I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X

I S B N 3 – 4 4 7 – 0 9 2 7 0 – X

Archivum Lithuanicum 4 16 Archivum Lithuanicum 4 KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS

ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

VILNIAUS UNIVERSITETAS

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS

ARCHIVUM Lithuanicum 4

HARRASSOWITZ VERLAG

WIESBADEN 2002 Redaktoriø kolegija / Editorial Board:

HABIL. DR. Giedrius Subaèius (filologija / philology), (vyriausiasis redaktorius / editor), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS, UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO

DR. Ona Aleknavièienë (filologija / philology), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

HABIL. DR. Saulius Ambrazas (filologija / philology), LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

DR. Roma Bonèkutë (filologija / philology), KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

PROF. DR. Pietro U. Dini (kalbotyra / linguistics), UNIVERSITÀ DI PISA

DR. Jolanta Gelumbeckaitë (filologija / philology), HERZOG AUGUST BIBLIOTHEK, WOLFENBÜTTEL LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, VILNIUS

DR. Birutë Kabaðinskaitë (filologija / philology), VILNIAUS UNIVERSITETAS

DOC. DR. Rûta Marcinkevièienë (filologija / philology), VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS

DR. Bronius Maskuliûnas (filologija / philology), ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

MGR. Jurgis Pakerys (filologija / philology), VILNIAUS UNIVERSITETAS

PROF. HABIL. DR. Jochen D. Range (kalbotyra / linguistics), ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT GREIFSWALD

DR. Christiane Schiller (kalbotyra / linguistics), MARTIN-LUTHER-UNIVERSITÄT HALLE-WITTENBERG

PROF. DR. William R. Schmalstieg (kalbotyra / linguistics), PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY

DOC. DR. Janina Ðvambarytë (filologija / philology), ÐIAULIØ UNIVERSITETAS

© Lietuviø kalbos institutas

4 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4

The year 2002 is special for Archivum Lithuanicum for several reasons. Up to the present the journal has not been able to include some of the material received because of considerations of length. The periodical, Archivum Lithuanicum has grown in size and the third volume was thicker than its editors intended. Conse- quently the editors decided to found a new supplementary series of the journal for the publication of larger articles, materials which would be beyond the scope of a single regular article. By now, the time of publication of the fourth volume of Archivum Lithuanicum, three book-length supplements in the series Bibliotheca Archivi Lithuanici have been published: (1) Giedrius Subaèius, Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra (Kalikstas Kasakauskis: Juncture of Standard Lithuanian), Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001; (2) Vaidotas Rimða, Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dël katekizmo kanoninio vertimo (Polemic of Jan Malecki and Jan Seklucian concerning the Translation of Canonical Cath- echism), Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001; (3) X.D.K.P.S. lietuviø kalbos gramatika. XIX amþiaus pradþia (Lithuanian Grammar by X.D.K.P.S. The Begin- ning of the Nineteenth Century), ed. Giedrius Subaèius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2002. Another important event of 2002 is that the minister of education and science, Algirdas Monkevièius, signed directive No 536 (April 8, 2002) which calls for the inclusion of Archivum Lithuanicum in the official list of scholarly journals accepted for scholarly degrees in the Republic of Lithuania. The third important event is the establishment of the Archivum Lithuanicum scholarship by Robin Newmann from Chicago. The scholarship is awarded to a graduate student, either a master’s or a doctoral student engaged in research on the external history of some language. The first recipient of the Archivum Lithuanicum scholarship was Vilnius University doctoral student Vilma Zubaitienë, who is doing research on Pilypas Ruigys’ (1675-1749) linguistic attitudes, lexicographic methods and dictionaries. This volume of Archivum Lithuanicum includes many articles from East Prussian and German Lithuanistic studies, publications from German and Polish archives and libraries.

5 Archivum Lithuanicum 4 Jolanta Gelumbeckaitë, basing herself on new material (mostly from the Wolfenbüttel library), has written a historical study about a nobleman from Augsburg, Philipp Hainhofer (1578-1647), who was known in Europe as a diplo- mat, bibliophile and art collector. She describes his relations with Radvilas family members, with other noblemen of Lithuania. Especially interesting are the Lithuanian verses (1617) to Hainhofer by Alexander Sulatycky in the collection Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter. Unfortunately, this text is greatly distorted and is not easy to decipher and interpret. Ona Aleknavièienë and Christiane Schiller in Halle (Archive of Francke) discov- ered a letter of March 20, 1729 by Ásrutis bishop Johann Behrendt. This letter revealed new information about the literary activity of the Seminar of Lithuanian Language in Halle, viz., that Behrendt was a follower of Michael Mörlin’s ideas about language [loquendum cum vulgo], that he translated and corrected Lithuanian texts, and refused to approve translations that were prepared in incorrect Lith- uanian. In another article the same two authors (Aleknavièienë, Schiller) write about a newly discovered copy (the second known) of the famous treatise Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) by Michael Mörlin in Halle (University and Land of Saxony-Anhalt Library). After World War II for a long time not a single copy of the treatise was known. Approximately ten years ago Vincentas Drotvinas discovered a copy in Gdañsk. The newly discovered copy from Halle, unfortunately, is defective. Vincentas Drotvinas revises the biography of the same Michael Mörlin. He gives new information from the source that was published in 1708 by Michael Schreiber, viz., Michael Mörlin’s funeral sermon (the original is kept in the Toruñ University Library). Schreiber gives data mostly on Mörlin’s relatives (father, grandfather), on his youth and his university years, teachers and patrons. The sermon, which is not linguistic at all, emphasizes: “Mörlin always used to speak correct Lithuanian, wherever he had an occasion”. Gertrud Bense publishes four letters by Karl August Jordan to Halle University professor August Friedrich Pott of 1847-1850 (the originals are kept in the Univer- sity and Land Library of Saxony-Anhalt). These letters are of Lithuanistic content and they reveal social aspects of language history. Birutë Kabaðinskaitë reviews the facsimile edition (2001) of Jonas Bretkûnas’ Hymnal and other books (1589) prepared for publication by Guido Michelini. Kabaðinskaitë concludes that “the determination of the sources from which Bretkûnas’ liturgical books were translated is not a finished job yet.” Among the texts compiled in Lithuania Major the writings of the nineteenth century attract especially great attention. Roma Bonèkutë researches the Lithuanian book Historyia Szwenta (1823) by Simonas Stanevièius and concludes that

6 Archivum Lithuanicum 4 Stanevièius translated his book from L’homond’s Epitome Historiae Sacrae edition of 1811 (prepared by Liudvikas Sobolevskis [Ludwik Sobolewski] in Vilnius). She also establishes that Stanevièius avoided literal translation and found Lithuanian ana- logs to name the realia of the original, and that his translation should be regarded as being exact. Juozas Girdzijauskas searches for the genesis of the famous Lithuanian poem by Maironis “Lietuva brangi” (Dear Lithuania, 1927). Girdzijauskas demonstrates that this poem originated from another one “Lietuvos graþybë” (The Beauty of Lithuania), printed in the newspaper Varpas (1891), and that the latter poem in its turn was compiled from separate strophes of the poem “Lietuva” (1888). On the other hand the intermediate poem “Lietuvos graþybë” was changed (edited) by somebody else but not by the author Maironis himself. Stephan Kessler is happy at finding one more copy (the third one) of Antanas Strazdas’ (Antoni Drozdowski) book of verses Giesmies swietiszkas ir szwintas (Secu- lar and Holy Hymns, 1814) in the Czartoryscy Library in Cracow. Kessler reports that some diacritical marks should be reconstructed differently from the way they are reconstructed in the reprint of 1991. Ieva Ðenavièienë, who published an article in the second volume of Archivum Lithuanicum (ALt 2, 125-138), on when (ca. 1847) Motiejus Valanèius corrected Simonas Daukantas’ manuscript Maldos katalikø (Catholic Prayers) now supports her hypothesis with additional data. Vytautas Vitkauskas reviews the above-men- tioned book on the language of Kalikstas Kasakauskis by Giedrius Subaèius (2001). Jonas Palionis researches the old writings of Lithuania Major, i.e. he continues to trace Lithuanian words in Daukða’s major work Poµtilla Catholicka (Catholic Sermons, 1599), which were omitted or erroneously reconstructed by Czesùaw Kudzinowski in his Index-Dictionary of “Daukða’s Poµtilla” (1977). Palionis began this work in the first volume of Archivum Lithuanicum (ALt 1, 1999, 57-66). Pietro U. Dini also deals with old texts in Lithuania Major; he analyses the word murinas ‘negro’ in Mikalojus Daukða’s Cathechism (1595) and other texts of the 16th-17th century. William R. Schmalstieg reviews Wojciech Smoczyñski’s collec- tion of articles (2001), which is devoted primarily to the origins of Lithuanian words. Bronius Maskuliunas reviews a book (2001) by Albertas Rosinas on the semantic and morphological structure of Mikalojus Daukða’s pronouns. Saulius Ambrazas wrote an article on the status of adjectives with the suffix -iðkas(-a) with possessive meaning in old Lithuanian texts. He thinks that since these derivatives were widely used in 16th-17th century Lithuanian texts (most popular in Lithuanian writings of East Prussia) they are archaic and that they had been common to the Baltic, Slavonic, and Germanic languages. The history of standard languages other than Lithuanian is researched by Rûta Birðtonaitë; she presents her ideas about the history of standard spoken languages

7 Archivum Lithuanicum 4 (primarily of English, Slovak, and Lithuanian): a standard spoken language is a hybrid of speaking and writing, this hybrid was shaped at different periods in different languages. Dalia Cidzikaitë overviews the concept of “standard lan- guage”, describes its development and terms for it in English and Lithuanian tradition. Giedrius Subaèius reviews a collection of articles (2000) edited by Laura Wright about the development of Standard English in 1300-1800. The article by Ad Stijnman on two major types of ink (soot and iron-gall ink) is an important auxiliary text to philological research. The two types of ink studied were used in Europe from the third up to the twentieth century and Stijnman writes also about their corrosion due to the acid content and their change of color. Jurgis Pakerys overviews papers related to the history of language, that were delivered at three linguistic conferences: “Lexicology and Lexicography of Baltic Languages” (St. Petersburg University, Russia, March 6-8, 2002); “Relics of West Baltic Language and Culture” (Klaipëda University, May 10-11, 2002); and “Prob- lems of Lexicography and Lexicology” (The Institute of Lithuanian Language, Vilnius, June 6-7, 2002). Eglë Bukantytë describes the Fourth Academy ‘philologia baltica 2001’, which took place at The Institute for Baltic Studies in Greifswald University, Germany, and which was devoted to the 400th anniversary of the first Lithuanian Bible translation by Jonas Bretkûnas. Archivum Lithuanicum was started and still is essentially prepared in the Uþupis district of Vilnius. This district in 2002 was revived—a silently trumpeting sculp- ture of an angel by sculptor Romas Vilèiauskas was erected. Thus this is the fourth important event in 2002 in the life of Archivum Lithuanicum. The editorial board of Archivum Lithuanicum wishes to express sincere gratitude to Mr Robin Newmann for the establishment of the Archivum Lithuanicum scholar- ship. We also thank Ms Aldona Kaluinienë for editing the style of this issue.

Vilnius, Uþupis, July 26, 2002

8 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4

2002 metai Archivum Lithuanicum ypatingi keliais atþvilgiais. Iki ðiol dalis gau- namø straipsniø, publikuotinø ðaltiniø negalëjo patekti á þurnalà dël per didelës apimties. Þurnalas augo, treèiasis jo tomas pasidarë storesnis, nei jo sumanytojai norëjo. Tada ir iðsikristalizavo mintis kurti naujà neperiodinæ þurnalo knygø serijà, kurioje bûtø galima skelbti straipsnio ar þurnalo publikacijos ribas perkopianèius tekstus. Dabar, iðeinant ketvirtam Archivum Lithuanicum tomui, þurnalo bibliotekos pavadinimà Bibliotheca Archivi Lithuanici jau turi trys knygos: 1) Giedrius Subaèius, Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001; 2) Vaidotas Rimða, Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dël katekizmo kanoninio vertimo, Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001; 3) X.D.K.P.S. lietuviø kalbos gramatika. XIX amþiaus pradþia, parengë Giedrius Suba- èius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2002. Kitas svarbus 2002-øjø metø ávykis – þurnalas Archivum Lithuanicum Lietuvos Respublikos ðvietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevièiaus 2002 metø balan- dþio 8 dienos ásakymu Nr. 536 átrauktas á Lietuvos mokslo leidiniø, kuriuose pub- likuoti straipsniai pripaþástami suteikiant mokslo laipsná, sàraðà. Treèia naujovë – ásteigta Archivum Lithuanicum stipendija. Jos fundatorius – Robi- nas Newmannas ið Èikagos. Stipendija skiriama Lietuvos magistrui, magistrantui ar doktorantui, atliekanèiam istorinës iðorinës lingvistikos tyrimus. Pirmàja stipen- dininke tapo Vilniaus universiteto doktorantë Vilma Zubaitienë, tirianti Pilypo Rui- gio (1675–1749) lingvistines paþiûras, leksikografijos metodus, þodynø istorijà. Ðiame Archivum Lithuanicum tome ypaè daug straipsniø ið Rytø Prûsijos ir Vo- kietijos lituanistikos, publikacijø ið Vokietijos ir Lenkijos archyvø bei bibliotekø. Ðtai Jolanta Gelumbeckaitë, remdamasi nauja medþiaga, surinkta daugiausia Wolfenbüttelyje, Hercogo Augusto bibliotekoje, skelbia istorijos studijà apie Augs- burgo didikà Philippà Hainhoferá (1578–1647), Europoje plaèiai þinomà diploma- tiná agentà, knygø ir meno dirbiniø kolekcionieriø. Apraðyti jo ryðiai su Radvilomis ir kitais Lietuvos didikais. Ypaè ádomus Hainhoferiui skirtas lietuviðkas Aleksan- dro Sulatyckio eilëraðtis, ádëtas á 1617 metais Augsburge iðleistà rinktinæ Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter, tik kol kas ðis iðkraipytas eilëraðtis neleng- vai suprantamas ir interpretuojamas.

9 Archivum Lithuanicum 4 Ona Aleknavièienë ir Christiane Schiller Hallëje, Francke’s ástaigø archyve, rado Ásruties vyskupo Johanno Behrendto 1729 metø laiðkà, kuris padëjo nustatyti naujø faktø apie paties Behrendto ir Hallëje 1727–1740 metais veikusio Lietuviø kalbos seminaro literatûrinæ veiklà. Laiðke minimi du á lietuviø kalbà iðversti traktatai – jie buvo atsiøsti ið Hallës á Ásrutá ávertinti. Paaiðkëja, kad Behrendtas buvo Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas. Antrasis jo minimas traktatas – iki ðiol neþinotas Augusto Hermanno Francke’s veikalo Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens vertimas. Jis tikriausiai liko nepub- likuotas, taèiau autorës rado dvi ið jo verstas ir iðspausdintas maldas. Laiðkas rodo Behrendtà buvus Michaelio Mörlino idëjø apie kalbà ðalininku ir jo principo loquen- dum cum vulgo taikytoju. Kitame straipsnyje Aleknavièienë ir Schiller skelbia Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje, radusios dar vienà (antràjá) Michaelio Mörlino garsiojo traktato Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzemplioriø. Po Antrojo pasaulinio karo ilgai nebuvo þinoma në vieno iðlikusio egzemplioriaus. Prieð gerà deðimtmetá pirmàjá rado Vincentas Drotvinas Gdañske, Lenkijos mokslø akademijos bibliotekoje, dabar rastas dar vienas, deja, defektinis. To paties Mörlino biografijà tikslina Vincentas Drotvinas: jis skelbia Michaelio Schreiberio 1708 metais publikuotà Mörlino laidotuviø pamokslà, saugomà Toru- nëje, Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje. Jame daug duomenø apie Mörlino gimines (tëvà, senelá), jaunystës ir mokslo metø aplinkà, mokytojus ir globëjus. Ir visai nelingvistiðkai orientuotame pamoksle iðryðkëja mintis: „Kur tik jis turëjo progos, visada taisyklingai vartojo lietuviø kalbà“. Gertrud Bense skelbia keturis Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje, saugomus Ragainës evangelikø liuteronø kunigo Karlo Augusto Jor- dano laiðkus Hallës universiteto profesoriui Augustui Friedrichui Pottui (1847– 1850). Tai lituanistinio turinio laiðkai, atskleidþiantys socialinius kalbos istorijos aspektus. Birutë Kabaðinskaitë recenzuoja Guido Michelini’o pakartotinai skelbiamas (2001) Jono Bretkûno Giesmes Duchaunas, Kancionalà, Kolektas ir Parafrazá (1589). Kabaðinskaitë apraðo Michelini’o taikytà lietuviðkø tekstø ðaltiniø nustatymo me- todikà ir prieina prie iðvados, kad Bretkûno „parengtø liturginiø knygø ðaltiniø nustatymas dar nëra baigtas darbas“. Ið Didþiojoje Lietuvoje kurtø raðtø ypaè daug dëmesio susilaukia XIX amþiaus tekstai. Roma Bonèkutë tiria Simono Stanevièiaus verstà knygà Historyia Szwenta (1823). Jos duomenimis, Stanevièius vertë ið 1811 metø Vilniuje Liudviko Sobolev- skio parengtos Charles’o Franšois’o L’homond’o Epitome historiae sacrae. Vertimas laikytinas gana tiksliu, taèiau vengta versti paþodþiui, ieðkota lietuviðkø analogijø originalo realijoms ávardyti.

10 Archivum Lithuanicum 4 Juozas Girdzijauskas bando susekti Maironio garsiojo eilëraðèio „Lietuva bran- gi“ (1927) redagavimo istorijà. Girdzijauskas parodo, kad jis atsirado ið Varpe (1891) paskelbto eilëraðèio „Lietuvos graþybë“, kuris savo ruoþtu buvo sukompo- nuotas ið atskirø rankraðtinës poemos „Lietuva“ (1888) posmø. Tas tarpinis eilë- raðtis „Lietuvos graþybë“ buvo redaguotas ne paties Maironio. Stephanas Kessleris dþiaugiasi radæs dar vienà (treèiàjá) Antano Strazdo knyge- lës Giesmies swietiszkas ir szwintas (1814) egzemplioriø Èartoriskiø bibliotekoje Kro- kuvoje. Palyginæs publikuotas dviejø anksèiau þinotø tekstø fotografijas su Èarto- riskiø egzemplioriumi, jis nustatë, kad reikëtø skirtingai atstatyti kai kuriuos dia- kritikus. Ieva Ðenavièienë, ALt 2 (125–138) skelbusi diskusiná straipsná apie tai, kad Motiejus Valanèius taisë Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtá bûtent 1847 metais, dabar pateikia papildomø duomenø hipotezei pagrásti. Vytautas Vitkaus- kas recenzuoja minëtàjà Subaèiaus knygà apie Kaliksto Kasakauskio kalbos kon- junktûrà (2001). Senøjø Didþiosios Lietuvos raðtø kalbà tiria ar apraðo Jonas Palionis (tæsia ALt 1 [57–66] pradëtà Daukðos Postilës indekse-þodyne praleistø ar netiksliai atstatytø þodþiø sàraðà ir interpretacijà), Pietro U. Dini (analizuoja þodþio murinas ‘negras’ vartojimà Mikalojaus Daukðos Katekizme [1595] ir kituose XVI–XVII amþiaus teks- tuose), Williamas R. Schmalstiegas (recenzuoja Wojciecho Smoczyñskio straipsniø rinkiná [2001]), Bronius Maskuliûnas (recenzuoja Alberto Rosino knygà apie Mika- lojaus Daukðos ávardþiø semantinæ ir morfologinæ struktûrà [2001]). Saulius Ambrazas paraðë straipsná apie bûdvardþiø priesagos -iðkas(-a) posesy- vinës reikðmës statusà senuosiuose lietuviðkuose raðtuose, jis mano, kad XVI–XVII amþiuje gausi posesyvinë vartosena nerodo skolintinio dariniø pobûdþio, kad tai sena baltø, slavø ir germanø kalbø bendrybë, kad XVI–XVII amþiuje priesagos -iðkas(-a) vediniai buvo populiariausi Maþojoje Lietuvoje. Bendriniø kalbø istorijos teorijai skirtos Rûtos Birðtonaitës mintys apie ðnekamà- sias standartines kalbas (visø pirma anglø, taip pat slovakø ir lietuviø), kurios esanèios ðnekëjimo ir raðymo hibridas, atsiradæs skirtingose kalbose ne vienu metu. Dalia Cidzikaitë apþvelgia „bendrinës kalbos“ sàvokà, jos raidà ir terminus anglø bei lietuviø kalbos lingvistinëje tradicijoje. Giedrius Subaèius recenzuoja Lauros Wright parengtà straipsniø rinkiná (2000) apie anglø bendrinës kalbos istorijà 1300–1800 metais. Svarbiu pagalbiniu filologijos mokslo tekstu laikytinas Ado Stijnmano straipsnis apie dvi pagrindines raðalo rûðis (suodþiø raðalà bei geleþies ir galø raðalà), var- totas Europoje nuo III iki XX amþiaus, apie raðalo korozijà, spalvos kitimà ir jo rûgðtingumo padarinius. Jurgis Pakerys apþvelgia socialinei kalbos istorijai aktu- alius praneðimus net ið trijø konferencijø: „Baltø kalbø leksikologija ir leksikogra- fija“ (Sankt Peterburgo universitetas, 2002 03 6–8), „Vakarø baltø kalbos ir kultûros

11 Archivum Lithuanicum 4 reliktai“ (Klaipëdos universitetas, 2002 05 10–11) bei „Leksikografijos ir leksikolo- gijos problemos“ (Lietuviø kalbos institutas, Vilnius, 2002 06 6–7). Eglë Bukantytë pristato pernai vykusià jau ketvirtàjà Greifswaldo Ernsto Moritzo Arndto universiteto Baltistikos instituto vasaros akademijà ‘philologia baltica 2001’. Ji buvo skirta aktualiems Jono Bretkûno kûrybos klausimams ir pradëjo bendrà Lietuvos–Vokietijos renginiø ciklà „Lietuviðkai Biblijai – 400 metø“. Daug ðiai pro- gai skirtø renginiø (mokslinë konferencija Greifswalde, Biblijos paroda ir iðkilmin- gas minëjimas Vilniuje) dar vyks 2002 metø rudená. Archivum Lithuanicum pradëtas rengti ir ið esmës teberengiamas Vilniuje, Uþupy- je. Jis ðiemet atgimë – skulptorius Romas Vilèiauskas èia iðkëlë nebyliai trimituojan- èià angelo skulptûrà. Tad tai ketvirtas reikðmingas ávykis 2002-øjø Archivum Lithu- anicum gyvenime. Þurnalo redaktoriø kolegija nuoðirdþiai dëkoja Robinui Newmannui uþ ásteigtà Archivum Lithuanicum stipendijà. Taip pat esame labai dëkingi Aldonai Kaluinienei uþ stilistiná ðio tomo redagavimà.

Vilnius, Uþupis, 2002 m. liepos 26 d.

12 Archivum Lithuanicum 4 Turinys (Contents)

Archivum Lithuanicum 4 ¡ 5

Straipsniai (Articles) Jolanta Gelumbeckaitë Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis jam skirtoje

knygoje Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter (1617) ¡ 17 Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729)

redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas ¡ 43 Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium

in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius ¡ 79 Vincentas Drotvinas

Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai ¡ 99 Roma Bonèkutë Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823)

vertimo ypatumai ¡ 117 Juozas Girdzijauskas

Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë ¡ 145 Saulius Ambrazas Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas

senuosiuose raðtuose ¡ 159 Ad Stijnman

Iron-gall ink and ink corrosion ¡ 171 Jonas Palionis Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai

atstatyti þodþiai (II) ¡ 179

Publikacijos (Publications) Gertrud Bense

Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott ¡ 189

13 Turinys (Contents) Recenzijos (Reviews)

Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos:

tekstai ir jø ðaltiniai, 2001 (BIRUTË KABAÐINSKAITË) ¡ 215

Albertas Rosinas, Mikalojaus Daukðos tekstø ávardþiø semantinë

ir morfologinë struktûra, 2001 (BRONIUS MASKULIÛNAS) ¡ 223

The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions,

Conflicts, 2000 (GIEDRIUS SUBAÈIUS) ¡ 227

Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej, 2001

(WILLIAM R. SCHMALSTIEG) ¡ 235

Giedrius Subaèius, Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës

kalbos konjunktûra, 2001 (VYTAUTAS VITKAUSKAS) ¡ 245

Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes) Pietro U. Dini 0

A note on murinas in Old Lithuanian ¡ 251 Stephan Kessler

Antanas Strazdas (1760–1833) in der Biblioteka XX. Czartoryskich ¡ 255 Ieva Ðenavièienë Nauji duomenys dël Motiejaus Valanèiaus taisymø

Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje datos ¡ 263 Rûta Birðtonaitë Kai kurie anglø, slovakø ir lietuviø ðnekamøjø standartiniø kalbø

formavimosi bruoþai ¡ 265 Dalia Cidzikaitë Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language,

King’s language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys ¡ 273 Jurgis Pakerys Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge,

Klaipëdoje, Vilniuje ¡ 283 Eglë Bukantytë Ketvirtoji vasaros akademija ‘philologia baltica 2001’

Greifswaldo universiteto Baltistikos institute ¡ 291

Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ¡ 295 Straipsniai (Articles) 16 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Jolanta Gelumbeckaitë Herzog August Bibliothek, Wolfenbüttel Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis jam skirtoje knygoje Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter (1617)

„Ich warte nur º auf etlich gedruckte carmina“ (146v)1

1. ASMENYBË IR VEIKLA. Philippas Hainhoferis (1578–1647), kilæs ið Augsburgo evangelikø didikø ðeimos ir keliuose Europos universitetuose (Paduvo- je, Sienoje, Romoje, Kölne ir Amsterdame) teisës mokslus iðëjæs diplomatas, garsëjo domëjimusi kalbomis ir daugelio jø mokëjimu (laisvai kalbëjo ir raðë septyniomis), buvo vertinamas pirmiausia kaip meno þinovas bei meno dirbiniø kolekcionierius, taip pat kaip puikus oratorius ir áþvalgus raðytojas2. Menu jis susidomëjo keliau-

1 „Dabar tik laukiu iðspausdintø eilërað- Cod. Guelf. 83 Extrav. ir kt.). Skirtingai èiø“, prieraðas Philippo Hainhoferio laið- negu Braunschweige–Lüneburge, Augs- ko (1618 03 5/15) Braunschweigo–Lüne- burge nuo 1583 metø galiojo Grigaliaus burgo hercogui Augustui Jaunesniajam kalendorius. Dël to visi jødviejø kores- pabaigoje. Ðis laiðkas ir nemaþa dalis pondencijos laiðkai turi dvejopà datà: Hainhoferio laiðkø Augustui bei ávairiø pirmoji pagal Julijaus (alten Styls), ant- kultûriniø ir politiniø praneðimø saugo- roji pagal Grigaliaus (neuen Styls) kalen- ma Wolfenbüttelyje, Valstybiniame Þe- doriø. mutinës Saksonijos archyve (Nie- 2 Hainhoferio biografija knygoje: Paul von dersächsisches Staatsarchiv in Wolfenbüttel, Stetten, Lebensbeµchreibungen ¸ur Erwe- toliau – NSAW), sign.: NSAW Akt 1 ckung und Unterhaltung b÷rgerlicher Tu- Alt 22 Nr. 172 (Hainhoferio palikimas gend, Augsburg: bey Heinrich Stage, archyve suregistruotas aplankuose [resp. 1778, 269–288 (HAB, sign.: Da 495); mikrofiðose] Nr. 171–177). Didþioji taip pat Oscaro Doeringo straipsnis All- Hainhoferio korespondencijos dalis sau- gemeine Deutsche Biographie 49, Berlin: goma Hercogo Augusto bibliotekoje Duncker & Humblot, 21971 (11904), (HAB, sign.: Cod. Guelf. 96–97 Nov.; 719–721.

17 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) damas po Italijà, Augsburge buvo surinkæs didelæ ir vertingà paveikslø bei taiko- mojo meno kolekcijà, iðgarsinusià já toli uþ gimtojo miesto ribø. Be to, turëjo nemaþà knygø ir natø bibliotekà, muzikà kûrë ir pats3. Hainhoferis buvo keliø Europos valdovø tarëjas: Prancûzijos karûnos (bei asmeninis karaliaus Henriko IV Navarie- èio) diplomatinis agentas, Bavarijos hercogo Vilhelmo V, Badeno markgrafo Fryd- richo bei Mecklenburgo hercogø politinis atstovas. Per Trisdeðimties metø karà á Augsburgà áþygiavæs Ðvedijos karalius Adolfas Gustavas þavëjosi Hainhoferio kunstkamera, taip pat davë jam keletà politiniø uþduoèiø4. Hainhoferis ne tik pri- klausë didþiajai Augsburgo miesto tarybai bei teismui, bet ir buvo daugelio didikø padëjëjas juridiniais ir mokslo bei meno klausimais.

1.2. Nuo 1610 metø Hainhoferis buvo Pomeranijos-Stettino hercogo Pilypo II (1573–1618) diplomatinis korespondentas ir patikëtinis, per já uþmezgë ryðius su hercogu Augustu Jaunesniuoju (1579–1666)5, su kuriuo intensyviai bendradarbiavo ir susiraðinëjo nuo 1613-øjø6. Diplomatinis agentas (lotyniðkai vadinamas praecep- tor et inspector in peregrinationibus) turëjo rûpintis politine korespondencija, atsto- vauti valdovui reichstaguose ir ávairiuose susirinkimuose bei religinëse diskusijose, valdovo vardu pasiraðinëti priimtus nutarimus, reguliariai informuoti apie ávykius ir reikalui esant pats priimti sprendimus (tokie patikëtiniai buvo ypaè reikalingi karo metais, kada valdovas ið ðalies ar miesto iðvykti negalëjo). Taèiau ne maþiau svarbus agentø vaidmuo to meto kultûros komunikacijoje: daþnas politinis ágalio- tinis kartu buvo ir mokslo, meno bei knygø agentas, pats neretai mokslininkas ar

3 Po Hainhoferio mirties (1647 07 23) jo St. Katharinen: Scripta Mercaturae biblioteka perëjo hercogo Augusto þinion Verlag, 1998, 320–321, 473). ir ilgainiui buvo perkelta á Wolfenbüttelá. 5 Augusto þmona Klara Marija (1574– 4 Katalikø magistrato uþimtame iki tol 1623) buvo Pilypo II sesuo (Europäische evangeliðkame Augsburge karalius Stammtafeln 3.1. Herzogs- und Gra- 1632-aisiais buvo sutiktas kaip protes- fenhäuser des Heiligen Römischen Reiches. tantizmo gelbëtojas, o Hainhoferis pa- Andere europäische Fürstenhäuser, hrsg. skirtas á miesto tarybà; miestas padova- von Detlev Schwennicke, Marburg: Ver- nojo karaliui ið Hainhoferio kolekcijos lag von J. A. Stargardt, 1984, Tafel 3.). miestelënø iðpirktà meniðkà raðomàjá 6 Hainhoferis visus Augusto laiðkus surin- stalà-sekreterà, vëliau perduotà Uppsa- ko á aðtuonis tomus, kuriuos Augustas los universitetui (Der Pommersche Kunst- vëliau iðsipirko (Ronald Gobiet, „Zur schrank, hrsg. von Julius Lessing, Adolf Korrespondenz Herzog August des Brüning, Königliches Kunst-Gewerbe-Mu- Jüngeren von Braunschweig-Lüneburg seum, Berlin: Veröffentlichung der Or- mit dem Augsburger Patrizier Philipp lop-Stiftung Kommissions-Verlag bei Hainhofer“, Briefe deutscher Barockautoren. Ernst Wasmuth A.-G., 1905, 4; Christi- Probleme ihrer Erfassung und Erschließung, na Dalhede, Augsburg und Schweden in hrsg. von Hans-Henrik Krummacher, der Frühen Neuzeit. Europäische Beziehun- Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockfor- gen und soziale Verflechtungen. Studien zu schung 6, Hamburg: D. Ernst Hauswe- Konfession, Handel und Bergbau 1–2, dell & Co. Verlag, 1978, 76, 79).

18 Archivum Lithuanicum 4 meno kolekcionierius. Ne iðimtis buvo ir Hainhoferis, rûpinæsis tenkinti Augusto bibliofilinius ir Pilypo II meninius interesus. Jo korespondencijoje politinës þinios susipina su mokslo ir kultûros naujienomis bei apskritai dëmesio vertø atsitikimø, reiðkiniø ar susitikimø apraðymais. Keliaudamas po Europà Hainhoferis raðë ir dienoraðèius, kuriuose kruopðèiai registravo visus savo susitikimus, aplankytas vietoves, geografijos ir architektûros ypatybes, pasakojo áspûdþius apie þmones, su kuriais bendravo ar kuriuos matë. XVI–XVII amþiuje buvo populiarûs iðplëstiniai dienoraðèiø formos laiðkai, taip pat vadinamosios kelioniø reliacijos (vok. Reisere- lationen; Reiseberichte; Reisebeschreibungen), arba kelioniø apraðymai7. Juose bûdavo cituojami ar iðtisai perraðomi kiti laiðkai bei dokumentai, daþnàkart tik tokiu bûdu pasiekæ mûsø dienas. Dienoraðèiuose politiniai aspektai neretai yra antraeilës svar- bos, daugiau dëmesio skiriama kultûros, geografijos, socialiniø santykiø faktams, þmoniø apraðymams, kartais tiesiog apkalboms bei anekdotams. Tokie kelioniø memuarai vertintini kaip pirminis socialinës istorijos ðaltinis. Ið vieno miesto, ðalies á kità su kokia nors misija keliaujanèio veikëjo informatyvûs pasakojimai nebûtinai bûdavo skirti konkreèiam korespondentui, daþnai nuoraðais iðsiunèiami keliems adresatams, dvaruose skaitomi balsu. XVII amþiuje daugiausia rankraðtiniais nuo- raðais platinami dienoraðèiai arba atskirais lapais spausdinamos jø santraukos, taip pat gana gausûs katalikø peregrinacijø á ðventàsias vietas (á Jeruzalæ, neretai ir á Santjagà [Santiago de Compostela]) apraðymai, rankraðèiai ir spausdintos knygos buvo svarbiausias naujienø, þiniø ir kultûrinës tradicijos perdavimo bûdas. Pereg- rinacinæ literatûrà rinko ir hercogas Augustas, kuriam Hainhoferis 1642 metø kovo 24-osios (pagal Grigaliaus kalendoriø balandþio 3-iosios) dienos laiðke þada gauti Mikalojaus Kristupo Radvilos Naðlaitëlio Kelionæ á Jeruzalæ: „Forstenhauser meldet mir, das EFG [=Eure Fürstliche Gnade] gern deß [...] Radzivilj Itineraria Hierosoly- mitana hetten, denen will Ich nach trachten, vnd wa müglich zur hand schaffen“ (33v)8. Braunsberge 1601 metais iðleistà Radvilos Naðlaitëlio knygà Hainhoferis gavo (HAB, sign.: Xb 414).

7 Daþniausiai ðis þanras apëmë piligrimys- turëti Radvilos Itineraria Hierosolymitana; èiø ir kelioniø á egzotiðkus kraðtus (Azi- pamëginsiu jà surasti ir gauti“ (sign.: jà, Afrikà, taip pat Amerikà) literatûrà, NSAW Akt 1 Alt 22 Nr. 177r, 34r–34v; XVII amþiaus pradþioje susiformavo ir cit. ið Der Briefwechsel zwischen Philipp kelioniø po Europà apraðymø tradicija Hainhofer und Herzog August d. J. von (mokslinës literatûros ðia tema aptarimà Braunschweig-Lüneburg, bearbeitet von þr. Peter J. Brenner, Der Reisebericht in Ronald Gobiet, München: Deutscher der deutschen Literatur. Ein Forschungs- Kunstverlag, 1984, Nr. 1325, 705). Hain- überblick als Vorstudie zu eine Gattungsge- hoferis priimdavo Augusto uþsakymus schichte, 2. Sonderheft, Tübingen: Max ir atliktus jam siøsdavo ne tiesiogiai, Niemeyer, 1990, 80–104). bet per Nürnberge buvusá agentà Georgà 8 „Forstenhauseris man praneðë, kad Jûsø Forstenheuserá (Briefwechsel 1984, 11). Kunigaikðtiðkoji Didenybë norëtumëte

19 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) 2. HAINHOFERIO RYÐIAI SU DLK. Ið Hainhoferio korespondencijos su- þinome apie tai, kad 1624 metø rugpjûtá Augsburge jo meno kolekcijos apþiûrëti buvo atvykæs bûsimasis Lenkijos karalius ir DLK kunigaikðtis Vladislovas Zigman- tas IV Vaza (1595–1648)9, lydimas savo auklëtojo, DLK kanclerio Albrechto Stanis- lovo Radvilos (1593–1656). Fr. L. B. von Medemas Hainhoferio veiklos apraðyme pastebi, kad kunigaikðtis ir kancleris norëjæ likti neávardyti: „bey ihm im Hauß gewesen, eine Collation eingenommen, und Ihre Durchl[euchtigste] wollen ohnbe- kannt seyn“10. Vladislovas Vaza tais metais po Vokietijà, Nyderlandus ir Italijà keliavo inkognito, pasak kartu buvusio jo kronikininko DLK pakanclerio Stepono Paco (1587–1640), nakvodavo nedidelëse uþeigose, daþniausiai nepriimdavo siûly- mø apsistoti pas savo luomo þmones11. 1624–1625 metø peregrinacijà savo dieno- raðèiuose fiksavo Steponas Pacas (Acta publica seu Fasti Polonici a maio anni 1624 ad maium anni 1625), Janas Hagenau (Diarium peregrinationis Serenissimi Vladislai Sigis- mundi, Poloniae et Sueciae Principis, inchoatae anno Domini 1624 et anno 1625 finitae) ir ið dalies Albrechtas Stanislovas Radvila12. Hainhoferio laiðkai jø pasakojimus papildo ir prapleèia. Apsilankymà Augsburge jis smulkiai apraðë hercogui Augus- tui (1624 08 5/15): „Heint 8. tag zu abents ist der Ser.us Princeps Vladislaus Sigis- mundus Poloniae hero khommen mit 55. persohnen seiner leut“ (42r)13. Jis raðo apie jø iðvaizdà, elgesá, pastebi, kad Vladislovas Zigmantas ir jo palydovai daþnai persirenginëdavo, á miestà iðeidavo tik grupelëmis: „sich offt verklaidt, mit mir vnd Ihren agenten alhie dem Hanß Jeorg Peurlin, vnd mit gar wenig Ihrer hern auf der gassen gangen“ (42v). Vladislovà Zigmantà jis apibûdina kaip meno ir ámantrybiø mëgëjà bei þinovà („alß einen verstendigen liebhaber der künsten“ [44v]), taip pat kaip kalbø mokovà („redten mehrtailß mit mir Italianisch“ [43r]), perpasakoja Rad- vilos þodþius apie karalaièio mokamas kalbas: („wie her Radziuil sagt, so redt der

9 Karûnuotas 1632-aisiais. 0 0 000 12 Radvilos Epitome rerum gestarum in Regno 10 Fr. L. B. von Medem, Philipp Hainhofers Poloniae, regnantibus Sigmundo III., Vla- Reiµe–Tagebuch, enthaltend Schilderungen dislao IV. et Joanne Casimiro yra istorijos aus Francken, Sachµen, der Mark Brandenburg studija, kurioje dëmesio skiriama ir ke- und Pommern im Jahr 1617, Baltiµche Stu- lionës apraðymui (Die Reise des Kronprin- dien 2[2], hrsg. von der Geµellµchaft für zen Wùadysùaw Wasa in die Länder Westeu- Pommerµche Geµchichte und Alterthums- ropas in den Jahren 1624/1625, hrsg. von kunde, Stettin: Gedruckt bei F. Heµµen- Bolko Schweinitz, München: Verlag C. land, 1834, XXV (HAB, sign.: Gm 3700). H. Beck, 1988, 18–22). 11 Antoni Màczak, Travel in Early Modern 13 „8-osios dienos vakarà garbingiausiasis Europe, translated by Ursula Phillips, Lenkijos princepsas Vladislovas Zigman- Cambridge: Polity Press, 1995, 50, 131, tas èionai atvyko su 55 saviðkiø paly- 202. Lenkiðkas Màczako knygos origina- da“ (sign.: NSAW Akt 1 Alt 22 las iðëjo 1980 metais pavadinimu Ýycie Nr. 177b, 42r–45v; cit. ið Briefwechsel codzienne w podróýach po Europie w XVI i 1984, Nr. 758, 424–425). 0 0 0 XVII wieku, Warszawa: Pañstwowy Ins- tytut Wydawniczy.

20 Archivum Lithuanicum 4 Prinz lateinisch, Polnisch, Deutsch, französisch vnd Italianisch“ [44v]). Pasak Hainhoferio, Vladislovas Vaza palikæs savo áraðà sveèiø knygoje: „auch sein ge- dechtnuß in mein stambuch verehrt“ (43r).

2.1. XVI amþiaus viduryje Europoje susiformavo savitas biografinës literatûros þanras – vadinamosios draugø (t. y. bièiuliø ir sveèiø) knygos, arba albumai (lot. album amicorum; vok. Stammbuch), dar þinomi kaip filotekos (lotynø kalbos graikiz- mas philotheca). Tokie albumai daþniausiai buvo knygriðykloje áriðtos tuðèiø lapø knygos, á kurias savininko draugai ir sveèiai áraðydavo savo vardà bei palinkëjimà arba prasmingà posaká. Neretai áraðà papildydavo heraldikos detalës, emblemos, herbai. Taip pat leistos specialios áraðams skirtos eilëraðèiø ar sentencijø knygos, kuriose virðutinë lapo dalis buvo uþpildyta spausdinto teksto, o apatinë palikta tuðèia: taigi áraðo autorius galëjo pasirinkti jam patinkantá posaká ir áraðyti tik savo pavardæ. Vadinamosiose emblemø knygose áraðams buvo paliekama vietos emble- moje. Në vienu atveju paraðø seka nereiðkë jø chronologiðkumo. Renesanso ir baroko laikais filotekos buvo labai populiaros, mokslo þmonës jas turëjo patiems pasiþiûrëti ir draugams parodyti („sibi et amicis suis“). Kaip atskiras dokumentikos fenomenas, „draugø albumai“ þinomi tiek protestantiðkuose, tiek katalikiðkuose kraðtuose. Protestantiðkø albumø tëvyne laikomas Wittenbergas, kur universiteto aplinkoje radosi studentø áraðø rinktinës14. Tokie autografø rinkiniai liudija mokytø ir kilmingø asmenø keliavimà po Europà, vadinamàjá peregrinatio academica. Studen- tø albumai yra svarbus informacijos ðaltinis15, papildantis universitetø imatrikulia- cijos knygas, kuriø áraðai ne visada fiksuoja viename ar kitame universitete studi- javusiø þmoniø pavardes. Po visà Europà pasklidusios filotekos dar nëra nuodug- niai iðtirtos, jose veikiausiai galima rasti lietuviø kultûrai reikðmingø veikëjø áraðø, paraðø, herbø ir taip uþpildyti kai kurias jø biografijos spragas16. Didþiausi albumø rinkiniai saugomi Weimaro Centrinëje vokieèiø klasikos bibliotekoje (Zentralbibliot- hek der deutschen Klassik) ir Londono Britø bibliotekoje (British Library)17. Remiantis

14 Leonard Forster, „Das Album Amicorum sion bei Otto Harrassowitz, 1989, von Dietrich Bevernest“, Stammbücher als 33–34). kulturhistorische Quellen, hrsg. von Jörg- 16 Estijos ir Latvijos filotekos aptartos Vel- Ulrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen lo Helk, „Baltische Stammbücher und 11, München: Kraus International Publi- Alben mit Eintragungen aus dem Bal- cations, 1981, 165. tenland vor 1800“, Ostdeutsche Familien- 15 Be ðiø albumø tipø, dar skiriami mies- kunde 24(1, 3, 4), 1976, 265–273, 329–336, telënø ir amatininkø, o nuo XVIII am- 377–385. þiaus – ir moterø autografø rinkiniai 17 Wolfgang Milde, „Zur Katalogisierung (Hans Henning, „Zu Entstehung und In- von Stammbüchern“, Stammbücher als halt der Stammbücher des 16. Jahrhun- kulturhistorische Quellen, hrsg. von Jörg- derts“, Stammbücher des 16. Jahrhunderts, Ulrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen hrsg. von Wolfgang Klose, Wolfenbütteler 11, München: Kraus International Publi- Forschungen 42, Wiesbaden: In Kommis- cations, 1981, 231. 0 0 0

21 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) filotekø registru iki 1573 metø matyti, kad Britø bibliotekoje esanèiuose albumuose maþiausiai dukart (1563 ir 1565 metais) uþfiksuotas ir Kristupo Mikalojaus Radvi- los autografas18.

2.2. Draugø albumø Hainhoferis turëjo ne vienà. Du ið jø dabar saugomi Wolfenbüttelyje, Hercogo Augusto bibliotekoje. Pirmasis yra nedidelio formato (20x15,5 cm) 531 puslapio (sunumeruota iki p. 501)19 tomas, á kurá suriðti ávairios kokybës popieriaus ir pergamento lapai: Des Patriciers Philipp Hainhofer’s ¸u Augµpurg º Stammbuch º aus den Jahren 1593–1630 (HAB, sign.: Cod. Guelf. 210 Extrav.)20. Kai kurie maþesnio formato lapeliai priklijuoti vëliau, pagal jø datas nustatyta, kad knyga áriðta 1630 metais21. Daþnas prieraðas prie autografø – „in sui memoriam“ (‘sau atminti’). Gali bûti, kad áraðai daryti ávairiose knygose, vëliau lapai iðpjauti ir surinkti á vienà daiktà. Hainhoferio filoteka yra XVI amþiaus pabaigos ir XVII amþiaus pirmøjø deðimtmeèiø ávairiø Europos veikëjø autografø bei dailininkø pieðtø vienspalviø ar spalvotø herbø ir miniatiûrø rinkinys22. Auto- grafus ir pieðinius Hainhoferis rinko tiek keliaudamas po Europà, tiek priiminëda- mas sveèius Augsburge. Albume yra 309 asmenø áraðai (moto, sentencijos, linkëji- mai, paraðai), kuriuos daþniausiai rëmina miniatiûrø ar herbø detalës. Autografø ir ávairiakalbiø tekstiniø áraðø autoriai – ávairûs Europos veikëjai, mokslo þmonës. Ðitoje knygoje Vladislovo Zigmanto IV Vazos áraðo nëra23. 496 puslapio apaèioje, po

18 Hieronymo Coehlerio 1561–1575 metø informacijà (Medem 1834, VI), kaip vie- autografø rinkinyje: Wolfgang Klose na galëjo bûti identifikuotos dvi knygos: (Hrsg.), Corpus Alborum Amicorum – Hainhoferiø giminës genealogija (Heinho- CAAC. Beschreibendes Verzeichnis der fersches Ehrenbuch), kurios likimas neþi- Stammbücher des 16. Jahrhunderts, Stutt- nomas, ir Hainhoferio albumas (Stamm- gart: Anton Hiersemann, 1988, 19, 576. buch Hainhofers). Korpuse suregistruoti tik tie asmenys, 21 Die neueren Handschriften der Gruppe Ex- kurie pasiraðë albumuose iki 1573 me- travagantes 2. 90.1 Extrav. – 220 Extrav., tø, taigi nemaþai albumø èia atspindëta beschrieben von Wolf-Dieter Otte, Frank- tik ið dalies. Prie pavardþiø Neander ir furt am Main: Vittorio Klostermann, Tarco nurodoma juos buvus ið Lietuvos 1987, 195–196. 0 0 0 (p. 547, 636, 696). 0 0 0 22 Miniatiûros ið dalies yra XIV–XV am- 19 Paginacija abiejose lapo pusëse. þiaus dailininkø kûriniai. 20 Sprendþiant ið Doeringo (Oscar Doering, 23 Gali bûti, kad jis pasiraðë á dabar Augs- Des Augsburger Patriciers Philipp Hainho- burge saugomà Hainhoferio albumà fer Beziehungen zum Herzog Philipp II. (Augsburgo miesto biblioteka, sign.: von Pommern-Stettin. Correspondenzen aus 2° Cod. Aug. 14; Jill Bepler, „Augsburg- den Jahren 1610–1619 im Auszuge mitge- England-Wolfenbüttel. Die Karriere des theilt und commentiert, Quellenschriften für Reisehofmeisters Hieronymus Hainhofer“, Kunstgeschichte und Kunsttechnik des Mit- Augsburg in der Frühen Neuzeit. Beiträge telalters und der Neuzeit 6, Wien: Verlag zu einem Forschungsprogramm, hrsg. von von Carl Graeser, 1894, XVIII–XIX; ADB Jochen Brüning und Friedrich Niewöhner, 49, 721 [HAB, sign.: Db 1857]) pateikto Colloquia Augustana 1, Berlin: Akademie apraðo ir jo nuorodos á Medemo turëtà Verlag, 1995, 119). 0 0 0

22 Archivum Lithuanicum 4 1 pav. Stanislovo Kazimiero Rudaminos Dusetiðkio áraðas Philippo Hainhoferio filotekoje (1593–1630), p. 338; HAB, sign.: Cod. Guelf. 210 Extrav.

dar trimis paraðais yra Lenkijos karaliaus asmeninio gydytojo áraðas: „INGENIO ET ARTE º Doc. Chriµtophorus Sapelius º Sereniµµmi Regij poloniarum º medicus“, taèiau nenurodyti metai. Greta pavaizduotas tikriausiai jo giminës herbas. 334 puslapyje yra Maskvos vaivados Nikolajaus Porembskio 1617 metø vasario 18 dienà Augsburge pasiraðytas palinkëjimas. O 338 puslapyje randame Stanislovo Kazimiero Rudaminos Dusetiðkio autografà ir herbà (plg. 1 pav.)24:

Amicus fictus ir re certa cernitur Stanislaus Casimirus Rudomina Dusiackj Littanus 11 Maj Anno. 1620

24 Rudamina pasiraðë 1620 metais, todël jo átraukta, nors pats albumas biblio- pavardë á Klose’s korpusà (CAAC) ne- grafijoje paminëtas.

23 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) 2 pav. Birþø ir Dubingiø kunigaikðèio Jonuðo Radvilos paraðas po laiðku Brandenburgo slaptajam tarëjui Hansui Ludwigui Raschai á Karaliauèiø (1618 03 22), 283r; HAB, sign.: Cod. Guelf. 17 Blankenb.

Áraðas lakoniðkas, ið jo neaiðku, kur Rudamina 1620 metø geguþës 11 dienà (pagal Julijaus ar Grigaliaus kalendoriø?) buvo susitikæs su Hainhoferiu, nëra ir jokio palinkëjimo. Rudamina moto pasirinkæs sàmojingai perfrazuotà lotyniðkà po- saká (amicus certus in re incerta cernitur ‘tikrà draugà paþinsi nelaimëje’) – ‘netikrà draugà paþinsi laimëje’. Stanislovas Kazimieras Rudamina Dusetiðkis buvo XVII amþiaus pirmos pusës lietuviø kompozitorius ir muzikantas (liutnininkas), moks- lus iðëjæs Italijoje25. Rudaminos herbe pavaizduotas skydas, sparnuotas ðalmas su nuleistu antveidþiu ir kovos (medþioklës) ragai. Galimas daiktas, su Hainhoferiu, kuris taip pat buvo þinomas kompozitorius, já suvedë muzikiniai interesai. Oscaras Doeringas pateikia liudijimø apie tai, kad DLK veikëjai buvo áraðæ savo pavardes á Pomeranijos–Stettino hercogo Pilypo II albumà26. Doeringas iðspausdino pavardþiø, kurios maþdaug 1610–1616 metais buvo átrauktos á albumà, bei prie jø

25 Juozas Jurginis, Ingë Lukðaitë, Lietuvos 26 Doering 1894, XI–XII. 0 0 0 kultûros istorijos bruoþai (Feodalizmo epo- cha. Iki aðtuonioliktojo amþiaus), Vilnius: Mokslas, 1981, 328–329.

24 Archivum Lithuanicum 4 pridëtø iliustracijø sàraðà (1894, 284–289). Jis, deja, nenurodë tikslaus ðaltinio, pagal kurá sàraðà pateikë. Neabejotina, kad Doeringas rëmësi Hercogo Augusto bibliotekoje saugomu 1617 metais Stettine iðspausdintu ðeðiø lapø indeksu: „Ver¸eichnuß des Newen Stambuchs º In welchem der Durchleuchtig º Hochgeborn F÷rµt vnd Herr º Herr Philips des Na=ºmens der Ander / [...] Im Jahr º 1612 [...] Handt¸eichen / Impreµen º vnd Wapen colligieren ange=ºfangen. [...]“ (HAB, sign.: Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2o; 234r–240r). Indekse suregistruoti á Pilypo II albumà pasiraðæ asmenys ir trumpai apraðytos iliustracijø bei emblemø temos27. Sàraðà sudaro 135 pavardës (Doeringas paskelbë pirmàsias 57). Ið jø matyti, kad hercogà autografais, be kitø, pagerbë ðie asmenys: kunigaikðèio Jonuðo Radvilos þmona („26. Hert¸og Ianuµch Radtzivilen Gemahlin.“), Birþø kunigaikðtis Jonuðas Radvila („30. Ianuµch Radtzivil Hert¸og zu Birt¸a.“), Zigmantas III Vaza („45. Sigismund der dritte Kænig in Polen.“), Vladislovas Zigmantas IV Vaza („47. Uladislaus Sigis- mundus Print¸ in Pohlen“). Èia tikriausiai turimas omeny Vilniaus kaðtelionas Jonuðas Radvila (1579–1620). Nesant galimybës nustatyti tikslesnæ áraðø datà, ne- aiðku, ar kalbama apie pirmàjà Jonuðo þmonà Sofijà Olelkaitæ (mirë 1612 metais), ar apie antràjà – Elzbietà Sofijà (iðtekëjo 1613-aisiais)28. Birþø ir Dubingiø kuni- gaikðèio Jonuðo Radvilos autografà randame po laiðku Brandenburgo slaptajam tarëjui Hansui Ludwigui Raschai á Karaliauèiø (1618 03 22; 283r; plg. 2 pav.). Laiðkas saugomas Hercogo Augusto bibliotekoje (HAB, sign.: Cod. Guelf. 17 Blan- kenb.; 282r–283r), rinkinyje „Fürstenbriefe des XVI. und XVII. Jahrhunderts, vor- nehmlich in Kurbrandenburgischen Angelegenheiten“29. Tame paèiame rinkinyje áriðtas Vladislovo Zigmanto IV Vazos pasiraðytas laiðkas (Sigmundui von Gör- litzui, 19r–20v). Radvilø giminës atstovo autografas iðlikæs ir vienoje ið Braunschweigo–Lüne- burgo hercogo Augusto filotekø, kurià jis rinko 1594–1604 metais, studijuodamas ir vëliau keliaudamas po Europà (HAB, sign.: Cod. Guelf. 84. 6 Aug. 12o)30. Knygos

27 Antraðtiniame indekso lape nurodyta, 30 Herzog August d. J. zu Braunschweig kad albumas esàs in quarto dydþio per- und Lüneburg. Stammbuch 1594–1604, gamento knyga. Theodor de Bry, Stam Vnd Wapenbuch- 28 Edvardas Kotlubajus, Radvilos. Nesvy- lein, Francof. ad M. 1592, hrsg. von þiaus galerijos portretai, ið lenkø kalbos Wolfgang Harms, Maria von Katte, vertë Tamara Bairaðauskaitë, Vilnius: Stuttgart: Verlag Müller und Schind- Mintis, 1995, 136–137. ler, 1979 (faksimilë, áþangos þodis ir 29 Die Blankenburger Handschriften, beschrie- apraðas). ben von Hans Butzmann, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1966, 31–35.

25 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) 3 pav. Birþø ir Dubingiø kunigaikðèio Kristupo II Radvilos 1603 metø áraðas Braunschweigo–Lüneburgo hercogo Augusto filotekoje (1594–1604), 29r; HAB, sign.: Cod. Guelf. 84. 6 Aug. 12o

29r puslapyje prancûziðkà dvieilá ir savo pavardæ 1603 metais áraðë Birþø ir Du- bingiø kunigaikðtis Kristupas Radvila (plg. 3 pav.):

16. T. I. A. V. 03. Pour le Conseil la langue sert d’addresse. Pour le Combat la main et la prouesse. Christophorus Rad¸iuil, in Litt: Bir¸arum e Dubinkis, Dux, S. R. I. Princeps. I. Mpp Áraðo autorius – DLK pakanclerio ir didþiojo etmono, Vilniaus vaivados Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkûno (1547–1603) jauniausiasis sûnus Kristupas Radvila (dar vadinamas Antruoju; 1585–1640). Kristupas Radvila 1601 metais pradëjo stu- dijas Leipzige31, vëliau mokësi Heidelberge32. 1603 metø pradþioje jis kartu su savo

31 Leipzigo universitete imatrikuliuotas ter 1559 bis zum Sommersemester 1634, kartu su deðimèia já lydëjusiø didikø Leipzig: Giesecke & Devrient, 1909, 351). 1601 metø vasaros semestrà (Georg Er- 32 Heidelbergo universiteto matrikulose ne- ler [Hrsg.], Die Iüngere Matrikel der Uni- buvo áraðytas, taèiau minimas kaip vie- versität Leipzig 1559–1809. Als Person- nas ið 1602 metø kandidatø á rektorius und Ortsregister bearbeitet und durch (Gustav Toepke [Hrsg.], Die Matrikel der Nachträge aus den Promotionslisten ergänzt Universität Heidelberg von 1386 bis 1662 1. Die Immatrikulationen vom Wintersemes- 2. von 1554 bis 1662, Heidelberg: Selbst-

26 Archivum Lithuanicum 4 palyda imatrikuliuotas Bazelio universitete33. Tais paèiais metais Radvila lankësi Prancûzijoje, Anglijoje, taip pat Nyderlanduose, kur buvo apsistojæs pas kunigaikðtá Mauricijø Oranietá34. Hercogas Augustas 1603-iaisiais irgi keliavo po minëtus krað- tus. Nesileisdamas á apraðymus, jis kruopðèiai registravo savo kelionës marðrutà dienoraðtyje Diarium sive Ephemerides (HAB, sign.: Cod. Guelf. 42. 19 Aug. 2o; 1603 metai, 26r–30v). Ið dienoraðèio matyti, kad vasaros pradþioje Augustas per Nyder- landus ir Prancûzijà vyko á Anglijà, kur praleido vasarà, o rudená aplankæs Pran- cûzijà ir Ðveicarijà, þiemà gráþo á Vokietijà. Augusto filotekoje prieð Radvilos in- skripcijà yra kunigaikðtytës Emilijos Oranietës autografas, taip pat áraðytas 1603 metais (28r). Tad galima spëti, kad ir Radvila susitiko su Augustu bei ásiamþino jo filotekoje bûtent Nyderlanduose. Pirmoje Kristupo Radvilos áraðo eilutëje á datà ákomponuotos veikiausiai jo moto pirmosios raidës „T. I. A. V.“. Prancûziðkas posakis „susirinkime reikalingas lie- þuvis, mûðyje – ranka ir narsa“ trumpai ir taikliai apibûdina Radvilos veiklos sferà bei rodo bendrus jo ir hercogo Augusto, kuris buvo talentingas diplomatas ir de- rybininkas, charakterio bruoþus35. Paskutiniø dviejø eiluèiø santrumpos aiðkinti- nos taip: „Dux, S[acri] R[omani] I[mperii] º Princeps. I[llustrissimus (?)] Mpp [=ma- nu propria]“ – „Kunigaikðtis, Ðventosios Romos imperijos ðviesiausiasis kunigaikð- tis, savo ranka [áraðë]“. Radvilos Perkûno ir jo sûnaus Kristupo Radvilos ryðiai su hercogu Augustu iki ðiol nëra iðtirti. Taèiau jø bendravimà gali liudyti ne tik Radvilos autografas Augusto „draugø knygoje“, bet ir kai kurie Wolfenbüttelio bibliotekoje saugomi dokumentai. Du ið jø yra 1585 metø birþelio 14 dienà Vilniuje surengto religinio kolokviumo, kuriame vyko Augsburgo tikëjimo iðpaþinëjø („The- ologorum Augustanam confessionem profitentium“) ir cvinglininkø („Theologorum Helueticarum Ecclesiarum confessionem amplectentium“) disputas, iðvados ir san- trauka (HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 14 Aug. 2o; 262v–279r)36. Teologus á Vilniø buvo sukvietæs ir jø diskusijai vadovavo Kristupas Radvila Perkûnas. Susirinkimo iðva- dos, kurias pasiraðë Karaliauèiaus teologijos profesorius Paulius Weissas, Prûsijos kunigaikðèio pamokslininkas Martinas Henrikas, Vilniaus vokieèiø baþnyèios ku- nigas Job. Sommeris, Kauno kunigas Paulius Oderbornas ir lenkø kunigas Georgi- jus Plotkovijus, bei diskusijos eigos apraðymas hercogui Augustui buvo nusiøsti veikiausiai jo paties praðymu.

verlag des Herausgebers. In Commission 35 Apie hercogà Augustà þr. Jolanta Ge- Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung, lumbeckaitë, „Bibliotheca Augusta, jos is- 1886, 213, 215). torija ir lietuviðkos knygos“, ALt 2, 33 Hans Georg Wackernagel (Hrsg.), Die 2000, 75–98. 0 0 0 Matrikel der Universität Basel 3. 1601/02– 36 Oficialus svarbiø susitikimø apraðas pa- 1665/66, Basel: Verlag der Univer- prastai bûdavo nuraðomas keletà kartø sitätsbibliothek, 1962, 20. 0 0 0 ir iðsiunèiamas suinteresuotiems asme- 34 Henryko Wisnerio straipsnis apie Kristu- nims. Susirinkime dalyvavæ patikëtiniai, pà Radvilà Polski Sùownik Biograficzny stebëtojai taip pat raðydavosi santrau- 30, Wrocùaw, Warszawa, Kraków, kas, kurias platino nuoraðais. Gdañsk, Ùódê: Wydawnictwo Polskiej akademii nauk, 1987, 276. 0 00

27 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) 2.3. Hainhoferis mini Vladislovà Zigmantà IV Vazà dar keliuose laiðkuose. 1636-øjø balandþio 14 (24) dienos laiðke hercogui Augustui jis raðo, kad karalius rengiasi vestuvëms, o Hainhoferiui patikëta Augsburgo meistrams uþsakyti nuota- kos papuoðalus ir dovanas: „Weil der Künig in Poln auch ain breutigam mit ainer Pfalzgräfin werden solle, so fangt man hier auch schon an º für Ihre Maâ.t [=Ma- jestät] galanterias zum verehren einzukauffen“ (67r–67v)37. Pasirengimus vedybø ceremonijai ir á Lenkijà gabenamas dovanas Hainhoferis detaliai apraðë Augustui 1637-øjø birþelio 29 (liepos 9) dienos laiðke, o liepos 3 (13) dienà referavo kà tik á Lenkijà pardavæs du didelius deimantus (sign.: NSAW 1 Alt 22 Nr. 177n, 41r–43v; 44r–45v; dar 59r–59v; Briefwechsel 1984, Nr. 1213, 637)38. Hercogas Augustas savo ruoþtu laiðkuose Hainhoferiui mini Vladislovà Vazà kaip savo jauniausiojo sûnaus Ferdinando Albrechto (gimë 1636 05 22) krikðtatëvá (HAB, sign: Cod. Guelf. 68. 3 Aug. 2o).

2.4. Su DLK kancleriu Albertu Stanislovu Radvila Hainhoferis buvo susitikæs ir anksèiau, 1617 metø rugsëjá, Stettino pilyje Pomeranijoje, kur Radvila lydëjo Zig- manto III Vazos pasiuntiná Johannà Weyerá ir sekretoriø Henrikà Dönhoffà, trum- pam apsistojusius Stettine pakeliui á Danijà39. Ðá susitikimà Hainhoferis apraðë sa- vo dienoraðtyje (Medem 1834, 91–99)40. Stettine sveèiai uþtruko keturias dienas (rug- sëjo 23–26 dienà „neuen Styls“). Pristatydamas delegacijà Hainhoferis perraðo visà lotyniðkà karaliaus laiðkà Pilypui II, kuriuo praðoma geranoriðkai priimti legatus. Weyeris Pilypui II pasakæs lotyniðkà kalbà, á kurià jam buvæ atsakyta taip pat lo- tyniðkai. Trumpai paminëjæs oficialius aspektus, Hainhoferis toliau smulkiai pasa- koja savo áspûdþius apie pasiuntiniø aprangà (pvz., Weyeris „in schwartzen Poll- nischen Habit“, „der Denhofen alla Italiana gecklaid“; Medem 1834, 93), laikysenà, elgesá, áproèius. Daug dëmesio jis skiria valgymo ir ypaè gërìmo apraðymui41. Rad- vila su Hainhoferiu buvo paþástami ið senesniø laikø Augsburge. Bûtent jis ir Mask- vos vaivada Porembskis pristato Hainhoferá pasiuntiniui Weyeriui: „und haben der Canzler, der Marschall (so deß Gesandten Leutenampt in der Littaw und Moscau vor der Zeit ware) und Ich zum Gesanten ain Weil muessen an die Tafel sitzen [...] und von Radziuil und Porembski, denen Ich zu Augspurg Ehr erwisen, mich com- mendiren hören“ (Medem 1834, 95). Radvila, ávardijamas kaip „der Cantzler“,

37 HAB, sign.: Cod. Guelf. 96 Nov., 66r– 40 Hainhoferio 1617 metø kelionës á Stetti- 69v, cit. ið Briefwechsel 1984, Nr. 1172, nà dienoraðèio rankraðtis HAB, sign.: 616–618. Cod. Guelf. 83 Extrav. [4r–178r]. Toliau 38 Karaliaus jungtuvës su Austrijos kara- cituojama ið Medemo publikacijos. laite Cecilija Renata (1611–1644) ávyko 41 Pvz., „alß wie den Tag zuvor mit den 1637 metø rugsëjo 13 dienà. Pollacken, deren etlich im Hof entschla- 39 Susitikimas paminëtas Màczak 1995, 61. fen, Ibant, quo poterant, quo non pote- rant, ibi stabant“ (Medem 1834, 99).

28 Archivum Lithuanicum 4 Hainhoferiui pasakoja apie pasiuntiniø nuotykius Stettine. Hainhoferis mini, kad Weyeris ir Dönhoffas pasiraðë jo „kelioniø knygelëje“: „hat er [Weyer] und Denho- fen mir in mein Rayßbuchlin geschriben“ (Medem 1834, 99). Tikrai, jødviejø áraðai yra antrajame Hercogo Augusto bibliotekoje saugomame Hainhoferio albume – 1614 metais iðleistoje Simono Schambergijaus posakiø knygoje Speculum morale (HAB, sign.: Cod. Guelf. 84. 5 Aug. 12o): abu savo pavardes áraðë (p. 199, 209) 1617 metø rugsëjo 26 dienà42.

3. POMERANIJOS MENINË SPINTELË. Stettine Hainhoferis lankësi neat- sitiktinai. Hainhoferis buvo pagrindinis tarpininkas tarp Europos didikø ir Augs- burgo meistrø, auksakaliø bei juvelyrø. Augsburgas nuo XVI amþiaus pabaigos tapo vienu svarbiausiø Europos taikomojo meno, ypaè baldø gamybos ir puoðybos, centrø. Èia susiformavo ir ið èia á kitus kraðtus plito naujas barokiniø meniniø baldø tipas – meniniai raðomieji stalai-sekreterai, kitaip, meninës spintelës (vok. sg. Kabinettschrank; Kunstschrank)43. Ðiø architektoniðkai baroko statinius primenanèiø spinteliø prototipas buvo XVI amþiaus pirmoje pusëje Italijoje ir Ispanijoje gamintos kelioniø dëþës, skirtos daiktams susikrauti, bet taip pat nesunkiai galimos permon- tuoti á raðomàjá stalà44. Augsburge gaminamos (daþniausiai ið juodmedþio su sidab- ro aplikacijomis) keliaaukðtës brangiaisiais metalais ir akmenimis puoðtos spintelës nebuvo skirtos praktinëms reikmëms. Jø iðradingai ámontuotuose stalèiukuose bei uþ ámantriø dureliø ir kolonadø paslëptose, sudëtingais mechanizmais iðkeliamose lentynëlëse bûdavo iðdëliojami ávairûs meniniai dalykëliai, instrumentai, laikro- dþiai, stalo árankiai, tualeto reikmenys, uolienø pavyzdþiai, kitokios retenybës, knygos, stalo þaidimai (apibendrintai: naturalia et artificalia). Kiekvienø dureliø atidarymas turëjo bûti staigmena. Spintelës ákûnijo to meto meno ir mokslo vienovæ, jos uþsakinëtos dvarø kunstkameroms ir paèios buvo vertinamos kaip miniatiûri- niai muziejai. Reikðmingiausias ir tobuliausias ðios rûðies Augsburgo baldø pavyz- dys yra vadinamoji Pomeranijos meninë spintelë (vok. der Pommersche Kunstschrank). Jà apie 1610 metus uþsakë Pomeranijos–Stettino hercogas Pilypas II. Spintelës ga- mybà priþiûrëjo, meistrus ir medþiagas rinko Hainhoferis (kartais spintelë dar vadinama jo vardu). Pats Hainhoferis baldà vadino Schreibzeug ‘raðymo priemonë’, Schreibtisch ‘raðomasis stalas’, italiðkoje jo korespondencijoje spintelë ávardijama kaip artificiosissimo stipo ‘meniðkiausia dëþutë’ arba tiesiog scrigno ‘skrynelë’. Ið jo laiðkø Pilypui II ir Augustui detaliai atstatoma gamybos darbø eiga ir baldo san-

42 Dönhoffas pridëjo ir italiðkà dvieilá. 44 Savo ruoþtu tokios meninës spintelës yra 43 Adolf Feulner, Kunstgeschichte des Möbels, ðiø dienø muziejiniø vitrinø prototipas Propyläen Kunstgeschichte, Sonderband II, (uþ ðià pastabà dëkoju dr. Erikai Grigo- Frankfurt am Main, Berlin, Wien: Pro- ravièienei). pyläen Verlag, 1980, 111.

29 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) dara45. Spintelæ ir jos turiná Hainhoferis apraðë itin smulkiai, taip pat pateikë brëþiniø. Apraðai ir eskizai iðlikæ Hercogo Augusto bibliotekoje (HAB, sign.: Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2o [138r–208r; baigta raðyti 1617 06 20]46). Hainhoferis 1617 metais atveþë spintelæ á Stettinà, o visà kelionæ apraðë dienoraðtyje „Relation º Philippi Hainhofers von Augspurg nacher º Stettin gethanen Rayß Ao 1617“ (þr. 40 iðnaðà). 1684 metais spintelë atsidûrë Berlyne ir ilgainiui pateko á Karaliðkàjá meno muziejø. Per Antràjá pasauliná karà spintelës korpusas sudegë, taèiau visas jos turinys iðliko. Dabar daiktai saugomi Berlyne, Taikomojo meno muziejuje47. Pomeranijos spintelë bei joje buvæ daugiau negu du ðimtai daiktø laikomi iki ðiol nepranokta Europos meno ir mokslo harmonijos virðûne.

3.1. Hainhoferis pats sukûrë meninës spintelës eksterjero ir interjero koncepci- jà, kurià, kaip ir visus darbo etapus, medþiagas bei kainas, laiðkuose aptarinëjo su Pilypu II. Spintelë, atrodo, pradëta gaminti 1610 metø vasarà, taèiau iðkilus klau- simui dël visà apdailà vainikuojanèios mûzos ar dievybës figûros48, pasikeitë vir- ðutinës dalies proporcijos, o kartu ir paties baldo korpuso matmenys. 1611 metais darbai buvo pradëti ið naujo. Pagal galutiná susitarimà su uþsakovu, ketvirtàjá spintelës aukðtà turëjo sudaryti paauksuoto sidabro Parnaso kalnas ir á já uþpaka- linëmis kojomis besiremiantis sparnus iðskleidæs Pegasas. Parnasas ir Pegasas sim- bolizavo adresatà: „Philippo Pomeraniae“. Greta þirgo sëdëjo mûza, kurios laiko- moje atverstoje knygoje buvo iðgraviruotos natos ir þodþiai „Dum vivo spero, Mis- centur tristia laetis“. Apatiniame stale, ant kurio spintelë buvo pastatyta, ámontuo- tas muzikos instrumentas: pianino klaviatûra buvo iðtraukiama kaip stalèius. Dvie- jø raidþiø PP tema Hainhoferis kûrë ávairius chronostichus, pvz., Pilypo II gimimo metus, 1573-iuosius, uþraðë taip: PhILIppVs DVX PoMeranIae [=PP 1573]. Darbai baigti 1615 metais. Spintelë buvo 163 cm aukðèio ir 115 cm ploèio49. Pilypui II gyvam esant visa pinigø suma (apie 30 000 guldenø) neiðmokëta, Hainhoferis tu- rëjo nemaþø nuostoliø. Spintelës gamyboje dalyvavo per trisdeðimt menininkø: staliø, kalviø, auksakaliø, skulptoriø, mechanikø, tekstilininkø ir pan. Pagrindinis stalius ir architektas buvo Ulrichas Baumgartenas (apie 1580–1652), kuris kartu su

45 1610–1617 metø laiðkai Pilypui II pa- 48 Hainhoferis ketino spintelës virðø pa- skelbti Doeringo knygoje (1894). puoðti vargonuojanèios mûzos, Apolono 46 HAB yra dar trys egzemplioriai, sign.: ar Orfëjo figûra, taèiau Pilypas II norë- Cod. Guelf. 6. 6 Aug. 2°; Cod Guelf. jo matyti Dovydà, simbolizuojantá jo 11. 22 Aug. 2°; Cod. Guelf. 83 Extrav. paties moto „ego tuli te de grege“ (Der 47 Tjark Hausmann, „Die Kunst- und Wun- Pommersche Kunstschrank 1905, 5–6). derkammer“, Kunstgewerbemuseum Berlin. 49 Rosewith Braig, „Der Pommersche Kunst- Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz, schrank. 1473“, Kunstgewerbemuseum. Braunschweig: Westermann, 1989 (nuo- Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz latinës ekspozicijos katalogas), 52. (informacinis eksponato apraðas), 1985.

30 Archivum Lithuanicum 4 Hainhoferiu gabeno spintelæ á Stettinà ir jà ten surinko. Maþdaug 1615 metais nutapytas ir spintelës perdavimo hercogui Pilypui II paveikslas. Jo autorius – Antonas Mozartas (1573–1624/5), þinomas peizaþø ir natiurmortø dailininkas. Paveiksle pavaizduota Stettino pilies salë, joje pastatyta spintelë atidarytomis du- relëmis. Vienà iðimtà jos stalèiø Hainhoferis tiesia hercogui Pilypui II ir jo þmonai Sofijai. Deðinëje paveikslo pusëje susirinkæ visi spintelæ gaminæ ir dekoravæ meni- ninkai. Pirmame plane ant didelio ðuns sëdi vaikas – Hainhoferio sûnus Philip- pas, Pilypo II krikðtasûnis (laiðkuose Hainhoferis sûnø vadina maþybiniu vardu „Philipplin“). Pro didelius salës langus matyti Augsburgas, kur spintelë buvo pagaminta. Paveikslas turëjo bûti pirmas daiktas, kurá Pilypas II pastebëtø atidaræs spintelæ50.

4. PROGINIØ EILËRAÐÈIØ KNYGOS. Kaip sakyta, 1617 metais Hainho- feris Pilypo II praðymu pats veþë kunstkamerà á Stettinà. Kelionæ jis kuriam laikui turëjo atidëti, nes tø metø liepos 18 dienà mirë dar ðeðeriø neturëjæs jo sûnus Philippas. Á kelià Hainhoferis ir Baumgartenas leidosi rugpjûèio 1 dienà („den 1. August neuen Styls“, Medem 1834, 2). Apsilankæ Nürnberge, Bamberge, Coburge, Saalfelde, Jenoje, Naumburge ir Leipzige, rugpjûèio 24 dienà jie pasiekë Stettinà. Per savaitæ spintelë buvo surinkta ir parengta iðkilmingam áteikimui. Spalio 2-àjà Hain- hoferis iðkeliavo atgal á Augsburgà. Tà dienà Stettino dvaro mokytieji vyrai atsisvei- kindami, be kitø dovanø, áteikë jam linkëjimø ir padëkos eilëraðèius: „Dr. Cramer, der Canzler Dr. Winter, M. Sezer und andere khamen von mir Uhrlaub zu nemen, Ihre vil brachten mir noch carmina votatoria und gratulatoria“ (Medem 1834, 109). Apraðydamas spintelæ hercogui Augustui, Hainhoferis eilëraðèius, skirtus kelionei á Pomeranijà atminti, pristato iðsamiau. Jis sako, kad progines eiles sukûrë moky- èiausi Europos vyrai ir iðvardija, kokiomis kalbomis eilëraðèiai paraðyti:

Dem Philippo Heinhofer von den gelehrteµten leüten º Europ¿, in felecissimum ipsius iter Pomeranicum ¸u eh=ºren gemachte Carmina gratulatoria in folgenden sprachen: º 1. Syriµch. 2. Samaritaniµch. 3. Hebräiµch. º 4. C¿leµtiµch. 5. Angeliµch. 6. Arabiµch. º 7. ¯oliµch. 8. ¯tiopiµch. 9. Chalddiµch. º 10. Griechiµch. 11. Lateiniµch. 12. Spanniµch. º 13. Fran¸öµiµch. 14. Italieniµch. 15. Engliµch. º 16. Littawiµch. 17. Polniµch. 18. Sclawo- niµch. º 19. Böhmiµch. 20. Mohriµch. 21. Schotländiµch. º 22. Teütµch. [322v] (HAB, sign.: Cod. Guelf. 83 Extrav.) Kaip matyti, poliglotiniame rinkinyje tarp tuo metu Europoje vartotø ir tarp egzotiðkø, tik mokslavyriams þinomø kalbø nurodomas ir lietuviðkas eilëraðtis.

50 Rosewith Braig, „Die Übergabe des Pom- 1617. 1474“, Kunstgewerbemuseum. Staat- merschen Kunstschrankes an Herzog liche Museen Preußischer Kulturbesitz (in- Philipp II. von Pommer-Stettin im Jahre formacinis eksponato apraðas), 1985.

31 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) Hainhoferio peregrinacijai á Stettinà paminëti ið tiesø buvo iðleistos dvi knygos. 1618 metais Johannesas Melchioras Maderas Augsburge iðleido penkiolikos eilërað- èiø knygelæ Ioannis Melchioris Maderi votum Pentakaidek@glwtton [...] Philippo Heinhofero, Patritio Augustano, Daedalo Europaeo Ad [...] Philippum, Ducem Pomeraniae, Martis et Artis primogenitum, abeunti dictum et dicatum [...]51. Èia surinkti paties Ma- dero ávairiomis, daugiausia Azijos bei Afrikos kalbomis, sukurti dvieiliai, keturei- liai ar keliø posmø tekstai. Apie Melchiorà Maderà þinoma nedaug, bet atrodo, kad XVII amþiuje buvo populiari jo paraðyta arabø kalbos gramatika (iðleista Augsbur- ge 1617 metais). Ið Europos kalbø Madero eilëraðèiø knygoje randame eiles graikø, taip pat ajolø tarme, lotynø (du kartus), belgø ir vokieèiø kalbomis. Lietuviðko teksto ðiame rinkinyje nëra.

4.1. Antra Hainhoferiui skirta proginës poezijos knyga yra 1617 metais Augs- burge iðleista rinktinë: CARMINA GRATVLATORIA º AMICORVM, º IN º FELICIS- SI-ºMVM ITER, º QVOD NOB[ilis] ET AMPLISS[imus] V[ir] º DN. [=Dominus] PHI- LIPPVS HAINHOFE-ºRVS P[atricius] A[ugustanus] Conµiliarius Sereniµs[imi] & º Celµiµs[imi] Pomerani¿ Ducis, DN. [=Domini] PHI-ºLIPPI II &c. º AD AVLAM STE- TINENSEM º Pomer[aniae] Menµib[us] Quinct[ili] Sextil[i]. Septem-ºbri & Octobri, º Anno SAL[utis] HVM[anae] reparat¿ CIŠ. º IŠ. CXVII, confecit. º Tàlhq§ pare- pidlhm%a t%V æsin + b%oV ànqr_pinoV º AVGVSTAE VINDELICORVM. º é Typo- graphéo Dauidis Franci. º CIŠ. IŠ. CXVII. (HAB, sign.: 22. 6 Poet.; plg. 4 pav.) Knygà sudaro 81 puslapis. Leidëjas Georgijus Remas áþanginiame þodyje sako darbà prie knygos baigæs lapkrièio 29 dienà Nürnberge: „Exarabam Norimbergæ proprid. Cal. Decemb.“ (p. B) Taigi atskiri tekstai, áteikti Hainhoferiui Stettine, kiti veikiausiai atsiøsti paðtu leidëjui arba sukurti Augsburge, á knygà buvo surinkti 1617 metø pabaigoje. Be kitø, èia yra ir Hainhoferio dienoraðtyje minëti Cramerio (p. 14–15) ir Winterio (p. 17) eilëraðèiai. 66–67 puslapyje (67 puslapio skaièius iðspausdintas 76) esantis ðkotiðkas tekstas paraðytas 1618 metø sausá: „of Januar. 1618.“ Ið to galima spræsti, kad visas rinkinys ið spaudos iðëjo ne 1617-aisiais, kaip nurodo antraðtinis lapas, bet 1618 metø pirmoje pusëje (Hainhoferio kovo mënesio laiðkas [þr. 1 iðnaðà] liudija, kad knyga iki tol dar nebuvo iðleista).

4.2. Knygà galima skirti á dvi dalis. Pirmoje dalyje iðspausdinti lotyniðki (ir vienas graikiðkas, p. 21–22) oficialiø asmenø eilëraðèiai, trimis etapais aprëpiantys kelionæ á Pomeranijà: pirmieji posmai paraðyti Augsburgo veikëjø, kurie aprauda Hainhoferio sûnaus mirtá ir linki Hainhoferiui gero kelio (èia susipina kelionës ir

51 Du keturiø lapø knygelës egzemplioriai Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2° (442r–445v); áriðti rankraðèiø rinkiniuose, HAB, sign.: Cod. Guelf. 83 Extrav. (178r–181v).

32 Archivum Lithuanicum 4 4 pav. Philippui Hainhoferiui skirtos knygos Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter (1617) antraðtinis lapas; HAB, sign.: 22. 6 Poet.

33 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) 5 pav. Lietuviðkas eilëraðtis proginës poezijos knygoje Carmina gratulatoria amicorum in felicissimum iter (1617), p. 59; HAB, sign.: 22. 6 Poet.

mirties temos „in abitum et obitum“), toliau eina Stettino valdininkø sveikinimai Hainhoferiui atvykus á Pomeranijà (èia giriamos Pomeranijos groþybës) ir ciklà baigia vël augsburgiðkiø panegirikos „in reditum“. Antra knygos dalis pradedama 1617 metø lapkrièio 9 dienà pasiraðyta dedikacija (p. 44), toliau spausdinami Hain- hoferiui skirti ávairiø asmenø sukurti eilëraðèiai. Ðioje dalyje pramaiðiui pristato- mos pirmoje dalyje tvarkingai iðdëstytos trys temos ir dar pridedama poema her- cogui Pilypui II (p. 67[76]–70). Be keliø lotyniðkø tekstø, èia randame eiles bei trumpus panegirinës prozos pavyzdþius dvylika kalbø: ispaniðkai, siriðkai, graikið- kai, angliðkai, lietuviðkai (Lithuanice [p. 59]), italiðkai, prancûziðkai, hebrajiðkai,

34 Archivum Lithuanicum 4 lenkiðkai (du kartus: Sclavonice, Polonice [p. 64, 65]), rutëniðkai (Rhutenice [p. 65]), èekiðkai (Bohemice [p. 65–66]), ðkotiðkai. Beveik prie kiekvieno eilëraðèio pridëtas lotyniðkas þodis aliud ‘kitaip’. 59 puslapyje iðspausdintas lietuviðku pavadintas tekstas (plg. 5 pav.):

ALIVD. Lithuanicé ATIOTIMAS AûEN PHILP HAINHOFER. Kanaines pendenetes Pomeranen. DzieWoi, vnd µauam, µunaû, und DWaµiós µWintasîas Dabar, viµu dienu buWeki pagaùdimas, Atioia muµp prietelis vnd didis, Panas, Katram viµi Keîp SaWîemam brolim vnd panåm: Mierem muµu zîerzdW µzakinekmo, atîaia. DîeWuloi muµu kuris eµi Danguieî asz, Heinhofer muµu grazas pieùnas viµu gîeru, Giemakiejas raszit, didi Katras nemiùeket. Alexander Sulatycky Nobilis Polonus. Jau ið pirmo þvilgsnio matyti, kad lietuviðkas tekstas iðkraipytas. Suprantami èia tëra kai kurie þodþiai bei pavienës frazës. Visi knygos eilëraðèiai yra originalûs kûriniai, o ne vieno teksto vertimai á ávairias kalbas. Dël to neámanoma palyginti, patikrinti, kà galëtø reikðti neaiðkûs „lietuviðko“ eilëraðèio þodþiai. Aðtuoneilio autorius lenkø didikas Aleksandras Sulatyckis, sprendþiant pagal Lenkø biografijø archyvà, galëjo bûti arba Podolës iþdininkas, arba jo giminaitis, plg.: „Alexander Sulaticky skarbnik Podolski, o którym Konstyt. 1676. fol. 56“52. Karlo Estreicherio Lenkø bibliografijoje pateikiama tokia informacija: Aleksandras Sulatyckis savo eilë- raðtá yra iðspausdinæs Vilniaus klebono Jano Karolio Biaùozoro sudarytame ir 1615 metais Vilniuje, Karcano spaustuvëje, iðleistame proginiø tekstø rinkinyje Honor Academicvs53. Taigi akivaizdu, jog Sulatyckis buvo susijæs su Vilniaus universitetu (jame studijavo?). Neaiðku, ar Sulatyckis tikrai mokëjo lietuviø kalbà, ar uþraðë tekstà já iðgirdæs, o gal sukompiliavo pagal spausdintus lietuviðkus raðtus. Neþino- ma, kiek prie lietuviðko teksto iðkraipymo bus prisidëjæs leidëjas. Pats eilëraðtis paraðytas eleginiu dvieiliu. Pirmas pavadinimo þodis ATIOTIMAS

(galima korekcija ÷ ) reiðkia ‘atjojimas’ (plg. Atioia 31; atîaia 55 ~ atjojo); taigi

52 Polskie Archivum Biograficzne, Polish Bio- 53 Karl Estreicher, Bibliografia polska 13. graphical Archive, opracowali/edited by Stólecie XV-XVIII, Kraków: Czcionkami Gabriele Baumgarten, Dieter Hebig, Wy- drukarni Uniwersytetu Jagielloñskiego, pusk XI/XI Instalment, Fiche 376–613 21977 (11894), 10. (Moer–Ý), München: K. G. Saur Verlag, Fiche 532, 106.

35 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) pavadinimas turëtø bûti suprantamas kaip „Augsburgiðkio/ið Augsburgo Philippo Hainhoferio atjojimas Pomeranijon“. Sunku pasakyti, kà galëtø reikðti þodþiai Ka- naines pendenetes. Pirma eilëraðèio eilutë galimà skaityti kaip tobulas hegzametras (ilgieji kirèiuotieji skiemenys iðryðkinti mano – J. G.): DzieWoi, vnd µauam, µunaû, und DWaµiós µWintasîas. Èia, kaip ir toliau, vietoj lietuviðko jungtuko ir vartojamas vokiðkas und(/vnd). Labiausiai ðis sakinys primena þegnonës formulæ. Kà nors tiksliau pasakyti apie teksto tarmæ sunku, galima tik spëti, kad genetyvo forma

µWintasîas 17 ~ ðventosios èia atspindi rytø aukðtaièiams bûdingà [in], kilusá ið 54 [en] . Rytietiðkas ar vidurietiðkas yra ir eilëraðèio paskutinio þodþio nemiùeket 85 kietas [ù] prieð e tipo vokalizmà (Zinkevièius 1966, 158–159). Iðblësæs [ei] vietoj [ai] matyti þodyje Keîp 43. Þodþio DzieWoi 11 afrikata [dz] gali bûti dzûkavimo, kuris pramaiðiui pasitaiko Didþiosios Lietuvos rytiniame raðomosios kalbos variante, elementas. Antra vertus, imperatyvo forma nemiùeket 85 atrodo esanti þemaitiðka.

Antroje eilutëje forma buWeki 24 ‘buvoki’ tikriausiai yra geidþiamosios nuosakos 2 sg. ‘tebûna’. Treèioje eilutëje su judëjimo veiksmaþodþiu vartojama daugiskaitos 55 asmeninio ávardþio adesyvo forma Atioia muµp 31–2 ‘atjojo pas mus’ . Ketvirtos eilutës daiktavardþiø datyvo formos brolim vnd panåm (plg. formas Katram 41 ir

SaWîemam 44) turi pronominalinës kilmës galûnes, taip pat bûdingas rytø aukðtai-

èiams (Zinkevièius 1966, 52, 209). Neaiðku, kà reiðkia þodþiai Mierem 51 ir zîerzdW

53. Toliau einanti liepiamosios nuosakos 1 pl. forma µzakinekmo 54 ‘ðokinëkim’ uþraðyta be formanto -i- ir su galûne -o vietoj -e (?). Panaðu, kad vokatyvo forma

DîeWuloi 61 ~ Dievuli turi pailgintà -ai galûnæ (plg. taip pat pailgintà DzieWoi 11 ~

Dievui [?]). Atskirai iðspausdinta Danguieî asz 65–6 galëtø bûti suprantama kaip bûdvardis dangujejis (danguje+jis) arba kaip daugiskaitos inesyvo forma danguose. Máslinga paskutinë eilëraðèio eilutë, kurioje galima suprasti kelis þodþius, taèiau neámanoma susieti á prasmingà sakiná: inf. raszit 82 ~ raðyt; adv. didi 83 ~ didei; pron. rel. nom. sg. Katras 84 ir jau minëta liepiamosios nuosakos forma nemiùeket 85 ~ nemylëkiat. Bendra eilëraðèio mintis yra tipiðka panegirikoms: „Dël Dievo (Tëvo) ir Sûnaus, ir Ðventosios Dvasios º dabar tenuðvinta visos dienos [dabar visas dienas bûki pagarbintas], º pas mus atjojo prietelis ir didis ponas, º kuriam kaip savam broliui ir ponui (atvykus) visi º [???] ðokinëkim, atjojo, º Dievuli mûsø, kuris esi danguose, º Hainhoferis mûsø graþus (?), pilnas visø gëriø º [???]“.

5. XVII amþiaus pradþioje lietuviø kalbos teksto átraukimas á daugiakalbá leistà ne DLK ar su specifine tematika (pvz., Vieðpaties maldos poliglotiniai leidimai)

54 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologi- pasitaiko Knygoje nobaþnystës (1653), ja, Vilnius: Mintis, 1966, 96–99, 513, vartojama Lazûnø ðnektoje (Albertas þemël. 68. 0 0 Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai: morfologijos 55 Adesyvo forma mûsp bûdinga Merkelio raida, Vilnius: Vilniaus universitetas, Petkevièiaus katekizmui (1598), taip pat 1995, 18, 69, 70). 0 0 0

36 Archivum Lithuanicum 4 nesusijusá rinkiná vertintinas kaip ypatingas fenomenas. Lotyniðkuose pasaulieti- nës proginës poezijos rinkiniuose iki ðiol uþfiksuoti du lietuviðki eilëraðèiai: 1589 metais Vilniuje iðleistame poezijos rinkinyje, skirtame Zigmantui III Vazai, ir 1648 metais Vladislovo Zigmanto IV Vazos bei karalienës Liudvikos Marijos apsilanky- mui Vilniaus jëzuitø akademijoje paminëti taip pat Vilniuje iðëjusiame Lukiðkiø pavasaryje (Ver Lukiskanum)56. Paprastai á tokias rinktines átraukiamø tekstø kalba nebuvo pasirenkama atsitiktinai. Taip ir Hainhoferio kelionei ið Augsburgo á Stet- tinà bei sugráþimui atminti sudarytame daugiakalbiame eiliø rinkinyje kalbà lëmë tiek autoriø tautinë priklausomybë, tiek adresato (o ir adresanto) interesai, tiek paties minimo ávykio kultûrinis kontekstas. Tai, kad lietuviðkas tekstas buvo vei- kiausiai nesuprastas paties autoriaus (nors Vilniuje Sulatyckis galëjo bûti jos pra- mokæs), o gal neatpaþástamai pakeistas knygos leidëjo, nerodo, jog jis á rinkiná pateko atsitiktinai ar buvo tyèia iðkraipytas. Nelabai tikëtina, kad lietuviø kalba èia bûtø pasirinkta kaip Philippo Hainhoferio aplinkoje neþinoma, negirdëta, egzotið- ka. Ðis faktas veikiau liudija Hainhoferio interesø sferà, kuri apëmë ir jo paties lingvistinius polinkius (mokëjo daug kalbø), ir ávairiø tautybiø akademiniø bei politiniø veikëjø kelioniø po Europà fiksavimà (jo „draugø albumai“, kuriuose áraðø palikæ ir lietuviai). Lietuviðkas tekstas èia atsiduria lygioje gretoje su kitomis „valstybiðkai“ tuo metu reikðmingomis Europos kalbomis.

Literatûra ir ðaltiniai:

ADB – Allgemeine Deutsche Biographie 49, Berlin: Duncker & Humblot, 21971 (11904). Die Blankenburger Handschriften, beschrieben von Hans Butzmann, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1966.

B EPLER, JILL, 1995: „Augsburg-England-Wolfenbüttel. Die Karriere des Reisehofmeisters Hieronymus Hainhofer“, Augsburg in der Frühen Neuzeit. Beiträge zu einem Forschungs- programm, hrsg. von Jochen Brüning und Friedrich Niewöhner, Colloquia Augustana 1, Berlin: Akademie Verlag, 119–139.

B RAIG, ROSEWITH, 1985: „Der Pommersche Kunstschrank. 1473“, Kunstgewerbemuseum. Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz (informacinis eksponato apraðas).

B RAIG, ROSEWITH, 1985: „Die Übergabe des Pommerschen Kunstschrankes an Herzog Philipp II. von Pommer-Stettin im Jahre 1617. 1474“, Kunstgewerbemuseum. Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz (informacinis eksponato apraðas).

B RENNER, PETER J . , 1990: Der Reisebericht in der deutschen Literatur. Ein Forschungsüber- blick als Vorstudie zu eine Gattungsgeschichte, Internationales Archiv für Sozialgeschichte der deutschen Literatur, 2. Sonderheft, Tübingen: Max Niemeyer.

56 Eugenija Ulèinaitë, „Proginë literatûra“, Aliðauskas, Liudas Jovaiða, Mindaugas Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kultûra. Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Tyrinëjimai ir vaizdai, sudarë Vytautas Raila, Vilnius: Aidai, 2001, 523–524.

37 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) Der Briefwechsel zwischen Philipp Hainhofer und Herzog August d.J. von Braunschweig-Lüne- burg, bearbeitet von Ronald Gobiet, München: Deutscher Kunstverlag, 1984. CARMINA GRATVLATORIA º AMICORVM, º IN º FELICISSI-ºMVM ITER, º QVOD NOB. ET AMPLISS. V. º DN. PHILIPPVS HAINHOFE-ºRVS P.A. Conµiliarius Sereniµs. & º Celµiµs. Pomerani¿ Ducis, DN. PHI-ºLIPPI II &c. º AD AVLAM STETINENSEM º Pomer. Menµib. Quinct. Sextil. Septem-ºbri & Octobri, º Anno SAL. HVM, reparat¿ CIŠ. º IŠ. CXVII, confecit. º Tàlhq§ parepidlhm%a t%V æsin + b%oV ànqr_pinoV º AVGVSTAE VINDELICORVM. º é Typographéo Dauidis Franci. º CIŠ. IŠ. CXVII. (HAB, sign.: 22. 6 Poet.)

D ALHEDE, CHRISTINA, 1998: Augsburg und Schweden in der Frühen Neuzeit. Europäische Beziehungen und soziale Verflechtungen. Studien zu Konfession, Handel und Bergbau 1–2, St. Katharinen: Scripta Mercaturae Verlag.

D OERING, OSCAR, 1894: Des Augsburger Patriciers Philipp Hainhofer Beziehungen zum Herzog Philipp II. von Pommern-Stettin. Correspondenzen aus den Jahren 1610–1619 im Auszuge mitgetheilt und commentiert, Quellenschriften für Kunstgeschichte und Kunsttech- nik des Mittelalters und der Neuzeit 6, Wien: Verlag von Carl Graeser.

E RLER, GEORG (Hrsg.), 1909: Die Iüngere Matrikel der Universität Leipzig 1559–1809. Als Person- und Ortsregister bearbeitet und durch Nachträge aus den Promotionslisten ergänzt 1. Die Immatrikulationen vom Wintersemester 1559 bis zum Sommersemester 1634, Leipzig: Giesecke & Devrient.

E STREICHER, KARL, 21977 (11894): Bibliografia polska 13. Stólecie XV-XVIII, Kraków: Czcionkami drukarni Uniwersytetu Jagielloñskiego. Europäische Stammtafeln 3.1. Herzogs- und Grafenhäuser des Heiligen Römischen Reiches. An- dere europäische Fürstenhäuser, hrsg. von Detlev Schwennicke, Marburg: Verlag von J. A. Stargardt, 1984.

F EULNER, ADOLF, 1980: Kunstgeschichte des Möbels, Propyläen Kunstgeschichte, Sonder- band II, Frankfurt am Main, Berlin, Wien: Propyläen Verlag.

F ORSTER, LEONARD, 1981: „Das Album Amicorum von Dietrich Bevernest“, Stammbücher als kulturhistorische Quellen, hrsg. von Jörg-Ulrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen 11, München: Kraus International Publications, 165–176.

G ELUMBECKAITË, JOLANTA, 2000: „Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos“, ALt 2, 75–98.

G OBIET, RONALD, 1978: „Zur Korrespondenz Herzog August des Jüngeren von Braun- schweig-Lüneburg mit dem Augsburger Patrizier Philipp Hainhofer“, Briefe deutscher Barockautoren. Probleme ihrer Erfassung und Erschließung, hrsg. von Hans-Henrik Krum- macher, Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockforschung 6, Hamburg: D. Ernst Hauswedell & Co. Verlag, 75–82. Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Handschrif- ten 2. 2132–2326: 11. 11 Aug. 2o bis 32. 6 Aug. 2o, beschrieben von Otto von Heinemann, Wolfenbüttel: Verlag von Julius Zwissler, 1895.

38 Archivum Lithuanicum 4 Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Handschrif- ten 3. 2327–2759: 32. 7 Aug. 2o bis 77. 3 Aug. 2o, beschrieben von Otto von Heinemann, Wolfenbüttel: Verlag von Julius Zwissler, 1898. Die Handschriften der Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel 2. Die Augusteischen Handschrif- ten. Die Weissenburger Handschriften 5. 3401–4187: 34. 1 Aug. 4o bis 117 Aug. 2o und 1– 103 Weissenb., beschrieben von Otto von Heinemann, Wolfenbüttel: Verlag von Julius Zwissler, 1903.

H AUSMANN, TJARK, 1989: „Die Kunst- und Wunderkammer“, Kunstgewerbemuseum Ber- lin. Staatliche Museen Preußischer Kulturbesitz, Braunschweig: Westermann (nuolatinës ekspozicijos katalogas), 52–58.

H ELK, VELLO, 1976: „Baltische Stammbücher und Alben mit Eintragungen aus dem Baltenland vor 1800“, Ostdeutsche Familienkunde 24(1, 3, 4), 265–273, 329–336, 377–385.

H ENNING, HANS, 1989: „Zu Entstehung und Inhalt der Stammbücher des 16. Jahrhun- derts“, Stammbücher des 16. Jahrhunderts, hrsg. von Wolfgang Klose, Wolfenbütteler Forschungen 42, Wiesbaden: In Kommission bei Otto Harrassowitz, 33–50. Herzog August d. J. zu Braunschweig und Lüneburg. Stammbuch 1594–1604, Theodor de Bry, Stam Vnd Wapenbuchlein, Francof. ad M. 1592, hrsg. von Wolfgang Harms, Maria von Katte, Stuttgart: Verlag Müller und Schindler, 1979 (faksimilë, áþangos þodis ir apraðas).

J URGINIS, JUOZAS, INGË LUKÐAITË, 1981: Lietuvos kultûros istorijos bruoþai (Feodalizmo epocha. Iki aðtuonioliktojo amþiaus), Vilnius: Mokslas.

K LOSE, WOLFGANG (Hrsg.), 1988: Corpus Alborum Amicorum – CAAC. Beschreibendes Verzeichnis der Stammbücher des 16. Jahrhunderts, Stuttgart: Anton Hiersemann.

K OTLUBAJUS, EDVARDAS, 1995: Radvilos. Nesvyþiaus galerijos portretai, ið lenkø kalbos vertë Tamara Bairaðauskaitë, Vilnius: Mintis.

M ÀCZAK, ANTONI, 1995: Travel in Early Modern Europe, translated by Ursula Phillips, Cambridge: Polity Press.

M EDEM, FR. L. B. VON, 1834: Philipp Hainhofers Reiµe–Tagebuch, enthaltend Schilderungen aus Francken, Sachµen, der Mark Brandenburg und Pommern im Jahr 1617. Mit einer litho- graphirten Abbildung, Baltiµche Studien, ¨weiter Jahrgang, ¨weites Heft, hrsg. von der Geµellµchaft für Pommerµche Geµchichte und Alterthumskunde, Auf Koµten und im Selbµtverlag der Geµellµchaft, Stettin: Gedruckt bei F. Heµµenland.

M ILDE, WOLFGANG, 1981: „Zur Katalogisierung von Stammbüchern“, Stammbücher als kulturhistorische Quellen, hrsg. von Jörg-Ulrich Fechner, Wolfenbütteler Forschungen 11, München: Kraus International Publications, 231–236. Die neueren Handschriften der Gruppe Extravagantes 2. 90.1 Extrav. – 220 Extrav., beschrieben von Wolf-Dieter Otte, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1987. Polski Sùownik Biograficzny 30, Wrocùaw, Warszawa, Kraków, Gdañsk, Ùódê: Wydawnictwo Polskiej akademii nauk, 1987. Polskie Archivum Biograficzne, Polish Biographical Archive, opracowali / edited by Gabriele Baumgarten, Dieter Hebig, Wypusk XI/XI Instalment, Fiche 376–613 (Moer–Ý), München: K. G. Saur Verlag.

39 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) Der Pommersche Kunstschrank, hrsg. von Julius Lessing, Adolf Brüning, Königliches Kunst- Gewerbe-Museum, Berlin: Veröffentlichung der Orlop-Stiftung Kommissions-Verlag bei Ernst Wasmuth A.-G., 1905. Die Reise des Kronprinzen Wùadysùaw Wasa in die Länder Westeuropas in den Jahren 1624/1625, hrsg. von Bolko Schweinitz, München: Verlag C. H. Beck, 1988.

R OSINAS, ALBERTAS, 1995: Baltø kalbø ávardþiai: morfologijos raida, Vilnius: Vilniaus univer- sitetas.

S TETTEN, PAUL VON, 1778: Lebensbeµchreibungen ¸ur Erweckung und Unterhaltung b÷rger- licher Tugend, Augsburg: bey Heinrich Stage.

T OEPKE, GUSTAV (Hrsg.), 1886: Die Matrikel der Universität Heidelberg von 1386 bis 1662 2. von 1554 bis 1662, Heidelberg: Selbstverlag des Herausgebers. In Commission Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung.

U LÈINAITË, EUGENIJA, 2001: „Proginë literatûra“, Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtijos kul- tûra. Tyrinëjimai ir vaizdai, sudarë Vytautas Aliðauskas, Liudas Jovaiða, Mindaugas Pak- nys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila, Vilnius: Aidai, 521–534.

W ACKERNAGEL, HANS GEORG (Hrsg.), 1962: Die Matrikel der Universität Basel 3. 1601/ 02–1665/66, Basel: Verlag der Universitätsbibliothek.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis.

Jolanta Gelumbeckaitë DIE BEZIEHUNGEN PHILIPP HAINHOFERS ZUM GROSSFÜRSTENTUM LITAUEN UND DAS LITAUISCHE GEDICHT IN DEM IHM GEWIDMETEN BUCH CARMINA GRATULATORIA AMICORUM IN FELICISSIMUM ITER (1617)

Zusammenfassung

Der Augsburger Patrizier Philipp Hainhofer (1578–1647) war als diplomatischer Agent für mehrere europäische Adlige tätig (u.a. für Heinrich IV. von Frankreich, Herzog Wil- helm V. von Bayern und für die Herzöge von Mecklenburg). Darüber hinaus war er als Polyglotte und Kunstsammler bekannt. 1610 begann er eine diplomatische Korrespondenz mit Herzog Philipp II. (1573–1618) von Pommern-Stettin. Durch ihn kam Hainhofer in Kontakt mit Herzog August d. J. (1579–1666) von Braunschweig-Lüneburg. Neben seinen politischen Aufgaben spielte Hainhofer eine bedeutende Rolle in der Kulturkommunika- tion: Er war einer der eifrigsten Bücher- und Kunstagenten. Seine Korrespondenz und die Tagebücher, die er auf den Reisen geführt hat (sog. Reiserelationen), zeugen u.a. von seinen Beziehungen zu den Adligen des Großfürstentums Litauen. 1624 berichtet er in mehreren Briefen an Herzog August über den Besuch des künftigen Königs von Polen und Großfürsten von Litauen Vladislaus Sigismund IV Vasa (1595–1648) in Augsburg. Vladis-

40 Archivum Lithuanicum 4 laus wurde dabei von seinem Erzieher Albertus Stanislaus Radzivilus (1593–1656), dem Kanzler Litauens, begleitet. Hainhofers briefliche Informationen über diesen Besuch ergänzen in vieler Hinsicht die Berichte von Vladislaus’ Chronisten. In verschiedenen Stammbüchern (lat. sg. album amicorum, philotheca) des 16.–17. Jahr- hunderts findet man Autographen litauischer Adliger und anderer für Litauen bedeuten- der Personen. Die Alben als beredte Zeugnisse der litauischen peregrinatio academica sind bis jetzt nicht beachtet und erforscht worden. In einem der Stammbücher Hainhofers, das in der Herzog August Bibliothek in Wolfenbüttel aufbewahrt wird (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 210 Extrav.), hat der litauische Komponist Stanislaus Casimirus Rudomina am 11. 05. 1620 seine Unterschrift und sein Wappen hinterlassen (S. 338). Eine Eintragung des litauischen Fürsten Christophorus II. Radzivilus (1585–1640) ist im Stammbuch von Herzog August unter dem Jahr 1603 zu finden (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 84. 6 Aug. 12o; S. 29r). Vermutlich haben sich die beiden bei Herzog Mauritz von Oranien getroffen. Laut Namensverzeichnis des Stammbuches von Herzog Philipp II. von Pommern-Stettin (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2o; S. 234r–240r) sind noch mehrere Autographen von Personen aus dem Geschlecht Radzivilus hinterlassen worden. Im August 1617 fuhr Hainhofer nach Stettin, um Herzog Philipp II. persönlich den berühmten Pommerschen Kunstschrank zu bringen. Diesen Schrank hatte Philipp II. be- reits 1610 in Augsburg für seine Kunstkammer bestellt. Die Entstehung des prächtigen Möbelstückes ist von Hainhofer detailliert beschrieben worden (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 6. 6 Aug. 2o; Cod. Guelf. 11. 22 Aug. 2o; Cod. Guelf. 23. 2 Aug. 2o; Cod. Guelf. 83 Extrav.). Über diese Reise und seinen Aufenthalt in Stettin berichtet er ausführlich in seinem Tagebuch (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 83 Extrav.). Daraus erfährt man, dass Hainhofer sich in Stettin mit dem Kanzler Albertus Stanislaus Radzivilus traf, der mit einer polnischen Gesandtschaft unterwegs nach Dänemark war. Aus seiner Beschreibung geht klar hervor, dass sie einander schon vorher gekannt hatten. Hainhofer erzählt, wie ihm Pommersche Gelehrte am letzten Tag seines Aufenthalts (02. 10. 1617) die „carmina votatoria und gratulatoria“ überreichten. An Herzog August berichtet er, dass diese Gedichte von den „gelehrtesten leüten Europae“ auf 22 Sprachen geschrieben wurden, u.a. auch auf Litauisch (HAB, Sign.: Cod. Guelf. 83 Extrav.; S. 322v). Als Gelegenheitsgedichte wurden zwei Bücher veröffentlicht. 1618 erschien in Augsburg die Sammlung Votum Pentakaidekaglotton von Johannes Melchior Maderus. 1617 wurde das Buch Carmina gratulatoria amicorum in felicis- simum iter ebenfalls in Augsburg gedruckt. In diesem Buch findet man auf Seite 59 ein achtzeiliges litauisches Gedicht, das von einem „Alexander Sulatycky, Nobilis Polonus“ unterschrieben ist. Es ist nicht viel über den Autor bekannt. Allerdings findet man noch ein Gedicht von ihm in dem 1615 in Vilnius erschienenen Honor Academicvs. Es ist anzu- nehmen, dass Sulatycky Beziehungen zur Universität Vilnius unterhielt, möglicherweise dort studiert hatte. Wahrscheinlich hat er in Vilnius auch Litauisch gelernt. Die Sprache des Gedichtes ist leider entweder vom Autor selbst oder vom Verleger Georg Remus entstellt worden. Doch ist ein litauischer Text in einer polyglotten Sammlung aus dem frühen 17.

41 Philippo Hainhoferio ryðiai su DLK ir lietuviðkas eilëraðtis j a m s k i r t o j e k n y g o j e (1617) Jahrhundert schon an sich als besonderes Phänomen zu betrachten. In der weltlichen lateinischen Gelegenheitsliteratur sind bisher zwei weitere litauische Texte ungefähr dieser Zeit bekannt: In den 1589 und 1648 in Vilnius edierten Büchern. Die Wahl der Sprache wurde in solchen Sammlungen keineswegs durch Zufall getroffen, sondern wesentlich vom kulturellen Kontext des betreffenden Ereignisses und von den Interessen des Adres- saten und des Adressanten mitbestimmt. In dem Hainhofer und seiner Reise von Augs- burg nach Stettin gewidmeten Buch steht der litauische Text gleichberechtigt neben ande- ren Sprachen, die damals im europäischen Staatengefüge eine wichtige Rolle spielten.

