, s. v. Vilnius: Baltos lankos, 1996, 156). Katechismus; Domas Kaunas, Maþosios 9 Deutsches Literatur-Lexikon. Biographisch-bib- Lietuvos knyga. Lietuviðkos knygos raida liographisches Handbuch 18, Bern und Mün- 1547–1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996, chen: K. G. Saur Verlag, 31998, 518–525. 156.

201 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje 2.3. Reikëtø atkreipti dëmesá á dar vienà tiesiogiai su Liuterio kûriniais susijusá faktà. Autorë raðo: „1568 m. baþnytiniuose nuostatuose rekomenduojamos tik dvi – M. Lutherio ir Vito Ditericho – postilës“ (p. 382). Ið tikrøjø 1568 metø Baþnyèios nuostatuose (toliau – BN) nei Liuterio, nei Veito Dietricho postilës nëra minimos. Gali bûti, kad èia turëtas galvoje 1568 metø ásakas apie vyskupø rinkimus. Jame, kalbant apie knygas, kurias kunigai turi kaupti kaip baþnyèios inventoriø, ðalia Biblijos, Liuterio Maþojo katekizmo ir Repetitio Corporis Doctrinae rekomenduojama ir „hauspostil Lutheri und Viti Diterichs“12 . Kadangi ðiame ásake nurodoma konkreti postilë, manytina, kad kunigams 1568 metais siûloma tiktai viena pamokslø knyga – Liuterio Hauspostille. Pirmà kartà ji iðleista 1544 metais. Minint ðá rinkiná, greta Liuterio paprastai nurodoma ir Veito Dietricho pavardë: „Hauspostille. 1544 (nach Veit Dietrich)“13; „Hauspostill º D. Martin º Luther º [Hrsg. v. Vitus Dietrich... / º Prediger in der Sebalder º Pfarr Kirch. º] M.D. XLIII Nurnberg“14. Teologas Veitas Dietrichas (1506–1549), nuo 1535 metø dirbæs pamokslininku Nürnberge, Sebaldo baþnyèioje, buvo Liuterio sekretorius ir pamokslø leidëjas15 . Iki 1568 metø iðëjo ne maþiau kaip 18 ðios postilës leidimø (beje, vienas egzempliorius, tik be antraðtinio lapo, yra ir Vilniaus universiteto bibliotekoje). Dietrichas irgi buvo parengæs postilæ, bet jos pavadinimas kitoks: 1546 metais jis trimis tomais iðspaus- dino pamokslus vaikams Kinderpredigt, vëliau juos sujungë á vienà ir pavadino Kinder Postilla.

2.4. Apie kaimyniniø tautø – latviø ir estø – pirmàsias knygas Lukðaitë teigia:

Latviai ir estai knygø savosiomis kalbomis taip pat sulaukë XVI a.: latviðkø ir estiðkø tekstø buvo 1525 m. Vokietijoje iðspausdintoje liuteronø evangelikø kny- goje (neiðliko). 1535 m. buvo iðleistas M. Lutherio katekizmas vokieèiø ir estø kalbomis (iðliko tik fragmentai). Pirmoji latviðka knyga (1585 m. katekizmas) ir estiðka knyga (1622) jau buvo kontrreformacijos jëgø suorganizuotos (p. 228). Pirmàja latviðka knyga ið tikrøjø laikomas katalikiðkas katekizmas Catechismus Catholicorum (1585). Taèiau tuoj pat – po metø – Karaliauèiuje iðëjo ir liuteroniðkas katekizmas Enchiridion. Der kleine Catechismus [...] Königsperg [...] M.D.LXXXVI. Tai anoniminis leidinys, galëjæs bûti parengtas 4–5-ajame deðimtmetyje, bet keletà kartø taisytas ir galbût dël to iðspausdintas tik 1586 metais, parëmus Kurðo kunigaikð-

12 Von erwehlung der beiden bischoff Samlandt 13 Kurt Aland, Hilfsbuch zum Lutherstudium, und Pomezan, im hertzogthumb Preussen [...] Bielefeld: Luther-Verlag, 41996, 199. Von 1568. Perspausdinta Emil Sehling, Die 14 Verzeichnis der im deutschen Sprachbereich er- evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahr- schienenen Drucke des XVI. Jahrhunderts. 1 hunderts 4. Das Herzogthum Preussen. – Po- Abteilung. Verfasser–Körperschaften–Anony- len. – Die ehemals polnischen Landestheile des ma 12, Stuttgart: Anton Hiersmann, 1988, Königreichs Preussen. – Das Herzogthum Pom- 215. mern, Leipzig: O. R. Reisland, 1911, 115. 15 Deutsches Literatur-Lexikon. Biographisch- bibliographisches Handbuch 3, Bern und München: Franche Verlag, 31971, s. v. Dietrich.

202 Archivum Lithuanicum 2 èiui16 . Ðis katekizmas recenzuojamoje knygoje liko nepaminëtas, tarsi latviai ana- lizuojamu Reformacijos laikotarpiu liuteroniðko katekizmo bûtø visai neiðleidæ. Kyla klausimø ir dël pirmosios estiðkos knygos. Autorë nurodo, kad Estijoje 1535 metais iðleistas Liuterio katekizmas ir netgi yra iðlikusiø jo fragmentø, taèiau toliau sako, kad pirmoji estiðka knyga iðëjo tik 1622 metais ir buvo suorganizuota jau Kontrreformacijos jëgø. 2000–2001-uosius estai paskelbë estiðkos knygos metais. Tuo siekiama paminëti pirmosios estiðkos knygos 475 metø jubiliejø17 – tiek metø praëjo nuo 1525 metais Vokietijoje iðspausdintos evangelikø liuteronø religinës knygos, kurioje buvo estiðkø tekstø. Nors ði knyga nëra iðlikusi18 , taèiau savo raðtijos pradþià estai sieja jau su ðiuo leidiniu. 1535 metø katekizmo iðlikæ 11 puslapiø, ið jø ir paskutinysis su spaustuvës, leidimo vietos ir metø duomenimis: knygelë ið- spausdinta Wittenberge Hanso Luffto spaustuvëje (1500 egz. tiraþu, ið viso buvo apie 120 p.). Nustatyti ir ðio katekizmo autoriai: sudarytojas – Talino Nikolajaus baþnyèios magistras Simonas Wanradtas, vertëjas – kunigas Johannas Koellis19. Ji laikoma seniausia iðlikusia (deja, tik fragmentais) estiðka knyga. Kà laikyti seniau- sia, kà pirmàja knyga – susitarimo dalykas, taèiau 1535 metø knygos fragmentai liudija, kad Liuterio katekizmas á estø kalbà buvo iðverstas gana anksti, taigi ir pirmoji knyga sietina su Reformacija, o ne su Kontrreformacija.

2.5. Nuo kaimyniniø ðaliø raðtijos monografijoje einama prie lietuviðkø knygø ir rankraðèiø. Lukðaitë apþvelgia pirmosios lietuviðkos knygos – Martyno Maþvydo Katekizmo rengimo aplinkybes. Jos nuomone,

pusë metø, kuriuos M. Maþvydas studijavo Karaliauèiuje, buvo aiðkiai per trumpas laikas knygai sumanyti ir parengti taip kûrybiðkai, kaip tai buvo padaryta: surink- ti, suredaguoti ir iðspausdinti keliø þmoniø tekstus (p. 231). Kitur sakoma, kad Maþvydas buvo „tiesiog tobulai parengæs pirmàjà knygà turi- nio ir struktûros prasme“ (p. 231), kad „pati knyga buvo sumanyta ir rengta atsilie- piant á Lietuvos raðtijos bûklæ – Maþvydas bandë kûrybiðkai koreguoti tai, kà manë esant jos trûkumu“ (p. 232). Taèiau visur kaþkodël vengte vengiama pasakyti, kad Maþvydo Katekizmas ið esmës yra vertimas. Kai kûrinys ne originalus, o verstas, labai sumaþëja galimybiø remtis jo turiniu ir kalbëti apie kokius nors sumanymus: vertë-

16 Pçteris Vanags, Visvecâkâ perioda (XVI gs. – 18 Lübecko katedros dekano dienoraðtyje mi- XVII gs. sâkuma) latvieðu raksti: avotu vçs- nima, kad visi knygos egzemplioriai buvo ture un daþas problemâtiskas fonoloìijas, areðtuoti ir 1525 metø lapkrièio 24 dienà morfoloìijas, sintakses un leksikas îpatnîbas, sunaikinti („Das estnische Buchjahr 23. habilitâcijas darbs, Viïòa, 1998, 13–32. April 2000 – 23. April 2001. 475 Jahre seit Esama ávairiø nuorodø, kad vienas latviø dem Erscheinen des ersten estnischen Bu- katekizmas galëjo bûti iðleistas jau XVI ches im Jahre 1525“ [lankstinukas], Tal- amþiaus viduryje. linn: Eesti raamatu aasta, 2000). 17 Vilniuje geguþës 4 dienà LMAB vyko estø 19 Iðlikæ poteriø „Tikiu“, „Tëve mûsø“, kitø knygai skirta konferencija (tai pirmasis ju- maldø ir sakramentø fragmentai (LTE 3, biliejiniø metø renginys uþsienyje), pareng- 1978, 393). ta estiðkø knygø ekspozicija.

203 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje jas – ne autorius, vertimas remiasi kito kraðto medþiaga. Reikia turëti galvoje ir tai, kad tikybinius tekstus stengtasi versti beveik paþodþiui. Tuo metu, kai Maþvydas studijavo Karaliauèiuje ir rengë savo katekizmà, Prûsijoje kelerius metus virë karðta diskusija dël katekizmø vertimo tikslumo20 . Buvo ginèijamasi ne tik dël kalbos, bet ir dël teologiniø dalykø: kalbos ir turinio aspektai buvo labai glaudþiai siejami. Neabejotina, kad Maþvydas vykusià audringà polemikà þinojo – jis sutiko su dauge- liu kritiniø Jano Maleckio pastabø, pasakytø dël kiek laisviau iðversto Jano Seklucia- no katekizmo (1545). Maþvydas nuo ðio savo ðaltinio nutolo bûtent tose vietose, kurias kritikavo Maleckis21 . Kalbëdama apie Maþvydo Katekizmà, autorë nevartoja þodþiø originalai, o vadina juos prototipais: ji pamini Sekluciano (1545), Maleckio (1546), Jodoko Willicho (1542) ir Georgo Sauromanno (1529) katekizmus bei keletà giesmiø ðaltiniø (p. 232). Ta- èiau gretimame puslapyje, remdamasi kunigo Gottfriedo Schneiderio straipsniu22 , Lukðaitë nurodo dar vienà prototipà, jos nuomone, pagrindiná:

Pati pirmosios lietuviðkos knygos struktûra artimiausia Ph. Melanchtono katekiz- mo sampratai. Galima daryti iðvadà, kad pagrindinis pirmosios lietuviðkos knygos prototipas buvo Ph. Melanchtono katekizmas (juo rëmësi ir Seklucjanas), kuriuo M. Maþvydas naudojosi be tarpininkø (p. 233). Pirmiausia reikëtø atkreipti dëmesá á tai, kad Neumannas (1941, 73–76) yra paneigæs ankstesnæ Warmiñskio nuomonæ, jog Seklucianas rëmæsis Melanchtono katekizmais. Antra, kyla klausimas, kas ið tikrøjø yra tie Maþvydo Katekizmo pro- totipai ir kaip buvo sudarinëjama pirmoji lietuviðka knyga. Kas ir kada nustatë, kad Melanchtono katekizmu Maþvydas naudojosi be tarpininkø? Þvilgsnis krypsta á Schneiderio straipsná apie Reformacijos laikø katekizmus. Kadangi tai duoda pagrindo tokioms iðvadoms apie pirmàjà lietuviðkà knygà da- ryti, prie jo tenka sustoti ilgëliau. Kokia analizë èia atlikta? Schneiderio straipsnyje nagrinëjami sisteminës teologijos klausimai. Maþvydo katekizmà autorius pirmiausia lygina su Liuterio Maþuoju katekizmu ir domisi, kuo jie teologijos bei struktûros poþiûriu panaðûs ir kuo skiriasi. Antai autorius teigia:

ketvirtoje pagrindinëje Maþvydo katekizmo dalyje apie krikðtà ir ðventàjà vakarienæ autorius naudojasi Liuterio aiðkinimais. Jis cituoja Liuterio atsakymus, bet tik tai, kas, jo nuomone, yra svarbiausia. Be abejo, tai yra svarbiausios Liuterio mokymo citatos. Jos yra iðverstos, bet pasirinktos autoriaus sprendimu (Schneider 1998, 78).

20 Friedrich Wilhelm Neumann, Studien zum versti ir vertë pats Maleckis. Ar Maþvydas polnischen frühreformatorischen Schrifttum 1. atsiþvelgë á þodinæ polemikà, ar á Maleckio Die Katechismen von 1545 und 1546 und die katekizmà, dar nëra aiðku, bet greièiausiai Polemik zwischen Seklucyan und Maletius, jam turëjo átakos ir viena, ir kita. Leipzig: Markert & Petters Verlag, 1941, 22 Gottfried Schneider, „Reformacijos laikø 52–72. katekizmai ir Martyno Maþvydo 1547 m. 21 Christian Stang, Die Sprache des litauischen katekizmas“, Renesanso ir reformos átaka Katechismus von Maþvydas, Oslo: I Kom- Maþajai Lietuvai. Mokslinës konferencijos me- misjon Hos Jacob Dybward, 1929, 6, 179. dþiaga, Klaipëda: Klaipëdos universiteto Maþvydas vertë bûtent taip, kaip siûlë leidykla, 1998, 74–80.

204 Archivum Lithuanicum 2 Taèiau ið Liuterio katekizmo Maþvydas nevertë. Ketvirtàjà dalá jis vertë ið Seklu- ciano katekizmo (1545), kai kur ðiek tiek naudodamasis Maleckio katekizmu (Stang 1929, 6, 179). Tai kaip galëjo Maþvydas rinktis Liuterio aiðkinimus ir kà nors cituoti savo nuoþiûra? Dël tos paèios prieþasties labai paprastai galima atsakyti ir á kità Schneiderio keliamà klausimà: kodël antroje dalyje, kurioje pateikiamas krikðèioniø tikëjimo iðpaþinimas („Tikiu“), Maþvydas neseka Liuteriu ir iðpaþinimà skirsto á dvylika straipsniø, o ne á tris (pagal Trejybæ) kaip Liuteris. Schneiderio (1998, 78–79) nuo- mone, toks skirstymas rodàs, kad Maþvydui artimesnë buvusi ne Liuterio, o kitø liuteronø pozicija23 . Taèiau iðpaþinimà á dvylika straipsniø Maþvydas skirstë dël to, kad taip buvo suskirstyta originale, ið kurio jis vertë, t. y. Sekluciano katekizme (plg. Stang 1928, 6). Nors Seklucianas èia ið tiesø neatitinka Liuterio katekizmø, bet, deja, neatitinka ir Melanchtono (Neumann 1941, 74). Po tokiø pamàstymø Schneideris jau daro iðvadas apie Maþvydo ir Melanchto- no katekizmø panaðumà: 1) Maþvydas savo katekizme ádëjo abëcëlæ ir „tuo jis sutinka su Melanchtono 1523 m. veikalu“; 2) „luomø taisyklës (kaip Liuterio) atitinka Melanchtono 1527 m. ‘Patarles, kurios apima visà krikðèioniø gyveni- mà’“. Ir ðiuo atveju vargu ar galima áþvelgti Melanchtono katekizmø átakà, apie kurià kalba straipsnio autorius. Abëcëlæ Maþvydas parengë remdamasis loty- niðku Sauromanno katekizmu, o skyriø „Vredai“ vertë ið lotyniðko Willicho ka- tekizmo (Stangas 1929, 179–180). Stangu, atlikusiu Maþvydo Katekizmo filologinæ analizæ ir nustaèiusiu vertimo santyká su originalais, Schneideris, deja, nesiremia. Kìtos jo straipsnyje nurodytos prieþastys yra istorinës: po Liuterio mirties iðaugu- si Melanchtono teologinë átaka, jis buvæs þinomas Karaliauèiaus universitete, tuometinë liuteronø teologija plëtojusis diskutuojant su Liuterio mintimis. Taèiau ir ðie teiginiai kelia abejoniø. Liuteris mirë 1546 metø vasario 18 dienà, o Maþvy- do Katekizmas iðleistas nepraëjus në metams – 1547 metø sausio 8 dienà. Abejoti pateiktomis istorinëmis prieþastimis skatina ir daugiau faktø: 1525 ir 1544 metø Baþnyèios nuostatuose bei 1543 metø Prûsijos kunigaikðèio ásake nenurodomi jokie kiti katekizmai, iðskyrus Liuterio (Neumann 1941, 76). Tik Liuterio Maþasis katekizmas rekomenduojamas ir vëlesniuose 1558 ir 1568 metø Baþnyèios nuosta- tuose24 . Tuo tarpu Melanchtono katekizmai juose visiðkai neminimi. Seklucianas savo katekizmà taip pat rengë Karaliauèiuje – já vertë ið Liuterio Maþojo katekizmo, iðleisto 1531 metais Magdeburge25 . Apþvelgus Schneiderio analizæ, matyti, kad ji nëra pakankama daryti iðvadai, kad „pagrindinis pirmosios lietuviðkos knygos prototipas buvo Ph. Melanchtono

23 Mat Liuteris ir Melanchtonas skirtingai aið- 24 Sehling 1911, 78, 83; Walther Hubatsch, kino tikëjimo sàvokà: Liuteris buvo atsi- Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreus- sakæs tikëjimo sàvokà suprasti kaip bet ko- sens 3. Dokumente, Göttingen: Vandenhoeck ká þmogaus darbà (Schneider 1998, 78–80). und Ruprecht, 1968, 100. 25 Versdamas Seklucianas atsiþvelgë dar ir á pirmàjá lotyniðkà (Wittenberg, 1529) ir vo- kiðkà (Wittenberg, 1531) Liuterio katekiz- mà (Neumann 1941, 84).

205 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje katekizmas (juo rëmësi ir Seklucjanas), kuriuo M. Maþvydas naudojosi be tarpi- ninkø“ (p. 233), juo labiau kad nepagrástas ir teiginys, jog ir Seklucianas rëmæsis Melanchtono katekizmais. Christiano Stango nustatyti originalai pateikiami ir Guido Michelini’o parengta- me Maþvydo raðtø kritiniame leidime Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai26 .

2.6. Kalbëdama apie lietuviðkø knygø rengimo programà, Lukðaitë nurodo ir kitus lietuviðkoms liuteronø bendruomenëms skirtus Maþvydo darbus: Giesme S. Ambrazeijaus, bey S. Augustina (1549), Forma Chrikstima (1559). Toliau ji pamini dar tokius 8-ajame deðimtmetyje iðleistus Maþvydo parengtus tekstus:

Ir 8-ajame deðimtmetyje iðleisti dar M. Maþvydo parengti leidiniai rodë, kad pirmosios lietuviðkos knygos autorius pirmenybæ teikë tekstams, skirtiems tikin- èiøjø bendruomenei: buvo parengæs lietuviðkas maldas (Lietuviðkos maldos, Kara- liauèius, 1574, Parafrazis permanitina poteraus malda, Karaliauèius, 1589) (p. 240). Kas yra tos prieð Paraphrasá paminëtos Lietuviðkos maldos? Pagal pavadinimà (kaip ir kitø knygø raðomà kursyvu), nurodytà leidimo vietà ir metus turëtume manyti, kad tokia knyga buvo iðspausdinta 1574 metais Karaliauèiuje. Deja, tai tëra tik spëjamas Maþvydo leidinys. Remdamasis Prûsijos kunigaikðèio iþdo iðlaidø knygoje rastu áraðu, kad 1574 metais sumokëta 4 markës ir 30 ðilingø uþ trijø maldø vokieèiø, lenkø ir lietuviø kalbomis spausdinimà27 , Vaclovas Birþiðka manë, jog tai galëjæs bûti Maþvydo Paraphrasio leidimas. Já galëjæs iðleisti Baltramiejus Vilentas, pridëdamas dar vokiðkà originalà ir lenkiðkà vertimà28 . Gerulis toje paèioje iðlaidø knygoje yra radæs ir ankstesnæ datà: 1572 metais taip pat sumokëtos 6 markës uþ maldø tomis paèiomis kalbomis spausdinimà (Gerullis 1935, 99). Birþiðkos nuomo- ne, tai irgi galëjæs bûti Paraphrasio leidimas29 . Bet spëjimai ir lieka spëjimais – ði hipotezë iki ðiol nepatvirtinta. Mes netgi neþinome, ar 1572 ir 1574 metais iðleistos knygos ið tiesø buvo parengtos Maþvydo, o juo labiau neaiðku, koks buvo jø tikrasis pavadinimas. Jei laikytume Birþiðkos spëjimus átikinamais, tai galëtume èia nuro- dytas Lietuviðkas maldas laikyti pirmuoju ar antruoju Paraphrasio leidimu, taèiau vis tiek turëtume pridëti komentarà, kad tai yra tiktai spëjama Maþvydo knyga30 .

2.7. Reikëtø patikslinti ir Maþvydo Formos Chrikstima vertimo ðaltiná. Knygoje nurodoma, kad „Forma chrikðtima... buvo 1558 m. baþnytiniø nuostatø poskyrio apie krikðto apeigas vertimas“ (p. 238).

26 Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kul- jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklope- tûros fondas, 1960, 110. dijø leidybos institutas, 2000, 61–99. 29 Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø 27 Georg Gerullis, „Verschollene altlitauische istorija 2, Chicago: Chicagos lietuviø lite- Drucke aus Königsberg“, APh 5, 1935, ratûros draugija, 1957, 159. 99–100. 30 Plg. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Kny- 28 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø gos lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., bio- Mintis, 1969, 243. grafijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1.

206 Archivum Lithuanicum 2 Stangas nustatë, kad ji versta ne ið 1558 metø BN, kaip manë Jurgis Gerulis31 ir Vaclovas Birþiðka (1960, 85), bet ið atskiru leidiniu 1559 metais Karaliauèiuje iðleis- to ir kiek modifikuoto skyriaus apie krikðtà: Form der Tauff. Wie die in der Kirchen- ordnung des Herzogthumbs Preussen, und andern mehr, verfasset. Gedrucht zu Koenigs- berg, durch Johann Daubmann, Anno Christi 155932 .

2.8. Norëtøsi atkreipti dëmesá á keletà netikslumø, susijusiø su Maþvydo gies- mynais. Visø pirma skaitytojà gali klaidinti toks teiginys:

M. Maþvydo ir jo bendradarbiø veiklos apogëjus sutapo su 1558 m. baþnytiniø nuostatø veikimo laikotarpiu – 1558–1568 m. M. Maþvydas iðleido ðiuos nuostatus atitinkantá krikðto apeigø apraðymà Forma chrikðtima... ir giesmynà – Gesmes chri- kðèioniðkas... (1556) (p. 374). Netikslûs èia du dalykai: 1) neteisingai nurodyti giesmyno leidimo metai: pirmo- ji dalis iðëjo ne 1556, o 1566 metais; 2) jei giesmynas ið tiesø bûtø iðëjæs 1556-aisiais, tai já dar bûtø galëjæs iðleisti ir pats Maþvydas, bet jis 1563 metais mirë; ir pirmà (1566), ir antrà (1570) giesmyno dalá iðleido ne Maþvydas, o Baltramiejus Vilentas. Panaðiõs painiavos yra ir kitose vietose:

nepaisant besikeièianèio klimato kraðto baþnyèioje, nagrinëjamojo laikotarpio rað- tijos darbininkai iðlaikë nuoseklø darbo tæstinumà: J. Bretkûnas naudojosi M. Maþvydo ir B. Vilento iðleistais giesmynais (p. 385–386).

J. Bretkûno giesmynai keitë lietuviðkø giesmiø repertuarà pagal besiformuojanèios ortodoksijos reikalavimus. Juose buvo daug maþiau giesmiø nei M. Maþvydo ir B. Vilento iðleistuosiuose (p. 376). Skaitytojui gali atrodyti, kad giesmynø yra iðleidæs ir Maþvydas, ir Vilentas. Kiek tada jø Prûsijos kunigaikðtijoje iðëjo iki 9-ojo deðimtmeèio ir kuris giesmynas yra kurio autoriaus? Autorystæ visai supainioja dar viena ðios temos variacija:

Nuostatai ragino daugiau giedoti, pateikë ilgà psalmiø ir giesmiø sàraðà [...]. Reikalingosios giesmës jau buvo iðspausdintos B. Vilento 1570 m. ir J. Bretkûno giesmynuose (p. 393). 1570 metais iðëjæs giesmiø rinkinys èia jau vadinamas Vilento giesmynu. Skai- tytojas, gerai susipaþinæs su XVI amþiaus lietuviø raðtija, tikriausiai susigaudys, kad èia, nors paraðyta Vilento, reikia suprasti – Maþvydo. Taèiau tuos, kurie dar tik pradës ja domëtis, tokie autorystës variantai gali klaidinti. Atsakymas èia turëtø bûti nedviprasmiðkas: Maþvydo parengtà giesmynà Gesmes Chriksczioniskas dviem dalimis 1566 ir 1570 metais iðleido Vilentas. Lietuviø literatûros istoriografijoje ðias knygas áprasta vadinti sudarytojo – Maþvydo giesmynais.

31 Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos pamink- 32 Chr[istian] Stang, „Dël M. Maþvydo ‘For- lai iki 1570 metams, Kaunas: Ðvietimo Mi- mos Chrikstima’ ðaltinio“, Blt 12(1), 1976, nisterija, 1922, XIX. 7–8.

207 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje 2.9. Reikëtø patikslinti dar vienà kità su Vilento kûrybiniu darbu susijusá faktà. Apþvelgusi Maþvydo pirmàsias knygas, rengusias kelià lietuviðkoms liuteronø baþnyèioms funkcionuoti, autorë sako:

Pagal bendrà planà toliau buvo pageidautinas kurios nors postilës vertimas arba originalus pamokslø rinkinys. Taèiau nëra þiniø apie tai, kad M. Maþvydas ar jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas bûtø rengæ postilæ spaudai (p. 238). Toliau daroma iðvada, kad Maþvydas, Vilentas ir jø bendradarbiai svarbiausiu uþdaviniu laikë ne postilës, o giesmyno leidybà ir kad tai apibûdina jø pasirinktà kryptá – pirmiausia orientuotis ne á kunigus (ne jiems lengvinti dalià), o á tikinèiøjø bendruomenæ. Levo Vladimirovo nuomone, religinës knygos net ir gimtàja kalba buvo skiriamos pirmiausia kunigams, o ne paprastiems þmonëms, kurie, bûdami neraðtingi, tø knygø negalëjo skaityti33 . Kita vertus, yra þiniø ir apie tai, kad Vilen- tas rengë postilæ: jø pateikia jo þmona Anna laiðke Prûsijos kunigaikðèiui. Trans- literuotà laiðko tekstà (jis raðytas vokiðkai) ir vertimà á lietuviø kalbà 1972 metais paskelbë Jurgis Lebedys ir Jonas Kabelka34 . Nors ðis laiðkas be datos, bet ið tarëjø 1587 05 14 rezoliucijos galima spræsti, kad raðytas balandþio pabaigoje ar geguþës pradþioje. Laiðke Vilento þmona sako, kad jos velionis vyras daug nusipelnë kraðtui versdamas á lietuviø kalbà reikalingas vokiðkas knygas ir praneða apie dar vienà jo vertimà:

Taip pat jis prie Veito Ditricho iðganingos postilës triûsë keletà metø beveik dienà ir naktá, nesigailëdamas sveikatos ir jà prarasdamas, kadangi vargðai lietuviai savo kalba neturi jokios postilës, ir, dëkui dievui, iðvertë tà postilæ nuo advento iki penkto [sekmadienio po] trejybës (Lebedys, Kabelka 1972, 85). Toliau ji siûlo ðá vertimà kunigaikðèiui, „idant brangus lobis neþûtø“, ir praðo, kad jis, suradæs lietuviðkai mokanèiø bei versti galinèiø þmoniø, ásakytø likusià dalá uþbaigti (Lebedys, Kabelka 1972, 85). Lebedþio ir Kabelkos (1972, 79–80) nuomone, Vilentas buvo iðvertæs maþdaug du treèdalius viso veikalo: pamokslus nuo Advento pradþios iki ðeðto sekmadienio po Sekminiø. Tai apima 7–8 liturginiø metø mënesius. Straipsnio autoriai dar atkreipia dëmesá á vienà tarëjø raðtà, raðytà Prûsijos kunigaikðèiui 1592 metø lapkrièio 3 dienà dël Jono Bretkûno Biblijos tikrinimo. Jame uþsimenama apie jau esamas lietuviðkas knygas. Tarp jø minimi pamokslai (Predigten) ir Bretkûno Postilë. Lebe- dys ir Kabelka (1972, 80–81) spëja, ar ðitie Predigten negalëtø bûti kunigaikðèio nurodymu uþbaigtas ir iðleistas Dietricho pamokslø vertimas. Juo labiau kad 1546 metais iðëjusi Dietricho postilë vadinasi Kinderpredigt.

33 Levas Vladimirovas, Knygos istorija. Seno- bar yra VUB Rankraðèiø skyriuje; Jurgis vë. Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII am- Lebedys, Jonas Kabelka „Nauji duomenys þius, Vilnius: Mokslas, 1979, 340. apie B.Vilento literatûrinæ veiklà“, Jurgis 34 Laiðkas iki karo buvo Karaliauèiaus vals- Lebedys, Lituanistikos baruose 1. Studijos ir tybiniame archyve (Staatsarchiv, E. M. 72 straipsniai, Vilnius: Vaga, 1972, 78–86. f.). 1939 metais padaryta fotokopija da-

208 Archivum Lithuanicum 2 Kad ir kaip bûtø, ðis laiðkas suteikia labai svarbios informacijos apie Vilento literatûrinæ veiklà – á lietuviø kalbà verstà vienà garsiausiø XVI amþiaus protes- tantø postiliø. Ji, beje, buvo rekomenduota kunigams ir 1558 metø Baþnyèios nuo- statuose35 .

2.10. Dviprasmiðkai pristatomas kitas Vilento vertimas – 1579 metais Kara- liauèiuje iðleista jo liturginiø skaitiniø knyga Euangelias bei Epistolas (toliau – EE). Atkreipusi dëmesá á tai, kad kunigams darësi vis sunkiau iðsiversti be lietuviðko Ðventojo Raðto, kad versti Naujàjá Testamentà buvo pradëjæs Augustinas Jomantas, bet ðis vertimas likæs neiðspausdintas, autorë toliau sako:

Po trejø metø, 1579-aisiais, Baltramiejus Vilentas Karaliauèiuje, Georgo Osterber- gerio spaustuvëje, iðspausdino Euangelias bei epistolas... – t.y. dalá Naujojo Testa- mento (p. 375).

Evangelijø ir Apaðtalø laiðkø vertëjas savo vertimà á lietuviø kalbà teikë kaip norminá tekstà, priminë, kad „vertimui pritarë didþiausià patirtá turintys tos kalbos mokovai bei ðio mokslo [teologijos] specialistai“ (p. 376). Keturios Evangelijos ir Laiðkai yra Naujojo Testamento dalys. Skaitant kyla klausimas, ar ið tikrøjø Vilentas iðvertë ir iðspausdino dalá Naujojo Testamento, t. y. Evangelijas ir Apaðtalø laiðkus? Bëda èia ta, kad Evangelija yra nevienareikðmis þodis. Dabartinës lietuviø kalbos þodyne nurodomos dvi reikðmës: 1) Naujojo Testamento dalis (knyga), apimanti pasakojimus apie Kristaus gyvenimà ir jo mokymà; 2) tokios knygos iðtrauka, skai- toma per pamaldas36 . Vilentas ið tikrøjø iðvertë ne kokià nors konkreèià NT dalá ar dalis, bet tik jø iðtraukas, reikalingas skaityti per pamaldas. Jo knygoje ðios iðtrau- kos, arba perikopës, uþima tik 187 nedidelio formato (19x14 cm) puslapius. Kita vertus, Vilentas vertë perikopes ne tik ið Naujojo Testamento – jo knygoje yra nemaþai ir Senojo Testamento iðtraukø. Èia ádëtos keturios iðtraukos ið Izaijo kny- gos: Iz 60,1–6 (EE 20–21); Iz 7,10–15 (EE 147–148); Iz 40,1–5 (EE 152); Iz 52,13–15 ir 53,1–12 (EE 214–216); po dvi perikopes pateikta ið Siracido ir Patarliø knygø: Sir 15,1–6 (EE 16); Sir 24,17–22 (EE 165–167); Pat 31,10–31 (EE 159–161); Pat 10,28– 11,8 (EE 169–170); po vienà – ið Malachijo ir Iðminties knygø: Mal 3,1–4 (EE 38); Iðm 5,1–12 (EE 149–150). Be Biblijos iðtraukø, knygoje yra dar ir 27 puslapiø „Historia apie Muka ir Smerti Pona muµu Ieµaus Chriµtaus / pagal keturiu Euan- geliµtu.“ (EE 187–214).

35 1558 metø Baþnyèios nuostatuose nurodo- 36 Dabartinës lietuviø kalbos þodynas, Vilnius: ma: „nach Anweisung der Postill Lutheri, Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 31993, Coruini, vnd Viti Theodori“ (Hubatsch 3, 153. 1968, 123). Dietrichas pasiraðinëjo ir Vito Theodoro (Vitus Theodorus) pavarde.

209 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje 2.11. Tolesnëje pastraipoje jau kalbama apie kità ryðkià naujos kartos asmeny- bæ Jonà Bretkûnà, 1579–1590 metais á lietuviø kalbà iðvertusá visà Biblijà. Èia taip pat yra netikslios informacijos ir keistokø Bretkûno ir Vilento sàsajø, plëtojanèiø tà paèià NT vertimo temà:

Jis [Bretkûnas – O. A.] pradëjo versti visà Biblijà 1579 m. kovo 6 d. Labguvoje ir baigë 1590 m. lapkrièio 29 d. Karaliauèiuje. Matyt, pradëjo nuo Senojo Testamento, kurio tuo metu dar niekas nevertë. Kai buvo aiðku, kad B. Vilentas viso Naujojo Testamento iðversti nebepajëgs (jis mirë 1587 m.), J. Bretkûnas baigë versti visà Biblijà (p. 376). Vadinasi, autorës nuomone, Vilentas ið tiesø vertë Naujàjá Testamentà, o Bretkû- nas, supratæs, kad jo pirmtakas viso iðversti jau nebegalës, iðvertë pats. Atrodo, tarsi Bretkûnas bûtø laukæs, baigs ar nebaigs versti NT Vilentas. Jau sakyta, kad Vilentas vertë tiktai Biblijos iðtraukas, ir ne tik Naujojo, bet ir Senojo Testamento. Labai maþai tikëtina, kad Vilentas apskritai bûtø ëmæsis versti visà NT. Iðleidæs Enchiri- dionà ir Euangelias bei Epistolas, jis turëjo pradëti Dietricho postilæ. Vilento þmona jau minëtame laiðke raðo, kad prie ðio vertimo jos vyras triûsë keletà metø. Lebedys ir Kabelka (1972, 80) mano, kad jà Vilentas vertë 6–7 metus. Jo darbo tempai nebuvo tokie greiti kaip Bretkûno: antai prie EE Vilentas dirbo deðimt metø, o Dietricho postilë daug didesnë uþ EE. 1546 metais iðleisti Dietricho Kinderpredigt (in 8o) turëjo 678 lapus, 1549 metais iðëjusi Kinder Postilla (in 2o) – 345, o 1561 (in 4o) – 678 lapus (Verzeichnis 5, 1985, 358–360). Antra vertus, jei Vilentas bûtø ið tikrøjø vertæs Naujàjá Testamentà, tai jo þmona savo laiðke, be jokios abejonës, apie toká svarbø vertimà bûtø taip pat praneðusi kunigaikðèiui. Taigi autorës versija, kad Vilentas vertë NT, bet nespëjo baigti, nëra pagrásta. Netiksli ir prielaida, kad Bretkûnas Biblijà versti pradëjo nuo Senojo Testamen- to (p. 376). Biblijos rankraðtyje Bretkûno ranka paraðytos datos liudija, kad ið pradþiø jis iðvertë Evangelijà pagal Lukà. Pirmo ðios Evangelijos lapo deðiniaja- me virðutiniame kampe paþymëta pradþia: „A[nn]o 1579 º 6. Martâ“, o paskuti- niame – pabaiga: „Incepi uertere 6. die Martâ a[nn]o 79. º Et abµolui 30. Martâ a[nn]o 79“37 . Visas NT baigtas 1580-øjø geguþës 16 dienà, taigi dar Vilentui gyvam esant. Senàjá Testamentà Bretkûnas baigë daug vëliau – tik 1590-øjø lap- krièio 29 dienà.

2.12. Svarstydama, kodël liko neiðspausdinta Bretkûno Biblija, autorë nurodo keletà prieþasèiø: lëðø trûkumà, konsistorijos ir kunigaikðèio nesuinteresuotumà,

37 NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ mile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Lab- Pr. 1580), hrsg. von Jochen D. Range, guwos Plebona. 1580. DAS NEUE TESTA- Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdi- MENT in die litauische Sprache übersetzt von nand Schöningh, 1991. Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksi-

210 Archivum Lithuanicum 2 átarimus, kad vertimas tinka ir evangelikams reformatams ir pagaliau korektoriø abejones dël kai kuriø vietø vertimo tikslumo. Turbût visiðkai atmesti negalëtume në vienos ið jø. Autorë daugiausia dëmesio skiria paskutiniajai – destruktyviai recenzentø veiklai ir neproduktyviai átampai tarp lietuviðkos raðtijos kûrëjø (p. 388, 392). Jai apibûdinti pasitelkiamos Simono Vaiðnoro Zemczugos Theologischkos (1600) pratarmëje pasakytos mintys apie ketveriopus kritikus, ið kuriø vieni „vos darbà perþvilgëjæ ir nieko neapdûmojæ, tuojau burna savo tauzija, tuojau nusudij ir nu- smerkia“. Taèiau þinome, jog Bretkûnas pats praðë Prûsijos kunigaikðèio, kad ðis paskirtø keletà kunigø jo verstai Biblijai patikrinti (anksèiau to paties buvo praðæs ir savo Postilei, be to, labai geranoriðkai sutikæs á pastabas atsiþvelgti [Falkenhahn 1941, 103–104]). Korektoriai labai vertino jo norà tartis su kitais kunigais ir net lygino já su Liuteriu (Falkenhahn 1941, 117). Teigiamai apie vertimà atsiliepë ir Karaliauèiaus teologijos profesoriai. Bretkûnas apie tai raðo 1600 metø spalio 28 dienos laiðke: „tokiam nuoðirdþiam mano darbui pritarë ir ðio miesto teologai“; jie savo vertinimà 1599 metais áteikë kunigaikðèiui38 . Pageidavimas spausdinti neþi- nomo asmens ranka áraðytas ir Bretkûno 1599 rugsëjo 19-osios laiðke (Falkenhahn 1941, 124–125, 442). Tad turbût ne kritikai ðioje istorijoje kalèiausi. Èia svarbus gali bûti dar vienas aspektas: ar uþ tai, kad Biblija liko nespaus- dinta, nëra atsakingas ir pats Bretkûnas? Ðitoká klausimà kelia jo NT tyrëjas bei vienas ið leidëjø Jochenas D. Range. Jo nuomone, keista, kad Bretkûnas NT iðvertë per 16 savaièiø, o per likusius 22 metus neparengë rankraðèio taip, kad bûtø tinkamas spausdinti39 . Jame palikta daugybë variantø – neretai vienas þodis turi net penkis ar ðeðis. Jau versdamas jis paraðydavo po keletà atitikmenø (skliaustuose vienà greta kito), o kai kur, paraðæs þodá, palikdavo vietos dar ir kitam galimam. Retas kuris ið jø vëliau buvo nubrauktas40. Variantø ypaè padaugëjo taisant rank- raðtá: Bretkûnas ir toliau vis dar tæsë lietuviðkø þodþiø paieðkas. Nemaþa jø pridëjo ir korektoriai – priraðë ir virðuje, ir apaèioje, ir paraðtëse. Kà bûtø daræs spaustu- vininkas, jei bûtø gavæs toká rankraðtá? Ar jis bûtø galëjæs uþ autoriø ávertinti pateiktas variantø grupes ir rinktis tinkamiausià? Negana to, iki 1602 metø Bret- kûnas nepataisë ir verèiant praleistø Biblijos vietø (kai kurias pastebëjo korektorius Danielius Gaidys [Gallus]). Jis nesudëjo ir NT knygø tokia tvarka, kaip buvo sura- ðæs turinyje 7 tomo 4 lape (pagal Liuterio Biblijà; Range 1992, 257). Beje, pats Bretkûnas ir 1593, ir netgi 1595 metais laikë savo vertimà galutinai neparengtu ir spaudai dar netinkamu: 1593 metø geguþës 18 dienos laiðke Prûsijos kunigaikðèiui jis raðë, jog rankraðtá perþiûrëjo ir tikisi, kad kunigaikðtis, pasinau- dodamas „daugiau kitø ir lietuviø kalbà geriau mokanèiø paslaugomis ir man

38 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengë 40 Antai Evangelijoje pagal Morkø pagrindi- Jonas Palionis, Julija Þukauskaitë, Vilnius: niame tekste skliaustuose ið viso buvo Mokslas, 1983, 326; Falkenhahn 1941, 124. 114 variantø, ið jø iðbrauktas 21, Pau- 39 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For- liaus laiðke romieèiams atitinkamai 78 ir schung. Kommentarband zur Bretke-Edition 17 (Range 1992, 189–190). (NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schö- ningh, 1992, 6.

211 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje dalyvaujant, lieps já visiðkai parengti spaudai ir [...] iðspausdinti (Bretkûnas 1983, 322; iðskirta cituojant – O. A.). 1595 metø liepos 17 dienos laiðke jis vël klausia, ar kunigaikðtis negalëtø „pavesti já kitiems, mokantiems lietuviø kalbà ir mokytiems vyrams, galutinai parengti spaudai“ (Bretkûnas 1983, 323; iðskirta cituojant – O. A.), o gal pageidautø ásigyti bibliotekai. Pats vertëjas rankraðtá taisë iki mirties (1602)41. Dabar sunku nustatyti, kodël Bretkûnui nepavyko sutvarkyti Biblijos teksto taip, kad já bûtø galima atiduoti á spaustuvæ, taèiau ieðkodami prieþasèiø, dël kuriø ði liuteronams itin svarbi knyga nebuvo iðspausdinta, turëtume atsiþvelgti ir á paties Bretkûno vertimo technikos ypatumus.

2.13. Kalbëdama apie tai, kaip Bretkûnas rëmësi savo pirmtakø darbais, t. y. nevertë kurio nors vieno vokiðko giesmyno, bet atrinkinëjo, redagavo ir pildë turimus rinkinius, autorë teigia, kad Bretkûnas „pertvarkë, papildë M. Maþvydo parengtas maldas“ (p. 386). Maþvydo maldomis èia laikomas Paraphrasis – ðitaip jis ir dar spëjamas jo pirmasis leidimas vadinamas p. 240. Já Bretkûnas ið tiesø ádëjo á savo Giesmes Duchaunas ir 1589 metais iðleido kartu su Kancionalu ir Kol- lektomis. Taèiau ið kur þinoma, kad pertvarkë ir papildë? Nei Paraphrasio rankrað- tis, nei ankstesnis leidimas (ar leidimai) nëra iðlikæ. Paraphrasá Maþvydas vertë ið 1558 metø Baþnyèios nuostatø (Gerullis 1927, 2, 89). Vargu ar ið tokio ðaltinio verstà tekstà Bretkûnas galëjo pertvarkyti ir pildyti. Palyginus Paraphrasio tekstà su 1558 metø BN tekstu, matyti, kad dideliø neatitikimø tarp vertimo ir originalo nëra. Michelini (2000, 197, 208–210) nurodo, kad nuo ðaltinio nutolta tik giesmëje „Várakinimas Miµchos“ (p. 146–148): joje kiek pakeista originalo eiluèiø tvarka ir supaprastinta muzikinë dalis. Bretkûnas paliko nepakeistà netgi Eucharistijos tekstà, nors jis skyrësi nuo vokiðko BN teksto ir atitiko esantá Maþvydo Katekizme bei jo ðaltinyje Sekluciano katekizme42. Ðá tekstà kunigams reikëjo mokëti atmin- tinai, o tokiø tekstø ávairavimas bûna nepageidautinas. 1579 metais iðleistas Vilento Enchiridionas jau turëjo átvirtinti Liuterio Enchiridionà atitinkantá, sutam- pantá ir su 1558 metø BN variantà. Bûtent ðá Vilento tekstà Bretkûnas vëliau ádëjo ir á savo Postilæ (Aleknavièienë 1998, 59–70, 45–50), taèiau Paraphrasyje paliko senesnájá Eucharistijos teksto variantà. Paþymëtina, kad ðiame Paraphrasio tekste iðlaikytos ir kai kurios Maþvydui bûdingos þemaitiðkos formos. Taigi neturime duomenø, kad Bretkûnas ðá Maþvydo vertimà bûtø pertvarkæs ar pildæs.