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2002 m. birþelio 15 d. Herzog August Bibliothek Priimta 2002 m. birþelio 25 d. Postfach 1364 D-38299 Wolfenbüttel, Deutschland el. p.: [email protected]

Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva

42 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Ona Aleknavièienë Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Christiane Schiller Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas

Johannas Behrendtas (1667–1739) lietuviø literatûros istorikams geriausiai þi- nomas kaip religiniø knygø redaktorius: jis tikrino Henricho Lysijaus (1670– 1731) organizuotà rankraðtiná Martino Lutherio Maþàjá katekizmà (1719) bei spausdintà jo versijà (1722), redagavo baþnytinæ agendà (1730), 1732 metø gies- mynà ir 1735 metø Biblijà. Á giesmynà jis ádëjo ir 17 savo sukurtø giesmiø1. Be to, ir giesmynui, ir Biblijai Behrendtas paraðë po lietuviðkà pratarmæ. Ðie leidiniai, parengtì vadovaujant vyriausiajam Prûsijos karaliaus rûmø pamokslininkui Jo- hannui Jacobui Quandtui (1686–1772), netrukus tapo visuotinai pripaþinti ir po keletà kartø perspausdinti, taèiau Behrendto darbas iki ðiol nëra iðsamiau tirtas ir apibendrintas. Plaèiau pasidomëti Ásruties evangelikø liuteronø vyskupo Behrendto kûrybine veikla paskatino jo laiðkas, raðytas ið Ásruties á Hallæ. Straipsnio autorës já rado 2001 metø rugsëjá Francke’s ástaigø archyve Hallëje (Archiv der Franckeschen Stif- tungen zu Halle). Ypaè didelá susidomëjimà ið pradþiø këlë tai, kad iki ðiol lietu- viø literatûros istoriografijoje nebuvo jokiø duomenø apie tiesioginius ðio Ásruties

1 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø Tumelis, Albertas Juðka, „Behrendt“, lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m. Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, Vilnius: biografijos bibliografijos ir biobibliografijos 2. Maþosios Lietuvos fondas, Mokslo ir XVIII–XIX amþiai, Èikaga: JAV LB enciklopedijø leidybos institutas, kultûros fondas, 1963, 10–12; Juozas 2000, 161.

43 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas vyskupo ir Hallës pietistø ryðius. Kadangi Behrendtas redagavo liuteronø or- todoksø ðalininko Quandto organizuojamà visos Biblijos vertimà (vadinamà Quandto Biblija) bei oficialøjá giesmynà (vadinamà Quandto-Behrendto giesmynu), á lietuviø kalbà iðverstà oficialiàjà baþnytinæ agendà2, tai manoma, kad jis priklau- së ne pietistams, o liuteronams ortodoksams3. Pietistø ir ortodoksø santykiai Prû- sijoje nuo pat XVIII amþiaus pradþios buvo gana átempti4. Karalius Frydrichas Vilhelmas I dëjo daug vilèiø, kad bûtent iniciatyvûs pietistai bus pajëgûs lietu- viðkose apskrityse sukurti privalomojo pradinio mokymo sistemà, mokykloms ir baþnyèioms parengti lietuviðkai mokanèiø kunigø, iðleisti lietuviðkø knygø. Jis buvo suinteresuotas ðio kraðto ekonomikos stiprinimu, gyventojø raðtingumu, evangelizacijos spartinimu, dël to nuolat aktyvino ryðius tarp Hallës ir Karaliau- èiaus pietistø, pats domëjosi reikalø eiga5. Lietuviðkø parapijø kunigai á pietistiná sàjûdá þiûrëjo nevienodai: vieni já akty- viai palaikë, kiti buvo labai nepakantûs, treti laikësi neutraliai6. Nors karalius reikalavo, kad net treèdalis naujai á lietuviðkas baþnyèias skiriamø kunigø bûtø mokæsi Hallës universitete7, taèiau ðios pakraipos kunigams ásitvirtinti tiek Kara- liauèiuje, tiek apskrityse dël liuteronø ortodoksø prieðinimosi buvo nelengva. Ka- raliauèiaus universiteto filosofijos profesorius pietistas Georgas Friedrichas Rogal- lis 1728 metø spalio 1 dienos laiðke Gotthilfui Augustui Francke’i mini 25 „dorus“ (rechtschaffene) kraðte dirbanèius kunigus8.

2 Dawådnas Pamokinnimas kaipo wiµµi / Lietu- Vandenhoeck & Ruprecht, 1971, 216– woje / po Maloningiåuµo Pruµû Karalum’ 300. eµµantieji Kunningai / kaip Diewo Tarnai tur 5 Eduard Winter, Die Pflege der west- und elgtis / noredami ßwent± Klebonû Urëd± südslawischen Sprachen in Halle im wiernay ißpildit. Karalåuc¸uj² / Mete 18. Jahrhundert. Beiträge zur Geschichte des MDCCXXX (VUB yra kopija, 74 p., bürgerlichen Nationwerdens der west- und sign.: FC 40; sprendþiant pagal antspau- südslawischen Völker, Berlin: Akademie dà (Liepâjas pilsçtas zinâtniskâ biblioteka), Verlag, 1954, 43–49. 0 0 0 originalas turëtø bûti Liepojos mokslinë- 6 Adolf Rogge, „D. Heinrich Lysius in Li- je bibliotekoje (inventoriaus Nr. 53 000). tauen und Masuren“, Altpreussische Mo- 3 Leonas Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo natsschrift 18, 1881, 121–126; Leonas Gi- epocha, Vilnius: Vaga, 1990, 63; Algirdas neitis, Kristijono Donelaièio aplinka, Vil- Matulevièius, Maþoji Lietuva XVIII am- nius: Lietuviø literatûros ir tautosakos þiuje. Lietuviø tautinë padëtis, Vilnius: institutas, 1998, 61–62. 0 0 0 0 Mokslas, 1989, 118. 0 0 0 7 Fritz Terveen, Gesamtstaat und Retablisse- 4 Apie átampà tarp pietistø ir liuteronø or- ment. Der Wiederaufbau des nördlichen todoksø bei jos prieþastis plaèiau þr. Ostpreußen unter Friedrich Wilhelm I. Erich Riedesel, Pietismus und Orthodoxie 1714–1740. Göttingen etc.: Muster- in Ostpreußen. Auf Grund des Briefwechsels schmidt, 1954, 118–121. 0 0 0 G. F. Rogalls und F. A. Schultz’ mit den 8 Theodor Wotschke, Georg Friedrich Rogalls Halleschen Pietisten, Königsberg (Pr) und Lebensarbeit nach seinen Briefen, Königs- Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1937; Carl berg i. Pr.: Kommissionsverlag Ferd. Be- Hinrichs, Preußentum und Pietismus. Der yers Buchhandlung Thomas & Opper- Pietismus in Brandenburg-Preußen als reli- mann, 1928, 132. 0 0 0 giös-soziale Reformbewegung, Göttingen:

44 Archivum Lithuanicum 4 Prielaidas sëkmingai Hallës pietistø veiklai sudarë visø pirma platus informa- cijos ir komunikacijos tinklas, jø paèiø nuolat kurtas daugiausia dël teologiniø, bet ið dalies ir dël ekonominiø interesø. Naujø ryðiø ieðkojimas ir palaikymas stiprino bendros veiklos motyvacijà ir davë veiksmingø postûmiø Prûsijos kultû- rai: skatino baþnyèiø, mokyklø ir apskritai visos ðvietimo sistemos raidà. Archy- vuose iðlikusi to laikotarpio korespondencija ir periodinë spauda leidþia naujai paþvelgti á kai kuriuos XVIII amþiaus lietuviø literatûros aspektus, padeda kiek kitaip vertinti pietistø pastangas rengiant lietuviðkoms parapijoms kunigus, lei- dþiant lietuviðkas knygas.

1. BEHRENDTO 1729 METØ KOVO 20 DIENOS LAIÐKAS. Hallëje, Francke’s ástaigø archyve, saugomo laiðko signatûra: AFrS H C 369, 1. Laiðkas ra- ðytas ið Ásruties ir pasiraðytas Behrendto kaip Ásruties vyskupo: „Inµterburg in Eyl[au º [den] 20 Martii º 1729 Ergebenµter Diener º Joh[ann] Behrendt Ert¸Pr[ieµter]“. Laiðkà sudaro keturi puslapiai, tai yra vienas perpus perlenktas popieriaus lapas. Puslapio formatas 17,2x20,1 cm. Raðyta vokiðkai gotikiniu greitraðèiu, stamboka raðysena, tamsiai rudu raðalu. Adreso nëra. Laiðko gavëjas neávardytas, bet veikiau- siai tai Gotthilfas Augustas Francke. Archyvo kataloge nurodyta, kad laiðkas skir- tas bûtent Gotthilfui Augustui Francke’i. Laiðke á já Behrendtas kreipiasi kaip á daktarà, konsistorijos tëvà ir globëjà: „HochEhrwürdiger u[nd] Hochgelahrter º Herr Doctor u[nd] Conµiµtorial=Vate[r], º Mein µehr hoher Gönner“. Ðis kreipinys kiek máslingas. Kaip minëta, Behrendtas bendradarbiavo su garsiausiu Karaliau- èiaus liuteronø ortodoksø ðalininku Quandtu ir yra priskiriamas prie ortodoksø9. Behrendtà Quandtas laikë labai iðsilavinusiu ir tinkamiausiu rengti naujà giesmy- nà10, bûtent jam pavedë redaguoti á lietuviø kalbà iðverstà oficialiàjà agendà ir pirmàjá lietuviðkos Biblijos leidimà. Hallëje rastas dokumentas pateikia naujos informacijos pirmiausia apie siun- tëjo kûrybinæ veiklà, iðryðkina jo poþiûrá á religiniø raðtø kalbà, parodo tam tikrø to laikotarpio filologiniø nuostatø tæstinumà. Antra, laiðkas papildo Hallëje 1727–1740 metais veikusio Lietuviø kalbos seminaro istorijà. Treèia, jis verèia kiek kitaip þiûrëti á 1729 metais Hallëje á lietuviø kalbà iðversto ir ten pat iðleisto Johanno Anastasijaus Freylinghauseno traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs

9 Pietistø ir ortodoksø santykiai nëra vien teiginiø objektyvumà. Mat ir vieni, ir kiti istorinë problema siauràja prasme. Verti- nesivarþë kritikuoti bei menkinti prieðin- nant literatûriná darbà ir indëlá á lietuviø gos pakraipos atstovø darbà. kultûrà, gal ir nebûtø labai svarbu, ku- 10 [Karl Theodor Waldemar] Hoffheinz, riai pakraipai priklausë vienas ar kitas „Bericht über einen litterarischen Fund“, XVIII amþiaus kultûros darbuotojas, ta- Mittheilungen der Litthauischen litterari- èiau to reikia neiðleisti ið akiø analizuo- schen Gesellschaft 1, 1882, 270. 0 0 0 jant amþininkø atsiliepimus ir nustatant

45 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas Ißgånim±11 teksto istorijà. Ketvirta, kultûros istorijai svarbu ir tai, kad ðitas laiðkas kartu su Behrendto áraðu vadinamajame Lysijaus katekizme12 yra vieninteliai ðiuo metu þinomi Behrendto autografai. Hallëje daugiau jo laiðkø nerasta, o Birþiðka Aleksandryne nenurodo jokiø dokumentø. Francke’s ástaigø archyvas suteikë teisæ rastà laiðkà publikuoti – straipsnio gale jis pateikiamas kaip priedas (faksimilë, perraða ir vertimas á lietuviø kalbà)13. Prieð supaþindinant su naujais faktais, pirmiausia reikia bent trumpai apþvelgti svarbiausius Behrendto gyvenimo ir kûrybos duomenis.

2. LIGÐIOLINËS ÞINIOS APIE BEHRENDTO GYVENIMÀ IR KÛRY- BÀ. Nors Behrendtas buvo Ásruties baþnytinës apskrities vyskupas (dar vadinamas superintendentu, dekanu, arkipresbiteriu, vok. Erzpriester), bet apie jo gyvenimà, asme- nybæ, ganytojiðkà veiklà bei literatûrinës veiklos vertæ iki ðiol þinoma ne itin daug.

2.1. Skirtingai nurodomos gimimo, imatrikuliacijos, ordinavimo, skyrimo á pa- rapijas datos. Danieliaus Heinricho Arnoldto duomenimis, Behrendtas gimë 1667 metø sausio 18 dienà Ásrutyje (mirë ten pat 1737-øjø kovo 14)14. Tuo tarpu Georgas Reinholdas Frölichas nurodo já gimus 1666-aisiais15. Birþiðka (1963, 10) ir Alt- preußisches evangelisches Pfarrerbuch16 pateikia tokià pat kaip Arnoldtas gimimo datà (1667). 1685–1692 metais Behrendtas studijavo Karaliauèiaus universitete. Pirmà kartà èia imatrikuliuotas 1685 07 07: „Behrendt Joh., Insterburg. Pruss.“ (be priesaikos),

11 [Johannas Anastasijus Freylinghausenas,] von allen µeit der Reformation an den Lu- Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± theriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas n¾g Predigern. Herausgegeben von Friedrich A. Freylinghauµen, Kunn go S¸w. Ulrikaus Wilhelm Benefeldt, Pfarrer in Arnau, Ba‡nyãiôs o iß wókißko lietuwißk± Königsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung. Lie‡uw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo 1777, 119. trokßtan=tiems ant Géro ißd¾tas n¾g Drau- 15 [Georg Reinhold] Frölich, „Behrendt, Jo- gû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas Aùoje pas hann“, Altpreußische Biographie 1, hrsg. Stepon± Orban±, Méte 1729 (toliau – im Auftrage der Historischen Kommis- FrDM). sion für ost- und westpreußische Lan- 12 Katekizmo rankraðtá Behrendtas pasiraðë desforschung von Christian Krollmann, pats pirmasis: „Johann Behrendt Erã Marburg; Lahn: N. G. Elwert Verlag, Prieµter in Inµterb[urg] d[en] 2 Maji º 1974, 42. 1719.“ (Heinrich Johann Lysius, Maþasis 16 Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von katekizmas, pagal Berlyno rankraðtá pa- der Reformation bis zur Vertreibung im rengë Pietro U. Dini, Vilnius: Mokslo ir Jahre 1945. Biographischer Teil, auf der enciklopedijø leidykla, 1993, 142). Grundlage der Sammlungen von Fried- 13 Uþ leidimà publikuoti laiðkà ALt 4 dëko- wald Moeller bearbeitet von Walther jame Francke’s ástaigø archyvo vadovui Müller-Dultz, Hamburg: Selbstverlag des dr. Thomui Müller-Bahlke’i. Vereins für Familienforschung in Ost- 14 [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Hein- und Westpreußen e. V., 1977, 88–89; rich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nachrichten toliau – AEP. 0 0 0

46 Archivum Lithuanicum 4 antrà kartà – 1686 06 17: „Behrendt Joh., Insterburg. Pruss. iur.“ (su priesaika)17. AEP 88 duomenimis, antrà kartà imatrikuliuotas 1686 05 17, bet tai veikiausiai ko- rektûros klaida. Behrendtas ordinuotas Karaliauèiuje, Pilies baþnyèioje: pagal Ar- noldtà (1777, 119), 1692 09 08, o pagal Quandtà, – 1693 09 11 (AEP 88). 1692 ar 1693 metais jis ávesdinamas á naujai pastatytà Mielkiemio baþnyèià, 1708 ar 1709 metais perkeliamas á Enciûnus, o nuo 1711-øjø iki mirties dirba kunigu ir vyskupu Ásrutyje18. Behrendtas turëjo du vaikus: Johannà Friedrichà ir Reginà Dorothëjà (AEP 89).

2.2. Jau minëta, kad Behrendtas þinomas kaip penkiø knygø redaktorius, taèiau apie jo literatûriná darbà tiek amþininkai, tiek dabartiniai tyrëjai atsiliepia gana prieðtaringai. Vieni jø, pirmiausia Gottfriedas Ostermeyeris, vëliau Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevièius ir kiti manë já menkai mokëjus lietuviðkai ir, tarkim, taisomas giesmes tik bloginus19. Tuo tarpu jo amþininkas Quandtas Behrendtu labai pasiti- këjo ir apie jo darbà prie 1735 metø Biblijos atsiliepë itin pagarbiai: pratarmëje iðskyrë ið kitø rengëjø, pabrëþë nenuilstamà stropumà ir begaliná atsidavimà, bet pateikë uþuominà apie leidimàsi á ginèus:

Beµonders aber kan ich nicht umhin, den unverdroµµenen F[leiß] und unerm÷dete Treue des treuverdienter Erã=Prieµtern und Senioris in Inµterburg Herrn JOHANN BEHRENDT ¸u r÷hmen, als welcher dieses Werck ¸u befærdern nicht nur mit allem Eyfer µich angelegen µeyn laµµen, µondern auch die Reviµion und m÷hµame Correcturen, mit Herrn Peter Gottlieb Mielcken, Pfarrern in Georgenburg [...] ¸u beµorgen20 Lietuviðkos Biblijos treèio leidimo (1816) rengëjo Ludwigo Jedemino Rhesos nuo- mone, 1735 metø Biblijos kalba sklandi, suprantama, darni, turinti jëgos ir taurumo („der litthauiµche Ausdruck im Gan¸en genommen fließend, verµtÕndlich, harmo-

17 Georg Erler, Die Matrikel der Albertus- 19 [Gottfried Ostermeyer], Erµte Littauiµche Universität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Liedergeµchichte, ans Licht geµtellet von Immatrikulationen von 1657–1829, Leip- Gottfried Oµtermeyer [...] Kænigsberg, ge- zig: Verlag von Duncker & Humblot, druckt mit Drießiµchen Schriften, 1793, 1911/12, 145. 80–81; 102–103; Jurgis Lebedys, Senoji 18 Arnoldtas (1777, 119, 90, 83) nurodo lietuviø literatûra, paruoðë J[uozas] Gir- skirtingus metus; plg. Friedwald Moel- dzijauskas, Vilnius: Mokslas, 1977, 154; ler, Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istori- von der Reformation bis zur Vertreibung ja 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vil- im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre nius: Mokslas, 1990, 241. Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag 20 Johann Jacob Qvandt, [„Vorrede“,] BIB- des Vereins für Familienforschung in LJA Tai eµti Wiµµas S¸wentas Raßtas Séno Ost- und Westpreußen e. V., 1968, ir Naujo Teµtamento [...] N¾ keliu Moky- 93, 36, 57. toj¾ Lietuwoj’ Lietuwißkay perµtattytas. Kara-

lauc¸uje, 1735 (VUB RS, sign.: LR 3246).

47 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas niµch, krafttvoll und edel iµt“), o kiekviena knyga iðlaikiusi savità charakterá ir atspindinti vertëjø sugebëjimus, taèiau, priklausomai nuo jø talento, esanti nevie- nodos vertës21.

2.3. Gottfriedo Ostermeyerio (1793, 80–81) ásitikinimu, Quandtas labai klydo patikëdamas Behrendtui oficialiojo giesmyno rengimà, nes ðis viskà prastai iðma- næs, beje, ir lietuviø kalbà. Taèiau kitoje savo knygos apie lietuviðkø giesmynø istorijà vietoje Ostermeyeris (1793, 102) jau sako, kad Behrendtas taisyklingai kal- bëjo lietuviðkai, bet vis tiek darë klaidø („Er µoll µehr fertig Littauiµch geµprochen haben, aber eben µo fehlerhafft“). Vis dëlto Behrendtà nevykusiu verstiniø leidiniø redaktoriumi jis laikë dël kitø prieþasèiø:

Er hatte eigene Meinungen, von denen er µich nicht abbringen ließ. So hielt er dafür, man m÷µµe im Littauiµchen die deutµche Art µich aus¸udr÷cken ohne die geringµte Aenderung beybehalten. ¨. B. der Deutµche braucht den Conjunctivum, µo wie der Lateiner, oft optative. Das that er auch im Littauiµchen, gan¸ wider den Uµum und ohne ein¸iges Exempel der Alten22. Teiginys, kad Behrendtas lietuviðkuose tekstuose siekë beatodairiðkai iðlaikyti vokiðkus iðraiðkos bûdus, liudytø, jog jis orientavosi á formaløjá vertimà, kai norint perteikti turiná, vertimo kalbõs vienetai priverstinai sutapatinami su originalo kal- bos vienetais (o ne á adekvatøjá, kai renkantis ekvivalentiðkas kalbos priemones ir laikantis vertimo kalbos normø stengiamasi, kad vertimas perteiktø tiek pat infor- macijos ir darytø toká pat emociná poveiká kaip originalas)23. Pagal Ostermeyerá (1793, 102–103), Behrendtas daþnai nusiþengdavæs lietuviø kalbos taisyklëms ir tai lietuviui rëþià ausá. Jis nepaisydavæs ir poetikos dësniø. Giesmyno redaktorius iðmesdavæs viskà, kas atrodæ nelietuviðka, nors nauji taisymai prieðtaraudavæ po- ezijos taisyklëms ir taip bûdavæ daugiau prarandama, negu laimima:

So µtrich er, was ihm nicht recht Littauiµch ¸u µeyn d÷nkte; µeãte aber in die Stelle, was den Regeln der Poeµie ¸uwider war, wodurch alµo mehr verlohren gieng, als gewonnen wurde24.

21 [Ludwig Jedemin Rhesa,] Geµchichte der kalbai, visai nepaisydamas vartosenos ir litthauiµchen Bibel [...] von D. L. J. Rhe- neturëdamas jokio pavyzdþio ið senøjø µa [...] Kænigsberg [...] gedruckt in der raðtø“ (Gotfrydas Ostermejeris, Rinkti- Hartungµchen Hofbuchdruckerei, 1816, 42. niai raðtai, parengë ir iðvertë Liucija Ci- 22 „Turëjo tokiø ásitikinimø, kuriø në uþ tavièiûtë, Vilnius: Mokslo ir enciklopedi- kà nenorëjo atsisakyti. Manë, kad lietu- jø leidykla, 1996, 352–353). 0 0 0 viðkuose vertimuose reikia beatodairiðkai 23 Apie adekvatøjá ir formaløjá vertimà þr. iðlaikyti vokiðkà nusakymo bûdà. Pa- K[azimieras] Ambrasas-Sasnava, Vertimo vyzdþiui, vokieèiø kalboje, kaip ir loty- mokslas, Vilnius: Mokslas, 1978, 91–100. nø, konjunktyvas daþnai vartojamas op- 24 Ostermeyer 1793, 103. 0 0 0 tatyviðkai. Tà patá jis taikë ir lietuviø

48 Archivum Lithuanicum 4 Èia akivaizdu, kad Ostermeyeris pats sau prieðtarauja: tik kà pabrëþæs, kad Behrendtas lietuviø kalbai taikë vokieèiø kalbos modelá, toje paèioje pastraipoje teigia, kad jis braukë viskà, kas jam atrodë nelietuviðka. Labai kritiðkai, taèiau taip pat neargumentuotai Ostermeyeris (1793, 84) atsilie- pia ir apie Behrendto paraðytà lietuviðkà septyniø puslapiø giesmyno pratarmæ:

Sie handelt vom Lobe Gottes in geiµtlichen Liedern, aber µo d÷rftig in Worten und Sachen, daß kein Mann von Geµchmack µichs wird gel÷µten laµµen µie mehr, als einmal ¸u leµen; und es iµt ¸u verwundern, wie man µie µo vielen Auflagen dieµes Buchs immer aufs neue hat kænnen vordrucken laµµen25. Vertindamas 1740 metais pasirodþiusá ketvirtàjá giesmyno leidimà, Ostermeyeris (1773, 112) Behrendto giesmes laiko prasèiausiomis. Nors 1738 ir 1740 metø gies- mynai iðëjo jau po Behrendto mirties ir buvo priþiûrimi Adamo Friedricho Schim- melpfennigio, taèiau kritikos strëlës vis dar tebesvaidomos á Behrendtà: ðis kartais pagadindavæs ir tai, kà kiti buvo gerai padaræ, savo giesmëse nesupratæs ar nepa- kankamai apmàstæs originalà, vël pridaræs daugybæ kalbos klaidø, jo pasakymai prieðtaraujà kalbos vartosenai, o apie poetikà tai nereikià ir kalbëti. Dël nepastebëtø prieðtaravimø ir „heterodoksiðkø sakiniø“ galima esà nukrypti net á pagonybës prietarus. Anot Ostermeyerio (1773, 142), ir vokiðkuose giesmynuose nemaþai pras- tø giesmiø, taèiau lietuviðkame „barbariðkø“ kur kas daugiau, nors lietuviø kalba tinka eiliuoti labiau negu vokieèiø. Nesileidþiant á gilesnæ tokiø Ostermeyerio teiginiø analizæ ir Behrendto vertimo bei redagavimo strategijos tyrimà, reikia pripaþinti, kad Pirmojoje lietuviðkø giesmy- nø istorijoje pateikti vertinimai daþnai prieðtaringi, tendencingi, ne visada logiðki ir pagrásti.

2.4. Hoffheinzo (1882, 270) teigimu, Behrendtas, bûdamas gana riboto akiraèio, bet ásitikinæs savo pranaðumu, laikë save protingiausiu, sumaniausiu ir neklafsë jam talkinusiø kunigø, juos esà netgi terorizavo. Á bendradarbiø siûlymus jis neat- siþvelgdavæs ir taisæs pagal savo iðmanymà. Deja, Hoffheinzas ðaltiniø nenurodo ir negalima patikrinti, kiek jo teiginiai pagrásti, taèiau tikëtina, kad jis remiasi Ostermeyeriu.

2.5. Pagal Frölichà (1974, 42), Behrendtas puikiai mokëjæs lietuviðkai: tiesiogiai bendraudamas su þmonëmis savo parapijose jis netgi ëmæsis dialektologijos studi- jø; bûtent dël gero lietuviø kalbos mokëjimo Quandtas já ir pasikvietæs taisyti lietu- viðkos Biblijos vertimo.

25 „Joje kalbama apie Dievo ðlovinimà gies- giau jos nebenorës skaityti. Belieka ste- mëmis, bet tokiais skurdþiais þodþiais ir bëtis, kad ji buvo perspausdinëjama taip nevykusiai, kad në vienas iðmanan- daugybëje ðios knygos leidimø“ (Oster- tis vyras, perskaitæs vienà kartà, dau- mejeris 1996, 345). 0 0 0

49 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas 2.6. Lietuviø literatûros istorijai skirtuose darbuose nëra lengva iðsiaiðkinti, koks buvo Behrendto indëlis rengiant visos Biblijos leidimà: vieni ðaltiniai nurodo, kad jis ir vertë, ir redagavo26, kiti – kad tik redagavo27. Pats Quandtas 1735 metø Biblijos pratarmëje raðo, kad Behrendtas rûpinosi revizija ir korektûromis. Ir ant- rojo leidimo (1755) pratarmëje Quandtas vadina já revizoriumi („als Reviµor“). Kol kas nëra aiðku, ar Behrendtas dirbo ir prie 1727 metø lietuviðko Naujojo Testa- mento (jo pratarmëje Quandtas rengëjø iðvis nenurodo), ar tik prie 1735 metø Biblijos. Antra vertus, nesant iðlikusiø redaguotø rankraðèiø, pirmõsios spausdin- tos lietuviðkos Biblijos redaktoriaus darbas lieka sunkiai ávertinamas. Nors jis redagavo 888 puslapiø Biblijà, 522 puslapiø giesmynà, tikrino 54 puslapiø ran- kraðtiná ir 88 puslapiø spausdintà Lutherio Maþàjá katekizmà, taèiau kûriniø, ku- riuos bûtø galima priskirti paèiam Behrendtui ir analizuoti kaip jo kalbos faktus, þinoma nedaug: lietuviðka giesmyno ir Biblijos pratarmë bei 17 giesmiø. Tad jo paties kalbai ir literatûriniams sugebëjimams tirti ðiuo metu teturime kelias deðim- tis puslapiø. Darbo, ádëto á svarbiausius XVIII amþiaus pirmos pusës religinius raðtus, „nematomumas“ laikytinas Behrendto, kaip kûrëjo, paradoksu. Maþa to, veikiausiai dël nuolatinës kovos su tekstu ir vertëjais Behrendto literatûrinë veikla „apaugo“ labai nevienareikðmiais atsiliepimais.

2.7. Tad ir Behrendto gyvenimo datos, ir literatûrinis darbas lydimas nevieno- dai pateikiamø faktø bei jø interpretacijos. Èia pateikta apþvalga rodo, kad ávairûs atsiliepimai apie jo veiklà ateina ið XVIII amþiaus ir beveik po 300 metø lieka nepakitæ: vis kartojami tie patys Ostermeyerio kaltinimai ir ne visai logiðki teiginiai. Nuosekliø filologiniø ir istoriniø tyrimø iki ðiol nëra atlikta. Á kai kuriuos klausi- mus, susijusius pirmiausia su Behrendto ir Hallës pietistø kontaktais, tiksliø atsa- kymø rasti nepavyks dar ir ðiuokart, bet galbût tai paskatins kultûros istorikus ieðkoti sàsajø ar kitaip aiðkinti laiðke randamà informacijà. Èia daugiausia dëmesio bus skiriama iki ðiol neþinotiems Behrendto ir Hallëje veikusio Lietuviø kalbos seminaro literatûrinës veiklos aspektams.

3. NAUJI BEHRENDTO LITERATÛRINËS VEIKLOS FAKTAI. Beh- rendto laiðkà galëtume vadinti lydraðèiu, pridëtu prie dviejø ið Ásruties atgal á Hallæ siunèiamø rankraðèiø. Gali bûti, kad dël to laiðkas ir neturi adreso. Tie rankrað- èiai – tai dviejø pietistiniø traktatø vertimas á lietuviø kalbà: jie buvo atsiøsti ið Hallës á Ásrutá, kad Behrendtas juos ávertintø.

26 Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos 27 Rhesa 1816, 39–40, 45; Birþiðka 1963, lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Min- 11; Gineitis 1990, 79. 0 0 0 tis, 1969, 47. 0 0 0

50 Archivum Lithuanicum 4 3.1. BEHRENDTAS – FRDM RECENZENTAS IR REDAKTORIUS. Vie- no ið atsiøstø traktatø – Ordnung Des Heyls vertimà Behrendtas raðo itin atidþiai perþiûrëjæs, patikrinæs ir pridëjæs savo pastabø:

Ew[er] HochEhrwürden überµende beÿkom[m]end º das ins littauiµche translatirte, u[nd] von º mir gemäß inliegenden Notatis unt[er] º allem Fleiß revidirte, tractätch[en], Ordnung º des Heÿls genant (p. [1]). Tokiu pavadinimu, tik, kaip XVIII amþiuje dar buvo áprasta, gerokai ilgesniu, Prûsijoje iðleistas Hallës naðlaièiø prieglaudos direktoriaus Johanno Anastasijaus Freylinghauseno traktatas: pirmà kartà jis iðëjo 1708 metais (ULB Halle, sign.: 16 G 8 [4]), o 1724 perspausdintas treèià kartà28. Lietuviðkas jo vertimas Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± pirmà kartà iðleistas 1729 metais Hallëje, Stephano Orbano spaustuvëje, antrà – 1735-aisiais taip pat Hallëje, Johanno Justino Gebau- erio spaustuvëje29. Vincento Drotvino nuomone, tai veikiausiai á lietuviø kalbà ið- verstas „Francke’s bendraþygio Anastazijaus Freylinghauseno (1670–1739) ‘Or- dentliche Lehre des Heyls der Seele’ (1714)“30. Taèiau Freylinghausenas knygos tokiu pavadinimu nëra iðleidæs. 1714 metais iðëjo vienas jo Ordnung Des Heyls leidimas31. Iki ðiol nëra nustatyta, ið kurio leidimo versta á lietuviø kalbà. Leidimai vienas nuo kito skiriasi nedaug. Lyginant treèiàjá leidimà (1724) su pirmuoju (1708) matyti, kad iki 33 puslapio tekstas eina puslapis á puslapá, eilutë á eilutæ, sutampa net kustodai, toliau kelios eilutës ima perðokinëti. Dalys iðlaikomos tokios pat. Taigi pirmoji laiðke randama nauja þinia apie Behrendto literatûrinæ veiklà tokia: jis buvo Hallëje á lietuviø kalbà iðversto ir ten pat 1729 metais iðleisto Frey- linghauseno traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± recenzentas ir redak- torius. Tad prie penkiø iki ðiol þinotø Behrendto redaguotø darbø dabar galima pridëti ir ðeðtàjá.

28 [Johann Anastasius Freylinghausen,] Ord- nes deutschen Druck- und Verlagshauses nung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß 1733–1933, Halle: Gebauer & Schwet- Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift / schke, 1933, 18. 0 0 0 darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Articul 30 Vincentas Drotvinas, „F. W. Haacko ‘Vo- gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genann- cabvlarivm Litthvanico–Germanicvm, et ten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein. Germanico–Litthvanicvm’ (Halle, 1730)“, Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um LKK 39, 1998, 85. 0 0 0 Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ. 31 [Johann Anastasius Freylinghausen,] Ord- Freylinghauµen. Dritte Auflage. HALLE / In nung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß Verlegung des WÕyµenhauµes 1724. Ðiuo Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift / treèiuoju leidimu èia ir bus remiamasi darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Articul (toliau – FrO3). gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genann- 29 Ið tiesø tai ta pati spaustuvë: 1733 me- ten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein. tais po Stephano Orbano mirties jà nu- Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um sipirko Johannas Justinas Gebaueris. Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ. Plaèiau apie spaustuves þr. Erich Freylinghauµen. Halle / In Verlegung des Neuss, Gebauer-Schwetschke. Geschichte ei- Wayµenhauµes, 1714.

51 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas Knygoje nei vertëjas, nei redaktorius neávardytas – antraðtiniame lape tenurody- ta, kad vertimas „ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs“. Vertëjo pavardës savo laiðke nemini ir Behrendtas. Manoma, kad já á lietuviø kalbà iðvertæ Lietuviø kalbos seminaro dalyviai, vadovaujami dëstytojo Friedricho Wilhelmo Haacko (1706– 1754), arba kad tai galás bûti ir paties Haacko vertimas32. Behrendtas apie vertimà atsiliepë palankiai ir siûlë ðià jaunimui naudingà kny- gelæ spausdinti. Gavus teigiamà Behrendto atsakymà – laiðkas datuotas 1729 kovo 20 dienà, – ir, labai tikëtina, atsiþvelgus á jo pastabas, vertimas vasarà iðspausdin- tas. Gotthilfas Augustas Francke 1729 metø liepos 26 dienos laiðke Rogalliui raðë, jog trûkstamos lietuviðkos raidës pagamintos ir kità dienà vertimas bus iðspausdin- tas (Wotschke 1928, 135). 1729 metø rugsëjo 1 dienà Leipzige leistame laikraðtyje Neuer ¨eitungen von Gelehrten Sachen skelbiama, kad neseniai iðleistas vienas ið Lie- tuviø kalbos seminaro dalyviø á lietuviø kalbà iðverstø veikalø:

Nachdem auf allergnädigµten hohen Befehl Sr. Königl. Majeµt. im October 1727 allhier ein Seminarium Lthuanicum von Studioµis Theologiae errichtet worden, in welchem dieµelben von einem Studioµo Theologiae, der ein gebohrner Litthauer, in der Litthauiµchen Sprache unterrichtet werden, damit µie nachmahls in dem Königl. Preußiµchen Litthauen ¸u Predigern gebraucht werden können; µo µind nicht allein µeit derµelben ¸eit von Ihro Königl. Majeµt. µechs Pfarr-Stellen in Litthauen mit µolchen Predigern, die die Sprache allhier erlernet, beµet¸et: µondern man hat auch den Anfang gemacht, ein und andere nüt¸liche Sachen in die Litthauiµche, von der Pohlniµchen gant¸ unterµchiedene, Sprache zu uberµet¸en, wovon vor kurt¸en ¸uerst des Herrn Paµtor Freylinghauµens Ordnung des Heils im Druck herauskommen iµt33. Vertimas buvo nusiøstas karaliui Frydrichui Vilhelmui I. 1729 metø rugpjûèio 13 dienà jis jau dëkojo uþ jam atsiøstà maþà lietuviø kalba iðspausdintà knygelæ (Winter 1954, 50). Vadinasi, ji buvo iðspausdinta iki rugpjûèio 13 dienos. Vertëjas në viename ið ðiø ðaltiniø irgi nenurodomas. Jo neávardija ir Francke 1730 metais Hallëje iðleisto Haacko þodyno pratarmëje, nors 1729 metais iðleistà Freylinghauseno traktatà pamini. Kalbëdamas apie èia lietuviø kalbos besimokan- èius 13 studentø, vertimà nurodo kaip jø darbo pavyzdá34. Deja, ir rastasis Behrend- to laiðkas nepadeda nustatyti vertimo autorystës. Neturint átikinamø duomenø ir

32 Birþiðka (1963, 68) mano, kad vertë vorigen Jahr des Hrn. Paµt. Freyling- Haackas, bet dalá teksto galëjo bûti ið- hauµens Ordnung des Heyls in das Lit- vertæ ir jo mokiniai. Kiti vertëju laiko thauiµche ÷berµet¸t und alhier gedrucket tiktai Haackà (plg. Winter 1954, 50). worden“ (G[otthilf] A[ugust] F[rancke], 33 Neuer ¨eitungen von Gelehrten Sachen, „Vorbericht“, VOCABVLARIVM LIT- 1729, 639–640. THVANICO-GERMANICVM, ET GER- 34 „und µich noch gegenwÕrtig 13 Studioµi, MANICO-LITTHVANICUM [...] Nebµt Ei- µo alleµamt gute Hoffnung geben / auf nem Anhang einer kurt¸gefaßten Lit- mehr gedachte Sprache appliciren / auch tauiµchen GRAMMATIC [...] von Friederich einige derµelben µchon ¸iemliche Profectus Wilhelm Haack [...] HALLE. Druckts Ste- darinnen erlanget haben. Es iµt auch im phanus Orban, Univerµ. Buchdr., 2v).

52 Archivum Lithuanicum 4 atsiþvelgiant á nuorodà antraðtëje „ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs“, ðio traktato vertimas laikytinas kolektyviniu seminaro dalyviø darbu35. Taèiau ligðio- linëje anoniminëje ðios knygos istorijoje jau paaiðkëja ir viena pavardë: jos redak- torius – Ásruties vyskupas Johannas Behrendtas. Traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± ðiuo metu iðlikæ du egzemplio- riai: vienas yra Vilniaus universiteto bibliotekoje (sign.: LR 1120), kitas – Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje (Universitäts- und Landesbiblio- thek Sachsen-Anhalt; sign.: Im 1599). Tai nedidelë 46 puslapiø knygelë, sudaryta ið paties traktato, trijø maldø36 ir keturiø giesmiø. Jos struktûra, beje, gerokai skiriasi nuo originalo – joje yra pora skyreliø praleista ir pridëta maldø bei giesmiø:

Ordnung Des Heyls Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± [Ordnung Des Heyls] 1–40 [Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim±] 3–28 Ver¸eichniß Der wichtigµten Kern=Sprüche – Heiliger Schrift [...] 40–43 Güldenes A/B/C/ für die Jugend 44–47 – Gebetlein / welches von der Jugend an Maldéle kurr² Jaunieji / prie Spawedês µtatt einer Beicht gebrauchet werden eidami µakyti gål 28–29 mag 47–48 – Malda dienißka. Rytmec¸eis µkaitoma 29–31 – Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma 31–34 – Gieµme. kurroje Dawådas Ißgånimo muµû randomas yra 34–38 – Gieµme prie Spåwédês einant’ giedoma 38–41 – Gieµme. Rytmec¸eis giedoma 42–43 –Gieµme Wåkarais giedoma 44–46

Behrendtas nenurodo, ið kokiø daliø susidëjo jam perþiûrëti atsiøstas rankrað- tis – laiðke minimas tiktai traktatas („Tractätchen“) ir maldelë („Gebetlein“). Ið tiesø FrDM neiðversti ir neádëti du iðkart po paties traktato ëjæ skyriai: 1) „Ver¸eichniß Der wichtigµten Kern=Sprüche Heiliger Schrift [...]“ FrO3 40–43; 2) „Güldenes A/B/ C/ für die Jugend“ FrO3 44–47. Lietuviðkame variante po Freylinghauseno traktato

35 Apie Lietuviø kalbos seminaro dalyvius che“, Europa in der Frühen Neuzeit. Fest- þr. Christiane Schiller, „Das Litauische schrift für Günter Mühlpfordt 3. Aufbruch Seminar in Halle (1727–1740) und seine zur Moderne, hrsg. von Erich Donnert, Mitglieder“, Acta Baltica 32, 1994, 193–223. Weimar; Köln; Wien: Böhlau, 1997, 463; 36 Plg. Vincentas Drotvinas, „‘Hallißkos èia nurodoma FrDM esant keturias mal- Giesmes’: Zur Frühgeschichte der Halle- das, taèiau ir Hallës, ir Vilniaus egzem- schen Kirchenlieder in litauischer Spra- plioriuje ið tiesø yra tik trys.

53 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas 1 pav. FrO3 47: maldos pradþia Johanno Anastasijaus Freylinghauseno traktate Ordnung Des Heyls (1724); Centrinë Francke’s ástaigø biblioteka Hallëje, sign.: 75 K1 [3]

tuoj pat eina maldõs vertimas: „Maldéle kurr² Jaunieji / prie Spawedês eidami µakyti gål“ FrDM 28–29. Ji buvo ir FrO3 47–48: „Gebetlein / welches von der Jugend an µtatt einer Beicht gebrauchet werden mag“ (plg. 1 ir 2 pav.). Ðita „Gebetlein“ FrO3 ir baigiasi, tuo tarpu FrDM toliau ádëtos dar dvi maldos ir keturios giesmës. Gies- miø ðaltinius jau yra nustatæs Drotvinas37, o dviejø pridëtø maldø originalai iki ðiol buvo neþinomi. Apie juos plaèiau raðoma 4.2 skyriuje, o dabar laiðkas verèia sustoti dar prie minëtosios maldelës.

37 Drotvino (1997, 463–465) duomenimis, chovijaus ir Frydricho Sigismundo viena giesmë „Ißganim’s mums ateja“ Schusterio (1705) giesmynà. Giesmë pirmà kartà iðspausdinta Jono Bretkûno „Dangaus irgi Zemes Ponne“ versta Er- giesmyne (veikiausiai versta Bretkûno), nesto Dicelijaus ir skelbta Richovijaus vëliau pakartota Lazariaus Sengstacko bei Schusterio giesmynuose. Ketvirtoji (1612), Danieliaus Kleino (1666) ir Jo- giesmë „Ing’ Akis mum’s Miegas trau- hanno Richovijaus (1685) giesmynuose. kias“ versta Melchioro Schwabe’s, pirmà Giesmë „Kur mano rims ßirdis“ pirmà kartà paskelbta Kleino, vëliau Richovi- kartà iðversta Kleino, vëliau ádëta á Ri- jaus ir Schusterio giesmynuose.

54 Archivum Lithuanicum 4 2 pav. FrDM 28: Johanno Behrendto á lietuviø kalbà verstos maldos pradþia;

VUB, sign.: LR 1120

3.2. BEHRENDTAS – MALDOS VERTËJAS. Behrendtas laiðke raðo, kad atsiliepdamas á praðymà, iðvertæs taip pat ir maldelæ, „kuri puikiausiai gali bûti mie- lojo jaunimo vartojama einant iðpaþinties“. Taigi iðkart po traktato vertimo einanti „Maldéle kurr² Jaunieji / prie Spawedês eidami µakyti gål“ FrDM 28–29 laikytina Behrendto vertimu. Vadinasi, jis buvo ne tik traktato vertimo recenzentas bei redak- torius, bet dar ir vienos maldos vertëjas. Ðis faktas reikðmingas tiek Behrendto kûry- binei biografijai, tiek ðios knygos teksto istorijai: minëta malda yra ne Hallës Lietu- viø kalbos seminaro mokytojo ar dalyviø, o Ásruties baþnytinës apskrities vyskupo Johanno Behrendto vertimas. Á tai kreiptinas dëmesys atliekant tolesnæ filologinæ Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± analizæ. Nors malda palyginti trumpa, bet kû- riniø, kuriuos galëtume analizuoti kaip Behrendto tekstus, kaip minëta, yra ne- daug – jo kûrybinë potencija sudëta daugiausia á kitø autoriø ir vertëjø tekstø rengi- mà spaudai.

55 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas Ádomu èia dar ir tai, kad ði malda yra ir Freylinghauseno originale (FrO3 47–48; plg. 138 ir 2 pav.), dël to iðkart kyla keletas klausimø: 1) kodël jos nevertë patys lietuviðko leidimo rengëjai ir kodël buvo praðoma, kad jà iðverstø Behrendtas? 2) ar Behrendtas (kaip manoma, bûdamas ortodoksas) pats turëjo pietisto Freylinghau- seno traktatà, ar jam ta knyga buvo atsiøsta kartu su rankraðèiu (o gal tik maldos nuoraðas)? Sprendþiant ið kai kuriø kitø faktø, Behrendtui nebuvo bûdingas konservatyvu- mas ir visuomeninis uþdarumas. Jo rengtame giesmyne yra 16 pietistiniø giesmiø, kuriø vokiðki originalai pirmà kartà iðspausdinti 1697 metø Hallës giesmyne arba 1704 bei 1714 metø Freylinghauseno giesmynuose39. Freylinghauseno giesmynai bu- vo labai populiarûs ir iki 1733 metø sulaukë net dvideðimties leidimø40. Kad ir kaip ten bûtø, Behrendtas 1729 metais atsiliepë á Hallës pietistø praðymà ir tai jau liudija, kad jis nebuvo prieðiðkai nusiteikæs jø atþvilgiu. Galbût praðant iðversti maldà, buvo mëginama patraukti garbingà dvasininkà, Ásruties vyskupà, á savo pusæ.

3.3. BEHRENDTAS – MÖRLINO ÐALININKAS. Behrendto laiðkas at- skleidþia jo poþiûrá á religiniø raðtø kalbà ir padeda suvokti, kokius reikalavimus jis këlë vertimo kokybei. Antrajame ir treèiajame XVIII amþiaus deðimtmetyje ir pietistai, ir ortodoksai ëmësi versti vokiðkas knygas á lietuviø kalbà. Intensyvëjant vertimams, pagyvëja ir teoriniø klausimø këlimas: analizuojami vertimo principai, siekiama nustatyti, koks yra ir koks turëtø bûti vertimas. Jau XVIII amþiaus pradþioje buvo kilusi filologinë diskusija, kaip reikia kalbëti su liaudimi. Ji vyko ir raðtu, ir þodþiu, á polemikà buvo ásitraukæ nemaþai Prûsø Lietuvoje dirbusiø kunigø. Pagal Philippà Ruhigà, ji pra- sidëjo 1702 metais41. 1706 metais Gumbinës evangelikø liuteronø kunigas Michaelis Mörlinas (1641–1708) Karaliauèiuje iðleido traktatà, sutrumpintai dabar vadinamà Principium primarium in lingva Lithvanica42. Jame reikalavo religiniø raðtø kalbos

38 Dëkojame Francke’s ástaigø bibliotekos in ihrem Urµprunge, Weµen und Eigenµchaf- vadovei dr. Brittai Klosterberg uþ ðios ten [...] von Philipp Ruhig [...] Königsberg, iliustracijos parengimà ir leidimà publi- druckts und verlegts Johann Heinrich Har- kuoti. tung, 1745. Èia remiamasi perspaudais: 39 Gertrud Bense, „Vorbilder und Impulse Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bû- für das preußisch-litauische Schrifttum do ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytau- in der zweiten Hälfte des 18. Jahrhun- tas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: derts“, Pietismus und Neuzeit. Ein Jahr- Vaga, 1986, 256–257, 311; 21–23, 108. buch zur Geschichte des neueren Protestan- 42 [Michael Mörlin,] [...] Bedencken über das tismus 16, Göttingen: Vandenhoech & PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva Ruprecht, 2000, 195. Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb. 40 Vaclovas Birþiðka, Knygotyros darbai, Vil- Königsberg / gedruckt In der / von Sv. nius: Pradai, 1998, 109. Königl. Majest. privilegirten / Georgischen 41 [Philipp Ruhig,] MELETEMA, é re ipµa, Buchdruckerey. Anno 1706 (Petras Joni- Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens kas, „Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos LINGUAM LITUANICAM [...] ä PHILIP- reformos projektas 18 a. pradþioje. PO RUHIGIO [...] Anno [1735]; [Philipp M. Mörlino Principium primarium in Ruhig,] Betrachtung der Littauiµchen Sprache, lingva Lithvanica“, APh 6, 1937, 74–83).

56 Archivum Lithuanicum 4 pagrindu imti gyvàjà kalbà, ðalinti germanizmus ir polonizmus, nekurti naujadarø, nevartoti daugiareikðmiø þodþiø ar siaurø dialektizmø, nes jø þmonës nesupranta. Po poleminá leidiná Leipzige ir Frankfurte buvo iðleidæ Nemerkiemio kunigas Johan- nas Keimelis (?–1710) ir Valtarkiemio kunigas Jacobas Perkuhnas (1665–1711)43. Prisiminti ðià diskusijà dabar skatina dvi prieþastys: 1) prieð Mörlino traktatà yra kreipimasis, pasiraðytas Berento, ir dël kreipimosi autorystës yra pareikðta ávairiø nuomoniø; 2) Behrendtas laiðke mini Mörlino keltà principà loquendum cum vulgo ir pabrëþia, kad traktatai turi bûti iðversti „vargðams“ lietuviams suprantama kalba, atsiþvelgiant á paprastà jø kalbos prigimtá.

3.3.1. Mörlino traktatas (24 p. in 8o) iki Antrojo pasaulinio karo buvo Karaliau- èiaus universiteto bibliotekoje. Jo turiná 1937 metais perpasakojo ir citatø pateikë Petras Jonikas (1937, 74–83). Po karo traktatas laikytas dingusiu. 1991 metais Vin- centas Drotvinas vienà egzemplioriø rado Gdañske, Lenkijos mokslø akademijos bibliotekoje44. Dar vienà egzemplioriø ðio straipsnio autorëms 2001 metø rudená pavyko rasti Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje (Univer- sitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt)45. Prieð traktatà eina keturiø lapø (aðtuo- niø puslapiø) kreipimasis á kunigà „Woll=Ehrw÷rdiger / Großacht=ºbahr= und Wollgelahrter / Hoch=ºgeehrter Herr Pfarrer“, pasiraðytas Berento: „Kænigsberg / º Anno 1706. º Den 2. Martii. º Ergebener Diener º D.46 Berent.“ Petro Joniko (1937, 75) nuomone, ðio kreipimosi autoriumi veikiausiai buvæs Teisës fakulteto profesorius Johannas Behrendtas, gimæs 1658 metais Ásrutyje, miræs 171247. Pagal Vytautà Jurgutá, kreipimosi autoriumi galëjæs bûti Ásruties vyskupas Johannas Behrendtas, nes nesà jokiø þiniø, kad teisininkas Behrendtas bûtø susijæs

43 [Georg Christophor Pisanski,] G. C. Pi- va Lithvanica (1706) egzempliorius“ ðia- µanski’s Entwurf einer preußiµchen Li- me ALt tome, p. 79–98. terärgeµchichte in vier Büchern [...], Erµtes 46 Prieð pavardæ pridëta D. (lot. Doctor) Buch. Vom ¨uµtande der Gelehrµamkeit in pirmàja vardo raide nelaikytina, plg. Jo- Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Phi- nikas 1937, 75; Zinkevièius 1990, 233. lippi [...] Königsberg. Verlag der Har- 47 Johannas Behrentas Karaliauèiaus univer- tungµchen Druckerei, 21886 (11790), 648; sitete ið pradþiø studijavo teologijà, Ruigys 1986, 256–257, 311; 21–23, 108. paskui teisæ, o 1686-aisiais Leidene tapo 44 Apie Gdañske saugomà egzemplioriø þr. teisës daktaru, profesoriumi, dirbo Ka- Vincentas Drotvinas, „‘Principium pri- raliauèiaus kriminalinio rûmø teismo marium in lingva Lithvanica’. Surastas (Hofhalsgericht) teisëju, nuo 1694-øjø – M. Merlino 1706 m. traktatas“, Gimtasis rûmø teismo tarëju (Hofgerichtrath) [Da- þodis 12, 1991, 8–11; Vincentas Drotvi- niel Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Heinrich nas, „Das ‘Principium primarium in Arnoldts ausf÷hrliche und mit Urkunden lingva lithvanica’ (1706): Der nicht ver- verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen Uni- schollene Erstdruck von M. Mörlin“, Zeit- verµitÕt. ¨weyter Theil [...] Kænigsberg in schrift für Slawistik 38(3), 1993, 411–416. Preußen, verlegts und druckts Johann Hein- 45 Èia ir toliau cituojama ið Hallës egzem- rich Hartung, 1746, 270; Allgemeines Ge- plioriaus. Plaèiau apie ðá egzemplioriø lehrten-Lexicon 1, hrsg. von Christian þr. Onos Aleknavièienës ir Christiane’s Gottlieb Jöcher, Leipzig: in Johann Fried- Schiller straipsná „Rastas antras Michae- rich Gleditschens Buchhandlung, 1750, lio Mörlino Principium primarium in ling- 919–920.

57 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas su lietuviø raðtija ar kad jam bûtø rûpëjæ lietuviø kalbos reikalai Prûsijos mokyklose bei baþnyèiose48. Analizuojant ðá klausimà, pirmiausia atkreiptinas dëmesys á tai, kad Karaliau- èiuje bûsimasis Ásruties vyskupas Behrendtas nedirbo – 1692 ar 1693 metais jis buvo paskirtas á Mielkiemá, 1708 ar 1709 perkeltas á Enciûnus, o nuo 1711-øjø pradëjo dirbti kunigu ir vyskupu Ásrutyje (Arnoldt 1777, 119, 90, 83; Moeller 1968, 93, 36, 57). Be to, teksto analizë patvirtina prielaidà, kad prakalbos autoriumi buvo ne kunigas, o teisininkas. Teisininko màstysenà liudija ir vartojami teisës terminai bei posakiai49. Taèiau kunigo Behrendto sàsajos su Mörlino idëjomis taip pat neabejotinos: jas akivaizdþiai rodo laiðke paminëtas principas ir poþiûris á jam ávertinti atsiøstus traktatus.

3.3.2. Behrendto poþiûris ypaè iðryðkëja vertinant antrojo traktato vertimà. Nei jo autoriaus, nei vertëjo Behrendtas taip pat neávardija – jis tepasako, kad tai „Tractätchen, die Lehre vom Anfang des Chriµtlichen Lebens“, o vertëjà tepavadina „der liebe Herr Translator“. Antraðte Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens iðëjo Augusto Hermanno Francke’s veikalas: pirmasis jo leidimas pasirodë 1700 metais, o 1725-aisiais iðleistas jau deðimtasis50. Behrendtas neatsisakë perþiûrëti ir ðá, jo nuomone, vertingà darbà, bet dël to, kad verèiant turi bûti atsiþvelgta á skaitytojà, á jo paprastà kalbos prigimtá, rankraðèiui atidþiai patikrinti reikià daugiau laiko:

unterdeµµ[en] aber muß doch º gerne geµtehen, daß, da dieµes µehr º µchöne Trac- tatch[en] µehr Geiµt- u[nd] Sin[n]reich º iµt, auch folgig deµto gröµµere Mühe im º littauiµchen erfordert, alß es nach dem º genio lingvas der Einfalt des arm[en] º Littauers recht deut- u[nd] verµtändlich º translatiret werd[en] muß, folgig auch º ich mich capable nicht befinde, dieµe º littauiµche Translation, es wäre dan[n]51 minµtens in einer º ¨eit von 2 biß 3 Woch[en], accurat und º wie es die litt[auiµche] Einfalt recht deutlich º verµtehen könte, durch ¸u gehen (p. [2]). Tad Behrendtas á vertimà þiûrëjo kaip á komunikacijos procesà ir orientavosi á pagrindinius jo dalyvius: informacijos siuntëjà ir gavëjà. Vertëjas (ar vertimo redak- torius) èia suprantamas kaip tarpininkas, kuris pirminá tekstà, sukurtà tam tikra kalba ir tam tikroje kultûrinëje aplinkoje, turi aiðkiai ir suprantamai perteikti skai- tytojui, originalo kalbos nemokanèiam ir gyvenanèiam kitoje kultûrinëje aplinkoje. Behrendto teigimu, ðá vertimà bûtina perþiûrëti remiantis principu loquendum cum vulgo ir jis pasirengæs prie ðito darbo prisidëti:

48 Ruigys 1986, 481. Anfang Chriµtliches Lebens / Beµtehend in 49 Plaèiau apie tai þr. Onos Aleknavièienës vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HALLE, ir Christiane’s Schiller straipsná ðiame In Verlegung des WÕyµenhauµes ALt tome, p. 82–85. M DCC XXV (ULB Halle, sign.: 50 Èia naudotasi deðimtuoju leidimu: [Au- AB 59919 [1], 139 p.). 0 0 0 gust Hermann Francke,] Die Lehre Vom 51 es wäre dan[n] paraðyta virðuje vëliau.

58 Archivum Lithuanicum 4 Ich vor mein º geringes Theil bin von Hert¸en bereit º dem groµµen Gott ¸u Ehren beÿ meines º faµt entkräfftet[en] Kräfft[en]52, beÿ dieµer º µehr nüt¸lichen Arbeit, meine53 Hand º mit Freuden mit an¸ulegen, auch µo º viel möglichen nach dem principio, loquen-º [4] dum cum vulgo, µolche ¸u revidiren, nur muß º nochmahlen candidé µagen, daß beÿ dieµer µehr º nüt¸lichen Arbeit mehrere ¨eit er fordert werde (p. [3–4]). Toká principà savo traktate ir buvo iðkëlæs Mörlinas: „LOQVENDUM CUM VUL-ºGO: Mit den Littauen muß man reden º leibhafftig / wie Sie reden“ (p. 3). Ði lingvistinë diskusija, prasidëjusi amþiaus pradþioje, buvo atsinaujinusi 1719 me- tais rengiant lietuviðkà Lutherio Maþojo katekizmo versijà. Ásruties vyskupas Beh- rendtas buvo vienas ið katekizmo vertimo tikrintojø. Rankraðèio pradþioje ádëtame kreipimesi á karaliø katekizmo organizatorius Henrichas Lysijus apraðë ginèus, ki- lusius tarp tikrintojø dël vertimo kalbos, o autobiografijoje skundësi, kad rengti ka- tekizmà jam buvæ labai sunku, nes kunigai nesutaræ dël lietuviø kalbos principø54. Tad ðis principas, kaip liudija ir Behrendto laiðkas, nebuvo uþmirðtas. XVIII amþiaus pradþioje prasidëjusios lingvistinës diskusijos atgarsiai pasiekë ir treèiàjá deðimtmetá. Bense’s nuomone, Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± vertimas nëra paþodinis: verèiant galvota apie vartotojà55. Tai, be abejo, yra ir vertimo redakto- riaus nuopelnas. Traktato vertimà dar reikia analizuoti atskirai, taèiau teorinës Behrendto nuostatos neabejotinai artimos Mörlino poþiûriui. Mörlino traktate ke- liamas visø pirma teorinis komunikacijos klausimas, akcentuojama pagrindinë – komunikacinë kalbos funkcija. Kad komunikacija bûtø visavertë ir siunèiama in- formacija darytø norimà átakà, informacijos siuntëjas ir gavëjas turi vartoti tuos paèius kodus ir simbolius, vienodai suprasti þodþius ir posakius, kitaip sakant, kalbëti ta paèia „kalba“56. Pasak Behrendto, verèiant reikia atsiþvelgti „á vargðø lietuviø paprastà genio lingvas“, þiûrëti, kad „lietuviðkas paprastumas pakanka- mai aiðkiai galëtø suvokti“. Taigi jis siûlo daugiau dëmesio kreipti á socialiná kalbos kontekstà, rinktis taikymosi prie esamø kalbos normø ir suvokimo galimy- biø strategijà.

52 Behrendtas, matyt, tuo metu buvo sil- èus þr. Ona Aleknavièienë, „Die Reste pnos sveikatos. Apie já, kaip senà ir li- des verschollenen Königsberger Exemp- gotà þmogø, Rogallis 1725 metø lapkri- lars des handschriftlichen Lysius-Kate- èio 6 dienà raðo Augustui Hermannui chismus (1719)“, LgB 9, 2001, 17–21. Francke’i: „Die litauiµche Sache iµt µo 55 Gertrud Bense, “Giedojam taw – Wir sin- beµchaffen, daß der Er¸prieµter in Inµter- gen dir“. Zur Textgeschichte der preußisch- burg ein µehr kranker, alter, µchwacher litauischen Gesangbücher im 18. Jahrhun- Mann iµt und einen Adjunkten höchµt dert [...], Frankfurt am Main etc.: Peter nötig hat“ (Wotschke 1928, 52). Lang, 2001, 101. 53 me- paraðyta ant neáskaitomø raidþiø. 56 Plaèiau þr. Simas Karaliûnas, Kalba ir 54 „Hiemit habe die allerverdriesslichste Ar- visuomenë. Psichosociologiniai ir komunika- beit gehabt, weil die Prediger in denen ciniai kalbos vartojimo bruoþai, Vilnius: ‘Principiis der litauischen Sprache nicht Lietuviø kalbos institutas, 1997, 47–52; einig waren’“ (Rogge 1881, 126). Plaèiau 85–107. apie ðá katekizmà tikrinusiø kunigø gin-

59 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas Behrendto vertimo samprata labiau orientuota á laisvàjá, arba kûrybiná, vertimà, kai nuovokiai pasirenkant kalbos ir stiliaus priemones (kartais ir ne visai ekviva- lentiðkas) ir taip sprendþiant originalo ir vertimo kalbos struktûrø skirtumus, sie- kiama iðsaugoti bendrà originalo turiná. Sprendþiant ið laiðko, jam nepriimtinas formalusis, paraidinis arba paþodinis vertimas, kai vertimo kalbos struktûra pri- verstinai supanaðinama su atitinkama originalo kalbos struktûra ir nusiþengiama kalbos normoms57. Pabrëþtina, kad Behrendtas primygtinai praðo nespausdinti ant- rojo traktato, kol jis nebus perþiûrëtas pagal minëtàjá principà. Nors Ostermeyeris kaltino Behrendtà nepaisius lietuviø kalbos sistemos ir më- ginus jà derinti prie vokieèiø kalbos modelio, taèiau laiðkas rodo, kad Behrendtas – Mörlino idëjø ðalininkas, turëjæs autoritetà ir kaip gerai mokantis lietuviø kalbà. Ar pavyko Behrendtui taikyti ðiuos principus praktiðkai, tegali parodyti tik jo origina- liø ir verstiniø tekstø filologinë analizë.

4. NAUJI FAKTAI APIE HALLËS LIETUVIØ KALBOS SEMINARO LITERATÛRINÆ VEIKLÀ. Rankraðèiø siuntimas recenzuoti á Prûsø Lietuvà rodo visø pirma atsakingà Hallës universiteto vadovybës poþiûrá á religiniø knygø rengimà: èia nebuvo imtasi spausdinti dar tik lietuviø kalbos besimokanèiø teolo- gijos studentø vertimo, prieð tai jo nepatikrinus. Tik gavus palankø Behrendto ávertinimà – laiðkas datuotas 1729 kovo 20 dienà, – knyga buvo netrukus (iki rug- pjûèio 13 dienos) iðspausdinta. Laiðke yra dar vienas faktas, liudijantis, kad seminaro dalyviai lietuviø kalbos mokësi labai intensyviai.

4.1. AUGUSTO HERMANNO FRANCKE’S TRAKTATO VERTIMAS. Tame paèiame Leipzige leisto laikraðèio Neuer ¨eitungen von Gelehrten Sachen 1729 metø rugsëjo 1 dienos numeryje teigiama, kad ið 15 seminarà sudaranèiø nariø kai kurie jau ágijo neblogø kalbos ágûdþiø ir verèia Freylinghauseno kompendiumà58. Nëra þinoma, ar jis buvo baigtas versti ir ar buvo iðspausdintas. Tik remiantis ðia þinute ir buvo manoma, kad Hallëje verèiamas ðis kompendiumas. Taèiau Behrend- tas savo laiðke mini ne kompendiumà – kartu su Freylinghauseno traktatu Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± jam buvo atsiøstas á Ásrutá kitas á lietuviø kalbà iðverstas traktatas, kurá jis pavadino Die Lehre vom Anfang des Chriµtlichen Lebens. Tai yra, kaip minëta 3.3.2, vokiðkas Augusto Hermanno Francke’s veikalas, 1725-aisiais iðleistas jau deðimtà kartà (plg. 3 pav.). Taigi Behrendto laiðkas liudija, kad 1729 metais Hallëje, be Freylinghauseno Ordnung Des Heyls, á lietuviø kalbà buvo iðverstas dar vienas didelis (139 p.) ir vertimo poþiûriu sudëtingas traktatas.

57 Apie formaløjá, paraidiná ir paþodiná ver- wird nebµt der tÕglichen Ubung in derµel- timà þr. Ambrasas-Sasnava 1978, 99–105. ben, des erwÕhnten Herrn Freylinghauµen 58 „Ubrigens beµtehet gedachtes Seminarium Compendium Theologiae gleichfals ÷berµet- iet¸o aus 15 Mitgliedern, unter denen ei- ¸et“ (Neuer ¨eitungen von Gelehrten Sachen nige bereits eine ¸iemliche Fertigkeit in vom September 1729, 640). Freylinghauseno der offtgedachten Sprache erlanget, und Compendium Theologiae iðëjo 1705 metais.

60 Archivum Lithuanicum 4 3 pav. Augusto Hermanno Francke’s traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens (1725) antraðtinis lapas; Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 59919 [1]

Behrendtas raðo, kad ðitam vertimui atidþiai perþiûrëti jam reikëtø dviejø ar trijø savaièiø. Jis tai su dþiaugsmu padarytø, bet tam jam turá duoti daugiau laiko, o dabar Francke’s praðymu já siunèiàs atgal. Ið esmës Behrendtas palankiai atsiliepë ir apie ðio traktato vertimà, pabrëþë gerà vertëjo kalbos mokëjimà, taèiau spausdinimui dar nepritarë. Behrendto laiðkà reikëtø laikyti vieninteliu á lietuviø kalbà iðversto Francke’s traktato árodymu, jei nebûtø pavykæ rasti ir vertimo pëd- sakø.

61 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas 4 pav. FrL10 126: maldos fragmentas Augusto Hermanno Francke’s traktate Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens (1725); Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 59919 [1]

4.2. DVI MALDOS FRDM – FRANCKE’S TRAKTATO FRAGMENTAI. Jau minëta, kad lyginant FrDM su originalu, nustatyta, jog verèiant á lietuviø kalbà papildomai pridëtos dvi maldos ir keturios giesmës (apie pastaràsias þr. 3.1). Maldø pavadinimai „Malda dienißka. Rytmec¸eis µkaitoma“ FrDM 29–31 ir „Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma“ FrDM 31–34 skatino kelti prielaidà, kad jos irgi turëtø bûti verstinës. Tokia prielaida pasitvirtino: ðios dvi maldos ið tiesø yra vertimai, o jø originalai – Francke’s traktate Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens iðspausdintos maldos:

1) „Ein tägliher Morgen=Seegen“ FrL10 124–127; 2) „Ein tägliher Abend=Segen“ FrL10 127–131. Kad bûtø galima palyginti, pateikiame po dvi iðtraukas ið abiejø vokiðkø mal- dø59 ir jø lietuviðko vertimo (plg. dar 4 ir 5 pav.):

59 FrL10 esanèios maldos ið esmës sutampa puslapiuose, atitinka daþniausiai ir eilu- su iðspausdintomis pirmajame leidime tës. Yra tik raðybos skirtumø (pvz., ski- (1700). Jos yra netgi tuose paèiuose riasi geminatø vartojimas). 0 0 0

62 Archivum Lithuanicum 4 5 pav. FrDM 31: ið Augusto Hermanno Francke’s traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens verstos maldos fragmentas;

VUB, sign.: LR 1120

1) „Ein tägliher Morgen=Seegen“ – „Malda dienißka. Rytmec¸eis µkaitoma“

10 FrL 12522–1264 Ich begehre keine º Ehre, als deine Kindµchaft; keinen º Reichtum, als die Gerechtigkeit JEµu º Chriµti: Keine Wolluµt, als die gna=ºdenreiche Beywohnung des Heiligen Geiµtes.

FrDM 3017–21 Ne jokiôs Garbês º ne geid¸íu, tíkt’ tawo Waíkyµtês; ne jokiôs º Bago- tyµtês, tikt’ Teíµybês Ië¸aus Kriµtaus; º ne jokio µwietißko D¸augµmo, tíkt malonin=ºgo Priµtójimo S¸wentôs Dwaµês.

10 FrL 1267–13 Doch bewahre mich f÷r M÷ßiggang, º und laß mich arbeiten, nicht aus Geit¸, º sondern in hert¸licher Liebe gegen mei=ºnem Nechµten. Laß deine Barmher=ºt¸igkeit µich ausbreiten ÷ber alle Men=ºµchen, die auf dem Erdboden wohnen, º und deine G÷te ÷ber alle dein Geµchæpf.

FrDM 3024–29 Apµaugok mann² n¾g Tíngëjímo, ír d¾k, jeib º dírbãiau ne íß Gódo, bet íß ßírdingôs º Méilês u‡ µawo Artim±. D¾k iµµiplåtintu º tawo Mielaßírdyµte ant wisµû ¨monû, ant º ¨émês gywénanãiû, ir tawo Gerrybe ant wís=ºµû tawo Sutwërimû.

63 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas 2) „Ein tägliher Abend=Segen“ – „Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma“

10 FrL 12718–1284 Es µegne mich der Drey=Einige º und ewige GOTT, Ja, µegne º du mich, mein Vater, in himmli=ºµchen G÷tern, in CHRISTO º JESU.

FrDM 3124–26 Pér‡egnôk mann² Tríwíenas ír åm‡inas Díe=ºwe, ‡egnokigí tu mann² míelas Tëwe dan=ºgíßk¾µe Lobj¾µe Kríµtuje Ië¸uje.

10 FrL 12822–1291–5 Weil ich hie bin, will ich dich inµonder=ºheit preiµen f÷r das liebe Creut¸, welches º du mir als einem J÷nger CHriµti tÕg=ºlich auflegeµt, damit meine Seele von º den L÷µten dieµer Welt recht entwehnet º und zu dir gewehnet werde.

FrDM 3112–17 Koley c¸onay eµmi, taw² º ypac¸ey u‡ miel± Kry‡³ ßlowíµu, kurr Tu º ant mann²s kaíp Mokintinio Kríµtaus díe=ºníßkay paµtatai, jeib mano Dußia n¾ Gei=ºdulû ßitto Swieto tikkray nujaukinnama º butu, ir príe taw²s prípraµtu.

Maldose, ið dalies ir èia pateiktose jø iðtraukose, nusakytas pietistinis poþiûris á darbà (dirbti ið meilës savo artimam), á pramogas (atsisakyti bet kokiø linksmybiø), tikëjimà60. Maldø vertimo analizë – atskiro straipsnio tema. Manytina, kad vadovybë, gavusi ið Behrendto ne toká palankø atsiliepimà apie Augusto Hermanno Francke’s traktato vertimà, laikë já dar netinkamai parengtu ir spausdinti neskubëjo61. Nëra duomenø, kad ðis traktatas bûtø buvæs iðspausdintas. Haacko þodyno pratarmëje jo nemini ir Gotthilfas Augustas Francke. Vadinasi, bent iki 1730 metø jis nebuvo iðleistas. Iki ðiol nerastas ir jo rankraðtis. Taèiau dvi maldos ið to vertimo vis dël to buvo ádëtos á Freylinghauseno traktatà Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim±. Vertinant Lietuviø kalbos seminaro darbà, reikia atkreipti dëmesá á tai, kad seminaro dalyviai jau pirmaisiais jo gyvavimo metais lietuviø kalbos mokësi inten- syviai. Kai kurie turëjo bûti jau neblogai pramokæ lietuviðkai: 1729-aisiais Hallëje á lietuviø kalbà verèiami net trys traktatai: Freylinghauseno Ordnung Des Heyls, jo kompendiumas ir Francke’s Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens. Ðitaip mokant kalbos, buvo ne tik rengiami kunigai lietuviðkoms Prûsijos parapijoms, bet ir kny- gos, ið kuriø galëtø mokytis kiti kandidatai á kunigus bei baþnytiniø mokyklø mokytojai. XVIII amþiaus antrajame deðimtmetyje Prûsijoje pradëjus kurti privalo- mojo pradinio ðvietimo sistemà, mokomoji literatûra lietuviø kalba buvo labai rei- kalinga. Per treèiàjá ir ketvirtàjá deðimtmetá Hallëje iðspausdinti du Freylinghauseno traktato Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± leidimai (1729 ir 1735), Haacko

60 Plaèiau apie tai þr. Volker Lenhart, Pro- 61 Þinoma, galimos ir kitos prieþastys, dël testantische Pädagogik und der „Geist“ des kuriø vertimas neiðvydo dienos ðviesos: Kapitalismus, Frankfurt am Main etc.: lëðø trûkumas, kitokios literatûros po- Lang, 1998, 78–89. reikis, per maþas spaustuvës pajëgumas ir t. t.

64 Archivum Lithuanicum 4 vokieèiø–lietuviø ir lietuviø–vokieèiø kalbø þodynas kartu su trumpa gramatika (1730), turëta ketinimø iðleisti ir visà Biblijà62. Atsiþvelgiant á Lietuviø kalbos seminaro organizatoriø pastangas mokyti bûsi- mus kunigus lietuviø kalbos, rûpinimàsi, kad gráþæ á Prûsø Lietuvà jie gautø tar- nybà lietuviðkose parapijose, religinës literatûros leidimà (sprendþiant pagal Beh- rendto laiðkà, tinkamai iðverstos), teiginiai, kad XVIII amþiaus pirmoje pusëje „vo- kietinimui buvo panaudoti minëtieji Karaliauèiaus ir Hallës seminarai“ (Lebedys 1977, 152), „seminaras siekë ir germanizaciniø tikslø“ (Drotvinas 1998, 83) neatro- do istoriðkai pagrásti.

5. IÐVADOS. 1. Remiantis Hallëje, Francke’s ástaigø archyve, rastu Ásruties vyskupo Johanno Behrendto 1729 metø kovo 20 dienos laiðku, nustatyti tokie nauji Behrendto ir Hallës Lietuviø kalbos seminaro literatûrinës veiklos faktai: a) Gotthilfo Augusto Francke’s praðomas, Behrendtas redagavo ir recenzavo jam ið Hallës á Ásrutá atsiøstà á lietuviø kalbà iðverstà Johanno Anastasijaus Freyling- hauseno traktatà Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± (1729); taigi jis yra vertimo recenzentas ir redaktorius, iðskyrus galbût dvi maldas, verstas ið Augusto Herman- no Francke’s traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens, ir keturias giesmes (ðiø maldø ir giesmiø savo laiðke Behrendtas nemini); b) Behrendtas – Freylinghauseno Ordnung Des Heyls maldos „Gebetlein“ vertë- jas. Jà á lietuviø kalbà iðvertë irgi Gotthilfo Augusto Francke’s praðomas. c) Behrendtas buvo Mörlino ðalininkas ir redaguodamas laikësi jo iðkelto prin- cipo loquendum cum vulgo. Jis reikalavo atsiþvelgti á bûsimà skaitytojà – jo kalbà ir suvokimo galimybes, taigi pripaþino ne formaliojo, bet dinaminio ekvivalentinio vertimo modelá. d) Hallës Lietuviø kalbos seminaro lankytojai á lietuviø kalbà buvo iðvertæ ir Augusto Hermanno Francke’s traktatà Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens. Behrendtas rekomendavo já dar taisyti ir neredaguotà kartu su Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± rankraðèiu gràþino atgal á Hallæ. 2. Nustatyta, kad dvi á traktatà Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± papildo- mai ádëtos maldos yra verstos ið Francke’s traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens. 3. Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± tekstologiniu ir lingvistiniu poþiûriu toliau tirtinas atsiþvelgiant á du teksto istorijai svarbius faktus: a) maldos „Maldéle kurr² Jaunieji / prie Spawedês eidami µakyti gål“ FrDM 28–29 vertëju ir traktato teksto redaktoriumi laikytinas Behrendtas; b) dviejø maldø – „Malda dienißka. Ryt- mec¸eis µkaitoma“ FrDM 29–31 ir „Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma“ FrDM 31– 34 – tekstas lygintinas su nustatytais vertimo ðaltiniais: Augusto Hermanno Fran- cke’s traktato Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens maldomis „Ein tägliher Mor- gen=Seegen“ FrL10 124–127 ir „Ein tägliher Abend=Segen“ FrL10 127–131.

62 Apie ketinimus Hallëje leisti lietuviðkà Biblijà þr. Winter 1954, 51–52.

65 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas Ðaltiniai ir literatûra:

AEP – Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945. Biographischer Teil, auf der Grundlage der Sammlungen von Friedwald Moeller bearbeitet von Walther Müller-Dultz, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V., 1977. Allgemeines Gelehrten-Lexicon 1, hrsg. von Christian Gottlieb Jöcher, Leipzig: in Johann Friedrich Gleditschens Buchhandlung, 1750.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 2001: „Die Reste des verschollenen Königsberger Exemplars des handschriftlichen Lysius-Katechismus (1719)“, LgB 9, 7–28.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, CHRISTIANE SCHILLER, 2002: „Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius“, ALt 4, 79–98.

A MBRASAS-SASNAVA, K[AZIMIERAS], Vertimo mokslas, Vilnius: Mokslas, 1978.

[A RNOLDT, DANIEL HEINRICH,] 1746: D. Daniel Heinrich Arnoldts ausf÷rliche und mit Urkunden verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil [...] Kænigsberg in Preußen, verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746.

[A RNOLDT, DANIEL HEINRICH,] 1777: D. Daniel Heinrich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nach- richten von allen µeit der Reformation an den Lutheriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtande- nen Predigern. Herausgegeben von Friedrich Wilhelm Benefeldt, Pfarrer in Arnau, Königs- berg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung. 1777.

B ENSE, GERTRUD, 2000: „Vorbilder und Impulse für das preußisch-litauische Schrifttum in der zweiten Hälfte des 18. Jahrhunderts“, Pietismus und Neuzeit. Ein Jahrbuch zur Geschichte des neueren Protestantismus 16, Göttingen: Vandenhoech & Ruprecht, 183– 197.

B ENSE, GERTRUD, 2001: „Giedojam taw – Wir singen dir“. Zur Textgeschichte der preußisch- litauischen Gesangbücher im 18. Jahrhundert [...], Frankfurt am Main etc.: Peter Lang.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1963: Aleksandrynas. Senøjø lietuviø raðytojø raðiusiø prieð 1865 m. biografijos bibliografijos ir biobibliografijos 2. XVIII–XIX amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros fondas.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1998: Knygotyros darbai, Vilnius: Pradai. Dawådnas Pamokinnimas kaipo wiµµi / Lietuwoje / po Maloningiåuµo Pruµû Karalum’ eµµantieji Kunningai / kaip Diewo Tarnai tur elgtis / noredami ßwent± Klebonû Urëd± wiernay ißpildit. Karalåuc¸uj² / Mete MDCCXXX.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1991: „‘Principium primarium in lingva Lithvanica’. Surastas M. Merlino 1706 m. traktatas“, Gimtasis þodis 12, 8–11.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1993: „Das ‘Principium primarium in lingva lithvanica’ (1706): Der nicht verschollene Erstdruck von M. Mörlin, Zeitschrift für Slawistik 38(3), 1993, 411–416.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1997: „‘Hallißkos Giesmes’: Zur Frühgeschichte der Halle- schen Kirchenlieder in litauischer Sprache“, Europa in der Frühen Neuzeit. Festschrift für

66 Archivum Lithuanicum 4 Günter Mühlpfordt 3. Aufbruch zur Moderne, hrsg. von Erich Donnert, Weimar; Köln; Wien: Böhlau, 461–468.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1998: „F. W. Haacko ‘Vocabvlarivm Litthvanico–Germanicvm, et Germanico–Litthvanicvm’ (Halle, 1730)“, LKK 39, 82–100.

E RLER, GEORG, 1911/12: Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen von 1657–1829, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot.

[F RANCKE, AUGUST HERMANN,] 1725: Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens / Be- µtehend in vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HALLE, In Verlegung des WÕyµenhauµes M DCC XXV.

F[RANCKE], G[OTTHILF] A[UGUST,] 1730: „Vorbericht“, VOCABVLARIVM LITTHVA- NICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITTHVANICUM [...] Nebµt Einem Anhang einer kurt¸gefaßten Littauiµchen GRAMMATIC [...] von Friederich Wilhelm Haack [...] HALLE. Druckts Stephanus Orban, Univerµ. Buchdr. 1730.

FrDM – [F REYLINGHAUSENAS, JOHANNAS ANASTASIJUS,] Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas n¾g A. Freylinghauµen, Kunn go S¸w. Ulrikaus Ba‡nyãiôs o iß wókißko lietuwißk± Lie‡uw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo trokßtan=tiems ant Géro ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas Aùoje pas Stepon± Orban±, Méte 1729.

FrO3 – [F REYLINGHAUSEN, JOHANN ANASTASIUS,] Ordnung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift / darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Ar- ticul gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genannten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein. Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ. Freyling- hauµen. Dritte Auflage. HALLE / In Verlegung des WÕyµenhauµes 1724.

F RÖLICH, [GEORG REINHOLD,] 1974: „Behrendt, Johann“, Altpreußische Biographie 1, hrsg. im Auftrage der Historischen Kommission für ost- und westpreußische Landes- forschung von Christian Krollmann, Marburg; Lahn: N. G. Elwert Verlag.

G INEITIS, LEONAS, 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga.

G INEITIS, LEONAS, 1998: Kristijono Donelaièio aplinka, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tau- tosakos institutas.

H INRICHS, CARL, 1971: Preußentum und Pietismus. Der Pietismus in Brandenburg-Preußen als religiös-soziale Reformbewegung, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

H OFFHEINZ, [KARL THEODOR WALDEMAR,] 1882: „Bericht über einen litterarischen Fund“, Mittheilungen der Litthauischen litterarischen Gesellschaft 1, 263–275.

J ONIKAS, PETRAS, 1937: „Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos reformos projektas 18 a. pradþioje. M. Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica“, APh 6, 74–83.

K ARALIÛNAS, SIMAS, 1997: Kalba ir visuomenë. Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruoþai, Vilnius: Lietuviø kalbos institutas.

L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuviø literatûra, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas, Vilnius: Mokslas.

L ENHART, VOLKER, 1998: Protestantische Pädagogik und der „Geist“ des Kapitalismus, Frank- furt am Main etc.: Lang.

67 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969.

L YSIUS, HEINRICH JOHANN, 1993: Maþasis katekizmas, pagal Berlyno rankraðtá parengë Pietro U. Dini, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

M ATULEVIÈIUS, ALGIRDAS, 1989: Maþoji Lietuva XVIII amþiuje. Lietuviø tautinë padëtis, Vilnius: Mokslas.

M OELLER, FRIEDWALD, 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V.

[M ÖRLIN, MICHAEL,] 1706: [...] Bedencken über das PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb. Königsberg / gedruckt In der / von Sv. Königl. Majest. privilegirten / Georgischen Buchdruckerey. Anno 1706. Neuer ¨eitungen von Gelehrten Sachen vom September 1729.

N EUSS, ERICH, 1933: Gebauer-Schwetschke. Geschichte eines deutschen Druck- und Verlags- hauses 1733–1933, Halle: Gebauer & Schwetschke.

[O STERMEYER, GOTTFRIED,] 1793: Erµte Littauiµche Liedergeµchichte, ans Licht geµtellet von Gottfried Oµtermeyer [...] Kænigsberg, gedruckt mit Drießiµchen Schriften, 1793.

O STERMEJERIS, GOTFRYDAS, 1996: Rinktiniai raðtai, parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

[P ISANSKI, GEORG CHRISTOPHOR,] 1886: G. C. Piµanski’s Entwurf einer preußiµchen Li- terärgeµchichte in vier Büchern [...] Erµtes Buch. Vom ¨uµtande der Gelehrµamkeit in Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Philippi [...] Königsberg. Verlag der Hartungµchen Druckerei, 21886 (11790).

Q VANDT, JOHANN JACOB, 1735: [„Vorrede“], BIBLJA tai eµti Wiµµas S¸wentas Raßtas Séno ir Naujo Teµtamento [...] N¾ keliu Mokytoj¾ Lietuwoj’ Lietuwißkay perµtattytas. Kara- lauc¸uje, 1735.

[R HESA, LUDWIG JEDEMIN,] 1816: Geµchichte der litthauiµchen Bibel [...] von D. L. J. Rheµa [...] Kænigsberg [...] gedruckt in der Hartungµchen Hofbuchdruckerei, 1816.

R IEDESEL, ERICH, 1937: Pietismus und Orthodoxie in Ostpreußen. Auf Grund des Briefwech- sels G. F. Rogalls und F. A. Schultz’ mit den Halleschen Pietisten, Königsberg (Pr) und Berlin: Ost-Europa-Verlag.

R OGGE, ADOLF, 1881: „D. Heinrich Lysius in Litauen und Masuren“, Altpreussische Mo- natsschrift 18, 116–135.

[R UHIG, PHILIPP,] [1735]: MELETEMA, é re ipµa, Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens LINGUAM LITUANICAM [...] ä PHILIPPO RUHIGIO [...] Anno [1735]. Èia remtasi per- spaudu: Ruigys 1986, 167–396.

[R UHIG, PHILIPP,] 1745: Betrachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen und Eigenµchaften [...] von Philipp Ruhig [...] Königsberg, druckts und verlegts Johann Hein- rich Hartung, 1745. Èia remtasi perspaudu: Ruigys 1986, 20–164.

R UIGYS, PILYPAS, 1986: Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytau- tas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga.

68 Archivum Lithuanicum 4 SCHILLER, CHRISTIANE, 1994: „Das Litauische Seminar in Halle (1727–1740) und seine Mitglieder“, Acta Baltica 32, 193–223.

T ERVEEN, FRITZ, 1954: Gesamtstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen Ostpreußen unter Friedrich Wilhelm I. 1714–1740, Göttingen etc.: Musterschmid.

T UMELIS JUOZAS, ALBERTAS JUÐKA, 2000: „Behrendt“, Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, Vilnius: Maþosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 161.

W INTER, EDUARD, 1954: Die Pflege der west- und südslawischen Sprachen in Halle im 18. Jahrhundert. Beiträge zur Geschichte des bürgerlichen Nationwerdens der west- und südsla- wischen Völker, Berlin: Akademie Verlag.

W OTSCHKE, THEODOR, 1928: Georg Friedrich Rogalls Lebensarbeit nach seinen Briefen, Königsberg i. Pr.: Kommissionsverlag Ferd. Beyers Buchhandlung Thomas & Opper- mann.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas.

Ona Aleknavièienë, Christiane Schiller JOHANN BEHRENDT – DER REDAKTEUR, REZENSENT UND ÜBERSETZER EINES GEBETES VON DAWÔDNAS MÓKSLAS APIE DUSZIÔS ISZGÔNIM½ (1729)

Zusammenfassung

Johann Behrendt (1667–1739) ist in der lithuanistischen Forschung in erster Linie als Redakteur der Litauischen Bibel (1735) und des Litauischen Gesangbuches (1732), der Kirchenagende (1730) sowie als Übersetzer und Dichter litauischer Kirchenlieder bekannt. Ein im Archiv der Franckeschen Stiftungen zu Halle (Signatur: AFrSt H C 369, 1) neu aufgefundener Brief Johann Behrendts an Gotthilf August Francke vom 20. April 1729 offenbart neue Fakten zum Wirken Johann Behrendts. Dieser Brief Johann Behrendts ist in mehrfacher Hinsicht bemerkenswert. Im Kontext der Auseinandersetzungen von Pietismus und Orthodoxie in der ersten Hälfte des 18. Jhd. dokumentiert er Formen der pragmatischen Zusammenarbeit beider Seiten. Johann Beh- rendt, der aufgrund seiner Mitarbeit an der von Johann Jakob Quandt veranstalteten Bibel- und Gesangbuchausgabe als Anhänger der ostpreußischen Orthodoxie gilt, wird als Autorität für die Litauische Sprache vom Pietisten Gotthilf August Francke, dem Direktor des Litauischen Seminars in Halle, um die Korrektur von zwei in Halle ins Litauische übersetzten Schriften gebeten. Mit der im Brief dokumentierten Redigierung und Rezension der litauischen Überset- zung des Traktats Ordnung Des Heyls von Johann Anastasius Freylinghausen und der Übersetzung des „Gebetlein/welches von der Jugend an µtatt einer Beicht gebraucht

69 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas werden mag“ durch Behrendt verfügen wir nun über weitere Zeugnisse seiner redaktio- nellen und übersetzerischen Tätigkeit. Die erwähnte zweite Schrift, August Hermann Franckes Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens (FrL10), deren Redigierung Behrendt aus Zeitgründen nicht übernehmen konnte, fügt unserer Kenntnis zur Übersetzungstätigkeit des Litauischen Seminars in Halle eine weitere Schrift hinzu. Spuren der Übersetzung dieser Franckeschen Schrift lassen sich in der litauischen Fassung von Freylinghausens Ordnung Des Heyls [Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± (FrDM)] finden. So sind die zwei Gebete „Malda dienißka. Rytmec¸eis µkaitoma“ FrDM 29– 31 ir „Malda dienißka. Wåkarais µkaitoma“ FrDM 31–34 Übersetzungen der Gebete „Ein tägliher Morgen=Seegen“ FrL10 124–127 ir „Ein tägliher Abend=Segen“ FrL10 127–131 aus Franckes Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens. Aufschlußreich ist der Brief auch hinsichtlich Behrends Übersetzungsprinzipien. Er ver- weist auf das Prinzip „Loquendum cum vulgo“ und gibt er sich damit als Anhänger der Ideen von Michael Mörlin zu erkennen. Insbesondere fordert er eine adressatenbezogene Über- setzung, ein Fakt, der auch zur Beurteilung seiner anderen Übersetzungen herangezogen werden sollte. Dieser Brief revidiert somit, zumindest in Einzelaspekten, das im wesentlichen durch Gottfried Ostermeyer geprägte Bild von Person und (Übersetzungs)leistung Johann Beh- rends. Es ist an der Zeit, es durch fundierte sprachwissenschaftliche Untersuchungen erneut zu überprüfen.

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2002 m. balandþio 22 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2002 m. birþelio 26 d. P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected] 0 0 0

C HRISTIANE SCHILLER Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 0 0 0 Franckeplatz 1, Haus 24 D-06110 Halle (Saale) el. p.: [email protected] 0 0 0

70 Archivum Lithuanicum 4 AFrSt H C 369, 1

54 B.

[1] HochEhrwürdiger u[nd] Hochgelahrter Herr Doctor u[nd] Conµiµtorial-Vate[r], Mein µehr hoher Gönner,

71 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas Ew[er] HochEhrwürden überµende beÿkom[m]end das ins littauiµche translatirte, u[nd] von mir gemäß inliegenden Notatis unt[er] allem Fleiß revidirte, tractätch[en], Ordnung

72 Archivum Lithuanicum 4 des Heÿls genant, und ¸war so, daß auch beÿkom[m]end, das µchöne Gebetlein µo µtatt der Beicht von der lieben Ju- gend µehr wol gebrauchet werd[en] mag,

73 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas ¸u gleich ins littauiµche, mit allem Fleiß überµet¸ete63 , Waß aber64 auch folgig ¸u µehr groµµem Nut¸en der lieben Jugend, µehr wol d[urch] den Druck emani-

63 -t¸ete paraðyta ant neáskaitomø raidþiø. 64 Waß aber paraðyta ant neáskaitomø raidþiø.

74 Archivum Lithuanicum 4 ren könte. Waß µonµten das andere Tractätchen, die Lehre vom Anfang des

[2] Chriµtlichen Lebens betrifft, µo geµtehe ¸war65 gerne66 , daß der liebe Herr Translator, eine nicht geringe Probe µeiner67 in der littauiµchen Sprache habend[en] µehr gutt[en]68 Wiµµenµchaft durch die von Ihr[o] HochEhrw[ürden] mir com[m]unicirte u[nd] jet¸o ¸urück kom[m]ende verµion an den Tag gegeben, maµt[en] [?] auch ¸u µolchem Ende demµelb[en] die fernere Gnade Gottes beÿ derµ[elben] litt[auiµchen] Arbeit ¸um allge- mein[en] Heÿl der armen Littauer von Hert¸[en] ¸u wünµche; unterdeµµ[en] aber muß doch gerne geµtehen, daß, da dieµes µehr µchöne Tractatch[en] µehr Geiµt- u[nd] Sin[n]reich iµt, auch folgig deµto gröµµere Mühe im littauiµchen erfordert, alß es nach dem genio lingvas der Einfalt des arm[en] Littauers recht deut- u[nd] verµtändlich translatiret werd[en] muß, folgig auch ich mich capable nicht befinde, dieµe littauiµche Translation, es wäre dan[n]69 minµtens in einer ¨eit von 2 biß 3 Woch[en], accurat und wie es die litt[auiµche] Einfalt recht deutlich verµtehen könte, durch ¸u gehen, µo habe uff Ihr[o] HochWürd[en] hohes Verlangen

[3] dieµes litt[auiµche] vertirte Tractatch[en] ¸war ¸urück- µchicken, aber dabeÿ auch, doch µondern alles unvorgreiffliche Maß geben, ¸ugleich Erw[ürden] erin[n]ern u[nd] bitten wollen, daß, ob ¸war das Tractätch[en] Ordnung des Heÿls genant, µo gleich in d[en] Druck kam[m]en könte, u[nd] ¸war ¸u nicht gringer Erbauung der arm[en] litt[auiµchen] Jugend, jeden[n]och dieµes andere ins littauiµche überµet¸te Tractätch[en] minµtens noch uff einige Wochen, meiner recht ge-

65 zwar paraðyta ant gerne. 68 sehr gutt[en] paraðyta kairëje paraðtëje. 66 gerne paraðyta kairëje paraðtëje. 69 es wäre dan[n] paraðyta virðuje vëliau. 67 seiner áterpta virðuje.

75 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas nauern u[nd] accurateren reviµion über- laµµen werd[en] möchte, und ¸war um deµto mehr, alß eine recht groµµe Erbauung vieler Seelen durch dieµe n[och] deutlichere litt[auiµche] verµion, in der Gnade Gottes ¸u erwarten µeÿ[n] würde. Ich vor mein geringes Theil bin von Hert¸en bereit dem groµµen Gott ¸u Ehren beÿ meines faµt entkräfftet[en] Kräfft[en], beÿ dieµer µehr nüt¸lichen Arbeit, meine70 Hand mit Freuden mit an¸ulegen, auch µo viel möglichen nach dem principio, loquen-

[4] dum cum vulgo, µolche ¸u revidiren, nur muß nochmahlen candidé µagen, daß beÿ dieµer µehr nüt¸lichen Arbeit mehrere ¨eit erfordert werde. Wornechµt, da die Poµt eÿlet, µchlüµµen, auch, beÿ Hert¸l[icher] Übergebung Ew[er] HochEhrwürden der Gnade Gottes ¸u allem ferner[en] hoh[en] Wol, mich aber ¸u dero Segen u[nd] beµtändiger Gütte, hiedurch gehorµamst Verµichern muß, daß mit allem respect µeÿ u[nd] uffrichtig bleiben werde.

Ew[er] HochEhw[ürden] M[eine]s hoh[en] Patroni

Inµterburg in Eÿl[au] [den] 20 Martii 1729 Ergebenµter Diener Joh[ann] Behrendt Ert¸Pr[ieµter]

AFrSt H C 369, 1

5 B.

[1] Didþiai gerbiamas ir didþiai mokytas pone Daktare ir konsistorijos Tëve, mano garbingasis Globëjau,

70 me- paraðyta ant neáskaitomø raidþiø.

76 Archivum Lithuanicum 4 Tenkindamas Jûsø praðymà, siunèiu didþiai Gerbiamajam mano labai stropiai per- þiûrëtà traktatëlio, vadinamo Ordnung des Heyls71 , vertimà á lietuviø kalbà su atitinkamai èia pat pridëtomis savo pastabomis; taip pat kartu, irgi atsiþvelgdamas á Jûsø praðymà, labai stropiai á lietuviø kalbà iðverèiau tà graþià maldelæ, kuri puikiausiai gali bûti mielojo jaunimo vartojama einant iðpaþinties72 ; tad visa tai itin didelei mielojo jaunimo naudai galëtø bûti taip pat ir spaudos bûdu iðplatinta. O dël antrojo traktatëlio Die Lehre vom Anfang des Chriµtlichen Lebens73 , [2] tai su dideliu malonumu pripaþástu, kad mielasis ponas vertëjas74 ðituo Jûsø, didþiai gerbiamas Pone, man atsiøstu ir dabar ðiomis dienomis atgal gráþtanèiu vertimu parodë visai nemenkà labai gero lietuviø kalbos mokëjimo pavyzdá; tokios pabai- gos ir tolesnës Dievo malonës ðitam lietuviðkam darbui, skirtam visuotiniam vargðø lietuviø iðganymui, ið ðirdies ir linkiu; taèiau turiu tuo tarpu pripaþinti, kad dël to, jog ðitas iðties puikus traktatëlis yra labai iðmoningas ir prasmingas, tai atitinkamai verèiant á lietuviø kalbà reikalauja daugiau pastangø. Tad jis, atsiþvel- giant á vargðø lietuviø paprastà kalbos prigimtá75 , turi bûti teisingai, aiðkiai ir suprantamai iðverstas. Dël to að nesijauèiu galás76 ðità lietuviðkà vertimà perþiûrëti atidþiai ir taip, kad já lietuviðkas paprastumas pakankamai aiðkiai galëtø suvokti; tam reikëtø maþiausiai nuo dviejø iki trijø savaièiø laiko. Tad nors Jûsø, didþiai Gerbiamasis, reikalavimu ir [3] siunèiu ðità lietuviðkai iðverstà traktatëlá atgal, taèiau, kad ir kaip nenorëdamas matuoti iðankstiniu matu, sykiu norëèiau Jums priminti ir praðyti, kad nors traktatëlis, vadinamas Ordnung des Heyls, galëtø bûti nedelsiant atiduotas spausdinti ir bûtent nemenkam vargðø lietuviø jaunimo dþiaugsmui, tai ðitas antrasis á lietuviø kalbà iðverstas traktatëlis, ðiaip ar taip, maþiausiai dar keletà savaièiø turëtø bûti man paliekamas tikrai iðsamiai ir atidþiai revizijai, ir tuo labiau kad ið ðitos dar suprantamesnës lietuviðkos versijos su Dievo malone bûtø tikimasi iðties didelio daugybës sielø pakëlimo. Að ið savo kuklios pusës esu nuoðirdþiai pasirengæs, kad ir beveik nebeturëdamas jëgø, prie ðito labai vertingo darbo didþiojo Dievo garbei su dþiaugsmu pridëti savo rankà, taip pat

71 Tokiu pavadinimu iðleistas Hallës nað- 72 Tai FrDM 28–29 esanti „Maldéle kurr² laièiø prieglaudos direktoriaus Johanno Jaunieji / prie Spawedês eidami µakyti Anastasijaus Freylinghauseno traktatas: gål“. Plaèiau þr. 3.2. pirmà kartà vokiðkai iðëjo 1708 metais, 73 Tokiu pavadinimu iðëjo Augusto Her- o 1724-aisiais perspausdintas treèià kar- manno Francke’s veikalas: pirmasis lei- tà (þr. 28 iðnaðà). Lietuviðkas vertimas dimas pasirodë 1700 metais, o 1725-ai- Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± siais iðleistas deðimtasis (þr. 50 iðnaðà). iðëjo Hallëje 1729 metais (þr. 11 iðna- Apie jo vertimà á lietuviø kalbà ir dvi ðà). Knygoje nei vertëjas, nei redaktorius ið jo verstas maldas, ádëtas á FrDM, þr. neávardytas, jø laiðke nenurodo ir Beh- 4.1–4.2. rendtas. Apie vertimà ir santyká su ori- 74 Vertëjas neþinomas. ginalu plaèiau þr. 3.1–3.2. 75 Lot. genio lingvas. 76 Pranc. capable.

77 Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas tiek, kiek tiktai galima, já perþiûrëti pagal principà loquen- [4] dum cum vulgo77 , tik turiu dar kartà atvirai78 pasakyti, kad ðitam labai naudingam darbui reikëtø dau- giau laiko. Prieð baigdamas, kadangi paðtas skubina, ir nuoðirdþiai linkëdamas Jums, didþiai Gerbiamasis, Dievo malonës ir visokeriopo tolesnio klestëjimo, o man Jûsø palaiminimo ir nuolatinës gerovës, turiu kuo nuolankiausiai uþtikrinti, kad esu kupinas pagarbos ir liksiu iðtikimas

Didþiai gerbiamam ponui patronui

Ásrutis Ylavoje 1729 metø kovo 20 diena Iðtikimas tarnas vyskupas Joh[annas] Behrendtas

77 Toká principà iðkëlë Gumbinës kunigas 78 Lot. candidé. Michaelis Mörlinas 1706 metais iðleista- me traktate Principium primarium in ling- va Lithvanica. 0 0 0

78 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Ona Aleknavièienë Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Christiane Schiller Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius

Paèioje XVIII amþiaus pradþioje Prûsijoje kilo filologinë diskusija, kaip reikia lietuviðkai kalbëti su paprastais þmonëmis: taip, kaip ðneka jie, ar sunorminta („iðdailinta“) kalba. Ji vyko ir raðtu, ir þodþiu, o atgarsiai bei tiesioginis poveikis neabejotinai pasiekë XVIII amþiaus vidurá. Istoriografijos veikaluose apie jà uþsime- nama dar ir XVIII amþiaus antroje pusëje1. Vëliau diskusija primirðtama. Susidomëjimas polemika atgijo tik XX amþiaus viduryje, kai Petras Jonikas Ka- raliauèiaus universiteto bibliotekoje rado vienà jos ðaltiniø – 1706 metais Karaliau- èiuje iðleistà Gumbinës evangelikø liuteronø kunigo Michaelio Mörlino (1641– 1708) traktatà, sutrumpintai dabar vadinamà Principium primarium in lingva Lithva- nica. 1937 metais þurnale Archivum Philologicum Jonikas perpasakojo jo turiná pa- teikdamas nemaþai citatø2. Tada imta suvokti ðios polemikos gylá ir plotá bei vieno

1 [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Hein- lippi [...] Königsberg. Verlag der Har- rich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nachrichten tungµchen Druckerei, 21886 (11790), 648. von allen µeit der Reformation an den Lu- 2 [Michael Mörlin,] [...] Bedencken über das theriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtande- PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva nen Predigern. Herausgegeben von Friedrich Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb. Wilhelm Benefeld, Pfarrer in Arnau, Königsberg / gedruckt In der / von Sv. Königsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung. Königl. Majest. privilegirten / Georgischen 1777, 83; [Georg Christophor Pisanski,] Buchdruckerey. Anno 1706 (Petras Joni- G. C. Piµanski’s Entwurf einer preußiµchen kas, „Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos Literärgeµchichte in vier Büchern [...], Erµtes reformos projektas 18 a. pradþioje. Buch. Vom ¨uµtande der Gelehrµamkeit in M. Mörlino Principium primarium in Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Phi- lingva Lithvanica“, APh 6, 1937, 74–83).

79 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 jos dalyviø – ið Tiûringijos kilusio, bet lietuviðkoje parapijoje dirbusio kunigo – lingvistiniø idëjø átakà raðomajai Prûsijos lietuviø kalbai. Nuo tada pradedama plaèiau domëtis ir paèia diskusijos eiga, o traktato mintys patenka á kalbos bei literatûros istorijos knygas, bibliografijas, enciklopedijas. Po karo keletà deðimtmeèiø Karaliauèiaus egzempliorius laikytas dingusiu. 1991 metais Vincentas Drotvinas traktato egzemplioriø rado Gdañske, Lenkijos mokslø akademijos bibliotekoje. Apie radiná jis raðë Lietuvos ir Vokietijos spaudoje3, taèiau ðis lituanistikai svarbus ðaltinis iki ðiol, deja, neperspausdintas ir mokslo visuome- nei nëra lengvai prieinamas. Ir toliau kalbotyros, literatûros ir kultûros istorijos darbuose remiamasi 1937 metais paskelbtu Joniko straipsniu arba vëlesniu ðio straipsnio perspaudu (1986)4. Dar vienà Mörlino traktato egzemplioriø ðios publikacijos autorëms 2001 metø rugsëjá pavyko rasti Hallëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje (Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt). Toliau èia bus pirmiausia apraðo- mas rastasis egzempliorius (áriðimas, struktûra), paskui patikslinami kai kurie iki ðiol dël duomenø stokos ne visai tiksliai interpretuoti faktai. Þinios apie diskusijos etapus, polemikos dalyviø argumentus bei kontrargumentus ir dabar tebëra gana ðykðèios. Kiek geriau þinoma tik Mörlino ir jo ðalininkø pozicija, o kitø dalyviø mintis ir siûlymus kol kas tegalima rekonstruoti tiktai ið antriniø ðaltiniø.

1. HALLËS EGZEMPLIORIUS. Mörlino traktatas áriðtas kartu su kitais XVII–XVIII amþiaus spaudiniais. Knygos signatûra: AB 153123, formatas in octavo (15x18,5 cm). Ji áriðta ðviesia, gelsvai rusva, lygia oda. Knygos nugarëlës virðuje áspausta „ALLERHAND PREDIGTEN“ ir raðalu suraðyti devyniolikos spaudiniø metai, taèiau dalis skaièiø jau nebeáskaitomi: 1665, 1740, 1656, ****, 1731, 1680, 1694, º 1653, 1617, 16**, ****, 1621, 1697, 1661, º 17**, 1561, 1741, ****, 1718.

1.1. Knygos virðelio vidinëje pusëje yra ekslibrisas: „Christian Ernst Graf zu Stolberg“. Jame ákomponuoti 1721 metai. Ekslibrisas rodo, kad knyga buvo grafo Christiano Ernsto Stolbergo-Wernigerode’s (1691–1771) nuosavybë. Grafø Stolber- gø giminë buvo suskilusi á tris dinastines linijas: Stolbergai-Stolbergai, rezidavæ Stolberge, Stolbergai-Roßlos, rezidavæ Roßloje, ir Stolbergai-Wernigerode’s, rezidavæ Wernigerodëjë. Stolbergas ir Roßla – nedideli miestai vakarinëje Saksonijos-Anhalto dalyje, Harzo kalnyno pietuose, Wernigerodë iðsidësèiusi ðiaurinëje ðio kalnyno

3 Apie Gdañske saugomà traktato egzem- Zeitschrift für Slawistik 38(3), 1993, 411– plioriø þr. Vincentas Drotvinas, „‘Princi- 416. pium primarium in lingva Lithvanica‘. 4 Joniko straipsnio perspaudas: Pilypas Surastas M. Merlino 1706 m. traktatas“, Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir sa- Gimtasis þodis 12, 1991, 8–11; Vincentas vybiø tyrinëjimas, parengë Vytautas Jur- Drotvinas, „Das ‘Principium primarium gutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga, in lingva lithvanica’ (1706): Der nicht 1986, 386–396. verschollene Erstdruck von M. Mörlin“,

80 Archivum Lithuanicum 4 pusëje. Christianas Ernstas nuo 1713 metø buvo valdantysis Wernigerodës grafys- tës grafas, rezidavæs Wernigerodëjë. Pirmajame konvoliuto pirmojo leidinio puslapyje áspaustas antspaudas su uþ- raðu „FÜRSTLICH STOLBERG. BIBLIOTHEK WERNIGERODE“5. Antspaudo vidu- ryje yra herbas, kurio virðuje matyti karûna, o ðonuose – laurø ðakelës. Taigi knyga anksèiau priklausë grafo Christiano Ernsto Stolbergo-Wernigerode’s bibliotekai. Ði biblioteka ásteigta XVI amþiaus pabaigoje, taèiau pusantro ðimto metø nebuvo tinkamai tvarkoma. Tik nuo 1721-øjø, kai ja rûpintis pradëjo grafas Christianas Ern- stas, bibliotekai prasidëjo aukso amþius. Visi fondai buvo sukelti á pilá, biblioteka padidinta iki 35 000 tomø, sukaupta didelë Biblijø ir giesmynø kolekcija. Grafas tu- rëjo pasamdæs bibliotekininkà, bet daþniausiai knygas tvarkydavo pats: uþsakinëjo skiriamuosius bibliotekos ekslibrisus, savo ranka kiekvienos áriðtos knygos nugarë- lëje áraðydavo publikacijø datas. Jis bibliotekà ne tik pavyzdingai sutvarkë ir gerokai papildë, bet nuo 1746-øjø atvërë jà visuomenei. Christianas Ernstas buvo veiklus pietistas: kad suaktyvintø savo kraðte krikðèioniðkàjá tikëjimà, jis kvietësi ið Hallës pamokslininkus ir katechetus, ásteigë naðlaièiø namus ir seminarà, iðlaikë su jau- nimu dirbanèius kunigus. Ðiems tikslams tarnavo ir jo biblioteka. Be to, grafas turëjo ir moksliniø interesø – jis intensyviai domëjosi baþnytiniø giesmiø kûrëjais, jo rû- muose kelis kartus per metus vykdavo iðkilmingos konferencijos (collegia pietatis)6. XX amþiaus treèiajame deðimtmetyje (nuo 1927 metø) dël infliacijos ir finansiniø sunkumø Stolbergo-Wernigerodës grafas buvo priverstas knygas pardavinëti. 125 000 tomø biblioteka buvo iðsklaidyta po ávairias ðalis: didelë dalis iðveþta á Amerikà, Anglijà, daug knygø su bibliotekos antspaudais randama Rusijos anti- kvariniuose knygynuose7. Jos likuèiø, tarp jø daug rankraðèiø, po 1945-øjø pateko ir á Hallæ, á Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekà. Bibliotekos duome- nimis, konvoliutas su Mörlino traktatu á Hallæ atkeliavo 1948-aisiais, kai vykdant þemës reformà buvo nusavintas Stolbergo-Wernigerode’s grafø turtas.

1.2. Virðelio vidinëje pusëje po ekslibrisu prasideda tamsiai rudu raðalu ran- ka raðytas knygos turinys, kuriame nurodyti autoriai, sutrumpinti leidiniø pavadi-

5 [Heinrich Ammersbach,] Philoµophiµcher arba Malabarø misija). Plaèiau apie jo Sauff-Mantel [...] der iet¸igen let¸ten Sauff- veiklà þr. Ed. Jacobs, „Stolberg-Wernige- Welt ¸ur treuhert¸igen Warnung beµchrieben rode: Christian Ernst“, Allgemeine Deut- und aufgeµet¸et von Heinrico Ammersbach sche Biographie 36, Leipzig: Duncker & ¨um andernmahl gedruckt, Quedlinburg, Humblot, 1893, 381–386. Ockell, 1665. 7 Grafo Christiano Ernsto ekslibriso ir bib- 6 Grafo Christiano Ernsto motina buvo iðti- liotekos antspaudo pavyzdá þr. adresu: kima vieno ið pietizmo pradininkø Phi- http://www.libfl.ru/htbin/find_spoils_ lippo Jacobo Spenerio sekëja ir savo vai- rus.pl?&w1&w2=10&w3&w4&w5&w6= kus auklëjo pietizmo dvasia. Grafas pa- stol&w7&w8. Apie kai kuriø bibliotekos laikë ryðius su Prûsijos karaliumi Fryd- kolekcijø likimà þr. adresu: http:// richu Vilhelmu I ir Danijos karaliumi www.law.harvard.edu/library/special/ Kristianu VI, rëmë Danijos–Hallës misijà collections/books/stolberg.htm. Rytø Indijoje (dar vadinamà Tranquebaro

81 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 nimai, leidimo vieta ir metai. Rankraðtinis sàraðas tæsiasi iki 3r lapo. Ið viso turi- nyje yra 28 spaudiniai, taèiau numeracija taisyta ir paskutinysis Nr. 28 paþymë- tas 24-uoju. Po paskutiniu pavadinimu pieðtuku áraðyta: „nur 24 Miszellen. Nr. 8a, 11, 12, 27 bereits in alter Zeit entnommen“. Taèiau knygoje ið tiesø trûksta dar dviejø – 14-ojo bei 15-ojo ðaltinio, tad ið viso ðiame tome yra 22 spaudiniai. Jie visi pernumeruoti po keletà kartø, taigi buvæ keletà kartø perriðti, o kai kurie visai iðimti. Rankraðtiniame turinyje Mörlino traktatas áraðytas ðeðtuoju numeriu ir pa- vadintas taip: „6. Behrend und Mörlin schreiben wegen º der Lithauer, 1706“. Rinkinyje jis ið tiesø áriðtas ðeðtas.

1.3. Daugelio konvoliuto leidiniø antraðtiniai lapai nuplëðti. Mörlino traktatas jo taip pat neturi. Jonikas (1937, 74–75) buvo pateikæs visà Karaliauèiaus egzem- plioriaus antraðtæ, susidedanèià ið pavadinimo, autoriaus pavardës ir pareigø, leidimo vietos, spaustuvës ir metø:

Quò quid magis accedit ad unitatem, º eò magis accedit ad perfectionem. º Zur woll- meinenden º Vereinigung º Und º Einmüthigen Bedencken º über das º PRINCI- PIUM PRI º MARIUM º In Lingva Lithvanica, º In den Worten: º LOQUENDUM CUM º VULGO, º enthalten | Invitire hiemit freundlichst º Alle Herren Ambts- Brüder| º Als º respectivé geneigte Gönnere und gute Freunde º In gantz Littau- en|Deroselben Allerseits º Schuldigster Diener º M. Mörlin. P. Gumb. º Königs- berg|gedruckt º In der|von Sv. Königl. Majest. privilegirten|Georgischen Buch- druckerey. Anno 17068. Ji ið esmës atitinka antraðtinio lapo kopijà, pateiktà Drotvino (1991, 8). Tad Hallës egzempliorius defektinis. Jam trûksta ne tik antraðtinio lapo – èia dar nëra ir paties Mörlino prakalbos, kurioje, pasak Joniko (1937, 75), autorius kreipiasi á visos Karaliðkosios Prûsø Lietuvos („Preuszisch-Königlichen Lith.“) kunigus ir „rekomenduoja jiems ðio veikalo mintis, praðydamas malonëti brendusiai pagalvoti apie loquendum cum vulgo“. Svarbiausias Mörlino minèiø siekis esàs toks: kad tie, á kuriuos jis kreipiasi, galëtø geriau pasitarnauti Baþnyèiai „tiksliai ir ko papras- èiausiai mokydami daugybæ tûkstanèiø vargðø þmoniø“ (Jonikas 1937, 75). Iðlikusio traktato teksto techninë bûklë gera, jis nesusidëvëjæs, nesunkiai áskai- tomas.

2. TRAKTATO STRUKTÛRA. Hallës egzemplioriø sudaro dvi dalys: 1) krei- pimasis á kunigà; 2) traktatas.

2.1. Hallës egzempliorius prasideda keturiø paginuotø lapø ([1r], [1v], 2r, 2v, 3r, 3v, [4r], [4v]) kreipimusi á kunigà „Woll=Ehrw÷rdiger / Großacht=ºbahr= und

8 Perraðydamas antraðtæ, ilgàsias <µ> ir ir , o raðmenis <Õ>, <æ>, <÷> – rað- <¸> Jonikas pakeitë trumposiomis menimis <ä>, <ö>, <ü>. 0 0 0

82 Archivum Lithuanicum 4 1 pav. Berento kreipimasis á kunigà; Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 153123

Wollgelahrter / Hoch=ºgeehrter Herr Pfarrer“ (plg. 1 pav.*), pasiraðytu Berento: „Kænigsberg / º Anno 1706. º Den 2. Martii. º Ergebener Diener º D.9 Berent.“ (l. [4v]). Ðitas kreipimasis buvo ir Karaliauèiaus egzemplioriuje (Jonikas 1937, 75, plg. Drot- vinas 1993, 413–414).

9 Prieð pavardæ pridëta D. (lot. Doctor) pir- * Dëkojame Saksonijos-Anhalto universiteto màja vardo raide nelaikytina, plg. Joni- ir þemës bibliotekai uþ traktato mikro- kas 1937, 75. 0 0 0 filmà. 0 0 0

83 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 Joniko (1937, 75) nuomone, kreipimosi autorius veikiausiai Karaliauèiaus uni- versiteto Teisës fakulteto profesorius Johannas Behrendtas, gimæs 1658 metais Ásru- tyje, miræs 1712-aisiais Karaliauèiuje. Taèiau Vytautas Jurgutis jo autoriumi linkæs laikyti Ásruties vyskupà Johannà Behrendtà (1667–1737), nes nesà jokiø þiniø, kad teisininkas Behrendtas bûtø susijæs su lietuviø raðtija ar kad jam bûtø rûpëjæ lie- tuviø kalbos reikalai Prûsijos mokyklose bei baþnyèiose (Ruigys 1986, 481). Istoriniai faktai rodo, kad Karaliauèiuje bûsimasis Ásruties vyskupas Behrendtas nedirbo – 1692 ar 1693 metais jis paskirtas á Mielkiemá, 1708 ar 1709 perkeltas á Enciûnus, o nuo 1711-øjø pradëjo dirbti kunigu ir vyskupu (Erzpriester) Ásrutyje10. Apie 1706 metus në vienoje Karaliauèiaus baþnyèioje neuþregistruotas joks kuni- gas, pavarde Berent ar Berend, Berendt, Behrent, Behrend, Behrendt (to paties þmogaus pavardë dël nenusistovëjusios raðybos raðoma nevienodai [plg. Arnoldt 1777, 229; Moeller 1968, 66–76])11. Arnoldtas tarp Karaliauèiaus universiteto Teisës fakulteto ekstraordinariniø profesoriø nurodo buvus D. Johann Behrent12. Berentas Karaliau- èiaus universitete ið pradþiø studijavo teologijà, paskui teisæ, 1686-aisiais Leidene tapo teisës daktaru, profesoriumi, dirbo Karaliauèiaus kriminalinio rûmø teismo (Hofhalsgericht) teisëju, o nuo 1694-øjø – rûmø teismo tarëju (Hofgerichtrath). Beren- tas dalyvaudavo disputuose ávairiais juridiniais klausimais (de jure mundi, jure illustrium et privatorum circa veniam aetatis, jure simulationis et dissimulationis in causis ecclesiast. insignioribus juris matrimonialis capitibus, spadonum evnuchorumque juribus et conjungio, eorumque jure circa munera ecclesiastica et civilia), 1711 metais iðleido knygà Regius Evangelicorum philadelphianisinus (Arnoldt 1746, 270). Teksto analizë taip pat rodo, kad kreipimasis raðytas ne kunigø luomui priklau- sanèio þmogaus. Visø pirma Mörlinà Berentas vadina Herr Pfarrer (l. 2v; 3v), o jo konfratrus µeine Herrn Ambts=Br÷der (l. 2v). Antra, teisiniai terminai bei posakiai liudija teisininko màstysenà, plg. „es enim jam civitate Lingv¿ Lithvanic¿ µatis donatus“ (l. 2v; liet. „nes esi apdovanotas lietuviø kalbos pilietybe“); „Wenn in Venedig ein Frembder die Jura Civium Plebejorum, das Gemeine B÷rger=Recht erlangen wil / muß derµelbe XIV Jahr µich allda auffgehalten haben“ (l. 2v; liet. „jei Venecijoje svetimðalis nori gauti Jura Civium Plebejorum, t. y. bendràsias pilieèiø

10 Arnoldt 1777, 119, 90, 83; Friedwald 12 [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Daniel Moeller, Altpreußisches evangelisches Pfar- Heinrich Arnoldts ausf÷hrliche und mit Ur- rerbuch von der Reformation bis zur Ver- kunden verµehene Hiµtorie der Kænigsber- treibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele giµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil, welchem und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg: eine Nachricht von dem Leben, und den Selbstverlag des Vereins für Familien- Schriften hundert Preußiµcher Gelehrten an- forschung in Ost- und Westpreußen gehÕnget iµt. Kænigsberg in Preußen, ver- e. V., 1968, 93, 36, 57. 0 0 0 legts und druckts Johann Heinrich Har- 11 Toliau bus vartojama pavardës forma tung, 1746, 270; Allgemeines Gelehrten-Le- Berentas (taip pasiraðytas kreipimasis xicon 1, hrsg. von Christian Gottlieb á kunigà). 0 0 0 Jöcher, Leipzig, in Johann Friedrich Gledit- schens Buchhandlung, 1750, 919–920. 00

84 Archivum Lithuanicum 4 teises, turi bûti èia iðgyvenæs 14 metø“). Berentas kaip teisininkas aiðkina, kad Mörlinas turás teisæ ir laisvæ („das Recht und die Freyheit“) kalbëti ir raðyti apie lietuviø kalbos ypatybes. Tad kreipimosi autoriumi reikia pripaþinti vis dëlto teisininkà Berentà. Ðis faktas ádomus tuo, kad rodo, jog á Gumbinës parapijos kunigo Mörlino pradëtà diskusijà buvo ásitraukæ ir já palaikë ne vien kunigai. Taèiau kunigo Behrendto sàsajos su Mörlino idëjomis taip pat yra paaiðkëjusios: tai liudija jo 1729 metø kovo 20 dienos laiðkas Gotthilfui Augustui Francke’i, siøstas ið Ásruties á Hallæ (dabar saugomas Hallëje, Francke’s ástaigø archyve [Archiv der Franckeschen Stiftungen zu Halle]; sign.: AFrSt H C 369, 1; laiðkas publikuojamas ðiame ALt tome, p. 71–78). Behrend- tas, ávertinæs ið Hallës jam atsiøstus du á lietuviø kalbà iðverstus traktatus – Johan- no Anastasijaus Freylinghauseno Ordnung Des Heyls13 ir Augusto Hermanno Fran- cke’s Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens14, pirmàjá siûlë iðkart spausdinti, o antràjá manë dar esant bûtina perþiûrëti pagal principà loquendum cum vulgo. Toká principà savo traktate buvo suformulavæs Mörlinas – juo èia siûlo remtis ir Beh- rendtas. Taigi Mörlino lingvistinës idëjos buvo pasiekusios ir treèiojo deðimtmeèio pabaigà, o Ásruties vyskupas Behrendtas, religiniø knygø redaktorius ir giesmiø kûrëjas, buvo ne tik Mörlino ðalininkas, bet ir praktinis jo idëjø taikytojas15.

2.2. Po Berento kreipimosi eina 24 paginuotø puslapiø (in 8o) traktato tekstas16. Atskiro pavadinimo jis neturi. Vietoj jo pirmojo puslapio pirmoje eilutëje tëra trys raidës „I. N. J.“, reiðkianèios In nomine Jesu (‘Jëzaus vardan’). Áþanginëje traktato dalyje (p. 1–3) Mörlinas raðo, dël ko vieðumon kelia kalbos klausimus (plg. 2 pav.). Èia ið dalies paaiðkëja ir ginèø esmë. Taèiau Mörlinas kalba

13 [Johann Anastasius Freylinghausen,] Ord- 14 [August Hermann Francke,] Die Lehre nung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß Vom Anfang Chriµtliches Lebens / Beµtehend Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift / in vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HAL- darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Articul LE, In Verlegung des WÕyµenhauµes gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genann- M DCC XXV. ten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein. 15 Apie Behrendto literatûrinæ veiklà ir ling- Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um vistines paþiûras plaèiau þr. Onos Alek- Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ. navièienës ir Christiane’s Schiller straips- Freylinghauµen. Dritte Auflage. HALLE / In ná „Johannas Behrendtas – Dawådno Verlegung des WÕyµenhauµes 1724. Lietu- Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) re- viðkas jo vertimas iðëjo Hallëje 1729 daktorius, recenzentas ir maldos vertë- metais: [Johannas Anastasijus Freyling- jas“ ðiame ALt tome, p. 43–78. hausenas,] Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs 16 Drotvinas (1991, 10) nurodo, kad Ißgånim± Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas Gdañsko egzemplioriuje po Berento pra- n¾g A. Freylinghauµen, Kunn go S¸w. Ulri- tarmës eina toks tekstas: „2 puslapiai kaus Ba‡nyãiôs o iß wókißko lietuwißk± pratarmës ir 26 – paties ‘Principo...’ Lie‡uw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo (suskirstyti á 36 paragrafus)“; plg. Drot- trokßtan=tiems ant Géro ißd¾tas n¾g vinas 1993, 414: „Weiter folgt der ei- Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas gentliche Text: Zwei Seiten nimmt die Aùoje pas Stepon± Orban±, Méte 1729. Vorrede des Autors ein, es folgen 26 Antras leidimas iðëjo 1735 metais Seiten Text, der in 36 Paragraphen un- taip pat Hallëje. 0 0 0 terteilt wird“.

85 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 2 pav. Mörlino traktato pradþia; Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 153123

86 Archivum Lithuanicum 4 jau apie 1704-uosius, nors diskusija, pagal Philippà Ruhigà, buvo prasidëjusi dve- jais metais anksèiau. Rankraðtiniame traktate Meletema, é re ipµa, Autoribus variis, atq[ue] experientia, µiµtens Linguam Lituanicam (paraðytas prieð 1735-uosius) ir spaus- dintame veikale Betrachtung der Littauiµchen Sprache, in ihrem Urµprunge, Weµen und Eigenµchaften (1745)17 Ruhigas nurodo, kad tirti kalbà já paskatinæs 1702 metais tarp Gumbinës kunigo Mörlino, Nemerkiemio kunigo Johanno Keimelio (?–1710) ir Val- tarkiemio kunigo Jacobo Perkuhno (1665–1711) kilæs ginèas, ar liaudies kalba lai- kytina pagrindu lietuviðkai kalbëti, ar steigtina lietuviø filologinë draugija („de qv¿µtione: utrum principium lituanicé º loq[ue]ndi vulgus lituanicum, an verò So- cie=ºtas Lituanico-Philologica µtatuendum?“ [Ruigys 1986, 173, 282]). Pagal Pisanská (1886, 648), kuris rëmësi Ásrutyje dirbusio lietuviø kunigo Johan- no Friedricho Focko 1716 metø spalio 6 dienos laiðku Karaliauèiaus magistrato sekretoriui Heinrichui Bartschui18, tarp kunigø kilæs ginèas, ar vieðai reikia kalbëti paprasta tarme ar „iðdailinta“ kalba („Ob man im öffentlichen Vortrage µich der gemeinen Mundart der Littauer oder einer ¸ierlicher Sprache bedienen µole?“). Pra- dëta ginèytis dël lietuviðkø þodþiø bei posakiø, nes Tilþë, Ragainë, Ásrutis, Gumbinë ir kone kiekvienas ûkis norëjo geriausiai lietuviðkai kalbëti, iðmanyti ir kitiems primetinëti. Taigi polemika neabejotinai këlë pradiniam bendrinës kalbos formavi- mosi etapui aktualø klausimà – tarmës pasirinkimà. Lygia greta plito ir tolesniam etapui bûdingos kalbos norminimo idëjos. Keimelio siûloma lietuviø filologinë draugija (Societas Lituanico-philologica) ir turëjo moksliðkai tirti bei norminti kalbos medþiagà (Ruigys 1986, 21–23, 108; 256–257, 311). Ruhigas teigia, kad kalbos klausimai anuo metu buvo aktyviai svarstomi ne tik rankraðèiuose, bet ir spausdintose knygelëse. Yra þinoma, kad po poleminá leidiná Leipzige ir Frankfurte buvo iðleidæ Keimelis ir Perkuhnas (Pisanski 1886, 648). Johannas Schultzas (1684–1710) á lietuviø kalbà iðverstø ir 1706 metais iðleistø Ezopo pasakëèiø pratarmëje yra nurodæs dar vienà diskusijos ðaltiná: prieð metus (taigi 1705-aisiais) Mörlinas jam buvo davæs paskaityti raðtà An Lith- vanic¿ Lingv¿ Reformatio µit neceµµaria? (Ar reikia reformuoti lietuviø kalbà?), kurá buvo áteikæs ir vyriausiajam karaliaus rûmø pamokslininkui Friedrichui Deut- schui19. Ðis rankraðtis neiðlikæs. Jau minëtas Ásruties kunigas Fockas savo laiðke

17 Èia remiamasi perspaudais: Ruigys qv¿µtion, die º Er µchon am 16. Jun. ver- 1986, 256–257, 311; 21–23, 108. wichenen Jahres º dem Kænigl. Preußi- 18 Laiðko iðtraukas þr. Lietuviø literatûros µchen Ober=Hoff=Pre=ºdiger / Herrn istoriografijos chrestomatija (iki 1940 m.), D. Deutµchen / ÷bergeben hat=ºte An parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, Lithvanic¿ Lingv¿ Reformatio µit neceµµaria“ 1988, 56–57. ([Johann Schultz,] Die Fabuln ¯SOPI, 19 „Nachdem aber vor ei=ºniger ¨eit nach ¨um Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lith- Gumbinnen kam / und un=ºter andern vanic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret Von Jo- Reden mein Miß=Vergn÷gen / º und wa- hann Schulãen / S. Miniµt. Cand. Kænigs- rum in dieµen Littauµchen Oertern º nicht berg / gedruckt in der [...] Georgiµchen bleiben wolte / be¸eugnete / µprach Buchdruckerey / 1706). Èia remiamasi Se. WolEhrw÷rden der Herr Pfarrer ¸u pratarmës perspaudu: Regina Koþeniaus- mir º: Hier µiãt es ihm / hier fehlts / kienë, XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedi- hier º mangelts / und gab mir die kacijos, Vilnius: Mokslas, 1990, 436–438.

87 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 Bartschui raðo apie maro metais gal pavyduoliø, o gal neiðmanëliø sunaikintus kitus Mörlino raðtus, iðskyrus spausdintàjá traktatà. Tad 1706 metais Karaliau- èiuje iðëjæs Mörlino traktatas Principium primarium in lingva Lithvanica buvo jau anksèiau prasidëjusios diskusijos raðtiðka tàsa ir yra pagrindinis mus pasiekæs lingvistinës polemikos dokumentas. Traktatà Mörlinas pradeda pasakojimu apie vyriausiojo karaliaus rûmø pa- mokslininko teologijos profesoriaus Friedricho Deutscho 1704 metø rugpjûèio 17 dienos vizitacijà. Tokia „generalinë“ vizitacija, pasak Mörlino, Gumbinës baþnyèio- je vyksta beveik po 70 metø. Deutschas pirmiausia klåusæs parapijieèiø, ar jie supranta kunigà, kai ðis su jais lietuviðkai kalba arba sako pamokslà. Mat vienas ið Mörlino nedraugø vël buvo priðnekëjæs, kad Mörlinas esàs svetimðalis, lietuviø kalba jam nëra gimtoji ir jis jos nemokàs. Mörlinas ið tiesø buvo vokietis, kilæs ið Tiûringijos (gimæs 1641 metais Olberslebene), bet nuo 1670-øjø pradëjæs dirbti kan- toriumi Ásrutyje, o nuo 1672-øjø Gumbinëje20. Paèiam Mörlinui apie tokias ðnekas 1704 metø balandþio 19 dienà paraðæs „geras draugas“ (deja, neávardytas) ið Ka- raliauèiaus (p. 1). Parapijieèiai vizitatoriui atsakæ, kad savo kunigà gerai suprantà. Kità dienà Deutschas liepæs skaityti ávairias vietas ið naujai iðspausdinto lietuviðko Naujojo Testamento21. Paklaustì lietuviai atsakë ðitø nesuprantà – paraðyta esà lietuvið- kai, bet neteisingai. Èia pat paskaièius Valtarkiemio kunigo Melchioro Schwabe’s verstø Hortulum Biblicum iðtraukø22, parapijieèiai patvirtinæ: „Tai mums tikras ¢odis“ (p. 2). Deutschas po tokio pokalbio jø akivaizdoje aprobavæs (approbiret) Mörlino siûlomà pagrindiná kalbëjimo principà: su lietuviais reikia kalbëti gyva kalba, taip, kaip jie patys kalba. Vizitatorius Deutschas, tuo metu ëjæs ir Prûsø Lietuvos mokyklø bei baþnyèiø inspektoriaus pareigas, paskatino Mörlinà kreip- tis á kitus kunigus ir mëginti, visiems kartu susitarus, nustatyti pagrindiná kalbë- jimo principà. Po áþanginës dalies nuo 3 puslapio eina paragrafais suskirstytas traktato teks- tas. Pirmuoju paragrafu pasakomas Deutscho aprobuotasis pagrindinis principas Principium Lithvanici Sermonis (plg. 3 pav.):

So iµt demnach Mein bißherig / von Tit. dem Herren º Ober=Hoff=Prediger / Herrn D. Deutµchen / approbirtes Principium Lithvanici Sermonis dieµes:

§. 1. LOQVENDUM CUM VUL-ºGO: Mit den Littauen muß man reden º leibhaff- tig / wie Sie reden. (p. 3)

20 Pagal Ruhigà (1986, 22, 108), kad 21 Tai vadinamasis Samuelio Bythnerio Mörlinas pats neliaudiðkai kalbàs, árodi- Naujasis Testamentas, iðleistas 1701 nëjæs Perkuhnas. Plaèiau apie Mörlinà ir metais Karaliauèiuje. jo genealogijà þr. Vincento Drotvino 22 Ðis Melchioro Schwabe’s (liet. Melchijoras straipsná „Keletas duomenø Michaelio Ðvoba, apie 1624–1663) vertimas yra þi- Mörlino biografijai“ ðiame ALt tome, nomas tiktai ið Mörlino traktato. p. 99–110. 0 0 0

88 Archivum Lithuanicum 4 3 pav. Mörlino traktato puslapis su pagrindiniu lietuviø kalbos principu; Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 153123

Visà traktatà sudaro 36 paragrafai. Iðdëstæs savo poþiûrá á naujadarus, svetimy- bes, dialektizmus, daugiareikðmius þodþius, pabrëþæs gyvosios kalbos ir tautosa- kos vertæ, paskutiniame puslapyje Mörlinas kvieèia kunigus tolesnei diskusijai (plg. 4 pav.):

89 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 4 pav. Paskutinis Mörlino traktato puslapis, kvieèiàs tolesnei diskusijai; Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës biblioteka Hallëje, sign.: AB 153123

Doch erwarthe von º Meinen HochgeEhrten Hn. Ambts=Br÷dern ein beµµeres º und reifferes Bedencken ÷ber dieµe Worte: CUM VULGO º LOQUENDUM; und ob dieµes alles / als ein Principium º Lithvanic¿ Lingv¿ primarium, µeyn kænne oder nicht? º Haben Sie aber ein beµµeres? µo bitte dienµtlich / daµµelbe mir º und allen Liebhabern der Littauµchen Sprache ¸u communi-ºciren (p. 24)

90 Archivum Lithuanicum 4 Nesileidþiant á platesnæ jo teiginiø analizæ, reikia pabrëþti, kad ðiame traktate akcentuojama svarbiausia kalbos funkcija – garantuoti sëkmingà komunikacijà tarp visø kalbos kolektyvo nariø ir komunikacijos dalyviø. Religiniø raðtø autoriams ëmus vis maþiau paisyti ðnekamosios kalbos normø ir nekreipti dëmesio á socialiná kalbos kontekstà, komunikacijai pradëjo kilti grësmë tapti nevisavertei. Bûtent dël sëkmingo susikalbëjimo Mörlinas ir reikalavo reformuoti religiniø raðtø kalbà. Kam tada kalbëti, jei þmonës nesupranta? – klausë jis traktate. Traktato pabaigoje nurodyta parapija, data ir jo autoriaus pavardë:

Gumbinnen / Schuldigµter Diener Den 14. Febr. 1706. MMörlin. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad Mörlino nurodyta data yra dviem savaitëmis ankstesnë uþ Berento kreipimosi datà. Vadinasi, Karaliauèiuje kaþkas turëjo duoti teisininkui Berentui rankraðtiná Mörlino traktatà. Raðtiðkas atsiliepimas buvo ið- spausdintas ir pridëtas prie traktato. Galima tik spëti, kad tas tarpininkas – vyriau- siasis rûmø pamokslininkas Deutschas. Jis buvo ir Mörlino, ir Ruhigo globëjas, aukðtas pareigûnas, skatinæs polemikà ir palaikæs Mörlinà. Be jo leidimo vargu ar bûtø prie traktato dedamas atsiliepimas.

3. TRAKTATO KALBA. Literatûroje paprastai teigiama, kad traktatas para- ðytas lotyniðkai arba pusiau vokiðkai, pusiau lotyniðkai23. Toks áspûdis ið tiesø gali susidaryti prieð akis turint tiktai Joniko perpasakotà tekstà – èia gana daþnai cituo- jami lotyniðki þodþiai ir posakiai. Tyrëjus klaidinti gali ir sutrumpintai nurodomas traktato pavadinimas Principium primarium in lingua Lithvanica. Ið tikrøjø tekstas paraðytas vokiðkai. Jame tik áterpta lotyniðkø þodþiø, ypaè terminø (plg. peregrina vocabula p. 7; in Periphraµi p. 15; vocabula Eccleµiaµtica p. 20; Idiotiµmi Lithvanici p. 21), ir citatø ið lotyniðkø knygø. Daugiausia cituojama ið Rodolpho Goclenijaus (vok. Rudolph Göckel; 1547–1628) veikalo Observationum Lingvae Latinae24 (plg. 3 ir 4 pav.). Ðia Goclenijaus gramatika, ieðkodamas savo teiginiams argumentø, Mörlinas la- biausiai ir remiasi (plg. p. 7, 8, 10, 14, 15, 16 ir kt.), o traktato pabaigoje pabrëþia, kad ji labai reikalinga tiems, kurie nori rûpintis lietuviø kalba:

Ich halte davor / daß keine einãige Obµerva-ºtion in dieµem GOCLENIO ¸u finden / die einem Liebhaber º der Littauiµchen Sprache nicht µolle oder kænne ¸u µeinem

23 Plg. Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø litera- GOCLENIO, PROFESSORE PHILO- tûra, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas, SOPHICO in Academia Marpurgenµi Vilnius: Mokslas, 1977, 164; Leonas Gi- Auctore, OMNIBVS PVR¯ EMEN- neitis, Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, DAT¯QVE locutionis µtudioµis profutura, Vilnius: Vaga, 1990, 97–98. CVM QVINQVE LIBRIS VARIORVM 24 Pirmas leidimas iðëjo 1601 metais: [Ro- Problematum Grammaticorum, Auctiora dolphus Goclenius,] OBSERVATIONVM nunc prodeunt e TYPOGRAPHEO LINGV¯ LATIN¯, SIVE PVRI SERMO- PALTHENIANO, quod eµt in nobili NIS ANALECTA, RODOLPHO Francofurto. M. DCI.

91 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 ¨weg º eine gutte Anleitung geben. Drum hat er wol Urµach µol=ºchem fleiµµig nach¸uµinnen / wenn er Luµt hat in der Lit=ºtauiµchen Sprache was t÷chtiges ¸u pr¿µtiren. (p. 24) Pamini Mörlinas ir Danieliaus Kleino gramatikà (1653) – ið jos antraðtinio lapo pacituoja lotyniðkà Cicerono posaká: „Nihil µimul eµt & inventum & perfec- tum“ (p. 19). Mörlino bendramintis Johannas Schultzas Ezopo pasakëèiø (1706) pratarmëje aiðkina, kodël pratarmæ savo knygai raðo ne lotyniðkai, bet vokiðkai: esà kai kurie „ðaunûs“ þmonës, skaitydami Principium, skundësi negalá suprasti lotynø kalbos ir labai norëtø tà patá tekstà gauti vokiðkai:

Auch nun µind unterµchiedene feine º Leute / die das Principium geleµen haben / und º µich beµchweren: Sie kæn[n]en mit dem Latein nicht º ¸u rechte kom[m]en / µie wolten auch gerne daµµelbe º verdeutµchet haben25. Ðità teiginá galima suprasti dvejopai: 1) traktatà Mörlinas ið pradþiø buvo para- ðæs lotyniðkai, bet paskui kitø praðomas iðvertë á vokieèiø kalbà26; 2) skaitytojams tekstà suprasti trukdë lotyniðki þodþiai ir citatos. Schultzas kelia mintá, kad ateityje reikëtø daugiau raðyti ir leisti knygø vokiðkai. Mokslo ir ðvietimo srityje Prûsijoje tuo metu tebedominavo lotynø kalba – ja skai- tomos paskaitos universitetuose, raðomos mokslo knygos. Vokieèiø kalba turëjo menkesná visuomeniná prestiþà: ji laikyta prastuomenës kalba. Jà vartojant vieðai, ypaè raðant, buvo stengiamasi prikaiðioti prancûziðkø ir lotyniðkø þodþiø. Aktu- aliausiu uþdaviniu tø laikø vokieèiø ðviesuomenë laikë bendrinës kalbos, kaip tautinës vienybës pagrindo, plëtotæ, jos gynimà nuo menkinimo, prancûzomanijos, spartesná átvirtinimà vieðajame gyvenime. Dël to steigësi ávairios lingvistinës drau- gijos ir ëmësi „gelbëti“ kalbà nuo besibraunanèiø svetimybiø, kovoti su kalbos darkymu27. Paradoksalu, bet ir pats Mörlinas á vokiðkus sakinius áterpë nemaþai lotyniðkø þodþiø bei posakiø ir galbût dël to jo traktatas kai kuriems skaitytojams tapo sunkiai suprantamas. Traktato kreipimosi autorius Berentas giria Mörlinà, kad ðis stengiasi gràþinti lietuviø kalbai ankstesná puikumà (priµtinum nitorem, l. 3r). Jo nuomone, lietuviams atsitikæ panaðiai kaip ir kitoms tautoms: jø kalbos dël tautø migracijos praradusios grynumà, daug þodþiø perëmusios ið graikø bei lotynø kalbos. Argumentuodamas autorius vis ieðko paraleliø su vokieèiø kalba, kurià laiko labai uþterðta prancûziz-

25 Cit. ið: Koþeniauskienë 1990, 444. „Palmenorden“). Vienas ið pagrindiniø 26 Schultzo minëtas ankstesnis traktatas jos tikslø – kurti lingvistiðkai sàmoningà taip pat turi lotyniðkà pavadinimà. vokieèiø visuomenæ. Panaðiø tikslø siekë 27 1617–1680 metais Weimare aktyviai vei- ir kitos XVII–XVIII amþiaus vokieèiø kë prancûzø ir italø pavyzdþiu ásteigta draugijos (Gerhart Wolff, Deutsche vokieèiø lingvistinë draugija „Fruchtbrin- Sprachgeschichte, Tübingen; Basel: Fran- gende Gesellschaft” (vadinama dar ir cke, 41999, 143–145). 0 0 0

92 Archivum Lithuanicum 4 mø, ir todël reiðkia pasitenkinimà Mörlino pastangomis gryninti lietuviø kalbà. Berentui Mörlino paþiûros dël to ir artimos, kad jis mato tokias paèias problemas vokieèiø kalboje:

Gewiß / wie es an der Deutµchen Sprache ¸u º beklagen / daß es mit derµelben dahin gekommen / º daß man ihr µo viel Franãæµiµch leider! ein=und º beygeflichet hat / das mancher kaum µo bald das º deutµche Wort ¸u finden weiß / oder er hat µchon º den Franãoµen bey und im Genick und auf der º ¨ungen / alµo hat es mit der Miµch=maµcherey º der Littauiµchen Sprache faµt gleiche Bewand=ºniß / in welche man µo viel neue und aus andern º Sprachen herge¸ogene Wærter einr÷cket / daß º man die rechte ¨ierligkeit der gutten alten Spra=ºchen dabey aus den Augen µeãet. (l. 4r) Taigi lietuviø kalbos gynimo ir platesnio vartojimo idëjos Prûsijoje plito greta vokieèiø kalbos gynimo idëjø, tai buvo lietuviðka filologiniø diskusijø atðaka. Èio- nykðtë inteligentija, daugiausia lietuviðkose parapijose dirbantys vokieèiø kilmës kunigai, buvo pajëgûs tas idëjas kûrybiðkai pritaikyti lietuviø kalbos funkcionavi- mui. Keimelio siûlyta lietuviø filologinë draugija, kuri tirtø ir normintø kalbà, – taip pat analogiðka naujovë, norëta átraukti á Prûsø Lietuvos kultûrà.

4. POLEMIKOS DALYVIØ GEOGRAFIJA. Iki ðiol buvo þinoma, kad iki 1706 metø vykusioje polemikoje dalyvavo ar jà palaikë kunigai Michaelis Mörlinas ið Gumbinës, Johannas Keimelis ið Nemerkiemio, Jacobas Perkuhnas ið Valtarkie- mio, Johannas Schultzas ið Katniavos (1706 metais jis buvo dar tik kandidatas á ku- nigus, o 1707-aisiais paskirtas Nybudþiø kunigu), karaliaus rûmø vyriausiasis pa- mokslininkas, ëjæs ir Prûsø Lietuvos baþnyèiø bei mokyklø inspektoriaus pareigas, Friedrichas Deutschas, rûmø teismo tarëjas Johannas Berentas ir kandidatas á kuni- gus Philippas Ruhigas ið Karaliauèiaus. Tuo metu ar vëliau Mörlino idëjoms pritarë lietuviø kunigu Ásrutyje nuo 1694 iki 1729 metø dirbæs Johannas Friedrichas Fockas (tai liudija jau minëtas jo 1716 metø spalio 6 dienos laiðkas Karaliauèiaus magistra- to sekretoriui Heinrichui Bartschui) ir Ásruties vyskupas Johannas Behrendtas (tai rodo jo 1729 metø kovo 20 dienos laiðkas Gotthilfui Augustui Francke’i). Kalbant apie diskusijos eigà ir jos dalyvius, reikëtø atkreipti dëmesá á vienà sakiná Ezopo pasakëèiø pratarmëje: Schultzas raðo, kad Ásruties vyskupo ásakymu jis turëjæs spaudai perraðyti Principium:

Und º µiehe / eben hiedurch µind mir die Augen ge=ºæffnet. Und nach der ¨eit vielmehr / da das º Principium in Lithvan[ica] Lingva, auff Be=ºfehl Unµers Herrn Erã=Prieµters ¸u Inµter=ºburg / ¸um Druck abµchreiben muµte. (l. 2r) Vadinasi, ta diskusija domëjosi ir tuometinis Ásruties vyskupas. Gumbinë XVIII amþiaus pradþioje (iki 1725 metø) priklausë Ásruties inspekcijai (Inspektion Inster- burg; Arnoldt 1777, 109; Moeller 1968, 50). Jei vyskupas davë nurodymà Schultzui

93 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 perraðyti traktatà spaudai, tai, be abejo, palaikë Mörlinà ir jo lingvistines idëjas. Arnoldto (1777, 83) duomenimis, Ásrutyje nuo 1699 iki 1706 metø lapkrièio 10 die- nos dirbo Johannas Matthäus Grünmülleris: „M. Johann Matthäus Grünmüller von 1699, und vorhin Er¸prieµter in Welau von 1695, iµt 1706 den 10. Nov. geµtorben“28. Tikëtina, kad jis tuo metu ir buvo vyskupas, nes lietuviø parapijoje 1694–1729 metais dirbæs Fockas vadinamas Ásruties lietuviø kunigu. Tai rodo ir jo paraðas rankraðtiniame Henricho Lysijaus organizuotame Lutherio Maþajame katekizme (1719). Vadinamàjá Berlyno egzemplioriø jis pasiraðë kaip Ásruties lietuviø kunigas: „Johann Friedrich Fock, Litth. Pfarrer zu Insterburg [...] den 8 Maji. 1719“29. Tad prie jau þinomø 1702–1706 metø polemikos rëmëjø pridëtinas ir Ásruties vyskupas Grünmülleris. Nemerkiemis, Valtarkiemis, Katniava, Nybudþiai, kaip ir Gumbinë, iki 1725 metø taip pat priklausë Ásruties inspekcijai, tad polemika vyko, dabar turimais duomenimis, bûtent ðios inspekcijos ribose. Karaliauèiuje bûta aukð- tas pareigas einanèiø rëmëjø (Prûsø Lietuvos mokyklø bei baþnyèiø inspektorius, vyriausiasis karaliaus rûmø pamokslininkas, teologijos profesorius Friedrichas Deutschas ir rûmø teismo tarëjas Johannas Berentas) ir draugø (traktate minimas, bet neávardytas Mörlino korespondentas). Tokia dalyviø ir rëmëjø geografija leidþia á XVIII amþiaus pradþios polemikà þvelgti ir tokiu aspektu: tuo metu susidarë tam tikra grupë asmenø, susijusiø ávairiais visuomeniniais ryðiais, vienijamø kalbos funkcijø suvokimo ir siekianèiø ágyvendinti visuomenei reikalingà raðomosios kal- bos reformà. Vëliau Mörlino lingvistines idëjas skleidë kiti Ásrutyje dirbæ kunigai (ðiuo metu þinomi Fockas ir Behrendtas). Minëtas Schultzo teiginys svarbus ir traktato genezei: jis liudija, kad knygelë spausdinta veikiausiai ne ið Mörlino, o ið Schultzo ranka perraðyto egzemplioriaus.

IÐVADOS. 1. Ðiuo metu þinomi du Mörlino traktato egzemplioriai: vienas Gdañske, Lenkijos mokslø akademijos bibliotekoje, o kitas 2001 metais rastas Hal- lëje, Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës bibliotekoje (Universitäts- und Landes- bibliothek Sachsen-Anhalt; sign.: AB 153123, formatas in octavo [15x18,5 cm]). Ekslib- risas ir knygos antspaudas rodo, kad knyga XVIII amþiuje priklausë grafo Chris- tiano Ernsto Stolbergo-Wernigerode’s bibliotekai. 1948 metais konvoliutas su Mörli- no traktatu pateko á Hallæ.

28 Praëjus pusei metø po Grünmüllerio no Lutteraus. Besorgt von D. Henrich mirties, Ásruties vyskupu paskirtas Jaco- Lysius Tillsitt 1719, Frankfurt am Main bas Perkuhnas: „Jacob Perkuhn, iµt 1707 etc.: Peter Lang, 1993, 123. Apie Fockà den 4. April introduciret, war vorhin Pf. kaip Lutherio Maþojo katekizmo (1719) in Walterkehmen µeit 1690 geweµen, und rankraðèio tikrintojà plaèiau þr. Ona hat als Er¸prieµter ¸ur Peµt¸eit 9 Predi- Aleknavièienë, „Die Reste des verscholle- ger ordiniret“ (Arnoldt 1777, 83). nen Königsberger Exemplars des 29 Baldur Panzer, Der Kleine Catechismus handschriftlichen Lysius-Katechismus D. M. Lutheri Måêas Katgismas D. Merti- (1719)“, LgB 9, 2001, 17–21. 0 0 0

94 Archivum Lithuanicum 4 2. Hallës egzempliorius defektinis: jis neturi antraðtinio lapo ir Mörlino prakal- bos. Spaudinys susideda ið dviejø daliø: 1) Berento pasiraðyto kreipimosi á kunigà; 2) Mörlino pasiraðyto traktato. Patá traktatà sudaro 24 numeruoti puslapiai (in 8o). Jis prasideda Mörlino áþanga (p. 1–3), o po jos eina á 36 paragrafus suskirstytas tekstas. 3. Istoriniai duomenys ir teksto analizë rodo, kad kreipimosi autoriumi laikyti- nas ne kunigas Johannas Behrendtas (1667–1737), o buvæs Karaliauèiaus universi- teto Teisës fakulteto profesorius, nuo 1694-øjø dirbæs rûmø teismo tarëju, Johannas Berentas (1658–1712). Berento kreipimasis datuotas dviem savaitëmis vëliau (1706 metø kovo 2 dienà) negu Mörlino traktatas (1706 metø vasario 14 dienà). 4. Traktatas paraðytas vokiðkai, bet jame gausu lotyniðkø þodþiø ir citatø (dau- giausia ið lotyniðkos Rodolpho Goclenijaus [1547–1628] gramatikos). 5. Prie iki ðiol þinotø 1702–1706 metø polemikos dalyviø ir rëmëjø (Michaelio Mörlino ið Gumbinës, Johanno Keimelio ið Nemerkiemio, Jacobo Perkuhno ið Val- tarkiemio, Johanno Schultzo ið Katniavos, Friedricho Deutscho, Johanno Berento ir Philippo Ruhigo ið Karaliauèiaus) pridëtinas Ásruties vyskupas Johannas Matthäus Grünmülleris, liepæs Schultzui perraðyti spaudai Mörlino traktatà.

Ðaltiniai ir literatûra:

A LEKNAVIÈIENË ONA, CHRISTIANE SCHILLER, 2002: „Johannas Behrendtas – Dawådno Mókµlo apie Dußiôs Ißgånim± (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertëjas“, ALt 4, 43–78.

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 2001: „Die Reste des verschollenen Königsberger Exemplars des handschriftlichen Lysius-Katechismus (1719)“, LgB 9, 7–28. Allgemeines Gelehrten-Lexicon 1, hrsg. von Christian Gottlieb Jöcher, Leipzig: Johann Fried- rich Gleditschens Buchhandlung, 1750.

[A MMERSBACH, HEINRICH,] 1665: Philoµophiµcher Sauff-Mantel [...] der iet¸igen let¸ten Sauff- Welt ¸ur treuhert¸igen Warnung beµchrieben und aufgeµet¸et von Heinrico Ammersbach ¸um andernmahl gedruckt, Quedlinburg, Ockell, 1665.

[A RNOLDT, DANIEL HEINRICH,] 1746: D. Daniel Heinrich Arnoldts ausf÷rliche und mit Urkunden verµehene Hiµtorie der Kænigsbergiµchen UniverµitÕt. ¨weyter Theil, welchem eine Nachricht von dem Leben, und den Schriften hundert Preußiµcher Gelehrten angehÕnget iµt. Kænigsberg in Preußen, verlegts und druckts Johann Heinrich Hartung, 1746.

[A RNOLDT, DANIEL HEINRICH,] 1777: D. Daniel Heinrich Arnoldts [...] kur¸gefaßte Nach- richten von allen µeit der Reformation an den Lutheriµchen Kirchen in Oµtpreußen geµtandenen Predigern. Herausgegeben von Friedrich Wilhelm Benefeld, Pfarrer in Arnau, Königsberg, bey Gottlieb Lebrecht Hartung, 1777.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1991: „‘Principium primarium in lingva Lithvanica’. Surastas M. Merlino 1706 m. traktatas“, Gimtasis þodis 12, 8–11.

95 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 D ROTVINAS, VINCENTAS, 1993: „Das ‘Principium primarium in lingva lithvanica’ (1706): Der nicht verschollene Erstdruck von M. Mörlin“, Zeitschrift für Slawistik 38(3), 411–416.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 2002: „Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai“, ALt 4, 99–110.

[F RANCKE, AUGUST HERMANN,] 1725: Die Lehre Vom Anfang Chriµtliches Lebens / Beµte- hend in vier Theilen [...] Die Xte Auflage. HALLE, In Verlegung des WÕyµenhauµes M DCC XXV.

[F REYLINGHAUSEN, JOHANN ANASTASIUS,] 1724: Ordnung Des Heyls / Nebµt einem Ver¸eichniß Der wichtigµten Kern=Spr÷che H. Schrift / darinn die f÷rnehmµten Glaubens=Ar- ticul gegr÷ndet µind, Wie auch einem µo genannten G÷ldenen A / B / C / und Gebetlein. Denen EinfÕltigen und Unerfahrnen ¸um Beµten heraus gegeben von Joh. Anaµtaµ. Freyling- hauµen. Dritte Auflage. HALLE / In Verlegung des WÕyµenhauµes 1724.

[F REYLINGHAUSENAS, JOHANNAS ANASTASIJUS,] 1729: Dawådnas Mókµlas apie Dußiôs Ißgånim± Pagal ßwent± Råßt± µuraßytas n¾g A. Freylinghauµen, Kunn go S¸w. Ulrikaus Ba‡nyãiôs o iß wókißko lietuwißk± Lie‡uw pérraßytas ir wisµiems Ißgånimo trokßtan=tiems ant Géro ißd¾tas n¾g Draugû lietuwißkôs Ißkalôs. Ißµpauµtas Aùoje pas Stepon± Orban±, Méte 1729.

G INEITIS, LEONAS, 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga.

[G OCLENIUS, RODOLPHUS,] 1601: OBSERVATIONVM LINGV¯ LATIN¯, SIVE PVRI SERMONIS ANALECTA, RODOLPHO GOCLENIO, PROFESSORE PHILOSOPHICO in Academia Marpurgenµi Auctore, OMNIBVS PVR¯ EMENDAT¯QVE locutionis µtudioµis profutura, CVM QVINQVE LIBRIS VARIORVM Problematum Grammaticorum, Auctiora nunc prodeunt e TYPOGRAPHEO PALTHENIANO, quod eµt in nobili Francofurto. M. DCI.

J ACOBS, ED., 1893: „Stolberg-Wernigerode: Christian Ernst“, Allgemeine Deutsche Biogra- phie 36, Leipzig: Duncker & Humblot, 381–386.

J ONIKAS, PETRAS, 1937: „Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos reformos projektas 18 a. pradþioje. M. Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica“, APh 6, 74–83.

K OÞENIAUSKIENË, REGINA, 1990: XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas.

L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuviø literatûra, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas, Vilnius: Mokslas. Lietuviø literatûros istoriografijos chrestomatija (iki 1940 m.), parengë Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, 1988.

M OELLER, FRIEDWALD, 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V.

[M ÖRLIN, MICHAEL,] 1706: [...] Bedencken über das PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva Lithvanica [...] M. Mörlin. P. Gumb. Königsberg / gedruckt In der / von Sv. Königl. Majest. privilegirten / Georgischen Buchdruckerey. Anno 1706.

P ANZER, BALDUR, 1993: Der Kleine Catechismus D. M. Lutheri Måêas Katgismas D. Mertino Lutteraus. Besorgt von D. Henrich Lysius Tillsitt 1719, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang.

[P ISANSKI, GEORG CHRISTOPHOR,] 1886: G. C. Piµanski’s Entwurf einer preußiµchen Li- terärgeµchichte in vier Büchern [...], Erµtes Buch. Vom ¨uµtande der Gelehrµamkeit in

96 Archivum Lithuanicum 4 Preußen [...] herausgegeben von Rudolf Philippi [...] Königsberg. Verlag der Hartungµchen Druckerei, 1886.

R UIGYS, PILYPAS, 1986: Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytau- tas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga.

[S CHULTZ, JOHANN,] 1706: Die Fabuln ¯SOPI, ¨um Verµuch Nach dem PRINCIPIO Lithva- nic¿ Lingv¿, Littauiµch vertiret von Johann Schulãen / S. Miniµt. Cand. Kænigsberg / gedruckt in der [...] Georgiµchen Buchdruckerey / 1706. Èia remtasi pratarmës perspaudu: Koþe- niauskienë 1990, 436–438.

W OLFF, GERHART, 41999: Deutsche Sprachgeschichte, Tübingen; Basel: Francke.

Ona Aleknavièienë Christiane Schiller EIN NEUAUFGEFUNDENES ZWEITES EXEMPLAR DES TRAKTATES PRINCIPIUM PRIMARIUM IN LINGVA LITHVANICA (1706) VON MICHAEL MÖRLIN

Zusammenfassung

Das Traktat Michael Mörlins Bedencken über das PRINCIPIUM PRIMARIUM In Lingva Lithvanica (1706) war bestimmender Bestandteil der zeitgenössischen philologischen Dis- kussion innerhalb der ostpreußischen Pfarrerschaft darüber, in welcher litauischen Varietät mit der litauischen Bevölkerung zu sprechen sei. Ein erstes Exemplar des Traktates hat Petras Jonikas Mitte der 30er Jahre des 20. Jhd. in Königsberg gefunden und 1937 ausführlich in der Zeitschrift Archivum Philologicum 6 beschrieben. Dieses Exemplar gilt seit Ende des Zweiten Weltkriegs als verschollen. 1991 fand Vincentas Drotvinas in der Bibliothek der polnischen Akademie der Wissenschaften in Gdañsk ein Exemplar dieses Traktats. Allerdings ist es bis heute noch nicht als Quelle publiziert worden. Jetzt gelang es den Autorinnen des Artikels ein weiteres Exemplar in der Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle nachzuweisen. Unter der Signatur AB 153123 befindet sich dort ein Oktav-Band (15x18,5 cm) mit 22 verschiedenen Traktaten des 17. und 18. Jhd., worunter unter Nr. 6 das Traktat von Mörlin eingebunden ist. Exlibris und Stempel zeigen, daß dieser Band sich ehemals in der Bibliothek des Grafen Christian Ernst zu Stolberg-Wernigerode befunden hat. 1948 gelangte er nach Halle. Das Hallesche Exemplar ist unvollständig: Titelblatt und Mörlins Vorrede fehlen. Es enthält nur den eigentlichen 24seitigen Text Mörlins und die mit dem 2. März 1706 (zwei Wochen später als Mörlins Text) datierte achtseitige Vorrede des Königsberger Professors der Jurisprudenz Johann Berent (1658–1712). Der Text selbst beginnt mit einer Einleitung (S. 1–4) ohne eigenständigen Titel. Danach folgt der durch Paragraphen gegliederte Text. Der Text ist in deutsch geschrieben, doch es finden sich eine Vielzahl von lateinischen Lexemen und Zitaten, zumeist aus der Grammatik von Rudolph Goclenius.

97 Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica (1706) egzempliorius 0 0 0 Bisher ist bekannt, daß an der philologischen Diskussion über das Pricipium primarium neben Michael Mörlin aus Gumbinnen auch Johann Keimel aus Nemmersdorf, Jacob Perkuhn aus Walterkehmen, Johann Schultz aus Kattenau sowie Friedrich Deutsch, Johann Berent und Philipp Ruhig aus Königsberg teilnahmen. Hinzurechnen ist nun auch der Insterburger Erzpriester Johann Matthäus Grünmüller.

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2002 m. kovo 12 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2002 m. geguþës 21 d. P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

C HRISTIANE SCHILLER Interdisziplinäres Zentrum für Pietismusforschung Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg Franckeplatz 1, Haus 24 D-06110 Halle (Saale), Deutschland el. p.: [email protected]

98 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Vincentas Drotvinas Vilniaus pedagoginis universitetas

Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai

Michaelis Mörlinas (Mörlin, Mörlinus, 1641–1708) þinomas kaip Maþosios Lie- tuvos raðtijos darbuotojas, savo poleminiame traktate Principium primarium in lingva Lithvanica iðkëlæs XVII amþiaus pabaigos lietuviø baþnytiniø raðtø kalbos ydas ir nurodæs bûdus jai tobulinti bei norminti. Ðis raðinys sukëlë garsià diskusijà apie Maþosios Lietuvos raðtijos ugdymo perspektyvas. Mörlinas pagrástai laikomas pir- muoju kalbos kultûros teoretiku ir kalbos reformatoriumi. Jis turëjo ir sekëjø (Johan- nà Schultzà, Jacobà Brodowská, Philippà Ruhigà), ir prieðininkø (Johannà Keimelá, Jacobà Perkuhnà). Apie ðá raðomosios kalbos istorijai reikðmingà darbà þinojome ið Petro Joniko iðsamaus perpasakojimo, kuriame svarbiausi teiginiai gausiai cituoja- mi ir gana autentiðkai perteikia veikalo turiná1. XX amþiaus antroje pusëje buvo manoma, kad vienintelis Principium prima- rium egzempliorius, iki Antrojo pasaulinio karo buvæs Karaliauèiaus universite- to bibliotekoje, dingæs2. Ieðkodamas medþiagos Maþosios Lietuvos leksikografi- jos istorijai, suþinojau, kad vienà Mörlino traktato egzemplioriø turi Lenkijos mokslø akademijos biblioteka Gdañske3. Ið ten esu gavæs jo kopijà, o minint

1 Petras Jonikas, ,,Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., kalbos reformos projektas 18 a. pradþioje. Vilnius: Mokslas, 1990, 233. M. Mörlino Principium primarium in lingva 3 Defektinis Principium primarium egzemplio- Lithvanica“, APh 6, 1937, 74–83. Straipsnis rius (be antraðtinio lapo ir pradþios) yra pakartotas knygoje: Pilypas Ruigys, Lietu- Saksonijos-Anhalto universiteto ir þemës viø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, bibliotekoje Hallëje (Universitäts- und Lan- parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilno- desbibliothek Sachsen-Anhalt Halle an der nytë, Vilnius: Vaga, 1986, 386–396. Saale). Uþ suteiktà informacijà dëkoju 2 Vytautas Maþiulis, „Pilypas Ruigys“, Rui- dr. Onai Aleknavièienei. gys 1986, 6; Zigmas Zinkevièius, Lietuviø

99 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai Mörlino 350-àsias gimimo metines apie radiná raðæs Lietuvos ir Vokietijos spaudoje4. Michaelis Mörlinas yra vienas ið akivaizdþiø pavyzdþiø, kaip etninis vokietis (kilæs ið Tiûringijos), daugiatautëje Prûsijoje dirbdamas profesiná dvasininko darbà, domëjosi lietuviø kalba ir veikë lietuviø kultûros labui. Taèiau Mörlino gyvenimo, asmenybës ir kalbinës veiklos bruoþai dël dokumentø stygiaus nuðviesti gana frag- mentiðkai. Trumpà jo gyvenimo apraðà, remdamasis bent trijø kartn genealogija, yra pateikæs Vaclovas Birþiðka5. Vis dëlto lieka tikslintinø dalykø, pavyzdþiui, moky- mosi pradþia, studijos Karaliauèiuje ir kt. Ieðkodamas archyvinës medþiagos, esu radæs Birþiðkos neminëtà ir iki pastarøjø metø neþinotà leidiná apie Mörlinà.

1. Tas leidinys – tai Mörlino laidotuviø pamokslas (vok. Leichenpredigt), datuo- tas 1708 metø kovo 20 diena, iðspausdintas Karaliauèiuje, Friedricho Reusnerio spaustuvëje. Ðis spaudinys dabar yra Lenkijoje, Torunës Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje (sign.: Ob, 7; III. 266). Pamokslo autorius – Karaliauèiaus Wallenrodto bibliotekos vadovas, iðkalbos ir istorijos profesorius, magistras Micha- elis Schreiberis6 (plg. 1 pav.). Nors Schreiberis tada dar nebuvo gavæs kunigo ðven- timø, bet jo kalba prilygsta laidotuviø pamokslams7. Spausdinti pamokslai, kaip tø laikø þanrinis tekstas, nebuvo reti Maþosios Lietuvos protestantø liturginëje prak- tikoje. Karaliauèiaus universiteto rektoriaus ir senato vardu spausdintais laidotu- viø pamokslais (nekrologais) bûdavo pagerbiami þymûs raðtijos veikëjai (tarp jø Jonas Rëza, Danielius Kleinas ir kiti)8.

2. Kas buvo Michaelis Schreiberis ir kokie jo santykiai su Maþàja Lietuva? Michaelis Schreiberis gimë 1662 metø rugsëjo 25 dienà Karaliauèiuje, kur 1679 metais pradëjo ir teologijos studijas. 1690-aisiais tapo Karaliauèiaus universiteto

4 Vincentas Drotvinas, ,,‘Principium prima- binnen Inµter=burgµchen Amptes 36jÕhrigen rium in lingva Lithvanica’. Surastas wolverdienten Pfarrers und Seelenµorgers / M. Merlino 1706 m. traktatas“, Gimtasis þo- Anno 1708. d. 20. Mart. [...] Vorgeµtellet von dis 12, 1991, 8–11 (su virðelio reprodukci- M. Michael Schreiber [...] Kænigsberg. Gedruckt ja); Vincentas Drotvinas, ,,Das ‘Principium bey Friedrich Reuµners / Sr. Kænigl. Majeµt. primarium in lingva lithvanica’ (1706): Der und Acad. Buchdruckers / Erben. Uþ kopijà nicht verschollene Erstdruck von nuoðirdþiai dëkoju prof. dr. Vytautui Ar- M. Mörlin“, Zeitschrift für Slawistik 38(3), monui. 1993, 411–416. 7 Plaèiau apie protestantø pamokslus þr. Die 5 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø lie- Literatur des 17. Jahrhunderts, hrsg. von Al- tuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., biogra- bert Meier, München etc.: Hanser Verlag, fijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. XVI– 1999, 415; Sachlexikon Literatur, hrsg. von XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros fon- Volker Meid, München: Deutscher Taschen- das, 1960, 373–374. buch-Verlag, 2000, 716. 6 [Michael Schreiber,] Mit Chriµto geµtorben; 8 Juozas Tumelis, „Jono Rëzos nekrologas“, Den Himmel erworben [...] Bey der Leich=Be- Literatûra 14(1), 1971, 115–122; Programma gÕngn÷ß Des Wol=Ehrw÷rdigen / Vorachtbah- memoriae Viri Reverendi et clarissimi D. Da- ren und Wolgelahrten HERRN Michael nielis Kleinii, Königsberg, 1666. MÖRLINI, Der Chriµtlichen Gemeine ¸u Gum-

100 Archivum Lithuanicum 4 1 pav. Antraðtinis Michaelio Schreiberio pamokslo, skirto Michaeliui Mörlinui atminti, lapas; Torunës Mikalojaus Koperniko universiteto biblioteka, sign.: Ob, 7; III. 266

101 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai iðkalbos profesoriumi, o 1694 metais Wallenrodto bibliotekos vadovu. 1701 metais uþ pasakytà panegirikà Frydricho I karûnavimo proga buvo karaliaus paskirtas istorijos profesoriumi ir gavo 100 taleriø atlyginimo priedà9. 1709-aisiais jis tapo Karaliauèiaus katedros kunigu, konsistorijos tarëju ir ketvirtuoju Teologijos fakul- teto profesoriumi (ðalia Bernhardo von Sandeno, Christiano Waltherio ir Henricho Lysijaus)10. 1710 metais apgynë teologijos daktaro disertacijà. Schreiberis garsëjo kaip lotynø ir vokieèiø iðkalbos mokytojas, yra iðspausdinæs 230 panegirikø, kalbø prie kapo ir uþuojautø11. Kodël Schreiberis, tuomet dar pasaulietis Karaliauèiaus mokslininkas, raðë lai- dotuviø pamokslà Prûsijos karalystës pakraðtyje dirbusiam eilinës parapijos kuni- gui? Tam já skatino, matyt, ne vien profesinis pomëgis sakyti ir raðyti prakalbas. Juk tokia iðkilia forma kaip spausdintas laidotuviø pamokslas buvo atsisveikinama tiktai su ypaè nusipelniusiais asmenimis. Èia átakos galëjo turëti visø pirma Mörli- no genealoginës ðaknys. Pamokslu Schreiberis veikiausiai norëjo pagerbti garsius Mörlino protëvius, apþvelgti iðtikimo baþnyèios tarno gyvenimo ir veiklos kelià, sustiprinti parapijieèiø liuteroniðko tikëjimo dvasià.

3. Schreiberio pamoksle yra reikðmingø Mörlino gyvenimo faktø, todël pravartu apþvelgti jo turiná atkreipiant dëmesá á naujus jo biografijos aspektus12. Pamokslas pradedamas Naujojo Testamento vieta (Hebr 13,13) apie Kristaus kanèià ir mirtá, kryþiaus medá ir kt. Toliau eina turbût paties Schreiberio eiliuotas tos paèios tema- tikos deðimties eiluèiø tekstas. Mus labiausiai domina pamokslo teikiama informa- cija apie Mörlino giminës genealogijà. Pamoksle sakoma, kad Mörlino tëvas Gabrielius buvo daugelio þymiø vietø Tiûringijoje ir pagaliau Olberslebeno kantorius13, 40 metø naudingai darbavæsis ir miræs 82-aisiais savo amþiaus metais (l. A 3). Tai leidþia patikslinti Michaelio tëvo Gabrieliaus Mörlino (1585–1666) darbo ir paties Michaelio gimimo vietà: Gabrielius Mörlinas dirbo Olberslebene, ten gimë ir Michaelis. Birþiðka (1960, 373) buvo nu- rodæs, kad Gabrielius Mörlinas dirbo kantoriumi Oberslebene, juo vëliau rëmësi ir kiti senosios raðtijos tyrëjai14.

9 Fritz Gause, Die Geschichte der Stadt Königs- Deutsche biographische Enzyklopädie 9, hrsg. berg in Preußen, 2. ergänzte Aufl., Köln; von Walther Killy, Rudolf Vierhaus, Weimar; Wien: Böhlau Verlag, 1996, 5–6. München: Saur, 1968, 136. 10 [Daniel Heinrich Arnoldt,] D. Dan. Heinr. 12 Schreiberio pamokslas spausdinamas kaip Arnoldts Kur¸gefaßte Kirchengeµchichte des Kæ- ðio straipsnio priedas. ALt redaktoriø kole- nigreichs Preußen. Kænigsberg bey Johann Ja- gija dëkoja Torunës universiteto bibliotekos cob Kanter, 1769, 659. vadovybei uþ atsiøstà pamokslo mikrofil- 11 Fritz Juntke, Geschichte der v. Wallenrodtschen mà ir teisæ já publikuoti. Bibliothek, Leipzig: Otto Harrassowitz, 13 Kantorius (vok. Kantor, lot. praecentor) – 1927, 30–32; Altpreußische Biographie 2, baþnytinio choro vedëjas ir drauge mokyk- hrsg. im Auftrage der Historischen Kom- los mokytojas. mission für ost- und westpreußische Lan- 14 Oberslebeno pavadinimà pateikia Zinkevi- desforschung von Kurt Fortstreuter, Fritz èius (1990, 233), Lietuviðkoji tarybinë enciklo- Gause, Marburg/Lahn: Elwert, 1967, 635; pedija 7, Vilnius: Mokslas, 1981, 418, Algir-

102 Archivum Lithuanicum 4 Pasak Schreiberio (l. A 3), velionio senelis buvo didþiai kilmingas, gerbiamas ir mokytas ponas Hugo Mörlinas, 56 metus kunigavæs ávairiose vietose, tarp jø Wei- mare, ir pagaliau Gothos apskrityje Molschlebene, kur 1627-aisiais, eidamas 81 metus, miræs. Hugo Mörlinas turëjæs tris brolius: daktaras Joachimas Mörlinas buvo Sembos vyskupas15, daktaras Maximilianas Mörlinas 30 metø dirbo Koburgo super- intendentu, o magistras Stephanas Mörlinas – Koburgo diakonu, Hilperslebeno kunigu ir superintendentu. Michaelio prosenelis Jodocas Mörlinas, 31 metus kuni- gavæs Westhausene ir miræs 1550-aisiais, buvo vienas ið pirmøjø, priëmusiø Luthe- rio tikëjimà ir já iðtikimai rëmusiø. Paþymima, kad prosenelis Hugo Mörlinas, Feld- kircho prie Algos Ðvabijoje valdytojas, kilæs ið senobinës Mörlinø („derer Mörli- nen“) giminës, abu jo tëvai buvæ kilmingi (l. B).

4. Remiantis pamokslo teiginiais ir juos papildanèiais kitø genealoginiø ðaltiniø duomenimis, galima sukonkretinti ir patikslinti kuriuos ne kuriuos Mörlino biogra- fijos faktus. Michaelio Mörlino gimtinë Olberslebenas yra maþdaug uþ 20 kilometrø á ðiauræ nuo Weimaro ir dabar priklauso Guthsmannshauseno evangelikø liuteronø parapijai. Ið ten saugomø Olberslebeno baþnyèios knygø (nuo 1636 metø) esu gavæs kiek tikslesniø þiniø apie Michaelio Mörlino kilmæ, jo tëvus ir ðeimà. Michaelio Mörlino tëvas Gabrielis Mörlinas, gimæs 1585 07 13 Olberslebene, buvo paskutinis, ðeðtasis Hugo Mörlino (1545–1627) vaikas. Gabrielis Mörlinas buvo vedæs du kar- tus. Pirmoji santuoka su Margarete Fischer uþregistruota 1617 02 2416. Ar turëjo vai- kø su pirmàja þmona, nustatyti nepavyko: duomenø apie Gabrielio Mörlino vaikø gimimà 1636–1640 metø baþnyèios knygose nerasta. Kada mirë pirmoji þmona, taip pat neiðaiðkinta. Gabrielis Mörlinas 1640 10 10 vedë antrusyk. Jo þmona buvo kal- vio Melchioro (Melchor) Lang(en)o duktë Agnesë (Agneß): ,,1640 den 10. Octr. Copu- liert Gabriel Mörlin Schulmeister und F. Agneß, Meister Melchor Langen Huf- schmied zu Oberreißen Tochter.“ 17 Gabrielis Mörlinas santuokos, taip pat dviejø vaikø gimimo ir jo mirties áraðuose vadinamas mokytoju (vok. Schulmeister). Olbersle- bene gimæs Michaelis buvo jø pirmagimis sûnus. Olberslebeno baþnyèios knygoje yra toks Michaelio Mörlino gimimo áraðas: ,,1641 den 23 December Gabriel Mörlin Lutimodera tonj. ein Sohn Michael.“18 Taèiau Schreiberis nurodo já gimus 1641 metø

das Sabaliauskas, „Merlinas Mykolas“, Lie- tais jis parengë teologiná traktatà Repetitio tuviø kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir corporis doctrinae Prutenici. enciklopedijø leidybos institutas, 1999, 408, 16 Thüringer Pfarrerbuch 1. Herzogthum Gotha, nuo jø neatsilikdamas ir ðiø eiluèiø auto- 1995, 486. rius. Plg. Thüringer Pfarrerbuch 1. Herzog- 17 Tokià informacijà 2002 01 23 laiðke ðio thum Gotha, hrsg. von der Gesellschaft für straipsnio autoriui pateikë Guthsmanns- Thüringische Kirchengeschichte, bearb. von hauseno evangelikø liuteronø parapija. Bernhard Möller, Neustadt an der Aisch: 18 Lot. lutimodera < lutimoderator, vok. Topfer- Degener, 1995, 486. Kad Mörlinas gimë Ol- meister ‘puodþius’. Kad Gabrielis bûtø ver- berslebene, nurodo ir Arnoldtas (1769, 659). tæsis puodþiaus amatu, daugiau duomenø 15 Joachimas Mörlinas (1514–1571) – nuo nerasta. 1568 metø Sembos vyskupas. Kartu su ki-

103 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai gruodþio 19 dienà ir treèià dienà buvus pakrikðtytà (l. B). Birþiðkos (1960, 373) duo- menimis, Michaelis Mörlinas gimæs gruodþio 19 dienà, bet priduriama, kad kiti ra- ðo ir 9 dienà. Data Olberslebeno baþnyèios knygoje laikytina ne gimimo, o krikðto data. Be Michaelio, tëvai susilaukë dar trijø sûnø ir dukters. Tëvas Gabrielis mirë 1667 05 18 (kituose ðaltiniuose – 1666 metais) ir palaidotas Olberslebene19.

5. Schreiberio pamoksle sakoma, kad Michaelis Mörlinas buvo pakrikðtytas tenykðèio kunigo Michaelio Cramerio vardu (l. B). Pradþios mokslus Michaelis ëjo greièiausiai Olberslebene. Tiesa, Birþiðka (1960, 373) nurodo, kad Michaelis ið pra- dþiø mokësi Karaliauèiaus Senamiesèio mokykloje, taèiau Karaliauèiaus miesto dalies pavadinimas Altstadt èia bus supainiotas su Tiûringijos miestelio Alstädto (dabar Allstedt) pavadinimu20. Alstädtas XVII amþiuje administraciðkai priklausë Saksonijos-Weimaro kunigaikðtijai (dabar jis yra Saksonijos-Anhalto þemëje). Jeigu Birþiðka bûtø teisus, tai reikëtø manyti, kad Michaelis jau vaikystëje turëjo gyventi Karaliauèiuje. Ið tikrøjø jis atvyko á Maþàjà Lietuvà tik 1664 metais (þr. l. B 1). Ið pamokslo suþinome, kad vëliau tas pats Crameris leido Michaelá drauge su savo þento Samuelio Ursino, vietinio superintendento, sûnumi kaip bendraamþiu (coae- taneo) mokytis Alstädte pas rektoriø Martinà Opitzà21. 1655 metais kunigui Crame- riui mirus, Michaelis gráþo namo. Kunigo ápëdinis Kromäyeris, vëliau tapæs Weima- ro rûmø pamokslininku, leido já su savo vieninteliu sûnumi mokytis toliau. Globo- jamas teologijos studento Tobijo Leuricheno, ,,su didele nauda“ Leipzige klausë vieðø (Lectiones publicas) magistro Georgijaus Cramerio bei magistro Rappoldi’o ir privaèiø magistro Graevijaus (Graevium)22 paskaitø, be to, domëjosi muzika. 1660 metais Jenoje lankë profesoriaus Behmeno filosofijos, daktaro Musejaus23 ávairiø teologijos paskaitø kursus (Collegia), iðgarsëjo dalyvavimu diskusijose. Deja, Jenos universiteto matrikulos nepatvirtina ðios datos (jà nurodo ir Birþiðka [1960, 373]). Matrikulose randame dviejø skirtingø datø áraðus, ið kuriø pirmajame minimas ,,Mörlinus, Mich. Olberslebiensis, n. 24. Aug. 1654 Dep. 24. 8. 1654“, bet vargu ar tai gali bûti mûsø Michaelis: jis tada ëjo tryliktuosius metus. Antrasis áraðas

19 Thüringer Pfarrerbuch 1. Herzogthum Gotha, jis, bûdamas Lietuvos–Lenkijos karaliaus 1995, 486. Vladislovo IV istoriografu, paskutiniuosius 20 Heinrich Wilhelm Quassowski, „Die Familie savo gyvenimo metus praleido Gdañske, des Bischofs Mörlin“, Familiengeschichtliche kur ir mirë 1639 metais maru. Èia mini- Blätter 28, Jahrgang 1930, Heft 5/6, 164. mas rektorius veikiausiai bus tik jo ben- Uþ parûpintà literatûrà ir suteiktà infor- dravardis ir bendrapavardis. macijà nuoðirdþiai dëkoju p. Rolfui Brock- 22 Johannas Georgas Graevium (Graevius, meieriui (Berlynas). Greffe, 1632–1703) – vokieèiø filologas 21 Martinas Opitzas (1597–1639) – vokieèiø ir istorikas, Dusburgo, Deventerio ir Ut- humanistas, knygoje Buch von der deutschen rechto (Olandija) universitetø iðkalbos Poetery (1624) kodifikavæs poezijos taisyk- profesorius. les. Jis vadinamas vokieèiø poezijos tëvu. 23 Johannes Museus (Musäus, 1613–1681) – Taèiau nëra duomenø, kad Opitzas tuo vokieèiø liuteronø teologas, istorijos ir po- laiku bûtø buvæs kurios nors mokyklos etikos profesorius, Jenos universiteto teolo- Tiûringijoje rektoriumi (vedëju), juoba kad gijos daktaras.

104 Archivum Lithuanicum 4 ,,M[örlinus] Mich[ael], Olberslebiensis Thuringus, S. 1662“, jei tai bûtø ið tiesø Michaelio Mörlino imatrikuliacijos áraðas, rodytø Michaelá turëjus 21 metus24. Po keleto metø Michaelis nusprendë vykti á Prûsijà ir toliau tæsti studijas, drauge norëdamas pamatyti savo netikro brolio Nikolajaus (Nicolaus) Mörlino25 jam apra- ðytà Sembos vyskupo epitafijà Knypavos katedroje (Kneiphæffµche Thum=Kirche; l. B 1). Taèiau dël Erfurto apsupties26 Michaelis pasuko á Leipzigà, ið èia á Berlynà bei Gdañskà ir tik 1664-aisiais laimingai pasiekë Karaliauèiø.

6. Apie Mörlino studijø Karaliauèiuje pradþià liudija áraðas Karaliauèiaus uni- versiteto matrikulose: ,,Anno MDCLXIV [...] 10. 18. Octobris. – Mörlinus Mich., Ol- berslebien. Thuring., ob poupertatem dt [nihil]“27, taigi mokytis Karaliauèiuje pra- dëjo 1664 metais. Pamoksle raðoma (l. B 1), kad atvykæs Michaelis susitiko su savo kraðtieèiu (Lands=Leute) Michaeliu Schoberiu, Kaukënø (Kuckerneµen) kantoriumi, kuris já prikalbëjo vykti á Tilþæ. Èia já ðiltai priëmë klebonas Johannas Molina ir diakonas Werneris28. Mat pastarojo motina buvo Mörlinin, o ðios senelis, minëtas Sembos vyskupas, ir Michaelio Mörlino senelis buvo broliai. Diakonas Werneris globojo Michaelá, savo patarimais padëjo mokytis lietuviø kalbos. Ið pradþiø átaisë dirbti já pas Tilþës kunigà Georgà Andrejø Reimannà, vëliau – pas Vieðvilës kunigà Heinrichà Eisenblätterá29. Michaelis èia pusæ metø klausë ávairiø lietuviðkø pamokslø. Norëdamas kuo labiau patobulinti lietuviø kalbos þinias ir ið pagrindø suvokti jos grynumà, nuvyko á Kaunà30 (plg. 2 pav.). Iðbuvo ten visus metus ir, pasak Schreiberio (l. B 1), tobulai iðmokæs lietuviø kal- bà, 1667 metais gráþo á Tilþæ. Èia vël patyrë diakono Wernerio palankumà ir stro- piai mokësi sakyti pamokslus tiek vokiðkai, tiek lietuviðkai. 1670 metais Mörlinas, kaip gerai uþsirekomendavæs vargonininkas (Musicus), buvo Sembos konsistorijos tarëjø pakviestas á Karaliauèiø kantoriaus pareigoms. Iðlaikæs iðankstinius egzaminus (Tentamen) pas tuometiná kapelmeisterá Sebastia-

24 Die Matrikel der Universität Jena 2. 1652 bis von 1657–1829, hrsg. von Georg Erler, 1723, bearbeitet von Reinhold Jauerning, Leipzig: Duncker & Humblot, 1911/12, weiter gefürt von Marga Steiger, Weimar: 38. Hermann Böhlaus Nachfolger, 1977, 533. 28 Galbût tai Danielius (?) Werneris, vëliau 25 Apie Nikolajø (Nicolaus) Mörlinà daugiau (1688–1700) kunigavæs Verdainëje (Ðilutë, duomenø nepavyko rasti. Kadangi pa- Heidekrug). Plg. Friedwald Moeller, Alt- moksle jis vadinamas netikru broliu (Stief- preußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Bruder), greièiausiai buvo Gabrielio Mörlino Reformation bis zur Vertreibung im Jahre sûnus ið pirmosios santuokos su Margare- 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbese- te Fischer. Jo amþiø nustatyti galima tik tzungen, Hamburg: Selbstverlag des Vereins apytikriai: tuo metu jis galëjo turëti ko- für Familienforschung in Ost- und West- kius 23–25 metus, taigi buvo vyresnis uþ preußen e. V., 1968, 144. Michaelá. Kur ir kà studijavo, neþinoma. 29 Heinrichas Eisenblätteris kunigavo Vieðvilëje 26 Erfurto apsuptimi laikomi karo veiksmai iki 1688 metø. tarp Erfurto kunigaikðèio ir Mainzo vysku- 30 Kaune XVII amþiuje buvo ásikûrusi vokie- po, trukæ iki 1664 metø. èiø liuteronø bendruomenë, jos nariai pa- 27 Die Matrikel der Albertus-Universität zu laikë ryðius su Karaliauèiumi. Mörlinas Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen Kaune buvo namø mokytojas (Hauslehrer).

105 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai 2 pav. Schreiberio pamokslo fragmentas, kuriame pasakojama apie Mörlino atvykimà á Maþàjà Lietuvà ir lietuviø kalbos mokymàsi; Torunës Mikalojaus Koperniko universiteto biblioteka, sign.: Ob, 7; III. 266

106 Archivum Lithuanicum 4 ná31 ir Senamiesèio vargonininkà, pateikæs savo ávairius literatûrinius ir muzikinius bandymus, gavo Ásruties kantoratà, kur dvejus metus uoliai rûpinosi jaunimu. Aukðèiausiajam Dievui patiko, raðo Schreiberis, panaudoti já kaip patogø áran- ká baþnyèios garbei: 1672 metais mirus Gumbinës kunigui Johannui Vorhoffui32, jis buvo paskirtas vietoj velionio ir ávesdintas 14-àjá sekmadiená po Ðvè. Trejybës. 1673 metø liepos 10 dienà Michaelis susituokë su savo pirmtako Vorhoffo jaunes- niàja dukra Marija Elisabeth Vorhoffin, su kuria iðgyveno 20 metø ir susilaukë dviejø sûnø bei trijø dukterø (ið kuriø vienas sûnus ir viena duktë prieð keletà metø mirë). 1694-aisiais antrà kartà vedë garbià ir dorybingà ponià Annà Napsin, Gumbinës dvarininko Jono Kleino naðlæ, su kuria gyveno 14 metø ir turëjo dvi dukteris (viena mirusi). Schreiberis nurodo, kad Mörlinas, sulaukæs ilgo amþiaus ir daugelio ligø ka- muojamas, iðgulëjæs patale aðtuonias dienas, nors ir buvo priþiûrimas mediko, vasario 31 dienà33, 12 valandà nakties baigë savo varganà gyvenimà.

7. Schreiberio pamoksle veltui ieðkotume Mörlino kalbinio darbo ávertinimo, apibûdinimo ar bent paminëjimo. Þinoma, laidotuviø pamokslo dvasia reikalavo kalbëti apie Mörlinà kaip apie kunigà. Pamoksle, pabrëþiant jo pastoraciná uolumà, paminimas tik taisyklingas lietuviø kalbos mokëjimas: ,,Visur, bet ypaè savo pa- mokslininko darbe Velionis ieðkojo nukryþiuotojo Jëzaus. Iðtikimai skelbti jo kanèià ir mirtá jam patikëtai parapijai buvo svarbiausias ir didþiausias jo rûpestis. Kur tik jis turëjo progos, visada taisyklingai vartojo lietuviø kalbà ir skelbë Evangelijà ðioje Prûsijos Karalystës liuteronø parapijoje“ (l. B 3, plg. 3 pav.).

8. Michaelio Schreiberio sukurtas laidotuviø pamokslas, datuotas 1708 metø kovo 20 diena, – svarbus ðaltinis Mörlinø giminës asmenø biografijoms tirti. Jame yra daug informacijos apie Michaelio Mörlino jaunystës ir mokslo metø aplinkà, jo mokytojus ir globëjus, darbo Maþojoje Lietuvoje pradþià. Pamoksle pateikti duome- nys leidþia patikslinti ir kai kuriuos jo biografijos faktus: a) atitaisyti iki ðiol lituanistinëje literatûroje iðkraipytà gimtosios vietos pavadi- nimà: Mörlinas gimë Olberslebene, o ne Oberslebene; b) patikslinti Mörlino mokslo pradþios vietà: jis pradëjo mokytis ne Karaliau- èiaus Senamiesèio (Altstadt) mokykloje, kaip raðo Birþiðka (1960, 373), bet Tiûrin- gijoje, Alstädto (dabar Allstedtas) mokykloje; c) patikslinti atvykimo á Prûsijà laikà: Mörlinas atvyko á Karaliauèiø studijuoti tik 1664 metais. Nors duomenø apie lituanistinæ Mörlino veiklà pamoksle nëra, taèiau Schreibe- rio teiginys apie tai, kad Mörlinas vaþiavo á Kaunà norëdamas gerai iðmokti lietu- viø kalbos ir stengësi jà vartoti taisyklingai, rodo, jog visuomenei buvo plaèiai þinomas jo dëmesys lietuviø kalbai.

31 Sebastiani (1622–1683) – garsus Karaliau- 32 Johannas Vorhoffas (?–1672) – Gumbinës èiaus vargonininkas ir kompozitorius, mu- diakonas (1654–1655), kunigas (1655–1672). zikos mokæsis Italijoje (Gause 1996, 442). 33 Turëtø bûti vasario 21 diena.

107 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai 3 pav. Schreiberio pamokslo fragmentas, kuriame sakoma, kad Mörlinas visada stengësi vartoti taisyklingà lietuviø kalbà; Torunës Mikalojaus Koperniko universiteto biblioteka, sign.: Ob, 7; III. 266

108 Archivum Lithuanicum 4 Ðaltiniai ir literatûra:

Altpreußische Biographie 2, hrsg. im Auftrage der Historischen Kommission für ost- und westpreußische Landesforschung von Kurt Fortstreuter, Fritz Gause, Marburg/Lahn: Elwert, 1967.

[A RNOLDT, DANIEL HEINRICH,] 1769: D. Dan. Heinr. Arnoldts Kur¸gefaßte Kirchen- geµchichte des Kænigreichs Preußen. Kænigsberg bey Johann Jacob Kanter. 1769.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1960: Aleksandrynas. Senøjø lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros fondas. Deutsche biographische Enzyklopädie 9, hrsg. von Walther Killy, Rudolf Vierhaus, München: Saur, 1968. Die Literatur des 17. Jahrhunderts, hrsg. von Albert Meier, München etc.: Hanser Verlag, 1999. Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen von 1657– 1829, hrsg. von Georg Erler, Leipzig: Duncker & Humblot, 1911/12. Die Matrikel der Universität Jena 2. 1652 bis 1723, bearbeitet von Reinhold Jauerning, weiter gefürt von Marga Steiger, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 1977.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1991: ,,‘Principium primarium in lingva Lithvanica’. Surastas M. Merlino 1706 m. traktatas“, Gimtasis þodis 12, 8–11.

D ROTVINAS, VINCENTAS, 1993: ,,Das ‘Principium primarium in lingva lithvanica’ (1706): Der nicht verschollene Erstdruck von M. Mörlin“, Zeitschrift für Slawistik 38(3), 411–416.

G AUSE, FRITZ, 1996: Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preußen, 2. ergänzte Aufl., Köln; Weimar; Wien: Böhlau Verlag.

J ONIKAS, PETRAS, 1937: ,,Maþ. Lietuvos baþnytinës kalbos reformos projektas 18 a. pradþioje. M. Mörlino Principium primarium in lingva Lithvanica“, APh 6, 74–83.

J UNTKE, FRITZ, 1927: Geschichte der v. Wallenrodtschen Bibliothek, Leipzig: Otto Harrassowitz. Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija 7, Vilnius: Mokslas, 1981.

M AÞIULIS, VYTAUTAS, 1986: „Pilypas Ruigys“, Pilypas Ruigys, Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga, 5–18.

M OELLER, FRIEDWALD, 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reforma- tion bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen, Hamburg: Selbstverlag des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e. V. Programma memoriae Viri Reverendi et clarissimi D. Danielis Kleinii, Königsberg, 1666.

Q UASSOWSKI, HEINRICH WILHELM, 1930: „Die Familie des Bischofs Mörlin“, Fami- liengeschichtliche Blätter 28, Jahrgang 1930, Heft 5/6, 164.

R UIGYS, PILYPAS, 1986: Lietuviø kalbos kilmës, bûdo ir savybiø tyrinëjimas, parengë Vy- tautas Jurgutis, Valerija Vilnonytë, Vilnius: Vaga.

S ABALIAUSKAS, ALGIRDAS, 1999: „Merlinas Mykolas“, Lietuviø kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 408–409.

109 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai Sachlexikon Literatur, hrsg. von Volker Meid, München: Deutscher Taschenbuch-Verlag, 2000.

[S CHREIBER, MICHAEL,] Mit Chriµto geµtorben; Den Himmel erworben [...] Bey der Leich=BegÕngn÷ß Des Wol=Ehrw÷rdigen / Vorachtbahren und Wolgelahrten HERRN Mi- chael MÖRLINI, Der Chriµtlichen Gemeine ¸u Gumbinnen Inµter=burgµchen Amptes 36jÕhrigen wolverdienten Pfarrers und Seelenµorgers / Anno 1708. d. 20. Mart. [...] Vor- geµtellet von M. Michael Schreiber [...] Kænigsberg. Gedruckt bey Friedrich Reuµners / Sr. Kænigl. Majeµt. und Acad. Buchdruckers / Erben. Thüringer Pfarrerbuch 1. Herzogthum Gotha, hrsg. von der Gesellschaft für Thüringische Kirchengeschichte, bearb. von Bernhard Möller, Neustadt an der Aisch: Degener, 1995.

T UMELIS, JUOZAS, 1971: „Jono Rëzos nekrologas“, Literatûra 14(1), 115–122.

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuviø kalbos istorija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vil- nius: Mokslas.

Vincentas Drotvinas EINIGE FAKTEN ZUR BIOGRAPHIE VON MICHAEL MÖRLIN

Zusammenfassung

In diesem Artikel werden auf der Grundlage eines Drucks der bisher unbekannten Leichenpredigt, die Michael Schreiber anläßlich der Beerdigung von Michael Mörlin am 20 April 1708 schrieb, einige Aspekte der Genealogie von Michael Mörlin behandelt. Der Druck befindet sich in Polen, in der Universitätsbibliothek von Torun (Sign.: Ob, 7; III. 266). Die in der Predigt angeführten Angaben erlauben es, einige Details aus der Biographie von Michael Mörlin zu präzisieren: a) der sich in der lituanistischen Literatur eingebürgerte Geburtsort wurde korrigiert; Mörlins ist in Olbersleben geboren und nicht in Obersleben; b) der Ort der Grundschulbildung von Mörlin wurde korrigiert: er begann seine Schulausbildung nicht an der Königsberger Altstädtischen Schule, wie Birþiðka (1960, 373) schreibt, sondern in Thüringen in der Schule von Allstedt; c) das Ankunftsjahr von Mörlin in Preußen wurde korrigiert: Er kam erst 1664 zum Studium nach Königsberg. Angaben zur lituanistischen Tätigkeit von Mörlin finden sich in der Predigt nicht. Dennoch zeigt die Aussage Schreibers, daß Mörlin nach Kaunas gefahren ist, um die litauische Sprache gut zu erlernen und er sich bemühte, sie richtig zu gebrauchen, daß sein Interesse für die litauische Sprache der Öffentlichkeit bekannt war.

V INCENTAS DROTVINAS Gauta 2002 m. kovo 2 d. Vilniaus pedagoginis universitetas Priimta 2002 m. birþelio 1 d. Ðevèenkos g. 31 LT-2009 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

110 Archivum Lithuanicum 4 Mit Chriµto geµtorben; º Den Himmel erworben. º Oder: º Das auf Chriµti Tod und Lei=ºden wolgegr÷ndete Sterben der Kinder º Gottes / º Bey der Leich= BegÕng- n÷ß º Des º Wol=Ehrw÷rdigen / Vorachtbahren º und Wolgelahrten º HERRN º Michael MÖRLINI, º Der Chriµtlichen Gemeine ¸u Gumbinnen Inµter=ºburgµchen Amptes 36jÕhrigen wolverdienten Pfarrers º und Seelenµorgers / º Anno 1708. d[en] 20. Mart[ii] º Dem Wolµeeligen Herrn Pfarrern º ¨um immerbleibenden geµeegneten Andencken / º Der hinterbliebenen º Frau Wittwen / º und µÕmptli- chen Leydtragenden / º ¨u einiger Betræµtung º Vorgeµtellet º von M[agiµtro] Mi- chael Schreiber / º Eloqv[entiae] & Hiµtor[iae] P[rofeµµore] P[ublico] Ord[inario] º ac Bibliothec[ario] Wallenrod[iano] º Kænigsberg / º Gedruckt bey Friedrich Reuµners / S[eine]r Kænigl[ichen] Majeµt[Õt] º und Acad[emiae] Buchdruckers / Erben.

[A 1] WAs iµt es / daß der Wol=Ehrw÷rdige / Vor=ºachtbahre und Wolgelahrte Herr Mi=ºchael Mörlinus, der Chriµtlichen Ge=ºmeine ¸u Gumbinnen vieljÕhriger Pfar=ºrer und Seelen=Sorger / den 21. Februar[ii] º eben wie die Betrachtung des bitteren Leidens º und Sterbens Chriµti angegangen / µein Lebens=Ende hat errei- chen º müµµen? Mich deucht Er hat der Ermahnung des Apoµtels in der º That nachkommen wollen: So laµµet uns nun ¸u ihm hinaus º gehen / auµµer dem Lager / und µeine Schmach tragen! (a)1 º In welchen Worten der leidende und am Creuã hangende Welt=Hey=ºland gleichµam mit Farben vor Augen geµtellet wird / nebµt einer Erin=ºnerung / µeinen Creuã=Tod / der auµµer Jeruµalem / auf dem Berge Gol=ºgatha geµchehen / ¸ubetrachten / und nicht allein ¸ubetrachten / µon=ºdern auch denµelben µich ¸u Nuãe ¸u machen / auch ¸u µolchem Ende / º auµµer dem Lager der S÷nden / aller GemÕchligkeit und µeiner º µelbµt µich heraus ¸u begeben / und nach Art des Simonis von Cyrene / º das Creuã des HErrn auff µich ¸u nehmen. Was dieµer aus ¨wang º gethan / dar¸u µoll ein Kind GOttes / aus Lieb gegen µeinen Heyland / º und µeiner eigenen Seelen Wolfahrt / veranlaµµet werden. Denn Er º trÕget nicht µo µehr dieµes Joch µeinem Erlæµer nach / als daß er von º demµelben getragen / erhalten / und geµtÕrcket wird. Dieµes dem º HErrn beµchwerliche Holã wird ihm ¸um Baum des Lebens / ¸um º bewehrten Wan- derµtab / ¸um Himmels=Schl÷µµel / ¸ur Jacobs=Lei=ºter / ¸um Schwerdt wieder den hælliµchen Goliath / ¸ur Sieges=Fahn / º dieµelbe ÷ber alle Feinde ¸u µchwin- gen. So µey demnach / O µeeliges º Creuã=Holã / oder vielmehr du LÕmmlein GOttes / welches daran º geµchlachtet worden / tauµendmahl gegr÷µµet! Seyd gegr÷µµet ihr º Roµen=rothe Quellen der Wunden JEµu! du g÷ldene Hæle µeiner blu=ºtenden Seite / du Honig=reiche Bl÷the / du aufgethanes Paradieß! º du of- fener Himmel µey gegr÷µµet!

Gib mir dein Leyden / Creuã und Pein / Die NÕgelmahle druck mir ein /

1 (a) Hebr. XIII, 13.

111 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai Verehre mich mit deinem Spott / Mach mich ganã Õhnlich deinem Tod: Ach nimm / ach nimm das Leben hin / Ich ruh nicht / biß ich auch fort bin. O JESU/ laß mich doch nicht hier / Nimm mich doch in das Grab mit dir! Laß deinen µ÷µµen Herãens=Schrein / Mein Grab und eigne RuhµtÕt µeyn. º [O JE]

[A 2] O JESU / nimm diß Leben hin / Ich ruh nicht / biß ich bey dir bin.

Mit µolchen Gedancken µollen wir jeder¸eit das Leiden und Ster=ºben des HErrn anµehen / voraus aber anião. Denn war es eine º Gewohnheit in Iµrael / daß die Tæchter Iµrael jÕhrlich hin=ºgiengen ¸u klagen die Tochter Jephtha / des Gileadi- ters /des º Jahrs vier Tage. (b)2 Wie µolte es nicht billig µeyn / da alle º Jahr eine gewiµµe ¨eit ¸ur Betrachtung des bitteren Leidens unµeres º Erlæµers angeµeãet iµt / µelbige mit herãlicher Andacht und Buµµe / mit º Hindanµeãung aller weltlichen Luµt / und Vergieµµung vieler ThrÕnen º ¸ubegehen? (c)3

Der Wolµeelige Herr Pfarrer hat noch auf eine andre Art º µich dieµelbe ¸u Nuãe gemacht. Er iµt ¸u µeinem leidenden Heyland / º auµµer dem Lager dieµer Welt heraus gegangen / umb die Schmach µei=ºnes heiligen Creuã=Todes / ¸u µeiner ewigen Seeligkeit / ¸u tragen / º oder vielmehr durch dieµes Creuã Chriµti / als in einer lieblichen º SÕnffte getragen / und in einem Elias=Wagen gen Himmel gef÷hret º ¸u werden. Es erµchalleten µchon da¸umahl in µeinen Ohren die º heilige Paßions=Lieder / und gaben durch innerliche Betrachtung º ein angenehmes Echo in µeinem Herãen; dadurch wurde Er muhtig / º freudig und getroµt ¸um Sterben gemacht / und alle¸eit in der µeeli=ºgen Paßions=Andacht biß an µein Ende erhal- ten. Jener fromme º Probµt ¸u S[ancta] Aphra in Meiµµen / baht in µeiner groµµen Kranckheit ei=ºnen gewiµµen Canonicum, wenn er bey µeinem Ende µeyn w÷rde / ihn º in der leãten Todes=Noht dreyer Dinge ¸u erinnern: Erµtlich des º To- des=Kampffs und des blutigen Schweiµµes Chriµti / welchen Er in º µeiner hæchµten Herãens=Angµt hÕuffig vergoµµen: ¨um andern aller º Pein und Schmerãen / die Chriµtus am Stamm des Creuães aus=ºgeµtanden / damit er nicht mæchte in µeinen Schmerãen die Strengig=ºkeit und Straffe µeiner S÷nden empfinden: ¨um dritten der leãten º Worte des HErrn / in welchen Er f÷r µeine Creuãiger gebehten / und º

2 (b) Judic. XI, 40. laceratus eµt & c. ipµeque hunc diem l¿tus 3 (c) Beveregius Lib. 3. c. 9. Codicis canonum carnique º indulgens tranµigam? Hoc µaltem illuµtrati: Quis anniverµatio illo º die die jejunus lacrimisque ob illa, qu¿ redeunte non µecum reputaret, hoc die Dominum º meum cruci affixerunt peccata, unigenitus Dei Filius pro meis ipµius me non affligam? Abµit longe lateque abµit. pec=ºcatis ludibrio habitus verberibus

112 Archivum Lithuanicum 4 dem SchÕcher das Paradieß verµprochen. (d)4 Iµt eben das / welches º Hugo de S[aint] Victore, ein gottµeliger Abt im ¸wælfften Jahrhundert von º GOtt gebehten / daß µein leãtes Wort auf dieµer Welt der µ÷µµeµte º Nahme JEµus: µein leãter Gedancken von µeinem unausµprechlichen º Leiden und Sterben µeyn / und er alle µeine Worte / Gedancken / Thun º [und]

[A 3] und Weµen / in die allerheiligµte Wunden Chriµti verbergen und darinn º ewig µeelig werden mæchte. (e)5 Dieµen kan beygef÷get werden der º gottµelige Herr Pfarrer / der eines gleichen Abµcheides gewÕhret º worden / und ¸u µeinem Sterb=Bett das Creuãe Chriµti / ¸um Haupt=ºKuµµen µeine Dorne Krone / ¸ur Einµeegnung / deµµelben leãtes Wort º am Creuã gehabt. Seelig geµtorben! Recht Prieµterliches / Exem=ºplariµches Ende!

Solcher Gnade hat Ihn GOtt gewehret / weil µein ganães Le=ºben / abµonderlich µein gef÷hrtes Lehr=Ampt / eine µtete Betrachtung º des leidenden Chriµti / und µeine dabey gef÷hrte ErklÕrung / keine º andre / als welche dort der groµµe Heyden=Lehrer Paulus (f)6 gethan / º geweµen iµt: Es µey ferne von mir / r÷hmen / denn allein von º dem Creuãe unµers HErrn Chriµti! Solche heilige Gedan=ºcken µind ihm ganã unge¸wungen und gleichµam erblich geweµen / º gleichwie Er von µolchen Vor=Eltern µeine Abkunfft genommen / die º mehren- theils den heiligen Prieµter=Stand mit Ruhm auf der Welt º gef÷hret und Chriµ- tum / den Gecreuãigten / geprediget haben.

Sein Herr Vater war der Wol=Ehren=Veµte und Ge=ºlahrte Herr Gabriel Mörlin, Cantor an unterµchiedenen vor=ºnehmen Oertern und ¸uleãt ¸u Olbersleben in Th÷ringen / wo=ºµelbµt Er ÷ber 40. Jahr bey der Jugend / inµonderheit in der Muµic / º vielen Nuãen geµchaffet / und im 82µten Jahr µeines Alters geµtorben. º Seine µeelige Frau Mutter hat Agneta geheiµµen / von Geburt º eine Langin.

Der Herr Groß=Vater iµt geweµen der Wol=Ehrw÷rdige / º Vorachtbahre und Wolgelahrte Herr Hugo Mærlin / 56jÕh=ºrigen Pfarrer an unterµchiedenen Vor- nehmen Oertern / º unter andern ¸u Weymar / und ¸uleãt ¸u Molµchleben im Go=ºthiµchen / woµelbµt er auch A[nno] 1627. im 81. Jahr µeines Alters geµtor=ºben. Sonµt hat beµagter Herr Hugo Mörlinus ¸u leiblichen º Br÷dern gehabt 1. Se[ine] Hoch=W÷rden (Tit.) Herrn D[octorem] º Joachim Mörlinum, geweµenen SamblÕn- d[iµchen] Biµchoff. º 2. (Tit.) Herrn D[octorem] Maximilianum Mörlinum, 30jÕh=ºrigen Superintendenten ¸u Coburg / und 3. (Tit.) Herrn º M[agistrum] Stephanum Mörli- num, der anfÕnglich 9. Jahr ¸u Co=ºburg Diaconus, und hernach ¸u Hilpersleben in Francken=ºland 42. Jahr Pfarrer und Superintendent geweµen. º [Der]

[B] Der Herr Aelter=Vater war (Tit.) Herr Jodocus º Mörlin, aus dem Adlichen Stamm derer von Feldkirch aus º Schwaben geb÷rtig / welcher ¸u Weµthauµen im Franckenlande / º 31. Jahr Pfarrer geweµen / und daµelbµt A[nno] 1550. geµtorben.

4 (d) Georg[ius] Fabricius in Chronici Miµnici 5 (e) Citante Drexel. In Prodromo ¯ternit. Supplemento A[nno] 1263. L. I. c. 50. 6 (f) Gal. VI, 14.

113 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai Be=ºmeldter Herr Jodocus Mörlinus iµt der erµten einer / µo ¸u An=ºfang von µeel[igem] Herrn D[octore] Luthero bekehret worden / und hat º demµelben auch treuen Beyµtand geleiµtet.

Der Herr Uhr=Aelter=Vater / der Edle und Veµte Herr º Hugo Mörlin, Herr von Feldkirch bey Alga in Schwa=ºben / der aus dem uhralten Geµchlecht derer Mær- linen / von Adli=ºchen Eltern beyder Linien ge¸euget worden.

Vorgedachte des wolµeel[igen] Herrn Pfarrern Eltern haben º denµelben / wie Er Ihnen A[nno] 1641. d[en] 19. Dec[embris] µt[ili] v[eteris] ¸u Olbersleben geboh=ºren worden / gleich den dritten Tag darauff ¸ur Heil[igen] Tauffe befoddert / º und nach dem daµigen damahligen Pfarrern Herrn Michaël º Cramer genant / auch hernach ¸ur Schulen gehalten / und ab=ºµonderlich in der Muµic angef÷hret: Und als darauff / Ehren=ºgemeldter Herr Pfarrer Cramer / Ihn nach AlµtÕdt / ¸u µeinem º Herrn Schwieger=Sohn (Tit.) Herrn Samuel Urµino, º Superintendenten daµelbµt brachte / ward Er mit deµµen einigem Sohn / º als µeinem Co¿taneo, der Information des damahligen Rectoris, º Herrn Martini Opiãen / anvertrauet.

Sein gutes Talent, das Ihm GOTT anvertrauet / that µich º bald vor andern hervor / µo gar / daß als wie A[nno] 1653. ¸u AlµtÕdt / auf º gnÕdigµte Verordnung S[eine]r Hochf÷rµtl[ichen] Durchl[aucht] ¸u Altenburg=ºSachµen / unter dem Pr¿µidio (Tit.) Herrn D[octoris] BÕren / eine º Kirchen=Viµitation gehalten / und von denen Her- ren Viµitatoribus in º der Schulen ein Examen angeµtellet worden / der Wolµeelige µeine º in literis & muµicis erlangte Profectus, ¸u mÕnnigliches Verwundern / º µehen laµµen / und ¸ur fernern Auffmunterung µeines Fleiµµes / mit næhti=ºgen Mitteln aus der Kirch und vom Schloß verµehen worden.

A[nno] 1655. wurde Er nach dem tædtlichen Ableiben des Herrn º Pfarrern Crameri, wieder nach dem Hauµe beruffen / und von deµµen º Succeµµore, (Tit.) Herrn KromÕyer / nachmahligen Weimar=ºµchen Hof=Prediger / mit deµµelben einigem Sohne in die Informa-ºtion genommen / der aber wegen anwachµender Ampts=GeµchÕffte / º beyde der ferneren Obµicht des (Tit.) Herrn Tobi¿ Leu- ri=ºchen / S[anctae] Theol[ogiae] Stud[ioµi] anvertrauet. º [Von]

[B 1] Von dieµem wurde Er µo weit gebracht / daß Er bald drauff º nach Leip¸ig gegangen / und daµelbst die Lectiones publicas (Tit.) Herrn º M[agistri] Georgii Crameri, und (Tit.) Herrn M[agistri] Rappoldi, privatim aber º (Tit.) Herrn M[agistrum] Gr¿vium, mit gutem Nuãen gehæret / auch alda we=ºgen der Muµic µehr beliebet worden. A[nno] 1660. begab Er µich nach º Jena / hielte beym (Tit.) Herrn Prof[eµµore] Behmen in Philoµoph[ia]; in Theo-ºlog[ia] unter (Tit.) Herrn D[octore] Muµ¿o unterµchiedene Collegia, und ließ º µich æffters mit gutem Ruhm / im diµputiren hæren.

Einige Jahr darauf entschloß Er µich nach Preuµµen ¸u gehen / º umb daµelbµt µowol denen Studiis weiter ob¸uliegen / als auch ¸ugleich º das von µeinem Stieff=Bru- der / Herrn Nicolao Mörlino, ihm º beµchriebene / und in der Kneiphæffµchen Thum=Kirche befindliche Epi-ºtaphium vorgedachten µeel[igen] Herrn Biµchoffs Mörlini ¸u µehen.

114 Archivum Lithuanicum 4 Er nahm alµo / ¸ur ¨eit der Erffurtµchen Belagerung / µeinen º Weg auf Leip¸ig / von da weiter ÷ber Berlin / und andre StÕdte / º auf Danãig / und kam A[nno] 1664. in Kænigsberg gl÷cklich an: Bey º µeiner Dahinkunfft traff Er bald einen µeiner Lands=Leute / Herrn º Michael Schoberum / Cantorem ¸u Kuckerneµen an / der Ihn º dann mit µich / nach Tilµit ¸u gehen / bewogen. ¨ur Tilµit fand Er º inµon- derheit bey dem damahligen Herrn Erã=Prieµter / (Tit.) º Herrn Johann Molina / und µeel[igen] Herrn Diacono Werner / º guten Acceµs, und empfieng von beyden / vornehmlich aber von dem º Herrn Diacono, weil derµelbe ¸ur leiblichen Mutter / eine gebohrne º Mærlinin gehabt / derer ihr Herr Groß=Vater / wolgemeldten º SamblÕnd[iµchen] Herrn Biµchoff / und des µeel[igen] Herrn Pfarrers º Herrn Groß=Vaters leiblicher Bruder geweµen / viele Hæfligkeit º und G÷tte.

Und weil gedachter Herr Diaconus Werner den Wol=ºµeeligen nicht von µich laµµen wolte / vielmehr demµelben ¸ur Erler=ºnung der Litthauiµchen Sprache einrÕhtig war / brachte er Ihn an=ºfÕnglich ¸ur Tilµit in Condition bey (Tit.) µeel[igem] Herrn George º Andreas Reimann / hernach ¸um Herrn Pfarrern ¸u Wilµch=ºwill / Herrn Heinrich EiµenblÕtter; und hieµelbµt ließ der Wol=ºµeelige / ehe noch ein halb Jahr verfloµµen war / µich µchon in Litthau=ºµchen Predigten unterµchiedlich hæren.

Umb aber in der Litthauµchen Sprache µich µo viel beµµer ¸u per-ºfectioniren / und die Reinigkeit derµelben µo viel gr÷ndlicher ¸u faµµen / º gieng Er nach Cauen in Groß=Litthauen / hielte µich ein ganães Jahr º daµelbµt auf / und kam hernach in gefaµter Vollkommenheit dieµer º Sprache / A[nno] 1667. nach Tilµit wieder ¸ur÷ck; Woµelbµt Er abermahl / º [von]

[B 2] von dem µeel[igen] Herrn Diac[ono] Werner viel Affection genoß / und º µich im Predigen / µowol in Teutµcher als Litthauµcher Sprache fleiµ=ºµig ge÷bet.

Anno 1670. Wurde Er als belobter Muµicus von dem iãigen º Preußiµchen Ober=Ap- pellation-Gerichts=Raht (Tit.) º Herrn Jacob Klein / dem (Tit.) Herrn D[octore] Dam- men / eh=ºmahligen AltµtÕdtµchen Pfarrern und E[ines] E[hrw÷rdigen] Samb- l[lÕndiµchen] Con-ºµiµt[orii] Aµµeµµ[ore] und dem Inµterburgµchen Hauß=Voigt (Tit.) µeel[igen] º Herrn Johann B÷chner / welchem / als damahligen Stadt=ºSchreiber / E[in] Wolweiµer Raht der Stadt Inµterburg / die º Beµorgung eines Cantoris aufge- tragen hatte / nach Kænigsberg be=ºruffen / und nach geµchehenen Tentaminibus von dem ¸eitigen º Heern Capellmeiµter Sebaµtiani, und AltµtÕdtµchen Herrn º Organiµten / auch abgelegten unterµchiedenen Proben in literis & º Muµicis, ¸um Cantorat, nach Inµterburg beruffen; allwo Er / ¸weene º Jahr hindurch / recht µonderlichen Fleiß an der Jugend erwieµen.

Es gefiel dem hæchµten GOtt Ihn auch in µeine Kirche / ¸um t÷ch=ºtigen Werck¸eug µeiner Ehre / aus¸ur÷µten; angemercket Er A[nno] 1672. º in die Stelle des ¸u Gum- binnen verµtorbenen Herrn Pfar=ºrern / Herrn Johann Vorhoffs / ordentlich voci- ret / und am º 14. Sonntag nach Trinit[atis] geb÷hrend eingewieµen worden.

Seinen erµten Ehµtand hat Er A[nno] 1673 den 10. Julii, mit µeines º µeel[igen] Anteceµµor[is] Jungfer Tochter / Maria Eliµabeth Vor=ºhoffin angetreten / mit derµelben 20. Jahr friedlich und vergn÷gt ¸u=ºµammen gelebet / 2. Sæhne und 3.

115 Keletas duomenø Michaelio Mörlino biografijai Tæchter ge¸euget; von wel=ºcher der eine Sohn und eine Tochter Ihrem µeel[igen] Herrn Vater / º bereits vor einigen Jahren / im Tode vorhergegangen; Der ÷ber=ºbliebene und ião abweµende Herr Sohn aber nebµt den beyden º Frau Tæchtern / Herren Schwieger=Sæhnen / und Frau º Schwieger=Tochter / auch Ihren Kindern / µehen Ihrem Herrn º Vater / Schwieger= und Groß=Vater mit bek÷mmertem Ge=ºm÷ht und thrÕnenden Augen traurig nach. A[nno] 1694 den 9. Junii verÕnderte Er µeinen Wittwen=Stand / und º ließ µich mit der Viel=Ehr= und Tugend=begabten Frauen º Anna / geb[orenen] Napµin / µeel[igen] (Tit.) Herrn Jonas Kleinen / º Erbhabern auf Gumbinnen hinterbliebe- nen / anião ¸um an=ºdern mahl betr÷bten Frauen Wittwen / Ehelich ein / legte mit der=ºµelben 14. Jahr vergn÷gt ¸ur÷ck / und ¸eugete ¸weene Tæchter / da=ºvon die eine Todes verblichen / die andere aber giebt / nebµt Ihrer º [Leid] [B 3] Leidtragenden Frau Mutter / und den ÷brigen allerµeits wehrt=ºgeachteten Klagf÷hrenden / Ihrem inniglich geliebten Herrn º Vater das Geleite in µein Ruh=KÕmmerlein / welche der GOTT º alles Troµtes krÕfftiglich træµten wolle! Allenthalben / µonderlich aber in µeinem Predigt=Ampt / µuchte Er º JEµum den Gecreuãigten; Dieµen µeiner anvertrauten lieben Gemeine º getreulich vor¸utra- gen / µein Leiden und Tod allen ¸u¸ueignen / und º µelbige auf µeine hinterlaµµene Fußµtapffen / ¸ur willigen und gottµeeli=ºgen Folge ¸u bringen / war µeine vor- nehmµte und græµµeµte Sorge. º Wobey Er es ihm mercklich angelegen µeyn ließ / die Litthauµche º Sprache / durchgehens in gute Richtigkeit ¸u bringen / und hierdurch º umb µovielmehr den Lauff des Evangelii bey den Lutheriµchen Ge=ºmeinen in dieµem Kænigreich ¸ubefoddern. Hiebey aber hat es Ihm auch an dem Leiden Chriµti nicht er=ºmangelt / davon µattµam bekandt / und alµo / weil es verµchmerãet / º wenig mehr ¸u gedencken. Es kam das hohe Alter dar¸u / mit vie=ºlen Kranckheiten / dadurch Er von allen KrÕfften gebracht wurde / º und nach acht=tÕgiger BettlÕgerung / dabey es jedoch an behæriger º Cur des Herrn Medici nicht ermangelt / an beµagtem 31. Febr[uarii] in der º Nacht umb 12. Uhr / in wahrer Anruffung µeines Erlæµers dieµes m÷h=ºµame Leben µeeliglich beµchloµµen. Gegen die ¨eit der Menµchwerdung Chriµti fing µein Leben an: º mit dem leidenden JEµu µeine Kranckheit und Tod: Er wird auch / º Krafft der Aufferµtehung Chriµti / wenn derµelbe in µeiner Herrligkeit º erµcheinen wird / ¸um ewigen Leben auffer- wecket werden. Er hinter=ºlÕµt µeiner Hochbetr÷bten Wittwen / Kindern / Her- ren º Schwieger=Sæhnen / Frauen Tæchtern / Frau Schwieger=ºTochter / Kin- des=Kindern / und der geµamten Chriµtlichen º Gemeine dieµes ¸um beµtÕndigen Troµt: (g)7 Sind wir mit º Chriµto geµtorben / µo glauben wir / daß wir auch º mit ihm leben werden.