2.14. Pirmasis iðlikæs lietuviðkø pamokslø rinkinys – rankraðtinë Wolfenbüttelio postilë. Jos antraðtëje iðvardytos devynios liuteronø postilës, kuriomis naudojosi pamokslø sudarytojas ar sudarytojai. 125 iðnaðoje Lukðaitë teigia:

Postilës antraðtæ nuraðæ kalbos tyrinëtojai ðioje vietoje neteisingai perskaitë ir uþraðë vieno ið autoriø pavardæ „Arsaty, Schoper“. XVI a. buvo plaèiai þinomas autorius Arsatius Seehofer (kita raðyba Sehofer), t. y. vienas asmuo (ir ne Schoper) (p. 379).

41 1602 metø kovo 1 dienos laiðke Bretkûnas 42 Plaèiau apie tai Ona Aleknavièienë „Jono kunigaikðèiui praneða, kad savo darbà Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: dar kartà kiek galëdamas pataisæs. ‘Kosanies’ ðaltiniai“, LKK 39, 1998, 70–72.

212 Archivum Lithuanicum 2 Dël neteisingai paraðytos pavardës autorë galbût teisi, taèiau kas jà taip paraðë? Jei klaidà ið tiesø bûtø padaræ kalbos tyrinëtojai, tai ði antraðtë negalëtø bûti orga- niðka visos postilës dalis. Tokiu atveju antraðtë turëtø bûti buvusi paraðyta gerokai vëliau – tik suradus rankraðtá ir pradëjus tirti kalbà, t. y. maþdaug prieð ðimtà metø (1896). Taèiau postilë áriðta XVI amþiuje (veikiausiai 1574 metais), vadinasi, ir antraðtinis lapas turëjo bûti áriðtas kartu, taigi ir paraðytas ne vëliau kaip 1574 metais. Domas Kaunas, Wolfenbüttelio bibliotekoje vartæs originalà ir iðsamiai apra- ðæs iðorinius jo ypatumus, nurodo, kad antraðtiniame lape vëliau paraðyti tik lie- tuviðki þodþiai Pirma Dallis: jie yra po pavadinimu, paraðyti kitu braiþu ir veikiau- siai ne paties nuraðinëtojo43. Manoma, kad ðis rankraðtis yra dar senesnio nuoraðas, todël antraðtëje pavardæ netiksliai galëjo paraðyti paskutinysis perraðytojas, ir ne- abejotina, kad tai turëjo atsitikti XVI amþiuje44. Zigmo Zinkevièiaus nuomone, ði postilë turëjo bûti pradëta raðyti 1563 metais, nes pirmosios dalies 7 lape paminëtas tø metø ávykis45. Lukðaitë bando rankraðtá datuoti ir kitu bûdu: pagal tai, ar antraðtiniame lape suraðytos postilës buvo nu- rodytos Baþnyèios nuostatuose:

1558 m. nuostatuose postilës nebuvo rekomenduojamos, taèiau paminëti didþiausi autoritetai, garsûs teologai, perþiûrëjæ nuostatø teiginius: Ph. Melanchtonas, Jo- hannas Regijus ir dar keli kiti. Èia iðvardytøjø pavardës, iðskyrus U. Regijaus, minimos antraðtëje. Tad galima spëti, kad á rinkiná galëjo patekti ir dar pirmøjø lietuviðkø leidiniø rengëjø kartõs paraðyti pamokslai, taèiau daug didesnë tikimy- bë, kad pamokslai buvo iðversti ir adaptuoti Maþosios Lietuvos klausytojams po 1558 m. baþnytiniø nuostatø (p. 382). Ið tiesø 1558 metø BN postilës buvo rekomenduojamos – juose nurodomos trys: „nach Anweisung der Postill Lutheri, Coruini, vnd Viti Theodori“ (Hubatsch 3, 1968, 123). Ið jø antraðtëje yra tik dvi: Liuterio ir Korvino. Kitø autorës minimø

43 Domas Kaunas, Knygos dalia, Vilnius: Pra- vietoj Spangenbergi paraðyta Scangenbergi dai, 1999, 272. Tai patvirtino ir Jolanta (plg. Wolfenbüttelio Postilë 31, 35) ir dar Gelumbeckaitë, 1999–2000 metais Herco- keturias toje paèioje antraðtëje padarytas go Augusto bibliotekoje tyrusi ðià postilæ klaidas (neskaitant nenuoseklaus didþiøjø ir ðiame ALt tome skelbianti recenzijà raidþiø raðymo). Apskritai recenzuoja- (p. 173–194). Kita ranka áraðyta ir pavardë moje knygoje senøjø knygø pavadinimai Michael Sappun Barten-ºµteinenµis. Juozo Ka- raðomi be aiðkios sistemos. Ypaè tai aki- raciejaus nuomone, Michaelis Sapûnas yra vaizdþiai matyti tose vietose, kur greta ir taisæs rankraðtá, plaèiau þr. Juozas Ka- pateikiamos antraðtiniø puslapiø iliustra- raciejus „Wolfenbüttelio Postilës tyrinëji- cijos, plg. Maþvydo knygø pavadinimus mo problemos“, Wolfenbüttelio Postilë, pa- p. 238 ir 239, Vilento p. 375 ir 377: vienur rengë Juozas Karaciejus, Vilnius: Þara, didþiosios raidës iðlaikomos, kitur ne, tas 1995, 17. pats pavadinimas vienur transliteruoja- 44 Galëtume pridurti, kad jei kas norëtø ci- mas, kitur transkribuojamas. tuoti Wolfenbüttelio postilës antraðtæ ið èia 45 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija recenzuojamos knygos, tai pirmiausia 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas, turëtø pasitaisyti kità pavardæ: p. 379 1988, 57.

213 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje teologø pavardës negali bûti tvirtas argumentas, nes nepasakyta, kokios jø knygos siûlomos kunigams. Datuodama autorë remiasi dar ir ankstesniais 1544 metø BN:

1544 m. nuostatuose buvo rekomenduotos M. Lutherio, Urbano Regijaus, Antonio Corvino (nuostatø tekste paþymëta „ir kitos“) postilës. Dvi ið jø minimos rank- raðèio antraðtëje (p. 382). Taèiau nei Liuterio, nei Regijaus, nei Korvino postilës 1544 metø BN nëra mini- mos. Jos nurodomos 1543 metø vasario 1 dienos dokumente „Fürstlicher durch- leuchtigkeit zu Preussen bevelch [...] Vom 1. Februar 1543“ (Sehling 4, 1911, 59). Taigi nesant patikimø duomenø, autorës mëginimas datuoti postilæ remiantis Baþ- nyèios nuostatais neatrodo pagrástas. Gana rimtà argumentà naujam ðio rankraðèio datavimui pateikia Jolanta Gelum- beckaitë: antroje dalyje trylikos pamokslø pabaigoje nurodyta Danieliaus Greserio pavardë (pvz., Trumpai iµch Greµera WP 228; Trumpai iµch pirmas dalias Greµera iµchrinkta WP 237a). Jo postilë Enarratio [...] evangeliorum dominicalium et festorum pirmà kartà iðleista tik 1567 metais (plg. Gelumbeckaitë, ðio ALt tomo p. 178–179). Taigi bent jau antroji Wolfenbüttelio postilës dalis pradëta raðyti ne anksèiau kaip 1567 metais.

2.15. Ne visai átikinamas ir teiginys, kodël Wolfenbüttelio postilë nebuvo iðleista:

Tad ávairiø postiliø daliø rinkinys, kuriame buvo dar ir Ph. Melanchtono postilës dalis, tuo metu ateities jau nebeturëjo ir á já nebuvo investuojamos lëðos (p. 382). Kodël postilë, sudaryta ið keliø autoriø veikalø, nebeturëjo ateities ir kodël èia iðskiriama Melanchtono postilë? Ðis garsus teologas perþiûrëjo 1568 metø BN, todël lieka neaiðku, ar jo knyga galëjo bûti nepageidautina. Kita vertus, tuo metu Prûsijoje dar nebuvo iðleistas joks lietuviðkø pamokslø rinkinys, o kunigams, ypaè ne itin gerai mokantiems lietuviðkai ar nepakankamai pasirengusiems savo darbui, tokios knygos labai reikëjo. Þinome, kad Vilentas vertë Dietricho postilæ, Bretkûnas buvo iðvertæs Korvino postilæ (prieð 1589 metus)46, taèiau nei viena, nei kita, rodos, ne- buvo iðleista. Tik 10-ojo deðimtmeèio pradþioje pavyko tà spragà uþpildyti: Bretkû- nas sudarë dviejø daliø postilæ. Ji iðleista palyginti dideliu tiraþu ir tai liudija, kad pamokslø knyga buvo labai laukiama47. Bretkûnas taip pat rëmësi garsiø teologø darbais, tik nei antraðtëje, nei pratar- mëje jø neávardijo. Taèiau lotyniðkoje pratarmëje jis aiðkiai pasakë: „pateikiau kitø teismui Evangelijos aiðkinimà, paimtà ið garsiausiø teologø komentarø“48.

46 Bretkûno darbø sàraðe, kurá Prûsijos ku- 47 Manoma, kad Postilës iðspausdinta apie nigaikðèio tarëjai pridëjo prie savo 1589 1000 egzemplioriø, 100 egzemplioriø duota 10 14 laiðko, minima, kad Korvino Postilæ paèiam autoriui (Falkenhahn 1941, 104, jis buvo iðvertæs ið lotynø kalbos (Falken- 112). hahn 1941, 109–110). 48 Cit. ið Regina Koþeniauskienë, XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, 1990, 120.

214 Archivum Lithuanicum 2 2.16. Nepaisydama ðiø pratarmës þodþiø apie rëmimàsi kitø teologø darbais, autorë Bretkûno Postilæ vadina originaliu veikalu:

J. Bretkûno Postilla... buvo pirmoji originali tokios didelës apimties (beveik 1000 puslapiø) knyga lietuviø kalba. Tad J. Bretkûnas [...] kûrybiðkai pratæsë M. Maþ- vydo originaliø tekstø kûrimo pradmenis. Jo postilë buvo nauja pakopa lietuviø literatûroje, kurioje iki tol vyravo verstiniai tekstai (p. 382). Kol nëra nustatytas Bretkûno pamokslø santykis su lotyniðkomis ir vokiðkomis liuteronø postilëmis, iðëjusiomis iki 1591 metø, kalbëti apie jà kaip apie pirmàjà originalià lietuviðkà knygà bûtø per dràsu. Iki ðiol tëra þinoma, ið kuriø postiliø Bretkûnas savo pamokslø tiesiogiai nevertë: Guido Michelini lygino ðià knygà su ðeðiais tokio tipo veikalais ir nustatë, kad pamokslai nëra versti ið Brentijaus (1554), Korvino (1540), Hemingijaus (1561), Melanchtono (1601)49 ir Seehoferio (1539) pos- tiliø50. Originalia ðios Postilës laikyti negalime dar ir dël to, kad nemaþà jos dalá sudaro neabejotinai verstas tekstas: tai prieð pamokslus dedamos Biblijos iðtraukos, pirmo tomo gale esantis „Passio“ (BP I 356–416, ið viso 61 p.), dvi maldos ir kiti versti fragmentai. Antai pirmame tome verstas tekstas sudaro apie 130 puslapiø51 (ið viso yra 433 p.), taigi apie 30% viso knygos teksto. Bretkûno Postilæ tegalima laikyti pusiau originaliu, arba kompiliaciniu, kûriniu. Net ir tos frazës, kuriose minima Lietuva ir lietuviai, dar neduoda tvirto pagrindo manyti, kad pamokslai sukurti paties Bretkûno, o ne versti ar kompiliuoti ið keliø ðaltiniø. Senøjø tekstø vertëjai ir perraðinëtojai, norëdami priderinti tekstà prie savo meto tikrovës, daþnai prideda papildymø, paaiðkinimø, áterpia fragmentø ið kitø knygø ar net daro tam tikras temines kompozicijas (þinoma, jei tai ne kanoninis tekstas)52.

2.17. Kalbant apie Bretkûno darbus, vertëtø atkreipti dëmesá á dar vienà ávai- riais poþiûriais ádomø faktà, galintá papildyti monografijoje plëtojamà temà apie Prûsijos autoriams bûdingà kûrybos perimamumà ir tæstinumà. Postilëje prieð pa- mokslus Bretkûnas dëjo ne savo paties verstas Biblijos iðtraukas. Daugumà jø ëmë ið Vilento Euangelijø bei Epistolø (1579), o vienà tekstà – ir ið jo Enchiridiono53. Be to,

49 Ðituo Melanchtono postilës leidimu Bret- dinant [...] Bretkûno tekstas tiek tebuvo kûnas negalëjo naudotis – ji iðleista pra- pakeistas, kad vietoje paties Bretkûno ið- ëjus 10 metø po BP pasirodymo. verstø evangelijø tekstø buvo ádëti atitin- 50 Guido Michelini „Über die Stellung des kami 1579 m. Vilento evangelijø tekstai“ Objektes in der Postille von Bretkûnas“, (Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø Analecta Indoevropaea Cracoviensia Ioannis istorija 1, Chicago: Chicagos lietuviø lite- Safarewicz memoriae dicata, Cracoviae: In ratûros draugija, 1953, 142). Taèiau teks- officina cvivs nomen vniversitas, 1995, tai nemaþai taisyti (apie tai plaèiau Ona 249–50. Aleknavièienë, Jono Bretkûno Postilës peri- 51 Neskaitant paties autoriaus iðskirtø peri- kopiø autorystë [daktaro disertacijos san- kopiø fragmentø pamoksluose. trauka], Kaunas: Vytauto Didþiojo uni- 52 Äìèòðèé Ëèõà÷åâ, Teêñòîëîãèÿ. Íà ìà- versiteto leidykla, 1999). Vienà tekstà tik òåðèàëå ðóññêîé ëèòåðàòóðû ՖÕVII âå- keièiant kitu, negalëtø atsirasti tiek teksto êîâ, Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 1983, 404–406. nesutapimø ir gana nuosekliø raðybos ir 53 Taèiau galbût Bretkûnas dëjo Vilento teks- kalbos skirtumø. Visais ðiais klausimais tus ne savo valia, o kieno nors verèiamas? bûtø labai svarbus ir istoriko þodis. Vaclovas Birþiðka manë, kad „tik spaus-

215 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje su Vilento vertimais susijusi ne tik Postilë. Tirdamas Bretkûno NT santyká su ori- ginalais ir lietuviðkais ðaltiniais, Range (1992, 118–122) nustatë, kad versdamas Bretkûnas nemaþai rëmësi Vilento EE. Kai kur EE tekstà jis perëmë beveik paþo- dþiui, kitur tik vos juntamai orientavosi á Vilento vertimà. Ðie rëmimosi faktai taip pat iliustruoja tà iðskirtiná XVI amþiaus lietuviø kultûros reiðkiná – bendram tikslui Prûsijos kunigaikðtijoje dirbanèius ir kitø pradëtà veiklà tæsti gebanèius kûrëjus. Bretkûno pavyzdys èia svarbus dar ir tuo, kad jis, gimæs ne Didþiojoje Lietuvoje (kaip Maþvydas, Vilentas ir kiti), o Prûsijoje ir bûdamas jau kitos kartos atstovas, perëmë ðià tradicijà ir toliau jà kûrybiðkai plëtojo. Ðiø autoriø ir jø darbø sàsajoms tirti ið tiesø iðliko maþa ðaltiniø (tai Lukðaitë pabrëþia p. 567), taèiau jø kûrybinio palikimo ir konteksto tyrimas pateikia ðiek tiek naujø duomenø.

2.18. Baigiant Bretkûno temà, reikia patikslinti atvykimo á Labguvà datà: èionai jis atvyko ne 1563, kaip raðoma (p. 382), o 1562 metais (Birþiðka 1960, 161).

2.19. Paskutinis Prûsijoje lietuviø kalba iðleistø knygø autorius, patekæs á apra- ðomàjá laikotarpá, yra Ragainës kunigas Simonas Vaiðnoras Varniðkis. Tai taip pat jau naujosios kartos atstovas. Autorë raðo:

1600 m. Karaliauèiuje buvo iðspausdintos dvi jo ið lotynø kalbos iðverstos ir sutrumpintos knygos: Zemczuga theologischka su jo paties ir Z. Blotno lietuviðkomis prakalbomis ir Apie popieszischkaie Mische. Pirmoji knyga – religiniø tekstø rinkinys, aiðkinantis liuteronø teologijos pagrindus; Adamo Franciskaus knygos Margarita Theologica vertimas. Antroji – Marburgo ir Vitenbergo profesoriaus, liuteronø or- todoksø ðalininko E. Hunnijaus (1550–1603) veikalo dalies vertimas (p. 385). Taèiau 1600 metais iðëjo tik viena Vaiðnoro parengta knyga (ji laikoma konvoliu- tu), turinti ir vienà bendrà pavadinimà – sutrumpintai Zemczuga Theologischka. Pa- èioje ðios knygos pabaigoje ádëtas Egidijaus Hunijaus veikalo vertimas „Apie po- pieszischkaie Mische“ nëra atskirai iðleista knyga. Ðis 79 puslapiø tekstas neturi netgi antraðtinio puslapio, kuriame, be pavadinimo, paprastai bûna nurodomas ver- tëjas, leidimo vieta bei metai. Kita vertus, jei minimas Hunijaus veikalas, turëtø bûti nurodomas ir treèias Zemczugoje Theologischkoje esantis vertimas. Jis taip pat yra organiðka visos knygos dalis54. Tai 23 puslapiø tekstas „Apie dusches zmoniu numiru- suiu“, einantis tuoj po Adomo Franciskaus Margarita Theologica vertimo. Jis verstas ið Jakobo Heerbrando veikalo Compendium theologiae skyriaus „De statu animarum“55. Senosios raðtijos tyrëjams kyla abejoniø, kas vertë ðituos abu pridëtuosius teks- tus, – vertëjas prie jø nenurodytas. Jurgio Lebedþio56 ir Michelini’o (1997, x) nuomo- ne, juos veikiausiai vertë pats Vaiðnoras. Prieðingu atveju kur nors bûtø buvæ nurodyti kiti vertëjai. Be to, visø trijø tekstø vertimo maniera ir kalba labai panaði.

54 Paminëtinos ir dvi maldos: viena ádëta tarp gischka ir jos ðaltiniai, parengë Guido Mi- Heerbrando ir Hunijaus vertimø, kita po an- chelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997, viii. trosios vertëjo pratarmës prieð „Errata“. 56 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, 55 Pirmà kartà iðleistas 1573 metais, þr. Si- Vilnius: Vaga, 1977, 108–109. mono Vaiðnoro 1600 metø Þemczuga Theolo-

216 Archivum Lithuanicum 2 134 iðnaðoje (p. 385) teigiama, kad nenustatyta, ið kurio Hunijaus leidimo versta „Apie popieszischkaie Mische“. Michelini’o duomenimis, ðis tekstas verstas „ið Egidiaus Hunniaus veikalo Articulus sive Locus de Sacramentis Veteris et Novi Testa- menti 16-ojo skyriaus ‘De Missa Pontificia’“, bet vertëjas daugiau rëmæsis ne loty- niðku originalu, o Jeremijaus Vietoro vokiðku vertimu Der Artikel von den Sacramen- ten Altes unnd Neuwes Testaments57. Dar paþymëtina, kad Michelini ne tik nustatë visø Vaiðnoro 1600 metø knygà sudaranèiø vertimø ðaltinius, bet 1997 metais parengë ir kritiná leidimà (þr. 55 iðnaðà).

2.20. Reikia aptarti dar vienà autorei abejoniø keliantá klausimà – Merkelio Petkevièiaus Katekizmo (1589) ir Morkûno Postilës (1600) tarmæ. Lukðaitë mano, kad ðie evangelikø reformatø leidiniai dar laukia savo tyrëjø tokiu poþiûriu:

kokia kalba kalbëjo Þemës teismo teisëjas [t. y. Petkevièius – O. A.], dirbæs Vilniuje apie 30 metø [...] Þemës teisme ir Vyriausiojo Tribunolo sekretorius, kai sesijos vykdavo Vilniuje, turëjæs dvarø apie Maiðiagalà, Giedraièius ir Salakà, nors kilæs ið srities, buvusios á vakarus nuo Këdainiø. O daug metø Vilniuje gyvenusio ir dirbusio Jokûbo Morkûno kalba – galbût tai Vilniaus miestieèio kalba? (p. 569) Ieðkodama prieþasèiø, kodël Lietuvos reformatø knygos nëra taip kruopðèiai parengtos kaip Prûsijos leidiniai, jø kalba maþiau norminta, joje daugiau barbariz- mø, autorë kelia mintá, kad ðiuos reiðkinius Petkevièiaus Katekizme (toliau – PK) galima paaiðkinti Vilniaus apylinkiø bajorø kalba:

Atsiþvelgiant á tai, kad vertëjas buvo ne dvasininkas, ðá reiðkiná bûtø galima aiðkinti kitaip – katekizme uþfiksuotas tuo metu jau funkcionavæs baþnytinis þargonas ir bajorø, gyvenusiø Vilniuje ir jo apylinkëse, kalba (p. 569, 141 iðnaða). PK jau yra sulaukæs nemaþo tyrëjø dëmesio. Jo kalba vertinta ávairiai58. Remdamasis dialektologijos duomenis, Zinkevièius 1970 metais nustatë pagrin- dines PK tarmës ypatybes ir lokalizavo tarmæ. Jis atmetë Brücknerio ir kitø tyrëjø keltà rytø aukðtaièiø tarmës versijà ir atskleidë, kas klaidino ankstesniuosius ty- rëjus. Zinkevièiaus lingvistinë analizë parodë, kad negali bûti në kalbos apie Vil- niaus kraðtà kaip ðio katekizmo tarmës pagrindà: PK iðlaikomi sveiki tautosilabi- niai dvigarsiai [an], [am], [en], [em], tuo tarpu rytø aukðtaièiai siaurina pirmàjá dëmená. Sveiki PK yra ir nosiniai balsiai [a.], [e.], o rytø aukðtaièiai juos verèia á [u.], [i.]. Ðios ypatybës tarmei nustatyti yra labai patikimos. Mat tiek ðiø dvigarsiø, tiek nosiniø balsiø siaurëjimas – labai senas mûsø tarmiø vokalizmo reiðkinys: rytø

57 Plaèiau apie tai þr. Guido Michelini, La matø leidiniui Knyga Nobaþnystës. Franzas versione in lituano antico del XVI capitolo Spechtas árodinëjo, kad PK ir kiti kalvinis- dell’Articulus di Hunnius, Potenza: Il Sali- tø raðtai paremti Birþø tarme. Jonas Kruo- ce, 1991, 7–10. pas, vëliau ir Jonas Palionis priëjo prie ið- 58 Antai Alexanderis Brückneris manë, kad vados, kad PK paraðytas vidurio aukðtai- Petkevièius ið tikrøjø raðë rytø lietuviø èiø tarme, bet turi ir ðiek tiek rytø aukð- Vilniaus kraðto tarme, o Ernstas Fraenke- taièiø tarmës elementø. Tyrimø apþvalgà lis PK rado Vilniaus kraðto kalbos atgar- ir literatûrà nurodo Zigmas Zinkevièius, siø, taèiau jo kalbà laikë artima 1653 me- „M. Petkevièiaus katekizmo (1589 m.) tar- tais Këdainiuose iðëjusiam kitam refor- më“, Blt 6(2), 1970, 227.

217 Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys- tëje ir Maþojoje Lietuvoje Lietuvoje jo bûta jau XIII–XIV amþiuje (Zinkevièius 1970, 228). Vakarinæ PK tarmës ploto ribà Zinkevièius (1970, 228–236) nubrëþë, detaliai iðtyræs kietojo ir minkðtojo priebalsio l distribucijà – PK paraðytas tipiðka priebalsá [l] kietinanèia (prieð [e] tipo balsius) tarme. Be to, PK sistemingai netrumpinama nom. sg. galûnë -as, èia iðlai- kytas sveikas pralietuviðkas balsis [a] nekirèiuotoje absoliutinëje galûnëje, iðlikæ sveiki ir kiti trumpieji balsiai, taigi PK tarmë nëra paveikta pralietuviðkø trumpøjø balsiø fonetinës redukcijos (Zinkevièius 1970, 237–238). Ávertinæs dar ir kitas kalbos ypatybes, Zinkevièius patikimai nustatë PK tarmæ: tai Panevëþiuko apylinkiø tar- më59. Nors pagrindiniai Petkevièiø ðeimos dvarai ið tiesø buvo apie Maiðiagalà ir Salakà, taèiau, Konstantino Jablonskio duomenimis, Panevëþiuke ir jo apylinkëse dvarø turëjo Merkelio Petkevièiaus dëdë Matas Petkevièius – juose galëjo praleisti vaikystæ anksti naðlaièiu likæs ir dëdës globojamas Merkelis Petkevièius60. Vidurio aukðtaièiø tarme paraðytas ne tik PK, bet ir visi kiti DLK XVI–XVII amþiaus reformatø raðtai: Morkûno Postilë, Knyga Nobaþnystës (1653), 1680 metø anoniminis katekizmas; jai artima ir Samuelio Boguslavo Chylinskio versta Biblija61.

3. Atsiplëðiant nuo èia paminëtø detaliø, susijusiø tik su maþa recenzuojamos knygos dalimi – daugiausia XVI amþiaus lietuviðka raðtija, reikia dar kartà pa- brëþti, kad Ingës Lukðaitës studijos dëka prieð akis turime aiðkø Reformacijos Didþiojoje ir Maþojoje Lietuvoje paveikslà. Á bendrà kultûros raidos kontekstà èia yra átrauktos ir pìrmosios lietuviðkos knygos, ávertinta jø reikðmë bei átaka kitoms visuomenës gyvenimo sritims. Dël to ði monografija svarbi ne tik istorikams, bet ir kalbininkams bei literatûros tyrëjams. Nemaþa vokiðka santrauka daro jà prieinamà ir kitø ðaliø mokslininkams. Baigiant reikëtø pridurti, kad knyga bûtø lengviau naudotis, jei bûtø nuorodos, kur apie tuos paèius ar panaðius dalykus jau buvo kalbëta ar bus kalbama – kartais sunku nuspëti, kur galima rasti tolesnæ temos plëtotæ. Tokioje enciklopedinës apimties (ir pagal medþiagà, ir pagal dydá) knygoje bûtø pravertusios ir smulkesnës skyriø antraðtëlës, taip pat ir vienoje vietoje patei- ktas literatûros sàraðas. Taèiau ir taip ði knyga pranoksta vieno þmogaus galias. Ona Aleknavièienë

ONA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2000 m. geguþës 4 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 11 d. Antakalnio g. 6 LT-2050, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

59 Þr. PK tarmës lokalizavimo schemà: þemë- 61 Plaèiau apie reformatø raðtø tarmæ þr. dar lapyje parodytos fonetikos ir morfologijos Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba ypatybiø izofonos ir plotas, kuriame loka- XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 71–79; lizuotina PK tarmë (Zinkevièius 1970, 229). Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istori- 60 Konstantinas Jablonskis, „Þinios apie Mer- ja 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas, kelá Petkevièiø“, 1598 metø Merkelio Petkevi- 1988, 195–204, 213–228. èiaus katekizmas, Kaunas: Ðvietimo ministeri- jos knygø leidimo komisija, 1939, VII–XIII.

218 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Martynas Maþvydas and Old Lithuania (collection of papers), parengë Regina Koþeniauskienë; iðvertë á anglø kalbà Diana Bartkutë; redagavo Domas Kaunas, Darius Kuolys, Regina Koþeniauskienë, Vytautas Landsbergis, Jûratë Trilupaitienë, Antanas Tyla

Vilnius: Pradai, 1998, pp. 1–416. ISBN 9986–943–14–0

This book consisting of a preface by Regina Koþeniauskienë (pp. 9-10) and a collection of 18 papers by various well-known cultural figures, specialists in Lithu- anian history, literature and linguistics is dedicated to Martynas Maþvydas and the 450th anniversary of the publication of the first Lithuanian book. The first paper, “Trends of Lithuania’s integrity in Europe in the 16th century: Paths of intellectual information” (pp. 13-28) by Antanas Tyla is a general descrip- tion of the political and cultural situation in l6th century Europe and Lithuania. Tyla concludes (p. 25) that “[...] the First Lithuanian book, which appeared in Königsberg 450 years ago, was the intellectual outcome of cognition, communica- tion and aspiration to self-preservation of the Lithuanian nation involved in the European cultural processes of the time.” Although this was supposedly translated into English it seems doubtful to me that the English speaker who did not know Lithuanian would be able to decipher correctly the collocations “professors Vaclo- vas and Mykolas Birþiðkos [...] Benediktas and Abraomas Vainos [...] Jonuðas and Kristupas Radvilos”, which contain the Lithuanian plurals of the family names Birþiðka, Vaina, and Radvila respectively (p. 22). In each case English style would require the use of the singular of the family name. Thus one might say, e.g., John and Mary Smith, but never *John and Mary Smiths. Although I can’t be completely certain, since I have not seen the original Lithuanian text, it seems to me that in the

219 Martynas Maþvydas and Old Lithuania title the words “integrity in Europe” should be replaced by “integration into Euro- pe” which seems to be the subject of the paper. The author of the second article, “The first Lithuanian book and the period of formation of the new culture trait-complex” (pp. 31-57) Ingë Lukðaitë examines the cultural context of printing in Lithuania. Possibly only persons with a feeling for contemporary English style will find the title of the third article, “The road of the book to Lithuania” (pp. 59-99) awkward. In this article Edvardas Gudavièius dis- cusses the writing and printing of books in Lithuania and notes that Lithuanian books were in the minority among books published in l6th century Lithuania. Americans are notorious for their inability to distinguish transitive and intransitive verbs, but still the following sentence (p. 63) will evoke at least a smile from most Americans: “[...] it [i.e., published books—W. R. S] increased the amount of know- ledge received by the elite strata and rose [sic!] its level [...]” As Gertrude Stein wrote: “A rose is a rose is a rose,” but this one should have been raised. On p. 66 we read: “The earliest arengas of acts, adopted from Polish formulars, define good deeds as an action rewarded by God.” I had never heard the English word arenga before so I looked it up in Webster’s Third International Dictionary where I found the single definition (p. 116): “a genus of tropical Asiatic and Malaysian palms having pendent spadices and berrylike fruits.” In the Lithuanian Academy Dictionary (LKÞ I 297) the closest to arenga was arendà ‘rent.’ I could not find arenga either in Lewis and Short’s A Latin Dictionary (Oxford, 1975). I doubt that the author of the article had in mind “Asiatic and Malaysian palms.” From the sentence it seems that the author intended some kind of document, but exactly what kind of document is unclear to me. For me Zigmas Zinkevièius’ article, “Linguistic sources of Martynas Maþvydas’ writings, and manuscript texts before Maþvydas” (pp. 101-123) seems, for some reason or other, to be in somewhat better English and therefore easier to under- stand. Of course, I am familiar with Zinkevièius’ views from other sources and this may have aided in understanding his views on the origin of Maþvydas language and the other sources for the origin of Lithuanian writing. Albinas Jovaiðas’ article, “Martynas Maþvydas’ catechetical activities” (pp. 125- 139) discusses Maþvydas’ work as a teacher of the catechism, but Jovaiðas also notes that Maþvydas served not only God, but the “native word,” i.e., the Lithua- nian nation (p. 139). In her article “Martynas Maþvydas’ Catechism: Tradition and signs of a new consciousness” (pp. 141-157) Dainora Pociûtë-Abukevièienë writes (p. 143) that the early Lithuanian and Protestant works of literature were not copies of analogous Western books, but where rather “oriented towards solutions of cul- ture-specific problems.” Juozas Karaciejus in his article, “The first book and its addressee” (pp. 159-172) discusses again the vexed question of the month of publication of Maþvydas’ Catechism and concludes (p. 164): “[...] it is possible to draw the conclusion that the printing of Maþvydas’ Catechism, which was finished late in 1547, was started

220 Archivum Lithuanicum 2 considerably earlier.” Furthermore Karaciejus supports K. Jablonskis’ and Pranas Skardþius’ view “[...] that the first Lithuanian book was intended for Lithuania Major, whereas Maþvydas’ later works - for Lithuania Minor” (p. 170). The title of Saulius Ambrazas’ article is “Some derivative features in the wri- tings by M. Maþvydas from the diachronic point of view” (pp. 175-188). Ambrazas discusses derivatives with the suffixes -tojas (-tojis), -inykas(-ë), -ybë and -imas/ -ymas and places them geographically and historically. For example, he writes (p. 185): “The l6th-17th-century nomina agentis derived with the suffix -tojas from primary verbs were widely used in the Low Lithuanian and in the High Lithua- nian dialect of Lithuania Minor (East Prussia); in the East and Middle High Lithuanian dialects, they were in that period being pushed from active use by corresponding derivatives with the suffix -ëjas.” The article is solid and workman- like, but one must read the article to see that apparently the title has been wrongly translated. A derivative feature is a feature which is derived from something or other. Similarly derivative isoglosses (p. 185) would be isoglosses which were so- mehow derived. The title should contain some phrase such as features of deriva- tives or perhaps procedures of derivation or even, although perhaps less desirable, derivational features. Since in effect the article deals with suffixation, I would have preferred a title such as “Some derivational suffixes in the writings by M. Maþ- vydas from the diachronic point of view.” Regina Koþeniauskienë’s article, “The context of Martynas Maþvydas’ rhetorical text” (pp. 191-212) begins with the sentence: “Rhetorical humanistic thinking, which permeated the written literature of the Renaissance epoch, is distinct in its all [sic!] genres, also in prefaces, dedications and other inserts of the main text of the first printed books in national languages, which most frequently were cate- chisms” (p. 191). Although it is not completely clear to me, I can get a notion of what the author might mean. But if there is any dialect of English where the sequence *its all genres is acceptable, I am quite unfamiliar with it. On p. 198 we find the sentence: “Or, just think how Lithuanian are the following words in Upaminagimas: makslas, scheimina, darbas, prakaitas, iszganitagis, gals, while the archaic forms of the subjunctive mood iszmaktumbet, atmintumbet, preimtumbet impart peculiar rhetoric poeticism.” The Lithuanian words are not glossed into English in the text and even if they were, how would the English speaker who did not know Lithuanian be able to appreciate them as being quintessentially Lithuanian? If the text was designed for someone who knows Lithuanian well, why bother to translate it into English at all? Elsewhere in the volume (Christian) Stang’s name has been preserved in its original form, but on p. 198 it appears in the Lithuanianized form Stangas. Eugenija Ulèinaitë’s article, “Letters of the humanists of 16th century Lithuania: European tradition and originality” (pp. 215-233) treats the letters of such notable figures as Abraomas Kulvietis, Aloisius Lipoman [sic!], Mikalojus Radvila the Black, Stanislovas Rapolionis, Augustinus Rotundas. One of the most interesting things in Rotundas’ letter to Stephen Batory is his suggestion that Latin should

221 Martynas Maþvydas and Old Lithuania replace the official Slavic (Russian or Belorussian) language in the legal system of the Grand Duchy of Lithuania, in clerical work and in the chancellery of the king. Rotundas maintains that Latin is the native and primary language of the Lithua- nians and that there is a tradition of legal Latin. (Curiously enough the legend of the Roman origin of the Lithuanians still persists. Recently a local artist of consi- derable repute, who spends part of the year in Paris, told me that he had known Lithuanians in Paris and that the Lithuanians were originally Romans. Unfortuna- tely our group was just breaking up at this moment and I did not have the chance to inform him otherwise.) Naturally Ulèinaitë also discusses Maþvydas’ letters, which give us a picture of his living conditions. She concludes (p. 232) that “[...] in 16th century Lithuania the forms of the epistolary genre were known, fostered and supplemented by actual European and Lithuanian realia.” “Book publishing activities of the Prussian authorities in the 16th-18th centu- ries” (pp. 235-265) is the title of the article by Domas Kaunas who discusses (1) the organization and funding of book publishing, (2) remuneration for authors, (3) the size of the various editions and (4) censorship. The publication of Maþvydas’ Catechism and the Old Prussian catechisms by Hans Weinreich in Königsberg was funded by the state. The printers were paid two marks and three shillings for the first Old Prussian catechism and only two marks for the second corrected edition (p. 236). The publication of Maþvydas’ second book, Giesmë ð. Ambrazeijaus bei ð. Augustina (The Hymn of St. Ambrose and St. Augustine, 1549) was, however, ap- parently financed by Sebastian Perbanth, the commander of Ragnit (p. 237). Accor- ding to Kaunas (p. 246) in the dedication of Vilentas’ Euangelijos bei epistolos (1579) the latter mentions that the translation was approved by experts in theology and the Lithuanian language. Thus we can assume that authors of the works published in early Lithuania submitted their works to others before publication (p. 247). Later for the 17th century there is documentary evidence of the appointment of experts to study the manuscripts of proposed publications (p. 249). Thus a group of seven experts in the Lithuanian language was appointed to evaluate “The Psalms of David” prepared by Johann Rhesa (1625). A board of editors was appointed to evaluate Daniel Klein’s grammar and hymn book which were then discussed at informal meetings at Klein’s home in Tilsit. We know that Maþvydas received 70 marks annually for his work in Ragnit and this amount was sufficient to buy 350 kg of butter, 150 kg of good wool, 140 sheep and two good or eight old horses (p. 254). Although Vilentas’ royalties were at first rather modest, later having worked on the translation of the Euangelijos bei epistolos initially received 70 marks and from 1563 on 90 marks. Of course, as Kaunas remarks: “[...] it was the moral remuneration—the opportunity to realize creative potential, and public recognition of the intellectual part of society—that was most significant to many an author of the feudal epoch” (p. 256). In this sentence the of is rather tricky. It is not immediately clear whether the authors get public recogni- tion from the “intellectual part of society” or whether the public is giving recogni-

222 Archivum Lithuanicum 2 tion to that “intellectual part of society”, which, presumably, consists of the au- thors. If the former is meant, then the preposition by or from instead of the prepo- sition of would disambiguate the sentence. In either interpretation one could say the same about most contemporary linguists, very few of whom would be able to survive on the royalties from their publications. Kaunas then discusses the size of editions of Lithuanian books. He writes (pp. 257-258): “Bearing in mind the fact that Maþvydas’ catechism was to be read by several tens of Evangelical priests and teachers, its edition was very large indeed.” The use of such an expression as several tens to denote an indefinite number is rather unusual in English, the term dozen, however, being quite common. For most contemporary Americans the word priest is unusual to denote a Protestant clergyman. It is mostly reserved for Roman Catholic and Orthodox clergy. The word priest may on occasion denote an Episcopalian/Anglican (Protestant), but in the United States I have never heard the word to denote a Lutheran clergyman. Further- more Kaunas writes: “In spite of the efforts of the Protestant church the Bible in Lithuanian, due to its high price, could not be published in sizeable editions up to the Napoleon’s wars” (p. 259). It would seem to me that the most elementary grammar of English would show that the definite article cannot be used with the possessive in ’s. One could say “the Napoleonic wars” or “the wars of Napoleon” but “the Napoleon’s wars” sounds very odd indeed. In Darius Kuolys’ article “Visions of society evolution in 16th century Lithua- nian literature” (pp. 267-285) we read (p. 267): “This was a period of fairly radical cultural, political, legal and economic reforms, when new rules of social life were created and brave ideas of societal evolution raised.” Kuolys suggests that in the 16th century Lithuanian society was relative tolerant of religious and ethnic diffe- rences. This tolerance was lost in the second half of the 17th century, considerably influenced by the coercion of the invaders from Moscow and Sweden (p. 283). (Parenthetically I might remark that the adjective Aryan as in “the Aryan Simonas Budny” [p. 280] is an adjective referring to the Indo-European language family [Webster’s Third International Dictionary, p. 125]. The spelling Arian is also possible to refer to the language family and derivative meanings, but Arian is the only possible spelling for an adjective derived from the name of the fourth century theologian Arius [Webster’s Third International Dictionary, p. 117].) The title of Sigitas Narbutas’ article is: “History of the Grand Duchy of Lithuania in the works of Motiejus Strijkovskis” (pp. 287-309). Narbutas writes that Motiejus Strijkovskis’ “The yet unseen in daylight Chronicle of Poland, Lithuania, Samogitia and all the lands of Rus’ (Ktora przedtym nigdy swiatùa nie widziaùa, Kronika Polska Litewska Zmodzka y wszystkiey Rusi)” is subject to various interpretations. Still in Narbutas’ opinion the Lithuanian rulers Vytautas and Kæstutis receive a positive evaluation in the Chronicle. Vincentas Drotvinas’ article “The message of the manuscript dictionaries of Lithuania Minor” (pp. 311-341) is a description of the early dictionaries of Lithua-

223 Martynas Maþvydas and Old Lithuania nia Minor and a brief discussion of their importance for the study of the history of the Lithuanian language. The otherwise interesting and competent article is marred by such stylistic infelicities as (concerning the Lexicon Lithuanicum): “There also exists an opinion that it is a copy of a written earlier and perished manuscript of a German-Lithuanian dictionary [...]” (p. 316). I would correct this to: “There also exists the opinion that it is a copy of a manuscript of a German-Lithuanian dictio- nary which was written earlier and later lost.” “The l6th century can be looked on as the golden age of culture, both in Lith- uania and Prussia” (p. 333) writes Vytautas Landsbergis in his article “16th cen- tury musical culture of Lithuania: links between the Grand Duchy of Lithuania and Lithuania Minor” (pp. 333-341). Landsbergis suggests that there are good reasons to suspect cultural relationships in the both the popular and the court music of Lithuania Minor and the Grand Duchy of Lithuania. In his article “Texts and melodies of Latin hymns in Maþvydas’ translation” (pp. 343-360) Guido Michelini suggests that Maþvydas, following the model of the translations of Luther and other authoritative figures of the Evangelical church, translated freely into Lithuanian in order to make the content of the message more accessible to the ordinary people. Michelini shows that one must also take into consideration the melody of the hymn and whether it differs from that of its Latin source or not. Jûratë Trilupaitienë discusses the relationship between folk songs and hymns in her article, “Hymn melodies in Martynas Maþvydas’ books” (pp. 363-387). She writes: “The Prussian Lithuanians used to re-arrange the Protestant choral in their own way, i.e. they adapted their intonations to folk creation” (pp. 384-385). In her article “The book of the Renaissance” (pp. 389-410) Jolita Liðkevièienë notes that in sixteenth century Lithuania printing combined both the western and the Byzantine tradition. She notes that the western tradition, as one might indeed expect, was the basis of the Reformation centers of printing. For example, Nicolaus Radvilus the Black, the founder of the Lithuanian printing house in Brest invited printers from Cracow where the art of book printing was already quite advanced (p. 393). Asym- metrical book decorations are in general characteristic of the early Renaissance, but in Lithuanian publications the asymmetrical decoration is found in books of the second half of the 16th century. “For example, the title page of M. Maþvydas’ Giesmës ðv. Ambraziejaus ir ðv. Augustino (Hymns of St. Ambrose and St. Augustine) is framed by a massive border of diverse ornament and style. A stylized ornament of margue- rites on a dark background on the top [...] clashes with the overall ornamental unity of the book. A contour frame of different geometrical configurations is imprinted on the right and the left. The bottom part of the title page bears two images of saints [...] to reflect the content of the publication” (p. 403). But in fact the images of the saints according to Paulius Galaunë have nothing in common with the contents of the book1.

1 Paulius Galaunë, Dailës ir kultûros baruo- se. Straipsniø rinkinys, Vilnius: Vaga, 1970, p. 130.

224 Archivum Lithuanicum 2 The fundamental notion of preparing a book in English to honor Martynas Maþvydas with articles by prominent specialists in their respective fields is good, but the execution has been seriously flawed by an English style reminiscent of the heavy-handed and unidiomatic English of Soviet propaganda tracts. I consider myself an average relatively literate native speaker of American English and as such I found this book extremely difficult to read and understand. I fear that other native speakers of English will find the book equally burdensome. I think it possible, however, that the book would not be so burdensome for non-native speakers of American English, native speakers of languages like German and East European languages, which tolerate complex participial constructions which frequently sound very awkward in literal translation into modern American colloquial Eng- lish. The grammar is for the most part correct, but for the native speaker of American English the style is conducive to sleep. Since so much effort was expended on the preparation of this volume, it would have been worth the effort to find a good translator, such as, e.g., Ramutë Plioplytë of Chicago, who prepared an excellent English translation of Zigmas Zinkevièius’ History of the Lithuanian Language2 or Milda Bakðytë-Richardson of Boston who prepared a good English translation of Algirdas Sabaliauskas’ We, the Balts3. Another example of an excellent idiomatic English translation is that of the Newberry Lituanica4 by Jurgis Arvydas Anysas and Laima Petrauskas VanderStoep. In Lithuania now in addition to such native spea- kers of English as Lina and Tadas Klimas, there are also Lithuanians with a perfect command of English, such as Alfonsas Lauèka, Lionginas Paþûsis, Albertas Stepo- navièius, (and probably many others whom I don’t know) who could have corrected the English of this publication. Thus there do exist persons who can prepare good contemporary idiomatic English translations from Lithuanian. For the untutored American it would also have been useful to prepare an index giving the Lithuanian, Polish and Latin forms of the various names encountered in the different articles. For example the name Maciej Stryjkowski appears on pp. 270- 271 (as Strykowski on p. 280) whereas in the title of one of the articles we read Motiejus Strijkovskis. On p. 227 we find Mikalojus Radvila the Black whereas on p. 393 we encounter Nicolaus Radvilus the Black. Similarly one might wonder why the title mentioned by Domas Kaunas as Giesmë ð. Ambrazeijaus bei ð. Augustina “The Hymn of St. Ambrose and St. Augustine” (p. 237) is different from the title mentio- ned by Jolita Liðkevièienë, Giesmës ðv. Ambraziejaus ir ðv. Augustino “Hymns of St. Ambrose and St. Augustine” (p. 403). Proper editing would have corrected and unified these titles.