7 (g) Rom. VI, 8.

116 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Roma Bonèkutë Klaipëdos universitetas

Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai

ÁVADAS. Iki ðiol daugiausia tiriami senøjø (XVI­XVII amþiaus) tekstø lietu- viðki vertimai. XIX amþiaus pirmoje pusëje, kaip ir anksèiau, vertimai daugeliui kûrëjø buvo kûrybinio darbo pradþiamokslis. XVI­XVIII amþiuje raðomàjà kalbà labiausiai formavo Biblijos, katekizmo, giesmiø ir kitø religiniø tekstø vertimai. Simono Stanevièiaus 1823 metais iðleista Historyia szwenta1 (toliau ­ HS) yra pirmoji mus pasiekusi Didþiojoje Lietuvoje spausdinta knygelë2, kurioje skaitytojui trumpai pateikiama Ðventoji istorija, t. y. Senojo Testamento santrauka. Katalikiðko- je tradicijoje Biblija nebuvo plaèiosios visuomenës skaitymo ir interpretavimo objek- tas. XVIII amþiaus pabaigoje Kiprijonas Lukauskas raðë: „Skaytima Raszta Szwyn- ta, dabartel insidawima disputon su Heretikays swietiszkims Zmoniems, ipaciey nemokitiems Uzgina Baznicia Diewa yr priderunciey nes priderunciausey [ ]. Isz tos priezasties Baznicia Szwynta, kayp Szwyntay, teyp suapweyzdu uzsaka waùnascios, norint gierims Katalikams, skaytima Biblios, tay ira Raszta Szwynta, tiems tiktay daùeydzia, kurie nuog Wiresnibes Dwasiszkos pazinty bus ing tay

1 [Simonas Stanevièius,] HISTORYIA Wilniuy. Lietuvos bibliografijoje teigia- SZWENTA YSZ ÙOTINYSZKA ma, kad Vaclovas Birþiðka, apraðyda- LIÊUWIA PARDIETA ANT ÊEMAY- mas ðià knygà, rëmësi buvusiu Lietuviø TYSZKA. PAR SYMONA STANEWICZE mokslo draugijos bibliotekos defektiniu, ÊEMAYTY. [...] WYLNIUJE. Drukarnioy be antraðtinio lapo, egzemplioriumi. ant uliczias Sta Jona po N. 431. Metuo- Knygelëje buvæ 27 paveikslëliai, jos for-

se Chrystaus 1823 (VUB sign.: LR 14, matas ­ kiðeninis (32°). Ji dingusi. Taip

LR 1174; LLTIB sign.: 2006). 0 0 0 pat nurodoma, kad buvo versta ið pran- 2 Pirmoji vaikams skirta Biblijos santrauka cûzø kalbos. Þr. Lietuvos TSR biblio- buvo Kazimiero Vizgirdos (1788­1861) grafija. Serija A, 1. 1547­1861, Vilnius: parengta ir 1823 metais iðleista Bibliie Mintis, 1969, 454. diel wayku Lenkiszkay yr Letuwiszkay [...]

117 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai patogieys paderuncieys yr muntays“3. Kita vertus, nuo 1599 iki 1816 metø Didþioji Lietuva, kuriai uþteko vien Evangelijø tekstø, lietuviðkai Senojo Testamento frag- mentus daþniausiai iðgirsdavo atpasakojamus baþnyèiose per pamokslus. Taèiau Biblijos paþinimo stygius buvo juntamas. Antai Lukauskas pripaþino, kad „Histo- ria labay grazi yr unt Zinoima kiekwienam reykalinga. Ape Sutwierima Dungaus yr Ziames Jr wisu kitu dayktu, Kurie waysos unt Swieta [...]“ (Lukauskas 1996, 378). Jis parengë, kaip pats sako, maþà knygelæ, kuri buvo dalies Pradþios knygos san- trauka ir ilgà laikà liko nespausdinta (Lukauskas 1996, 378). XIX amþiaus pradþioje Didþiojoje Lietuvoje poþiûris á religiná ðvietimà ir á paèius tekstus ëmë keistis. Tai lëmë tarp kunigø kilusi dvasinio atsinaujinimo banga, sustiprëjusi apaðtaliðkoji dvasia (prisimintini Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos pa- mokslai), kurià skatino ðvietëjiðkos idëjos, Biblijos draugijos veikla, 1816 metø Nau- jas ástatymas bei Maþosios Lietuvos religiniai raðtai ir Vilniaus Vyriausiosios semi- narijos auklëtiniø naujesnis poþiûris á Baþnyèià. Stanevièius, veikiamas moderniø to meto raðomosios kalbos ugdymo idëjø, kaip ir daugelis kitø XIX amþiaus pirmos pusës kultûrininkø, siekë parûpinti kuo dau- giau lietuviðkø tekstø, tarp jø ir religiniø. 1829 metais iðleistoje knygelëje Trumpas pamokimas kaùbos lituwyszkos arba Ýemaytyszkos jis raðë, kad nereikia stebëtis, jog lietuviðki raðtai neprilygsta Karaliauèiuje, Klaipëdoje, Tilþëje spausdintiems lietu- viðkiems raðtams, nes „mumus rôdos jôg be jôkia pasyrûpynyma gana giaray litu- wyszka kaùba mokiêty gälyme, yr jôg niekas môkitas negäl atsyrasty kursay litu- wyszkus rasztus skaytîty yr anus peykty arba gyjrty prasymanîtu; räszome taygy tayp kayp môkame, îdant tykt nu awia sawa, apey kuria yszgänima rapynamies, suprantamy bûtumem“4. Stanevièiaus lotyniðkos epitomës5 vertimas buvo vienas ið pirmøjø spausdintø prozos tekstø, kuris atitiko to meto literatûros poreiká ­ iðsiverþti ið dominuojanèiø poezijos formø ir sukurti didesnës apimties prozos tekstà. Poreikis raðyti epinius kûrinius, tautos istorijas ypaè iðryðkëjo po Napoleono karø. Antai 1822 metais datuojama pirmoji Simono Daukanto istorija. Pagrindinë to meto raðomosios kalbos idëja ­ kalbà ugdyti remiantis ðnekamàja liaudies kalba, o ne esà dirbtine religiniø raðtø kalba ­ geriau galëjo bûti ágyvendinta prozos tekstuose, nes jø nevarþë kla- sikinës poetikos nuostatos. Taèiau originaliø lietuviðkø prozos tekstø stygius bus skatinæs kûrëjus pradëti nuo vertimø. Vilniaus universiteto auklëtiniai nemaþai vertë ið lotynø á lenkø kalbà. Vëliau, kilus lituanistiniam sàjûdþiui, pradëjo rastis ir lietuviðkø vertimø. Vienas ið pirmø- jø tokiø mëginimø ir buvo Stanevièiaus HS. Taigi XIX amþiaus pirmoje pusëje á

3 Kiprijonas Lukauskas, Pamokslai, parengë 5 Epitomë ­ didelio veikalo sutrumpinimas, Juozas Karaciejus, Vilnius: Mokslo ir en- gr. æpit#mnw ­ ‘nukirsti’, ‘nupjauti’, ciklopedijø leidykla, 1996, 46. ‘sutrumpinti’; = æpitom$ ‘nupjovimas’, 4 Simonas Stanevièius, Raðtai, paruoðë Jur- ‘sutrumpinimas’; lot. compendium gis Lebedys, Vilnius: Vaga, 1967, ‘santrauka’. 443­444.

118 Archivum Lithuanicum 4 lietuviø kalbà buvo verèiama ne tik ið naujøjø kalbø (lenkø, prancûzø, vokieèiø, rusø), bet ir ið lotynø. Þinomi trys 1823 metais iðleistõs HS egzemplioriai, saugomi Vilniaus universi- teto bei Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto bibliotekose, be to, vertimas prieinamas ir ið 1967 metø Stanevièiaus raðtuose pateiktos faksimilës (Stanevièius 1967, 329­411). HS faksimilës komentarai (Stanevièius 1967, 622­644) buvo para- ðyti remiantis Daukanto 1838 metais iðleista Epitome Historiae Sacrae6. Taèiau Dau- kanto knygelë juk iðëjo gerokai vëliau, o ir jos teksto struktûra kitokia negu Stane- vièiaus. Taigi vienas ið straipsnio tikslø ­ nustatyti Stanevièiaus vertimo ðaltiná. Nepavyko rasti jokiø XIX amþiaus atsiliepimø, kurie leistø suprasti, kaip ði nedidelë 83 puslapiø in octavo knygelë buvo vertinama. Liudvikas Jucevièius, raðy- damas apie Stanevièiaus darbus, HS pavadino veikalu, t. y. neakcentavo siauros mokyklinës vertimo paskirties7. XIX amþiuje ir XX amþiaus pradþioje literatûros istorikø þvilgsnis buvo nukreiptas daugiausia á originaliàjà literatø kûrybà. Bet ir ðio amþiaus pradþioje Biblijos vertimo tyrimams skirtame Adomo Jakðto darbe HS nepaminëta8. Sovietiniais metais, kaip þinome, religinio turinio tekstams dël perða- mo ateizmo skirti daugiau dëmesio buvo neámanoma. Veikiausiai dël átakingos Jurgio Lebedþio nuomonës, jog knygelë, matyt, skiria- ma mokiniams (turintiems epitomæ versti ið lotynø kalbos á gimtàjà)9, ðis veikalas ne itin domino mûsø dienø Stanevièiaus kûrybos tyrëjus. Liko beveik neávertintas HS turinio naujumas ­ juk tai pirmasis lietuviðkas Biblijos santraukos leidimas. Antai Dalia Èioèytë studijoje Biblija lietuviø literatûroje10 neuþsiminë, jog HS buvo pirmas mëginimas pateikti skaitytojui katalikui sutrumpintà Senàjá Testamentà. Lebedys HS laikë Charles’o Franšois L’homond’o Epitome Historiae Sacrae verti- mu, kurá, jo manymu, Stanevièius skyrë mokiniams padëti mokytis lotynø kalbos (Lebedys 1957, 164) (nors knygelëje tik 12 lotyniðkø þodþiø, pateiktø iðnaðose, o pridëtas þodynëlis yra lietuviø­lenkø kalbø, þr. p. 73­83). HS vertimo pobûdá Le- bedys ávertino labai trumpai, pabrëþdamas esmingiausius vertimo momentus: „ver- timas rûpestingas, gana sklandus ir lengvas“ (Lebedys 1957, 164). Vëliau Stanevi- èiaus raðtø ávadiniame straipsnyje „S. Stanevièius ir jo palikimas“ HS vertimui aptarti skirta daugiau sakiniø: „S. Stanevièius iðvertë ‘Istorijà ðventà’ gana rûpes- tingai, sklandþiai, palyginti lengva ir gyva kalba, ieðkodamas lietuviðkø atitikme- nø, vengdamas skoliniø, svetimø konstrukcijø (nors jø neiðvengë). Jis stengësi ne- þinomus dalykus nusakyti þinomais, suprantamais“11.

6 [Simonas Daukantas,] EPITOME. HISTO- 9 Jurgis Lebedys, Simonas Stanevièius, Vil- RIAE SACRAE, Petropilie, 1838. nius: Vaga, 1957, 164. 7 Liudvikas Jucevièius, Mokyti þemaièiai, 10 Dalia Èioèytë, Biblija lietuviø literatûroje, Vilnius: Vaga, 1975, 154. Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosa- 8 Adomas Jakðtas, Apie katalikiðkus lietuvið- kos institutas, 1999. kus Ðventraðèio vertimus ir vertëjus, Kau- 11 Jurgis Lebedys, „S. Stanevièius ir jo pa- nas: Akcinë „Þaibo“ bendrovës spaustu- likimas“, Stanevièius 1967, 21. vë, 1933.

119 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai Kad vertimas taptø originalo pakaitalu, vertëjui reikia sutapatinti vertimà su originalu funkciniu, struktûros ir turinio atþvilgiu12. Taèiau Stanevièius HS antrað- tëje nenurodë, kas parengë originalà: Historyia szwenta ysz ùotinyszka liêuwia pardieta ant êemaytyszka. Par Symona Stanewicze êemayty; be to, jis neakcentavo knygelës pobûdþio, t. y. nenurodë, jog tai epitomë. Tad kitas ðio straipsnio tikslas ­ nustatyti, kaip versta, kas adresatas. Kadangi „vertimas platesne prasme ­ kalbinë veikla, kurios tikslas pakeisti kal- binæ kûrinio struktûrà“13, Stanevièiaus HS vertimo analizei pasirinktas lingvistinës vertimo teorijos gretinamasis metodas. Jis aptartas Leonido Barchudarovo veikale Kalba ir vertimas bei kitø mokslininkø darbuose14. Barchudarovas, kaip ir kiti moks- lininkai, vertimà laiko sudëtinga þmogaus veiklos rûðimi ir nagrinëja já kaip komu- nikacijos procesà, kuriame dalyvauja tikrovë, autorius ir priëmëjas. Jis sako, kad vertimo procese svarbiausia yra ne kalba kaip abstraktus objektas, bet pats tekstas kaip konkretus kalbinis kûrinys, kuris susideda ið kalbinës medþiagos, taèiau ja neapsiriboja (Áaðõóäaðîâ 1975, 15). Taigi tekstas taip pat nëra tik lingvistinis darinys, t. y. abstrakèiø kalbos vienetø suma. Já sudaro ne tik (kalbos) forma, bet ir tema (tai, kas norima praneðti), pavaizduota situacija, dalyviai (adresantas ir ad- resatas) (Áaðõóäaðîâ 1975, 31). Taigi tiek verèiant, tiek vertimà analizuojant, svarbu atsiþvelgti á ekstralingvistinius faktorius. Semiotika skiria trejopus þenklø santykius: referentinius, pragmatinius, sintak- sinius. Todël lingvistinë vertimo teorija ir nagrinëja, ar verèiant visos ðios trys reikðmës yra iðlaikomos. Straipsnyje labiausiai analizuota HS vertimo leksika, ku- riai, kaip þinoma, XIX amþiaus pirmoje pusëje buvo skiriama itin daug dëmesio. Analizuojant vertimà, pirmiausia aptariami semantiniai iðversto teksto pakitimai, o po to ­ raiðkos plano transformacija.

1. HS ÐALTINIAI. Lyginant Stanevièiaus 1823 metais iðleistà HS su straips- nio autorei prieinamais Epitome Historiae Sacrae lotyniðkais leidimais, kuriø XIX amþiuje iki 1823 metø vien Lietuvoje pasirodë bent trys, bûtø galima mëginti nu- statyti Stanevièiaus vertimo ðaltiná. HS originalo parengëjo pavardæ nurodë Vaclovas Birþiðka15. Profesoriaus Char- les’o Franšois’o L’homond’o (De L’homond, Le Homond, 1727­1794) XVIII am- þiaus pabaigoje parengta chrestomatija lotynø kalbos besimokantiems jaunuoliams

12 Âèëåí Êîìèññàðîâ, Òåîðèÿ ïåðåâîäà Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíîøåíèÿ, (ëèíãâèñòè÷åñêèå àñïåêòû), Ìîñêâà: 1980; Êîìèññàðîâ 1990; Àëåêñàíäð Âûñøàÿ øêîëà, 1990, 43. Øâåéöåð, Ïåðåâîä è ëèíãâèñòèêà, 13 Kazimieras Ambrasas-Sasnava, Vertimo Ìîñêâà: Âîåíèçäàò, 1988. tyrinëjimai, Vilnius: Mokslas, 1984, 5. 15 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 3. XIX 14 Ëåîíèä Áàðõóäàðîâ, ßçûê è ïåðåâîä, amþius, Èikaga: JAV LB Kultûros fon- Ìîñêâà, 1975. Taip pat: Âèëåí das, 1965, 58. Êîìèññàðîâ, Ëèíãâèñòèêà ïåðåâîäà,

120 Archivum Lithuanicum 4 Epitome Historiae Sacrae buvo labai populiari, tad Stanevièius ðià Biblijos santraukà pasirinko neatsitiktinai. Chrestomatijos parengëjas buvo þymus humanistas, kalbi- ninkas ir pedagogas. Jo darbais domëtasi ir Prancûzijoje, ir kituose kraðtuose. Be Epitome Historiae Sacrae, labai populiarûs ir daug kartø leisti jo Doctrine chrétienne, Grammaire franšaise, Elemens de la grammaire latine, De viris illustribus urbis Romae, Histoire abrégée de la religion avant la venue de Jésus Christus. L’homond’o darbai XIX amþiuje Lietuvoje buvo þinomi, perleidþiami16, kai kurie verèiami á lenkø kalbà17, o lotyniðka Epitome Historiae Sacrae buvo leidþiama su iðverstais prancûziðkø skyreliø pavadinimais á lenkø, rusø ar lietuviø (þr. [Daukantas] 1838) kalbà ir pridëjus atitinkamus þodynëlius. Tekstø santraukø rengimo tradicijos siejamos su graikø istoriografijos epitomë- mis. IV amþiuje prieð Kristø graikas Teopompas (gim. Chijo saloje ~ 376 m. pr. Kr.) sutrumpino Herodoto istorijà. Romoje pirmàjà santraukà – Polibijo ið Megalopolio veikalo epitomæ – I amþiuje prieð Kristø parengë Markas Junijus Brutas (84­42 m. pr. Kr.). Dël trumpinimo atsisakytø ekskursø, plaèiø iðaiðkinimø, psichologinio detalizavimo, argumentavimo, ávairuojanèiø trumpinimo nuostatø daþnai tokie su- konspektuoti maþos apimties tekstai buvo nesuprantami ir negalëjo atstoti origina- lo. Kartais santraukas rengdavo pats autorius. Vëliau imta trumpinti ne tik istorijos veikalus, bet ir komedijas, tragedijas, Biblijà, Sinodø kanonus ir pan. Palestinoje dar iki krikðèionybës judëjai mokydavo savo berniukus skaityti Ðventàjá Raðtà, raðyti, ði tradicija vëliau virto plaèiai mokyklose taikoma praktika jaunuomenei ið maþens diegti tikëjimo tiesas. Taigi Biblijos istorijø santraukos sietinos ir su judëjø didak- tika. Antai, plintant krikðèionybei, populiarios buvo ið antikos autoriø iðrinktø citatø, liudijanèiø krikðèioniø darbus, epitomës (pvz., D. Haymonis Halber- / statten- sis, / historiae / sacrae epitome, / Siue De Chriµtianarum rerum memoria / libri decem18 ). Sutrumpinti tekstai daugiausia atstodavæ mokyklinius vadovëlius. Ðvietimo epo- choje dël religinio indiferentiðkumo á Biblijos tekstà þvelgiama ið didaktiniø pozi- cijø. Biblijos santraukos tuomet buvo labiau skiriamos mokyti ne krikðèioniðkojo tikëjimo, bet lotynø kalbos ar tiesiog gyvenimiðkos iðminties.

16 Pvz., [Charles Franšois L’homond,] NE, [...] przez X. L’Homond [...] w ÉLÉMENS DE LA GRAMMAIRE WARSZAWIE, NAKÙADEM I DRU- FRANŠAISE, PAR LHOMOND, Profes- KIEM ZAWADZKIEGO I WÆCKIEGO, seur­émérite en L’université de Paris. ä UPRZYWILEJOWANYCH DRUKARZY I VILNA, CZEZ Joseph Zawadzki. 1827. XIÆGARZY DWORU KRÓLESTWA 17 Þr. [Charles Franšois L’homond,] RYS POLSKIEGO, 1826. KRÓTKI HISTORYI ÚWIÆTEJ LHO- 18 D. HAYMONIS HALBER- / STATTEN- MONDA [...] PRZEZ JÓZEFA ÊU- SIS, / HISTORIAE / SACRAE EPITO- CHOWSKIEGO Magistra nauk wyzwolo- ME, / Siue De Chriµtianarum rerum nych, Profesora historyi w szkole Za- memoria / libri decem. / [...] COLO- mojskiéj, W WARSZAWIE W DRUKAR- NIAE Apud Antonium Hierat, Anno M. NI KOM. RZÀD. WYZ. REL. IO. PUBL. DC. Dëkoju Gitanai Bergner uþ ðios 1830; NAUKA CHRZESCIJAÑSKA PO- knygelës kopijas. DZIELONA NA CZYTANIA DUCHOW-

121 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai Panaðaus pobûdþio knygelë buvo L’homond’o Epitome Historiae Sacrae. 1810 metø trylikto knygelës leidimo pratarmëje aiðkinama, kad sumanymas parengti epitomæ kilo ið noro padëti pradedantiems mokytis lotynø kalbos19. Akivaizdu, jog autorius buvo veikiamas ðvietëjiðkø idëjø, nes jis nepabrëþë knygelës religinës pakraipos, nekëlë religinio ugdymo tikslø. Pratarmëje nurodoma, esà Ðventoji isto- rija pasirinkta todël, kad joje yra daug dþiaugsmà teikianèiø pasakojimø, kurie nuskaidrina dvasià („ä éclairer leur esprit“), gerais pavyzdþiais auklëja jaunuome- næ („ä former leur cøur par les exemples“). Taip pat aptariama, kokiais principais tekstas parengtas. L’homond’as raðo, kad norëjo palengvinti lotynø kalbos moky- màsi nepakenkdamas lotynø kalbos taisyklingumui. Todël parengëjas sutrumpino pasakojimus, pats atrinko frazes, vengë sudëtingø formuluoèiø. L’homond’as ið pradþiø keitë lotyniðkà þodþiø tvarkà prancûziðka. Paskui vël gráþo prie lotyniðkos þodþiø tvarkos. Pasak parengëjo, mokyti lotynø kalbos siekta pamaþu sunkinant tekstà. Paþymima, kad rengiant ðià knygà daug konsultuotasi su kolegomis. Knygelëje yra 210 skyreliø, kuriø pavadinimai prancûziðki; pridëtas tekste esan- èiø þodþiø lotynø­prancûzø kalbø þodynëlis, kuriame prancûziðki þodþiai pateikti tik tame tekste pavartotomis reikðmëmis. Lietuvoje L’homond’o epitomë buvo iðleista 1809, 1811, 1821, 1857 metais. Visø ðiø leidimø parengëju nurodomas Vilniaus universiteto studentas Liudvikas Sobo- levskis (1791­1830)20. Anot Frolovo, 1811 metais Sobolevskis, dar universiteto stu- dentas, Vilniaus leidëjo Juozapo Zavadzkio praðymu spaudai parengë plaèiai pa- garsëjusià chrestomatijà ir sudarë þodynëlá (Ôðîëîâ 1961, 163). Vilniuje, MA bib-

19 [Charles Franšois L’homond,] „Avertisse- rankraðèiais. Jis parengë lotyniðkø chres- ment“, EPITOME HISTORI¯ SACR¯, tomatijø, iðvertë á lenkø kalbà Cicerono AD USUM TYRONUM LINGU¯ LA- Oratoriø, suredagavo ir iðleido Eutropi- TIN¯. Auctore C. F. Lhomond, in Uni- jaus Romos istorijos epitomæ ir kt.; þr. versitate Parisiensi Professore emerito. Jan Oko, Seminarium filologiczne Godfryda NOVA EDITIO; Cui accessit dictiona- Ernesta Grodka, Wilno: Nakùadem towa- rium latino ­ gallicum. PARISIIS, EDI- rzystwa przyjacióù nauk w Wilnie z za- TIO STEREOTYPA HERHAN. EX TY- siùku ministerstwa wyznañ relig. i oúw. POGRAPHIA FRATRUM MAME, Via Publicznego skùad gùówny w ksiægarni (Pot-de-Fer.) 1810. Dëkoju Dangirutei Úw. Wojciecha w Wilnie, 1933, 60­67; Damulytei-Vonheim ir Stefi Bollin uþ Józef Bieliñski, Uniwersytet Wileñski knygelës kopijas. (1579­1831) 3, Kraków: Druk W.L. 20 Liudvikas Sobolevskis gimë Vilniuje. Bu- Anczyca i Spóùki, 1899­1900, 333­337. vo mylimas Ernesto Gotfriedo Grodeko 1819­1822 VU dëstë lotynø kalbà; þr. mokinys. 1808 metais ástojo á VU ir Ieva Ðenavièienë, Þemaièiø lituanistai Vil- átrauktas á mokytojø seminarijos studen- niaus vyriausiojoje seminarijoje, Vilnius: tø sàraðus. 1810­1811 metais lankë Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos Grodeko seminarà, 1811-aisiais baigë centras, 1998, 99. E. Frolovas nurodo universitetà (filosofijos magistras). Poli- 1819­1821 metus: Å. Ôðîëîâ, Âèëüíþñ- glotas: mokëjo prancûzø, vokieèiø, an- cêàÿ øêîëà êëàññè÷åñêîé ôèëîëîãèè íà÷àëà glø, ispanø, portugalø, graikø, lotynø ÕIÕ âåêà â ëèöå åå âàæíåéøèõ ïðåäñòà- kalbas. Mokytojavo Vilniuje, Kaune, âèòåëåé ñòàðøåãî è ìëàäøåãî ïîêîëåíèé, Baltstogëje. 1817-aisiais Grodekas parû- Âèëüíþñ, 1961, 179 (disertacija saugo- pino stipendijà studijoms uþsienyje. Pa- ma VUB RS, sign.: f. 76 ­ 287). ryþiuje Sobolevskis dirbo su Julijaus

122 Archivum Lithuanicum 4 liotekoje, saugomi du antraðtiniø lapø neturintys leidimai, kuriuose ranka áraðyta 1809 metø leidimo data, o parengëjas nurodomas Sobolevskis21. Kitaip nei 1811 metø22, 1809-øjø metø leidimas yra be þodynëlio, su rusiðkomis skyreliø antraðtë- mis, vadinasi, 1809 ir 1811 metø leidimai nëra identiðki. Frolovas disertacijoje raðo, kad Sobolevskis pirmo savo leidimo metus nurodo 1809, o antro ­ 1821, bet nemini 1811 metø. Tyrëjas mano, jog ið tikrøjø Sobolevskis pirmà leidimà parengë 1811 metais, o antras tik buvo jo pakartojimas. Taèiau ir Karolis Estreicheris nurodo, jog Sobolevskis parengë knygeles ne tik 181123, bet ir 1809 metais24. Frolovas mano, jog Estreicherio apsirikta (Ôðîëîâ 1961, 163). Tai, kad 1811 metø leidimà parengë Sobolevskis, nurodo Estreicheris ir Frolovas. Be to, Grodekas 1817-øjø raðte rektoriui Janui Sniadeckiui dël Sobolevskio stipen- dijos mokslams uþsienyje raðë, kad prieð penkerius metus Sobolevskis suredagavo 1 ir 2 klasei skirtà lotyniðkà santraukà, kuri universitete buvo patvirtinta kaip lotynø kalbos pradþiamokslis25. Ar 1809 metais Vilniuje iðëjæs leidinys be þodynëlio taip pat galëjo bûti studento Sobolevskio darbas, kol kas pasakyti sunku. Tikëtina, jog Sobolevskis 1809 metais galëjo parengti knygelæ be þodynëlio, t. y. ið esmës nieko nekeisti, tik ið prancûzø á rusø kalbà iðversti skyreliø antraðtes. 1810 metais pradëjæs lankyti Grodeko semi- narà, remiamas mokytojo, galëjo jau kitam leidëjui, Zavadzkiui, 1811 metais pateikti solidesná leidiná, t. y. su lotynø­lenkø kalbø þodynëliu. Sobolevskio parengtas þodynëlis26 („Sùownik wyrazów uêytych w tej ksiædze“, p. 79­132) skiriasi nuo L’homond’o („Dictionnaire des mots employés dans cé livre“, Lhomond 1810, 1­91). Sobolevskis paliko tas paèias lotyniðkas vokabulas, iðvertë prancûziðkus þodþius á lenkø kalbà, pakeitë ortografijà, pvz., „Aeneus, a, um, Miedziany“ 81 ÷ „¯neus, a, um, D’airain“ 7. Sobolevskis pateikia daugiau

21 [Charles Franšois L’homond,] Epitomae 24 [Estreicher] 1874, 594: „Epitome histo- Historiae Sacrae ad usum tyronum linguae riae sacrae ad usum tironum linguae la- latinae Auctore C. F. L’Homond in Uni- tinae, auctore in Universitate Parisiensi versitate Parisiensi professore emerito Professore emerito. (Wydanie Ludwika wydania Ludwika Sobolewskiego, Vil- Sobolewskiego). Vilnae, 1809, w 12 a.“ nae, 1809, MAB, sign.: L­19/1413; 25 Oko 1933, 63: „En outre, il a redigé 352358. 0 0 0 0 pendant ces cinq ans, les Extraits latins 22 [Charles Franšois L’homond,] EPITOME pour la 1 et 2 Classe, que l’Université a HISTORIAE SACRAE, AD USUM TY- adopté comm livre élémentaire.“ RONUM LINGUAE LATINAE. Auctore 26 Beje, bûtent ðis Sobolevskio þodynëlis C. F. Lhomond, in Universitate Parisien- buvo Daukanto 1837 metais parengtos si Professore emerito. NOVA EDITIO; epitomës þodynëlio pagrindas. Tai jau Cui accesit dictionarium latino poloni- yra pastebëjæs Giedrius Subaèius, tik jis cum. VILNAE ET VARSOVIAE TYPIS neminëjo lotyniðko­lenkiðko þodynëlio ET IMPENSIS JOSEPHI ZAWADZKI parengëjo, neturëjo galimybës palyginti TYPOGRAPHI. 1811. su prancûziðkais leidimais; þr. Giedrius 23 [Karol Estreicher,] Bibliografia Polska XIX Subaèius, „Simono Daukanto þodynai“, stólecia 2(G­L), Kraków, czczionkami LAIS 1. Tautinës savimonës þadintojai: nuo drukarni C. K. uniwersytetu Jagiel- asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, loñskiego, pod zarzàdem Ignacego Stelc- 1990, 20­31. la, 1874, 594. 0 0 0

123 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai lenkiðkø þodþiø atitikmenø, negu buvo prancûziðkø (pvz., „Accendo, is, di, sum, dere. Zapalam, rozniecam, pobudzam. Accendere odium grave. Wzbudziã, wznieciã, wielkà nienawiú㓠79 ÷ „Accendo, is, di, sum, dere. Allumer Odium grave. Allumer une haine furieuse“ 4). Kartais Sobolevskis neátraukia lotyniðko pavyzdþio ið teksto (pvz., “Bitumen, inis. n. Klej“ 85 ÷ „Bitumen, inis. n. Bitume, terre visqueuse“ 13). Be to, jis kaip atskiros vokabulos neiðkëlë veiksmaþodþiø perfekto laiko ir dalyviø formø. Pavyzdþiui, vietoje L’homond’o atskirai iðkeltø lotyniðko þodþio affigo per- fekto ir dalyvio formø („AFFIGO, is, xi, xum, gere. Attacher. AFFIXI, prét. d’Affligo. AFFIXUS, a, um. participe d’Affigo. Attaché“ 7), Sobolevskis pateikë tik veiksmaþodá: „Affigo, is, xi, xum, gere. Przybijam, zawieszam“ 82. Ið Zavadzkio pratarmës aiðkëja, kad leidëjas ðiek tiek kitaip nei L’homond’as suvokë leidþiamos chrestomatijos privalumus. Jis raðë, jog L’homond’o knygelës sukelia vaikø smalsumà, susidomëjimà religija. Vadinasi, Zavadzkis, skirtingai negu L’homond’as, nurodë ir religinæ knygelës paskirtá. Tiesa, jis pridûrë, kad tekstas parengtas taip, jog já mielai skaitytø bet kokio iðpaþinimo þmonës. Tad leidëjas epitomei kelia tradicinius uþdavinius ­ skatinti jaunuomenæ studijuoti Bib- lijà, kita vertus, atsiþvelgdamas á to meto kontekstà, jaunuoliø laisvamaniðkumà ir filosofiðkà poþiûrá á religijà, akcentavo paþintiná teksto aspektà. Ið leidëjo pratarmës taip pat suþinome, jog XIX amþiuje epitomë buvo vertinama dël lotynø kalbos. Pratarmëje sakoma, kad ði knygelë lengvai skaitoma, nes L’ho- mond’o tikslas buvo palengvinti lotynø kalbos mokymà mokyklose, ir jis nesilaikë klasikinës lotynø kalbos stiliaus grynumo. Galima manyti, kad dël to Stanevièiui vertëjo darbas atrodë bûsiàs lengvesnis. Kadangi pats Stanevièius nenurodë, ið kurio leidimo vertë, bûtina palyginti visus prieinamus leidimus ­ 1809, 1811, 1821 metais Vilniuje ir 1810 metais Pary- þiuje leistà 13-àjá leidimà. L’homond’o chrestomatija, kaip sakyta, buvo daug kartø leidþiama. Nepavyko gauti pirmojo XVIII amþiaus pabaigoje iðëjusio leidimo. Kad pats L’homond’as labai rûpinosi epitomës kokybe, rodytø áraðas knygelëje Elemens de la grammaire latine27, jog rengëjas neprisiima atsakomybës uþ be jo sutikimo iðeisianèius leidimus. Tikëtina, kad prancûziðki leidimai, tarp jø ir 13-asis, ið esmës neturëjo skirtis nuo pirmojo arba nuo visø ankstesniøjø ir vëliau iðëjusiøjø. Norëdama ásitikinti, kad Lietuvoje perleistos Epitome Historiae Sacrae yra tik origi- nalo pakartojimas (iðskyrus lenkiðkas ar rusiðkas skyreliø antraðtes ir lotynø­lenkø kalbø þodynëlá), palyginau leidimus su 1810 metø 13-uoju epitomës leidimu. 1811 metø (ir 1821-øjø, kuris yra tik 1811 metø pakartojimas) leidime Sobolevskis jungë skyrelius. Tad vietoj 210 skyreliø, kurie iðlaikyti 1809 metø leidime, 1811-øjø

27 [Charles Franšois L’homond,] ELEMENS DE PARIS. DOUZIÉME ÉDITION. [...] DE LA GRAMMAIRE LATINE, A A PARIS, Chez COLAS, Libraire, Place L’USAGE DES COLLÉGES, PAR LE C. Sorbonne, Numéro 412. ANNÉE X DE EN L’HOMOND, PROFESSEUR­ÉMÉRI- LA RÉPUBLIQUE FRANŠOISE. 1802. TE EN LA CI­DEVANT UNIVERSITÉ

124 Archivum Lithuanicum 4 (ir 1821-øjø) leidime yra 141 skyrelis, taèiau tokie patys skyreliø antraðèiø pavadi- nimai, paþodþiui iðversti ið prancûzø kalbos á lenkø.

1810 1811 Fin du déluge. 14 § 11. Koniec potopu, Noe wychodzi z Arki. 6 Noé sort de l’Arche. 15 Corruption du genre humain. 15 § 12. Zepsucie rodzaiu ludzkiego. 7 Vocation d’Abraham, an du monde 2083. 16 § 13. Powoùanie Abrahama roku úwiata 2083 Naissance d’Isaac. 16 urodzenie Jzaaka. 6 Abraham se prépare ä immoler son fils. 17 § 14. Abraham chce ofiarowaã swego syna. Dieu arrête la main d’Abraham. 17 Wszechmocny zatrzymuie rækæ iego. 8

Stanevièius, kaip matysime, versdamas teksto skyrelius dar labiau stambino. Galbût Sobolevskio pradëtas skyriø jungimas Stanevièiui davë mintá sujungus sky- rius padaryti tekstà kuo panaðesná á Biblijos. Be to, galima priminti, kad Lietuvoje buvo þinoma L’homond’o Histoire abrégée de la religion avant la venue de Jesus- Christus28, t. y. Senojo Testamento santrauka prancûzø kalba. Galima paminëti dar keletà pastebëtø skirtumø tarp prancûziðko 1810 ir vilnie- tiðkø 1809, 1811 bei 1821 metø leidimø. Ankstesnes Lietuvoje leistas epitomes lyginant su 1821 metø29 leidimu, pastebëta, kad jø lotyniðko teksto ortografija pa- naðesnë á prancûziðko leidimo. Pavyzdþiui, prancûziðko leidimo lotyniðkame tekste dëliojami diakritiniai þenklai, kurie yra ir 1811 Lietuvoje iðleistoje knygelëje: é limo terr¿ 1811, 1 ÷ é limo terr¿ 1810, 9; Ex eó 1811, 2 ÷ Ex eó 1810, 10; Postquäm 1811, 5 ÷ Postquäm 1810, 13, o 1821 metais jau raðoma be diakritikø: e limo terrae 1; Ex ea 2; Postquam 5. 1809 metø leidime daugiau þodþiø raðoma ið didþiosios raidës, o prancûziðkame leidime kai kur tose pozicijose yra maþoji (pvz.: Propheta 72, Ange- lum 3). Kai kur skiriasi skyrybos þenklai. Palyginus 1811 ir 1821 metø leidimus, kuriø struktûra kone identiðka (ta pati leidëjo pratarmë, toks pats skyreliø skaièius, þodynëlis), pastebëta, kad pirmajame ásivëlusios klaidos vëliau buvo taisytos pagal prancûziðkus leidimus. Pavyzdþiui,

1810 1811 1821 perrexeris 24 perexeris 16 perrexeris 14 buccin¿ 51 huccin¿ 39 buccinae 34

28 [Charles Franšois L’homond,] HISTOIRE RONUM LINGUAE LATINAE. Auctore ABRÉGÉE DE LA RELIGION [...] PAR C. F. Lhomond, in Universitate Parisien- LHOMOND, Auteur de la DOCTRINE si Professore emerito. Nova EDITIO Cui CHRÉTIÉNNE [...] A LILLE Chez L. accesit dictionarium latino polonicum. LEFORT, Imprimérie-Libraire, rue Es- VILNAE ET VARSOVIAE TYPIS ET IM- quermoise. 1814. PENSIS JOSEPHI ZAWADZKI TYPO- 29 [Charles Franšois L’homond,] EPITOME GRAPHI. 1821. 0 0 00 HISTORIAE SACRAE, AD USUM TY-

125 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai 1 pav. Charles Franšois L’homond, Epitome historiae sacrae, 1811, 51: teksto fragmentas, kuriame vietoj tu klaidingai iðspausdinta ut; ði klaidelë pastebëta skaitytojo – raðalu pataisyta á tu; VUB, sign.: K7 – 8/61

Taèiau kai kas liko ir neiðtaisyta, pavyzdþiui, 1810-øjø leidime yra: Ubi dies illuxit 32, o 1811 ir 1821-øjø ­ Ubi illuxit 23, 20. Ðià vietà Stanevièius vertë Kad iszausza 18. Tad 1811-øjø ir 1821-øjø leidimai skiriasi nedaug. Taèiau yra tam tikrø deta- liø, kurios paremtø mintá, jog Stanevièius vertë ið 1811 metø epitomës. Pavyz- dþiui (plg. 1–2 pav.),

1811 1821 Stanevièiaus HS Cui David respondit: ut Cui David respondit: tu Atsaky Dowidas: kayp ant venis ad me cum gladio venis ad me cum gladio munes eyny su kaùawyju, et hasta et clypeo; ego autem et hasta et clypeo; ego autem ragotyne yr skyda; asz eynu venio in nomine Domini venio in nomine Domini wardon Wieszpatis kareywiu exercituum, quem probris exercituum, quem probris kurius drynsay ausus es lacessere 51 ausus es lacessere 45 yszniekynty 39–40

Atkreiptinas dëmesys, kad iðlikusiame 1811 metø leidime ði vieta raðalu iðtai- syta ið ut á tu, t. y. taip, kaip prancûziðkame leidinyje (tu venis 1810, 67). Ið tiesø stilistiðkai èia geriau skamba „tu ateini“. Ðtai kitas pavyzdys, leidþiantis manyti, jog buvo versta ið 1811-øjø leidinio:

1811 1821 Stanevièiaus HS Extimescebat iram fratris sui: Extimescebat iram fratris sui: Byjojos rustibes brola sawa: et placeret animum ejus, et ut placeret animum ejus, maldy jo szyrdy, siunty pas pr¿misit ad eum nuncios, praemisit ad eum nuncios, jo pasiuntynius kurie dawy qui offerrent ei munera 17 qui offerrent ei munera 15 jam dowanas 14

126 Archivum Lithuanicum 4 2 pav. [Simonas Stanevièius,] Historyia szwenta, 1823, 39–40: teksto fragmentas, kurio þodis kaip atitinka bûtent 1811 metø L’homond’o epitomës ut, ir rodo, jog buvo versta ið ðiø metø leidimo;

VUB, sign.: LR 1174

Kaip matyti, 1811 metø leidime buvo padaryta klaida: praleistas jungtukas ut ‘kad’, iðspausdinta tik et, o 1821 metø ­ iðtaisyta á et ut. Kadangi Stanevièius iðvertë ne ðalutiniu tikslo aplinkybës sakiniu (þr. toliau apie vertimo pakeitimus), vël tikëtina, kad jo ðaltinis buvo 1811 metø leidimas. Taigi HS vertimas lygintas su 1811 metø knygelës tekstu. Vis dëlto, net jei Stanevièiaus vertimo ðaltinis ir nebuvo 1811 metø, akivaizdu, jog apimties, leksikos ir sintaksës poþiûriu visi leidimai beveik identiðki.

2. SEMANTINIAI HS VERTIMO ATITIKMENYS. Kaip minëta, ankstes- nieji HS kalbos tyrëjai pabrëþë gerà teksto kalbà. Lietuviðkame vertime Stanevi- èius paliko palyginti maþai lotynø kalbos pëdsakø. Be lotyniðko Ovidijaus posa- kio antraðtiniame lape30, iðnaðose Stanevièius áraðë keletà lotyniðkø þodþiø (Fir- mamentum ­ rubeêiu pasaula 3; anima ­ dwase 3; Paradisus ­ darêu êemes 4; Arcus ­ wayworikszty 7; Ad cognatos ­ gymynacziu 9; Toga ­ ruba 14; Plaga ­ wargynymays 28; Tabernaculum ­ paùapyne 30; Tunica ­ marszkynius 35; Tabernaculum ­ prybuwy- ma 36; Lepra ­ pyktszaszeys 57; Diadema ­ waynyka 72), kuriø pasirinkti lietuviðki atitikmenys galbût këlë abejoniø, ar buvo norima atkreipti skaitytojo dëmesá á patá vertimà.

30 Stanevièius 1823: „Sive tamen Grai[c]a jei mëginsi kalbëti graikø arba lotynø kal- scierit, sive ille Latina / Voce loqui; cer- ba, tikrai bus geriau uþ ðità.) te gratior hujus erit. Ovidius.“ (Taèiau

127 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai Palyginus visà HS vertimà, tik keliose vietose pastebëta netikslumø (nekalbant apie korektûros klaidas). Antai pasitaiko, kad vertime ávardþio giminë iðlaikyta pagal lotyniðkà daiktavardá ar já þymintá ávardá. Pavyzdþiui, lotynø kalboje piscis ­ þuvis yra vyriðkosios giminës. Lotyniðko teksto illum (t. y. piscem) vertime atitinka taip pat vyriðkosios giminës ji „já“: êuwys dydely yszszoka kaypo prarity ji noriedama. Parsygandes Tobyjoszius suszuka: wieszpatie uêpuly muny: anioùas atsaky: nutwerk ji yr trauk pas sawes 51 ÷ ecce piscis ingens exsiliit, quasi illum devoraturus. Ad cujus aspec- tum Tobias perterritus exclamavit: Domine, invadit me: cui angelus: aprehende illum, et trahe ad te 65. Taèiau tokio pobûdþio netikslumø rasta labai maþai. Vertimo ágûdþius Stanevièius tobulino Vilniaus universitete. Antikiniø tekstø vertimus ypaè propagavo profesorius Ernestas Gotfriedas Grodekas (lenk. Grod- deck, 1762­1825), kuris kaip neohumanistas teikë prioritetà klasikai. Paskaitose jis skatino domëtis senaisiais tekstais, jø vertimais. Grodekas buvo paþodinio, tikslaus vertimo ðalininkas. Pabrëþdamas skirtumus tarp senøjø ir naujøjø tekstø kalbos, jis reikalavo iðlaikyti senøjø autoriø stiliø ir nepaisyti, ar skaitytojas pajëgs suprasti antikos autorius (Ôðîëîâ 1961, 114). Taèiau universiteto studentø literatø draugijos, kurios didelë veiklos dalis taip pat buvo susijusi su tekstø vertimu, knygø leidimu, nariai siûlë adekvatø, bet ne formaliai paþodiná vertimà. Manyta, kad paþodinis vertimas kaip tik neleidþia perteikti visø originalo ypatumø. Pats vertëjas, atsiþvelgdamas á skaitytojà, galás pasirinkti, kaip perteikti originalo kalbos ypatybes (Ôðîëîâ 1961, 163). Kita vertus, jaunieji literatai buvo veikiami Europos romantizmo vertimo tradicijos, kuri vis dëlto pabrëþë, kad reikia iðlaikyti verèiamo kûrinio individualius ypatumus, isto- riná ir vietos kolorità, stilistikà, o kartais net versti paþodþiui31. Vertimo lingvistinës teorijos gretinamasis metodas ir grindþiamas prielaida, kad tam tikroje epochoje atliktas vertimas priklauso ne tik nuo subjektyviø vertëjo sa- vybiø (kvalifikacijos, poþiûrio), bet ir nuo epochos vertimo praktikos bei teorijos lygio, ir nuo ekstralingvistiniø veiksniø: potencialaus skaitytojo, kultûriniø istori- niø skirtumø ir pan. (Êîìèññàðîâ 1990, 39­47). Ði prielaida leidþia vertimu laikyti ir toká tekstà, kuris neabsoliuèiai atitinka originalà. Jau minëta, kad Stanevièius antraðtëje nenurodë originalo autoriaus, neiðlaikë tikslaus pavadinimo, pakeitë struktûrà.

2.1. REFERENTINIØ REIKÐMIØ PERTEIKIMAS HS. Vertimo lingvisti- në teorija originalo reikðmës iðlaikymo laipsná siûlo aptarti pagal þenklø santykiø rûðis. Vertëjo uþdavinys ­ pagal galimybes kuo rûpestingiau ir iðsamiau perteikti visø tipø reikðmes: referentines, pragmatines, sintaksines. Vertëjas, perteikdamas

31 Èðæè Ëåâûé, Èññêóñòâî ïåðåâîäà, Ìîñê- âà: Ïðîãðåññ, 1974, 42.

128 Archivum Lithuanicum 4 referentines32 originalo teksto reikðmes, susiduria su problema, kaip tinkamai pa- sirinkti atitikmenis tiems vertimo vienetams, kuriø reikðmiø laukas abiejose kalbose yra skirtingas. Vertimo teorijoje referentiniø reikðmiø perteikimui apraðyti skiriami trys semantinio atitikimo tipai (laipsniai): visiðkas, dalinis, neatitikimas (Áàðõó- äaðîâ 1975, 74). Vertimo ir originalo visiðko atitikimo atvejai yra tikriniai daiktavardþiai, kai kurie terminai, kiti pavadinimai, pavyzdþiui, mënesiø, savaitës dienø ir pan. (Áaðõóäaðîâ 1975, 75). Antai Stanevièiui buvo aiðkûs ið religinës literatûros þino- mesni vardai, vietovardþiai: Adomay! Adomay! 4 ÷ Adame, Adame 3; Azyjo, Choma Afryko, o Jofeta Europo 7 ÷ Asiam, Chamus Africam, Japhetus Europam 7; Hebreyczykay 29 ÷ Hebr¿i 38. Matyti tik, kad Stanevièius originalo raides pakeitë á , o ir iðlaikë. Iðlaikomos originalo didþiosios raidës, pvz.: Êidu 47 ÷ Jud¿ 60; Izraelitu 47 ÷ Israelis 60; Rimionu 72 ÷ Romani 88. Kai kuriuos daþniau mini- mus religinëje literatûroje asmenø vardus jis raðë pagal tradicijà su lenkiðkomis priesagomis, pvz.: Moyýieszius 30 ÷ Moses 40; Tobyjosziaus 52 ÷ Tobias 65; Mordo- cheuszas 61 ÷ Mardoch¿us 76; Apolonyjuszas 67 ÷ Apollonium 83. Kartais, kad skai- tytojui bûtø aiðkiau, tikrinis daiktavardis paaiðkinamas kitu þodþiu: êemes Palies- tynas 32 ÷ Pal¿stin¿ 42; wayks Jozafatas 55 ÷ Josaphatus 70; jo sunus Joramas 56 ÷ Joramus 70. Daþnai ekvivalentø neturinèios leksikos, ávardijanèios lietuviams neáprastas sà- vokas, realijas, situacijas, Stanevièius beveik nekeitë: Manna 29 ÷ MANNA 39; Su- bato 30 ÷ Sabbato 40; cytara 38 ÷ citharam 50; talentu 48 ÷ talenta 62; elefantay 70 ÷ elephanti 86. Tad ne tik istoriniø asmenybiø vardai, bet ir bûdingi konkreèios epo- chos ar kraðto þodþiai suteikë vertimui judëjiðko kolorito, parodë nelietuviðkà teksto kilmæ. Visiðkai referentinës reikðmës iðsilaiko verèiant tuos þodþius, kuriø reikðmës lotynø ir lietuviø kalboje sutampa, pavyzdþiui, skaièiø, kai kuriø augalø, gyvûnø ir pan. pavadinimø: Karalawa metu dwydeszymty yr dewinys 59 ÷ Regnavit annos novem et viginti 74; po skarota anêuùa 44 ÷ subter densam quercum 57; wina awy 42 ÷ ovem unam 55; pynyngus 53 ÷ pecuniam 67; kaypo reykalynga waystuy 52 ÷ utpoté medicamentum salutare 66. Neretai Stanevièius, neradæs atitikmens, vertë paþodþiui: Priszynga tau bus êemy 6 ÷ Infesta tibi erit terra 5; Izaokas apkabynes Jokuba padieja ji ant brola 12 ÷ Isaacus amplexatus Jacobum anteposuit eum fratri 15; kiaùk yr walgik ysz medêiones muna 12 ÷ surge et comede de venatione meä 15; pajudyntas stebukùu 61 ÷ miraculo commotus 77. Tokios teksto vietos tampa suprantamos tik ið platesnio konteksto. Be to, kai ekvi-

32 Ambrasas-Sasnava 1984, 68: „Daiktai, rentais, o santykis tarp þenklo ir jo refe- procesai, ypatybës, realios tikrovës reið- rento ­ referentinio þenklo reikðme.“ kiniai, paþymëti þenklais, vadinami refe-

129 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai valentø nerasta, vertimas tik apytikslis: pryguliejymu tiewaynyszku 52 ÷ jure h¿re- ditario 57 ‘paveldëjimo teise’. Kartais Stanevièius vertë apraðomuoju bûdu, pvz., nerado atitikmenø kraujo giminystës ryðius nurodantiems þodþiams (muna tiewa tiewas 10 ÷ avus meus 11) ir kitiems specialesniems þodþiams, ypaè tiems, kurie pasitaiko po kartà: aukszcziau- sys kunygas 56 ÷ pontifex 71; ipratymus garbynyma Diewa 58 ÷ c¿remonias 72; uêsy- geydy idant ji wysy ùankatu yr garbyntu 62 ÷ adorari se volebat 77. Stanevièius epi- tomës tekste daþnai vartojamà posteri buvo linkæs versti vaikai, pvz.: asz esu Diewas tiewa tawa, dusiu tau yr waykams tawa ta êeme ant kurios guly 13 ÷ ego sum Deus patris tui, dabo tibi et posteris tuis terram cui incubas 16. Kartais vietoj posteri pasakoma giminë, kurio reikðmë taip pat ne visada adekvati posteri reikðmei, todël Stanevièius prideda dalyvá busenczioms: Ta warga Diewas del to parleyda ant jo, idant butu ayszkus paweyksùas kantribes, busenczioms gymyniems padutas ant sekyma 49 ÷ Quam calami- tatem ideò permisit Deus illi evenire, ut esset illustre patienti¿ exemplum posteris propo- situm ad imitandum 63. Kai kuriø þodþiø vertimø pasirinkimas rodytø didesnæ Stanevièiaus orientacijà á kaimiðkà aplinkà, skaitytojo valstieèio leksikà, pvz.: wiedrays neszyna 9 ÷ gerens urnam humeris 10 ‘neðdama àsotá ant peèiø’; uêkabyna ant kakùa auksa lenciuga 19 ÷ collo torquem aureum circumdedit 24 ‘uþsegë ant kaklo auksiná vëriná’; jam aby ausys neciptu 35 ÷ ei amb¿ aures tinniant 74. Pavyzdþiui, templum Stanevièius vertë taip: numus Wieszpatis 46 ÷ templum 59; numuose Wieszpatis 56 ÷ in templo 71. Daukantas pirmuosiuose darbuose templum vertë baþnyèia, o po to þinyèia33. Tad Stanevièiaus pasirinkimas neutralesnis, nelei- dþiantis tokio svarbaus þodþio sieti skaitytojo sàmonëje su jo gyvenamu laiku ir vieta. Neradæs lietuviø kalboje lotyniðkø þodþiø, ypaè abstraktø ar giminystës terminø atitikmenø, Stanevièius kûrë ir naujadarus: diewatarnistes 55 ÷ pietatem 70 ‘pamal- dumà, dievotumà’; apsysawoja wiresnibe kunygu 57 ÷ munus sacerdotum sibi arrogavit 72 ‘pasisavino ðventiko pareigas’; dukrawedêia 71 ÷ generi 88 ‘þento’. Stanevièius lietuviðkais atitikmenimis daþnai pasiekë referentinës reikðmës da- linio atitikimo ­ tam paèiam dalykui ávardyti vertimo kalboje pasirinkti jai bûdingi þodþiai, þodþiø reikðmës, maþai tepaþeidþiant teksto informacijà. Pavyzdþiui, atsi- þvelgdamas á judëjiðkà laidojimo bûdà (olose padarytose niðose ir uolose iðkirstose patalpose), jis visus þodþius, susijusius su laidojimu, vertë þemaitiðkais þodþiais: su dydele rauda idieja ji i dube kurio gulieja Abrahomas yr Izaokas 26 ÷ fecerunt cum magnu planctu, et sepelierunt corpus in spelunca, ubi jacebant Abrahamus et Isaacus 35; pakask 50 ÷ sepeli 64; pakask 50 ÷ ponito 64.

33 Simonas Daukantas, Raðtai, parengë Bi- rutë Vanagienë, Vytautas Merkys, Vil- nius: Vaga, 1975.

130 Archivum Lithuanicum 4 Yra pavyzdþiø, kai lietuviðkas þodis tik ið dalies atitinka lotyniðkojo reikðmæ, o kiti þodþiai verèiami paþodþiui ir dël to nukenèia teksto prasmë, pvz., Tum tarpu Saulys pats wins i tà dube ieja 41 ÷ Forte Saul solus in illam speluncam ingressus est 46. Uþuot vertæs, jog Saulius áëjo á urvà (olà) ir pasislëpë, Stanevièius vertë spelun- cam ´ duobe, o tada sunku suprasti, kaip á duobæ áeiti, o ne áðokti. Referentinës reikðmës gali bûti iðreiðkiamos ne tik leksikos, bet ir gramatikos priemonëmis. Pavyzdþiui, Stanevièius iðvertë: Yr nuleydus winus metus uêgymy sunus Abrahomuy kursay wadynose Izaokas 8 ÷ Et verò uno pòst anno filius natus est Abra- hamo, qui vocavit eum Isaacum 8. Stanevièiui neatrodë, jog kitoms tautoms labai svarbu, kas duoda vardà pagal prigimtinæ arba kokià kità teisæ. Pasitaikë atvejø, kai originalo tekste esantá bûdvardá pakeitus daiktavardþiu, pakito ir reikðmë, pvz., drabuêiu ysz purpuras 71 ÷ veste purpurea 75. Èia nusakoma nebe audinio spalva ‘purpurinë’, o drabuþio medþiaga. Apskritai galima teigti, kad Stanevièius, gretindamas dviejø skirtingø kultûrø (lietuviø ir judëjø) paproèius, neretai rado tinkamø, þyminèiø tuos paèius ar pana- ðius tikrovës reiðkinius ekvivalentø, kurie vertimo adresatui perteikë beveik tapaèià originalo informacijà.

2.2. PRAGMATINIØ REIKÐMIØ PERTEIKIMAS HS. Referentinë þenklo reikðmë neapima visø santykiø, su kuriais susijæs þenklas. Gana svarbûs yra ir subjektyvieji santykiai. Perteikiant turiná galima nutolti nuo originalo, taèiau vertëjo tikslas ­ kuo maþiau subjektyviai kiðtis á tekstà (Ëåâûé 1974, 68). Stanevièius ne kartà originale uþfiksuotus subjektyvius emocinius, socialinius ir kitokiø rûðiø santykius, vadinamuosius pragmatinius, perteikë lietuviams bûdin- gesne leksika. Matyti, jog vertëjas á teksto santykius su apraðomais objektais þvelgë nevienodai. Pavyzdþiui, Stanevièius nesiryþo keisti teksto Asz esu saka: sunus Rebekas yr pabu- cziawa jæ 14 ÷ Ego sum, inquit, filius Rebecc¿, et osculatus est eam 14, bet iðnaðoje nurodë: Êemaytey netur ipratyma bucziutise, bet sweykynas, deszyna ranka kyts kytam padudamy. O kitur vietoj ‘apkabinæs tëvà’ iðvertë pasweykines tiewa 53 ÷ complexus patrem 68. Atsiþvelgdamas á kontekstà, Stanevièius nevengë tikslinti apraðomà po- elgá: Paskuy broley Juzapa, apsiausta jo sutepy kraujose woszkiuka kuri ticzioms papjowy 16 ÷ Tunc fratres Josephi tinxerunt togam ejus in sanguine h¿di, quem occiderant 20. Kitoje originalo vietoje pasakojama, kaip moterys sutinka ið mûðio gráþtantá Dovy- dà. Originale ðis, nors ir nedidelis, epizodas perteiktas ðiek tiek jausmingiau nei Stanevièiaus vertime. Moterys nugalëtojà pasitinka ne tik dainomis, bet ir muðda- mos bûgnus: [ ] ips¿ mulieres domibus egress¿ cum tympanis laudes ejus canebant 52. O Stanevièius iðvertë santûriau: Motryszkes paczes yszejuses ysz numu garbawoja ji gismiemys 40. Þinoma, ðià vertimo vietà galbût galima ir kitaip interpretuoti: Stane- vièius tiesiog nerado tympanum atitikmens.

131 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai Ypaè nelengva perteikti specifiðkesniø posakiø reikðmes. Tais atvejais Stanevi- èius neretai dël pragmatiniø paaukodavo referentines reikðmes. Sakinyje qui ä pa- ternó pietate degeneravit 70 ‘kuris nuo meilës tëvui pasitraukë’, norëdamas perteikti svetimumà ar iðdavystæ, jis iðvertë laisvai: kursay ne i tiewa yszsygymes buwa 56. Skaitydami HS vertimà randame gana daþnai pasikartojanèius þodþius darbas, þmogus ir tais atvejais, kada originalas tokio atitikmens neturi. Antai Stanevièius ne kartà virtus ‘dorybë’ vertë geras darbas, pvz.: Nekurie winok szwenty wiray uêùayky tykra garbe Diewa yr giarus darbus, tarp kuriu buwa Abrahomas ysz gymynies Sema 7– 8 ÷ Quidam tamen sancti viri coluerunt veram religionem et virtutem, inter quos fuit Abrahamus é genere Semi 7; leydos ant paleystuwistes: o nieka nier tayp priszynga gia- ryms darbams êmogaus, kaypo paleystuwiste: del to nutrotija yszmynty 46 ÷ voluptati se dedit: nihil porrò tam inimicum est virtuti quäm voluptas; itaque amisit sapientiam 60. Tiesa, XIX amþiaus Biblijos þodyne prie þodþio virtus yra pateikiama ir opus ‘dar- bas’ reikðmë34. Tad Stanevièiui galëjo bûti þinoma biblinë virtus vertimo tradicija: ne tik ‘dorybë’, ‘narsa’, bet ir ‘darbas’. Taèiau þodþiu darbas, su kuriuo neretai derinamas bûdvardis, reiðkiantis gera arba bloga, linkstama versti ne tik virtus, bet ir kitus þodþius, kurie neturi ‘darbo’ reikðmës. Pvz.: Buwa Juzapas aymus yr graêaus weyda: paty Putyfora wylodawa ji ant pykta darba 16 ÷ Josephus erat insigni et pulchra facie: uxor Putipharis eum pelliciebat ad flagitium 20; jiemies dransaus darba 37 ÷ audax consilium cepit 49; yr nauja darba uêdawy 40 ÷ novamque conditionem pro- posuit 52; byjojos pykta darba 50 ÷ ab omni improbitate abhorrebat 63; Karalaus darba 57 ÷ Regis exemplum 72. Toks kai kuriø lotyniðkø þodþiø vertimas lietuviðku þodþiu darbas yra labai ádomus. Arûnas Sverdiolas, atkreipæs dëmesá á tai, kad lietuviai gausiai vartoja ðá þodá, knygoje Steigtis ir sauga raðo, kad pamatinë lietuviø egzistencinë vertybë yra darbas: „ði vertybinë dominantë turi tapti svarbiausia veiksenos paradigma ir val- dyti visas kitas, kaip kad graikø pamatinë dorybë (arete), þydø Dievo baimë ar krikðèioniø Dievo meilë turëjo grásti visas kitas vertybes“35. Graikø pamatinë verty- bë = àret$, lotynø virtus apibendrino „keturias pagrindines dorybes: justitia, pru- dentia, temperentia, fortitudo“36, ir lietuviðkai gali bûti verèiama dorybe (reikðme „vy- riðkumas arba tai, kas daro þmogø herojumi“; Sverdiolas 1996, 46). Tikëtina, kad Stanevièius atskleidë lietuviø darbo suvokimà, kad „jie [darbai] amþini ar ‘nesibaigiantys’“, kad tai aukðèiausias gëris, „kuris iðlieka, sûnui einant tëvo pëdomis“ (Sverdiolas 1996, 229). Tad daþnas þodþio darbas vartojimas gali bûti siejamas ne su vertimo tradicija, bet su lietuviø poþiûriu á darbà. Pasirinkta teksto

34 [Ignatio Weitenauer,] LEXICON BIBLI- 35 Arûnas Sverdiolas, Steigtis ir sauga, Vil- CUM [...] AVENIONE, APUD FR. SE- nius: Baltos lankos, 1996, 230. GUIN, TYPOGRAPHUM ET BIBLIOPO- 36 Ulrich im Hof, Ðvietimo epochos Europa, LAM. 1835, 408. vertë Nijolë Daujotytë, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 177.

132 Archivum Lithuanicum 4 interpretacija atspindi ne tik individualià Stanevièiaus koncepcijà, bet ji yra nulem- ta istoriðkai, paveikta to meto idëjø. Dëmesá patraukë ir daþnas keliø kità reikðmæ turinèiø lotyniðkø þodþiø vertimas vienu lietuviðku þodþiu ­ þmogus. Ignas Konèius knygoje Þemaièio ðnekos raðo, kad „þemaitis nesiðvaisto þodþiu þmogus“, „Gaila jiems þmogaus vardo. Þmogus ­ vardas garbingas“, „Þmogus ir sekmadiená be darbo nepabûsi“37. Stanevièiaus vertimas tarsi patvirtina þemaitiðkà ‘þmogaus’ sàvokos supratimà. Rodos, tik tose vietose, kuriose kalbama apie teigiamà, vertybiø turintá þmogø Stanevièius verèia þmogus, þmonës. Kitais atvejais Stanevièius geriau paraðo veikëjo vardà negu pava- dina já þmogumi (jei abejoja jo þmogiðkumu), pvz., Elyezeria 10 ÷ hominem 11. Daþnai lotyniðkà þodá homo vertë jam turbût neutralesniu vyras, pvz., Judas su asztuneys szymtays wiru, smarkuma nepritelu uêturieja 71 ÷ Judas cum octingentis tan- tam hominibus impetum hostium sustinuit 87. Ir atvirkðèiai, ten, kur nëra þodþio homo ir galëtø bûti pavartotas kitas lietuviðkas þodis, Stanevièius vertë þmogus, þmonës: êmones 8 ÷ orbis nationes 8; êmones 21 ÷ viros 19; êmones yr kunygayksztey 34 ÷ omnis populus et principes 45; êmogaus yszmintinga 50 ÷ ä viro sapiente 64; êmones 71 ÷ cives 87. Toks vertimas, be abejo, atspindi ne tik þemaitiðkà þmogaus sampra- tà, bet ir bendrà epochos atmosferà. Kaip þinoma, lenkiðkas þodis lud ‘liaudis’ tuomet buvo verèiamas þmonës. Èia noriu pridurti, kad Daukantas, pavyzdþiui, versdamas Justino istorijà, acc. pl. bonos ‘kilmingus’ iðvertë doruiû zmonu I 1338, nors XIX amþiaus tekste galëtø bûti *ponus, *bajorus ar pan. Bûdvardþio divinus Stanevièius niekada nevertë bûdvardþiu: kartais daiktavar- dþiu Dievas (arba junginiu su juo), kartais ­ ávardþiu, pvz.: istatima Diewa 30 ÷ legis divin¿ 40; jo padiejyma 32 ÷ divino praesidio 42; padiejymuy muna 33 ÷ poten- ti¿ divin¿ 43; rustibe Diewa 59 ÷ iram divinam 74. Toks vertimo pobûdis galëtø rodyti didesnæ lenkø kalbos, o ne senøjø lietuviðkø raðtø átakà. Stanevièius kartais praleido ar kitaip pakeitë þodá Dievas, pvz.: warda muna 30 ÷ nomen Dei vestri 40; bediewys 57 ÷ in Deum impius 72. Vengimas daþnai minëti Dievo vardà veikiausiai rodo tradicinæ vertëjo nuostatà ­ Lukausko þodþiais, „Ne turiek tay papratimy tunkiey miniety Warda Diewa“ (Lukauskas 1996, 402). Lotyniðkas þodis senex daþnai verèiamas ne þodþiu senis, o senas þmogus ar dar kitaip, pvz.: senatwie 14 ÷ senex 18; jau pasenusi 47 ÷ jam senem 60; senijey 47 ÷ senes 60; sena êmogaus 64 ÷ senis 79. Trumpai tariant, Stanevièius, skirdamas vertimà ávairaus iðsilavinimo, kultûri- nio lygio, socialinës padëties skaitytojui, tekstà adaptavo pragmatiniu poþiûriu.

37 Ignas Konèius, Þemaièio ðnekos, Vilnius: 38 [Simonas Daukantas,] Historya Justina Vaga, 1996, 79­80. (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 ­ SD 10).

133 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai 2.3. SINTAKSINIØ REIKÐMIØ PERTEIKIMAS HS. Pasak Barchudaro- vo, verèiant menkiausiai iðlaikomos sintaksinës reikðmës. Sintaksiniai santykiai ­ tai santykiai tarp paèiø þenklø39 : tarp panaðios garsinës struktûros þodþiø (rimas, aliteracija, asonansas ir pan.) ar þodþiø morfeminës struktûros (þodþiø darybos bûdai), tarp semantiniø þodþiø tipø (sinonimai, antonimai ir pan.) ar þodþiø jun- gimosi á tam tikrus junginius (Áàðõóäàðîâ 1975, 133­142). Epitomës tekstas nebuvo itin sudëtingo stiliaus. HS originale nëra ádomesniø posakiø, kalambûrø, surimuotø sakiniø, aliteracijos ir pan., tad Stanevièius dau- giausia susidûrë su neutralios konotacijos þodþiø junginiais. Galima pateikti vienà kità pavyzdá, kai vertëjas verèia laisvai, vartoja áprastus raðomosios ar ðnekamosios kalbos posakius: dawy wale waykams 35 ÷ in liberos suos plus aequo indulgens fuerit 47; Winok ney tas nupulymas neatwedy jo ant giaresnia kiala 57 ÷ nec illum calamitas ad meliorem mentem revocavit 72; Yr ateynancze nakty anioùas Diewa szymta yr asztu- nes deszymtys tukstancziu nepritelu ant witas padieja 58 ÷ Et vero nocte sequenti angelus Dei centum octoginta quinque hostium millia letho dedit 73. Taèiau aiðkumo, perteikiant originalo þodþiø, ypaè abstraktø, junginius, pasiek- ta ne visur, pvz.: Prysyleyda ant sumanes 46 ÷ Judicio assensit 59; nenutayku sunkuma 39 ÷ onus incommodum 51; prykùausy sumanes Jooda 56 ÷ consiliis Joiade usus est 71. Daþniausiai junginiai dirbtini dël nevykusios þodþiø sàsajos arba dël netikusio vieno ið þodþiø pasirinkimo, pavyzdþiui, gana aiðkø pasakymà minabatur mortem ‘grasino mirtimi’ 15 Stanevièius iðvertë smercziu kiarszija 13. Dar plg.: Taygy yszley- da anus, yszjemus Symeona, kury uêùayky pas sawes 20 ÷ Deindé dimisit eos, pr¿ter Simeonem, quem retinuit obsidem 27. Epizode apie karaliaus iðprotëjimà viena frazë iðversta aiðkiai: i prota sugriêdawa 38 ÷ furor considebat 50, kita ­ nu yszmyntis atstodawa 38 ÷ in furor s¿pé incideret 50 – be konteksto sunkiai suvokiama. Taèiau yra ir gana vykusiø vertimø: naudyngays pamoksùays 48 ÷ monitis salutaribus 63; yszmyntyngay giwenyma westumey 50 ÷ vitam sapienter instituas 63. Á akis krito lotynø kalbos ablativus absolutus konstrukcijos, atitinkanèios lietuviø kalbos absoliutinio, arba savaiminio, naudininko konstrukcijà, vertimas. Ðià daly- vinæ konstrukcijà, reiðkianèià laiko santyká, Stanevièius kartais vertë ðalutiniu sa- kiniu (2x) ar absoliutinio datyvo konstrukcija (3x), pvz.: Kad pasybaygy pota, Juza- pas lipy uêêynotojuy sawa, mayszus jawu prypylty 22 ÷ Peracto convivio, Josephus dat negotium dispensatori ut saccos eorum impleat frumento 25; Prysyartynus smercziuy, pawadyna sunu sawa yr pamoky ji idant wysada baymie Diewa giwentu 54–55 ÷ Instan- te autem morte, vocatum filium monuit ut semper in timore Domini perseveraret 69. Daþniausiai (per 10 atvejø) ðià konstrukcijà, reiðkianèià laikà, kieká, kainà (vertæ)

39 Nekalbinëms þenklø sistemoms pavadinti çíà÷åíèå. Kadangi lietuviø terminijoje siûlomas terminas sintaksiniai santykiai, jau gan senokai prigijæs terminas sintak- kuris atitiktø intralinguistic relations, in- siniai santykiai, jø vadinti intrasemioti- tralingual relations, âíóòðèñåìèîòè÷åñêèå niais ar kitokiais nevertëtø (Ambrasas- îòíîøåíèå, âíóòðèñåìèîòè÷åñêîå Sasnava 1984, 67).

134 Archivum Lithuanicum 4 vertë prielinksnine konstrukcija, pvz.: Absolonas po yszejyma tiewa, ieja i Jerozolyma yr tenay nekoky cziesa patruka 44 ÷ Absolon, profecto patre, ingressus est Hierosolymam, ibique aliquandia moratus est 56; kurey duktie Faraona dawy kudyky ant uêaugynyma uê suligta uêmokiasny 27 ÷ Cui filia Pharaonis puerum alendum dedit, promissa mercede 37; Kaskarts dydin ysz pawidiejyma auga neapikanta Saula 40 ÷ Crescebat in dies Saülis odium, stimulante invidia 46; Kad Moyêieszius buwa jau pasenes, tada ysz isakima Diewa, nueja pas Faraona yr wardu Diewa lipy iam yszleysty Hebreyczykus 28 ÷ Moses jam senex, jubente Deo, adiit Pharaonem, e que pr¿cepit, nomine Dei, ut dimitteret Hebr¿os 36. Retkarèiais abliatyvinës konstrukcijos dalyvis verèiamas asmenuojamà- ja veiksmaþodþio forma (3x), pvz.: Jausdams jau kad smertys prysyartyna, pawadyna Juzapa yr tary 25 ÷ Ubi sensit mortem sibi imminere, arcessito Josepho, dixit 34; pusdalyviu (4x): uêeja werkdams ant kaùna aliwa basas, o gaùwa uêdengta turiedamas 43 ÷ conscendit montem olivarum flens, nudis pedibus et operto capite 56; Tayp Ziday turiedamy wadowa Zorobabelu, sugrynêa 63 ÷ Itaque Jud¿i, duce Zorobabele, Hiero- solymam, regressi sunt 78. Ablativus absolutus konstrukcija, vartojama vietos, laiko reikðme, taip pat verèiama ir vietininku, pvz.: Iysay atsaky: juk karalus akyse nauna [muna] lipy tau idant parleystumey sunuy jo 44 ÷ Atqui, respondit ille, me praesente, rex pr¿cepit tibi ut filio suo parceres 57; dydem susyrynkyme swieta yr trubijyme pa- szwenstas buwa 68 ÷ cujus dedicatio, magnó totius populi ferquentió, clangentibus tubis, facta est 84. Taigi ablativus absolutus Stanevièius buvo linkæs versti prielinksnine konstrukcija, reèiau (maþdaug po tiek pat) asmenuojamàja veiksmaþodþio forma ar pusdalyviu, vietininku ar datyvo su padalyviu konstrukcija. Visais ðiais atvejais teksto prasmë iðliko (tik paskutinio sakinio clangentibus tubis vertimas trubijyme ne visai aiðkus). Apskritai prielinksnines konstrukcijas Stanevièius vartojo gana daþnai. Pavyz- dþiui, ablativus limitationis (atþvilgio abliatyvas) arba vardaþodinë veiksmaþodþio forma (supinum II) verèiamas ant + gen. tikslui, iðskyrimui, atþvilgiui reikðti, pvz., buwa ten wysy medey graêus ant paweyziejyma, yr waysey ju skanus ant paragawyma 4 ÷ erant ibi omnes arbores jucundae aspectu, et fructus gustu suaves 2. Daþnai konstrukcija ant + gen. verèiama ið lotynø kalbos datyvo: prysyleystu ant jo geydyma 10 ÷ annuerent postulationi suae 10; ant sawes jymu 12 ÷ sumo mihi 12; buwes padietas ant pryweyzietoju giarencziuju ir waùgancziuju 16 ÷ praeerat pin- cernis 18. Junginius su atminties veiksmaþodþiais Stanevièius irgi verèia ant + gen. kon- strukcija, pvz.: atmyntumey ant munes 17 ÷ ut memineris mei 18; atmyny ant tarnu 17 ÷ meminit ministrorum suorum 19. Taip pat genetivus posessivus (savybinis arba nusakomasis genetyvas) daþnai verèiamas ant + gen. konstrukcija, pvz.: wiresnisys ant pryweyzietoju potaujencziuju 18 ÷ praefectus pincernarum 20; kiarsztynikas ant nepritelu 33 ÷ ultor hostium 29. Tokia pat prielinksnine konstrukcija yra verèiamas genetyvas, reiðkiantis tikslà, pvz.: Susymiliek ant ubagu 50 ÷ Miserere pauperum 55; susymilies ant munes 44 ÷ mei miserebitur 49.

135 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai Lotyniðkà a (ab, abs) + abl. konstrukcijà Stanevièius verèia nuo + gen., pvz.: nu Juzapa sau atsiunstas 24 ÷ sibi a Josepho missa 28; pasweykyntas nu Jokuba 25 ÷ salutatus a Jacobo 29; praszy nu jo karalaus 36 ÷ ab illo regem petiit 42. Gana daþnai pasitaiko konstrukcijø dël + gen., pvz.: del sawes pasawyna 37 ÷ sibi temere arrogavisset 42; buwa del Dowida 44 ÷ fuit Davidi 49. Neretos konstrukcijos ið + gen., po + gen., pvz.: stojose tay ysz apweyziejyma Diewa 23 ÷ Dei providentia id factum 20; Stebiejose wysy ysz prota karalaus 46 ÷ Admirati sunt singularem regis prudentiam 51; Po Salamona uêstoja 47 ÷ Salamoni [...] successit 52. Verèiant Biblijà, amþinøjø ir dieviðkøjø apraiðkø istorijà, visada sunku rasti tautiniø kalbø tinkamus atitikmenis. Apibendrinti ðio skyriaus tyrimo rezultatus galima Benjamino Lee Whorfo þodþiais: „kiekviena kalba yra ‘holistinis’ pasaulis, iðreiðkiantis pasaulio vizijà, niekada iki galo nesutampanèià su ta, kuri iðreikðta kitomis kalbomis“40. Stanevièiaus surasti semantiniai atitikmenys lietuviui skaity- tojui Ðventàjà istorijà perteikë.

3. HS RAIÐKOS PLANO TRANSFORMACIJOS. Ankstesnëje straipsnio dalyje aptarta, kaip Stanevièius perteikë originalo teksto informacijà, taèiau nebuvo iðryðkinti kiekybiniai teksto pakitimai. Stanevièius iðvertë visà originalo tekstà. Taèiau vertimo teksto struktûra, kaip minëta, skiriasi nuo originalo. Stanevièius sujungë skyrelius á didesnius ir taip priartëjo prie Senojo Testamento teksto. Pavyzdþiui:

Stanevièiaus HS 1811 Sutwierymas Swieta 3 § 1. Bòg stworzyù úwiat, w przeciàgu szeúciu dni 1 § 2. Bòg ulepiù ciaùo Adama z gliny 1­2 § 3. Bòg osadziù czùowieka w raiu êiemskim 2 Adomas yr Iwa 3­5 § 4. Adam i Ewa, nieposùuszni Bogu 2­3 § 5. Adam i Ewa kryià siæ 3 § 6. Bòg przeklina wæýa i obiecuie zbawiciela 3­4 § 7. Adam wygnany z raiu ziemskiego 4 Kainas yr Ablus 5­6 § 8. Kain i Abel, dzieci Adama 4 § 9. Kain zabiia Abla, kara Kaina 5 Paskanda. (1656) 6­7 § 10. Budowanie Arki 5­6 § 11. Koniec potopu, Noe wychodzi z Arki 6­7

40 Umberto Eco, Tobulos kalbos paieðkos Eu- Tuliðevskaitë, Vilnius: Baltos lankos, ropos kultûroje, ið italø kalbos vertë Inga 2001, 109.

136 Archivum Lithuanicum 4 HS originalas – adaptuotas chrestomatinis lotynø kalbos tekstas. Todël Bibli- jos santraukoje, skirtoje mokyti lotynø kalbos, nëra ne tik plaèiø iðaiðkinimø, psichologinio detalizavimo, argumentavimo, bet ir metaforø ar kitø Senojo Tes- tamento stiliaus ypatumø. Epitome buvo siekiama pamaþu mokyti mokinius vis sudëtingesniø lotynø kalbos dalykø. L’homond’as vartojo sinonimus, átraukë ávairiø ðalutiniø sakiniø, sintaksiniø konstrukcijø, kad lotyniðkas tekstas pama- þu vis sudëtingëtø. Didesnë teksto dalis, atskiri kalbos elementai rodo, kad Stanevièius stengësi pagyvinti teksto kalbà, informacijà pateikti bûtent lietuviui skaitytojui. Vis dëlto Grodeko iðugdytas poþiûris á vertimà, nedidelë patirtis ir teksto pobûdis neleido versti laisviau. Kaip þinoma, kûrybos formos kinta lëèiau negu idëjos. Taigi Stane- vièiaus vertimo koncepcijà bus lëmæs ir jo poþiûris á originalo tekstà. Biblijos, nors ir epitomës, vertimas daug kur suponavo paþodiná vertimà, laikymàsi tam tikros þodþiø vertimo tradicijos. Todël pasitaiko teksto vietø, kurios dël paþodinio verti- mo, abstrakèiø formulavimø primena tradiciniø religiniø raðtø kalbà, nutolsta nuo gyvos kalbos. Stanevièius, ne kartà radæs tinkamà lietuviðkà atitikmená, maþiau keitimø darë raiðkos lygmeniu. HS nemaþai paþodinio vertimo, kai iðlaikoma ori- ginalo þodþiø tvarka, neretai ir skyryba. Pavyzdþiui:

Stanevièiaus HS 1811 Tenay Diewas dawy jyms istatima bayseme Ibi Deus dedit eis legem cum apparatu prysytikyme 29 terrifico 39 wysada diewatarnistie ùaykiese: wysa sawa in eódem constanter pietate mansit: omnem wylty padiejyme Diewa turieja 59 suam spem in Dei auxilio posuit 75 kurio wysa wyltys Diewe padieta buwa 68 cujus spes omnis in Deo posita erat 83.

Kartais Stanevièius keitë þodþiø tvarkà, gramatines formas, praleisdavo þodþius ar papildydavo savais. Barchudarovas kalbos struktûros lygmens pakeitimus siûlo aptarti suskirstytus á perkëlimus, perdirbimus, papildymus, praleidimus (Áàðõóäàðîâ 1975, 190). Kalbos elementø vertimo tekste iðdëstymo tvarkos pakeiti- mas vadinamas perkëlimu (Áàðõóäàðîâ 1975, 191). Kadangi lietuviø kalbos þodþiø tvarka sakinyje gana laisva ir versti paþodiðkai ið lotynø kalbos galima, Stanevièius ðio tipo pakeitimø padarë maþiausiai. Vienas ið nuosekliausiø perkëlimø – originalo jungtukø, prielinksniø, dalelyèiø, prieveiksmiø, ávardþiø vartojimas lietuviø kalbai bûdingesne tvarka, pvz.: o jey pyktay darisy 5 ÷ sin autem malé 4; Paskuy tary motryszkey 5 ÷ Dixit etiam mulieri 3; Yr i trecze dina 58 ÷ Tertio pòst die 75. Kitas daþniau pasitaikantis perkëlimas ­ paþyminio këlimas prieð paþymimàjá þodá: priszynga êeme 5 ÷ terram infestam 3; ribiu woszkiuku 12 ÷ haedos optimos 8.

137 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai Lotyniðko teksto intarpà á tiesioginæ kalbà Stanevièius daþniau linkæs kelti á sakinio pradþià, pvz.: tary: eyk i wydu, ko stowy lauke? 10 ÷ ingredere, inquit, domine mi: cur stas foris? 11; Jokubas tary: prysikk, jog tykray tayp padarisy 25 ÷ Jurga ergo mihi, ait Jacobus, te certò îd facturum esse 34. Kur kas daugiau vertime perdirbimø: pakeistø þodþiø formø, kalbos daliø, sakinio daliø, jø rûðiø ir t. t. Kartais keièiamas daiktavardþiø skaièius, pvz.: ant sawa wayska padieja 44 ÷ suis copiis praefecit 38; Kad prysyartyna Absolonas su kareyweys 44 ÷ Jam aderat Absolon cum exercitu 49; wayska 57 ÷ militum 71 (tikslus atitikmuo retesnis ­ militum 71 ´ kareywiu 57). Pasitaiko, kad veiksma- þodþiø asmenuojamoji forma keièiama beasmene: gayùu mun 53 ÷ vehementer doleo 67; Ysz to prider jymty paweyksùa 55-56 ÷ Inde documentum capere debe- mus 70. Keièiamos ir kalbos dalys, daþniausiai asmenuojamosios veiksmaþodþio for- mos á dalyvius (apie 40x), pvz.: atsykieles 34 ÷ surrexit 45; Kuri Tobyjoszius yszgyr- des blaunanty 49 ÷ Haedum balantem audivit Tobias 63; apturiejes paêeyda 60 ÷ vulnus accepit 75. Be to, Stanevièius apskritai mëgo papildyti tekstà dalyviais (þr. toliau). Veiksmaþodþiai keièiami ne tik dalyviais, bet ir pusdalyviais, pvz.: neno- riedams 16 ÷ noluit accipere 20; tardams 43 ÷ inquit 56; myrdamas 65 ÷ morti esset proximus 80. Nereti atvejai, kai vietoj daiktavardþio vartojamas ávardis, pvz.: Tasay 33 ÷ Puer 44; jes 39 ÷ gregem 52. Kartais, prieðingai, vietoj ávardþio paraðomas daiktavardis, pvz.: Rebeka 10 ÷ illa 12; Broley 15 ÷ Qui 13; Juzapas 19 ÷ Hic 25; Uêêynotojys 22 ÷ Ille 29. Tokie pakeitimai daromi priklausomai nuo konteksto: jei veikëjas aiðkus ið teksto, Stanevièius daþnai jo neávardija, vartoja ávardá, o jei minëtas senokai ­ vertime ávardijamas. Kartais vietoj originalo bûdvardþio paraðomas ávardis, prie- veiksmis, pvz.: i wita sawa 31 ÷ in locum pristinum 36; sùapta maytyna 56 ÷ in templum clanculum aluit 61. Platesnës reikðmës lotyniðkus þodþius Stanevièius retkarèiais verèia siauresnës reikðmës: tai vertimo teorijoje vadinamasis konkretizacijos atvejis (Áàðõóäàðîâ 1975, 210). Stanevièius paprastai konkretina daiktavardþius ir veiksmaþodþius: o kad numyrs 50 ÷ et quam ipsa supremum diem obierit 56 ‘ir kai ji sulauks paskutinës dienos’; wiszietu 53 ÷ moraretur 58 ‘uþtruktø’. Taèiau kartais lotyniðkø þodþiø reikðmë iðpleèiama ­ tai generalizacija (Áàðõóäàðîâ 1975, 213): nu pyktu itykiejymu apwaly 58 ÷ a paternis superstitionibus expiavit 63. Pasitaiko, jog keièiamos sakinio dalys, pvz.: Paskuy Tobyjoszius apsaky giaradie- istes kures buwa apturiejes kialie nu wadowa sawa 54 ÷ Deindé Tobias narravit parentibus beneficia qu¿ acceperat ab eo itineris duce 69. Èia nederinamasis paþyminys pakeistas vietos aplinkybe. Paþyminio (~ 50%), laiko (~30%), tikslo (~30%) ðalutiniai sakiniai daþnai iðvers- ti bejungtukiais ar vientisiniais: Tay gyrdiedamas Elyezerys diekawoja Diewuy uê

138 Archivum Lithuanicum 4 ùaymynga kialone 10 ÷ Quod audiens Eliezer egit gratias Deo, qui tribuisset iter prospe- rum sibi 11; Manasesa wiresnijy pastaty po deszynies senoja 25 ÷ posuit Manassem, qui natu major erat, ad dexteam senis 34; Jokubas atejes i Egipta giwena dar metu septiniolyka 25 ÷ Jacobus vixit septem et decem annos postquäm commigrasset in ¯gyptum 34; Tas noriedams Hebreyczykus pryspausty 27 ÷ Is igitur ut Hebr¿os opprimeret 36. Tokio pobûdþio keitimai daugiausia susijæ su gana daþnu asmenuojamosios veiksmaþo- dþio formos keitimu bendratimi, dalyviu ar pusdalyviu. Taèiau ir ðie pakeitimai neiðkreipë ir nesumaþino teksto informacijos. Siekdamas sakiná padaryti kuo aiðkesná, Stanevièius neretai já prapleèia, áterpia originale nesanèiø þodþiø. Tai vadinamieji papildymai. Pvz.: weysly Sema 7 ÷ Semus 6; wiedra su wandeniu 9 ÷ urnam 9; yszwika i Egipta 19 ÷ profecti sunt 21; su kytays broleys 20 ÷ cum caeteris 22; skriny sandaros 36 ÷ arca 41. Pridedami ávardþiai, kuriø nëra originale, pvz.: anie prysyleystu 10 ÷ annuerent 10; ar jy nor 10 ÷ an vellet 10. Kartais prie daiktavardþio pridëti ávardþiai ðiek tiek papildo, paaiðkina daiktavardá, pvz.: kino jy ir duktie 10 ÷ cujus esset filia 9; padusy jam tà walgy 12 ÷ appones ei cibum 12; pacziu wiru 28 ÷ virorum 52. Neretas savybinis ávardis, pvz.: sawa kialones 10 ÷ itineris 10; sawa tarnams 43 ÷ miranti- busque aulicis 48; apey sawa sunu 45 ÷ de filii salute 50. Yra ir tokiø atvejø, kai sakinys papildomas bûdvardþiu, prieveiksmiu ar skait- vardþiu, pvz.: Diewas paskuy tary 5 ÷ Deus dixit 3; Diewas wiel tary 6 ÷ Deus dixit 4; winas tyktay ùaywas 6 ÷ arca autem 5; ysz pùonos drobes 19 ÷ byssina 21; gialêis apsiaustu 39 ÷ lorica 44; Tobyjoszius jaunasys 51 ÷ Tobias 56. Kartais pridedamas veiksmaþodis, pvz.: Kaina nepatykdawa 5 ÷ non autem dona Caini 4; o jey pyktay darisy 5 ÷ sin autem male 4; Izaokas wiel tary 12 ÷ Isaacus rursum 13; darik giaray kytyms yr buk dusùus 50 ÷ esto beneficus et liberalis 55. Pasitaiko ir sutrumpintø ar praleistø sakiniø. Greièiausiai vertëjo manyta, kad ðios teksto vietos neteikia naujos ar papildomos informacijos ir be jø tekstas bus pakankamai aiðkus, pvz.: wandenys parsyskiry 29 ÷ aqu¿ divis¿ sunt, intumescentes hic et indé pendebant 38; Wysas wayskas Faraona wylnyse ysznaykyntas buwa 29 ÷ Deletus est universus exercitus Pharaonis in mediis fluctibus; nec unus quidem nuncius tant¿ cladis superfuit 39; su kareyweys 44 ÷ cum exercitu, et pr¿lium mox erat committendum 57; buwa raytas 44 ÷ fugiens mulo insidebat 57; Waykszczioja 45 ÷ Inambulabat in cœnaculo 58; o tiewas sawie apey tay myslija 15 ÷ at pater rem tacitus considerabat 16. Stanevièius itin daþnai praleido kreipinius, pvz.: Diewas wiel tary Kainuy: kà padarey? 6 ÷ Deus dixit Caïno: Caïne, quid fecisti? 5; tary: eyk 10 ÷ ingredere, inquit, domine mi 11; padarisiu 50 ÷ faciam, pater 64. Atsisakyta ir veiksmaþodþiø valdomø daiktavardþiø, kurie originale buvo raðomi po þodþiø respondere, praecepere, narrare ir pan., pvz.: atsaky 22 ÷ responderunt dispensatori 30; lipy 26 ÷ praecepit medicis 35; apsaky 54 ÷ narravit parentibus 69.

139 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai Beveik visada Stanevièius praleido veiksmaþodþiø, dalyviø valdomus ávardþius, pvz.: Atsaky Rebeka 9 ÷ cui Rebecca [...] ait 9; ragyndams 10 ÷ compellans eum 9; Izaokas 13 ÷ Cui Isaacus [...] dixit 13. Kai kada praleistas savybinis ávardis, pvz.: snape 7 ÷ in ore suo 5; pas gymynacziu 9 ÷ ad cognatos suos 8; po gaùwos 13 ÷ capiti suo 13. Pasitaiko ir praleistø bûdvar- dþiø, pvz.: paùaymynyma 11–12 ÷ fausta omnia 11; wandens 29 ÷ aquae dulcis 34; miesta 37 ÷ urbem insignem 42; ùaza 39 ÷ pedum pastorale 45; apdarus 41 ÷ regia insignia 47; prieveiksmiø ir skaitvardþiø, pvz.: ùaymindamas 25 ÷ bene precatus 29; tarp motryszkiu 46 ÷ inter duas mulieres 51. Kartais Stanevièius nevartojo ir tokiø þodþiø, kurie, atrodytø, svarbûs tekstui. Pavyzdþiui, pasakojime apie Juozapà ir jo brolius Stanevièius neiðvertë þodþio undecim, kuris þymi broliø skaièiø: Paskuy macziau sapnie saule, mienesy yr êwayzdes garbynanczes muny 15 ÷ Postea vidi in somnis solem. Lunam et undecim stellas adorantes me 15. Taip pat yra praleistø kai kuriø veiksmaþodþio formø. Kai viena ið formø nela- bai svarbi, lotyniðka konstrukcija (asmenuojamoji veiksmaþodþio forma su bendra- timi) buvo iðversta tik asmenuojamàja forma, pvz.: wadynas 4 ÷ solet appellari 2; padyrbdyna 30 ÷ confici jussit 35; sugriêa 34 ÷ redire coepit 39. Bûta atvejø, kai Stanevièius nevartojo ir dalyviø, pvz.: Diewa 8 ÷ Deo jubenti 7; afiera 8 ÷ hostia immolanda 7; lawams atydawy 61 ÷ leonibus devorandos tra- didit 66. Labiausiai skyrësi originalo ir vertimo analitinio pobûdþio junginiai; veiksma- þodþio ir daiktavardþio junginys buvo verèiamas vienu veiksmaþodþiu (~ 50x), pvz.: kùaydêiosy 6 ÷ eris vagus 4; meùawa 7 ÷ dicebant mendacium 6; suwadêioja 7 ÷ faciebant fraudem 6; tetykieja 8 ÷ adhibuit fidem 7. Taigi atlikta Stanevièiaus HS vertimo raiðkos plano analizë parodë, jog buvo vengiama abstraktesnio kalbëjimo, kur ámanoma, neiðkreipiant teksto informacijos, sunkiau lietuviui skaitytojui suprantamos teksto vietos supaprastinamos.

IÐVADOS. Palyginus Stanevièiaus HS vertimà su L’homond’o Epitome Histo- riae Sacrae leidimais nustatyta: 1) Stanevièiaus vertimo ðaltinis yra Liudviko Sobolevskio parengtas Vilniuje 1811 metais leistas L’homond’o Epitome Historiae Sacrae. 2) Vertimas nuo originalo skiriasi funkciniu, struktûros atþvilgiu. Tai lëmë XIX amþiaus pradþioje vyravusi tendencija ieðkoti adekvaèios originalui vertimo leksi- kos, taigi buvo svarbu pateikti skaitytojui ne tikslø L’homond’o Epitome Historiae Sacrae vertimà, o suprantamà lietuviðkà tekstà. 3) Stanevièius pateikë Didþiosios Lietuvos skaitytojui trumpà lietuviðkà prozos teksto pavyzdá – Ðventàjà istorijà; vertë naudodamasis tiek raðomosios, tiek ðneka- mosios lietuviø kalbos iðtekliais.

140 Archivum Lithuanicum 4 4) Stanevièius orientavosi á skaitytojà: daþnai vengë versti paþodþiui, rado lietuviðkø analogijø originalo realijoms ávardyti. Polinkis á konkretumà, ðneka- mosios kalbos leksikà leistø manyti, kad knyga skirta pirmiausia skaitytojui valstieèiui, taèiau nuorodos á lotyniðkus þodþius, lenkø­lietuviø kalbø þodynëlis rodytø, jog atsiþvelgta ir á inteligentus, kuriems rûpëjo raðtø leidimai ir jø kal- bos kokybë. 5) Stanevièiaus vertimas laikytinas gana tiksliu: vertëjas, atsiþvelgdamas á auto- riaus ketinimus, vertimà taikë prie savo skaitytojo.

Literatûra ir ðaltiniai:

A MBRASAS-SASNAVA, KAZIMIERAS, 1984: Vertimo tyrinëjimai, Vilnius: Mokslas.

B IELIÑSKI, JÓZEF, 1899­1900: Uniwersytet Wileñski (1579­1831) 3, Kraków: Druk W.L. Anczyca i Spóùki.

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1965: Aleksandrynas 3. XIX amþius, Èikaga: JAV LB Kultûros fondas.

È IOÈYTË, DALIA, 1999: Biblija lietuviø literatûroje, Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosa- kos institutas.

[D AUKANTAS, SIMONAS,] 1838: EPITOME. HISTORIAE SACRAE, Petropilie.

[D AUKANTAS, SIMONAS,] Historya Justina (rankraðtis saugomas LLTIB RS, sign.: f. 1 ­ SD 10).

D AUKANTAS, SIMONAS, 1975: Raðtai, parengë Birutë Vanagienë, Vytautas Merkys, Vil- nius: Vaga.

E CO, UMBERTO, 2001: Tobulos kalbos paieðkos Europos kultûroje, ið italø kalbos vertë Inga Tuliðevskaitë, Vilnius: Baltos lankos.

[E STREICHER, KAROL,] 1874: Bibliografia Polska XIX stólecia K. Estreichera 2(G­L), Kraków, czczionkami drukarni C. K. uniwersytetu Jagielloñskiego, pod zarzàdem Ignacego Stelcla.

D. HAYMONIS HALBERSTATTENSIS, 1600: HISTORIAE / SACRAE EPITOME, / Siue De Chriµtianarum rerum memoria / libri decem. / […] COLONIAE Apud Antonium Hierat, Anno M. DC.

H OF, ULRICH IM, 1996: Ðvietimo epochos Europa, vertë Nijolë Daujotytë, Vilnius: Baltos lankos.

J AKÐTAS, ADOMAS, 1933: Apie katalikiðkus lietuviðkus Ðventraðèio vertimus ir vertëjus, Kau- nas: Akcinë „Þaibo“ bendrovës spaustuvë.

J UCEVIÈIUS, LIUDVIKAS, 1975: Mokyti þemaièiai, Vilnius: Vaga.

K ONÈIUS, IGNAS, 1996: Þemaièio ðnekos, Vilnius: Vaga. L EBEDYS, JURGIS, 1957: Simonas Stanevièius, Vilnius: Vaga. [L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1802: ELEMENS DE LA GRAMMAIRE LATINE, A L’USAGE DES COLLÉGES, PAR LE C. EN L’HOMOND, PROFESSEUR­ÉMÉRITE EN

141 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai LA CI­DEVANT UNIVERSITÉ DE PARIS. DOUZIÉME ÉDITION. [...] A PARIS, Chez COLAS, Libraire, Place Sorbonne, Numéro 412. ANNÉE X DE LA RÉPUBLIQUE FRANŠOISE.

[L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1809: Epitomae Historiae Sacrae ad usum tyronum linguae latinae Auctore C. F. L‘Homond in Universitate Parisiensi professore emerito wydania Ludwika Sobolewskiego, Vilnae.

[L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1810: EPITOME HISTORI¯ SACR¯, AD USUM TYRONUM LINGU¯ LATIN¯; Auctore C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi Professore emerito. NOVA EDITIO; Cui accessit dictionarium latino ­ gallicum. PARI- SIIS, EDITIO STEREOTYPA HERHAN. EX TYPOGRAPHIA FRATRUM MAME, Via (Pot- de-Fer.)

[L ’ HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1811: EPITOME HISTORIAE SACRAE, AD USUM TYRONUM LINGUAE LATINAE. Auctore C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi Professore emerito. NOVA EDITIO; Cui accesit dictionarium latino polonicum. VILNAE ET VARSOVIAE TYPIS ET IMPENSIS JOSEPHI ZAWADZKI TYPOGRAPHI.

[L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1814: HISTOIRE ABRÉGÉE DE LA RELIGION [...] PAR LHOMOND, Auteur de la DOCTRINE CHRÉTIÉNNE [...] A LILLE Chez L. LE- FORT, Imprimérie-Libraire, rue Esquermoise.

[L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1821: EPITOME HISTORIAE SACRAE, AD USUM TYRONUM LINGUAE LATINAE. Auctore C. F. Lhomond, in Universitate Parisiensi Professore emerito. Nova EDITIO Cui accesit dictionarium latino polonicum. VILNAE ET VARSOVIAE TYPIS ET IMPENSIS IOSEPHI ZAWADZKI TYPOGRAPHI.

[L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1827: ÉLÉMENS DE LA GRAMMAIRE FRANŠOISE, PAR LHOMOND, Professeur­émérite en L’université de Paris. ä VILNA, CZEZ Joseph Zawadzki.

[L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1826: NAUKA CHRZESCIJAÑSKA PODZIELONA NA CZYTANIA DUCHOWNE, [...] przez X. L’Homond […] w WARSZAWIE, NAKÙADEM I DRUKIEM ZAWADZKIEGO I WÆCKIEGO, UPRZYWILEJOWANYCH DRUKARZY I XIÆGARZY DWORU KRÓLESTWA POLSKIEGO.

[L’HOMOND, CHARLES FRANšOIS,] 1830: RYS KRÓTKI HISTORYI ÚWIÆTEJ LHOMON- DA [...] PRZEZ JÓZEFA ÊUCHOWSKIEGO Magistra nauk wyzwolonych, Profesora historyi w szkole Zamojskiéj, W WARSZAWIE W DRUKARNI KOM. RZÀD. WYZ. REL. IO. PUBL. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A, 1. 1547­1861, Vilnius: Mintis, 1969.

L UKAUSKAS, KIPRIJONAS, 1996: Pamokslai, parengë Juozas Karaciejus, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

O KO, JAN, 1933: Seminarium filologiczne Godfryda Ernesta Grodka, Wilno: Nakùadem towa- rzystwa przyjacióù nauk w Wilnie z zasiùku ministerstwa wyznañ relig. i oúw. Publicz- nego skùad gùówny w ksiægarni Úw. Wojciecha w Wilnie.

P ALIONIS, JONAS, 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla.

142 Archivum Lithuanicum 4 [STANEVIÈIUS, SIMONAS,] 1823: HISTORYIA SZWENTA YSZ ÙOTINYSZKA LIÊUWIA PARDIETA ANT ÊEMAYTYSZKA. PAR SYMONA STANEWICZE ÊEMAYTY. [...] WYL- NIUJE. Drukarnioy ant uliczias Sta Jona po N. 431. Metuose Chrystaus.

S TANEVIÈIUS, SIMONAS, 1967: Raðtai, paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga.

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1990: „Simono Daukanto þodynai“, LAIS 1. Tautinës savimonës þadintojai: nuo asmens iki partijos, Vilnius: Sietynas, 20­31.

S VERDIOLAS, ARÛNAS, 1996: Steigtis ir sauga, Vilnius: Baltos lankos.

Ð ENAVIÈIENË, IEVA, 1998: Þemaièiø lituanistai Vilniaus vyriausioje seminarijoje, Vilnius: Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras.

[WEITENAUER, IGNATIO,] 1835: LEXICON BIBLICUM [...] AVENIONE, APUD FR. SE- GUIN, TYPOGRAPHUM ET BIBLIOPOLAM.

Á ÀÐÕÓÄÀÐÎÂ, ËÅÎÍÈÄ, 1975: ßçûê è ïåðåâîä, Ìîñêâà.

Ê ÎÌÈÑÑÀÐÎÂ, ÂÈËÅÍ, 1980: Ëèíãâèñòèêà ïåðåâîäà, Ìîñêâà: Ìåæäóíàðîäíûå îòíî- øåíèÿ.

Ê ÎÌÈÑÑÀÐÎÂ, ÂÈËÅÍ, 1990: Òåîðèÿ ïåðåâîäà (ëèíãâèñòè÷åñêèå àñïåêòû), Ìîñêâà: Âûñ- øàÿ øêîëà.

Ë ÅÂÛÉ, ÈÐÆÈ, 1974: Èññêóñòâî ïåðåâîäà, Ìîñêâà: Ïðîãðåññ.

Ô ÐÎËÎÂ, Å . , 1961: Âèëüíþñcêàÿ øêîëà êëàññè÷åñêîé ôèëîëîãèè íà÷àëà ÕIÕ âåêà â ëèöå åå âàæíåéøèõ ïðåäñòàâèòåëåé ñòàðøåãî è ìëàäøåãî ïîêîëåíèé, Âèëüíþñ (disertacija saugoma VUB RS, sign.: f. 76 ­ 287).

Ø ÂÅÉÖÅÐ, ÀËÅÊÑÀÍÄÐ, 1988: Ïåðåâîä è ëèíãâèñòèêà, Ìîñêâà: Âîåíèçäàò.

Roma Bonèkutë PECULIARITIES OF THE TRANSLATION OF THE BOOK HISTORYIA SZWENTA (1823) BY SIMONAS STANEVIÈIUS

Summary

The article analyses the translation from Latin of the summary of the Old Testament, which was published in 1823, in Vilnius. The translation of Simonas Stanevièius (1799-1848) was one of the first attempts to present the history of the Bible to the readers of Lithuania Major. Ideas of fostering the modern written language were influencing the translator, who was attempting to make the written language more modern. The article tells the history of the source-book, L’homond’s Epitome Historiae Sacrae, and the reasons for choosing this for translation. A textual analysis is presented and the source of the translation has been ascertained. The source-book was published by Liudvikas Sobolevskis in 1811, in Vilnius. Further, the linguistic translation analysis method is applied and a detailed analysis of Stanevièius’ translation is presented. The conclusions are the following: the translation is

143 Simono Stanevièiaus knygelës Historyia szwenta (1823) vertimo ypatumai different from the source in the functional and structural respect. The investigation has shown that Stanevièius often tried to avoid word-for-word translation, was searching for Lithuanian analogs to express the ideas in the source and oriented himself towards Lithuanian readers. The translator’s penchant for concreteness and the vocabulary of oral language would show that the book was dedicated to the peasant reader. Nevertheless, the Latin references and Polish-Lithuanian vocabulary creates the impression that the book was dedicated as well to the intellectuals, who really cared about the publication of books and the quality of their language. The translation made by Stanevièius should be consi- dered sufficiently accurate.

R OMA BONÈKUTË Gauta 2000 m. kovo 6 d. Baltijos prospektas 107–33 Priimta 2001 m. geguþës 13 d. LT-5812 Klaipëda, Lietuva el. p.: [email protected]

144 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Juozas Girdzijauskas Vilniaus universitetas

Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë

Seniai atkreiptas dëmesys á tai, kad vieno ið populiariausiø Maironio eilërað- èiø „Lietuva brangi“ iðtakos yra pirmoji poema „Lietuva“, kurià jis sukûrë 1888 metais baigdamas Kauno kunigø seminarijà ir dedikavo „Jo mylistai Szviesiau- siam Vyskupui Antanui Baranauckui“1. Visi Maironio raðtø leidëjai ir komen- tuotojai taip pat nurodydavo, kad eilëraðtis „Lietuva brangi“ pirmàkart publi- kuotas 1920 metais Pavasario Balsø leidime2. Paskutine autorine (kanoniðkàja) ei- lëraðèio redakcija laikomas tekstas, iðspausdintas 1927 metais Maironio Raðtø pirmajame tome3. Iðëjus Irenos Slavinskaitës parengtam Maironio Raðtø tritomiui4 , Romas Ado- mavièius „Vagos“ leidyklai áteikë pastabas „Dël netikslumø ‘Maironio raðtø’ I ir III tomuose“5 . Pastabose nurodoma, kad eilëraðtis „Lietuva brangi“ pirmà kartà paskelbtas 1891 metais Varpe pavadinimu „Lietuvos graþybë“6 (Adomavièius 1989, 1). Tà nuorodà Adomavièius pakartojo ir savo parengtoje Maironio raðtø bibliografijoje – Varpe be paraðo iðspausdintà eilëraðtá „Lietuvos graþybë“ jis laiko

1 Þr. J[onas] Maculevièius [Maironis], „Lie- 4 Maironis, Raðtai 1–3, ávadà, komentarus tuva“, 1888; rankraðtis saugomas VUB paraðë, knygas parengë Irena Slavinskai- RS, sign.: f 1 – D 68. Poema publikuota të, Vilnius: Vaga, 1987–1992. tik po ðimto metø – þr. Maironis, Raðtai 5 Romas Adomavièius, „Dël netikslumø 2. Poemos, parengë Irena Slavinskaitë, ‘Maironio raðtø’ I ir III tomuose“, „Va- Vilnius: Vaga, 1988, 292–342. gos“ leidyklos Direktoriui; LKL instituto 2 [Jonas] Maironis-Maèiulis, Pavasario Balsai, Direktoriui (nuoraðas), 1989 12 21, ma- penktà kartà atspausta ir þymiai pa- ðinraðèio kopija, straipsnio autoriaus dauginta, Tilþë: Ðvento Kazimiero drau- nuosavybë. gijos leidinys, 1920, 13. 6 Þr. „Lietuvos graþybe“, Varpas 11, 3 Maironio Raðtai 1. Lyrika, ðeðtoji laida, 1891, 162t. Kaunas: „Raidës“ spaustuvë, 1927, 58t.

145 Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë pirmàja eilëraðèio „Lietuva brangi“ redakcija7. Savo bibliografijoje Adomavièius nurodo ir vëlesnes eilëraðèio „Lietuvos graþybë(s)“ publikacijas periodikoje (Lietu- viszka Ceitunga, 1895; Dirva, JAV, 1938; Aidai, JAV, 1952), rinkiniuose (Graþiausios ir mëgstamiausios sodieèiø dainos, 1927; Lietuviðki ðirdies balsai, 1930; Padainuosim sustojæ, 1932; Lietuviðki eilëraðèiai, 1937), vadovëliuose (Lietuviszkas lementorius del maþø vaikeliø, 1894; Lietuviszkas elementorius maþiems vaikeliams, 1904; Vaikø skaity- mëliai, 1905; Aplinka ir kraðtas, 1932; Kelias á ðviesà, 1937). Dar anksèiau uþ Adomavièiø Varpo publikacijà nurodë Vanda Zaborskaitë abie- juose savo monografijos Maironis leidimuose: „Jaunasis autorius savo poemos ne- taisë, tik 1891 m. paskelbë nedidelá jos fragmentà ‘Varpe’ [...], o jau þymiai vëliau buvo duotos platesnës iðtraukos J. Tumo monografijoje“8. Ilgai lygia greta egzistavo du eilëraðèio variantai: nuo 1891 metø „Lietuvos graþybë(s)“ ir nuo 1920 metø „Lietuva brangi“. Atsiradus eilëraðèiui „Lietuva bran- gi“, nebuvo uþmirðtas ir eilëraðtis „Lietuvos graþybë(s)“. Neaiðku, kas 1891 metais áteikë Varpui pirmàjá eilëraðèio variantà, pavadintà „Lietuvos graþybë“. Poemos „Lietuva“ rankraðtá (ðvarraðtá) tuo metu turëjo Bara- nauskas. Jis jau nebedëstë kunigø seminarijoje, kadangi 1885 metais buvo paskirtas dvasinës konsistorijos oficiolu, bet tebegyveno Kaune, Rotuðës aikðtëje. Maironis 1888–1892 metais studijavo Peterburgo dvasinëje akademijoje, taigi 1891-aisiais gyveno Peterburge. Vargu ar Baranauskas galëjo siûlyti Varpui publikuoti Maironio eilëraðtá, sudarytà ið atskirø poemos „Lietuva“ posmø. Maironis, áteikæs Baranaus- kui poemos ðvarraðtá, galëjo pasilikti juodraðtá ir ið jo parengti publikacijà. Taèiau galima abejoti, ar pats Maironis tai padarë. Galbût buvo dar vienas – treèias asmuo, parengæs spaudai Maironio eilëraðtá „Lietuvos graþybë“. Maironio poemà „Lietuva“ sudaro 330 posmø (daugiausia ketureiliø). Varpe paskelbtas eilëraðtis „Lietuvos graþybë“ turi 15,5 posmo (aðtuntas posmas ne vi- sas – tik dvi eilutës). Taigi á eilëraðtá pateko maþiau negu dvideðimtoji poemos dalis. Eilëraðèio posmai imti ið ávairiø poemos vietø ir sukomponuoti pagal naujà tvarkà. Ið poemos paimta trylika su puse posmø: 1 (p. 3), 40 (p. 13), 41 (pusë posmo, p. 13), 43 (p. 13t.), 44 (p. 14), 45 (p. 14), 46 (p. 14), 53 (p. 16), 69 (p. 20), 70 (p. 20), 107 (p. 29t.), 119 (p. 32), 120 (p. 32t.), 242 (p. 62). Eilëraðtyje jie iðdëstyti tokia tvarka: 1, 53, 69, 70, 119, 120, 40, 41, 43, 44, 45, 46, 107, 242. Du paskutiniai eilëraðèio posmai sukurti naujai. Vëliau, 1920 metais, á eilëraðtá „Lietuva brangi“ pateko ðeði posmai ið poemos „Lietuva“ bei ið eilëraðèio „Lietuvos graþybë“ (1, 53, 69, 40, 107 ir 242), vienas (prieðpaskutinis) eilëraðèio „Lietuvos graþybë“ posmas (jo nebuvo poemoje) ir vienas (penktas) posmas naujai sukurtas. Visa tai akivaizdþiau matysime paly- ginæ tris tekstus:

7 Romas Adomavièius, Maironio raðtø biblio- 8 Vanda Zaborskaitë, Maironis, Vilnius: grafija (1883–1989), Vilnius: Sietynas, Vaga, 1968, 74; Vanda Zaborskaitë, 1990, 104. 0 0 0 0 0 Maironis, Vilnius: Vaga, 21987, 66.

146 Archivum Lithuanicum 4 „Lietuva“ (1888) „Lietuvos graþybe“ (1891) „Lietuva brangi“ (1927) [1] [I] [I] Lietuva! mano brangi Lietuva, brangi mano Graþi tu, mano brangi tçvynç! tçvyne, tëvyne, Garsi didvyreis, kà kap¾sn’ Szialie didvyriø kur grabe Ðalis, kur miega kapuos gulç! guli: didvyriai: Graþi man tavo dangaus Graþi, kaip dangaus çsi Graþi tu savo dangaus mçlynç! mçlynç, mëlyne! Tavæ kaip tikrà myliu Tavæ kaip tikrà myliø Brangi: tiek vargo, kanèiø matulæ! matulæ. prityrei9.

[53] [II] [II] Graþios pakalnçs kalnu Graêios pakalnçs Tavo Kaip puikûs slëniai sraunos Dubysos! Dubysos! Dubysos, Vand¾ skaistus ten, Ten vanduo skaistus, Miðkais lyg rûta kalnai kalnai þali¾ja; kalnai þaliuoja, þaliuoja; Tenai sesutçs po krantus O po tuos kalnus sesutçs O po tuos kalnus sesutës visos musø visos Graudþias malonçs dainas Malonias, graudþias dainas Griaudþiai malonias dainas daini¾ja. dainuoja. ringuoja.

[69] [III] [III] Kaip naktis j¾das, tamsus Kaip naktis tamsi juodas Ten susimàstæs tamsus Nevçþys, Nçvçþis, Nevëþis10 Ten j¾stà j¾sia þaliasias Parjuosia laukus ir þalias Kaip juosta juosia þaliàsias pievas; pievas, pievas; Tylei ein’, gilø lová Tyliai ein gylià vagà Banguoja, vagà giliai iszrçþæs; iðrçþæs – iðrëþæs; Giliàs dumàs jo teþino Jo gilias dumas teþino Jo gilià mintá teþino Dievas! Dievas. Dievas11.

[70] [IV] Tenai terp kalnu, Tarp augsztø kalnø eina apleisdam’s rytus, á rytus (?) Nemonas eina, upiu Nianumas, upiø musø didvyris; didvyris, Kryþoku darbus Lietuviø darbus neuþraszytus neuþraðytus Atmena, daugel n¾ Atmen – ir Kaunas ju isztyræs. kà yr’ patyræs...

9 Pavasario Balsai, 1920: „Brangi, nes dau- 11 Pavasario Balsai, 1920: „Jo gilià dumà te- gel vargø prityrei“. þino Dievas“. 10 Pavasario Balsai, 1920: „Ten uþsimàstæs tamsas Nevëþis“.

147 Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë „Lietuva“ (1888) „Lietuvos graþybe“ (1891) „Lietuva brangi“ (1927) [119] [V] Eþerais garsià(*12 atmenu Zarasø kraðtas, eêerø vietà, vieta, Kur tamsios girios krantus Kur tamsios girios apstojo!... .. krantus apstoja, Kiek tenai dainu aiksztyn Kiek tenai giesmiø iszlieta! augðtyn iðlieta, Kas ákvçpimo ten Kas ákvçpimo ten nejieszkojo? nejieðkojo?!

[120] [VI] Anykszczei! garsus ir jus Ir jus, Anykðèiai, garsus szendienà: ðiandienà, Ten Baranauckas giesmes Auginot dainiø, kurs mums mastavo! dainavo, Jisai prikçlç brolá nevienà Kursai prikçlç brolá ne viena Isz ilgo miego giesmemis Ið ilgo miego giesmçmis savo. savo.

[40] [VII] [IV] Terp puikiu vietu isz þalio Graþus, Lietuva, ir dvarai Kaip puikûs tavo dvarai, sodo tavo, tëvyne, Ten balti kysza dvarai Balti, tarp sodnø êaliø Baltai ið sodø þaliø matyti, statyti – bekyðà!13 Atdaros durys lyg szirdá Iðtolo þmogø meilumais Tik brangià kalbà tëvø rodo savo pamynæ Ir lyg uþeiti nori Uþeiti, tartum, praðo Jie mûsø ðirdis maþai kà praszyti. praðyte. riða14.

[41] [VIII] Kad miszkas saulæ gulties Kad saulç leidþias jau vadina, vakaruose Ant gonku sçdþias terpo Ant gonkø jauni, seni jaunimo iðeina Seni; arbatà Zosia dalina, • • • • • • • • • • • Ir visi klausos medþiu • • • • • • • • • • • uþimo.

12 Þenklu (* rankraðtyje paþymëta iðnaða: 14 Pavasario Balsai, 1920: „Jie musø ðirdis „Zarasu/ Novoaleksandravo/ pavietas maþai jau riða“. turi eþeru didþià daugybæ“ (p. 32). 13 Pavasario Balsai, 1920: „Baltai ið sodnø þaliø sau kyðà!..“

148 Archivum Lithuanicum 4 „Lietuva“ (1888) „Lietuvos graþybe“ (1891) „Lietuva brangi“ (1927) [43] [IX] O kaip gi sodþei szirdá Linksma, Lietuva, kaimuose gaivina, tavo, Vasaros saulç kad þemyn Vasaros saulç þemyn kad svyra, svyra, Ir kad isz darbo gráþta Kada nuo darbo gryþt szeimyna: prakaitavæ Su grçbleis, dalgeis – Su dalgiais, grçbliais – mergaitçs, vyrai. mergelçs, vyrai!

[44] [X] Kiek tadà dainu á augsztà Kiek tada balsø á dangø kyla! kyla, Kaip girios skamba, dreba, Kaip miðkai skamba, kada ling¾jas! dainuoja Graþu, ir dainos kad jau Graþu, ir dainos kada nutyla, nutyla... Ir parein’ banda, szonais Ir parein’ banda, koja svir¾jas! uþ kojos.

[V] Kaip linksma sodþiuos, kai vyturëlis15 Jaukiai pragysta, aukðtai iðkilæs; Ar saulë leidþias, ir vakarëlis Ramumà neða, saldþiai nutilæs.

[45] [XI] Eilçmis eina, galvas Eina eiliomis, galvas iszkçlæ, iðkçlæ, Rain¾tas jautis, karvç Rainuoti jauèiai, karvçs baltmargç; juodmargçs, Avelçs bliauna, o Paskui bçg avys ir piemençlei piemençlis, Eina, rali¾ja, norint Eidams raliuoja, norints nuvargæ. nuvargæs.

15 Pavasario Balsai, 1920: „Kaip linksma so- dþiuos, kad vyturëlis/ Linksmai pragys- ta, augðtai iðkilæs!“

149 Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë „Lietuva“ (1888) „Lietuvos graþybe“ (1891) „Lietuva brangi“ (1927) [46] [XII] Graþios ir naktys, kad Graþios ir naktys, debesys tykus vçjas juodos Margina dangø, debesis Kada ant dangaus pamaþø skiria, skirias, Isz kuriu mçn¾, puikus Ið po jø mçnuo iðlásdams iszçjæs, rodos, Apszvieczia laukà ir tamsià Ir apðvieè’ laukus ir tamsias girià! girias...

[107] [XIII] [VI] Tavo baþnyczios netur’ Baþnyèios tavo netur Baþnyèios tavo ne tiek tusztybçs: tuðtybçs, graþybe, Neiszkalbingos kunigu Nes sakos puikios ten Ne dailës turtais, ne auksu bylos, Dievo bylos – þiba; Ten Dvasia szventa vietoj’ Ne maþiaus meilçs ten Bet dega meilës, maldos graþybçs, kaip graþybçs – galybe, Ten meldþias þmonçs, o Ir klausos þmonçs, Senøjø amþiø gyva tikyba. ne stovylos. o ne stovylos.

[242] [XIV] [VII] Aniolas renka maldu O kad prieð sumà visi, Kai ten prieð sumà visi kvepumà kaip vienas, sutaræ Czia buru, ponu, jaunu, Ið ðirdies ðaukia „Pulkim Griaudþiai uþtraukia: seneliu; ant keliø“, „Pulkim ant keliø“, Visi czia jauczia saldø Bedievis verkti turi Jausmai bedievio, vël ramumà, kiekvienas, atsidaræ, Kad kartu szaukia „Pulkim Tikçt iðmoksta nuo møs Tikëti mokos nuo tø ant keliu“! vaikeliø. vaikeliø.16

[XV] [VIII] Graþi tu çsi, mano Graþi tu, mano brangi tçvyne, tëvyne, Ðalie kapuose kur gul Ðalis, kur miega kapuos didvyriai.... didvyriai! Todçlei tavæ taip tçvai Ne veltui boèiai tave taip gynç gynë, Todçl poçtai tavæ iðgyrç. Ne veltui dainiai plaèiai iðgyrë!

16 Pavasario Balsai, 1920: „Kada prieð sumà turì kiekvienas, / Tikët iðmoksti nuo tø visi kaip vienas / Graudingai ðaukia: vaikeliø“. „Pulkim ant keliø“, – / Bedievis verkti

150 Archivum Lithuanicum 4 „Lietuva“ (1888) „Lietuvos graþybe“ (1891) „Lietuva brangi“ (1927) [XVI] Myliu að tavæ, mano brangiausia, Myliu uþ viskà labiaus ant svieto Myliu... ir todel tu tai tankiausiai Giesmçse mano atrandi vietà.

Juozas Tumas-Vaiþgantas Maironio poemà „Lietuva“ laiko jo kûrybos (ypaè „tautininkiðkosios“) gemalu – joje esà uþtinkame kone „visus paskesnius obal- sius“17. Jis (1924, 42) kalba apie dvi poemos dedikacijas: vienà, skirtà vyskupui Antanui Baranauskui, ir „antrà, jau paèiai Lietuvai skiriamà“. Taèiau ta antroji nëra jokia dedikacija – tai tiesiog poemos pradþia, septyniø posmø invokacija, kreipimasis á tëvynæ ir Dievà. Vëliau buvo kartojama netiksliai suprasta Tumo- Vaiþganto mintis, esà eilëraðtis „Lietuva brangi“ kilæs ið poemos „Lietuva“ antro- sios dedikacijos. Taip tikina Irena Slavinskaitë Pavasario balsø 1982 metø leidimo paaiðkinimuose. Ji raðo, jog kûrinio „Lietuva brangi” „uþuomazgà randame pirmo- joje [?] poemëlës „Lietuva“ redakcijoje (1888 m.)“18. Bet juk tos poemëlës iðliko tik vienintelë redakcija, todël klaidinanti yra uþuomina apie kitas redakcijas. Toliau komentuotoja tvirtina, kad „bûsimasis eilëraðèio ‘Lietuva brangi’ tekstas iðaugo ið ðio kûrinio [t. y. poemëlës] dedikacijos“, ir pacituoja jà ið Vaiþganto paskaitø apie Maironá (Maironis 1982, 295t.). Panaðiai Slavinskaitë aiðkina ir Maironio Raðtø pirmojo tomo komentaruose: „Kûrinio [‘Lietuva brangi’] uþuomazga, kaip minëjo Vaiþgantas, laikytinas vienas pirmøjø poeto plunksnos bandymø – poemëlë ‘Lietu- va’. ‘Lietuva brangi’ iðaugo ið ðios poemëlës dedikacijos“19. Adomavièius, atkreipæs dëmesá á Varpo publikacijà, minëtame raðte „Vagos“ leidyklai paþymi, kad Varpe paskelbtoji „Lietuvos graþybë“ „nëra poemos ‘Lietuva’ fragmentas, kadangi daugiau kaip pusæ kûrinio ‘Lietuvos graþybë’ sudaro naujas tekstas – o pirmieji ðeði posmai ið poemos ‘Lietuva’ publikuojami ‘Varpe’ pirmà kartà“ (Adomavièius 1989, 1). Tas paaiðkinimas labai supainiotas. Kà reiðkia „nau- jas tekstas“? Nauji tëra du posmai (paskutiniai), visi kiti paimti ið poemos „Lietu- va” ir todël nenauji. Taip pat kà reiðkia pasakymas, kad „pirmieji ðeði posmai ið

17 Juozas Tumas, Lietuviø Literatûros paskai- 18 Maironis, Pavasario balsai, tekstus paren- tos. Draudþiamasis laikas. „Apþvalgos“ gë, ávadà ir komentarus paraðë Irena grupë. Jonas Maironis-Maèiulis, Kaunas– Slavinskaitë, Vilnius: Vaga, 1982, 295. Marijampolë: „Dirvos“ bendrovës leidi- 19 Maironis, Raðtai 1. Lyrika, ávadà, komen- nys, 1924, 48. tarus paraðë, knygà parengë Irena Sla- vinskaitë, Vilnius: Vaga, 1987, 272.

151 Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë poemos ‘Lietuva’ publikuojami ‘Varpe’ pirmà kartà“? Pirmàkart publikuojami ne tik pirmieji ðeði posmai, bet ir visi kiti posmai, tik du paskutiniai nëra paimti ið poemos, o naujai sukurti. Taigi visiðkai neteisinga sakyti, kad Maironio eilëraðtis „Lietuva brangi“ atsira- do ið jo poemëlës „Lietuva“ dedikacijos. Eilëraðtis „Lietuva brangi“ atsirado ið Varpe paskelbto eilëraðèio „Lietuvos graþybë“, kuris savo ruoþtu buvo sukompo- nuotas ið poemëlës „Lietuva“ atskirø posmø. Vëliau „Lietuvos graþybë“, turëjusi ðeðiolika (tiksliau penkiolika su puse) posmø, buvo sutrumpinta iki aðtuoniø (áter- pus vienà papildomà) ir virto eilëraðèiu „Lietuva brangi“. Be abejo, komponuoda- mas eilëraðtá „Lietuva brangi“, Maironis galëjo naudotis ir poemëlës rankraðèiu, ir Varpo publikacija. Taèiau kas iðrinko posmus ið poemos, juos sukomponavo ir suredagavo? Leng- viausia bûtø pasakyti, kad tai padarë pats Maironis. Bet kodël tuomet po ketvirto posmo pirmos eilutës skliausteliuose padëtas klaustukas? Poemoje buvo pasakyta: „Tenai terp kalnu, apleisdam’s rytus,/ Nemonas eina“. Visai logiðka ir taisyklinga: Nemunas teka toldamas nuo rytø (apleisdamas rytus). Tuo tarpu Varpo publikaci- joje Nemunas eina á rytus, taigi teka ið vakarø, o tai netiesa. Kodël to nelogiðkumo niekas nepataisë, tik klaustuku atkreipë á já dëmesá? Varpo redaktorius, matyt, ne- dráso taisyti, o tas, kuris perkëlë posmà ið poemos á eilëraðtá, to nelogiðkumo nepa- stebëjo. Vargu ar bûtø taip atsitikæ, jeigu posmà bûtø redagavæs pats Maironis. Beje, dar kartà primintina, kad eilëraðèio publikacija Varpe yra anoniminë, be paraðo. Kitas dalykas, leidþiantis manyti, kad galbût ne pats Maironis rengë Varpui eilëraðèio publikacijà, yra aðtuntas posmas. Poemoje tas posmas yra visas – keturiø eiluèiø, o eilëraðèio publikacijoje praleistos dvi paskutinës posmo eilutës, ir tai paþymëta punktyru. Kodël jos praleistos? Matyt, dël keliø prieþasèiø. Pirmiausia galbût dël pernelyg sentimentalaus turinio, dël „Zosios“ arbatos, taip pat dël sti- listinio nesklandumo: anþambemanas suardo treèiosios eilutës intonaciná vientisu- mà. Maironiui visa tai pataisyti, perkurti buvo labai paprasta. O jeigu jis to nepa- darë, matyt, ne jis pats rengë publikacijà arba nematë parengto spaudai teksto ir negalëjo jo pataisyti. Varpo redaktoriui tos eilutës nepatiko, ir jis jas paprasèiausiai iðbraukë. Atkreiptinas dëmesys ir á penktà posmà, kurio treèios eilutës nesuprato redak- torius. Poemoje buvo: „Kiek tenai dainu aiksztyn iszlieta!“. Tuo tarpu Varpo pub- likacijoj: „Kiek tenai giesmiø augðtyn iðlieta“. „Aiksztyn iszlieta“ – vadinasi, iðorën iðlieta, regimai iðreikðta, o kaip suprasti „augðtyn iðlieta“ – neaiðku. Eilutës redak- torius nesuprato þodþio aikðtyn (plg. aikðtas, -ì ‘matomas, atviras, aiðkus’; aikðtbti ‘kyðoti aikðtëje, bûti matomam [ir kt.]’ LKÞ I, 36t.). Jei tas redaktorius bûtø buvæs Maironis, tai jis negalëjo pats savæs nesuprasti. Eilëraðtis „Lietuvos graþybë(s)“, kaip ir poema „Lietuva“, paraðytas (su ma- þomis iðimtimis) dekasilabiku (5+5), jau pavirtusiu penkiaskiemeniu jambodakti-

152 Archivum Lithuanicum 4 liu. Tai reiðkia, kad deðimties skiemenø eilutæ perpus dalija cezûra, o penkias- kiemenës metroritminës ötkarpos bûna jambinës (∪ – ∪ – ∪) arba daktilinës (– ∪ ∪ – ∪). Paþymëtina, kad metrinio transakcentavimo atvejø kur kas daugiau eilëraðtyje „Lietuvos graþybë“ (42 atvejai) negu atitinkamuose poemos „Lietuva“ posmuose (23 atvejai). Poema „Lietuva“ ritmiðkai sklandesnë negu eilëraðtis „Lietuvos graþybë“. Tai irgi verèia abejoti, ar pats Maironis redagavo Varpe pa- skelbtà tekstà. Komponuodamas eilëraðtá „Lietuva brangi“ (1927 metais), Maironis kai kur labiau atsiþvelgë á „Lietuvos“ tekstà, kai kur – á „Lietuvos graþybës“ tekstà, o kartais – á abu kartu. Ðtai eilutës, kurios artimesnës poemos tekstui:

„Lietuva brangi“ [I. 1]20 Graþi tu, mano brangi tëvyne, „Lietuva“ Lietuva! mano brangi tçvynç! „Lietuvos graþybë“ Lietuva, brangi mano tçvyne,

„Lietuva brangi“ [I. 3] Graþi tu savo dangaus mëlyne! „Lietuva“ Graþi man tavo dangaus mçlynç! „Lietuvos graþybë“ Graþi, kaip dangaus çsi mçlynç,

„Lietuva brangi“ [II. 4] Griaudþiai malonias dainas ringuoja. „Lietuva“ Graudþias malonçs dainas daini¾ja. „Lietuvos graþybë“ Malonias, graudþias dainas dainuoja.

„Lietuva brangi“ [III.1] Ten susimàstæs tamsus Nevëþis „Lietuva“ Kaip naktis j¾das, tamsus Nevçþys, „Lietuvos graþybë“ Kaip naktis tamsi juodas Nçvçþis,

„Lietuva brangi“ [III. 2] Kaip juosta juosia þaliàsias pievas; „Lietuva“ Ten j¾stà j¾sia þaliasias pievas; „Lietuvos graþybë“ Parjuosia laukus ir þalias pievas,

Kitos eilutës sukurtos remiantis abiem („Lietuvos“ ir „Lietuvos graþybës”) tekstais:

„Lietuva brangi“ [I. 2] Ðalis, kur miega kapuos didvyriai: „Lietuva“ Garsi didvyreis, kà kap¾sn’ gulç! „Lietuvos graþybë“ Szalie didvyriø kur grabe guli:

„Lietuva brangi“ [II. 1] Kaip puikûs slëniai sraunos Dubysos, „Lietuva“ Graþios pakalnçs kalnu Dubysos! „Lietuvos graþybë“ Graêios pakalnçs Tavo Dubysos!

20 Skaièiai rodo eilëraðèio „Lietuva brangi“ posmà ir eilutæ.

153 Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë „Lietuva brangi“ [II. 2] Miðkais lyg rûta kalnai þaliuoja; „Lietuva“ Vand¾ skaistus ten, kalnai þali¾ja; „Lietuvos graþybë“ Ten vanduo skaistus, kalnai þaliuoja,

„Lietuva brangi“ [II. 3] O po tuos kalnus sesutës visos „Lietuva“ Tenai sesutçs po krantus visos „Lietuvos graþybë“ O po tuos kalnus sesutçs musø

„Lietuva brangi“ [III. 3] Banguoja, vagà giliai iðrëþæs; „Lietuva“ Tylei ein’, gilø lová iszrçþæs; „Lietuvos graþybë“ Tyliai ein gylià vagà iðrçþæs –

„Lietuva brangi“ [III. 4] Jo gilià mintá teþino Dievas „Lietuva“ Giliàs dumàs jo teþino Dievas! „Lietuvos graþybë“ Jo gilias dumas teþino Dievas.

„Lietuva brangi“ [IV. 1–2] Kaip puikûs tavo dvarai, tëvyne, Baltai ið sodø þaliø bekyðà!

„Lietuva“ Terp puikiu vietu isz þalio sodo Ten balti kysza dvarai matyti,

„Lietuvos graþybë“ Graþus, Lietuva, ir dvarai tavo, Balti, tarp sodnø êaliø statyti –

„Lietuva brangi“ [VI. 1–4] Baþnyèios tavo ne tiek graþybe, Ne dailës turtais, ne auksu þiba; Bet dega meilës, maldos galybe, Senøjø amþiø gyva tikyba.

„Lietuva“ Tavo baþnyczios netur’ tusztybçs: Neiszkalbingos kunigu bylos, Ten Dvasia szventa vietoj’ graþybçs, Ten meldþias þmonçs, o ne stovylos.

„Lietuvos graþybë“ Baþnyèios tavo netur tuðtybçs, Nes sakos puikios ten Dievo bylos – Ne maþiaus meilçs ten kaip graþybçs – Ir klausos þmonçs, o ne stovylos.

Septintasis posmas sukurtas labiau atsiþvelgus ne á „Lietuvos“, o á „Lietuvos graþybës“ tekstà:

154 Archivum Lithuanicum 4 „Lietuva brangi“ [VII. 1–4] Kai ten prieð sumà visi sutaræ Griaudþiai uþtraukia: „Pulkim ant keliø“, Jausmai bedievio, vël atsidaræ, Tikëti mokos nuo tø vaikeliø.

„Lietuva“ Aniolas renka maldu kvepumà Czia buru, ponu, jaunu, seneliu; Visi czia jauczia saldø ramumà, Kad kartu szaukia „Pulkim ant keliu“!

„Lietuvos graþybë“ O kad prieð sumà visi, kaip vienas, Ið ðirdies ðaukia „Pulkim ant keliø“, Bedievis verkti turi kiekvienas, Tikçt iðmoksta nuo møs vaikeliø.

Plg.: „Lietuva brangi“ Kada prieð sumà visi kaip vienas Pavasario Balsai (1920) Graudingai ðaukia: „Pulkim ant keliø“, – Bedievis verkti turì kiekvienas, Tikët iðmoksti nuo tø vaikeliø.

Paskutinis, aðtuntasis, posmas irgi paremtas „Lietuvos graþybës“ tekstu, kurio nebuvo poemoje „Lietuva“:

„Lietuva brangi“ [VIII. 1–4] Graþi tu, mano brangi tëvyne, Ðalis, kur miega kapuos didvyriai! Ne veltui boèiai tave taip gynë, Ne veltui dainiai plaèiai iðgyrë!

„Lietuvos graþybë“ Graþi tu çsi, mano tçvyne, Ðalie kapuose kur gul didvyriai... Todçlei tavæ taip tçvai gynç Todçl poçtai tavæ iðgyrç. Viena eilutë ið esmës perkurta:

„Lietuva brangi“ [I. 4] Brangi: tiek vargo, kanèiø prityrei „Lietuva“ ir „Lietuvos graþybë“ Tavæ kaip tikrà myliu matulæ.

Plg.: „Lietuva brangi“ Brangi, nes daugel vargø prityrei. Pavasario Balsai (1920)

Ið esmës perkurtos ir ðios eilutës: joms suteikta visai prieðinga prasmë – dvarø meilø svetingumà pakeitë atsiribojimo jausmas (plg. 1–3 pav.):

155 Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë 1 pav. „Lietuva“ 1888, 13: keturiasdeðimtas posmas, rodantis Maironio poþiûrá á dvarus; VUB RS, sign.: f 1 – D 68

„Lietuva brangi“ [IV. 3–4] Tik brangià kalbà tëvø pamynæ Jie mûsø ðirdis maþai kà riða.

„Lietuva“ Atdaros durys lyg szirdá rodo Ir lyg uþeiti nori praszyti.

„Lietuvos graþybë“ Iðtolo þmogø meilumais savo Uþeiti, tartum, praðo praðyte.

Pagaliau vienas, penktasis, posmas sukurtas naujas – jo nebuvo nei poemoje „Lietuva“, nei eilëraðtyje „Lietuvos graþybë“:

„Lietuva brangi“ [V. 1–4] Kaip linksma sodþiuos, kai vyturëlis Jaukiai pragysta, augðtai iðkilæs; Ar saulë leidþias, ir vakarëlis Ramumà neða, saldþiai nutilæs.

Plg.: „Lietuva brangi“ Kaip linksma sodþiuos, kad vyturëlis Pavasario Balsai (1920) Linksmai pragysta, augðtai iðkilæs!

Hipotezë galëtø bûti tokia. Maironis galbût turëjo poemos juodraðtá ir davë kam nors pasiskaityti. Galbût poemos ðvarraðtá (tai maþiau tikëtina) davë kam nors pasiskaityti Baranauskas. Abiem atvejais tas treèias þmogus buvo susijæs su Varpo redakcija. Jis arba pats parinko ið poemos posmus ir ið jø sukomponavo eilëraðtá (tai irgi maþai tikëtina), arba papraðë, kad tai padarytø Maironis. Eilëraðtis buvo áteiktas Varpo redakcijai ir ten redaguojamas, bet Maironis galutinës redakcijos nematë. Taèiau Varpo publikacija jam buvo þinoma, ir ja, kaip ir poemos „Lietuva“ tekstu, jis rëmësi kurdamas eilëraðtá „Lietuva brangi“.

156 Archivum Lithuanicum 4 2 pav. Varpas 11 1891, 162: eilëraðèio „Lietuvos graþybe“ septintas posmas, perimtas ið poemos „Lietuva“, kiek kitokios iðraiðkos, bet tos paèios prasmës; VUB, sign.: L 3660 R

3 pav. Maironio raðtai 1, 1927, 58: ketvirtas eilëraðèio „Lietuva brangi“ posmas, tik ið dalies sukomponuotas ið „Lietuvos“ ir „Lietuvos graþybës“ atitinkamø posmø; paskutinës dvi eilutës perkurtos ir ágijusios visiðkai prieðingà prasmæ; LLTIB, sign.: 51045

Literatûra ir ðaltiniai:

A DOMAVIÈIUS, ROMAS, 1989 12 21: „Dël netikslumø ‘Maironio raðtø’ I ir III tomuose“, „Vagos“ leidyklos Direktoriui; LKL instituto Direktoriui (nuoraðas), maðinraðèio kopija, straipsnio autoriaus nuosavybë.

A DOMAVIÈIUS, ROMAS, 1990: Maironio raðtø bibliografija (1883–1989), Vilnius: Sietynas.

M ACULEVIÈIUS [MAIRONIS], J[ONAS], 1888: „Lietuva“; rankraðtis saugomas VUB RS, sign.: f 1 – D 68.

[MAÈIULIS-MAIRONIS, JONAS,] 1891: „Lietuvos graþybe“, Varpas 11, 162t. Maironio Raðtai 1. Lyrika, ðeðtoji laida, Kaunas: „Raidës“ spaustuvë, 1927.

M AIRONIS, 1982: Pavasario balsai, tekstus parengë, ávadà ir komentarus paraðë Irena Slavinskaitë, Vilnius: Vaga.

M AIRONIS, 1987–1992: Raðtai 1–3, ávadà, komentarus paraðë, knygas parengë Irena Sla- vinskaitë, Vilnius: Vaga.

157 Maironio eilëraðèio „Lietuva brangi“ genezë M AIRONIS-MAÈIULIS, [JONAS,] 1920: Pavasario Balsai, penktà kartà atspausta ir þymiai padauginta, Tilþë: Ðvento Kazimiero draugijos leidinys.

T UMAS, JUOZAS, 1924: Lietuviø Literatûros paskaitos. Draudþiamasis laikas. „Apþvalgos“ gru- pë. Jonas Maironis-Maèiulis, Kaunas–Marijampolë: „Dirvos“ bendrovës leidinys.

Z ABORSKAITË, VANDA, 1968: Maironis, Vilnius: Vaga.

Z ABORSKAITË, VANDA, 21987: Maironis, Vilnius: Vaga.

Juozas Girdzijauskas THE ORIGIN OF MAIRONIS’ (1862–1932) POEM “LIETUVA BRANGI” (DEAR LITHUANIA)

Summary

In the article an attempt is made to explain the origin of one of the most popular of Maironis’ (1862-1932) poems, “Lietuva brangi.” With this aim in mind the author has compared the first (at that time unpublished) of Maironis’ poems “Lietuva” (1888), the poem “Lietuvos graþybë” formed from selected stanzas of the poem (first published in 1891 in the periodical Varpas) and the final version “Lietuva brangi” (1920; 1927). The author discusses who could have prepared the poem “Lietuva brangi” for publication in Varpas and how it could have been done. It seems doubtful that Maironis himself could have done it. In composing the poem “Lietuva brangi” in some cases Maironis pays more attention to the text of “Lietuva”, in other cases to the text of “Lietuvos graþybë”, and in still other cases to both of them together. The question as to who prepared for publication the poem “Lietuvos graþybë” remains unanswered, since there are no reliable data to allowing one to answer that question.

J UOZAS GIRDZIJAUSKAS Gauta 2002 m. balandþio 23 d. Vilniaus universitetas Priimta 2002 m. geguþës 16 d. Literatûros istorijos ir teorijos katedra Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva

158 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Saulius Ambrazas Lietuviø kalbos institutas, Vilnius

Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas senuosiuose raðtuose

Dauguma XVI–XVII amþiaus lietuviø kalbos paminklø yra vertimai. Jau seniai nustatyta, kad originalai nemaþai paveikë senøjø raðtø sintaksæ bei leksikà. Kar- tais originalø átakos klausimas kyla ir tiriant lietuviø kalbos þodþiø darybos, ypaè bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) raidà. Mat XVI–XVII amþiaus raðtuose ðio tipo vediniai daþniausiai þymëjo ne panaðumà, kaip yra dabartinëje lietuviø kal- boje1, bet posesyvumà2. Pateikiamas pavyzdys ið Jono Jaknavièiaus 1647 metø Evangelijø vertimo3 aiðkiai iliustruoja adnominalinio genetyvo konkurencijà su priesagos -iðkas(-a) bûdvardþiais:

Iey ‡ieºmes (abä ‡iemiá=ºkus) dayktus µaki=ºan iumus / a teãiau ne tikite /

kaypog iey µakiãia iumus dungiákus tikieµite 17120–26 Ieúli gdym º wam r¸ec¸y ‡iem=ºµkie powiadaù pr¸ed º µi²

1 Plg. Pranas Kniûkðta, Priesagos -inis bûd- 3 [Jonas Jaknavièius,] EWANGELIE POLS- vardþiai. Daryba, reikðmës, gramatiniai si- KIE Y LITEWSKIE [...] w WILNIE. W nonimai, Vilnius: Mokslas, 1976, 180– Drukåniey Akademiey SOC. IESV Roku / 185; Adelë Valeckienë, „Bûdvardþiø da- 1647. Renkant medþiagà ið ðio teksto, ryba“, DLKG, 207–208. taip pat ið Baltramiejaus Vilento Enchiri- 2 Plaèiau þr. Pranas Skardþius, Lietuviø kal- diono, Evangelijø bei Epistolø, Jono Bret- bos þodþiø daryba, Vilnius, 1943, 154tt.; kûno Postilës, Konstantino Sirvydo Punk- Jan Otræbski, Gramatyka jæzyka litewskiego tø Sakymø, naudotasi Lietuviø kalbos 2, Warszawa: Pañstwowe wydawnictwo institute parengtomis kompiuterinëmis naukowe, 1965, 291; Bronius Maskuliû- þodþiø formø konkordancijomis, kuriø nas, Posesyvumo raiðka XVI–XVII a. lietu- rengimas finansuotas pagal „Lietuvos viø kalbos paminkluose (daktaro disertaci- Respublikos valstybinës kalbos vartojimo ja, rankraðtis), Vilnius, 2000, 71tt. ir ugdymo 1996–2005 metø programà“.

159 Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas senuosiuose raðtuose nie wier¸yãie? º iako† / ieúlibym wam º niebieµkie opowiå=ºdaù / wier¸yã

b²=ºd†ieãie? 17127–1726 Pranas Skardþius (1943, 156) ir juo sekdami kai kurie kiti tyrëjai (Kniûkðta 1976, 184; Maskuliûnas 2000, 76–77) tokiø bûdvardþiø su -iðkas(-a) vartosenà linkæ aið- kinti daugiausia slavø kalbø átaka. Kartais ji gana akivaizdi. Antai Mikalojaus Daukðos Postilëje4 greta vedinio katolikiðkas 3x vartojamas ir grynas slavizmas ka- tolickas 5x, greta svietiðkas 48x – svieckas 4938. Be to, pasauliðkas ‘pasaulietinis’ (239 puslapio paraðtëje) tëra tik vertinys ið lenk. úwiecki, o þalnieriðka 16937 – tik ðiek tiek aplietuvintas slavizmas (plg. lenk. ýoùnierska). Taèiau galima paabejoti, ar tà slavið- kà átakà reikia apibendrinti visiems senøjø raðtø bûdvardþiams su -iðkas(-a), turin- tiems posesyvinæ reikðmæ.

1. Jau Skardþius5 vienoje recenzijoje buvo uþsiminæs, kad originalai darë ma- þesná poveiká senøjø lietuviðkø vertimø þodþiø darybai negu jø sintaksei. Ðià mintá patvirtino vëlesni tyrimai. Kaip rodo Pietro U. Dini’o6 , Maskuliûno (2000, 57tt.) darbai, Daukða lenkø kalbos savybinius bûdvardþius su -ski(-a) daþniausiai vertë ne priesagos -iðkas(-a) vediniais, o adnominaliniu genetyvu. Kita vertus, Daukða Postilëje bûdvardþius su -iðkas(-a) kartais vartojo net ir tais atvejais, kai to visai nereikalavo lenkiðko originalo atitikmenys, pvz.: dvasiðkas 110x – duchowny; kûnið- kas 60x – cielesny; dvariðkas 10925 – dworny; naðliðkas 6830 – wdowi; svodbiðkas 35231 – godowy7.

2. Minëto bûdvardþio kûniðkas posesyvinæ vartosenà ‘corporeus, corporalis’ reglamentavo XVII amþiaus lietuviø kalbos gramatikos8 . Posesyviniai priesagos -iðkas(-a) bûdvardþiai buvo vartojami pusiau originaliuose ar kompiliacinio pobû-

4 [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLIC- viø kalbos iðvestiniams bûdvardþiams KA [...] Per Ksniga MIKALOIV DAV- XVI a. Ið M. Daukðos ir J. Ledesmos ry- KSZA Kanonîka Médniku / i† ù²kiáko ðiø istorijos“, Lietuviø kalba: tyrëjai ir tyri- pergûldita [...] Wilniui / Drukórnioi mai. Konferencijos praneðimø tezës, Vilnius: Akadêmios SOCIETATIS IESV. A.D. Lietuviø kalbos institutas, 1995, 8–9. 1599. 7 Remtasi: Czesùaw Kudzinowski, Indeks- 5 Pranas Skardþius, Rinktiniai raðtai 4, pa- sùownik do „Daukðos Postilë“ 1(A–N), rengë Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo 2(O–Þ), Poznañ: Wydawnictwo naukowe ir enciklopedijø leidybos institutas, uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1998, 387. 1977; Mikalojaus Daukðos 1599 metø Pos- 6 Pietro U. Dini, „Sul ‘velato’ infusso polac- tilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palio- co negli aggettivi derivati del lituanico nis, Vilnius: Baltos lankos, 2000. antico (Ledesma 1590, Daukða 1595, 8 Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: Anonimo 1605)“, Annali della Facoltä di Valstybinë politinës ir mokslinës litera- Lettere e Filosofia dell’Universitå della tûros leidykla, 1957, 162; Sapûno ir Ðul- Basilicata 8, 1993–1994, 147–159; Pietro co gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklo- U. Dini, „Apie lenkø kalbos átakà lietu- pedijø leidybos institutas, 1997, 100.

160 Archivum Lithuanicum 4 dþio Sirvydo ir Bretkûno pamokslø rinkiniuose9 , nors ir ðiek tiek reèiau negu verstinëje Daukðos Postilëje (plg. Maskuliûnas 2000, 72–73). Kad tokia vartosena galëjo bûti ne senøjø lietuviø autoriø ðnekos (Ferdinando de Saussure’o supratimu), o to meto kalbos sistemos ypatybë, rodo ir Kristijono Donelaièio raðtai. Èia, kaip ir XVI–XVII amþiaus tekstuose, absoliuti dauguma priesagos -iðkas(-a) bûdvardþiø turi posesyvinæ reikðmæ10 , pvz.:

Ak, Gaidaa! lietawiáki kytrì PilQµópai Taip glupäy né ¸aunija, käd S¸upp{n| áuttin’ (Metai, „Pavasario linksmybës“, eil. 253–25411 ) Pòniákì Waikaì µa bûriákais µcµ{µëdæ, Kartais bróliákay Purwas krapátydüm{ ‡ópµo (Ten pat, eil. 309–310) Ta{g{ mütaì, kaip ‡mógiákas trumpintÍlis Ôm‡is ¢ydinc¸ôms ir krintanc¸ôms prilygµtü ¢ôlélëms (Metai, „Vasaros darbai“, eil. 94–95)

3. Kaip matyti ið Guido Michelini’o12 monografijos apie Margaritos theologicos13 vertimà, Simonas Vaiðnoras lotynø kalbos pavyzdþiu su priesaga -iðkas(-a) sukûrë nemaþa naujadarø, daugiausia teologiniø bei filosofiniø terminø, pvz.: adiaforiðkas 209a (adiaphorus), arianiðkas 31b (arianus), levitiðkas 263b (leviticus) ir kt. Tuo tarpu èia pavartotas tik vienas bûdvardis su dabartinëje lietuviø kalboje labai daria priesaga -inis(-ë) – ðalinis 223a (collateralis). Tai irgi gali ið dalies atspindëti tuo metu lietuviø kalboje vykusius procesus. Mat priesagos -inis(-ë) bûdvardþiø kiekis DLK ir Maþosios Lietuvos senuosiuose raðtuo- se nevienodas.

9 [Konstantinas Sirvydas,] PVNKTY KA- 11 Kristijono Donelaièio rankraðèiai, Vilnius: ZAN [...] PRZEZ Kúi²dzå KONSTANTE- Valstybinë groþinës literatûros leidykla, GO SZYRWIDA [...] W WILNIE W 1955; Kristijonas Donelaitis, Raðtai, Vil- Drukårni Akådemiey Societatis IESV Ro- nius: Vaga, 1977. ku M. DC. XXIX; [Jonas Bretkûnas,] 12 Guido Michelini, Le traducioni dal latino POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir di un volume lituano del 1600, Potenza: Praµtas Iµchguldimas Euangeliu 1 [...], Il Salice, 1991, 157tt. Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis Oµterber- 13 Tai pirmas poleminio pobûdþio teolo- geras. M¿ta Pono 1591; [Jonas Bretkû- ginis traktatas, iðverstas á lietuviø kal- nas,] POSTILLA tatai eµti Trumpas ir bà. Remtasi Michelini’o parengtu Praµtas Iµchguldimas Euangeliu [...], moksliniu leidimu: Simono Vaiðnoro Iµµpauµta Karaliauc¸iuie / Iurgio Oµter- 1600 metø Ýemczuga Theologischka ir bergero. M¿ta Pono 1591. jos ðaltiniai, Vilnius: Baltos lankos, 10 J[onas] Kabelka, Kristijono Donelaièio rað- 1997. tø leksika, Vilnius: Mintis, 1964.

161 Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas senuosiuose raðtuose Konstantino Sirvydo þodynuose14 , kaip ir dabartinëje lietuviø kalboje, priesagos -inis(-ë) vediniai vyrauja tarp visø kitø iðvestiniø bûdvardþiø darybos tipø. Kai kurie bûdvardþiai (veikiausiai naujadarai) su -inis(-ë) þinomi tik ið Sirvydo þodynø: draugalinis (cudzoùoýny) SD3 37, duoninykinis (piekarski) SD3 291, yzapinis (izopek) SD3 91, kaniukðninis (stajenny) SD3 421, kaulelnykinis (kosterski) SD3 123, kleðtarinis (klasztorny) SD3 105, meletinis (malteñski) SD3 163, narcisinis (narciszkowy) SD3 195, pusiafuntinis (lotowy) SD3 156, uolaktinis (lokciowy, lokietny) SD3 155. Daukðos Postilëje vediniai su priesagomis -iðkas(-a) ir -inis(-ë) buvo vartojami sinonimiðkai. Yra ir dubletø, plg. svietiðkas 48x ir svietinis 3x, svodbiðkas 35331 ir svodbinis 4x. Tokio tipo paralelizmas pastebëtas ir Jaknavièiaus 1647 metø Evange- lijose:

tewas º iuµu dungiákas / º (aba dunginis) peni iuos 11313–16

Oãiec wåá º niebieµki ‡ywi ic 11316–17 Kita vertus, ir daugelyje DLK senøjø raðtø priesagos -inis(-ë) bûdvardþiø buvo vengiama. Pavyzdþiui, Sirvydas, á þodynus sudëjæs per 300 ðio tipo vediniø, Punk- tuose Sakymø tepavartojo tik penkis. Daukðos Postilëje jø tëra 13, o minëtose Jakna- vièiaus Evangelijose – tik vienas. Maþosios Lietuvos senuosiuose raðtuose priesagos -inis(-ë) bûdvardþiø dar ma- þiau. Nei vieno ðio tipo vedinio nerasta Martyno Maþvydo15 , Vilento raðtuose16 , Bretkûno Postilëje. Nevartojo jø ir Donelaitis. Kodël taip yra, paaiðkinti padeda XVII amþiaus rankraðtinis þodynas Clavis Germanico-Lithvana17 (toliau – C). Ið 24 èia pateiktø bûdvardþiø su -inis(-ë) 7 varto- jami tiek bûdvardiðkai, tiek daiktavardiðkai. Pavyzdþiui, vediniai krûminis ir krës- linis eina kaip Backzahn atitikmenys, o greta citata ið Biblijos rodo jø bûdvardiðkà vartosenà: Diew’s perµkële Dant Kreµlinn (Kruminn ) Judic. 15.19 (C I 228).

14 Remtasi Kazio Pakalkos parengtais jø Luthera. O iµch Wokiµchka lieáuwia ant moksliniais leidimais: Pirmasis lietuviø Lietuwiµchka pilnai ir wiernai perguldi- kalbos þodynas, Vilnius: Mokslas, 1979 tas / per Baltramieju Willentha [...]. (toliau – SD3); Senasis Konstantino Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi Sirvydo þodynas, Vilnius: Mokslo ir Oµterbergera / Metu Diewa M. D. enciklopedijø leidybos institutas, 1997 LXXIX; [Baltramiejus Vilentas,] Euange- (toliau – SPr). Dël ðiø þodynø santykio lias bei Epiµtolas [...] pilnai ir wiernai þr. Vincas Urbutis, „[Rec.:] Senasis pergulditas ant Lietuwiµchka S¸od¸ia / Konstantino Sirvydo þodynas“, ALt 1, per Baltramieju Willenta [...] 1999, 143–170. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi 15 Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo rað- Oµterbergera / Metu M. D. LXXIX. tø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklope- 17 Clavis Germanico–Lithvana. Rankraðtinis dijø leidykla, 1996. XVII amþiaus vokieèiø–lietuviø kalbø þody- 16 [Baltramiejus Vilentas,] ENCHIRIDION nas 1–4, parengë Vincentas Drotvinas, Catechiµmas maáas / d¿l paµpalitu Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos Plebonu ir Ko¸nadiju / Wokiµchku lie- institutas, 1995–1997. 0 0 0 áuwiu paraµchits per Daktara Martina

162 Archivum Lithuanicum 4 77 priesagos -inis(-ë) vediniai èia visai sudaiktavardëjæ. Nemaþa jø dalis yra reti. Antai, rodos, tik C ir ankstesniame giminiðkame Lexicon Lithuanicum18 (toliau – Lex) uþraðyti ðie malkø pavadinimai: alksninë (Ellernholz) Lex 30, C I 553, berþinë (Bir- kenholz) Lex 18, C I 355, drebulinë (Espenholz) Lex 33, C I 620, eglinë (Dannenholz) Lex 22a, C I 443, liepinë (Lindenholz) Lex 59, C II 1203, puðinë (Fichteholz) Lex 36, C II 657, skroblinë (Eibenholz) Lex 27, C I 515. Tik Maþosios Lietuvos raðtams bûdinga mënesiø pavadinimø daryba su -inis, pvz.: geguþinis (April) Lex 7a, C I 134, kovinis (Hornung, Februarius) Lex 51, C II 637, 977, liepinis (Heumonat) Lex 49, C II 921, mëðlinis, sëmeninis (Brachmonat) C I 38519. Dar galima priminti, kad Maþ- vydas sukûrë lingvistinius terminus balsinë 7x, sambalsinë 6x, nors paèiø priesagos -inis(-ë) bûdvardþiø ir nevartojo. Ðie duomenys rodo XVI–XVII amþiuje Maþojoje Lietuvoje buvusià tendencijà vedinius su -inis(-ë) vartoti daþniausiai ne bûdvardiðkai, o daiktavardiðkai. Dël to tuo metu Maþojoje Lietuvoje populiaresnë galëjo tapti priesaga -iðkas(-a). Tai galbût liudija minëti Vaiðnoro naujadarai. Be to, C priesagos -iðkas(-a) vediniø yra beveik du kartus daugiau negu Sirvydo þodynuose (jø santykis 107 : 59). Tiesa, gerokai skiriasi ðiø þodynø apimtis.

4. Kad tokia bûdvardþiø su -inis(-ë) ir -iðkas(-a) vartosena Maþojoje Lietuvoje gali bûti sena, rodo prûsø kalba. Èia bûdvardþiai su *-in§o- irgi reti20, dauguma jø sudaiktavardëjæ, plg. liet. drdvinë ‘statinaitë riebalams laikyti’ ir pr. drewine ‘(drevi- nis) kubilas’ (Bæte) E 393, liet. ðóninë ir pr. grawine ‘ðoninë (veþimo lenta)’ (Tuncbret) E 30421. Bûdvardþiai su *-isko-, prieðingai, prûsø kalboje labai produktyvûs22 , kai kurie ið jø turi aiðkià posesyvinæ reikðmæ, pvz., en prûsiskan tautan (im Land zu

Preussen) III 1721. Vediniai dengenneniskans (himlischen) III 13122 (kildinamas ið

18 Lexicon Lithuanicum. Rankraðtinis XVII a. dþius, þr. William R. Schmalstieg, An vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas, parengë Old Prussian Grammar, University Park- Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, London: The Pennsylvania State Univer- 1987. Vincas Urbutis nustatë, kad tiek sity Press, 1974, 100. C, tiek Lex, tiek ir kai kurie vëlesni 21 Vytautas Maþiulis, Prûsø kalbos etimologi- Maþosios Lietuvos rankraðtiniai þodynai jos þodynas 1, Vilnius: Mokslas, 1988, gali bûti parengti vieno neiðlikusio 223–226, 404. Galimas daiktas, kad va- þodyno pagrindu, þr. Vincas Urbutis, kariná baltø plotà maþiau palietë inova- „1728 m. klaipëdiðkiø þodyno leksikog- cinë bûdvardþiø su *-in§o- banga. Ta- rafiniai ðaltiniai“, Blt 23(1), 1987, èiau tai jau kito straipsnio tema. 55–75. 22 J[ânis] Endzelîns, Senprûðu valoda, Rîgâ: 19 Ðie ir panaðios darybos vediniai uþfik- Universitâtes apgâds, 1943, 50; M[çrija] suoti ir kai kuriuose vëlesniuose Maþo- Saule-Sleine, „Par sufiksa -isk- formu sios Lietuvos raðtuose, þr. Skardþius un tâ leksiski gramatiskâm funkcijâm 1998, 28tt.; LKÞ III 202; VI 380; VII (it seviðíi baltu un slavu valodâs)“, 426; VIII 96; XII 308. Veltîjums Akadçmiíim Jânim Endzelînam 20 Williamas R. Schmalstiegas mini tik tris (1873–1973), Rîgâ: Zinâtne, 1972, 234– nesudaiktavardëjusius ðio tipo bûdvar- 237; Schmalstieg 1974, 94–97.

163 Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas senuosiuose raðtuose *dengininiska- < *dangininiska-), dengniskas (himlischen) III 1193 (kildinamas ið *den- giniska- < *danginiska-) ir dengenennis (himlische) III 4920 (kildinamas ið *dengininis < *dangininis, þr. Maþiulis 1988, 196) gali rodyti prûsø, kaip ir senojoje lietuviø, kalboje buvusià priesagø *-in§o- ir *-isko- konkurencijà, plg. minëtà bûdvardþiø danginis ir dangiðkas paralelø vartojimà Jaknavièiaus Evangelijose. Tiesa, prûsø kal- boje ryðkesnis priesagos *-isko- miðimas su daria priesaga *-ingo-. Schmalstiegas (1974, 96–97) pateikë 9 bûdvardþius su sudëtine priesaga -ingisk-, plg. niteisîngiskan

‘negarbingà’ (vnehrliche) III 874 ir niteisîwingins ‘negarbingais’ (vnz÷chtigen) III

6913–14, prieveiksmá teisîngi ‘pagarbiai’ (tew) III 316 bei sudaiktavardëjusá bûdvardá teisiskan ‘garbingumà’ (Erbarkeyt) III 9118. Toks miðimas lietuviø kalbai nebûdingas, bet jis vyko (tik prieðinga kryptimi) latviø kalboje. Tai rodo sudëtinë priesaga -iðíîgs, pvz., tçviðíîgs ‘tëviðkas’23 . Pati priesaga *-isko- latviø kalboje (ypaè tarmëse) yra þymiai retesnë negu lietuviø ir prûsø kalbose, bet jos buvusá darumà praeityje gali liudyti gana gausûs prieveiksmiai su -iski (plg. Saule-Sleine 1972, 241tt.).

5. Kad bûdvardþiai su *-isko- nuo seno turëjo posesyvinæ reikðmæ, leidþia manyti ið jø kilæ posesyvumà þymintys ypatybës turëtojø pavadinimai su -iðkis(-ë), produkty- vûs dabartinëje lietuviø kalboje (pvz.: namìðkis, vilnìðkis ir t. t.), bet gana reti XVI–XVII amþiaus raðtuose24 , plg. dar latv. slatiðíis ‘Slatës gyventojas’ (Endzelîns 1951, 367). Posesyviðkai bûdvardþiai su *-isko- daþniausiai buvo vartojami ir senosiose slavø bei germanø kalbose, plg. sen. baþn. sl. boþüskú, gotø gudisks ‘Dievo’25 , taip pat analogiðkà vedinio dieviðkas vartojimà senuosiuose lietuviðkuose raðtuose, pvz.: giwena i† galibes Die=wiákos (Punktai Sakymø II 22728–29). Tad sena baltø, slavø ir germanø kalbø bendrybë veikiausiai yra ne tik priesaga *-isko-, bet ir posesyvinë pastarosios darybos funkcija26 . Kita vertus, ne vienas slavistas yra pastebëjæs, kad lenkø ir rusø kalbose jau XV amþiuje savybinius bûdvardþius, ypaè paplitusius senojoje baþnytinëje slavø kal- boje, imta keisti adnominaliniu genetyvu27 . Ðis indoeuropieèiø kalboms labai bû- dingas procesas28 , matyt, vyko ir lietuviø kalboje.

23 J[ânis] Endzelîns, Latvieðu valodas grama- des langues slaves 4, Paris: Editions tika, Rîgâ: Latvijas valsts izdevniecîba, Klincksieck, 1974, 448–450. 1951, 367–368. 0 0 0 0 26 Tokios galimybës neatmetë ir Skardþius 24 Plaèiau apie juos þr. Saulius Ambrazas, (1943, 155). 0 0 00 0 0 Daiktavardþiø darybos raida 2. Lietuviø 27 Plg. Salomea Szlifersztejnowa, Przymiot- kalbos vardaþodiniai vediniai, Vilnius: niki dzierýawcze w jæzyku polskim, Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- Wrocùaw: Wrocùawska drukarnia nauko- tas, 2000, 181–183 ir lit. wa, 1960, 37–42; Âèêòîð Áîðêîâñêèé, 25 Þr., pvz.: Wolfgang Meid, Germanische „Îñíîâíûå ÷åðòû ñõîäñòâà è ðàçëè÷èÿ Sprachwissenschaft 3. Wortbildung, Berlin: â èñòîðèè ñèíòàêñè÷åñêîãî ñòðîÿ Walter de Gruyter u. Co, 1967, 196– âîñòî÷íîñëàâÿíñêèõ ÿçûêîâ (XI–XVII 197; André Vaillant, Grammaire comparée ââ.)“, Ñëàâÿíñêîå ÿçûêîçíàíèå. VII

164 Archivum Lithuanicum 4 Taigi XVI–XVII amþiaus raðtai veikiausiai atspindi tà lietuviø kalbos raidos etapà, kai priesagos -iðkas(-a) bûdvardþiai dar turëjo posesyvinæ reikðmæ. DLK pres- tiþinë lenkø, o Maþojoje Lietuvoje ir vokieèiø kalba èia turbût turëjo tik ðalutiná stimuliuojantá bei archaizuojantá vaidmená. Taèiau, kaip rodo Maskuliûno (2000) disertacijoje pateikti duomenys, jau XVI amþiuje posesyvumas lietuviø kalboje daþ- niausiai buvo þymimas ne darybos, bet sintaksës priemonëmis. Be savybiniø bûdvardþiø konkurencijos su adnominaliniu genetyvu, lietuviø kalbos bûdvardþiø darybos raidà, ypaè bendrinës kalbos formavimosi laikotarpiu, veikë ir kitas veiksnys – darybos afiksø semantinë diferenciacija ir specializacija29 . Dël visø ðiø prieþasèiø, matyt, ilgainiui imta aiðkiau skirti priesagø -iðkas(-a) ir -inis(-ë) darybos funkcijas, kurios XVI–XVII amþiuje dar buvo panaðios30 . Frydri- chas Kurðaitis bene pirmasis nubrëþë aiðkià semantinæ ribà tarp ðiø priesagø. Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) reikðmæ jis nusakë taip: „Adjektiva zur Bezeich- nung der Angemessenheit, des Entsprechens“31 , o vediniø su priesaga -inis(-ë) – „Adjektiva als Bezeichnung der Art und Zugehörigkeit“ (Kurschat 1876, 106). XX amþiaus pradþioje Jonas Jablonskis ëmë taisyti posesyvinæ reikðmæ turinèius bûd- vardþius su priesaga -iðkas(-a)32 , nors pirmàjà, 1901 metø, savo gramatikà jis pava- dino Lietuviðkos kalbos gramatika33 . Tai rodo, kad besiformuojanti bendrinë lietuviø kalba dar jautë stiprià senosios tradicijos traukà.

ìåæäóíàðîäíûé ñúåçä ñëàâèñòîâ. Äîêëàäû Holvoet, Warszawa: Wydawnictwo Uni- ñîâåòñêîé äåëåãàöèè, Ìîñêâà: Íàóêà, wersytetu Warszawskiego, 1992, 121– 1973, 68–69; Íèêîëàé Òðóáåöêîé, 127. Èçáðàííûå òðóäû ïî ÿçûêîçíàíèþ, 30 Senojoje baþnytinëje slavø kalboje pana- Ìîñêâà: Íàóêà, 1987, 219–222. Tuo ðiai konkuravo priesagos *-isko- ir *-ino- tarpu èekø kalboje savybiniai bûdvar- (Vaillant 1974, 449), plg. sen. baþn. sl. dþiai dar ir dabar turi nemaþà vaidme- nebesüskú ir nebesünú bei minëtus sen. ná þymint posesyvumà (plg. Bernard liet. dangiðkas ir danginis, taip pat pr. Comrie, Sandra A. Thompson, „Lexical dengenneniskans ir dengenennis. nominalization“, Language Typology and 31 Friedrich Kurschat, Grammatik der littaui- Syntactic Description 3, ed. by Timothy schen Sprache, Halle: Verlag der Buch- Shopen, Cambridge-New York: Cam- handlung des Weisenhauses, 1876, 105. bridge University Press, 1990, 376–378). 32 Arnoldas Piroèkinas, Jono Jablonskio kal- 28 Plg. dar Jakob Wackernagel, „Genetiv bos taisymai, Kaunas: Ðviesa, 1986, 75– und Adjektiv“, Mélanges de lingvistique 78. offerts ä M. Ferdinand de Saussure, Paris: 33 [Jonas Jablonskis,] Lietuviðkos kalbos gra- Librairie Champion, 1908, 128–152; matika. Raðytojams ir skaitytojams vadovë- Jerzy Kuryùowicz, The Inflectional Catego- lis, paraðë Petras Kriauðaitis, Tilþë: Otto ries of Indo-European, Heidelberg: Carl v. Manderode, 1901 (cit. ið: J[onas] Jab- Winter, 1964, 188. lonskis, Rinktiniai raðtai 1, sudarë 29 Aina Blinkena, „Einige Tendenzen der J[onas] Palionis, Vilnius: Valstybinë po- Derivation von Adjektiven in den balti- litinës ir mokslinës literatûros leidykla, schen Sprachen“, Colloquium Pruthenicum 1957, 57). 0 0 0 0 Primum, ed. Wojciech Smoczyñski, Axel

165 Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas senuosiuose raðtuose Literatûra ir ðaltiniai:

A MBRAZAS, SAULIUS, 2000: Daiktavardþiø darybos raida 2. Lietuviø kalbos vardaþodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2000.

B LINKENA, AINA, 1992: „Einige Tendenzen der Derivation von Adjektiven in den bal- tischen Sprachen“, Colloquium Pruthenicum Primum, ed. Wojciech Smoczyñski, Axel Holvoet, Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 121–127.

[B RETKÛNAS, JONAS,] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu [...], Iµµpaude Karaliauc¸iuie Iurgis Oµterbergeras. M¿ta Pono 1591.

[B RETKÛNAS, JONAS,] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu [...], Iµµpauµta Karaliauc¸iuie / Iurgio Oµterbergero. M¿ta Pono 1591. C – Clavis Germanico–Lithvana. Rankraðtinis XVII amþiaus vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas 1–4, parengë Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1995– 1997.

C OMRIE, BERNARD; SANDRA A. THOMPSON, 1990: „Lexical nominalization“, Language Typology and Syntactic Description 3, ed. Timothy Shopen, Cambridge-New York: Cam- bridge University Press, 1990, 49–398.

[DAUKÐA, MIKALOJUS, ] Poµtilla CATHOLICKA. Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiekwie- nos Nedelos ir áw²tes per wiµµss metss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku / i† ù²kiáko pergûldita. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui / Drukórnioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A.D. 1599.

D INI, PIETRO U ., 1993–1994: „Sul ‘velato’ infusso polacco negli aggettivi derivati del lituanico antico (Ledesma 1590, Daukða 1595, Anonimo 1605)“, Annali della Facoltä di Lettere e Filosofia dell’Universitå della Basilicata 8, 147–159.

D INI, PIETRO U . , 1995: „Apie lenkø kalbos átakà lietuviø kalbos iðvestiniams bûdvar- dþiams XVI a. Ið M. Daukðos ir J. Ledesmos ryðiø istorijos“, Lietuviø kalba: tyrëjai ir tyri- mai. Konferencijos praneðimø tezës, Vilnius: Lietuviø kalbos institutas, 8–9.

D ONELAITIS, KRISTIJONAS, 1977: Raðtai, Vilnius: Vaga. E – rankraðtinis Elbingo þodynëlis (remtasi: V[ytautas] Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai 2, Vilnius: Mokslas, 1981).

E NDZELÎNS, J[ÂNIS] , 1943: Senprûðu valoda, Rîgâ: Universitâtes apgâds.

E NDZELÎNS, J[ÂNIS] , 1951: Latvieðu valodas gramatika, Rîgâ: Latvijas valsts izdevniecîba.

J ABLONSKIS, J[ONAS] , 1957: Rinktiniai raðtai 1, sudarë J[onas] Palionis, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla.

[JAKNAVIÈIUS, JONAS, ] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEdêielnie iåko y wµzytkich Swi±t, ktore w Koúãiele Katholickim, wedùug Rzymskiego porz±dku przez caùy rok czytåi±. Wydåne za dozwoleniem µtåráych [...] w WILNIE. W Drukåniey Akade- miey SOC. IESV Roku / 1647.

K ABELKA, J[ONAS] , 1964: Kristijono Donelaièio raðtø leksika, Vilnius: Mintis.

K NIÛKÐTA, PRANAS, 1976: Priesagos -inis bûdvardþiai. Daryba, reikðmës, gramatiniai sinoni- mai, Vilnius: Mokslas.

166 Archivum Lithuanicum 4 Kristijono Donelaièio rankraðèiai, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 1955.

K UDZINOWSKI, CZESÙAW, 1977: Indeks-sùownik do „Daukðos Postilë“ 1(A–N), 2(O–Þ), Poz- nañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza.

K URYÙOWICZ, JERZY, 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg: Carl Winter.

K URSCHAT, FRIEDRICH, 1876: Grammatik der littauischen Sprache, Halle: Verlag der Buch- handlung des Weisenhauses. Lex – Lexicon Lithuanicum. Rankraðtinis XVII a. vokieèiø–lietuviø kalbø þodynas, parengë Vin- centas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987.

M ASKULIÛNAS, BRONIUS, 2000: Posesyvumo raiðka XVI–XVII a. lietuviø kalbos paminkluose (daktaro disertacija, rankraðtis), Vilnius.

M AÞIULIS, VYTAUTAS, 1988: Prûsø kalbos etimologijos þodynas 1, Vilnius: Mokslas.

M EID, WOLFGANG, 1967: Germanische Sprachwissenschaft 3. Wortbildung, Berlin: Walter de Gruyter u. Co.

M ICHELINI, GUIDO, 1991: Le traducioni dal latino di un volume lituano del 1600, Potenza: Il Salice. Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 2000.

O TRÆBSKI, JAN, 1965: Gramatyka jæzyka litewskiego 2, Warszawa: Pañstwowe wydawnic- two naukowe. Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidyk- la, 1957.

P IROÈKINAS, ARNOLDAS, 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa. Sapûno ir Ðulco gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.

S AULE-SLEINE, M[ÇRIJA] , 1972: „Par sufiksa -isk- formu un tâ leksiski gramatiskâm funkcijâm (it seviðíi baltu un slavu valodâs)“, Veltîjums Akadçmiíim Jânim Endzelînam (1873–1973), Rîgâ: Zinâtne, 225–250.

S CHMALSTIEG, WILLIAM R . , 1974: An Old Prussian Grammar, University Park-London: The Pennsylvania State University Press. SD3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In vµvm Studioµ¿ Iuuentutis. AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Superiorum permiµµu editum. Tertia editio recognita & aucta. VILN¯, Typis Academicis Societatis JESV. Anno Domini M.DC. XLII. (remtasi: Pirmasis lietuviø kalbos þodynas, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979). Simono Vaiðnoro 1600 metø Ýemczuga Theologischka ir jos ðaltiniai, parengë Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997.

[SIRVYDAS, KONSTANTINAS, ] PVNKTY KAZAN od Adwentu å† do Poµtu, Litewskim i²zykiem, z wytùumåczeniem nå Polskie PRZEZ Kúi²dzå KONSTANTEGO SZYRWIDA / Theologå Societatis IESV / Z DOZWOLENIEM STARSZYCH wydånie. W WILNIE W Drukårni Akådemiey Societatis IESV Roku M. DC. XXIX. (Punktø Sakymø I tomas.)

167 Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas senuosiuose raðtuose [SIRVYDAS, KONSTANTINAS, ] PVNKTY KAZAÑ NA POST WIELKI, I²¸ykiem Litewµkiem Przez W. X. CONSTANTEGO SZYRWIDA Theologå Societatis IESV nåpiµåne. å Tera¸ nå Polµki I²¸yk pr¸etùumac¸one / y oboiem do Druku podåne. Zå pozwoleniem Ståráych. W Wilnie / W Drukårni Akademii Societatis JESV. Roku Pañskiego, 1644. (Punktø Sakymø II tomas.)

S KARDÞIUS, PRANAS, 1943: Lietuviø kalbos þodþiø daryba, Vilnius.

S KARDÞIUS, PRANAS, 1998: Rinktiniai raðtai 4, parengë Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas. SPr – Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.

S ZLIFERSZTEJNOWA, SALOMEA, 1960: Przymiotniki dzierýawcze w jæzyku polskim, Wrocùaw: Wrocùawska drukarnia naukowa.

U RBAS, DOMINYKAS, 1996: Martyno Maþvydo raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijø leidykla.

U RBUTIS, VINCAS, 1987: „1728 m. klaipëdiðkiø þodyno leksikografiniai ðaltiniai“, Blt 23(1), 55–75.

U RBUTIS, VINCAS, 1999: „[Rec.:] Senasis Konstantino Sirvydo þodynas“, ALt 1, 143–170.

V AILLANT, ANDRÉ, 1974: Grammaire comparée des langues slaves 4, Paris: Editions Klinck- sieck.

V ALECKIENË, ADELË, 1994: „Bûdvardþiø daryba“, DLKG, 191–238.

[VILENTAS, BALTRAMIEJUS, ] ENCHIRIDION Catechiµmas maáas / d¿l paµpalitu Plebo- nu ir Ko¸nadiju / Wokiµchku lieáuwiu paraµchits per Daktara Martina Luthera. O iµch Wokiµchka lieáuwia ant Lietuwiµchka pilnai ir wiernai pergulditas / per Baltramieju Willentha Plebona Karalauc¸uie ant Schteindama. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi Oµterbergera / Metu Diewa M. D. LXXIX.

[VILENTAS, BALTRAMIEJUS, ] Euangelias bei Epiµtolas / Nedeliu ir µchwentuiu dienoµu µkaitomoµias / Baánic¸oµu Chrikác¸oniµchkoµu / pilnai ir wiernai pergulditas ant Lie- tuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willenta / Plebona Karalauc¸ui ant Schteindama. Priegtam / ant gala priedeta jra Hiµtoria apie muka ir µmerti Wieµchpaties muµu Ieµaus Chriµtaus pagal kieturiu Euangeliµtu. Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi Oµterbergera / Metu M. D. LXXIX.

W ACKERNAGEL, JAKOB, 1908: „Genetiv und Adjektiv“, Mélanges de lingvistique offerts ä M. Ferdinand de Saussure, Paris: Librairie Champion, 128–152.

Áîðêîâñêèé, ÂÈÊÒÎÐ, 1973: „Îñíîâíûå ÷åðòû ñõîäñòâà è ðàçëè÷èÿ â èñòîðèè ñèíòàêñè÷åñêîãî ñòðîÿ âîñòî÷íîñëàâÿíñêèõ ÿçûêîâ (XI–XVII ââ.)“, Ñëàâÿíñêîå ÿçûêîçíàíèå. VII ìåæäóíàðîäíûé ñúåçä ñëàâèñòîâ. Äîêëàäû ñîâåòñêîé äåëåãàöèè, Ìîñêâà: Íàóêà, 63–90.

Ò ÐÓÁÅÖÊÎÉ, ÍÈÊÎËÀÉ, 1987: Èçáðàííûå òðóäû ïî ÿçûêîçíàíèþ, Ìîñêâà: Íàóêà.

168 Archivum Lithuanicum 4 Saulius Ambrazas THE STATUS OF THE POSSESIVE MEANING OF ADJECTIVES WITH THE SUFFIX -iðkas(-a) IN OLD LITHUANIAN TEXTS

Summary

Most Old Lithuanian texts of the 16th-17th centuries are translations. Their syntax and lexicon were under the heavy influence of the originals. A similar problem with regard to the influence of the originals sometimes occurs in investigations of word formation too. In Old Lithuanian texts adjectives with the suffix -iðkas(-a) usually have a possessive me- aning and are encountered side by side with the adnominal genitive, cf. the example from Ewangelie Polskie y Litewskie (1647) by Jonas Jaknavièius: Iey ‡ieºmes (abä ‡iemiá=ºkus) dayk- tus µaki=ºan iumus / a teãiau ne tikite / kaypog iey µakiãia iumus dungiákus tikieµite 17120–26. Such usage is not characteristic of modern Lithuanian where derivatives of this type usually de- note resemblance. Therefore Pranas Skardþius (1943) and some other investigators were inclined to see the influence of the Slavonic languages in the possessive usage of adjectives with the suffixe -iðkas(-a) in Old Lithuanian texts. In this article attempts have been made to prove the archaic character of the possessive meaning of adjectives in -iðkas(-a) in the Old Lithuanian language of the 16th-17th centuries; Polish—the prestige language of Lithuania—and German—the prestige language in the Duchy of Prussia—must have played a secondary role there: these languages only activa- ted the old possessive meaning of adjectives with the suffix -iðkas(-a) in Old Lithuanian texts. 1. In translations from Polish Old Lithuanian authors didn’t imitate blindly the Polish manner of derivation. For instance, in his Postilla (1599) Mikalojus Daukða sometimes used adjectives with the suffix -iðkas(-a) in cases where there were no equivalents in -iðkas(-a) in the Polish original, cf. dvasiðkas 110x—duchowny ‘spiritual’, kûniðkas 60x—cielesny ‘corpo- ral’ a. o. 2. Adjectives in -iðkas(-a) commonly had the possessive meaning not only in translations but also in partially original or compilative sermons of the 16th-17th centuries by Jonas Bretkûnas and Konstantinas Sirvydas, and in the writings by Kristijonas Donelaitis—the greatest Lithuanian poet of the 18th century. 3. In the 16th-17th centuries adjectives with the suffix -iðkas(-a) were most common in Old Lithuanian texts of East Prussia where adjectives in -inis(-ë) with similar meaning were still rare. 4. In Old Prussian adjectives in *-in§o- are also rare. On the other hand, corresponding derivatives in *-isko- are very productive there. Some of them have clear possessive meaning, cf. en prûsiskan tautan (im Land zu Preussen) III 1721.

169 Bûdvardþiø su priesaga -iðkas(-a) posesyvinës reikðmës statusas senuosiuose raðtuose 5. The archaic character of the possessive meaning of adjectives with the suffix *-isko- can be also proved by the existence of nomina attributiva in -iðkis(-ë), productive in Modern Lithuanian (cf. namìðkis ‘member of the household’), and by the attestation of old Slavonic and Germanic languages, cf. OCS boþüskú, Goth. godisks and OLith. dieviðkas ‘of God’. Thus, common to the Baltic, Slavonic and Germanic languages is not only the suffix *-isko- but its possessive function too.

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2002 m. vasario 18 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2002 m. balandþio 24 d. P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

170 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Ad Stijnman Instituut Collectie Nederland, Amsterdam

Iron-gall ink and ink corrosion

1. INTRODUCTION. Since the early Middle-Ages a particular kind of ink was used more and more for writing and drawing, the so-called ‘iron-gall ink’. This ink is a chemical compound made by the reaction of iron sulphate with tannin extracted from gall nuts. From the 10th up to the 20th century this type of ink became the most popular writing medium in Europe and its colonies. In the 18th century doubt arose about the long term stability of the ink, as text and drawings started to fade. Much worse: the paper and parchment underneath and around the lines were corroded and in some cases completely eaten away by some sort of chemical action. In 1898 the first international congress on ink-corrosion met in St. Gallen. Since then international research into the ink’s chemical processes and treatment methods increased more and more. In 2002 a major step forward was made by the start of the European InkCor project. This article summarises the state of the art of the research into ink and ink corrosion, for more details see the ECPA- and InkCor websites1. Before continuing, the words Encre (French), ink (English) and inkt (Dutch) can mean both the paste-like material used in printing as well as the watery material used in writing and drawing. In the context of the present article, the term ‘ink’ is used for the watery material.

1 ECPA = http://www.knaw.nl./ecpa/ink/ concerning ink corrosion and treatment index.html. Here you will find historical methods. Do not forget to check out the recipes for making iron-gall ink, art ‘Horror Show’ with specimens of totally technological source research, making degraded objects. InkCor = http:// your own iron-gall ink, the chemical infosrvr.nuk.uni-lj.si/jana/InkCor/ background of ink corrosion, a discus- InkCor.html. Gives objectives and up- sion list, and an extensive literature list dates on the InkCor project.

171 Iron-gall ink and ink corrosion 2. HISTORY. Throughout history, and throughout the world, it was known that if you mix in water a certain kind of bark or certain other vegetable substances with a particular kind of mud or salt, after a while the water turns into a deep blue black fluid. This fluid was used for dying leather or textile fabric. Philo of Byzantium described in 250-200 B.C. how to write an invisible text on a sheet of papyrus with an abstract of gall apples. After dipping the sheet into a solution of an iron-containing salt one could read the text2. The oldest known recipe for a true iron-gall ink can be found in Leyden Papyrus V of the third century A.D. The recipe tells how to make an ink by mixing 1 drachm of myrrh, 4 drachms of vitriol ore, 4 drachms of vitriol, 2 drachms of gall nuts and 3 drachms of gum3. Iron-gall inks were in use in the Byzantine empire and in the Islamic sultanates. From the 10th century onwards it was increasingly the most popular writing medium in the rest of the European continent. Everybody used iron-gall ink: the clerks in chanceries, the monks in scriptoria, artists, scholars and students, anyone sending letters to friends and family. Worldwide repositories keep thousands of drawings and thousands of kilometres of archival documents written and drawn with iron-gall ink: medieval liturgical codices, drawings by Leonardo da Vinci and Rembrandt van Rijn, draughts for the Declaration of Independence of the United States, the administrations of former colonies. Not only was the ink widely used, it was also easy to produce and often made by the scribes themselves. Only in the course of the 20th century was there a definite turn in writing and drawing materials, which leaves collection keepers today with the production of a millenium to take care of.

3. TWO TYPES OF BLACK WRITING INK. Many hundreds of recipes for black writing ink have come down to us through history. These can be divided into two kinds: the first and oldest type is the so-called ‘carbon ink’. The carbon comes from ‘lampblack’, a very fine black pigment made from soot. This black is mixed with a syrupy liquid, such as a solution of gum or fish glue in water. A drop of ox gall is added to disperse the fatty pigment in the watery fluid. This creates a deep black ink and, after writing, the water evaporates leaving a solid mass on top of the substrate (papyrus, paper or parchment). The gum or fish glue sees to it that it sticks to its surface, but when placed in a tray of water the ink dissolves again. Carbon ink is very stable, it does not discolour nor corrode its substrate. It has always been used by East Asian writers and painters, and was the common writing ink in early medieval Europe.

2 James Riddick Partington, A history of 3 Karl Preisendanz (Hrsg., Übers.), Papyri chemistry 1, New York: Martino, Graecae Magicae. Die griechischen Zauber- 1996, 205. papyri 2, Stuttgart: Teubner, 1974, 83.

172 Archivum Lithuanicum 4 The other kind is the so-called ‘iron-gall ink’. By being cooked (quick) or being left to stand (slow) in water, tannin derived from a vegetable source reacts chemically with iron sulphate. Another quick way is to mix the ingredients dry in advance and add a fluid when ink is needed. The compound of iron and tannin in water is colourless, but the fluid turns into a deep blue black after exposing it to the air to let it oxidise. The fluid penetrates deeply into the substrate and is not soluble in water after drying.

4. CONSTITUENTS. This process was well understood by leather tanners and textile dyers from ancient Egypt to New Zealand and there are many local varieties of the basic recipe. Oak bark, peels of pomegranate, and gall nuts are mentioned as the tannin source. ‘Vitriol’, a glass-like salt, is the supplier of the iron sulphate. Vitriol was found in cavities in copper mines where water seeps from the ceiling, and was also produced artificially from copper or iron ore. Some types of mud or earth with high iron sulphate concentrations were also used. Iron-gall inks had a number of ingredients in common: gall nuts, vitriol and gum Arabic, all dissolved in water. Gall nuts, also known as gall apples, are outgrowths from branches of various types of vegetation caused by the larva of various insects. The insects lay their eggs inside the branch, the larvae feed on the tree or bush, secreting a substance that prompts the growth of a ‘nut’ around the insect. When adult the insects chew their way out leaving a very hard gall nut. Throughout the Middle Ages local galls were used, but, due to the extension of trade routes and the growing trade, galls from the eastern Mediterranean area gained preference in the 17th century, especially those coming from the provinces of Tripoli or Aleppo which were found to give the darkest inks. In the 19th century shiploads of galls were imported into Europe from China, these galls giving even blacker inks. This has to do with the strength and type of tannin available in the galls, the chemistry of which was understood only recently. The precipitated compound of tannin and iron sulphate sinks to the bottom of the vat. Gum Arabic is added to keep it in suspension. It also binds the ink to the substrate, giving a deeper and more brilliant hue to the dark lines. What we now call ‘gum Arabic’ is a kind of gum derived from several species of acacia trees which grow along the northern and southern rim of the Sahara, in Egypt and the Levant. However, although almost every historical recipe refers to ‘gum Arabic’ it is unlikely that all the gum used came from Africa and the Levant. In fact the type of gum is not critical, and gum from local fruit trees would have been used instead, or as well. The common source for iron sulphate was ‘vitriol’. In its chemically pure state, iron (II) sulphate is a light green salt. When artificially made from pyrites (iron sulfide) and sulfuric acid, the resulting salt was green and therefore called ‘green vitriol’. Vitriol found in copper mines or produced from copper ores was blue. When mixing tannin with pure copper sulphate nothing happens, iron is needed to

173 Iron-gall ink and ink corrosion produce the desired chemical compound. Nevertheless ‘blue vitriol’ is often found in historical ink recipes. At first this may seem odd, but recent analyses of this ‘natural’ blue vitriol showed that it contained sufficient iron to cause the desired chemical reaction. Various other constituents are mentioned in historical ink recipes. Kitchen salt, alum and cloves act against mould. Sugar or honey are for more brilliancy. Vinegar is to prevent too early precipitation of the iron-tannin compound. Dyes colour the initially colourless liquid, so the writer could see immediately what he did, and influence the hue of the later dark ink. In combination with, or instead of water, wine, beer or urine are mentioned. The historical recipes refer to ingredients from vegetable or mineral sources. When studying these recipes one should consider that 99.9 % pure chemicals were not available before the mid-19th century, because the quality of the vitriol de- pended on the particular ore and the production method and would therefore contain a number of other chemical compounds. The qualities of gall nuts and gum Arabic did, and still do, differ noticeably depending on the kind of tree, the amount of rain and sunshine, the region and the harvesting methods. That means one can never be sure about the exact contents of the inks and of their effects.

5. RECIPES. First, the ink maker crushed the gall nuts and the lumps of gum Arabic, while he powdered the vitriol to fine crystals. Both were dissolved in water and other ingredients were added. From the hundreds of recipes extant three basic ways of making an iron-gall ink can be discerned and they are described below. It should be considered that there are many varieties depending on individual and workshop habits. Some authors may follow age-old traditions in their published recipes, but in practice may have adapted to the local availability of ingredients. Cross-overs between carbon inks and iron-gall inks are also known. The first type of recipe was simply mixing all the constituents as dry powders and keeping the mixture for use; one just added a fluid such as water, wine or beer. Travellers may have found this handy, the powder is light and you prepare only as little as needed. It is an adequate ink, i.e. it works, but the mixture is rather coarse, in the sense of not filtered, and the chemical reactions will not be complete. The second type was cooking the ingredients in wine or water. First the crushed gall nuts were cooked to extract the tannin and after a while the vitriol and the gum were dissolved in the warm fluid. Although the chemical reactions were not complete, the ink was black enough. The third and best kind was leaving the galls stand to ferment for a couple of days in a pot with water in a warm environment, such as in a box with horse manure. In this way the highest amount of tannin, and thereby the highest amount of colourant is yielded. According to various sources ten days would allow for a complete chemical reaction.

174 Archivum Lithuanicum 4 6. CAUSES OF DEGRADATION. The intense deep blue black colour of iron- gall ink and its insolubility in water have attracted writers and draughtsmen since the past. Unfortunately, the ink discolours from black to brown after some time. And it not only discolours: in many objects degradation products have penetrated to the back of the paper or parchment and in the worst case—especially with paper—the substrate has been corroded so badly that it is falling apart. (Before continuing it should be noted that, especially for drawings, certain inks have been used that were brown by preparation and stayed brown permanently. These inks were made from bister or sepia and have a quite different chemistry. Thus, not every brown ink is an iron-gall ink.) From the 17th century onwards scientific research into iron-gall ink has been attempted. In 1763 the English chemist William Lewis concluded that the ideal recipe for iron-gall ink should contain three parts of gall nuts to one part of iron vitriol. According to him with a higher iron content the ink turned brown more quickly, with a higher tannin content the ink faded faster. In his opinion the corrosion was due to the acid content of the ink. Gradually its chemistry was better understood, and, to prevent fading and degradation, recipes for stable inks were proposed by later authors4. But not only the acidity of the ink played a role. The German K. Haerting concluded in 1919 that it might be the iron content which caused the corrosion5. Other researchers confirmed his conclusion and added more factors of influence to the degradation of the substrate, such as the presence of fungi producing acids and enzymes, and the presence of metal ions other than from iron sulphate. Nowadays it is known that there are two main factors which cause ink corrosion. The acidity of the ink, as well as the soluble iron (II) compounds, degrade the cellulose of the paper. Note that iron ions can be present in two states, called iron (II) and iron (III). Iron (III) ions are less soluble in water and are therefore less aggresive. The acidity degrades the cellulose molecules by hydrolytic splitting, iron (II) ions degrade by acting as a catalyst for the oxidative decomposition of the cellulose. In addition to the above, there is a growing awareness of the corrosive effects that other metal ions can have, such as copper, zinc or aluminium present in vitriol and alum. There are also ingredients inhibiting these ill effects, ‘anti-oxidants’. Some historical recipes refer to the use of vegetable material other than galls or gum. For example, the addition of saffron as found in Persian recipes, has recently been

4 James Riddick Partington, A history of 1600), Paris: Éd. du Centre nat. de la chemistry 2, New York: Martino, 1996, recherche scient., 1983, 215-216. 762-764; Monique Zerdoun Bat-Yehouda, 5 K. Haerting, “Eisenoxyd-Zellulose”, Les encres noires au moyen óge (jusqu’ä Kolloid Zeitschrift 25, 1919, 74-79.

175 Iron-gall ink and ink corrosion understood to limit or even prohibit the oxidative effect of iron. Spanish authors often recommend stirring the ink with a fig-tree stick, the reason for which is not well understood. Also, the role of the composition of the substrate, such as the presence, quality and amount of sizing, should not be underestimated. Some manuscripts are in perfect condition, although their ink is corrosive. Another important factor is the climatic circumstances in which archives and drawings are kept in repositories. The purity of the air, the fluctuations in temperature and humidity, the presence of mould and insects play a major role in controling ink corrosion. Last but not least the capabilities of the staff are of importance.

7. TREATMENT METHODS. The 1898 conference on iron-gall ink in St. Gallen, Switzerland, was the starting point for the systematic and scientific research into explaining the causes of ink corrosion, and into finding effective treatment methods for stopping the degradation of the global cultural heritage6. The major causes for degradation due to ink and the chemical processes behind them are now understood and perfect storage conditions can be created. The international conference on iron-gall ink corrosion in Rotterdam in 1997 summarised the developments of the past century and the state of the art of the research. Policy makers made a strong plea for further research into historical and chemical backgrounds as well as into treatment methods7. Neutralising the acid content of the substrate with a mild alkali and thereby inhibiting hydrolytic splitting of the cellulose has been practised for years now, but has only a temporary effect. Ways to stop the catalytic effect of the iron were not found until 1995, during the ink corrosion project at the Instituut Collectie Nederland (Netherlands Institute for Cultural Heritage). Han Neevel noticed that ‘phytates’, salts of phytic acid, were able to block the catalytic activities of the iron (II) ions and iron (III) ions. ‘Phytates’ are naturally occuring organic phosphates present in seeds, where they protect the nutrients against oxidation by complexing the iron (II) ions8. Phytate treatment proved to be a real improvement in stopping ink corrosion. The mechanism behind the corrosion was known and now means were available to stop the action of the iron (II) ions. A drawback was that this treatment could only be done in an aqueous environment, as phytate is

6 Franz Ehrle, “Die Internationale Konferenz on Iron-gall Ink Corrosion June 16-17, in St. Gallen am 30. September und 1. 1997, Rotterdam, Amsterdam: Museum Oktober 1898 zur Beratung über die Boijmans, 1997. Erhaltung und Ausbesserung alter 8 Johan G. Neevel, “Phytate: A Potential Handschriften”, Centralblatt für Conservation Agent for the Treatment Bibliothekswesen 16, 1899, 27-51. of Ink Corrosion caused by Iron 7 Hans van der Windt (ed.), Iron-gall Ink Gall Inks”, Restaurator 16, 1995, Corrosion. Proceedings European Workshop 143-160.

176 Archivum Lithuanicum 4 only soluble in water. Water will cause paper and parchment objects to cockle when drying and remove colour substances leading to bleaching of the ink. By refining the methods, such as placing loose sheets of paper on a suction table and spraying them with a fine mist of phytate solution, some of the problems can be overcome. Other laboratories are looking for non-aqueous treatment methods, such as using a gas or a non-aqueous liquid to transport the agents into the substrate. Another problem is the presence of metal ions other than iron ions. Copper ions, for example, could have a much more corrosive effect, but are not neutralised with phytate. The effects of other metals is hardly known or not known at all.

8. INKCOR. March 1st, 2002, saw the start of an E.U. funded project on ink corrosion, the InkCor Project. Nine partners from five east- and west European countries will collaborate for three years. The main objective of InkCor is to provide collection keepers and conservators with a reliable solution to the problems of ink corrosion. This is to be reached by developing a deeper insight into historical ink composition and the corrosive properties of the inks’ ingredients. In the first stage of the project hundreds of historical ink recipes are studied, while selections of objects from various collections are assessed visually and analysed scientifically. In the next stages the results will be used for improved identification methods and more deliberate choices of treatment methods (InkCor).

ACKNOWLEDGEMENTS. My sincere thanks to Mark Clarke and Han Neevel for editing the text. The author is researcher into art technological sources at the Instituut Collectie Nederland (the Netherlands Institute for Cultural Heritage) in Amsterdam.

Literature:

ECPA = http://www.knaw.nl./ecpa/ink/index.html.

E HRLE, FRANZ, 1899: “Die Internationale Konferenz in St. Gallen am 30. September und 1. Oktober 1898 zur Beratung über die Erhaltung und Ausbesserung alter Hand- schriften”, Centralblatt für Bibliothekswesen 16, 27-51.

H AERTING, K ., 1919: “Eisenoxyd-Zellulose”, Kolloid Zeitschrift 25, 74-79. InkCor = http://infosrvr.nuk.uni-lj.si/jana/InkCor/InkCor.html.

N EEVEL, JOHAN G . , 1995: “Phytate: A Potential Conservation Agent for the Treatment of Ink Corrosion caused by Iron Gall Inks”, Restaurator 16, 143-160.

P ARTINGTON, JAMES RIDDICK, 1998: A history of chemistry 1, New York: Martino Fine Books (Reprint of the edition 1961-1964).

P ARTINGTON, JAMES RIDDICK, 1998: A history of chemistry 2, New York: Martino Fine Books (Reprint of the edition 1961-1964).

177 Iron-gall ink and ink corrosion P REISENDANZ, KARL (Hrsg., Übers.), 1974: Papyri Graecae Magicae. Die griechischen Zauberpapyri 2, Stuttgart: Teubner.

VAN DER WINDT, HANS (ed.), 1997: Iron-gall Ink Corrosion. Proceedings European Workshop on Iron-gall Ink Corrosion June 16-17, 1997, Rotterdam, Amsterdam: Museum Boijmans.

Z ERDOUN BAT-YEHOUDA, MONIQUE, 1983: Les encres noires au moyen óge (jusqu’ä 1600), Paris: Éd. du Centre nat. de la recherche scient.

Ad Stijnman GELEÞIES IR GALØ RAÐALAS BEI RAÐALO KOROZIJA

Santrauka

Straipsnyje aptariamas nuo ankstyvøjø Viduramþiø gamintas ir plaèiai naudotas raðyti bei pieðti vadinamasis „geleþies ir galø raðalas“. X–XX amþiuje tai buvo populiariausias raðalas Europoje ir jos kolonijose. Nuo XVIII amþiaus pastebëta ðio tipo raðalo korozija. O nuo XIX amþiaus pabaigos imta rûpintis antikorozinëmis priemonëmis. Straipsnyje pristatomi ávairûs raðalo gamybos receptai nuo III iki XX amþiaus. Jie skiriami á dvi grupes: vadinamasis anglies raðalas, gaminamas ið suodþiø, bei geleþies ir galø raðalas. Pastarasis gamintas ið àþuolo lapø iðaugose (galuose) esanèio tanino, geleþies sulfato ir gumiarabiko (gaunamo ið specialiø akacijos rûðiø) bei ávairiø priemaiðø. Ðvieþiai pagamintas geleþies ir galø raðalas yra tamsiai mëlynos (beveik juodos) spalvos. Ilgainiui raðalo spalva kinta ir darosi ruda. Priklausomai nuo sudedamøjø daliø laikui bëgant raðalas net gali iðgrauþti (pergrauþti) popieriø ar pergamentà. Raðalo korozijos tyrimai, pirmà kartà apibendrinti 1898 metø konferencijoje St. Galene (Ðveicarija), iki ðiol nëra baigti, o kultûros paveldo iðsaugojimo panacëja dar nesukurta. 2002 metø kovo 1 dienà pradëtas Europos raðalo korozijos projektas InkCor. Jo tikslas – sukurti efektyvius raðalo konservavimo ir dokumentø saugojimo metodus. Penkiø Europos ðaliø mokslininkus jungiantá projektà planuojama baigti per trejus metus.

A D STIJNMAN Gauta 2002 m. balandþio 3 d. Instituut Collectie Nederland Priimta 2002 m. geguþës 15 d. c/o Ad Stijnman, P.O.Box 76709 NL-1070 KA Amsterdam, The Netherlands el. p.: [email protected]

178 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Jonas Palionis Vilniaus universitetas

Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai (II)

Archivum Lithuanicum pirmame tome jau buvo pateiktas pluoðtas Czesùawo Ku- dzinowskio indekse-þodyne1 praleistø ar netiksliai atstatytø Mikalojaus Daukðos Postilës (toliau – DP) þodþiø2. Rengiant ðios Postilës naujà (2000) leidimà3, indek- se vël pastebëta tokios rûðies spragø. Todël manant, kad praleistø ar netiksliai at- statytø þodþiø atskleidimas gali praversti DP kalbos tyrëjams, èia toliau tæsiami ALt 1 tome pateikti sàraðëliai.

1. PRALEISTI ÞODÞIAI

*aimiai adv. ‘labai’ (owszem): „ba‡nîc¸ia ne åimieus arba ùabiéus ant’ wiµso tûrto æµt’ nauia: bet’ µenêuµia/ ir åimieus anóii Wieápatiés karalîµteie d±gaus/ tataiG

kuri± W. Chriµtus fundÀwóio“ 8834; „ir dabår tieµós gêris eit“ 38434.

Dël ðito þodþio Kazimieras Bûga savo þodyno pirmame sàsiuvinyje (1924) raðë: „Daukða spaudos klaidø sàraðe åimieus vietoje liepia skaityti ùaimieus. Tai rodo, kad Daukðos postilë yra ne vieno, bet keliø þmoniø vertimas. Draugo vertëjo åimieus bûta Daukðai nepaþástamo þodþio“4. Taigi ðis dabar jau iðnykæs (kaip ir bûdvardis

1 Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do 3 Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos „Daukðos Postilë“ 1(A–N), 2(O–Þ), Poz- ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius: nañ: Wydawnictwo naukowe uniwersy- Baltos lankos, 2000. tetu im. Adama Mickiewicza, 1977 4 Kazimieras Bûga, Rinktiniai raðtai 3, Vil- (toliau – KI-S). nius: Politinës ir mokslinës literatûros 2 Jonas Palionis, „Daukðos Postilës indekse- leidykla, 1958, 331, 1 iðn. þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai“, ALt 1, 1999, 57–66.

179 Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai (II) aimus) þodis Bûgai buvo vienas ið argumentø, patvirtinanèiø teiginá, kad DP esanti ne vieno þmogaus darbas. duksus adj. ‘vaisingas’ (obfity): „id´nt’ but³ mieguostauti v. intr. ‘snûduriuoti’ (z pil-

dskµeµne teisîbe mûs³“ 31336. Ið lenkið- noúãià): „To ùobio idant’ wiµsi ne kojo originalo atitikmens matyti, kad mieg¾µtaudami ieákotumbime“ 52531. LKÞ II nurodyta ðio bûdvardþio reikðmë nesumiltinais adv. ‘negailestingai’ (nielu- „vertas pasitikëjimo“ nëra tiksli. toúãiwie = nielitoúãiwie): „‡mógu/ nu‡e- godinèia s. com. ‘goduolis’ (ùakomy): „i‡G mintai méld‡i±nti/ neµumiltinÀis µait¾µ- godinc¸ios doµnumi / i‡G muitin ko na indæµt’“ 36113. Apaátaùu padarit teikes“ 511 . Ðis þodis 19 prikûvëtis v. refl. ‘gëdytis’ (wstydziã siæ): kaþkodël taip pat nepatekæs á LKÞ. „kurie [...] nei ‡moni³ gêdis ir priku- inpirktis (ápirktis) v. refl. ‘ásiteikti’ (wku- wis/ nieko nedûmodami ape pagêri- piã, wkupiã siæ): „kurie tatai ertes Ri- nim±“ 28015. mioniµiamp iµipirk² bswo“ 26 ; „patis 52 Sabat n. propr. ‘tokia ðventë’ (Sabat): „Neµµa ne impirkaú/ nei indåu‡es“ 247 . 11–12 Sabat’ i‡guld‡eú Àtilµis/ kaip ir ù´kiáka- inradumas s. m. ‘paslaugumas’ (uczynnoúã): mæ“ 339 . „Te i‡pild ‡monés prieá µaw¾µius toki¾s 36 subrolinimas s. m. ‘suderinimas’ (zbrace- inradumus póµtaro tarnówimo“ 551 . 5 nie): „Gra‡us µubrólinimas mergîµtes µu iðnuomotis v. refl. ‘imti nuomà’ (wylichwiã nuµi‡eminimu“ 59826–27. siæ): „tai atad¾µiú kas i‡n¾mawos“ 12921. ðirdyjejis adj. ‘dvasiðkas, ðirdiðkas’ (serdecz- iðspaitytis v. refl. ‘iðsiskirstyti, iðsiblaðkyti’ ny): „mæs kùauµikimæ io ne tiektåi au- (rozprosiã siæ) 14822. DP yra i‡µpatîµsis, bet kad èia po [a] iðleista [i], rodo daik- µimis kun ngomis/ bæt’ dåugiaµn’ áir-

dii±iomis µaugodami ‡ódi Diéwo“ 4934. tavardis a. sg. i‡µpóitim± 14938. kulpius (=kuplius?) ‘geriamasis puodelis’ tagaliausias, -ia adj. sup. ‘paskutiniausias’ (kufel): „Ewangelic¸kos prieg kslpia- (ostatni): „Trec¸é ir tagalauµia ‡imé yra/ µwêtimo ne tiektai ne klausît“ 247 . mus bibliå áwaito“ 47449. 43–44

2. NETIKSLIAI ATSTATYTI AR INTERPRETUOTI ÞODÞIAI BEI ÞO- DÞIØ FORMOS. Ðioje grupëje, kiek nukrypus nuo ALt 1 straipsnyje priimtos klasi- fikacijos, neskiriami du pogrupiai: netiksliai ar netinkamai atstatytos þodþiø ant- raðtinës lytys (2.1.) ir netiksliai interpretuoti ar ne vietoje pateikti þodþiai bei þodþiø formos (2.2.), nes daþnu atveju interpretacija ir antraðtiniø lyèiø forma yra glau- dþiai susijæ dalykai: dël netikslios interpretacijos netiksliai atstatytos ir antraðtës.

antkalnë s. f. ‘ákalnë’ (pogorza) 61233. KI-S atþagariai adv. ‘prieðingai’ (opak) 30225. Ðis tokia antraðtinë forma neiðkelta, bet prieveiksmis KI-S pateiktas antraðtine átraukta á kaþkodël daugiskaitine forma forma apþagariai, bet, kaip rodo kitoje DP

pateiktà antkalniai lizdà, plg. „Nuêius êµt’ vietoje (28513) randamas ad‡agarei, pir- tad’ Maria antkåùnes µu µtaigumu“. muoju atveju yra ásivëlusi spaudos klaida.

180 Archivum Lithuanicum 4 elgetoti v. intr. ‘elgetauti’ (zebraã) 3087; lizdà, nors pastarojo ið 90 su virðum at-

30818; 61911. Tokios darybos veiksmaþo- vejø tëra tik keletas formø.

dis KI-S neiðkeltas á antraðtæ, o pateiktas kaèeib conj. ‘nors’ (acz) 59353. Ði forma ne- elgetauti lizde. iðkelta á antraðtæ, bet ádëta á kaèeis lizdà, gridyti v. tr. ‘gabenti, neðti’ (nieúã) 19640. Á todël nelengvai surandama. antraðtæ iðkelta dalyvinë lytis gridamos, netekumas s. m. ‘trûkumas’ (niedostatek)

nors daugeliu kitø atvejø ið tokiø lyèiø 49626–27. Ðis þodis neiðkeltas á antraðtæ, atstatoma bendratis. Be to, prie jos prira- bet ádëtas á lizdà netekimas, todël taip pat ðyta santrumpa A., nors turëtø bûti PlA. nelengvai pastebimas. inbangëti, inbingëti, inbingimas, inbingy- nuliodus, -i (?) adj. ‘bjaurus, ðlykðtus’ niø. Pluoðtelis prieðdëliniø bendraðakniø (brzydliwy): „tiektåi kórias påhoni³/ þodþiø, DP fonetiðkai raðomø su im- ‡ydamus biaurss ir nulodss/ kuris (imb±gêi², imbingimus, imbingini³ êio, ne turêio i‡gaiáint’ mieµt± Hierusålem“

mb ges) KI-S atstatytas su prieðdëliu á-. 37336. Tai abejotinos egzistencijos bûd- Þinant, kad Daukðos vidurio aukðtaièiø vardis. Jis DP pavartotas ðá vienintelá tarmëje vartojamas tik prieðdëlis in-, to- kartà ir nepaliudytas ið jokiø kitø ðalti- ká ir derëjo atstatyti arba, norint iðlaikyti niø. KI-S jis ádëtas á bûdvardþio nuobo- autentiðkà raðybà, palikti im-. Ið èia su- dus lizdà. Prano Skardþiaus Daukðos ak- minëtø ádomus yra sustabarëjæs þodþiø centologijoje5 jis pateiktas nulodas forma junginys inbingyniø eiti, DP uþfiksuotas (be minkðtumo þenklo). LKÞ VIII, 892

du kartus: 16422 ir 16825–26. Pirmuoju at- atstatytas nuliodus su paþyma nlt?. Pa- veju jo lenkiðkas atitikmuo ¸macniali µiæ tikrinus DP originalus, juose nerasta („O iié daugéus imbingini³ éio bilôda- kietumo brûkðnelio (Birþiðkos DP foto- 6 mi“ 16422), o antruoju – w¸magaùy µiæ („ir kopiniame leidime apatinës dalies imbingini³ êio baùµåi ir áauke biùôdami“ brûkðnelio neryðki dalis atsiradusi

16825–26). Ið atitikmenø matyti, kad ðis spausdinant), todël tikslesnë yra forma, junginys turëjo ‘stiprëti, didëti’ reikð- atstatyta LKÞ. Bet man rodos, kad ir mes. LKÞ toks junginys neiðskirtas ir pastaroji yra spaudos klaida: vietoj

pateiktas ið DP tik kaip prieveiksmis im- iðspausdinta , nes DP 46424 randama bingyniø ‘stipryn, didyn’ (IV, 64). artima ‘przykry’ reikðme pavartota for- ágeidulys s. m. ‘geismas, godulys’ (paýàdli- ma nubodæµnio. Taigi ðitaip interpretuo-

woúã) 49135. Be jokio pagrindo antraðti- jant tariamàjá nuliodus, galima pateisinti ne forma KI-S pateikta daugiskaitinë ly- ir jo atsiradimà nuobodus, o ypaè nubo- tis („kri‡iawókime ksn± µaw± ir geidu- dus lizde. leis io“). Kaþkodël ðis þodis nepateko ir nuobylis s. m. ‘sutarimas, sutartis’ (umowa)

á LKÞ. 544. KI-S antraðtinë forma atstatyta su ypaèias, -ia adj. ‘ypatingas’ (osobliwy) 61032. trumpàja po , nors turëtø bûti KI-S ðis þodis ádëtas á bûdvardþio ypatus .

5 Pranas Skardþius, Daukðos akcentologija, 6 Daukðos Postilë. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: VDU Humanitariniø mokslø parengë Mykolas Birþiðka, Jurgis fakulteto leidinys, 1935, 149, 287. Gerullis, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926.

181 Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai (II) nuodëjimas s. m. ‘nuodëmë’ (grzech) 4402. parodnai adv. ‘tvarkingai, tinkamai’ (por-

KI-S antraðtine forma pateiktas nudëji- zàdnie) 2657. Ðis þodis neiðkeltas á ant- mas paremtas DP raðyba, nes trûksta raðtæ, bet priðlietas prie parëdnai lizdo. (veikiausiai dël spaustuvininkø kaltës) patusymas s. m. ‘meilikavimas, pataikavi-

rutuliuko virðuje (nudeiimo arbå mas’ (pochlebstwo) 2027. Þodis taip pat n¾d‡ios). neiðkeltas á antraðtæ, bet átrauktas á pato- nuodëmu adv. ‘visiðkai’ (zgoùa) 9830 (10330). symas lizdà. Semantiðkai, kaip rodo origi- Ðio þodþio antraðtinëje formoje stinga tik nalo atitikmenys, ðie þodþiai yra identið- vieno taðkelio, nes KI-S paraðyta nuode- ki, bet fonetiðkai skirtingi. Jeigu patusy- mu, bet tas taðkelis reikðmingas, turintis mo nebûtø Konstantino Sirvydo raðtuo- fonologinæ vertæ. se, kur jis pavartotas bene du kartus, bû- paklepa(s), paklepojimas, paklepoti. Tai tø galima vietoj traktuoti kaip þodþiai, kuriuos KI-S bus sunku surasti, korektûros klaidà DP. Taèiau patusymo nes èia pateiktos antraðtinës nebuvëlës buvimas Sirvydo Punktuose µakymø7 („i‡

lytys paklapa, paklapojimas ir paklapoti. To- teµios aba i‡ patuúimo“ I 4722) ir jo pir- kioms lytims atsirasti, matyt, turëjusi majame þodyne8 („pochlepµtwo/ adula- átakos jø raðyba, nes ið 21 paklepos atvejo tio, aµµentatio. patuúiimas/ patarimas“ SPr trimis atvejais po randama <ù>: acc. 125) taip pat tos pat ðaknies dariniai pa-

pl. påkùapas 12033, 36251, instr. pl. pakùÀpais tuúingas SP I 4910–11, patuúidami SP I 4813,

41334 ir tik vienas su : gen. pl. paklepu patuúnikas SPr 125, tokiam traktavimui

11917 (paraðtëje). Ðis pastarasis, nors vie- neduoda pagrindo. Netikslus man rodo- nintelis, bet antraðtiniø formø atstaty- si ir ðiø þodþiø atstatymas LKÞ ir Kazio mui reikðmingas, kaip ir kiti likusieji að- Pakalkos parengtoje SPr bei vëlesnio Sir- tuoniolika atvejø su , þymëjusia vydo þodyno9 rodyklëje su <ð> vietoj minkðtàjá priebalsá. Dabartinëse vidurio : grafema <ú> kartais bûdavo paþy- aukðtaièiø ðnektose tariama, rodos, vi- mima Sirvydo raðtuose prieð prieðakinës sur tik klepóti, be to, ir KI-S neprieðdëli- eilës balsius ir fonema /s’/, pvz.: instr.

në forma antraðtëje pateikta su (p. sg. m. úiùpnu SP I 6132, praes. 1 sg. úieluoµi 374), nors lizde esama lyèiø ir su . ‘sielojuosi’ (kùopoc² µi²) SPr 56, adv.

7 Ðyrwids Punktay sakimu (Punkty kazañ) 9 [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM (fotografuotinis leidimas), litauisch und TRIVM LINGVARVM, In vµum Studioµ¿ polnisch mit kurzer grammatischer Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO Einleitung herausgegeben von. Dr. Franz SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Specht, Göttingen: Vandenhoeck & Superiorum permiµµu editum. Tertia editio Ruprecht, 1929 (toliau – SP). recognita & aucta, VILN¯, Typis 8 [Konstantinas Sirvydas,] Prompt[u]arium Academicis Societatis Jesv. Anno Do- dictionum Polonicarum Latinarum et mini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi: Lituanicarum. (Naudotasi: Senasis Kons- Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. Konstan- tantino Sirvydo þodynas [fotografuotinis tinas Ðirvydas: Dictionarium trium leidimas], parengë Kazys Pakalka, linguarum [fotografuotinis leidimas], pa- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos rengë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, institutas, 1997; toliau – SPr). 1979; toliau – SD3).

182 Archivum Lithuanicum 4 úiùpnay (Sùabo) SD3 506. Galimas daiktas, tikmens atsiradæs apsirikimas, nes origi- antraðtinæ ðio tipo dariniø formà reikëtø nale yra („‰erkoùas ing daug µtukælu atstatyti patàsymas (jeigu áþvelgtume juo- µuùåu‡oú“). se rytietiðkà bei dzûkiðkà [ø] < [à]). Dël taèiaip, taèiuog conj. ‘taèiau’ (wýdy, przed-

reikðmës plg. tàsyti ‘tæsti garsus kalbant’ siæ) 46528, 36023. Ðie þodþiai ásprausti á („[j]idj [kalba] patu.s’i.dam’i“10 ). jungtuko taèiau lizdà, neiðkelti á antrað- prietikimas s. m. ‘nuotykis, nutikimas’ tes, todël sunkiau pastebimi.