2 Zigmas Zinkevièius, The History of the 4 Newberry Lituanica: Èikagos Newberry bib- Lithuanian Language, Vilnius: Mokslo ir liotekos lituanistiniø ir prûsistiniø knygø enciklopedijø leidykla, 11996; Vilnius: katalogas iki 1904 metø – Books of Lithu- Mokslo ir enciklopedijø leidybos insti- anian and Old Prussian Interest at the tutas, 21998. Newberry Library, Chicago. To 1904, eds. 3 Algirdas Sabaliauskas, We, the Balts, Vil- Giedra Subaèienë, Giedrius Subaèius, nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, Chicago: Lithuanian American Commu- 1993. nity Inc., 1999.

225 Martynas Maþvydas and Old Lithuania The titles of some of the articles in the table of contents differ from the titles found in the articles themselves. Sometimes this can be explained by the desire to have an abbreviated title in the table of contents. Other times it seems quite capricious. For example in the text (p. 159) we encounter the title: “The first book and its addressee” whereas in the table of contents (p. 5) we read “The first Lithuanian book and its addressee.” In the text we find: “Texts and melodies of Latin hymns in Maþvydas’ translation” (p. 343), whereas in the table of contents we read: “The texts and melodies of the Latin hymns translated by Maþvydas.” In one case the meaning of the table of contents title: “The melodies of hymns in Martynas Maþvydas’ hymnal” (p. 5) is rather different from the title on p. 363: “Hymn melodies in Martynas Maþvydas’ books.” The book is nicely bound and has many excellent illustrations. It is too bad that a book with potentially interesting articles by excellent scholars has been sloppily edited and translated. Therefore one could not recommend this book to American students interested in the Baltic countries. It would surely stifle any interest in the Baltic that they might have had. In sum then, my evaluation of this book is mixed, generally positive for the content, but negative for the manner of presentation.

William R. Schmalstieg

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 1999 m. lapkrièio 10 d. Department of Germanic and Slavic Languages Priimta 2000 m. geguþës 4 d. The Pennsylvania State University 311 Burrowes Building University Park, PA 16802-6203, U.S.A. elektroninis paðtas: [email protected]

226 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 501 S. ISBN 5­420­01366­5

Dieser Band enthält sechs ausgewählte Schriften von Gottfried Ostermeyer (20.3.1716­13.3.1800) aus den Jahren 1775­1793 in litauischer Übersetzung, wis- senschaftlich-informativ untermauert durch drei einleitende Vorworte, ausführliche Anmerkungen (S. 445­483), eine deutsche Zusammenfassung (S. 484­489) sowie je ein Personen- und Ortsnamenregister (S. 490­500). Damit wurde einem breiteren Interessentenkreis wertvolles Material leicht zugänglich gemacht, das im Original heute nur mühsam und mit viel Aufwand an jeweils verschiedenen Orten zugäng- lich ist. Ganz gewiß ist das Andenken an den 280. Geburtstag Gottfried Ostermey- ers, das als Widmung über dem Buch steht, nicht bloß ein spezieller Anlaß, sich mit den Verdiensten dieses Mannes um das Litauertum im damaligen Ostpreußen zu befassen. Die allgemeine Aufmerksamkeit für Kultur-, Literatur- und Sprachge- schichte sowohl innerhalb dieser Region und als auch in den Konstellationen ihres Umfelds treibt gegenwärtig dementsprechende Untersuchungen voran. So werden viele, die sich damit befassen, es dankbar begrüßen, daß die Ausgewählten Schrif- ten von Gottfried Ostermeyer in dieser Form wesentliche Daten und vielfältige Quellenbelege leicht und übersichtlich darbieten. Im ersten Vorwort (S. 5­9) erläutert Norbertas Vëlius den Kritischen Beytrag zur Altpreußischen Religionsgeschichte (Marienwerder, 1775; lit. Kritiðkos pastabos apie se- nøjø prûsø religijos istorijà [S. 48­73]) als einen wertvollen Beitrag Ostermeyers zur Erforschung der (alt)preußisch-litauischen Mythologie, der sich gegen die damals verbreitete Meinung richtete, Brauchtum, Sitte und Weltsicht auf dem „altpreußi- schen“ Territorium hätten ebenso wie dessen Bewohner keine autochthone Ent- wicklung gehabt. Mit seinen Zitaten und Interpretationen wollte Ostermeyer genau das Gegenteil, nämlich die uralte Eigenständigkeit seiner Preußisch-Litauer bewei-

227 Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai sen. Damit geriet der intelligente und ehrgeizige Geistliche mitten hinein in wissen- schaftliche Sphären seiner Zeit und deren Kritik1, worauf er stolz war. Das Material, das er in dieser Arbeit zusammengetragen hat, ist noch heute von Interesse für baltologische ethnographische und mythologische Untersuchungen. Algirdas Matulevièius behandelt im zweiten Vorwort (S. 10­23) Ostermeyers Gedan- ken von den alten Bewohnern des Landes Preußen (Königsberg und Leipzig, 1780; lit. Mintys apie senuosius Prûsø þemës gyventojus [S. 74­159]), mit denen dieser die eben genannte Beweisführung fortgesetzt hat zugunsten einer „urbaltischen“ Siedlungsgeschichte des Territoriums zwischen Weichsel und Memel. Er argumentierte vorwiegend mit sprach- lichen Belegen, um die Thunmannsche These (S. 13, 29) vom Baltischen als einer slawisch-germanisch-finnischen Völker- und Sprachmischung zu widerlegen. Schon in diesen beiden Vorworten werden herausgestellt Mut, Selbstbewußtsein sowie wissenschaftliche Kenntnisse und Methoden des evangelischen Pfarrers Os- termeyer in dem ostpreußischen Dorf Trempen, der in keineswegs bescheidener Form eine Polemik wagt mit dem zu seiner Zeit anerkannten Wissenschaftler Jo- hann Thunmann2 (Halle, 1746­1778) und mit dem Herausgeber und Befürworter von dessen Werken Anton Friedrich Büsching (Berlin). Besonders von letzterem fühlte sich Ostermeyer zu Unrecht kritisiert, ja mißachtet. Und so wollte er wieder- holt seine Rechtfertigung nicht als Versuch, sondern als Wiederherstellung seiner (persönlichen) Ehre verstanden wissen. Es kann nicht Anliegen der vorliegenden Rezension sein, auf Inhalt, Wahrheitsgehalt der einzelnen Standpunkte und heu- tige Sichtweise bezüglich dieser Streitfragen näher einzugehen. Festgehalten sei lediglich, daß sich Ostermeyer bereits zu seiner Zeit mit diesen seinen Arbeiten einen Namen gemacht hat, z.B. wurde er „der Königl. Deutschen Gesellschaft zu Königsberg Ehrenmitglied“ (S. 29, 162­163, 298­299). Diese Namhaftigkeit verdient es heute, auch von deutscher Seite erwähnt und gewürdigt zu werden. Das dritte Vorwort (S. 24­46) hat Liucija Citavièiûtë verfaßt. Ihre Ausführungen beziehen sich auf das umfangreichste Arbeitsgebiet Ostermeyers, also auf seine Arbeiten zur litauischen Grammatik im weitesten Sinn, d.h. einschließlich der Wort- und Textgeschichte3. Gerade weil die meisten dieser Arbeiten von der Vorliebe,

1 Etwa 50 Jahre später zitiert zum Beispiel bemerken, daß Johann Thunmann aus dem der hallesche Professor August Friedrich Originaltitel seiner Untersuchungen über die Pott (1802­1887) anläßlich seiner Ausein- alte Geschichte einiger Nordischer Völker andersetzung mit Johannes Thunmanns (Berlin, 1772) ersichtlich und auch heute Darstellungen auch die Argumente von noch in Deutschland üblich ist; man ver- Ostermeyer in seiner Schrift De letticarum gleiche den von Harald Haarmann 1979 linguarum cum vicinis nexu commentatio herausgegebenen Nachdruck (Linguarum (Halle, 1841, 8). Minorum Documenta Historiographica 3). 2 Liucija Citavièiûtë bevorzugt die Namens- 3 Publikationen Ostermeyers in und zu der li- form Hansas Erikas Tunmanas und bemän- tauischen Sprache, die nicht in die Rinkti- gelt, daß Ostermeyer Johann Thunmann niai raðtai aufgenommen sind, so seine schreibt (S. 29). Dagegen verwenden Vë- Neue Littauische Grammatik (Königsberg, lius und Matulevièius in ihren Vorworten 1791), werden erwähnt (S. 28­29, 38­39). ebenfalls J[ohanas] Tunmanas. Dazu ist zu

228 Archivum Lithuanicum 2 richtiger gesagt von dem Zwang Ostermeyers zu heftiger, rechthaberischer Polemik bestimmt wurden, haben sie Wirkungen hervorgebracht, die weit über das eigent- liche Aufgabengebiet hinausgehen. Die Vielseitigkeit der seinerzeit auf Deutsch publizierten, nunmehr ins Litauische übersetzten Abhandlungen findet ihren ver- dienten Platz in der litauischen Sprach- und Literaturgeschichte. Die für das vorliegende Buch übersetzten Schriften Ostermeyers auf diesem Gebiet bleiben im Rahmen einer theologischen Thematik des ausgehenden 18. Jahr- hunderts, nämlich der sprachlichen, poetischen, inhaltlichen und administrativen Probleme bei der Erstellung eines neuen litauischen Gesangbuchs. Im einzelnen findet man Bedenken über einen Entwurf zu einem Neuen Littauischen Gesangbuch (Kö- nigsberg, 1786; lit. Apmàstymai apie naujojo lietuviðko giesmyno projektà [S. 162­185]); Sinceri Schreiben an den Pfarrer Ostermeyer zu Trempen von diesem selbst mit den nöthi- gen Antworten ans Licht gestellet (Königsberg, 1787; lit. Sinceraus laiðkas kunigui Oster- mejeriui Trempuose, pastarojo iðleistas su reikalingais atsakymais [S. 186­197]); Apologie des neuen Littauischen Gesangbuchs wider die Mielckischen Beschuldigungen (Königs- berg, 1790­1791; lit. Naujojo lietuviðko giesmyno apologija prieð Milkaus kaltinimus, antra dalis [S. 198­233], treèia dalis [S. 235­259], ketvirta dalis [S. 260­297]); Erste Littauische Liedergeschichte (Königsberg, 1793; lit. Pirmoji lietuviðkø giesmynø istorija [S. 298­441]). Auf den Seiten 441­444 folgen als Beleg für die poetischen Fertigkei- ten Ostermeyers zwei der von ihm verfaßten und zwei von ihm übersetzte Kirchen- lieder aus dem sog. Keberschen litauischen Gesangbuch (Königsberg, 1832). Übersetzerin aller deutschen Texte ist Liucija Citavièiûtë (weiter: Übers.), die auch für die Gesamtgestaltung des Buches einschließlich der umfangreichen An- merkungen usw. verantwortlich zeichnet. Es ist hervorzuheben, daß die Übers. schon länger an diesen Ostermeyer-Texten ebenso wie an anderen deutschen Tex- ten jener Zeit gearbeitet hat. Bereits 1985 sind erschienen Auszüge aus der Ersten Littauischen Liedergeschichte und aus der Apologie4, also von ihr ins Litauische über- setzte Auszüge der Texte, die nunmehr vollständig vorliegen. Hinsichtlich der Mitarbeit der Übers. an verschiedenen Buchausgaben5 ist in unserem Zusammen- hang wichtig ihr Anteil an dem Band zu Christian Gottlieb Mielcke6. Das bedeutet nämlich, daß die Übers. mit den Schriften Mielckes gut vertraut ist, eben dieses Cantor Mielcke als dem hauptsächlichen Konkurrenten von Ostermeyer auf der Suche nach einem sprachlich guten und inhaltlich ansprechenden litauischen Ge- sangbuch. Ostermeyer sah Mielcke als seinen schlimmsten Widersacher an, die gegenseitigen Vorwürfe einer mangelhaften Beherrschung der litauischen Sprache sind noch relativ milde Formen der Auseinandersetzungen, von denen jetzt die

4 Lietuviø poetikos pradmenys, Vilnius: Vaga, cijos, Vilnius: Mokslas, 1990, 544­545, 1985, 83­209. 580­591 5 Hier sind besonders zu erwähnen die Über- 6 Kristijonas Gotlybas Milkus, Pilkainis, pa- setzungen zu Ostermeyer und Christian rengë Liucija Citavièiûtë, Juozas Girdzi- Gottlieb Mielcke in: Regina Koþeniauskie- jauskas, Vilnius: Vaga, 1990. në, XVI­XVIII amþiaus prakalbos ir dedika-

229 Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai Ostermeyersche Seite dem litauischen Leser dokumentiert wird. Dem Interessenten wird somit nicht nur reichlich lituanistisches Material, sondern auch unterhaltsa- me Lektüre geboten. Die Übersetzung der Schriften Ostermeyers in die moderne litauische Schrift- sprache ist keine einfache Sache. Sie erfordert eine intensive Auseinandersetzung mit einer über 200 Jahre alten Schreibweise einschließlich damaliger grammatischer Gebrauchsweisen sowie lexikalischer Besonderheiten im Sinne einer wissenschaft- lich-theologischen Fachsprache. Überdies ist der Stil sowohl von Provinzialismen als auch von dem eigenwilligen Ausdrucksmodus des Autors geprägt. Im großen und ganzen wird die Übers. dieser Anforderung durchaus gerecht. Ihre anerken- nenswerte Stilsicherheit verhilft dazu, daß der polemische, rechthaberische Ton Ostermeyers mit seinen sachlichen und taktischen Nuancen in ihrem litauischen Text erhalten bleibt. Da stört es vom translatorischen Standpunkt aus wenig, wenn an passender Stelle von einer wortgenauen Übersetzung abgegangen wird, Textkür- zungen oder -vereinfachungen vorgenommen werden. Hauptsache dabei muß aller- dings sein, daß der Informationsgehalt der Aussage des Originals gewahrt bleibt. Dafür einige Beispiele (in den Textvergleichen werden zwecks Zitat der Osterme- yerschen Belegstellen folgende Abkürzungen verwendet: ORel = Ostermeyer, [...] Religionsgeschichte, 1775; OG = Ostermeyer, Gedanken [...], 1780; OB = Ostermeyer, Be- denken [...], 1786; OSin = Ostermeyer, Sinceri Schreiben [...], 1787; OA-2 = Ostermeyer, Apologie [...] 2. Stück, 1790; OA-3 = Ostermeyer, Apologie [...] 3. Stück, 1790; OA-4 = Ostermeyer, Apologie [...] 4. Stück, 1791; OLG = Ostermeyer, [...] Liedergeschichte, 1793):

OG 17: „Und ich mache mir die Hofnung, daß man mein Syµtem leicht, der Vernunft gemÕß und mit der Sache µelbµt µtimmig finden werde.“ S. 106: „Viliuosi, kad mano sistema bus pripaþinta patogia, protinga ir tinkama.“

OA-2 65: „Man hatte µich der, anderer Urµachen ¸u geµchweigen, unw÷rdig gemacht, daß man µeinen Obern vorgriff, auf deren Declaration man durchaus hÕtte warten µollen.“ S. 228: „Netinka uþbëgti uþ akiø vyresnybei, reikëjo sulaukti jos pareiðkimo, o juk pasitaikë ir kitø negraþiø dalykø.“

OLG 7: „Sollte ich ihrer noch habhaft werden, µo µoll die mangelhafte Nachricht, die ich nun davon ertheile, in einem Nachtrage ergÕn¸et werden.“ S. 305: „Jeigu man pavyktø jas gauti, papildomas þinias iðleisèiau atskirai.“

OLG 237: „Solcher Lieder giebts noch einige, die ¸war nicht alle, aber doch dem græßten Theile nach in unµern Kirchen kaum entbehrlich µind. Ich habe die meiµten davon µchon, theils µelbµt ÷berµe¸t, theils durch andere, ÷berse¸¸en laµµen, und theilte [Konjunktiv! ­ G. B.] µie gerne mit, wenn es verlangt w÷rde [Konjunktiv! ­ G. B.].“ S. 411: „Yra dar keletas tokiø giesmiø, labai reikalingø mûsø baþnyèioms. Vienas verèiau að pats, kitas patikëjau pagalbininkams ir mielai dalijau visiems, kas tik papraðydavo [es muß wohl heißen: dalyèiau visiems, kas tik papraðytø – G. B.].“

230 Archivum Lithuanicum 2 Durchaus nicht nebenbei gesagt, das Problem einer guten, der Zielsprache ange- messenen Übersetzung beschäftigte Ostermeyer in seinen Auseinandersetzungen mit Mielcke darüber, was notwendig ist für ein neues Gesangbuch. Das ist mehr als ein bloßer Zufall, wenn man jetzt wie die Übers. voller Respekt und mit bewun- dernswertem Aufwand seine Schriften in die Sprache bringt, die er seinerzeit so eifrig verteidigte. Diese Verteidigung hat das Litauische heute nicht nötig oder, wenn man so will, nicht nötiger als andere moderne Schriftsprachen. Bei wissen- schaftlich orientierten Arbeiten ­ wie der vorliegenden ­ muß die sprachlich ein- wandfreie und sachlich richtige Wiedergabe im Vordergrund stehen; auch das ist ein allgemein geltendes Postulat der Praxis von Übersetzungen. In welche Relatio- nen sprachliche und sachliche Richtigkeit geraten können, gemessen an dem kon- kret gegebenen Kontext, darüber kann man als Rezipient des Textes oft verschiede- ner Meinung sein. Die Übergänge von freier zu ungenauer oder falscher Wiedergabe können fließend sein7:

OA-2 30: „Gott und der Teufel thun doch gewiß nichts oben hin, µondern alles mit gan¸em Ernµt.“ S. 212: „Dievas ir velnias, suprantama, nedaro nieko bendro [es muß wohl heißen: nenorom, pavirðutiniðkai, neuoliai], bet viskà daro rimtai.“

OA-2 64–65: „Sie machte indeµµen ein Gl÷ck, das ¸um Erµtaunen geht, bey einer Menge Prediger, und so gar bey Einem Kænigl. Conµiµtorio. Leãteres glaubte und glaubte auch nicht. Die Prediger µollten aushelfen. Die H÷lfe war µchlecht.“ S. 227: „Belieka nustebti, kad jai pritarë tiek daug pamokslininkø bei Karaliðkoji kon- sistorija. Pastaroji ið pradþiø lyg ir nepatikëjo [es muß wohl heißen: lyg patikëjo, lyg ir nepatikëjo]. Turëjo spræsti [es muß wohl heißen: pagelbëti] pamokslininkai, o jie buvo blogi patarëjai [es muß wohl heißen: pagalba buvo bloga].“

OA-4 14­15: „Wir fanden im alten G.B. Stellen, da man dem deutµchen Dichter einen falµchen Sinn aus purem Mißverµtande beygelegt, [...]“ S. 267: „Senajame giesmyne rasdavome tokiø vietø, kur vokieèiø poetai tiktai per neapdairumà iðkreipë prasmæ, [es muß wohl heißen: kur buvo iðkreipta vokieèiø poetø giesmiø prasmë] [...]“

OA-4 23: „Und dieµe Bitte erlaµµe denn auch an µie, in Hofnung, µie werden wohl einµehen, wie unµchicklich es µey, Einerley in ¸wey verµchiedenen Schriften zu leµen. Man tadelt es ja durchgehends an Gelehrten, wenn µie µich µelbµt ausµchreiben [hier: ‚schriftlich zitieren‘ – G. B.]. Den Vorwurf auch mir machen ¸u laµµen, wird man mir doch wohl nicht zumuthen.“ S. 270: „To praðau tikëdamas, kad jie tikrai pastebës, kaip nevykusiai apie tà patá dalykà dviejuose raðtuose dëstomos prieðingos nuomonës [es muß wohl heißen: supras, kad bûtø negerai skaityti tà patá dalykà dviejuose skirtinguose raðtuose]. Èia að

7 Die korrigierten litauischen Formulierungen sind als Vorschläge zu werten.

231 Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai kaltinu mokytus vyrus, dariusius klaidø [es muß wohl heißen: Juk kaltinami mokyti vyrai, kai cituoja patys save.], taèiau dël to priekaiðtauti man vargu ar kas iðdrástø [es muß wohl heißen: Turbût nereikalaujama ið manæs, kad leisèiau dël to man priekaiðtauti].“

OA-4 26: „Ebendaµ[ebst] hat Schimmelpf. das Adverbium tikray wiederholt [d.h. er hat es zweimal hintereinander im Text gesetzt – G. B.].“ S. 271: „Tas pat atsitiko ir su Ðimelpenigio pavartotu [es muß wohl heißen: Ten pat Ðimelpenigis pakartojo] prieveiksmiu tikrai.“

OLG III: „Wenn es in Preußen nie an MÕnnern gefehlt, welche µich um die vaterlÕndi- µche Geµchichte verdient gemacht; µo hat man auch den ¨weig, welcher die Litte- ratur betrift, nicht aus der Acht gelaµµen.“ S. 299: „Prûsijoje niekada netrûko vyrø, nusipelniusiø tëvynës istorijai, bet reikëtø neiðleisti ið akiø [es muß wohl heißen: nebuvo iðleista ið akiø] ir tokios srities kaip literatûra.“

OLG VIII: „Da fand ich dann bey Vergleichung dieµer B÷cher unter einander µo viel Merkw÷rdiges, [...]“ S. 300: „Juos palyginæs, aptikau tiek daug keistø dalykø [es muß wohl heißen: daug kà ádomaus], [...]“ Richtig dagegen:

OLG 26: „[...] die Gedichte µind wohl gerathen, und enthalten manches Merkw÷rdige. S. 316: „Tai gerai pavykæ eilëraðèiai, daug kuo ádomûs.“

OLG 228: „Es iµt nicht ¸u lÕugnen, daß in allen dieµen B÷chern nicht viel recht µchæne und erbauliche Lieder µich finden µollten, [...]“8 S. 405: „Reikia pripaþinti, jog visuose tuose giesmynuose maþai tebuvo [es muß wohl heißen: buvo daug] tikrai graþiø ir maldingø giesmiø, [...]“ Eine gewisse Unsicherheit zeigt Übers. bei der Wiedergabe des Ostermeyerschen Worts Auswärtig(e). Man muß wohl davon ausgehen, daß er mit auswärtig den Gegensatz zu einheimisch vietinis, d.h. zu (ost)preußisch bzw. preußisch-litauisch meint. Insofern ist die Wiedergabe „Ið uþsienio poetø“ (S. 340; OLG 73) für von auswärtigen (nicht: ausländischen!) falsch, wenn man die heutige Bedeutung von ‚uþsienis‘ zugrundelegt und dabei berücksichtigt, daß die staatlichen Grenzen des damaligen Königreichs Preußen für Ostermeyer im Zusammenhang mit seiner Ar- gumentation offensichtlich keine Rolle gespielt haben9. Von den Wiedergaben sve- timðaliai (S. 439) für AuswÕrtige (OLG 300) und kitatauèiai (S. 385, 404) für AuswÕrtige (OLG 175, 227) kommt vielleicht die letztere dem von Ostermeyer Gemeinten am nächsten. Gut übersetzt ist in entsprechendem Kontext tiek mûsø kraðte, tiek Vokie- tijoje (S. 381) für bey uns, und auswÕrts (OLG 167).

8 Doppelte Verneinung ist im Deutschen Be- 9 Man vergleiche auch „mûsø luomo broliai jahung! uþ Lietuvos ir net uþ Prûsijos sienø“ (S. 169).

232 Archivum Lithuanicum 2 Auf der Rückseite des Titelblatts werden die deutschen Schriften aufgezählt, die für Rinktiniai raðtai übersetzt worden sind. Dabei bleibt unklar, warum in allen sechs Fällen die deutsche Namensform des Autors mit Ostermeyr wiedergegeben wird. Allein die Kopien der originalen Titelseiten (S. 48, 74, 162, 186, 198, 260, 298) lassen erkennen, daß eindeutig Ostermeyer zu lesen ist, siehe auch die Zitate in der deutschen Zusammenfassung (S. 484­489). Vergleichbare Fehler beim Druck deut- scher Wörter finden sich wiederholt, z.B. „sambt einem sehr nüßlichen Gebetb Üchlein“ (S. 335) anstelle „µamt einem µehr n÷ãlichen Gebetb÷chlein“ (OLG 61); Sündegrind (S. 367) anstelle S÷ndengrind (OLG 134); „Wach auf! ruft Stimme der Wächter“ (S. 370) anstelle „Wachet auf ruft uns die Stimme [...]“ (OLG 141); „Seid freudig [...]“ (S. 361) anstelle „Sey [=Sei] freudig [...]“ (OLG 123); Reimano (S. 337) anstelle Keimann[o] (OLG 66). Beim Zitieren des Titels des Sengstockschen Gesang- buches (S. 314) wird weder die Fotokopie der Titelseite per Lazaru Sengstak (S. 315) noch die Form in OLG 25 per La¸aru Sengµtok berücksichtigt, sondern noch eine dritte Namensform per Lozaru Sengstack (S. 314­316) angeboten. Die Entscheidung ist akzeptabel, die von Ostermeyer verfaßten bzw. veranlaßten deutschen Übersetzungen beliebter litauischer Liedversionen (S. 406­411) in mo- derner deutscher Orthographie zu drucken. Leider müssen auch hier Korrekturen vermerkt werden: Gnade[n]bund (407; ebenso Gnade[n]ordnung, nicht Gnadeordnung [482 Anm. 231]), [f]leißig (407), W[i]derspruch (408), der Lehre[r Z]ucht (408), Daß sie un[s] (410), mit der Enge[l S]char (410), fr[oh]e (410), Kreuze[sheer] (411), Hersch[er] (nicht Herrschaft, 411), T[h]ron (411). Korrekturbedürftig sind auch einige Wiedergaben der Übers. von Originalstellen, etwa: collectana (77) gegenüber Collectanea (OG VI); obscaenenum (206) gegenüber ob- µcønum (OA-2 16­17)10. Für Anðpacho (405) müßte Ansbacho stehen, mit Anµpachiµche (OLG 228) verwendet Ostermeyer eine nicht ungewöhnliche Variante von Ansbach (gesprochen Ôns-bach oder Ôns-pach); zu Badenurlacho (405) ist zu bemerken, daß sich Ostermeyer mit Badendurlachiµche (OLG 228) auf das Markgrafentum Baden- Durlach bezieht11. Unnötig ist der Rückgriff auf das Englische bei infoible (296; 469, Anm. 169) gegenüber infallible (OA-4 85)12.

Die Vorgehensweise der Übers., litauische Sprachbeispiele Ostermeyers mit den modernen litauischen Schriftzeichen zu transponieren und im Text kursiv zu set- zen, erleichtert dem heutigen Leser das Verständnis. Das ist im allgemeinen kon- sequent eingehalten. Trotzdem hätte man (OLG 289) Rießtuµi, rëßtuµi oder reißtuµi, Kac¸ Pekla reißtuµi (<ß> ´ <ð>) beibehalten sollen, am besten mit einer Anmerkung (S. 433), auch wenn nach heutiger Erkenntnis Ostermeyers Schreibung falsch ist13.

10 Lat. obscçnum, deutsches Fremdwort obszön 12 Vgl. Großes Fremdwörterbuch, Leipzig: Biblio- ‚unanständig‘. graphisches Institut, 1977, 328: „infallibel: 11 Die Stadt heißt heute nur Durlach. untrüglich, unfehlbar , Infallibilität: Unfehlbarkeit (des Papstes)“. 13 Nach LEW II 715: réiþti.

233 Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai Unzutreffend sind einige Wiedergaben der sog. Liederklassen in den von Oster- meyer beschriebenen Gesangbüchern: „Vom chriµtl. Leben u. Wandel“ (OLG 27, 41, 64) und „Chriµten=Wandel“ (OLG 42) darf nicht übersetzt werden mit „Apie Kri- staus gyvenimà“ (S. 316, 326, 336), denn hier ist nicht das Leben Christi gemeint, sondern christliches Leben und christliches Verhalten bzw. christlicher Lebens- wandel: ‚krikðèioniðkas poelgis (kasdieniniame gyvenime)‘14. Ebenso muß Anfech- tung (OLG 27) nicht mit suëmimas (S. 317), sondern mit pagunda, pagundymas über- setzt werden15. „Vom Tode u. Sterben“ (OLG 27, 42) muß richtiger heißen „Apie mirtá ir mirimà“ („Apie smertá ir mirimà“, wie in Anm. 13), nicht „Apie mirtá ir kentëjimus“ (S. 317, 326); eventuell: kentëjimus mirðtant. An einigen Beispielen soll gezeigt werden, warum eine ungenaue Wiedergabe zuweilen leider irreführend im Rahmen des Kontextes ist:

OLG 122: „Von einem groben Fehler [...] habe ich [...] geredet, auch ange¸eigt, daß man ihn auf Erinnern abgeµtellt.“ S. 360: „Apie didelæ klaidà [...] jau raðiau [...], ir tai reikëtø atsiminti [es muß wohl heißen: ir nurodþiau, kad priminus ji buvo pataisyta].“

OLG 147: „So gut es Glaµer mit dieµer µeiner Arbeit meynte, µo fiel µie doch nur mittelmÕßig aus.“ S. 373: „Nors Glazeris savo darbu buvo labai patenkintas, já [es muß wohl heißen: Nors Glazeris ir labai stengësi, darbà], atliko tik vidutiniðkai.“ Selbst Ostermeyer behauptet von dem bescheidenen Glaser nicht, daß er „sehr zufrieden“ mit seiner Arbeit war!16

OLG 173: „Und war nicht ¸u beµorgen [hier: ‚(be)fürchten‘ ­ G. B.], daß wohl der græßte Theil unµerer Amtsbr÷der gut Memeliµch denken, und auf ein µolch Geµangbuch dringen w÷rde, neben dem das alte bleiben kænnte.“ S. 384: „Veltui stengiausi, nes [es muß wohl heißen: O ar nereikëjo bijoti, kad] didþioji mûsø luomo broliø dalis pritarë klaipëdiðkiams ir pageidavo [es muß wohl heißen: galvotø kaip klaipëdiðkiai ir pageidautø] tokio naujo giesmyno, ðalia kurio galëtø eg- zistuoti ir senasis.“

OLG 182: „Man weiß, wie µehr es hieran ¸uweilen im Deutµchen fehlet; man weiß, wie man µich genæthiget geµehen dieµem Fehler durch eine Menge Gloµµen ab- ¸uhelfen.“ S. 387: „Visi þinome, kaip painios kartais bûna vokiðkos giesmës, ir tada vertëjas priverstas pridëti daugybæ paaiðkinimø.“

14 Man vergleiche die Liederklasse „Apie 15 Zu vergleichen in: DLKÞ3; Vokieèiø­lietuviø krikßczionißkà Pasielgimà“ in: Pagerintos kalbø þodynas, Vilnius: Mokslas, 1989 (wei- Giesmiø Knygos, Klaipëda: Lituania, 1936. ter: VLÞ). 16 VLÞ: „es gut mit j-m meinen ­ linkëti kam gero.“

234 Archivum Lithuanicum 2 Nicht der Übersetzer, sondern die Herausgeber der deutschen Gesangbücher sahen sich genötigt, die Liedtexte mit Anmerkungen zu versehen17.

OLG 190: „Indeµµen ließ bey aller dieµer TrÕgheit und Gleichg÷ltigkeit ­ doch noch ein jeder dem Buche µo viel Recht wiederfahren [keine Verneinung! ­ G. B.], daß es ein gut Buch µey [...]“ S. 390: „Be to, toje nepaslankumo ir abejingumo atmosferoje kiekvienas stengësi paneigti [es muß wohl heißen: vis tiek kiekvienas teisingai pripaþino], kad knyga gera [...]“18

OLG 199: „Gnug! es gelung [=es gelang; zu gelingen ­ G. B.] hier auch, wie wohl nicht durchgehends.“ S. 394: „Gana! Kaip visada jiems nieko neiðëjo [es muß wohl heißen: Pasisekë ir èia, nors ne iki galo].“ Ungünstig für die Nutzer des vorliegenden Buches wirkt es sich aus, wenn in dem historisch-biographisch so wichtigen Teil von Ostermeyers Liedergeschichte „Littauische Liederdichter nach dem Alphabet“ (OLG 239­271) ­ „Lietuviø poetai pagal abëcëlæ“ (S. 412­425) derartige Unstimmigkeiten entstehen wie:

OLG 258: „[...] hat das Lied: Patris µapientia ÷berµeãt, davon man oben §. 12 nachµehen kann, wie [hier: ‚sowie‘ ­ G. B.] von µeinen ÷brigen LebensumµtÕnden [zu ergänzen: in] Arnoldts Hiµtorie [...]“ S. 420: „[...] iðvertë giesmæ [...], § 12 galite paskaityti, kà apie jo gyvenimà raðë Arnoltas [es muß wohl heißen: apie tai (d.h. apie giesmæ) galima pasiskaityti § 12, taip pat ir Arnolto istorijoje apie jo (d.h. Rapolionio) gyvenimà] [...] “

OLG 252: „George Adam Meißner [...] in Mehlkehmen ankam. Nach dem Ab¸uge µeines Pfarrherrn, der 1717 nach Kußen befærdert wurde, fieng er an Verµuche mit Pre- digen ¸u machen, und nach dem er mehr als ein Jahr damit angehalten, wurde er als Pfarrherr dieµer Gemeine 1718 den 28 Febr. ¸u Schloß ordinirt und am Sonntage Invocavit introduciret, gieng 1725 nach En¸uhnen, [...]“ S. 417: „Jurgis Adomas Meisneris [...] dirbo [...] Mielkiemio parapijoje. Jos kunigui 1717 metais persikëlus á Rusnæ [Kussen = Kusaj, nicht Rusnë ­ G. B.], Meisneris pradëjo sakyti pamokslus, o po metø tapo parapijos kunigu, 1717 [welche Jahreszahl objek- tiv richtig? ­ G. B.] metø vasario 28 dienà buvo pakviestas á rûmus [im Schloß zu Königsberg ­ G. B.] ir sekmadieniais sakydavo pamokslus, 1725 metais perkeltas á Enciûnus, [...]“

17 Ostermeyer denkt hier an die sog. „gloßir- Königsberg in Preussen. Königsberg / ten Gesangbücher“, womöglich: Der Sin- Anno 1730. Joh. Friedr. Reußner. Die Auf- gende Christ, wie er sich In mehr denn Eilff lage von 1752 war bekannt unter der Nen- hundert Heiligen Liedern [...] lieblich hören nung Sahmes gloßirtes Gesangbuch (S. 481, lässet / Nebst einer kurtzen, doch gründlichen Anm. 216]. Erklährung der in den Liedern vorkommenden 18 VLÞ: „j-m Gerechtigkeit widerfahren las- unbekandten frembden Wörter und schweren sen ­ su kuo teisingai pasielgti“. Redens=Arten [...] Herausgegeben [...] zu

235 Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai „wurde als Pfarrer ordinirt“ bedeutet: ‚buvo áðventintas kunigu‘ (siehe auch VLÞ); „Sonntag Invokavit“ ist der erste Sonntag in der Fastenzeit; introduzieren steht für (in ein Amt am Einsatzort) einführen (man vergleiche in DLKÞ3: introdakcija). Diese Korrektur gilt auch für die folgende Stelle, zumal Ostermeyer den vollstän- dig vollzogenen Akt der Berufung betonen will:

OLG 249: „Chriµtian Lovin [...] durch eine Kænigliche Cabinets=Ordre ¸um Pfarrh. an die Littauiµche Kirche in Memel ernannt, auf dieµe Stelle 1755 d. 31 Januar in Kænigs- berg ordinirt, auch bald darauf in Memel introducirt; mußte aber dennoch von da weichen, [...]“ S. 416: „Kristijonas Lovynas [...] buvo Karaliðkojo kabineto paskirtas kunigu á lietuviðkà baþnyèià Klaipëdoje, paskyrimas buvo atðauktas, taèiau ið ten teko pasitraukti, [...]“

OLG 250: „Wilhelm Johann L÷demann [...] magiµtrirte ¸u Kænigsberg 1655, gieng in demµelben Jahr als Pfarrherr nach Nibud‡en [...]“ S. 417: „Vilhelmas Jonas Liûdemanas [...] 1655 stojo á Karaliauèiaus universitetà [es muß wohl heißen: ágijo magistro laipsná Karaliauèiuje, unabhängig davon, ob Oster- meyer hiermit eine richtige Angabe macht oder nicht] ir tais paèiais metais pradëjo kunigauti Nybudþiuose.“ Im Abschnitt über Johann Behrendt (S. 413) fehlt die Übersetzung von „in wel- chem er vieles geÕndert und 17 Lieder aus dem deutµchen ÷berµeãt“ (OLG 241­ 242); im Abschnitt über Ernst Diezelius (S. 414) fehlt „wurde 1659 adjungirter Pf. in Kattenau“ (OLG 243). Ein Versehen ist wohl „taèiau [...] neprilygsta Kleino ver- timams“ (S. 419) anstelle „[...] und kommen den Arbeiten µeines Vaters nicht bey" (OLG 256) ­ die Rede ist von Friedrich Prätorius dem Jüngeren. Dokumentarisch nicht korrekt ist in dem Abschnitt über Johann Behrend die Wiedergabe „Jis davë keletà giesmiø Glazerio giesmynui“ (S. 413) für „Er hat ¸wey Lieder [...] geliefert“ (OLG 241); korrekt dagegen „[...] pridëjæs dvi parengtas Kaukiemio kunigo Berendo“ (S. 372) zu OLG 146. Ähnliche Ungenauigkeiten finden sich auch in anderen Kapiteln, so sollte in „[...] ir katalikiðkose Didþiosios Kunigaikðtystës baþnyèiose yra sakomi pamokslai“ (S. 428) nicht ausgelassen werden „auch [...] Littauiµch gepredigt wird“ (OLG 277). Dasselbe läßt sich sagen zu „Kleinas [...] raðë“ (S. 218) anstelle „Johann Kleim [=Klein]“ (OA-2 42). Auf Flüchtigkeit scheinen folgende Unstimmigkeiten zurückzu- führen sein: „mudu su Ðrederiu“ (S. 207) anstelle „ich und Glaµer“ (OA-2 18); „ðio ðimtmeèio pabaigoje“ (S. 395) anstelle „im Anfange dieµes Jahrhunderts“ (OLG 202); „jis nurodë 384 ðios knygos klaidas“ (S. 391) gegenüber „In dieµer Schrift f÷hrt er [...] 348 Fehler an“ (OLG 192). Schließlich einige Hinweise auf mögliche Mißverständnisse. Für sijonas (S. 83) sollte es besser ðvarkas heißen, (OG XIX) Rock hier: ‚Oberbeklei- dung für Männer‘. Falsch gelesen ist Roßiter (OG XXIV), wenn es mit rusnieèiø (S. 85) wiedergegeben wird (deutsch Rossitten, nicht litauisch Rusnë). Bei Ostermeyer ist

236 Archivum Lithuanicum 2 mit Thren. (OA-2 32) die veraltete Abkürzung für das biblische Buch Klagelieder des Jeremias („Raudø knyga“) gemeint, was (S. 213: Jeremijo) scheinbar nicht so verstan- den worden ist. Die ausführliche Darstellung weniger gelungener Übersetzungen ist gedacht als Hilfestellung für die weitere Arbeit, jedoch keineswegs als Beeinträchtigung des erfreulichen Eindrucks, den man grundsätzlich von den Rinktiniai raðtai ha- ben kann. Zum Teil sind das Verfehlungen, wie sie in jedem Text passieren können, auch in originalen Texten. Ein offensichtliches Versehen dürfte sein: „Dël to nusiskundë pirmasis lietuviðko giesmyno reformuotojas D. Kleinas, vëliau L. Zengðtokas, toká likimà patyrë ir G. Ostermejeris“ (S. 44), ebenso: „XVIII amþiaus pabaigoje G. Oster- mejerio darbà pratæsë [...] R. Ðvedë, 1891 metais iðspaudinæs straipsná [...]“ (S. 45). Wenn man liest: „apie 1700 metus visi trys kibo á darbà“ (S. 32) und dem Kontext entnimmt, daß es sich um den Beginn der Bearbeitung des Behrendtschen Gesang- buches (1. Auflage 1732) seitens Lovin, Schröder und Ostermeyer handelt, so ist klar, daß mit 1700 ein Druck- oder Korrekturfehler vorliegt. Die Anmerkungen („Paaiðkinimai“, S. 445­483), jeweils den einzelnen Oster- meyer-Schriften zugeordnet, sind ein vorbildlicher wissenschaftlicher Apparat, in den mit Umsicht und erheblichem Aufwand viel Sekundärliteratur eingebracht worden ist. Mit gebührender Vorsicht seien hier einige Hinweise als vorsichtige Ergänzungen vorgeschlagen. S. 458, Anm. 23: Die Jahreszahl 1625 ist offensichtlich falsch, man vergeiche die Angaben dort zu Pietsch (1690­1733) und Gottsched (1700­1766). S. 464, Anm. 44: Es wird ein Erzpriester Sebastian Müller (1624­1674) nachge- wiesen, an den ein Schreiben des Königlichen Ostpreuß. Konsistoriums (S. 220 / OA-2 47; S. 392 / OLG 195) vom 8. Juli 1783 gerichtet worden sei. S. 470, Anm. 8: Der vollständige Titel der hier erwähnten Publikation lautet Preussische Zehenden allerhand geistlicher Gaben, Von mancherley in die Gottesgelahrtheit Kirchen= und Gelehrten= Geschichte laufenden Materien, Zum Dienst des Heiligthums und Verpflegung der Kinder Levi, wohlmeynend mitgetheilet. Königsberg, gedruckt und verlegt von Martin Eberhard Dorn. 1740­1744. [Vorrede: Michael Lilienthal]. Das sind 3 Bände zu je 10 „Stücken“, sie enthalten Aufsätze zu ganz verschiedener Thematik. Es ist also keine Gelehrtengeschichte an sich. Ostermeyer dürfte sie deshalb am Beginn seiner Liedergeschichte (OLG 299) erwähnen, weil sie u.a. Beiträge zu Sla- wonischen Bibel=Ausgaben, zu Handschriften und alten Drucken, zum altpreußi- schen Katechismus und vor allem eine Polnische Bibel=Historie in mehreren Fortset- zungen enthalten. Die Preussischen Zehenden können in der Hauptbibliothek der Franckeschen Stiftungen in Halle eingesehen werden. S. 476, Anm. 101: Die hier gebotene Namensform Liudvikas Ochlertas (ORR 320) beruht auf einem Lesefehler für Ludwich Oehlert (OLG 34).

237 Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai S. 482, Anm. 226: Zur Biographie von J. Broscovius vergleiche man: Domas Kau- nas, Maþosios Lietuvos knyga. Lietuviðkos knygos raida 1547–1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 110­111. Hier kommt die Charakterisierung als „rûmø pamokslinin- kas“ (Hofprediger) nicht vor. Ausgesprochen selten fallen korrekturbedingte Kleinigkeiten ins Auge, wie pes- pausdino (S. 221); vienskaita (S. 268); brangum[m]o (Zitat des Titels von „Kleino mal- dynëlis“, S. 331); er wirtf ([=er wirft] S. 360); pakalbësime (Buchstaben stehen auf dem Kopf, S. 383); sch[l]echt (S. 399); einige Zahlenangaben sind unvollständig (S. 438), zum Beispiel § 79­6 [=79­86] oder § 96­12 [=96­112]; S. 457, Anm. 18 fehlt die Seitenzahl; eva[n]gelikø (S. 463, Anm. 32). Die Textgestaltung und der Druck des Buches sind sehr sorgfältig vorgenommen und derart übersichtlich ausgeführt, daß man es als Nutzer immer wieder gern in die Hand nehmen wird. Offen gesagt, die Arbeit mit dem Buch ist auf geschichtlichem, literarischem, sprachwissenschaftlichem und im gewissen Sinn kulturellem Gebiet eine Bereiche- rung für alle Untersuchungen, die sich mit dem Problem des Preußisch-Litauischen in den Konstellationen des ausgehenden 18. Jahrhunderts befassen. Wenn auch kritische Diskussionen ausgelöst werden sollten, so werden dadurch hoffentlich weitere lituanistische Studien zu dieser Thematik angeregt werden.