(przygoda) 33514. Ðis daiktavardis neið- tadang adv. ‘tada, tuomet’ (tedy [ir kt.])

keltas á antraðtæ, bet áspraustas á pritikimo 30019. Þodis taip pat neiðskirtas ið tada, lizdà. Kadangi DP, be pritikimo, esama ir tad, tag ir pateiktas antraðtinio tada lizde.

senesniø lyèiø su prieðdëliu prie-, bûtø uþginas s. m. ‘prieðgyna’ (przàdca) 57713. Ðis buvæ geriau ir prietikimà iðkelti á antrað- þodis visai nemotyvuotai ádëtas á veiks- tæ: PRIETIKIMAS, PRITIKIMAS. maþodþio uþginti lizdà, plg. „o kurié smuklynas s. m. ‘klampi vieta, klampynë’ v‡ginai but· pagédinti“ : „a pr¸±cy byli

(–): „ir nuêies µmûkline paµsikôre“ 16320. ¸awµtyd¸eni“. Ðio þodþio antraðtinë forma atstatyta uþmestuoti v. tr. ‘numatyti’ (zamierzyã)

smuklinë. 4716. Þodþio antraðtinë forma turëtø bûti stukelis s. m. dem. ‘gabalëlis’ (sztuczka) su po , o ne uþmastuoti, kaip

1346. Ðis þodis antraðtëje paraðytas su padaryta KI-S. <ð>: ðtukelis. Tai turbût dël lenkiðko ati-

Èia pateikti KI-S praleistø ir netiksliai atstatytø DP þodþiø tæstiniai sàraðëliai, kaip jau minëta pradþioje, atsirado panaðiomis aplinkybëmis kaip ir anksèiau ALt 1 paskelbtieji. Á juos neátraukti tokios rûðies þodþiai, nurodyti Vinco Urbuèio recenzi- joje11 , kurioje taip pat prirankiotas nemaþas pluoðtas ypaè netiksliai atstatytø ir/ ar interpretuotø þodþiø, jø antraðtiniø formø. Þinoma, tie sàraðëliai nëra iðsamûs, bet jie gali kalbos tyrëjui palengvinti susirasti rûpimà þodá ar þodþio formà, iðvengti ne- tikslios vienos kitos KI-S pasitaikiusios interpretacijos. Skyrium dar uþsimintina apie KI-S gale pridëtà DP tikriniø vardø þodynëlá, pavadintà „Nomina propria“ (p. 484–526). Dël to, kad tokie vardai èia pateikti ne kartu su bendriniais þodþiais, turbût nëra didelë nuodëmë, nors, mano nuomone, bûtø buvæ geriau, jeigu jie nebû- tø iðskirti. Neakylus skaitytojas gali nepastebëti to þodynëlio. Bet bloga tai, kad á já átraukti ir netikriniai þodþiai: tautovardþiai (pvz.: armenai 486 = armënai, graikai 498, gudai 498, iðponai 500 = ispanai, japonai 501, totoriai 524, vokieèiai 525), ið tautovar- dþiø padaryti bûdvardþiai bei prieveiksmiai (pvz.: graikiðkai 498, graikiðkas 498,

10 Gertrûda Naktinienë, Aldona Paulaus- 11 Vincas Urbutis, „Kudzinowski Cz. kienë, Vytautas Vitkauskas, Druskininkø Indeks-sùownik do ‘Daukðos Postilë’ 1–2, tarmës þodynas, Vilnius: Mokslas, 1988, Poznañ, 1977“, Blt 14(1), 1978, 81–85. 398.

183 Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai (II) lenkiðkas 508, turekiðkai 524 = turkiðkai), ávairiø religiniø bendruomeniø ir sektø nariø pavadinimai (pvz.: arijonas 486, farizeuðas 496, kalvinionai 507, liuteronas 509, machometonai 510, zvinglionai 526), ávairiø vietø gyventojø pavadinimai (pvz.: gala- tai 497, galileiðkis 497, jeruzalimionis 502, korintai 508, nazarëniðkis 515, rymionis 519). Kuo pagrástas tokiø þodþiø priskyrimas nomina propria tipui, sunku pasakyti. Gal tik tautovardþiø atsiradimà ðiame þodynëlyje bûtø galima aiðkinti netvirtu mo- tyvu, kad jie lenkø kalboje raðomi didþiosiomis raidëmis. Be to, reikia pridurti, kad kai kuriø tikriniø ar prie jø priskirtø bendriniø þodþiø antraðtës taip pat yra ne be priekaiðtø. Tokiø atvejø jau yra nurodæs minëtoje recenzijoje Urbutis. Be jo nurody- tø, minëtini dar tokie: á antraðtæ iðkelta tiktai forma efezai 493, nors DP, be all. pl. Ephe¸ump’ 5379, yra ir acc. pl. Ephe¸ionis 55820 (ið viso tik ðiodvi formos); antrað- tëje pateikta tik forma Eva 495, nors DP ið 26 atvejø aðtuonis yra paraðyta Ieva; antraðtëje duotas tik Ezaioðius 495, nors DP vyrauja Ezaias, Esaias formos; antraðtë- je yra tik graikiðkas 498, nors DP raðoma gen. sg. Grêkiáko 11837, gen. pl. Grækiák³

26034; antraðtëje tik Jadviga 501 (= Jadvyga), nors DP ið keturiø atvejø trijuose raðo- ma po : gen. sg. Iedwigos 5241, 19, nom. sg. Iédwiga 52546 (tokiø atvejø esama ir daugiau). Ðitokiø ir kitokiø netikslumø visiðkai iðvengti vargu ar buvo ámanoma tiek dël tiriamojo objekto didelës apimties, tiek dël to, kad KI-S raðymo metu buvo dar tik ápusëta leisti LKÞ, kuriuo bûtø galëjæs pasinaudoti indekso-þodyno autorius (ðio þodyno kartoteka anuomet jam buvo sunkiai prieinama). Taèiau svarbiausioji ávai- riø netikslumø prieþastis, nurodyta ir Urbuèio recenzijoje (Urbutis 1978, 83), ir ALt 1 paskelbtame straipsnyje – orientavimasis á dabartiniø þodþiø pavidalà, kitaip sakant, rëmimasis (deja, ne visada nuosekliai) dabartinës lietuviø bendrinës kalbos vartosena, dabartine raðyba, iðleidimas ið akiø tarminio Daukðos tekstø pagrindo, jo raðybos ypatybiø bei nevienodybiø. Taèiau tie netikslumai ar kitokios spragos nenustelbia Czesùawo Kudzinowskio atlikto sizifiðko darbo, be kurio neiðsiverèia ir neiðsivers në vienas DP kalbos, ypaè jos leksikos tyrëjas.

Literatûra ir ðaltiniai:

B ÛGA, KAZIMIERAS, 1958: Rinktiniai raðtai 3, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla. Daukðos Postilë. Fotografuotinis leidimas, parengë Mykolas Birþiðka, Jurgis Gerullis, Kau- nas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. KI-S – Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do „Daukðos Postilë“ 1(A–N), 2(O–Þ), Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977. Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 2000.

184 Archivum Lithuanicum 4 NAKTINIENË, GERTRÛDA, ALDONA PAULAUSKIENË; VYTAUTAS VITKAUSKAS, 1988: Druskininkø tarmës þodynas, Vilnius: Mokslas. Palionis, Jonas, 1999: „Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai“, ALt 1, 57–66. SD3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In vµum Studioµ¿ Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID é SOCIETATE JESV; Cum Superiorum permiµµu editum. Tertia editio recognita & aucta, VILN¯, Typis Academicis Societatis Jesv. Anno Domini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi: Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. Kon- stantinas Ðirvydas: Dictionarium trium linguarum [fotografuotinis leidimas], parengë Ka- zys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979.)

S KARDÞIUS, PRANAS, 1935: Daukðos akcentologija, Kaunas: VDU Humanitariniø mokslø fakulteto leidinys, 149, 287. SP – Ðyrwids Punktay sakimu (Punkty kazañ) (fotografuotinis leidimas), litauisch und polnisch mit kurzer grammatischer Einleitung herausgegeben von. Dr. Franz Specht, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929. SPr – [Konstantinas Sirvydas,] Prompt[u]arium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituani- carum. (Naudotasi: Senasis Konstantino Sirvydo þodynas [fotografuotinis leidimas], paren- gë Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.)

U RBUTIS, VINCAS, 1978: „Kudzinowski Cz. Indeks-sùownik do ‘Daukðos Postilë’ 1–2, Poz- nañ, 1977“, Blt 14(1), 81–85.

Jonas Palionis OMITTED OR ERRONEOUSLY RECONSTRUCTED WORDS IN THE INDEX-DICTIONARY OF DAUKÐA’S POSTILLA CATHOLICKA (II)

Summary

In the first volume of Archivum Lithuanicum (ALt 1, 1999, 57-66) I have described a group of Lithuanian words in Daukða’s major work Poµtilla Catholicka (1599), which were omitted or erroneously reconstructed by Czesùaw Kudzinowski in his Index-Dictionary of “Daukða’s Poµtilla” (Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do „Daukðos Postilë” 1[A-N], 2[O- Þ], Poznañ: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977). While preparing a new edition of Daukða’s Poµtilla Catholicka (Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë ir jos ðaltiniai, ed. Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 2000) I have noticed many more of Kudzinowski’s errors of this kind. Thus, here I continue my research on the reconst- ruction of the original of Daukða’s Poµtilla Catholicka words. Kudzinowski has omitted these words: aimiai, duksus, godinèia, inpirktis, inradumas, iðnuomotis, iðspaitytis, kulpius, mieguostau- ti, nesumiltinais, prikûvëtis, Sabat, subrolinimas, ðirdyjejis, tagaliausias, -ia. He has also misin-

185 Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai (II) terpreted or erroneously reconstructed the following words: antkalnë, atþagariai, elgetoti, gridyti, inbangëti, inbingëti, inbingimas, inbingyniø, ágeidulys, ypaèias, -ia, kaèeib, netekumas, nuliodus, -i (?), nuobylis, nuodëjimas, nuodëmu, paklepa(s), paklepojimas, paklepoti, parodnai, patusymas, prietikimas, smuklynas, stukelis, taèiaip, taèiuog, tadang, uþginas, uþmestuoti.

J ONAS PALIONIS Gauta 2002 m. balandþio 9 d. Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Priimta 2002 m. balandþio 30 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva Publikacijos (Publications) 188 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Gertrud Bense Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott

In der Handschriftenabteilung der Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen- Anhalt wird innerhalb des Nachlasses von August Friedrich Pott (1802–1887) eine knapp 1500 Stücke umfassende Sammlung von Briefen aufbewahrt1, die an August Friedrich Pott gerichtet waren. Die wenigsten dieser handschriftlichen Briefe sind bisher bekannt gemacht worden2. Die einzelnen Stücke dieser Sammlung sind von unterschiedlichem Umfang. Neben rein persönlich gehaltenen Mitteilungen kann man aus ihnen viele wissenschaftshistorisch interessante Details und Zusam- menhänge herauslesen. Das trifft auch auf die hier veröffentlichten Briefe zu, die Karl August Jordan in den Jahren von 1847 bis 1850 aus Ragnit nach Halle an Pott gerichtet hat.

1. August Friedrich Pott wurde am 11. November 1802 in Nettelrede geboren3. Es sei an dieser Stelle gestattet, wenigstens mit ein paar Zeilen dieses Wissenschaft- lers zu gedenken, dessen Geburtstag sich in diesem Jahr zum zweihundertsten

1 Signatur: Pott-Nachlaß Yi I, Nr. 1–1471; desbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle/ über Internet http://sundoc.bibliothek.uni- Saale“, Aus Vergangenheit und Gegenwart halle.de/nachlaesse/pott.htm. Bei der der Universitäts- und Landesbibliothek Handschriftenabteilung der Univer- Sachsen-Anhalt. Festgabe zum 60 Geburts- sitäts- und Landesbibliothek Sachsen- tag von Prof. Dr. Kunze, hrsg. von Joa- Anhalt in Halle bedanke ich mich für chim Dietze, Halle 1969, 57–71. die Genehmigung zur Publizierung die- 3 Zu Pott siehe auch Gertrud Bense, ser Briefe. „A. F. Pott und die balto-slawischen 2 Otto Rübesame, „Neun Briefe Alexan- Sprachbeziehungen“, Blt 4 priedas, ders von Humboldt an August Fried- 1994, 16–21. 0 0 00 rich Pott in der Universitäts- und Lan-

189 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott Male jährt. Er studierte 1821–1826 in Göttingen Philologie, 1827–1831 intensivierte er seine Studien in Berlin im unmittelbaren Umgang mit Wilhelm von Humboldt und Franz Bopp. 1833 wurde er auf den neugeschaffenen sprachwissenschaftli- chen Lehrstuhl in Halle berufen. Mit seinen Etymologischen Forschungen (1833/ 1836)4 erwarb er sich ein bleibendes Verdienst an der historisch-vergleichenden Sprachwissenschaft. Jedoch blieb für ihn die Indogermanistik nur ein Teil der allgemeinen Sprachwissenschaft. Er vertrat die Ansicht, daß Sprache in ihrem Wir- ken an die Sprachträger gebunden ist, deren Bedürfnissen sie dient. Durch seine Schriften und Abhandlungen zieht sich wie ein roter Faden die Frage nach dem Wesen der Sprache, nach ihrem materiellen und geistig-psychischen Ursprung, nach den Beziehungen der Sprachen untereinander und nach ihren geschichtlichen Abläufen. Er war praktisch bemüht, sprachliche und etymologische Fakten vor reinen Spekulationen gelten zu lassen, denn „Tatsächliche Wirklichkeit ist ein hemmendes Bleigewicht für den vorschnellen idealistischen Gedankenflug“5 . Seine linguistische Pragmatik sicherte ihm zeitgenössische Anerkennung. Am 5. Juli 1887 ist August Friedrich Pott nach 54jähriger Professorentätigkeit in Halle gestorben. Ein Beispiel dafür, daß Potts Name als allgemeiner Sprachwissenschaftler und Verfechter eines angemessenen Status der baltischen Sprachen weit über Halle hinaus bekannt war, sind vier Briefe an ihn von Karl August Jordan aus Ragnit. Die Briefe machen ihrerseits das Wirken bzw. die Vorgehensweise dieses evange- lischen Pfarrers zugunsten der preußisch-litauischen Sprachsituation im damali- gen Ostpreußen anschaulich.

2. Karl August Jordan wurde am 29. Mai 1793 in Norkitten geboren, schloß 1815 ein Studium in Königsberg ab, war bis 1825 Lehrer in Insterburg, von 1825 bis 1832 zweiter Pfarrer an der altstädtischen Kirche zu Gumbinnen. 1832 wurde er als Pfarrer der deutschen Gemeinde in Ragnit berufen, wo er – seit 1851 als Superin- tendent – bis zu seinem Tod am 9. August 1871 tätig war6. Die meisten seiner Aktivitäten auf dem Gebiet der Lituanistik (im Verständnis jener Zeit) fallen in diese Ragniter Zeit. Es ist anzunehmen, daß Jordan als Student bei Ludwig Jedemin Rhesa (1776– 1840) die Lehrveranstaltungen besuchte und mit ihm persönlich verkehrt hat. So soll er es gewesen sein, von dem Rhesa die „Prièkaus pasaka“ des Christian

4 August Friedrich Pott, Etymologische For- Wilhelm von Humboldt, Über die Verschie- schungen auf dem Gebiete der Indo-Germa- denheit des menschlichen Sprachbaues [...] 1, nischen Sprachen [...] 1–2, Lemgo: Verlag Berlin: Calvary, 1876, XC. der Meyerschen Hof-Buchhandlung, 6 Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, Vilnius: 1833/1836. Maþosios Lietuvos fondas; Mokslo ir en- 5 A[ugust] F[riedrich] Pott, „Wilhelm von ciklopedijø leidybos institutas, 2000, Humboldt und die Sprachwissenschaft“, 653.

190 Archivum Lithuanicum 4 Donelaitis (in der Hohlfeldtschen Abschrift) erhalten habe7. Auf jeden Fall kann behauptet werden, daß Jordan im Geiste seiner Zeit der Sichtweise und den Inten- tionen Rhesas hinsichtlich der Beschäftigung mit litauischer Sprache und litaui- schem Volkstum sein Leben lang treu geblieben ist. Als Verfasser von diesbezügli- chen Beiträgen findet man ihn besonders häufig und kontinuierlich in den 1829 begründeten Preußischen Provinzialblättern8. Bereits 1834 wird er im Zusammenhang mit Forderung nach einer verbesserten und erweiterten Auflage des Mielckeschen Wörterbuchs von 1800 lobend erwähnt als Sammler von authentischen litauischen Redensarten und Worten: „Denn daß Mancher gesammelt hat, ist nicht unbekannt, wie ich denn selbst dergleichen Phra- sen v. Jordan besitze“9. Bereits aus diesem Zitat kann man ablesen seinen Einsatz für Belange der litauischen Sprache; ebenso wird deutlich sein Bemühen, auf sich aufmerksam zu machen, den Kreis von Interessenten zu erweitern und gutwillige Unterstützung zu aktivieren.

2.1. Mit einer Bezugnahme auf »Professor Nesselmann zu Königsberg«10 be- ginnt Jordan am 11. Oktober 1847 seine briefliche Kontaktaufnahme zu Pott. Mit der Bitte um Zusendung der beiden »akademischen Dissertationen« hatte er einen Bezugspunkt gefunden, der dem Interesse von Pott sehr entgegen kam. Dessen Abhandlung De lithuano-borussicae in slavicis lettisque linguis principatu commentatio (1837)11 war von der Universität Halle als ihre Festgabe für das Jubiläum der Universität Göttingen ausersehen, sie fand jedoch wegen des politischen Scheiterns dieser Feier nicht die zu erwartende akademische Öffentlichkeit; die von Pott erhoff- te Anerkennung blieb vorerst aus. Mit einer Fortsetzung 184112 wollte Pott verstärkt die Aufmerksamkeit auf dieses von ihm behandelte balto-slawische Thema lenken, was ihm nicht ohne weiteres gelang. So muß ihm diese Gelegenheit sehr willkom- men gewesen sein, den Kreis fachkundiger Ansprechpartner für seine »Dissertatio- nen« zu erweitern und sachbezogene Kontakte aufzunehmen. Leider ist Potts Begleitschreiben zu seiner Sendung an Jordan nicht bekannt, auf das letzterer in seinem langen Brief vom 4. März 1848 eingeht und von dem er Pott

7 Jurgis Lebedys, „K. Donelaièio raðtø re- 10 Zitierte Stellen aus den Jordan-Briefen dagavimas“, Jurgis Lebedys, Lituanistikos werden mit » ... « gekennzeichnet. baruose 1. Studijos ir straipsniai, Vilnius: 11 August Friedrich Pott, De Lithuano-Bo- Vaga, 1972, 244. 0 0 0 russicae in Slavicis Letticisque linguis prin- 8 Leonas Gineitis, Prûsiðkasis patriotizmas ir cipatu commentatio Universitati litterariae lietuviø literatûra, Vilnius: Pradai, 1995, Gottingensi Georgiae Augustae Augustae 152–163. inter ipsa sacra secularia prima gratulandi 9 August Gotthilf Krause, Litthauen und causa oblata [...], Halis Saxoniae: Formae dessen Bewohner [...], Königsberg: Druck Gebaueriae, [1837]. 0 0 0 0 und Verlag der Hartungschen Hofbuch- 12 August Friedrich Pott, Commentatio de druckerei, 1834, 38. 0 0 0 linguarum Letticarum cum vicinis ne- xu [...], Halis: Gebauer, 1841. 0 0 0

191 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott berichtet, daß er es im Dezember 1847 auf einer Versammlung der Altertumsgesell- schaft Prussia in Königsberg vorgelesen, seine Publikation aber verhindert hat. Der in diesem Zusammenhang genannte »Prof. A. Hagen« war seit 1846 Herausgeber der Neuen Preußischen Provinzialblätter (weiterhin zitiert als NPPB) und Verfasser diverser Beiträge darin, beispielsweise schreibt er 1848:

Herr Pfarrer Jordan aus Ragnit [...] las einen Brief des Herrn Professor Pott aus Halle vor, in dem er seine Ansicht über die Stellung der littauischen Sprache darlegt und den Kennern derselben ans Herz legt, sie, die bald den ausgestorbe- nen beizuzählen seyn wird, wenigstens der Wissenschaft zu erhalten13. Man begrüßte also in entsprechenden Kreisen, »daß ein Gelehrter fern vom Ost- seestrande sich [mit] der littauischen Sprache und ihren Schwestern abgiebt«. Wahr- scheinlich hegte man auch große Erwartungen, die Jordan in zuvorkommender Art in seinen Briefen an Pott zum Ausdruck bringt. Hier kann allerdings nicht ermittelt werden, ob Jordan mit dem Hinweis auf »mehrfache Aufforderungen zur Erfor- schung der litt. Sprache« seitens Pott, die »vielleicht in der A. Hall. Lit. Zeitung [wa- ren]«, auf die Rezension14 von Potts Commentatio (1837; s.o.) anspielt, die 1839 ano- nym in der Allgemeinen Literaturzeitung (Halle und Leipzig) erschienen war, jedoch offenbar von Pott selbst verfaßt worden ist und solche Aufforderungen enthält.

2.2. Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann (1811–1881) seinerseits war bereits 1845 in Briefkontakt mit Pott getreten15. Er hatte im Januar 1845 Pott seine Schrift über die Sprache der alten Preußen zur Rezension16 zugesandt und ihm in einem Brief vom 19. März 1845 über sein Projekt eines Lexikons der litauischen Sprache berichtet. Vermutlich hat Jordan davon gewußt, wenn er in seinem ersten Brief seine persönliche Bekanntschaft mit Nesselmann betont und über seine Sprachsammlun- gen für dessen deutsch-litauisches Wörterbuch berichtet. Jordans erstem Brief ist zu entnehmen, daß er erst im Herbst 1847 die persönliche Bekanntschaft mit Nessel- mann gemacht hat, eine Kontaktaufnahme muß jedoch schon früher erfolgt sein. Obwohl in Jordans Briefen nicht die Rede davon ist, kann in diesem Zusammen- hang darauf zurückgegriffen werden, daß Jordan zu der von ihm zum 9.3.1846 ein- berufenen Wörterbuch-Besprechung in Ragnit nicht nur Friedrich Kurschat (1806– 1884)17, sondern auch Nesselmann aus Königsberg eingeladen hatte. Wegen schlech-

13 August Hagen, „Dritter Bericht über die 15 Pott-Nachlaß Yi 5 I, Nr. 992, 993. Alterthumsgesellschaft Prussia“, NPPB 6, 16 Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1848, 50 ff.; Zitat entnommen aus S. 56. Die Sprache der alten Preussen an ihren 14 [Anonym,] „Aug. Frid. Pott, de Borusso- Überresten erläutert, Berlin: G. Reimer, Lithuanicae in Slavicis Lettisque linguis 1845; die Rezension dazu von Pott er- principatu. 1837. 71 S. 4° (20 g Gr.)“, schien unter „Sprachwissenschaft“ in der Allgemeine Literaturzeitung auf das Jahr Allgemeinen Literaturzeitung (Halle), Feb- 1839 (Halle und Leipzig), Halle, Novem- ruar 1846, Nr. 38–39, Sp. 297–311. ber, Nr. 201, 202, Sp. 388–392, 400. 0 0 17 Vgl. Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, 653.

192 Archivum Lithuanicum 4 ter Wetter- und Wegeverhältnisse hätten etliche andere (ungenannte) Geistliche nicht kommen können; ebenso entschuldigte sich Nesselmann. Tatsächlich nahmen an dieser „Berathung über die Bearbeitung eines littauisch-deutschen Wörter- buchs“18 außer Kurschat und Jordan nur noch Pfarrer Ostermeyer aus Budweten (zu diesem Ostermeyer vergleiche man auch Jordans Brief vom 4. März 1848) und Super- intendent Malkwitz aus Ragnit teil; sie beschlossen, „vorläufig [...] Prediger Kur- schat, der den Haupttheil der Arbeit übernehmen sollte, dabei kräftig zu unter- stützen“19. Jordan will Kurschat bereits Entwürfe für den Buchstaben W vorgelegt haben. Daß schließlich doch für ihn das Nesselmannsche Projekt das wichtigste Ziel seiner Sprachsammlungen wurde, dafür fehlt in diesem Kontext die Erklärung.

2.3. Die Art und Weise der Vorbereitung und Durchführung von „Beratungen“, wie sie hier kurz geschildert wurde, könnte unter ähnlichen Umständen in Zusam- menhang gebracht werden mit den Aktivitäten des von Jordan »angeregten und seit mehreren Jahren bestehenden literarischen Kränzchen in Tilsit«. Auf jeden Fall scheint erkennbar zu werden, daß sich auf Initiative von Jordan ein Interessenten- kreis zusammenfinden konnte, mit dem Wunsch, sich gegenseitig zu informieren über Erfahrungen, Anregungen und Standpunkte sowie den eigenen Blick über interne, lokale Aspekte hinaus zu erweitern. Es dürfte sich dabei um freie, nicht institutionalisierte Zusammenkünfte gehandelt haben, deren intellektueller Hin- tergrund möglicherweise die Preußischen Provinzialbätter (seit 1829) oder andere örtliche Publikationsorgane waren.

2.4. Wie bereits gesagt, betont Jordan in seinen Briefen seine Zuarbeit zu dem Wörterbuch-Projekt von Nesselmann; er bringt auch sein Bedauern darüber zum Ausdruck, »daß Prediger Kurschat in Königsberg sich nicht an Professor Nessel- mann anschließt«. Ihm schien gemeinsamer Erfolg wichtiger zu sein als begreifliche Distanz. Bekundungen seiner Freundschaft mit Nesselmann und seiner Mitarbeit an dessen Wörterbuch finden sich natürlich nicht nur in den hier veröffentlichten Briefen; bekannt ist dergleichen aus Jordans Beiträgen in den NPPB jener Jahre. Seinerseits nennt Nesselmann im Vorwort zu seinem Wörterbuch der Littauischen Sprache als ersten seiner Mitarbeiter den

Pfarrer Jordan in Ragnit, der seit der ersten öffentlichen Aufforderung von meiner Seite sich auf das lebhafteste für meine Arbeit interessirt hat, [von ihm] sind mir allmählig gegen 70 Bogen Mittheilungen zugegangen, welche [...] einen lebendigen Schatz littauischer Sprache und littauischen Lebens enthalten20.

18 [Karl August] Jordan, „Ueber littauische Königsberg: Gebrüder Bornträger, 1851, Wörterbücher“, NPPB 2, 1846, 147. VII; vgl. Lietuviø literatûros istoriografijos 19 Jordan 1846, 147. 0 0 0 chrestomatija (iki 1940 m.), parengë Leo- 20 Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, nas Gineitis, Vilnius: Vaga, 1988, 163. Wörterbuch der Littauischen Sprache,

193 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott Bereits in seinem ersten Brief vom 11. Oktober 1847 gibt Jordan zu verstehen, daß er sich in den Kreis derer berufen fühlt, die zur Erweiterung des damaligen Wissens über das Verhältnis der baltischen Sprachen zueinander und zu den slawischen Sprachen beitragen können. Nebenbei gesagt, falls Jordan mit dem »Abschnitt sei- ner Schrift«, in dem Nesselmann aus Potts »Dissertationen« zitiert, Nesselmanns Buch über die Sprache der alten Preußen von 1845 meint, so könnte es genau der Abschnitt sein, in dem Nesselmann „würde vorschlagen, diese Familie [die bei Thunmann, Pott und anderen Linguae Letticae heißt; G.B.] die der Baltischen Spra- chen oder sonst irgend wie zu nennen“21. Bemerkenswert ist immerhin Jordans Eifer, eigene bzw. angelesene Beobachtungen weiterzugeben hinsichtlich des Litau- ischen außerhalb des preußischen Bereichs, das er wohl mit „Êemaitisch“ identi- fiziert. So bringt er an anderer Stelle22 in einem Beitrag ein „Verzeichniß von Büchern in Zemaitischen Sprachen“ zusammen mit einer Anzeige von Friedrich Kurschats Beiträgen zur Kunde der littauischen Sprache 1–2 (Königsberg 1843–1848)23 . Jordans hier publizierten Briefen kann man viele interessante Einzelheiten zu seinen Sprachbetrachtungen entnehmen, es mag sich erübrigen, im Rahmen dieser kommentierenden Einleitung auf alles einzugehen.

2.5. Der Auffassung Nesselmanns (und anderer) folgend, daß das preußisch- litauische Schrifttum, besonders das der religiösen Übersetzungen und der Ge- sangbücher24, nur bedingt als authentische litauische Literaturquelle für die Arbeit speziell an einem Wörterbuch zu verwerten sei, bemüht sich Jordan um die Auf- zeichnung der gesprochenen Sprache und außerdem um gedruckte nicht religiöse Schriften, darunter wohl auch Grammatiken und Ausgaben von Volksliedern. Er selbst scheint sich an der damaligen Sammlung von litauischen Volksliedern nicht so intensiv beteiligt zu haben wie andere Autoren in NPPB. Besonders hat sich dabei Eduard Karl Samuel Gisevius (1798–1880) hervorgetan. Gisevius hat viele seiner Aufzeichnungen – offensichtlich zum besseren Verständnis der vielen des Litauischen unkundigen Interessenten – zweisprachig publiziert, das heißt, mit einer Übersetzung ins Deutsche. Man kann vielleicht heute zu Recht sagen, daß eine echte Begeisterung für die schriftliche Erfassung der litauischen Folklore um sich griff, was möglicherweise Jakob Grimm in einem Brief veranlaßt hat, die Königsberger aufzufordern, nicht nur litauische, sondern auch deutsche (ostpreußische) Sagen und Fabeln aufzuzeich- nen25. Wobei sich derzeit die theoretische Frage stellen könnte, inwieweit deren Herkunft jeweils „ethnologisch“ auseinander zu halten sei.

21 Nesselmann 1845, XXIX. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklope- 22 Karl August Jordan, „Zur Kunde der lit- dijø leidybos institutas, 1999, 340. tauischen Sprache“, NPPB 8, 1849, 73. 24 Nesselmann 1851, VIII, X. 23 Vgl. Lietuviø kalbos enciklopedija, parengë 25 „Aufforderung. Aus einem Brief von Ja- Kazys Morkûnas, redagavo Vytautas cob Grimm“, NPPB 1, 1846, 400.

194 Archivum Lithuanicum 4 2.6. Die Art und Weise, wie Jordan seinem Briefpartner Pott das unmittelbare Erleben der Litauer und ihrer Sprache zu vermitteln versucht, um ihn ein Mann werden zu lassen »der sonum vivum Lituani audivit«, verrät viel persönliche Mo- tivation. Vielleicht nicht ganz ohne die Absicht, das eigene Ansehen zu fördern, schildert er seinen Aufenthalt in Halle als »Reiter des Blücherschen Heeres« während der Befreiungskriege 1813. Die dabei erwähnte »Denkschrift« kann unter seinem Namen identifiziert werden als Zur Geschichte des ehemaligen ostpreußischen National-Kavallerie-Regiments in den Feldzügen von 1813 und 1814, Leipzig 1846 (der Verlag war in der modernen Bibliographie nicht zu ermitteln). Nach seinem Tod veranstaltete sein Sohn Wilhelm Jordan davon eine erweiterte Ausgabe Tagebücher und Erinnerungen aus den Freiheitskriegen 1813–14, welche unter den Namen der beiden Jordans 1981 in Hückeswagen (Nordrhein-Westfalen) vom Verein zur Förde- rung der Gesellschaftswissenschaften26 erneut ediert worden ist.

2.7. Die Einladung nach Ragnit wurde mit verlockenden Bildern umschrieben, jedenfalls liest man dergleichen heute mit leichtem Schmunzeln heraus. Mit dem Beispiel des Besuchs seitens »Prof. v. Bohlen« (Brief vom 4. März 1848) erwähnt Jordan eine Persönlichkeit, die ebenfalls im Zusammenhang zu sehen ist mit der aktiven Anteilnahme Königsberger Gelehrter an der Erfassung des Litauischen für die damalige Sprachwissenschaft. Peter von Bohlen (1796–1840), im norddeutschen Friesland gebürtig, kam nach einem Studium der Orientalistik in Halle und Bonn 1825 als Dozent nach Königsberg; als Lehrstuhlinhaber für Orientalistik soll er in den 30er Jahren des 19. Jahrhunderts der Lehrer von Nesselmann gewesen sein27. 1839 wegen schwerer Erkrankung vorzeitig pensioniert, verbrachte er die letzten Monate seines Lebens in Halle, wo ihn u.a. Pott kollegial betreute, ihm zugunsten der Herausgabe seiner letzten Publikation Ritusanhâra (1840)28 den Verleger Wi- gand in Leipzig vermittelte29. Jordan versucht offensichtlich auch anhand dieser Briefstelle Pott mit einer gemeinsamen Bekanntschaft nach (Preußisch-) Litauen zu locken. Den Orientalisten Peter von Bohlen finden wir auch als Baltisten: im ersten Band der Geschichte Preußens von Johannes Voigt (Königsberg 1827) war schon der Aufsatz Bohlens „Ueber die Sprache der alten Preußen“30 abgedruckt gewesen! Am

26 Serie: VFG-Reihe; 4, 150 S. Sprachen und Literatur Dr. Peter von Boh- 27 Nesselmann 1845, XXVIII; Algirdas Sa- len, 2. Aufl., Königsberg: Theile, 1842, baliauskas, Lietuviø kalbos tyrinëjimo isto- 92; vgl. Brief von Bohlen an August rija 1, Vilnius: Mokslas, 1979, 60. Friedrich Pott vom 29.7.1839 (Pott- 28 Petrus von Bohlen, Ritusanhara: id est Nachlaß Yi 5 I, Nr. 168) tempestatum cyclus; carmen sanskritum / 30 Peter von Bohlen, „Ueber die Sprache Kalidaso adscriptum. Edidit, latina inter- der alten Preußen“, Johannes Voigt, Ge- pretatione, germanica versione metrica atque schichte Preußens, von den ältesten Zeiten anotationibus criticis instruxit P. a Bohlen, bis zum Untergange der Herrschaft des Lipsiae: Wigand, 1840. deutschen Ordens 1, Königsberg: 29 Johannes Voigt (Hrsg.), Autobiographie Bornträger, 1827, 709–723. 0 0 0 des ordentl. Professors der orientalischen

195 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott 29. Januar 1826 schrieb ihm Wilhelm von Humboldt aus Berlin: „Ew. Hochwohl- geboren haben mir neulich durch Ihre Abhandlung über die Vergleichung des Litthauischen mit dem Sanskrit einen sehr großen Genuß verschafft“ („Ueber die litthauische Sprache“ publiziert in den Schriften der Deutschen Gesellschaft zu Königsberg)31. Mit dem Königsberger Historiker Johannes Voigt war Peter von Boh- len eng befreundet, Voigt und er begleiteten den Oberpräsidenten Herrn von Schön „fast immer auf seinen kleinen Reisen durch Litthauen“, auf denen Peter von Bohlen „unter dem litthauischen Volke zu einer emsigen Sammlung seiner Volks- lieder“ animiert wurde32. Im einzelnen ist diese Sammlung zunächst in den NPPB (1857–1861) publiziert worden. Es würde weit über den Rahmen der vorliegenden Darstellung hinausgehen, wollte man das Schicksal dieser Bohlenschen Sammlung bis hin zu ihrem Anteil an der 1886/1889 von Christian Bartsch besorgten Edition der Dainø balsai33 genauer verfolgen34.

2.8. Den im Brief vom 4. März 1848 angekündigten Aufsatz über die Berechti- gung und die konkrete Lage der litauischen Sprache innerhalb einer immer stärker deutsch werdenden Umgebung scheint Jordan »im Laufe dieses Jahres [...] in unse- ren Provinzialblättern« nicht publiziert zu haben. Es läßt sich zumindest für 1848 nichts dergleichen nachweisen. 1849 schreibt er in NPPB:

Vor einem Jahre hatte ich den Gedanken, über die gegenwärtigen Verhältnisse der Littauer, ihre Sitten, ihre Sprache, [...] eine kleine Schrift zu veranstalten, und auf Lepners Schrift [s.u.] vergleichend Bezug zu nehmen. Sprachliche Sammlungen für ein von Herrn Professor Dr. Nesselmann in Königsberg beabsichtigtes neues littauisch= deutsches Wörterbuch lenkten meine Aufmerksamkeit und Neigung auf die littauische Sprache und das jährlich abnehmende Littauervölkchen35. Auch in seiner Besprechung von Nesselmanns Wörterbuch36 und in anderen Beiträgen nimmt Jordan zu diesem Problem Stellung, jedoch nicht in zusam- menhängender Form.

31 Voigt 1842, 84. 34 [Karl Theodor Waldemar] Hoffheinz, 32 Voigt 1842, 66, 68. „Jahresbericht des Vorsitzenden über 33 [Christian Bartsch,] Dainu balsai. Melo- das Gesellschaftsjahr 1886/87, erstattet dieen litauischer Volkslieder gesammelt und in der General=Versammlung vom 13. mit Textübersetzung, Anmerkungen und Oktober 1887“, Mitteilungen der Litaui- Einleitung im Auftrage der Litauischen Lit- schen Litterarischen Gesellschaft 3, 1893, 94; terarischen Gesellschaft herausgegeben von Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, 191, 147. Christian Bartsch 1–2, Heidelberg: Carl 35 Karl August Jordan (Rez.), „‘Der preu- Winters Universitäts=Buchhandlung, ßische Littauer von Theodor Lepner. 1886–1889. Zusatz der Herausgeber: Neue Auflage, veranstaltet von Pfarrer Neudruck: Christianas Bartschas, Dainø Jordan’, Tilsit [1848], Verlag von balsai, parengë Jadvyga Èiurlionytë, Lai- W. Sommerfeldt“, NPPB 7, 1849, 94–96, ma Burkðtaitienë, Vida Daniliauskienë, Zitat entnommen aus S. 96. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 36 Karl August Jordan, „Über Nesselmanns 2000. Wörterbuch der littauischen Sprache“, NPPB 12, 1852, 253–256.

196 Archivum Lithuanicum 4 2.9. In Potts Nachlaß konnte nichts ausgemacht werden, was auf die Zusen- dung eines Jordan-Aufsatzes hindeutet, auch nicht in Potts Katalog der hinterlasse- nen Bücher37. In letzterem sind erfreulicherweise die Titel jener Bücher enthalten, die gemäß den Angaben in den Briefen Jordan Pott übersandt hat. Es handelt sich einmal um die von Jordan angeregte und dann mit seinem Vorwort versehene Neuausgabe von Theodor Lepners Der preußische Littauer (1848), besorgt von dem Tilsiter Verleger und Buchhändler W. Sommerfeldt38. Dieser Sommerfeldt hatte sich, unter Bezugnahme auf Nesselmann, Kurschat, Gisevius, Jordan und andere, am 21. August 1847, also noch vor Jordan, mit einem Brief nach Halle an Pott gewandt mit dem Ersuchen, ihn bei der Gründung einer neuen Zeitschrift in Monatsheften Lithauische Provinzialblätter zu unterstützen39.

2.10. Zum anderen geht es um Gottfried Ostermeyers Neue Littauische Gramma- tik40. In der Schilderung seiner Bemühungen, ein Exemplar davon für Pott aufzutrei- ben, bringt Jordan auch zum Ausdruck, daß er über gute persönliche und sachliche Beziehungen in seinem Umfeld verfügt. Allerdings geht aus seinem Brief vom 12. Mai 1848 nicht hervor, wie er zu dem beschädigten Exemplar dieser Grammatik ge- kommen ist, das er Pott übersandte. Ob er dann noch eine Abschrift der Vorrede nachgeliefert hat, war nicht zu ermitteln. Ostermeyers Grammatik ist ebenso wie ei- ne 1744er Ausgabe41 von Lepners Schrift – und übrigens auch die Grammatik und das Wörterbuch von Christian Gottlieb Mielcke – im oben genannten Katalog der von Pott hinterlassenen Bücher verzeichnet. Diese Privatbibliothek wurde 1888 von Potts Erben nach Amerika verkauft; so könnten sich diese Bücher im Besitz von Bib- liotheken oder Privatpersonen in den Vereinigten Staaten von Amerika befinden42.

2.11. Zu einer persönlichen Bekanntschaft zwischen Jordan und Pott ist es 1850 in Halle gekommen; man vergleiche den Brief vom 6. Juli 1850. Das »Erfurter Parla- ment«, das ist der vom 20. März bis 29. April 1850 in Erfurt tagende Reichstag der Union, nahm die von Preußen vorgeschlagene undemokratische Verfassung für einen kleindeutschen Bundesstaat an. Als gewählter Vertreter des Kreises Tilsit nahm Jor-

37 Katalog der Bibliothek des verstorbenen Ge- 40 [Gottfried Ostermeyer,] Neue Littauische heimrathes Prof. Dr. Aug. Friedrich Pott in Grammatik / ans Licht gestellet von Gottfried Halle a. S., Halle 1887, autographiert, Ostermeyer, Königsberg: Hartung, 1791. Universitäts- und Landesbibliothek Hal- 41 Der Vermerk von 1744 als Erscheinungs- le, Signatur Aa 4115. jahr dieses im Besitz von Pott befindli- 38 Vgl. Jordan 1849, 94–96; zu Sommer- chen Exemplars ist möglicherweise ein feldt vergleiche man auch Domas Kau- Versehen im Katalog der hinterlassenen nas, Maþosios Lietuvos knyga, Vilnius: Bücher. Baltos lankos, 1996, 315, 328, 438. 42 Vgl. Joan Leopold, The Letter Liveth. The 39 Pott-Nachlaß Yi 5 I, Nr. 1256. Das Pro- Life, Work and Library of August Friedrich jekt, für das in diesem Brief von Som- Pott (1802–1887), Amsterdam/Phila- merfeldt geworben wird, ist nicht zu- delphia: Benjamins, 1983, 259–264. stande gekommen.

197 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott dan daran teil43 und brachte vermutlich auf der Hinreise, also im März 1850, einen Tag bei Pott in Halle zu. Man wird Jordans Worte so zu verstehen haben, denn zum Zeitpunkt einer Rückreise nach der Tagung Ende April (s.o.) dürfte auch in jenem Jahr der »volle Frühling« in Halle schon in vollem Gange gewesen sein. Mit einer erneuten Einladung, Gast in seinem Hause zu sein, schließt Jordan diesen letzten Brief an Pott. Eine Spur, ein Hinweis auf Fortsetzung dieses Briefwechsels läßt sich derzeit in Halle nicht finden. Ferner kann kein direkter oder indirekter Beleg dafür erbracht werden, daß Pott jemals eine Reise nach Ragnit bzw. nach Königsberg angetreten, ja überhaupt ernsthaft in Erwägung gezogen hat. Beispielsweise ist in dem Brief, den der Tilsiter Superintendent Karl Wilhelm Otto Glogau (1805–1875) am 15. September 1852 an Pott geschrieben hat44 und aus dem hervorgeht, daß Pott eine gewisse Bürgschaft für die Zulassung von Glogaus Sohn Rudolph als „litthaui- scher Stipendiat“ in Halle übernommen habe, nichts darüber herauszulesen, daß Pott »im Norden« (vgl. Jordans Brief vom 6. Juli 1850) zu Gast gewesen sei, obwohl Glogau ausdrücklich auf Jordan und dessen Bekanntschaft mit Pott Bezug nimmt. Ebenso ist den späteren Briefen von Nesselmann an Pott (1853, 1868, 1869, 1871)45 nichts dergleichen zu entnehmen; nebenbei gesagt, Jordan wird in allen Briefen von Nesselmann an Pott überhaupt nicht erwähnt. Selbst mit dem Eingeständnis, even- tuell die Recherchen zum vorliegenden Thema nicht intensiv genug durchgeführt zu haben, muß man wohl von der Annahme ausgehen, daß die unmittelbaren Kontakte zwischen Jordan und Pott zum Abbruch gekommen sind. Übrig bleiben dazu Vermutungen über dessen Ursachen und Hintergründe.

3. Mit solchen Vermutungen, die auch Anregung zu weiterer Beschäftigung mit historischen Details deutsch-litauischer Beziehungen sein wollen, können diese Erläuterungen zum Zeitraum der erstmals publizierten Jordan-Briefe 1847–1850 vorerst abgeschlossen werden. Das Echo, das der Nachwelt von Engagement und Wirkungskreis des Ragniter Pfarrers Karl August Jordan geblieben ist, würde ge- wissermaßen einen lyrischen Widerhall finden in dessen Übersetzung des Gedichts von Friedrich Schiller „Das Mädchen aus der Fremde“ („Dauboj‘ tarp Kerdziû wargdienûjû“), welche Nesselmann als Nachruf für ihn, als „literarisches Vermächtnis eines theuern Verstorbenen“46 mitgeteilt hat.

Gertrud Bense

G ERTRUD BENSE Gauta 2002 m. balandþio 11 d. Jägerplatz 17 Priimta 2002 m. birþelio 6 d. D-06108 Halle (Saale), Deutschland

43 Vgl. Maþosios Lietuvos enciklopedija 1, 653. Übersetzung, mitgetheilt als literarisches 44 Pott-Nachlaß Yi 5 I, Nr. 545. Vermächtniss eines theuern Verstorbenen 45 Pott-Nachlaß Yi 5 I, Nr. 994–997. von G. H. F. Nesselmann“, Altpreußische 46 [Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann,] Monatsschrift 14, 1877, 673–674. 0 0 0 „Ein Gedicht von Schiller in litauischer

198 Archivum Lithuanicum 4 BEMERKUNGEN ZUR WIEDERGABE DER BRIEFTEXTE. Zwei der Jordan-Briefe (vom 12. Mai 1848 und vom 6. Juli 1850) werden sowohl im Faksimile als auch durch Transliteration wiedergegeben. Die zwei anderen (vom 11. Oktober 1847 und vom 4. März 1848) erscheinen nur in transliterierter Form. Die Ortho- graphie der Originale wird beibehalten, ebenso die verwendeten runden Klam- mern, Unterstreichungen und ähnliches. Ohne Leertaste an ein Wort angefügte Zusätze in eckigen Klammern ergänzen die im Original gebrauchte Abkürzung. Durch Leertaste abgesetztes [etc.] steht für ein als Fortsetzungszeichen interpretier- tes Sonderzeichen des Originals. Ohne Leertaste an ein Wort angefügtes [?] be- zeichnet eine unsichere Lesung. Durch Leertaste abgesetztes [??] steht für ein nicht interpretiertes Sonderzeichen oder für eine nicht entzifferte Zeichenfolge des Ori- ginals. Durch Leertaste abgesetztes [???] markiert eine verschmierte Stelle oder einen Tintenklecks.

[Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 11. Oktober 1847; Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nach- laß Yi I, Nr. 773]

An Herrn Profeµµor Dr. F[riedrich] A[ugust] Pott Wohlgeborn[en] Halle

[1] Hoch¸uverehrender Herr Profeµµor!

Aus einer Abhandlung des Profeµµors Nesµelmann ¸u Koenigsberg über º die Sprache der alten Preußen µehe ich, daß Sie µich mit der Erforµchung und º Vergleichung oµtµeeiµcher Sprachen beµchäftigen. Mit einem Sat¸e aus einer º Ihrer Abhandlun- gen µchließt Herr Neµµelmann einen Abµchnitt µeiner º Schrift. Dieµe Anführung macht mich auf den Inhalt Ihrer Schrift begierig, º und erfüllt mich ¸ugleich mit Freude, daß ein Gelehrter fern vom Oµtµeeµtrande º µich der littauiµchen Sprache und ihren Schweµtern abgiebt. Ihre beiden Auf=ºµät¸e µollen akademiµche Diµµer- tationen, im Buchhandel nicht ¸u haben µeÿn. º Herr N[eµµelmann], der mich in voriger Woche durch einen mehrtägigen Beµuch erfreute, der mir º µeine erµte perµönliche Bekanntµchaft µchenkte, entbietet Ihnen durch mich einen º freundli- chen Gruß. Mit der Abµtattung deµµelben verbinde ich die Bitte an º Sie, mir gütigµt auf dem Buchhändlerwege durch die Graefe und Un¸erµche º Buchhandlung in Koenigsberg, Ihre beiden Diµµertationen, De Lithuano º Borusµicae in Slavicis [etc.] Hal[le] 1837 und De linguarum Lettic[arum] cum vivinis nexu º Halae 1841 ¸ukom- men ¸u laµµen. Sie µind vielleicht bei der dortigen Univerµitäts=ºkaµµe [??] käuflich. Meine Beµchäftigung mit der littauiµchen Sprache macht º mir den Beµit¸ Ihrer Aufµät¸e und die Kenntniß Ihrer Anµichten wün=ºµchenswerth. Vielleicht habe ich

199 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott einµt Gelegenheit, Ihre Gefälligkeit durch Mit=ºtheilungen über litt[auiµchen] Spra- changelegenheiten ¸u erwidern.

Herr [??] Neµµelmann arbeitet an einem neuen littauiµch=deutµchen Wörterbuche. º Es µoll eine Art theµaurus werden und den vorhandenen Sprachµchat¸ mög=ºlichµt vollµtändig aufnehmen. Aus dem Volke µelbµt habe ich µchon viel º Sprachliches für ihn geµammelt und ihm ¸ugeµandt. Aus vorhandenen º gedruckten Hülfsmitteln kann Niemand ein littauiµches Wörterbuch ¸u=ºµammenµtellen. Dieµe µind µehr dürftig. Es iµt ¸u bedauern, daß früher dafür º nicht mehr geµchah. Die Sache iµt jet¸t µchwieriger da der Kreis in dem die litt[auiµche] Sprache º geµprochen wird, µich jährlich verkleinert. Sie hat in den ein¸elnen Gegenden º viel Verµchiedenheit in der Ausµprache und im Gebrauch ein¸elner Wörter. º [In]

[2] In der Gegend der Stadt Memel iµt µchon viel Uebergang in die lettiµche º Sprache. Dieµe wird in Preußen nur in einigen Fiµcherorten auf der Kuriµchen º Nehrung und am Oµtµeeufer von Memel bis Polangen geµprochen. Ihre Erhaltung º in µo kleinen Gebieten iµt umµo auffallender, da die Geiµtlichen den Leuten º nur deutµche und littauiµche Predigten halten.

Für die lettiµche Sprache geµchieht in Kurland und Liefland mehr, als für die º Er- forµchung und Sammlung der littauiµchen in Preußen. Vielleicht µind Ihnen einige º kur¸e Noti¸en angenehm, die ich Ihnen aus Briefen ¸weier Geiµtlicher aus Kur=ºland an mich mittheile. Ein Herr Aµµeµµor Hesµelberg hat dort in neuerer º ¨eit eine neue lettiµche Grammatik geliefert. Ein Herr Dr. Bahr in º Dondangen in Kurland µoll eine neues lettiµches Wörterbuch aus=ºarbeiten. Eine Geµellµchaft hat in einem in Mitau erµchienenen Maga¸in º ihre dortigen Sprachforµchungen niedergelegt.

Der Abdruck47 einer kleinen Schrift von Th. Lepner Der preuß[e] Littauer 1690 ge=ºµchrieben, 1755 in DanÃig gedruckt, wird vielleicht bald in Königsberg ver- an=ºµtaltet werden. Sie iµt µehr µelten geworden, hat viel Werth. Sehr wün- µchens=ºwerth für Sprachforµcher wäre der Neudruck des: Dictionarium trium lin- guarum º in uµum µtudioµae juventutis Auctore R. P. Conµtantino SÃyrwid e Societate º Jeµu. Vilnae ed. vta [?] [??] 1713. Die erµte48 iµt 1677 erµchienen. Das Buch iµt [???] º polniµch, lateiniµch littauiµch, wichtig für die litt[auiµche] Sprache der Mundart º in Polen. Das Buch iµt µehr µchwer ¸u haben. In meinen Händen befindet µich º jet¸t ein von einem Geiµtlichen in S¸amaiten49 geliehenes Exemplar.

Dürfte ich mit Ihren Diµµertationen auf einige gütige ¨eilen Ihrer Hand º hoffen, µo erlaube ich mir die Bitte, mir den Titel und Preis eines º Wörterbuches der Wendiµchen Sprache namhaft machen ¸u wollen. º In Leip¸ig, alµo in Ihrer Nähe, hat dieµelbe ja einen Lehrµtuhl.

47 Darüber geschriebenes Wort neue. 48 An den Rand geschrieben: nach Jnlg [?] die vierte. 49 Darüber geschriebenes Wort ¢amaiten.

200 Archivum Lithuanicum 4 ¨ürnen Sie mir nicht, wenn ich beim gän¸lichen Mangel an Bekanntµchaft in Ih- rem º Orte, Sie mit dieµen ¨eilen beläµtigt habe und geµtatten Sie mir unbe=ºkann- terweiµe hochachtungsvoll mich ¸u nennen

Euer Wohlgebornen Ragnit am Memelµtrom im Reg[ierungs]be¸irk Gumbinnen, 11. October 1847

gan¸ ergebenµter K. A. Jordan Pfarrer der evangeliµchen deutµchen Gemeine

[Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 4. März 1848; Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nach- laß Yi I, Nr. 774]

[1] Hochgeehrter Herr Profeµµor!

Mit inniger Freude erfüllte mich Ihr Brief, durch den Sie µo freundlich meine º erµten an Sie gerichteten ¨eilen beantworteten. Er gelangte an mich º mit Ihren beiden werthvollen Abhandlungen über d[ie] littauiµche Sprache, die º von der Schwetµchkeµchen Buchhandlung durch die von Graefe und UnÃer in Königs=ºberg mir ¸ugeµtellt wurden. Mit Vergnügen und Theilnahme habe ich µie ge=ºleµen, mir auch vorgenommen, in einem von mir ¸uerµt angeregten und º µeit mehreren Jahren beµtehenden literariµchen Krän¸chen in Tilµit darü=ºber gelegentlich einen Vortrag ¸u halten und die Theilnahme eines Gelehrten º der nach µeiner Aeu- ßerung: „loquentis hominis Lithuani µonum vivum nullum º unquam auribus percepe- ret“ für littauiµche Sprache ¸u µchildern, º während unµere Beamten, mit µehr geringen und µeltenen Ausnahmen, um º die ihnen µo nahe liegende, auf dem Wege des Gebrauches µo leicht ¸u lernende º littauiµche Sprache µich gar nicht kümmern, ja ihre Verachtung und µelbµt º gewaltµame Unterdrückung µich als Verdienµt anrechnen. Wenn man º hieran denkt, muß man µich wundern über die hingebende Liebe und Treue º mit denen der Littauer an der Landesregierung hangt. Vielleicht widme º ich dieµem Gegenµtande noch im Laufe dieµes Jahres einen Aufµat¸ in un=ºµeren Provin¸ialblättern, deµµen Bogen ich Ihnen dann auf dem Buchhänd=ºlerwege koµtenfrei ¸uµenden würde. Keinesweges gehe ich in meinem º Gefühle für die litt[auiµche] Sprache bis ¸u der Forderung, daß man den Littau=ºer hindern µollte, µich ¸u verdeutµchen, und daß man µich mühen µollte, º µeine Sprache ¸u einer Literaturµprache herauf¸ubilden. Das º wäre thöricht und unmöglich. Auch Sprachen haben in der Geµchichte ihre º ¨eit. Man kann µie durch künµtliche Stüt¸en nicht halten, wenn der Welt º regieren µie und die µie µprechen- den Völker im großen Völker= und Spra=ºchenµtrome µinken läßt. Aber Gerech- tigkeit kann jede Sprache, µo lange µie º lebt, fordern, wenn die µie µprechenden

201 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott Menµchen mit Liebe und Treue º die Landesgeµet¸e befolgen und die Pflichten der bürgerlichen Geµellµchaft er=ºfüllen. Doch ich breche hieran ab, da der Gegenµtand mich über die Gren¸en eines º Briefes führen würde.

Der Menµch kann nicht bleiben, was er iµt. Auch Sie, verehrter Herr Profeµµor, º müµµen ein Mann werden, der µonum vivum Lituani audivit. Wie das? º Von Halle fährt Sie für wenig Geld die Eiµenbahn in einigen Stunden º nach Berlin. Viele Littauer dienen in den Garderegimentern. º Jeder Offi¸ier wird Ihnen µolche vor- führen und Ihnen Gelegenheit º geben, die Sprache ¸u hören, deren Bau Sie mit Recht bewundern. º Wenn ich µcher¸end das Wort müµµen gebrauchte, µo bitte ich, µolchen Aus=º [druck]

[2] druck nicht dem Pfarrer, µondern dem ehemaligen Reiter des Blücherµchen Heeres º ¸ur Laµt ¸u µchreiben, deµµen Brief auf Ihrem Schreibtiµche vielleicht weicher º liegen wird, als er µelbµt einµt 1813 einige Stunden in einer Nacht in Halle, º nämlich auf dem Steinpflaµter unter einer Thorhalle, um µich gegen Regen º ¸u µchüt¸en, umgürtet mit dem Säbel, kur¸ nach der Leip¸iger Schlacht, als Yorks º Heerµchaar über Halle nach Freiburg eilte, um dort Napoleon noch einmal ein º blutiges Geleit ¸u geben. Eine Denkµchrift aus meiner Feder Leip¸ig 1846 bei Juranus º erµchienen µpricht über jene ¨eit.

Mit dieµer Rechtfertigung meines militäriµchen Ausdrucks müµµen wage ich deµµen Wiederholung und µage: Sie müµµen bei Ihrer Theilnahme für littauiµche Sprache º µie auch noch am Memelµtrom hören. Hören Sie meinen Vorµchlag! Der Miniµter º würde Ihnen gewiß für den ¨weck der Sprachforµchung aus einem von S[einer] Majeµtät für º dieµe und ähnl[iche] littauiµche ¨wecke geµtifteten Fond ein Rei- µegeld [?] und einen freien Poµtpaß º µchaffen. Hiemit kämen Sie, in Königsberg bei Prof[eµµor] Neµµelmann anµprechend, mit º ihm hieher. Gaµtlich empfinge Sie auf einige Wochen mein Haus. Sie kutµchirten º mit mir koµtenfrei ¸u litt[auiµchen] Geiµtlichen und µähen litt[auiµche] Volkstümlichkeit an Ort und º Stelle. Der Wunµch, eine µchöne Natur und der Völker regeres Leben ¸u µchauen, führt º den reiµenden Nordländer nach Süden. Der Sprachforµcher µucht ja auch den Norden º gan¸ heim, um die Laute andersredender Menµchen ¸u vernehmen. Die Me- mel=ºufer bei Ragnit gehören außerdem ¸u den µchönen Gegenden Littauens. Sie bieten º Ihnen keine Felµen, kein Giebichenµtein50, doch ein Ritterµchloß, das einµt Littauer º wild beµtürmten. Prof[eµµor] v[on] Bohlen, der Sprachwiµµenµchaft µo früh durch º den Tod entriµµen, weilte hier einµt gaµtlich viele Tage, µchwärmte beµeligt, º als ihm eine litt[auiµche] Hausfrau eine Josta (Gürtel) umband, ihm einen Krug º mit Alus reichte und ihn gaµtlich küßte! Mit Prof[eµµor] Neµµelmann bin ich mir º durch Beiträge für µ[ein] litt[auiµch] deutµches Wörterbuch bekannt geworden. Er

50 Alter Burgfelsen am Ufer der Saale.

202 Archivum Lithuanicum 4 war im º Herbµte eingeladen hier. Wir haben uns lieb gewonnen. Er hat mir µeinen Beµuch º mit Frau und Kind im künftigen Sommer ¸ugeµagt, worauf µich die Meinigen º mit mir freuen. Vielleicht bin ich einµt µo glücklich, auch ein Täfelchen mit dem º Namen Pott in den Erinnerungs=Pott meiner perµönlichen lieben Be- kannten º ¸u werfen.

Ihren lieben Brief las ich im De¸[em]b[e]r v[origen] J[ahres] in Königsberg in einer [??] Verµamm=ºlung der Alterthumsgeµellµchaft Prusµia vor. Er gefiel µehr. Der Sekretario º der Geµellµchaft Prof. A. Hagen [??] wünµchte ihn für die Pro- vin¸ialblätter. Ich µchlug º die Mittheilung ab, da Briefe in öffentl[ichen] Blättern ohne Erlaubniß der Verfaµµers º nicht füglich mitgetheilt werden können.

Manche werthe Aeußerungen und Anfragen enthält Ihr werthes Schreiben, die ich ein¸eln º beantworten will.

Sie wünµchen Auskunft über die ¢emaitiµche Sprache und deren Erforµchung. Sie ist º nur dialektiµch abweichend von der littauiµchen in der Provin¸ Preuµµen. Ein º hieµiger littauiµcher Geiµtlicher kann mit vollem Verµtändniß auch den ¨emai=ºten predigen und µich mit ihnen unterhalten. In ein¸elnen Ausdrücken finden º [wie]

[3] wie auch in den verµchiedenen littauiµchen Be¸irken der preuß[iµchen] Provin¸ Littauen, º Abweichungen µtatt. In der Ak¸entuirung hat der †emaitiµche Littauer manches º von Polen und Ruµµen angenommen, ¸[um] B[eiµpiel]51 die Ausµprache des o. Polen und º Ruµµen haben nur ein o, wie in den deutµchen Wörtern Tonne, Gold, konnte, º Sonne u.µ.w. Der preuß[iµche] Littauer kennt nur ein gedehntes o, wie in den deu=ºtµchen Wörtern Thron, Sohn, hoch, Mohn. Den Auerhahn nennt der †emaitiµche Littauer º GluµÃóks (nach dem ruµµiµchen und polniµchen Worte) der preußiµche Teterwins didisis. Den º Dachs nennt52 Barµuks (= den polniµchen, ruµ- µiµchen, böhmiµchen Worte) der preuß[ische] º Littauer kennt ihn nur als ObµÃrus. Lettiµch heißt er Ahpµchra. º Abµchruten (von ObµÃrus) kommt in unµ[erer] Provin¸ mehrmals als Dorfsname º vor. Ich gebe Ihnen hier ein gan¸ kur¸es Beiµpiel wörtlich aus einem in Wilna º 1847 gedruckten littauiµchen Kalender53,

UÃlajkimas warinu indu nuog itukima ir irudiejima. º Rejk warinius indus po koÅna nuog ugnies nuokajtima º mirkiti wandenieje o prisà pat prirejkima nuosÃùuostiti ir º sausaj nuotrinti. Warinej indaj taip ùajkomi wisumet º isÃsirodis kajpo naujej padirbti.

Dieµer kleine Aufµat¸ und andere im genannten Kalender tragen übrigens das Geprä=ºge wörtlicher und ängµtlicher Ueberµet¸ung aus andern Sprachen an µich.

Das l spricht der ‡emaitiµche wie der polniµche Littauer auf dem linken Memel- ufer º häufig als polniµches ù aus.

51 Darüber geschriebene Wörter µogar 52 Darüber geschriebenes Wort jener. ¸uweilen. 53 Durchgestrichenes Wort Blatt.

203 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott Stärker als der ‡emaitische Dialekt vom preuß[iµch] littauiµchen auf dem linken Me- mel=ºufer (nach dem µich die gedruckten Bücher meiµtens alle gerichtet haben) weicht vom let¸ten º der bei Memel54 ab, der µchon viel Übergänge in das Lettiµche und auch dahin º ¸ielende Ausdrücke hat. ¨[um] B[eiµpiel] Spangis Eimer jenµeits Me- mel, µonµt überall Kibirras. º Selbµt55 ein¸elne Kirchµpiele weichen in Kleinigkeiten ab. Eine Menge Ausdrücke hat der º Littauer für Kartoffeln: ErcÃukai (bei Ragnit), Roput- tes bei Tilµit und in der Niederung, º Ropes (bei Memel) PumpucÃei, PadëdÅei (¸wiµchen Labiau und Inµterburg) Karduppe=ºles, Dëtinei, Klumbirei, Bulwes (let¸er Ausdruck in Polen bei Wirballen und Mariam=ºpol56. – ¨uweilen iµt die Sprache arm, ¸uweilen in feiner Unterµcheidung reich ¸u nen=ºnen. Durch unrichtige Betonung kann man oft häßliche ¨weideutigkeit µagen. º Bíbelis iµt die Bibel, Bibélis57 iµt Diminutivum von Bi- bis = dem lateiniµchen penis. º Sunélis iµt ein Söhnlein SÃunnélis ein Hündlein. –

Ihr Brief erwähnt Ihre mehrfachen Aufforderungen ¸ur Erforµchung der lit- t[auiµchen] Sprache. º Mir iµt leider keine ¨eile ¸u Geµicht gekommen. Vielleicht waren µie in der A[llgemeinen] Hall[eµchen] Lit[eratur] ¨ei=ºtung, die wir früher hier geµet¸lich auf Kirchenkaµµen koµten halten durften, die uns aber º das Kon- µiµtorium nahm. Wir µollten dafür ein anderes Blatt halten. –

Sie fragen nach einigen in Polen erµchienenen Büchern über litt[auiµche] Sprache. Mir µind º µie auch nicht bekannt geworden. Denken Sie µich, die Königsberger Buchhandlungen haben º mit Wilna ihre Verbindung nur über Leip¸ig! Bei Pro- f[eµµor] Neµµelmann in Königs=º [berg]

[4] berg, der µchon tüchtig ¸u µ[einem] litt[auiµch] deutµchen Wörterbuch ¸uµam- menträgt, µah ich Daynas º ÅemaitiµÃkas von StaniewicÃ. Wilna 1829. Ich habe das Buch für mich noch nicht º erhalten können. Im Gebiet der Dainos µammelt beµonders eifrig Lehrer Gi=ºµevius in Tilµit.

Meine Thätigkeit erµtreckt µich nur auf Sammlung von Beiträgen aus dem º Volks- leben für das Lexikon, die ich fragmentariµch H[errn] Neµµelmann ¸uµtelle. º Pre- d[iger] Kurµchat arbeitet an einem deutµch. litt[auiµchen] Wörterbuche.

Nach einem Exemplar von Gottfried Oµtermeyer Neue littauiµche Grammatik [etc.] 8. º Koenigsb[erg] 1791 die Vorrede datiert Trempen (Kirchdorf im Darkemer Kreiµe) º 30 Octbr 1791. [???] 194 Seiten. für Sie habe ich bisher vergebens getrachtet. Ich hoffe º aber endlich noch eins ¸u erlangen. Mein ein¸iges Exemplar möchte ich gerade º jet¸t nicht entbehren. Mein vor 1/2 Jahren verµtorbener Freund Friedr[ich] Nathanael º Oµtermeÿer, Pfarrer in Budweten (2 Meilen von Ragnit) der älteµte Enkel des º Gottfried Oµtermeÿer, der die litt[auiµche] Sprache mit beµonderer Gewandtheit handhabte, von dem ich º mein Exemplar der Grammatik habe, beµaß noch etwa 4 ungebundene. Sie µind ungeachtet º ich ihre Erhaltung der

54 Darüber geschriebenes Wort der Stadt. 56 Klammer fehlt hier im Original. 55 Darüber geschriebene Wörter und auch 57 Im Original –, –– als Metrik-Zeichen Wiedras. 0 0 0 0 über Bíbelis und Bibélis geschrieben.

204 Archivum Lithuanicum 4 Wittwe empfahl, bei deren Ab¸ug verloren gegangen. º Der [???]58; Bruder des Verµtorbenen L[ebrenz] Oµtermeÿer, Pfarrer in Bilderweitµchen (Kreis Staluppe=ºnen) hat µein ein¸iges Exemplar einµt weggeliehen, nicht wiedererhalten. Von den º älteµten litt[auiµchen] Grammatiken von Klein, Haak, Sappuhn wird kaum ein Exem- plar º noch übrig µein. Eins von Klein (wenn ich nicht irre) µoll, wie Neµµelmann mir µagte, º auf einer Königsb[erger] Bibliothek µich befinden.

Die von H[errn] Sommerfeld in Tilµit beabµichtigten litt[auiµchen] Provin¸ialblätter werden wohl nicht er=ºµcheinen. Ich habe ihm µelbµt davon abgerathen. Von litt[auiµcher] Sprache und Volksthümlichkeit hat S[ommerfeld] º keine Kenntniß. Den preuß[e] Littauer von Lepner 1690 [??] 8. wird er neu abdrucken º laµµen. Es iµt Schade daß Prediger Kurµchat in Königsberg µich nicht an P[ro]f[eµµor] Nesµel- mann º anµchließt. Je mehr µich Männer von philologiµcher Tüchtigkeit und prakt[iµcher] Sprachkenntniß º vereinigen, deµto mehr kann gewirkt werden.

Ihre Anµichten in Ihren Diµµertationen über Thunmann µind auch die meinigen. – Von der altpreußiµchen º Sprache wiµµen wir eigentlich wenig. Die Ueberbleibµel µind zu dürftig, die Katechiµmen gewiß eine º jämmerliche Anfängerüberµet¸ung. Mit Matth. Praetorius (gegen 1690 Pfarrer in NibudÅen bei º Gumbinnen) glaube ich, daß die altpreußiµche Sprache, deren barbariµche Ausrottung Siegfried v[on] º Feuchtwangen begann, der littauiµchen gan¸ nahe geµtanden habe. Mit Neµµel- mann ¸ähle º ich die littauiµche und die lettiµche Sprache nicht ¸u den µlaviµchen, wenn µie auch von einander º Wörter entliehen, Littauer, Letten, Ruµµen Böhmen eine gleiche Infinitivendung t haben.

Für die mitgetheilten wendiµchen Büchertitel danke ich verbindlichµt. Eine ähnliche Mittheilung º empfing ich µpäter von der Güte des H[errn] Buchhändlers Tauchnit¸ in Leip¸ig, dem ich den Vorµchlag º gemacht hatte, ein deutµch=fremdµprachiges Wörterbuch in den meiµten europäiµchen Spra=ºchen ¸u veranµtalten durch Männer verµchiedener Länder. Von vergleichender Sprach=ºforµchung verµpreche ich mir noch manches µchöne Ergebniß für die Wiµµenµchaft. Ihre Diµµer=ºtationen µind ¨eug- niß der Liebe, die auch Sie bei Ihrem Talente dem Gegenµtande widmen º Eine Frage möchte ich µchließlich noch Ihrem Nachdenken µtellen: Ob man wohl µichere allge- mei=ºne Geµet¸e auffinden könne, nach denen verµchiedene Völker von anderen. Wörter º für ihre Sprache erborgt haben? oder hier nur der ¨ufall gewaltet habe?

Hiemit µchließe ich dieµen Brief, der µchon einige ¨eit geµchrieben im Pult lag, deµµen Abµendung ich ver=º¸ögert, weil ich noch immer auf ein Exemplar von O[µtermeyers] Grammatik für Sie hoffte. Hochachtungsvoll

Ragnit 4 Maerà 1848. Euer Wohlgebornen gan¸ ergebenµter Jordan

58 Nachträglich von Jordan eingefügtes Wort, schwer zu entziffern.

205 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott [Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 12. Mai 1848; Uni- versitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nachlaß Yi I, Nr. 775]

An den Profeµµor der Sprachwiµµenµchaften Herrn Dr. F[riedrich] A[ugust] Pott Wohlgebornen in Halle [1] Ragnit 12 Mai 1848 Hochgeehrter Herr Profeµµor!

Endlich kann ich Ihren ausgeµprochenen º Wunµch erfüllen. Empfangen Sie º hiebei von mir ¸u wohlwollender º Erinnerung ein Exemplar von Oµtermeyers º lit- tauiµcher Grammatik. Außer º dem Titel den ich natürlich richtig º abgeµchrieben

206 Archivum Lithuanicum 4 207 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott 208 Archivum Lithuanicum 4 fehlen 2 Blätter ¨ueig=ºnung an L[udwig] v[on] BacÃko und XXIV Seiten º Vorrede, in denen O[µtermeyer] u.a. µich über º einige Arbeiten von Vorgängern º verbreitet. Die Vorrede µchließt º mit den Worten: „Geµchrieben ¸u º „Trempen im Amte Nordenburg º „den 30 Oktober 1791 im 76 Jahre mei=º„ner Wallfahrt.

Die Grammatik µelbµt hat kein º fehlendes Blatt. º Sollten Sie die fehlende Vorrede künf=ºtig wünµchen, µo könnte ich µie für Sie º künftig hier abµchreiben laµµen.

[2] Die älteren littauiµchen Grammatiken º von Klein, Sappuhn, Haak º kenne ich auch nicht, und habe mir º durch eine Aufforderung in º einem Provin¸ialblatte vergeb=ºlich Mühe gegeben, µie ¸u erlangen. º Da in Halle in früherer ¨eit ein º litt[auiµches] Seminar war, könnte vielleicht º ein Exemplar jener Bücher auf º einer der dortigen Büchereien º µich vorfinden.

Die ¨eit voll bürgerlicher Kämpfe º und Aufregungen iµt dem friendlichen59 º Sprachµtudium mißgünµtig. Die º Furcht vor einem Ruµµenkrieg º iµt wohl mehr bei den ¨eitungsµchrei=ºbern. In der Nähe der ruµµiµchen º Grän¸e habe ich wenigµtens mit º der Mehr¸ahl darüber oft gelächelt. º Das verµtärkte Erwachen der verµchie- denen º Volklichkeiten könnte auf der anderen Seite º wieder den Sprachenfreun- den neue Luµt an º ihren Beµtrebungen einflößen.

Genehmigen Sie die Verµicherung der Hochachtung:

Euer Wohlgeboren Ergebenµter Jordan

[Brief von Karl August Jordan an August Friedrich Pott vom 6. Juli 1850; Univer- sitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt in Halle, Signatur: Pott-Nachlaß Yi I, Nr. 772]

[1] Ragnit 6 Juli 1850 Verehrter Herr Profeµµor!

Empfangen Sie, wenn auch µpät nach meiner º Heimkehr meinen her¸lichµten Dank º für die freundliche Aufnahme, die Sie und º Ihre verehrte Gattin mir in Halle ge=ºwährten. Den wohlthuenden Eindruck be=ºwahre ich treu im Her¸en auf.

Möge das kleine Büchelchen von Lepner, der º übrigens viel ¸u dunkel µchildert, das Bild º eines Volksµtammes Ihnen vorführen, mit º deµµen Sprache µich bereits Ihre Forµchungen º beµchäftigt haben.

Die um das Büchelchen gebundenen Strumpf=ºbänder µind echtlittauiµche Arbeit. Die Frau º verµchenkt µolche, auch bindet µie (pakeles ge=ºnannt) wohl ¸uweilen die

59 Zu lesen als friedlichen.

209 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott 210 Archivum Lithuanicum 4 211 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott Hausfrau dem º Fremden um den Arm, als Gaµtgeµchenk. º Von Nesµelmann: Wörterbuch iµt die erµte º Lieferung erµchienen. N[esµelmann] wird µeinen Ver=ºle- ger geµchockt haben dadurch, daß er º aus wiµµenµchaftlichen Rückµichten die Fol=º[ge]

[2] gereihe des Alphabets geändert hat. – º Ich wünµchte, die Eiµenbahn von Wal- denberg º bis Koenigsberg würde in einem Jahre fertig. º Dann könnte ich einmal vielleicht die Freude º haben, hier im Norden die Gaµtlichkeit ¸u º erwidern, die Sie mir µo freundlich gewähr=ºten. Man µpricht von einem Wieder¸u=ºµammentritt des Erfurter Parlaments º im Monat Auguµt d[ieµes] J[ahres]. Vielleicht dauert º die Sache noch länger. Gern hätte ich º eine Reiµe im Juni wieder gemacht, um º Gegenden wieder¸uµehen, die auch ohne º den vollen Frühling mich µchon ent=º ¸ücken.

Empfehlen Sie mich Ihrer verehrten freund=ºlichen Gattin und Ihrem Freunde Herrn º Prof[eµµor] Schaller beµtens und behalten Sie º in fernerem Wohlwollen

Ihren Sie innig hochµchät¸enden Jordan

212 Archivum Lithuanicum 4 Recenzijos (Reviews)

213 Briefe von Karl August Jordan an August Friedrich Pott 214 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos: tekstai ir jø ðaltiniai,

parengë habil. dr. Guido Michelini

Vilnius: Baltos lankos, 2001, 301 p. ISBN 9955-00-034-1

Ðiuo leidiniu italø kalbininkas Guido Michelini tæsia savo pradëtà moksliná Prûsijos senøjø lietuviðkø giesmynø ir maldynø publikavimà: jis skelbia Ðvedi- jos Uppsalos universiteto bibliotekoje saugomas Jono Bretkûno iðleistas Giesmes Duchaunas, Kancionalà, Kolektas ir Parafrazá. Prieð dvejus metus pasirodë Miche- lini’o parengti Martyno Maþvydo tekstai su ðaltiniais1 . Èia recenzuojama kny- ga taip pat labai glaudþiai susijusi su Maþvydu – didþiàjà dalá pateiktø giesmiø Bretkûnas ëmë ið Maþvydo giesmynø. Be to, panaðûs ir jos parengimo principai: spausdinamos Bretkûno giesmyno, Kancionalo ir Kolektø fotokopijos, greta papus- lapiui pateikiami dabartiniais raðmenimis (su tam tikromis iðimtimis) perraðyti ðaltiniø tekstai. Jie dar papildomai aptariami iðnaðose, taip pat nurodomi Bret- kûno ar jo pagalbininkø atlikti redakciniai pakeitimai, korektûros klaidos, paaið- kinami kai kurie sunkiau áskaitomi þodþiai. Ðaltiniø tyrimo rezultatai, kaip ir Maþvydo tekstams skirtame leidinyje, apibendrinami ávade (p. 7–9). Gale patei- kiamas „Tekstø sàraðas pagal pirmàsias eilutes“ (p. 290–299) ir priedas – kele- tas nustatytø giesmiø ar maldø ðaltiniø fotokopijø ið vokiðkø bei lotyniðkø XVI amþiaus knygø (p. 281–289).

1 Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijø leidybos institutas, 2000. 0 0 0

215 Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos: tekstai ir jø ðaltiniai 1.1. Ávadas recenzuojamame leidinyje palyginti kuklus. Labai lakoniðkai prista- tomi Bretkûno veikalai, nustatyti ðaltiniai, kai kurie ankstesni tyrëjai. Deja, net neuþsimenama apie knygø pasirodymo aplinkybes. Atrodytø, publikuojamas veika- las telaikomas savotiðku Maþvydo darbø variantu, papildu, nevertu platesnio pri- statymo. Taèiau juk èia yra ir naujø tekstø, svarbiø ir ádomiø kalbos bei literatûros istorikams. Apie ðiuos tekstus nuolat kalbama ir paèiame ávade. Ðtai Michelini nustatë, jog 34 naujai Bretkûno Giesmëse Duchaunose paskelbtos giesmës, skirtingai nei Maþvydo giesmyne, yra verstos ið 1561 metø Martyno Liuterio vokiðko giesmy- no Geistliche Lieder. Parengëjui pavyko patikslinti ir Kolektø ðaltinius. Ði seniausia iki ðiol þinoma verstinë lietuviðka maldaknygë nëra sudaryta ið „perredaguotø ir papildytø M. Maþvydo giesmyne esanèiø maldø“, kaip manyta anksèiau2, tai sava- rankiðkas 1558 metø Prûsijos Baþnyèios nuostatø3 vieno skyriaus vertimas ir tik kelios maldos yra paimtos ið minëto giesmyno.

1.2. Lakoniðkame ávade neaptartas vienas svarbus aspektas – visø trijø 1589 metais Bretkûno iðleistø liturginiø knygø, taip pat ir Maþvydo Parafrazio tarpusavio ryðys. Jis reikðmingas, nes yra susijæs su tolesne giesmynø istorija ir teikia medþia- gos platesniems svarstymams apie anuometës knygos kaip tam tikro vieneto egzis- tavimà. Pasak Jurgio Lebedþio, Zigmo Zinkevièiaus4, kurie rëmësi Adalberto Bez- zenbergerio, ypaè Jurgio Gerulio nuomone5, Bretkûnas minëtus darbus iðleido su- jungæs á vienà knygà be bendro pavadinimo. Ið Michelini’o leidinyje vartojamø apibûdinimø – „trys knygos“, „atskiros knygos“ ir pan. – atrodo, jog laikomasi kitos nuomonës. Panaðiai ið pradþiø manë ir Gerulis bei já patikslinæs Eduardas Hermannas6. Atskiros Giesmiø Duchaunø, Kancionalo ir Kolektø lankø signatûros Uppsalos universiteto egzemplioriuje lyg ir paremia mintá, jog tai bûta savarankið- kø knygø, tik vëliau suriðtø á vienà rinkiná, konvoliutà (Maþvydo Parafrazis su giesmynu sudarë vienà organiðkà veikalà). Bet prieð Antràjá pasauliná karà Kara- liauèiaus miesto bibliotekoje buvæs dar vienas egzempliorius irgi suformuotas ið tokiø pat knygø, daliø, tad veikiausiai „veikalëliai, nors ir atskiras antraðtes turi,

2 Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos Verlag von Robert Peppmüller, 1877, lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: XII; [Jurgis Gerulis], Senieji lietuviø skai- Mintis, 1969, 65 (toliau – LB). tymai 1, sutaisë Jurgis Gerullis, Kaunas: 3 Kirchen Ordnung Wie es im Hert¸ogthumb Lietuvos universiteto leidinys, 1927, 88t. Preuµµen [...] gehalten wird, Königsberg, 6 Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos pamink- 1558 (toliau – KO). lai iki 1570 metams. Spaudai parûpino 4 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, Dr. Jurgis Gerullis, Kaunas: Ðvietimo Vilnius: Mokslas, 1977, 101; Zigmas ministerijos leidinys, 1922, XX (toliau – Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 3. Se- MG); Eduard Hermann, „Bemerkungen nøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas, zum altlitauischen Schrifttum in 1988, 66. Preußen“, Aus den Nachrichten der K. Ge- 5 Adalbert Bezzenberger, Beiträge zur Ges- sellschaft des Wissenschaften zu Göttingen. chichte der litauischen Sprache, Göttingen: Philologisch-historische Klasse, 1923, 108t. 0

216 Archivum Lithuanicum 4 taèiau [...] á vienà tomà aptaisyti [...]. Kalba ir raðyba ta pati, tad vos abejotina, kad Bretkûnas viso tomo redaktorius yra“7. Galimà ir treèia, kompromisinë, prielaida: gal bûta baþnytinës valdþios nurodymo ðias atskirai iðspausdintas knygeles (gies- mes ir maldas) jungti á vienà rinkiná. Turbût todël vëlesniame lietuviðkame Prûsijos giesmyne – Lozoriaus Zengðtoko Giesmëse Chrikðèioniðkose (1612) – kartu iðspaus- dintas ir Maþvydo Parafrazis su Bretkûno Kolektomis; ilgainiui, matyt, ðitai sukûrë tradicijà lietuviðkà giesmynà leisti su maldynu. Nepasigilinta ir á dviejø giesmynø – Giesmiø Duchaunø bei Kancionalo – ryðius, sandaros ypatumus. Be papildomø tyrimø neaiðku, kodël buvo parengti du giesmiø rinkiniai. Kai kà pasako Kancionalo paantraðtë, kurioje nurodyta, jog á ðá giesmynëlá atrinktos pagrindiniø religiniø ðvenèiø giesmës. Taèiau svarbu bûtø buvæ paminëti, jog kancionalais liuteronai tuomet vadino homofoniniø protestantø melodijø rinki- nius su „liuteroniðkiausiais“ tekstais8. Vertëjo patyrinëti ir giesmiø grupavimà Gies- mëse Duchaunose. Juk ðiame giesmyne nebeliko Maþvydo giesmyno skyreliø. Gal bûtø rastas dar vienas papildomas argumentas, jog rengiant giesmynà atsiþvelgta á Liute- rio Geistliche Lieder (1561)? Beje, Bretkûno giesmynuose visos giesmës sunumeruotos; toká giesmiø pateikimo bûdà perëmë visi tolesni lietuviðki protestantø giesmynai.

1.3. Taigi nors ávade ir neakcentuota, recenzuojamame leidinyje buvo publikuo- tas vienintelis iðlikæs Bretkûno knygos, arba knygø konvoliuto, egzempliorius, o ne parengëjo nuoþiûra atrinktos 1589 metais leistos liturginës knygos (taip bûtø gali- ma suprasti ið leidinio pavadinimo). Ðis faktas daro suprantamà ir pakartotiná Maþvydo Parafrazio (vien nuo 1993-iøjø jau treèiàkart!) perspausdinimà, ir rankrað- tinio 14 giesmiø rinkinëlio, priraðyto egzemplioriaus gale, publikavimà. Taèiau keista, kad á „Tekstø sàraðà pagal pirmàsias eilutes“ neátrauktas nei Parafrazis, nei rankraðtiniai prieraðai; rankraðtinis giesmynëlis ávade nepristatytas plaèiau, ne- svarstyta autorystës problema, nepaminëti ankstesni tyrëjai9. Rankraðtiniø giesmiø ðaltinius, redakcinius pakeitimus nustatë Jonas Palionis10. Jis gana iðsamiai aptarë ir jø kalbà bei tikëtinà autorystæ. Dël tarminës giesmiø kalbos analizës bei galimo sudarytojo, Aleksandro Rodûnionio jaunesniojo, suabejojo Zinkevièius11. Jo nuomo-

7 Gerulis 1927, 88. Tiesa, Karaliauèiaus eg- kunigaikðtystë ir Prûsø Lietuva, Vilnius: zemplioriaus daliø iðsidëstymas ðiek Pradai, 1995, 28. 0 0 0 tiek kitoks: Giesmës Duchaunos (su Para- 9 Plg. Birutë Kabaðinskaitë, „XVI–XX am- fraziu), Kolektos, Kancionalas; po kiekvie- þiaus lietuviðkø giesmiø tyrimo ir publi- nos dalies palikta tuðèiø puslapiø. Ma- kavimo apþvalga“, ALt 3, 2001, 339. 0 tyt, tuðèiø puslapiø turi ir Uppsalos 10 Jonas Palionis, „XVI a. pabaigos anoni- egzempliorius – tà netiesiogiai liudija ir minis rankraðtinis lietuviðkø giesmiø nepilni lankai knygeliø pabaigoje. Deja, rinkinëlis“, Lt 2, 1990, 60–76. apie juos parengëjo neuþsiminta. 11 Zigmas Zinkevièius, „Kelios pastabos 8 Þr. Dainora Pociûtë, XVI–XVII a. protes- apie rankraðtiná giesmynëlá Jono Bretkû- tantø baþnytinës giesmës. Lietuvos Didþioji no ‘Kancionalo’ (1589 m.) Upsalos eg- zemplioriuje“, Lt 4(24), 1995, 120t. 00

217 Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos: tekstai ir jø ðaltiniai ne, sudarytojas veikiausiai buvo ne baltsermëgiø, o striukiø tarmës ir veikiausiai ne Rodûnionis, o knygos savininkas. Mokslininkas straipsnyje klausë, ar nëra egzem- plioriuje kokiø nors áraðø ar kitø duomenø, kurie tai patvirtintø ar paneigtø. Gaila, atsakymo recenzuojamame leidinyje jis nerastø – apie papildomus áraðus èia iðvis neuþsimenama. Ar tuo norima pasakyti, kad jø nëra? Antai Karaliauèiaus egzem- plioriuje áraðø bûta, èia nurodyta netgi savininko pavardë (þr. Bezzenberger 1877, XII). Dëmesio lauktø ir faktas, jog Karaliauèiuje saugotame egzemplioriuje (tiesa, ne tik jo pabaigoje) irgi buvo ranka priraðytos aðtuonios giesmës. Sprendþiant pagal Hermanno (1923, 111–114) ir Bezzenbergerio (1877, XII–XIV) apraðus, rankraðtinës giesmës Karaliauèiaus egzemplioriuje, panaðiai kaip ir Uppsalos, yra labai artimos atitinkamoms Maþvydo giesmëms, trys ið jø netgi tos pöèios kaip ir Uppsalos egzemplioriaus. Be to, abiejuose egzemplioriuose yra po vienà giesmæ, turinèià atitikmená tik vëlesniame Zengðtoko giesmyne (1612). Kadangi Michelini’o parengtame leidinyje perspausdintas vienintelis iðlikæs eg- zempliorius, saugomas Ðvedijoje, bûtø buvæ labai naudinga pateikti tam tikrø duo- menø apie patá spaudiná, jo matmenis, ypatumus, kitaip tariant, apraðyti já biblio- grafiðkai. Juk nei LB, nei kituose darbuose, kuriuose daþniausiai remtasi fotokopi- jomis ar mikrofilmais, tokiø duomenø nëra. Bretkûno liturginës knygos neturi áprastinës paginacijos, tik lankø signatûras. Leidinyje neávesta papildoma paginacija, taèiau ávade nurodomi neegzistuojantys Kolektø puslapiai (matyt, parengëjas buvo juos susinumeravæs). Tai klaidina skai- tytojà. Èia bûtø pakakæ remtis bendràja knygos puslapiø numeracija arba originalo lankø signatûromis.

2.1. Bretkûno parengtø liturginiø knygø ðaltiniø nustatymas, tai akivaizdu ir ið Michelini’o atliktø tyrimø, dar nëra baigtas darbas. Ið dalies tai susijæ su ne iki galo aiðkiais Maþvydo giesmiø ir melodijø ðaltiniais. Nors Maþvydo tekstø ðaltiniai recenzuojamame leidinyje turëtø uþimti antraeilæ vietà (Bretkûno tekstø poþiûriu tai jau ðaltiniø ðaltiniai, pradiniai prototipai), kruopðtus jø pateikimas greta Bretkûno bei Maþvydo giesmiø ir komentavimas rodo kitokià parengëjo nuostatà. Tiesa, Maþ- vydo giesmiø ðaltiniø aiðkinimas, palyginti su ankstesniu Michelini’o darbu (þr. Michelini 2000), maþai pasistûmëjo á prieká. Èia tiesiog iðryðkinamas vertimo pa- grindas. Kai kurie ðaltiniø komentarai netgi per daug lakoniðki. Ðtai prie pateikto giesmës „Ach Diewe isch dangaus weisdek“ (p. 50) ðaltinio pridëtas lauþtiniais skliaustais suskliaustas posmas ir nenurodyta, jog tai atskiras tekstelis, cituojamas ið kito ðaltinio, vadinamosios Wackernagelio antologijos (þr. Michelini 2000, 410– 413). Vienas kitas ið nustatytø Maþvydo giesmiø ðaltiniø kelia abejoniø. Antai teigiama, jog litanijos (p. 73) pagrindas yra giesmyno Geistliche Lieder giesmë, taèiau dalis teksto aiðkiø atitikmenø neturi, taigi galimas ir visai kitas ðaltinis.

218 Archivum Lithuanicum 4 2.2. Paèiø Maþvydo giesmiø ir maldø, t. y. tiesioginiø Bretkûno liturginiø tekstø ðaltiniø, komentarai taip pat ne visada preciziðki. Bretkûno giesmyno teksto „LAi- kik Pon mus prieg tawa ßod¸io“ ðaltinis, remiantis leidiniu (p. 61), yra atitinkama Maþvydo giesmë „Laikik Pon mus prieg ßodziui tawa“. Ið tiesø tokio giesmës pavadinimo (t. y. pirmosios eilutës) Maþvydo tekstø sàraðe (Michelini 2000, 715– 725) nerasime, nes ðis tekstas yra giesmës „D¾k mums pakaiju malonei“ (MG 390) (ji sudaryta pagal dvi Liuterio giesmyno giesmes) dalis12. Ne visai tiksliai pateiktas ir giesmës „PAµchlowinta wiµµad teµtow“ (p. 210) ðaltinis. Maþvydo giesmyne lietu- viðkas tekstas iðspausdintas pakaitomis su lotyniðku (MG 324), o recenzuojamame leidinyje be jokiø paaiðkinimø atrinkti tik lietuviðkieji giesmës þodþiai. Kolektø pabaigoje pridëta Vieðpaties malda „TIewe muµu“ (p. 251t.) artimesnë veikiau For- mos chrikðtymo ar giesmyno maldai, o ne Maþvydo Katekizmo tekstui13, plg. sutam- panèius Bretkûno ir Formos chrikðtymo teksto þodþius dangui, karaliµta, Buk walia tawa su Katekizmo d±nguµu, karaliµte, Buki tawa walia. Kolektose nëra vëlesniems Maþvydo maldos variantams bûdingos pabaigos „Tawa n²s ira karaliµta/ ir µtipribe/ ir garba ant amßu amßa“, tai galëjo lemti ne vertimo ðaltinis, o taikymasis prie melodijos. Beje, nëra labai patogu, kai parengëjo nuomonë apie teksto ðaltinius iðbarstyta po skirtingas leidinio vietas: apie Maþvydo maldø poveiká kai kuriems Kolektø tekstams, tarp jø ir Vieðpaties maldai, raðoma ne prie pateiktø faksimiliø ir perraðø, o ávade ar „Tekstø sàraðe pagal pirmàsias eilutes“ (p. 299).

2.3. Nëra visiðkai aiðkûs ir naujai Bretkûno skelbtø giesmiø ðaltiniai. Ar ið tiesø jø pagrindas yra 1561 metø Liuterio giesmyno Geistliche Lieder leidimas? Juk viena giesmë „EIket maneµp bila Chriµtus“ (Nr. LXVI) tikrai yra artimesnë 1545 metø leidimo (ar vëlesnio jo perspaudo?) vokiðkam variantui (þr. p. 8, 124). Tikruosius ðaltinius nustatyti sunku ypaè dël to, jog tos pöèios giesmës be jokiø pakeitimø buvo perimamos ið vieno giesmyno á kità. Be to, neþinomi ir jø vertëjai á lietuviø kalbà.

3.1. Vertinga, jog ðalia Bretkûno giesmiø publikuojant transliteruotus Maþvydo giesmiø tekstus naujai pridëti kai kuriø þodþiø formø komentarai. Taèiau aiðkini- mas, jog giesmës „Dzauketese scheme czese“ strofoje „Petras/ Judas ir Jacobas/ Wernai mokin per gromatas/ Gailesu ghreku/ pakutas“ (p. 151) paraðymas Gailesu taisytinas á Gailesi (ðitaip yra pataisæs Bretkûnas), nëra pagrástas. Kaip nurodo Dominyko Urbo þodynas14, Gailesu èia yra tiesiog gen. pl. forma, t. y. ‘gailesiø’. Tam tikro patikslinimo norëtøsi ir dël giesmëje „Paµchlowinta wiµµada µchwenta“ ranka

12 Bretkûnas Maþvydo giesmæ vël suskaidë 14 Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo rað- á du savarankiðkus tekstus kaip Liuterio tø þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklope- giesmyne. dijø leidykla, 1996, 119. 0 0 0 0 13 Þr. Michelini 2000, 105, 587. 0 0 0

219 Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos: tekstai ir jø ðaltiniai priraðyto þodþio (MG 327). Recenzuojamame leidinyje ðis faktas tiesiog konstatuo- tas (p. 217, 51 iðn.), jo autorystë nesvarstoma. Susidaro áspûdis, jog tai Maþvydo laikø áraðas. O juk veikiausiai jis yra vëlyvas, galás priklausyti net ir Jurgio Gerulio, rengusio giesmyno publikacijà, rankai.

3.2. Teksto faksimiliø pateikimà recenzuojamame leidinyje veikiausiai lëmë tam tikros tradicijos, susiformavusios „Baltø lankø“ leidykloje. Nesuprantama, dël ko- kiø prieþasèiø jau kelintoje publikacijoje atsisakoma puslapio fono15. Sunkiai áskai- tomo teksto kokybë dël to nepagerëjo, o kai kurie diakritikai, smulkûs raðmenys beveik neáþiûrimi. Ypaè neáskaitomos Bretkûno leidinio perspaudo rankraðtinës giesmës. Ðiuo atveju bûtø labai pravertusi greta pateikta perraða. Specialiai ieðkoti Jono Palionio straipsnio su publikuotu transliteruotu visø giesmiø tekstu (Lt 2, 1990, 70–76) giesmiø tyrëjui nëra patogu. Be to, vien pavarèius leidiná matyti, kad skiriasi perspausdintø antraðtiniø ir tolesniø puslapiø dydis. Kadangi apmaudi originalo puslapiø maþinimo praktika pastaruoju metu taikyta ne kartà16, kyla átarimas, jog ir èia buvo elgtasi panaðiai. Ðiuos átarimus bûtø iðblaðkæs autentiðko knygos formato nurodymas.

3.3. Minëta, kad greta originalo fotokopijø recenzuojamoje knygoje pateikta spëjamo ar neabejotino ðaltinio perraða „dabartinëmis“ raidëmis17. Didesnioji dalis tekstø yra imta ið Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø. Ið esmës tai pirma tokia gausi Maþvydo giesmyno tekstø transliteracija18 (iki ðiol daþniausiai transliteruotas Maþ- vydo Katekizmas). Perraðant tekstà, iðtaisytos spaudos klaidos, o autentiðkas para- ðymas nurodytas iðnaðose. Maþvydo giesmës transliteruotos gana rûpestingai, ta- èiau pasitaiko netikslumø. Daþnai pamirðtama nurodyti iðtaisytas spaudos klai- das, pvz.: meile (2 k.; p. 117) – meike (MG 1573, 9); schaliu (p. 118; nëra 5 iðnaðos) –

Scha= iu (MG 15713–14); tawesp (p. 118) – taw µp (MG 15716); Christu (p. 118) – Chriµiu

(MG 15818); atleisk (p. 82) – atleiµt (MG 5683). Yra ir korektûros klaidø: meile (p. 119) – meil¿ (meilœ?) (MG 1591); kurs (p. 82) – kurµs (MG 5676); schwænta (p. 83) – schwenta

(MG 56916); sawa (p. 84) – Sawa (MG 57111); patam (p. 84) – potam (MG 57117); suiais

(p. 85, 4 iðnaða) – µuieis (MG 57217); mussu (p. 85) – muµu (MG 5743).

15 Þr. Martynas Maþvydas ir kiti raðtai, áva- 17 Teigimas, jog „ðaltiniø tekstai perraðyti das Sauliaus Þuko, redaktorius Giedrius dabar vartojamomis raidëmis“ (p. 8), Subaèius, Vilnius: Baltos lankos, 1993; nëra tikslus, nes leidinyje atspindima Simono Vaiðnoro 1600 metø Ýemczuga Maþvydo tekstø <¾> dabar tikrai nevar- Theologischka ir jos ðaltiniai, parengë Gui- tojama. do Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 18 Dainoros Pociûtës ir Miko Vaicekausko 1997; Mikalojaus Daukðos 1599 metø Pos- parengtoje antologijoje Giesmës dangaus tilë ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palio- miestui. XVI–XVIII lietuviø baþnytiniø nis, Vilnius: Baltos lankos, 2000. giesmiø antologija, Vilnius: Lietuviø lite- 16 Plg. jau minëtus Vaiðnoro ([Michelini] ratûros ir tautosakos institutas, 1998, 1997), Daukðos ([Palionis] 2000) ir Maþ- 20–59 gotikiniu ðriftu perraðytos tik 24 vydo (Michelini 2000) veikalø leidimus. Maþvydo giesmyno giesmës.

220 Archivum Lithuanicum 4 Gana atidþiai perraðyti ir nelietuviðki ðaltiniai. Daþniausias trûkumas – neatsi- þvelgiama á specifiná kai kuriø didþiøjø raidþiø raðymà. Ðtai Kolektø spëjamo ðal- tinio – 1558 metø Baþnyèios nuostatø skyriaus „Collecten/ oder gemeine Gebet/ µampt den Verµikeln [...]“ (KO 36v–43v) – visi skirsniai pradedami þodþiu, kurio pirmos dvi raidës yra didþiosios, pvz., LIeber (p. 36v), HIlff (p. 36v), ALlmechtiger (p. 37), o Michelini’o leidinyje tai neatspindima: Lieber (p. 226), Hilff (p. 226), Al- lmechtiger (p. 227). Panaðiai perraðomi ir pirmieji ar tolesni giesmiø þodþiai: Chris- tus (p. 120) vietoj CHRIµtus, GOTTES (p. 122) vietoj GOTtes (p. 284t.)19. Taip pat neatkreiptas dëmesys ir á þodá Herr ‘Vieðpats’ bei jo formas, kurios ðaltiniuose beveik visuomet raðomos su dviem didþiosiomis raidëmis, plg. vokiðkø Kolektø HErr (p. 36v), HErre (p. 37v), HErrn (p. 38). Tiesa, vienu tokiu atveju, matyt, mëginant atspindëti originalo raðybà, pateikta HERRN (p. 229), bet tai vëlgi nëra tikslu. Svars- tytina, ar ir lietuviðkose, ir nelietuviðkose perraðose pagrásta gotikinæ didþiàjà raidæ, kuri viena þymi ir [i], ir [j], transliteruoti kaip . Vizualiai ði raidë iðties panaði á , taèiau didþiajai raidei geriau rinktis neþymëtojo nario [i] raðmená20. Neaiðku, kodël lotyniðko junginio et cetera santrumpa transliteruojama kaip du þodþiai (p. 232, 234 ir kt.); áprasta santrumpa yra ar <&c.>. Nevienodai elgiamasi su ligatûromis: vienokios, pvz., <á>, perraðe atspindimos, kitokios, pvz., <ã>, raðo- mos dviem raidëmis (plg. Kolektø perraðø Erkentnuß 245 – originalo Erkentnuá 42v ir atitinkamai Nutz 228 – Nuã 37, hertzen 230 – herãen 38; giesmiø Creutz 121 – Creuã 285). Nepaisoma ir dvejopos [u] raðybos: nelietuviðkuose ðaltiniuose þodþio pra- dþioje daþniausiai raðoma , o viduryje – , Michelini’o leidinyje visur yra , pvz.: und 25 vietoj vnd 281; unns 120 vietoj vnns 284 ir kt. Taip pat pasitaiko viena kita korektûros klaidelë: vokiðkø giesmiø perraðose Des frewen 26 vietoj des frewen 283; Dawids 28 vietoj Dauids 283; auf 28 vietoj auff 283; Kolektø perraðoje Jm Advent 226 vietoj Jm Aduent. 36v; Eine andere 235, 238 vietoj Ein andere 40, 41v; beystand 244 vietoj beystandt 42; neiðskirtas skirsnelio pavadinimas Umb hülff und beystandt in der Anfechtung. 244 (þr. KO 42); p. 118 trûksta ðeðtos iðnaðos. Taigi kad ir kaip kruopðèiai bûtø parengtos perraðos, labai sunku iðvengti ávai- riø netikslumø. O ir gotikinio raðto ypatumai <µ>, <¸> ir pan. recenzuojamoje knygoje neatspindimi. Tai verèia manyti, jog skaitytojui bûtø buvæ naudingesni fotografuotiniai naujai Bretkûno paskelbtø giesmiø, maldø ðaltiniø perspaudai. Ið leidinio gale pridëto priedo su vokiðkø bei lotyniðkø XVI amþiaus knygø pavyz- dþiais matyti, kad tokiø faksimiliø kokybë geresnë nei publikuotø lietuviðkø tekstø. Kita vertus, spausdinant kopijas, o ne perraðas iðliktø giesmiø pavadinimai, kiti

19 Èia ir toliau remtasi Michelini’o leidinio pusës. Iki tol didþioji buvo kiek prieduose pateiktomis atitinkamomis ne- pailginta, taèiau nebûtinai þymëjo garsà lietuviðkø giesmiø originalø fotokopijomis. [j], þr. Paul Arnold Grun, Leseschlüssel 20 Vokaliniai [i] ir [j] skirtumai tiek gotiki- zu unserer alten Schrift. Taschenbuch der niais, tiek lotyniðkais raðmenimis raðy- deutschen wie auch der humanistischen tuose rankraðèiuose ir spaudiniuose imti Schriftkunde, Limburg an der Lahn: atspindëti tik nuo XVII amþiaus antros C. A. Starke Verlag, 21984, 19, 27. 0 00

221 Jonas Bretkûnas, Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos: tekstai ir jø ðaltiniai papildomi jø apibûdinimai, kurie galëtø praversti iðsamiau tiriant vertimo ir origi- nalo santyká. Deja, Michelini’o leidinyje jø nëra21.

3.4. Þvalgantis á formaliàsias knygos parengimo puses, galima pasidþiaugti, jog leidiniui parinktas neblogo dydþio formatas, já malonu paimti á rankas. Daug aiðkiau nei Maþvydo tekstø ir ðaltiniø leidinyje iðdëstyta publikuojama medþiaga, komentarai. Taèiau gaila, kad „Baltos lankos“ nepasirûpino knygos stiliumi ir korektûra. Neilgame ávade këpso kelios kalbos kultûros, stiliaus, korektûros klai- dos – daugumoje atvejø (p. 7, 8) = daugeliu atvejø; lietuviski (p. 8) = lietuviðki; pagal 1545 metais leidimo variantà (p. 8) = pagal 1545 metø leidimo variantà. Ypaè á akis krinta nuolat iðkreipiamas Maþvydo giesmyno pavadinimas gen. sg. Gesmø (= Ges- miø) chriksczoniskø, tarsi jo antraðtëje bûtø ne Gesmes, o *Gesmos (ar *Gesmas). Viena kita korektûros klaidelë ásivëlusi ir „Tekstø sàraðe pagal pirmàsias eilutes“: su melodia (p. 291) = melodija; pagal giesme (p. 294) = giesmæ; jø yra ir komentaruose: gijmditoijis (p. 211, 49 iðnaða) = gijmditosis (gijmditoµis MG 324)22 ; Kancionalo gies- mës atitinkanti melodija (p. 210, 48 iðn.; 251, 17 iðn. ir kt.) = (?) Kancionalo giesmæ atitinkanti melodija; Kancionalo (p. 251, 17 iðn.) = Kollectø; 1563 m. Psalmodia (p. 65 2 iðn.) = 1553 m. Psalmodia; p. 79 10 iðnaðoje turëtø bûti nurodyta ne 1, bet 2 iðnaða. Knygos pabaigoje nëra leidinio bibliografinio apraðo. Nepaisant minëtø trûkumø, Guido Michelini’o parengtos Jono Bretkûno Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metø liturginës knygos yra nemaþas ávykis lituanistikoje. Dabar publikuotas sunkiai prieinamas vienintelis Giesmiø Duchaunø, Kancionalo ir Kolektø egzempliorius suteikia galimybæ susipaþinti su kitu – ne vien Biblijos ar postilës rengëju – Bretkûnu: sudarytoju, redaktoriumi, giesmiø ir maldø vertëju.

Birutë Kabaðinskaitë

B IRUTË KABAÐINSKAITË Gauta 2002 m. balandþio 29 d. Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Priimta 2002 m. geguþës 31 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

21 Originalo giesmiø pavadinimø svarba 22 Ðià klaidà veikiausiai lëmë minëto Maþ- Maþvydo giesmiø tyrimams akivaizdþiai vydo tekstø ir ðaltiniø leidinio klaidin- matyti ið Gertrudos Bense’s straipsnio, gas komentaras (p. 386), jog vietoj gijm- þr. Gertrud Bense, „Texte des ersten li- ditoµis turëtø bûti gijmditoijs. Pastaroji tauischen Gesangbuchs im Licht heutiger „iðtaisyta“ forma pateko ir á recenzuoja- Betrachtungsweise“, Knygotyra 25(32), màjá leidiná, á Maþvydo giesmës perraðà 1998, 20–40. 0 0 0 0 (p. 211). Ir perraðoje, ir Maþvydo leidi- nyje pataisyta forma ið tikro turëtø bûti gijmditojis.

222 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Albertas Rosinas, Mikalojaus Daukðos tekstø ávardþiø semantinë ir morfologinë struktûra

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 2001, 164 p. ISBN 5–420–01477–7

Mikalojaus Daukðos kûrybos tyrimø menkais tikrai nepavadinsi. Ko gero, në vienas senosios lietuviø raðtijos kûrëjas nëra patraukæs tokio filologø, istorikø, bibliografø, religijotyrininkø dëmesio. Apie ðá domëjimàsi negalima kalbëti bûtuoju laiku. Ir dabar kaskart pasirodo naujø straipsniø, publikacijø, monografijø. 1971 metais iðëjusià Daukðos tyrimø bibliografijà1 dabar jau reikia gerokai papildyti. Praeitais metais pasirodþiusi Alberto Rosino knyga Mikalojaus Daukðos tekstø ávardþiø semantinë ir morfologinë struktûra yra dësningas kitø fundamentaliø jo darbø tæsinys. Paraðæs nuodugnias diachronines2 baltø kalbø ir sinchronines3 lietuviø kalbos ávardþiø studijas, Rosinas dabar imasi konkretaus autoriaus tekstø. Neatsi- tiktinai pasirinktas Mikalojus Daukða. Kalbos istorikui jo raðtai – neiðsenkamas ðaltinis. Rosinui ðiuo atveju tai buvæs ir „bandymas uþpildyti Daukðos tekstø kalbos sisteminio apraðo spragà“ (p. 8). Sisteminei analizei autorius pasirinko pjû- vio principà – knygoje iðsamiai analizuojamas vienas ið Daukðos kalbos sluoks- niø – ávardþiai. Viena naujosios monografijos dalis skirta postpoziciniø vietininkø kilmei bei funkcijø pakitimø vidiniams motyvams aptarti. Rosino pateikta Daukðos ávardþiø semantinë ir morfologinë struktûra – patyru- sio meistro tvirtai suræstas statinys, kur sunku rasti koká plyðelá. Be to, knygoje aptariamas iðties gausus ávardþiø inventorius. Todël nesiimdamas kalbëti apie visus ávardþiø skyrius, èia norëèiau paliesti tik keletà diskutuotinø atvejø – Dauk-

1 Jurgis Lebedys, Mikalojaus Daukðos biblio- 3 Þr. Albertas Rosinas, Lietuviø bendrinës grafija, Vilnius: Vaga, 1971. kalbos ávardþiai. Funkcijos ir semantika, 2 Þr. Albertas Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, Vilnius: Mokslas, 1988; Albertas Rosi- 1996. nas, Baltø kalbø ávardþiai: morfologijos rai- da, Vilnius, 1995.

223 Mikalojaus Daukðos tekstø ávardþiø semantinë ir morfologinë struktûra ðos tekstuose ir apskritai lietuviø senuosiuose raðtuose galimus nevienodai inter- pretuoti bei su tekstologiniais dalykais glaudþiai susijusius savybinius bei sangrà- þinius ávardþius ir jø traktavimo ypatumus. Pirmiausia Rosinas trumpai pristato nagrinëjamam skyriui priklausanèius Dauk- ðos vartojamus ávardþius, po to pateikia minimalius kontekstus, leidþianèius nusta- tyti konkreèiø ávardþiø paradigmas bei distribucijos santykius, ir galiausiai ávertina Daukðos tekstø ávardþiø specifiðkumà bei vartosenos dësningumus. Ðie apibendrini- mai yra patys ádomiausi, keliantys daug originaliø idëjø ir kartu norà diskutuoti. Antai skyriuje „Sangràþiniai ávardþiai“ autorius kalba apie vadinamàjà „derefleksy- vumo“ raiðkà Daukðos tekstuose, t. y. apie atvejus, „kai vietoj laukiamo sangràþinio sav- ðaknies ávardþio vartojamos participiniø ávardþiø formos“ (p. 25). Apie tokià ne- áprastà asmeniniø ávardþiø vartosenos ypatybæ Rosino jau ne kartà raðyta4. Tokio ti- po raiðkà jis linkæs aiðkinti vokiðkø arba lenkiðkø originalø átaka. Ðio poþiûrio laiko- masi ir aptariamojoje monografijoje tiek minëtame skyriuje (p. 26), tiek skyriuje „Sa- vybiniai ávardþiai“, kur teigiama, kad „ávardþiai manas, tavas daþnai vartojami re- fleksyviðkai pagal lenkiðko originalo modelᓠ(p. 37). Taèiau vienareikðmiðkai taip teigti kaþin ar bûtø visiðkai tikslu. Pirmiausia èia reikëtø atskirai kalbëti apie vokie- èiø ir lenkø kalbas. Mat tokio tipo raiðka nebûdinga ne tik lietuviø, bet ir lenkø kal- bai, kurioje taip pat veikia vadinamoji refleksyvacijos taisyklë, pagal kurià, sutapus turëtojui ir veiksmo subjektui, prie objekto vartojamas ne savybinis, o savybinis san- gràþinis ávardis5. Taigi Daukðos vartosenà bus lëmusi ne lenkø kalba apskritai (lan- gue), o tik konkreèiø tekstø kalba (parole). Sakysime, kalbant apie Daukðos Postilës originalà – Jakubo Wujeko Postilæ, nepamirðtinas ðio kûrinio þanras, nes esminiø skirtumø esama tarp atskirø postilës sudedamøjø daliø – perikopiø ir pamokslø kal- bos. Pamokslø kalba galëjo bûti daugmaþ originali, o Evangelijø iðtraukas Wujekas vertë ið lotynø kalbos (ið Vulgatos [V], naudodamasis ir graikiðku originalu)6, kuriai minëtoji refleksyvacijos taisyklë nebûdinga. Tai veikiausiai ir bus nulëmæ kalbamàjà „derefleksyvumo“ raiðkà tiek Wujeko, tiek Daukðos postilëse. Toká teiginá pagrástø pavyzdþiai, kur Wujeko ir Daukðos tekstai nesutampa, plg.:

Jn 8,50: DP 12713 ne iéßkau garbés manós 3 WP 13413–14 nie ßukam chwaùy µwey V non quaero gloriam meam

Mt 9,6: DP 34631 imk’ ùowà tåw± 3 WP 3582 we¸mi ùo‰e µwoie V tolle lectum tuum

4 Þr. Albertas Rosinas, „Viena asmeniniø 5 Êàòåãîðèÿ ïîñåññèâíîñòè â ñëàâÿíñêèõ è áàë- I ir II asmens ávardþiø vartosenos ypa- êàíñêèõ ÿçûêàõ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1989, 124. tybë lietuviø senøjø raðtø kalboje“, 6 Eberhard Tangl, Der Accusativus und No- Blt 9(2), 1973, 161–170; Rosinas 1988, minativus cum Participio im Altlitauischen, 175–179. Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nach- folger, 1928, 5, 24.