Gertrud Bense

G ERTRUD BENSE Gauta 2000 m. balandþio 25 d. Jägerplatz 17 Priimta 2000 m. geguþës 4 d. D-06108, Halle, Deutschland

238 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Kazys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, Vincas Urbutis, Adelë Valeckienë, Aleksandras Vanagas, Lietuviø kalbos enciklopedija, parengë Kazys Morkûnas, redagavo Vytautas Ambrazas

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1999, 745 S. ISBN 5–420–01433–5

Im Bereich der Sprachwissenschaft ist in den letzten Jahren eine ganze Reihe von enzyklopädischen Veröffentlichungen erschienen. Daß die litauische Sprache nun eine eigene enzyklopädische Darstellung gefunden hat, ist für die Baltistik, aber auch für die Sprachwissenschaft im weiten Sinne, eine sehr erfreuliche und wichtige Tatsache. Nach dem Vorwort besteht die Zielsetzung des vorliegenden Buches darin, daß wesentliche Information über die litauische Sprache und ihre Beziehungen zu an- deren Sprachen gegeben werden. Ferner sollten diejenigen Forscher in Kurzbiogra- phien vorgestellt werden, die sich um die Erforschung des Litauischen verdient gemacht haben. Das Buch kann somit in mindestens zwei völlig verschiedene Teile aufgegliedert werden: Dem umfangreichen biographischen Teil steht die gramma- tikalische Behandlung des Litauischen gegenüber. Beide Teile haben die gesetzten Ziele erreicht. Über die Aufnahmekriterien in einer derartigen Enzyklopädie kann man be- kanntlich immer streiten. In Bezug auf die Forscherpersönlichkeiten wurde als Kriterium festgelegt, daß sie mindestens eine Monographie im Bereich der Baltistik veröffentlicht haben sollten. Dieser Maßstab wurde konsequent eingehalten.

239 Lietuviø kalbos enciklopedija Obwohl die Richtlinie sicherlich vertretbar ist, wird man trotzdem bedauern, daß man nach den Namen von einigen Forschern vergeblich sucht, die sich unzweifel- haft um die Baltistik verdient gemacht haben, aber keine eigene Monographie in diesem Bereich verfaßt haben. Unter den deutschen Forschern hätte ich gerne Ein- träge über Wilhelm Schulze und dessen Schüler Wilhelm Wissmann gefunden, insbesondere da Schulzes Lehrer Johannes Schmidt ausführlich behandelt wird. Von den lebenden Forschern hätten Klaus Strunk, Oswald Panagl und Bernfried Schlerath einen Eintrag verdient. Unter den Amerikanern wurde Eric P. Hamp aufgenommen, aber auch Warren Cowgill hat in seinen Forschungen den Bereich der Baltistik stark einbezogen. Oswald Szemerényi scheint in der ganzen Enzyklo- pädie nicht erwähnt zu werden, obwohl gerade seine Arbeiten zur vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen dem baltischen (und slavischen) Ma- terial große Aufmerksamkeit zukommen ließen. Etwa im Artikel über das Indoger- manische hätte gut Szemerényis Einführung in die vergleichende Sprachwissen- schaft Aufnahme finden können. Ebenso wäre im Artikel lyginamoji kalbotyra ein Hinweis auf Szemerényis Einführung, besonders auf die englische Übersetzung, angebracht gewesen.1 Die Bezeichnung sanskritologas (‘Sanskritist’) kann übrigens kaum sinnvoll auf Sir William Jones (S. 380) angewandt werden, da er der erste war, durch den die Kunde vom Sanskrit überhaupt nach Europa kam. Wenn man bedenkt, welche enorme Bedeutung den baltischen Sprachen und insbesondere dem Litauischen im Bereich der Indogermanistik zukommt, hätte man vielleicht gerade in den Einträgen indoeuropieèiø kalbos und indoeuropie- èiø prokalbë weitere Details erwarten dürfen. Die Angaben sind jedoch eher knapp und weisen auch (geringfügige) Unstimmigkeiten auf. Auf S. 256 leuchtet etwa die Form *p(h)enk(h)°e als Ausgangspunkt für lit. penkì nicht recht ein; die Vorform für das Zahlwort für ‘5’ wird herkömmlich als idg. *penkwe rekonstruiert. Zitate aus dem Griechischen werden in lateinischer Umschrift gegeben, was durchaus vertretbar ist; allerdings behält die Form hy ys ‘Sohn’ auf S. 70 das griechische jota bei und ist in dieser Hinsicht inkonsequent. Beim Vergleichs- material für lit. gyvas auf S. 70 muß es got. qius (nicht quis) heißen. Derartige Details können aber leicht korrigiert werden. Da alle Artikel zu den linguistischen Bereichen des Litauischen von erstklassi- gen Spezialisten auf dem jeweiligen Gebiet geschrieben wurden, ergibt sich hier kaum die Möglichkeit zu kritischen Bemerkungen. Natürlich könnte man einwen- den, daß die Ausführungen in vielen Fällen recht knapp sind, aber dies ist der Sinn

1 Oswald Szemerényi, Einführung in die verglei- (völlig neubearbeitete Auflage unter Mitar- chende Sprachwissenschaft, Darmstadt: Wis- beit von Matthias Fritz und Manfred Mayr- senschaftliche Buchgesellschaft, 41990. Eine hofer), Berlin: Walter de Gruyter, 2000. Das englische Fassung (mit Zusätzen) erschien Buch reflektiert vorzüglich den derzeitigen unter dem Titel Introduction to Indo-European Forschungsstand und bietet überaus reich- Linguistics, Oxford: Clarendon Press, 1996. haltige Literaturangaben. Eben wurde veröffentlicht Michael Meier- Brügger, Indogermanische Sprachwissenschaft 7

240 Archivum Lithuanicum 2 von Enzyklopädieartikeln. Da in jedem Artikel weiterführende Literatur genannt wird, kann sich der Interessent problemlos zusätzliche Informationen verschaffen. Einige Bemerkungen mögen aber gestattet sein. Nicht völlig klar scheint mir die Darstellung im Artikel über de Saussures Gesetz (Saussure’o ir Fortunatovo dësnis, S. 556): Der Iktus wird von einer zirkumflektierten (oder kurzen) ersten Silbe auf eine folgende akutierte Silbe ver- lagert, wie etwa rankà (gegenüber Akk. rañkà) zeigt. Dann sollte man aber wohl in der Ausgangsform *rankâ auch die entsprechenden Markierungen vornehmen: Einmal müßte ein Zirkumflex auf -n- stehen, ferner sollte der Anfangsiktus be- zeichnet werden, also müßte man etwa *’rañk‡ (‡ bezeichnet einen akutierten Langvokal) schreiben und ausführen, daß der akutierte Langvokal ‡ den Iktus angezogen hat. In lit. rankà ist dann noch Kürzung nach Leskiens Gesetz (S. 366) erfolgt. Auf S. 37 muß der Zirkumflex bei kqlë durch einen Akut ersetzt werden (richtig: kblë). Von besonderem Interesse sind diejenigen Abschnitte, die generelle Probleme der Sprachwissenschaft aus dem Blickwinkel des Litauischen beleuchten. Hier sind die Artikel über Standardsprache und Soziolinguistik speziell hervorzuheben. Der Ar- tikel bendrinë kalba (S. 87ff.) zeigt den Entwicklungsgang einer litauischen Schrift- sprache von der ersten Überlieferung bis zum ausgehenden 19. Jahrhundert auf, als sich die jetzt gültige Standardform herausbildete. Im Artikel sociolingvistika (S. 594) wird besonders auf die Verhältnisse bei einer Sprache, die im Umkreis und unter dem Einfluß von Sprachen mit höherer Sprecherzahl (Polnisch und Russisch) steht, eingegangen; auf die einschlägigen Arbeiten von Simas Karaliûnas wird gebührend hingewiesen. Ein Ruhmesblatt für die litauische Sprachwissenschaft stellt der mit þodynø istorija (S. 731ff.) überschriebene Artikel dar: eindrucksvoll werden die Leistungen vorgestellt, die in erster Linie litauische Forscher im Bereich der Lexikographie aufzuweisen haben. Das Zeichen ‹ wird innerhalb eines Artikels jeweils verwendet, um das Kopf- wort zu symbolisieren. Das mag eine geringfügige Platzersparnis zur Folge haben. Ein derartiges Verfahren ist auch im Englischen durchaus sinnvoll, weil ja das Kopfwort kaum einer Veränderung unterworfen ist. Im Litauischen muß aber das Kopfwort in allen Kasus durchdekliniert werden. Dies bedeutet, daß der Leser jeweils sich das gesamte Deklinationssystem vergegenwärtigen muß. Für den „na- tive speaker“ wird hier keine Schwierigkeit bestehen. Aber diejenigen Leser, deren Muttersprache eben nicht das Litauische ist, werden unweigerlich immer wieder nachdenken müssen, welche Form im konkreten Zusammenhang erforderlich ist, und vergeuden unnötig Zeit. Nach meinem Dafürhalten wäre es zweckmäßiger, von derartigen Abkürzungsverfahren abzusehen. Das sorgfältig recherchierte und edierte Werk ist auf Litauisch geschrieben. Dadurch wird es leider nur teilweise die Verbreitung und Beachtung finden, die ihm gebührt. Eine englischsprachige Ausgabe wäre sicherlich sehr wünschenswert. Diese sollte bestimmt nicht eine reine Übersetzung sein. Am ehesten käme eine

241 Lietuviø kalbos enciklopedija Bearbeitung des Textes in Frage, die aber auch neue Akzente setzen sollte. Nach meinem Dafürhalten könnten die biobibliographischen Teile durchaus verkürzt werden. Beim linguistischen Teil scheint dagegen eine Straffung kaum erstrebens- wert. Vielmehr wäre es vielleicht sogar zu erwägen, daß die grammatikalischen Abhandlungen eher ausführlicher gestaltet werden sollten. In der vorliegenden Form ist das Werk ohne Zweifel eine vorzügliche Informa- tionsquelle für alle, die sich mit dem Litauischen beschäftigen. Das reichlich mit illustrativem Material verschiedenster Art (Landkarten, Photos etc.) ausgestattete Nachschlagewerk hat bleibenden Wert. Alfred Bammesberger

A LFRED BAMMESBERGER Gauta 2000 m. kovo 23 d. Katholische Universität Eichstätt Priimta 2000 m. geguþës 4 d. D-85071, Eichstätt, Deutschland elektroninis paðtas: [email protected]

242 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen historia

Porvoo Helsinki Juva: Werner Söderström Osakeyhtiö (WSOY), 1994, 588 p. ISBN 951–0–19028–4

Kaisos Häkkinen knyga, pavadinta Nuo Agricolos iki dabartinës kalbos. Suomiø raðomosios kalbos istorija, kol kas yra vienintelis iðsamus bendrinës suomiø kalbos istorijai skirtas darbas1. Tam, kas þino, kad pirmõsios spausdintos suomiðkos knygos autorius yra Mikaelis Agricola2, Kaisos Häkkinen studijos pavadinimas atrodo talpus ir daug kà pasakantis: já suvoki kaip paþadà aprëpti visus bend- rinës suomiø kalbos susidarymo ir raidos etapus. Ir ið tiesø, remdamasi senosio- mis suomiø kalbos gramatikomis bei kitais raðtijos paminklais, autorë nuosekliai apraðo bendrinës kalbos raðybos formavimàsi, jos leksinës, fonetinës ir grama- tinës sistemos pokyèius (tam skirta pagrindinë knygos dalis). Be to, atskiruose skyriuose nagrinëjama, koks vaidmuo raðomosios suomiø kalbos istorijoje tenka tarmëms, kokiø bûta sàmoningø norminimo pastangø ir svetimø kalbø átakos, kokie veiksniai lëmë, kad kelis ðimtmeèius laikyta vien prastuomenei tepride- ranèia, jokio oficialaus statuso neturëjusi suomiø kalba iðplëtë bei iðtobulino savo funkcijas ir tapo visateise kultûros kalba.

1 Ið ankstesniø ðios tematikos darbø pir- 1900-luvun kirjakieleen sekä tekstinäytteitä, miausia minëtina 1933 metais iðëjusi Mar- Helsinki: SKS, 1972; Laila Lehikoinen, Sil- èio Rapolos veikalo pirmoji dalis: joje ap- va Kiuru, Kirjasuomen kehitys, Helsinki: raðoma senoji (iki XIX amþiaus pradþios Helsingin yliopiston suomen kielen laitos, vyravusi) raðomoji suomiø kalba. Ðios 31993. knygos leidimas buvo pakartotas 1965 2 Agricolos parengtas kanoninis katekizmas metais, þr. Martti Rapola, Suomen kirjakie- Abckiria (paþodþiui – ABC knyga) pasiro- len historia pääpiirteittäin 1. Vanhan kirja- dë apie 1543 metus (tiksliai nustatyti jos suomen kirjoitus- ja äänneasun kehitys. Hel- leidimo metø neámanoma, nes nëra iðliku- sinki: SKS, (11933), 21965. Naujesni pana- sio në vieno egzemplioriaus su sveiku ant- ðaus pobûdþio darbai: Paavo Pulkkinen, raðtiniu puslapiu). Nykysuomen kehitys. Katsaus 1800- ja

243 Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen historia Raðomoji suomiø kalba skirtina prie vëlyvøjø, t. y. tik apie XIX amþiaus pabaigà galutinai susiformavusiø Europos bendriniø kalbø. Kaip ir kitø paly- ginti jaunø bendriniø kalbø, jos kûrimàsi ir raidà lëmë gana panaðûs istorijos veiksniai, todël bus ádomu (gal ir naudinga) paþiûrëti, kokiø vingiø pasitaikë suomiø raðomosios kalbos kelyje nuo XVI amþiaus vidurio iki mûsø dienø. Turint galvoje jos istorijai skirtos knygos pasirodymo metus (1994), èia jà recen- zuoti turbût bûtø jau vëloka. Todël ðiuo raðiniu pirmiausia siekiama pateikti bendrà raðomosios suomiø kalbos formavimosi vaizdà, o skaitytojas jau pats nesunkiai áþvelgs suomiø ir lietuviø raðomosios kalbos raidos paraleliø bei skirtumø.

1. BENDRINËS SUOMIØ KALBOS GENEZË IR RAIDOS ETAPAI. Panaðiai kaip lietuviø ar latviø, suomiø kalba turi palyginti nesenà raðtijà, kuriai atsirasti postûmá davë XVI amþiaus Reformacija. Pasak Kaisos Häkkinen, bûtent ðis XVI amþiaus judëjimas ir XIX amþiaus tautinis sàjûdis reikðmingiausiai veikë raðomosios suomiø kalbos istorijà, kurios raidos etapus tyrëjai sutartinai skiria tokius: a) daugiau kaip du ðimtus metø tæsæsis senasis raðomosios kalbos (suom. vanha kirjasuomi) laikotarpis (nuo pirmøjø spausdintø knygø pasirodymo iki XIX amþiaus pirmojo deðimtmeèio pabaigos), b) palyginti trumpas, vos kelis XIX amþiaus deðimtmeèius (maþdaug 1810–1880 metais) trukæs ankstyvasis dabartinës kalbos laikotarpis (suom. varhaisnykysuomi), c) dabartinës kalbos laikotarpis (suom. nykysuomi), kurio pradþia laikomas pas- kutinysis XIX amþiaus deðimtmetis, kai raðomoji suomiø kalba ágavo ðiuolaikinæ kodifikuotà formà. Reformacijos plitimas ir jos idëjø populiarumas Ðiaurës ðalyse formavo poreiká versti Biblijà ir kitokià religinæ literatûrà á nacionalines kalbas, o tai savo ruoþtu skatino kurti raðomàjà formà tø kalbø, kurios tuomet dar tebuvo ðnekamosios. Todël liuteronø baþnyèios ásitvirtinimas Suomijoje kartu buvo ir suomiø bendrinës – pirmiausia raðomosios – kalbos kûrimosi pradþia. Taèiau Suomija buvo politiðkai priklausoma nuo Ðvedijos. Bendrinë kalba per visà priklausomybës laikà, kuris praktiðkai sutapo su senuoju raðomosios kalbos laikotarpiu, formavosi gana lëtai. Kitose visuomenës gyvenimo sferose suomiø kalba buvo vis nustumiama á paðalá: pasaulietinës administracijos reikalai (ir dokumentai) buvo tvarkomi ðvedø kalba, aukðtuomenës ir kultûros kalba taip pat buvo ðvedø, o suomiø kalba ir iki Refor- macijos paplitimo, ir jai ásigalëjus, buvo ir liko kasdieninë prastuomenës kalba. Senuoju raðomosios kalbos laikotarpiu Suomijoje buvo vartojama ir lotynø kalba: lotyniðkai buvo tvarkomi baþnytinës administracijos reikalai (tiesa, ilgainiui ir èia ásigalëjo ðvedø kalba). Lotynø kalba buvo vartojama mokyklose, nes jø paskirtis tada buvo rengti dvasininkus.

244 Archivum Lithuanicum 2 Vis dëlto jau ir anuo metu paprastas suomiø valstietis galëjo bûti susidaræs tam tikrà – greièiausiai tik intuityvø – supratimà apie tai, kokie þodþiai ir posa- kiai pridera vieðajai kalbai, nes per bendruomenës susirinkimus ir baþnyèioje girdëdavo þodþiu skelbiamø valdþios praneðimø, kokios skiriamos prievolës, numatomi pertvarkymai ir kt. Ið karaliaus kanceliarijos ateinantys skelbimai ir ásakymai Ðvedijos karalystës suomiðkai kalbanèios provincijos gyventojams buvo skaitomi suomiðkai, pakartojant po kelis kartus, kad klausytojai geriau juos ási- mintø. Skelbimus ið ðvedø kalbos iðversdavo suomiø kalbà mokantys karaliaus kanceliarijos vertëjai Stockholme. Pasak Kaisos Häkkinen, bendrinës suomiø kal- bos raidà per visà senàjá jos kûrimosi laikotarpá veikë raðomoji kalba, taèiau didesná poveiká, be abejonës, darë religinës literatûros, o ne administracinë (kan- celiarinë) kalba, nes spausdintø ástatymø ir kitø juridiniø tekstø suomiø kalba anuomet buvo labai maþai. Pirmøjø spausdintø suomiðkø knygø pasirodymo metu Suomijos sostinë ir dva- sinio gyvenimo centras buvo Turku. Tiesa, visos Agricolos parengtos religinës kny- gos ir net pirmoji Biblija suomiø kalba (1642) buvo iðspausdintos Stockholme. Mat pirmoji spaustuvë Suomijos teritorijoje pradëjo veikti tik 1642 metais prie Turku akademijos (universiteto), ákurtos 1640-aisiais. Suomiø raðomosios kalbos (suom. kirjakieli) pradininkas Turku kolegijos rek- torius, o vëliau ir Turku vyskupas Mikaelis Agricola (apie 1510–1557), be pirmo- sios spausdintos suomiðkos knygos – kanoninio katekizmo, pavadinto Abckiria ir pasirodþiusio apie 1543 metus, parengë ir iðleido dar aðtuonias religinio turinio knygas. Ið jø galima paminëti maldynà, kur ádëtos ir 29 verstos giesmës (Rucous- kiria, 1544), taip pat Naujàjá Testamentà (1548) bei 1551 ir 1552 metais publikuo- tas atskiras dalis ið Senojo Testamento. Agricolos iðverstos ir parengtos knygos padëjo tvirtà pamatà suomiø raðomajai kalbai. Á já vëliau galëjo remtis kiti reli- ginës literatûros vertëjai ir originaliø tekstø, pavyzdþiui, proginiø pamokslø kû- rëjai. Religinës literatûros ir negausiø administracinës kalbos paminklø, o kartu ir raðomosios kalbos pagrindu XVI amþiuje natûraliai ir tarsi savaime tapo Turku apylinkiø tarmë, kurià pagal suomiø kalbos tarmiø skirstymà sudaro vakariniø tarmiø bûrio pietvakarinës ðnektos. Bendrinës suomiø kalbos istorijos tyrinëtojø nuomone, raðomoji suomiø kalba nuo pat Agricolos laikø buvusi gana heteroge- niðka – joje, be vyraujanèiø pietvakarinës tarmës ypatybiø, buvæ nemaþai ir kitø vakariniø tarmiø elementø. Tokia nuomonë grindþiama paties Agricolos paaiðki- nimu, pateiktu vienoje ið Naujojo Testamento vertimo (1548) pratarmiø: Turku apylinkiø tarmæ savo vertimo kalba jis pasirinkæs dël to, kad Turku esàs visos Suomijos vyskupijos centras, taèiau sakosi „reikalo verèiamas“ ëmæs þodþiø (ma- tyt, ir jø formø) taip pat ið kitø vietø. Rengiant bei leidþiant vëlesnius religinius, o nuo XVII amþiaus – ir dar palyginti negausius pasaulietinio turinio raðtus, raðomojoje suomiø kalboje daugëjo elementø, perimtø ið skirtingø vakariniø tar-

245 Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen historia miø, bet jos pamatas iki pat XIX amþiaus pradþios liko vakarietiðkas. Toká raðo- mosios kalbos variantà ypaè átvirtino pirmasis (1642) ir vëlesni Biblijos leidimai. Kartais jis net vadinamas bibline suomiø kalba (suom. pipliasuomi). Kadangi se- noji religinë ir kitokio turinio literatûra suomiø kalba buvo daugiausia verstinë, to laikotarpio raðomojoje kalboje ásigalëjo nemaþai svetimø, daþniausiai ið ðvedø, vokieèiø, lotynø ir kitø kalbø perimtø bruoþø. Taèiau anuomet, kai buvo verèiama beveik paþodþiui, nenukrypstant nuo originalo þodyno ir sintaksës, ið svetimos kalbos perimti raiðkos elementai buvo suvokiami greièiau kaip norma negu kaip kokia blogybë. Tarp liaudies ðnekamosios ir raðomosios suomiø kalbos jau XVIII amþiuje buvo aiðkiai matyti gan didelis atotrûkis: raðomoji kalba ágijo archajiðkumo atspalvá, atrodë nelanksti, vienpusiðka, jos funkcijos nebesiplëtë. Vis dëlto di- desniø pastangø jà tobulinti ar priartinti prie gyvosios kalbos nebuvo, nors tarmiø þodyno iðraiðkingumas jau tada buvo pastebëtas. Dël XVIII amþiuje su- stiprëjusios ðvedinimo politikos suomiø kalbos vaidmuo apskritai visai sumen- ko – ji buvo iðstumta beveik ið visø vieðosios vartosenos srièiø, iðskyrus gal tik baþnytines apeigas, ir gyvavo bei laikësi vien kaip kasdienë buitinë prastuo- menës kalba. Apie XVIII amþiaus septintàjá deðimtmetá kilo fenofilø (arba „Suomijos bi- èiuliø“) judëjimas, kurio centras buvo Turku universitetas. Romantizmo idëjø veikiami, ðio universiteto studentai ir profesoriai, nors patys jau ir priëmæ ðvedø kalbà, pabrëþë Suomijos istorijos, suomiø kalbos ir jos tarmiø, tautosakos, apskri- tai suomiø kultûros paþinimo svarbà ir pagal savo iðgales ëmësi visa tai nuose- kliai apraðyti3. Kokiø nors aiðkesniø visuomeniniø ar politiniø tikslø fenofilai neturëjo. Tuo jie ypaè skyrësi nuo XIX amþiaus fenomanø, stovëjusiø apie 1840 metus prasidëjusio tautinio sàjûdþio priekyje ir atkakliai kovojusiø dël suomiø kalbos teisiø átvirtinimo oficialiu lygiu. Fenofilø tautinis idealizmas, su kuriuo jie aukðtino visa, kas suomiðka, stiprino suomiø savimonæ ir prisidëjo – tegu ir

3 Pavyzdþiui, fenofilø judëjimo pradininkas ðvedø kalba, tyrë Suomijos istorijà ir geo- Danielis Juslenius viename ið pirmøjø grafijà, suomiø tautosakà ir kalbà (jis pir- savo darbø Aboa vetus et nova (Senasis ir masis tarp suomiø mokslininkø ið esmës naujasis Turku) árodinëja, kad suomiø kal- tiksliai apibûdino finougrø kalbø ðeimà). ba gimininga hebrajø ir graikø kalboms, o Fenofilams nebuvo svetimas siekis ðviesti pati savo ruoþtu esanti daugelio Ðiaurës paprastus þmones. Pavyzdþiui, Antti Li- ir Rytø Europos kalbø prokalbë. Svarbiau- zelius buvo pradëjæs leisti laikraðtá, kuria- sias Juslenijaus darbas yra trikalbis suo- me spausdino pamokymø þemdirbiams, miø–ðvedø–lotynø kalbø þodynas (1745). populiariai raðë apie ekonomikà ir trum- Pati ryðkiausia fenofilø judëjimo figûra – pai pateikdavo ðalies gyvenimo naujienø. Henrikas Gabrielis Porthanas – 1770 me- Deja, laikraðtis Suomenkieliset Tieto-Sano- tais ákûrë pirmàjà Suomijos mokslo drau- mat (Þinios ir naujienos suomiø kalba) iðsi- gijà „Aurora“, metais vëliau ëmë leisti laikë vos vienerius metus (1776). pirmàjá Suomijos laikraðtá, ëjusá, tiesa,

246 Archivum Lithuanicum 2 netiesiogiai – prie tautinio atgimimo laikotarpiu aiðkiai suformuluoto politinio siekio oficialiai átvirtinti suomiø kalbà visose socialinëse srityse, pirmiausia mokykloje, taip pat administravimo ir teisinëje sferoje, t. y. valdþios ástaigose, teismuose, ir þinoma, kultûriniame gyvenime (groþinë literatûra, periodinë spauda ir pan.). Tautinio judëjimo lyderiai – Johanas Vilhelmas Snellmanas (1806–1881), Elias Lönnrotas (1802–1884) ir kt. – puikiai suvokë bendrinës kalbos atnaujinimo, jos funkcijø plëtojimo bei tobulinimo bûtinybæ. Mat tas vienpusiðkas raðomosios kal- bos variantas, kokiu XIX amþiuje buvo tapusi nelanksti „biblinë suomiø kalba“, vargiai begalëjo tikti visoms vieðosios vartosenos sferoms. Tautinio atgimimo idë- ja suteikti suomiø kalbai visavertës kultûros kalbos rangà ið jaunos suomiø ðvie- suomenës pareikalavo sumaniai sutelktos veiklos ir keliø deðimèiø metø pastan- gø. Tikslas buvo pasiektas paskutiniajame XIX amþiaus deðimtmetyje: ástatymais buvo oficialiai átvirtintos suomiø kalbos teisës ir ið esmës pasikeitë jos statusas, galutinai susiformavo dabartinë bendrinë kalba. Tai svarbiausias trumpo, bet labai vaisingo antrojo suomiø bendrinës kalbos raidos etapo (vad. ankstyvojo dabartinës kalbos laikotarpio) bruoþas. Taigi 1810–1880 metais bendrinës suomiø kalbos raidos istorijoje ávyko reikðmingas posûkis. Já nulëmë ir palankesne linkme pakrypusi istorija: 1809-aisiais Suomija buvo prijungta prie Rusijos ir gavo paly- ginti plaèià autonomijà. Naujoji valdþia, spaudþiama fenomanø, darë nuolaidø dël suomiø kalbos teisiø ir norëjo atitolinti suomius nuo ankstesnës dvasinës ðvedø átakos. Kadangi itin þiauriø caro valdþios persekiojimø nepatirta (þinoma, nereikëtø manyti, kad jø ið viso nebûta), palyginti anksti buvo sukurta suomiðka periodinë spauda: nuo 1847 metø pradëjo eiti gana átakingas laikraðtis Suometar (per já paplito tautinio pakilimo metu mëgstamas posakis „Nesame ðvedai, rusais nenorime tapti, mes esame suomiai“. Be kita ko, Suometar spausdino nemaþai suomiø kalbos visuomeninæ padëtá ir bendrinës kalbos klausimus nagrinëjanèiø raðiniø. 1860 metais gimtàja kalba Suomijoje jau buvo leidþiami aðtuoni laikrað- èiai. 1850 metais Helsinkio universitete ákurta suomiø kalbos profesûra (pirmuoju profesoriumi buvo paskirtas Matias Aleksandras Castrénas, po jo mirties – Lön- nrotas), nuo 1854-øjø leista spausdinti suomiðkus vadovëlius mokykloms ir jais naudotis. Kad bendrinës suomiø kalbos funkcija per gana trumpà laikà buvo iðplësta ir iðtobulinta, dideli nuopelnai tenka ne tik atskiroms visuomeniná ir dvasiná autoritetà turëjusioms ryðkioms asmenybëms (Snellmanas, Lönnrotas, Augustas Ahlqvistas ir kt.), bet ir ávairioms organizacijoms, tarp kuriø pirmiausia minëti- na iki ðiol tebegyvuojanti 1831 metais ákurta Suomiø literatûros draugija (Suo- malaisen Kirjallisuuden Seura, sutrumpintai SKS). Jau anuomet ji suformavo pla- èià tautosakos rinkimo ir publikavimo, originaliosios groþinës literatûros leidi- mo ir tyrinëjimo programà, joje anaiptol ne paskutinæ vietà uþëmë ir tiesiogiai

247 Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen historia su raðomàja kalba susijæ dalykai. Pavyzdþiui, buvo rûpinamasi parengti nor- minæ suomiø kalbos gramatikà. Buvo net taisoma bei atsiþvelgiant á teikiamas bendrinës kalbos normas redaguojama draugijos leidþiamø groþiniø ir kitokiø veikalø kalba. Taip pat kaupiami ið tarmiø surinkti kalbos faktai. Ëmus rodytis pirmiesiems stambiems groþiniams kûriniams suomiø kalba ir ypaè – 1835 me- tais iðspausdinus Lönnroto parengtà suomiø epo pirmàjá leidimà (vadinamàjà Senàjà Kalevalà), atsirado poreikis gerai paþinti visas tarmes, ypaè rytines, kurios tada buvo beveik visai nepaþástamos ir netirtos. Kitaip sakant, prasidëjo inten- syvus ir kryptingas bendrinës kalbos (suom. yleiskieli) kodifikavimas ir atnau- jinimas, nes senoji raðomoji kalba, kuri rëmësi beveik vien vakarinëmis tarmë- mis, atrodë tiek nutolusi nuo gyvosios kalbos, kad suabejota net dël jos tarminio pamato. Mat laiko dvasia tautinio sàjûdþio metais formavo ásitikinimà, jog tau- tos vientisumui palaikyti bûtina visoms tarmëms tolygiai artima raðomoji kalba (fenomanø ðûkis buvo „viena tauta, viena kalba“). Dëmesá á rytines suomiø kalbos tarmes atkreipë ið Rytø Suomijos kilusiø raðytojø raðtai (jø kalboje buvo gausu gimtøjø ðnektø elementø) ir ypaè – ið rytiniø srièiø ir vadinamosios Suomijos Karelijos surinktos Kalevalos runos. Rytinës tarmës daug kam atrodë þodingesnës, maþiau paveiktos svetimø kalbø átakos, taigi ir tinkamesnës bûti bendrinës kalbos pamatu. 1820 metais uþvirë karðti ginèai, vëliau vaizdingai pavadinti „tarmiø mû- ðiu“. Jie prasidëjo Reinholdo von Beckerio straipsniu, iðspausdintu laikraðtyje Turun Wiikko-Sanomat (Turku savaitës þinios). Beckeris reikalavo atsisakyti vaka- riniø tarmiø persvaros ir virðenybës raðomojoje kalboje. Joje turinèios dominuoti gyvybingesnës rytinës tarmës. Savo mokslinës karjeros pradþioje rytiniø tarmiø kaip raðomosios kalbos pamato ðalininkas buvo ir didelis bendrinës suomiø kalbos autoritetas Beckerio mokinys Lönnrotas (vëliau jis ginèuose dël bend- rinës kalbos uþëmë nuosaikesnæ pozicijà). Rytinëms tarmëms bûdingais bruo- þais atnaujintà ir prie gyvosios kalbos priartintà raðomosios kalbos formà gynë Karlas Akselis Gottlundas. Taèiau tuoj pat pasigirdo balsø, ginanèiø jau turimà raðomosios kalbos variantà, kuris susiklostë nuo Agricolos laikø ir rëmësi va- karinëmis tarmëmis (pavyzdþiui, Gustavas Renvallis tvirtino, jog nëra nei reika- lo, nei prasmës visiðkai atmesti per ðimtmeèius susiklosèiusios tradicijos). Abe- joniø niekam nekëlë tik tai, kad raðomoji kalba turi atsinaujinti ir prisitaikyti prie padëties, kuri susidarë tolydþio pleèiantis suomiø kalbos vartojimo sfe- roms. „Tarmiø mûðis“ atslûgo á XIX amþiaus pabaigà, kai kariaujanèios pusës pagaliau pasiekë abiem priimtinà kompromisà (taikytojo vaidmens ëmësi Lönn- rotas). Pasak suomiø raðomosios kalbos istorijos tyrinëtojo Rapolos, mûðá ga- liausiai laimëjusios ne subjektyvios nuomonës, o paèios tarmës: aiðki pirmenybë në vienai ið jø nebuvo suteikta, taèiau bendrinë raðomoji kalba iðlaikë ilgÂs vartojimo tradicijos átvirtintà senàjá vakarietiðkà pamatà (bei daug ið vakariniø

248 Archivum Lithuanicum 2 ir pietvakariniø tarmiø perimtø bruoþø) ir tuo pat metu gavo daug naujø, anks- èiau nevartotø ið rytiniø tarmiø perimtø elementø. Rytiniø tarmiø pagrindu ypaè atsinaujino raðomosios kalbos þodynas: atëjo naujø þodþiø, pvz., ilta ‘va- karas’, kesä ‘vasara’ (vakarietiðkam raðomosios kalbos variantui bûdingi ehtoo ‘vakaras’, suvi ‘vasara’ ágavo aukðtojo stiliaus atspalvá), vartosenoje ásitvirtino su rytinëms tarmëms bûdingomis priesagomis pasidarytø vediniø, pvz., nuoriso ‘jaunuomenë, jaunimas’, pensaikko ‘krûmynas’ ir kt. Pasidarë lankstesnë prie gyvosios kalbos priartinta sintaksë. Ir kituose raðomosios kalbos sistemos lyg- menyse dabar egzistuoja tam tikra vakariniø ir rytiniø tarmiø kodifikuotø ele- mentø pusiausvyra, pavyzdþiui:

BENDRINËS KALBOS NORMA TARMINËS FORMOS vakariniø tarmiø fonetikai bûdingi plg. rytiniø tarmiø oa/eä, ua/iä, oo/ee nediftongizuoti ilgieji balsiai aa/ää

saan ‘gaunu’ soan/ suan ‘t. p.’ jään ‘lieku, pasilieku’ jeän/ jiän ‘t. p.’ kalaa ‘þuvies’ (sg. partityvo linksnis) kalloa/ kalloo ‘t. p.’ leipää ‘duonos’ (sg. partit.) leipeä/ leipee ‘t. p.’

rytinëms tarmëms bûdingi uþdarieji plg. vakariniø tarmiø ua, ia, yä dvibalsiai uo, ie, yö

nuori ‘jaunas, -a’ nuari ‘t. p.’ vieras ‘svetimas, -a; sveèias’ viaras ‘t. p.’ työmies ‘darbininkas’ tyämiäs ‘t. p.’

vakarinëms tarmëms bûdingos plg. atitinkamà rytiniø tar- o/ö, u/y kamienø pl. formos miø -loi- su rodikliu -i-

taloissa ‘namuose’ taloloissa ‘t. p.’ tytöille ‘merginoms’ tytölöille ‘t. p.’

gen. pl. daryba ið daugiskaitos plg. vakariniø tarmiø ið sg. kamie- kamieno (rytiniø tarmiø bruoþas) no daromas gen. pl. formas

poikien ‘vaikinø’ (pl. kamienas poiki-) poikain ‘t. p.’ (sg. kamienas poika-)

rytinëms tarmëms bûdingas plg. vakariniø tarmiø -sa inesyvo rodiklis -ssa

talossa ‘name’ talosa ‘t. p.’

249 Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen historia 2. SUOMIØ BENDRINË RAÐOMOJI IR ÐNEKAMOJI KALBA. 1917 metø pabaigoje Suomija tapo savarankiðka valstybe. Suomiø kalba gavo oficialø valstybinës kalbos statusà. Jos tyrimas ir bendrinës kalbos kodifikavimo darbas, imtas koncentruoti universitetuose bei kitose mokslo ástaigose, pasidarë sistemingas ir kryptingas. Jokia kita kalba, kaip kadaise lotynø ir ðvedø, ðalies gyvenime nie- kada nebeuþgoþë vyraujanèios suomiø kalbos. Pasak Kaisos Häkkinen, pirmaisiais XX amþiaus deðimtmeèiais raðomoji suo- miø kalba drauge buvo ir bendrinës ðnekamosios kalbos modelis. Tarmës ir bend- rinës kalbos takoskyra – bent jau kaime – tada buvo visiðkai aiðki: kalbëdamas tarmiðkai, kiekvienas jausdavosi neperþengiàs savo privataus gyvenimo ribø, o bendrinës kalbos vartojimas buvo suvokiamas kaip didesniam vieðumui prideran- tis dalykas. Kalbant vieðumo atspalvá turinèiomis aplinkybëmis buvo stengiamasi laikytis raðomajai kalbai privalomø kodifikuotø normø. Tai liudijo kalbanèiojo iðsilavinimà, rodë jo iðprusimo lygá ir buvo suvokiama kaip aukðto prestiþo dalykas. Bendrinës raðomosios kalbos normø ir dabar laikomasi kalbant itin oficialioje, iðkilmingoje ar formalioje aplinkoje. Tuo tarpu kasdieniðko dalykinio bendravimo, o neretai ir kalbëjimo pakankamai vieðai (jei tik situacija nëra labai oficiali ar formali) raðomosios kalbos normos ðiandien taip nebesaisto ir nebevarþo. Ðneka- moji kalba (suom. puhekieli) suvokiama kaip tiesiog kitokiose situacijose negu raðo- moji vartojamas gana laisvas bendrinës kalbos variantas. Ðios dvi bendrinës kalbos formos – raðomoji ir ðnekamoji – gana pastebimai skiriasi tam tikrais fonetikos, morfologijos ir sintaksës bruoþais. Ypaè ðnekamoji kalba gali turëti kalbëtojo gim- tosios tarmës ar jam áprastø þargono ypatybiø, taèiau ir tokia ji nelaikoma nekorek- tiðka, netaisyklinga ar kategoriðkai nepriimtina. Palanki dirva pakanèiai vertinti ðnekamosios kalbos nukrypimus nuo raðomo- sios kalbos normø susidarë po Antrojo pasaulinio karo. Tada sparèiai kito ikika- rinis tradicinis gyvenimo bûdas, daug buvusiø kaimo gyventojø persikëlë á mies- tus, taip pat maþëjo socialiniai bei kalbos skirtumai tarp miesto ir kaimo. Moky- klos, spaudos ir kitø þiniasklaidos priemoniø veikiama Suomijos miestø ðnekamoji kalba formavosi bendrinës raðomosios kalbos pagrindu, taèiau su daugybe nuo jos normø nukrypstanèiø elementø. Jø natûraliai atsirasdavo ávairiatarmëje mie- sto aplinkoje ir patekdavo ið skirtingo iðsilavinimo, amþiaus, ávairiø profesijø miestieèiams bûdingo þargono. Didëjant gyventojø koncentracijai pietinëje ða- lies dalyje, susiformavo vadinamasis didysis Helsinkis, t. y. pati sostinë ir jà supanèios aplinkinës gyvenvietës bei miesteliai su bûdinga sava ðnekamàja kalba. Ji dël sostinës prestiþo daro stiprø poveiká ir ne sostinëje gyvenanèiø þmoniø kalbësenai, jos bruoþai gana greitai prigyja jaunosios kartos suomiø kalboje, plg.:

250 Archivum Lithuanicum 2 RAÐOMOSIOS KALBOS NORMA ÐNEKAMOJI KALBA þodþio gale daþniausiai numetamas [n]

siihen uuteen kauppaan ‘á tà naujà par- siihe uutee kauppaa duotuvæ’ mitä vaan ‘bet ko, bet kà’ mitä vaa keltainen ‘geltonas’ keltane

numetami þodþio galo balsiai [a], [ä]; balsis [i] – daþniausiai pozicijoje po [s]

talossa ‘name’ talos mistä kaupasta ‘ið kokios parduotuvës’ mist kaupast uudella autolla ‘nauju automobiliu’ uudell autol yksi, kaksi ‘vienas, du’ yks, kaks tulla vanhaksi ‘pasenti’ tulla vanhaks Liisa tiesi ‘Lysa þinojo’ Liisa ties

skirtingi balsiø samplaikos balsiai suvienodinami

kauheasti ‘baisiai, siaubingai’ kauheesti enemmän valoa ‘daugiau ðviesos’ enemmän valoo Kuka haluaa puhua? ‘Kas nori kalbëti?’ Kuka haluu puhuu? Minä haluan kysyä. ‘Að noriu paklausti.’ Mä haluun kysyy.

1 pl. aktyvinë forma pakeièiama pasyvine

me menemme ‘mes einame’ me mennään me ostimme ‘mes nu(si)pirkome’ me ostettiin me emme sano ‘mes nesakome’ me ei sanota.

Bendrinë ðnekamoji suomiø kalba ðiandien gana variantiðka, jos struktûroje atsispindi kalbëjimo konteksto, pokalbio temos bei pokalbio dalyviø (partneriø) sritiniai ir socialiniai skirtumai. Kitaip sakant, ji yra ágijusi sàlygiðko savarankið- kumo. Pavyzdþiui, èia paminëti nukrypimai nuo raðomosios kalbos modelio yra prigijæ ir tapæ visuotine ðnekamàja norma. Savo ruoþtu variantiðka yra ir ðiandie- ninë raðomoji, ypaè groþinës literatûros, suomiø kalba: èia neretai aptiksi þanro, teksto paskirties ir kt. veiksniø nulemtø nekodifikuotø elementø. Ðiuolaikinës gro- þinës literatûros kalba artëja prie ðnekamosios. Taèiau, kita vertus, formuojasi spe- cifine leksika ir ypaè sintakse pasiþyminti specialiøjø srièiø raðomoji kalba (pvz., mokslo), kurioje ásitvirtina ðnekamajai kalbai nebûdingos sudëtingos sintaksinës konstrukcijos ir jai svetimi ar retai reikalingi þodþiai.

251 Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen historia Þvelgiant ið ðalies, realiai egzistuojanèios ir á akis krintanèios ávairios fone- tinës, gramatinës ir leksinës ðnekamosios bei raðomosios suomiø kalbos skirty- bës galbût ir gali sudaryti apgaulingà áspûdá, kad kalbos kodifikavimui Suomi- joje ðiandien neteikiama tiek daug reikðmës, kiek buvo nuo XIX amþiaus pabai- gos iki pat XX amþiaus vidurio. Ið tikrøjø taip nëra – Kaisos Häkkinen studija baigiama skyriumi, kuriame apraðoma, kaip keièiantis skirtingø konkreèiø lai- kotarpiø vertybëms ir idealams kito bendrinës kalbos puoselëjimo atramos tað- kai bei kriterijai.

Regina Venckutë

R EGINA VENCKUTË Gauta 2000 m. balandþio 3 d. Baltø filologijos katedra Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

252 Archivum Lithuanicum 2 Diskusijos, apþvalgos

253 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë 254 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë

1. PERSPAUSDINTOS AR PASKELBTOS LIETUVIØ KALBOS GRAMATI- KOS. Sdnosios ir senesniosios lietuviø kalbos gramatikos tiriamos jau daug deðimt- meèiø (gal net ne per dràsu sakyti – ðimtmeèiø). Lietuviø kalbos gramatikø istorinæ apþvalgà galima rasti Kazimiero Eigmino1, Algirdo Sabaliausko2, Jono Palionio3, Zigmo Zinkevièiaus4, Petro Joniko5 darbuose, Lietuviø kalbos enciklopedijoje6 ir kt. Se- nøjø gramatikø tyrimas skatina ir jø moksliná publikavimà, ryðkiau prasidëjusá tik XX amþiuje. Ðia apþvalga ir norëèiau apibûdinti ðiandienæ XVII–XIX amþiaus (t. y. iki susiformuojant bendrinei kalbai) lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklæ.

1.1. SIMONO STANEVIÈIAUS PERLEISTAS 1773 METØ UNIVERSI- TAS. Pirmuoju moksliniu lietuviø kalbos gramatikos perleidimu, nors ir su iðlygomis, galima laikyti Simono Stanevièiaus perspausdintà (1829) anoniminæ Universitas Ling- varum Lithvaniae (1737). Tiesa, tai nëra visai tikslus perspaudas – Stanevièius kai kà pakeitë, kai kà pridëjo. Taèiau tos gramatikos rengimo principai rodo pagarbà origi- naliam tekstui. Net pridëdamas intarpø jis nesiliovë gerbæs autentikà – savo paties

1 Kazimieras Eigminas, „Lietuviø kalbos gra- 4 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija matikos iki 1737 m. ir ‘Universitas lingva- 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: rum Litvaniae’ atsiradimo sàlygos“, Uni- Mokslas, 1990, 172–180, 249–270 ir kt. versitas Lingvarum Litvaniae, parengë Kazi- 5 Petras Jonikas, Lietuviø kalba ir tauta amþiø mieras Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981, bûvyje. Visuomeniniai lietuviø kalbos istori- 7–15; Kazimieras Eigminas, „Lietuviø jos bruoþai, Èikaga: Lituanistikos institu- kalbos gramatikos. Bibliografinë rodyklë“, to leidykla, 1987, 66–69, 115, 193–195, Mûsø kalba 3, 1975, 28–38. 202 ir kt. 2 Algirdas Sabaliauskas, Lietuviø kalbos ty- 6 Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Ka- rinëjimo istorija. Iki 1940 m., Vilnius: zys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, Vin- Mokslas, 1979, 12–26. cas Urbutis, Adelë Valeckienë, Aleksan- 3 Jonas Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos dras Vanagas, Lietuviø kalbos enciklopedija, istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos leidykla, 21995, 101–106, 180–191 ir kt. institutas, 1999, 224–226.

255 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë pavyzdþius atskyrë skliaustais, iðnaðomis. Tad ðis gramatikos leidimas yra ypaè kruopðèiai parengta senosios gramatikos publikacija, o ne perdirbinys7. Stanevièius vertino tekstà kaip mokslo ðaltiná, suvokë esant istorinæ distancijà (92 metai), todël neredagavo beatodairiðkai taikydamasis prie savo meto skaitytojø. Jis pagarbiai iðlaikë net jam atrodþiusias jau pasenusias formas.

1.1.1. KRITINIS APARATAS. Kritiná aparatà Stanevièiui atstojo viena kita lotyniðka iðnaða ir skliaustai savo áterptiems þodþiams ir formoms. Pavyzdþiui, iðnaðoje Stanevièius taip komentavo: „Akivaizdu, kad ðios gramatikos autorius vartojo ir átraukë á savo leidimà tik du bûtojo ir bûsimojo laiko dalyviø linksnius – nominatyvà ir akuzatyvà; todël sakë, kad ðitas laikas kitø linksniø neturi. Taèiau tai netikslu, nes visi ðitø dalyviø linksniai net ir dabar yra áprasti: dël ðios prieþasties juos èia dedame á leidimà“8. Nors kai kuriuos dalyviø linksnius áterpë pats Stane- vièius, atidus skaitytojas galëjo atsirinkti kuriuos: genetyvà, datyvà ir abliatyvà. Skliaustai savam tekstui áterpti vartoti taip: „Dat: maýômis. (maýosioms)“ (p. 464); „Abl: nog maýûju, maýomis. (maýôsiomis), maýôse. (maýosiose)“ (p. 464). Skaitytojui vëlgi turëjo bûti aiðku, kas pridëta paties Stanevièiaus, nes originalus tekstas atri- botas nuo savojo. Nors Stanevièiaus pratarmë „SKAYTISENTYMS“ paraðyta lietuviðkai, iðnaðose komentuojama lotyniðkai. Turbût Stanevièius derinosi prie originalios gramatikos metakalbos. Þinoma, Stanevièiaus „kritinis aparatas“ dar negalëjo prilygti ðiuolaikiniams. Recenzijø Stanevièiaus perleidinys, regis, nesusilaukë.

1.1.2. JURGIO LEBEDÞIO PERLEISTAS SIMONO STANEVIÈIAUS PER- SPAUDAS. Stanevièiaus perspausdinta gramatika buvo dar kartà iðleista – ðá kartà fotografuotiniu bûdu. 1967 metais tarp kitø Simono Stanevièiaus raðtø Jurgis Lebedys paskelbë 1829 metø knygà (Stanevièius 1967, 439–506), tad tai jau perleidinio perlei- dimas. Tiesa, Lebedys gramatikà tepavadino „Priedu“ (p. 437).

1.1.2.1. KRITINIS APARATAS. Kritinis aparatas susideda ið Stanevièiaus Raðtø gale Lebedþio pridëtø paaiðkinimø (p. 646–652). Juose registruojami Stane- vièiaus skelbto teksto skirtumai nuo anoniminës gramatikos, taèiau „ne visi smul- kûs skirtumai nuo 1737 m. originalo suþymimi, o tik svarbesni, kuriuo nors atþvil- giu reikðmingesni. Neþymimi kirèio ir priegaidës þenklø pakeitimai (daþnai ir ori-

7 Plg. Giedrius Subaèius, Þemaièiø bendrinës duos tantummodo casus, videlicet: Nomi- kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: nativum et Accusativum in sua editione Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- posuit admittitque; ideo dixit hoc tempus tas, 1998, 357. reliquis casibus caret. Sed hoc falsum est 8 Cituojama ið: Simonas Stanevièius, Raðtai, nam omni casus horum Participiorum et paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, nunc quoque usitati sunt: qua de causa 1967, 477: „Auctor hujus grammatices in eos hac in editione collocavimus“. Participiis Praeteriti et Futuri temporis,

256 Archivum Lithuanicum 2 ginale tie þenklai neryðkûs), jø praleidimai ar pridëjimai, didþiøjø raidþiø vartojimo ir lotyniðkø bei lenkiðkø þodþiø raðybos skirtumai (jeigu tik nepasikeitë prasmë) ir kiti maþmoþiai“ (p. 647). Taigi mokslininkui, tirianèiam lietuviø kalbos priegaides ar didþiøjø raidþiø raðymà, tenka paèiam lyginti su 1737 metø Universitu. Lebedys daugiausia paaiðkina Stanevièiaus pridëjimus, juos tiesiog suregistruo- ja, pvz., „1035 S. St. pridëta – (Bitiey)“ (p. 648); „3818 S. St. pridëta dviskaita“ (p. 651).

Kartais nurodoma Stanevièiaus (?) padaryta korektûros klaida, pvz., „3529 dissert

(kor. kl.): differt ULL 3214“ (p. 651); taip pat Stanevièiaus pataisyta, Lebedþio many- mu, buvusi originalo klaida, pvz., „359II kaùbesianczias: ULL 3228 buvo klaidin- gai iðspausdinta – kaùbeµiunczias“ (p. 651).

1.1.2.2. RECENZIJOS. Aleksandras Þirgulys, 1967 metais paskelbæs anota- cijà apie Stanevièiaus Raðtus, net nepaminëjo, kad ten yra perspausdinta ir grama- tika. Tiesa, jis nurodë, kad esàs „naujas pats leidimo profilis“9. Stanevièiaus Raðtø leidiná lygino su Dominyko Urbo paskelbtais Dionizo Poðkos Raðtais10 kaip tuo metu Lietuvoje tekstologiðkai geriausiai parengtais: „Tai pilni moksliniai leidiniai, paruoðti su visu jiems deramu rimtumu, tekstologiniu kruopðtumu ir sàþiningu- mu“11 (Þirgulys 1967, 4). Vytauto Vanago recenzijoje (1968) paminima, kad Stanevièiaus Raðtuose per- spausdinta anoniminë 1737 metø gramatika, taèiau kritinis aparatas neapibûdina- mas, tiesiog pasakoma, kad Raðtai yra „mokslinio pobûdþio leidinys“12.

1.2. JANO ROZWADOWSKIO PERLEISTAS 1773 METØ UNIVERSITAS. Janas Rozwadowskis buvo antras (po Stanevièiaus), perspausdinæs Università13. 1896 metø leidimo pratarmëje Rozwadowskis nurodë þinàs Stanevièiaus perspaudà (p. I), bet Università dar kartà perleidþiàs, nes ði gramatika reta ir mokslininkams beveik neþinoma.

1.2.1. KRITINIS APARATAS. Rozwadowskis garantavo knygà ið naujo iðleidæs kruopðèiai („librum denuo accurate edidi“, p. II). Jis nurodë, kur kiðasi á originalø publikuojamà tekstà: a) kadangi jo turëtas Krokuvos bibliotekos egzem- pliorius nebuvo paginuotas, tarp skliaustø suþymëjo puslapius; b) iðtaisë rinkëjo klaidas („errores typothetae emendavi“); c) atstatë kai kurias abreviatûras („abbre- viationes aliquot ut & pro et, ubiq; pro ubique resolvi“); d) pakeitë kai kuriø þodþiø

9 A[leksandras] Þirgulys, „Simono Stanevi- 11 Tiesa, pats Lebedys kitaip vertino Poðkos èiaus ‘Raðtai’ – svarbus ‘Lituanistinës bib- Raðtø leidimà – nelaikë jo net moksliniu liotekos’ leidinys“, Naujos knygos 7, 1967, 4. (Vinco Urbuèio liudijimas). 12 Vytautas Vanagas, „Simono Stanevièiaus 10 Dionizas Poðka, Raðtai, parengë Domi- palikimas“, Pergalë 1, 1968, 167. nykas Urbas, Vilnius: Valstybinë groþinës 13 [Jan Rozwadowski,] Universitas linguarum literatûros leidykla, 1959. Litvaniae [...], denuo edidit indicem verbo- rum adiecit Ioannes Rozwadowski, Craco- viae: Sumptibus Academiae Litterarum, 1896.

257 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë ortografijà („mutavi ut femininum pro faemininum“); e) dalyviø paradigmose pri- dëjo daug kur praleistus linksnius ar giminës nuorodà („in paradigmatibus parti- cipiorum addidi compluribus locis omissam casuum vel generis notationem“); f) vietoj originalo didþiosios raidës daþnai raðë maþàjà. Tad Universito lotynø me- takalbà Rozwadowskis truputá „padailino“. Lietuviðkame tekste taisë tik jam atrodþiusias aiðkias klaidas, o iðnaðose suþy- mëjo visas likusias („Quod ad voces litvanas pertinet, solos manifestos errores emendavi et eos ubique subscripsi ceterum nihil mutans“). Tokie taisymai rodo Rozwadowská tik ið dalies laikiusis originalaus teksto. Nors jis ir tiksliau uþ Stanevièiø perteikë ðaltiná, taèiau matyti, jog jam labiau rûpëjo lietuviø kalbos bruoþai: publikacija parengta taip, kad mokslininkams bûtø lengva susipaþinti su lietuviø kalbos ypatybëmis, bet ne su paèiu ðaltiniu. Rozwadowskis taisë, pvz., abëcëlës pradþioje atspausdintas „A. a.“ á „a.“ ir þymëjo iðnaðà „Exem- plar archet. A. a.“ (p. 1). Analogiðkai originalo „Batu“ pakeitë á „bûtu“ (kitas kirèio þenklas ir maþoji raidë vietoj didþiosios), o iðnaðoje nurodë „ex. arch. batu“ (vadi- nasi, net iðnaðoje pateikdamas originalià lytá, nuslëpë, kad bûta didþiosios raidës; p. 27). Vietoj originalo „Dalìdawome“ jis raðë „Dalidawome“ (pakeitë kirtá) ir komen- tavo „ex arch. Dalìdawome“ (p. 48). Tiek lotyniðkame tekste, tiek lenkiðkø ir lietuviðkø pavyzdþiø ilgàsias raides <µ> Rozwadowskis dësningai vertë . Knygos gale pridëto þodynëlio paaiðkinime prisipaþino taip daræs („Pro µ ubique s scriptum“, p. 65). Iðsamus þodynëlis labai palengvina tirti gramatikà – tai reikðminga kritinio aparato dalis. Tiesa, ten suraðytos ne visos þodþiø formos, o tik leksemos. Taèiau daþnai nurodomi gramatiniai kvalifikatoriai (f., Gen., praep. c. Acc. ir pan.), pateikia- mi lenkiðki þodþiø atitikmenys. Kazimiero Eigmino (1981, 52) þodþiais, „Nors J. Rozvadovskis, leisdamas Uni- versità, ir vertino já kritiðkai – daug kà taisë, daug kuo abejojo, – taèiau ið esmës labai gerai suprato gramatikos svarbumà“. Kadangi tai daugiau nei prieð ðimtà metø leistas leidinys – jo parengimo kultûra laikytina labai aukðta.

1.3. LIETUVIØ KALBOS IR LITERATÛROS INSTITUTO PERLEISTOS DA- NIELIAUS KLEINO GRAMATIKOS. Fotografuotinis lietuviø kalbos gramatikø pub- likavimas teprasidëjo XX amþiaus viduryje. Pirmuoju tokiu senosios gramatikos per- spaudu laikytinos 1957 metais vienu leidiniu iðléistos Danieliaus Kleino lietuviø kalbos gramatikos: 1653 ir 1654 metø14. Ðio leidinio atsakomuoju redaktoriumi pasiraðë Jonas Kruopas, vyriausiaisiais redaktoriais – Juozas Balèikonis ir Borisas Larinas15. Taèiau, kaip matyti ið pratar-

14 Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. 1653 me- kad Larinas visai neprisidëjæs prie jø ren- tai, Vilnius: Valstybinë politinës ir moks- gimo, o Balèikonis redagavæs verstinius linës literatûros leidykla, 1957 (toliau – tekstus, taèiau nelyginæs su originalais, PLKG). tad pats Ambrazas ir Eigminas turëjæ 15 Aèiû vienam ið Kleino gramatikø rengëjø daug kà ið naujo perredaguoti. prof. Vytautui Ambrazui, paliudijusiam,

258 Archivum Lithuanicum 2 mës, prie jos leidimo dirbo daug daugiau þmoniø. Pirmàjà Kleino gramatikà „ið lotynø kalbos iðvertë asp. K. Eigminas, vertimà perþiûrëjo – vyr. dëstytojai J. Dum- èius, B. Kazlauskas, L. Valkûnas. Kompendiumà iðvertë E. Kraðtinaitis. Paaiðkini- mus, rodykles ir kt. parengë ir leidiná redagavo Instituto darbuotojai V. Ambrazas, T. Buchienë, J. Kruopas, J. Sabaliauskas, J. Senkus, K. Ulvydas, A. Vidugiris ir kt.“ (PLKG 6). Kadangi ðá leidimà tvarkë daug Lietuviø kalbos ir literatûros instituto mokslininkø, jis laikytinas kolektyviniu darbu. PLKG – ne tik pirmasis fotografuotinis lietuviø kalbos gramatikos perspaudas. Tai taip pat pirmoji senøjø lietuviø kalbos gramatikø publikacija su vertimais á lietuviø kalbà. Jau vien tuo ðis leidinys lietuviø kalbos gramatikø perspaudø isto- rijoje yra iðskirtinis. Pirmiausia èia pateiktos lotyniðkai ir vokiðkai paraðytø gramatikø fotografijos (p. 67–272, 275–394), o po to – abiejø gramatikø vertimas á lietuviø kalbà (p. 397– 528, 529–610). Toks publikavimo pobûdis palengvina darbà tiems skaitytojams, kurie naudojasi tik vienos kurios kalbos tekstu, taèiau pasunkina norintiems lyginti originalà su vertimu.

1.3.1. KRITINIS APARATAS. Sudarytojai PLKG tekstø beveik nekomen- tuoja – nei perfotografuotøjø, nei verstøjø. Viena ið iðimèiø – vertimø iðnaðose nurodomos tos klaidos ir patikslinimai, kuriuos savo gramatikø gale buvo suraðæs Kleinas. Pavyzdþiui, prie voc. sg. galûnës -e pateikiama iðnaða: „Atitaisyme pasa- kyta, kad vardai su galûne is turi ðauksmininkà su i ir y“ (p. 435). Skaitytojui tai labai patogu – jam nebereikia vartyti knygos ir ieðkoti pataisymø. Dar daugiau – neleidþia jø praþiopsoti. Kita iðimtis – lietuviðkø þodþiø reikðmiø nusakymas. Kleinas gramatikos siste- mà ir vartosenà apraðo lotynø ar vokieèiø kalba, o lietuviðkus pavyzdþius daþnai iðverèia, pvz.: „tampu/µtoj¾s/paµtoju/ fio exito, wirµtu reddor, wargµtu/miµer, pau- per fio, gilpµtu/paµweikµtu µanitati reµtituor, convaleµco, tirpµtu liqveµco, µeu liqvidus fio“ (p. 179). Vertëjas ir redaktoriai didþiumà pavyzdþiø palieka neverstø, nors vienà kità (turbût toká, kuris dabartiniam bendrinës lietuviø kalbos vartotojui ma- þiau paþástamas) paaiðkina tarp lauþtiniø skliaustø, plg. iðverstà atitinkamà vietà: „tampu, µtoj¾s, paµtoju [tampu], wirµtu, wargµtu, gilpµtu [sveikstu], paµweikµtu, tirpµtu“ (p. 470). Vadinasi, verèiant gramatika yra ðiek tiek trumpinta ir skaitytojas jau nebeþino, kuriuos þodþius ir kokiomis reikðmëmis buvo iðvertæs Kleinas. Reikðmës matyti ið originalø nuotraukø, taèiau kadangi jos sudëtos atskirai nuo vertimø, tai apsunkina reikiamos vietos paieðkà. Ir pats vertimas, nepateikiant þodþiø reikðmiø, darosi ne visai savarankiðkas, priklausomas nuo fotografuotinio teksto, panaðus á priedà. Þinoma, skelbiant originalà ir vertimà vienà greta kito, bûtø labai iðsiplëtusi leidinio apimtis. Be to, á tekstà áterpti lauþtiniai skliaustai pasidarë dviprasmiðki, mat tokius skliaustus vartojo ir pats Kleinas. Vadinasi, vertimuose lauþtiniai skliaustai turi dvejopà reikðmæ: rodo ir autoriaus mintá, ir redakcines korekcijas.

259 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë Leidinys turi kelis priedus: 1) „D. Kleino gramatikø turinys“ (p. 611–614), 2) „Kai kuriø D. Kleino vartojamø terminø ir tikriniø vardø paaiðkinimai“ (p. 615– 624), 3) „Dalykinë rodyklë“ (p. 625–631), 4) „Lietuviðkø þodþiø rodyklë“ (p. 633– 653), 5) „Tikriniai vardai“ (p. 654–655). Toks platus pagalbinis aparatas labai pa- lengvina mokslininkui darbà. Eigminas yra minëjæs, kad gramatikø faksimilës prieð leidþiant buvo retuðuoja- mos ir retuðuotojai esà paèiame tekste (nuotraukose!) taisë klaidas (turbût tas, kurias gale buvo nurodæs Kleinas). Eigminas teigë turëjæs vël viskà atstatyti, t. y. iðlaikyti Kleino padarytàsias klaidas, taèiau kad viskà bûtø gerai suþiûrëjæs, garan- tuoti negalëjo. Vadinasi, gali bûti, kad kas nors, atidþiai lygindamas fotografijas su originalais, ras vienà kità neatitikimà.

1.3.2. RECENZIJOS. Vytautas Maþiulis 1958 metais ðá leidiná pavadino ver- tingu16, taèiau jo recenzija buvo gana grieþta. Kritika labiausiai nukreipta á platø ávadiná Tamaros Buchienës ir Jono Palionio straipsná „Pirmosios spausdintos lie- tuviø kalbos gramatikos“ (p. 9–63). Esà jo „autoriams galima bûtø prikiðti tai, kad jie, aiðkindami D. Kleino gramatikø santyká su kitomis (tik XVI–XVII a.) gramatiko- mis, nesirëmë klasikinëmis, t. y. Dionisijaus Trakieèio (II a.), o ypaè Aelijaus Donato (IV amþ.) ir Prisciano (V amþ. pab. – VI a. pr.) gramatikomis“ (Maþiulis 1958, 2). Parengimo pobûdis plaèiau nevertintas, nors pasidþiaugta skyreliu, aiðkinanèiu Kleino terminus ir tikrinius vardus. Patikslinti þodþiø Hifil, Hitpael (gramatikoje iðspausdinta Hitpahel) aiðkinimai. Eigmino ir Kraðtinaièio „vertimai yra gana geri, nors Gramatikoje pasitaiko keliolika netikslumø“ (Maþiulis 1958, 2). Deja, kokie tie netikslumai, nenurodyta. Toliau dar paminëta, kad PLKG pabaigoje yra dalykinë ir lietuviðkø þodþiø rodyklës. Tais paèiais 1958 metais Pergalëje anotacinio pobûdþio recenzijà apie PLKG paraðë Kazimieras Masiliûnas, bet jis visai nesigilino á rengimo principus. Masi- liûnas tenkinosi pristatæs ðiuos Kleino veikalus, juos iðaukðtinæs ir apibendrinæs, kad „mes teisëtai D. Kleinà galëtume vadinti mûsø kalbos gramatikos tëvu“17. 1959 metais labai lakoniðkai ir labai palankiai Kleino gramatikø publikacijà ávertino Jurgis Lebedys – jà pavadino „kruopðèiai paruoðtu ir puoðniu fotografuo- tiniu leidimu“18.

1.4. HARALDO HAARMANNO PERLEISTOS DANIELIAUS KLEINO GRA- MATIKOS19. 1977 metais tas paèias gramatikas Vakarø Vokietijoje iðleido Haraldas Haarmannas. Jis paminëjo jas buvus perleistas jau Lietuvoje. Savo sprendimà spaus-

16 V[ytautas] Maþiulis, „‘Pirmoji lietuviø kal- 19 Daniel Klein, Grammatica Lituanica (Regio- bos gramatika. 1653 metai’“, Literatûra ir monti 1653), Compendium Lituanico-Germa- menas, 1958 01 11, 2. nicum, Oder Kurtze und gantz deutliche An- 17 K[azimieras] Masiliûnas, „Pirmoji lietuviø führung zur Littauschen Sprache (Königsberg kalbos gramatika“, Pergalë 1, 1958, 182. 1654), hrsg. von Harald Haarmann, Ham- 18 Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose 1. Stu- burg: Helmut Buske Verlag, 1977. dijos ir straipsniai, paruoðë J[uozas] Gir- dzijauskas, Vilnius: Vaga, 1972, 120.

260 Archivum Lithuanicum 2 dinti ið naujo aiðkino bent dviem prieþastimis. Pirma, „In ihrer Anlage und Ausfüh- rung ist die Arbeit ‘Pirmoji...’ in erster Linie für den akademischen Unterricht in der Litauischen SSR konzipiert worden“ (Klein 1977, 6). Antra, „die zur Zeit Erscheinens der Arbeit stark eingeschränkten Kontakte wissenschaftlicher Institutionen der Sow- jetunion mit dem westlichen Ausland bedingen die verhältnismässig geringe Verbrei- tung der Studie in westlichen Bibliotheken. Aus diesem Grund erscheint mir ein noch- maliger Nachdruck der Grammatik in ihrer lateinischen und deutschen Fassung nicht überflüssig sondern verstandlich zu sein“ (Klein 1977, 6–7).

1.4.1. KRITINIS APARATAS. Nors Haarmannas ir sakë, kad viena ið prie- þasèiø, kodël jam nepakako PLKG, buvo jos taikymas sovietinei Lietuvai, taèiau jo paties perspaudas yra daug menkesnis. Tai tiesiog gerokai padidintos abiejø gra- matikø kopijos, beje, galbût net ne fotografuotinës, o darytos kopijavimo aparatu. Kritinio aparato nëra, tesuraðytas abiejø gramatikø turinys (p. 9–10). Fotografuoti puslapiai net nepaginuoti, todël tegalima cituoti paties Kleino, bet ne Haarmanno leidinio puslapius. Èia taip pat nenurodyta, ið kokiø egzemplioriø (originalø) Klei- no gramatikos perspausdintos. Ir pats Haarmannas savo perspaudà pavadino tik darbo árankiu („Nachdruck mit seinem Charakter eines Arbeitsinstruments“ [Klein 1977, 7]), bet ne kokiu kriti- niu leidimu. Tad jo ir vieta gramatikø perspaudø istorijoje daug kuklesnë uþ Lie- tuvoje parengtà PLKG. Haarmannas tai irgi pripaþino, nes sakë, kad jo leidinys specialistus galás nukreipti ir á PLKG, vadinasi, á rimtesná veikalà (Klein 1977, 7).

1.5. KAZIMIERO EIGMINO PERLEISTAS 1737 METØ UNIVERSITAS. Ano- niminæ 1737 metø Universitas Lingvarum Lithvaniae 1981-aisiais iðleido Kazimieras Eigminas. Tad tai jau ketvirtas ðios gramatikos perspaudas (po Stanevièiaus, Lebe- dþio perleisto Stanevièiaus ir po Rozwadowskio leidimo). Matyt, ði gramatika tiek daug leidimø susilaukë ir dël to, kad, kaip sakë Stanevièius (1967, 443), visi norëjo pasidþiaugti „sawa kampa waysiumy“. Juk tai pirmoji iðlikusi Didþiosios Lietuvos gramatika (ankstesnës Kleino, Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco [þr. toliau 1.7.], Wil- helmo Haacko [1730] gramatikos buvo Maþosios Lietuvos kultûros vaisius). Matyt, tuo ji domino ir vëlesnius mokslininkus, dël to jie prie ðios knygos vis sugráþdavo. Eigmino leidinys yra reikðmingiausias ir svarbiausias ið jø visø bent jau dviem ypatybëmis: 1) tai pirmasis faksimilinis Universito perspaudas, 2) tai pirmasis ðitos gramatikos vertimas á lietuviø kalbà. Ið senøjø lietuviø kalbos gramatikø perleidi- niø jis yra antras, turintis ir fotografuotà, ir verstà tekstà. Fotografijos pateiktos panaðiai kaip ir PLKG: ið pradþiø eina visas fotografuo- tinis tekstas, toliau – vertimas. Fotografijos specialiai atspaustos storesniame rusvai þalsvame popieriuje, kad leidimas taptø dailesnis ir net neatsivertus knygos ið karto á akis kristø toji teksto vieta, kur yra faksimilës. Prieð fotografuotà tekstà eina platus Eigmino straipsnis (p. 7–53), o po faksimi- liø – vertimas (p. 57–110) ir paaiðkinimai (p. 111–117). Jau minëjau, kad Rozwa-

261 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë dowskis nenumeruotus Universito puslapius pats sunumeravo. Eigminas to nepa- darë, ir dël to skaitytojas savo egzemplioriø turi susipaginuoti pats. Kitaip bus keblu susigaudyti faksimilëse. Be to, fotografuotinis tekstas, nors ir yra knygos viduryje, ne tik nepaginuotas – jis net neáskaièiuotas á viso leidinio puslapiø skaièiø.

1.5.1. KRITINIS APARATAS. Palyginti su anksèiau leistàja PLKG, Eigmi- no Universitas turi daug maþesná kritiná aparatà: paaiðkinimuose aptarti tik kai kurie gramatikos terminai, bet nei dalykinës, nei tikriniø vardø, nei lietuviðkø þodþiø rodyklës èia nëra. Nedëti þodþiø rodyklës Eigminas galëjo ir dël to, kad jà jau buvo paskelbæs Rozwadowskis ir mokslininkams ji pakankamai prieinama. Taèiau dvejais metais vëliau vis dëlto paskelbë jà atskirai20. Antra vertus, Eigmino vertime paliekami kitakalbiai reikðmes nusakantys atitik- menys. Pavyzdþiui, originalo fragmentas „Sunt pr¿terea Comparativa anomala ab aliquib) deµinentibus in as, deµinentia in éùaµnis vg: aukµztieùaµmis pr¸ywy‡µ¸y. Sed his non obµtantib) habentur & Regularia. Wirêµnis Starµ¸y poµitivo caret“ [p. 17] verèiamas taip: „Be to, yra netaisyklingø aukðtesnio laipsnio bûdvardþiø, kilusiø ið kai kuriø bûdvardþiø galûne -as, kurie turi galûnæ éùaµnis, pvz.: aukµztieùaµmis pr¸ywy¸ßy. Greta ðiø esama ir taisyklingøjø aukðtesniojo laipsnio bûdvardþiø. Wirêµnis Starszy neturi nelyginamojo laipsnio. Dalyviø aukðtesnysis laipsnis nesu- daromas“ (p. 73). Tad lenkiðkos reikðmës iðlaikytos tokios (neiðverstos) ir vertime, nors visas tekstas lotyniðkas. Jei reikðmës bûtø buvusios nurodytos lotyniðkai, jos bûtø buvusios iðverstos á lietuviø kalbà, plg. originalo Pr¸ykry Seu ciæµzki [p. 16] – vertimo Pr¸ykry arba ciæµzki (p. 72). Kaip matyti ið pateiktos citatos, lenkiðki þodþiai perraðyti gana netvarkingai, neiðlaikant originalo raðybos. Nors þodyje pr¸ywy¸ßy raidës <¸> ir <ß> rodo vertëjo pastangas jos laikytis, taèiau raidë <‡> perteikta netiksliai – nepaþymëtas diakri- tikas. Kitas lenkiðkas þodis Starµ¸y neteko þenklø <µ¸> ir pasidarë Starszy. Kad tai ne atsitiktinës klaidos, rodo kiti pavyzdþiai: originalo Chr¸eúãiånin [p. 8] – vertimo Chrzeúãiånin (p. 65); Ra‡ny [p. 16] – Raêny (p. 72); Stoc¸yµty [p. 16] – Stoczyµty (p. 72); S¸eroki [p. 16] – Szeroki (p. 72); War¸±chew [p. 9] – Warzàchew (p. 66).

1.5.2. RECENZIJOS. Pasirodþius Eigmino rengtam Universito leidimui, buvo iðspausdintos bent trys recenzijos ar anotacijos. Solidþiausià ið jø paskelbë Jonas Palionis21. Jis nemaþa dëmesio skyrë ir leidinio parengimui, ir kritiniam aparatui. Pavyzdþiui, uþsiminë apie fotografijø kokybæ: vertimas „palengvins tyrinëtojams tiksliau perskaityti nelabai ryðkias fotokopijos teksto vietas (joje, kaip ir originale, daug kur neryðkios nosinës raidës)“ (Palionis 1982, 176). Palionis atkreipë dëmesá ir á vienà kità Eigmino vertimo kalbos ypatybæ, keisti- nus dalykus. Pavyzdþiui, „‘Adjectivum passionis giriamas, penultima brevi’ ver-

20 K[azimieras] Eigminas, „Anoniminës 21 Jonas Palionis, „XVIII amþiaus ‘Università’ 1737 m. lietuviø kalbos gramatikos ‘Uni- atgaivinus“, Pergalë 5, 1982, 174–177. versitas lingvarum Litvaniae’ leksika“, LKK 22, 1983, 155–181.

262 Archivum Lithuanicum 2 èiama ‘Bûdvardis giriamas, reiðkiàs primestà veiksmà, turi trumpà prieðpasku- tiná skiemenᒠ(p. 91), nors originale visai nekalbama apie ‘primestà veiksmà’“ (Palionis 1982, 176). Kritikos taip pat susilaukë Eigmino verstø terminø ávairumas: „Nevienodø ter- minø pavyzdþiais gali bûti nuosakø pavadinimai: tiesioginë nuosaka, liepia- moji nuosaka (p. 78–79) ir optatyvas (p. 79), imperatyvas (p. 84), konjunk- tyvas (p. 78), tam tikrø linksniø pavadinimai: absoliutinis abliatyvas (p. 80), absoliutinis naudininkas (p. 109) ir absoliutus naudininkas (p. 82, 110) [...]“ (Palionis 1982, 176–177). Kiti du recenzentai nebuvo tokie atidûs. Èekiðkoje Jano Petro anotacinëje recenzijoje22 Eigmino leidinys pristatomas bendrais bruoþais. Recenzentas dau- giau dëmesio, regis, kreipë ne á lietuviø, o á lenkø kalbà – lenkiðkus pavyzdþiø vertimus. Be kita ko, Petras nurodë, jog toji lenkø kalba, nors atitinkanti raðo- mosios lenkø kalbos normas, kai kuriais atvejais turinti ðiaurës rytø mozûrø tarmës bruoþø23. Treèia recenzija, panaði veikiau á anotacijà, pasirodë Gimtajame kraðte24. Parengi- mo pobûdá Stasys Keinys ávertino trumpai: „ðis naujasis leidimas yra mokslinis“ (Keinys 1982, 3).

1.6. JUOZAPO ÈIULDOS GRAMATIKA. Juozapo Èiuldos rankraðtinë gra- matika paskelbta 1994 metais. Tie metai ir nurodyti virðelyje, nors antraðtiniame puslapyje likæ áraðyti 1993-ieji25. Èiulda yra palikæs du savo ranka raðytus tos paèios gramatikos rankraðèius: 1854 ir 1855 metø. 1994-aisiais paskelbtas vëlesny- sis, autoriaus kiek taisytas rankraðtis, taèiau iðnaðose skirtumai suþymëti: „lenkið- kø Èiuldos gramatikos tekstø [...] skirtumai suþymëti beveik visi. Nepaþenklinti tik labai gausûs skyrybos skirtumai (kableliai, taðkai, kabliataðkiai ir kt.) ir raidþiø diakritiniø þenklø nesutapimai [...]. Tad komentarai leis palyginti abiejø Èiuldos lenkiðkø tekstø leksikà, morfologijà, sintaksæ, iðskyrus skyrybà (ir su tuo susijusius sintaksës aspektus)“ (Èiulda 1993, 379). Antra vertus, skelbiamo vëlesniojo 1855 metø rankraðèio tekstas iðlaikytas autentiðkas, pagal já galima tyrinëti ir gramati- koje atspindëtà lenkø kalbos skyrybos sistemà. Paskelbtas perraðytas lenkiðkas gramatikos tekstas ir jos vertimas á lietuviø kalbà. Deja, dël didelës apimties nepavyko parengti treèio, fotografuotinio teksto varianto, nors jis jau buvo retuðuotas ir rengiamas spausdinti. Vis dëlto Èiuldos gramatikos 1994 metø leidimà galima laikyti pirmàja senos rankraðtinës lietuviø kalbos gramatikos publikacija.

22 Jan Petr, Slavia. Èasopis pro slovanskou filo- 24 Stasys Keinys, „Vertingas kalbos pamin- logii 51, 1982, 424–425. klas“, Gimtasis kraðtas, 1982 01 28, 2–3. 23 Petr 1982, 425: „Polðtina obsaþenå v 25 Juozas Èiulda, Trumpi samprotavimai apie mluvnici odpovídå soudobé spisovné nor- þemaièiø kalbos gramatikos taisykles, parengë m«, jen v n«kterych p¬ípadech m¾þeme Giedrius Subaèius, LAIS 6, Vilnius: Moks- poukåzat na jevy pochåzející ze severovy- lo ir enciklopedijø leidykla, 1993. chodního mazovského nå¬eèí“.

263 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë 1.6.1. KRITINIS APARATAS. Prie gramatikos pridëtas lietuviðkø þodþiø sàraðas (deja, nesudaryta þodþiø formø rodyklë), taip pat smulkus gramatikos turinys (Èiulda pats nebuvo sudaræs), turintis bent ið dalies atstoti dalykinæ rodyk- læ. Taèiau bûtent dalykinës rodyklës stoka Èiuldos gramatikos leidimas nusilei- dþia PLKG Kleino gramatikø leidimui, kur tokia rodyklë sudaryta. Èiuldos grama- tikos publikacijoje ir prieduose figûruoja nemaþai kultûros veikëjø, vietoviø, tad asmenø ir vietø rodyklës taip pat labai trûksta. PLKG ir Eigmino Universitas leidimui Èiuldos gramatika nusileidþia ir tuo, kad, kaip minëta, nepateiktos rank- raðèio fotografijos.

1.6.2. RECENZIJOS. Èiuldos gramatikos leidimas susilaukë bent trijø recen- zijø ar anotacijø. Palionio recenzijoje26, be kita ko, nemaþai kalbëta apie terminø vertimo problemas. Pavyzdþiui, Palionis (1995, 112) teigë, kad „Labiau turbût at- spindëtø epochos gramatinæ terminijà ir tylieji bei garsieji (ciche ir gùosne) priebal- siai, o ne dabartiniai duslieji ir skardieji (p. 242). Taip pat vargu ar buvo tikslinga vartoti vietoj þenklo (znamiæ) naujoviðkà diakritinio þenklo terminà (p. 245, 246 ir kt.)“. Kartu recenzentas siûlë savo terminø vertimo bûdà: „Ið tikrøjø bene tikslin- giausia bûtø verèiant senøjø ar senesniøjø epochø mokslinio pobûdþio tekstus laikytis tokio principo: pateikti verstinius terminus su ðalimais skliausteliuose nu- rodytais originalo atitikmenimis, o tais iðimtiniais atvejais, kai termino reikðmë labai nutolusi nuo dabartinës (pvz. sùowo atveju: ðis terminas Èiuldos sàmoningai vartojamas ne tik ‘þodþiui’, bet ir ‘veiksmaþodþiui’ vadinti) ásivesti dabartiná ter- minà su tam tikru paaiðkinimu“ (Palionis 1995, 112). Redos Griðkaitës recenzija27 labiau orientuota á Èiuldos asmená, joje nesvarstyti gramatikos teksto ar kritinio aparato principai. Augis Ðalmantas pasakë savo nuo- monæ apie originalaus ir versto teksto pateikimo bûdà: „Graþu tai, kad knygos rengëjai pagaliau pradëjo pasitikëti skaitytojais ir vertimà ádëjo á knygos pabaigà, o ne iðleido pagreèiui“28.

1.7. KAZIMIERO EIGMINO IR BONIFACO STUNDÞIOS PERLEISTA SAPÛNO IR ÐULCO 1673 METØ GRAMATIKA. 1997 metais perleista dar viena senoji, galima sakyti, pretenduojanti bûti vadinama pirmàja þinoma lietuviø kalbos gramatika – 1673-iaisiais iðspausdintas Kristupo Sapûno ir Teofilio Gotlybo Ðulco darbas29. Pirmoji dël to, kad manoma Sapûnà paraðius gramatikà anksèiau uþ Kleinà. Taèiau ji buvo iðleista vëliau ir ne paties autoriaus, o Ðulco; be to, matyt, ne- maþai perdirbta, trumpinta. Todël tradicija ðià gramatikà laikyti pirmàja nesusifor-

26 Jonas Palionis, Blt 30(1), 1995, 111–115. 29 Sapûno ir Ðulco gramatika. Compendium 27 Reda Griðkaitë, Naujasis þidinys (Aidai) 3, Gramâtic¿ Lithvanic¿, parengë Kazimieras 1996, 170–172. Eigminas, Bonifacas Stundþia, Vilnius: 28 Augis Ðalmantas, „Ðunys loja, o kara- Mokslo ir enciklopedijø leidybos insti- vanas eina“, 7 meno dienos, Vilnius, tutas, 1997. 1994 08 05.

264 Archivum Lithuanicum 2 mavo. Vis dëlto tai labai svarbus lietuviø gramatinës minties paminklas. Naujojo lei- dimo parengimo nuopelnai tenka Kazimierui Eigminui, iðvertusiam tekstà ið lotynø kalbos, paraðiusiam ávadiná straipsná, ir Bonifacui Stundþiai, po Eigmino mirties su- redagavusiam gramatikà, sudariusiam lietuviðkø þodþiø indeksà. Ðis leidinys yra penktas senosios (ar senesniosios) lietuviø kalbos gramatikos vertimas á lietuviø kalbà.

1.7.1. KRITINIS APARATAS. Ðiame leidinyje skelbiamas fotografuotas lotyniðkas 1673-iø metø gramatikos tekstas ir pagreèiui – paralelinis vertimas á lietuviø kalbà. Tai skaitytojui patogu: jis turi abu tekstus (originalà ir vertimà) vienà greta kito. To nebuvo nei PLKG, nei Universito, nei Èiuldos gramatikø per- leidimuose. Publikacijos kritinio aparato privalumai – iðnaðos vertimo puslapiø apaèioje, tikslus lietuviðkø þodþiø ir visø jø formø indeksas. Jame pateikti ir tikriniai daikta- vardþiai. Taèiau nëra dalykinës rodyklës.

1.7.2. RECENZIJOS. Pëteris Vanagas savo recenzijoje30 daugiausia dëmesio skyrë ávadinio straipsnio mintims, taip pat gramatikos medþiagai, lygino Sapûno ir Ðulco gramatikos ypatybes su Kleino gramatikomis ir pan. Viena kita pastaba pasakyta ir apie parengimo principus. Ðtai apie vieno teksto skelbimà greta kito Vanagas (1999, 193) raðo, jog „toks pateikimas maþai atitolina fotokopijà nuo ori- ginalo [sic!], taèiau apsunkina darbà su tekstu tam, kuris nemoka lotynø kalbos“31. Turbût reikëtø suprasti, kad nemokantis lotynø kalbos esà nebus linkæs þiûrëti á originalo nuotraukas ir jam esà bûtø patogiau, jei vertimas bûtø pateiktas atskirai. Tokia pozicija panaði á Ðalmanto. Be to, Vanagas nurodo esant paaiðkinimø ir klaidø pataisymø vertimo iðnaðose (1999, 193), trumpai apibûdina þodþiø indeksà (1999, 194–195). Ðiai gramatikai pats esu raðæs recenzijà (ALt 1, 1999, 162–170), kur atkreipiau dëmesá ir á kai kuriuos publikavimo nuostatø dalykus. Be kita ko, svarsèiau, ar nereikëjo versti reikðmiø ið lotynø á lietuviø kalbà. Kaip ir PLKG atveju, èia tepa- darytos kelios iðimtys retesniems þodþiams. Taèiau likæ ir tokiø retø þodþiø, kurie vertime neteko reikðmiø, plg. Wywu, Wywejau (p. 175). Kai reikðmës praleidþiamos, vertimas tampa labai priklausomas nuo originalo.

1.8. Taigi jau perleistos ar paskelbtos penkios senosios (senesniosios) lietuviø kalbos gramatikos: 1) 1737 metø Universitas (Stanevièiaus, Lebedþio, Rozwadows- kio, Eigmino), 2) Kleino Grammatica Litvanica (LKLI, Haarmanno), 3) Kleino Compen- dium (LKLI, Haarmanno), 4) Èiuldos Krótkie pomysùy, 5) Sapûno ir Ðulco Compen-

30 Pçteris Vanags, Baltu filoloìija 8, 1999, 31 Vanags 1999, 193: „Ðâds iekârtojums gan 191–195. nedaudz attâlina fotokopiju no oriìinâla [sic!], taèu atvieglo darbu ar tekstu tam, kas neprot latîòu valodu“.

265 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë dium (Eigmino ir Stundþios). Kaip minëta, taip pat publikuoti penkiø gramatikø vertimai á lietuviø kalbà, tad kiekviena ið ðiø gramatikø bent vienà kartà skelbta kartu su vertimu. Pöèios sdnosios (senesniosios) gramatikos (skaièiuojant kiekvienos gramatikos perspausdinimà ar publikacijà atskirai) perleistos ar paskelbtos deðimt kartø. Skai- èiuojant knygas, kuriose gramatikos paskelbtos, susidaro aðtuoni leidiniai: Stane- vièiaus, Lebedþio, Rozwadowskio, PLKG, Eigmino, Haarmanno, Subaèiaus ir Eig- mino su Stundþia. Buvo perspausdinta ir vëlesniø – XX amþiaus gramatikø (pavyzdþiui, Jono Jablonskio, – perleido Palionis32, Arnoldas Piroèkinas33), bet tai jau kito, dabartinës bendrinës kalbos periodo gramatikos.

2. NEPERSPAUSDINTOS AR NESKELBTOS LIETUVIØ KALBOS GRA- MATIKOS. Neperspausdintø ir neskelbtø rankraðtiniø gramatikø yra daug daugiau nei skelbtøjø. Vadinasi, jø publikavimo darbas në neápusëjæs. Taèiau nekyla abejoniø, kad daugelá jø, ypaè rankraðtines, bûtina paskelbti, kad taptø prieinamos tiek mokslo, tiek platesniajai visuomenei.