224 Archivum Lithuanicum 4 Dël vokiðkø originalø átakos tokiai refleksyvumo raiðkai Rosinas, þinoma, yra visiðkai teisus. Taèiau jie Daukðà yra veikæ nepalyginti maþiau nei lenkiðki. Èia nebent bûtø galima uþsiminti apie tikëtinà Daukðos naudojimàsi Baltramiejaus Vilento raðtais7 ir per ðá autoriø perduota vokieèiø kalbos átaka Daukðai. Bet tai labiau svarstymo dalykas negu akivaizdus faktas. Aptardamas savybinius ávardþius manas, tawas ir prieðindamas juos su sangrà- þiniu ávardþiu, Rosinas nurodo Daukðos tekstuose ryðkëjanèià vienà iki ðiol niekie- no nepastebëtà sav- ðaknies ávardþio ypatybæ, – jis neturi „vardininko formø, t. y. kalboje funkcionuoja taip pat kaip sangràþinio ávardþio savæs, savo etc. formos“ (p. 32). Tai tikrai ádomus autoriaus pastebëjimas, o jo teiginá, kad nesusijusiuose su asmeniu pasakymuose savas traktuotinas kaip savybinis bûdvardis, ðiuo atveju paremia ir lenkiðkas originalas, plg.:

kiekwiénam’ îpac¸ei ‡môgui µåwas Angeùas ant’ µargîbes êµt prid¾damas DP 52124 3 (kå‰demu ¸oµobnå c‰ùowiekowi wùaµny Anyoù nå µtra‰ bywa dåny W 56640–41). Taèiau ginèytinas Rosino teiginys, kad formos mano, tavo, savo Daukðos tekstuo- se daþniausiai vartojamos kaip nekaitomieji savybiniai kilmininkai, o ne kaip ta- patûs savybiniø ávardþiø vyriðkosios giminës vienaskaitos kilmininkai (p. 37). Anot autoriaus, tokià prielaidà patvirtina kalbamøjø formø junginiai ne tik su vyriðko- sios giminës daiktavardþiø kilmininkais, bet ir su vyriðkosios giminës daiktavar- dþiø nekilmininko formomis bei su moteriðkosios giminës daiktavardþiø ávairiomis formomis (p. 26). Taèiau statistinis tyrimas verèia abejoti tokia prielaida. Pirmiausia jau vien todël, kad ðaknø man-, tav-, sav- kaitomàsias formas Daukða vartoja kelis kartus daþniau negu nekaitomuosius kilmininkus. Kita vertus, formos mano, tavo, savo daþniausiai vartojamos bûtent su vyriðkosios giminës daiktavardþiø kilminin- kais. Pavyzdþiui, Postilës pirmojoje dalyje (1–375 p.) forma mano ið 65 kartø 38 kartus pavartota su o kamieno daiktavardþiø kilmininko linksniu; formø tavo ir savo atitinkamas santykis yra 36 ið 60 ir 169 ið 214. Su kitais daiktavardþiais daþniausiai vartojamos kaitomosios minëtøjø ðaknø formos. Tai, kad savybinius kilmininkus Daukða vartoja gana sporadiðkai, ypaè akivaizdu lyginant analogið- kus pavyzdþius:

Wießpatis ap‰iebimas månas ir i‰gånimas måno DP 7935–36 (: Pan oúwiecenie 3 moie / y ¸båwienie moie W 8047−811),

ik ßioùei nieko ne pråßæte inG wård± mån± DP 22316–17 [...] Anóie dienoie /

tieG praßiµite inG wård± måno DP 22326–27 (: Do tych c‰åµow niceúãie nie 3 proúili w imie moie W 23233–34 [...] W on d‰ieñ / pråwi / b²d‡ie proúiã w 3 imi² moie W 23242–43) ir kt.

7 Paul Salopiata, Das Verhältnis der Evange- schen Drucken, Göttingen: Gedruckt bei lien-Texte in den ältesten katholisch-litaui- Hubert & Co. G. m. b. H., 1929, 57.

225 Mikalojaus Daukðos tekstø ávardþiø semantinë ir morfologinë struktûra Teiginá, jog Daukðos tekstuose pasitaikanèiø nekaitomø formø mano, tavo, savo vartosena yra veikiau atsitiktinë negu sàmoninga, paremtø ir ta jau minëta mintis, jog Daukða galëjæs sekti Vilentu. Analogiðkose konstrukcijose pastarojo autoriaus nekaitomà kilmininkà paprastai atitinka Daukðos vartojamas savybinis ávardis, plg.:

Jn 8,50 DP 12713 ne iéßkau garbés manós

EE 5224 neieµchkau garbes mana

Lk 6,41 DP 28318 r±µto akiié tawoié ne regi

EE 905 r±µta akye tawa neµµidaboghi Vadinasi, ir ávardþiø formos junginiuose su vyriðkosios giminës daiktavardþiø kilmininkais traktuotinos kaip kaitomos. Þinoma, tebëra neaiðku, kas lëmë, kad Daukða linko taip vartoti kalbamuosius ávardþius. Dabartinëje kalboje savybiniai ávardþiai iðlikæ tik rytinëse tarmëse8, taigi tokiø formø gausos këdainiðkuose Dauk- ðos raðtuose nereikëtø tikëtis. Aiðkinimas lenkiðkojo originalo átaka irgi nëra visið- kai átikinamas, nes kituose vidurinio raðtø varianto kalbos paminkluose, taip pat verstuose ið lenkø kalbos, dominuoja ne savybiniai ávardþiai, o savybiniai kilminin- kai. Pavyzdþiui, Merkelio Petkevièiaus Katekizme forma manas pavartota 28, mano − 169, tavas − 27 kartus, tavo − 380 kartø9. Knygos nobaþnystës dalyje „Suma Evange- lijø“ manas pasitaiko 23, o mano − 63 kartus, tavas − 110 kartø, tavo − 208 kartus10. Gerokai daþnesni nekaitomieji kilmininkai ir Jokûbo Morkûno Postilëje. Taigi kodël taip daþnai savybinius ávardþius vartoja Daukða, ið esmës taip ir neaiðku. Dëmesys atkreiptinas á dar vienà ádomià Rosino iðvadà, kad ávardþiuotiniai manasis tipo þodþiai bei priesagos -iðkja- vediniai ið manas, tavas, savas Daukðos tekstuose daþniausiai turi bûdvardþio arba daiktavardþio reikðmæ. Tai rodo, kad XVI–XVII amþiuje ðios formos jau buvo sudaiktavardëjusios arba subûdvardëjusios. Naujø dràsiø hipoteziø këlimas, moksliniø idëjø apyvartos skatinimas – ypaè bûdingas kalbamosios monografijos autoriaus bruoþas. Èia trumpai paliesti tik keli labai ádomios, reikalingos ir kruopðèiai parengtos knygos aspektai bei paminëti dis- kusiniai dalykai, tikiuosi, tik kalbõs apie ðià Alberto Rosino monografijà pradþia.

Bronius Maskuliûnas

B RONIUS MASKULIÛNAS Gauta 2002 m. birþelio 21 d. Ðiauliø universitetas Priimta 2002 m. birþelio 25 d. P. Viðinskio g. 38 LT-5400 Ðiauliai, Lietuva el. p.: [email protected] 0 0

8 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, Rinktiniai raðtai, Vilnius: Mokslo ir enciklo- Vilnius: Mintis, 1966, 308. pedijø leidybos institutas, 1998, 109, 153. 9 Jonas Kruopas, „1598 m. Merkelio Petkevi- 10 Antanas Jakulis, Knygos Noba‰nystës lek- èiaus Katekizmo leksika“, Jonas Kruopas, sika, Klaipëda, 1995, 117, 221–222.

226 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions, Conflicts,

ed. Laura Wright

Cambridge University Press, 2000, 236 p. ISBN: 0 521 77114 5

Tai straipsniø rinkinys apie bendrinës anglø kalbos (anglø bk) formavimàsi 1300–1800 metais. Anotacija virðelyje labai skambi: „This book reopens the debate about the origins of Standard English, challenging earlier accounts and revealing a far more complex and intriguing history“. Taèiau diskusijos apie bendrinës anglø kalbos kilmæ në nebuvo kada nors baigtos, o labai intriguojanèios istorijos rinkinyje rasti taip pat nepavyko... Tikslesnis sudarytojos ir pratarmës autorës Lauros Wright apibûdinimas, kad knyga skirta tiesiog permàstyti atliktus darbus, tiriant bendrinës anglø kalbos raidà (p. 1). Ið pradþiø Wright deklaruoja, kad vadovëliuose esama daug prieðtaringumø, skirtingø teorijø, kaip ir ið kur (ið Londono, ið Vidurio Anglijos, ið Rytø vidurio Anglijos, ið Oxfordo ir Cambridge’o) kilo bendrinë anglø kalba. Labiausiai paplitusi vadovëliuose, pasak Wright, Johno H. Fisherio teorija apie anglø bk kilmæ ið kan- celiarijos kalbos (Chancery teorija)1 . Apþvelgusi pagrindines visø knygos straipsniø iðvadas, Wright vis dëlto nemato esanèio kokio nors vieno atsakymo, sprendþianèio minëtus prieðtaravimus. Tad ji tik konstatuoja, kad „Standard English is a complex issue however one looks at it, and it is to be hoped that future linguists will enjoy its exploration“ (p. 6). Ðia recenzija nekeliu tikslo ávertinti ir iðnagrinëti visø rinkinio straipsniø, taèiau kai kurie ið tiesø kelia diskusiniø minèiø.

1 John H. Fisher, The Emergence of Standard English, Lexington, Kentucky: The Uni- versity Press of Kentucky, 1996.

227 The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions, Conflicts 1. Rinkinys pradedamas Jimo Milroy’aus straipsniu „Historical description and the ideology of the standard language“, p. 11–28. Ið dalies tai mintys apie lingvistø kai kuriø bendrinës kalbos aspektø sampratà, apie specialistø „metakalbà“. Milroy’us stengiasi rasti bûdà parodyti, kad daþnai lingvistø (ne tik kalbos vartotojø) teorijos yra netikslios dël vyraujanèios bendrinës (standartinës) kalbos ideologijos, jog bendrinë kalba esanti vienintelë ir stabili vertybë. Kritikuodamas dël ideologijos tradicines paraðytas anglø kalbos istorijas (esà buvo apraðinëjama ir vertinama tik bk) jis sako, kad nors geras dalykas yra apraðyti standartinës kalbos raidà, bet tai anaiptol ne visa anglø kalbos istorija (p. 18). Palyginæ su lietuviø kalbos istorija galëtume teigti, kad ði visai neturi savo bendri- nës kalbos istorijos studijos, bk geriausiu atveju apraðoma kaip raðomosios kalbos dalis arba kaip apskritai bet kokiø kalbos istorijø integrali (sinkretinë) dalis. Tad matyti tam tikras anglø ir lietuviø bk istorijø skirtumas: ankstyvojo tarmës pasirin- kimo kalba (anglø) turi standartà apraðanèiø istorijø tradicijà (jà Milroy’us kriti- kuoja), o lietuviø kalba – visø pirma tarmiø, tarmes atspindinèiø raðtø, bet ne bendrinës kalbos istorijas. Sakyèiau, kad dabar yra tas laikas, kai bk vienodumas daugelio Europos kalbø vartotojø suvokiamas ir ásisàmoninamas kaip savaime suprantamas dalykas. Vi- suomenë, ilgà laikà jautusi nepatogumà dël kalbos skirtumø, kalbos vienodumà (vienodinimà), padedantá komunikuoti, laikë neabejotina ryðkiausia vertybe. Taèiau bk ásigalëjo ir ganëtinas kalbos vienodumas tapo akivaizdus. Tada skirtumai ëmë maþiau trukdyti, ir galëjo atsirasti, pavyzdþiui, sociolingvistika, skirtumus imta ypaè vertinti. Mokslininkai anksèiau ieðkojo vienodumø (kai buvo nemaþai skirtu- mø), dabar Milroy’us ieðko skirtumø (kai daug vienodumø; plg. p. 22.) Svarbi kri- tinë kalbos vienodumo suvokimo masë. Standartas tampa áprastas kaip oras, tada atsiranda reikalas gilintis á nestandartinius variantus, juos vertinti, geriau paþinti. Milroy’us yra vienas ið ðiø laikø mokslininkø, kritikuojanèiø standartinës kalbos „aukðtinimà“, jos ideologijà. Jis motyvuotai atmeta ankstesniø (XX amþiaus vidu- rio) mokslininkø principà vienodinti leidþiamø senøjø tekstø kalbà (p. 20–21), nes varijavimas galintis bûti ir sisteminis. Milroy’us kelia klausimus, á kuriuos, jo þodþiais, kol kas nesà atsakymø. Pavyz- dþiui, kiek nuo kalbos prestiþo, o kiek nuo komunikacijos poreikio, vaidmenø identifikavimo ir pan. priklauso geografiðkai plaèiai paplitusiø kalbø vartosena? Kodël kalbos vartotojai kasdien kalbëdamiesi su draugais, kaimynais ir nepaþásta- maisiais turëtø ásivaizduoti abstrakèià klasiø sistemà (aliuzija á tai, kad anglø kalbos istorijose bendrinës kalbos pradþia siejama su prestiþine valdanèiøjø klasiø kalba; p. 24)? Milroy’ui galima atsakyti, kad tam tikro visuomenës sluoksnio(-ø) prestiþas suformavo tam tikrà visuomenës vertybiø supratimà, prestiþiðkiausiø vi- suomenës nariø pavyzdys (galia, dominavimas kultûroje ir pan.) iðmokë vartotojà tos bendrinës kalbos, o ðiandien jau jam tiesiog patogiau kalbëti bûtent taip. Bet kalbos prestiþas privalëjo bûti, kad ta kalba geografiðkai iðplistø. Vadinasi, kalbos prestiþas su valdanèiosiomis klasëmis anglø kalbos atveju labiau sietinas tuo pe-

228 Archivum Lithuanicum 4 riodu, kada dar tik buvo pasirinkinëjamas tarmës pamatas bûsimai bk, bet ne dabartinëje Jungtinës Karalystës visuomenëje. Milroy’us teigia, kad tos iðkilios formos, kurios laikomos standartinëmis, nebû- tinai sietinos su aukðèiausiomis visuomenës klasëmis, ir inovacijø atsiranda ne vien ið tø klasiø (toks tradiciniø anglø kalbos istorijø teiginys; p. 25). Þinoma! Bet atsiradimas ir ið kitø klasiø nepaneigia bk prestiþo svarbos paèiai bk plisti! Lietu- voje kalbos prestiþà labiausiai kûrë iðsilavinusiø þmoniø sluoksnis, bet tai nebuvo valdantieji visuomenës sluoksniai. Tik anglø kalboje svarbu kalbos prestiþà atskirti nuo valdanèiøjø klasiø, to nëra lietuviø kalbos istorijoje. Be kita ko, Milroy’us nori atkreipti dëmesá á svarbà tirti ðnekamosios kalbos variantus, iðskirti juos ið anglø bk istorijos, suvokti kaip atskirà dalykà. Pasak Milroy’aus, ðnekamosios bk vienodumas tam tikrais atvejais yra nefunk- cionalus, nes jis trukdo vartoti stilistinius variantus: „In spoken language, unifor- mity of structure is in certain respects dysfunctional, mainly in the sense that it inhibits the functional use of stylistic variation“ (p. 14). Milroy’us teigia, kad jei egzistuoja tokia ðnekamoji bk, kuri gali tikti ávairioms gyvenimo situacijoms, tai ji negali bûti vieno stiliaus (p. 19).

2. Richardo J. Wattso straipsnis „Mythical strands in the ideology of prescrip- tivism“ (p. 29–48) irgi apie kalbos ideologijà. Wattsas mëgina filosofiðkai apibrëþti, kas yra ideologija kalboje, kas yra mitai apie kalbà. Taèiau Milroy’us kalba apie standartizavimo, o Wattsas – apie preskriptyvizmo ideologijà. Ar esama èia kokio skirtumo? Vienas ið pagrindiniø anglø bk terminø yra standardisation (standardization). Daþ- niausiai turimas galvoje procesas, o ne sàmoningas visuomenës kiðimasis á kalbos norminimà. Todël angliðkà terminà èia turbût geriau atitiktø lietuviðkas naujadaras standartëjimas (normëjimas), o ne standartizavimas (norminimas), nes pastarasis lietu- viø kalboje labiau pabrëþia sàmoningas visuomenës pastangas dalyvauti procese, o ne proceso savaimingumà. Tokiu atveju Wattso preskriptyvizmo ideologija suprastina kaip standartizavimo (norminimo), t. y. sàmoningo visuomenës veiksmo, iðraiðka. Wattsas siekia árodyti, kad preskriptyvizmo ideologija atsirado ne XVIII amþiaus pabaigoje, kaip nurodo kai kurie autoriai, o kur kas anksèiau. Iðtyræs keletà anglø kalbos tekstø Wattsas mano, kad ‘mitiniø’ nuostatø dël kalbos, sudaranèiø preskriptyvizmo ideologijos pamatà, galima aptikti net ið ankstesniø nei XVI amþius laikø (p. 31, 35–45).

3. Jonathano Hope’o („Rats, bats, sparrows and dogs: biology, linguistics and the nature of Standard English“, p. 49–56) straipsnio jau pats pavadinimas – „Þiur- kës, ðikðnosparniai, þvirbliai ir ðunys: biologija, kalbotyra ir standartinës anglø kalbos prigimtis“ – ið karto rodo, kad jo autorius linkæs ámantrauti ir atitolti nuo santûraus mokslinio diskurso. Hope’as sakosi árodinëjàs hibridinæ bendrinës anglø kalbos lingvistinæ prigimtá („the hybrid linguistic nature of Standard English“, p. 49), o ne atsiradusià ið vienos grynos tarmës (kaip jam atrodo, teigia single ancestor-dialect hypothesis; p. 49).

229 The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions, Conflicts Apie standartizavimà (ir standartëjimà) Hope’as raðo: „Standardisation is com- monly defined as the [...] selection, elaboration and codification of a particular dialect“ (p. 51). Keistoka, kad Hope’as net nenurodo, kad tokià klasifikacijà yra sukûræs Einaras Haugenas, tik ðiek tiek subtilesnæ, kuri ðalia nurodytøjø trijø aspektø pateikia dar ir ketvirtàjá: visuomenë turi priimti bendrinæ kalbà2. Haugeno nëra ir tarp Hope’o literatûros sàraðe minimø autoriø. Niekas turbût rimtai ir nëra teigæs, kad bendrinë anglø kalba pradëjo formuotis tik ið vienos „grynø gryniausios“ tarmës, nors Hope’as sakosi norás paneigti bûtent tokià nuomonæ. Niekada viena gryna tarmë netampa bk, visada ásimaiðo daugiau ar maþiau elementø ir ið kitø tarmiø. Tad to atskirai árodinëti lyg ir nereikëtø. Jeigu autorius bûtø pasinaudojæs Johno E. Josepho teoriniu darbu apie bendriniø kalbø raidà3, jam turbût bûtø pasidaræ aiðkiau, kad Europos bendriniø kalbø raidos modeliui dël iðaugusio prestiþo daþniausiai bûdingas vienos tarmës pamatu raðyto varianto iðkilimas (kitø nukonkuravimas) ir sinekdochiðkas priëmimas (pasklidi- mas). Kai kalbama apie vienos tarmës pasirinkimà bendrinei kalbai, paprastai manoma ne apie preciziðkà jos lingvistinës struktûros nukopijavimà, o apie laips- niðkà vienos tarmës sistemos ásivyravimà, tapimà pagrindu, dominante naujoje bk struktûroje. Hope’as linkæs kalbëti ne apie vienà pasirinkimà, o apie daugelá: „the ‘selection’ process of standardisation is not the selection of a single dialect, but the selection of single linguistic features from a range of dialects – features which are then recombined into a new dialect which lacks a common ancestor“ (p. 51). Toliau teigiama: „Standardisation thus becomes [...] a group of processes operating on all dialects over a much longer time. Selection becomes selections“ (p. 51). Tai labai motyvuotas teiginys. Antra vertus, kai mokslininkai kalba apie selection of a norm, jie visø pirma turi galvoje socialiná reiðkiná. Tai nurodë ir Haugenas (plg. Haugen 1972, 252). Visuo- menë pasirenka vienà ið konkuruojanèiø raðomøjø variantø (uþraðytø ir jau tam tikriems visuomenës sluoksniams áprastø tarmiø), kurie paprastai visada bûna sudaryti ne ið vienintelës tarmës lyèiø, o turi ðiek tiek ir kitø tarmiø priemaiðø. Vienas raðomasis variantas iðstumia kitus dël socialiai ágyto didesnio prestiþo, bet pats raðomasis variantas lingvistiðkai (struktûriðkai) paprastai bûna anksèiau átrau- kæs kitø dialektø ypatybiø. Tad lingvistams tarmës pasirinkimas bendrinei kalbai reiðkia ne naujà ortografijos taikymà kurios nors tarmës garsams, bet tai, kad visuomenë renkasi vienà ið esamø raðomøjø variantø. Áprasta, kad paèiose pra- dinëse raðomosios (dar ne bendrinës) kalbos formavimosi stadijose norintys imti raðyti savo kalba daugiausia uþraðinëja gimtosios tarmës faktus (visada ðiek tiek paderindami prie kokiø nors kitø paþástamø tarmiø ar tekstø struktûriniø bruoþø). Ir jau tada ið keliø sparèiau ar lëèiau stiprëjanèiø raðomosios kalbos variantø

2 Einar Haugen, The Ecology of Language, 3 John Earl Joseph, Eloquence and Power. Stanford, California: Stanford University The Rise of Language Standards and Stan- Press, 1972 [1966], 252. dard Languages, London: Frances Pinter (Publishers), 1987.

230 Archivum Lithuanicum 4 pasirenkamas vienas, prestiþiðkiausias, á já taip pat patenka (jau bûna patekusiø) struktûriniø elementø ið kitø benukonkuruojamø raðomøjø variantø. Vyksmo (pro- ceso, aspekto), kurá galima vadinti bendrinës kalbos formos pasirinkimu (selection), þenklas yra atsiradæs (atsirandantis) visuomenës suvokimas, kad vienas ið variantø tapo „geresnis“, „graþesnis“, „kultûriðkesnis“, „patogesnis“. Taigi tai visuomenës socialinis vieno raðomojo varianto formos pasirinkimas, o ne lingvistinë raðanèiojo (-iøjø) tarminiø lyèiø atranka. Pasak Hope’o, lingvistinis tarmës rinkimasis (já va- dinèiau tarmës garsø uþraðymu raidëmis) vyksta dar neatsiradus paèiai bk, tai dar neturintis bk kalbos raidos etapas – já galëèiau pavadinti kiek apnormintø (standar- tizuotø) variantø konkurencijos etapu prieð atsirandant bk. Be kita ko, Hope’as mano, kad standartizavimas gali bûti suprantamas kaip daug „natûralesnis“ lingvistinis procesas, negu manyta iki ðiol (p. 51). „Standar- disation [...] looks more like a language-internal phenomenon: something motivated and progressed below the conscious awareness of language users“ (p. 51–52). Jis pabrëþia standartëjimà, ne standartizavimà. Apie preskriptyvizmà Hope’as sako: „we can characterize prescriptivism, uncontentiously, as language-external: a cultural, ideological phenomenon which plays itself out in language, but which is not in itself a linguistic process“ (p. 51). Þinoma, preskriptyvizmas – tai norminamøjø paþiûrø á kalbà visuma, tikrai nereikëtø jo vadinti lingvistiniu procesu (Hope’as vis dëlto nepasako, kas gi vadintø)! Bet preskriptyvinë veikla gali bûti prieþastis bk tam tikru mastu keistis. Tad gerai þinant, jog bk ið dalies kinta savaime, be sàmoningo normintojø (preskriptyvistø) ásikiðimo, nereikia neigti ir to, kad sàmoningas bk raidos reguliavimas duoda tam tikrø, nors ribotø ir neabsoliuèiø, rezultatø. Kai bandoma sakyti, kad bendrinës kalbos raida yra procesas, „nepasiekiantis sàmo- ningo vartotojø supratimo lygmens“, reikia atsiminti, jog bk visø pirma yra raðomoji kalba, o raðto taikymas garsams þymëti visada buvo sàmoningai vartotojø supran- tamas. Bendrinës kalbos raida yra kartu ir savaiminë, ir sàmoningai norminama, kodifikuojama (skirtingais bk raidos etapais skirtingai). Taèiau siekdamas pademonstruoti maksimalø bk raidos natûralumà, Hope’as prisipaþásta prieðtarausiàs sau ir tikrai nemeluoja. Suradæs keletà vartosenos pa- vyzdþiø, kurie anglø kalbos istorijoje tradiciðkai laikomi ádiegtais preskriptyvistø (pvz., dvigubo neigimo atsisakymas), Hope’as teigia, kad „as speakers make the choices that will result in standardisation, they unconsciously tend towards more complex structures, because of their sense of the prestige and difference of formal written language“ (p. 53). Vartotojai esà linkæ rinktis sudëtingesnes kalbos struktû- ras. Hope’as spekuliuoja teigdamas, kad vartotojai renkasi tokius elementus, kurie „go against linguistic naturalness“ (p. 53). Jam atrodo, kad tie bk elementai net negalëtø egzistuoti natûralios kalbos aplinkoje („in a ‘natural’ linguistic environ- ment“, p. 53). Vadinasi, Hope’as kartu teigia, kad bendrinei kalbai ið prigimties lemta bûti nenatûröliai, nors kiek anksèiau árodinëjo neva nekvestionuotinà bk pri- gimties (procesø) natûralumà. Sunku ir sugalvoti átikinamesná prieðtaravimà. Vadinasi, Hope’o nuomone, bk vartotojai renkasi ið esamø variantø, bet nesàmo- ningai. Manyèiau, kad vartotojai kalbos variantus vis dëlto renkasi (jei tikrai ren-

231 The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions, Conflicts kasi) ganëtinai sàmoningai. Skirtumas tas, kad savo pasirinkimo prieþastis vartoto- jai aiðkina kitaip negu lingvistai. Tai greièiau ne apskritai sàmoningumo, o tik sàmoningumo pobûdþio klausimas. Hope’o nuomone, vienos tarmës pasirinkimo hipotezë (kaip jà pats vadina) yra problemiðka dël dviejø prieþasèiø. Pirma: „linguistic data does not support the notion that Standard English evolved from a single dialect: as most historians of the language accept, Standard English features can be traced to an inconveniently wide range of dialects“ (p. 50). Kaip raðiau, tam tikras nedidelis miðimas pripaþás- tamas bendriniø Europos kalbø istorijose, taèiau Hope’as nenurodo, koks iðlikusiø bk tarminiø elementø santykis. Kokios tarmës pamatu galëjo formuotis standartas? Bëda ta, kad anglø kalbos tarmës nuo XV amþiaus pradþios labai pakito, tad sunku rasti, kurios tarmës lyèiø raðomojoje kalboje buvo daugiausia, kurios dominavo, kaip atsirado standartinis variantas (bk pradþia). Neretai sunku tam tikrus bruoþus susieti su vienos ar kitos tarmës lingvistine struktûra. Kiekybinis ávertinimas ðiuo atveju bûtø ypaè svarbus. Ar kas skaièiavo, kokio masto, kokiø kalbos lygiø miði- mas jau galëtø pretenduoti vadintis miðiniu? Ðiaip ar taip, 1963 metø M. L. Samu- elso straipsnis4 apie XIV–XV amþiaus raðomuosius anglø kalbos variantus ir jø santykius su apysunkiai rekonstruojamomis to meto anglø kalbos tarmëmis atrodo aktualesnis uþ aptariamàjá Hope’o straipsná. Antra Hope’o matoma vienos tarmës pasirinkimo teorijos problema ta, kad kal- bos ir tarmës nesanèios biologiniø rûðiø ekvivalentai, tad jø ir nereikià lyginti su genealoginiu medþiu (family tree; p. 50). Norima ápirðti mintá, kad nuo Augusto Schleicherio laikø pamirðta kalbos raidos medþio metafora vis dar esanti labai populiari tarp bendrinës kalbos tyrëjø. Hope’as sako, kad lingvistinës sistemos gali miðti skirtingai nuo biologiniø, kurias riboja tik savø genø rinkiniai: „it is very easy to mate linguistic sparrows with rats to get bats“ (p. 51). Hope’as mano, kad „a linguistic dialect, unlike a biological species, does not have to have a single imme- diate evolutionary ancestor“ (p. 51). Turëti tiesioginá „kalbiná protëvᓠtarmës (kal- bos) gal ir tikrai neprivalo (pvz., jei kalba dirbtinë, kaip esperanto), bet bendriniø kalbø istorijos rodo, kad vienos tarmës, kuria imta raðyti, pagrindu susidaræs bend- rinës kalbos modelis Europoje yra pats tikëtiniausias. Konkurencija su kitais stan- dartizuotais variantais – jau atskira tema. Hope’as propaguoja miðrià bendrinës kalbos pradþios teorijà, t. y. jam atrodo, kad galima ásivaizduoti, jog bendrinës kalbos Europoje galëjo atsirasti sumiðus (sumaiðius?) ávairiø tarmiø lingvistinëms ypatybëms. Tokia teorija nëra nauja, ji buvo populiari XIX amþiuje. Bûta teorijø, siûlanèiø bendrines kalbas kurti bûtent sumaiðant tarmes, tarsi demokratiðkai susitariant ir nenuskriaudþiant jokios tarmës (pvz., Lietuvoje tokios teorijos laikësi Kiprijonas Nezabitauskis, vëlyvasis Simonas Daukantas). Taèiau tokie sutartiniai tarmiø derinimo projektai taip ir likdavo ne- ágyvendinti, praktiðkai bendrine kalba paprastai tapdavo stipriausias ið konkuruo- janèiø standartizuotø raðomosios kalbos variantø.

4 M. L. Samuels, „Some Applications of Middle English Dialectology“, English Studies 44(2), 1963, 81–94.

232 Archivum Lithuanicum 4 Sumaiðyti mûsø sàmonëje visø pirma reiðkia sudëti á vienà vietà apypanaðës pri- gimties galinèius miðti dalykus, kurie pasklinda vienas kito atþvilgiu maþdaug to- lygiai. Taèiau tarmës nëra þirniukai ir bulvukës, kurie miðrainëje gali pasiskirstyti vienodai. Visø pirma kiekviena kalbos sistema (ðiuo atveju tarmës) turi daug struk- tûriniø sluoksniø: fonologiná, morfologiná, leksiná, sintaksiná ir pan. Todël kalbëda- mi apie maiðymàsi, turëtume paaiðkinti, kaip, kodël, kokiu santykiu galëtø miðti tar- miø, pavyzdþiui, fonologinës, morfologinës sistemos (leksikos maiðymasis áprastes- nis, bet leksikos normos ir nëra paèios akivaizdþiausios, atskiriant tarmæ nuo bk). Kaip minëta, Hope’as remiasi Haugeno idëjomis, taèiau jø net necituoja, tad gal net neþino, kieno jos. Nesolidþiai atrodo ir pats Hope’o oponentø pasirinkimas – vadovëliai (p. 49). Knygos pratarmæ Wright pradëjo teiginiu, kad vadovëliuose labai skirtingai nusakoma anglø bk pradþia, bet tai nereiðkia, jog moksliniø straipsniø rinkinyje Hope’as turëtø diskutuoti su vadovëliø, o ne su mokslo darbø formuluo- tëmis. Tai rodo kovà su mitais, o ne mokslinæ diskusijà.

4. Istorikas Derekas Keene’as straipsnyje „Metropolitan values: migration, mo- bility and cultural norms, London 1100–1700“ (p. 93–116) apraðo daug migracijos á Londonà 1100–1700 metais aspektø. Laura Wright ávadiniame straipsnyje minëjo: „He emphasizes the importance in language evolution of face-to-face exchange between individuals [...] and finds this kind of exchange more important than migration“ (p. 3). Taèiau Wright neturëtø nutylëti ir to, kad pats istorikas Keene’as nesiima vertinti lingvistiniø dalykø („What forms of language these different ethnic and craft groups used to communicate in doing the business of London; whether standard London languages existed or not; and, if they did exist, who owned them and endowed any of them with status as a national standard, are questions for linguists to assess“; p. 111). Keene’o galva, istorikai gali tik padëti lingvistams suprasti kontekstà.

5. Susan Fitzmaurice straipsnyje „The Spectator – the politics of social networks, and language standardisation in eighteenth century England“ (p. 195–218) apþvel- gia, beveik be kalbos pavyzdþiø, þurnalo Spectator svarbà gramatikø autoriams (p. 201). Viena ið Fitzmaurice iðvadø: „Prescriptivist grammarians of the second half of the century went about the task of legislating their conception of represented by The Spectator continued to be highly valued. Its agnostic political stance, its generality, and its ultimate conservatism made The Spectator a sure candidate for adoption as a model by the instructors and educators of the second half of the century“ (p. 215). Vadinasi, èia galima kalbëti apie ypatingo (svarbaus, populia- raus, gero skonio pavyzdþio) þurnalo norminamàjá (kodifikuojamàjá) vaidmená. Lie- tuviø kalbos istorijoje panaðus buvo laikraðèio Varpas vaidmuo. Taip iliustruojama periodinio leidinio galimybë bûti paveikiu kodifikavimo þanru, diegti, platinti kal- bos kodus (taisykles). Be kita ko, Fitzmaurice raðo apie mandagià kalbà (polite language; p. 201), kuri bu- vo vartojama The Spectator XVIII amþiaus pradþioje. Taèiau ji nemini ne taip jau nau- jø Noelio E. Osseltono bei Ingrid Tieken-Boon van Ostade tyrinëjimø, to meto orto-

233 The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions, Conflicts grafijà skirsèiusiø á du standartus: pedantiðkàjá ir mandagøjá (pedantic and polite)5. Ar toji þurnalo The Spectator mandagi kalba turi kà nors bendra su mandagiuoju to pat meto raðybos standartu? Deja, Fitzmaurice tokios dviprasmybës nepastebëjo.

6. Suomë Irma Taavitsainen („Scientific language and spelling standardisation 1375–1550“, p. 131–154) árodinëja, kad Vidurio Anglijos (Central Midland) standartu paraðyta daug medicinos moksliniø tekstø – kur kas daugiau, negu manyta iki ðiol. Kanceliarijos (Chancery) standartas nuo jo skyrësi. Vidurio Anglijos tarme raðë ir Wycliffo sekëjai, bet Taavitsainen mano, kad galbût ðis medicinos mokslo kalbos standartas paveikë Wycliffà, t. y. ji siûlo áþvelgti prieðingà nei tradiciðkai áprasta ten- dencijà. Taèiau ar pradþià bk galëjo duoti medicinos kalba? Kas skaitë ðio specifinio þanro tekstus? Net jei, kaip teigia Taavitsainen, Wycliffo rankraðèiai buvo skaitomi tik slapèia, tai dar nereiðkia, kad jie negalëjo daryti átakos medicinos tekstams, kad poveikio kryptis – tik ið medicinos moksliniø tekstø á Wycliffo sekëjø tekstus. Grei- èiau prieðingai – sugebëjimas gyvuoti draudimo sàlygomis kaip tik gali rodyti, kad Wycliffo tekstai buvo reikðmingi, jie turëjo prestiþà, kuris galëjo paveikti ir medicinos tekstus. Vargu ar medicinos moksliniø tekstø skaitytojø buvo daug ir ar jie galëjo bû- ti tokie átakingi, kad jø normas perimtø platesnë visuomenë, Biblijos skaitytojai. Taavitsainen prieina prie iðvados, kad kanceliarijos ir Vidurio Anglijos standar- tai buvæ konkurentiðki, turëjæ skirtingà prestiþà skirtingose galios srityse: administ- racinëje ir intelektualioje. „The influences must have been conflicting“ (p. 147). Anglø bk ilgainiui ásitvirtino kanceliarijos standartas: su tokia Johno H. Fisherio ir kitø mokslininkø nuomone autorë visai sutinka. Taèiau tai, kà ji nagrinëja, – dar tik standartizuotø raðomosios kalbos variantø konkurencija prieð anglø bk susiforma- vimà. Niekas iki ðiol nebuvo taip aiðkiai nurodæs medicinos moksliniø tekstø nor- mø konkurencijos su kanceliarijos kalbos normomis. Gana keistai atrodo, kai mokslo studijø autoriai sakosi negalá daryti tiksliø iðvadø, nes dar daug senøjø rankraðèiø nepaskelbta. Keista ne tai, kad mokslinin- kai skundþiasi ðaltiniø neprieinamumu, bet kad tai jiems regis esàs pakankamai svarus argumentas jø netirti ir jais nesiremti, daryti iðvadas ir be jø. Antai Taavit- sainen raðo: „more work on more extensive materials, including unedited manu- scripts, is needed for definite conclusions“ (p. 147). Net nepanaðu, kad autorei galëtø kilti mintis pasiþiûrëti á neskelbtus rankraðtinius ðaltinius.

Giedrius Subaèius

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2002 m. birþelio 23 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2002 m. birþelio 28 d. P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]; [email protected]

5 Plaèiau þr. Giedrius Subaèius, „Spaustu- vininkø átaka raðybai ir jos standar- tams“, ALt 3, 2001, 133.

234 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej

Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagielloñskiego, 2001, 510 p. ISBN 83-233-1430-6

The book under review consists of a collection of articles about the Lithuanian language by the brilliant and industrious Polish Balticist, Wojciech Smoczyñski. Except for one article these articles were all originally published before in various outlets and at various times ranging from 1974 to the recent past and only their pagination has been changed here. According to their content they are grouped into the five following categories: (1) The position of the Lithuanian language in the Indo-European family, (2) morphology, (3) dialectology, (4) etymology and (5) Pol- ish-Lithuanian relationships. The book is also supplied with a word index (pp. 481- 506) and an index of names mentioned (pp. 507-510), both indices prepared by Tomasz Majtczak. The first article of the first section (pp. 9-95) is a reprint of the excellent general article on the Baltic languages which had already appeared in the work edited by Leszek Bednarczuk1. This article is well organized, lays the facts out clearly and for the most part gives the generally accepted explanations of the linguistic phenomena encountered. Smoczyñski mentions (p. 26) that the thematic vowel in the Baltic verb is unified as -a(-) < *-o-, but gives no reason for this. In my view this is to be connected with the loss of the phonemic contrast between /a/ and /e/ after a palatalized consonant which arose when the sequence */T§e/ > */Te/ as men- tioned by Smoczyñski on p. 21. When this happened it became impossible to distinguish *-j- stem verbs from non *-j- stem verbs in the present tense endings

1 Leszek Bednarczuk, ed., Jæzyki indoeuro- pejskie 2, Warszawa: Pañstwowe Wy- dawnictwo Naukowe, 1988, 817-905.

235 Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej beginning with the vowel *-e, thus, e.g., *jaut-ete ‘you feel’ (< *jautj-ete) and *neð-ete ‘you carry’ (cf. Gk. f#r-ete). In order to maintain the difference in the stems the thematic vowel of the first plural *jautj-ame (where the *-j- was not lost) and neð-ame (cf. Gk. f#r-omen) was generalized to give *jautj-ate (> jauèiate) and neð-ate. I have suggested this in various publications and my notion was inspired by an idea formulated by Jerzy Kuryùowicz2. In some cases my opinion differs from the com- munis opinio, e.g., I do not find the morpheme *-ç(-) in the Baltic preterit (cf. Lith. ndðë ‘carried’) to be of the same origin as the *-ç- in the Slavic imperfect (cf. Old Church Slavic nes«-axú ‘I carried’). I find it rather to be derived from the thematic aorist in *-e and to be cognate with Old Church Slavic nese ‘carried’. The lengthen- ing observed in Baltic is on analogy with the preterit in *-â-, viz. dirbau: *dirbâ :: *neðeu: *x and x = *neðç. This explains why many Lithuanian thematic verbs lacking the *-j- suffix in the present tense have the preterit -ë (such as, indeed, néðti ‘to carry’, vésti ‘to lead’, véþti ‘to transport’, mésti ‘to sweep’, képti ‘to bake’, tépti ‘to smear’, etc.) and correspond to Old Church Slavic verbs with the thematic aorist3. Since Smoczyñski’s first general article did not contain material on the Indo- European bases of Lithuanian vocabulary Smoczyñski has seen fit to add a rather lengthy and informative section on this subject “Indoeuropejskie podstawy sùownictwa litewskiego” (pp. 96-166) the only article in the series printed here for the first time. Here he covers the words for such basic concepts as elements of nature, wild animals, parts of the body, family, verbs of motion, numerals, etc. This is followed by the articles “Das Litauische im Kontext der indogermanischen Vergleichung” (pp. 167-178), “Il ruolo della lingua lituana per la linguistica indo- europea” (pp. 179-208) and “Konserwatyzm jæzykowy na przykùadzie litewskim” (pp. 209-210). In the last article in this section “Sporne problemy wokalizmu litews- kiego” (pp. 211-213) Smoczyñski discusses the various proposals for the phonemi- cization of the Lithuanian vocalic system. He disputes Hjelmslev’s biphonemic analysis of the Lith. diphthongs ie and uo4. Hjelmslev had proposed the following pairs for commutation: A. tidsà ‘truth’: trdsà ‘interest’, a. kíetas ‘hard’: kìltas ‘elevated’;

2 William R. Schmalstieg, “The thematic 3 William R. Schmalstieg, “The Lithuanian vowel in Baltic”, Lingua 7, 1958, 428- Preterit in -ë”, Lingua 10, 1961, 93-97; 432; “The Baltic thematic vowel recon- “Again the Lithuanian Preterit in -ë”, sidered”, Lingua 12, 1963, 217-219; The Annali, Istituto Orientale di Napoli 6, historical morphology of the Baltic verb. 1965, 123-126; The historical morphology Journal of Indo-European Studies Mono- of the Baltic verb. Journal of Indo-European graph Number 37, Washington, D.C.: Studies Monograph Number 37, Wash- Institute for the Study of Man, 2000, ington, D.C.: Institute for the Study of 46, 137; Jerzy Kuryùowicz, L’apophonie Man, 2000, 288-289. en indo-européen, Wrocùaw: Wydawnictwo 4 Louis Hjelmslev, “Accent, intonation, Polskiej Akademii Nauk, 1956, 237-238, quantité”, Studi Baltici 6, 1936-1937, fn. 32. 1-57.

236 Archivum Lithuanicum 4 B. puÂtà ‘feast’: prÂtà ‘intelligence’, b. dsoti ‘to give’ : darti ‘to stab’. Smoczyñski writes that in A. and B. the commutation of /i/ and /u/ with /r/ is carried out in different phonetic environments, viz. -Ísa compared with -æsa and -ûta compared with -ôta respectively. Neither are the vowels /e/ and /š/, which are syllabic, isofunctional with the consonants /l/ and /r/. Still there is more than one way to do a commutation. One might analyze the long vowels /î/ and /û/ as sequences of two short vowels /ii/ and /uu/. One might then analyze, e.g., tksà ‘extent’ as /tiísaa/ which would then contrast with /tiésaa/ tidsà ‘truth’. Similarly líeti /líeti/ ‘to pour’ would contrast with /líiti/ lyti ‘to rain’ and grtdas /grsudas/ ‘grain, corn’ would contrast with grsodas /grsadas/ ‘frozen clod of earth’. An added reason for analyzing [û] and [î] as /uu/ and /ii/ respectively is the fact that morphemes containing these sequences can be split into a vocalic and a consonan- tal phoneme in prevocalic position, viz. /uv/ and /ij/ respectively, cf., e.g., bt-ti ‘to be’ beside bav-o ‘was’ and ly-ti ‘to rain’ beside lìj-o ‘rained’. (I see no need to posit a laryngeal form *bhuh - as does Smoczyñski on pp. 137, 251 and, certainly differ- 2 ently from most Indo-Europeanists, am inclined to accept the arguments of Witold Mañczak)5. The fact that /u/ and /v/ were originally in complementary distribu- tion is assured by the verbal suffix with the infinitive -åu-ti, but 3rd praet. -öv-o. It should be pointed out also that there is a kind of parallelism between the deriva- tional /ei/, /ai/: /ie/ and /au/: /uo/, a relationship which seems to be essentially a vocalic metathesis, thus beside the primary verb kafpti ‘to heap up’ we also encounter kuÂpti ‘to clean out’6. The relationship between /û/ = /uu/ = /uv/ may go back to Balto-Slavic times, cf. Old Church Slavic za-by-ti (<*-bhû-) ‘to forget’ and za-bú-venie (<*-bhuv-) ‘surprise’. Still, although this article is only three pages long, it gives a good overview of the various phonemic analyses of the Lithuanian vocalic system. The first article in section (2) is entitled “Przypadki lokalne jæzyków baùtyckich” (pp. 214-216). Smoczyñski writes that the renewal of the old form of the locative (expansion with the postposition *en) as well as the appearance of three additional postpositive formations with locative meaning constitute one of the innovations of Lithuanian inflection. In this article Smoczyñski casts doubt on the categorization of the illative, adessive and allative as paradigmatic cases. In Smoczyñski’s view they could only be categorized as such if at a certain evolutionary stage they ceased being adverbial and became grammaticalized as case forms (cf. the history of the

5 Witold Mañczak, “Critique de la théorie 6 Simas Karaliûnas, Baltø kalbø struktûrø des laryngales”, Analecta Indoevropaea bendrybës ir jø kilmë, Vilnius: Mokslas, Cracoviensia Ioannis Safarewicz memoriae 1987, 177. 0 0 0 dicata, ed. Wojciech Smoczyñski, Cracoviae: Universitas, 1995, 237-247.

237 Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej Baltic locative). The postpositions which were partially amalgamated with the preceding endings never advanced to the stage of being new case forms, but rather became productive denominal derivative suffixes. As a rule in Lithuanian one does not encounter more than two locative cases. In general the locative and illative are used with inanimates and the adessive and the allative with animates (particularly persons), thus, e.g., (I) loc. darþé ‘in the garden’ vs. darþañ ‘into the garden’ as contrasted with (II) dievíep ‘with God’ and dievóp ‘to God’. The first pair above expresses the essential spatial relationships, whereas the adessive and the allative express locality on another plane in a way, since they are connected with persons located in a certain space. I find Smoczyñski’s arguments completely convincing here. Smoczyñski’s second article in this category “Uwagi o litewskim praeteritum typu norb(j), giedó(j)” (pp. 217-223) argues against the notion that such Lithuanian preterits as db ‘put’, stó ‘stood up’, sëdb ‘sat’, miegó ‘slept’, giedó ‘sang’, þinó ‘knew’, bijó ‘feared’, jó ‘rode’ are archaisms with respect to the stan- dard dbjo, stójo, sëdbjo, miegójo, giedójo, þinójo, bijójo, jójo. Among the arguments against considering the first set of forms as archaisms is the fact that after the loss of the secondary ending *-t in the preterit the distinction between the pret- erit þinó and bijó and the present tense þìno and bìjo would be expressed only by the position of stress and it would have existed only in those two forms. An- other argument presented by Smoczyñski is that a monosyllabic preterit would have a disyllabic present, viz. *jâ vs. *jâ-ja, which would be an anomaly in com- parison with the usual isosyllabism of the paradigms, e.g., saka: sako ‘turned’, etc. Smoczyñski also points to the fact that in word-final position according to the rules of Lithuanian accentuation we should not have a final long acute vowel, but either -é, -à or a circumflex long vowel. In fact, the occurrence of an acute in a long final vowel poses a problem of Lithuanian phonotactics which any theory must take into account, viz. what is the phonological origin of this aberration from the norm? Once one has answered this question then one could assume that the acute intonation was introduced on the basis of the infinitive stem, which serves as the derivational base for Lithuanian preterits. As Smoczyñski has pointed out most Lithuanian verbs are characterized by having the same number of syllables in the present as in the preterit, although a small group has two syllables in the present as opposed to three in the preterit, e.g., praes. drdba ‘trembles’, praet. drebbjo. In this last event we have to do with two independent stems with different lengths. The loss of the preterit in -jo then es- tablishes the isosyllabism of the present and the preterit. Once the -jo preterit is lost in these verbs the loss is repeated analogically in other verbs, e.g., sb(j) be- side the inf. sbti ‘to sow’. Although probably in general language specific expla-

238 Archivum Lithuanicum 4 nations are preferable to those which call on Indo-European antiquity, in this case the spread of the suffix *-jâ in such words as dbti ‘to put’, etc. should be explained also. A simple preterit db would have its analogue in the Old Church Slavic aorist (vú-)d« ‘put in’, Old Indic a-dhâ-t, Gk. #-θh(ke) ‘put’, etc.7 Whether or not the Lithuanian preterits without -jo are innovations from the Baltic point of view, as Smoczyñski maintains, the Lithuanian 3rd praet. dbjo must be an in- novation from the Indo-European point of view. In his article “Geneza starolitewskiego conditionalis na -biau, -bei, -bi-” (pp. 224- 229) Smoczyñski suggests that the latter endings have their origin in the indicative preterit *bijau ‘I was’, *bijai ‘you were’, *bij⠑was (were)’, forms which have the same origin as the Latv. preterit biju, biji, bija. The Lithuanian preterit buvaf, buvaj, bavo, is then an innovation. Since conditionals frequently have their origin in preterits, it seems to me that Smoczyñski could well be correct. The next article in this section is “Starolitewskie ýmuo, ýmuná na tle prabaùtyckich rzeczowników atematycznych” (pp. 230-247) in which Smoczyñski compares the paradigms of ýmuo ‘man’ and ðu ‘dog’. Here he proposes the following scenario to explain the Lithuanian forms of ýmuo:

IE Proto-Baltic Proto-Lith. Lith. nom. *ghm-ôn-¸ > *þm-ôn-¸ > *þm-ôn-¸ > *þmuÂ-¸ acc. *ghm-ón-¢ > *þm-anin > *þm-an-in : *þmaná gen. *gh¢-n-és > *þum-n-es : *þm-un-es > *þmunés (: stands for analogical changes).

In his earlier article “Il ruolo della lingua lituana per la linguistica indoeuropea” (p. 197 in this book) he had proposed an intermediate acc. sg. *þum-n-in as well as a gen. sg. *þum-n-es. Referring to this earlier article Bammesberger wrote that there is little material which would support a phonological development of *gh¢-n-és > *þumnes and then with metathesis to *þm-un-es8. Kuryùowicz had suggested the change of the Indo-European R > uR (R = any sonant) in position after a velar, viz. ° kuR, guR, thus one could perhaps expect gum- < *g¢-9. Apparently, however, Kuryùowicz’s rule doesn’t work for the palato-velars, since we encounter, e.g., (pa-)þìnti ‘to acquaint’ (< *-g„-tei[?]). On the other hand, as Vaillant points out, the outcome with -u- is not always limited to an environment with a preceding velar,

7 Ñòàðîñëàâÿíñêèé ñëîâàðü, eds. R. M. Cejt- 8 Alfred Bammesberger, “Dël lietuviø lin et al., Ìîñêâà: Ðóññêèé ÿçûê, 1994, daiktavardþio þmogas : þmonës kilmës”, 129. Blt 34(1), 1999, 90, fn. 10. 9 Kuryùowicz 1956, 241. 0 0 0

239 Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej cf. the vacillation in Latv. timsa, tumsa ‘darkness’10. I probably should not comment on the last article “Komentarz laryngalistyczny do wybranych formacji litewskich” (pp. 248-252) since as mentioned above I am inclined to agree with Mañczak con- cerning the laryngeal theory. Section (3) on dialectology consists of the four articles: “System fonologiczny litewskiej gwary puñskiej” (pp. 253-269); “Grupy spóùgùoskowe litewskiej gwary puñskiej” (pp. 270-278); “Szkic morfologiczny litewskiej gwary puñskiej (wraz z tekstami gwarowymi)” (pp. 279-305); “Zapoýyczenia niemieckie w gwarze litewskiej okolic Puñska na Suwalszczyênie” (pp. 306-316). These are interesting, competent descriptive articles about the dialect of Puñsk a small town near the Lithuanian border about 30 kilometers to the northeast of Suwaùk. Section (4) on etymology begins with the article “Etimologijos pastabos I: 1. pavéikslas, 2. pafkðtis, 3. peslYs, 4. nakvóti” (pp. 317-319). According to Smoczyñski since the time of Kazimieras Bûga the noun pavéikslas ‘picture’ has been derived from *paveizd-klas which then underwent the following three phonetic changes: 1) assimilation (*paveizd-klas > *paveist-klas); 2) loss of the -t- (*paveist-klas > *paveisklas); metathesis of *sk > *ks before the [l]. Smoczyñski proposes rather that the -k- belongs neither to the suffix nor the root, but is rather an epenthetic element developing before the sequence [sl], thus pavéi-k-slas < *pavéislas < *pavéid-slas. The root veid- is well known in Lith. véidas ‘face’, Slavic vidú ‘aspect’, etc. Smoczyñski suggests that the noun pafkðtis ‘bird’ is to be connected with paftas ‘egg’ which, when suffixed with -t-, had the following development: *paut-t- > *paus-t- > *pauk-st- and with the passage of *s to [ð] after [k] > pafk-ðtis. The noun peslYs ‘kite (bird of prey)’ is to be derived not from the Indo-European root *pet- ‘to fly’ but rather from the Lithuanian infinitive péðti ‘to tear out the feathers or the hair’, so that the origi- nal meaning of the noun was ‘the bird which seizes chickens or other household fowl’. The original form *peðlYs became peslYs when the noun lost its motivation. Smoczyñski suggests the following derivation for nakvóti ‘to spend the night’: *naktsoti > *nakt™óti > *naktvóti. Since the sequence -ktv- did not fit the Lithuanian phonotactic model the -t- was dropped. In “Etimologijos pastabos II: 1. veikslas > veigzlas ir gajstras > gajzdras, 2. þajzdras, 3. þajzdrai, þidgþdros, 4. þviizdai, 5. kemzdrYnë, 6. kremzlq” (pp. 320-330) the assump- tion of the voicing of certain etymologically voiceless sequences explains the forma- tion of the words in question, e.g., veikslas ‘bright, clear’ has a dialect variant veigzlas and kremzlq ‘cartilage’ has the variant kremslq which is to be derived from

10 André Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves 1. Phonétique, Lyons and Paris: Édition IAC, 1950, 171-172.

240 Archivum Lithuanicum 4 kremta, krihsti ‘to chew’. In “Etimologijos pastabos III: 1. kakðlq, 2. pmkðlë [sic!], 3. vìkðras ir vievesà” (pp. 331-337) Smoczyñski proposes that the root *kas + slç > *kas- lç > *kakslç > *kakslq > kakðlq ‘cockroach’. The root *kas- is also encountered in the verb kàsti ‘to dig’. Similarly pûkðlq ‘pimple, blackhead’ is a doublet of pûslq ‘blister’. Smoczyñski sees a similar epenthesis of -k- in vìkðras ‘caterpillar’ which he derives from the root form *vis- ‘to thrust into, to prick’. A different ablaut grade of the same root is encountered in *™ai-™esâ which gives us vievesà ‘animal louse’. In “Etimo- logijos pastabos IV: lie. våikðèioti” (pp. 338-340) Smoczyñski notes the dialect dou- blet våikðtyti, a causative of iðvyksta ‘I go away’. Probably a 3rd praes. *vaikst-§a > *vaikðèia served as a basis for våikðèioja, våikðèioti, an iterative with the suffix -oti. The article “Etimologijos pastabos V: Nomina postverbalia iñdas, pérgas, iðeigà ir kt.” (pp. 341-350) shows that such nouns as the above arise from a morphological reanalysis of the verbs on which they are based. Thus the verb indbti ‘to put in’ which, of course, has its origin in the prefix in- plus the root dbti ‘to put’, was reanalyzed as having a root ind- plus a suffix -bti (cf. þödas ‘speech’ beside þadbti ‘to promise’) allowing for the creation of the noun iñdas ‘dish’. Similarly pérgas ‘fishing boat’ is derived from *pér-goti ‘to cross’ which was reanalyzed as pérg-oti. The noun iðeigà ‘outlet; yield’ is derived from *iðeig-oti (where the original *eigóti comes from *ei(ti)+góti, both words originally meaning ‘to go’). I think that Smoczyñski’s solution to this morphological problem is completely credible, since reanalysis of language forms is taking place all the time. In the article “Slawisch ovadú und litauisch sodas” (pp. 351-354) Smoczyñski derives Slavic ovadú ‘insect’ from the prefix *a™- plus the lengthened *-o- grade of the root *çd- giving the proto- form *a™-ôd-as the original meaning of which was either a noun of action ‘eating away’ or a noun of agent ‘the one who eats away’. The root noun is also encoun- tered in Lith. sodas ‘gnat, mosquito’. Smoczyñski subjects the Indo-European word for ‘moon, month’ to a thorough analysis in his article “Etymologia scs. m«sæcü i lit. mbnuo jako ilustracja zmian jæzykowych stwierdzanych przez porównanie zewnætrzne” (pp. 355-366). In “Litauisch lokYs, lateinisch lacer und griechisch àp#lhka” (pp. 367-377) Smoczyñski suggests the following development: (a) an attributive sequence *þmoglokYs + þvërìs ‘an animal which has lacerated a man’ or ‘an animal which lacerates a man’ > (b) *þmoglokYs with the same meaning and with ellipsis of the noun or substantivization of the adjective > (c) lokYs ‘bear’ with ellipsis of the initial element *þmog- and then loss of the base verb *lokti. In “Etymologisches zu litauisch lokðnas, ðikðnà und ðykðtas” (pp. 378-384) Smoczyñski suggests that the sequence *s(n) passed to kð(n) in Lith. lokðnas ‘impressionable, sensitive’ which may be compared with Russ. låsyj ‘fond of delicacies, greedy’; Lith. ðikðnà ‘leather belt’ likewise derives from *ðis-, a zero-grade representative of the Indo-European root * kes- ‘to cut’. In “Kilka zrównañ sùowiañsko-litewskich 1. Sùow.

241 Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej v«nücü : lit. vainìkas, 2. Ps. *èezn§ti : lit. kpþta, 3. ps. *dægna : lit. denga” (pp. 385-394) Smoczyñski writes that Slavic v«nücü ‘wreath, crown’ has an ancient appearance because of the cognate Lith. vainìkas (both the Slavic and Baltic forms being based on the stem *™aini- plus the suffix -kü-). Such forms as Russ. v«n and Pol. wian, however, are back formations based on the interpretation of -ücü as a diminutive ending. Old Church Slavic ièezn§ti (iðtezn§ti) ‘to disappear’ can be compared with Lith. kéþti, kpþta, kpþo ‘to become weak, sickly’. The 3rd praes. form kpþta derives, of course, from *kenþsta with the infix -n- and the suffix -sta-. In many Slavic verbs the present suffix -n- corresponds to the present infix -n- in Lithuanian, e.g., Slavic 1st sg. prilün§ (<*lipnô) : Lith. limpa ‘I stick to’, etc. Thus Slavic *kezne corresponds to Lith. *ke-n-þa-. Proto-Slavic *dægna (reconstructed on the basis of Old Pol. dziægna ‘kind of scurvy, inflammation of the gums’ and Upper Lusatian dêaha ‘heartburn, burning sensation in the throat’) is cognate with Lith. sudenga ‘I burn myself’. Slavic *dægna is a deverbal abstract in -nâ- formed on a Proto-Slavic present *dæg§ ‘I burn myself’. In “Altlitauisch prieras, pryieraut und priarka” (pp. 395-402) for prieras in Sirvydas’ Dictionarium Smoczyñski opts for a pronunciation [prie.ras] from earlier *[prìjeras] (< Old Polish fryjerz ‘lover’). The word priarka from Bretkûnas’ Bible translation must be read as [pri.jar.ka]. In “Pochodzenie wyrazów litewskich typu peladë, arklìdë” (pp. 403-407) Smoczyñski notes the existence of a word dëmq which can mean ‘place in a city’ and gives the example Èia yra graþì dëmq, t.y. pedëjìmas ‘this is a pretty spot, i.e., place’ (I would point out that the English word spot can also be used in the meaning ‘place’, so to me at least the combination of meanings envisaged by Smoczyñski seems very plausible). Smoczyñski supposes then that there may have existed at one time a form *peladëmë. Smoczyñski also notes that there exist synonymous nouns in which the suffix -ë alternates with the suffix -më (e.g., lygmq ‘level place, plain’ and lygq). So on the basis of this analogy he assumes the creation of Lith. peladë ‘place to store chaff’ from *peladëmë. In “Priesagos -sèias kilmë” (pp. 408-413) Smoczyñski finds that this prefix is derived eventually from ja-derivatives built on the secondary stems in -st- or -ðt-. Thus, e.g., *iðvirt-tas > *iðvirstas > (with the addition of the suffix *-j-) *iðvirst-jas > ìðvirsèias > (with the -k- infix) ìðvirkðèias ‘inside out’. In his article “Problematyka etymologiczna sufiksów -dyti i -styti” (pp. 414-417) Smoczyñski writes that of the Lithuanian iterative and causative verbs in -yti, -dyti and -styti only the verbs in -yti are inherited since they are the only ones with Slavic counterparts. The formants -dyti and -styti are the product of a resegmentation of verbs with causative meaning derived from intransitive verbs with the suffix -d- or -st- respectively. From the genetic point of view one should segment ardyti ‘to destroy’ as ard-yti rather than as ar-dyti, since it is a causative in -yti based on an original present *érda : inf. *ìr- ti (cf. intr. érdi, Yra/ ìrsta, ìr-ti ‘to disintegrate’). I think that Smoczyñski’s theory is

242 Archivum Lithuanicum 4 convincing, but I would probably have classed this and the preceding article in the section on morphology rather than in etymology. Section (5) on Polish-Lithuanian relationships begins with the article “Polono- Lithuanica. 1. O nazwiskach typu Piùsudski” (pp. 418-427) in which Smoczyñski explains the origin of some Polish names which are unclear to Poles on the basis of their native knowledge of Polish. Smoczyñski had registered such folk etymolo- gies as the connection of the name Szacki with szata ‘clothing’, Puszoùacki with ùata ‘patch’. Here and in the article “Pochodzenie litewskiej nazwy miejscowej Pilsûdai, pol. Piùsudy” (pp. 469-480), Smoczyñski writes that the name Piùsudski most likely derives its initial element from a place name formed from Lith. pilìs ‘castle’ and a second element derived from an original intransitive verb *st-da ‘becomes damp’ with a -d- suffix, evidence for which we find in the causative verb st-d-yti in the meaning ‘to moisten, to dampen’. The original meaning of the place name might have been something like ‘swamp near a castle’. Further congeners of the root sû- (zero grade in preconsonantal position) and se™Î- (full grade) are found in Greek Ùe (Ze&V) ‘(Zeus) sends rain’, Old Prussian (Elbing Vocabulary [47]) suge ‘reynen, rain’ [= sûja], (with the determinants -k- and -g-) Latv. sakt ‘to suck’, Lat. sûgo ‘id.’, Lith. stras ‘salty’ = Old Church Slavic syrú ‘damp’, Lith. såuja ‘cupped hand; handful’ (originally ‘that from which somebody laps something up, sips a drink’). Smo- czyñski rightly rejects the derivation of Piùsudski as being from Lith. pelq ‘mouse’ and ðtdas ‘excrement’. In his article “Polono-Lithuanica. 2. Pol. kieszen(ia), bùr. keðénja a lit. kiðdnë” (pp. 428-438) Smoczyñski argues in a convincing fashion that the Belorussian word was borrowed from Lith. kiðdnë ‘pocket’ which is obviously derived from the verb ákiðti ‘to stick into’. Similarly he writes in “Polono-Lithuanica. 3. Pol. rupieêliwy a lit. rûpes(t)lYvas” (pp. 439-441) that most likely Pol. rupieêliwy ‘worried’ is a borrow- ing from Lith. dial. rûpeslYvas < rûpestlYvas with loss of the -t- between [s] and [l], cf. Lith. rmpestis ‘care’, rûpbti ‘to care’. In “Polono-Lithuanica. 4. Pol. gwar. guziny a lit. gûþYnës” (pp. 442-444) Smoczyñski writes that Pol. dial. guziny ‘Shrovetide party with music and dancing’ is certainly a borrowing from Lith. guþYnës (attested also as gûþYnës with a long initial vowel) ‘evening party of young people with dancing’ since the Lithuanian word is clearly motivated by the verb guþbti ‘to flock together’. In his article “O niektórych lituanizmach polszczyzny wileñskiej” (pp. 445-460) Smoczyñski analyzes a list of 34 lexical items of Vilnius Polish begin- ning with atosa ‘rod connecting the (front) axle (of a wagon) with the shaft (of a horse)’ which can be compared with Lith. atösëja ‘id.’ and ending with wikswa ‘kind of grass’ to be compared with Lith. viksvà ‘sedge, kind of grass’. The article “Les noms de famille polonais d’origine lituanienne” (pp. 461-468) has a list of Polish family names of Lithuanian origin and an explanation of the origin of these names.

243 Wojciech Smoczyñski, Jæzyk litewski w perspektywie porównawczej Indeed it is very convenient to have Smoczyñski’s articles about Lithuanian all gathered together in one book, so one does not need to search out all the individual articles in the very diverse sources in which they originally appeared. The author is to be congratulated on his scientific achievements in the field of Lithuanian linguistics and the publisher is to be congratulated for gathering these articles together in one place in an attractive format.

William R. Schmalstieg

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 2002 m. sausio 23 d. 814 Cornwall Road Priimta 2002 m. kovo 1 d. State College PA 16802, U.S.A. el. p.: [email protected]

244 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Giedrius Subaèius, Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra

Vilnius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 2001, 128 p. ISSN 1648–3294, ISBN 9986–668–33–6

Tai knyga, pradedanti þurnalo Archivum Lithuanicum serijà Bibliotheca Archivi Lithuanici. Autorius plaèiai þinomas lietuviø kalbos istorijos tyrinëtojas, paraðæs daug straipsniø, iðleidæs ir knygø. Giedrius Subaèius jau seniai tiria þemaitiðkus raðtus, gerai ásigilinæs á visà XIX amþiaus pradþios lietuviø literatûrà. Ðiuo atveju nagrinëjama XIX ðimtmeèio kultûros veikëjo Kaliksto Kasakauskio (1794–1866) knygø kalba. Noras nuosekliai iðanalizuoti vieno ið eiliniø mûsø lite- ratûros veikëjø kalbà yra pagirtinas darbas, nes kultûros istorija turi nustatyti kiek- vieno kûrëjo vertæ, atskleisti veiklos ypatybes. Subaèiaus knygoje nagrinëjama 1832 metais iðspausdinta Kasakauskio gramatika Kaùbrieda leýuwio êiamaytiszko ir religi- nës bei ðvietëjiðkos knygelës, iðleistos nuo 1859 iki 1869 metø. Atrastas ir net visai mûsø kalbotyrai maþai þinotas, beveik netirtas Kasakauskio rankraðtis Z dzieùka pod tytuùem = ¡emajtiu Wiskupiste. Tai 16 puslapiø pastabos apie Motiejaus Valan- èiaus Þemaièiø vyskupystës (1848) kalbà. Ðis rankraðtis ádomus pirmiausia tuo, kad Kasakauskis daugelyje vietø siûlo vyskupui Motiejui Valanèiui vartoti savo Dìdkiemio ðnektos formas vietoj jo vartotø þemaièiø kretingiðkiø formø: ateinu vietoj atenu (p. 77; Dìdkiemyje ðaknies dvibalsis ei sveikas), gilej vietoj gilij „gilie, giliai“ (p. 85), spruga vietoj spruka „spruko“ (p. 95), parsikiejti vietoj parsikijti ~ „persikeitë“ (p. 95) ir t. t. Kai kur Kasakauskis pataria Valanèiui átartinai taisyti, kreipia já nuo áprastø raðto normø ir polinkiø: gabaùa → szmota (p. 73), nebmusze → nebmusza (p. 79), rusie → sklepi (p. 87) ir kt. Gerai, kad recenzuojamoje knygoje nagrinëjama ir ðio rankraðèio kalba, o pats rankraðtis skel- biamas kaip priedas.

245 Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra Knygoje Subaèius daug dëmesio skiria norminamøjø Kasakauskio paþiûrø á bendrinæ kalbà raidai. Tai ádomios ir tvirtai paremtos mintys. Labai svarbu, kad nagrinëjami ir raðybos klausimai, nes iki ðiol neturime bent kiek iðsamesniø, kaip latviø kalbotyros, raðybos tyrimø. Ðie puslapiai, be abejo, patrauks lietuviø raðomo- sios kalbos istorijà tirianèiø mokslininkø dëmesá. Kalikstas Kasakauskis buvo þemaitis, gimæs dab. Ðilalës rajone, Dìdkiemyje. Ten buvæs ir jo giminës dvarelis – taip 1964–1969 metais yra aiðkinæ seni, dar XIX amþiuje gimæ vietos þmonës. Gimimo vieta literatûroje labai svyruoja: Lietuviø en- ciklopedijoje raðoma esanti Ðilalë1, taip nurodo ir Vaclovas Birþiðka Aleksandryne2. Prof. Zigmas Zinkevièius sako Kasakauská gimus Dìdkiemyje prie Þviñgiø3. Pana- ðiai teigiama LTE 5 354 (èia irgi nurodomas Dìdkiemis, Ðilalës r.) ir kitur. Tai tikra. Dìdkiemis ilgai buvo Þviñgiø parapijos kaimas. Baþnyèia Þviñgiuose pastatyta 1588 metais. Kasakauskis Þviñgiuose ir buvo krikðtytas. Ir Þviñgiai, ir Dìdkiemis priklauso pietø þemaièiø (dûnininkø) raseiniðkiø ðnektø bûriui. Tai chrestomatinë tiesa, nustatyta Antano Salio4, Petro Joniko5, Zigmo Zinkevièiaus6, Vlado Grinavec- kio7, tuo ásitikinta pabuvus ðitose vietose ir ðiø eiluèiø autoriui 1964 ir 1969 metais. Jà patvirtina ir neseniai Daivos Atkoèaitytës atlikti visos raseiniðkiø patarmës ty- rimai8 . Subaèiaus knygoje Kasakauskis laikomas ðilaliðkiu, t. y. nukeliamas á pietø þemaièiø varniðkiø patarmæ, kur am, an, em, en, à, æ > ¹m, ¹n, ¼m, ¼n. Þvingiðkiai ir didkiemiðkiai juos iðlaiko sveikus (à, æ = am, en). Ydingai nustatæs Kasakauskio gimtàjà ðnektà, autorius ið esmës në kelte nekelia klausimo, ið kur ðilaliðkio auto- riaus raðtuose gali bûti atsiradæ sukan ~ sukà, kan ~ kà, tan ~ tà, dantis ir t. t. (tai rodo þemaièius raseiniðkius). Tokiø pavyzdþiø esama nemaþa net Kasakauskio pastabo- se dël Valanèiaus Þemaièiø vyskupystës, plg. dantis, ranku, ant (p. 34), dudansys ~ duodàsis (p. 39), kentu, nekentu (p. 75), mokans, dirbans (p. 79), beesant, amþe, nemokàs, neesant (p. 81), ko noren (p. 83), tinkanti (p. 87), dransuma, tan (p. 97), neeinant (p. 101) ir t. t. Pavyzdþiai su pakeistais an, en (kaip kitose ðnektose – varniðkiø, ðiaurës þemaièiø akmeniðkiø) – tai daugiausia þodþiai dronsej, monta ir kt. (p. 33). Jø dau- guma tik knygelëje Girtybë ir blaivystë (1859). Jie gali bûti atsiradæ dël Jurgio Pabrë- þos ar Valanèiaus raðtø átakos.

1 Lietuviø enciklopedija 11, Boston: Lietuviø 6 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, enciklopedijos leidykla, 1957, 127. Vilnius: Mintis, 1966, 530. 2 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 3, Chica- 7 Vladas Grinaveckis, Pietø þemaièiø tekstai go: JAV LB kultûros fondas, 1965, 34. 1. Raseiniðkiai, Vilnius: Vilniaus pedago- 3 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija ginis institutas, 1984, 35–37. 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: 8 Daiva Atkoèaitytë, Pietø þemaièiø raseinið- Mokslas, 1990, 172. kiø fonologinë sistema: prozodija ir vokaliz- 4 Antanas Salys, Rinktiniai raðtai 4, Roma: mas, daktaro disertacijos santrauka, Vil- Lietuviø katalikø Mokslo Akademija, nius: Lietuviø kalbos instituto leidykla, 1992, antroji áklija. 2001, 8–9. Èia ne vienà syká kirèiuoja- 5 Petras Jonikas, Pagramanèio tarmë, Kau- ma Þvìngiai, nors turi bûti Þviñgiai. nas: Ðvietimo ministerijos knygø leidimo komisija, 1939, 7.

246 Archivum Lithuanicum 4 Su ðnektø ypatybëmis susijæs ir afrikatø è, dþ buvimas vardaþodþiuose: Ðilalëje *tj, *dj > è, dþ prieð visus *ü, Í ir â, ç, o Þviñgiuose kiek svyruojama (stat’es ~ „staèios“, mör’t’es ~ „marèios“). Dìdkiemyje afrikatos netariamos tik prieð *ü, Í (plg. ir LKA II 80 þemëlapá). Todël ieðkoti, kodël Kasakauskio knygose nëra ýode „þodþio“ ir kitø formø (plg. p. 34, 52), yra beviltiðka: Kasakauskis ið savo namø bus iðmokæs sakyti ir raðyti ýodýie „þodþio“, gaùwaýudýé „galvaþudþio“, norenczé „norinèio“, medýe „medþio“, todël be vargo jas ir bus pasirinkæs. Atmintini Zinkevièiaus (1966, 142) þodþiai, kad einant ið rytø á vakarus, þemaièiø paradigmose afrikatø laipsniðkai maþëja, o maþdaug uþ linijos Þemajèiø Nafmiestis–Pajtris–Kaltinënai–Luõkë– Nevarbnai jø sistemingai neturi §a kamieno vienaskaitos genetyvas (jåuèio, mddþio). Þemaièiø tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 asmens galûnë yra (gal ir buvusi) labai mobili: -èio, -èiu ´ -èiau. Deðimèiø metø stebëjimai rodo, kad ji gali bûti var- tojama tarsi atitrûkusi nuo kokio galûnës vartojimo ploto. LKA III 103 þemëlapyje matyti, kad tariamosios nuosakos vns. 1 asm. galûnë -uo ~ -o tarsi pabirusi visame vakarø þemaièiø plote. Apie Ðilalæ, didoko miesto paðonëje, gal ir neiðgirdo jos atbëgæ tyrëjai, bet uþ 12 km á ðiauræ nuo Þviñgiø ir 17 km nuo Dìdkiemio apie Pajtrá ji 1964 metais girdëta (df.èûo, gafè’ûo ir t. t.). Lietuviø tarmiø chrestomatijoje pateikti du pavyzdþiai ið Vidaklës: usimeikè’uo ~ uþsimeikèio ir sudaig’í.è’uo ~ sudaigyèio9. LKA III 103 þemëlapyje to neparodyta. Ar nepatikëta, ar dar kas ávykæ?10 Tai gali bûti nutolusi nuo pagrindinio ploto nykstanti viena gramatinë forma. Dabar -èiu (-蒹, è’u) formos labai nyksta (Krð, Rdn, Trð, Pp), nyksta taip pat ir -èio (-è’uo; Pvn, Vðv, Tl ir kitur). O juk 1895 metais net Maironio Pavasario balsuose11 yra buczio (p. 49), galëczio (p. 49, 50, 68), norëczio (p. 51), uþmigczio (p. 70). Tas formø pabirumas (nuo Pövandenës iki Ðvbkðnos ir nuo Pajtrio iki Pìkeliø) ðiuo atveju rodo didelá bendrinës kalbos poveiká. Tai neþinia, kokia bus buvusi nuo seno galûnë Þviñgiuo- se, Dìdkiemyje ir kitur. Dûnininkø ðnektø morfologijos niveliacija vyko ir vyksta intensyviai, daþnai dabartis gali neparodyti senovës ðimtmeèiø vyksmo. Mûsø tarmëtyroje, rodos, buvo priimta po tildës pateikti pagarsiui transponuo- tas formas. Todël lyg ir átartini paraðymai sûszaùa ~ suðàla (= saðala, p. 15; plaèiai paplitæs þemaièiuose), asztuonims ~ aðtuonyms (= aðtuonims, p. 20), wisìms ~ visyms (= visìms, p. 25; tokias formas turi ir daug ðiaurës þemaièiø, ne vienur pietiniai12 ), palikt ~ „palieka“ (ar ne Þv, Dìdkiemio pal’j.kt ~ palidkta), wagij ~ vagiui (= vögie, p. 32; plg. väg’î Pvn, Lkv; vö.g’i., Krð sen.; vägËi Rt), papilditijej ~ papildytieji

9 Lietuviø tarmiø chrestomatija, redagavo dþiui, neatsispindi ir forma mOna (nors Elena Grinaveckienë, Kazys Morkûnas, uþraðyta Doviluosé [Klaipëdos r.], Ras- Vilnius: Mintis, 1970, 121. nëje [Ðilutës r.] ir kt.). 10 LKA I 103 þemëlapis galûnës -èio neuþ- 11 Maironis, Pavasario balsai, Tilþë, 1895. fiksavo net Telðiuosé, o tokiø formø ten 12 Lietuviø tarmiø chrestomatija, 121; plg. galima girdëti tiek ir tiek. Atlase yra ne v’is’íms Krð, Ðauk, Krþ, Krtv; v’is’î.ms vienas toks svyravimas, jame, pavyz- Vìdsodis, Pvn, Ðv ir kt.

247 Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra (= papìldytiejai; p. 30), norenczé ~ norinèio (= nórianèio, p. 34; tai ia kamieno forma, kaip ir dabar daugelio þemaièiø ir rytø aukðtaièiø, pvz., no.r’e, sto.v’e Slm, Kpr ir kitur, nsor’em, stsov’em Krð, Ðauk, Krtv, nsorê.m Krtn, Rt), pleszanszé ~ plëðianèio (p. 34; þem. yra a kamieno forma p’l’íeðan’è’e ~ plbðanèio, taranczé ~ tarianèio). Abejotinai èia taikomas „þemaitiðkø lyèiø pastebimumo“ principas ið knygos Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia13, nes Kasakauskis yra siaures- nio màstymo ir polëkio autorius. Priblësæs tarmiø tyrinëjimas Lietuvoje yra kai kur prigesinæs ir þemaitiðkø raðtø tyrinëtojo Giedriaus Subaèiaus dëmesá.

Vytautas Vitkauskas

V YTAUTAS VITKAUSKAS Gauta 2002 m. birþelio 11 d. Lietuviø kalbos institutas Priimta 2002 m. birþelio 28 d. P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva

13 Giedrius Subaèius, Þemaièiø bendrinës kal- Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- bos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: tas, 1998, 32–39. 0 0 0

248 Archivum Lithuanicum 4 Diskusijos, apþvalgos, pastabos (Discussions, Surveys, Notes)

249 Kalikstas Kasakauskis: Lietuviø bendrinës kalbos konjunktûra 250 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Pietro U. Dini Università di Pisa

A note on murinas in Old Lithuanian

In their edition of the Old Lithuanian Cathechism of Daukða Vida Jakðtienë and Jonas Palionis (1995)1 transcribed the original (see p. 83, line 6, 17) as Msrinni and repeated the same transcription in the Þodþiø formø rodyklë: muriná adj. a. sg. m. 617 (see p. 686, line 7). A similar adjective does actually exist in Old Lithuanian (e.g.: marinas -à f. adj. „µchmuãig“ [cf. LKRÞ2 II 110]; mur¸yñµki / aethiopieus. murinas in Sirvydas’ oldest vocabulary3) but it is normally attested as an -o stem (marinas, not *murinis!) and normally written with only one 4. The passage of DK (1595, 6) in which the single occurence of this word appears is the following: Jog tokiemus nÙ pi-//g[e]µN paiøkimà µawo: // kaip Msrinni i¾du-//mà atmainiT. It corresponds to the Polish text of Jakób Ledesma given below: iê nie mniey // im trudno zwycêay µwoy // niêli Murzynowi cêar-//noúã µw± odmieniã5.

1 Cf. Vida Jakðtienë, Jonas Palionis, Mikalo- 191; Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. jaus Daukðos 1595 metø Katekizmas. Kate- Konstantinas Ðirvydas: Dictionarium trium chismus von Mikalojus Daukða vom Jahre linguarum (fotografuotinis leidimas), 1595. Bibliotheca Baltica, Vilnius: Mokslo parengë Kazys Pakalka, Vilnius: ir enciklopedijø leidykla, 1995 (further— Mokslas, 1979, 182 (further—PLKÞ). DK 1595). 4 The writing of a double consonant is, 2 Wörterbuch der litauiµchen Schriftsprache [...] however, typic for Old Lithuanian texts 2(L–Pa). Lietuviø raðomosios kalbos þody- from Prussia. nas, lietuviðkai-vokiðka dalis 2(L–Pa), su- 5 Cf. Ernst Sittig, Der polnische Katechismus darë M. Niedermann’as [...], Heidelberg: des Ledesma und die litauischen Katechis- Carl Winter Universitätsverlag, 1951 men des Daugßa und des Anonymus vom (further—LRKÞ 2). Jahre 1605 nach den Krakauer Originalen 3 Cf. Senasis Konstantino Sirvydo þodynas und Wolters Neudruck interlinear herausge- (fotografuotinis leidimas), parengë geben, Göttingen: Vandenhoeck & Rup- Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir recht, 1929, 10; Jakðtienë, Palionis 1995, enciklopedijø leidybos institutas, 1997, 464.

251 A note on murinas in Old Lithuanian A comparison of the two texts shows that the right way to transcribe the Lith. original should be Msrin[u]i, i.e. as a noun (not an adjective) and as a dat. sg. (not acc. sg.) presupposing a nom. sg. marinas s. m.6 This noun is well attested (e.g. marinas -o s. m. „Mohr, Neger, Nigger“ [cf. LKRÞ 2 110]; mur¸yn / aethiops, maurus. murinas) in the third edition of Sirvydas’ Dictionarivm Trivm Lingvarvm (cf. PLKÞ 182). It is precisely an ethnonym (as in the Old Polish source) meaning ‘a Moor; the Moors’. My simple explanation is that in the passage of DK quoted above the expected grapheme of the ending was confused with already by the typesetter. And all the later editors of the Cathechism repeated this mistake mechanically instead of emending it. In fact one can observe the same writing in Wolter (1886 n.v.)7, Gerullis (1927, 120), Sittig (1929, 10) and finally in Jakðtienë, Palionis (1995). Nevertheless I want to point out that a correct transcription is given in LKÞ VIII 416 s.v.: „Marinui juodumà atmainyt“.

* * *

Starting from the above mentioned remark concerning Daukða’s Cathechism I should like to call attention to the usage of the word murinas in Old Lithuanian. The data offered by the Concordances of Old Lithuanian Texts prepared by the Institute of Lithuanian Language will support this investigation8. The noun occurs once in the plural also in Daukða’s major work Poµtilla Catholicka (= DP) in a passage in which, listing many peoples, Daukða (following Jakob Wujek’s original Polish text) shows a rather precise knowledge of the variety of European peoples, whereas he simply divided all the non-European into Moors,

Indians and innumerable others not mentioned, DP 45740: Hißpó=nu / Wùach³ / Francs¸³ / Angliku / S¸ót³ / Wókiec¸i³ / C¸iåk³ / Vngsru / Lµk³ / S¸wæd³ / Dûnc¸iku / 9 Msrin³ / Indión³ / ir kit³: néµuµkaitomu tautu (cf. Wujek 1590, 48440: Hißpanow, Wlochow / Francu=¸ow / Anglow / S¸otow, Niemcow / C†echow / W²grow / Polakow / S¸wedow / Duñc‡ykow / Mur¸ynow / Indianow / y inßych ro¸lic†nych narodow

6 No mention of this minor error in the versiteto leidinys, 1927, 119: „Pagal ðá transcribed Lith. text is to be found in [i.e. Wolter] leidimà iðtraukas duodu“. the reviews of Jakðtienë and Palionis’ 8 This very important scientific program work, cf. Giedrius Subaèius, „Naujas (1996-2005) is sponsored by the pirmosios lietuviðkos LDK knygos leidi- Language Commission of the Republic mas“, RBl 2, 1996, 77-83; Juozas Kara- of Lithuania. I thank Ona Aleknavièienë ciejus, „M. Daukðos 1595 metø Kate- and Saulius Ambrazas for submitting chizmas“, Blt 32(1), 1997, 131-132. me this information. 7 Wolter’s text was reprinted by Gerullis, cf. 9 Cf. also Birþiðka Mykolas, Daukðos Postilë. Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai 1. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Lietuvos Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos uni- Universiteto leidinys, 1926, 457.

252 Archivum Lithuanicum 4 wµchodnych y ¸achodnych)10. The word in this passage has been registered by Kudzinowski (1977, 466) under the entry murinas sg. although it is the only occurrence in the text. The same criterion has been followed also by Dominykas Urbas11 for the single occurrence in Maþvydas: Murinu †eme // iµchties µawas r±nkas Diewopi

(Mþ 29211). Bretkûnas offers some occurrences of the noun as well, only in the plural form, i.e.: Antras wanduo... teka aplinkui wiµs¼ S¸em¼ murin» (BB12 1 Moz 2,13). Two more cases occur in the New Testament13: Iµchmintingi ataâo iµch Msrin» áemes ing Jeruµalem (BB Mt 2,1), Mes regeiom io S¸waigµde Msrin» áemeie (BB Mt 2,2); both of them have been corrected as Rit¾14. Chylinski’s Bible gives two examples of this noun in nom. sg. and gen. pl.15 (cf. ApD 8, 27: Kieles tada ir nuejo: ó ßtey, Murânas, Dwaronis ir Didis Ponas Candaces Karalenes Murynu, kurµey buwo and cieùa jos µkorba, kurµey atwa¸awo Jeru¸alen meùµtus16 ). Finally a plural form is also to be found in the manuscript of Lukauskas’ Omelies, i.e.: Ziamy Murinu17. All the examples gathered point out that in Old Lith. texts marinas sm. occurred much more frequently in the plural. Nevertheless there are known at least two attestations in the singular as well (Daukða, Sirvydas). It is interesting to observe,

10 Cf. Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, Iµchguldimas Euangeliu [...]. Iµµpaude Vilnius: Baltos lankos, 2000. Karaliauc¸iuie Iurgis Oµterbergeras. 11 Dominykas Urbas, Martyno Maþvydo M¿ta Pono 1591, 190, 15-16); wedanc¸io raðtø þodynas, Vilnius: Mokslo ir ing moteri Murinka / merga i¾da ([Jonas enciklopedijø leidykla, 1996, 233. Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti Trumpas 12 Biblia tatai eµti Wiµsas Schwentas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu [...]. Raµchtas, Lietuwiµchkai pergulditas per Iµµpauµta Karaliauc¸iuie / Iurgio Jan¼ Bretkun¼ Lietuwos Plebon¼ Oµterbergero. M¿ta Pono 1591, 383, 14). Karaliaucziuie (manuscript; 1590; According to Skardþius’ Die slavischen further—BB). Lehnwörter im Altlitauischen (Kaunas: 13 Cf. [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS Spindulys, 1931) this word occurs also TESTAMENTAS. Ing Lietuwiµchk¼ in BB 4 Moz 12,1. Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ 15 Cf. Czesùaw Kudzinowski, Biblia Litewska Labguwos Plebona. 1580 (Quoted from: Chyliñskiego. Nowy Testament 3. Indeks, NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietu- Poznañ: Poznañskie Towarzystwo wiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Przyjacióù Nauk, Wydziaù filologiczno- Bretkun¼ Labguwos Plebona. 1580. DAS filozoficzny, Komisja filologiczna, 1964, NEUE TESTAMENT in die litauische 78, s.v. MURINAS. Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor 16 Cf. Czesùaw Kudzinowski, Jan Otræbski, zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift, Biblia Litewska Chyliñskiego. Nowy Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. Testament 2. Tekst, Poznañ, Wrocùaw: von Jochen D. Range, Friedrich Scholz, Ossolineum, 1958, 201, 39. Paderborn etc., 1991, 6v. 17 Kiprijonas Lukauskas, Pamokslai, parengë 14 Bretkûnas also knows the noun murinka: Juozas Karaciejus, Vilnius: Mokslo ir

Schita iokeµµi brolio wedanc¸io Murinka / enciklopedijø leidykla, 1996, 3838. tatai eµti i¾da marc¸e ([Jonas Bretkûnas,]

253 A note on murinas in Old Lithuanian finally, an improvement of the singular forms in later Lithuanian texts, i.e.: Iey gal atmaynit Murinas odu µa=wo18 (SP I 294, 19-21) and Murinas iuo=das kayp vnglis (SP II 158, 18-19).

P IETRO U. DINI Gauta 2002 m. vasario 2 d. Dipartimento di Linguistica Priimta 2002 m. birþelio 5 d. via S. Maria 36 I-56126 Pisa, Italia el. p.: [email protected]

18 Ðyrwids Punktay sakimu (Punkty kazañ) Einleitung herausgegeben von. Dr. Franz (fotografuotinis leidimas), litauisch und Specht, Göttingen: Vandenhoeck & Rup- polnisch mit kurzer grammatischer recht, 1929 (further – SP).

254 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Stephan Kessler Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald

Antanas Strazdas (1760–1833) in der Biblioteka XX. Czartoryskich

Von Antanas Strazdas’ (Antoni Drozdowski) 1814 erschienener Sammlung mit 11 Gedichten (Giesmies swietiszkas ir szwintas. Sudietas par Kuniga Untana Drazdawska; auf der letzten Seite ist angegeben: Wilniuy Drukarnioy Kunigu Missionoriu. 1814.1 ) waren bisher nur 2 Exemplare bekannt. Zwischen 1818 und 1820 musste sich Antanas Strazdas wegen des Inhaltes eines der 11 Gedichte in einem kirchlichen Prozessverfahren verantworten, das u.a. zu dem Urteil führte, alle gedruckten Exemplare seiner Gedichtsammlung wieder einzuziehen und zu verbrennen. Von daher kann die geringe Anzahl auf uns gekommener Exemplare seines „Heftchens“ (es handelt sich um 4 je einfach gefaltete, ineinandergelegte Bögen, die mit einem Faden zu einem Heft gebunden sind) nicht verwundern. Die beide Exemplare, die heute bekannt sind, nämlich das Exemplar der Lietu- vos nacionalinë Martyno Maþvydo biblioteka zu Vilnius (Signatur A 1/814) und das Exemplar der Vilniaus Universiteto mokslinë biblioteka (Signatur LR 485), sind stark korrupt bzw. letzteres auch unvollständig. Beide Exemplare wurden 1991 in einer Faksimileausgabe, die Juozas Tumelis besorgte2, gegenübergestellt und der überhaupt überlieferte Text damit derart zusammengebracht, dass er sich ergänzt oder bestätigt. Die dann noch bestehenden Lücken3, hat der Herausgeber durch drei Quellen gefüllt: durch den (anscheinend) noch besser lesbaren Text einer alten

1 GIESMIES º SWIETISZKAS IR SZWIN- 3 Z.B. das „bekit“ auf S. 54, Z. 1, ist we- TAS º SUDIETAS PAR KUNIGA º UN- der auf dem einen, noch auf dem ande- TANA DRAZDAWSKA º WILNIUY º ren gedruckten Exemplar vollständig er- Drukarnioy Kunigu Missionoriu. º 1814. halten. 2 Antanas Strazdas, Giesmës svietiðkos ir ðventos. Faksimilinis leidinys, sudarë Juo- zas Tumelis, Vilnius: Vaga, 1991.

255 Antanas Strazdas (1760–1833) in der Biblioteka XX. Czartoryskich Xerokopie eines der Druckexemplare, die in der Lithuanistischen Abteilung (Litu- anistikos skyrius) der Lietuvos nacionalinë biblioteka aufbewahrt wird; durch den Text der Ausgabe „Shenandoah 1902“ (s.u.); und durch den Text einer Abschrift von etwa der Mitte des 19. Jahrhunderts, die aus der Hand Benediktas Smigelskis’ (heute in der Lietuvos nacionalinë biblioteka, Signatur PR–980) stammt. Auf diese Weise konnte der Herausgeber Tumelis den Faksimiles einen rekonstruierten Text des Strazdas’schen Buches hinzufügen (S. 43ff.). Das war durchaus nötig, da frühe- re Ausgaben der Strazdas’schen Gedichte einen mitunter erheblichen Mangel an Text- und Korpustreue zeigen. Zudem hat es seit 1814 nicht zu viele vollständige Ausgaben gegeben. Da wäre zunächst die Ausgabe „Tilêiej, Spaustuvieje Otto v. Mauderodes, 1884“ zu nennen, die Jozapas Miglovara herausgegeben hatte, deren Hauptcharakteristikum neben orthografischen Veränderungen ist, dass sie Strazdas’ 3. Gedicht, „Kiszkis“, mit 13 statt 8 Strophen wiedergibt. Dann wäre die Ausgabe „Kaðtu kun. A[ntano] Miluko, Shenandoah, Pa. [U.S.A.], V. J. Stagaro spaustuvëje, 1902.“ zu nennen, die als texttreu gilt und deshalb als Hilfe bei oder Quelle für Textausgaben oder -auszüge benutzt wurde. 1911 besorgte Jonas Basanavièius eine Edition von 26 Gedichten einer Hand- schrift, die er Strazdas zuschrieb, was sich später als falsch herausstellte. Mit ihr beginnt eine Reihe von Editionen – zunächst der Zwischenkriegszeit –, in denen Strazdas bis zu 50 Gedichte zugeschrieben werden4. Nach dem 2. Weltkrieg er- schienen zweimal Strazdas’ Raðtai, zunächst 1952 herausgegeben von A. Rimkûnas (= Jurgis Tornau5 ) und dann 1957 herausgegeben durch Leonas Gineitis. Die beiden Raðtai-Ausgaben liefern zwar interessantes, zusätzliches Material6, stützen sich aber in ihrem Textkorpus nicht nur auf Strazdas’ „Heftchen“, sondern auch auf jene fälschlich Strazdas zugeschriebene Handschrift, aus der schon Jonas Basana- vièius Gedichte unter dem Namen Strazdas abgedruckt hatte. Darüberhinaus brin- gen beide Raðtai-Ausgaben Strazdas’ Gedichte bzw. seine angeblichen Gedichte in moderner litauischer Orthografie und genügen wissenschaftlichen Ansprüchen so- mit nicht. Ein 1963 von Vytautas Vanagas herausgegebener Strazdas-Band mit dem Titel Poezija folgt mit kleinen Änderungen der Raðtai-Ausgabe von 1957. Zuletzt erschien 1974 in Vilnius eine weitere Strazdas-Ausgabe unter dem Titel Giesmës apie sieratas, die wiederum Vytautas Vanagas erstellt hatte, und die neben den Texten neuerlich interessantes Archivmaterial zu Strazdas’ Lebensumständen

4 Vgl. Patricija Vitkauskienë, Vladas Þu- 6 Die 1952er Ausgabe bringt zusätzlich kas, Antanas Strazdas, Bibliografija, Vil- Dainos, die als Varianten der Straz- nius: Vaga, 1969, 18–21. das’schen Gedichte erscheinen; die 5 Lietuviðkieji slapyvardþiai. Medþiaga lietuvið- 1957er Ausgabe Strazdas’ Verteidi- køjø slapyvardþiø sàvadui 3(N–U), paren- gungsschrift gegen die gegen ihn erhobe- gë Jonas Maèiulis, Bronë Valickienë, Vil- nen Anklage. nius: Lietuvos nacionalinë Martyno Maþ- vydo biblioteka, 1998, 164.

256 Archivum Lithuanicum 4 zusammenstellte. Infolge von Vanagas’ intensiver Forschungstätigkeit zu Strazdas, deren Ergebnisse er 1968 in einer umfangreichen Monografie veröffentlicht hatte, beschränkt sich die von ihm besorgte Ausgabe Giesmës apie sieratas auf Strazdas’ 11 Gedichte aus dessen Buch von 1814 sowie auf zwei weitere authentische Gedichte, die aus fremden Handschriften überliefert sind. Leider bringt auch Giesmës apie sieratas Strazdas’ Texte in moderner Orthografie, sodass sie in diesem Punkte nicht genügen kann. Tumelis’ Faksimileedition von 1991 machte somit erstmalig den schwierigen Textzustand, von dem die modernen Editoren von Strazdas’ Gedichten ausgehen mussten, transparent und Tumelis lieferte endlich und erstmalig eine glaubwürdige, getreue Textrekonstruktion, wenn er dabei auch noch keinen Textapparat erstellt hat. Eine solche vergleichende Textedition, die die vorhandenen Quellen kritisch bewerten und die durch ihren Apparat offenlegen würde, welche Textpassage aus welcher Quelle genommen wurde, ist weiterhin überfällig, insbesondere auch des- halb, weil sich jetzt ein 3. Exemplar von Strazdas’ Giesmies wiedergefunden hat. Es befindet sich in der Biblioteka XX. Czartoryskich zu Kraków (Signatur Str. dr. 37429.I). Dieses Exemplar war wahrscheinlich deshalb unbekannt geblieben, weil es nicht unter dem auf ihm angegebenen Verfassernamen (par... Untana Drazdawska) katalogisiert worden war, sondern unter dem ersten Titelstichwort (Giesmies). Das Exemplar ist gut erhalten (abgesehen von einem Fleck auf Seite 4, zu Beginn der Zeilen 12 und 13), aber ihm fehlt ein ganzes Blatt, nämlich das, das im Heft zu innerst gelegen hat. Folglich fehlen dem Exemplar der Biblioteka Czartoryskich die Seiten 7–10 bzw. die Gedichte „Prieczastis Mergas“, „Strazdas“ und teilweise „Pa- sterka, arba Piemienu Giesmie“. Der Text ist auf grünlichem Papier gedruckt, ein Umstand, der an unser Wissen von demjenigen Exemplar erinnert, das Eduardas Volteris 1895 in St. Petersburg auf einer Ausstellung zeigte7. Ein Vergleich des Textes der Ausgabe „Shenandoah 1902“ und des rekonstru- ierten Textes in „Tumelis 1991“ mit dem Exemplar der Biblioteka Czartoryskich fällt folgendermaßen aus:

Shenandoah 1902 Tumelis 1991 Biblioteka Czartoryskich S. 7, oben: es fehlt das Motto; veränderte Gestaltung des Titels. Außerdem: Beibehaltung der Strophenformen, aber veränderte Seitenaufteilung

7 Vgl. die Angaben auf S. 59 in der Aus- Exemplar der Bibliothek der Universität gabe von Tumelis; allerdings: auch das Vilnius besteht aus grünlichem Papier.

257 Antanas Strazdas (1760–1833) in der Biblioteka XX. Czartoryskich Shenandoah 1902 Tumelis 1991 Biblioteka Czartoryskich S. 43, Z. 13: S. 1, Z. 13: Dieù sawis. Diel sawis. S. 8, Z. 12: S. 2, Z. 19: Duris aýdarikit Duris aêdarikit S. 8, Z. 15f.: S. 2, Z. 22f.: Sunkiay praýuwis niewalay, Sunkiay praêuwis niewalay, Nieks nieuýjauczie, Nieks nieuêjauczie, S. 8, Z. 21-23 S. 2, Z. 28-30: Matinieùes. Matinieùes, Baùsu Gieguýeùes, Baùsu Gieguêeùes, Ar nie uýgirs. Ar nie uêgirs. S. 8, Z. 25: S. 45, Z. 2: S. 3, Z. 2: Uý ýieùe ýaùes Uê êieùe Uý êieùe êaùes S. 8, Z. 27: S. 3, Z. 4: Uýwiertie Uêwiertie S. 8, Z. 31: S. 3, Z. 8: szaukiosie. szaukiosie S. 9, Z. 2-4: S. 3, Z. 10-12: man. mañ. Gieguþieùe. Gieguýieùe. Gieguýieùe Gieguêieùe S. 9, Z. 8: S. 3, Z. 16: uýartas, uêartas, S. 9, Z. 15f.: S. 3, Z. 23f.: uýmai. uêmai. Wisa skaysti, wisa graýi, Wisa skaysti, wisa graêi, S. 9, Z. 18: S. 3, Z. 24: Ýidi padabney unt raýi, Êidi padabney unt raêi, S. 9, Z. 20: S. 3, Z. 28: Gieguýieùe Gieguêieùe S. 9, Z. 22: S. 46, Z. 2: S. 4, Z. 2: Bo esmu Bo esmu Bo eúmu S. 9, Z. 25: S. 4, Z. 5: swieta, úwieta, S. 10, Z. 1: S. 46, Z. 11: S. 4, Z. 11: Gaylista man Gailista [Gaylista] mañ Gaylista mañ

258 Archivum Lithuanicum 4 Shenandoah 1902 Tumelis 1991 Biblioteka Czartoryskich S. 10, Z. 3: S. 4, Z. 13: eset ýmanies, eset êmanies, S. 10, Z. 8: S. 4, Z. 18: iums ýedniu zdradu, iums êiednu zdradu, S. 10, Z. 11: S. 46, Z. 21: S. 4, Z. 21: pa eýiu, pa eýiu. pa eêiu, pa eêiu, pa eêiu, pa eêiu. S. 10, Z. 12: S. 4, Z. 22f.: saw meýu saw meýu. saw mieêu saw mieêu. S. 10, Z. 14: S. 4, Z. 25: tupieja, tupieja S. 10, Z. 16: S. 4, Z. 27f.: pamatie, pamatie pamatie, pa- matie. S. 10, Z. 19: S. 5, Z. 3: Kiszkis mieýius Kiszkis mieêius S. 10, Z. 22: S. 5, Z. 6: puùka ýmaniu puùka êmaniu S. 10, Z. 28f.: S. 5, Z. 12-14: isz mieýiu [...] tos burtus. isz mieêiu [...] tos burtus. Misliwcziey Miúliwcziey S. 11, Z. 2: S. 5, Z. 17: truban uýgawa, uýgawa, truban uêgawa, uêgawa S. 11, Z. 4: S. 5, Z. 19: maja, maja S. 11, Z. 6-7: S. 5, Z. 21-25: ha ru ru. ha ru ru tiszkas iaw tiszkas tiszkas iaw miszkas iaw miszkas tiszkas miszkas iaw miszkas S. 11, Z. 16: S. 6, Z. 5: unt ýirga unt êirga S. 11, Z. 18: S. 6, Z. 7: hey, hey, man hey, hey man S. 11, Z. 22: S. 6, Z. 11: Ýiemcziugotays judiùelieys, Êiemcziugotays judiùelieys.

259 Antanas Strazdas (1760–1833) in der Biblioteka XX. Czartoryskich Shenandoah 1902 Tumelis 1991 Biblioteka Czartoryskich S. 11, Z. 30: S. 6, Z. 19: pasganisiu, pasganisiu. S. 12, Z. 3: S. 6, Z. 22: Piùnas darýas Piùnas darêas S. 7-10 fehlen S. 15, Z. 29f.: S. 11, Z. 2f.: umýdelu, umêdelu, graýiey, graêiey, S. 16, Z. 1: S. 11, Z. 4: tay raýiey. tay raêiey. S. 16, Z. 8: S. 11, Z. 11: pa Baýniczias pa Baêniczias S. 16, Z. 12: S. 11, Z. 15: Ýina Êina S. 16, Z. 20f.: S. 11, Z. 23f.: praýuwa, praêuwa, Unt amýiu. Unt amêiu. S. 16, Z. 24: S. 11, Z. 27: cudas, cudas S. 17, Z. 3: S. 12, Z. 6: Giesmie Ape Gieúmie Ape S. 17, Z. 5: S. 12, Z. 8: Dungaus, ýiemies Dungaus, êiemies S. 17, Z. 7: S. 12, Z. 10: ir graýi, ir graêi, S. 17, Z. 10-12: S. 12, Z. 13-15: swieta kardas, úwieta kardas, unt kaýdas wietas, unt kaêdas wietas, ziemies swietas, ziemies úwietas, S. 17, Z. 14: S. 12, Z. 17: darýielu, darêielu, S. 17, Z. 16: S. 54, Z. 19: S. 12, Z. 19: Taw ýieme Taw êiemie [êieme] Taw êieme S. 17, Z. 19: S. 12, Z. 22: Auszras ýwayzdi Auszras êwayzdi

260 Archivum Lithuanicum 4 Shenandoah 1902 Tumelis 1991 Biblioteka Czartoryskich S. 17, Z. 23: S. 12, Z. 26: Grieszni ýmanies. Grieszni ýmanies. S. 18, Z. 7: S. 13, Z. 11: piktu ýmaniu, piktu êmaniu, S. 18, Z. 26: S. 56, Z. 1: S. 14, Z. 1: Dungaus, ýiemes lelia Dungaus, ýiemes lelia, Dungaus, êiemes lelia, S. 19, Z. 1f.: S. 14, Z. 5f.: Giesmie priesz Misziu. Gieúmie priesz Misziu. Pulkim [...] krikszczionies, Pulkim [...] krikszczionies S. 19, Z. 6: S. 14, Z. 10: szirdziu. szirdziu, S. 19, Z. 23f.: S. 15, Z. 2f.: Paswida, Paswida. Paúwida, Paúwida. Auszra ýweyzdie paswida, Auszra êweyzdie paúwida, paswida. paúwida. S. 20, Z. 4: S. 15, Z. 13: Kasa ýiemi Kasa êiemi S. 20, Z. 9f.: S. 15, Z. 18f.: tinay uýmiszka, tinay uêmiszka, Ýiba Êiba S. 20, Z. 13: S. 15, Z. 22: ýiedeys mirgieia, êiedeys mirgieia S. 20, Z. 16: S. 15, Z. 25: Ýidi raýiems leknieley, Êidi raêiems leknieley S. 20, Z. 18: S. 15, Z. 27: Rasieùe, Rasieùe S. 20, Z. 19-21: S. 16, Z. 1-3: ýala piewieùe, êala piewieùe, Gieguýie Gieguêie Gieguýieùe Gieguêieùe S. 20, Z. 26f.: S. 16, Z. 8f.: Praýuwa. Praêuwa. Pikti [...] praýuwa, Pikti [...] praêuwa,

Der Vergleich der Texte ergibt somit: In den 3 erhaltenen Exemplaren von Strazdas’ Buch gibt es folgende Schreibun- gen: ein , ein <ý> und ein mit einem <’> darüber. Der Herausgeber Tumelis

261 Antanas Strazdas (1760–1833) in der Biblioteka XX. Czartoryskich hat das mit <’> als <ê> wiedergegeben, während also die Fälle mit <ý>, von denen es in den Originalexemplaren nur sehr wenige gibt8, grafisch beibehalten wurden. Darin folge ich Tumelis, wenn auch noch zu klären wäre, ob das mit <’> bei Strazdas tatsächlich ein Allograf eines <ê> ist: <ê> erinnert sehr an die polnische zeitgenössische Typografie – Strazdas (bzw. sein Setzer) verwendet mit <’> aber auch in denjenigen Stellungen, wo in polnischsprachigen Texten jener Zeit <ê> eigentlich nicht verwendet wurde, nämlich vor 9, wo im Polnischen geschrieben wird, und in nichtpalatalisierten Positionen, d.h. vor entsprechenden Zeichen10, wo im Polnischen nur <ý> stehen kann. Damit ist Strazdas’ Gebrauch des mit <’> dem Gebrauch des heutigen litauischen <þ> ähnlicher als der damaligen polnischen Distribution von <ê> und <ý>. Die Ausgabe „Shenandoah 1902“ gibt sowohl das <ý> (von S. 3, Z. 2 des Originals) als auch die vielen mit <’> mit <ý> wieder, sodass die ursprüngli- che, möglicherweise bedeutsame orthografische Distinktion verlorengeht. Außer- dem kommt in „Shenandoah 1902“ einmalig die Schreibung <þ> für das <ý> aus dem Titel des Gedichtes „Gieguýieùe“ vor. Darüberhinaus ignorierte der Herausge- ber von „Shenandoah 1902“ in den Originalexemplaren Schreibweisen mit <ú> und <ñ> (vgl. z.B. S. 4, Z. 11: „Gaylista mañ“) und er schreibt einige Male , wo in den Originalen steht. Interpunktion und Versumbrüche sind ebenfalls nicht ganz getreu. Die Ausgabe von Tumelis aus dem Jahre 1991 hat sich somit als bis dato uner- reicht zuverlässig und insgesamt hervorragend texttreu erwiesen, wenn auch 8 Schreibungen einzelner Buchstaben in ihr korrigiert werden mussten. Dessen un- geachtet bleibt für Strazdas’ kleines Werk eine Edition mit textkritischem Apparat und quellenbewertender Editionsgeschichte ein Desiderat zukünftiger Forschung.

S TEPHAN KESSLER Gauta 2002 m. kovo 26 d. Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald 0 00, Priimta 2002 m. balandþio 16 d. Domstr. 9 / 10 D-17487 Greifswald, Deutschland 0 0 el. p.: [email protected] 0 0

8 Nämlich nur 2? – S. 3, Z. 2; S. 3, Z. 11. 10 Vgl. ebendort S. 4, Z. 13: „eset êma- 9 Vgl. z.B. im Exemplar der Biblioteka nies“, S. 6, Z. 22: „Piùnas darêas“. Czartoryskich S. 4, Z. 21: „pa eêiu, pa eêiu“.