2.1. RANKRAÐTINËS GRAMATIKOS. Tikëtina, kad artimiausiu metu bus paskelbtos bent kelios senosios gramatikos. Visø pirma jau kuris laikas Antanas Smetona tiria rytietiðkà Kazimiero Kristupo Daukðos gramatikà, paraðytà apie 1835–1860 metus (saugoma VUB RS, sign.: Ðlapeliø fondas 516). Daukðos veikalas kartais laikomas pirmàja lietuviðkai paraðyta lietuviø kalbos gramatika. Iðlikæ du gramatikos variantai. Smetonos nuomone, „Matyt, pirmiausia paraðyta lenkiðkai, po to iðversta á lietuviø kalbà, kartais net lietuviðkame tekste pereinama á lenkø kalbà“34. Tiesa, pats gramatikos tekstas, tiek lietuviðkas, tiek lenkiðkas, raðyti ne tëvo Kazimiero, o jo sûnaus Edvardo ranka35, tëvo raðysenos gramatikos rankrað- èiuose nëra në þenklo. Taip pat rengiama spaudai maþdaug 1820–1831 metø anoniminë gramatika (pasiraðyta kriptonimais X.D.K.P.S., saugoma Krokuvoje, Èartoriskiø biblioteko- je, sign.: Rkp. 2281 II). Ji planuojama iðleisti kaip Lietuviø Atgimimo istorijos studijø serijos leidinys. Tai pirmoji þinoma þemaièiø tarme paremta lietuviø kalbos gramatika. Baltø lankø leidykla tæsia Antano Baranausko Raðtø leidimà (tai matyti ir ið Brigitos Speièytës straipsnio36). Matyt, ateis laikas ir Baranausko gramatikos rank-

32 J[onas] Jablonskis, Rinktiniai raðtai 1, Vil- 34 Antanas Smetona, „Kazimieras Kristupas nius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite- Daukða ir jo gramatika“, Lt 4(24), 1995, ratûros leidykla, 1957. 54. 33 Jonas Jablonskis (Rygiðkiø Jonas), Lietuviø 35 Giedrius Subaèius, „Kazimiero Kristupo kalbos gramatika, (fotografuotinis leidimas, Daukðos þodynas“, Blt 27(1), 1992, 64. áv. str. paraðë Arnoldas Piroèkinas), Vil- 36 Brigita Speièytë, „Kelios pastabos dël An- nius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, tano Baranausko raðtø“, ALt 1, 1999, 31997. 261–263.

266 Archivum Lithuanicum 2 raðèiams. Reikia tikëtis, kad jie bus parengti preciziðkai ir ne prasèiau nei pirmasis Baranausko Raðtø tomas37. Dëmesio nusipelno ir Simono Grosso 1835 metø rankraðtinë gramatika Kaùbrieda Leýuwe ¡emaytyszka (saugoma LMAB RS, sign.: f. 29 – 822). Tai vokieèio Grosso, Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos sekëjo, gramatika, skirta þemaièiø bendrinei kalbai formuoti. Ið tiesø ði gramatika atspindi Pabrëþos idëjas apie vien þemaièiams (Þemaitijai) skirtà bendrinæ kalbà, rodo Pabrëþos bendrinës þemaièiø kalbos gramatikos modelá38. Ið kitø rankraðtiniø gramatikø minëtina XVIII amþiaus pradþios nebaigta Maþo- sios Lietuvos lietuviø kalbos gramatika, saugoma Halle’s universiteto bibliotekoje (mikrofilmas yra ir LMAB RS, sign.: Mf. 1084). Kaip rodo jos tyrëjos Gertrudos Bense’s straipsnis, nors gramatika ir nebaigta39, taèiau originali: nuo maþdaug tuo paèiu metu raðytos ir skelbtos Friedricho Wilhelmo Haacko (1730) ji skiriasi kitaip suskirstyta medþiaga, skirsniø pavadinimais, taip pat tuo, kad Haackas atskyrë daiktavardþiø ir bûdvardþiø linksniavimà, o ðioje gramatikoje tai nepadaryta (Bense 1974, 297). Kitas nebaigtos originalios lietuviø kalbos gramatikos rankraðtis – tai Mikalo- jaus Akelaièio gramatikos antroji dalis, saugoma Kórniko bibliotekoje Lenkijoje (sign.: BK 1507). Publikuoti verti ir gramatikø nuoraðai: jie taip pat svarbûs gramatinës minties plitimo, interpretavimo liudytojai. Ið tokiø minëtini du Kleino gramatikø nuoraðai (santraukos): vienas saugomas Krokuvos Èartoriskiø bibliotekoje (XVII amþiaus pabaigos–XVIII amþiaus pradþios) Lenkijoje (sign.: Rkp. 2293 I)40, kitas, darytas Simono Daukanto ranka, saugomas LLTIB RS (sign.: f. 1 – SD 9).

2.2. SPAUSDINTOS GRAMATIKOS. Ið spausdintø gramatikø, kurias vël publikuoti bûtø svarbiausia, reikëtø nurodyti Maþosios Lietuvos tradicijà atspin- dinèias gramatikas: Wilhelmo Haacko (1730), Povilo Ruigio (1747), Gotfrydo Oster- mejerio (1791), Kristijono Milkaus (1800), Augusto Schleicherio (1856), Frydricho Kurðaièio (1876). Ið Didþiosios Lietuvos gramatikø dar kartà skelbtina Kaliksto Ka- sakauskio (1832) ir Simono Daukanto pusiau lotynø kalbos þemaitiðkai paraðyta Prasmà Ùotinû kaùbos (1837). Ðioje pateikta ne tik lotynø, bet ir þemaièiø kalbos grama- tika (tad tai dviejø kalbø gramatika vienoje knygoje). Pagaliau ir pomirtinis Akelaièio gramatikos pirmosios dalies spaudinys (1890), kurá ið autoriaus rankraðèio iðleido Zygmuntas Celichowskis (iðlikæs ir rankraðtis: Kórniko biblioteka, sign.: BK 1507).

37 Antanas Baranauskas, Raðtai 1, parengë Eindruck eines Arbeitsexemplars, in dem Regina Mikðytë, Marius Daðkus, Vilnius: nach einem vorgefaßten Gesamtplan bald Baltos lankos, 1995. hier und bald dort, also nicht fortlaufend, 38 Plg. Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambrazie- eizelne Abschnitte oder auch nur Gedan- jaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. kengänge ausgeführt wurden“. Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: 40 Plg. Jonas Palionis, „Keletas naujø duo- Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, menø lietuviø kalbos gramatikø istorijai 59–68. (Anoniminë rankraðtinë ‘Gramatices Gertrud Bense, „Lithuanica in Halle“, Zeit- 39 Litvanicae’)“, VVU mokslo darbai. Istorijos- schrift für Slawistik 19(2), 1974, 295–297. filologijos mokslø serija 1, 1955, 196–203. Plg. p. 297: „Das Manuskript macht den

267 XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë 3. PABAIGA. Në viena ið iki ðiol perleistø ar paskelbtø gramatikø nëra be vienokiø ar kitokiø rezervø bûti tobulinama, nors jø parengimo lygis ir labai ski- riasi. Ðtai Stanevièiaus leidinys jau pats yra istoriografija, pats susilaukë fotogra- fuotinio perleidimo. Lebedþio leidimo komentarai minimalûs, o Haarmanno per- spaudas – visai be komentarø, nors abu paskelbë fotografuotinius tekstus. Taèiau jau reikia dràsiai kalbëti apie esanèià lietuviø kalbos gramatikø perspausdinimo ar skelbimo tradicijà, apie grieþtëjanèius reikalavimus tokiam þanrui ir auganèias rengëjø pastangas jø laikytis. Galima bûtø pageidauti, kad ateityje perleisimø ar skelbsimø senøjø gramatikø kritiná aparatà sudarytø lietuviðkø þodþiø ir jø formø indeksas, dalykinë rodyklë, kur tikslinga, – ir asmenø bei vietø rodyklës. Patys tekstai galëtø bûti pateikiami tokiu principu: jei gramatika buvusi spausdinta ir paraðyta ne lietuviø kalba, skelbtini greta vienas kito du variantai (fotografuotinis ir vertimas á lietuviø kalbà), o jei rankraðtinë (taip pat paraðyta ne lietuviø kalba) – trys variantai: fotografuotinis, perraðytas origi- nalas ir vertimas á lietuviø kalbà. Trijø variantø atveju turbût tikslingiausia nuotraukas gretinti su perraðytuoju variantu, kad bûtø lengva pastebëti ir ávertinti ðifravimo tiks- lumà, kad abu tekstai bûtø vienoje vietoje; o vertimo tekstà, kaip sàlygiðkai savarankið- kà, skelbti toliau. Rankraðèiø taisymai turëtø bûti komentuojami. Kai kurie mokslininkai yra grieþèiau nusistatæ prieð ilgus ir iðsamius origina- liø ðaltiniø publikacijose skelbiamus ávadinius straipsnius. Ðtai Roma Bonèkutë (ALt 1, 206) teigia, kad „kas tiktø populiariam leidiniui arba atskira knyga leidþia- mai studijai, tas nedera akademiniø raðtø tomui“. Ðioje apþvalgoje neapibûdinau áþanginiø straipsniø, nes manau, jog pasirinkti straipsnio stiliø, apimtá ir pan. yra rengëjo prerogatyva ir kad laisvë suteikia daugiau galimybiø tiksliau apibû- dinti skelbiamus tekstus. Jei iðkiltø reikalas teikti kam nors pirmenybæ, tai siûlyèiau pirmiausia publi- kuoti rankraðtines gramatikas. Rankraðèiai net specialistams ne visada prieinami, sunkiau áskaitomi. Antra vertus, spausdintos gramatikos paprastai yra turëjusios didesnës átakos raðomosios kalbos raidai nei rankraðtinës, todël jø publikavimas, ypaè su vertimu á lietuviø kalbà, taip pat turëtø bûti vienas ið lietuviø kalbos istorikø uþdaviniø. Norëtøsi tikëtis, kad bëgant deðimtmeèiams bus iðverstos ir paskelbtos visos senosios gramatikos, raðytos iki susiformuojant bendrinei lietu- viø kalbai.

Giedrius Subaèius

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2000 m. geguþës 4 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 11 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]; [email protected]

268 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkûno raðtus

1999 metais apgintos dvi daktaro disertacijos, skirtos Jono Bretkûno raðtams – Postilei ir Biblijai. Jas parengë Vytauto Didþiojo universiteto ir Lietuviø kalbos instituto doktorantës, þurnalo Archivum Lithuanicum redaktoriø kolegijos narës: Ona Aleknavièienë ir Jolanta Gelumbeckaitë.

1999 metø birþelio 22 dienà disertacijà Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (196 p.) Vytauto Didþiojo universitete apgynë Ona Aleknavièienë. Jos darbo vado- vas – prof. habil. dr. Zigmas Zinkevièius. Tai bene pirmasis Lietuvoje paraðytas darbas, specialiai skirtas Biblijos iðtraukø tekstologijai. Þinoma, daug kur autorë rëmësi uþsienio filologø tyrimais, ypaè Jocheno D. Range’s veikalais, kuriuose nuodugniai tekstologiðkai iðtirtas Bretkûno verstas Naujasis Testamentas1 . Meto- dinës patirties ji sëmësi ir ið kitø þymiø vokieèiø, rusø, lenkø ir amerikieèiø teksto- logø darbø2 . Aleknavièienës disertacija parengta be kartotekø, plaèiai naudojantis kompiute- rio teikiamomis galimybëmis. Tam reikëjo nemaþa parengiamøjø darbø. Pirmiausia autorë kompiuteriu surinko Baltramiejaus Vilento Evangelijas bei Epistolas, kartu su Rièardu Petkevièiumi – beveik tûkstantá puslapiø turinèià Bretkûno Postilæ ir Vilen-

1 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-For- 2 Ið jø iðskirtinas Princetono dvasinës semi- schung. Kommentarband zur Bretke-Edition narijos (Princeton Theological Seminary, (NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schö- U.S.A.) Naujojo Testamento kalbos ir lite- ningh, 1992 (toliau – Range 1992); Jochen ratûros katedros profesoriaus Bruce’o D. Range, Kommentierte Edition des Bandes M. Metzgerio darbas: Bruce M. Metzger, 7 der altlitauischen Bibelübersetzung (Evan- The Text of the New Testament. Its Trans- gelien und Apostolgeschichte) von Joh. Bret- mission, Corruption, and Restoration, New ke, Labiau, 1580 (Habilitationsschrift, vor- York-Oxford: Oxford University Press, gelegt dem Fachbereich 13 Romanistik / 1992 (naudotasi rusiðku vertimu: Áðóñ Slavistik der Westfälischen Wilhelms-Uni- Ìåöãåð, Òåêñòîëîãèÿ Íîâîãî Çàâåòà. Ðóêî- versität Münster), 1992 (toliau – Range ïèñíàÿ òðàäèöèÿ, âîçíèêíîâåíèå èñêàæåíèé 1992a). è ðåêîíñòðóêöèÿ îðèãèíàëà, Ìîñêâà: Áèá- ëåéñêî-Áîãîñëîâñêèé èíñòèòóò ñâ. àïîñ- òîëà Àíäðåÿ, 1996).

269 Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkûno raðtus to Enchiridionà3 . Vëliau Bretkûno Postilës perikopës buvo sistemiðkai lyginamos su atitinkamomis Vilento verstomis Ðventojo Raðto iðtraukomis. Visi pastebëti skirtu- mai kelti á kelis ðimtus puslapiø uþimanèià lentelæ. Ið ðios bendros lentelës iðaugo 12 maþesniø lenteliø, pateiktø disertacijos prieduose. Jose parodyti Postilës periko- piø pradþios taisymai, redaguojant ið Vilento imamus tekstus Bretkûno pridëti ir praleisti þodþiai (p. 177–195)4 . Toliau ieðkota taisymø motyvø: tie skirtumai, ku- riems átakos galëjo turëti ðaltiniai, sulyginti su kitais lietuviðkais senaisiais raðtais (visø pirma paties Bretkûno verstu Naujuoju Testamentu) ir originalais: Martyno Liuterio Biblija (1546), Vulgata bei graikiðku Naujuoju Testamentu. Aiðkinantis, kas Bretkûno Postilës perikopëse yra „vilentiðka“, o kas „bretkûnið- ka“, autorei labai padëjo Postilës bei abiejø Vilento knygø kompiuterinës þodþiø formø konkordancijos, parengtos pagal programuotojo Vytauto Zinkevièiaus pa- raðytas programas. Jose jau yra ávesta tam tikrø tekstologiniø markeriø5 . Remdamasi detalia tekstologine analize, autorë priëjo prie iðvadø, paaiðkinan- èiø Bretkûno Postilës, ypaè jos perikopiø, genezæ. Ligi ðiol buvo laikomasi dar Liudviko Rëzos suformuluoto poþiûrio, kad Bretkûnas ðià knygà iðleido pagal Vilento verstas Biblijos iðtraukas6 . Taèiau Aleknavièienë árodë, jog Bretkûno Postilës perikopës nëra paprastas ðiø Vilento tekstø perspausdinimas. Pirmiausia, dviejø Postilës perikopiø visai nëra Vilento Evangelijose bei Epistolose. Viena jø – Evangelijos pagal Matà iðtrauka, pasakojanti apie krikðtà (Mt 3,13–17, BP I 137–138). Kita perikopë – tai Eucharistijos tekstas, jis sudarytas pagal evan- gelistø sinoptikø Mato, Morkaus, Luko Evangelijas bei Pirmà Pauliaus laiðkà ko- rintieèiams; Postilëje jis pavadintas „KOSANIS APE W¯CZ¯=ºre Pono muµu Ieµaus Chriµtaus, Dienoie º kaledu ant Miµparo µakama“ (BP I 62). Jø iðsami tekstologinë analizë sudaro antràjà disertacijos dalá (p. 28–88)7 . Autorë nustatë, kad minëta Evangelijos pagal Matà iðtrauka yra naujas Bretkûno vertimas. Pagrindinis jos ðaltinis – Liuterio Biblija (1546), bet kai kur remtasi Vulgata ar graikiðku originalu. Ankstesniu ðios perikopës vertimu, esanèiu jo Naujajame Testamente, Bretkûnas nesinaudojo. Á „Kosanᔠpanaðus tekstas rastas keturiose iki

3 Èia paminëti darbai yra Lietuviø kalbos jø raðtø kompiuterizavimas“, LKK 39, institute vykdomo senøjø lietuviðkø raðtø 1998, 192–210. kompiuterizavimo dalis. Ðis projektas re- 6 L[udwig] J[edimin] Rheµa, Geµchichte der lit- miamas pagal „Valstybinës kalbos varto- thauiµchen Bibel, ein Beytrag ¸ur Religions- jimo ir ugdymo 1995–2005 metø prog- geµchichte der Nordiµchen Vælker, Königsberg: ramà“. Hartungµche Hofbuchdruckerei, 1816, 9. 4 Suklasifikuotais fonetiniais, morfologiniais 7 Ðiø perikopiø analizë paskelbta dviem ir sintaksiniais perikopiø taisymais diser- straipsniais: Ona Aleknavièienë, „Jono tacijoje pasinaudota tik ið dalies – juos Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: Mt tirti autorë numaèiusi ateityje. 3,13–17 ðaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 5– 5 Apie kompiuteriniø konkordancijø suda- 45; „Jono Bretkûno Postilës perikopiø au- rymo principus þr. Saulius Ambrazas, torystë: ‘Kosanies’ ðaltiniai“, LKK 39, Ona Aleknavièienë, Vytautas Zinkevièius, 1998, 39–81. „Istorinis lietuviø kalbos þodynas ir senø-

270 Archivum Lithuanicum 2 1591 metø iðëjusiose knygose: 1) Maþvydo Katekizme (1547); 2) Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø II dalyje (1570); 3) Vilento Enchiridiono (1579) dviejuose skyriuose: a) „Sacramentas Altoriaus“; b) „Trumpas klauµimas ir prieprowimas“; 4) Maþvydo Parafrazyje (1589). Palyginusi visus ðiuos tekstus autorë árodë, kad „KosanᓠBret- kûnas ëmë ið Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus“ (jis verstas ið Liuterio Enchiridiono, iðleisto 1543 metais Leipcige). Nuraðydamas já tik ðiek tiek paredagavo: pastebëti 23 skirtumai, daugiausia raðybos ir morfologijos. Tai rodo, jog Bretkûnas nuosekliai artino Vilento kalbà prie visai Postilei bûdingø formø, bet ðiame tekste yra likusiø ir Vilento Enchiridionui tipiðkø ypatybiø. Visos kitos 67 Bretkûno Postilës perikopës nuraðytos nuo Vilento Evangelijø bei Epistolø. Taèiau ir jose esama daug ir ávairiø pataisø. Laikydamasi teksto ir vertimo kritikø taikomos schemos (pridëjimai, praleidimai, keitimai), autorë jas analizuoja treèiojoje disertacijos dalyje (p. 89–163). Skiriasi net kai kuriø Vilento ir Bretkûno perikopiø ilgis8 . Trijose vietose Postilëje pridëta Biblijos eiluèiø, kuriø visai nëra atitinkamame Vilento vertime: 1) BP II 260 – visa Lk 1,56 eilutë; 2) BP I 332 – pusë Lk 1,36 eilutës; 3) BP I 266 – tik vienas Mt 4,9 þodis bilodams, kuris atstoja visà, nors ir trumpà, bet Vilento praleistà sakiná. Autorë nustatë, kad ðituos fragmentus, kaip ir minëtà Mt 3,13–17 iðtraukà, Bretkûnas irgi vertë ið naujo: Lk 1,56 – ið Liuterio Biblijos, Lk 1,36 – ið Liuterio Biblijos ir Vulgatos, o Mt 4,9 pridëtas þodis neatitinka në vieno ið lyginamø ðaltiniø (p. 98–102). Ir kitur Bretkûnas taisë Vilento verstas perikopes daugiausia stengdamasis jas priartinti prie 1546 metø Liuterio Biblijos leidimo. Vulgata ar graikiðku originalu ðiam reikalui naudotasi daug reèiau. Antra vertus, pats Bretkûnas kartais nutolsta nuo originalø. Paprastai tai daro siekdamas pragmatiniø tikslø. Norëdamas padëti tada krikðèioniðko mokymo dar neperpratusiems lietuviams adekvaèiai suprasti Ðventàjá Raðtà, perikopiø pradþioje (retkarèiais ir tolesniame tekste) jis kai kur prideda sakiná, pasako Vilento vertime bei originaluose nenurodytus veikëjus, pa- aiðkina vienà kità Biblijos realijà. Pirmajame sakinyje Bretkûnas praleidþia nereika- lingus, su ankstesniu, Postilëje nepateikiamu Evangelijos tekstu siejanèius jungtu- kus, prieveiksmius bei dalelytes, plg. Mt 22,1: AKaip priµiartinoia Jeruµaleµp EE 117 ir

Kaip priµiartinoia Jeµus µu Apaµch=ºtalais Jeruµaleµp BP I 14–5 (p. 107–116, 134–137). Postilëje pastebëta ir tokiø atvejø, kai Bretkûnas nutolsta nuo originalø stengda- masis padaryti Vilento vertimà sklandesná bei lietuviðkesná. Antai Evangelijos pa- gal Jonà iðtraukoje Jn 6,11–15, esanèioje BP I 304–307, vengdamas lietuviø kalbai nebûdingos þodþio duona daugiskaitos, jis áterpia þodá kepalas, plg. kurµai tur pen=º ket± d¾nas mieáiû EE 5022–23 ir kurµai tur penketa kepa=ºlu mieáu donos BP I 30514–15. Apskritai Postilëje, skirtingai negu Vilento Evangelijose bei Epistolose ir net negu paties Bretkûno Naujajame Testamente, þodþio duona daugiskaitos visai nëra (p. 132–134). Nustatinëjant Postilës perikopiø redagavimo ðaltinius kartu atsi- skleidþia ir Bretkûno kaip redaktoriaus, vertëjo ir vieno ið lietuviø raðomosios kalbos kûrëjø veikla.

8 Þr. dar Ona Aleknavièienë, „Pridëtos ir pra- leistos Biblijos eilutës Jono Bretkûno Pos- tilës perikopëse“, ALt 1, 1999, 67–84.

271 Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkûno raðtus Kai kur Bretkûnas tiesiog iðtaisë Vilento (ar spaustuvininko) padarytas klaidas (p. 152–154). Kita vertus, nuraðydamas Vilento perikopes, ir pats Bretkûnas neið- vengë teksto perraðinëtojams bûdingø skaitymo klaidø. Trijose vietose (BP II 95, 307, 452) jis yra praleidæs Biblijos eiluèiø fragmentø (p. 102–107), kai kur pavieniø þodþiø (p. 139–140). Po Aleknavièienës darbo nebelieka abejoniø, kad Bretkûnas, rengdamas Postilæ bei redaguodamas ið Vilento imamas perikopes, savo paties verstu Naujuoju Testa- mentu nesinaudojo (plaèiau þr. dar ir ðiame ALt tome, p. 11–50). Tiesa, neatmetama galimybë, kad Bretkûnas kai kur galëjo taisyti Naujojo Testamento rankraðtá sulig savo Postile, taèiau tai galutinai paaiðkës tik tada, kai bus nustatyta tikslesnë Bretkûno Biblijos taisymø chronologija. Nors, kaip minëta, Aleknavièienës darbas yra tekstologinio pobûdþio, atidesnis skaitytojas èia ras svarbiø duomenø ir Bretkûno kalbai tirti. Antai ávardþiø specia- listus turëtø sudominti autorës nustatytas faktas, kad redaguodamas Vilento vers- tas perikopes, Bretkûnas pagal Liuterio Biblijà mëgo pridëti veiksniu einanèiø as- meniniø ávardþiø (p. 128, 130–131). Be to, disertacijoje gana plaèiai kalbama apie formø atëjo ir atajo (p. 48–50), Kristus ir Christus (p. 83–84), mums ir mumus (p. 51– 52), vandens, vandenio ir vandinio (p. 52–54), liepiamosios nuosakos formø su -kit(e) ir -kiat (p. 63–65), taip pat sintaksiniø konstrukcijø byloti+dat. ir byloti+all. (p. 55– 56) konkurencijà atskirose Postilës dalyse. Darbe yra reikðmingø pastabø ir apie kitus senuosius raðtus. Èia nustatyta, kad Eucharistijos tekstas, esantis Maþvydo Parafrazyje9 , yra imtas ið Maþvydo Katekizmo ketvirtosios dalies, kuri savo ruoþtu versta ið Sekluciano 1545 metø katekizmo (p. 85–86). Eucharistijos tekstas, ádëtas á Vilento Enchiridiono skyriø „Trumpas klau- µimas ir prieprowimas”10 , gali bûti perspausdintas ið Vilento paskelbtø Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø II dalies (p. 84–85). Èia aptariamu darbu bus remiamasi sudarinëjant Postilës þodþiø indeksà. Kaip ir konkordancijoje, indekse numatoma tam tikrais tekstologiniais markeriais paro- dyti, kuri þodþio forma yra ið Bretkûno parengtø kompiliacinio pobûdþio pamoks- lø, kuri ið minëtos jo verstosios perikopës Mt 3,13–17, o kuri ið Vilento Evangelijø bei Epistolø ir Enchiridiono nuraðytø perikopiø, taip pat ið maldø ar „Passio“. Tai vëliau padës ávairiais poþiûriais tirti Postilës kalbà. Ir ateityje, tikësimës, vienas ir tas pats Vilento iðverstas sakinys nebebus pateikiamas vienà kartà su Evangelijø bei Epistolø, o kità kartà – jau su Bretkûno Postilës santrumpa11 .

1999 metø geguþës 4 dienà Vytauto Didþiojo universitete buvo ginama Jolantos Gelumbeckaitës disertacija Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø vartosena Jono

9 Visas Parafrazis verstas ið 1558 metø Prûsø Chicagos lietuviø literatûros draugija, agendos (Kirchen Ordnung), þr. Jurgis Ge- 1957, 159) spëjo, kad jis imtas ið neiðliku- rullis, Senieji lietuviø skaitymai 1, Kaunas: sio Maþvydo rankraðèio. Lietuvos universitetas, 1927, 2, 89. 11 Tokiø atvejø Range (1992, 122) yra pa- 10 Gerulis (1927, 68) ir Vaclovas Birþiðka (Se- stebëjæs LKÞ. nøjø lietuviðkø knygø istorija 2, Chicago:

272 Archivum Lithuanicum 2 Bretkûno „Evangelijos pagal Lukà“ vertime (254 p.). Jos darbo vadovas – prof. habil. dr. Vytautas Ambrazas. Ðioje disertacijoje labai iðsamiai iðanalizuoti papildiná bei aplinkybes þymintys linksniai ir prielinksninës konstrukcijos. Ir vieni, ir kiti siste- miðkai sulyginti su originalø – Vulgatos, graikiðko Naujojo Testamento ir Liuterio Biblijos (1546) atitikmenimis12 . Sintaksiniai vienetai grupuojami semantiðkai pagal ðiuolaikinëje kalbø tipologi- joje nusistovëjusius principus13 . Antai disertacijoje yra tokie papildinio skyriai: patientas ir kontentyvas (p. 9–44), beneficientas (p. 45–52), adresatas (p. 52–55), komitatyvas ir kontragentas (p. 56–60). Dar sudëtingesnë vietos aplinkybes þymin- èiø sintaksiniø konstrukcijø klasifikacija. Èia pirmiausia skiriamos trys didelës semantinës klasës: vieta viduje (p. 70–165), vieta neviduje (p. 105–117), kryptis (p. 117–173). Kiekviena ið jø dar turi nemaþa smulkesniø poklasiø. Darbe taip pat aptariamos laiko (p. 190–201), prieþasties (p. 201–210) bei tikslo (p. 210–213) aplin- kybës. Tokia semantinë klasifikacija leido autorei ne tik nustatyti originalø átakà sintaksinëms konstrukcijoms, vartojamoms Bretkûno verstoje Evangelijoje pagal Lu- kà, bet ir atskleisti paèioje Bretkûno kalboje egzistavusià sintaksinæ sinonimijà. Paþymëtina, kad autorë nesiriboja tik vienos Evangelijos medþiaga, bet proble- miðkais atvejais pateikia pavyzdþiø bei statistiniø duomenø ir ið kitø Bretkûno Naujojo Testamento vietø, taip pat ið jo Postilës, retkarèiais ið Vilento Evangelijø bei Epistolø, Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø. Be to, Bretkûno ir originalø sintaksinës konstrukcijos analizuojamos istoriðkai, jos lyginamos su kitø giminiðkø kalbø ati- tikmenimis. Taigi ði disertacija turëtø pirmiausia dominti lietuviø kalbos istorinës gramatikos, ypaè sintaksës, specialistus.

12 Uþ ðá darbà 1999 metais Gelumbeckaitë Latin? Evidence from the Syntax of his pelnë Lietuvos mokslø akademijos jau- writings“, Latin vulgaire – latin tardif: Actes nøjø mokslininkø mokslo darbø premijà. du Ve Colloque international sur le latin vul- Kol kas tik jo dalis paskelbta atskirais gaire et tardif, Heidelberg, 5–8 septembre straipsniais: Jolanta Gelumbeckaitë, „Vul- 1997, Heidelberg: Universitätsverlag C. gatos prielinksniniø konstrukcijø santykis Winter, 1999, 375–380; „Lotyniðkojo ori- su inesyvu J. Bretkûno ‘Evangelijos pagal ginalo poveikis Jono Bretkûno Evangelijos Lukà’ vertime“, Blt 31(2), 1996, 155–161; pagal Lukà (BLk) vertimui“, Lietuviø kata- „Postpoziciniai vietininkai J. Bretkûno likø mokslo akademijos suvaþiavimo darbai ‘Evangelijos pagal Lukà’ vertime“, Blt 17, 1999, 303–320. 32(2), 1997, 179–202; „On the relation of 13 Ðie principai jau plaèiai taikomi sinchro- the Vulgate’s prepositional phrases with niðkai tiriant dabartinës lietuviø kalbos the translation of the Gospel according to sakiniø struktûrà, plg. Vytautas Ambra- the Luke by Jonas Bretkûnas“, VIII Inter- zas, „Lietuviø kalbos sakinio sintaksinës national Colloquium on Latin Linguistics, ir semantinës struktûros vienetai“, LKK 1995 04 24–28, Eichstätt, Abstracts, Eich- 25, 1986, 4–44; Nijolë Sliþienë, Lietuviø stätt, 1995, 16–17; „Latin Vulgata and kalbos veiksmaþodþiø junglumo þodynas 1, the translation into Old Lithuanian by Jo- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos nas Bretkûnas. On the relation of preposi- institutas, 1998, 15–54; Elena Valiulytë, tional phrases with cases“, IX International Dabartinës lietuviø kalbos sintaksiniai sinoni- Colloquium on Latin Linguistics, 1997 04 mai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- 14–18, Madrid, Abstracts, Madrid, 1997, dybos institutas, 1998 ir kt. 53; „St. Jerome: Christian or Ciceronian

273 Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkûno raðtus Antai Gelumbeckaitës darbe labai aiðkiai parodyta postpoziciniø vietininkø var- tosena Bretkûno kalboje. Pasirodo, èia ne tik inesyvas, bet ir aliatyvas buvo stiprus linksnis. Mat galinis taðkas neviduje daþniausiai reiðkiamas bûtent aliatyvu (p. 158–164), o dabartinëje lietuviø kalboje labai paplitusià prielinksninæ konstruk- cijà ik(i)+gen. Bretkûnas vartoja labai retai. Ji Evangelijoje pagal Lukà pasitaiko tik verèiant emfatinæ konstrukcijà usque ad+acc. (p. 165). Be to, vienà kartà pastaroji iðversta pleonastine iki+all. konstrukcija, plg. Lk 4,42: ataia iki iapi ir lot. vençrunt usque ad ipsum (p. 164). Tuo tarpu iliatyvas ir adesyvas èia retas. Galinis taðkas viduje jau daþniausiai reiðkiamas ing(i)+acc., o iliatyvas pasirodo tik retkarèiais (paprastai taisant vertimà) ir, matyt, kaip stilistiðkai þymëtasis narys (p. 144–147). Adesyvas savo tipine reikð- me – vieta ðone nei Evangelijoje pagal Lukà, nei kitose Bretkûno verstose Evangelijo- se bei Apaðtalø darbuose visai nevartojamas (p. 105)14 . Adesyvo formø (ypaè ávardþiø) pasitaiko vietoj inesyvo, jos taip pat daþniausiai paraðytos taisant rank- raðtá. Tam ið dalies galëjo turëti átakos vokiðka Liuterio Biblijos konstrukcija bey+dat., plg. Lk 10,13: maZnybes kurias iuµui [´iuµip] daritas ir vok. µolche Thatten [...] die bey euch geµchehen µind (p. 81tt.)15 . Taèiau tokiø inesyvo ir adesyvo miðimo atvejø esama ir kituose senuosiuose raðtuose bei tarmëse. Tai rodo, kad jau XVI amþiuje adesyvo linksnis nyko paèioje lietuviø kalboje16 . Be to, Bretkûno kalboje buvo sumiðæ ir kai kurie kiti vietininkai. Antai vietai ðone reikðti vietoj adesyvo kartais vartojamas aliatyvas, pvz., Lk 3,9: kirwis µchaknieµp med¸ia [´med¸io] padetas [´pridets] ira (p. 110, 115–117). Kita vertus, inesyvas (ypaè suprieveiksmëjæs namie) kartais þymi kryptá, pvz., Lk 7,10: õµugrÓáa µi»µtieâ namieú [´pareâa µiunµtieâ|pareâa paµlai] (p. 139–142). Tokia vartosena taip pat grindþiama baltø (ir apskritai indoeuropieèiø) kalbø raidos tendencijomis (p. 140–141). Disertacijoje aptartos ir kai kurios kitos senovinës konstrukcijos. Pavyzdþiui, Evangelijoje pagal Lukà pastebëta 17 direktyvinio akuzatyvo atvejø, plg. Lk 7,36: Óei¼s [´Óeâ¼s] namus Phariµeia [´Phariµeuµcho] ir lot. ingressus domum pharisaei (p. 136– 139)17 . Lotyniðkas originalas galëjo padëti iðlikti ir konstrukcijai juoktis(i)+ dat., plg.

14 Tiesa, tokia adesyvo vartosena Bretkûnui 17 Ernstas Fraenkelis yra pateikæs panaðiø galëjo bûti þinoma, plg. pateiktà pavyzdá pavyzdþiø dar ið lietuviø liaudies dainø, ið jo Postilës: ámones Iordanip ira krikµchti- þr. Ernst Fraenkel, Syntax der litauischen

jens BP II 23913. Kasus, Kaunas: Valstybinë spaustuvë, 15 Plg. dar Jochen D. Range, „Allativ und 1928, 164–166. Èia dar galima prisiminti Adessiv in altlitauischen Texten des 16. ir siekiná, kilusá taip pat ið panaðiø aku- Jahrhunderts“, LgB 4, 1995, 99–101. zatyviniø konstrukcijø, plg. Wolfram Eu- 16 Þr. dar Adelë Laigonaitë, „Paðalio vie- ler, „Das Supinum im Lateinischen und tininkai dabartinëje lietuviø kalboje“, Kai Baltisch-Slawischen und der altindische kurie lietuviø kalbos gramatikos klausimai, Infinitiv: Fragen zu deren indogermani- Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës schen Grundlagen“, RBl 5, 1999, 41–57; literatûros leidykla, 1957, 27; Albertas Ro- William R. Schmalstieg, „Dative or Accu- sinas, Baltø kalbø ávardþiai. Morfologijos sative, a Latvian Parallel to Proto-Indo- raida, Vilnius: Vilniaus universitetas, European“, Aspekte baltischer Forschung, 1995, 65tt. hrsg. von Jochen D. Range, Essen: Die blaue Eule, 2000, 294–295 ir literatûrà.

274 Archivum Lithuanicum 2 Lk 14,29: pradet» iam ioktiµi ir lot. incipiat illudere ei (p. 26), taip pat atminties genetyvui, plg. Lk 17,32: Atminkite maters Lot ir lot. Memores estote uxoris Lot (p. 33– 34). Minëtinas dar ir archajiðkas grynasis genetyvas laikui þymëti, pvz., Lk 11,5: ei¼s iapi õwidui=º nakties [´puµnakties]; Apd 27,27: puµnakties tikieios [...] atrand¼ (p. 183–184)18 . Apskritai XVI amþiuje objektiniams ir ypaè adverbialiniams santykiams reikðti prielinksninës konstrukcijos buvo paplitusios maþiau negu vëlesniais laikais. Vie- toj jø tuo metu dar buvo vartojami senieji grynieji linksniai, jais Bretkûnas neretai vertë ir originalø prielinksnines konstrukcijas (p. 233, 236). Gelumbeckaitës disertacijoje yra svarbiø duomenø ir iðorinei lingvistikai. Ið ana- lizës matyti, kad nors Bretkûnas Evangelijà pagal Lukà turëjo versti beveik paþo- dþiui, lietuviø kalbos normas paþeisdavo gana retai. Be to, padarytas klaidas vëliau daþnai pats ir iðtaisydavo19 . Ðtai keletas pavyzdþiø. Èia nagrinëjamoje Evangelijoje pagal Lukà su veiks- maþodþiais melsti, praðyti papildinio pozicijoje daþniausiai eina genetyvas (30x) ir tik 8 kartus dël lotyniðkø atitikmenø postulare, petere átakos pavartojamas aku- zatyvas. Taèiau taisant pastarasis visur pakeièiamas genetyvu, plg. Lk 11,12: iei praµchis paut¼ [´pauto] ir lot. si petit ovum (p. 20). Veiksmaþodþiai su neiginiu èia irgi daþniau valdo genetyvà (66x), o akuzatyvas pasirodo reèiau (47x). Negana to, beveik pusë ðitø akuzatyvø (20x) vëliau pakeièiama genetyvu, plg. Lk 12,56: õµchÓ c¸eµ¼ [´µcho c¸eµo] kadelei ne º µudâat ir lot. hoc autem tempus quomodo non probatis. Be to, neiginio akuzatyvas kartais pasitaiko labiau nuo veiksmaþodþio nutolusio- je pozicijoje, tuo tarpu artimesni papildiniai ir pagrindiniame tekste eina áprasti- niu genetyvu, plg. Lk 14,26: ir õne peikia [Gallus ´ne tur apikanto] tewa µawa ir matinas, º ir materes ir waik», õir bralius ir µeµeris [´ir brali» ir µeµer»], prieg tam ir duµches [Gallus ´áiwata] µawa ir lot. et non odit patrem suum et matrem et uxorem et filios et fratres et sorores, adhuc et animam suam (p. 21–25). Ðie ir kiti panaðûs pavyzdþiai leidþia spëti, kad Bretkûnas turëjo neblogà lietuviø kalbos jausmà, o suklysdavo turbût daþniausiai tiktai dël neapdairumo ar skubëjimo20 . Kita vertus, Bretkûnas, kaip ir kiti to meto autoriai, stengdamiesi kuo tiksliau iðversti Ðventàjá Raðtà bei kitø kalbø pavyzdþiu kurdami lietuviðkà aukðtàjá stiliø,

18 Plg. dar Fraenkel 1928, 62–63; Aloyzas Vi- 20 Þinoma, tai galutinai paaiðkës, kai bus dugiris, „Dël laiko kilmininko lietuviø kal- sistemiðkai iðtirtos ir kitos Bretkûno Bibli- bos tarmëse“, Blt 29(1), 1994, 60–64. jos dalys, kuriø pagrindinis ðaltinis yra ne 19 Tai nustatyti autorei labai palengvino jau lotyniðka Vulgata (kaip Evangelijos pagal minëtas (þr. iðn. 1) Jocheno D. Range’s Lukà), o vokiðka Liuterio Biblija. Mat tai (1992a) iððifruotas Bretkûno Naujojo Tes- vienur, tai kitur keliama mintis, kad Bret- tamento rankraðtis su gausiais komenta- kûno tëvas buvæs suvokietëjæs prûsas. rais. Èia nurodyta, kur taisë pats Bretkû- Plaèiau apie Bretkûno kilmæ þr. Viktor nas, o kur vertimà skaitë korektoriai. Labai Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen gaila, kad ðis reikðmingas darbas ligi ðiol Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, Kö- dar neiðleistas. nigsberg-Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 147tt.

275 Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkûno raðtus kartais sàmoningai nutoldavo nuo ðnekamosios kalbos. Kai kurios originalø pa- veiktos konstrukcijos tapo XVI–XVII amþiaus raðomosios kalbos norma. Tokia Bret- kûno laikais buvo konstrukcija po akim(is)+gen.21 Manoma, kad lotyniðki jos atitik- menys ante+acc. ir coram+abl. taip pat yra vertiniai, per graikø kalbà atëjæ ið hebrajø kalbos (p. 93–95). Pasirodo, ir dabar plaèiai vartojama sakralinë formulë tesiilsi ramybëje gali bûti paþodinis vertinys ið lot. requiescat in pace bei primena Bretkûno analogiðkà inesyvà pakaiuie ‘in pace’ (p. 98). Taigi sistemiðkos vertimø studijos padeda geriau suprasti lietuviø raðomosios kalbos formavimosi procesà. Jau seniai pastebëta, kad senøjø lietuviðkø raðtø kalbà (ypaè sakinio struktûrà) smarkiai veikë jø originalai (plg. ALt 1, 1999, 245– 246 nurodytà literatûrà). Todël labai svarbu nustatyti, kur yra paprasèiausi sko- liniai ið kitø kalbø, o kur to meto autoriø sàmoningos pastangos kurti XVI–XVII amþiaus raðomàjà kalbà. Jau ið to, kas èia pasakyta, darosi aiðku, jog Onos Aleknavièienës ir Jolantos Gelumbeckaitës disertacijø pagrindu reikia parengti ir iðleisti atskiras monogra- fijas. Tam yra ir puiki proga: 2002 metais minësime 400-àsias Bretkûno mirties metines. Saulius Ambrazas

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2000 m. kovo 9 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

21 Plg. dar Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 184.

276 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raðtai

Balio Sruogos Raðtø rengimas iðkëlë á dienos ðviesà nemaþai didesniø ar maþesniø tekstologiniø problemø. Jos esti dvejopos: pirma, ypatinga ðiø Raðtø rengimo situacija, antra, tekstologiniø tyrimø ir koncepcijø klausimas. Pradëkime nuo pirmosios. Naujieji Balio Sruogos Raðtai1 pradëti leisti 1996 metais, minint 100-àsias raðytojo gimimo metines. Pirmasis tomas skubiai rengtas bûtent ðiam jubiliejui. Raðtø sudary- tojas ir pagrindinis iniciatorius – literatûros tyrëjas Algis Samulionis. Ðis tomas atiduotas á spaustuvæ praëjus beveik dvejiems metams nuo sudarytojo mirties. Daugiau kaip 15 metø Algis Samulionis mynë sovietinës leidyklos „Vaga“ slenk- stá siûlydamas naujai iðleisti Sruogos Raðtus. Teikti ávairûs projektai (nuo 8 iki 13, vëliau – 17 tomø), intensyviai rinktos, grupuotos ir perraðinëtos raðytojo publika- cijos2 . Buvo sudaryta redaktoriø kolegija (Vytautas Kubilius, Petronëlë Èesnulevi- èiûtë, Alfonsas Maldonis), paskirta redaktorë (Donata Linèiuvienë), taèiau darbas pajudëjo tik 1994 metais, rengimo ir leidybinius darbus perëmus Lietuviø lite- ratûros ir tautosakos institutui. Taèiau kaip tik tais paèiais metais netikëtai mirë Samulionis, ir naujasis Sruogos Raðtø leidimas pakibo ore. Ilgainiui visi darbai uþgulë vieno þmogaus – redaktorës Donatos Linèiuvienës peèius (ji parengë II–IV tomus). Balio Sruogos Raðtai atsidûrë tarsi ðalia instituto darbø, juos rengiant ne- dalyvavo në vienas mokslininkas, nebeliko redaktoriø kolegijos. Tokia padëtis pa- veikë ir raðtø rengimo bei publikavimo principus. Be to, nesant þmogaus, tirianèio archyviná Sruogos palikimà, nebuvo publikuoti satyriniai tekstai „Vilkolakiui“ (daþniausiai komediniai vaizdeliai, epigramos), operos libretas Èièinskas: apie ðiuos tekstus paprasèiausiai neþinota.

1 Pirmasis Sruogos Raðtø leidimas pasirodë tûros kritikos straipsniø rinkinys (B[alys] 1957 metais (B[alys] Sruoga, Raðtai 1–6, Sruoga, Verpetai ir uþuvëjos, Vilnius: Vaga, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros 1990), teatro kritikos straipsniø rinktinë leidykla, 1957). Tuomet iðleistuose ðe- (B[alys] Sruoga, Apie tiesà ir scenà, Vilnius: ðiuose tomuose buvo publikuota tik nedi- Scena, 1994), rinktinë vaikams (B[alys] delë raðytojo kûrybinio palikimo dalis. Sruoga, Giesmë apie Gediminà, Vilnius: Vy- 1996 metais pradëti leisti 17 tomø Sruo- turys, 1993). Archyvinë medþiaga api- gos Raðtai. bendrinta solidþia studija (A[lgis] Samu- 2 Ta proga pasirodë populiarinantys Sruogos lionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986). kultûrinæ veiklà ir kûrybà leidiniai: litera-

277 Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raðtai Ið iðlikusiø Samulionio projektø matyti, kad jis buvo sumanæs akademiná Raðtø leidimà su atitinkamu tekstologiniu aparatu bei iðsamiais komentarais. Ið jo pasta- bø „Vagai“ skirtame projekte aiðkëja, jog þiûrëta á ávairiø raðytojø – Janio Rainio, Antono Èechovo ir kt. raðtus bei susiklosèiusias tekstologines tradicijas. Planuoja- mas Sruogos Raðtø tekstologinis aparatas nebuvo labai modernus, taèiau pavydëti- nai detalus: Samulionis suregistravo ir identifikavo daugumà iðlikusiø tekstø, siekë smulkiai aptarti jø variantus, kiek ámanoma, paaiðkinti jø atsiradimo aplinkybes bei genezæ. Jis dar spëjo parengti juodraðtinius pirmojo tomo komentarus. Nelikus pagrindinio projekto iniciatoriaus, ið inercijos tæsiant Raðtø leidimà, susidarë para- doksali padëtis: pirma, prie mokslinio Raðtø leidimo nedirbo në vienas literatûros tyrëjas, antra, visà darbà – nuo medþiagos surinkimo iki paskutinës korektûros atliko vienas þmogus. Be abejo, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutui tai garbës nedarë. Taèiau èia buvo manoma, jog visi darbai jau esà nudirbti Samulio- nio, telieka surinktà medþiagà suredaguoti bei iðleisti. Deja, Raðtø rengimo darbai parodë, jog medþiaga surinkta anaiptol ne visa, kai kurie Samulionio papildymai ir pataisymai po jo mirties prapuolë. Pavyzdþiui, nebëra Dievø miðko komentarø, nors Samulionis rengë leidiná Nuo Ðtuthofo iki „Dievø miðko“ (kur jis dabar, taip pat neaiðku). Samulionis paliko didþiosios dalies Sruogos tekstø nuoraðus, taèiau nepateikë jokiø nuorodø, kas ir ið kur nuraðyta, kai kurie turimi nuoraðai daryti ið neþinia kur esanèiø rankraðèiø ar publikacijø. Be to, ðiuo metu visø 17 tomø pagrindas yra dar 1970 metais Samulionio iðleista Balio Sruogos raðtø bibliografija3 , kurioje surink- ta ir didþioji dalis raðytojo tekstø. Þinoma, ði bibliografija daugeliu atþvilgiø pase- nusi, o kur dingo Samulionio papildymai ir pataisymai, nëra þinoma – iðlikusiame „pataisø egzemplioriuje“ jie beveik neatsispindi. Mat ið Samulionio susiraðinëjimo su Vanda Daugirdaite-Sruogiene aiðku, kad kai kurias netikslias pozicijas jis vëliau koregavo, bibliografijà pildë, rinko Lietuvoje ir JAV pasirodþiusias publikacijas, pasiraðytas ávairiausiais slapyvardþiais. Aprëpti vienam þmogui ir Sruogos kûry- bos bei bibliografijos analizæ, ir Samulionio palikimo tyrimà, ir tekstologiná Raðtø rengimo darbà praktiðkai neámanoma. Tuo labiau kad iki ðiol Samulionio ir Dau- girdaitës-Sruogienës susiraðinëjimas buvo neprieinamas – laiðkai artimøjø saugomi asmeniniuose archyvuose, o teksto publikavimo principø Samulionis iki galo nes- pëjo suformuluoti. Instituto leidybinis tempas buvo gana spartus – kasmet pasi- rodydavo po vienà Raðtø tomà. Dirbti prie Sruogos Raðtø pradëjau nuo vieno ið sudëtingiausiø tomø – vertimø. Ið karto susidûriau su daugeliu problemø, taèiau jø sprendimo bûdà neretai apibrë- þë ankstesniuose tomuose susiklosèiusi tradicija. Ji priklausë ir nuo Samulionio valios, á kurià stengtasi kuo labiau ásiklausyti, ir nuo tø tomø rengëjø. Ðià tradicijà

3 A[lgis] Samulionis, Balio Sruogos raðtø bib- liografija, Vilnius: LTSR MA CB rotaprin- tas, 1970, 231 p.

278 Archivum Lithuanicum 2 galima vertinti nevienaprasmiðkai ir prieðtaringai. Samulionis galvojo apie akade- miná Raðtø leidimà, kuriame bûtø publikuojami visi iðlikæ tekstai be atrankos. Dël ankstyvøjø Sruogos tekstø jis labai abejojo, taèiau nusvërë noras turëti akademinius Raðtus. Kanoniniu teksto variantu Samulionis laikë paskutiniàjà publikacijà. Ðios tradicijos laikomasi iki ðiol, nors kyla abejoniø, ar Sruoga pritarë paskutiniajai po karo pasirodþiusiø tekstø redakcijai, pvz., Èechovo Trijø seserø arba Nekrasovo eilëraðèiø vertimø galutinëms pataisoms4 . Samulionis visus, net paèius maþiausius, tekstø skirtumus (tik be skyrybos) ketino pateikti „Paaiðkinimuose“. Taèiau prie I– IV tomo dirbusi viena Donata Linèiuvienë tiesiog fiziðkai negalëjo visko aprëpti, tad ilgainiui daugiau dëmesio ëmë skirti ne tekstologiniam aparatui, o patiems tek- stams. Antrame, treèiame ir ketvirtame tome buvo atsisakyta aptarti tekstø skirtu- mus, tik nurodyta, kad variantai daugiau ar maþiau skiriasi. Be to, buvo kanoni- zuojamas paskutinis teksto variantas. Tai, be abejo, labai atpalaidavo rankas rengë- jams: tekstø skirtumø registravimas yra mokslinio aparato dalis, kliudanti laisvai redaguoti publikuojamà tekstà, tai yra, „gaminti“ dar vienà variantà. Juolab kad Samulionis pirmojo tomo komentaruose kruopðèiai nurodë net visas atitaisomas korektûros klaidas. Toks tekstologinis aparatas labai trukdë redaguoti, todël buvo nuspræsta smulkiai tekstø skirtumø nekomentuoti. Iðnyko ir bendroji plaèiø teksto- loginiø komentarø dalis (tokiø komentarø apmatai dar regimi pirmajame tome). II– IV Raðtø tome bendrieji komentarai parengti pagal Samulionio literatûrologinæ mo- nografijà Balys Sruoga. Apie groþinæ Sruogos kûrybà, literatûros ir teatro kritiko veiklà ar apie dvitomæ Balio Sruogos Rusø literatûros istorijà ðioje monografijoje raðoma gana plaèiai. Taèiau apie tai kalbama ne tekstologiniu aspektu. Kita vertus, èia nëra pakankamai medþiagos ir vertimams, publicistikai ar net straipsniams kultûros klausimais komentuoti. Kadangi prie Sruogos Raðtø pradëjau dirbti ne nuo pradþiø, keisti ar kreipti kita linkme tekstø rengimo principus buvo jau per vëlu: raðtø rengimo koncepcija pa- prastai svarstoma prieð pradedant rengti spaudai, o ne tada, kai leidyba jau ási- bëgëjusi. Be to, norëjosi, kad ðis solidus daugiatomis projektas bûtø ágyvendinamas nuosekliai. Taigi vertimø tomas turëjo neiðsiskirti ið ðiek tiek modifikuoto Raðtø leidimo: smulkiai aptariami tik eilëraðèiø variantai (pirmajame tome buvo iðsamiai aptariami tekstø variantai), prozos, dramø variantø skirtumai nurodomi tik bend- rais bruoþais (kaip ir II–IV tomuose). Vertimai nëra originalioji kûryba ir skirti jai didesná dëmesá negu, pavyzdþiui, prozos kûrybai, bûtø ne visai logiðka. O ir Sa- mulionio sumanymas sudëti visus Sruogos vertimus á vienà tomà pasirodë neágy- vendinamas – surinkti tekstai sudarë apie 1500 puslapiø. Nors medþiagos paaið- kinimams buvo nedaug, nusprendþiau juos raðyti pagal pirmàjá tomà, paèiø ver- timø neinterpretuodamas ir nevertindamas, kitaip nei buvo daroma II–IV tomuose.

4 Be abejonës, redaktoriaus statusas soviet- daug cenzoriaus galiø ir tekstologinëms, meèiu pasikeitë: prieð Antràjá pasauliná ir ideologinëms leidinio problemoms spræs- karà paskutiná þodá tardavo autorius, o ti, daþnai net nesuderindavo savo spren- po karo redaktorius turëjo pakankamai dimø su autoriumi.

279 Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raðtai Kaip minëjau, Sruogos Raðtø parengiamasis darbas iðkëlë daug mûsø tekstolo- gijos bëdø. Kad jos bûtø iðspræstos, reikia plaèiau svarstyti paèius raðtø (ypaè XX amþiaus pradþios raðytojø) publikavimo principus, apsibrëþti ir aiðkesnes tekstø rengimo spaudai koncepcijas ar net nuostatas. 1996 metais Saulius Þukas inicijavo pokalbá apie literatûros klasikos kalbà5. Ið jo aiðkëja, kad mûsø tekstologams ir kalbininkams XIX amþiaus pabaigos, ir ypaè XX amþiaus pradþios tekstai (tuo metu vyko intensyvûs bendrinës kalbos formavi- mosi procesai), kelia nemaþø problemø, tebesiginèijama dël jø publikavimo prin- cipø. Tame pokalbyje diskutuota daugiausia apie skaitiniø mokykloms leidimà, o ne apie akademinius raðtus, taèiau ir dël pastarøjø rengimo susidûrë dvi pagrindi- nës nuomonës. Pirmàjà pasakë Vytautas Vitkauskas: „jeigu leidþiama visai tautai, turi bûti remiamasi kultûros pagrindu, paisant taisyklingumo, pastovumo ir tiks- lingumo“, antràjà – Vytautas Vanagas: tekstas „turi bûti leidþiamas pagal pasku- tinæ autoriaus redakcijà [...]. Þodynas nelieèiamas, þodþiø tvarka nelieèiama, taiso- ma tik raðyba, skyryba, fonetika ir morfologija“. Kadangi XX amþiaus pirmosios pusës tekstø kalba yra gana ðiuolaikiðka, daþnam redaktoriui kyla pagunda jà iki galo priartinti prie esamø skyrybos ir raðybos normø (taip sovietmeèiu buvo lei- dþiama didþioji dalis XX amþiaus raðytojø raðtø). Sruogos septyniolikatomis leidi- nys (nors jau dabar manoma, kad visa medþiaga netilps á 17 tomø) nëra skiriamas tik siauram literatûros tyrëjø, tekstologø, tekstø rengëjø bûriui, tad jis irgi balansuo- ja tarp dviejø panaðiø pozicijø. Tekstai publikuojami dabartine raðyba, ðiek tiek koreguojama skyryba, nedaug fonetika ir morfologija. Neþymiai redaguojamas ir pats tekstas, nors tokio redagavimo principø, kaip ir daugelio mûsø klasikø raðtuose, leidinio rengëjai nëra grieþtai apsibrëþæ. Sruogos Raðtuose þodynas ne- pertvarkomas, bet kai kur pataisomi netaisyklingi vietininkai, prielinksniai ir kt. (þr. ketvirtojo tomo redakcines pastabas). Daugiausia problemø kyla tada, kai susiduriama su neautentiðkais teksto nuoraðais. Pavyzdþiui, Samulionis á Sruo- gos Raðtus ketino átraukti ir eiliuotus tekstus, uþraðytus ið atminties (pvz., kelios dainininkës ið atminties atkûrë Sruogos iðverstas arijas). Be to, kai kuriø tekstø iðlikæ tik nuoraðai su Sruogai nebûdingomis kalbos ar raðybos ypatybëmis. Pavyz- dþiui, Solneso vertimas uþraðytas nelietuvio (èia painiojama , <ë>, , atsi- tiktinai þymimos nosinës raidës ir t. t.). Toks në kiek neredaguotas tekstas ðoki- ruotø skaitytojà, pripratusá kiekvienà nenorminá atvejá laikyti klaida. Kita vertus, ne vienam kalbos istorikui bûtø ádomi Sruogos kalbos raida: kas ir kada veikë jo raðybà ar skyrybà. Deja, daugelis Raðtuose perspausdinamø tekstø buvo ne kartà publikuoti ir yra perëjæ per ávairiø redaktoriø rankas. Kas kita pirmà kartà publikuojami tekstai, rankraðèiai. Be abejo, èia Raðtø rengëjai stengësi palikti kuo daugiau autentiðkumo, taèiau dël to redaguota ne visai nuosekliai. Tai atsispindi visø tomø „Redakcinëse

5 „Kokia kalba turëtø prabilti literatûros kla- sika“, Lietuvos rytas 144, 1996 06 21.

280 Archivum Lithuanicum 2 pastabose“. Iðlaikyti „aukso vidurᓠsunku, daþniausiai net neámanoma, taèiau raðtø leidimas turëtø turëti bendrus principus. Lyginant ðio amþiaus pirmosios pusës publikacijas su iðlikusiais rankraðèiais, visada iðkyla redagavimo bei bendrinës kalbos problema. Sruoga buvo didelis lie- tuviø kalbos entuziastas, dirbo prie Kazimiero Bûgos þodyno kartotekos, daug dëmesio skyrë ir savo kalbai. Vis dëlto pìrmosios jo publikacijos (ypaè literatûros ir teatro kritikos, publicistiniai tekstai) spaudoje pasirodë gana daug redaguotos. Tie redakciniai taisymai (nebûtinai á geràjà pusæ) nesunkiai atsekami, nes iðlikæ daug autoriaus á redakcijas siøstø tekstø su redaktoriaus taisymais6 . Taèiau iki ðiol labai maþai tirta, kaip ir kà taisë redaktoriai amþiaus pradþios periodikoje, neskirta pakankamai dëmesio tekstologijos istorijai. Todël kai duomenø apie autorystæ nepa- kanka ir kai nëra þinomas konkretus leidinio redaktorius bei jo nuostatos, ið ne- sruogiðkø konstrukcijø tekste daþnai nieko negalima pasakyti apie autoriø. Pavyz- dþiui, rengiant vertimø tomà buvo iðkilæs klausimas dël Sruogos slapyvardþio Kapnys. Tokia pavarde buvo ir konkretus þmogus Stasys Kapnys, vertæs ið prancûzø kalbos. O Sruoga viename ið straipsniø teigia, kad yra vertæs ið prancûzø kalbos Romaine’o Rolland’o kûriná. Ið tiesø, Kapnio vardu ar slapyvardþiu pasiraðytø Rolland’o vertimø periodikoje buvo, taèiau juose apstu Sruogai nebûdingø grama- tiniø lyèiø bei konstrukcijø. Kadangi tai gali bûti ir redagavimo iðdava, negalima pakankamai tvirtai spræsti apie jø autoriø. Kita problema – redaktoriø kupiûros: ðtai, pavyzdþiui, tarpukario redaktoriai beveik treèdaliu sutrumpino chrestomatiná Sruogos straipsná apie Maironá, ðiek tiek suðvelnino ir kategoriðkas formuluotes. Kurá tekstà laikyti kanoniniu – suredaguo- tàjá, kuris buvo paskelbtas Auðrinëje ir po to ilgà laikà buvo minimas kaip tam tikras modernistinio literatûros sàjûdþio manifestas, ar ið iðlikusio rankraðèio su redak- ciniais pataisymais rekonstruoti pirminá straipsnio variantà? O gal Raðtuose publi- kuoti abu variantus, kaip V tome buvo padaryta su Giesme apie Igorio þygá? Èia paskelbtas ir visiems gerai þinomas Vinco Mykolaièio-Putino redaguotas vertimas ir autentiðkas (pirminis) Sruogos leidyklai áteiktas variantas. Galimi abu pateikimo bûdai, taèiau daþnai mûsø literatûrologai neva nekokybiðko, redaktoriaus „ne- iðvalyto“ teksto publikavimà laiko raðytojo diskreditacija. Ðis Sruogos Raðtø leidimas neprilygs Samulionio planuotiems tekstologiniams uþmojams. Todël kai kam gal pasirodys keista, net nepriimtina, kad neakademinia- me Raðtø leidime publikuojami tekstø fragmentai, iðlikæ juodraðtiniai tekstai ar didesnës vertës neturintys jauno poeto ieðkojimai – neretai sudabartinta (tada spar- èiai tobulëjusia) Sruogos lietuviø kalbos raðyba (teneinmás ´ teneinmys, tæn ´ ten). Taèiau rengëjai mano, kad tokios publikacijos svarbios: jos sugràþina á kultûros istorijà primirðtus ar neþinotus tekstus (nebaigtà romanà Sanvarta, daugiausia frag-

6 Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto rasti Auðrinei, Lietuvos þinioms ir kitiems rankraðtyne saugomi kai kuriø tarpukario leidiniams siøstus rankraðèius su redakto- periodiniø leidiniø archyvai – èia galima riø taisymais.

281 Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raðtai mentiðkai iðlikusius tarpukario operø libretø vertimus, dramø vertimus ar origina- lias komedijëles teatrams ir kt.), atskleidþia kultûrinæ Sruogos savimonæ7 . Be to, tokie tekstai daþnai liudija ne vien Sruogos kûrybinius uþmojus, bet ir gyvàjà teatro, kultûros kalbos tradicijà. Kadangi tekstologinis darbas, be rankraðèiø publikavimo, aprëpia ir archyvø studijas, rengëjø darbà palengvintø profesionali ávairiausiø ekspertø pagalba. Lei- dþiant raðtus visada rûpi tekstø chronologija bei autorystë. Mes dar neturime pa- kankamai ekspertø, kurie galëtø padëti identifikuoti raðysenà, nustatyti popieriaus kilmæ ir kt. Jei pagal braiþo (raðysenos) analizæ bûtø pavykæ nustatyti Sruogà redagavusius cenzorius, bûtø labai praturtëjæ Dievø miðko paaiðkinimai. Popieriaus ekspertas galëtø bent jau pasakyti, kada tas ar kitas popierius (daugumos rankrað- èiø popierius yra su vandens þenklais) atsirado Lietuvoje, ar jis atveþtas ið Rusijos, ar ið kur kitur. Tai palengvintø nustatyti tekstø kilmæ, o kartais ir chronologijà, autorystæ. Ar tikrai Solneso vertimo nuoraðas (iki ðiol nëra pakankamai argumentø, kad tai vertimas), darytas ne amþiaus pradþioje, o 1918 ar 1921 metais? O gal iðtyrus popieriø paaiðkëtø, kad tai ankstesnis, ne Sruogos vertimas? Ið maðinrað- tinio nuoraðo (neaiðku, kiek ir kieno redaguoto dar iki perraðant), negalima paste- bëti jokiø, net menkiausiø, niuansø, liudijanèiø Sruogos kalbà ir braiþà. Dar viena spraga – nëra tarpukario bibliografijos (ypaè periodiniø leidiniø), nepakankami ir ne itin iðsamûs slapyvardþiø sàvadai. Nesutelkta draugën archyvinë medþiaga (didþiulë paspirtis bûtø bent jau jungtinis visø lituanistiniø archyvø ka- talogas). Dalis archyvø fondø yra vos ne uþslaptinta, kai kur darbuotojai negali pateikti netgi elementariausios informacijos apie tai, kas ten saugoma. Atrodo, kad ðiose srityse turi bûti nudirbtas milþiniðkas darbas, ir dar negreitai situacija pagerës. Dël tokios padëties net ir kruopðèiausiai parengti Raðtai liks neparengti iki galo. O ypaè Sruogos, turëjusio vos ne du ðimtus slapyvardþiø, pasiraðinëjusio kitø kultûros veikëjø pavardëmis, skelbusio straipsnius paèiuose netikëèiausiuose leidi- niuose, turinèio vienà ið paèiø gausiausiø archyvø Lietuvoje.

Rimas Þilinskas

R IMAS ÞILINSKAS Gauta 2000 m. balandþio 14 d. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

7 Kadangi pirmuosius Sruogos Raðtus nuo an- trøjø skiria net 39 metai, galima manyti, jog treèiojo Raðtø leidimo sulauksime negreitai.

282 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti

Kazimieras Bûga 1922 metais ákurtame Lietuvos universitete, be kitø kalbotyros dalykø, skaitydamas ir dialektologijos kursà, stengësi iðugdyti daugiau tarmes tirti mokanèiø þmoniø. Jø ypaè trûko ðio kalbininko brandintam sumanymui – pradëti sistemingai rinkti lietuviø kalbos tarmiø duomenis, labai reikalingus ávairiems kalbotyros darbams. Taèiau netrukus Bûga mirë. Gerai paruoðtø ðio darbo tæsëjø ir toliau trûko. Lietuvos ðvietimo ministerija, norëdama padëtá gerinti, kreipësi á Leip- cigo universiteto Baltistikos katedros profesoriø Jurgá Gerulá. Ðis lietuviø kilmës kalbininkas, be kitø lituanistikai ir baltistikai svarbiø darbø, buvo kà tik iðleidæs knygà Lietuviø dialektologijos studijos1. Remdamasis 1925 metais Kopenhagoje pri- imta tarptautine fonetine transkripcija, Gerulis pateikë lietuviø kalbai pritaikytos mokslinës transkripcijos pagrindus (iðsamià þenklø sistemà) ir ja uþraðytø ávairiø tarmiø tekstø pavyzdþiø. Ið tos knygos mokësi kelios lietuviø dialektologø kartos. Pirmiausia ja, kaip tam tikru vadovëliu, pasinaudojo ketvirtojo deðimtmeèio pra- dþioje Ðvietimo ministerijos organizuotø ir Gerulio vadovautø kursø klausytojai. Kaip vyko minëtieji kursai, rodos, plaèiau spaudoje nebuvo skelbta. Tenkintasi tik trumpomis uþuominomis apie juos kai kuriuose dialektologijos, kituose kalbo- tyros darbuose, vieno kito kursus klausiusio kalbininko biografijoje. Nëra palikæ prisiminimø ir patys klausytojai, o praëjus septyniems deðimtmeèiams tø gyvø liudytojø jau nebëra. Todël Lietuviø kalbos institute tarp senø rankraðèiø rastas vienas dokumentas gali bent kiek papildyti þinias apie ðá lietuviø dialektologijos ir apskritai lituanistikos istorijai reikðmingà ávyká. Tas dokumentas – storas mokyklinis (langeliais) sàsiuvinis, kurio priraðyti tik penki pirmieji lapai. Sàsiuvinio virðelyje ir pirmojo lapo recto (pirmoje) pusëje graþia aiðkia raðysena nurodyta sàsiuvinio paskirtis: Ðvietimo Ministerijos kursai tarmëms tirti. Kituose keturiuose lapuose nubraiþytose trijø skilèiø lentelëse kursø lankytojai savo ranka uþraðæ (daþniausiai juodu, reèiau mëlynu ar þaliu raðalu) eilës numerá,

1 Georg Gerullis, Litauische Dialektstudien, Leipzig: Markert und Peters, 1930.

283 Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti 1 pav. Jurgio Gerulio kursø tarmëms tirti I grupës (1931) klausytojø sàraðas; Lietuviø kalbos institutas

pavardæ ir vardà, gimtàjà tarmæ (sodþiø ir valsèiø). Po sodþiaus pavadinimo kartais yra santrumpa sodþ., k., km. ar visas þodis kaimas; po valsèiaus pavadinimo – v., val., valsè. ar visas þodis valsèius. Kai kurie lankytojai dar nurodë ir apskritá (paþymëjo santrumpa ap., aps., apsk. ar apskr.), o vietoj valsèiaus – parapijà (santrumpa par. ar parap.). Ið viso kursus lankë 4 grupës, vadinamos I kursu, II kursu, III kursu ir IV kursu. Grupæ (kursà) sudarë 10–13 lankytojø. I grupë (kursas) mokytis pradëjo 1931 metø rugsëjo 14 dienà. Lankytojai: 1. Jonì- kas, Petras – Riñgiai, Tauragqs2 v.; 2. Nezabitauskis, Adolfas – Baidotai, Salantai; 3. Mikalauskaitë, Elzbieta – Kelmåièiai, Rudaminos v.; 4. Matusevièiûtë, Izabelë –

2 Kursø lankytojø pavardës ir vardai, gim- yra uþraðæ. Ðio straipsnio autoriaus pa- tàjà tarmæ rodantys vietovardþiai (ir kir- stabos – tarp lauþtiniø skliausteliø arba èiavimas) pateikiami taip, kaip jie patys iðnaðose.

284 Archivum Lithuanicum 2 2 pav. Jurgio Gerulio kursø tarmëms tirti I grupës (1931) klausytojø sàraðas (tæsinys) ir pasiþadëjimas su paraðais; Lietuviø kalbos institutas

Geisteriðkiø k., Bartninkø v.; 5. Labokas, Juozas – Medejkø (dabar Ruigiø) km., Veivirþënai; 6. Vëlyvis, Kazys – Vilkaviðkis; 7. Butënas [Bûtënas], Julius – Galintë- nai, Nemunaièio par.; 8. Senkus, Juozas – Teiberiaj, Vilkaviðkis; 9. Kirtiklis, And- rius – Plyniai, Liudvinavo v.; 10. Grigas, Napalys – Svydeniai3, Kupiðkio valsè.; 11. Balèikonis, Juozas – Ëriðkiai, Ramygalos v. Dar plg. 1 ir 2 pav. II grupë (kursas) mokytis pradëjo 1932 metø kovo 14 dienà. Lankytojai: 1. Vosy- lytë, Bronislava – Bakðënø sodþ., Salamiesèio parap.; 2. Jonikaitë, Zuzana – Yliai, Alsëdþiø valsè.; 3. Bruþas, Jonas – Senadvaris, Antalieptës valsè.; 4. JÂnikaitis, Antanas – Naudþiaj, Sintautaj; 5. Bagdonas, Petras – Talajniø k., Ùþvenèio v.;

3 Sviddniai, plg. Lietuvos TSR administracinio- kas, Vilnius: Mintis, 1976, 296 (toliau – teritorinio suskirstymo þinynas 2, parengë LATSÞ). Zigmuntas Noreika, Vincentas Stravins-

285 Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti 3 pav. Jurgio Gerulio kursø tarmëms tirti II grupë (1932). Stovi ið kairës á deðinæ: Stasys Jakðtas, Jonas Kruopas, Petras Bagdonas, Jonas Mikeliûnas, Jonas Bruþas, Walter Fenzlau, Pranas Meðkauskas, Jonas Kalnënas; sëdi ið kairës á deðinæ: Alvilis Augstkalnis, Bronislava Vosylytë, Jurgis Gerulis, Zuzana Jonikaitë, Marijona Èilvinaitë;4 Nuotrauka ið Bronislavos Vosylytës archyvo (saugomo Klementinos Vosylytës)

6. Mikeliûnas, Jonas – Meðkalaukio k., Joniðkëlio valsè.; 7. Kruopas, Jonas – Saka- linës k., Gaurës par.; 8. Èilvinaitë, Marijona – Upynos k., Upynos par.; 9. Kalnënas, Jonas – Rimðës valsè., Antalgës sodþ., okupuotoj Lietuvoj; 10. Baravykas, Vaclovas – Taujënø val., Ðalnø km.5; 11. Jakðtas, Stasys – Ukmergës aps. Gelvonø valsèiaus Mikalajûnø kaimas. III grupës (kurso) mokymosi pradþia – 1932 metø rugsëjo 19 diena. Lankytojai: 1. Stonys, Martynas – Ðiauliai (miestas); 2. Gasparavièius, Kazys – Puodþiûnø k., Linkuvos v.; 3. Kasteèkas, Jonas – Svëdasai, miestelis; 4. Samulënas, Motiejus – Pandëlio v., Baryðkiø k.; 5. Rimavièius (Raymond), Juozas – amerikonas, tëvas nuo

4 Pavardës antroje nuotraukos pusëje Bronis- kurio pavardës ðios grupës (ir kitø gru- lavos Vosylytës uþraðytos, matyt, vëliau piø) sàraðe nëra. ið atminties. Po Fenzlau pavardës skliaus- 5 10-uoju eilës numeriu ásiraðæs lankytojas ið- teliuose pridëtas klaustukas. Nepaminë- brauktas dviem brûkðniais, taigi jis kursø tas II grupës kursø lankytojas Antanas veikiausiai nelankë. Jonikaitis, o áraðytas Pranas Meðkauskas,

286 Archivum Lithuanicum 2 Giþø, mama nuo Asavos (Kalvarijos); 6. Slapðinskas, Juozas – Dusetos, Bikûnø kaimas; 7. Dapkevièius, Jonas – Þagarai6, Kuèiûnø valsè.; 8. Kûjus, Mykolas – Uþpelkiai, Kupstininkø valsè.7; 9. Dièius, Jonas – Katlëriðkiø km., Debeikiø v.; 10. Zenkevièaitë, Ona – Krykliø k., Bûbleliø v.; 11. Èiþiûnas, Vaclovas – Kulniðkiai, Gelvonø valsèius; 12. Kalnius, Alfonsas – Auksodis8, Darbënø v. IV grupës (kurso) mokslas prasidëjo 1933 metø kovo 18 dienà. Lankytojai: 1. Kru- kovskaitë, Janina – Telðiø apskr., Nevarënø valsè.; 2. Gërybaitë, Vladë – Tauragës apskr., Laukuvos v.; 3. Pryðmantas, Vladas – Kretingos apsk., Darbënai (gyv. [ena?]), [virðuje dar uþraðyta:] Þalimai9, Salantø [v.]; 4. Þlabis, Juozas – Ðiauliø apskr., Þagarës valsè.; 5. Jasinevièius, Juozas – Rokiðkio ap., Rokiðkio valsè.; 6. Þirgulys, Aleksandras – Këdainiø ap., Surviliðkio v.; 7. Kalniðkis, Jurgis – Kaþe- mëkø kaimas, Pakamonës10 valsè.; 8. Pakënaitë, Ap. – Kauðø km., Ukmergës apskr.; 9. Aleksandravièius, Simas – Daugai, Alytaus apskr.; 10. Giedraitis, Dz. – Lukðiai, Jurbarkas; 11. Bakaitytë, A.– Gelgaudiðkis, Ðakiø apskr.; 12. Svidinskaitë, Em. – Kaunas; 13. Botyriûtë, O. – Kalvarija, Marijampolës apsk. Taigi ið viso á kursus buvo uþsiraðæ 46 lankytojai. Didþiàjà jø dalá sudarë Vy- tauto Didþiojo universiteto (VDU) studentai, taèiau tarp kursø lankytojø buvo ir ðio universiteto dëstytojø, mokytojø, Ðvietimo ministerijos pavedimu 1930 metais Juozo Balèikonio organizuotos Lietuviø kalbos þodyno redakcijos darbuotojø, kitø ástaigø tarnautojø. Be to, su II grupe kursus lankë prieð metus Latvijos universiteto Baltø filologijos skyriø baigæs latviø kalbininkas Alvilis Augstkalnis ir Karaliauèiaus universitete lituanistikà studijuojantis vokietis (nuo maþens mokëjæs ir lietuviø kalbà) Walteris Fenzlau. Jie savo pavardþiø á lankytojø sàraðà nëra áraðæ, bet su jais, baigdami kursus, yra nusifotografavæ, þr. 3 pav. Ne visø grupiø buvo vienoda kursø trukmë. Ji nurodyta prieð lankytojø sàraðà skliausteliuose: pirmosios dvi grupës kursus lankë po 6 savaites, III grupë – 4 ir IV grupë – 3 savaites. Taèiau paskaitos (pratybos?), matyt, vyko su trumpesniais ar ilgesniais pertrûkiais. Dël to atskirø grupiø mokymasis tæsësi skirtingà laikà. Tai rodo kursø pabaigoje pasiraðytas (su data) pasiþadëjimas:

Pasiþadëjimas Ðiuo pasiþadu apraðyti savo tarmæ ir spaudai paruoðtà raðtà be atlyginimo áteikti Ðvietimo Ministerijai. Pasiþadëjimà tvirtinu savo paraðu. Tokio turinio pasiþadëjimà I grupës lankytojai pasiraðë (taigi ir kursus baigë) 1932 metø kovo 12 dienà (plg. 1 pav.), II grupës – 1932 metø balandþio 23 dienà, III grupës – 1933 metø kovo 17 dienà. Pasiþadëjimas neáraðytas tik IV grupës

6 Þagöriai (Lazdijø r.), plg. LATSÞ 355. 9 Didíeji Þalimaj (Ktlupënø apyl., Kretingos 7 Uþpelkiai, Kupstininkai buvæ netoli Pagë- r.), Maþíeji Þalimaj (Imbarqs apyl., Kre- giø, Plaðkiø (Ðilutës r.), plg. Vilius Pëte- tingos r.), plg. LATSÞ 61, 175. raitis, Maþosios Lietuvos ir Tvankstos vieto- 10 Pökamoniai (StÂniðkiø apyl., Ðilutës r.), vardþiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø plg. LATSÞ 217; Pëteraitis 1997, 178 (Ka- leidybos institutas, 1997, 207, 424. þiamqkai), 280 (Pökamoniai). 8 AuksûdYs, plg. LATSÞ 16.

287 Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti lankytojø; nëra jø paraðø ir kursø baigimo datos. Savo tarmæ apraðyti pasiþadëjo visi pirmøjø trijø kursø lankytojai, iðskyrus tik III grupës Rimavièiø (Raymond), pasivadinusá „amerikonu“, ir á II grupës sàraðà neásiraðiusiø klausytojø Augstkalná ir Fenzlau. Konkreèiu pavyzdþiu kaip vykdyti minëtàjá pasiþadëjimà parodë kursø vadovas Gerulis: kartu su norvegø kalbininku Christianu S. Stangu iðleido numatytos serijos „Lietuviø kalbos tarmës“ pirmàjá sàsiuviná Lietuviø þvejø tarmë Prûsuose11. Jame vokieèiø kalba apraðyta viena Kurðiø pamario – tuometiniø Agilo (vok. – Agilla), Gilijos (Gilge), Ásës (Inse), Lûjos (Loye), Nemunyno (Nemonien), Tovës (Tawe) apy- linkiø – nykstanti, o per Antràjá pasauliná karà ir visai iðnykusi lietuviø ðnekta: nurodytos svarbiausios kirèiavimo, garsyno, morfologijos ypatybës, pàteikta fone- tine transkripcija uþraðytø tekstø (su vertimu á vokieèiø kalbà), sudaryti bûdinges- niø þodþiø ir tikriniø vardø þodynëliai. Knygos áþangoje, pavadintoje „Kalbos reikalu“, Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona paþymëjo, kad „ið tarmiø, kaip ið tyrøjø versmiø, tenka semtis visa, kas reikalinga mûsø fonetikai, etimologijai, sintaksei ir þodynui“. Kadangi tarmës dël ávairiø átakø pradëjo spar- èiai kisti bei nykti, Prezidentas paragino: „Taigi metas suskasti, sukrusti visiems, kurie myli savo gimtàjà kalbà, kuriems itin rûpi jos ateitis. Dar prieð Didájá Karà mûsø kalbininkai sielodavos mûsø tarmiø likimu, tik, deja, neturëjo nei lëðø, nei priemoniø joms tirti. Ðiandien, atgavus Lietuvai laisvæ, tapo visai prieinama, kas seniau bûdavo nepasiekiama. Tik reikia noro mûsø jaunimui naudotis pagerëjusio- mis sàlygomis. Turime savo jaunø kalbininkø, turime jaunø mokytojø, pasklidusiø po visà Lietuvà. Jie geriausiai tinka talkon profesoriui J. Gerulliui, mielai apsiëmu- siam pamokyti, kaip reikia tirti ir raðyti tarmes. Jo, kompetentingo mokslininko, vadovaujama talka, reikia tikëtis, padarys didelá darbà, kuris tarnaus ne tik mûsø rûpimam praktikos uþdaviniui, bet ir kalbø mokslui“12. Ið Gerulio kursø klausytojø greièiausiai duotà paþadà ávykdë Jonikas – savo gimtosios tarmës fonetikà ir morfologijà, jo paties þodþiais, apraðë „dar studento metais (1933)“. Ðá apraðà Jonikas papildë VDU Fonetikos laboratorijoje darytomis tarmës garsø palatogramomis ir priegaidþiø kreivëmis ir po keleriø metø iðleido atskira knyga Pagramanèio tarmë13. Tai buvo antras serijos „Lietuviø kalbos tarmës“ sàsiuvinis, redaguotas ketveriais metais vyresnio lietuviø kalbininko ir jau pasiþymëjusio tarmiø tyrëjo Antano Salio. Ne vienam pokario metø lituanistui Joniko Pagramanèio tarmë buvo svarbus pavyzdys, ið kurio mokytasi, kaip apraðyti gimtàjà tarmæ. Vienaip ar kitaip minëtàjá pasiþadëjimà vykdë ir kiti Gerulio kursø klausytojai. Pavyzdþiui, 1933 metais baigdamos VDU, Izabelë Matusevièiûtë paraðë diplominá darbà Kapsø tarmë (jo likimas neþinomas), Elzbieta Mikalauskaitë – Pakapsës dzûkø

11 J[urgis] Gerulis, Chr[istianas] Stang’as, 12 Gerulis, Stang’as 1933, III–IV. Lietuviø þvejø tarmë Prûsuose / Das Fischerli- 13 P[etras] Jonikas, Pagramanèio tarmë, Kau- tauisch in Preussen, Kaunas: Ðvietimo mi- nas: Ðvietimo ministerijos knygø leidimo nisterijos knygø leidimo komisija, 1933. komisija, 1939.

288 Archivum Lithuanicum 2 tarmës fonetika (dar þr. toliau). Diplominiø darbø apie savo gimtàjà tarmæ buvo paraðyta ir daugiau. Tokius darbus skatino ir VDU Filosofijos ir teologijos fakultete dialektologijos kursà skaityti pradëjæs Antanas Salys. Didþiojo Lietuviø kalbos þodyno I tomo (Vilnius, 1941) „Prakalboje“ vyriausiasis redaktorius Juozas Balèikonis tarp ðio nepaprastai svarbaus leidinio talkininkø nurodë ir nemaþa kursø klausytojø. Prie daugiausia þodþiø ið tarmiø uþraðiusiø minimi: Bagdonas, Gasparavièius, Giedraitis, Kirtiklis, Labokas (beje, pagal ðio studento uþraðus 1935 metais hektografu buvo iðleistas Salio VDU skaitytø pa- skaitø konspektas Lietuviø kalbos tarmës), Matusevièiûtë, Stonys, Vosylytë, Þirgulys (du pastarieji paminëti ir prie aktyviausiøjø korektûrø skaitytojø ir þodyno pildy- tojø); tarp artimiausiø redakcijos bendradarbiø – Grigas, Mikalauskaitë, Mikeliû- nas, Senkus. Kai kurie ið jø, kaip ir pokario metais Lietuviø kalbos institute pradëjæ dirbti Jonikaitë, Kruopas, daug prisidëjo ir prie kitø ðio þodyno tomø rengimo. Pokario metais Lietuviø kalbos institutas, vadovaujamas Balèikonio, savo statu- to projekte (1946 metø spalis) tiriamajam mokslo darbui buvo numatæs penkis struktûrinius poskyrius: Þodynø, Bendrinës kalbos, Vardyno, Lietuviø kalbos isto- rijos ir Dialektologijos-dialektografijos. Taèiau dël to, kad sovietinë valdþia Institutà silpnai finansavo, o Lietuvoje trûko specialistø, jame tuo metu dirbo labai maþai mokslo darbuotojø (10–12). Ðiems padaliniams ákurti nebuvo sàlygø. Tiems patiems þmonëms teko dirbti visø minëtø srièiø darbus. Vis dëlto per penketà metø (1946–1950) planuota iðleisti bent ðeðias dialekto- logijos monografijas (kiekvienà po 9–12 autoriniø lankø), kurias apie savo gimtàjà tarmæ turëjo paraðyti buvæ Gerulio kursø klausytojai: Jasinevièius (Rokiðkio tar- më), Jonikaitë (Alsëdþiø tarmë), Mikalauskaitë (Pakapsës dzûkø tarmë), Senkus (Vilkaviðkio tarmë), Vosylytë (Salamiesèio tarmë), Þirgulys (Surviliðkio tarmë). Taèiau daliai darbuotojø iðëjus dëstyti á aukðtàsias mokyklas ar pasirinkus kità darbà, o likusius daugiausia sutelkus prie didþiojo Lietuviø kalbos þodyno, në viena ið tø planuotø monografijø tais metais nepasirodë. Tik vëliau Senkus ap- gynë disertacijà Pazanavykio, arba ðiaurës vakarø kapsø, tarmë (1955), paskelbë daug lietuviø dialektologijai ir bendrinës kalbos praktikai reikðmingø straipsniø apie kauniðkiø (kapsø ir zanavykø) tarmæ. Jau po Mikalauskaitës mirties iðleista knyga Lietuviø kalbos fonetikos darbai14, kurià sudaro iki tol nepublikuoti ðios kalbininkës tyrinëjimai: pirmojoje knygos dalyje skelbiamos bendrinës lietuviø kalbos foneti- kos paskaitos, skaitytos 1964 (ir 1965) metais Vilniaus pedagoginiame institute, o antrojoje – diplominis darbas Pakapsës dzûkø tarmës fonetika ir nebaigtõs diser- tacijos Pietvakariø dzûkø tarmë fonetikos skyriai. Reikëtø pridurti, kad Mikalaus- kaitë, po VDU baigimo keletà metø studijas dar tæsusi keliuose Vokietijos univer- sitetuose, buvo viena ið geriausiø fonetikos, ypaè pagrástos eksperimentiniais tyrimais, specialistø Lietuvoje.

14 E[lzbieta] Mikalauskaitë, Lietuviø kalbos fo- netikos darbai, parengë A[ntanas] Pakerys, Vilnius: Mokslas, 1975.

289 Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti Nors ir nelengvomis pokario sàlygomis, Lietuviø kalbos institutas ëmësi inicia- tyvos atnaujinti jau Bûgos, Salio pradëtus dialektografinius tyrimus, kurie dël ob- jektyviø prieþasèiø buvo nutrûkæ. Èia vël labai pravertë Gerulio kursuose ágytos þinios. Pagrindiniai 1950 metais sudaryto Lietuviø kalbos atlaso medþiagos rinkimo programos projekto autoriai buvo Balèikonis ir Senkus. Beje, pats Instituto direkto- rius Balèikonis buvo ir vienas ið pirmosios dialektologinës ekspedicijos (1950 me- tais) á Prienø apylinkes vadovø. Èia minëtasis projektas patikrintas praktiðkai. Kiek pataisytas ir papildytas jis netrukus buvo iðleistas atskira knygele15. Vëliau ne vienai ekspedicijai vadovavo Senkus. Jis pats pagal atlaso programà rinko tarmiø duomenis daugiau kaip ið 30 gyvenamøjø punktø, atskirame leidinuke aptarë ir tarmiø tyrimo metodikà16. Duomenø ið savo gimtosios ir kitø tarmiø Lietuviø kalbos atlasui uþraðë ir dau- giau Gerulio kursø klausytojø: Grigas (vienas ar su kitais iðtyrë 14 gyvenamøjø punktø), Jonikaitë (3), Kruopas (2), Mikalauskaitë (4). Beje, Grigas ir Senkus dar 1938 metø vasarà buvo pasiøsti susipaþinti su tuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus kraðto lietuviø tarmëmis. Èia jie, padedami Ðvenèioniø ir Vilniaus gimnazijose dirbusios ir geriau ðá kraðtà paþinusios Elenos Samaniûtës (vëliau – Otræbskos), aplankë nemaþa vietø, uþraðë Lietuviø kalbos þodynui þodþiø, kitø kalbos duomenø. Ketvirtojo deðimtmeèio pradþioje Ðvietimo ministerijos organizuoti kursai tar- mëms tirti gana þenkliai paskatino lietuviø dialektologijos raidà. Jø klausytojai ne tik patys prisidëjo prie lietuviø tarmiø tyrimo, bet ir dirbdami mokyklose, mokslo, kultûros ástaigose ugdë jaunesniø kartø gimtosios kalbos mylëtojus ir tyrinëtojus.

Kazys Morkûnas

K AZYS MORKÛNAS Gauta 2000 m. balandþio 12 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

15 Lietuviø kalbos atlaso medþiagos rinkimo pro- 16 Lietuviø kalbos atlaso medþiagos rinkimo ins- grama, Vilnius: Valstybinë politinës ir trukcija, paruoðë J[uozas] Senkus, redaga- mokslinës literatûros leidykla, 1951, vo B[orisas] Larinas, K[azys] Ulvydas, 21956. Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1954, 21958.