262 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Ieva Ðenavièienë Lietuvos istorijos institutas, Vilnius

Nauji duomenys dël Motiejaus Valanèiaus taisymø Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje datos

ALt 2, 2000, p. 125–138 buvo iðspausdintas straipsnis „Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje“, kuriame, remdamasi to Daukanto rankraðèio analize bei iðlikusia istorine medþiaga, ryþausi kelti hipotezæ, kad Valanèius tà rankraðtá taisë bûtent 1847 metais. Neseniai pavyko rasti naujø hipotezæ remianèiø duomenø, kuriuos èia norëèiau pateikti ir ávertinti. Þemaièiø vyskupo valdybos siunèiamø raðtø knygoje (Lietuvos valstybës istorijos archyvas, f. 696, ap. 2, b. 752, l. 7v) yra iðlikæs 1847 metø vasario 1 dienos áraðas Nr. 161 teigiantis, jog tà dienà Þemaièiø vyskupijos valdytojas Jonas Krizostomas Gintila persiuntë Þemaièiø vyskupijos seminarijos rektoriui Motiejui Valanèiui rankraðtá su visais dvasinës cenzûros ágaliojimais („Rektorowi Seminarji diecezjalnej telszewskiej z przesùaniem rækopismu upowaýnionego Cenzurà Duchownà“). Manyti, jog áraðe minimas rankraðtis yra bûtent Daukanto Maldos katalikø, skatina trys jame paþymëti dalykai. Pirma, nors pats rankraðtis siunèiamø raðtø knygoje ir neávardijamas, taèiau jo persiuntimo data kaip tik atitinka tà laikà, kada pagal hipotezæ Valanèiui galëjo bûti perduotas Daukanto rankraðtis. Antra, tai, kad Cenzurà Duchownà ‘Dvasine Cenzûra’ paraðyta didþiosiomis raidëmis, perða mintá, jog galvoje turëta speciali ástaiga, o tokia ástaiga kaip tik buvo Peterburgo cenzûros komitetas. Ðis komitetas, prieðingai nei Gintila, ið tiesø turëjo oficialià teisæ suteikti konkreèiam asmeniui (kalbamuoju atveju – Valanèiui) visus dvasinës cenzûros ágaliojimus. Treèia, atkreipèiau dëmesá á áraðe formuluojamà rankraðèio z prze- sùaniem ‘su persiuntimu’ (ne nusiuntimu, pasiuntimu ar atsiuntimu) veiksmà – jis rodytø Gintilà tebuvus tarpininkà tarp siuntëjo ir gavëjo.

263 Nauji duomenys dël Motiejaus Valanèiaus taisymø Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje datos Dar prisimintina, kad, atrodo, nëra rasta duomenø apie tai, jog Valanèius, prieð tapdamas vyskupu, bûtø buvæs kokiø nors leidiniø dvasiniu cenzoriumi, iðskyrus ðá iðimtiná Daukanto Maldø atvejá. Todël galima pagrástai manyti, jog 1847 metais vasario mënesio pradþioje Valanèius ið Peterburgo cenzûros komiteto gavo cenzûruoti Daukanto rankraðtá Maldos katalikø, ir komitetas ðiuo konkreèiu atveju jam suteikë visus dvasinës cenzûros ágaliojimus. Taigi tikimybë, jog Valanèiaus taisymai minëtame Daukanto rankraðtyje atsirado 1847 metø pavasará, dar padidëja.

I EVA ÐENAVIÈIENË Gauta 2001 m. birþelio 27 d. Lietuvos istorijos institutas Priimta 2002 m. kovo 6 d. Kraþiø g. 5 LT-2001 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

264 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Rûta Birðtonaitë University of Illinois at Chicago, „Ðiaurës Atënai“, Vilnius

Kai kurie anglø, slovakø ir lietuviø ðnekamøjø standartiniø kalbø formavimosi bruoþai

1. Istoriko Jonathano Steinbergo nuomone, kalbininkai pastaruoju metu susirû- pinæ panaðiais dalykais kaip ir XVIII amþiaus viduryje1. Ribos tarp standartinës kalbos ir dialekto apnyko; nebeaiðku, kokioje situacijoje kuris kalbëjimas ar jo regist- ras yra teisingas ir pan. Taigi vël iðkilo definicijø klausimas. Tenka ið naujo api- brëþti tai, kas anksèiau atrodë savaime aiðku. Lingvistinis terminas atskleidþia, kaip suprantamas kuris nors kalbos reiðkinys. Tad ir ðiame straipsnyje pirmiausia aptartinas lietuviø kalbotyroje áprastas bendrinës kalbos terminas. Juo vadinamas sunormintas, prestiþinis kalbos variantas. Taèiau ar tikrai toks terminas tinkamiau- sias vienos kalbos raidai nusakyti, o juo labiau, kai lyginami keliø kalbø istorijos bruoþai? Johnas E. Josephas argumentuodamas árodinëja, kodël terminai literatûrinë kalba (literary language), nacionalinë kalba (national language), bendrinë kalba (common language) yra netinkami2. Literatûrinës kalbos terminas leidþia reflektuoti vien raðo- màjá kalbos variantà. Nacionalinës ar bendrinës kalbos sàvokos taip pat nëra tikslios. Pavyzdþiui, jos visiðkai neatitinka buvusios Britø imperijos kalbinës situacijos. Tad koks terminas geriausiai galëtø apibûdinti sunormintà kalbos variantà? Josephas raðo, kad nerasime dviejø individø, kuriø lingvistinë kompetencija bûtø lygiai tokia pati. Be to, laikui bëgant kalbos nuolat kinta, todël kiekvienos

1 Jonathan Steinberg, „The Historian and 2 John E. Joseph, Eloquence and Power: The the Questione della Lingua“, The Social Rise of Language Standards and Standard History of Language, ed. P. Burke, Languages, New York: Basil Blackwell, Cambridge: Cambridge University Press, 1987, 5. 0 0 0 1987, 207. 0 0 0

265 Kai kurie anglø, slovakø ir lietuviø ðnekamøjø standartiniø kalbø formavimosi bruoþai bendruomenës kalbëjimas ávairuoja. Þmonës, matydami kalbos vartojimo variantus, juos ávertina – vienus perima, kitus atmeta. Atsiranda elgesio, o kartu – ir kalbëjimo standartai. Vertës nustatymas visuomet yra subjektyvus. Taèiau „kaip nëra þmoniø kalbinës bendruomenës, kurioje nebûtø variantø, taip nëra kalbinës – raðtingos ar ne – ben- druomenës, kurios nariai vienaip ar kitaip nebûtø sàmoningai jautrûs kalbos ko- kybei“ (Joseph 1987, 4). Anot Josepho, kalbos standartø atsiradimas – tai universa- lus reiðkinys. Taèiau terminas standartinë kalba reprezentuoja „specifinæ Vakarø sàvokà, kurià iðplatino kultûros tradicija. Ðià tradicijà ar procesà, kurio metu atsi- rado standartinës kalbos, galime pavadinti standartizacija“ (Joseph 1987, 7). Taigi manytina, kad standartinës kalbos terminas geriausiai tinka tam kalbos variantui, kuris siejamas su kokybiðkumo ir bendros vartosenos reikðmëmis. Be to, ðis terminas parankesnis, kai lyginame keliø kalbø raidos bruoþus. Bet kurios standartinës kalbos istorija susideda ið dviejø – raðomosios ir ðneka- mosios standartinës kalbos – istorijø. Vis daugiau dëmesio imama skirti ðnekamajai kalbai ir jos standartiniam variantui, kurá rûpinimasis raðomàja kalba buvo tarsi uþgoþæs. Raðomoji kalba visuomet turëjo didesná socialiná prestiþà. Juk jeigu kalbi taip, kaip raðai, vartoji „taisyklingas“ formas, vadinasi, esi mandagus, iðsilavinæs þmogus3. Todël neretai standartinë kalba yra suprantama vien tik kaip raðomoji (tai liudija, pavyzdþiui, rusø lingvistikoje populiarus literatûrinës kalbos terminas). Ta- èiau raðymas ir kalbëjimas apskritai yra skirtingi kalbos vartojimo bûdai. Jamesas Milroy ir Lesley Milroy nurodo tokius pagrindinius jø skirtumus4: raðtas perduo- damas regimuoju, kalbëjimas – girdimuoju kanalu; kalbëjimas paprastai maþiau ið anksto planuojamas, – labiau priklauso nuo konteksto. Kalbëjimas yra natûrali, o raðymas – iðmokta veikla. Be to, kalbëjimas – tai socialinis tiesioginio komunikavi- mo su kitais þmonëmis reiðkinys. Èia norëèiau, remdamasi anglø, slovakø ir lietuviø kalbomis, aptarti ðiuos ðne- kamosios standartinës kalbos raidos aspektus: kodël ir kada ji atsiranda, koks yra jos santykis su raðomàja kalba5, koká vaidmená jos istorijoje turi prestiþas. Kai kuriø standartiniø Europos kalbø formavimosi pradþia – Renesanso epocha. Tada radikaliai keitësi savæs ir pasaulio suvokimas. Dieviðkasis logos, arba verbum, pradëtas interpretuoti ne kaip ratio, bet kaip oratio. Taigi imta suprasti, kad ne kalba

3 Plg. Jenny Cheshire, „Spoken Standard ties ir todël „lingvistinës elgsenos“ mo- English“, Standard English: the Widening kësi ið þodynø ir gramatikø. Debate, ed. T. Bex, R. J. Watts, London: 4 James Milroy, Lesley Milroy, Authority in Routledge, 1999, 147. Raðomosios anglø Language. Investigating Language Prescrip- kalbos prestiþà Jenny Cheshire grindþia tion and Standardisation, London: Rout- socialinëmis prieþastimis. Po industrinës ledge and Kegan Paul, 1985, 63–65. revoliucijos atsiradusi nauja vidurinioji 5 Dar plg. Giedrius Subaèius, „Written klasë nerimavo dël savo socialinës padë- Standard and Spoken Standard“, Baltu filoloìija 10, Rîga, 2001, 127–136.

266 Archivum Lithuanicum 4 atspindi ikilingvistiná suvokimà, bet pats màstymas yra kalbos turinys6. Kaip tik tuo metu kilo ir vadinamasis questione della lingua – ‘kalbos klausimas’, t. y. disku- sijos dël kalbos (tarmës) pasirinkimo ir prioritetø. Renesanso kultûroje vyravo idëja, kad lotynø kalba yra tobulos kalbos modelis. Tada pagal jos pavyzdá pradëtos raðyti ir kitø Europos kalbø gramatikos. Josephas teigia, kad statinis kalbos modelis iðsilaikë net iki XVIII amþiaus. Tik ðiame amþiuje tikëjimà Dievo duota tobula kalba pakeitë dinamiðkos kalbos samprata: „kalba juda kaip ir visata po Galilëjaus“ (Joseph 1987, 8).

2. Anglø standartinës kalbos istorija – viena ið tø, kurios pradþia siekia XV amþiø. Johnas Honey knygos Language is Power: The Story of Standard English and its Enemies skirsnyje „Kaip buvo ið tikrøjø“ (How it really happened) pateikia daugybæ þodþiø, kuriais XV–XIX amþiuje raðantieji apie anglø kalbà mëgino api- bûdinti jos standartiná variantà7. Matyti, kad bent iki XVII amþiaus vidurio vado- vëliuose, þodynuose ir kituose panaðaus pobûdþio tekstuose paprastai kalbama arba apie prestiþinæ karaliaus (the King’s English), arba apie raðomàjà anglø kalbà. Pavyzdþiui, Edmundas Coote’as 1596 metais pasirodþiusioje knygoje (kuri po to pakartotinai iðleista dar apie penkiasdeðimt kartø) sakosi norás skaitytojus iðmokyti „taisyklingo raðymo mûsø anglø kalba“ (Honey 1997, 77). Taèiau XVIII amþiuje autoriai jau moko ne tik taisyklingai raðyti, bet ir kalbëti. Antai 1764 metais Carterio sudarytas þodynas turëjo uþsienieèiams pademonstruoti „tikràjà anglø kalbos tar- tá“, o „vietiniams padëti atsikratyti klaidingo ir netikusio dialekto (bûdingo kuriai nors karalystës grafystei) bei iðmokyti vaikus kalbëti taip, kaip labiausiai pridera“ (Honey 1997, 79–80). Atrodytø, kad pradëjus formuotis standartinei anglø kalbai pirmiausia buvo rûpinamasi raðomuoju jos variantu. Taèiau Honey teigia: „standartinio anglø kal- bos – tiek raðomosios, tiek ðnekamosios – varianto buvimas prieð XVI amþiaus pabaigà buvo suvoktas sankcionuoto, aprobuoto ir suvienodinto varianto prasme“ (Honey 1997, 75). Honey neatskiria ðnekamosios standartinës kalbos nuo raðomo- sios8, o juk jau XV amþiaus pabaigoje anglø tartis labai nutolo nuo raðybos. Netru- kus po to, kai Anglijoje atsirado spaustuviø, daugelyje anglø kalbos dialektø ëmë kisti tam tikrø balsiø tarimas. Taèiau spaustuvininkai, pagarsëjæ konservatyvumu,

6 Aldo Scaglione, „The Rise of National 8 Tokià Honey kalbos sampratà – tarsi kal- Languages: East and West“, The Emer- ba turëtø dvi formas, kurioms bûdinga gence of National Languages, ed. Aldo ta pati ideali struktûra – argumentuotai Scaglione, Ravenna: Longo Editore, kvestionuoja Tony Crowley straipsnyje 1984, 14–15. „Curiouser and Curiouser: Falling Stan- 7 John Honey, Language is Power: The Story dards in the Standard English Debate“, of Standard English and its Enemies, Lon- Standard English: the Widening Debate, don, Boston: Faber and Faber, 1997, 271–282. 76–80.

267 Kai kurie anglø, slovakø ir lietuviø ðnekamøjø standartiniø kalbø formavimosi bruoþai iðtisus tris ðimtmeèius diegë ankstesniàsias raðymo konvencijas9. Dël tokio spaus- tuvininkø nerangumo ðnekamoji kalba ëmë tolti nuo raðomosios, todël ðnekamoji standartinë anglø kalba galëjo savitai rutuliotis. Turbût neatsitiktinai anglai net turi specialø terminà savo prestiþinei standartinei tarèiai – received pronunciation (dar vadinamai Oxfordo, taip pat valstybiniø mokyklø ar BBC anglø kalba)10. Kitaip nei Honey, Johnas H. Fisheris received pronunciation istorijà aptaria atski- rai. Pasak jo, XV amþiuje raðomoji anglø kalba imta vartoti valdþios ir prekybos sferose vietoj prancûzø kalbos, taèiau pastaroji iðliko kaip prestiþinë aristokratø bendravimo kalba. Visi kiti kalbëjo savo regioniniais dialektais. Tik tada, kai pran- cûzø kalba traukësi ið dvarø bei valdininkø vartosenos, ëmë rastis socialiniø anglø tarties skirtumø. Tai atsitiko maþdaug XVI amþiaus antroje pusëje. Tad ðnekamoji kalba atsiliko nuo besikurianèios standartinës raðomosios kalbos visu ðimtmeèiu. Tuo metu ëmë ryðkëti ir prestiþinë Londono aukðtuomenës tartis. Taèiau net „iki XVIII amþiaus pabaigos Anglijoje þmonës kalbëjo vietiniais dialektais. Tarimas laikytas paveldëtu bruoþu“ (Fisher 1996, 147). Ði mintis sutampa su anksèiau aptarta kalbiniø sàvokø kaita: pirmiausia stengtasi sunorminti raðomàjà kalbà, nusiþiûrëjus á raðytinæ statiðkà, nekintanèià lotynø kalbà.

3. Lietuviø ir slovakø kalbas Renesanso epochoje goþë kitos kalbos. Slovakø þemës nuo XI amþiaus priklausë Vengrijos karalystei, o ði savo ruoþtu buvo Austrø imperijos dalis. Slovakai raðë vengrø ir lotynø, o nuo XIV amþiaus pabaigos – jas nukonkuravusia èekø kalba. Pastaroji pirmiausia buvo pagrindinë „ávairaus pobû- dþio raðtijos kalba“11. Senà raðymo tradicijà turëjusià èekø kalbà patys slovakai suvokë kaip sunormintà, iðtobulintà ir todël hierarchiðkai aukðtesnæ. Slovakø þemë- se bibliètina – vadinamoji èekiðkos Kralicos Biblijos kalba – „imta laikyti virðdialek- tine lingvistine priemone, susijusia su prestiþine raðto tradicija“12. Nors èekø kalba darë átakà iðsilavinusiø þmoniø kalbai, bet kasdiene slovakø ðnekamàja kalba ji netapo. Gal tik slovakai protestantai per religines apeigas vartojo jà kaip ðnekamà- jà. To meto iðsilavinusiø slovakø ðnekamojoje kalboje dël „gimtosios liaudies ðne- kamosios ir èekø kalbos sudëtingos sàveikos“ (Ñìèðíîâ 1978, 91) galima rasti tam tikrø interdialektiniø dariniø. Tai buvo tarsi tarpinis reiðkinys tarp vietiniø tarmiø ir èekø kalbos. Taigi dar nestandartizuota slovakø ðnekamoji kalba orientavosi á prestiþinæ raðomàjà èekø kalbà.

9 Plg. Joseph M. Williams, Origins of the íàöèîíàëüíîãî âîçðîæäåíèÿ (1780– English Language: a Social and Linguistic 1848)“, Íàöèîíàëüíîå âîçðîæäåíèå è ôîð- History, New York, London–Toronto–Sid- ìèðîâàíèå ñëàâÿíñêèõ ëèòåðàòóðíûõ ney–Singapore: The Free Press, 1975, 317. ÿçûêîâ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1978. 10 Þr. John H. Fisher, The Emergence of Stan- 12 Harvey Goldblatt, „The Language Ques- dard English, Lexington, Kentucky: The tion and the Emergence of Slavic Natio- University Press of Kentucky, 1996, 145. nal Languages“, The Emergence of Natio- 11 Ë. Í. Ñìèðíîâ, „Ôîðìèðîâàíèå ñëî- nal Languages, 170. âàöêîãî ëèòåðàòóðíîãî ÿçûêà â ýïîõó

268 Archivum Lithuanicum 4 DLK oficialiajame valstybës ir kultûriniame gyvenime vartotos slavø kanceliari- në, lotynø bei lenkø kalbos. Siûlymas XVI amþiuje lotynø kalbà padaryti valstybine DLK kalba dar kartà patvirtina tai, koks svarbus Renesanso màstysenai buvo loty- niðkasis etalonas. Apie lietuviø standartinæ kalbà ðiuo laikotarpiu kalbëti dar anksti. Slovakø kalbinë situacija radikaliau ëmë keistis XVIII amþiaus pabaigoje. Tuo metu susiformavo ganëtinai savita tautinë, religinë ir kalbinë slovakø savimonë. Nuo XVII amþiaus tarp slovakø gyveno nemaþai protestantø, iðeiviø ið Èekijos (1620 metais Bohemijoje ir Moravijoje nugalëjo kontrreformacija). Bibliètinos presti- þas buvo toks didelis, kad ji ilgainiui tapo vos ne „ðventenybe, kurià tik ðventvagis galëtø kësintis pakeisti“13. Be to, slovakams (vengrai juos valdë iki pat 1918 metø) buvo labai svarbus èekø antivengriðkumas, nes dauguma vengrø iðpaþino katalikø tikëjimà. Kita vertus, slovakø jëzuitai ir pranciðkonai prisidëjo prie slovakø kalbos átvirtinimo (pavyzdþiui, katalikø kunigas Jozefas Ignåcas Bajza 1783 metais iðleido pirmàjá romanà slovakø kalba) (Brock 1976, 8). Taigi noras kalbëti slovakiðkai bûtø reiðkæs vengrø dominavimo pripaþinimà! 1790 metais katalikø kunigas Antonas Bernolåkas iðleido slovakø kalbos gramatikà. Tai buvo pirmas rimtas mëginimas sunorminti slovakø kalbà. Smirnovas, remdamasis slovakø lingvistø darbais, Ber- nolåko projektà vadina kultûrine vakarø slovakø kalba: „Ðis terminas reiðkia tam tikrà virðdialektinio pobûdþio kalbinæ formacijà, kuri XVI–XVII amþiuje susiklostë Vakarø Slovakijoje èekø literatûrinës kalbos ir vietiniø slovakø ðnektø pagrindu. Ði „kultûrinë kalba“ („vakarø slovakø kultûrinis interdialektas“) atliko virðdialektinæ funkcijà, buvo vartojama slovakø inteligentø (ið pradþiø ðnekamàja, o vëliau ir raðomàja forma)“ (Ñìèðíîâ 1978, 104). Atrodytø, kad pirma susiformavo slovakø ðnekamosios, o tik vëliau – raðomo- sios kalbos standartas. Taèiau ðis teiginys prieðtarauja ankstesniam, jog ðnekamoji kalba mëgdþioja raðomàjà kalbà. Jau pats kultûrinës kalbos terminas sako, jog turëjo bûti tam tikra intelektinë raðto tradicija, taigi ir daugiau ar maþiau sunorminta raðomoji kalba. Pats Smirnovas cituoja Bernolåkà, kuris ne kartà pabrëþë rëmæsis ne paprastø, bet iðsilavinusiø þmoniø kalbos vartosena. Peteris Brockas irgi paþy- mi, kad Bernolåkas vadovavosi „masiø ðvietimo ið virðaus filosofija“ (Brock 1976, 10). Iðsilavinæ þmonës neabejotinai stengësi kalbëti taip, kaip raðë. Galima spëti, kad minëtas prieðtaringumas galëjo atsirasti dël didelio slovakø ir èekø kalbø struktûrinio panaðumo (Smirnovas net raðo apie tam tikrà to meto slovakø biling- vizmà). Panaðumas leido kalboms lengvai miðti tarpusavyje. Todël ne tik èekø kalba darë átakà slovakø ðnekamajai kalbai, bet ir á èekø raðtijà skverbësi slovakiðki elementai.

4. Kitas svarbus ðnekamosios standartinës kalbos istorijoje dalykas yra kalbos varianto prestiþas. Minëtas Bernolåko projektas buvo nesëkmingas, nes jam nepavy-

13 Peter Brock, The Slovak National Awake- ning, Toronto and Buffalo: University of Toronto Press, 1976, 4.

269 Kai kurie anglø, slovakø ir lietuviø ðnekamøjø standartiniø kalbø formavimosi bruoþai ko nurungti prestiþinës to meto slovakø gyvenime èekø kalbos. Slovakams iðkilo klausimas: „ar vietiniai gimtieji dialektai, kuriais buvo kalbama slovakø þemëse, turi bûti atskirti nuo èekø þemiø lingvistinës tradicijos?“ (Goldblatt 1984, 170). To meto slovakai atskirti savæs nuo èekø dar nepajëgë. Lietuvos XVIII amþiaus vieðajame gyvenime lietuviø kalba prestiþo irgi neturëjo. Ðiek tiek ji buvo vartojama prekybos srityje, iðliko ir vienas kitas juridinis tekstas. Vilniaus akademijos jëzuitai tris kartus per metus sakydavo pamokslus lietuvið- kai14. Lietuvoje vyravo standartinë lenkø kalba. XVIII amþiaus Anglijoje – nereikia pamirðti, kad tai Ðvieèiamasis amþius – iðki- lusi bourgeoisie suvokë, kad aukðtoji kultûra ne paveldima, bet iðmokstama. Aukð- tajai kultûrai priklausë ir tam tikra kalbësena. 1791 metais Johnas Walkeris savo Critical Pronouncing Dictionary and Expositor of the English Language pirmà kartà pavartojo þodá received prestiþiniam tarimui apibûdinti (Fisher 1996, 150). XVIII amþiuje anglui Londono tartis reiðkë madingà dvaro ir valdininkø tarimà: „Ið pat pradþiø tai buvo klasës tartis, aukðtuomenës kalbësena. Iki XVIII amþiaus Londono tartis, kaip ir kitos, buvo regioninë – Londono teritorijos aukðtuomenës tartis. Ta- èiau, augant Londono svarbai, tiems, kurie kilo aukðtyn, pasidarë bûtina perimti Londono kilmingøjø drabuþiø, manierø ir ypaè kalbësenos madø normas“ (Fisher 1996, 151). Anglijoje XVIII amþiuje netgi atsirado „ortoepininkø“, kurie provincialus mokë madingos tarties. Taèiau visuotinai standartinë ðnekamoji kalba ëmë plisti nuo XIX amþiaus pradþios per ðvietimo sistemà. Aristokratø kalba tapo mokyklø kalba, nors ji ir nebuvo specialiai dëstoma. Mokiniai skaitydavo tekstus balsu ir taip iðmokdavo standartinës kalbos. Ir ðis praktinis mokymas patvirtina, kad ðnekamoji ir raðomoji kalba yra glaudþiai susijusios. Labai subtiliai ðià sàsajà aptaria Einaras Haugenas. Netvirtindamas, kad raðtas kuria kalbëjimo standartus, jis teigia, jog standartai veikiau yra tam tikra nauja forma, „ðnekamosios ir raðomosios kalbos miðinys“15. Toks miðinys, Haugeno nuomone, galëjo susidaryti tik tada, kai raðtas buvo skai- tomas garsiai. Taigi XIX amþiuje susiformavo tiek raðomoji, tiek ðnekamoji standartinë anglø kalba. Lotyniðkasis Renesanso modelis – standartinë vien raðomoji kalba – pasida- rë nebe toks átakingas16. Romantizmo (taigi ir nacionalizmo) epochos pradþioje ëmë augti tautiniø kalbø prestiþas. Slovakijoje Liudovítas Ðtsras ëmë norminti ir kodifikuoti slovakø kalbà. 1846 metais iðëjo du pagrindiniai jo darbai: Slovakø kalbos mokslas bei Slovakø kalba,

14 Þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos is- 16 Plg. Giedrius Subaèius, rec.: John H. Fi- torija 4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vil- sher, The Emergence of Standard English, nius: Mokslas, 1990, 21–22. Lexington, Kentucky: The University 15 Einar Haugen, The Ecology of Language, Press of Kentucky, 1996, ALt 1, 1999, Stanford, California: Stanford University 256. Press, 1972, 247.

270 Archivum Lithuanicum 4 tai yra, apie bûtinybæ raðyti ðia kalba. Ið pavadinimø matyti, kad standartinë kalba vis dar buvo suprantama pirmiausia kaip raðomoji. Pats Ðtsras ne kartà pabrëþë, kad normindamas kalbà rëmësi vidurio slovakø tarmëmis, „pasislëpusiomis nuo sveti- mos átakos Tatrø glûdumoje“ (Ñìèðíîâ 1978, 149). Taèiau vëlesni tyrinëjimai pa- rodë, kad tai buvo tarmiø miðinys. Steinbergas teigia, kad Ðtsras „pasiûlë naciona- linës kalbos statusà suteikti iðsilavinusiø Vidurio Slovakijos þmoniø kalbai“ (Stein- berg 1987, 203–204). Taigi prestiþas pasirodë esàs svarbesnis nei romantinis savi- tumo ir grynumo idealas. Vis dëlto slovakams ir toliau, atrodo, ne taip lengva buvo apsispræsti, kas jie tokie. Toká neryþtingumà sàlygojo tiek ilgai trukusi priklausomy- bë nuo vengrø, tiek didelis èekø prestiþas, tiek religiniai dalykai. Todël 1918 metais ákûrus Èekoslovakijos Respublikà daug kam buvo priimtina net èekoslovakø kalbos idëja (Goldblatt 1984, 171). XIX amþiuje Europoje atsiradus kokiai nors standartinei raðomajai kalbai jau nebereikëjo laukti ðimtus metø, kol susiformuos ðnekamoji standartinë kalba (kaip atsitiko su anglø kalba, kurios standartinës raðomosios kalbos variantas atsirado Renesanso epochoje). Tai puikiai liudija lietuviø kalbos pavyzdys. Visà XIX amþiø ypaè rûpintasi raðomàja lietuviø kalba. Antai Antanas Baranauskas sukûrë sudë- tingà raðomosios kalbos sistemà, o standartinë ðnekamoji kalba jam nebuvo svar- bi17. Amþiaus pabaigoje pasirodë didelá prestiþà turëjæ Auðros ir Varpo laikraðèiai, padëjæ ásitvirtinti raðomajai standartinei kalbai. Petras Jonikas cituoja J. Tumà Vaiþgantà, kuris „sakosi nuo 1888 metø, susidurdamas su inteligentais, ëmæs kal- bëti raðomàja kalba“, bei kaþkoká anonimà ið „Tëvynës sargo“, liepusá kunigams iðsimokinti „vienos grynai lietuviðkos raðliaviðkos kalbos“ (Jonikas 1987, 352). Tarpukaryje Jono Jablonskio asmenybës bei valdþios ir ðvietimo institucijø dëka (pavyzdþiui, Ðvietimo ministerijos buvo „nurodyta mokyklose vartoti jablonskinæ raðybà“18) imta kalbëti maþdaug taip, kaip raðoma. Dël to ðnekamosios standartinës kalbos atotrûkis nuo raðomosios, palyginti su anglø kalba, yra labai nedidelis. Lyginant anglø, lietuviø ir slovakø ðnekamøjø standartiniø kalbø raidà galima matyti tam tikrø jø panaðumø ir skirtumø. Ðnekamosios standartinës kalbos istorija prasideda tada, kai jau yra atsiradusi raðomoji standartinë kalba. Renesanso epo- choje prestiþine ðnekamàja anglø kalba tapo aukðtuomenës, sostinës kalba. XIX amþiuje, kai formavosi pilietinë savimonë, tai jau nebebuvo taip svarbu. Vis dëlto bet kuriam kalbos standartui ásitvirtinti prestiþas buvo ir yra be galo reikðmingas. Jo svarbà rodo slovakø kalbos istorijos epizodas – Bernolåko projektas, neáveikæs èekø kalbos traukos. Tiek slovakø, tiek lietuviø ðnekamosios standartinës kalbos prestiþas buvo átvirtintas per ðvietimà.

17 Petras Jonikas, Lietuviø kalba ir tauta am- 18 Jonas Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos þiø bûvyje, Chicago: Lituanistikos insti- istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø tuto leidykla, 1987, 345. leidykla, 1995, 281.

271 Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge, Klaipëdoje, Vilniuje Kadangi anglø standartinë kalba buvo kurta pagal raðomosios lotynø kalbos pavyzdá, tai jos raðomosios ir ðnekamosios standartiniø kalbø istorijos labai atsi- jusios. Lietuviø ir slovakø raðomosios ir ðnekamosios kalbos yra glaudþiai susiju- sios (plg. Subaèius 1999, 255–256). Vis dëlto tiek vienu, tiek kitu atveju tirti vien tik ðnekamosios kalbos negalima. Kaip ir Haugenas, Jaapas van Marle ðnekamàjà standartinæ kalbà pavadino „dviaukðèiu“ hibridu. Pirmiausia ji esanti ðnekëjimo ir raðymo hibridas. Antra, tai þemojo ir aukðtojo registro miðinys. Ðnekamojo standar- to formalusis stilius yra beveik identiðkas raðomajam standartui, o neformalusis – artimas (bent jau funkciðkai) dialektams19. Taigi neámanoma aptarti ðnekamosios standartinës kalbos raidos be jos santykio su raðomàja kalba.

R ÛTA BIRÐTONAITË Gauta 2000 m. vasario 12 d. „Ðiaurës Atënai“ Priimta 2002 m. liepos 10 d. Ðv. Ignoto g. 5–231 LT-2600 Vilnius, Lietuva el. p. [email protected] 0 0 0

19 Jaap van Marle, „Dialect versus Stan- Written Standard Language, ed. J. Cheshi- dard Language: Nature versus Culture“, re, D. Stein, London and New York: Taming the Vernacular: From Dialect to Longman, 1997, 16–17.

272 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Dalia Cidzikaitë University of Illinois at Chicago

Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language, King’s language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys

1. Bendriniø kalbø istorijai skirtuose darbuose paprastai aptariami tokie anglø kalbos terminai: literary language (literatûrinë kalba), common language (bendra kalba), national language (nacionalinë kalba), King’s language (karaliaus/ rûmø kalba)1 ir standard language (standartinë kalba). Jais nusakomas tam tik- ras kalbos variantas, susiformavæs konkreèiu bendrinës kalbos raidos etapu. Terminai ne tik apibrëþia, bet ir parodo kalbos bendruomenës poþiûrá á kalbos variantà, to laiko visuomenës ‘ideologijà’2. Tiesa, ne visi èia paminëti terminai dabar áprasti. Plaèiai priimtas vienintelis standard language terminas, o common language ar King’s language definicijos pasitaiko tik viename kitame lingvistinia- me þodyne ar enciklopedijoje. Ðiame straipsnyje apþvelgiama penkiø anglø kalbos terminø – literary langua- ge, common language, national language, King’s language ir standard language – var- tosena, jø panaðumas ir skirtumas, kilmë, istorija, santykis vieno su kitu. Taip pat ieðkoma atsakymo á klausimà, koká visuomenës màstymà ðie terminai at- spindëjo, dël kokiø prieþasèiø kito, traukësi ið aktyviosios vartosenos á pasyvià- jà ir uþleido vietà kitiems. Pirmoje straipsnio dalyje daugiausia dëmesio skiria- ma angliðkø terminø tradicijai, antroje – panaðiø terminø vartosenai lietuviø kalbotyroje.

1 Ðalia King’s language vartojama ir Queen’s Prescription and Standardisation, London language. and New York: Routledge and Kegan 2 Plg. James Milroy, Lesley Milroy, Authori- Paul, 31987, 22–23. ty in Language. Investigating Language

273 Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language, King’s language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys 2. ANGLØ KALBOS TERMINAI. Johnas Earlas Josephas, apþvelgdamas termino standard language atsiradimo istorijà, paþymi, jog ðis Viktorijos epochos produktas nukonkuravo senesniuosius literary language, common language, national language ir King’s language, nes jie nebeatitiko realijø („older concepts similar to ‘standard language’ were no longer fit“3 ). Apie senesnius uþ standard language terminus uþsimena ir Johnas Honey:

In fact, all the ingredients of authorised, delimited, unitary and literary had played their parts in the widely established concept of a ‘standard English’ for which that term was not yet used – though speakers had several other words for it – for a period of possibly four hundred years before the dates Dr Crowley claims for its emergence4. Nors Honey èia nenurodo paèiø terminø, vartotø prieð standard English, ið nu- sakytø keliø bendrinës kalbos bruoþø (authorised ‘átvirtinta’, delimited ‘sunorminta’, unitary ‘bendra’, literary ‘raðto kalba’) galima manyti, jog jis turëjo galvoje Josepho minëtus ar panaðius terminus. Taigi standard language terminas yra naujesnis uþ common language, literary language, national language ir King’s language. Jis pasirodë esàs tinkamesnis XIX amþiaus anglø kalbos variantui pavadinti nei ankstesnieji. Terminas literary lan- guage ilgainiui ëmë nebetikti dël to, kad jis akcentavo tik raðomàjà kalbos nor- mà. Terminai national language ir common language labiau tiko kitoms kalboms (pvz., italø kalbai susiskaldþiusioje Italijoje), bet ne XIX amþiaus anglø kalbai ávardinti. Terminai Queen’s English ir King’s English per daug prikiðamai pabrë- þë anglø kalbos priklausomybæ nuo aristokratiniø normø ir taisykliø (Joseph 1987, 5). Vis labiau ryðkëjo ðiø keturiø terminø ribotumas bei neaktualumas. Naujas anglø kalbos raidos etapas reikalavo ir naujo termino. Bûtent standard language atspindëjo kalbos bendruomenës poreiká turëti vienà, visiems bendrà, sunormintà raðomàjà ir ðnekamàjà kalbà. Ðitas terminas nusakë paèios kalbos ypatybæ bûti norminei.

2.1. COMMON LANGUAGE. Terminas common language (bendra kalba), skirtingai negu literary language ir national language, bendriniø kalbø raidà nagrinëjanèiuose lingvistø darbuose, þodynuose bei enciklopedijose gana retas. 1975 metø lingvisti- nis þodynas A Dictionary of Linguistics pateikia toká apibrëþimà:

common language: That version of a language which is accepted and employ- ed by various groups or strata of the speakers of the language, as a result of

3 John Earl Joseph, Eloquence and Power. 4 John Honey, Language is Power. The Story The Rise of Language Standards and of Standard English and its Enemies, Lon- Standard Languages, London: Frances don, Boston: Faber and Faber, 1997, 72. Pinter (Publishers), 1987, 5.

274 Archivum Lithuanicum 4 the suppression or leveling of local dialects, among the better educated classes at least5. Einaras Haugenas taip pat vartoja terminà common language: „Since it is by definition the common language of a social group more complex and inclusive than those using vernaculars, its functional domains also be complex“6. Ið ðios citatos ir anksèiau pateikto apibrëþimo galima manyti, jog common language laikoma turin- èia sudëtingesnæ struktûrà („more complex and inclusive“), apimanèia ávairesnes sritis ir atliekanèia sudëtingesnes funkcijas („functional domains also be complex“) nei dialektai. Nors Haugeno nurodyta skiriamoji riba tarp kalbos, pavadintos com- mon language, ir dialektø nëra labai ryðki, vis dëlto tikëtina, jog common language atspindëjo ankstyvàjà bendrinës kalbos fazæ, dar nepasiekusià moderniosios kalbos raidos etapo, taèiau jau aiðkiai besiskirianèià nuo dialekto. Common language buvo prestiþinë („among the better educated classes“) ir vartojama ávairiø visuomenës grupiø („is accepted and employed by various groups“). Tokià kalbos fazæ bûtø galima vadinti prieðkodifikacine. Tai vienas ið ankstyvøjø bendrinës kalbos raidos etapø, kai dar nebûna vienodus kalbos kodus (normas) fiksuojanèiø visuotinai pripaþintø veikalø (gramatikø, þodynø). Termino common language semantika rodo, jog tai visai kalbos bendruomenei bendra kalba, ásitvirtinusi kaip prestiþinis kalbos variantas. Antra vertus, á daugelá þodynø common language neátraukiamas, ir tai liudija, jog jis net nelaikomas termi- nu. Tai tiesiog ‘bet kokia bendra kalba’. Taèiau jo vis tiek paprastai prireikia ‘bendrinei’ ar ‘apnormintai’ kalbai nusakyti.

2.2. NATIONAL LANGUAGE. Termino national language (nacionalinë kalba) api- brëþimai kalbotyros þodynuose ir enciklopedijose maþai kuo skiriasi. Dauguma jø akcentuoja nacionaliná, socialiná bei politiná kalbos aspektà. Ðtai Davidas Crystalas siûlo tokià definicijà:

national language A language which is considered to be the chief language of a nation state; [...] and also the country’s official language – used in such public domains as the law courts, government, and broadcasting. In many countries, there is no difference between the national and the official language7. Crystalas akcentuoja nacionalinës kalbos vieðumà, jos dominavimà ir kaip vienà svarbiausiø ypatybiø nurodo oficialumà, visuotiná tokios kalbos pripaþinimà, jos

5 Mario Andrew Pei, A Dictionary of Lin- 7 David Crystal, An Encyclopedic Dictionary guistics, Totowa, New Jersey: Littlefield, of Language and Languages, Oxford etc.: Adams & Co, 1975, 42. Blackwell, 1992, 263. 6 Einar Haugen, The Ecology of Language, Stanford, California: Stanford University Press, 1972, 249.

275 Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language, King’s language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys prestiþiðkumà. Roberto Lawrence’o Trasko þodynas Key Concepts in Language and Linguistics Crystalo definicijà papildo dar keliomis reikðmëmis:

national language – the single principal language of a country. [...] For example, the national language of France – the single language that is used by pretty much everyone for pretty much everything8. Èia teigiamas nacionalinës kalbos iðskirtinumas, bendrumas, visuotinumas („that is used by pretty much everyone for pretty much everything“). Ðia pasku- tiniàja reikðme national language terminas yra panaðus á aptartàjá common lan- guage, kurio pagrindinis skiriamasis bruoþas ir yra bendrumas, taèiau national language reikðmë platesnë negu common language. Terminas national language turi dar vienà – politikos semà. Nacionalinis kalbos aspektas kalbos bendruomenæ ne tik dar labiau sujungia ir suvienija, bet ir atskiria jà nuo kitø nacijø. Nacio- nalinë kalba tampa standartinë bûtent dël istoriniø pokyèiø ir valdþios vykdo- mos politikos:

national language A regional dialect or ‘second’ language which has become the standard language or lingua franca in a particular country through historical development or government proclamation9. Terminas national language daþnai buvo vartojamas kaip termino standard lan- guage sinonimas:

National language – in the broad sense, the full set of all regional, social, and functional, spoken and written variants of a historically and politically defined linguistic community. In the narrow sense, the standard language as opposed to literary language (dialect or sociolect necessarily excluded) of a historically and politically defined community10. Tokià Hadumodo Bussmanno ir Ronaldo E. Asherio nuomonæ papildo Ho- ney’aus knygoje cituojamas Roy Harrisas: „This language [a single national lan- guage] was called standard English“ (Honey 1997, 63). Pasak Harriso, national language terminas ilgainiui imtas keisti á standard language terminà.

2.3. LITERARY LANGUAGE, KING’S LANGUAGE. Termino literary language apibrë- þimai, kaip ir national language, vienas nuo kito skiriasi nedaug. Antai Mario An-

8 Robert Lawrence Trask, Key Concepts in 10 Hadumod Bussmann, Routledge Dictiona- Language and Linguistics, London etc.: ry of Language and Linguistics, London Routledge, 1999, 198. and New York: Routledge; Cambridge: 9 Reinhard Rudolf Karl Hartmann, Dictiona- Blackwell, 1996, 526: Ronald E. Asher, ry of Language and Linguistics, London: The Encyclopedia of Language and Linguis- Applied Science Publishers LTD, 1972, tics, Oxford, New York, Seoul, Tokyo: 149. Pergamon Press, 1994, 2702–2703.

276 Archivum Lithuanicum 4 drew Pei (1975, 124) nurodo, jog literary language – tai geriausiu laikomas kalbos variantas („as the best“), vartojamas ir literatûros tekstuose („is used for literary purposes“). Dar priduriama, jog tai – stilizuota, formali literatûros kalba, besiski- rianti nuo kasdienës kalbos. Daugiau ðio termino reikðmiø siûlo Tomo McArthuro þodynas The Oxford Companion to the English Language. Jame pateikiama nedidelë iðtrauka ið 1947 metais iðleisto vadovëlio Usage and Abusage, skirto literary standard (literatûriniam standartui) apibûdinti:

literary standard It is the more conventional, stylized, and dignified, more accu- rate and logical, sometimes the more beautiful form that received standard assu- mes, like evening dress, for important occasions11. Èia terminu literary standard apibrëþiamas ne tik pats kalbos variantas. Litera- tûrinë standartinë kalba apibûdinama kaip conventional (tinkama), stylized (stilizuo- ta), dignified (kilni), more accurate (tikslesnë), more logical (logiðkesnë) ir more beautiful (graþesnë) kalbos forma. Tai yra aukðtasis (aukðèiausias) bendrinës kalbos stilius. Taip pat matyti, kad literary language vartojamas kaip standard language sinonimas. Reinhardo Rudolfo Karlo Hartmanno lingvistikos þodyne nurodoma:

literary language A variety of language, which is considered ‘best’ in certain social or teaching situations. It is usually equivalent to the standard dialect of the langu- age as used in written language and in works of literature (Hartmann 1972, 133). Tikëtina, jog terminas literary language, kaip ir national language, anglø kalboty- roje ilgainiui imtas keisti á standard language dël to, kad apibrëþë ne paèios kalbos struktûrinius bruoþus, o tik vienà ið bendrinës kalbos aspektø. Literary language ávardijo tik raðomàjà kalbà („written language and works of literature“). Susifor- mavusi bendrinë anglø kalba jau nesiribojo vien raðomàja, atsirado ir ðnekamoji bendrinë kalba. Tiesa, literatûriðkumas iðliko kaip viena ið svarbiausiø termino standard language semø ir, anot Tony Crowley’aus, „it’s [standard language] mate- rial location was to be ‘literature’ since it had been specified that a lexicon should contain ‘every word occurring in the literature of the language it professes to illustrate“12. King’s English yra senas terminas. Já 1553 metais jau vartojo Thomas Wilsonas siekdamas paþymëti anglø kalbos normiðkumà bei jos autoritetà13. Pats þodis King’s buvo traktuojamas kaip autoritetas, kaip tam tikra siektina norma, standartas („Cor- rect, idiomatic English“ [Pei 1975, 115]):

11 Tom McArthur, The Oxford Companion to Chicago: University of Illinois Press, the English Language, Oxford University 1989, 118. Press, 1992, 619. 13 XIX amþiuje labai iðpopuliarëjo terminas 12 Tony Crowley, Standard English and Queen’s English (karalienës kalba). the Politics of Language, Urbana and

277 Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language, King’s language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys And in the reign of Elizabeth those who referred to the Queen’s English meant the English language under the guardianship of the Queen, hence standard English (Honey 1997, 76).

King’s English A traditional term in Britain that is earlier than, and more or less synonymous with standard English (McArthur 1992, 560). Tai nëra maþos þmoniø grupës, ðiuo atveju Anglijos karalienës ir jos dvariðkiø, dialekto pavadinimas. Atvirkðèiai, King’s language reiðkë visø pripaþintà (recogni- zed) ir átvirtintà (institutionalised) kalbos variantà. Viena ið jo semø – bendrumas (svarbiausia common language sema). Terminu King’s language norëta apimti visus tà kalbà vartojanèius þmones, nes manyta, jog King’s language yra terpë, sujungianti visø interesus á vienà visumà („the medium in which ‘all our common interests gather“; Crowley 1989, 130). Taèiau ilgainiui ir King’s language terminas darësi per daug socialiai konotuotas. Kurá laikà dar konkuravæs su naujuoju standard language, vëliau turëjo uþleisti jam vietà ir pasitraukti ið aktyviosios vartosenos.

2.4. STANDARD LANGUAGE. Josepho (1987, 3) duomenimis, pirmà kartà þodá standard, aptardamas kalbinius dalykus, pavartojo Anthony Ashley Cooperis tekste Characteristics of Men, Manners, Opinions, Times, paraðytame 1711 metais, o iðspaus- dintame 1732-aisiais:

Twas thus they [the Greeks] brought their beautiful and comprehensive Language to a just Standard [...] The Standard was in the same proportion carry’d into other Arts (Joseph 1987, 3). Þodþiø junginys standard language anglø kalbai apibûdinti pirmà kartà pavar- totas Oxfordo anglø kalbos þodyne (Oxford English Dictionary, 1858). Þodþio standard kamienas stand-, pagal Josephà, reiðkia pastovumà, nekintamu- mà (permanence) ir stabilumà (fixity). Josephas remiasi Kelleriu, nurodanèiu, jog: „The English word standard, in contrast to these German terms, places the stress exactly on the most essential features, namely on norm“ (Joseph 1987, 5). Shaw M. Findlay enciklopedijoje Language and Communication (1998) atkreipia dëmesá, kad standartinë kalba daþnai painiojama su dominuojanèia kalba. Skirtumas tarp jø yra tas, jog dominuojanti kalba – tai ðnekamosios kalbos variantas, vartojamas do- minuojanèios gyventojø dalies, tuo tarpu standard language terminas rodo nuoseklø ir dësningà kalbos struktûros (taisykliø) kûrimà bei tø taisykliø taikymà. Pasak Findlay, standartizuota kalba yra taisyklë („standardized language is the rule“)14. Standartinë kalba kaip nuosekli, vienoda ir sisteminga raðomoji kalbos norma api-

14 Shaw M. Findlay, Language and Communi- ta Barbara, California, Denver, Colorado, cation. A Cross-Cultural Encyclopedia, San- Oxford, England: ABC-CLIO, 1998, 158.

278 Archivum Lithuanicum 4 brëþiama ir Asherio enciklopedijoje (Asher 1994, 4340). Websterio þodynas standard English nusako taip (èia pateikiamos tik tiesiogiai su kalba susijusios reikðmës):

2. the English that is current, reputable, and national; 3. the English that with respect to spelling, grammar, pronunciation, and vocabulary is substantially uni- form though not devoid of regional differences, that is well-established by usage in the formal and informal speech and writing of the educated, and that is widely recognized as acceptable wherever English is spoken and understood15.

Websterio þodynas bendrinæ anglø kalbà sieja su þodþiu nacionalinis ir teigia, jog bendrinë kalba yra tinkama vartoti tiek formaliose, tiek neformaliose kalbos situa- cijose, ji vienoda, pastovi, nekintanti ir plaèiai pripaþástama visur, kur tik angliðkai kalbama ar suprantama. Tad standard English definicija èia apima ir national (na- cionalinë), ir common (bendra), ir literary (literatûrinë) semas. Straipsnio pradþioje buvo cituotas Honey: „All the ingredients of authorised, delimited, unitary and literary had played their parts in the widely established concept of a ‘standard English’“ (Honey 1997, 72). Tokias paèias semas bûtø galima atpaþinti ir Crowley’aus kny- goje Standard English and the Politics of Language:

It is a form of language in any particular national geographic territory which lies beyond all the variability of usage in offering unity and coherence to what otherwise appears diverse and disunited. It is the literary form of the lan- guage that is to be used and recognized all over the national territory (Crow- ley 1989, 99).

Viktorijos laikais susiformavæs standard language terminas perëmë nukonkuruotø senesniø terminø – common language, national language, King’s language ir literary language – semas. Siauresnius ir nelingvistinius aspektus nusakantys terminai buvo iðstumti. Èia svarbi dar viena detalë. Viena ið þodþio standard reikðmiø, pateikiamø Oxfordo þodyne (1995), yra tokia: standard – tai tam tikras kokybës lygis („level of quality“), ðiuo atveju – kalbos kokybës lygis, kalbininkø paprastai apibrëþiamas tokiomis semomis kaip quality (kokybë), permanence (pastovumas), common use (bendras vartojimas), authorized (átvirtinta), delimited (sunorminta), unitary (bendra) ir literary (raðto kalba).

2.5. IÐVADOS. Standard language terminas yra vëliausias, anglø kalbotyroje plaèiai vartoti imtas nuo XIX amþiaus. Jis pakeitë ankstesnius common language, national language, King’s language ir literary language. Abejotina, ar common language

15 Webster’s Third New International Dictiona- Springfield, Massachusetts, USA: Mer- ry of the English Language Unabridged, riam-Webster Publishers, 1981, 2223.

279 Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language, King’s language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys dabar beturi termino statusà. National language pabrëþia politiná, valstybiná kalbos aspektà, terminas King’s language labai konotuotas socialiai, o literary language pabrëþia tik raðomàjá kalbos aspektà. Terminas standard English atspindi vidines, struktûrines kalbos ypatybes, dël to tapo priimtiniausias, neutraliausias ir nukon- kuravo ankstesnius terminus.

3. LIETUVIØ KALBOS TERMINAI. Lietuviø kalbininkø darbuose stand- ard language analogas standartinë kalba kol kas nevartojamas. Èia ásivyravo bendrinës kalbos (bk) terminas. Viena ið prieþasèiø galëtø bûti skirtinga nei anglø lietuviø bendrinës kalbos genezë ir raida. Giedriaus Subaèiaus nuomone, ðios bendrinës kalbos priklauso dviem skirtingiems Europos bendriniø kalbø tipams: anglø kalba ankstyvojo tarmës pasirinkimo (early dialect selection), o lietuviø – vëlyvojo pasirin- kimo (late dialect selection) grupei16. Pirmoji tarmæ bendrinei kalbai pasirinko maþ- daug Renesanso, o antroji – Romantizmo epochoje.

3.1. BENDRINË KALBA. Bendrinës kalbos terminas, pradëtas vartoti 1927 metais, visiðkai ásigalëjo ketvirtajame deðimtmetyje ir buvo vartojamas iki 1950-øjø, kol já pakeitë literatûrinës kalbos terminas, perimtas ið rusø kalbotyros. Prie bendrinës kalbos termino sugráþta maþdaug septintojo deðimtmeèio pabaigoje. Þodis bendrinë nusako vienà socialiná, bet ne lingvistiná kalbos aspektà – bendrumà. Bendrumas buvo pagrindinë ir anglø kalbos termino common lan- guage sema. Taèiau lietuviø bendrinë kalba, skirtingai nuo anglø common language, yra visavertis terminas. Aldonas Pupkis skiria keturis lietuviø bendrinës kalbos bruoþus: 1) tai sunorminta, daugiau ar maþiau apdorota kalbinë sistema; 2) ski- riamasis jos bruoþas yra kodifikacija – fiksuotos taisyklës; 3) jai bûdingas raðyti- nis pavidalas ir monologas; 4) svarbiausia funkcija – komunikacinë17. Kazimiero Gaivenio ir Stasio Keinio Kalbotyros terminø þodyne (1990) bendrinë kalba apibrë- þiama kaip „nacionalinë raðomàjà ir ðnekamàjà formas turinti literatûrinë kal- ba“, o literatûrinë kalba – kaip „pavyzdinë, sunorminta, standartinë nacijos ar tautos kalba“18. Lietuviø kalbotyroje terminø bendrinë kalba ir literatûrinë kalba apibrëþimai vienas kità paaiðkina, dubliuoja. Paprastai ðie du terminai vartoja- mi ta paèia reikðme. Aleksas Girdenis bendrinæ kalbà yra apibrëþæs kaip „tautos vieðojo gyvenimo“ kalbà19, Petras Jonikas – kaip kalbà, „kuri skiriama visos tautos kultûrinio bei

16 Giedrius Subaèius, „Two Types of 18 Kazimieras Gaivenis, Stasys Keinys, Kal- Standard Language History in Europe“, botyros terminø þodynas, Kaunas: Ðviesa, RBl 8, 2002, spausdinama. 1990, 37, 119. 17 Aldonas Pupkis, Kalbos kultûros pagrin- 19 Aleksas Girdenis, „Bendrinë kalba“, Mû- dai, Vilnius: Mokslas, 1980, 7–10. sø kalba 3, 1973, 45.

280 Archivum Lithuanicum 4 civilizacinio gyvenimo reikalams“20. Adelë Valeckienë Lietuviø kalbos enciklopedijoje (1999) bendrinæ kalbà apibrëþia dar kitaip:

bendrinë kalba – daugiau ar maþiau sunorminta visos tautos raðtø bei þmoniø vieðojo gyvenimo bei kultûros reikmëms skirta kalba. Ji apima groþinës, publicis- tinës, mokslinës literatûros, kanceliarinæ valdymo ástaigø bei organizacijø, mokyk- lø, teatro, radijo, televizijos, Baþnyèios, visuomeniniø renginiø, ámoniø ir gamyklø bei kitø vieðojo gyvenimo srièiø kalbà21. Bendrinës kalbos apibrëþimuose randame beveik visas svarbiausias ir tas paèias semas, kurias turi anglø standartinë kalba: nacionalinë, sunorminta, standartinë, bendra, turinti raðomàjà ir ðnekamàjà formas, pavyzdinë, vartojama daugelyje sferø. Taigi tai, kas anglø kalbotyroje vadinama standard English, lietuviø kalbotyroje nusakoma bendrinës kalbos terminu. Jis labiausiai tiko naujam lietuviø kalbos etapui ir naujai kalbos sampratai, susiformavusiai XIX amþiaus pradþioje, nusakyti. Ðá kalbos variantà Subaèius pavadino lietuviø siekiu turëti bendrà ir visiems vienodà vieðàjà tautos kalbà22. Bendrinë kalba radosi tada, kai augo tautinë savimonë, kalba buvo vienas ið lietuviø tautos formavimosi veiksniø. Visuomeninis aspektas – visø lietuviø vartojama bendra kalba – buvo labai aktualus tokios kalbos atsiradimo, tvirtëjimo periodu.

3.2. RAÐOMOJI KALBA, BENDRINË KALBA, LITERATÛRINË KALBA. Lietuviø kalbo- tyros istorijoje bendrinës kalbos terminas nebuvo vienintelis. Ilgiausià tradicijà turi raðomosios kalbos (Jonas Jablonskis, Juozas Balèikonis), bendrinës kalbos (þurnalo Gimtoji kalba kalbininkai) ir literatûrinës kalbos (slavø kalbotyros tradicija) terminai (Pupkis 1980, 7). Aptardamas ðiø trijø terminø privalumus ir trûkumus, Pupkis (1980, 8) sutinka, jog „në vienas ið mûsø vartotø ar vartojamø bendrinës kalbos terminø nëra be priekaiðtø“. Jo nuomone, raðomosios, bendrinës ir literatûrinës kalbos terminai nusako vienà, taèiau ne pagrindiná kalbos poþymá. Be to, raðomosios ir literatûrinës kalbos terminai ignoruoja sakytiná kalbos variantà. Pupkis (1980, 8), teigia, jog „geriausiai rodytø bendrinës kalbos specifikà standartinës kalbos termi- nas“, taèiau jis lietuviø kalbotyroje neturi jokiø tradicijø.

3.3. IÐVADOS. Raðomosios kalbos, bendrinës kalbos ir literatûrinës kalbos terminai yra per siauri kodifikuotai ir norminei lietuviø kalbai ávardinti. Bendrinës kalbos

20 Petras Jonikas, Lietuviø bendrinës raðomo- 22 Giedrius Subaèius, Þemaièiø bendrinës kal- sios kalbos kûrimasis antrojoje XIX a. pusë- bos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: je, Èikaga: Pedagoginis lituanistikos ins- Mokslo ir enciklopedijø leidybos institu- titutas, 1972, 2. tas, 1998, 20. 21 Lietuviø kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1999, 87. 0 0 0

281 Anglø kalbos terminai common language, national language, literary language, King’s language, standard language ir jø lietuviðki atitikmenys terminà ypaè nepatogu vartoti gretinant keliø kalbø istorijà. Þinoma, naujø terminø kurti nereikëtø, nes kûrimas ex novo to, kas jau egzistuoja kaip seniai átvirtintas modelis, yra tuðèias energijos ðvaistymas (Joseph 1987, 5). Esant reikalui, galima pasinaudoti kitø kalbø (galbût anglø) patirtimi.

D ALIA CIDZIKAITË Gauta 2002 m. birþelio 23 d. Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures Priimta 2002 m. birþelio 25 d. University of Illinois at Chicago 601 South Morgan St., 1620 UH Chicago IL 60607-7116, U.S.A. el. p.: [email protected]

282 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002

ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Jurgis Pakerys Vilniaus universitetas

Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge, Klaipëdoje, Vilniuje

Ar galima ásivaizduoti baltistø konferencijà, kur në þodþio nebûtø tarta apie senàjà tekstijà? Turbût ne. Ðiam teiginiui pagrásti èia bus dirstelëta á tris ðiøme- èius renginius: „Baltø kalbø leksikologija ir leksikografija“ (Sankt Peterburgas, 2002 m. kovo 6–8 d.), „Vakarø baltø kalbos ir kultûros reliktai“ (Klaipëda, 2002 m. geguþës 10–11 d.) ir „Leksikografijos ir leksikologijos problemos“ (skir- ta Antano Salio 100-osioms gimimo metinëms ir LKÞ pabaigtuvëms; Vilnius, 2002 m. birþelio 6–7 d.).

1. Simboliðka, kad pirmasis Sankt Peterburgo konferencijos praneðimas buvo skirtas seniausiajam baltø raðto paminklui – Elbingo þodynëliui (toliau – E)1. Anatolijus Nepokupnas (Kijevas) aptarë kai kuriø daiktavardiniø junginiø re- konstrukcijos problemas. Jei á Ructandadan (Suwermilch) E 690 ‘rûgðtus pienas’2 þvelgsime kaip á þodþiø junginá (ructan dadan), tai ir jo kaimynus þodynëlyje – Aµwinan (Kobilmilch) E 694 ‘kumelës pienas’ ir Poadamynan (Sußemilch) E 695 ‘sal- dus pienas’ – galësime interpretuoti kaip junginius su daiktavardþiu dadan ‘pie- nas’ (Dadan [MJlch] E 687): *aµwinan dadan, *poadamynan dadan. Praneðëjo nuomo- ne, taip pat ir þodþius nuo Kirµnan (Swarcz) E 460 ‘juodas’ iki Saligan (Grune) E 468 ‘þalias’ tinka laikyti bevardës giminës bûdvardþiais (nom. sg.), suderintais su daiktavardþiu milan (Gewant) E 455 ‘milas’: *kirµnan milan, *saligan milan ir t. t. Ádomu, kad ið ðiø spalvø pavadinimø, esanèiø ‘audëjo’ (Tuckoris [Weber] E 454) semantinëje grupëje, iðsiskiria Gaylis (Wyes) E 459 ‘baltas’: tik jo vienintelio

1 Manoma, kad tai XIII–XIV amþiaus vo- 2 E þodþiø perraðos ir lietuviðkos reikðmës kieèiø–prûsø þodynëlio originalo XIV èia ir toliau nurodomos pagal: Vytautas amþiaus pabaigos arba XV pradþios Maþiulis, Prûsø kalbos paminklai 2, Vil- nuoraðas (Prûsø kalbos paminklai, parengë nius: Mokslas, 1981, 14–46. Vytautas Maþiulis, Vilnius: Mintis, 1966, 27–28 su lit.).

283 Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge, Klaipëdoje, Vilniuje galûnë yra -is, o visø kitø – -an. Nepokupnas iðkëlë mintá, kad tai – vyriðkosios giminës bûdvardis, sietinas su daiktavardþiu Paµtowis (Laken) E 456 ‘plonas au- dinys’3, kadangi lininiai audiniai bûdavo balinami (*gaylis paµtowis). Anitra Tîsiòa (Ryga) pratæsë spalvø temà ir aptarë jø pavadinimus Gotthardo Friedricho Stenderio4 þodyne Lettiµches Lexikon In ¸ween Theilen abgefaµµet [...] von Gotthard Friedrich Stender, [...] Mitau, gedruckt bey J. F. Steffenhagen, Hochf÷rµtl. Hof- buchdrucker [1789] (toliau – St). Spalvø ir atspalviø pavyko rasti ne tik jø straips- niuose (pvz., weiß, balts St I 692 ‘baltas’), bet ir kitø þodþiø aiðkinimuose, pvz.: Rubin, µarkans dahrgs akmins St I 486 ‘raudonas brangus akmuo (rubinas)’; Brettµpiel, raibs galdiñµch ar baltahm un melnahm pleííehm, (kas pamiµchu eet) St I 156 ‘marga lenta baltomis ir juodomis dëmëmis, pramaiðiui einanèiomis (ðaðkiø, ðachmatø lenta)’. Atkreiptinas dëmesys á tai, kad þodyno sudarytojas nevertë vokiðkø bei latviðkø sàvokø ir frazeologizmø paþodþiui, todël spalvos gali ir nesutapti (pvz., der einen weißen Kopf hat, kam µirma galwa irr St I 692 ‘kas þilà (vok. ‘baltà’) galvà turi’) arba spalvaþodþio gali ir visai nebûti: lihdµ µcho baltu deenu, bis auf den heutigen Tag St II 16 ‘iki ðiol’, latv. paþodþiui ‘iki ðios baltos dienos’. Kità þodþiø grupæ – galvos ir peèiø apdangalø pavadinimus – aptarë Ilga Janso- ne (Ryga). Praneðëja yra surinkusi medþiagà ir ið dabartiniø, ir ið senøjø latviø kal- bos þodynø. Pastarieji ne tik teikia ádomios istorinës informacijos, bet ir kelia tam tikrø problemø: daugiareikðmiai þodþiai verèiami daugiareikðmiais kitos kalbos ati- tikmenimis, kartais ne visai aiðkus pats þodþio denotatas. Antai seniausiame latviø leksikografijos paminkle – Georgo Mancelio5 þodyne LETTUS, Das iµt Wortbuch [...] Durch GEORGIVM MANCELIVM [...] Gedruckt vnnd verlegt ¸u Riga/ durch GERHARD. Schræder/ Anno M. DC. XXXVIII (toliau – Manc)6 – uþfiksuotas þodis Koã / Gauµape, Kutµchdeckis Manc 106 gali þymëti ir tam tikrà drabuþá, ir tiesiog apdangalà ið gru- bios vilnonës medþiagos7. Beje, lenkø germanizmas koc8 yra patekæs ir á Konstantino Sirvydo þodynø registrus: Koc / cento, lodix, gau-µape, µtragulum. gu=nia9; Koc / Cento, amphita-pon, cilicium, veµtimentf é villis contextum. Dun=gaùas warµuotas / gunia10.

3 Praneðëjas reikðmæ interpretavo taip: ‘plo- viø kalbø þodynas, Vilnius: Mokslo ir en- nas audinys; paklodë; drobë’ (rus. òîí- ciklopedijø leidykla, 1996, 352). êàÿ òêàíü; ïðîñòûíÿ; ïîëîòíî). 8 V. v. a. kotze, s. v. a. kozzo (Franciszek Sùaw- 4 Latv. Stenders. ski, Sùownik etymologiczny jæzyka polskiego 5 Latv. Mancelis. 2(K-Kot), Kraków: Drukarnia Uniwersyte- 6 Puslapiai nurodomi pagal leidiná: [August tu Jagielloñskiego, 1958-1965, 309; An- Günther,] Altlettische Sprachdenkmäler in drzej Bañkowski, Etymologiczny sùownik Faksimiledrucken [...] 2, Heidelberg: Carl jæzyka polskiego 1(A-K), Warszawa: Wy- Winters Universitätsbuchhandlung, 1929. dawnictwo Naukowe PWN, 2000, 740). 7 Plg. vok. Kotze ‘grobes zottiges wollen- 9 [Konstantinas Sirvydas,] [Prompt[u]arium zeug, auch decke oder kleid davon’ dictionum Polonicarum Latinarum et Li- (Deutsches Wörterbuch von Jacob und Wil- tuanicarum], 57r (remtasi leidiniu: Sena- helm Grimm, Bd. 11 = Bd. 5. K (bearbei- sis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë tet von Rudolf Hildebrand), Fotomecha- Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslo ir encik- nischer Nachdruck der Erstausgabe lopedijø leidybos institutas, 1997). 1873, München: Deutscher Taschenbuch 10 [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM Verlag, 1984, 1902); lot. gausapum ‘stora TRIVM LINGVARUM, [...] AVCTORE vilnonë medþiaga, bajus; bajinis drabu- CONSTANTINO SZYRWID [...] VILN¯, þis’ (Kazimieras Kuzavinis, Lotynø–lietu- Typis Academicis Societatis JESV. Anno

284 Archivum Lithuanicum 4 Senøjø latviø kalbos þodynø medþiaga savo praneðime rëmësi ir Anta Trumpa (Ryga), analizavusi kai kuriø lietuviø ir latviø bûdvardþiø semantinæ diferenciacijà. Pavyzdþiui, latv. tikls ‘doras’ (plg. liet. tiklas ‘doras, garbingas, taurus’ LKÞ XVI 253) Stenderio þodyne pirmiausia reiðkia brauchbar (St II 320) ‘tinkamas’ (latv. derîgs) ir yra darybiðkai siejamas su veiksmaþodþiu tikt, gefallen (ibid.) ‘patikti’. Praneðëjos nuomone, kalbamøjø liet. ir latv. bûdvardþiø semantinë raida galëjo bûti panaði: ‘geras, tinkamas, patinkantis’ ´ ‘doras’. Du konferencijos praneðimai buvo numatyti ir seniesiems lietuviø þodynams. Vilma Zubaitienë (Vilnius) papasakojo apie fonetinæ ir gramatinæ informacijà lietu- viðkuose XVIII amþiaus Rytø Prûsijos þodynuose: Frydricho Vilhelmo Hako11, Pi- lypo Ruigio12 ir Kristijono Gotlybo Milkaus13. Specialiø tarties nuorodø ðiuose þo- dynuose nëra, bet, sakysim, trumpuosius balsius þymi po jø dvejinami priebalsiai. Kirtis nuosekliau imtas þymëti tik Ruigio þodyne: kirèiuojamas ne tik antraðtinis þodis, bet ir (nenuosekliai) jo pagrindinës formos, kartais mëginama kirèio þenklais atskirti homografus (Låiµtau, ich begieße, ver=gieße, µ. Lëju ir Laiµtaa, ich verµchmiere, be=t÷nche die Wand, µãiau, µtyµu, µtyti R I 74). Esama þodþiø su dviem kirèio þenklais (pvz., Móteråuju R I 90) – gal taip mëginta paþymëti ðalutiná arba pamatinio þodþio kirtá? Milkus kai kuriais atvejais kirèiuoja kitaip nei Ruigys, plg.: Agóna R I 3 – Agonä M I 2, Påbaiga R I 12 – Pabaigä M I 18. Þodynuose skiriasi nurodomø morfologiniø formø kiekis ir tvarka, þodþiø daliø apraðai. Palyginus su Haku, Ruigys pateikia daugiau informacijos apie veiksmaþodþius: þymi tranzityvumà (activ., neutr.), valdomus linksnius (cum Genit. et Dativ., c. Abl. Instr. ir pan.). Hakas smulkiau klasifikuoja prieveiksmius ir jungtukus (adv. affirm., interr., dubit.). Milkus daro prieðingai – daugelio gramatiniø paþymø atsisako. Bûtø ádomu, jei praneðimo autorë ateityje palygintø ðiø þodynø gramatinius aparatus su jø autoriø parengto- mis lietuviø kalbos gramatikomis14. Gaila, kad á konferencijà negalëjo atvykti Vincentas Drovinas (Vilnius). Jis ren- gësi perskaityti praneðimà „Dël Pil. Ruigio ‘Littauisch–Deutsches und Deutsch– Littauisches Lexicon’ santykio su E. Weismanno ‘Lexicon bipartitum, Latino–Ger- manicum et Germanico–Latinum’“. Sprendþiant ið teziø, lietuviø leksikografijos tyrëjas yra priëjæs prie iðvados, kad, naudodamasis Weismanno darbu, Ruigys savàjá þodynà papildë to meto modernia religine ir pasaulietine leksika, praplëtë

Domini M. DC. XLII, 109 (naudotasi von Philipp Ruhig, [...] Kænigsberg, leidiniu: Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. druckts und verlegts J. H. Hartung, Konstantinas Ðirvydas: Dictionarium trium 1747 (toliau – R). linguarum, parengë Kazys Pakalka, Vil- 13 [Kristijonas Gotlybas Milkus,] Lit- nius: Mokslas, 1979). tauiµch=deutµches und Deutµch=lit- 11 [Frydrichas Vilhelmas Hakas,] VOCABV- tauiµches Wærter=Buch, [...] von LARIVM LITTHVANICO–GERMA- Chriµtian Gottlieb Mielcke [...], Kænigs- NICVM, ET GERMANICO–LITTHVA- berg, 1800. Im Druck und Verlag der NICVM [... ] von Friederich Wilhelm Hartungµchen Hofbuchdruckerey Haack [...] HALLE, Druckts Stephanus (toliau – M). Orban. Univerµ. Buchdr. [1730.] 14 Ruigio – su jo sûnaus Povilo Frydricho 12 [Pilypas Ruigys,] Littauiµch=Deutµches gramatika. und Deutµch=Littauiµches Lexicon, [...]

285 Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge, Klaipëdoje, Vilniuje vardynà, átraukë daugiau þodþiø junginiø. Ið Weismanno Lexicono Ruigys sëmësi XVIII amþiaus Europos leksikografijos technikos, todël savo þodyne sugebëjo gerai atspindëti þodþiø vartosenà bei semantikà. Reikia tikëtis, kad Drotvinas ateityje paskelbs iðsamesnius ðio ádomaus tyrimo rezultatus. Everita Milèonoka (Ryga) kalbëjo apie istorinio XVII amþiaus latviø kalbos þo- dyno raðymo problemas. Ðiame projekte stengiamasi derinti ir tradicinës, ir kompiu- terinës leksikografijos metodus. Þodynà numatoma raðyti remiantis elektroniniu tekstynu, todël pirmiausia reikia atrinkti ir apdoroti senuosius latviø raðtus. Pra- dëta nuo Ernsto Glücko15 Naujojo Testamento vertimo Tas Jauns Teµtaments [...] RIGA/ Gedruckt durch Johann Georg Wilcken/ Kænigl. Buchdr: Im Jahr MDCLXXXV, programa „Qwick“ parengta ðio teksto konkordancija, raðomi bandomieji þodyno straipsniai. Þodynas bus tezauro tipo, tad á já pateks ir tikriniai daiktavardþiai, ir labai reti þodþiai, jø formos. Reikðmes numatoma aiðkinti ne vien latviðkai, bet ir angliðkai, vokiðkai. Þodynas teiks svarbiø duomenø ir istorinës gramatikos tyrëjams: bus pateikta daug medþiagos ið elektroniniø konkordancijø. Suprantama, dabar svar- biausia nustatyti þodyno straipsnio formà ir apimtá, plësti tekstynà, tobulinti jo apdorojimo priemones ir metodus. Norëtøsi pasvajoti ir apie sàsajas su vertimø ðaltiniais, galbût ir kitø baltø kalbø elektroniniais tekstynais. Jurgis Pakerys (Vilnius) analizavo, kaip LKÞ pateikiami priesagos -inoti veiksma- þodþiai (plg. latv. -inót). Atkreiptinas dëmesys á tai, kad XVI amþiaus Maþosios Lietuvos raðtuose daþniausiai pasitaiko bûtojo laiko formos -inojo, esamasis laikas su -inoja labai retas, o bendraties kamieno su -ino- to laiko raðtuose kol kas nepa- vyko rasti. Todël ðiø veiksmaþodþiø paradigmas reiktø atstatinëti atsargiai16, atsi- þvelgti á jø ðaltiniø chronologijà. Pavyzdþiui, LKÞ XVIII 158 yra straipsnis varginoti, -oja, -ojo su vieninteliu pavyzdþiu ið Jono Bretkûno Biblijos vertimo17: praet. 3 varginojo BB 1 Mak 6,25. Atitinkamø praes. ir inf. kamienø su -ino- Bretkûno teks- tuose neuþfiksuota, plg. varginti straipsnio pavyzdþius (LKÞ XVIII 159): varginami BB Rd 3,47; varginsi BB 2 Moz 22,23; varginta BB 1 Moz 15,13. Forma varginojo Bretkûno raðtuose gali priklausyti varginti, -ina, -ino paradigmai kaip praet. varian- tas (plg. praet. 1 sg. warginaw ið Postilës18 ). Praneðëjas pasiûlë þodyno straipsnyje formà varginojo taip atspindëti: „vårginti (-yti K, Sn), -ina, -ino (-inojo BB)“. Tada vienõs paradigmos formos atsidurtø ðalia, o ne skirtinguose straipsniuose. Baigiant Sankt Peterburgo konferencijos apþvalgà norëtøsi padëkoti nenuilstan- èiam baltistikos smagraèiui – Aleksejui Andronovui – ir jo pagalbininkams uþ puikø renginá, subûrusá daugiau nei 50 dalyviø ið 6 ðaliø. Belieka paraginti visus rengtis artëjanèioms Sankt Peterburgo konferencijoms: 2003 m. ávyks skirta etimo-

15 Latv. Glîks. 18 [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti 16 Plg. Saulius Ambrazas, rec.: „Dominy- Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euan- kas Urbas, Martyno Maþvydo raðtø þody- geliu / [...] n¾g W¿liku ik Aduento. nas, 1996“, ALt 1, 1999, 156–157. Per Iana Bretkuna [...] Iµµpauµta Kara- 17 [Jonas Bretkûnas,] BIBLIA tatai eµti liauc¸iuie / Iurgio Oµterbergero. M¿ta Wiµsas Schwentas Raµchtas, Lietu- Pono 1591, 370. wiµchkai pergulditas per Jan¼ Bretkun¼ [...] 1590 (toliau – BB). Pavyzdþiai èia cituojami taip, kaip jie atstatyti LKÞ.

286 Archivum Lithuanicum 4 logijai ir onomastikai, 2004 m. – istorinei gramatikai, literatûrinës (bendrinës) kal- bos istorijai. Daugiau informacijos apie baltistikà Sankt Peterburge ir apie bûsimus sambûrius galima rasti internete ðiuo adresu: http://www.genling.nw.ru/baltist/ baltist.htm [2002 07 05].

2. Geguþës 10–11 dienomis Klaipëdos universitete vyko konferencija „Vakarø baltø kalbos ir kultûros reliktai“. Vienas posëdis buvo skirtas seniesiems lietuviø raðto paminklams. Aldona Paulauskienë (Vilnius) pateikë ádomiø pastabø apie veiksmaþodþio para- digmas pirmosiose lietuviø kalbos gramatikose: Danieliaus Kleino19 bei Kristupo Sa- pûno ir Teofilio Ðulco20. Pavyzdþiui, KG nëra bûtojo daþninio laiko paradigmos, o SG ji apraðyta, bûsimojo laiko vienaskaitos pirmasis asmuo SG raðomas -µiu, o KG – -µu. Skirtingai apraðytos ir asmenuotës. KG skiriamos trys asmenuotës (wadinnu, reggiu ir µakau), o SG – taisyklingoji (tematinë) ir netaisyklingoji (atematinë). Praneðëjos many- mu, pamato kai kurioms skirtybëms nebûtina ieðkoti lotynø ar graikø kalbos grama- tikose. Juk tais laikais daug mokytasi atmintinai. Gerai iðsilavinæ lietuviðkøjø grama- tikø autoriai patys galëjo paraðyti originaliø ar pusiau originaliø fragmentø. Vitalija Kapsevièienë (Klaipëda) apþvelgë senuosiuose raðtuose uþfiksuotus ðak- ninius birti, kilti tipø veiksmaþodþius. XVI amþiaus paminkluose esama daug retos ir vertingos medþiagos (pvz.: apsirti ‘apsupti’, paþvilti ‘susvyruoti, palinkti’ ið Mi- kalojaus Daukðos Postilës21), bet tenka spræsti klasikines problemas: kaip interpre- tuoti kai kuriuos raðybos atvejus, kaip nustatyti visà veiksmaþodþio paradigmà, jei paliudytos tik kelios formos. Praneðëja atkreipë dëmesá á Czesùawo Kudzinowskio 22 23 DP indekso veiksmaþodá pabyrëti . Greta praes. 3 pobîra DP 922 (lenk. µi² [...] 24 25 roµypuie ), pabira DP 58221 (lenk. µi² ro¸µypuie) uþfiksuotas fut. 3 pabirs DP 31230

(lenk. roµproß± µi²) ir partic. praet. act. nom. sg. masc. (bus) pabîr²s DP 58225 (lenk. [b²d‡ie] ro¸µypåne). Taigi DP indekse turëtø bûti atstatyta pabirti. Eglë Bukantytë (Vilnius–Greifswaldas) domisi Naujojo Testamento fragmentø, esanèiø Bretkûno Postilës26 tekstuose, kilme. Praneðëja juos lygino su vadinamosios

19 [Danielius Kleinas,] GRAMMATICA Lit- dawnictwo naukowe uniwersytetu im. vanica [...] ä M. DANIELE Klein [...] Adama Mickiewicza, 1977, 4.

REGIOMONTI, Typis & µumptibus JO- 23 Tiksliau bûtø 923, nes tame puslapyje HANNIS REUSNERI, ANNO criso- pirmàjà eilutæ uþima antràjà pamokslo gon%aV cIš. Išc. LIII (toliau – KG). dalá þymintis skaièius. 20 [Teofilis Ðulcas,] COMPENDIUM 24 Lenkiðki atitikmenys pateikiami ið leidi- GRAMÂTIC¯ LITHVANIC¯ Theophili nio: Mikalojaus Daukðos 1599 metø Postilë Schult¸ens [...] REGIOMONTI: Typis Fri- ir jos ðaltiniai, parengë Jonas Palionis, derici Reüµneri [...] 1673 (toliau – SG). Vilnius: Baltos lankos, 2000.

21 [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHO- 25 Tiksliau bûtø 31231, nes vienà eilutæ uþ- LICKA [...] Per Ksniga MIKALOIV ima treèiàjà pamokslo dalá þymintis DAVKSZA [...] Wilniui. Drukórnioi skaièius. Akadêmios SOCIETATIS IESV. A.D. 26 [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA [...] Per 1599 (toliau – DP). Iana Bretkuna [...] Karaliauc¸iuie [...] 22 Czesùaw Kudzinowski, Indeks-sùownik do M¿ta Pono 1591 (toliau – BP). „Daukðos Postilë“ 2(O-Þ), Poznañ: Wy-

287 Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge, Klaipëdoje, Vilniuje Wolfenbüttelio postilës27 , Baltramiejaus Vilento Evangelijø bei Epistolø28 ir Bretkûno Naujojo Testamento vertimo29 tekstais. Daugiausia panaðumø rasta lyginant su BNT: pirminá vertimo variantà ar vëlesnæ korektûrà atitinka apie 30% BP fragmentø. Tarp BP ir atitinkamø BNT tekstø yra tokiø skirtumø. Dalyvines BP konstrukcijas daþnai atitinka sudëtiniai sakiniai BNT, o linksnines BP konstrukcijas paprastai atitinka prielinksninës BNT. Atrodo, kad BP esama daugiau polonizmø. Praneðëjos nuomone, Naujojo Testamento vertimas Postilëje yra nuoseklesnis (originalo poþiû- riu), palyginti su BNT ir EE. Kita vertus, pasitaiko atvejø, kai ta pati eilutë tame paèiame Postilës puslapyje iðversta skirtingai. Diskusijø metu Guido Michelini iðkë- lë mintá, kad galbût Bretkûnas, rengdamas Postilæ, BNT rankraðtá buvo atidavæs skaityti komisijai, todël juo naudotis paprasèiausiai negalëjo (bent kurá laikà). Be to, neatmestina galimybë, kad kai kà jis vertæs ir ið atminties. Michelini (Parma) aptarë Lozoriaus Zengðtoko giesmyno30 tekstus ir jø ðalti- nius. Praneðëjo nuomone, teiginiai apie ZG nereikðmingumà31 nepagrásti. ZG yra svarbi grandis, jungianti Martyno Maþvydo ir Bretkûno rinkinius su Kleino giesmynu. Didelë dalis ZG giesmiø perimta ið pirmøjø lietuviðkø giesmynø, 52 vertimai yra nauji. Á Kleino rinkiná ið ZG paimta 119 tekstø, ið kuriø per 30 yra naujieji vertimai. Tad ZG reikðmë lietuviðkø giesmynø istorijoje akivaizdi. Mi- chelini’ui pavyko nustatyti daugumos naujøjø ZG vertimø ðaltinius, bet trûko laiko viskà iðsamiau aptarti. Belieka laukti ZG faksimilës ir ðaltiniø leidimo, ku- ris jau praktiðkai parengtas. Klaipëdos konferencijoje aprëpta plati tyrimø sritis: pradedant klasikine lygina- màja kalbotyra ir baigiant muzikologija. Senøjø kalbos paminklø tyrimai èia puikiai derëjo, tad ádomiø praneðimø reikia tikëtis ir ateityje.

3. Birþelio 6–7 d. Lietuviø kalbos institutas surengë konferencijà „Leksikogra- fijos ir leksikologijos problemos“, skirtà Antano Salio 100-osioms gimimo metinëms ir, þinoma, susipynusià su LKÞ pabaigtuvëmis. Èia irgi netrûko atradimø ir ádomiø áþvalgø. Pietro U. Dini’ui (Piza), regis, lemtingai sekasi aptikti Sirvydo þodynus ar jø pëd- sakus32. Ðákart jo ir praneðimo bendraautorio Diego Ardoino (Piza) akiratin pateko Dictionarium trium linguarum ketvirtasis leidimas (1677). Pasirodo, Florencijoje, cen-

27 ISCHGVLDIMAS EVANGELIV PER per La¸aru Sengµtak [...] ANNO CIŠ IŠC WISVS METVS [...] [1573]. XII. Iµchµpauµtos Karaliauc¸iuie Pruµuu/ 28 [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Per Jon± Fabriciu. (toliau – ZG). Epiµtolas [...] per Baltramieju Willenta 31 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, [...] Iµchµpauµtas Karalauc¸ui per Iurgi Vilnius: Mokslas, 1977, 110–111, plg. Oµterbergera / Metu M. D. LXXIX (to- Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istori- liau – EE). ja 3, Vilnius: Mokslas, 1984, 82. 29 [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTA- 32 Plg. kartu su Giedriumi Subaèiumi pa- MENTAS [...] per Ian¼ Bretkun¼. 1580 skelbtà straipsná apie Sirvydo Dictiona- (toliau – BNT). rium antrojo leidimo (1631) fitonimus 30 [Lozorius Zengðtokas,] GIESMES Christiano Mentzelio indekse (1682), Chrikµc¸ioniµchkos ir Duchauniµchkos [...] ALt 1, 1999, 11–56. 0 0 0

288 Archivum Lithuanicum 4 trinëje nacionalinëje bibliotekoje, bûta net dviejø ðio þodyno egzemplioriø (signatû- ros 21.6.28 ir 3.a.8). Vienas jø puikiai iðsilaikë iki ðiø dienø, o kitas, kaip spëjama, nusineðtas Arno upës vandenø. Iðlikusiojo þodyno paginacija ðiek tiek skiriasi nuo Lietuvos bibliografijoje pateiktø duomenø33, todël „Florencijos Sirvydà“ reikia suly- ginti su egzemplioriais, saugomais Lietuvos ir kitose Europos bibliotekose. Vadinamojo Jumskio þodyno34 máslæ pamëgino iðnarplioti Ona Kaþukauskaitë (Vilnius). Pasirodo, kad tai – leksikografas nebuvëlis. Bûga paprasèiausiai sukly- dæs: Kaðarauskio rankraðèio pavadinime jis neáþvelgë Lauryno Ivinskio pavardës ir perskaitë: „Sùowa rzadsze ze sùownika polsko–litewskiego Jumskiego“ (mat ran- kraðtyje ir praktiðkai nesiskiria). Ðis atradimas praðyte praðosi publikacijos su faksimilëmis. Drotvinas (Vilnius) praneðimo neskaitë, bet tezëse atkreipë dëmesá á Bûgos rinktà medþiagà ið Maþosios Lietuvos þodynø. Dalis þodþiø raðyta á korteles, o dalis pateko á sàsiuvinius, kuriø iðlikæ 9 (po 12 lapø; jie dabar saugomi VUB RS). Matyti, kad Bûgos stengtasi iðsiraðyti ne tik bendriniø ar pavieniø þodþiø, bet ir mitonimø, smulkiosios tautosakos. Ádomu bûtø suþinoti toká tezëse nenurodytà dalykà: ar ðiø sàsiuviniø medþiaga vis dëlto pateko á LKÞ ir jo kartotekà? Maþosios Lietuvos þodynams buvo skirtas ir Zubaitienës (Vilnius) praneðimas. Ji domëjosi, kaip Mil- kus redagavo Ruigio þodynà. Pastebëta, kad Milkus grieþèiau laikosi alfabeto, liz- duose áterpia naujø þodþiø, kai kuriuos iðkelia á kitas vietas, antraðtinëse þodþiø formose vengia trumpøjø („striukiðkø“) formø, kai kuriuos þodþius kitaip kirèiuoja, deda kitokiø gramatiniø paþymø, formø variantø. Vidmantas Kuprevièius (Vilnius) pabandë tiksliau nustatyti vadinamojo Rytø aukðtaièiø þodyno35 autoriaus gimtinæ. Praneðëjo nuomone, ji galëtø bûti tarp Su- vainiðkio ir Buèiûnø. Lidija Leikuma (Ryga) aptarë Janio Kurmino lenkø–lotynø– latviø kalbø þodynà SÙOWNIK POLSKO ÙACINSKO ÙOTEWSKI UÙOZONY I NAPI- SANY PRZEZ XIÆDZA JANA KURMINA. WILNO. w Drukarni M. Zymelowicza TY- POGRAFA. 1858, kurio paskutinioji – latgaliðkoji – dalis dar maþai tyrinëta, nors èia galima rasti reikðmingø fonetikos ir morfologijos ypatybiø. Be to, ðis þodynas ádomus ir kaip norminamasis raðomosios latgalieèiø kalbos (patarmës) veikalas. Pora praneðimø buvo skirta Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos darbams. Robertas Gedrimas (Ðiauliai) aptarë paprastøjø þodþiø terminologizavimà ðio autoriaus geo- grafijos veikale „Áêængis. Geograpyje (: Êemiuraszts)“ (apie 1831–1834 m.36 ). Dalis þodþiø paversta terminais beveik nepakeitus jø semantikos (pvz., atkóùa 5 ‘álanka’),

33 Lietuvos TSR bibliografija. Serija A, Knygos kà: á pirmà vietà iðkëlë lietuviðkuosius. lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: LKÞ ðis ðaltinis trumpinamas Jms. Mintis, 1969, 394. 35 Neþinomo autoriaus lietuviø–lenkø kalbø 34 Ðá lenkø–lietuviø þodynëlá Kazimieras Bû- þodynas, paraðytas XIX amþiaus pirmo- ga persiraðë ið Ambraziejaus Pranciðkaus je pusëje. LKÞ trumpinama RtÞ. Kaðarauskio rankraðèio ir 1923 metais 36 Praneðëjas atkreipë dëmesá á tai, kad paskelbë (Tauta ir þodis 1, 352–366). Pa- rankraðtyje (p. 63) minimas Romos po- togumo dëlei Bûga pakeitë þodþiø tvar- pieþius Grigalius XVI, tapæs popieþiumi 1831 metais.

289 Naujieji senesniøjø raðtø tyrimai: konferencijos Sankt Peterburge, Klaipëdoje, Vilniuje kitø – reikðmë plësta, siaurinta ar iðvis perkelta kitam dalykui pavadinti (pvz., szaltynis 6 ‘upës iðtakos’). Pasitaiko terminologizuotø svetimybiø37: róbeêee 13 ‘sie- nos’, læciugs kaùnu 5 ‘kalnø grandinë, kalnynas’. Angelë Vilutytë-Rimðevièienë (Vil- nius) apþvelgë Pabrëþos rankraðtá „Waardaa tayslyynee Augimiu“ (1834 m.). Paly- ginus ðá darbà su Bonifaco Stanislovo Jundzilo veikalu38, matyti, kad pirmasis yra iðsamesnis ir kruopðèiau raðytas. Èia pateikta daugiau augalø rûðiø, yra panaudo- tø botanikos darbø nuorodos. Daug Pabrëþos vardyno augalø pavadinimø ásigalëjo ir vartojami ðiuolaikiniuose botanikos veikaluose. Zigmas Zinkevièius (Vilnius) konferencijoje nedalyvavo, bet tezëse aptarë Kip- rijono Lukausko „Pamokslø“ kalbà39 . Jo manymu, èia skirtini trys kalbiniai klodai: (1) gimtoji ðiaurës þemaièiø (kretingiðkiø arba vakariniø telðiðkiø ploto) tarmë; (2) rytø aukðtaièiø „puntininkø“ tarmë (Lukauskas maþdaug 10 metø gyvenæs Troðkû- nuose) ir (3) raðomosios kalbos faktai, atkeliavæ ið senesniø ir autoriaus gyvenamojo meto tekstø. Zinkevièius planuoja toliau tæsti ir gilinti Lukausko kalbos studijas. Reikia manyti, kad ðis tyrimas leis padaryti ádomiø iðvadø apie problemiðkus skirtingø tarmiø ir raðto kalbos santykius. Þinoma, nereikia pamirðti ir svarbiausiojo ðios konferencijos praneðimo: baigtas LKÞ – didþiausias ir iðsamiausias lietuviø kalbos tekstynas. Jam ir bûsimiems jo tæsiniams aptarti skirtina atskira apþvalga. Ateinanèiø metø leksikologijos ir leksikografijos konferencijai norisi palinkëti daugiau laikinës erdvës: 10 minuèiø praneðimo dieta vis dëlto buvo per skurdi ir prelegentams, ir klausytojams. Be to, bûtø labai prasminga, jei èia apþvelgtø (ir nespëtø apþvelgti) renginiø tezës bûtø iðleidþiamos ar skelbiamos internete bent savaitæ prieð jø pradþià. Tebûnie ðie pageidavimai suvokti kaip didesniø filologiniø malonumø troðki- mai, kurie, reikia pripaþinti, neblogai iðsipildë ir per pirmàjá ðiø metø pusmetá.

J URGIS PAKERYS Gauta 2002 m. birþelio 23 d. Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Priimta 2002 m. birþelio 26 d. Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-2734 Vilnius, Lietuva el. p.: [email protected]

37 Ðiø dienø bk poþiûriu. CADÙOWYM. KRAKÓW. CZCIONKAMI 38 [Bonifacy Stanisùaw Jundziùù,] Opisanie DRUKARNI UNIWERSYTETU JAGIEL- roúlin w prowincyi W. Xiæstwa Litewskie- LOÑSKIEGO pod zarzàdem Józefa Fili- go naturalnie rosnàcych [...] przez X. B. powskiego. 1901, 664). S. Jundziùùa S. P. w Wilnie 1791. w Dru- 39 Pamokslai paraðyti XVIII amþiaus pa- karni J. K. Mci y Rzeplitey u XX. baigoje, 1794–1797 metais (Zigmas Zin- Piarów (antraðtë èia pateikiama pagal kevièius, Lietuviø kalbos istorija 4. Lietu- leidiná: [Karol Estreicher,] BIBLIO- viø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, GRAFIA POLSKA, TOM XVIII. STÓLE- 1990, 184). CIE XV–XVIII. W UKÙADZIE ABE-

290 Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Eglë Bukantytë Klaipëdos universitetas

Ketvirtoji vasaros akademija ‘philologia baltica 2001’ Greifswaldo universiteto Baltistikos institute

2002 metais minimas Jono Bretkûno mirties ir jo verstos Biblijos 400 metø jubilie- jus. Ðiam jubiliejui skirtø tarptautiniø renginiø ciklà pradëjo vasaros akademija ‘philologia baltica 2001’, vykusi 2001 metø rugpjûèio 6–10 dienà Greifswalde, Ernsto Moritzo Arndto universiteto Baltistikos institute. Tai jau ketvirtoji jaunøjø baltistø akademija, organizuota Lietuvos ir Latvijos filologams Greifswalde. Akademijà ren- gë ir jai vadovavo Baltistikos instituto direktorius prof. habil. dr. Jochenas Dieteris Range bei instituto bendradarbiai dr. Liane Klein ir dr. Stephanas Kessleris. Ði vasaros akademija buvo skirta aktualiems Bretkûno kûrybos klausimams. Vienas ið jos tikslø – suteikti galimybæ jauniesiems Lietuvos, Latvijos ir Vokietijos baltistams susipaþinti su pastaraisiais metais atliekamais Bretkûno raðtø tyrimais ir paskatinti doktorantus bei daktarus dalyvauti 2002 metais vyksianèiame Bretkû- no kûrybai skirtame konkurse. Konkursas organizuojamas Lietuvos Respublikos garbës konsulo Hanso Friedricho Saure’s ið Hamburgo iniciatyva, konkursà remia Pro Baltica forumas. Á ketvirtàjà vasaros akademijà atvyko Rygos universiteto doktorantas, senøjø kalbø specialistas Ilmaras Zvirgzdas (Ilmars Zvirgzds), Kauno Vytauto Didþiojo universiteto doktorantë Edita Kibildaitë, Klaipëdos universtiteto doktorantë Eglë Bukantytë, to paties universiteto magistrë Lina Raudienë, Ðiauliø universiteto dës- tytojas dr. Bronius Maskuliûnas ir dvi Lietuviø kalbos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos: dr. Ona Aleknavièienë ir dr. Jolanta Gelumbeckaitë. Penkias dienas Baltistikos institute akademijos dalyviai skaitë praneðimus ir diskutavo ávairiais Bretkûno raðtø tyrimo klausimais. Ávadiná praneðimà skaitë Rygos universiteto doktorantas Ilmaras Zvirgzdas. Jis analizavo poetinio prasmës perkëlimo ypatybes latviðkame Senajame Testamente,

291 Ketvirtoji vasaros akademija ‘philologia baltica 2001’ Greifswaldo universiteto Baltistikos institute verstame ið hebrajø kalbos – apþvelgë Ernsto Glücko (Ernsts Glîks) Biblijos vertimà ir jo redakcijas iki 1965 metø (2002 metø pradþioje pasirodë ðios redakcijos elektroninë versija). Praneðëjo duomenimis, dabartiniuose Biblijos vertimuose leksinës ir seman- tinës sinonimijos bei poetiniø figûrø gerokai maþiau negu ankstesniuose. Zvirgzdas kalbëjo apie religiniø tekstø turinio perteikimo sunkumus, rimavimo bei stiliaus spe- cifikà. Praneðimas sukëlë diskusijà apie bendrà Biblijos bei kitø kanoniniø religiniø tekstø vertimo problematikà, originalo poetikos iðlaikymà vertimo kalboje. Ði disku- sija buvo geras ávadas á teorinius vertimo klausimus, Biblijos, kaip specifinio teksto, vertimo á ávairias kalbas strategijà. Vasaros akademijos rengëjai pasiûlë 2002 metø kolokviumà skirti bûtent vertimo teorijos ir praktikos dalykams. Ona Aleknavièienë savo praneðime akcentavo Bretkûno Postilës (1591) – pirmojo spausdinto lietuviðkø pamokslø rinkinio – tyrimo problematikà. Ji nurodë du pa- grindinius sunkumus, su kuriais neiðvengiamai susiduria kiekvienas mokslinin- kas, jei imasi analizuoti ne vien fonologijà ir morfologijà. Pirma, Postilë sudaryta ið pusiau originalaus ir verstinio teksto, antra, didþioji dalis Biblijos iðtraukø, arba perikopiø, imta ið Baltramiejaus Vilento Evangelijø bei Epistolø (1579), viena – ið jo Enchiridiono (1579), dar viena versta ið naujo. Pirmoji problema reikalauja vertimà lyginti su originalais, dël to jie turi bûti nustatyti. Norint iðspræsti antràjà, reikia visapusiðkai ávertinti Postilës ir abiejø Vilento knygø atitinkamø tekstø santyká. Kalbininkø darbuose iki ðiol beveik nekreipta dëmesio á tai, jog Postilës perikopës – maþiausiai dviejø autoriø kûrybinis produktas: Vilento kaip vertëjo ir Bretkûno kaip vertimo redaktoriaus. Ne maþiau ádomus ir kitas klausimas – Postilës ir Bret- kûno versto Naujojo Testamento santykis. Praneðëjos atlikto lyginimo rezultatai rodo, kad Bretkûnas ne tik neëmë iðtraukø ið savo vertimo, bet nesinaudojo juo ir redaguodamas ið Vilento knygø nuraðomus tekstus (apie tai þr. Aleknavièienës straipsná ALt 2, 11–50). Jos nuomone, prieð imantis kalbos analizës, turi bûti nu- statyta Postilës teksto istorija, pirmiausia verstø tekstø, paskui pusiau originaliø pamokslø. Profesorius Range taip pat pabrëþë, jog santykiø tarp Postilës, Vilento Evangelijø bei Epistolø ir Bretkûno Naujojo Testamento tyrimas – ið tiesø vienas svarbiausiø senøjø raðtø tyrëjø uþdaviniø. Jolantos Gelumbeckaitës praneðimas buvo skirtas lotyniðko modelio sintaksi- nëms konstrukcijoms Bretkûno Naujajame Testamente. Gretinamajai sintaksinei analizei bei kontaktiniø kalbø átakai ávertinti ji pasirinko du atraminius tekstus: Evangelijà pagal Lukà (1579) ir Evangelijà pagal Matà (1580). Lietuviðkus ðiø Evan- gelijø tekstus skiria ne tik vieneri metai, bet ir pagrindinio bei antrinio ðaltinio kalba: Evangelijà pagal Lukà Bretkûnas vertë ið lotynø kalbos, o pagal Matà – ið vokieèiø kalbos. Verèiamo kanoninio teksto specifika bei kalbÂs – ypaè lotynø, taip pat vokie- èiø resp. graikø – autoritetas lëmë tam tikrø sintaksiniø modeliø vartojimà. Ne visais atvejais, veikiant vienos ar kitos kalbos prestiþui, Bretkûno vertime dominuoja sin- taksiniai skoliniai: esti autochtoniðkø lietuviø kalbos sintagmø, kurias iðlaikyti ska- tino ir originalo konstrukcijos. Ypaè aiðkiai tokie sintaksiniai kompleksai iðsiskiria objektiniø santykiø grupëje. Kai kurios adverbialinës konstrukcijos, atsiradusios vei- kiant lotynø kalbai (ar per lotynø kalbà atëjusiems Biblijos sintaksiniams hebraiz-

292 Archivum Lithuanicum 4 mams bei graikizmams), vartojamos ne tik Bretkûno verstame NT – dalis tokiø sin- tagmø integruota á lietuviø kalbos gramatinæ sistemà, jos iðlikusios iki ðiø dienø. Gelumbeckaitë taip pat daug dëmesio skyrë senøjø raðtø leidybos problemoms. Ji aptarë Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbüttelyje ðiuo metu rengiamo vadina- mosios Wolfenbüttelio postilës (apie 1573) kritinio leidimo principus bei darbo eta- pus, kuriuos sudaro elektroninis faksimilës variantas, dokumentinë teksto perraða, kritinis aparatas, komentarai ir ávairios rodyklës. Praneðëja këlë iki ðiol per maþai domës sulaukusius senøjø raðtø, ypaè rankraðèiø, iðsaugojimo, konservavimo bei restauravimo klausimus. Diskusijoje ji iðsakë savo poþiûrá dël kompleksinës raðtø analizës: juos turëtø tirti ne tik filologai, bet ir istorikai, teologai, literatai, o rankrað- èius dar ir paleografai. Bronius Maskuliûnas aptarë kai kurias posesyvumo raiðkos ypatybes Bretkûno Postilëje. Ðioje XVI amþiaus knygoje, kaip ir kituose Prûsø Lietuvos autoriø raðtuose, vartojama maþiau archajiðkø posesyvumo raiðkos priemoniø negu vidurinio raðo- mosios kalbos varianto raðtuose. Kita vertus, Postilëje esama ir tokiø posesyvumo raiðkos ypatybiø, kurios iðskiria jà ið prûsinës atðakos raðtø ir netgi ið kitø Bretkûno kûriniø. Kaip pavyzdá praneðëjas pateikë refleksyviojo posesyvumo raiðkà. Postilës pamoksluose daugiau lietuviðkojo modelio konstrukcijø (neutrali sangràþinio ávar- dþio vartosena asmens, skaièiaus ir giminës atþvilgiu), o perikopëse vyrauja nelie- tuviðkasis modelis (nerefleksyviniø ávardþiø refleksyvinë vartosena pirmojo ir ant- rojo asmens sferoje). Autorius pabrëþë, jog verstiniame tekste Bretkûnas daug daþ- niau nelietuviðkas sintaksines konstrukcijas perteikia paþodþiui. Profesorius Range patarë palyginti Postilës posesyvines konstrukcijas su atitinkamomis Bretkûno Bib- lijos konstrukcijomis. Vytauto Didþiojo universiteto doktorantë Edita Kibildaitë kalbëjo apie prieþas- ties prijungiamojo sakinio jungtukus Bretkûno Postilëje. Analizuojant sakinius at- siþvelgta, kurioje jos dalyje tiriamieji sakiniai yra: pamoksluose, perikopëse ar „Pas- sio“. Prijungiamuosius sakinius ji lygino su Lutherio Biblija, Vulgata, Vilento Evan- gelijø bei Epistolø sakiniais. Doktorantë nustatë, jog pagrindiniai Postilëje vartojami prijungiamøjø prieþasties sakiniø jungtukai yra nesa, nes ir kadangi. Palyginti daþ- nas ir polisemantinis jungtukas iog. Kiti jungtukai vartojami tik periferiðkai. Morfologijos srièiai buvo skirtas Klaipëdos universiteto magistrës Linos Raudie- nës praneðimas. Ji kalbëjo apie Bretkûno Biblijos esamojo bei bûtojo laiko veiksma- þodþiø kamienus. Raudienë aptarë jø ypatybes, lygino su dabartinës bendrinës lietuviø kalbos bei kai kuriø tarmiø veiksmaþodþiais ir nurodë jø skirtumus. Ji nustatë, jog daugelis Biblijos veiksmaþodþiø turi toká pat kamienà kaip dabartinës bendrinës lietuviø kalbos veiksmaþodþiai. Praneðime buvo ðiek tiek aptarta ir bal- siø kaita pagrindiniø formø ðaknyse. Klaipëdos universiteto doktorantë Eglë Bukantytë kalbëjo apie vokieèiø kalbos nulemtas sintaksines konstrukcijas Bretkûno Naujajame Testamente – ji analizavo predikatiniø dalyviniø junginiø, prielinksniø, linksniø, posesyviniø konstrukcijø vartosenà. Akademijos dalyviams Bukantytë pristatë savo raðomo mokslinio darbo modelá. Profesorius Range patarë dar atkreipti dëmesá ir á vokiðko teksto sàlygotà þodþiø tvarkà sakinyje.

293 Ketvirtoji vasaros akademija ‘philologia baltica 2001’ Greifswaldo universiteto Baltistikos institute Apibendrindamas pradedanèiøjø Bretkûno tyrëjø praneðimus, profesorius Ran- ge akcentavo, kad tyrimo negalima pradëti neturint uþduoties ir nepasirinkus darbo metodø bei vertinimo kriterijø. Vienokiø ar kitokiø faktø pastebëjimas, jø iðvardiji- mas dar nëra mokslas – tai tik pradinis etapas. Mokslas negalimas be koncepto. Ir analizuojant, ir diskutuojant turi bûti ieðkoma moksliniø argumentø. Tirdami Bret- kûno kûrybà turime kelti klausimà, kuo tiriamuoju poþiûriu ypatinga jo Postilë ar Biblija, turime atpaþinti tendencijas, turime geriau suprasti Bretkûnà. Profesorius Range skatino toliau intensyviai tirti ðiuos tekstus, kad bûtø galima paraðyti Bret- kûno gramatikà. Per diskusijas vasaros akademijos dalyviai vienas kitam taip pat pateikë klau- simø, dalykiniø pastabø ir patarimø. Taigi ðis forumas ne tik padëjo nuodugniau paþvelgti á jau atliktus Bretkûno raðtø tyrimus, bet ir atskleidë naujà problematikà bei perspektyvas. Naujas technines senøjø raðtø tyrimo galimybes pademonstravo Bretkûno Bib- lijai taikoma kompiuterinë programa Quest-2. Jà pristatë Baltistikos instituto moks- linis bendradarbis dr. Wolfas Dieteris Syringas. Jis pasakojo apie grafiniø simboliø, leksemø gramatiniø poþymiø, sintagminiø junginiø, sintaksiniø funkcijø kodavimà bei apie praktiná ðios programos taikymà. Mokslinæ vasaros akademijos dalá papildë susitikimai su universiteto vadovais bei iðvykos á Greifswaldo apylinkes. Áspûdingas senas þvejø kaimas Wieckas. Ið jo medinis tiltas per Rycko upelæ veda á Eldenà, laikomà istorine Greifswaldo miesto pradþia. Eldenos vienuolyno griuvësius tapæs Casparas Davidas Friedrichas (1774–1840) pasirodë besàs mëgstamiausias Broniaus Maskuliûno dailininkas. Paskutinæ vasaros akademijos dienà praleidome Usedomo saloje. Ðventinës va- karienës buvome pakviesti á profesoriaus Range’s namus – èia dalijomës áspû- dþiais, mintimis apie bûsimus darbus, èia ir atsisveikinome su ‘philologia baltica 2001’ organizatoriais. Visa savaitë, skirta faktiðkai vieno autoriaus problematikai, iðryðkino ir porà nemoksliniø paradoksø: daugiau nei pusë Bretkûno kûrybos tyrëjø, gyvenanèiø Lietuvoje, iki ðios vasaros vienas kito nepaþinojo... O ir tie, kurie buvo paþástami, Lietuvoje susitikæ kalbëdavo daþniausiai ne apie Bretkûnà... Taigi Greifswaldo akademija sudarë galimybæ bendrauti pagal kitokias taisykles negu Lietuvoje. Dë- kingi esame profesoriui Range’i, daktarei Klein bei daktarui Kessleriui uþ ðià ga- limybæ, uþ puikiai organizuotà vasaros akademijà ir uþ tvirtà pasiryþimà tæsti bei gilinti baltistikos tradicijas uþ Lietuvos ribø.

EGLË BUKANTYTËGauta 2002 m. sausio 16 d. Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald Priimta 2002 m. kovo 25 d. Institut für Baltistik Domstr. 9 / 10 D-17487 Greifswald, Deutschland el. p.: [email protected]

294Archivum Lithuanicum 4 Archivum Lithuanicum 4, 2002 ISSN 1392–737X, ISBN 3–447–09270–X

Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai

1. Pagrindinë Archivum Lithuanicum kalba yra lietuviø, taèiau straipsniai skelbiami ir anglø, vokieèiø, lenkø bei rusø kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dve- jopai: a) jei citata yra ne lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jà pagrindiniame tekste rekomenduojama pateikti iðverstà, o iðnaðoje perraðyti originalo kalba; b) jei citata yra lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, tada jos galima visai neversti.

2. Pageidautina, kad straipsniø, publikacijø, recenzijø, diskusijø, apþvalgø apimtis bûtø ne didesnë kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos þenklø). Tam tikrais atvejais gali bûti skelbiama ir ilgesniø darbø, taèiau dël to reikia atskirai tartis su redaktoriø kolegija.

3. Po straipsnio bûtina pateikti abëcëliná literatûros sàraðà. Po publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos literatûros sàraðas nesudaromas.

4. Straipsnio pabaigoje (po literatûros sàraðo) bûtina santrauka. Jei straipsnis lietuvið- kas, santrauka turi bûti viena ið ðiø kalbø: anglø, vokieèiø, lenkø arba rusø (iðimties tvarka galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuviðkai, bet kuria kita kalba, pateikiama lietuviðka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgõs pabaigoje santraukos nededamos.

5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgõs pabaigoje autorius turi nu- rodyti savo ástaigos (arba namø) bei elektroninio paðto adresà. Ðalia adreso redaktoriø kolegija nurodo datà, kada redakcija straipsná gavo ir kada priëmë.

6. Smulkiau apie Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principus skaitykite ALt 1, 1999, 267–275.

295 Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ARCHIVUM

Lithuanicum 4, 2002

Leidþiamas kartà per metus / Annual

D AILININKAS Alfonsas Þvilius

M AKETUOTOJAI Nijolë Juozapaitienë Saulius Juozapaitis

STILISTË Aldona Kaluinienë

R EDAKTORIØ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD

ARCHIVUM Lithuanicum Lietuviø kalbos institutas P. Vileiðio g. 5 LT-2055 Vilnius, Lietuva www.lki.lt Tel./faksas (+370 2) 34 72 00

L EIDYKLA / PUBLISHING HOUSE Harrassowitz Verlag Tanusstrasse 14, 65183 Wiesbaden, Germany www.harrassowitz.de Tel. (+49 611) 530 550 Faksas (+49 611) 530 570

S PAUSTUVË / PRINTER Petro Kalibato IÁ Petro ofsetas Þalgirio g. 90 LT-2600 Vilnius, Lietuva Tel./faksas (+370 2) 73 33 47