290 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Antroji Greifswaldo universiteto jaunøjø baltistø vasaros akademija

Jau antrà kartà á Vokietijos Greifswaldo universiteto Baltistikos instituto organi- zuojamà jaunøjø baltistø vasaros akademijà „Philologia Baltica ’99“ buvo kvieèia- mi kalbininkai ið Latvijos ir Lietuvos. Svarbiausias ðio tradiciniu tampanèio rengi- nio leitmotyvas – moksliniø kontaktø uþmezgimas, plëtojimas, dalijimasis ávairiø filologijos srièiø patirtimi. Baltistikos institutui vadovaujantis prof. habil. dr. Joche- nas D. Range, jo kolegës dr. Christiane Schiller, dr. Liane Klein bei Evija Liparte (kuri, beje, yra ir Lietuviø kalbos instituto doktorantë), siekia atverti jauniesiems Baltijos ðaliø filologams langà á moderniøjø tyrinëjimø pasaulá, skatinti bendra- darbiavimo dvasià bei idëjø mainus. 1998 metø vasaros akademijoje daugiausia dëmesio buvo skirta senøjø tekstø analizei (þr. ALt 1, 1999, 264–266), o ðios studijø savaitës tema – modernieji kalbos variantø tyrimo metodai. 1999 metø rugpjûèio 16–20 dienà vykusiuose „Philologia Baltica ’99“ renginiuose dalyvavo doktorantai Anta Buhârina (LU), Ineta Kurzemniece (LU), Asta Leskauskaitë (LKI), Jovita Liutkutë (VDU), Jurgita Mikelionienë (VDU), Daiva Sinkevièiûtë (VU), Edmundas Trumpa (LKI), Egidijus Zaikauskas (VU). Skaityti paskaitø buvo pa- kviesti prof. habil. dr. Peteris Schlobinskis (Hanoverio universitetas) ir dr. Joachi- mas Herrgenas (Mainzo universitetas). Akademijos dalyviø laukë átempta ir turininga dienotvarkë – dalyvauta semi- naruose, diskusijose nuo devintos valandos ryto iki devintos vakaro. Iki pietø buvo klausomasi Schlobinskio ir Herrgeno paskaitø tema „Modernieji kalbos variantø tyrimo metodai“, popiet apie savo darbus kalbëjo patys doktorantai. Pavakare aka- demijos dalyviai ir dëstytojai rinkdavosi á jaukià Ðv. Juozapo vienuolyno konferen- cijø salæ, kur prie apskrito stalo buvo tæsiamos diskusijos dienos metu iðkeltomis temomis. Pirmosios dienos popietæ akademijos dalyviai buvo supaþindinti su tur- tingais Greifswaldo universiteto bei Baltistikos instituto bibliotekø fondais. Susi- domëjimas jais buvo didþiulis – ne viena valanda praleista studijuojant elektroni- nius bibliotekos katalogus bei skaitant naujausià literatûrà. Be to, akademijos da- lyviams buvo suteikta galimybë nemokamai pasidaryti reikiamø leidiniø kopijø.

291 Antroji Greifswaldo universiteto jaunøjø baltistø vasaros akademija Schlobinskio moksliniø tyrimø ratas labai platus: vokieèiø kalbos sintaksë, sociolektai ir dialektai, dabartinës kalbos variantai ir raida, funkcinë gramatika, interneto kalba ir ryðiai, empirinë kalbotyra. Su pastarosios metodais, proble- momis ir buvo supaþindinti vasaros akademijos dalyviai. Nemaþa minèiø galima rasti autoriaus knygoje Empirische Sprachwissenschaft1 . Èia daugiausia remiamasi Williamo Labovo teorija. Pirmiausia aptartas kalbos empirikos ir teorijos turinys, empirinës lingvistikos kiekybiniai ir kokybiniai metodai. Iðsamiai supaþindinta su ávairiais kalbos duomenø rinkimo metodais (testas, eksperimentas, anketos, interviu, stebëjimas ir kt.), parodyta, kaip juos atrinkti ir pritaikyti konkreèiu atveju. Labai aktuali profesoriaus mintis, kad miesto tarmë laikytina ne tik pilna- verte, bet ir tam tikrø privalumø turinèia medþiaga: ji atspindi ypaè sparèius kalbos kitimo procesus. Paskaitose analizuotas duomenø pateikimas ávairia transkripcija (fonetine, dis- kurso, pokalbio analizës, pusiau interpretacine ir kt.). Pavyzdþiui, aptariant dviejø ar keliø þmoniø pokalbio tekstà, svarbios pauzës, abiejø paðnekovø kalbëjimas vienu metu ir kita. Todël tokiems dalykams þymëti vartojami ávairûs þenklai ([0.6] reiðkia pauzæ sekundëmis, keli dvitaðkiai [i:dio:::t] garso tæsimà ir pan.). Tai jau þingsnis á sudëtingesnæ pakopà, kai nuo grynai formaliø kalbos tyrimø pereinama prie psicholingvistikos. Dar viena ið svarbiø ir ádomiø paskaitose aptartø proble- mø – tai kalba ir metakalba. Daugeliui pasirodë aktualûs statistiniai kalbos duomenø analizës metodai. Buvo susipaþinta su skirtumais tarp deskriptyvinës statistikos, kuri remiasi ma- tematiniais apraðymais (èia naudojamos sudëtingos matematinës formulës, ska- lës, diagramos ir kt.), ir indukcinës statistikos, nustatanèios pagrindinius kalbëji- mo aktø dësnius. Dr. Herrgenas gausia iliustracine medþiaga demonstravo, kokiu bûdu gali bûti atliekami fonetiniai tarmiø tyrimai. Tai ypaè domino doktorantus, uþsiimanèius eksperimentine garsø analize. Pasirodë, kad tiek vokieèiø, tiek lietuviø fonetikos specialistai dirba su tomis paèiomis kompiuterinëmis programomis, naudojamomis ávairiems garsø parametrams nustatyti. Herrgenas atskleidë konkreèiø dialektolo- giniø tyrimø „virtuvës“ paslaptis. Apþvelgæs dialektologiniø tyrimø istorijà, pla- èiau jis komentavo ðiuolaikiniø tarmiø atlasø sudarymo principus. Tradiciniuose atlasuose atspindimas tiktai atskirø tarmiø ypatybiø paplitimas, tuo tarpu pasta- ruoju metu leidþiamuose kartu parodomi ir socialiniai tarmiø atstovø kalbà le- miantys veiksniai: gyventojø tankis, religija, pajamos, migracijos kryptys. Buvo pademonstruotas Vidurio Reino kalbos atlasas2 bei jam parengti naudotos apklausø knygos. Þemëlapiuose ið karto pavaizduoti du sinchroniniai pjûviai – jaunesnës

1 Peter Schlobinski, Empirische Sprachwissen- 2 Günter Bellmann, Joachim Herrgen, Jürgen schaft, Opladen: Westdeutscher Verlag, Erich Schmidt, „Der Mittelrheinische 1996. Sprachatlas (MRhSA)“, Regionale Sprachat- lanten. Laufende Projekte, hrsg. von W. Veith, W. Putschke, Tübingen, 1989.

292 Archivum Lithuanicum 2 (maþdaug 35 metø amþiaus) ir vyresnës (apie 75 metø amþiaus) kartos tarmës ypatybës. Remiantis tokiais duomenimis lengva konstatuoti bei projektuoti diachro- ninius tarmiø pokyèius. Supaþindinta su ‘dialektiteto’ sàvoka. Tai tarmës ypatybiø intensyvumà apibû- dinantis parametras, nustatomas pagal diferencinius poþymius, rodanèius, kiek konkretûs tiriamos tarmës pavyzdþiai skiriasi nuo bendrinës kalbos atitikmenø. Ádomu, kad kai kuriuose Vokietijos arealuose dialektiteto koeficientas ateinant nau- jai kartai didëja, t. y. interdialektai stiprëja ir net tampa pranaðesni uþ bendrinæ kalbà. Tai turëtø paneigti ásigalëjusià nuomonæ, kad urbanizacija ir komunikacijø plëtojimasis yra pagrindinë dialektø niveliacijos prieþastis. Ðiø pokyèiø tendencijas padëtø nustatyti dialektometrija – metodas, kuriuo tarpusavyje lyginamos tarmës. Herrgenas pabrëþë, kad diachroniniams tarmiø pokyèiams didþiulæ reikðmæ turi hiperkorekcija, ir pademonstravo, kaip dël kalbos ekonomijos (vidiniø prieþasèiø) ir didesnio tam tikrø dialektø prestiþo (iðoriniø prieþasèiø) plito priebalsiø [ð] ir [x] niveliacija vokieèiø tarmëse. Visa tai buvo parodyta þemëlapiuose. Modernus ir pats þemëlapiø sudarymo principas. Anketinius duomenis apdoroja kompiuteriai. Pavyzdþiui, tarmës ypatybæ apibûdinantis garsas áraðomas á duomenø bazæ ir automatiðkai pavirsta simboliu þemëlapyje. Toks kartografavimo bûdas labai sudo- mino dialektologus ir paskatino màstyti apie panaðiø duomenø baziø kûrimà Lie- tuvoje bei Latvijoje. Popietiniuose seminaruose vasaros akademijos dalyviai kalbëjo savo disertacijø temomis. Doktorantai turëjo progos referuoti raðomus straipsnius, aptarti bendrà savo darbø specifikà, kelti diskutuotinas problemas. Buhârina, kalbëdama apie lat. brangs, liet. brangas, lat. dârgs, liet. dargas etimologijà ir vartosenà dabartinëje kalboje bei senuosiuose raðtuose, aptarë ðiø bûdvardþiø semantiniø mikrolaukø nutolimà ir galimà ávykusiø pakitimø laikà. Kurzemniece nagrinëjo tvorø pavadi- nimø darybos bûdus, jø produktyvumà, daþnumà, schemomis bei þemëlapiais pa- demonstravo jø paplitimà latviø kalbos tarmëse. Leskauskaitë pasakojo apie garsø analizës programa PRAAT atliekamus pietø aukðtaièiø tarmës balsiø sistemos ty- rimus, aiðkino, kaip galima interpretuoti ávairius kiekybinius (trukmë) ir kokybinius (tonas, intensyvumas, spektro sklaida) garso parametrus. Liparte, tirianti Engurës ðnektos (priklausanèios lybiðkajai tarmiø grupei) morfologijà, pateikë pavyzdþiø, kaip dël visiðko galûniø balsiø nukritimo neutralizuojamos tam tikrø linksniø formos ir pradeda ásigalëti kompensacijos mechanizmas – konstrukcijos su artroi- dinio tipo þodþiais. Liutkutë kalbëjo apie kondicionalinius ir posesyvinius sakinius senuosiuose XVI–XVII amþiaus lietuviø ir prûsø tekstuose. Mikelionienë supa- þindino su VDU Kompiuterinës lingvistikos centre (vadovë doc. Rûta Marcinke- vièienë) kuriamu tekstynu (apie 30 mln. leksiniø vienetø), þodþiø paieðkos galimy- bëmis ir pateikë rastø neologizmø semantinæ ir darybinæ klasifikacijà. Sinkevièiûtë, tirianti Rytø Lietuvos onomastikà, analizavo ðiame regione paplitusiø pavardþiø darybos bûdus, aptarë, kokiu metu ir kokio tipo pavardës galëjo gauti -auskas, -avièius ir panaðias slaviðkas priesagas. Trumpa supaþindino su problemomis,

293 Antroji Greifswaldo universiteto jaunøjø baltistø vasaros akademija kylanèiomis minimaliøjø porø principu atrenkant medþiagà fonetiniams tyrimams, kaip pavyzdá pateikë Pelesos ðnektos balsiø sistemos analizæ. Be to, Lianei Klein padedant, á kompiuterá buvo ádiegtos reikiamos lituanistinës programos ir pristatyti 1998 metais LKI ir Matematikos ir informatikos institute sukurtos dvi kompaktinës plokðtelës Lietuviø tarmës. Multimedija þodynas. I dalis, Lietuviø kalbos tarmës. Chresto- matija ir Lietuviø kalbos tarmiø fonoteka. Pelesa. Zaikauskas, remdamasis Ludwigo Wittgensteino kalbiniø þaidimø teorija, analizuojanèia kalbos iðraiðkos priklau- symà nuo daugybës nelingvistiniø faktoriø (ið jø ypaè pabrëþiama kalbëjimo situa- cija), pateikë kontekstinæ kalbos aktø klasifikacijà ir aptarë performatyvø (kalbos aktø, atliekamø vykdant koká nors veiksmà) raiðkà. Jauniesiems baltistams ásiminë pirmõsios ir paskutiniosios dienos susitikimai su prof. Jochenu D. Range ir Christiane Schiller, kuriø metu buvo diskutuojamos ak- tualiausios ðiø dienø baltistikos tyrimø problemos. Ástrigo profesoriaus mintis: „Esama savotiðkø kraðtutinumø: Vakarø kalbotyroje vyrauja hipoteziø ir teoriniø darbø, kartais prasilenkianèiø su faktais, pliuralizmas, o baltø kalbotyra pernelyg linkusi á faktografijà, kuri nëra pakankamai interpretuojama. Sujungus ðiuos du kraðtutinumus galima sulaukti labai gerø rezultatø“. „Philologia Baltica ’99“ pa- baigoje buvo áteikti ðios vasaros akademijos baigimo sertifikatai. Nuoðirdþiausiai dëkojame ðio puikaus renginio organizatoriams uþ galimybæ uþmegzti glaudesnius mokslinius kontaktus, plësti teoriná akiratá, susipaþinti su naujausiais tyrimø metodais.

Asta Leskauskaitë Edmundas Trumpa

A STA LESKAUSKAITË, EDMUNDAS TRUMPA Gauta 2000 m. kovo 30 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]; [email protected]

294 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Tarptautinë konferencija Mikalojaus Daukðos Postilës jubiliejui paminëti

1999 metø spalio 21–22 dienà Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko tarptautinë konferencija „Mikalojus Daukða ir jo laiko kultûros kontekstas“1. Proga jà surengti – Daukðos Postilës2 400 metø sukaktis. Konferencija mokslininkø dëmesá sutelkë ties vienu þymaus mûsø kultûros veikëjo kûriniu ir taip suteikë retà gali- mybæ já aptarti visapusiðkai – kalbininko, literato, istoriko, kita vertus, lituanisto, klasikiniø kalbø specialisto, baltisto þvilgsniu. Nemaþa skaitytø praneðimø buvo ið vidinës lingvistikos srities. Daugiausia remiantis Daukðos veikalais – tam tikru archajiðkesnio lietuviø kalbos klodo atspindþiu – svarstyti istorinës akcentologi- jos (Vilija Lazauskaitë, Danguolë Mikulënienë, Steven Young), istorinës morfolo- gijos (Audra Ivanauskienë, Norbert Ostrowski), istorinës sintaksës (Bronius Mas- kuliûnas, Jûratë Pajëdienë ir Artûras Judþentis), leksikologijos ir etimologijos (Wojciech Smoczyñski, Rainer Eckert, Vytautas Maþiulis), onomastikos (Jûratë Èirûnaitë), stilistikos (Giedrë Èepaitienë) klausimai. Kita konferencijos dalis buvo skirta tradicinei filologijai (iðorinei lingvistikai; literatûrai), istorijai. Vertinga tai, kad kaip lygiaverèiai bendradarbiai savo tyrimø rezultatais èia galëjo pasidalyti ávairiø srièiø humanitarai. Daugeliu aspektø svarstytas Daukðos vaidmuo Kontrreformacijos sàjûdyje, jo ryðys su Þemaièiø vyskupu Merkeliu Giedraièiu, apskritai aplinka, kurioje gyveno ir dirbo Daukða. Ypaè akcentuota vyskupo Merkelio Giedraièio sukurta lietuviø kalbai palanki kultûrinë religinë terpë. Tà pabrëþë Albinas Jovaiðas praneðime

1 Atskiru leidinëliu iðspausdintos praneðimø 2 [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLIC- tezës: Tarptautinës konferencijos „Mikalojus KA Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiek- Daukða ir jo meto kontekstas“ programa ir wienos Nedelos ir µ¸w²tes per wiµµss me- praneðimø tezës 1999 spalio 21–22 d., Vil- tss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA nius: Vilniaus universitetas, 1999. Kanonîka Médniku/ i† ùµkiµ¸ko pergûl- dita. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui/ Drukórnioi Akadêmios SOCIE- TATIS IESV. A. D. 1599.

295 Tarptautinë konferencija Mikalojaus Daukðos Postilës jubiliejui paminëti „Þemaièiø vyskupija Mikalojaus Daukðos laikais“, o Liudas Jovaiða vyskupo átakà Daukðai apibûdino net kiek hiperbolizuotai – „Kanauninkas Daukða gyveno milþi- no paunksmëje ir buvo tik molis jo rankose“. Jovaiða á Daukðà þvelgë kaip á senosios kartos – viduramþiø Baþnyèios – atstovà, kuriuo buvo efektyviai pasinaudota Kata- likiðkosios reformos labui. Vis dëlto pateikti faktai lyg ir nerodo, kad Mikalojus Daukða savo dvasia buvæs visai svetimas Katalikiðkajai reformai, jos propaguoja- mai sielovadai ir kad juo tik „pasinaudota“. Daukðos pasaulëvokai, paþiûroms ávertinti, jo veikalø stiliui apibûdinti, to meto katalikiðkosios kultûros bruoþams nustatyti ir iliustruoti daþnai buvo remia- masi Daukðos Postilës lenkiðka prakalba. Kaip taikliai pastebëjo Regina Koþe- niauskienë – maþa prakalbø, kurios, kaip kad Daukðos prakalba, funkcionuoja lyg atskiri originalûs kûriniai. Prakalbos pagrindiniai „veikëjai“ – kalba ir tauta – interpretuoti labai ávairiai. Dainoros Pociûtës-Abukevièienës nuomone, tautos ir kalbos vienybës idëjos prototipas Daukðai esanti katalikiðkoji Eucharistijos sam- prata. Þmogaus prigimtá, jos nulemtà kalbà Daukða prilygina dieviðkiems daly- kams ir jø nepaisymas jam yra tokia pat didelë nuodëmë kaip ir dieviðkøjø dalykø nepaisymas. Ðitaip prakalba tampa katalikiðkosios kultûros reformos krypties atspindþiu: á svarbiausià vietà iðkeliama þmogaus prigimtis, kalba, tauta (ne protas, intelektualumas kaip protestantø kultûroje) ir tuo remiantis stiprinamas tikëjimas. Panaðias mintis kelia ir Eugenija Ulèinaitë, Postilëje ieðkanti antikos, renesanso ir baroko atspindþiø, – vaizdas, emocija (jie susijæ su þmogaus prigim- timi) Daukðai, tarsi baroko kultûros atstovui, esà svarbiau nei protestantø verti- namas protas ir átikinëjimas. Pati prakalba, pasak Ulèinaitës ir Koþeniauskienës, yra renesansiðkos dvasios (gimtosios kalbos aukðtinimas, tautos samprata), o ilgø periodø stilius – ciceroniðkas. Juozo Karaciejaus manymu, Postilës lenkiðkosios prakalbos atsiradimà lëmæ ne tiek kultûriniai, kiek politiniai veiksniai – neigiamas poþiûris á Liublino unijà ir Lietuvos valstybingumo siekis. Kalbos ávaizdþiu esà pasinaudota nusakyti politi- nes paþiûras. Per kilusias diskusijas daugelis konferencijos dalyviø buvo linkæ manyti prieðingai. Daukðai ið tiesø rûpëjo lietuviø kalba ir jis nebuvo neigiamai nusiteikæs prieð Liublino unijà. Pastaràjà mintá patvirtintø jo prakalbos þodþiai: „miùe ¸iednoc¸enie W. X. (t. y. Didþiosios Kunigaikðtijos – B. K.) nåßego s sùawn± koron± Polµk±“ (DP VI). Pasak Bronio Savukyno, Varniuose, matyt, telkësi ne unijos prieðininkai, o didesnio Lietuvos savarankiðkumo ðalininkai. Beje, atkreiptinas dë- mesys á Anatolijaus Nepokupno pastabà, jog tuo metu buvo skiriami du savotiðki terminai – jæzyk litewski ir jæzyk wùaúne litewski, pastarasis, reiðkæs tikràjà lietuviø kalbà, Daukðos prakalboje ir pavartotas3.

3 Apie tai Nepokupnas plaèiau kalbëjo Lie- knygos – Mikalojaus Daukðos Katekizmo – tuviø kalbos instituto surengtoje konfe- Didþiojoje Lietuvoje (Vilniuje 1995) 400 me- rencijoje, þr. Àíàòoëèé Íeïîêóïíûé, tø sukakèiai paminëti. Konferencijos praneði- „Ëèòîâñêèé ÿçûê â íåêàíîíè÷åñêîé ÷àñ- mø tezës 1995 m. spalio 25–26 d., Vilnius: òè ‘Ïîñòèëëû’ Ì. Äàóêøè“, Lietuviø kal- Lietuviø kalbos institutas, 1995, 5–6. ba: tyrëjai ir tyrimai. Pirmosios lietuviðkos

296 Archivum Lithuanicum 2 Kai kurie konferencijoje kilæ klausimai parodë, kad dar nemaþa likæ neatskleistø Daukðos Postilës, Katekizmo4 másliø. Nepokupnas, aptaræs kai kuriuos skirtingai raðomus Postilës etnonimus (pvz.: c¸echas ir c¸ekas, wùachas ir Wùakai), parëmë Kazi- miero Bûgos mintá5, jog Postilæ Daukða vertæs ne vienas. Be to, jis pastebëjo, jog retas

þodis Àimieus (p. 8833, 38435, 59310), su kuriuo susijusius klausimus svarstë dar prieðkario kalbininkai6, taisomas iki 385 puslapio: daþniausiai klaidø atitaisyme („Paklidime“) pateikiamas þodis ùåimieus7. Nepokupnas spëja, jog ðitaip taisæs pats 8 Daukða, o 1926 metø fotografuotiniame Postilës leidime 38435 puslapyje matoma prie Àimieus ranka priraðyta raidë <ù> taip pat galinti bûti paties Daukðos auto- grafas. Diskusijose aktyviai dalyvavusio Vinco Urbuèio manymu, ðitaip greièiausiai taisë ne Daukða, o tie, kas to þodþio neþinojo. Minèiai, jog Postilë gali bûti ne vieno þmogaus darbas, pritarë nemaþa konferencijos dalyviø dalis. Kitos nuomonës buvo Zigmas Zinkevièius: jis pabrëþë, kad Postilës kalba yra vieninga ir tai atspindi vieno vertëjo darbà. Þinoma, galutinai autorystës klausimà padëtø iðspræsti detali Postilës tekstologinë analizë, taèiau tokio tipo darbø konferencijai nebuvo pateikta. Kilo abejoniø ir dël Daukðos Katekizmo spausdinimo aplinkybiø – Juozo Karacie- jaus nuomone, Katekizmas buvæs iðspausdintas ne Vilniaus jëzuitø akademijos spaus- tuvëje. Mat jos pavadinimo nëra antraðtiniame lape, o kituose ðios spaustuvës leidi- niuose jis paprastai nurodomas. Taèiau kiti konferencijos dalyviai tuo suabejojo – toká teiginá reikëtø paremti Katekizmo vandenþenkliø bei ðriftø analize. Daukðos Katekizmo ðaltiniø klausimà ir leidimo aplinkybes svarstë italø moks- lininkas Guido Michelini. Jo praneðime italiðkas Ledesmos katekizmas (originalas) lygintas su kataloniðku, lenkiðku ir lietuviðku vertimu. Buvo konstatuota, kad Le- desmos katekizmo vertimus organizavo jëzuitø vadovybë Italijoje. Vietiniai kunigai vertëjai, taigi ir Daukða, tik vykdë vadovybës nurodymus. Michelini nustatë, jog lenkiðkas ir lietuviðkas vertimas yra iðplësti italiðko originalo variantai, o pridëtos iðpaþinties maldos yra vertëjo á lenkø kalbà originalûs kûriniai. Daukðos Katekizmas dar labiau iðplëstas nei lenkø vertimas. Papildytos teksto pastraipos (iðskyrus vienà atvejá) nesutampa su italiðku katekizmu, vadinasi, jos yra originalus Daukðos darbas. Kadangi ir kataloniðkas vertimas savaip nutolæs nuo originalo, tokie pra- plësti katekizmo vertimai, pasak Michelini’o, veikiausiai buvo jëzuitø vadovybës sumanymas. Ðis ádomus praneðimas vienintelis aptarë Daukðos Katekizmo ðaltiniø klausimà. Daukðos Postilës ðaltiniai konferencijoje specialiai nenagrinëti, nors nëra

4 [Mikalojus Daukða,] KATHECHISMAS Ïåòðîãðàäú: Àêàäåìèÿ íàóêú, 1904, IV– ARBA MOKSLAS KIEKWIENAM KRIK- V; Bûga 1961, 331; P[ranas] Skardþius, SZCZIONII PRIWALVS. [...] I†gulditas „Daukða pirmasis bendrinës kalbos kûrë- [...] per Kuniga Mikaloiu Daugáa [...] jas Didþiojoj Lietuvoj“, Archivum Philolo- I†µpåuµtas Wilniuie Met¾µ² v‡gimimo gicum 4, 1933, 7–20. Wieápaties 1595. 7 Nuo 509 puslapio apskritai jokiø klaidø

5 Þr. K[azimieras] Bûga, Rinktiniai raðtai 3, atitaisymø nëra, tad 59310 puslapyje Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës esantis aimeµneis liko nepataisytas. literatûros leidykla, 1961, 331. 8 Daukðos Postilë, fotografuotinis leidimas, 6 Ýäyàðä Âîëòåð‚ Âóåê, ß., „Postila catho- Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys, licka“. B ëèòoâñêîì ïåðåâîäå Í. Äàóêøè, 1926.

297 Tarptautinë konferencija Mikalojaus Daukðos Postilës jubiliejui paminëti aiðku, kuriuo Jakubo Wujeko maþosios postilës leidimu naudojosi Daukða. Netiesio- gine tokiø tyrimø pradþia galima laikyti minëtus Maskuliûno ir Pajëdienës kartu su Judþenèiu praneðimus, kuriuose Daukðos raðtø sintaksinës konstrukcijos lyginamos su lenkiðko originalo atitikmenimis, taip pat ir Jono Palionio per diskusijas pasakytà mintá (susidarytà patyrinëjus Wujeko postiles), jog Daukða ið pradþiø rëmæsis ant- ruoju Wujeko postilës leidimu, o vëliau savo tekstà pildæs pagal treèiàjá leidimà9. Zigmo Zinkevièiaus praneðime buvo iðkelta mintis, jog Daukðos raðomàjà kalbà veikusi ankstyvøjø rankraðtiniø tekstø, raðytø rytiniu raðomosios kalbos variantu, suformuota raðto tradicija. Ðie tekstai, pirmieji lietuviðki poteriai, savo amþiumi vei- kiausiai siekia net Mindaugo krikðto laikus, nes jø ðaltiniai atrodo esà XIII amþiaus vokiðki poteriai10. Diskusijos dël Vito Labuèio praneðimo „Kodël Konstantino Sirvydo þodyne neá- vardytos apraðomosios kalbos?“ padëjo atskleisti kai kuriuos XVII amþiaus pradþios kultûrinës situacijos Lietuvoje niuansus. Vincas Urbutis nurodë, jog Konstantinas Sirvydas, kaip ir Daukða, savo þodynus raðë vyresnybës ápareigotas. To meto aplinka (kitaip nei teigë praneðëjas) buvusi palanki lietuviø kalbai. Remiantis nebaigtu pir- muoju Sirvydo þodynu, galima numanyti, jog jëzuitø vyresnybë Sirvydà labai skubi- no raðyti filologinius darbus. Kad jëzuitai buvo ypaè suinteresuoti lietuviø kalbos puoselëjimu, rodo ir jëzuitø Lietuvos provincijos kongregacijos 1628 metais priimti nutarimai. O þodynø antraðtëje neminëti apraðomøjø kalbø tuomet buvo bûdinga. Daukðos meto kultûros kontekstà savitai nuðvietë ir Michaùo Giedroyão, Sigito Narbuto darbai. Su to pat amþiaus latviø raðtais supaþindino Pëteris Vanagas – jis aptarë pirmojo latviø katalikiðkojo katekizmo (1585) kalbà ir akcentavo gausius vokieèiø bei latviø kalbos interferencijos atvejus. Dþiuginanti konferencijos „Mikalojus Daukða ir jo laiko kultûros kontekstas“ darbø ir diskusijø gausa ne tik pastûmëjo pirmyn Daukðos raðtø ir jo aplinkos tyrimus, bet ir atskleidë jø „baltàsias dëmes“: nëra iðsamiø tekstologiniø Daukðos veikalø studijø, nepatikslinti ðaltiniai, dël lëðø stygiaus neiðleistas Jono Palionio parengtas Daukðos Postilës ir jos ðaltiniø kritinis leidimas. Kita vertus, èia paskelbti tyrimø rezultatai yra paskata ir provokacija eiti toliau.

Birutë Kabaðinskaitë

B IRUTË KABAÐINSKAITË Gauta 2000 m. geguþës 10 d. Baltø filologijos katedra Priimta 2000 m. geguþës 11 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734, Vilnius, Lietuva elektroninis paðtas: [email protected]

9 Tolesni Maskuliûno tyrimai duoda pagrin- 10 Iðsamiai apie tai bus raðoma ðiuo metu do manyti, jog Daukða galëjo remtis ir spaudai rengiamoje Zinkevièiaus mono- pirmuoju bei ketvirtuoju Wujeko postilës grafijoje. leidimu. Þr. ðio ALt tomo p. 107–124.

298 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und Perspektiven

Vor einiger Zeit ist unter dem Titel Baltistik: Aufgaben und Methoden1 von Alfred Bammesberger 1998 ein Band mit Beiträgen der gleichnamigen Tagung (9.– 11.11.1995 in Eichstätt) herausgegeben worden. Die Verf. möchte diesen Tagungs- band zum Anlaß nehmen, um an dieser Stelle einige Gedanken zur Lage der Baltistik in der Bundesrepublik zu äußern. Lange hat die deutschsprachige Baltistik auf eine wissenschaftliche Veranstal- tung dieser Größenordnung warten müssen. Daß es dem Organisator der Tagung und Herausgeber dieses Bandes gelungen ist, eine so große Anzahl von Baltisten aus Litauen, Lettland, Italien, den USA und der Bundesrepublik in Eichstätt zum wissenschaftlichen Austausch zusammenzuführen bedarf der ausdrücklichen Würdigung. In dieser Hinsicht möchte sich die Verf. den beiden Rezensenten Vy- tautas Ambrazas (Blt 33[2], 1998, 301–304) und Algirdas Sabaliauskas (LKK 39, 1998, 248–253) anschließen. Alfred Bammesberger setzte mit der Tagung in Eichstätt Anstrengungen fort, die mit dem Symposium Quo vadis baltistica (9.–12.07.1992 in Münster), allerdings unter anderen Vorzeichen, begonnen wurden2 . Die deutschsprachige Baltistik hat eine lange Tradition3 . Es war und ist z.T. heute noch die Tradition der Einzelforscher, die zumeist aus der Indogermanistik und der Slawistik kommend, sich mit Themen aus dem Bereich des Litauischen,

1 Baltistik: Aufgaben und Methoden. Indogerma- 3 Siehe u.a. Friedrich Scholz, „Die Sprachen nische Bibliothek. Dritte Reihe: Untersuchun- des Baltikums in Forschung und Lehre an gen 19, hrsg. von Alfred Bammesberger, den Hochschulen der Bundesrepublik Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, Deutschland“, Die baltischen Nationen – 1998. Estland, Lettland, Litauen, hrsg. von Boris 2 Das von Aija Priedite organisierte Symposi- Meißner, Köln, 1990, 247–257; Gertrud um Quo vadis baltistica wandte sich an die Bense, „Die lithuanistische Tradition in Lehrenden und die Studierenden der Bal- Halle“, Diachronie-Kontinuität-Impulse, tistik im deutschsprachigen und westeu- hrsg. von Gertrud Bense, Frankfurt am ropäischen Raum. Im Mittelpunkt dieser Main etc.: Peter Lang, 1994, 79–94; Elvyra Veranstaltung stand neben der Bestands- J. Bukevièiûtë, „Lituanistika dabartinëje aufnahme baltistischer Lehre die Diskus- Vokietijos Federacinëje Respublikoje“, Lt sion um die Zukunftsperspektiven der Baltistik an den deutschen Hochschulen. 4(20), 1994, 50–58.

299 Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und Perspektiven Altpreußischen, weniger des Lettischen beschäftigt und dazu publiziert haben. Spä- testens seit den 80er Jahren änderte sich diese Situation grundlegend. Mit der Etablie- rung der Baltistik als Studienfach an mehreren deutschen Universitäten (Münster, seit 1968; München, Anfang der 80er Jahre; Greifswald, seit 1993), die erstmals die akademische Ausbildung von Baltisten erlaubt, bestimmen zunehmend Fragen in eigener Sache die Diskussion. Auf der Suche nach dem Selbstverständnis von Baltis- ten wird zunehmend folgenden Fragen nachgegangen: Was ist Baltistik? Was will, was kann, was soll die Baltistik in Deutschland leisten? Der Begriff der Baltistik lässt sich damit nicht mehr auf den Aspekt der Forschung beschränken, sondern verlangt in gleicher Weise die Einbeziehung des Aspekts der Lehre. Diesem Anliegen war ursprünglich auch die Tagung in Eichstätt verpflichtet. Wie der Herausgeber betont, „sollten verschiedene Aspekte der Lehre im Bereich der Baltistik betrachtet werden“ (S. 11). Daß diese insbesondere den Erfordernissen der institutionalisierten Baltistik Rechnung tragende Schwerpunktsetzung im Vorfeld der Tagung zugunsten einer reinen „Bestandsaufnahme der derzeitigen Forschungs- situation auf dem Gebiet der wissenschaftlichen Beschäftigung mit den baltischen Sprachen“ (S. 11) aufgegeben wurde, ist bedauerlich. Aspekten der Lehre sind dementsprechend nur noch wenige Beiträge verpflichtet. Jochen D. Range umreißt in seinem Beitrag „Philologisch-sprachwissenschaftliche Auf- bereitung und Edition altlitauischer Texte“ (S. 151–164) – der Titel lässt den Spagat, sowohl den Aspekt der Lehre als auch den Aspekt der Forschung in einem Beitrag unterzubringen, nicht erkennen – die Festpunkte eines Baltistik-Curriculums. Bemer- kenswert ist in diesem Zusammenhang dessen Interpretation des Baltistikbegriffes. Jochen D. Range versteht die Baltistik nicht – wie vielfach üblich – als Summe der Einzeldisziplinen (Prussistik, Lituanistik, Lettonistik). Vielmehr will er sie als verglei- chende (deskriptive/kontrastive/areale und/oder historisch-vergleichende) Disziplin verstanden wissen, die interdisziplinär ausgerichtet sein muß. Im Hinblick auf die baltistische Ausbildung betont Jochen D. Range, dass weiterhin das Fach Baltische Philologie mit den Schwerpunkten Literaturwissenschaft, Sprachwissenschaft und Län- derkunde im Mittelpunkt stehen sollte. Auf Defizite an Lehr- und Arbeitsmitteln für deutschsprachige Studierende wiesen neben Jochen D. Range auch Alfred Bammesber- ger und Frank Heberlein in ihren Beiträgen „Ein neues Wörterbuch Litauisch-Deutsch“ (S. 315–318) und „Aufgaben einer synchronen komparativen Baltistik“(S. 331–344) hin. Aber auch die Bestandsaufnahme der derzeitigen Forschungssituation der Baltis- tik gestaltet sich anhand der Beiträge schwierig. Was der Band bietet ist weniger eine Bestandsaufnahme der Forschungssituation, aus deren Analyse, wie der Titel es ausweist, Aufgaben und Methoden baltistischer Forschung formuliert werden sollen, als vielmehr eine Präsentation von Ergebnissen baltistischer Forschung. In ein forma- les Schema gepresst – Baltisch, Altpreußisch, Litauisch, Lettisch, übergreifende Fra- gestellungen – reicht hier das Spektrum der Beiträge von fundierten, problemorien- tierten Forschungsberichten wie etwa von Nikolai Mikhailov „Baltische Mythologie. Der aktuelle Zustand der Forschung: Probleme und Perspektiven“ (S. 409–416) bis zu sehr speziellen Einzeluntersuchungen wie dem Beitrag von Ojârs Buðs „Eine Streit- frage der lettischen Namenskunde (Ortsnamen mit Paun-)“ (S. 371–376).

300 Archivum Lithuanicum 2 Bereits die Gliederung des Bandes offenbart die Ungleichgewichtung der einzel- nen Teilbereiche der Baltistik. Traditionsgemäß nehmen Studien zum Litauischen mit 17 Beiträgen den größten Raum rein, während das Altpreußische, dessen Platz im Rahmen einer modernen Baltistik schon aufgrund der begrenzten Quellenlage eher in der Peripherie, als im Zentrum zu suchen ist, mit 7 Beiträgen überrepräsen- tiert scheint (davon allerdings bereits 3 Beiträge von Frederik Kortlandt), wohinge- gen das Lettische mit 4 Beiträgen, wie üblich möchte man meinen in der deutsch- sprachigen Baltistik, eher stiefmütterlich behandelt worden ist. Die Liste der Beiträge zeigt, daß die Baltistik (zumindest im Verständnis des Herausgebers) von historisch-vergleichenden Fragestellungen sowie Fragestellun- gen zur Sprach- und Textgeschichte dominiert wird. Die Kritik an dieser Schwer- punktsetzung kommt bezeichnenderweise von einem Nicht-Baltisten. So beklagt Frank Heberlein in seinem Aufsatz „Aufgaben einer synchronen komparativen Baltistik“ die Dominanz diachron ausgerichteter Beiträge, wobei er den Begriff der Diachronie allerdings fälschlicherweise pauschal mit sämtlichen historischen Sprachzuständen und alten Texten in Verbindung bringt. Studien zu älteren Sprachzuständen der baltischen Sprachen sind jedoch nicht notwendigerweise diachron orientiert und auf philologische Fragestellungen, wie der Textgeschichte lässt sich der Begriff der Diachronie überhaupt nicht anwenden. Tatsache ist, dass wie Frank Heberlein schreibt die „synchrone“ (will heißen: die moderne C.S.) „Baltistik [...] in Verzug“ (S. 332) ist. Ein Vergleich mit anderen Fächern (Anglistik, Romanistik etc.) zeigt, dass die sprachwissenschaftlichen Diskussionen der letzten Jahrzehnte an der Baltistik weitgehend spurlos vorübergegangen sind. Noch immer sind die meisten baltistischen Arbeiten der traditionellen Grammatik, d.h. der Morphologie, der Lexikologie, der Syntax, der Phonologie verpflichtet. Die Vielzahl der modernen sprachwissenschaftlichen Forschungsrichtungen führen, wie es auch der Tagungsband zeigt, innerhalb der Baltistik noch immer ein Schattenda- sein. Studien zur Psycholinguistik, Soziolinguistik, Sprachenkontaktforschung, um nur einige zu nennen, sind bisher immer noch recht spärlich gesät4 . Die Baltistik ist im Vergleich zur Anglistik oder Romanistik ein kleines Fach mit einem begrenzten Reservoir an Forschungskräften. Insofern fehlt hier (bisher) das wissenschaftliche Potential für die Entwicklung richtungsweisender methodischer Ansätze (man denke hier an die Prager Schule oder an Noam Chomsky). Umso mehr ist für die Baltisten eine der dringlichsten Aufgaben die Forschungsergebnisse anderer Einzel-Philologien zu rezipieren und deren Methoden für die baltistische Forschung nutzbar zu machen. Und hier offenbaren sich noch erhebliche Defizite. Der Nachholbedarf beschränkt sich nicht allein auf die Gebiete der modernen baltistischen Linguistik sondern erstreckt sich auch auf die traditionellen Domänen der Baltistik. So beklagt Jochen D. Range (S. 156), dass das Fundament der balti- schen Philologie bisher nie systematisch gelegt worden ist und somit wichtige

4 Vgl. hierzu die dürftigen Literaturangaben dybos institutas, 1999. Das Stichwort zu den Stichworten sociolingvistika und Psycholinguistik findet sich überhaupt dvikalbystë in der Lietuviø kalbos enciklope- nicht, und die Sprachenkontaktforschung dija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- wird mit Soziolinguistik gleichgesetzt.

301 Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und Perspektiven Arbeitsmittel für eine weiterführende Forschung, wie etwa eine Grammatik zu Daukða oder ein „Altlitauisches“ Wörterbuch noch immer fehlen. Die dritte Säule der Baltistik (neben baltistischer Linguistik und baltischer Philolo- gie), die baltistische Literaturwissenschaft wird in der deutschsprachigen Baltistik gern ausgeklammert, und das, obwohl sie in der Lehre einen gleichberechtigten Platz neben der baltistischen Sprachwissenschaft einnimmt. Die Beiträge zur baltischen (litaui- schen) Literatur von Friedrich Scholz „Zum Problem des Zeitpunkts der Entstehung einer Eigenständigen Schönen Literatur in den Ländern des Baltikums“ (S. 387–400) und Liane Klein „Aspekte der Vermittlung eines baltischen Literaturverständnisses“ (S. 401–408) sind im vorliegenden Band dementsprechend wenig zutreffend unter der Überschrift Übergreifende Fragestellungen (will heißen: Sonstiges) zusammen mit der Mythologie und Folklore am Ende des Bandes angeführt. Die periphere Rolle der Literaturwissenschaft innerhalb der deutschsprachigen Baltistik sollte überdacht wer- den. Der Mechanismus der universitären Mitvertretung funktioniert hier nur aus- nahmsweise, wie etwa bei Friedrich Scholz, denn für Literaturwissenschaftler anderer Philologien erweisen sich die Sprachschranken als unüberwindlich seitdem es nicht mehr opportun ist, litauische und lettische Literatur über das Russische zu rezipieren. Um die Baltistik voranzubringen, um sie „konkurrenzfähig“ zu machen, muß es in Zukunft darum gehen, die oben aufgezeigten Defizite abzubauen und For- schungslücken zu schließen. Dies wird nur über eine gezielte Forschungsplanung und die Intensivierung der Forschungskooperation möglich sein, wobei dem wis- senschaftlichen Nachwuchs eine besondere Rolle zukommen wird. Damit aber der wissenschaftliche Austausch die Forschung voranbringen kann, muß die bisherige Konferenz- und Publikationspraxis überdacht werden. Grundlage für eingereichte Beiträge sollten im Vorfeld formulierte Fragestellungen sein, deren Lösung einen Erkenntnisgewinn verspricht. Weshalb sollte das, was für die Naturwis- senschaften selbstverständlich ist, nicht auch endlich in der Baltistik Anwendung finden. Leider ist es in der Baltistk immer noch üblich, eine möglichst große Anzahl von Belegen zu einer Fragestellung zusammenzutragen und diese in den Publikationen auszubreiten, ohne daraus wissenschaftlich relevante Ergebnisse zu gewinnen. Daten- sammlungen werden somit vielfach mit wissenschaftlichen Ergebnissen verwechselt. In dieser Hinsicht wünscht man sich von Organisatoren baltistischer Konferenzen und Herausgebern entsprechender Publikationen eine kritischere Herangehensweise. Die hier geäußerten Gedanken sollten nicht Anlaß zur Resignation geben. Viel- mehr seien alle Beteiligten ermuntert, Beiträge zur fruchtbaren Diskussion der Aufgaben, Methoden und Perspektiven der Baltistik (nicht nur in der Bundesrepu- blik) zu leisten. Christiane Schiller

C HRISTIANE SCHILLER Gauta 2000 m. balandþio 28 d. Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald Priimta 2000 m. geguþës 11 d. Institut für Baltistik, Domstr. 9/10 D-17487, Greifswald, Deutschland elektroninis paðtas: [email protected]

302 Archivum Lithuanicum 2 Archivum Lithuanicum 2, 2000 ISSN 1392–737X

Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai

1. Pagrindinë Archivum Lithuanicum kalba yra lietuviø, taèiau straipsniai skelbiami ir anglø, vokieèiø, lenkø bei rusø kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dve- jopai: a) jei citata yra ne lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jà pagrindiniame tekste rekomenduojama pateikti iðverstà, o iðnaðoje perraðyti originalo kalba; b) jei citata yra lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, tada jos galima visai neversti.

2. Pageidautina, kad straipsniø, publikacijø, recenzijø, diskusijø, apþvalgø apimtis bûtø ne didesnë kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos þenklø). Tam tikrais atvejais gali bûti skelbiama ir ilgesniø darbø, taèiau dël to reikia atskirai tartis su redaktoriø kolegija.

3. Po straipsnio bûtina pateikti abëcëliná literatûros sàraðà. Po publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos literatûros sàraðas nesudaromas.

4. Straipsnio pabaigoje (po literatûros sàraðo) bûtina santrauka. Jei straipsnis lietuvið- kas, santrauka turi bûti viena ið ðiø kalbø: anglø, vokieèiø, lenkø arba rusø (iðimties tvarka galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuviðkai, bet kuria kita kalba, pateikiama lietuviðka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos pabaigoje santraukos nededamos.

5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos pabaigoje autorius turi nu- rodyti savo ástaigos (arba namø) bei elektroninio paðto adresà. Ðalia adreso redaktoriø kolegija nurodo datà, kada redakcija straipsná gavo ir kada priëmë.

6. Smulkiau apie Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principus skaitykite ALt 1, 1999, 267–275.

303 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ARCHIVUM

Lithuanicum 2, 2000

Leidþiamas kartà per metus

D AILININKAS Alfonsas Þvilius

R EDAKCIJA

ARCHIVUM Lithuanicum Lietuviø kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva http://www.mch.mii.lt/more/alt/alt.htm Tel./faksas: (+370 2) 22 65 73

S PAUSTUVË Petro Kalibato IÁ Petro ofsetas Þalgirio g. 90 LT-2600, Vilnius, Lietuva Tel./faksas: (+370 2) 73 33 47

Uþsakymas Nr. 188

304 Archivum Lithuanicum 2